RENATT

DESCARTES,
MEDITATIONES
D E P R IMA

PONUI PARYZI AU S TEOTOGIJOS FAKULTETO DEKANUI IR PONAMS DAKTARAMSI Ponai! Pateikdumas iums savo kArini, aS vodovauiuosi paciais geriausiois sume/imais ir esu tikros, kad, gericru su iuo susipaLing, lsitikinsite mlno kelinimt4 leisirtgu' mu ir jmsiles ii gtoboti. Manau, iog geriausros brldas porodyti i! vertq iist4 dbmesio -- tai trumpai i\ddstyti sovo tikslus. Visodo buvau tos nuomonds, kad du klQusvorbiousi iS vis4, kus j m o i - d i e v o b e i s i e J o s- y I a riuos reikdtq lrodyti, remiantis ne teologiios, bet lilo' solijos etgumentqis. Mums, tikintiesiems, pokanko tiketi, karl clievas ytct, o sielu nen'tirita drauge su kunu, bet netikir,iioio niekaip neikalbinsi priimti kok! nors tikd' jimq ar kokias nors morcllines dorybes, pirmiousio irejrocles iiq dalykt-1 protui. .luo labiau, kadangi Siame pa' sautyie ydos dainai geriau atlyginamos ui dorybes, tik netlcrugelis imonit4 vietoi nQudos pasirinktq leisingumq, ieigu iq nesutaikyttl dievo bqim'| ir busimas pomirtinis gyvenimas. Ir nors visiSkoi pagristai tikima, kad dievas )rra, nes taip moko Sventas rastas, kuriuo taip pat reikiu tiketi, res iis yro iE clievo, tikdiimas, biduntas clievo clovqna, leicl|ianiia paZirtti kilus daly' kus, gcrli teisli lsitikirtti polies dievo buvimu. Be abeio, tqi ne lrod"ymas netikintiems, galintiems pamanyti, kad iia d.aroma klqida, logikr4 vadinama ,,ratu". Atkreipiau demesi, kad ils, ponai ir visj teologai tikinate, jog dievo buvimq ne tik galima irodyti prigimtu protu, bet, kaip rodo Sventas rcilos, dievo paiinimas yra daug ai5kesnts ir lengvesnis, negu kitt4 su' kurtr4 dalykt4,paiinimas. O kQd is tikrt4it4 iis toks lengvas ir kad io neturintys tik patys kalti, matyti i3 trylikto I3minties knygos skyriaus, kuriame pasakyta: ,,Jq neii-

PHILOSOPHIA
rN wA
f T

DEI EXTSIENTI A
II{MORTALTTAS

ANIM.,G

PAR.ISIIS, A p u dM r c H A E r rx .uidlcobci,lub _ Sa on rr ph icis. figno

MM
Cw?riailcgio, 15:lppr"bat; ont Dorltsran,

R . Dekarto r.eikalo,,Metafiziniai

apmqstymai" pirmoio leidirno (1641 m.) titulinis puslapis

lotyniikoio

IJJ

nojimas neatleistinas, nes, ieigu ir1, protas laip toli t'tuienge, paiindamas pascu/j, koip galdio atsitikti, kad jie nepaiino vieipaties?" O laiiko romenams pirmante skyriuje sekoma, kad iie ,,nepateisinami". Ir dar tame paciame laiike iodiiais: ,,Kas gali bttti iinoma apie dievq, jiems aiiku, nes dievas liems tai Ieido suprosfi", atrodo, duodamq suprosli, kod vjsos musq iinias apie dievq goli buti irodytos argumentais, kurit4 reikia ie\koli ne kur nors kilur, o tik savyie, paprasiiausioi slebint savo proto prigimti. Toddl, aS manau, nenusiiengsiu Iilosofo pareigai, tia purodydamas, kaip it kokiais bidais, neperiengdami suvo prigimties ribr4, dievq mes galime paiinti lengviau ir patikimiou, negu pai,istdme aplinkos dalykus. Visq pirma apie sielq. Dauguma imoniq mano, kad paiinti jos prigimti yra gana sunku. Kiti netgi jsiclrqsino teigti, jog Lmogaus prolos mus itikina, kad sielq mirSlq kartu su klnu ir kad vien tiktai tikdjimas rodo prieSingai. Vis ddlto ai imsiuos nagrineti 5j ft,lausimq sovo darbe. Juo lubiou, kad Lalercno susirinkimas2, ivyhqs, popieiiaujant Leonui X, VIII sesijoje tok! poiiuri pasmerke ir liepd krikiiionit4 Iilosolams alsakyti ! iq argumentus, pasitelkianl vjsos proto i6gas teisybei irodyti. Imsiuos Sio klausimo, nes iinau, jog pagrinQind prieiastis, veriienti daugeli bedieviq nelikdti dievi ir sielos skirtingumu nuo kino, yru lo, kad, pasak iq, nieka.s lig Siol nepaidgd to irodyti. AS nesu ,os nuolnonds. Prieiingai, ai maneLl, kad dauguma argumentq, kuriuos Siois dviem ftlousirnois pateikd daugybd garsiq imoniq, yra pakankamas irodymas, ir sugalvoti kq nors naujo beveik nelmanoma. Vis ddlto, man atrodo, f ilosolijai reikdtr4 syki ir visiems laikams surosli geriausius irodymus, sutvarkyti juos taip aiskici ir tiksliai, ko.d niekam neprisieitq abeioti jr4 tikrumu. Juo labiau, kad to mane praid daugelis i,moniq, Zinaniitl, iog, sprqsdamas bet kokius moks/o sunkumus, naudoiuosi tam tikru me' todu. Tas metodas, tiesq sokcnt, nera nauias, nes nerq nieko senesnio uZ, teisybq, bet iuo gana sekmingai naudoiausi ankstiau, todel pagalvoiau, iog turiu iSbandyti 1s4

j! ir dabar, sprgsdomos lokius svarbius los - Jtlausimud.

dievo ir sie-

Taigi Siame trsktate aS stengiausi aprdpti visa, kq atradau, taikydamas savqji metodq. Ne loddl, kqd bAdiou sukoupgs visus argumentus, kuriuos galima pateikti, lrodind jant toki svarbq dalykq. Netikiu, kad tai blil4 reikdinga, nebent tik tuo atveju, iei nebutt4 jokio teisingo argumento. AS iJnogrinjau tik patius svarbiausius, loddl dristu pateikti juos kaip akivaizdiius ir visiSftoj tikrus lrodymus. Be to, pridursiu, jog Eie argumentai tokie, kad oi netikiu, jog i,mogaus prolas dar kokiu nors budu ga|Atq rasti geresniq irodymr4, Dalyko svarbu ir dievo 51ovd, su kuria visq. tai siejasi, veriiu mane apie save kalbeti kiek laisviau, negu esu pratgs. Vis dOlto, nors ir labai tikiu savo irodymt4, tikrumu ir akivqizdumu, nesu isitikings, kqd visi Tuos supros. Juk geomelrijoje susidurictme su kai kuriq.is Archimedo, Apolonijaa, Papo ir kittq paliktais lrodymais, kurie visiems alrodo visjSkoi a.kivaizdis ir tikri, nes luose nero nieko, kq, atskirai paemus, nebutt4 galima paiinti, o sekantis dalykas visur glaudiiai siejasi ir priklauso nuo pirmesniojo. Bet kadsngi Eie irodindiimai kiek ilgoki ir reikalouja dideles proto itampos, juos suyokiq ir supranta tik nedaugelis imoniq. Taip ir o5, nors ir Laikau lrodymus, kuriais naudo juosi sovo darbe, vienodqis arbo netgi Iikresnjqis ir akivaizdesniois ui geometrjnius, vis dello bugSlauju, kod kai kas luos gali nepakonkamai gerai suprcsli - tiek del jLa ilgumo, tiek ddl tarpusavio priklausomybes, o svarbiausio de/ lc-t,ksd liems suprosli reikiq proto be iokiq prietarq, proto, galintio iSsiversti be pojutit4 paslaugq. Juk pasauly je, tiesq saka.nt, Lmoniq su metatiziko mqstysena daug maiiau, negu su geam e l r o . B e t o , s k i r l u m o s d a r i r t a s ,k a d g e o m e t r i j o j e k i e k vrenos i5 ankslo |ino, jog be tikro irodymo negales L,engti n iingsnio. Toddl maZai kq iimanantys geometrijoje greitiau nusideda, pripaiindami klaidingus irodymus, negu atmesdami tikruosius. Visoi kos kita filosof ijoje, kur kiekvienas tiki, ftod vislros iia problemqtiika, ir relos kurjs pots imasi ieikoti fiesos. Be to, dainas, nore- 1 s 5

t.)o

damqs pelnyti moks/o vyro vardq, tik ir Lino giniy.tis cleI skivaizdiiq t iesq. Toddl, ponai, kad ir kokie s/iprtls bultl mano irodymai, jie lieiia Iilosolijq, ir oi rresu tikras, kad jie sliprjoi veiks protus, jeigu lr.rs nesrimsite jq globoti. Pagarba, rodoma jisq bendrovei, tokicl didel|, o Sorbonos vorcias jlakingas ne vien likejino, bct ir intogiskosios Iilosolij o s k l a u s i m a i s , j o g , r r i e k q s n e n e g a l v oj u , k a c l k u r n o r s k i lur kas taip nusinrunylq ir iinotq reikalq, bAlq loks c'1trloirus ir darytq leisrngus sprendimus. ToddI, jeigu lus leiftsilds pasirupinti ,Siuo fturjnru, malonedami vistl pirma ji pataisyti (iinodamas ne tik savo bej'bgiEkumq, bel ir nemok{iikumq, nedrjslu tvirtinti, kad jame rrecfsiros jokios klaidos), uipildyti sprogos, uibaigti nebaiglas vielas ir kqi kq plaiiuu paciSkinli ar bent jau nurodyli m a n , k u r d a r r e i k e t q p a d i r b , O t i ,k o d a r g u m e n t a i , k u r i a i s jrctdindju dievo buvimq ir skirtumq tarp imogaus kuno ir sielos, pasiektq tokj aiikumq ir akivaizdumq, kokio, mano monymu, reikdtt4, kad juos galima butt4 laikyti visii/tqi liksliois irodymais, ir jeigu tqda teiksites iieins pritarti ir viei;ai paliudyti jt4 teisingumq ir tikrumq, aS neabejoju, kad i3 imoniq prolq greitai dings kloidittgus supralimos ir neteisingos nuomonds, keikade susidoriusios iiois ltlousimois. Juk teisybe skatins protitlgus ir mokytus imones pritarti justq sprenclimui ir jusq cutoritetui, o bedieviqi, kurie dainiousioi yra greiiiau otogontiski, negu mokyti ir protingi, atsikratys d.i'osios prie9taravimq arba, ko gero, bi jodomi pasirodyti rreisrnctneliai, palys ims ginti tas tiesas, pamotg, kad visi trtrotingi imonds ias laiko jrodymais. Pagaliau ir visi kilj greitai posrduos, i{vydq tiek daug liudijimq, jr nelik-s ne vieno, kcs i5drjst14sakyti, jog dievo tlera, or abe jotu tikrq tikriausiu Lmogaus kuno ir sielos skirtingumu. Dabar lieka jums sprgsli, koki vaisitq duos loks tikejimas, jei kartq jis bus gerai nustatytas, jums, kurieins iinoma abe joniq keliama netvarka. Man daugiau neder<r patarindli dievo ir tikybos reikaluose tiems, kurie visada buvo \aikomi patikimiausia dievo atrama Zemdie.

PRATARME AS iau esu nagrinejqs dievo ir Zrnogaus sielos klausimus knygoje apie metodq, i3leistoje 16i17metais prancftzq kalba. Joje kalbama apie metodE gerai nukreipti protinqumui, ieSkant tiesos moksle. Neturedamas tikslo i3samiai aptarti 5it1 klausimq, tik prabegomis luos perivelgiau, kad veliau i3 atsiliepimq Zinoiiau, kaip juos trakiuoti. Jie visada man atrocle svarbus, todel manau prie jq sugriZti dar kartq. Kelias, kurl ai pasirinkau, taip maZai iivaikSiiotas ir toks nepanaius I iprastinius, jog aS nemaniau, kad apie ji vertetq kalbeti pranc[zi3kai - kalba, kuria galetq perskaityti kiekvienas, b[e3taudamas, kad neiSmaneliai nepagalvotq, jog rr jiems leista pasinaudoti manuoju keliu. Savo ,,Samprotavime apie metod4" esu praSgs visus, kas tik ras mano vcikale kq nors giniytino, teiktis man prane5ti. Bet susilaukiau tik dviejq didesniq minetais dviem klausimais mano nuomonei plieitaraujaniiq pastabq. I ias, priei prad'damas issamiau nagrineti Siuos klausimus, noriu keliais 2od2iais atsakyti. Pagal pirmqjq pastabq, i3 to, kad Zmogaus protas, svarstJ/darnas apie save pati, paZlsta save tik kaip mqstanti ctaikt.t, nclru{inoi turi iiplaukti, kad jo prigimtis, arba esme, yra vien tiktai m.rstynras. Zotlis ,,tiktai" atmeta visa kita, kas galetq P r i k l a u s l t i i r s i t ' l o sP r i g r r r r i i . r i . ! S i q p a s t a b . l a t s a k y s i u , k < r t lt u o r u e I a S n u t a r i a u a t m e s t i v i sa kita, turedamas galvoje ne tikrqjq daiktq padeti (kurios tada neaiikinau), tret tik savo mincrq eigq. Tuo ai norejau pasakyti, jog dar neZinau nieko, kas priklauso mano esruei, isskyrus tai, kad aS esu mqstantis claiktas, arba daiktas, gebc-ls -Iirliau p a r o r l y s i u , k a i p i i t o , k a t l a s n c 2 i n a r rr r i c k o k i Il4st_vti. t o , k a s g a l e t q p r i k l a u s y t i r n t r n o t - ' s m t ' i ,i i p l a u k i a , j o g i 3 t i k rqjq nela nicko kito, kas 1aiyrr iklausytrl. Pagal antr4j4 pastab4, ii to, iog aS tuliu tobulesnio daikto, nei as pats, idejq, nei5plaukia, kacl ta icleja yra tobulesne uZ mane pati ir kad egzistuoja ja reiSkiamas daiktas.

lJt

Taiiau atsakysiu,kad iodis ,,ideja" tia yra dviprasmis.Jis gali buti pavartotasmaterialia prasme, kaip mano protavimo (entendement) vyksmas, ir Siuoatveju negalima pasakyti, kad jis tobulesnisuZ mane. Si Zoai galima pavartoti ir objektyviai, t. y. kaip daiktas Siuo vyksmu i5reiSkiamas. Tada, nors ir nelaikytume, kad ji yra ui mano supratimo, vis delto ji savo esme gali bDti tobulesne uZ mane. Toliau Siame traktate i3samiau parodysiu, kaip vien i5 to, kad turiu uZ save tobulesnio daikto idejq, i5plaukia,jog Sis daiktas tikrai yra. Be to, Sia tema aS rnaciau dar du gana platius darbus,kurie puola ne tiek mano irodinejimus, kiek i5 jq iSplaukianiias i5vadas,ir dar argumentais,skolintais i3 nuvalkiotq ateistiniq paZitrq. TaCiau Sie argumentai nepadarys jokio lspldZio tiems, kas suprasmano irodinejimus, be to, kai kuriq asmenq samprotavimai tokie silpni ir neprotingi, kad jie daZniausiai pasiduodapirmajam ispfidiiui, nors jis butq visiSkai klaidingas ir nepagristas, o ne tvirtai ir teisingai nuomonei, susidariusiai, griaunant pirmuosius ispudZius.Todel aB dabar nenoriu i tuos prie5taravimusatsakineti, kad nereikdtq pirmiausia jq iSdestyti. neigiantys dieTik pasakysiu,jog visi ateistq pasisakymai, vo buvimq, visada atsiranda del dievui primetamq ZmogiSkqjq afektq arba del Zmogaus protui (6sprit) priskiriamos per dideles galios ir i5minties.Be to, dril perdeto pasitikdjimo nurodyti ir suprasti,kq dievas gali ir turi darfti. Taigi jq paslsakymai nesudarys jokiq sunkumq, jei tik atsiminsime, kad ,i 2mogausprotq reikia Ziureti kaip i baigtini ir ribotq, o i clieesybq. vq - kaip ! beribq ir neiSaiSkinamq Dabar, Siek tiek paiinqs kitq Zmoniq paZirlras, aS vel grlZtu prie dievo ir sielos klausimq. Kartu ketinu padeti pagrindus pirmajai filosofijai, nelaukdamasminios pagyrimq ir nesitikedamas,kad mano knygq daug kas skaitys. Prieiingai, ai nepatariiau jos skaityti niekam, isskyrus tuos, kas drauge su manirni nores rimtai pamqstyti ir gales atsisakyti pojuiiq paslaugq ir atsikratyti bet kokiq prietarq. Tokiq, manau, atsiras labai nedaug. Kas nekreips demesio i mano irodinejimq tvarkq ir tarpusavio priklausomybq (taip daugelis paprastai daro), tas netures naudos,skaitydamasmano traktatq. Ir nors jis tures progos prie kai ko prikibti, vargu ar gales pareikiti kq nors svarbaus ir verto atsakyti. NepaZaduir kitq i5 karto patenkinti, nes nesu isitikinqs, jog numatysiu viskq, kas gali sudaryti kam nors sunkumq. pirmiausia i3d6stysiutas mintis, 158 Siuosesavo ,,Apmqstymuose"

kuriomis, kaip lsitikinau, akivaizdZiai paZinau tiesq, kad su.o 2inociau, a r t o m i s p a d i o m i sm i n t i m i s g a l i m a i t i k i n t i k i t r - r sP vyrq, kuproto mokyt-u tq didelio priekaiStus to atsahysiu i riems, prieB atiduodamasspausdinti,aS pasiunciau per2ifrel"i Mat, jie man dave tiek daug !vairiq pasavo ,,Apmqstymus"5. stabq, kad dabar, mano nuomone, bus sunku kitiems pasakyti kq nors nauja, ko jie nebutq lietq. Stai kodel tuos, kas panores skaityti mano ,,Apmqstymus", pra5aunesusidarytiapie juos nuomons,neperskaiiius minetq pastabri l r m a n o a t s a k y m qi j a s .

m e i r S e i t a j a m e a p m q s t y n l u o s e . P a r g a l i e r ui 3 v i s o t o I e i k i a p a dar,r'ti i5vadt1, katl tlaiktai, kuriuos mes aisl<iai ir liksliai suvokiame karp skiltineas substancijas, kaill' 1lavl ztl2iui, tl vttsi.r ir kunas, is likrqjq yra skirtingos substancilos. Tt-rl.i,t iivirtia

TRUMPAS SESITJSEKANCIU APMASTYMIJ ATPASAKOJiMAS PIRMO APMASTYMO ATPASAKOJIMAS Pirmajame apmqstyme iSkeliu irodymus, kurie mums lei, c i Z i aa b e j o t i v i s a i s d a l y k a i s , o y p a i m a t e r i a l i a i s i a i s , b e n t j a u kol moksle neturesime kitq pagrindq, kaip tuos, kuriuos turejome lig iiolei. Nors tokro visuotinio abejojimo naudos i5 karto nemdtyti, ii vis de.lto yra labai didele. Juk Sis abejojimas iSvaduoja mus nuo ivairiausiq prietarq ir palengvina musq <ivasic.rs vadavimqsi i3 pojliiq parodymrl. Pagaliau jis neleidZia abejoti dalykais, kuriq teisingumq mes atskleisime veliau. ANTRO APMASTYMO ATPASAKOJIMAS Antrajame apmqstyme dvasia (esprit), pasinaudodama jai budinga laisve, isivaizduoja, kad nera jokiq daiktq, kuriq buvimu bent kiek abejojama, ir pripaZlsta, kact visi3kai neimanoma abejoli, jog egzistuojl tu pats. Tai yra naudinga, nes lei< l Z i ar l v a s i a i l e n g v a i s k i r t i c l a l y k u s , p r i k l a u s a n c i u s j a i p a c i d i , t. y. mqstanaiajai prigimiiai, nuo dalykq, pliklaustrniili klnul. Taciau gali atsitikti taip, kad kai kas cra iauks ilrgumentll sielos nertlrltlngumui lrodyti. Todel as manau privalqs juos ispeti, iog, stengdamasis Siame traktate nreko neralyti apie c l a l y k u s ,k u r i q n e g a l c i a u t i k r a i i r o d y l " i , e s u p r i v e r s t a s t a i l < 1 ' t i s tokros tvarkos, kokios laikosi geometrai, reikalaujanl,vs i3d e s t y I i r l a l l u [ 1 5 ,n u o k u r i q p t i k l a u s o j l o c l y r n a s , p i r n t i a u , n c . g u bus 1>arlalyta k o k i a n o r - si S v a d a . Targi, norint teisingdi suprasli sielos nentirtingum.l, pirmiausia butina sulormuluoti aiikq (claire) ir tikslq (nette) sielos supratin.i, niekuo nesusijus!su bet kokitr kuno supratimu. T a i i r b u v o i i a p a d a l y t a . T a r p k i t a k o , r e t l < r aZ i n o t i , k a c i v i s i mtsq aiskiai ir apibreZtai (distinctement) su\zokiani dalykai i5 tikrqjq yra tokie, kokius mes juos suvokiame, bet sito nebuvo galima lrodyti anksaiau, kaip ketvirtuoju aprn.lstymu. Be to, r'eikia ture"i apibreZtq (distinct) kfno prigimties sultra160 irmq, l<uris lormuluoiamas i5 claliesiia, i5 dalies - penktaia-

scitajame aptnalstyme. Siame aprnilslvttill l)(ll()(!()ma dal rr tai, kud bet kok! kunq suvoliiame kaill t[;tlt], o Ztltr'tik kaip nedaliq' ii ticsq mi"j tr('Q(rgaus rlvasi.1, arba sielq, i i m e s u v o k t i v i e n o s k u r i o s n o t s s i e l o s p l - l s e s ,o k i e k v i e n o , n t ' i ' l i qalime. Taigi tuo iau pripaZislalrai-ics maZiausio, kunom e , k a c i j t l p r i g i m t y s n e ( i 1 " ,p i i e r i t t r r i n g o s ' b e l " n e t g i k a T k i t ' k prieinarnc l)auQiatu savo lr'tk.ttc ai ncsigilinarr 1 sitir rcil<a1.1, nes ir to pokattk.i girn,i (ljilil.li palotlyli, 1og kuntl i-u'.is nereiikirt siclos ntirlics, il sutliJ.li ztltollt'nlsvilti i antrtlji, poulit Lint, q 1 , v e t l i t n , . t .l i c i ( ) . l r r i t ' i . t t t l o s , i ! ! - u r i i 1 R a l i l n a l ) c r ( L a r v t i i s v a r l ' r a p i c s i t t l o s t t t : r t t it l i t r ! t t l t l . ! , l l t i k l a u s o n u o - v i s o s l i z i k o s a i s k i n i m i r . i ) i u l r i , r l r s i i r ,r t , ' i k i a i s i c l c m r : I i ,k a c l i r p s k l t t a i v i s o s s u b s l a n c i , .u r i e r - r e g a l i e g z i s t u r r t i , n e l ; u d a m i s u k u t t i 1 o s , l . I v i s i c l a i i . , l , . r i1 p l i Q r r u i i e s ilit,vo, ir, 1i.t ncsittlaikinami ir gali l)'JSt()li c'qzistar . ' . 1l i k i . t r o t t L v t -j 'u , j t l i r l i r ' , , i a s , . t ' . s i s a k t ; s l r a d e t i , 1 ; i r v ' r t r ' i , l j t t o s prieiinqcs. nr.l;'e iin (rt('anl). Anll;i, r't'rkia lsilnrnii, k;rrl kun,-ts allrsl'titat l t a s u l l s t a t i c i j a i I t o r i e l l l i o k a t l a t t c 2 u s l . . l o z n r o Q . r t - t sk l n . t s sl'r:iasi ri.to i.i'.ti kfitltl, tres i;s sutl;ri1'tas lrl'- ri tirui iikitl nai i r . 1j L r n g i n : t 1 i r k i L i l i ) . j l ) . r s i t ia l . a i i i t n ' : i i L l . Z t t t o g , i t r s s i t l l a s l t t l a 'r r \ r . l l i i l : - ; . r k ' - i c l r - ' t i c i j t 1 .c ) l , i [ l i v n a s u l t s ' i i l t t i j ; i . ] i r r r s s i r l s ;; rt..;qarl:;I'iclojrt lit:it 'irsi, lrtvi'zdl.rtri, k-tri it :;ttvo1 1 1 ,i r l r ' 1 - ; i ; 1 r ; . k r . t k . r i l r u i i , l i ) l j , - l i i l i ' k u s ,q l i i l 2 ! a k r i U i t t i r i t j a u i i t r l : r ' i i t t s i i (-) lmogaus krlnas l. [. taiir;u piiii s;c],i Illlo lo nt'llas:kc'icia. ir,rs:k,it ia net tacla, l<ai llai'lint;,r tik atsliirtls jo dalios lorma' \',rclirt,rsi, 7tit,(Jl'.il l.titras !r'n'ir.'.:i tlali )luii, o plota-q icsprit), ,lrlr,rrl,,,rs , r l i ; r r f j t t n t " l , t t i t r t i t t k t o s k i l ( t r t t l r r ) , : " ;p r i r l ' l r l l . i c s
Ii,1 rlr'i,I I i'l)',r,r

I lii ( ir ) .\l'\1,\5'l \;\l( ) ATI'ASAI{().ilNlA:i T r e i i a r j a i n e ( l i ) l l t . t s l \ l t i c . l l l i l l l l ( : ! l s , ! c l i t c ' ti s s a i l l l i . ) l i s r i e s t i a u sr',rrlriarr:;i,iitr!lrlnlelIici, l..titiu(J a! n.rutloirl<-rsi, !r.ociineriamas ( l r ( ' v ( ) l , { l \ i r } 1 , 1l. a i ( : i a t l ,I t r . ' n l t c t l a i n d s i o i y t r n t i s u j o k i a l s l < u I t i i L , , r s r l , r l Y l , , r i : ; l, . , r r l l . i 0 l ' l , t l e t l . t t l t o s t r p s a u g o i i i l u s : ) . . r i l 1 ' l r l j t l l ) f ( ) i r i : il r U ( ) l ) i rj t t r ' i r t i r l i ! I ) i ) s l r l l t g rtl l o V r - i k r o , g a l e j a U l l a l i k l . i l lr ls \.tlr)si 1;,r,iisklnt.t.ltsaj..\lnluose i rl.trt,; tt.t.ri:;ii-Lirrrtt..Jtl{rs;, i. ),rr',zti2itti. vicna ii tokitl neaiikiq rnan padalyles i.r.ist,,lr,ts; rrrr:tu: kaiP rnurnyso ('scutil iolrttii,tttsitx; ltltytles icleja tttri tiek 161 obieli11,vyllss, t.y. kokitr lritrlrt v.tiztiinir-rcleka ji taili susisieja

su bfitimi ir lobulumu, kad nejivengiamai privalo kilti i3 tobuliausios prieZasties. Tai aS paai3kinau rninetuose atsakymuose, palygindamas iq su sudetinga dirbtine ma3ina, kurios idejq galima rasti kokio nors meistro prote. Kaip obiektyvus clirbtinis tokios idejos lgyvendinimas privalo tureti kokiq nors prieZasti,butent arba 5io mcistro Zinojimq, arba 2inojimq to, iS ko jis gavo Siq iclej4, lygiai taip pat nelmanoma, jog mum y s e e s a n t i d i e v o i d e j a n o t u f e l r . l p I r t : 2 a s t i c sr i i e v u j e . KETVIRTO APMASTYMC)ATPASAKO.]IMAS Ketvirtajame apm.istyme jrodinejama, kad visi rnrlsq labai ai5kiai ir ry3kiai suvokiami dalykai yra visiSkai tikli. Kartu dia ai5kinama, kur slypi klydimo ir melo prigimtis. O tar butinai reikia 2inoti, norint suprasti tiek priei tai, tiek po 'I'aiiau to einancius iroclymus. reikia paZymeti, kacl Sioje vietoje ai svarstau ne apie nuoclemr2,t. y. apie klaidq, kur-iq ptrdarome, vaikydamiesi gerio ir blogio, o tik apie klaid.r, pasitaikaniiq, meginant atskirti melil nuo ticsos. Bc to, ai cra kalbu visai ne apie clalykus, priklausaniius til<ejimui ar gyvensenai, o tik apie tuos, kurie susijq su spckuliatyvinemis mqstymo tiesomis, kurias galima paZinti vien natfrralia musr-1 proto Sviesa. PENKTO APNIASTYMO ATPASAKO.IIMAS Penktaiame apm.lstyme, be kuni5kos prigirniics apskritai, dar aiil<,inanias r l i c . v ol t u v i m a s . . J i sa i i k i r - r a r n a s n , r uj u c l t l L u l t c l t t u , d e l l i u r . i o , k o e e r o , i l e i g a r l i k i l i . i n e a i s k u r i t r l ,b c l j 1 1 p a a i s kinimq rasite atsakyilluose i lran prarlatylas pastal-,as.Be to, iia as palodau, irad netgi gcomctriniq iloclinejimrl tikrurnas pliklauso nuo clievo pairnin'rrt. SEST() IR I)A'iKt rTINI() AI,Nl.,\sryN.1() ivf pr\SAIt().JiN,I_\s P a g a i i a u i c s i . rj l r r i c a l ) l l r . ! s t y l n l , r s s k i r i u s u 1 l a r Iinio {enten(lement) veikl.1 nuo vdizduotes iinlagination) vcrklrts ir apraSau iio skirtumo poi.yrnius. AB parodau, jog Znrogaus siela Likrai skiriasi nuo kuno, bet kartu taip glaudZiai susijusi su juo, k.rcl sudaro su juo tarylum vien4 daiktq. Cia iSdestonos visos i3 pojuiiq kylancios klaidos ir aiikinama, kaip jq iivengti. Pagaliau cia nuroclau visas prie2astis, 1 b 2 leidZiancias daryti isvadq, kad yra materral0s rlaiktai. Tai cla-

rau visai ne clel I'o, kad mauyiiau esant llautlinga irodyli tai' r i itr"s k , i j i e i r o c l o , b u t e n t - j o g y r a p a s a u l i s , . i o g Z l t t r . r n t ' is r l t ' s ttalrt'ion t t ' k a t l i t b u v i m u k u r i q k u n u s , c l a i k t a i t u r i 1)anaius jo joks sveik() proto Zmogus. Tai darau torlel, ktrtl, tyrint''rlarnas ri arti, rsitikini, jog tos priei.astysnera tokios paqrtstos p a l y g i n u s s u t o m i s , k u r i o s p a d e d a p a i r i r r t it l i c ir akivaizcli.ios, v q . V a c l i n a s i , p a s t a r o s i o sy r a p a c i o s t i k r i a u s i o s i r p a i i o s a k i ' vaizdiiausios, kokias tik gali paZinti Zmogaus protas. f,ii irS ir norejau lrodyti savo SeSiaisapm.lstymais. Todel praleidliu claug kitq dalykq, apie kuriuos kai kuriosc savo traktato victose esu uZsiminc2s.

163

KETV/RTAS

APMASTYMAS

APIE TIKRUS IR NETI(RUS DAIYI{US Atskyrus protq nuo poiuiit4, lengva pereili prie nenwleriu1it4clalykt4. Dievo paiinimos - Iai budas kitiems dalykams pctiinli. Neimanoma, kad dievos mus epgaudinetq. Tinkamai naudoclamie.si mums duolu prolu, niekado nesuklysirte. Tai nereiSkia, jog niekacla neturime klysti. Kctdangi klaidatrukumas, tereikia btTti ribotu, kad galetum klysti. Toiictu atrodo, jog klaida ne tik trlkumas, bet ir kaikokios tttbulybes stoka. Atrodo, neimanoma, kad dievas butq atemgs kokiq nors lobulybg, kurios mums reikia. Tai, kctd diev<t tikslai neiivelgiami net dristant jq ieF;koti,neturi versti abe joti jo buvimu. Pagoliau nereikia gvildenti kiekvieno dievo kurinro cltskirai, norint suprosli jr.4, tobulumq. Misr4 klaidos priklauso nuo dviejq prieiastitl-proto i r v u l i < t s- p r i e S l o r o s . M i s t l p r o t e n i e kado nebuna kokios nors ai5kjos klaidos. Mrlsq noros (volonte), arba laisva valia, yra did|iausias ir tobuliau^sias ii rnusq sugebejimtq. Kas yra laisva valia ir kodel dieviikoji malone jq stiprina. MDst1, klaidq prieLostys sayaime nera nei prolas, nei valia, bet blogas naudo jimasis laisve. I5 to, kcld labai ai\kiai suv<tkiame protu, kyla didelis valios pasiryiimas. Prieiingai, ddl iinojimo slokos atsiranda visiikas valios abejingrumos. Nor.s prolos ir turdtq kaikoki iinojimq, valio liks abejinga, jei iis iinojimos bus netobulas. Mes protaujame teisingai ot neteisingai pagal tai, kiek siekiame sovo valiatiek pat, ar daugictu ui iino jimq. Kokia yra klaidos Iorma. Neturine priekaiitauti dievui, kad must4 pt()tos nera tobulesnis ir kad must1, valia didesne ui suptatimq. Neturime priekaiitauti ir del to, kad dievas padeda mums, kai mes klystame. Tai, kad dieyos muns dave laisvq valiq, ne jo lrukumas, bet mAsq, nes blogai ta volia naudojames. Taiiau dievas galejo pedaryti taip, kad ja naudotumes viscdo teisingai. Nor.s dievcs to nepadare, mes nelurime pagrindo luo skqslis, nes gcrlime iprosti neklysti. Visos mlsq galimr4 klaidq prieiastis ir galime ii iia kildinti. Tcriiau tiktai yra budt4 tiesai paiinti.

lesime atsitraukti nuo jutiminiq bei isivaizduojamq dalykq ir nukreipti savo mintis prie dalykq, neturiniiq jokio ryiio su materija ir suprantamq grynai intelektu (intelligibles). Zinoma, mano ideja apie imogaus protq, kadangi jis - mqstantis daiktas, netisus i ilgi, plot! bei gyli ir neturintis nieko bendro su tuo, kas priklauso kunui, yra nepalyginamai ai5kesne uZ bet kokio kuni5ko daikto idejq. Ir kai mqstau save kaip abejojanti, t. y. netobulq ir priklausomq daiktq, tai tobulos ir nepriklausomos esybes ideja, t. y. dievo ideja, iskyla mano prote labai tiksliai ir aiSkiai. Todel vien i5 to, kad turiu Si4 idejq, kad esu, akivaizdziai galiu padaryti iSvadq, jog tlievas yrar o mano buvimas visi5kai priklauso nuo jo bet kuriuo gyvenimo akimirksniu. Todel nemanaLl, kad Zmogaus protas galetrl kq nors paZinti akivaizdiiau ir tikriau uZ dievq. Ir, atrodo, aS jau uZtikau keliq, kuris rrrro tikrojo dievo, apimanaio visus mokslo bei i6minties lobius, stebejimo mus nuves prie kitq pasaulio daiktq lraZinimo. Todel pirmiansia pripaZistu, jog neimanoma, kacl dier',rs kada nors mane apgaudinetq, nes kiekvienas melas ,rr .rpgaule - savotiSkas trukumas. Ir nors atrodytq, kad s r r q e b e j i m a sa p g a u t i y r a s u b t i l u m o a r j e g o s p o i y m i s , v i s rir.lle 1s1a5 apgauti neabejotinai rodo silpnybq ar klasl i n { . l u m q .O d i e v a s t o k s b u t i n e g a l i . llt'lo, as Siek tiek sugebu sprqsti arba skirti tiesq nuo n r ' l r { , s ( ) sS . i sugebejimq, be abejo, gavau ii dievo kaip ir r r s , rk r l , r , k . t , r i t u r i u . O k a d a n g i n e i m a n o m a , j o g d i e v a s I r r r l i . , 1 ,n , r r u l r '< r f ) f . l r l u t a i ,i t i k r a i i r m a n d l l o t a s s u g e b e p r n , r . ,l r r , r , rl o k s , k a d , t e i s i n g a i j u o n a u d o d a m a s i s ,k a d a
llill', I'llkll si i,rrl.

191

AS jpratau leisti dienas,stengdamasis iSlaisvinti dvasiq (esprit)nuo pojldiq, ir labai teisingai pastebejau,kad labai nedaug kq Zinome apie jutiminius dalykus, o kur kas geriau paZistametai, kas susijg su Zmogausprotu, dar geriau - tai, kas susijg su dievu. Dabar lengvai ga-

l)r,l lo rrt'killrr jokios abejones, jei neb[tq galima, f . , r r 1 r , r l r ( ) ( l ( I)), ( l ( l ( r r y t ii i v a d o s , k a d a i n i e k a d a n e g a l i u k l l s l r . . l r r k , j c r v i s , r ,k , 1 , t i l u t i u , y r a i i d l e v o i r j e i d i e ol y s li , , r l r o t l y t i l , i o g a i i r v , t : ir r t r r l t)r l r l , r v l s r r p c l r l j r r r r k r r l l r r r o ir , r t r I l r r , k , r r l,,rrp s i t i k l i . l i t i k r t l jt r , k a i Z i u r i u I s a v e lrk k.rip 1 kiltrsrii tlicvo ir kai strtelkiuvisq demesi i ji, okios klaiclos. Bet, vos tik susimqstauapie sar r r ' r r ) ( l l ( rju rr., patyrirnas rodo, kad vis delto darau begalq klaidq.

195

Ielkodamas jq prieZasiiq, pastebiu, jog mano mintys gauna ne tik realiq ir teigiamq dievo, arba tobuliausios esybes, idejq, bet ir tam tikrq neigiamq nebrlties idejq. t, y. idejq to, kas labai tolima bet kokiai tobulybei' AS pats esu tarsi vidurys tarp dievo ir nebuties, t. y. taip patalpintas tarp auk5diausiosesybes ir nebuties, kad i5 neturiu esybessrJkurtas, tiestl, kadangi esu aukSdiausios laikau tik save Bet, kai klaidinti. galetq mane nieko, kas su nebrrtim, arba nebuvimu, t' y. kakaZkiek susi.lusir.r dangi as pats nesu auk5diausiojiesybe ir kadangi man nuo trukumq ir nedaug ko trfksta, tai nesu apsaugotas tureiiau stebetistuo, kad klysttt. Taigi aS iinau, kad apsirikimas- ne kas nors realaus, priklausandio nuo dievo, bet trlkumas. Vadinasi, kad apsiriktum, nereikia jokio ypatingo dievo duoto sugebejimo. .Iei aS retkarciais klystu, tai tik todel, kad dievo suteikta galia skirti tiesq nuo netiesosmanyje nera begaline. Tadiau tai mangs dar nepatenkina, nes apsirikimas nera grynas neigimas, t. y. nera paprastas trtkumas ar stoka kokios nors man neprivalomos tobulybds, bet trtkumas arba stoka ka2kokiq Ziniq, kurias man deretq tureti. Turint galvoje dievo prigimt!, neatrodo, kad jis btttl galejqs man duoti kokl nors netobulq sugebejimE,t. y. toki, kuriam truktq kokios nors jam privalomos tobulybes. Jeigu tiesa tai, kad, kuo labiau igudqs amatininkas, tuo tobulesni ir geresni jo dirbiniai, tai argi galejo pasaulio krlrejas sukurti koki nors daikaukSdiausiasis tq, ktrris nebttq tobulas ir iSbaigtas ligi smulkmenqil Nera iokios abejones,dievas galejo mane sukurti tokl, kacl niekada neklysciau.Be abejo, ir jo norai visada kuo geriausi. O kas gerlatr- galeti ar negaleti klystl? Atidiiau tai panagrinejus,man kyla mintis, kad neturiu stebetis,jei nesugebu suprasti, kodel dievas daro tai, kq daro. Tadiau neturiu abejoti jo buvimu de} to, kacl ealbut patirtis rodo, jog yra daugybe kitq dal'vkt1, nors ai ir negaliu sttprasti,kam ir kaip juos dievas pa1s6 dare. .Iuk, Zinodamas,kad mano prigimtis labai silpna

nesuprantair ribota, o dievo, prie5ingai, neapreipiama, galiu isitikinti, kad jo gama ir begaline, ai nesunkiai pericngia prieZastys kuriq dalykrl, lioje yra begale kad vistl pakanka to Vien isitikinti' ,rruto proto ribas' nut.otlatrl nusttltomos' paprastai kurios iiq prieiasciq, tikslq, negalima pritaikyti fizi5kiems ir nalhrtrliems claIykams. Juk, man atrodo, nenorint pasirodyti akiplesa' riegalima ie-(kcti ir stengtis lminti nesuprantamusdievo tikslus. Be to, man kyla mintis, jog, norint suZinoti' tobtrli vienq dievo ktriniai ar ne' neprotinga tirti koki nors pagana pats daiktas ir tas kurin! atskirai. Mat, vienas pats pasaulyje budamas gristai gali atrodyti netobulas, ..'i"trut,lr labai tobulas, jei i ii Ziuresimekaip i visatos riali. Ir nors nuo tada, kai uZsimojau abejoti viskuo' a3 tikiai paiinau tik save ir dievo buvimq, bet, patyrqs diejis ne,ro guiio. begalinumq, aS nebegaliu neigti, kad kad ai ir daiktq kitq sukurti negaletq bent aale-jo arba dalis' visumos visq bfltybiq sudetine kaip esu pasaulyje dakokias pamatqs, ir Todel, pasiZilrejqs is ardiau jog tr[turiu parodo, jos vieninteles o rau klaidai, kumt1,- pastebiu, kad jos priklauso nuo dviejq aplinkybiq, butent: nuo mano sugebejimopaZinti ir nuo sugebitlimo atrinkti, arba nuo laisvosios valios, t' y' nuo rnano proto ir kartu nuo mano valios' Taciau vien protu aS nieko netvirtinu ir nieko nencigitr, tik srrvokitridejas daiktq, kuriq buvimq teigiu arba neigiu. () laip 2iurint i protq, galima sakyti' kad jcrmenieicadanebuna jokios klaidos, jeigu Zod! ,,klaida" imsime tikrqja jo prasme. Ir nors pasaulyje butq aibe rlaiktq, kurir-fidejq nera mano prote, vis delto negalima sakyti, kacl protas jq neturetq lyg kaZko privalomo savo pri[ime iai, o tiktai - kad jq neturi. Juk nera jokio papaZinti dievas .qririao,galincio iroclyti, jog sugebcjimq davqs' Kad yra l,rivale,jo duoti diciesniir platesn!,negu ji ir kok! igudusi ir nagingq meistrq lsivaizduodiau,ner.ikia tiktai del to galvoti, kad jis privalejo suteikti hiekvienarn kuriniui visas tobulybes, kurias jis gali suteikti kai kuriems i5 jq.

197

Negaliu skqstis ir tuo, kad dievas man nedave noro (volonte), arba laisvos valios, gana pladios ir tobulos, nes iS tikrqjq jautiu, kad ji tokia didele ir plati, jog neturi jokiq ribq. Mano manymu, tia reikia paZymeti, jog i5 visq kitq manyje esanciq dalykq nera ne vieno tokio didelio ir tobulo, kurio negaleiiau suvokti galint br"rti dar didesniu ir tobulesniu. PavyzdZiui, mqstydamas apie savo sugebejimE suvokti, matau, kad jis gana nedidelis ir labai ribotas, o drauge isivaizduoju kito, daug didesnio ir netgi begalinio sugebejimo idejq. Ir vien del to, kad turiu tokio sugebejimo idejq, nesunkiai suvokiu, jog jis priklauso dievo prigimiiai. Tyrinedamas savo atmint! arba vaizduotq, arba koki nors kitq sugebejimq, taip pat nerandu ne vieno, kuris nebttq manyje maZas ir ribotas, o dievuje - didelis ir neaprepiamas. Vien tik norq, arba laisvE valiq, jaudiu savyje tokiq didele, kad ne!sivaizdr.roju didesnio ir platesnio sugebejimo idejos. Bltent ji ir parodo, jog esu panaius ! dievq. Nors Si Iaisvoji dievo valia butq neprilygstamai didesne uZ mano, - tiek del paZinimo ar galios, padedandiq jai ir daraniiq jE tvirtesne ir veiksmingesnq, tiek del objekto, kurio deka ji siekia ir apima daugiau dalykq, - vis delto ji man neatrodo didesne, jei Zirlriu i jq formaliai, bltent kaip i esandiq savaime. Jos esme yra ta, kad tq pati dalykq galime padaryti arba nepadaryti, t. y. teigti arba neigti, siekti arba vengti jo. Arba veikiau jos esme ta, kad, teigdami arba neigdami, siekdami arba vengdami kokiq nors proto per6amq dalykq, mes veikiame taip, jog nejaudiame jokios iSorines priverstines jegos. Juk pagaliau, kad b[diau laisvas, nebutina brlti abejingam, renkantis vienq i3 dviejq prieSingybiq. Greidiau prie5ingai, kuo aS labiau iinkqs i vienq ii jq, ar todel, kad akivaizdZiai Zinau, jog joje yra gerio ir tiesos, ar todel, kad dievas taip disponuoja mano mintimis, tuo laisviau jq pasirenku ir suvokiu. Zinoma, dievo malone ir tikras iinojimas toli graZu nesumaZina mano laisves, o greiaiau padidina ir sutvi.rtina. Todel abejingumas, kurl jauiiu, kai joks svarus argumentas mangs netraukia i vienq pusq labiau, nei i kitq, yra pats Zemiausias laisves laipsnis ir rodo grei-

ciau Zinojimo stokq, o ne valios tollullll9. Jeigu as viniekas yra tikra ir kas gera,man ai5kiaiZinociau, sacla -I'aisi ptrsirinkti. ir nusprqsti nors kq kada nebttq sunku aS buiiau laisvas ir niekada nebtciau abejingas. I5 viso Sito matau, kad nei dievo man duotas s\Igebejimas noreti, kadangi jis yra labai platus ir tollulas, nei sugebejimassuvokti ir suprasti pats savaime ni:ra mano klydimq prieZastis. Juk, nesuvokdamas nieko kitaip, kaip tiktai dievo duotos galios deka, be abejo, visa, kq suvokiu, suvokiu teisingai ir negaliu suklysti' Tad i3 ko atsiranda klaida? Tr.rrbut i5 to, kad valia yra daug platesne ir didesne uZ supratimq (entendetuose paiiuose remuose, bet ment), ir aS jos nei5laikar-r Valia, pati b[danesuvokiu. taikau ir dalykams, kuriq pasiklysta vietoj tiesos pair jiems greit ma abejinga, ir vercia mane gerio blogi. O tai sirenka melq, vietoj klysti bei nusideti. PavyzdZiui,paskutiniu metu tirdamas, ar tikrai kas nors yra pasaulyje, ir iinodamas, kad vien i5 to' jog gvildenu 5l klausimq, yra akivaizdu, kad esu ai pats, as negalejau susilaikyti nepagalvojqs, kad dalykas, kuri taip aiskiai suvokiu, yra tikras. Ir anaiptol ne i.odel,kad taip manyti mane butq vertusi kokia nors i3orine prieZastis, bet tik todel, kad del tokio didelio proto aiSkumo atsirado didelis valios polinkis. Ir kuo maZiau dariausl abejingas,tuo laisviau dmiau tuo tiketi' Dabar,prie5ingai,ne tik Zinau,kad esu,kadangi as mqstantis daiktas, bet mano dvasioje iSkyla ir tam tikra kuniikos prigimties ideja. Tai verdia mane abejoti, ar ta mano mqstanti prigimtis, arba, tiksliau, ai pats, skiritrosi nuo klni5kosios prigimties, ar jos abi yra vienas rr tas pats. Tarkime, jog ai neZinau jokio argumento, rlikinantio mane labiau vienu, negu kitu. Taigi i5eina' k.rclai esu visiSkai abejingas tai paneigti, patvirtinti arlr.rnetgi susilaikyti nuo bet kokio sprendimo. Ir sis abejingumas taikomas ne tik dalykams, apie krrriuos protas neturi jokio supratimo, bet apskritai ir r isiems tiems, kuriuos protas ne visai aiSkiai supranta lrromet, kai sprendZiavalia. Juk, kad ir kokios tikros

I9S

20t)

butq prielaidos, del kuriq aS linkqs kq nors nusprqsti, vien mano iinojimas, jog tai tik prielaidosr o ne tikri ir neabejotini irodymai, yra pakankamas pagrindas nusprqsti prie5ingai. Tai aS patyriau pastarosiomis dienomis, emqs laikyti klaidingu tai, kq anksdiau maniau esant labai teisinga,vien del to, kad pamaiiau, jog gali_ ma tuo suabejoti. O jeigu nesiimu kq nors sprgsti apie kok! nors dalykq, kai jo nesuvokiu gana ai3kiai ir iySkiai, tai, aisku, elgiuosi gerai ir visai neapsirinku. Tadiau, ryidamasis j! paneigti ar patvirtinti, aS naudojuosi savo laisva valia ne taip, kaip pridera ja naudotis. Teigdamas tai, kas neteisinga, aiSkiausiaiklystu. O jei ir nusprendiiu tei_ singai, tai padarau iitai atsitiktinai ir nesillauju klydgs bei piktnaudZiavqs savo laisva valia, nes nattrali proto Sviesamus moko, kad paZinimasprotu turi eiti pirmiau u2 laisvos valios pasiryZimq. Toks neteisingasnaudojimasis laisvu apsisprenclirnu . ir yra trukumas, lemiantis suklydimo formo. Si. t.lk.,_ mas, mano manymu, galimas kaip veiksmas tik todel, kad kyla iS mangs. Bet jo nera nei ii dievo gautame sugebejime, nei veiksme, kadangi jis priklauso nuo dievo. Tad aS neturiu jokio pagrindo skqstis, kad dievas man nesuteikedidesnio proto arba tobulesnesnaturalios Sviesos,nes baigtiniam protui visai naturalu ne viska suvokti, o sukurtam protui - buti baigtiniu. prieiingai, aS turiu pagrindo jam padekoti uZ tai, kad, niekuo man nebudamasisipareigojqs,jis vis clelto suteike man nors ir nedaugel! manyje esandiq tobulybiq. Ir neturiu pik_ tintis, neteisingai isivaizduodamas, kad dievas ateme iS manqs ar neteisingai nuslepe kitas tobulybes, kuriq aS negavau. Be to, neturiu skqstis ir tuo, kad dievas man suteike didesng valiq, o ne protE, kadangi valia, sudarydama vienq lyg ir nedalomE dalykE, savo prigimtimi, atrodo, yra tokia, jog negalima nieko ii jos atimti, nesunaiki_ nant jos pacios.Ir, Zinoma,kuo ji didesne,tuo dekinges_ nis turiu btti tam, kuris man jq dave.

Pagaiiaunederetq skqstis ir tuo, kad dievas man padeda kurti tokius Siosvalios veiksmus, t. y. sprendimus, kuriuose aS klystu. Juk Sie veiksmai yra teisingi ir visiikai geri tiek, kiek jie priklauso nuo dievo, o mano prigimtis yra Siektiek tobulesnetodel, kad ai galiu juos sudaryti. O tmkumui, sudarandiamformali4 klaidos ir nuodemesprieZasti,nereikia jokios dievo paramos, nes lai ne daiktas ar esatis.O jeigu 5i trukumq priskirtume dievui, kaip jo prieZasiiai, tai j! reiketq vadinti ne tn_rkumu, o neigimu ta prasme, kokia Siam ZodZiui suteikiarna mokykloje. Juk i5 tiesq tai, kad dievas suteike man laisvq spresli arba nesprgsti apie dalykus, kuriq aiSkausir tikslaus Tinojimo jis nedave mano protui, nera dievo trukumas. lJert, irnoma, visa kalte tenka man paiiam, kad blogai t.r laisve naudojuosi ir perdaug drqsiai sprendZiu apie <l,rlykr.rs, kuriuos suvokiu neai.ikiai ir rniglotai. Vis delto matau, jog dievas lengvai galejo padaryti l.rip, kad aS niekada neapsirikdiau, btrdamaslaisvas ir rilroto paZinimo,butent: duodamasmano protui aiSkrtr ir ryiku supratimq visq dalykq, apie kuriuos ai kada nors s\'(rrst),siu, arba taip giliai ireZdamasmano atmintyje niekada nesprgstiapie kok! nors ai6kiai nelr,rsiryZimq srrrokl<1 clalyk4,kad negaleiiau jo niekada uZmirsti.O k,rrl,rnqi ! save Ziuriu taip, lyg pasaulyjebuiiau vienas, l,u r','r,rimatau,kad buiiau buvqs tobulesnis, negu esu, rlrr',rs r lrrltrl sukurqs mane neklystantl. Tadiau del l, 1 , ,, r . ,n i ' q , r l i r n r cigti,kad pasaulis n e b u s t o b u l e s n i sj,e i f.,rrhrrllor;jo rl.rlys,palyginussu kitomis, nestokostrDl . , r r r r rr t r z r r ol r r r v u s i o v sienodos. ' ' . l r r t rr jok ios teises skqstis ir tuo, kad dievas, pal, r..rl,rrrr,r I ls r , r n ci p t r s a u l i ,n e p a n o r o m a n e s p r i s k i r t i p r i e l . r l t r r , r r r , , r t l l o l r r r l i a u s i rd l aiktq. AS netgi turiu pagrindo l r r r t r1 , , r t . r r l i . r r r l k tr , r,s , l l i s n e s t r t e i k em a n t o b u l y b e s v i r r ' , L , r r r r . l .\ , t 1 l i l r r , ; s r t r l , r r y l rktt ; l i k m i n e t a p r i e m o n e , I r I l , n k l , r r r . , y tn i r , r k i v a i z r l a u sp a Z i n i m o r lr r ) , r i i k , r r r s 1 1, r 1 r l , r r k l r l,,r l r t r , k t trtr t o s q,tlrts t v.trslytip , alikdamas ma' r',rlro1r rr, lrrrrl,1 f. ,rt,1 k,r r rr o t ' s l t ) r y ' ra gerai lsiminti pa' , u\ / r n l ( l r r i t ' k r r r l r r.,s nrt ' s 1 u i l. r 1 l i < <. l a l y k u s ,k u r i q t i k r u m a s 2 0 1

nera Zinomas.Ir nors savo dvasios nepajegiu nuolat iSlaikyti tos minties valdZioje, vis delto atidZiaisir pakartotiniais samprotavimais galiu jq lsiminti taip stipriai, kad, vos prireikus, netruktiau jq prisiminti ir taip !gusciau visai neklysti. O tai ir yra pati didZiausiair pagrindine Zmogaustobulybe. Taigi Siandien,Siuo apmqstymu atskleidqs klaidos ir melo prieZasti,manau nemaZa laimejqs. Ir, i,inoma, negali bnti kitq prieZasciq,iSskyrus kq tik i5aiSkint4,nes kiekvienq kartq, kai valiq iilaikau savo Zinojimo ribose ir ji nesprendZiaapie tai, ko aiskiai ir tiksliai nepaZista protu, apsirikti neimanoma.Juk kiekvienas aiSkus ir tikslus supratimas, be abejo, yra kaZkas,todel negali kilti i3 nebuties, bet butinai privalo tureti savo kurejq dievq, o dievas, budamastobulas, negali buti jokio suklydimo prieZastis.O tai rei3kia, kad toks supratimas arba toks sprendimasyra teisingas. PagaliauSiandiensuZinojaune tik tai, ko turiu vengti, noredamas neapsirikti, bet ir tai, kaip turiu elgtis, noredamas pasiekti tiesos paZinimo. Ir aS ji tikrai pasieksiu, jei tik parodysiu pakankamai demesio dalykams, kuriuos puikiai suvokiu, ir jeigu juos atskirsiu nuo tq, kuriuos suvokiu tik neai5kiai ir miglotai. O tuo ateityje aSypad rlpinsiuosi.

lrnunon'ta gctlvoti apie dievq, nepriskitiant iam ivaitiausit{ lo' ltulybir4, taiiau jo buvimas, kuris iomis irodomas, nerl gtyniou.sios prielaidos padarinys, Must4 iddia apie dievq nero koikas ii;galvota. Tik aiskiai ir tiksliai suvokiomi dalykai gali mus luo galutinai itikinti. Nera nieko, kq butt4 galima paiinti lcngviau, kaip dievq. Nuo drevo buvimo tikrumo pri.klouso kitr1, dolykt-1 tikrumas. Antraip turAtume tik neaiikias ir ne' likras iinias. Net dalykuose, kuriuos mdnome esoniius tikrinusrojs. Taiiau taip nera, paiinus dievq. Dievo paiinimas leicliia paiinti begalg dalYkt4.

PENKTAS APMASTYMAS
APIE I\TATERIALIA DAIKTV ESMEIR VEL APIE TAI, KAD DIEVAS YRA PrieS pradedant tirti, at yrct materialus daiktai, reikia pasiiiAreti, kokios yra mist1 idejos apie luos. Mes turirne aiiltios ir liftslios tisumo i ilgi, ploti, gyli bei kit4 ljsumo savvbitl id'ljas. Mes ailkiai paiistame daugumq savybir.1,, susilusirl su skoiiiois, IigLromis, juddjimu ir kt. Mes turime ideias daugelio dalykr4, kuritl prigimtis tikra ir nekintama. Siq daikttl idejas gavome visai ne pojuiiais, ir jos yra teisingos. /,i ijo iieina, kad dievas yra. Tik prolos (raison), atrodo, irodine ja prie\ingai. Sis suprolimasgryniausios sofizmos. /r nors ne-

Man dar lieka iStirti daug kitq dalykq, susijusiq su clievopoZymiaisir savo paties prigimtimi, t. y. savo dvasios prigimtimi. Tadiau Sito imsiuos turbut kitq kartq. Dabar,pamates,kq reikia daryti ir ko vengti, norint paZinti ties4, pirmiausia turiu pabandyti i3sipainioti ir atsikratyti visq abejoniq, apnikusiq mane pastarosiomis ir pasiZitreti, ar negalima nieko tikro suZinoti clienomis, apie materialius daiktus. Bet, priei imdamastirti' ar yra tokiq daiktq uZ manqs, as privalau pasiZiureti i jq idelas, kadangi turiu jas savo mintyse, ir suiinoti, kurios ii jq yra tikslios, o kurios - miglotos. Pirmiausia ai5kiai isivaizduoju dyd!, filosofq paprastai vadinamq nenutrukstamu dydZiu, arba tisums ! ilgi, ploti ir gyli, leinantius i 3i dydi arba veikiau ! daiktq' kuriam jis priskiriamas. Be to, as galiu isivaizduoti kelertqir,'airiq sio daikto daliq ir priskirii kiekvienai i5 jq iv,ririrrsrlvdZius,figuras, padetis ir judesius.Pagaliau, kiekvienam iS sitl judesiq galiu nurodyti trukmq. Ai aiSkiai pailstu iiuos daiktus ne tik Zitredamas ! Irros apskritai, bet, atidZiau paZvelggs,pradedu paZinti ypatybiq, susijusiq su skaitiais, figtlromis, ju<l.rr-rgybq rlesiaisir kitais dalykais, kurir4 teisingumasatsiskleidZia taip akivaizdliai ir taip gerai dera su mano prigimtimi' nieko naujo, atrodo, neiSmoksttt katl, jrros atrastlamas, o greiciau prisimenu tai, kq jau Zinojau,t. y. suvokiu rlalykus, esaniius mano prote, bet nepatraukusiusmano minciq. Dabar reiketq paZymeti, kad aptinku savyje daugybq irlr:jq tam tikrq dalykq, kurie negali buti gryna nebfltis,

nors galbut jq visai nera uZ mano mqstymo, ir kurie nera mano pramanyti, nors laisvai galiu apie juos mqstyti ar nemqstyti, bet kurie turi tikrq ir nekintamq prigimti. PavyzdZiui, kai isivaizduoju trikampi, nors galbut tokios figrlros pasaulyje uZ mano mqstymo niekur nera ir niekada nebuvo, vis delto yra prigimtis arba forma, arba tam tikra esme Sios nekintamos ir amiinos figDros, kurios ai neisgalvojau ir kuri visiikai nc,priklauso nuo mano dvasios.Tai darosi ai5ku todel, jog galima irodyti ivairias trikampio savybes,butent: kad trys jo kampai lygus dviem statiesiems kampams, o didZiausias kampasyra prieSilgiausiq kra5tinq,ir panaiius dalykus, kuriuos dabar, noriu to ar ne, ai5kiai ir tikrai Zinau esant jam budingus, nors anksdiau,pirmq kartq isivaizduodamas trikampl, visi3kai negalvojau apie tai. Todel negalima sakyti, kad blciau juos pramanqs ar iSgalvojqs. Ir veltui dabar pradeciau sau prie6tarauti, kad galbut 3i trikampio ideja i mano dvasiq pateko per pojuiius, kadangi esu matqs trikampio formos kr1nq.protu a! galiu sudaryti begalg kitq figurq, del kuriq negali kilti jokio itarimo, kad kada nors jos buvo prieinamos mano poj[ciams, nors ivairias jq prigimties ypatybes visacla galiu irodyti taip pat gerai, kaip ir trikampio. Sios savybes, atrodo, turi br:ti tikros, nes aiSkiai jas sur,'okiu. Taigi jos yra kaZkas, o ne gryna nebrltis, nes visiikai suprantama, kad visa, kas tikra, yra kaZkas,kadangi tiesa - tai tas pats, kas ir butis. O anksdiauaSjau nuodugniai lrodZiau,jog visi aiskiai ir rySkiai paZistamidalykai yra tikri. Jeigu to ir nebiidiau irodqs, mano proto prigimtis yra tokia, jog negaleciautq dalykq nelaik-vtitikrais, aiSkiai juos suvokclamas. Prisimenu, kad netgi tada, kai dar buvau stipriai prisiriSqsprie jutiminiq daiktq, neabejotinomis tiesomis laikiau tai, kq aiSkiai ir ry5kiai suvokiau apie figuras, skaicius ir kitus aritmeti_ kos bei geometrijos dalykus. Taigi vien iS to, kad savo mqstymu galiu gauti kokio nors dalyko idejq, iSeina,jog visa, kq ai3kiai ir ry3kiai Zinau priklausant Siam dalykui, i3 tikrqjq jam pri-

klauso. Argi tai nera dievo buvimo patvirtinimas arba lrodymas?Be abejo, as randu savyje dievo, t. y. paiios tobuliausios butybes, idejq, kaip randu ir bet kokios figuros arba skaitiaus idejas. Ir Zinau ne maZiau ai5kiai ir rylkiai, kad tos idejos prigimdiai priklauso aktuali ir amZinabutis, kaip Zinau, jog visa, kq galiu lrodyti apie kokiq nors figurq ar skaitiq, tikrai priklauso Siosfiglros ar skaidiaus prigimiiai. Todel, nors ankstesniqjq samprotavimq iSvadospasirodyttl neteisingos,dievo buvimas mano dvasiai turetq blti bent jau toks pat tikras, kokiomis lig Siol laikiau matematikos tiesas, susijusias tik su figuromis ir skaitiais. Nors, tiesq sakant, is pirrno Zvilgsniotai neatrodo visiSkaiaiiku, bet labiatr panaSu ! sofizmq.Juk, kituose dalykuose lpratgs atskirti btt! nuo esmes,lengvai lsitikinu, jog buvimq galima atskirti nrro dievo esmes ir dievq suvokti kaip aktualiai neegzistuojantl.Ta6iau,geriau pagalvojgs,ai5kiai matau, kad lnties negalima atskirti nuo dievo esmes,kaip nuc lygiaionio trikampio esmesnegalima atskirti to, kad trys arba kalno idejos 1okampai lygts dviem statiesiems, nuo slenio idejos. Vadinasi, mqstyti dievq, t. y. padiq lolrr.rliausiq esybg, be btties, t. y. be kokios nors tobuIybes, lygiai taip pat prieitaringa, kaip mqstyti slenio ncturinti kaln4. Bet, nors ir negaliu suvokti dievo be btties, kaip ir k,rlno be slenio, vis delto, kaip vien tai, kad suvokiu k,rlnq kartu su sleniu, nerei5kia,jog pasaulyje yra koks rrorskulnas,taip, atrodo, ir tai, kad dievq suvokiu esanjog jis yra. Mat, mano mqstymasneprimeti, nerei5kia, l,r <laiktams jokios bttinybes. PavyzdZiui, kaip tik lrro rrano noro priklauso galejimas isivaizduoti sparrrrrola 2irgq,nors tokio ir nera, taip galbut galiu priskirl r < l r t , v rb r ir r t i ,n o r s j o k i o d i e v o i r n e r a . . l o k i r rl r r r r l r r . ' f o k i i t i o srlZiais d a n g s t o ss i o f i z m a sJ .uk l , r i , 1 o 1n l lt t v o k t ik , t l n o l r e s l c ' n i on , e r e i S k i ak , ad ' ( ' i . l ( r l is s r k o k s n o r s s l e n i sb , et l ) , r \ , r u l y ; r ' y 'k r ,o r k s r r o r sk , r l n t r a l r l i l . i i , k o < lk . r l r r a s i r s l c ' n i sn , epaisanto, ar jie yra ar ni,, yr(r ncartskiriami vienas nuo kito. O tai, kad dievo n,,t(rliu suvokti kitaip, kaip esandio,rei5kia, jog butis

yra neatskiriamanuo jo ir jis tikrai yra del to, o ne del to, kad ai taip mqstau arba savo mqstymu primetu daiktams kokiq nors butinybq. Prie5ingai, butinybe, esanti paciame daikte, t. y. dievo buvimo butinybe, priverdia mane taip mEstyti. Juk ne mano valioje suvokti dievq be buties, t. y. padiq tobuliausiq esybq be didZiausios tobulybes, panaiiai kaip leista isivaizduoti iirgq su sparnais ir be sparnq. eia nereiketq ir sau prie3tarauti.Tiesq sakant,brltina pripa2inti, jog dievas yra, jeigu jau tariau, kad jis turi jvairiausiq tobulybiq, nes butis yra viena iS jq. Bet pirmoji mano prielaida nebuvo butina, kaip neb[tina galvoti, jog visas keturiq kraitiniq figlras galima ibreZti i apskritimq. Tadiau, manydamas,kad aS taip galvoju, brrsiu priverstas pripaZinti,jog rombq irgi galima ibreZti i apskritimq, kadangi jis- taip pat keturiq kraStiniq figtr4. Taigi brlsiu priverstas pripaZinti klaidingq clalykq. Mano manymu, tuo anaiptol nereikia remtis. Nors ir nebutinai tureciau kada nors susidurti su dievo ideja, tadiau kiekvienq kartq, kai pasitaiko pagalvoti apie pirming ir auk6ciausiqesybq, kitaip tariant, rasti jo idejq savo dvasios lobyne, brltinai turiu jam priskirti ivairiq tobulybiq, nors negaliu jq visq isvardyti ir kiekvienai skirti demesio atskirai. Ir 6ios butinybes pakanka, kad jog butis - tobulybe, prieiciau teiveliau, vos suZinojqs, singq iSvadq,kad 5i pirmine ir auk3tiausia esybe yra. Be to, man nebutina kada nors isivaizduoti kok! nors trikampi. Bet kiekvienq syk!, kai noriu tirti lygia5onq figurq, turindiq tik tris kampus, butinai turiu jai priskirti visa, kas privercia padaryti i5vadq, kad Sie trys kampai nera didesni uZ du stadiuosius,nors galblt tada ir nenagrineju iios ypatybes atskirai. Taciau, tirdamas,kokias figuras galima ibreZti j apskritimq, nebltinai turiu galvoti, jog taip galima pasielgti su visomis keturiq kraStiniq figlromis. Prieiingai, aS netgi negaliu to isivaizduoti, jei nenoriu i savo dvasiq isileisti nieko, ko negalesiuaiSkiaiir tiksliai suvokti. Taigi yra didelis sklrtumas tarp Sitokiq klaidingq prielaidq ir tikrq idejq, gi-

musiq drauge su manimi, is kuriq pirmoji ir pagrindine yra dievo ideja. IS tiesq ivairiais btdais aS suZinau, jog ii icleja - tai ne kaZkas pramanyta ar i5galvota, priklausoma nuo mano mqstymo, bet tikros ir nekintancios prigimties paveikslas. Pirmiausia todel, kad be dievo nepajegiu mqstyti jokio kito dalyko, kurio esmg butinai sudarytq bltis. Antra vertus, todel, kad nelmanoma mqstyti du ar kelis tokius pacius dievus. Nustatqs, jog yra tik vienas dievas, ai5kiai matau, kad jis turejo buti visais amZiais rr amZinai bus ateityje. Pagaliau dar ir todel, kad dievuje mqstau daug kitq dalykq, i5 kuriq nieko negaliu atimti ne prideti prie jq. Tadiau, kad ir kokius argumentus naudodiau, visada reikes griZti prie to, kad tik aiSkiai ir ry5kiai suvokiami dalykai pajegia galutinai mane ltikinti. Tiesa, i5 taip suvokiamq dalykq keletE aiSkiai supranta visi. Kiti atsiskleidZia tik tiems, kas ! juos Ziuri i3 ariiau ir idemiau tiria. Tadiau ir Sie, kai yra atskleisti, laikomi tikrais ne maZiau ui pirmuosius. PavyzdZiui, kiekvieno stadiakampio trikampio iZambines kvadratas yra lygus statiniq kvadratams. Nors Si savybe i5 pirmo zvilgsnio neatrodo tokia akivaizdi, kaip ta, kad lZambine yra prieS didZiausiq kampE, tadiau, syki tai suZinojq, vienodai tikime tiek viena, tiek kita tiesa. Zinoma, jei mano dvasia br.rtq laisva nuo visokiq prietarq, o minciq neblaskytq nuolatiniai jutiminiq daiklq paveikslai, neatsirastq nieko lengviau ir greiciau pa2istamo uZ dievq. Argi yra kas nors savaime ai5kiau ir suprantamiau uZ minti, kad yra dievas, t. y. aukiiiausia ir tobuliausia esybe, kurios vien idejq sudaro butina ir amZina lr0tis ir kuri todel yra? Nors Siai tiesai sttvokti man reikejo dideliq dvasios p a s t a n g q ,t a c i a u d a b a r a i n e t i k t a i l s i t i k i n q s j a t a i p , k a i p ir viskuo, kas man atrodo labiausiai patikima, bet ir matau, kad visq kitq dalyktl tikrumas nuo jos priklauso taip absoliuciai, jog, neZinant Sios tiesos, nieko neimanoma kada nors tobulai paZinti.

z0T

Tiesa, esu tokios prigimties, kad, vos supratqs kq nors labai aiSkiai ir rySkiai, negaliu nepatiketi, jog tai teisinga, Antra vertus, velgi del savo prigimties negaliu nuolat laikyti savo dvasiq prikaustgs prie vieno dalyko ir, kaip pamenu, daZnai laikydavau kok.i nors dalyk4 tikru ir tada, kai liaudavausi tyrqs prieZastis,privertusias mane taip sprqsti. Taigi tuo metu galcjo atsirasti kitq argumentq, galindiq lengvai pakeisti mano nuomonq, jei nebuciau Zinojqs,kad yra dievas. Taigi niekada nebDciauZinojgs nieko tikro ir tvirto, o turcciau tilc miglotq ir nepastoviqnuomonq, PavyzdZiui, tirdamas lygia5onio trikampio prigimt!, a5,Siek tiek nutuokdamasgeometrijoje, be abejo, Zinau, kad trys jo kampai lygls dviem statiesiems kampams,ir negaliu tuo netiketi tada, kai Sitai irodineju. Bet, vos tik atitraukgssavo mintis nr,rosio irodymo, nors ir ai5kial prisiminciau ji supratqs,galediau lengvai suabejoti iia tiesa,jei neZinociau, kad yra dievas.Juk galiu itikinti save, kad is prigimties esu sukurtas toks, jog galiu lengvai apsirikti netgi dalykuose, kuriuos manau akivaizdZiausiaiir geriausiai paZistqs. Ypac jei prisimenu, kad daZnai laikiau tikrais ir neabejotinais daugeli dalykq, kuriuos veliau del kitq prieZasdiqprisiejo laikyti a b s o l i u c i an i eteisingais. Bet, jsitikines, jog yra dievas, ir pripaZinqs,kacl nuo jo priklauso visi dalykai ir kad jis negali apgaudineti, nusprendZiau,jog visa, kq suvokiu aiskiai ir rySkiai, turi bhti tikra. Ir negalima isivaizduoti jokio prieSingoargumento, kuris priverstrl mane tuo suabejoti, nors aS daugiau ir nebegalvoju apie prieZastis,paskatinusiasmane pripaZinti tai esant teisinga,o tik prisimenu, kad tai aiSkiai ir rySkiai suvokiau. Taigi apie dievq as Zinau tikrai ir tvirtai. Sis Zinojirnas tinka ir visiems kitiems dalykams, kuriuos, prisimenu, anksciau esu irodqs, pavyzd2iui, geometrijos tiesos ir kt. Juk kq gi galima man prikiSti, kad suabejodiau jomis? Ar tai, kad aS i3 prigimties greitas klysti? Tatiau ai jau Zinau, jog negaliu apsirikti sprendimuose, kuriq prieZastisgerai Zinau. Ar tai, kad anksdiau laikiau teisingais ir tikrais dalykus,

kuriuos veliau pripaZinau klaidingais? Betgi ne vieno ii jq aS neZinojau ai5kiai ir ry5kiai. Be to, kadangi dar neZinojau taisykles, padedancios paZinti tiesq, patiketi jais rnane paskatino argumentai, kuriuos vr\liau pripaiinarr ne tokiais svarbiais, kaip isivaizdavau tada. Kq gi dar galima butq man prikiSti? Argi galima btltq man prikisti, kaip ankstiau pats sau prikai5iodavau, kad miegu arba l<ad visa, kq dabar mEstau, nera tikriau uZ sapnus? Bet, jelgu net sapnuodiau, visa tai, kq akivaizdZiai mato rnano dvasia, bus visi5kai tikra. Taigi visiSkai ai6kiai suZinau, jog kiekvieno Zinojirno teisingumas ir tikrumas priklauso tik nuo tikrojo dievo paZinimo. Vadinasi, jo nepaZinqs, negalejau nieko tobulai suprasti. Bet dabar, ji paZindamas, galiu tobulai paZinti begalq dalykq. Ir ne tik dalykus, esandius jame, bet ir tuos, kurie priklauso klni5kajai prigimdiai. Mat, 1i gali btlti geometrtl, neatsiivelgianciq 1 jos buvim.1, ,rodinejimq objektas. SI,STaS APMASTYMAS APIE}TATERIAL]q DAIKTIJ EGZISTAVIM4 IR APIEREAIU ZI^OGAUS SIEIOSIR fiLTNO SKIRTUA{4 jimas isivoizduoti MaterialAs daiktai gali egzistuoti.Sugebd goli mus itikinti jt1 buvimu. Koks sftirlumos tup vaizduotes it gryno protavimo. Nors olrodo, kad vaizduote priklauso nuo kaiko kunii:ko, taiiau tai neirodo, jog yra materiolAs <laiktai.Norinl isitikinti j14buvimu, reikia pasiii1reti, kq ap,krilai reiikia jausti, kq luo tikslu reikia daryti. Viso to, kq tnenemejutq, iivardijimas. Kodel yra taip, kad jusdami tikeiotne juntq daiktus ui savgsir skirtingus nuo sovo mqstymo. Kode,lrne^s tnoneme,jog daiktai pono5-s i idejas, kurias jie rnurnyrie sukc/dovo. MLstl prote nera nieko, kos nebDltl oteigs lttr po jucius.Ii kur mesiinr>me,jog kunos, kurj vadiname sa\,'u, mums yra arlimesnis ui bet kuri kilq. Kodel maneme 1i;rnokg iS prigimties visa, kq gulvojame esonl susilus su pojAIit1 objektais. lgudiiai, sugriovg pasitikejimq pojuiiats. Dvi joti pojfrtiq paltugrindinesprieiastys, privertusios mus suabe padedami, lengvai satime atsakyti i arsumentus, ,':l,T::".ru

jlikinusius mus jutiminiq daikttl tikrumu. Dabar mes nebegalime abejoti viskuo apskritai, kq mums duoda pojAiiai. Dyosios esmg sudcro mqstymas. Dvasia tikrai skiriosi nuo kuno. Kodel sugebejimai isivaizduoti ir justi priklauso dvasiai, o sugebi:jimai keisti vielq, uiimti jvairias padetis ir kt. priklauso ne jai, o kunui. Solio musr4 yra kaikokia substanciia, galinti sukelti mumyse iutiminiq daikttl ideias. Si .subslonciir lodel kinai yra. Visa, kq mes diSkioi ir tik.;lo-krlniSka, liai suvokiame esonl kinuose, tifuai jiems budinga. Mes negalime aiSkiai ir tiksliai Linoti apie dar miglotai suvokiamus dalykus. Visa, ko mus moko prigimtis, turi dali tiesos. Dolj liesos luri ir tai, kq prigimtis moko apie sftousmq, alki ir kt. Prigimtis po juiiais moko apie glaudtl ptoto it kino ryii. Dati Ijesos luri ir tai, kq prigimtis moko apie daugelict mums kenksmingq, orba palankiq dalykt4 buvimq. Iiivardijimas kai kuriq nuomoniLl, kutir4, atrodo, moko prigimlis, nors tai - tik prietorai. Kaip reikia sup/osli iodi ,,priginttis". Prigimtis anoiptol nemoko pojniiais spresl,i apie daiktt4 prigimti, ji padecla mums skirti naudingus pojuiius nuo kenksmingq. Be reikalo moneme, kad ivaigides nera didesn6.s ui Lvakes liepsnq, Ugnis /uri kaikq panaicus j Sllumq, kuriq ji mumyse sukeliu. Erdvd yra tuSiio, jei niekas neveikia musq pojuiitl. Kas netyiia su mesa suvalgo nuodus, nera tiesictgiai prigimties aogautas. Vis delto mes dainai apsirinkame dalykuose, apie kuriuos prigimlis mums prane\a tiesiogiai. Vadinasi, tai, kad .se.gonlis vandenlige nuolat nctri gerti,-gomtos klaida. No, rint sutinoti, ar tai neprieilarauict dievo gerumui, reikia pripaiinli, kad: 1) dvasianedali, o .krinos - dalus, 2) visus poveikius dvasia gauna tik per smegenis, 3) mr.rsr4 organq, sandara rodo, jog kokio je nors kuno daly je galime iusti skousmq. nors nera j<tkios ioizdos. Negalima noreti nieko geresnio, nebent Io, kod smegenq gaunami poveikiai sveikam imogui sukellt4 gerus po jiijus. Jer toip yrcl- tai dievo getumo poLymis. Pavyzdys, kad bAdas, kuriuo kyla mano jausmai, naudingas. Kiekvienqs kilos br-rdcsbLtq ne !oks poronkus visodo iSsougoti k?nq. Kiti bAdo, kuriuo atsiranda m1sr4jausmai, naudingumo pavyzdiiai. Tai reiikia, kad imogus retkariiais gali klysti, nepaisant clievo gerumo. Sls somprotavimas padeda paiinti k/ojclas ir jLl isvengti, jis netgi padeda atskirti miegq nuo bude jimo. Bet vis ddlto reikia pripaiinti misq, prigim2 1 0 ties si)pnumq ir nepatvdrumq.

Dabar belieka i3tirti, ar yra materialiq daiktq, Zinoma, aS bent Zinau, kad jq gali buti, nes, Zilredamas i juos kaip i geometriniq irodinejimtl objektus, suvokiu juos labai aiSkiaiir rySkiai.Juk negali kilti jokios abcjones,kad dlevas gali sukurti visa, kq aS sugebutiksliai suvokti. Kad dievas negaletq ko nor,s padaryti, aS niekada nemaniau,tik todel, jog be prie3taravimqnegaleddvau to gerai suvokti. Be to, mano sugebejimas isivaizduoti, kuriuo, kaip Zinau i5 patirties, tirdamas materialius daiktus, naudojuosi kiekvienq kartq, pajegia mane itikinti, kad jie yra. Juk, geriau pasvarstQs, kas yra vaizduote,matau, jog tai ne kas kita, kaip tam tikras sugebejimo paZinti santykis su kunu, kuris paZinimo galiai iSkyla vidujai ir, vadinasi, yra. Noredamas tai akivaizdZiai parodyti, pirmiausia nurodysiu skirtumq tarp vaizduotes ir grynai intelektinio veiksmo, arba supratimo. PavyzdZiui, isivaizduodamas trikampl, savo dvasios jega ir vidinemis pastangomis aSne tik supranturkad trikampis - figura su trimis kraStinemis, bet ir isivaizduoju tas kra3tines, lyg jos butq man priei akis. Butent tai a5 ir vadinu isivaizdavimu. Noredamasisivaizduoti tukstantkampi, aS,Zinoma,suvokiu, kad tai figrlra, turinti tukstanti kraStiniq, taip pat lengvai, kaip ir tai, kad trikampis - figlra, turinti tik tris kraStines.Tadiau ai negaiiu isivaizduoti visq t[kstantkampio kraStiniq, kaip kad isivaizduoju trikampio kraitines. Taip pat, tiesq sakant, negaliu lsivaizduoti jq taip, lyg jos butq pries mano akis. Ir nors del iproeio naudotis vaizduote kiekvienq syki, kai galvoju apie ktni5kus daiktus, pasitaiko, kad, mqstydamas apie ttkstantkampi, miglotai isivaizduoju kaZkokiq figtlrq, taiiau labai akivaizdu, jog tai _- ne t[kstantkampis. Mat, ji niekuo nesiskiria nuo figlros, kuriq isivaizduoiiau, mqstydamas apie 1O-tukstantkampiarba apie kokiE nors kitq daugiakampg figurq, ir niekaip nepadeda paZinti savybiq, leidZianiiq atskirti tukstantkampi nuo bet ku' rio kito daugiakampio.

211

zt4

Tiesa, penkiakampio figtrq ai galiu be jokios vaizduotes suvokti taip pat gerai, kaip ir t[kstantkamp!. Bet a5 galiu jq isivaizduoti ir skirdamassavo dvasiosdemesi kiekvienai i5 penkiq jo kraStiniq, taip pat plotui bei erdvei, kuriq jos apriboja. Taigi dabar aiSkiai matau, jog, norint isivaizduoti, man reikia ypatingo dvasios jtempimo, kuriuo nesinaudoju,kq nors suvokdamasarba suprasdamas.Si ypatinga dvasios itampa ai5kiai rodo skirtumq tarp vaizduotes ir protavimo, arba grynojo suvokimo (conception). Be to, paZymesiu,kad Sis mano sugebejimasisivaizduoti, kadangi jis skiriasi nuo galios suvokti, visai nera bltinas mano prigimiiai, arba esmei,t. y. mano dvasios esmei. Juk, netgi neturedamas Sio sugebejimo, Iikdiau toks pat, kaip ir dabar.Vadinasi, galime padaryti i5vadq, kad vaizduote priklauso nuo kaZko netapataus musq dvasiai. Ai lengvai suvokiu, kad jeigu yra koks nors kunas, su kuriuo mano dvasia taip susijusi, jog gali ji mqstyti kada tik nori, tai galbut Sitokiu brldu ji ir isivaizduoja kuniikus daiktus. Vadinasi, iis mqstymasskiriasi nuo grynojo suvokimo tuo, kad dvasia suvokdama tarsi gilinasi i save ir tiria kuriq nors i5 turimq idejq. O isivaizduodamaji gilinasi i kunq ir tiria tai, kas jame atitinka idejq, kuriq pati sukDre arba gavo pojrldiais. Taigi nesunku suprasti, kad isivaizdavimas gali vykti butent tokiu budu, jei tik kunai i5 tikrqjq egzistuoja. Kadangi negaliu rasti jokio kito budo paai3kinti, kaip vyksta isivaizdavimas,tai manau, jog daiktai greidiausiai yra. Bet tai tik tiketina. Ir nors r[pestingai iStirdiau visus daiktus, vis delto nemanau,kad i3 tos aiikios idejos, kuriq turiu vaizduoteje apie krrni5kq prigimt!, galeciau gauti kokiq nors argumentq,leidZianiiq teigti, jog ktnai yra. Tadiau be Sioskuni3kos prigimties, esandiosgeometrijos objektu, aS esu pratqs, nors ir ne taip ry3kiai, isivaizduoti ir daug kitq dalykq, butent: spalvas, garsus, skoni, skausmq ir kt. Siuos dalykus daug geriau skiriu pojuciais, nes per juos, taip pat per atminti, Sie dalykai, atrodo, pasiekia mano vaizduotg. Todel manau, jog, no-

rint geriau i6tirti, kq reiSkia ,,jutttu", bus pravartu tuo patiu metu suZinoti,kas yra jutimas, ir pasiZiureti,ar i5 iclejq, atsirandandiq mano dvasioje is tokio mEstymo' kur! ai vadinu jutimu, negaleeiauisitikinti, kad yra k[niskq daikttl. Pirmiausia prisiminsiu, kokitts dalykus anksdiau laikiau tikrais todel, kad juos gaudavau pojrldiais, ir kuo buvo pagristasmano isitikinimas. Po to iStirsiu prieZastis, privertusias mane tuo suabejoti. Pagaliau pasiZir.rresiu, kq apie tuos dalykus turddiau galvoti dabar. Taigi, pirmiclusia,jutau turis gulvq, rankas, kojas ir visus kitus narius, sudaranciusmano k[nq, kur! lai' kiau savo dalimi, arba, ko gero, netgi savimi. Be to, jutau, kad Sisk[nas yra tarp daugelio kitq kr1nq,iS kuriq jis patiria patogumq arba nepatogumq' Siuos patogumus pastebedavau del tam tikro malonumo arba pasitenkinimo, o nepatogumus- clel kandios pajautos. Be malonumo ir skausmo,aSdar jutau alki, troskul! ir kitus panaSius norus, o kartu ir tam tikrus kuniSkus polinkius liudesl, pykti bei kitas panaiias aistras, dZiaugsmq, i Be to, pastebejau,jog, be tlsumo, formos, judejimo, kt1nai turi kietumo, Silumosir kitokiq ypatybiq, suvokiamq lytejimu. Dar pastebedavaukunq Sviesq,spalvas, kvapr.rs, skonius bei garsus,kuriq lvairove leido skirti dangq, Zemq,jurq ir apskritai visus kitus kunus vienus nuo kitq. tirdamas vistl siq savybitl idejas, kurios atZinr>rna, sirasdavomano mintyje ir kurias tik vienas jutau tiesiogiai, aS, aiSku, ne be pagrindo tikejau juntqs dalykus, visi$kai skirtingus nuo savo mqstymo, butent dalykus, nuo kuriq kyla Siosidejos. Mat, prakti5kai madiau, kad jos atsirasdavomano mintyse be mano sutikimo, taigi, negaledavaujausti jokio obnet ir labiausiainoredamas, jekto, jeigu jo nepasiekdavokuris nors mallo jtttimo organas.Ir, prieiingai, as negalr:jaujo jausti, jeigu jis neveike mano pajautos. O kadangi pojudiais gaunamosidejos bldavo gyvesir tikslesnesuZ bet koki4 i5 tq, kunes, iSrai3kingesnes rias galedavau isivaizduoti mqstydamas arba kurias ras- 2 1 3

214

davau lsireZusiassavo atmintyje, tai man atrode, kad jos negali kilti iS mano dvasios. Taigi reikejo, kad jas manyje sukeltq kaZkas kita. O kadangi apie tai neturejau jokio supratimo, iSskyrustq, kuri man teike idejos, tai man negalejo ateiti i galvq nieko, i5skyrus tai, kad tie dalykai yra panasusi jq sukeltas idejas. Kiek pamenu,pojDtiais aBnaudodavausipirmiau, negu nuovoka, o savo paties sudarytas idejas laikiau ne kaip tas, kurias gaudavau pojutokiomis i3rai5kingomis, tiais, ir daZniausiai netgi manydavau, kad jos sudarytos i3 pastarqjq daliq. Taigi aS isitikinau, jog neturiu savo prote jokios idejos, kuri bttq aplenkusi pojudius. Taip pat ne be prieiasties tikejau, kad tas klnas, kur! del tam tikros prieZastiesvadinau savu, priklauso man daugiau ir labiau uZ bet kur! kitq. Juk i5 tiesq aS niekada negalejau buti atskirtas nuo jo kaip nuo kitq kunq. Tik juo ir per ji aS jausdavau visus savo norus ir igeidiius, pagaliau patirdavau malonumo bei skausmo jausmus jo dalyse, o ne kituose, nuo manqs atskirtuose kr-rnuose. Bet, tirdamas, kodel po kokio nors skausmo brrna liudesys,o po malonumo atsiranda dZiaugsmas arba kodel kaZin koks skrandZio sudirginimas, vadinamas alkiu, -- gerti verdia mus noreti valgyti, o gerkles sausumas ir pan., aS tai tegaledavau paai5kinti nebent tik tuo, kad taip iSmokeprigimtis. Juk, Zinoma,nera jokio, bent jau tokio, kuri galeciau suprasti, panaiumo arba rySio tarp to skrandZio sudirginimo ir noro valgyti, kaip ir tarp skausmq sukelianiio dalyko jutimo ir 5io jutimo sukeltos minties apie litdesi. Todel man atrode, kad i5 prigimties i5mokau ir visq kitq dalykq, susijusiq su mano pojfdiq objektais. Kaip pastebejau, sprendimai, kuriuos buvau ipratqs daryti apie Siuosobjektus, susidarydavomanyje pirmiau, negu surasdavaulaiko juos pasverti ir i5tirti prieZastis,vertusias taip samprotauti. Bet paskui patyrimas pamaZu sugriove pasitikejimq pojrrdiais.Man daugsyk teko stebeti,kaip bokitai, iS toli atrodq apvalus, iS arti pasirodydavo besq keturkampiai, o milZinai, lkelti i Sitt bokitq vir5unes, atrodydavo maZy-

tes statuleles,iiurint 13apaiios. Taip ir daugeliu kitq atvejq aS rasdavau klaidq sprendimuose,pagrlstuose iSoriniais pojuiiais. Ir ne tik i5oriniais,bet ir vidiniais, nes Taciau ii Zmoargi yra kas nors vidujesnio uZ skausmq? niq, netekusiq kojq ir rankq, aSsuZinojau,kad kartais jie junta skausmq nesamosegah:nese.Tai dave pagrindo galvoti, kad negaliu buti visiSkai tikras kurio nors savo ktno nario negalavimu, nors ji ir skaudetq. Prie Siq abejojimo prieZasdiqveliau priduriau dar rlvi bendro pobrldZioprieiastis. Pirmoji i5 jq ta, kad niejuntu tai, ko negakada netikejau, jog nemiegodamas lc-:ciau retkariiais justi per miegus. O kadangi netikiu, jog dalykai, kuriuos, atrodo, juntu miegodamas, galetq kilti iS kaZko uZ manqs, tai nemadiau prieZasties, kodel veikiau tureciau tiketi dalykais, kuriuos manau juntqs ta, kad, dar nepaZindamas budedamas. Antroji prieZastis arba, tiksliau, apsimesdamas neZinES savo kDrejo, ai nemadiau nieko, kas galetq sukliudyti man is prigimties buti tokiam, kad klysdiau netgi dalykuose, kurie man atrodo tikriausi. kq tik itikinusioms maO paprie5tarautiprieZastims, ne jutiminiq daiktq tikrumu, man nebuvo labai sunku. Kadangi prigimtis, rodos, traukia prie daugybesdalykq, nuo kuriq nuovoka verte nusigrqZti, tai nemaniau, jog privalau labai pasitiketi prigimties mokymu. Ir nors pojuciais gaunamos idejos nepriklauso nuo valios, aS vis delto negalvojau, jog turiu del to padaryti iSvadq,kad Siosidejos kyla i3 daiktq, skirtingq nuo manqs,kadangi aS galiu tureti kok! nors sugebejimq,nors lig Siol man dar ir neZinomq,kuris bttq tas idejas gaminanti prieZastis. Bet dabar, pradedamasgeriau paiinti save ir ai3kiai riiureti savo kurejq, a5,tiesa, jau nebegalvoju turls drqsiai pripaZinti visus daiktus, kuriuos mums, atrodo, iteigia pojudiai, bet ir nemanau,jog turiu abejoti jais visais ,rpskritai. Pirmiausia todel, jog Zinau,kad visi aiSkiaiir ry5kiai strvokiami dalykai gali buti sukurti dievo tokie, kokius luos suvokiu. Ir jei galiu aiSkiai ir ryikiai suvokti vienq

ztJ

dalykq be kito, tai man to uZtenka, kad bttiau tikras, jog jis skiriasi nuo kito, nes juos atskirti vienq nuo kito gati kad ir ta pati dievo galybe. O tam, kad imtum laikyti juos skirtingais, nesvarbu, kokia jega juos atskiria. tuo, kad aS tikrai Zinau,jog esu, ir vis delRemdamasis to nematydamas jokio kito dalyko, bltinai priklausandio mano prigimiiai, arba esmei,i5skyrus tai, kad aS- mqstantis daiktas, padarau visiSkai teisingq iSvadq,jog mano esme sudaro tik tai, kad aS- mqstantisdaiktas, arba substancija,kurios visa esme, arba prigimtis, yra mqstymas. Zinoma, galbut arba greidiau tikrai, kaip greitai tai lrodysiu, aS turiu k[nq, labai glaudZiai susijttsi su manimi. Tadiau aS turiu ai5kiq ir ryikiq idejq apie save kaip apie mqstanti ir netisq daiktq. Antra vertus, aS turir.r aiSki4 idejq apie kunq kaip tisq ir visai nemqstantl daiktq. Todel darosi aisku, jog a5, t. y. mano siela, del kurios esu tuo, kuo esu, tikrai yra visiSkai skirtinga nuo krrno ir gali blti be jo. Be to, turiu ivairiq sugebejimqmqstyti, ii kuriq kiekvienas turi savq ypatybiq. PavyzdZiui,turiu sugebejimq isivaizduoti ir justi, be kuriq galiu kuo puikiausiai visai ai5kiai ir tiksliai suvokti save, bet ne prieiingai - suvokti Siuossugebejimusbe savgs,t. y. be dvasinessubstancijos, su kuria jie siejasi ir kuriai jie priklauso. Juk Siq musq sugebejimq sqvokoje, arba, kalbant mokyl<los terminais, formaliame jq koncepte, yra savos rlSies protavimo. IS dia matau, kad Siesugebejimaiskiriasi nuo manqs, kaip modusai skiriasi nuo daiktq. Zinau ir dar keletq sugebejimq. PavyzdZiui,sugebejimas keisti vietq, sugebejimas uZimti ivairias padetis ir pan., kuriq, kaip ir ankstesniqjq,negalima suvokti be kokios nors substancijos, su kuria jie siejasi,ir kurie negali be jos egzistuoti. Ta6iau labai akivaizdu, kad Sie sugebejimai,jeigu jie tikrai yra, turi priklausyti kokiai nors kuni5kai arba tlsiai, o ne dvasinei substancijai,kadangi jq ai5kus ir tikslus konceptas suponuoja savo rtSiestisumq, o ne mqstymq. Be to, negaliu abejoti, jog turiu pasyvr+sugebejim4 2 1 6 justi, t. y, suvokti ir paZinti jutiminiq daiktq idejas. Ta-

ciau Sis sugebejimas butq nenaudingas ir man netektq juo pasinaudoti, jei netureciau pats arba kaikas kitas aktyvaus sugebejimo, galindio kurti Sias idejas. Bet aS pats, budamas tik mqstantis daiktas, negaliu tureti sio aktyvaus sugebejimo todel, kad jis anaiptol nesuponuoja mano mqstymo, taip pat todel, kad Sias idejas gaunu, niekuo prie jq neprisidedamas, o labai daZnai netgi priei savo valiq. Vadinasi, jis brltinai turi buti kokioje nors skirtingoje nuo manes substancijoje, kurioje, kaip jau minejau anksdiau, formaliai ir eminenti5kai butq visa tikrove, objektyviai esanti idejose, sukurtose sio sugebejimo. Ir 5i substancija yra arba k0nas, t. y. kuni3kos prigimties, kuri formaliai ir iS tlkrqjq apima visa tai, kas objektyviai ir vaizdiniais yra idejose, arba dievas, arba koks nors kitas uZ musq kun4 tauresnis daiktas, kuriame visa tai yra eminenti3kai. Kadangi dievas nera apgavikas, tai darosi aiSku, kad idejq jis nesiuniia pats ar per kok! nors kitq tvarini, kuriame jq tikrove yra ne formaliai, bet tiktai eminentilkai. Juk dievas man nedave jokio sugebejimo tai paZinti, bet, prieSingai, mane sukure linkusi tiketi, kad idejos kyla is kuni5kq daiktq, todel nematau, kaip bt1tr1galima pateisinti dievo apgaulq, jei ii tiesq Sios idejos atsirastq del kitq prieZastiq arba jas gamintq kiti, nekuniSki, daiktai. Vadinasi, reikia padaryti iSvadq, kad yra kuuiskr, egzistuojq daiktai. Taiiau jie turbut ne visai tokie, kokius mes juos suvokiame, nes yra daug dalykq, daraniiq suvokimq pojudiais neaiskq ir miglotq, Vis delto reikia pripaZinti, kad visa, kq aiSkiai ir tiksliai suvo,kiu, t. y. visa, kq aprepia spekuliatyviosios geometrijos objektas, tikrai yra. O del kitu dalykq, kurie yra tik kaip dalys, pavyzdZiui, tam tikras saules dydis arba forma ir kt., arba del kitq ne taip ai5kiai ir tiksliai suvokiamq dalykq, kaip, pavyzdiiui, iviesa, garsas, skausmas ir kt., yra aiSku, kad, nors visa tai labai abejotina ir netikra, ai vis delto manau ramiai galls padaryti iivadq, jog turiu bfldq visa lai tikrai paZinti. Juk dievas, nebrldamas apgavikas, ne-

218

galejo leisti mano nuomonesebuti netiesai,neduodamas sugebejimojai iStaisyti. Visq pirma nera jokios abejones, kad visa, k4 mes fgyjame i5 prigimties, turi clal! liesos. Mat, dabar ilod?itl ,,prigimtis" pladiqja prasme ai suprantu ne kq kita, kaip pat! dievq arba tvarkq ir iSdestymq, clievonustatytq savo sukurtuose daiktuose. O savo prigimt! konkreciai suprantu tiktai kaip vistl man clievo duotq dalyku jungini ir visumq. Taigi prigimtis aiskiausiaiir juntamiausiai rodo, kad turiu kunq, kurio sveikata yra sutrikusi, kai aS kendiu skausmq,kuris reikalauja valgyti bei gerti, kai aSjautiu alki, troSkuli ir t. t. Taigi aS neprivalau abejoti, kad tia yra dalis tiesos. Prigimtis Siaisskausmo,alkio, troikulio ir kitais pojuciais man rodo, jog aS ne tik patalpintas savo kune, kaip vairininkas laive, bet esu su juo taip glaudZiaisusijgs, tiesiog sumiSgs, kad sudarau su juo lyg ir vienq visumq. Jei taip nebutq, susiZeidqs kunq, a3, budamas tik mqstantis daiktas, nejausdiau skausmo ir Zaizdq suvokiiau tiktai protu, kaip vairininkas regejimu pastebi, jei kas suluZta laive. O kai mano krlnas noretq gerti ar valgyti, as tai paprasiiausiaiZinodiauir netgi nebuiiau perspejamasneaiSkiqalkio ir troskulio pojr-rdiq. Mat, ii tiesq Sie alkio, troikulio, skausmo ir kiti pojlciai yra ne kas kita, kaip tam tikri migloti mqstymo budai, kylantys ir priklausantys nuo ktno ir dvasios susijunqimo ir derinio. Be to, prigimtis man rodo, jog aplink mane yra daug kitq knnq, i5 kuriq vienq turiu siekti, o kitq - vengti. Ir, Zinoma, del to, kad skiriu ivairias spalvas, kvapus, skonius, garsus,Silumq,kietumq ir kt., ramiai galiu padaryti iSvadq,jog klnuose, teikianiiuose visus Siuos skirtingus poj[dius, yra juos atitinkandios skirtybes, nors galbut iS tikrqjq Siosskirtybes i juos visai nepanaSios.Tatiau del to, kad iS Siq ivairiq pojutiq vieni man yra malonus, kiti - nemalonus, nekyla ne maiiausi<ts abejones,jog mano kunas, tiksliau, aSvisas, kadangi su-

sidedu ii kuno ir sielos,galiu susilaukti i5 aplinkiniq k[nq lvairiq patogumq ar nepatogumq. Tatiau yra daug kitq dalykq, kuriuos, nors ir atrodo, kad esu igijes i5 prigimties, igijau ne i3 jos. Greiciausiai i mano dvasiq jie pateko del mano lproiio lengvabldiikai sprqsti apie daiktus, ir todel juose gali btti melo. Pavyzdiiui, aS manau, kad visa erdve, kurioje nera nieko jrrdancio ir veikiancio mano pojutius, - tu36ia, kad Siltame kune yra kaZkas pana5aus! mano turimq silumos idejq, kad juodame arba baltame krlne yra bltent tas juodumas arba baltumas, kuri as jauciu, kad karciame arba saldiiame yra butent tas skonis, kad Zvaig2cles,bok3tai ir kiti tolimi kunai yra tokio dydZio ir formos, kokie jie mums atrodo, ir t. t. privalau apibreZKad neliktq iia ko nors neaiSkaus, ti tai, kq turiu galvoje, sakydamas,jog prigimtis mane ko nors moko. Mat, cia Zodi ,,prigimtis" suvokiu daug siauriau, negu tuo atveju, kai juo suprantu visq dievo man duotq daiktq jungini ar visumq. Juk iis junginys, arba visuma, apima daug dvasiai priklausanciq dalykq, kuriq a5, kalbedamasapie prigimti, visai neturiu galvo. je. Pavyzdziui,supratimas,jog syki sukurtas daiktas jau nebegali vel buti nesukurtas,ir aibe kitq, kuriuos suvokiu naturalia savo proto Sviesabe krrno pagalbos.Be to, Si visuma apima ir daugell kitq dalykq, priklausantiq tiktai kunui ir neleinantiq i Zodi ,,prigimtis". PavyzdZiui, kfino ypatybe tureti tam tikrq svori ir kitos, pana5iosi jq. Tadiau dabar kalbu ne apie jas, bet apie daiktus, kuriuos dievas man dave kaip bDtiai, sudarytai i5 dvasios ir kuno. Taigi si prigimtis mane moko vengti dalykq, sukelianciq skausm4, ir ie5koti tokiq, kurie teikia malonumq. Bet aSnematau, kad, be Sito,ji mane mokytq, jog iS lvairiq pajautq negalime nieko sprqsti apie daiktus Salia m[sq, kol protas jq rfpestingai ir brandZiai neiStyre. lr4at,bent man taip atrodo, kad dvasiai, o ne dvasios ir k[no junginiui, lemta paZinti tiesq apie Siuos daiktus.

219

220

Todel, nors ZvaigZdeman neatrodo didesne ui. Lvakes liepsnq, vis delto a5 neturiu kokio nors kito realaus arba natlralaus sugebejimo,verdiandio mane tiketi tuo, kad ji nera didesne uZ Zvakes liepsnq. Bet vaikysteje ai taip ir manydavau be jokio rimto pagrindo. Ir nors, priejqs pric ugnies, juntu Silumq,o priejqs dar ardiau, netgi skausmq,vis delto nerandu jokio pagrindo, kuris mane itikintq, kad ugnyje esama kaZko panaiaus i silumq ir skausmq.Tadiau aS turiu pagrindo tiketi, kad joje kaZkas yra, nesvarbu, kas tai bitu, kas gali sukelti manyje Silumosir skausmo pojutius. Lygiai taip pat, nors ir yra erdveje vietq, kuriose nerandu nieko, kas jaudintq ar dirgintq mano jutimus, del to neturiu daryti i5vados, jog ten nera kokio nors kuno. Juk ai matau, kad dia, kaip ir kituose panaiiuose dalykuose, esu pratqs i3kraipyti prigimties tvarkq. Mat, Sie jutimai, arba jutiminiai suvokimai, man duoti tik tam, kad parodytq dvasiai, kas tinka ir kas kenkia visumai, kurios dalis ji yra. Kadangi lig iiol iie jutimai buvo gana ai5kus ir ryikts, jais naudojausi kaip tikromis taisyklemis, kuriomis galiu betarpiskai paZinti ui manes esanciqdaiktq esmq ir prigimt!, nors apie daiktq prigimtj Siejutimai gali suteikti tik labai neai3kiq ir mig_ lotq Ziniq. AS jau parodZiau,kodel, nepaisant viso dievo gerumo, tokiuose sprendimuose atsiranda klaidq. eia lSt<yla dar vienas sunkumas, susijqs su dalykais, kuriq siekti arba vengti moko prigimtis, taip pat dalykuose, susijusiuose su vidaus jausmais, kuriuos ji man suteike. lvlat, man atrodo, jog kelis sykius esu pastebejqsklaidq ir, vadinasi, esu klaidinamas savos prigimties. pa_ vyzdZiui, malonus skonis mesos,i kuriq imaiiyta nuoclq, gali mane suvilioti paragauti tq nuodq ir tokiu budu apgauti mane. Teisybe, prigimti iia galima pateisinti, nes ji skatina mane valgyti skaniq mesq, o ne ten esan_ cius nuodus, apie kuriuos ji nieko nenutuokia. Taigi gaiiu padaryti i5vadq, kad mano prigimtis nevisiikai ir ner.isapusiSkai paZlsta daiktus. Tuo, Zinoma, nereikia

stebetis, kadangi Zmogus- baigtines prigimties, todel ir Zinojimq tegali tureti ribotq. Bet mes lygiai taip pat apsirinkame, ir netgi labai daZnai, dalykuose, prie kurig mus betarpi3kai traukia nuosava prigimtis. Taip esti ligoniui, noriniiam gerti ar valgyti tai, kas jam gali pakenkti. Cia butq galima pasakyti, jog jis ktysta todel, kad jo prigimtis nesveika. Bet tai nepa5alinasunkumo, nes ligonis - toks pat dievo kurinys, kaip ir sveikas Zmogus.Vadinasi, tai nesiderin' tq su dievo gerumu, jeigu jo prigimtis butq klaidingesuZ kitq Zmoniq prigimti. Juk laikrone ir apgaulingesnd ratukq ir Svytuokles,paklustd g.rmdis, sutnontuotasis tiek tada, kai rodo netiksliai, jeigu jis blotos clesniams gai padarytas, tiek ir tada, kai rodo tiksliai ir visi3kai atitinka krlrejo sumanymus. Taip pat, jei laikysiu imogaus kunq ma3ina, susidedanciai5 kaulq, nervq, raumenq, gyslq, kraujo bei odos ir galindiE judeti netgi be dvasios taip, kaip ir dabar, tais atvejais, kai ji juda visai be valios pastangq, taigi ir be dvasios pagalbos, o tik savo organq iSsidestymo deka, lengvai pamatysiu, jog visai natr:ralu, kad 3is k[nas, sirgdamasvandenlige,kentes del gerkles sausumo. Sis sausumas dvasiai paprastai atstoja troikulio pojUti ir paveikia nervus bei kitas kuno dalis taip, kad kyla noras gerti, kuris padidina kuno ligq ir jam pakenkia. Visi5kai sveikam Zmogui del tokio gerkles sausumonoreti gerti savo paties labui yra visi3kai natlralu. Tiesa, turedamas galvoje laikrodZio paskirti, aS galiu sakyti, kad jis nutolsta nuo savo prigimties, kai blogai rodo laikq. Lygiai taip pat, i Zmokaip i dievo sukrtrt4 vigaus kuno maSinq Zirrredamas siernskunui btdingiems judesiams atlikti, turiu pagrindo manyti, kad ji nutolsta nuo savo prigimties, kai jai dZiusta gerkle, o gerimas kenkia jos i3saugojimui. Taciau aS matau, jog Sis prigimties ai5kinimas smarkiai - ne kas skiriasi nuo ankstesnio.Mat, iis aiskinimas prirlenominacija, visi5kai kita, kaip savoti3ka isorin(. Zmoserganti klausanti nuo mano rnqstymo,lyginandio gq ir blogai padarytq laikrodi su sveiko Zmogausideia ir gerai padarytu laikrodZiu,- denominacija, nepasa-

221

kanti nieko apie tai, kas i5 tikrqjq yra daikte, apie kur! kalbama. O ankstesniu prigimties aiSkinimu aS suvokiu kaZkq, kas tikrai pasitaiko daiktuose ir turi dali tiesos. Aisku, pasakymas,kad vandenlige serganiio k0no atZvilgiu jo prigimtis nesveika, jei gerkle yra sausa ir i3dZiuvusi,kai kunas nenori gerti, butq tik i3orine denominacija. Bet visumos atZvilgiu, t. y. dvasios, arba sielos,susijusiossu kunu, atZvilgiu noras gerti, kai Sitai kenkia kunui, nebus tik denominacija,bet tikra prigimkodel dievo geties klaida. Taigi dar reikia iSsiaiSkinti, rumas nesukliudo tokiai imogaus prigimtiai buti klaidinga ir klystancia. tai nagrineti, pirmiausia paZymesiu,jog Pradedamas yra didelis skirtumas tarp dvasios ir ktno. Kunas savo prigimtimi visada dalus, o dvasia visi5kai nedali. Juk i5 tiesq, tirdamas dvasiq, t. y. save patl kaip mqstanti daiktq, aS neatskiriu savyje jokiq daliq, bet labai aiskiai suvokiu ir suprantu, kad esu absoliuciai vienalytis ir vientisas. Ir nors atrodo, jog dvasia susijusi su visu kunu, aS puikiai Zinau, kad kojos, rankos ar kitos ktno dalies paialinimas nieko neatima i3 dvasios.Valios, ju'timo, suvokimo ir kitq sugebejimq taip pat negalima laikyti dvasios dalimis tiesiogine Sio ZodZioprasme,nes pati dvasia visa dalyvauja tiek norint, tiek jauiiant, tiek suvokiant ir pan. Visi5kai prieiingai yra su k[niSkais, arba tisiais, daiktais. Mat, nepajegiu isivaizduoti ne vieno, kad ir paties maZiausiodalyko, kurio mintimis arba protu negaleciau suskaidyti i daugybq daliq ir kurio del to negalediau paZinti esant daliu. Sito u2tektq ltikinti mane, kad Zmogausdvasia, arba siela, skiriasi nuo kuno, jei tuo pakankamai gerai nebrrtiau isitikings anksdiau. jog dvasia ispudZiusi3 visq kuno Taip pat paZymesiu, gauna daliq ne tiesiogiai, bet tik i3 smegenq arba, ko gero, tik is vienos patios maZiausiosdalies, bttent is tos, kurioje yra sugebejimas,vadinamas bendra nuovoka. Si dalis kiekvienq syk!, kai yra toje padioje padetyje, verdia dvasiq jausti vienq ir tq pati dalykq, nors kivisiSkai skirtingai. tos kflno dalys gali br:ti iSsidesciusios

Tai liudija daugybe bandymq, kuriq vardinti cia nera reikalo. Be to, paZymesiu,kad kuno prigimtis yra tokia, jog ne vienos jo dalies negali i6iudinti kita, tnrputi nuo jos nutolusi, jeigu pirmoji dalis tokiu padiu budu nera judinama kiekvienos tarpines dalies, nors tolesnioji ir visi5kai neveiktq. PavyzdZiui, jei patrauksime ir priversime judeti paskutinq itemptos virves ABCD dal! D, tai pirmoji dalis A judes taip, kaip ji judetq, jei bttq traukomos vidurines dalys B arba C, nors paskutine D ir nejudetq. Lygiai taip pat buna, kai jaudiu skausmq pedoje. Fizika mane moko, jog sis jutimas plinta nervais, issiiakojusiais pedoje ir is dia nusitgsusiaisligi pat smegenq.UZkliudyti pedoje, nervai tuoj pat atsiliepia smegenyse ten, kur jie prasidedair kur baigiasi, sukeldami tam tikrq judes!, kuri prigimtis yra davusi tam, kad dvasia jaustq skausmq taip, lyg jis butq pedoje. turi perKadangi Sienervai, prie5 pasiekdami smegenis, juosmeni, ir nugarq kaklq, tai pedoje eiti visq kojq, jq galai gali gali tik kai kuir nejudeti. Judeti esantys rios dalys, einaniios per juosmen! ir kaklq. Bet ir tai smegenysesukels tuos patius judesius, kuriuos sukeltq zatzdapedoje. Todel pedoje dvasia jaus toki pat skausTaip galima sampromq, Iyg peda tikrai butq suZeista. tauti ir apie visas kitas mtsq pajautas. jog kiekvienas judesys,kylantis PagaliaupaZymesiu, toje smegenqdalyje, iS kurios dvasia betarpi3kai gauna !spudZius,verdia ji pajusti tik vienq jutimq. Negalima noreti ar isivaizduoti kq nors geresnio,i3skyrus tai, kad Sisjudesys i5 visq jutimq, kuriuos jis gali sukelti, verstq dvasi4 justi tik pati budingiausiqir, Zinoma,naudingiausiq, padedanti i6laikyti Zmogauskunq sveikq. Patirtis rodo, jog visi prigimties duoti jutimai yra tokie, kaip kE tik papasakojau,Taigi juose nera nieko, kas nepatvirtintq dievo galybes bei gerumo. PavyzdZiui,kai pedoje esantysnervai virpa stipriau, nei paprastai, tai jq judejimas, perejgs stuburq ir pasiekqs galvos smegenis,veikia dvasiq ir verdia jq ke nors jausti, pavyzdZiui, skausmq,kuris, atrodo, br.rtqpe-

T
doje. Siuo skausmu dvasia jspejama ir raginama daryti visa, kas tik galima, kad skausmo prieZastisbttq pa5alinta kaip pavojinga ir kenksminga pedai. prigimt!taip, Tiesa,dievas galejo sutvarkyti Zmogaus kad tas nervq judesys dvasioje sukeltq visai kq kita. PavyzdZiui, dievas galejo priversti dvasiq jausti save padiq arba kaip esandiq smegenyse,arba kaip esanciq pedoje ar kokioje nors kitoje vietoje tarp pedos ir smegenq, arba dar kq nors, kas tik gali btti. Tatiatr niekas is viso Sito nesugebetq taip gerai iSsaugotikrlno, kaip tas jausmas, kuri dievas verdia patirti dvasiai. Todel, kai norime gerti, pradeda dZifiti gerkle. Tai sujudina nervus, o per juos ir vidines smegenq dalis. O tai sukelia dvasioje troikulio pojuti, ir tuo atveju nera nieko naudingesnio, kaip Zinoti,jog, noredamilikti sveiki, turime gerti. Taip pat yra ir kitais atvejais. I5 tia paaiSkeja, kad imogaus prigimtis, kadangi Zmogus susideda iS dvasios ir kuno, nepaisant viso dievo gerumo, retkariiais gali buti klaidi ir apgaulinga. Mat, jei kokia nors prieiastis ne pedoje, o kokioje nors kitoje nuo pedos ligi pat smegenq nutisusio nervo dalyje arba net patiose smegenysesukelia t4 pat! judes!, kuris paprastai kyla tada, kai skauda pedq, tai skausmasbus jauiiamas taip, lyg jis butq pedoje, ir, Zinoma,pojDdiai bus apgauti. O kadangi tas pats judesys smegenysegali sukelti tik vienq ir tq pati pojnt! ir tokio jausmo prieZastis daZniausiaiyra suZeistapeda, o ne kas nors kita, tai savaime suprantama, kad 3is judesys perduoda dvasiai skausmo pojuti i5 pedos, o ne i3 kokios nors kitos vietos. O jei kartais gerkle dZiusta ne del gerimo ktlno sveikatos palaikymui, bet del kokios nors visiSkai prieiingos prieiasties, kaip atsitinka sergantiemsvandenlige, vis delto geriau, kad mes klystame Siuo atvejur o ne tada, kai kunas sveikas. Taip pat yra ir kitais atvejais. Zinoma, Sis tyrinejimas man labai praverdia ne tik norint paiinti visas mano prigimdiai bldingas klaidas, bet ir norint jq iSvengti bei lengvai jas pataisyti. Mat, kai Zinau, kad visi mano jausmai paprastai daZniau rei5224 kia tiesq, o ne netiesEsu krlno patogumais ir nepatogumais susijusiq dalykq atZvilgiu, ir beveik visada galiu pasinaudotikeletu is tq jausmq tam paiiam dalykui tirti, be to, galiu pasinaudotiatmintimi dabartinemsltei ankstesnemsZiniomssusietiir savo protu, jau atradusiuvisas mano klaidq prieZastis,man nereikia saugotis netiesos, kuri gali pasitaikyti pojudiais gaunamuose dalykuose. Vadinasi, aS turiu atmesti pastarqjq dienq abejones, kaip perdetas ir juokingas, ypad visuotini nepasitikejimq, susijusi su miegu, kurio negalejau atskirti nuo budejimo. Mat, dabar matau didel! skirtum4 tarp budejimo ir miego. Ji sudaro butent tai, kad atmintis niekada negali susieti musq sapnq vienq su kitais ir su visu gyvenimu, kaip ji paprastai susieja visa, kq mes patiriame budedami. I5 tikrqjq, jei, man budint, kas nors staiga pasirodo ir cia pat i5nyksta,kad aSnegaliu pastebeti, nei i5 kur tai atejo, nei kur dingo, kaip brlna su sapnuose regimais vaizdais, tai ne be pagrindo palaikau tai ne Zmogumi, o Smeklaarba vaiduokliu, kuri yra sukurusios mano smegenys ir kuris yra pana5us i tuos, kuriuos matau sapnuodamas. Bet suvokdamas ai5kiai paZistamusdaiktus ir iinodamas, ii kur jie kyla, kur yra ir kada pasirodo,ir galedamasbe jokio vargo susieti jq jutimus su likusia gyvenimo eiga, aS esi,r visiskai lsitikinqs, jog tuos daiktus suvokiu budedamas,o ne sapne. Ir jokiu b[du nedera abejoti Siq daiktq tikrumu po to, kai jiems i5tirti pasitelkiau visus pojidius, atmint! ir protq, kuriq parodymai visiSkai nesiskyre. Mat, tai, kad dievas neapgaudineja,butinai rodo, jog dia aS neapsirinku. Tadiau, kadangi butinybe veikti daZnai mus veriia nusprqsti pirmiau, negu randame laiko sprendimamsrupestingiau iStirti, reikia prisipaZinti, jog 2mogus gyvenime labai dainai klysta atskiruose dalykuose. Pagaliatr reikia pripaZinti musq prigimties nepatvarumq ir silpnumq.

l5 R. Dc'kart,rs