Embed Doc
Copy Link
Readcast
Collections

CommentGo Back

Download

CHARLAINE HARRIS

DEAD UNTIL DARK (MIRĘS IKI SUTEMŲ)

1 SKYRIUS

Aš jau ketverius metus nenustygau vietoje norėdama sutikti vampyrą, kai

jis

įėjopro duris.Nuo to laiko, kai jie išlindo iš savo karstų pasirodydami viešumoje prieš ketveriusmetus, aš nuolat tikėjausi, kad vienas iš jų pasirodys Bon Temps miestelyje. Mūsų miestelyje jau buvo visų rasių atstovų, tai kodėl gi vis dar trūko naujausios – legaliaipripažintų nemirtingųjų pavyzdžių? Bet, ko gero, kaimiška šiaurės Luizianosgyvenvietė vampyrams neatrodė pakankamai patraukli. Iš kitos pusės, NaujasisOrleanas buvo tikras jų susirinkimų centras – vos ne Annos Rice šlamštas, ar ne?Juk nuo Naujojo Orleano iki Bon Temps ne taip jau ir toli, ir kiekvienas, užsukęs į mūsų barą pasakojo, kad ten jų tiek daug, jog jeigu mestelėtum akmenį į kitą gatvėspusę, tikrai vieną iš jų užkliudytum... Vis tik gal geriau to išvengti.O aš vis laukiau savo vampyro.Galėtumėt pasakyti, kad aš per mažai linksminuosi. Ir tai ne dėl to, kad būčiaunepatraukli. Esu patraukli. Esu mėlynakė, blondinė, man dvidašimt penkeri... Manokojos tvirtos, pilna krūtinė ir liaunas liemuo. Atrodžiau tikrai puikiai apsirengusi Samomums išrūpintais padavėjų rūbais : juodais šortais, baltais marškinėliais, baltomiskojinaitėmis ir juodais Nike sportbačiais.Bet esu bejėgiška. Bent jau pati apie tai stengiuosi galvoti tokiu būdu.Barų savininkai paprasčiausiai mano, kad aš esu trenkta.Kaip bebūtų, rezultatas lieka tas pats – man niekas neskiria pasimatymų. Todėl netmenkutis pasilinksminimas man tampa tikru įvykiu.Ir štai jis – vampyras – atsisėdo prie vieno iš mano aptarnaujamų staliukų.Aš akimirksniu supratau kas jis buvo. Mane sužavėjo tai, kad niekas nepradėjoatsisukęs spoksoti. Niekas jo neperprato!Aš mačiau, kaip lengvai žvilgėjo jo oda, ir aš paprasčiausiai tai žinojau.Aš vos nepradėjau šokti iš džiaugsmo, na, tiesą sakant, aš iš tiesų pradėjau šoktibeeidama link baro. Samas Merlotas, mano bosas, žvilgtelėjo į mane pro pilstomoalaus bokalo viršų ir išspaudė lengvą šypseną. Pačiupau savo padėklą bei užsakymų

knygelę ir patraukiau link vampyro stalo. Tikėjausi, kad mano lūpdažis dar nenusivalėir marškinėliai tebėra švarūs. Buvau truputį įsitempusi ir jaučiau, kaip lengva šypsenakilstelėjo mano lūpų kampučius.Jis atrodė paskendęs savo mintyse ir aš galėjau atidžiai jį ištyrinėti. Man pasirodė,kad jis kiek žemesnio nei šešių pėdų ūgio.Jis turėjo plonus rudus plaukus, gražiai sušukuotus atgal ir dengiančius jo kaklą, oneskusti žandai atrodė šiek tiek senamadiškai. Ir, žinoma, jo oda buvo blyški. Ei, jis juk yra miręs! Na, jeigu tikėtume senomis pasakomis. Bent jau tai, ką atskleidė į politiką prasiveržęs vienas iš jų veikėjų, buvo : jie pasigavo kažkokį tai virusą nuokurio jie numirė kelioms dienoms, po to tapo alergiški saulės šviesai, sidabrui ir česnakui. Visos kitos smulkmenos priklausė nuo to, kurį laikraštį skaitysi. Šiomisdienomis jie visi buvo perpildyti vampyriško šlamšto.Kaip bebūtų, jo lūpos buvo patrauklios, gražiai išskaptuotos jo veide ir puikūs lenktiantakiai. Nosis buvo kumptelėjusi, lyg iš paveiksle nupiešto Bizantijos princo. Kai galų gale jis į pane pažvelgė aš pamačiau, kad jo akys buvo netgi tamsesnės už plaukus,o jų baltymai baltesni, nei to tikėjausi.- Ką galėčiau jums pasiūlyti? – Paklausiau ir mano balse pasigirdo laimingosgaidelės.Jis kilstelėjo antakius.- Ar jūs turite to sintetinio kraujo buteliuose?- Paklausė.- Labai gaila, bet ne. Samas jų užsakė, turėtumėm gauti sekančią savaitę.- Tuomet taurę raudono vyno, - pasakė jis ir jo balsas nuskambėjo švelniai ir skaidriai, lyg per akmenis bėgančio upelio vanduo. Aš garsiai nusijuokiau. Tai buvopernelyg tobula.- Pone, nekreipkite į Sookie dėmesio. Ji truputį kvaištelėjusi. – Pasigirdo man geraipažįstamas balsas nuo suolelio prie sienos. Visas mano džiaugsmas staiga išblėso,bet lūpose vis dar švytėjo šypsena. Vampyras spoksojo į mane stebėdamas, kaipgyvenimo džiaugsmas nyksta iš mano veido.- Tuoj atnešiu jūsų vyną.- Pasakiau ir nusisukau net nežvilgtelėdama į MakoRatrėjaus niūrų veidą. Jis sėdėdavo čia beveik kiekvieną vakarą. Jis ir jo žmonaDenisė. Aš vadinau juos žiurkių pora. Jie stengdavosi kaip begalėdami manepažeminti nuo tada kai įsikraustė į furgoną Four Tracks Corner stovyklavietėje. Aštikėjausi, kad jie pradings iš Bon Tems miestelio taip pat staigiai kaip ir pasirodė.Kai jie pirmą kartą įžengė į

Merlottes

barą, aš labai atidžiai stengiausi išgirsti jų mintis – žinau, žinau, tai tikrai žema. Bet aš nuobodžiavau taip pat kaip ir kiti ir,kadangi didžiąją laiko dalį stengiausi blokuoti aplinkinių mintis, kartais vis tik ašpasiduodavau. Taigi apie Ratrėjų porą aš žinojau keletą dalykų, kurių niekas kitasnežinojo. Bent jau žinojau, kad jie abu buvo kalėjime, tik vis dar nežinojau – kodėl.Girdėjau šlykščias Ratrėjaus mintis, kurias jis uoliai stengėsi išlaikyti. Taip pat

girdėjau Denisės mintis apie tai, kaip ji paliko savo kūdikį, kurį turėjo prieš dvejusmetus ir kurio tėvas buvo visai ne Makas.Ir jie niekada nepalikdavo arbatpinigių.Samas pripildė taurę raudono naminio vyno ir padėjo ant mano padėkložvelgdamas per jo viršų link vampyro stalo.Kai jis vėl į mane pažvelgė aš supratau, kad Samas taip pat žinojo, jog mūsų klientas buvo vienas iš nemirtingųjų. Samo akys buvo Polo Njūmano mėlynumo,visiškai priešingos mano pilkšvo mėlynumo akių spalvai. Samas, kaip ir aš, buvoblondinas, bet jo plaukai buvo stiprūs, turintys šiltą atspalvį ir primenantys lydytą auksą. Jo oda nuolat buvo rusva nuo įdegimo, ir jeigu jis atrodė gana lieknas ir silpnas, aš jau buvau jį mačiusi iškraunant sunkvežimius be marškinėlių ir žinojau,kad jo kūnas buvo tikrai stiprus. Aš niekuomet nesiklausiau Samo minčių. Jis manošefas. Man jau buvo tekę išeiti iš darbo dėl to, kad sužinojau apie savo buvusiusšefus tokių dalykų, kokių niekada nenorėjau žinoti. Bet Samas nekomentavo, jispaprasčiausiai padavė man vyno taurę. Žvilgtelėjau į ją patikrindama, kad ji buvošvari ir patraukiau link vampyro stalo.- Jūsų vynas, pone, - mandagiai ištariau atsargiai padėdama taurę tiesiai preiš jį.Jis ir vėl pažvelgė į mane ir aš paskendau jo nuostabiose akyse taip ilgai, kaip tikgalėjau.- Skanaus, - atsargiai pridūriau.Man už nugaros pasigirdo Mako Ratrėjaus riksmas :- Ei, Sookie! Mums čia trūksta alaus!Aš linktelėjau ir atsisukau nurinkti tuščių alaus bokalų nuo žiurkių stalo.Pastebėjau, kad Denisė šiandien buvo puikiai nusiteikusi vilkėdama trumpusmarškinėlius ir šortus, jos rusvų plaukų sruogos dailiai krito ant pečių pagal paskutinęmadą. Iš tiesų tai Denisė buvo graži, bet tuo pačiu tokia ryški ir savimi pasitikinti, kadman prireikė nemažai laiko tam pastebėti.Po kiek laiko su nepasitenkinimu pastebėjau Ratrėjus prisėdant prie vampyro stalo.Jie kalbėjosi su juo. Jis nebuvo labai kalbus, bet ir nepasišalino.- Tik pažiūrėk į juos, - pasibjaurėjusi ištariau Arlenai, man padedančiai padavėjai.Arlena turėjo ryškiai raudonus banguotus plaukus ir buvo dešimčia metų už manevyresnė, be to, ji buvo jau keturis kartus ištekėjusi. Ji turėjo du vaikus ir retkarčiaisman atrodydavo, kad mane ji laiko trečiuoju.- Naujokas, ar ne? – Beveik be susidomėjimo atsakė ji. Šiuo metu ji susitikinėjo suRenė Lenieru ir, nors man tai neatrodė labai aistringa, ji atrodė gana patenkinta. Ašmanau, kad Renė buvo jos antrasis vyras.- Ak, jis vampyras. – Pasakiau nebegalėdama ištverti nepasidalinusi.