Poetas, kuriam viskas, k
ą
pasakojo redaktorius, buvo naujiena,
į
d
ė
miai klaus
ė
siMichailo Aleksandrovi
č
iaus,
į
bed
ę
s
į
j
į
savo žvitrias žalias akis, ir tik retkar
č
iaisžagtel
ė
davo, pašnibždomis keikdamas abrikos
ų
g
ė
rim
ą
.– N
ė
ra n
ė
vienos ryt
ų
religijos, – kalb
ė
jo Berliozas, – kurioje, kaip
į
prasta, nekaltamergel
ė
nepagimdyt
ų
pasauliui dievo. Nesugalvodami nieko naujo, krikš
č
ionys lygiaitaip pat susik
ū
r
ė
savo J
ė
z
ų
, kurio iš tikr
ų
j
ų
niekada n
ė
ra buv
ę
. Štai
č
ia reik
ė
t
ų
ieškotiatspirties taško...Skardus Berliozo tenoras sklido tuš
č
ioje al
ė
joje, ir juo giliau MichailasAleksandrovi
č
ius brov
ė
si
į
tankm
ę
, kurion, nebijodamas nusisukti sprando, gali brautistik labai išsilavin
ę
s žmogus, juo daugiau
į
domi
ų
ir nauding
ų
dalyk
ų
sužinojo poetas irapie egiptie
č
i
ų
Ozir
į
, maloning
ą
j
į
diev
ą
, Dangaus ir Žem
ė
s s
ū
n
ų
, ir apie finikie
č
i
ų
diev
ą
Tamuz
ą
, ir apie Marduk
ą
, ir net apie mažiau žinom
ą
r
ū
st
ų
j
į
diev
ą
Viclipucl
į
, kur
į
kitadosgarbino actekai Meksikoje.Ir štai kaip tik tuo metu, kai Michailas Aleksandrovi
č
ius pasakojo poetui apie tai, kaipactekai lipd
ė
iš tešlos Viclipuclio fig
ū
r
ė
l
ę
, al
ė
joje pasirod
ė
pirmas žmogus.V
ė
liau, kai, atvirai šnekant, jau buvo per v
ė
lu,
į
vairios žinybos pateik
ė
savo suvestinessu šio žmogaus aprašymu. Jas gretindamas, negali atsisteb
ė
ti. Štai vienoje iš j
ų
sakoma,kad tas žmogus buvo žemo
ū
gio, auksiniais dantimis ir šlub
č
iojo dešine koja. Antroje –kad žmogaus b
ū
ta milžino, jo dant
ų
kar
ū
n
ė
l
ė
s buvusios iš platinos, o šlub
č
ioj
ę
s jis kairekoja. Tre
č
ioji lakoniškai praneša, kad ypating
ų
žymi
ų
žmogus netur
ė
jo.Tenka pripažinti, kad visos tos suvestin
ė
s nieko vertos.Pirmiausia: jokia koja aprašytasis nešlub
č
iojo, ir buvo nei mažo, nei milžiniško
ū
gio, opapras
č
iausiai aukštas. Jei kalb
ė
sime apie dantis, tai kair
ė
je pus
ė
je kar
ū
n
ė
l
ė
s buvoplatinin
ė
s, o dešin
ė
je – auksin
ė
s. Jis vilk
ė
jo brangia pilka eilute, av
ė
jo užsienietiškaiseilut
ė
s spalvos pusba
č
iais. Pilk
ą
beret
ę
buvo šauniai nusismauk
ę
s ant ausies, po pažastimineš
ė
si lazd
ą
, kurios juodoje buožel
ė
je buvo išdrožta pudelio galva. Iš paži
ū
ros –keturiasdešimt su viršum met
ų
. Burna kažkokia kreiva. Švariai nusiskut
ę
s. Brunetas.Dešinioji akis juoda, kairioji kažkod
ė
l žalia. Antakiai juodi, bet vienas aukš
č
iau už kit
ą
.Žodžiu – užsienietis.Eidamas pro suolel
į
, ant kurio s
ė
d
ė
jo redaktorius ir poetas, užsienietis šnairai d
ė
btel
ė
jo
į
juos, sustojo ir staiga atsis
ė
do ant gretimo suolo, per du žingsnius nuo bi
č
iuli
ų
.„Vokietis“, – paman
ė
Berliozas.„Anglas, – paman
ė
Benamis, – kad jam ir nekaršta su pirštin
ė
m.“O užsienietis apmet
ė
akimis aukštus namus, kvadratu apstojusius tvenkin
į
, ir buvomatyti, kad ši
ą
viet
ą
jis regi pirm
ą
syk
į
ir kad ši j
į
sudomino.Jis
į
smeig
ė
žvilgsn
į
į
viršutinius aukštus, kuri
ų
languose akinamai atsispind
ė
jol
ū
žin
ė
janti ir amžiams paliekanti Michail
ą
Aleksandrovi
č
i
ų
saul
ė
, paskui nukreip
ė
j
į
žemyn, kur stiklai
į
vakar
ą
buvo prad
ė
j
ę
tams
ė
ti, nežinia ko atlaidžiai šyptel
ė
jo,prisimerk
ė
, rankas pasid
ė
jo ant buožel
ė
s, o smakr
ą
– ant rank
ų
.– Tu, Ivanai, – kalb
ė
jo Berliozas, – labai gerai ir satyriškai pavaizdavai, pavyzdžiui,Dievo s
ū
naus J
ė
zaus gimim
ą
, ta
č
iau svarbiausia juk tai, kad dar pirm J
ė
zaus gim
ė
visasb
ū
rys Dievo s
ū
n
ų
, toki
ų
kaip finikie
č
i
ų
Adonis, frig
ų
Atis, pers
ų
Mitras. O trumpaitariant, n
ė
vienas iš j
ų
negim
ė
, ir n
ė
vieno nebuvo, taip pat ir J
ė
zaus, tad reikia, kad tu,užuot vaizdav
ę
s jo gimim
ą
ir, tarkime, trij
ų
karali
ų
apsilankym
ą
, aprašytumei paikusgandus apie šit
ą
apsilankym
ą
... Antraip iš tavo pasakojimo išeina, kad jis tikrai gim
ė
!..
Leave a Comment