0
SENAME DVARE
Šatrijos ragana
1
ŠatrijosR a g a n a
Sename dvare
Akles Verganaliche Ist nur ein Gleichnis.
Gete
Raudoniems saulėlydţiams begęstant, baltų roţių sidabrinės akys ţiūri į mane pro
langą...
Ir nuskyniau vieną baltą roţę, ir glaudţiu prie ţiedo karstą kaktą... Motin mano! ar ne tavo
rankos — baltos, meilios, kvapios ir švelnutės — taip mane meilingai glamonėja?
Ar ne tavo tai rankelės brangios?
Ašaroms apsirasojo ţiedas...
O pro langą sidabrinės akys ţiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audţia seną seną aukso
sapną.
* * *
Uţ miškų, uţ upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas
ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas,
ištikimas visų mūsų dţiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis miegūstas
tvenkinys paslaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir ţvaigţdţių auksinamas, ir įsigiedojęs,
įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas.
Meilingai glaudţia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą — ištikimu savo draugu —
ir šnibţda jiedviem kaţkokias nepabaigiamas pasakas, kaţkokias bylas slėpiningas, ilgias, amţinas
godas. O tuodu klauso — tylūs ir susimąstę.
Yra sodne maţas pussalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirėjų ţydinčių krūmų uţdengtas, visas
gėlėmis apibertas. Ant jo kranto auga gluosnis, kurio stuobrys, matyti, kitąsyk nukirstas, išleido tris
naujus stuobrelius ir sudarė tarsi fotelį, kuriame labai patogiai galima sėdėti atsilošus. Kana kados
radova tą kampelį su mamate. Mamatė išpjovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė:
— Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia, o kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir
graţios mintys teateinie į tavo galvelę.
Sį pavasarį daţnai sėdţiu gluosnio fotelyje, nes ruošiu dovanėlę mamatės vardinėms. Ţiemą
pramokau išsiuvinėti ir uţsigeidţiau pirmąjį savo darbo vaisių jai paaukoti. Uţ savo pinigus
nupirkau reikiamos medţiagos, ir štai, pasislėpus fotelyje, kad mamatė nepamatytų, siuvu
staltiesėlę spintelei pas jos lovą. Pasirinkau šią dovaną, ne kitokią, giliai viską apgalvojusi. Vakare,
mąsčiau, kai mamatė paskaičius norės uţgesinti ţvakę, jos paskutinis ţvilgesys puls ant mano
staltiesėlės, ir ji uţmigs, apie mane mąstydama... O rytą pirmutinis daiktas, jos ţiūrimas, yra
laikrodis ant spintelės... Ir čia vėl turės mane atsiminti.
Viršum mano galvos gieda ir čiulba paukšteliai; toli, antrame tvenkinio krante, kalena
gandras; ties mano kojomis mėlynuoja dangaus ašarėlių giria, stebėdamos savo atvaizdu tvenkinio
veidrodyje. Kaţkoks saldus, tarsi medaus kvapas kutena man nosį, bet nepaisau nieko ir vis tik
siuvu kuo uoliausiai. Taip man saldu, linksma mąstant, kaip nudţiugs mamatė, šį mano darbelį
pamačius. Ir didţiuodamosi ţiūriu į savo veikalą — iš tikrųjų menką ir ydingą, bet mano akyse labai
graţų. O paskui atsimenu mamatės norą, kad, man čia sėdint, tik geros mintys teateitų į galvą, ir
mąstau, kad juk negali būti minčių, geresnių uţ tą, kaip patiekti dţiaugsmo savo mamatei.
—Irusia!
Krūptelėjau, išgirdusi mamatės balsą. Greit sudėjus darbą, paslėpiau jį uţ krūmų ir nubėgau.
Įėjus į taką, einantį nuo alėjos, pamačiau antrame jo gale mamatę. Ėjo man priešais,
vesdama uţ rankos mano maţesnįjį broliuką. Neturėjo uţsidėjusi skrybėlės, tik su baltu skėteliu
dengės galvą nuo saulės. Jai taip einant, visai saulės spindulių apibertai, šviesus, melsvai pilkas
rūbas, apsiaučiąs jos graţų, laibą stuomenį, buvo panašus į saulės nušviestą debesėlį. Skėtelio
paūksmėje juodavo ant galvos storų kasų vainikas, o iš blankaus veido liūdnai ir meiliai ţiūrėjo
2
juodos didţiulės akys iš po antakių lyg kregţdės sparnai. Maţas Jonelis šalia jos su savo balta eilute,
neseniai pakeitusia jupelę, ir didele skrybėle atrodė kaip išlindęs iš krūmų pasakos nykštukas.
— Esu, mamate! — sušukau pribėgus ir liemenį jai apkabinus.
O ji, su rankele mano veidą glostydama, paklausė:
— Savo fotelyje sėdėjai, Irusia? O ką ten dirbai?
Per jos lūpas pralėkė lengvutė šypsena, o man dingtelėjo, ar tik ji kaţko nenumanė.
Nelaukdama mano atsakymo, tarė:
— Eisim paţiūrėti, ar nepraţydo jau mūsų roţės.
Nuėjome pirma prie vadinamųjų mano roţių — dviejų senų, aukštų — sulig mamate —
kerų, kaţin kieno ir kaţin kada pasodintų. Buvo juodu pilnu baltuojančių pumpurų, bet ţiedo dar
neradome nė vieno.
— Tavo seneliai vis daugiau aptingsta, — tarė mamatė. — Einame pas manuosius.
Perėję per tiltelį, atsidūrėme kitoje sodno pusėje. Ten, ant aukšto tvenkinio kranto,
buvo maţa dirvelė, pilna jaunų roţių kerelių, pačios mamatės neseniai padiegtų. Ant visų baltavo
graţūs, dideli ţiedai švelniais lyg šilkai ir baltais lyg sniegas lapeliais, pačiame viduryje vos
paraudusiais. Ir rodės, kad po tuo raudonumu slepiasi roţių siela.
Mamatė ėjo nuo vieno kerelio prie kito, lytėjo roţes savo plonais piršteliais ir pasilenkus
traukė jų nuostabų kvapą.
—Zinai, Irute, tas meilus kvapas — tai roţių kalba. Ir ta savo kalba pasakoja jos apie tokias
groţybes, kokių niekados nėra mačiusios ţmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra
girdėjusios ţmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekados nėra patyrusios ţmonių širdys.
O aš pamąsčiau, kad vis dėlto ţmonės daug laimės patiria. Stai puikios, kvapios roţės, štai
brangioji mamatė ir mylimasis brolelis, ten, anapus tvenkinio, graţi staltiesėlė, ir netrukus bus
mamatės vardinės, ir bus daug svečių, ir kremas, ir taip graţu visur, ir saulė taip puikiai šviečia ir
šildo.
—M a m a t e , —t a r i a u , — o mano širdis yra labai laiminga. Taip visur graţu, taip puikiai
ţydi tos roţės!
Mamatė jau ne į roţes ţiūrėjo, bet kaţkur tolybėn, pro tamsias pušis, augančias sodno gale,
tarsi ieškodama tų graţybių, kurių nėra regėjusios ţmonių akys. Išgirdus mano ţodţius, ji lyg
prisiversdama atitraukė ţvilgesį nuo tų tolybių ir paţiūrėjo į mane, liūdnai šyptelėjo ir tarė:
— Trumpai teţydi roţės, Irute!
Ir, papurtinus galvą, tarytum norėdama nusikratyti liūdnas mintis, ėmė skinti roţes ir dėti į
puokštę.
— Nunešime bukietą tėveliui, — tarė.
Išrinkus puikiausią roţę, pasistiepusi įsegiau ją mamatei į kasų vainiką ant kaktos ir
gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė ţvaigţdė. Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės
ir baltų roţių yra kaţkokio panašumo...
Ir tariau:
— Mamate, roţės į tave panėši.
—Kuo, Irute?
— Tokios jos meilios meilios ir taip liūdnai ţiūri, kaip ir tu.
Tėvelis sėdėjo prieangyje, o prieš jį stovėjo du mūsų kaimynu ūkininku su kepurėmis
rankose, guviai besikalbėdami. Tėvelis, pauostęs roţes ir prisisegęs vieną prie savo balto švarko
atvarto, tarė mamatei:
— Gerai, kad atėjai, Marinia. Pataikinai kaip tik į teismą. Spūdis su Rimeika
besibylinėdami atėjo net pas mane. Padėsi man juodu nuteisti.
Spūdis priėjo prie mamatės ir, bučiuodamas jai ranką, tarė:
—P uoniteli, jo mylestieni, juk tur būti unt svieta teisybi.
— Del buvimo kur nebus. Tik bėda, kad tu nuori, kad ta teisybi vis tava būtų, — atsakė
Rimeika, iš eilės mamatės ranką bučiuodamas.
Search History:
Result 00 of 00
00 results for result for
p.
More From This User
Notes
Load more
