Mano vyrui Pančui

Už tavo kantrybę, meilę, draugystę, humorą,

Ir norą valgyti ne namie.

Ir taip pat mano vaikams, Gabe, Seth ir Eli

Už tai, kad leidot patirti meilę, už kurią žmonės laisvai miršta.
 Ugnis ir ledas

Vieni sako, kad pasaulis sudegs

Kiti, kad sušals
Iš to, kokią aistrą ragavau
Aš palaikau tuos, kurie pasirinko ugnį
Bet jei aš turėčiau žūti dukart
Manau aš turėčiau pakankamai neapykantos
Pasakyti, kad naikinantis ledas
Irgi puiku
Ir to užtenka

Robertas Frostas
PRATARMĖ

VISI MŪSŲ BANDYMAI IŠSISUKTI BUVO BERGŽDI.

Suledėjusia širdimi, aš stebėjau, kaip jis ruošėsi mane ginti. Jo įsitempusi laikysena neišdavė nė
užuominos abejonės, nors jie mus viršijo skaičiumi. Aš žinojau, kad pagalbos mes galim
nesitikėti - šiuo metu jo šeima kovojo už savo gyvybes, kaip ir jis dėl mūsų.

Ar aš kada sužinosiu kitos kovos rezultatus? Ar sužinosiu kas nugalėtojai, kas pralaimėtojai? Ar
aš gyvensiu pakankamai ilgai, kad tai sužinočiau?

Tačiau šansai neatrodė tokie geri.

Juodos, laukinės akys troško mano mirties, laukiančios tos akimirkos, kada mano gynėjas
nukreips dėmesį. Tą akimirką aš tikrai mirsiu.

Kažkur toli, labai toli šaltame miške sukaukė vilkas.

1. ULTIMATUMAS

Bella,

Nesuprantu, kodėl tu verti Čarliui perdavinėti žinutes Billiui, lyg mes būtume antroje klasėje –
jei aš norėčiau su tavimi pasikalbėti, aš atsakyčiau

Tu priėmei sprendimą, aišku? Tu negali turėti abiejų, kada

Ta dalis apie „mirtinus priešus“ tau per sudėtinga

Klausyk, aš žinau kad buvau nemandagus, bet nėra kito kelio

Mes negalime būti draugais, kai tu visą laiką leidi su daugybe

Viskas tik blogėja, jei aš galvoju apie tave per daug, taigi prašau man daugiau nerašyti

Taip, aš irgi tavęs labai ilgiuosi. Labai. Nieko nepakeisi. Atleisk.

Džeikobas.

Aš perbraukiau lapą pirštais, jausdama įspaudus, kur jis paspaudė parkerį taip stipriai, kad
galėjo perdurti lapą. Aš galėjau įsivaizduoti jį rašant tai – keverzodamas piktas raides savo
grubiu šriftu, rašydamas eilutę po eilutės, kai žodžiai pasirodė neteisingi, gal net sutraškėjo
parkeris jo per didelėje rankoje, tai galėjo paaiškinti rašalo dėmės. Aš galėjau įsivaizduoti įsiūtį
tarp jo juodų antakių ir surauktą jo kaktą. Jei aš būčiau buvus ten, aš turbūt būčiau juokusis.
Nesukelk sau smegenų insulto Džeikobai. Būčiau jam pasakius. Tiesiog išspjauk tai.

Juokas buvo paskutinis dalykas, ką galėjau daryti skaitydama žodžius, kuriuos jau išmokau
atmintinai. Jo atsakymas į mano išdėstytą žinutę – perduotą Čarlio Biliui kaip antroje klasėje, jei
jau jis taip įvardijo – nebuvo staigmena. Aš žinojau atsakymą, dar prieš atidarydama voką.

Staigmena buvo tai, kaip kiekviena perbraukta eilutė mane skaudino. Tarsi raidžių tikslas buvo
pagalasti ašmenis. Dar daugiau, prieš kiekvieną piktą pradžią telkšojo pilnas skausmo baseinas.
Džeikobo skausmas mane žudė labiau nei mano pačios.

Kol aš mąsčiau apie tai pajutau neabejotiną svilėsių kvapą sklindantį iš virtuvės. Kituose
namuose, faktas, kad kažkas kitas gamina be manęs, nebūtų sukėlęs panikos.

Aš įsikišau sulamdytą popierėlį į savo kišenę ir nubėgau laiptais žemyn.

Indas su spaghetti padažu, kurį Čarlis šildėsi mikrobangų krosnelėje buvo tik pirmasis
perversmas, kol aš truktelėjau dureles ir tai ištraukiau.

-Ką aš blogai padariau? – Pasiteiravo Čarlis.

-Tu turėtum nuimti dangtį pirmiausia, tėti. Metalas kenkia mikrobangų krosnelei. – Aš greitai
nuėmiau dangtį kaip ir sakiau. Įpyliau pusę padažo į dubenį ir įdėjau jį atgal į mikrobangų
krosnelę, ir stiklinį indą padėjau į šaldytuvą. Nustačiau laiką ir paspaudžiau „Pradėti“.
Čarlis stebėjo mano pataisymus sučiaupęs lūpas. – Ar aš paruošiau makaronus gerai?

Aš pažiūrėjau į keptuvę ant viryklės. Padažo kvapas mane įspėjo. - Pamaišymas nepakenktų. –
pasakiau švelniai. Radau šaukštą ir bandžiau išmaišyti prie dugno prilipusį didelį pliurzos
gabalą.

Čarlis atsiduso.

- Tai dėl ko visa tai? – Paklausiau jo.

Jis sunėrė rankas sau ant krūtinės ir įsižiūrėjo į pliaupiantį lietų pro galinį langą. – Nežinau apie
ką čia šneki. – Jis suniurnėjo.

Aš buvau sumišusi. Čarlis gamino? Ir kas dėl paniurusios nuotaikos? Edvardo čia dar nebuvo,
paprastai šitą nusistatymą jis laikydavo mano vaikinui, darydamas tai geriausiai kaip tik sugeba
pavaizduoti „nepageidaujamas“ su kiekvienu ištartu žodžiu ar judesiu. Čarlio pastangų visai
nereikėjo – Edvardas puikiai žinojo, ką jis galvoja ir be parodymo.

Dėl žodžio vaikinas įsikandau sau į žandą, su pažįstamu įsitempimu, kol aš judėjau. Tai nebuvo
teisingas žodis, visiškai. Man reikėjo kažko labiau išraiškingo amžinam pasižadėjimui. Bet
žodžiai lemtis ir likimas skambėjo kvailokai, kai juos naudojai kasdieniuose pokalbiuose.

Edvardas turėjo kitą žodį mintyse, ir tas žodis buvo mano įtampos šaltinis.

Sužadėtinis. Ui! Aš sudrebėjau nuo tokios minties.

- Ar aš kažką praleidau? Nuo kada tu darai vakarienę? – Paklausiau Čarlio. Makaronai buvo
sulipę į gniužulį verdančiame vandenyje kai aš juos pajudinau. – Ar bandai daryti vakarienę, gal
reiktų pasakyti.

Čarlis patraukė pečiais. - Nėra įstatymo, kuris man draustų gaminti mano paties namuose.

- Tau geriau žinoti. – Atsakiau aš ir su šypsena pasižiūrėjau į ženklelį ant jo odinės striukės.

- Cha. Šitas geras. – jis nusivilko striukę, lyg mano žvilgsnis jam būtų priminęs, kad jis vis dar ją
apsivilkęs ir pakabino ant kablio, slapto jo įrenginio. Jo ginklo diržas buvo visada numestas
vietoje – jis nejautė poreikio jo dėvėti darbe jau kelias savaites. Nebuvo daugiau nerimą keliančių
dingimų ir bėdų mažame Forkso miestelyje, Vašingtone, daugiau jokių milžiniškų, paslaptingų
vilkų pasirodymų lietinguose miškuose.

Aš bakstelėjau makaronus tyloje, spėdama, kad Čarlis išsisukinės nuo to, kas jam neduoda
ramynės šiuo metu. Mano tėtis nebuvo kalbus žmogus, ir pastangos, kurias jis dėjo stengiantis
suorganizuoti vakarienę su pasisėdėjimu su manimi , buvo aišku, kad nėra daug žodžių jo
galvoje.

Aš pažiūrėjau į laikrodį reguliariai – tai buvo tai, ką aš dariau kelias pastarasias minutes. Mažiau
nei puse valandos nuo dabar.

Popietės buvo sunkiausia dienos dalis. Nuo tada, kai mano buvęs geriausias draugas (ir
vilkolakis), Džeikobas Blekas informavo apie mane ir motociklus, su kuriais slapta važinėjaus –
išdavystė, kurią jis sugalvojo, kad aš praleisčiau kuo mažiau laiko su savo vaikinu (ir vampyru),
Edvardu Kalenu – Edvardui buvo mane leista matyti tik nuo septintos iki pusės dešimtos vakaro
- visada tik mano namuose ir stebint kaip visuomet mano tėčio irzliam žvilgsniui.
Tai buvo priedas prie praeito, šiek tiek mažiau griežto draudimo, kurį aš užsidirbau dėl
nepaaiškinto 3 dienų dingimo ir dėl vieno epizodo nuo uolų šokinėjimo.

Žinoma aš vis dar mačiau Edvardą mokykloje, nes dėl to Čarlis negalėjo nieko padaryti. Ir dar,
Edvardas praleisdavo beveik kiekvieną naktį mano kambary taip pat, bet Čarlis tiksliai dėl to
nebuvo informuotas. Edvardo galimybė tyliai ir lengvai užlipti iki mano antro aukšto lango buvo
tokia pat naudinga, kaip ir jo gebėjimas skaityti Čarlio mintis.

Nors popietė buvo vienintelis laikas, kai aš nebūdavau su Edvardu, tai vertė mane jaustis
neramiai ir valandos visada slinkdavo lėtai. Beje, aš kenčiau savo bausmę be jokių priekaištų, nes
pirma – aš jos buvau nusipelnius, ir antra – aš negalėjau skaudinti savo tėčio išeidama kur nors,
kai išsiskyrimai sklandė, nematomi Čarliui, bet labai artimi mano horizonte.

Mano tėtis atsisėdo prie stalo sukriokdamas ir išvyniodamas šlapią laikraštį, po sekundės jis
pliaukštelėjo liežuviu nepritariamai.

- Aš nežinau kodėl tu skaitai naujienas, tėti.

Jis nekreipė į mane dėmesio, suniurnėjo su laikraščiu rankose. – Štai kodėl visi nori gyventi
mažame miestelyje. Juokinga.

- Ką dideli miestai padarė bloga šįkart?

- Sietlas greit taps šalies žmogžudyščių sostine. Penkios neišaiškintos žmogžudystės per
pastarasias dvi savaites. Ar gali įsivaizduoti gyvenant šitaip?

- Aš manau Fyniksas yra dar auksčiau žmogžudysčių saraše, tėti. Ir aš taip gyvenau. – Ir aš
niekada nebuvau žmogžudystės auka taip arti, kaip persiklausčius į jo saugų mažą miestelį.
Faktas, aš buvau keletame priešiškų sąrašų. Šaukštas iškrito iš mano rankų ir privertė vandenį
sudrebėti.

- Na, tu negalėsi man išsimokėti . – Čarlis pasakė.

Aš pasidaviau norėdama išsaugoti vakarienę. Aš turėjau panaudoti mėsos peilį norėdama

atpjauti spaghetti porciją Čarliui, po to sau, kol jis žiūrėjo susigėdusia išraiška. Čarlis padengė jį
padažu. Aš irgi paslėpiau savo gabalą gerai kaip tik galėjau, sekdama jo pavyzdį, be didelio
entuziazmo. Kurį laiką valgėm tyloje. Čarlis vis dar skaitė žinias, taigi aš pasiėmiau savo dažnai
skaitomą „Vėtrų kalno“ kopiją iš ten, kur ją buvau palikus ryte per pusryčius ir bandžiau sugrįžti
į amžiaus pradžios Angliją, laukiant kol jis pradės kalbėti.

Tai buvo tik ta dalis, kai sugrįžo Hitklifas, Čarlis pravalė gerklę ir metė laikraštį į grindis.

- Tu teisi. – Pasakė Čarlis. – Man nėra jokių priežasčių tai daryti. – Jis pamojavo savo šakute į
lipnų užtiesalą. – Aš noriu su tavimi pasikalbėti.

Padėjau knygą į šalį. Viršelis buvo toks sutriušęs, kad jis nuktrito ant stalo. – Tu tiesiog galėjai
paklausti.

Jis palinksėjo, jo antakiai pakilo kartu. – Aha, aš prisiminsiu tai kitą kartą. Aš maniau, kad
vakarienės paruošimas tave sušvelnins.

Aš nusijuokiau. – Tai veikia – tavo gaminimo įgūdžiai sušvelnino mane kaip zefyrą. Ko tau
reikia, tėti?
- Na, tai apie Džeikobą.

Aš pajutau savo veidą sustingstant. – Kas dėl jo? – Paklausiau pro sustingusias lūpas.

- Ramiau, Bele, aš žinau tu dar liūdna, kad jis papasakojo apie tave, bet tai buvo teisinga. Jis
buvo atsakingas.

- Atsakingas. – pakartojau kandžiai ir pavarčiau akis. – Teisingai. Tai kas dėl Džeikobo?

Nerūpestingas klausimas pasikartojo mano galvoje. Kas dėl Džeikobo?Ką aš su juo darysiu?
Buvęs geriausias mano draugas, dabar buvo kas...? Mano priešas? Aš susigūžiau.

Čarlio veidas staiga tavo atsargus. – Nebūk pikta ant manęs, gerai?

- Pikta?

- Na, tai apie Edvardą taip pat.

Mano akys susiaurėjo.

Čarlio balsas tapo šiurkščiokas. – Aš įsileidžiu jį į namus, ar ne?

- Įsileidi. – pripažinau. – Trumpam laikui. Žinoma, tu galėtum leisti man išeiti iš namų tam
trumpam laikui dabar ir tada taip pat, - aš tęsiau, tik juokaudama; aš žinojau kad esu užrakinta
iki kol truks mokslo metai. – aš būsiu labai gera vėliau.

- Na, tai yra tai, kur aš link vedu... – Ir tada Čarlio veidas nutįso į neįtikėtiną išsišiepimą.
Sekundės dalį jis žiūrėjo kaip būtų dvidešimt metų jaunesnis.

Aš pamačiau neaiškią galimybės ugnelę toje šypsenoje, bet aš toliau kalbėjau lėtai. – Aš sutrikus,
tėti. Ar mes kalbam apie Džeikobą, apie Edvarbą, ar apie mano areštą?

Šypsena pasirodė dar kartą. – Iš dalies apie visus tris.

- Ir kaip tai visa susiję? – Paklausiau susidomėjus.

- Gerai. – Jis atsiduso, pakėlė savo rankas kaip pasiduodamas. – Taigi, aš manau, kad tu
nusipelnei žodinio pasižadėjimo gražiai elgtis. Kaip paauglė, tu esi nepaprastai neirzli.

Mano balsas ir antakiai pakilo. - Rimtai? Aš laisva?

Iš kur tai atėjo? Aš buvau įsitikinus, kad aš turėsiu namų areštą iki kol gausiu išeiti, ir Edvardas
galės surinkti dvejojančias Čarlio mintis...

Čarlis pakėlė pirštą. – Su sąlyga.

Entuziazmas išgaravo. – Fantastika, - sudejevau.

- Bela, čia daugiau prašymas, o ne reikalavimas, gerai? Tu laisva. Bet aš tikiu, kad tu naudosi tą
laisvę ... atsakingai.

- Ką tai reiškia?
Jis atsiduso vėl. – Aš žinau tu patenkinta visą savo laiką leisdama su Edvardu... -

- Aš leidžiu laiką su Alisa taip pat. – aš įsiterpiau. Edvardo sesuo neturėjo lankymo valandų, ji
ateidavo kada norėdavo. Čarlis buvo glaistas jos gabiose rankose.

- Tai tiesa, - pasakė jis. – Bet tu turi kitų draugų, ne vien Kalenus. Ar bent turėjai.

Mes žiūrėjom vienas į kitą ilgoką laiką.

- Kada tu paskutinį kartą kalbėjai su Andžela Weber? – mestelėjo jis man.

- Penktadienį per priešpiečius. – atsakiau tuoj pat.

Prieš Edvardui grįžtant mano draugai suskilo į dvi grupes. Man patiko apie jas galvoti kaip gėris
prieš blogį. Jie ir mes tiko taip pat. Gerieji buvo Andžela, jos pastovus vaikinas Benas Cheney ir
Maikas Niutonas. Jie trys buvo labai geranoriški atleisti mano keistą elgesį, kai Edvardas išvyko.
Lorena Mallory buvo blogųjų šerdis, jų pusė įskaitant mano pirmąją draugę Forkse – Džesika
Stanley. Jos atrodė patenkintos tęsiančios Anti-Belos darbotvarkę.

Su Edvardo sugrįžimu į mokyklą, ta susiskirstymo linija dar labiau paryškėjo.

Edvardui sugrįžus suskambo pavojaus varpai dėl Maiko draugystės, bet Angela buvo
nenukryspatamai ištikima ir Benas sekė jos įsakimus. Nepaisant natūralios žmonių antipatijos,
kurią jie jautė Kalenams, Andžela sėdėdavo paklusniai prie Alisos kiekvieną dieną per
priešpiečius. Po kelių savaičių ji netgi pradėjo jaustis pakankamai patogiai. Buvo sunku būti
neapžavėtam Kalenų – jei bent kartą turėjai progos būti jų apžavėtas.

- Ne mokykloje, - Čarlis paklausė, priversdamas mane sugrąžinti dėmesį.

- Aš nematau nieko ne mokykloje, tėti. Areštas, atsimeni? Be to Andžela turi vaikiną taip pat. Ji
visada su Benu. Jei aš tikrai laisva, - pridėjau skeptiškai, - gal mes galėtume susitikti visi.

- Gerai, bet tada..., - jis susviravo, - Tu ir Džeikas mėgavotės draugyste ir dabar... -

Aš jį nutraukiau, - Ar gali pasakyti esmę, tėti? Kokia tavo sąlygą – tiksliai?

- Aš nemanau, kad tu turėtum apleisti visus savo kitus draugus dėl Edvardo, Bela, - jis pasakė
griežtu tonu. – Tai negražu, ir aš manau, kad tavo gyvenimas būtų geriau subalansuotas, jei jame
būtų keli kiti žmonės. Kas atsitiko praeitą rugsėjį...

Aš suvirpėjau.

-Na, - jis pasakė atsargiai. – Jei tu būtum turėjus daugiau gyvenimo be Edvardo, gal taip nebūtų
buvę.

- Būtų būvę būtent taip. – aš sumurmėjau.

- Gal, gal ne.

- Esmė. – aš priminiau.

- Pasinaudok savo nauja laisve pasimatyti su savo senais draugais. Išlaikyk pusiausvyrą.

Palingavau lėtai. – Pusiausvyra yra gerai. Ar dar turiu ypatingų laiko normų?
Jis nutaisė miną, bet papurtė galvą. – Nenoriu visko apsunkinti. Tiesiog neužmiršk savo
draugų...

Tai buvo problema su kuria aš jau vargau. Mano draugai. Žmonės, su kuriais dėl jų pačių
saugumo, nebegalėsiu susitikti po mokyklos baigimo.

Taigi, kokia buvo geresnė įvykių eiga? Būti su jais kol galiu? Ar pradėti šalintis jų dabar, kad
viskas būtų laipsniška? Aš sudrebėjau nuo antros galimybės.

- ... Ypatingai Džeikobas. - Čarlis pridėjo, prieš tai, kol aš apie tai pagalvojau.

Didesnė dilema nei pirma. Užtruko akimirką, kol suradau teisingus žodžius. – Dėl Džeikobo gali
būti... sudėtinga.

- Blekai yra beveik šeima, Bela. – Jis pasakė vėl giežtai ir tėviškai. – Ir Džeikobas buvo labai,
labai geras tavo draugas.

- Aš žinau tai.

- Negi tu jo visai nepasiilgai? – susierzinęs paklausė jis.

Mano gerklė staiga lyg užsikimšo. Turėjau dukart ją pravalyti, kad galėčiau atsakyti. – Taip, aš jo
pasiilgau. – Aš sutikau, vis dar tebežiūrėdama į grindis. – Labai jo pasiilgau.

- Tai kodėl tai sudėtinga?

Tai nebuvo tai, ką aš galėjau laisvai paaiškinti. Tai ėjo prieš taisykles normaliems žmonėms –
žmogiški žmonės, tokie kaip aš ir Čarlis – negalėjo žinoti apie slaptą pasaulį, pasaulį pilną mitų ir
monstrų, kurie egzistuoja slaptai aplink mus. Aš žinojau apie tą pasaulį – ir dėl to buvau
nemažame pavojuje. Nenorėjau įpainioti Čarlį į tą patį pavojų.

- Su Džeikobu yra... konfliktiška, - pasakiau lėtai, - Konfliktas dėl draugystės, turiu galvoje.
Draugystės Džeikui neužtenka. – aš pasiteisinau keliomis detalėmis, kurios buvo teisingos, bet
tik iš dalies, sunkiausias ir esminis faktas buvo tas, kad Džeikobo vilkolakių gauja, besalygiškai
nekentė Edvardo vampyro šeimos – ir taip pat manęs, kai aš pilnai sutikau įsilieti į tą šeimą. Tai
nebuvo tai, ką aš galėjau jam išdėstyti laiške, ir jis nebūtų atsakęs į mano skambučius. Bet mano
planas sutarti su vilkolakiais nebuvo dingęs kaip ir gerai sutarti su vampyrais.

- Ar Edvardui nereikia sveikos konkurencijos? – Čarlio balsas buvo sarkastiškas dabar.

Aš piktai į jį pažiūrėjau. – Nėra jokios konkurencijos.

- Tu skaudini Džeikobo jausmus vengdama jo šitaip. Jis geriau būtų draugas, negu niekas.

Ooo, dabar aš jo vengiau?

- Aš esu beveik tikrai, kad Džeikobas visai nenori būti mano draugas, - žodžiai degino burną, - iš
kur tu trauki tokių minčių?

Čarlis dabar atrodė susigėdęs. – Ta tema išsirutuliojo šiandien mums su Biliu...

- Jūs su Biliu pliurpiat kaip senos bobutės, - pareiškiau nepasitenkinimą ir smeigiau piktai į savo
atšalusius makaronus.
- Bilis nerimauja dėl Džeikobo, - pasakė Čarlis, - Jam tiesiog labai sunku dabar... jis prislėgtas.

Aš suvirpėjau, bet vis tebežiūrėjau į gniužulą.

- Ir, be to, tu buvai labai laiminga leisdama dienas su Džeikobu. – atsiduso Čarlis.

- Aš laiminga dabar. - suniurzgėjau pro sukąstus dantis.

Kontrastas tarp mano žodžių ir tono sulaužė įtampą. Čarlis prapliupo juoktis ir aš prisidėjau.

- Gerai, gerai. - aš sutikau. - Pusiausvyra.

- Ir Džeikobas. - primygtinai pareikalavo.

- Pabandysiu.

- Gerai. Surask pusiausvyrą, Bela. Ir, o taip, tu gavai šiek tiek pašto. - Pasakė Čarlis ir užbaigė
nemalonią temą, - Jis prie viryklės.

Aš nejudėjau. Mano mintys sukosi į niurnėjimą apie Džeikobo vardą. Tai turbūt buvo
makulatūra, aš vakar gavau siuntinį iš mamos, taigi nieko daugiau nesitikėjau. Čarlis pastūmė
savo kėdė nuo stalo ir nutįso kol atsistojo. Jis nunešė savo lėkštę iki kriauklės, bet prieš tai, kai
atsuko vandenį, numetė storą voką man. Vokas praslydo stalu ir atsitrenkė į mano alkūnę.

- Hm, ačiū. - sumurmėjau, nustebinta jo veržlumo. Tada aš pamačiau galinį adresą – laiškas
buvo iš Pietryčių Aliaskos universiteto. – Kaip gretai, maniau aš praleidau galutinį terminą čia
irgi.

Čarlis sukikeno.

Aš perverčiau voką ir pažiūrėjau į jį. - Jis atplėštas.

- Man buvo smalsu.

- Aš šokiruota, šerife. Tai kriminalinis nusikaltimas.

- Oi, tik skaityt.

Ištraukiau laišką ir atverčiau kursų grafiką.

- Sveikinu. - jis pasakė prieš tai, kai aš galėjau ką nors perskaityti. - tavo pirmasis priėmimas.

- Ačiū, tėti.

- Mes turėtume pakalbėti apie mokestį už mokslą. Aš išsaugojau tau šiek tiek pinigų -

- Ei, ei, nieko panašaus. Aš neketinu liesti tavo pinigų pensijai, tėti. Aš turiu savo koledžo fondą. -
ar kas iš to liko, ir ten nebuvo daug pradžiai.

Čarlis suraukė antakius. – Kai kurios iš tų vietų yra pakankamai brangios, Bele. Aš noriu tau
padėti. Tu neturi keliauki kažkur į Aliaską, tik dėl to, kad ten pigiau.
Ten nebuvo pigiau, visai ne. Bet tai buvo pakankamai toli ir Juneau vidutiniškai budavo trys
šimtai dvidešimt viena apsiniaukusi diena per metus. Pirmoji sąlyga buvo būtina man, antroji -
Edvardui.

- Aš būsiu apsaugota. Beto, yra labai daug finansinių pagalbų. Lengva gauti paskolą. – Aš
tikėjaus, kad mano apgavystė nėra labai akivaizdi. Aš visiškai neturėjau laiko ieškoti informacijos
apie tai.

- Taigi... – pradėjo Čarlis ir tada suspaudė lūpas ir pasižiūrėjo šalin.

- Taigi kas?

- Nieko, aš tiesiog... – jis suraukė antakius. - aš tik norėjau sužinoti... kokie yra Edvardo planai
kitiems metams?

- Aaa...

- Na?

Trys greiti lengvi smūgiai į duris mane išgelbėjo. Čarlis pavartė akis, ir aš pašokau.

- Ateinu! – pašaukiau kol Čarlis vapėjo kažką, kas skambėjo kaip „eik šalin“, aš nekreipiau į jį
demesio ir nuėjau prie durų įleisti Edvardą.

Truktelėjau duris iš mano kelio – juokingai nekantriai – ir ten buvo jis, mano asmeninis
stebuklas.

Laikas nepavertė manęs atsparios jo veido idealumui, ir aš buvau tikra, kad aš niekada
nepakeisiu požiūrio apie jį šiuo atžvilgiu. Mano akys nyslydo jo blyškiai baltais bruožais: jo tvirtu
kvadrato formos žandikauliu, švelnia jo pilnų lūpų linija – iškreiptos šypsenos dabar, tiesia jo
nosies linija, ašriu jo skruostikaulių kampu, glotniu, marmuriniu jo kaktos paviršiumi – dalinai
uždengto jo susivėlusių bronzinių plaukų.

Kurį laiką išsisukau nuo jo akių, nes žinojau, kad kai į jas pažiūrėsiu prarasiu savo minčių
traukinį. Jos buvo plačios, šiltos, aukso skaidrumo ir įrėmintos tankiose, juodose blakstienose.
Bežiūrint į jo akis, visada pasijusdavau ypatingai. Toks jausmas, kad mano kaulai korėtų. Aš taip
pat truputį apsvaigau, bet turbūt, kad užmiršau kvėpuoti. Vėl.

Tai buvo veidas, dėl kurio bet kuris pasaulio modelis vyras parduotų savo sielą. Žinoma, tai
galėjo būti prašoma kaina: siela.

Ne, aš tuo netikėjau. Aš jaučiausi kalta, kad apie tai galvojau, ir aš buvau laiminga – aš visada
buvau laiminga – kad aš buvau vienintelis žmogus, kurio mintys buvo paslaptis Edvardui.

Aš siekiau jo rankos ir atsidusau, kai jo šalti pirštai rado manuosius. Jo prisilietimas suteikė
keistą palengvėjimo jausmą – lyg aš būčiau jautus skausmą ir staiga jis būtų išnykęs.

- Labas, - aš nusišypsojau su palengvėjimu savo pasisveikinime.

Jis pakėlė mūsų sunarpliotus pirštus, kad galėtų perbraukti mano skruostą savo ranka. – Kaip
tavo popietė?

-Lėtoka.
- Man taip pat.

Jis pritraukė mano riešą sau prie veido, mūsų pirštai vis dar susipynę drauge. Jis užsimerkė ir
oda praslydo jo nosies paviršiumi, jis švelniai nusišypsojo neatsimerkdamas. Mėgavosi aromatu,
kol priešinosi vynui.

Aš žinojau, kad mano kraujo kvapas – daug saldesnis jam nei bet kurio kito žmogaus. Iš tiesų
kaip vynas prieš vandenį alkoholikui. Troškulys, kuris sukelia jam tikrą skausmą. Bet neatrodė,
kad jis vengtų to, kaip anksčiau buvo. Aš tik galėjau miglotai įsivaizduoti Herkulio pastangas
prieš šitą paprastą gestą.

Mane liūdino tai, kad jis turėjo taip stengtis. Aš guodžiau save, kad jau neilgai jam kelsiu
skausmą.

Išgirdau Čarlio artėjimą čionai. Jis mynė savo kojas taip, kad parodytų savo įprastinį
nepasitenkinimą mūsų svečiu. Edvardas staigiai atsimerkė, nuleido mūsų rankas, bet paliko jas
sukabintas.

- Labas vakaras, Čarli, - Edvardas kaip visada buvo nepriekaištingai mandagus, nors Čarlis to
nenusipelnė. Čarlis sukriuksėjo jam ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės atsistojo šalia. Jis manė,
kad tėviška priežiūra reikalinga pastaruoju metu.

- Aš atsinešiau kitą rinkinį prašymų. – pasakė man Edvardas laikydamas prikimštą voką. Jis
nešiojo pašto ženklų ritinėlį kaip žiedą apie jo mažąjį pirštą.

Aš sudejavau. Kiek dar liko koledžų, į kuriuos jis dar neprivertė parašyti prašymų? Ir iš kur jis
randa tiek spragų. Jau buvo per vėlu šįmet.

Jis nusišypsojo lyg galėtų skaityti mano mintis – jos turėjo būti labai aiškios mano veide. – Dar
yra keli leistini paskutiniai terminai. Ir kelios vietos galinčios suteikti išimčių.

Aš galėjau įsivaizduoti tokių įšimčių motyvacijas. Žinoma įskaitant dolerių kiekį.

Edvardas nusijuokė iš mano reakcijos.

- Ar mes galime...? – Nuvilkdamas mane prie virtuvės stalo.

Čarlis supyko ir nusekė paskui. Nors jis sunkiai galėjo turėti priekaištų šio vakaro dienotvarkei.
Jis vargino mane priimti sprendimą dėl koledžo kiekvieną dieną.

Aš nušveičiau stalą greitai, kol Edvardas susikaupęs baugino formų krūva. Kai aš perdėjau
„Vėtrų kalną“ ant spintelę, Edvardas pakėlė vieną antakį. Aš žinau ką jis galvojo, bet Čarlis jį
pertraukė prieš tai kai jis norėjo pakomentuoti.

- Kalbant apie koledžų prašymus, Edvardai. – Čarlis pasakė, jo tonas kaip niekada paniuręs – jis
vengė kreiptis tiesiai į Edvardą, bet kai tekdavo, tai pablogindavo jo ir taip blogą nuotaiką. – Bela
iš aš ką tik kalbėjom apie kitus metus. Ar tu nusprendei kur vyksi mokytis?

Edvardas nusišypsojo Čarliui, jo balsas buvo draugiškas. – Dar ne, aš gavau kelis patvirtintus
prašymus, bet vis dar svarstau dėl pasirinkimo.

- Kur tu buvai priimtas? – Čarlis spaudė.

- Sirakūzai... Harvardas... Dartmutas. Ir aš gavau priėmimą iš Pietryčių Aliaskos universiteto
šiandien. – Edvardas truputį pasuko veidą , kad galėtų man pamirksėti. Aš sutrandžiau
kikenimą.

- Harvardas?... Dartmutas? – Čarlis sumurmėjo, negalėdamas nuslėpti pagarbos. – Na, tai ... tai
šis tas. Taip, bet Pietryčių Aliaskos universitetas... Ar tu tikrai manai, kad galėtum patekti į
tarpuniversitetinę sporto lygą? Na, aš manau, tavo tėvas norėtų...

- Karlailas visada sutiks su tuo, ką aš pasirinksiu. – Edvardas pasakė jam giedriai.

- Hmmm.

- Spėk kas, Edvardai? – paklausiau šviesiu balsu, beveik žaisdama.

- Kas Bela?

Aš mostelėjau į storą voką ant spintelės. – Aš gavau priėmimą iš Aliaskos universiteto.

- Sveikinu. – jis išsiviepė. – Koks atsitiktinumas.

Čarlio akys susiaurėjo ir įsižiūrėjo į priekį tarp mūsų dviejų. – Gerai, - sumurmėjo jis po minutės.
– Einu žiūrėti žaidimo, Bela. Pusė dešimtos.

- Hm, tėti. Atsimeni apie mūsų visai neseną diskusiją apie mano laisvę...?

Jis atsiduso. – Tiesa. Gerai. Pusė vienuolikos. Tu vis dar turi komendanto valandą mokyklos
dienomis.

- Belai daugiau nėra arešto? – paklausė Edvardas. Nors aš žinojau, kad jis visai nenustebintas,
negalėjau susekti nė vienos kladingos pastabos staigiame sujaudintame jo balse.

- Su sąlyga. – Čarlis pataisė pro sukąstus dantis. – Ir kas tau iš to?

Aš pažvelgiau piktai į tėtį, bet jis to nematė.

- Tiesiog gera žinoti. – pasakė Edvardas. – Alisa trokšta apsipirkinėjimo parnerio, ir aš tikras,
kad Bela mielai pamatytų kelias miestų šviesas. – Jis šyptelėjo man.

Bet Čarlis suniurzgėjo. –Ne. – Ir jo veidas nusidažė purpuriniai.

- Tėti, kokios problemos?

Jis per pastangas prabilo per atgniaužtus dantis. – Nenoriu, kad tu važiuotum į Sietlą dabar.

- Ką?

- Juk sakiau tau apie istoriją laikraštyje – yra kažkokia grupuotė besilinksminanti Sietle, ir aš
noriu, kad tu to išvengtum, gerai?

Aš pavarčiau akis. – Tėti, didesnė galimybė, kad mane nutrenks žaibas, nei vieną dieną aš
Sietle...-

- Ne, viskas gerai, Čarli. – pertraukė mane Edvardas. – Aš neturėjau galvoje Sietlo. Galvojau apie
Portlendą, iš tikrųjų. Aš neleisčiau Belos į Sietlą taip pat. Žinoma ne.
Aš žiūrėjau į jį su nepasitikėjimu, bet jis jau turėjo Čarlio laikraštį ir įdėmiai skaitė pirmąjį
puslapį.

Jis tikriausiai bandė nuraminti mano tėvą. Mintis būti pavojuje net pačių baisiausių žmonių,
esant su Alisa ar Edvardu atrodė tikrai juokingai.

Tai suveikė. Čarlis pasižiūrėjo dar vieną sekundę ir tada patraukė pečiais. – Gerai, - jis sėlino link
svetainės, truputį dabar skubėdamas – turbūt nenorėjo praleisti kamuolio išmetimo.

Aš palaukiau kol įsijungė TV, kad Čarlis negalėtų manęs girdėti.

- Ką... – aš pradėjau sakyti.

-Palauk. – Pasakė Edvardas nepakeldamas akių nuo laikraščio. Jo akys buvo sutelktos ant
puslapio, kai jis stumptelėjo pirmą pranešimą link manęs ant stalo. – Aš manau, tu gali
panaudoti pakartotinai savo aprašymą šitam. Tie patys klausimai.

Čarlis turbūt dar klausėsi. Aš atsidusau ir pradėjau pildyti pasikartojančią informaciją: vardą,
adresą, socialinį... po kelių minučių aš pažvelgiau aukštyn, bet Edvardas dabar žiūrėjo svajingai
pro langą. Kai aš nuleidau galvą žemyn vėl prie darbo, aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į
mokyklos pavadinimą.

Aš sušnirpščiau ir nusviedžiau popierius į šalį.

- Bela?

- Būk rimtas, Edvardai. Dartmutas?

Edvardas pakėlė numestą prašymą ir švelniai padėjo jį prieš mane. –Aš manau tau patiks Niu
Hampšyras. – pasakė jis. – Ten yra visa naktinių kursų sudėtis man, ir miškai yra patogiai
išdėstyti godiems medžiotojams. Gausu laukinių gyvūnų. Jis nusišypsojo tokia šypsena, jog
žinojo, kad jai negalėsiu atsilaikyti.

Giliai įkvėpiau pro nosį.

- Lyg aš galėčiau ten papulti be milžiniško kyšio. Ar tai buvo paskolos dalis? Ach! Kodėl mes
diskutuojam apie tai vėl?

- Gal galėtum tik užpildyti prašymą, prašau Bela. Neskaudės, jei tik paprašysi.

Mano žandikaulis tapo lankstus. – Žinai ką. Aš nemanau, kad pildysiu.

Aš siekiau lapų, planuodama juos suglamžyti į atitinkamą formą, kad galėčiau išmesti į šiukslių
dėžę, bet jų nebebuvo. Kurį laiką žiūrėjau į tuščią stalą, veliau į Edvardą. Jis neparodė, kad
sujudėjo, bet prašymai tikriausiai buvo užkišti už jo švarko.

- Ką tu darai? – pasiteiravau.

- Aš rašau tavo vardą geriau nei tu pati. Tu jau parašei aprašymą.

- Tu eini neteisingu keliu, juk žinai. – Aš sušnabždėjau, nebūdama tikra, kad Čarlis visiškai
pasinėrė į žaidimą. – Man tikrai nereikia kreiptis niekur kitur. Aš buvau priimta į Aliaską. Aš
beveik galiu susimokėti už pirmo semestro mokslus. Tai geriausias alibi nei bet kuris kitas. Nėra
reikalo švaistyti krūvos pinigų, nesvarbu kas tai būtų.

Panikuojantis žvilgnis suspaudė jo veidą. – Bela...

- Nepradėk. Aš sutinku, kad man reikia iškeliauti kuo toliau nuo Čarlio jo labui, ir mes abu
žinome, kad aš niekur nesimokysiu kitą rudenį. Nebūsiu niekur arti žmonių.

Mano žinios apie pirmuosius metus būnant vampyre buvo paviršutiniškos. Edvardas niekada
nesileido į detales – tai nebuvo jo mėgstamiausia tema – bet aš žinojau, kad tai nebus gražu.
Savęs kontroliavimas buvo akivaizdžiai išugdomas menas. Bet kas kitas nei laiškai mokykloms
buvo svarbesni klausimai.

- Aš galvojau, kad laikas galutinai nesuspręstas. – Edvardas priminė man švelniai. – Tu turėtum
pasimėgauti vienu ar du semestrais koledže. Yra tiek daug žmogiškos patirties, kurios tu dar
nepatyrei.

- Patirsiu tai po visko.

- Tai nebus žmogiška patirtis po visko. Tu neturėsi kitos žmogiškumo galimybės, Bela.

Aš atsidusau. – Turėtum būti atsakingesnis dėl laiko Edvardai. Per pavojinga taip žaisti.

- Dar nėra pavojaus. – jis primygtinai laikėsi.

Aš pažiūrėjau į jį. Nėra pavojaus. Žinoma. Aš tik pažinojau sadistę vampyrę, kuri bandė atkeršyti
už savo draugužio mirtį nužudydama mane, greičiausiai lėtais ir kankinančiais metodais. Kam
rūpėjo Viktorija? Ir, o taip, Volturiai – kilminga vampyrų šeima su jų maža karių vampyrų
armija, kurie reikalavo, kad mano širdis nustotų plakti vienu ar kitu atveju, nes žmonėms
negalima žinoti, kad jie egzistuoja. Teisingai. Nėra reikalo panikuoti.

Net su Alisos gebėjimu matyti ateitį – Edvardas pasitikėjo jos kraupiomis, kruopščiomis ateities
vizijomis, suteikiant mums išankstinį įspėjimą – buvo nesveika tuo pasitikėti.

Beto aš jau laimėjau šitą diskusiją. Mano transformavimo data buvo paskirta, labai greitai po
mokyklos baigimo, praėjus kelioms savaitėms.

Aštrus nerimo krestelėjimas pradūrė mano skrandį, kiek nedaug laiko liko. Be abejo šitas
pasikeitimas buvo būtinas ir raktas to ko aš norėjau, nei bet ko kito šiame pasaulyje susiėjo į
krūvą, bet buvo sunku suvokti apie Čarlį sėdintį kitame kambary, besimėgaujantis žaidimu, kaip
bet kurį kitą vakarą. Ir mano mama, Renė, toli saulėtoje Floridoje, vis maldaujanti praleisti
vasarą paplūdimyje su ja ir jos nauju vyru. Ir Džeikobas, kuris skirtingai nuo mano tėvų žinojo
tiksliai kas nutiks, kai aš iškeliausiu į tolimąją mokyklą. Ir net jei mano tėvams kils itarimas po
ilgo laiko, net jei aš galėsiu atremti vizitus pasiteisindama kelionėmis, ar studijų sunkenybe, ar
liga, Džeikobas visada žinos tiesą.

Kurį laiko tarpą , mintis apie Džeikobo neabejotiną pasibraurėjimą sukėlė kitą skausmą.

-Bela. – Edvardas sumurmėjo, jo veidas susisuko, kai jis pastebėjo nerimą manyje. - Nėra
priežasties skubėti. Aš neleisiu niekam tavęs nuskriausti. Gali turėti tiek laiko kiek nori.

- Aš noriu skubėti. – aš sušnibždėjau, nusišypsodama silpnai, norėdama paversti tai juoku.- Aš

noriu būti montre taip pat.
Jis sukando dantis ir pro juos kalbėjo. – Tu neturi nė menkiausio supratimo, ką tu šneki. – staiga
jis numetė drėgną laikraštį ant stalo prieš mus. Jo pirštas dūrė į antraštę pirmam puslapyje:

MIRTIES GAUSMAS PAKILO, POLICIJA BIJO GAUJOS AKTYVUMO

- Ką tai turi bendro su tuo?

- Monstrai ne juokas, Bela.

Aš pažiūrėjau į antraštę vėl, vėliau į jo sunkią veido išraišką. – Tai... tai daro vampyrai? –
Sušnibždėjau.

Jis nusišypsojo be jokio humoro. Jo balsas buvo žemas ir šaltas. – Tu būtum nustebinta , Bela,
jei žinotum kaip dažnai mano rūšis slepiasi už baisių atsitikimų jūsų naujienose. Lengva
atpažinti, kai žinai ko ieškoti. Šita informacija rodo apie naujai sukurtą vampyrą pasiklydusį
Sietle. Trokštantis kraujo, laukinis, be savitvardos. Kelias, kuriuo visi ėjom.

Nuleidau akis į laikraštį vėl, išvengdama jo akių.

- Mes tikrinam šią situaciją jau kelias savaites. Visi ženklai atitinka – neaiškūs dingimai, visada
naktį, prastas lavonų atsikratymas, kitų įkalčių trūkumas. .. Taip, kažkas visiškai naujas. Ir
niekas neprisiima atsakomybės už naujoką. – Jis giliai įkvėpė. – Na, tai ne mūsų problema. Mes
nekreipsime daug dėmesio į šitą situaciją, jei tai neartės prie namų. Kaip, sakiau, tai nutinka
nuolat. Monstrų egzistavimo pasekmės siaubingos.

Aš stengiausi neskaityti vardų laikraštyje, bet jie iššoko iš puslapio lyg būtų paryškinti. Penki
žmonės, kurių gyvenimai buvo baigti, kurių šeimos dabar jų gedi. Buvo skirtumas žvelgti į
žmogžudystes abstrakčiai ir skaitant tuos vardus. Morynas Gardineris, Džefris Kampbelas, Greis
Razi, Mišelė O’Connel, Ronaldas Albrookas. Žmonės, kurie turėjo tėvus, vaikus, ir draugus, ir
augintinius, ir darbus, ir viltis, ir planus, ir atsiminimus, ir ateitį...

- Man bus kitaip. – aš sušnibždėjau, pusiau sau. – Tu man neleisi tokiai būti. Mes gyvensime
Antarktidoje.

Edvardas sušvirpštė, sulaužydamas įtampą. – Pingvinai. Miela.

Aš nusijuokiau netvirtu juoku ir numečiau laikraštį nuo stalo, kad netektų matyti vėl tų vardų.
Jis atsitrenkė į linoleumą su bumbtelėjimu. Žinoma, Edvardas atsižvelgtų į medžiojimo
galimybes. Jis ir jo „vegetarų“ šeima – visi pasiaukoję apsaugoti žmonių gyvybes – teikiantys
pirmenybę dideliems plėšrūnams, kad patenkintų savo dietinius poreikius. – Aliaska tada, kaip
planavom. Kur nors daug toliau nei Juneau – gal ne tiek daug grizlių kiek nori.

- Dar geriau. – Jis pripažino. – Ten yra poliarinių meškų taip pat. Ir vilkai yra pakankamai
dideli.

Aš išsižiojau ir iškvėpiau didelį oro gūsį.

- Kas blogai. – jis paklausė. Prieš tai, kai aš atsigavau, painiava iš jo dingo, ir jo kūnas įsitempė –
Oi. Vilkai nesvarbu tada. Jeigu tokia mintis tave žeidžia. – Jo balsas buvo nelankstus, formalus,
jo pečiai įsitempę.

- Jis buvo mano geriausias draugas, Edvardai. – aš sumurmėjau. Būtojo laiko vartojimas tiesiog
gėlė. – Žinoma, kad tokia mintis mane žeidžia.
- Atleisk už mano neapgalvojimą. – jis pasakė, vis dar labai formaliai. – Neturėjau to siūlyti.

- Nesijaudink dėl to. - žiūrėjau į savo rankas, sugniaužtas į kumščius ant stalo.

Kurį laiką sėdėjome tyloje. Ir tada jo šalti pirštai buvo po mano smakru, bandantys pakelti mano
veidą. Jo išraiška buvo daug švelnesnė dabar.

- Atsiprašau. Tikrai.

- Žinau. Žinau, tai ne tas pats dalykas. Neturėjau taip reaguoti. Tai tiesiog... na, aš jau mąsčiau
apie Džeikobą prieš tai, kai tu atėjai. – Aš sudvejojau. Jo gelsvos akys atrodo sutamsėjo, kai aš
ištariau Džeikobo vardą. Mano balsas tapo prašantis. – Čarlis sakė, kad Džeikui dabar labai
sunku. Jis įskaudintas, ir ... tai mano kaltė.

- Tu nepadarei nieko bloga, Bela.

Giliai įkvėpiau. – Aš turiu tai ištaisyti, Edvardai. Aš skolinga jam tai. Ir tai viena iš Čarlio sąlygų
bet kokiu atveju -.

Jo veidas vėl pasikeitė, kaip statulos, kol aš kalbėjau.

- Tu žinai kaip pavojinga tau būti šalia vilkolakių be apsaugos, Bela. Ir būtų sulaužyta sutartis,
jei kuris nors iš mūsų peržengtų jų žemių ribą. Ar tu nori karo?

- Žinoma, nenoriu.

- Tai nėra jokio tikslo apie tai diskutuoti vėl. – Jis nuleido savo ranką ir pažiūrėjo šalin,
norėdamas surasti kitą temą. Jo akys sustojo ant kažko už manęs, jis nusišypsojo, jo akyse buvo
matyti atsargumas.

- Džiaugiuosi, kad Čarlis nusprendė tave paleisti – tau būtinai reikia apsilankyti knygyne.
Negaliu patikėti, kad vėl skaitai „Vėtrų kalną". Ar dar nemoki jo atmintinai?

- Ne visi iš mūsų turi fotografuojančią atmintį. – pasakiau trumpai ir atžariai.

- Fotografinė atmintis ar ne, bet nesuprantu kaip tau tai gali patikti. Vaidmenys yra šlykštūs
žmonės , kurie griauna vienas kito gyvenimus. Nežinau kaip Hitklifas ir Ketė gali stovėti greta
tokių porų kaip Romeo ir Džuljeta ar Elžbieta ir Ponas Darsis. Tai ne meilės, o neapykantos
istorija.

- Tu rimtai susipykęs su klasika. – atšoviau.

- Gal todėl, kad esu sužavėtas antika. – Jis nusišypsojo, matyt patenkintas, kad išblaškė mane. –
Rimtai, kodėl tu skaitai ir skaitai tai iš naujo? – Jo akys buvo gyvos tikrai susidomėjusios dabar,
bandydamas – vėl – išnarplioti mano painių minčių darbą. Jis savo rankomis suėmė mano veidą.
– Kas tau taip patrauklu tame?

Jo nuoširdus susidomėjimas, nuginklavo mane. – Nesu tikra. – pasakiau, kaudamasi su

rišlumu, kol jo žvilgsnis netyčia pasklido po mano mintis. – Aš manau, tai kažkas dėl
neišvengiamybės. Kaip niekas gali juos išlaikyti atskirai – ne jos savanaudiškumas, ar jo blogis,
ar net mrtis pabaigoje...
 Jo veidas buvo susimąstęs, kol jis apgalvojo mano žodžius. Po akimirkos jis nusišypsojo
erzinančia šypsena. – Aš vistiek manau, kad tai būtų daug geresnė istorija, jei nors vienas iš jų
galėtų išsigelbėti.

- Aš manau, kad tai galėjo būti esmė. – aš nesutikau. – Jų meilė yra vienintelis išsigelbėjimas.

- Aš tikiu, kad tu turi geresnį jausmą apie tai – įsimylėti kažką tokio... žalingo.

- Manau, per vėlu gailėtis, dėl to, ką aš pamilau. – aš atkreipiau dėmesį. – Bet net ir be įspėjimo,
manau turėti kažką žalingo yra visai gerai.

Jis nusijuokė tyliai. – Aš džiaugiuosi, kad tu taip galvoji.

- Aš manau, tu esi pakankamai protingas, laikytis atokiau nuo kažko tokio savanaudiško.
Katerina tikrai yra bėdų šaltinis, o ne Hitklifas.

- Aš pats sau būsiu sargybinis. – jis pažadėjo.

Aš atsidusau. Jis taip gerai išblaškydavo.

Aš padėjau mano rankas virš jo, kad laikyčiau jas ant sako veido. – Man reikia pamatyti
Džeikobą.

Jis užsimerkė. – Ne.

- Tai tikrai nėra pavojinga. – pasakiau prašydama vėl. – Aš jau esu praleidusi visą dieną La Puše,
su dauguma iš jų, ir nieko nėra atsitikę.

Bet aš padariau klaidą; pabaigoje mano balsas susvyravo, nes aš supratau, kad sakiau žodžius,
kurie buvo melas. Netiesa, kad nieko nėra atsitikę. Trumpai šmėstelėjo atsiminimai – didžiulis
pilkas vilkas susigūžė šuoliui, atidengdamas savo kaip durklas dantis į mane – mano delnai
suprakaitavo dėl sugrįžusios panikos.

Edvardas išgirdo mano širdies pagreitėjimą ir linktelėjo lyg aš būčiau pripažinus melą garsiai. –
Vilkolakiai yra neprognožiuojami. Kartais žmonės, kurie yra šalia jų yra sužeidžiami. Kartais,
būna nužudomi.

Norėjau paneigti tai, bet kitas vaizdas pavėlino mano paneigimą. Mačiau savo mintyse vieną
žavų jauną Emilės Young veidą, dabar sudarkytą trejeto tamsių randų, kurie nutįsę nuo dešinės
akies ragenos iki jos burnos, kuri bus iškreipta piktai amžiams.

Jis laukė, akivaizdžiai triumfuojantis, kad aš negaliu surasti žodžių.

- Tu jų nepažįsti. – sušnibždėjau.

- Aš juos pažįstu geriau nei tu, Bela. Aš gyvenau čia paskutiniu metu.

- Paskutiniu metu?

- Mūsų keliai su vilkais susikirto prieš maždaug septyniasdešimt metų... mes buvom ką tik
įsikūrę šalia Uosto. Tai buvo dar prieš tai, kai Alisa su Džasperu prie mūsų prisijungė. Mes
viršijom juos skaičiumi, bet tai nebūtų sustabdę kovos, jei ne Karlailas. Jis įtikino Efraimą Bleką,
kad galima gyventi greta, ir galų gale mes sudarėme sutartį.
Džeikobo prosenelio vardas mane išgąsdino.

-Mes galvojom, kad sutartis mirs kartu su Efraimu, - Edvardas sumurmėjo; tai skambėjo lyg
kalbėtų su savimi dabar. - Ta genetinė keistenybė, kuri leidžia pasikeisti, buvo prarasta... – jis
nutraukė savo pasakojimą ir kaltinamai į mane pažiūrėjo. – Tavo bloga sėkmė atrodo stiprėja
kiekvieną dieną. Ar tu supranti, kad tavo nepasotinumas traukti visus mirtinus dalykus buvo
pakankamai stiprus atstatyti šuniškų mutantų sugrįžimą. Jei mes galėtume pilstyti į butelius
tavo sėkmę, mes turėtume masinį naikinantį ginklą savo rankose.

Aš nekreipiau dėmesio į pašaipas, mano dėmesį patraukė jo prielaidos – ar jis buvo rimtas? –
Bet aš nesugrąžinau jų atgal. Negi tu nežinai?

- Ko aš nežinau?

- Mano bloga sėkmė neturi nieko bendro su jų sugrįžimu. Vilkolakiai sugrįžo, nes tai padarė
vampyrai.

Edvardas žiūrėjo į mane, jo nejudrumas mane stebino.

- Džeikobas man pasakojo, kad tavo šeima būdama čia paskatino įvykius judėti. Aš maniau, tu tai
žinojai...

Edvardo akys susiaurėjo. – Tai štai ką jie mano.

- Edvardai, pažiūrėk į faktus. Prieš septyniasdešimt metų, kai jūs čia atvykote, pasirodė
vilkolakiai. Tu dabar vėl grįžai ir vilkolakiai vėl pasirodė. Ar tu manai, kad tai atsitiktinumas?

Jis sumirksėjo, ir jo žvilgsnis atsipalaidavo. – Karlailas, bus sudomintas tokia teorija.

- Teorija. – aš pasišaipiau.

Kurį laiką jis tylėjo, žiūrėdamas į lietų pro langą. Aš įsivaizdavau, kad jis mąsto apie faktą, kad jo
šeimos buvimas pakeičia vietinius į milžiniškus vilkus.

- Įdomu, bet nevisiškai susiję. – Jis sumurmėjo po akimirkos. – Situacijos likučiai tie patys.

Aš galėjau tai išversti pakankamai lengvai: jokių vilkolakių draugų.

Aš žinojau, kad turiu būti kantri su Edvardu. Tai nebuvo tai, kad jis buvo neišmintingas, tiesiog
jis nesuprato. Jis neturėjo nė mažiausio supratimo, kiek aš skolinga Džeikobui Blekui - ...

Nemėgau kalbėti bergždžiai ir ypač su Edvardu. Jis tik bandė mane apsaugoti, po to, kai mane
paliko, bandė išsaugoti mano sielą. Aš nelaikiau jo atsakingu už visus kvailus dalykus, kurie
įvyko, kai jo nebuvo, ar už skausmą, kurį iškenčiau.

Jis laikė.

Taigi, aš turėjau tarti savo pasiaiškinimus labai atsargiai. Aš atsistojau ir apėjau aplink stalą. Jis
išskėtė rankas ir aš atsisėdau ant jo kelių, patogiai įsitaisydama jo kietame akmeniniame glėbyje.
Žiūrėjau į jo rankas kol kalbėjau.

- Prašau, tiesiog paklausyk manęs minutę. Tai daug svarbiau nei vien užgaida dėl seno draugo.
Džeikobas yra skausmuose. – mano balsas išsikreipė ties žodžiu. – Aš turiu stengtis jam padėti –
aš negaliu jo palikti dabar, kai jam reikia manęs. Vien dėl to, kad jis nėra žmogus visą laiką... na,
jis buvo ten, kai aš buvau... netoks žmogiškas. Tu nežinai kaip tai atrodė. – aš sudvejevau.
Edvardo rankos tvirtai apglėbė mane, jo delnai buvo sugniaužti į kumščius, sausgyslės
iššokusios. – Jeigu Džeikobas nebūtų man padėjęs... aš nežinau pas ką tu būtum grįžęs į namus.
Aš jam labai skolinga už tai, Edvardai.

Pažiūrėjau atsargiai į jo veidą. Jo akys buvo užmerktos, žandikaulis įtemptas.

- Niekada sau neatleisiu, kad palikau tave. – Jis sušnibždėjo. – Net jei gyvensiu šimtus
tūkstančių metų.
Uždėjau savo ranką ant jo šalto veido ir laukiau iki kada jis atsiduso ir atsimerkė.

- Tu tiesiog stengeisi elgtis teisingai. Ir aš manau, tai būtų pavykę su kuo nors mažiau protingu
nei aš. Be to, tu esi dabar čia. Tai yra dalis, kuri svarbi.

- Jei aš niekada nebūčiau tavęs palikęs, tu nebūtum jautusi poreikio rizikuoti savo gyvenimu
guodžiantis šuniui.

Aš suvirpėjau. Buvau pripratus prie Džeikobo ir jo žeminančių pastabų – kraugerys, siurbėlė,

parazitas... Kažkodėl tai skambėjo šiukščiau Edvardo aksominiame balse.

- Nežinau kaip tai įvardinti tinkamai, - pasakė Edvardas, ir jo tonas buvo atšiaurus, - Tai
skambėjo žiauriai aš manau. Bet aš jau buvau pakankamai arti tavęs netekimo praeityje. Ir aš
žinau, ką reiškia apie tai galvoti. Aš netoleruosiu nieko pavojingo.

- Dėl šito tu turi manimi pasitikėti. Man viskas bus gerai.

Jo veidas vėl tapo skausmingas. – Prašau, Bela. – jis sušnibždėjo.

Žiūrėjau į jo staigiai užsidegusias auksines akis. – Prašai ko?

- Prašau dėl manęs. Prašau dėti kuo daugiau pastangų būti saugiai. Aš darysiu ką galiu, bet
priimsiu ir truputį pagalbos.

- Aš pasistengsiu. – sumurmėjau.

- Ar tu bent kiek suvoki kokia svarbi man esi? Ar bent turi kiek nors supratimo kaip aš tave
myliu? – Jis apsikabino mane dar tvirčiau prie savo kietos krūtinės, mano galvą pakišo po savo
smakru.

Prispaudžiau savo lūpas prie jo sniego šaltumo kaklo. – Aš žinau kaip aš tave myliu. – atsakiau.

- Tu lygini vieną mažą medelį su ištisu mišku.

Aš pavarčiau savo akis, bet jis to negalėjo matyti. – Neįmanoma.

Jis pabučiavo mano kaktą ir atsiduso.

- Jokių vilkolakių.

- Aš nesutinku su tuo. Aš turiu pamatyti Džeikobą.

- Tada aš tave sustabdysiu.

Jo balsas skambėjo absoliučiai užtikrintai, kad tai nebus problema.

Aš buvau tikra, kad jis teisus.

- Mes dar pažiūrėsim. – aš vis nepasidaviau. – Jis vis dar mano draugas.

Dabar jutau Džeikobo žinutę kišenėje taip, lyg ji svertų dešimt svarų. Galėjau girdėti žodžius jo
balse, ir jis atrodė taip, lyg nesutiktų su Edvardu – su kažkuo, kas niekada neatsitiks tikrovėje.

Nieko nepakeisi. Atleisk

2. LAŽYBOS

AŠ PASIJUTAU KEISTAI ŽVALIAI, KAI ĖJAU IŠ ISPANŲ link valgyklos, ir tai nebuvo todėl, kad
ėjau susikibus rankomis su pačiu nuostabiausiu asmeniu planetoje, nors tai buvo neabejotinai
dalis ir to.

Gal tai buvo todėl, kad mano bausmė buvo atšaukta ir aš buvau laisva moteris vėl.

O gal nieko nebuvo su manimi atsitikę ypatingo. Gal tai buvo laisvės atmosfera, kuri buvo
apgaubusi ištisą teritoriją. Mokslo metai jau baigėsi ir vyresnėm klasėm ypač, jautėsi jaudulys
ore.

Laisvė buvo taip arti, ji buvo apčiuopiama, paragaujama. To ženklai buvo visur. Plakatai užpildę
visą valgyklą, ir šiukšlių dėžės, apgaubtos spalvingais sijonais nuo pasklidusių lapelių,
priminimai pirkti klasės albumus, klasės žiedus, ir skelbimai; paskutiniai dienai užsisakyti
mantijas, kepures ir kutus, neoninės šviesos skelbė apie - jaunesnių rengiamą; grėsmingą,
rausvai spindintį skelbimą šių metų šokiams. Didieji šokiai buvo šitą savaitgalį, bet aš išgavau iš
Edvardo šarvuotą pažadą, kad aš nebūsiu priversta to daryti vėl. Be to, aš jau turėjau šitos
žmogiškos patirties.

Ne, tai bus mano asmeninė laisvė, kuri nušvietė mane šiandien. Mokyklos baigimas neteikė man
tiek džiaugsmo kaip kitiems mokiniams. Aš nerviškai jausdavau pykinimą, kada apie tai
galvodavau. Aš stengiausi apie tai negalvoti.

Bet buvo sunku pabėgti nuo visur pasklidusios temos apie baigimą.

- Ar jau išsiuntei savo kvietimus? – paklausė Andžela, kai mes su Edvardu atsisėdome prie stalo.
Ji savo šviesiai rudus plaukus buvo susirišusi kaip visada į arklio uodegą, ir matėsi šiek tiek
pašėlusio žvilgsnio jos akyse.

Alisa ir Benas jau irgi buvo atėję taip pat, atsisėdę Andželai iš šonų. Benas buvo įnikęs į komiksų
knygelę, jo akiniai slydo žemyn jo siaura nosimi. Alisa atidžiai nužiūrinėjo mano nuobodžius
džinsus ir mano marškinėlius, tokiu žvilgsniu, kad pasijutau nepatogiai. Turbūt planavo kitą
makiažą. Aš atsidusau. Mano abejingas nusistatymas mados atžvilgiu, jai buvo nuolatinis dyglys.
Jei jai leisčiau, tai ji rengtų mane kiekvieną dieną – turbūt kelis kartus per dieną – lyg kokią per
didelio dydžio trimatę popierinę lėlę.

- Ne. – aš atsakiau Andželai. – Iš tikrųjų nėra jokio reikalo. Renė žino, kad baigiu mokyklą. O kas
daugiau?

- O kaip tu, Alisa?

Alisa nusišypsojo. – Viskas padaryta.

- Tai tau gerai. – Atsiduso Andžela. – Mano mama turi tūkstantį pusbrolių ir pusseserių, ir ji
tikisi, kad aš visiems parašysiu. Man nukris riešas. Aš negaliu to daugiau atidėlioti, ir jau dabar
bijau.

- Aš tau padėsiu. – aš pasisiūliau. – Jei tu neturi nieko prieš mano baisingą rašyseną.

Čarliui tai patiktų. Akies šonu pamačiau Edvardo šypseną. Jam tai turėtų irgi patikti – teikianti
daug pasitenkinimo Čarlio sąlyga man, neįskaitant vilkolakių.

- Andžela pažiūrėjo pajutusį palengvėjimą. – O, kaip miela. Aš ateisiu pas tave kada tu nori.
- Iš tikrųjų, tai verčiau aš pas tave ateisiu – jei tu nieko prieš. Man bloga nuo manųjų. Čarlis
vakar mane atrakino. – aš išsivėpiau, kai pranešiau geras naujienas.

- Tikrai? – švelnus susijaudinimas nušvito jos visada švelniai rudose akyse. – Aš maniau, tu sakei
tai ilgam.

- Aš labiau nustebinta nei tu. Aš buvau tikra, kad galiausiai aš turėsiu baigti vidurinę, kol jis leis
man būt laisvai.

- Na, tai puiku, Bela. Mes turime eiti kur nors tai atšvęsti.

- Tu net neįsivaizduoji kaip tai gerai skamba.

- Ką mes galėtume nuveikti? – Alisa susimąstė, jos veidas nušvito nuo galimybių. Alisos idėjos
buvo dažniausiai man per daug grandiozinės, ir aš galėjau tai matyti jos akyse dabar tai - ...

- Kad ir ką tu sumąstei, Alisa, aš abejoju, kad esu tiek laisva.

- Laisva yra laisva, tiesa? – Ji atkakliai laikėsi.

- Aš esu tikra, kad aš vis dar turiu tam tikras sienas – Jungtinių Valstijų kontinentines
pavyzdžiui.

Andžela ir Benas nusijuokė, bet Alisa atrodė rimtai nusivylusi.

- Tai ką darysime šiąnakt? – Ji vis nepasidavė.

- Nieko. Žiūrėk, leiskime praeiti kelioms dienoms, kad įsitikintume, kad jis nejuokavo. Be to,
dabar šiokiadienis bet kokiu atveju.

- Tada atšvęsime šitą savaitgalį. – Alisos entuziazmo buvo neįmanoma nuslopinti.

- Žinoma, - Pasakiau, tikėdamasi ją nuraminti. Aš žinojau, kad nedarysiu nieko per daug
nežinomo, būtų geriau viską daryti lėčiau dėl Čarlio. Aš nustebau, kai supratau, kad mano laisvės
tema po akimirkos nebebuvo tokią keliantį pasitenkinimą. Kol jie diskutavo apie dalykus,
kuriuos veiks Port Andžele, o gal Hokviame, aš pradėjau jausti susierzinimą.

Neužtruko ilgai, kol supratau iš kur kyla mano nerimas.

Nuo tada, kai aš miške už mano namų pasakiau sudie Džeikobui Blekui, aš buvau persekiojama
nuolatinio ir nejaukaus protinio paveikslo kišimosi. Jis pykštelėdavo į mano mintis reguliariai
kaip koks erzinantis žadintuvas užstatytas skambėti kas pusę valandos, užpildytas sugniuždyto iš
skausmo Džeikobo veido vaizdiniu. Tai buvo paskutinis jo prisiminimas, kokį atsiminiau.

Kai keliantis nerimą vaizdinys vėl smogė, aš žinojau tiksliai, kodėl aš esu nepatenkinta savo
laisve – todėl, kad ji buvo nepilna.

Žinoma, aš buvau laisva eiti kur noriu – išskyrus La Pušą, pamatyti, ką noriu – išskyrus
Džeikobą. Aš piktai pažiūrėjau į stalą.

- Alisa? Alisa?
Andželos balsas truktelėjo mane iš mano susimąstymų. Ji mojavo ranka priešais sunerimusį,
ryškų Alisos veidą į priekį ir atgal. Alisos išraiška buvo tai, ką aš supratau – išraiška, kuri siuntė
automatinį panikos šoką per mano kūną. Tuščias jos akių žvilgsnis man pasakė, kad ji matė, kai
ką skirtingo nei kasdieninę pusryčių sceną, o kažką to, ko gabaliukas kaip tikras buvo jo kelyje.
Kažkas, kas artėjo, kas dar tik turėjo įvykti. Aš jutau veide kraujo tekėjimą.

Tada Edvardas nusijuokė, labai naturaliai, atpalaiduojančiu balsu. Andžela ir Benas pažiūrėjo
link jo, bet mano žvilgsnis vis dar buvo sukaustytas į Alisą. Ji staiga pašoko, lyg kažkas būtų
sukrutinęs stalą po ja.

- Ar jau pogulio metas, Alisa? – pasišaipė Edvardas.

Alisa vėl tapo savimi. – Atsiprašau, manau tik svajojau.

- Svajojimas yra geriau nei dar dvi valandos mokykloje. – Pasakė Benas.

Alisa atsilošė atgal ir pokalbyje dalyvavo gyviau nei prieš tai – net truputį per daug. Bet
pastebėjau jos žvilgnį prikaustytą prie Edvardo, tik akimirką, ir tada ji vėl atsisuko į Andželą, kol
kas galėjo pamatyti. Edvardas buvo tylus, neatsargiai žaidė su mano plaukų sruoga.

Laukiau nekantriai galėdama paklausti Edvardo, ką Alisa matė savo vizijose, bet per visą popietę
nebuvo nei akimirkos, kada mes būtume būvę tik dviese.

Man tai buvo keista, beveik sąmoningai apgalvota. Po priešpiečių Edvardas žingsniavo kartu
neskubėdamas su Benu, kalbėdamas apie kažkokius uždavinius, kuriuos aš žinojau jis jau
padarė. Ir vis atsirasdavo dar kas nors prieš pamokas, nors dažniausiai turėdavom kelias
minutes sau. Kai galiausiai suskambėjo paskutinis skambutis, Edvardas pradėjo kalbėti su Maiku
Niutonu einanat į automobilių aikštelę. Aš sekiau iš paskos, leisdama Edvardui mane vilkti.

Aš klausiausi sutrikusi, kol Maikas atsakinėjo į paprastai malonius Edvardo klausimus. Atrodė,
kad Maikas turi kažkokių problemų su automobiliiu.

- ... bet aš ką tik pakeičiau bateriją. – pasakė Maikas. Jo akys žiūrėjo į priekį, tada į Edvardą
atsargiai. Suglumintas, kaip ir aš.

- Gal tai kabelis. – pasiūlė Edvardas.

- Gal. Aš nelabai išmanau apie automobilius. – Pripažino Maikas. – Man reikia, kad kas nors ją
apžiūrėtų. Bet aš neįstengiu jos nuvilkti iki Daulingo.

Aš pravėriau burną pasiūlyti savo mechaniką, ir vėl užsičiaupiau. Mano mechanikas buvo
užimtas šiomis dienomis, nes bėgiojo kaip milžiniškas vilkas.

- Na, aš kai ką išmanau - galėčiau pažiūrėti, jei nori. – Pasiūlė Edvardas. – Tik leisk man
pametėti Alisą ir Belą namo.

Maikas ir aš kartu žiūrėjome į jį atvertomis burnomis.

- Hmmm... Ačiū. – sumurmėjo Maikas, kai atsigavo. – Bet man reikia į darbą. Gal kada kitą
kartą.

- Žinoma.

- Tai susimatysim. – Maikas įšoko į savo mašiną, mojuodamas su nepasitikėjimu.

Be Edvardo Volvo su Alisa jau viduje buvo likę tik dar 2 autobmobiliai.

- Dėl ko visa tai buvo? – sumurmėjau, kai Edvardas atidarė man keleivio dureles.

- Tiesiog buvau mandagus. – atsakė Edvardas.

Tada Alisa veptelėjo greitai.

- Tu tikrai nesi geras mechanikas, Edvardai. Gal reikia, Kad Rozali pirma apžiūrėtų, tik tam, kad
gerai atrodytum, jei Maikas sutiks priimti tavo pagalbą? Ne dėl to, kad būtų smagu pamatyti jo
veidą, kai Rozali pasirodys padėti. Bet nuo tada, kai Rozali turėtų lankyti universitetą kitoje
šalies dalyje, nemanau, kad tai geras sumanymas. Blogai. Ji viduje su geru Itališku tiuningu, ko
tu neperprasi. Ir kalbant apie Italiją ir sportinį automobilį, kurį ten pavogiau, tu man dar
skolingas geltoną Poršė. Nesuprantu, kodėl turiu laukti Kalėdų...

Nustojau klausytis po minutės, leidžiant jos balsui tapti zvimbimu kažkur fone, aš sėdėjau su
tvirta nuotaika.

Man atrodė, kad Edvardas stengiasi išvengti mano klausimų. Puiku. Jis turės būt su manini
vienu du greitu laiku. Tai tik laiko klausimas.

Atrodo, Edvardas tai irgi suprato. Jis paleido Alisa prie įvažiavimo pas Kalenus kaip visada, nors
aš tikėjausi, kad jis ją priveš prie durų ir palydės į vidų.
Kai ji išlipo, Alisa metė aštrų žvilgsnį į jo veidą. Edvardas atrodė visiškai ramiai.

- Susimatysim. - pasakė jis, ir kaip niekad lengvai, palinksėjo.

Alisa dingo medžiuose.

Jis buvo tylus, kai apsuko automobilį ir grįžo atgal į Forksą. Aš laukiau, norėdama, kad jis galėtų
atsiverti. Bet jis negalėjo ir tai vertė mane įsitempti. Ką Alisa matė šiandien per priešpiečius?
Kažką, ko jis nenorėjo man pasakyti, aš stengiausi sugalvoti priežastį, kodėl jis laikytų paslaptį.
Gal man reiktų pasiruošti, prieš man klausiant. Aš nenorėjau mirtinai išsigąsti, kad jis manytų,
jog aš negaliu po pakelti, kad ir kas tai būtų.

Taigi mes važiavome tylėdami, kol pasiekėme Čarlio namus.

- Lengvi namų darbai laukia šįvakar. – jis pakomentavo.

- Mmmm. – aš pritariau.

- Ar tu manai, man leidžiama į vidų vėl?

- Čarlio neištinka priepuolis, kai tu parveži mane namo.

Bet aš žinojau, kad Čarlis pasius greitai, kai tik ras Edvardą, kai grįš namo. Gal man reiktų
paruošti, ką nors super specialaus vakarienei.

Viduje, aš užlipau laiptais ir Edvardas mane sekė. Jis išsidrėbė ant mano lovos, įdėmiai
žiūrėdamas pro langą, akivaizdžiai matydamas mano susierzinimą.
Padėjau savo kuprinę ir įjungiau kompiuterį. Buvo neatsakytų laiškų mano susirūpinusiai
mamai, ir ji supanikuodavo, kai tai per daug užsitęsdavo. Pabarbenau savo pirštais, kol laukiau
kol mano aptriušęs kompiuteris dūsaudamas atsibudo, jie trakštelėjo ant stalo nerimastingai.

Ir tada jo pirštai atsidūrė ant mano, laikė juos.

- Ar šiandien mes truputį nerimstantys? - jis sumurmėjo.

Aš pažiūrėjau viršun, tikėdamasi pasakyti kandžią repliką, bet jo veidas buvo arčiau nei aš
tikėjausi. Jo auksinės akys ruseno, tik colį nuo manęs, ir jo šaltas kvėpavimas buvo prieš mano
atvertas lūpas. Galėjau skanauti jo kvapą savo liežuviu.

Negalėjau atsiminti sąmojingo atsakymo, kurį buvau sugalvojus. Negalėjau atsiminti net savo
vardo.

Jis nedavė progos man atsigauti.

Jei būtų mano valia, didžiąją dalį savo laiko praleisčiau bučiuodama Edvardą. Nebuvo nieko
šiame gyvenimą ką galėčiau sulyginti jo šaltų lūpų jausmui, marmuro kietumo, bet visada tokių
švelnių, judančių su manosiomis.

Nedažnai galėjau pasinaudoti savo valią.

Taigi, mane nustebino, kai jo pirštai susipynė mano plaukuose, išlaikydami mano veidą prie jo.
Mano rankos surakino jo kaklą, ir aš norėjau būti stipresnė - stipresnė išlaikyti jį čia kaip kalinį.
Viena ranka slydo žemyn mano nugara, prispausdama mane tvirčiau prie jos kietos krūtinės. Net
pro jo megztinį, jo odą priversdavo mane drebėti – tai buvo malonumo drebulys, laimės, bet jo
rankos pradėjo atsileisti į atsaką.

Aš žinojau, kad aš turiu apie tris sekundes, kol jis atsidus ir mikliai atitrauks mane šalin,
sakydamas kažką panašaus į kaip mes rizikuojame mano gyvenimu per vieną popietę. Darydama
ką galėdama daugiausiai, paskutinę sekundę, aš prispaudžiau save arčiau, susiformuodama į jo
kūno formos, mano liežuvio galiukas perbraukė jo apatinės lūpos vingį; jos buvo nepriekaištingai
lygios, lyg būtų nupoliruotos, ir skonis -

Jis atitraukė mano veidą nuo jo, sulaužydamas lengvai mano apkabinimą – jis turbūt nė
nesuprato, kad aš naudojau visą savo jėgą.

Jis vienąkart sukikeno, žemu, kimiu balsu. Jo akys buvo šviesios, su sujaudinimu, kurį jis griežtai
tramdė.

- Oi, Bela. – jis atsiduso.

- Gal turėčiau pasakyti, kad gailiuosi, bet aš nesigailiu.

- Ir aš turėčiau jausti apgailestavimą, kad tu nesigaili, bet nejaučiu. Gal geriau eisiu atsisėsti ant
lovos.

Aš iškvėpiau truputį svaiginamai. – Na, jei tu manai, kad to reikia ...

Jis kreivai nusišypsojo ir atraizgė save.

Papurčiau savo galvą kelis kartus, bandydama ją pravalyti, ir atsisukau į kompiuterį. Viskas buvo
sušilę ir duzgė dabar. Na ne tiek dūzgė, kiek sunkiai dūsavo.
- Pasakyk Renei, kad sakau labas.

- Aišku.

Peržvelginėjau Renės el. laišką. Kraipiau savo galvą tai į vieną tai į kitą pusę, dėl dalykų, kuriuos
jinai padarė. Tai buvo smagu ir keliantis šiurpą, lyg pirmą kartą tai skaityčiau. Tai buvo taip
panašu į mano mamą, užmiršti kaip ji bijojo aukščio kol ji pagaliau iššoko su parašiutu ir nėrė į
vandenį. Aš pasijutau šiek tie suerzinta, kad Filas, jos vyras jau beveik du metai, jai tai leidžia. Aš
geriau ja pasirūpinčiau. Aš geriau ją pažinojau.

Tu turi jiems leisti eiti jų pačių keliu, galų gale, priminiau sau. Tu turi jiems leisti gyventi jų pačių
gyvenimą...

Aš praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo besirūpindama Rene kantriai stengdamasi atkalbėti ją
nuo labiausiai pakvaišusių jos planų, geraširdiškai palaikanti tuos, nuo kurių jos negalėdavau
atkalbėti. Aš visada buvau atlaidi savo mamai, visada besišypsanti jai, gal net per daug globėjiška
jai. Aš mačiau jos klaidų gausybės ragą ir pati sau nusijuokiau. Lengvabūdė Renė.

Aš labai skyriausi nuo savo mamos. Kažkokia susimąsčiusi ir apdairi. Atsakinga, suaugusi. Štai
kaip aš mačiau save. Tai buvo asmuo, kurį aš pažinojau.

Kraujui vis dar daužantis mano galvoje nuo Edvardo bučinio, negalėjau negalvoti apie savo
mamos pačias optimistiškiausias klaidas. Paika ir romantiška, santuoka iškart po vidurinės
baigimo, su vos pažįstamu vyru, po metų manęs pagaminimas. Ji visada prisiekinėjo, kad ji
niekada nesigailėjo, kad aš buvau didžiausia dovana, kokią tik ji yra gavusi. Ir vis gi, ji vis
kaldavo ir kaldavo man į galvą, kad – protingi žmonės tuokiasi rimtai. Subrendę žmonės, įstoja į
koledžą, susikuria karjerą, ir tik tada pasineria į rimtus santykius. Ji visada žinojo, kad aš
nebūsiu negalvojanti, paika ir provinciali kaip ji buvo...

Aš sugriežiau savo dantimis, kai stengiausi atsakyti į laišką.

Tada aš pataikiau ant išskirtos eilutės, ir suvokiau kodėl taip ilgai jai neatsakaiu.

Tu nieko nepasakoji apie Džeikobą ilgą laiką, ji rašė. Ką jis daro šiomis dienomis.

Čarlis buvo užsiminęs jai, buvau tuo tikra.

Aš atsidusau ir greitai surinkau tekstą, paslėpdama atsakymą į jos klausimą tarp dviejų mažiau
jautrių pastraipų.

Džeikobui viskas gerai aš manau. Seniai jo nemačiau; jis praleidžia labai daug laiko su savo
draugais iš gaujos La Puše šiomis dienomis.

Kreivai besišypsodama sau, pridėjau Edvardo sveikinimą ir paspaudžiau „siųsti“

Nesupratau, kad Edvardas stovėjo tyliai man už nugaros, iki tol kol išjungiau kompiuterį ir
atsitraukiau nuo stalo. Aš jau buvau bepradendanti bartis, kad jis skaito per mano petį, kol
supratau, kad jis nekreipia jokio dėmesio į mane. Jis tyrinėjo juodą plokščią dėžę, su kreivai
kyšančiais laidais iš jos, dėžė neatrodė sveika, kad ir kas tai būtų. Aš atpažinau automobilio
stereo aparatūrą, kurią Emetas, Rozali ir Džasperas padovanojo man per praeitą gimtadienį. Aš
buvau užmiršusi dovanas, besislepiančias po augančia dulkių krūva ant mano spintos.

- Ką tu jam padarei?- jis paklausė su siaubingu smūgiu jo balse.

- Jis niekaip nesileido išimamas iš prietaisų skydo.

- Taigi, tu pamanei, kad reikia jį nukankinti?

- Tu žinai kaip man sekasi su įrankiais. Nebuvo jokio skausmo sukelto tyčia.

Jis papurtė savo galvą, jo veidas pasidengė dirbtina tragedijos kauke. – Tu jį nužudei.

Aš gūžtelėjau pečiais. – Na, gerai.

- Tai juos įskaudintų, jei jie tai pamatytų. – pasakė jis. – Aš manau, gerai, kad tu turėjai namų
areštą. Turėsiu nupirkti kitą, kol jie nepastebėjo.

- Ačiū, bet man nereikia įmantrios stereo aparatūros.

- Tai ne dėl tavęs, kad aš jį noriu pataisyti.

Aš atsidusau.

- Tu nepasinaudojai daug gerų dovanų nuo praeito gimtadienio. – jis pasakė, su nepatenkintu
balsu. Staiga, jis jau pats sau mėgavosi standžiu stačiakampiu popierėliu.

Aš neatsakiau, dėl baimės mano balsas būtų drebėjęs. Mano pražūtingas aštuonioliktasis
gimtadienis – su visais sukeltais padariniais - nebuvo tai, ką aš stengiausi prisiminti, ir aš
nustebau, kad jis tai priminė. Jis buvo dar jautresnis dėl to nei aš.

- Ar tu supranti, kad šitie greit baigs galioti? – jis atsakė, ištiesdamas popieriaus lapą į mane. Tai
buvo kita dovana – lėktuvo bilietai, kuriuos man padovanojo Esmė ir Karlailas, kad galėčiau
aplankyti Renę Floridoje.

Giliai įkvėpiau, ir atsakiau plokščiu balsu. – Aš buvau apie juos visiškai užmiršus, iš tiesų.

Jo išraiška buvo atsargiai šviesi ir teigiama. Nebuvo jokių gylių emocijų pėdsakų, kai jis tęsė
toliau. – Na, mes dar turime truputį laiko. Tu buvai išlaisvinta... ir mes neturime jokių planų
šiam savaitgaliui, jei tu atsisakai eiti į šokius su manimi. - jis išsiviepė. – Kodėl neatšvęsti tavo
laisvės šitaip?

Aš aiktelėjau. – Vykstant į Floridą?

- Tu minėjai kažką, jog Jungtinių valstijų sienos nenusižengia įstatymui.

Vėpsojau į jį, įtariai, bandydama suprasti iš kur visa tai atėjo.

- Na? – jis paklausė. – Ar mes vyksime aplankyti Renės ar ne?

- Čarlis to niekada neleistų.

- Čarlis negali tau neleisti pasimatyti su tavo motina. Ji vis dar yra pagrindinė tavo globėja.

- Niekas manęs negloboja. Aš suaugusi.

Jis nušvito spindinčia šypsena. – Būtent.

Aš persvarščiau viską dar minutę, kol sprendžiau, ar tai verta kovos. Čarlis būtų įsiutęs – ne dėl
to, kad vykčiau pasimatyti su Rene, bet kad Edvardas vyktų su manimi. Čarlis su manimi
nesikalbėtų mėnesius, ir aš vėl būčiau įkalinta turbūt vėl. Būvo tiesiog protinga, to neiškelti. Gal
po kelių savaičių, kaip mokyklos baigimo malonė ar kažkas panašaus.

Bet minčiai, kad pamatyčiau savo mamą dabar, o ne po kelių savaičių, buvo sunku atsispirti. Jau
praėjo tiek daug laiko, kai mačiau Renę. Ir dar seniau, kai mačiau ją maloniomis aplinkybėmis.
Paskutinį kartą, kai ją mačiau Fynikse, aš praleidau visą laiką gulėdama lovoje. Paskutinį kartą,
kai ji buvo čia, aš buvau daugiau mažiau kataloniška. Ne geriausi prisiminimai, kurie jai liko.

Ir gal, jei ji pamatytų, kokią aš laiminga su Edvardu, įtikintų Čarlį atsileisti.

Edvardas atidžiai apžiūrinėjo mano veidą, kol aš galvojau.

Aš atsidusau. – Ne šį savaitgalį.

-Kodėl ne?

- Nenoriu pyktis su Čarliu. Ne taip greitai, kai jis man atleido.

Jis pakėlė abu savo antakius. – Manau šis savaitgalis tinka puikiai. – Jis sumurmėjo.

Papurčiau galvą. – Kitąkart.

- Žinai, tu nesi vienintelė, kuri yra įkalinta šiuose namuose. – Jis piktai pažiūrėjo į mane.

Įtarimas sugįžo. Toks elgesys nepriminė jo. Jis visada buvo nepaprastai nesavanaudiškas. Aš
žinojau, kad tai darė mane lepia.

- Tu gali vykti, kur tik nori. – Aš paaiškinau.

- Išorinis pasaulis man neįdomus be tavęs.

Aš pavarčiau savo akis.

- Aš rimtai. – Pasakė jis.

- Pradėkime po išorinį pasaulį keliauti lėtai, gerai? Pavyzdžiui, galėtume pradėti pasižiūrėdami
filmą Port Andžele...

Jis sudejavo. – Nieko tokio. Pasikalbėsime apie tai vėliau.

- Nebeliko apie ką šnekėti.

Jis gužtelėjo pečiais.

- Gerai, pakalbėkime kita tema. – Aš pasakiau. Jau buvau bebaigianti užmiršti visus savo
nerimus šią popietę – ar tai buvo jo tikslas? – Ką Alisa matė šiandien per pusryčius?

Mano akys buvo sukaustytos ant jo, kai aš kalbėjau, bandant įvertinti jo reakciją.

Jo išraiška buvo rami; buvo tik lengvas sustingimas jo topazinėse akyse. – Ji matė Džasperą
kažkokioje keistoje vietoje, kažkur pietvakariuose, ji mano, arti jo ankstesnės... šeimos. Bet jis
neturi jokio suprantamo tikslo grįžti atgal. – Jis atsiduso. – Tai verčia ją jaudintis.
Tai nebuvo nė kiek arti to, ko aš tikėjausi. Žinoma, galėjau jausti, kad Alisa stebi Džaspetro ateitį.
Jis buvo jos sielos draugas, jos tikroji kita pusė, nors jų draugystė ir nebuvo tokia akį rėžianti
kaip Rozali ir Emeto. – Kodėl nepasakei man to ankščiau?

- Nemaniau, kad tu pastebėjai. – pasakė jis. – Be to, čia nėra kažkas labai svarbaus bet kokiu
atveju.

Mano vaizduotė buvo per daug laki. Aš sugadinau normalią popietę, manydama, kad Edvardas
išsisukinėja ir laiko paslaptis nuo manęs. Man reikėjo terapijos.

Nulipome žemyn pradėti dirbti su namų darbais, tik dėl atsargumo, jei Čarlis grįžtų per anksti.
Edvardas baigė per kelias minutes. Aš sunkiai dirbau su skaičiavimais, kol pastebėjau, kad laikas
gaminti vakarienę Čarliui. Edvardas man padėjo, dažnai nutaisydamas miną dėl žalių
ingredientų – žmonių maistas buvo švelniai tariant šlykstus jam. Paruošiau troškinį iš senelės
Svan receptų, nes buvau dar neprityrusi. Tai nebuvo mano mėgstamiausias, bet Čarliui tai
patiks.

Čarlis atrodė esantis geresnės nuotaikos, kai grįžo namo. Jis netgi nerodė šiurkštumo Edvardui.
Edvardas atsiprašė nuo valgymo su mumis kaip paprastai. Vakarinių žinių garsas praslinko iš
kito kambario, bet aš abejojau ar jis jas tikrai žiūri.

Po nenoromis įveiktos trečios porcijos, Čarlis užmetė savo koją ant kitos kėdės ir susidėjo rankas
ant išsipūtusio pilvo su pasitenkinimu.

- Tai buvo puiku, Bele.

- Džiaugiuosi, kad tau patiko. Kaip darbe? – Jis valgė su tokiu susitelkimu, kad nebuvo jokios
progos man jo pakalbinti.

- Lėtokai. Na, iš tiesų mirtinai lėtai. Markas ir aš žaidėme kortomis gerą dalį popietės. – Pasakė
išsiviepdamas. – aš laimėjau, devyniolika prieš septynis. Dar kalbėjau su Biliu šiek tiek.

Stengiaus išlaikyti savo išraišką vienodą. – Ir kaip jis?

- Gerai, gerai. Sąnariai sukelia jam šiokių tokių problemų.

- Oi. Tai blogai.

- Jo. Jis kvietė mus aplankyti jį šitą savaitgalį. Jis nori pasikviesti Klyrvaterius ir Ulėjus taip pat.

- Ką? – buvo mano genialiausias atsakymas. Bet ką aš galėčiau pasakyti?Aš žinojau, kad man
neleidžiama į vilkolakių vakarėlį, net su tėviška priežiūra. Aš nustebčiau, jei Edvardas turėtų
kokių problemų dėl Čarlio apsilankymo La Puše. Ar jis mano, kad kol Čarlis daugiausia laiko
praleidžia su Biliu – kuris yra tiesiog žmogus – Čarliui negresia joks pavojus?

Aš atsistojau, surinkau visas lėkštes nežiūrėdama į Čarlį. Aš suverčiau jas į kriauklę ir atsukau
vandenį. Edvardas pasirodė tyliai ir pačiupo pašluostę.

Čarlis atsistojo ir užleido vietą, nors aš įsivaizduoju, kad jis vėl grįš prie temos, kai būsim vieni.
Jis atsistojo ant savo kojų ir nuėjo prie TV. Kaip ir kiekvieną kitą vakarą.

- Čarli. – Edvardas pasakė šnekamuoju tonu.

Čarlis sustojo vidury virtuvės. – Taip?

- Ar Bela tau kada pasakojo, kad mano tėvai jai padovanojo lėktuvo bilietus jai per praeitą
gimtadienį, kad ji galėtų aplankyti Renę?

Aš numečiau lėkštę, kurią šluoščiau. Aš pažiūrėjau į bufetą ir triukšmingai kaukštelėjau į grindis.

Tai nepadėjo, bet visi trys buvome aptaškyti muiluotu vandeniu. Atrodo, Čarlis to nė
nepastebėjo.

- Bela? – Jis paklausė abstulbintu balsu.

Laikiau akis ant lėkštės, kol atsigavau. – Taip, jie padovanojo.

Čarlis garsiai nurijo, tada jo akys susiaurėjo ir jis vėl pažiūrėjo į Edvardą. – Ne, ji niekada
neužsiminė.

- Hmmmm. – Edvardas sumurmėjo.

- Ar yra kokia priežastis kodėl tu priminei tai?- Paklausė Čarlis sunkiu balsu.

Edvardas patraukė pečiais. – Jie baigia galioti. Manau, tai įžeistų Esmės jausmus, jei ji
nepasinaudotų jos dovana. Net jei ji nieko nesakytų.

Aš žiūrėjau į Edvardą su nepasitikėjimu.

Čarlis svarstė minutę. – Manau tai gera mintis tau pasimatyti su Rene, Bela. Jai tai patiktų.
Stebiuosi, kodėl man nieko neminėjai apie tai.

- Užmiršau. – Aš pripažinau.

Jis suraukė antakius. – Tu užmiršai, kad kažkas tau davė lėktuvų bilietus?

- Mmmm. – Aš numurmėjau neaiškiai ir atsisukau atgal į kriauklę.

- Pastebėjau, kad pasakei, kad jie baigia galioti, Edvardai. – Tęsė jis toliau. - Kiek bilietų
padovanojo jai tavo tėvai?

- Tik vieną jai... ir vieną man.

Lėkštė, kurią aš išmečiau šįkart, nukrito į kriauklę, taigi sukėlė mažiau tirukšmo. Aš lengvai
galėjau girdėti susierzinimą mano tėčiui iškvėpiant. Kraujas tekėjo mano veidu užpildydamas jį
pykčiu ir nusivylimu. Kodėl Edvardas šitai daro? Žiūrėjau į burbulus kriauklėje, panikavau.

- Tai net negali būti jokių klausimų. – Čarlis buvo įniršęs nuo įsiučio, žodžius išrėkė.

- Kodėl? – Paklausė Edvardas, su nekaltu nustebinu jo balse. – Juk sakei, kad gera mntis Belai
pamatyti mamą.

Čarlis nekreipė dėmesio į jį. – Tu niekur su juo nekeliausi, jaunoji panele.- jis rėkė. Aš atsisukau
ir jis stuktelėjo pirštu į mane.

Pyktis pasklido po mane automatiškai, instinktyvi reakcija į jo riksmą.

- Aš ne vaikas, tėti. Ir jau nesu surakinta, atsimeni?

- O taip, tu esi. Nuo dabar.

- Už ką?

- Nes aš taip pasakiau.

- Ar tau reikia priminti, kad esu legaliai suaugusi, Čarli?

- Čia yra mano namai – ir tu gyvensi pagal mano taisykles.

Mano žvilgsnis tapo ledinis. – Jei jau tu nori šitaip. Nori, kad išsikraustyčiau tuoj pat šįvakar? Ar
duosi kelias dienas susipakuoti?

Čarlio veidas tapo ryškiai raudonas. Iškart pasijutau siaubingai, kad žaidžiu išsikraustymo korta.

Giliai įkvėpiau ir bandžiau kalbėti atsakingai. – Aš darysiu, ką noriu ir niekam nesiaiškinsiu. Bet
aš nesitaiksysiu su tavo išankstiniais nusistatymais.

Jis burbtelėjo, bet nepasakė nieko konkretaus.

- Dabar, aš žinau, kad tu žinai, jog aš turiu visas teises aplankyti mamą savaitgalį. Tu negalėsi
man nuoširdžiai prieštarauti, jei aš nuspręsiu susitikti su Alisa ar Andžela.

- Mergaitės. – Jis kriuktelėjo ir linktelėjo.

- Ar tavęs netrikdytų jei aš pasiimčiau Džeikobą?

Aš pasakiau tą vardą tik todėl, kad žinojau savo tėvo Džeikobui teikiamą pirmenybę, bet greitai
užsinorėjau, kad to nebūčiau dariusi; Edvardo dantys susigniaužė su garsiu trakštelėjimu.

Mano tėvas grūmėsi su savimi prieš atsakydamas. – Taip. – Jis pasakė su neįtikinamu balsu. –
Tai mane trikdytų.

- Tu esi supuvęs melagis, tėti.

- Bela... -.

- Juk nėra taip, kad aš išsisukinėčiau, nes būčiau Vegaso pasirodymų mergina ar kažkas
panašaus. Aš važiuoju aplankyti mamos. – aš priminiau jam. – Ji tik mano motiniškas
autoritetas, kaip tu tėviškas.

Jis metė į mane naikinamą žvilgsnį.

- Ar tu kalbi kažką apie tavo mamos galimybę mane patikrinti?

Čarlis krūptelėjo nuo numanomo grasinimo klausime.

- Tu geriau tikėkis, kad aš jai to nepasakysiu. – pasakiau.

- Tau geriau būtų, jei to nepadarytum. - jis įspėjo. – Bela, aš nesu laimingas dėl to.

- Nėra priežasties tau būti nelaimingu.

Jis pavartė savo akis, bet galėjau pasakyti, audra jau baigėsi.

Pasisukau į kriauklę, išimti lėkštes. – Taigi, mano namų darbai padaryti, tavo vakarienė
paruošta, indai sutvarkyti, ir aš nesu įkalinta. Aš išeinu. Grįšiu pusę vienuolikos.

- Kur tu eini? – Jo veidas jau buvęs beveik normalus, vėl truputį paraudonavo.

- Tiksliai nežinau. – prisipažinau. – Laikysiuos dešimties mylių spindulio plote. Gerai?

Jis suniurksėjo kažką, kas neskambėjo kaip pritarimas, ir pritrenktas išėjo iš virtuvės.
Suprantama, kai tik laimėjau kovą, pradėjau jausti kaltę.

- Mes išeiname? - Edvardas sumurmėjo, žemu, bet entuziastingu balsu.

Aš atsisukau pažiūrėti į jį kaltinamai. – Taip. Aš manau aš norėčiau su tavimi pasikalbėti vienu

du.

Jis neatrodė nuogąstaujantis, koks aš galvojau jis turėtų būti.

Aš laukiau pradėti, kol jaučiausi saugi jo automobilyje.

- Kas tai buvo? – aš paklausiau.

- Aš žinau, kad tu norėjai pamatyti savo mamą, Bela – tu apie ją šnekėjai savo sapnuose. Iš
tikrųjų, kėlei nerimą.

- Kėliau?

Jis linktelėjo. – Bet aiškiai, tu buvai per baili tartis su Čarliu, taigi aš tarpininkavau tavo naudai.

- Tarpininkavai? Tu įmetei mane rykliams.

Jis pavartė akis. – Nemanau, kad buvai kažkokiame pavojuje.

- Sakiau tau, kad nenoriu kovoti su Čarliu.

- Niekas nesakė, kad tai turėjai daryti.

Aš pažiūrėjau piktai į jį. – Negaliu sau padėti, kai jis tampa toks mėgstantis įsakinėti – mano
paaugliški instinktai mane nugalėjo.

Jis sukikeno. – Na, tai ne mano bėda.

Žiūrėjau į jį, spėliojau. Jis, atrodo, nepastebėjo. Jo veidas tapo ramus, kai įsižiūrėjo pro priekinį
stiklą.

- Ar tas staigus poreikis pamatyti Floridą susijęs su vakarėliu Bilio namuose?

Jo žandikaulis tapo lankstesnis. – Ne, nieko visiškai. Nėra jokio skirtumo ar tu būtum čia, ar
kitame pasaulio krašte, tu vistiek ten neitum.

Tai buvo kaip su Čarliu neseniai – lyg būčiau mokomas, blogai besielgiantis vaikas. Aš
sučiaupiau tvirtai dantis, kad nepradėčiau rėkti. Nenorėjau kovoti su Edvardu taip pat.
Edvardas atsiduso, vėliau pradėjo kalbėti ramiai, aksominiu balsu vėl. – Tai ką nori veikti
šįvakar. – jis paklausė.
- Ar galim važiuoti į tavo namus? Jau labai seniai nemačiau Esmės?

Edvardas nusišypsojo. – Jai tai patiks. Ypač, kai išgirs ką mes veiksime šitą savaitgalį.

Aš sudejevau nugalėta.

********

Mes ilgai neužtrukome, kaip ir pažadėjau. Visiškai nenustebau, kad šviesos dar degė, kai
sustojom priešais namus – žinojau, kad Čarlis lauks dar ant manęs parėkti.

- Gal geriau tu neik į vidų. – pasakiau. – Tai tik viską pablogins.

- Jo mintys yra salyginai ramios. – Edvardas paerzino. Jo išraiška privertė mane pagalvoti, kad
jei čia buvo koks juokelis, tai aš jį praleidau. Jo lūpų kampučiai trukčiojo, kovodami su šypsena.

- Pamatysiu tave vėliau. – Suniurnėjau niūriai.

Jis nusijuokė ir pabučiavo mano kaktą. – Grįšiu, kai Čarlis knarks.

Televizorius ėjo garsiai, kai aš įėjau į vidų. Aš trumpai apgalvojau ar pavyktų pro jį prasmukti.

- Ar gali ateiti čia, Bela? – Pašaukė Čarlis, nugramzdindamas planą.

Mano kojos tempėsi, kol žengiau reikiamus penkis žingsnius.

- Kas atsitiko, tėti?

- Ar gerai praleidai laiką? – Jis paklausė. Jis atrodė truputį sergantis. Ieškojau, pasislėpusios
užuominos jo žodžiuose, prieš atsakydama.

- Taip. – atsakiau abejodama.

- Ką darei?

Aš patraukiau pečiais.- Pasimačiau su Alisa ir Džasperu. Alisa žaidė šachmatais su Edvardu. Po

to aš žaidžiau su Džasperu.

Aš nusišypsojau. Žiūrėti Alisą ir Edvardą žaidžiant šachmatais buvo vienas smagiausių dalykų,
kuriuos man yra tekę matyti. Jie sėdėjo beveik nejudėdami, žiūrėdami į lentą, kai Alisa galėdavo
pamatyti jo padarytus būsimus ėjimus, o jis pamatyti sekantį ėjimą jos galvoje. Jie žaidė
daugumą žaidimo jų galvose; man atrodo jie pajudino po du pėstininkus, kai Alisa pakėlė savo
karalių ir pasidavė. Tai užtruko daugiausiai tris minutes.

Čarlis paspaudė „Mute“ mygtuką – neįprastas veiksmas.

- Žiūrėk, yra kai kas, ką noriu pasakyti. – Jis suraukė antakius, atrodymamas besijaučiantis labai
nepatogiai.
Aš atsisėdau, laukiau. Jis pažiūrėjo į mano žvilgsnį sekundę ir nuleido savo akis į grindis. Jis
daugiau nieko nepasakė.

- Kas atsitiko, tėti?

Jis atsiduso. – Aš nesu labai geras tuose reikaluose. Nežinau kaip pradėti...
Laukiau vėl.

- Gerai, Bela. Štai koks dalykas. Jis atsistojo nuo sofos ir pradėjo vaikščiot pirmyn atgal
kambario, žiūrėdamas visą laiką į savo kojas. – Atrodo, tarp tavęs ir Edvardo viskas rimta, ir yra
keli dalykai, dėl kurių turėtum būti atsargi. Žinau, kad tu suaugus, bet vistiek esi jauna, Bela, ir
yra labai daug dalykų, kuriuos turėtum žinoti, kai tu... na, kai tu esi fiziškai susijusi su...-

- Oooo, prašau. Prašau, ne. – Aš maldavau, pašokdama ant kojų. – Čarli, pasakyk, kad nekalbėsi
su manimi apie seksą.

Jis žiūrėjo į grindis. – Aš tavo tėvas, Bela. Aš turiu atsakomybių. Atsimink, aš esu sutrikęs kaip ir
tu.

- Aš nemanau, kad tai žmogaus jėgoms. Mama pralenkė tave veržlumu maždaug prieš dešimt
metų. Tu išsisukai iš bėdos.

- Prieš dešimt metų tu neturėjai vaikino. – Jis sumurmėjo nenoriai. Aš galėčiau pasakyti, jis
kovojo su noru pakeisti temą. Mes abu stovėjome žiūrėdami į grindis, ir nusisukę vienas nuo
kito.

- Aš nemanau, kad tai keičia esmę. – Aš sumurėjau, mano veidas turėjo būti raudonas kaip ir jo.
Tai buvo už septynių Hado žiedų. Dar blogiau buvo suvokti, kad Edvardas žinojo, kad tai artėja.
Nenuostabu,
kodėl jis buvo toks patenkintas savimi automobilyje.

- Tik pasakyk, kad jūs du būsite atsakingi. – Jis paprašė, aiškiai norėdamas, kad grindys po juo
atsivertų ir jį prarytų.

- Nesijaudink, tėti. Viskas nėra taip, kaip tu galvoji.

- Tai nėra tai, kad aš tavimi nepasitikiu, Bela, bet aš žinau, kad tu nieko nenori apie tai pasakyti,
o aš nenoriu nieko apie tai išgirsti. Aš stengsiuos būti plačių pažiūrų. Žinau, kad laikai pasikeitė.

Aš nusijuokiau nerangiai. – Gal laikai ir pasikeitė, bet Edvardas labai senamadiškas. Tau nėra
dėl ko nerimauti.

Čarlis atsiduso. – Žinoma, jis yra. – jis sumurmėjo.

- Ui! – Aš sudejavau. – Aš tikrai norėčiau, kad tu neverstum manęs to pasakyti garsiai, tėti,
Tikrai. Bet aš... aš... aš esu nekalta, ir neturiu neatidėliotinų planų pakeisti statusą.

Mes abu susigūžėm, bet Čarlio veidas išsilygino. Atrodo, jis tuo patikėjo.

- Ar galiu eiti miegoti dabar? Prašau.

- Dar minutę. – Jis pasakė.

- Ak, prašau, tėti, aš maldauju tavęs.

- Nepatogi dalis baigėsi, aš pažadu.- Jis užgarantavo mane.

Aš smeigiau žvilgsnį į jį, ir buvau pamaloninta, kad jo veidas labiau atsipalaidavęs, kad sugrįžęs į
normalią savo spalvą. Jis įsidrėbė ant sofos, atsidusdamas su palengvėjimu, kad baigė prakalbą
apie seksą.

- Kas dabar?

- Aš tik norėjau sužinoti, kaip pusiausvyros reikalai einasi?

- Oi. Gerai, aš manau. Suplanavom su Andžela šiandien kai ką. Eisiu jai padėti su mokyklos
baigimo kvietimais. Tik mes mergaitės.

- Tai smagu. O kaip dėl Džeiko?

Aš atsidusau. – Šitam dar nepasiruošiau, tėti.

- Vis bandyk, Bela. Aš žinau tu pasielgsti teisingai. Tu geras žmogus.

Kaip miela. Jei aš nesistengsiu dėl kai kurių dalykų susijusių su Džeikobu, būsiu blogas žmogus.
Tai buvo smūgis žemiau juostos.

- Žinoma, žinoma. – sutikau. Automatinis atsakymas beveik privertė mane nusišypsoti – tai buvo
kažkas, ką perėmiau iš Džeikobo. Aš net tai pasakiau tuo pačiu paklūstančiu tonu, kurį jis visada
vartodavo su savo tėvu.

Čarlis išsiviepė ir vėl įjungė garsą. Jis nukrito ant pagalvės, patenkintas savo vakaro darbu.
Galėčiau pasakyti, kad jis bus pakylėtas žaidimu kurį laiką.

- Labanakt, Bele.

- Pasimatysim ryte. – aš užbėgau laiptais.

Edvardas ilgai negrįžo, ir būtų negalėjęs grįžti, kol Čarlis nemiegojo – jis turbūt medžiojo ar
kažką panašaus, kad pratemptų laiką – taigi, aš neskubėjau persirengti. Nebuvo nuotaikos būti
vienai, bet tikrai nebuvo gera mintis nulipti žemyn dar aplankyti tėti, tik dėl atsargumo, kad jam
dar neliko minčių apie sekso auklėjimą, kurių jis dar nepasakė; Aš sudrebėjau.

Taigi, ačiū Čarliui. Aš buvau įžeista ir susirūpinusi. Mano namų darbai buvo padaryti, ir aš
nejaučiau pakankamai malonumo skaityti ar klausyti muzikos. Aš apgalvojau apie naujienas dėl
mano vizito Renei, bet tada supratau, kad Floridoje yra trimis valandomis vėliau, ir ji turbūt
miega.

Galėčiau paskabinti Andželai, aš manau.

Bet staiga supratau, kad visai ne su Andžela aš noriu pasikalbėti. Kad man reikia pasikalbėti.

Spoksojau į juodą plokščią langą, įsikasdama sau į lūpą. Aš nežinau kaip ilgai aš prastovėjau
sverdama už ir prieš – galvodama apie teisingumą dėl Džeikobo, pamatant mano artimiausią
draugą vėl, būnant geru žmogumi, kitą vertus įsiutinant Edvardą. Gal dešimt minučių.
Pakankamai ilgai, kad nuspręsčiau, kad už yra labiau pagrįstas, nei prieš. Edvardas buvo
susirūpinęs tik mano saugumu, ir aš žinojau, kad nėra reikalo čia dėl to nerimauti.
Telefonas nepadėtų; Džeikobas atmestų mano telefono skambučius, kol grįžtų Edvardas. Beje,
man reikėjo jį pamatyti – pamatyti jį besišypsantį kaip ankščiau buvo. Man reikėjo išnaikinti tą
siaubingą jo veido išraišką, iškreiptą ir susuktą skausmo, jei aš norėjau ramybės savo mintyse.

Turėjau turbūt valandą. Aš galėjau greitai nulėkti iki La Pušo ir grįžti, kol Edvardas grįžtų. Jau
buvo pasibaigusi mano komendanto valanda, bet argi Čarliui tikrai rupėtų tai, jei Edvardas nėra
kviečiamas. Yra vienas būdas sužinoti.

Pasičiupiau švarką, prakišau rankas į rankoves ir nubėgau laiptais žemyn.

Čarlis pakėlė akis nuo žaidimo ir akimirksniu tapo įtarus.

- Ar nepyktum, jei važiuočiau aplankyti Džeiko šįvakar? Ilgai neužtrukčiau.

Greitai kai pasakiau Džeiko vardą, Čarlio susirūpinusią išraišką pakeitė pasitenkinimas savimi.
Jis neatrodė nustebintas, kad jo paskaita pradėjo taip greit veikti. – Žinoma, vaike. Jokių
problemų. Užsibūk ilgai kaip tu tik nori.

- Ačiū tėti, - pasakiau, kai bėgau pro duris.

Kaip ir bet kuris bėglys, negalėjau sau padėti nežvilgčiojant vis sau per petį, kol pasiekiau savo
pikapą, bet naktis buvo tokia tamsi, kad nebuvo jokio reikalo tai daryti. Jau jutau savo
automobilio rankenėlę.

Mano akys pradėjo prisitaikyti, kai bandžiau įkišti raktelį į uždegimo spynelę. Pasukau jį sunkiai
į kairę, bet vietoj to, kad variklis sumaurotų, jis tik trakštelėjo. Pabandžiau dar kelis kartus su
tais pačiais rezultatais.

Ir tada mažas judesys mano periferiniame regėjime privertė mane pašokti.

- O siaube! – Aš aiktelėjau iš šoko, kai supratau, kad kabinoje esu ne viena.

Edvardas sėdėjo vis dar tyliai, silpna šviesi dėmelė tamsoje, judėjo tik jo rankos, jis suko mįslingą
juodą daiktą rankose vis ratu ir ratu. Jis žiūrėjo į tą daiktą, kai prakalbėjo.

- Alisa skambino. – Jis sumurmėjo.

Alisa. Velnias! Aš užmiršau įvertinti ją savo planuose. Jis turbūt įspėjo ją mane stebėti.

- Ji susinervino, kai tavo ateitis staiga prieš penkias minutes dingo.

Mano akys, jau buvusios plačios nuo staigmenos, dar labiau išsiplėtė.

- Nes ji negali matyti vilkolakių, tu žinai. – jis paaiškino su tuo pačiu ramiu murmėjimu. – Aš tu
tai užmiršai? Kai tu nusprendi sumaišyti savo likimą su jais, tu irgi dingsti. Tu negali numatyti
tos dalies, kaip suprantu. Bet gal tu gali suprasti kodėl, tai verčia mane... sunerimti? Alisa matė
kaip tu dingai, ir ji nė nebūtų galėjusi pasakyti tu grįžai namo ar ne. Tavo ateitis pasimestų, kaip
ir jų.

- Mes nežinome kodėl taip yra. Kažkokia natūrali gynyba su kuria jie gimė. – Jis kalbėjo taip, lyg
kalbėtų sau dabar, vis žiūrėdamas į variklio ramybę, lyg tai būtų nuo jo priklausoma. – Bet tai
neatrodo visiškai panašu, nes aš neturiu jokių bėdų skaitant jų mintis. Na bent jau Blekų.
Karlailo teorija yra tokia, kad tai yra dėl to, kad jų gyvenimas yra toks nustatytas jų keitimosi
taisyklių. Tai labiau nevalinga reakcija nei sprendimas. Visiškai nenuspėjamas, ir viską
pakeičiantis aplink juos. Tą akimirką, kai jie transformuojasi iš vienos formos į kitą, jie net
neegzistuoja. Ateitis negali jų išlaikyti.

Aš klausiausi jo apmąstymų akmeninėje tyloje.

- Aš sutaisysiu tavo mašiną iki mokyklos, tuo atveju, jei nuspręsi važiuoti pati. – jis užgarantavo
mane po minutės.

Su suspaustom savo lūpom, aš ištraukiau raktelį ir stipriai iššokau iš kabinos.

- Uždaryk langą, jei nenori, kad šiąnakt pasilikčiau, aš suprasiu. – jis sušnibždėjo dar man prieš
užtenkiant duris.

Tripenau į namą, užtrenkdama namų duris taip pat.

- Kas blogai? – Čarlis paklausė nuo sofos.

- Furgonas nenori užsivesti. – suniurzgėjau.

- Nori, kad patikrinčiau?

- Ne. Pabandysiu ryte.

- Nori pasinaudoti mano automobiliu?

Net nenumačiau važiuoti policijos automobiliu. Čarlis žūtbutinai norėjo, kad nuvažiuočiau į La
Pušą. Aš ir panašiai norėjau.

- Ne. Aš pavargus. – suniurnėjau. – Labanaktis.

Užlipau laiptais į viršų, ir nuėjau tiesiai prie lango. Užrėmiau metalinį rėmą – jis sudundėjo
uždarant, ir stiklas suvirpėjo.

Žiūrėjau į virpantį juodą stiklą kurį laiką, kol jis dar virpėjo. Tada atsidusau ir atidariau langą
plačiai kaip tik jis atsidaro.
3. MOTYVAI

SAULĖ TAIP GILIAI DEGINO IŠ PO DEBESŲ, kad nebuvo jokios galimybės pasakyti ji kilo ar
leidosi. Po ilgo skrydžio – pavyti saulę vakaruose, taip, kad ji atrodė nejudanti danguje – buvo
ypatingai klaidinančiai; tai atrodė keistai kintančiai. Mane nustebino. Nustebau kai mišką ėmė
keisti pirmi pastatai, rodantys, kad mes arti namų.

- Buvai labai tyli. – Edvardas nustatė. – Ar lėktuvas privertė tave blogai jaustis?

- Ne, man viskas gerai.

- Ar tau liūdna, kad išvykai?

- Jaučiu daugiau palengvėjimą nei liūdnumą, manau.

Jis pakėlė vieną antakį į mane. Žinau, kad tai buvo nenaudinga, ir – taip pat kaip nekenčiau
pripažinti tai – bereikalingai prašyti jo žiūrėti į kelią.

- Renė yra tokia per daug... įžvalgi negu Čarlis, kai kuriose srityse. Tai verčia mane nervintis.

Edvardas nusijuokė. – Tavo mamos labai įdomios mintys. Beveik vaikiškos, bet labai nuovokios.
Ji mato dalykus kitaip nei kiti žmonės.

Nuovoki. Tai buvo labai geras mano mamos apibūdinimas – kai ji sutelkdavo dėmesį. Daugelį
laiko Renė buvo sumišusi savo pačios gyvenimu, kad nieko daugiau nepastebėdavo. Bet šį
savaitgalį ji bus sutelkusi į mane daug dėmesio.

Filas buvo užimtas – vidurinės mokyklos komanda, kurią jis treniravo buvo žaidynėse – ir Renės
buvimas vienai su manini ir Edvardu pagalando jos susitelkimą. Kai baigėsi visi apsikabinimai ir
klyksmai,
Renė pradėjo stebėti. Ir kai ji stebėjo, jos dideles akys iš pradžių buvo susidomėjusios, vėliau
tapo susirūpinusios.

Šį rytą mes išsiruošėme į ilgą pasivaikščiojimą paplūdimiu. Ji norėjo man parodyti visą jos naujų
namų grožį, vis dar tikėdamasi, aš manau, kad saulė mane išvilios iš Forkso. Ji taip pat norėjo
pasikalbėti su manimi viena, ir tai nebuvo sunkiai suorganizuojama. Edvardas buvo padirbęs
popierių, kad praleistų visą dieną patalpoje.

Galvoje aš jau perbėginėjau pokalbį.

Renė ir aš lėtai ėjome per paplūdinį, stengdamos likti retuose palmių šešėliuose. Nors buvo
rytas, karštis buvo troškinantis. Oras buvo toks sunkus ir drėgnas, kad įkvėpimas ir iškvėpimas
priversdavo mano plaučius sunkiai dirbti.

- Bela? – mano mama paklausė, žiūrėdama į slystantį smėlį ir šviesias nepaprastas bangas, kai
kalbėjo.

- Kas, mama?

Ji atsiduso, nežiūrėdama į mano žvilgsnį. – Aš nerimauju...

- Kas blogai? Paklausiau, sunerimusi. – Ką aš galėčiau padaryti?

- Tai ne dėl manęs. – Ji papurtė galvą. - Aš nerimauju dėl tavęs... ir Edvardo.

Renė pagaliau pažiūrėjo į mane, kai paminėjo jo vardą, jos veidas buvo atsiprašantis.

- O. – aš suvapenau, nukreipdama savo akis į bėgikus, prabėgusius pro mus, permerktus

prakaito.

- Jūs du atrodote daug rimčiau nei aš maniau. – Ji tęsė toliau.

Aš suraukiau antakius, greitai permesdama pastarųjų dviejų dienus įvykius mano galvoje.
Edvardas ir aš, pagal ją, buvom aiškiai per daug sujaudinti. Klausiau savęs, ar Renė irgi
atskaitytys paskaitą apie atsakomybę. Aš nesijaudinau dėl to, skirtingai nei su Čarliu. Visai
nesigėdijau savo mamos. Be to, aš buvau vienintelė, kuri pamokslavau jai dieną iš dienos ištisus
dešimt metų,

- Yra kažkas... keisto, apie judu kartu.- Ji sumurmėjo, jos kakta susiraukšlėjo tarp dvejų jos akių.
– Žvilgnis, kuriuo jis į tave žiūri – jis toks... saugantis. Lyg jis norėtų šokti kaip kulka prieš tave ir
tave apginti ar kažkas panašaus.

Nusijuokiau, nors vis dar negalėjau į ją pažiūrėti. – Ar tai taip blogai?

- Ne. – ji suraukė antakius, kai grūmėsi su žodžiais. – Tai tiesiog skirtinga. Jis labai įsitempęs dėl
tavęs... ir labai atsargus. Aš jaučiu, kad aš nesuprantu jūsų draugystės. Lyg yra kokia paslaptis,
kurios aš nežinočiau...

- Manau, tu įsivaizduoji kai kuriuos dalykus, mama. – pasakiau greitai, bandydama išlaikyti savo
balsą lengvą. Jutau plasnojimą savo skrandyje. Aš pamiršau kiek daug mano mama matė. Kažkas
dėl jos paprasto žiūrėjimo į pasaulį, perkirpo visus susierzinimus, ir pervėrė kai kurių dalykų
tiesą. Tai niekada nebuvo bėda anksčiau. Iki dabar nebuvo paslapčių, kurias aš turėčiau nuo jos
slėpti.

- Ir ne tik dėl jo. – ji suspaudė savo lūpas atsargiai. – Aš norėčiau, kad tu pamatytum kaip tu judi
apie jį.

- Ką tu nori pasakyti?

- Kelias kuriuo tu judi – tu nukeipi save į jį, net apie jį negalvodama. Kai jis nors šiek tiek pajuda,
tu priderini savo pozą tuo pačiu metu. Kaip magnetas... ar sunkio jėga. Tu kaip... palydovas, ar
kažkas panašaus. Nesu nieko panašaus mačiusi.

Ji suspaudė savo lūpas ir pažiūrėjo žemyn.

- Nesakyk man. – pasakiau paerzindama, bandydama sutramdyti šypseną. – Tu vėl skaitai

detektyvus, ar ne? Ar tai mokslinė fantastika šįkart?

Renė paraudo subtiliai rožiniai. – Na, tai arti tiesos.

- Randi ką nors gero?

- Na, kai kas buvo – bet tai nesvarbu. Kalbame apie tave dabar.

- Turėtum vėl grįžti prie romanų, mama. Juk žinai kaip tave tai jaudina.

Jos lūpų kampučiai pakilo. – Buvau kvailoka ar ne?

Negalėjau atsakyti per pusę sekundės. Renę buvo taip lengva įtikinti susvyruoti. Kartais tai buvo
geras dalykas, nes ne visos jos idėjos buvo praktiškos. Bet tai įskaudino mane, kaip greitai ji
pasidavė mano sumenkinimui, ypač jį kartą, kai ji buvo mirtinai teisi.

Ji pasižiūrėjo į viršų, ir aš sutramdžiau savo išraišką.

- Ne kvailoka - tiesiog esi mama.

Ji nusijuokė ir pamojo link balto smėlio pereinančio į mėlyną vandenį.

- Ir viso to negana, kad tu sugrįžtum pas savo kvailoką mamą?

Aš nubraukiau tetrališkai per savo kaktą, ir tada apsimečiau gręždama savo plaukus.

- Tu priprastum prie drėgmės. – ji pažadėjo.

- Tu galėtum priprasti prie lietaus. – pasipriešinau.

Ji mane stumtelėjo alkūne žaismingai, vėliau susikibom rankomis eidamos link automobilio.

Nors ir jaudinosi dėl manęs, ji vistiek atrodė laiminga. Pasitenkinusi. Ji vis dar žiūrėjo į Filą
įsimylėjusiomis akimis, ir tai guodė. Iš tiesų, jos gyvenimas buvo pilnas ir teikiantis
pasitenkinimą. Tikriausiai ji manęs taip nebesiilgėjo, bent jau dabar...

Edvardo šalti pirštai perbraukė man per skruostą. Aš pakėliau galvą, pamirksėjau grįždama į
dabartį. Jis pasilenkė ir pabučiavo mano kaktą.

- Mes namuose, miegančioji gražuole. Laikas keltis.

Mes buvome sustoję priešais Čarlio namus. Prieangio šviesos buvo įjungtos, policijos
automobilis buvo pastatytas ant įvažiavimo. Kai apžiūrėjau namą, pamačiau timptelėjamas
svetainės užuolaidas, prasiskverbiant geltonai šviesai ant pievelės.

Aš atsidusau. Žinoma, Čarlis laukė greitai užpulti.

Edvardas turbūt galvojo tą patį. Jo veido išraiška tapo nelanksti ir jo akys sumažėjo, kai jis ėjo
atidaryti man durelių.

- Kaip blogai? – paklausiau.

- Čarlis nesiruošia būti nepatenkintas. – Edvardas pažadėjo, jo balse nebuvo jokios siaubo
užuominos. – Jis pasiilgo tavęs.

Mano akys susiaurėjo abejodamas. Jei taip tikrai buvo, tai kodėl Edvardas įsitempė lyg
ruošdamasis kovai?

Mano krepšys buvo mažas, bet jis primygtinai reikalavo jį panešti iki namo. Čarlis atidarė mums
duris.

- Sveika sugrįžus, vaike. – Sušuko Čarlis, lyg jis tikrai tą turėtų omenyje. – Kaip Džeksonvilis?

- Drėgnas. Ir pilnas blakių.

- Tai Renė nepopuliarino Floridos universiteto?

- Bandė. Bet aš geriau gersiu vandenį, nei jį iškvėpsiu.

Čarlis nenoromis mirktelėjo Edvardui. – Ar gerai praleidai laiką?

- Taip. – Edvardas atsakė ramiu balsu. – Renė labai svetinga.

- Tai... hm, gerai. Džaigiuosi, kad tau buvo smagu. – Čarlis nusisuko nuo Edvardo ir netikėtai
mane apkabino.

- Įspūdinga. – sušnabždėjau jam į ausį.

Jis nusijuokė. – Aš tikrai tavęs pasiilgau, Bele. Aplinkinis maistas užkniso, kol tavęs nebuvo.

- Aš tuo pasirūpinsiu. – pasakiau, kai jis mane paleido.

- Gal galėtum pirma paskambinti Džeikobui? Jis neduoda ramybės man nuo šešių ryto kas
penkias minutes.
Prižadėjau jam, kad paskambinsi dar nė neišsipakavus.

Aš nežiūrėjau į Edvardą, kad pajusti, jog jis vis per daug tylus, per daug kietas už manęs. Taigi,
tai ir buvo jo įtampos priežastis.

- Džeikobas nori su manimi pasikalbėti?

- Dar blogiau, pasakyčiau. Jis nepasakė, ko jis norėjo - tik pasakė, kad tai svarbu.

Telefonas suskambo vėl, rėkiančiai ir reikalaujančiai.

- Tai vėl jis. Lažinuosi, tai mano kitas atlyginimas. – sumurmėjo Čarlis.

- Atsiliepsiu. – nuskubėjau į virtuvę.

Edvardas sekė paskui mane, kol Čarlis pradingo svetainėje.

Pačiupau telefono ragelį vidury skambučio, ir atsisukau į sieną.- Klausau?

- Tu grįžai. – Pasakė Džeikobas.

Jo pažįstamas, duslus balsas persiuntė nostalgijos bangą pro mane. Tūkstančiai prisiminimų
apsisuko mano galvoje, persipindami drauge – akmenuotas paplūdimys, su išmėtytais į krantą
išplautais medžiais, plastikinė pašiūrė paversta į garažą, šiltas gazuotas vanduo popieriniame
puodelyje, mažytis kambarys, su viena per maža apdriskusia sofa. Kvatojimas jo giliai įdubusiose
juodose akyse, jaudinantis jo didelės rankos karštis apie mane, jo baltų dantų švytėjimas jo
tamsioje odoje, jo veidu nutįstanti laukinė šypsena, kuri buvo kaip raktas nuo slaptų durų, kur
gali įeiti tik giminingos sielos.

Pajutau trrputį nostalgijos, tas didelis noras tos vietos, to žmogaus, kuris ištraukė mane iš
juodžiausios nakties.

Pravaliau griužulą savo gerklėje. – Taip. – atsakiau.

- Kodėl nepaskambinai man? – jis pareikalavo.

Jo piktas tonas iškart iššaukė tą patį many. – Todėl, kad aš įžengiau į namus prieš keturias
sekundes, ir tu paskambinai sutrukdymas Čarliui įspėti, kad tu skambinai.

- Oi, atsiprašau.

- Gerai. O dabar pasakyk, kodėl vargini Čarlį?

- Man reikia su tavimi pasikalbėti.

- Aha. Jau perpratau tą dalį dėl manęs. Tęsk.

Buvo trumpa pauzė.

- Ar eisi ryt į mokyklą?

Pati sau susiraukiau, negalėdama perprasti jo klausimo. – Aišku, kad eisiu. Kodėl neturėčiau?

- Nežinau. Tiesiog smalsu.

Kita pauzė.

- Tai apie ką nori pasikalbėti, Džeikai?

Jis sudvejojo. – Nieko iš tikrųjų, aš manau. Aš... norėjau išgirsti tavo balsą.

- Taip, žinau. Aš tokia laiminga, kad tu paskambinai, Džeikai. Aš... – bet nežinojau, ką jam
daugiau pasakyti. Norėjau pasakyti, kad važiuoju į La Pušą kaip tik tuoj pat. Ir aš negalėjau jam
to pasakyti.

- Man reikia eiti. – jis pasakė šiurkščiai.

- Ką?

- Pasikalbėsim vėliau, gerai?

- Bet, Džeikai... -

Bet jis jau buvo padėjęs ragelį. Klausiausi pypsėjimo tono nepatikimai.

- Tai buvo trumpai. – sumurmėjau.

- Ar viskas gerai? – paklausė Edvardas, jo tonas žemas ir atsargus.

Pasisukau į jo veidą. Jo išraiška buvo tobulai lygi – neįmanoma perskaityti.

- Nežinau. Nustebau, dėl ko visa tai buvo. – Nemanau, kad Džeikobas persekiojo Čarlį visą dieną
tik tam, kad paklaustų ar eisiu ryt į mokyklą. Ir jei jis norėjo išgirsti mano balsą, tai kodėl jis taip
greitai padėjo ragelį?

- Tavo spėjimas turbūt geresnis nei mano. – pasakė Edvardas, šypsenos užuomina truktelėjo jo
lūpų kampučius.

- Mmm. – sumurmėjau. Tai buvo tiesa. Žinojau Džeikobą ir iš išorės, ir iš vidaus. Nebūtų sunku
suvokti jo motyvaciją.
Su savo mintimis už mylių – už maždaug penkiolikos mylių, link kelio į La Pušą, aš pradėjau
šukuoti šaldytuvą, surinkinėdama ingridientus Čarlio vakarienei. Edvardas atsirėmė į spintelę, ir
aš silpnai žinojau, kad jo akys sutelktos į mane, bet per daug susirūpinusi, ką jis matė šiandien
čia.

Mokykla buvo vienintelis raktas. Tai buvo vienintelis tikras klausimas, kurio paklausė Džeikobas.
Ir jis norėjo kažkokio atsakymo, kitaip nebūtų taip trukdęs Čarlio taip primygtinai.

Kodėl mano lankomumas jam išvis rūpėjo?

Bandžiau apie tai galvoti logiškai. Taigi, jei aš nebūčiau ėjusi į mokyklą rytoj, kokios būtų
problemos iš Džeikobo perspektyvos? Nuo Čarlio man kliūtų, kad praleidau vieną dieną taip arti
mokslų metų pabaigos, bet aš jį įtikinčiau, kad vienas penktadienis nenuverstų nuo bėgių mano
studijų. Džeikui, tai turėtų mažai rūpėti.

Mano smegenys atsisakė dirbti su briliantiniu įžvalgumu. Gal man trūko esminės informacijos
dalies.

Kas tokio galėjo pasikeisti per tris dienas, kad Džeikobas sulaužė ilgąjį laikotarpį atmetimo mano
skambučių ir nebendravimo su manimi? Ką gali pakeisti trys dienos?

Sustingau vidury virtuvės. Šaltų mėsainių pakuotė iškrito iš manų nutirpusių pirštų. Man
prireikė sekundės, kad tai suprasčiau, kai jis atsitrenkė į grindis.

Edvardas tai pagavo ir padėjo ant spintelės. Jo rankos jau buvo apie mane, jo lūpos prie mano
ausies.

- Kas blogai?

Aš papurčiau galvą, apsvaiginta.

Trys dienos galėjo pakeisti viską.

Ar aš ką tik nemaniau, koks neįmanomas koledžas? Kaip aš negalėsiu būti niekur arti žmonių,
trijų dienų skausme, kai būsiu perkeičiama ir išlaisvinama iš mirtingumo, kad galėčiau visą savo
amžinybę praleisti su Edvardu. Pervertimas, kuris mane paverstų būti amžiams savo pačios alkio
kaline.

Ar Čarlis pasakė Biliui, kad aš išvykstu trims dienoms? Ar Bilis padarė išvadas? Ar Džeikobas
tikrai paklaustų manęs, ar aš vis dar žmogus? Įsitikinti, kad vilkolakių sutartis nebuvo sulaužyta
- kad nė vienas iš Kalenų neturėjo drąsos įkasti žmogui... įkasti, ne nužudyti?...

Bet negi jis galvoja, kad aš būčiau grįžus pas Čarlį po visko?

Edvardas papurtė mane. – Bela? – paklausė, tikrai susirūpinęs dabar.

- Aš manau... manau, jis tikrino. – aš suvapenau. – Tikrino, kad įsitikintų. Kad aš dar žmogus, aš
turiu omeny.

Edvardas įsitempė, ir žemas šnypštimas pasigirdo mano ausyje.

- Mes turėsime išvažiuoti. – aš sušnibždėjau. – Kad nepažeistume sutarties. Niekada negalėsime

sau leisti grįžti.
Jis tvirčiau mane apkabino. – Žinau.

- Hm. – Čarlis pravalė balsą garsiai prieš mus.

Aš pašokau, atsiplėšiau nuo Edvardo, mano veidas įkaito. Edvardas atsitraukė prie spintelės. Jo
akys buvo siauros, aš galėjau matyti nerimą, ne pyktį jose.

- Jei nenori daryti vakarienės, galiu užsakyti picą. – pasiūlė Čarlis.

- Ne, viskas gerai. Aš jau pradėjau.

- Gerai. – Pasakė Čarlis ir atsirėmė į durų staktą, sunėręs savo rankas.

Aš atsidusau ir griebiausi darbo, stengdamasi ignoruoti savo žiūrovus.

********

- Jei aš paprašyčiau tavęs vieno dalyko, ar manimi pasitikėtum? - Paklausė Edvardas, aštriai savo
švelniu balsu.

Mes buvome beveik mokykloje. Edvardas buvo atsipalaidavęs ir juokavo tik prieš akimirką, ir
staiga jis stipriai suspaudė vairą, jo krumpliai įsitempė stengdamasi nesutraškėti.

Stebėjau jo sunerimusią išraišką – jo akys buvo kažkur toli, lyg klausytųsi balsų tolumoje.

Mano pulsas padažnėjo kaip atsakas jo stresui. Bet atsakiau atsargiai. - Tai priklauso ko.

Mes sustojome mokyklos mašinų aikštelėje.

- Bijojau, kad tu tai pasakysi.

- Ką nori, kad padaryčiau, Edvardai?

- Noriu, kad liktum mašinoje. – Jis pastatė automobilį į įprastą vietą ir užgesino variklį. – Aš
noriu, kad tu palauktum, kol aš grįšiu tavęs.

- Bet... kodėl?

Tada aš jį pamačiau. Jo būtų sunku nepastebėti, aukštai iškilęs virš kitų mokinių, net jei jis
nebūtų palinkęs prie savo juodo motociklo, pastatyto nelegaliai prie šaligatvio.

- Ooo.

Džeikobo veidas buvo su ramia kauke, kurią aš gerai atpažinau. Tai buvo veidas, kai jis stengėsi
paslėpti jo tikrinimo emocijas, išlaikyti kontrolę. Jį tai darė panašų į Semą, vyriausiąjį vilką,
Kvileutų gaujos lyderį. Bet Džeikobas negalėjo taip lengvai susidoroti, su Semo visada
trykštančia idealia ramybe.

Buvau užmiršus kaip toks veidas mane trikdė. Nors aš Semą pažinojau pakankamai gerai dar
prieš grįžtant Kalenams – kaip jį taip pat – niekada negalėsiu nuvyti apmaudo, kurį aš
pajausdavau, kai Džeikobas pamėgdžiodavo Semo išraišką. Tai buvo keistas veidas. Jis nebuvo
mano Džeikobas, kai būdavo su ja.
- Padarei blogas išvadas vakar. – Edvardas sumurmėjo. – Jis klausė dėl mokyklos, nes ji žinojo,
kad kur būsi tu, būsiu aš. Jis ieškojo saugios vietos pasikalbėti su manimi. Vietos su liudininkais.

Taigi, aš padariau klaidingas išvadas apie Džeikobo motyvus vakar. Trūksanti informacija, tai
būvo problema. Trūkstanti informacija pavyzdžiui, kodėl Džeikobas norėtų kalbėtis su Edvardu.

- Neliksiu automobilyje. – pasakiau.

Edvardas greitai sudejavo. – Žinoma, kad ne. Na, leiskim tam greičiau pasibaigti.

Džeikobo veidas sustingo, kai ėjom link jo susikabinę rankomis.

Aš pastebėjau kitus veidus taip pat – savo klasiokų veidus. Aš pastebėjau kaip jų akys išsiplėtė,
kai jie žiūrėjo į šešių pėdų, septynių colių ilgą Džeikobo kūną, per daug raumeningą, šešiolikos su
pusę metų vaikinui. Aš mačiau jų akis apžiūrinėjančias aptemptus, juodus jo marškinėlius –
trumparankovius, nors diena buvo ne pagal metų laiką šalta - jo apdriskusius, tepaluotus
džinsus, ir į juodą nublizgintą motociklą, prie kurio jis buvo palinkęs. Jų žvilgsniai neužsibūdavo
ant jo veido – kažkas jo išraiškoje, privertė juos greitai nuleisti žvilgsnius. Ir pastebėjau, kad visi
jam davė plačią vietą, burbulą erdvės, į kurią niekas nesikėsino.

Su nuostabos jausmu, aš supratau, kad Džeikobas jiems atrodė pavojingas. Kaip keista.

Edvardas sustojo keliais jardais nuo Džeikobo, ir galėčiau pasakyti, kad jis jautėsi nepatogiai
man esant taip arti vilkolakio. Jis šiek tiek pataukė savo ranką, nustumdamas mane už jo.

- Galėjai aplankyti mus. – pasakė Edvardas su plieno tvirtumo balsu.

- Atsiprašau. – atsakė Džeikobas, jo veidas susiraukė dėl pašaipos. – Neturėjau jokių siurbėlių
savo greičiui nustatyti.

- Galėjai susirasti mane Belos namuose, žinoma.

Džeikobo žandikaulis susilenkė, jo antakiai susiraukė drauge. Jis neatsakė.

- Vargu ar čia gera vieta, Džeikobai. Gal galime aptarti tai vėliau?

- Žinoma, žinoma. Sustosiu prie tavo kriptos po mokyklos. – Džeikobas suprunkštė. – Kuo dabar
blogas laikas?

Edvardas kandžiai apžvelgė aplinkui, jo akys byvo prikaustytos prie liudininkų, kurie vos ne
klausėsi sustoję į eilę. Keli žmonės dvejojo prie šaligatvio, jų akys švytėjo laukimu. Lyg jie tikėjosi
kovos, kuri sulaužytų pirmadienio ryto nuobodulį, pamačiau Tailerį Kraulį, kuris bakstelėjo
Ostinui Marksui, ir jie abu sustojo beeidami į klasę.

- Aš jau žinau, ką tu atėjai pasakyti. – Džeikobui priminė Edvardas, tokiu žemu balsu, kad aš vos
galėjau suprasti. – Žinutė pristatyta. Laikyk, kad mus įspėjai.

Edvardas nuleido akis į mane sekundei, su susirūpinusiomis akimis.

- Įspėti? – paklausiau abejingai. – Apie ką tu kalbi?

- Tu jai nepasakei? – Džeikobas paklausė, jo akys išsiplėtė su nepasitikėjimu. – Ar bijai, kad ji

palaikys mūsų pusę?
- Prašau baigti tai, Džeikobai. – Edvardas pasakė tolygiu balsu.

- Kodėl? – Džeikobas šūktekėjo.

- Aš suraukiau antakius dėl painiavos. – Ko aš nežinau, Edvardai?

Edvardas tik žiūrėjo rūščiai į Džeikobą, lyg manęs nebūtų girdėjęs.

- Džeikai?

Džeikobas pakėlė vieną antakį į mane. – Jis tau nepasakė, kad jo didysis... brolis, peržengė liniją
šeštadienio naktį? – Jis paklausė, jo tonas pilnas sarkazmo. Tada jo akys vėl švystelėjo prie
Edvardo. – Polas buvo absoliučiai pagrįstas...-

- Tai nebuvo žmonių žemė. – sušnypštė Edvardas.

- Nebuvo!

Džeikobas buvo akivaizdžiai supykęs. Jo rankos drebėjo. Jis papurtė galvą ir du kartus giliai
įkvėpė oro.

- Emetas ir Polas? – aš sušnibždėjau. Polas buvo pats kaprizingiausias Džeikobo gaujos brolis.
Jis buvo vienintelis, kuris prarado kontolę medžiuose – pilko urzgiančio vilko atmintis vėl atgijo
mano širdyje. – Kas atsitiko? Ar jie susikovė? - Mano balsas įsitempė nuo panikos. – Kodėl? Ar
Polas sužeistas?

- Niekas nesikovė. – Edvardas pasakė ramiai, tik man. – Niekas nesužeistas. Nesirūpink.

Džeikobas žiūrėjo į mus nepatikliai. – Tu jai nieko nepasakojai visiškai? Tai todėl tu ją išsivežei?
Kad ji nesužinotų... - ?

- Dink tuoj pat. – Edvardas nukirto jį vidury sakinio, jo veidas tapo staiga išsigandęs – tikrai
išsigandęs. Sekundę, jis žiūrėjo kaip... kaip vampyras. Jis žiūrėjo į Džeikobą su pagieža, su
atskleista neapykanta.

Džeikobas pakėlė savo antakius, bet nejudėjo. – Kodėl jai nepasakei?

Jie žiūrėjo vienas į kitą ilgą laiką tyloje. Daugumą mokinių susirinko už Tailerio ir Ostino.
Pamačiau Maiką šalia Beno – Maikas uždėjo ranką ant jo peties, lyg norėtų jį išlaikyti toje
vietoje.

Mirtinoje tyloje, visos detalės staiga nukrito ant manęs su sprogstančia intuicija.

Buvo kažkas, ką Edvardas nenorėjo, kad sužinočiau.

Kažkas, ko Džeikobas nuo manęs neslėptų.

Kažkas ką turi bendro Kalenai ir vilkai miške, judėdami pavojingai arti vieni kitų.

Kažkas, ko priežastis Edvardui buvo primygtinai reikalauti manęs, skristi per šalį.

Kažkas, ką Alisa matė savo vizijoje praeitą savaitę – viziją, apie kurią Edvardas man pamelavo.
Kažkas, ko aš vistiek laukiau bet kokiu atveju. Kažkas, kas aš žinojau vėl atsitiks, kad ir kaip
karštai norėjau, kad tai nepasikartotų. Tai niekada nesibaigs, ar ne?

Aš išgirdau greitą oro žioptelėjimą, žioptelėjimą, žioptelėjimą pro mano lūpas, bet negalėjau to
sustabdyti. Atrodė lyg mokykla drebėtų, lyg būtų žemės drebėjimas, bet aš žinojau, kad čia mano
pačios drebėjimas sukuriantis iliuziją.

- Ji grįžo manęs. – pasakiau prislopintai.

Viktorija nepasiduos, kol aš nebūsiu mirusi. Ji panaudojo tą patį modelį – apgaulingas judesys ir
bėgimas, apgaulingas judesys ir bėgimas – iki kol ras angą tarp mano gynėjų.

Gal man pasiseks. Gal Volturiai ateis pirmiau – jie bent nužudys mane greitai.

Edvardas laikė tvirčiau mane prie šono, laikydamas savo kūną tokiu kampu, kad aš būčiau tarp
jo ir Džeikobo, ir suspaudė mano veidą savo susirūpinusiomis rankomis. – Viskas gerai. –
sušnibždėjo man. – Viskas gerai. Aš neleisiu jai prie tavęs priartėti, viskas gerai.

Tada rūščiu žvilgsniu pažiūrėjo į Džeikobą. – At tai atsakė į tavo klausimą, mišrūne?

- Ar nemanai, kad Belai geriau viską žinoti. – Džeikobas šūktelėjo. – Tai jos gyvenimas.

Edvardas laikė savo balsą prislopintą, kad net Taileris, būdamas už kelių colių, negalėjo to
girdėti. – Kodėl ji turėtų būti išgąsdinta, jei ji niekada nebus pavojuje?

- Geriau išgąstis nei melas.

Aš bandžiau save sutvardyti, bet mano akys plaukė nuo drėgmės. Aš galėjau tai matyti už savo
vokų – galėjau matyti Viktorijos veidą, jos lūpas atitrauktas nuo jos dantų, tamsiai raudonas jos
akis, įkaitintas nuo jos manijos ir kraujo troškimo. Ji laikė Edvardą atsakingą už jos meilės,
Džeimso galą. Ji nepasiduos, kol jo meilė nebus atimta iš jo taip pat.

Edvardas šluostė ašaras nuo mano skruostų savo pirštų galiukais.

- Ar tu tikrai manai, kad ją įskaudinti geriau, nei ją apsaugoti? – jis sumurmėjo.

- Ji kietesnė nei tu manai. – Pasakė Džeikobas. – Ir jai yra buvę dar blogiau.

Staiga, Džeikobo išraiška pasikeitė, ir jis žiūrėjo į Edvardą su keista, spėjama išraiška. Tada jo
akys susiaurėjo, lyg bandytų galvoje išspręsti sunkų matematikos uždavinį.

Aš pajutau Edvardo susigūžimą. Aš pažiūrėjau į Edvardą ir jo veidas galėjo būti iškreiptas tik iš
skausmo. Vieną baisią akimirką aš prisiminiau mūsų popietę Italijoje, klaikų Volturių bokšto
kambarį, kur Džeinė kankino Edvardą su jos žalinga dovana degindama jį mintim...

Atsiminimai sukėlė man beveik isteriją ir sustatė viską į perspektyvas. Nes, jau verčiau aš šimtą
kartų vis mirčiau nuo Viktorijos, negu matyčiau taip kenčiant Edvardą.

- Tai juokinga. – pasakė Džeikobas, juokdamasis, kai žiūrėjo į Edvardo veidą.

Edvardas suvirpėjo, bet su pastangomis šiek tiek išlygino savo išraišką. Jis negalėjo greitai
panaikinti agonijos iš savo akių.

Aš žvelgiau plačiai atvertomis akimis į Edvardo grimasą dėl Džeikobo pašaipos.

- Ką tu jam darai? – Aš pareikalavau atsakyti.

- Nieko, Bela. – Edvardas atsakė man ramiai. – Džeikobas turi tiesiog labai gerą atmintį, tai
viskas.

Džeikobas išsiviepė ir Edvardas suvirpėjo dar kartą.

- Baik tai! Kad ir ką bedarytum.

- Žinoma, jeigu nori. – Džeikobas patraukė pečiais. – Čia jo paties bėdos, jei jam nepatinka tai,
ką aš prisimenu.

Aš pažvelgiau į jį ir jis man nusišypsojo padūkėliškai - kaip vaikas pagautas darantis kažką, ko jis
žino, kad negali daryti, sugautas kažko, kas žino, kad negali jo nubausti.

- Direktorius jau eina, išvaikyti valkataujančius mokyklos teritorijoje. – Edvardas sumurmėjo

man. – Einam į anglų, Bela, taigi tu nesi susijusi.

- Jis per daug globėjiškas, ar ne? – Pasakė Džeikobas, kalbėdamas tik su manimi. – Truputį bėdų
suteikia smagumo. Leisk spėti, tau neleistina linksmintis, ar ne?

Edvardas piktai pažvelgė ir jo dantys atsiskytė nuo lūpų šiek tiek.

- Užsičiaupk, Džeikai. – Pasakiau.

Džeikobas nusijuokė. – Tai skamba, kaip ne, jei tu pajusi kada turinti vėl gyvenimo nors šiek
tiek, atvyk pas mane. Aš vis dar turiu tavo motociklą savo garaže.

Tokios naujienos mane nustebino. – Tu tariamai turėjai jį parduoti. Pažadėjai Čarliui, kad tai
padarysi. – Jei aš pati nebūčiau Džeikobo naudai to prašius – jis įdėjo savaites darbo abiems
motociklams, ir jis nusipelnė kažkokio skolos grąžinimo – Čarlis būtų išmetęs mano motociklą į
konteinerį. Ir tikriausiai tą konteinerį padegęs.

- Taip, kur gi ne. Lyg galėčiau tai padaryti. Jis priklauso tau, ne man. Bet kokiu atveju, laikysiu jį,
kol norėsi jį susigrąžinti.

Maža šypsenos užuomazga, kurią aš atsiminiau sužaidė jo lūpų kampučiuose.

- Džeikai...

Jis palinko į priekį, jos veidas surimtėjo, kandus sarkazmas dingo. – Aš manau, kad aš galėjau
klysti prieš tai, žinai, sakydamas, kad negalime būti draugais. Aš manau, mes galėtume
pabandyti, mano linijos pusėje. Atvažiuok, manęs palankyti.

Aš ryškiai suvokiau Edvardą, jo rankos vis dar buvo mane saugančiai apkabinusios, nejudančios
lyg akmuo.

- Aš, hm, nežinau dėl to, Džeikai.

Džeikobas nusimetė savo antagonistinį fasadą visiškai. Lyg jis būtų užmiršęs, kad čia yra
Edvardas, ar bent jau buvo pasiryžęs taip elgtis. – Aš ilgiuosi tavęs kiekvieną dieną, Bela. Viskas
kitaip be tavęs.
- Aš žinau ir aš atsiprašau, Džeikai, aš tik...

Jis papurtė savo galvą ir atsiduso. – Žinau. Nesvarbu, ar ne? Aš manau, aš išgyvensiu ar kažkaip
panašiai. Kam reikia draugų? - Jis nutaisė grimasą, stengdamasis nuslėptį skausmą vaidindamas
labai drąsų.

Džeikobo skausmas visada sukeldavo mano apsauginę pusę. Tai nebuvo visiškai protinga –
Džeikobui vargu ar reikėjo kokios fizinės apsaugos, kurią aš galėjau pasiūlyti. Bet mano rankos
atsisegė nuo Edvardo, trokšdamos jį paliesti. Apglėbti jo didelį, šiltą juosmenį, su tyliu paguodos
ir palankumo pažadu.

Edvardo apsauginės rankos tapo varžančios.

- Gerai, marš į klasę. – Pasakė giriežtas balsas už mūsų. – Judinkitės į priekį, ponaiti Krauli.

- Eik į mokyklą, Džeikai. – sušnibždėjau, sunerimau iškart kai išgirdau direktoriaus balsą.
Džeikobas lankė Kvileutų mokyklą, bet vistiek galėjo papulti į bėdą, dėl teritorijos pažeidimo ar
kažko panašaus.

Edvardas mane paleido, paimdamas tik mano ranką, ir pastumdamas už savęs vėl.

Ponas Grynas prasiskverbė pro žiūrovų ratą, jo kakta susispaudė kaip nelaimę pranašaujantis
audros debesis virš jo mažų akių.

- Skirstykitės. – jis pagrasino. - Palikimas po pamokų bet kuriam, kuris dar stovės čia, kai
atsisuksiu.

Publika ištirpo aplink prieš jam baigiant sakinį.

- O, ponaiti Kalenai. Ar mes čia turim kokių problemų?

- Visiškai jokių, pone Grynai. Mes tik ėjome į savo klasę.

- Puiku. Aš atrodo neatpažinau jūsų draugo. – Ponas Grynas nusuko savo piktą žvilgsnį į
Džeikobą? – Ar jūs naujas mokinys čia?

- Ne. – atsakė Džeikobas, su puse šypsenos jo plačiose lūpose.

- Tada aš manau, jūs pasišalinsite iš mokyklos teritorijos prieš tai, jaunuoli, kai aš paskambinsiu
policijai.

Džeikobo mažą šypsenėlė pavirto į plačią šypseną, ir aš žinojau, kad jis įsivaizduoja Čarlį
pasirodantį jo suimti. Ta šypsena buvo per daug karti, per daug pašaipi, kad suteiktų man
laimės. Tai nebuvo šypseną, kurią aš laukiau pamatyti.

Džeikobas pasakė. – Taip, sere. Ir griebėsi karinio pagerbimo prie užlipdamas ant savo
motociklo ir paspyrė jį iki šaligatvio. Variklis suurzgė ir padangos sucypė, kai jis apsuko jį ratu.

Ponas Grynas sugriežė dantimis, kol stebėjo pasirodymą.

- Ponaiti Kalenai, tikiuosi jūs įspėsite savo draugą, neperženginėti ribos vėl.

- Jis ne mano draugas, pone Grynai, bet aš priminsiu įspėjimą.

Ponas Grynas suspaudė savo lūpas. Edvardo idealiai kokybiškas ir švarus atsiliepimas buvo
neabejotinas faktorius pono Gryno įvykio vertinime. – Aš matau. Jei jūs nerimaujate dėl kokių
problemų, aš būčiau laimingas... -

- Nėra dėl jo nerimauti, pone Grynai. Čia nėra jokių problemų.

- Tikiuos, kad tai teisinga. Na, tada. Į klasę. Jūs taip pat, panele Svan.

Edvardas linktelėjo ir pastūmėjo mane tolyn link anglų kalbos kabineto.

- Ar tu jautiesi pakankamai gerai eiti į pamokas? – sušnibždėjo jis, kai mes buvom praėję
direktorių.

- Taip. – sušnibždėjau atgal, rimtai nežinodama ar tai melas.

Ar aš jaučiausi gerai ar ne, vargu ar buvo pati svarbiausia aplinkybė. Man reikėjo pasikalbėti su
Edvardu tuoj pat, ir anglų kalbos pamoka nebuvo idealiausia vieta pokalbiui, kurį turėjau
galvoje.

Bet ponas Grynas ėjo už mūsų ir nebuvo kitos galimybės.

Atėjome į pamoką truputį pavėlavę ir greitai atsisėdome į savo vietas. Ponas Bertis deklamavo
Frosto poeziją. Jis nekreipė dėmesio į mūsų įėjimą, neleisdamas sutrukdyti jo ritmiškumą.

Aš išplėšiau tuščią popieriaus lapą iš savo sąsiuvinio ir pradėjau rašyti, mano rašysena daugiau
neįskaitoma negu normali padėka mano susijaudinimui.

Kas atsitiko? Pasakyk man viską. Ir mesk tą nesamonigą manęs apsaugą, prašau.

Nustūmiau žinutę Edvardui. Jis atsiduso ir pradėjo rašyti. Tai jam užėmė daug mažiau laiko nei
man, nors jis rašė ištisą pastraipą, ir dar jis rašė įprastiniu savo dailyraščiu, tada jis atstūmė
žinutę atgal.

Alisa matė, kad Viktorija grįžo. Išsivežiau tave iš miesto tik dėl atsargumo – jai niekada nebus
nė menkiausios galimybės prie tavęs priartėti. Emetas ir Džasperas buvo arti jos, bet Viktorija
atrodo turi kažkokius išsisukimo instinktus. Ji pabėgo tiesiai pro Kvileutų ribą, lyg ji skaitė tai
iš žemėlapio. Būnant sąžiningu, Kvileutai turbūt galėjo ją sugauti, jei mes nebūtume pasimaišę
jų kelyje. Didysis pilkasis pamanė, kad Emetas peržengė ribą ir turėjo gintis. Žinoma, Rozali į
tai reagavo, ir žinoma visi baigė persekiojimą, kad apsaugotų savo partnerį. Karlailas ir
Džasperas viską nuramino dar prieš paleidžiant rankas. Bet tada Viktorija jau buvo
pasprukusi. Štai ir viskas.

Aš suraukiau antakius dėl raidžių lape. Visi ten buvo – Emetas, Džasperas, Alisa, Rozali ir
Karlailas. Gal net Esmė, nors jis jos nepaminėjo. Ir tada Polas, ir kiti Kvileutų gaujos nariai. Tai
turėjo būti taip paprasta priversti juos kautis, sukiršinant mano ateities šeimą ir senus draugus
vieni prieš kitus. Bet kuris iš jų galėjo būti sužeistas. Galėjau įsivaizduoti, kad didesniame
pavojuje buvo vilkai, bet įsivaizduodama smulkutę Alisa prie milžiniškų vilkolakių,
besikaunančią...

Aš sudrebėjau.

Atsargiai ištryniai visą pastraipą su savo trintuku, ir parašiau viršuje:

Kas dėl Čarlio? Ji galėjo prie jo būti.

Edvardas papurtė galvą, dar prieš man baigiant parašyti, akivaizdžiai sumenkindamas bet kokį
gresianti pavojų Čarliui. Jis ištiesė ranką, bet aš nekreipiau dėmesio ir rašiau toliau.

Tu negali žinoti, kad ji to nemąstė, todėl, kad čia nebuvai. Florida buvo prasta mintis.

Jis paėmė popierių iš po mano rankos.

Nenorėjau tavęs išsiųsti vienos. Su tavo sėkme net juoda dėžė neišgyventų.

Tai visiškai nebuvo tai, ką turėjau galvoje, aš net nepagalvojau apie važiavimą be jo. Aš mąsčiau
apie tai, kad mes turėjome likti čia, kartu. Bet aš buvau atitraukta jo atsakymo, ir truputį
supykusi. Lyg aš negalėčiau perskristi šalies, nenumušus lėktuvo. Labai linskma.

Tai sakykim, kad mano bloga sėkmė sudaužytų lėktuvą. Ir ką tu galėtum padaryti?

Kodėl sudužtų lėktuvas?

Dabar jis bandė slėpti šypseną.

Pilotai nulūžta nuo girtumo.

Ramiai. Aš moku valdyti lėktuvą.

Žinoma. Sučiaupiau lūpas ir bandžiau iš naujo.

Abu varikliai susprogtų ir mes kristume į mirtį spirališkai link žemės.

Aš laukčiau kol būtume pakankamai arti žemės, pagriebčiau tave, išspirčiau sieną ir šokčiau.
Tada nunesčiau tave į įvykio vietą ir mes klūpinėtume kaip du laimingiausi likę gyvi per visą
istoriją.

Žiūrėjau į jį be žodžių.

- Kas? – sušnibždėjo jis.

Papurčiau galvą su baime. – Nieko. – aš išsižiojau.

Aš nutryniau trikdantį pokalbį ir parašiau dar vieną eilutę.

Tu man pasakysi kitą kartą.

Žinojau, kad bus kitas kartas. Modelis tęsis, kol kažkas dings.

Edvardas žiūrėjo į mano akis ilgą laiką. Aš norėjau sužinoti, kaip atrodo mano veidas – jis jautėsi
šaltas, taigi kraujas neturėjo tekėti mano skruostais. Mano blakstienos vis dar drėgnos.

Jis atsiduso ir palinksėjo.

Ačiū.

Popierėlis dingo iš po mano rankos. Pakėliau akis, mirksėjau iš nuostabos, kaip tik ponas Bertis
ėjo link mūsų.

- Ar yra kažkas, kuo norite pasidalinti, ponaiti Kalenai?

Edvardas pakėlė akis nekaltai ir paslėpė popierėlį po savo aplankalu. – Mano užrašai? –
paklausė jis, atrodė sutrikęs.

Ponas Bertis peržiūrėjo užrašus – jokios abejonės ideali jo pamokos kopija – ir susiraukęs nuėjo .

Jau vėliau, per matematiką – vienintelę pamoką be Edvardo – išgirdau gandus.

- Mano pinigai už didįjį indėną. – kažkas pasakė.

Pažvelgiau į viršų ir pamačiau, kad Taileris, Maikas, Ostinas ir Benas palinkę savo galvomis
vienas prie kito, giliai diskutuoja.

- Jo. – sušnibždėjo Maikas. – Ar matėt kokio didumo tas vaikis Džeikobas? Manau, jis galėtų
nuversti Kaleną. – Maikas atrodė pamalonintas tokios minties.

- Aš taip nemanau. – paprieštaravo Benas. – Kažkas yra su Edvardu. Jis visada toks... įsitikinęs.
Turiu nuojautą, kad jis savimi pasirūpintų.

- Aš su Benu. – Pritatė Taileris. – Be to, jei tas kitas vaikis, priliestų prie Edvardo nagus, jūs
žinot, įsitrauktų jo didieji broliai.

- Ar tu buvai La Puše paskutiniu metu? – Paklausė Maikas. – Lorenas ir aš buvome paplūdimyje

prieš kelias savaites, ir patikėk, Džeikobo draugai dideli kaip ir jis.

- Hm. – pasakė Taileris. – Blogai, kad tai niekur nepasisuks. Spėju, mes nesužinosim, kuo tai
baigėsi.

- Man dar niekas nebaigta. – pasakė Ostinas. – Gal mes dar pamatysime.

Maikas išsiviepė. – Ar kas turi nuotaikos lažintis?

- Dešimt už Džeikobą. – Pasakė Ostinas.

- Dešimt už Kaleną. – derėjosi Taileris.

- Dešimt už Edvardą. – sutiko Benas.

- Džeikobas. – pasakė Maikas.

4. PRIGIMTIS

TURĖJAU BLOGĄ SAVAITĘ.

Žinojau, kad iš esmės niekas nepasikeitė. Gerai, Viktorija nepasidavė, bet ar aš nors akimirką
sapnavau, kad ji pasiduos? Jos pakartotinas pasirodymas tik patvirtino, ką aš žinojau. Jokios
priežasties naujai panikai.

Teoriškai. Nepanikuoti buvo lengviau pasakyti nei padaryti.

Mokyklos baigimas buvo jau už kelių savaičių, bet aš stebėjausi ar ne per kvaila dykinėti, silpnai
ir skaniai, laukiant kitos katastrofos. Atrodė per daug pavojinga būti žmogui – tiesiog
elgetaujančiai bėdos. Toks kaip aš neturėtų būti žmogumi. Toks kaip aš su mano sėkme turėtų
privalėti būti dar mažiau bejėgis.

Bet niekas manęs nesiklausė.

Karlailas pasakė. – Mūsų septyni, Bela. Ir su Alisa mūsų pusėje, nemanau, kad Viktorija
prasiskverbs pro mūsų apsaugą. Aš manau tai svarbu Čarlio labui, kad mes laikysimės savo
originalaus plano.

Esmė pasakė. – Mes niekada neleisime, kad tau kas atsitiktų, širdele. Juk žinai tai. Nesijaudink.
– Ir tada pabučiavo mano kaktą.

Emetas pasakė. – Aš tikrai džiaugiuosi, kad Edvardas nenužudė tavęs. Viskas daug smagiau, kai
tu sukiojies aplink.

Rozali piktai į jį pažiūrėjo.

Alisa pavartė savo akis ir pasakė. – Aš įžeista. Tu nuoširdžiai nesijaudini dėl to, ar ne?

- Jei nėra dėl ko nerimauti, tai kodėl Edvardas išvilko mane į Floridą? – pasiteiravau.

- Bela, aš tu dar nepastebėjai, kad Edvardas mažiausiai linkęs pernelyg jautriai reaguoti?

Džasperas sunaikino visą paniką ir įtampą nuo mano kūno su savo neįprastu talentu valdyti
aplinkinę emocianalią aplinką. Aš pasijutau nuraminta ir leidau jiems nagrinėti mano beviltišką
gynimą.

Žinoma, ramybė išgaravo taip greitai, kai tik mes su Edvardu išėjome iš kambario.

Taigi, susitarimas buvo toks, kad aš įsivaizduosiu užmiršusi išprotėjusią, manęs tykojančią,
ketinančią mane nužudyti vampyrę.

Aš bandžiau. Ir stebėtinai, buvo kitų dalykų vienodai keliančių nerimą, mano pavojų sąraše.

Nes Edvardo atsakymas buvo labiausiai gniuždantis iš jų visų.

- Tai tarp tavęs ir Karlailo. – jis pasakė. - Žinoma, tu žinai, kad aš pasiruošęs tai padaryti tarp
tavęs ir manęs, bet kuriuo metu, kai tu to norėsi. Tu žinai mano sąlygą. – Ir nusišypsojo kaip
angelas.

Ui! Žinojau jo sąlygą. Edvardas prižadėjo, kad pats mane pakeis, jei aš to norėsiu...tik kai
pirmiau aš už jo ištekėsiu.
Kartais aš įsivaizduodavau, kad jis tik apsimeta, kad negali skaityti mano minčių. Kaip jis gali
smogti tokia sąlyga, kurią priėmus aš turėčiau bėdų? Sąlyga, kuri galėtų mane sulėtinti.

Apskritai paėmus, labai bloga savaitė. Ir šiandiena buvo pati blogiausia.

Visada būdavo bloga diena, kai nebūdavo Edvardo. Alisa nenumatė nieko neįprasto šiam
savaitgaliui, taigi aš primygtinai reikalavau, kad jis pasinaudotų proga pamedžioti su broliais.
Žinojau, kaip jam buvo nuobodu gaudyti netoliese, lengvai pagaunamą grobį.

- Pasilinksmink. – pasakiau jam. – Sumedžiok kelis kalnų liūtus man.

Aš niekada jam neprisipažindavau, kaip man būna sunku, kai jis išvažiuodavo – kaip tai
sugrąžindavo nevaržomus košmarus. Jeigu, jis tai žinotų, tai privestų jį jaustis siaubingai, ir jis
nedrįstų manęs kada nors palikti net dėl pačių svarbiausių priežasčių. Tai būtų kaip pradžioje,
kai jis sugrįžo iš Italijos. Jo auksinės akys tapo juodos ir jis kentėjo dėl savo troškulio, nors jau
nebuvo reikalinga, kad jis kentėtų. Taigi, aš užsidėjau narsų veidą, ir išspirdavau jį pro duris,
kada tik Emetas ir Džasperas nodėdavo išvykti.

Bet, manau, kad jis vistiek matė mane kiaurai. Šiek tiek. Šį rytą jis paliko ant mano pagalvės
žinutę:

Aš grįšiu taip greitai, kad tu net nespėsi manęs pasiilgti. Pažiūrėt į mano širdį – aš palieku ją
su tavimi.

Taigi, dabar aš turėjau tuščią, didelį šeštadienį nieko neveikiant, tik mano rytinė pamaina
Niutonų Olimpiko sporto reikmenų parduotuvėje šiek tiek mane išblaškys. Ir žinoma, o taip, toks
paguodžiantis Alisos pažadas.

- Aš lieku medžioti arčiau namų. Būsiu tik už penkiolikos minučių, jei tau manęs reikės.
Nenuleisiu akių, jei kils kokių bėdų.

Vertimas: Nedaryk nieko linksmo, tik dėl to, kad Edvardas išvykęs.

Alisa neabejotinai taip pat galėjo suluošinti mano furgoną kaip ir Edvardas.

Stengiausi žiūrėti į šviesiąją pusę. Aš turėjau planų su Andžela dėl jos mokslo baigimo kvietimų,
taigi tai išblaškys. Ir Čarlio nuotaika buvo puiki dėl Edvardo nebuvimo, taigi aš galėčiau
mėgautis tuo, kol tai tęsis. Alisa praleistų naktį su manimi, jei tik aš graudžiai paprašyčiau. Ir
tada rytoj, Edvardas grįžtu. Išgyvensiu.

Nenorėdama būti juokinga, dėl atvykimo per anksti į darbą, valgiau lėtai, po vieną javainį visą
laiką. Vėliau, kai išploviau indus, sudėliojau magnetukus ant šaldytuvo į idealią liniją. Gal aš
plėtojau viską nustelbiantį, neįveikiamą poreikį daryti netvarką.

Paskutiniai du magnetukai – juodi apvalūs, praktiški rutuliukai buvo mano mėgstamiausi, nes
galėdavo išlaikyti dešimt popierėlių, neįdedant daug darbo – nenorėjo bendradarbiauti mano
tvirtinime. Jų poliškumas buvo atvirkščias, kiekvieną kartą, kai bandydavau juos sudėti į vieną
liniją, jie atšokdavo vienas nuo kito.

Dėl kai kurių priežasčių – artėjanti manija turbūt – tai tikrai mane erzino. Kodėl jie negalėjo
žaisti gražiai? Kvaili ir užsispyrę. Aš dėjau juos vieną prie kito lyg tikėdamasi, kad jie pasiduos.
Aš galėjau vieną apversti, bet tai būtų kaip pralaimėjimas. Pagaliau, įpykusi ant savęs labiau nei
ant magnetų, aš juos nuėmiau nuo šaldytuvo ir laikiau abejose rankose. Prireikė šiek tiek
pastangų, jie buvo pakankamai stiprūs priimti kovą – bet aš priverčiau juo gyvuoti greta vienas
kito.

- Matot. – pasakiau garsiai – kalbėjimas su negyvais daiktais niekada nėra geras ženklas. – Nėra
taip baisu ar ne?

Stovėjau sekundę čia kaip idiotė, negalinti ramiai pripažinti, kad turėjau ilgai trunkančią kovą
prieš moksliškus elementus. Tada, su atsidusimu uždėjau magnetukus ant šaldytuvo.

- Nereikia būti tokiems nelankstiems. – sumurmėjau.

Vis dar buvo per anksti, bet nusprendžiau išeiti iš namų pirmiau, nei negyvi daiktai pradės
kalbėti su manimi.

Kai atvažiavau pas Niutonus, Maikas metodiškai šlavė perėjimą, kol tuo metu jo mama pertvarkė
naują prekystalio išdėstymą. Prigavau juos vidury ginčo, neįtariant, kad aš jau atvažiavau.

- Bet tai vienintelis laikas, kai Taileris gali eiti. – paaiškino Maikas. – Tu sakei, kad po mokyklos
baigimo...

- Tau teks palaukti. – ponia Niuton atšovė. - Jūs su Taileiriu turėsit susimąstyt daryt ką kitą. Tu
nevažiuosi į Sietlą iki tol, kol policija neišsisaiškins kažko, kas ten vyksta. Aš žinau Betė Krauli tą
patį pasakė Taileriui, taigi baik elgtis taip, lyg aš būčiau blogoji – o, labas rytas, Bela. – pasakė ji,
kai mane pastebėjo, ir greitai sušvelnino toną. – Tu ankstyva.

Karen Niuton buvo paskutinis žmogus, kurio aš paprašyčiau pagalbos sporto prekių parduotuvės
lauke. Jos idealiai nubalinti blondiniški plaukai visada tvarkingai buvo suriški į elegantišką
pynutę už jos kaklo, jos rankų nagai buvo nupoliruoti profesionalų, kaip ir kojų nagai –
besimatantys pro aukštakulnius batelius, kurie nebuvo panašūs į jokius Niutonų siūlomus
iškylos batus.

- Mažas eismas. – aš pajuokavau, kai čiupau savo baisią, fluorescentinę, oranžinę liemenę iš po
prekystalio. Buvau nustebinta, kad ponia Niuton irgi žinojo apie įvykius Sietle kaip Čarlis.
Maniau jis metasi į kraštutinumus.

- Na, aaaa... – ponia Niuton padvejojo akimirką, atrodanti nepatogiai su krūva reklaminų
skelbimų, kuriuos ji ruošėsi išdėlioti.

Aš sustojau, viena ranka laikydama savo liemenę. Pažinojau tą žvilgsnį.

Kada aš leidau ponams Niutonams suprasti, kad aš čia nebedirbsiu šią vasarą – palikdama juos
pačiu užimčiausiu metų laiku – jie pradėjo mokyti vietoj manęs Keite Maršal. Jie negalėjo mums
abejoms mokėti algos, taigi jei atrodydavo lėta diena...

- Aš jau ruošiausi skambinti. – Ponia Niuton tęsė. – Nemanau, kad turėsime tonas darbo
šiandien. Mes su Maiku, manau, tai įveiksime. Man labai gaila, kad tu turėjai keltis ir važiuoti...

Kokią kitą dieną, aš būčiau ekstazėje dėl taip pasisukusių įvykių. Šiandien... ne per daugiausiai.

- Gerai. – aš atsidusau, mano pečiai susmuko. Ką dabar darysiu?

- Taip neteisinga, mama. – pasakė Maikas. – Jei Bela nori dirbti... -.

- Ne, viskas gerai, ponia Niuton. Tikrai, Maikai. Man reikia baigti namų darbus ir medžiaga... –
nenorėjau būti šeimyninės nesantaikos šaltinis, kai jie jau ir taip ginčijosi.

- Ačiū, Bela. Maikai, dar nesutvarkei praėjimo. Hm, Bela ar tu nieko prieš jei nuneštum šitas
skrajutes iki Dampsterio. Aš pasakiau mergaitei, kuri tai atnešė, kad aš juos padėsiu ant
prekystalio, bet aš neturiu vietos.

- Žinoma, jokių problemų. – padėjau savo liemenę, pasikišau skrajutes po ranka ir išėjau į
ūkanotą lietų.

Dampsteris buvo netoli Niutonų, kaimynystėje, kur mes darbuotojai tariamai statydavome
automobilius. Aš vilkausi į priekį, spardydama akmenukus irzliai iš po savo kelio. Norėjau
išmesti krūvelę į šiukslių dėžę, kol mano akys užkliuvo už paryškintu šriftu viršuje parašytos
antraštės. Vienas žodis atkreipė mano dėmesį.

Aš sugriebiau popierėlius rankomis, ir įsižiūrėjau į paveikslėlį po antrašte. Gniužulas pakilo

mano gerklėje.

IŠGELBĖKIME OLIMPIKO VILKUS

Po užrašu buvo nupieštas vilkas eglyne, jo galva atlošta į mėnulį. Tai buvo trikdantis paveikslėlis;
dėl vilko graudžios laikysenos jis atrodė vienišas. Lyg jis kauktų iš širdgėlos.

Ir tada aš bėgau link savo furgono, skrajutes vis dar suspaudusi savo gniaužtuose.

Penkiolika minučių – tik tiek aš turėjau. Bet to galėjo užtekti. Buvo penkiolika minučių iki La
Pušo. Ir be abejo aš galėjau kirsti sieną po kelių minučių išvažiavus iš miesto.

Mano pikapas suriaumojo be jokio vargo.

Alisa negalėjo manęs matyti darant to, nes aš to neplanavau. Staigus sprendimas, tai buvo
raktas. Ir kaip greitai aš judėsiu, taip galėsiu tai įgyvendinti.

Aš numečiau skubiai drėgnas skrajutes, jos išsimėtė netvarkingai ant keleivio sėdynės – šimtai
paryškintų antraščių, šimtai staugiančių vilkų geltome fone.

Aš lėkiau drėgnu plentu, įjungusi priekinio stiklo valytuvus, nekreipdama dėmėsio į senovinio
variklio dejavimą. Penkiasdešimt penki buvo viskas ką aš galėjau išspausti iš savo pikapo, ir aš
maldavau, kad to pakaktų.

Nežinojau, kur prasideda riba, bet pradėjau jaustis saugesnė, kai pasiekiau pirmuosius La Pušo
namus. Tai turėtų būti už, kur dar Alisa galėtų sekti.

Aš jai paskambinsiu, kai nuvyksiu pas Andželą popiet, motyvavau, taip, kad ji žinotų, kad man
viskas gerai. Jai nebus jokios priežasties susierzinti. Jai nereikės ant manęs pykti – Edvardas bus
pakankamai piktas už du, kai grįš.

Mano furgonas neabejotinai šniokštė, kol sustojau prie gerai pažįstamo raudono namo.
Gniužulas vėl sugrįžo į mano gerklę, kol žiūrėjau į mažą vietą, kuri kartą buvo tapusi mano
prieglobščiu. Tai buvo taip seniai, kada aš čia buvau.

Kol galėjau užgesinti variklį, Džeikobas žengė pro duris, jo veidas sumišęs su šoku.

Trumpoje tyloje, kol užgeso variklio riaumojimas, išgirdau jo aiktelėjimą.

- Bela?

- Labas, Džeikai.

- Bela. – jis sušuko atgal, jo veidu nutįso plati šypsena, lyg saulė prasiskverbė pro debesis. Jo
dantys prasišvietė pro jo tamsią odą. – Negaliu patikėti.

Jis pribėgo prie mano furgono ir truktelėjo mane pro atvertas dureles, ir tada pradėjome šokinėti
aukštyn žemyn kaip maži vaikai.

- Kaip čia patekai?

- Pabėgau.

- Nuostabu.

- Sveika, Bela. – Bilis išriedėjo pro duris, pasižiūrėti dėl ko kilo toks sujudimas.

- Sveikas, Bil... -

Kaip tik tada, mano oras užsigniaužė – Džeikobas pačiupo mane į glėbį taip tvirtai, kad negalėjau
kvėpuoti ir apsuko mane ratu.
- Oho! Gera tave čia matyti.

- Negaliu... kvėpuoti. – aiktelėjau.

Jis nusijuokė ir nuleido mane.

- Sveika atvykus, Bela. – Jis pasakė išsišiepdamas. Ir žodžiai kuriuos jis pasakė skambėjo kaip,
sveika sugrįžus namo.

Mes pradėjome vaikščioti, perdaug įsitempę prisėsti namuose. Džeikobas beveik šokinėjo kai
judėjo ir man teko jam priminti, kad mano kojos ne dešimt pėdų ilgumo.

Kai mes vaikščiojome aš save įkūnijau į kitą savęs versiją, į save, kokią aš buvau su Džeikobu.
Truputį jaunesnę, truputį mažiau atsakingą. Į kažką, kas turėjo galimybė padaryti ką nors tikrai
kvailo be jokios rimtos priežasties.

Mūsų veržlumas tęsėsi iki kelių pirmųjų pokalbio temų, kaip mums sekasi, kas įvyko, kiek ilgai
aš turėjau laiko, kas privertė mane čia atvykti. Kai aš neryžtingai jam užsiminiau apie skrajutes
apie vilkus, jo riaumojantis juokas ataidėjo iš už medžių.

Bet tada, kai mes lengva eisena praėjome parduotuvę, prasibrovėme pro tamsius krūmus, kurie
juosė Pirmąjį paplūdimį, mes priėjome sunkesnes temas. Labai greitai pradėjome kalbėtis apie
priežastis, dėl kurių buvome taip ilgai išsiskyrę, ir aš stebėjau kaip mano draugo veidas
pasidengia karčia kauke, kuri taip pat buvo gerai pažįstama.

- Tai kokia istorija bet kokiu atveju? – paklausė Džeikobas, paspirdamas iš kelio į krantą išmesto
medžio gabalą su per daug jėgos. Jis praslydo smėliu ir atsitremkė į uolas. – Aš turiu galvoje, nuo
paskutinio karto, kai mes...na, prieš, tu žinai... – Jis vargo su žodžiais. Jis giliai įkvėpė ir pabandė
dar kartą. – Ką aš klausiu yra... ar viskas grįžo į savo vietas, kaip ir prieš jam išvykstant? Tu jam
už visa tai atleidai?
Aš giliai įkvėpiau. – Nebuvo už ką atleisti.

Aš norėjau praleisti tą dalį, išdavystės, kaltinimo, bet žinojau, kad mes turime apie tai pakalbėti,
jei norime kalbėti kažką toliau.

Džeikobo veidas susiraukšlėjo, lyg jis būtų palaižęs citrinos. – Aš norėčiau, kad Semas būtų tave
nufotografavęs, kai rado tave tą rugsėjo naktį. Tai būtų eksponatas A.

- Niekas neteisiamas.

- Gal kai kas turėtų.

- Nemanau, kad tu jį tebekaltintum, jei žinotum, kodėl jis išvyko.

Jis piktai pažiūrėjo į mane akimirką. – Gerai. – jis rūgščiai metė išsukį. – Nustebink mane.

Jo priešiškumas sekino mane – susierzinanau dėl jo vulgarumo, mane skaudino pykti ant jo. Tai
priminė man vieną šaltą popietę prieš daug laiko – kai dėl kai kurių Semo paliepimų – jis pasakė
man, kad negalime būti draugais. Man prireikė sekundės save nuraminti.

- Edvardas mane paliko praeitą rudenį, nes manė, kad aš neišgyvensiu su vampyrais. Jis manė,
kad man bus sveikiau, jei jis išvažiuos.

Džeikobas padarė dvigubą ėjimą. Jis kovojo minutę. Bet ką, ką jis planavo pasakyti, tai
neabejotinai ilgiau nebuvo taikoma. Aš džiaugiausi, kad jis nežinojo katalizatoriaus prieš
Edvardo sprendimą. Aš galėjau tik įsivaizduoti, kaip jis būtų reagavęs, jei būtų sužinojęs, kad
Džasperas bandė mane nužudyti.

- Tačiau, jis vis dėlto grįžo ar ne? – Sumurmėjo Džeikobas. – Blogai, kad jis nesilaikė savo
sprendimo.

- Jeigu tu prisimeni, aš nuvykau ir parsivežiau jį.

Džeikobas spoksojo į mane akimirką, ir tada atsitraukė. Jo veidas atsipalaidavo, ir jo balsas buvo
ramesnis, kai kalbėjo.

- Tas tiesa. Tai aš niekada neišgirsiu istorijos. Kas atsitiko?

Aš susvyravau, prikasdama savo lūpą.

- Ar tai paslaptis? – Džeikobo balsas tapo pašaipus. – Ar tu sau neleidi man to pasakyti?

- Ne. – aš atšoviau. – Tai tiesiog tikrai labai ilga istorija.

Džeikas nusišypsojo, arogantiškai, ir pasisuko link paplūdimio tikėdamasis, kad jį seksiu.

Nebuvo smagu būti su Džeikobu, kai jis elgėsi taip. Aš nusekiau automatiškai paskui jį, netikra,
ar nevertėtų man geriau apsisukti ir grįžti atgal. Man reiktų susitikti Alisą veidas į veidą, kai aš
grįšiu namo... Aš manau, man nereikėtų skubėti.

Džeikobas ėjo link milžiniško, pažįžtamo į krantą išmesto medžio gabalo – ištisas medis su
visomis šaknimis, nubalintas ir išmestas ant smėlio; tai buvo mūsų medis.

Džeikobas atsisėdo ant natūralaus suoliuko ir paplekšnojo į vietą šalia jo.

- Aš nieko prieš ilgas istorijas. Ar ten yra kokio veiksmo?

Aš pavarčiau savo akis ir atsisėdau šalia jo. – Yra šiek tiek veiksmo. – pripažinau.

- Tai neturėtų būti tikras siaubas be veiksmo.

- Siaubas! – aš pasišaipiau. – Ar tu gali pasiklausyti, ar tu mane pertraukinėsi su šiurkščiais

komentarais apie mano draugus?

Jis suvaidino užspaudžiantis lūpas ir numetė nematomą raktą sau už peties. Aš stengiausi
nesijuokti, nesėkmingai.

- Aš pradėsiu nuo to, ką tu jau žinai. – pasakiau ryžtingai, bandydama susisteminti istoriją savo
galvoje prieš pradedant kalbėti.

Džeikobas pakėlė ranką.

- Pradėk.

- Tai gerai. – jis pasakė. – Aš nesuprantu daugelio dalykų, kurie vyksta šiuo metu.

- Aha, na tai sudėtinga sutelkti dėmesį. Tu žinai kaip Alisa mato dalykus?

Pamačiau jo rūščią išvaizdą – vilkai nebuvo sudominti, kad vampyrų legendos apie antgamtiškas
dovanas buvo tiesa – ir pradėjo įvertinti mano priežastis vykti į Italiją gelbėti Edvardo.

Aš stengiausi kalbėti kuo glausčiau, praleisdama viską, kas nesvarbu. Aš stengiausi įskaityti
Džeikobo reakciją, bet jo veidas buvo mįslingas, kai aš paaiškinau kaip Alisa pamatė Edvardo
ketinimą nusižudyti, kai jis pamanė, kad aš mirusi. Kartais Džeikobas buvo taip giliai pasinėręs į
apmąstymus, kad abejojau ar jis klausosi. Jis pertraukė mane tik vieną kartą.

- Ateities matyme kraugeriai negali mūsų matyti? – jis pakartojo, jo veidas kartu ir piktas, ir
džiugus. – Rimtai? Tai puiku!

Sukandau savo dantis ir mes sėdėjome tyloje. Jo veidas buvo laukiantis, kai jis laukė manęs tęsti.
Aš piktai pažiūrėjau į jį, kol jis suprato savo klaidą.

- Ak! – jis pasakė. – Atleisk. – Jis surakino savo lūpas vėl.

Jo reakciją buvo lengvą perskaityti, kai aš pradėjau dalį apie Volturius. Jo dantys susikando,
žasies oda pašiurpo ant jo rankų, ir jo šnervės išsiplėtė. Aš nesileidau į smulkmenas, tik jam
pasakiau, kad Edvardas ištraukė mus iš bėdų, be mūsų įdomaus pažado ir vizito, kurio mes
tikėjomės. Džeikobui nereikėjo sapnuoti mano košmarų.

- Dabar tu žinai visą istoriją. – aš užbaigiau. – Dabar tavo eilė kalbėti. Kas įvyko, kai aš buvau
pas savo mamą šį savaitgalį?- Žinojau, kad Džeikobas man papasakos daugiau detalių, nei
papasakojo Edvardas. Jis nebijojo manęs išgąsdinti.

Džeikobas palinko į priekį, iškart pagyvėjęs. – Taigi, aš Embris ir Kvilas šeštadienio naktį
bėgome į sargybą, tiesiog seniai įsistovėjusi tvarka, kai staiga iš niekur – pokšt. – Jis atmetė savo
rankas, pavaizduodamas sprogimą. – Tai buvo – švieži pėdsakai, nesenesni nei penkiolika
minučių. Semas norėjo, kad mes jo palauktume, bet aš nežinojau, kad tu išvykus, ir nežinojau ar
tavo kraugeriai saugo tave ar ne. Taigi, mes sekėme ją visu greičiu, bet ji kirto sutarties liniją
prieš mums ją pagaunant. Mes išsiskirstėme palei liniją, tikėdamiesi, kad ji vėl ją kirs. Tai buvo
gniuždymas leisti sau tai tau pasakyti. – Jis pamosikavo savo rankomis ir jo plaukai – peraugę
nuo trumpų, su kuriais jis prisijungė prie gaujos – nudribo ant akių. – Mes baigėme per daug toli
į pietus. Kalenai persekiojo ją iš kitos pusės tik kelios mylios į šiaurę nuo mūsų. Tai būtų buvusi
puiki pasala, jei būtume žinoję, kad jie ten.

Jis papurtė savo galvą, vaipydamasis dabar. – Tada tai tapo pavojinga. Semas ir kiti pasivijo ją
greičiau nei mes, bet ji peršoko tiesiai per liniją, ir ištisas sąlėkis jau buvo susirinkęs kitoje
pusėje. Didysis, koks jo vardas...?

- Emetas.

- Taip, jis. Jis puolė ją, bet ta rudaplaukė greita. Jis praskrido už jos, ir beveik neatsitrenkė į Polą.
Taigi, Polas... na, tu žinai Polą.

- Aha.

- Jis prarado savo susikaupimą. Negaliu sakyti, kad kaltinu jį – didysis kraugerys buvo tiesiai virš
jo. Jis šoko – ei, nežiūrėk į mane tokiu žvilgsniu. Vampyras buvo mūsų žemėse.

Aš stengiausi nuraminti savo veidą, kad jis galėtų tęsti toliau. Nagais kasiau delnus nuo istorijos
sukelto streso, nors žinojau, kad tai pasibaigs gerai.

- Bet kokiu atveju, Polas prašovė ir tas didysis grįžo į savo pusę. Bet tada, hm, na ta, ai,
blondinė... – Džeikobo išraišką tapo komiška persipynusi su pasišlykštėjimu ir nenorinti žavėtis,
kai jis stengėsi prieiti prie žodžio apibūdinančio Edvardo seserį.

- Rozali.

- Tebūnie. Ji peržengė ribą, taigi Semas ir aš grįžau Polui į pašonę. Tada jų lyderis ir kitas
blondinas vyras... -

- Karlailas ir Džasperas.

Jis pasižiūrėjo į mane susierzinusiu žvilgsniu. – Tu žinai, kad man tai visiškai nerūpi. Na, gerai,
taigi, Karlailas pasikalbėjo su Semu, stengdamasis viską nuraminti. Ir tada taip keista, nes visi
tikrai greitai nusiramino. Tai buvo dėl to, kad tas kitas, kurį tu minėjai, padarė netvarką mūsų
galvose. Bet net žinodami, ką jis daro, negalėjome nusiraminti.

- Aha, žinau tą jausmą.

- Tikrai erzina, kai taip jautiesi. Tik tu gali likti nepasipiktinusi po visko. – Jis papurtė savo galvą
piktai. – Taigi, Semas ir vampyrų galva sutarė, kad Viktorijai reikia suteikti pirmumą ir mes
pradėjome ją sekti vėl. Karlailas leido mums kirsti ribą, kad mes galėtume prideramai ją sekti,
bet tada ji jau buvo ant uolų, į šiaurę Makao kaime, tiksliai ten, kur linija ribojasi su pajūriu. Ji
nušoko į vandenį vėl. Tas didysis ir tas ramusis prašė leidimo kirsti liniją ir sekti kartu su mumis,
bet aišku mes pasakėme ne.

- Gerai. Aš turiu galvoje, jūs buvote kvaili, bet aš džiaugiuosi. Emetas niekada nebūna per daug
atsargus. Jis galėjo susižeisti.

Džeikobas prunkštelėjo. – Tai ar tavo vampyras pasakė tau, kad mes puolėme be jokios
priežasties, ir kad jo visiškai nekaltas sąlėkis ...-
- Ne. – aš pertraukiau. – Edvardas papasakojo man tą pačią istoriją, tik be kelių detalių.

- Hm. – Džeikobas pasakė po iškvėpimo, palinko į priekį paimti uolieną, vieną iš milijono,
pribarstytų po mūsų kojomis. Su įprastiniu judesiu, jis numetė jį gerus šimtą metrų link įlankos.
– Na, ji grįš aš manau. Mes palaikysime jai kitą šūvį.

Aš sudrebėjau. Žinoma, kad ji grįš. Ar Edvardas tikrai man praneš apie tai kitą kartą? Nebuvau
tikra. Turėsiu stebėti Alisą, stebėti visus pasikartojančio modelio ženklus....

Džeikobas atrodo nepastebėjo mano reakcijos. Jis žiūrėjo per bangas, su susimąsčiusia išraiška,
atvertomis lūpomis.

- Apie ką galvoji? – Paklausiau po ligo laiko, tylaus laiko.

- Galvoju apie tai, ką man pasakei. Apie tai, kai ateities matytoja pamatė tave šokant nuo uolos ir
pagalvojo, kad tu nusprendei nusižudyti, ir kaip tai neteko kontrolės... kaip tu manai, jei tu
būtum laukusi manęs kaip tu ir numatei, ar tada kraug – Alisa būtų galėjusi matyti tavo šuolį?
Nieks nebūtų pasikeitę. Mes dabar turbūt būtume mano garaže, kaip bet kurį kitą šeštadienį.
Nebūtų jokių vampyrų Forkse, ir tu, ir aš... – jis nutilo, giliai susimąstė.

Tai trikdė, kai jis tai pasakė, lyg būtų gerai, kad nebūtų vampyrų Forkse. Mano širdis sutuksėjo
nuo paveikslo, kurį jis piešė.

- Edvardas būtų grįžęs bet kokiu atveju.

- Ar tu tuo tikra? – jis paklausė, agresyviai iškart, kai tik aš paminėjau Edvardo vardą.

- Buvimas atskirai... tai neišsisprendė nė vienam iš mūsų į gerą.

Jis pradėjo kažką sakyti, kažką pikto, sprendžiant iš jo išraiškos, bet sustabdė save, giliai įkvėpė
ir pradėjo iš naujo.

- Ar žinai, kad Semas ant tavęs pyksta?

- Ant manęs? – Prireikė sekundės. – Ooo, supratau. Jis galvoja, kad jie nebūtų grįžę, jei manęs
čia nebūtų.

- Ne. Tai ne tai.

- Tai kokios tada jo problemos?

Džeikobas palinko į priekį vėl pačiupti uolienos. Jis suko ir suko ją tarp savo pirštų; jo akys buvo
prikaustytos prie juodo akmens, kol jis kalbėjo žemu balsu.

- Kada Semas matė... kokia tu buvai pradžioje, kai Bilis pasakė, kad Čarlis nerimauja, kad tau ne
geriau ir kai tu pradėjai šokinėti nuo uolų...

Aš nutaisiau veidą. Niekas nesiruošė leisti man to pamiršti.

Džeikobo akys švystelėjo ant manęs. - Jis manė, kad tu vienintelis žmogus pasaulyje, su tokia
didele priežastimi nekęsti Kalenų kaip ir jis. Semas jaučiasi truputį... apgautas, kad tu leidai
jiems grįžti į tavo gyvenimą, lyg jie niekada nebūtų tavęs įskaudinę.
Sekundę negalėjau patikėti, kad taip jaučiasi tik Semas. Ir rūgštis mano balse dabar buvo jiems
abiems.

- Gali pasakyti Semui, kad gali eit tiesiai... -

- Pažiūrėk į tai. – Jis pertraukė mane, parodydamas į erelį, kuris staiga pasileido kristi į
vandenyną iš didžiulio aukščio. Jis sustabdė save tik paskutinę minutę, kai nagas jau laužė
bangos paviršių, tik per akimirksnį. Tada jis nuplasnojo, jo sparnai įsitempė nuo didžiulės žuvies
naštos, kurią jis nutvėrė.

- Tu matai tai visur. – Pasakė Džeikobas, jo balsas tapo santūrus. – Gamta pasirenka kryptį –
plėšrūnas pasirenka auką, begalinis mirties ir gyvybės ratas.

Nesupratau paskaitos apie gamtos prigimtį esmės. Spėjau, kad jis tik nori pakeisti temą. Bet tada
jis pasižiūrėjo į mane, su baisiu siaubu jo akyse.

- Ir vis dar – tu negali matyti žuvies bučiuojančios erelį. Tu niekada to nepamatysi. – Jis išsiviepė
su pašaipia šypsena.

Išsivėpiau atgal tvirtai, kad jutau rūgšties skonį savo burnoje. – Gal žuvis stengiasi. – aš
pasiūliau. – Sunku pasakyti, apie ką mąsto žuvis. Žinai, ereliai gerai atrodantys paukščiai.

- Tai štai kas čia slepiasi. – Jo balsas staiga tapo šiurkštesnis. – Gera išvaizda?

- Nebūk kvailas, Džeikobai.

- Pinigai tada? – jis laikėsi.

- Kaip gražu. – sumurmėjau, atsikeliant nuo medžio. – Jaučiu pasitenkinimą, kad tu tiek daug
apie mane galvoji. – nusisukau nuo jo ir pradėjau žingsniuoti.

- Oi, nepyk. – Jis buvo tiesiai už manęs, sugriebė mane už liemems ir apsuko. – Aš rimtai.

- Bandau suprasti, bet nesuprantu.

Jo antakiai piktai susispaudė ir jo akys sutamsėjo savo juoduose šešėliuose.

- Aš jį myliu. Ne todėl, kad jis gražus, ar todėl, kad turtingas. – Aš ištėškiau žodžius Džeikobui. –
Aš norėčiau, kad jis nebūtų nė vienas, nė kitas. Tai galėtų sulyginti plyšį tarp mūsų nors kiek –
nes jis vis dar labiausiai mylintis, labiausiai nesavanaudiškas, pats nuostabiausias ir
padoriausias žmogus, kokį tik esu susikus. Žinoma, aš jį myliu. Kaip sunku tai suprasti?

- To neįmanoma suprasti.

- Tada apšviesk mane, Džeikobai. – leidau sarkazmui išskristi. – Kokia yra pagrįsta priežastis
kam nors ką nors įsimylėti? Nuo tada, kai aš akivaizdžiai esu neteisi.

- Aš manau, kad geriausia būtų pradėti pasiieškant ko nors iš tavo rūšies. Tai dažniausiai
suveikia.

- Na, tai įkliuvai. – atšoviau.- Aš manau, kad likčiau ištikima Maikui Niutonui vistiek.
Džeikobas suvirpėjo ir prikando lūpą. Galėjau matyti, kad mano žodžiai jį įskaudino, bet šiuo
metu buvau pernelyg pikta, kad dėl to blogai jausčiausi. Jis paleido mano liemenį ir sudėjo savo
rankas ant krūtinės, nusisukdamas nuo manęs žiūrėti vandenyno.

- Aš žmogus. – Jis sumurmėjo, jo balsas beveik negirdimas.

- Tu nesi žmogus kaip Maikas. – aš tęsiau negailestingai. – Ar tu vis dar manai, kad tai
svarbiausia aplinkybė?

- Tai ne tas pats. – Džeikobas nenusisuko nuo pilkų bangų. – Aš to nepasirinkau.

Nusijuokiau su netikėjimu. – Ar tu manai, kad Edvardas pasirinko? Jis nežinojo, kas su juo
atsitiko, kaip ir tu.

Džeikobas judino galvą pirmyn ir atgal greitais, mažais judesiais.

- Tu žinai, Džeikobai, tu esi per daug baisiai teisuoliškas – atsižvelgiant į tai, kad tu vilkolakis ir
viskas.

- Tai ne tas pats. – jis pakartojo, pažvelgdamas į mane.

- Nematau kodėl ne. Galėtum būti nors šiek tiek supratingesnis Kalenų atžvilgiu. Kokie iš tikrųjų
jie yra geri – visiškai, Džeikobai.

Jis giliai suraukė antakius. – Jie neturėtų egzistuoti. Jų egzistavimas eina prieš gamtą.

Ilgą laiką spoksojau į jį nepatikliai pakėlus vieną antakį. Tik po kurio laiko jis tai pastebėjo.

- Kas?

- Kalbant apie nenatūralumą... – aš užsiminiau.

- Bela. – jis pasakė, jo balsas žemas ir kitoks. Suaugęs. Aš supratau,kad jis skambėjo lyg vyresnis
už mane – lyg tėvas ar mokytojas. – Tai yra tai, su kuo aš gimiau. Tai yra dalis to, kas aš esu, kas
yra mano šeima, kas mes visi esame gentyje – tai yra priežastis, kodėl mes dar esame čia.

- Be viso to. – jis pasižiūrėjo į mane, jo akys neperskaitomos. – Aš vis dar žmogus.

Jis pakėlė mano ranką ir priglaudė prie savo per šiltos krūtinės. Pro jo marškinėlius, aš galėjau
jausti nuolatinį jo širdies plakimą savo delnu.

- Normalūs žmonės negali numesti motociklų tiek kiek tu gali.

Jis nusišyosojo silpnai, puse šypsenos. – Normalūs žmonės bėga nuo monstrų, Bela. Ir aš
niekada netvirtinau, kad esu normalus. Tiesiog žmogus.

Pykti ant Džeikobo buvo per daug sunkus darbas. Aš nusišypsojau ir atitraukiau ranką nuo jo
krūtinės.

- Tu atrodai pakankamai žmogiškai man. – aš sutikau. – Šiuo metu.

- Aš jaučiuosi žmogumi. – jis žiūrėjo pro mane, jo veidas kažkur toli. Jo apatinė lūpa suvirpėjo ir
jis tvirtai ją sukando.
- Oi, Džeikai. – sušnibždėjau tiesdama jo rankos.

Tai ir buvo dėl ko aš čia buvau. Štai kodėl aš būčiau priėmus bet kokį priėmimą, kai aš grįžau.
Todėl, kad po visu sarkazmu ir pykčiu, Džeikobas buvo skausme. Kaip tik šiuo metu, tai gerai
matėsi jo akyse. Nežinojau kaip jam padėti, bet žinojau, kad turiu stengtis. Tai buvo daugiau, nei
vien skola jam. Tai buvo dėl to, kad jo skausmas skaudino mane. Džeikobas tapo dalimi manęs,
ir dabar jau nieko negalėjai pakeisti.
5. PĖDSAKAS

- AR TAU VISKAS GERAI, DŽEIKAI? ČARLIS SAKĖ, KAD TURĖJAI sunkų laiką... ar nors kiek
geriau?

Jis uždėjo savo šiltą ranką ant manosios. – Nėra jau taip blogai. – Jis pasakė, bet nežiūrėjo į
mane.

Jis lėtai grįžo prie į krantą išmesto medžio, žiūrėdamas į vaivorykštės spalvų akmenukus, ir
pastūmė mane į priekį link savęs. Aš atsisėdau atgal ant mūsų medžio, bet jis atsisėdo verčiau
ant drėgnos, uolietos žemės, nei prie manęs. Aš mąsčiau, kad tai dėl to, kad lengviau galėtų
paslėpti veidą. Jis tebelaikė mano ranką.

Pradėjau vapėti visokias nesamones, kad tik užpildyčiau tylą. – Jau praėjo tiek daug laiko, kai čia
buvau paskutinį kartą. Aš turbūt praleidau aibę dalykų. Kaip Semas ir Emilė? Ir Embris? Ar
Kvilas...-?

Aš sustojau vidury sakinio, kai prisiminiau, kad Džeikobo draugas Kvilas turėjo būti jautresnė
tema.

- Oi, Kvilas. – Atsiduso Džeikobas.

Tai reiškias, tai turėjo nutikti – Kvilas turėjo prisijungti prie gaujos.

- Aš atsiprašau. – sumurmėjau.

Mano nuostabai, Džeikobas suprunkštė. – Nesakyk jam to.

- Ką turi galvoje?

- Kvilas neieško gailesčio. Net skirtingai – jis džiaugsmingas. Visiškai sujaudintas.

Aš nieko nesupratau. Visi kiti vilkai buvo tokie prislėgti dalintis savo lemtimi su kitais draugais.
– Ką?

Džeikobas pakėlė savo galvą pažiūrėti į mane. Jis nusišypsojo ir pavartė savo akis.

- Kvilas mano, kad tai kiečiausias dalykas, kuris jam nutiko. Žinoti pagaliau dalį to, kas vyksta. Ir
jis sujaudintas, kad vėl gali būti su draugais – būti dalis „minios". – Džeikobas suprunkštė dar
kartą. – Nemanau, kad turėtume stebėtis. Tai Kvilas.

- Jam tai patinka?

- Atvirai... tai labiausiai iš visų. – Džeikobas pritarė lėtai. – Ir yra neabejotinos to priežastys –
greitis, laisvė, jėga... šeimos jausmas ... Semas ir aš vieninteliai, kurie tikrai jautėsi pasipiktinę. Ir
Semas tai jau praėjo. Taigi, dabar aš verkiantis kūdikis. – Džeikobas nusikuokė pats iš savęs.

Buvo tiek daug dalykų, kuriuos norėjau sužinoti. – Kodėl jūs su Semu skirtingi? Kas atsitiko
Semui? Kokios jo problemos? – klausimai virto iš manęs, be progos į juos atsakyti, ir Džeikobas
vėl pradėjo juoktis.

- Tai ilga istorija.

- Aš tau papasakojau ilgą istoriją. Beje, aš neskubu grįžti. – pasakiau ir tada, išsivėpiau supratus,
kokioje būsiu bėdoje.

Jis greitai į mane pažiūrėjo, girdėdamas dviprasmybę mano žodžiuose. – Ar jis ant tavęs pyks?

- Taip. – pritariau. – Jis rimtai nekenčia, kad aš darau dalykus, kuriuos jis laiko... rizikingais.

- Kaip lankytis pas vilkolakius?

- Aha.

Džeikobas patraukė pečiais. - Tai negrįžk. Aš miegosiu ant sofos.

- Puiki mintis. – suniurnėjau. – Nes tada jis tikrai atvyks manęs ieškoti.

Džeikobas sustingo, ir tada šaltai nusišypsojo. – Ar tikrai jis tai padarytų?

- Jeigu jis bijotų, kad aš sužeista ar kažkas panašaus – tikriausiai.

- Mano idėjos visada skamba geriau.

- Prašau, Džeikai. Tai tikrai veda mane iš proto.

- Kas veda?

- Kad jūs du taip pasiruošę vienas kitą nužudyti. – paaiškinau. – Tai tikrai verčia mane pamišti.
Kodėl jūs abu negalėtumėte elgtis civilizuotai?

- Ar jis rimtai pasiruošęs mane nužudyti? – Paklausė su nuožmia šypsena Džeikobas,

nekreipdamas dėmesio į mano pyktį.

- Lyg tu to nematytum. – supratau, kad rėkiu. – Galiausiai, jis gali išaugo iš to. Jis žino, kad
sužeisdamas tave, sužeistų mane – ir jis to niekada nepadarytų. Neatrodo, kad tau tai rūpėtų
išvis.

- Taip, žinoma. – Sumurmėjo Džeikobas. – Aš tikras, kad jis yra tikras pacifistas.

- Ui! – išplėšiau savo ranką iš jo ir nustūmiau jo galvą šalin. Tada prisitraukiau savo kelius prie
krūtinės, apkabinau tvirtai juos savo rankomis.

Piktai žiūrėjau į horizontą, nervinausi.

Džeikobas buvo tylus kelias minutes. Galiausiai jis atsistojo nuo žemės ir atsisėdo šalia manęs,
apkabindamas rankomis mano pečius. Numečiau jas.

- Atleisk. – Jis pasakė tyliai. – Stengsiuosi elgtis kitaip.

Neatsakiau.

- Ar tu vis dar nori išgirsti apie Semą? – Jis pasiūlė.

Aš patraukiau pečiais.
- Kaip ir sakiau, tai labai ilga istorija. Ir labai... keista. Čia yra tiek keistų dalykų apie naują
gyvenimą. Neturėjau laiko tau pusės papasakoti. Ir tas dalykas su Semu – na, aš nežinau ar
sugebėsiu teisingai viską paaiškinti.

Jo žodžiai pakeitė mano pyktį į smalsumą.

- Aš klausau. – pasakiau stipriai.

Savo akies krašteliu, pamačiau jo veidu pakilusią šypseną.

- Semui buvo daug sunkiau nei bet kuriam iš mūsų. Nes jis buvo pirmasis, ir jis buvo vienas, ir jis
neturėjo pasakyti kam nors, kas jam atsitiko. Semo senelis mirė prieš jam gimstant, ir jo tėvo
niekada nebuvo šalia. Nebuvo nė vieno, kuris pastebėtų ženklus. Pirmą kartą, kai tai nutiko –
pirmą kartą, kai jis pasikeitė – jis manė, kad jis išprotėjo. Jam prireikė dviejų savaičių, kad
galėtų pasikeisti atgal.

- Tai buvo prieš tai, kai atvykai į Forksą, taigi tu negali prisiminti. Semo mama ir Lėja Clearwater
ieškojo jo su eiguliais, policija. Žmonės manė, kad įvyko kokia katastrofa ar panašiai...

- Lėja? – paklausiau nustebinta. Lėja buvo Hario dukra. Išgirdus jos vardą, per mane
automatiškai persisiuntė gailesčio banga. Haris Clearwateris, senas Čarlio draugas, mirė nuo
širdies infarkto šį pavasarį.

Jo balsas pasikeitė, tapo sunkesnis. – Aha. Lėja ir Semas buvo mokyklos laikų mylimieji. Jie
pradėjo draugauti, dar kai ji buvo pirmakursė. Ji paklaiko, kai jis dingo.

- Bet jis ir Emilė...-

- Ar dar grįšiu prie to, tai istorijos dalis. – jis pasakė. Jis giliai lėtai įkvėpė ir greitai iškvėpė.

Aš manau, kad man buvo kvaila įsivaizduoti, kad Semas nemylėjo nieko prieš Emilę. Dauguma
žmonių savo gyvenime įsimyli daug kartų. Tik tai, kad aš mačiau Semą ir Emilę ir negalėjau
įsivaizduoti jo su kuria nors kita. Tai, kaip jis į ją žiūrėdavo... na, tai man priminė vaizdą, kurį aš
kartais matau Edvardo akyse – kai jis žiūri į mane.

- Semas grįžo. – pasakė Džeikobas. – Bet jis nekalbėjo su nieko, kur buvo. Gandai sklido –
daugiausiai, kad jis pasikeitė ne į gerą. Ir tada Semas atsitiktinai vieną popietę nubėgo pas Kvilo
senelį, kai aplankyti ponios Uley atvyko senasis Kvilas Ateara. Semas papurtė savo ranką.
Senasis Kvilas jau bebuvo gaunantis priepuolį. – Džeikobas sustojo nusijuokti.

- Kodėl?

Džeikobas uždėjo savo ranką ant mano skruosto ir pritraukė mano veidą prie jo – jis lenkėsi prie
manęs, jo veidas buvo tik keliais coliais nuo mano. Jo delnas degino mano odą taip, lyg jis
karščiuotų.

- Oi, tiesa. – pasakiau. Buvo nepatogu būti taip arti jo veido su jo karšta ranka ant mano odos. –
Semas karščiavo.

Džeikobas nusijuokė vėl. – Semo ranka buvo tokio karščio, lyg jis ją būtų laikęs ant viryklės.

Jis buvo taip arti, kad galėjau jausti jo šiltą kvėpavimą. Aš atsainiai pasikėliau, kad nuimti jo
ranką ir atlaisvinti mano veidą. Bet ar aš atvyniojau savo pirštus taip, kad neįskaudinti jo
jausmų. Jis nusišypsojo ir atsitraukė, supratęs mano nerūpestingas pastangas.
- Taigi ponas Ateara nuvyko tiesiai pas kitus senesniuosius. – Džeikobas pasakojo toliau. – Jie
buvo likę vieninteliai, kurie galėjo tai prisiminti. Ponas Ateara, Bilis ir Haris iš tikrųjų matė jų
senelių pasikeitimus. Kada senasis Kvilas jiems papasakojo, jie slaptai susitiko su Semu ir viską
paaiškino.

- Jam pasidarė lengviau, kai jis suprato – kad, jis nebuvo vienas. Jie žinojo, kas jis nebus
vienintelis paveiktas Kalenų sugrįžimo. – Jis pabrėžė pavardę su netyčiniu pykčiu. – Bet nė
vienas nebuvo pakankamai suaugęs. Taigi, Semas laukė, kol mes suaugsim, kad prisijungtume
prie jo...

- Kalenai, to nenutuokė.– pasakiau pašnibždomis. – Jie nemanė, kad vilkolakiai dar egzistuoja.
Jie nenutuokė, kad atvykdami čia, privers jus pasikeisti.

- Bet tai nekeičia fakto, kad jie tai padarė.

- Primink man, nesekti tavo blogosios pusės.

- Tu manai, kad aš užsimiršiu, kaip tu padarei? Mes negalime visi būti šventieji ir kentėtojai.

- Užauk, Džeikobai.

- Norėčiau galėti. – jis sumurmėjo tyliai.

Aš spoksojau į jį, bandydama suprasti jo atsakymą. – Ką?

Džeikobas sukikeno. – Vienas iš tų keistų dalykų, kuriuos minėjau.

- Tu... negali... užaugti? – paklausiau tuščiai. – Tu kas? Ne... senstantis? Ar čia pokštas?

- Nea. – jis suspaudė savo lūpas ant E.

Pajutau kraują veide. Ašaros – įniršio ašaros – pripildė mano akis. Mano dantys susispaudė
drauge su gana girdimu džeržgenčiu garsu.

- Bela? Ką aš pasakiau?

Aš vėl buvau ant savo kojų. Mano delnai sugniaužti į kumščius, mano visas kūnas drebantis.

- Tu. Esi. Nesenstantis. – išniurnėjau pro savo dantis.

Džeikobas truktelėjo mano ranką švelniai, bandydamas priversti mane atsisėsti. – Nė vienas iš
mūsų nesensta. Kas blogai su tavimi?

- Aš esu vienintelė, kuri sensta. Aš senstu kiekvieną smirdinčią dieną. – Aš buvau arti klyksmo,
mosuodama savo rankomis ore. Mažą laiko dalį supratau, kad mosikavau Čarlio manierų
mostais. Bet protinga dalis viršijo neprotingą. – Velnias! Kokio tipo šis pasaulis? Kur
teisingumas?

- Ramiau, Bela.

- Užsičiaupk, Džeikobai. Tiesiog užsičiaupk. Tai taip neteisinga.

- Ar tu rimtai patrepsėjai savo kojomis? Aš maniau, tai daro tik merginos per televizorių.
Aš suniurnėjau neįspūdingai.

- Tai nėra taip blogai, kaip tu manai. Atsisėsk ir aš paaiškinsiu.

- Aš pastovėsiu.

Jis pavartė savo akis. – Gerai. Jei jau taip nori. Bet klausyk, aš pasensiu... kada nors.

- Paaiškink.

Jis paplekšnojo per medį. Sekundę piktai žiūrėjau, bet vėliau atsisėdau, mano nuotaika perdegė
taip greitai, kai tik atsisėdau ir nusiraminau pakankamai suprasti, kad paverčiau save kvaile.

- Kai mes turėsime pakankamai kontrolės liautis... – pasakė Džeikobas. – Kai mes nustosim
palaipsniui keistis ištisą laiką, mes vėl paaugsime. Tai nelengva. – Jis papurtė savo galvą, staigiai
suabejojęs. – Aš manau, tai užtrunka gana ilgą laiką, kai išmoksti susivalgyti. Net Semas to
nepriėjo. Tam nepadeda ištisas vampyrų sąlėkis tiesiai už kelio. Mes negalime galvoti net apie
išėjimą, kai genčiai reikia saugotojų. Bet tu neturėtum nukreipti viso savo pavyzdžio į tai, bet
kokiu atveju, nes aš jau už tave vyresnis, fiziškai bent jau.

- Apie ką tu kalbi?

- Pažiūrėk į mane, Bela. Ar aš atrodau šešiolikos?

Aš žvilgtelėjau aukštyn ir žemyn, į jo milžinišką kūno sudėjimą, bandydama būti objektyvi. – Ne

visai, aš manau.

- Visiškai. Todėl, kad mes pilnai užaugame viduje per kelis mėnesius, kai vilkolakiški genai
pasireiškia. Spartus augimas yra tikras pragaras. – Jis nutaisė veidą. – Fiziškai, aš dvidešimt
penkerių ar kažkas panašaus. Taigi, tau nėra jokios priežasties bijoti, kad tu už mane vyresnė
kokius artimiausius septynerius metus.

Dvidešimt penkerių ar kažkas panašaus. Mintis susipynė mano galvoje. Bet aš prisiminiau tą
augimo spartumą – aš prisiminiau žiūrėdama į jį gerokai ūgtelėjusį ir užpildžiau savo akis. Aš
prisiminiau kaip jis skirtingai atrodė nuo vienos dienos iki kitos... aš papurčiau savo galvą,
pasijutau apsvaiginta.

- Tai ar tu nori išgirsti apie Semą, ar tu rėksi ant manęs, dėl dalykų, kurie išves mane iš
savitvardos?

Aš giliai įkvėpviau. – Atsiprašau. Amžius man yra skaudi tema. Tai smogia per nervus.

Džeikobas susiaurino akis, ir jis atrodė lyg bandydamas nuspręsti kaip pasakyti žodį.

Kadangi, nenorėjau kalbėti apie man tikrai jautrias temas – mano planus ateičiai, ar sutartis,
kurios galėtų sugriauti mano planus, taigi aš paskubinau jį. – Taigi, kai Semas suprato, kas
dedasi, kai jis turėjo Bili, Harį ir poną Atearą, tu sakei, jam tai tapo lengviau. Ir tu taip pat sakei,
kad yra kietosios dalys... – aš sudvejojau trumpam. – Tai kodėl Semas jų taip nekenčia? Kodėl jis
svajoja, kad aš jų nekęsčiau?

Džeikobas atsiduso. – Tai tikrai keista dalis.

- Aš profesionalė keistuose dalykuose.

- Aha, žinau. – Jis išsiviepė prieš tęsdamas. – Taigi, tu teisi. Semas žinojo, kas vyksta ir viskas
buvo beveik gerai. Daugeliu požiūrių jo gyvenimas grįžo, na, ne į tas pačias, bet į geresnes vėžias.
– Bet tada Džeikobo išraiška įsitempė, lyg kažkas skausmingo artėtų. – Semas negalėjo to
pasakyti Lėjai. Mums neleistina pasakyti kam nors, kas neturi žinoti. Ir jam tikrai nebuvo saugu
apie ją būti – bet jis sukčiavo, kaip ir aš su tavimi. Lėja siuto, kad jis negali pasakyti, kas vyksta –
kur jis buvo, kur jis dingsta kiekvieną naktį, kodėl jis grįžta toks išsekęs – bet jie sprendė tai. Jie
stengėsi. Jie tikrai mylėjo vienas kitą.

- Ar ji sužinojo? Štai kas atsitiko?

Jis papurtė savo galvą. – Ne, tai nebuvo problema. Jos pusseserė, Emilė Young, iš Makao
rezervato, atėjo jos aplankyti vieną savaitgalį.

Aš aiktelėjau. – Emilė Lėjos pusseserė?

- Antros eilės pusseserės. Bet vistiek buvo labai artimos. Jos buvo kaip seserys vaikystėje.

- Tai siaubinga... Kaip Semas galėjo...? – aš nutilau purtydama galvą.

- Nesmerk dar jo. Ar tau kas nors pasakojo... Ar tu kada girdėjai apie pažymėjimą?

- Pažymėjimą? – pakartojau dėl keisto žodžio? – Ne. Ką tai reiškia?

- Tai vienas iš tų keistų dalykų, su kuriais mes turime sutikti. Tai neatsitinka visiems. Iš tikrųjų,
tai reta išimtis, ne taisyklė. Semas buvo apie visa tai girdėjęs dar tada, kai mes visi manėm, kad
tai legendos. Jis girdėjo apie įspaudus, bet niekada nesapnavo, kad jam...

- Kas tai? Aš paraginau.

Džeikobo akys paklydo vandenyne. – Semas mylėjo Lėją. Bet tada, kai jis pamatė Emilę, niekas
nebebuvo svarbu. Kartais... mes tiksliai nežinome kodėl... mes surandame porininką sau tokiu
keliu. - Jo akys atsisuko į mane, jo veidas išraudo. – Turiu galvoje... savo sielos porininkus.

- Tokiu keliu? Meilė iš pirmo žvilgsnio? – susikenau.

Džeikobas nesiišypsojo. Jo akys kritiškos dėl mano reakcijos. – Tai truputį galingiau negu tai.
Daugiau absoliutu.

- Atleisk. – sumurmėjau. – Tu rimtai, ar ne?

- Aha, rimtai.

- Meilė iš pirmo žvilgsnio? Bet dar galingiau? – Mano balsas buvo vis dar abejojantis ir jis tai
girdėjo.

- Nėra lengva paaiškinti. Bet kokiu atveju nevarbu. – Jis gūžtelėjo pečiais abejingai. – Tu norėjai
sužinoti, kas privertė Semą pasikeisti dėl neapykantos vampyrams, privertė jį nekęsti savęs. Ir
štai kas atsitiko. Jis sudaužė Lėjos širdį. Jis sulaužė visus pažadus, kuriuos kada jai buvo davęs.
Kiekvieną dieną jis turėjo matyti kaltinimą jos akyse, ir jis žinojo, kad ji teisi.

Jis sustojo kalbėti šiurkščiai, lyg jis pasakė kažką, ko nenorėjo.

- Kaip Emilė sutiko su tuo? Jei ji buvo tokia artima Lėjai...? - Semas ir Emilė buvo absoliučiai
kartu, du dėlionės gabaliukai, atitinkantys vienas kitą idealiai. Vis dar... nežinau, kaip Emilė
praleido pro akis faktą, kad jis priklausė kažkam kitam. Jos beveik seserys.

- Ji buvo tikrai pikta iš pradžių. Bet iš tiesų yra sunku priešintis įsipareigojimo ir garbinimo
lygmeniui. – Džeikobas atsiduso. – Ir tada, Semas galėjo jai papasakoti viską. Nėra taisyklių,
kurios surištu tave, kai randi savo kitą pusę. Tu žinai kokia ji buvo įskaudinta?

- Aha. – Istorija Forkse buvo tokia, kad ji buvo apdraskyta lokio, bet aš žinojau paslaptį.

Vilkolakiai yra neprognozuojami, Edvardas buvo sakęs. Šalia jų esantys žmonės sužeidžiami.

- Na, keistai pakankamai, tai buvo būdas kaip jie apsprendė dalykus, Semas buvo toks keliantis
šiurpą, toks pats savimi pasišlykštėjęs, toks pilnas neapykantos tam, ką padarė... Jis būtų puolės
po autobusu, jei tai jam būtų leidę pasijusti geriau. Jis galėjo padaryti bet ką, kad tik pabėgtų nuo
to, ką padarė. Jis buvo sudaužytas į šipulius... Tada, kažkaip, ji buvo vienintelė, kuri nuramino jį,
ir po viso to...

Džeikobas nebaigė savo minties, ir aš supratau, kad istorija tapo per daug asmeniška, kad ja
dalintis.

- Vargšė Emilė. – sušnibždėjau. – Vargšas Semas. Vargšė Lėja.

- Aha. Lėja gavo blogiausia pagaigą. – Jis sutiko. – Ji užsidėjo narsuolės veidą. Ji tapo pamerge.

Aš nusukau žvilgsnį į šoną, link nelygių uolų, kurios kilo nuo vandenyno kaip kresni sulaužyti
pirštai ant pietų apsupto uosto, kol aš bandžiau visą tai suprasti. Aš galėjau jausti jo akis ant
manęs, laukiančios, kad ką pasakyčiau.

- Ar tai atsitiko ir tau? – pagaliau paklausiau, bet vis dar žiūrėjau į šoną. – Šitas meilės iš pirmo
žvilgsnio dalykas?

- Ne. – jis atsakė gyvai. - Semas ir Džeradas yra vieninteliai.

- Hmm. – pasakiau, bandydama skambėti tik mangadiai sudominta. Aš jaučiau palengvėjimą ir

stengiausi paaiškinti savo reakciją sau. Aš nusprendžiau, kad aš laiminga, kad jis netvirtina apie
kažkokį mistišką, vilkišką ryšį tarp mūsų dviejų. Mūsų santykiai ir taip jau buvo sudėtingi. Man
nereikėjo daugiau jokių antgamtiškų dalykų, negu tų, su kuriais jau turėjau susitaikyti.

Jis buvo tylus taip pat, ir tyla jautėsi truputį per daug nepatogi. Mano intuicija man sakė, kad
nenoriu išgirsti apie ką jis galvoja.

- Kaip tai išsisprendė Džeradui? – paklausiau nutraukdama tylą.

- Jokių dramų čia. Tai tiesiog buvo mergaitė, su kuria jis sėdėjo kiekvieną dieną mokykloje ir
niekada jos nepastebėdavo. Ir tada, kai jis pasikeitė, jis vėl į ją pažiūrėjo ir niekada daugiau
nenusisuko. Kimė buvo sujaudinta. Ji buvo labai juo susižavėjusi. Ji buvo prirašinėjusi visą savo
dienoraščio galą jo vardu. – Jis nusijuokė pašaipiai.

Aš suraukiau antakius. – Ar Džeradas tau tai papasakojo? Jam nevertėjo.

Džeikobas prikando lūpą. – Aš spėju neturėjau juoktis. Bet tai buvo juokinga.

- Kažkoks sielos partneris.

- Džeikobas atsiduso. – Džeradas nieko mums nesakė tyčia. Aš tau jau pasakojau tą dalį,
atsimeni?

- Aaa, taip. Jūs galite girdėti vienas kito mintis, bet tik kai esate vilkai, tiesa?

- Tiesa. Taip, kaip tavo kraugerys. – Jis piktai pažiūrėjo

- Edvardas. – pataisiau.

- Žinoma, žinoma. Štai kaip aš tiek daug žinau, kaip jaučiasi Semas. Tai nėra, kad jis norėtų
pasakoti, jei turėtų kitą pasirinkimą. Iš tikrųjų, tai yra tai, ko mes visi nekenčiame. – Pyktis
staiga išsiveržė jo balse. – Tai siaubinga. Jokio privatumo, jokių paslapčių. Viskas, ko tu gėdijiesi,
išklojama visiems. – Jis sudrebėjo.

-Skamba siaubingai. – sušnibždėjau.

- Tai kartais naudinga, kai reikia susikordinuoti. – jis pasakė nenorom. – Kartą per mėlyną
mėnulį, kai kraugeriai kirto mūsų teritoriją. Lorenui buvo smagu. Ir jeigu Kalenai nebūtų
pasimaišę mūsų kelyje praeitą šeštadienį... Ui! – Jis atsiduso. – Mes galėjome ją turėti. – Jo
kumščiai susispaudė į piktus kamuolius.

Aš suvirpėjau. Kaip daug aš jaudinausi, kad Emetas ir Džasperas bus sužeisti, tai buvo niekis
prieš mintį, kad Džeikobas kaunasi prieš Viktoriją. Emetas ir Džasperas buvo arčiausi dalykai,
kuriuos laikiau nesugriaunamais. Džeikobas vis dar buvo šiltas, vis dar palyginti žmogus.
Mirtingas. Įsivaizdavau Džeikobą akis į akį su Viktorija, jos žvilgantys plaukai, draikstomi aplink
jos keistai gudrų veidą... ir sudrebėjau.

Džeikobas pažiūrėjo į mane su smalsia išraiška. – Bet argi tau nėra taip pat visą laiką? Turint jį
visą laiką tavo galvoje?

- Oi, ne. Edvardas niekada nėra mano galvoje. Jis tik norėtų.

Džeikobo išraišta tapo sutrikusi.

- Jis negali manęs girdėti. – paaiškinau, mano balsas šiek ties patenkintas savimi dėl senų
įpročių. – Aš esu tokia vienintelė jam. Mes nežinome, kodėl jis negali.

- Keista. – pasakė Džeikobas.

- Aha. – pasitenkinimas savimi nublanko. – Tai turbūt reiškia, kad kažkas yra blogai su mano
smegenim. – pridėjau.

- Jau žinojau, kad kažkas yra blogo su tavo smegenimis. – jis sumurmėjo.

- Ačiū.

Saulė pasirodė iš už debesų staiga, staigmena, kurios aš nesitikėjau, ir aš turėjau susiaurinti akis
norint žiūrėti į vandenyną. Viskas pakeitė spalvą – bangos grįžo nuo pilkos į mėlyną, medžiai –
nuo nuobodžios alyvinės iki žvilgančios žalsvos, o vaivorykštiniai akmenukai suspindo kaip
brangakmeniai.
Akimirką žvalgėmės, leisdami savo akims prisitaikyti. Nebuvo jokio garso už tuščių riaumojančių
bangų, kurios aidėjo nuo kiekvienos uosto pusės, švelnus akmenų po vandeniu vienas prie kito
judėjimo diržgesys, ir kirų verksmas aukštai virš galvų. Buvo labai ramu.

Džeikobas prisislinko arčiau manęs, taip, kad jis vėl palinko prie mano rankos. Jis buvo toks
šiltas. Po minutės po šito, aš nusiėmiau savo lietpaltį. Jis padarė garsą savo gerklėje dėl savęs
pasitenkinimo, ir priglaudė savo sruostą prie mano galvos viršaus. Aš galėjau jausti saulės
karštumą ant savo odos - nors tai nebuvo ganėtinai šilta kaip Džeikobas – ir aš tingiai norėjau
sužinoti, kiek užtruktų laiko man įdegti.

Per išsibaškymą, aš nukreipiau savo dešinę ranką į šoną ir stebėjau į saulės apšviestą blizgantį
randą, kurį paliko Džeimsas.

- Apie ką galvoji dabar? – sumurėjo Džeikobas.

- Apie saulę.

- Mmmm. Ji graži.

- Apie ką tu mąstai? – paklausiau.

Jis sukikeno pats sau. – Aš prisiminiau kvailą filmą, į kurį tu mane pasikvietei. Ir Maikas
Niutonas viską apvėmė.

Aš taip pat nusijuokiau, nustebdama, kaip laikas pakeičia prisiminimus. Tai turėjo būti vienas
reikšmingiausias, vienas labiausiai supainiojantis. Taip daug kas pasikeitė tą vakarą... Ir dabar aš
galiu juoktis. Tai buvo paskutinė naktis, kurią Džeikobas ir aš turėjome, prieš tai, kai jis sužinojo
tiesą apie savo palikimą. Paskutinis žmogiškas prisiminimas. Ir tiesiog savotiškai malonus
prisiminimas dabar.

- Pasiilgstu to. – pasakė Džeikobas. – To, kai viskas buvo taip paprasta... nesudėtinga.
Džiaugiuosi, kad turiu gerą atmintį. – Jis atsiduso.

Jis pajuto staigų mano kūno įsitempimą, kai jo žodžiai iššaukė mano pačios prisiminimus.

- Kas tai? – paklausė jis.

- Apie tuos gerus tavo prisiminimus... – aš atsitraukiau nuo jo, kad galėčiau perskaityti jo veidą.
Kurį tarpą aš buvau sutrikus. – Neprieštarautum man papasakoti, ką tu darei pirmadienio rytą?
Tu galvojei apie kažką, kas trikdė Edvardą. – Trikdymas nebuvo tikslus žodis tam, bet aš norėjau
išgirsti atsakymą, taigi, aš maniau, kad geriausia nepradėti rūščiai.

Džeikobo veidas prašviesėjo su supratimu, ir jis nusijuokė. – Tiesiog mąsčiau apie tave. Jam tai
nepatiko, tiesa?

- Apie mane? Kas apie mane?

Džeikobas nusijuokė dar kartą, šį kartą dar kiečiau. – Prisiminiau kaip tu atrodei tą naktį, kai
Semas tave rado – aš mačiau tai jo galvoje, lyg pats ten būčiau; tas prisiminimas nuolat
neramino Semą, tu žinai. Ir tada, aš prisiminiau,kaip tu atrodei, kai pirmą kartą apsilankei pas
mane. Aš lažinuosi, Bela, tu pati neįsivaizdavai kaip blogai atrodei. Praėjo savaitė, kai tu pradėjai
atrodyti kaip žmogus. Ir aš visada atsiminsiu, kaip tu visada savo rankomis laikei save
apkabinusi, bandydama save išlaikyti... – Džeikobas suvirpėjo ir papurtė savo galvą. – Man
sunku prisiminti, kokia liūdna tu buvai, ir tai nebuvo mano kaltė. Taigi, aš tai pavaizdavau, kad
jam būtų sunkiau. Ir aš manau, jis privalo pamatyti, ką padarė.

Aš pliaukštelėjau jam per petį. Tai sužeidė mano ranką. – Džeikobai Blekai, niekada daugiau taip
nesielk. Prižadėk, kad daugiau taip nedarysi.

- Na, jau ne. Neturėjau tokio smagumo mėnesius.

- Padėk man Džeikai... -

- Oi, susiimk, Bela. Kada aš vėl jį pamatysiu? Nesijaudink dėl to.

Aš atsistojau ant kojų, jis sučiupo mane už rankos, kai aš pradėjau eiti. Aš bandžiau išsilaisvinti.

- Aš išvažiuoju, Džeikobai.

- Ne, dar neišvažiuok. – Jis užprotestavo, jo ranka dar tvirčiau suspaudė mano. – Aš atsiprašau.
Ir... gerai, aš to daugiau nedarysiu. Pažadu.

Atsidusau. – Ačiū, Džeikai.

- Nagi, sugrįžkime į mano namus. – jis pasakė entuziastingai.

- Iš tikrųjų, tai manau, man jau reikia eiti. Manęs laukia Andžela Vėber, ir, žinau, Alisa
nerimauja. Nenoriu jos per daug nuliūdinti.

- Bet tu ką tik atvažiavai.

- Taip atrodo. – aš sutikau. Pažiūrėjau į saulę, kažkokiu būdu jau pakilusią tiesiai virš galvų. Kaip
galėjo laikas taip greitai praeiti?

Jo antakiai nusileido kartu su jo akimis. – Nežinau, kada vėl tave pamatysiu. – jis pasakė
skaudančiu balsu.

- Atvažiuosiu, kai jis kitą kartą išvyks. – aš pažadėjau impulsyviai.

- Išvyks? – Jis pavartė savo akis. – Gražiai apibūdini, ką jis daro. Šlykštūs parazitai.

- Jei nesugebi gražiai elgtis, aš išvis daugiau niekada neatvažiuosiu! – pagrasinau bandydama
išlaisvinti savo ranką. Jis neleido ištrūkti.

- Oi, nebūk pikta. – jis pasakė išsišiepdamas. – Nevalinga reakcija.

- Jei aš bandysiu vėl atvažiuoti, tu turėsi dėl kai ko pasitaisyti, gerai?

Jis laukė.

- Matai. – aš paaiškinau. – Man nesvarbu, kas vampyras, kas vilkolakis. Tai nereikšminga. Tu
Džeikobas, ir jis yra Edvardas, ir aš esu Bela. Ir niekas daugiau nesvarbu.

Jis susiaurino lėtai savo akis. – Bet aš esu vilkolakis. – jis pasakė nenoromis. – Ir jis yra
vampyras. – jis priedėjo su neabejotinu pasišlykštėjimu.

- Ir aš esu Mergelė. – Aš išrėkiau supykusi.

Jis pakėlė savo antakius, vertindamas mano išraišką smalsiomis akimis. Galiausiai jis patraukė
pečiais.

- Jei tu gali tai matyti tai tokiu keliu...

- Galiu. Ir matau.

- Gerai. Tiesiog Bela ir Džeikobas. Joių keistų Mergelių. – Jis nusišypsojo man, šilta, pažįstama
šypsena, kurios buvau taip pasigędus. Atsakiau tokia pačia šypsena, pasklidusia mano veidu.

- Aš tikrai tavęs pasiilgau, Džeikai.

- Aš taip pat. – Jis nusišypsojo plačiau. Jo akys buvo laimingos ir švarios, nors kartą išlaisvintos
iš kartaus pykčio. – Daugiau, nei tu žinai. Ar greitai vėl aplankysi?

- Greitai kaip galėsiu. – pažadėjau.

6. ŠVEICARIJA

KAI VAŽIAVAU NAMO, NEKREIPIAU DAUG DĖMESIO Į kelią, kuris tviskėjo šlapiai nuo
saulės. Aš galvojau apie srautą informacijos, kuria Džeikobas su manimi pasidalino, bandydama
surūšiuoti, prisiversti tai suprasti. Nepaisant perkrovimo, jaučiausi šviesiau. Pamačius Džeikobo
šypseną, nuodugniai išgvildenus visas paslaptis... tai nepavertė kai kurių dalykų idealiais, bet
pavertė geresniais. Tai buvo taip, kaip turėjo būti. Džeikobui reikėjo manęs. Ir be jokios
abejonės, aš maniau, kad nėra jokio pavojaus.

Tai atsirado iš niekur. Vieną akimirką nebuvo nieko, tik ryškus plentas mano galiniame
veidrodėlyje. Kitą akimirką, saulė žibėjo ant sidabrinio Volvo tiesiai už manęs.

- O, šūdas. – suverkšlenau.

Aš mąsčiau sustoti. Bet buvo per daug baimės susitikti jį čia pat. Aš svarsčiau apie šiek tiek
parengiamo laiko... ir turint Čarlį šalia kaip amortizatorių. Galiausiai tai priverstų jo balsą
nusileisti.

Volvo sekė mane tik per colį. Žiūrėjau į kelią prieš save.

Mąsčiau bailiai ir mąsčiau, važiavau tiesiai pas Andželą, vienąkart pamatant žvilgsnį, kuris galėtų
išdegintų skylę mano veidrodėlyje.

Jis sekė mane iki kol aš sustojau prie Vėberių namų. Jis nesustojo ir aš nežiūrėjau, kai jis
pravažiavo. Nenorėjau matyti jo veido išraiškos. Aš greitai nuėjau betoniniu takeliu iki Andželos
durų, taip greitai, kaip jis dingo iš akių.

Benas atidarė duris prieš tai, kai aš spėjau pabelsti, lyg jis būtų stovėjęs būtent už jų.

- Labas, Bela. – jis pasakė nustebęs.

- Sveikas, Benai. Hm, ar Andžela čia? – Nustebau, negi Andžela bus užmiršus mūsų planus, ir
susigūžiau nuo minties grįžti anksčiau namo.

- Žinoma. – Benas pasakė kaip tik tada, kai Andžela pašaukė. – Bela! – ir pasirodė laiptų viršuje.

Benas pasirodė už manęs, kai mes abu išgirdome ant kelio automobilį; garsas manęs neišgąsdino
– variklis sumikčiojo sustodamas, sekdamas garsaus pokšteliančio sprogimo. Nieko panašaus į
Volvo burzgimą. Tai turbūt lankytojas, kurio laukė Benas.

- Čia Ostinas. – Pasakė Benas, kai Andžela prie jo priėjo.

Automobilio garso signalas pasigirdo gatvėje.

- Pasimatysim vėliau. – pažadėjo Benas. – Jau tavęs pasiilgau.

Jis apglėbė rankomis jos kaklą, ir prisitraukė prie Andželos, kad galėtų, ją entuziastingai
pabučiuoti. Po sekundės, Ostinas vėl pasignalizavo.

- Ate, Andž! Myliu tave! – Pašaukė Benas, kai nusiminęs ėjo pro mane.

Andžela susvyravo, jos veidas lengvai paraudo, vėliau atsigavo ir pamojavo prieš tai, kai Benas su
Ostinu dar nebuvo išvažiavę. Tada atsisuko į mane ir išsišiepė gailiai.
- Ačiū, kad tai darai, Bela. – ji pasakė. – Iš visos širdies. Ne vien to dėl, kad gelbsti mano rankas
nuo ilgalaikio sužalojimo, bet ir kad išgelbėjai mane nuo dvejų valandų ilgumo, prastai dubliuoto
karinio filmo. – Ji atsiduso nuo palengvėjimo.

- Džiagiuosi pasitarnaudama. – Pasijaučiau truputį mažiau sumišusi, galinti lengviau kvėpuoti.

Viskas atrodė taip paprasta čia. Andželos lengvos, žmogiškos dramos atrodė savotiškai
raminančios. Buvo smagu žinoti, kad kažkur gyvenimas buvo normalus.

Aš nusekiau Andželą laiptais aukštyn link jos kambario. Ji paspyrė žaislus iš savo kelio. Namas
buvo neįprastai tylus.

- Kur tavo šeima?

- Mano tėvai pasiimė dvynius į gimtadienio vakarėlį į Port Andželą. Negaliu patikėti, kad tu tikrai
sutikai man su tuo padėti. Benas apsimetė, kad jam sausgyslių uždegimas. – Ji nutaisė veidą.

- Aš neįmu viso to į galvą. – pasakiau, kai įėjau į Andželos kambarį ir pamačiau šūsnį laukiančių
vokų.

- Oi! – aš aiktelėjau. Andžela atsisuko į mane su apgailestaujančiu žvilgsniu. Aš galėjau pamatyti

kodėl ji vis tai atidėliojo ir kodėl Benas išsisukinėjo.

- Aš galvojau, kad tu perdėjai. – aš pripažinau.

- Aš norėčiau, kad būčiau. Ar tu tikrai nori tai daryti?

- Leisk mane prie darbo. Turiu visą dieną.

Andžela padalino krūvelę į dvi dalis ir padėjo jos mamos adresą tarp mūsų ant stalo. Kurį laiką
mes kaupiamės, ir vėliau girdėjosi tik skystančių per popierių parkerių garsas.

- Ką Edvardas daro šį vakarą? – paklausė ji po kelių minučių.

Mano parkeris bakstelėjo į voką, su kuriuo dirbau. – Emetas grįžo savaitgaliui namo. Jie spėju
išvykoje.

- Pasakiai tai, lyg nebūtum užtikrinta.

Aš patraukiau pečiais.

- Tau pasisekė, kad Edvardas turi jo brolius dėl visų žygių ir stovyklavimų. Nežinau, ką daryčiau
dėl Beno, jei jis neturėtų Ostino visiems vyrukiškiems niekams.

- Aha. Visi dalykai atvirame ore ne man. Ir niekada nebus, kad aš galėsiu tai pakęsti.

Andžela nusijuokė. - Aš labiau mėgstu uždaras patalpas.

Ji sutelkė dėmesį į kruvelę minutei. Aš parašiau dar keturis adresus. Nebuvo jokio spaudino su
Andžela tylą užpildyti nereikšmingu pokalbiu. Kaip ir Čarlis, ji jautėsi patogiai tyloje.

Bet kaip ir Čarlis, ji kartais būdavo per daug pastabi.

- Ar kažkas blogai? – ji paklausė žemu tonu dabar. – Tu atrodai... sutrikus.

Nusijuokiau suglumusi. – Ar tai taip akivaizdu?

- Nelabai.

Ji tikriausiai pamelavo, kad pasijusčiau geriau.

- Tu neturi nieko pasakoti, nebent nori. – ji patikino mane. – Galiu išklausyti tavęs, jei manai,
kad tau tai padės.

Jau norėjau sakyti ačiū, bet ne. Be to, buvo tiek daug paslapčių, kurių negalėjau atskleisti. Aš
negalėjau pasidalinti savo paslaptimis su nei vienu žmogumi. Tai buvo prieš taisykles.

Ir vis dar, su keista, stipria jėga, tai buvo tai, ko aš norėjau. Norėjau pasikalbėti su normalia
žmogiška panele. Norėjau paaimanuoti, kai bet kuri kita paauglė. Norėjau, kad mano problemos
būtų tokios paprastos. Būtų taip pat smagu turėti kažką išorinio šitoje ištisoje vilkolakių –
vampyrų netvarkoje, sudėlioti dalykus į perspektyvas. Kažką nešališko.

- Nenoriu kištis į tavo privačius reikalus. – pažadėjo Andžela, vis dar dirbdama su tuo pačiu
adresu.

- Ne. – pasakiau. – Tu teisi. Aš sunerimusi.Tai dėl... dėl Edvardo.

- Kas blogai?

Buvo lengva kalbėti su Andžela. Kai ji uždavė tokį klausimą, galėjau pasakyti, kad ji nebuvo tik
mandagiai smalsi, ar ieškanti gandų, kokia būtų Džesika. Ji buvo susirūpinusi, kad aš liūdna.

- Ai, jis pyksta ant manęs.

- Tai sunku įsivaizduoti. – pasakė ji. – Dėl ko jis pyksta?

Aš atsidusau. – Ar atsimeni Džeikobą Bleką?

- Aaaaa. – ji pasakė.

- Aha.

- Jis pavydi.

- Ne, jis nepavydi... – turėjau laikyti savo burną užčiauptą. Nebuvo būdų paaiškinti tai teisingai.
Bet aš norėjau tęsti pokalbį. Net pati nesupratau, kaip buvau pasiilgusi žmogiško bendravimo. –
Edvardas mano, kad Džeikobas... asmuo, darantis blogą įtaką, manau. Truputį... pavojingas. Tu
žinai kiek bėdų aš turėjau prieš kelis mėnesius... bet tai visa juokinga...

Buvau nustebinta, kad Andžela papurtė savo galvą.

- Kas? – paklausiau.

- Bela, aš mačiau kaip Džeikobas Blekas žiūri į tave. Aš lažinuosi, kad tikroji priežastis yra
pavydas.

- Bet taip nėra su Džeikobu.

- Tau gal. Bet Džeikobui....

Aš suraukiau antakius. – Džeikobas žino, ką aš jaučiu. Aš jam viską papasakojau.

- Edvardas tik žmogus, Bela. Jis reaguoja kaip bet kuris kitas vaikinas.

Aš išsivėpiau. Neturėjau tam atsakymo.

Ji paplekšnojo man per ranką. – Jis įveiks tai.

- Tikiuosi. Džeikas atlaikė sunkų metą. Jam reikia manęs.

- Jūs su Džeikobu ganėtinai artimi, ar ne?

- Kaip šeima. – pritariau.

- Ir Edvardui jis nepatinka... Turėtų būti sunku. Įdomu, kaip į tokią situaciją reaguotų Benas? –
ji susimąstė.

Aš pusiau nusišypsojau. – Tikriausiai, kaip bet kuris kitas vaikinas.

Ji išsišiepė. – Tikriausiai.

Tada ji pakeitė temą. Andžela nebuvo iš smalsuolių, ir ji atrodo, suprato kad aš negalėčiau –
neturėčiau – pasakoti daugiau.

- Aš gavau savo studento bendrabučio paskyrimą vakar. Tolimiausias pastatas nuo universiteto
teritorijos iš tikrųjų.

- Ar Benas žino, kur jis apsigyvens jau?

- Artimiausias bendrabutis prie universiteto. Jam pasisekė. O kaip tu? Ar jau nusprendei kur
vyksi?

Nuleidau akis žemyn ir įsižiūrėjau į baisią savo rašyseną. Sekundę buvau išblaškyta minties apie
Andželą ir Beną Vašingtono Univesitete. Jie turėtų išvykti į Sietlą jau už kelių mėnesių. Ar ten
jau bus saugu? Ar jaunas laukinis vampyras keliantis grėsmę bus patraukęs kitur? Ar bus nauja
vieta tada, kiti miestai virpinami siaubo filmų antraščių?

Ar tos naujos antraštės bus mano kaltė?

Bandžiau nuvyti tas mintis šalin, ir atsakyti į jos klausimą. – Aliaska, aš manau. Juneau
Universitetas.

Galėjau išgirsti nuostabą jos balse. – Aliaska? Ooo. Tikrai? Aš manau, tai puiku. Aš tik maniau tu
vyksi, kur šiek tiek... šilčiau.

Aš nusijuokiau truputį, vis dar įsispoksojus į voką. – Aha. Forskas tikrai pakeitė mano gyvenimo
perspektyvas.

- Ir Edvardas?

Dėl jo vardo pajutau drugelių skrajojimą savo pilve. Aš pakėliau akis ir išsišiepiau jai. – Aliaskoj
Edvardui taip pat ne per šalta.
Ji išsišiepė atgal. – Žinoma ne. - Bet tada atsiduso. – Bet tai taip toli. Tu negalėsi sau leisti dažnai
grįžti namo. Aš tavęs pasiilgsiu. Ar rašysi man el. laiškus?

Santūri liūdnumo banga perskrodė mane; gal buvo klaida pernelyg suartėti su Andžela dabar.
Bet ar nebūtų liūdniau prarasti šitas paskutines progas? Aš nuvijau liūdnas mintis, kad galėčiau
atsakyti jai erzinančiai.

- Jei tik galėsiu rašyti po viso to. – Aš linktelėjau link krūvelės vokų, kuriuos jau užrašiau.

Mes juokėmės ir buvo lengva kalbėti džiugiai apie klases, kai tuo metu baigėm likutį – viskas, ką
aš turėjau daryti, tai negalvoti apie tai. Be to, buvo daug svarbesnių dalykų, dėl kurių reiktų
jaudintis šiandien.

Padėjau jai taip pat užklijuoti pašto ženklus ant vokų. Aš bijojau išvažiuoti.

- Kaip tavo ranka? – ji paklausė.

Aš palanksčiau savo pirštus. – Manau, išgysiu... kada nors.

Durys trinktelėjo apačioje. Mes abi pakėlėme akis.

- Andž? – pašaukė Benas.

Aš stengiausi šypsotis, bet mano lūpos virpėjo. – Manau, tai užuomina, man išeiti.

- Tu neprivalai. Beje, jis turbūt pasakos man filmą... detaliai.

- Čarliui vistiek rūpės kur aš bet kokiu atveju.

- Ačiū, kad man padėjai.

- Iš tikrųjų, man buvo smagu. Mums reikėtų kažką panašaus vėl padaryti. Man buvo smagu
praleisti laiką mergaičių kompanijoje.

- Būtinai.

Pasigirdo švelnus beldimas į duris.

- Įeik, Benai. – Pasakė Andžela.

Aš atsistojau ir pasiražiau.

- Sveika, Bela. Tu išgyvenai. – Greitai pasisveikino Benas prieš užimdamas mano vietą prie
Andželos. Jis nužvelgė vokus. – Geras darbas. Kaip gaila, kad nieko nebeliko ką padaryti, aš
būčiau... - Ir leido minčiai nutrūkti, ir pradėjo iš naujo su susijaudinimu. – Andž, negaliu
patikėti, kad tu jį praleidai. Tai buvo nuostabu. Finalinės scenos choreografija buvo neįtikėtina.
Tas vienas vaikinas – na, tu turėtum pamatyti, kad suprastum apie ką šneku... -

Andžela pavartė akis man.

- Pasimatysim mokykloje. – pasakiau su nervingu juoku.

- Ji atsiduso. – Pasimatysim.
Aš buvau nervinga pakeliui važiuodama su savo furgonu, bet gatvė buvo tuščia. Visą važiavino
laiką aš nervingai stebėjau visus veidrodėlius, bet nebuvo jokių sidabrinio automobilio ženklų.

Jo mašina nebuvo priešais namus, taigi, tai šiek tiek reiškė.

- Bela? – pašaukė Čarlis, kai aš dariau lauko duris.

- Sveikas, tėti.

Radau jį svetainėje, žiūrint televizorių.

- Tai, kaip tavo diena?

- Gera. – pasakiau. Turėjau jam viską pasakyti aišku – jis išgirs, aišku, tai iš Bilio greitu metu.
Bet, tai padarytų jį laimingą. – Jie neturėjo man darbo, taigi aš nuvažiavau į La Pušą.

Nebuvo labai daug nuostabos jo veide. Bilis jau jam buvo papasakojęs.

- Kaip Džeikobas? – Paklausė Čarlis, stengdamasis, kad tai skambėtų kitaip.

- Gerai. – atsakiau, taip kaip visada.

- Nuvažiavai pas Vėberius?

- Jo. Surašėme visus jos kvietimus.

- Smagu. – Čarlis nusišypsojo plačia šypsena. Jis buvo keistai susikaupęs, turint omeny, kad rodė
žaidimą. – Džiaugiuosi, kad praleidai šiandien šiek tiek laiko su savo draugais.

- Aš taip pat.

Aš nužingsniavau link virtuvės, ieškodama užsiėmimo. Deja, Čarlis jau buvo sutvarkęs savo
pietus. Stovėjau čia kelias minutes, stebėdama ryškų lopą ant grindų nuo saulės. Bet žinojau, kad
negalėsiu to atidėlioti amžiams.

- Einu mokytis. – pareiškiau niūriai, kai lipau laiptais.

- Pasimatysim vėliau. – Čarlis pašaukė man.

Jei išgyvensiu, pamąsčiau sau.

Uždariau savo duris atsargiai prieš atsisukant į kambarį.

Žinoma, jis buvo čia. Jis stovėjo palei sieną už manęs, šešėlyje šalia atidaryto lango. Jo veidas
buvo griežtas, ir jo laikysena įtempta. Jis žiūrėjo į mane be žodžių.

Aš susigūžiau, laukianti liūties, bet ji neatėjo. Jis tik toliau mane stebėjo, per piktas kalbėti
tikriausiai.

- Labas. – galiausiai pasakiau.

Jo veidas galėjo būti nukaltas iš akmens. Aš suskaičiavau iki šimto savo galvoje, bet niekas
nepasikeitė.
- Hm... Taigi, aš vis dar gyva. – pradėjau.

Žemas urzgimas pasigirdo jo krūtinėje, bet jo išraiška nepasikeitė.

- Jokios žalos nepadaryta. – aš primygtinai laikiausi patraukdama pečiais.

Jis sujudėjo. Jo akys užmerktos, jis suėmė dešinės rankos pirštais savo viršunosę.

- Bela. – jis sušnibždėjo. – Ar tu bent kiek nutuoki, kaip arti aš buvau linijos peržengimo
šiandien? Sulaužydamas sutartį ir ateidamas tavęs pasiimti? Ar tu žinai, ką tai galėjo reikšti?

Aš aiktelėjau ir jis atsimerkė. Jo akys buvo šaltos ir griežtos kaip naktis.

- Tu negali! – pasakiau per garsiai. Aš stengiausi sumoduliuoti savo balsą, kad Čarlis manęs
negirdėtų, bet aš norėjau rėkti. – Edvardai, jie turėtų pasiteisinimą kovai. Jiems tai patiktų. Tu
negali niekada sulaužyti taisyklių.

- Gal jie nebūtų vieninteliai, kurie pasitenkintų kova.

- Nepradėk. – atšoviau. – Tu sudarei sutartį – to jos laikysiesi.

- Jei jis būtų tave sužeidęs...-

- Užteks. – nutraukiau jį. – Nėra dėl ko nerimauti. – Džeikobas nepavojingas.

- Bela. – jis pavartė savo akis. – Tu nesi geriausia teisėja spręsti, kas yra pavojinga, o kas ne.

- Aš žinau, kad neturiu ko nerimauti dėl Džeiko. Ir tu neturi.

Jis surakino savo dantis. Jo rankos buvo suspaustos į kumščius. Jis vis dar stovėjo prie sienos ir
aš negalėjau pakęsti erdvės tarp mūsų.

Aš giliai įkvėpiau ir perėjau kambarį. Jis nepajudėjo, kai aš jį apsikabinau rankomis. Šalia
paskutinės popiečio šilumos, srūvančios pro langą, jo oda atrodė ypatingai šalta. Jis atrodė kaip
ledas, sustingęs taip.

- Aš atsiprašau, kad priverčiau tave nerimauti. – sumurmėjau.

Jis atsiduso ir truputį atsipalaidavo.

Jo rankos apjuosė mane per liemenį.

- Nerimauti yra truputį per daug švelnus pasakymas. – jis sumurmėjo. – Buvo labai ilga diena.

- Aš nemaniau, kad tu žinosi apie tai. – aš priminiau jam. – Aš maniau tu medžiosi ilgiau.

Aš pakėliau akis pažiūrėti į jo veidą, jo ginamas akis; aš nepastebėjau streso judesyje, bet jos
buvo per tamsios. Ratilai po jomis buvo tamsiai purpuriniai. Aš suraukiau antakius
nepritariamai.

- Kai Alisa pamatė, kad tu dingai, aš grįžau. – paaiškino jis.

- Tu neturėjai taip daryti. Dabar tu turėsi vėl išvykti. – mano antakiai dar labiau susiraukė.
- Galiu palaukti.

- Tai juokinga. Aš turiu galvoje, kad aš žinau, kad ji negalėjo manęs matyti su Džeikobu, bet tu
turėjai žinoti... -

- Bet nežinojau. – Jis nukurto mane. – Ir tu negali tikėtis, kad leisiu tau... –

- O, taip, aš galiu. – aš pertraukiau jį. – Tai būtent tai, ko tikiuosi... -

- Tai nepasikartos daugiau.

- Teisingai. Nes kitą kartą tu nebereaguosi taip jautriai.

- Nes kito karto nebus.

- Aš suprantu, kai tau reikia išvykti, net jei man tai nepatinka... -

- Tai ne tas pats. Aš nerizikuoju savo gyvybe.

- Kaip ir aš.

- Vilkolakiai sukelia riziką.

- Aš nesutinku.

- Aš nevedu derybų, Bela.

- Aš irgi.

Jo rankos vėl susispaudė į kumsčius, galėjau juos jausti sau už nugaros.

Žodžiai pykštelėjo neapgalvotai. – Ar tai tikrai tik dėl mano saugumo?

- Ką tu turi galvoje? – jis pasiteiravo.

- Ar tu ne... – Andželos teorija dabar atrodė dar kvailesnė nei prieš tai. Buvo sunku užbaigti
mintį. – Aš turiu omeny, tu geriau žinai apie buvimą pavydžiu, tiesa?

Jis pakėlė vieną antakį. – Ar tikrai?

- Būk rimtas.

- Neabejotinai – nėra nieko truputį juokingo dėl to.

Suraukiau antakius įtariai. – Ar... nėra daugiau nieko kito visiškai? Keli vampyrai ir vilkolakiai
yra visados kvaili priešai? Ar čia tik testosterono perpildymas... -

Jo akys suliepsnojo. – Tai tik dėl tavęs. Viskas, kas man rūpi yra tavo saugumas.

Juoda liepsna buvo neabejotina jo akyse.

- Gerai. – atsidusau. – Tikiu tuo. Bet noriu kai ką pasakytyti – kai kalba eis apie visas
priešiškumo nesamones, aš nedalyvausiu. Aš neutrali šalis. Aš Šveicarija. Aš atsisakau būti
paveikta teritorinių debatų tarp mitinių būtybių. Džeikobas mano šeima. Tu... na, ne tiksliai
mano gyvenimo meilė, nes tikiuosi tave mylėti ilgiau nei tai. Mano gyvavimo meilė. Man nerūpi
kas yra vilkolakis, kas – vampyras. Jei Andžela nuspręs tapti ragana, galės prisijungti prie
vakarėlio taip pat.

Jis žiūrėjo į mane tyliai pro siauras akis.

- Šveicarija. – pakartojau vėl, labiau pabrėžiant.

Jis piktai pažiūrėjo į mane ir atsiduso. – Bela... – jis pradėjo, bet sustojo, jo nosis susiraukšlėjo iš
pasibjaurėjimo.

- Kas dabar?

- Tu... neįsižeisk, bet tu smirdi kaip šuo. – jis pasakė man.

Ir tada jis nusišypsojo suktai, taigi aš žinojau, kad kova baigta. Bent kol kas.

**********

Edvardas turėjo ištaisyti praleistą medžiojimo kelionę, ir taigi, jis turėjo išvykti penktadienio
naktį su Džasperu, Emetu, Karlailu pamedžioti į kažkokį Šiaurės Kalifornijos rezervatą išspręsti
kalnų liūtų problemą.

Mes negrįžome prie vilkolakių ginčo, bet nesijaučiau kalta paskambindama Džeikobui – per
trumpą mano galimybės langą, kai Edvardas nuvažiuodavo palikti Volvo ir grįždavo atgal
užkobdamas pro mano langą – leisti jam žinoti, kad išvyksiu šeštadienį vėl. Tai nėra pabėgimas.
Edvardas žinojo, kaip aš jaučiuosi. Jeigu, jis sugadintų mano furgoną vėl, tada reikėtų, kad
Džeikobas mane paimtų. Forksas buvo neuralus, kaip Šveicarija – kaip aš.

Taigi, kai aš išėjau iš darbo ketvirtadienį, ir kai Alisa, o ne Edvardas laukė manęs Volvo, tai iš
pradžių man nesukėlė įtarimo. Keleivio durelės buvo praviros ir muzika, kurios neatpažinau
drebino rėmą nuo bosų.

- Sveika, Alisa. – aš šūktelėjau sudejavus, kai įsiropščiau. – Kur tavo brolis?

Ji dainavo viena, jos balsas oktava aukštesnis nei melodija, vingiuodama per sudėtingą
harmoniją. Ji linktelėjo man, nekreipdama dėmesio į mano klausimą, susikoncentravus į
muziką.

Aš uždariau dureles ir užsidengiau rankomis ausis. Ji išsišiepė ir pritildė muzika taip, kad ji tapo
tik fonu.

- Kas vyksta? – paklausiau, pradėdama jaustis neramiai. – Kur Edvardas?

Ji gūžtelėjo pečiais. – Jie išvyko anksčiau.

- O. – aš bandžiau sutramdyti absurdišką nusivylimą. Jei jis išvyko anksčiau, reiškiasi ir grįš
greičiau, aš priminiau sau.

- Visi vaikinai išvažiavo, ir mes turėsime miego vakarėlį! – ji pareiškė vibruojančiu, dainuojančiu
balsu.

- Miego vakarėlį? – pakartojau, įtarimas pagaliau pasireiškė.

- Ar tu nesujaudinta? – ji sukrykštė.

Pažiūrėjau į jos gyvą žvilgsnį sekundę.

- Tu pagrobsi mane, ar ne?

Ji nusijuokė ir linktelėjo. – Tik iki šeštadienio. Esmė suderino tai su Čarliu; tu liksi pas mane dvi
naktis, ir aš nuvešiu ir parvešiu tave iš mokyklos rytoj.

Nusukau savo galvą link lango ir suspaudžiau savo dantis.

- Atleisk. – pasakė Alisa, neatrodydama nors kiek atgailaujanti. – Jis sumokėjo man už tai.

- Kaip? – iškošiau pro savo dantis.

- Porše. Ji lygiai tokia pati, kokią aš pavogiau Italijoje. – ji atsiduso laiminga. – Aš neplanuoju
apvažiuoti ja Forkso, bet jei tu nori, mes galime pažiūrėti per kiek laiko nuvyksime nuo čia iki
L. A. Lažinuosi, galėtume grįžti iki vidurnakčio.

Giliai įkvėpiau. – Manau, praleisiu. – Atsidusau nuslopindama drebulį.

Mes lėkėme visąlaik per greitai, žemyn keliu. Alisa įvažiavo į garažą ir aš greitai apžvelgiau
automobilius. Emeto didysis džipas buvo čia tarp skaisčiai geltonos Porše ir Rozali automobilio
nudengiamu stogu.

Alisa grakščiai iššoko ir nuėjo perbraukti ranka per visą jos kyšio ilgį. – Gražutė ar ne?

- Gražutė aiškiai perlenktai. – aš suniurnėjau skeptiškai. – Jis davė tau šitai tik už dvi dienas
manęs įkalinimo?

Alisa nutaisė veidą.

Po sekundės supratimas atėjo ir aš aiktelėjau iš siaubo. – Tai visiems kartams, kai jis išvyks, ar
ne?

Ji linktelėjo.

Aš užtrenkiau dureles ir nuėjau link namo. Ji šokliavo šalia manęs, vis dar neatgailaujanti.

- Alisa, ar nemanai, kad čia yra per daug kontroliavimo? Gal truputį per daug psichozės?

- Iš tikrųjų, tai ne. – Ji sušnirpštė. –Tu neturi supratimo, kokie pavojingi gali būti jauni
vilkolakiai. Ypač, kai aš negaliu matyti jų. Edvardas negali žinoti, kad tu sveika. Tu neturėtum
būti tokia nerūpestinga.

Mano balsas tapo rūgštus. – Taip, nes vampyrų miego vakarėliai yra suvokiamo saugiausio
elgesio viršūnė.

Alisa nusijuokė. – Aš padarysiu tau pedikiūrią ir visą kitą. – ji pažadėjo.

Nebuvo taip blogai, atmetant tą faktą, kad aš buvau laikoma prieš savo valią. Esmė atnešė
itališko maisto – geri skanėstai, viskas iš Port Andželo – ir Alisa paruošė mano mėgstamiausius
filmus. Net Rozali buvo čia, tyliai kažkur fone. Alisa primygtinai reikalavo pedikiūro, ir aš
galvojau, ir stebėjausi lyg ji viską darytų iš sąrašo – gal kažkas, ką ji sudarė žiūrėdama siaubingas
komedijas.

- Kaip ilgai tu nori pabūti?- ji paklausė, kai mano kojų nagai buvo dažomi ryškiai raudonai. Jos
entuziasmas liko nepaliestas mano nuotaikos.

- Nenoriu neiti miegoti. Ryt ryte reikia į mokyklą.

Ji susiraukė.

- Kur aš turėčiau miegoti bet kokiu atveju? – Aš išmatavau sofą akimis. Ji atrodė truputį per
trumpa. – Ar tu negalėtum manęs prižiūrėti mano namuose?

- Kokio tipo miego vakarėlis tai būtų? – Alisa papurpė savo galvą susierzinusi. - Tu miegosi
Edvardo kambary.

Aš atsidusau. Jo odinė juoda sofa buvo ilgesnė už šitą. Iš tikrųjų, auksinės užuolaidos jo
kambaryje tikriausiai buvo pakankamai storos, kad grindys nebūtų nė per pusę blogiau.

- Gal bent tada galėčiau grįžti pasiimti savo daiktus?

Ji išsišiepė. – Viskas jau sutvarkyta.

- Ar leisi pasinaudoti tavo telefonu?

- Čarlis žino, kad tu čia.

- Neskambinsiu Čarliui. – aš piktai pažiūrėjau. - Aiškiai, turiu atšaukti kai kuriuos planus.

- Oi. – ji pagalvojo. – Nesu tikra dėl to.

- Alisa. – aš suverkšlenau garsiai. – Nagi.

- Gerai, gerai. – pasakė jis, išskrajodama iš kambario. Ji grįžo po pusės sekundės, nešina telefonu
rankoje. – Jis tiksliai to neuždraudė... - ji sumurmėjo sau, kai padavė man telefoną.

Surinkau Džeikobo telefono numerį, tikėdamasi, kad jis nebus išbėgęs su draugais šiąnakt.
Sėkmė man šypsojosi – Džeikobas atsiliepė.

- Klausau?

- Sveikas, Džeikai, čia aš. – Alisa stebėjo neišraiškingai mane sekundę, tada apsisuko ir nuėjo
atsisėsti ant sofos tarp Rozali ir Esmės.

- Sveika, Bela. – pasakė Džeikobas staiga susidomėjęs. – Kas atsitiko?

- Nieko gero. Negalėsiu atvykti šeštadienį vis gi.

Kurį laiką jis tylėjo. – Kvailas kraugerys. – Jis sumurėjo galiausiai. – Maniau, jis išvyksta. Tu
negali turėti gyvenimo, kai jis išvažiuoja? Ar jis užrakino tave karste?

Aš nusijuokiau.

- Nemanau, kad tai juokinga.

- Aš juokiuosi tik dėl to, kad tu labai arti tiesos. – pasakiau jam. – Bet jis grįžta šeštadienį, taigi
visa tai nesvarbu.

- Ar jis maitinsis čia, Forkse? – Džeikobas paklausė kandžiai.

- Ne. – nesileidau jo suerzinama. Nebuvau arti pykčio kaip buvo jis. – Jis išvyko anksčiau.

- O. – Na, ei, atvažiuok tada dabar. – jis pasakė su staigiu entuziasmu. – Nėra taip vėlu. Arba aš
atvažiuosiu pas Čarlį.

- Aš norėčiau. Bet aš ne pas Čarlį. Aš, galima sakyti, kalinė.

Jis buvo tylus, kai pamažu ėmė suprasti, ir tada jis suurzgė. – Mes ateisim ir tave pasiimsim. –
jis pažadėjo plokščiu balsu, atsitiktinai pavartodamas daugiskaitą.

Vėsuma praslydo mano stuburu, bet aš atsakiau šviesiu, erzinančiu balsu. – Skamba viliojančiai.
Aš buvau kankinama – Alisa lakavo man kojų nagus.

- Aš rimtai.

- Nedaryk to. Jie tik nori, kad aš būčiau saugi.

Jis suurzgė vėl.

- Žinau tai kvaila, bet jų širdys yra reikiamoje vietoje.

- Jų širdys. – Jis pasišaipė.

- Apgailestauju dėl šeštadienio. – Atsiprašiau. – Aš turiu trenktį į maišą. – sofą pataisiau

mintyse. – Bet aš greitai tau paskambinsiu.

- Ar tu tikra, kad jie tave išleis? – jis paklasė piktai.

- Nevisiškai. – atsidusau. – Labanakt, Džeikai.

- Susimatysim.

Alisa staga atsirado prie mano šono. Ji ištiesė ranką telefonui, bet aš jau buvau surinkus skaičius.
Ji pamatė numerį.

- Nemanau, kad jis turės telefoną su savimi. – ji pasakė.

- Aš paliksiu žinutę.

Signalas skambėjo keturis kartus, sekamas pypsėjimo. Nebuvo jokio pasveikinimo.

- Tu esi bėdoje. – pasakiau lėtai, pabrėždama kiekvieną žodį. – Milžiniškoje bėdoje. Piktas grizlis
atrodys paklusnus šalia to, kas tavęs laukia grįžus į namus.

Uždariau telefoną ir padėjau į jos laukiančią ranką. – Baigiau.

- Šitas įkaitės elgesys juokingas.

- Aš einu dabar miegoti. – pranešiau lipdama laiptais. Alisa sekė iš paskos.

- Alisa. – atsidusau. – Aš nesiruošiu bėgti. Tu žinotum, jei aš tai planuočiau, ir tu sugautum

mane, jei aš bandyčiau.

- Aš tiesiog einu tau parodyti, kur tavo daiktai. – ji pasakė nekaltai.

Edvardo kambarys buvo tolimiausiame trečio aukšto koridoriaus gale, sunku suklysti, net jei
milžiniškas namas būtų mažiau pažįstamas. Bet, kai aš įjungiau šviesą, aš stabtelėjau sutrikusi.
Ar aš atidariau ne tas duris?

Alisa sukikeno.

Tai buvo tas pats kambarys. Greitai supratau: baldai buvo perstatyti. Sofa buvo nustumta prie
šiaurinės sienos, stereo aparatūra nustumta prie didžiulės kompaktinių diskų lentynos –
padaryti vietos gigantiškai lovai, kuri dabar dominavo centrinėje erdvėje.

Pietinė stiklinė siena atspindėjo vietą kaip veidrodis, paversdama ją dvigubą kaip lovą.

Viskas buvo suderinta: lovatiesė buvo silpnai auksinė, dar šviesesnė už sienas: rėmas buvo
juodas, pagamintas iš painaus fasono kaltinės geležies. Iškaltos metalinės rožės, išraitytos
vijokliais aukštyn į aukštus stulpus ir suformuotas į apsodintą krūmais viršuje esančias groteles.
Mano pižama tvarkingai buvo užkabinta ant lovos kojos, mano kosmetikos krepšelis viename
šone.

- Kas čia per velnias? – suburbėjau.

- Juk tu rimtai negalvojai, kad jis tau leis miegoti ant sofos, ar galvojai?

Aš suvapenau nesuprantamai, kai sėlinau link pačiupti nuo lovos savo daiktų.

- Duosiu tau šiek tiek privatumo. – Alisa nusijuokė. – Pasimatysim rytoj.

Išsivaliau dantis ir persirengiau. Pasičiupau pūstą plunksninę pagalvę nuo lovos ir nutempiau
auksinį užtiesalą ant sofos. Žinau, kad buvau kvaila, bet man tai nerūpėjo. Poršė kaip kyšiai ir
karališko dydžio lovos namuose, kur niekas nemiega – tai buvo per daug erzinantis. Aš išjungiau
šviesas ir susiraičiau ant sofos, nustebinta, kodėl esu per daug susierzinusi užmigti.

Tamsoje stiklai nebebuvo juodi veidrodžiai, dvigubinantys kambarį. Mėnulio šviesa švietė pro
debesis lauke už langų. Ir mano akys prisitaikė. Galėjau matyti išsisklaidžiusias ryškiai apšviestas
medžių viršūnes ir mažų upės ruožų spindėjimą. Žiūrėjau į sidabrinę šviesą, laukdama, kada
mano akys pasidarys sunkios.

Pasigirdo švelnus beldimas į duris.

- Ką, Alisa? – sušnibščiau. Aš gyniausi, įsivaizduodama jos linksmumą, kai ji pamatė mano
laikiną lovą.

- Čia aš. – pasakė švelniai Rozali ir atidarė duris pakankamai, kad galėčiau pamatyti jos idealų
veidą nušviestą sidabrinės spalvos. – Ar galiu užeiti?
7. NELAIMINGA PABAIGA

ROZALI SUSVYRAVO TARPDURYJE, JOS KVĖPAVIMAS DARĖ jos veidą neužtikrintą.

- Žinoma. – atsakiau, mano balsas oktava aukštesnis iš nustebimo. – Užeik.

Aš atsisėdau, nuslysdama ant sofos galo. Mano skrandis nervingai susisuko, kai viena iš Kalenų,
kuri manęs nemėgo, judėjo tyliai atsisėsti. Aš stengiausi suprasti priežastį, kodėl ji norėtų mane
pamatyti, bet mano mintys buvo tuščios šita tema.

- Ar neprieštarauji, jei pasikalbėtume kelias minutes? – ji paklausė. – Aš tikiuosi aš tavęs

neprikėliau ar kažkas panašaus, ar prikėliau? – Jos akys perėjo nuo lovos ant mano sofos.

- Ne, aš nemiegojau. Žinoma, galime pasikalbėti. – Aš galvojau ar ji gali girdėti pavojaus signalą
mano balse, kaip aš galėjau.

Ji lengvai nusijuokė ir tai skambėjo kaip varpelių choras. – Jis taip retai palieka tave vieną. –
pasakė ji. – Aš manau, turiu pasinaudoti geresne proga.

Ką ji nori man tokio pasakyti, kas negali būti pasakyta prie Edvardo? Mano rankos susuko ir
atsuko antklodę.

- Prašau, tik nemanyk, kad aš baisiai mėgstu visur kištis. – Rozali pasakė, jos balsas švelnus ir
beveik prašantis. Ji sudėjo savo rankas ant kelių ir kol kalbėjo visąlaik į jas žiūrėjo. – Aš tikra,
kad praeityje pakankamai įskaudinau tavo jausmus, ir nenoriu to padaryti vėl.

- Nesijaudink, Rozali. Mano jausmai puikūs. Kas yra?

Ji dar kartą nusijuokė, skambėdama keistai droviai. – Aš pasistengsiu tau papasakoti, kodėl aš
manau tu turi likti žmogumi – kodėl aš likčiau žmogumi, jeigu būčiau tavimi.

- O.

Ji nusijuokė nuo mano sukrėsto balso tono ir atsiduso.

- Ar Edvardas tau kada minėjo, kas paskatino tai. – gestikuliuodama savo nuostabiu nemirtingu
kūnu.

Aš lėtai palinksėjau, staigiai niūriai. – Jis sakė, kad tai labai panašu, kas man atsitiko Port
Andžele, tik nebuvo nieko, kas tave išgelbėtų. – Aš suvirpėjau nuo prisiminimų.

- Ir tai tikrai viskas, ką jis tau papasakojo?- ji paklausė.

- Taip. – aš atsakiau, mano balsas tuščias nuo painiavos. – Ar yra dar kas nors?

Ji pakėlė akis į mane ir nusišypsojo. Tai buvo griežta, gelianti – bet vis dar nuostabi – išraiška.

- Taip. – ji pasakė. – Buvo kai kas daugiau.

Aš laukiau, kol ji žiūrėjo pro langą. Atrodė, kad ji stengiasi save nuraminti.

- Ar norėtum išgirsti mano istorija, Bela? Ji neturi laimingos pabaigos – bet kurio iš mūsų turi?
Jeigu mes būtume turėję laimingas pabaigas, tai dabar visi būtume po antkapiais.
Aš linktelėjau, nors buvau išgąsdinta jos balso aštrumo.

- Gyvenau kitokiame pasaulyje nei tu, Bela. Mano žmogiškas pasaulis buvo daug paprastesnė
vieta. Tai buvo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt tretieji metai. Buvau aštuoniolikos ir buvau
graži. Mano gyvenimas buvo idealus.

Ji žiūrėjo pro langą į sidabrinius debesis, jos išraiška kažkur toli.

- Mano tėvai buvo visiškai iš viduriniosios klasės. Mano tėvas turėjo stabilų darbą banke, kai kas,
ką aš dabar suprantu, kad jis buvo patenkintas savimi – jis matė savo suklestėjimą kaip atpildą
už sunkų darbą, šiek tiek prižadindamas, kad buvo dalis sėkmės. Aš perėmiau viską atsižvelgiant
į tai; mano namuose, Didysis Nuosmukis buvo gandas. Žinoma, aš mačiau neturtingus žmones,
tuos, kuriems ne taip pasisekė. Mano tėvas privertė mane manyti, kad jų bėdos, jų pačių reikalas.

- Mano mamos darbas buvo prižiūrėti namus – ir mane ir mano du jaunesnius brolius –
sutvarkytus. Buvo aišku, kad aš buvau jos pirmas pririotetas ir mėgstamiausias. Aš kurį laiką
pilnai nesupratau, kad aš buvau per daug supratinga, kad mano tėvai nebuvo patenkinti tuo, ką
turėjo, net jei tai buvo daugiau nei daug. Jie norėjo daugiau. Jie turėjo socialinių troškimų –
socialinio garbėtroškiškumo. Mano grožis jiems buvo kaip dovana. Jie manyje matė daug
daugiau galimybių, nei aš mačiau.

- Jie nebuvo patenkinti, bet aš buvau. Aš buvau sujaudinta buvimo manimi – Rozali Heil.
Patenkintos vyrų akys mane matė, kad ir kur eičiau, nuo tada, kai man buvo dvylika. Patenkinta,
kai mano draugės atsidūsdavo su pavydu, kai paliesdavo mano plaukus. Patenkinta, kad mano
mama manimi didžiavosi, o tėtis mėgo pirkti gražias sukneles.

- Aš norėjau gyventi, ir neatrodė, kad yra kažkas, ko aš negalėčiau gauti panorėjus. Norėjau būti
mylima, garbinama. Norėjau turėti milžiniškas, įmantrias vestuves, kur visi miesto žmonės
galėtų matyti mane einant įsikibus į parankę savo tėvui prie altoriaus, ir galvoti, kad esu
gražiausia, ką jie kada nors yra matę. Žavėjimasis buvo kaip oras man, Bela. Aš buvau paika ir
paviršutiniška, bet aš buvau patenkinta. – Ji nusišypsojo dėl savo pačios įvertinimo.

- Mano tėvų įtaka buvo tokia didžiulė, kad aš norėjau tik materialių dalykų savo gyvenime.
Norėjau didelio namo su elegantiškais baldais, kad kažkas galėtų valyti modernią virtuvę, kad
kažkas joje galėtų gaminti. Kaip sakiau, paviršutiniška. Jauna ir labai paviršutiniška. Nemačiau
priežasčių dėl ko negalėčiau to gauti.

- Buvo keli dalykai, kurie buvo reikšmingesni. Vienas dalykas konkrečiai. Mano artimiausios
draugės vardas buvo Vera. Ji ištekėjo jauna, tik septyniolikos. Ji ištekėjo už vyro, kurio mano
tėvai man niekada nebūtų išrinkę – dailidės. Tai buvo pirmasis kartas, kai aš jutau tikrą pavydą
per savo visą gyvenimą.

- Ji pažiūrėjo į mane nesuprantamai. – Tai buvo kitas laikas. Aš buvau tokio pat amžiaus kaip tu,
bet viskam buvau pasiryžus. Aš troškau mažo kūdikėlio sau. Aš norėjau savo pačios namų, vyro,
kuris mane pabučiuotų grįžes iš darbo – kaip Vera. Tik turėjau kitokio stiliaus namus savo
mintyse.

Man buvo sunku suvokti pasaulį, kuri žinojo Rozali. Jos pasakojimas skambėjo daugiau kaip
pasaka, o ne istorija. Su silpnu smūgiu, aš supratau, kad tai buvo labai panašu į Edvardo pasaulį,
kurį jis patyrė būdamas žmogumi, pasaulis, kuriame jis užaugo. Aš mąsčiau – kol Rozali sėdėjo
tylėdama – ar mano pasaulis jam atrodo toks pats gluminantis kaip man atrodė Rozali pasaulis?

Rozali atsiduso, ir kai vėl prakalbo jos balsas buvo kitoks, nostalgija dingo.
- Ročesteryje buvo viena kilminga šeima – Kingai, pakankamai ironiškai. Rojus Kingas vadovavo
bankui, kuriame dirbo mano tėtis, ir visiems kitiems pelningams verslams mieste. Štai kaip jo
sūnus, Rojus Kingas jaunesnysis. – jos burna pabrėžė jo vardą, tai išėjo pro jos dantis. – Pamatė
mane pirmą kartą. Jis perėmė pareigas banke, taigi jis pradėjo prižiūrėti skirtingas pareigas. Po
dvejų dienų mano mama parankiai užmiršo įdėti pietų mano tėčiui. Aš prisimenu sutrikau, kai ji
pareikalavo manęs užsivilkti baltą suknelę ir susisukti savo plaukus į viršų, kad tik nubėgčiau iki
banko.

- Neatkreipiau dėmesio, kad Rojus mane ypatingai stebi. Visi mane stebėjo. Bet pirmą kartą tą
vakarą gavau rožių. Kiekvieną mūsų meilikavino vakarą jis man atsiųsdavo puokštę rožių. Mano
kambarys visada buvo perpildytas jomis. Atkreipiau dėmesį, kad visada kvepėdavau rožėmis, kai
išeidavau iš namų.

- Rojus buvo dailus taip pat. Jis turėjo šviesesnius už mano plaukus ir šviesiai mėlynas akis. Jis
sakė, kad mano akys kaip žibuoklės, kad jos išsiryškina prie rožių.

- Mano tėvai pritarė – pastumdami tai švelniai. Tai buvo viskas, apie ką jie svajojo. Ir Rojus
atrodo buvo viskas, apie ką aš svajojau. Pasakų princas atvyksta savo princesės. Viskas, ko aš
norėjau, ir visgi nepakankamai, ko aš tikėjausi. Mes susižadėjome, praėjus dviems mėnesiams po
mūsų pažinties.

- Mes nepraleisdavome daug laiko tik vienas su kitu. Rojus sakė, kad jis turi daug atsakomybių
darbe, ir kada, mes būdavome drauge, jis mėgdavo, kad žmonės mus matytų drauge, matytų
susikibusius rankomis. Man tai taip pat patiko. Buvo daug vakarėlių, šokių, gražių suknelių. Jei
tu buvai Kingas, visos durys tau būdavo atidarytos, visi raudomi kilimai išsivyniodavo tave
pasveikinti.

- Tai nebuvo ilgas susižadėjimas. Planai judėjo į pačias prašmatniausias vestuves. Tai turėjo būti
tai, ko aš kada svajojau. Aš buvau absoliučiai laiminga. Kada aš susitikdavau Verą, aš jai daugiau
nepavydėjau. Aš įsivaizdavau savo šviesiaplaukį berniuką, žaidžiantį ant didžiulės Kingų dvaro
vejos, ir gailėjau jos.

Rozali staigiai sustojo, sugniauždama dantis. Tai ištraukė mane iš jos istorijos ir aš supratau, kad
siaubas buvo nebetoli. Nebus laimingos pabaigos, kaip ji prižadėjo. Aš mąsčiau, dėl to ji turi tiek
daug pykčio – nes ji prarado viską, ko siekė, kai jos trumpas gyvenimas baigėsi.

- Buvau pas Verą tą vakarą. – Rozali sušnibždėjo. Jos veidas buvo lygus kaip marmuras, ir
atšiaurus. – Jos mažasis Henris tikrai buvo nuostabus, visos šypsenos ir duobutės – jis buvo ką
tik pats pradėjęs sėdėti. Vera mane palydėjo iki durų, kai aš ruošiausi išeiti, su vaiku ant rankų ir
vyru pašonėje, apkabinusiu ją per liemenį. Jis pabučiavo ją į skruostą, kai manė, kad aš nematau.
Tai trikdė mane. Kai Rojus mane bučiuodavo, tai nebūdavo taip pat – kažkaip ne taip mielai... Aš
nustūmiau tą mintį į šoną. Rojus buvo mano princas. Kažkurią dieną, aš būsiu karalienė.

Buvo sunku nuspręsti mėnulio šviesoje, bet atrodė, kad jos kaulo baltumo veidas dar pašviesėjo.

- Buvo tamsu gatvėse jau, šviesos jau įjungtos. Nesupratau, kaip vėlu jau yra. – Ji tęsė
šnibždėdama beveik negirdimai. – Buvo šalta taip pat. Labai šalta Balandžio pabaigai. Vestuvės
buvo tik už savaitės ir aš jaudinausi dėl oro, kai skubėjau namo – galiu tai aiškiai prisiminti.
Atsimenu visas tos nakties detales. Aš laikiausi to taip įsitvėrus stipriai... pradžioje. Negalvojau
apie nieką kitą. Ir vis dar prisimenu tai, kai tiek daug malonių prisiminimų išsitrynė...

Ji atsiduso ir vėl pradėjo šnibždėti. – Taip, jaudinausi dėl oro... nenorėjau rengti vestuvių
viduje...
- Buvau už kelių gatvių nuo savo namų, kai išgirdau juos. Vyrų grupelė, po sulaužytu gatvės
šviestuvu, per garsiai juokėsi. Girti. Aš norėjau paskambinti tėčiui, paprašyti mane palydėti iki
namų, bet atstumas buvo toks mažas, kad tai atrodė juokingai. Ir tada jis pašaukė mano vardą.

- Rauz – jis pašaukė ir kiti garsiai nusijuokė.

- Nepastebėjau, kad girtuokliai buvo taip gerai apsirengę. Tai buvo Rojus su keliais kitais
turtingų vyrų sūnumis.

- Štai mano Rauz – jis surėkė, juokdamasis su jais kaip kvailys. – Tu vėluoji. Mes sušalom, tu
vertei mus laukti taip ilgai...

- Niekada nebuvau mačiusi jo girto prieš tai. Tostas vienur ar kitur, per vakarėlius. Jis man sakė,
kad jis nemėgsta šampano. Nesupratau, kad jis mėgsta, kai ką stipresnio.

- Jis turėjo naują draugą – draugų draugą, atvykusį iš Atlantos.

- Ką aš tau sakiau, Džonai, Rojus sudžiūgavo, sučiupdamas mano ranką ir prisitraukdamas

mane arčiau. Ar ji nemieliausia iš visų tavo Džordžijos gražuolių?

- Vyras vardu Džonas buvo tamsių plaukų ir įdegęs. Jis nužiūrėjo mane, lyg perkamą arklį.

- Sunku pasakyti. Jis lėtai ištarė. Ji visa apsirengusi.

- Jie juokėsi, Rojus atsipalaidavęs.

- Staiga Rojus nuplėšė nuo mano pečių švarką – tai buvo jo dovana – išplėšdamas visas sagas.
Jos pabiro po visą gatvę.

- Parodyk jam kaip atrodai, Rauze. Jis nusijuokė vėl ir išplėšė mano plaukus iš po kepurės.
Sektukai timptelėjo mano plaukus nuo šaknų ir aš sušukau iš skausmo. Atrodė, kad jiems tas
patiko – mano skausmo garsas...

Rozali pažiūrėjo į mane staiga, lyg būtų užmiršusi, kad aš čia. Aš buvau tikra, kad mano veidas
buvo baltas kaip jos. Gal tik žalesnis.

- Neversiu tau klausytis viso, kas įvyko po to. – ji pasakė ramiai. – Jie paliko mane gatvėje, vis
tebesijuokiantys, klūpščiodami gatve. Jie manė, kad aš negyva. Jie erzino Rojų, kad jam reikėtų
susirasti naują nuotaiką. Jis juokėsi, ir sakė, kad jam reikia pirma išmokti šiek tiek kantrybės.

- Laukiau ant kelio mirties. Buvo šalta, ir nors jaučiau didžiulį skausmą, nustebau, kad jis mane
trikdė. Pradėjo snigti ir aš mąsčiau, kodėl aš dar nemirusi. Aš nekantravau, kol ateis mirtis,
baigsis skausmas. Bet tai taip ilgai truko...

- Tada mane surado Karlailas. Jis užuodė kraują ir atėjo patikrinti. Atsimenu buvo suerzinta, kai
jis perdirbo mane, gelbėdamas mano gyvybę. Man niekada nepatiko daktaras Kalenas, ar jo
žmona, ar jo brolis – kaip Edvardas tada apsimetė. Mane liūdino, kad jie visi buvo gražesni už
mane, ypatingai kokie buvo vyrai. Bet jie nesimaišė visuomenėje, taigi buvau juos mačius kartą
ar dukart.

- Aš maniau, kad aš buvau mirus, kai jis mane pakėlė ir nešė su savimi – dėl greičio – nes atrodė,
kad skrendu. Aš prisimenu, kad man kėlė baimę tai, kad nesibaigia skausmas...
- Tada atsidūriau šviesiame kambaryje, ir buvo šilta. Aš išsmukau ir buvau pamaloninta, kad
skausmas rimsta. Bet tada kažkas aštrus pervėrė mane, mano gerklę, mano riešus, mano kelius.
Aš klykiau iš skausmo, galvodama, kad jis atnešė mane čia, kad dar labiau skaudėtų. Tada ugnis
pradėjo mane deginti, ir niekas man neberūpėjo. Aš maldavau jo, kad mane nužudytų. Kai į
namus grįžo Esmė ir Edvardas maldavau, kad jie nužudytų taip pat. Karlailas sėdėjo prie manęs.
Jis laikė mano ranką, atsiprašinėjo ir sakė, kad tai praeis. Jis papasakojo man viską, kartais aš
klausiausi. Jis papasakojo man, kas jis yra, kuo aš tapau; aš juo netikėjau. Jis manęs
atsiprašinėjo kaskart, kai suklykdavau.

- Edvardas nebuvo laimingas. Prisimenu, girdėjau juos diskutuojant. Aš kartais nustodavau

rėkti. Rėkimas nebuvo gerai.

- Apie ką tu galvojai, Karlailai? pasakė Edvardas. Rozali Heil? - Rozali pamėgdžioji Edvardo
erzinantį toną idealiai. - Man nepatiko, kaip jis pasakė mano vardą, lyg kažkas būtų negerai su
manimi.

- Negalėjau leisti jai numirti. – pasakė Karlailas ramiai. – Buvo per daug... per daug siaubinga,
per daug suniokota.

- Žinau. – pasakė Edvardas, aš maniau jis pasakė tai, kaip tai nesvarbu. Tai pykdė mane. Tada
dar nežinojau, kad jis tiksliai gali matyti, ką Karlailas matė.

- Ji buvo per daug suniokota. Negalėjau jos palikti. – Karlailas sušnibždėjo pakartodamas.

- Žinoma, kad negalėjai – sutiko Esmė.

- Žmonės miršta visą laiką. – Edvardas priminė jam aštriu balsu. – Ar tu nemanai, kad ji per
daug atpažįstama? Kingai surengs didžiulią paiešką – kad niekas neįtartų tos išgamos. – jis
suurzgė.

- Aš pasijaučiau geriau, kad jie žinojo, kad Rojus kaltas.

- Aš nesupratau, kad viskas jau baigėsi – Kad aš dariausi stipresnė ir kodėl, aš galėjau
susikoncentruoti į tai, ką jie sako. Skausmas pradėjo blankti mano pirštų galuose.

- Ką mes ruošiamės su ja daryti? – Edvardas paklausė pasibjaurėjęs – o gal taip skambėjo tik
man.

- Karlailas atsiduso. – Žinoma, tai priklausys nuo jos. Ji turbūt norės keliauti savo keliais.

- Aš patikėjau pakankamai tuo, ką jis sakė, ir jo žodžiai įbaugino mane. Aš žinojau, kad mano
gyvenimas buvo baigęsis ir man nėra kelio atgal. Negalėjau pakelti minties, buvimo vienai...

- Skausmas baigėsi ir jie dar kartą paaiškino kuo aš tapau. Šį kartą patikėjau. Pirmiausiai pajutau
troškulį, tada pajutau savo kietą odą; pamačiau savo šviečiančias raudonas akis.

- Paviršutiniška kokia buvau, aš pasijutau geriau, kai pirmą kartą veidrodyje išvydau savo
atvaizdą. Neskaitant akių, aš buvau pats gražiausias dalykas, kokį buvau mačius gyvenime. – Ji
nusijuokė sau. – Prireikė laiko, kol pradėjau kaltinti savo grožį dėl to, kas man nutiko – pamatyti
to prakeiskmą. Svajojau, kad būčiau, na, ne baisi, bet normali. Kaip Vera. Taip, kad man būtų
leista ištekėti už kažko, kas mane mylėtų, turėti gražius vaikus. Tai štai ko aš visada norėjau. Tai
vis dar neatrodo per daug prašoma.
Ji akimirką buvo susimąsčiusi, ir aš mąsčiau, kad ji vėl užmiršo mano buvimą. Bet tada ji man
nusišypsojo, jos išraišką staiga triumfuojanti.

- Žinai, mano apskaita beveik tokia pati švari kaip Karlailo. – ji pasakė man. – Geresnė nei
Esmės. Tūkstančius kartų geresnė nei Edvardo. – Aš niekada neragavau žmogaus kraujo. – Ji
pranešė besididžiuodama.

Ji suprato mano sumišusią išraišką, kai aš mąsčiau, kodėl jos apskaita buvo tik beveik tokia pat
švari.

- Nužudžiau penkis žmones. – ji pasakė man su pernelyg patenkintu tonu. – Jei tik galima juos
pavadinti žmonėmis. Bet buvau labai atsargi nepralieti jų kraujo – žinojau, kad negalėsiu jam
atsispirti, ir nenorėjau jokios jų dalies manyje, tu žinai.

- Pasilikau Rojų pabaigai. Aš tikėjausi, kad jis išgirs apie jo draugų mirtis ir supras, kad ateina jo
eilė. Aš tikėjausi, kad baimė pavers jo galą dar baisesnį. Manau, tai suveikė. Jis slėpėsi
belangiame kambaryje už storų durų, kaip banko saugyklos, su budriais ginkluotais
apsaugininkais išorėje, kai aš pagriebiau juos. Oi! – septynios žmogžudystės. – pataisė ji save. -
Užmiršau jo apsaugininkus. Su jais užturkau tik sekundę.

- Aš buvau per daug tetrališka. Iš tikrųjų, gal net vaikiška. Apsivilkau vestuvinę suknelę, kurią
pavogiau tai progai. Jis rėkė, kai mane pamatė. Jis rėkė daug tą naktį. Išsaugoti jį pabaigai buvo
gera mintis – buvo lengviau man save suvaldyti, daryti viską lėčiau... -

Ji nutraukė sakinį ir pažvelgė į mane. – Atsiprašau. – ji pasakė besigriaužiančiu balsu. – Gąsdinu

tave, ar ne?

- Man viskas gerai. – pamelavau.

- Nesusivaldžiau.

- Nesijaudink dėl to.

- Aš stebiuosi, kad Edvardas tau daugiau apie tai nepapasakojo.

- Jam nepatinka pasakoti kitų žmonių istorijų – jam atrodo lyg jis pažeistų pasitikėjimą, nes jis
girdi daugiau negu jie nori, kad jis girdėtų.

Ji nusišypsojo ir papurtė savo galvą. – Manau, man reiktų labiau juo pasitikėti. Jis tikrai
ganėtinai geras, ar ne?

- Manau, taip.

- Galiu pasakyti. – Tada ji atsiduso. – Aš nebuvau tau teisinga taip pat, Bela. Ar jis tau pasakė
kodėl? Ar tai buvo per daug konfidencialu?

- Jis pasakė, kad tai dėl to, kad aš žmogus. Jis sakė, kad tau sunkiau, kai kas pašalinis žino apie
jus.

Rozali muzikalus juokas pertraukė mane. – Dabar aš tikrai jaučiuosi kalta. Jis daug daug
kilnesnis man, nei nusipelniau. – Ji atrodė šiltesnė dabar, lyg ji būtų nuleidusi kažkokią apsaugą,
kurios nebuvo nusiėmus, kai aš buvau šalia. – Koks melagis tas berniukas yra. – Ji nusijuokė vėl.

- Jis melavo? – paklausiau staiga atsargiai.

- Na, gal tai per stipriai pasakyta. Jis tik nepasakė visos istorijos. Tai, ką jis tau pasakė yra tiesa,
daug tikresnė dabar, nei buvo tada. Vis dėlto, tuo metu... - Ji nutrūko, nervingai sukikendama. –
Tai gėdinga. Tu matai, iš pradžių aš daugiausia pavydėjau, kad jis nori tavęs, o ne manęs.

Jos žodžiai persiuntė baimės virpulį per mane. Sėdint čia, sidabrinėje šviesoje, ji buvo
gražiausias mano kada nors matytas dalykas. Negalėjau konkuruoti su Rozali.

- Bet tu myli Emetą... – sumurmėjau.

Ji papurtė savo galvą į priekį ir atgal, besišypsanti. – Aš nenoriu Edvardo taip, kaip tu manai,
Bela. Niekada nenorėjau – myliu jį kaip brolį, bet jis erzino mane nuo pirmo karto, kai jį
išgirdau. Tu turėtum suprasti, kad... aš buvau tokia pripratus, kad žmonės manęs norėtų. Ir
Edvardas nebuvo net mažiausiai sudomintas. Tai žlugdė mane, net užgavo pradžioje. Bet jis
niekada nė vienos nenorėjo. Taigi tai ilgai manęs netrikdė. Net, kai mes pirmą kartą išvydome
Tanios klaną Denalyje – visas tas moteris – Edvardas niekada nerodė nė menkiausio dėmesio. Ir
tada jis pamatė tave. - Ji pažiūrėjo į mane sutrikusiomis akimis. Aš tik pusiau kreipiau dėmesį.
Galvojau apie Edvardą ir Tania, ir visas tas moteris, mano lūpos susispaudė į kietą liniją.

- Ne tai, kad tu negraži, Bela. – ji pasakė, neteisingai supratusi mano išraišką. – Bet tai, kad tu
jam pasirodei patrauklesnė nei aš. Aš per daug pasipūtusi, kad suprasčiau.

- Bet tu pasakei iš pradžių. Ar tai daugiau... nebetrikdo tavęs, ar ne? Turiu galvoje, mes abi
žinome, kad tu pati gražiausia planetoje.

Aš nusijuokiau, kad turėjau pasakyti tuos žodžius - tai ir taip buvo akivaizdu. Kaip keista, kad
Rozali reikia tiek daug, kad atgautų pasitikėjimą.

Rozali nusijuokė taip pat. – Ačiū, Bela. Ir ne. Tai nebetrikdo manęs daugiau. Edvardas visada
buvo šiek tiek keistas. – Ji nusijuokė dar kartą.

- Bet tu vis dar manęs nemėgsti. – sušnibždėjau.

Jos šypsena pasislėpė. – Atsiprašau dėl to.

Mes sėdėjome akimirką tyloje ir neatrodė, kad ji ruošiasi išeiti.

- Ar pasakysi kodėl? Ar aš darau kažką blogai...? - Ar ji pyksta, kad aš pastačiau jos šeimą – jos
Emetą – į pavojų? Laikas nuo laiko, Džeimsas ir dabar Viktorija...

- Ne, tu nieko nepadarei. – ji sumurmėjo. – Dar ne.

Žiūrėjau į ją, sugluminta.

- Ar nematai, Bela? – Jos balsas tapo daug karštesnis nei prieš tai, net kai ji pasakojo savo
nelaimingą istoriją. – Tu jau turi viską. Tu turi ištisą gyvenimą prieš akis – viską, ko aš norėjau.
Ir tu ruošiesi jį prarasti. Ar tu nematai, kad aš atiduočiau viską, kad tik galėčiau būti tavimi? Tu
turi pasirinkimą, kurio aš neturėjau, ir tu renkiesi neteisingai!

Aš suvirpėjau nuo jos nuožmios išraiškos. Supratau, kad mano burna prasižiojus ir aš garsiai ją
uždariau.

Ji žiūrėjo į mane ilgą laiką, ir lėtai užsidegimas iš jos akių pradėjo dingti. Staiga, ji susigėdo.
- Ir aš tikra, kad galėčiau tai padaryti šaltakraujiškai. – Ji papurtė savo galvą, atrodė apsvaiginta
nuo emocijų bangos. – Tiesiog tai sunkiau, kai tai buvo tada, kai nebuvo nieko, tik tuštybė.

Ji žiūrėjo į mėnulį tyloje. Prireikė kelių akimirkų, kai aš buvau pakankamai drąsi sugriauti jos
apmąstymus.

- Ar tu mane mėgtum labiau, jei aš pasirinkčiau likti žmogumi.

Ji atsisuko į mane, jos lūpų kampučiai sutrukčiojo, lyg šypsenos užuomina. – Gal.

- Tu turi šiek tiek laimingos pabaigos. – priminiau jai. – Tu turi Emetą.

- Turiu pusę. – Ji išsišiepė. – Tu žinai, kad aš išgelbėjau Emetą nuo lokio, kuris draskė jį, ir
parnešiau jį į namus pas Karlailą. Bet ar gali atspėti, kodėl aš sustabčiau lokį, kad jo nesuėstų?

Papurčiau galvą.

- Su juodom garbanom... duobutės, kurias jis rodė, net kai jis vaipėsi iš skausmo... keistas
nekaltumas, kuris atrodė netinkantis suaugusiam vyrui... Jis priminė man Veros mažąjį Henrį.
Nenorėjau, kad jis mirtų – taip to nenorėjau, nors nekenčiau tokio gyvenimo, kad buvau
pakankama savanaudė, kad paprašiau Karlailo man jį pakeisti.

- Man nusišypsojo laimė, kurios nusipelniau. Emetas viskas, ko aš prašiau, jei gerai pažinojau
save, ko prašyti. Jis būtent toks žmogus, kurio man reikia. Ir keista, kad jam reikia manęs taip
pat. Šita dalis išsisprendė geriau, nei aš galėjau tikėtis. Bet niekada nebus daugiau, nei mes du. Ir
aš niekada nesėdėsiu su juo pražilusiu kur nors ant sofos, apsupti anūkų.

Jos šypsena buvo maloni dabar. – Tai turbūt tau skamba labai keista ar ne? Kai kuo tu daug
labiau subrendusi nei aš buvau aštuoniolikos. Bet kai kuo... turbūt yra labai daug dalykų, apie
kuriuos tu rimtai nepamąstei. Tu per jauna pagalvoti, ko tu norėsi po dešimt, po penkiasdešimt
metų – ir per jauna atsisakyti to be pagalvojimo. Tu neturėtum skubėti dėl ilgalaikių dalykų,
Bela. – Ji paplekšnojo mano galvą, bet gestas nesijautė malonus.

Atsidusau.

- Tiesiog pagalvok apie tai truputį. Vienąkart padarius, negalėsi atšaukti. Esmė pavertė mus
pakaitalais... Ir Alisa neprisimena nieko iš jos žmogiško gyvenimo, taigi ji negali to ilgėtis... Tu
prisiminsi. Tu daug ką prarasi.

Bet daug ką gausiu mainais. Nepasakiau to garsiai. – Ačiū, Rozali. Buvo smagu suprasti...
pažinti tave geriau.

- Aš atgailauju, kad buvau tokia didelė monstrė. – Ji išsišiepė. – Stengsiuos nuo dabar pasikeisti.

Aš išsišiepiau atgal.

Mes dar nebuvom draugės, bet aš buvau beveik tikra, kad ji negalės visą laiką taip manęs nekęsti.

- Leisiu tau dabar miegoti. – Rozali akys švystelėjo ant lovos, ir jos lūpos truktelėjo. – Žinau, tu
suerzinta, kad jis tave taip laiko užrakintą, bet nesielk su juo labai blogai, kai jis grįš. Jis myli
tave labiau, nei tu žinai. Jis įbaugintas, kai yra toli nuo tavęs. – Ji tyliai atsistojo ir šmėstelėjo
prie durų. – Labanaktis, Bela. – ji sušnibždėjo ir uždarė duris.

- Labanaktis, Rozali. – sumurmėjau sekundę per vėlai.

Prireikė ilgo laiko tarpo, kad galėčiau po to užmigti.

Kai užmigau, susapnavau košmarą.

Aš šliaužiau per tamsias, šaltas, akmenines, nepažįstamas gatves, po šviesiai krentančiu sniegu,
palikdama kraujo dėmes po savęs. Miglotas angelas, su balta suknele stebėjo mano ėjimą į priekį
pasipiktinusiu žvilgsniu.

Kitą rytą Alisa vežė mane į mokyklą, kol aš piktai žiūrėjau pro priekinį stiklą. Aš jutau miego
trūkumą, ir tai darė mano susierzinimą dėl įkalinimo dar stipresniu.

- Šįvakar išeisim į Olimpiją ar dar kur panašiai. – ji pažadėjo. – Tai turėtų būti smagu, tiesa?

- Kodėl tau tiesiog neužrakinus manęs rūsyje? – pasiūliau. – ir užmiršk cukraus sluoksnį.

Alisa piktai pažiūrėjo. – Jis atims Poršė. Aš neatlieku labai gerai darbo. Tau tariamai turėtų būti
smagu.

- Tai ne tavo kaltė. – sumurmėjau. Negalėjau patikėti, kad iš tikrųjų pasijaučiau kalta. –
Pasimatysim per pietus.

Aš nuplumpavau į anglų. Be Edvardo diena bus garantuotai nepakenčiama. Aš buvau blogos

nuotaikos per mano pirmą pamoką, gerai žinant, kad mano požiūris nepadėjo nė kiek.

Kai skambutis nuskambėjo, aš be entuziasmo atsistojau. Maikas laukė prie durų, man jas
atidaręs.

- Edvardas išvyko į išvyką šiam savaitgaliui? – jis paklausė draugiškai, kai ėjome į švelnų lietų.

- Aha.

- Gal nori ką nuveikti vakare?

Kaip jis dar gali būti kupinas vilčių?

- Negaliu. Dalyvausiu miego vakarėlyje. – suniurnėjau. Jis į mane keistai pažiūrėjo, kai perprato
mano nuotaiką.

- Ką tu ... -

Maiko klausimas buvo nukirstas garso, urzgiančio riaumojimo priešais mus stovėjimo aikštelėje.
Visi nuo šaligatvio atsisuko pažiūrėti, netikėdami žiūrėdami į juodą, triukšmingą motociklą,
džeržgiančio į betoną nuo sustojimo, variklis vis dar urzgiantis.

Džeikobas pamojavo man skubiai.

- Bėk, Bela. – jis pašaukė per variklio riaumojimą.

Sekundę buvau sutrikusi, kol susigaudžiau.

Greitai pažiūrėjau į Maiką. Žinojau, kad turiu kelias sekundes.

Kaip toli Alisa pažengtų norėdama mane sulaikyti viešumoje?

- Aš jaučiuosi tikrai blogai ir važiuoju namo, gerai? - pasakiau Maikui, mano balsas pripildytas
susijaudinimo.

- Gerai. – jis sumurmėjo.

Aš pakštelėjau Maikui į skruostą. – Ačiū, Maikai. Aš tau skolinga už tai! – aš pašaukiau, kai
bėgau.

Džeikobas padidino variklio apsukas, išsišiepė. Užšokau ant jo sėdynės, rankomis tvirtai
apsikabinau jam per liemenį.

Pagavau Alisos žvilgsnį, sustingusį valgyklos krašte, jos akys blizgėjo nuo įsiūčio, jos lūpa
atitraukta nuo dantų.

Šoviau į ją atsiprašantį žvilgsnį.

Mes lėkėm per alfaltą taip greitai, kad mano skrandis pasimetė kažkur už manęs.

- Laikykis. – pašaukė Džeikobas.

Aš paslėpiau veidą jam už nugaros, kai jis greitai lėkė plentu. Žinojau, kad jis sulėtins, kai mes
pasieksime Kvileutų ribą. Aš tik turiu įsilaikyti iki ten. Aš meldžiau tyliai ir iš visos širdies, kad
Alisa nesivytų, ir kas Čarlis negalėtų pamatyti...

Tapo aišku, kai mes pasiekėme saugią teritoriją. Motociklas sulėtėjo, ir Džeikobas išsitiesino,
sušvilpdamas su juoku. Aš atsimerkiau.

- Mes tai padarėm. – jis pašaukė. – Neblogas kalėjimo sulaužymas, ką?

- Geras mąstymas, Džeikai.

- Aš prisiminiau, ką tu man pasakojai, kad aiškiaregė siurbelė negali matyti, ką aš ruošiuosi

daryti. Džiaugiuosi, kad tu apie tai nemąstei – ji nebūtų tavęs leidus į mokyklą.

- Štai kodėl aš to nemaniau.

Jis nusijuokė triumfuojančiai.

- Ką tu nori daryti šiandien?

- Bet ką. – aš nusijuokiau atgal. Jaučiausi puikiai būdama laisva.

8. SUSIVALDYMAS

MES NUĖJOME Į PAPLŪDINĮ VĖL, KLAJODAMI be tikslo. Džeikobas buvo vis dar pilnas
mano pabėgimo konstravimo.

- Ar tu manai, jie atvyks tavęs ieškot? – paklausė jis, pilnas vilčių.

- Ne. – aš buvau dėl to tikra. – Bet jie bus įsiutę ant manęs šįvakar.

Jis pačiupo uolos gabaliuką ir metė į bangas. – Tai nevažiuok tada atgal. – jis pasiūlė vėl.

- Čarliui tai patiktų. – pasakiau sarkastiškai.

- Lažinuosi, jis neprieštarautų.

Aš neatsakiau. Manau, Džeikobas buvo teisus, ir tai privertė mane sugriežti dantimis. Čarlio
akivaizdi pirmenybė mano Kvileutų draugams buvo tokia neteisinga. Aš svarsčiau ar jis taip pat
galvotų, jei jis žinotų, kad renkasi tarp vilkolakių ir vampyrų.

- Tai kokie paskutiniai gaujos skandalai? – paklausiau lengvai.

Džeikobas sustojo poilsiui ir pasižiūrėjo į mane su sumišusiom akim.

- Kas? Čia buvo juokelis.

- O. – jis pasižiūrėjo šalin.

Aš laukiau, kada jis vėl pradės eiti, bet atrodė, kad jis pasiklydo mintyse.

- Ar yra skandalų? – susidomėjau.

Džeikobas kartą sukikeno. – Užmiršau koks jausmas, kai visi nežino, ką tu galvoji visą laiką.
Turėti tylią, ramią vietą savo galvoje.

Vaikščiojom po akmenuotą paplūdymį kelias minutes.

- Tai, kas yra? – pagaliau paklausiau. – Tai, ką visi žino visada tavo galvoje?

Jis padvejojo akimirką, lyg nežinotų kiek daug jis gali pasakyti. Tada jis atsiduso ir pasakė. –
Kvilas pažymėtas. Dabar jau trys...- Jis suraukė antakius ir pažiūrėjo į mane. Jis žiūrėjo į mane
nekalbėdamas, jo antakiai suraukti nuo susikaupimo.

- Į ką spoksai? – paklausiau, susidrovėjus.

- Į nieką.

Džeikobas pradėjo vėl eiti. Nesimatė, kad jis apie tai galvotų, jis paėmė mano ranką. Mes
žingsniavove tyliai per uolas.

Mąsčiau kaip mes turėtume atrodyti taip susikibę rankomis einant į paplūdymį – kaip pora
tikriausiai – ir aš mąsčiau ar turėčiau prieštarauti. Bet tai visada buvo su Džeikobu... jokios
priežasties dėl to nerimauti.
- Kodėl Kvilo pažymėjimas yra toks skandalas? – paklausiau, kai atrodė, kad jis nesiruošia tęsti.
– Ar todėl, kad jis jauniausias?

- Tai neturi nieko bendro.

- Tai kokios tada problemos.

- Tai dar vienas dalykas iš tų legendų. Mąstau, kada mes nustosime būti stebinami, kad visa tai
tiesa? – jis sumurmėjo sau.

- Ar tu man papasakosi? Ar man reikės spėlioti?

- Tu niekada to teisingai nesuprasi. Matai, Kvilas su mumis dažnai negyvendavo, tik pradėjo
neseniai. Taigi, jis nebūdavo dažnai prie Emilės.

- Kvilas pažymėtas su Emile taip pat? – aš aiktelėjau.

- Ne! Juk sakiau, tau nespėlinėti. Emilę aplankė dvi dukterėčios... ir Kvilas pamatė Kler.

Jis netęsė. Mąsčiau apie tai akimirką.

- Emilė nenori matyti savo dukterėčios su vilkolakiu? Na, tai truputį veidmainiška. – pasakiau.

Bet galėjau suprasti kodėl ji iš visų žmonių elgiasi šitaip. Aš prisiminiau vėl ilgus randus, kurie
sudarkė jos veidą ir nutįso iki dešinės rankos. Semas prarado kontrolę tik kartą, kai stovėjo arti
jos. Vieno karto užteko... Mačiau skausmą Semo veide, kai jis žiūrėjo, ką jis padarė Emilei.
Galėjau suprasti, kodėl Emilė nori apsaugoti savo dukterėčią nuo to.

- Ar tu nustosi spėlioti? Tu klysti. Emilė visai neprieštarauja, tik, na, truputį per anksti.

- Ką tu turi galvoje per anksti?

Džeikobas įvertino mane su siauromis akimis. – Pasistenk greitai nekritikuoti, gerai?

Atsargiai linktelėjau.

- Kler dveji. – Džeikobas pasakė man.

Pradėjo lyti. Mirksėjau surikusi, kai lašai krito man ant veido.

Džeikobas tyliai laukė. Jis nevilkėjo švarko, kaip paprastai; lietus taškė juodas dėmes ant jo
juodų marškinėlių, ir lašėjo nuo jo suveltų plaukų. Jo veidas buvo neišraiškingas, kai jis mane
stebėjo.

- Kvilas... pažymėtas... su dvejų metų mergaite. – galiausiai paklausiau, kai galėjau šnekėti.

- Taip atsitinka. – Džeikobas gūžtelėjo pečiais. Jis pačiupo kitą uolienos gabaliuką ir nuskaidino į
įlanką. – Ar taip legendos sako.

- Bet ji kūdikis. – užprotestavau.

Džeikobas pažiūrėjo į mane su tamsiu linsmumu. – Kvilas nesensta. – jis priminė man su truputį
rugšties jo balse. – Jam tereikia būti kantriu dar kelias dekadas.
- Aš... nežinau ką pasakyti.

Sunkiausiai stengiausi nebūti kritiška, bet tai buvo tiesa, aš buvau pritrenkta. Iki dabar, niekas
apie vilkolakius netrikdė manęs, nuo tos dienos, kai supratau, kad jie nėra žudikai, kokiais aš
įtariau juos.

- Tu per anksti kritikuoji. – jis apkaltino. – Galiu matyti tai tavo veide.

- Atsiprašau. – sumurmėjau. – Bet tai skamba tikrai baisiai.

- Viskas nėra kaip tu galvoji; tu klysti. – Džeikobas apgynė savo draugą staiga karštai. – Aš
mačiau, kaip viskas yra pro jo akis. Dabar nėra jokios romantikos Kvile. – Jis giliai įkvėpė,
susierzinęs. – Sunku apibūdinti. Iš tikrųjų, tai nėra meilė iš pirmo žvilgsnio. Tai greičiau...
sunkio jėga. Kai tu ją pamatai, žemė tavęs nebelaiko. Ji laiko. Ir niekas tau daugiau nerūpi tik ji.
Ir galėtum viską dėl jos padaryti, bet kuo tapti... taptum bet kuo kuo ji norėtų, kad būtum, ar
gynėjas, ar mylimasis, ar draugas, ar brolis.

- Kvilas bus geriausias, nuoširdžiausias brolis kokį, kuris vaikas yra turėjęs. Nėra kūdikio
pasaulyje, kuris bus dar daugiau saugojamas, nei ta maža mergaitė. Ir, kai ji paaugs ir jai reikės
draugo, jis bus pats supratingiausias ir patikimiausias, negu kas kitas, ką ji pažinos. Ir kai ji
užaugs, jie bus laimingi kaip Emilė ir Semas. – Keista, karti jo tono pabaiga, kai jis prakalbo apie
Semą.

- Ar Kler neturi pasirinkimo?

- Žinoma. Bet kodėl ji turėtų nepasirinkti jo pabaigoje? Jis bus puiki pora jai. Lyg jis būtų
sukurtas tik jai.

Ėjome kurį laiką tyloje, kol aš sustojau numesti uolienos gabaliuką į vandenyną. Jis nulėkė tik
kelis metrus į paplūdimį. Džeikobas nusijuokė.

- Negalime visi būti nepaprastai stiprūs. – sumurmėjau.

Jis atsiduso.

- Kada tu manai tai atsitiks tau? – ramiai paklausiau.

Jo atsakymas buvo plokščias ir skubus. – Niekada.

- Bet tai kažkas, ko tu negali kontroliuoti, ar ne?

Jis buvo tylus kelias minutes. Nesamoningai mes kartu ėjome lėtai, tik vos judėdami.

- Tai ne tariamai turėtų būti. – jis pridėjo. – Bet tu turi ją pamatyti – vienintelę, gal būt skirtą
tau.

- Ir tu manai, kad jei tu jos dar nepamatei, tai jos nėra išvis? – paklausiau skeptiškai. –
Džeikobai, tu nesi matęs daug pasaulio - mažiau net nei aš.

- Ne, nemačiau. – jis pasakė žemu balsu. Jis pažiūrėjo į mane su veriamu žvilgsniu. – Bet aš
nematysiu nieko kito, Bela. Matysiu tik tave. Net, kai užmerkiu akis ir bandau pamatyti ką kitą.
Paklausk Kvilo ir Embrio. Tai varo juos iš proto.

Nuleidau savo akis į uolas.

Nebevaikščiojom daugiau. Vienintelis garsas buvo bangų besidaužančių į krantą. Aš negalėjau
girdėti lietaus per jų šniokštimą.

- Gal aš geriau važiuosiu namo. – sušnibždėjau.

- Ne! – jis užprotestavo, nustebindamas mane.

Pažiūrėjau į jį vėl, ir jo akys buvo sutrikusios.

- Tu turi visą dieną, tiesa? Kraugeriai dar neturėtų būti namie.

Piktai pažvelgiau į jį.

- Neturėjau jokių keninimų įžeisti. – jis pasakė greitai.

- Taip, turiu visą dieną. Bet Džeikai...

Jis pakėlė savo rankas.. – Atleisk. – jis atsiprašė. – Daugiau toks nebūsiu. Būsiu tiesiog
Džeikobas.

Atsidusau. – Bet jei tu taip mąstai...

- Nekreipk dėmesio į mane. – jis pareikalavo, nusišypsodamas su apgalvota šypsena, per daug
skaisčia. – Žinau, ką aš darau. Tik pasakyk, jei liūdinu tave.

- Nežinau...

- Nagi, Bela. Grįžkime namo ir pasiimkime motociklus. Turi vairuoti jį reguliariai, kad
neprarastum formos.

- Aš tikrai nemanau, kad man leistina.

- Kas neleidžia? Čarlis ar kraug – ar jis?

- Abu.

Džeikobas išsišiepė ir jis staiga tapo tuo Džeikobu, kurio aš pasiilgau labiausiai, linksmas ir
šiltas.

Negalėjau neišsišiepti atgal.

Lietus sušvelnėjo, tapo migla.

- Niekam nesakysiu. – jis pažadėjo.

- Išskyrus visus iš tavo draugų.

Jis papurtė savo galvą ir pakėlė dešinę ranką. – Pažadu apie tai negalvoti.

Nusijuokiau. – Jei susižeisiu, tai bus dėl to, kad suklupau.

- Kaip pasakysi.
Važiavome savo motociklais apie La Pušą kol lietus susidrumztė ir Džeikobas pareiškė, kad
nualps jei nepavalgys. Bilis be įtampos su manimi pasisveikino, kai grįžome į namus, lyg mano
staigus pakartotinis pasirodymas nieko neapsunkina, nes aš noriu pamatyti savo draugą. Kai
mes suvalgėme Džeikobo padarytus sumuštinius, mes nuėjome į garažą ir aš padėjau jam
nuvalyti motociklus. Nebuvau čia mėnesius – kada Edvardas grįžo – bet nebuvo jokios reikšmės.
Tiesiog buvo kažkuri popietė garaže.

- Smagu. – paaiškinau, kai jis man padavė šilto limonado skardinę. – Pasiilgau šitos vietos.

Jis nusišypsojo, apžiūrėdamas plastikinę pašiūrę, kurią pats pasistatė. – Aha, galiu tai suprasti.
Visa Tadž Mahalo prabanga, be nepatogumų ir išlaidų kelionei į Indiją.

- Už Vašingtono mažąjį Tadž Mahalą. – pakėliau tostą laikydama savo skardinę.

Jis sudaužė savo skardinę su mano.

- Ar prisimeni praeitą Valentino dieną? Aš manau, tai buvo paskutinis kartas kai tu buvai čia –
kai dalykai vis dar buvo... normalūs, aš manau.

Nusijuokiau. – Aišku, kad prisimenu. Aš pasinaudojau didžiąją laiko dalį savo vergovės širdučių
dėžutėms. Tai ne tai, ką aš norėčiau užmiršti.

Jis nusijuokė su manimi. Hmmm, tiesa. Vergovė. Turėsiu sugalvot kažką geriau. – Tada jis
atsiduso. – Atrodo, kad tai buvo prieš metų metus. Kita epocha. Laimingoji.

Negalėjau su juo sutikti. Dabar buvo mano laimingiausia epocha. Bet nustebau kiek dalykų
praleidau iš savo tamsiųjų amžių. Įsižiūrėjau į tamsų mišką. Lietus vėl pradėjo lyti, bet garaže
buvo šilta, šalia Džeikobo. Jis buvo gera krosnis.

Jo pirštai perbraukė mano ranką. – Reikalai tikrai pasikeitė.

- Aha. – pasakiau, ir ištraukiau ranką, kad perbraukti per savo motociklą. – Čarlis turės
priprasti. Tikiuosi Bilis nesakys nieko apie šiandieną... – įsikandau į lūpą.

- Nesakys. Jis nesiruošia elgtis taip, kaip Čarlis. Ei, aš niekada oficialiai neatsiprašiau, dėl to
kvailo atsitikimo dėl motociklo. Aš labai gailiuosi, kad įskundžiau tave Čarliui. Norėčiau, kad to
nebūčiau padaręs.

Pavarčiau akis. – Aš irgi.

- Aš tikrai tikrai labai atsiprašau.

Jis pažiūrėjo į mane viltingai, jo drėgni, susivėlę plaukai stytojo ant visų jo veido pusių.

- Na, gerai. Tau atleista.

- Ačiū, Bele.

Mes išsišiepėme vienas kitam, ir tada jo veidas apsiniaukė.

- Tu atsimeni tą dieną, kai aš tau atvežiau motociklą... Tada norėjau tavęs kai ko paklausti. – jis
lėtai pasakė. – Bet kartu... ir nenorėjau.

Laikiausi labai ramiai – jokios reakcijos į stresą. Tai buvo įprotis, kurį perėmiau iš Edvardo.
- Ar tu buvai nenuolaidi, nes ant manęs pykai, ar tu buvai rimta? – jis sušnibždėjo.

- Dėl ko? – sušnibždėjau atgal, nors jau buvau tikra, ką jis turėjo galvoje.

Jis pažvelgė į mane. – Tu žinai. Kai tu pasakei, kad tai visiškai ne mano reikalas... jei – jis įkas
tau. – Jis susigūžė matomai pabaigoje.

- Džeikai... – Mano gerklė užtino. Negalėjau baigti.

Jis užsimerkė savo akis ir giliai įkvėpė. – Ar tu buvai rimta?

Jis šiek tiek drebėjo. Jo akys vis dar užmerktos.

- Taip. – sušnibždėjau.

Džeikobas iškvėpė, lėtai ir giliai. – Spėju aš tai žinojau.

Žiūrėjau į jo veidą, laukiau kol jis atsimerks.

- Tu žinai, ką tai reikš? – jis staiga pasiteiravo. – Tu juk tai supranti, ar ne? Kas atsitiks, jei jūs
sulaužysite sutartį?

- Mes pirmiausia išvyksime. – pasakiau tyliu balsu.

Jo akys atsimerkė, jų juodas gylis pilnas skausmo ir pykčio. – Nėra geografinių limitų sutarčiai,
Bela. Mūsų proseneliai sutiko palaikyti taiką, nes Kalenai prisiekė, kad jie kitokie, kad žmonės
neatsiduria dėl jų pavojuje. Jie prižadėjo, kad jie niekada nenužudys ar nepakeis žmogaus
daugiau. Jei jie sulaužys savo žodį, sutartis taps bereikšmė, ir jie nesiskirs nuo kitų vampyrų.
Kada nors nusistovės, kada mes juo rasime... -

- Bet, Džeikai, ar jūs jau nesulaužėte sutarties? – paklausiau įsikibusi į šiaudelį. – Ar tai nebuvo
ta dalis, kad jūs nepasakosite žmonėms apie vampyrus? Ir tu man papasakojai. Tai ar sutartis
jau truputį neginčitina?

Džeikui nepatiko tas priminimas; skausmas jo akyse peraugo į priešiškumą. – Aha, aš sulaužiau
sutartį – dar prieš tai, kai tuo tikėjau. Ir aš tikras, kad jie buvo imformuoti apie tai. – Jis
pažiūrėjo rūščiai į mano kaktą, kad nepažiūrėtų į mano žvilgsnį. – Bet tai nesuteikė jiems
nemokano malonumo ar kažko panašaus. Nėra kaltės dėl nužižengimų. Jie turėjo tą pačią
galimybę, jei prieštaravo tam, ką padariau. Tą pačią galimybę, kurią ir mes turėsime, kai jie
sulaužys sytartį: pulti. Pradėti karą.

Jis padarė neišvengiamumo garsą. Aš suvirpėjau.

- Džeikai, taip netūrėtų būti.

Jis sugriežė dantimis. – Taip turi būti.

Tyla po jo pareiškimo atrodė labai garsi.

- Tu niekada man neatleisi, Džeikobai? – sušnibždėjau, kaip tik greitai pasakiau žodžius,
norėjau, kad to nebūčiau darius. Nenorėjau išgirsti jo atsakymo.

- Tu nebebūsi Bela daugiau. – jis pasakė man. – Mano draugė nebeegzistuos. Nebus kam atleisti.
- Tai skamba, kaip ne. – sušnibždėjau.

Žiūrėjome vienas į kitą nesuskaičiuojamą laiko tarpą.

- Tai tada tai atsisveikinimas, Džeikai?

Jis greitai sumirksėjo, jo išraiška ištirpo iš nuostabos. – Kodėl? Mes vis dar turime kelis metus.
Ar negalime būti draugais, kol nebeliks laiko?

- Metus? Ne, Džeikai, ne metus. – papurčiau savo galvą, nusijuokdama be humoro. – Savaites
tiksliau.

Nesitikėjau tokios jo reakcijos.

Jis staigiai pašoko ant savo kojų, išgirdau limonado pokštelėjimą, kai jis susprogo jo rankoje.
Linonadas pasipylė visur, išmirkė mane, lyg būtų purškę iš žarnos.

- Džeikai. – pradėjau paaiškinti, bet nutilau, kai supratau, kad visas jo kūnas virpa iš pykčio. Jis
pažiūrėjo į mane audringai, riaumojantis garsas augo jo krūtinėje.

Sustingau vietoje, per daug sukrėsta, kad atsiminčiau kaip judėti.

Drebėjimas sklido po jį, darėsi greitesnis, iki kol, atrodė, kad jis vibruoja. Jo kūnas liejosi...

Tada Džeikobas sugirgždėjo savo dantimis, ir urzgimas baigėsi. Jis suspaudė savo akis tvirtai,
kad susikoncentruotų; virpėjimas lėtėjo, kol beliko virpanti tik jo ranka.

- Savaitės. – Džeikobas pasakė plokščiu tonu.

Negalėjau atsakyti; vis dar buvau sustingusi.

Jis atsimerkė. Jo akys buvo virš pykčio.

- Jis ruošiasi tave pakeisti į purviną kraugerę jau po kelių savaičių? – Džeikobas iškošė pro
dantis.

Per daug priblokšta, kad atsakyčiau į jo žodžius. Tik linktelėjau nebyliai.

Jo veidas darėsi žalias po rausva oda.

- Žinoma, Džeikai. – sušnibždėjau po ilgų minučių tylos. – Jam septyniolika, Džeikobai. Artėju
prie devyniolikos kiekvieną dieną. Beto, koks tikslas laukti? Jis viskas ko aš noriu. Ką aš dar galiu
daryti?

Pasakiau tai, kaip retorinį klausimą.

Jo žodžiai pykštelėjo kaip botagas. – Bet ką. Bet ką kitą. Tau geriau būtų mirti. Aš tavo vietoj
geriau mirčiau.

Aš atšokau, lyg jis būtų man pliaukštelėjęs. Skaudėjo labiau, nei jis iš tikrjųjų tai būtų padaręs.

Ir tada, kai skausmas praslydo manimi, mano pačios savitvarda sudegė.

- Gal tau pasiseks. – pasakiau atvirai susvyruodama ant kojų. – Gar aš trenksiuosi į sunkvežimį
grįždama namo.

Pačiupiau motociklą ir nustūmiau jį į lietų. Jis nejudėjo, kai pro jį praėjau. Kai tik išėjau į
dumblėtą siaurą takelį, atsisėdau ant motociklo ir paspyriau jį užsivesti. Užpakalinė padanga
paspjaudė fontaną purvo link garažo, ir tikiuosi, kad kliuvo jam.

Buvau visiškai permerkta, kol važiavau keliu link Kalenų namų. Vėjas atrodė stingdė lietų ant
mano odos, ir mano dantys kaleno, kai buvau pusiaukelėje.

Motociklai buvo per daug nepraktiški Vašingtone. Turėčiau parduoti kvailą daiktą pasitaikius
pirmai progai.

Įvairavau motociklą į milžinišką Kalenų garažą ir nenustebau, kad Alisa laukė manęs, tupinti
lengvai ant jos Porše kapoto. Alisa glostė blizgančius geltonus dažus.

- Neturėjau net progos ja pasivažinėti. – Ji atsiduso.

- Atleisk. – pasakiau jai pro tarškančius dantis.

- Atrodo, tau reikia išsimaudyti po karštu dušu. – ji pasakė atsainiai, kai atsistojo ant savo kojų.

- Taip.

Ji suspaudė lūpas atsargiai žiūrėdama į mano išraišką. – Ar nori apie tai pasikalbėti?

- Nea.

Ji linktelėjo pritariamai, bet jos akyse matėsi troškimas sužinoti.

- Ar nori vykti į Olimpiją šįvakar?

- Nelabai. Ar galiu vykti namo?

Ji nutaisė veidą.

- Nesvarbu tada, Alisa. – pasakiau. – Liksiu, jei tai tau palengvins, kai kuriuos dalykus.

- Ačiū. – ji atsiduso nuo palengvėjimo.

Ėjau miegoti anksti, vėl susiraitydama ant sofos.

Vis dar buvo tamsu, kai atsikėliau. Buvau svirduliuojanti, bet žinojau, kad rytas dar nearti.
Užmerkiau akis, nutįsau ir apsiverčiau. Prireikė sekundės, kad suprasčiau, kad toks judesys
turėjo nuversti mane ant grindų. Ir kad man buvo daug patogiau.

Atsiverčiau atgal, stengdamasi pamatyti. Buvo tamsiau nei praeitą naktį – debesys buvo per daug
stori, kad prasišviestų mėnulis.

- Atleisk. – Jis sumurmėjo taip švelniai, kad jo balsas buvo dalis tamsos. – Nenorėjau tavęs
pažadinti.

Aš įsitempiau laukdama įtužio – jo ir savo – bet buvo tik ramybė ir tyla jo tamsiame kambaryje.
Aš beveik galėjau ragauti susitikimo saldumą ore, skirtingus jo kvėpavimo aromatus, tuštuma,
kai mes buvome atskirai tik mano pačios kartumas, kažkas ko aš sąmoningai nepastebėjau, iki
kada ji nutolo.

Erdvėje nebuvo jokios trinties tarp mūsų. Tylumas buvo taikus – ne taip, kaip ramybė prieš
audrą – bet kaip švari naktis nepaliesta net audros sapno.

Ir man nerūpėjo, kad aš turiu pykti ant jo. Man nerūpėjo, kad aš turėjau pykti ant dar ko nors. Aš
ieškojau jo, suradau jo rankas tamsoje ir prisitraukiau arčiau prie jo. Jo rankos apsupo mane,
atsargiai laikydamos mane prie jo krūtinės. Mano lūpos tyrinėjo, ieškojo palei jo kaklą, iki jo
smakro, kol pagaliau rado jo lūpas.

Edvardas pabučiavo mane švelniai, po to sukikeno.

- Aš buvau sukaustytas dėl keršto, kuris priverstų grizlį gėdytis, ir štai ką aš gaunu? Turėčiau
įsiutinti tave dažniau.

- Duok man akimirką pasiruošti tam. – paerzinau, vėl jį pabučiuodama.

- Lauksiu kiek tik tu norėsi. – jis sušnibždėjo priešais mano lūpas. Jo pirštai susimezgė mano
plaukuose.

Mano kvėpavimas tapo netolygus. – Gal geriau ryte.

- Kada tu būsi pasirengusi.

- Sveikas sugrįžes namo. – pasakiau, kai jo šaltos lūpos prisiglaudė prie mano smakro. –
Džiaugiuosi, kad grįžai.

- Labai geras jausmas.

- Mmmm. – pritariau, apsikabindama jį aplink kaklą.

Jo ranka įsilenkė apie mano alkūnę, slinkdama lėtai žemyn, per mano šonkaulius, iki liemens,
sekdamas link klubo žemyn mano koja prie mano kelio. Jis stabtelėjo čia, ranka apvijo mano
blauzdą. Jis staiga pritraukė mano koją, užkabindamas ją už savo klubo.

Nustojau kvėpuoti. Tai nebūdavo kažkas panašaus, į tai ką jis sau leisdavo. Nekreipiant dėmesio į
jo šaltas rankas, staiga pajutau šilumą. Jo lūpos judėjo mano kaklo duobute.

- Nenoriu pirma laiko sukelti pykčio. – jis sušnibždėjo. – bet ar tu neprieštarauji man pasakyti,
kodėl tu nemėgsti šitos lovos.

Prieš tai, kai galėjau atsakyti, net prieš tai, kai galėjau suprasti jo žodžius, jis pasivertė ant šono
užsitempdamas mane ant jos. Jis laikė mano veidą savo rankose, pasukdamas jį taip, kad jo
burna galetų pasiekti mano kaklą. Mano kvėpavimas buvo per garsus – beveik nepatogus, bet
negalėjau rūpintis pakankamai, kad esu susigėdus.

- Lova? – jis paklausė vėl. – Aš manau ji graži.

- Ji nereikalinga. – aš sugebėjau aiktelėti.

Jis pritraukė mano veidą prie jo vėl, ir mano lūpos susiformavo su jo. Lėtai šį kartą, jis apsivertė,
kol pakibo virš manęs. Jis laikė save atsargiai, kad aš negalėčiau pajusti jo svorio, bet aš galėjau
jausti kietą, marmurinį jo kūną prispaustą prie mano. Mano širdis taip garsiai daužėsi, kad buvo
sunku išgirsti jo tylų juoką.

- Tai diskutuotina. – jis nesutiko. – Tai būtų sunku ant sofos.

Šaltas kaip ledas, jo liežuvis lengvai perbraukė mano lūpas.

Mano galva sukosi – oras taip greitai ir paviršutiniškai tekėjo.

- Ar tu apsigalvojai? – paklausiau sulaikius kvapą. Gal jis persvarstė visas savo atsargumo
taisykles. Gal buvo daugiau lovos prasmių, nei aš iš pradžių spėjau. Mano širdis daužėsi beveik
skausmingai, kai laukiau jo atsakymo.

Edvardas atsiduso, apsivertė taip, kad būtume abu savo pusėse.

- Nebūk juokinga, Bela. – jis pasakė nepritariamai savo stipriu balsu – aiškiai, jis suprato, ką aš
turėjau galvoje. – Aš tik stengiuosi pavaizduoti lovos privalumus, kurių tu nematai. Nebūk
nesivaldanti.

- Per vėlu. – sumurmėjau. – Ir man patinka lova. – pridėjau.

- Gerai. – galėjau girdėti šypseną jo balse, kai jis pabučiavo mano kaktą. – Man taip pat patinka.

- Bet aš vis dar manau, kad ji nereikalinga. – tęsiau. – Jeigu mes valdysimės, tai kokia prasmė?

Jis atsiduso vėl. – Šimtąjį kartą, Bela – tai per pavojinga.

- Man patinka pavojus. – primygtinai reikalavau.

- Žinau. – Buvo justi rūgštus aštrumas jo balse, ir aš supratau, kad jis turbūt matė motociklą
garaže.

- Aš tau pasakysiu, kas yra pavojinga. – pasakiau greitai, prieš tai, kai jis galėjo pradėti naują
diskusijos temą. – Aš galiu spontaniškai įsiliepsnoti vieną kartą – ir galėsi kaltinti, ne ką kitą, o
save.

Jis pradėjo stumti mane šalin.

- Ką tu darai? – pasipriešinau, prisikabinusi prie jo.

- Saugau tave nuo įsiliepsnojimo. Jei tau to per daug...

- Galiu pakelti tai. – atkakliai laikiausi.

Jis leido man įropoti atgal į jo rankų glėbį.

- Atsiprašau, kad suteikiau tau blogą įspūdį. – jis pasakė. – Nenorėjau tavęs nuliūdinti. Tai
negražu.

- Iš tikrųjų, tai buvo labai labai gražu.

Jis giliai įkvėpė. – Ar tu nepavargus? Turėčiau leisti tau miegoti.

- Ne, nesu. Neprieštarausiu, jei nori suteikti man klaidingą įspūdį vėl.
- Tai tikriausiai ne pati geriausia mintis. Tu nesi viena, kuri gali nesusivaldyti.

- Taip, aš esu.

Jis sukikeno. – Tu neturi jokio supratimo, Bela. Nė kiek nepadeda, kad tu taip trokšti palaužti
mano savikontrolę.

- Net nesiruošiu atsiprašyti.

- Ar galiu aš atsiprašyti?

- Už ką?

- Tu buvai pikta ant manęs, atsimeni?

- O, tai.

- Aš atsiprašau. Aš klydau. Daug lengviau turėti visišką perspektyvą, kada turiu tave saugią čia. –
Jo rankos įsitempė apie mane. – Aš truputį įsiuntu, kai man tenka tave palikti. Nemanau, kad
vyksiu kitą kartą taip toli. Tai to neverta.

Nusišypsojau. – Ar radai kokių kalnų liūtų.

- Taip, radau, iš tikrųjų. Vis tik tai neverta susirūpinimo. Beje, atsiprašau, kad liepiau Alisos tave
laikyti įkaite. Tai tikrai buvo prasta mintis.

- Taip. – sutikau.

- Nedarysiu to daugiau.

- Gerai. – pasakiau laisvai. Jam jau buvo beveik atleista. – Bet miego vakarėliai turi savo
privalumų... – Aš surangiau save arčiau jo, prispausdama lūpas prie jo raktikaulio išlinkimo. –
Gali laikyti mane įkaite kada tik nori.

- Mmm. – jis atsiduso. – Galėčiau susidomėti tuo.

- Taigi, dabar mano eilė.

- Tavo eilė? – jo balsas buvo sumišęs.

- Atsiprašyti.

- Dėl ko tu turi atsiprašysi?

- Ar tu nepyksti ant manęs? – paklausiau tiesiai.

- Ne.

Skambėjo lyg jis tikrai taip galvotų.

Pajutau savo antakius sutrauktus. – Ar matei Alisą, kai grįžai namo?

- Taip – o kas?
- Ar atsiimsi jos Porše?

- Žinoma, ne. Tai buvo dovana.

Norėjau, kad būčiau galėjus pamatyti jo veidą. Jo balsas skambėjo, lyg jis būtų įžeistas.

- Ar tu nenori sužinoti, ką aš padariau? – paklausiau, pradėjusi justi sumišimą, dėl jo nerimo

trūkumo.

Pajutau jo gūžtelėjimą pečiais. – Man visada įdomu žinoti, ką tu darai – bet tu neprivalai man
pasakoti, nebent nori.

- Bet juk aš važiavau į La Pušą.

- Žinau.

- Ir pabėgau iš mokyklos.

- Ir tai žinau.

Aš įdėmiai žiūrėjau link jo balso garso, brėždama pirštais per jo veido kontūrus, stengdamasi
suprasti jo nuotaiką. – Iš kur kilo visa ta tolerancija? – pasiteiravau.

Jis atsiduso.

- Nusprendžiau, kad tu buvai teisi. Mano problema prieš tai buvo daugiau dėl mano...
išankstinio nusistatymo prieš vilkolakius daugiau nei prieš ką kitą. Stengsiuos būti daugiau
supratingesnis ir pasitikėti tavo sprendimais. Jei tu sakai, kad tai saugu, aš tikėsiu tavimi.

- Oho.

- Ir... svarbiausia... nenoriu tuo įvaryti pleištą tarp mūsų.

Aš padėjau savo galvą ant jo krūtinės ir užsimerkiau, visiškai patenkinta.

- Taigi. – jis sumurmėjo įprastu tonu. – Ar tu turi planų nuvykti į La Pušą artimiausiu metu?

Neatsakiau. Jo klausimas grąžino man prisiminimus paie Džeikobo žodžius ir mano gerklė staiga
susiaurėjo.

Jis neteisingai suprato mano tylą ir įtampą kūne.

- Tik tam, kad galėčiau pats susiplanuoti savo laiką. – jis paaiškino greitai. – Nenoriu, kad tu
blogai jaustumeisi, kad turi skubėti namo, nes aš tavęs laukiu.

- Ne. – pasakiau balsu, kuris man skambėjo keistai. – Neturiu planų ten greitai važiuoti.

- O. Tau nereikia dėl manęs to daryti.

- Nemanau, kad esu ten laukiama. – sušnibždėjau.

- Ar tarp jūsų perbėgo juoda katė? – jis paklausė lengvai. Aš žinau, kad jis nenorėjo traukti
istorijos iš manęs jėga, bet galėjau girdėti degantį smalsumą už jo žodžių.
- Ne. – giliai įkvėpiau, ir tada greitai suvapenau paaiškinimą. – Aš maniau Džeikobas tai
suprato... Nemaniau, kad tai jį nustebins.

Edvardas laukė, kol aš dvejojau.

- Jis nesitikėjo... kad tai įvyks taip greitai.

- A! – Edvardas pasakė ramiai.

- Jis pasakė, kad jis verčiau matytų mane mirusią. – mano balsas užlūžo su paskutiniu žodžiu.

Edvardas akimirką vis dar buvo labai ramus, kontroliuodamas bet kokią reakciją, kokią jis
nenorėjo, kad aš pamatyčiau.

Tada jis švelniai suspaudė mane ant savo krūtinės. – Aš labai apgailestauju.

- Maniau tu būsi laimingas. – sušnibždėjau.

- Laimingas dėl to, kas tave skaudina? – jis sumurmėjo man į plaukus. – Aš taip nemanau, Bela.

Aš atsidusau ir atsipalaidavau, įsitaisydama jo akmeninėse formose. Bet jis buvo nejudantis vėl,
įsitempęs.

- Kas blogai? – paklausiau.

- Nieko.

- Gali man pasakyti.

Jis dvejojo minutę. – Tai gali tave supykdyti.

- Vistiek noriu žinoti.

Jis atsiduso. – Aš galiu bent pažodžiui nužudyti jį sakydamas tau tai. Aš noriu to.

Nusijuokiau pusiau padrąsinančiai. – Spėju, labai gerai, kad tu turi tiek savikontrolės.

- Galiu paslysti. – jo tonas buvo susimąstęs.

- Jei tu gali prarasti kontrolę, tai galiu pagalvoti apie geresnę vietą. – Pasiekiau jo veidą,
bandydama pasiekti jį pabučiuoti. Jo rankos laikė mane tvirtai, suvaržančiai.

Jis atsiduso. – Negi, tik aš vienas turiu būti atsakingas.

Išsišiepiau tamsoje. – Ne. Leisk man būti atsakingai už atsakomybę kelias minutes... ar valandas.

- Labanaktis, Bela.

- Palauk – yra kai kas, ko aš noriu paklausti tavęs.

- Ko taip?

- Kalbėjau su Rozali praeitą naktį...

Jo kūnas įsitempė. – Taip. Ji galvojo apie tai, kai aš parvykau namo. Ji tau uždavė nemažai
pasvarstymų ar ne?

Jo balsas buvo susirūpinęs, ir aš supratau, kad jis galvoja, kad aš noriu pasikalbėti apie
priežastis, kurias man pateikė Rozali, kad likčiau žmogumi. Bet aš buvau sudominta kai ko daug
daugiau neatidėliotino.

- Ji pasakojo man šiek tiek... apie laiką, kai tavo šeima gyveno Denalyje.

Buvo trumpa tylos pauzė. Tokia pradžia jį nustebino. – Taip?

Ji minėjo kažką apie grupę vampyrių moterų... ir tave.

Jis neatsakė, nors aš laukiau ganėtinai ilgai.

- Nesijaudink. – pasakiau, kai tyla pradėjo darytis nepatogi. – Ji sakė, kad tu ... nerodei niekam
dėmesio. Bet aš norėjau sužinoti, tu žinai, ar nors viena iš jų rodė. Rodė tau dėmesį, aš turiu
galvoje.

Ir vėl jis nieko nepasakė.

- Kuri? – paklausiau, bandydama išlaikyti savo toną įprastinį, ir ne ganėtinai vadovaujantį. – Ar

buvo daugiau nei viena?

Jokio atsakymo. Norėjau, kad būčiau galėjus pamatyti jo veidą, taigi galėčiau spėti, ką reiškia
visa ta tyla.

- Alisa pasakys man. – pasakiau. – Einu jos paklausiu dabar pat.

Jo rankos susiveržė; aš negalėjau pasimuistyti nė colio į šoną.

- Jau vėlu. – jis pasakė. Jo balsas turėjo kažkokio naujo aštrumo. Kažkas gal nervingo, ar gal
truputį susigėdusio. – Beje, Alisa, manau, bus išėjusi...

- Blogai. – spėjau. – Tai tikrai blogai, ar ne? – pradėjau panikuoti, mano širdis paspartėjo, kai aš
įsivaizdavau žavingą nemirtingą konkurentę, kurios neįsivaizdavau esant.

- Nurimk, Bela. – jis pasakė, pabučiuodamas mano nosies galiuką. – Tu esi absurdiška.

- Ar aš? Tai kodėl tu man nenori papasakoti?

- Todėl, kad nėra, ką pasakoti. Tu tai per daug išpūtei.

- Kuri? – primygtinai laikiausi.

Jis atsiduso. – Tania rodė truputį susidomėjimo. Aš labai mandagiai, džentelmeniškai leidau jai
suprasti, kad aš neatsakysiu į tą susidomėjimą. Istorijos pabaiga.

Laikiau savo balsą kiek įmanydama. – Pasakyk man kai ką – kaip atrodo Tania?

- Taip kaip visi mes – balta oda, auksinės akys. – jis atsakė per greitai.

- Ir, žinoma, nepaprastai graži.

Pajutau jį patraukiant pečiais.

- Manyčiau, žmonių akims. – jis pasakė abejingai. – Vis dėlto, žinai ką?

- Ką? – mano balsas buvo nekantrus.

Jis pridėjo savo lūpas tiesiai man prie ausies, jo šaltas kvėpavimas kuteno. – Aš labiau mėgstu
briunetes.

- Ji blondinė. Taip išeina.

- Braškinė blondinė – visiškai ne mano skonio.

Mąsčiau apie tai kurį laiką, stengiausi susikoncentruoti, kai jo lūpos lėtai judėjo nuo mano
skruosto žemyn link kaklo ir vėl atgal. Jis taip apsuko tris kartus prieš man prakalbant.

- Na, tada manau, tai gerai. – nusprendžiau.

- Hmmm. – jis sušnibždėjo priešais mano odą. – Tu esi visiškai nuostabi, kai pavydi. Tai
stebėtinai malonu.

Aš susiraukiau tamsoje.

- Jau vėlu. – pasakė jis vėl, sumurmėdamas, beveik niūniuojantis dabar, jo balsas plonesnis nei
šilkas. – Miegok mano, Bela. Sapnuok laimingus sapnus. Tu esi vienintelė, kuri kada nors palietė
mano širdį. Ji visada bus tavo. Miegok, mano vienintele meile.

Jis pradėjo niūniuoti mano lopšinę, ir aš žinojau, kad tik laiko klausimas, kada aš pasiduosiu,
taigi, aš užsimerkiau ir patogiai įsitaisiau jo krūtinėje.
9. TAIKINYS

ALISA PARVEŽĖ MANE RYTE, LAIKYDAMASI miego vakarėlio akivaizdžios apgaulės. Neturėtų
užtrukti, kol Edvardas pasirodys, oficialiai grįždamas iš savo „žygio“ kelionės. Visi apsimetimai
vargino mane. Nepasiilgsiu tos dalies bunant žmogumi.

Čarlis dirstelėjo pro priekinį langą, kai išgirdo mane užtenkiant automobilio dureles. Jis
pamojavo Alisai ir tada nuėjo atidaryti man durų.

- Ar buvo smagu? – Paklausė Čarlis.

- Žinoma, buvo puiku. Buvo... mergaitiška.

Aš įsinešiau savo daiktus, suverčiau juos prie laiptų, ir nuklajojau į virtuvę pasiieškoti užkandžių.

- Gavai žinutę. – Čarlis pašaukė už manęs.

Ant virtuvės spintelės, telefono žinučių bloknotas buvo krintančiai į akis paremtas prie
prikaistuvo.

Skambino Džeikobas, Čarlis buvo parašęs.

Jis pasakė, kad jis to nenorėjo, ir kad gailisi. Jis nori, kad jam paskambintum. Būk gera ir leisk
jam pasiaiškinti. Jis atrodė prislėgtas.

Aš išsivėpiau. Čarlis dažniausiai nekomentuodavo mano žinučių.

Džeikobas tiesiog galėjo pradėti ir būti nusiminęs. Nenorėjau su juo šnekėti. Paskutinis, ką
girdėjau, jie nekreipė dėmesio į skambučius iš kitos pusės. Jeigu Džeikobas labiau nori mano
mirties, jam reiktų priprasti prie tylos.

Mano apetitas išgaravo. Aš apsisukau ir nuėjau padėti į vietą savo daiktų.

- Ar nesiruoši paskambinti Džeikobui? – Čarlis paklausė. Jis palinko link svetainės sienos,
žiūrėdamas man papriekaištauti.

-Ne.

Lipau laiptais.

- Tai nelabai patrauklus elgesys, Bela. – Jis pasakė. - Atleidimas yra nuostabus dalykas.

- Rūpinkis savo paties reikalais. – sumurmėjau po iškvėpimo, per tyliai, kad jis išgirstų.

Žinojau, kad skalbykla apstatyta, taigi, prieš padedant savo dantų pastą į vietą ir numetant savo
nešvarius drabužius į skalbinių dėžę, nuėjau perkloti Čarlio lovą. Palikau paklodę laiptų viršuje ir
nuėjau pasiimti savo.

Sustojau prie lovos, pakeldama savo galvą.

Kur mano pagalvė? Apsisukau ratu, apžiūrinėdama kambarį. Nėra pagalvės. Pastebėjau, kad
mano kambarys keistai tvarkingas. Ar aš nebuvau savo pilko nertinio numetusi už lovos kojos. Ir
galiu prisiekti, kad po supamąja kėde buvo pora nešvarių kojinių, kartu su raudona palaidine,
kurią bandžiau apsivilkti prieš dvi dienas, bet nusprendžiau, kad tai per daug puošnu mokyklai,
pakabindamą ją ant... apsisukau apie kambarį dar kartą. Mano skalbinių dėžė nebuvo tuščia, bet
ji nebuvo perpildyta, kokia aš maniau ji turi būti.

Ar Čarlis skalbė? Tai neprimena jo.

- Tėti, ar tu pradėjai skalbti? – pašaukiau pro duris.

- Hm, ne. – jis pašaukė atgal, atrodė besijaučiantis kaltas. – Ar norėtum, kad pradėčiau?

- Ne, aš išskalbsiu. Ar tu ko nors ieškojai mano kambary?

- Ne, o kas?

- Negaliu rasti... palaidinės...

- Nebuvau ten.

Ir tada aš prisiminiau, kad Alisa galėjo čia būti paimti mano pižamos. Neatkreipiau dėmesio, kad
ji buvo pasiskolonus mano pagalvę taip pat – turbūt todėl, kad aš vengiau lovos. Atrodo ji viską
sutvarkė, kol buvo čia. Paraudau nuo savo netvarkingumo.

Bet ta raudona palaidinė tikrai nebuvo purvina, taigi man reikėjo nueiti ją ištraukti iš skalbinių
krepšio.

Tikėjausi ją rasti arti viršaus, bet jos ten nebuvo. Aš pasikuičiau giliau, bet vistiek negalėjau jos
rasti. Aš žinojau, kad man tikriausiai paranoja, bet atrodė, kad kažkokio daikto trūksta, ar
daugiau nei vieno trūksta.

Aš pačiupau paklodes ir nunešiau jas į skalbyklą pačiupdama Čarlio pakeliui. Skalbimo mašina
buvo tuščia. Patikrinau džiovintuvą taip pat, pusiau tikėjausi rasti daug skambinių laukiančių
manęs, Alisos malonė. Nieko. Susiraukiau, sugluminta.

- Ar radai, ko ieškojai? – Čarlis pašaukė.

- Dar ne.

Aš užlipau laiptais ir paieškojau po lova. Nieko, tik krūva dulkių. Pradėjau knistis po savo
drabužinę. Gal padėjau savo palaidinę atgal ir užmiršau.

Aš pasidaviau, kai suskambėjo durų skambutis. Tai turėtų būti Edvardas.

- Durys. – Informavo mane Čarlis, kai šuoliavau pro jį.

- Nevargink savęs, tėti.

Pripuoliau atidaryti durų su didele šypsena.

Edvardo auksinės akys buvo plačios, šnervės išplatėjusios, jo lūpos atitrauktos nuo jo dantų.

- Edvardai? – mano balsas tapo aštrus su nerimu, kai pastebėjau jo išraišką. – Kas... - ?

Jis uždėjo pirštą man ant lūpų. – Duok man dvi sekundes. – jis sušnibždėjo. – Nejudėk.
Stovėjau sustingusi prie durų staktos ir jis... dingo. Jis judėjo taip greitai, kad Čarlis negalėjo
pamatyti jo praeinant.

Kol aš galėjau susikaupti suskaičiuoti iki dviejų, jis grįžo. Jis apsikabino mane per liemenį, ir
nusivedė greitai mane link virtuvės. Jo akys pralėkė per kambarį ir vėl prisiglaudė mane prie
savęs, lyg darytų man apsaugą nuo ko nors. Numečiau žvilgsnį link Čarlio ant sofos, bet jis
stropiai nekreipė į mus dėmesio.

- Kažkas čia buvo. – jis sumurmėjo man į ausį, kai išstūmė mane į virtuvę. Jo balsas buvo
įtemptas; sunku buvo jį girdėti per skalbimo mašiną.

- Prisiekiu, kad jokių vilkolakių...- pradėjau sakyti.

- Ne kažkas iš jų. – jis pertraukė mane greitai, purtydamas galvą. – Kažkas iš mūsų.

Jo tonas buvo aiškus, kad tai nebuvo nė vienas iš jo šeimos narių.

Pajutau kraujo dingimą sau iš veido.

- Viktorija? – pasakiau prislopintai.

- Tai kvapas, kurio aš nepažįstu.

- Vienas iš Volturių? – spėjau.

- Tikriausiau.

- Kada?

- Štai kodėl aš galvoju, kad tai turėjo būti vienas jų – tai buvo neseniai, anksti ryte, kol Čarlis
miegojo. Ir kadangi jis nebuvo paliestas, taigi turėjo būti kita priežastis.

- Ieškojo manęs.

Jis neatsakė. Jo kūnas buvo sustingęs, akmuo.

- Ką jūs čia du šnypščiatės? – Čarlis paklausė įtariai, sukdamas pirštu ratus ant tuščio kukurūzų
spragėsio dubenėlio.

Pasijutau pažaliavus. Vampyras buvo mano namuose ieškodamas manęs, kol Čarlis miegojo.
Panika užvaldė mane, uždarė mano gerklę. Negalėjau atsakyti, tik žiūrėjau į jį su siaubu.

Čarlio išraiška pasikeitė. Staiga jis išsišiepė. – Jeigu jūs du pykstatės... na, netrukdysiu jums.

Vis dar išsišiepęs, jis padėjo dubenėlį į kriauklę ir neskubėdamas išėjo iš kambario.

- Einam. – pasakė Edvardas, žemu, griežtu balsu.

- Bet Čarlis. – Baimė stingdė mano krūtinę, versdama sunkiai kvėpuoti.

Jis pamąstė sekundę, ir tada paėmė telefoną į rankas.

- Emetai. – jis sumurmėjo į telefono ragelį. Jis pradėjo taip greitai kalbėti, kad aš negalėjau nieko
suprasti. Tai užtruko pusę minutės. Jis pradėjo stumti mane prie durų.
- Emetas ir Džasperas jau važiuoja. – Jis sušnibždėjo, kada jis pajuto pasipriešinimą. - Jie iššluos
mišką. Čarliui viskas gerai.

Leidau jam mane temti tada, per daug supanikavus, kad mąstyčiau blaiviai. Čarlis pamatė mano
išgąsdintas akis su pasipūtusia šypsena, kuri peraugo į sumišimą. Edvardas išstūmė mane pro
duris, kol Čarlis galėjo ką pasakyti.

- Kur mes einam? - negalėjau nustoti šnibždėti, nors jau buvome automobilyje.

- Vykstam pasikalbėti su Alisa. – jis pasakė man, jo balso garsumas normalus, bet balsas plikas.

- Tu manai, kad gal ji ką matė?

Jis žiūrėjo į kelią pro siauras akis. – Gal.

Jie laukė mūsų, pasirengę dėl Edvardo skambučio. Tai buvo lyg ėjimas muziejumi, visi sustingę
kaip statulos nuo įtampos.

- Kas atsitiko? – Edvardas pasiteiravo, kai tik mes įėjome pro duris. Man buvo baisu žiūrėti, kaip
Evdardas įniršęs žiūri į Alisą, jo delnai suspausti į kumščius nuo pykčio.

Alisa stovėjo kietai suspaudusi rankas ant savo krūtinės. Judėjo tik jos lūpos. – Neturiu jokio
supratimo. Aš nemačiau nieko.

- Kaip tai įmanoma? – jis sušnypštė.

- Edvardai. – pasakiau tyliai papriekaištaudama. Man nepatiko, kad jis šitaip kalbėjo su Alisa.

Karlailas įsiterpė ramiu balsu. – Tai ne tikslus mokslas, Edvardai.

- Jis buvo jos kambary, Alisa. Jis vis dar galėjo būti ten – laukti jos.

- Aš būčiau tai pamačius.

Edvardas mostelėjo savo rankomis supykęs. – Tikrai? Ar tu įsitikinus?

Alisos balsas buvo šaltas, kai ji atsakė. – Tu jau mane privertei sekti Volturių sprendimus, stebėti
Viktorijos sugrįžimą, stebėti kiekvieną Belos žingsnį. Nori pridėti dar vieną? Ar aš turiu stebėti
Čarlį, ar Belos kambarį, ar visą namą, o gal ištisą gatvę taip pat? Edvardai, jei aš stengsiuosi
pamatyti per daug dalykų, jie pradės kristi pro plyšius.

- Atrodo taip jau vyksta. – Edvardas atšovė.

- Ji nebuvo jokiame pavojuje. Nebuvo ko matyti.

- Jei stebėjai Italiją, kodėl nematei juos siunčiant... -

- Nemanau, kad tai jie. – Alisa atkakliai tvirtino. – Būčiau tai mačius.

- Kas kitas būtų palikęs Čarlį gyvą?

Sudrebėjau.
- Nežinau. – Pasakė Alisa.

- Labai naudinga.

- Baik tai, Edvardai. – sušnibždėjau.

Jis atsisuko į mane, jo veidas vis dar įniršęs, dantys suspausti kartu. Jis žvilgtelėjo į mane puse
sekundės, tada staigiai iškvėpė. Jo akys praplatėjo, žandikaulis atsipalaidavo.

- Tu teisi, Bela. Atsiprašau. – Jis žvilgtelėjo į Alisą. – Dovanok man, Alisa. Neturėjau visko
suversti tau. Tai nedovanotina.

- Suprantu. – ji patikino jį. – Aš nesu laiminga dėl to taip pat.

Edvardas giliai įkvėpė. – Gerai, pažvelkime į tai logiškai. Kokios yra galimybės?

Visi atrodo atlyžo tuo pačiu metu. Alisa atsipalaidavo ir atsirėmė į sofą. Karlailas žingniavo link
jos, jo akys nutolusios. Esmė atsisėdo ant sofos prieš ją, surangė savo kojas prie savęs. Tik
vienintelė Rozali atrodė nejudanti, jo nugara atsukta į mus, žvelgianti pro stiklinę sieną.

Edvardas patraukė mane link sofos, ir aš atsisėjau prie Esmės, kuri pasislinko mane apkabinti.
Jis laikė mano ranką tvirtai suspaudęs savo dviem.

- Viktorija? - Karlailas paklausė.

Edvardas papurtė galvą. – Ne. Aš neatpažinau kvapo. Jis turėtų būti vienas iš Volturių, kažkas ko
aš dar nesu matęs...

Alisa paputė galvą. – Aras dar nesiuntė nieko jos patikrinti. Aš tai pamatysiu. Aš laukiu to.

Edvardo galva staigiai pertraukė. – Tu stebi oficialius paliepimus.

- Tu manai, kas nors veikia pats? Kodėl?

- Kajaus mintis. – Edvardas pasiūlė, jo veidas vėl įtemptas.

- Arba Džeinės... – Alisa pasakė. – Jie abu turi atsargų siųsti nepažįstamus veidus...

Edvardas susiraukė. – Ir motyvaciją.

- Bet tai nieko nepaaiškina. – Pasakė Esmė. – Jei, kas nors turėjo minties laukti Belos, Alisa tai
būtų pamačius. Jis – ar ji – neturėjo neturėjo jokio ketinimo nuskiausti Belą. Ar Čarlį.

Susigūžiau nuo savo tėvo vardo.

- Viskas bus gerai, Bela. – Esmė sumurmėjo, braukdama mano plaukus.

- Tai koks tada tikslas? – Karlailas ištarė susimąstęs.

- Patikrinti ar aš dar žmogus? – Spėjau.

- Gali būti. – pasakė Karlailas.

Rozali iškvėpė atsidusdama, pakankamai garsiai, kad aš išgirščiau. Ji truputį atitirpo, ir ji
pasisuko viltingai link virtuvės. Edvardas, kita vertus, atrodė atimtas drąsos.

Emetas įsiveržė pro virtuvės duris. Džasperas ėjo jam iš paskos.

- Seniai dingęs, prieš kelias valandas. – Emetas pranešė, nusivylęs. – Pėdsakai vedė į rytus, tada į
pietus, ir dingo kelio pusėje. Turėjo laukiančią mašiną.

- Tai bloga sėkmė. – Edvardas sumurmėjo. – Jei jis trauks į vakarus... na, būtų smagu jei tie
šunys būtų naudingi.

Aš sumirksėjau, Esmė patrynė man pečius.

Džasperas pasižiūrėjo į Karlailą. – Nė vienas iš mūsų neatpažinom jo. Bet štai. – Jis ištraukė
kažką žalio ir suglamžyto. Karlailas paėmė jį iš jo ir pritraukė prie veido. Mačiau, kai jis pakeitė
rankas, kad tai buvo nulaužtas paparčio lapas. – Gal tu atpažinsi kvapą.

- Ne. – Karlailas pasakė. – Nepažįstamas kvapas. Niekada tokio nesutikau.

- Gal mes einam blogu keliu, gal tai atsitiktinumas... – Esmė pradėjo, bet sustojo, kai pamatė
visų skeptiškas išraiškas. – Neturiu galvoje to atsitiktinumo, kad kažkas atsitiktinai aplankė
Belos namus. Aš turiu galvoje, kad jis tiesiog buvo smalsus. Mūsų kvapas yra visur aplink ją. Gal
jis domėjosi, kas traukia mus čia?

- Tai kodėl jis tiesiog neatėjo čia? Jei jis toks smalsus? – Emetas pasiteiravo.

- Tu būtum atėjęs. – Esmė pasakė, su staiga atsiradusia meilia šypsena. – Dauguma iš mūsų nėra
tokie tiesūs. Mūsų šeima labai didelė – gal jis ar ji buvo įbaugintas. Bet Čarliui nebuvo pakenkta.
Tai neturėtų būti priešas.

Tiesiog smalsus. Taip kaip Džeimsas ir Viktorija buvo smalsūs pradžioje. Pagalvojus apie
Viktoriją aš sudrebėjau, kad vienintelis dalykas, kuo jie buvo tikri, kad tai nebuvo ji. Ne šįkart. Ji
bandytų savo persekiojimo šabloną. Šįkart buvo kažkas kitas, keistesnis.

Lėtai supratau, kad vampyrai buvo daug didesni dalyviai šiam pasauly, nei kad aš maniau. Kiek
maždaug kartų vidutinis žmogus kirto pro juos kelią, visiškai neįtardamas? Kiek daug mirčių,
nesąmoningai praneštų kaip nusikaltimai ar nelaimingi atsitikimai, iš tikrųjų, buvo susiję su jų
troškuliu? Koks perpildytas bus šis pasaulis, kai galiausiai aš prisijungsiu prie jo?

Paslaptinga ateitis, prasiuntė drebulį žemyn mano stuburu.

Kalenai svarstė Esmės žodžius skirtingai. Galėjau matyti, kad Edvardas nepritaria jos teorijai, ir
kad Karlailas labai nori ja patikėti.

Alisa suraukė savo lūpas. – Aš taip nemanau. Laiko pasirinkimas buvo per daug kruopštus...
Lankytojas buvo toks atsargus, kad su niekuo nesusitiktų. Lyg tas jis ar ji, žinotų, kad aš galiu
matyti...

- Jis galėjo turėti kitų priežasčių norėti su niekuo nesusitikti. – Esmė priminė jai.

- Ar tikrai svarbu kas jis buvo? – Paklausiau. – Tiesiog galimybė, kas kažkas manęs ieškojo... ar
tai nepakankama priežastis? Neturėtume laukti iki mokyklos baigimo.
- Ne, Bela. – Edvardas pasakė greitai. – Nėra jau taip blogai. Jei tu tikrai esi pavojuje, mes
žinotume.

- Pagalvok apie Čarlį. – Karlailas priminė man. – Pagalvok, kaip tai įskaudintų jį, jei tu dingtum.

- Galvoju apie Čarlį. Jis vienintelis dėl kurio aš nerimauju. O kas jei mano mažasis svečias būtų
buvęs ištroškęs praeitą naktį? Kaip ilgai aš būsiu apie Čarlį, jis bus taikinys taip pat. Jei jam kas
nors atsitiks, tai bus mano kaltė.

- Vargu, Bela. – Pasakė Esmė vėl glostydama mano plaukus. – Ir Čarliui nieko nenutiks. Mes tik
turėsime būti truputį daugiau atsargesni.

- Daugiau atsargesni? – pakartojau su nepasitikėjimu.

- Viskas bus gerai, Bela. – pažadėjo Alisa. Edvardas suspaudė mano ranką.

Ir galėjau matyti, žiūrėdama į visus tuos gražius veidus, kad ką bepasakyčiau, tai nepakeis jų
nusistatymo.

Tyliai parvažiavome namo. Buvau sužlugdyta. Prieš mano pačios geresnį sprendimą, aš vis dar
buvau žmogus.

- Tu nebūsi nė sekundės viena. – Edvardas pažadėjo, kai važiavo pas Čarlį. – Kas nors visada bus
čia. Emetas, Alisa, Džasperas...

Atsidusau. – Tai kvaila. Jiems bus taip nuobodu, kad jie turės mane nužudyti patys, kad ką nors
veiktų.

Edvardas rūščiai į mane pažiūrėjo. – Labai linksma, Bela.

Čarlis buvo geros nuotaikos, kai mes parvažiavome. Jis galėjo matyti įtampą tarp manęs ir
Edvardo, ir jis klaidingai ją suprato. Jis žiūrėjo į mane, greitomis ruošiančią vakarienę, su
patenkinta savimi šypsena. Edvardas atsiprašė save akimirkai, kad kai ką pažiūrėtų, aš laukiau,
bet Čarlis laukė kol jis grįš, kad galėtų man perduoti žinutę.

- Džeikobas vėl skambino. – Čarlis pasakė greitai, kai tik jis grįžo į kambarį. Laikiau veidą tuščią
kol padėjau prieš jį lėkštę.

- Ar tai faktas?

Čarlis susiraukė. – Nebūk smukmeniška, Bela. Jis kalbėjo tikrai labai liūdnai.

- Ar Džeikobas tau moka už tai, kad būtum jo viešųjų ryšių atstovas, ar tu savanoris?

Čarlis sumurmėjo nerišliai man, kol pjovė maistą dėl jo iškraipyto nusiskundimo.

Nors jis to nesuprato, jis rado savo taikinį.

Mano gyvenimas dabar labai priminė kauliukų žaidimą – ar kitas metimas prilygs gyvatės
akims? O jei kas nors man atsitiks? Tai atrodė daug blogiau nei smulkmeniška, palikti Džeikobą
jaustis kaltu dėl to, ką pasakė.
Bet nenorėjau su juo kalbėtis, kai aplink sukiojasi Čarlis, stebintį kiekvieną mano žodį, taigi aš
neleisiu blogiems dalykams praslysti. Galvojimas apie Čarlio ir Džeikobo draugystę kėlė man
pavydą. Kaip paprasta turėtų būti, kai neturi paslapčių su žmogumi, su kuriuo gyveni.

Taigi, aš turėjau laukti ryto. Aš panašu dar nemirsiu šiąnakt beto, taigi jis nesijaus kaltas ilgiau
nei dvylika valandų.

Kai Edvardas oficialiai išėjo vakare, aš mąsčiau, kas turi budėti lauke per liūtį saugodamas mane
ir Čarlį. Jaučiausi siaubingai, kad tai galėtų būti Alisa ar dar kas, bet vis tiek jaučiausi nuraminta.
Turėjau pripažinti, kad tai labai gražu, kad nesu viena. Ir Edvardas turėtų grįžti laiku.

Jis dainavo man, kad užmigčiau vėl – žinodama net ir nesąmoningai, kad jis čia – miegojau be
jokių košmarų.

Ryte Čarlis išvažiavo žvejoti su savo pavaduotoju Marku, dar prieš man atsikeliant.
Nusprendžiau pasinaudoti šita priežiūros stoka.

- Žadu atleisti Džeikobui kilpą. – įspėjau Edvardą, kai valgiau pusryčius.

- Žinojau, kad jam atleisi. – pasakė jis man lengvai šypsodamasis. – Pagiežos laikymas nėra
vienas iš tavo talentų.

Pavarčiau akis, bet buvau pamaloninta. Tikrai atrodė, kad Edvardas užmiršo visus tuos anti
vilkolakiškus dalykus.

Nepažiūrėjau į laikrodį prieš surenkant numerį. Buvo truputį per anksti skambučiams ir aš
jaudinausi, kad neprikelčiau Bilio ar Džeiko, bet kažkas pakėlė ragelį prieš jam antrąkart
suskambant, taigi jis negalėjo būti toli nuo telefono.
- Klausau? – Niūrus balsas pasakė.

- Džeikobai?

- Bela! – jis šūktelėjo. – O, Bela, aš atsiprašau. – Jis bėrė žodžius taip, lyg skubėtų juos kuo
greičiau iš savęs ištraukti. – Prisiekiu, aš to nenorėjau. Tiesiog buvau kvailys. Buvau piktas – bet
tai ne pasiteisinimas. Tai buvo pas kvailiausias dalykas, kokį kada esu pasakęs, ir aš atsiprašau.
Nepyk ant manęs, prašau. Prašau. Viskas, ką tu turi padaryti, tai man atleisti.

- Nepykstu. Ir atleidžiu.

- Ačiū. – jis iškvėpė iš visos širdies. – Negaliu patikėti, kad buvau toks bukagalvis.

- Nesijaudint dėl to – aš pripratus.

Jis nusijuokė, džiugiai nuo palengvėjimo. – Atvažiuok manęs aplankyti. – jis paprašė. – Noriu
tau kompensuoti.

Aš susiraukiau. – Kaip?

- Bet kuo, ko tik nori. Šokinėjimą nuo uolų. – jis pasiūlė vėl nusijuokdamas.

- O, tai puiki idėja.

- Aš tave saugosiu. – jis pažadėjo. – Nesvarbu, ką tu norėsi daryti.

Aš žvilgtelėjau į Edvardą. Jo veidas buvo labai ramus, bet aš buvau tikra, kad dabar ne per
geriausias laikas.

- Ne dabar.

- Jis neapimtas džiaugsmo dėl manęs, ar ne? – Džeikobo balsas buvo susigėdęs, ganėtinai kartus.

- Tai ne problema. Tai... na, yra kita problema, kuri šiek tiek daugiau kelianti susirūpinimą, nei
paauglys vilkolakis... – Stengiausi kalbėti juokaudama, bet jo neapkvailinau.

- Kas blogai? – jis pasiteiravo.

- Hm. – nebuvau tikra, ką jam turiu pasakyti.

Edvardas ištiesė savo ranką telefonui. Pažiūrėjau į jo veidą atsargai. Jis atrodė pakankamai
ramus.

- Bela? – Džeikobas paklausė.

Edvardas atsiduso, pritraukė savo ranką arčiau.

- Ar tu neprieštarautum pasišnekėti su Edvardu? – paklausiau su nerimu. – Jis nori su tavimi

pasikalbėti.

Buvo ilga tylos pauzė.

- Gerai. – galiausiai sutiko Džeikobas. – Turėtų būti įdomu.

Perdaviau ragelį Edvardui; Aš tikėjausi, kad jis gali perskaityti nerimą mano akyse.

- Sveikas, Džeikobai. – Pasakė Edvardas, idealiai mandagiai.

Stojo tyla. Įsikandau į lūpą, bandydama atspėti kaip Džeiobas turėtų atsakyti.

- Kažkas buvo čia – kvapas, kurio aš nežinau. – Edvardas paaiškino. – Ar tavo gauja pastebėjo ką
naujo?

Kita pauzė, kol Edvardas sau linksėjo, nenustebintas.

- Štai kokia esmė Džeikobai. Aš nenoriu išleisti Belos iš akių iki kol aš tuo pasirūpinsiu. Nieko
asmeniško... -

Džeikobas pertraukė jį ir aš galėjau girdėti jo ūžimą kitame ragelio gale. Kad ir ką jis sakė, jis
buvo labiau įsitempęs nei prieš tai. Aš nesėkmingai stengiausi suprasti žodžius.

- Gal tu ir teisus... – Edvardas pradėjo, bet Džeikobas vėl įrodinėjo. Bet nors nė vienas iš jų
neatrodė pikti.

- Tai įdomus pasiūlymas. Mes ramiai pasiruošę tai apsvarstyti. Jeigu Semas sukalbamas.

Džeikobo balsas buvo ramesnis dabar. Pradėjau kramtyti nagus, kai bandžiau perskaityti
Edvardo išraišką.

- Ačiū tau. – Edvardas atsakė.

Džeikobas pasakė kažką, kas sukėlė nuostabos švystelėjimą Edvardo veide.

- Iš tikrųjų tai aš planavau vykti vienas. – Edvardas pasakė, atsakydamas į netikėtą klausimą. –
Ir palikti ją su kitais.

Džeikobo balsas užsiliepsnojo ir man jis skambėjo lyg bandymas įtikinti.

- Aš pabandysiu apsvarstyti tai objektyviai. – Edvardas pažadėjo. – Objektyviai kaip tik galiu.

Pauzė buvo trumpesnė šįkart.

- Tai nėra pusiau bloga mintis. Kada?.. Ne, gerai. Aš vistiek norėčiau galimybės sekti pėdsakais
pats. Dešimt minučių... Žinoma. – Edvardas pasakė. Padavė ragelį man. – Bela?

Paėmiau jį lėtai, jaučiausi sutrikus.

- Apie ką visa tai buvo? – Paklausiau Džeikobo, mano balsas susierzinęs. Žinojau, kad tai
vaikiška, bet pasijaučiau pašalinė.

- Paliaubos manau. Ei, padaryk man paslaugą. – Džeikobas pasiūlė. – Pabandyk įtikinti
savo kraugerį, kad saugiausia vieta tau – ypač, kai jis išvyksta – yra mūsų rezervatas. Mes galime
atlaikyti bet ką.

- Ar tai yra tai, ką tu nori jam įsiūlyti?

- Taip. Čarliui taip pat geriau čia. Kiek tik įmanoma geriau.

- Tegul Bilis čia pasidarbuoja. – sutikau. Aš nekenčiau, kad ... – Kas dar?

- Tik pertvarkysim kai kurias ribas, kad galėtume sugauti bet ką, kas prisiartins prie Forkso.
Nesu tikras ar Semas bus tam pasiruošęs, bet kol jis apsispręs ar prižiūrėsiu reikalus.

- Ką turi galvoje sakydamas prižiūrėsiu reikalus?

- Turiu galvoje, kad jei pamatysi vilką bėgantį pro tavo namus, tai nešauk į jį.

- Žinoma, kad ne. Tau tikrai nereikia daryti nieko... rizikingo.

Jis suprunkštė. – Nebūk kvaila. Galiu savimi pasirūpinti.

Atsidusau.

- Taip pat stengiausi jį įtikinti tave apsilankyti. Jis iš anksto nusiteikęs, tad neleisk jam kalbėti
jokių nesamonių apie tavo saugumą. Jis puikiai žino, kaip ir aš žinau, kad tu čia būsi saugi.

- Turėsiu galvoje.

- Greitai pasimatysim. – pasakė Džeikobas.

- Tu atvyksti?

- Aha. Atvyksiu patikrinti tavo lankytojo kvapo, kad galėtume jį sekti, jei jis pasirodys.
- Džeikai, man tikrai nepatinka mintis apie tą sekimą... -

- O, prašau, Bela. – jis pertraukė mane. Džeikobas nusijuokė ir padėjo ragelį.

10. KVAPAS

VISA TAI BUVO LABAI VAIKIŠKA. KAD EDVARDAS turi išvykti, kai Džeikobas atkeliauja?
Kodėl mes pakankamai nesubrendę?

- Tai ne dėl to, kad jausčiau jam asmenišką priešiškumą, Bela, taip tiesiog bus lengviau mums
abiems. – Edvardas pasakė man prie durų. – Nebūsiu toli. Tu būsi saugi.

- Aš jaudinuosi dėl to.

Jis nusišypsojo, ir tada gudrus žvilgnis atsirado jo akyse. Jis prisitraukė mane arčiau, paslėpė
savo veidą mano plaukuose. Galėjau jausti jo šaltą kvapą, pripildžiusį sruogose, kai jis iškvėpė;
tai pašiaušė žasies odą ant mano kaklo.

- Aš tuoj grįšiu. – jis pasakė man ir tada garsiai nusijuokė, lyg ką tik būtų pasakęs kokį juokelį.

- Kas taip juokinga?

Bet Edvardas tiesiog išsišiepė ir nustriksėjo link medžių nieko neatsakydamas.

Niurnėdama pati sau, nuėjau išvalyti virtuvės. Prieš tai, kai pripildžiau kriauklę vandeniu,
suskambėjo durų skambutis. Buvo sunku priprasti, koks greitas Džeikobas buvo be jo mašinos.
Kodėl visi atrodo yra daug greitesni už mane...

- Užeik, Džeikai! – pašaukiau.

Buvau susikoncetravus į krūvą lėkščių kriauklėje, ir buvau užmiršus, kad dabar Džeikobas juda
kaip vaiduoklis. Taigi tai privertė mane pašokti, kai išgirdau staiga jo balsą už manęs.

- Ar tu privalai neužrakinti savo durų šitaip? O, atsiprašau.

Aš apsipyliau save su muiluotu vandeniu, kai jis išgąsdino mane.

- Nesijaudinu dėl nė vieno, kurį sulaikytų užrakintos durys. – pasakiau kol šluoščiau savo
marškinėnių priekį su pašluoste.

- Geras pastebėjimas. – jis sutiko.

Atsisukau į jį, apžiūrinėdama jį kritiškai. – Ar tikrai taip neįmanoma dėvėti drabužių, Džeikobai?
– paklausiau. Šįkart, Džeikobas buvo plika krūtine, nevilkėdamas nieko daugiau tik senus
suplėšytus džinsus. Šlapčia, mąsčiau ar jis taip didžuojasi savo naujais raumenimis, kad net
negali jų uždengti. Turėjau pripažinti, jie buvo įspūdingi – bet aš niekada negalvojau apie jį kaip
pasipūtėlį. – Aš turiu galvoje, kad žinau, kad tau niekada nešalta, bet vistiek.

Jis perbraukė ranka savo drėgnus plaukus, jie krito ant jo akių.

- Taip tiesiog lengviau. – jis paaiškino.

- Kas lengviau?

Jis nusišypsojo globėjiškai. – Tai ganėtinai skausminga išsaugoti šortus ant savęs, dar daugiau
trukdo pilna apranga. Į ką aš panašus, mulą?

Aš piktai pažiūrėjau. – Džeikobai, apie ką tu šneki?

Jo išraiška tapo pasipūtėliška, lyg aš būčiau praleidus kokį akivaizdumą. – Mano drabužiai staiga
nedingsta egzistavę, kai aš keičiuosi – aš turiu juos saugoti, kol bėgu. Atleisk man, kad
apsunkinu tave.

Aš pakeičiau spalvą. – Spėju, apie tai nepagalvojau. – sumurmėjau.

Jis nusijuokė ir nusikreipė į juodą odinę virvelę, ploną kaip pluoštas siūlų, ji buvo užsukta tris
kartus žemiau jo kairės blauzdos, kaip papuošalas. Nebuvau pastebėjus to ant jo plikos kojos taip
pat. – Tai daugiau nei mada – tai padeda išlaikyti džinsus burnoje.

Nežinojau ką į tai pasakyti.

Jis išsišiepė. – Ar mano buvimas pusnuogiu, tave trikdo?

- Ne.

Džeikobas nusijuokė vėl, ir aš nusisukau nuo jo vėl sutelkti dėmensį į indus. Aš tikiuosi jis
suprato, kad mano paraudimas liko nuo mano susigėdijimo dėl mano nesusipratimo, ir neturi
nieko bendro su jo klausimu.

- Na, manau, man reikia kibti prie darbo. – Jis atsiduso. – Nenoriu suteikti jam pasiteisinimo
sakyti, kad aš lėtas.

- Džeikobai, tai ne tavo darbas... -

Jis pakėlė savo ranką ir pertaukė mane. – Dirbu savanoriškais paskatais čia. Dabar, kur
įsibrovėlio kvapas blogiausias?

- Mano kambary aš manau.

Jo akys susiaurėjo. Jam nepatiko, kad tai galėjo įvertinti tik Edvardas.

- Užtruksiu tik minutę.

Aš metodiškai valiau lėkštę, kurią laikiau. Vienintelis garsas buvo plastikinio šepetėlio braukimas
ratu ir ratu per keramiką. Aš klausiausi bet ko viršuje, girgždėjimo ant grindų, durų
trakštelėjimo. Nesigirdėjo nieko. Supratau, kad tą pačią lėkštę valau ilgiau nei reikia, taigi,
stengiausi sutelkti dėmesį į tai, ką darau.

- Ui! – Džeikobas pasakė tik per colį nuo manęs, vėl mane išgąsdindamas.

- Jezau, Džeikai, raminkis!

- Atleisk. Štai... – Džeikobas paėmė rankšluostį ir išvalė mano išplautą lėkštę. – Aš

kompensuosiu tai. Tu plauni, aš skalauju ir šluostau.
- Gerai. – padaviau jam lėkštę.

- Na, kvapą buvo lengva susekti. Beje, tavo kambarys dvokia.

- Nusipirksiu oro gaiviklio.

Jis nusijuokė.
Aš ploviau, jis šluostė maloniai kelias minutes.

- Ar galiu tavęs kai ko paklausti?

Aš padaviau jam kitą lėkštę. – Tai priklauso, ko tu nori paklausti.

- Nesiruošiu būti nemandagus ar panašiai – aš nuosirdžiai tik noriu sužinoti. – Džeikobas

patikino mane.

- Gerai. Klausk.

Jis sudvejojo puse sekundės. – Koks jausmas – turėti vaikiną vampyrą?

Pavarčiau akis. – Pats geriausias.

- Aš rimtai. Ar ta mintis netrikdo tavęs – niekada tavęs neatbaido?

- Niekada.

Jis buvo tylus, kai paėmė dubenėlį iš manęs. Aš pažvelgiau į jo veidą – jis buvo susiraukęs,
apatinė lūpą atitraukta į priekį.

- Dar kas nors? – paklausiau.

Jis suraukė savo nosį vėl. – Na... aš tik norėjau sužinoti... ar tu... žinai, bučiuoji jį?

Aš nusijuokiau. – Taip.

Jis sudrebėjo. – Tfiu!.

- Tai mano reikalas. – sumurmėjau.

- Ar nesijaudini dėl ilčių?

Aš pakštelėjau jam per ranką, aptaškydama jį vandeniu. – Užsičiaupk, Džeikobai. Žinai, jis neturi
ilčių.

- Kažką panašaus. – jis sumurmėjo.

Aš sugriežiau savo dantimis ir nuvaliau mėsos peilį sudidesne jėga nei jos reikėjo.

- Galiu dar kai ko paklausti? – jis paklausė švelniai, kai perdaviau jam peilį. – Tik vėl smalsus.

- Gerai. – Atšoviau.

Jis suko ir suko peilį po vandens srove. Kai jis pradėjo kalbėti, tai buvo beveik šnibždėjimas. –
Tu sakei po kelių savaičių... Kada tiksliai...? – jis negalėjo užbaigti.

- Po mokyklos išleistuvių. – aš sušnibždėjau atgal, stebėdama atsargiai jo veidą. Ar tai

išbalansuos jį vėl?

- Taip greitai. – jis giliai įkvėpė, jo akys užmerktos. Tai neskambėjo kaip klausimas. Tai skambėjo
kaip rauda. Jo rankų raumenys įsitempė ir pečiai sustingo.
- OI! – jis suriko; kambaryje buvo taip tylu, kad aš pašokau į orą, nuo jo protrūkio.

Jo dešinė ranka buvo susukta į kumštį apie peilio ašmenis – jis atgniaužė savo kumštį ir peilis
nukrito ant spintelės. Palei jo delną buvo ilga, gili pjautinė žaizda. Kraujas tekėjo per jo pirštus ir
krito ant grindų.

- Velnias! Oi! – Jis sudejavo.

Mano galva apsvaigo, ir mano pilvas susisuko. Aš tvirtai laikiausi ranka įsikibus spirtelės viršaus,
giliai įkvėpiau pro burną, ir priverčiau save susiimti taip, kad galėčiau juo pasirūpinti.

- O ne, Džeikobai! Šūdas! Štai, apsivyniok šituo. – Numečiau jam pašluostę, siekdama jo rankos.
Jis atsitraukė nuo manęs.

- Nieko tokio, Bela, nesirūpink dėl to.

Kambarys pradėjo tviskėti truputį apie kraštus.

Vėl giliai įkvėpiau. – Nesirūpint? Tu persirėžei savo ranką.

Jis nekreipė dėmesio į mano numestą pašluostę. Jis pakišo savo ranką po čiaupu ir leido
vandeniui praplauti žaizdą. Vanduo nubėginėjo raudonas. Mano galva sukosi.

- Bela. – jis pasakė.

Žiūrėjau į jo akis, kad nežiūrėti į žaizdą. Jis buvo susiraukęs, bet jo išraiška rami.

- Ką?

- Tu atrodai taip, lyg ruoštumeisi alpti, ir tu kramtai savo lūpą. Baik tai. Atsipalaiduok. Kvėpuok.
Man viskas gerai.

Aš įkvėpiau pro burną, patraukiau dantis nuo apatinės lūpos. – Nebūk drąsuolis.

Jis pavartė savo akis.

- Eime. Nuvešiu tave į ligoninę. - Aš buvau beveik tikra, kad galiu vairuoti. Sienos atrodė
nejudančios dabar bent jau.

- Nėra reikalo. – Jis užsuko vandenį ir paėmė rankšluostį iš mano rankų. Jis apsuko jį palaidai
apie savo delną.

- Palauk. – užprotestavau. – Leisk man pažiūrėti. – Aš suspaudžiau spintelę dar tvirčiau, kad
galėčiau išlaikyta save stačią, jei žaizda mane vėl apsvaigintų.

- Ar tu turi kokį medicininį laipsnį, apie kurį man niekada neminėjai?

- Tiesiog duok man galimybę nuspręsti arba aš ruošiuosi įtūžti ir vežti tave į ligoninę.

Jis nutaisė veidą su pajuokiančiu siaubu. – Ne, tik ne įtūžis.

- Jei neleisi man pamatyti tavo rankos, įtūžis garantuotas.

Jis giliai įkvėpė ir išleido garsų atodūsį. – Gerai.

Jis nuviniojo rankšluostį ir kada aš ištiesiau ranką audeklui jis padėjo savo ranką į mano.

Man prireikė kelių sekundžių. Aš net apverčiau jo ranką, kad įsitikinčiau, kad jis įsipjovė į delną.
Aš vėl apsukau jo ranką, staiga supratau, kad paraudusi, rožinė, susiraukėjusi linija buvo viskas,
kas liko iš žaizdos.

- Bet... tu kraujavai... labai smarkiai.

Jis atitraukė ranką, jo akys ramios ir tamsios kaip mano.

- Aš greitai gyju.

- Pasakyčiau. – ištariau.

Aš aiškiai mačiau gilią, ilgą žaizdą, mačiau kraują, kuris tekėjo kriauklėje. Rūdžių ir druskos
kvapas beveik manęs nenuvertė. Reikėjo siuvimo. Prireiktų dienų, kad apšaštų, o po to savaičių,
kad sugytų į šviesiai rožinį randą, kaip dabar atrodė jo delnas.

Jis iškreipė savo burną į pusę šypsenos ir sutrenkė sau kartą sau per krūtinę. – Vilkolakis
prisimeni?

Jo akys užlaikė manąsias neišmatuojamą laiko tarpą.

- Teisingai. – galiausiai pasakiau.

Jis nusijuokė iš mano išraiškos. – Pasakojau tau apie tai. Tu matei Polo randus.

Papurčiau savo galvą, kad ją pravalyti. – Truputį skirtumo, kai matai veiksmą tiesiogiai.

Atsiklaupiau ir suradau baliklio iš po kriauklės spintelės. Tada truputį apibarsčiau skudurą ir

pradėjau šveisti grindis. Deginantis baliklio kvapas ištrynė visus svaigulius iš mano galvos.

- Leisk man išvalyti. – pasakė Džeikobas.

- Išvalysiu. Numesk šitą rankšluostį plovimui, gerai?

Kai įsitikinau, kad grindys kvepia ne kuo kitu, tik balikliu, aš atsistojau ir iššveičiau dar ir
kriauklę. Tada nuėjau prie skambinių spintos šalia sandėliuko ir įpyliau puodėlį į skambimo
mašiną prieš jai pradedant skalbti. Džeikobas stebėjo mane su nepalankiu žvilgsniu.

- Ar tu apsėsta neįveikiamos netvarkos? – paklausė manęs, kai viską baigiau.

Hm. Gal. Bet galiausiai turiu rimtą pasiteisinimą. – Mes truputį esame jautrūs kraujui čia. Esu
tikra, gali tai suprasti.

- O. – jis suraukė savo nosį vėl .

- Kodėl nedaryti lengviau visko kas įmanoma dėl jo? Tai, ką jis daro yra pakankamai sunku.

- Žinoma žinoma. Kodėl ne?

Aš ištraukiau kamštį ir leidau purvinam vandeniui išbėgti iš kriauklės.

- Ar galiu paklausti tavęs kai ko, Bela?

Atsidusau.

- Koks jausmas – turėti vilkolakį geriausią draugą?

Klausimas užklupo mane netikėtai. Aš garsiai nusijuokiau.

- Ar tai šlykstu tau? – jis prispaudė mane prieš tai kai galėjau atsakyti.

- Ne. Kada vilkolakiai būna gražūs. – pasakiau. – Tai geriausias jausmas.

Jis išsišiepė plačiai, jo dantys prašvito jo rusvojo odoje. – Ačiū, Bela. – jis pasakė ir tada jis
pačiupo mano ranką ir timptelėjo mane į į vieną iš jo kaulus laužančių apsikabinimų.

Dar prieš man spėjant sureaguoti jis mane paleido ir atsitraukė.

- Tfiu! – jis pasakė, suraukdamas savo nosį. – Tavo plaukai dvokia blogiau nei tavo kambarys.

- Atsiprašau. – sumurmėjau. Staiga supratau dėl ko Edvardas taip juokėsi anksčiau,

kvėpuodamas ant manęs.

- Viena iš daugybės blogybių bendraujant su vampyrais. – Džeikobas pasakė gūžtelėdamas

pečiais. – Kad tai priverčia tave blogai kvepėti. Mažiausia blogybė palyginti.

Žvilgtelėjau į jį. – Aš blogai kvepiu tik tau, Džeikai.

Jis išsiviepė. – Pasimatysim, Bele.

- Išeini?

- Jis laukia, kada aš išeisiu. Galiu girdėti jį lauke.

- O.

- Išeisiu pro galines duris. – jis pasakė ir tada sudvejojo. – Palauk sekundę – ar tu manai gali
atvažiuoti į La Pušą šįvakar? Rengsime laužų vakarėlį. Emilė bus ten, ir galėsi pamatyti Kimę... Ir
žinau, kad Kvilas tave taip pat noti tave pamatyti. Jis ganėtinai susierzinęs, kad tu išsiaiškinai
pirmiau nei jis.

Išsišiepiau dėl to. Aš galėjau įsivaizduoti koks būtų įerzintas Kvilas – Džeikobo mažasis žmogus
draugužis susidėjęs su vilkolakiais, kol jis vis dar nemokša. Ir atsidusau. – Aha, Džeikai, nežinau
apie tai. Matai, yra šiek tiek įtampos dabar...

- Nagi, negi manai kas nors prasmuks pro mus visus – visus šešis?

Buvo keista pertrauka, kai jis sumikčiojo savo klausimo pabaigoje. Mąsčiau, kad jis turbūt turi
bėdų pasakyti garsiai žodį vilkolakis, kaip man dažnai sunku ištarti vampyras.

Jo didelės juodos akys buvo pilnos nuoširdaus prašymo.

- Paklausiu. – pasakiau abejojamai.

Jis sukėlė triukšmą savo gerklėje. – Ar jis tavo prižiūrėtojas dabar taip pat? Mačiau panašią
istoriją praeitą savaitę per žinias apie kontroliavimą, piktnaudžaujančius paaugliškus santykius
ir... -

- Gerai. – Pertraukiau jį, ir nustūmiau jo ranką. – Laikas vilkolakiui nešdintis.

Jis išsivėpė. – Iki, Bele. Būk tikra, kad paklausi leidimo.

Jis greitai nėrė pro duris dar prieš man spėjant jam ką nors atšauti. Aš suniurnėjau nerišliai
tuščiam kambary.

Po sekundės, kai tik jis išėjo, Edvardas lėtai įėjo į virtuvę, lietaus lašai kaip deimantai blizgėjo jo
bronziniuose plaukuose. Jo akys buvo atsargios.

- Ar jūs du susikovėte? – jis paklausė.

- Edvardai! – aš sudainavau ir staigiai nulėkiau prie jo.

- Sveika. – jis nusijuokė ir apsuko mane apie save. – Ar tu bandai mane išblaškyti? Tai veikia.

- Ne, nesikoviau su Džeikobu. Labai. O kas?

- Aš tiesiog noriu žinoti, kodėl tu dūrei jam. Ne tai, kad aš prieštarauju. – Su savo smakru jis
parodė į peilį gulintį ant spintelės.

- Velnias! Maniau sutvarkiau viską.

Atsitraukiau nuo jo ir nubėgau pačiupti peilio ir įmesti jį į kriauklę ir panardinti į baliklį.

- Nedūriau jam. – paaiškinau, kai dirbau. – Jis užmiršo, kad turi peilį rankoje.

Edvardas sukikeno. – Tai nė per plauką nearti to smagumo, kaip aš įsivaizdavau.

- Būk geras.

Jis ištraukė didelį voką iš savo švarko kišenės ir numetė ant spintelės. – Paėmiau tavo paštą.

- Kas nors gero?

- Manyčiau taip.

Mano akys susiaurėjo įtariai nuo jo tono. Ėjau ištirti.

Jis buvo suvyniojęs didelį voką per puse. Aš išlyginau jį ir nustebau nuo brangaus popieriaus
svorio ir perskaityto siuntėjo adreso.

- Dartmutas? Ar tai pokštas?

- Aš tikras, kad tai priėmimas. Jis atrodo lygiai kaip mano.

- Dieve mano, Edvardai – ką tu padarei?

- Nusiunčiau tavo prašymą, štai ir viskas.

- Aš negalėsiu būti Dartmuto materija, bet nesu pakankamai kvaila patikėti tuo.

- Dartmutui artodo, kad tu esi Dartmuto materija.

Giliai įkvėpiau ir lėtai suskaičiavau iki dešimt. – Tai labai kilnu iš jų pusės. – galiausiai pasakiau.
– Vis dėlto, priimta ar ne, vis dar yra mažiaurias rūpestis dėl mokesčio už mokslą. Negaliu to
priimti, ir neleisiu tau išmesti krūvos pinigų, kai galėtum nusipirkti kitą sportinį automobilį, tik
tam, kad galėčiau apsimesti važiuojanti į Dartmutą kitais metais.

- Man nereikia kito sportinio automobilio. Ir tu neturi dėl nieko apsimetinėti. – jis sumurmėjo. –
Vieneri metai koledže tavęs nenužudytų. Gal tau tai net patiktų. Tiesiog pagalvok apie tai, Bela.
Įsivaizduok kokie sujaudinti būtų Čarlis ir Renė...

Jo aksominis balsas nupiešė paveikslą mano galvoje, prieš tai, kai aš galėjau sustapdyti tai.
Žinoma, Čarlis sprogtų pasididžiavimu – nė vienas iš Forkso negalėtų pabėgti nuo jo
susijaudinimo. Ir Renė būtų isteriškai laiminga nuo mano triumfo – nors ji prisiektų, kad ji
visiškai nesistebi...

Stengiausi išstumti vaizdinį iš galvos. – Edvardai. Aš jaudinausi dėl gyvenimo iki vidurinės
baigimo, pratemti šitą vasarą ar ateinantį rudenį.

Edvardo rankos apvijo mane. – Nė vienas tavęs nenuskriaus. Tu visą pasaulio laiką.

Aš atsidusau. – Aš išsiųsiu prašymą dėl sąskaitos Aliaskos banke rytoj. Tai vienintelis alibi, kurio
man reikia. Tai pakankamai toli, kad Čarlis nesitikėtų, kad jį aplankysiu per artimiausias
Kalėdas. Ir aš tikra, kad aš surasiu kelis pasiteisinimus. Žinai. – aš padrąsinau pusiau
paerzindama. – šitos visos paslaptys ir apgaulės yra dalis skausmo.

Edvardo išraiška sugriežtėjo. – Taps lengviau. Po kelių dešimtmečių visi žinos, kad tu mirus.
Problema išspręsta.

Aš suvirpėjau.

- Atleisk, tai buvo šiurkštu.

Žvelgiau žemyn į didelį baltą voką, jo nematydama. – Bet vistiek tiesa.

- Jeigu aš tvirtai apsispręsiu, kad ir ką mes suderėjom su tuo, ar tu apsvarstysi atidėjimą?

- Nea.

- Visada tokia užsispyrus.

- Jo.

Skalbimo mašina smarkiai sukosi ir užsikirto sustodama.

- Kvailas šlamšto gabalas. – sumurmėjau ir atsitraukiau nuo jo. Aš pajudinau vieną mažą
rankšluostį, kuris išbalansavo tuščią skalbimo mašiną ir ji vėl pradėjo veikti.

- O tai priminė man. – pasakiau. – Gal gali paklausti Alisos, ką ji padarė su mano daiktais, kai ji
išvalė kambarį. Nieko negaliu surasti.

Jis pažiūrėjo į mane su sutrikusiomis akimis. – Alisa išvalė tavo kambarį?

- Aha, spėju, kad ji taip padarė. Kai ji atėjo paimti mano pižamos, ir pagalvės, ir kitų daiktų, kad
galėtų mane laikyti įkaite. – aš piktai trumpai į jį pažvelgiau. – Ji pakėlė viską, kas gulėjo aplink,
mano palaidinę, mano kojines, ir nežinau kur ji juos sudėjo.

Edvardas jis dar žiūrėjo į mane sutrikęs, ir tada staiga sustingo.

- Kada pastebėjai, kad trūksta daiktų?

- Kada grįžau iš miego vakarėlio. O kas?

- Nemanau, kad Alisa ką paėmė. Ne tavo drabužius ar tavo pagalvę. Dalykai, kurie buvo paimti,
tai ką tu dėvi... ir lieti... ar miegi ant jų?

- Taip. Kas yra, Edvardai?

Jo išraiška buvo įtempta. – Dalykai su tavo kvapu.

- O!

Žiūrėjom vienas į kito akis ilgą laiką.

- Mano lankytojas. – sumurmėjau.

- Jis surinko ženklus... įrodymus. Įrodyti, kad jis rado tave?

- Kodėl? – aš sušnibždėjau.

- Nežinau. Bet, Bela, prisiekiu surasiu jį. Surasiu.

- Žinau, kas surasi. – pasakiau, padėdama galvą jam ant krūtinės. Taip palinkus, pajutau jo
kišenėje vibruojant telefoną.

Jis ištraukė telefoną ir pažiūrėjo į telefono numerį. – Kaip tik žmogus, su kuriuo noriu
pasikalbėti. – jis sumurmėjo ir jį atidarė. – Karlailai, aš... – jis sustojo ir klausėsi, jo veidas buvo
įtemptas nuo susikaupimo kelias minutes. – Aš patirinsiu tai. Klausyk...

Jis paaiškino apie mano dingusius dalykus, bet kaip aš girdėjau, Karlailas skambėjo lyg neturėjo
jokio supratimo apie mus.

- Gal, aš eisiu... – Edvardas pasakė, nutildamas, kai jo akys nukrypo ant manęs. – Gal, ne.
Neleisk Emetui eiti vienam, žinai kaip jam gaunasi. Bent jau paprašyk Alisos stebėti reikalus.
Mes bandysime išsiaiškinti tai vėliau.

Jis uždarė telefoną. – Kur laikraštis? – jis paklausė manęs.

- Hm, nežinau tiksliai. O kas?

- Man reikia kai ką pamatyti. Ar Čarlis jau vartė jį?

- Gal...

Edvardas dingo.
Grįžo po pusės sekundės, su naujais deimantais savo plaukuose ir drėgnu laikraščiu rankoje. Jis
išklojo jį ant stalo, jo akys greitai vedė per antraštes. Jis palinko, įsitraukęs į kažką, ką skaitė.
Vienas pirštas persimetė ant to, kas jį labiausiai sudomino.

- Karlailas teisus... taip... labai skystas. Jaunas ir pakvaišęs? Ar mirtinai trokštantis? – jis
sumurmėjo sau.

Nuėjau žvilgtelėti per jo petį.

Seattle Times antraštė skelbė: Žmogžudysčių Epidemija Tęsiasi – Policija Neturi Naujų Žinių.

Tai buvo beveik tokia pati istoriją, dėl kurios Čarlis praeitą savaitę reiškė nepasitenkinimą –
Didelio miesto nusikaltimai stumia Sietlą į nacionalinių žmogžudysčių sąrašų viršūnes. Tai
nebuvo tiksliai ta pati istorija. Skaičiai buvo daug didesni.

- Darosi blogiau. – sumurnėjau.

Jis susiraukė. – Visiškai nesivaldo. Tai gali būti tik naujo vampyro darbas. Kas darosi? Atrodo
lyg jie niekada nėra girdėję apie Volturius. Manau, taip gali būti. Niekas jiems nepaaiškino
taisyklių... tai kas juos sukūrė tada?
- Volturiai? – pakartojau sudrebėjus.

- Tai būtent tie dalykai, kuriuos jie kaip nustatyta sunaikina – nemirtinguosius, kurie kelią
grėsmę mūsų atidengimui. Jie tik sutvarko netvarką, kaip prieš kelis metus Atlantoje, ir tai
netapo blogai. Jie įsikiš greitai, labai greitai, nebent mes rasime būdų nuraminti situaciją. Aš
tikrai tikiuosi, kad jie neatvyks į Sietlą kaip tik dabar. Kaip ilgai jie būtų taip arti ... jie galėtų
nuspręsti tave patikrinti.

Sudrebėjau vėl. – Ką galėtume padaryti?

- Mums reikia sužinoti daugiau, prieš tai kad galėtume nuspręsti. Gal, jei mes galėtume
pasikalbėti su tais jaunais, paaiškinti jiems taisykles, gal tai pasibaigtų taikingai. - Jis susiraukė,
lyg manytų, kad tokia galimybė nėra gera. – Lauksime, kol Alisa turės bent kokią idėją, kas čia
vyksta... Nenorime kištis, iki tol, kol tai nelabai reikalinga. Be viso to, tai ne mūsų atsakomybė.
Bet gerai, kad turime Džasperą. – jis pridėjo, beveik sau. – Jei turėsime reikalų su ką tik
sukurtais, jis bus mums naudingas.

- Džasperas? Kuo?

Edvardas niūriai nusišypsojo. – Džasperas galima sakyti jaunų vampyrų ekspertas.

- Ką turi galvoje, ekspertas?

- Turėtum jo paklausti – istorija įtraukianti.

- Kokia netvarka. – sumurmėjau.

- Tau taip viskas atrodo ar ne? Lyg šiomis dienomis jie veržiasi į mus iš visų pusių. – Jis atsiduso.
– Ar tu kada pagalvojai, kad tavo gyvenimas galėtų būti lengvesnis, jie tu nebūtum įsimylėjus
vampyro?

- Gal. Kad ir nebūtų tiek daug to gyvenimo.

- Man. – jis pataisė tyliai. – Ir dabar, aš manau. – jis tęsė su kreiva šypsena. – tu turi kažką, ko
nori manęs paklausti?

Pažiūrėjau į jį tuščiai. – Turiu?

- O gal ir ne. – Jis išsišiepė. – Aš maniau, kad tu pažadėjai paklausti mano leidimo į kažkokį
vilkolakių pobūvį šįvakar.

- Vėl slaptas klausymasis?

Jis išsišiepė. – Truputį, ir tik pačioj pabaigoj.

- Na, nebūčiau tavęs klausus bet kokiu atveju. Aš pamaniau, kad tu ir taip per daug įsitempęs.

Jis uždėjo savo ranką po mano smakru, pakėlė mano galvą, kad galėtų perskaityti mano akis. –
Ar norėtum eiti?

- Čia nieko svarbaus. Nesirūpink dėl to.

- Neturi klausti mano leidimo, Bela. Aš ne tavo tėvas – ačiū Dangui už tai. Vis dėlto, tu turėtum
paklausti Čarlio.

- Bet žinai, kas Čarlis sakys taip.

- Turiu truputį daugiau įžvalgumo jo galimame atsakyme, nei dauguma žmonių turėtų, ir tai
tiesa.

Tiesiog spoksojau į jį, bandydama suprasti ko jis nori, už stengdamasi užgesinti didelį troškimą
vykti į La Pušą, kad tai neįtakotų mano pačios troškimų. Buvo kvaila vykti į susitikimą su krūva
didelių idiotiškų vilkų berniukų kaip tik dabar, kai buvo tiek daug labiau nerimą keliančių ir
nepaaiškinamų dalykų. Žinoma, tai buvo tiksliausiai, kodėl aš norėjau vykti. Norėjau pabėgti nuo
mirties grėsmės bent kelioms valandoms... pabūti mažiau subrendusia, daugiau nerūpestinga
Bela, kuri gali kvatotis su Džeikobu, kad nors ir trumpai. Bet tai nebuvo svarbu.

- Bela. – pasakė Edvardas. – Aš tau jau sakiau, kad būsiu supratingas, ir pasitikintis tavo
sprendimais. Aš tai ir turėjau omeny. Jei tu pasitiki vilkolakiais, tada aš neketinu dėl to
nerimauti.

- OHO! – pasakiau kaip ir praeitą naktį.

- Ir Džeikobas teisus – bent jau dėl vieno dalyko – vilkolakių gaujos pakaktų, kad apsaugotų tave
bent vieną vakarą.

- Ar tu tikras?

- Žinoma.Tik...

Aš įsitempiau.

- Aš tikiuosi tu leisi laikytis kelių atsargumo priemonių? Leisi man tave nuvežti iki linijos, tai
viena. Ir paskambinsi man, taip, kad aš žinočiau, kada tave pasiimti?

- Tai skamba... labai sumaniai.

- Puiku.
Jis man nusišypsojo, ir negalėjau matyti jokio blogos nuojautos ženklo jo kaip brangakmeniai
atrodančiose akyse.

Nė vieno nenustebimui, Čarlis neturėjo jokių priekaištų man, kad eisiu į laužų vakarėlį.
Džeikobas sukrykštė su neslepiamu džiūgavimu, kai aš jam paskambinau perduoti naujienų, ir
jis atrodė ganėtinai trokštantis sutikti su Edvardo suagumo priemones. Jis pažadėjo pasimatyti
su mumis tarp teritorijų šeštą.

Nusprendžiau, po trumpų vidinių debatų, kad man nereikėtų parduoti savo motociklo. Man
reiktų jį nuvežti į La Pušą, kur jis buvo ir prieš tai, ir kai man jo daugiau nebereikės... na, tada,
galėsiu primygtinai pareikalauti Džeikobo, pelnyti iš jo kokios naudos. Jis galėtų jį parduoti arba
atiduoti draugui. Man tai nerūpi.

Šis vakaras atrodė tiktai puiki galimynė gražinti motociklą į Džeikobo garažą. Tokia kokia liūdna,
dėl vėlėsnių dalykų, kiekviena diena galėjo būti kaip paskutinė galimybė. Neturėjau laiko
atidėlioti užduotį, nesvarbu kokia maža ji buvo.

Edvardas tik linktelėjo, kai aš paaiškinau ko noriu, bet manau, kad pamačiau siaubo švystelėjimą
jo akyse, ir aš žinojau, kad jis nebuvo laimingesnis dėl minties apie mane ir motociklą nei Čarlis
buvo.

Aš nuvykau atgal į jo namus, į garažą, kur buvau jį palikus. Kai aš įvažiavau su savo pikapu,
supratau, kad siaubas galėjo būti nevisiškai dėl mano saugumo šį kartą.

Šalia mano mažojo antivarinio motociklo, nustelbdama jį, stovėjo kita transporto priemonė.
Pavadinti tą transporto priemonę motociklu sunkiai buvo teisinga, jis neatrodė priklausantis
mano staiga apdriskusiu tapusiam motociklui.

Jis buvo didelis ir blizgantis, ir sidabrinis – net visiškai nejudantis – jis atrodė greitas.

- Kas čia?

- Nieko. – jis sumurmėjo.

- Neatrodo kaip niekas.

Edvardo išraiška buvo abejinga; jis atrodė pasiryžęs nupūsti tai. – Na, aš nežinojau at tu ruošiesi
atleisti savo draugui, ar jis tau, ir pamaniau, kad jei vis dar norėsi pasivažinėti savo motociklu.
Tai skambėjo lyg tai, kuo tu mėgaujiesi. Galvojau, kad būčiau važiavęs su tavimi, jei tu būtum
norėjus. – jis gūžtelėjo pečiais.

Žiopsojau į gražią mašiną. Prie jos, mano motociklas atrodė kaip sulūžęs triratukas. Staiga
pajutau liūdnumo bangą, kai supratau, kad tai nebuvo toks blogas panašumas, kaip aš atrodžiau
šalia Edvardo.

- Negalėčiau neatsilikti nuo tave. – sušnibždėjau.

Edvardas paėmė ranka mano smakrą ir pakėlė jį, kad galėtų tiesiai mane matyti, su vienu pirštu
jis bandė pakelti mano lūpų kampučius.

- Aš turiu neatsilikti nuo tavęs, Bela.

- Neturėtų būti labai smagu tau.

- Žinoma, turėtų būti, jei būtume kartu.

Prikandau lūpą ir akimirką tai įsivaizdavau. – Edvardai, jei tu manytum, kad aš važiuoju per
greitai, ar prarandu motociklo kontrolę, ar dar kažkas, ką tu darytum?

Jis sudvejojo, aiškiai bandantis rasti teisingą atsakymą. Žinojau tiesą: jis sugalvotų ką nors, prieš
man kur nors atsikrenkiant.

Tada jis nusišypsojo, atrodė nededantis pastangų, išskyrus jo mažytę gynybą, suspaustą jo akyse.

- Tai yra kažkas ką tu darai su Džeikobu. Aš matau tai dabar.

- Tai yra tai, na, aš nestabdau jo tiek daug, na žinai. Galiu pabandyti, aš manau...

Pažvelgiau į sidabrinį motociklą abejojamai.

- Nesijaudink dėl to. – pasakė Edvardas ir po to lengvai nusijuokė. – Mačiau Džasperas žavisi
juo. Turbūt tai laikas jam atrasti naują būdą kelionėms. Beje, Alisa turi jos Porše dabar.

- Edvardai, aš... -

Jis pertraukė mane greitai pabučiuodamas. – Sakiau dėl to nesijaudinti. Bet ar kai ką dėl manęs
padarytum?

- Bet ką, ką nori. – pasakiau greitai.

Jis paleido mano veidą ir palinko prie jo didelio motociklo šono, ištraukdamas kažką, ką jis slėpė
ten.

Jis grįžo nešinas vienu daiktu, kuris buvo juodas ir beformis, ir kitu kuris buvo raudonas ir
lengvai atpažįstamas.

- Prašau? – jis paklausė, blykstelėdamas sukta šypsena, kuri visada sunaikindavo mano
pasipriešinimą.

Paėmiau raudoną šalmą, pasverdama jį rankose. – Atrodysiu kvailai.

- Ne, tu atrodysi protinga. Protinga pakankamai, nesusižaloti savęs. – Jis persimetė juodą
dalyką, kad ir kas tai buvo, už savo rankos ir paėmė rankomis mano veidą. – Tarp mano rankų
kaip tik dabar yra dalykai, be kurių negaliu gyventi. Turėtum jais pasirūpinti.

- Gerai, gerai. Kas ten per kitas dalykas? – paklausiau įtariai.

Jis nusijuokė ir išvyniojo kažkokį švarką. – Tai jodinėjimo švarkas. Girdėjau, kelio neapdairumas
yra ganėtinai nematogus, netaip, kaip aš pažįstu save.

Jis ištiesė man jį. Su giliu atsidusimu, aš atmečiau savo plaukus į galą ir užmoviau šalmą sau ant
galvos. Tada prakišau rankas pro švarko rankoves. Jis užsegė užtrauktuką, šypsena sužaidė apie
jo lūpų kampučius ir jis atsitraukė žingsnį atgal.

Pasijutau griozdiška.

- Būk atviras, kaip bjauriai aš atrodau?

Jis žengė dar vieną žingsnį atgal ir suspaudė lūpas.

- Taip blogai, a? – sumurmėjau.

- Ne ne, Bela. Iš tikrųjų... – atrodė jis stengėsi rasti teisingą žodį. – Tu atrodai... seksualiai.

Aš garsiai nusijuokiau. – Kur gi ne.

- Tikrai labai seksualiai.

- Tu sakai tai tik tam, kad tai vilkėčiau. – pasakaiu. – Bet gerai. Tu teisus, tai protingiau.

Jis apkabino mane rankomis ir prisitraukė prie savo krūtinės. – Tu kvailutė. Aš manau, tai dalis
tavo žavesio. Nors ir sutinku, kad šalmas turi trūkumų.

Ir tada jis patraukė šalmą taip, kad galėtų mane pabučiuoti.

Kai Edvardas truputį vėliau mane vežė link La Pušo, ar supratau, kad šita beprecedentė situacija
atrodo keistai pažįstama. Man prireikė akimirkos, kad nustatyti tikslų deja vu šaltinį.

- Tu žinai, ką man tai primena? – paklausiau. – Tai lyg, kad aš bučiau vaikas ir Renė išsiųstų
mane tą vasarą pas Čarlį. Jaučiuosi kaip septynių metų.

Edvardas nusijuokė.

Neužsiminiau apie tai garsiai, bet didžiausias skirtumas tarp dvejų atvejų buvo tas, kad Renė ir
Čarlis turėjo geresnius santykius.

Maždaug pusiaukelėje į La Pušą mes pasukome už kampo ir radome Džeikobą, atsirėmūsį į

raudoną Volksvageną, kurį pats susirinko iš gabalėlių. Džeikobo neutrali atsargi išraiška ištirpo į
šypseną, kai pamojavau jam nuo sėdynės.

Edvardas pastatė savo Volvo trisdešimt jardų atokiau.

- Skambink man bet kada, kai būsi pasirengus važiuoti namo. – jis pasakė. – Ir aš būsiu čia.

- Ilgai neužsibūsiu. – pažadėjau.

Edvardas truktelėjo motociklą ir mano naują įrangą iš savo automobilio bagažinės – buvau
ganėtinai sužavėta, kad tai visa tilpo.

Džeikobas žiūrėjo, neartėdamas, jo šypsena išgaravo ir jo akys buvo neiššifruojamos.

Aš pasikišau šalmą po pažastimi ir persimečiau švarką per sėdynę.

- Ar turėsi visa tai? – paklausė Edvardas.

- Jokių problemų. - garantavau jį.

Jis atsiduso ir palinko link manęs. Aš pasukau veidą aukštyn atsisveikinimo pakštelėjimui, bet
Edvardas mane nustebino, prisitvirtino savo rankomis tvirtai apie mane, ir pabučiavo mane su
tokiu pačiu dideliu entuziasmu kaip ir garaže – netrukus aš gaudžiau orą.
Edvardas nusijuokė iš kažko tyliai ir mane paleido.

- Sudie. – jis pasakė. – Man tikrai patinka švarkas.

Kai sukausi nuo jo, manau pamačiau jo akyse kažkokį žybtelėjimą, kurio aš neįsivaizdavau
mačius. Negaliu tiksliai pasakyti, kas tai buvo. Gal nerimas. Sekundę maniau, kas tai baimė. Bet
tikriausiai aš prisigalvojau nebūtų dalykų, kaip visada.

Galėjau jausti jo akis ant savo nugaros, kai pastūmiau motociklą link nematomos vilkolakių-
vampyrų sutarties linijos pasimatyti su Džeikobu.

- Kas visa tai? – Džeikobas pašaukė man, jo balsas atsargus, atidžiai apžiūrinėdamas motociklą
su mįslinga išraiška.

- Aš pamaniau, kad turiu jį pastatyti, kur jam ir priklauso. – pasakiau jam.

Jis apmąstė visa tai trumpą sekundę, ir tada jo plati šypsena vėl pasirodė jo veide.

Gerai supratau, kai atsiradau vilkolakių teritorijoje, nes Džeikobas atsistūmė nuo savo
automobilio ir atstriksėjo greitai prie manęs, įveikdamas atstumą trimis dideliais šuoliais. Jis
paėmė motociklą iš manęs, pastatė jį ant stovo ir čiupo mane į kitą tvirtai suspaudžiantį
apkabinimą.

Išgirdau Volvo variklio suurzgimą, ir pasipriešinau, kad išsilaisvinčiau.

- Raminkis, Džeikai. – aitelėjau sulaikius kvapą.

Jis nusijuokė ir pastatė mane ant žemės. Aš atsisukau pamojuoti atsisveikinimui, bet sidabrinis
automobilis jau buvo dingęs kelio vingy.

- Gražu. – aš pakomentavau, leisdama šiek tiek rūgšties nutekėti mano balsu.

Jo akys praplatėjo su neteisingu nekaltumu. – Kas?

- Jis buvo velniškai mandagus dėl šito; tau nereikia bandyti savo sėkmės.

Jis nusijuokė dar kart, garsiau nei prieš tai – jis pamanė, kad ką aš pasakiau buvo labai juokinga.
Bandžiau pamatyti čia kokį juokelį, kai jis ėjo apie „Rabbit“ atidaryti man durelių.

- Bela. – jis galiausiai pasakė – vis dar kikenantis – kai užtrenkė dureles prieš mane. – Tu negali
bandyti to, ko neturi.
11. LEGENDOS

- AR TU RUOŠIESI VALGYTI TĄ MĖSAINĮ? POLAS PAKLAUSĖ DŽEIKOBO, jo akys surakintos

ant paskutinio likusio didžiulio užkandžio, kuriuos vilkolakiai suvalgė.

Džeikobas buvo atsirėmęs nugara į mano kelius, ir rankose vis sukinėjo mėsainį, kurį buvo
persmeigęs tiesia vieline virvute, laužo liepsnos kraštas laižė pūslėtą odą. Jis išleido atodūsį ir
paplekšnojo sau per pilvą. Jis vis dar kažkaip buvo plokščias, nors aš pamečiau dešimčių
mėsainių skaičių, kuriuos jis suvalgė. Jau neskaitant ypatingai didelio traškučių pokelio ir du
didelius butelius alaus.

- Manyčiau. – Džeikobas pasakė lėtai. – Aš toks pilnas, kad galėčiau vemti, bet manau, kad galiu
nenorom nuryti. Nors visai tuo nesimėgaučiau. – Jis atsiduso vėl baisiai.

Neskaitant fakto, kad Polas suvalgė tiek pat daug kaip ir Džeikobas, jis piktai pažiūrėjo ir
sugniaužė delnus į kumščius.

- Jezau. – Džeikobas nusijuokė. – Juokauju, Polai. Imk.

Jis permetė naminį iešmą į kitą rato pusę. Jau tikėjausi, kad mėsainis nukris į smėlį, bet Polas
sugavo jį švariai dešine ranka be jokio sunkumo.

Dažnai lankytis pas ypatingai pavojingus žmones visą laiką vertė mane painiotis.

- Ačiū, žmogau. – Polas pasakė, jau baigęs pykčio priepuolį.

Ugnis traškėjo, nuslūgstanti žemyn link smėlio. Kibirkštys kilo į oranžinius briliantinius
kamuoliukus link juodo dangaus. Juokinga, aš nepastebėjau, kad saulė jau leidosi. Pirmą kartą,
aš stebėjausi, kaip jau vėlu. Praradau visiškai laiko nuovoką.

Buvo dar lengviau būti su savo Kvileutų draugais, nei aš tikėjausi.

Kol Džeikobas ir aš nutempėme mano motociklą į garažą – ir jis liūdnai pritarė, kad šalmas buvo
gera mintis, ir kad jis pats sau tokį turėtų įsigyti – pradėjau nerimauti dėl pasirodymo su juo
laužų vakarėlyje, svarsčiau ar vilkolakiai nelaikys manęs išdavike. Ar jie pyks, kad Džeikobas
mane pakvietė? Ar aš sugadinsiu vakarėlį?

Bet kai Džeikobas nutempė mane į mišką ant uolos viršūnės, į susitikimo vietą – kur laužai jau
švietė šviesiau nei debesų aptemdyta saulė – visi buvo labai paprasti ir lengvabūdiški.

- Sveika, vampyrų mergaite! – Embris pasveikino mane garsiai. Kvilas pašoko, davė man penkis
ir pabučiavo į sruostą. Emilė paspaudė mano ranką ir mes atsisėdome ant kieto akmens prie jos
ir Semo.

Neskaitant kelių paerzinančių nepasitenkinimų – daugiausia iš Polo – apie sklandantį kraugerių

dvoką pavėjui, su manimi buvo elgiamasi kaip su pritapusia.

Tai taip pat nebuvo tik vaikų susitikimas. Bilis buvo čia, jo vežimėlis buvo pastatytas ten, kas
atrodė kaip rato natūrali galva. Šalia jo ant sulakstomos lauko kėdės, atrodančios ganėtinai
netvirtos, sėdėjo labai senas, žilaplaukis senelis, Senasis Kvilas. Sju Cleanwater, Čarlio draugo
Hario našlė, sėdėjo jo kitoje pusėje; jos du vaikai, Lėja ir Setas, taip pat buvo čia, sėdėjo ant
žemės apie mus. Tai nustebino mane, bet visi trys neabejotinai žinojo paslaptį. Taip, kaip Senasis
Kvilas ir Bilis kalbėjo su Sju, man tai skambėjo taip, lyg ji perimė Hario vietą taryboje. Ar tai
automatiškai pavertė jos vaikus pačios slapčiausios La Pušo bendruomenės nariais?
Aš svarsčiau kaip siaubinga buvo sėdėti Lėjai prie to paties rato kartu su Semu ir Emile. Jos
mielas veidas neišdavė jokių emocijų, bet ji nepažiūrėjo niekur kitur, tik į liepsnas. Žiūrėdama į
idealius Lėjos bruožus, negalėjau sau padėti nepalyginti jų ir Emilės subjaurotu veido. Ką Lėja
galvoja apie Emilės randus, kai dabar žino paslaptį besislepiantį už jų? Ar jos akimis, tai jai
atrodo teisingumas?

Mažasis Setas Cleanwater‘is nebebuvo jau toks mažas. Su savo plačia, laiminga šypsena ir ilgu,
ištysusiu kūnu jis man priminė jaunesnį Džeikobą. Panašumai privertė mane nusišypsoti, vėliau
atsidusti. Ar Seto lemtis turi pakeisti jo gyvenimą taip pat dramatiškai kaip ir kitiems šitiems
berniukams? Ar tai, kad tokia bus jo ateitis, jam ir jo šeimai leista buvo čia ateiti?

Visa gauna buvo čia: Semas ir Emilė, Polas, Embris, Kvilas, ir Džerodas su Kime, mergaite, su
kuria buvo pažymėtas.

Mano pirmas įspūdis apie Kimę buvo, kad ji graži mergaitė, turputį drovi, truputį paprasta. Ji
turėjo platų veidą, daugiausiai ties skruostikauliais, su per mažom akimis, kad subalansuotų
juos. Jos nosis ir burna buvo per platūs tradiciniam grožiui. Jos lygūs plaukai buvo liesi ir
nuploninti vėjo.

Tai buvo mano pirmas įspūdis. Bet po kelių valandų žiūrėjimo į Džeradą ir Kimę, negalėjau
daugiau rasti nieko paprasto mergaitėje.

Žvilgsnis, kuriuo jis stebėjo ją. Tai lyg, aklas vyras pamatytų saulę pirmą kartą. Lyg
kolekcionierius pirmą kartą rastų neatskleistą Da Vinči. Lyg mama pirmą kartą žiūrėtų į savo
naujaginio vaidą.

Jo nuostabos akys leido man pamatyti naujus dalykus apie ją – kad jos oda laužo šviesoje atrodė
kaip rausvos spalvos šilkas, kokios idealios buvo jos lūpų kreivės, kokie balti jos dantys už jų,
kokios ilgos jos blakstienos, paraustantys skruostai, kai ji pasižiūri žemyn.

Kimės oda kartais patamsėdavo, kai ji pamatydavo pagarbų Džerado žvilgsnį, ir jos akys
nusileisdavo lyg susigėdusios, bet jai buvo sunku ilgai išbūti nusukus akis nuo jo, bet kokį laiko
tarpą.

Stebėdama juos, aš supratau geriau sovokianti Džeikobo žodžius apie pažymėjimą nei prieš tai –
sunku priešintis įsipareigojimo ir garbinimo lygmeniui.

Kimė dabar buvo palinkusi į Džerodo krūtinę, jo rankos apglėbusios ją. Įsivaizdavau, kad jai
turėtų būti labai šilta ten.

- Darosi velu. – sumurmėjau Džeikobui.

- Nepradėk dar to. – Džeikobas sušnibždėjo atgal – nors turbūt pusė grupės galėjo tai girdėti. –
Geriausia dalis artėja.

- Kokia geriausia dalis? Jūs prarysit visą visutėlę karvę?

Džeikobas susikeno savo žemu, gerkliniu juoku. – Ne, čia finalui. Mes nesusitinkam tik pavalgyti
savaitėms skirto maisto. Tai techniškai tarybos susitikimas. Tai pirmas Kvilo kartas ir jis dar
nėra girdėjęs nė vienos istorijos. Na, jis girdėjo jas, bet tai bus pirmas kartas, kai jis žinos, kad tai
tiesa. Tai turi tendenciją išmokyti sutelkti vaikinų dėmesį. Kimė ir Setas, ir Lėja yra pirmą kartą
taip pat.
- Istorijos?

Džeikobas nudūmė už manęs, kur buvau atsirėmus prie uolos kalvagūbrio. Jis uždėjo savo ranką
man ant peties ir tyliai prakalbo man į ausį. – Istorijos, kurias mes visada laikėm legendomis. –
jis pasakė. – Istorijos, kaip mes tokiais tapom. Pirmoji istorija apie dvasių karius.

Džeikobo šnibždėjimas buvo kaip įžanga. Atmosfera apie silpnai degantį laužą staiga pasikeitė.
Polas ir Embris atsisėdo tiesiau. Džerodas bakstelėjo Kimei ir švelniai patempė ją išsitisti.

Emilė pasiruošė spiralinį sąsiuvinį ir rašiklį, atrodanti tiksliai kaip studentė pasiruošusi svarbiai
paskaitai. Semas susisuko už jos šiek tiek taip, kad jis būtų viename aukštyje su Senuoju Kvilu,
kuris sėdėjo kitoje jo pusėje. Staiga supratau, kad vyresniųjų tarybos skaičius buvo ne trys, o
keturi.

Lėjos Cleanwater veidas vis dar buvo gražus ir be emocijų, užsimerkusi – ne todėl, kad būtų
pavargusi, bet lyg tai jai padėtų susikaupti. Jos brolis palinko noriai prie vyresniųjų.

Ugnis traškėjo siųsdama kitą kibirkščių žėruojantį sprogimą į naktį.

Bilis pravalė savo gerklę, ir be daugiau jokių įžangų, kaip jo sūnaus šnibždėjimas, pradėjo
pasakoti istoriją, jo turtingu ir giliu balsu. Žodžiai liejosi tiksliai. Lyg jis žinotų juos širdimi, bet
tai pat su jausmu ir subtiliu ritmu. Lyg poema būtų skaitoma jo autoriaus.

- Kvileutai buvo nuo pradžių maži žmonės. – Bilis pasakė. – Ir mes esame maži žmonės iki šiol,
bet mes niekada nedingome. Tai dėl to, kad mūsų kraujyje visada buvo magijos. Nevisada magija
buvo judančio pavidalo – tai atėjo vėliau. Pirmiausia buvome dvasių kariai.

Niekada prieš tai nepastebėjau didingumo, koks buvo Bilio Bleko balsas, nors dabar supratau,
kad tas autoritetas visada buvo čia.

- Pradžioje, gentis buvo nusistovėjusi šitame uoste, kur tapo prityrusiais laivų statytojais ir
žvejais. Bet gentis buvo maža, ir uostas buvo turtingas žuvų. Atsirado kiti, kurie troško mūsų
žemių, ir mūsų buvo per mažai, kad tai išlaikytume. Didesnė gentis ėjo prieš mus, ir mes
turėjome pasinaudoti savo laivais, kad nuo jų pabėgtume.

- Kaheleha nebuvo pirmasis dvasios karys, bet mes neatsimename istorijų dar prieš jį. Mes
neprisimename, kas buvo pirmasis atradęs tą jėgą, ar kaip ji buvo naudojama prieš krizę.
Kaheleha buvo pirmasis didis Dvasių vadas mūsų istorijoje. Šitoje kritiškoje padėtyje Kalehela
pasinaudojo magija, kad apgintų mūsų žemes.

- Jis ir jo kariai paliko laivą – ne jų kūnai, bet jų dvasios. Jų moterys žiūrėjo virš jų kūnų ir
mojavo, vyrai pasiėmė savo dvasias, kad grįžti atgal į mūsų uostą.

- Jie fiziškai negalėjo paliesti priešo genties, bet jie turėjo kitų būdų. Istorijos mums pasakoja,
kad jie galėjo pasiųsti nuožmų vėją į priešo stovyklas; galėjo sukelti didį klykiantį vėją, kuris
sunaikindavo jų priešininką. Istorijos taip pat mums pasakoja, kad gyvūnai gali matyti dvasių
karius ir suprasti juos; gyvūnai gali derėtis.

- Kaheleha pasiėmė savo dvasių karių armiją ir pakenkė nuniokodamas įsibrovėlius. Šita
nekviesta gentis savo gaujoj turėjo didžiulius, drūtus kailinius turinčius šunis, kurie buvo
naudojami traukti jų slides sustingusioje šiaurėje. Dvasių kariai nusuko juos nuo jų šeimininkų ir
tada atsiuntė galingus šikšnosparnius iš skardžio olų. Jie pasinaudojo klykiančiu vėju šunims
suklaidinti vyrus. Šunys ir šikšnosparniai laimėjo. Išgyvenusieji išsimėtė, apšaukdami mūsų
vietas prakeiktomis. Šunys sulaukėjo, kada dvasių kariai juos paleido. Kvileutai grįžo pas savo
kūnus ir žmonas, nugalėję.

- Kitos artimos gentys, Hojai ir Makajai, sudarė sutartį su Kvileutais. Jie nenorėjo nieko daryti su
mūsų magija. Su jais gyvenome taikoje. Kai priešai vėl ateidavo, dvasios kariai galėjo juos
nubaidyti.

- Pasikeitė karta. Atėjo paskutinis Didysis Dvasių vadas, Taha Aki. Jis buvo žinomas dėl savo
išminties ir buvimo taikiu žmogumi. Žmonės gyveno laimingi ir patenkinti jo rūpestyje.

- Bet buvo vienas vyras, Utlapa, kuris nebuvo patenkintas.

Žemas šnypštimas pasigirdo aplink laužą. Buvau per lėta, kad pamatyčiau iš kur jis atsklido. Bilis
nekreipė dėmesio ir tęsė legendą toliau.

- Utlapa buvo vienas iš stipriausių vado Taha Aki dvasios karių – labai stiprus vyras, bet taip pat
godus. Jis manė, kad žmonės turi naudoti savo magiją, kad praplėstų savo žemes, pavergtų
Hojus ir Makajus, ir pastatytų imperiją.

- Dabar, kai kariai buvo savo dvasias suvienodinę, jie žinojo vienas kitos mintis. Taha Aki matė
apie ką svajoja Utlapa ir labai ant jo supyko. Utlapai buvo įsakyta palikti žmones ir niekada
nebepasinaudoti savo siela. Utlapa buvo stiprus vyras, bet vado kariai viršijo jį skaičiumi. Jis
neturėjo kitos galimynės kaip tik išvykti. Įsiutęs atsiskyrėlis pasislėpė artimame miške,
laukdamas progos atkeršyti vadui.

- Net taikos laikais, Dvasių vadas buvo budrus saugodamas savo žmones. Jis dažnai išeidavo į
šventą ir slaptą vietą kalnuose. Jis palikdavo ten savo kūną ir lėkdavo per miškus ir pajūrį
įsitikinti ar nesiartina grėsmė.

- Vieną dieną, Taha Aki išvyko įvykdyti savo pareigos. Utlapa jį sekė. Jis tiesiog planavo nužudyti
vadą, bet jo planas turėjo trūkumų. Be abejo, dvasios kariai būtų siekę jį nužudyti, ir jie galėjo jį
pasivyti greičiau, nei jis būtų galėjęs pabėgti. Kai jis slėpėsi už uolų, jam į galvą atėjo kitas planas.

- Taha Aki paliko savo kūną slaptoje vietoje ir nuskrido su vėju patikrinimui. Utlapa palaukė, kol
įsitikino, kad vadas nukeliavo reikiamą atstumą su savo siela.

- Taha Aki akimirksniu sužinojo, kad Utlapa sujungė jį su dvasių pasauliu, ir taip pat žinojo jo
žmogžudikišką planą. Jis lėkė atgal į slaptąją vietą, bet net vėjas nebuvo pakankamai greitas, kad
jį išgelbėtų. Kai jis grįžo, jo kūnas jau buvo dingęs. Utlapos kūnas buvo apleistas, bet Utlapa
nepaliko jokios galimybės pabėgti ir jam – jis perpjovė savo paties gerklę Taha Aki rankomis.

- Taha Aki nusekė paskui savo kūną į kalnus. Jis šaukė ant Utlapos, bet tas nekreipė jokio
dėmesio į jį, lyg tai būtų paprasčiausias vėjas.

- Taha Aki su neviltimi stebėjo, kaip Utlapa perimė jo Kvileutų vado vietą. Per kelias savaites
Utlapa nieko kito nedarė, tik stengėsi, kad kiti patikėtų, jog jis Taha Aki. Tada prasidėjo
permainos – Utlapos pirmasis įsakymas buvo, jog bet kuris karys užmirštų įėjimą į dvasių
pasaulį. Jis tai paaiškino tuo, jog matė pavojų, bet iš tiesų jis bijojo. Jis žinojo, kad Taha Aki
laukia progos papasakoti savo istoriją. Utlapa tai pat bijojo pats įeitį į dvasių pasaulį, žinodamas,
kad Taha Aki greitai perimtų jo kūną. Taigi, jo svajonės apie užkariavimus su dvasių karių armija
tapo neįmanomos, tad jis ieškojo pasitenkinimo valdant gentį. Jis tapo našta – ieškodamas
privilegijų, kurių niekada sau nereikalavo Taha Aki, atsisakydamas dirbti išvien su kariais,
susirasdamas sau antrą jaunesnę, vėliau trečią žmonas, nors Taha Aki pirmoji žmona buvo gyva
– tai buvo kažkas negirdėjo gentyje. Taha Aki stebėjo tai su nevaldomu pykčiu.
- Galų gale, Taha Aki bandė nužudyti savo kūną, kad išlaisvintų savo gentį nuo Utlapos
nesaikingumo. Jis pasikvietė piktą vilką iš kalnų, bet Utlapa pasislėpė už savo karių. Kai vilkas
nužudė jauną vyrą, kuris bandė apginti apsimetėlį vadą, Taha Aki pajuto siaubingą širtgėlą. Jis
įsakė vilkui atsitraukti.

- Visos istorijos mums pasakoja, kad nebuvo lengva būti dvasios kariu. Tai buvo labiau
gąsdinantis, negu gaivinantis jausmas išsilaisvinti iš vieno kūno. Štai, kodėl jie panaudodavo
savo magiją, tik būtinais atvejais. Būvimas be kūno, buvo klaidinantis, nepatogus ir siaubingas.
Taha Aki taip toli ir ilgai buvo nuo savo kūno, kad jis buvo apimtas agonijos. Jis jautė, kad jis
pražuvęs – niekada nepereis į paskutinę žemę, kur laukė jo protėviai; įstrigęs kankinančioj
nebūtį amžiams.

- Didžiulis vilkas sekė Taha Aki dvasią, kai ji sukosi ir raitėsi agonijoje tarp medžių. Vilkas buvo
labai didelis savo rūšiai, ir gražus. Taha Aki staiga pajuto pavydą nebyliam gyvūnui. Jis bent jau
turėjo kūną. Jis bent jau turėjo gyvenimą. Net gyvūno gyvenimas turėjo būti geresnis, nei ta
siaubinga tuščia sąmonė.

- Ir tada Taga Aki sugalvojo idėją, kuri pakeitė mus visus. Jis paprašė milžiniško vilko duoti jam
vietos savo kūne, pasidalinti juo. Vilkas sutiko. Taha Aki įlindo į vilko kūną, jausdamas
palengvėjimą ir dėkingumą. Tai nebuvo jo žmogaus kūnas, bet tai buvo geriau nei dvasių
pasaulio tuštuma.

- Kaip viena būtybė, vyras ir vilkas grįžo į kaimą ant uosto. Žmonės bėgo iš baimės, kviesdami
karius ateiti. Kariai atbėgo su ietimis susitikti su vilku. Utlapa, žinoma, liko saugiai pasislėpęs.

- Taha Aki nepuolė savo karių. Jis traukėsi lėtai nuo jų, jis kalbėjo akimis ir bandė savo žmonėms
inkšti dainas. Kariai pradėjo suprasti, kad vilkas nebuvo paprastas gyvūnas, kad jį įtakojo dvasia.
Vienas senas karys, vardu Yutas, nusprendė nepaklusti apsimetėlio vado įsakymui ir pabandyti
susišnekėti su vilku.

- Taip greitai, kai Yutas perėjo į dvasių pasaulį, Taha Aki paliko vilką – gyvūnas klusniai laukė jo
sugrįžimo – pasikalbėti su juo. Yutas išgirdęs tiesą akimirsniu pasveikino tikrąjį vadą grįžus
namo.

- Šį kartą, Utlapa atėjo pasižiūrėti ar vilkas nugalėtas. Kai jis pamatė Yuto kūną be jokių gyvybės
ženklų, apsuptą saugančių karių, jis suprato, kad atsitiko. Jis išsitraukė savo peilį ir pasileido
link Yuto jo nužudyti, dar prieš jam grįžtant į kūną.

- Išdavikas. – Jis sušaukė. Kariai nežinojo ką daryti. Vadas buvo liepęs užmiršti dvasių keliones,
ir tai buvo jo sprendimas, kaip pasielgti su tuo, kuris nepakluso.

- Yutas įšoko į savo kūną, bet Utlapa jau buvo įrėmęs į jo gerklę peilį ir ranka uždengęs jo burną.
Taha Aki kūnas buvo stiprus, o Yuto su amžiumi silpnas. Yutas negalėjo pasakyti nė žodžio ir
įspėti kitus, kai Utlapa jį nutildė amžiams.

- Taha Aki stebėjo kaip Yuto dvasia skrieja į paskutines žemes, kur susipynė su Taha Aki visiems
laikams. Jis pajuto didžiulę jėgą, daug galingesnę nei kada buvo jautęs anksčiau.

- Jis grįžo į didžiulį vilką vėl, norėdamas išplėšti Utlapos gerklę. Bat kai tik jis susijungė su vilku,
įvyko didžiausias stebuklas.
- Taha Aki pyktis buvo žmogaus pyktis. Meilė, kurią jis jautė savo žmonėms ir neapykantą, kurią
jautė engėjui buvo per didžiulė vilko kūnui, taip pat žmogaus. Vilkas sudrebėjo ir – prieš karių ir
Utlapos pritrenktas akis – pavirto į žmogų.

- Naujas vyras neatrodė kaip Taha Aki kūnas. Jis buvo daug nuostabesnis. Jis buvo šviežia Taha
Aki dvasios interpretacija. Kariai atpažino jį iškart.

- Utlapa bandė bėgti, bet Taha Aki naujame kūne tūrėjo vilko jėgą. Jis sugavo vagį ir išgrūdo
dvasią dar prieš jam galint iššokti iš pavogto kūno.

- Žmonės džiūgavo, kai suprato, kas atsitiko. Taha Aki greitai viską sutvarkė, vėl
bendradarbiaudamas su savo žmonėmis ir grąžindamas jaunąsias žmonas į jų namus. Vieną, ką
jis paliko, tai dvasių kelionių draudimą. Jis žinojo, kad tai yra per dau pavojinga, kad mintis
vogti gyvenimus slypėjo čia. Nebebuvo daugiau dvasios karių.

- Dėl šito dalyko, Taha Aki buvo daugiau nei vilkas ar žmogus. Jie vadino jį Didis vilkas Taha Aki,
arba Taha Aki Dvasios Žmogus. Jis vadovavo daug daug metų savo genčiai dėl to, kad neseno.
Kada grėsdavo pavojus, jis grįždavo į savo vilko formą susikauti arba įbauginti priešą. Žmonės
apsigyveno taikoje. Taha Aki susilaukė daug sūnų, ir kai kurie, sulaukę brandaus amžiaus taip
pat galėjo pavirsti vilkais. Vilkai buvo visi skirtingi, nes budami dvasios vilkais jie atspindėjo
vyrus, kurie buvo viduje.

- Tai štai kodėl Semas visas juodas. – Kvilas sumurmėjo iškvėpdamas ir išsišiepęs. – Juoda
širdis, juodas kailis.

Buvau taip įtraukta istorijos, kad gavau didelį sukrėtimą vėl grįžti į dabartį, į ratą aplink
gęstančią ugnį. Su kitu sukrėtimu supratau, kad ratas buvo sukomplektuotas iš Taha Aki – kad ir
labai tolimos kartos – anūkų.

Ugnis metė į dangų kibirkščių salves ir jos plaistėsi ir šoko sudarydamos formas, kurios buvo
beveik išsifruojamos.

- Ir tavo šokoladinis kailis atspindi ką? – Semas sušnibždėjo atgal Kvilui. – Koks saldus tu esi?

Bilis nekreipė dėmesio į jų pašaipas. – Kai kurie iš sūnų tapo kariais su Taha Aki, ir jie daugiau
neseno, gentis suprato, kad vilkai-žmonės, gali pasenti kaip kiti, jei jie palieka savo vilko sielą.
Taha Aki pergyveno trijų senų vyrų gyvenimus. Jis vedė trečią žmoną, kai mirė dvi pirmosios, ir
rado joje savo tikrą dvasios žmoną. Nors jis mylėjo ir kitas žmonas, tai buvo kažkas kito. Jis
nusptrendė palikti savo vilko dvasią taip, kad galėtų mirti, kai ji mirs.

- Štai, kaip magija pasiekė mus, bet tai ne istorijos pabaiga...

Jis žvilgtelėjo į Senąjį Kvilą Atearą, kuris pasisuko savo kėdėje, ištiesindamas savo trapius
pečius. Bilis gurgštelėjo vandens iš butelio ir nusišluostė kaktą.Emilės rašiklis niekada
neužsikirto, kai ji keverzojo pašėlusiai ant lapo.

- Tai buvo istorija apie dvasių karius. – Senasis Kvilas pradėjo kalbėti plonu tenoro balsu. – Tai
bus istorija apie trečiosios žmonos auką.

- Po daug metų, kai Taha Aki paliko vilko dvasią, kai jau buvo senas vyras, prasidėjo bėdos
šiaurėje, su Makajais. Kelios jaunos moterys dimgo iš jų genties, ir jie tuo apkaltino kaimyninius
vilkus, kurių jie bijojo ir nepasitikėjo. Vilkai-žmonės vis dar galėjo skaityti vienas kito mintis, kai
būdavo vilko formoje taip, kaip ir jų protėviai su savo dvasių formomis. Jie žinojo, kad nė vienas
iš jų nebuvo kaltas. Taha Aki bandė nuraminti Makajų vadą, bet čia buvo per daug baimės. Taha
Aki nenorėjo kariauti. Jis nebebuvo vadovaujantis karys savo žmonėms. Jis įpareigojo savo
vyriausią sūnų Taha Wi surasti tikrąjį kaltininką prieš prasidedant kariniams veiksmams.

- Taha Wi vadovavo kitiems penkiems gaujos vilkams ieškoti kalnuose, ieškoti bet kokių dingusių
Makajo žmonių pėdsakų. Jie aptiko kažką, ko dar niekados nebuvo sutikę – keistą, saldų kvapą
miške, kuris degino jų nosis iki skausmo.

Aš susigūžiau arčiau Džeikobo pusės. Pamačiau, kad jo burnos kampučiai sutrūkčiojo nuo
šypsenos ir jo ranka tvirčiau mane apkabino.

- Jie nežinojo koks padaras galėjo palikti tokį kvapą, bet jie sekė jį. – Senasis Kvilas tęsė. Jo
virpantis balsas neturėjo Bilio didingumo, bet jis turėjo keistą, nuožmią skubumo briauną. Mano
pulsas pašoko, kai jo žodžiai pagreitėjo.

- Jie aptiko silpną žmogaus kvapo ir kraujo pėdsaką. Jie buvo tikri, kad tai priešas, kurio jie
ieško.

- Jų kelionė nuvedė juos tolyn į šiaurę, tad Taha Wi parsiuntė puse gaujos, jaunesniuosius, grįžti
į uostą, papasakoti viską Taha Aki.

- Taha Wi ir du jo broliai nebesugrįžo.

- Jauniausi broliai ieškojo vyresniųjų, bet rado tikrai tylą. Taha Aki apraudojo savo sūnus. Jis
trokško atkeršyti už savo sūnus, bet buvo per senas. Jis nuėjo par Makajų vadą su gedulingais
drabužiais ir papasakojo viską, kas atsitiko. Makajų vadas patikėjo jo širtgėla ir įtampa tarp
genčių baigėsi.

- Po metų, dvi Makajų merginos dingo iš namų tą pačią naktį. Makajai pasikvietė Kvileutų vilkus,
kurie aptiko tą patį sauldų dvoką jų kaime. Vilkai vėl susiruošė į medžioklę.

- Tikrai vienas grįžo. Jis buvo Yaha Uta, vyriausias Taha Aki ir jo trečiosios žmonos sūnus, ir
jauniausias gentyje. Jis parsinešė su savimi kažką, ko nebuvo matę iki to Kvileutai – keistą, šaltą,
akmeninį lavoną, kuris buvo sudraskytas į gabalus. Visi, kurie turėjo Taha Aki kraujo, net tie,
kurie nebuvo vilkai, galėjo užuosti mirusio padaro aštrų kvapą. Tai buvo Makajų priešas.

- Yaha Uta papasakojo, kas atsitiko: jis ir jo broliai rado padarą, kuris atrodė kaip vyras, bet buvo
kietas kaip granito uola, su dviem Makajų dukterimis. Viena mergina jau buvo mirusi, balta ir
kraujuojanti gulėjo ant žemės. Kita buvo jo rankose, jo burna buvo ant jos gerklės. Ji turėjo būti
gyva, kai jie pasirodė ant kraupaus vaizdo, bet padaras greitai trakštelėjo jos kaklą ir numetė jos
negyvą kūną ant žemės, kai jie prisiartino. Jo baltos lūpos buvo padengtos krauju, ir jo akys
žibėjo raudonai.

- Yaha Uta papasakojo apie padaro didžiulę jėgą ir greitį. Vienas iš jo brolių greitai tapo auka, kai
neįvertino tos jėgos. Padaras perplėšė jį kaip lėlę. Yaha Uta ir jo broliai buvo daug atsargesni. Jie
darbavosi drauge, artėdami prie padaro iš visų pusių, pergudraudami jį. Jie turėjo pasinaudoti
visa vilkiška jėgą ir greičiu, kažkuo, ko dar nebuvo bandę iki tol. Padaras buvo kietas kaip akmuo
ir šaltas kaip ledas. Jie suprato, kad tik jų dantys, gali jį sumaikinti. Jie pradėjo plėšyti padarą po
mažus gabalėlius, kol jis su jais kovėsi.

- Bet padaras greitai susiprotėjo, kai pamatė jų manevrus. Jis sučiupo rankomis Yaha Uta brolį.
Yaha Uta pamatė atidengtą jo gerklę ir pernėrė ją. Jo dantys nuplėšė būtybės galvą, bet rankos
vis žalojo jo brolį.
- Yaha Uta sudraskė būtybę į neatpažįstamus gabalus, plėšydamas dalis su beviltiškom
pastangomis išgeltėti brolį. Jis pavėlavo, bet galų galiausiai padaras buvo sudraskytas.

- Ar bent jau taip jie manė. Yaha Uta paguldė dvokančius likučius, kad juos apžiūrėti vyriausieji.
Viena nutraukta plaštaka gulėjo prie padaro rankos. Dvi dalys susilietė, kada vyresnieji
stumtelėjo jas su lazda, ir plaštaka pradėjo ieškoti rankos bandydama vėl surinkti save.

- Pritremkti vyresnieji padegė likučius. Didžiuliai, dusinantys, šlykčių dūmų debesys užteršė orą,
kada liko tik pelenai, jie atskyrė juos į daugybę maišelių ir paskleidė juos toli ir plačiai –
kažkuriuos į vandenyną, kažkuriuos į miškus, o kai kuriuos į skardžio olas. Taha Aki užsikabino
vieną maišelį sau ant kaklo, kad būtų įspėtas, jei padaras dar kada bandys surinkti save vėl.

Senasis Kvilas sustojo ir pažiūrėjo į Bilį. Bilis išsitraukė odinį dirželį nuo savo kaklo. Ant jo galo
buvo pakabintas mažas krepšelis, pajuodęs nuo amžiaus. Keli žmonės aiktelėjo. Aš galėjau būti
viena iš jų.

- Jie vadino juos Šaltaisiais, Kraujo Gėrėjais, ir gyveno baimindamiesi, kad jis nebuvo vienintelis.
Jie teturėjo tik vieną likusį vilką gynėją, jaunąjį Yaha Uta.

- Jiems neteko ilgai laukti. Padaras turėjo porininkę, kitą kraujo gėrėją, kuri atvyko pas Kvileutus
siekdama keršto.

- Istorijos pasakoja, kad Šaltoji Moteris buvo pats gražiausias dalykas, matytas žmogaus akimis.
Ji atrodė kaip nusileidusi Deivė, kai įėjo į kaimą tą rytą; švietė saulė ir ji žybėjo ant jos baltos
odos ir apšvietė jos auksinius plaukus, kurie siekė jos kelius. Jos veidas buvo magiškai gražus, jos
akys juodos jos baltame veide. Kažkas parkrito ant kelių pagarbinti ją.

- Ji paklausė aukštu, veriančiu balsu kažko kalba, kurios nė vienas nebuvo girdėjęs. Žmonės buvo
abstulbinti , nežinojo, ką atsakyti. Tuo metu nebuvo nė vieno, kuris būtų Taha Aki kraujo tarp
liudininkų, tik vienas mažas berniukas. Jis įsikabino į savo motiną ir pradėjo rėkti, kad kvapas
degina jo nosį. Vienas ir vyresniųjų eidamas pakeliui į pasitarimą išgirdo berniuką ir suprato, kas
atvyko pas juos. Jis pradėjo šaukti, kad žmonės bėgtų. Ji nužudė jį pirmiausiai.

- Buvo dvidešimt Šaltos Moters aukų. Du išgyveno tik todėl, kad ją blaškė kraujas ir ji sustodavo
pasotinti savo troškulio. Jie bėgo pas Taha Aki, kuris sėdėjo pasitarime su kitais vyresniaisiais,
savo sūnumis ir trečiąją žmona.

- Yaha Uta persivertė į vilko dvasią kai tik išgirdo naujienas. Jis išėjo sunaikinti kraujo gėrėjos
vienas. Taha Aki, jo trečioji žmona ir vyresnieji nusekė už jo.

- Pirmiausia, jie negalėjo rasti padaro, tik jos atakų įkalčius. Kūnai gulėjo sulaužyti, keli išsiurbti
kraujo, išmėtyti ant kelio, kur ji pradingo. Tada jie išgirdo riksmus ir nuskubėjo į uostą. –
Kvileutų saujelė bėgo link laivo, kad išsigelbėtų. Ji plaukė kaip ryklys ir laužė laivo priekį su savo
neįtikėtina jėga. Kai laivas pradėjo skęsti, ji sugavo tuos, kurie bandė bėgti ir sulaužė juos taip
pat.

- Ji pamatė didžiulį vilką ant kranto ir užmiršo bėgančius plaukikus. Ji plaukė taip greitai, kad
buvo tik dėmelė, ji išlipo ir vandens varvanti ir nuostabi, ir atsistojo priešais Yaha Uta. Ji nutaisė
vieną baltą pirštą į jį ir paklausė kito nesuprantamo klausimo. Yaha Uta laukė.

- Tai buvo lygi kova. Ji nebuvo karė kaip jos porininkas. Bet Yaha Uta buvo vienas – niekas
negalėjo atitraukti jo įsiūčio nuo jo.
- Kada Yaha Uta pralaimėjo, Taha Aki suriko nepaisydamas pavojaus. Jis nušlubavo link ir
pasikeitė į seną, balto snukio vilką. Vilkas buvo senas, bet tai buvo Dvasios Žmogus Taha Aki, ir
jo įniršis darė jį stiprų. Kova prasidėjo vėl.

- Taha Aki trečioji žmona buvo ką tik mačius kaip žuvo jos sūnus. Dabar kovėsi jos vyras, ir ji
neturėjo jokios vilties, kad jis laimės. Ji girdėjo kiekvieną žodį iš skerdynių liudininkų taryboje.
Ji girdėjo istoriją, apie Yaha Uta pirmąją pergalę, ir žinojo, kad jo brolio nukreipimas išsaugojo
jį.

- Trečioji žmona čiupo peilį iš vieno sūnų diržo, kurie stovėjo už jos. Jie visi buvo jauni, dar ne
vyrai, ir ji žinojo, kad jie mirs, kai jų tėvas pralaimės.

- Trečioji žmona bėgo link Šaltosios Moters aukštai pakeltu durklu. Šaltoji Moteris nusišypsojo,
tik vos atitraukta nuo kovos su senu vilku. Ji nejautė jokios baimės dėl silpnos moters ar jos
peilio, kuris net negalėjo įdrėksti jos odos, ji jau ruošėsi smogti mirtiną smūgį Taha Aki.

- Ir tada, trečioji žmona padarė tai, ko Šaltoji Moteris nesitikėjo. Ji griuvo ant kelių priešais
kraujo gėrėjos kojas ir sugrūdo peilį sau į širdį.

- Kraujas tekėjo pro trečiosios žmonos pirštus ir tyško prieš Šaltąją moterį. Kraujo gėrėja
negalėjo atsispirti šviežio kraujo pagundai, paliekančio trečiosios žmonos kūną. Instinktyviai, ji
atsisuko į mirštančią moterį, vieną sekundę visiškai sudeginta troškulio.

- Taha Aki nasrai susmigo į jos kaklą.

- Tai nebuvo kovos pabaiga, bet dabar Taha Aki nebuvo vienas. Stebėdami savo motinos mirtį,
du jauni sūnūs pajuto tokį įnyršį, kad staiga perėjo į vilkų dvasias, nors jie net nebuvo vyrai. Su
savo tėvu jie pribaigė padarą.

- Taha Aki niekada daugiau neprisijungė prie genties. Jis niekada daugiau neatsivertė į žmogų.
Jis gulėjo vieną dieną prie savo trečiosios žmonos kūno ir urzgė ant kiekvieno, kuris bandė ją
paliesti, tada jis iškeliavo į mišką, ir niekada negrįžo.

- Bėdos su šaltaisiais paretėjo nuo to laiko. Taha Aki sūnūs saugojo gentį, kol jų sūnūs buvo
pakankamai suaugę užimti jų vietas. Nebuvo daugiau trijų vilkų vienu metu. To pakako.
Retkarčiais kraujo gėrėjai atkeliaudavo į šitas žemes ir būdavo nustebinti egzistuojančių vilkų.
Kartais vilkas žūdavo, bet daugiau niekada nebuvo išnaikinti, kaip pirmą kartą. Jie išmoko kaip
kovoti su šaltaisiais ir perleido išmintį kitiems, vilko mintys kito vilko mintims, dvasiai dvasiai,
tėvas sūnui.

- Laikas ėjo, ir Taha Aki palikuonys nebetapdavo vilkais, kai pasiekdavo brandą. Tik ilgą laiką, jei
šaltieji būdavo šalia, vilkai galėdavo grįžti. Šaltieji visada atvykdavo po vieną ar du, tad gauja liko
maža.

- Atvyko didysis klanas, ir jūsų pačių senelis buvo pasiruošęs pat su jais kautis. Bet jų lyderis
pasikalbėjo su Efraimu Bleku, kai jis buvo žmogus, ir pasižadėjo nepadaryti žalos Kvileutams. Jo
keistos geltonos akys suteikė kažkokį keistą pasitikėjimą jo klanu, kad jie nėra tokie patys kaip
kiti kraujo gėrėjai. Jie viršijo vilkus skaičiumi, tad šaltiesiems nebuvo jokio tikslo siūlyti sutartį,
kai jie galėjo laimėti kovą. Efraimas sutiko. Jie teisingai laikėsi savo pusės, nors jų buvimas
provokavo kitus.

- Ir jų gaujos narių skaičius padidėjo iki tokio, kokio gentis niekada nebuvo mačius. – Senasis
Kvilas pasakė ir jo juodos akys susiaurėjo ir išryškino raukšles apie jas, ir atrodė nukrypo tiesiai
ant manęs. – Išskyrus, žinoma, Taha Aki laikais. – Jis pasakė ir tada atsiduso. –Ir taigi, mūsų
genties sūnūs vėl rūpinasi prievole ir dalinasi auka, kurią jų tėvai iškentė prieš juos.

Visi buvo tylūs ilgą laiką. Gyvi magijos ir legendų palikuonys žiūrėjo vienas į kitą per laužą su
liūdnumu jų akyse. Visi, išskyrus vieną.

- Prievolė. – jis pasišaipė žemu balsu. – Manau, tai jėga. – Kvilo apatinė lūpa truputį buvo
suraukta.

Prieš gęstančią ugnį Setas Cleanwater‘is – jo akys plačios su meilikavimu genties gynėjų brolijai
– linktelėjo pritardamas.

Bilis sukikeno, žemai ir ilgai, ir magija , atrodo, pasislėpė įkaitintose žarijose. Staiga, tai vėl tapo
draugų ratu. Džeradas pliaukštelėjo akmenėliu Kvilui, ir visi nusijuokė, kai tai privertė jį pašokti.
Žemi pašnekesiai niurnėjo apie mus, paerzinantys ir kasdieniški.

Lėja Cleanwater akių neatmerkė. Aš pamaniau, kad pamačiau kažką žėrint ant jos skuosto, kaip
ašarą, bet kai vėl, po akimirkos, atsisukau pasižiūrėti, ji buvo dingusi.

Nei aš, nei Džeikobas nekalbėjom. Jis vis dar buvo arti manęs, jo kvėpavimas buvo toks gilus ir
vienodas, kad pamaniau, kad jis gali miegoti.

Mano mintys buvo už tūkstančio metų atgal. Negalvojau apie Yaha Uta ar kitus vilkus, ar apie
gražiąją Šaltąją Moterį – galėjau ją įsivaizduoti per lengvai. Ne, aš mąsčiau apie kai ką kitą, už
magijos visumos. Stengiausi įsivaizduoti moters be vardo veidą, kuri išgelbėjo visą gentį, trečiąją
žmoną.

Tiesiog žmogiška moteris, be jokių ypatingų dovanų ar galių. Fiziškai silpnesnė nei bet kuris
monstras istorijoje. Bet ji buvo raktas, atsakymas. Ji išgelbėjo savo vyrą, savo jaunus sūnus, savo
gentį.

Norėjau, kad jie galėtų prisiminti jos vardą...

Kažkas papurtė mano ranką.

- Nagi, Bela. – Džeikobas pasakė man į ausį. – Mes čia.

Aš sumirksėjau, sutrikus, nes atrodė, kad ugnis buvo dingusi. Žiūrėjau į staigią tamsą,
bandydama suvokti aplinką. Prireikė minutės, kol supratau, kad aš nebe ant kalvos. Džeikobas ir
aš buvome vieni. Aš vis dar buvau po jo ranka, bet nebuvau ant žemės.

Kaip aš atsidūriau Džeikobo automobilyje?

- O, mėšlas! – aiktelėjau, kai supratau, kad užmigau. – Kaip jau vėlu? Velnias, kur tas kvailas
telefonas? – paplekšnojau sau per kišenes, pasiutau, kad jos tuščios.

- Ramiau. Dar net ne vidurnaktis. Ir aš jau jam paskambinau. Žiūrėk – jis laukia.

- Vidurnaktis? – pakartojau kvailai, vis dar nesiorientuojanti, spoksojau į tamsą ir mano širdies
dūžiai padažnėjo, kai mano akys susekė Volvo formas, trisdešimt jardų atokiau. Ištiesiau ranką
surų rankenėlei.

- Štai. – Džeikobas pasakė ir padėjo mažą dalyką į mano delną. Telefonas.

- Paskambinai Edvardui už mane?

Mano akys jau buvo pakankamai prisitaikiusios pamatyti šviesų Džeikobo šypsenos švystelėjimą.
– Apskaičiavau, kad jei žaisiu gražiai, gausiu daugiau laiko su tavimi.

- Ačiū, Džeikai. – pasakiau sujaudinta. – Tikrai ačiū tau. Ir ačiū, kad pakvietei mane šįvakar. Tai
buvo... – žodžiai apleido mane. – OHO. Tai buvo kažkas.

- Ir tu net nelikai pažiūrėti kaip praryju karvę. – jis nusijuokė. – Ne, man džiugu, kad tau patiko.
Tai buvo... smagu man. Kad buvai čia.

Kažkas sujudėjo tamsiam nuotoly – kažkoks išblyškęs vaiduoklis tarp medžių.

- Aha, jis nėra toks kantrus ar ne? – Džeikobas pasakė pastebėjęs mano atsitaukimą. – Eik. Bet
grįžk kuo greičiau, gerai?

- Žinoma, Džekobai. – pažadėjau patraukdama duris atsidaryti. Šaltas oras užliejo mano kojas ir
privertė suvirpėti.

- Kietai miegok, Bela. Nesijaudink dėl nieko – stebėsiu tave naktį.

Aš sustojau viena koja ant žemės. – Ne, Džeikai. Pailsėk. Man viskas bus gerai.

- Žinoma žinoma. – jis pasakė, bet tai skambėjo labiau globėjiškai nei sutinkančiai.

- Labanakt, Džeikai. Ačiū.

- Labanakt, Bela. – jis sušnibždėjo, kai aš išskubėjau į tamsą.

Edvardas mane pagavo ties ribos linija.

- Bela. – jis pasakė su stipriu palengvėjimu balse; jo rankos apsupo mane tvirtai.

- Sveikas. Atsiprašau, kad aš užtrukau. Užmigau ir... -

- Žinau. Džeikobas paaiškino. – Jis pradėjo eiti link mašinos ir aš susvirduliavau į jo pusę. – Ar
tu pavargus? Galiu pasirūpinti tavimi.

- Man viskas gerai.

- Nuvežkime tave namo ir į lovą. Ar gerai praleidai laiką?

- Aha – buvo nuostabu, Edvardai. Norėčiau, kad būtum galėjęs ateiti. Net negaliu to paaiškinti.
Džeiko tėtis papasakojo mums legendą ir tai buvo... kaip magija.

- Turėsi man apie tai papasakoti. Kai pamiegosi.

- Nesugebėsiu tiksliai papasakoti – pasakiau ir tada labai stipriai nusižiovavau.

Edvardas sukikeno. Jis atidarė man dureles, įkėlė mane, ir užsegė saugos diržą apie mane.

Ryškios šviesos užsiplieskė ir švystelėjo už mūsų. Pamojavau link Džeikobo šviesų, bet nežinojau
ar jis pamatė gestą.
Tą naktį – kai aš praėjau pro Čarlį, kuris nekėlė man tiek problemų kiek aš tikėjausi, nes
Džeikobas jau buvo jam paskambinęs taip pat – vietoj to, kad kriščiau kaip lavonas tiesiai į lovą,
aš pasvirau pro langą, kol laukiau, kada ateis Edvardas. Naktis buvo stebėtinai šalta, beveik
žiemiška. Aš to visiškai nepastebėjau ant vėjuotų uolų; aš įsivaizdavau, kad tai sumažino ne
laužai, bet sėdėjimas šalia Džeikobo.

Lediniai lašeliai tiško palei mano veidą, kai lietus pradėjo kristi.

Buvo per tamsu pamatyti ką daugiau be juodų eglių linstančių ir drebančių nuo vėjo trikampių.
Bet aš vistiek įtempiau savo akis, ieškodama kitų audros formų. Išblyškęs siluetas, judantis kaip
vaiduoklis per juodą... o gal tamsus milžiniško vilko kontūrai. Mano akys buvo per silpnos.

Tada pamačiau sujudėjimą naktyje, tiesiai po manim. Edvardas įslinko pro mano langą, jo pirštai
buvo šaltesni nei lietus.

- Ar Džeikobas lauke. – paklausiau, ir sudrebėjau, kai Edvardas prisitraukė mane į savo rankų
ratą.

- Taip... kažkur. Ir Esmė jau kelyje.

Atsidusau. – Taip šalta ir drėgna. Tai kvaila.- aš suvirpėjau vėl.

Jis sukikeno. – Tik tau šalta, Bela.

Buvo šalta šiąnakt mano sapne taip pat, gal todėl, kad miegojau Edvardo rankose. Bet sapnavau,
kad buvau audroje, vėjas plaistė mano plaukus ant mano veido ir akino mano akis. Stovėjau ant
uolėto pusmėnulio formos Pirmojo Paplūdimio, bandydama suvokti greitai judančias formas,
kurias miglotai mačiau ant kranto krašto tamsoje. Ir pradžių nebuvo nieko, tik balti ir juodi
švystelėjimai, lekiantys vienas prie kito ir atšokantys. Ir tada, kai tik mėnulis prasiskverbė pro
debesis, galėjau matyti viską.

Rozali, jos drėgni auksiniai plaukai suposi žemyn iki jos kelių, puolė milžinišką vilką – jo snukis
nutviekstas sidabru – kaip aš instinktyviai įsivaizdavau Bilį Bleką.

Aš pasileidau bėgti, bet supratau, kad bėgu gniuždančiu lėtu sapnuotojų judėjimu. Bandžiau
jiems klykti, pasakyti jiems liautis, bet mano balsą pavogė vėjas, ir negalėjau ištarti nė garso.
Mojavau rankomis, tikėdamasi atkreipti jų dėmesį. Kažkas švystelėjo mano rankoje ir pirmą
supratau, kad mano dešinė ranka netuščia.

Laikiau ilgą ir aštrią geležtę, senovinę ir sidabrinę, apsitraukisią sudžiūvusiu, pajuodusiu krauju.

Aš atsiklaupiau link peilio, ir mano akys atsimerkė į mano kambario ramią tylą. Pirmą, ką
supratau, kad buvau ne viena, ir aš pasisukau paslėpti veidą Edvardo krūtinėje, žinodama, kad jo
saldus odos kvapas, gali nuvyti košmarą daug veiksmingiau nei kas kitas.

- Ar aš tave prižadinau? – jis sušnibždėjo. Pasigirdo lapo garsas, besiverčiančio puslapio, ir kažko
lengvas garsas, nukrintančio ant medinių grindų.

- Ne, - suvapenau,atsidusdama iš pasitenkinimo, kai jis tvirčiau mane apkabino. – Sapnavau

blogą sapną.

- Ar nori man apie jį papasakoti?

- Papurčiau galvą. – Per daug pavargus. Gal ryte, jei prisiminsiu.

Pajutau tylų juokų sklindantį po jį.

- Ryte. – jis sutiko.

- Ką skaitei? – sumurmėjau, nevisai atsibudusi.

- Vėtrų kalną. – pasakė jis.

Suraukiau antakius mieguistai. – Maniau, tu nemėgsti tos knygos.

- Palikai ją atverstą. – jis sumurmėjo, jo švelnus balsas užluliavo mane beveik iki be sąmonės. –
Beje... kuo daugiau laiko praleidžiu su tavimi, tuo daugiau žmogiškų emocijų man yra
suvokiama. Atradau, kad galiu pritarti Hitklifui kai kuriais aspektais, kokiems nepritariau prieš
tai.

- Mmm. – aš atsidusau.

Jis pasakė kažką, kažką žemai, bet aš jau buvau užmigus.

Kitas rytas išaušo melsvai pilkas ir tylus. Edvardas manęs paklausė apie mano sapną, bet
negalėjau jo prisiminti. Prisiminiau tik, kad buvo šalta ir aš buvau labai laiminga, kad radau jį,
kai atsibudau. Jis pabučiavo mane, pakankamai ilgai, kad mano pulsas pakiltų, ir tada išvyko
namo persirengti ir pasiimti savo automobilio.

Greitai apsirengiau, prislėgta pasirinkimo. Bet kas rausiąsis mano skalbinių pintinėje labai
susilpnino mano drabužių spintą. Jei tai nebūtų taip bauginama, tai būtų rimtai apmaudu.

Kai jau ruošiausi lipti žemyn papusryčiauti, pastebėjau savo nutriušusią Vėtrų kalno kopiją,
gulinčią atverstą ant grindų, kur Edvardas ją naktį numetė.

Paėmiau ją smalsiai, bandydama prisiminti, ką jis sakė. Kažką apie jaučiamą pritarimą Hitklifui.
Tai negalėjo būti tiesa; turbūt susapnavau tą dalį.

Trys žodžiai ant atversto puslapio pagavo mane, ir aš palenkiau galvą arčiau tos pastraipos.

Tai buvo Hitklifo pokalbis ir aš gerai žinojau, kuris tai epizodas.

Ir čia tu matai skirtumus tarp mūsų jausmų: ar jis buvo mano vietoje, ir aš jo, nors aš
nekenčiau jo su neapykanta, kuri pripildė mano gyvenimą kartėlio, niekada nebūčiau pakėlus
rankos prieš jį. Tu gali atrodyti nepatiklus, jei nori! Aš niekada neišvariau jo iš jos draugijos,
taip ilgai, kai ji jo troško. Tą akimirką, kai jos dėmesys liovėsi, aš turėjau išplėšti jo širdį, ir
išgerti jo kraują. Bet iki tada – jei tu manim netiki, nepažįsti manęs – iki tada, Aš geriau
būčiau mirus, nei būčiau palietus nors plaukelį nuo jo galvos.

Trys žodžiai, kurie pagavo mane buvo išgerti jo kraują.

Suvirpėjau.

Taip, tikriausiai aš sapnavau, kad Edvardas sakė kažką teigiamo apie Hitklifą. Ir tas puslapis
turbūt nebuvo tas puslapis, kurį jis skaitė. Knyga galėjo krisdama atsiversti ant bet kokio
puslapio.