Welcome to Scribd. Sign in or start your free trial to enjoy unlimited e-books, audiobooks & documents.Find out more
Download
Standard view
Full view
of .
Look up keyword
Like this
2Activity
0 of .
Results for:
No results containing your search query
P. 1
Bulgakovas Michailas - Meistras Ir Margarita

Bulgakovas Michailas - Meistras Ir Margarita

Ratings: (0)|Views: 362|Likes:
Published by jablynkst

More info:

Published by: jablynkst on Jan 19, 2009
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as PDF or read online from Scribd
See more
See less

06/17/2009

 
--------------------------------------------------------------------------------Michailas Bulgakovas--------------------------------------------------------------------------------
Meistras ir Margarita
--------------------------------------------------------------------------------Iš rus
ų 
kalbos vert
ė
Algimantas MikutaLeidykla „Trigrama“, 2004--------------------------------------------------------------------------------Tai kas gi tu?– Dalel
ė
tos j
ė
gos,Kuri, visiems be atvangosDarydama tik gera, blogo linkiG
ė
t
ė
, „Faustas“--------------------------------------------------------------------------------
PIRMA DALIS
I skyrius
NIEKADA NEKALB
Ė
KITE SU NEPAŽ
Į
STAMAIS
Karšt
ą 
pavasario pavakar
ę
prie Patriarcho tvenkini
ų 
pasirod
ė
du pilie
č
iai. Pirmasis, –maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilk
ę
s pilka vasarine eilute, – buvo mažo
ū
gio, juodbruvas, gerai
į 
mit
ę
s, praplik
ę
s, savo daili
ą 
laiveliu suplot
ą 
skryb
ė
l
ę
neš
ė
si rankoje, o jo švariai nuskust
ą 
veid
ą 
deng
ė
neapsakomai dideli akiniai juodais rago r
ė
mais. Antrasis– pe
č
iuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike –vilk
ė
 jo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis keln
ė
mis, av
ė
 jo juodais bateliais.Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandrovi
č
ius Berliozas, storo literat
ū
rosžurnalo redaktorius ir vienos iš stambiausi
ų 
Maskvos literat
ū
rini
ų 
asociacij
ų 
,sutrumpintai vadinamos MASSOLIT'u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas –poetas Ivanas Nikolajevi
č
ius Ponyrevas, pasirašin
ė
 jantis Benamio slapyvardžiu.Pasiek
ę
vos sužaliavusi
ų 
liep
ų 
pav
ė
s
į 
, rašytojai pirmiausia puol
ė
prie margai dažytosb
ū
del
ė
s su užrašu „Alus ir vanduo“.Taigi reikia pamin
ė
ti pirm
ą 
šio baisaus geguž
ė
s vakaro keistenyb
ę
. Ne tik palei b
ū
del
ę
,bet ir visoje al
ė
 joje, nusidriekusioje lygiagre
č
iai su Malaja Bronaja gatve, nebuvo n
ė
 vieno žmogaus. Tuo metu, kai, rod
ė
s, neb
ė
r kuo n
ė
kv
ė
puoti, kai saul
ė
,
į 
kaitinusiMaskv
ą 
, smigo pro sausas miglas kažkur už Sod
ų 
žiedo – niekas nesiglaud
ė
po liepomis,niekas nes
ė
d
ė
 jo ant suoleli
ų 
, al
ė
 ja buvo tuš
č
ia.– Duokit narzano, – papraš
ė
Berliozas.– Narzano n
ė
ra, – atsak
ė
moteris b
ū
del
ė
 je ir kažkod
ė
l
į 
sižeid
ė
.– O alaus? – kimiu balsu pasiteiravo Benamis.– Alaus atveš pavakare, – atsak
ė
moteris– O ko turit? – paklaus
ė
Berliozas.– Abrikos
ų 
g
ė
rimo, tik jis šiltas, – tar
ė
moteris.– Na duokit, duokit, duokit!..
 
Abrikos
ų 
g
ė
rimas suputojo geltona puta, ir oras pakvipo kirpykla. Literatai atsig
ė
r
ę
 tu
č
tuojau
ė
m
ė
žags
ė
ti, užsimok
ė
 jo ir sus
ė
do ant suolelio veidais
į 
tvenkin
į 
ir nugaromis
į 
 Bronaja gatv
ę
.Tada atsitiko antrasis keistas dalykas, lie
č
iantis vien Berlioz
ą 
. Jis
ū
mai nustojožags
ė
 j
ę
s, jo širdis dunkstel
ė
 jo ir akimirksn
į 
kažkur prasmego, paskui gr
į 
žo
į 
viet
ą 
, ta
č
iausu
į 
besta buka adata. Sykiu Berlioz
ą 
be jokios priežasties ap
ė
m
ė
tokia smarki baim
ė
, jog jis pan
ū
do b
ė
gti iš
č
ia neatsigr
ę
ždamas.Berliozas gailiai apsižvalg
ė
, nesuprasdamas, kas j
į 
išg
ą 
sdino. Jis išblyško, nosinenusišluost
ė
kakt
ą 
, pagalvojo: „Kas
č
ia man daros? Šitaip niekada n
ė
ra buv
ę
... širdel
ė
 kliba... pervargau. Matyt, reikia visk
ą 
mesti velniop ir dumt
į 
Kislovodsk
ą 
...“Ir
č
ia
į 
kait
ę
s oras sutiršt
ė
 jo prieš j
į 
, ir iš to oro susiformavo be galo keistos išvaizdospermatomas pilietis. Ant mažos galvut
ė
s žok
ė
 jiška kepur
ė
l
ė
, striukas languotas švarkelisiš oro... Pilietis gal sieksnio didumo, bet siaur
ų 
pe
č
i
ų 
, neapsakomai liesas, o fizionomija,prašom
į 
sid
ė
m
ė
ti, pašaipi.Berliozo gyvenimas klost
ė
si taip, kad jis nebuvo
į 
prat
ę
s prie ne
į 
tik
ė
tin
ų 
reiškini
ų 
. Darlabiau išblyšk
ę
s jis išp
ū
t
ė
akis ir suglum
ę
s pagalvojo: „To negali b
ū
ti!..“Deja, tatai buvo, ir ilgasis kiaurai permatomas pilietis, neliesdamas žem
ė
s, s
ū
pavosiprieš j
į 
kair
ė
n dešin
ė
n.Berlioz
ą 
su
ė
m
ė
toks siaubas, kad jis užsimerk
ė
. O kai atsimerk
ė
, išvydo, kad viskasbaig
ė
si, reginys išsisklaid
ė
, languotasis pilietis dingo, o kartu ir buka adata iššoko išširdies.– Velniai raut
ų 
! – š
ū
ktel
ė
 jo redaktorius, – žinai, Ivanai, nuo karš
č
io man
ę
s k
ą 
tik vosapopleksija netrenk
ė
! Ma
č
iau net kažk
ą 
panašaus
į 
haliucinacij
ą 
... – jis paband
ė
šyptel
ė
ti,bet akyse tebetvyks
č
iojo išg
ą 
stis, rankos virp
ė
 jo. Ta
č
iau pamažu jis nusiramino,pasiv
ė
davo nosine ir, gana žvaliai ištar
ę
s: „Taigi...“ – prat
ę
s
ė
kalb
ą 
, kuri buvo nutr
ū
kusi,gaivinantis abrikos
ų 
g
ė
rimu.O kalbama buvo, kaip v
ė
liau sužinota, apie J
ė
z
ų 
Krist
ų 
. Mat redaktorius buvo praš
ę
spoet
ą 
parašyti eiliniam žurnalo numeriui didel
ę
antireligin
ę
poem
ą 
. Ivanas Nikolajevi
č
iustoki
ą 
poem
ą 
paraš
ė
, ir itin greitai, deja, redaktorius anaiptol nebuvo ja patenkintas.Pagrindin
į 
savo poemos veik
ė
 j
ą 
, tai yra J
ė
z
ų 
, Benamis nupieš
ė
labai tamsiomisspalvomis, ir vis d
ė
lto, redaktoriaus nuomone, vis
ą 
poem
ą 
reik
ė
 jo rašyti iš naujo. Ir štaidabar redaktorius skait
ė
poetui lyg ir paskait
ą 
apie J
ė
z
ų 
, nor
ė
damas atskleisti pagrindin
ę
 poeto klaid
ą 
.Sunku pasakyti, kas konkre
č
iai pakišo koj
ą 
Ivanui Nikolajevi
č
iui – ar jo talento galia,ar visiškas neišmanymas dalyko, apie kur
į 
raš
ė
– ta
č
iau jo J
ė
zus iš
ė
 jo sta
č
iai kaip gyvas,kažkada gyven
ę
s J
ė
zus, tik, tiesa, visais neigiamais bruožais apsagstytas.O Berliozas nor
ė
 jo
į 
rodyti poetui, kad svarbiausia ne tai, koks buvo J
ė
zus, ar geras, arblogas, o tai, kad tasai J
ė
zus, kaip asmuo, niekada neegzistavo pasaulyje ir kad visipasakojimai apie j
į 
– gryniausia išmon
ė
, paprast
ų 
papras
č
iausias mitas.B
ū
tina pabr
ė
žti, kad redaktorius buvo apsiskait
ę
s žmogus ir savo kalboje labai sumaniair
ė
m
ė
si senov
ė
s istorikais, pavyzdžiui, žymiuoju Filonu Aleksandrie
č
iu ir didžiai mokytuJuozapu Flavijum, kurie niekada, n
ė
vienu žodžiu, neužsimin
ė
apie J
ė
zaus buvim
ą 
.Demonstruodamas solidži
ą 
erudicij
ą 
, Michailas Aleksandrovi
č
ius išd
ė
st
ė
poetui, beje, irtai, kad pastraipa garsi
ų 
 j
ų 
Tacito „Anal
ų 
“ penkioliktoje knygoje, 44–me skyriuje, kurkalbama apie J
ė
zaus nukryžiavim
ą 
, – ne kas kita, kaip suklastotas v
ė
lesnis intarpas.
 
Poetas, kuriam viskas, k
ą 
pasakojo redaktorius, buvo naujiena,
į 
d
ė
miai klaus
ė
siMichailo Aleksandrovi
č
iaus,
į 
bed
ę
s
į 
j
į 
savo žvitrias žalias akis, ir tik retkar
č
iaisžagtel
ė
davo, pašnibždomis keikdamas abrikos
ų 
g
ė
rim
ą 
.– N
ė
ra n
ė
vienos ryt
ų 
religijos, – kalb
ė
 jo Berliozas, – kurioje, kaip
į 
prasta, nekaltamergel
ė
nepagimdyt
ų 
pasauliui dievo. Nesugalvodami nieko naujo, krikš
č
ionys lygiaitaip pat susik
ū
r
ė
savo J
ė
z
ų 
, kurio iš tikr
ų 
 j
ų 
niekada n
ė
ra buv
ę
. Štai
č
ia reik
ė
t
ų 
ieškotiatspirties taško...Skardus Berliozo tenoras sklido tuš
č
ioje al
ė
 joje, ir juo giliau MichailasAleksandrovi
č
ius brov
ė
si
į 
tankm
ę
, kurion, nebijodamas nusisukti sprando, gali brautistik labai išsilavin
ę
s žmogus, juo daugiau
į 
domi
ų 
ir nauding
ų 
dalyk
ų 
sužinojo poetas irapie egiptie
č
i
ų 
Ozir
į 
, maloning
ą 
 j
į 
diev
ą 
, Dangaus ir Žem
ė
s s
ū
n
ų 
, ir apie finikie
č
i
ų 
diev
ą 
 Tamuz
ą 
, ir apie Marduk
ą 
, ir net apie mažiau žinom
ą 
r
ū
st
ų 
 j
į 
diev
ą 
Viclipucl
į 
, kur
į 
kitadosgarbino actekai Meksikoje.Ir štai kaip tik tuo metu, kai Michailas Aleksandrovi
č
ius pasakojo poetui apie tai, kaipactekai lipd
ė
iš tešlos Viclipuclio fig
ū
r
ė
l
ę
, al
ė
 joje pasirod
ė
pirmas žmogus.V
ė
liau, kai, atvirai šnekant, jau buvo per v
ė
lu,
į 
vairios žinybos pateik
ė
savo suvestinessu šio žmogaus aprašymu. Jas gretindamas, negali atsisteb
ė
ti. Štai vienoje iš j
ų 
sakoma,kad tas žmogus buvo žemo
ū
gio, auksiniais dantimis ir šlub
č
iojo dešine koja. Antroje –kad žmogaus b
ū
ta milžino, jo dant
ų 
kar
ū
n
ė
l
ė
s buvusios iš platinos, o šlub
č
ioj
ę
s jis kairekoja. Tre
č
ioji lakoniškai praneša, kad ypating
ų 
žymi
ų 
žmogus netur
ė
 jo.Tenka pripažinti, kad visos tos suvestin
ė
s nieko vertos.Pirmiausia: jokia koja aprašytasis nešlub
č
iojo, ir buvo nei mažo, nei milžiniško
ū
gio, opapras
č
iausiai aukštas. Jei kalb
ė
sime apie dantis, tai kair
ė
 je pus
ė
 je kar
ū
n
ė
l
ė
s buvoplatinin
ė
s, o dešin
ė
 je – auksin
ė
s. Jis vilk
ė
 jo brangia pilka eilute, av
ė
 jo užsienietiškaiseilut
ė
s spalvos pusba
č
iais. Pilk
ą 
beret
ę
buvo šauniai nusismauk
ę
s ant ausies, po pažastimineš
ė
si lazd
ą 
, kurios juodoje buožel
ė
 je buvo išdrožta pudelio galva. Iš paži
ū
ros –keturiasdešimt su viršum met
ų 
. Burna kažkokia kreiva. Švariai nusiskut
ę
s. Brunetas.Dešinioji akis juoda, kairioji kažkod
ė
l žalia. Antakiai juodi, bet vienas aukš
č
iau už kit
ą 
.Žodžiu – užsienietis.Eidamas pro suolel
į 
, ant kurio s
ė
d
ė
 jo redaktorius ir poetas, užsienietis šnairai d
ė
btel
ė
 jo
į 
juos, sustojo ir staiga atsis
ė
do ant gretimo suolo, per du žingsnius nuo bi
č
iuli
ų 
.„Vokietis“, – paman
ė
Berliozas.„Anglas, – paman
ė
Benamis, – kad jam ir nekaršta su pirštin
ė
m.“O užsienietis apmet
ė
akimis aukštus namus, kvadratu apstojusius tvenkin
į 
, ir buvomatyti, kad ši
ą 
viet
ą 
jis regi pirm
ą 
syk
į 
ir kad ši j
į 
sudomino.Jis
į 
smeig
ė
žvilgsn
į 
 
į 
viršutinius aukštus, kuri
ų 
languose akinamai atsispind
ė
 jol
ū
žin
ė
 janti ir amžiams paliekanti Michail
ą 
Aleksandrovi
č
i
ų 
saul
ė
, paskui nukreip
ė
j
į 
 žemyn, kur stiklai
į 
vakar
ą 
buvo prad
ė
 j
ę
tams
ė
ti, nežinia ko atlaidžiai šyptel
ė
 jo,prisimerk
ė
, rankas pasid
ė
 jo ant buožel
ė
s, o smakr
ą 
– ant rank
ų 
.– Tu, Ivanai, – kalb
ė
 jo Berliozas, – labai gerai ir satyriškai pavaizdavai, pavyzdžiui,Dievo s
ū
naus J
ė
zaus gimim
ą 
, ta
č
iau svarbiausia juk tai, kad dar pirm J
ė
zaus gim
ė
visasb
ū
rys Dievo s
ū
n
ų 
, toki
ų 
kaip finikie
č
i
ų 
Adonis, frig
ų 
Atis, pers
ų 
Mitras. O trumpaitariant, n
ė
vienas iš j
ų 
negim
ė
, ir n
ė
vieno nebuvo, taip pat ir J
ė
zaus, tad reikia, kad tu,užuot vaizdav
ę
s jo gimim
ą 
ir, tarkime, trij
ų 
karali
ų 
apsilankym
ą 
, aprašytumei paikusgandus apie šit
ą 
apsilankym
ą 
... Antraip iš tavo pasakojimo išeina, kad jis tikrai gim
ė
!..

Activity (2)

You've already reviewed this. Edit your review.
1 thousand reads
1 hundred reads

You're Reading a Free Preview

Download
scribd
/*********** DO NOT ALTER ANYTHING BELOW THIS LINE ! ************/ var s_code=s.t();if(s_code)document.write(s_code)//-->