O tu, neapr
ė
piama j
ū
ra, bemiege motina,Tu vienintel
ė
teiki ramyb
ę
ir laisv
ę
upei, upeliui —Dar vienas šio upelio vingis, dar viena sraunuma šioje laukym
ė
je —Ir ateisiu aš pas tave, beribis lašas
į
bekrašt
į
vandenyn
ą
.Dar iš tolo jis mat
ė
vyrus ir moteris paliekant savo laukus ir vynuogynus bei skubant link miesto vart
ų
.Gird
ė
jo juos minint savo vard
ą
ir šaukiant iš lauko
į
lauk
ą
viens kitam, kadatplaukia jo laivas.Ir tar
ė
jis sau: Ar bus išsiskyrimo diena — pj
ū
ties diena? Ar supras jie, kad mano vakaras iš tikr
ų
j
ų
buvo mano aušra?K
ą
aš duosiu palikusiam pl
ū
g
ą
vidury vagos arba sustabdžiusiam vyns-paud
ė
s rat
ą
? Ar pavirs mano širdis medžiu, žemai svyran
č
iu nuo vaisi
ų
, kuriuos gal
ė
-
č
iau rinkti ir dalinti jiems?O mano troškimai ar ištrykš versme, galin
č
ia pripildyti j
ų
taures? Ar esu aš arfa, kad aukš
č
iausiojo ranka paliest
ų
mane, arba fleita, kad jokv
ė
ptel
ė
jimas eit
ų
per mane?Tylumos aš ieškojau, o kok
į
radau tylumoje lob
į
, kad taip dr
ą
siai imuos j
į
dalinti?Jei šiandien mano javapj
ū
t
ė
, tai kokiuos laukuos pas
ė
jau aš gr
ū
d
ą
, kokiaisneatmenamais pavasariais?Jei iš tikro dabar ateina valanda pakelti savo žibint
ą
aukštyn, ne manoliepsna degs viduje.Tuš
č
i
ą
ir tams
ų
pakelsiu savo žibint
ą
,ir nakties serg
ė
tojas tur
ė
s pripilti j
į
žibalo ir uždegti.Šitai jis išsak
ė
balsu. Bet daug kas širdy dar liko neišsakyta, kadangi n
ė
sau pa
č
iam negal
ė
jo ištarti didžiosios paslapties.Kai jis
į
ženg
ė
į
miest
ą
, visa liaudis iš
ė
jo jo pasitikti ir visi j
į
sveikino vienu balsu.O miesto seni
ū
nai ženg
ė
į
priek
į
ir tar
ė
:— Nepalik dar m
ū
s
ų
. Tu buvai vidurdienis m
ū
s
ų
prieblandoj, o tavo jau-nyst
ė
paakino mus svajoti.Ne svetimšalis esi tarp m
ū
s
ų
ir ne sve
č
ias, o m
ū
s
ų
s
ū
nus ir mylimasis.Neskaudink dar mums aki
ų
, ilgintis tavo veido. O žyniai ir žyn
ė
s tar
ė
jam:— Neleisk j
ū
ros bangoms dabar mus išskirti, o metams, tavo praleistiemspas mus, palikti vien atminimu.Tu vaikš
č
iojai tarp m
ū
s
ų
tarsi dvasia, o tavo šeš
ė
lis nušviesdavo m
ū
s
ų
veidus.Labai myl
ė
jome tave. Tik nebyli buvo m
ū
s
ų
meil
ė
, šydas deng
ė
j
ą
.Bet dabar ji prabilo visu balsu ir atsidengusi stovi tau priešais. Visada taip buvo — tik išsiskyrimo valand
ą
paž
į
sta meil
ė
savo gelmes. At
ė
jo kiti ir taip pat j
į
maldavo.
4
Leave a Comment