VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

ALEKSöJUS BOGDANOVIČIUS

PANAŠUMO TEORIJOS IR
MODELIAVIMO PAGRINDAI
PAGRINDAI
Mokomoji knyga

Vilnius, 2008
 Turinys

1. Modeliavimas, kaip pažinimo metodas. Modelių

klasifikavimas ……………………………………………............ 3
2. Panašumo teorijos objektas ir metodika …………………..... 5
2.1. Geometrinis panašumas ……………………………..... 6
2.2. Homogenin÷mis funkcijomis aprašomų reiškinių
panašumas. Panašumo kriterijai ....…………………… .11
2.3. Diferencialinių ir integralinių operatorių redukavimas .….17
2.4. Panašumo teoremos …………………………………… 20
3. Mechaninių reiškinių panašumas ir modeliavimas … ……….. 21
3.1. Pagrindinių mechaninių dydžių panašumo koeficientai ... 21
3.2. Atskiri panašumo atvejai ir modeliavimas mechanikoje .. 23
4. Hidrodinaminių bei aerodinaminių reiškinių panašumas …….. 28
5. Šiluminių reiškinių panašumas ……………………………….. 34
6. Analoginis modeliavimas ……………………………………... 38
6.1. Pernešimo reiškinių panašumas ………………………... 38
6.2. Elektrinis šiluminių reiškinių modeliavimas .................... 42
7. Dimensijų teorija ........................................................................ 47
7.1. Pagrindiniai ir išvestiniai matavimo vienetai.
Dydžio dimensija ............................................................ 47
7.2. Skirtingų sistemų matavimo vienetų sąsajos nustatymas .. 52
7.3. Funkcinių ryšių nustatymas dimensijų analize …............ 53
7.4. Dimensijų analiz÷s privalumai ir trūkumai .................... 55

I priedas. Knygoje naudojamų fizikinių dydžių žym÷jimai

ir dimensijos ……………………………………....... 56
II priedas. Dažniausiai naudojami panašumo kriterijai .……....... 59

2
 1. Modeliavimas, kaip pažinimo metodas. Modelių klasifikavimas

Modeliavimas yra efektyvus mokslinio tyrimo ir prognozavimo

metodas. Žodis "modelis" (lotyniškai modulus - matas, pavyzdys)
įvairiose žmonių veiklos srityse įgyja skirtingas reikšmes. Plačiąja
prasme modelis yra bet koks mintinis arba materialusis originalo
(objekto, reiškinio, proceso) atvaizdas. Senamiesčio paveikslas, Žem÷s
gaublys, žmogaus veiklos planai rytojui, chemijos formul÷s,
mikrorajono maketas, operos partitūra, istorijos vadov÷lis - visa tai yra
modeliai. Mes suvokiame supantį pasaulį kurdami šio pasaulio bei jo
fragmentų modelius. Vaikyst÷je tokie modeliai būna paprastesni,
laikui b÷gant, jie tobul÷ja ir vis adekvačiau atspindi tikrovę, tod÷l
did÷ja jų prognostin÷s galimyb÷s. Analogiškas procesas vyksta ir
žmonijos civilizacijos raidoje. Pavyzdžiui, galima būtų palyginti
Ptolem÷jo (apie 90-168 m.m.) Visatos geocentrinį ir Koperniko
(1473-1543 m.m.) heliocentrinį modelius, arba juos lyginti su
šiuolaikiniais kosmologiniais modeliais, besiremiančiais bendrąja
reliatyvumo teorija.
Moksle modelis atstovauja originalui, išlaikydamas tas originalo
savybes, kurios yra esmin÷s ir svarbios konkrečiam tyrimui.
Pavyzdžiui, galima kurti žmogaus mechaninį modelį (robotą,
manekeną), biologinį (anatomijos atlasas), psichologinį
(psichoterapeuto diagnoz÷) ir t.t. Tai pačiai vietovei galima
sudaryti geografinį, hidrografinį, ekologinį, demografinį, etnografinį
žem÷lapius. Svarbu pasirinkti tokį modelį, kuris leistų suprasti
modeliuojamo objekto esmines savybes, jo struktūrą, raidos
d÷sningumus ir sąveiką su aplinka. Tinkamai sukurtas modelis padeda
ne tik valdyti objektą, bet ir numatyti valdymo (t.y. poveikio objektui)
tiesiogines ir netiesiogines pasekmes.
Modeliavimas, kaip pažinimo įrankis, turi nemažai privalumų.
Pavyzdžiui, jis yra vienintelis tyrimo būdas, jei objektas yra nepa-
siekiamas erdv÷je (procesai Saul÷je) ir laike (organinių molekulių ir
junginių sintez÷ Žem÷je prieš keletą milijardų metų), arba retai
stebimas gamtoje ir yra trumpalaikis (kamuolinis žaibas). Kai kuriais
atvejais modeliavimas leidžia steb÷ti procesus keičiant laiko mastelį −
"ištempiant" laiko skalę (smūginių deformacijų modeliai) arba ją

3
"suspaudžiant" (modeliuojant l÷tus difuzijos procesus greitaisiais).
Atliekant natūrinius (t.y. gamtos sąlygomis) eksperimentus, galima
tirti radioaktyvios arba nuodingos medžiagos sklidimą, keičiant ją
nekenksminga medžiaga. Destrukciniai bandymai su modeliais yra daug
ekonomiškesni ir techniškai paprastesni, lyginant su bandymais,
atliekamais su originalais. Modeliuojant galima kartoti eksperimentus,
keisti jų sąlygas tyrin÷tojo nuožiūra. Bet tai ne visuomet įmanoma
stebint reiškinius gamtoje arba atliekant natūrinius eksperimentus.
Modeliai gali būti daiktiniai (materialieji) ir mintiniai (idealieji) (l
pav.). Materialieji modeliai yra dviejų rūšių - fizikiniai (kai objektas ir
jo modelis turi tą pačią fizikinę prigimtį, pavyzdžiui, laivas ir jo
modelis)* ir analoginiai (kai objektas ir modelis turi skirtingą fizikinę
prigimtį, bet formaliai vienodai aprašomi matematin÷mis lygtimis
arba login÷mis schemomis, pavyzdžiui, mechaniniai svyravimai ir
jų elektromagnetinis analogas). Idealieji modeliai skirstomi į

intuityviuosius (jie kuriami remiantis mokslininko intuicija, jei

objekto aprašymas negali būti visiškai formalizuotas, pavyzdžiui, kai
kurie mikropasaulio fizikos arba kosmologijos modeliai), ir
_________________________
*Autoriaus nuomone, šis pavadinimas n÷ra tinkamas, kadangi ir analoginiai
modeliai turi fizikinę prigimtį. Geriau būtų vadinti juos „vienarūšiais“.
simbolinius (vaizduojančius modelį matematikos, logikos arba kitos
.formalizuotos kalbos ženklais bei simboliais, pavyzdžiui, politropinio

4
proceso lygtis pV n = const ). Atskirai reik÷tų pamin÷ti
eksperimentą, kaip intuityvaus, jutiminio ir simbolinio modeliavimo
sintezę. Šis modelių klasifikavimas yra sąlygiškas ir ne vienintelis
galimas. Dalis autorių priskiria skaitmeninius ir struktūrinius
matematinius modelius materialiesiems modeliams, o matematinius
programinius sprendinius ir ekonomikos modelius − idealiesiems
modeliams. Be to, nei fizikinis, nei analoginis modeliavimas anaiptol
n÷ra diletantiško pobūdžio; jis yra galimas tik besiremiant pakankamai
išsamiomis fundamentinių mokslų žiniomis. Pastaruoju metu labai
paplitęs kompiuterinis modeliavimas yra neatskiriama ir svarbi
informatikos dalis. Šiai problemai nagrin÷ti yra skirta specialioji
literatūra. Mes nagrin÷sime iš esm÷s materialųjį modeliavimą.

2. Panašumo teorijos objektas ir metodika

Anksčiau buvo pabr÷žta, kad modelis parenkamas atsižvelgiant į

konkrečią užduotį. Kad veiksmai, bandymai, operacijos su modeliu
teiktų teisingą, neiškreiptą informaciją apie sumodeliuotą originalą,
modelis turi būti sudarytas pagal tam tikras taisykles. Būtent šias
taisykles nustato panašumo teorija, kuri kaip mokslo šaka prad÷jo
formuotis XX amžiaus pradžioje ir yra vystoma lygi šiol.
Fizikiniai ir techniniai procesai vyksta pagal gamtos d÷snius.
Daugeliui atvejų yra žinomi šių d÷snių turinys bei forma (matematin÷
išraiška). Tačiau per÷jimas nuo bendrųjų fizikos, chemijos ir kitų fun-
damentinių mokslų d÷snių prie konkretaus proceso matematin÷s
išraiškos dažnai būna labai sud÷tingas, ypač jei tiriamam procesui
turi įtakos veiksniai, priklausantys skirtingiems fundamentiniams
mokslams. Pavyzdžiui, modeliuojant sprogimą, reikia atsižvelgti į
mechanikos, akustikos, termodinamikos, chemijos d÷sningumus. Tokiais
atvejais jei ir gaunama analitin÷ proceso išraiška, ji gali tur÷ti sud÷-
tingą diferencialinių, integralinių arba integralinių diferencialinių
lygčių sistemos formą. Pagrindiniuose fundamentinių mokslų
d÷sniuose figūruoja esmin÷s sąvokos (j÷ga, mas÷, energija, šilumos
kiekis ir t. t.), kurių dydžiai yra fizikinių reiškinių kiekybiniai matai.
Tuo tarpu eksperimentiškai ir fizikoje, ir inžineriniuose moksluose
paprastai naudojamasi betarpiškai matuojamais dydžiais – mat-
5
menimis, laiku, temperatūra, aplinkos fizikin÷mis konstantomis (žr.
2.3.2 pavyzdį). Konkretizuoti fundamentinius d÷snius, taikant juos
sukurtam modeliui, išreikšti procesą matuojamų dydžių funkcine
priklausomybe reiškia sudaryti pagrindines uždavinio lygtis. Šios
lygtys kiekybiškai išreiškia bendrąjį supratimą apie fizikinį proceso
mechanizmą. Modelis turi dialektiškai susieti savyje tiek atskiro
proceso savybes, tiek fundamentinius mokslo principus. Tod÷l
fizikinis modelis iš esm÷s turi būti sugretinamas ne su pavieniu
reiškiniu, bet su visa reiškinių klase. Atitinkamai lygties arba lygčių
sistemos sprendinio neapibr÷žtumas, daugiareikšmiškumas atspindi šio
sprendinio tinkamumą tam tikrai uždavinių aibei. Konkretų aib÷s
uždavinį galima išskirti tik pasitelkiant papildomas sąlygas.
Kiekvienam procesui galima nustatyti parametrus (kintamuosius),
kurių ryšiai lemia proceso eigą. Svarbu, nuo kokio pradinio būvio
prasid÷jo procesas (pradin÷s sąlygos) ir kokiomis sąlygomis sistemos
sąsajoje su aplinka vyksta procesas (kraštin÷s sąlygos). Tai
nepriklausomi kintamieji. Pradin÷s bei kraštin÷s sąlygos ir kintamųjų
apibr÷žtumo ribos išskiria procesą iš panašiųjų procesų visumos, yra
konkretaus proceso vienareikšmiškumo sąlygos. Kiti kintamieji yra
priklausomi. Pavyzdžiui, kūno jud÷jimo greitis klampioje terp÷je yra
priklausomas kintamasis, o tankis, klampumo koeficientas, laisvojo
kritimo pagreitis – nepriklausomi.

2.1. Geometrinis panašumas

Lengviausiai suvokiamas yra geometrinis panašumas.
Geometriškai panašios figūros (žr. 2 pav.) turi vienodą formą
nepriklausomai nuo matmenų. Atstumų tarp bet kokių dviejų vienos
figūros taškų bei atitinkamų panašios figūros taškų santykis yra
pastovus ir vadinamas p a n a š u m o k o e f i c i e n t u
 
 cl = l = l1  , o kampai tarp atitinkamųjų linijų yra lygūs.
 l ' l1' 


6
 2.1.1 p a v y z d y s. Tarkime, turime du apskritimus, kurie visada
yra panašūs. Jų lygtys: x 2 + y 2 = r 2 ir x '2 + y '2 = r '2 . Redukuo-
kime abi lygtis į bedimensę formą, padaliję jas atitinkamai iš apskri-
timų spindulių r 2 ir r '2 :
x2 y2
+ = 1,
r2 r2 (2.1.1), (2.1.1 a)
x '2 y '2
+ '2 = 1.
r '2r
x x' y y'
Kadangi = =X ir = = Y , abiem panašiems
r r' r r'
apskritimams gauname tą pačią bedimensę lygtį:
X 2 + Y 2 = 1. (2.1.2)
Tokią matematinę operaciją galima atlikti su bet kokių
geometriškai panašių figūrų lygtimis. Taigi geometrinio panašumo
sąlyga yra figūras aprašančių bedimensių lygčių identiškumas.
Analogiškai geometriniam panašumo koeficientui galime įvesti
fizikinio dydžio panašumo koeficientą, arba s i m p l e k s ą. Fizikinių
dydžių panašumo koeficientus toliau žym÷sime raide c su indeksu,
atitinkančiu tų dydžių įprastą žym÷jimą (žr. II priedą) (pavyzdžiui, bet
kokių linijinių matmenų (t.y. geometrinis) panašumo koeficientas
žymimas cl, mas÷s panašumo koeficientas cm, laiko panašumo
7
koeficientas ct, j÷gos panašumo koeficientas cf ir pan.). Analoginio
panašumo koeficientus žym÷sime raide c su dviem indeksais.
Dar 1683 metais G. Galil÷jus (1564 - 1642) pirmasis pabr÷ž÷, kad
dviejų objektų (kartu objekto bei modelio) geometrinis panašumas
jokiu būdu nereiškia jų fizikinio panašumo. Kartais fizikinį panašumą
galima pasiekti tik atsisakius geometrinio panašumo.

2.1.2 p a v y z d y s. Išnagrin÷kime geometrinio bei fizikinio

panašumo ryšį. Laikykime objektu metalinį rutulį, pakabintą ant to
paties metalo lyno, o šios sistemos modelį gausime, sumažinę mastelį
cl kartų (3 pav.). Išnagrin÷kime keletą atvejų.

a) Objektas laikomas matematine švytuokle, t.y. laikome rutulius

materialiaisiais taškais, esančiais lynų galuose, ir nepaisome lynų
masių (3a pav.). Koks yra šio objekto ir jo modelio svyravimų periodų
santykis, t.y. kam lygus periodo panašumo koeficientas?
Matematin÷s švytuokl÷s (objekto ir modelio) svyravimų periodai
atitinkamai lygūs:
L
T = 2π , (2.1.3)
g

8
 L'
T ' = 2π . (2.1.3 a)
g
čia: L ir L' − švytuoklių ilgiai; g − laisvojo kritimo pagreitis.
Iš (2.1.3) ir (2.1.3 a) gauname periodo panašumo koeficientą:
T L
cT = = cl . (2.1.4)
'
T L'
Matome, kad periodo panašumo periodo panašumo koeficientas
nesutampa su geometrinio panašumo koeficientu. Gautas rezultatas
fiziškai reiškia, kad šiuo atveju geometriškai cl kartų mažesnio
modelio svyravimų periodas yra cT = cl trumpesnis, t.y. mes
galime “suspausti” laiką cl kartų, steb÷dami tiek kartų pagreitintą
svyravimų procesą. Atitinkamai parinkus didesnį už objektą modelį,
mes “ištempiame” laiko skalę.

b) Objektas ir modelis nejuda. Palyginkime įtempimo j÷gas lynų

atitinkamuose taškuose (3b pav.). Šios j÷gos lygios lynų dalių toliau
tiriamų taškų ir rutulių svoriams:
f = mg = ρVg , (2.1.5)
f ' = m' g = ρV ' g , (2.1.5 a)
čia: m ir m ' , V ir V ' yra rutulių bei lynų dalių žemiau tiriamo
taško mas÷s ir tūriai, ρ − metalo tankis (prisiminkime, kad lyno ir
rutulio jis yra vienodas).
Atsižvelgę į tai, kad tūriai yra proporcingi linijinių matmenų
kubams, gauname:
3
f V l
cf = '
= ' =  '  = cl3 . (2.1.6)
f V l 

9
 Šiuo atveju j÷gos panašumo koeficientas yra lygus geometrinio
panašumo kubui. Vadinasi, lyną veikiančios j÷gos požiūriu modelis
n÷ra adekvatus objektui, jei jų medžiaga yra ta pati (t.y. c p = 1 ).
Apskaičiuokime dar vieno dinaminio dydžio − įtempio panašumo
koeficientą. Įtempis lygus lyno skerspjūvį veikiančios j÷gos ir šio
skerspjūvio ploto santykiui.
Objektui ir modeliui atitinkamai gauname:
f
σ= , (2.1.7)
S
f'
σ' = ' . (2.1.7a)
S
σ
Turime rasti cσ = . Prieš tai buvo parodyta, kad
σ'
f
cf = = cl3 . Plotai yra proporcingi linijinių matmenų kvadratams,
'
f
tod÷l
S
cs = '
= cl2 (2.1.8)
S
Iš formul÷s (2.1.8) gauname:
σ f S ' cl3
cσ = = = = cl . (2.1.9)
σ' S f ' cl2
Matome, kad nagrin÷jamame pavyzdyje įtempimo panašumo
koeficientas sutapo su geometrinio panašumo koeficientu.
Iš šio paprasto pavyzdžio darytinos dvi išvados. Pirma −
modeliuojant būtina numatyti, kokių dydžių panašumo mes siekiame.
Antra − adekvačių modelių sukūrimas reikalauja specialios metodikos,
kuri ir yra panašumo teorijos objektas.

10
 2.2. Homogenin÷mis funkcijomis aprašomų reiškinių
panašumas. Panašumo kriterijai
Kiekvieno proceso eigą lemia daug veiksnių, kurių poveikis
pasireiškia kartu tam tikruose deriniuose. Atstojamąjį, suminį efektą
lemia ne pavieniai dydžiai, o jų deriniai. Tod÷l yra logiška procesą
aprašančius dydžius įvesti ne kaip pavienius parametrus, o kompleksų
pavidalu. Panašius reiškinius aprašantys kompleksai neturi priklausyti
nuo mastelio ir matavimo vienetų sistemos parinkimo, t.y. min÷ti
kompleksai turi būti bedimensiai. Jie formuojami priklausomai nuo
d÷sningumų, būdingų konkrečiai panašių reiškinių aibei.
Išnagrin÷kime atvejį, kai reiškinys matematiškai aprašomas
funkciniu ryšiu tarp fizikinių* kintamųjų. Bendras tokios lygties
pavidalas:
F ( x1, x2 ,..., xn ) = 0 , (2.2.1)
čia xi yra fizikiniai kintamieji.
Du reiškiniai, arba objektai yra panašūs, jei:
1) jie aprašomi identiškos formos lygtimis, pavyzdžiui:
F (t , x1, x2 ,..., xn ) = 0 , (2.2.2)
( )
F t ' , x1' , x2' ,..., xn' = 0 , (2.2.2 a)
2) egzistuoja į lygtis įeinančių atitinkamųjų kintamųjų (objektų
arba reiškinių parametrų) proporcingumas, išreiškiamas panašumo
koeficientais (simpleksais):
t x x x
ct = ' , cx1 = 1' , c x2 = 2' ,..., c xn = n' . (2.2.3)
t x1 x2 xn
Panašių reiškinių panašumo koeficientų vienodumas kartais yra
pabr÷žiamas žymint ci = idem (lot. idem − toks pat, tas pats).

______________________
* Terminas “fizikiniai” anaiptol nereiškia, kad šie kintamieji naudojami
tik fizikoje. Jais anaiptol operuoja inžinieriai (j÷ga, įtempis, energija, srov÷,
apšviestumas), medikai (biosrov÷s, apkrovimas, švitinimo doz÷), ekonomistai
(mas÷, galia, našumo koeficientas), net konditeriai (kaloringumas).

11
 Bet kokią funkciją galima išreikšti per h o m o g e n i n e s
funkcijas. Homogenine vadiname funkciją, kuri tenkina sąlygą:
F ( y1, y2 ,... yn ) = Φ (c1, c2 ,..., cn )F ( x1, x2 ,...xn ) , (2.2.4)
jei yi = ci xi (čia ci ≡ c xi ).
Matematiškai yra įrodoma, kad tokia lygtimi yra kintamųjų
laipsnių sandauga, vadinama laipsniniu kompleksu:
n
F ( y1, y2 ,..., yn ) = y1 1 y2 2 ... ynk n = ∏ yi
k k ki
(2.2.5)
i =1
Panašiems reiškiniams turime:
( )
F x1' , x2' ,..., xn' = F ( x1, x2 ,..., xn ) . (2.2.6)
Atsižvelgę į tai, kad xi = ci xi' , gauname:
( ) (
F x1' , x2' ,..., xn' = F c1x1' , c2 x2' ,..., cn xn' .
(2.2.7) )
Kadangi (2.2.7) išraiškoje funkcijos yra homogenin÷s, galima taikyti
(2.2.4) lygtį. Tuomet gauname:
( ) (
F x1' , x2' ,..., xn' = Φ (c1, c2 ,..., cn )F x1' , x2' ,..., xn' ) (2.2.8)
Akivaizdu, kad turi būti:
Φ(c1, c2 ,..., cn ) = 1 . (2.2.9)
(2.2.9) pavidalo lygtys vadinamos k o e f i c i e n t ų l y g t i m i s.
Matematiškai buvo įrodyta, kad jei kintamųjų skaičius yra n, o
nepriklausomų dimensijų skaičius k, tai ci koeficientus galima gauti
(n − k ) funkcinių priklausomybių, turinčių laipsninių kompleksų
pavidalą:

12
 c k +1= c1a11 c2a12 ...cka1k , 

................................... 

a a 
ck + r = c1 r1 c2 r2 ...ckark , , (2.2.10)
................................... 

a(n − k )1 a (n − k )2 a(n − k )k 
cn = c1 c2 ...ck 

čia c1, c2 , ..., ck yra kintamųjų panašumo koeficientai, ark − laipsnių
rodikliai.
Kaip matome, įvedus panašumo koeficientus, gauname
papildomą lygčių sistemą, kuri neturi prieštarauti reiškinį
nusakančioms lygtims.
Kiekvieną iš (2.2.10) lygčių galima užrašyti koeficientų lygties
pavidalu, dalijant visą lygtį iš jos dešiniosios pus÷s:
ck + r
= 1. (2.2.11)
a r1 a r 2 a
c1 c2 ...ck rk
x
Įrašę į (2.2.11) cx = i , gauname:
i
x' i
xk + r xk' + r
= = πr ≡ idem . (2.2.12)
x1ar1 x2ar 2 ...xkark x1'ar1 x2'ar 2 ...xk'ark
(2.2.12) išreiškia bedimensį kintamųjų derinį, identišką visai
panašiųjų reiškinių aibei (palyginkite su (2.1.2). tokie deriniai yra
vadinami p a n a š u m o k r i t e r i j a i s arba π -k r i t e r i j a i s.
Mes visada žym÷sime π -kriterijus su indeksais (π1, π 2 , πi ) skirtingai
nuo formul÷se dažnai sutinkamo skaičiaus π = 3,14 . Dažniausiai
naudojami π -kriterijai yra žymimi mokslininkų pavardžių pirmomis
dviem (rečiau viena) raid÷mis ir vadinami skaičiais (pavyzdžiui, Ne −
Niutono (Newton) skaičius; M − Macho (Mach) skaičius). Jie pateikti
II priede. Panašumo kriterijai, būdami kelių fizikinių dydžių
13
santykiais, atspindi skirtingų veiksnių santykinę įtaką
modeliuojamiems reiškiniams.
Jei turime m kriterijų πi = idem (i = 1,2,..., m ) , tai galime gauti
kitus panašumo kriterijus, formuojant pirmųjų derinius (pavyzdžiui,
πj π jπ k
π j πk = idem, = idem, = idem ir pan.). Taip galima
πk πl
suformuoti panašumo kriterijus tik iš dydžių, įeinančių į
vienareikšmiškumo sąlygas. Tur÷dami r pradinių kriterijų sistemą
{π1, π2 ,..., πr } , gauname jai ekvivalentišką pergrupuotų kriterijų
sistemą {π1, π 2 ,..., π k ,π k +1, π k + 2 ,..., π k + l }, kurioje k π -kriterijų yra
sudaryti iš priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų ir l π -kriterijų
yra sudaryti tik iš vienareikšmiškumo sąlygų. Bendras kriterijų
skaičius k + l = r lieka toks pats. Kiekvienas iš pirmųjų k kriterijų
yra likusiųjų l kriterijų funkcija.
( )
Lygtis F x1, x2 ,..., xn = 0 aprašo konkretų reiškinį, o panašumo
kriterijus susiejanti lygtis πi = πi (π k +1 , π k + 2 ,..., π k + l ) tinka visų
panašiųjų reiškinių aibei.

2.2.1 p a v y z d y s. Tegul objektas ir modelis yra aprašomi

lygtimis:
z = bx12 x23 , (2.2.13)
z ' = b' x1'2 x2'3 , (2.2.14)
čia b ir b′ yra konstantos.
Kintamųjų panašumo koeficientai (simpleksai):
z x x
cz = , c x1 = 1 , c x 2 = 2 . (2.2.15)
' '
z x1 x2'
Raskime objekto ir modelio panašumo kriterijus.
Jei lygtys (2.2.13), (2.2.14) ir (2.2.15) neprieštaringos, panašumo
kriterijus galima rasti dviem būdais.

14
 x
a) Nusakome x1 ir x2 reikšmes ir iš (2.2.15) išreiškę x1' = 1
cx1
x
bei x2' = 2 , įrašome į (2.2.14):
c x2
2 3
 x   x 
z '
= b'  1   2  . (2.2.16)
 cx   cx 
 1   2 
Išreiškę z iš (2.2.15), įrašome z′ iš (2.2.16):
2 3
x2   
'  x1  

z = cz z = cz '
b  . (2.2.17)
 cx   cx 
 1  2 
Prilyginę (2.2.13) ir (2.2.14) dešiniąsias puses, gauname:

2 3
2 3
   
'  x1   x2 
bx1 x2 = c z b , arba
 cx   cx 
 1  2
b' c
⋅ 2 z3 = 1 . (2.2.18)
b c c
x1 x2
(2.2.18) yra ieškoma koeficientų lygtis.

b) Nusakome x1' ir x2' reikšmes ir iš (2.2.15) išreiškę

x1 = c x1 x1' bei x2 = cx2 x2' , įrašome į (2.2.13):

( )2 (
z = b cx1 x1' cx2 x2' . )3 (2.2.19)
Išreiškę z′ iš (2.2.15), įrašome z iš (2.2.19):

z = 'z
=b 1
( )2 (
cx x1' c x2 x2' )3 . (2.2.20)
cz cz

15
 Prilyginę (2.2.14) ir (2.2.20) dešiniąsias puses, gauname:
2 3
b c x1 c x2
= 1. (2.2.21)
b' c z
Lygtys (2.2.18) ir (2.2.21) yra identiškos. Tai reiškia, kad
objektas ir modelis yra vienas kito „veidrodinis atspindys“, t.y.
modeliuojant juos galima keisti vietomis. Iš (2.2.21) gaunamas
panašumo kriterijus:
2 3
bx 2 x3 b ' x ' x '
π1 = 1 2 = 1 ' 2 = idem . (2.2.22)
z z
Primename, kad (2.2.22) lygties negalima gauti betarpiškai iš
(2.2.13) ir (2.2.14), kol n÷ra užtikrintas (2.2.13), (2.2.14) ir (2.2.15)
lygčių sistemos suderinamumas.

2.2.2 p a v y z d y s. Raskime rutulio greito jud÷jimo skystyje

panašumo kriterijų. Nagrin÷sime horizontalų rutulio jud÷jimą, tod÷l
sunkio bei Archimedo j÷gų atstojamąją laikome lygią nuliui. Didelio
greičio atveju skysčio jud÷jimas yra turbulencinis ir palyginti mažos
klampumo j÷gos galime nepaisyti. Šiuo atveju rutulį veikia tokia
pasipriešinimo j÷ga:
f pas. = 0.12πr 2ρv 2 , (2.2.23)
čia: r − rutulio spindulys, v − rutulio greitis, ρ − skysčio tankis.
Modeliui atitinkamai turime:
' '2 ' '2
f pas . = 0.12 πr ρ υ . (2.2.24)
Išreiškiame modelio parametrus per objekto parametrus ir
r v ρ f pas.
panašumo koeficientus r ' = , v' = , ρ' = , f ' pas. =
cr cv cρ cf . pas
ir įrašome juos į (2.2.24):

16
 f pas.  r 
2
 ρ  v  2
= 0.12π     . (2.2.25)
c f pa s.  cr   cρ  cv 
 

Į (2.2.25) įrašome f pas. iš (2.2.20) ir po supaprastinimo gauname

koeficientų lygtį:
c f pas.
. (2.2.26)
cr2cρcυ2 = 1
Iš (2.2.26) gauname panašumo kriterijų:
f f'
π1 = = = idem . (2.2.27)
r 2ρυ2 r ' 2ρ ' υ' 2
Išnagrin÷kime šio panašumo kriterijaus fizikinę prasmę. Jeigu
norime, kad c r kartų sumažintą modelį veiktų tokia pati j÷ga, kaip ir
( )
objektą, f = f ' , ir objekto bei modelio skystis yra tas pats ρ = ρ' , ( )
skysčio greitį turime padidinti cv = cr kartų; jei norime sumodeliuoti
f f  ' 
vienodą sl÷gį  2 = '2  , o modelio greitis yra cv kartų mažesnis,
r r   
reikia panaudoti skystį, kurio tankis yra didesnis cρ = cυ2 kartų; jei
modelio spindulys yra cr kartų mažesnis, jo greitis cv kartų
mažesnis, o skysčio tankis toks pats, modelį veikianti j÷ga bus cr2cv2
kartų mažesn÷.

2.3. Diferencialinių ir integralinių operatorių redukavimas

Sud÷tingi techniniai procesai dažnai aprašomi ne
elementariosiomis funkcijomis, o diferencialin÷mis, integralin÷mis
arba integralin÷mis diferencialin÷mis lygtimis. Išnagrin÷kime, kaip
rasti panašumo kriterijų, jei funkcija turi pavidalą:
(
F D1, D2, ..., Dn = 0 , ) (2.3.1)
17
čia Di − diferencialiniai arba integraliniai operatoriai.
Diferencialiniai operatoriai
Jeigu objektas yra aprašomas diferencialiniu operatoriumi
dy
z= , (2.3.2)
dx
tai modeliui panašią funkciją galime išreikšti, naudojant funkcijos
ir kintamųjų panašumo koeficientus:

cz z =
d cy y( ). (2.3.3)
d (cx x )
Laikydami panašumo koeficientus pastoviais, gauname:
c y dy
czz = . (2.3.4)
cx dx
Palyginę (2.3.2) su (2.3.4), gauname diferencialinio
operatoriaus panašumo koeficientą, išreikštą per diferenci-
juojamos funkcijos ir jos argumento panašumo koeficientus:
cy
cz = (2.3.5)
cx
Antrajai išvestinei:
dz d 2 y
u= = . (2.3.6)
dx dx 2
Analogiškai (2.3.5) galima teigti, kad
cz c y
cu = = . (2.3.7)
cx cx2
dny
Indukcijos būdu bet kurios eil÷s išvestinei w = gauname:
dx n
cy
cw = . (2.3.8)
c xn

18
 Vadinasi, n-tosios eil÷s išvestin÷s operatorius pakeičiamas
bedimensiu kompleksu. Šis keitimas vadinamas operatoriaus
redukavimu į bedimensį kompleksą ir simboliškai žymimas
Di → Pi , (2.3.9)
čia Di − operatorius; Pi − redukuotas bedimensis kompleksas.
(2.3.1) lygtyje galima pereiti prie bedimensių kintamųjų. Jei ši
lygtis aprašo objektą, tai modeliui turime:
( )
F D1' , D2' ,...Dn' = 0 . (2.3.10)
Analogiškai (2.2.3) įvedame operatorių panašumo koeficientą
Di
cDi = ≡ idem . (2.3.11)
Di'
Jeigu diferencialinis operatorius yra lygus kelių operatorių sumai
Di = Di1 + Di 2 + ... + Dij + ... + Dik , (2.3.12)
galima pereiti prie santykinių bedimensių dydžių
Di
δij = . (2.3.13)
Dij
Jei sumuojamų operatorių skaičius yra k, galima sudaryti (k − 1)
nepriklausomų santykių.

2.3.1 p a v y z d y s. Įvairių procesų lygtyse dažnai naudojamas

Laplaso operatorius:
∂2 ∂2 ∂2
∆= + + . (2.3.14)
∂x 2 ∂y 2 ∂z 2
Tegul objektui
∂ 2w ∂ 2w ∂ 2w
∆w = + + , (2.3.15)
∂x 2 ∂y 2 ∂z 2
o modeliui

19
 ∂ 2 w' ∂ 2 w' ∂ 2 w'
∆w' = + + (2.3.16)
∂x '2 ∂y '2 ∂z '2
∆w x y z
Jei c∆w = '
, cx = ' , c y = ' , cz = ' , (2.3.17)
∆w x y z
įrašę išreikštus iš (2.3.17) dydžius ∆w, c x , c y , c z į (2.3.15) gauname:
cw∂ 2 w′ cw∂ 2 w′ cw∂ 2 w′
c∆w∆w' = + + . (2.3.18)
c x2∂x′2 c 2y ∂y′2 c z2∂z′2
Iš (2.3.16) ir(2.3.18) palyginimo matyti, kad dydį w veikiančio
Laplaso operatoriaus panašumo koeficientas
cw cw cw
c∆w = + + . (2.3.19)
cx2 c 2y cz2
2.4. Panašumo teoremos
Anksčiau išd÷stytą teorinę medžiagą apibendrina panašumo
teoremos.
P i r m o j i p a n a š u m o t e o r e m a. Reiškinių panašumo
būtina ir pakankama sąlyga yra šių reiškinių atitinkamųjų panašumo
kriterijų, sudarytų iš pagrindinių lygčių ir vienareikšmiškumo sąlygų
dydžių, lygyb÷.
A n t r o j i p a n a š u m o t e o r e m a ( π-teorema). Funkcin÷
priklausomyb÷ tarp procesą aprašančių dydžių gali būti išreikšta, kaip
priklausomyb÷ tarp panašumo kriterijų, sudarytų iš šių dydžių.
Panašumo kriterijų, t. y. bedimensių laipsninių kompleksų,
naudojimas leidžia tirti visą panašiųjų reiškinių arba objektų aibę,
gretinti ir apibendrinti rezultatus. Be to, palyginti su fizikinių
kintamųjų lygtimi, panašumo kriterijų lygtis turi mažiau narių. Tai
palengvina pastarosios sprendimą.

20
 3. Mechaninių reiškinių panašumas
3.1. Pagrindinių mechaninių dydžių panašumo koeficientai
Gaukime pagrindinius kinematinių ir dinaminių dydžių panašumo
koeficientus (simpleksus ir kompleksus). Simpleksus sudarykime iš tų
fizikinių dydžių, kurių dimensijos laikomos pagrindin÷mis SI
sistemoje.
Linijinių matmenų (koordinačių) simpleksas:
l x y z
cl = ( c x = , c y = , c z = ). (3.1.1)
l′ x′ y′ z′
Laiko simpleksas:
t
ct = . (3.1.2)
t′
Mas÷s simpleksas:
m
cm = . (3.1.3)
m′
Išvestinių dydžių (kompleksų) panašumo koeficientai gaunami iš
šių dydžių apibr÷žimų.
Gaukime, pavyzdžiui, mechaninio darbo panašumo koeficientą.
Darbo formul÷:
rr
r
( )
A = f l = f l cos α ,
r
(3.1.4)
r r
čia: f – j÷ga, l – poslinkis, α – kampas tarp f ir l .
Tarkime, kad α , kartu ir cos α , objektui ir modeliui yra vienodi. Čia ir
toliau laikysime, kad kampu ir jų funkcijų panašumo koeficientai lygūs
vienetui, jei šių koeficientų skaitin÷s reikšm÷s n÷ra papildomai aptartos.
Esant objekto ir modelio geometriniam panašumui ši sąlyga tenkinama
visada (žr. 2 paveikslą).
Pagal antrąjį Niutono d÷snį j÷gos modulis
d 2l
f = ma = m , (3.1.5)
dt 2
d 2l
čia: m – mas÷, a = – pagreičio modulis, l – poslinkio modulis.
dt 2

21
3.1 lentel÷
DYDIS DYDŽIO DYDŽIO
FORMULö PANAŠUMO
KOEFICIENTAS
Greitis dl cl
v= cv =
dt ct
Pagreitis
d 2l ca =
cl
a=
dt 2 ct2
Tankis m c
ρ= cρ = m
v cV
Judesio kiekis mv cmcv
J÷ga
d 2l cf =
cm cl
f =m 2
dt ct2
rr
Darbas
A= fl ( ) c A = c f cl =
cm c 2l
ct2
Kinetin÷ energija
mv 2 cmc 2l
Ek = cEk = cm cv2 =
2 ct2
Potencin÷ energija:
cm c 2l
gravitaciniame lauke; E p = mgh cE p = cm cg ch =
ct2
2
k (∆x )
tampriai deformuoto kūno Ep = cE p = ck cl2
2
Galia dA 2
W= c A cmc l
dt cW = = 3
ct ct

22
 Įrašę į (3.1.4) fizikinius dydžius, išreikštus iš (3.1.1), (3.1.2) ir
(3.1.3), gauname:
d 2 (cl l ′) cmcl2 d 2l ′ cmcl2
A = cm m cl l ′ = m ′ l ′ = A′ . (3.1.6)
d (ct t ′)2 ct2 dt ′ 2 ct2
Iš (3.1.6) mechaninio darbo panašumo koeficientas
A cmcl2
cA = = 2 . (3.1.7)
A′ ct
Dažniausia vartojamų mechanikos dydžių panašumo koeficientai
pateikiami 3.1 lentel÷je.

3.2. Atskiri panašumo atvejai ir modeliavimas mechanikoje

1.Sunkio j÷gos modeliavimas.
Objektą veikianti sunkio j÷ga f sun. = mg = ρVg . Modeliui
′ . = m′g ′ = ρ′V ′g ′ (čia: ρ ir ρ′ – objekto ir modelio tankiai, V ir
f sun
V ′ – tūriai). Dalydami pirmąją lygtį iš antrosios, gauname:
f mg ρVg
c f sun. = sun. = = = cρcV c g , (3.3.1)
′ . m′g ′ ρ′V ′g ′
f sun
Jei laikome cg = 1 (objektas ir modelis yra tame pačiame
gravitaciniame lauke) ir atsižvelgiame į tai, kad tūrio panašumo
koeficientas yra lygus linijinių matmenų panašumo koeficiento kubui
( cv = cl3 ), gauname tokią koeficientų lygtį:
c f sun. = cρcV = cρcl3 . (3.3.1 a)
(3.3.1) galima perrašyti taip:
cρcV c g
= 1. (3.3.2)
c f sun.
Įrašome į (3.3.2) cρ ir c f išraiškas iš 3.1 lentel÷s:

23
 cρcV c g cm cV cg ct2 cg ct2 cg2 ct2 cv2
= = = = = 1, (3.3.2a)
c f sun. cV cm cl cl cg cl c g cl
Į (3.3.2a) įrašome panašumo koeficientų išraiškas per objekto ir
v g l
modelio fizikinius dydžius ( cv = , cg = , cl = ) ir gauname
v′ g′ l′
panašumo kriterijų, vadinamą Frūdo (Froude) skaičiumi:
v2
πmg ≡ Fr = = idem . (3.3.3)
gl
Frūdo skaičius dažnai naudojamas modeliuojant mechaninius
reiškinius ir vyksmus.
cl
3.3.1 p a v y z d y s. Iš (3.3.2) matome, kad ct = , t.y.
cg
t g ′l
= . Taikydami šią formulę matematinei švytuoklei,
t′ gl ′
konstantos tikslumu gauname Hiuigenso formulę matematin÷s
l
švytuokl÷s svyravimų periodui: T ~ .
g
m3 m
sistemoje = .
m2 s s
3.Tampriosios j÷gos modeliavimas.
Tampriai deformuotą kūną veikia j÷ga
f tamp. = εES , (3.3.4)
čia ε – kūno santykinis pailg÷jimas, E – Jungo modulis, S –
kūno skerspjūvio plotas.
Modeliui atitinkamai turime
′ . = ε′E ′S ′ .
f tamp (3.3.5)

24
 Dalydami (3.3.4) iš (3.3.5), gauname c f tamp. = cε cE cS . Iš čia
koeficientų lygtis
c f tamp.
= 1. (3.3.6)
cε cE cS
Akivaizdu, kad objektą ir modelį deformuojant geometriškai
panašiai ε = ε′ ir cε = 1 . Tada iš (3.3.6) gauname tiesin÷s
deformacijos panašumo kriterijų, vadinamą Huko (Houke) skaičiumi:
f
Ho (E) = . (3.3.7)
ES
Analogiškai gaunamas kitas Huko skaičius, apibūdinantis
panašumą tampriosios šlyties deformacijos atveju:
f
Ho (G šl. ) = , (3.3.8)
GS
čia Gšl. – šlyties modulis.
c c
(3.3.6) lygtį galima transformuoti, įrašius c f tamp. = m2 l ir
ct
cm = cρcl3 , tada
cρcv2
= 1, (3.3.9)
cε cE
cv
= 1. (3.3.9 a)
cε cE
cρ
Iš (3.3.9 a) koeficientų lygties gauname panašumo kriterijų,
vadinamą Koši ( Cauchy) skaičiumi:
v
π f tamp. ≡ Ca = . (3.3.10)
εE
ρ

25
 Šio panašumo kriterijaus taikymo pavyzdžiu gali būti garso
sklidimo kietoje tamprioje terp÷je modeliavimas. Garso bangų greitį
galima keisti, tinkamai parenkant medžiagos parametrus (ρ ir E )
arba deformuojant kūną, t. y. keičiant ε .

3.Stūmoklin÷s mašinos modelis.

Išnagrin÷kime stūmoklin÷s mašinos modelį. Objekto stūmoklį
veikia j÷ga
f = πr 2 p , (3.3.11)
čia: r – objekto stūmoklio spindulys, p – sl÷gis po objekto
stūmokliu. Modelio stūmoklį veikia j÷ga
f ′ = πr ′2 p′ , (3.3.12)
čia: r ′ – modelio stūmoklio spindulys, p′ – sl÷gis po modelio
stūmokliu.
Padaliję (3.3.11) iš (3.3.12), gauname:
c f = cl2c p . (3.3.13)
(3.3.13) užrašome koeficientų lygties pavidalu:
cf
=1 . (3.3.14)
cl2c p
Įrašius į (3.3.14) c f iš 3.1 lentel÷s, gauname:

cm cl cmcv2 cρcv2
= = =1 .
ct2cl2c p cl3c p cp
Iš (3.3.18) koeficientų lygties gaunamas panašumo kriterijus,
vadinamas Eulerio (Euler) skaičiumi:
ρv 2
Eu = = idem . (3.3.15)
p
Tarkime, kad (3.3.15) formul÷je ρ = ρ′ ir p = p′ , tada turi būti
l l′
v = v′ , arba = , t.y. cl = ct . Praktiškai tai reiškia, kad šiomis
t t′

26
sąlygomis cl kartų sumažintame modelyje procesai pagreit÷s tiek pat
kartų (pavyzdžiui, tiek kartų padid÷s stūmoklio svyravimų dažnis).
Palyginkime stūmoklin÷s mašinos ir modelio galias. Objekto
ir modelio galios yra tokios:
W = πr 2 phn , (3.3.16)
2
W ′ = πr ′ p′h′n′ , (3.3.17)
čia: h ir h′ – objekto ir modelio stūmoklių eiga, n ir n′ – ciklų
skaičiai per laiko vienetą (t. y. stūmoklių svyravimų dažniai).
N πr 2 phn
Galių santykis c N = = = c p cl3cn . Koeficientų lygtis:
N ′ πr ′2 p′h′n′
cN
= 1. (3.3.18)
c p cl3cn
cN
(3.3.15) galima transformuoti taip: = c p cn . Kadangi cl3 ~ P
cl3
(linijinių matmenų kubas yra proporcingas svoriui, jei cρ = 1 ),
gauname panašumo kriterijų:
N
πN = = idem . (3.3.19)
P Pnp
(3.3.16) rodo, kad mašinos svorio vienetui tenkanti galia yra tiesiog
proporcinga sl÷giui po stūmokliu ir ciklų skaičiui per laiko vienetą.

27
 4. Hidrodinaminių ir aerodinaminių reiškinių panašumas
Atskirą mechanikos dalį sudaro skysčių ir dujų mechanika. Šiame
skyriuje išnagrin÷sime tik keletą būdingiausių hidrodinaminių ir
aerodinaminių reiškinių ir gausime atitinkamus panašumo kriterijus.
4.1 lentel÷je pateikti kai kurie skysčių ir dujų mechanikoje
sutinkamų dydžių panašumo koeficientai.

4.1 lentel÷
DYDŽIO DYDŽIO
DYDIS FORMULö PANAŠUMO
KOEFICIENTAS
m cm cm
Tankis ρ= cρ = =
V cV cl3
f kl. c f cx cm
Dinamin÷s klampos η= cη = =
koeficientas
d
S v c S cv cl ct
dx
Kinematin÷s η cη cl2
klampos ν= cν = =
koeficientas ρ cρ ct
f cf cm
Sl÷gis p= cp = =
S cS cl ct2
Paviršiaus f pav.įt . сf cm
įtempimo ξ= cξ = =
koeficientas l cl ct2

1.Klampaus skysčio tek÷jimas vamzdžiu (5 pav.).

Klampumo j÷ga
dv dv
f kl . = ηS = νρS , (4.1)
dx dx
čia: η = νρ – skysčio dinamin÷s klampos koeficientas, ν –
kinematin÷s klampos koeficientas, ρ – tankis, S – klampumo j÷gos

28
 dv
veikiamas skysčio sluoksnio plotas, – skysčio sluoksnių greičio
dx
gradiento modulis. Kraštin÷s skysčio
tek÷jimo sąlygos šiuo atveju yra
tokios: v = 0 , kai x = 0 ir x = d .
Fiziškai tai reiškia, kad ties vamzdžio
sienele esantis skysčio sluoksnis
„prilimpa“ prie vamzdžio ir nejuda.
Modeliui atitinkamai turime
klampumo j÷gą
dv′
f kl′ . = ν′ρ′S ′ , (4.2)
dx ′
ir kraštines sąlygas v′ = 0 , kai x′ = 0 ir x′ = d .
Dalindami pirmąją lygtį iš antrosios gauname:
cv
c f kl . = cν cρcS . (4.3)
cl
Įrašome į (4.3) c f kl . ≡ c f išraišką iš 4.1 lentel÷s, supaprastiname,

atsižvelgdami į lygybę cS = cl2 ir gauname koeficientų lygtį:

cv cl
= 1. (4.4)
cν
(4.4) atitinkantis yra pagrindinis aerodinamikoje ir hidrodinamikoje
naudojamas panašumo kriterijus. Jis vadinamas Reinoldso (Reynolds)
skaičiumi ir nusako terp÷s greičio, jos klampos ir terp÷je judančio
kūno būdingojo matmens sąsają:
vl ρvl
Re = ≡ . (4.5)
ν η
Jei objekto ir modelio skystis yra tas pats ( cν = 1 , cρ = 1 ), tada iš
2
c
(4.3) gauname cv cl = l = 1 , t.y. procesų trukm÷ proporcinga
ct
linijinių matmenų kvadratui.

29
 2.Kūno kritimas klampioje terp÷je.
Skysčių ir dujų mechanikoje panašumo kriterijų gavimui galima
naudoti vadinamą j÷gų metodą. Pritaikykime jį, nagrin÷dami kūno
kritimą skystyje arba dujose ir
atsižvelgdami į visas realiai veikiančias
j÷gas (palyginkite su 2.2.2 pavyzdžiu,
kuriame d÷l greito kūno jud÷jimo klampos
j÷gos nepais÷me). Šios j÷gos pavaizduotos
8 paveiksle. Tai sunkio (gravitacijos) j÷ga
f sun. = mg = ρ k . gV (kūno tankio, laisvojo
kritimo pagreičio ir kūno tūrio sandauga);
keliamoji (Archimedo) j÷ga f A. = ρt . gV
(terp÷s tankio, laisvojo kritimo pagreičio ir
kūno tūrio sandauga); klampos j÷ga
dv
f kl . = ηS ; priklausanti nuo kūno
dx
formos ir nusakoma daugiklio tikslumu pasipriešinimo j÷ga,
f p. = ∆pl 2 ( ∆p – sl÷gių skirtumas prieš judantį kūną ir už jo, l –
būdingasis kūno matmuo).
r r r r r
Pagal antrąjį Niutono d÷snį ma = f sun. + f kl . + f A. = f p.
Pereikime į neinercinę atskaitos sistemą, įvedę inercijos j÷gą
r r
f in. = −ma . Tada iš kūną veikiančių j÷gų projekcijų į vertikalią ašį
galima sudaryti tokią lygtį:
f in. = f sun. − f A. − f kl . − f p. . (4.6)
Gaukime bedimensę lygties formą, padalinę visus narius iš f in. , o
dešiniosios pus÷s antrąjį narį padauginame ir padalijame iš f sun. .
Gautą lygtį užrašome taip:
f sun. f f f f p.
= 1 + A. sun. + kl. + . (4.7)
f in. f sun. f in. f in. f in.

30
 Lygtis transformavosi į bedimensių kompleksų, kurie plačiai
naudojami hidrodinamikoje ir aerodinamikoje, derinį. Gaukime šių
kompleksų, t.y. panašumo kriterijų, išraiškas.
Frūdo (Froude) skaičius:
f in. a v vl v 2
Fr = = = = = . (4.8)
f sun. g gt gtl gl
Reinoldso skaičius (žr. formulę (4.2)):
f in. ma m ρlv
Re = = = = . (4.9)
f kl . ηS dv ηtl η
dx
Eulerio (Euler) skaičius:
f in. ρ k .v 2
Eu = = . (4.10)
f p. ∆p
f A. ρt. gV ρ sk .
= = . (4.11)
f sun. ρk . gV ρ k .
Dabar (4.11) lygtį užrašome per panašumo kriterijus:
1 ρ 1 1
= 1 + t. + + Eu , (4.12)
Fr ρk . Fr Re
ir po sutvarkymo gauname:
1  ρt .  1
Eu = 1 − − −1. (4.13)
Fr  ρk .  Re
(4.13) lygtis ne tik nusako objekto ir modelio panašumo
sąlygas, bet ir leidžia analizuoti reiškinį apibūdinančių parametrų
reikšmę konkrečiais atvejais. Pavyzdžiui, jei kūnas krenta ore,
ρt .
<< 1 ir keliamosios Archimedo j÷gos galime nepaisyti; jei
ρk .
klampumo j÷ga yra maža, palyginti su inercijos j÷ga, iš (4.13) lygties
1
iškrenta narys ir t.t.
Re

31
 Be aukščiau min÷tų j÷gų, skysčių ir dujų mechanikoje
sutinkamos tamprioji j÷ga f tamp. (kai sl÷gis yra labai didelis) ir
paviršiaus įtempimo j÷ga f pav.įt . (jei nagrin÷jami maži skysčio
tūriai).
Panašumo kriterijai, gaunami kaip j÷gų santykiai, pateikiami
4.2 lentel÷je.

4.2 lentel÷
JöGA fsun . f pav.įt . f tamp.
Frūdo (Froude) Veberio (Weber) Koši(Cauchy)
skaičius skaičius skaičius
f in. f in. f in. f in.
Fr = = We = = Ca = =
f sun. f pav.įt . f tamp.
v2 ρv 2 l v2
= = =
gl ξ K
f kl. f sun. ρgl 2 f pav.įt . ξ f tamp. Kl
= = =
f kl . ηv f kl . ηv f kl . ηv
f p. f sun. ρgl f pav.įt . ξ f tamp. ξ
= = =
f p. ∆p f p. ∆pl f p. ∆p
f tamp. f sun. ρgl f pav.įt . ξ
= = ________
f tamp. K f tamp. Kl
f pav.įt . f sun. ρgl 2
= ________ ________
f pav.įt . ξ

32
JöGA f p. f kl.
Eilerio (Eulier) skaičius Reinoldso (Reynolds) skaičius
fin. f p. ∆p f in. ρvl
Eu = = Re = =
f in. ρv 2 f kl . η
Stokso (Stokes) skaičius
f kl. f p. ∆pl
Stk = =
f kl . ηv

Be anksčiau apibr÷žtų dydžių (žr. 4.1 lentelę) 4.2 lentel÷je

figūruoja spūdumo modulis
ρ∆p
K= , (4.14)
∆ρ
∆ρ
čia: ∆p – sl÷gio pokytis, – sl÷gio pokyčio sukeltas santykinis
ρ
medžiagos (terp÷s) tankio pokytis.
Skysčių ir dujų mechanikoje dažnai naudojamas Macho (Mach)
skaičius:
v
M= , (4.15)
v garso
čia: v – kūno greitis terp÷s atžvilgiu, v garso – garso greitis terp÷je.

33
 5. Šiluminių reiškinių panašumas ir modeliavimas
Šiame skyriuje nagrin÷sime šiluminiu reiškinių panašumą ir
gausime pagrindinius šiluminio panašumo kriterijus.
Šiluminiuose reiškiniuose svarbiausią reikšmę turi kūnų vidin÷s
energijos pokyčiai ∆U ir šių pokyčių matas – šilumos kiekis ∆Q .
Čia skirsime kietųjų kūnų vidin÷s energijos pokytį ir skysčių bei dujų
vidin÷s energijos pokytį, kadangi skysčių ir dujų vidin÷ energija yra
pernešama jų srautais (konvekcijos reiškinys).
Kietųjų kūnų vidin÷s energijos pokytis
∆U k . = mk .c(V ) ∆T , (5.1)
čia: mk . – kūno mas÷, c(V ) – savitoji šiluma esant pastoviam
tūriui, ∆T – temperatūros pokytis.
Skysčių bei dujų vidin÷s energijos pokytis
∆U sk . = msk .c( p ) ∆T , (5.2)
čia: c( p ) – savitoji šiluma esant pastoviam sl÷giui.
Šiluma gali būti perduodama šilumos laidumo, konvekcijos ir
spinduliavimo (radiacijos) būdais. Kietojo kūno laidumu perduotas per
plotą S per laiką t šilumos kiekis:
∆T
∆Qlaid . = λ St , (5.3)
∆l
∆T
čia: λ – kietojo kūno šilumos laidumo koeficientas, –
∆l
temperatūros gradiento modulis.
Konvekcijos būdu perduotas per plotą S per laiką t šilumos
kiekis:
∆Qkonv. = χ konv.∆T S t , (5.4)
čia χ konv. – konvekcinio šilumos perdavimo koeficientas.
Spinduliavimo būdu perduotas per plotą S per laiką t šilumos
kiekis:
∆Qspind . = χ spind .∆T S t , (5.5)

34
 čia χ spind . – radiacinio šilumos perdavimo koeficientas.
Apibr÷žkime temperatūros laidumo koeficientą
λ
a= , (5.6)
c(V )ρ
čia: λ – šilumos laidumo koeficientas, c(V ) – savitoji šiluma
esant pastoviam tūriui, ρ – tankis.
Iš (5.1) ÷ (5.6) lygčių gauname šiuos tarpusavio lygius energinių
dydžių panašumo koeficientus:
kietųjų kūnų vidin÷s energijos pokyčio
cU k . = cmcc(V ) cT = cρcl3cc(V ) cT , (5.1 a)
skysčių bei dujų vidin÷s energijos pokyčio
cU sk . = cm cc( p ) cT = cρcl3cc( p ) cT . (5.2 a)
kietojo kūno laidumu perduoto šilumos kiekio
cQlaid . = cλ cT cl ct , (5.3 a)
konvekcijos būdu perduoto šilumos kiekio
cQkonv. = cχ konv. cT cl2 ct , (5.4 a)
spinduliavimo būdu perduoto šilumos kiekio
cQspind . = cχ spind . cT cl2ct , (5.5 a)
temperatūros laidumo koeficiento
cλ
ca = . (5.6 )
cc(V ) cρ
Kadangi cU k . = cU sk . = cQlaid . = cQkonv. = cQspind . , iš (5.1 a) ir
(5.3 a) gauname:
cρcl3cc(V ) cT cρcc(V ) cl2 cl2
= = = 1. (5.7)
cλ cT cl ct cλ ct ca ct
Šią koeficientų lygtį atitinkantis panašumo kriterijus:

35
 l2
Fo = . (5.8)
at
Iš (5.1a) ir (5.4a):
cρcl3cc(V ) cT cρcc(V ) cl
= = 1, (5.9)
cQkonv. cχ konv. cT cl2ct cχ konv. ct
atitinkamas panašumo kriterijus:
ρc(V )l
= idem . (5.10)
χ konv.t
Iš (5.2a) ir (5.4a):
cχ konv. cT cl2ct cχ konv. ct
= = 1, (5.11)
cρcl3cc( p ) cT cρcc( p ) cl
ir panašumo kriterijus – Stentono (Stenton) skaičius:
χ konv.t
St = . (5.12)
ρc( p )l
Analogiškai gaunamos kitos koeficientų lygtys. Jas atitinkantys
panašumo kriterijai yra aukščiau išvardintų šiluminių dydžių santykiai
ir išreiškia kiekvieno dydžio santykinę įtaką šiluminiam procesui.
Panašumo kriterijai pateikti 5.1 lentel÷je (pirmos eilut÷s dydžiai
dalinami iš kairiojo stulpelio dydžių).
Be lentel÷je pateiktų panašumo kriterijų, nusakančių šilumin÷s
apykaitos nejudančioje terp÷je reiškinių modeliavimo sąlygas,
egzistuoja panašumo kriterijai, kurie sieja mechanines ir šilumines
kūnų savybes ir naudojami tiriant šilumos apikaitą tarp kieto kūno ir jį
aptekančio skysčio (dujų).
Prandtlio (Prandtl) skaičius:
ν ηc( p )
Pr = = , (5.13)
a λ

36
čia: ν ir η – kinematinis ir dinaminis klampumo koeficientai, a –
temperatūros laidumo koeficientas, c( p ) – skysčio (dujų) savitoji
šiluma esant pastoviam sl÷giui, λ – šilumos laidumo koeficientas.
Grashofo (Grashoff) skaičius
βgl 3∆T
Gr = , (5.14)
ν2
čia: β – tūrinio pl÷timosi koeficientas, g – laisvojo kritimo pagreitis,
l – linijinis matmuo, ∆T – temperatūrų skirtumas tarp kieto kūno
paviršiaus ir skysčio (dujų)).

5.1 lentel÷
DYDIS ∆U k . ∆U sk. ∆Q laid. ∆Q konv.
c( p ) sk . 1 at χ konv.t
∆U k . 1 = 2
c(V ) k . Fo l ρlc(V )
c(V ) k . λt St =
∆U sk. 1
c( p ) sk . ρl 2c( p ) χ t
= konv.
ρc( p )l
Bijo (Biot)
l2 ρl 2 c( p ) skaičius
∆Q laid. Fo = 1
at λt χ konv.l
Bi =
λ
ρlc(V ) 1 1 λ
= = 1
χ konv.t St Bi χ konv.l
∆Q konv.
ρc( p )l
=
χ konv.t
∆Qspind. ρlc(V ) ρlc( p ) λ χ konv.
χ spind .t χ spind .t χ spind .l χ spind .

37
 6. Analoginis modeliavimas

Iki šiol nagrin÷jome fizikinį modeliavimą, kai objekto ir modelio

fizikin÷ kilm÷ buvo ta pati (viena mechaninę j÷gą modeliavome kita –
irgi mechanine, vieną šiluminį lauką – kitu šiluminiu ir pan.). Dabar
aptarsime analoginį modeliavimą. Jis yra taikomas, kai skirtingos
fizikin÷s kilm÷s reiškiniai yra aprašomi tokios pat formos lygtimis
(dažniausiai diferencialin÷mis), t.y. kai šių reiškinių matematiniai
modeliai yra identiški. Viena iš tokių reiškinių klasių yra pernešimo
reiškiniai.

6.1. Pernešimo reiškinių panašumas

Prad÷kime nuo paprasto pavyzdžio. Išnagrin÷kime tam tikros
rūšies maisto prekių kitimą mieste, kuriame šios prek÷s gaminamos,
vartojamos, išvežamos iš miesto ir į jį įvežamos. Per laiko vienetą
pagamintų ir suvartotų prekių kiekį pažym÷kime G x , o įvežamų bei
išvežamų jx . Tada prekių kiekio x kitimas per laiko vienetą gali būti
aprašytas tokia balanso lygtimi:
dx
= Gx + j x . (6.1.1)
dt
Tokia pat lygtimi mes gal÷tum÷me aprašyti daug kitokių
reiškinių – miesto gyventojų skaičiaus kitimą, vandens nutek÷jimą iš
vieno telkinio į kitą, šilumos laidumą, elektros srovę grandin÷je ir t.t.
Visuose išvardintuose reiškiniuose mes stebime tam tikrų dydžių
(parametrų) pernešimą, transportavimą tarp nagrin÷jamos sistemos
taškų. Pernešami dydžiai vadinami e k s t e n s y v i a i s i a i s ( lot.
extensivus – tįsus). Mūsų pavyzdžiuose tai prekių kiekis, gyventojų
skaičius, vandens mas÷, šiluma, elektros krūvis. Sistemos būvį galima
vienareikšmiai nusakyti keliais nepriklausomais ekstensyviaisiais
dydžiais, kurie šiuo atveju vadinami būdingaisiais. Mechanikoje
būdingieji ekstensyvieji dydžiai yra, pavyzdžiui, mas÷, energija, tūris.
Ekstensyvieji dydžiai sumuojami, jei kelios sistemos apjungiamos į
vieną (pavyzdžiui, vienarūš÷ gamyklų produkcija, kelių gyvenviečių
gyventojų skaičius ir t.t.), ir dalinami, jei sistema yra suskaidoma į
dalis.

38
 Ekstensyviųjų dydžių pernešimo priežastimi yra kitokio
pobūdžio dydžių (arba parametrų), susietų sunagrin÷jamos sistemos
erdvinių koordinačių, skirtumai. Min÷tuose pavyzdžiuose tai gal÷tų
būti prekių kainų, pragyvenimo lygių, telkinių aukščių, temperatūrų,
elektrinių potencialų skirtumai. Tokie fiksuoti erdv÷je (bet kintantys
laike!), lokaliniai dydžiai yra vadinami i n t e n s y v i a i s i a i s (lot.
intensio – sustiprinimas, įtempimas). Tarp jų išskiriame būdinguosius,
t.y. tuos, kurie nusako procesų kryptį (pavyzdžiui, sl÷gis, temperatūra
ir pan.). Kiekvienas fizikinę prasmę turįs dydis, lygus dviejų
ekstensyviųjų dydžių santykiui, yra intensyvusis dydis (pavyzdžiui,
ekstensyviųjų dydžių mas÷s m ir tūrio V santykis duoda intensyvųjį
m
dydį – tankį ρ = ). Taip galima sudaryti daug intensyviųjų dydžių,
V
bet ne visi jie bus būdingieji.

6.1 lentel÷
BŪDINGASIS DYDIS PERDUODA-
SĄVEIKA MA
ekstensyvusis intensyvusis ENERGIJA
Mechanin÷ V – tūris p – sl÷gis p∆V
Šilumin÷ S – entropija T – temperatūra T∆S
Elektrosta- q – krūvis ϕ – potencialas q∆ ϕ
tin÷
Bendras xi yi xi ∆yi
atvejis

Sistemų sujungimas į vieną reiškia, kad tarp jų atsiranda sąveika

– mechanin÷, šilumin÷, elektrostatin÷ ar kitokia. Kiekvienai sąveikai
galima priskirti po vieną būdingąjį ekstensyvųjį ir intensyvųjį dydį
taip, kad intensyviojo dydžio sandauga iš ekstensyviojo dydžio
pokyčio būtų lygi energijai, perduodamai iš vienos sistemos kitai.
Konkrečius pavyzdžius pateikiame 6.1 lentel÷je .

39
 Energijos persiskirstymas tarp sistemų arba sistemos dalių
vyksta, kol visame tūryje nesusilygina būdingųjų intensyviųjų dydžių
reikšm÷s. Šių dydžių tolyginis pasiskirstymas yra būtina ir
pakankama sistemos lygsvaros sąlyga.
Galimi atvejai, kai tuo pačiu metu sistemos sąveikauja keliais
būdais. Jei tokių būdų yra k , visų sąveikų energijos sumuojasi:
∆E = ∑ yk ∆xk . (6.1.2)
k
Suprantama, kad izoliuotų sistemų grup÷je arba pavien÷je
izoliuotoje sistemoje bendras energijos kiekis nekinta, kadangi
sandaugos yk ∆xk išreiškia energijos kiekį, kuris p e r n e š a m a s
iš vienos sistemos į kitą, t.y. sąveikaujančiose sistemose jis turi
priešingus ženklus.
Gaukime apibendrintą ekstensyviojo dydžio balanso lygtį . Tegul
tūrio elementas ∆V sąveikauja su aplinka (8 pav.).
i – tajam ekstensyviajam dydžiui galima užrašyti balanso lygtį
tokioje formoje:
dxi
= Gxi + j xi , (6.1.3)
dt
čia G xi – ekstensyviojo dydžio
šaltinis (šio dydžio atsiradimas per
laiko vienetą) tūryje ∆V ;
j xi = Li ( yi1 − yi 2 ) – ekstensy-
viojo dydžio srautas per tūrio ∆V
paviršių ( Li – laidumo (perdavi-
mo) koeficientas, ( yi1 − yi 2 ) –
intensyviojo dydžio reikšmių tūrio
∆V viduje ir išor÷je skirtumas). Atsižvelgdami į j xi išraišką, (6.1.3)
lygtį užrašome taip:
dxi
= Gxi + Li ( y1 − y2 ) . (6.1.4)
dt

40
 Ekstensyviojo dydžio šaltinis G xi neturi bendros išraiškos.
Žemiau nagrin÷sime atvejus, kai Gxi = 0 , t.y. nagrin÷jamoje
sistemoje n÷ra teigiamo arba neigiamo ekstensyviojo dydžio šaltinio.
Tuomet ekstensyviojo dydžio kitimas per laiko vienetą yra lygus to
dydžio srautui per visą tūrį ribojantį paviršių:
dxi
= j xi = Li ( y1 − y2 ) . (6.1.5)
dt
Jei ekstensyviojo dydžio kitimas sąlygojamas keliais ( n)
srautais, tai
dxi n
= ∑ Li ( y1 − y2 ) . (6.1.5 a)
dt k =1
Taikydami (6.1.5) lygtį konkretiems ekstensyviesiems dydžiams,
gauname įvairius fizikinius bei techninius procesus aprašančias lygtis.
Keletą dažniausiai sutinkamų pateikiame 6.2 lentel÷je. Joje naudojami
dxi
šie žym÷jimai: j xi = – xi -tojo dydžio srautas; µ ch. – cheminis
dt
potencialas; (mv) S – impulsas, pernešamas per ploto vienetą;
( v1 − v 2 ) ∆x – skysčio sluoksnių greičių skirtumas vienetiniame
atstume; ( p1 − p2 ) – sl÷gių skirtumas; (ϕ1 − ϕ2 ) – elektrinių
potencialų skirtumas; D , η , λ ir A yra difuzijos, klampumo,
šilumos laidumo ir tūrio perdavimo koeficientai, R – omin÷ varža.
Matematiškai vienodai aprašomų fiziškai skirtingų reiškinių
egzistavimas leidžia modeliuoti juos, keičiant vienus kitais.
Kaip ir fizikiniame modeliavime, įvedame analoginių dydžių
panašumo koeficientus, kurie šiuo atveju yra dimensiai. Juos
žym÷sime dviem indeksais, pirmasis atitiks dalmens žym÷jimą, o
k
antrasis – daliklio ( ckm = ). Pavyzdžiui absoliutin÷s temperatūros T
m

41
ir elektrostatinio lauko potencialo ϕ analoginio panašumo
T K
koeficientas cT ,ϕ = ir matuojamas .
ϕ V

6.2 lentel÷
PERNEŠA-
MAS REIŠKINYS DöSNIS LYGTIS
DYDIS
Mas÷ Difuzija Fiko (Fick) jm = D (µ ch.1 − µ ch.2 )
m
Impulsas Klampumas _______ j( mv ) S = η( v1 − v 2 ) ∆x
mv
Vidaus Šilumos Niutono jU = λ (T1 − T2 )
energija laidumas
U
Skysčio Skysčio Puazeilio jV = A( p1 − p2 )
tūris tek÷jimas (Poiseuille)
V
Krūvis Elektros Omo 1
q srov÷ (Ohm) jq = (ϕ1 − ϕ2 )
R

6.2. Elektrinis šiluminių reiškinių modeliavimas

Remiantis šilumos laidumo ir elektros krūvio pernešimo
analogija, galima modeliuoti temperatūros lauką elektriniu lauku.

1) Dvimatis stacionarusis šilumos laidumas.

Išnagrin÷kime paprasčiausią dvimatį stacionarųjį šilumos
laidumą ir atitinkamą elektrinio potencialo pasiskirstymą elektriškai
laidžioje aplinkoje. Abu laukus aprašo Laplaso lygtis.
Temperatūros lauko lygtis:

42
 ∂ 2T ∂ 2T
+ = 0. (6.2.1)
∂x 2 ∂y 2
Elektrinio potencialo lauko lygtis:
∂ 2ϕ ∂ 2 ϕ
+ = 0. (6.2.2)
∂x′2 ∂y′2
Jei kraštin÷s sąlygos yra analogiškos (pavyzdžiui, n÷ra šilumos
(arba krūvio) nutek÷jimo per nagrin÷jamos sistemos ribas),
tapatingiems laukams galime įvesti kintamųjų analoginio panašumo
koeficientą:
T
cTϕ = , (6.2.3)
ϕ
ir geometrinio panašumo koeficientus:
x y
cx = , cy = . (6.2.3 a)
x′ y′
Įrašę į (6.2.2) dydžius T , x ir y , išreikštus iš (6.2.3) ir (6.2.3 a),
gauname:
2 2
cx2∂ 2T c y ∂ T
+ = 0. (6.2.4)
cTϕ∂x 2 cTϕ∂y 2
(6.2.4) ir (6.2.1) lygtys yra tapatingos, jei
cx2 c 2y
= . (6.2.5)
cTϕ cTϕ
Kaip matome iš (6.2.5), jei yra geometrinis objekto ir modelio
panašumas ( cx = c y ), panašumo koeficientą cTϕ galima pasirinkti
laisvai.

2) Dvimatis nestacionarusis šilumos laidumas.

Dabar išnagrin÷kime nestacionariojo šilumos laidumo medžiagos
sluoksnyje atvejį (9 a pav.). Laikykime, kad šiluma sklinda tarpusavio

43
statmenų x ir y ašių kryptimis termiškai izotropin÷je ir vienalyt÷je
aplinkoje. Temperatūros lauko lygtis šiuo atveju atrodo taip:
∂ 2T ∂ 2T c(V )ρ ∂T
2
+ 2
= , (6.2.6)
∂x ∂y λ ∂t
čia: c(V ) – medžiagos savitoji šiluma esant pastoviam tūriui, ρ –
medžiagos tankis, λ – medžiagos šilumos laidumo koeficientas. Šių
λ
dydžių derinys a = vadinamas temperatūros laidumo
c(V )ρ
koeficientu.

d 2Q dm
Kadangi c(V ) = ir ρ = , (6.2.6) lygčiai galima
dmdT dV
suteikti tokį pavidalą
∂ 2T ∂ 2T 1 ∂ 2Q
+ = , (6.2.6 a)
∂x 2 ∂y 2 λ ∂t∂V
∂ 2Q
čia: – šilumos srauto tūrinis tankis.
∂t∂V
Šio objekto elektrinis modelis (9 b pav.) yra kondensatorius,
sudarytas iš mažesnio savitojo elektrinio laidumo γ viršutin÷s
plokšt÷s (1 metalas), dielektriko sluoksnio ir didesnio elektrinio
laidumo apatin÷s plokšt÷s (2 metalas). Tūrį tarp kondensatoriaus
plokščių pažym÷kime V′ . Tada kondensatoriaus tūrio vieneto

44
 dC
elektrin÷ talpa CV ′ = . Elektriniame modelyje potencialo
dV ′
pasiskirstymas dielektrike aprašomas lygtimi
∂ 2ϕ ∂ 2ϕ CV ′ ∂ϕ
+ = . (6.2.7)
∂x′2 ∂y′2 γ ∂t ′
Įrašę į (6.2.7) CV ′ reikšmę ir atsižvelgę į tai, kad
kondensatoriaus sukauptas elektros krūvis dq = Cdϕ (čia: C –
kondensatoriaus talpa, dϕ – jo potencialo pokytis), gauname tokia
potencialo pasiskirstymo dielektrike lygtį:
∂ 2ϕ ∂ 2ϕ 1 ∂ 2 q
+ = . (6.2.7a)
∂x′2 ∂y′2 γ ∂t ′∂V ′
Įveskime kintamųjų panašumo koeficientus:
T x y c(V ) λ
cTϕ = , cx = , c y = , c(c(V )ρ,CV ′ ) = , cλγ = ,
ϕ x′ y′ CV ′ γ
t
ct = . (6.2.8)
t′
Įrašę į (6.2.7) dydžius, išreikštus iš (6.2.8), ir palyginus lygtį su
(6.2.6), gauname:
cx2 c 2y ct cλγ
= = . (6.2.9)
cTϕ cTϕ c(c(V )ρ,CV ′ )cTϕ
Esant objekto ir modelio geometriniam panašumui c x = c y = cl , ir
cTϕ galime pasirinkti laisvai. Tada koeficientų lygtis:
c(c(V ) ρ,CV ′ )cl2
= 1. (6.2.9)
ct cλγ
Atitinkamas panašumo kriterijus:

45
 c(V ′)ρl 2 CV ′l ′2
π1 = = . (6.2.10)
λt γt ′
Realizuoti šį kriterijų praktiškai yra gana lengva. Žinodami
modeliuojamo objekto šiluminius parametrus, pagal (6.2.10)
apskaičiuojame π1 reikšmę ir pasirenkame tokius modelio elektrinius
parametrus, kad jų derinys iš (6.2.10) skaitmeniškai būtų lygus π1 .
Geometrinio panašumo koeficiento c l pasirinkimas leidžia varijuoti
metalo elektrinio laidumo γ reikšmę. Elektrinio modelio privalumai
palyginus su objektu yra šie: žymiai didesnis lauko susidarymo greitis
(iki 106 ÷ 107 kartų), lengvesnis ir tikslesnis elektrinių dydžių
matavimas, paprastesnis parametrų keitimas, laisvas panašumo
koeficientų cTϕ ir c l pasirinkimas.
Iš (6.2.6) ir (6.2.6 a), (6.2.7) ir (6.2.7 a) palyginimo gauname eilę
šiluminių ir elektrinių dydžių analogų, kuriuos pateikiame 6.3
lentel÷je.

6.3 lentel÷
ŠILUMINIAI DYDŽIAI ELEKTRINIAI DYDŽIAI
IR JŲ SĄSAJOS IR JŲ SĄSAJOS
Šilumos kiekis Q Krūvis q
dQ dq
Šilumos srautas jQ = Srov÷ I ≡ jq =
dt dt ′
Temperatūra T Potencialas ϕ , įtampa U
Šilumos laidumo Savitasis elektrinis
koeficientas λ laidumas γ
Šilumin÷ varža RQ Varža R
Bijo ir Furj÷ d÷snis: Omo d÷snis:
2
∂ Q ∂T ∂ 2q ∂ϕ
= −λ = −γ
∂t∂S ∂n ∂t ′∂S ′ ∂n′

46
 7. Dimensijų teorija

Anksčiau nagrin÷jome reiškinių panašumą, laikydami, kad šiuos

reiškinius aprašančios lygtys arba lygčių sistemos yra žinomos.
Praktikoje dažnai sutinkame atvejų, kai tokios lygtys n÷ra žinomos,
arba yra tokios sud÷tingos, kad jų tikslus sprendimas reikalauja labai
daug laiko ir tod÷l n÷ra tikslingas konkrečios technin÷s užduoties
kontekste. Tokiais atvejais naudotinas dimensijų analiz÷s metodas. Jis
dažnai leidžia operatyviai gauti norimų rezultatų nors ir mažesniu
tikslumu, bet remiantis palyginti negausiais duomenimis. Šis metodas
yra neatskiriama panašumo teorijos dalis, ir neatsitiktinai panašumo
kriterijai fizikiniame modeliavime buvo apibūdinti kaip bedimensiai
kompleksai. Aptarkime dimensijų teoriją išsamiau.

7.1. Pagrindiniai ir išvestiniai matavimo vienetai. Dydžio

dimensija
Visi tikslieji ir techniniai mokslai remiasi dydžių matavimais.
Išmatuoti dydį – reiškia palyginti jį su kitu dydžiu, kuris yra laikomas
etalonu. Suprantama, kad lyginti galima tik vienarūšius dydžius.
Pavyzdžiui, teisingas yra dviejų žmonių ūgių lyginimas ir beprasmiška
lyginti, tarkim, vieno žmogaus amžių su kito mase. Vienarūšių
parametrų matavimo etalonas yra vadinamas matavimo vienetu.
Aišku, kad matuodami dydį skirtingais matavimo vienetais, gauname
skirtingas dydžio skaitines vertes. Pavyzdžiui, ilgis l = 1 metras = 100
centimetrų = 1,094 jardo = 39,4 colio = 5,4×10 – 4 jūrmyl÷s; laikas t =
1valanda = 60 min. = 3600 s; sl÷gis p = 1 paskalis = 9.87×10 – 6 atm =
7,50×10 – 4 mm Hg ; greitis v = 1 m/s = 3,6 km/h = 1,094 yd/s (jardų
sekundei) = 1,94 kn (mazgo ≡ jūrmylių valandai); tūris V =1 m3
=1000 l = 264,2 JAV galonų (gal) = 6,29 naftos barelių (oil barrel).
Pagal pirmąjį dimensijų teorijos postulatą dviejų vienarūšių
dydžių skaitinių verčių santykis nepriklauso nuo naudojamų
matavimo vienetų. Pavyzdžiui, dviejų tūrių santykis turi likti toks
pats, nepriklausomai nuo to, ar matuosime tūrius kubiniais
milimetrais, ar litrais ar kubiniais metrais, ar bareliais.

47
 Fizikiniai dydžiai yra tarpusavyje susieti gamtos d÷snius
aprašančiomis matematin÷mis formul÷mis (nusakančiosiomis
lygtimis). Pagal antrąjį dimensijų teorijos postulatą nusakančiųjų
lygčių forma neturi priklausyti nuo naudojamų matavimo vienetų.
Teoriškai kiekvienam fizikinio dydžio parametrui galima priskirti
savo matavimo vienetą, tačiau praktiškai tai būtų labai nepatogu. Kuo
daugiau yra nepriklausomų matavimo vienetų, tuo daugiau dimensių
koeficientų tenka įvesti į fizikinių dydžių ryšio formules. Tod÷l
pasirenkamas vienas arba keli pagrindiniai (pirminiai) matavimo
vienetai, iš kurių formuojami išvestiniai (antriniai) matavimo vienetai.
Pagrindinių ir išvestinių matavimo vienetų visuma sudaro matavimo
sistemą. Labiausiai paplitusi ir dauguma atvejų racionaliausia yra SI
(Sisteme International d’Unites,Tarptautin÷ vienetų sistema), priimta
1960 metais. Joje pagrindiniai matavimo vienetai mechanikoje susieti
su fundamentin÷mis erdv÷s, laiko ir materijos sąvokomis – ilgio
vienetas metras (m), laiko vienetas sekund÷ (s), mas÷s vienetas
kilogramas (kg). Medžiagos kiekio vienetu laikomas molis (mol).
Termodinamikoje pagrindinis yra temperatūros vienetas kelvinas (K),
elektromagnetizme – elektros srov÷s vienetas tarptautinis amperas
(A), optikoje – šviesos vienetas kandela (cd). Visi kiti matavimo
vienetai yra išvestiniai. Toliau mes naudosime būtent SI sistemą.
Skirtingose sistemose egzistuoja įvairūs vienarūšiai matavimo
vienetai, kuriais matuojamas tas pats fizikinis dydis įgyja skirtingų
skaitinių verčių. Suprantama, kad, keičiant pagrindinius matavimo
vienetus, kinta ir išvestiniai matavimo vienetai.
Formul÷, kuri leidžia nustatyti išvestinio matavimo vieneto
kitimą priklausomai nuo kiekvieno iš pagrindinių matavimo vienetų
kitimo, vadinasi dimensijos formule arba dimensija. Dydžio dimensiją
žym÷sime to dydžio simboliu kvadratiniuose skliaustuose arba
didžiosiomis raid÷mis.
Pavyzdžiui, SI sistemos pagrindinių dydžių dimensijas žym÷sime
taip: ilgio dimensija [l ] ≡ L , laiko dimensija [t ] ≡ T , mas÷s
dimensija [m] ≡ M , temperatūros dimensija [T ] ≡ θ , elektros srov÷s
stiprio dimensija [I ] ≡ I , šviesos stiprio dimensija [I šv. ] ≡ J .
Išvestinių dydžių dimensijos gaunamos pagal tų dydžių

48
nusakančiąsias lygtis, atliekant su dimensijomis įprastus algebros
veiksmus. Sudarant išvestines dimensijas, laikomasi šių taisyklių:
1) Dydžių sandaugos dimensija yra lygi dydžių dimensijų
sandaugai. Pavyzdžiui,
r r
j÷gos f = ma dimensija:
L
[ f ] = [m][a ] ≡ M = LMT − 2 ;
T2
( )
rr
darbo A = f l dimensija:

[A] = [ f ][l ] ≡ ML2 L = L2 MT − 2 ;

T
elektros srov÷s galios P = IU dimensija:
[P] = [I ][U ] = IL2 MT −3 I −1 = L2 MT −3 ;
elektros krūvio q = It dimensija:
[q] = [I ][t ] = TI .
2) Dydžių santykio dimensija yra lygi dydžių dimensijų
santykiui. Pavyzdžiui,
dv
pagreičio a = dimensija:
dt

[a ] = [v] ≡ T = LT − 2 ;
L
[t ] T
A
galios W = dimensija:
t
L2 M 2
[W ] =
[ A]
= T 2 = L M = L2 MT −3 ;
[t ] T T3
d 2Q
savitosios šilumos c(V ) = dimensija:
dmdt

[ ]
c(V ) =
[Q] ≡ ML2T −2 = L2T − 2θ−1 .
[m][T ] Mθ
49
 3) Dydžio laipsnio dimensija yra lygi dydžio dimensijos
laipsniui. Pavyzdžiui, kubo tūrio V = l 3 dimensija:
[V ] = [l ]3 .
Skirtingose vienetų sistemose dimensijų formul÷s gali skirtis,
kadangi jos priklauso nuo pagrindinių matavimo vienetų pasirinkimo.
Nustatykime, kokio pavidalo turi būti dimensijos formul÷, tenkinanti
pirmąjį dimensijų teorijos postulatą.
Tarkime, turime mechaninį dydį, kurio nusakančioji lygtis yra
koordinat÷s, laiko ir mas÷s funkcija:
U = F (l , t , m ) . (7.1.1)
Iš pradžių nagrin÷jame atvejį, kai kinta tik vienas argumentas –
koordinat÷, t. y.:
u = F (l ) . (7.1.2)
Jei ši funkcija tenkina pirmąjį dimensijų teorijos postulatą, funkcijos
dviejų verčių santykis neturi priklausyti nuo dydžio l mastelio. Tod÷l
pakeitus šį mastelį cl kartų, gauname:
u1 F (l1 ) F (cl l1 )
= = . (7.1.3)
u2 F (l2 ) F (cl l2 )
(7.1.3) galima užrašyti taip:
F (l1 )
F (cl l1 ) = F (cl l2 ) . (7.1.4)
F (l2 )
Diferencijuodami (7.1.4) pagal cl , gauname:
dF (cl l1 ) F (l1 ) dF (cl l2 )
l1 = l2 . (7.1.5)
d (cl l1 ) F (l2 ) d (cl l2 )
Kadangi cl pasirenkamas laisvai, imame cl = 1 :
dF (l1 ) F (l1 ) dF (l2 )
l1 = l2 . (7.1.6)
dl1 F (l2 ) dl2
(7.1.6) lygtyje atskyrę kintamuosius
l1 dF (l1 ) l dF (l2 )
= 2 , (7.1.7)
F (l1 ) dl1 F (l2 ) dl2

50
gauname:
l dF (l )
=a, (7.1.8)
F (l ) dl
čia: a – pastovus dydis.
(7.1.8) lygtyje atskiriame kintamuosius ir integruojame:
dF (l ) dl
∫ F (l ) = a ∫ l , (7.1.9)

ln F (l ) = a ln l + ln C1 , (7.1.10)
F (l ) = C1l .a
(7.1.11)
Analogiškai samprotaudami, kai kinta tik argumentas t ir kai
kinta tik argumentas m , galime gauti:
F (t ) = C2t b , (7.1.12)
F (m ) = C3m . c
(7.1.13)
Iš (7.1.11), (7.1.12) ir (7.1.13) gauname:
U = F (l , t , m ) = C0l a t b m c , (7.1.14)
čia: konstanta C0 = C1C2C3 nepriklauso nuo matavimo vienetų
pasirinkimo, ji yra bedimens÷.
Vadinasi, anksčiau suformuluotą sąlygą tenkina laipsniniai
(7.1.14) pavidalo kompleksai. Kadangi išvestin÷s dimensijos
gaunamos pagal dydžio nusakančiąją lygtį, bet kurio dydžio A
išvestin÷ dimensija išreiškiama pagrindin÷mis SI dimensijomis taip:
[A] = LaT b M c θd I e J f . (7.1.15)
Suprantama, kad nusakančiosios lygtys gali tur÷ti ne tik
laipsninių kompleksų, bet ir trigonometrinių, eksponentinių bei kitų
nealgebrinių funkcijų formą. Tais atvejais nealgebrinių funkcijų
argumentai turi sudaryti bedimensį derinį arba į šiuos argumentus turi
įeiti dimensis koeficientas.
Šioje knygoje naudojamų fizikinių dydžių dimensijos pateiktos I
priede.

51
 7.2. Skirtingų sistemų matavimo vienetų sąsajos nustatymas
Praktikoje neretai sutinkami įvairių sistemų matavimo vienetai.
Pavyzdžiui, sl÷gis matuojamas paskaliais, fizikin÷mis atmosferomis,
technin÷mis atmosferomis, barais, gyvsidabrio stulpelio milimetrais,
vandens stulpelio milimetrais. Kaip pereiti nuo vienos matavimo
vienetų sistemos prie kitos?
Paprasčiausiu atveju abiejų sistemų išvestiniai vienetai turi tą
pačią dimensiją, t.y. nusakančiosios lygtys yra tos pačios, ir
pagrindiniai matavimo vienetai skiriasi tik didumu. Tarkime, vienoje
vienetų sistemoje fizikinio dydžio skaitin÷ vert÷ yra N , o jo
dimensija L1aT1b M 1c , t.y.
X = N × L1aT1b M1c . (7.2.1)
Jeigu kitoje vienetų sistemoje ilgio, laiko ir mas÷s vienetų
mastelis yra pakeistas atitinkamai cl , ct ir cm kartų, t.y. L1 = cl L2 ,
T1 = ctT2 , M1 = cm M 2 , tuomet
X = N × L1aT1b M 1c = N × (cl L2 )a (ctT )b (cm M )c .
(7.2.1a)
Palyginę (7.2.1) ir (7.2.1a), matome, kad antroje vienetų sistemoje
fizikinio dydžio skaitin÷ vert÷ yra didesn÷
a b c
L   T1   M1 
cla ctb cmc =  1      kartų.
 L2   T2   M2 
7.2.1 p a v y z d y s. Raskime SI ir CGS sistemų energijos
vienetų ryšį. Abiejose sistemose energijos dimensija [E ] = L2T −2 M .
SI ir CGS sistemų pagrindiniai vienetai susieti taip: 1m = 102cm, 1s =
1s, 1kg = 103g. Tuomet SI energijos vienetas džaulis (J) ir CGS
energijos vienetas ergas (erg) susieti taip:
( ) 2
1J = 102 × (1)− 2 × 103 erg = 107 erg .
7.2.2 p a v y z d y s. Raskime nesisteminio energijos vieneto
kilovatvaland÷s (Kwh) ir džaulio (J) ryšį. 1kW = 103W, 1h =
3,6×103s. Tod÷l
1kWh = 103 × 3.6 × 103 J = 3.6 × 106 J .

52
 7.2.3 p a v y z d y s. Raskime nesisteminio galios vieneto “arklio
galia” (anksčiau neteisingai vadinto “arklio j÷ga”) ir SI galios vieneto
vato (W) ryšį. Abiem atvejais dydžio dimensija [N ] = L2 T −3M .
Matavimo vienetų ryšiai:
1a.g. = 75 kGm/s = 75 kg×9.81 m/s2×1 m:1s = 735,5 N×1m:1s =
735,5 W.

Gali būti, kad skirtingose vienetų sistemose nusakančiosios

lygtys lieka tokios pačios, bet skiriasi pagrindiniai vienetai. Tuomet,
pereinant nuo vienos vienetų sistemos prie kitos, reikia dimensijos
formul÷je pagrindinio vieneto dimensiją pakeisti jo dimensija kitoje
sistemoje.

7.3. Funkcinių ryšių nustatymas dimensijų analize

Iš antrojo dimensijų analiz÷s postulato aišku, kad visų lygties
narių dimensijos turi būti vienodos. Pavyzdžiui, antrojo
termodinamikos d÷snio lygtyje δQ = dU + δA ir termodinamin÷s
sistemos vidin÷s energijos pokytis, ir sistemai suteiktas šilumos kiekis,
ir sistemos atliktas darbas turi energijos dimensiją ir SI sistemoje
matuojami džauliais (J). Lygčių narių dimensijos vienodumas kartais
leidžia paprastai nustatyti ryšio tarp procesą aprašančių kintamųjų
pobūdį.
Tarkime, žinome, kad dydis U yra trijų kintamųjų homogenin÷
funkcija, bet nežinome šios funkcijos analitin÷s išraiškos. Tuomet
galime teigti:
U = F ( X , Y , Z ) = C0 X pY r Z s , (7.3.1)
čia kintamųjų laipsnių rodikliai p , r , s yra nežinomi.
Surašome funkcijos ir argumentų dimensijas:
[U ] = La1 Tb1 M c1 , [X ] = La2 Tb2 Mc2 ,
[Y ] = La3 Tb3 M c3 , [Z ] = La4 Tb4 M c4 . (7.3.2)
Vienodų dimensijų laipsnių rodikliai abiejose lygties pus÷se turi būti
vienodi, tod÷l:

53
 a1 = pa2 + ra3 + sa4 ,

b1 = pb2 + rb3 + sb4 ,  . (7.3.3)
c1 = pc2 + rc3 + sc4 . 
Iš šios lygčių sistemos surandame kintamųjų laipsnių rodiklius
p , r , s , vadinasi, iki daugiklio C0 tikslumu nustatome funkcijos
U = F ( X , Y , Z ) pavidalą. Konstantos C0 vert÷ surandama bandymo
būdu.
Išnagrin÷kime keletą konkrečių uždavinių, panaudodami jų
sprendimui ne žinomas fizikos formules, bet dimensijų analiz÷s
metodą.

7.3.1 p a v y z d y s. Raskime fizikin÷s švytuokl÷s svyravimų

periodo formulę.
Tarkime, šis periodas T f . priklauso nuo fizikin÷s švytuokl÷s
mas÷s centro nuotolio nuo svyravimų ašies l , inercijos momento J ir
sunkio j÷gos mg , t.y.
T f . = F (l , J , mg ) .
Laikydami funkciją homogenine, galime užrašyti:
T f . = C0l p J r (mg )s .
Šios lygties narių dimensijos:
( )( r
T = Lp L2 M MLT − 2 . )
s

Prilyginę kairiosios ir dešiniosios pus÷s dimensijas, gauname

lygčių sistemą:
1 = −2 s 

0 = p + 2r + s  .
0=r+s 

Iš čia s = −0,5 ; r = 0,5 ; p = −0,5 .

54
 Tuomet fizikin÷s švytuokl÷s svyravimų periodui gauname
J
formulę: T f . = C0 . Tikslioje fizikin÷s švytuokl÷s svyravimų
mgl
periodo formul÷je C 0 = 2π .

7.4. Dimensijų analiz÷s privalumai ir trūkumai

Dimensijų analiz÷ leidžia:
1) Išreikšti išvestinių fizinių dydžių dimensijas per pagrindinių
dydžių dimensijas, kai yra žinomos išvestinių dydžių nusakančiosios
lygtys.
2) Tikrinti fizinius dydžius siejančias lygtis, remiantis lygčių
narių dimensiniu homogeniškumu. Lygties dimensinis
homogeniškumas yra būtina, bet nepakankama lygties teisingumo
sąlyga.
2) Gauti funkcinę kintamųjų priklausomybę, t. y. reiškinį
nusakančiąją lygtį bedimensio daugiklio tikslumu, jei teisingai
parinkti lygties kintamieji ir ši lygtis yra homogenin÷.
3) Sudaryti reiškinį aprašančių kintamųjų bedimensius
derinius,vadinamus panašumo kriterijais.
Kartu pabr÷žtina, kad pačių būdingųjų kintamųjų parinkimas yra
už dimensijų teorijos ribų ir paliekamas tyrin÷tojo nuožiūrai. Be to,
dydžių funkciniai ryšiai nustatomi bedimensio daugiklio tikslumu.
Paties daugiklio tiksli reikšm÷ gali būti nustatyta kitu teoriniu metodu
arba eksperimentu.

55
I priedas
KNYGOJE NAUDOJAMŲ FIZIKINIŲ DYDŽIŲ ŽYMENYS, DIMENSIJOS
IR SI SISTEMOS MATAVIMO VIENETAI
(pagrindiniai SI sistemos dydžiai pažym÷ti riebiu šriftu)
Žymuo Fizikinis dydis Dimensija SI matavimo
vienetas
a temperatūros laidumo L2T-1 m 2 s −1
koeficientas
r LT-2
a, a pagreitis m s −2
A darbas L2T-2M J = kg m 2 s −2
r -2 -1
B, B magnetin÷ indukcija T MI T = kg s −2 A −1
c( p ) savitoji šiluma esant L2T-2θ -1
m 2 s −2 K −1
pastoviam sl÷giui

c(V ) savitoji šiluma esant L2T-2θ -1

m 2 s −2 K −1
pastoviam tūriui
C elektrin÷ talpa L-2T4M-1I2 F = kg −1 m −2 s 4 A 2
2 -1
D difuzijos koeficientas LT m 2s −1
E Jungo modulis L-1T-2M kg m −1s −2
r LT-3MI-1
E elektrinio lauko stipris kg m s −3A −1
Ek kinetin÷ energija L2T-2M J = kg m 2 s −2
2 -2
Ep potencin÷ energija LT M J = kg m 2 s −2
r LT-2M
f,f j÷ga kg m s −2
r -2
g, g laisvojo kritimo pagreitis LT m s −2
G gravitacijos konstanta L3T-2M-1 kg −1m 3s −2
Gšl . šlyties modulis L-1T-2M kg m −1s −2
I elektros srov÷s stipris I A
I šv. šviesos stipris J cd
2
I inercijos momentas LM
kg m 2

56
 KNYGOJE NAUDOJAMŲ FIZINIŲ DYDŽIŲ ŽYMöJIMAI,
DIMENSIJOS IR SI SISTEMOS MATAVIMO VIENETAI (tęsinys)

k tamprumo koeficientas T-2M kg s −2

-1 -2
K spūdumo modulis L T M kg m −1s −2
l linijinis matmuo L m
L induktyvumas L2T-2MI-2 kg m 2s −2 A −2
m mas÷ M kg
r L2T-2 M
M, M j÷gos momentas kg m 2s −2
p sl÷gis L-1T-2M kg m −1s −2
q elektros krūvis TI As
Q šilumos kiekis L2T-2M kg m 2s −2
-1
r pasipriešinimo T M kg s −1
koeficientas
R elektrin÷ varža L2T-3MI-2 kg m 2s −3A −2
2
S plotas L m2
T svyravimų periodas T s
T absoliutin÷ temperatūra θ K
U įtampa L2T-3MI-1 kg m 2s −3A −1
r LT-1
v, v, v greitis m s −1
W galia L2T-3M kg m 2s −3
2 -2
We elektrinio lauko energija LT M kg m 2s −2
2 -2
Wm magnetinio lauko energija LT M kg m 2s −2
β tūrinio pl÷timosi koefici- θ -1 K −1
entas
η dinamin÷s klampos koefi- L-1T-1M kg m −1 s −1
cientas
λ šilumos laidumo LT-3Mθ -1 kg m s −3K −1
koeficientas
µ trinties koeficientas T-1M kg s −1

57
KNYGOJE NAUDOJAMŲ FIZINIŲ DYDŽIŲ ŽYMöJIMAI, DIMENSIJOS IR SI
MATAVIMO VIENETAI (tęsinys)

µ trinties koeficientas T-1M kg s −1

-2 -2
µa absoliuti magnetin÷ LT MI kg m s −2 A −2
skvarba
ν kinematin÷s klampos L2T-1 m 2s −1
koeficientas
ϕ elektrinis potencialas L2T-3MI-1 kg m 2s −3A −1
2 -2 -1
Φm magnetinis srautas L T MI kg m 2s −2 A −1
r -1
ω, ω, kampinis greitis, ciklinis T s −1
Ω dažnis

58
 II priedas

DAŽNIAUSIAI NAUDOJAMI PANAŠUMO KRITERIJAI

(Fizikiniai dydžiai pažym÷ti pagal I priedo lentelę)

χ konv.l χl
Bijo Bi = Nuselto Nu =
λ λ
ρv 2 Ft2
Eulerio Eu = Niutono Ne =
p ml
at vl
Furj÷ Fo = 2 P÷kl÷s Pe = Pr× Re =
l a
v2 ν ηc( p )
Frūdo Fr = Prandtlio Pr = ≡
gl a λ
βgl 3∆T vl ρvl
Reinoldso Re = ≡
Grashofo Gr = ν η
ν2
χ t
Huko Ho( E ) =
f Stentono St = konv.
ES ρc( p )l
f ∆pl
Huko Ho(Gšl. ) = Stokso Stk =
Gšl.S ηv
v v2 v0t0
Koši Ca = ≡ Struhalio Sh =
εE K l0
ρ
ρv 2l
v Veberio We =
Macho M= ξ
v garso

59