knygelę ir patraukiau link vampyro stalo. Tikėjausi, kad mano lūpdažis dar nenusivalėir marškinėliai tebėra švarūs. Buvau truputį įsitempusi ir jaučiau, kaip lengva šypsenakilstelėjo mano lūpų kampučius.Jis atrodė paskendęs savo mintyse ir aš galėjau atidžiai jį ištyrinėti. Man pasirodė,kad jis kiek žemesnio nei šešių pėdų ūgio.Jis turėjo plonus rudus plaukus, gražiai sušukuotus atgal ir dengiančius jo kaklą, oneskusti žandai atrodė šiek tiek senamadiškai. Ir, žinoma, jo oda buvo blyški. Ei, jis juk yra miręs! Na, jeigu tikėtume senomis pasakomis. Bent jau tai, ką atskleidė į politiką prasiveržęs vienas iš jų veikėjų, buvo : jie pasigavo kažkokį tai virusą nuokurio jie numirė kelioms dienoms, po to tapo alergiški saulės šviesai, sidabrui ir česnakui. Visos kitos smulkmenos priklausė nuo to, kurį laikraštį skaitysi. Šiomisdienomis jie visi buvo perpildyti vampyriško šlamšto.Kaip bebūtų, jo lūpos buvo patrauklios, gražiai išskaptuotos jo veide ir puikūs lenktiantakiai. Nosis buvo kumptelėjusi, lyg iš paveiksle nupiešto Bizantijos princo. Kai galų gale jis į pane pažvelgė aš pamačiau, kad jo akys buvo netgi tamsesnės už plaukus,o jų baltymai baltesni, nei to tikėjausi.- Ką galėčiau jums pasiūlyti? – Paklausiau ir mano balse pasigirdo laimingosgaidelės.Jis kilstelėjo antakius.- Ar jūs turite to sintetinio kraujo buteliuose?- Paklausė.- Labai gaila, bet ne. Samas jų užsakė, turėtumėm gauti sekančią savaitę.- Tuomet taurę raudono vyno, - pasakė jis ir jo balsas nuskambėjo švelniai ir skaidriai, lyg per akmenis bėgančio upelio vanduo. Aš garsiai nusijuokiau. Tai buvopernelyg tobula.- Pone, nekreipkite į Sookie dėmesio. Ji truputį kvaištelėjusi. – Pasigirdo man geraipažįstamas balsas nuo suolelio prie sienos. Visas mano džiaugsmas staiga išblėso,bet lūpose vis dar švytėjo šypsena. Vampyras spoksojo į mane stebėdamas, kaipgyvenimo džiaugsmas nyksta iš mano veido.- Tuoj atnešiu jūsų vyną.- Pasakiau ir nusisukau net nežvilgtelėdama į MakoRatrėjaus niūrų veidą. Jis sėdėdavo čia beveik kiekvieną vakarą. Jis ir jo žmonaDenisė. Aš vadinau juos žiurkių pora. Jie stengdavosi kaip begalėdami manepažeminti nuo tada kai įsikraustė į furgoną Four Tracks Corner stovyklavietėje. Aštikėjausi, kad jie pradings iš Bon Tems miestelio taip pat staigiai kaip ir pasirodė.Kai jie pirmą kartą įžengė į
Merlottes
barą, aš labai atidžiai stengiausi išgirsti jų mintis – žinau, žinau, tai tikrai žema. Bet aš nuobodžiavau taip pat kaip ir kiti ir,kadangi didžiąją laiko dalį stengiausi blokuoti aplinkinių mintis, kartais vis tik ašpasiduodavau. Taigi apie Ratrėjų porą aš žinojau keletą dalykų, kurių niekas kitasnežinojo. Bent jau žinojau, kad jie abu buvo kalėjime, tik vis dar nežinojau – kodėl.Girdėjau šlykščias Ratrėjaus mintis, kurias jis uoliai stengėsi išlaikyti. Taip pat
Leave a Comment