Mano kraštas
2
2009 m. vasario 13–19 d.
Pradžia 1 p.
tik įsisiautėję jaunuoliai, bet ir kitigyventojai – veža maišais buitinesatliekas, įvairias stambias šiukšles.„Neseniai miškininkai visą sunkve-žimį padangų surinko. Ši vieta – di-džiausias girininkų galvos skausmas.Mačiau, kaip jie kartu su policija vaikėsi čia keturračiais siaučiančius jaunuolius“, – prisimena vyriškis.
Saugo botaninį draustinį
Anot girininko Juozo Kaše-lionio, ribojantį eismą ženkląAlytaus miesto urėdija pastatė,siekdama apsaugoti šios vietovėsgamtą. ,,Radžiūnų piliakalnis –botaninis draustinis, čia augadaug retų augalų rūšių. Privalutai išsaugoti.Pradėjus piliakalnio šlaitaissiausti keturračiais motociklaisbuvo nuspręsta ženklą, drau-džiantį toliau važiuoti, priar-tinti prie pagrindinio kelio, kadžmonės jį matytų ir jo paisytų“, –aiškino girininkas. Jis pripažino,kad pažeidėjų vis tiek pasitaiko.„Gaudom juos ir baudžiame.“J. Kašelionio teigimu, pastačiusženklą, padėtis kiek pasitaisė.Panašiai kalbėjo ir Alytausmiesto miškų ūkio urėdo pa- vaduotojas Vytautas Zelenius.„Ženklų nieks nestato šiaip sau.Jie statomi, kai keliama kokia norsgrėsmė, kai žmonės elgiasi netin-kamai. Negalima leisti valstybėssaugojamoje teritorijoje elgtiskaip panorėjus“, – aiškino jis irpatikino, kad neįgalieji bei vyres-niojo amžiaus žmonės, panorėjęįvažiuoti į draustinį, tikrai nebūtųbaudžiami.
Vandalai nusitaikė į Radžiūnų piliakalnį
Ina Grigūnaitė
Lankydavosi žymūs žmonės
Dar ir šiandien V. Mironą geružodžiu mini ne vienas kaimo se-nolis. 84 metų Marija Kilimonienė,tebegyvenanti Bukaučiškių kaimenetoli buvusio dvaro, prisimenalaikus, kai su vyru signataro dvaredirbo ūkio darbus. Moteris pasa-koja, kad V. Mironas dažnai pasi-kalbėdavo su darbininkais, kartu valgydavo.„Buvo geros širdies, ramus,doras žmogus. Sunkūs buvolaikai, neturėjome ko valgyti. Kaipritrūkdavo maisto, visad eida- vome pas dvarininką. Jis niekadneatstumdavo, visiems duodavopo gabalėlį duonos ar krepšelįgrūdų. Už tai jį be galo gerbėme“, –prisimena M. Kilimonienė.Anot jos,
V. Mirono dvaras
buvo prabangus ir įspūdingas.„Vartų stulpai mūriniai, už
-
dengti skardos stogeliais. Antvieno Vytis, ant kito – Gediminostulpai. Gražūs rūmai, mūrinis pastatas, priešais kurį raudonavogėlių klombos, traukė kiekvienoakį. Netgi vonios kambaryje buvomarmurinės grindys, įrengtas van
-
dens šildomasis rezervuarėlis“, – pasakojo senolė.
M. Kilimonienė prisimena, kaddraugišką, lengvai bendraujantįkunigą aplankydavo daug žymiųžmonių. Bukaučiškių kaimenesyk buvo galima išvysti prezi-dentą Antaną Smetoną, garsiusdainininkus Kiprą Petrauską irAntaną Sodeiką, apsilankydavo irV. Mirono pusbrolio dukra, ži-noma teatro aktorė Monika Mi-ronaitė. Kartais burine valtimiatplaukdavo Daugų klebonas.
Dvaro vietoje – sodyba
Kitai to paties kaimo gyven-tojai Bronei Beleckienei pavykosovietmečiu gauti žemės sklypąbūtent toje vietoje, kur stovėjoV. Mirono dvaras. 83-ejų metųmoteris „Mano Dzūkijai“ pasa-kojo, kad jos tėvai taip pat tarnavoV. Mirono dvare, nors gyveno neto-liese esančiame Dvarčėnų kaime.B. Beleckienė prisimena, kadprieš 60 metų, sovietmečiu,kažkas padegė kluoną, pradėjogriauti dvarą. Iš visų pastatųliko tik koplyčia. Anot moters,1953 metais vėjas nuplėšė koply-čios stogą. ,,Tuomet kaimo vyraiperėjo per visus kiemus, surinkopinigų ir nupirko 50 lapų skardos.Pasamdė darbininką, kad už-dengtų stogą. Patys lentomis už-kalė langus, užrakino duris. Vėliaukažkas užsigeidė ieškoti aukso irpradėjo lupti po koplyčia rūsyjeesančius karstus. Mat manyta, kadten palaidoti turtingi V. Mironoartimieji, tad ieškota vertybių.Ištrauktus karstus išvertė švento-riuje, pasklido žmonių kaulai“, –pasakojo ponia Bronė.Netrukus, anot jos, kažkokie„darbštuoliai“ išsivežė ąžuolineskoplyčios duris, jų vietoje įstatępadarytas iš plonų lentų; pagrobėpaskutinį V. Mirono koplyčios varpą.
Sovietmečiu nacionali
-
zavus V. Mirono dvarą, čia buvoįkurtas arklių ir mašinų nuo
-
mojimo punktas. Vėliau dvaras prijungtas prie Bukaučiškiųkaimo kolūkio „Laimė“.,,Dvaras ėjo iš rankų į rankas,kol galiausiai 1948 metais sovietųvaldžia viską sugriovė“, – prisi
-
mena M. Kilimonienė.
Paskutinis noras
Taigi, signataras jį pažino
-
jusių žmonių širdyse išliko kaiptauri, šviesi asmenybė, Lietuvosistorijoje – kaip lietuvybės gai
-
vintojas, svarbus visuomenėsveikėjas, politikas, padėjęs kurtinepriklausomos Lietuvos pa
-grindus.
V. Mirono vardu pava-dinta ir Daugų vidurinė mokykla.Šios mokyklos mokiniai dažnaiatvyksta prie koplyčios, tvarkoaplinką. Netrukus Bukaučiškiųkaime prie V. Mirono vardo ko-plyčios signataro garbei ketinamapastatyti ąžuolinį paminklą. Patikoplyčia, pasak Daugų parapijosklebono Vido Jelinsko, netrukusbus suremontuota.
Iš signataro dvaro Dzūkijoje liko tik koplyčia
Šį savaitgalį minima Vasario 16-oji Bukaučiškių kaimo,
įsikūrusio ant Daugų ežero kranto, gyventojamspažadina prisiminimus apie vieną iš signatarų –Vladą Mironą, nemažą gyvenimo dalį praleidusį šioje
vietovėje buvusiame dvare.
Biografija
Vladas Mironas (1880–1953), vienas iš 1918 m. vasario 16 d.Nepriklausomybės akto signa-tarų, – lietuviškų pradžios mo-kyklų steigėjas, Sibiro tremtinys,kunigas. 1938–1939 m. vadovavoministrų kabinetui. V. Mironasnemažą gyvenimo dalį praleidoDzūkijoje,
Bukučškų kme,įskusme Ddžulo, d vdmo Duų, ežeo ko.
Išrinkus Steigiamąjį Seimą irpaleidus Valstybės Tarybą, si-gnataras nutolo nuo aktyvauspolitinio gyvenimo. Jis grįžo įDaugus, kur buvo kunigas irdekanas. Čia jis turėjo didžiulįdvarą, kurį
ku su 20 h žemsvo kp Nepklusomybsko ss. Ao jį pž-ojusų žmoų, uspkęs d20 h žems, V. Mos įke vkomą kį, įe vjęelekę, suemovo koplyčą,upko eos vesls yvulų.
Jo vardu dabar pavadintoje kop-lyčioje laikė kaimo žmonėmspamaldas.Nepriklausomybės akto si-gnataras savo ūkyje Bukaučiš-kėse gyveno iki 1945 metų. 1947metais jis buvo sovietų nuteistasir ištremtas. Mirė griežtu režimupagarsėjusiame Vladimiro (Ru-sija) kalėjime 1953 metais. V. Mi-rono, palaidoto bendrame kape,palaikų atrasti nepavyko. Pasku-tinysis signataro noras – palaidoti jį prie koplyčios Bukaučiškėse –deja, liko neįvykdytas...
I n o s G r i g ū n a i t ė s n u o t r . I n o s G r i g ū n a i t ė s n u o t r .
Tikimasi, jog medinė tvorelė nors kiek
apribos automobilių eismą.
Ribojantį
eismą ženklą urėdija pastatė siekdama apsaugoti vietos gamtą.
B.
Beleckienė pasakojo, kad jos tėvai taip pat tarnavo V.Mirono dvare.
Signataro
V. Mirono koplyčia.
Leave a Comment