Pirmas zvilgsnis

Tai buvo laikas kai svajojau galeti uzmigti. Mokykla, gal labiau
skaistykla, jeigu jau noriu tai apibudinti tiksliau. Jeigu
egzistuoja budas atpirkti savo nuodemes, mokykla butu vienas is
ju. Problema, kad as vis tik pradejau prie to priprasti, kiekviena
diena man atrodo vis labiau monotoniska ir neimanoma, kaip ir
praejusioji.
Manau, kad man tai savotiskas budas miegoti, juk miegoti tai
savotiska nejudri stadija tarp dvieju judriu periodu.
As ziurejau i tolimiausia kafeterijos siena, iskilusia nuo grindu
iki palubes ir isivaizdavau vaizda, kuris atsivertu, jeigu tos
sienos nebutu.Tai buvo vienintelis budas per daug neisiklausyti i
balsus, kurie zvimbe mano galvoje lyg biciu avilys. Keli simtai
balsu kuriu as nepazinojau ir kurie reke savo nuoboduli. Vos tik
kas nors pasirodo kieno nors mintyse, as tai matau ir girdziu
anksciau nei jis pats, anksciau nei jis tai suvokia ar pasako.
Siandien visu mintys buvo uzimtos nereiksmingu vietiniu
spektakliu- naujos mokines atvykimas i musu mokykla. Buvo
taip lengva girdeti ka jie galvoja... As maciau ta nauja veida
visur, vis kartojantis daugelio galvoje, apziurejau ji is visu
pusiu. Paprasciausia, normali mergaite. Sujudimas, kuri nuleme
jos atvykimas buvo numatomas ir man atgrasus. Jau puse
mokyklos vaikinu, kaip avinu banda, isivaizdavo ja isimyleje
vien del to, kad ji i juos pazvelge. Stengiausi kaip galedamas ju
negirdeti.
Stengiausi susikaupti ties mano seimos : dvieju broliu ir dvieju
seseru balsais.Jie jau buvo priprate prie mano egzistavimo ju
mintyse ir gana retai jausdavosi nejaukiai. As stengiausi kiek
galedamas ju nesiklausyti.
Tikrai stengiausi, bet... As visada ir viska zinojau.
Rozali galvojo, kaip visada, apie save. Ji norejo matyti savo
profili veidrodyje ir maste apie savo kuno idealuma.Rozali
mintys buvo lyg dirbtinis tvenkinys su labai jau mazai siurprizu.
Emmetas kunkuliavo del sia nakti pralostu imtyniu Dzasperui.
Jis stengesi buti labai kantrus ir islaukti pamoku pabaigos pries
reikalaujant revanso.Niekada nesijauciau pasalinis Emmeto
mintyse, nes jis niekad negalvojo ko nors , ko nepaskytu garsiai
ar nepadarytu. Galbut jauciausi kaltas skaitydamas ju mintis, nes
visi turi minciu, kurias noretu nuslepti. Bet jeigu Rozali mintys
buvo kaip dirbtinis tvenkinys, tai Emmeto - lyg skaidrus, tyras
ezeras.
Na o Dzasperas-kentejo. As sulaikiau atodusi.
"Edward'ai"
Alise kviete mane savo mintyse ir dabar as sutelkiau i ja visa
savo demesi. Tai buvo tas pats jeigu ji butu prasnekusi
garsiai.As dziaugiausi savo vardu, nes siuo metu jis buvo
senamadiskas ir neidomus, bet kai kas nors galvojo apie
Edward'a, as automatiskai atsisukdavau.Bet si karta mano galva
nesujudejo.Mes su Alise buvom priprate prie privaciu pokalbiu.
Taigi ir toliau spoksojau i siena pries save.
"Ar jis vis dar laikosi ?" klause ji.
As susilaikiau nejudejes, kiti nieko nepajuto. Alises mintys buvo
uzimtos Dzasperu, maciau, kad ji susirupinusi.
"Ar gresia pavojus?"
Ji ieskojo artimoje ateity, monotoniskai islukstendama savo
vizijas ir ieskodama priezasties mano surauktiems antakiams.As
letai pasuku galva i kaire, lyg apziurineciau plytas, po to i
desine. Vienintele Alise suprato mano judesius. Ji su
palengvejimu nusiramino.
"Perspek mane , jeigu kas."
Si karta judejo tik mano akys, i virsu link lubu, po to i apacia.
"Aciu."
As dziaugiausi, kad nereikejo atsakyti garsiai. Ka gi buciau
pasakes? Ner uz ka? Ne, sudetinga. As nemegau matyti
Dzaspero pastangu susilaikyti. Negi tokia patirtis yra tikrai
butina? Kodel gi mes negalime buti saugus tol, kol jis nesugebes
kontroliuoti savo troskulio ir isplesti limitu taip kaip mes?Kodel
flirtuoti su likimu?
Mes medziojome pries dvi savaites, bet mums nebuvo taip
sunku kaip jam. Tik viena nepatogi situacija, jei kas nors
zmogisko praeitu pro sali, ar jei vejas padvelktu is blogos puses.
Bet zmones gana retai praeidavo pro mus. Ko gero ju instinktai
jiems diktavo tai, ko nesutiko samone - mes buvome pavojingi.
Dzasperas dabar buvo tikrai pavojingas.
Stai siuo momentu viena mergaite sustojo prie gretimo stalo
paplepeti su savo draugais. Ji greitu judesiu nusibrauke plaukus
nuo kaklo. Radiatorius mums atsiunte jos kvapa. As buvau
priprates prie pojuciu, kurie uzplusta pajutus zmogaus kvapa:
sausas skausmas gerkleje, begalinis alkis skrandyje, visi
raumenys automatiskai isitempia ir nuodas uzplusta visa burna.
Tai buvo kaip ir normalu, is iprocio netgi lengva ignoruoti.
Tiesiog nelengva butent tuo momentu, bet as vis tik isitempes
stebejau Dzaspera, kuris reagavo taip, kaip ir as.
Dzasperas leido sau pafantazuoti. Jis isivaizdavo besistojantis,
salia Alises, ir besiartinantis link mergaites. Isivaizduoja lengvai
pasvirstantis i prieki, lyg noretu kazka pakuzdeti jai i ausi ir
leidziantis savo lupoms prisiliesti prie saldaus jos kaklo
islinkimo. Jis jau isivaisdavo, kaip siltas kraujas judejo po jos
svelnia oda, jo skoni ir pojuti savo burnoje...
As stipriai spyriau i jo kede. Jis sutiko mano zvilgsni ir nuleido
akis. Galejau girdeti jo geda ir pasipriesinima jo mintyse.
-Atsiprasau, -susnibzdejo.
-Tu juk nieko blogo nebutum padares, -atsake Alise, svelniai ji
ramindama. -As buciau tai pamaciusi.
As sulaikiau savo grimasa pries si mela. Mes turejome laikytis
kartu, Alise ir as. Tai tikrai nebuvo lengva, tarp minciu skaitymo
ir ateities viziju. Buvome lyg monstrai tarp zmoniu. Mes
saugojome vieni kitu paslaptis.
-Galbut tau padetu, jeigu galvotum apie juos kaip apie zmones, -
pasiule Alise savo zemu skambiu balsu, pernelyg greitai kad
zmones suprastu ka ji sako tuo atveju, jeigu netycia netoliese
atsirasu zmogus, galintis mus isgirsti. -Jos vardas Witney. Ji turi
maza sesute, kuria dievina. Jos mama buvo pakvietusi Esmeja i
svente, pameni?
-Zinau, kas ji tokia, -sausai atsake Dzasperas.
Jis nusisuko ir pradejo ziureti pro maza langeli pastogeje, visa
savo poza rodydamas, kad pokalbis baigtas. Jis turetu eiti
pamedzioti sivakar. Tai jau buvo tikrai juokinga- rizikuoti norint
isbandyti savo limitus.Dzasperas turetu tiesiog apsiprasti su
mintimi, kad jis ne toks atsparus kaip mes ir mokytis istvermes.
Sie pirmi iprociai neturetu trumpinti jo gyvenimo, jis negali testi
taip ir toliau.
Alise lengvai atsiduso ir pakilo, pasiemusi savo maisto padekla (
neliesta ), palikdama ji viena. Ji zinojo, kad jam jau gana jos
palaikymo. Netgi jeigu Rozali ir Emmeto santykiai buvo
akivaizdziausi, Alise ir Dzasperas vienas kita pazinojo geriau uz
kitus.Lyg jie galetu skaityti vienas kito sieloje.
"Edward'as Cullen'as."
Tiesiog refleksas. Pasukau galva ton pusen, kur nuskambejo
mano vardas, kazkas galvojo apie mane.Viena trumpa sekundes
dali mano akys sutiko tas akis, placiai atvertas, sokoladines
spalvos, zmogiskas akis sirdeles formos blyskiame veide. As
siuos bruozus jau pazinojau, netgi jei pats dar nebuvau mates. Ji
buvo visu mokyklos mokiniu mintyse. Naujoke, Izabella Swan.
Miestelio policijos sefo dukra, atvykusi gyventi del pasikeitusios
situacijos. Bella. Ji pataisydavo visus, kurie kreipesi i ja pilnu
vardu. Nuobodziaudamas nukreipiau zvilgsni kitur. Man
prireike geros sekundes suprasti, kad tai ne ji galvojo mano
varda.
"Zinoma, ji jau pastebejo Cullen'us," - isgirdau tesiant pirmasias
mintis.
Dabar jau atpazinau si balsa. Dzesika Stanley - jau kuris laikas ji
manes nevargino savo vidiniais issireiskimais. Koks budavo
palengvejimas, kai jos mylimasis neuzimdavo visu minciu ! Jau
buvau iprates beveik visada matyti jos svajones, kokios
juokingos jos bebutu.Kai kada tikrai noreciau jai isaiskinti, kas
is tikro nutiktu, jeigu mano lupos, mano paslepti dantys
atsidurtu netoli jos.Jeigu staiga pasigirstu tyla vietoj jos kvailu
svajoniu... Isivaizduojant jos reakcija as beveik nusisypsojau.
"Gal ir gerai," tese Dzesika, "Ji tikrai negrazi. Nesuprantu, kodel
Erikas taip i ja spokso, arba Maikas..."
Galvodama apie pastaraji ji susirauke. Maikas Njutonas, jos
naujasis isrinktasis, kuris iki siol ja visiskai ignoravo.Berods jis
nebuvo toks beviltiskas naujosios mokines atzvilgiu. Vel tas
pats ispudis vaiko su nauju zaislu... Tai nustate rimta riba
Dzesikos mintyse, net jeigu ji stengesi atrodyti geranoriska
naujokes atzvilgiu, pasakodama jai apie mano seima. Naujoke
ko gero uzdave pora klausimeliu apie mus.
"I mane taip pat visi ziuri"- galvojo patenkinta Dzesika. -"Kaip
nepasiseke, kad Bella bus dviejose bendrose pamokose su
manim. Galiu kirsti lazybu, kad Maikas klausines apie ja."
Bandziau uzblokuoti ta idiotiska vidini plepejima ir isstumti ji is
savo galvos, kol Dzesikos nenuosirdumas ir tusti apmastymai
neisvare manes is proto.
-Dzesika informuoja naujoke Swan apie nesvarius Cullenu
seimos baltinius. -Sumurmejau Emmetui, kad ji prablaskyciau.
Jis prunkstelejes linktelejo.
"Tikiuosi, ji gerai pasistengs." -Pagalvojo jis.
-Be jokios fantazijos, siaip jau. Tik siokia tokia uzuomina apie
skandala. Be jokios baimes, net truputi nusivyliau.
-O naujoke? Ji taip pat nusivyle tokia svaria istorija?
As bandziau isgirsti, ka naujoke, Bella, galvojo apie mus.
Ka ji mate, ziuredama i keista seima, kuriu oda balta lyg kreida,
kuriu vengia visi mokiniai? Cia buvo lyg ir mano atsakomybe
issifruoti jos nuomone. Buvau lyg ir musu seimos sargas. Jei
kam nors kiltu itarimu, galejau is anksto perspeti saviskius, kad
galetume greitai pasisalinti. Retkarciais taip nutikdavo -koks
zmogiukstis, persiskaites knygu ir prisiziurejes siaubo filmu,
pradedavo mus isivaizduoti monstrais. Dazniausiai jie klysdavo,
bet mes persikraustydavome, kad isvengtume bereikalingu
itarimu ir snipinejimo. Labai retai pasitaikydavo, kad zmones
atspedavo tiesa. Bet mes jiems neduodavome laiko patikrinti
savo hipotezes.Mes paprastai ir greitai isnykdavome, palikdami
jiems tik miglotus prisiminimus.
Negirdejau visiskai nieko, stengiausi klausytis salia Dzesikos
nenustojancio nuobodaus monologo esanciu minciu. Lyg salia
jos visiskai niekas nesedetu. Kas gi tokio nepaprasto buvo toje
mergaiteje? As zvilgtelejau i ja, beveik ismustas is veziu,
klausydamasis ka mano islavinti jutimai man atskleis. Tai buvo
kazkas naujo, ko dar niekad nesistengiau padaryti.
Dar viena karta mano zvilgsnis sutiko gilias sokoladines akis. Ji
sedejo ten pat kur ir anksciau, ziuredama i musu seima. Itariu,
kad tai visai normalu, kadangi Dzesika ir toliau beviltiskai
plepejo apie mus. Ji turejo galvoti apie mus, tai logiska.
Bet as negirdejau netgi menkucio snabzdesio.
Staiga jos skruostai nusidaze nuostabia rausva spalva ir ji
nuleido susigedusi akis, lyg kas ja butu prigaves nemandagiai
spoksant. Laimei, Dzasperas vis dar dairesi pro langa.
Nenoreciau net isivaizduoti koki efekta turetu jos nurausvinti
skruostai jo kontrolei.
Jos emocijos taip puikiai matesi jos veide, lyg butu istasytos ant
kaktos: nuostaba, lyg ji nujaustu kokie mes skirtingi, ji ir as,
kokia gili praraja mus skiria, smalsumas, vis dar besiklausant
Dzesikos tauskalu, ir dar kazkas... Susizavejimas? Tai nebutu
pirmas kartas. Jiems mes buvome nuostabus, musu taip
geidziamoms aukoms. Ir galiausiai nejaukumas, gal todel, kad
pamaciau ja i mane beziurint.
Kaip bebutu, nors jos mintys buvo aiskiai iskaitomos jos
stulbinanciose sokoladinese akyse, as negirdejau nieko, tik tyla
is tos vietos, kur ji sedejo. Visiskai nieko.
Jau pradejau susirupinti. Taip dar niekada nera nutike. Gal kas
su manim negerai? Pyktelejes , pradejau klausytis atidziau. Visi
balsai, kuriuos buvau izoliaves, staiga atgijo mano galvoje.
"Paklausiu kokia muzika ji megsta. Gal butu proga pasneketi
apie ta nauja CD,"- Galvojo Maikas Njutonas, sedintis pora stalu
toliau nuo Bellos Swan ir vis i ja beziurintis.
"Tik paziurek i ji, vis dar tebespokso. Negi jam negana, kad
puse mokyklos merginu krenta jam po kojom...?"- Erikas Jorkis
taip pat domejosi Bella.
"Tikrai slykstu. Gal ji kokia izymybe, ar ka? Netgi Edward'as
Cullen'as spokso..."- Lauryn Makoj pavydas matese net jos
veide. -"Ir dar Dzesika nori pasirodyti su savo nauja drauge,
tikras pokstas..." -toliau saude jos sarkastiskos mintys.
"Galiu lazintis, kad sito jau visi jos klause, reiktu rasti ka nors
originalesnio..." - galvojo Asley Dowling.
"Galbut ji bus Ispanu kalbos pamokoj..." - tikejosi Dziun Risard.
"Dar tiek daug siandien reikia padaryti. Tikras galvosukis. Ir dar
tas anglu kontrolinis... galbut mama..." - tai buvo Andzela
Veber, rami mergaite su savo isskirtinai geromis mintimis.
Vienintele prie stalo neapsesta Bellos Swan.
Galejau girdeti juos visus, visas nereiksmingas mintis, viska, kas
tik sauna jiems i galva. Bet nicnieko is naujokes su
israiskingomis akimis. Zinoma, galejau girdeti ka ji sake
bekalbedama su Dzesika. Man nereikejo skaityti minciu, kad
girdeciau jos tylu bet skaidru balsa valgykloje.
- Kas jis, tas vaikinas sviesiai rusvais plaukais? - paklause,
negaledama susilaikyti nezvilgtelejusi i mane akies krasteliu ir
greitai nusisukdama pamaciusi, kad vis dar i ja tebeziuriu.
Tikejausi, kad isgirdes jos balsa, galesiu atpazinti ji jos mintyse,
bet gavau labai greitai nusivilti. Paprastai zmoniu mintys buvo
to paties gaso kaip ir ju balsai, bet si drovi tyla ir tas balsas...
Buvau tikras kad valgykloje jo nera, cia buvo gal simtas minciu,
bet tikrai ne jos, tuo as buvau tikras.Kazkas visiskai nauja.
"Ach... Sekmes, kvaisa."- Pagalvojo Dzesika pries atsakydama.
-Edward'as. Jis nuostabus, bet tik be reikalo sugaisi laika. Jam,
berods, musu merginos per prastos.
As greit nusisukau, negaledamas sulaikyti sypsenos. Dzesika ir
jos klases drauges net neisivaizdavo, kaip joms pasiseke, kad
manes nedomina nei viena is ju. Su siom mintim staiga pajutau
nora, kurio tuoj pat nesupratau. Tai buvo susije su piktomis
Dzesikos mintimis, apie kurias naujoke ne nenumane. Staiga
pajutau nenumaldoma nora isiterpti tarp ju ir apginti Bella nuo
jos nesvariu minciu. Koks keistas jausmas! Noredamas suprasti,
is kur staiga sis noras, vel pazvelgiau i mergaite.
Gal tai buvo giliai pasleptas savisaugos instinktas - stiprieji
saugo silpnuosius? Ji tikrai atrode silpnesne uz kitus. Jos blyski
oda buvo beveik permatoma, lyg noretu apsaugoti jos kuna nuo
isoriniu pavoju. As galejau matyti jos kraujo ritmiska pulsavima
blyskiose venose per jos balta oda. Bet reiketu nukreipti demesi
kita linkme. As stengiausi buti geras gyvenime, kuri pasirinkau,
bet buvau taip pat istroskes kaip ir Dzasperas, ir nebuvo jokio
kompromiso su sia saldzia pagunda.
Ji ko gero net nezino, kad tarp jos rudu akiu susimeta mazyte
raukslele.
Tai tikrai labai erzina. As galejau aiskiai matyti kaip ji stengiasi
likti ramiai sedeti, snekuciuotis su nepazistamais, vis dar bunant
demesio centre. Galejau nuspeti jos nejaukuma is to, kaip ji vis
istiesindavo pecius, lyg tiketusi blogo poksto bet kuriuo metu.
Bet galejau tik nuspeti, matyti, isivaizduoti. Nebuvo nieko
isskyrus tyla is sios nepaprastos mergaites. Negalejau nieko
isgirsti. Kodel?
-Einam? -paklause Alise nutraukdama mano minciu eiga.
Nusisukau nuo mergaites veido su palengvejimu. Nenorejau ir
toliau sitaip nieko nepasiekti, tai jau pradejo mane nervinti. Ir
jau tikrai nenorejau, kad smalsumas paimtu virsu toms
neisaiskintoms mintims vien del to, kad jos negirdziu. Nera
jokios abejones, kad kai isgirsiu jos mintis - o as jau tikrai rasiu
kaip jas isgirsti - jos pasirodys tokios pat bereiksmes kaip ir visu
kitu zmoniu. Tai tikrai nebuvo verta dramblisku pastangu.
-Ar naujoke jau spejo issigasti musu kaip ir visi kiti? -paklause
Emmetas, vis dar belaukiantis atsakymo i savo klausima.
Tik kilstelejau pecius. Jis nebuvo taip susidomejes, kad
klausinetu toliau. As taip pat netureciau buti susidomejes. Mes
pakilom ir isejom is kafeterijos.
Emmetas, Rozali ir Dzasperas buvo vyresnese klasese, po kurias
suskubo issivaikscioti. As vaidinau jaunesni uz juos. Taigi
sliauziau i pazangiosios biologijos kursa ruosdamas savo mintis
nuobodybei. Tai buvo mokytojo Banerio pamoka, gana
vidutinio intelekto zmogaus, sunkiai besiskiriancio su savo
knygomis. Daug kas nustebtu suzinoje, kad jis turi doktorato
laipsni.
Klaseje atsisedau i savo vieta ir paruosiau savo knygas -jose
tikrai nera nieko, ko as nezinociau. As buvau vienintelis
mokinys sedintis vienas savo suole. Jeigu zmones ir nebuvo
gana suvokus, kad suprastu jog jie manes prisibijo, ju
savisaugos instinktas vis dar buvo gana aktyvus. Klase rinkosi
pamazu. As supavausi ant savo kedes ir tingiai laukiau pradzios.
Vel be galo troskau galeti numigti. Vis galvojau apie naujoke,
kai Andzela Veber ja palydejo per klase, jos vardas prikauste
mano demesi.
"Bella tokia pat drovi kaip ir as. Zinau, kad siandien jai labai
sunku. Noreciau jai pasakyti ka nors paguodziamo, bet ko gero
tai nuskambes kvailai."
"TAIP" -vos nesusuko garsiai Maikas besisukdamas savo
kedeje, kad geriau pazvelgtu i praeinanciaja.
Vis dar nebuvo nieko naujo is ten, kur stovejo Bella. Tuscias
tarpas ten, kur turejo buti jos mintys tikrai mane erzino. Ji
prisiartino, praeidama pro mane iki mokytojo stalo. Vargse,
vienintele laisva vieta buvo salia manes. As jau supratau, kad ji
gaus sestis salia ir pastumiau savo knygas i sali. Tik abejojau ar
jai tikrai patiks... Ji cia buvo ilgam semestrui, bent jau sioje
klaseje. Galbut, galvojau as, galesiu issifruoti jos paslaptis, kai ji
bus salia manes. Ne todel, kad man reiketu buti netoliese, ir
tikrai ne todel, kad galeciau isgirsti ka nors, del ko verta
stengtis.
Bella praejo vejo srove, kuris padvelke tiesiai i mane.
Jos kvapas tiesiog trenke i mane, kaip lazda i pasirdzius. Ko
gero neegzistuoja zodziai nusakyti, kokia jega trenke mane siuo
momentu.
Manyje neliko nieko zmonisko.Ne laselio zmoniskumo. Bet vis
dar as bandziau atgauti sveika prota.
As tapau medziotoju, ji - mano auka. Egzistuoja tik si tiesa
pasaulyje. Nebuvo ir pilnos klases mokiniu, jie tik antraeilis
dalykas mano mintyse. Jos minciu tylos paslaptis jau pamirsta.
Bet kokiu atveju jos jau nebeturejo reiksmes, vis tiek jai jau
neliko daug laiko galvoti.
As buvau vampyras, jos kraujas kvepejo skaniau uz bet koki
mano uosta per 70 metu.As niekada net negalvojau, kad toks
kvapas gali egzistuoti. Jeigu buciau zinojes, jau labai seniai
buciau jo ieskojes. Issukuociau visa planeta sukomis, kad ji
rasciau. As jau galejau isivaizduoti jos skoni.
Troskulys degino mano gerkle tikra ugnimi. Mano burna buvo
silta ir sausa. Nuodu anpludis nepakeite siu pojuciu. Mano
pilvas reke is alkio akomponuodamas troskuliui. Mano
raumenys isitempe, pasiruose suoliui.
Tepraejo vos kelios sekundes, o ji vis dar tebestovejo ten, po
vejo suoru.
Siuo momentu ji pazvelge i mane. Labai skubiai. Musu akys
susitiko ir jos akyse izvelgiau savo atvaizda. Galejau matyti
koks sokas uzpludo jos bruozus, matyti, kaip ji atsisveikina su
gyvenimu viena akimirka.
Ji negalejo to lengvai nuslepti. Kai ji issifravo mano veido
israiska, kraujas vel supludo i jos skruostus, suteikdamas jos
odai graziausia spalva kokia tik buvau mates. Jos kvapas skleide
tirsta ruka aplink mano galva. Vos vos galejau pagalvoti apie ka
nors kita. Mano mintys pasiuto, pykdamos, versdamos mane
prarasti kontrole.
Ji ejo truputi greiciau, lyg butu supratusi, kad jai reikia begti.
Skubedama suklupo. Ji pasvyravo ir kniubtelejo priekin, vos
neuzgriudama mergaites, kuri sedejo pries ja. Pazeidziama,
silpna. Net labiau nei paprastas zmogus.
Pasistengiau susikaupti ties jos veidu ir pamaciau kai ka, kas
man nepatiko. Pamaciau savo- pabaisos atvaizda, pabaisos, kuris
gyvavo 10 metu ir kuri as nugalejau. Kaip lengvai dabar jis
islindo i pavirsiu.
Jos kvapas ir vel mane apraizge, issklaidydamas mano mintis ir
beveik nubloksdamas mane nuo kedes.
NE.
Mano ranka uzciuope stala kol bandziau atgauti savikontrole.
Medis nepalengvino mano nastos. Mano pirstai sutraiske
pavirsiu pries atsileisdami, palikdami anspaudus ant stalo
pavirsiaus.
Panaikinti irodimus. Tai musu isgyvenimo taisykle. Greitai
panaikinau ispaudu forma pirstu galais. Neliko nieko, tik duobe
stale ir kelios nuolauzos ant zemes.
Sunaikinti irodymus, visuomeninius nuostolius...
Zinojau, kas dabar nutiks. Mergaite atsises salia manes, as
noresiu ja uzmusti.Kaip ir visus nekaltus sioje klaseje: 18
mokiniu ir viena mokytoja, kuris nepajegs pabegti matydamas,
kas cia darosi.
Dvejojau ka gi as darysiu. Net kai buvau tikras zveris, niekada
nepridariau tokiu slykstybiu. Niekada nezudziau nekaltu, per
visus astuonis desimtmecius. Dabar ketinau isskersti 20.
Pabaisos atvaizdu veidrodyje pasibaisejau.
Net jei viena mano dalis baisejosi monstru, kita vis tik kure
plana.
Jei pirma nuzudyciau mergaite, po to tureciau daugiausia 15-20
sekundziu, kol kas nors sureaguos. Gal ilgiau, jeigu jie butu per
leti suprasti, kas cia vyksta. Ji neturetu laiko susukti ar pajusti
skausma, as jos nezudysiu ziauriai. Jei tik galiu gauti mergaite ir
jos taip skaniai kvepianti krauja. Po to reiketu sutrukdyti jiems
issibegioti. As nesijaudinau del langu - pernelyg aukstai ir
pernelyg mazi pasprukti. Tik uzblokuoti vienas duris ir visi bus
uzspeisti. Bus ilgiau ir sunkiau juos visus uzmusti kai jie bus
persigande ir issibarste po visa klase. Tai nera neimanoma, bet
daugelis lakstys ir reks. Kas nors gali isgirsti... Ir as privalesiu
uzmusti dar daugiau nekaltu, nei planavau. O jos kraujas atsaltu
kol zudysiu kitus...
Jos kvapas mane nubaude ir mano burna uzsivere su diegiancia
sausuma.
Taigi, visu pirma liudytojus.
Planavau tai be perstojo savo mintyse. Buvau klases vidury,
vidurines eiles gale. Visu pirma imsiuos desiniuju. Galeciau
sutvarkyti per 4-5 sekundes. Neturetu buti labai triuksminga.
Desiniesiems labai pasiseks - jie nespes pamatyti pavojaus. Po
to pereiti i pirma eile ir imtis kairiuju. Daugiausia penkios
sekundes sunaikinti likusia klase. Gana daug laiko, kad Bella
Swan suprastu kas jos laukia. Uztenkamai laiko, kad spetu
issigasti. Uztenkamai laiko, kad sokas, jeigu jos nenutildys, tai
privers rekti. Vienintelis riksmas , kuriuo ji neprisikvies
pagalbos...
As giliai ikvepiau ir jos kvapas iskriejo i mane lyg visa
niokojanti ugnis, nudeginanti mano krutine ir sunaikinanti
pakeliui visa mano gera valia.
Ji pasisuko. Po keliu sekundziu ji jau sedejo salia manes.
Pabaisa saldziai nusisypsojo.
Kazkas uzverte savo sasiuvini kaireje. Nenorejau zinoti kas
buvo tas prakeiktas zmogiukstis. Bet sis gestas atsiunte man
normalaus oro gusi. Viena trumpute sekunde vel galejau
normaliai mastyti. Sia trumpute sekunde pamaciau du veidus
viena salia kito.
Pirmasis buvo mano, na tiksliau tai , kas as buvau pries daug
metu: krauju pasruvusios akys pabaisos, kuris nuzude tiek daug
zmoniu, kad net pats nebegali suskaiciuoti. Racionalios ir
pagristos mirtys. Zudziau zudikus, buvau pats baisiausias
zudikas pasaulyje. Tai buvo geras argumentas, bandziau pats
save itikinti. Tai buvo kompromisas su manim paciu. As geriau
zmoniu krauja, bet tik paciu blogiausiu, kurie tikrai nusipelne
mirties bausmes. Mano aukos dazniausiai turedavo maziau
zmoniskumo negu as pats.
Antrasis veidas buvo Karlailo.
Tarp siu veidu nebuvo nieko bendra. Kaip diena ir naktis.
Nebuvo jokios priezasties, kad mes butume panasus.
Karlailas nebuvo tikras mano tevas. Musu veidai buvo visiskai
nepanasus. Vienintelis panasumas buvo musu blyski oda,
atspindys to, kas mes buvome. Visi mes turejome balta ir salta
oda. Musu akiu panasumas -tai jau kitas reikalas, tai musu
gyvenimo budo pasirinkimo atspindys. Vis tik, netgi jei pradinio
panasumo nebuvo, mano veidas po truputi pradejo atspindeti jo
veida, rezultatas priimto sprendimo pries 70 metu ir niekada jo
neissizadejus. Mano bruozai nepasikeite, bet jie buvo
pazenklinti gerumo israiska. Uzuojauta iskreipe mano lupas ir
tikra kantrybe atsispindejo mano akyse. Mazutis pagerejimas,
kuris greitai pradingo pabaisos, kuriuo as buvau veide. Po keliu
akimirku mano veide jau nebebus nieko, kas atspindetu tuos 70
susilaikymo metu, praleistu su mano kureju, mokytoju, tevu
tapusiu Karlailu.
Mano akys vel taps kruvinai raudonos, ir jau nebebus tarp musu
jokio panasumo.
Mano mintyse, Karlaislio akys manes neteise. Zinojau, kad jis
stengsis pamirsti, ka as padariau, jis mane mylejo, zinojo, kad as
esu geresnis nei kadaise buvau. Ir jis vis dar trosko mane myleti.
Kaip noreciau jam irodyti, kad jis teisus.
Bella Swan jau isitaise ant kedes salia manes. Ji krestelejo galva
kazkaip neuztikrintai - gal bijojo ? -ir jos kvapas vel apsvaigino
mane.
Norejau irodyti tevui, kad jis klydo. Skausmo kamuolys vel
trenke i mane, kaip ir deginanti sausuma gerkleje. Pasislinkau
nuo jos, atgrasus, pasislykstejes monstru, kuris trosko zudyti.
Kodel ji cia atvyko? Kogel ji egzistuoja? Kodel ji turejo
sugriauti ta truputi taikos, kurios as turejau siame ne-gyvenime?
Kodel si butybe is viso gime? Ji ko gero nori, kad numirciau.
Nusisukau nuo jos, staiga apimtas nesuprantamos neapykantos.
Kas buvo si butybe? Kodel taip nutiko man? Kodel dabar?
Kodel as tureciau viska prarasti vien todel, kad ji sugalvojo
atvykti gyventi butent cia? Kodel ji cia?
As nenorejau buti pabaisa! Nenorejau iszudyti klases, pilnos
nekenksmingu zmoniu. Nenorejau prarasti visko, ka gavau
besiaukodamas sitiek metu. Nenorejau. Norejau buti savimi.
Kvapas jau pradejo tapti tikra problema. Ta baisi jos kraujo
skonio iliuzija. Jeigu tik butu koks budas atsilaikyti... Jei vel
padvelktu normalaus oro gusis ir prasviesintu mano mintis...
Bella Swan nubrauke savo plaukus mano pusen.
Gal ji isprotejo? Lyg skatintu pabaisa. Lyg tyciotusi. Jeigu tuoj
pat negausiu gaivaus oro gusio, viskas labai greitai bus baigta.
Cia, zinoma, nebuvo tarnaujancio vejo, bet gal as galiu
pabandyti nekvepuoti. Sulaikiau ora, kuris verzesi i mano
plaucius. Tuoj pat atejo palengvejimas, bet rizika vis dar buvo
cia pat. Prisiminimas apie jos kvapa ir isivazduojama skoni vis
dar sklande aplink mane. Ilgai tverti tikrai negalesiu. Bet galbut
galeciau susilaikyti viena valanda? Viena trumpute valanda? Tik
tam, kad galeciau dingti is sios klases, pilnos potencialiu auku.
Jeigu tik galeciau susilaikyti sia viena valanda...
Buvo tikrai nepatogu visiskai nekvepuoti. Mano kunui nereikejo
oro, bet tai buvo priesingybe mano instinktams.Tokiose
nervingose situacijose as pasitikejau savo uosle labiau nei kitais
pojuciais. Tai buvo ir medziokles budas, uosle visada
perspedavo apie artejanti pavoju. As tikrai neatrodziau toks
pavojingas, koks is tikro buvau. Kaip bebutu, buvo nepatogu,
bet imanoma kentet. Kenteti jos kvapa ir negaleti suleisti dantu i
jos toki liekna kakla, i ta beveik permatoma siluma pulsuojancia
oda, dregme, jos sirdies pla...
Valanda! Tik viena valanda. Stenkis negalvoti apie jos kvapa ir
skoni.
Mergaite sedejo tyliai, pasvirusi i prieki, prisidengusi savo
plaukais kurie liete jos knyga. Per juos negalejau matyti jos
veido ir skaityti jos giliose skaidriose akyse. Gal ji tycia slepesi
uz savo plauku? Slepe savo akis? Drovejosi? O gal slepe savo
paslaptis?
Ankstesnis mano susierzinimas del jos minciu tylos buvo labai
silpnas palyginti su didziuliu noru jos neapkesti, kuris staiga
mane apeme. As nekenciau sios moters - vaiko atsisedusios salia
manes, napkenciau taip pat smarkiai kaip ir stengiausi islikti
savuoju as, nuslepti monstra manyje, laikytis meiles savo
seimai, kaip tiek metu stengiausi tapti kuo nors geresniu. Jos
nekesti, del to nepakenciamo kvapo man siek tiek padejo. Taip,
mano susierzinimas buvo silpnesnis, bet ir jis man padejo.
Laikiausi isikabines siu neigiamu emociju, nes jos padejo man
negalvoti apie begalini geisma paragauti jos skonio...
Neapykanta ir susierzinimas.
Ir kai si valanda galu gale baigsis... Ji dings is sios klases. Na ir
kas tada? Gal galeciau susipazinti: " Sveika, as vardu Edward'as
Cullen'as. Gal galeciau palydeti tave i sekancia pamoka?"
Zinoma, ji sutiktu, vien is mandagumo. Netgi jei ji manes jau
prisibijojo, kaip as tikejausi, ji elgtusi pagal visas etiketo
taisykles eidama salia manes. Butu gana lengva ja nuvesti bloga
kryptimi. Galeciau rasti priezasti priartinti ja link misko, kuris
driekesi nuo pat mokyklos masinu stovejimo aiksteles, galeciau
pasakyti, kad pamirsau reikiama knyga masinoje... Ar kas nors
pastebetu, kad buvau paskutinis ja mates asmuo? Kaip visada
lijo: du vienodi lietpalciai neatkreiptu niekieno demesio. Beda
ta, kad siandien as nebuvau vienintelis mokinys mokykloje,
kurio mintys uzimtos jos vaizdu, as jau tikrai ta zinojau. Maikas
Njutonas stebejo kiekviena jos judesi. Ji buvo tikrai pasimetusi,
kaip butu buves bet kuris is ju, kaip as ir tikejausi pries
uzuosdamas jos nuostabu kvapa, kuris istryne visas logiskas
mano mintis. Maikas tikrai pastebes, kad as isejau su ja. Jeigu
jau galiu islaukti valanda, gal galeciau islaukti ju dvi?
Pries nepakeliama deginanti jausma as dvejojau.
Ji griztu i tuscius namus, sefas Swan'as dirba kiekviena diena.
Zinojau , kur ja rasti, as puikiai zinojau, kur gyvena visi sio
miestelio gyventojai. Jos namas buvo salia tankaus misko, be
jokiu kaimynu... Net jei ir spetu surikti, niekas jos ten neisgirstu.
Tai butu atsakingas budas isspresti visa si reikala. As iskentejau
negerdamas zmoniu kraujo septynis desimtmecius. Jeigu
nekvepuosiu, galeciau istverti dvi valandas. Ir kai galu gale ji
bus viena, niekas negales jai padeti. Ir niekas man nesutrukdys
vykdyti savo plana, palingavo galva monstras mano mintyse.
Apsidziaugiau rades iseiti nesunaikinti astuoniolikos kitu
gyvybiu savo kantrybes pagalba. Nenorejau buti labai ziaurus ja
zudydamas.
Kad ir kaip jos nekenciau, zinojau, kad mano neapykanta
nebuvo teisinga. Zinojau, kad is tiesu nekenciau saves, o ne jos,
ir kad nekesiu saves dar labiau po to, kai ji bus jau mirusi.
Taip ir slinko valanda, kol as kuriau planus, kaip ja nuzudysiu.
Stengiausi negalvoti kaip tai is tikro vyks. Pagunda buvo tikrai
be galo didele. Tikrai prarasiu kontrole ir vis tik iszudysiu visa
klase. Kol kas stengiausi tik kurti strategija, nieko daugiau.
Susivaldysiu valandai.
Vieninteli karta, beveik pamokos pabaigoje, ji zvilgtelejo i mane
pro savo plauku uzuolaida. Jutau nepagrista neapykanta
deginant mane is vidaus kai sutikau jos zvilgsni ir kai pamaciau
savo atspindi jos issigandusiose akyse. Kraujas vel uzpludo jos
skruostus pries jai pasislepiant uz savo plauku uzuolaidos, ir as
vos nepralaimejau vidines kovos.
Nuskambejo skambutis. Isgelbeti skambucio- tiesiog juokinga.
Mes buvom isgelbeti. Ji nuo staigios mirties cia ir dabar, as nuo
monstro kuriuo vos netapau, kurio bijojau ir kuriuo niekad
nenorejau tapti.
Negalejau iseiti taip ramiai kaip norejau ir dingau is klases kaip
strele. Jei kas nors pastebejo mane tuo momentu, tikrai turejo
susidometi mano judesiais. Bet niekas i mane net nepazvelge. Ju
mintys buvo apie mergaite, kuri buvo taip arti mirties visa sia
valanda.
Pasislepiau savo masinoje. Labai nemegau galvoti, kad esu
priverstas sleptis. Jauciausi tikras bailys. Bet siuo atveju gavau
pripazinti, kad esu bailys. Kol kas dar neatgavau savitvardos,
kad galeciau vel isimaisyti tarp zmoniu. As taip stengiausi
susikaupti, kad neuzmusciau vieno is ju, kad beveik nebeturejau
jegu priesintis bet kuriam is ju. O tai jau butu nuostoliai. Jei
dabar pasiduociau monstrui, tai jau butu tikros skerdynes.
Ijungiau muzika, kuri visad mane ramindavo, bet dabar nedaug
ji man tepadejo. Bet sviezaus ir tyro oro kiekis siek tiek
palengvino mano kancia. Vis dar puikiai jauciau ir prisiminiau
Bellos kvapa, bet tyras oras truputi pagyde si uzkretima.
Normalios mintys grizo ir galejau vel pradeti logiskai mastyti.
Galejau vel pradeti kovoti, priesintis tam, kuo nenorejau tapti.
Netureciau eiti pas ja. Netureciau jos zudyti. Juk buvau
racionalus, blaiviai mastantis padaras ir galejau rinktis.
Pasirinkimas visada yra. Klaseje to nejauciau, bet dabar tai jau
toli. Galbut jeigu labai saugociausi ir vengciau jos man
nereiketu keisti gyvenimo budo. Juk mano gyvenimas buvo taip
suorganizuotas, kaip man reikejo, ir man tai patiko. Kodel
tureciau leisti kazkam taip beviltiskam ir taip gundanciam visa
tai sugriauti?
Netureciau nuvilti savo tevo. Netureciau jaudinti ir skaudinti
savo mamos. Nes visa tai i seima mane priemusia moteri tikrai
iskaudintu. Esmeja buvo tokia svelni, rami ir mylinti. Iskaudinti
tokia moteri kaip Esmeja yra paprasciausiai neatleistina.
Kokia ironija, juk taip norejau apsaugoti gleznute Bella nuo
piktu Dzesikos minciu. As ko gero esu paskutinis padaras sioje
zemeje, galintis pretenduoti i jos apsauga. Siuo metu jai tikrai
praverstu apsauga pries mane pati.
Kur gi dingo Alise? Negi ji nemate ateities viziju, kaip as zudau
Bella visais imanomais budais? Kodel ji vis dar neatskubejo
man pagalbon? Mane atkalbeti arba padeti sunaikinti irodymus,
kaip jai labiau patiktu... Negi jos mintys taip uzimtos Dzaspero
problemomis, kad ji nepamate maniskiu? O gal as buvau
stipresnis nei maniau? Gal as nesiruosiau jos zudyti?
Ne, puikiai zinojau, kad tai netiesa. Alise per daug susirupinusi
Dzasperu.
Isiklausiau ta kryptimi, kur ji turejo buti, anglu kalbos pastato
kryptimi. Ilgai neuztruko isgirsti taip pazistama balsa. As buvau
teisus. Visos jos mintys buvo apie Dzaspera ir galimus jo
poelgius kiekviena akimirka.Tikejausi, kad galesiu paklausti jos
patarimo ir tuo paciu metu nenorejau, kad ji suprastu ka as galiu
padaryti, kad ji nepamate skerdyniu, kurias planavau visa
valanda.
Nauja ugnis uzliejo visa mano kuna: geda. Nenorejau, kad bet
kuris is ju suzinotu, ka planavau. Jeigu galeciau isvengti Bellos
Swan, jei galeciau susivaldyti jos nezudydamas - pabaisa mano
viduje sugrieze dantimis - niekas nieko nesuzinotu. Jei tik
galeciau isvengti jos kvapo...
Kaip bebutu, turejau pabandyti. Turejau galimybe pasirinkti.
Turejau irodyti, kad esu toks, koki mane mate Karlaislas.
Paskutine pamoku valanda ejo i pabaiga. Nusprendziau pradeti
vykdyti savo nauja plana nieko nelaukdamas. Vis geriau, nei
sedeti masinoje, kur ji gali praeiti pro sali ir vel sugriauti visus
mano planus. Vel pajutau nepateisinama neapykanta tai
mergaitei. Nekenciau to, koki poveiki ji man dare. Tai, ka ji
mane priverte jausti buvo tikrai nepakenciama.
Greitu zingsniu - gal pernelyg greitu, bet liudininku nebuvo -
zengiau link pavaduotojo kabineto. Bellai Swan nebuvo jokios
priezasties ten pasirodyti. Ji ko gero vengs manes kaip maro.
Kabinetas buvo tuscias, sedejo tik sekretore. Ji nepastebejo
mano tylaus pasirodymo.
-Ponia Cop?
Moteris su nenormaliai raudonais plaukais pakele nustebusias
akis. Jie visi nustebdavo mus pamate kai to nesitikedavo. Mus
buna sunku pamirsti viena karta pamacius.
-Ak, - susnibzdejo ji truputi nervingai.
Jos ranka greitai perbrauke per svarkeli, islygindama rauksles.
"Tai kvaila,"-galvojo ji, -"Jis beveik tokio pat amziaus kaip
mano sunus. Pernelyg jaunas, kad taip apie ji galvociau."
-Sveikas Edward'ai. Kuo galiu padeti? - paklause sumirksedama
uz storu savo akiniu.
Tikrai nepatogu, bet as mokejau sugundyti, kai to reikejo. Tai
buvo lengva nuo tada kai ismokau, kokiu tonu kreiptis ir kokia
veido israiska naudoti. Palinkau i prieki, sutikdamas jos zvilgsni
lyg pasinerciau i jos rusvas akis be jokio gilumo. Jos mintys jau
leke suoliais. Bus tikrai lengva.
-Gal jus galetumete man padeti su mano pamoku tvarkarasciu? -
istariau svelniu balsu, kuri naudodavau, kai nenoredavau
isgasdinti zmoniu.
Jos sirdis pradejo plakti greiciau.
-Zinoma, Edward'ai, ko tiksliai tau reiketu?
"Per jaunas, per jaunas..." - vis kartojo mintyse.
Ji, zinoma, klysta. As buvau senesnis uz jos seneli, bet jeigu
atsizvelgtumem i mano paso duomenis, ji buvo teisi.
-Gal galetume sukeisti mano biologijos pamoka su kuo nors
kitu? Gal fizika?
-Ar kas nutiko su ponu Banneriu?
-Tikrai ne, bet as jau esu praejes jo kursa.
-Ak, tiesa, toje specialioje mokykloje Aliaskoje.
"Jie visi jau turetu mokytis universitetuose. Girdejau kai kuriuos
mokytojus skundziantis... Tobuli visais atvejais. Niekada
nedvejoja, niekada nesuklysta... Lyg butu rade buda sukciauti
per bet kokia pamoka, bet kuri kontrolini. Ponui Varneriui jau
geriau galvoti, kad jie sukciauja, nei kad yra protingesni uz ji...
Galiu lazintis, kad ju imote..."
-Fizikos pamokos kol kas perkrautos, Edward'ai. Ir ponas
Varneris nemegsta, kai jo grupeje yra daugiau, nei 25 mokiniai.
-Su manim nebutu jokiu problemu...
"Zinoma. Kaip ir su visais Cullen'ais."
-Zinau, Edward'ai, bet tikrai nera vietos...
-Tuomet gal galeciau nebeiti i biologija. Uzsiimciau tuo metu
kitomis pamokomis?
-Apleisti biologija? - is nuostabos jos burna prasivere.
"Kaip keista. Sitaip stengtis isvengti pamoku, kurias jau moka.
Ko gero tikrai kazkas nutiko su ponu Banneriu. Gal reiketu
labiau pasidometi..."
-Tau truksta patirties, kad pereitum i aukstesne klase.
Uz manes prasivere durys, bet kad ir kas tai butu, jis apie mane
negalvojo. Taigi as iejusiji tiesiog ignoravau ir susitelkiau ties
ponia Cop. Pasislinkau dar arciau ir placiau praveriau akis. Tai
veikdavo geriau, kai jos budavo gintaro spalvos, o ne juodos.
Juodos akys gasdina zmones, taip ir turi buti.
-Labai prasau... -istariau lygiu gundanciu balsu. Negi niekur
nera laisvos vietos? Esu tikras, kad rasime sprendima.
As jai placiai nusisypsojau, vis tik slepdamas savo dantis, kad
jos neisgasdinciau, ir nutaisiau meilia veido israiska. Jos sirdis
jau leke suoliais.
"Per jaunas..." - toliau beviltiskai kartojo ji savo mintyse.
-Gal galeciau uztarti uz tave zodeli ponui Varneriui...
Netiketai, per viena sekunde, viskas pasikeite: kambario
nuotaika, mano tikslas einant cia, priezastys, del kuriu buvau
palinkes link moters nenaturaliai raudonais plaukais. Viena
trumpa sekundes dali Samanta Wells pravere duris ir oro gusis
trenke i mane lyg zaibas. Trumpute sekunde, per kuria as
supratau, kodel pries tai iejusysis netrukde man savo mintimis.
As atsisukau, nors man to visiskai nereikejo, kad buciau pilnai
isitikines. Atsisukau labai letai, kontroliuodamas kiekviena savo
kuno raumeni, nors jie verzesi i ataka.
Bella stovejo atsiremusi i siena prie duru. Ji laike savo kuprine
tvirtai prispaudusi prie krutines ir kazkoki popieriu rankoje. Jos
akys buvo taip pat placiai atvertos, kaip ir mano prisiminimuose,
kai jos zvilgsnis sutiko manaji, ziauru ir nezmoniska. Jos kraujo
kvapas skverbesi i visas sio mazo kambario molekules. Mano
gerkle jau klaikiai dege. Jos akyse pamaciau savo - pabaisos -
atvaizda.
Mano ranka sustingo ore, virs sekretores stalo. Nedrisau jos
pajudinti bijodamas trinkteleti ponios Cop galva i stala tokia
jega, kad ja uzmusciau. Dvi gyvybes vietoj dvidesimt. Visai
neblogas kompromisas.
Pabaisa jau lauke, kada gi as pulsiu. Bet vis dar galejau
pasirinkti. Turejau pasirinkti.
Sulaikiau kvepavima ir susitelkiau i Karlaislio veida mintyse.
Atsisukau i ponia Cop ir isvydau nuostaba jos veide, kai ji
pamate pokycius mano israiskoje. Ji greitai atsitrauke nuo
manes, bet jos baime man nerupejo.
Turejau pasitelkti visa kontrole, kuria igavau per tiek metu, kad
mano balsas nuskambetu lygiai ir taikiai. Mano plauciuose liko
uztenkamai oro, kad greitai istarciau:
-Tiek to. Suprantu, kad tai neimanoma, aciu uz pagalba.
Puoliau is kambario stengdamasis neuosti jos kraujo kvapo kai
praejau vos uz metro nuo jos. Jauciau, kad negalima sustoti kol
nepasiekiau masinos, judejau pernelyg greitai. Daugelis mokiniu
jau buvo isvyke, dar labiau sumazejo liudininku skaicius...
Isgirdau viena mokini, kuris mane pamate, bet nekreipe per
daug demesio :
"Kazin kur taip skuba Cullen'as? Atrodo, lyg eitu oru... Na ir
fantazija, mama visada sake, kad..."
Kai isedau i vidu, visi jau buvo susirinke. Stengiausi kvepuoti
lygiai, bet man atrode, kad dusau.
-Edward'ai? -paklause susirupinusi Alise.
Tik papurciau galva jos pusen.
-Kas tau nutiko? - susidomejo Emmetas, kol kas issiblaskes, nes
Dzasperas nesutiko duoti revanso.
Nieko neatsakiau, ijungiau atbulini begi ir isgirdau sucypiant
padangas. Turejau dingti, kol Bella Swan dar neatseke paskui
mane ir cia. Baisejausi pabaisa manyje. Istiesinau vaira ir
smarkiai spustelejau greicio pedala. Net neziuredamas i juos
zinojau, kad Emmetas, Rozali ir Dzasperas klausiamai suziuro i
Alise. Ji krestelejo pecius. Alise negalejo zinoti, kas nutiko, ji
galejo tik nuspeti, kas dar ivyks.
Ji pazvelge i mane. Mes pasikeiteme mintimis ir abu labai
nustebome.
-Tu iskeliauji, -susnibzdejo ji.
Dabar jau visi i mane spoksojo.
-Taip, - isspaudziau pro sukastus dantis.
Ji pamate mano isvykima, bet kadangi buvau dar
neapsisprendes, pamate ir kai kurias detales.
-Ak...
Bella Swan mirusi. Mano blizgancios akys, pasruvusios krauju...
-Ak, - vel pakartojo.
Vaizdai tapo ryskesni. Pasirode sefo Swano namai, po to Bella
mazuteje virtuveje geltonomis spintelemis. Atsukusi man
nugara, lyg stebeciau ja is seselio, megaudamasis jos kraujo
aromatu...
-Tuoj pat baik visa tai ! -suinksciau nebegaledamas daugiau
kesti.
-Atsiprasau, - istare Alise placiai atvertomis akimis.
Pabaisa dziaugesi. Vizija ir vel pasikeite. Tuscias greitkelis
vakare, pasaleje apsnige medziai, masina, skriejanti 200
kilometru greiciu...
-Man taves truks, kaip ilgam tu beiskeliautum...
Emmetas ir Rozali pasikeite susirupinusiais zvilgsniais.
-Na jau ne, -vel tare Alise, - Karlailui gausi pranesti pats.
Linktelejau, ir masina staigiai sustojo vel sucypus padangoms.
Visi tyledami islipo, Alise jiems paaiskins veliau. Ji paliete
mano peti.
-Tu priimsi teisinga sprendima, - svelniai sumurmejo. Tai
nebuvo vizija, greiciau isakymas. - Ji vienintele Carlio Swano
seima, tai ji pribaigtu.
-Taip, - sutikau su jos zodziais, bent jau antraja dalimi.
Ji islipo ir prisijunge prie kitu. Tarp jos antakiu susimete nerimo
raukslele. Jie pradingo miske greiciau, nei as apsisukau.
Vaziavau link miesto. Skubejau dingti is Forkso, nebuvau tikras,
kad istengsiu. Atsisveikinti su tevu ar susilieti su pabaisa?
Po mano ratais leke kelias...

Kategorija: vampyrai LYG ATVERSTA KNYGA

Sedejau atsiremes i sniega, ziuredamas kaip snaiges krenta

aplink mano pedas. Mano oda buvo tokia pat salta kaip oras,
ledas apraizge visa mano kuna.Virs mano galvos buvo
nuostabus dangus, ryskiai sviete zvaigzdes sudarydamos formas
tamsiame paveiksle - kvapa uzimanti vizija. Aki traukianti,
nuostabi vizija. Taip bent jau turetu buti. Galetu buti, jei tik as
galeciau sutelkti i ja savo demesi.
Man nebuvo geriau. Praejo sesios dienos. Sesios ilgos dienos,
per kurias as slepiausi cia, Denalio vienisoje ir apleistoje
gamtoje, bet negalejau atgauti savo laisves, kuria jauciau pries
uzuosdamas ta nuostabu kvapa pirma karta. Kai ziurejau i kvapa
gniauzianti dangu, nemaciau jo grozio, lyg kazkokia kliutis
neleistu jo matyti. Kliutis buvo vienas veidas, paprastas
zmogaus veidas, bet as niekaip nesugebejau istrinti jo bruozu is
savo atminties.
Isgirdau besiartinant kazkieno mintis pries isgirsdamas
zingsnius. Zingsniu aidas buvo toks lengvutis, lyg kojos neliestu
zemes. Nenustebau, kad Tanya atseke paskui mane. Zinojau,
kad per pastarasias dienas savo mintyse ji pergalvojo simtus
kartu greitai ivyksianti pokalbi, stengdamasi jo isvengti, kol
tiksliai neapsisprende, ka sakys.
Ji pasirode menulio sviesoje daugmaz uz sesiasdesimt metru,
dailiai uzsoko ant apsnigto akmens ir dailiai lingavo savo
basomis kojomis. Jos oda graziai blizgejo kerincioje sviesoje,
jos ilgi sviesus plaukai pasidenge rausva aura. Gintaro spalvos
akys zybsejo, kol ji mane tyrinejo pusiau pasislepusi sniege, po
to jos lupos islinko i dailia sypsena.
Nuostabi... Jei tik buciau sugebejes is tikro i ja isiziureti.
Atsidusau.
Ji pritupe ant olos virsaus, jos pirstai dailiai perbego akmens
pavirsiu.
"Velnias, tikras grazuoliukas, "- isgirdau jos mintis.
Ji pasoko i ora ir pradejo suktis lyg soktu. Maciau ja lyg seseli,
besisukancia tarp manes ir zvaigzdeto dangaus. Staiga ji tapo
tikras sukutis ir isjudino sniego pusni salia manes.Mane apsupo
sniego gusis. Isnyko zvaigzdes ir virs manes pasklido tankiu
snaigiu puga. Buvau palaidotas po minkstu kristaliniu sluoksniu.
Man vel issprudo gilus atodusis, bet net nesujudejau, kad
issivaduociau is savo kapo. Tamsa po sniego sluoksniu
nepakenke ir neapsunkino mano regejimo. Vis dar tebemaciau ta
prakeikta veida.
-Edward'ai?
Sniego gusis vel pakilo mane isvaduodamas. Jos ranka svelniai
nubrauke snaiges nuo mano sustingusio veido,o akys venge
susitikti manasias.
-Nepyk, cia tik pokstas.
-Zinau, buvo gana linksma.
Ji vel nusisypsojo.
-Irina ir Keite sake, kad tureciau palikti tave ramybeje. Jos
galvoja, kad tave erzinu.
-Neerzini,- liudnai jai atsakiau, -Cia as elgiuosi nemandagiai...
Tikrai nemandagiai. Atleisk.
"Tu iskeliauji pas savus, tiesa?"- ji liudnai pagalvojo.
-As dar visiskai neapsisprendziau.
"Bet jau nusprendei, kad cia tikrai nepasiliksi..." - jos mintys
dabar buvo melancholiskos ir liudnos.
-Ko gero ne. Iki siol man tai ne kiek nepadejo.
Ji susirauke.
-Gal tai mano kalte?
-Zinoma, kad ne... - svelniai pamelavau.
"Tik jau nesistenk likti dzentelmenu."
Nusisypsojau.
-Salia manes tu jautiesi nejaukiai.
-Truputi, - sutikau linkteledamas.
Ji kilstelejo antakius vaizduodama taip nustebusia, kad as
nusisypsojau. Trumpas sypsnis, nustelbtas naujo atodusio.
-Gerai jau, tiek to. Taip, siek tiek mane erzini.
Ji taip pat atsiduso ir pasireme smakra rankomis. Jos mintys
dvelke liudesiu.
-Tu esi grazesne uz visas dangaus zvaigzdes, Tanya. Ir tu tai
puikiai zinai. Nezlugdyk pasitikejimo savimi del mano niuriu
minciu.
Dabar jau nusijuokiau isivaizduodamas ja kompleksuojancia.
-As nesu ipratusi buti atstumta,- siuniurzge ji, nutaisydama tikrai
meilu veideli.
-Neabejoju,- atsakiau bandydamas uzblokuoti jos minciu srauta,
kai ji pasinere i savo pergaliu prisiminimus.
Siaip jau dazniausiai Tanya'ai patiko zmones, visu pirma del to,
kad jie buvo populiarus, be to, ju venomis tekejo siltas kraujas...
Ir visada be galo dziugus matydami tokia moteri, kaip ji.
-Siurbele, - pasityciojau, stengdamasis nutraukti jos prisiminimu
srauta.
Ji kilstelejo lupas parodydama savo dantis.
-Nepakartojama.
Tanya'i ir jos seserims teko vargti daug ilgiau nei Karlailui, kol
atrado savo sazines balsa. Galu gale jos nugalejo pabaisas savyje
del vyru, kuriuos tikrai mego, o dabar jau ir mylejo.
-Kai tu pas mus pasirodei, -tese ji, -as pagalvojau...
Zinau, ka ji galvojo. Turejau numanyti, kad ji butent taip galvos.
Bet siuo metu buvau tikrai per prastos formos, kad analizuociau
visas jos mintis.
-Tu pagalvojai, kad as persigalvojau.
-Taip, -susniurkste ji.
-Jauciuosi tikrai blogai zaisdamas su tavo vizijomis, Tanya, bet
tai nereiskia... -trumpam susimasciau. -Tiesiog man reikejo
veikti tikrai greitai.
-Speju, kad nepasakosi, kodel?
Atsisedau ir rankomis apsikabinau kojas, tai jau buvo
atsitraukimo, gynybos poza.
-Nenoriu apie tai sneketi.
Tanya, Irina ir Keite buvo tikrai gabios siame likimo joms
nusprestame gyvenime. Ko gero net labiau, nei Karlailas. Netgi
budamos be galo artimos su tais, kurie turejo tapti - ir tapdavo -
ju aukomis, jos niekada nesuklysdavo. Man buvo geda
prisipazinti savo silpnybe.
-Problemos su moterimis?- spejo ji, nors ir matydama mano
atsitraukima.
Karciai nusijuokiau.
-Tikrai ne taip, kaip tu isivaizduoji.
Dabar ji pritilo. Girdejau jos mintis, sokinejancias nuo vienos
galimybes prie kitos, stengiantis suprasti, ka reiskia mano
zodziai.
-Tu vis dar labai toli nuo tiesos. -Susnibzdejau.
-Gal truputi padetum?
-Buk gera, pamirsk tai, Tanya.
Ji vel pritilo, vis dar bandydama suprasti. Neziurejau i ja,
stengdamasis susikaupti ties zvaigzdemis. Galu gale ji
nusprende pasiduoti, nukreipdama savo mintis kita linkme.
"Kur ruosiesi keliauti isvykes is cia, Edward'ai? Ar grisi pas
Karlaila?"
-Nemanau, -sumurmejau.
Kurgi as eisiu? Jokia vieta sioje zemeje manes nedomino ir
netrauke. Nenorejau visiskai niekuo uzsiimti. Beda buvo ne
tame, kad nezinojau kur keliauti: tai nebuvo maloni kelione, as
stengiausi pabegti.
Nekenciau viso to. Ir kada gi as tapau toks bailys?
Tanya apkabino mano pecius. Isitempiau, bet neatsokau nuo jos
prisilietimo. Ji stengesi man pasakyti, kad nieko nera geriau nei
nuosirdi draugo paguoda.
-Manau, kad tu keliausi namo, -tare ji su savo zavingu rusisku
akcentu. -Tavo beda toje... Ar tame, kas tave apsedo. Bet tu ja
isspresi. Toks jau tu esi, tu nebegi nuo problemu.
Jos mintys buvo tokios pat ryztingos, kaip ir zodziai. Stengiausi
isikabinti i ta nuomone apie mane, kuria ji susidare savo
mintyse. To, kuris drasiai sutikdavo bedas ir jas isspresdavo.
Buvo gana malonu sitaip galvoti apie save. Niekada neabejojau
savo drasa, savo ryztu iki tos siaubingos valandos biologijos
pamokoje visai neseniai.
Pabuciavau ja i zanda ir greitai atsitraukiau, kai ji atsuko man
savo veida paruostomis buciniui lupomis. Mano greitas
atsitraukimas isspaude jai sypsena.
-Aciu Tanya, man tikrai reikejo tai isgirsti.
-Prasau. Tik noreciau kad geriau pagalvotum apie tai, kas galetu
nutikti...
-Atleisk man, Tanya, tu gi zinai, kad esi man per gera. As
paprasciausiai dar neradau to, ko ieskau.
-Tiek to... Jeigu iskeliautum pries mums dar karta susitinkant,
viso geriausio, Edward'ai.
-Sekmes.
Tuo momentu, kai tariau atsisveikinimo zodzius, pamaciau tai.
Pamaciau kad iskeliauju. Kad esu pakankamai stiprus grizti i
vienintele vieta zemeje, kur tikrai norejau buti.
-Ir aciu dar karta.
Vienu greitu judesiu ji pasoko ir nutolo per sniega lyg
vaiduoklis, judedama taip greitai, kas jos pedos beveik neliete
zemes, nepalikdama jokiu pedsaku. Ji nezvilgtelejo atgal. Ji
jautesi daug blogiau del mano atsako, nei norejo man parodyti,
netgi savo mintyse. Ji netrosko manes susitikti dar karta pries
man isvykstant.
Mano lupos issikreipe i liudna sypsni. Nemegau skaudinti
Tanyos, netgi jei jos jausmai nebuvo tokie gilus, kaip ji noretu,
as tikrai negalejau atsakyti jai tuo paciu. Jauciausi kaip tikrai
niekingas padaras.
Paremiau savo smakra ant keliu ir vel zvilgtelejau i zvaigzdes.
Dabar jau troskau visa savo siela buti kelyje. Zinojau, kad Alise
jau pamate mane griztant ir perspejo kitus. Tai turetu juos
nudziuginti, ypac Karlaila ir Esmeja. Bet dar ilgai ziurejau i
zvaigzdes vis matydamas ta pati veida mintyse. Tarp blizganciu
zvaigzdziu ir manes i mane zvelge pora rudai sokoladiniu akiu,
lyg klausdamos, ka mano sprendimas nulems jai. Nebuvau
tikras, ko tos akys is manes norejo. Net savo vaizduoteje
negalejau girdeti jos minciu. Bellos Swan akys vis dar
klausiamai zvelge i mane trukdydamos pastebeti zvaigzdes.
Giliai atsidusdamas pasidaviau ir pakilau. Jei paskubeciau,
galeciau buti prie Karlailo masinos po valandos.
Pasileidau begti per minksta sniega nepalikdamas pedsaku,
skubedamas kuo greiciau vel sutikti savo seima, noredamas vel
tapti tuo Edward'u, kuris sutinka sunkumus iskelta galva.

*****

-Viskas turetu buti gerai, -tare Alise. Jos akys vis tik buvo
susirupinusios, ir Dzasperas paeme ja uz rankos, vesdamas i
prieki, kol mes susiglaude visi ejome link kafeterijos. Rozali ir
Emmetas priekyje, Emmetas juokingai atrode lyg asmens
sargybinis prieso stovykloje. Rozali atrode susirupinusi, bet
labiau susierzinusi nei bijodama.
-Zinoma, kaip gi kitaip,- isspaudziau.
Jos elgesys buvo smarkiai perdetas. Jeigu nebuciau tikras, kad
atlaikysiu soka, buciau likes namie.
Grubus musu iprastu rytu pokytis buvo juokingas. Visa nakti
snigo ir Emmetas su Dzasperu nusprende mane isblaskyti
apmetydami sniegu, bet kai jiems nusibodo laukti mano atsako,
pradejo atakuoti kitus. Si mano apsauga jau nebebuvo juokinga,
dabar ji mane jau erzino.
-Jos cia dar nera, bet ji jau artinasi link duru... Bus nesaugu,
jeigu atsisesime i iprasta vieta.
-Zinoma, kad mes sesimes i iprasta vieta. Baik visa tai, Alise.
Tu mane nervini. Viskas man bus gerai.
Ji mirktelejo, kol Dzasperas padejo jai atsisesti ir susitelke ties
mano veidu.
-Hmm, -nustebusi pratare, -Manau, kad tu teisus.
-Kaip visada, -sumurmejau.
Negalejau pakesti buti ju demesio centre. Pajutau simpatija
Dzasperui, prisimindamas, kaip mes be perstojo ji stebejome. Jis
zvilgtelejo i mane ir tare:
-Erzina, ar ne?
Susiraukiau.
Nejaugi vos praeita savaite si vieta man atrode nuobodulio
centras? Cia buti man rodesi lyg miegociau, lyg buciau komoje?
Siandien mano nervai buvo itempti lyg pianino stygos. Visi
mano jutimai pasiruose lauke pavojaus. Skanavau visus garsus,
visus vaizdus, oro, lieciancio mano oda virpesius, visas mintis.
Ypac visas mintis. Tik viena jutima blokavau is visu jegu,
drausdamas sau juo naudotis. Kvapa, zinoma. Visiskai
nekvepavau.
Buvau pasiruoses isgirsti daugiau minciu apie Cullen'us nei ju
buvo cia skrajojanciose mintyse. Ieskojau visa ryta tos naujos
pazinties, kuriai Bella Swan butu patikejusi savo abejones,
laukdamas, kokios bus siu paskalu pasekmes. Bet jokiu paskalu
nebuvo. Niekas nekreipe demesio i penkis vampyrus valgykloje,
tokius pacius kaip ir pries atvykstant naujokei. Keli mokiniai vis
dar galvojo apie ja, vis dar taip pat, kaip anksciau. Vietoj to, kad
nuobodziauciau, dabar tokiomis mintimis buvau... Suzavetas.
Negi ji niekam apie mane neprasitare? Neimanoma, kad ji
nepastebejo mano tamsaus zmogzudisko zvilgsnio. Juk maciau
jos reakcija. Ji tikrai buvo issigandusi. Buvau tikras, kad ji
butinai kam nors apie tai papasakos, galbut netgi pagrazindama
visa istorija. Apibudindama mane bjauriais zodziais.
Be to, ji juk girdejo, kad norejau dingti is biologijos. Turejo
saves klausti ar tai buvo jos kalte. Normali mergaite juk noretu
paklausineti aplink, palyginti savo ir kitu patirti, ieskodama
bendru bruozu paaiskinanciu mano elgesi, nenoretu jaustis
isskirtine. Juk zmones aplink mus visada beviltiskai stengesi
pritapti prie kitu, buti kaip ir kiti. Niekuo neissiskirti, lyg butu
avinu banda be jokio charakterio. Tai buvo ypac budinga
paauglysteje, kai truko pasitikejimo savimi. Si mergaite nebus
kitokia.
Bet ne vienas is ju nepastebejo, kad mes cia sedime. Bella ko
gero buvo tikrai drovi jei nedriso niekam pasipasakoti. Galbut ji
kalbejo su savo tevu, gal ju santykiai buvo siltesni nei atrode...
Bet tai man atrode neimanoma zinant, kiek mazai laiko ji
praleido su savo tevu per visa gyvenima. Ji turetu buti artimesne
mamai. Greitu laiku reiketu butinai prisiartinti prie sefo Swano,
pasiklausyti, ka jis galvoja.
-Kas nors naujo? -paklause Dzasperas.
-Nieko... Ji ko gero su niekuo nesnekejo.
Isgirdus sia naujiena jie visi kilstelejo antakius.
-Gal tu nesi toks baisus kaip galvoji, -pasisaipe Emmetas. -
Lazinuosi, kad galiu ja isgasdinti labiau nei tu.
Pakeliau i virsu akis.
-Butu idomu suzinoti, kodel?
Jie vis dar buvo nustebe mano atskleista tiesa apie neiprasta
mergaites tylejima.
-Mes buvom tikri, kad ji priplepes.
-Ji ieina,- sumurmejo Alise.
Pajutau kaip visas mano kunas isitempe.
-Stenkis atrodyti zmoniskai.
-Sakai, zmoniskai?- sypsojosi Emmetas.
Jis pakele desini kumsti, kur buvo paslepes sniego likucius.
Zinoma, sniegas neistirpo. Suspaude juos i ledo kamuoliuka. Jis
ziurejo i Dzaspera, bet maciau, kuria linkme krypo jo mintys.
Kaip ir Alise. Kai jis grubiai sviede leda tiesiai i ja ji tik lengvai
ji atmuse. Ledas praskriejo visa valgykla - pernelyg greitai, kad
zmones ji pastebetu - ir suskilo i sukes atsitrenkdamas i siena.
Siena taip pat iskilo. Visos galvos toje valgyklos puseje
pasisuko, ziuredamos i ledo likucius, po to ieskodamos
kaltininko. Vis tik neieskojo toliau keliu stalu. I mus niekas ne
nepazvelge.
-Labai zmoniska, Emmetai,- tare Rozali sausu balsu. Kodel gi
netrenktum tiesiai kumsciu i ta siena, kad jau tiek pridirbai?
-Tai pernelyg juos isgasdintu, mazule.
Stengiausi susikaupti ties ju zaidimu, lengvai sypsodamasis, lyg
visa tai mane tikrai linksmintu. Negalejau sau leisti zvilgteleti i
eile, kurioji ji lauke. Maciau Dzesikos mintyse, kad Bellos
skruostai ir vel nusidaze grazia rausva spalva. Bet tai viskas, ko
as klausiausi.
Galejau girdeti Dzesikos sunkuma pakesti naujoke, kuri atrode
paskendusi savo mintyse nejudancioje eileje. Staiga nustojau
kvepuoti, del atsargos, jeigu netycia oras atestu man jos kvapa.
Maikas Njutonas buvo prie abieju mergaiciu. Girdejau ju balsus,
mintyse ir istartus, kai Maikas paklause Dzesikos, kas gi negerai
su naujoke? Man nepatiko jo mintys kai jis galvojo apie
mergaite Swan, jo vis besikeiciancios fantazijos kol jis ja stebejo
eileje.
-Nieko,- atsake Bella nuostabiai skambiu lyg varpelis balsu,
kuris praskriejo visa valgykla. Bent jau taip atrode, nes as
stengiausi is visu jegu ja isgirsti.- Siandien man uzteks tik
limonado stiklines,- tare, kai eile pajudejo i prieki.
Negaledamas susilaikyti greitai zvilgtelejau jos pusen. Ji zvelge
i grindis, jos veide neliko ne laso kraujo. Greitai nusukau
zvilgsni ir pamaciau Emmeta, kuris juokesi is mano nuvargusios
sypsenos.
"Atrodai tikrai ligotas, broliuk. "
Islyginau savo veido bruozus, kad atrodyciau naturaliai
atsipalaidaves.
Dzesika garsiai klause, kodel gi naujoke neturi apetito.
-Tu nealkana?
-Siandien nieko nesinori.
Jos balsas buvo silpnas, bet vis tik dar labai skaidrus.
Ir kodel susirupinimas Maiko mintyse pradejo mane slegti?
Koks mano reikalas, jeigu jis nusprende ja globoti? Man
neturetu rupeti tai, kad Maikas nori priglausti ja po savo sparnu.
Gal tai susije su tuo, kaip visi aplinkiniai i ja reagavo. Negi
instinktyviai as pats nenorejau jos globoti?
Negi mergaite susirgo?
Buvo gana sunku tai suprasti - jos tokia blyski, beveik
permatoma oda... Supratau, kad as vis tik buvau susirupines,
kaip ir tas kvailas vaikezas, ir pasistengiau galvoti apie ka nors
kita.
Kaip bebutu, man nepatiko ja stebeti per Maiko mintis.
Bandziau prigauti Dzesikos mintis atidziai juos stebedamas, kol
trijule rinkosi vieta, kur prisesti. Laimei, jie prisedo kaip priprate
su Dzesikos draugais prie vieno is pirmu kavines stalu. Ne
trupucio nepasislepe, kaip ir numane Alise.
Alise man trinktelejo savo alkune.
"Ji netrukus i tave pazvelgs. Elkis kaip zmogus."
Sukandau dantis uz savo sypsenos.
-Raminkis Edward'ai,- tare Emmetas. Klausyk, juk jeigu tu ir
pribaigtum viena zmogu, cia ne pasaulio pabaiga.
-Tu gal noretum buti tuo tikras?
Emmetas nusijuoke.
-Turetum priprasti zvelgti i gyvenima truputi laisviau, kaip as.
Amzinybe labai ilgas laikas, kad uzsikrautum kaltes nasta. Sia
akimirka Alise sviede visa sauja mazu leduku, kuriuos buvo
nuslepusi, i naivu Emmeto veida.
Jis nustebes mirktelejo ir nusisypsojo gudria sypsena.
-Pati prisiprasei,- tare linkteledamas virs stalo ir supurtydamas
savo plaukus, pilnus leduku, i jos puse. Tirpdamas nuo silumos
sniegas isskriejo is jo plauku pusiau ledo, pusiau vandens
kaskada.
-Ei!- numyke Rozali kartu su Alise besitraukdamos is slapio
perimetro.
Alise nusijuoke, ir mes visi uzsikreteme juos juoku. Galejau
matyti Alises mintyse, kaip ji surezisavo sia tobula akimirka ir
zinojau, kad mergaite - tureciau tuoj pat baigti sitaip apie ja
galvoti, lyg ji butu vienintele pasaulyje - Bella mate mus
juokiantis ir isdykaujant, lyg sudarytumem dziaugsminga,
zmoniska ir neegzistuojanti paveiksla.
Vis dar besijuokdama Alise prisidenge padeklu lyg skydu.
"Vel ziuri i Cullen'us... "- pasigirdo kazkieno mintys
atkreipdamos mano demesi.
Automatiskai atsisukau ieskodamas minciu kaltininko, bet jau
besisukant mintyse atpazinau ta balsa - siandien pernelyg jo
nesiklausiau. Mano akys praskriejo virs Dzesikos galvos ir
susidure su giliomis rudomis akimis. Ji greit nuleido zvilgsni vel
pasislepdama uz tankios savo plauku uzuominos.
Apie ka ji galvojo? Praeinantis laikas tik padidino mano
susierzinima. Pabandziau - visiskai neuztikrintas tuo, ka dariau,
nes anksciau niekada to nereikejo - skanuoti tyla aplink ja savo
mintimis. Mano ypac islavinti pojuciai buvo lyg iauge man i
krauja, niekada nesistengiau ju tobulinti. Bet dabar buvau
susikaupes bandydamas pralauzti nematoma skyda, kuriuo ji lyg
ir buvo apsupta.
Nieko. Vien tik tyla.
"Kas su ja negerai?"- tyliai maste Dzesika, atkartodama lyg
aidas mano paties mintis.
-Edward'as Cullen'as spokso i tave,- istare ji tyliai nusijuokusi.
Jos balse nesigirdejo jokio zenklo erzinancio pavydo. Atrode,
kad Dzesika turi gabumu uzmegsti naujai draugystei. Nekantriai
laukiau mergaites atsakymo.
-Jis neatrodo labai isiutes, kaip manai?- tyliai sumurmejo.
Taigi taigi. Ji vis tik pastebejo mano reakcija praeita savaite.
Kaip gi kitaip.
Jos klausimas sudomino Dzesika. Pamaciau savo veida jos
mintyse kol ji tyrinejo mano bruozus, bet nenorejau sutikti jos
akiu. Vis dar tebeziurejau i mergaite bandydamas isgirsti jos
mintis. Mano susikaupimas ne trupucio man nepadejo.
-Ne,- atsake jai Dzesika, nors zinojau, kad labiau butu norejusi
atsakyti teigiamai, bet jos balse to nepasigirdo.- Kodel turetu?
-Manau, kad jis manes nemegsta,- susnibzdejo ji pasidedama
savo galva ant ranku, lyg butu pavargusi.
-Cullen'ai nieko nemegsta,- uztikrino ja Dzesika.- Sakykim, kad
jie pakankamai nesidomi aplinkiniais, kad juos pamegtu.
"Jie net nesistengia pritapti..."
Jos mintyse girdejosi nusiskundimas.
-Kaip bebutu, jis vis dar tavimi zavisi.
-Baik i ji spoksoti,- susinervinusi istare mergaite, kilsteledama
galva nuo savo ranku ir patikrindama, kad Dzesika pakluso.
Dzesika nusijuoke, bet pakluso.
Per visa likusia valanda mergaite nesidaire niekur kitur. As
pagalvojau - nors negalejau buti tuo tikras - kad ji taip elgesi
tycia. Man atrode, kad ji stengesi susilaikyti neziuredama i
mane. Kad jos kunas norejo pasisukti mano pusen. Po to giliai
ikvepdama ji susiimdavo ir susitelkdavo ties tuo, kuris su ja
kalbejo.
Ignoravau beveik visas mintis apie ja, nes niekas apie ja
negalvojo, bent jau siuo momentu. Maikas svarste apie sniego
kara pamoku pabaigoje. Ko gero dar nesuprato, kad sniegas jau
virto lietum. Lietaus lasu bilsnojimas i stoga jau buvo
akivaizdus. Negi jis is tikro negirdejo? Man tai atrode tikrai
triuksminga.
Kai pietu pertrauka baigesi, as likau sedeti. Ne vienas mano
seimos narys nesujudejo noredamas pakilti. Jie lauke abejodami
- ka as darysiu?
Ar as norejau eiti i pamokas? Atsisesti salia mergaites,
zinodamas, kad jausiu absurdiskai stipru jos kraujo kvapa ir silta
jos sirdies plakima beveik liecianti mano oda? Ar esu
pakankamai stiprus, o gal siandienai ispudziu jau pakaks?
-Manau... Viskas bus gerai,- dvejodama istare Alise.- Tu jau
apsisprendei. Manau, kad islaikysi viena valanda.
Bet Alise puikiai zinojo, kaip greitai ateitis gali pasikeisti.
-Amzinai jos neisvengsi,- patare Dzasperas.
Jis nenorejo jaustis patenkintas tuo, kad pirma karta seimoje ne
jis buvo silpniausias, bet vis tik jautesi.
-Vaziuok namo. Tau reikia laiko.
-Kas cia blogo?,- svarste Emmetas,- Arba jis ja uzmus, arba ne.
Gal si patirtis iseis tik i gera?
-Nenoriu ir vel kraustytis,- nusiskunde Rozali.- Nenoriu vel
visko pradeti is pradziu. Si karta beveik baigeme mokykla...
As vis dar nebuvau apsisprendes. Norejau drasiai sutikti
problema, o ne pulti vel begti velnias zino kur. Bet nenorejau
rizikuoti pernelyg savimi pasitikedamas. Dzaspero manymu
man reikia dazniau pamedzioti, ir viskas bus gerai. Negi is tikro
viskas tik tame?
Nenorejau israuti seimos saknu. Ne vienas is ju man uz tai
nepadekotu.
Norejau eiti i biologija. Suvokiau, kad labai norejau vel isvysti
jos veida.
Tai padejo man apsispresti. Smalsumas. Pykau pats ant saves uz
tokias mintis. Negi nebuvau sau pazadejes, kad jos minciu tyla
manes nesudomins? Dabar buvau beviltiskai susidomejes.
Norejau zinoti, ka ji galvoja. Jos mintys man buvo uzvertos, bet
akys - ne. Gal galeciau ka nors isskaityti jos akyse?
-Ne, Rozali, manau, kad tikrai viskas bus gerai. Vaizdai
isryskejo... Esu devyniasdesimt trimis procentais tikra, kad
galime ramiai eiti i pamokas.
Alise zvelge i mane klausiamu zvilgsniu, susidomejusi, kas gi
nutiko, kad jos vizijos isryskejo.
Ar mano smalsumas suteiks man uztenkamai jegu, kad Bella
Swan sulauktu pamokos pabaigos?
Emmetas buvo teisus. Kodel tai neturetu iseiti i gera? Pradejau
pasiduoti pagundai.
-Gerai, einam i pamokas,- narsiai istariau ir pakilau.
Apsisukau ir nuejau dideliais zingsniais neatsisukdamas atgal.
Uz nugaros girdejau Alises susirupinima, Dzaspero palaikyma,
Emmeto susidomejima ir Rozali susierzinima.
Paskutini karta giliai ikvepiau pries klases duris ir sulaikiau
kvapa eidamas per silto oro patalpa. Nepavelavau. Ponas
Banneris baiginejo sudelioti reikiamus irankius dienos pamokai.
Mergaite sedejo prie mano - musu - stalo ziuredama i savo
sasiuvini, i kuri kazka rase. Prisiartines pazvelgiau i jos piesini (
gal jis man atskleistu jos minciu principa ), bet jame nebuvo
jokios prasmes. Tik bet kaip suraitytos kilpos ant kitu kilpu. Gal
ji nebuvo susitelkusi ties savo piesiniu, gal jos mintys skraide
kazkur kitur?
Atitraukiau savo kede su nereikalingu grubumu, leisdamas jai
sucypti trinantis i grindis: zmones visada jausdavosi geriau, kai
koks nors garsas juos perspedavo apie musu prisiartinima.
Zinojau, kad ji mane isgirdo, nors ir nepazvelge i mane, bet jos
ranka sudrebejo ir iskreipe piesiama kilpa.
Kodel ji i mane nepazvelge? Gal buvo tikrai issigandusi?
Turejau ka nors padaryti, kad si karta jai palikciau geresni
ispudi. Kad ji galvotu, jog praejusi karta viska isivaizdavo.
-Labas,- istariau svelniu balsu, kuris padedavo zmonems
pasijusti jaukiau. Maloniai nusisypsojau vis tik slepdamas savo
dantis.
Ji kilstelejo galva ir pamaciau kaip jos gilios rudos akys
prisipilde tyliu klausimu. Tai buvo ta pati israiska, kuri nedingo
is mano minciu visa praejusia savaite.
Pazvelgiau i jos keistai gilias akis ir supratau, kad visa
neapykanta - neapykanta, kuria ji, kaip isivaizdavau, vienaip ar
kitaip nusipelne vien jau savo egzistavimu - pradingo. Dabar
buvo svarbu tik nekvepuoti, neuzuosti jos kvapo... Buvo sunku
isivaizduoti kaip galima nekesti tokios trapios butybes.
Jos skruostai nuraudo, bet ji vis dar neatsake. Vis dar zvelgiau i
jos akis, susitelkes i ju giluma ir stengdamasis ignoruoti
traukiancia jos odos spalva.
-As vardu Edvard'as Cullen'as,- prisistaciau puikiai zinodamas,
kad ji zinojo mano varda. Bet tai buvo jau siokia tokia pokalbio
uzuomazga.- Mums neisejo susipazinti praeita savaite. Tu esi
Bella Swan?
Ji atrode susirupinusi, tarp jos akiu ir vel susimete maza
raukslele. Ji uztruko sekunde ilgiau nei reikejo pries
atsakydama:
-Is kur zinai mano varda?- ir jos balsas lengvai virpejo.
Ko gero buvau ja tikrai pergasdines. Pasijutau labai kaltu - ji
buvo tokia pazeidziama. Tyliai nusijuokiau juoku, kuris jiems
padedavo pasijusti geriau musu draugijoje, vis tik tebeslepdamas
dantis.
-Tai niekam ne paslaptis.
Ji turejo pastebeti, kad tapo monotonisko miestelio atrakcija.
-Zinai, tu cia buvai laukiama lyg pranasas.
Ji surauke antakius lyg si zinia jai tikrai nepatiktu. Itariau, kad ji
buvo labai drovi ir toks demesys ja trikde. Daugelis zmoniu
jaustusi atvirksciai. Jiems nepatikdavo issiskirti is bandos ir tuo
paciu metu jie trosko atsidurti ryskioje prozektoriu sviesoje.
-Ne, ne tai.- tare ji.- Kodel Bella?
-Tau labiau patinka Izabella?- paklausiau jau susirupindamas,
kuria linkme krypsta sie klausimai?
Nieko nebesupratau. Nuo pat pirmos dienos ji pataisydavo visus
kas i ja kreipesi pilnu vardu. Gal jau reiketu kur nors isigyti
zmonisku minciu issifravimo gida?
-Ne,- atsake ji lengvai palenkdama i sona galva.
Jos israiska, jei neklydau, buvo tarp sutrikimo ir nejaukumo.
-Man atrodo, kad Carlis... Mano tevas... Jis tik taip mane vadina,
kai as negirdziu. Bent jau visi mane pazista butent taip.
Jos veidas dar labiau nuraudo.
-Tikrai?- greitai nusukau zvilgsni nuo jos veido.
Dabar jau supratau kur link krypo sie klausimai: as padariau
didele klaida. Jei pirma diena nebuciau jos snipinejes, buciau
kreipesis i ja pilnu vardu, kaip ir visi kiti. Ji is karto pastebejo
skirtuma.
Pasijutau nejaukiai. Ji labai jau greitai man nurode mano klaida.
Labai drasu is jos puses, ypac zinant, kad ji turetu buti
persigandusi vien jau del mano artumo.
Bet kol kas turejau daug didesne problema, nei jos itarimai giliai
paslepti jos mintyse.
Man truko oro. Jei norejau ir toliau su ja sneketi, reikejo butinai
ikvepti. Bus tikrai nelengva nebeprasnekti. Jai tikrai nepasiseke,
kad sioje klaseje sedime prie vieno stalo, nes siandienos
laboratoriniui reikejo musu bendro darbo. Jausciausi labai
keistai - nepaaiskinamai nemandagus - jei nebekreipciau i ja
demesio. Ji dar labiau issigastu ir jai kiltu daugiau itarimu.
Atsitraukiau nuo jos kiek galedamas toliau, nejudindamas savo
kedes, ir nusukau galva i sona. Susikaupiau, itempiau visus
raumenis ir greitai ikvepiau oro pripildydamas savo plaucius,
kvepdamas vien per burna.
AAAhhh...
Tai tikrai erzino. Netgi jos neuosdamas jauciau skoni savo
burnoje. Mano gerkleje vel isisiautejo ugnis, troskulys buvo vis
stipresnis nuo pat pirmo karto pries viena savaite.
Sugrieziau dantimis ir pasistengiau susiimti.
-Galite pradeti,- tare ponas Banneris.
Atrode, kad man prireike visos savitvardos, kuria taip sunkiai
issiugdziau per pastaruosius septyniasdesimt metu, kad galeciau
vel atsisukti i mergaite, zvelgiancia i stala, ir nusisypsoti.
-Pirmenybe damoms.- pasiuliau.
Ji kilstelejo i mane akis, jos veidas isbalo ir placiai issiplete
akys. Ar mano veide buvo kas nors keisto? Ar ji vel issigando?
Ji nieko neatsake.
-Nebent jeigu nori, kad as pradeciau,- svelniai istariau.
-Ne,- pasake, ir jos veidas vel nuraudo.- Jokiu problemu.
Ziurejau i irankius ant stalo: paprasta mokyklini mikroskopa,
meginiu dezute, bet ka, kas nukreiptu mano mintis nuo ritmiskai
pulsuojancio kraujo po jos oda. Vel trumpai per burna ikvepiau
ir susiraukiau, kai numanomas skonis uzdege gerkle.
-Profaze,- istare trumpai zvilgtelejusi.
Ji jau pradejo keisti megini, nors tebuvo tikrai trumpai
zvilgtelejusi.
-Galima, as taip pat zvilgtelesiu?
Instinktyviai - kvailai, lyg buciau vienas is ju - istiesiau ranka
sulaikyti ja kol dar nepakeite meginio. Viena sekundes dali jos
oda nudegino manaja. Lyg elektros iskrova, karstesne uz 37,2
laipsnius. Siluma issiliejo nuo jos delno per visa mano ranka. Ji
greitai istrauke savo ranka is po manosios.
-Atleisk,- sumurmejau pro sukastus dantis.
Man tikrai reikejo susikaupti ties kuo nors kitu. Palenkiau galva
ir isiziurejau i mikroskopa. Ji neklydo.
-Profaze,- beveik pagyriau.
Vis dar buvau pernelyg isiaistrines, kad i ja pazvelgciau.
Ikvepdamas taip greitai, kaip galejau pro sukastus dantis ir
stengdamasis nekreipti demesio i siautejanti troskuli,
susikaupiau ties pamoka, irasydamas rezultata i jam skirta skilti
popieriuje ir pakeisdamas megini.
Apie ka ji dabar galvojo? Ka ji pajuto, kai palieciau jos ranka?
Mano oda turejo pasirodyti salta lyg ledas, atstumianti. Neverta
net klausti, kodel ji tokia tyli.
Zvilgtelejau i megini.
-Anafaze,- istariau sau po nosimi irasydamas rezultata.
-Galima?- paklause.
Pakeliau i ja akis ir nustebau pamates, kad ji lauke, istiesusi
ranka i mikroskopa. Ji neatrode issigandusi. Ar ji tikrai mane,
kad as galiu suklysti? Negalejau sulaikyti sypsenos pamates jos
viltinga zvilgsni ir pastumiau jos link mikroskopa. Ji nekantriai
zvilgtelejo ir jos lupu kampuciai nusviro is nusivylimo.
-Kita megini,- pasake, nepakeldama akiu nuo mikroskopo ir
tiesdama ranka mano pusen.
Padejau ant jos delno megini nepaliesdamas jos odos dar viena
karta. Sedeti salia jos buvo tas pats, kaip sedeti po karsta lempa.
Jutau letai kylant mano kuno temperatura.
Ji ir vel neuztruko analizuodama megini.
-Interfaze,- pratare abejingai - truputi per daug abejingai,
syptelejau, ir pastume man mikroskopa.
Ji nesieke rezultatu lapo tyliai laukdama, kol as ji uzpildysiu.
Patikrinau, ji ir vel buvo teisi. Taip ir teseme tik retkarciais
pratardami viena kita zodi ir stengdamiesi isvengti vienas kito
zvilgsnio. Mes buvome pirmi ir vieninteliai baige uzduoti, visi
kiti atrode tikrai supanikave. Maikas Njutonas niekaip nagalejo
susikaupti vis i mus bezvilgciodamas, Bella ir mane.
"Tikejausi, kad jis pasiliks ten kur duvo dinges."- galvojo
atidziai mane tyrinedamas.
Hmmm, idomu. Niekada nepastebejau, kad vaikinas manes
nemego. Cia jau buvo kazkas naujo, kaip ir mergaites
atvykimas. Tikrai idomu. Supratau - pats save nustebindamas -
kad sis jausmas buvo abipusis.
Vel pazvelgiau i mergaite, dvejodamas del savo jausmu
sumaisties del jos kaltes. Budama paprasta ir niekuo
neissiskirianti ji vis tik jau pradejo apversti mano gyvenima
aukstyn kojom. Ne tai, kad nezinojau, kas joje taip masino
Maika. Is tikro ji buvo net grazesne nei grazi. Kazkokia
neiprasta. Net geriau nei grazus, jos veidas buvo idomus. Ne
visai simetriskas, platokas smakras nelabai derinosi prie aukstu
zandikauliu, kurie buvo keisto atspalvio, lyg mestu seseli ant
veido. Ir dar tos akys... Placiai atmerktos, pilnos paslapciu.
Akys, kurios staiga isiskverbe i manasias.
Nenusukau zvilgsnio, stengdamasis nuspeti nors viena jos
paslapti.
-Tu turi kontaktines linzes?- isbere vienu atokvepiu.
Koks keistas klausimas.
-Ne.
Vos nenusijuokiau pagalvojes, kad man gali prireikti gerinti
regejima.
-Tikrai...- sumurmejo.- Tavo akys kitokios nei anksciau.
Mane uzliejo salcio banga kai supratau, kad ko gero siandien
nebusiu vienintelis, besistengiantis perprasti svetimas paslaptis.
Kilstelejau istiesindamas pecius, ziurejau tiesiai pries save, ten,
kur stovejo mokytojas. Zinoma, kad manos akys pasikeite nuo
to laiko, kai ji i jas pazvelge pirma karta. Del mano pasiruosimo
sios dienos isbandymui, atsilaikymui saldziai pagundai.
Medziojau istisa savaitgali, gerdamas viska pakeliui ir netgi
gerokai perdedamas. Buvau visiskai pripildytas gyvunu kraujo,
bet tai nieko nekeite pries jos kvapa, kuris beveik gedingai
denge visa jos kuna. Kai i ja zvelgiau praeita savaite mano akys
is troskulio buvo beveik juodos. Dabar, pasistiprinus gyvunu
krauju, jos igavo tamsaus aukso spalva. Arba skaidraus gintaro.
Dar viena klaida. Jei buciau zinojes, kodel ji manes to klause,
buciau atsakes teigiamai.
Stai jau du metai sedziu tarp situ zmoniu ir ji buvo pirmoji,
pakankamai gerai i mane isiziurejusi, kad pastebetu mano akiu
spalvos kaita. Visi kiti, net jeigu ir zavedavosi musu seima,
visad greitai nuleisdavo akis neatlaikydami musu zvilgsnio. Jie
stengdavosi likti nuosalej, priskirdami musu grozi
nepaaiskinamu reiskiniu grupei ir instinktyviai suvokdami
pavoju. Nenorejimas suprasti keistu reiskiniu buvo mums gana
patogi zmoniu savybe.
Kodel butent sita mergaite pamate daugiau, nei reikejo?
Prie musu prisiartino ponas Banneris. As dekingai ikvepiau jo
kvapo, kol tas dar nesusimaise su salia sedincios mergaites
aromatu.
-Leisk man atspeti, Edvardai,- tare zvilgteledamas i uzpildytus
atsakymus per mano peti,- Tu nusprendei, kad Izabellai neverta
zvilgteleti i mikroskopa?
-Bellai.- Automatiskai ji pataisiau.- Ir jus klystate, ji istyre tris is
penkiu meginiu.
Pono Bannerio mintys buvo gana skeptiskos, kai jis pasisuko i
Bella.
-Tu jau esi praejusi si tyrima?
As isigilines ja stebejau kol ji sypsojosi siek tiek susidrovejusi.
-Ne su svogunu saknimis.
Jis letai palingavo galva.
-Tu mokeisi pagal sustiprinta programa Fenikse?
-Taip.
Taigi, ji buvo pazangi ir, kaip zmogui, gana protinga. Tai manes
nenustebino.
-Taip taip,- vel prasneko ponas Banneris,- Ko gero visai
neblogai, kad jus dirbsite kartu. Kitiems mokiniams liks
galimybe patiems kazko ismokti.- Sumurmejo po nosimi
nueidamas.
Neabejojau, kad mergaite jo neisgirdo. Ji vel pradejo piesti
kilpas savo lape.
Jau dvi klaidos per pastaraji pusvalandi. Gana prastas
pasirodymas is mano puses. Nors ir nezinodamas ka mergaite
apie mane galvojo - ar ji buvo issigandusi, kiek ji mane itare?- si
karta turejau pasirodyti geriau, palikti jai geresni ispudi pries
iseidamas. Ka nors, kas padetu jai pamirsti prisiminima apie
bjauru pirmaji karta.
-Tikrai gaila del sniego, ar ne?- pasakiau pakartodamas tuzino
mokiniu mintis.
Nuobodi, banali pokalbio tema... Oras - visada neutralu.
Ji pazvelge i mane - jos akyse sviete neabejotinas
nepasitikejimas - nenormali reakcija mano tokiems normaliems
zodziams.
-Visai ne,- vel mane nustebindama atsake.
As juk stengiausi rasti banalia pokalbio tema. Ji cia atvyko is
silto krasto - jos oda kazkokiu budu tai atspindejo, net ir budama
beveik permatoma - ko gero, saltis jai nepatinka.
-Tau nepatinka saltis,- pabandziau atspeti.
-Nei dregme,- sutiko ji.
-Ko gero sunku apsiprasti Forkse.
"Gal tau nereikejo cia atvykti."- norejau prideti. "Gal tau reiketu
grizti i ten, is kur atvykai".
Tuo paciu metu nebuvau tikras ar to norejau. As juk niekada
nepamirsiu jos kvapo, kokia garantija, kad nesekciau paskui ja i
pasaulio krasta? Be to, jeigu ji isvyktu, niekada neiminciau jos
minciu paslapties. Traukiantis galvosukis.
-Tu negali net isivaizduoti, kaip nelengva,- istare niuriai
zvilgteledama per peti i klases gala.
Jos atsakymai niekada nebuvo tokie, kokiu as tikejausi. Ji lyg ir
verte mane noreti uzduoti jai dar daugiau klausimu.
-Tuomet kodel nusprendei cia apsigyventi?- paklausiau ir tuo
metu suvokiau, kad mano balsas buvo kaltinantis, per mazai
atsipalaidaves siam pokalbiui.
Mano klausimas nuskambejo tikrai nemandagiai.
-Tai... Sudetinga.
Ji mirktelejo savo didelemis akimis ir as beveik sprogau is
smalsumo - jis mane degino taip pat stipriai kaip ir troskulys.
Siaip jau, man pasirode, kad darosi jau lengviau kvepuoti.
Banalaus pokalbio eigoje agonija tapo beveik pakenciama.
-Manau, kad galeciau suprasti,- nepasidaviau.
Gal paprastas smalsumas ja privers atsakineti i mano klausimus
tol, kol busiu pakankamai nemandagus, kad juos uzdavineciau.
Tyledama ji nuleido akis ir pradejo ziureti i savo rankas. Tai
priverte mane pasijusti nekantriu. Norejau savo ranka paliesti
jos smakra ir priversti pazvelgti man i akis, kad galeciau
isskaityti jos paslaptis. Bet is mano puses tai butu labai kvaila -
ir pavojinga - vel paliesti jos oda.
Ji staigiai pakele akis. Pajutau begalini palengvejima galedamas
vel matyti jose atsispindincius jos jausmus. Ji prakalbo greitai,
lyg skubedama:
-Mama istekejo antra karta.
Ak, na tai buvo kazkas zmoniska, nesunku suprasti. Liudesys
pasirode jos akyse tarp kuriu vel susimete raukslele.
-Na, man tai neatrodo labai sudetinga.
Mano balsas tapo svelnus, si karta apie tai net negalvojant. Jos
liudesys priverte mane pasijusti keistai bejegiu, norejau galeti
padaryti ka nors, kas jai padetu. Tikrai keistas impulsas.
-Kada tai ivyko?
-Rugseji.
Ji giliai iskvepe - tai nebuvo panasu i atodusi. Vel pradejau
kvepuoti kol jos atsiusta oro srove apgaube mano veida.
-Ir tu jo nemegsti?- vel pabandziau isgauti daugiau informacijos.
-Megstu, Filas tikrai puikus,- atsake ji pataisydama mano
nuomone. Jos lupu kampuciai truputi pakilo islinkdami i
sypsena. - Gal truputi per jaunas, bet simpatiskas.
Tai jau visiskai neatitiko scenarijaus, kuri buvau susigalvojes
mintyse.
-Jei jis toks malonus, kodel nelikai su jais gyventi?- paklausiau
pernelyg smalsiu balsu.
Nuskambejo taip, lyg kisciau nosi i svetimus reikalus. Ka butent
ir dariau, turejau tai pripazinti.
-Filas nuolat keliauja, jis profesionalus beisbolo zaidejas.
Jos sypsena praplatejo. Sis karjeros pasirinkimas ja linksmino.
As taip pat tyledamas nusisypsojau. Nesistengiau jai padeti
pasijusti jaukiau. Jos sypsena priverte mane atsakyti sypsena -
lyg dalintumemes bendra paslapti.
-Izymus?
Greitai mintyse perbegau profesionaliu beisbolo zaideju sarasa,
galvodamas ar Filas buvo jos...
-Ne, jis nelabai gabus,- atsake ji vel placiai nusisypsodama.- Tik
antraruses varzybos, bet jis vis tiek daug keliauja.
Mano mintyse sarasas greit pasikeite, tai netruko ne sekundes.
Tuo paciu jau susikuriau nauja scenariju.
-Ir tavo mama atsiunte tave cia, kad galetu keliauti kartu su
juo?- pratariau.
Mano hipotezes berods verte ja atsakyti, ko nepadare mano
klausimai. Man pavyko dar karta. Jos smakras pakilo ir akys
igavo nepritarimo israiska.
-Ne, cia ne jos kalte,- trumpai nukirto ji.
Berods mano hipoteze ja nuliudino, tik negalejau suprasti, kaip?
-As pati priemiau sprendima.
Negalejau suprasti ka ji norejo tuo pasakyti, kaip ir liudesio jos
akyse. Buvau visiskai pasimetes. Pasiduodu... Sios mergaites
paprasciausiai neimanoma suprasti. Ji buvo skirtinga nuo kitu
zmoniu. Ko gero jos minciu tyla ir nuostabus kvapas buvo ne
vieninteliai neiprasti dalykai.
-Nelabai suprantu,- prisipazinau negaledamas pakesti, kad reikia
tai pripazinti garsiai.
Ji atsiduso ir islaike mano zvilgsni daug ilgiau nei bet koks
zmogus galejo tai padaryti.
-Is pradziu ji likdavo su manimi,- letai pradejo pasakoti, ir su
kiekvienu zodziu jos balsas vis niaukesi.- Bet ji buvo
nelaiminga... Kaip bebutu, as nusprendziau, kad jau butu laikas
geriau pazinti savo teva.
Raukslele tarp jos akiu pagilejo.
-Ir stai dabar nelaiminga - tu?- sumurmejau.
Nesusilaikiau issakydamas savo hipoteze garsiai. Tikejausi
suprasti daugiau, laukdamas, kaip ji vel reaguos. Si karta,
atrodo, neprasoviau pro sali.
-Padetis be iseities,- atsake taip, lyg tai butu kazkas nesvarbaus.
Tebeziurejau jai i akis, suprasdamas, kad tai pirmas kartas, kai ji
leido man zvilgteleti i jos siela. Is jos zodziu pradejau suprasti
kaip ji save vertina, arba tiksliau nevertina, kas jai svarbiau uz
viska kita. Skirtingai nuo kitu zmoniu, jos pacios norai buvo
paties saraso gale... Jos poreikiai jos nedomino.
Kai suvokiau visa tai, jos minciu tylos paslaptis pradejo po
truputi sklaidytis.
-Tai nelabai teisinga,- istariau.
Truktelejau peciais noredamas atrodyti atsipalaidaves,
neatskleisti, kaip labai is tikro domejausi.
Ji nusijuoke, si karta be jokio linksmumo.
-Negi tau niekada niekas neatskleide tiesos? Gyvenimas yra
neteisingas.
Norejau nusijuokti is jos zodziu, nors taip pat nejauciau
linksmumo. As tai jau tikrai kai ka zinojau apie gyvenimo
neteisybe.
-Tiesa sakant, zodziai atrodo kazkur girdeti.
Ji vel susirupinusi pazvege i mane. Greitai nusisuko ir vel grizo
prie mano akiu.
-Saves gailetis nieko neduos,- tvirtai tare.
Bet as nenorejau, kad musu pokalbis sitaip baigtusi. Maza V
tarp jos akiu, begalinis liudesys, visa tai mane neramino.
Norejau paliesti ja, islyginti raukslele savo pirstu galiukais. Bet,
zinoma, as negalejau jos liesti. Tai jau butu buve visai
netinkama.
-Tu atrodai gana stipri,- letai istariau,- bet galiu lazintis, kad
tave tai skaudina labiau, nei nori parodyti.
Jos veidas persikreipe ir ji isiziurejo i siena pries save. Jai
nepatikdavo, kai as atspedavau tiksliai. Ji nebuvo pavyzdinga
kankine, jai nesinorejo parodyti savo skausmo aplinkiniams.
-Ar as klystu?
Ji lengvai suvirpejo apsimesdama, kad manes neisgirdo. Tai
priverte mane nusijuokti.
-Taip ir galvojau.
-Koks tavo reikalas?
-Geras klausimas,- atsakiau labiau sau paciam nei jai.
Jos aplinkos supratimas buvo geresnis uz manaji - ji is karto
pastebedavo esme, kol as kapsciausi gelmese, nepastebedamas
akivaizdziu detaliu. Tokio zmonisko gyvenimo detales neturejo
man rupeti. Man neturetu rupeti, ka ji galvoja. Visos mintys,
neturincios nieko bendra su mano seimos apsauga, turetu buti
nereiksmingos.
Tikrai nebuvau prates kalbeti su kuo nors, kas butu nuovokesnis
uz mane pati. As pernelyg pasitikejau savo islavintais jutimais ir
berods nebuvau toks visazinantis, kaip man atrode.
Mergaite atsiduso ir niuriai pazvelge i klases prieki. Jos
niuriame veide viskas atrode juokingai. Visa si situacija, visas
pokalbis atrode juokingai. Niekada ir niekas nebuvo atsidures
tokiame pavojuje, kaip si mergaite salia manes - bet kuriuo
momentu, pernelyg atsipalaidaves per musu pokalbi, galejau
ikvepti per nosi ir mestis ant jos - o ji buvo suirzusi, nes
neatsakiau i jos klausima...
-As tave sunervinau?- paklausiau ir nusisypsojau pries klausimo
absurdiskuma.
Ji greit i mane paziurejo, ir jos akys rodesi prirakintos prie mano
zvilgsnio.
-Nelabai,- atsake ji,- As ko gero pati save nervinu. Esu tokia
permatoma. Mano mama sako, kad esu lyg atversta knyga.
Ji susirupinusi susirauke.
As suakmenejes zvelgiau i jos veida. Ji buvo nusivylusi
galvodama, kad as pernelyg lengvai ja issifravau. Tai jau daresi
tikrai keista. Dar niekada per visa savo gyvenima nebuvau
suteikes tiek energijos, kad kazka suprasciau, gal greiciau
egzistavima, nes gyvenimas nebuvo tinkamiausias zodis.
Gyvenau as nelabai ilgai.
-Nenoreciau sutikti su tavo zodziais,- jauciausi kazkaip...
Atsargus, lyg manes tykotu pavojus jei per daug atskleisciau.
Staiga tikrai susinervinau. Tas numanomas pavojus mane
erzino.
-Man tu atrodai tikrai sunkiai suprantama.
-Todel, kad tu tikrai lengvai issifruoji zmones,- atspejo ji
pataikydama tiesiai i desimtuka.
-Dazniausiai taip ir yra,- sutikau su jos zodziais.
Ir stai tada placiai nusisypsojau parodydamas savo dantis,
astrius lyg asmenys.
Taip elgtis buvo tikrai kvaila, bet buvau keistai puoles i nevilti
negaledamas, nebezinodamas, kokiu budu kitaip galeciau ja
perspeti. Jos kunas jau buvo arciau manes nei anksciau,
instinktyviai prisiartines musu pokalbio metu. Visi imanomi
zenklai ir judesiai, kurie iprastai gasdindavo zmones, berods
neturejo jokio poveikio jai. Kodel ji issigandusi neatsoko toli
nuo manes? Ko gero, budama tokia intuityvi, ji jau spejo
pamatyti mano tamsiaja ir pavojingaja puse.
Nespejau pamatyti ar mano perspejimas pasieke savo tiksla.
Ponas Banneris paprase klases demesio ir ji vel nuo manes
nusisuko. Atrode, kad jai truputi palengvejo del jo isikisimo, gal
vis tik ji nesamoningai suvoke pavoju.
Bent jau to tikejausi.
Suvokiau savyje auganti susizavejima, nors ir nenorejau to
pripazinti. Negalejau sau leisti pramogos pripazindamas, kad
Bella Swan mane domino. O gal greiciau ji negalejo to leisti.
Jau dabar labai troskau dar vienos galimybes su ja pakalbeti.
Norejau suzinoti daugiau apie jos mama, jos ankstesni
gyvenima, jos santykius su tevu... Visas imanomas smulkmenas,
padedancias ja suprasti. Bet kiekviena sekunde praleista salia jos
buvo didziule klaida, rizika, kurios ji turejo isvengti.
Ji sujudino tankius savo plaukus kaip tik tuo momentu, kai as
leidau sau ikvepti nauja oro gusi. Jos kvapu perpildyta vaga
trenke man i gerkle.
Lygiai taip pat kaip pirmaja diena - tiesiai i pasirdzius. Nuo
troskulio suteikto skausmo vos nepraradau samones. Turejau vel
isitverti stalo krasto, kad issilaikyciau ant kedes. Si karta truputi
labiau kontroliavau savo emocijas. Bent jau nieko nesulauziau.
Pabaisa vel augo manyje, bet si karta be jokio malonumo. Jis vis
dar buvo uzspeistas manyje. Kol kas.
Tuoj pat baigiau kvepaves ir atsitraukiau nuo mergaites taip toli,
kaip tik galejau.
Ne, tikrai negalejau leisti sau susizaveti. Idomiausia, labiausiai
tiketina, ka galejau joje rasti buvo tai, kad norejau jos mirties.
Siandien jau padariau dvi mazybines klaidas. Negi norejau
padaryti ir trecia klaida, kuri tikrai neburu mazybine?
Vos nuskambejo skambutis puoliau is klases, ko gero
suardydamas visa gera ispudi, ties kuriuo taip stengiausi
pastaraja valanda. Vel geriau gaivu, dregna ora stovedamas
lauke, lyg tai galetu mane isgydyti. Skubejau dingti kuo toliau
nuo mergaites, kiek tik tai buvo imanoma.
Emmetas manes jau lauke prie ispanu kalbos kabineto.
"Kaip praejo pamoka?"- atsargiai paklause.
-Be lavonu,- sumurmejau.
"Zinau, kad kazkas negerai. Kai pamokos gale pamaciau
nusvyrancias Alises rankas, pamaniau, kad..."
Kol ejome, prisiminimai apie ka tik praejusias akimirkas iskilo i
pavirsiu, tik si karta maciau juos Alises mintyse: ji kazkur
skubejo, isblyskusiu veidu ir i apacia nuleistomis akimis.
Pajutau begalini Emmeto nora pakilti ir eiti jos paguosti, bet jis
nepajudejo. Jei Alise noretu jo pagalbos, ji pati paprasytu.
Pasibaisejes pats savimi sudribau ant savo kedes.
-Nemaniau, kad tai buvo taip arti. Tikrai nesiruosiau jos...
Negalvojau, kad buvo taip blogai,- gailiai sumurmejau.
-Todel, kad nebuvo. Juk niekas nemire...- jis mane uztikrino.
-Butent,- susnypsciau, - ne si karta.
"Gal veliau taps lengviau..."
-Tai jau taip...
"O galbut tu ja uzmusi",- pagalvojo kresteledamas peciais.- "Tu
nebusi pirmas paleides vadeles. Niekas taves per daug neteis.
Zinai, kartais taip nutinka, kad zmones pernelyg skaniai kvepia.
Esu nustebes, kad jau tiek ilgai istverei."
-Tu man ne kiek nepadedi, Emmetai.
Man nepatiko suvokti, kaip jis lengvai susitaikytu su ivykiais,
kad mane, jog tai vis vien neisvengiama.
"Zinai, ir man taip buvo nutike...", jis pasinere i prisiminimus
nukeldamas mane puse simtmecio i praeiti. Pamaciau apleista
kaimo kelia, kur vienisa augusi moteris nuiminejo savo
skalbinius nuo virves, pakabintos tarp dvieju obelu. Obuoliu
kvapas erzinanciai sklande ore - po derliaus nuemimo keli
obuoliai dar voliojosi ant zemes. Galejau uzuosti ir svieziai
nupjauto sieno kvapa, harmoningai susiliejanti su obuoliais. Jis
ejo taku beveik nesuvokdamas moters buvimo, kazko
ieskodamas Rozali. Dangus buvo graziai melynas, dailiai
nuraudes vakaruose. Jis turejo praeiti keliu net nesustodamas,
kai staiga vakarinis vejas, pralekdamas pro svarius skalbinius,
trenke i ji jos kvapa.
-AAAhhh...- tyliai suinksciau.
Lyg mano paties prisiminimu man nepakaktu.
"Zinau, atleisk... Bet as tuomet nesusilaikiau ne pusei sekundes.
Net nepagalvojau, kad tureciau susilaikyti."
Jo prisiminimai tapo per daug israiskingi, kad galeciau ilgiau
juos pakesti.
Greitai pasokau, tvirtai suspaudes dantis.
-Esta bien, Edward?- ( ar viskas gerai ) paklause sinjora Goff,
nustebinta mano staigiu judesiu.
Maciau savo veida jos mintyse ir zinojau, kad tikrai neatrodau
gerai.
-Me pardonna ( atleiskit ),- sumurmejau begdamas link duru.
-Emmetai, gal galetum eiti padeti savo broliui?- Paklause.
-Zinoma, isgirdau ji atsakant ir po sekundes jis jau buvo uz
manes.
Atstumiau jo ranka su bereikalinga jega. Zmogaus ranka buciau
sutraiskes ir nutraukes is peties.
-Atleisk, Edward'ai.
-Zinau.
Sunkiai kvepavau stengdamasis istustinti galva ir plaucius.
-Tai tikrai labai rimta?- paklause jis stengdamasis suvaldyti
prisiminimus apie potrauki ir kvapa, bet jam nelabai sekesi.
Jis minute patylejo.
"Galbut..."
-Ne, net jei ir pribaigciau ja man geriau nebus. Grizk i klase,
Emmetai, noriu likti vienas.
Be jokio zodzio ar minties jis apsisuko ir nuejo dideliais
zingsniais. Jis pasakys mokytojai, kad susirgau, kad pabegau, o
gal kad esu pavojingas vampyras besikraustantis is proto. Koks
skirtumas. Gal jau niekada cia negrisiu. Gal tureciau isvykti
visam laikui.
Vel ejau i savo masina sulaukti pamoku pabaigos. Pasislepti.
Vel.
Per si laika turejau apsispresti, stengtis islaikyti savo sprendima.
Vietoj to, lyg koks narkomanas, pradejau snipineti is mokyklos
atskredanciose mintyse. Pazistami balsai pasieke mane
pirmiausia, bet as visiskai nenorejau klausytis Alises ar Rozali
minciu. Lengvai radau Dzesika, bet mergaite buvo ne su ja,
ieskojau toliau. Maiko Njutono mintys prikauste mano demesi ir
as galiausiai radau ja sporto saleje. Maikas buvo nepatenkintas,
nes siandien as su ja kalbejau per biologija. Jam labai nepatiko
jos atsakymas, kai bande apie tai paklausineti prie stalo.
"Juk siaip jau jis istaria vos viena kita zodi, ir tai retai. Zinoma,
jis taip pat nusprende susidometi Bella. Man nepatinka
zvilgsnis, kuriuo jis i ja ziuri. Bet rodos ji juo labai nesidomi. Ka
tokio ji apie ji sake? - nezinau, kas jam buvo praeita savaite
uzeje?- Kazka tai tokio. Nenuskambejo taip lyg ji butu
susidomejusi. Ko gero tai buvo koks banalus pokalbis..."
Jis ir toliau tese savo monologa ta pacia kryptimi, vis save
itikinedamas, kad Bella manimi nesusidomejo. Jo mintys man
nepatiko daug labiau, nei turejo, todel nusprendziau ju
nebesiklausyti.
Idejau trankios muzikos diska i grotuva ir smarkiai pagarsinau,
kad nebegirdeciau atskriejanciu minciu. Turejau tikrai
susikaupti ties muzika, kad atsilaikyciau nesnipinedamas Maiko
arba kad nepradeciau vel ieskoti naivios mergaites.
Vis tik valandai einant i pabaiga sukciavau. Stengiausi save
itikinti, kad nesnipinejau. Tik ruosiausi. Tik norejau tiksliai
zinoti, kada ji iseis is sporto sales, kada pasirodys aiksteleje. Tik
tam, kad neuzkluptu manes netycia.
Ta akimirka is mokyklos pasipyle mokiniai ir as islipau is
masinos, gerai nesuvokdamas, ka dariau. Nepastebejau
smulkaus lietaus, kuris drekino mano plaukus.
Ar norejau, kad ji mane pastebetu? Ar tikejausi, kad prieis
pakalbeti? Ka as cia dariau?!
Zinojau, kad mano elgesys tikrai nesamoningas ir itikinejau save
sestis i masina, bet negalejau pajudeti. Sukryziaves ant krutines
rankas ir lygiai kvepuodamas pamaciau, kaip ji pasuko i mano
puse lengvai nuleistais lupu kampuciais. Ji manes nepastebejo.
Kelis kartus kilstelejo veida i dangu, lyg tikrai jo nekestu.
Labai nusivyliau, kai ji priejo savo masina anksciau, nei praejo
pro mane. Ar ji butu su manimi kalbejusi? Ar as buciau su ja
kalbejes?
Ji isedo i savo Sevroleta, nutrinta masina, tokia pat sena kaip ir
jos tevas. Stebejau, kaip pasisuko jos ranka su raktu - masina
burzge garsiau nei visos kitos aiksteleje - po to kaip ji istiese
rankas link siltos krosneles. Ji tikrai nemego salcio. Ji perbrauke
ranka per plaukus, priartindama juos link silumos, lyg noretu
isdziovinti. Isivaizdavau, kaip turetu kvepeti jos masinos vidus
ir tuoj pat nuginiau sias mintis i sali.
Ji atidziai apsidaire ijungdama atbuline pavara. Ji sutiko mano
zvilgsni viena sekundes dali ir spejau pamatyti nuostaba jos
akyse. Masina pajudejo, o ji vis dar tebezvelge i mane. Po to ji
suktelejo kai jos masina sustojo vos uz keliu centimetru nuo
kitos.
Zvilgtelejo i veidrodeli, vis dar susigedusi. Kai kita masina
isvaziavo, ji du kartus patikrino visus mirties kampus, po to
ijunge pavara ir be galo atsargiai pajudejo is aiksteles. Taip
atsargiai, kad priverte mane nusisypsoti. Ji ko gero galvojo, kad
tai ji buvo pavojinga su savo surudijusia masina.
Mintis, kad Bella Swan galejo buti kam nors pavojinga,
vairuodama ar ne, priverte mane skardziai nusijuokti ta
akimirka, kai ji vaziavo pro mane ziuredama tiesiai priesais
save.

Kategorija: vampyrai FENOMENAS

Sia nakti ir vel nusprendziau medzioti, nors, tiesa sakant, tikrai

nebuvau istroskes. Siaip, bandziau apsidrausti, nors zinojau, kad
to neuzteks, bet tai buvo butina. Karlailas buvo su manimi, nors
buvau grizes pries dvi dienas, dar nebuvau rades tinkamo
momento su juo pasisneketi.
Girdejau ji galvojant apie mano skubu isvykima pries dvi
savaites kol begome tankiu misku. Jo prisiminimuose maciau
savo veida, iskreipta baisios nevilties. Pajutau jo nuostaba ir
susirupinima.
-Edward'ai?
-Turiu isvyti, Karlailai, tuoj pat isvykti.
-Kas atsitiko?
-Nieko. Kol kas nieko. Bet jeigu liksiu tikrai atsitiks.
Jis paliete mano ranka. Pajutau, kad ji iskaudinau greitai
atsitraukdamas.
-Nelabai suprantu...
-Ar tu kada nors... Ar tau buvo nutike...
Maciau save giliai ikvepiant, maciau laukini ir susirupinusi savo
akiu zvilgsni.
-Ar tau jau yra teke sutikti zmogu, kurio kvapas skanesnis uz
visus kitus? Daug skanesnis?
-Ak.
Kai pamaciau, kad jis supranta, susigedes nuleidau galva. Jis
istiese savo ranka nekreipdamas demesio, kad ir vel pabandziau
pasitraukti, ir padejo ja ant mano peties.
-Tu turi padaryti viska, kas tavo galioje, kad atsilaikytum. Man
taves tikrai truks. Stai, mano masinos raktai, ji kur kas greitesne.
Dabar jis svarste ar pasielge teisingai issiusdamas mane tolyn.
Svarste, ar jo nepasitikejimas neizeide manes.
-Ne,- sumurmejau vis dar greitai begdamas.- To man ir reikejo.
Jei butum manes paprases pasilikti as buciau tave nuvyles.
-Man labai gaila, kad tu kenti, Edward'ai. Bet turi padaryti bet
ka, kad Swano mergaite liktu gyva. Net jeigu tai reiskia, kad turi
vel mus palikti.
-Zinau, zinau.
-Tuomet kodel grizai? Tu zinai, kad as labai dziaugiuosi
matydamas tave, bet jeigu tau taip sunku...
-Man nepatinka jaustis bailiu,- prisipazinau.
Suletinome zingsni dabar jau tik greitai eidami tamsoje.
-Bet taip geriau negu laikyti ja pavojuje. Ji isvyks po metu ar po
dvieju.
-Tu teisus, as tai zinau.
Bet kazkodel sie zodziai mane erzino labiau, nei mintis pasilikti.
Mergaite isvyks po metu ar po dvieju...
Karlailas sustojo, as pasekiau jo pavyzdziu.
"Bet tu nesiruosi begti, ar ne?"
Nuleidau galva.
"Ar is isdidumo, Edward'ai? Zinai, tau nera ko gedintis..."
-Ne, ne is isdidumo as cia esu. Jau ne.
"Tu nezinai kur keliauti?"
As trumpai nusijuokiau.
-Ne. Tai tikrai manes nesulaikytu, jei tik galeciau prisiversti
isvykti.
-Jeigu mes tau reikalingi, mes keliautumem su tavimi. Tau
uztektu paprasyti. Tu jau buvai isvykes niekam nesiskusdamas,
jie negaletu tau atsakyti.
As kilstelejau viena antaki. Jis nusijuoke.
-Gerai, na gal tik Rozali, bet ji skolinga tau paslauga. Bet kuriuo
atveju mums visiems butu geriau iskeliauti dabar, kol dar nera
nuostoliu, negu kad veliau, kai viena gyvybe jau bus nutrukusi.
Visas jumoro jausmas tartum isgaravo ir as net suvirpejau nuo
sios minties.
-Taip,- turejau pripazinti slogiu balsu.
"Bet vis tik nesiruosi iskeliauti."
-Zinau, kad tureciau,- atsidusau.
-Tuomet kas tave cia laiko. Neistengiu suprasti...
-Nezinau, ar sugebeciau tau paaiskinti.
Man paciam tai neturejo jokios prasmes.
Jis ilgai zvelge i mano veida.
"Ne, vis dar nesuprantu. Bet pasistengsiu gerbti tavo asmenini
gyvenima jeigu tau taip geriau."
-Aciu. Tikrai gerasirdiska is tavo puses zinant, kad kai as salia,
niekos jo neturi.
Iskyrus viena atveji. Ir as jau viska isbandziau, kad tai
istaisyciau, ar ne?
-Kartais mes visi buname uzsispyre,- nusijuoke jis.- Tiesa?
Ka tik uzuodziau mazos stirnu bandos kvapa. Sunku pajusti
dideli dziaugsma del to kvapo net ir iprastomis aplinkybemis:
kvepejo blogiau nei neskaniai. Bet dabar, kai vien prisiminimas
apie mergaites krauja susukdavo skrandi, neturejau pasirinkimo.
Atsidusau.
-Nagi, puolam,- istariau zinodamas, kad galiu prisiversti sociai
atsigerti, bet nedaug man tai pades.
Pritupeme pasiruose suoliui ir laukeme, kol tas atstumiantis
kvapas nukreips mus tinkama linkme.

******

Kai grizome namo jau spaude saltukas. Istirpes sniegas pavirto i

leda. Atrode, kad plonas ledo sluoksnis padenge viska:
kiekviena egliu spygli, kiekviena kruma, visa zole aplink. As
stovejau ant upelio kranto laukdamas, kol patekes saule, tuo
metu Karlailas nuejo persirengti ruosdamasis i ligonine.
Jauciausi issiputes nuo isgerto kraujo pertekliaus, bet zinojau,
kad kai atsisesiu salia jos, tai netures jokios reiksmes. Ziurejau i
tamsu tekanti vandeni sustinges kaip uola, ant kurios sedejau.
Karlailas buvo teisus. Man reikejo isvykti is Forkso. Jie rastu ka
pasakyti, kad pateisintu mano nebuvima. Kad mokausi
privacioje mokykloje Europoje. Kad buvau paauglys, pabeges is
namu. Bet kokia istorija, svarbu, kad niekas per daug
neklausinetu.
Juk tik metams ar porai, kol mergaite isvyktu. Ji testu savo
gyvenima - ji turejo toliau gyventi. Ji isvaziuotu kur nors i
universiteta, pasentu, padarytu karjera ir galbut isteketu. Galejau
tai isivaizduoti - maciau ja balta suknele einancia letu zingsniu,
isikibusia tevui i paranke.
Buvo keista kokia jega mane nutvilke skausmas nuo sio vaizdo.
Nesupratau kas su manimi darosi. Ar as pavydejau, kad ji tures
ateiti kurios as niekada nepamatysiu? Tai neturejo prasmes.
Kiekvienas mane supantis zmogus turejo viena dalyka -
gyvenima - ir iki siol dar niekam to nepavydejau.
Turejau ja palikti del jos ateities. Neberizikuoti jos gyvybe. Tai
buvo geriausia iseitis. Karlailas jau rado mano kelia. Reikia jo
paklausyti.
Saule islindo is uz debesu atsispindedama ant apledejusiu
pavirsiu.
Dar tik viena diena, nusprendziau. Norejau ja pamatyti dar viena
karta. Galejau tai iskesti. Galbut net uzsiminciau apie galima
mano dingima, tai jau butu istorijos pradzia.
Bus tikrai nelengva, zinojau, kad manyje prabile nauji jutimai
ras bet kokia dingsti pasilikti, pratesti laika viena diena, dvi,
tris... Turejau elgtis taip, kaip geriau. Zinojau, kad galiu
pasitiketi Karlailo sprendimu. Ir taip pat zinojau, kad buvau taip
pasimetes, kad pats jo negalejau priimti.
Pernelyg pasimetes. Nezinojau, kas verte mane dvejoti labiau:
mano apsestas smalsumas ar mano nepatenkintas apetitas?
Pasukau namo persirengti svariais rubais mokyklai.
Asisedusi i trecia auksta vedanciu laiptu virsuje manes lauke
Alise.
-Tu ir vel isvyksti,- tyliai apkaltino.
Atsidusau ir linktelejau galva.
"Negaliu pamatyti kur si karta keliausi."
-Nes as pats nezinau kur.- Sumurmejau.
"Noreciau, kad pasiliktum."
Papurciau galva.
"Gal mes su Dzasperu galime keliauti drauge?"
-Jus busite jiems reikalingi, jei as nebegalesiu snipineti ir
perspeti apie pavoju. Pagalvok apie Esmeja. Negi noretum vienu
metu atskirti nuo jos puse seimos?
"Tu ja labai nuliudinsi..."
-Todel ir turetum likti cia.
"Tai ne tas pats jeigu tu butum salia ir tu tai zinai."
-Taip, bet turiu daryti tai, kas geriau visiems.
"Bet juk yra tiek daug geru iseiciu kiek ir blogu."
Viena trumpa akimirka jos mintyse pasirode keista vizija,
maciau ja tuo pat metu kaip ir Alise. Maciau save apsupta keistu
tamsiu seseliu, kuriu negalejau atpazinti: ju formos buvo
netikslios ir miglotos. Po to mano oda pradejo blizgeti saules
spinduliuose kazkur misko vidury. Ta vieta lyg ir atpazinau.
Kazkas ten buvo kartu su manimi, bet ir velgi toks miglotas, kad
negalejau jo pamatyti. Vaizdai mirktelejo ir pradingo vel
pakeisdami ateiti per viena akimirka.
-Nelabai daug ka tepamaciau,- tariau kai vizija visai isnyko.
"As taip pat. Tavo ateitis keiciasi pernelyg daznai, kad vaizdai
taptu ryskus. Vis tik manau, kad..."
Ji nutilo ir pergalvojo daugybe nesenu viziju susijusiu su
manimi, bet visos jos buvo tokios pat miglotos.
-Vis tik as galvoju, kad kazkas keiciasi,- staiga gersiai istare.-
Atrodo, kad tai lemiamas momentas tavo gyvenime.
Nusijuokiau vaizduodamas labai susirupinusi.
-Ar tu suvoki, kad atrodai kaip netikra cigone karnavalo metu?
Ji parode man liezuvi.
-Kaip bebutu, nepamatei nieko blogo siandienai?- Sunerimes
paklausiau.
-Nemaciau, kad siandien ka nors uzmustum.- Patvirtino.
-Aciu, Alise.
-Eik rengtis, as niekam nesakysiu, galesi saviskiams pranesti
pats kai busi tam pasiruoses.
Ji atsikele, zvilgtelejo laiptu apacion ir kilstelejo pecius.
"Man taves labai truks. Tikrai."
Taip, man taip pat jos labai truks.
Kol vaziavome i mokykla visi tylejo. Dzasperas jaute, kad
Alises mintys kazkuo uzimtos, bet zinojo, kad jei noretu, pati
butu jomis pasidalinusi. Emmetas ir Rozali buvo pasinere i savo
pasauli: jie aistringai ziurejo vienas kitam i akis, daresi bloga i
juos beziurint. Mes visi zinojome kaip beviltiskai jie buvo
vienas kita isimyleje. O gal sunku buvo tik man, nes buvau
vienintelis vienisius seimoje. Budavo dienu kai man buvo tikrai
sunku apsuptam triju isimylejusiu idealiu poru. Siandien buvo
viena is tu dienu.
Gal visiems taptu legviau, jei isvykciau? Kartais jauciausi kaip
mano amziaus senis, agresyvus ir prasto charakterio.
Zinoma atvykus i mokykla as visu pirma pradejau ieskoti akimis
mergaites.
Kaip gi kitaip.
Buvo keista pagalvojus koks mano pasaulis vienisas ir tuscias be
jos - dabar visas mano pasaulis sukosi aplink ja, nebe apie mane.
O gal ir ne taip sudetinga paaiskinti. Praktiskai po
astuoniasdesimt metu gyvenimo bet koks naujas reiskinys
tapdavo atrakcija.
Jos dar nebuvo, bet jau girdejau jos antikvarines masinos
triuksminga burzgima. Pasiremiau ant savo masinos jos
belaukdamas. Visi nuskubejo i pamokas isskyrus Alise, kuri liko
laukti su manimi.
Mano pagunda jiems buvo nuobodi: jie neistenge suprasti kaip
vienas zmogus gali taip ilgai prikaustyti mano demesi, koks
skanus jis bebutu.
Ziuredama tiesiai pries save, rankomis stipriai isikibusi i vaira,
mergaite letai isuko i aikstele. Ji atrode susierzinusi. Man
prireike geros sekundes isivaizduoti kas galejo nutikti, ir dar
vienos, kad pamatyciau jog visi zmones siandien atrode
susierzine. Ak, juk visas kelias padengtas ledu ir jiems reikejo
susikaupti bevairuojant. Maciau kaip rimtai ji stengesi isvengti
rizikos.
Tai gerai tiko prie visko, ka jau spejau apie ja suprasti. Prie jos
savybiu saraso pridejau atsakomybe ir rimtuma. Ji sustojo
nelabai toli nuo manes, bet vis dar nepastebejo, kad as cia stoviu
i ja ziuredamas. Svarsciau ka ji darys mane pastebejusi? Paraus
ir nueis i sali?
Tokios buvo mano pirmos mintys. O gal drasiai atlaikys mano
zvilgsni? Gal prieis pasisneketi? Giliai ikvepiau pripildydamas
savo palucius vilties, jeigu ji noretu pakalbeti.
Ji letai islipo is masinos atsargiai tikrindama ledu padengta
kelia. Ji nepakele akiu ir tai mane suerzino. Gal man reiketu
nueiti su ja pasneketi?
Ne, prasta mintis.
Vietoj to, kad pasuktu link mokyklos, ji letai nuejo link masinos
galo keistai isikibusi i stoga, lyg nepasitiketu savo kojomis.
Nesusilaikiau nenusisypsojes ir Alise idemiai pazvelge mano
pusen. Stengiausi negirdeti jos minciu linksmindamasis
beziuredamas i mergaite, kol toji tikrino grandines ant ratu. Is
jos koju pozos supratau, kad ji tikrai galvojo nukrisianti. Visi
kiti normaliai ejo i mokykla, gal tik ji pasistate masina ypac
apledejusiame plote?
Ji sustingo nuleidusi galva keista israiska akyse. Tai buvo...
Svelnumas? Lyg pamate kazka verta svelnumo?
Ir vel smalsumas buvo toks pat stiprus kaip troskulys. Lyg
butinai tureciau suzinoti ka ji galvoja, lyg tai butu vienintelis
reiksmingas dalykas gyvenime.
Eisiu su ja pasneketi. Atrode, kad paranke jai buvo tikrai
reikalinga, bent jau kol iseis is ledo ploto. Betgi zinoma, as
negalejau jai to pasiulyti, ar ne? Dvejojau tarp dvieju jausmu. Jei
ji tikrai taip nepakente sniego, kaip reaguos i mano ledine balta
oda? Jei tik buciau turejes pirstines...
-NE,- garsiai suriko Alise.
Instinktyviai isiklausiau i jos mintis is pradziu galvodamas, kad
as blogai apsisprendziau del mergaites. Bet tai neturejo nieko
bendra su manimi.
Taileris Kraulis sugalvojo isukti i aikstele pernelyg greitai. Jis
tikrai paslys ant apledejusio ploto.
Vizija atejo tik puse sekundes pries realybe. Tailerio furgonas
buvo jau posukyje kol as dar tebeziurejau i suspaudusia lupas
Alise. Mano veide atsispindejo siaubas. Ne, sita vizija neturejo
su manimi nieko bendra, ir tuo paciu viskas buvo su manimi
susije. Tailerio furgonas - kurio ratai jau uzleke ant ledo paciu
blogiausiu budu - leke beprotiskai tiesiai link mergaites, kuri
tapo mano visatos prasme.
Masinos, kuri slydo Taileriui visiskai nekontroliuojant
situacijos, trajektorija buvo aiskiai nuspejama ir be Alises.
Mergaite vis dar tebestovejo savo masinos gale, pacioje
blogiausioje vietoje. Ji pakele akis susidomejusi artejanciu
triuksmu. Jos akys apsistojo ties mano siaubo iskreiptu veidu ir
pasisuko zvilgteleti i artejancia mirti.
TIK NE JI. Sis riksmas nuskambejo mano galvoje lyg susukes
butu kazkas kitas. Vis dar tebeskaitydamas Alises mintis
pamaciau, kad vizija keiciasi, bet jau neturejau laiko isigilinti i
pokyciu pobudi.
As jau pasileidau tarp zmoniu atsidurdamas tarp furgono ir
suakmenejusios mergaites. As begau taip greitai, kad viskas
aplink susiliejo, isskyrus ja. Ji manes nemate - jokia zmogaus
akis nebutu galejusi manes pastebeti - vis dar ziuredama i
atlekiancia mase, kuri ruosesi ja pritreksti prie masinos sono.
As apglebiau jos liemeni judedamas taip greitai, kad negalejau
buti toks svelnus kaip norejau. Viena simtaja sekundes dali, kol
staigiai traukiau jos lengvuti kuna is pavojaus zonos ir issitiesiau
ant asfalto spausdamas ja glebyje, suvokiau, kokia ji buvo
glezna.
Mano kunas uztirpo isgirdus sausa jos galvos trinktelejima i
leda.
Bet neturejau ne sekundes patikrinti kaip ji jautesi. Uz musu
isgirdau cypiancias furgono padangas, lyg jis stengtusi isvengti
susidurimo su mergaites masina. Jis truputi pakeite krypti,
pasisuko ir vel grizo i pirmaja trajektorija, lyg butu traukiamas
magneto.
Vienas zodis , kurio dar niekada nedrisau istarti damu
draugijoje, issprudo pro mano tvirtai suspaustus dantis.
As jau ir taip pernelyg daug padariau. Puikiai supratau kokia
didziule klaida esu bedarantis stai taip praskrides pro visus
mokinius. Zinojimas manes nesustabde, nors ir bandziau
svarstyti i koki pavoju statau ne tik save, bet ir visa savo seima.
Viesas pasirodymas.
Viskas bus labai blogai, bet nebuvo jokiu sansu, kad tai man
sutrukdytu neleisti furgonui atimti jos gyvybe antra karta.
As staiga ja paleidau ir istiesiau savo rankas pries mus. Smugis
taip trinktelejo mane atgal i mergaites masina, kad pajutau mano
pecius apgaubianti metalo sluoksni. Furgonas garsiai sudrebejo
atsitrenkdamas i mano nejudancias rankas ir pakilo linguodamas
ant uzpakaliniu ratu. Jei pajudinsiu rankas, furgonas nukris
tiesiai jai ant koju.
O, visu sventu vardu, negi si katastrofa niekada nesibaigs? Ar
dar liko kas nors blogo, kas galetu nutikti? Butu labai keista cia
bestovint ir belaikant i virsu pakelta furgona kviestis pagalbos.
Numesti furgono taip pat negalejau, turejau pagalvoti ir apie
vairuotoja, kurio mintys buvo paniskai isteriskos.
Isspaudziau tylu garsa ir lengvai stumtelejau furgona tolyn viena
trumpa akimirka. Kol jis vel krito ant musu as ji pagavau is
apacios savo desine ranka, kol kairiaja vel apkabinau mergaite
per liemeni. Jos kunas buvo lyg sumedejes kol as ja truktelejau
is po masinos. Ar ji prarado samone? Kiek gi nuostoliu pridariau
jos kunui siuo laukiniu improvizuotu isgelbejimu?
Dabar, kai jau zinojau, kad jai niekas nebegresia, paleidau
furgona. Visi langai garsiai isduzo kai jis sunkiai nukrito zemyn.
Zinojau, kad tikroji krize dar tik prasides. Ka ji spejo pamatyti?
Ar kas nors pamate mane isdygstant jos pasoneje ir pradedant
manipuliuoti furgonu ore ir jos kunu? Sie klausimai turejo tapti
mano pirmenybe.
Bet as buvau per daug susirupines, kad pradeciau jaudintis savo
viesu pasirodymu taip, kaip tureciau. Buvau supanikaves vien
nuo minties, kad bandydamas ja isgelbeti galejau ja suzeisti.
Persigandes budamas taip arti jos kuno ir gerai zinodamas, ka
pajusiu jei leisiu sau ikvepti oro. Pernelyg gerai suvokdamas jos
minksto, prie manes prispausto kuno skleidziama siluma: net per
musu abieju dviguba rubu sluoksni ja jauciau...
Pirmoji baime vis tik buvo didziausia. Nuleidau i ja akis jau
girdedamas pirmuosius liudininku suksnius. Norejau pamatyti
jos veida, ar ji neprarado samones, beprotiskai tikejausi, kad ji
nekraujavo.
Jos akys buvo placiai atvertos, jose sustinges sokas.
-Bella?- paklausiau jau beveik pasiekes isprotejimo riba.- Tau
viskas gerai?
-Viskas gerai,- automatiskai atsiliepe ji nuostabos pilnu balsu.
Isgirdus jos balsa mane pervere didziule, beveik skausminga
palengvejimo banga. Ikvepiau oro jau nesijaudindamas del savo
gerkles perstejimo. Beveik dziaugiausi ji jausdamas.
Ji suvirpejo noredama atsisesti, bet as dar nebuvau pasiruoses
jos paleisti. Laikydamas ja glebyje jauciausi keistai... Saugus.
Kaip bebutu, jau jauciausi truputi geriau.
-Atsargiai,- perspejau ja.- Atrodo, tu gana smarkiai susitrenkei
galva.
Jos kvape nebuvo sviezaus kraujo pedsaku - butinybe - bet tai
dar nereiske, kad nebuvo vidinio kraujavimo. Staiga labai
nekantriai panorau kuo greiciau parodyti ja Karlailui ir jo
rentgeno aparatams.
-Ai,- istare ji. Jos balso tonas buvo juokingas, lyg tik dabar butu
pajutusi skausma.
-Taip ir galvojau.
Is palengvejimo situacija man atrode juokinga, jauciausi lyg
migloje.
-Kaip, po velniu...
Jos balsas nutruko, akys placiai pazvelge i mane.
-Kaip tau pavyko taip greit cia atsidurti?
Palengvejimas nusedo, jumoras dingo. Ji pamate per daug.
Dabar, kai mergaite jau buvo sveika ir saugi, susirupinimas
seima paeme virsu.
-As buvau visai salia taves, Bella.
Is patirties zinojau, kad jeigu buciau atsakes pernelyg
uztikrintai, klausiantysis galetu pats suabejoti savo teisumu.
Ji vel pasimuiste noredama atsisesti ir si karta as ja paleidau.
Man reikejo ikvepti, kad galeciau itikinamai vaidinti.
Turejau laikytis atokiau, kad jos karsto kraujo siluma netrukdytu
man susikaupti. Pasislinkau kiek galima toliau nuo jos, bent jau
tiek, kiek buvo vietos tarp dvieju masinu.
Ji pakele akis ir as atlaikiau jos zvilgsni. Suklysti nusukdamas
akis galejo tik pradedantis melagis, o man buvo toli iki blogo
melagio. Mano israiska buvo nekalta ir susirupinusi. Atrode, kad
ji pasijuto nejaukiai. Puiku.
Avarijos vietoje jau buvo daugybe mokiniu. Vaikai stumdesi
noredami pamatyti ar buvo kraujo. Daugybe balsu susimaise su
ju mintimis. As stengiausi isgirsti ar kas nors dar ka nors mate,
po to mano demesys vel grizo prie mergaites.
Atrode, kad ji nesuvoke is kur sis triuksmas, vis dar sokiruotu
zvilgsniu apsidaire ir pabande atsikelti.
As atsargiai uzdejau savo ranka jai ant peties stengdamasis
sulaikyti.
-Palauk dar truputi.
Atrode, kad su ja viskas tvarkoje, bet gal jai nereiketu judinti
kaklo. Ir vel panorau, kad cia atsirastu Karlailas. Negalejau
lyginti savo teoriniu medicinos mokslu su jo simtmeciu
praktika.
-Man salta,- pasipriesino ji. Ji vos nenumire du kartus
sutraiskyta ir viskas, kuo ji skundesi, tai kad jai salta? Sukikenau
bandydamas sau priminti, kad sioje situacijoje nera nieko
juokingo.
Bella mirktelejo ir jos zvilgsnis sustojo ties mano veidu.
-Tu stovejai ten.
Ir vel mano juokas dingo taip greit kaip ir uzejo. Jos zvilgsnis
pasisuko vakarop, net jei per furgono stoga nieko nesimate.
-Salia tavo masinos.
-Ne.
-As tave maciau,- spyresi ji. Kai ji spyriojosi jos balsas tapo
vaikiskas. Ji kilstelejo smakra.
-Bella, as buvau visai salia ir isgelbejau tave, tai ir viskas.
Giliai pazvelgiau i jos akis stengdamasis priversti patiketi mano
versija - vienintele logiska versija. Jos lupos kietai susispaude.
-Ne.
Tik be panikos, stenkis islikti ramus. Jei tik galeciau akimirkai
priversti ja uzsiciaupti, liktu laiko sunaikinti irodymams... Ir
paneigti jos versija pasinaudojant smegenu sukretimu. Juk tau,
paciai tyliausiai mergaitei pasaulyje, nesunku butu trumpam
nutilti? Jei tik ji galetu pasitiketi manimi tik akimirka...
-Nagi, prasau, Bella,- tyliai paprasiau.
Mano balsas prase, nes suvokiau kaip labai noreciau, kad ji
manimi patiketu. Troskau to visa sirdimi ir ne vien tik del
avarijos. Koks kvailas noras. Kas pasikeistu, jei ji imtu manimi
pasitiketi?
-Kodel?- vis dar su savigynos gaidelemis paklause ji.
-Pasitikek manim,- jau maldavau.
-Pazadek man, kad veliau viska paaiskinsi.
Supykau ant saves kam vel turejau jai meluoti, kuomet labiau uz
viska troskau jai irodyti, kad esu vertas pasitikejimo. Todel kai
jai atsakiau mano balsas buvo grubus:
-Gerai!
-Jau geriau nepamirstum isteseti zodzio.
Pagalba jau artejo, zmones pradejo rinktis aplink, kazkas
iskviete policija ir sirenos jau girdejosi uz daugmaz simto metru,
o as tuo tarpu stengiausi ismesti is galvos mergaite ir tinkamai
surikiuoti savo mintis. Skanavau visas aplinkines mintis, net ir
tu, kurie nebuvo ivykio vietoje, bet nieko itartino negirdejau.
Daugelis is ju buvo nustebe matydami mane salia Bellos, bet
visi priejo ta pacia isvada - vienintele galima isvada - kad
anksciau jie manes paprasciausiai nepastebejo.
Ji buvo vienintele nesutinkanti manyti kaip kiti, bet jos
pasakojimas taip pat bus vienintelis, tai neturejo daug reiksmes.
Ji buvo persigandusi ir sokiruota, jau nekalbant apie galvos
smegenu sutrenkima kuri as jai ko gero suteikiau. Ji tikriausiai
buvo soko busenos. Lengvai suprastumem, jog jos istorija buvo
tik po gautos traumos pasirodziusiu vaizdiniu pasekmes. Niekas
ja nepatikes isklause visu liudininku parodymus.
Kai isgirdau ka tik i ivykio vieta atejusiu Rozali, Emmeto ir
Dzaspero mintis gavau truputi susiraukti. Gerai jauciau, kad
sianakt man teks duoti gera paaiskinima.
Norejau panaikinti savo peciu ispaudus ant masinos, bet
mergaite buvo pernelyg arti. Turesiu palaukti, kol kas nors
atkreips jos demesi.
Tas laukimas erzino, be to, labai jau daug poru akiu stebejo
mane, kol jie visi bande atstumti furgona, kad mus islaisvintu.
Tureciau jiems padeti, vien jau tam, kad pagreitinciau procesa,
bet buvau jau pakankamai iklimpes, bet to, mergaite vis dar
ziurejo i mane verianciomis akimis. Galu gale jiems vis tik
pavyko ir medikai greitai pribego prie musu su visais savo
irankiais.
Pasirode vyriskis prazilusiais plaukais. Jau buvau ji mates.
-Ei, Edward'ai, ar tau viskas gerai?- paklause Bretas Warneris.
Jis dirbo ligonineje su mano tevu. Man pasiseke - pirma karta
siandien - kad jis pirmas prie musu priejo. Jo mintys buvo
raminancios ir atidzios.
-Man viskas gerai, Brettai, manes net nepaliete. Bet bijau, kad
Bella susitrenke. Kai ja patraukiau furgonui is kelio ji gana
smarkiai trinktelejo galva...
Bretas tuoj pat susidomejo mergaite, kuri dabar i mane ziurejo
kaltinanciu zvilgsniu. Lyg buciau ja isdaves. Ak, tiesa. Ji juk
buvo tyli kankine - jai labiau patikdavo kenteti tyloje.
Ji nepuole is karto neigti mano zodziu ir man siek tiek
palengvejo.
Antrasis greitosios pagalbos gydytojas stengesi mane itikinti
apziurai, bet as labai greitai ji atkalbejau. Uzteko pazadeti, kad
mano tevas pats mane apziures ir jis mane paliko ramybeje. Su
daugeliu zmoniu uztekdavo kalbeti uztikrintai. Zinoma,
mergaitei tai negaliojo. Ar joje is viso buvo kas nors normalaus?
Jai uzdejo kaklo apsauga - ji nuostabiai nuraudo susidrovejusi.
As pasinaudojau jos demesio nukrypimu, kad atsargiai
panaikinciau irodymus, lengvai istiesindamas savo peciu
ispaudus masinoje. Vien tik mano broliai ir seserys pastebejo ka
dariau, uz nugaros girdejau tylu Emmeto pazada po to patikrinti
ir panaikinti kas liko.
Buvau dekingas Emmetui ir galejau jau ramiau isitaisyti
greitosios pagalbos masinoje.
Policijos sefas atvyko anksciau, nei Bella isedo i greitaja.
Nevertejo ne pradeti klausytis jo minciu, jos buvo paniskos,
sumaisytos su kai kuriais tarp ju ivykusiais pokalbiais. Kai jis
pamate savo vienintele dukra sodinama i greitaja, ji uzliejo
neapsakoma kaltes ir susirupinimo banga. Jo jausmai mane
pervere ir isaugo manyje. Kai Alise mane perspejo, kad
nuzudydamas jo dukra ji pribaigciau, ji tikrai neperdejo.
-Bella!- suriko jis.
-Viskas man bus gerai, Carl... Teti.- atsiduso ji.- Nieko cia
blogo.
Bet jos tikrumas jo neuztikrino. Jis pasisuko i artimiausia
gydytoja paklausti informacijos.
As jo klausiausi, kol jis siaip taip formulavo sakinius apimtas
panikos, kai staiga supratau, kad jo mintis papildydavo zodziai.
Tai buvo tartum... As negalejau aiskiai girdeti jo minciu.
Hmmm. Carlis Swanas nebuvo toks tylus kaip jo dukra, bet
dabar jau zinojau, i ka ji atsigime.
Idomu.
Iki siol dar nebuvau prisiartines prie policijos sefo. Visada
galvojau, kad jis letai mastantis zmogus net nesusimastydamas,
kad gal tai as buvau letokas. Jo mintis as girdejau, bet kai kurios
ju detales liko giliai pasleptos. Galejau girdeti tik jo balso tenora
mintyse, tik tiek...
Banziau isiklausyti idemiau, gal jo mintys atskleistu man
mergaites tylos paslapti? Bet Bella jau buvo masinoje ir greitoji
pajudejo.
Buvo sudetinga atsiplesti nuo idejos, kad galbut jau turejau
paslapties, kuri visisskai mane apsedo, rakta. Bet reikejo daug
ka apsvarstyti, perzvelgti viska, ko siandien pridariau. Turejau
klausytis, kad isitikinciau, jog tikrai niekas nieko nemate ir kad
mums nereikes pulti kraustytis. Turejau susikaupti.
Gydytoju mintyse nebuvo nieko itartino. Viskas, ka jie galejo
pasakyti, tai kad mergaitei nebuvo nieko blogo. Ir, kad ir kaip
bebutu keista, Bella laikesi mano ivykiu versijos.
Kai atvykome i ligonine mano pirmenybe buvo pamatyti
Karlaila. Skubejau pro automatiskai atsiveriancias duris, bet
negalejau nuleisti akiu nuo Bellos. Zvelgiau i ja per seseliu
mintis.
Man buvo lengva atpazinti taip iprastas tevo mintis. Jis buvo
vienas savo mazame kabinete. Dar karta pasiseke per sia
nevykusia diena.
-Karlailai.
Jis girdejo mane ateinant, bet susirupino isvydes mano veida. Jis
pasoko ir jo ir taip baltas veidas dar labiau pabalo. Jis zvelge i
mane is uz savo stalo.
"Edward'ai... Tu juk ne..."
-Ne! Ne tai...
Jis giliai ikvepe.
"Be abejo. Atsiprasau uz tokias mintis. Zinoma, tavo akys,
galejau susiprasti..."
Tare zvelgdamas i mano gintaro spalvos akis su palengvejimu.
-Bet ji susizeide, Karlailai. Ko gero nieko rimto, bet...
-Kas atsitiko?
-Kvaila masinos avarija. Ji buvo blogu metu blogoje vietoje. As
negalejau likti ten... Leisti ja suzeisti....
"Ramiai, ramiai. Pradek is pradziu. Kaip tu isipainiojes?
-Vienas furgonas slydo ledu.- murmejau ziuredamas i siena uz
jo kol kalbejau (nebuvo jokiu diplomu, kabejo vienintelis jo
megstamas paveikslas ).- Ji buvo jo kelyje. Alise mate ji
atlekiant, bet negalejau padaryti ka nors kita, tik begti pro visa
minia, kad ja is ten istraukciau. Niekas nieko nepastebejo...
Isskyrus ja. Turejau taip pat sustabdyti furgona, ir vel niekas
nemate, isskyrus ja... Man labai gaila, Karlailai. Tikrai
nenorejau viesai musu parodyti.
Jis apejo stala ir uzdejo savo ranka ant mano peties.
"Tu pasielgei teisingai. Zinau, kad tau turejo buti nelengva.
Didziuojuosi tavimi."
Dabar jau drisau pazvelgti jam i akis.
-Ji zino kad su manimi... Kazkas negerai.
-Tai nesvarbu. Jeigu reikes isvykti, mes isvyksim. Ka ji sake?
As pasimetes papurciau galva.
-Kol kas nieko.
-Kol kas?
-Ji laikosi mano versijos... Bet ji laukia mano paaiskinimo.
Jis truputi susirauke apmastydamas ka pasakiau.
-Ji susitrenke galva... Na, as ja sutrenkiau.- Greitai pasakojau.-
As gana smarkiai ja trinktelejau zemen. Atrodo, nieko blogo, bet
neturetu buti sunku issiginti jos zodziu.
Ir jau besakydamas tuos zodzius pasijutau tikras nieksas.
Karlailas isgirdo karteli mano balse.
"Gal to neprireiks. Palaukim ir matysim kaip viskas vyks, gerai?
Atrodo, kad turiu viena paciente apziurai."
-Labai prasau,- istariau.- As labai bijau, kad ja suzeidziau...
Karlailo akyse pasirode kibirkstele. Jis perbrauke ranka per savo
truputi sviesesnius uz akis plaukus ir nusijuoke.
"Man atrodo, kad tau tai buvo idomi diena, tiesa?" Jo mintyse
maciau ironija ir tai, kad si situacija ji linksmino. Na ir
pasikeitimas. Kazkuria sekundes dali nesamoningai puoliau jai i
pagalba, pavirsdamas is pabaisos i globeja.
Nusijuokiau kartu su juo. Prisiminiau, kad Bellai tikrai reikejo
globejo nuo manes paties. Juokiausi, nes kad ir kas bebutu
nutike, as vis dar buvau jai toks pat pavojingas, kaip anksciau.
Tai buvo viena paciu ilgiausiu valandu mano gyvenime.
Laukiau vienisas Karlailo kabinete ir klausiausi ligonines
minciu.
Taileris Kraulis, furgono vairuotojas, buvo smarkiau susizeides
ir visas demesys buvo nukreiptas i ji. Ji vis dar lauke eiles
rentgenui. Karlailas laikesi atokiau pasitikedamas ja priemusiu
gydytoju zodziais, kad jai nieko blogo. Mane tai nervino, nors ir
suvokiau, kad jis elgiasi teisingai. Uztektu vien to, kad ji
pazvelgtu i jo veida ir prisimintu mane, kad yra kazkas keisto
musu seimoje, ji galetu pradeti klausineti.
Vienu dalyku neabejojau: aplink ja buvo pakankamai
kompanijos pokalbiams. Taileris tiesiog vire kalte, del to kad
vos jos neuzmuse du kartus. Atrode, jis niekada neuzsiciaups.
Galejau matyti jos veida jo mintyse, ir man buvo aisku, kad ji
labai norejo kad jis nutiltu. Kaip jis galejo to nesuprasti?
Isitempiau, kai isgirdau Taileri jos klausiant, kaip ji issikapste?
Laukiau nekvepuodamas kol ji svarste.
-Hmm...- isgirdau ja numykiant. Po to ji ilgam nutilo ir Taileris
svarste, ar sis klausimas jai buvo nemalonus. Galu gale ji istare:
-Edward'as mane nustume.
Atsidusau. Mano kvepavimas pagreitejo. Dar nebuvau girdejes,
kaip ji istaria mano varda... Man patiko tas garsas, net jei
girdejau ji per Tailerio mintis. Norejau isgirsti pats...
-Edward'as Cullen'as,- vel istare ji matydama, kad Taileris
nesuprato, apie ka ji kalba. Jau buvau prie duru, uzdejes viena
ranka ant rankenos. Troskimas ja pamatyti su kiekviena sekunde
tapo vis stipresnis. Turejau pats sau priminti atsargumo
taisykles.
-Jis buvo salia manes.
-Cullen'as? As jo nepastebejau... Bet viskas ivyko taip greitai.
Ar jam viskas gerai?
-Atrodo, kad taip. Jis vis dar kazkur cia sukinejasi. Jo bent jau
niekas nepagulde.
Maciau jos susimasciusi zvilgsni, itarima perbegusi jos akis,
detales, kuriu Taileris nepastebejo.
"O ji grazi."- nustebes pagalvojo Taileris.- "Net ir visa purvina.
Ji ne visai mano stiliaus, bet... Tureciau paskirti jai pasimatyma.
Reiktu tik atsiprasyti uz siandiena..."
As jau buvau laukiamajame, visiai salia jos palatos,
nesusimastydamas ne sekundei ka darau. Pasiseke, kad slauge
iejo i palata pries mane - buvo Bellos eile rentgenui. Atsiremiau
i tamsia siena uz kampo stengdamasis is visu jegu nesekti paskui
ja.
Koks mano reikalas jeigu Taileriui ji pasirode grazi? Ta matyti
turejo visi. Nebuvo jokios priezasties, kad as jausciausi... Ka
butent as jauciau? Nejaukuma? Ar pyktis butu arciau tiesos?
Visa tai neturejo jokios prasmes.
Stovejau ten, kur buvau taip ilgai, kaip tik galejau. Vis tik mano
nekantrumas nugalejo ir pasukau link rentgeno kabineto. Ji jau
buvo isvezta i palata, bet galejau uzmesti aki i jos rentgeno
nuotraukas.
Tai, ka pamaciau, mane nuramino. As jos nesuzeidziau, bent jau
nelabai smarkiai.
Karlailas mane pakviete.
"Atrodai daug geriau."
Ir toliau tebeziurejau pries save. Mes nebuvome vieni,
koridoriuje buvo daug slaugiu ir lankytoju.
"Ak, taip,"- jis pakabino nuotraukas pries sviesa, bet man
nebuvo reikalo pazvelgti antra karta.- "Jai viskas tvarkoj. Gerai
padirbejai, Edward'ai."
Isgirsti toki komplimenta is savo tevo mane priverte pasijusti
keistai. Turejau didziuotis, bet gerai zinojau, kad jam nepatiks
tai, ka ruosiausi dabar daryti. Bent jau tikrai nepatiktu, jei zinotu
kodel.
-Manau, kad eisiu su ja pakalbeti,- tariau.- Kol ji dar taves
nepamate. Elgsiuosi naturaliai. Lyg nieko nebutu ivyke. Gal tai
pades sutvarkyti visa si reikala.
Va kas galetu tapti visai neblogu pasiteisinimu. Karlailas
linktelejo galva paskendes savo mintyse, vis dar tebeziuredamas
i nuotraukas.
-Gera mintis. Hmmm...
Zvilgtelejau i nuotraukas noredamas suprasti, kas taip pritrauke
jo demesi.
"Tik paziurek i visas ankstesnes kritimo zymes. Kiek gi kartu
jos mama ja ismete is ranku?"
Karlailas nusijuoke is savo paties minciu.
-Pradedu galvoti, kad si mergaite traukia nesekmes. Ji visada
randasi blogu momentu blogoje vietoje.
"Tu teisus, siuo metu Forksas su tavimi apylinkese, ko gero jai
butu ne pati geriausia vieta."
Sudrebejau.
"Eik. Pabandyk ja nuraminti. As prieisiu kiek veliau."
Nuejau dideliais zingsniais jausdamas kaltes antpludi. Buvau
tikrai geras melagis, jei sugebejau apkvailinti Karlaila.
Kai iejau i palata Taileris tebemurmejo jau simtaji atsiprasyma.
Mergaite stengesi jo nesiklausyti apsimesdama miegancia. Jos
akys buvo uzmerktos, bet kvepavimas nelygus, ir kartais ji
susinervinusi kilsteledavo pirstus.
Ilga laika zvelgiau i jos veida. Tai bus paskutinis kartas kai
galejau i ja pazvelgti. Sis faktas skausmingai pervere mano
krutine. Ar todel, kad nekenciau palikti neissprestos misles?
Man tai nepasirode pakankama priezastis.
Galu gale giliai ikvepiau ir nutariau prisiartinti visiems
pasirodydamas.
Mane pamates Taileris vel prabilo, bet as priglaudziau pirsta
prie lupu.
-Ji miega?- sumurmejau.
Jos akys staiga atsimerke ir ji isistebeilyjo i mano veida.
Mirktelejo, po to prisimerke su pykcio ir itarimo israiska.
Priminiau sau, kad reikejo ir toliau vaidinti, todel nusisypsojau
taip, lyg nieko keisto nebutu atsitike, isskyrus lengva galvos
sutrenkima ir is jo pasekusias keistas vizijas.
-Ei, Edwardai, as atsiprasau...- pradejo jis.
Vienu rankos judesiu nutraukiau jo atsiprasymu lavina.
-Juk niekas nemire.- Istariau nusisypsodamas is savo paties
juokelio.
Buvo neitiketinai lengva ignoruoti Taileri, net jei jis buvo vos uz
keliu metru ir kraujavo. Anksciau niekada nesupratau kaip
Karlailas sugebedavo ignoruoti savo pacientu kraujo kvapa juos
gydydamas. Negi nebuvo pavojinga leistis nuolat sitaip
gundomam? Bet dabar tai suvokiau. Jei susikaupiame ties kuo
nors labai svarbiu pagunda nebeturi galios. Netgi vis dar svieziai
tebetekantis Tailerio kraujas buvo niekas salia Bellos kvapo.
Nutariau likti nuo jos kiek atokiau prisesdamas ant tailerio
ciuzinio krasto.
-Taigi, koks nuosprendis?
Jos lupu kampuciai pakilo.
-Man nieko blogo, bet jie nenori isleisti manes namo. Paaiskink
man, kodel tu gali laisvai vaikscioti, bet mes - ne?
-Pazinciu reikalas.- Atsakiau lengvabudiskai.- Bet nesijaudink,
as pasirupinsiu tavo pagrobimu.
Atsargiai stebejau jos reakcija kai tevas iejo i palata. Jos akys is
nuostabos issiplete, lupos prasivere. Suurzgiau savyje. Be jokios
abejones, ji pastebejo musu panasuma.
-Taigi, panele Swan,- tare jis.- Kaip jus jauciates?
Jo zavesys ir manieros nuramindavo bet kuri pacienta per puse
sekundes. Bet, zinoma, negalejau buti tikras, kad tai pasiseks su
Bella.
-Man viskas gerai,- ramiai atsake ji.
Karlailas pakele jos nuotraukas salia jos lovos.
-Jusu nuotraukos geros. Ar skauda galva? Pasak Edward'o jus
tikrai smarkiai trinktelejot.
-Viskas man gerai,- lengvai atsidususi pakartojo.
Si karta jos balse nuskambejo nekantrumas. Ji paziurejo i mane
niuriu zvilgsniu. Karlailas priejo prie jos ir svelniai panere
pirstus i jos plaukus ieskodamas guzo.
Visas mano pasipriesinimas dingo ir mane uzliejo emociju
banga.
Daug kartu maciau Karlaila dirbanti su zmonemis. Pries daug
metu netgi jam padedavau, vis tik tokiose situacijose, kur
nebudavo kraujo. Man nebuvo naujiena matyti kaip jis ja
apziurineja, lyg pats butu zmogus. Tiesa, visada jam pavydejau
savitvardos, bet niekada taip smarkiai, kaip dabar. Sis kartas
skyresi nuo kitu. Pavydejau jam daug daugiau nei savitvardos.
Troskau, kad pradingtu tas skirtumas tarp jo ir manes, kad taip
pat galeciau ja liesti be galo svelniai, be baimes nesusivaldyti...
Ji sudrebejo ir as pasimuisciau ant Tailerio lovos. Turejau
susikaupti ties savo poza, kad vel atrodyciau atsipalaidaves.
-Skauda?- paklause Karlailas.
Jos smakras kilstelejo i virsu.
-Nelabai,- atsake.
Dar viena detale jos ipatybiu sarase - ji buvo istverminga. Jai
nepatiko pasirodyti silpnai.
Ji buvo ko gero pats glezniausias mano sutiktas padaras, bet jai
nepatiko pasirodyti silpna... Lengvas juokas issprudo is mano
burnos.
Ji mestelejo man isizeidusi zvilgsni.
-Gerai,- tare Karlailas.- Jusu tevas laukia salia. Galit keliauti
namo. Bet grizkit jeigu pasidarytu silpna ar pablogetu regejimas.
Jos tevas buvo salia? Kad ir kaip besistengiau prigauti mintis is
laukiamojo, niekaip neradau to sunerimusio balso.
-Negaliu grizti i mokykla?
-Siandien jums butu geriau pailseti,- jai patare Karlailas.
-O jis gris i pamokas?- paklause linkteledama mano pusen.
Reaguoti normaliai, nekelti itarimo... Negalvoti apie poveiki,
kuri ji man sukelia, kai isiziuri i akis.
-Juk kas nors turi jiems pranesti, kad tu gyva,- pareiskiau.
-Tiesa, atrodo, kad puse mokyklos laukia koridoriuose.-
prisimine Karlailas.
Si karta galejau tiksliai nuspeti jos reakcija, prisiminiau, kaip ji
nekente, kai visi i ja spokso. Ji manes nenuvyle.
-O, del Dievo meiles!- susuko paslepdama veida tarp ranku.
Buvau labai patenkintas, kad si karta atspejau tiksliai.
-Gal norite likti cia?- paklause Karlailas.
-Ne, ne,- ji paskubejo atsakyti.
Ji nuleido kojas ir pasoko nuo lovos. Jos kojos susipyne ir ji
krito tiesiai Karlailui i glebi. Jis greitai ja pagavo ir pastate ant
koju.
Ir vel mane uzliejo gilus pavydas.
-Viskas gerai,- tare ji kol jis nieko nepasake ir jos skruostai
nusidaze nuostabia spalva.
Zinoma, jos rausvi zandai Karlailui nedare jokio poveikio. Jis
patikrino, kad ji atrado lygsvara ir ja paleido.
-Jei skaudes, isgerkit aspirino,- patare jis.
-Tikrai nera taip blogai.
-Atrodo, jums labai pasiseke,- tare pasirasydamas leidima
isvykti.
Ji pasuko galva link manes.
-Pasiseke, nes Edward'as buvo netoliese.
-Ak taip... Tiesa,- pratare Karlailas isgirdes jos balse tas pacias
gaideles, kaip ir as.
Ji vis dar negalvojo viska isivaizdavusi. Kol kas dar ne.
"Palieku tave viena,"- pagalvojo Karlailas.- "Elkis, kaip tau
atrodo geriau."
-Aciu, tu be galo man padedi,- tyliai sumurmejau.
Ne vienas zmogus neisgirdo. Karlailas nuslepe sypsena del
mano sarkazmo ir pasisuko i Taileri.
-Bijau, kad jums teks likti pas mus kiek ilgiau.- Tare jau
pradedamas apziurineti jo ipjovimus.
Na, ko gero logiska, kad po visko, ko pridirbau, man reikejo
viska ir sutvarkyti. Bella laisvai ejo link manes sustodama
pernelyg arti ir priversdama mane pasijusti nejaukiai ir
nepatogiai. Staiga prisiminiau, kaip pries uzverdant siai kosei
troskau, kad ji taip pasielgtu. Beveik mano noru parodija...
-Ar galiu trumpam su tavim snekteleti?- paklause.
Jos karstas kvepavimas nutvilke mano veida, turejau pasitraukti
zingsni atgal. Jos zavesys ne kiek nesumazejo, vis suzadindamas
manyje pulsavima, pirmykscius instinktus, kai tik budavau salia
jos. Mano burna uzpludo nuodai, raumenys isitempe pasiruose
suoliui, ikalinti ja savo glebyje ir pasiekti dantimis jos kakla...
Mano siela buvo stipresne uz norus, bet riba nebuvo labai toli.
-Tavo tevas laukia taves,- istariau tvirtai sukasdamas
zandikaulius.
Ji trumpai zvilgtelejo i Taileri ir Karlaila. Jei Taileris i mus
nekreipe jokio demesio, Karlailas klausesi kiekvieno mano
atodusio.
"Atsargiai, Edward'ai"
-Noreciau asmeniskai su tavimi pakalbeti, jei tu ne pries.- ji
nepasidave.
As visai to nenorejau bet sudraudziau pats save. Reikia galu gale
baigti sia problema. Kai isejome is palatos manyje buvo visiska
sumastis. Klausiausi jos nelygaus ejimo rikiuodamas savo
mintis.
Dabar vel reiks vaidinti. Zinojau, koki vaidmeni pasirinksiu - as
sioje istorijoje busiu blogasis personazas. Busiu ziaurus,
meluosiu ir tyciosiuosi is jos.
Tai buvo priesinga mano jausmams, jausmams, kuriems
priesinausi sitiek metu. Dar niekada gyvenime taip netroskau,
kad manimi pasitiketu. Dabar ruosiausi pats suzlugdyti bet kokia
pasitikejimo galimybe. Blogiausia buvo zinoti, kad tai bus
paskutinis jos prisiminimas apie mane. Tai buvo mano
atsisveikinimas.
Sustojau ir atsisukau i ja.
-Nagi?- saltai paklausiau.
Ji trupti atsitrauke nustebinta mano nemalonaus tono. Jos
zvilgsnis pagilejo, veidas igavo ta pacia israiska, kuri buvo
mane apsedusi jau sitiek laiko.
-Tu turi man paaiskinti,- labai tyliai sumurmejo ir jos veidas
isbalo.
Man buvo sunku islikti grubiu.
-As isgelbejau tavo gyvybe. Nieko nesu tau skolingas.
Ji suvirpejo. Matyti, kaip mano zodziai ja iskaudino, mane
nudegino lyg rugstis.
-Tu pazadejai,- susnabzdejo dar tyliau.
-Bella, tu smarkiai susitrenkei galva, tu viska isivaizduoji.
-Su mano galva viskas tvarkoj!- Pasipriesindama kilstelejo
smakra.
Dabar ji jau pyko. Puiku. Tai palengvins mano uzduoti. As
pazvelgiau i ja vel uzsidedamas kauke.
-Ko tu is manes nori, Bella?
-Teisybes. Suprasti, kodel meluoju del taves.
Tai, ko ji prase, buvo istikima ir pateisinama, ir negalejimas jai
to duoti mane zude.
-Bet ka gi tu isivaizduoji?
Pasipyle greita zodziu lavina:
-Esu visiskai tikra, kad tu nebuvai salia manes. Taileris taip pat
taves nemate, taigi baik man meluoti. Tas furgonas ruosesi mus
abu sutraiskyti, bet to nenutiko. Tavo rankos paliko jame zymes,
kaip ir peciai. Tu neturi ne ibrezimo, furgonas turejo uzkristi
man ant koju, bet tu ji pakelei...
Ji staiga nutilo smarkiai sukasdama dantis ir nusuko zvilgsni i
sali, slepdama asaras ir stengdamasi jas sulaikyti.
Tebeziurejau i ja su ta pacia besityciojancia israiska, bet buvau
sustinges is siaubo. Ji viska mate.
-Tu tikrai galvoji, kad as pakeliau furgona?- sarkastiskai
paklausiau.
Ji linktelejo.
-Zinai, niekas tavimi nepatikes,- jau beveik surikau.
Ji pasistenge suvaldyti besiverzianti pykti. Kai pasigirdo jos
atsakymas, ji aiskiai skiemenavo kiekviena zodi:
-As niekam nesiruosiu pasakoti.
Maciau jos akyse, kad ji nemelavo. Netgi isduota, iskaudinta ir
supykusi ji ruosesi saugoti mano paslapti.
Kodel?
Mane apemes sokas per sekunde suarde mano kauke. Man
reikejo susiimti.
-Tokiu atveju, koks skirtumas?- pasakiau dabar jau tikrai
stengdamasis islaikyti balso rimtuma.
-Man yra skirtumas,- isikarsciavo ji.- As nemegstu meluoti, tu
turi man duoti gera priezasti, kad ir toliau tai daryciau.
Ji prase manes ja pasitiketi. Lygiai taip, kaip ir as troskau, kad ji
manim pasitiketu. Labai gaila, bet tai buvo kelias, kuriuo pasukti
as negalejau.
-Kodel negali paprasciausiai man padekoti ir pamirsti visa tai?-
Istariau nejautriu balsu.
-Aciu,- greitai istare ji ir pasinere i tyla laukdama tesinio.
-Tu nesiruosi pasiduoti, ar ne?
-Ne.
-Tuomet...
Negalejau atskleisti jai tiesos, net jei labai to norejau... Be to as
nenorejau. Jau geriau tegu ji susikuria savo pacios istorija nei
suzino, kas is tiesu as esu. Nieko negalejo buti blogiau uz tiesa.
As buvau gyvas pabaisa, islindes tiesiai is siaubo filmo.
-Tikiuosi, kad pasimegausi nusivylimu.
Musu zvilgsniai susikirto dar karta. Buvo keista matyti koks jos
susierzinimas buvo zavingas. Lyg mazas supykes kaciukas
nesuvokiantis savo trapumo. Jos skruostai nuraudo ir ji dar karta
sukando dantis.
-Kam tuomet taip stengeisi mane isgelbeti?
O stai sitam klausimui tai jau tikrai nebuvau pasiruoses. Kazkur
praradau savo vaidmens prasme. Mano kauke nukrito ir suduzo
po mano kojomis, ir si karta as jai pasakiau tiesa:
-Nezinau...
Mintyse paskutini karta nufotografavau jos veida - jame vis dar
matesi pyktis ir skruostu raudonis - po to nusisukau ir
neatsigrezdamas nuejau nuo jos tolyn...
Kategorija: vampyrai VIZIJA

Grizau i mokykla. Tai buvo geriausia, ka galejau padaryti

nenoredamas atkreipti i save demeio. I dienos pabaiga jau
beveik visi mokiniai buvo grize. Truko tik Bellos ir Tailerio bei
keliu mokiniu, kurie nutare pasinaudoti proga praleisdami
pamokas.
Man neturetu buti sunku elgtis taip, kaip visiems geriau. Vis tik,
beveik visa popiete griezdamas dantimis stengiausi susilaikyti
nepabegti is pamoku ir nesusirasti mergaites.
Kaip medziotojas. Apsestas medziotojas. Apsestas vampyras
medziotojas.
Siandien mokykloje buvo ( negi tai imanoma? ) dar nuobodziau
nei visa praejusia savaite. Lyg buciau komos busenoje. Lyg visi
pastatai, medziai, dangus ir veidai butu prarade spalvas. Leidau
laika skaiciuodamas itrukimus sienoje.
Buvo kai kas, ka turejau padaryti... Bet nepadariau. Zinoma, tai
buvo kazkas bloga. Priklauso kaip paziuresi.
Cullen'o atveju, ne siaip vampyro, bet retos musu seimos nario
atveju, geriausia, ka galejau padaryti atrodytu taip:
-Esu nustebes jus cia matydamas, Edward'ai. Girdejau, kad
buvot patekes i siandienos avarija.
-Taip ir buvo, pone Banneri, bet man sioje istorijoje labai
pasiseke. ( Draugiska sypsena. )As visiskai nesusizeidziau, ko
negalime pasakyti apie Taileri ir Bella.
-Kaip jie jauciasi?
-Manau, kad Taileriui viskas bus tvarkoj... Tik pavirsutiniski
ipjovimai nuo isduzusiu langu. Del Bellos nesu toks tikras. (
Susirupines suraukiu antakius ). Ji gavo gana stipria galvos
trauma. Girdejau kalbant, kad jai sie ivykiai rodesi keistai,
kazkokios keistos vizijos... Gydytojai buvo susirupine...
Stai kaip viskas turetu klostytis. Turejau pasistengti del seimos.
-Esu nustebes jus cia matydamas, Edward'ai. Girdejau, kad
buvote patekes i siandienos avarija.
-Manes nesuzeide.- Be sypsenos.
Ponas Banneris, jausdamasis nejaukiai, perkele svori nuo vienos
kojos ant kitos.
-Ar zinote, kaip jauciasi Taileris ir Bella? Girdejau, kad jie
susizeide.
-Is kur galeciau tai zinoti?- Kilstelejau pecius.
Ponas Banneis kostelejo.
-Hmm... Tiek to.- Jo balse jautesi itampa. Mano saltumas ji
nervino.
Jis greitai grizo prie lentos ir pradejo vesti pamoka.
Taip elgtis tikrai nebuvo gerai. Bet as turejau tamsesniu
minciu...
Butu buve tikrai neromantiska apkalbeti mergaite jai negirdint.
Ji juk pasirode tikrai verta pasitikejimo kai maziausiai to
tikejausi. Ji nepasake ne zodelio, neisdave manes, nors turejo
visas imanomas priezastis tai padaryti. Kodel tureciau isduoti ta,
kuri saugojo mano paslapti?
Su ponia Goff pokalbis klostesi lygiai taip pat, beveik tom
paciom frazem. Tik si karta Emmetas zvelge i mane ilgu giliu
zvilgsniu.
"Tikiuosi, kad turi gera paaiskinima rytiniam poelgiui. Rozali
skelbia kara."
Kilstelejau akis link lubu neziuredamas i ji.
Tiesa pasakius, turejau labai gera pasiteisinima. Sakykim, kad
nebuciau nieko dares ir furgonas butu suzeides mergaite... Vien
jau si mintis priverte mane sudrebeti. Bet jei nebuciau nieko
dares, jei ji butu suzeista, kraujuotu, jei jos kraujas pasklistu ant
asfalto, jei ore pasklistu jos kraujo kvapas...
Vel sudrebejau, si karta ne vien is siaubo... Kazkuri mano dalis
suvirpejo nuo nepakeliamo troskulio. Ne, tikrai nebuciau galejes
susilaikyti ir mano viesas pasirodymas turetu daug baisesnes
pasekmes.
Tai skambejo kaip idealus pasiteisinimas, bet zinojau, kad juo
nepasinaudosiu. Man buvo pernelyg geda. Be to, si mintis man
sove ilga laika po to, kai viskas nutiko.
"Saugokis Dzaspero,"- mintyse patare Emmetas nekreipdamas
demesio i mano susimastyma.- "Jis ne toks supykes, kaip
Rozali, bet jis tvirciau apsisprendes."
Puikiai supratau apie ka jis kalba, ir staiga visas kambarys
pradejo suktis aplink. Nuo isiucio mano akys apsitrauke raudona
migla. Buvau ant sprogimo ribos.
"NAGI, PO VELNIU, EDWARD'AI!SUSIIMK!"- Jau reke
Emmetas savo mintyse. Jo ranka nusileido man ant peties
sulaikydama mane ant kedes, kad nepasokciau. Jam retai
tekdavo naudoti visa savo jega, jis buvo vienas is stipriausiu
vampyru, bet dabar jis turejo tikrai stengtis. Vietoj to, kad
ispaustu mane i mano kede, jis laike paciupes mane uz rankos.
Jeigu butu elgesis kitaip kede butu sutrupejusi.
"RAMINKIS!"- Isake.
Pabandziau nusiraminti, bet buvo tikrai nelengva. Nuo isiucio
mano smegenys beveik garavo.
"Dzasperas nieko nedarys pries tai su mumis nepasitares. Tik
pamaniau, kad turetum zinoti, kurioje jis puseje."
Vis dar stengiausi nusiraminti ir pajutau Emmeta truputi
atleidziant gniauztus.
"Pasistenk siandien daugiau nebepasirodyti. Tu jau ir taip giliai
iklimpes."
Giliai ikvepiau ir Emmetas mane paleido. Is iprocio apsidairiau
aplink, bet musu susiemimas buvo toks greitas ir tylus, kad tik
keli mokiniai sedintys mums uz nugaros tai pastebejo. Bet jiems
tai nerupejo. Cullen'ai buvo pabaisos, tai niekam ne paslaptis.

"Velnias, kai pasiunti, tu tampi tikru vaiku."- Su simpatija balse

pridure jis.
-Eik tu po...- tyliai mestelejau ir isgirdau jo juoka.
Emmetas nemego elgtis priesingai savo jausmams, tureciau
jausti truputi daugiau dekingumo jo lengvai sugyvenamam
charakteriui. Bet maciau kaip jis reagavo i Dzaspero sprendima
lengvai su tuo sutikdamas, lyg tai butu vienintele imanoma
iseitis.
Man buvo sunku susikaupti, pyktis vis dar vire manyje. Zinoma,
Emmetas buvo stipresnis uz mane, bet jis ne visada laimedavo
musu imtynes. Jis galejo visada skustis, kad as sukciavau, bet
tai, kad galejau matyti jo mintyse ka jis darys buvo mano sansas
pries jo jega. Mes kovojome savais ginklais.
Kova? Ar taip viskas baigsis? Ar as buvau pasiruoses kovoti
pries savo seima del mirtingos mergaites kuria vos pazinojau?
Svarsciau apie tai, nusverdamas i viena puse trapumo, kuri jutau
laikydamas ja savo glebyje pojuti ir i kita puse Dzaspera, Rozali
ir Emmeta: antgamtiska jega ir greituma, tikrus zudymo
irankius.
Taip, as kovosiu del jos. Pries savo seima. Sudrebejau.
Bet kuriuo atveju nepaliksiu jos be apsaugos zinant, kad ji
atsidure pavojuje del mano kaltes.
Negalejau laimeti sios kovos vienas pries tris, svarsciau ar kas
butu mano puseje?
Ko gero Karlailas. Jis gal ir nekovotu, bet tikrai pasipriesintu
Rozali ir Dzaspero veiksmams. Tai, ko man reikejo. Galejau
numatyti ir...
Abejojau del Esmejos. Ji niekada nekovos pries mane ir ji
pasibaisetu buti ne toje pacioje puseje kaip Karlailas. Bet ji
sutiktu su bet kuo, kad tik jos seima isliktu nepaliesta. Jos
pirmenybe butu ne teisybes ieskojimas, bet as. Jei Karlailas
buvo seimos siela, tai be jokios abejones Esmeja - jos sirdis. Jis
tapo musu pavyzdziu ir lyderiu, Esmeja sukure mylincia seima.
Mes visi vienas kita mylejome, net jeigu dabar Dzasperui ir
Rozali jauciau pykti, net jei ruosiausi su jais kovoti del tos
mergaites, zinojau, kad juos myliu.
Kaip elgsis Alise... Neturejau jokio supratimo. Ko gero viskas
priklausys nuo jos viziju. Itariu, kad ji stos i laiminciaja puse.
Taigi vis tik man teks kovoti vienam. Pries juos tris tikrai
nelaimesiu, bet negalejau leisti tai mergaitei kenteti del manes.
Ko gero, turesiu ja pagrobti...
Mano pyktis truputi atlego uzplaukus juodo jumoro bangai.
Galejau puikiai isivaizduoti, kaip mergaite reaguos jei ja
pagrobsiu. Tiesa, visada prosaudavau pro sali isivaizduodamas
jos reakcijas, bet ji juk turetu issigasti?
Kaip bebutu nebuvau tikras sugebesiantis ja pagrobti. Neturesiu
jegu likti salia jos ilga laika. Gal tureciau tiesiog grazinti ja jos
mamai? Vis tiek dar butu pernelyg pavojinga.
Staiga suvokiau, kad butu taip pat pavojinga ir man. O jei
netycia ja uzmusciau? Nezinojau, kaip smarkiai tai mane
paveiktu, bet jau dabar jauciau skausmo antpludi krutineje...
Valanda prabego be galo greitai, o as vis dar analizavau
situacija: namie manes lauks sunkus pokalbis, susipyksiu su
savo seima, is to sekancios pasekmes...
Bent jau nebegalejau skustis, kad mano gyvenimas pernelyg
monotoniskas. Bella visa tai pakeite.
Kai nuskambejo skambutis, kartu su Emmetu tyledami ejome
link masinos. Jis rupinosi del manes, kaip ir del Rozali. Jis
zinojo, kurioje puseje tures kovoti, ir jam tai nepatiko.
Visi jau lauke masinoje. Tyledami. Mes atrodeme labai ramiu
zmoniu grupele. Viskas ka girdejau buvo rekiancios mintys.
"Kvailas, lunatiskas idiote! Debile! Kretine! Kvailas
neatsakingas egoiste!"- Visa kelia link namu Rozali mintys
tekejo ta pacia linkme. Per jas buvo sunku girdeti kitu mintis,
stengiausi kaip galedamas.
Emmetas buvo teisus del Dzaspero. Jis buvo tvirtai
apsisprendes.
Alise buvo susirupinusi del to, ka mate Dzaspero mintyse. Ka jis
bebutu dares, Alise mate mane, uzstojanti mergaite. Idomu...
Nei Emmeto, nei Rozali nebuvo jos mintyse. Taigi Dzasperas
buvo vienintelis kovosiantis. Tai jau viska keite.
Dzasperas buvo geriausias karys musu tarpe. Vienintelis mano
privalumas buvo tai, kad as nuspesiu jo mintis pries jo poelgius.
As niekada is tikro nelaimejau pries Dzaspera ar Emmeta, tai
buvo tik musu zaidimai. Vien isivaizduodamas juos suzeistus
jauciausi labai blogai.
Ne. Ne tai. As tik uztversiu jam kelia... Tik tiek.
As susitelkiau ties Alise megindamas isiminti visus Dzaspero
isivaizduotus kovos budus. Tuo metu jos vizijos pradejo keistis
nutoldamos nuo sefo Swano namu. Ji numate, kad as
uzblokuosiu jam kelia anksciau.
"Edward'ai, baik visa tai. Viskas negali taip vykti. As to
neleisiu."
As neatsakiau vis dar tebeskaitydamas jos mintis.
Ji bande pazvelgti i tolimesne ateiti, bet viskas buvo pernelyg
miglota.
Niekas nenutrauke slegiancios tylos visa kelia iki namu.
Pastaciau masina dideliame seimyniniame garaze. Cia jau buvo
Karlailo Mercedesas, Emmeto Dzipas, Rozali M3 ir mano
sportine. Dziaugiausi, kad Karlailas jau grizo. Slegianti tyla
artejo link sprogimo ribos ir norejau, kad jis butu salia kai tai
nutiks.
Patraukeme link valgomojo.
Zinoma, si vieta niekada netarnavo pagal paskirti. Joje vis tik
stovejo ilgas stalas apsuptas kedziu. Mes stengemes kaip
galedami tureti ir nereikalingus daiktus, kad nesukeltumem
itarimu. Karlailui patikdavo naudoti si kambari kaip pasitarimu
vieta. Tokioje seimoje kaip musiske, kur kiekvienas turejo stipru
charakteri, reikejo vietos, kur galetume ramiai susesti ir viska
aptarti.
Turejau nuojauta, kad siandieninis susirinkimas nedaug man
tepades.
Karlailas jau sedejo savo iprastoje vietoje stalo gale. Esmeja
sedejo salia jo, ju rankos buvo susipynusios, visiems matomos.
Esmeja zvelge i mane savo giliomis gintaro spalvos akimis
kuriose matesi nuosirdus susirupinimas.
"Lik su manim,"- buvo jos vienintele mintis.
Labiau uz viska nurejau nusisypsoti tai nuostabiai moteriai kuria
laikiau savo motina daug desimtmeciu, bet kol kas negalejau jos
nuraminti.
As atsisedau salia Karlailo is kitos puses. Esmeja istiese pro ji
laisva ranka ir paliete mano peti. Ji isiziurejo man i akis
nenuleisdama zvilgsnio. Emmetas prisedo is kitos jos puses, jo
veide buvo iskaitoma lengva ironija.
Dzasperas paabejojo, po to atsistojo atsiremes i siena salia
Rozali. Jis jau buvo apsispredes, kad ir kaip bevyktu sis
pokalbis, niekas jo sprendimo nepakeis. Tvirtai sukandau
zandikaulius.
Alise iejo paskutine, jos mintys skrajojo tolimoje ateityje vis dar
tokioje pacioje neiziurimoje, kad nieko tiklsaus negalejau
pamatyti. Lyg negalvodama atsisedo salia Esmejos. Ji masazavo
savo smilkinius lyg butu uzejusi stipri migrena. Dzasperas
pasijuto nejaukiai klausdamas saves, ar neturetu prisesti prie jos,
bet is savo vietos nepajudejo.
Giliai ikvepiau. Man reikejo pradeti - turejau prasnekti pirmasis.
-Man labai gaila.- Pasakiau zvilgteledamas is praziu i Rozali, po
to i Emmeta ir Dzaspera. As nenorejau pastatyti jusu i sia
rizikinga padeti. Tai buvo neapgalvotas poelgis, as prisiimu
visiska atsakomybe del to, kas ivyko.
-Ka reiskia, tu prisiimi atsakomybe?- Suniurzge ji.- Ar ruosiesi
pats istaisyti situacija?
-Tikrai ne taip kaip tu galvoji.- Atsakiau stengdamasis islaikyti
lygu ir ramu balsa.- Galiu isvykti tuoj pat jei tau taip labiau
patiktu.
"Jei tik buciau visiskai tikras, kad niekas nelies mergaites, kad
niekas nepakels pries ja rankos."- Pats sau pagalvojau.
-Ne.- Suprotestavo Esmeja.- Edward'ai, ne.
-Tai tik keliems metams,- pasistengiau ja nuraminti.
-Esmeja teisi,- tare Emmetas.- Dabar jau per velu kur nors
keliauti. Tuo niekam nepadetum, priesingai. Mums labiau nei
bet kada reikia zinoti ka zmones galvoja.
-Alise perspetu apie gresianti pavoju.
Karlailas papurte galva:
-Manau, kad Emmetas teisus, Edward'ai. Mergaite isdristu
kalbeti jei taves nebebus apylinkese. Arba iskeliaujame visi,
arba nei vienas.
-Ji niekam nieko nepasakos,- greitai uztikrinau.
Rozali beveik sprogo is pykcio ir as labai norejau, kad ji
nesusivaldytu, galeciau tuo pasinaudoti.
-Tu negali skaityti jos minciu,- man primine Karlailas.
-Zinau. Alise, palaikyk mane!
Alise mete man priekaistinga zvilgsni.
-As negaliu numatyti kas nutiks jei mes nieko nedarysime.- Tare
zvilgteledama i Rozali ir Dzaspera.
Ne, ji negalejo numatyti ivykiu, kol tiedu tvirtai nenusprende
ignoruoti ivykiu.
Rozali garsiai trenke i stala ranka.
-Negalime sau leisti prabangos suteikti tai zmoniskai butybei
sansa apie mus isplepeti. Karlailai, tu juk tai zinai. Net jeigu
sugalvotume isvykti, negalime palikti itarimu. Mes ir taip jau
gyvename skirtingai nuo kitu musu rases atstovu - jie visi tik ir
laukia pirmos klaidos. Turime buti atsargesni uz visus kitus.
-Jau ne pirma karta paliktume itarimus po dingimo,- priminiau
jai.
-Tik itarimus, Edward'ai, ne gyvus liudininkus ir irodymus!
-Kokius irodymus?- Inirses perkalusiau.
Dzasperas linktelejo apzvelgdamas lediniu zvilgsniu.
-Rozali...
-Leisk man baigti, Karlailai. Mums juk nereikia organizuoti
didelio spektaklio. Mergaite siandien susitrenke galva. Gal jos
trauma buvo stipresne nei visi galvojo?- Tese ji toliau,
istiesindama pecius.- Visi mirtingieji eina miegoti rizikuodami
niekada nebenubusti. Kiti laukia, kad mes patys issprestume si
reikala. Teoriskai tai padaryti priklausytu Edward'ui, bet atrodo,
kad tai virsija jo jegas. Tu zinai, kad as galiu susivaldyti. As
nepaliksiu jokiu irodymu.
-Taip,- susnypsciau.- Mes visi gerai zinome tavo zudikes
talenta.
Ji persiutusi atsisuko i mane.
-Edward'ai, gana,- tare Karlailas pasisukdamas i ja.- Rozali, as
tau daviau leidima tam, kas nutiko Rocesteryje, nes maniau, kad
tau palengves ivykus teisybei. Vyras, kuri tu nuzudei, tau
suteike be galo daug skausmo. Dabar situacija visiskai kitokia.
Swano mergaite yra nekalta.
-Cia nieko asmenisko, Karlailai,- pratare ji sukasdama dantis.-
Tai del musu visu saugumo.
Kambarys paskendo ilgoje tyloje, kol Karlailas galvojo ka jai
atsakyti. Kai jis susimastes linktelejo galva, Rozali akys nusvito.
Ji neturejo taip greitai apsigauti. Net jei negaleciau girdeti jo
minciu, vis tiek buciau nuspejes ka jis pasakys. Karlailas nedare
jokiu kompromisu su savo principais.
-Zinau, kad taip elgiesi is geros valios, Rozali, bet... Noreciau,
kad musu seima istengtu apsisaugoti nepazeisdama musu
principu. Praeityje visi pridareme klaidu nesusivaldydami, tai
musu juodoji puse.
Tai buvo tikrai i ji panasu. Jis iskaiciavo save i bendra skaiciu,
nors pats niekada neklysdavo.
-Kaip bebutu, saltakraujiskai nuzudyti nekalta vaika tai jau kitas
reikalas. Manau, kad yra daug didesne rizika nei ta, kad
mergaite gali prakalbeti ar pateikti irodymu. Jei pradesime
zudyti savo paties apsaugai, viskas eis tik blogyn. Rizikuojame
pamirsti kas mes esame, kokie mes esame, prarasti visa geruma.
As stengiausi islaikyti lygu veida. Nenurejau, kad mane prigautu
placiai besisypsant. Arba plojant rankomis, nes to dabar
labiausiai troskau!
Rozali apsiniauke.
-Tai butu atsakomybes irodymas.
-Ne, tai butu nejautrumo irodymas.- Ramiai papriestaravo
Karlailas.- Kiekviena gyvybe yra brangi.
Rozali atsiduso papusdama lupas. Emmetas patapsnojo jai per
peti.
-Viskas bus gerai,- pasistenge ja nuraminti.
-Vis dar lieka klausimas, turime isvykti ar ne?- Toliau tese
Karlailas.
-Ne,- suzirze Rozali,- mes juk visai neseniai atvykome. Nenoriu
ir vel pradeti nuo vienuoliktos klases.
-Na, jums juk nebutina keisti amziu.
-Kodel turetume tuoj pat isvykti?
Karlailas truktelejo peciais.
-Man patinka cia gyventi!- susuko ji.- Cia tiek mazai saules,
galime gyventi beveik normaliai.
-Mums nebutina nuspresti siandien. Galime palaukti ir paziureti,
ar tikrai to reikia. Edward'as atrodo isitikines, kad mergaite
laikys liezuvi uz dantu.
Rozali netikedama nusijuoke.
Bet as jau nebesirupinau Rozali. Aiskiai maciau, kad ji paklus
Karlailo sprendimui, kad ir kaip jai tai nepatiktu. Jie jau pradejo
svarstyti ne tokius svarbius dalykus.
Dzasperui atrode tai nerupejo. Ir as nutuokiau kodel. Pries jiems
su Alise susitinkant jis gyveno kovu zonoje, tai buvo lyg karo
teatras. Jis zinojo, kas nutinka, kai nesilaikoma taisykliu. Jis
mate baisias pasekmes savo akimis.
Tai paaiskintu kodel jis nepasinaudojo savo galiomis, kad
nuramintu Rozali nei kad ja dar labiau sujaudintu. Jis jautesi
vienu lygiu auksciau uz si pokalbi, lyg mes nezinotumeme apie
kalbame.
-Dzasperai.- Istariau.
Jis sutiko mano zvilgsni akmeniniu veidu.
-Ji nemokes uz mano klaidas. As to neleisiu.
-Ji jau pakankamai pasinaudojo tavo klaida, ar ne, Edward'ai? Ji
turejo mirti siandien ryte. As tik padarysiu taip, kaip buvo
numatyta.
Pabrezdamas kiekviena zodi as pakartojau:
-As to neleisiu.
Jis kilstelejo antakius. Tikrai nesitikejo, kad man saus i galva ji
sustabdyti.
-As neleisiu Alisei nuolat buti pavojuje,- papurte galva jis.-
Koks menkutis jis bebutu. Tu niekada ir niekam nejautei to, ka
as jauciu jai, Edwardai, tau neteko iskenteti tiek kiek man, net
jei ir matei mano prisiminimus. Tu negali suprasti.
-Nesiruosiu tau priestarauti. Viskas, ka noriu tau pasakyti, tai
kad neleisiu tau paliesti ne vieno Bellos Swan plaukelio.
Intensyviai vienas i kita zvelgeme neziuredami i akis,
stengdamiesi pajusti vienas kito grasinimu rimtuma. Pajutau
kaip jis uode ora aplink mane noredamas suprasti mano
pasiryzimo rimtuma.
-Dzasperai,- pertrauke mus Alise.
Jis islaike mano zvilgsni dar sekunde pries atsisukdamas i ja.
-Nesakyk man, kad gali ir pati apsiginti. Ta as zinau. As tik
noriu...
-Visai ne tai norejau tau pasakyti,- pertrauke ji Alise.- Norejau
taves paprasyti paslaugos.
Pamaciau jos mintis ir mano burna is nuostabos prasivere
isleisdama duslu garsa. Ziurejau i ja, negaledamas atgauti
kvapo, vos suprasdamas, kad visi isskyrus Alise ir Dzaspera
nesuprasdami spoksojo i mane.
-Zinau, kad mane myli. Aciu tau uz tai. Bet as tikrai vertinciau
jei tu nesistengtum uzmusti Bellos Swan. Visu pirma todel, kad
Edward'as kalbejo rimtai ir as nenoriu, kad jus kovotumete.
Antra - ji mano drauge. Na bent jau ja taps.
Dabar jos galvoje viskas buvo skaidru kaip vandeny: Alise,
placiausia sypsena, savo balta ranka apkabinusi Bella Swan per
pecius. Ir mergaite, taip pat besisypsodama apkabinanti Alise
per liemeni.
Si vizija buvo tikra kaip uola, tai buvo tik laiko klausimas.
-Bet... Alise...- Iskvepe Dzasperas.
As neistengiau pasisukti, kad pamatyciau jo veido israiska.
Paprasciausiai negalejau atsiplesti nuo paveikslo Alises mintyse.
-As ja pamilsiu, Dzasperai. Ir man atrodo, kad tau neatleisciau,
jei is manes tai atimtum.
Vis dar buvau prirakintas prie Alises minciu. Maciau, kaip
ateitis keitesi ir vis ryskejo su Dzaspero apsisprendimu.
-Ak,- atsiduso ji.- Tu matai, Bella niekam musu neisduos.
Nereikia taip rupintis.- Vizijos vis dar ryskejo.
Jos balsas, kai ji tare mergaites varda... Lyg jos jau butu
drauges.
-Alise...- Staiga pasokau.- Kas... Kas... Ar ji...
-As tau sakiau, kad daug kas keiciasi. As... Nezinau, Edward'ai.
Is to, kaip ji sukando dantis supratau, kad ji man visko nesako.
Ji stengesi nebegalvoti, staiga susikaupdama is visu jegu i
Dzaspera, Kuris vis dar buvo pasimetes. Ateitis negalejo taip
greitai keistis del jo.
Ji retkarciais taip elgdavosi, kai noredavo ka nors nuslepti.
-Kas yra Alise, ka tu nuo manes slepi?
Isgirdau Emmeta nekantraujant. Jis visada jausdavosi nejaukiai,
kai mes su Alise pasinerdavome i tokius pokalbius.
Ji papurte galva stengdamasi is visu jegu uzblokuoti savo mintis.
-Ar tai apie mergaite?- Paklausiau.- Ar tai apie Bella?
Ji buvo taip susikaupusi, kad sugrieze dantimis, bet ta akimirka
kai istariau Bellos varda jos demesys nukrypo. Viena maza
klaida trukusi tik sekundes dali, bet ir jos man buvo perdaug.
-NE!- Surikau.
Isgirdau, kaip mano kede atsitrenke i zeme, ir tik tuo momentu
suvokiau, kad pasokau.
-Edward'ai!
Karlailas taip pat pasoko nuo kedes uzdedamas ranka man ant
peties, bet as jo beveik nepastebejau.
-Viskas ryskeja.- Susnibzdejo Alise.- Su kiekviena sekunde tu
apsisprendi vis labiau. Tau atsiveria tik dvi galimybes. Ir tai
baigsis arba vienaip, arba kitaip, Edward'ai.
As galejau matyti tai, ka ji mate, bet jokiu budu negalejau su tuo
susitaikyti.
-Ne,- pakartojau as, bet mano zodziai buvo verksmingi. Mano
kojos sulinko ir turejau atsiremti i stala.
-Ar kas nors galetu buti malonus ir viska paaiskinti?-
Nusiskunde Emmetas.
-Man reikia isvykti.- Sumurmejau ji ignoruodamas Alisei.
-Edward'ai, apie tai mes jau kalbejom.- Sunkiai atsiduso
Emmetas.- Tai tik paskatintu mergaite plepeti. Be to, jei tu
pradingsi, mes niekada tiksliai nesuzinosim ar ji isplepejo. Tu
turi likti, nera cia daugiau apie ka sneket.
-As nenumatau, kad tu kur nors keliautum, Edward'ai.- Pratare
Alise.- Be to, nemanau, kad sugebetum iskeliauti.
"Isivaizduok kaip tu jausies,"- pridure mintyse.- "Isivaizduok,
kad turi ja palikti..."
Supratau, ka ji norejo pasakyti. Taip... Vien mintis niekada
daugiau jos nebepamatyti kele realu skausma. Bet tai buvo
butina. Jei likciau, ji butu zuvusi.
"Be to, nesu tikra del Dzaspero, Edward'ai,"- tese ji. "Jei tu
isvyksi o jis ir toliau manys, kad ji kelia pavoju..."
-Jis taip negalvoja,- istariau garsiai, kad visi girdetu.
Dzasperas abejojo. Jis nepadarys nieko kas iskaudintu Alise.
"Kol kas. Ar tu rizikuosi jos gyvybe? Tu paliksi ja be
apsaugos?"
-Kodel taip su manimi elgiesi?- Suinksciau susiimdamas galva
rankomis.
As negalejau apsaugoti Bellos. As nesugebesiu. Ar Alises
vizijos neuztenkamas irodymas?
"Zinai, as taip pat ja myliu. Ar bent jau greitai mylesiu. Tai
aisku nieko nereiskia palyginus su tavo jausmais, bet as taip pat
noriu, kad ji issikapstytu."
-Kaip tai tu taip pat ja myli?- Jau netikedamas tuo ka girdziu
paklausiau.
Ji atsiduso.
"Edward'ai, gal tu aklas, ar ka? Negi tu nematai kokiu keliu
patraukei? Negi nesuvoki kokios busenos dabar esi? Tai taip pat
neisvengiama kaip ir saulei pateketi rytuose. Nagi, pazvelk, ka
as matau."
-Ne,- persigandes papurciau galva.
Pasistengiau blokuoti jos siunciamas vizijas.
-Niekas manes neprivers. As isvyksiu. As pakeisiu ateiti.
-Gali visada pabandyti,- netikedama nusijuoke ji.
-Na, viskas. Tuoj pat paaiskinkit.- Jau suurzge Emmetas.
-Tu gal geriau isiklausyk, Emmetai,- prasneko Rozali.- Alise
mate ji su mirtingaja. Nagi, Edwardai, tikras klasikas!
Ji pabande pavaizduoti bespringstancia.
As vos vos ja girdejau.
-Ka?- paspringo Emmetas pries pratrukdamas skardziu juoku.-
Negi tikrai taip ivyks?- Vel juokas.- Tai ne musu Edward'as, tu
pervargai.
Pajutau jo ranka ant peties ir nusipurciau. Paprasciausiai
negalejau atkreipti i ji demesio.
-Kartu su mirtingaja?- Pakartojo netikedama Esmeja.- Mergaite,
kuria jis siandien isgelbejo? Jis ja isimyles?
-Alise, papasakok mums ka tiksliai tu matei.- Paprase
Dzasperas.
Ji pasisuko i ji veidu o as vis dar ja stebejau lyg sustabarejes.
-Priklauso nuo to, ar jis pakankamai stiprus. Arba jis pats ja
nuzudys ( ji man mete nepritarianti zvilgsni ), kas mane tikrai
suerzintu, Edward'ai, jau nekalbant apie tavo paties kancia.- Ji
vel pasisuko i Dzaspera.- Arba viena diena ji taps viena is musu.
Kazkas is nuostabos atsikvepe, bet as neatsisukau paziureti, kas.
-Neleisiu, kad taip nutiktu!- Jau garsiai surikau.- Niekada!
Alise apsimete, kad manes negirdi.
-Priklauso nuo jo jegos.- Vel pakartojo.- Gali buti, jos jam
uzteks, kad jos neuzmustu, bet jis visada bus ant ribos. Jam
prireiks pavyzdingos savitvardos.- Ji trumpam susimaste pries
tesdama.- Ko gero jis tures buti stipresnis uz Karlaila. Gal jis ir
yra stipresnis... Vienintelis dalykas, kurio jis tikrai nesugebes,
tai ja palikti. Is anksto prarastas reikalas.
Nesugebejau pratarti nei zodzio. Kaip ir visi kiti. Kambarys
buvo visiskai nejudrus.
Ziurejau i Alise jausdamas visus i mane spoksant. Galejau
matyti savo persigandusia mina is penkiu skirtingu minciu.
Po ilgo laiko Karlailas atsiduso:
-Stai kas... Komplikuoja situacija.
-Ruosiausi pasakyti ta pati,- vel nusijuoke Emmetas. Galit
pasitiketi Emmetu, kad jis rastu ka nors juokinga mano
griuvanciame gyvenime.
-Taigi, musu planas del to nesikeicia. Liekame ir stebesime, kaip
viskas vyks. Ir, zinoma, niekas... Neskaudins mergaites.
Issitiesiau.
-Pritariu,- istare Dzasperas.- Jeigu Alise mato tik dvi iseitis...
-Ne!- Surikau. Mano riksmas nuskambejo vienu metu kaip
urzgimas, rekimas ir inkstimas is nevilties.- Ne...
Turejau is cia dingti. Pabegti is tos patalpos pilnos ju minciu.
Rozali pasibodejimas, Emmeto linksmumas ir neissenkanti
Karlailo kantrybe...
Dar blogiau: Alises isitikinimas, Dzaspero tikejimas jos
vizijomis...
Blogiau uz viska: Esmejos dziaugsmas.
Puoliau is patalpos dideliais zingsniais. Esmeja paliete mano
ranka kai ejau pro ja, bet nepajutau jos prisilietimo.
Dar tebebudamas namo viduje as jau begau. Vienu suoliu
persokau upe ir pasineriau i misko giluma. Lietus ir vel pyle
taip, kad kiaurai perslapau per minute. Man patiko lietaus
uzuolaidos - jos buvo tarsi siena tarp manes ir minciu, galejau
pasislepti, likti vienas...
Begau i rytus per kalnus ne neuzdusdamas tol, kol pamaciau
priesais Sietlo sviesas. Sustojau pries kirsdamas civilizacijos
linija.
Vienisas, isplaktas lietaus, prisiverciau pazvelgti tiesai i akis -
kaip mano poelgis pakeite ateiti.
Visu pirma, Alises vizija, jos su mergaite persipynusiomis
rankomis - pasitikejimas ir draugyste buvo akivaizdus tame
paveiksle. Iziurejau Bellos gilias sokoladines akis - vis dar
pilnas paslapciu, laimingu paslapciu. Ledine Alises ranka,
rodesi, nekele jai rupesciu.
Ka visa tai reiske? Kiek ji zinojo? Ka tame ateities paveiksle ji
galvojo apie mane?
Po to antrasis vaizdas, toks panasus ir toks bauginantis. Alise ir
Bella vis dar draugiskai apsikabinusios. Tik si karta tarp ju
ranku jau nebebuvo skirtumo: abi buvo baltos, lygios lyg
marmuras, kietos kaip plienas. Bellos akys jau nebebuvo
sokoladines. Vyzdziai raudoni, rekiantys. Paslaptys jose vis dar
nenuspejamos - nusivylimas ar pasibaisejimas? Buvo
neimanoma atsakyti. Jos veidas buvo saltas ir nemirtingas.
Sudrebejau. Negalejau susilaikyti uzduodamas sau vis tuos
pacius klausimus: ka tai reiske? Kaip galejo taip nutikti? Ka ji
apie mane galvojo ta akimirka?
Galejau atsakyti i paskutini klausima. Jei priversciau ja sekti
paskui mane siame pusiau-gyvenime is silpnumo ir egoizmo,
buvau tikras, kad ji manes nekestu.
Bet liko ir kitas vaizdas, blogiausias mano gyvenime matytas
vaizdas.
Mano paties akys, ryskiai raudonos nuo isgerto zmogaus kraujo,
pabaisos akys. Sugniuzdytas Bellos kunas mano rankose, baltas
lyg pelenai, be kraujo laso, be gyvybes zenklu. Tai buvo taip
aisku, taip rysku...
Negalejau iskesti sito vaizdo. To man buvo perdaug. Stengiausi
ismesti ja is savo sielos, pagalvoti apie ka nors kita, bet ka kita.
Stengiausi vel isvysti jos veida, gyva veida, su ta nenusakoma
israiska kuri buvo mane apsedusi si paskutini mano egzistavimo
skyriu. Neistengiau.
Mano mintis vel perbego Alises vizijos ir viduje susitraukiau
agonijoje. O tuo metu pabaisa manyje soko dziaugsmo soki is
anksto megaudamasis malonumu ir pasitenkinimu. Man daresi
bloga.
Negalejome leisti, kad tai ivyktu. Turi buti budas pakeisti ateiti.
Neleisiu Alises vizijoms tvarkyti mano gyvenimo. Galejau
pasirinkti skirtinga kelia. Visada galime pasirinkti.
Taip reikia.

Kategorija: vampyrai PAKVIETIMAS

Mokykla.
Nebekyla klausimas ar tai skaistykla. Dabar tai jau tikras
pragaras. Ugnis ir skausmas - taip, man teko kesti abu.
Dariau tiksliai tai, ka ir turejau daryti. Sudeliojau viska i savo
vietas. Dabar jau niekas man nepriekaistaus del atsakomybes
trukumo.
Likau Forkse noredamas pradziuginti Esmeja ir apsaugoti
likusius. Pasineriau i iprasta rutina. Kiekviena diena kantriai
laukiau pamoku pabaigos tvarkingai apsimesdamas zmogumi.
Nebemedziojau daugiau nei kiti. Kiekviena diena klausiausi
laukdamas nauju minciu apie Cullen'us, bet ju nebuvo. Mergaite
niekam neprasitare apie savo itarimus. Ji tik nepavargdama
kartojo ta pacia istorija - as buvau salia jos kai tai ivyko ir
nustumiau ja i sali - kol aktyviausiai ja klausinejantiems tai
pabodo ir jie paliko ja ramybeje. Nejauciau jokio pavojaus.
Mano pasirodymas neturejo jokiu pasekmiu.
isskyrus man paciam.
Buvau pasiryzes pakeisti ateiti. Be abejo, buvo gana sunku tai
ivykdyti vienam, bet pasirinkimo lyg ir neturejau. Alise vis dar
buvo isitikinusi, kad as nesugebesiu laikytis nuo mergaites
atokiau. Ketinau jai irodyti, kad klysta.
Maniau, kad pirma diena bus sunkiausia. Jos pabaigoje jau
buvau tuo tikras. Bet as klydau.
Zinojau, kad ja iskaudinsiu ir man paciam maude krutine.
Guodziau pats save kartodamas, kad skausmas, kuri ji jaus, bus
nedidelis - tik lengvas nusivylimas buti atstumta - palyginti su
manuoju. Ji buvo zmogus, ji zinojo, kad as buvau kazkas kita,
kazkas blogo, gasdinancio. Jai ko gero labai palengves
pamacius, jog as apsimetu, kad ji neegzistuoja.
-Sveikas, Edward'ai,- pirmaja diena ji su manimi pasisveikino
biologijos pamokoje.
Jos balsas buvo malonus ir draugiskas, simto astuoniasdesimt
laipsniu posukis nuo musu paskutinio pokalbio.
Kodel? Kodel tas staigus pasikeitimas? Gal ji uzmirso? Gal ir
pati patikejo, kad viska isivaizdavo? Ar galejo buti, kad ji man
atleido del to, kad nesilaikiau savo pazado?
Tie kausimai degino mano gerkle lyg mano troskulys kiekviena
karta kai ikvepdavau. Tik viena karta. Tik viena zvilgsni... Tik
tam, kad pamatyciau atsakymus jos akyse.
Ne. Negalejau sau to leisti. Negalejau, jei norejau pakeisti ateiti.
Vos vos pasukau smakra i jos puse vis dar tebeziuredamas i
lenta klases priekyje, po to vel nusisukau.
Ji daugiau niekada su manim nebekalbejo. Vakare, kai tik
baigdavosi pamokos, kai baigdavau vaidinti savo role,
pasileisdavau begte iki Sietlo kaip ir pirma nakti. Skausmas
truputi aprimdavo kai lekdavau per kalnus taip greitai, kad
viskas aplink susiliedavo i zalia deme.
Sie pasibegiojimai tapo mano kasdiene rutina.
Ar buvau ja isimylejes? Nemanau. Dar ne. Alises vizijos vis dar
sukdavosi apie mane ir as maciau kaip man butu lengva pamilti
Bella. Tai tas pats kaip kristi: nereikia jokiu pastangu. Uzdrausti
sau ja pamilti buvo lyg kritimo priesingybe, lyg kabarociausi i
stacia ola, viena po kitos dedamas rankas, tokia sunki uzduotis,
kad jauciausi silpnas lyg zmogus.
Praejo daugiau nei menuo ir kiekviena diena buvo vis sunkiau.
Man tai jau prarado prasme: laukiau kol mano pastangos
palengves, kad po kurio laiko taps lengviau. Ko gero Alise apie
tai ir kalbejo sakydama, kad as neistengsiu laikytis nuo jos
atokiau. Alise mate mano kancia. Bet as galejau iskesti skausma.
Nesiruosiau sugriauti Bellos ateities. Jei jau man likimas leme ja
myleti, tai laikytis nuo jos atokiau buvo geriausia, ka galejau
padaryti.
Ir vis tik jau beveik pasiekiau savo riba besistengdamasis jos
isvengti. Galejau apsimesti, kad ja ignoruoju, niekada i ja
nepazvelgti. Galejau apsimesti, kad ji manes nedomina. Bet tuo
viskas ir baigesi, tik vaidinimas, ne realybe.
Vis dar klausiausi jos atodusiu, kiekvieno menkiausio jai
issprudusio zodelio.
Suskirsciau savo pojucius i keturias kategorijas.
Pirmosios dvi man buvo gerai zinomos. Jos kvapas ir tyla. Arba
teisingiau - juk stengiames susitelkti i mane, o ne ja - mano
troskulys ir smalsumas.
Troskulys jau nebebuvo mano pirmenybe. Dabar jau visiskai
pripratau per biologija nekvepuoti. Zinoma, visada buvo
isimciu. Pavyzdziui, kai reikedavo atsakyti i klausimus ir kai
man truko oro prasnekti. Kiekviena karta kai uzuosdavau ora
aplink mergaite jausdavausi lygiai taip pat, kaip ir pirma karta:
ugnis ir troskimas tuoj pat issilaisvinti is jos gniauztu. Buvo
sunku islaikyti blaivu prota arba kontroliuoti visus savo
judesius. Ir, kaip ir pirma karta, pabaisa manyje stengesi
issiverzti i pavirsiu.
Smalsumas buvo vienas is pastoviausiu jausmu.Vienas
klausimas niekada neapleido mano minciu: apie ka ji galvoja
dabar? Kai isgirsdavau ja atsidustant. Kai ji uzsigalvojusi
apvyniodavo savo plauku sruoga sau apilink pirsta. Kai ji
padedavo svo knygas ant stalo smarkiau nei iprastai. Kai
pavelavusi ilekdavo i klase. Kai nervingai trepsendavo peda.
Lyg kiekvieno lengvo jos judesio paskirtis butu isvesti mane is
proto. Kai ji snekedavo su mokiniais as gaudziau kiekviena zodi
ir jos balso tona. Ar ji tai pasake nes taip galvoja, ar tik is
mandagumo? Man gana daznai atrodydavo, kad ji sakydavo tai,
ko zmones tikedavosi, tai man primine nuolatine musu seimos
kuriama iliuzija, tik mes buvome daug gabesni uz ja zaisdami si
zaidima. Bet galbut as klystu, gal visa tai tik mano vaizduotes
padariniai. Ir del ko gi jai reiketu vaidinti? Ji buvo viena is ju -
zmoniska paaugle mokine.
Labiausiai mane stebinantys jausmai buvo Maiko Njutono
atzvilgiu. Ir kas galejo pagalvoti, kad toks paprastas banalus
zmogus galetu taip erzinti? Jei noreciau likti teisingas, siam
berniukui jausciausi skolingas - jis daugiau uz kitus
prakalbindavo mergaite. Vis daugiau apie ja suzinodavau ju
pokalbiu metu ( vis dar dariausi jos savybiu sarasa ), bet Maiko
nuolatinis sukiojimasis sunkino situacija. Nenorejau kad Maikas
butu tas, kuris atskleide jos paslaptis. Norejau pats tai padaryti.
Man padejo tai, kad jis niekada nepastebedavo jos atskleistu
detaliu, jos menkuciu klaidu. Jis nieko apie ja nezinojo. Jis
susikure Bellos, kuri neegzistavo ivaizdi - tokios pat banalios
kaip jis pats. Jis nemate jos altruizmo ir drasos, kurie isskyre ja
is kitu zmoniu, jis negirdejo begalinio subrendimo jos
zodziuose. Jis nemate, kad kai ji kalbedavo apie savo motina
atrodydavo, kad tai suauges kalba apie vaika, o ne atvirksciai.
Mylinti, reikalaujanti, truputi pradziugdama ir be galo ginanti.
Jis negirdejo ir kantrybes jos balse kai ji vaizdavo besidominti jo
nuobodziomis istorijomis, neturejo ne menkiausio supratimo
apie geruma, slypinti uz jos kantrybes.
Visi ju su Maiku pokalbiai man atskleide viena jos savybe, kuria
tuoj pat irasiau i savo sarasa. Pacia svarbiausia savybe, tokia
paprata ir tokia reta. Bella buvo apdovanota retu gerumu. Visos
kitos savybes paprasciausiai tai papilde: svelnumas,
zmoniskumas, supratimas, drasa ir meilumas. Jos gerumas buvo
visos jos asmenybes atspindys.
Ir visi sie atradimai atsoko nuo jo lyg zirniai nuo sienos. Tas
ivaizdis, kuri jis buvo susikures apie Bella - lyg ji butu daiktas,
kuri galima isigyti - mane provokavo taip pat, kaip ir jo
nesvarios mintys apie ja. Laikui begant jis tapo vis drasesnis,
isivaizduodamas, kad jis Bellai patiko labiau nei jo konkurentai:
Taileris Kraulis, Erikas Jorkis ir, kaip bebutu keista, as pats. Jis
priprato atsistesti ant musu stalo kampo pries prasidedant
pamokai ir snekteleti su ja, padrasintas jos sypsenu. Tai tik
mandagios sypseneles - bandziau itikinti save. Ir tuo paciu metu
isivaizdavau kaip sviedziu ji per visa klase iki pat sienos... Ko
gero mirtinai jo nesuzeisciau...
Maikas retai galvodavo apie mane kaip apie konkurenta. Jis
buvo susirupines po avarijos, kad Bella ir as nesusidometume
vienas kitu del bendros patirties, bet avarija turejo priesinga
poveiki. Bet kokiu atveju, jis visada bijojo, kad as patrauksiu
Bellos demesi. Bet dabar, kai as ja ignoravau kaip ir visus kitus,
jo pasitikejimas vis augo.
Apie ka ji galvojo sia akimirka? Kaip ji sutiks jo demesi?
Ir galu gale paskutinis jausmas, pats skaudziausas - visiskas
Bellos abejingumas. Ji mane ignoravo taip pat kaip ir as ja. Ji
niekada nebande vel su manimi kalbeti. Kiek as zinojau, ji
niekada apie mane net negalvojo.
Tai galejo isvaryti mane is proto - tai galejo netgi sugriauti
mano gerus ketinimus del ateities pakeitimo, tik kartais ji kaip
ankciau pazvelgdavo i mane. As to nematydavau, negalejau sau
to leisti, bet Alise visada mane perspedavo, kai ji ruosdavosi
kilsteleti zvilgsni i mus. Mano seima vis dar nepasitikejo Bella
del jos tylejimo.
Tai, kad ji retkarciais, is tolo zvelgdavo i mane, siek tiek
palengvindavo mano kancia. Zinoma, ji turejo saves klausti kas
per pabaisa as buvau...
-Bella po akimirkos grozesis Edward'u. Pasistenkit atrodyti
zmoniskai.- Beveik isdainavo Alise si kovo antradieni.
Jie sujudo sutabaluodami kojomis kaip zmones; Musu rases
atstovams nereikedavo judeti.
As jau pradejau skaiciuoti kiek kartu ji i mane zvelgdavo. Man
labai patiko, nors ir neturetu, kad laikui begant ji nepradejo
zvilgcioti i mane vis reciau. Nezinau ka tai reiske, bet jauciausi
geriau.
Alise atsiduso:
"As taip noreciau..."
-Lik nuosaly, Alise. Tai neivyks.
Ji papute lupas. Alise nekantravo noredama uzmegsti jos matyta
draugyste. Kazkokiu keistu budu tos mergaites jai truko, nors
jos dar nepazinojo.
"Turiu pripazinti, kad tu stipresnis, nei maniau. Per tave ateitis
vel tapo miglota ir neiziurima kaip anksciau. Tikiuosi, tu
patenkintas?"
-Priesingai, Alise, man visa tai turi prasme.
Ji truputi isizeide.
Stengiausi priversti ja uzsiciaupti budamas pernelyg
susinervines, kad palaikyciau pokalbi. Buvau gana prastai
nusiteikes ir daug labiau isitempes, nei stengiausi parodyti. Vien
tik Dzasperas, su savo sugebejimu pajusti itampa ir ja
palengvinti, perprato mano tikraja savijauta. Jis nesuprato jos
priezasciu, bet kadangi pastarosiomis savaitemis mano nuotaika
visada buvo prasta, nekreipe i tai demesio.
Siandien bus tikrai sunki diena. Sunkiau iskenteti nei praejusia,
kaip tai jau tapo iprociu.
Maikas Njutonas, tas erzinantis berniukas, kurio negalejau
laikyti konkurentu, ruosesi paskirti Bellai pasimatyma.
Metu baigimo pokylis jau artejo ir si karta buvo mergaiciu eile
rinktis partneri. Maikas tikejosi is visos sirdies, kad Bella
issirinks ji. Jo pasitikejima savimi numuse tai, kad ji vis dar jo
nepakviete. Siuo metu jis atsidure gana neiprastoje situacijoje -
zinojau, kad netureciau linksmintis is jo nedrasumo - Dzesika
Stanley pakviete ji i sokius. Jis nenorejo atsakyti teigiamai vis
dar tikedamasis, kad Bella ji issirinks ( jis galetu nusluostyti
nosi konkurentams ), bet nenorejo atsakyti ir neigiamai,
bijodamas likti be partneres. Dzesika, isizeidusi del jo dvejojimo
ir nutuokdama priezasti, vire pykciu Bellai. Ir vel impulsyviai
pajutau nora isiterpti tarp piktu Dzesikos minciu ir Bellos. Dabar
jau geriau suvokiau sio noro priezastis, ir buvo dar blogiau
suvokti, kad negaliu jo patenkinti.
Kas butu pagalvojes! As pasimetes, visomis mintimis pasineres i
mokyklos muilo operas, is kuriu kazkada tyciodavausi.
Maikas sueme visa savo drasa ir prisiartino prie Bellos per
biologija. Kausiausi jo vidiniu priestaravimu laukdamas kol jis
prieis ( sedejau salia Bellos ). Tas berniukas buvo tikrai silpnas.
Jis jau seniai lauke pokylio bijodamas buti atstumtas anksciau.
Jis bijojo, kad is jo visi tyciosis ir lauke, kol ji zengs pirmaji
zingsni.
Bailys.
Jis prisedo ant stalo krasto vaidindamas atsipalaidavusi, as jau
isivaizdavau kokiu garsu jis teksis i siena priesais, kaip trupes
visi jo kaulai.
-Zinai,- tare jis nudelbes akis zemyn,- Dzesika pakviete mane i
sokius.
-Puiku!- Apsidziaugdama susuko ji.- Jus tikrai gerai
pasilinsminsite.
Buvo sunku sulaikyti sypsena matant kaip jos atsakymas
isiverze i Maiko mintis. Jis tikejosi, kad ji nusivils. Pabande
surasti tinkama atsakyma.
-Tiktai kad...
Jis paabejojo beveik prarades pasitikejima. Bet tuoj pat susieme.
-As jai atsakiau, kad man reikia pagalvoti.
-Na ir kas per mintis?- nustebo ji.
Jos balsas buvo nepritariantis, bet kartu girdejosi ir
palengvejimas.
Ka tai reiske? Nenumatytas intensyvus isiutis pervere mane ir
mano rankos susispaude i kumscius.
Maikas neisgirdo palengvejimo jos balse. Jo veidas tapo
purpurinis, kraujas subego i jo veida - suvokiant, koks pyktis
buvo mane apemes, tai atrode lyg pakvietimas - vis dar nuleides
akis zemyn jis vel pratare:
-As vis svarsciau ar tu... Nesiruosei manes pakviesti?
Bella padvejojo.
Butent sia akimirka, trumpa dvejones akimirka as pamaciau
ateiti taip aiskiai, kaip Alise niekada nemate.
Mergaite atsakys teigiamai i Maiko klausima, o gal ir ne, bet
kaip bebutu, viena grazia diena, gana greitai, ji kam nors atsakys
teigiamai. Ji buvo traukianti ir neitiketina ir vyrai tai pastebes -
jau pradeda pastebeti. Ar ji paskatins ka nors cia, ar jau
iskeliavusi is Forkso, viena diena tai ivyks.
Pamaciau jos gyvenima kaip tai jau buvau dares ansciau:
universitetas, karjera, meile, vestuves... Vel ji isikibusi tevui i
paranke, balta suknele ir is laimes nuraudusiu veidu einanti link
altoriaus.
Skausmas buvo toks stiprus kaip niekada anksciau. Zmogus jau
raitytusi agonijoje nuo tokios kancios, zmogus niekada
nebepasikeltu.
Ir tai nebuvo vien tik skausmas, tai buvo ir isiutis.
Man butinai reikejo kaip nors fiziskai issikrauti nuo pykcio. Net
jeigu tam nereiksmingam berniukui buvo mazai sansu gauti jos
sutikima, miriau is noro sutreksti jo galva tarp savo delnu,
priversti uzmoketi uz visus busimus kitus.
Negalejau suprasti sios emocijos - skausmo, pykcio, geismo ir
nevilties misinio. Dar niekada to nejauciau, gal todel negalejau
rasti jai pavadinimo.
-Maikai, manau, kad tu turetum sutikti.- Svelniu balsu istare
Bella.
Maiko viltys suduzo i sipulius. Kitomis aplinkybemis mane tai
butu pralinksmine, bet dabar buvau vis dar pasimetes savo
keistuose jausmuose. Alise buvo teisi.
As nebuvau pakankamai stiprus.
Butent siuo momentu Alise turejo pamatyti isryskejant ateiti.
Tikiuosi, kad dabar ji patenkinta.
-Tu jau issirinkai ka nors kita?- Staiga susidomejo Maikas.
Jis isispoksojo i mane pima karta po ilgo laiko pamatydamas
manyje konkurenta. Per velai suvokiau, kad pasisukau pazvelgti
i ji. Mano galva dabar buvo pasisukusi Bellos pusen.
Laukinis troskimas uzvertes jo mintis man padejo pavadinti ta
keista jausma.
As pavydejau.
-Ne,- atsake mergaite su lengva pasaipa balse.- As ketinu
praleisti sokius.
Tarp savo pykcio ir priekaistu pajutau palengvejima. Staiga
pradejau sudarineti savo konkurentu sarasa.
-Kodel?- Paklause Maikas.
Jo balsas buvo beveik nemandagus. Mane izeide tai, kokiu tonu
jis i ja kreipesi. Vos sulaikiau urzgima.
-As ta savaitgali vaziuoju i Sietla,- atsake.
Si karta mano smalsumas nebuvo toks beprotiskas, nes zinojau,
kad jis bus patenkintas. As suzinosiu kas ir kaip del sio
atsakymo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Maikas kreipesi i ja gundanciu balsu, kas man visai nepatiko:
-Negi negali vaziuoti kuri kita savaitgali?
-Ne, nepyk.- Grubiai atsake Bella.- Kaip bebutu, neturetum
versti Dzesikos ilgiau laukti. Taip nemandagu.
Jos draugiskas Dzesikos palaikymas uzgesino pavydo ugni
manyje. Buvo aisku, kad isvyka i Sietla buvo tik pretekstas
atsakyti neigiamai. Ar ji nesutiko tik is pagarbos draugei? Tam
ji buvo pakankamai gerasirde. Ar ji norejo atsakyti teigiamai? O
gal tai buvo kazkas kita, gal ji buvo nusiziurejusi ka nors kita?
-Taip,- sumurmejo Maikas.- Tu teisi...
Jis buvo taip sugniuzdytas, kad man buvo beveik jo gaila.
Beveik.
Jis nusisuko nuo mergaites atimdamas is manes jos veido
vaizda. Nesiruosiau to toleruoti.
Atsisukau noredamas pamatyti jos veida savo paties akimis, ko
nebuvau dares visa menesi. Kaip buvo gera vel galeti i ja
pazvelgti... Lyg sviezaus oro gusis.
Jos akys buvo uzmerktos, o rankos slepe veida is abieju pusiu.
Peciai truputi palinke i prieki, lyg ruostusi gintis. Ji papurte
galva, lyg bandydama isginti nereikalingas mintis.
Erzinanti. Zavinga.
Pono Bannerio balsas nutrauke jos svajas, jos akys letai
atsimerke ir tuoj pat ismigo i mane, gal ji pajuto mano zvilgsni.
Ji islaike zvilgsni su ta pacia veido israiska, kuri mane
persekiojo jau daug savaiciu.
Ta akimirksni manyje neliko jokiu priekaistu, kaltes ar pykcio
pedsaku. Zinojau, kad visa tai gris, ir gana greitai, bet kol kas
jauciausi keistai nervingas. Labiau pergales nei pralaimejimo
jausmas.
Ji nenusuko akiu, net jei zvelgiau i ja nemandagiai, vis
bandydamas perprasti jos sokoladiniu akiu paslapti. Jos akyse
buvo daugiau klausimu nei atsakymu.
Galejau matyti jose savo atvaizda ir pastebejau, kad mano akys
buvo patamsejusios nuo troskulio. Nemedziojau jau beveik dvi
savaites. Ne pacia geriausia diena pasirinkau leisdamas
subliuksti savo valiai. Bet neatrode, kad tas juodumas ja
gasdintu. Ji vis dar nenusuko zvilgsnio ir rausvumas - gundantis,
traukiantis, visa naikinantis - nudaze jos oda.
Apie ka ji dabar galvojo?
Jau ruosiausi jos paklausti garsiai, bet tuo metu ponas Banneris
pakviete mane. Kol sukausi i jo puse, jo mintyse iskapsciau
teisinga atsakyma.
Trumpai ikvepiau.
-Krebso ciklas.
Troskulys pervere mano gerkle, sutrauke raumenis ir pripilde
burna nuodu. Uzmerkiau akis bandydamas nekreipti demesio i
troskima, kuri jos kraujas beprotiskai skatino.
Pabaisa buvo stipresnis nei anksciau. Pabaisa tryne is dziaugsmo
rankas. Pirma - jis noriai sutiko su ta ateitimi, kuria taip noriai
patiekiau jam ant lekstutes. Antra - abi iseitys ji tenkino: tiek
viena, tiek kita. Ir trecia - ta netikra ateitis, kuria taip stengiausi
istaisyti savo valios pastangomis, staiga subyrejo. Sudauzyta del
mano banalaus pavydo jausmo, ir stai dabar pabaisa jautesi jau
beveik pasiekes tiksla.
Priekaistai ir kalte nudegino mane tuo pat metu kaip ir troskulys.
Jeigu mano akys tai sugebetu, jos butu prisipildziusios asaru.
Ka as padariau?
Zinant, kad mano kova jau pralaimeta, nebebuvo jokios
priezasties, kuri galetu man sutrukdyti daryti tai, ko taip troskau:
atsisukau vel i ja paziureti.
Ji slepesi uz savo tankiu plauku uzuolaidos, bet galejau iziureti,
kad jos skruostai buvo tamsiai raudoni.
Pabaisai tai labai patiko.
Ji neatsisuko i mane, bet jos plaukai nervingai apsivyniojo
aplink pirsta. Jos ploni pirstai, grakstus riesas, jie buvo tokie
trapus, lyg galeciau juos sutraiskyti iskvepdamas.
Ne, ne, ne. Negalejau taip elgtis. Ji buvo pernelyg trapi,
pernelyg gera, pernelyg branginama, kad uzsitarnautu toki
likima. Negalejau leisti savo gyvenimui susidurti su josios, ja
prazudyti.
Bet nebegalejau ilgiau likti toli nuo jos. Alise buvo teisi nuo pat
pradziu.
Pabaisa manyje vire is susierzinimo, kol as pergalvojau visas
imanomas iseitis.
Valanda prabego pernelyg greitai jos kompanijoje, o as vis dar
analizavau tai viena, tai kita iseiti. Nuskambejo skambutis ir ji
pradejo rinkti savo daiktus i mane neziuredama. Mane tai
nuvyle, bet is jos puses negalejau nieko kito tiketis. Mano
elgesys nuo avarijos buvo nepateisinamas.
-Bella.- Pasaukiau ja negaledamas susilaikyti.
Mano valia jau duzo i sukes. Ji padvejojo pries pazvelgdama i
mane, po to letai atsisuko su nepasitikejimu veide.
Priminiau sau, kad ji turejo visas imanomas priezastis
nepasitiketi manimi. Kad jai buvo geriausia elgtis butent taip.
Ji lauke, kad ka nors pridurciau, bet as paprasciausiai ziurejau i
ja, bandziau isskaityti jos veida. Trumpai kelis kartus ikvepiau
nugaledamas savo troskuli.
-Ka?- Istare ji pagaliau.- Tu vel su manimi kalbi?
Jos balse buvo kazkas keisto, pyktis perpintas su svelnumu. Man
norejosi nusisypsoti.
Nebuvau tikras, ka tureciau atsakyti. Ar vel kalbejausi su ja, taip
kaip ji to noretu?
Ne. Jeigu tik galeciau to isvengti. Ir padarysiu viska, kad to
isvengciau.
-Ne. Ko gero ne.- Atsakiau.
Ji uzsimerke, kas mane suerzino. Ji uzvere vieninteles duris i
savo jausmus. Ji ilgai giliai ikvepe ir atsimerke. Jos zandikauliai
buvo tvirtai sukasti.
Uzmerkdama akis ji prakalbo. Stai kas buvo tikrai zmonems
neiprasta pokalbio metu. Kodel ji taip elgesi?
-Tai ko tu nori, Edward'ai?
Garsas, kai ji istare mano varda, sukele man emociju antpludi.
Jei mano sirdis vis dar plaktu, ji butu pasileidusi suoliais.
Na, kaip jai atsakyti?
Sakant tiesa, nusprendziau. Nuo siol stengsiuosi su ja buti kiek
galedamas saziningesnis. Nenorejau, kad ji manes prisibijotu,
nors tiketis is jos pasitikejimo netureciau.
-Noreciau taves atsiprasyti,- pasakiau.
Ko gero, tikresnes tiesos uz sia ji niekada is manes neisgirs.
Labai gaila, bet galejau atsiprasyti tik uz pacias
nereiksmingiausias savo klaidas.
-Zinau, kad nesu labai mandagus,- pratariau.- Bet patikek
manim, taip geriau.
Butu dar geriau, jei galeciau buti tikrai nemandagus. Ar
galeciau?
Jos akys atsimerke, vis dar tokios pat atsargios.
-As nelabai suprantu.
Norejau ja perspeti kaip galejau:
-Bus geriau jei mes netapsime draugais ( tai ji tikrai galejo
suprasti, ji juk buvo protinga mergaite ). Patikek manim.
Jos israiska sugrieztejo ir as per velai prisiminiau, kad jau buvau
jos prases manimi pasitiketi, pries ja isduodamas. Suvirpejau kai
ji sugrieze dantimis - ji taip pat to nepamirso.
-Gaila, kad to nesupratai anksciau.- Atsake supykusi.- Butum
isvenges visu situ priekaistu.
Zvelgiau i ja sokiruotas. Ka ji zinojo apie mano priekaistus?
-Priekaistus? Del ko?
-Kam neleidai tam kvailam furgonui sumalti manes i kose!-
Suriko.
Neatsitokedamas suakmenejau.
Kaip ji galejo taip galvoti? Vienintelis priimtinas dalykas, kuri
padariau nuo musu pazinties buvo jos gyvybes isgelbejimas.
Vienintelis dalykas, del kurio man nebuvo geda. Vienintelis
dalykas, del kurio didziavausi savo egzistavimu. Nuo pat pirmos
akimirkos, kai uzuodziau jos kvapa, as kovojau del jos gyvybes.
Kaip ji galejo taip apie mane galvoti? Kaip ji driso abejoti
vienintelio gero veiksmo sioje sumaistyje teisumu?
-Tu tikrai manai, kad as gailiuosi tave isgelbejes?
-As tai zinau!- susuko ji.
Jos interpretacija mano veiksmu atzvilgiu mane tikrai atsalde.
-Tu nieko nezinai.
Koks keistas buvo jos mastymas! Ji negalvojo taip, kaip kiti. Gal
tai ir buvo jos tylos paslaptis. Ji buvo visiskai kitokia.
Griezdama dantimis ji staigiai pasuko galva. Si karta is pykcio
jos zandai buvo raudoni. Ji greitai paciupo savo knygas vienu
staigiu judesiu jas pritraukdama link saves, ir pasuko link duru
nebeatsigrezdama i mane.
Kad ir kaip bebuciau suirzes, jos pyktis man atrode velniskai
patrauklus ir kele man sypsena. Ji ejo iskelusi galva,
neziuredama sau po kojomis, kai jos staiga susipyne. Ji
kluptelejo, ir visos jos knygos nukrito zemen. Vietoj to, kad
pultu jas rinti ji stovejo tiesia nugara net nezvilgteledama
zemyn, lyg svarstydama, ar jos knygos buvo vertos jos triuso.
Nuosirdziai stengiausi nenusikvatoti...
Niekas neziurejo mano pusen. Beveik nuskridau link jos,
surinkdamas ir sudeliogamas jos knygas eiles tvarka anksciau,
nei ji pazvelge zemyn.
Ji pasilenke zemyn, pamate mane ir suakmenejo. Istiesiau jai
knygas stendamasis nepaliesti jos odos.
-Aciu,- istare grieztu, sausu balsu.
Jos balso tonas vel mane suerzino.
-Ner uz ka.
Ji atsitiese ir nuejo dideliais zingsniais link kitos klases.
Zvelgiau jai is paskos, kol jos is pykcio perkreiptas veidas
pradingo.
Ispanu kalbos pamoka prabego man skrajojant padabesiais.
Ponia Goff nepriekaistaudavo man del issiblaskymo - puikiai
zinodama, kad mano ispanu kalbos zinios didesnes uz jos -
leisdama ramiai svajoti.
Taigi, as nebegalejau ignoruoti mergaites. Tai akivaizdu. Bet
negi tai reiske, kad man nera kitos iseities, tik ja prazudyti? Tai
negalejo buti vienintele imanoma ateitis. Turejo buti koks nors
sprendimas. Stengiausi rasti buda, kad...
I Emmeta atkreipiau demesi tik pamokos pabaigoje. Jam buvo
smalsu. Nors Emmetas ir nebuvo apdovanotas talentu nuspeti
zmoniu nuotaikas, jis pastebejo pasikeitima manyje. Jis svarste,
kas gi galejo istrinti mano iprasta niuria mina. Jis paieskojo
zodzio man apibudinti, ir priejo isvados, kad as buvau kupinas
vilties.
Kupinas vilties? Negi visi i mane ziuredami tai mate mano
veide?
Svarsciau ar tikrai buvau kupinas vilties kol mes artinomes link
Volvo, ir ko butent as vyliausi.
Man pritruko laiko apsvarstyti siai idejai. Buvau jautrus visoms
mintims apie mergaite, kai tik jos vardas pasigirsdavo mano
konkurentu mintyse, turejau pripazinti, kad tai is karto
patraukdavo mano demesi. Erikas ir Taileris, suzinoje ( ir labai
apsidziauge ), kad Maikui buvo atsakyta, ruosesi bandyti patys.
Erikas jau buvo pasiruoses, stovejo pasiremes i jos masina, kad
ji negaletu jo ignoruoti. Tailerio pamoka kiek uztruko ir dabar
jis skubejo, kad spetu ja pavyti.
Butinai turejau tai pamatyti.
-Palauk kitu cia, gerai,- sumurmejau Emmetui.
Jis itartinai i mane zvilgtelejo, po to kilstelejo peciais ir
linktelejo galva.
"Vaikis pamete galva."- Prajukes pagalvojo.
Pamaciau Bella artinantis nuo sporto sales puses, laukiau jos
ten, kur ji negalejo manes pamatyti. Kai ji artinosi link masinos
kur lauke Erikas, as patraukiau i jos puse skaiciuodamas
zingsnius, kad atsidurciau netoliese tuo paciu metu.
Pamaciau jos kuna isitempiant, kai ji pastebejo berniuka. Ji
trumpam sustojo, po to atsipalaidavo ir patrauke link jo.
- Sveikas, - isgirdau ja sveikinantis draugisku balsu.
Erikas garsiai nurijo seiles, jo adomo obuolys smarkiai
soktelejo.
-Sveika, Bella.
Atrode, ji nepastebejo jo nervingumo.
- Kas naujo? - Paklause ji atrakindama savo masina ir
neziuredama i jo issigandusi veida.
-Mmm... As galvojau... Ar eitum su manim i sokius?
Jo balsas uzluzo.
Ji pagaliau pakele akis. Ji buvo sutrikusi ir... pagerbta?
Erikas vis dar negalejo i ja zvilgteleti, taigi negalejo stebeti jos
veido per jo mintis.
-As maniau, kad tai mergaites renkasi,- susijaudinusi ji atsake.
-Na, taip... - Pratare jis silpnu balsu.
Sis gailesti keliantis vaikis neerzino manes taip, kaip Maikas
Njutonas, bet vis tik negalejau prisiverti pajusti jam uzuojautos,
kai Bella svelniai atsake:
-As ta diena busiu Sietle, bet aciu, kad pakvietei.
Jis tai jau buvo girdejes, bet vis tik nusivyle.
-Ak,- sumurmejo nedrisdamas pakelti akiu auksciau jos nosies, -
gal kita karta.
-Gal.- Atsake ji.
Ir tuoj pat prikando apatine lupa, lyg gailedamasi suteikusi jam
vilciu. Man tai labai patiko.
Erikas nuleido rankas ir nuejo ( visai neteisinga kryptimi ).
Tuo momentu praejau pro ja ir isgirdau, kaip ji su palengvejimu
atsiduso. Nusijuokiau. Ji pasuko galva i kaire, po to i desine
ieskodama akimis to, kuris juokesi, bet ejau pirmyn ziuredamas
tiesiai pries save ir stengdamasis sulaikyti linksma sypsena.
Uz manes buvo Taileris, kuris jau beveik bego noredamas ja
sulaikyti pries tai, kai ji isvaziuos is aiksteles. Jis labiau savimi
pasitikejo ir erzino mane nei kiti du. Vienintele priezastis, del
kurios dar jos nepakviete, buvo pagarba Maikui.
Norejau, kad jis prakalbintu Bella del dvieju priezasciu. Jei -
kaip as to tikejausi - jo prasymas privers ja pasijusti nejaukiai,
norejau suteikti sau malonuma paziureti i jos reakcija. Bet jei
buvo atvirksciai, jei ji butu laukusi Tailerio pakvietimo, norejau
tai zinoti.
Net ir zinodamas, kad tai nera gerai, as laikiau Taileri Krauli
savo konkurentu. Jis man atrode toks pat nereiksmingas, kaip ir
kiti, bet ka galejau zinoti apie Bellos skoni? Gal jai patinka
nereiksmingi vaikinai...
Suvirpejau nuo tos minties. As niekada negalesiu tapti
nereiksmingu vaikinu. Kaip buvo kvaila paciam tapti jos gerbeju
ieskant jos svelnumo. Kaip ji galetu susizaveti tuo, kuris turejo
visas pabaisos savybes?
Ji yra pernelyg gera pabaisai.
Turejau leisti jai issisukti, bet mano nepateisinamas smalsumas
paeme virsu. Dar karta. Bet jeigu Taileris praleistu proga dabar,
jis galetu ja susirasti veliau, ir as nesuzinociau istorijos
pabaigos.
Isvariau savo Volvo is vietos ir sustojau tiesiai pries jos masina,
kad ji negaletu isvaziuoti.
Emmetas su kitais jau artinosi, bet jis perdave jiems mano keista
prasyma ir dabar jie visi idemiai i mane zvelge, stengdamiesi
suprasti, kokios mintys sukasi mano galvoje.
Zvelgiau i mergaite per veidrodeli. Ji svaide piktus zvilgsnius i
mano masinos gala neziuredama i mane, lyg butu norejusi tureti
tanka, o ne surudijusi Sevroleta.
Taileris nuskubejo i savo masina ir sostojo tiesiai uz jos
budamas man dekingas uz nepaaiskinama elgesi. Jis stengesi
atkreipti jos demesi, bet ji nepastebejo. Jis luktelejo, po to islipo
is masinos ir nuejo pabelsti i jos langa.
Ji kruptelejo nustebusi. Po kiek laiko pradejo nuleisti langa
rankiniu budu, atrode, kad ten buvo sunkumu.
-Atsiprasau, Taileri, - istare susierzinusi, - As uzstrigau uz
Cullen'o.
Mano seimos varda ji istare grieztai, taigi vis dar pyko.
-Taip, zinau.- Pratare Taileris visiskai nekreipdamas demesio i
jos bloga nuotaika.- Tik norejau kai ka tau pasiulyti, kol cia
stovime.
Jo sypsena buvo pernelyg savim pasitikinti.
Linksminausi matydamas, kaip ji isbalo supratusi, apie ka eis
kalba.
-Gal pakviesk mane i sokius? - Istare sau kartodamas, kad
pergales reikia ieskoti.
-As busiu isvykusi, Taileri.- Atsake vis dar susierzinusi.
-Zinau, Maikas sake.
-Tai kodel...?
-Tik tikejausi, kad tai buvo pretekstas jam atsakyti.- Tare
trukteledamas peciais.
Jos akys issiplete, po to saltai suspindo.
-Gaila, Taileri ( visai neatrode, kad jai gaila ), bet as tikrai busiu
Sietle.
Jis sutiko jos atsiprasyma vis dar su nepazeistu pasitikejimu.
-Nieko baisaus, dar lieka kiti metai.
Jis nuejo i savo masina.
Tikrai buvau teisus noredamas pamatyti. Jos veida uzpludusi
pasibaisejimo israiska buvo neikainojama. Kas atsake i mano
klausima, i kuri netureciau taip troksti atsakymo: tarp visu
aplink ja besisukanciu vaikinu ne vienas tikrai nepatrauke jos
demesio. Ji nieko jiems nejaute.
Jos veido israiska buvo labiausiai traukiantis dalykas, koki tik
buvau mates.
Prisiartino mano seimos nariai baisiausiai nustebe matydami
mane krentant is juoko, o ne zvelgiant i viska aplink zudiko
zvilgsniu.
"Kas tokio juokingo?"- Paklause Emmetas susidomejes.
Tik papurciau galva vel nusikvatodamas, kai Bella grasinamai
suburzgino varikli uz manes. Ir vel atrode, kad ji norejo tanko.
-Nagi, vaziuojam,- supyko Rozali,- Ir gal jau baigsi volioti
durniu, jei tai tavo jegoms?
Jos zodziai nepadare man jokio ispudzio, as pernelyg
linsminausi. Bet vis tik jos paklausiau.
Griztant niekas su manim nesnekejo. Kartais vis
prunksteledavau prisimines Bellos veido israiska.
Kai isvaziavome is miesto, paspaudziau greicio pedala - niekas
musu nebemate - ir Alise numuse visa mano gera nuotaika.
-Na, ar dabar jau galiu kalbetis su Bella?- Staiga paklause,
neperspedama manes mintimis.
-Ne.- Atkirtau.
-Taip neteisinga. Ko gi man laukti?
-Alise, as dar nieko nenusprendziau.
-Beviltiska, Edwardai.
Jos galvoje vel du Bellos likimai buvo skaidrus kaip kristalas.
-Kam tau su ja susipazinti,- nepatenkintas sumurmejau,- jeigu as
vis tiek ja uzmusiu?
Alise sekunde padvejojo.
- Tu gauni viena bala,- atsake.
Ivaziavau i posuki 180 kilometru per valanda greiciu ir sustojau
per milimetra nuo garazo.
-Gero pasibegiojimo.- Ironiskai pratare Rozali kai issokau is
masinos.
Bet sianakt nesiruosiau lakstyti. Ruosiausi medzioti.
Visi kiti jau buvo priprate medzioti savaitgaliais, bet negalejau
dabar sau leisti troskulio. As ir vel persistengiau per daug
atsigerdamas, maza stirnu banda ir lokys, kuri pasiseke uztikti
siuo metu laiku. Buvau toks perpildytas, kad jauciausi
nepatogiai. Kodel man vis dar maza? Kodel jos kvapas buvo
stipresnis uz visus kitus?
Turejau medzioti, kad pasiruosciau sekanciai dienai, bet buvau
taip perpildytas ir sekanti diena atrode dar toli.
Visi mano nervai prabudo kai suvokiau, kad ruosiausi eiti pas
mergaite.
Pykausi pats su savim visa kelia iki Forkso, bet mano tamsioji
puse nugalejo ir toliau veikiau pagal plana. Pabaisa vis dar buvo
cia, bet gerai pamaitintas. Zinojau, kad sugebesiu issilaikyti
atokiau nuo jos. Tik norejau suzinoti kur ji dabar. Norejau
pamatyti jos veida.
Jau buvo po vidurnakcio ir Bellos namas skendejo tyloje bei
ramybeje. Aiksteleje stovejo jos masina salia tevo tarnybines
masinos. Aplink nebuvo jokiu nubudusiu minciu. Kuri laika
zvelgiau i nama is rytines puses. Pagrindinis iejimas bus ko gero
uzrakintas - man tai nekele problemu, bet as nenorejau palikti
savo apsilankymo pedsaku. Nusprendziau isbandyti langa
antrame aukste. Beveik niekas ju nerakindavo.
Perejau per truscia kiema ir pasukau po langu per sekundes dali.
Pakibes viena ranka ant stogo pazvelgiau pro langa ir man
uzeme kvapa.
Tai buvo jos kambarys. Galejau ja matyti vienguleje lovoje, jos
antklode buvo apsivyniojusi jai apie kojas. Kol i ja zvelgiau, ji
sujudejo atmesdama viena ranka uz galvos. Ji neknarke, bent jau
ne sianakt. Ar ji pajuto artima pavoju?
Matydamas ja nusisukant, pasibjaurejau savimi. Siuo momentu
nebuvau geresnis uz iskrypeli. Butent toks ir buvau. Netgi
blogiau, daug blogiau.
Atpalaidavau savo raumenis beveik nukrisdamas, bet leidau sau
dar viena zvilgsni i jos veida.
Jis nebuvo ramus. Mazute raukslele vel buvo susimetusi tarp jos
akiu ir lupu kampuciai buvo nusvire i apacia. Jos lupos
suvirpejo ir prasivere.
-Gerai, mamyt,- sumurmejo.
Bella kalbejo per miegus.
Mano smalsumas sukilo tokia jega, kad pamirsau visa
pasidygejima del to, ka dariau. Mazute galimybe isgirsti jos
nesamoningas mintis buvo pernelyg gundanti.
Praveriau langa, jis nebuvo uzrakintas, bet taip sugirgzdejo, kad
buvo aisku, jog jau labai ilgai nebuvo atvertas. Labai letai
pradejau ji verti sudrebedamas nuo kiekvieno girgztelejimo.
Sekanti karta reikes atsinesti aliejaus...
Sekanti karta? Vel savimi pasibjaurejes papurciau galva.
Letai islinkau i vidu.
Jos kambarys buvo mazutis, lengvai apverstas, bet svarus. Ant
grindu salia jos lovos buvo sudeta knygu kruva, galejau iskaityti
pavadiminus ant nugareliu, ir salia pasenusio disku grotuvo
buvo CD kruva. Daugybe popieriu metesi aplink kompiuteri,
kuris jau seniai turejo atsidurti kokiame nors muziejuje. Ant
grindu metesi batai.
Labai norejau isigilinti i jos knygas ir diskus, bet buvau sau
pasizadejes laikytis atokiau, taigi vietoj to nuejau ir atsisedau i
jos supamaji kresla kambario kampe.
Negi tikrai kazkada ji man pasirode banali? Prisiminiau pirmaja
diena ir savo pasibjaurejima visais vaikinais, kurie buvo taip ja
susidomeje. Vis dar prisiminiau kaip atrode jos veidas ju
mintyse ir negalejau suprasti, kodel is karto ji man nepasirode
grazi. Tai juk buvo taip akivaizdu.
Dabar zvelgiau i ja - tamsus banguoti jos plaukai graziai apsivije
blysku veida, vilkinti senus marskinelius ir sportines kelnes,
atsipalaidavusiomis rankomis, pilnomis lengvai pravertomis
lupomis - likau be zado. Bent jau taip butu, pagalvojau prajukes,
jei man reiketu kvepuoti.
Ji nebeprakalbo. Gal jos sapnas baigesi?
Zavejausi jos veidu svarstydamas ar butu imanoma pakeisti
ateiti.
Jei ja suzeisciau, as to neistverciau. Ar tai reiske, kad vienintelis
budas ja issaugoti butu mano isvykimas?
Dabar kiti manes jau nekaltintu. Mano isvykimas nieko
nepastatytu i pavoju. Niekas nebeitarinetu, niekas nerastu rysio
su avarija.
Dvejojau kaip ir sia popiete vis dar nerasdamas atsakymu.
Negalejau konkuruoti su jaunais vaikinais, nesvarbu ar jie ja
trauke, ar ne. As buvau pabaisa. Ji negaletu kitaip i mane
zvelgti. Jei kada nors ji suzinotu apie mane tiesa, ji pasibjauretu
ir issigastu. Kaip aukos is siaubo filmu, ji klykdama pabegtu.
Prisiminiau ta pirma diena biologijoje: taip, ji pabegtu. Ir
teisingai pasielgtu.
Buvo visiskai kvaila isivaizduoti, kad jeigu as buciau ja
pakvietes i sokius, ji butu viska atidejusi ir sutikusi.
As nebuvau tas, kuriam ji atsakys teigiamai. Tai turetu buti kas
nors zmogiskas ir siltas. Ir as netgi negalesiu sau leisti - ta diena,
kai ji atsakys teigiamai - ji sumedzioti ir uzmusti, nes ji butu jo
verta. Ji verta laimes ir meiles labiau nei kas kitas.
Privalejau elgtis taip, kaip jai geriau. Dabar, kai jau nebegalejau
apsimesti beveik ja isimylejes.
Kaip bebutu, nieko nereikstu jei as isvykciau, nes Bella niekada
negales pazvelgti taip, kaip as to troskau. Ji niekada nematys
manyje to, kuri galetu isimyleti.
Niekada.
Ar gali mirusi salta sirdis suduzti i sipulius? Rodesi, kad manoji
gali.
-Edwardai.- Istare Bella.
Sustingau zvelgdamas i jos uzmerktas akis.
Ar ji mane mate? Ar ji atsibudo? Ji atrode mieganti, bet jos
balsas buvo toks aiskus...
Ji vel atsiduso ir susiriete i kamuoliuka.
-Edwardai...- svelniai pakartojo.
Ji sapnavo mane.
Ar gali mirusi ir salta sirdis vel pradeti plakti? Atrode, kad
manoji gali.
-Pasilik.- Atsiduso.- Nepradink. Prasau... Nepradink.
Ji sapnavo mane. Ir tai netgi nebuvo kosmaras. Ji norejo, kad as
likciau su ja ten, jos sapne.
Stengiausi surasti zodzius apibudinti jausmu audra manyje, bet
neegzistavo zodziai galintys tai isreiksti. Skendau ilga laika.
Kai iskilau i pavirsiu, jau nebebuvau tas pats Edwardas.
Mano gyvenimas buvo istisas vidurnaktis. Man tai buvo
neisvengiama, tai visuomet bus vidurnaktis. Kaip gali buti, kad
dabar, paciam to vidurnakcio vidury, patekejo saule?
Ta akimirka, kai tapau vampyru, iskeisdamas savo siela ir
gyvybe i nemirtinguma, as lyg sustingau, uzsalau. Mano kunas
pavirto i kazka, kas buvo labiau ola o ne raumenys. Mano sazine
taip pat uzsalo, mano skoniai ir pomegiai, mano baimes ir
troskimai. Viskas uzsalo.
Taip buvo mums visiems. Mes buvome sustinge. Gyvos uolos.
Bet kartais, labai retai, viskas pasikeicia. Maciau taip nutinkant
Karlailui, o veliau ir Rozali. Meile juos pakeite visiems laikams.
Praejo jau daugiau nei astuoniasdesimt metu nuo to, kai
Karlailas sutiko Esmeja, bet jis vis dar zvelge i ja tuo paciu
isimylejusiu zvilgsniu, kaip ir pirma karta. Ir taip bus per
amzius.
Taip bus ir man. As mylesiu sia zmogiska mergaite, tokia glezna
ir trapia, be jokiu limitu iki savo dienu galo.
Zavejausi jos veidu ir jutau per mano sarvus verziantis meile,
apimancia kiekviena mano kuno lopineli.
Dabar ji miegojo ramiai, lengvai sypsodamasi.
Pradejau spresti savo uzduoti bezvelgdamas i ja.
As ja mylejau, taigi turejau pasistengti isvykti jos labui. Zinojau,
kad kol kas nebuvau pakankamai stiprus. Pasistengsiu ties tuo
padirbeti. Gal buvau pakankamai stiprus pakeisti jos likimo
krypti.
Alise mate jos du likimus. Dabar as juos jau supratau.
Meile jai nesutrukdys man jos uzmusti, jei leisiu sau suklysti.
Nebejutau pabaisos savyje, jo nebebuvo. Gal meile priverte ji
pasiduoti. Jeigu ja uzmusciau dabar, tai ivyktu netycia, butu
baisi klaida.
Reikes buti be galo atsargiam. Niekada, niekada negalesiu
uzsimirsti. Privalesiu kontroliuoti kiekviena savo kveptelejima,
kiekviena judesi. Visada turesiu laikytis saugaus atstumo.
As nesiruosiau daryti klaidu.
Pagaliau supratau antraji likima. Supratau, kad galeciau, apimtas
begalinio egoizmo, maldauti savo tevo padaryti man paslauga.
Maldauti jo atimti jos siela ir gyvybe, kad galeciau juos
pasisavinti iki gyvenimo galo.
Ji buvo verta geriau nei tai.
Bet maciau ir dar viena ateiti. Labai plona ir trapu siuleli, kurio
gal sugebeciau laikytis, jei kontroliuociau savo jega.
Ar istengsiu tai padaryti? Buti su ja ir issaugoti jos gyvybe?
Si karta jau tycia giliai ikvepiau, po to dar ir dar karta, leisdamas
jos kvapui uzdegti troskuli manyje. Kambarys buvo persigeres
jos kvapu, kiekvienas daiktas buvo juo pasidenges. Man
apsvaigo galva, bet tuoj susidorojau su silpmumu. As turejau
pratintis jeigu norejau tureti bet kokius rysius su ja. Ikvepiau dar
gurksni deginancio oro.
Zvelgiau i ja kol pirmi saules spinduliai islindo is po debesu
rytuose...

*******

Grizau i namus tuoj po to, kai kiti isvaziavo i mokykla. Greitai

persirengiau nekreipdamas demesio i klausiama Esmejos
zvilgsni. Ji mate kaip svytejo mano veidas ir ji pajuto tiek
palengvejima, tiek susirupinima. Ja skaudino mano ilga
melancholija ir ji dziaugesi, kad mano skausmas pagaliau
pradingo.
As begau i mokykla pasirodydamas tik po poros sekundziu nuo
maniskiu pasirodymo. Jie neatsisuko, nors Alise zinojo, kad
buvau miske prie pat aiksteles. Laukiau, kol i mano puse niekas
neziures, po to islindau is misko lyg niekur nieko ir isimaisiau
tarp sustatytu masinu.
Isgirdau burzgiant Bellos masina posukyje ir sustojau taip, kad
galeciau ja matyti pats likdamas nuosaleje.
Ji isuko i aikstele ziuredama i mano Volvo suraukusi antakius ir
pasistate savo masina kuo toliau nuo manosios.
Buvo keista prisiminti, kad ji vis dar ant manes pyko ir kad ji
tam turejo geru priezasciu.
Norejau nusijuokti pats is saves arba sau trinkteleti. Visi mano
planai ir apmastymai juk butu nieko verti, jei ji is savo puses
nieko man nejaustu. Jos sapnai buvo ko gero banalus. As buvau
tik arogantiskas kvailys.
Kaip bebutu, geriau jau ji nieko man nejaustu. Aisku man tai
nesutrukdys jos persekioti, jauciausi truputi jai skolingas uz
patirta kancia.
Tyliai artinausi link jos ieskodamas preteksto.
Ji man palengvino uzduoti. Kol ji lipo is masinos, jos raktai
isslydo jai is rankos ir nukrito i bala salia masinos. Ji pasilenke,
bet as buvau greitesnis, paciupdamas juos anksciau, nei ji
imerke ranka i salta vandeni. Pasiremiau i jos masina kol ji
stengesi atsitiesti.
-Kodel taip elgiesi?!- Uzriko ji ant manes.
Taip, ji vis dar pyko.
-Kaip elgiuosi?- Paklausiau tiesdamas jai raktus.
Ji istiese ranka ir leidau raktams nukristi i jos delna.
Giliai ikvepiau itraukdamas jos kvapa.
-Vis isdygsti is niekur,- paaiskino.
-Bella, juk ne mano kalte, kad tu esi ypatingai nepastabi.
Mano zodziai buvo juokingi, beveik pokstas. Negi buvo kas
nors ko ji nepastebetu?
Ar ji pastebejo, pavyzdziui, kaip mano balsas lyg glamone
apglebe jos varda?
Ji zvelge i mane visiskai nepritardama mano jumorui. Jos sirdies
ritmas pagreitejo - is pykcio? Is baimes? Po kiek laiko ji nuleido
akis zemyn.
-Ir kam tas eismo kamstis vakar vakare?- Paklause neziuredama
i mane.- Maniau, kad tu turetum elgtis lyg as neegzistuociau, o
ne mirtinai mane nervindamas.
Labai supykusi. As ruosiausi pasistengti, kad musu santykiai
pageretu. Prisiminiau, kad nusprendziau tapti vertas
pasitikejimo.
-Dariau paslauga Taileriui, na, kad ir jis gautu proga isbandyti
savo sansus.
Ir neislaikes nusijuokiau. Negalejau susilaikyti prisimindamas
jos veido israiska.
-Tu velnio...- isspaude ji ir nepabaige savo frazes, ko gero per
daug isiutusi.
Va ji... Ta israiska, lygiai ta pati. Vos susilaikiau vel
nenusijuokes. Ji jau ir taip buvo perpykusi.
-Ir as nesielgiu, lyg tu neegzistuotum.- Pratariau.
Tokio tono tureciau laikytis ir toliau: sneketi ramiai, bet siek
tiek ja paerzindamas. Ji nesuprastu, jei prasitarciau apie savo
tikruosius jausmus. Tai ja isgasdintu. Turejau kontruoliuoti savo
jausmus, kalbeti aiskiai.
-Tu ko gero tikrai troksti mano mirties, Tailerio furgono buvo
maza!
Pykcio banga pervere mane. Negi ji tikrai galejo taip galvoti? Is
mano puses buvo nelogiska isizeisti, ji juk nezinojo apie sia
nakti ivykusius pokycius. Bet vis tik pykau.
-Bella, tai absurdiska.
Ji paraudo ir atsuko man nugara. Pradejo eiti nuo manes.
Pasijutau kaltas. Neturejau teises pykti ant jos.
-Palauk!- Paprasiau.
Ji nesustojo, teko ja pasivyti.
-Atsiprasau uz nemalonius zodzius. Ne todel, kad jie neteisingi (
buvo tikrai kvaila galvoti, kad troskau jos mirties ), bet galejau
pasilaikyti juos sau.
-Gal paliktum mane ramybeje?
"Tikek manim,"- pagalvojau.- "As tikrai bandziau."
"Ir, tarp kitko, esu beviltiskai tave isimylejes."
Kalbek aiskiai.
-Norejau tik uzduoti tau viena klausima, tai tu mane vis
isblaskai.- Pasakiau nusijuokdamas.
Man ka tik sove puiki mintis.
-Gal tu kartais sergi asmenybes susidvejinimu?- Paklause ji.
Pritariu, kad taip galejo pasirodyti. As jauciausi lyg migloje del
mane uzpludusiu nauju jausmu.
-Va, tu ir vel pradedi,- pastebejau.
-Gerai jau,- atsiduso.- Klausk ta savo klausima.
-Norejau paklausti, ar sekanti sestadieni... ( pamaciau
pasibaisejima uzplustant jos veida, labai stengiausi
nenusikvatoti ), na zinai, sokiu vakara...
Ji mane pertrauke ziuredama tiesiai i akis:
-Ar tu stengiesi buti juokingas?
"TAIP!"
-Gal leistum man pabaigti?
Ji lauke tyledama, prikasdama dantimis apatine lupa.
Tai pritrauke mano demesi vienai sekundei. Tai sukele keista
reakcija mano kune, emocijas, kurias buvau seniai pamirses.
Stengiausi nekreipti i jas demesio ir susitelkti i pokalbi.
-Girdejau, kad ta diena tu ruosiesi i Sietla ir pagalvojau, kad gal
tau reikia vairuotojo?- Pasiuliau.
Supratau, kad vietoj to, kad klausineciau apie jos planus, geriau
butu tiesiog jais pasinaudoti.
Ji nustebusi pazvelge i mane.
-Ka?
-Ar tu noretum, kad tave palydetu?
Vienas su ja uzdaroje masinoje... Vien nuo minties mano gerkle
jau dege. Giliai ikvepiau. Pratinkis, pratinkis...
-Kas gi lydetu?- Paklause ji vis dar nustebusiomis akimis.
-As, kas daugiau,- letai pratariau.
Negi is tiesu buvo taip keista, kad norejau praleisti su ja siek
tiek laiko? Ko gero mano elgesys padare tikrai prasta ispudi.
-Sakykim,- pratariau kaip galima naturaliau,- kad as vis tiek
ruosiausi i Sietla artimiausiu metu. Ir jeigu jau atvirai, tai nesu
tikras, kad tavo masina atlaikys toki kelia.
Buvo saugiau toliau ja erzinti nei sneketi rimtai.
-Mano masina vaziuoja puikiai, aciu.- Istare ji tuo paciu
nustebusiu balsu.
Ji pradejo eiti toliau, as lipau jai ant kulnu.
Ji man nepasake "ne", taigi ir toliau stengiausi. Ar ji pasakys
"ne"? Ka darysiu, jeigu pasakys "ne"?
-Bet tau neuzteks vieno rezervuaro degalu?
-Namatau, kodel tai turetu tau rupeti.
Tai vis dar nebuvo "ne". Ir jos sirdis vel pradejo plakti greiciau,
patankejo kvepavimas.
-Gamtos apsauga turetu rupeti visiems.
-Na jau, Edwardai,- pasake ji.- Nesuprantu tavo elgesio.
Maniau, jog nenori, kad butume draugais.
Virpulys nubego mano kunu, kai ji istare mano varda.
Kaip galejau aiskiau issireiksti stengdamasis islikti saziningu?
Ka gi, svarbiausia likti saziningu. Bent jau tuo, kas liete tema.
-As sakiau, kad bus geriau, jei mes nebusime draugais, o ne kad
to nenoriu.
-Labai aciu,- susuko ji.- Is karto aiskiau.
Ji sustojo pries valgyklos duris ir vel zvilgtelejo man i akis. Jos
sirdis leke suoliais. Ar ji bijojo?
Pasistengiau labai gerai parinkti savo zodzius. Ne, as negalejau
jos palikti, bet gal ji, jei ji pakankamai protinga, gales palikti
mane, kol dar nevelu?
-Tau butu... Saugiau, jei mes netaptume draugais.
Ir, pasinerdamas i jos sokoladiniu akiu giluma, praradau visa
valia. Pajutau jai betariantis:
-Bet as nebegaliu ilgiau taves vengti, Bella.
Ji nustojo kvepuoti, ir belaukiant, kol ji ikveps, jau beveik
susirupinau. Ar labai ja isgasdinau? Tuoj gausiu atsakyma.
-Ar vaziuosi su manimi i Sietla?- Nebelaukdamas tiesiai
isdroziau.
Smarkiai plakancia sirdimi ji linktelejo.
Taip! Ji man pasake Taip! Man!
Po to mano samone iskilo i pavirsiu. Kiek jai tai kainuos?
-Tikrai turesi laikytis atokiau.- Perspejau.
Ar ji mane isgirdo? Ar ji isvengs gresiancio likimo? Ar galejau
ka nors padaryti, kad ja apsaugociau nuo saves paties?
Buk aiskus.
-Pasimatysim pamokose,- tariau jai pavymui.
Turejau susikaupti, kad nepradeciau begti, nes tik to dabar
troskau...

Kategorija: vampyrai KRAUJO GRUPE

Visa ryta stebejau ja kitu akimis vos suvokdamas, ka pats

dariau.
Ne Maiko Njutono akimis, nes jau nebegalejau pakelti jo kvailu
fantaziju, nei Dzesikos Stanley, nes jos neapykanta Bellai buvo
tokia stipri, kad jai jau buvo beveik pavojinga atsidurti salia
manes. Andzela Veber buvo geras pasirinkimas, kai jos akimis
galedavau pasinaudoti - ji buvo gera, visada malonu skaityti jos
mintis. Na, ir kartais tai budavo mokytojai, ju matymo kampas
idomesnis...
Labai nustebau matydamas ja nuolat suklumpant: kai jos koja
uzklivo uz menkucio grindu iskilimo koridoriuje, uz knygu, o
dar dazniau, kai susipainiodavo savo pacios kojose. Daugelis
galvojo apie Bella kaip apie labai nerangia mergaite.
Susimasciau apie tai. Tikra tiesa, kad jai sunkiai sekesi islaikyti
lygsvara. Prisiminiau, kaip ji trinktelejo i stala pirmaja diena,
kaip paslydo ant ledo pries avarija, kaip susipainiojo savo kojose
vakar... Kaip keista, jie buvo teisus. Bella buvo tikrai nerangi.
Nemaciau cia nieko juokingo, bet eidamas i kita pamoka taip
garsiai nusikvatojau, kad keli nesuprate mokiniai itariai mane
nuzvelge. Ir kaip as galejau to nepastebeti anksciau? Gal todel,
kad jos nejudrumas, jos galvos laikysena, jos kaklo islinkimas
man pasirode elegantiski...
Dabar jau nebemaciau nieko elegantisko. Ponas Varneris stebejo
ja susipainiojancia savo kojose ir nukrentancia i savo kede.
Vel nusijuokiau.
Laikas slinko neitiketinai letai, kol as laukiau, kada galesiu ja
pamatyti savo paties akimis. Galu gale nuskambejo skambutis.
Greitai nuejau i valgykla noredamas ivykdyti savo plana. Ten
pasirodziau pirmas. Issirinkau stala, kuris iprastai budavo
tuscias, kad mane galetu is karto pastebeti.
Kai mano seimos nariai iejo ir pamate mane ten sedint, jie
nebuvo nustebe. Ko gero, Alise juos perspejo.
Rozali praejo pro sali ne nezvilgteledama i mane.
"Idiotas"
Mes su Rozali niekada gerai nesutareme - izeidziau ja vos
praveres burna pirma karta, nuo to laiko viskas ejo tik blogyn -
bet atrode, kad paskutiniu metu ji vis labiau ant manes pyko.
Atsidusau. Rozali visada ir viska turejo pritaikyti savo personai.
Dzasperas praeidamas man syptelejo.
"Sekmes."- Pagalvojo dvejodamas.
Emmetas kilstelejo akis virsun papurtydamas galva.
"Vargsas vaikis, visai pamete galva."
Alise skraide padebesiais.
"Ar dabar jau galesiu sneketi su Bella?"
-Lik nuosaleje, Alise,- tyliai sumurmejau.
Ji trumpam susirauke, bet tuoj atgavo savo gera nuotaika.
"Nieko baisaus. Tu gali priesintis kiek tik nori, tai tik laiko
klausimas."
Vel atsidusau.
"Nepamirsk siandienos biologijos..."
Linktelejau. Ne, as nepamirsiu.
Belaukdamas Bellos as ja stebejau per jaunesnes mokines,
ejusios uz Dzesikos, mintis. Dzesika buvo pasinerusi i
isvedziojimus apie sokius, Bella tylejo. Reikia pastebeti, kad
Dzesika nepaliko jai progos iterpti zodi.
Ta pacia akimirka, kai Bella izenge pro duris, jos akys sustojo
ties mano seimos stalu. Ji ziurejo i juos gera minute, po to jos
lupu kampuciai nusviro ir ji nuleido galva. Ji manes
nepastebejo.
Ji atrode tokia... Nuliudusi. Pajutau staigu nora prieiti prie jos,
apkabinti ir paguosti, bet nezinojau, kas ja paguostu. Neturejau
ne menkiausio supratimo, kas ja taip nuliudino. Dzesika ir toliau
tese savo monologa apie sokius. Ar Bella liudejo del to, kad
juose nedalyvaus? Tai atrode mazai tiketina.
Bet jeigu ji to noretu, galetume pakeisti planus.
Ji ir vel pasieme tik buteli gerimo. Ar tai normalu? Negi jai
nereikejo maitintis truputi daugiau? Ansciau nesusimasciau apie
zmoniu maitinimosi iprocius.
Zmones buvo tokie beviltiskai trapus! Buvo daugiau nei
tukstanciai priezasciu del ju susirupinti.
-Edwardas Cullenas ir vel i tave spokso,- isgirdau pratariant
Dzesika.- Noreciau zinoti, kodel siandien jis atsiskyre nuo kitu.
Pasijutau be galo dekingas Dzesikai - net jeigu jos neapykanta
Bellai tik sustiprejo - matydamas Bella greitai pakeliant galva ir
susirandant mano akis saleje.
Dabar jos veide neliko ne pedsako liudesio. Leidau sau
pasvajoti, kad ji buvo nuliudusi galvodama, kad as ir vel dingau,
ir si viltis priverte mane nusisypsoti.
Savo smiliumi pakvieciau ja prieiti. Ji atrode tokia nustebusi,
kad vel panorau ja paerzinti.
Pamerkiau jai aki ir jos burna is nuostabos prasivere.
-Ar jis cia tau?- Paklause isizeidusi Dzesika.
-Gal jam reikia pagalbos biologijos pamokai,- sumurmejo
Bella,- geriau eisiu paziureti.
Tai buvo dar vienas "taip".
Ji suklupo du kartus beeidama nuo savo stalo iki manes, net
jeigu grindys buvo idealiai lygios. Nagi, rimtai, kaip as galejau
anksciau to nepastebeti? Gal buvau pernelyg susitelkes i jos
minciu tyla? Ka dar praziopsojau?
Tik buk saziningas, kalbek aiskiai, pats sau isdainavau.
Ji dvejodama sustojo uz kedes pries mane. Giliai ikvepiau, vis
tik si karta per nosi, ne per burna.
"Pajusk deginima,"- vel pats sau pagalvojau.
-Gal prisestum su manim?- Pasiuliau.
Ji patrauke kede ir atsisedo vis dar ziuredama man i akis. Ji vis
dar nervinosi, bet pakluso, ir tai buvo dar vienas "taip".
Laukiau, kol ji prasneks.
Tai truputi uztruko, bet galu gale ji istare:
-Koks pasikeitimas.
-Sakykim, kad...
Padvejojau.
-Nusprendziau, kad jeigu jau vis tiek pateksiu i pragara, tai nors
pasistengsiu tai uzsitarnauti.
Na ir kas per velnias patrauke mane uz liezuvio, kad tai
istarciau? Kad tai buvo sazininga, nera jokios abejones. Gal
skaitydama tarp eiluciu ji supras mano zodzius. Gal juos
supratusi ji atsistos ir pasitrauks nuo manes kaip galima toliau?
Ji neatsistojo. Klausiamai zvelge i mane, lyg laukdama tesinio.
-Zinai,- pratare, kai mano tylejimas uzsitese,- as ne velnio
nesuprantu, apie ka tu sneki.
Man labai palengvejo. Nusisypsojau.
-Nieko keisto.
Neimanoma ignoruoti minciu man uz nugaros, kas buvo visai
gerai, man norejosi pakeisti siuzeta.
-Man atrodo, tavo draugai pyksta, kam tave pasisavinau.
-Susitaikys,- istare ji ne trupucio nesijaudindama del savo
draugu reakcijos.
-Gal ir ne, jeigu taves nepaleisiu.
Jau nebezinojau, ar vis dar stengiausi likti saziningas, ar labiau
norejau ja paerzinti. Jos artumas paprasciausiai sujauke visas
mano mintis.
Ji garsiai nurijo seiles. Jos israiska priverte mane nusijuokti.
-Atrodo, kad tu susirupinai.
Normaliomis aplinkybemis tai neturetu buti juokinga... Ji turejo
visas imanomas priezastis susirupinti.
-Ne.
Ji buvo tikrai apgailetina melage, net nesulaike virpulio balse.
-Tai mane stebina.- Pratare.- Kam toks tiesumas?
-As tau jau sakiau,- priminiau jai,- Man nusibodo laikytis nuo
taves atokiau. As pasiduodu.
Vis dar sypsojausi, bet dabar tam jau reikejo visu mano
pastangu. Man sunkiai sekesi buti tuo pat metu saziningu ir
neissiduoti.
-Tu pasiduodi?- Paklause nesuprasdama.
-Taip. Nebenoriu buti geras ( pasirodo, tuo paciu metu
nebesistengiu ir neissiduoti ). Dabar elgsiuosi taip, kaip noriu, ir
tiek to del pasekmiu.
Tai uzsitarnavo saziningumo. Tai turejo ja perspeti ir tuo paciu
atskleisti mano egoizma.
-Ir vel nieko nesuprantu.
Buvau pakankamai egoistas, kad tuo apsidziaugciau.
-As per daug plepu tavo kompanijoje. Tai, beje, viena is tavo
suteikiamu man problemu.
Viena is nereiksmingiausiu problemu, palyginus su visu kitu.
-Nepergyvenk,- ji mane nuramino,- vis tiek nieko nesuprantu is
tavo pokalbiu.
Puiku. Siuo atveju ji galejo pasilikti.
-To ir tikiuosi.
-Taigi, jeigu teisingai supratau, mes ir vel draugai?
Trumpam susimasciau.
-Draugai...
Kazkas tame zodyje man labai nepatiko. Man to buvo maza.
-Ar vis dar priesai?- Sumurmejo pasimetusi.
Ar ji galvojo, kad man nepatinka?
Nusisypsojau.
-Na, visada galime pabandyti. Bet as tave jau perspejau, kad
nesu tau tinkamas draugas.
Laukiau jos atsakymo plesiamas i dvi puses - is vienos puses
troskau, kad ji pagaliau suprastu mano perspejima, is kitos puses
jausdamas, kad jei tai ivyktu, as ko gero numirciau. Tai virto jau
tikra melodrama. Stai as vel tampu zmogum.
Jos sirdis pradejo pasiutusiai plakti.
-Tu kartojiesi,- tepasake.
-Taip, nes tu manes nesiklausai.- Pernelyg isiaudrines atsakiau.-
Vis dar tikiuosi, kad manimi patikesi. Jeigu esi protinga
mergaite, tu pasistengsi manes vengti.
Taip, tik ar as sugebesiu leisti jai manes vengti, jei ji pabandytu?
Jos zvilgsnis sugrieztejo.
-Man atrodo, kad apie mano intelekta tu jau aiskiai issireiskei
anksciau.
Nebuvau tikras, ka ji norejo tuo pasakyti, bet isspaudziau
atsiprasancia sypsena bijodamas, kad gal kazkada ja iskaudinau.
-Taigi...- Istare ji susimasciusi,- kol as liksiu kvaila, mes
galesime pabandyti buti draugais?
-Teisingai.
Ji nuleido akis isiziuredama i jos rankose laikoma buteli.
Mano smalsumas paeme virsu:
-Apie ka tu dabar galvoji?
Koks palengvejimas istarti tuos zodzius garsiai.
Musu zvilgsniai susitiko, jos kvepavimas pagreitejo ir skruostai
nusidaze grazia rausva spalva. Ikvepiau, ragaudamas aplink ja
pasklidusi kvapa.
-Stengiuosi suprasti, kas tu esi.
Sustingau, stengdamasis islaikyti savo sypsena, o viduje
susiguziau is panikos.
Aisku, kad ji stengesi suprasti, kas toks as esu. Ji juk nebuvo
kvaila. Juk negalejau tiketis, kad ji pamirs kazka tokio
akivaizdaus.
-Ir kaip sekasi?- Paklausiau sutelkes visa man likusi
nerupestinguma.
-Siaip sau.
Man taip palengvejo, kad nesulaikiau lengvo juoko.
-Gal turi kokia teorija?
Ka ji bepasakytu tikrai nebus blogiau uz tiesa.
Ji tylejo, bet jos skruostai nuo svelniai roziniu perejo i tamsiai
raudonus tonus. Galejau justi nuo ju sklindanti karsti. Norejau
pasinaudoti savo gundanciu balsu. Su visais kitais tai veikdavo
nuostabiai gerai.
-Nenori su manim pasidalinti?
-Pernelyg trikdo,- ji atsisake papurtydama galva.
Ak. Nezinoti buvo blogiau uz viska. Kuo jos mintys galejo ja
trikdyti? Negalejau islaikyti nezinios.
-Zinai, tai tikrai erzina.
Mano nusiskundimas ja sujaudino. Jos akys pradejo svaidyti
zaibus ir pasipyle tokia zodziu lavina, kuri jai buvo visiskai
neiprasta.
-Ne. Nesuprantu kas galetu buti erzinancio tame, kad kazkas
nenori tau atskleisti savo minciu, kuomet pirmasis asmuo
nepaliauja tau svaides keistas frazes kol ivaro tau nemiga, nuolat
priversdamas tave ieskoti pasleptu reiksmiu visame, ka jis sako,
kaip manai? Kas galetu buti erzinancio?
Susiraukiau sededamas pries ja, turedamas pripazinti, kad ji
teisi. As elgiausi neteisingai.
-Kitas pavyzdys,- tese ji,- pripazinkim, kad tas kitas asmuo
padare begale keistu dalyku, kaip isgelbeti pirmosios gyvybe ir
sekancia diena detis jos nepazistant, net nesivarginant visko
paaiskinti, nors buvo tai pazadejes, cia taip pat nera nieko
erzinancio?
Tai buvo pati ilgiausia iki siol jos istarta fraze, irasiau tai i savo
sarasa.
-Tu tikrai bjauraus charakterio, ar ne?
-Man nepatinka kai yra dvi medalio puses.
Be abejo, jos pyktis buvo pateisinamas.
Zvelgiau i Bella klausdamas saves, kaip galeciau padaryti ka
nors teisingo jos atzvilgiu, kol is Maiko Njutono puses
atsklindancios piktos mintys mane pertrauke.
Jis buvo taip issigandes, kad mane sueme juokas.
-Kas?- Mestelejo ji.
-Atrodo, kad tavo vaikinas galvoja, jog as nemaloniai su tavim
elgiuosi. Jis saves klausia ar jau turetu ateiti isskirti boksininkus.
Labai noreciau, kad jis pabandytu. Kaip butu puiku...
-Nors ir nezinau apie ka tu kalbi,- saltai atreze ji,- esu tikra, kad
klysti.
Balsas, kuriuo ji tai pasake, visiskai nesijaudindama del jo
jausmu, man be galo patiko.
-Tikrai ne. As tau jau sakiau, daugeli zmoniu lengva issifruoti.
-Tik ne mane...
-Butent.
Kodel ji turejo be perstojo buti isimtis viskam? Negi nebutu
teisinga - zinant viska, ka per ja turiu iskesti - kad galeciau
isgirsti nors menka dalele to, ka ji galvoja? Negi per daug
prasau?
-Tikrai noreciau zinoti, kodel?- Priduriau.
Isigilinau i jos akis ir vel bandydamas...
Ji nusuko zvilgsni. Atidare buteli ir nugere gera gurksni savo
gerimo vis dar ziuredama i stala.
-Tu nieko nevalgai?- Paklausiau.
-Ne,- atsake, po to perzvelge tuscia stala pries mane,- o tu?
-As nealkanas,- atsakiau.
Cia tai tikra tiesa.
Ji vis dar zvelge i stala suspaudusi lupas. As laukiau.
-Ar padarytum man paslauga?- Staiga paklause pakeldama i
mane akis.
Ko ji is manes tikejosi? Ar dabar paprasys manes pasakyti tiesa,
tiesa, kurios as neturejau teises atskleisti, tiesa, kurios nenorejau,
kad ji kada nors, jokiu budu, suzinotu viena diena.
-Priklauso kokia.
-Tai nieko baisaus,- uztikrino ji.
Laukiau, ir mano smalsumas pradejo imti virsu.
-Tai tiktai...- Pratare zvelgdama i buteli ir tai atsukdama, tai
uzsukdama jo kamsteli.- Gal galetum sekanti karta mane
perspeti is anksto, kai sugalvosi manes vengti mano gerui. Tik
siaip, kad pasiruosciau.
Ji norejo, kad ja perspeciau? Taigi, jai nepatiko buti mano
ignoruojamai... Nusisypsojau.
-Sis prasymas man atrodo visai pagristas.
-Aciu,- pratare pakeldama galva.
Jos veide matesi palengvejimas, as pasijutau toks lengvas, kad
prajukau.
-Mano eile isgauti viena paslauga,- viltingai pratariau.
-Gerai, bet tik viena,- sutiko ji.
-Patikek man viena is savo teoriju.
Ji sujudo.
-Tik ne tai.
-Po laiko, istesek zodi.
-Tai tu iprates nesilaikyti savojo,- primine ji man.
Na, cia jai vienas taskas.
-Nagi, tik viena. Pazadu, kad nesijuoksiu.
-Esu isitikinusi, kad juoksiesi.
Ji atrode labai tikra tuo, ka sake, tuo metu as nemaciau sioje
istorijoje nieko juokingo.
Pasistengiau vel sugundyti. Pasineriau i jos zvilgsni - jos akys
buvo tokios gilios, kad tai tebuvo vaiku zaidimai - ir iskvepiau:
-Prasau...
Ji sumirksejo ir jos veide per akimirksni neliko ne laso kraujo.
Ka gi, tai ne visai ta reakcija, kurios tikejausi.
-At... Atsiprasau?- Isstenejo.
Atrode, kad jai svaigsta galva. Na, kas gi su ja netvarkoj?
Bet as nusprendziau nepasiduoti.
-Prasau, tik viena teorija.- Maldavau prirakindamas jos akis prie
manuju.
Mano didziuliam nustebimui ir pasitenkinimui ji atsake:
-Na tarkim... Tau ikando radioaktyvus voras?
Komiksai? Dabar jau puikiai supratau kodel ji mane, kad bus
juokinga.
-Nelabai originalu,- suzirziau stengdamasis nuslepti
palengvejima. Galejau vel pradeti ja erzinti.
-Tu dar labai toli nuo tiesos.
-Nera voru?
-Ne.
-Radioaktyvumo?
-Irgi ne.
-Ka gi...- Atsiduso ji.
-Ir esu nejautrus kriptonitui,- paskubejau pridurti, kad
atitruktume nuo bet kokio siuzeto apie kandziojimus.
Mintis, kad ji galejo isivaizduoti mane herojumi vis tik isspaude
man sypsena.
-Tu neturetum juoktis.
Tvirtai suspaudziau lupas.
-As vis tiek issiaiskinsiu.- Pazadejo Bella.
Ir kai tai ivyks, ji begs kuo toliau nuo manes.
-Man labiau patiktu, kad tu nebandytum,- atsakiau jau be jokio
jumoro.
-Kodel?
As turejau islikti saziningas. Nusisypsojau ir pasistengiau, kad
mano zodziai nuskambetu kaip galima maziau grasinamai.
-O jeigu as nesu herojus?Jei as esu blogas?
Jos akys issiplete ir prasivere lupos.
-Zinau!- Susuko ji.
Na pagaliau, pagaliau ji mane suprato.
-Tikrai?- Paklausiau stengdamasis nuslepti mane perverusia
agonija.
-Tu esi... Pavojingas.- Spejo.
Jos kvepavimas patankejo, sirdis plake lyg paselusi.
Negalejau jai atsakyti. Ar tai jau buvo paskutines akimirkos
kartu su ja? Ar dabar ji pabegs? Jei taip, ar galesiu atskleisti jai
savo jausmus pries issiskiriant, ar tai tik dar labiau pablogins
situacija?
-Bet tu nesi blogas.- Susnibzdejo ji papurtydama galva. Jos
akyse nebuvo baimes.- Ne, nemanau, kad tu butum blogas.
-Tu klysti.- Vienu atsikvepimu atkirtau.
Zinoma, kad as buvau blogas. Negi nesidziaugiau dabar, kai
zinojau, kad ji mane vertina geriau, nei buvau to vertas? Jeigu
tikrai buciau buves geras, buciau pasistenges laikytis toliau nuo
jos.
Istiesiau ranka siekdamas jos butelio kamstelio. Ji ne nepabande
atsitraukti nuo mano netiketo artumo. Ji tikrai manes nebijojo.
Kol kas dar ne.
Pradejau zaisti su kamsteliu ziuredamas i ji, ne i ja. Mano
mintys buvo visiskai sutrikusios.
"Bek, Bella, bek!" Niekaip nepasiryzau istarti siu zodziu.
Ji pasoko nuo kedes.
-Mes paveluosim.
Ji pasake tik tiek, o as jau buvau pradejes galvoti, kad ji isgirdo
mano nebylu suksni.
-As siandien praleisiu biologija.
-Kodel?
Nes nenoreciau taves uzmusti.
-Retkarciais praleisti pamokas gali buti sveika.
Arba tiksliau, vampyrams praleisti pamokas kuriose liesis
kraujas, geriau del zmoniu sveikatos. Ponas Banneris siandienai
numate laboratorini issitirti kraujo grupei. Alise jau praleido jo
pamoka siandien ryte.
-Na ka gi, as jau eisiu.- Istare Bella.
Manes tai ne trupucio nenustebino. Ji buvo atsakinga, visada
dare tai, ka reikejo.
Visiska mano priesingybe.
-Pasimatysim veliau,- istariau stengdamasis is naujo surasti savo
valia vis dar tebeziuredamas i kamsteli. "Ir kol dar cia kalbames,
zinok, kad as tave dievinu... Taip, kad tai jau tampa baisu ir
pavojinga."
Ji dvejojo, ir viena trumpa akimirka leidau sau pasvajoti, kad ji
liks cia, su manimi. Nuskambejo skambutis ir ji greitai patrauke
link duru.
Palaukiau kol ji nutols, isidejau kamsteli i kisene - sio svarbaus
pokalbio atminimui - ir nuejau per lietu link savo masinos.
Isijungiau labiausiai atpalaiduojanti CD - ta pati, kaip ir pirmaja
diena - bet nelabai ilgai klausiausi Debussy natu. Mano galvoje
sukosi kita melodija, garsas, kuris man patiko ir intrigavo.
Klausiausi muzikos kuri susiliejo su melodija mano mintyse, kol
jos harmoningai susiderino. Mano pirstai instinktyviai pakilo lyg
grodami pianinu.
Jau beveik uzbaiginejau savo kurini, kai staigi panikos banga
pervere mano mintis.
Pazvelgiau i pagalbos sauksmo puse.
"Ar ji nualps? Ka as darysiu, jeigu ji nualps, ka darysiu?"-
Maikas buvo apimtas panikos.
Uz kokio simto metru nuo manes Maikas tempe suglebusi
Bellos kuna per kiema. Ji sukrito ant asfalto uzmerktomis
akimis, isbalusiu lyg kreida veidu, lyg lavonas.
Vos neisplesiau masinos dureliu.
-Bella!- Surikau.
Jos veide be gyvybes zenklu pamaciau pasikeitima.
Visas mano kunas uzsalo.
Maiko mintyse pamaciau jo nuostaba. Jis galvojo tik apie savo
neapykanta mano atzvilgiu, kas man nepadejo suprasti, kodel
Bella sitaip jautesi. Jei pasirodys, kad jis paliete bent plaukeli
nuo jos galvos, as ji suknezinsiu.
-Kas nutiko? Ar ji susizeide?- Paklausiau stengdamasis
susikaupti ties jo mintimis.
Artintis zmonisku greiciu vare mane is proto. Nereikejo man
perspeti pries pasirodant.
Jau galejau isgirsti jos pulsa ir kvepavima. Beziuredamas i ja
pamaciau, kaip jos akiu vokai stipriau susispaude. Tai mane
apramino.
Pamaciau Maiko prisiminimu liekanas, kai kuriuos vaizdus is
biologijos. Bellos galva padeta ant musu stalo, veidas igaunantis
zalsva atspalvi. Raudono kraujo lasai ant baltu lapeliu...
Kraujo grupes laboratorinis.
Sustojau ten, kur buvau ir nustojau kvepuoti. Vienas dalykas
buvo jos kvapas, begantis jos kraujas tai jau buvo kita, tai jau ne
tas pats.
-Man atrodo, kad ji prarado samone.- Atsake Maikas vis dar
susierzines mano pasirodymu.- Nesuprantu, kodel, ji net nespejo
isidurti i pirsta.
Mane apeme palengvejimo banga, as vel ikvepiau ragaudamas
ora aplink. Ak, uzuodziau is Maiko pirsto issiverzusio kraujo
laso kvapa. Pagunda...
As priklaupiau prie jos, Maikas sukinejosi aplink vis dar
susierzines mano pasirodymu.
-Bella, ar girdi mane?
-Ne,- isstenejo ji,- dink is cia.
Man taip palengvejo, kad nusijuokiau. Jai viskas buvo gerai.
-As vedziau ja i gydytojo kabineta,- paaiskino Maikas,- bet ji
nebepaejo toliau.
-As ja pasirupinsiu. Grizk i pamoka,- paliepiau jam.
-Ne.- Uzprotestavo jis.- Man ja patikejo.
As nesiruosiau gincytis su tuo vaikisciu. Virpedamas is
malonumo ir baimes, tuo pat metu besidziaugdamas ir
besibaisedamas siuo isbandymu, kuris verte mane prie jos
prisiliesti, as svelniai pakeliau Bella apglebdamas ja savo
rankomis. Stengiausi liesti tik jos rubus ir laikyti ja kaip galejau
toliau nuo savo kuno. Nesiau ja dideliais zingsniais skubedamas
padeti i saugia vieta, tai yra, kuo toliau nuo manes.
Jos dideles nustebusios akys atsimerke.
-Paleisk mane,- isake silpnu balsu.
Is jos veido supratau, kad ji jautesi najaukiai. Jai nepatiko
parodyti savo silpnybiu. Silpnai girdejau uz musu nugaru
protestuojanti Maika.
-Tu atrodai klaikiai,- pasakiau su placia sypsena.
Jai viskas buvo gerai, tik svaigo galva ir siek tiek pykino.
-Pastatyk mane ant zemes,- tare pabalusiomis lupomis.
-Taigi, tu alpsti pamaciusi kraujo lasa?
Argi ne likimo ironija?
Ji uzmerke akis ir suspaude lupas.
-Ir tai netgi ne tavo kraujas,- tesiau toliau jau visai
pralinksmejes.
Mes jau buvome pries iejima. Durys buvo praviros, as paspyriau
jas koja placiai atverdamas.
Ponia Cop pasoko nuo kedes.
-Ak, Dieve mano!- Susuko ji matydama beveik be samones
gulincia mano glebyje mergaite.
-Ji apalpo per biologija.- Paaiskinau jai, kol jos vaizduote dar
neisismagino.
Ponia Cop pasiskubino atidaryti gydytojo duris. Bellos akys vel
buvo atvertos zvelgdamos i sekretore. Isgirdau nustebusias
slauges mintis, kai ji ziurejo i mane atsargiai guldanti bejege
mergaite ant lovos. Vos ja paleidau, atsitraukiau tiek, kiek leido
kabineto sienos. Mano kunas buvo apimtas tokio geismo ir
susijaudinimo, kad tai buvo pavojinga, mano raumenys
isitempe, nuodai uzliejo burna. Jos kvapas buvo toks
svaiginantis... Kunas toks siltas...
-Nieko baisaus, ji tik prarado samone,- nuraminau ponia
Hammond,- dareme kraujo grupes testa.
-Taip visada nutinka.- Linktelejo ji.
Uzspaudziau juoka. Jau galit pasitiketi Bella, kai kas nors turi
nutikti.
-Pagulekit ramiai, panele, greitai viskas praeis.
-Zinau,- atsiduso Bella.
-Ar daznai tau taip nutinka?- Paklause slauge.
-Kartais,- atsake ji.
Pasistengiau uzmaskuoti savo juoka kosejimu. Atkreipiau
slauges demesi.
-Tu gali grizti i pamoka,- kreipesi i mane.
As pazvelgiau jai i akis ir pamelavau su didziausiu pasitikejimu
savim:
-Man sake likti su ja.
"Hmm... Kazin ar tai tiesa... Tiek to."- Svarste ponia Hammond.
Tai puikiai suveike. Kodel tik Bella turi kelti tiek rupesciu?
-Einu atnesti tau truputi ledo, vaikeli.
Mano draugija verte nejauna dama jaustis nejaukiai. Ji nedriso
pazvelgti man i akis - normali zmoniska reakcija - ir isejo is
kabineto.
-Tu buvai teisus,- uzmerkdama akis sumurmejo Bella.
Ka tai reiske? As jau isivaizdavau blogiausia - ji suprato mano
perspejimus.
-Dazniausiai taip ir buna,- atsakiau ja erzindamas, tai padejo
man nuslepti panika.- Del ko si karta?
-Kartais praleisti pamokas sveika.
Ak, dar vienas palengvejimas.
Ji pasinere i tyla. Stengesi ramiai ikvepti ir iskvepti. Jos lupos
pradejo atgauti rozine spalva. Jos burna buvo nesimetriska,
apatine lupa siek tiek pilnesne uz virsutine. Sitaip stebeti jos
burna priverte mane pasijusti keistai. Norejau prisiartinti, net jei
tai ir nebuvo labai gera mintis.
-Tu tikrai ivarei man baimes,- pratariau, kad pratesciau musu
pokalbi ir kad vel isgirsciau jos balsa.- Pamaniau, kad Maikas
ruosesi eiti uzkasti miske tavo lavona.
-Cha, cha.
-Atvirai pasakius, maciau lavonu, kurie atrode geriau uz tave (
tikra tiesa ). Viena akimirka issigandau, kad reikes atkersyti uz
tavo nuzudyma.
Jokiu abejoniu, taip buciau ir padares.
-Vargsas Maikas,- istare ji,- lazinuosi, kad jis perpykes.
Mane pervere pyktis, bet pasistengiau susiimti. Jos
susidomejimas ko gero buvo tik gailestis. Ji buvo gera. Nieko
daugiau.
-Jis manes nekencia,- pasakiau labai pradziugintas tos minties.
-Tu negali zinoti.
-Galiu, isskaiciau tai jo veide.
Zinoma, jo veide tai buvo parasyta taip pat aiskiai kaip ir
mintyse. Mano eksperimentavimas bandant isskaityti Bellos
veida ko gero man suteike igudziu suprasti mimikas.
-Ir kaip nutiko, kad tu mus pastebejai? Maniau, kad pabegai is
mokyklos...
Ji atrode jau geriau, neliko pazaliavusios odos zenklu.
-Klausiausi muzikos masinoje.
Jos bruozai atsipalaidavo, lyg butu nurimusi gaudama toki
paprasta atsakyma.
Ji atsimerke, kai ponia Hammond grizo su ledu.
-Imk,- tare slauge uzdedama salta kompresa jai ant kaktos,-
pradedi atgauti spalvas.
-Atrodo, man jau geriau,- tare Bella bandydama atsisesti ir
atitraukdama kompresa.
Zinoma. Ji nemego kai ja rupindavosi.
Ponios Hammond rankos issitiese i ja, lyg noretu ja sulaikyti,
bet tuo momentu pro tarpduri ilindo ponios Cop galva. Su jos
atejimu atsklido oro gusis su kraujo kvapu, tik si karta gana
silpnu.
Uz sekretores nugaros pasislepes Maikas Njutonas vis dar pyko,
troksdamas, kad vietoj sunkaus vaikino, kuri jis vilko, butu
Bella.
-Turime dar viena.- Pratare Ponia Cop.
Bella pasoko apsidziaugdama, kad dabar demesys nukryps i ka
nors kita.
-Paimkite,- tare tiesdama savo kompresa poniai Hammond,-
man jo nebereikia.
Maikas sugrieze dantimis sunkiai nulaikydamas Lee Stivensa
kol ejo pro duris. Nuo jo i virsu pakeltos rankos tekejo kraujo
lasai.
-Velnias...
Man reikejo kuo greiciau is cia dingti, kaip,atrodo, ir Bellai.
-Eik link kito kabineto, Bella.
Nesuprasdama ji pazvelge i mane sutrikusiu zvilgsniu.
-Pasitikek manim ir judinkis.
Ji atsisuko ir sulaike beuzsiveriancias duris greitai iseidama is
kabineto. As buvau labai arti. Jos plaukai perbrauke mano
ranka...
Ji atsisuko paziureti i mane, jos akyse vis dar matesi sutrikimas.
-Tu manes paklausei, nors karta.- Nustebau as.
-Uzuodziau kraujo kvapa,- atsake ji suraukdama nosi.
Dabar jau tikrai nustebes Isispoksojau i ja.
-Daugeliui zmoniu kraujas neturi kvapo.
-Man turi. Kazkoks druskos... Ir rudziu misinys. Mane jis
pykina.
Mano veidas sustingo.
Ar ji buvo tikrai zmoniska? Ji atrode zmoniska. Ji buvo tokia pat
svelni kaip jie. Ji kvepejo kaip jie - netgi daug skaniau uz juos.
Ji elgesi kaip jie... Na, su keliom isimtimis. Bet ji negalvojo kaip
zmogiska butybe, ji nereagavo kaip jie.
Kas ji galetu buti?
-Ka?
-Nieko.
Sutrukdydamas mums Maikas Njutonas isiverze i patalpa su
savo vis dar piktomis mintimis.
-Atrodai jau geriau.- Pratare jis grubiai lyg ja kaltindamas.
Mano ranka suvirpejo, troksdama pamokyti ji geru manieru.
Man reikejo susiimti, kitaip tikrai pribaigsiu ta nepakenciama
vaikigali.
-Tik jau geriau prilaikyk rankas.- atsake ji jam.
Viena akimirka pagalvojau, kad ji kreipesi i mane.
-Jau baigeme testa,- paniures istare jis,- ar tu grisi i pamoka?
-Gal juokauji, tuoj pat vel atsidurciau cia.
Nuostabu. Man, maniusiam, kad teks praleisti laika jos
belaukiant, dabar nuskilo valanda jos laiko. Pajutau pakilima
savyje jau pradedamas skaiciuoti sekundes.
-Gerai... Ar si savaitgali tu vyksi su mumis? Prie juros?
Ak, jie jau turejo bendru planu. Pyktis priverte mane sustingti
vietoje. Tai buvo grupine iskyla. Jau buvau apie ja girdejes
mokiniu mintyse. Tai nesukliude man virti is pykcio. Atsiremiau
i stala stengdamasis nusiraminti.
-Zinoma,- atsake ji,- juk buvome susitare.
Pasirodo, jam ji taip pat buvo pasakiusi "taip". Pavydas
nudegino mane smarkiau uz troskuli.
Ne, tai tik draugiska iskyla, stengiausi save itikinti. Ji tik praleis
diena su draugais, tik tiek.
-Susitinkame mano tevo parduotuveje desimta valanda.
"Culleno niekas nekviete."
-Busiu.
-Pasimatysim per sporta.
-Tai jau taip.
Jis grizo i pamoka galvodamas apie mane.
"Ka ji mato tame pabaisoje? Na, zinoma, jis turtingas.
Merginoms jis atrodo labai karstas, tik nesuprantu kuo. Jis
pernelyg... Pernelyg tobulas. Galiu lazintis, kad ju tevas isbande
ant ju plastines opercijas. Todel jie visi tokie grazus ir isbale.
Visa tai nenaturalu. Ir dar jis truputi... Gasdinantis. Kartais, kai
jis i mane ziuri, atrodo, kad masto apie tinkamiausia buda mane
nuzudyti... Tikras pabaisa..."
Nelabai Maikas buvo toli nuo tiesos.
-Vaje, sportas...- Atsiduso Bella. Suinkste.
Zvelgdamas i ja supratau, kad kazkas ja liudino. Nebuvau tikras,
kas, bet buvo aisku, kad ji nelabai norejo susitikti Maika per
sekancia pamoka. Man tai idealiai tiko.
Priejau prie jos ir palinkau taip arti jos veido, kad galejau justi
jos kvepavima ant savo lupu. Nebedrisau kvepuoti.
-Galiu tai sutvarkyti,- sumurmejau jai i ausi,- atsisesk ir
pasistenk atrodyti negaluojancia.
Ji pakluso atsisesdama i sulankstoma kede ir priglusdama
nugara prie sienos tuo metu, kai ponia Cop grizo i savo
vieta.Uzmerktomis akimis Bella atrode lyg nualpusi. Jos veidas
dar neatgavo visu spalvu.
Pasisukau i sekretore. Kaip pasiseke, kad Bella musu klausysis,
ironiskai pagalvojau. Taip ji suzinos, kaip zmones turetu
reaguoti i mano buvima.
-Ponia Cop,- pakvieciau ja nutaisydamas labiausiai itikinanti
balsa.
Jos akys sumirksejo ir sirdis pasileido suoliais.
"Per jaunas, per jaunas..."
-Taip?
Idomu. Seli Cop pulsas pagreitejo todel, kad as ja traukiau
fiziskai, ne todel, kad manes bijojo. Jau seniai buvau priprates
prie sios zmoniskos reakcijos... Bet dar niekada nesusimasciau,
kad tai galetu buti greito Bellos pulso priezastis.
Tai man patiko. Tiesa sakant, net pernelyg patiko. Placiai
nusisypsojau ir ponios Cop kvepavimas pagreitejo.
-Bellos sekanti pamoka - sportas, ir as nemanau, kad ji
pakankamai gerai tam jauciasi. Gal butu geriau jei as parvezciau
ja namo. Ar manote, kad galetumet ja atleisti is pamokos?
Zvelgiau tiesiai jai i akis ir girdejau jos mintis besisukant tik
apie mane. Ar galetu buti, kad Bella...
Ponia Cop garsiai nurijo seiles pries atsakydama.
-O tave Edwardai, taip pat reikia atleisti?
-Ne, as pas ponia Goff, ji supras.
Dabar jau nebebuvau taip i ja susitelkes, mano mintys analizavo
man sovusia nauja ideja ir jos tikimybe. Hmm... Noreciau
galvoti, kad traukiu Bella fiziskai, kaip traukiau kitas merginas,
bet juk nebuvo ne vieno atvejo, kai Bella reagavo kaip kiti.
Netureciau pernelyg isijausti.
-Gerai, sutinku. Ar tu jautiesi geriau, Bella?
Toji tik letai linktelejo - truputi perdedama.
-Tu paeisi savo kojomis, ar man tave panesti?- Paklausiau
pralinksmintas jos prastos vaidybos.
Ji atsakys, kad gali pati susitvarkyti. Jai nepatiko atrodyti
silpnai.
-Pati susitvarkysiu.
Vel pataikiau. Jau pradejau perprasti si zaidima.
Ji atsikele, sekunde padvejojo lyg isbandytu savo lygsvara. As
prilaikiau jai duris ir mes isejome i lietu.
Kol i ja ziurejau, ji pakele veida i lietu uzmerktomis akimis ir
lengva sypsena. Na apie ka gi ji galvojo? Jos elgesyje kazkas
buvo negerai, ir tuoj pat supratau, kodel nebuvau prates matyti
sios pozos. Normalios zmoniskos mergaites niekada taip
nesielge, nes jos budavo pasidaziusios, netgi cia, siame
nuskurusiame dregname miestelyje.
Bella niekada nesidaze, ir ji buvo teisi. Kosmetikos gamintojai
susikraudavo milijonus is moteru, trokstanciu tureti tokia oda
kaip Bella.
-Beveik vertetu susirgti, kad galeciau praleisti sporta,- pasake
man nusisypsodama,- aciu.
Nuzvelgiau mokyklos pastata ieskodamas preteksto praleisti su
ja daugiau laiko.
-Nera uz ka,- atsakiau.
-Ar nori prisijungti prie musu? Sestadieni?- viltingai paklause ji.
Ak, kaip jos viltis mane nuramino. Ji norejo, kad buciau salia
jos, as, ne Maikas Njutonas. Ir as troskau atsakyti teigiamai. Bet
buvo tiek daug svarstytinu dalyku. Visu pirma, si sestadieni bus
geras oras, svies saule...
-Kur butent jus keliaujat?- Atsakiau nutaisydamas atsainu balsa,
lyg man tai nelabai rupetu.
Maikas kalbejo apie pliaza, labai jau nedaug galimybiu
pasislepti nuo saules.
-I La Push. Jei tiksliau, i pirmaji pliaza.
Velnias. Na ka gi, tai neimanoma.
Ir Emmetas butu supykes jei pakeisciau musu numatytus planus.
Zvilgtelejau i ja su ironiska sypsena.
-Nemanau, kad mane kviete.
-O ka as dabar darau?- Jau pyktelejusi paklause manes.
-Na, gal nebeskriauskime vargso Maiko, kaip manai?
Neprovokuokime jo labiau nei to reikia. Mes juk nenorime, kad
jis imtu kandziotis.
Isivaizdavau pats bekandantis Maikui, ir tas vaizdas sukele man
begalini malonuma.
-Buk prakeiktas, Maikai,- susnibzdejo piktai ji. Nusisypsojau
parodydamas visus dantis.
Po to ji pradejo nuo manes tolti.
Negalvodamas sugriebiau ja uz palto nugaros. Ji nustebusi
pasoko.
-Ir kur tu taip susiruosei?
Buvau beveuk supykes matydamas ja sitaip mane paliekant.
Man vis dar buvo negana. Ji negalejo nueiti, dar ne.
-Na... Namo,- istare ji lyg tai butu akivaizdu.
-Pazadejau parvezti tave sveika ir gyva. Gal isivaizduoji, kad
leisiu tau vairuoti kai tu tokios busenos?
Puikiai zinojau, kad jai tai nepatiks - kad as asmeniskai maciau
jos silpnybe. Bet kokiu atveju man reikejo pasitreniruoti pries
kelione i Sietla. Paziureti, ar galiu likti su ja vienas uzdaroje
erdveje.
-Kokios busenos?- Pasisiause ji.- O kaip mano masina?
-Alise tau ja pristatys po pamoku.
As atsargiai vedziau ja link savo masinos, zinojau, kad toks
paprastas dalykas kaip delioti kojas viena po kitos jai buvo gana
sunkus uzdavinys.
-Paleisk mane!- susuko uzkliudama uz saligatvio ir beveik
parvirsdama.
Norejau ja pagauti, bet ji jau spejo atsitiesti. Tureciau baigti
nuolat ieskoti pretekstu ja paliesti. Prisiminiau, kaip stengesi
ponia Cop mano atzvilgiu, bet kol kas palikau tai nuosaly. Kol
kas turejau kitu minciu.
Paleidau ja prie savo masinos ir ji atsitrenke i ja atsiremdama.
Man reikejo buti dar atsargesniam prisimenant jos lygsvaros
stoka...
-Na ir svelnumas!
-Atrakinta.
As isitaisiau prie vairo ir uzvedziau masina. Ji vis dar stovejo
tiesutele, vis dar lauke, tuomet lietus dvigubai pasmarkejo o ji
juk nemego nei salcio, nei dregmes. Lietus suslapino jos tankius
palukus ir dabar jie atrode labai tamsus, beveik juodi.
-As puikiai galiu ir pati grizti namo.
Zinoma. Vienintele beda buvo tame, kad as nesugebejau jos
paleisti.
As nuleidau langa ir pasilenkiau link jos.
-Lipk, Bella.
Jos akys susiaurejo ir as atspejau, kad ji masto ar verta begti, ar
ne?
-As tau prisiekiu, kad jeigu reikes nuvilksiu tave ten uz plauku.-
Pazadejau.
Liudnas veidas, kuri ji nutaise suvokusi, kad as tikrai buvau
nusiteikes taip ir padaryti man sukele juoko priepuoli.
Aukstai iskelusi smakra ji atidare dureles ir isitaise. Jos plaukai
varvejo ant odos ir susiugzdejo slapi bateliai.
-Visa tai nereikalinga,- saltu balsu nusiskunde.
Sakant tiesa ji artode tikrai sutrikusi. Ijungiau siluma, kad ji
pasijustu truputi jaukiau ir pasigirdo muzika. Judejau link
isvaziavimo akies krasteliu ja stebedamas. As ziurejau i jos
burna stengdamasis isanalizuoti jausmus, kuriuos tai man
sukele... Prisimenant sekretores reakcija...
Staiga ji pazvelge i stereo grotuva ir is nuostabos jos akys
issiplete.
-Claire de lune?- Atpazino.
Klasikos megeja?
-Tu atpazisti Debussy?
-Ne visada,- atsake ji,- Mano mama megsta klasikine muzika.
As atpazistu tik savo megstamiausius kurinius.
-Tai taip pat vienas is mano megstamiausiu.
As pasineriau i lietaus vaizda, susimasciau. Taigi vis tik radau
viena bendra musu bruoza. Jau buvau pradejes galvoti, kad mes
visai skirtingi.
Dabar ji atrode labiau atsipalaidavusi, taip pat uzsiziurejusi i
lietu tusciomis akimis. Nutariau pasinaudoti jos nedemesingumu
ir pabandyti kvepuoti.
Letai ikvepiau pro nosi.
Galinga.
Rankomis stipriai suspaudziau vaira. Del lietaus ji kvepejo dar
stipriau. Tikrai negalvojau, kad tai imanoma. Kvailai pradejau
galvoti apie tai, koki skoni ji turetu.
Pasistengiau nuryti savo troskuli, nekreipti demesio i deginima
gerkleje, galvoti apie ka nors kita.
-Kaip atrodo tavo mama?- Paklausiau noredamas atsipalaiduoti.
-Ji panasi i mane, tik grazesne,- atsake ji su sypsena.
Abejojau.
-As panasi ir i Carli,- tese ji,- Ji drasesne uz mane, inoringesne.
Taip pat abejojau.
-Neatsakinga, truputi ekscentriska. Jos patiekalai
improvizuojami. As ja dievinu.
Jos balsas tapo melancholiskas, ji truputi susirauke.
Ir vel girdejau labiau suaugusia moteri nei vaika.
As sustojau pries jos namus per velai prisimindamas, kad
neturejau zinoti, kur ji gyvena. Bet su jos izymiu tevu tai
neturetu pasirodyti keista.
-Bella, kiek tau metu?
Ji turetu buti vyresne uz savo klasiokus. Gal ji pradejo eiti i
mokykla veliau uz kitus, gal buvo palikta kartoti kursa? Vis tik
butu keista...
-Septyniolika.
-Atrodai vyresne.
Ji nusijuoke.
-Kas tokio juokingo?
-Mama visa laika kartoja, kad as gimiau jau trisdesimt penkeriu
ir kad kiekvienais metais vis pasenstu.- Pasakojo juokdamasi ir
atsiduso.- Juk turi kas nors seimoje buti suauges.
Tai daug ka paaiskino. Dabar jau galejau matyti... Kaip mamos
neatsakingumas paaiskino ypatinga Bellos atsakomybes jausma.
Ji ko gero suaugo labai greitai, kad padetu islaikyti namus.
Todel ji ir nemego kai kas nors ja rupindavosi - tai buvo jos
darbas.
-Tu irgi ne ka panasus i mokini,- istare ji istraukdama mane is
mano svaju.
Pasiraukiau. Kas karta, kai as islukstendavau viena jos paslapti,
ji islukstendavo viena is manuju. Pakeiciau tema.
-Kodel tavo mama istekejo uz Filo?
Pries atsakydama ji minute padvejojo.
-Ji... Ji nelabai suaugusi savo amziui. Manau, kad Filas leidzia
jai pasijusti jaunesnei. Ir be to, ji be proto isimylejusi.
Ji nepritardama papurte galva.
-Tu pritari?- Paklausiau.
-Koks skirtumas. As noriu, kad ji butu laiminga. O jis yra tai, ko
jai reikia.
Sio komentaro gerasirdiskumas turejo mane sokiruoti, tik kad jis
labai jau tiko mano nuomonei, kuria buvau apie ja susidares.
-Tai labai dosnu. As vis saves klausiu...
-Ka?
-Ar ji tau grazintu paslauga? Koks bebutu vaikinas, kuri tu
issirinksi?
Tai buvo kvailas klausimas, ir as net nesugebejau uzduoti jo
nevirpanciu balsu. Buvo tikrai idiotiska mastyti, kad kas nors
priimtu mane i zentus. Be to, visu pirma, butu kvaila tiketis kad
Bella mane issirinks.
-As... As manau, kad taip,- isstenejo ji reaguodama i mano gilu
zvilgsni.
Baime... Ar trauka?
-Bet tai ji mano mama,- pasake,- tai ne tas pats.
-Taigi, koks nors nelabai gasdinantis vaikinas?
-Ka nori tuo pasakyti?- pajuokavo ji.- Auskarai per visa veida ir
tatuiruociu kolekcija?
-Tai vienas is galimu apibudinimu.
Is mano puses tai gana svelnus apibudinimas.
-O koks tavasis?
Ji visada uzduodavo blogus klausimus. O gal ir gerus. I kuriuos,
kaip ten bebutu, as nenorejau duoti atsakymu.
-Ar tu galvoji, kad as galeciau atrodyti gasdinantis?- Vis tik
bandziau islaikyti sypsena.
Ji trumpam susimaste ir atsake tyliu bet rimtu balsu:
-Hmm... Taip. Jei to noretum.
-Ar gasdinu tave cia ir dabar?
Buvau toks rimtas kaip ir ji.
Ji atsake pernelyg greitai.
-Ne.
Nusisypsojau jau be pastangu. Nemaniau, kad ji buvo sazininga,
bet ir pilnai nemelavo. Ji per mazai manes bijojo, kad isvyktu.
Staiga susidomejau, kaip ji sureaguotu, jei jai atskleisciau, kad
kalbasi su vampyru? Atsitraukiau atgal vien nuo tos minties.
-O tu? Ar papasakosi man apie savo seima? Ji turetu buti
idomesne nei manoji.
Labiau gasdinanti butu teisingesnis zodis.
-Ka noretum suzinoti?- Istariau nerupestingai.
-Cullenai tave isivaikino?
-Taip.
Ji padvejojo, po to tyliai paklause:
-Kas nutiko tavo tikriems tevams?
Na, tai nesudetinga, nereikia net meluoti.
-Jie mire pries daug metu.
-Atleisk,- sumurmejo ji bijodama, kad mane iskaudino.
Ji rupinosi del manes.
-As nelabai prisimenu,- uztikrinau ja,- Karlailas ir Esmeja juos
pakeite pries daug laiko.
-Tu juos myli,- patvirtino ji.
-Taip,- nusisypsojau,- nemanau, kad yra geresniu uz juos.
-Tau labai pasiseke.
-As ta zinau.
Taip, kas liete mano tevus, tai man tikrai pasiseke.
-O tavo brolis ir sesuo?
Jei leisiu toliau jai klausineti, turesiu pradeti meluoti. Paziurejau
i laikrodi konstatuodamas, kad mudvieju laikas jau baigesi.
-Mano brolis ir sesuo, jau nekalbant apie Rozali ir Emmeta, bus
perpyke jei tures laukti po siuo potvyniu.
-Atleisk. Tau jau reikia vaziuoti.
Ir vis tik ji nepajudejo. Jai taip pat nesinorejo, kad musu
pokalbis nutruktu. Man tai tikrai, tikrai per daug patiko.
-O tu is savo puses ko gero noretum susigrazinti masina
anksciau, nei gris sefas Swanas, kad nereiketu pasakoti apie
siandienos nuotykius?
As placiai nusisypsojau prisimindamas jos sutrikusia veido
israiska, kai laikiau ja ant ranku.
-Esu tikra, kad jis jau zino. Forkse nera vietos paslaptims.
Miestelio pavadinima ji istare su pasibjaurejimu.
Juokiausi. Kaip gi, be paslapciu.
-Gerai pasilinksmink prie juros.
Ziurejau i lietu zinodamas, kad jis ilgai netruks, bet labai
norejau, kad jis nesibaigtu.
-Puikus oras pasideginti,- pasakiau.
Ka gi, bent jau sestadieni bus grazu. Jai tai patiks.
-Pasimatysim rytoj?
Susirupinimas jos balse pagloste mano savimeile.
-Ne. Mes su Emmetu nusprendeme prailginti savaitgali.
Pykau pats ant saves kam man buvo sovusi si mintis. Visada
galejau pakeisti savo planus, bet... Bet nebuvo nieko blogiau
kaip medzioti apylinkese. Mano seimai ir taip jau gana rupesciu
del mano elgesio su Bella, visai nereikia jiems atskleisti, kaip
giliai as jau iklimpes.
-Kokie jusu planai?- paklause ji nusivylusi.
Puiku.
-Pasivaiksciojimas kalnuose Goat Rocks ir stovyklavimas.
Emmetas nekantriai lauke lokiu pasirodymo pradzios.
-Ak, gerai. Gerai pasilinksminkit,- pasake labai nenoriai.
Vieno karto neuzteko, jos dziaugsmo nebuvimas man sukele
begalini malonuma.
Kol ziurejau i ja, mano jausmai jau virto agonija vien nuo
minties, kad reikia su ja atsisveikinti, net jeigu zinojau, kad po
keliu dienu ja vel pamatysiu. Tiktai kad... Ji buvo tokia svelni,
tokia glezna. Atrode neatsargu paleisti ja is akiracio, jai bet kas
galejo nutikti, nors ir suvokiau, kad jai dar daugiau sansu
pakliuti i beda, kai as sukiojuosi netoliese.
-Ar sutiktum si savaitgali padaryti man paslauga?- Labai rimtai
jos paklausiau.
Ji linktelejo isplestomis akimis, nustebinta mano balso rimtumo.
Tik islik aiskus.
-Neisizeisk, bet man susidare ispudis, kad tu esi is tu zmoniu,
kurie traukia bedas lyg magnetas. Taigi... Pasistenk neikristi i
vandeni arba likti nepervaziuota kokios masinos, gerai?
As jai liudnai nusisypsojau, visa sirdimi tikedamasis, kad ji
nepastebes liudesio mano akyse. Kaip norejau, kad ji
nesidziaugtu kai manes nera salia, kas benutiktu.
"Bek, Bella, bek... As tave pernelyg myliu... Tai baigsis geruoju
tau arba man."
Mano pajuokavimai ja izeide. Ji piktai permete mane akimis.
-Pamatysim!- Susuko issokdama is masinos ir uztrenkdama
dureles taip stipriai, kaip galejo.
Kaip ipykes kaciukas isitikines esantis tigru.
Apvyniojau apie pirsta jos masinos raktus, kuriuos spejau
isgriebti jai is kisenes ir sypsodamasis apsukau masina.

MELODIJA

Grizau i mokykla. Pamokos dar nebuvo pasibaigusios ir man

teko palaukti. Man tai tiko, nes turejau daug ka apmastyti ir man
norejosi pabuti vienam.
Jos kvapas tvyrojo masinos viduje. Neatidariau langu, stengiausi
sugerti ji i save, noredamas priprasti prie deginancio troskulio.
Potraukis.
Tai buvo problemele, kurios nenumaciau. Sis jausmas turejo tiek
daug skirtingu pusiu, tiek daug skirtingu reiksmiu ir stiprumo.
Tai skyresi nuo meiles, bet vis tik buvo ir bendru bruozu.
Visiskai nezinojau ar Bella jaute man potrauki. Gal jos minciu
tyla mane vis labiau erzino varydama is proto, o gal tai as jau
artejau link ribos.
Bandziau palyginti jos fizines reakcijas su tomis, kurias maciau
is kitu, kaip, pavyzdziui, sekretores arba Dzesikos Stanley, bet
be rezultatu. Tuos pacius pozymius - kvepavimo patankejima,
greitesni sirdies plakima - galima buvo taip pat gerai pritaikyti
susidomejimui kaip ir baimei, sokui arba susierzinimui. Be to,
atrode labai mazai tiketina, kad Bella galetu tureti tokiu pat
minciu kaip ir Dzesika. Kaip bebutu, Bella zinojo, kad manyje
yra kazkas baisus, nors ir nesuvoke kas butent. Ji karta paliete
mano ledine oda ir is karto atitrauke ranka.
Ir vis gi... Dabar, kai pergalvojau tuos vaizdus, kurie man taip
nepatiko, jeigu Dzesikos vietoje butu buvusi Bella...
Mano kvepavimas pagreitejo vis stipriau uzdegdamas mano
gerkle.
O jeigu Bella isivaizduotu mane ja apkabinant ir ikalinant ja
glebyje? Jausdama mane ja tvirtai prispaudzianti prie krutines,
pakelianti pirstus link jos smakro? Svelniai ranka nubraukianti
jos plaukus nuo raustancio veido? Pervedanti pirstais per jos
lupu konturus? Palenkianti veida taip arti josios, kad jausciau jos
kvepavima ant savo lupu? Pasilenkianti dar arciau...
Ir tuoj pat isplesiau save is to sapno puikiai zinodamas, kas
nutiktu, jeigu Dzesikos vietoje butu Bella ir as pernelyg arti
pasilenkciau.
Tai buvo neissprendziama problema, nes as is savo puses
jauciau pati tikriausia potrauki.
Ar tikrai norejau, kad Bella jaustu man toki potrauki, kaip
moteris vyrui?
Tai buvo blogas klausimas. Geras klausimas butu: ar tureciau to
noreti, ir atsakymas buvo - ne. Nes as nebuvau zmogus, ir kad
jos atzvilgiu tai butu neteisinga.
Is visos sirdies troskau buti normaliu zmogumi, kad galeciau
priglausti ja prie saves nerizikuodamas jos gyvybe. Kad galeciau
ivykdyti visas savo fantazijas, kurios nesibaigtu jos krauju ant
mano ranku, mano krauju pasruvusiomis akimis.
Susidometi sia mergaite buvo tikrai neatleistina. Kokius gi
santykius galeciau jai pasiulyti, jeigu negaliu net jos paliesti?
Uzsidengiau veida rankomis.
Kiek galejau prisiminti, tokio samysio dar niekada nepatyriau,
net kai buvau zmogus. Dabar jauciausi tikrai zmoniskai.
Kazkada, kai dar buvau zmogumi, visos mano mintys sukosi tik
apie karine garbe ir slove. Didysis karas viska siaube didziaja
mano paauglystes dali, man truko tik devyniu menesiu iki mano
astuonioliktojo gimtadienio, kai Ispanijos gripas mane
pasiglemze. Man liko tik blankus prisiminimai apie mano
zmoniskaji gyvenima, kiekvienais metais tampantys vis labiau
miglotais. Vis dar prisiminiau savo motina ir mano krutine vel
uzpludo skausmas isvydus jos veida. Prisiminiau, kaip labai ji
nekente ateities, kuri manes lauke, kiekviena vakara
melsdamasi, kad tas baisus karas pagaliau baigtusi. Prisiminiau,
kad niekada nejutau svelnumo savo gyvenime. Isskyrus mano
motina, niekam nejauciau svelniu jausmu.
Man tai buvo labai nauja. Neturejau su kuo ju palyginti, jokio
pavyzdzio.
Meile, kuria jauciau Bellai, mane uzklupo netiketai ir daresi vis
stipresne. As troskau ja liesti. Ar ji jaute ta pati, ka ir as?
"Tai neturi jokios reiksmes,"- bandziau pats save itikinti.
Zvelgiau i savo baltas rankas nekesdamas ju saltumo, ju
kietumo, ju nezmoniskos jegos...
Kruptelejau, kai keleivio dureles prasivere.
"Cha, uzklupau is netyciu! Tai pirmas kartas."- Dziaugesi
Emmetas ikrisdamas i sedyne salia manes.
-Lazinuosi, kad ponia Goff galvoja, jog tu vartoji narkotikus,
paskutiniu laiku tu labai nepastovus. Kur buvai prapuoles
siandien?
-As... Atlikau gera darba.
"Hmm?"
-Na, toki kaip pasirupinti ligoniu.
Tai ji tik dar labiau sutrikde, po to jis ikvepe masinoje tvyranti
kvapa.
-Ak. Ir vel ji?
Susiraukiau.
"Tai jau darosi tikrai keista."
-Tavo nuomones as neklausiau,- piktai atkirtau.
Jis dar karta ikvepe.
-O ji tikrai skaniai kvepia, ar ne?
Dar jam nebaigus sakinio is mano burnos pasigirdo urzgimas
lyg instinktyvus atsakymas.
-Ei, raminkis, vaiki. As tik konstatuoju fakta.
Ta akimirka likusieji prisiartino prie masinos. Rozali is karto
uzuode kvapa ir mestelejo mano pusen pikta zvilgsni, vis dar
taip pat susierzinusi. Klausiau saves, kas su ja negerai, bet
viskas, ka girdejau is jos puses, buvo tik nesibaigiantys
izeidinejimai.
Dzaspero reakcija man taip pat nepatiko. Skirtingai nuo Emmeto
jam Bellos kvapas tikrai patiko. Ne tai, kad jos kvapas jiems
sukeltu tokias pacias emocijas kaip ir man, bet jiems jis pasirode
ju skonio, ir man tai nepatiko. Dzasperas vis dar nemokejo
kontroliuoti savo impulsu...
Alise prisoko prie lango is mano puses ir istiese ranka,
laukdama Bellos masinos raktu.
-Paprasciausiai maciau save tai darancia.- Pratare ji kaip
visuomet paslaptingai.- Bet tau teks viska veliau paaiskinti.
-Tai dar nereiskia, kad...
-Zinau, zinau. Dar palauksiu. Dabar jau nebeilgai.
As atsidusau ir istiesiau jai raktus.
Mintimis sekiau ja iki Bellos namo. Lietaus lasai krito smarkiai
lyg svinas. Ne neabejojau, kad per visa ta lietaus triuksma Bella
neisgirs griztant masinos. Zvelgiau i jos langa, bet ji nepasirode.
Gal jos nebuvo namie. Nesigirdejo jokiu minciu.
Mane labai liudino tai, kad negalejau isgirsti net menkos dalies
minciu, kad suzinociau ar ji ten buvo - kad ji buvo laiminga, ar
bent jau sveika ir gyva.
Alise jau apsisuko grizti, ir mes kartu begome link namu. Kelyje
nieko nebuvo, todel uztrukome tik kelias minutes. Visi susirinke
namie atsidaveme savo megstamiems uzsiemimams.
Emmetas su Dzasperu zaide sudetinga sachmatu zaidima,
issidelioje astuonias lentas viena salia kitos, uzeme beveik visa
plota prie uzpakalines sienos, ir susigalvoje savo daug viska
komplikuojancias taisykles. Su manim jie nenorejo zaisti. Dabar
tik Alise sutikdavo su manim pazaisti sachmatais.
Alise isitaise prie savo kompiuterio ir is pasigirdusio muzikinio
fono supratau, kad ka tik ijunge monitorius. Alise darbavosi
kurdama projekta atnaujinti Rozali garderoba, bet pastaroji
siandien neatejo su ja pasedeti, jos ranka nepadejo Alisei piesti
ant specialaus lieciamojo ekrano. Mums su Karlailu teko
gerokai papluseti, kad jis pradetu tinkamai veikti, nes tokie
isradimai smarkiai reaguoja i temperaturos pokycius. Ne,
siandien Rozali ,vis dar paniurusi, sedejo ant sofos nuolat
bekeisdama televizijos kanalus. Girdejau ja svarstancia, ar
nereiketu nueiti i garaza pasikrapstyti prie BMW.
Esmeja buvo isigilinusi i muilo opera antrame aukste.
Alise kilstelejo galva, pazvelge i sachmatu lentas ir tyliai
sukuzdejo Dzasperui, koks bus sekantis Emmeto ejimas.
Emmetas sedejo ant zemes atsukes jai nugara. Islaikes savo
atsipalaidavusia ir idealiai ramia veido israiska Dzasperas
nukirto Emmeto boksta. Kas del manes, tai as patraukiau, po
tokio ilgo laiko tarpo, kad man net buvo truputi geda, prie
nuostabaus pianino, stovincio pries pat iejima i hola. Perbegau
pirstais per klavisus isiklausydamas i garsa. Jis vis dar buvo
idealiai suderintas.
Antrame aukste Esmeja pertrauke savo uzsiemima ir isiklause.
Pradejau pirmas gaidas melodijos, kuri sukosi mano galvoje nuo
sios popietes, dziaugdamasis, nes ji skambejo dar graziau nei
buvau isivaizdaves.
"Edwardas ir vel pradejo groti,"- dziaugesi Esmeja, o jos veida
nusviete plati sypsena. Ji letai pakilo ir prisiartino link laiptu.
Pridejau harmoninga fona vis tik islaikydamas pagrindine
melodija.
Esmeja tyliai atsiduso ir pasireme galva rankomis atsisedusi ant
virsutiniu laiptu.
"Nauja daina. Kiek daug praejo laiko. Koks grazus kurinys."
Leidau melodijai ir toliau pletotis pereidamas i Fa akordu tonus.
"Edwardas pradejo is naujo kurti?"- Tingiai pagalvojo Rozali
sugriezdama dantimis.
Ta akimirka ji pasidave ir as galejau pamatyti, kas slepesi uz jos
neismatuojamo pykcio. Supratau, kodel paskutiniu metu ji taip
nirso ant manes. Ir kodel butu nuzudziusi Bella be jokio sazines
grauzimo ir netgi su palengvejimu.
Juk Rozali viskas ir visada sukosi apie jos isdiduma.
Staiga muzika nutilo ir as garsiai nusikvatojau net nespejes
pagalvoti apie susilaikyma, juokas, kuri pasistengiau nutildyti
ranka prisidengdamas burna.
Rozali atsisuko i mane ziuredama piktu bet liudnu zvilgsniu.
Emmetas su Dzasperu taip pat isispoksojo i mane, ir as isgirdau
sunerimstant Esmeja. Ji ipuole i kambari isiziuredama i mane ir
Rozali.
-Edwardai, nesustok,- paskatino mane susvelnindama itampa.
Pradejau vel groti atsukdamas Rozali savo nugara, bet
nesugebedamas sulaikyti vis platejancios sypsenos. Rozali
pasoko ir pykdama dideliais zingsniais isejo is kambario. Labiau
supykusi nei susigedusi. Bet vis tik pakankamai susigedusi.
"Tik prasitark apie tai nors zodziu ir as tave isginsiu kaip suni."
Sulaikiau nauja juoko priepuoli.
-Kas nutiko, Rozali?- Pasauke ja Emmetas. Ji neatsisuko. Ji ejo
tolyn tiesi kaip styga, kol pasieke garaza ir palindo po BMW,
kad ilgam uzsimirstu.
-Kas cia vyksta?- Atsisuko i mane Emmetas.
-Neturiu ne menkiausio supratimo,- meluodamas sypsojausi.
Emmetas susierzines suzirze.
-Grok, grok,- paskatino mane Esmeja kai mano rankos vel
trumpam sustojo.
As tesiau muzika, kuomet ji priejo ir atsistojo man uz nugaros
uzdedama rankas man ant peciu.
Melodija vis tobulejo, bet negalejau jos uzbaigti. Pabandziau
skirtingus perejimus ir vis tik kazko truko.
-Ar tas nuostabus kurinys turi pavadinima?- Paklause Esmeja.
-Kol kas ne.
-Ar jis susijes su kokia istorija?- Jos lupos issilenke i sypsena.
Ja tikrai nudziugino tai, kad as vel pradejau groti, ir as labai
susigedau taip ilgai negrojes. Buvau tikras egoistas.
-Manau, kad tai... Lopsine.
Suradau tinkama perejima, muzika pradejo igyti gyvybes.
-Lopsine...- Pakartojo ji.
Reikalas tame, kad si melodija is tikro buvo susijusi su istorija,
ir kai as ja pamaciau, pirstai jau pradejo lakstyti be pastangu.
Istorija mergaites, miegancios siauroje lovoje, jos tamsus
plaukai, tankus ir issisklaide ant pagalves lyg juros bangos...
Alise paliko Dzaspera, palikdama ji kapstytis viena, ir atsisedo
ant suolelio salia manes. Savo dailiu sopranu ji uzdainavo mano
melodija dviem oktavomis auksciau.
-Man tai patinka,- sumurmejau,- ka galvoji apie tai?
Pridejau prie jos balso grazu muzikini fona, mano rankos
sklende klavisais vis tobulindamos melodija, suteikiancios jai
nauja prasme.
Ji suprato muzikos tempa ir vel uzdainavo.
-Taip, tobula.- Sutikau su jos melodija.
Esmeja suspaude mano pecius.
Bet dabar jau galejau justi pabaiga, Alises balsas issiskyre is
melodijos suteikdamas nauja atspalvi. Jau galejau matyti kaip
melodija baigsis, nes ta mieganti mergaite buvo tobula tokia,
kokia yra, ir bet koks pasikeitimas butu labai blogas ar liudnas.
Pries si suvokima melodija suletejo ir pradejo skambeti pora
oktavu zemiau. Alises balsas ji paseke taip pat nusileisdamas
zemiau ir tapdamas duslesnis, kokie balsai budavo budingi
vienuoliu choralams.
Sugrojau paskutines natas ir inktelejau galva.
Esmeja pagloste mano plaukus.
"Viskas bus gerai, Edwardai. Tau pasiseks, ir viskas eis tik
geryn. Tu nusipelnei laimes, sunau. Likimas tau skolingas."
-Aciu,- istariau troksdamas tuo patiketi.
"Zinai, meile niekada nebuna tikra dovana."
As liudnai nusijuokiau.
"Tik tu is visu sios zemes gyventoju gali isspresti tokia dilema.
Tu pats geriausias ir stipriausias is musu."
Atsidusau. Visos motinos taip sneka.
Esmeja vis dar trysko dziaugsmu galvodama, kad po viso to
laiko kazkas sugebejo paliesti mano sirdi, ir jai buvo visiskai
nusispjauti ant tragiskos istorijos potekstes. Ji taip ilgai galvojo,
kas as visada liksiu vienisas...
"Ji tave myles, tikrai taip manau."- Pasake uzkirsdama kelia
mano dvejonems.- "Jeigu tik ji protinga,"- nusisypsojo,- "Bet
man sunku pagalvoti, kad kas nors gali buti toks kvailas ir
nepamatyti, koks zmogus tu esi."
-Mama, gana, tu verti mane parausti,- pajuokavau.
Jos zodziai, nors ir nelabai tiketini, mane paskatino.
Alise nusijuoke ir kaire ranka uzgrojo "Sirdi ir Siela". As
nusijuokiau ir prisidejau prie jos.
Ji linktelejo, po to atsiduso.
-Tikejausi, kad papasakosi, kodel tyciojaisi is Rozali.- Pradejo
ji.- Bet matau, kad vis tiek nieko nepasakysi.
-Teisingai.
Ji sugnybe mano ausi.
-Alise, buk gera,- isikiso Esmeja,- Edwardas tikras
dzentelmenas.
-Bet as noriu zinoti.
Nusijuokiau is jos nusiskundimo. Po to pasiuliau Esmejai
prisiartinti ir uzgrojau jos megstamiausia kurini, mano liudijima
apie jos ir Karlailo meile, kuria taip ilgai stebejau.
-Aciu, brangusis,- istare ji vel suspausdama mano pecius.
Man nereikejo susikaupti, kad sugrociau tokia pazistama
melodija. Todel vietoj to as galvojau apie Rozali, vis dar
uzsikasusia garaze, ir tas vaizdas isspaude man sypsena.
As pats tik visai neseniai suvokiau pavydo jausma ir pajutau
Rozali uzuojauta. Tai tikrai labai skaudus jausmas. Zinoma, jos
pavydas buvo mazutis palyginti su manuoju, tukstanti kartu
stipresniu.
Pradejau svarstyti, koks butu Rozali gyvenimas ir charakteris,
jeigu ji nebutu tokia grazi. Ar ji butu buvusi laimingesne jeigu
jos grozis nebutu pirmenybe jos gyvenime? Ka gi, visiskai
nereikalingi klausimai, nes praeitis lieka kaip buvusi, ji visada
buvo pati graziausia. Net kai ji dar buvo zmogumi i ja visada
atkreipdavo demesi. Ji tuo nesiskunde, priesingai, jai visada
patikdavo issiskirti is kitu. Vienas charakterio bruozas, kuris
nepasikeite tapus nemirtinga.
Visa tai zinant nebuvo keista, kad ji buvo isizeidusi nuo pat
musu pirmo susitikimo, juk as niekada nereagavau i jos grozi
kaip kiti vyrai, kuriuos ji pazinojo. Reikalas ne tame, kad ji butu
manes troskusi, tikrai ne. Bet tai, kad ji manes netrauke, labai ja
izeide. Ji buvo pripratusi tapti pagrindine visu vyru fantaziju
dalimi.
Su Karlailu ir Dzasperu viskas buvo skirtingai - jie jau buvo
surade savo antraja puse. Kas del manes, tai as buvau laisvas
nuo bet kokiu isipareigojimu ir vis tik ja nesidomejau.
Ilga laika galvojau, kad ji jau pamirso sia nuoskauda, tai ivyko
taip seniai...
Ir tikra tiesa, kad ilga laika ji buvo visa tai pamirsusi. Kol
pagaliau as sutikau butybe, kurios grozis atkreipe mano demesi.
Rozali buvo isitikinusi, kad jeigu jos grozis man nepadare jokio
ispudzio, reiskia, niekada ir niekas manes nesudomins. Jos
pyktis sustiprejo ta diena, kai as isgelbejau Bella, nes ji anksciau
uz kitus atspejo mano jausmus.
As uzgavau Rozali jausmus parodydamas, kad nereiksminga
zmogiska mergaite traukia mane labiau uz ja.
Nuslopinau nauja juoko priepuoli.
Tiesa sakant, susirupinau Rozali poziuriu i Bella. Rozali ji
atrode tokia kaip ir kiti. Kaip ji galejo taip galvoti? Man tai
atrode nesuvokiama. Tai buvo pats tikriausias pavydas.
-Ak,- staiga pratare Alise,- zinai ka, Dzasperai?
Pamaciau tai, ka ji galvojo ir mano rankos sustingo.
-Ne,- atsake jis.
-Piteris ir Sarlote atvyksta i svecius kita savaite! Jie jau
netoliese, argi ne nuostabu?
-Kas nutiko, Edwardai?- Paklause Esmeja pajutusi mano
isitempusius pecius.
-Piteris ir Sarlote atvyksta i Forksa?- Isstenejau.
Ji pasisuko mano pusen.
-Tik ramiai, Edwardai. Tai juk ne pirmas kartas.
Mano zandikauliai susirakino. Taip, tai buvo pirmas kartas nuo
to, kai cia pasirode Bella. Ne tik man vienam patinka jos kvapas.
-Jie niekada nemedzioja musu apylinkese,- susirauke Alise,- tu
tai zinai.
Tai buvo faktas. Tik kad Dzaspero brolis ir ta maza vampyriuke
nesilaike musu maitinimosi principu. Kas del Bellos, tai jais
negalejau pasitiketi.
-Kada?- Reikliai paklausiau.
Ji pasirauke bet atsake:
-Pirmadieni ryte.
"Niekas nenuskriaus Bellos."- Pridejo savo mintyse.
-Tikrai ne.- Pritariau atsukdamas jai nugara.- Emmetai, tu
pasiruoses?
-Maniau, kad isvykstame rytoj ryte?
-Mes grisime sekmadienio nakti. Galime keliauti kada tik
panoresi.
-Gerai. Tik leisk atsisveikinti su Rozali.
-Zinoma.
Zinant, kaip ji siuo metu jautesi, tai ilgai neuztruks.
"Edwardai, tu tikrai pametei galva."- Pagalvojo jis iseidamas is
kambario.
-Tu, ko gero, teisus.
-Sugrok dar karta nauja kurini,- tyliai paprase Esmeja.
-Jeigu tik tikrai to nori,- jai nusileidau.
Vis tik nelabai troskau is naujo sugroti ta melodija, kurios
pabaiga buvo neisvengiama, pabaiga, kuri verte mane kenteti
taip, kaip niekada anksciau. Kuri laika buvau paskendes savo
mintyse, po to istraukiau is kisenes butelio kamsteli ir padejau ji
ant pianino. Man truputi palengvejo prisiminus jos pirmaji
"taip".
Linktelejau pats sau ir pradejau groti.
Esmeja su Alise pasikeite zvilgsniais, bet ne viena is ju nieko
nepaklause.

*******

-Tau niekada nesake, kad negrazu zaisti su maistu?-Paklausiau

Emmeto.
-Nagi, Edwardai,- nusisypsodamas ir atsisukdamas i mane
pratare pastarasis.
Lokys pasinaudojo jo demesio stoka ir trinktelejo savo galinga
letena Emmetui i krutine. Astriais lyg asmenys nagais jis perreze
Emmeto marskinius ir idreske oda.
Pasigirdes urzgimas isgasdino loki.
"Po galais, tuos marskinius man dovanojo Rozali!"
Emmetas susikaupe ties ipykusiu zverimi.
As atsidusau ir atsisedau ant uolos puikiai tikusios tam reikalui.
Tai truputi uztruks.
Bet Emmetas jau beveik baige. Jis leido lokiui pabandyti dar
karta trinkteleti jam i galva savo letena, juokdamasis pamates,
kaip zveris nustebo suprasdamas, kad tai visai neveiksminga.
Lokys suurzge ir Emmetas jam atsake urzgimu. Po to jis loki
apkabino nekreipdamas demesio, kad tas buvo visa galva uz ji
aukstesnis stovedamas ant dvieju koju. Ju smugiai susikirto ir jie
nukrito ant zemes pakeliui israudami akaciju kruma. Lokio
nusiskundimai baigesi tylia dejone.
Po keliu minuciu Emmetas prisuoliavo prie manes, vis dar
belaukiancio ant olos. Jo marskiniai buvo virte i skutus,
sukruvinti, pasidenge sakais ir prie ju prilipusiais seriais. Jo
tamsus banguoti plaukai netvarkingai sukrite ant galvos. Veide
sviete plati pasitenkinimo sypsena.
-Sitas buvo stiprus. Beveik galejau jausti jo ibrezimus.
-Tu tikras vaikas, Emmetai.
Jis nuzvelge mano tvarkinga apranga.
-Tu nesugebejai prigauti pumos?
-Zinoma, kad sugebejau. Tik skirtingai nuo taves as moku
svariai pavalgyti.
Emmetas nusikvatojo skaidriu juoku.
-Kaip noreciau, kad jie butu stipresni. Butu daug linksmiau.
-Niekas taves neprase mustis su savo patiekalu.
-Taigi, bet su kuo daugiau galiu pasimusti? Tu su Alise
sukciaujate, Rozali bijo del savo sukuosenos, o Esmeja eina is
proto kai susiimame su Dzasperu.
-Tikra tiesa, nelengvas tavo gyvenimas...
Emmetas syptelejo susikuprindamas, lyg sunkus svoris slegtu jo
pecius.
-Nagi, Edwardai, isjunk trumpam savo sugebejimus ir eiks
susiimti saziningai.
-As negaliu isjungti savo sugebejimu,- priminiau jam.
-Nesuprantu, kaip ta mergaite sugeba laikyti tave nuosaleje. Gal
ji man duotu koki patarima?
-As tau draudziu prie jos artintis!- Suurzgiau pro sukastus dantis
jau be jokios geros nuotaikos.
-Ak, atrodo, uzgavau skaudama vieta.
Atsidusau. Emmetas prisedo salia manes.
-Atleisk. Zinau, kad siuo metu tau sunku. As tikrai stengiuosi
nepasirodyti nejausmingu kretinu, bet tokia jau mano prigimtis...
Jis palauke kol as nusijuoksiu is jo poksto, po to vel surimtejo.
"Rimtas, visada rimtas. Kuo tu dabar susirupines?"
-As galvoju apie ja. Tiksliau, as sunerimes del jos.
-Bet kuo gi ji rizikuoja? Tu juk salia!
Ir vel jo juokelis manes nepaveike, bet atsakiau i klausima:
-Ar tu niekada nepastebejai, kokie jie trapus? Ar isivaizduoji,
kiek daug blogu dalyku gali nutikti zmonems?
-Ne visai. Bet manau, kad suprantu, ka tu nori pasakyti. Pirma
karta pries loki as tikrai buvau juokingas.
-Lokiai...- Sumurmejau pridedamas juos prie rizikos faktoriu.-
Pazistant Bella, ji tikrai pritrauks bent viena is ju su savo
amzinom nesekmem. Lokys sugalvoja pasivaikscioti mieste.
Aisku, kad visu pirma jis patrauktu pas Bella!
-Ar nors suvoki, kad dabar jau ir kalbi kaip beprotis?
-Isivaizduok trumpam, kad Rozali yra zmoniska, Emmetai. Ir
kad ji gali bet kuriuo metu sutikti loki... Arba susirgti... Arba
prarasti svorio... Arba nukristi nuo laiptu... Arba pasigauti rimta
liga?
Is mano burnos pasipyle zodziu lavina. Man palengvejo garsiai
issakius tai, apie ka galvojau visa savaitgali.
-Gaisrai, zemes drebejimai, tornadai! Po galais! Kada paskutini
karta ziurejai zinias? Ar matei viska, kas jiems nutinka?
Vagystes, nuzudymai!
Stipriai sukandau dantis vien nuo minties, kad kitas zmogus
galetu ja iskaudinti, beveik nebegalejau ikvepti.
-Oho! Gal jau nusiramink, vaiki! Cia juk Forksas, atsimeni?
Blogiausia, kas jai gali nutikti, tai suslapti nuo lietaus...- Pratare
kilsteledamas pecius.
-As tikrai pradedu galvoti, kad ji pazenklinta nesekmes zenklu,
Emmetai. Pazvelk tiesai i akis: is bet kurios vietos zemeje, ji
patenka i miesteli, kur, tarp kitko, gana aktyvi vampyru
populiacija.
-Taip, bet mes juk vegetarai. Cia jau siokia tokia sekme, argi ne?
-Su jos kvapu? Ne, cia tikra nesekme. Netgi dar blogiau zinant,
kaip as reaguoju i jos kvapa.- Pratariau zvelgdamas sau i rankas
ir dar karta ju nekesdamas.
-Tiktai kad be Karlailo tu esi geriausiai save kontroliuojantis
vampyras. Jai vis tik pasiseke.
-O furgonas?
-Tik nelaimingas atsitikimas.
-Tau reikejo pamatyti ji lekiant i Bella, vel ir vel. Prisiekiu,
atrode, lyg mergaite butu tapusi magnetu.
-Bet tu juk buvai ten. Jai ir vel pasiseke.
-Ak, nejaugi? Negi tai ne blogiausia, kas gali nutikti zmogui,
kad vienas vampyras ji isimyletu?
Kuri laika Emmetas svarste. Jis prisimine mergaite ir jam tas
vaizdas pasirode neidomus. "Nesuprantu, kuo ji tave taip
traukia?"
-Na, o as tikrai nematau jokio Rozali grozio.- Isizeides atreziau.-
Jai atrodo, kad niekas kitas negali jai prilygti.
-Itariu, kad cia ne tuscios kalbos...- Pabande susvelninti situacija
Emmetas.
-As nezinau, kas su ja negerai,- melavau velniskai issisiepes.
Pamaciau, ka jis ruosiasi daryti ir is karto uzkirtau tam kelia. Jis
staiga puole stumti mane nuo olos ir akmuo iskilo nuo musu
svorio.
-Sukcius.- Pratare Emmetas.
Laukiau, kol jis pabandys dar karta, bet jo mintys jau tekejo kita
linkme. Jis isivaizdavo Bella, bet si karta balta oda ir krauju
pasruvusiomis akimis.
-Ne...- Susnibzdejau.
-Bent jau nebeturetum rupescio del jos mirtingumo. Ir
nebereiketu stengtis jos neuzmusti. Tai juk tobulas sprendimas.
-Tobulas tau ar jai?
-Tau.- Ramiai istare Emmetas rimtu balsu.
Nusijuokiau be jokio dziaugsmo.
-Neteisingas atsakymas.- Paniures pasakiau.
-Man visai patinka buti vampyru.
-O Rozali ne.
Jis atsiduso. Abu gerai zinojome, kad Rozali padarytu bet ka,
kad atgautu savo gyvenima. Netgi paliktu Emmeta.
-Taip, tu teisus,- ramiai sutiko Emmetas.
-As negaliu... As neturiu... As nesuzlygdysiu Bellos gyvenimo.
Negi nejaustum to paties, jeigu jos vietoje butu Rozali?
Emmetas kiek pasvarste.
"Taigi, tu tikrai ja myli."
-Negaliu net apsakyti, kaip labai! Si mergaite man staiga tapo
visatos centru. Visa kita nebesvarbu jeigu jos nera.
-Bet tu nesiruosi jos perversti. Ji juk negyvens amzinai,
Edwardai.
-Zinau...- Suinksciau.
"Be to, pats sakei, kad ji labai trapi."
-Patikek, ta as taip pat zinau.
Emmetui visada truko takto, ir tokie pokalbiai buvo jo silpnoji
vieta. Jis truputi virpejo tikrai stengdamasis del nieko neisizeisti.
"Bet ar tu nors gali ja paliesti? Tai yra... Jeigu tu ja myli, na, ar
tu nenori jos liesti?
Emmetas ir Rozali vienas kita mylejo tikrai fiziskai. Jam buvo
sunku suprasti, kad galima myleti be fizinio prisilietimo.
-Negaliu sau leisti apie tai net pagalvoti, Emmetai,- atsidusau.
-Oho... Tai kokia gi iseitis tau lieka?
-Nezinau. Vis dar ieskau budo ja palikti. Tik kol kas nesugebu
net laikytis atokiau nuo jos...
Su begaliniu palengvejimu suvokiau, kas nedarau nieko blogo
pasilikdamas, ypac del Piterio ir Sarlotes atvykimo. Siuo metu
jai bus saugiau, jeigu as busiu salia, o ne stengsiuosi laikytis nuo
jos atokiau. Kol kas as vaidinsiu jos gynejo role.
Si mintis mane suerzino - jau dabar labai troskau tuoj pat pradeti
vykdyti savo uzduoti.
"Apie ka tu galvoji?"- Paklause Emmetas pamates pokycius
mano veide.
-Sia akimirka,- pratariau atsipalaidaves,- mirstu is noro lekti i
Forksa ir patikrinti, ar jai viskas gerai. Nezinau ar istversiu iki
sekmadieniio vakaro...
-Ne, ne, ne! Tu nekeliausi namo anksciau nei suplanuota. Rozali
reikia laiko nusiraminti! Nagi, prasau... Del manes!
-As pabandysiu,- dvejodamas pratariau.
Emmetas trinktelejo per mano kisene, kurioje gulejo mobilusis
telefonas.
-Alise jau butu paskambinusi, jeigu tavo panikos krize butu
buvusi pagrista.
Susiraukiau.
-Gerai, gerai. Bet grisime sekmadieni, ne veliau.
-Kur mums skubeti? Be to, sekmadieni svies saule. Alise
numate, kad mes neisim i mokykla iki antradienio.
Greitai papurciau galva.
-Piteris ir Sarlote moka susilaikyti.
-Emmetai, man nusispjaut. Zinant Bellos nesekmiu traukima, ji
kaip tik eis pasivaikscioti po miska blogiausiu momentu...
Net suvirpejau nuo tos minties.
-Piteris nepasizymi saves kontroliavimu,- priduriau,- mes grisim
sekmadieni.
Emmetas atsiduso.
"Tikrai kaip beprotis."

*******

Bella ramiai miegojo, kai as ilipau pro jos langa ankstu

pirmadienio ryta. Si karta as prisiminiau pasiimti aliejaus ir
dabar langas prasivere be jokio garso.
Matydamas, kaip jos plaukai buvo issisklaide ant pagalves, as
galejau pasakyti, kad ji miegojo neramiau nei praeita karta. Ji
buvo susidejusi abi rankas po skruostu lyg mazas vaikas, jos
burna buvo truputi praverta. Galejau jausti is jos sklindanti
tolygu kvepavima.
Tai buvo neitiketinas palengvejimas, stoveti cia ir ziureti i ja
miegancia. Pagaliau suvokiau tai, ko nesugebejau anksciau, kol
dar nebuvau su sia problema susidures kaktomusa: kai budavau
toli nuo jos, man buvo vis blogiau.
Deja, tuo paciu nebuvo ne kiek geriau ir kai buvau salia jos.
Atsidusau, leisdamas ugniai uzvaldyti mano gerkle. Pernelyg
ilgai prabuvau toli nuo jos. Laikas, kuri praleidau nejausdamas
sio skausmo ir budamas toli nuo jos dabar priverte mane viska
pajusti dar astriau. Buvo taip pavojinga, kad as bijojau priklupti
prie jos lovos ir perskaityti jos knygu pavadinimus. Norejau
zinoti viska apie istorijas, uzpildziusias jos mintis, bet bijojau
del savo troskulio, persigandes nuo minties, kad jeigu leisiu sau
truputi prisiartinti, po to noresiu buti vis arciau ir arciau jos...
Kokios siltos ir svelnios atrode jos lupos... Galejau isivaizduoti
jas lieciantis. Vos vos, pirstu galiukais...
Butent tokiu klaidu ir reikejo isvengti.
Akimis perbegau jos veida vel ir vel ieskodamas pokyciu.
Zmones nepaliaujamai nuolat keitesi.
Ji atrode... Pavargusi. Lyg butu nepakankamai miegojusi. Ar ji
buvo kur nors isejusi?
Tyliai ir ironiskai nusijuokiau is savo kancios. Koks mano
reikalas, jeigu ji buvo kur isejusi? Ji nebuvo mano daiktas. Ji
man nepriklause.
Ne, man ji nepriklause, ir mane tai be proto liudino.
Viena jos ranka pasisuko ir as galejau pamatyti, kad jos delnas
buvo nubrozdintas. Ji susizeide? Net jeigu tai tebuvo mazmozis,
as labai susirupinau. Matant, kurioje vietoje ji nusibrozdino, ji
ko gero ir vel suklupo. Viska pergalvojus, man tai pasirode
tinkamas paaiskinimas.
Siek tiek guode mintis, kad ne visada reikes girdeti jos mintis,
kad kai ka suprasciau. Dabar mes juk buvome draugai - na, bent
jau bandeme jais buti. Dabar galesiu uzduoti jai klausimu apie
praejusi savaitgali ir netgi apie tai, ka ji veike vakar vakare, kad
atrodo tokia pavargusi. Galesiu paklausti jos, kas nutiko jos
rankoms. Galesiu netgi nusijuokti, kai ji patvirtins mano teorija.
Svelniai nusisypsojau mastydamas apie tai, ar ji nebuvo ikritusi i
vandenyna? Klausdamas saves, ar ji gerai pasilinksmino, kai
manes nebuvo salia. Ar ji galvojo apie mane? Ar jai manes
truko, net jeigu tai butu niekis palyginti su tuo, kaip man jos
truko.

Pabandziau ja isivaizduoti papludimyje, nusviesta saules

spinduliu. Zinoma, vaizdas nebuvo tobulas, nes ta papludimi as
buvau mates tik nuotraukose.
Pasijutau nejaukiai galvodamas apie tai, del kokiu priezasciu
man negalima eiti i ta papludimi, kuris buvo vos uz minutes
kelio begte nuo mano namu. Bella praleido visa diena La Push -
vieta, i kuria as neturejau teises ikelti kojos pagal sanderi. Vieta,
kur keli senoliai dar prisimena istorijas apie Cullenus, prisimena
ir tiki jomis. Vieta, kur musu paslaptis buvo zinoma...
Papurciau galva. Netureciau bijoti. Quileutes taip pat buvo
susaistyti sio sanderio. Net jeigu Bella ir buvo sutikusi koki
senoli, jis nieko negalejo jai pasakoti. Ir, visu pirma, kodel jie
turetu pradeti kalbeti sia tema? Kodel Bella ten ispasakotu savo
itarimus? Ne, Quileutes buvo ko gero vieninteliai, del kuriu man
nereikejo rupintis.
Jau patekejusi saule mane sutrikde. Prisiminiau, kad dar teks
palaukti kelias dienas, kad patenkinciau savo smalsuma. Kodel,
po galais, saule nutare siandien sviesti?
Atsidusau ir dingau is jos kambario kol dar niekas manes
nepamate. Norejau tik pasislepti miske prie jos namo ir toliau ja
stebeti, kai staiga uzuodziau jos kvapa prie misko takelio.
Pradejau greitai eiti jos pedsakais, kurie vede vis gilyn i miska.
Ka Bella cia veike, taip toli nuo namu?
Staiga takelis baigesi. Jos kvapas vede truputi i sali, link seno
medzio kamieno. Gal Bella cia buvo atsisedusi...
Kodel Bella turetu cia sedeti pati viena - o kad buvo viena,
neturejau jokios abejones - siame slapiame, pilname samanu
miske?
Tai neturejo jokios prasmes, ir, skirtingai nuo kitu pokalbiu, as
negalesiu jai uzduoti siu klausimu.
Zinai, Bella, as kaip tik ejau tavo kvapo pedsakais miske, vos
isejes is tavo kambario, kur ilgai stebejau tave miegancia... Taip,
pats tas ledams pralauzti.
Ko gero niekada nesuzinosiu ka ji cia veike. Tai suvokdamas
susierzinau ir sugrieziau dantimis. Blogiausia, kad tai tikrai
buvo panasu i scenariju, kuri isivaizdavau su Emmetu: Bella,
ramiai vaikstinejanti miske, savo kvapu galinti pritraukti bet
ka...
Suinksciau. Ji ne tik kad trauke nesekmes, bet dar ir flirtavo su
pavojumi.
Kaip bebutu, dabar kuriam laikui ji turejo angela sarga. As ja
stebesiu, rupinsiuosi ja, laikysiu ja toliau nuo pavoju tiek laiko,
kiek galesiu tai pateisinti.
Suvokiau, kad troskau, jog Piteris ir Sarlote pasisveciuotu dar
kuri laika.

VAIDUOKLIS

Per sekancias dvi graziai sauletas dienas Forkse as nedaug

tebendravau su Dzaspero sveciais. Grizdavau namo vien tam,
kad Esmeja per daug nesirupintu.Tiesa pasakius, mano
gyvenimas dabar buvo panasesnis i vaiduoklio nei i vampyro.
As skrajojau aplink nematomas, persekiodamas lyg seselis kur
tik galejau savo meiles ir aistros objekta, stengdamasis pamatyti
arba isgirsti ja per laiminguju, galinciu su ja bendrauti saules
sviesoje, mintis. Galinciu retkarciais netycia prie jos prisiliesti...
Ji niekad nesureaguodavo i tuos prisilietimus - ju rankos buvo
tokios pat siltos kaip ir josios.
Sis priverstinis pamoku praleidimas pirma karta man tapo
sunkiu isbandymu. Vienintele paguoda buvo ta, kad jai saule
labai patiko, tai siek tiek palengvino mano kancia. As pritariau
viskam, kas galejo padaryti ja laiminga...
Pirmadienio ryta nugirdau viena pokalbi, kuris mano kancia taip
paastrino, kad vos nepamirsau atsargumo jai pasirodydamas. Vis
tik, kai pokalbis baigesi, jis praturtino mano monotoniska diena.
Maikui Njutonui pajutau siokia tokia pagarba. Gaves neigiama
atsakyma jis nenuleido ranku ir nenuslinko issilaizyti savo
zaizdu. Pasirodo, jis turejo daugiau drasos nei as maniau is
pradziu. Jis ketino pabandyti dar karta.
Si ryta Bella atvyko i mokykla kiek anksciau, ketindama
pasimegauti saules spinduliais kol ju dar yra ir, belaukdama
pirmo skambucio, prisedo ant piknikui skirto retai tenaudojamo
suolelio. Jos plaukai nuo saules spinduliu igavo rausva atspalvi,
kurio as nesitikejau, bet kuris man tikrai patiko.
Cia Maikas kazka vel berasinejancia ja ir uzklupo, patenkintas,
kad gali pabandyti dar karteli.
Mane apeme agonija suvokiant, kad viskas, ka galejau padaryti,
tebuvo juos tebeti. Bejegiskai, priverstas sleptis nuo saules
misko seseliuose...
Ji sutiko ji gana geros nuotaikos, nuo ko jis pasijuto gana
pakyletai, o man tai sukele visiskai priesingus jausmus.
"Matosi, kad as jai patinku. Kitaip ji man nesisypsotu... Galiu
lazintis, kad ji norejo eiti i sokius su manim. Noreciau zinoti,
kas tokio svarbaus Sietle?"
Jis taip pat pastebejo jos nauja jos plauku spalvos atspindi.
-Niekada anksciau nepastebejau, kad tavo plaukai turi rausva
atspalvi.
Kai jo pirstais perbego jos plauku sruoga, as su visomis
saknimis isroviau jauna medeli, i kuri buvau pasiremes ranka.
-Tiktai saules sviesoje,- atsake ji, ir mano begaliniam
dziaugsmui staigiai nuo jo atsitrauke, kai jis pabande uzkisti
sruoga jai uz ausies.
Maikui prireike geros minutes, kad vel sukauptu savo drasa. Jis
pabande susikaupti tusciai plepedamas.
Ji primine jam apie rasini, kuri reikejo atiduoti mokytojai
treciadieni. Is jos lengvai savimi patenkintos veido israiskos as
supratau, kad savaji ji jau parase. Jis apie rasini buvo visai
pamirses, ir baisiai susierzino suvokes, kad tai atims is jo
nemazai laisvalaikio.
"Po velniu, kvailas rasinys!"
Galu gale jis nusprende pereiti prie esmes - mano zandikauliai
taip susirakino, kad granitas butu pavirtes i miltus - ir netgi tada
jis nesugebejo paklausti tiesiai:
-Gal noretum kada su manim kur nors iseiti?
-Ak,- sumurmejo ji.
Po to seke ilga tyla.
"Ak? Ka tai galetu reiksti? Ar tai bus teigiamas atsakymas?
Pala, gal as nevisai tiksliai issireiskiau..."
Jis garsiai nurijo seiles.
-Na, galetume nueiti kur nors pavalgyti, ar ka nors panasaus...
Namu darbus padaryciau veliau.
"Kvailys. Nesugebu net zmoniskai uzduoti klausimo."
-Maikai...
Pajutau toki pavyda, agonija ir isiuti kaip ir praeita savaite.
Besistengdamas likti vietoje nulauziau dar viena medeli. Mane
apeme begalinis troskimas perlekti per visa aikstele, taip greitai,
kad joks zmogus to nepastebetu, apkabinti ja ir pagrobti, nunesti
kuo toliau nuo to vaikino, kurio siuo metu taip nekenciau, kad
buciau ji nuzudes su begaliniu pasimegavimu.
Ar ji jam taip pat pasakys "taip"?
-Nemanau, kad tai gera mintis.
Pradejau vel kvepuoti. Mano sustinges kunas pradejo po truputi
atsipalaiduoti.
"Kaip bebutu, Sietlas tikrai tik pretekstas. Nereikejo man jos
klausti. Ir apie ka gi as galvoju? Lazinuosi, kad tai tas
gasdinantis Cullenas..."
-Kodel?- Netiketai paklause.
-As manau...- Ji padvejojo.- Jeigu tu kam nors prasitarsi apie tai,
ka tau dabar pasakysiu, as su dziaugsmu tave pribaigsiu...
As nesulaikiau skardaus juoko kai is jos burnos pasigirdo
mirtinas grasinimas.
-Manau, kad tai tikrai uzgautu Dzesikos jausmus.
-Dzesikos?- "Kaip... Bet... Hmm... Ak. Gerai. Manau..."
Jo mintys skriejo beviltisku greiciu niekaip nesusirikiuodamos.
-Nagi Maikai, gal tu aklas?
Visiskai jai pritariau. Gal jai ir nereiketu tiketis, kad visi aplink
butu tokie pastabus, kaip ji pati, bet siuo atveju tai buvo
akivaizdu. Negi jis negalejo isivaizduoti, kaip Dzesikai buvo
sunku, kai pats taip stengesi rasti buda pakviesti Bella? Ko gero,
ji apakino savimyla. O Bella buvo tokia paprasta, kad ji viska
pastebedavo.
"Dzesika... Hmm... Oho..."
-Ak,- sugebejo issteneti garsiai.
Bella pasinaudojo jo sutrikimu.
-Reikia eiti i pamokas. As negaliu ir vel paveluoti.
Bet nuo dabar Maiko mintys jau skrajojo kita linkme.
Galvodamas vel ir vel apie Dzesika jis suvoke, kad mintis, jog
jis jai patinka, jam visai patraukli. Tai buvo vis sis tas, antrasis
pasirinkimas, nors jam butu labiau patike, kad taip galvotu
Bella.
"Ji visai patraukli. Turi grazu kuna. Be to, geriau zvirblis
rankoje..."
Jo mintys apie Bella tuo ir baigesi, susitelkdamos ties Dzesika.
Jos vis dar buvo tokios pat vulgarios, kaip ir apie Bella, bet
dabar jos mane jau tik erzino bemaz nebesiutindamos. Kaip
mazai jis tetrosko bet kurios mergaites... Lyg jos butu lengvai
viena kita pakeiciamos. Nusprendziau nuo siol laikytis atokiau
nuo Maiko minciu.
Prisiglaudziau prie storo seno medzio kamieno kai ji dingo is
mano akiracio, sokinedamas is minciu i mintis ir vis ja
stebedamas. Visada dziaugiausi zvelgdamas i ja Andzelos
Weber mintyse. Labai troskau rasti buda atsidekoti Weberiu
mergaitei uz jos tokias geras mintis. Man palengvejo galvojant,
kad vis tik Bella turi viena jos verta drauge.
Zvelgiau i Bellos veida is bet kurios imanomos pozicijos ir
pamaciau, kad ji vel buvo nuliudusi. Tai mane nustebino - as
maniau, kad saules uzteks palaikyti jos gerai nuotaikai visa
diena. Per pietu pertrauka maciau ja vis zvilgciojant i tuscia
Cullenu stala ir tai mane dziugino. Pajutau manyje atgimstant
vilti. Gal jai taip pat manes truko?
Ji planavo iskyla su keliomis mergaitemis, ir as automatiskai
suplanavau ju stebejimo plana, bet jis baigesi, kai Maikas
pakviete Dzesika i pasimatyma, kuri buvo suplanaves Bellai.
Todel vietoj planu kurimo as nusprendziau eiti tiesiai pas Bella i
namus, kad isitikinciau, jog nera nieko pavojingo smirinejancio
aplink. Zinojau, kad Dzasperas paprase savo buvusio brolio
laikytis atokiau nuo miestelio, pateikdamas mano beprotybe
kaip paaiskinima ir perspejima, bet nesiruosiau rizikuoti. Piteris
ir Sarlote tikrai nenorejo susipykti su musu seima, bet norai yra
gana nepastovus dalykas...
Na gerai, gal siek tiek persistengiau. Zinojau tai.
Po ilgos valandos laukimo Bella isejo pro uzpakalines duris, lyg
butu zinojusi, kad ja stebejau, lyg butu pajutusi gailesti del mano
nesibaigiancios kancios kai jos nematydavau. Rankoje ji laike
knyga ir po pazastimi nesesi uzklota.
Labai tyliai isiropsciau i artimiausio medzio virsune toliau ja
stebedamas.
Ji patiese uzklota ant dregnos zoles, atsigule ant pilvo ir siek tiek
pasimuiste stengdamasi rasti patogia vieta knygai. As skaiciau
per jos peti.
Ak - ir vel klasika. Ji buvo Austin fane.
Ji skaite gana greitai, vis kryziuodama ir perkryziuodama savo
kojas. Stebejau saule ir veja zaidziancius jos plaukais, kai staiga
jos kunas isitempe ir ranka sustingo ant puslapio. Viskas, ka
galejau matyti buvo tai, kad ji atverte trecia skyriu, kai staiga ji
piktai numete puslapiu zymele ir galejau pamatyti aiskiau.
Uzmeciau zvilgsni i skyriaus pavadinima - Mansfieldo parkas. Ji
pradejo nauja istorija: knyga buvo trumpu noveliu rinkinys.
Mane nustebino tai, kad ji taip lengvai perejo nuo vienos
istorijos prie kitos.
Po keliu akimirku ji garsiai uzverte knyga. Piktai susiraukusi ji
atidejo knyga i sali ir apsiverte ant nugaros. Ji giliai ikvepe lyg
noredama nusiraminti, atsiraitojo rankoves ir uzmerke akis.
Gerai prisiminiau ta istorija, bet negalejau rasti joje nieko, kas
galetu nuliudinti ar suerzinti. Dar viena paslaptis. Pats sau
linktelejau.
Ji gulejo labai ramiai sujudedama tik viena karta, kai jos ranka
nubrauke plaukus nuo veido. Jie kastoninemis bangomis
pasklido aplink jos galva. Po to ji vel nurimo...
Jos kvepavimas suletejo. Po keliu ilgu minuciu jos lupos
suvirpejo. Ji lyg ir kazka sumurmejo per miegus...
Buvo neimanoma atsilaikyti. Isiklausiau taip toli kaip tik galejau
i balsus aplinkiniuose namuose.
"Du saukstai miltu... Viena stikline pieno..."
"Nagi! Pataikyk i ta krepsi! Nagi!"
"Raudona ar melyna... O gal reiketu apsivilti ka nors labiau
kasdienisko?"
Arti nieko nesigirdejo. Nusokau zemyn, tyliai nusileisdamas ant
savo pirstu galiuku.
Tai buvo labai labai blogai, pernelyg daug rizikos. Prisiminiau,
kaip kazkada nepritariau Emmeto neapgalvotiems veiksmams ir
pernelyg menkai Dzaspero valiai ir suvokiau, kad dabar as
samoningai nusizengiau visoms taisyklems su tokiu ikarsciu,
kad visi ju nusizengimai atrode juokingi. Juk visada
atsakingiausias is visu buvau as.
Linktelejau, bet vis tik likau sauleje, niekas manes nemate.
As vengiau ziureti i save saules spinduliuose. Net ir seselyje
buvo pakankamai blogai suvokiant, kad mano oda buvo kieta ir
negyva, nenorejau zvelgti i mus, Bella ir mane, viena salia kito
saules sviesoje. Skirtumas tarp musu buvo ir taip jau be galo
skausmingas nepridedant sio vaizdo prie visu kitu mano
mintyse.
Vis tik negalejau visiskai ignoruoti blizganciu atsvaitu,
atsispindejusiu nuo jos odos kai as prisiartinau. Nuo to vaizdo
mano zandikauliai ir vel susirakino. Negi buvo imanoma tapti
dar baisesniu? Isivaizdavau jos siauba jeigu ji dabar
atsimerktu...
Ji truputi atsitrauke ir kazka sumurmejo prirakindama mane
vietoje.
-Mmm... Mmm...
Nieko suprantamo. Ka gi, teks truputi cia palukti. Atsargiau
pavogiau jos knyga, laikydamas ranka aukstai iskelta ir
nekvepuodamas, kad savo artumu jos neprizadinciau. Pradejau
vel kvepuoti budamas jau uz keliu metru nuo jos, megaudamasis
saules spinduliais ant mano veido ir traukdamas jos kvapu
persigerusi ora. Man pasirode, kad siluma siek tiek pasaldino jos
kvapa. Troskulys uzdege mano gerkle laukine ugnimi, nes
pernelyg daug laiko praleidau toli nuo jos.
Kuri laika stengiausi susikaupti - kvepavau tik per nosi - ir
atverciau jos knyga savo rankose. Ji pradejo skaityti nuo pirmos
istorijos... Greitai akimis perbegau puslapius iki treciojo
skyriaus ieskodamas, kas gi galejo ja supykinti tokioje ramioje ir
mandagioje Austin prozoje.
Staiga, kai mano akys sustojo ties herojaus - Edwardo Ferrarso -
vardu, paminetu pirmaji karta, Bella vel prakalbo:
-Mmm... Edwardai...- Ji linktelejo per miegus.
Si karta jau neissigandau, kad ji bus atsibudusi. Jos balsas buvo
tik tylus, svelnus murmejimas. Visai nepanasus i siaubo suksni,
kuris, be jokios abejones, jai issprustu, jeigu butu nubudusi ir
pamaciusi mane saules sviesoje. Manyje sukilo priestaringi
jausmai, dziaugsmas susimaise su neapykanta sau paciam, bet,
kaip bebutu, ji vis dar apie mane sapnavo...
-Edmundai... Ak... Pernelyg arti.
Edmundai?
Cha! Baisiai nusivyles suvokiau, kad ne apie mane ji sapnavo. I
mane visa jega smoge pasibjaurejimas savimi. Ji sapnavo apie
knygos personazus. Mano isdidumui to jau buvo truputi per
daug.
As padejau atgal jos knyga ir vel pasislepiau medziu seseliuose,
kaip ir turejo buti. Bego laikas, o as ja vis stebejau, vis dar
jausdamasis beviltiskai bejegis, kai saule danguje pradejo po
truputi leistis ir link Bellos nusidrieke ilgi seseliai. Norejau
issklaidyti juos, uzkirsti jiems kelia, bet tamsa buvo
neisvengiama... Seseliai ja pasiglemze. Kai nebeliko saules
sviesos, jos oda pasirode pernelyg balta, beveik vaiduokliska.
Jos plaukai ir vel tapo tamsus, juodomis bangomis pasklide
aplink jos veida.
Pasiurpau nuo to vaizdo - lyg zvelgciau i viena is issipildziusiu
Alises viziju. Vien tik stiprus nuolatinis Bellos sirdies plakimas
galejo mane nuraminti, vienintelis garsas, kuris skyre mane nuo
kosmaro.
Kai jos tevas grizo namo, nutariau perleisti budejima jam.
Galejau isgirsti jo minciu nuotrumpas kai jis pasuko i keliuka,
vedanti link namu. Kazkas miglotai nuobodaus... Kazkas is jo
darbo dienos. Laukimas sumises su alkiu - jis ko gero jau
galvojo apie vakariene. Bet jo mintys skambejo taip tyliai ir
uzsleptai, kad negalejau buti tikras savo teisumu. As tegirdejau
tik nuotrumpas.
Labai norejau suzinoti, kaip skambejo jos motinos balsas,
suprasti, i ka panasus zmones sukure sia nepaprasta butybe.
Bella pradejo atsibusti ir kruptelejusi atsisedo pazadinta tevo
masinos padangu, besitrinanciu i kiemo akmenis, garso. Ji
apsidaire aplink baisiai sutrikusi del nelauktos prietemos lauke.
Viena trumpa sekunde jos akys sustojo ties seseliu kur as
slepiausi, bet ji greitai nusisuko i sali.
-Carli?- Tyliai susuko vis dar besidairydama i miska, supanti jos
namus.
Jo masinos dureles garsiai trinktelejo ir ji pasisuko i garso puse.
Ji greitai atsistojo ir suskubo rinkti savo daiktus, kartais vis dar
uzmesdama neramu zvilgsni misko pusen.
As isliuogiau i medzio, artimiausio virtuves langui, virsune ir
pradejau megautis ju vakaru. Buvo gana idomu palyginti Carlio
zodzius su jo uzsleptomis mintimis. Jo meile ir susirupinimas
savo vienturte dukra buvo gana perdeti, bet kalbejo jis
lakoniskai ir pernelyg ramiai. Didziaja laiko dali jie sedejo
draugiskoje tyloje.
Besiklausydamas jos rytdienos planu Port Andzele as tuoj pat
pritaikiau prie ju savuosius planus. Dzasperas neperspejo Piterio
ir Sarlotes laikytis atokiau nuo Port Andzelo. Netgi zinodamas,
kad jie yra gana sociai pavalge ir nesiruose medzioti musu
apylinkese, as vis tik nusprendziau ja priziureti, tik siaip, jeigu
ka. Kaip bebutu, mes juk nebuvome vieninteliai musu rases
atstovai apylinkese. Be to, dabar jau masciau ir apie visus
zmoniu gyvybei gresiancius pavojus, jie visad sukdavosi apie
Bella...
Isgirdau kaip ji rupinosi rytdienos pietumis, kad tevas
nepamirstu pavalgyti ir nusisypsojau, nes tai tik patvirtino mano
teorija - taip, tai tikrai jai budinga, visada rupintis kitais.
Po to nusprendziau trumpam ja palikti puikiai zinodamas, kad
grisiu, kai ji jau miegos.
Nusprendziau, kad nereiketu kistis i jos privatu gyvenima lyg
smalsiai kaimynei. Buvau cia, kad ja saugociau, o ne tam, kad
pristociau kaip Maikas Njutonas butu pasielges mano vietoje,
jeigu galetu ropineti medziu virsunemis kaip tai dariau as.
Nesielgsiu su ja taip nepadoriai.
Kai grizau, namie nieko nebuvo ir mane tai pilnai patenkino. Pro
mano akis nepraslydo sumisusios ju mintys, vis klausiancios , ar
tik as nepradejau kraustytis is proto. Emmetas paliko man
rasteli:
"Suzaidziam partija futbolo Rainerio laukuose. Nagi... Prasau."
Susiradau savo tusinuka ir po jo prasau pridejau nepyk. Ju ir taip
buvo pakankamai, kad sudarytu dvi komandas.
Isejau pamedzioti netoliese, pasitenkindamas mazesnemis ir
geresnemis butybemis, kurios buvo dar blogesnio skonio nei
plesrunai, po to persirengiau ir vel patraukiau Forkso pusen.
Sianakt Bellos miegas buvo neramus. Ji blaskesi pataluose, o jos
veido israiska keitesi nuo susirupinusios link liudnos.
Susidomejau, apie ka galejo buti jos blogas sapnas... Ir tuoj pat
suvokiau, kad is tikro nenorejau to zinoti.
Kai ji trumpam prasnekdavo, tai dazniausisi budavo apie
nereiksmingus ivykius Forkse, kuriuos ji sumurmedavo tyliu
balsu. Tik vienna karta, kai ji istare "sugrizk..." istiesdama
ranka, lyg noretu sulaikyti, as leidau sau pasvajoti, kad ji
sapnavo mane.
Sekanti diena mokykloje ( paskutine diena, kai saule vis dar
laike mane ikalinusi toli nuo jos ) buvo beveik tokia pati, kaip ir
praejusioji. Bella buvo dar labiau paniurusi nei vakar, ir man
buvo idomu ar ji vis tik laikysis savo planu, nes ji tikrai pasirode
nenusiteikusi iskylai.
Bet, zinant kokia asmenybe ji buvo, manes nenustebintu, kad ji
visu pirma galvotu apie draugus, o ne apie save.
Siandien ji vilkejo grazu melyna megztuka ir si spalva tobulai
derejo prie jos odos, paversdama ja balta lyg pienas.
Kai pamokos baigesi, Dzesika nusprende vezti mergaites savo
masina. Jauciau palengvejima, nes Andzela taip pat vyko su
jomis.
Patraukiau link namu pasiimti savo masinos. Namie buvo Piteris
su Sarlote ir as nusprendziau, kad galiu duoti mergaitems gera
valanda pries jas susirasdamas. Vis tiek negaleciau ramiai
vaziuoti joms is paskos taisyklingu greiciu - vien jau mintis apie
tai man ivare nuoboduli.
Iejau pro virtuve akies krasteliu pastebedamas Emmeto ir
Esmejos pritariama linktelejima, kai patraukiau tiesiai prie
pianino.
"Ak, jis grizo,"- be abejo nusivylusios Rozali mintys.
"Stai ir Edwardas. Negaliu pakesti matydama ji kencianti.
Esmejos dziaugsmas jau pradejo virsti rupesciu. Ji turejo
rupintis. Nuostabi meiles istorija, kuria ji iki siol isivaizdavo, jau
pradejo nesustabdomai krypti i tragedija.
"Gerai pasilinksmink si vakara Port Andzele."- Linksmai
galvojo Alise.- "Ir pranesk man, kai jau galesiu pradeti sneketi
su Bella."
"Tu jau daraisi juokingas, Edwardai,"- galvojo Emmetas,-
"negaliu patiketi, kad praleidai zaidima, kad galetum kazka
stebeti mieganti."
Dzasperas nekreipe i mane jokio demesio, net kai mano grojama
melodija suskambo daug garsiau nei as to norejau. Tai buvo
sena, garai visiems zinoma melodija, kurioje skambejo
nekantrumas. Dzasperas buvo beatsisveikinantis su savo
draugais kurie susidomeje zvalgesi mano pusen.
"Koks keistas padaras,"- galvojo Alises ugio maza blondine
Sarlote,-"o juk praeita karta jis buvo toks malonus ir
juokingas..."
Piterio mintys nedaug tesiskyre nuo josios, kaip tai jau buvo
tape iprociu.
"Tai ko gero del gyvunu. Zmoniu kraujo kvapas dabar jau varo
juos is proto."- Priejo paprastos isvados. Jo plaukai buvo tokie
pat tiesus kaip ir jos, ir beveik tokio pat ilgumo. Jie buvo tikrai
labai panasus - isskyrus ugi, jis buvo panasesnis i Emmeta -
savo isvaizda ir mastymu. As visada galvojau, kad jie buvo
nuostabiai derinti pora.
Niekas, isskyrus Esmeja, jau nebegalvojo apie mane, todel as
pradejau groti tyliau ir ramiau, kad nepritraukciau nereikalingo
demesio.
Gana ilga laika visiskai nekreipiau i juos demesio, leisdamas
muzikai apgobti mane ir siek tiek palengvinti nejaukia savijauta.
Buvo tikrai sunku negirdeti ir nematyti Bellos net per kitu
mintis. Atkreipiau demesi i juos kai atsisveikinimai pasieke
finaline stadija.
-Kai vel sutiksite Marija,- siek tiek susirupines pratare
Dzasperas,- butinai perduokite jai linkejimus.
Marija buvo toji, kuri paverte Dzaspera ir Piteri vampyrais,
Dzaspera devyniolikto amziaus pradzioje, Piteri siek tiek veliau
- apie keturiasdesimtuosius metus. Ji prarado Dzaspera kai mes
pirma karta apsilankeme Kalagaryje. Tai buvo tik mandagumo
vizitas, mes turejome isvykti ta pacia diena. Prisijungdamas prie
musu Dzasperas mandagiai jos paprase ateityje laikytis nuo jo
atokiau.
-Nemanau, kad greitu laiku ja pamatysiu,- nusisypsodamas
atsake Piteris. Marija buvo tikrai pavojinga ir su Piteriu jie gana
prastai sutare. Juk Piteris buvo leto Dzaspero naikinimo irankis.
Dzasperas visada buvo Marijos numyletinis, viena karta
supykusi ji netgi planavo ji nuzudyti.- Bet jeigu taip nutiktu,
linkejimus butinai perduosiu.
Jie paspaude vienas kitam rankas pasiruose isvykti. As
nutraukiau savo muzika ir greitai atsistojau.
-Sarlote, Piteri,- lengvai linktelejau galva.
-Buvo malonu vel tave susitikti, Edwardai,- abejodama pratare
Sarlote. Piteris tik linktelejo jai pritardamas.
"Beprotis."- Dabar jau uztikrintai maste Emmetas.
"Idiotas."- Rozali mintys papilde Emmeto nuotaika.
"Vargsas vaikas."- Esmeja.
Alise pabande mane nuraminti:
"Jie keliauja tiesiai i Sietla ir nesiruosia artintis link Port
Andzelo."
Ir tuoj pat savo mintyse isvydau jos man siunciama irodyma.
Apsimeciau, kad nieko negirdejau. Mano pasiteisinimai ir taip
jau buvo nelabai rislus.
Kai galu gale jau sedejau savo masinoje, pradejau po truputi
atsipalaiduoti. Mano masina , be galo lengva ir greita po to, kai
pernai metais Rozali siek tiek prie jos pasikrapste, budama
geresnes nuotaikos nei pastaruoju metu, dabar tiesiog skriejo
keliu. Jauciau begalini pakylejima suvokdamas, kad kiekvienas
po mano ratais pralekes kilometras vis labiau mane priartino
prie Bellos.

PORT ANDZELAS
Negalejau ivaziuoti i pati miesta, man vis dar buvo pernelyg
sviesu. Saule vis dar sviete aukstai danguje ir netgi jei mano
masina ir buvo su tamsintais langais, nenorejau rizikuoti. Ir vel
rizikuoti butu teisingesnis issireiskimas.
Buvau tikras, kad Dzesikos mintis isgirsiu ir per dideli atstuma,
jos buvo daug garsesnes uz Andzelos mintis, bet kai surasiu
pirmaja, galesiu lengvai girdeti jas abi. Man pasirode, kad laikas
slinko labai letai kol viska apeme seseliai ir as galu gale galejau
truputi prie ju prisiartinti. Isiliejau i miesteli supusio kelio
automobiliu srauta ir mane labai nustebino tai, kad cia buvo tiek
daug masinu.
Labai gerai zinojau i kuria puse man reikejo vaziuoti - Port
Andzele buvo tik viena normali rubu parduotuve. Ilgai
neuztrukau susirasdamas Dzesikos mintis. Ji sukiojosi pries
veidrodi vilkedama ilga juoda suknele ir vis per peti
pazvelgdama i Bella.
"Bella vis dar atrodo ipykusi. Cha, cha. Gal Andzela ir teisi -
visa tai del Tailerio. Vis dar negaliu patiketi, kad tai ja
nuliudino. Na, ji bent jau zino, kad kitais metais ja pakvies i
sokius. O kas, jeigu Maikas gerai nepasilinksmins per sokius ir
daugiau manes nepakvies? Ka darysiu, jeigu kita karta jis
pakvies Bella? Ar ji butu sutikusi eiti su Maiku, jeigu as nieko
nebuciau sakiusi? Ar ji galvoja, kad yra uz mane grazesne?"
-As manau, kad melyna tau tiko labiau. Ji labiau isryskino tavo
akis.
Dzesika nusisypsojo Bellai dirbtine silta sypsena itariai i ja
ziuredama.
"Ar ji tikrai taip galvoja? O gal ji noretu, kad atrodyciau lyg
issipusciusi sventine karve?"
Mane jau pradejo varginti Dzesikos mintys. Norejau paieskoti
Andzelos mintyse, bet, ak! Ji kaip tik matavosi nauja suknele
kabinoje ir as pasistengiau dingti is jos galvos palikdamas jai
siek tiek privatumo.
Na, juk nieko baisaus negalejo nutikti rubu parduotuveje! Gal
bus geriau jeigu leisiu joms ramiai apsipirkti ir susirasiu jas
truputi veliau. Jau nebeilgai laukti kol miesta apgaubs tamsa,
tamsus seseliai jau padange visa vakarine puse. Maciau dabesis
letai artinant saulelydi. Dziaugiausi juo, megaudamasis ir
troksdamas seseliu kaip dar niekada gyvenime. Rytoj ir vel
galesiu sedeti salia Bellos mokykloje stengdamasis uzimti visas
jos mintis, megautis jos draugija per pietu pertrauka... Is anksto
megavausi zinodamas, kad galesiu uzduoti jai klausimus,
kuriuos kaupiau visa savaitgali.
Taigi, pasirodo, Taileris tikrai ja sunervino. Maciau ta vaizda jo
mintyse - jis tikrai buvo rimtai nusiteikes pakviesti ja i sekancius
sokius, persekioti, kol gaus teigiama atsakyma. Vel prisiminiau
jos veido israiska ta diena, kai jis ja pakviete - beviltiska
pasibaisejima ir negalejima patiketi savo ausimis - ir pratrukau
juoku. Tikrai norejau suzinoti, ka ji jam atsakys antra karta. Ne
uz ka nepraleisiu jos reakcijos.
Belaukiant, kol viska padengs seseliai, laikas slinko kankinamai
letai. Retkarciais vis patikrindavau Dzesikos mintis ( jos
skambejo tikrai garsiai ) bet vengiau pernelyg uztrukti jos
galvoje. Maciau vieta, kur jos buvo suplanavusios nueiti
pavalgyti. Vakarienes metu jau bus visiskai suteme... Gal as
visai atsitiktinai pasirinksiu ta pati restorana. Mano ranka
nuslydo i kisene paliesdama telefona, as svarsciau, ar man
nepakvietus Alises pavakarieniauti. Jai tai tikrai labai patiktu,
bet ji taip pat panoretu pasisneketi su Bella. O as visai nebuvau
tikras ar norejau dar labiau itraukti Bella i savo pasauli... Negi
vienas vampyras jai nebuvo jau pakankamas pavojus?
Vel greitai perbegau Dzesikos mintimis. Ji svarste apie savo
papuosalus ir paklause Andzelos nuomones.
-Gal tureciau grazinti verini. Juk turiu viena tinkama namie, be
to, jau ir taip isleidau daugiau, nei galejau sau leisti... Mama
tikrai pasibaises. Ir apie ka gi as galvojau?
-As nepriestarauciau, jeigu tu nori ji grazinti i parduotuve. Kaip
manai, ar Bella musu nepasiges?
Kas cia dabar? Bellos nebebuvo kartu su jomis? Zvelgiau is
pradziu Dzesikos mintimis, po to perejau link Andzelos. Jos ejo
viena salia kitos gatvele, kurioje buvo issirikiavusios mazos
parduotuveles. Bellos nebuvo ne zenklo.
"Nagi, kam rupi Bella?"- Nekantriai maste Dzesika pries
atsakydama i Andzelos klausima.
-Jai viskas bus gerai. Iki susitikimo restorane mes pilnai turime
laiko suvaikscioti pirmyn ir atgal. Kaip bebutu, manau, kad ji
norejo pabuti viena.
Man trumpai pasirode knygu parduotuve i kuria norejo uzeiti
Bella.
-Nagi, pasiskubinkim,- pratare Andzela. "Tikiuosi, kad Bella
nepagalvos, kad specialiai ja palikome. Ji buvo tokia maloni
masinoje. Ji yra tikrai geras zmogus. Tik kad ji atrode gana
paniurusi visa diena. Negi tai Edwardo Culleno kalte? Galiu
lazintis, kad todel ji ir klausinejo apie jo seima."
Man reikejo geriau jas stebeti. Ka dar praleidau? Bella kazkur
slaistesi pati viena pries tai paklausinejusi apie mano seima?
Andzela dabar buvo susidomejusi savo drauge - Dzesika dabar
jau sapaliojo apie drauguzi Maika - ir as nieko daugiau
nebegalejau is jos isgauti.
Zvilgtelejau i debesu seselius. Jau greitai saule visiskai
pasisleps... Jeigu laikyciausi kaires pastatu puses stengdamasis
likti neapsviestu...
Dabar jau pasijutau tikrai susierzines ir pradejau vaziuoti link
miesto centro. To tai nesitikejau - kad Bella pati save
pradangintu - ir neturejau ne menkiausio supratimo kaip ja
surasti. O juk turejau tai numatyti.
Na, bent jau Port Andzela as puikiai pazinojau. Vairavau tiesiai
link knygyno, kuri maciau Dzesikos mintyse, tikedamasis, kad
ilgai neuztruksiu pries ja surasdamas ir tuo paciu numanydamas,
kad nebus taip lengva. Ir kada gi su Bella buvo kas nors
paprasto ar lengvo?
Pataikiau tiesiai i desimtuka. Parduotuvele buvo visiskai tuscia
isskyrus baisiai apsirengusia moteri uz prekystalio. Tai tikrai
neatrode vieta, kuri galetu sudominti Bella - pernelyg moderni
jos praktiskai prigimciai. Abejojau ar ji is viso ikele cia koja.
Pamaciau tamsu lopineli kur galejau pasistatyti masina... Siauras
seseliu apgaubtas takelis vede tiesiai iki parduotuves duru.
Tikrai netureciau to daryti. Vaikstineti lauke sauletu laiku mums
buvo tikrai nepatartina. Kas nutiks, jeigu pravaziuojanti masina
mesteles saules atsvaita tiesiai i mane netinkamu metu?
Bet as nezinojau kaip kitaip galeciau surasti Bella.
Taigi pasistaciau masina ir islipau vis tik laikydamasis
tamsesnes seselio puses. Greitai ismukau i parduotuves vidu, bet
cia nesijaute Bellos kvapo. Ji praejo pro parduotuve, galejau
uzuosti lengvus jos kvapo likucius lauke, prie sienos, bet viduje
jo tikrai nebuvo.
-Laba diena, gal galiu kuo...- Pradejo sakyti pagyvenusi
pardaveja, bet as jau spejau uz saves uzdaryti duris.
Lyg pedsekys ejau Bellos kvapo pedsakais kol buvau priverstas
sustoti del saules apsviesto ploto.
Sustojes ties tamsos ir sviesos riba, nusidriekusia prie sienos,
pasijutau baisiai bejegiskas. Beviltiskai bejegiskas.
Galejau tik speti, kad ji ir toliau ejo ta gatvele pietu pusen. Bet
juk toje puseje beveik nieko nebuvo. Gal ji pasiklydo? Si
galimybe man visai nepasirode neitiketina.
Grizau link masinos ir pradejau vairuoti dairydamasis jos
kiekvienoje gatveleje. Sustojau dar keliose seseliu apgaubtose
vietose ir islipes pabandziau sekti jos kvapa jau gerokai
sunerimdamas. Na, ir kur gi ji stengesi nueiti? Dar kelis kartus
nuvaziavau link parduotuves ir atgal iki restorano vis
tikedamasis pamatyti ja pakeliui. Dzesika su Andzela jau buvo
ten svarstydamos, ar turetu uzsisakyti, ar palaukti Bellos.
Dzesika stengesi itikinti Andzela kuo greiciau pavalgyti.
Pradejau ieskoti ar neatsirastu Bellos veidas praeiviu mintyse,
zvelgdamas ju akimis. Juk kas nors turejo kur nors ja pamatyti.
Kuo ilgiau ji nepasirode, tuo labiau augo mano susirupinimas.
Niekada nesusimasciau kaip sunku butu ja surasti, jeigu ji, kaip
dabar, imtu ir pradingtu jai nezinomoje vietoje. Man tai visai
nepatiko.
Debesys jau beveik apgaube visa dangu, dar kelios akimirkos, ir
as jau galesiu leistis i jos paieska pesciomis. Tada jau tikrai ilgai
neuztruks. Bejegiu mane galejo padaryti tik saule. Dar kelios
minutes ir persvara jau bus mano puseje, o zmoniu pasaulis taps
bejegiu...
Mintys, mintys, dar vienos mintys... Kiek daug skirtingu
minciu...
"Ko gero, sunui ir vel prasidejo ausies uzdegimas..."
"Keturi sesi ar keturi nulis sesi..."
"Ir vel veluoju. Gal galesiu pasakyti, kad buvau..."
"Stai kur ji. Aha!"
Pagaliau... Pagaliau man pries akis iskilo jos veidas. Pagaliau
kazkas ja pastebejo! Maciau jos veida dar viena trumpute
sekundes dali, po to mane pasieke seselyje jos belaukiancio vyro
mintys. Jo mintys man buvo svetimos, bet vis tik labai gerai
pazistamos. Kazkada seniai as traukdavau i tokiu minciu
medziokle.
-NE!- Surikau ir is mano gerkles issiverze urzgimu lavina. Koja
jau spaude greicio pedala, tik as visiskai nezinojau kur link man
reikia vaziuoti?
As puikiai supratau apie ka jis galvojo, bet nemaciau kur tai
vyko. Kazkas, na, juk turejo buti kazkas: lentele su gatves
pavadinimu, parduotuves vitrina, kas nors jo mintyse, kas bent
jau duotu man reikiama krypti... Bet Bella buvo apsupta seseliu,
o jo veidas susitelkes tik i ja, baisiai issigandusia. Ir ji tai labai
dziugino.
Jos veidas issiskyre jo mintyse tarp daugelio kitu veidu. Bella
nebuvo pirmoji jo auka.
Nuo garsaus mano urzgimo sudrebejo visa masina, bet tai
nenukreipe mano demesio nuo jo minciu.
Sienoje jai uz nugaros nebuvo langu. Kazkur tai gamyklu
zonoje, gana toli nuo miestelio parduotuveliu. Mano masinos
padangos sucype posukyje, masina susimete ir trinktelejo i kitos
masinos gala nukrypdama i, kaip as tikejausi, teisinga krypti.
Kol kitos masinos vairuotojas pakele galva as jau buvau dinges
is jo akiracio.
"Tik paziurek i ja visa drebancia!"- Vyriskis susizavejes papurte
galva. Baime jam labai patiko, tai buvo pati megstamiausia jo
dalis.
-Palik mane ramybeje.- Jos balsas buvo tylus ir drasus, visai
nepanasu i riksma.
-Nagi, nebuk tokia, mazule.
Jis zvelge i ja, kai ji net nesujudejo isgirdusi is priesingos puses
atsklidusi skardu juoka. Ji triuksmas labai suerzino. "Nutilk,
Dzefai."- Pagalvojo jis vis tik megaudamasis is jos kruptelejimo.
Ji tai jaudino. Jis jau pradejo isivaizduoti jos maldavimus, kokiu
budu ji prasys jo pasigaileti...
As tik dabar supratau, kad jis buvo ne vienas, tik pasigirdes
juokas priverte mane suprasti, kad viskas daug blogiau.
Bandziau skanuoti kitu mintis vildamasis pamatyti ka nors, kas
galetu man buti naudinga. Jis zenge zingsni jos pusen trindamas
rankas.
Likusiuju mintys nebuvo taip susitelkusios i Bella. Jie visi buvo
lengvai apkvaise is tikro ne nenumanydami, kaip toli siekia
vyro, kuri jie vadino Loniu, tikslai. Jie tik aklai visur paskui ji
seke. Jis jiems buvo pazadejes mazuti pasilinksminima...
Vienas is ju nervingai nuzvelge gatve - jis nenorejo buti suimtas
uz kabinejimasi prie mergaites - ir suteike man tai, ko taip
ieskojau. As atpazinau gatve, kuri driekesi pries tamsu
skersgatvi.
Net nepristabdziau pries raudona sviesofora isiliedamas i
masinu srauta ir nieko nekliudydamas. Uz manes pasipyle
signalu virtine.
Mano kiseneje suskambo telefonas. Nekreipiau i ji demesio.
Lonis letai artinosi link mergaites, noredamas pratesti nezinios
jam suteikiama malonuma - jos siaubas jam buvo lyg narkotikas.
Jis lauke jos riksmo ruosdamasis kaip reikiant juo pasimegauti.
Bet Bella surakino zandikaulius ir isitempe. Jis labai nustebo,
tikejosi, kad ji puls begti. Nustebo ir nusivyle. Jam patiko
medzioti savo auka, tikras medziotojo adrenalino antpludis.
"O sita drasi... Gal taip ir geriau, gal ji daugiau priesinsis."
As buvau jau visai netoliese. Pabaisa galejo girdeti mano
masinos variklio burzgima, bet nekreipe i tai jokio demesio,
pernelyg susitelkes ties savo auka.
Mes dar paziuresim, kaip jis megausis medziokle kai pats taps
auka. Mes dar paziuresim, ka jis galvos apie mano medziokles
stiliu.
Kazkuria savo minciu dalimi as jau pasineriau i medziokles
prisiminimus, prisimindamas visus baisiausius kankinimu budus
ir stengdamasis issirinkti pati baisiausia is ju. Jis tikrai uz tai
atkentes. Jis raitysis agonijoje. Jie visi nusipelne mirties, bet
pabaisa Lonio vardu gaus daug ir ilgai manes maldauti numirti,
kol as sutiksiu suteikti jam ta dovana.
Jis buvo jau visai salia jos.
As cypianciomis padangomis pasirodziau uz kampo
nusviesdamas visa sutve savo masinos sviesomis taip netiketai,
kad jie sustingo. As galejau begti link vadeivos, kuris truputi
atsitrauke, bet tai butu pernelyg lengva mirtis.
Leidau masinai slysti truputi pasisukant, kad keleivio dureles
atsidurtu kuo arciau Bellos. Atlapojau jas, bet ji jau bego link
manes.
-Lipk i vidu,- surikau.
"Kas per velnias...
Zinojau, kad tai prasta mintis, ji buvo ne viena.
Gal reiketu begti?
Manu, kad susimusiu."
Bella isoko i masina be jokios dvejones ir garsiai uztrenke
dureles.
O po to ji pazvelge i mane su tokia visisko pasitikejimo israiska,
kokios dar niekada nebuvau mates zmogaus veide, ir visi mano
skerdyniu planai suduzo i sipulius. Man prireike maziau nei
akimirkos suprasti, kad negalejau palikti jos vienos masinoje ir
susidoroti su keturiais vyrais. Ir ka gi jai pasakyciau - uzmerkti
akis? Cha! Argi ji manes kada nors paklause? Ar ji kada nors
buvo padariusi ka nors saugaus?
Ar galeciau nusivilioti juos i sali, is jos akiracio ribu, ir palikti ja
laukti viena? Buvo sunkiai tiketina, kad yra dar koks nors
pamiselis Port Andzelo gatvese, kad sianakt sitas yra vienintelis,
bet ji juk juos trauke lyg magnetas. Visa, kas tik buvo pavojinga
tartum lipo prie jos. Negalejau paleisti jos is savo akiracio.
Jos veide vis dar sviete baime kai as staigiai paspaudziau greicio
pedala ir apsukau masina. Vyru veidai buvo suakmeneje is
nuostabos. Ji nesuprastu mano dvejones. Ji tik norejo kuo
greiciau is cia dingti.
As negalejau netgi pertrenkti jo savo masina. Tai ja dar labiau
isgasdintu.
As troskau jo mirties taip stipriai, kad man uzgule ausis. Mano
raumenys buvo isitempe, pasiruose, tai jau buvo ne troskimas, o
butinybe. As turejau ji nuzudyti. As ji skersiu labai labai letai,
dalelyte po dalelytes, oda nuo raumenu, raumenis nuo kaulu...
Buvo tik viena problema - mergaite - vienintele mergaite
pasaulyje, kuri sedejo isitverusi sedynes abiem rankomis ir
zvelge i mane vis dar placiai atvertomis akimis, vis dar tokiu
paciu beviltisko pasitikejimo pilnu zvilgsniu. Kerstas tures
truputi palaukti.
-Prisisek saugos dirza,- paliepiau. Mano balsas nuskambejo
siurksciau is neapykantos ir nepatenkinto kraujo troskulio. Ne
bet kokio kraujo troskulio. As netersciau savo kuno ne laseliu to
vyro kraujo.
Ji prisisege dirza lengvai krupteledama nuo jo sukelto garso. Tas
menkas garsas priverte ja krupteleti, bet ji ne nekrustelejo, kai as
lekiau per miesta ignoruodamas visas eismo taisykles. Jauciau
jos zvilgsni visu kunu. Ji atrode atsipalaidavusi. Man tai
pasirode nelogiska, tik ne po to, ka jai teko patirti.
-Ar tau viskas gerai?- Paklause ji tyliu ir issigandusiu balsu.
Ji norejo zinoti ar man viskas gerai!
Trumpa akimirka susimasciau apie jos klausima. Per trumpai,
kad ji pastebetu mano dvejone. Ar man viskas gerai?
-Ne.- Atsakiau is pykcio verdanciu balsu.
As nuveziau ja i tamsia vieta, is kurios stengiausi ja stebeti sia
popiete. Tai buvo pats prasciausias stebejimas, koki tik buvau
vykdes. Dabar cia buvo labai tamsu.
As buvau toks isiutes, kad visas mano kunas sustingo bijodamas
krusteleti. Mano ledines rankos buvo isitempusios nuo troskimo
sugriebti jos persekiotoja, sutrinti ji i kose taip, kad niekas ir
niekada jo neatpazintu...
Bet tam reiketu palikti ja viena, niekieno nesaugoma tamsioje
naktyje.
-Bella?- Isspaudziau pro sukastus dantis.
-Taip?- pratare ji tyliai kosteledama.
-Ar tau viskas gerai?- Siuo metu tai buvo pats svarbiausias
dalykas pasaulyje. Jam suteikiau visiska pirmenybe. Kerstas
nuslinko i antra plana. Zinojau tai, bet mano kunas vis dar
tebebuvo isitempes nuo zudyniu troskulio taip smarkiai, kad
buvo sunku sutelkti mintis.
-Taip.- Bet jos balsas vis dar buvo labai silpnas, be abejo, vis
dar is baimes.
Dabar jau tikrai negalejau palikti jos vienos.
Netgi jeigu ji ir nebutu nuolat apsupta pavojaus - cia jau tikrai
likimas is manes tyciojosi - netgi jeigu buciau tikras, kad cia ji
bus saugi, negalejau palikti jos vienos tamsoje.
Ji turejo buti tikrai persigandusi.
Vis tik as negalejau jos paguosti, netgi puikiai zinodamas kaip
tai padaryti. Siuo metu labai troskau to nezinoti. Ji tikrai pajustu
is manes sklindanti agresyvuma, be galo akivaizdu agresyvuma.
Jeigu nesugebesiu susivaldyti, tikrai dar labiau ja isgasdinsiu.
Man butinai reikejo pagalvoti apie ka nors kita.
-Gal galetum mane prablaskyti?- Paprasiau.
-Atleisk, ka?
As nebuvau tikras ar man uzteks pastangu save suvaldyti, kad
jai paaiskinciau ko as norejau.
-Tiesiog paplepek apie ka nors nereiksmingo kol as
nusiraminsiu.- Pamokiau ja vis dar uzemes kvapa. Vien tik tas
faktas, kad jai tikrai manes reikejo, sulaike mane masinoje. As
vis dar girdejau vyro mintis, jo nusivylima ir pykti... Zinojau kur
ji rasti... Uzmerkiau akis troksdamas negaleti jo girdeti.
-Hmm...- Ji dvejojo, ko gero ieskodama mano prasymo
prasmes.- As ruosiuosi pervaziuoti per Taileri Krauli rytoj pries
pamokas?- Ji tai pasake lyg klausdama.
Taip. Tai buvo butent tai ko man reikejo. Reikejo tiketis, kad
Bella pazers ka nors nelaukto. Kaip ir man pries akimirka - joje
sukilo pyktis - ir tai buvo zavingai juokinga. Jeigu mano viduje
viskas nedegtu nuo troskimo zudyti as ko gero nusijuokciau.
-Kodel?- pratariau troksdamas, kad ji ir vel prakalbetu.
-Jis visiems pasakoja, kad eis su manim i kitus sokius,- pasake ji
balsu, kuris ir vel primine inirsusi kaciuka.- Jis arba beprotis,
arba stengiasi atsiprasyti uz tai, kad vos manes nepritreske... Na,
tu visa tai prisimeni.- Sausai pridure.- Ir jis kazkaip tai
isivaizduoja, kad sokiai turetu tai atpirkti. Taigi as pamaniau,
kad jeigu ji suzalociau, mes butume atsiteise, ir jis nebeieskotu
budo atsipirkti. Man nereikia priesu ir gal Lorena paliktu mane
ramybeje, jei jis mane pamirstu. Gal man reiketu sudauzyti jo
masina,- pridure ji susimasciusi,- bet jeigu jis nebetures
masinos, nebegales pakviesti jos i sokius...
Buvo malonu matyti, kad kartais ji gali kazko nepastebeti.
Tailerio persekiojimas neturejo nieko bendra su nelaimingu
atsitikimu. Atrodo, kad ji neturejo jokio supratimo koki turi
poveiki mokyklos vaikinams. Ar ji taip pat neturejo jokio
supratimo ir tam, koki poveiki daro man?
Ak, galu gale tai suveike. Man visada palengvedavo, kai ji
atskleisdavo savo mintis. As jau pradejau save kontroliuoti,
pradejau matyti kazka kita, ne vien tik kersta ir zudymo
troskima...
-Girdejau apie tai, pasakiau jai. Ji nustojo plepejusi, o man labai
reikejo jos balso.
-Tu tai girdejai?- Negaledama patiketi paklause. Po to jos balsas
tapo dar piktesnis.- Jeigu jis bus paralyzuotas, irgi negales eiti i
sokius.
Labai norejau rasti buda priversti ja ir toliau testi ta tema, jos
balse mirtis ir zudymas skambejo tikrai juokingai. Ji negalejo
rasti nieko geriau, kad mane nuramintu. Sarkazmas ir
perdejimas jos kalboje buvo tai, ko man siuo momentu labai
reikejo.
Letai linktelejau galva ir atsimerkiau.
-Jau geriau?- Droviai paklause ji.
-Nevisai.
Ne, as buvau ramesnis, bet tikrai nesijauciau geriau. Nes tik
dabar supratau, kad negalejau nuzudyti siaubuno vardu Lonis,
nors tai buvo beveik pats stipriausias mano troskimas. Beveik.
Vienintelis dalykas, kurio troskau labiau nei skerdyniu, buvo toji
mergaite. Puikiai zinojau, kad negalesiu jos tureti, bet vien jau
svajones apie ja padare mano norus visiskai neimanomus - as
negaliu eiti jo uzmusti, kad ir kaip tai butu pateisinama.
Bella nenusipelne zudiko.
Septynis desimtmecius as stengiausi tapti kuo nors kitu.
Issivaduoti is zudiko gniauztu. Zinoma, visi tie metai, praleisti
kovojant su savimi paciu, nepadare manes jos vertu. Ir vis tik as
zinojau, kad jeigu grizciau i savo ankstesni gyvenima - zudiko
gyvenima - nors vienai nakciai, ji jau niekada nebebutu man
pasiekiama. Netgi jeigu as negerciau jo kraujo, net jei mano
akyse nesimatytu kruvinu irodymu, ar ji pastebetu skirtuma?
As stengiausi buti geresnis del jos. Tai buvo neimanoma
uzduotis. Bet as ir toliau stengsiuosi.
-Kas tau?- Tyliai susnibzdejo Bella.
Savo oda pajutau jos kvepavima ir tai labai gerai man primine,
kodel as jos nenusipelniau. Po viso to, kas nutiko, netgi be proto
ja myledamas as vis dar troskau pajusti jos skoni. Norejau buti
su ja kaip galima saziningesnis. Ji to nusipelne.
-Bella, kartais man iskyla sunkumu del mano temperamento...-
As zvelgiau i tamsa tiesiai pries save troksdamas, kad mano
zodziuose ji isgirstu paslepta siauba ir tuo paciu labai to
nenoredamas. Labiau troksdamas, kad ji to neisgirstu.
"Bek, Bella, Bek... Lik, Bella, lik..."
-Bet man nedaug tepadetu jei pulciau persekioti tuos...- Vien
nuo tos minties as jau beveik issokau is masinos. As giliai
ikvepiau leisdamas jos kvapui uzdegti manyje ugni.
-Bent jau bandau save tuo itikinti.
-Ak.
Tai viskas ka ji pasake. Kiek daug mano zodziuose ji isgirdo?
Zvelgiau i ja siek tiek issigandes, bet jos veido israiska buvo
neiskaitoma. Tai, ko gero, soko pasekmes. Na, ji bent jau
nereke. Kol kas.
Kuri laika as patylejau. Kovojau pats su savimi, stengdamasis
islikti tuo, kuo turejau buti. Tuo, kuo neistengsiu buti.
-Dzesika su Andzela jau ko gero susirupino,- tyliai pratare ji. Jos
balsas buvo labai ramus ir as neistengiau suprasti kaip tai buvo
imanoma. Ar ji buvo soke? Gal tai sio vakaro ivykiu pasekmes?-
As turejau su jomis susitikti.
Ar ji norejo nutolti nuo manes? Ar ji tik rupinosi jos draugiu
"susirupinimu"?
As nieko neatsakiau, tik uzvedziau masina ir nuveziau ja atgal.
Artejant link miesto su kiekvienu metru man buvo vis sunkiau
laikytis savo sprendimo. As buvau taip arti jo...
Tai buvo neimanoma - net jeigu viena diena norejau nusipelnyti
sios mergaites - kokia prasme palikti ta vyra nenubausta? As juk
galejau leisti sau ji nubausti...
Ne. As nepasiduosiu. Dar ne. As jos pernelyg troskau.
Mes sustojome prie restorano, kur Bella turejo susitikti su
draugemis, o as vis dar neistengiau surikiuoti savo minciu.
Andzela su Dzesikau jau baige valgyti ir dabar buvo tikrai
susirupinusios Bellos dingimu. Jos jau susiruose i jos paieska
kirsdamos tamsia gatve.
Tai nebuvo pati geriausia naktis slaistytis gatvemis.
-Is kur tu zinojai, kur...- Jos neuzbaigtas klausimas priverte
mane suklusti ir as suvokiau, kad padariau dar viena klaida.
Buvau pernelyg issiblaskes ir pamirsau jos paklausti, kur ji
turejo susitikti su savo draugemis. Bet vietoj to, kad pabaigtu
savo klausima, Bella tik papurte galva lengvai sypsodamasi.
Ka tai galetu reiksti?
Tik as neturejau laiko spresti jos galvosukius. Vietoj to,
atidariau duris ir islipau is masinos.
-Ka tu darai?- Paklause ji siek tiek nepasitikedama.
"Neisleidziu taves is akiu. Neleidziu sau sianakt pasilikti
vienam. Butent tokia eiles tvarka."
-Veduosi tave pavalgyti.
Na, tai galetu pasidaryti visai idomu. Mano mintis pasikviesti
Alise atsitiktinai i ta pati restorana kur buvo merginos dabar
man pasirode labai tolima. Dabar as beveik kvieciau ja i
pasimatyma. Tik tai nesiskaite, nes si karta as nepalikau jai
pasirinkimo.
Kol as apejau apie masina jos dureles jau buvo pusiau pravertos
- paprastai manes taip labai neerzindavo vaikscioti zmonisku
greiciu - ji nepalauke, kol as jas atidarysiu. Taip buvo todel, kad
ji negalvojo apie save kaip apie ledi, ar todel, kad ji negalvojo
apie mane kaip apie dzentelmena?
As laukiau, kol ji islips is masinos, vis labiau susierzindamas,
kai mergaites eme tolti tamsia gatve.
-Gal gali sustabdyti Andzela su Dzesika anksciau, nei man
prireiks leistis i ju paieska?- Greitai paklausiau.- Nemanau, kad
istengsiu susivaldyti dar karta vel sutikes tavo drauguzius.- Ne,
as tikrai nebuvau toks stiprus.
Ji sudrebejo, po to greitai sueme save i rankas. Ji zenge maza
zingsneli ju pusen garsiai susukdama:
-Dzess, Andzela!
Jos atsisuko ir Bella iskele ranka virs galvos, kad atkreiptu ju
demesi.
"Bella! Ak, ji saugi!- Apsidziauge Andzela.
-Ar labai pavelavau?
Dzesika paniuro, bet vis tik ji taip pat buvo dekinga Bellai, kad
toji nepradingo ar nesusizeide. Tai priverte mane pajusti jai
truputi daugiau palankumo nei anksciau.
Jos atskubejo link musu, po to sustojo vietoje pamaciusios mane
salia jos.
"Oho,"- galvojo Dzesika,- "netikiu savo akimis!"
"Edwardas Cullenas? Ar ji pati ji susirado? Bet kodel gi butu
klausinejusi apie ji, jeigu butu planavusi ji susirasti?"- Isvydau
trumpa jos prisiminima apie Bella, klausiancia ar daznai
nelankome mokyklos, kai sviecia saule.- "Ne, ji negalejo
zinoti."- Nusprende Andzela.
Dzesikos mintys persoko nuo siurprizo prie itarimu:
"Bella nuo manes tai slepe..."
-Kur tu buvai dingusi?- Paklause ji Bellos vis tik zvelgdama i
mane akies kampuciu.
-As pasiklydau. Po to uzpuoliau ant Edwardo.- Atsake Bella
mosteledama ranka mano pusen. Jos balsas buvo labai naturalus.
Lyg is tikro taip ir butu nutike.
Ji buvo soko busenoje. Tai vienintelis logiskas paaiskinimas jos
neissenkamai ramybei.
-Ar galima man prie jusu prisijungti?- Paklausiau tik is
mandagumo. Zinojau, kad jos jau pavalge.
"Po galais, jis tikrai grazus!"- Pagalvojo Dzesika lengvai
palenkdama galva.
Andzela taip pat buvo isskydusi:
"Kaip gaila, kad mes jau pavalgeme. Nieko sau. Tikrai. Wow."
Na, ir kodel as negalejau priversti sitaip pasijusti Bellos?
-Zinoma,- atsake Dzesika.
Andzela paniuro.
-Siaip jau, mes taves belaukdamos pavalgeme.- Prisipazino.-
Nepyk.
"Ka? Patylek tu!"- Uzvire Dzesika.
Bella lengvai truktelejo peciais. Tikrai atsipalaidavusi. Visiskai
soko busenos.
-Nieko tokio, as nelabai alkana.
-Manau, kad turetum ko nors uzkasti,- nesutikau su jos zodziais.
Jos kraujui reikejo cukraus, netgi jeigu jis ir taip per skaniai
kvepejo. Siaubas gali uzplusti ja bet kuria akimirka ir tuscias
skrandis tam nepades. Is patirties zinojau kaip lengvai ji alpsta.
Jos drauges tikrai neatsidurs pavojuje, jeigu vaziuos tiesiai
namo. Visi imanomi pavojai ju nepersekiojo.
Ir as nekantravau pasilikti su Bella vienas tiek ilgai, kiek ji to
panores.
-Ar nepriestarausite, jeigu siandien as parvesiu Bella namo?-
Paklausiau Dzesikos anksciau nei Bella spejo atsakyti.- Tokiu
atveju jums nereiketu jos laukti, kol ji pavalgys.
-Na... Manau, kad nepriestarausim...- Pratare Dzesika atidziai
tyrinedama Bella, noredama isitikinti, kad jai tai tinka.
"Noreciau pasilikti... Bet ko gero ji jo nori sau vienai. Kas gi
nenoretu?"- Apmaudziai galvojo Dzesika pastebedama kaip
Bella jai mirktelejo aki.
Bella mirktelejo aki?
-Gerai.- Greitai tare Andzela nenoredama trukdyti tam, ko Bella
norejo. Ir tikrai atrode, kad Bella to norejo.
-Pasimatysime rytoj, Bella... Edwardai.- Ji pasistenge istarti
mano varda iprastu balsu. Po to ji pagriebe Dzesika uz rankos ir
pradejo ja tempti tolyn.
Turesiu surasti koki nors buda atsidekoti Andzelai.
Dzesikos masina buvo netoliese, ji stovejo gerai apsviestoje
vietoje. Kol jos ilipo i masina Bella zvelge i jas, ir tarp jos akiu
vel susimete raukslele, kol isitikino, kad joms viskas bus gerai.
Pravaziuodama Dzesika pamojo ranka ir Bella taip pat jai
mostelejo. Ir tik kai masina dingo uz kampo ji giliai ikvepe ir
atsisuko i mane.
-As tikrai nenoriu valgyti.- Pasake.
Tai kodel ji lauke kol mergaites dings, kad prakalbetu? Negi ji
tikrai norejo likti viena su manimi - net po to, kai pamate mano
zudikiska isiuti?
Kaip ten bebutu ji tikrai gaus valgyti.
-Pralinksmink mane,- istariau.
As laikiau atidares restorano duris laukdamas, kol ji ieis.
Ji linktelejo ir iejo.
"Ak, Dieve,"- i mano pasamone isiverze garsios padavejos
mintys,- "Dieve, och, Dieve..."
Ko gero tai buvo mano sirdziu dauzymo vakaras. O gal as tik
labiau viska pastebejau troksdamas, kad Bella taip manes
noretu? Musu aukoms mes visada atrodeme patrauklus.
Anksciau niekada dar apie tai nesusimasciau. Paprastai, bent jau
Dzesikos ir sekretores atveju, po pirmo susizavejimo juos
uzplusdavo baime.
-Staleli dviems?- Paklausiau kai padaveja vis dar nesugebejo
istarti ne zodzio.
-Ak, taip, sveiki atvyke i Bella Italia.- "Koks balsas..."-
Prasome, eikite paskui mane.- Jos mintys buvo uzimtos
isskaiciavimais.
"Gal ji jo pussesere? Negaletu buti jo sesuo - jie niekuo
nepanasus. Bet butinai is seimos. Jis negali buti su ja." Ko gero
visu zmoniu akis buvo aptraukusi migla - jie nieko
nepastebedavo. Kaip galejo ta menkaprote moteris matyti mano
zavesi - nesuprasdama, kad ji yra auka - ir visiskai nepastebeti
salia manes stovincios mergaites tobulumo?
"Tikrai nesiruosiu jai padeti,"- galvojo padaveja nuvesdama mus
prie seimyninio dydzio stalo,- "Gal galeciau iduoti jam savo
telefono numeri kai ji nematys..."
Is uzpakalines kisenes istraukiau kupiura. Zmones visada
tapdavo sukalbamesni kai pamatydavo pinigus.
Bella be jokio priestaravimo jau sedosi i padavejos nurodyta
vieta. Zvelgdamas i ja papurciau galva ir ji sudvejojo smalsiai
palenkdama galva. Taip, si vakara ji bus labai smalsi. Minia - ne
visai tinkama vieta tam pokalbiui.
-Gal turetumete ka nors intymesnio?- Paklausiau tiesdamas
padavejai piniga. Jos akys is nuostabos issiplete, po to
prisimerke kol ji eme pinigus.
-Zinoma.
Ji maste apie pinigus vesdama mus uz pertvaros.
"Penkiasdesimt doleriu uz geresni stala? Jis dar ir turtingas. Tai
logiska, galiu lazintis, kad jo svarkas kainuoja daugiau nei mano
menesine alga. Velnias. Ir kam jiems reikia intymumo?"
Ji pasiule mums staleli uz sirmos, kur niekas negalejo musu
matyti - matyti Bellos reakcijos kai atsakinesiu i jos klausimus.
Neturejau ne menkiausio supratimo, ko ji is manes siandien
nores. Nei ka noresiu jai papasakoti.
Kaip daug ji jau atspejo? Kaip ji sau paaiskino siandienos
ivykius?
-Ar jums tai tinka?- Paklause padaveja.
-Puiku.- Atsakiau jausdamas jos nuobodu nusistatyma pries
Bella. Ziuredamas i ja placiai nusisypsojau parodydamas savo
dantis. Kad neliktu jokiu neaiskumu.
"Oho."
-Tuoj prieis priimti jusu uzsakymo.- "Jis negali buti tikras. Ko
gero, as sapnuoju. Gal ji paprasciausiai isnyks... Gal uzrasysiu
jam savo numeri pomidoru padazu..."
Ji nuejo truputi krypuodama.
Keista. Ji vis dar nebuvo issigandusi. Staiga prisiminiau pries
daugeli savaiciu kafeterijoje i mane zvelgianti Emmeta.
Lazinuosi, kad galiu ja isgasdinti labiau uz tave.
Ar pradejau prarasti savo baisuma?
-Tau tikrai nereiketu sitaip elgtis su zmonemis.- Bella
nepritarianciu balsu pertrauke mano mintis.- Taip tikrai
nesazininga.
Spoksojau i kritiska jos veido israiska. Ka ji turejo omenyje? As
visiskai neisgasdinau padavejos, net ir labai to noredamas.
-Kaip elgtis?
-Apzaveti ju sitaip - ji ,ko gero, dabar bando atsigauti virtuveje
po salto oro srove.
Hmm. Bella nebuvo labai toli nuo tiesos. Padaveja dar nebuvo
atgavusi pusiausvyros ir dabar visiskai iskreipdama vaizda
pasakojo apie mane savo draugei.
-Nagi,- prajuko Bella kai as jai is karto neatsakiau.- Tu turejai
zinoti kaip tu veiki zmones.
-As juos apzaviu?- Tai buvo gana idomus formulavimas. Siam
vakarui pakankamai atsargus. Man buvo idomu - kodel su Bella
tai...
-Negi tu to nepastebejai?- Kritikuodama manes paklause.-
Manai, kad visi viska gauna taip lengvai?
-Ar tave as irgi apzaviu?- Impulsyviai garsiai isreiskiau savo
smalsuma, o tada jau buvo per velu susigrazinti istartus zodzius.
Bet man dar nespejus pasigaileti garsiai istartu zodziu ji atsake:
-Nuolat.- Ir jos skruostai nusidaze rausva spava.
As ja zavejau.
Mano tyli sirdis prisipilde tokios vilties, kokios neprisiminiau
turejes per visa savo gyvenima.
-Sveiki,- istare tarp musu isiterpdama nauja padaveja. Jos
mintys buvo dar garsesnes uz pirmosios, bet as sugebejau jas
uzblokuoti. Vietoj to, kad jos klausyciausi, as zvelgiau i Bellos
veida. Stebejau i jos veida supludusi krauja jau nejausdamas,
kaip troskulys uzdege mano gerkle, stebedamasis, kaip jis
isryskina jos veida, kokia kremine pasidare jos oda...
Padaveja kazko is manes norejo. Ak, tiesa, ji klause ko mes
noretume atsigerti. As vis dar zvelgiau i Bella ir pykdama
padaveja taip pat i ja pazvelge.
-Man Koka Kolos,- pratare Bella lyg laukdama pritarimo.
-Dvi.-Isakiau. Troskulys - normalus zmogiskas troskulys - buvo
soko pozymis. As jau pasirupinsiu, kad jos organizmas gautu
kuo daugiau cukraus is situ gerimu.
Vis tik ji atrode gana sveikai. Net labiau nei sveikai. Ji tiesiog
spinduliavo.
-Kas?- Paklause ji ko gero stebedamasi, kad as vis dar i ja
spoksojau. As miglotai tesuvokiau, kad padaveja jau nuejo.
-Kaip tu jautiesi?- Paklausiau.
Nustebinta mano klausimo ji mirktelejo.
-Man viskas gerai.
-Tu nesijauti silpnai, tau nesalta,nebloga?
Dabar ji jau buvo sutrikusi.
-Kodel tureciau?
-Na, tiesa pasakius, as laukiu kol tave apims sokas.-
Nusisypsojau puse lupu laukdamas jos paneigimo. Ji nenores,
kad kas nors ja rupintusi.
Jai prireike geros minutes pries atsakant. Jos zvilgsnis begiojo is
vienos pusesi kita. Kartais, kai jai sypsodavausi, ji taip
elgdavosi. Ar as ja... Zavejau?
Labai norejau tuo patiketi.
-Nemanau, kad taip nutiks. Man visada gerai sekesi pamirsti
nemalonius dalykus.- Lyg be kvapo atsake ji.
Ir daug nemaloniu dalyku jai buvo nutike? Ar jos gyvenimas
visada buvo toks trapus?
-Kaip visada,- pasakiau,- as pasijusiu geriau, kai tu gausi siek
tiek maisto ir cukraus.
Grizo padaveja su musu gerimais ir duona. Ji viska padejo pries
mane ir palinko mano pusen laukdama mano uzsakymo bei
stengdamasi pagauti mano zvilgsni. Galvos linktelejimu
parodziau, kad ji turetu palaukti Bellos uzsakymo ir vel
susitelkiau i mergaite. Padavejos mintys buvo vulgarios.
-Hmm...- Bella greitai zvilgtelejo i meniu.- Man koldunu su
grybais.
Padaveja vel pasisuko i mane.
-O jums?
-Nieko, aciu.
Bella paniuro. Ka gi, ji jau turejo pastebeti, kad as niekada
navalgau. O salia jos as visada pamirstu atsarguma.
Palaukiau kol mes vel likome vieni.
-Atsigerk,- pasiuliau.
Labai nustebau, kai ji tuoj pat manes paklause be jokiu
atsikalbinejimu. Ji istustino savo stikline vienu akimirksniu ir as
letai pastumiau link jos savaja vis svarstydamas, ar tai jau sokas,
ar vis dar ne.
Ji dar truputi atsigere ir suvirpejo.
-Tau salta?
-Tai tik saltas gerimas.- Pasistenge nerupestingai atsakyti, bet
maciau, kad ji ir vel sudrebejo, o jos dantys jau beveik kaleno.
Jos grazus megztukas man pasirode pernelyg lengvutis, kad ja
susildytu, jis buvo aptraukes jos kuna lyg antra oda, tokia pat
trapi kaip ir tikroji. Ji buvo tokia glezna, tokia mirtinga...
-Ar tu neturi palto?
-Turiu,- ji pasimetusi apsidaire aplink,- ak, palikau ji Dzesikos
masinoje.
As nusivilkau savo svarka troksdamas, kad jis nebutu persigeres
mano kuno temperatura. Kaip butu puiku galeti duoti jai nuo
kuno prisilusi drabuzi... Ji vel zvelge i mane nuraudusiais
skruostais. Apie ka ji dabar galvojo?
Istiesiau per stala savo svarka ir ji bemat ji apsivilko.
Pastebejau, kaip ji vel sudrebejo.
Taip, butu puiku, jei mano kunas butu siltas.
-Aciu,- istare ji. Ji giliai ikvepe ir atsiraitojo pernelyg ilgas
rankoves. Dar karta giliai ikvepe.
Gal pagaliau prasides normalus ramus vakaras? Jos veidas igavo
normalias spalvas. Pieno baltumo oda su svelniu raudoniu labai
tiko prie jos megztuko spalvos.
-Tau labai tinka melyna spalva,- pagyriau ja. Tai buvo tikrai
nuosirdu.
Ji nuraudo dar labiau isryskindama kontrasta.
Ji atrode sveikai, bet vis tik norejau buti tuo tikras, todel
pastumiau link jos duonos pintinele.
-Na jau,- pratare ji,- as tikrai nesu apimta soko.
-Tu turetum buti apimta soko. Normalus zmogus taip ir jaustusi.
O neatrodai net sukresta.- As nepritariamai zvelgiau i ja
stebedamasis, kodel ji negali nors kartais buti normali ir is karto
svarstydamas, ar as tikrai noreciau, kad ji tokia butu.
-As su tavimi jauciuosi labai saugiai.- Istare ji vel zvelgdama i
mane su begaliniu pasitikejimu. Pasitikejimu, kurio as nebuvau
vertas.
Visi jos instinktai buvo klaidingi. Ko gero, tai ir buvo jos
problema. Ji neatpazindavo pavoju kaip normalus zmogus turetu
juos atpazinti. Ji visada reaguodavo priesingai logiskai reakcijai.
Kai reikedavo begti, ji stovedavo vietoje, pritraukdama tai, kad
is tikro turetu ja gasdinti...
Kaip as galejau apsaugoti ja nuo saves paties, jei ne vienas is
musu to nenorejo?
-Viskas tampa daug sudetingiau nei as planavau,- sumurmejau.
Maciau, kaip savo mintyse ji svarsto mano zodzius ir labai
norejau suzinoti, prie kokios isvados jie ja privede. Ji pasieme
gabaliuka duonos ir pradejo ji kramsnoti nelabai suvokdama, ka
daro. Kuri laika ji kramsnojo, po to susimasciusi palenke i sona
galva.
-Dazniausiai tu buni geresnes nuotaikos kai tavo akys tokios
sviesios,- pasake naturaliu balsu.
Jos pastebejimas, o teisingiau sio fakto pateikimas mane
suglumino.
-Kaip?
-Tu visada buni paniures, kai tavo akys buna beveik juodos
spalvos. Tais atvejais as bunu tam pasiruosusi. Turiu viena
teorija apie tai.- Nerupertingai pasake ji.
Taigi, ji nusprende pati paaiskinti man savo mintis. Zinoma, kad
ji turejo teoriju. Pajutau didziuli susirupinima svarstydamas,
kiek gi ji priartejo prie tiesos si karta.
-Dar viena teorija?
-Mhm.- Visiskai nerupestingai ji sukramte dar viena duonos
gabaliuka. Lyg ji nesisneketu apie pabaisos iprocius su paciu
pabaisa.
-Tikiuosi, kad si karta tu turejai daugiau fantazijos.- Pamelavau
kai ji kuri laika patylejo. Is tikro tai as tikejausi, kad ji suklys,
kad jos teorija butu kuo toliau nuo tiesos.- Ar tu vis dar
skoliniesi idejas is komiksu?
-Tiesa sakant, ne. Sita minti man pakiso ne komiksu knygos.-
Siek tiek nejaukiai atsake ji.- Bet vis tik kai kas man padejo.
-Ir?- Pratariau pro sukastus dantis.
Ji tikrai nekalbetu taip ramiai jeigu ruostusi rekti.
Kol ji prikandusi apatine lupa dvejojo, grizo padaveja su jos
patiekalu. Trumpai i ja pazvelgiau, kol ji padejo lekste pries
Bella ir ji manes paklause, ar as ko nors pageidauciau.
Atsisakiau, bet paprasiau dar vieno gerimo. Padaveja nebuvo
pastebejusi tusciu stikliniu. Ji jas paeme ir nusinese.
-Taigi, tu pradejai pasakoti.- Susierzines pratariau kai vel likome
vieni.
-Papasakosiu tau apie tai masinoje,- istare ji tyliu balsu. Ak, tai
jau atrode tikrai prastai. Ji nenorejo pasakoti apie tai viesoje
vietoje.- Jeigu...- Staiga pridure.
-Yra salygu?- Buvau toks isitempes, kad beveik isspjoviau siuos
zodzius.
-Zinoma, pries tai as turiu kelis klausimus.
-Zinoma.- Grubiai istariau. Is jos klausimu galesiu
susiorientuoti, kur link suka jos teorijos. Tik kaip as i juos
atsakysiu? Atsakingai meluodamas? Ar specialiai nutolindamas
ja nuo tiesos? Ar, negaledamas apsispresti, is viso nieko
neatsakysiu?
Sedejome tyledami kol padaveja padejo ant stalo gerima.
-Nagi, drasiau.- Paskatinau ja kai padaveja vel pradingo.
-Ka tu veiki Port Andzele?
Ja pazistant tai buvo pernelyg jau lengvas klausimas. As jai
nieko neatsakiau, nes jei pasakyciau tiesa, tai atskleistu daug -
pernelyg daug - apie mane. Visu pirma leisiu ka nors atskleisti
jai.
-Sekantis klausimas.- Pasakiau.
-Bet tai juk pats lengviausias!
-Sekantis.- Pakartojau.
Ji susierzino del mano atsisakymo. Ji nusisuko nuo manes,
pazvelge i savo lekste. Labai letai, giliai susimasciusi ji
pakabino maisto ir isidejo i burna lyg prisiversdama. Uzgere
Koka kolos ir vel pazvelge i mane. Jos akys buvo patamsejusios
nuo itarimu.
-Gerai,- istare ji, - sakykim, kad - zinoma, tai tik hipoteze -
kazkas... Galetu zinoti, ka galvoja aplinkiniai, galetu skaityti
mintis, na, zinai, tik su keliomis isimtimis.
Galejo buti ir blogiau.
Tai paaiskino jos lengva sypsenele masinoje. Ji buvo labai greita
- dar niekas niekada nebuvo to atspejes. Isskyrus Karlaila, ir tai
buvo akivaizdu, nes i visas jo mintis as atsakydavau garsiai.
Tai nebuvo labai baisus klausimas. Buvo aisku, kad ji zinojo,
jog kazkas manyje negerai, bet tai nebuvo taip blogai, kaip
galejo buti. Minciu skaitymas juk nebuvo isskirtinis
vampyrizmo pozymis. Nutariau testi jos hipoteze.
-Tik viena isimtis,- pataisiau ja,- teoriskai.
Ji nusisypsojo - mano atvirumas jai patiko.
-Na gerai, tada tik su viena isimtimi. Kaip tai vyksta? Ar yra
kokie nors limitai? Kaip galetu tas kazkas... Surasti kazka kita...
Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje? Kaip jis zinotu, kad jai
atsitiko beda?
-Teoriskai?
-Zinoma.- Jos lupos suvirpejo, rudos akys uzsidege nekantrumu.
-Na...- Pradejau sakyti,- Jeigu tas kazkas...
-Pavadinkim ji Dzo,- pasiule ji.
Dabar jau nusisypsojau is jos nekantrumo. Ar ji tikrai galvojo,
kad taps geriau, kai ji suzinos tiesa? Jei mano paslaptys butu
tokios malonios, kam as jas slepciau?
-Gerai, tegu bus Dzo,- sutikau,- Jei Dzo butu labiau susikaupes,
butu galejes isvengti pernelyg tikslaus laiko.- Papurciau galva
prisimindamas, kad siandien vos nepavelavau.- Tik tu viena gali
papulti i beda tokiame mazame mieste. Zinai, tu butum
suzlugdziusi sio miestelio kriminaline desimtmecio statistika.
Jos lupu kampuciai nusviro ir ji liudnai pratare:
-Mes juk kalbejome teoriskai.
Nusijuokiau is jos susierzinimo.
Jos lupos... Jos oda... Jos atrode tokios minkstos... Norejau jas
paliesti. Norejau paliesti pirstu jos lupu kamputi ir kilsteleti ji
virsun. Neimanoma. Ji pasibjauretu mano oda.
-Taip, kalbejome.- Pasistengiau grizti prie musu pokalbio temos
kol dar nepradejau uzsimirsti.- Ar tave pavadinsime Dzeine?
Ji zvelge i mane ir visas susierzinimas pradingo is jos akiu.
-Kaip tu atspejai?- Beveik susirupinusi paklause.
Ar turejau atskleisti jai tiesa? Jei taip, tai kiek tos tiesos galiu
atskleisti?
Norejau jai papasakoti. Norejau nusipelnyti pasitikejimo, kuris
vis dar sviete jos veide.
-Zinai, tu gali manimi pasitiketi,- susnibzdejo ir istiese ranka,
kad paliestu manaja, gulincia ant tuscio stalo pries mane.
As greitai patraukiau savo rankas nekesdamas vien jau minties
apie tai, kokia bus jos reakcija palietus mano salta oda, ir jos
ranka nusviro.
Zinojau, kad galiu ja pasitiketi, kad ji saugos mano paslaptis. Ji
buvo verta pasitikejimo. Bet labai bijojau, kad mano paslaptys ja
isgasdins. Ji turetu issigasti. Tiesa buvo siaubinga.
-Manau, kad as jau nebeturiu pasirinkimo.- Sumurmejau.
Prisiminiau kaip kazkada pavadinau ja ipatingai nepastabia. Jei
teisingai atspejau is jos veido israiskos, tada as uzgavau jos
jausmus. Dabar turejau proga tai istaisyti.
-As labai klydau, tu daug pastabesne, nei maniau is pradziu.
Netgi jei ji to nesuvoke, dabar as jau buvau pilnai isitikines jos
pastabumu. Jai niekada niekas nepraslysdavo pro akis.
-Maniau, kad tu visada buvai teisus,- ji ziurejo man i akis ir
sypsojosi.
-Visada ir budavau.- Buvau iprates zinoti ka dariau. Buvau
iprates suvokti savo elgesi. O dabar viskas susimaise i chaosa,
nebebuvo nieko tikro.
Ir ne uz ka to nekeisciau. Nebenorejau logisko gyvenimo.
Norejau chaoso, nes tik taip galejau buti su Bella.
-As klydau del taves ir del kitko,- nutariau testi savo minti,- tu
trauki ne nelaimingus atsitikimus, ne, tu trauki bedas. Tu esi
tikras bedu magnetas. Jei yra kas nors pavojinga desimties
kilometru spindulyje, tai butinai bus skirta tau.- Kodel ji? Kuo ji
nusipelne tokio likimo?
Bellos veidas vel tapo labai rimtas.
-Ir save tu priskiri siai kategorijai?
Svarbiausia buvo islikti nuosirdziam.
-Isskirtinai, ir suteikdamas tam pirmenybe.
Ji sunerimusi nuleido akis. Vel istiese per stala ranka, letai, bet
tvirtai apsisprendusi. As patraukiau rankas truputi toliau, bet ji
nekreipe i tai demesio rimtai nusiteikusi paliesti mane. As
sulaikiau kvepavima - ne todel, kad apsiginciau nuo jos kvapo,
bet del atsiradusios keistos itampos. Is baimes. Ji pasibjaures
mano oda. Ji pabegs nuo manes.
Ji lengvai pirstais perbego mano rankos pavirsiumi. Nuo jos
prislietimo mane uzliejo karstis, dar niekada nebuvau pajutes
tokiu jausmu nuo vieno prisilietimo. Tai buvo beveik tyras
malonumas.
Butu buves, jei nebuciau taip labai bijojes. Stebejau jos veida
kai ji paliete mano ledine oda vis dar nedrisdamas kvepuoti.
Lengva sypsena pasirode jos veide.
-Aciu,- pasake giliai isiziuredama man i akis kol as vis dar
tebespoksojau.- Dabar jau antra karta.
Jos svelnus pirstai islydo man i delna, lyg jiems butu labai
patike ten uzsilaikyti.
Atsakiau taip nerupestingai, kaip tik sugebejau:
-Gal pabandykim tai pamirsti, gerai?
Ji pasirauke, bet linktelejo sutikdama.
Istraukiau savo rankas is po josios. Nesiruosiau laukti kol ji
pasibjaures prisilietimo pojuciu ir paslepiau savo rankas po
stalu.
Bandziau isskaityti jos akis. Net jei jos mintys vis dar buvo
tylios, galejau matyti jose pasitikejima ir nuostaba. Butent sia
akimirka as supratau, kad norejau atsakyti i jos klausimus. Ne
todel, kad jauciausi jai skolingas. Ne todel, kad norejau, jog ji
manimi pasitiketu.
Norejau, kad ji mane pazintu.
-As atsekiau tave i Port Andzela.- Pratariau labai greitai. Beriau
zodzius, kad nespeciau apsigalvoti. Tiesa buvo labai pavojinga.
Bet kuriuo momentu jos nelogiska ramybe galejo virsti isterija.
Tas suvokimas priverte mane kalbeti vis greiciau.- Man dar
niekada neteko bandyti issaugoti kieno nors gyvybe ir tai
pasirodo daug sudetingiau, nei buciau pagalvojes. Gal taip yra
todel, kad tas zmogus esi tu. Iprastai zmones sugeba isgyventi
viena diena be ypatingu pastangu.
Laukdamas zvelgiau jai i akis.
Ji sypsojosi. Jos lupu kampuciai pakilo ir akyse pasirode siluma.
As ka tik prisipazinau ja persekiojes, o ji sypsojosi.
-Ar kada nors susimastei, kad viskas prasidejo nuo to pirmo
karto, kai furgonas leke i mane?- Paklause.
-Tai nebuvo pirmas kartas.- Atsakiau nuleides akis i stala ir is
gedos sutrauktais peciais. Visos mano pastatytos sienos griuvo,
tiesa vis dar beatodairiskai ir nesustabdomai verzesi is mano
lupu.
-Pirma karta tu atsidurei mirtiname pavojuje kai mes susitikome.
Tai buvo tiesa, ir tai mane pykino. As buvau lyg virs jos galvos
pakibes Damoklo kardas. Lyg ji butu pazenklinta mirties zenklu
ziauraus, neteisingo likimo, ir kol as stengiausi jam sutrukdyti,
likimas bande ja pribaigti visais imanomais budais. Isivaizdavau
likima zmogisko personazo pavidalu: isiutusi, pavydu ir
istroskusi kersto.
Norejau kad kazkas butu uz tai atsakingas, kas nors, su kuo as
galeciau kovoti. Kas nors, bet kas, ka as galeciau suzlugdyti ir
kad Bella vel butu saugi.
Bella dabar sedejo labai tyli, jos kvepavimas pagreitejo.
Pazvelgiau i ja, dabar jau zinodamas, kad jos akyse sutiksiu
baime. Argi as ka tik neprisipazinau, kad vos jos nenuzudziau?
Kad as buvau pavojingesnis uz i ja lekianti furgona? Ir vis tik,
jos akys tebebuvo ramios, tik truputi susirupinusios.
-Ar prisimeni?- Ji turejo tai prisiminti.
-Taip.- Jos balsas tapo sodresnis o akyse pasirode atsargumas.
Ji zinojo. Ji zinojo, kad norejau ja nuzudyti.
Tai kur buvo riksmai?
-Ir tu vis dar cia tebesedi,- pasakiau nepritariamai i ja
ziuredamas.
-Taip, vis dar sedziu... Del taves.- Jos veido israiska pradejo
keistis, akyse svystelejo smalsumas ir ji staiga pakeite tema.-
Nes kazkokiu budu tu zinojai kaip mane surasti.
Dar karta pabandziau beviltiskai kovoti su jos minciu tyla
troksdamas ja suprasti. Man tai jau nebeturejo jokios logikos.
Kaip jai dar galejo kas nors rupeti po mano jai patekstos tiesos?
Ji lauke, akyse dege vien tik smalsumas. Jos oda buvo isbalusi,
bet jai tai buvo naturali busena, ji vis dar buvo susitelkusi i
mane. Jos lekste buvo beveik nepaliesta. Jei ir toliau tesiu kaip
pradejes, jai tikrai reikes maisto, kad atlaikytu soka.
As issakiau savo salygas:
-Tu valgai, as pasakoju.
Per puse sekundes ji sugriebe irankius ir greitai isidejo i burna
viena gabaliuka atskleisdama savo neramuma. Mano atsakymai
ja sujaudino labiau nei parode jos akys.
-Sekti tave daug sunkiau nei tai turetu buti,- pradejau jai
pasakoti,- iprastai tai labai lengva uzduotis, man uztenka tik
isiklausyti i mintis.
Atsargiai zvelgiau i ja tardamas zodzius. Kalbeti teoriskai,
spelionemis buvo viena, o visa tai patvirtinti jau visai kas kita.
Jos israiska buvo neisskaitoma, akys placiai atmerktos. Pajutau
kaip susirakino mano zandikauliai belaukiant jos panikos.
Bet ji tik mirktelejo akimis, garsiai nurijo ir vel greitai isimete i
burna kita kasni. Ji lauke tesinio.
-As sekiau Dzesikos mintis.- Pradejau testi atsargiai
parinkdamas zodzius.- Ne labai aktyviai - tik tu galejai susidurti
su problemomis Port Andzele.- Negalejau susilaikyti nepridures.
Ar ji suvoke, kad kitu zmoniu gyvenimai nuolat nesusiduria su
mirtimi? Ar ji isivaizdavo, kad buvo normali? Ji buvo labiausiai
nuo normalumo nutoles reiskinys, koki tik man buvo teke
matyti.
-Is pradziu as nepastebejau, kad tu nuo ju atsiskyrei. Po to, kai
tai suvokiau, as nuejau ieskoti i knygyna, kuri maciau Dzesikos
mintyse. Galejau pasakyti, kad tu neiejai i ji ir patraukei pietu
pusen. Ir zinojau, kad netrukus tu pasiklysi. Todel laukiau taves
tyrinedamas praeinanciu zmoniu mintis - ieskodamas, ar kas
tave pastebejo, kad suzinociau, kur tu buvai. Neturejau
priezasciu susirupinti, bet buvau keistai susierzines...- Mano
kvepavimas pagreitejo kai prisiminiau ta panikos akimirka. Jos
kvapas isiverze i mano plaucius ir as tuo megavausi. Tai buvo
skausmas, kuris man patvirtino, kad ji dar gyva. Tol, kol mano
gerkle dege, as zinojau, kad ji saugi.
-Vis dar besiklausydamas as vazinejausi ratais...- Tikejausi, kad
jai pasaulis turejo prasme. Nuo dabar tai taps tikrai keista.-
Saule pagaliau nusileido ir as jau buvau pasiruoses islipti is
masinos ir sekti tave pesciomis. Ir tada...
Tada mane pasiglemze prisiminimai - tokie gyvi ir tikri kaip ir
ta akimirka, kai tai isgyvenau - as pajutau ta pati troskima
zudyti, visas mano kunas sustingo i leda.
Troskau jo mirties. Man reikejo jo mirties. Visi mano raumenys
isitempe kai as stengiausi islikti sedeti prie sio stalo. Bellai vis
dar manes reikejo. Tai buvo svarbiausia.
-Ir tada...- Placiai atmerktomis tamsiomis akimis susnibzdejo ji.
-As isgirdau, ka jie galvojo.- Isspaudziau pro dantis
negaledamas sulaikyti i urzgima panasaus garso.- Jo mintyse
isvydau tavo veida.
Vos vos laikiausi nuo butinybes zudyti. Vis dar tiksliai zinojau
kur ji rasti. Jo tamsios mintys skrajojo nakties danguje,
traukdamos mane link ju...
Uzsidengiau rankomis veida zinodamas, kad mano veido
israiska atspindejo pabaisa, medziotoja, zudika. Uzmerktomis
akimis susitelkiau i jos atvaizda stengdamasis susivaldyti,
susikaupdamas tik ties jos veidu. Jos gleznais kaulais, jos
permatoma oda, tokia minksta lyg silkas, tokia trapia. Ji buvo
pernelyg glezna siam pasauliui. Jai reikejo apsaugos. Ir,
kazkokiu keistu budu, kaip nusprende pats likimas, as siuo metu
buvau vienintelis galintis tai atlikti.
Stengiausi jai paaiskinti savo agresyvia reakcija taip, kad ji
suprastu:
-Man buvo labai sunku - tu net negali isivaizduoti, kaip sunku -
paprasciausiai nusivezti tave ir palikti juos... Gyvus.-
Susnibzdejau.- Galejau palikti tave su Dzesika ir Andzela, bet as
labai bijojau, kad jeigu liksiu vienas, grisiu ju ieskoti.
Antra karta si vakara as prisipazinau planaves zmogzudyste. Bet
si karta tai bent jau buvo pateisinama.
Ji buvo labai tyli kol as stengiausi susivaldyti. Klausiausi jos
sirdies plakimo. Ritmas buvo nelygus, bet kol tylejome jis
suletejo ir vel tapo ramus. Jos kvepavimas taip pat buvo ramus ir
lygus.
As pernelyg priartejau prie ribos. Turejau parvezti ja namo kol
dar...
Ar tada as grisiu jo nuzudyti? Ar ir vel tapsiu zudiku dabar, kai
ji manimi pasitikejo? Ar buvo koks nors budas sustabdyti save?
Ji man pazadejo papasakoti savo teorija kai mes liksime vieni.
Ar tikrai norejau ja isgirsti? As buvau susierzines, bet ar mano
smalsumo patenkinimas nebus blogesnis uz nezinia?
Bet kokiu atveju, sivakar ji jau gavo pakankamai tiesos.
Pazvelgiau i ja. Jos veidas buvo labiau isblyskes, bet ji vis dar
laikesi.
-Ar tu jau pasiruosusi vaziuoti namo?- Paklausiau.
-As jau pasiruosusi keliauti.- Atsake ji taip atsargiai rinkdamasi
zodzius, lyg paprastas "taip" nevisiskai teisingai atsakytu i mano
klausima.
Tikrai erzino.
Padaveja grizo prie musu stalo. Ji isgirdo paskutine Bellos fraze
lyg butu besiklausiusi uz sirmos, paklause, ko as pageidauciau.
Man kilo noras pavartyti akis isgirdus pasiulymus jos mintyse.
-Ar viskas praejo gerai?- Ji paklause manes.
-Aciu, mes noretumem saskaitos,- atsakiau tebeziuredamas i
Bella.
Padavejos kvepavimas sutriko kai as - kaip ten sake Bella?- ja
apzavejau savo balsu. Girdedamas savo balsa jos mintyse as
supratau kodel jis si vakara taip zavejo, nesuteikdamas jokios
baimes.
Tai buvo Bellos kalte. As taip stipriai bandziau buti jai saugus,
jos neisgasdinti, buti zmogiskas, kad tikrai praradau visa savo
baisuma. Zmones dabar mate vien tik grozi kol as taip stengiausi
kontroliuoti savo pavojinguma.
As pakeliau akis i padaveja laukdamas kol ji suims save i
rankas. Dabar, kai supratau priezasti, man tai pasirode juokinga.
-Zinoma,- isstenejo ji,- prasom.
Ji istiese man saskaita galvodama apie kortele, kuria paslepe po
cekiu. Kortele, kurioje buvo jos vardas ir telefono numeris.
Taip, dabar tai jau buvo juokinga.
Pinigus jau turejau paruoses. Net nepazvelges i saskaita ja
grazinau, kad ji net nevargtu laukdama mano telefono
skambucio, to niekad nenutiks.
-Grazos nereikia,- pasakiau tikedamasis, kad arbatpinigiu dydis
nuramins jos nusivylima.
As atsistojau ir Bella greitai paseke mano pavyzdziu. Norejau
pasiulyti jai savo ranka, bet pagalvojau, kad nereiketu pernelyg
isbandyti likimo dar karta si vakara. Padekojau padavejai
neatitraukdamas akiu nuo Bellos veido. Atrode, kad Bella irgi
megavosi mano pokstu.
Mes isejome is restorano. Ejau taip arti jos, kaip tik isdrisau.
Pakankamai arti, kad jos kuno siluma uzlietu kaire mano kuno
puse lyg prisilietimas. Ji linktelejo, kai palaikiau jai atvertas
duris, kol as stengiausi suprasti, kas ja nuliudino. Zvelgiau jai i
akis lyg klausdamas, kai staiga ji, lyg susigedusi, nuleido akis
zemyn. Tai tik sustiprino mano smalsuma, kaip ir sulaike nora
tiesiai jos paklausti. Tyla tesesi, kol atidariau jai masinos dureles
ir ji ilipo vidun.
Ijungiau sildyma - silta diena jau seniai baigesi - ji turejo jaustis
nejaukiai saltoje masinoje. Ji susisiaute mano svarku lengvai
nusisypsodama.
Norejau palaukti kol salikelese pasidarys tamsu pries tesdamas
musu pokalbi. Taip jausiuosi su ja visiskai vienas.
Ar buvo gerai to noreti? Dabar, kai buvau susikaupes tik ties ja,
masina pasirode labai anksta. Jos kvapas pasklido po visa
masinos vidu susimaisydamas su jos kuno skleidziama siluma.
Jie taip sustiprejo, kad atrode, jog masinoje yra dar vienas
zmogus. Dovana, kuri buvo verta dekingumo.
As jauciau tai. As tiesiog degiau. Vis tik deginimas buvo
kentetinas. As kazkokiu keistu budu sugebejau prie jo priprasti.
Si vakara as jai atidaviau tikrai didele dali saves, daug didesne
nei planavau. Ir stai ji - vis dar patikliai sedinti salia manes.
Turejau kuo nors uz tai jai atsilyginti. Pasiaukojimu. Deginimo
kancia.
Liko tik laikytis taip ir toliau. Tik deginimas, nieko daugiau. Bet
mano burna uzliejo nuodai, raumenys isitempe lyg buciau
medziokleje...
Turejau greitai pakeisti minciu krypti savo galvoje. Ir zinojau,
kas galetu mane isblaskyti.
-O dabar,- pasakiau bijodamas, kad jos atsakymas perzengs
mano deginanciu limitu ribas,- tavo eile pasakoti.
TEORIJA

-Ar galiu uzduoti tau dar viena klausima?- Pratare vietoj to, kad
pradetu pasakoti savo mintis.
As buvau tikrai arti ribos, susierzines, bijodamas paties
blogiausio. Ir vis tik pagunda pratesti si momenta buvo pernelyg
didele. Tik buti kartu su Bella dar nors keleta sekundziu. As
linktelejau sutikdamas su jos prasymu.
-Tik viena.
-Na...- Ji siek tiek padvejojo lyg svarstydama kuri klausima
reiketu uzduoti.- Tu sakei, kad zinojai, jog as neiejau i
parduotuve ir kad patraukiau i pietu puse. Kaip tu tai suzinojai?
Zvelgiau pro langa tiesisi pries save. Tai dar vienas klausimas,
kuris atskleistu per daug apie mane ir per mazai apie ja.
-Maniau, kad mes jau buvome nusprende nebevengti tiesos,-
kritisku balsu pridure ji.
Kokia ironija. Ji pati visada ir visko venge, net ir to nenoredama.
Na ka gi, ji norejo, kad atsakyciau be uzuolanku. Ka bedaryciau,
sis pokalbis jau pasuko bloga linkme.
-Gerai, jeigu jau to nori.- Pasakiau.- As sekiau tavo kvapa.
Norejau pazvelgti jai i veida, bet bijojau to, ka galejau jame
isvysti. Vietoj to as klausiausi kaip pagreitejo ir tuoj pat vel tapo
normalus jos kvepavimas. Po kurio laiko ji vel prakalbo tokiu
lygiu balsu, kokio as tikrai nesitikejau.
-Gerai, bet tu vis dar neatsakei i viena is pirmu mano klausimu.
Sunerimes pazvelgiau i ja. Ji taip pat sedejo nejaukiai sujudusi.
-Kuri gi?
-Kaip tai veikia, tas minciu skaitymo procesas?- Paklause ji
grizdama prie musu klausimu restorane.- Ar tu gali skaityti visas
mintis, kur tu bebutum? Kaip tu tai darai? Ar likusieji tavo
seimos nariai...- Parausdama ji papyle klausimu lavina.
-Tai daugiau nei vienas klausimas.- Atsakiau.
Ji tik zvelge i mane laukdama atsakymu.
Kodel netureciau jai papasakoti? Ji vis tiek jau nuspejo didziaja
dali, ir tai lengvesne tema nei ta, kuri slege atmosfera.
-Ne, tik as skaitau mintis. Ir as negaliu girdeti visu ir visur. As
tureciau buti netoliese. Kuo labiau "balsas" man pazistamas, tuo
didesniu atstumu galiu ji girdeti. Ir vis tik ne toliau nei keli
kilometrai.- Bandziau rasti buda kaip tai paaiskinti, kad jai butu
suprantama. Ka nors, su kuo ji galetu tai palyginti.- Tai atrodo
taip, lyg butum zmoniu perpildytoje saleje ir girdetum begale
balsu vienu metu. Tai lyg triuksmas is kurio issiskiria kai kurie
balsai. Kol as susitelkiu i viena konkretu balsa ir tada viskas
tampa aisku. Didziaja laiko dali as nuo viso to atsiriboju. Taip
man lengviau atrodyti normaliu - kai neatsakineju garsiai i kieno
nors mintis.
-Kaip manai, kodel tu negirdi mano minciu?- Nusistebejo ji.
Nutariau atskleisti jai dar truputi tiesos:
-Nezinau.- Prisipazinau.- Vienintelis mano spejimas yra tas, kad
tu galvoji kitaip nei kiti zmones. Lyg tavo mintys persiduotu
AM bangomis, o as galeciau prigauti tik FM.
Jau besakydamas tai as suvokiau, kad jai tai nepatiks. Jos
reakcijos nuspejimas isspaude man sypsena. Ir ji manes
nenuvyle.
-Kazkas negerai su mano mintimis?- Paklause nuliudusiu balsu.-
Ar as nenormali?
Nagi, ir vel baisiai ironiska.
-As tau prisipazistu, kad galiu girdeti mintis, o tu stebiesi, ar tu
esi normali?- Dabar jau nuosirdziai nusijuokiau. Ji pastebedavo
visus menkus dalykus, bet didieji galejo buti tiesiai jai po nosimi
- ji ju nemate. Visada blogi inkstinktai...
Bella kandziojo apatine lupa ir raukslele tarp jos akiu kiek
pagilejo.
-Nesijaudink,- paguodziau ja,- tai tik teorija...- Ir mes turejome
kiek rimtesne teorija tolesniam svarstymui. Susierzinau, kad
reikejo prie jos grizti. Kiekviena prabeganti sekude jau pradejo
rodytis lyg nuobodus laiko leidimas.
-Kas mus grazina prie taves.- Pasakiau tuo paciu metu
susierzines ir nekantraudamas.
Ji linktelejo vis dar kramtydama lupa. Bijojau, kad ji susizeis. Ji
zvelge man i akis susirupinusiu veidu.
-Negi liko dar uzuolanku tam isvengti?- Tyliai paklausiau.
Ji nuleido akis lyg spresdama sunkia dilema. Staiga ji sustingo ir
jos akys placiai atsimerke. Pirma karta jos veide pasirode baime.
-Po galais!- Isspaude ji.
Supanikavau. Ka ji pamate? Ka padariau, kad ji taip issigastu?
O tada ji uzriko:
-Suletink greiti!
-Kas negerai?- Niekaip neistengiau suvokti jos baimes
priezasties.
-Tu leki simto myliu per valanda greiciu!- Suriko ji man ir
atsisukusi i langa pastebejo pro sali lekiancius medzius.
Tik tiek? Tik trupucio greicio uzteko tam, kad ji sustingtu is
siaubo?
Pavarciau akis.
-Atsipalaiduok, Bella.
-Ar tu ketini mus uzmusti?- Paklause ji aukstu itemptu balsu.
-Nesiruosiu niekur atsitrenkti,- pazadejau jai.
Ji trumpai ikvepe ir istare jau truputi tylesniu balsu:
-Kur tu taip skubi?
-As visada taip vairuoju.
Sutikau jos zvilgsni besimegaudamas jos persigandusia veido
israiska.
-Tu tik ziurek i kelia!- Suriko ji man.
-Bella, as dar niekada nepadariau avarijos. As netgi niekada
negavau baudos.- Pasakiau jai paliesdamas savo kakta. Tai tapo
netgi juokinga - juokauti su ja del kazko tokio slapto ir keisto.-
Cia itaisytas greicio radaras.
-Labai juokinga,- sarkastiskai atsake, jos balsas buvo labiau
issigandes nei piktas.- Tu nors prisimeni, kad Carlis -
policininkas? Mane uzaugino iskiepyjant istatymus. Bet to, jeigu
tu is savo Volvo padarytum riestaini aplink koki medi, ko gero
tik atsistotum ir nueitum.
-Ko gero,- susimasciau ir linksmai nusijuokiau. Taip, ko gero
avarijos atveju musu skirtumai butu akivaizdus. Ji buvo teisi
prisibijodama mano vairavimo.
-Ne taip kaip tu.- Linktelejau ir suletinau greiti.
-Patenkinta?
Ji pazvelge i greicio matuokli.
-Beveik.
Negi tai vis dar buvo per greitai?
-Nekenciu leto vaziavimo,- sumurmejau, bet vis tik leidau
greicio rodyklei dar truputi nukristi.
-Tau tai atrodo letai?- Netikedama paklause ji.
-Uzteks komentaru apie mano vairavima.- Atreziau
nekantraudamas. Kelinta karta ji jau venge mano klausimo?
Trecia? Ketvirta? Ar jos mintys buvo tokios baisios? Turejau tai
suzinoti - tuoj pat.
-Vis dar laukiu paskutines tavo teorijos.
Ji vel prikando lupa, jos veidas tapo liudnas, beveik iskaudintas.
As degiau nekantrumu ir susvelninau balsa. Nenorejau jos
sunervinti.
-As nesijuoksiu,- pazadejau jai tikedamasis, kad tik is
nedrasumo ji nesiryzo prabilti.
-As labiau bijau, kad tu supyksi,- susnibzdejo ji.
Pasistengiau islaikyti lygu balsa.
-Tai atrodo taip prastai?
-Prastokai,taip,- sutiko ji.
Ji nuleido akis atsisakydama sutikti mano zvilgsni. Bego
sekundes.
-Nagi, klok,- paskatinau ja.
Jos balsas buvo labai silpnas:
-Nezinau nuo ko pradeti.
-Kodel tau nepradejus nuo pradziu?- Prisiminiau jos zodzius
restorane.- Tu sakei, kad tau kazkas padejo su tavo teorija.
-Taip,- pratare ji ir vel nutilo.
Galvojau apie tai, kas galejo ja ikvepti.
-Kas tau dave minti - knyga? Filmas?
Man reikejo isigilinti i jos kolekcija kol jos nebuvo. Neturejau
supratimo ar tarp jos knygu buvo Bram Stokerio ar Annos Rice
skaitalu...
-Ne,- atsake ji,- Tai nutiko sestadieni per iskyla i papludimi.
To tai nesitikejau. Vietiniai plepalai apie musu seima niekada
nebuvo keisti ar itartini. Ar praleidau kokius naujus gandus?
Bella pakele akis nuo savo ranku ir pamate mano nustebusi
veida.
-As sutikau sena seimos drauga- Dzeikoba Blacka.- Pradejo
pasakoti ji.- Jo tevas ir Carlis draugauja nuo tada, kai buvau dar
kudikis.
Dzeikobas Blackas - tas vardas man nebuvo pazistamas, ir vis
tik jis kazka man primine... Kazka labai seniai... Zvelgiau i
beganti kelia narsydamas savo atmintyje, noredamas rasti rysi.
-Jo tevas - vienas is Quileute senbuviu.- Tese ji.
Dzeikobas Blackas. Efraimas Blackas. Palikuonis, be jokios
abejones.
Tai buvo taip blogai, kaip tik galejo buti.
Ji zinojo tiesa.
Mano mintys neramiai sujudo, kol masina leke tamsiu keliu.
Mano kunas isitempe nuo baimes, niekaip negalejau sutelkti
minciu isskyrus ta truputi, kurio reikejo vairavimui.
Ji zinojo tiesa.
Bet... Jeigu ji suprato tiesa sestadieni... Reiskia ji ja zinojo visa
vakara... Ir vis tik...
-Mes ejome pasivaikscioti,- pradejo pasakoti ji,- Ir jis pradejo
man pasakoti kai kurias senas legendas noredamas mane
isgasdinti, bent jau taip manau. Jis man papasakojo...
Ji trumpam nutilo, bet dabar jau nebereikejo jos skatinti. As jau
zinojau, ka ji pasakys. Vienintele likusi paslaptis buvo tai, kodel
ji vis dar cia, sioje masinoje, kartu su manimi.
-Tesk,- pasakiau.
-Apie vampyrus,- ji tyliai iskvepe.
Isgirsti tuos zodzius garsiai buvo dar blogiau nei zinoti, kad ji
zino. Kruptelejau nuo to garso ir tuoj pat pasistengiau susiimti.
-Ir tu is karto pagalvojai apie mane?- Paklausiau.
-Ne. Bet... Jie paminejo tavo seima.
Kaip butu ironiska, kad pats Efraimo palikuonis sulauzytu
sanderi, kurio jis taip sunkiai pasieke. Jo prosunis, ar
proprosunis. Pries kiek metu tai nutiko - septyniasdesimt?
As turejau suprasti, kad ne senoliai, kurie vis dar tikejo savo
legendomis, kele pavoju. Zinoma, tai buvo jaunuoliai - kuriuos
seneliai perspejo ir savo prietarais kele jiems juoka - juk butent
cia ir slepesi pavojus.
-Jis galvojo, kad tai tik kvaili prieterai,- pratare Bella vel
susierzinusiu balsu,- jis nesitikejo, kad as tai isiminsiu.
Akies kampuciu pastebejau ja nejaukiai sukryziuojant rankas.
-Tai buvo mano kalte.- Parausdama istare ji ir nuleido galva lyg
susigedusi.- As priverciau ji man papasakoti.
-Kodel?- Paklausiau, bet jau nebebuvo taip sunku islaikyti lygu
balsa. Juk blogiausia jau buvo praeityje. Tol, kol mes gilinsimes
i atskleistos tiesos detales, mums nereikes kalbeti apie jos
pasekmes.
-Lauryna kazka pasake apie tave stengdamasi mane
isprovokuoti.- Ji siek tiek susirauke tai prisimindama. As
megavausi vis svarstydamas, kuo ja galima buvo isprovokuoti
kalbant apie mane.- Vienas is vyresniu vaikinu pasake, kad tavo
seima niekada neina i papludimi, bet tai nuskambejo taip, lyg
fraze turetu paslepta prasme. Taigi as nusiviliojau Dzeikoba
tolyn nuo kitu ir iskamantinejau.
Jos galva nusviro dar zemiau o veido israiska tapo panasi i...
Prasikaltusia.
Nusisukau nuo jos ir garsiai nusijuokiau. Ji jautesi kalta? Ka
tokio ji galejo padaryti, kad sitaip jaustusi?
-Kokiu budu tu ji iskamantinejai?
-As bandziau flirtuoti - ir tai suveike geriau, nei to tikejausi,-
paaiskino ji vis dar netikinciu tuo, ka sako balsu.
Galejau tai isivaizuoti - zinodamas, kaip sunkiai ji pakesdavo
vyriskos lyties demesi - kokia zavinga ji turejo buti stengdamasi
pasirodyti patraukli. Man staiga labai pagailo nieko nenujautusio
vaikino, kuriam teko isbandyti jos apzavu stipruma.
-Noreciau tai pamatyti,- pasakiau ir vel nusikvatojau linksmu
juoku. Troskau isgirsti vaikino mintis tuo metu, liudijima mano
paties savijautai.- Ir tu kaltini mane zmoniu apzavejimu -
vargsas Dzeikobas Blackas.
As nebuvau supykes ant mane isdavusio objekto, bent jau ne
taip, kaip tikejausi. Jis juk nieko tiksliai nezinojo. Ir kaip
galeciau tiketis, kad siai nuostabiai mergaitei kazkas galetu
kazka atsakyti? Ne, jauciau tik uzuojauta del nuostoliu, kuriuos
ji turejo sukelti jo taikioms mintims.
Pajutau, kaip jos raudonio karstis uzliejo masinos vidu. As
pazvelgiau i ja, bet ji zvelge pro langa daugiau nieko
nesakydama.
-Ir ka tada darei?- Leptelejau. Jau buvo laikas grizti prie siaubo
istorijos.
-Siek tiek paieskojau internete.
Praktiska, kaip visuomet.
-Ir tai tave itikino?
-Ne.- Atsake ji.- Niekas netiko, be to, daugelis dalyku buvo
tikrai kvaili. O tada...
Ji vel nutilo ir isgirdau, kaip susirakino jos zandikauliai.
-Kas?- Paklausiau. Ka ji rado? Kas suteike jos kosmarui
prasme?
Ji patylejo, o po to labai tyliai susnibzdejo:
-Nusprendziau, kad visa tai - nesvarbu.
Nuo soko mano mintys sustingo, o po to as viska supratau.
Kodel ji nusiunte savo drauges namo ir liko su manimi. Kodel ji
vel sedejo mano masinoje vietoj to, kad rekdama pabegtu i
policija...
Jos reakcijos visada buvo neteisingos - visada visiskai
neteisingos. Ji trauke link saves pavojus. Ji juos kviete.
-Visa tai nesvarbu?- Isspaudziau pro sukastus dantis ir mane
pradejo uzlieti pyktis. Kaip gi as galejau apsaugoti kazka taip...
Taip... Taip nusiteikusi likti nesaugomam?
-Ne,- pratare ji tyliu ir nesuprantamai svelniu balsu,- man visai
nesvarbu kas tu esi.
Tai buvo neimanoma. Ji buvo neimanoma.
-Tau nesvarbu, kad as esu pabaisa? Kad as ne zmogus?
-Ne.
Dabar jau spoksojau i ja klausdamas saves, ar ji psichiskai
sveika.
As jau galvojau, kad galeciau viska sutvarkyti, kad ji gautu kuo
geresni gydyma... Tikriausiai Karlailas turi geru rysiu, rasime jai
pacius geriausius daktarus, pacius talentingiausius terapeutus.
Juk turetu buti kazkas, kas galetu istaisyti jos problema, kas tai
bebutu, kas verte ja jaustis patenkinta sedint vienoje masinoje su
vampyru, ramiai ir lygiai plakancia sirdimi. Zinoma, as
paieskosiu lengvatu, kad galeciau ja lankyti taip daznai, kaip
imanoma...
-Tu pyksti,- tare ji,- man nereikejo nieko tau sakyti.
Lyg tu keistu jos polinkiu slepimas mums kuo nors padetu.
-Ne, as dziaugiuosi zinodamas, ka tu galvoji, net jei tai tikrai
beprotiska.
-Kas, su manim ir vel kazkas negerai?- Jau suirzusi paklause ji.
-Butent apie tai dabar ir svarstau!- Sugrieziau dantimis.- Visa tai
nesvarbu,- pakartojau vis dar negaledamas patiketi.
Ji perklause:
-As teisi?
-Ar tai svarbu?- Atreziau.
Ji giliai ikvepe. Isiutes laukiau jos atsakymo.
-Nelabai.- Jau tvirtu balsu atsake ji.- Man tik truputi smalsu.
Nelabai. Tai buvo nelabai svarbu. Jai tai nerupejo. Ji zinojo, kad
as nebuvau zmogus, kad as buvau pabaisa, ir jai tai buvo
nesvarbu.
Persmelktas susirupinimo jos psichine sveikata as pradejau
igauti vilti. Pasistengiau ja ignoruoti.
-Ka tu noretum suzinoti?- Paklausiau. Tarp musu jau nebebuvo
paslapciu, liko tik kelios neisaiskintos detales.
-Kiek tau metu?- Paklause ji.
Automatiskai man issprudo atsakymas:
-Septyniolika.
-Ir kaip seniai tau septyniolika?
Pasistengiau nenusisypsoti is jos isakancio balso.
-Senokai.- Prisipazinau.
-Gerai,- pakyletai susijaudinusi atsake ji. Ji man placiai
nusisypsojo. Kai, susirupines jos psichika, as taip pat i ja
pazvelgiau, jos sypsena pasidare dar platesne. As susiraukiau.
-Tik nesijuok,- perspejo ji,- bet kaip tu gali pasirodyti dienos
metu?
Nusikvatojau nekreipdamas demesio i jos perspejima. Pasirodo,
jos paieskos neatskleide nieko neiprasto.
-Mitas,- atsakiau.
-Virtimas pelenais nuo saules?
-Mitas.
-Miegojimas karstuose?
-Mitas.
Miegojimas tebuvo trumpa mano gyvenimo dalis - iki tol, kol as
nepradejau jos stebeti miegancios...
-As nemiegu.- Pasakiau papildydamas savo atsakyma.
Ji kuri laika patylejo.
-Visiskai?
-Niekada,- iskvepiau.
Zvelgiau i jos placiai atmerktas akis tankiomis blakstienomis ir
troskau galeti uzmigti. Ne todel, kad anksciau tai buvo iprasta,
ne todel, kad isvengciau nuobodulio. Todel, kad galeciau vel
sapnuoti. Galbut, jeigu buciau be samones, jeigu galeciau
sapnuoti, galeciau nors kelioms valandoms pasinerti i pasauli,
kur mes su Bella galetume buti drauge. Ji sapnuodavo mane. As
troskau sapnuoti ja.
Ji spoksojo i mane nuostabos kupinu veidu. Turejau pazvelgti
kur nors kitur.
As negalejau sapnuoti apie ja. Ji neturetu sapnuoti apie mane.
-Tu vis dar manes nepaklausei paties svarbiausio klausimo,-
pasakiau jausdamas, kaip mano krutine tapo dar saltesne ir
kietesne nei anksciau. Reikejo priversti ja suprasti. Kazkokiu tai
momentu ji privales suprasti, ka dabar daro. Turejau priversti ja
suvokti, kad visa tai buvo svarbu - netgi svarbiau uz visa kita.
Svarbiau netgi uz fakta, kad as ja mylejau.
-Kurio is ju?- Nustebusi paklause ji.
Tai priverte mane atsakyti saltu balsu:
-Argi tau neidomus mano mitybos iprociai?
-Ak, tai,- istare ji tokiu tyliu balsu, kad nezinojau, kaip ji
suprasti.
-Taip, tai. Negi tau neidomu, ar as geriu krauja?
Po sio klausimo ji greitai atsitrauke nuo manes. Pagaliau. Ji
pradejo suprasti.
-Na, Dzeikobas kazka apie tai pasakojo,- pasake ji.
-Ka Dzeikobas pasakojo?
-Jis sake, kad jus... Nemedziojate zmoniu. Jis sake, kad jusu
seima neturetu buti pavojinga, nes jus medziojate tik gyvunus.
-Jis sake, kad mes nepavojingi?- Ciniskai perklausiau.
-Ne visiskai,- paaiskino ji,- jis sake, kad jus neturetumete buti
pavojingi. Bet Quileutes vis dar nenori jusu matyti savo
teritorijoje, del visa ko.
Spoksojau i kelia pries save, beviltiskai negaledamas surikiuoti
savo minciu, jau pazistamu troskuliu degancia gerkle.
-Ar jis teisus?- Paklause ji taip ramiai, lyg mes sneketume apie
ora.- Jus nemedziojate zmoniu?
-Quileutes turi gera atminti.
Giliai susimasciusi ji linktelejo.
-Nepradek pasitiketi ju teisumu.- Greitai priduriau.- Quileutes
teisus nenoredami musu ju zemese. Mes esame pavojingi.
-As nesuprantu.
Ne, ji tikrai nesuprato. Kaip jai paaiskinti?
-Mes stengiames,- pasakiau jai,- iprastai mes esame pakankamai
stiprus tame, ka darome. Kartais mes suklystame. Pavyzdziui,
kaip dabar klystu as, leisdamas sau pasilikti su tavimi vienam.
Jos kvapas vis dar buvo be proto stiprus masinos viduje. As jau
pradejau prie jo priprasti, galejau beveik ji ignoruoti, bet mano
kunas vis dar verzesi link jos is blogu paskatu. Mano burna buvo
uzlieta nuodu.
-Tai - klaida?- Paklause ji uzluzusiu nuo sirdgelos balsu. Tas
garsas mane nuginklavo. Ji norejo buti su manimi - netgi
zinodama visa tiesa - ji vis dar norejo buti su manimi.
Mane vel uzliejo viltis ir as vel pasistengiau ja ignoruoti.
-Labai pavojinga klaida.- Pasitikedamas prisipazinau jai,
troksdamas, kad si tiesa kazkaip priverstu ja pajusti viso to
svarbuma.
Kuri laika ji nieko neatsake. Jos kvepavimas pasikeite, jis
pagreitejo, bet kazkokiu keistu budu tai nebuvo panasu i baime.
-Papasakok man daugiau apie tai,- paprase siek tiek issigandusiu
balsu.
As atsargiai nuzvelgiau ja tirianciu zvilgsniu.
Ji kentejo. Kaip galejau leisti tam atsitikti?
-Ka dar tu noretum suzinoti?- Paklausiau ieskodamas budu jos
neiskaudinti. Ji neturejo buti iskaudinta. As neturejau jos
skaudinti.
-Papasakok man, kodel vietoj zmoniu jus medziojate gyvunus.-
Vis dar su kancia balse paklause ji.
Negi tai nebuvo akivaizdu? Ar tai taip pat buvo jai nesvarbu?
-As nenoriu buti pabaisa,- sumurmejau.
-Bet gyvunu jums neuztenka?
Ieskojau dar vieno palyginimo, ko nors, kas padetu jai suprasti.
-Negaliu buti tuo tikras, zinoma, bet as galiu tai palyginti su
zmoniskais sojos ar pieno milteliu pakaitalais. Mes vadiname
save vegetarais, tai musu asmeninis juokelis. Tai nevisiskai
patenkina musu alki - ir dar maziau troskuli. Bet tai palaiko
musu gyvybines funkcijas. Dazniausiai.- Mano balsas pritilo.
Man buvo geda del pavojaus, kuriame leidau jai atsidurti.
Pavojaus, kuri ir toliau jai leidau...
-Kartais buna sunkiau nei iprastai.
-Ar tau dabar labai sunku?
Linktelejau. Be abejo, ji paklaus to, i ka as nenorejau atsakyti.
-Taip,- prisipazinau.
As tikejausi teisingos fizines reakcijos si karta: jos kvepavimas
truputi pagreitejo, bet sirdies ritmas vis dar buvo lygus.
As jos tikejausi, bet niekaip neistengiau jos suvokti. Kaip ji
galejo vis dar manes nebijoti?
-Bet dabar tu nealkanas,- pasake ji visiskai savimi pasitikedama.
-Kodel taip manai?
-Tavo akys.- Istare ji tvirtu balsu.- Sakiau tau, kad turiu apie tai
teorija. As pastebejau, kad zmones - o ypac vyrai - buna
prasciau nusiteike, kai yra isalke.
As susimasciau ties jos issireiskimu - prasciau nusiteike. Tai
buvo lyg fakto konstatavimas. Ir, kaip visada, ji buvo velniskai
teisi.
-Tu tikrai pastabi, ar ne?- Vel garsiai nusikvatojau.
Ji lengvai nusisypsojo ir tarp jos akiu vel susimete raukslele, lyg
itemptai apie kazka mastytu.
-Ar praeita savaitgali su Emmetu tu medziojai?- Paklause ji ir
mano juokas isbleso. Jos kalbejimas tokiu iprastu tonu mane
erzino ir tuo paciu metu zavejo. Negi ji tikrai galejo susitaikyti
su tokia tiesa? As jauciausi labiau sokiruotas nei ji.
-Taip,- atsakiau jai, o tada, kai ruosiausi tuo sia tema ir uzbaigti,
pajutau toki pat nenumaldoma nora kaip restorane: norejau, kad
ji mane pazintu.
-As nenorejau iskeliauti,- pradejau pasakoti labai atsargiai,- bet
tai buvo butina. Man truputi lengviau buti salia taves, kai
nebunu istroskes.
-Kodel nenorejai iskeliauti?
As giliai ikvepiau pries atsisukdamas sutikti jos zvilgsni. Sis
atvirumas labai skyresi nuo ankstesniojo, tai buvo visai kas kita.
-Mane labai... Erzina,- nusprendziau, kad sio zodzio kol kas
turetu uztekti, bet vis tik jis nebuvo pakankamai tikslus,- buti
toli nuo taves. As visai nejuokavau, kai paprasiau taves
pasistengti neikristi i vandanyna ar likti nepertrenktai kokios
masinos praeita ketvirtadieni. Visa savaitgali as negalejau
susikaupti besirupindamas tavimi. Ir po to, kas nutiko si vakara,
mane tikrai stebina, kad tu sugebejai isgyventi visa savaitgali.-
Po to as prisiminiau jos nubrozdintus delnus.- Nors ir ne visiskai
sveikai,- priduriau.
-Kaip tai?
-Tavo rankos.- Priminiau jai.
Ji linktelejo ir pasirauke.
-As nukritau.
As buvau teisingai atspejes.
-Taip ir maniau.- Atsakiau negaledamas sulaikyti sypsenos.-
Tave pazistant itariu, kad galejo buti ir blogiau - ir tas zinojimas
persekiojo mane visa laika, kol buvau toli nuo taves. Tai buvo
trys labai ilgos dienos. As isvedziau Emmeta is kantrybes.-
Jeigu saziningai, tai nereiketu vartoti butojo laiko. As vis dar
erzinau Emmeta, kaip, beje, ir visus likusius seimos narius.
Iskyrus Alise...
-Trys dienos?- Paklause staiga aukstesniu balsu.- Negi tu grizai
ne siandien?
Neistengiau suprasti itampos jos balse.
-Ne, mes grizome sekmadieni.
-Tai kodel taves nebuvo mokykloje?- Paklause. Jos
susierzinimas mane sutrikde. Ji nesuvoke, kad sis klausimas vel
buvo susijes su mitais.
-Na, tu manes klausei, ar saule mane zeidzia, ir as tau atsakiau
neigiamai,- pasakiau,- bet vis tik as negaliu pasirodyti saules
sviesoje, bent jau ne ten, kur kas nors gali mane pamatyti.
Tai atitrauke ja nuo jos slaptu minciu.
-Kodel?- Paklause palenkdama i sona galva.
As tikrai abejojau, ar galeciau rasti tinkama paaiskinima sitam
klausimui. Todel tik pratariau:
-Viena diena as tau parodysiu.
Ir tada susimasciau ar tai nebus pazadas, kurio teks neisteseti. Ar
as ja dar kada nors pamatysiu po sio vakaro? Ar as pakankamai
ja mylejau, kad galeciau ja palikti?
-Tu galejai man paskambinti,- pasake ji.
Kokia keista isvada.
-Bet as zinojau, kad tu saugi.
-Bet as nezinojau, kur tu buvai. As...- Ji staiga nutilo ir vel
pazvelge i savo rankas.
-Ka?
-Man tai nepatiko,- droviai istare ji ir jos skruostus vel uzliejo
raudonis.- Nematyti taves. Mane taip pat tai erzina.
Ar dabar tu laimingas? Paklausiau pats saves. Na, tai buvo mano
atlygis uz vilti.
As buvau sutrikes, svytintis, issigandes - labiausiai issigandes -
suvokdamas, kad visos drasiausios mano fantazijos nebuvo labai
toli nuo tiesos. Stai kodel jai nerupejo, kad as buvau pabaisa.
Stai kodel musu taisykles man taip pat neberupejo. Kodel gera ir
bloga jau nebeturejo jokios reiksmes. Kodel visos mano
pirmenybes nusileido vienu laipteliu ir uzleido pacia svarbiausia
vieta siai mergaitei.
As Bellai taip pat rupejau.
Zinojau, kad tai menkniekis palyginus su tuo, kaip as ja
mylejau. Bet jai to pakako, kad sedetu salia manes rizikuodama
savo gyvybe. Ir darytu tai su tokiu pasitenkinimu.
Uzteko, kad pasielgdamas teisingai ir ja palikdamas, ja
iskaudinciau.
Ar nuo dabar buvo kas nors, ka galeciau padaryti ir kas jos
neiskaudintu? Bet kas?
Man reikejo laikytis nuo jos atokiau. Man reikejo niekada
negrizti i Forksa. Viskas, ko as pasieksiu, tai priversiu ja kenteti.
Ar dabar tai mane sustabdys, pades isvykti? Nepridaryti dar
daugiau nuostoliu?
Tai, kaip as dabar jauciausi, jausdamas jos siluma prie savo
odos...
Ne. Dabar jau niekas manes nesustabdys.
-Ach...- Atsidusau.- Tai blogai.
-Ka tu pasakei?- Paklause ji labai greitai prisiimdama kalte sau.
-Negi nematai, Bella? Kad as jauciuosi toks bejegis - tai viena, o
sitaip itraukti tave - tai jau visai kas kita. As nenoriu girdeti, kad
tu taip jautiesi.- Tai buvo tiesa. Tai buvo melas. Pati
savanaudiskiausia mano dalis dziugavo, kad ji manes trosko taip
pat, kaip ir as jos.- Tai blogai. Tai nesaugu. As esu pavojingas,
Bella, prasau, isikalk tai i galva.
-Ne.- Ji papute lupas.
-As kalbu rimtai.- As taip smarkiai kovojau su paciu savimi -
pusiau tikedamasis, kad ji sutiks su mano nuomone, pusiau
vildamasis, kad ji nekreips demesio i mano perspejimus - kad
zodziai issprudo is mano burnos su begaline kancia.
-As taip pat.- Atkakliai patvirtino ji.- As tau sakiau, kad man tai
nesvarbu. Jau per velu.
Per velu? Zodziai buvo niuriai tamsus, ir po to viena
nesibaigiancia sekundes dali pamaciau Bella nusvieta saules,
bejegiskai gulincia ant mano ranku. Neisvengiama,
nesustabdoma. Jie pavoge jos odos spalva, panere ja i tamsa...
Per velu? Alises vizija vel pasirode mano mintyse: Bella, kraujo
raudonumo akimis, nepritarianciai zvelgianti i mane. Be jokios
veido israiskos - nera jokio budo, kad ji neimtu manes uz tai
nekesti. Nekesti uz tai, kad viska is jos pavogiau. Pavogiau jos
gyvybe ir siela.
Negalejo buti per velu.
-Niekada to nesakyk.- Paprasiau.
Ji zvelge pro langa, jos dantys vel paliete apatine lupa. Jos
rankos isitempe ir pirstai susigniauze i kumscius. Kvepavimas
tapo greitesnis ir trukinejantis.
-Apie ka tu galvoji?- Butinai turejau tai suzinoti.
Ji papurte galva neziuredama i mane. Pamaciau kazka
suzvilgant ant jos skruosto.
Mane apeme agonija.
-Tu verki?
As ja pravirkdziau. Taip stipriai ja iskaudinau.
Ji nubrauke asara atbula ranka.
-Ne.- Ji pamelavo ir jos balsas uzluzo.
Viena ilga akimirka instinktyviai link jos palinkau - ta viena
akimirka as pasijutau daug zmoniskesnis nei kada nors buvau. O
tada prisiminiau, kad as toks... Nebuvau. Mano ranka nusileido.
-As atsiprasau,- istariau sukasdamas dantis. Kaip galeciau kada
nors jai paaiskinti, kaip as gailejausi? Kaip gailejausi uz visas
kvailas klaidas, kuriu buvau pridares. Kaip gailiuosi uz savo
niekada nesibaigianti savanaudiskuma. Kaip gailiuosi, kad ji
man ikvepe ta pirmaja, tragiska meile. Kaip gailiuosi uz tai, kas
nuo manes nepriklause - kad buvau pabaisa, pasirinktas likimo,
kad nutraukciau jos gyvybe.
As giliai ikvepiau, nekreipdamas demesio i mano gerkle
apemusi skausma, ir pasistengiau susiimti.
Norejau pakeisti tema, pagalvoti apie ka nors kita. Mano laimei,
smalsumas apie sia mergaite paeme virsu. As visada turejau
klausimu.
-Pasakyk man stai ka,- istariau.
-Ka?- Paklause ji vis dar verksmingu balsu.
-Apie ka tu galvojai sivakar pries man pasirodant? Neistengiau
suprasti tavo veido israiskos - tu neatrodei issigandusi, atrodei
taip, lyg stengtumeisi kazkam susikaupti.- Prisiminiau jos veida
- stengdamasis pamirsti tuos, per kuriu mintis ji maciau -
kazkam atkakliai nusiteikusi.
-As stengiausi prisiminti savigynos budus.- Atsake ji jau
tvirtesniu balsu. Na, zinai... As ruosiausi sumalti jam nosi.
Jos tvirtumas ilgai netruko. Jos balsas tapo aukstesnis ir dabar
jame girdejosi neapykanta. Ji neperdejo, ir jos kaciuko isiutis
dabar man jau nebeatrode juokingas. Galejau isivaizduoti jos
smugi - lyg silka i stikla - tie vyrai tikrai butu ja iskaudine.
Mano mintis uzliejo isiutis.
-Tu ruoseisi mustis su jais?- Dabar vos sulaikiau urzgima. Jos
instinktai buvo visai mire - bent jau jai paciai.- Ar tu nors
pagalvojai apie begima?
-As nugriunu kai tik pradedu begti,- sarkastiskai atsake ji.
-O kaip del saukimosi pagalbon?
-Jau ruosiausi taip ir padaryti.
Negaledamas tuo patiketi papurciau galva. Kaip ji istenge islikti
gyva pries atvykdama i Forksa?
-Tu buvai teisi,- pasakiau budamas ant ribos,- as tikrai meciau
issuki likimui stengdamasis isssaugoti tavo gyvybe.
Ji linktelejo ir vel nusisuko i langa. Po to vel pazvelge i mane.
-Ar rytoj pamatysiu tave?- Staigiai paklause.
As jau taip seniai buvau pakeliui i pragara - galejau bent
pasimegauti kelione.
-Taip, man taip pat reikia grazinti namu darbus.- Nusisypsojau
jai ir pasijutau be galo gerai tai padares.- Saugosiu tavo vieta
pietu pertraukai.
Jos sirdis suvirpejo. Mano negyva sirdi uzliejo siluma.
Sustabdziau masina pries jos tevo namus. Ji nesujudejo,
nesiskubino palikti manes.
-Ar tu pazadi, kad rytoj busi mokykloje?- Atkakliai paklause.
-Pazadu.
Kaip galejo taip nutikti, kad blogas elgesys suteike man tiek
laimes? Kazkas cia turejo buti negerai.
Ji patenkinta pati sau linktelejo ir pradejo nusivilkti mano
svarka.
-Gali ji pasilaikyti,- greitai pasiuliau. As troskau, kad ji turetu
kazka is manes. Kaip as turejau butelio kamsteli...- Tu neturesi
ka apsivilkti rytoj.
Ji istiese man svarka nusisypsodama.
-Nenoreciau, kad reiketu tai paaiskinti Carliui.
Isivaizdavau, kad nenoretu. Nusisypsojau.
-Ak, tiesa.
Ji uzdejo ranka ant rankeneles ir sustingo. Nenorejo islipti, kaip
ir as nenorejau, kad ji isliptu.
Ji vel bus niekieno nesaugoma, nors ir neilgai.
Piteris ir Sarlote jau iskeliavo, jie, be abejo, jau seniai uz Sietlo.
Bet juk buvo ir kitu. Sis pasaulis buvo tikrai nesaugus zmonems,
o jai jis buvo ypatingai pavojingas.
-Bella?- Paklausiau nusistebedamas, kaip buvo malonu tarti jos
varda.
-Taip?
-Ar gali man kai ka pazadeti?
-Taip,- labai lengvai sutiko ji, o po to jos akys apsiniauke, kol ji
svarste mano prasymo priezastis.
-Daugiau neik i miska viena,- perspejau ja klausdamas saves, ar
jos akyse pasirodys priestaravimas.
Ji sustingo.
-Kodel?
As pazvelgiau i pasitikejimo nekeliancia tamsa. Tamsa
nesumenkino mano regejimo, bet ji nesumenkins ir kitu
gruobuoniu regejimo. Tai trukde tik zmonems.
-As nesu pats pavojingiausias padaras apylinkese,- pasakiau,-
gal ties tuo ir baikim.
Ji sudrebejo, bet tuoj pat susieme ir netgi nusisypsojo
atsakydama:
-Padarysiu viska, ko tik pageidautum.
Jos kvepavimas paliete mano veida. Toks saldus ir jaudinantis.
As galejau taip likti visa nakti, bet jai reikejo issimiegoti.
Manyje vis dar kovojo du troskimai: tureti ja ir apsaugoti ja.
Linktelejau suvokdamas, kad neturiu iseities.
-Pasimatysim rytoj.- Pasakiau zinodamas, kad as ja pamatysiu
daug greiciau. Vis tik ji iki rytojaus manes nematys.
-Tada iki rytojaus.- Sutiko ji atidarydama dureles.
Ir vel agonija matant ja nueinancia.
As pasilenkiau link jos noredamas ja sulaikyti.
-Bella?
Ji atsisuko, po to sustingo, nustebusi, kad musu veidai buvo taip
arti vienas kito.
As taip pat buvau susijaudines nuo tokio artumo. Karstis
bangomis sklido nuo jos kuno glostydamas mano veida. Viskas,
ko troskau sia akimirka, buvo paliesti jos oda...
Jos sirdies plakimas pradejo trukineti, lupos prasivere.
-Saldziu sapnu,- pasakiau ir greitai atsitraukiau, kol mano kunas
kovojo su troskimu - jau pazistamo troskulio ir dar vienu,
visiskai nauju alkiu kuri pajutau - anksciau, nei ja suzeisiu.
Kuri laika ji sedejo nieko nesakydama placiai pravertomis
akimis. Apzaveta, kaip as spejau.
Kaip buvau ir as.
Ji islipo ( vis dar tokia pat suglumusia veido israiska ) pusiau
iskrisdama is masinos, uzmindama pati sau ant kojos ir
isikibdama i masinos stoga, kad issilaikytu.
As prunkstelejau, tikedamasis, kad tai buvo taip tylu, jog ji
neisgirdo.
Maciau kaip ji keblino link sviesos ruozo prie jos duru. Kol kas
saugi. Ir as labai greitai grisiu tuo isitikinti.
Jauciau jos zvilgsni sekanti man ikandin, kol masina dingo
tamsioje gatveje. Koks skirtingas pojutis nuo tu, prie kuriu
buvau priprates. Iprastai as galedavau stebeti save nutolstanti
kitu akimis, svetimomis mintimis. Tas jausmas - kazkieno akylai
mane stebincios akys - mane keistai jaudino. Zinojau, kad taip
jauciausi todel, kad tai buvo jos akys.
Tukstantis minciu sukosi mano galvoje vis keisdamos viena
kita, kol as vairavau tamsoje.
Ilga laika as tiesiog vazinejausi gatvemis be jokio tikslo,
galvodamas apie Bella ir apie tai, kaip man palengvejo
atskleidus tiesa. Daugiau jau nebereikejo rupintis, kad ji suzinos
tiesa. Ji zinojo. Ir jai tai buvo nesvarbu. Netgi jeigu jos atzvilgiu
tai buvo kazkas akivaizdziai blogo, issilaisvines jauciausi
nuostabiai.
Buvo dar geriau. As vis galvojau apie Bella ir pradejau
susitaikyti su mane apemusia meile. Ji negalejo myleti manes
taip, kaip ja mylejau as - toks visagalis, visa naikinantis, beribis
jausmas ko gero sulauzytu jos glezna kuna. Bet ji jautesi
pakankamai stipri. Pakankamai, kad ignoruotu instinktyvia
baime. Pakankamai, kad trokstu buti kartu su manimi. Ir
buvimas su ja buvo pati didziausia laime, kokia man teko patirti.
Dar kuri laika - kol as busiu vienintelis ir nieko neskaudinsiu -
as leisiu sau jaustis laimingu ir negalvosiu apie tragedija.
Paprasciausiai busiu laimingas del to, kad jai rupejau. Tik
stengtis laimeti jos palankuma ir svelnuma. Tik isivaizduoti
prabegancias dienas, kai galesiu sedeti salia jos, klausytis jos
balso ir megautis jos sypsena.
Prisiminiau dar ir dar karta jos sypsena, pakylancius lupu
kampucius, akyse pasirodancia siluma... Jos pirstai si vakara
mano rankoje buvo silti ir minksti. Isivaizdavau, kaip
pasijusciau galedamas paliesti jos skruostuos, jos oda - silkine,
silta... Tokia trapia. Silkas ant ledo... Kaip baisiai trapu.
Net nepajutau kur link pasuko mano mintys, kol jau buvo per
velu. Kai apsistojau ties jos trapumu, naujas jos veido vaizdas
pasirode mano mintyse.
Pasleptas seseliu, isbales is baimes - kilsteletas ryztingas
smakras, isdidzios, susikaupusios akys, isitempes kunas
pasiruoses kovai su ja supanciais piktais seseliais...
-Ach...- Net suurzgiau kai visa neapykanta, kuria buvau
pamirses apsvaigintas meiles jai, atgijo manyje begalinio isiucio
banga.
As buvau vienas. Bella buvo, kaip as tikejausi, saugi savo
namuose. Siuo metu as labai dziaugiausi, kad Carlis Swanas -
vietines teisesaugos sefas, treniruotas ir turintis saunamaji ginkla
- buvo jos tevas. Tai turejo ka nors reiksti, bent jau saugu
prieglogsti jai.
Ji buvo saugi. As ilgai neuztruksiu nubausdamas jos izeideja...
Ne. Ji nusipelne, kad buciau geresnis. Negalejau leisti jai
rupintis zudiku.
Bet... Kas del kitu?
Taip, Bella buvo saugi. Andzela ir Dzesika taip pat buvo, kaip to
tikejausi, saugios savo lovose.
Ir pabaisa vis dar laisvas klaidziojo Port Andzelo gatvemis.
Zmogiskas pabaisa - ar tai buvo zmogiska problema? Ivykdyti
zmogzudyste, kuria planavau, buvo neteisinga. Zinojau tai. Bet
palikti ji laisveje vis dar ieskanti savo aukos taip pat nebuvo
gerai.
Sviesiaplauke restorano padaveja. Antroji padaveja, i kuria ne
nebuvau pazvelges. Jos abi mane suerzino, bet ne viena
nenusipelne patekti i toki pavoju.
Bet kuri is ju gali buti kieno nors "Bella".
Tas suvokimas padejo man apsispresti.
Pasukau masina i siaure. Dabar jau zinojau kur vaziavau.
Visuomet, kai esama problema budavo isspresta - kaip dabar
manoji - as galedavau kreiptis pagalbos.
Alise sedejo prieangyje laukdama manes. As sustabdziau masina
pries namus ne nesivargindamas varyti jos i garaza.
-Karlailas savo studijoje,- pasake ji anksciau, nei uzdaviau savo
klausima.
-Aciu,- atsakiau ir eidamas pro sali palieciau jos plaukus.
-Aciu uz tai, kad man perskambinai,- sarkastiskai pratare ji.
-Och...- Sustojes tarpduryje susiradau kiseneje telefona ir
perzvelgiau praleistu numeriu sarasa.- Atleisk, net nepaziurejau,
kas skambino. As buvau... Uzsiemes.
-Taip, zinau. As taip pat atsiprasau. Kol as pamaciau, kas nutiks,
tu jau buvai kelyje.
-Truko tikrai nedaug...- Sumurmejau.
-Atleisk.- Vel pasake ji labai susigedusi.
Buvo nesunku jaustis gerasirdziu kai zinojau, kad Bella sveika ir
saugi.
-Nereikia. Zinau, kad tu negali visko pamatyti. Niekas nesitiki,
kad butum visazine, Alise.
-Aciu.
-Sivakar as beveik pakvieciau tave pavakarieniauti - ar pamatei
tai pries tai, kai apsigalvojau?
Ji susirauke.
-Ne, ta taip pat praleidau. Laba gaila, tikrai buciau sutikusi.
-Apie ka gi tu taip itemptai mastei, kad viskas prasprudo tau pro
akis?
"Dzasperas galvoja apie musu metines."- Ji nusijuoke.- "Jis labai
stengiasi negalvoti apie mano dovana, bet as jau turiu menkute
ideja..."
-Tu tikra begede.
-Taip.
Ji papute lupas ir isispoksojo i mane kaltinancia veido israiska.
"Bet po to as susikaupiau. Ar tu ruosiesi jiems pasakyti, kad ji
zino?"
As linktelejau.
-Taip, veliau.
"As nieko nesakysiu. Padaryk man paslauga ir pranesk apie tai
Rozali, kai manes nebus netoliese, gerai?"
As suirzau.
-Gerai.
"Bella visai gerai sureagavo."
-Pernelyg gerai.
Alise mete man keista zvilgsni.
"Nenuvertink Bellos."
Pasistengiau uzblokuoti vaizda, kurio nenorejau matyti - Alise ir
Bella draugiskai apsikabinusios.
Dabar jau nekantraudamas sunkiai linktelejau. Norejau pereiti
prie sekancios sio vakaro dalies, norejau, kad tai baigtusi. Bet
mane neramino dabar vel palikti Forksa...
-Alise...- Pradejau sakyti, bet ji jau pamate, ko as paprasysiu.
"Siandien jai viskas bus gerai. As pasistengsiu labiau susikaupti.
Jai tikrai reikia dvidesimt keturiu valandu per para apsaugos, ar
ne?"
-Maziausiai.
-Kaip bebutu, tu grisi pas ja gana greitai.
As giliai ikvepiau. Tie zodziai man pasirode nuostabus.
-Nagi, eik, uzbaik si reikala kuo greiciau ir galesi daryti tai, ko
tau norisi.- Pasake ji.
As linktelejau ir nuskubejau i Karlailo kambari.
Jis lauke manes zvelgdamas i duris dazniau, nei ziuredavo i ant
stalo atversta knyga.
-Girdejau kaip Alise tau sake kur mane surasti,- pasake jis
nusisypsodamas.
Man labai palengvejo ji sutikus, pamacius gilia simpatija ir
isminti jo akyse. Karlailas zinos, ka daryti.
-Man reikia pagalbos.
-Ko tik tau bereiketu,- pazadejo jis.
-Ar Alise tau papasakojo, kas Bellai si vakara nutiko?
"Beveik nutiko."- Mintyse mane pataise jis.
-Taip, beveik. Man iskilo dilema, Karlailai. Matai... As labai
noriu... Ji uzmusti.- Is mano burnos greitai ir jausmingai
pasipyle zodziai.- Tikrai labai. Bet as zinau, kad tai bus
neteisinga, tai bus kerstas, o ne teisybes ieskojimas. Vien tik
pyktis, jokio pasigailejimo. Ir vis tik bus neteisinga leisti
ziauriam zudikui ir prievartautojui trainiotis Port Andzelo
gatvemis! As ten nieko nepazistu, bet negaliu leisti kam nors
uzimti Bellos vieta tampant jo auka. Tos kitos moterys - kazkam
jos turi rupeti taip, kaip man rupi Bella. Kenteti, kaip as buciau
kentejes, jeigu jis butu uzpuoles Bella. Taip neteisinga...
Jo plati, netiketa sypsena sustabde mano zodziu srauta.
"Ji tikrai tau tinka, ar ne? Tiek daug supratimo, tiek daug
savikontroles. Esu maloniai nustebintas."
-Karlailai, as neieskau komplimentu.
-Zinoma, kad ne. Bet juk nieko negaliu padaryti, jeigu taip
galvoju, ar ne?- Jis vel nusisypsojo.- As tuo pasirupinsiu. Gali
nusiraminti. Niekas nebebus uzpultas Bellos vietoje.
Jo mintyse jau pamaciau jo plana. Tai buvo ne visiskai tai, ko as
troskau, tai nepatenkino mano ziaurumo troskulio, bet pamaciau,
kad tai buvo teisinga.
-As tau parodysiu, kur ji surasti.- Pasakiau.
-Tada einam.
Pakeliui jis paciupo savo juoda krepsi. Man butu labiau patikes
ziauresnis susidorojimas, bet as leisiu Karlailui sutvarkyti tai jo
budu.
Mes nutareme vaziuoti mano masina. Alise vis dar tebestovejo
ant laiptu. Ji susirauke pamaciusi mus nutolstant. Pamaciau, kad
ji ziurejo i artima mano ateiti - mums neiskils jokiu sunkumu.
Vaziuojant tamsiu, tusciu keliu musu kelione pasirode labai
trumpa. As neijungiau savo masinos sviesu, kad nepritraukciau
nereikalingo demesio. Linksmai nusisypsojau isivaizduodamas
Bellos reakcija siuo atveju. As ir taip jau vaziavau leciau nei
iprastai - troksdamas praleisti daugiau laiko su ja - kai ji uzriko
del greicio.
Karlailas taip pat galvojo apie Bella.
"As nenumaciau, kad ji taip gerai jam tiks. Tai tikrai netiketa.
Galbut taip ir turejo buti. Galbut likimas turi numates jiems
rimtesniu tikslu. Tiktai..."
Jis isivaizdavo Bella sniego baltumo oda ir krauju
pasruvusiomis akimis ir susiguze nuo to vaizdo.
Taip. Tiktai. Zinoma. Nes kas gi gero tokios puikios, mylincios,
tyros butybes gyvybes atemime?
As zvelgiau i nakti. Jo mintys istryne visa vakaro dziaugsma.
"Edwardas nusipelne laimes. Jis ja uzsitarnavo."-
Pasididziavimas Karlailo mintyse baisiai mane nustebino.- "Turi
buti kokia nors iseitis..."
Troskau tuo patiketi - nors viena iseitis. Bet tam, kas vyko su
Bella, jau nebebuvo jokios iseities. Tik gudrus, bjaurus, kartus
likimas, kuris nebuvo nusiteikes leisti Bellai nugyventi
gyvenimo, kaip ji to nusipelne.
As nevairavau tiesiai i Port Andzela. Nuveziau Karlaila ten, kur
pabaisa, vardu Lonis, skandino savo nusivylima su savo
drauguziais - du is ju jau buvo dinge. Karlailas galejo matyti,
kaip man buvo sunku atsidurti taip arti ju, matyti Lonio mintis ir
jo prisiminimus, prisiminimus apie Bella ir mergaite, kuriai ne
taip pasiseke ir kuriai jau niekas nebegalejo padeti.
Mano kvepavimas pagreitejo. Mano rankos susirakino ant vairo.
-Eik, Edwardai,- ramiai pasake Karlailas.- As padarysiu saugias
likusias mergaites. Grizk pas Bella.
Tai buvo teisingiausia fraze, kuria jis galejo pasakyti. Jos vardas
buvo vienintelis dalykas, kuris siuo metu man ka nors reiske.
As palikau ji masinoje ir tiesia linija nubegau i Forksa per
mieganti miska. Uztrukau trumpiau nei su masina. Vos po keliu
minuciu as buvau jau prie jos namo sienos ir atveriau jos langa.
Linktelejau galva nuzvelgdamas kambari. Viskas buvo taip, kaip
turejo buti. Bella buvo saugi savo lovoje, sapnuodama, jos
dregni, tankus plaukai pasklide ant pagalves lyg juros bangos.
Bet, skirtingai nuo kitu naktu, ji miegojo susirietusi i
kamuoliuka, uzklotas buvo apsivyniojes jos pecius. Itariau, kad
jai buvo salta. Anksciau nei as atsisedau i savo iprasta vieta ji
sudrebejo, jos lupos taip pat suvirpejo.
As kuri laika pagalvojau, po to isslinkau i koridoriu pirma karta
tyrinedamas likusia namo dali.
Carlio knarkimas buvo garsus ir lygus. Galejau beveik isgirsti jo
sapno nuotrumpas. Kazkas su beganciu vandenimi ir kantriu
laukimu. Gal zvejyba?
Stai cia, paciame laiptu virsuje, buvo daug zadanti spinta. As
viltingai ja atveriau ir radau tai, ko ieskojau. Issirinkau plona
linini uzklota ir nusinesiau i jos kambari. Padesiu ji i vieta pries
jai atsibundant ir niekas apie tai nesuzinos.
Labai atsargiai, visiskai nekvepuodamas, uzklojau ja. Ji
nesureagavo i svorio pasikeitima. Grizau prie supamojo kreslo.
Kol nekantriai laukiau, kada ji susils, as susimasciau apie
Karlaila. Norejau zinoti, kur jis dabar buvo. Zinojau, kad jo
planas vyks be trukdziu - Alise tai mate.
Linktelejau galvodamas apie savo teva - jis pernelyg gerai apie
mane galvojo. Norejau buti toks, koki jis mane mate. Butybe,
kuri nusipelne laimes, galejo tiketis nusipelnysianti sios
miegancios mergaites. Kaip viskas butu skirtinga, jeigu as
buciau tas Edwardas.
Kai apie tai susimasciau vienas keistas, nekviestas vaizdas
uzpludo mano mintis.
Viena trumpa akimirka, mano isivaizduoto zmogisko pavidalo
likimo vieta uzeme beviltiskas, beprotiskas angelas. Angelas
sargas - kazkas tai tokio, kokiu mane isivaizdavo Karlailas. Su
placia sypsena ir dangaus melynumo akimis angelas nusviete
Bella taip stipriai, kad beveik nebegalejau jos matyti. Pamaciau
Bella jo akimis. Su jos keistai saldziu kvapu, kuris trauke mano
demesi, tyliomis mintimis, zadinanciomis mano smalsuma,
neiprastu groziu, prikausciusiu mano zvilgsni, nesavanaudiska
siela, laimejusia mano pagarba. Teliko tik atimti naturalu
islikimo instinkta - taip Bella galetu likti salia manes - ir prideti
nuolatiniu nesekmiu persekiojima.
Nerupestingai nusijuokdamas angelas pagriebe savo kurini ir
sviede ji i mano glebi, visiskai pasitikedamas mano morale, kad
issaugociau Bella gyva.
Sioje vizijoje as nebuvau Bellos bausme - ji buvo mano atlygis.
Papurciau galva isgindamas mintis apie nerupestinga angela. Jis
nebuvo geresnis uz likima. Negalejau galvoti geriau apie
kazkokia aukstesne jega kuri pasielgtu taip kvailai ir pavojingai.
Tik piktas likimas, su kuriuo man teks kovoti.
Ir, be to, as neturejau angelo. Jie buvo paskirstyti tik geriesiems
- zmonems, kaip Bella. Tai kur gi buvo jos angelas? Kas
saugojo ta mergaite?
As tyliai nusijuokiau kai supratau, kad dabar ta vaidmeni uzimu
as pats.
Angelas - vampyras, va ir juokelis.
Po gero pusvalandzio Bella pradejo atsipalaiduoti ir truputi
atsitiesti. Jos kvepavimas pagilejo ir ji pradejo murmeti. As
patenkintas sypsojausi. Tai buvo nedaug, bet dabar ji miegojo
ramiau todel, kad cia buvau as.
-Edwardai...- Ji linktelejo ir taip pat nusisypsojo.
Nutariau kol kas pamirsti apie tragedija ir leidau sianakt sau
pabuti laimingu.

KLAUSIMAI

Pirmieji apie istoriją pranešė CNN.

Džiaugiausi, kad ją išgirdau prieš einant į mokyklą. Laukiau
susierzinęs, norėdamas žinoti, kaip žmonės į tai atsilieps ir
kokios bus pasekmės. Mums pasisekė, nes šiandien buvo daug
svarbesnių naujienų: Pietų Amerikoje įvyko žemės drebėjimas,
Viduriniuose Rytuose - politinis pagrobimas... Mūsų istorija
truko tik kelias sekundes, keli trumpi sakiniai ir viena
nuotrauka.
"Alonzo Calderas Wallasas, įtariamas serijiniu prievaratvimu ir
žudimu, Ieškomas Teksaso ir Oklahomos valstybėse, praeitą
vakarą buvo pastebėtas Portlende. Oregonas dėkoja anonimui.
Wallasas buvo rastas be sąmonės mažoje Port Andželo gatvelėje
vos už kelių metrų nuo policijos nuovados. Oficialūs šaltiniai
kol kas dar negali pranešti, ar jis bus išsiųstas į Hjūstoną, ar
Oklahomos miestą belaukiant teismo nuosprendžio."
Asmens identifikacijos fotografija, daryta policijos nuovadoje,
buvo labai neryški, veidas apžėlęs kelių dienų senumo barzda...
Jeigu Bella ją ir pamatytų, ji, ko gero, jo neatpažintų. Bent jau to
tikėjausi - nenorėjau, kad ji be reikalo išsigąstų.
-Mes esame pernelyg toli nuo Port Andželo, kad tai patektų į
vietinių žurnalų viršelius,- pratarė Alisė,- Karlailas pasielgė
teisingai jiems paskambindamas.
Aš tik linktelėjau. Bella ne dažnai žiūrėdavo televizorių, o jos
tėvo niekada nebuvau matęs žiūrint ką nors kita, nei sporto
kanalus.
Aš padariau tai, ką galėjau. Tas pabaisa daugiau nebemedžios, o
aš netapau žudiku. Bent jau ne paskutiniu metu. Buvau teisus
pasitikėdamas Karlailu, nors vis dar gailėjausi, kad bausmė buvo
tokia menka. Suvokiau, kad labiau už viską tikėjausi, kad
pabaisa bus pervežtas į Teksasą, ten vis dar praktikuojama
mirties bausmė...
Ne. Visa tai jau nebesvarbu. Man reikia viską pamiršti ir
susikaupti ties tuo, kas manęs laukia ateityje.
Mažiau nei prieš valandą aš vis dar buvau Bellos kambaryje.
Dabar jau degiau nekantrumu ir vėl ją pamatyti.
-Alise, ar tu neprieštarautum...
-Rozali mus nuveš,- pertraukė ji mane.- Ji, žinoma, susierzins,
bet jai pernelyg patiks proga pasipuikuoti savo mašina.-
Skambiai nusijuokė Alisė.
Pritariamai linktelėjau ir pasakiau:
-Pasimatysim mokykloje.
Alisė nusišypsojo, tai privertė mane šiek tiek susiraukti.
"Žinau, žinau."- Pagalvojo ji.- "Vis dar ne. Palauksiu, kol tu būsi
pasiruošęs mane su ja supažindinti. Vis tik turėtum žinoti, kad
tai ne savanaudiškumas. Aš Bellai taip pat patiksiu."
Skubėdamas pro duris nepasivarginau jai atsakyti. Tai galėtų
būti naujas požiūris. Ar Bella norėtų susipažinti su Alise?
Ar jai patiktų turėti draugę vampyrę?
Pažįstant Bellą... Jai ši mintis nepasirodytų atgrasi.
Susigūžiau viduje. Tai, ko Bella norėjo, ir tai, kas jai buvo
geriau, buvo du labai skirtingi dalykai.
Pasistačiau savo mašiną Bellos kieme ir pasijutau neryžtingai ir
truputį nejaukiai. Žinoma, žmonių patarlė sako, kad rytas
protingesnis už vakarą. Po nakties miego žmonės dažnai
pakeičia savo nuomonę. Ar Bella žvelgs į mane skirtingai
miglotos dienos šviesoje? Ar pasirodysiu jai baisesnis nei
nakties tamsoje? Gal, kol ji miegojo, žiauri tiesa vis tik pasiekė
jos sąmonę? Ar dabar ji manęs bijos?
Mane šiek tiek ramino tai, kad praeitą naktį jos sapnai buvo
ramūs. Kai ji vėl ir vėl tarė mano vardą miegodama, nuolat
nusišypsodavo. Daugiau nei vieną kartą ji prašė manęs likti su
ja... Negi šiandien tai nieko nebereikš?
Laukiau susijaudinęs, klausydamasis garsų jos namo viduje:
greitus, garsius žingsnius laiptuose,plyštančio traškaus
popieriaus šiugždesį, šaldiklyje gulinčių produktų trynimasis,
kai ji trinktelėjo šaldiklio ir šaldytuvo durelėmis. Susidarė
įspūdis, kad Bella vėlavo ir labai skubėjo. Jaudinosi, trokšdama
atsidurti mokykloje? Ta mintis išspaudė man šypseną vėl
sužadindama viltį.
Pažvelgiau į laikrodį. Supratau, įsivaizduodamas, kad vien jau
jos mašina suryja begalę laiko, jog ji tikrai vėlavo.
Bella išskubėjo iš namų, jos knygų krepšys slydo nuo peties,
surištais į uodegą plaukais, kurie jau spėjo išsipešioti ir krito jai
ant kaklo. Plonytis žalias megztinis, kurį ji šiandien vilkėjo,
neapsaugojo jos nuo šalčio ir pamačiau, kaip jos pečiai
sudrebėjo nuo vėsaus ir drėgno rūko.
Ilgas megztinis buvo jai per didelis, ji jame skendo. Jis slėpė jos
liekną kūną užmaskuodamas jo išlinkius ir paversdamas ją į
beformę masę. Man tai patiko ir tuo pačiu troškau vėl išvysti
taip jos kūną pabrėžiantį vakarykštį mėlyną megztuką... Audinys
tiesiog lipo prie jos traukdamas žvilgsnį, hipnotizuodamas,
pabrėždamas jos gležną kūną... Mėlyna spalva tarsi vanduo
sruveno jos kūnu...
Bus geriau - daug geriau - jei aš pasistengsiu nukreipti savo
mintis nuo jos kūno linijų, buvau labai dėkingas ant jos
kybančiam ilgam megztiniui. Turėjau vengti galimų klaidų, o
pati didžiausia klaida būtų pasinerti į naujo alkio pojūčius,
susikaupiant ties jos lūpomis... Jos oda... Jos kūnu... Suvirpėjau
vien nuo tokių minčių. Alkis, kokio nejutau jau visą šimtmetį.
Negalėjau sau leisti galvoti apie tai, kaip ją liesčiau, nes tai buvo
neįmanoma.
Aš ją sulaužyčiau.
Bella išlėkė iš namų taip skubėdama, kad beveik prabėgo pro
mano mašiną jos nepastebėdama. O tada ji taip staigiai sustojo,
kad jos keliai užsiblokavo taip garsiai, lyg kas būtų užtaisęs
šautuvą. Kai jos žvilgsnis apsistojo ties mano mašina akys
plačiai išsiplėtė, krepšys nuslydo žemyn ranka.
Iššokau iš mašinos visai nesistengdamas judėti žmonišku
greičiu, apėjau aplink ir atvėriau jai dureles. Pasistengsiu
daugiau niekada jos nenuvilti ir, kai būsime tik dviese, būti
pačiu savimi.
Ji tebespoksojo į mane negalėdama patikėti, lyg prieš jos akis
būčiau iš varlės virtęs į princą. O po to nuostaba jos akyse virto į
kažką kita, ir aš daugiau nebebijojau - ar nebesitikėjau - kad per
naktį jos jausmai mano atžvilgiu pasikeitė. Šiluma, jaudulys,
susižavėjimas - visa tai perbėgo jos dideles šokoladines akis.
-Ar norėtum šiandien pasivažinėti su manimi?- Paklausiau.
Priešingai, nei vakar vakare, šį kartą palikau jai pasirinkimą.
Nuo šios akimirkos ji visada galės pasirinkti.
-Taip, labai,- atsakė ji ropšdamasi mašinos vidun be jokios
dvejonės.
Ar kada nors nustosiu didžiuotis tuo, kad ji išsirinko būtent
mane? Labai tuo abejojau.
Lyg žaibas apibėgau mašiną nekantraudamas prie jos prisijungti.
Ji neparodė nuostabos mano judesių greitumu.
Laimė, kuri mane užplūdo, kai prie jos atsisėdau buvo tokia
didelė, kokios dar niekada nejaučiau. Kad ir kaip besimėgaučiau
meile ir supratimu tvyrojusiais mūsų šeimoje, kad ir kokiomis
pramogomis besižavėčiau šiame pasaulyje, aš dar niekada
nesijutau toks laimingas. Netgi žinodamas, kad taip negerai, kad
visa tai blogai baigsis, aš negalėjau sulaikyti šypsenos savo
veide.
Mano švarkas buvo pakabintas ant jos sėdynės atramos. Mačiau
kaip ji į jį žvilgtelėjo.
-Atvežiau tau švarką,- pasakiau. Tai buvo mano pretekstas, nors
man jo ir nelabai reikėjo, kad nekviestas užvažiuočiau pas ją šį
rytą. Buvo šalta. Ji neturėjo švarkelio. Šis tas riteriško.-
Nenurėčiau, kad peršaltum ar ko nors panašiai.
-Aš nesu tokia trapi,- atsakė ji žvelgdama man į smakrą, lyg
nedrįstų sutikti mano žvilgsnio. Bet švarką apsivilko anksčiau,
nei teko ją paskatinti ar padrąsinti.
-Nejaugi?- Sumurmėjau sau po nosimi.
Ji žvelgė tiesiai į kelią kol aš važiavau mokyklos kryptimi.
Kelioms sekundėms įsivyravo tyla. Turėjau sužinoti apie ką
sukosi jos mintys šiandien rytą. Tarp mūsų įvyko tiek daug
pasikeitimų nuo praeito karto, kai švietė saulė...
-Kaip, nejaugi šiandien nebus klausimų lavinos?- Nerūpestingu
balsu paklausiau.
Ji nusišypsojo atrodydama labai patenkinta, kad pradėjau tą
temą.
-Ar mano klausimai tave erzina?
-Ne taip labai, kaip tavo reakcijos.- Sąžiningai atsakiau taip pat
jai nusišypsodamas.
Jos lūpų kampučiai nusviro.
-Aš blogai reaguoju?
-Ne, tame ir visa problema. Tu taip lengvai su viskuo susitaikai -
tai nenatūralu.- Vis dar nė vieno riksmo. Kaip tai galėjo būti
įmanoma?- Man labai smalsu, ką tu iš tiesų galvoji.
Žinoma, viskas, ką ji darė ar atvirkščiai - nedarė - žadino mano
smalsumą.
-Aš tau visada sakau tai, ką iš tiesų galvoju.
-Tu perdedi.
Jos dantys vėl prispaudė lūpą. Atrodė, kad ji nepastebėdavo taip
daranti, lyg tai būtų nesąmoningas refleksas nuo įtampos.
-Nelabai.
Vien tų žodžių pakako, kad mano smalsumas įsisiautėtų. Ką gi ji
galėjo nuo manęs slėpti?
-Pakankamai, kad išvestum mane iš proto.- Atsakiau.
Ji padvejojo, po to tyliai sumurmėjo:
-Tu nenori to girdėti.
Turėjau kurį laiką pamąstyti, prisiminti visą vakarykštį pakalbį,
kiekvieną ištartą žodį, kad rasčiau ryšį. Gal tai užtruko taip ilgai
todėl, kad negalėjau įsivaizduoti, jog buvo kažkas, ko aš
nenorėčiau iš jos išgirsti. Ir staiga - gal dėl to, kad jos balse, kaip
ir praeitą vakarą, pasigirdo skausmas - aš supratau. Tik vieną
kartą aš jos prašiau daugiau man to nesakyti. "Niekada to
nesakyk." Tada aš ją pravirkdžiau...
Ar tai ir buvo jos paslaptis? Ji slėpė savo jausmus man? Ar todėl
faktas, kad aš esu pabaisa, jai buvo nesvarbus? Ji tikrai galvojo,
kad jau vėlu pakeisti jos jausmus?
Neįstengiau ištarti nė žodžio, mano džiaugsmas ir skausmas
buvo pernelyg stiprūs, kad galėčiau išreikšti juos žodžiais,
konfliktas tarp jų pernelyg laukinis, kad galėčiau rasti išeitį.
Mašinoje buvo tylu, bėgo laikas, o aš tik klausiausi jos širdies ir
kvėpavimo.
-O kur likę tavo šeimos nariai?- Netikėtai paklausė ji.
Giliai įkvėpiau priimdamas jos kvapo suteiktą skausmą pirmą
kartą su pasitenkinimu suvokdamas, kad pradedu prie jo
priprasti, ir nerūpestingai atsakiau:
-Jie išvažiavo Rozali mašina.- Tuo pačiu metu pasistačiau savąją
į laisvą vietą prie pat Rozali mašinos. Pasistengiau nuslėpti savo
šypseną kai pamačiau jos platėjančias akis.- Įnoringa, ar ne?
-Oho, nieko sau. Kodėl ji važinėjasi su tavim, jeigu turi tai?
Rozali sutiktų su Bellos reakcija... Jeigu tik būtų objektyvesnė
Bellos atžvilgiu, kas, ko gero, niekada nenutiks.
-Kaip jau sakiau, tai gana įnoringa. O mes šiaip jau stengiamės
pernelyg nepasirodyti.
-Tik nelabai jums sekasi.- Ištarė Bella ir pratrūko nuoširdžiu
juoku.
Skambus, nerūpestingas jos juoko garsas sušildė mano skruostą
ir sukėlė begalę abejonių mintyse.
-Tai kodėl šiandien Rozali nutarė pasirodyti?- Nustebo ji.
-Argi tu dar nepastebėjai? Šiuo metu aš nusižengiu visoms
taisyklėms.
Mano atsakymas turėjo nuskambėti gąsdinančiau, todėl Bella,
žinoma, nusišypsojo.
Kaip ir praeitą vakarą ji nepalaukė kol jai atidarysiu dureles.
Mokykloje turėjau pasirodyti normalus - negalėjau judėti
pernelyg greitai, kad suspėčiau jas atverti - bet jai teks priprasti
leisti man elgtis mandagiai, ir priprasti prie to labai greitai.
Ėjau taip arti jos, kaip tik drįsau, vis ieškodamas bet kokių
požymių rodančių, kad jai tai nepatinka. Du kartus jos ranka
priartėjo prie manosios, bet tuoj pat atsitraukė. Man pasirodė,
kad ji norėjo mane paliesti. Mano kvėpavimas patankėjo.
-Kodėl jūs turite tokias mašinas, jeigu norite likti nepastebimi?-
Beeidama paklausė ji.
-Silpnybė.- Prisipažinau.- Mums visiems labai patinka greitis.
-Asmenybės,- sausu tonu sumurmėjo ji.
Ji nepažvelgė į mane, kad pamatytų mano atsakančią mimiką.
"Ne... Negaliu patikėti. Kaip, po galais, Bella tai sugebėjo?
Nesuprantama. Ir kodėl?"
Džesikos mekenimas mintyse pasiekė mano ausis. Stovėdama
pasislėpusi nuo lietaus po valgyklos stogu, persimetusi per ranką
šiltą paltą, ji laukė Bellos. Iš nuostabos jos akys baigė išlipti iš
orbitų.
Po akimirkos Bella taip pat ją pastebėjo. Kai ji pastebėjo
Džesikos veido išraišką, jos skruostus nudažė raudonis.
Džesikos mintys aiškiai atsispindėjo jos veide.
-Ei, Džesika, ačiū, kad prisiminei,- pasisveikino Bella. Ji ištiesė
ranką į paltą ir Džesika tylėdama jai jį padavė.
Turėčiau būti mandagus su Bellos draugais, kokie jie bebūtų.
-Labas rytas, Džesika.
"Oho..."
Džesikos akys išsiplėtė dar plačiau. Buvo keista ir linksma... Ir,
jeigu jau atvirai, šiek tiek nejauku. Būdamas šalia Bellos aš
tapau daug švelnesnis. Atrodė, kad daugiau niekas manęs
nebebijojo. Jeigu Emmetas išgirs apie tai, visą sekantį šimtmetį
jis iš manęs tyčiosis.
-Aa... Sveikas.- Išstenėjo ji ir atsisuko į Bellą išraiškingu veidu.-
Pasimatysim matematikoje.
"Turėsi viską man papasakoti. Nepriimsiu jokių atsisakymų.
Detalių. Noriu visų detalių! Baisuoklis Edwardas Cullenas!
Gyvenimas tikrai neteisingas."
Bella tvirtai suspaudė lūpas.
-Taip, pasimatysim.
Džesikos mintys sukosi atominiu greičiu kol nueidama ji vis
žvilgčiojo tai į Bellą, tai į mane.
"Visą istoriją. Nesutiksiu su mažiau. Ar praeitą vakarą jie buvo
suplanavę susitikti? Ar jie susitikinėja? Kaip ilgai tai tęsiasi?
Kaip ji galėjo nuo manęs tai slėpti? Ir kodėl ji norėtų tai slėpti?
Tai neturėtų būti šiaip sau nuotykis - ji atrodo rimtai įklimpusi.
Ar čia kas kita? Aš tai sužinosiu. Negaliu likti nesužinojusi.
Ach, Swan... "
Po to jos mintys tapo niūresnės, bet vis dar sukosi apie Bellą.
Mačiau, kaip ji įsivaizdavo save Bellos vietoje. Ji vėl pasinėrė į
vulgarias fantazijas.
Taip negalėjo būti. Ir vis tik... Aš to labai norėjau...
Pats sau neleidau to pripažinti. Kokiais dar blogais būdais aš
troškau įvelti Bellą į šią istoriją? Kuris iš jų taps jos mirties
nuosprendžiu?
Papurčiau galvą ir pasistengiau atsipalaiduoti.
-Ką tu ruošiesi jai papasakoti?- Paklausiau Bellos.
-Ei...- Išdidžiai atrėžė ji.- Maniau, kad tu negirdi mano minčių.
-Negirdžiu,- pažvelgiau į ją labai nustebęs, bandydamas suprasti
jos žodžius. Ak, mes ko gero pagalvojome tuo pačiu metu apie
tą patį klausimą. Hmmm... Man tai patiko.- Kaip bebūtų,-
pasakiau,- aš galiu girdėti josios - ir ji ruošiasi tave
iškamantinėti.
Bella suzirzė ir leido mano švarkui nuslysti jai nuo pečių. Iš
karto nesuvokiau, kad ji ruošiasi man jį atiduoti - juk aš to
neprašiau, mane netgi džiugintų, jeigu ji jį pasilaikytų - o po to
nebespėjau pasiūlyti jai pagalbos jį nusivelkant. Ji ištiesė man
švarką ir pradėjo vilktis savąjį nežiūrėdama į mano ištiestas
rankas, trokštančias jai padėti. Aš susiraukiau, bet labai greitai
pasistengiau susiimti, kol ji nieko nepastebėjo.
-Taigi, ką ketini jai pasakoti?- Paskatinau ją.
-Gal truputį padėtum? Ką ji nori sužinoti?
Nusišypsojau ir papurčiau galvą. Norėjau sužinoti, ką ji iš tiesų
galvojo.
-Taip nesąžininga.
Jos akys prisimerkė.
-Ne, nesąžininga yra tai, kad tu viską žinai ir nenori tuo
pasidalinti.
Taip. Jai nepatiko, kai medalis turėdavo dvi puses.
Mes priėjome jos klasės duris - turėjau prisiversti ją palikti. Man
buvo įdomu, ką pagalvotų ponia Cop, jeigu aš sukeisčiau savo
tvarkaraštį ir pereičiau į anglų kalbą viena valanda anksčiau...
Susikaupk. Aš galėjau likti sąžiningas.
-Ji nori sužinoti ar mes susitikinėjame...- Ištariau labai lėtai.- Ir
ji nori žinoti, ką tu man jauti.
Jos akys buvo plačiai atmerktos, ne nustebusios, bet gudrios. Jos
man buvo puikiai įskaitomos. Ji vaidino nekaltą.
-Tokios tokelės,- sumurmėjo,- ką turėčiau jai atsakyti?
-Hmmm.- Ji visada stengėsi išpešti iš manęs daugiau, nei
atskleisdavo pati. Susimąsčiau kaip jai atsakyti. Lengvai nuo
rūko sudrėkusi vieniša jos plaukų sruoga nukrito ant peties ir
apsisuko aplink jos kaklą, juokingai paslėptą bjauraus
megztinio. Pažvelgiau į ją... Nužvelgiau kitas paslėptas jos kūno
formas...
Aš atsargiai pasiekiau neklusnią sruogą nepaliesdamas jos odos
- rytas buvo pakankamai vėsus ir be mano prisikietimų - ir
nubraukiau ją atgal, kad daugiau neatkreiptų mano dėmesio.
Prisiminiau, kaip Maikas Njūtonas lietė jos plaukus ir nuo tų
prisiminimų mano dantys tvirtai susikando. Tada ji greitai nuo
jo atsitraukė. Dabar jos reakcija buvo visiškai kitokia. Vietoj to,
kad atsitrauktų, jos akys išsiplėtė, skruostus užplūdo raudonis ir
širdis pasileido šuoliais.
Pasistengiau nuslėpti šypseną atsakydamas:
-Aš manau... Tu gali atsakyti teigiamai į pirmąjį klausimą...
Jeigu neprieštarauji.- Jos pasirinkimas. Visada leisti jai
pasirinkti.- Tai paprasčiau nei bet koks paaiškinimas.
-Neprieštarauju.- Sušnibždėjo ji. Jos širdis vis dar neatgavo
normalaus ritmo.
-O kas dėl antrojo klausimo...- Dabar jau nebeįstengiau nuslėpti
šypsenos.- Na, į jį atsakymo aš ir pats pasiklausysiu.
Leisk Bellai tai suvirškinti. Užspaudžiau juoko priepuolį, kai
pamačiau siaubą apimant jos veidą.
Greitai apsisukau, kol ji dar nespėjo užduoti kitų klausimų. Man
buvo labai sunku nesuteikti jai visko, ko tik ji nepaprašytų. Ir aš
norėjau išgirsti jos mintis, ne savąsias.
-Pasimatysim per pietų pertrauką,- mestelėjau jai per petį - tik
pretekstas įsitikinti, kad ji vis dar žvelgė į mane plačiai
atmerktomis akimis, iš nuostabos praverta burna. Nusisukau ir
nusikvatojau.
Kai ėjau savo pusėn mane supo begalė nustebusių ir šokiruotų
minčių, žvilgsnių, šokinėjančių nuo nustebusio Bellos veido prie
mano patenkintos išraiškos. Beveik nekreipiau į juos dėmesio.
Niekaip neįstengiau susikaupti. Buvo labai sunku perkėlinėti
pėdas leistinu greičiu. Troškau bėgti - tikrai bėgti - taip greitai,
kad tapčiau nematomu, taip greitai, kad jausčiausi skrendantis.
Viena mano dalis jau skrido.
Įeidamas į savo klasę užsimečiau švarką leisdamas mane
apgaubti jos kvapui. Dabar aš degsiu - leisiu kvapui mane
priblokšti - vėliau, kai susitiksime per pertrauką, man bus
lengviau būti šalia jos...
Buvo visai neblogai, kad mano mokytoja nebesivargindavo
kviesti manęs prie lentos. Šiandien galėjo būti diena, kai jie
galėtų mane prigauti - nesusikaupusį ir nerandantį atsakymų. Šį
rytą mano mintys buvo begalėje vietų vienu metu, klasėje sėdėjo
tik mano kūnas.
Žinoma, aš stebėjau Bellą. Tai jau tampa natūralu - taip įprasta,
kaip ir kvėpuoti. Girdėjau jos pokalbį su nusivylusiu Maiku
Njūtonu. Ji greitai nusuko pokalbį Džesikos kryptimi ir aš taip
plačiai išsiviepiau, kad Robas Sojeris, sėdintis man iš dešinės,
atšoko ir susmigo į savo kėdę.
"Uch... Baisokas."
Na, nors visiškai visko nepraradau.
Pernelyg nesusikaupdamas stebėjau Džesiką, ruošiančią savo
klausimus Bellai. Vos vos galėjau susilaikyti belaukdamas
ketvirtos pamokos, susijaudinęs, susierzinęs, lyg maža mergaitė
krentanti iš smalsumo.
Tuo pačiu metu klausiausi Andželos Vėber.
Nepamiršau dėkingumo, kurį jai jaučiau. Visų pirma už tai, kad
ji visada galvojo apie Bellą tik gerai ir maloniai, o po to už jos
pagalbą vakar vakare. Visą rytą klausiausi jos minčių norėdamas
išgirsti, ko ji troško, rasti būdą jai atsidėkoti. Buvau tikras, kad
tai bus gana lengva. Kaip ir visi kiti žmonės ji turėtų norėti
kokio nors užsiėmimo ar žaisliuko. Gal netgi keleto. Aš
anonimiškai jai tai pristatyčiau.
Bet Andžela buvo tokia pat paprasta savo mintyse, kaip ir Bella.
Kaip paauglė ji buvo keistai patenkinta savo gyvenimu.
Laiminga. Gal tai ir buvo jos neįprasto gerumo priežastis - ji
buvo viena iš tų žmonių, kurie turėjo viską, ko norėjo, ir norėjo
visko, ką turėjo? Kai ji nebūdavo susikaupusi ties mokytojais
arba savo užrašais, ji galvodavo apie savo broliukus dvynius,
kaip sekantį savaitgalį galėtų nusivesti juos į paplūdimį,
susitaikydama su jų energingumu su suaugusio žmogaus
kantrybe. Ji dažnai jais rūpindavosi nelaukdama jokio
dėkingumo. Tai buvo labai švelnu iš jos pusės...
Bet nė trupučio man nepadėjo.
Juk turėjo būti kažkas, ko ji norėtų. Aš ir toliau ją stebėsiu. Tik
kiek vėliau. Buvo Bellos bendros pamokos su Džesika pradžia.
Aš nežiūrėjau kur einu ir automatiškai patraukiau į anglų kalbos
pamoką. Džesika jau sėdėjo pasiruošusi savo vietoje, nekantriai
trepsendama koja ir laukdama Bellos.
Kai atsisėdau į suolą savo pamokoje, aš visiškai sustingau.
Turėjau pats sau priminti retkarčiais pasimuistyti. Elgtis kaip
kiti. Tai buvo sudėtinga, aš iš visų jėgų klausiausi Džesikos
minčių. Aš tikėjausi, kad ji tikrai pasistengs ir aš galėsiu beveik
visą laiką matyti Bellos veidą per jos mintis. Džesikos
trepsenimas dar patankėjo, kai Bella įėjo į klasę.
"Ji atrodo... Paniurusi. Kodėl? Gal iš tikro su Edwardu Cullenu
niekas nevyksta? Tai būtų tikras nusivylimas. Išskyrus... Tokiu
atveju jis vis dar būtų laisvas... Jeigu jis staiga susidomėtų
pasimatymais, aš neprieštaraučiau..."
Bellos veidas visai neatrodė paniuręs, jis atrodė nenusiteikęs
tardymui. Ji buvo susirūpinusi - ji puikiai žinojo, kad aš
klausysiuosi jų pokalbio. Pats sau nusišypsojau.
-Papasakok man viską nuo pradžių,- pratarė Džesika kol Bella
dar tebekabino savo švarkelį ant kėdės atramos. Ji judėjo labai
lėtai, netgi nenoriai.
"Och, ji tokia lėta. Gal pereikim iš karto prie pikantiškų detalių."
-Ką tu nori sužinoti?- Paklausė Bella atsisėsdama ir
sustingdama.
-Kas nutiko vakar vakare?
-Jis nusivedė mane pavakarieniauti ir parvežė namo.
"O po to? Nagi, juk turi būti dar kažkas! Žinau, kad ji meluoja.
Aš ją išprovokuosiu."
-Kaip tu taip greitai parsiradai namo?
Pamačiau kaip Bella pavartė akis žiūrėdama į Džesiką.
-Jis vairuoja kaip pašėlęs. Aš buvau pašiurpusi iš baimės.
Ji išspaudė man skirtą šypseną ir aš nesusilaikęs garsiai
nusikvatojau pertraukdamas pono Meisono kalbą. Pasistengiau
užmaskuoti tai kosuliu, bet niekas klasėje manimi nepatikėjo.
Ponas Meisonas mestelėjo man susierzinusį žvilgsnį, bet aš net
nesistengiau prigauti jo minčių, buvau pernelyg susitelkęs ties
Džesika.
"Uch... Atrodo, kad ji sako tiesą. Kodėl ji verčia mane viską iš
jos traukti jėga? Jeigu tai būčiau buvusi aš, pasakočiau visiems
viską garsiai."
-Ar tai buvo lyg pasimatymas - tu prašei jo tave ten sutikti?
Džesika stebėjo Bellos veidą užplūstančią nuostabą ir baisiai
nusivylė akivaizdžiu jos nustebimu.
-Ne, aš buvau labai nustebusi jį susitikdama,- atsakė jai Bella.
"Kas čia darosi??"
-Bet šiandien jis tave atvežė į mokyklą.- "Būtinai turi būti dar
kas nors."
-Taip, tai taip pat buvo siurprizas, jis pastebėjo, kad vakar aš
neturėjau švarkelio.
"Tai tikrai visai nejuokinga ir neįdomu."- Vėl nusivylusi
pagalvojo Džesika.
Man jau pradėjo atsibosti Džesikos klausimų lavina. Norėjau
išgirsti ką nors, ko dar nežinojau. Tikėjausi, kad ji nebus tokia
nusivylusi, kad praleistų klausimus, kurių taip laukiau.
-Ar jūs kur nors vėl kartu eisit?- Paklausė Džesika.
-Jis pasisiūlė nuvežti mane į Sietlą šeštadienį galvodamas, kad
mano mašina nedatrauks, Ar tai skaitosi?
"Hmm. Aišku, jis stengiasi gauti pasimatymą... Na, tikiuosi, jis
bent jau ja pasirūpins. Jei nieko nėra iš jos pusės, tikrai turėtų
būti kas nors iš jo. Kaip taip gali būti? Bella tikrai išprotėjusi."
-Taip.- Atsakė į Bellos klausimą Džesika.
-Na, tuomet,- priėjo išvados Bella,- taip.
-Oho... Edwardas Cullenas.- "Patinka jai tai ar ne, bet tai
svarbiausias rodiklis."
-Taip, žinau...- Atsiduso Bella.
Jos balso tonas Džesiką paskatino.
"Galų gale, nuskambėjo taip, lyg ji tik dabar pradėtų suprasti. Ji
turi suvokti..."
-Palauk!- Staiga sušuko Džesika prisimindama savo pagrindinį
klausimą.- Ar jis tave pabučiavo?
"Taip, prašau, atsakyk man taip. O po to nupasakok kiekvieną
sekundę."
-Ne.- Atsakė Bella nuleisdama akis į savo rankas.- Jis ne toks...
"Velnias. O būčiau norėjusi... Cha, atrodo, ji taip pat norėtų..."
Aš suvirpėjau. Bella atrodė tikrai nusiminusi, bet tai negalėjo
būti dėl priežasčių, apie kurias galvojo Džesika. Ji negalėjo to
norėti. Tik ne žinodama tai, ką ji žinojo. Ji negalėjo norėti
atsidurti taip arti mano dantų. Ji juk žinojo, kad aš turiu iltis.
Sudrebėjau.
-Ar tu manai, kad gal ateinantį šeštadienį?- Nutęsė Džesika.
Bella atrodė dar labiau sutrikusi, kai atsakė:
-Tikrai tuo abejoju.
"Taip, ji tikrai to nori. Čia jau jai nepasisekė."
Ar todėl, kad aš žvelgiau į viską per Džesikos nuomonę, man
pasirodė, jog ji teisi?
Trumpą sekundės dalį mane atitraukė mintis, nors tai ir buvo
neįmanoma, ką aš pajusčiau bandydamas ją pabučiuoti. Mano
lūpos, prigludusios prie jos lūpų... Šaltis prie šilumos...
O po to ji miršta.
Krūptelėjęs papurčiau galvą ir pasistengiau susikaupti.
-Apie ką jūs šnekėjotės?- "Tu bent su juo šnekėjai, ar jam irgi
reikėjo lyg replėmis traukti iš tavęs informaciją?"
Aš vėl nusišypsojau. Džesika nebuvo labai toli nuo tiesos.
-Nežinau, Džesika, apie daug ką. Truputį apie anglų kalbos
rašinį.
Tiesą sakant, labai mažai. Mano šypsena išplatėjo.
"Nagi, Bella."
-Prašau, Bella, na duok man nors truputį smulkmenų.
Kurį laiką Bella mąstė.
-Na, gerai. Galiu tau kai ką papasakoti. Tau reikėjo pamatyti,
kaip su juo flirtavo padavėja - ji tikrai stengėsi. O jis į ją
nekreipė jokio dėmesio.
Kokia keista smulkmena ji nutarė pasidalinti. Mane nustebino,
kad Bella tai pastebėjo. Tai buvo smulkmena, negalinti privesti
prie jokių pasekmių.
"Įdomu."
-Tai geras ženklas. Ar ji buvo graži?
Hmm. Džesika galvojo apie tai daugiau, nei to tikėjausi. Tai, ko
gero, mergaičių dalykai.
-Labai,- atsakė Bella,- kokių dvidešimties ar devyniolikos.
Džesika trumpam nuklydo į prisiminimus apie jos ir Maiko
pasimatymą pirmadienį, kai Maikas pernelyg žvalgėsi į
padavėją, kuri, jos manymu, netgi nebuvo patraukli. Ji
pasistengė nustumti prisiminimus į šalį, nuslėpti savo
susierzinimą ir grįžti prie Bellos istorijos.
-Tai netgi dar geriau. Tu jam patinki.
-Ir aš taip manau.- Labai lėtai ištarė Bella, o aš jau sėdėjau tik
ant savo kėdės kraštelio vis ar sustingusiu kūnu.- Bet sunku
pasakyti, jis toks paslaptingas.
Ko gero aš nebuvau taip akivaizdžiai permatomas ir
nesikontroliuojantis, kaip maniau. Vis tik... Ji juk tokia pastabi...
Kaip ji galėjo nesuprasti, kad aš esu ją įsimylėjęs? Aš perbėgau
mintimis per mūsų pokalbį ir nusistebėjau, kaip aš jai to
nepasakiau garsiai? Man atrodė, kad viso mūsų pokalbio metu
šis suvokimas kabėjo virš mūsų galvų, kad kiekvienas mūsų
žodis buvo ištartas tame kontekste.
"Oho. Kaip ji sugebėjo sėdėti šalia vyriško gražuolio modelio
pavyzdžio ir paprasčiausiai šnekėtis?"
-Nežinau iš kur pas tave tiek drąsos, kad pasiliktum su juo
viena,- Pasakė garsiai Džesika.
Bellos veidą perbėgo nuostaba.
-Kodėl?
"Kokia keista reakcija. Kaip ji įsivaizduoja, ką aš pagalvojau?
-Jis toks...
"Koks būtų teisingas žodis?"
-Trikdantis. Aš nežinau, ką galėčiau jam pasakyti.
"Aš šiandien vos sugebėjau prisiminti anglų kalbą, o juk jis
tepasakė labas rytas. Aš, ko gero, pasirodžiau visiška idiotė."
Bella nusišypsojo.
-Na, kartais ir aš sutrinku kai jis sukiojasi netoliese.
Ji ko gero taip pasakė, kad Džesika pasijustų geriau. Dar
niekada nemačiau žmogaus, kuris sutriktų mažiau už ją mano
kompanijoje.
-Ak, gerai,- truputį nusiramino Džesika,- jis toks neįtikėtinai
išdidus.
Staiga Bellos veido išraiška sugriežtėjo. Jos akys sublizgėjo kaip
tais atvejais, kai ji pajusdavo neteisybę. Džesika nė nepastebėjo
jos išraiškos pasiketimo.
-Jis turi daug daugiau nei tai,- šaltai atsakė Bella.
"Oooo. Tai jau kažkur nuves."
-Tikrai? Kaip ką?
Bella trumpam prikando lūpą.
-Negaliu tiksliai tai paaiškinti.- Pagaliau sumurmėjo.- Bet jo
išorė toli gražu neprilygsta jo vidinėms savybėms.- Ji nusisuko
nuo Džesikos ir įsižiūrėjo į kažką tolimo.
Emocijos, kurias pajutau po jos žodžių, prilygo toms, kurias
man sukeldavo Karlailo ir Esmėjos mintys, kai jie galvodavo,
kad aš nusipelniau laimės. Jos buvo panašios, bet daug stiprenės,
visa apimančios.
"Pasilaikyk tai kvailesniems - nieko nėra geriau už jo veidą. O
dar koks kūnas, Swan!"
-Negi tai įmanoma?
Bella neatsisuko. Ji ir toliau žvelgė į tolį ignoruodama Džesiką.
"Normalus žmogus jau būtų ištirpęs. Gal reikėtų uždavinėti
paprastesnius klausimus. Lyg kalbėčiau su aukle, haha."
-Taigi, tau jis patinka, ar ne?
Aš vėl buvau įsitempęs.
Bella atsakė neatsisukdama į Džesiką.
-Taip.
-Turiu omenyje, jis tau tikrai patinka?
-Taip.
"Tik pažiūrėk į tą raudonį!"
Žiūrėjau.
-Kaip smarkiai jis tau patinka?
Anglų kalbos klasėje galėjo prasidėti gaisras, aš jo nebūčiau
pastebėjęs.
Bellos veidas dabar buvo skaisčiai raudonas - beveik galėjau
jausti jo karštį per Džesikos mintis.
-Pernelyg smarkiai.- Sušnibždėjo ji.- Daug labiau, nei jam
patinku aš. Bet čia aš nieko negaliu pakeisti.
"Velnias. Ko ką tik paklausė ponas Varneris?"
-Hmm, kuris numeris, pone Varneri?
Buvo labai gerai, kad kol kas Džesika nebegalėjo tardyti Bellos.
Man reikėjo minutės laiko.
Ką, dėl visų šventų, ta mergaitė sau įsivaizdavo? Labiau, nei
jam patinku aš? Iš kur ji sugebėjo ištraukti tokią nesamonę? Aš
čia nieko negaliu pakeisti? Ką tai turėtų reikšti? Niekaip
negalėjau rasti logiško paaiškinimo jos žodžiams. Jie buvo
praktiškai beprasmiški.
Regis aš nieko nebepajėgiau suprasti. Akivaizdūs dalykai,
logiški dalykai kažkokiu būdu visiškai persiversdavo pasiekę jos
smegenis.
Labiau, nei jam patinku aš. Gal vis tik turėčiau palaukti
skambučio.
Grieždamas dantimis žiūrėjau į laikrodį. Kaip įmanoma, kad
nemirtingajam minutės atrodytų tokios beviltiškai ilgos?
Atidžiai sekiau visą pono Varnerio matematikos pamoką.
Girdėjau daugiau iš jo, nei iš savo pamokos. Bella ir Džesika
daugiau nebesišnekėjo. Bet kartais Džesika užmesdavo akį
Bellos pusėn, ir vienu momentu ji vėl buvo išpilta raudonio be
jokių akivaizdžių priežasčių.
Man atrodė, kad pietų pertrauka niekada neprasidės.
Nebuvau tikras ar Džesikai pavyks išpešti dar kelis klausimus, į
kuriuos troškau žinoti atsakymus, iš Bellos. Ir neapsirikau. Bella
buvo greitesnė. Kai nuskambėjo skambutis, ji greitai pasisuko į
Džesiką ir pasakė:
-Per anglų pamoką Maikas klausė manęs, ar tu ką nors pasakojai
apie pirmadienio vakarą.- Jos lūpas išlenkė šypsena. Aš puikiai
ją supratau - geriausia gynyba buvo puolimas.
-Maikas klausinėjo apie mane?- Džesikos mintis nušvietė
džiaugsmas, nebeliko joms įprasto niūrumo.- Gal juokauji? Ką
tu jam atsakei?
-Pasakiau jam, kad tu pasakojai, jog buvo labai linksma, ir jis
atrodė labai patenkintas.
-Pasakyk man tiksliai ko jis klausė ir ką tu atsakei.
Man tapo aišku, kad šiandien daugiau naudos iš Džesikos nebus.
Bella plačiai šypsojosi lyg jos galvoje suktųsi tokios pat mintys.
Lyg ji būtų laimėjusi pirmą partiją.
Na ką gi, palauksiu pietų pertraukos. Aš iš jos išgausiu
atsakymus lengviau už Džesiką, tuo buvau tikras.
Man sunkiai sekėsi vis nepatikrinti Džesikos minčių per visą
ketvirtąją pamoką. Neturėjau kantrybės klausytis jos apsėstų
minčių apie Maiką. Per pastarasias dvi savaites jis jau pradėjo
išlysti man per gerklę. Galėjo džiaugtis, kad jis vis dar gyvas. Aš
apatiškai ėjau šalia Alisės per sporto salę. Visada taip
judėdavome, kai tekdavo sportuoti su žmonėmis. Žinoma, ji
buvo mano partnerė. Tai buvo pirma diena, kai žaidėme
badmintoną. Aš linktelėjau, kai mano raketė lėtai palietė
plunksną ir nuskrido kiton pusėn. Buvo tikrai nuobodu. Lauryna
buvo kitoje pusėje, ji nesugebėjo atmušti. Alisė
nuobodžiaudama žaidė su savo rakete...
Mes visi nekentėme sporto, ypač Emmetas. Šie žaidimai kirtosi
su jo asmenine filosofija. Šiandien sporto pamoka atrodė
blogiau nei visuomet - aš buvau toks pat susierzinęs kaip
ir Emmetas.
Treneris sušvilpė pranešdamas mums pamokos pabaigą kaip tik
tuo momentu, kai aš jau buvau bepratrūkstąs. Buvau juokingai
jam dėkingas, kad jis stengėsi išvengti pietų pertraukos - jis
laikėsi rėžimo - stengdamasis dingti iš mokyklos anksčiau, nei
po orą pasklis kvapai iš valgyklos. Žinojau, kad jis eis į
užkandinę ir užsisakys riebius pietus pats sau pasižadėdamas,
kad nuo rytdienos tikrai laikysis rėžimo.
Tai suteikė man reikiamo laiko, kad pasirodyčiau prie
matematikos klasės anksčiau, nei nuskambėjo skambutis.
"Pasimėgauk,"- pagalvojo Alisė,- "liko pakentėti tik kelias
dienas. Įtariu, kad neperduosi Bellai mano linkėjimų."
Prarasdamas kantrybę papurčiau galvą. Ar mes visi mintyse
esame tokie savimi patenkinti?
"Tiesa, bus saulėtas savaitgalis. Gal norėtum pakeisti savo
planus."
Linktelėjau neatsisukdamas į ją , eidamas į priešingą pusę.
Savimi patenkinti, bet visiškai nenaudingi.
Laukdamas pasirėmiau prie sienos šalia jos klasės. Buvau taip
arti, kad galėjau girdėti ne tik Džesikos mintis, bet ir jos garsų
balsą kitoje sienos pusėje.
-Šiandien tu nesėdėsi prie stalo kartu su mumis, ar ne?- "Ji
atrodo kažkaip... Nudžiugusi. Galiu lažintis, kad vyksta kažkas
daugiau, nei ji man sakė."
-Nemanau,- atsakė Bella keistai neužtikrintu balsu.
Negi nebuvau jai pažadėjęs, kad valgysime kartu? Apie ką ji
galvojo?
Jos kartu išėjo iš klasės ir abi išplėtė akis pamačiusios mane. Bet
galėjau girdėti tik Džesikos mintis.
"Oho, gražiai elgiasi. Esu tikra, kad vyksta kažkas daugiau nei ji
man pasakojo. Gal reikėtų šiandien vakare jai paskambinti. O
gal nereikėtų jos skatinti. Tikiuosi, kad greitai ji jam atsibos.
Maikas mielas, bet..."
-Pasimatysim vėliau, Bella.
Bella ėjo šalia manęs retkarčiais sustodama, vis dar
nepasitikėdama. Jos skruostai buvo nusidažę gražia rausva
spalva.
Dabar jau pakankamai ją pažinojau, kad supračiau, jog už šio
dvejojimo nėra baimės. Manau, kad taip elgėsi dėl kažkokios
prarajos kurią ji sau įsivaizdavo tarp jos jausmų ir manųjų.
Labiau nei jam patinku aš. Kažkoks absurdas.
-Labas,- sušnibždėjau jai.
-Sveikas,- pratarė ir jos veidas nušvito.
Neatrodė, kad ji norėtų ką nors pridurti, todėl sutikau su jos
norais ir iki valgyklos ėjome tylėdami.
O švarkas suveikė - dabar iškęsti jos kvapą buvo šiek tiek
lengviau. Tai buvo tik skausmas, prie kurio jau pradėjau
priprasti. Galėjau nekreipti į jį dėmesio daug lengviau, nei kada
būčiau pagalvojęs, kad tai įmanoma.
Kol laukėme eilėje, Bella negalėjo nurimti. Jos pirštai vis žaidė
su užtrauktukais, ji nervingai trypė nuo vienos kojos ant kitos. Ji
dažnai žvilgčiojo į mane, bet kai pakeldavau akis ji nuleisdavo
savąsias lyg susidrovėjusi. Ar todėl, kad kiti mokiniai mus
stebėjo? Gal ji galėjo girdėti jų garsius šnibždesius - šiandien
tiek mintys, tiek žodžiai sukosi apie mus.
O galbūt iš mano veido išraiškos ji suprato, kad pateko į bėdą.
Ji nepratarė nė žodžio kol aš dėjau produktus ant jos padėklo. Aš
nežinojau, ką ji mėgo ( kol kas ), todėl dėjau visko po truputį.
-Ką tu čia išdarinėji?- Sušnibždėjo ji.- Negi tu dedi visa tai man?
Papurčiau galvą ir parodžiau jai užsakymų lapelį:
-Pusė bus man.
Ji kilstelėjo vieną antakį, bet susilaikė nuo komentarų kol mes
ėjome atsisėsti prie to paties stalo, prie kurio sėdėjome praeitą
savaitę prieš nevykusį kraujo testo bandymą. Atrodė, kad tai
įvyko daug seniau nei prieš kelias dienas. Dabar viskas buvo
kitaip.
Ji atsisėdo prieš mane. Pastūmiau padėklą link jos:
-Imk, ko tau norisi.- Paskatinau.
Ji pasiėmė obuolį ir paradėjo žaisti juo savo rankose, jos veide
pasirodė keista išraiška.
-Man smalsu.
Koks siurprizas.
-Ką tu darytum, jei kas nors mestų tau įššūkį valgiui?- Paklausė
ji tyliu balsu, kad aplink sėdintys žmonės negalėtų mūsų išgirsti.
Nemirtingųjų klausa buvo kitas reikalas, jeigu tik jie klausėsi.
Ko gero, man reikėjo nors kažkiek jiems prasitarti truputį
anksčiau...
-Tau visuomet smalsu...- Nusiskundžiau. Och. Na, gerai. Juk ir
anksčiau man buvo tekę valgyti maistą. Tai buvo vaidinimo
dalis. Labai nemaloni dalis.
Pasiekiau ranka artimiausio produkto ir žvelgiau tiesiai jai į akis
atsikąsdamas mažą kąsnelį to, kas tai bebūtų. Nežiūrėdamas.
Negalėjau nuspėti, kas tai buvo. Kažkas riebaus, minkšto ir
atstumiančio, kaip ir visas žmonių maistas. Lėtai pakramčiau ir
nurijau stengdamasis išlaikyti lygų veidą. Maisto gniužulas
nepatogiai nugarmėjo mano gerkle. Linktelėjau
susimąstydamas, kaip reikės vėliau jį iš ten ištraukti. Šlykštu.
Šokas atsispindėjo Bellos veide. Padariau jai įspūdį.
Man kilo noras atsidusti.
-Jeigu kas nors tau mestų įššūkį suvalgyti saują žemės, juk
galėtum, ar ne?
Ji suraukė nosį ir nusišypsojo.
-Tiesą sakant, vieną kartą taip ir nutiko... Nebuvo taip blogai.
Nusijuokiau.
-Kažkodėl nenustebinai.
"Jie atrodo labai intymiai. išraiškinga kūnų kalba. Po to Bellai
viską paaiškinsiu. Jis palinkęs prie jos taip, kaip ir turi būti.
Jeigu ja domisi. Atrodo, kad domisi. Jis atrodo toks... Tobulas.
Hmm."- Džesika linktelėjo.
Aš pakėliau akis į Džesiką - ji nervingai nusisuko kažką
sumurmėdama šalia sėdinčiai mergaitei.
"Ne... Geriau jau Maikas. Realybė, ne fantazija."
-Džesika analizuoja kiekvieną mano judesį,- informavau Bellą,-
vėliau ji tau smulkiai paaiškins visas detales.
Pastūmiau link jos padėklą - supratau, kad tai buvo pica -
svarstydamas, kaip čia geriau pradėjus. Susierzinimas vis augo
manyje nuolat prisimenant jos žodžius: Labiau nei jam patinku
aš. Ir aš čia nieko negaliu pakeisti.
Ji pasiėmė gabaliuką tos pačios picos. Mane sužavėjo jos
pasitikėjimas manimi. Be abejo, ji nežinojo, kad aš buvau
nuodingas - bet valgyti tą patį maistą jai nepakenks. Vis tik aš
nesitikėjau, kad ji šitaip su manimi elgsis. Lyg aš nebūčiau
skirtingas. Ji elgėsi, lyg tai būtų normalu, visada tik teigiamai.
Pradėsiu nuo geriausio.
-Taigi, padavėja buvo graži, ar ne?
Ji vėl kilstelėjo antakį.
-Tu tikrai nepastebėjai?
Lyg bet kuri moteris galėtų nukreipti mano dėmesį nuo Bellos.
Vėl absurdiška.
-Ne. Nekreipiau į ją dėmesio. Mano galvoje tuo metu buvo
pernelyg daug minčių.- Viena iš jų buvo apie prie jos kūno
prigludusį mėlyną megztuką...
Tikrai gerai, kad šiandien ji vilkėjo tą baisų megztinį.
-Vargšė mergina,- šypsodamasi atsakė Bella.
Jai patiko, kad aš nesusidomėjau padavėja. Labai gerai galėjau
tai suprasti. Kiek kartų aš įsivaizdavau Maiką Njūtoną kartu su
ja biologijos pamokoje?
Negi ji galėjo nuoširdžiai tikėti, kad jos jausmai, septyniolikos
trumpų metų vaisius, galėjo būti stipresni už nemirtingojo aistrą,
besikaupusią manyje visą pastarąjį šimtmetį?
-Vienas dalykas, kurį tu pasakei Džesikai...- Neįstengiau
išlaikyti nerūpestingo balso.- Na, jis mane erzina.
Ji staiga perėjo į savigyną.
-Manęs nestebina, kad tu išgirdai kažką, kas tau nepatiko. Tu
žinai kas sakoma apie tuos, kas klausosi už durų.
Apie juos sakoma, kad jie niekada neišgirsta gero apie juos
pačius.
-Bet aš tave perspėjau, kad klausysiuosi,- priminiau jai.
-O aš tave perspėjau, kad tu nenorėsi žinoti visko, ką aš galvoju.
Ak, ji ir vėl galvojo apie tą akimirką, kai ją pravirkdžiau. Mane
užplūdęs skausmas ir gailestis paplonino mano balsą.
-Taip, tu perspėjai. Vis tik tu ne visiškai teisi. Aš noriu žinoti,
apie ką tu galvoji - visiškai viską. Aš tik norėčiau... Kad tu
negalvotum kai kurių dalykų.
Dar daugiau pusiau melo, pusiau tiesos. Žinojau, kad neturėčiau
norėti, jog ji rūpintųsi manimi. Bet norėjau. Žinoma, kad
norėjau.
-Čia tai tikrai didelis skirtumas,- atšovė ji.
-Kol kas tai nelabai svarbu.
-O kas tada svarbu?
Ji palinko link manęs, jos ranka pakilo ir apglėbė jos kaklą.
Pažvelgiau į jos judesį - jis prikaustė mano dėmesį. Kokia švelni
turėtų būtį jos oda...
Susikaupk, pats sau įsakiau.
-Ar tu tikrai galvoji, kad aš tau rūpiu labiau nei tu man?-
Paklausiau. Šie žodžiai man pasirodė juokingi, beveik
neįmanomi.
Jos akys išsiplėtė, ji nustojo kvėpuoti. Po to ji mirkčiodama
nusisuko į šalį. Lėtai įkvėpė oro.
-Tu ir vėl tai darai,- sumurmėjo.
-Ką darau?
-Apžavi mane.- Pripažino ji sutikdama mano žvilgsnį.
-Ak.- Nebuvau visai tikras, ką turėčiau daryti šiuo atveju. Ne tai,
kad nebuvau tikras, jog nenorėjau jos apžavėti. Aš vis dar
neįstengiau suvokti, kad galėjau tai padaryti. Bet tai nė kiek
nepadėjo mūsų pokalbio eigai.
-Tai ne tavo kaltė,- paguodė ji mane,- bet aš nieko su tuo negaliu
padaryti.
-Ar tu ruošiesi atsakyti į mano klausimą?- Paklausiau.
Ji įsispoksojo į stalą.
-Taip.
Tai viskas, ką ji pasakė.
-Taip, tu ruošiesi atsakyti, ar taip, tu tikrai taip galvoji?-
Nekantriai perklausiau.
-Taip, aš tikrai taip galvoju.- Atsakė ji vis dar nežiūrėdama į
mane. Jos balse pasigirdo liūdesys. Ji vėl paraudo ir jos dantys
prigludo prie apatinės lūpos.
Staiga aš supratau, kad jai buvo labai sunku tai pripažinti, nes ji
tikrai tuo tikėjo. Ir aš buvau toks pat bailys kaip ir Maikas,
prašydamas jos atskleisti man savo jausmus ir neatskleisdamas
jai savųjų. Buvo visiškai nesvarbu, kad aš puikiai žinojau, ką
jaučiau. Aš jai to nepasakiau, neturiu jokio pasiteisinimo.
-Tu klysti,- pasakiau. Norėjau, kad mano balse ji išgirstų
švelnumą.
Bella pažvelgė į mane plačiomis akimis kurios nieko nesakė.
-Tu negali to žinoti,- sušnibždėjo ji.
Ji galvojo, kad aš neįvertinau jos jausmų, nes negalėjau girdėti
jos minčių. Bet tiesa buvo ta, kad tai ji neįvertino manųjų.
-Kodėl taip manai?- Nustebau.
Ji vėl žiūrėjo į mane, tarp jos antakių buvo susimetusi raukšlelė,
ji kandžiojo lūpą. Jau tūkstantąjį kartą troškau galėti išgirsti jos
mintis.
Aš jau susiruošiau maldauti jos, kad atskleistų savo mintis, kai ji
kilstelėjo viršun vieną pirštą.
-Leisk man pagalvoti.- Paprašė.
Galėjau pabūti kantrus tol, kol ji surikiuos savo mintis.
Arba galėjau apsimesti kantriu.
Ji suspaudė rankas supindama ir išpindama savo pirštus. Kai ji
prabilo, ji vis dar žiūrėjo į savo rankas, lyg jos priklausytų kam
nors kitam.
-Na, nekalbant apie akivaizdumą,- sumurmėjo ji,- kartais...
Negaliu būti tuo tikra - aš juk nemoku skaityti minčių - bet
kartais atrodo, lyg tu stengtumeisi atsisveikinti kai kalbi apie ką
nors kita.- Ji nepakėlė akių.
Ji tai pastebėjo, kaip gi kitaip. Ar ji suvokė, kad mane čia laikė
tik silpnybė ir savanaudiškumas? Ar ji dėl to stengėsi mažiau
apie mane galvoti?
-Nuovoku,- iškvėpiau. O tada su pasibaisėjimu pamačiau
skausmą užliejant jos veidą. Paskubėjau paneigti jos mintis:
-Vis tik būtent todėl tu ir klysti,- pratariau ir užsikirtau
prisimindamas pirmus jos paaiškinimo žodžius. Jie mane
suerzino, nes nebuvau tikras, kad teisingai juos supratau.- Ką
reiškia neskaitant akivaizdumo?
-Na, tu pažiūrėk į mane.- Ištarė ji.
Aš žiūrėjau. Tai viskas ką aš paskutiniu metu dariau - žiūrėjau į
ją. Ką ji norėjo tuo pasakyti?
-Aš juk visiškai eilinė, vidutiniška,- paaiškino ji.- Na, išskyrus
visus blogus dalykus, kurie priartina manie prie mirtinų patirčių
ir tai, kad esu tokia nevikri, kad tai beveik neįgalu. Ir pažiūrėk į
save.- Ji pamosavo ranka ore, lyg aiškintų tokį akivaizdų dalyką,
kad net neverta buvo kalbėti.
Ji galvojo, kad ji eilinė? Ji įsivaizdavo, kad aš kažkuo už ją
geresnis? Kieno akimis? Kvailų, ribotų minčių, aklų žmonių
kaip Džesika ar ponia Cop? Kaip ji galėjo nesuvokti, kad buvo
pati nuostabiausia... Pati puikiausia... Tie žodžiai netgi per
silpni.
O ji neturėjo supratimo.
-Žinai, tu gana miglotai save įsivaizduoji.- Pasakiau.- Aš sutinku
su tuo, kad tu trauki mirtinus nuotykius.- Nusijuokiau be jokio
linksmumo. Man neatrodė juokingas likimas, kuris sugalvojo ją
medžioti. Bet jos nevikrumas buvo vertas pašaipos. Ar ji
manimi patikės, jeigu jai pasakysiu, kad ji pati gražiausia - išore
ir vidumi? Gal ją labiau įtikins palyginimai. -Tu neįsivaizduoji
visų mokyklos vaikinų minčių apie tave pačią pirmą dieną.
Ah, viltis, jaudulys, įkarštis tose mintyse... Kokiu neįtikėtinu
greičiu jos virsdavo į fantazijas. Neįmanomas fantazijas, nes ji
nė vieno iš jų nenorėjo.
Aš buvau tas, kuriam ji pasakė taip.
Ko gero, mano šypsena buvo pasipūtusi.
Jos veidas buvo užlietas nuostabos.
-Netikiu tuo,- ištarė ji.
-Patikėk manim nors šį kartą - tu esi visiška priešingybė
vidutiniškumui.
Vien jos egzistavimas buvo pakankamas pretekstas pasaulio
sukūrimui.
Ji nebuvo pratusi prie komplimentų, galėjau tai matyti. Dar
vienas dalykas, prie kurio ji paprasčiausiai turės priprasti. Ji
paraudo ir pakeitė temą.
-Bet aš neatsisveikinu su tavimi.
-Negi tu nematai? Tai tik įrodo, kad aš teisus. Aš labiau tavimi
rūpinuosi, nes jei galėčiau taip pasielgti...- Ar aš kada nors būsiu
pakankamai nesavanaudiškas, kad pasielgčiau teisingai?
Nesutikdamas pats su savimi papurčiau galvą. Man reikės
pasisemti kantrybės ir stiprumo. Ji nusipelnė gyvenimo. Ne to,
kurį Alisė jai numatė. - Jeigu išvykimas yra tai, kas geriausia...-
O tai juk buvo geriausia, ar ne? Nebuvo beprotiško angelo. Bella
man nepriklausė.- Tuomet aš sužeisiu pats save, kad
apsaugočiau tave nuo skausmo, kad tu būtum saugi, Bella.
Ištariau tuos žodžius visa savo esybe trokšdamas, kad tai būtų
tiesa.
Ji įniršusi žvelgė į mane. Kažkokiu būdu mano žodžiai ją
supykino.
-Ir tu nemanai, kad aš pasielgčiau taip pat?- Įsiutusi paklausė ji.
Tokia įsiutusi - tokia švelni ir gležna. Kaip ji galėtų ką nors
įskaudinti?
-Tau niekada nereikės priimti tokio sprendimo.- Pasakiau jai
nuliūdęs dėl tarp mūsų vėl atsiradusios prarajos.
Ji vėl spoksojo į mane. Pyktį jos akyse pakeitė susirūpinimas,
aplink jas susimetė raukšlelės.
Šiame pasaulyje buvo kažkas tai blogo ir neteisingo, jeigu
kažkas toks geras ir trapus nenusipelnė angelo sargo, kad
saugotų jos gyvybę.
"Kaip bebūtų,"- linksmai pats sau pagalvojau,- "ji bent jau turi
sargą vampyrą."
Nusišypsojau, man labai patiko mano paties pretekstas čia likti.
-Žinoma, stengtis išsaugoti tavo gyvybę jau tapo darbas pilnu
etatu, reikalaujantis nuolatinio mano buvimo šalia tavęs.
Ji taip pat nusišypsojo.
-Šiandien niekas į mane nesikėsino.- Švelniai atsakė.
-Kol kas,- sausai pridūriau.
-Kol kas.- Didžiam mano nustebimui, ji su manimi sutiko. Aš
tikėjausi, kad ji atsisakys bet kokios siūlomos pagalbos.
"Kaip jis galėjo? Tas savanaudis asilas! Kaip jis galėjo šitaip su
mumis pasielgti?"- Spigios, lyg rėžiančios Rozali mintys įsiterpė
į mūsų pokalbį.
-Nusiramink, Rozali,- išgirdau per valgyklą atsklidusį Emmeto
balsą. Jo ranka buvo tvirtai apglėbusi jos pečius spausdama ją
prie jo, neleidžiančia jai išsiveržti.
"Atleisk, Edwardai,"- kaltai galvojo Alisė.- "Iš jūsų pokalbio ji
suprato, kad Bella žinojo daugiau, nei turėtų ir... Būtų buvę dar
blogiau, jeigu nebūčiau pasakius jai tiesos. Gali manim
patikėti."
Suvirpėjau nuo jos žodžius atlydėjusių vaizdų, rodančių kas
būtų butų nutikę, jeigu Rozali būtų sužinojusi tiesą apie tai, kad
Bella žino apie vampyrus, namie, kur ji neturėjo priežasčių
valdytis. Man reikės paslėpti savo Astin Martiną kur nors už
šalies ribų, jeigu ji nenusiramins iki pamokų galo. Tas mano
mylimos - sudaužytos ir degančios - mašinos vaizdas mane labai
nuliūdino, vis tik aš žinojau, kad nusipelniau bausmės.
Džasperas buvo nedaug laimingesnis.
Su jais susitarsiu vėliau. Man liko ne tiek jau daug laiko būti
kartu su Bella ir aš nesiruošiau švaistyti jo veltui. O girdint
Alisės balsą aš prisiminiau, kad dar turiu sutvarkyti šiokius
tokius reikalus.
-Aš turiu tau dar vieną klausimą,- pasakiau stengdamasis
nekreipti dėmesio į Rozali isteriją.
-Pirmyn,- tarė Bella vis dar besišypsodama.
-Ar šeštadienį tau tikrai reikia į Sietlą, ar tai buvo tik pretekstas
atsakyti neigiamai visiems tavo gerbėjams?
Ji pasiraukė prieš man atsakydama.
-Žinai, aš tau vis dar neatleidau už tą istoriją su Taileriu. Tai
tavo kaltė, kad jis įsivaizduoja privalantis vestis mane į šokius.
-Och, jis vis tiek būtų radęs progą tavęs paprašyti - su mano
pagalba ar be jos - aš tik norėjau pamatyti tavo veidą kai tai
nutiks.
Dabar jau nusikvatojau prisiminęs persigandusią jos veido
išraišką. Niekada, kad ir ką jai bebūčiau sakęs apie savo siaubo
istoriją, jos taip neišgasdinau. Tiesa jos negasdino. Ji norėjo būti
su manimi. Užsiciklinau.
-Jeigu aš būčiau tave pakvietęs, ar taip pat būtum atsisakiusi?
-Tikriausiai ne,- atsakė ji,- bet būčiau radusi pretekstą atsisakyti
vėliau - fiktyvią ligą ar išnarintą kulkšnį.
Kaip keista.
-Kodėl taip pasielgtum?
Ji papurtė galvą lyg nusivylusi dėl to, kad aš vis dar nesupratau.
-Spėju, kad niekada nematei manęs per sporto pamoką, kitaip
tikrai suprastum.
Ak.
-Ar tai nebus susiję su tuo faktu, kad tu nesugebi pereiti lygiu,
be jokių kliūčių paviršiumi už ko nors nesuklupdama?
-Akivaizdžiai.
-Na, tai ne problema. Visas reikalas tik leistis vedžiojamai.
Trumputę sekundės dalį aš užkaitau nuo minties, kad laikyčiau
ją savo glėbyje bešokant, o ji vilkėtų ką nors tikrai lengvo ir
gražaus, nieko panašaus į šį klaikų megztinį.
Tobulai aiškiai prisiminiau kiekvieną smulkmeną, kai jos kūnas
prigludo po manuoju, kuomet į ją lėkė furgonas. Galėjau
prisiminti tą jausmą - stipresnį už paniką, neviltį ir liūdesį. Ji
buvo tokia minkšta ir šilta, lengvai pasiduodama mano
akmeninio kūno šarvams.
Pasistengiau grįžti realybėn.
-Tu niekada man apie tai neminėjai,- greitai atsakiau jai
užkirsdamas kelią jos argumentavimui apie jos nevikrumą, ką,
puikiai mačiau, ji buvo nusiteikusi daryti.- Tu rimtai nusiteikusi
lėkti į Sietlą, ar tu neprieštarautum, jeigu šeštadienį
numatytumėm ką nors kita?
Gana sukta. Leidau jai pasirinkti vis tik nepalikdamas
pasirinkimo dėl mano buvimo su ja visą dieną. Iš mano pusės tai
nelabai sąžininga. Bet praeitą naktį aš daviau jai pažadą - ir
mane jaudino mintis, kad galėsiu jo laikytis, lygiai taip pat kaip
ir gasdino.
Šeštadienį bus saulėta diena. Galėčiau parodyti jai, koks iš tikro
aš buvau, jeigu būčiau pakankamai drąsus pakelti jos
pasibaisėjimui ir pasišlykštėjimui. Kaip tik žinojau tokią vietelę,
kur galėčiau taip surizikuoti...
-Aš laukiu pasiūlymų,- pratarė Bella,- bet vis tik norėčiau
paprašyti tavęs paslaugos.
Beveik teigiamas atsakymas. Ko gi ji gali norėti?
-Kokios?
-Ar aš galėsiu vairuoti?
Ar čia pasireiškė jos humoro jausmas?
-Kodėl?
-Na, daugiausia dėl to, kad kai pranešiau Čarliui, jog važiuosiu į
Sietlą, jis klausė manęs ar ten vyksiu viena, ir tuo metu aš ten
ruošiausi viena. Jei jis vėl paklaustų, aš tikriausiai jam
nemeluočiau, bet nemanau, kad jis klaus, o palikti savo mašiną
kieme sukeltų nereikalingų įtarimų. Ir taip pat dėl to, kad tavo
vairavimas mane gasdina.
Aš neišlaikęs pavarčiau akis.
-Iš visų dalykų, kurie manyje galėtų tave gasdinti, tave gasdina
mano vairavimas.- Tikrai, jos smegenys veikė atbulai. Tai mane
jau slėgė.
"Edwardai."- Skubiai mintyse prabilo Alisė.
Pamačiau save stovintį saulės apšviestame plote vienoje iš jos
vizijų. Tą vietą aš gerai pažinojau, ten ir ruošiausi vežtis Bellą -
nedidelė pieva, kur be manęs niekas nėra įžengęs. Rami, jauki
vietelė, kur aš galėjau pabūti vienas, toli nuo bet kokios
gyvenvietės, kur netgi mano mintys galėjo pailsėti.
Alisė taip pat atpažino tą vietą, nes ją jau buvo mačiusi vienoje
iš savo vizijų ne taip jau seniai, vienoje iš tų baisių vizijų, kurias
ji man parodė tą rytą, kai išgelbėjau Bellą nuo furgono. Jos
vizijoje aš buvau vienas. O dabar buvo labai aišku, kad Bella
buvo ten su manimi. Taigi, aš buvau pakankamai drąsus. Ji
žiūrėjo į mane, atšvaitų vaivorykštė buvo nušvietusi jos veidą,
kuriame nebuvo baimės.
"Tai ta pati vieta..."- Galvojo persigandusi Alisė, jos siaubas
visai netiko prie vizijos. Įtampa galbūt, bet ne siaubas. Ką tai
reiškė - ta pati vieta?
O tada aš tai pamačiau.
"Edwardai,"- užprotestavo Alisė.-"Aš ją myliu, Edwardai."
Aš nutildžiau jos mintis savo galvoje.
Ji nemylėjo Bellos taip, kaip aš ją mylėjau. Jos vizija buvo
neįmanoma. Klaidinga. Ji buvo kažkuo apakinta, pilna
neįmanomų vaizdų.
Nepraėjo nė pusė sekundės. Bella smalsiai žiūrėjo į mane
laukdama, ar aš sutiksiu su jos salyga. Ar ji pastebėjo baimės
blyksnį, ar jis buvo pernelyg greitas jos akims?
Aš susikaupiau ties Bella, ties mūsų pokalbiu, pasistengdamas
nustumti kuo toliau nuo mano minčių Alisę su visomis jos
vizijomis. Jos nenusipelnė mano dėmesio.
Vis tik nebesugebėjau išlaikyti žaismingo mūsų pokalbio tono.
-Tu nenori pasakyti savo tėvui, kad ruošiesi praleisti su manimi
visą dieną?- Paklausiau, o mano balsas tapo vis niūresnis.
Mane vėl pasiekė vizijos, o aš iš visų jėgų vėl pasistengiau
nustumti jas šalin.
-Su Čarliu truputis visada yra per daug.- Pasakė taip, lyg
konstatuotų faktą.- O šiaip jau, tai kur mes ruošiamės važiuoti?
Alisė klydo. Visiškai klydo. Nebuvo jokių šansų, kad taip
nutiks. Tai tebuvo viena iš senų jos vizijų, kuri dabar jau
nebegaliojo. Dabar viskas pasikeitė.
-Praneša gražų orą,- pratariau labai lėtai, kovodamas su panika
ir neapsisprendimu. Alisė klydo. Aš tęsiu tai, ką pradėjau, lyg
nieko nebūčiau matęs.- Todėl aš stengsiuosi likti tolėliau nuo
žmonių žvilgsnių, ir tu galėtum likti su manim... Jeigu to
panorėtum.
Bella iš karto suprato mano žodžių reikšmę - jos akys sublizgo
iš smalsumo.
-Ir tu parodysi man ką turėjai omenyje, na, kai kalbėjai apie
saulę?
Galbūt, kaip tai buvo nutikę jau begalę kartų, jos reakcija ir vėl
bus priešinga tai, kurios tikėjausi. Nusišypsojau iš tos galimybės
vėl pasinerdamas į gerą nuotaiką.
-Taip, bet...- Ji vis dar neatsakė man teigiamai.- Jeigu tu
nenori... Pasilikti su manimi viena, aš vis tik nenorėčiau, kad tu
važiuotum į Sietlą viena. Aš drebu vien pagalvojęs, kokios
problemos gali tave užklupti tokio dydžio mieste.
Jos lūpos susispaudė. Ji įsižeidė.
-Feniksas didenis už Sietlą tris kartus vien jau gyventojų
skaičiumi...
-Bet ne Fenikse tau teko susidurti su mirtimi.- Pertraukiau jos
išvedžiojimus.- Todėl man labiau patiktų, kad tu liktum su
manimi.
Ji galėtų likti amžinai, ir to vis tiek būtų per mažai.
Neturėčiau taip galvoti. Mes neturėjome amžinybės.
Prabėgančios sekundės buvo svarbesnės nei kada nors anksčiau.
Kiekviena sekundė keitė ją, kol aš atsisakiau ją liesti.
-Taip jau nutiko, kad aš neprieštarauju tam, kad likčiau su tavim
viena.- Pasakė ji.
Žinoma, kad ne - juk visi jos instinktai buvo blogi.
-Žinau,- linktelėjau,- vis tik turėtum pasakyti apie tai Čarliui.
-Kodėl, dėl visų šventų, aš turėčiau tai daryti?- Paklausė ji ir jos
balse nuskambėjo išgąstis.
Aš žvelgiau į ją nebeįstengdamas išlaikyti nuošalėje vizijos, kuri
tiesiog veržėsi man į smegenis.
-Kad duotum man menkutę priežastį parvežti tave atgal,-
iškvėpiau.
Ji privalo padaryti nors tai - palikti nors vieną liudininką kaip
užstatą mano geram elgesiui.
Kodėl Alisė taip stengėsi mane pribaigti savo vizijomis būtent
dabar?
Bella garsiai iškvėpė ir įsispoksojo į mane ilgam laikui. Ką ji
matė?
- Manau, kad aš surizikuosiu.- Pasakė.
Uch! Ar jai suteikdavo kokį jaudulį rizikavimas gyvybe? Kokį
nors adrenalino antplūdį, kurio ji troško?
Pažvelgiau į Alisę kuri sutiko mano akis lediniu žvilgsniu. Šalia
jos vis dar įsiutusi rėkavo Rozali, bet man tai nerūpėjo. Leisk jai
sudaužyti mašiną. Juk tai tik žaisliukas.
-Gal pašnekėkim apie ką nors kita,- staiga pasiūlė Bella.
Pažiūrėjau atgal į ją nusistebėdamas, kaip ji galėjo taip lengvai
ignoruoti pačius svarbiausius dalykus. Kodėl ji atsisakė įžvelgti
manyje pabaisą, kuriuo aš buvau?
-Apie ką tu nori kalbėti?
Ji atidžiau pažvelgė iš pradžių į kairę, po to į dešinę, lyg
norėdama įsitikinti, ar nėra pašalinių ausų. Ji ko gero ruošiasi
grįžti prie dar vieno mito apie vampyrus. Akimirkai jos kūnas
sustingo, po to žvilgsnis grįžo prie manęs.
-Kodėl praeitą savaitgalį tu vykai į kalnus... Medžioti? Čarlis
man sakė, kad tai ne pati geriausia vieta pasivaikščiojimams, na,
dėl lokių.
Taip atsipalaidavusi. Aš kilstelėjau vieną antakį.
-Lokiai?- Išspaudė ji.
Aš kreivai šyptelėjau leisdamas tai minčiai pribręsti jos galvoje.
Gal po to ji pradės žvelgti į mane kiek atsargiau. Ar kas nors
gali ją priversti žvelgti į mane atsargiau?
Ji truputį susiraukė.
-Tu žinai, kad dabar ne meškų medžiojimo sezonas?- Griežtai
paklausė manęs.
-Jeigu atidžiai perskaitytum įstatymus, tai jie taikomi tik
šaunamiesiams ginklams.
Kurį laiką ji prarado savo veido išraiškos kontrolę. Jos burna
plačiai prasivėrė.
-Lokiai?- Negalėdama patikėti vėl perklausė ji, bet veide nebuvo
šoko.
-Emmetas labiausiai mėgsta grizlius,- pasakiau atidžiau
žiūrėdamas, kaip ji tai suvirškins.
-Hmm.- Sumurmėjo ji. Žiūrėdama žemyn pasiėmė gabaliuką
picos. Lėtai jį kramtė giliai susimasčiusi, po to šiek tiek atsigėrė.
-Taigi,- pasakė pagaliau pakeldama akis,- o ką labiausiai mėgsti
tu?
Ko gero, man reikėjo kažko tai tokio tikėtis, bet aš nesitikėjau.
Bella visuomet buvo įdomi, visad sugebėdavo nustebinti.
-Kalnų liūtus,- griežtai atsakiau.
-Ak.- Pasakė visiškai natūraliu balsu. Jos širdis plakė visiškai
ramiai, lyg mes kalbėtume apie restorano patiekalus.
Puiku. Jeigu jau ji norėjo kalbėti taip, lyg visa tai būtų pats
normaliausias dalykas pasaulyje...
-Žinoma, mes turime stengtis pernelyg nenusiaubti gamtos
dėsnių su savo medžioklėmis,- pasakiau lygiu moksliniu balsu,-
mes stengiamės rasti pernelyg apgyvendintas plėšrūnais vietas -
kaip toli tai bebūtų. Apylinkėse visuomet pilna stirnų ir briedžių,
bet kur gi medžioklės džiaugsmas?
Ji klausėsi su mandagia veido išraiška, lyg būčiau mokytojas,
dėstantis jai pamoką. Nesusilaikiau nenusišypsojęs.
-Iš tikro, kur?- Ramiai paklausė ji ir pasiėmė dar gabaliuką
picos.
-Mėgstamiausias Emmeto sezonas - ankstyvas pavasaris,- toliau
tęsiau pamoką,- jie prabunda iš žiemos miego, todėl būna daug
irzlesni.
Jau prabėgo septyniasdešimt metų, o jis vis dar negalėjo
pamiršti pirmos savo kovos.
-Nieko linksmiau už įsiutusį grizlį,- sutiko Bella linktelėdama
galvą.
Negalėjau sulaikyti virpulio kai papurčiau galvą dėl jos
nelogiškos ramybės. Man reikėjo tai suvokti.
-Prašau, pasakyk man, ką tu iš tiesų galvoji.
-Bandau tai įsivaizduoti, bet man nelabai išeina,- pasakė ji ir
tarp jos akių pagilėjo raukšlelė.- Kaip jūs medžiojate meškas be
ginklų?
-Ooo, bet mes turime ginklus.- Pasakiau ir švystelėjau jai
plačiausią šypseną. Tikėjausi, kad ji pasitrauks, bet ji vis dar
ramiai tebesėdėjo susikaupusi ties mano žvilgsniu.- Tik ne
tokius, apie kuriuos jie sukūrė medžioklės įstatymus. Jei kada
matei per televizorių medžiojantį lokį, gali įsivaizduoti taip
medžiojantį Emmetą.
Ji pažvelgė į stalo, kur sėdėjo kiti mano šeimos nariai, pusę ir
sudrebėjo.
Pagaliau. Aš nusijuokiau pats iš savęs nes žinojau, kad viena
mano dalis troško, jog ji liktų tokia pat ignoruojanti.
Kai ji vėl atsisuko ir įsižiūrėjo į mane, jos akys buvo gilios ir
patamsėjusios.
-Ar tu taip pat panašus į lokį?- Paklausė beveik šnibždėdama.
-Labiau į liūtą, bent jau jie taip sako.- Atsakiau ir vėl
nerūpstingu balsu.- Gal mūsų pasirinkimas mus atspindi.
Jos lūpų kampučiai truputį pakilo.
-Gal.- Pakartojo ji. Po to jos galva pasviro į šoną, o akyse
suspindo smalsumas.
-Ar kada nors galėsiu tai pamatyti?
Man nereikėjo Alisės vizijų, kad įsivaizduočiau tą košmarą -
pilnai užteko mano paties vaizduotės.
-Jokiu būdu.- Suurzgiau.
Ji atšoko, jos akys plačiai atsimerkė iš baimės.
Aš taip pat atsitraukiau, man reikėjo trupučio erdvės. Ji niekada
to nepamatys, tiesa? Ji niekada nė trupučio man nepadės
išsaugoti jos gyvybę.
-Ar man tai būtų pernelyg baisu?- Paklausė jau vėl lygiu balsu.
Vis tik jos širdis dar tebeplakė dvigubai greičiau.
-Jeigu būtų tik tai, aš tave nusivesčiau ten dar šį vakarą,-
išspaudžiau pro sukastus dantis,- tau reikia sveikos baimės
dozės. Tai tikrai turėtų tau padėti.
-Tuomet kodėl?- Nesuprasdama paklausė ji.
Aš niūriai pažvelgiau į ją laukdamas kol ji išsigąs. Aš buvau
išsigandęs. Galėjau labai aiškiai įsivaizduoti Bellą
besisukiojančią netoliese kol aš medžioju.
Jos akyse švietė smalsumas ir nekantrumas, nieko daugiau. Ji
nepasiduodama laukė mano atsakymo.
Bet mūsų valanda jau baigėsi.
-Vėliau,- pasakiau jai pakildamas,- mes pavėluos
Ji apsidairė aplink lyg nesuvokdama, kad vis dar buvome
valgykloje. Lyg nesuvokdama, kad mes vis dar buvome
mokykloje, o ne kokioje nors jaukioje nuošalioje vietelėje. Aš
puikiai supratau jos jausmus. Man pačiam buvo sunku suvokti
visą aplinkinį pasaulį, kai būdavau šalia jos.
Ji greitai pakilo vieną kartą kluptelėdama ir užsimesdama ant
peties savo krepšį.
-Gerai, tuomet vėliau.- Atsakė. Jos akyse blykstelėjo ryžtingas
nusiteikimas.
Ne, ji tikrai viso to nepaliks ramybėje.
SUNKUMAI

Tylėdami su Bella ėjome į biologijos pamoką. Aš stengiausi

sutelkti savo mintis į šią akimirką, į mergaitę, einančią šalia
manęs, į tai, kas buvo tikra ir tvirta, į viską, kas galėjo laikyti
mano mintis atokiau nuo nereikšmingų ir jaudinančių Alisės
vizijų.
Praėjome pro Andželą Vėber, užtrukusią šalia mokyklos ir
besikalbančią su vaikinu iš matematikos klasės. Aš atidžiai
klausiausi jos minčių, tikėdamasis nusivylimo, bet buvau
nustebintas.
Taigi, vis tik buvo kažkas, ko Andžela norėjo. Deja, tai buvo
kažkas, ką bus labai nelengva jai išrūpinti.
Pajutau keistą palengvėjimą girdėdamas vilties kupinas
Andželos mintis. Mane apėmė pojūtis, lyg su Andžela šiuo metu
dalintumėmės giminiškais jausmais, net jei ji to niekada
nesužinos, bet šiuo metu aš ir ta maloni mergaitė tebuvome
vienas ir tas pats asmuo. Mane nuramino žinojimas, kad šiuo
metu aš nebuvau vienintelis išgyvenantis tragišką meilės istoriją.
Širdys dužo aplink mane.
Bet jau sekančią sekundę manė apėmė staigus susierzinimas.
Nebuvo priežasčių, kad Andželos istorija baigtųsi tragiškai. Ji
buvo žmoniška, jis buvo žmoniškas, ir ją apėmusios beviltiškos
mintys buvo juokingos, tikrai juokingos palyginus su mano
situacija. Jos kenčianti širdis neturėjo prasmės. Koks
bereikalingas liūdnumas, kai nebuvo jokių priežasčių, kad ji
negalėtų būti kartu su tuo, kurio taip troško. Kodėl ji neturėtų
gauti to, apie ką svajojo? Kodėl nors viena meilės istorija
negalėtų baigtis laimingai?
Norėjau padaryti jai dovaną. Nusprendžiau, kad duosiu jai tai,
ko ji troško. Žinant tai, ką aš žinojau apie žmonių prigimtį, tai
netgi neturėtų būti labai sunku. Greitai įsiveržiau į vaikino,
stovinčio šalia jos ir tapusio jos švelnumo objektu mintis, ir
supratau, kad jis neturėtų nieko prieš, bet turėjo tokių pat
sunkumų kaip ir ji. Toks pat beviltiškai drovus kaip ir ji pati.
Viskas, ką man reikės padaryti, tai sukelti jam norą...
Mano galvoje labai lengvai išsirutuliojo planas, dabar jau
šlifavau jo detales. Man prireiks Emmeto pagalbos - prikalbinti
jį man padėti buvo iš tikro vienintelis sunkumas. Žmonių
prigimtimi buvo daug lengviau manipuliuoti nei vampyrų.
Aš džiaugiausi, kad radau kaip atsidėkoti Andželai. Tai buvo
gana malonus nukrypimas nuo mano paties problemų. Ach,
jeigu manosios būtų taip lengvai išsprendžiamos...
Kai su Bella atsisėdome į savo vietas, mano nuotaika jau buvo
žymiai pagerėjusi. Gal turėčiau žiūrėti į visa tai teigiamiau. Gal
mūsų problemai sprendimas buvo kažkur šalia, kaip ir Andželai
jis buvo po nosimi, tik ji jo nematė. Gal ir ne visai panašus į
josios... Bet kam tuščiai švaistyti laiką nevilčiai? Negalėjau
prarasti laiko kai kalba ėjo apie Bellą. Kiekviena sekundė buvo
svarbi.
Ponas Banneris įėjo į klasę vilkdamas seną televizorių su vaizdo
įrašų technika. Tai buvo jo būdas mokyti apie genetiką - ko jis
labai nemėgo - rodant mums filmus ateinančias tris dienas.
"Lorenzo Aliejus" nebuvo pats geriausias filmas, bet visa klasė
pajuto susijaudinimą. Nebus užrašų, nebus praktinių darbų. Trys
laisvės dienos. Žmonės džiūgavo.
Kaip bebūtų, man tai nerūpėjo. Aš nesiruošiau skirti dėmesio
niekam, išskyrus Bellą.
Šiandien aš neatitraukiau savo kėdės kuo toliau, norėdamas
palikti sau šiek tiek erdvės kvėpavimui. Atvirkščiai, atsisėdau
taip arti jos, kaip būtų atsisėdęs bet kuris žmogus. Arčiau, nei
mes sėdėjome mašinoje. Pakankamai arti, kad kaire savo kūno
puse jausčiau nuo jos sklindančią šilumą.
Tai buvo keista patirtis, maloni ir tuo pačiu metu erzinanti, bet
man tai patiko labiau nei sėdėti viso stalo nuotoliu nuo jos. Tai
buvo daug daugiau nei tai, prie o aš buvau pratęs, ir tuo pačiu
metu per mažai. Man vis dar kažko trūko. Buvimas taip arti jos
sukėlė norą būti dar arčiau. Kuo arčiau jos atsirasdavau, tuo
labiau stiprėjo trauka.
Aš buvau ją apkaltinęs tuo, kad ji traukė pavojus lyg magnetas.
Būtent šią akimirką jaučiau, kad tai buvo tiesa. Aš buvau
pavojus, ir vos tik leisdavau sau priartėti prie jos dar vienu
centimetru, kai jos trauka tolygiai stiprėjo.
O tada ponas Banneris išjungė šviesą.
Buvo keista, kaip smarkiai viskas pasikeitė nuo šios akimirkos
žinant, kad šviesa neturėjo jokios įtakos mano regėjimui. Vis dar
galėjau matyti taip pat aiškiai kaip ir anksčiau. Kiekviena
smulkmena šioje klasėje vis dar buvo aiški.
Iš kur atsirado ta įtampa tamsioje klasėje, kuri man buvo visai
netamsi? Ar taip nutiko todėl, kad aš žinojau, jog esu vienintelis,
galintis viską aiškiai matyti? Kad mes abu - Bella ir aš - tapome
nematomi kitiems? Lyg mes būtume vieni, tik ji ir aš, paslėpti
tamsos, sėdintys taip arti vienas kito....
Be mano leidimo mano ranka pakilo ir priartėjo prie jos. Tik
paliesti jos ranką, tik laikyti ją manojoje tamsoje. Ar tai bus
tokia jau baisi klaida? Jei mano oda jai nepatiks, ji galės
paprasčiausiai atitraukti savo ranką...
Greitai atitraukiau ranką paremdamas savo smakrą ir tvirtai
sunerdamas pirštus. Jokių klaidų. Buvau sau pažadėjęs, kad
daugiau nepridarysiu jokių klaidų, kokios nereikšmingos jos
bebūtų. Jei laikyčiau jos ranką savojoje, pradėčiau trokšti
daugiau - dar vieno nereikšmingo prisilietimo, dar vieno
priartinančio link jos judesio. Galėjau jau dabar tai jausti.
Manyje augo naujas alkis grasinantis sunaikinti visą mano
savitvardą.
Jokių klaidų.
Bella apglėbė save rankomis, jos pirštai susispaudė į kumščius,
lyg jaustųsi taip pat, kaip ir aš.
Apie ką tu galvoji? Vos nemiriau iš noro tyliai jai sušnibždėti,
bet klasėje buvo taip tylu, kad ir šnibždėdami negalėjome
kalbėtis.
Prasidėjo filmas truputį nušviesdamas tamsą. Bella žvilgtelėjo į
mane. Ji pastebėjo, kaip įsitempęs buvo mano kūnas - kaip ir
josios - ir nusišypsojo. Jos lūpos lengvai išsilenkė, o akyse
švietė šiltas kvietimas.
O gal aš mačiau tai, ką norėjau matyti.
Aš taip pat jai nusišypsojau. Jos kvėpavimas patankėjo ir ji
greitai nusuko savo žvilgsnį.
Nuo to pasidarė tik blogiau. Negirdėjau jos minčių, bet staiga
man pasirodė, kad anksčiau, kai maniau, jog ji norėjo mano
prisilietimo, aš buvau teisus. Ji jautė tą keistą trauką taip pat
kaip ir aš.
Tarp mūsų kūnų oras buvo taip įkaitęs nuo įtampos, kad beveik
lėkė kibirkštys.
Per visą valandą ji nesujudėjo, stengdamasi sulaikyti savo kūną
nuo menkiausio judesio lygiai taip pat, kaip aš stengiausi su
savuoju.
Paitaikius progai ji vėl žvilgtelėjo į mane ir visa tarp mūsų
susitelkusi įtampa trenkė man lyg žaibas. Valanda bėgo lėtai,
labai lėtai, ir vis tik nepakankamai lėtai. Tai buvo taip nauja, kad
galėčiau šitaip sėdėti keletą dienų, kol visiškai išragaučiau šį
naują jausmą. Kol bėgo minutės aš ir toliau argumentavau pats
sau, kovodamas viduje su noru ją paliesti ir ieškodamas tam
tinkamo preteksto.
Pagaliau ponas Banneris įjungė šviesą. Ryškioje visus
užliejusioje šviesoje įtampa klasėje nuslūgo. Bella linktelėjo ir
pasitempė ištiesdama prieš save rankas sunertais pirštais. Jai
turėjo būti nepatogu išsėdėti tokioje pačioje pozoje visą valandą.
Man buvo lengviau - sustingimas man buvo įprastas.
Sukikenau pamatęs jos veido išraišką.
-Na, tai buvo gana įdomu...
-Hmmm... - numykė ji labai gerai suprasdama apie ką aš
kalbėjau, bet to nekomentuodama. Ko tik nebūčiau atidavęs, kad
galėčiau išgirsti jos mintis šią akimirką.
Lintelėjau.
Mano norai nieko nekeitė.
-Einam?- Paklausiau pakildamas nuo kėdės.
Ji pradėjo stotis žiūrėdama į mane nepasitikinčia veido išraiška,
ištiesusi prieš save rankas, lyg bijotų neišsilaikyti ant kojų.
Galėjau ištiesti jai ranką. Arba galėjau paliesti jos alkūnę - labai
švelniai - ir ją sulaikyti. Tai nebūtų toks jau baisus
prasižengimas...
Jokių klaidų.
Ji buvo labai tyli kol mes ėjome link sporto salės. Tarp jos
antakių buvo susimetusi gili raukšlelė - požymis, kad ji buvo
giliai susimąsčiusi. Aš taip pat buvau giliai susimąstęs.
Vienintelis prisilietimas prie jos odos jos nesužeis, jau
savanaudiškai galvojau.
Vos galėjau sulaikyti savo ranką. Tai nebuvo labai sunku, kol aš
save kontroliavau. Mano liečiamieji pojūčiai buvo labiau
išvystyti nei žmogaus, aš galėjau žongliruoti stiklinėmis jų
nesudaužydamas, galėjau išlaikyti muilo burbulą jo
nesusprogdindamas. Kol save kontroliavau...
Bella buvo lyg muilo burbulas - trapus ir trumpalaikis. Laikinas.
Kiek ilgai dar galėsiu pateisinti savo buvimą jos gyvenime?
Kiek laiko man dar liko? Ar dar kada nors man pasitaikys proga,
kaip dabar, kaip ši akimirka, kaip ši sekundė? Ji ne visada bus
man ranka pasiekiama...
Bella atsisuko į mane prie sporto salės durų ir jos akys išsiplėtė
iš nuostabos pamačius mano veido išraišką. Ji nepratarė nė
žodžio. Mačiau savo atvaizdą jos akyse ir aiškiai matomą mano
vidinį konfliktą. Mačiau pasikeičiantį savo veidą, kai mano
geroji pusė prarado visą valią.
Mano ranka pakilo anksčiau, nei suvokiau ką darau. Be galo
švelniai, lyg ji būtų iš trapiausio krištolo, lyg ji būtų gležna kaip
muilo burbulas mano pirštai palietė jos skruosto odą. Aš degiau
nuo prisilietimo, jaučiau jos kraują pulsuojantį po permatoma
oda.
Gana, pats sau įsakiau, o mano ranka švelniai nuslydo jos
skruostu. Pakaks.
Buvo pernelyg sunku atitraukti ranką, nejudėti dar arčiau jos nei
jau buvau. Per mano mintis pralėkė tūkstančiai galimybių,
tūkstančiai skirtingų būdų ją paliesti. Apvesti jos lūpas pirštų
galiukais. Uždėti plaštaką ant jos smakro. Ištraukti gumutę iš jos
plaukų ir leisti jiems pasklisti per mano ranką. Mano rankos,
apglėbiančios jos liemenį ir tvirtai prispaudžiančios ją prie mano
kūno.
Gana.
Prisiverčiau atsitraukti, truputį atitolti nuo jos. Mano kūnas
judėjo labai nenoriai. Leidau sau žvelgti į ją per kitų mintis
beeidamas šalin, beveik bėgdamas nuo pagundos. Prigavau
Maiko Njūtono mintis - jos buvo garsiausios - kai jis stebėjo pro
šalį einančią Bellą išsiblaškiusiu žvilgsniu, nuraudusiais
skruostais. Jis paniurzgėjo ir staiga su neapykanta ištarė mano
vardą savo mintyse. Negalėjau susilaikyti irzliai apie jį
nepagalvodamas.
Mano ranka dilgčiojo ir virpėjo. Aš pabandžiau ją pamankštinti,
bet ji vis dar skaudžiai dilgčiojo.
Ne, aš jos nesužeidžiau. Bet liesti ją vis tik buvo klaida.
Jaučiausi taip, lyg ugnis, ne vien dėl troškulio, deginanti ugnis
būtų apėmusi visą mano kūną.
Ar sekantį kartą, kai būsiu šalia jos, aš galėsiu susilaikyti jos
nepalietęs? O jei paliesiu ją vieną kartą, ar sugebėsiu sustoti?
Daugiau jokių klaidų. Tvirtai apsisprendžiau. Mėgaukis
prisiminimais, Edwardai, ir pasistenk prilaikyti rankas, pats sau
pagalvojau. Tai, arba turėsiu prisiversti išvykti, tik nežinau kaip.
Negalėjau leisti sau trintis aplink ją, jeigu ir toliau vieną po kitos
darysiu klaidas.
Giliai įkvėpiau ir pasistengiau surikiuoti savo mintis.
Emmetas išdygo šalia manęs įšėjęs pro anglų klasės duris.
-Ei, Edwardai,- "Jis atrodo geriau, keistai, bet geriau.
Laimingas."
-Ei.- Ar aš tikrai atrodžiau laimingas? Ko gero, neskaitant
chaoso mano galvoje, aš taip ir jaučiausi.
"Pasistenk laikyti liežuvį už dantų, vaiki. Rozali ruošiasi nudirti
tau odą."
Aš linktelėjau.
-Atleisk, kad palikau tave aiškintis su ja vieną. Ar pyksti ant
manęs?
-Ne, Rozali su tuo susitaikys. Buvo nulemta, kad taip nutiks.-
"Alisė matė jos ateitį..."
Alisės vizijos buvo paskutinis dalykas, apie kurį šiuo metu
norėjau galvoti. Žvelgiau tiesiai priešais save kietai sukandęs
dantis. Kadangi ieškojau pramogos mano mintys prigavo Beno
Čenio, beeinančio ispanų kalbos link, mintis. Va man proga
padaryti paslaugą Andželai Vėber.
Staigiai sustojau pagriebdamas Emmetą už rankos.
-Palauk truputį.
"Kas nutiko?"
-Žinau, kad to nenusipelniau, bet ar padarytum man paslaugą?
-Kokią?- Smalsiai paklausė Emmetas.
Sulaikęs kvėpavimą - ir tardamas žodžius taip greitai, kad jeigu
kas nors ir būtų išgirdęs, vis tiek nebūtų supratęs - aš jam
paaiškinau savo planą.
Jis sumišęs įsispoksojo į mane, jo mintys buvo tokios pat
sumišusios kaip ir veido išraiška.
-Taigi,- paskatinau jį,- ar padėsi man?
Jam prireikė trupučio laiko prieš atsakant:
-Bet kodėl?
-Nagi, Emmetai, o kodėl gi ne?
"Kas tu toks ir ką padarei su mano broliu?"
-Tu gi visuomet skundiesi, kad mokykloje visuomet viskas
nuobodu. Tai būtų šiokia tokia pramoga, kaip manai? Galvok
apie tai kaip apie tyrimą, žmogiškos prigimties tyrimą.
Emmetas ilgą laiką žiūrėjo į mane , po to nusileido.
-Na, žinoma, tai bus šioks toks pokytis. Gerai, sutinku. Padėsiu
tau.
Dabar jau susijaudinęs pažvelgiau į jį. Man palengvėjo kai
supratau, kad jis eis su manim išvien. Su Rozali visuomet buvo
sunku, bet turėjau pripažinti, kad už vieną dalyką buvau jai
dėkingas. Niekas neturėjo geresnio brolio nei aš.
Su Emmetu nereikėjo net ruošti vaidinimo. Beeinant į klasę aš
jam tik išdėsčiau savo veiksmų planą.
Benas jau sėdėjo savo vietoje prieš mus peržiūrėdamas savo
namų darbus.
Mes su Emmetu prisėdome ir pradėjome elgtis taip pat, kaip ir
jis. Klasė vis dar buvo triukšminga, murmesiai nesiliovė, kol
ponia Goff nepaprašė mokinių dėmesio. Ji įėjo neskubėdama,
vis dar peržiūrinėdama kitos klasės mokinių darbus.
-Taigi,- pratarė Emmetas šiek tiek per garsiai, kad tai būtų skirta
tik man,- ar tu jau pakvietei Andželą Vėber į pasimatymą?
Iš Beno pusės sklindančių lapų šlamėjimas staiga liovėsi ir jis
susitelkė ties mūsų pokalbiu.
"Andžela? Jie kalba apie Andželą?"
Puiku. Jis susidomėjo.
-Ne.- Atsakiau lėtai papurtydamas galvą lyg gailėdamasis.
-Kodėl ne?- Toliau improvizavo Emmetas.- Ar tu bijai?
Pažvelgiau į jį susiraukdamas.
-Ne, girdėjau, kad ji domisi kažkuo kitu.
"Edwardas Cullenas ruošėsi kviesti Andželą į pasimatymą?
Bet... Ne. Man tai nepatinka. Nenoriu, kad jis trintųsi šalia jos.
Jis... Jai netinka. Nesaugus..."
Nesitikėjau iš jo pusės riteriškumo ar apsaugos instinktų. Labiau
norėjau pavydo. Bet tiks ir tai.
-Ir tai tave sustabdys?- Paklausė Emmetas toliau
improvizuodamas.- Nesiruoši dėl jos pakovoti?
Vėl pasiraukiau iš Emmeto minčių, bet pasistengiau jomis
pasinaudoti.
-Klausyk, man atrodo, kad tas Benas tikrai jai patinka.
Nesiruošiu švaistyti laiko jai perkalbėti. Yra daug kitų
mergaičių.
Oras Beno pusėje įsielektrino.
-Kas toks?- Perklausė Emmetas laikydamasis mūsų plano.
-Mano biologijos partnerė sakė, kad tai vaikis, pavarde Čenis.
Nesu tikras, kad žinau, kas jis toks.
Pasistengiau nuslėpti savo šypseną. Tik išdidieji Cullenai galėjo
apsimesti, kad nepažįsta visų mokinių šioje mažoje mokykloje.
Beno galvoje sukosi šokiruotos mintys.
"Aš? Prieš Edwardą Culleną? Bet kodėl turėčiau jai patikti?"
-Edwardai,- jau tylesniu balsu pasakė Emmetas mestelėdamas
žvilgsnį Beno pusėn,- jis tiesiai prieš tave.- Pasakė taip lėtai ir
akivaizdžiai, kad bet kuris žmogus galėjo išskaityti iš jo lūpų.
-Och...- Sumurmėjau.
Pasisukau savo kėdėje ir pažvelgiau tiesiai į berniuką. Trumpą
sekundę jo juodos akys, paslėptos akinių, buvo išsigandusios, po
to jis sustingo ištiesindamas pečius ir drąsiai sutiko mano tiriantį
žvilgsnį. Jo smakras pakilo ir oda nusidažė pykčio raudoniu.
-Aha.- Arogantiškai leptelėjau nusisukdamas į Emmetą.
"Jis mano esantis geresnis už mane. Bet Andžela taip negalvoja.
Aš jam įrodysiu..."
Nuostabu.
-Ar tu man nesakei, kad ji eina į šokius su Jorkiu?- Paklausė
Emmetas pabrėždamas pavardę vaikino, kurį visi laikė baisiai
nerangiu.
-Atrodo, kad tai buvo bendras nuosprendis,- pasakiau
norėdamas, kad Benui neliktų jokių neaiškumų.- Andžela labai
drovi. Jeigu B - na, tas vaikis - neišdrįs jos pakviesti, ji pati
niekada jo nepaprašys.
-Tau gi patinka drovios mergaitės,- toliau improvizavo
Emmetas. "Ramios mergaitės. Tokios kaip... Hmm, nežianu.
Bella Swan?"
Pažvelgiau į jį.
-Būtent.
Po to nutariau grįžti prie mūsų vaidinimo.
-Galbūt Andželai atsibos laukti, tuomet aš pakviesiu ją į šokius.
"Ne, nekviesi."- Atsitiesdamas savo kėdėje pagalvojo Benas.-
"Na ir kas, kad ji už mane aukštesnė. Jeigu jai tai nerūpi, kodėl
turėtų rūpėti man? Ji pati gražiausia, protingiausia ir
maloniausia mergaitė šioje mokykloje. Ir ji nori manęs..."
Tas Benas pradėjo man patikti. Jis atrodė nekvailas ir gana geras
žmogus. Galbūt netgi vertas tokios mergaitės kaip Andžela.
Įspyriau po stalu Emmetui kai ponia Goff atkreipė klasės
dėmesį.
"Gerai jau, sutinku, kad buvo gana linksma."- Pagalvojo
Emmetas.
Nusišypsojau pats sau. Man patiko, kad sugebėjau privesti vieną
meilės istoriją prie laimingos pabaigos. Buvau įsitikinęs, kad
Benas laikysis savo plano ir džiaugiausi, kad galėjau atsidėkoti
Andželai. Mano skola buvo išmokėta.
Kokie kvaili buvo žmonės, leisdami laimei praeiti taip arti.
Pasisekęs mano planas pakėlė man nuotaiką. Vėl nusišypsojau
besisėsdamas į savo kėdę ir pasiruošdamas linsmintis. Juk
Bellos kaltė, kad per pietų pertrauką užsiminė, kad niekada
nemačiau jos sportuojant. Lengviausia buvo prigauti Maiko
mintis - jos savo garsumu išsiskyrė iš visų sporto salėje rėkusių
balsų. Per paskutines kelias savaites jo mintys man tapo
pernelyg gerai atpažįstamos. Linktelėdamas nusprendžiau į
viską žvelgti jo mintimis. Bent jau galėjau būti tikras, kad jis
nepaleis Bellos iš akiračio.
Išgirdau jį kaip tik laiku - jis siūlėsi Bellai būti jos badmintono
partneriu. Kai jis jai tai pasiūlė, per jo mintis perbėgo visi
įmanomi parterystės būdai. Mano šypsena užgeso, žandikauliai
susirakino ir aš turėjau sau priminti, kad nužudyti Maiką
Njūtoną buvo ne pati geriausia idėja.
-Ačiū, Maikai. Žinai, tu neprivalai to daryti.
-Nesirūpink, pasistengsiu nesipinti tau po kojomis.
Jie pasikeitė žvilgsniais ir begalė nelaimingų nutikimų - žinoma,
visi susiję su Bellos nerangumu - perbėgo Maiko mintis. Iš
pradžių Maikas žaidė vienas kol Bella stovėjo prie galinės
linijos keistai laikydama savo raketę, lyg tai būtų buvęs
pavojingas ginklas. Po to treneris kažką sulojo savo balsu
liepdamas Maikui leisti žaisti ir Bellai.
"Uuch..."- Pagalvojo Maikas, kai Bella linktelėjo ir paėjo
pirmyn nerangiai laikydama raketę.
Dženiferė Ford švystelėjo rakete prieš Bellą mintyse matydama
plunksnos skrydžio trajektoriją. Maikas pajudėjo vienu metu su
Bella smarkiai užsimodamas ir mesdamasis į priekį, kad
išsaugotų savo tašką.
Dabar jau susirūpinęs žvelgiau į Bellos raketės trajektoriją.
Gana savimi pasitikinčiu žestu Bella tiksliai pataikė į plunksną,
bet po to jos raketė linktelėjo atgal smarkiai trinktelėdama jai į
galvą ir atsimušdama į Maiko ranką. Pasigirdo keistas garsas.
"Ai. Ai. Skauda... Ko gero, liks mėlynė."
Bella laikėsi susiėmusi už galvos. Man buvo labai sunku likti
sėdėti savo vietoje žinant, kad jai skaudėjo. Bet ką galėčiau
padaryti būdamas vietoje? Ir tai neatrodė labai rimta. Dvejojau
ją stebėdamas. Jeigu ji sugalvotų žaisti toliau, aš rasiu
atsiprašymą išeiti ir ištraukti ją iš tos pamokos.
Treneris nusijuokė.
-Atleisk, Njūtonai. Ta mergaitė tikra katastrofa. Neturėčiau
statyti kitų mokinių į pavojų.
Jis atsuko nugarą ir pradėjo susikaupęs žiūrėti į kitas komandas,
todėl Bella galėjo ramiai atsisėsti.
"Ak..."- Vėl pagalvojo Maikas trindamasis ranką.
-Ar tau viskas gerai?
-Taip, o tu?- Nurausdama paklausė Bella.
-Manau, išgyvensiu.- "Nenoriu verkšlenti kaip mergiotė. Bet, po
galais, tikrai skauda."
Maikas apsuko didelį ratą mankštindamas ranką.
-Aš gal geriau pasėdėsiu,- pasakė Bella. Jos veide labiau
išryškėjo nejaukumas ir gėda nei skausmas. Gal Maikui teko
skaudžiausia dalis. Tikėjausi, kad tai buvo dalis tiesos. Ji bent
jau daugiau nebežaidė. Ji labai atsargiai laikė už nugaros raketę
pilnu atgailos žvilgsniu... Man ir vėl teko užmaskuoti savo juoką
kosuliu.
"Kas tokio juokingo?"- Smalsavo Emmetas.
-Papasakosiu vėliau,- sušnibždėjau.
Bella į žaidimų aikštelę daugiau nekėlė kojos. Treneris visiškai
ją ignoravo leisdamas Maikui žaisti vienam.
Pamokos gale aš greitai atsakiau į klausimus ir ponia Goff leido
man pasišalinti anksčiau. Kol ėjau per mokyklos kiemą vis dar
atidžiai klausiausi Maiko. Jis nusprendė pakalbėtu su Bella apie
mane.
"Džesika prisiekinėja, kad jie sustikinėja. Kodėl? Kodėl jis
turėjo ją iš manęs paveržti?"
Jis neįstengė suvokti tikro fenomeno - kaip ji galėjo pasirinkti
mane?
-Taigi...
-Taigi ką?- Nustebo ji.
-Tu ir Cullenas, ar ne...- "Tu ir baisuoklis. Na, jeigu tau taip
svarbu susirasti turtingą..."
Sugriežiau dantimis dėl jo piktų išvadų.
-Maikai, tai ne tavo reikalas.
"Ginasi. Taigi tai tiesa. Prastai."
-Man tai nepatinka.
-Tau ir neturėtų,- atkirto ji.
"Kodėl ji nemato, koks jis keistas? Kaip ir jie visi. Tai, kaip jis į
ją žiūri."
-Jis žiūri į tave taip, lyg... Lyg galėtų tave suvalgyti.
Sustingau belaukdamas jos atsakymo.
Jos veidas skaisčiai nuraudo, o lūpos tvirtai susispaudė lyg
sulaikytų kvėpavimą. O po to iš jos burnos išsiveržė
prunkštelėjimas.
Nuostabu. Dabar ji iš manęs juokėsi.
Maikas suirzęs nusisuko ir patraukė persirengti.
Aš šliaužiau pagal sporto salės sieną stengdamasis suimti save į
rankas.
Kaip ji galėjo juoktis iš Maiko spėjimų - taip nerūpestingai, kad
pradėjau galvoti, jog Forksas tampa tikrai keistas. Kodėl ji turi
juoktis iš spėjimo, kad aš galiu ją užmušti, kai ji puikiai žinojo,
kad taip gali nutikti? Kas tame juokingo?
Kas su ja buvo negerai?
Ar ji turėjo juodą humoro jausmą? Ta mintis apie jos charakterį
nesugadino man nuotaikos, bet kaip galėjau būti tikras? O gal
mano sapnas apie angelą buvo tikras todėl, kad ji neturėjo jokio
baimės jausmo? Drąsi - tai buvo vienas iš ją apibūdinančių
žodžių. Kiti galėjo sakyti - kvaila, bet aš žinojau, kokia ji buvo
protinga. Vis tik kokia bebūtų priežastis, tas baimės nebuvimas
ar keistas humoro jausmas neišeis jai į gera. Ar dėl to keisto
baimės nebuvimo ji nuolat papuldavo į bėdą? Gal jai manęs čia
reikės amžiams?
Vien nuo tos minties mano nuotaika pakilo.
Jeigu tik galėčiau valdytis, būti jai saugus, gal ir įstengčiau save
įtikinti čia pasilikti.
Jos pečiai buvo kilstelėti, dantys vėl lietė apatinę lūpą - nerimo
požymis - kai ji išėjo pro sporto salės duris. Bet vos tik ji mane
pamatė jos pečiai atsipalaidavo ir veide pasirodė plati šypsena.
Tai buvo tobulai taiki veido išraiška. Ji ėjo šalia manęs nė kiek
nedvejodama, tik retkarčiais stabtelėdama, kai jos kūno karštis
pernelyg prie manęs priartėdavo.
-Labas,- sušnibždėjo.
Ir vėl laimė, kurią pajutau tą akimirką, buvo su niekuo
nepalyginama.
-Sveika,- atsakiau ir, negalėdamas susilaikyti nuo geros
nuotaikos antplūdžio, pridūriau:
-Kaip sekėsi sportuoti?
Jos šypsena prigeso.
-Puikiai.
Ji tikrai prastai melavo.
-Tikrai?- Paklausiau norėdamas išgauti daugiau. Ar jai
skaudėjo? O tada pasigirdo garsios Maiko mintys nukreipdamas
mano dėmesį.
"Nekenčiu jo. Norėčiau, kad jis numirtų. Tikiuosi, kad jis nulėks
su savo išblizginta mašina nuo kokio skardžio. Kodėl jis negali
paprasčiausiai jos palikti ramybėje? Likti su panašiais į jį -
baisuokliais?"
-Kas?- Paklausė Bella.
Mano akys vėl susitelkė ties jos veidu. Ji pažvelgė į nueinantį
Maiką ir vėl į mane.
-Njūtonas pradeda tikrai mane nervinti,- prisipažinau.
Jos šypsena pradingo, burna prasivėrė. Ji, ko gero, buvo
pamiršusi apie mano galią ją matyti pastarąją valandą. Arba ji
tikėjosi, kad daugiau to nebedarysiu.
-Tu juk nepradėjai ir vėl šnipinėti?
-Kaip tavo galva?
-Tu neįtikėtinas!- Piktai sušnypštė ji, po to apsisuko ir piktai
nužingsniavo per aikštelę. Jos oda tamsiai nuraudo - ji gėdinosi.
Aš taikiai ėjau šalia jos tikėdamasis, kad jos pyktis greitai
praeis. Įprastai ji gana greitai man atleisdavo.
-Tai tu užsiminei, kad aš nebuvau matęs tavęs žaidžiant,-
pasiaškinau.- Tai sužadino mano smalsumą.
Ji suraukė antakius nieko man neatsakydama.
Po to ji staigiai sustojo pusiaukelėje link mano mašinos
pastebėjusi jaunų vaikių būrį, susispietusį aplink.
"Norėčiau žinoti, kaip greitai galima ja važiuoti..."
"Tik pažiūrėk į tuos pedalus. Tokius mačiau tik žurnaluose..."
"Gražūs išlinkimai..."
"Žinoma, ir aš norėčiau turėti besimėtančius šešiasdešimt
tūkstančių..."
Štai kodėl buvo geriau, kai Rozali ja važinėdavosi tik po
užmiestį.
Aš prasiskyniau tarp vaikinų kelią iki savo mašinos. Kiek
padvejojusi Bella pasekė mano pavyzdžiu.
-Įnoringa...- Sumurmėjau belipdamas į mašiną.
-Kokia tai mašina?- Stebėdamasi paklausė Bella.
-M3.
Ji susiraukė.
-Aš nekalbu Mašina ir vairuotojas kalba.
-Tai BMW.- Pavarčiau akis ir susikaupiau įjungęs atbulinį bėgį,
kad nepertrenkčiau kokio vaikio. Mano žvilgsnis susikirto su
keleto iš jų, nenorėjusių pasitraukti man iš kelio. Pusę sekundės
tetrukęs mano žvilgsnis juos įtikino.
-Ar tu vis dar pyksti?- Paklausiau. Jos kakta jau išsilygino.
-Taip.- Trumpai atkirto ji.
Linktelėjau. Gal man nereikėjo jai to priminti. Pamaniau, kad
galėčiau pasiekti atleidimo.
-Ar tu man atleisi, jeigu aš atsiprašysiu?
Kurį laiką ji mąstė.
-Gal... Jeigu tai bus nuoširdu.- Nusprendė.- Ir jeigu pažadėsi
daugiau taip nedaryti.
Nesiruošiau jai meluoti, bet nebuvo jokių šansų, kad su tuo
sutikčiau. Gal turėčiau jai pasiūlyti kitokius mainus.
-Ką tu atsakytum į tai, jeigu aš būčiau nuoširdus ir leisčiau tau
vairuoti šeštadienį?- Vien jau įsivaizduodamas tai pašiurpau.
Kol ji mąstė apie naują galimybę tarp jos akių ir vėl pasirodė
raukšlelė.
-Sutarta.- Ištarė po kurio laiko.
O dabar dėl mano atsiprašymo... Iki šiol aš niekada nesistengiau
Bellos apžavėti, bet dabar man atrodė labai tinkamas tam
momentas. Įsižiūrėjau giliai jai į akis išvažiuodamas iš aikštelės
ir vis savęs klausdamas, ar teisingai elgiuosi. Prakalbau pačiu
įtikinamiausiu balsu:
-Tuomet aš labai atsiprašau, kad tave nuliūdinau.
Jos širdis pasileido šuoliais, kvėpavimas patankėjo. Ji plačiai
atvėrė akis.
Nusišypsojau. Berods tai suveikė visai neblogai. Žinoma, man
buvo labai sunku atitraukti žvilgsnį. Ji taip pat mane apžavėjo.
Buvo labai gerai, kad šitą kelią žinojau mintinai.
-Ir aš pasirodysiu prie tavo durų ankstų šeštadienio rytą,-
pridūriau.
Ji sumirkčiojo ir papurtė galvą, lyg stengdamasi sutelkti mintis.
-Hm.- Sumurmėjo ji.- Čarlis nesupras, jeigu ras kieme
nepažįstamą Volvo.
Ak, kaip menkai ji vis dar mane pažinojo.
-Aš nesiruošiau pasirodyti su mašina.
-Kaip...- Pradėjo klausti.
Aš ją pertraukiau. Būtų pernelyg sudėtinga paaiškinti praktiškai
neparodžius. Dabar ne pats geriausias momentas.
-Nesirūpink dėl to. Aš būsiu vietoje, be mašinos.
Ji palenkė galvą į šoną ir vieną akimirką man pasirodė, kad ji
mane kamantinės, bet po to ji persigalvojo.
-Ar dabar jau vėliau?- Paklausė primindama man mūsų nebaigtą
pokalbį vagykloje. Ji perėjo nuo vieno sudėtingo klausimo prie
kito, nė kiek ne lengvesnio.
-Manau, kad taip.- Nenorėdamas pripažinau.
Sustojau prieš jos namus įtemptai mąstydamas, kaip galėčiau jai
paaiškinti... Neiškeldamas paviršiun mano pabaisos prigimties,
neišgasdindamas jos. O gal tai nebuvo gerai? Sumenkinti savo
baisumą?
Ji laukė nutaisiusi tokią pat mandagią veido išraišką kaip ir per
pietus. Jeigu nebūčiau toks susirūpinęs jos ramumas sukeltų
man juoką.
-Ir tu vis dar nori sužinoti, kodėl negalėtum pamatyti manęs
medžiojant?- Paklausiau.
-Tiesą sakant, mane labiau sudomino tavo reakcija.
-Aš tave išgasdinau?- paklausiau būdamas tikras, kad ji tai
paneigs.
-Ne.
Stengiausi nenusišypsoti, bet man nepavyko.
-Atsiprašau, kad gasdinu tave.- Mano šypsena nuvyto ir laikinas
geros nuotaikos pojūtis pradingo.- Tiesiog vien jau įsivaizduoti
tave ten... Kol mes medžiojame...
-Tai būtų taip blogai?
Mano fantazijų man buvo per daug, Bella, tokia trapi
negailestingoje tamsoje... Aš pats, visai nebesivaldantis...
Pasistengiau išginti jas iš galvos.
-Be galo.
-Kodėl?
Aš giliai įkvėpiau trumpam susitelkdamas į deginantį troškulį.
Jausdamas jį, valdydamas jį, įrodydamas sau savo susivaldymą.
Jis niekada nebepaims viršaus - bent jau stengiausi save tuo
įtikinti. Ji bus saugi su manimi. Žvelgiau į artėjančius debesis jų
nepastebėdamas, trokšdamas patikėti, kad galėčiau susivaldyti,
jeigu ji atsirastų mano medžioklės perimetre kai pajusčiau jos
kvapą...
-Kai mes medžiojame, mes visiškai atsiduodame savo
jutimams...- Ištariau gerai apgalvodamas kiekvieną žodį.- Mes
nebepasikliauname savo mintimis. Ypač susitelkiame ties uosle.
Jeigu tu atsidurtum netoliese, kai aš visiškai savęs
nekontroliuočiau...
Mane apėmė agonija nuo to vaizdo. Aš papurčiau galvą - tai ne
tik galėtų įvykti, tai tikrai įvyktų.
Klausiausi jos širdies plakimo, po to ramiai atsisukau pažiūrėti
jai į akis.
Jos veidas ir akys buvo labai rimti. Jos lūpos buvo truputį
susiraukusios, spėjau, kad dėl rimto mąstymo. Bet rimto dėl ko?
Jos pačios saugumo? Mano susierzinimo? Spoksojau į ją
stengdamasis įminti jos mįslingą veido išraišką.
Ji taip pat žvelgė į mane. Jos akys buvo plačiai atvertos,
vyzdžiai išsiplėtė, nors apšvietimas nepakito.
Mano kvėpavimas pagreitėjo ir staiga tyla mašinoje tapo labai
slegianti, kaip ir per tamsią biologijos pamoką. Tarp mūsų vėl
nusistovėjo pulsuojanti įtampa, mano troškimas ją paliesti ir vėl
tapo stipresnis už troškulį.
Nuo įsielektrinusio oro pasijutau taip, lyg mano pulsas būtų
atgijęs. Mano kūnas prisipildė juo. Lyg vėl būčiau tapęs
žmogumi. Labiau už viską pasaulyje troškau pajusti jos lūpų
šilumą ant manųjų. Vieną trumpą akimirką troškau rasti jėgų
kontrolei, kad galėčiau pasislinkti link jos, paliesti savo lūpomis
jos odą...
Ji trūkčiojamai įkvėpė ir aš tik tuo metu suvokiau, kad kai mano
kvėpavimas pagreitėjo, josios visiškai sustojo.
Užmerkiau akis stengdamasis pertraukti tarp mūsų atsiradusį
ryšį.
Daugiau jokių klaidų.
Bellos gyvenimas buvo lyg tūkstančiai trapių cheminių reakcijų,
galintis nutrūkti bet kurią akimirką. Ritmiškas jos kvėpavimas,
įkvėpiamas oras jai galėjo būti gyvenimu kaip ir tapti mirtimi.
Jos trapi širdis galėjo liautis plakusi dėl tiek daug atsitikimų, dėl
ligų... Arba dėl manęs.
Aš tikėjau, kad bet kuris mano šeimos narys padarytų bet ką,
kad galėtų grįžti į gyvenimą, jeigu galėtų iškeisti nemirtingumą į
mirtingumą. Bet kuris iš mūsų pereitų ugnį, kad tai gautų.
Sutiktų degti ugnyje tiek dienų ar amžių, kiek reikėtų.
Daugelis mūsų rasės atstovų iškeldavo nemirtingumą virš viso
kito. Buvo netgi žmonių, kurie to ieškojo, apeidavo landynes
ieškodami to, kuris suteiktų jiems tamsią dovaną...
Ne mes. Ne mūsų šeima. Mes atiduotume bet ką, kad taptume
žmonėmis.
Bet nė vienas iš mūsų niekada taip beviltiškai to netroško, kaip
dabar troškau aš. Žvelgiau į mažyčius lašelius taip, lyg jie galėtų
parodyti man išeitį paslėptą lange. Įtampa nenuslūgo ir man teko
susikaupti, kad nulaikyčiau savo rankas ant vairo.
Mano dešinė ranka ir vėl pradėjo skausmingai dilgčioti nuo
ankstesnio prisilietimo prisiminimo.
-Bella, manau, kad tau jau laikas eiti į vidų.
Pirmą kartą ji pakluso: nekomentuodama, išlipdama iš mašinos
ir užtrenkdama dureles. Ar ji pajuto sklandantį ore pavojų taip
pat kaip ir aš?
Ar jai buvo taip pat skaudu išeiti, kaip man buvo skaudu ją
palikti? Mane guodė tai, kad aš labai greitai ją pamatysiu.
Anksčiau nei ji pamatys mane. Aš nusišypsojau ir pasilenkiau
praverdamas langą, kad galėčiau ištarti jai dar kelis žodžius -
dabar, kai jos kūno karštis jau buvo lauke, buvo saugu.
Ji smalsiai atsisuko į mane.
Vis dar smalsi, nors visą dieną atsakinėjau į jos klausimus.
Mano paties smalsumas taip ir liko nepatenkintas. Atsakinėjimas
į jos klausimus atskleidė tik mano paslaptis, iš jos gavau labai
nedaug, išskyrus savo paties prielaidas. Taip nesąžininga.
-Ak, Bella?
-Taip?
-Rytoj mano eilė.
Ji nesuprasdama pakreipė galvą.
-Tavo eilė kam?
-Uždavinėti klausimus.
Rytoj, kai mes būsime saugioje vietoje, apsupti liudininkų, aš
išgausiu atsakymus. Linktelėjau pritardamas tai minčiai ir
nusisukau, nes ji nejudėjo, nesistengė nueiti. Netgi jai jau
nebūnant mašinoje oras vis dar buvo kupinas įtampos. Norėjau
išlipti iš mašinos, palydėti ją iki durų, pasinaudoti tuo kaip
pretekstu, kad pabūčiau dar nors akimirką šalia jos...
Daugiau jokių klaidų. Paspaudžiau greičio pedalą ir pamojau
ranka kai ji nutolo nuo manęs. Rodėsi, lyg aš nuolat bėgčiau nuo
jos, arba link jos, niekaip negalėdamas nurimti vietoje. Man teks
rasti kokį nors būdą susilaikyti jeigu mes norime bendrauti šiek
tiek ramiau ateityje.