Coelho, Paulo - Alchemikas

Embed Doc
Copy Link
Readcast
Collections

CommentGo Back

Paulo CoelhoO Alquimista / ALCHEMIKASEditora Rocco Ltda, Rio de Janeiro, BrasilVerte Rūta KnizikevičiūtėSkiriu A.J.,Žinančiam DidžiojoKūrinio paslaptis ir mokančiamJomis pasinaudoti<I>Jiems keliaujant toliau,Jėzus užsuko įvieną kaimą. Ten viena moteris,vardu Morta,pakvietė jį paviešėti.Ji turėjo seserį, vardu Mariją.Ši, atsisėdusi prie Viešpatieskojų, klausėsi jo žodžių.Morta buvo susirūpinusi visokiupatarnavimu. Ji stabtelėjo irpasiskundė: "Viešpatie, taunerūpi, kad sesuo palieka manevieną patarnauti? Sakyk,kad ji man padėtų".Tačiau Viešpats atsakė:"Morta, Morta, tu rūpiniesi irsielojiesi daugeliu dalykų, oreikia tik vieno.Marija išsirinko geriausią dalį,kuri nebus iš jos atimta".LK, 10, 38-42

PROLOGASAlchemikas paima į rankas knygą, kurią jam atnešėkažkas iš karavano. Leidinėlis be viršelio, tačiaujis netrunka nustatyti autorių: Oscar Wilde.Vartydamas lapus, užkliūva už Narcizo istorijos.Alchemikas žino legendą apie Narcizą - gražuolį,kuris kiekvieną dieną ateidavo prie ežero gėrėtissavo atspindžiu vandenyje. Visiškai apkerėtassavojo grožio, sykį jis įkrito vandenin irpaskendo. Toje vietoje išaugo gėlė, kuri buvopavadinta narcizu.Tačiau Oskaras Vaildas užbaigė istoriją kitaip. Jopasakojime, mirus Narcizui, prie šio gėlo vandensežero atėjo girių laumės oreadės ir nustebopamačiusios, kad jis tapęs karčių ašarų urna.- Ko gi tu verki? - paklausė oreadės.- Aš verkiu Narcizo, - atsakė ežeras.- Tai mūsų nestebina, - pasakė laumės. - Nors irmes jį nuolat sekiojome miške, tik tu vienasgalėjai iš arti gėrėtis jo grožiu.- Vadinasi, Narcizas buvo gražus? - paklausėežeras.- Kas gi geriau nei tu galėjo tai žinoti? - nustebooreadės. - Juk jis prie tavo krantų rymojo ištisasdienas!Ežeras valandėlę patylėjo. Paskui atsiduso:- Aš verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvaupastebėjęs, kad jis gražus. Aš jo verkiau, neskiekvieną sykį, kai jis pasilenkdavo ties manim, joakyse aš galėjau matyti savo grožio atspindį.- Kokia graži istorija, - ištaria Alchemikas.PIRMOJI DALISJo vardas Santjagas. Jau temsta, kai jis su savobanda prieina seną, apleistą bažnyčią. Jos stogas

įgriuvęs, o toje vietoje, kur kadaise būtazakristijos, auga didžiulis jovaras.Vaikinas nusprendžia čia praleisti naktį. Suvaroavis į griuvėsius ir, kad šios per naktįneišsilakstytų, iš kelių lentų padaro užtvarą.Apylinkėse nėra vilkų, bet jei gyvulys pabėgtų, jissugaištų visą rytojaus dieną jo beieškodamas.Jis pasikloja apsiaustą ir atsigula, vietojpagalvės pasidėjęs neseniai perskaitytą knygą.Prieš užmigdamas pagalvoja, kad dabar reikėtųskaityti storesnes knygas: ilgiau užtektų, o naktįjos būtų patogesnės pagalvės.Dar neprašvitus jis nubunda. Pasižiūri aukštyn irpro įgriuvusį stogą mato blyksinčias žvaigždes."Reikėjo kiek ilgiau pamiegoti", - pamano. Jis vėlsusapnavo tą patį praėjusios savaitės sapną, bet,kaip ir tąsyk, nubudo nebaigęs sapnuoti.Vaikinas atsikelia ir išgeria gurkšnį vyno. Tuometstveria botagą ir pradeda žadinti dartebemiegančias avis. Jau seniau jis pastebėjo, kaddauguma gyvulių pakirsta iš miego, vos tikišsiblaivo jo paties sąmonė. Tartum kokiapaslaptinga energija jungtų jį su šiomis avimis,per dvejus metus, ieškant vandens ir maisto draugesu juo apėjusiomis visą šalį.- Jos taip priprato prie manęs, kad žino manodienotvarkę, - sako tyliai. Paskui, akimirkąpamąstęs, sau taria, kad visiškai galimas iratvirkščias dalykas - kad tai jis pripratęs priegyvulių dienotvarkės.Vis dėlto dalis avių neskuba atsibusti. Jis žadinajas iš eilės, kiekvieną pabaksnodamas lazda,pavadindamas vardu. Vaikinas tiki, kad avys galisuprasti, ką jis sako. Taigi kartais jis jomsskaito labiausiai patikusių knygų ištraukas, kalbaapie savo vienatvę ar džiaugsmą, kad yra piemuo,komentuoja naujienas, išgirstas einant perpažįstamus pakelių kaimus.Tačiau paskutinėmis dienomis beveik neliko kitųpokalbio temų, tik toji: mergina, gyvenanti mieste,

of 00

Leave a Comment