Embed Doc
Copy Link
Readcast
Collections

1
CommentGo Back

Download

PAKRUOJO „ATŽALYNO“ GIMNAZIJA

Pagonių dievai.

Giltinė

ReferatasParengė: 3

kl. mok. Deimantė Kairytė2008Pakruojis

Krikščionybė – dabar labiausiai paplitusi religija pasaulyje, tačiau į Lietuvą ji pradėjo skverbtis tik nuo X amžiaus, o iki tol čia vyravo pagoniškastikėjimas. Gamta, jos jėgos, jos reiškiniai bei dangaus kūnai buvo sudvasinti,dauguma iš jų įgijo dievybių statusą. Pagonys gerbė ugnį, nes ji buvo panaši į saulę, vandenį, nes jis teikė gyvybę, žemę, nes ji maitino ir į ją tekdavo grįžtimirus. Ypač svarbią vietą žmonių gyvenimuose turėjo gamta, nes tik visiškojedarnoje su ja galima jaustis laimingiems. Visa tai buvo šventi dalykai. Pagonysgarbino labai daug dievų. Gilias šaknis tautosakoje turi giltinė, kurios vardo paminėjimas net ir mūsų laikais ne vienam sukelia šiurpulį.Giltinė – mirtiesdeivė, numarinanti žmones. Tai viena seniausių dievybių,kurios atsirado dar gimininės santvarkos laikais. Josvardaskilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“. Giltinė žudo geldama liežuviu. Kaip ir daugelyje religijų, taip ir pagonybėje, daugelis dievų tarpusavyje susieti giminystės ryšiais.Giltinė – Laimos sesuo. Šios deives yra kontrastingos: jei Laima siejama sunauja gyvybe, tai Giltinė – su mirtimi, jei Laima vaizduojama balta, tai Giltinė juoda... Jų abiejų veikla susieta su žmogumi bei su viso gyvojo pasaulio pradžiair pabaiga. Pagrindinė Giltinės užduotis buvo stebėti, kada žmogui ateina laikasmirti, o atėjus tai akimirkai, pasiimti iš šio pasaulio.Mirties deivė vaizduojama kaip patimirtis, kurios prisilietimas atimagyvastį. Iš pačių pradžių Giltinė buvo vaizduojama kaip pelėda, kuri savosiaubingu balsu pranešdavo apie mirtį, gaisrą ar kokią kitą nelaimę( be to pelėdavisada buvo laikoma tamsos, nakties paukštė. Ji viešpatavo tamsiuoju parosmetu ir tvarkė žmonių nakties nuotykius). Po kiek laiko Giltinė pradėtavaizduoti kaip aukšta, liesa moteris, turinti mėlyną veidą, baltus plaukus,antakius ir blakstienas (nors dažniausiai veido bruožai nematomi arba vietojeveido vaizduojamakaukolė), ilgas rankas, ilgą ir pilną nuodų liežuvį, kuriuoįgeldama ji marindavo žmones ir gyvūnus, o nuodų gaudavo iš žemėje palaidotų lavonų. Giltinė, nors ir pavojingas padaras, yra labai drovi, savo veidą beigalūnes nuo aplinkinių ji slepia. Pats veidas, kiek pavyksta jį įžiūrėti, atrodokaip juoduma, iš kurio kartais šviečia pora nemalonių žiburiukų, turinčių simbolizuoti akis. Savo baisią išvaizdą ji pridengdavo ne juodu, kaip vaizduojama dabar, o baltu apsiaustu. Kartais dar Giltinė būdavovaizduojama kaip paprasta, sena moteris. Senovėslietuvių mitologijoje Giltinė buvo dar vaizduojamakaip tyli, labai liesa moteris baltais drabužiais,folklore minima, kad kadaise ji buvusi tokia patgraži, kaip ir Laima, bet vienąkart pakliuvusi bėdon(pagal vienus šaltinius – uždaryta karste) ir per tą laiką labai pasikeitusi. Apskritai mirties deivėvaizduota labai įvairiai, o jos dabar pateikiamas pavidalas – aukštas žmogaus skeletas su dalgiu rankose, savo suvargusį kūną

slepiantis po juodu rūbu(suknele, apsiaustu su gaubtu ar laidotuvių šydu), į Lietuvą atėjo tik su krikščionybe.Daugelyje tautų ši mirties nešėja turi daug atitikmenų. Įvairiose tautose pilna visokiausių mirties dievų, kuriuos galima tapatinti su Mirtimi. Indijoje josvaidmenį atlieka Mirties Valdovas Yama, turintis keletą formų, kurių viena – mažas vaikais. Japonijoje tokių padarų yra keletas, jų labai įdomūs ir sudėtingivardai. Senovės graikai manė, kad mirtis neišvengiama, tad jai atstovaujantis padaras negalėjo būti visiškai blogas. Mirtis šioje šalyje vaizduojamas vyro pavidalu ir yra miego dievo dvynys. Atrodo, Graikijoje gyveno ir šiuolaikinėsGiltinės protėvis Charonas, savo skeleto kūną papuošęs apsiaustu ir mirusįjį valtimi gabenęs per Stikso upę, kuri atskirdavo mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius.Mirusiems ant akių giminaičiai padėdavo pinigų, kadangi užsirūstinęs Charonas,negavęs užmokesčio, galėjo jų negabenti amžinybėn. Biblijoje Mirties Angelastapatinamas su Šėtonu, tad, skirtingai nei kai kuriose kitose senose religijose,sukelia baimę, o ne nusiraminimą. Šis mirties angelas buvo tikrai blogas:laisvalaikiu jis naikindavo žmoniją pasitelkęs marą. Naujajame TestamenteMirtis vaizduojama kaip metafora, įasmeninimas ar netgi kaip tikra būtybė. Tentaip pat teigiama, kad ją valdo „vargšas‘‘ už visas nelaimes atsakingas Šėtonas.Giltinė nepasirodydavo netikėtai, jos buvimą dažnai parodydavo kokienors ženklai – staugiantys šunys, kurie, kaip ir graikų mitologijoje buvo laikomimirties gyvuliais. Lietuvių tikėjime baltas šuo, atbėgantis iš kapinių, pranešaapie būsimą mirtį. Giltinė paprastai nebūdavo viena, o turėdavo visą pulką deivių - pagalbininkių (Magyla, Karė, Marė, Šiltinė, su didžiausiu būriu ligų,netgi deivė Dievaitė, kuri susargdindavusi maru). Mirties vaidmuo įvairių individų sąmonėje skiriasi. Vienų nuomone, ji iš tiesų sukelia aukos mirtį, tad ją pasistengus galima papirkti ar apgauti, siekiant sau susiteikti dar keletą gyvenimo akimirkų. Pasak kitų, ji – tik vedlys, lydintis mirusiojo sielą į kitą pasaulį, o pati mirties kontroliuoti negali. Taigi, iš vienos pusės Giltinės galianeribota: jos valdžioje buvo daugelis dalykų, kurie atnešdavę žmogui mirtį. Jei jau ateidavo toks metas, ji atsistodavo prie sergančiojo lovos galvūgaly ar kojūgaly. Nuo giltinės skirtos lemties nepabėgsi. (“Giltinės puodu neužvoši”), ją susitikti linkima priešui (“Kad tave giltinė pagriebtų”) ir nedaug ką telaimėsi, bandydamas pergudrauti šia būtybę. Pasakojama, kaip giltinė, norėdama padėtiišbristi iš vargo vienam labai neturtingam žmogeliui, išdavė savo paslaptį:ligoniui, kuriam lemta mirti, ji stovinti lovos galvūgalyje, kuris pasveiks – priekojų. Tai žinodamas, kadangi giltinė jam rodžiusis, jis tapo garsiu vaistininku ir turėjo gražaus pelno. Bet, suviliotas pažadėtų pinigų, žmogus panoro išgelbėtinuo mirties vieną turtingą ligonį; jis pabandė apgauti giltinę: pritaisė pasukamą lovą ir vis pasukdavo ligonį kojūgaliu. Giltinė tai greitai pastebėjo, supyko ir ligonį vis vien numarino, mirė, aišku, ir tas žmogus, norėjęs apgauti giltinę.Antra vertus, šios deivės vykdomų funkcijų ratas gana siauras – būti mirties