Zigmas STANKUS

KAIP TAMPAMA

ALBINOSAIS

UDK-327.8 [47+57+581]

ST.76

DĖKOJU VISIEMS PADĖJUSIEMSIŠLEISTI ŠIĄ KNYGĄ:

j V. Varnui- Čiangaj

Zigmui ir Stefai Stankams, P. Kimėnui, E. Bukčiui,P. Grigaliūnienei, R. Vėlavičienei, I. Pipirienei,R. Svarui, A. Balilioniui, A.Andriekui-Mukaliui, B.Vyšniauskui,R.Ruzui, LJonaičiui, R.Grigalioniui,S.Pluščiauskui

Stoniškių savivaldybės kolektyvui:

V. Kęsminui,

E. Pužienei, D. Lukošienei, Kuzmarskienei,D. Anglickienei, A.Šiurgienei, A. Paleckiui, V. Ališkevičienei, E. Viličiauskienei, J. Balandžiui,D. Bardauskienei

Lietuvos socialdemokratų partijos Klaipėdos skyriui

Dienraščio "Vakarų ekspreso" kolektyvui,asmeniškai G. Tomkui ir J. Ašmonaitei.

Dalį lėšų ,gautų už knygos honorarą, skiriu

Afganistano karo veteranų organizacijai.

***

Galinčius paremti Afganistano karo veteranų

organizaciją, prašom pervesti pinigus į sąskaitas:

sąs. Nr. 2700340 Lietuvos bankas Klaipėdos sk.ir sąs. Nr. 4700534 Lietuvos bankas Kauno sk.

Įžanga

arba epilogas

Išėjome į armiją jauni, suaugusiųjų kūnais, betdar vaikišku protu. Paaugliai... Palikę gyvenimą berūpesčių, iš viskuo pasirūpinančių tėvų glėbio, kititiesiog iš mokyklos suolo, nežinodami gyvenimo prasmės ir visų jo sunkumų, papuolėme į sistemą, kuriojekiekviena diena - tai kova už būvį, kurioje tik jėga ir sumanumu galima ko nors pasiekti, kartais net išlikti.Naudodamiesi mūsų nesusiformavusia psichika, valstybės politikai pajungė mus nešvariems darbams. Išmūsų lipdė robotus žudikus. Tik nedaugelis galėjomsuprasti, ką mes iš tikrųjų darome,- manėm, kadkaras lieka karu ir jame galioja tik karo įstatymas:stipresnis neteisiamas. Karas išdarkė ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas. Grįžome namo pavargę, betžinojome, kas yra tikra draugystė, kur riba tarpgyvenimo ir mirties.O visuomenė gyvena - vagia, girtuokliauja, paleistuvauja, myli, gimdo vaikus, eina į darbą. Visi patenkinti, nes jų tas karas nepalietė, jie jo net nepastebė jo...Mes nesuprasime pūvančios visuomenės,jie - mūsų. Norėjosi šaukti, kad netiesą šneka politikai ir žurnalistai -juk ten mūsų vaikinai žūva,- žmonės, ką darote?! Blaškysimės nerasdami vietos, daugelis išten grįžusių prasigers, kiti sugniuš ir prisitaikys prie visų. Nuskęsime tūkstančius kartų didesnėje viskamabejingoje minioje, taip ir neįrodę savo tiesos. O visuomenė žiūrės į mus kaip į albinosus, tarytum jie buvo teisūs iš pat pradžių. O mums bus dar sunkiau,nes jausimės ne tik apgauti, bet ir nesuprasti, ir tarytum sumelavę.