vien
ą
akimirk
ą
, ir baisiai stebisi, kai visk
ą
atsimenantys suaugusieji v
ė
liau jam pasakoja, k
ą
jis sak
ę
s ir koklausin
ė
j
ę
s.
Tre
č
ia:
autentiškai filosofuoja ne tik vaikai, bet ir psichiniai ligoniai. Retkar
č
iais tarsi nukrinta visuotinio aklumo pan
č
iai ir prabyla gilioji tiesa. Kai kurie psichiniai sutrikimai prasideda sukre
č
ian
č
iaismetafiziniais apreiškimais, kurie, tiesa, nei savo pavidalu, nei kalbine išraiška negali tur
ė
ti objektyviosreikšm
ė
s, išskyrus tokius atvejus, kaip poeto Holderlino ar tapytojo Van Gogh'o. Ta
č
iau kas juos girdi,negali atsikratyti
į
sp
ū
džio, kad
č
ia nukrinta uždanga, už kurios mes paprastai gyvename. Kai kurie sveikižmon
ė
s pabusdami iš miego taip pat patiria bauginamai gilias tiesas, kurios visai pabudus v
ė
l išnyksta,palikdamos jausm
ą
, kad mes praradome jas amžinai. Giliai prasmingas yra teiginys: „Vaikai ir kvailiaisako teisyb
ę
". Ta
č
iau kuriamoji galia, kuria pasižymi didžiosios filosofin
ė
s mintys, gl
ū
di vis d
ė
lto ne
č
ia, oatskiruose individuose, kurie, laisvi ir nevaržomi tarsi dvasios milžinai, retkar
č
iais randasi einantt
ū
kstantme
č
iams.
Ketvirta:
kadangi filosofija žmogui yra b
ū
tina, ji visais laikais gyvuoja viešojoje nuomon
ė
je, iš kartos
į
kart
ą
perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujan
č
iuose
į
sitikinimuose, šviesuoli
ų
ir politini
ų
simboli
ų
kalboje, o vis
ų
pirma nuo pat istorijos pradžios – mituose.Nuo filosofijos nepab
ė
gsi. Klausimas tik toks: ar ji suvokta, ar ne, gera ar prasta, aiški ar paini. Kasfilosofij
ą
atmeta, pats kuria tam tikr
ą
filosofij
ą
, nors šito ir nesuvokia.Tai kas yra toji filosofija, jeigu ji pasireiškia taip universaliai ir tokiais keistais pavidalais?Graik
ų
kalbos žodis „filosofas" (
philosophos
) yra žodžio
sophos
priešyb
ė
. Jis reiškia „mylintis pažinim
ą
(esm
ę
)", skirtingai nuo to, kuris,
į
gij
ę
s pažinim
ą
, vadina save „žinan
č
iuoju". Ši žodžio reikšm
ė
išliko ikim
ū
s
ų
dien
ų
: tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esm
ė
, kad ir kaip ši
ą
esm
ę
iškreipt
ų
dogmatizmas, t.y. tez
ė
mis išreikštas, galutinis, tobulas ir doktrinieriškas žinojimas. Filosofuoti — tai b
ū
tikelyje. Klausimai filosofijai svarbesni negu atsakymai; kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu.Ta
č
iau šita b
ū
tis kelyje – žmogaus likimas laike – slepia savyje gilaus pasitenkinimo, o retkar
č
iais netgipilnatv
ė
s galimyb
ę
. Ji gl
ū
di ne žodžiais išreiškiamame supratime, ne tez
ė
se ar deklaracijose, o istorin
ė
sežmogaus b
ū
ties akimirkose, kai atsiveria pati b
ū
tis. Pasiekti toki
ą
tikrov
ę
situacijoje, kurioje yra žmogus,– štai tikroji filosofavimo prasm
ė
.“B
ū
ti ieškojimo kelyje arba rasti akimirkoje ramyb
ę
ir pilnatv
ę
– tai n
ė
ra filosofijos apibr
ė
žimas.Filosofija neturi nieko, kas b
ū
t
ų
virš jos arba šalia jos. Jos negalima kildinti iš nieko kito. Kiekvienafilosofija save apibr
ė
žia
į
gyvendindama save. Kas yra filosofija, reikia patirti.Tuo atveju filosofija yra vientisa gyvos minties ir šios minties apm
ą
stymo (refleksijos) realizacija, arba veiksmas ir jo nusakymas. Tik pats patyr
ę
s žmogus gali suprasti tai, kas pasaulyje vadinama filosofija.Gal
ė
tume pateikti ir daugiau filosofijos prasm
ė
s formuli
ų
. Ta
č
iau jokia formul
ė
neatskleidžia visos šiosprasm
ė
s ir jokia n
ė
ra vienintel
ė
teisinga. Senov
ė
s m
ą
stytojai mums sako: objekto poži
ū
riu filosofija yradievišk
ų
j
ų
ir žmogišk
ų
j
ų
dalyk
ų
pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslo poži
ū
riu ji yramokymasis mirti, laim
ė
s siekimas m
ą
stymo stichijoje, art
ė
jimas prie dievyb
ė
s; pagaliau pla
č
iausiaprasme ji yra visokio žinojimo savižina, vis
ų
men
ų
menas, mokslas apskritai, neapsiribojantis kokia norsspecialia sritimi.Šiandien filosofij
ą
galb
ū
t galima apib
ū
dinti tokiomis formul
ė
mis, jos prasm
ė
tokia:— tikrov
ė
je
į
žvelgti jos ištakas;— tikrov
ę
m
ą
styti taip, kaip aš m
ą
stydamas esu susij
ę
s su vidinius veiksmus atliekan
č
ia savastimi;— atsiverti Apr
ė
pties erdvei;— užmegzti ryš
į
su žmogumi, pasiryžus mylin
č
iai kovai (
das liebende Kampf
) vis
ų
tiesos prasmi
ų
stichijoje;— kantriai ir ištvermingai išsaugoti budr
ų
prot
ą
pa
č
ioje tamsiausioje ir beviltiškiausioje situacijoje.Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pa
č
iu savimi neb
ė
gant nuo tikrov
ė
s.Nors filosofija paprastomis ir jaudinan
č
iomis mintimis gali išjudinti kiekvien
ą
žmog
ų
, net vaik
ą
, bets
ą
moningas jos k
ū
rimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantisuždavinys – ji gyvuoja didži
ų
j
ų
filosof
ų
veikaluose, o kaip aidas — mažesni
ų
j
ų
. Šio uždavinio suvokimas,nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmon
ė
s bus žmon
ė
mis.Nebe pirm
ą
kart
ą
filosofija yra smarkiai puolama ir net apskritai neigiama kaip nereikalinga ir žalinga.Kam jos reikia? Ji nepadeda b
ė
doje. Autoritarinis bažnytinis m
ą
stymas atmet
ė
savarankišk
ą
filosofij
ą
, nes ji atitolinanti nuo Dievo, gundantipasaulio tuštybe, teršianti siel
ą
niekingais dalykais. Politinis totalitarinis m
ą
stymas priekaištaujafilosofams už tai, kad jie tik skirtingai aiškina pasaul
į
, tuo tarpu svarbiausia es
ą
j
į
pertvarkyti. Abiemm
ą
stymo b
ū
dams filosofija atrodo esanti pavojinga, nes ji ardanti tvark
ą
, žadinanti dvasiossavarankiškum
ą
, o sykiu maištingum
ą
ir nepasitenkinim
ą
, kurianti iliuzijas ir atitraukianti žmog
ų
nuo joreali
ų
uždavini
ų
. Tie, kuriuos traukia apsireiškusio Dievo apšviestas Anapus, ir tie, kurie reikalauja visk
ą
atiduoti bedieviškojo Šiapus valdžiai, filosofij
ą
nor
ė
t
ų
visiškai sunaikinti.Be to, kasdienyb
ė
s žmogaus sveikas protas vadovaujasi naudos masteliu, prieš kur
į
filosofija bej
ė
g
ė
.
3
Leave a Comment