41.
Veikėjas
gali būti teigiamas arba neigiamas, pagrindinis arba antraeilis, šalutinis, epizodinis,statiškas arba dinamiškas. Personažas – veikėjo sinonimas, herojus – pagrindinis veikėjas,charakteris – veikėjo sinonimas, tik turi būti gan ryškus jo vidinis pasaulis, tipas – veikėjo paveikslas, apibendrinantis tam tikros žmonių grupės bruožus (pvz.: klajūno tipas).
Veikėjųkūrimo būdai:
1. Autorinė charakteristika. 2. Portretas. 3. Kiti veikėjai. 4. Autocharakteristika.5. Kalba. 6. Veiksmai, poelgiai. 7. Aplinka, daiktai. 8. Vardas.
42.
Personažas
– tarptautinis žodžio “veikėjas” sinonimas.
43.
Herojus
– pagrindinis veikėjas, į kurį sutelktas visas dėmesys.
44.
Charakteris
– kartais vartojamas kaip “veikėjo” sinonimas, tačiau tokiu atveju turi būti ganaryškus to veikėjo vidaus pasaulis.
45.
Trioletas –
labai griežtos sandaros posmas, lyrikos žanras. Jį sudaro 8 eilutės, pirmoji eilutė būtinai sutampa su ketvirtąja ir septintąja, o antroji su aštuntąja. Trioletuose yra tik du rimai.
Pvz.:
K. Binkio “Tulpės”, “Obelų žiedai”, “Žibuoklės”.
46.
Sonetas
– griežtos struktūros, griežtos formos žanras. Jį sudaro 14 eilučių:
itališkąjį
sonetą – 2ketureiliai ir 2 trieiliai,
angliškąjį
arba
šekspyriškąjį
– 3 ketureiliai ir 1 dvieilis. Juos rašė V.Šekspuras, V. Mačernis, Petrarka.
47.
Romansas
– gali būti įvairaus ilgumo, įvairiai rimuojamas, tačiau paženklintas atviro jausmingumo, nertai – liūdesio, skausmo, kančios. Romanso pasaulis gana aiškus, lengvaisuvokiamas, dažnai pagrįstas vakaro, rudens, išsiskyrimo situacija, jame akivaizdžios “aš” ir “tu” figūros – dauguma romansų apie meilę.
Pvz.:
P. Širvio “Kai brendu naktimi”.
48.
Asonansas
– balsų sutankinimas, paryškinimas.
49.
Aliteracija
– priebalsių pabrėžimas, ryškinimas.
50.
Etiudas
– nedidelis, neužbaigtas kūrinys, kūrinio užuomazgos, apmatai.
51.
Ritmas
– garsų stabčiojimas, trūkčiojimas, šokčiojimas.
52.
Metras
– (tam tikra kalbos ritmo tvarka). Specialus eilučių vidaus matas. Jis visada pasikartojakitoje eilutėje, eilučių grupėje arba ir visame kūrinyje.
Dviskiemeniai:
chorėjas ~_/~_/~_/~_ (Miškas ūžia, verkia, gaudžia) ir jambas _~/_~/_~/_~/_ (Lietus plonom stiklinėm kojom).
Triskiemeniai:
daktilis ~_ _/~_ _/~_ _/~_ _ (Sukasi sukasi, vejasi vejasi), amfibrachis _~_/_~_/_~_/_~_ (Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka) ir anapestas _ _~/_ _~ (Aš laimingasesu). ~ - kirčiuotas skiemuo, _ - nekirčiuotas skiemuo, / - atskiriamos pasikartojančios grupės.
53.
Eilėdara
– tam tikras metrų tvarkos variantas, modelis.
Toninė
eilėdara pagrįsta vienodukirčiuotų skiemenų skaičiumi eilutėje.
Silabinė
eilėdara pagrįsta apytikriai vienodu skiemenų skaičiumi.
Silabotoninė
eilėdara pagrįsta dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje.
Verlibras
– bet kaip kirčiuojami skiemenys – labai būdingas dabartinei poezijai.
54.
Tragedija
– dramos žanras, vaizduojantis stiprių, ryškių, valingų, kenčiančių herojų (1) principinius, neišsprendžiamus susidūrimus, konfliktus (2), pasibaigiančius neišvengiamamirtimi (3). Kasdieninėje kalboje tai reiškia dielę nelaimę, skaudžius išgyvenimus ir pan.
Pvz.:
V. Šekspyro “Romeo ir Džuljeta”.
55.
Prologas
– epinio ar draminio kūrinio įžanga, informuojanti apie įvykius prieš užsimezgantkūrinio veiksmui, arba kitokio pobūdžio autoriaus komentarai.
56.
Eufuizmas
– įmantrus, manieringas ir sąmoningas pasakymas, išpūstas, prašmatnus, autoriausišprusimą ir sąmojį įkyriai demonstruojantis stlius.
57.
Katarsis
– meno kūrinio sukeliamas išgyvenimas, nemalonių, skausmingų įspūdžių išsklaidymas, juos sunaikinant, paverčiant priešybe; emocijų nuskaidrinimas, dvasinės pusiausvyros, jausmų harmonijos sutvirtinimas.
58.
Tragiškoji klaida
– ne šiaip eilinis apsirikimas, o nepataisomas suklydimas, padarytas neišblogos valios, o nežinant kurių nors svarbių dalykų.
59.
Tragiškoji kaltė
slypi herojaus prigimtyje; jis negali būti kitoks, negali elgtis ir gyventi kitaip.
Leave a Comment