Kamiu, A. - Nuopuolis (Arba Krytis)

Alberas Kamiu Nuopuolis

išvertė

Auksė Kaškonaitė

OCeRino

Raulas Van Gauras

išleido

„Taura“

kaina 2 rb 50 kptiražas 40 000 egz

A

r galiu jums, pone, pasiūlyti savo paslaugas, nerizikuodamas būti įkyrus?Bijau, kad kitaip nesugebėsite susišnekėti su garbinguoju gorila, valdančiušios įstaigos likimus. Jis kalba tik olandiškai. Jei nepatikėsite man savoreikalo, jis nesusiprotės, kad norite džino. Na, štai, drįstu tikėti, jismane suprato; šis linkčiojimas galva turi reikšti, kad mano argumentai jįįtikino. Jis iš tikrųjų nuėjo atnešti džino, net nuskubėjo su išmintingulėtumu. Jums pasisekė, jis nesuurzgė. Kai jis atsisako aptarnauti, jampakanka tik urgztelėti, ir niekas nieko nebereikalauja. Paisyti tik savonuotaikų - tai didžiųjų žvėrių privilegija. Bet aš einu, pone, buvo malonujums pasitarnauti. Dėkoju, priimčiau jūsų kvietimą, jei žinočiau, kad jūsųnevarginsiu. Jūs pernelyg geras. Tai aš pasistatysiu savo stiklą šaliajūsiškio.Jūs teisus, jo nešnekumas pritrenkiantis. Tai pirmykščių miškų tyla, panašiį patranką, užtaisytą iki žiomens. Kartais stebiuosi mūsų tyliojo bičiulioužsispyrimu pūstis prieš civilizuotų kraštų kalbas. Juk jo amatas priiminėtiįvairių tautybių jūreivius šiame Amsterdamo bare, kurį jis, beje, nežiniakodėl pavadino "Meksiko Sičiu". Ar jūs nemanote, kad turint tokias pareigastiesiog nepatogu būti tokiam nemokšai? Įsivaizduokite kromanjonietį,apsigyvenusį Babelio bokšte! Jis kankintųsi svetimoje vietoje. Bet šis - ne,šis nesijaučia tremtiniu, eina savo keliu, niekas jo nejaudina. Viena iš retųfrazių, kurią girdėjau iš jo lūpų, skelbė, kad tai reikia priimti arbaatmesti. Ką reikia priimti arba atmesti? Be abejo, patį mūsų bičiulį.Prisipažinsiu, mane traukia tokios vientisos būtybės. Kai iš pašaukimo arpagal profesiją esi daug mąstęs apie žmones, kartais imi ilgėtis primatų. Jiebent neturi slaptų minčių.Tiesą pasakius, mūsų šeimininkas keletą jų turi, nors ir puoselėja jasnesąmoningai. Nesuprasdamas to, kas prie jo sakoma, jis tapo nepatiklus.Todėl jo išraiška nuolat būna niūriai rimta, tarsi jis įtartų kad taipžmonių, šiaip ar taip, ne viskas einasi sklandžiai. Dėl tokio jo nusiteikimosunku su juo užvesti kalbą apie ką nors kitą, ne apie jo amatą. Pažvelkite,pavyzdžiui, į galinę sieną, virš jo galvos, Į tą tuščią stačiakampį, kuranksčiau kabojo paveikslas. Ten iš tiesų kabojo paveikslas, ir nepaprastaiįdomus, tikras šedevras. Tai va, aš buvau, kai namų šeimininkas jį įsigijo irkai pardavė. Abiem atvejais jis tai darė su tuo pačiu nepasitikėjimu, keletąsavaičių gromulavęs. Šiuo požiūriu reikia pripažinti, kad visuomenė kiekpagadino nuoširdų jo prigimties paprastumą.Gerai įsidėmėkite, aš jo neteisiu. Aš gerbiu jo pagrįstą nepasitikėjimą irmielai elgčiausi taip pat, bet negaliu, nes, kaip jūs matote, iš prigimtiesesu linkęs bendrauti. Deja, esu plepus ir lengvai prisirišu prie žmonių. Nors

ir sugebu išsaugoti deramą atstumą, bet pažintims man tinka kiekviena proga.Kai gyvenau Prancūzijoje, užtekdavo sutikti protingą žmogų, kad jis tuoj patatsidurtų mano draugijoje. Ak! Matau Jums kliūva mano tariamoji nuosaka.Pripažįstu, turiu silpnybę šiai nuosakai ir apskritai mėgstu gražiai kalbėti.Patikėkite, dėl šios silpnybės pats sau priekaištauju. Jeigu mėgsti plonusapatinius baltinius, šitai, gerai žinau, nebūtinai reiškia, jog tavo purvinoskojos. 0 vis dėlto. Stilius, kaip ir poplinas, pernelyg dažnai slepia egzemą.Aš guodžiuosi tuo, kad mikniai galų gale taip pat ne be nuodėmės. Bet tiekto, gurkštelėkime džino.Ar ilgam atvykote į Amsterdamą? Gražus miestas, ar ne? Kerintis? Štaibūdvardis, kurio seniai negirdėjau. Nuo tada, kai palikau Paryžių, o jukpraėjo daug laiko. Bet širdies atmintis gera, ir aš nepamiršau gražiosiosmūsų sostinės nei jos krantinių. Paryžius — tik vizija, prašmatnus dekoras,kuriame gyvena keturi milijonai siluetų. Beveik penki milijonai pagalpaskutinį surašymą? Ką gi, jie prisidarė vaikučių. A§ tuo nesistebiu. Manvisuomet atrodė, kad mūsų piliečiai pamišę dėl dviejų dalykų: idėjų irpaleistuvavimo. Taip sakant, lengvabūdiški. Tačiau nesmerkime jų; ne jievieni tokie, tokia visa Europa. Kartais galvoju, ką apie mus pasakys ateitiesistorikai. Šiuolaikiniam žmogui apibūdinti jiems pakaks vieno sakinio: jispaleistuvavo ir skaitė laikraščius. Po šio tikslaus apibrėžimo tema, drįstupasakyti, bus išsemta.Olandai? 0 ne, jie anaiptol ne tokie šiuolaikiški! Pažvelkite į juos, jiedar turi laiko. Ką jie veikia? Ogi štai šie ponai gyvena iš šių poniųuždarbio. Beje, šie patinai ir patelės - tikri miesčionys, juos čia traukiamitomanija arba kvailumas. Trumpai tariant, vaizduotės perteklius arba stoka.Kartkartėmis šie ponai paišdykauja su peiliu ar revolveriu, bet nemanykit,kad tai jiems labai patinka. To reikalauja vaidmuo, štai ir viskas, ir jiemiršta iš baimės, iššaudydami paskutinius šovinius. Vis dėlto man jie atrododoresni už tuos, kurie šeimos ratelyje pamažėliais graužia vienas kitą. Arjūs nepastebėjote, kad mūsų visuomenė prisitaikiusi taip save naikinti? Jūs,be abejo, esate girdėjęs apie smulkias Brazilijos upių žuveles, kuriostūkstančiais užpuola neatsargų plaukiką, per keletą akimirkų mažais skubiaiskąsneliais jį sudoroja, palikdamos tik pliką skeletą? Tai va, jos taipprisitaikiusios. "Ar jūs norite normaliai gyventi? Kaip visi žmonės?" Jūs,žinoma, atsakote: "taip". Kaipgi pasakyti: "Ne"?"Puiku. Jus netrukus sudoros. Štai jums profesija, šeima, organizuotaslaisvalaikis". Ir maži dantukai sminga į kūną iki pat kaulų. Bet aš klystu.Kodėl sakau: "Jos taip prisitaikiusios“? Šiaip ar taip, mes irgi tokie pat:kas ką sudoros.Pagaliau mums atneša džiną. Už jūsų sėkmę! Tai bent, gorila pravėrė bumą irpavadino mane daktaru. Šiuose kraštuose visi daktarai arba profesoriai. Išgerumo ar iš kuklumo čia mėgstama rodyti pagarbą. Piktumas nėra šių žmoniųnacionalinis bruožas. Apskritai aš nesu gydytojas. Jei norite žinoti, prieščia atvykdamas buvau advokatas. Dabar aš atgailaujantis teisėjas.Bet leiskite prisistatyti: Žanas Batistas Klamansas, jūsų paslaugoms. Malonusu jumis susipažinti. Jūs, be abejonės, verslininkas. Daugmaž? Puikusatsakymas! Ir protingas; mes visur esame tik

daugmaž.

Na gerai, leiskite manpažaisti detektyvą. Jūs daugmaž to paties amžiaus kaip ir aš, jūsų išmanios,daugmaž gyvenimą pažįstančio keturiasdešimtmečio akys, jūs daugmaž geraiapsirengęs, kaip priimta pas mus, ir jūsų rankos glotnios. Taigi daugmažburžua! Bet rafinuotas buržua. Jums kliūva mano kalbos įmantrumas - šitailiudija, kad jūs kultūringas žmogus, visų pirma, todėl, kad tai pastebite, oantra, kad jus tai erzina. Pagaliau aš jus sudominau, kas nesigiriant rodojūsų platų akiratį. Taigi jūs esat daugmaž... Bet argi svarbu? Profesijosmane domina ne taip kaip sektos. Leiskite jums duoti du klausimus iratsakykite tik tuo atveju, jei jie nepasirodys jums nekuklūs. Ar jūsturtingas? Šiek tiek? Puiku. Ar dalijotės savo turtu su vargšais? Ne. Tai jūsesate iš tų, kuriuos aš vadinu sadukėjais. Jeigu jūs nesilaikėte ŠventojoRašto, tai, pripažįstu, iš to nedaug turėjote naudos. Turėjote? Tai jūsskaitėte Šventąjį Raštą? Jūs mane tikrai dominate.Kai dėl manęs... Ką gi, spręskite pats. Ūgiu, pečiais ir veidu, apie kurįman dažnai sako, kad jis žiaurus, aš panašus greičiau į regbio žaidėją, arne? Bet jeigu spręstumėt iš kalbos, tektų pripažinti, kad aš gana rafinuotas.Kupranugaris, iš kurio vilnos mano apsiaustas, be abejonės, sirgo niežais;užtat mano nagai sutvarkyti. Aš taip pat visko matęs ir vis dėlto neapdairiaipasikliauju jumis, spręsdamas vien iš veido. Galų gale, nors mano gerosmanieros ir graži kalba, aš nuolatinis Zėdiko jūreivių barų lankytojas. Taigidaugiau neklausinėkite. Mano profesija dviguba, kaip ir pats žmogus. Aš jau

jums sakiau, kad esu atgailaujantis teisėjas. Mano atveju vienintelispaprastas dalykas - kad nieko neturiu. Taip, aš buvau turtingas, ne, ašniekuo nepasidalijau su kitais. Ką tai rodo? Kad aš taip pat buvausadukėjas... O! Ar girdite, kaip kaukia uosto sirenos? Šiąnakt virš Zeiderzėsbus rūkas.Jūs jau išeinate? Dovanokit, jeigu jus užlaikiau. Jums leidus, užmokėsiuaš. "Meksiko Sityje“ jūs - mano svečias, man buvo be galo malonu jus čiapriimti. Aš tikrai būsiu čia rytoj, kaip ir kitais vakarais, ir su dėkingumupriimsiu jūsų kvietimą. Einate šiuo keliu... Ką gi... Ar jums neatrodytųnepatogu, jeigu palydėčiau jus iki uosto? Taip būtų paprasčiausia. Nuo čia,aplenkęs žydų kvartalą, atsidursite tose gražiose gatvėse, kuriomis riedatramvajai, pilni gėlių ir trankios muzikos. Jūsų viešbutis vienoje iš jų,Damrako gatvėje. Labai prašau, tik po jūsų. Aš gyvenu žydų kvartale - benttaip jis vadinosi iki to laiko, kol mūsų broliai hitlerininkai neatlaisvinotos vietos. Koks valymas! Septyniasdešimt keturi tūkstančiai žydų išvežtaarba nužudyta, švarintasi iš esmės! Žaviuosi tokiu stropumu, tokia metodiškakantrybe! Jei neturi charakterio, būtina susikurti metodą. Čia tas metodaspadarė neginčytiną stebuklą, taigi aš gyvenu tokiose vietose, kur buvoįvykdytas vienas didžiausių nusikaltimų istorijoje. Gal tai ir padeda mansuprasti gorilą ir jo nepasitikėjimą. Šitaip galiu kovoti su įgimtu polinkiu,nenugalimai traukiančiu mane prie žmonių. Kai išvystu naują veidą, kažkasmanyje duoda pavojaus signalą. "Sustokite. Pavojus!" Net jausdamas žmoguididžiausią simpatiją, būnu budrus.0 žinote, mano kaimelyje, vykstant baudžiamajai operacijai, vokiečiųkarininkas maloniai pasiūlė senai moteriškei pasirinkti vieną iš dviejų savosūnų, kuris bus sušaudytas kaip įkaitas? Pasirinkti, įsivaizduojate? Galšitą? Ne, aną. Ir matyti, kaip jį išveda. Nesigilinsime į tai, bet patikėkitemanim pone, gyvenime įmanomas bet koks netikėtumas. Aš pažinojau tyrosširdies žmogų, nežinantį, kas yra nepasitikėjimas. Jis buvo pacifistas,absoliučios laisvės šalininkas, vienodai mylėjęs visus žmones ir žvėris.Rinktinė siela, iš tiesų. Ir ką gi, per paskutiniuosius religinius karusEuropoje jis pasitraukė į kaimą. Ant savo namo slenksčio parašė: „Iš kurbeateitumėte, įeikite ir būkit pasveikinti“. Kas, jūsų nuomone, atsiliepė įšį malonų kvietimą? Kariškiai, kurie įėjo į jo namus kaip į savo ir paleidojam žarnas.O! Atleiskite, ponia! Beje, ji nieko nesuprato. Kiek žmonių, nors jau taipvėlu ir lyja lietus, nesiliaujantis šitiek dienų! Laimei, yra džinasvienintelė prošvaistė šiose tamsybėse. Ar jaučiate aukso ir vario spalvosšviesą, besiliejančią į jus? Mėgstu vaikščioti po miestą vakarais šildomasdžino. Vaikštau ištisas naktis, svajoju arba nepaliaudamas kalbuosi susavimi. Kaip ir šį vakarą, net bijau, kad jums truputį įkyrėjau. Ne? Ačiū

,

jūs labai malonus. Bet mano siela perpildyta, vos tik praveriu burną, irliejasi sakiniai. Beje, ši šalis mane įkvepia. Myliu šią tautą, knibždančiąšaligatviuose, suspaustą mažoje erdvėje tarp namų ir vandenų, apsuptą rūkų,šaltos žemės ir garuojančios kaip žlugtas jūros. Aš myliu ją, nes ji dvilypė.Ji čia ir tuo pat metu kitur.0 taip! Klausydamas jų sunkių žingsnių nešvariu grindiniu, matydamas juosdramblinant tarp parduotuvėlių, pilnų auksuotų silkių ir nukritusių lapųspalvos brangenybių, jūs, be abejo, manote, kad jie yra čia šį vakarą? Jūs,kaip ir visi, laikote sindikų ir prekeivių gentimi šiuos šaunius žmones,kurie pinigais sveria savo amžino gyvenimo galimybes, o jų lyrizmaspasireiškia tik kartkartėmis, kai, užsidėję plačiakraštes skrybėles, imaanatomijos pamokas? Jus klystate. Jie vaikšto šalia mūsų, tai tiesa, ir visdėlto pažiūrėkite, kur jų galvos: šiam neono, džino ir mėtų likerio rūke,besileidžiančiame nuo raudonų ir žalių iškabų. Olandija - tai sapnas, pone,aukso ir miglų sapnas, miglotesnis dieną, auksingesnis naktį, bet ir naktį,ir dieną šiame sapne gyvena Lohengrinai, va šitokie, kaip šie jaunuoliai,svajingai riedantys juodais dviračiais aukštomis rankenomis, panašūs įgedulingas gulbes, besisukiojančias po visą kraštą, aplink jūras ir išilgaikanalų. Jie svajoja, panardinę galvas rausvuose debesyse, rieda ratu,sonmambuliški meldžiasi auksiniuose rūko smilkaluose, jų čia nebėra. Jienuskriejo už tūkstančių kilometrų, į Javą, tolimąją salą. Jie meldžiasi tiemsbesivaipantiems Indonezijos dievams, kuriais užgriozdė visas vitrinas irkurie dabar skrajoja virš mūsų, o paskui pakibs kaip didžiulės beždžionės antiškabų ir nuolaidžių stogų, primindami nostalgijos kamuojamiems kolonistams,kad Olandija - ne vien pirklių Europa, bet ir jūra, jūra, plukdanti savovandenis į Sipangą ir į tas salas, kur žmonės miršta pamišę ir laimingi.Bet aš jau pasileidau į lankas ir išrėžiau ginamąją kalbą! Atleiskite man.Įprotis, pone, pašaukimas, taip pat troškimas, kad jūs suprastumėte šį miestą

Category:	Uncategorized.
Rating:	(1 Rating)
Upload Date:	01/24/2009
Copyright:	Attribution Non-commercial
Tags:	This document has no tags.

Documents

People