MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

DARNAUS VYSTYMOSI
STRATEGIJA IR PRAKTIKA

MOKSLO DARBAI

/ Tęstinis leidinys /

2008 Vilnius
 Atsakingasis redaktorius doc. dr. Imantas Lazdinis

Recenzentai: prof., habil. dr. Vygandas K. Paulikas,

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto
Politikos mokslų katedros profesorius;
dr. Remigijus Daubaras,
Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo vyresnysis mokslo darbuotojas.

Leidinys apsvarstytas Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Aplinkos po-
litikos ir valdymo katedros 2008 m. rugsėjo 04 d. posėdyje (protokolo Nr. 1APVK-1) ir rekomenduotas spaus-
dinti, ir Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto tarybos 2008 m. rugsėjo 11 d.
posėdyje (protokolo Nr. 2SVP-1) ir rekomenduotas spausdinti.

Spausdinama pagal autorių pateiktus rankraščius.

ISSN 2029-1558 © Mykolo Romerio universitetas, 2008

 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 

Turinys

Romualdas Juknys, Evaldas Vėbra / 4

Lietuvos darnaus vystymosi perspektyvos ir problemos
Erika Matulionytė / 15
Sėkmingas darnaus vystymosi politikos įgyvendinimas,
kaip vienas iš esminių nacionalinį saugumą užtikrinančių faktorių
Yury Bandazheuski / 24
Ecological Situation, Population Problem and the Health of People
in Belarus and Neighbouring Countries Including EU Member States.
International Scientific Research Centre „Ecology and Health“
Eduardas Monkevičius / 29
Lietuvos aplinkos teisinės apsaugos problemos
Imantas Lazdinis, Donatas Dudutis / 35
Lietuvos valstybinio miškų sektoriaus valdymo tobulinimas
Visvaldas Varžinskas, Jurgis Kazimieras Staniškis / 40
Ekologinis gaminių projektavimas – svarbi tausojančio
vartojimo ir gamybos priemonė
Julija Naujėkaitė / 51
Kioto protokolo įsipareigojimų įgyvendinimas.
Klimato kaitos ir darnaus vystymosi sąsaja
Algimantas Misiūnas, Ieva Balsytė / 61
Teoriniai ir praktiniai tvarios ekonominės raidos aspektai
Giedrė Brazdauskaitė / 69
Įmonių socialinės atsakomybės ir suinteresuotųjų pusių teorija
darnaus vystymosi strateginiame valdyme
Kęstutis Navickas / 80
Darnių industrinių zonų formavimo galimybės Šiaulių mieste
Oksana Suvorova / 87
Mokymų lyderystės ugdymo tematikos reikšmė
darnaus vystymosi principo įgyvendinimo kontekste
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

Lietuvos darnaus vystymosi perspektyvos ir problemos

Romualdas Juknys
Vytauto Didžiojo universitetas

Evaldas Vėbra
Aplinkos ministerija

Remiantis ES atnaujintos darnaus vystymosi strategijos pagrindinėmis nuostatomis ir Nacionalinės darnaus vysty-
mosi strategijos įgyvendinimo ataskaitos išvadomis apie pagrindinius Lietuvos pasiekimus ir problemas darnaus vystymosi
srityje, ekspertų grupė pateikė pasiūlymus dėl Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos atnaujinimo. Ši atnaujinta stra-
tegija buvo pristatyta Nacionalinei darnaus vystymosi komisijai ir po pataisymų įteikta Vyriausybei tvirtinti. Straipsnyje
pateikiami atnaujinamos Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos pagrindiniai bruožai įvairiose aplinkos kokybės bei
ekonominio ir socialinio vystymosi srityse. Straipsnio pabaigoje analizuojamos darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimo
Lietuvoje pagrindinės problemos.

Pagrindinės sąvokos: darnus vystymasis, atnaujinta strategija, įgyvendinimas, perspektyvos, problemos.

Įvadas

Už darnų Lietuvos vystymąsi valstybiniu lygiu
atsakinga Nacionalinė darnaus vystymosi komisi-
ja, kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos Ministras
Pirmininkas. Šią Komisiją sudaro įvairių ministerijų,
Prezidentūros, kitų institucijų ir visuomeninių orga-
nizacijų atstovai. Aplinkos ministerijai yra pavesta
koordinuoti ir kontroliuoti Nacionalinės darnaus
vystymosi strategijos įgyvendinimo eigą. Strategijos
įgyvendinimo stebėsenai ir išsamesnei vykstančių
pokyčių bei priežastinių ryšių analizei vykdyti ir stra-
tegijai tobulinti prie Aplinkos ministerijos yra suda-
ryta ekspertų grupė, kuri kasmet informuoja Naci-
onalinę darnaus vystymosi komisiją apie strategijos
įgyvendinimo eigą.
Numatyta, kad ši ekspertų grupė, pasitelkusi įvai-
rių žinybų ir institucijų atstovus, kas du metus rengs
oficialią ataskaitą apie Nacionalinės darnaus vysty-
mosi strategijos įgyvendinimą. Pirmoji tokia dvimetė
ataskaita buvo parengta 2005 metų pabaigoje ir viešai
skelbiama Aplinkos ministerijos tinklalapyje (www.
am.lt). Ataskaitoje pateikiami duomenys apie pagrin-
dinių darnaus vystymosi rodiklių pokyčius, išryškinti
pagrindiniai pasiekimai ir iškilusios problemos. Nuo
2003 metų Lietuvos statistikos metraštyje atskirame
darnaus vystymosi rodiklių skyriuje skelbiami duo-
menys apie šių rodiklių pokyčius.
Praėjus penkeriems metams po pirmosios ES
darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo (Gote-
borgas, 2001), buvo parengta atnaujinta ES darnaus
vystymosi strategija (2006). Šalys narės įpareigotos
modifikuoti nacionalines Darnaus vystymosi strate-
gijas atsižvelgiant į ES atnaujintos darnaus vystymo-
si strategijos nuostatas. 2007 metų birželio mėnesį
pradėta rengti atnaujinta Lietuvos nacionalinė dar-
naus vystymosi strategija. Atsižvelgiant į dvimetėje
ataskaitoje išryškėjusias Lietuvos darnaus vystymo-
si problemas, bei atnaujintos ES darnaus vystymosi
strategijos nuostatas, suformuluoti ekspertų pasiūly-
mai Lietuvos darnaus vystymosi strategijai atnaujinti.
Ši atnaujinta strategija buvo pristatyta Nacionalinei
darnaus vystymosi komisijai ir po pataisymų įteikta
Vyriausybei tvirtinti.
Antrame skyrelyje pateikiami atnaujinamos Na-
cionalinės darnaus vystymosi strategijos pagrindiniai
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
bruožai įvairiose aplinkos kokybės bei ekonominio ir
socialinio vystymosi srityse. Straipsnio pabaigoje (3
skyrius) analizuojamos darnaus vystymosi nuostatų
įgyvendinimo Lietuvoje pagrindinės problemos.
1. Atnaujinamoji darnaus vystymosi strategija
Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos pa-
taisų rengimo metu išryškėjo kai kurie svarbūs šios
strategijos įgyvendinimui aspektai. Visų pirma, tai
žymiai aktyvesnis nei anksčiau ir daugumoje atvejų
konstruktyvesnis bei geranoriškesnis žinybų specia-
listų bendradarbiavimas su pataisas rengusiais eks-
pertais. Teigiamai vertintinas tas faktas, kad daugu-
moje žinybų už darnų vystymąsi pastoviai atsakingi
tie patys specialistai ir tai palengvina bendradarbiavi-
mą. Sugriežtinta Vyriausybės nutarimų įgyvendinimo
kontrolė sudaro geras prielaidas jų įgyvendinimui.
Tačiau dėl sugriežtintos nutarimų įgyvendinimo
kontrolės kai kurios žinybos, ir visų pirma Žemės
ūkio ministerija, norėdamos sumažinti savo atsako-
mybę už anksčiau prisiimtus įsipareigojimus, stengė-
si maksimaliai išeliminuoti ne tik naujus kiekybiškai
suformuluotus strateginius tikslus, bet ir ankstesnius
strategijoje numatytus ir su žinybomis suderintus įsi-
pareigojimus.
Rengiant nacionalinės darnaus vystymosi strate-
gijos pataisas buvo apsiribota esminiu šios strategijos
penktojo skyriaus – darnaus vystymosi tikslai, užda-
viniai ir jų įgyvendinimo priemonės – atnaujinimu.
Be to, atsižvelgiant į naujai suformuluotus uždavi-
nius ir jų įgyvendinimo priemones, buvo papildytas
darnaus vystymosi rodiklių sąrašas.
Bendrasis darnaus vystymosi strateginis tikslas
– suderinti aplinkosaugos, ekonominio ir socialinio
vystymosi interesus, užtikrinti švarią ir sveiką aplin-
ką, efektyvų gamtos išteklių naudojimą, visuotinę
ekonominę visuomenės gerovę, stiprias socialines
garantijas ir per strategijos įgyvendinimo laikotar-
pį (iki 2020 metų) pagal ekonominius, socialinius
ir gamtos išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius
pasiekti esamą (2003 metų) ES valstybių vidurkį, o
pagal aplinkos taršos rodiklius neviršyti ES leistinų
normatyvų, įgyvendinti tarptautinių konvencijų, ri-
bojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui,
reikalavimus, liko nepakeistas.
Atnaujintoje ES darnaus vystymosi strategijoje,
lyginant su jos ankstesniu variantu, yra suformuluoti
du nauji prioritetai (užduotys) – Darnus vartojimas
ir gamyba bei Skurdas pasaulyje ir darnaus vystymo-
si iššūkiai. Kadangi Lietuvos nacionalinėje darnaus

vystymosi strategijoje visas Ekonomikos vystymosi
skyrius daugiausia ir yra skirtas darniai gamybai, tai
jame buvo padarytos pataisos, susijusios su išryškė-
jusiomis problemomis darnios gamybos srityje, o
Darnus vartojimas išskirtas į atskirą skyrių ir sufor-
muluotas naujai kaip Socialinio vystymosi poskyrio
papildomas skirsnis.
Darant Ekonominio vystymosi poskyrio patai-
sas, atsižvelgta į žinybų pasiūlymus kai kuriuos tiks-
lus, uždavinius ir jų įgyvendinimo priemones, kurios
yra svarbios įvairiems ūkio sektoriams, perkelti į
Bendrą ekonomikos vystymosi skirsnį. Toks skirsnis
suformuluotas Strategijos Ekonominio vystymosi
poskyrio pradžioje. Jame ypatingas dėmesys skirtas
darbo našumo spartesniam augimui. Darnaus vys-
tymosi požiūriu ypatingai svarbu, kad ūkio augimas
vyktų ne ekstensyvios plėtros keliu, o diegiant nau-
jausias, palankias aplinkai gamybos technologijas ir
didinant darbo našumą.
Darbo našumo augimas darnaus vystymosi kon-
tekste yra ne tik ekonomikos konkurencingumą di-
dinantis veiksnys, bet ir būtina prielaida svarbiausių
socialinių bei aplinkos problemų sprendimui. Tik
diegiant aukštąsias bei naujausias, palankias aplinkai
gamybos technologijas, sukuriamos prielaidos spar-
čiam gamybos augimui nedidinant neigiamo povei-
kio aplinkai. Tik sparčiai augant darbo našumui su-
sidaro galimybė ir sparčiam gyventojų pajamų bei jų
gerbūvio augimui nepažeidžiant makroekonominio
stabilumo. Tik spartus Lietuvos gyventojų gerbūvio
augimas gali sudaryti realias prielaidas neigiamiems
migracijos procesams sustabdyti ir kitoms svarbioms
socialinėms problemoms spręsti.
Prie bendrųjų ekonomikos darnaus vystymo-
si uždavinių priskirta ir kita Europos Sąjungoje vis
didesnio dėmesio sulaukianti iniciatyva – įmonių
socialinės atsakomybės didinimas, kai įmonės, vyk-
dydamos ekonominę veiklą, savo noru atsižvelgia ir
į socialinius bei aplinkosauginius reikalavimus. Lai-
kantis įmonių socialinės atsakomybės principų, susi-
daro galimybė suderinti įmonių ekonominius, socia-
linius ir aplinkosauginius tikslus ir taip prisidėti prie
darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimo įmonių
lygmenyje.
Kitas svarbus ES atnaujintoje darnaus vystymosi
strategijoje numatytas naujas prioritetas – Skurdas
pasaulyje ir darnaus vystymosi iššūkiai – šioje strate-
gijoje įvardintas kaip Vystomasis bendradarbiavimas.
Šiame skirsnyje suformuluoti svarbiausi Lietuvos įsi-
pareigojimai taikos užtikrinimo pasaulyje ir skirtumų
tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių mažini-
mo srityse.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Toliau trumpai apžvelgsime pagrindinius atnau-
jintos Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos
bruožus.
Aplinkos kokybės skyriuje, atnaujinant strategi-
ją, papildomi įsipareigojimai numatyti gerinant visų
aplinkos komponentų tvarkymą ir apsaugą. Atsižvel-
giant į tai, kad Lietuvoje taršos intensyvumas (terša-
lų, patenkančių į aplinką kiekis sunaudotos energijos
vienetui) yra beveik 2,5 karto didesnis nei ES šalyse
senbuvėse, oro kokybės skyriuje numatyta visuose
dideliuose kurą deginančiuose įrenginiuose (dides-
niuose nei 100 MW galingumo) iki nuo 2008 metų
įrengti išmetamų į orą teršalų automatinio (nuola-
tinio) monitoringo įrangą ir išmetamų oro teršalų
valymo įrangą Vilniaus, Kauno ir Mažeikių termo-
fikacinėse elektrinėse įdiegti iki 2015 m., o likusiuo-
se – iki 2020 metų. Reguliuojant šiltnamio reiškinį
skatinančių medžiagų patekimą į orą, atnaujintoje
strategijoje numatyta patobulinti Kioto protokolo
mechanizmų (šiltnamio dujų prekyba, bendras įgy-
vendinimas ir švari gamyba) naudojimo sistemą. Sie-
kiant sumažinti ozono sluoksnį ardančių medžiagų
patekimą į orą, numatyta ekonominėmis ir adminis-
tracinėmis priemonėmis skatinti naudoti neardančias
ozono sluoksnį medžiagas, technologijas arba taikyti
kitas alternatyvias priemones.
Siekiant sustiprinti paviršinių vandens telkinių
ir visų pirma upių apsaugą, numatyti papildomi įsi-
pareigojimai užteršto vandens ir paviršinių (lietaus)
nuotekų valymo srityje. Jau iki 2010 metų numatyta
pasiekti, kad visos centralizuotai surenkamos miestų
komunalinės nuotekos būtų išvalomos iki nustaty-
tų normų, o iki 2015 m. pasiekti, kad ne mažiau 75
proc. miestų bendro naudojimo teritorijose surenka-
mų paviršinių (lietaus) nuotekų taip pat būtų išvalo-
mos iki nustatytų normų.
Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės skirsnyje
numatyti įsipareigojimai dėl Lietuvos miškingumo
padidinimo sėkmingai vykdomi ir numatytas ilga-
laikis tikslas – pasiekti 35 proc. miškingumą – be
abejonės, bus pasiektas. Tačiau rimta problema šio-
je srityje išlieka itin netolygus Lietuvos miškų išsi-
dėstymas, todėl atnaujintoje strategijoje numatyta.
sumažinti teritorinį miškų išsidėstymo netolygumą
ir ypatingą dėmesį skirti mažiausiai miškingų rajo-
nų miškingumo didinimui. Iki šiol šį procesą labai
stabdė nepagrįsti juridiniai apribojimai, numatantys,
kad mišku gali būti apželdomos tik prastos kokybės
(ne aukštesnio nei 32,5 boniteto) žemės. Siekiant iš-
spręsti šį uždavinį, atnaujintoje strategijoje numatyta
šiuos juridinius apribojimus pašalinti, paliekant že-
mių savininkams teisę patiems apsispręsti dėl galimo
ES paramos lėšų panaudojimo miškų sodinimui.
Atliekų tvarkymo srityje numatyti žymiai padi-
dinti įsipareigojimai kuriant regionines atliekų tvar-
kymo sistemas, tvarkant biologiškai skaidžias atlie-
kas, tvarkant apleistus ir uždarytus sąvartynus. Šiame
skyriuje numatyta padidinti atliekų panaudojimą
energijai išgauti – pastatyti komunalinių atliekų degi-
nimo įrenginius ir sukurti komunalinių nuotekų valy-
mo dumblo panaudojimo energijai gauti pajėgumus.
Ekonomikos vystymosi bendrajame skyriu-
je suformuluotas naujas ilgalaikis uždavinys – per
strategijos įgyvendinimo laikotarpį (iki 2020 metų)
padidinti darbo našumą 2,5 karto ir pagal šį rodiklį
pasiekti esamą (2003 metų) ES šalių senbuvių lygį.
Sprendžiant šį uždavinį, numatyta pakeisti ES para-
mos verslui atrankos kriterijus bei investicijų skatini-
mo tvarką, pirmenybę teikti projektams, numatan-
tiems aukštųjų bei naujausių technologijų ir gaminių
diegimą ir darbo našumo padidėjimą iki ES šalių sen-
buvių atitinkamos gamybos šakos lygio.
Kadangi iki šiol nesuformuluoti įmonių sociali-
nės atsakomybės vertinimo rodikliai (kriterijai) ir ES
atnaujintoje darnaus vystymosi strategijoje numato-
ma tai padaryti artimiausiu metu, tai ir atnaujintoje
nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje pirmiau-
sia numatyta nustatyti objektyvius įmonių socialinės
atsakomybės vertinimo kriterijus ir tada plėtoti šią
svarbią iniciatyvą.
Transporto sektoriui, atsižvelgiant į ES atnaujin-
toje darnaus vystymosi strategijos nuostatas, sufor-
muluotas naujas uždavinys – atsieti transporto pa-
klausos augimą nuo ekonomikos augimo ir pasiekti,
kad transporto paklausa augtų lėčiau, nei šalies eko-
nomika. Šio uždavinio gyvendinimui labai svarbus
tolygesnis Lietuvos teritorinis vystymasis, laikantis
policentrinio planavimo principų, ir įgalinantis suma-
žinti šaudyklinę darbo jėgos migraciją. Sprendžiant
šį uždavinį, atnaujintoje strategijoje numatyta dides-
nę ES paramos ir vietinių investicijų dalį nukreipti į
atsiliekančius regionus bei rajonus, kurti juose naujas
kokybiškas darbo vietas, tai yra priartinti darbo vie-
tas prie žmonių, o ne atvirkščiai.
Eismo saugumo padidinimas ir toliau lieka vienu
svarbiausių šio sektoriaus uždavinių. Nors, sugriež-
tinus eismo saugumo taisykles, eismo nelaimių skai-
čius nuo 2008 metų pradėjo mažėti, tačiau to tikrai
nepakaks norint labiau priartėti prie uždavinio – iki
2010 transporto aukų skaičių sumažinti perpus. To-
dėl atnaujintoje strategijoje numatyta atlikti išsamią,
moksliškai pagrįstą eismo įvykių Lietuvos keliuose
tendencijų ir priežasčių analizę bei patikslinti Vals-
tybinę saugaus eismo automobilių keliais 2005–2010
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
metų programą ir numatyti bei įgyvendinti šia anali-
ze pagrįstas eismo saugumo didinimo priemones.
Didelį nerimą kelia tai, kad Seime jau pradeda
gimti iniciatyvos, numatančios sušvelninti minėtus
eismo saugumo taisyklių pakeitimus, nors visiškai
akivaizdu, kad toks sprendimas automatiškai vėl su-
aktyvintų karą keliuose. Belieka tikėtis, kad didžioji
Seimo narių dalis pažiūrės į šią problemą rimtai, iš
valstybinių, o ne asmeninių pozicijų.
Pramonės sektoriuje numatyta daugiau dėme-
sio skirti pavojingoms medžiagoms ir užtikrinti, kad
cheminės medžiagos būtų gaminamos, tvarkomos
ir naudojamos taip, kad nekeltų didelio pavojaus
žmonių sveikatai ir atitiktų ES cheminių medžiagų
tvarkymo (REACH) reglamentą. Čia dar kartą pri-
menama, kad ES struktūrinių fondų paramos lėšas
verslui reiktų daugiausia skirti žiniomis ir aukštosio-
mis technologijomis pagrįstų pramonės šakų, užti-
krinančių aukštą darbo našumą, skatinimui. Siekiant
suaktyvintį antrinių žaliavų naudojimą, numatyta su-
kurti palankias ekonomines sąlygas investuoti priva-
tų kapitalą į geros kokybės vietinių antrinių žaliavų
tiekimo bei perdirbimo infrastruktūros kūrimą.
Energetikos sektoriuje numatyta sumažinti šalies
priklausomybę nuo vienintelio energijos šaltinių im-
portuotojo ir padidinti energijos gamybą iš vietinių
atsinaujinančių ir atliekinių energijos šaltinių. Sie-
kiant šio tikslo, numatyta iki 2020 metų pastatyti ir
pradėti eksploatuoti naują, ES saugumo reikalavimus
ir euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančią
atominę elektrinę. Didinant vietinių atsinaujinančių
energijos šaltinių naudojimą, pagrindinį dėmesį nu-
matyta skirti vėjo, biomasės ir geoterminės energijos
šaltiniams bei biologinių degalų gamybai. Didinant
atliekų panaudojimą energijos išgavimui, numatyta
organizuoti komunalinių atliekų rūšiavimą ir iki 2012
metų pastatyti atliekas deginančias kogeneracines
elektrines Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o iki 2020
metų – Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose.
Žemės ūkio sektoriuje numatoma didinti eko-
loginių produktų (ypač pieno ir mėsos produktų)
įvairovę, bei jų realizavimo šalyje ir užsienyje galimy-
bes, sudaryti sąlygas, kad dauguma ekologinės žemės
ūkio produkcijos būtų realizuojama tikrąją jos vertę
atitinkančiomis kainomis. Siekiant išspręsti šį užda-
vinį, numatoma sukurti bendrą, patikimai veikiančią
sveikų ir ekologinių žemės ūkio produktų tiekimo,
kokybės kontrolės, sertifikavimo ir realizavimo sis-
temą. Didinant žemės ūkio teritorijų stabilumą, ypač
mažai miškinguose rajonuose, numatoma skatinti že-
mės savininkus aktyviau naudotis ES parama miškų
želdinimui, pašalinti juridinius apribojimus, taikomus

apželdinant mišku ir derlingesnes žemes. Siekiant su-
mažinti stambiųjų pieno perdirbėjų diktatą nustatant
žemas pieno supirkimo ir aukštas pieno produktų
kainas, numatyta ekonominėmis priemonėmis ska-
tinti mažų pieno perdirbimo įmonių tinklo kūrimą.
Amoniako patekimo į aplinką mažinimui numatyta
statyti ES reikalavimus atitinkančias mėšlides, srutų
ir nuotekų kauptuvus, naudoti šiuolaikiškas organi-
nių trąšų įterpimo ir skleidimo priemones.
Socialinio vystymosi srityje nacionalinėje darnaus
vystymosi strategijoje daugiausia dėmesio skirta už-
imtumo, skurdo ir socialinės atskirties, visuomenės
sveikatos, švietimo ir mokslo bei kultūros savitumo
išsaugojimo problemoms. Nors vidutinis nedarbo ly-
gis Lietuvoje pastaraisiais metais yra žemas ir nevirši-
ja 5 procentų, tačiau probleminiuose regionuose ne-
darbas vis dar yra rimta problema. Todėl atnaujintoje
strategijoje numatoma didinti užimtumo galimybes
probleminiuose regionuose ir sumažinti regioninius
užimtumo ir nedarbo lygio skirtumus. Sprendžiant
šį uždavinį, atnaujintoje strategijoje numatyta dides-
nę ES paramos ir vietinių investicijų dalį nukreipti į
atsiliekančius regionus bei rajonus, kurti juose naujas
kokybiškas darbo vietas, tai yra priartinti darbo vie-
tas prie žmonių, o ne atvirkščiai. Taip būtų spren-
džiama ir itin svarbi transporto poreikio mažinimo
problema. Kaip vienas iš itin svarbių uždavinių, nu-
matoma sumažinti ekonominės emigracijos į kitas
šalis mastus, sudaryti patrauklias sąlygas aktyviems
gyventojams įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje.
Skurdo mažinimo srityje atnaujinamoje strate-
gijoje pagrindinis dėmesys skiriamas visų Lietuvos
gyventojų pajamų didinimui ir numatoma iki 2020
metų padidinti vidutines gyventojų pajamas pagal
perkamosios galios standartą iki ES šalių senbuvių
dabartinio lygio. Daug dėmesio numatoma skirti ir
visuomenės diferenciacijos bei regioninių socialinio
vystymosi skirtumų mažinimui.
Visuomenės sveikatos srityje iškelti ambicingi
uždaviniai ir numatoma pasiekti, kad vidutinė būsi-
mo gyvenimo trukmė iki 2020 metų pailgėtų iki 78
metų, tai yra faktiškai prilygtų dabartinei ES šalių
senbuvių gyvenimo trukmei, o kūdikių mirtingumą
sumažinti 40 proc. ir pagal šį rodiklį taip pat pasiekti
ES šalių senbuvių lygį.
Švietimo ir mokslo srityje atnaujintoje strategi-
joje numatoma vykdyti tarpdalykines darnaus vys-
tymosi studijas, apimančias ekonomines, socialines
ir aplinkos problemas, vykdyti mokslinius ugdymo
turinio ir metodikos tyrimus, švietimo orientavimo
į darnų vystymąsi stebėseną, parengti ir įgyvendinti
pagrįstas naujausiais mokslo laimėjimais švietimo sis-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
temos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programas, į
kurias būtų įtrauktos darnaus vystymosi problemos
bei įteisinti ugdymo darnaus vystymosi reikmėms ir
žinių visuomenės kūrimo pagrindines nuostatas įvai-
rių lygmenų švietimo veiklą reglamentuojančiuose
dokumentuose.
Siekiant sustabdyti protų nutekėjimą ir susigrą-
žinti bent dalį išvažiavusių mokslininkų, būtina su-
kurti šiuolaikišką mokslinių tyrimų bazę Lietuvos
universitetuose ir mokslinių tyrimų įstaigose ir taip
sudaryti galimybes tenkinti ne tik materialius, bet ir
kūrybinius mokslininkų poreikius gyvenant ir dir-
bant savo šalyje. Atnaujintoje strategijoje numatyta
pagrindinę mokslo vystymui skirtų ES struktūrinių
fondų dalį skirti būtent eksperimentinės bazės at-
naujinimui.
Beatodairiškai susižavėjus technologijų kūrimu
ir jų tobulinimu, kyla reali grėsmė, kad bus užmiršta
parama aplinkos ir darnaus vystymosi tyrimams, to-
dėl, atsižvelgiant į tai, kad ES pagrindinėse mokslo
programose moksliniai tyrimai darnaus vystymosi
srityje priskiriami prioritetinėms mokslinių tyrimų
kryptims, kaip labai svarbi strateginė priemonė at-
naujintoje Nacionalinėje strategijoje numatyta dar-
niam vystymuisi skirtus mokslinius tyrimus irgi įrašy-
ti į nacionalinių prioritetinių mokslo krypčių sąrašą.
Kultūros savitumo išsaugojimo srityje numatoma
pasiekti, kad kultūros vertybių apsauga ir tvarkymas
taptų visų valstybės strategijų, programų ir teritorijų
planavimo dokumentų sudėtine dalimi, skatinti kuo
aktyvesnį visuomenės dalyvavimą išsaugant Lietuvos
ir jos etninių regionų savitumą, plėtoti regioninę kul-
tūros politiką, saugoti regioninius kultūros paveldo
skirtumus
Darnaus vartojimo skirsnis suformuluotas nau-
jai. Ilgalaikis darnaus vartojimo tikslas suformuluo-
tas taip: augant bendram gaminių ir paslaugų var-
tojimui, pasiekti, kad didėjantis vartojimas nesukeltų
aplinkos būklės prastėjimo, pirmenybę teikti palan-
kioms aplinkai paslaugoms ir gaminiams, kurių ga-
mybai ir eksploatavimui sunaudojama kuo mažiau
energijos ir kitų gamtos išteklių, nenaudojama toksi-
nių medžiagų, darantiems kuo mažesnį neigiamą po-
veikį aplinkai per visą būvio ciklą. Siekiant šio tikslo,
numatoma išspręsti tokius pagrindinius uždavinius
– pasiekti, kad aplinkai palankių (žaliųjų) pirkimų tai-
kymas apimtų visą viešąjį sektorių ir iki 2010 metų
jų apimtį padidinti iki 20 proc. bendrosios viešųjų
pirkimų apimties, skatinti individualius palankius
aplinkai (žaliuosius) pirkimus ir ekologiškų produktų
vartojimą, skatinti žmones keisti vartojimo įpročius,
ugdyti palankų aplinkai gyvenimo būdą.
Žalieji pirkimai turi paskatinti ne tik aplinkai pa-
lankų prekių ir paslaugų įsigijimą, bet ir jų gamybą
bei pasiūlą. Todėl strategijoje numatyta supaprastinti
Lietuvos ekologinio ženklo suteikimo procedūras,
nustatyti ūkio subjektų išlaidų, susijusių su ES ir/ar
Lietuvos ekologinio ženklo suteikimu, subsidijavimo
tvarką.
Atsižvelgiant į specialistų pasiūlymus dėl Lietu-
vos urbanistinės politikos krypčių, regionų vystymo-
si problemoms skirtas strategijos skirsnis praplėstas
ir pavadintas Teritorijų vystymusi. Jame aptariamos
ne tik regionų, bet ir smulkesnių teritorinių padali-
nių – savivaldybių ir jų dalių (miestų, gyvenviečių)
darnaus vystymosi problemos. Sprendžiant šias
problemas, numatoma vadovautis policentrizmo ir
kompaktiškumo principais, kurių įgyvendinimas su-
daro galimybę šalies ir atskirų miestų lygyje priartinti
darbo vietas ir paslaugas prie gyventojų ir taip ne tik
sukurti patogesnes gyvenimo sąlygas, bet ir sumažin-
ti šaudyklinę migraciją, transporto poreikį ir jo sąly-
gojamą aplinkos taršą bei klimato kaitą.
Kitas svarbus ES atnaujintoje darnaus vystymosi
strategijoje numatytas naujas prioritetas – Skurdas
pasaulyje ir darnaus vystymosi iššūkiai – atnaujinto-
je nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje įvar-
dintas kaip Vystomasis bendradarbiavimas. Ilgalaikis
vystomojo bendradarbiavimo tikslas suformuluotas
taip – prisidėti prie Jungtinių Tautų patvirtintų Tūks-
tantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo, taikos už-
tikrinimo pasaulyje, skirtumų tarp išsivysčiusių ir
besivystančių valstybių mažinimo, besivystančių ša-
lių integravimo į pasaulio ekonomiką ir jų darnaus
vystymosi bei konfliktų prevencijos. Pagrindiniai
ilgalaikiai uždaviniai – suderinti Lietuvos Respubli-
kos vykdomą vystomojo bendradarbiavimo politiką
su Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo
politikos principais ir tikslais, pasiekti, kad iki 2015
metų oficialioji Lietuvos parama trečiųjų šalių vysty-
muisi būtų padidinta iki 0,33 procento bendrųjų na-
cionalinių pajamų, teikti trečiosioms šalims intelek-
tualinę paramą. Prioritetinėmis Lietuvos vystomojo
bendradarbiavimo šalimis įvardintos – Afganistanas,
Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina.
2. Lietuvos darnaus vystymosi perspektyvos ir
problemos
Analizė, atlikta rengiant Nacionalinės darnaus
vystymosi strategijos pataisas, parodė, kad didžioji
dalis joje numatytų uždavinių sprendžiami sėkmin-
gai. Ypač didelė pažanga padaryta didinant gamtos,
ir visų pirma energijos išteklių, naudojimo veiksmin-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
gumą. Tai sudarė galimybes išvengti vienos iš di-
džiausių grėsmių darniam vystymuisi ir pasiekti, kad
sparčiai augant ekonomikai, gamtos išteklių naudo-
jimas ir aplinkos tarša auga daug lėčiau, nei gamyba
arba iš viso neauga. Dabartiniu metu pagal energijos
ir vandens sąnaudas BVP vienetui pagaminti Lietu-
va viršija ES šalių analogiškus rodiklius tik apie 20
procentų ir nėra jokios abejonės, kad per strategi-
jos įgyvendinimo laikotarpį vienas svarbiausių tikslų
– pagal ekologinio gamybos veiksmingumo rodiklius
pasiekti ES šalių senbuvių lygį – bus įgyvendintas.
Tačiau žmogiškųjų išteklių naudojimo veiksmin-
gumas (darbo našumas) auga lėtai ir pagal šį rodiklį
mes atsiliekame nuo ES šalių senbuvių beveik 2,5
karto. Kodėl mums pavyko per Lietuvos nepriklau-
somybės laikotarpį keleriopai padidinti gamtos ište-
klių naudojimo veiksmingumą, o pažanga didinant
žmogiškųjų išteklių veiksmingumą nepalyginti lėtes-
nė?
Pagrindinė sparčios pažangos gamtos išteklių
veiksmingumo didinimo srityje priežastis yra kele-
riopai (beveik iki ES šalių senbuvių lygio) išaugusios
gamtos išteklių ir visų pirma energijos kainos. Įmo-
nių pasirinkimas buvo nedidelis – arba išmokti gam-
tos išteklius naudoti veiksmingiau, arba bankrutuoti.
Didžioji dalis įmonių šį uždavinį išsprendė sėkmin-
gai.
Tuo tarpu tokios didelės būtinybės keleriopai pa-
didinti darbo našumą nebuvo. Ilgą laiką buvęs darbo
jėgos perteklius, galimybė didinti viršvalandžius ir
įsivežti pigesnę darbo jėgą iš rytų sudarė galimybes,
užuot investavus į šiuolaikiškas technologijas, nueiti
paprastesniu ir pigesniu – ekstensyvios ūkio plėtros
keliu. Be to, ilgą laiką egzistavusi ES paramos verslui
skirstymo tvarka taip pat neskatino darbo našumo
augimo.
Itin didelę grėsmę pastaraisiais metais prasidė-
jusioms spartesnio darbo našumo augimo tendenci-
joms kelia ketinimai žymiai palengvinti darbo jėgos
importą iš šalių ne ES narių. Tai sudarytų galimybę
įmonėms, užuot atnaujinus technologijas ir taip di-
dinant darbo našumą bei mažinant neigiamą poveikį
aplinkai, grįžti prie ekstensyvios ūkio plėtros. Tai su-
stabdytų vietinių žmonių atlyginimų augimą ir ska-
tintų dar intensyvesnę Lietuvos piliečių ekonominę
emigraciją.
Sprendžiant iš pastaraisiais metais vis didėjančio
įmonių pelningumo, po truputį aktyvėjančio techno-
logijų atnaujinimo ir didėjančių darbo našumo augi-
mo tempų, dabartiniai darbo jėgos importo ribojimai
kokios nors rimtesnės neigiamos įtakos įmonių kon-
kurencingumui neturi, o priešingai – skatina pažan-

gą. Todėl itin keistai atrodo labai aktyvios Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos pastangos pašalinti
arba labai sumažinti darbo jėgos imigracijos iš tre-
čiųjų šalių apribojimus. Juk papildomos darbo jėgos
poreikį galima sumažinti didinant darbo našumą, o
padidėjus atlyginimams, nemaža dalis išvažiavusių
Lietuvos žmonių patys sugrįžtų ir, tiesą sakant, toks
procesas jau prasidėjo.
Kita labai aštri Lietuvos darnaus vystymosi pro-
blema – dideli ir vis didėjantys teritoriniai vystymosi
skirtumai. Nors Lietuvos Vyriausybė yra priėmusi
ne vieną specialų regioninės politikos dokumentą,
tačiau realių teritorinių skirtumų mažėjimo pokyčių
nematyti. Rengiant Regioninės politikos iki 2013 metų
strategiją, kuri patvirtinta 2005 metais, buvo atlikta
išsami strateginė silpnybių, stiprybių, galimybių ir
grėsmių analizė, kurioje nurodoma, kad racionaliai
ir tikslingai panaudotos ES struktūrinių fondų lėšos
sudarytų galimybes teigiamai paveikti ne tik šalies
sektorinį vystymąsi, bet ir sumažinti teritorinius gy-
venimo lygio skirtumus bei pagerinti socialinę san-
glaudą šalyje. Kita vertus, čia pat perspėjama, kad
gali išryškėti nepakankami gebėjimai pasinaudoti
ES struktūrinių fondų parama, daugiausia investici-
jų gali būti skiriama labiausiai išsivysčiusių apskričių
centrams plėtoti.
Deja, tenka pastebėti, kad kol kas viskas būtent
taip ir vyksta, nes kaip bedidinsi regionų administra-
cinius gebėjimus, atsiliekantys regionai tikrai nesuge-
bės lygiomis sąlygomis konkuruoti dėl ES struktūri-
nių fondų paramos. Bet nei 2006 metais patvirtintoje
LR regionų plėtros programoje, nei 2007 metų pabaigoje
patvirtintoje specialioje Regionų socialinių ir ekonominių
skirtumų mažinimo 2007–2010 metų programoje nėra
numatyta adekvačių priemonių, galinčių realiai padi-
dinti atsiliekančių regionų konkurencingumą siekiant
ES struktūrinių fondų paramos.
Minėti Vyriausybės dokumentai, be jokios abe-
jonės, turėtų padėti labiau išvystyti atsiliekančių regi-
onų infrastruktūrą bei pagerinti investicinę aplinką,
bet, kol nebus iš esmės pakeista ES struktūrinių fon-
dų lėšų skirstymo tvarka, tol esminių pokyčių teri-
torinių vystymosi skirtumų mažinimo srityje tikėtis
sunku. Artimiausiu metu būtina peržiūrėti ir pakeisti
projektų, finansuojamų iš ES struktūrinių fondų, at-
rankos kriterijus. Vietoje simbolinio 5 balų (iš šimto
galimų) priedo projektams iš atsiliekančių regionų,
tikslinga pasekti kaimyninių šalių pavyzdžiu ir pro-
jektams, realizuojamiems šiose teritorijose, suteikti
esminių prioritetų.
Kaip svarstytinas variantas galėtų būti 30 balų
priedas projektams, realizuojamiems atsiliekančiose
10 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
teritorijose. Be to, šiose teritorijose vykdomi pro-
jektai turėtų gauti šimtaprocentinę ES struktūrinių
fondų paramą, o projektai, vykdomi Lietuvos vidur-
kį viršijančiuose regionuose, gautų tik 50 proc. ES
paramą. Tokia ar panaši projektų atrankos tvarka
paskatintų atsiliekančiose teritorijose vykdyti ES re-
miamus projektus ne tik vietinius verslininkus, kurių
galimybės dažnai ribotos, bet ir stambiąsias Lietuvos
įmones ar jų susivienijimus. Priešingu atveju terito-
riniai Lietuvos vystymosi skirtumai ir toliau didės,
o kalbos ir programos apie gerovę visiems Lietuvos
gyventojams ir teritorinę sanglaudą ir liks tik kalbo-
mis bei programomis.
Gamybos koncentracija keliuose didžiausiuose
Lietuvos miestuose sąlygoja ir kitą labai neigiamą
darnaus vystymosi požiūriu reiškinį – švytuoklinę
migraciją, kuri dar labiau didina transporto sąlygo-
jamą aplinkos taršą ir sukelia daug socialinių proble-
mų. Priartinti gamybą ir paslaugas prie gyventojų (o
ne atvirkščiai) – itin svarbus darnaus ūkio vystymosi
uždavinys.
Vienas problematiškiausių darnaus vystymosi
požiūriu yra Lietuvos energetikos sektorius. Beveik
90% energijos išteklių importuojama iš vienintelio
tiekėjo – Rusijos gamtinių dujų ir naftos telkinių bei
branduolinio kuro gamyklų. Lietuvos elektros ir dujų
tinklai neturi tiesioginių ryšių su Centrinės ir Vakarų
Europos energetikos sistemomis ir nėra galimybės
racionaliai realizuoti perteklinį IAE elektros energi-
jos gamybos potencialą.
Siekiant sukurti labiau subalansuotą energetikos
sektorių, numatyta iki 2020 metų pastatyti ir pradėti
eksploatuoti naują, ES saugumo reikalavimus ir eu-
roatlantinės integracijos kriterijus atitinkančią atomi-
nę elektrinę, nutiesti elektros tiltus į ES valstybes bei
padidinti vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių
naudojimą, pagrindinį dėmesį skiriant vėjo, bioma-
sės ir geoterminės energijos šaltiniams bei biologinių
degalų gamybai. Tačiau, įgyvendinant šiuos uždavi-
nius, susiduriama su nemažais sunkumais.
Visų pirma tai stiprus beveik visų politinių jėgų
pasipriešinimas Vyriausybės planams vietoje numa-
tytos uždaryti Ignalinos atominės jėgainės pastatyti
naują, vakarietiško tipo atominę elektrinę. Darnaus
vystymosi požiūriu, ypač prisimenant Černobylio pa-
tirtį, branduolinė energetika šiame aktyvėjančio tero-
rizmo pasaulyje iš tiesų nėra labai skatintina. Tačiau,
galvojant apie bent kiek didesnę Lietuvos energetinę
nepriklausomybę nuo Rusijos, vakarietiško tipo ato-
minė elektrinė atrodo priimtinas kompromisas.
Minėtas itin aršus visų pagrindinių politinių jėgų
pasipriešinimas Vyriausybės pasirinktam naujos ato-
minės elektrinės statybos variantui yra visai kitokio
pobūdžio ir su branduolinės energetikos keliamais
pavojais nesusijęs. Norėdami suprasti, kokios yra
tikrosios dabar kilusios didžiulės konfrontacijos ir
pasipriešinimo priežastys, pirmiausia turėtume pa-
bandyti išsiaiškinti, kodėl po beveik 20 metų nepri-
klausomybės mes ne tik vis dar priklausome buvu-
siai sovietinei elektros tinklų sistemai, bet dėl to per
daug nepergyvena beveik nė viena politinė jėga, ir
faktiškai net nebuvo tikrai rimtų bandymų nuo jos
atsijungti, ir kodėl beveik vieningai Seime palaimi-
nus pirmąjį atominės elektrinės įstatymą, jam taip
aršiai priešinamasi dabar, nors esminis pakeitimas tik
vienas – vietoje numatyto plano steigti Nacionalinį
investuotoją „Lietuvos energijos“ pagrindu dabar
siūloma tai daryti naujai sukurtos patronuojančios
įmonės, neturinčios jokių tradicinių ryšių su Rusija,
pagrindu.
Tikėtiniausias atsakymas į šiuos klausimus, nors
ir nemalonus, bet matyt gana aiškus – daugumai po-
litinių jėgų dabartinė situacija yra vienokiu ar kito-
kiu būdu naudinga. Belieka tik apgailestauti, kad taip
stabdomas itin svarbių Lietuvai energetinių projektų
įgyvendinimas. Didelę politinę žalą daro ir tai, kad
vykstančių politinių mūšių kontekste vėl kompromi-
tuojamas privatus kapitalas, nors, atrodo, visi mūsų
žmonės jau seniai suprato, kad tik privataus kapitalo
įmonė gali garantuoti veiklos efektyvumą.
Kalbant apie vietinių atsinaujinančių energijos
išteklių platesnį naudojimą, galima pasidžiaugti dėl
pastaraisiais metais prasidėjusio spartaus vėjo ener-
getikos, biomasės deginimo ir biologinio kuro gamy-
bos augimo. Sparčiai auga ir sekliosios geoterminės
energijos panaudojimas namų apšildymui. Tačiau
nerimą kelia neseniai Seime vėl rodomos iniciatyvos
atgaivinti prieš keletą metų palaidotus hidroenerge-
tikos spartaus vystymo Lietuvoje planus. Tada ben-
dromis aplinkos specialistų, mokslininkų ir visuome-
nės pastangomis pavyko įrodyti, kad lygumų šalyse ši
energetikos rūšis yra visiškai nepriimtina nei ekologi-
niu, nei ekonominiu požiūriais, ir Seime buvo patvir-
tintos Vandens įstatymo pataisos, labai apribojančios
hidroenergetikos plėtrą.
Pravartu prisiminti, kad pagal Pramonininkų
konfederacijos, bendradarbiaujant su Lietuvos Že-
mės ūkio universiteto vandens ūkio specialistais,
2003 metais parengtą „Lietuvos hidroenergetinių iš-
teklių naudojimo schemą“ buvo numatyta pastatyti
170 hidroelektrinių. Tris iš jų, tiksliai pagal dar 1951
metais Maskvoje parengtą projektą buvo planuojama
pastatyti ant Nemuno – tai Alytaus, Balbieriškio ir
Druskininkų hidroelektrinės. Tai reiškia, kad aukš-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
čiau Kauno neliktų nė metro natūralios Nemuno
vagos. Be to, buvo numatyta užtvankų kaskadomis
nusėti absoliučiai visus didžiuosius ir mažesnius Ne-
muno ir Neries intakus, Merkio baseine pastatant 10,
Nevėžio baseine – 11, Dubysos baseine – 10, Šešupės
baseine – 9, o Jūros baseine – net 16 hidroelektrinių.
Be to, ant Ventos ir jos intakų numatyta pastatyti 19,
Mūšos ir Nemunėlio baseinuose – 16 hidroelektri-
nių ir t. t. Įgyvendinus šią schemą, Lietuvoje faktiš-
kai beveik nebebūtų likę nei vienos upės su natūralia
vaga, nes visi kiti mažesni upeliai jau buvo sunaikinti
ir paversti kanalais, vykdant beatodairišką Lietuvos
melioraciją.
Hidroenergetikų teiginys, kad hidroenergetika
daro mažą neigiamą poveikį aplinkai, gali būti tai-
komas tik kalnuotoms šalims, kur patvankų plotas
yra palyginti mažas. Lygumų šalyse hidroelektrinių
poveikis aplinkai yra itin stiprus, nes tenka paskan-
dinti didžiulius miškų, daugiamečių pievų bei ariamų
žemių plotus. Taip yra padaroma neįkainojama žala
gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, biologinei
įvairovei, sunaikinamos retų augalų ir gyvūnų rūšių
buveinės, pažeidžiamas saugomų teritorijų režimas
bei sukeliama daug socialinių problemų. Prelimina-
riais skaičiavimais, realizavus minėtą schemą, būtų
paskandinta beveik 700 kvadratinių kilometrų Lietu-
vos sausumos teritorijos!
Tuo tarpu ekonominė nauda būtų labai ribota.
Pastačius visas 170 planuojamų hidroelektrinių, pa-
gal labai optimistinius skaičiavimus hidroenergetikos
indėlis į bendrą Lietuvos pirminės energijos balansą
sudarytų viso labo 1,2 %. Jei kalbėtume apie hidro-
energetikos indėlį tik į elektros energijos gamybą,
tai, patvenkę visas Lietuvos upes, pagal Energetikos
instituto specialistų skaičiavimus geriausiu atveju
galėtume patenkinti apie 7 procentus Lietuvos elek-
tros energijos poreikių, o planuota pirmiausiai statyti
Alytaus hidroelektrinė ant Nemuno būtų patenkinu-
si vos pusę to meto Alytaus medvilnės kombinato
poreikių. Tačiau hidroelektrinių savininkams jos ga-
rantuoja nemenką ir ilgalaikį pelną, todėl nėra jokių
abejonių, kad jų statybos iniciatyvos dar ne kartą at-
gims.
Su nepalyginamai mažesniu neigiamu poveikiu
aplinkai galėtume išgauti elektros energiją iš atsinau-
jinančių šaltinių, vystydami vėjo energetiką, plėsdami
biomasės ir atliekų deginimą energetiniais tikslais bei
biologinio kuro gamybą. Užtenka pasakyti, kad viena
šiuolaikiška vėjo jėgainė pagamina daugiau elektros
energijos, nei 10 mažųjų dabar veikiančių hidroelek-
trinių. Tam, kad pagamintume tiek elektros energi-
jos, kiek planuota gauti pastačius 170 hidroelektrinių
11
ir išgelbėtume Nemuną bei visas kitas Lietuvos upes,
pakaktų pastatyti 70–80 vidutinio pajėgumo vėjo jė-
gainių.
Atnaujintoje Lietuvos energetikos strategijo-
je numatyta daug dėmesio skirti energetinių miško
plantacijų kūrimui. Palyginimui galima pasakyti, kad
norint gauti panašų energijos kiekį, energetinėmis
miško plantacijomis reiktų apželdinti gerokai mažes-
nį plotą, nei būtų paskandinta, realizuojant minėtą
hidroenergetikos vystymo schemą. Ir tokių pavyz-
džių galima pateikti dar ne vieną, todėl belieka tikė-
tis, kad asmeniniai norai ir planai pasipelnyti Lietu-
vos gamtos sąskaita nenusvers Lietuvos valstybės ir
visuomenės interesų.
Pastaraisiais metais Lietuva susidūrė su dar viena
gana netikėta problema, keliančia didelę grėsmę dar-
niam vystymuisi – tai vis didėjanti infliacija. Tiesą sa-
kant, ši problema tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neti-
kėta, nors ją tikrai buvo galima numatyti. Įstojus į ES
ir tuo labiau įsijungus į Šengeno erdvę bei panaikinus
žmonių, prekių ir paslaugų judėjimo barjerus, pagal
susisiekiančių indų principą prekių ir paslaugų kaina
išsiplėtusioje ES per tam tikrą laiką neišvengiamai
turi supanašėti, todėl kur kas spartesnis, nei numa-
to Mastrichto kriterijai, kainų augimas (šliaužiančioji
infliacija) dar gana ilgoką laiką yra neišvengiamas.
Logiška prielaida yra gana akivaizdi – kuo že-
mesnės kainos, tuo didesnė turėtų būti konvergen-
cinė infliacija. Paanalizavus infliacijos skirtingose ES
šalyse priklausomybę nuo kainų lygio, pasirodė, kad
šis ryšys yra gana glaudus ir pagal determinacijos ko-
eficiento reikšmę (R2=0,480) galima daryti tegul ir
gruboką išvadą, kad maždaug pusę infliacijos tempų
lemia kainų lygio skirtumai, o kitą pusę – įvairūs kiti
veiksniai. Tam tikrą išimtį čia sudaro tik Slovakija ir
Lenkija, kur, nežiūrint žemų kainų, infliacijos tempai
yra maži.
Šia prasme labai svarbus klausimas – kokie kon-
vergencijos, o tuo pačiu ir kainų augimo tempai yra
priimtini, o kokie jau kelia realią grėsmę. Tiksliai į šį
klausimą atsakyti matyt negalėtų niekas, tačiau aki-
vaizdu, kad dabartinis kainų šuolis kelia didelį pavojų
Lietuvos makroekonominiam stabilumui ir jos dar-
niam vystymuisi.
Dabartinius didelius kainų augimo tempus dau-
gumoje naujųjų ES narių dažniausiai bandoma pa-
aiškinti kylančiomis energijos išteklių kainomis,
didėjančiais akcizais bei bendromis pasaulinėmis
makroekonominėmis tendencijomis. Nėra jokios
abejonės, kad visi šie veiksniai prisideda prie inflia-
cijos, tačiau, jei paimsime konkrečius atvejus ir sudė-
sime visus minėtus ir panašius konkrečius veiksnius,
12 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
bet neatsižvelgsime į susisiekiančių indų principą ir ne-
išvengiamą kainų konvergenciją, niekaip nepavyks,
pavyzdžiui, paaiškinti tokio spartaus pastarųjų poros
metų pieno produktų kainų kilimo ar to fakto, kad
Achemos trąšos per pastaruosius du metus pabrango
keturgubai ir dabar jau prilygsta ar net viršija kainas
ES šalyse senbuvėse.
Pagrindinė problema čia yra ta, kad Lietuvoje ir
kitose naujosiose ES šalyse šiuo metu faktiškai veikia
dvi rinkos. Gamintojai ar bent jų dauguma jau turi
galimybę dalyvauti bendroje ES rinkoje, kur daugelio
produktų kainos vis dar yra gerokai didesnės, o var-
totojai, kurie už įsigytas prekes ir paslaugas gali atsi-
lyginti tik pardavę savo darbo jėgą (nesvarbu fizinę
ar intelektualią), veikia vietinės rinkos sąlygomis, kur
darbo jėgos kaina yra daug mažesnė. Taigi, kai ga-
mintojai, pasinaudodami bendros rinkos privalumais
ir orientuodamiesi į kainas ES šalyse senbuvėse, pra-
deda sparčiai kelti kainas vietinėje rinkoje, vienintelė
išeitis gauti adekvatų atlygį už darbą – išvykti į šalis,
kur darbo jėgos ir prekių kainos yra subalansuotos.
Kaip žinia, nemaža Lietuvos gyventojų dalis linkusi
pasirinkti tokią, nors daugeliu požiūrių ir nelengvą,
galimybę. Ši ekonominė emigracija yra viena didžiau-
sių grėsmių Lietuvai kaip valstybei apskritai.
Taigi, prieiname prie kertinio klausimo – ar tu-
rime ir ar laisvos rinkos sąlygomis galima reguliuoti
kainas. Lietuvos Vyriausybės vadovai dažnai pabrė-
žia, kad ji neturi tam jokių tinkamų svertų. Minėti
Slovakijos ir Lenkijos pavyzdžiai rodo, kad tokie
svertai, matyt, yra. Kitas svarbus klausimas – ar verta
labai griežtai kontroliuoti ir stabdyti kainų augimą,
jei pagal minėtą principą gana sparti kainų konver-
gencija yra neišvengiama. Vargu ar kas nors šiandien
galėtų bent kiek tiksliau atsakyti, kokie yra optimalūs
konvergencijos tempai, tačiau intuityviai galima nu-
manyti, kad nenorėdami sukelti sunkiai nuspėjamų
socialinių padarinių, tikrai turėtume vengti šuoliškos,
tai yra artėjančios prie dviženklių skaičių infliacijos
ir orientuotis į šliaužiančiąją, tai yra 5–7 procentų inf-
liaciją.
Grįžtant prie anksčiau pateiktų Rokiškio sūrio ir
kitų pieno perdirbėjų bei Achemos pavyzdžių, galima
trumpai paanalizuoti, kaip buvo galima sulėtinti pie-
no produktų ir trąšų kainų augimą. Pieno perdirbėjų
aljanso atveju akivaizdu, kad realią konkurenciją ir
tuo pačiu mažesnes kainas palaikančios priemonės
yra gerokai pavėluotos. Nuolaidžiaujant ir tyliai pri-
tariant valdžios institucijoms, trys stambieji pieno
perdirbėjai sugebėjo išeliminuoti iš šios ūkio šakos
visus smulkesnius dalyvius, todėl pastaruosius 10
metų diktuoja savo sąlygas tiek pieno gamintojams,
nustatydami neadekvačiai mažas pieno supirkimo
kainas, tiek pieno produktų vartotojams, darniai kel-
dami pieno produktų kainas.
Bandymai tiesiogiai reguliuoti pieno supirkimo
kainas laisvos rinkos sąlygomis yra nepriimtini ir
neseniai vykusių teisminių procesų rezultatai tą dar
kartą patvirtino. Tuo tarpu Konkurencijos taryba
niekaip nesugeba įrodyti atrodytų akivaizdžių su-
pirkimo ir pardavimo kainų derinimo faktų, todėl
pieno gamintojų, o ypač smulkiųjų žemdirbių, pers-
pektyvos atrodo gana liūdnai. Kita vertus, kadangi
pieno perdirbėjų suderintų veiksmų pasėkoje pieno
produktai pirmieji jau pasiekė europines kainas, gali-
ma pasiguosti bent tuo, kad jų kainos smarkiai didėti
nebeturėtų. Bet, turint omenyje jau minėtą faktą, kad
mes šiuo metu turime dvi rinkas ir vartotojai neiš-
vengiamai turės daugiausia apsiriboti vietine rinka,
tai susidaro nemenka tikimybė, kad, esant dabartinei
situacijai, Lietuvos gyventojai už pieno produktus
neužilgo mokės brangiau, nei ES šalyse senbuvėse.
Siekiant išvengti tokių tendencijų, atnaujintoje dar-
naus vystymosi strategijoje siūloma ekonominėmis
ir organizacinėmis priemonėmis skatinti nedidelių
pieno perdirbimo įmonių tinklo kūrimą, tam pasi-
telkiant ES lėšas ir taip sukurti realią konkurenciją
šiame sektoriuje.
Kalbant apie kosminiu greičiu augančių trąšų
kainų reguliavimą, akivaizdu, kad minėtoji Ache-
ma yra monopolininkas azotinių trąšų rinkoje ir čia
valstybinės institucijos turi labai rimtus svertus. Be
tiesioginio kainų reguliavimo, kainų augimą buvo ga-
lima gerokai pristabdyti sumažinus muitus trąšoms,
importuojamoms iš šalių ne ES narių. Tačiau jokios
kainų reguliavimo priemonės nebuvo taikytos, nors
absoliučiai aišku, kad toks staigus trąšų kainų šuolis
gerokai padidins žemdirbių kaštus ir jų produkcijos
kainą, o tuo pačiu dar labiau pagreitins ir taip itin
sparčiai augančių maisto produktų kainų kilimą.
Keisčiausia šioje situacijoje yra Žemės ūkio mi-
nisterijos pozicija, kurios vadovai nesivaržydami, vi-
siškai viešai atstovauja pieno perdirbėjų ir trąšų ga-
mintojų, o ne žemdirbių interesams. Ko verti vien
ministrės aiškinimai, kad pieno produktai pabrango
proporcingai išaugusioms pieno supirkimo kainoms
ir kad jokių kartelinių susitarimų čia nėra. Iš pirmo
žvilgsnio tai tiesa, santykinis pabrangimas buvo be-
veik vienodas, tačiau realiai superkamo pieno kainos
buvo padidintos maždaug trisdešimt centų už litrą, o
parduodamo pieno litras pabrango trigubai – beveik
visu litu. Na, o trąšų pabrangimo atveju, vieninte-
lis ministrės patarimas žemdirbiams buvo nelaukti
pavasario ir trąšomis apsirūpinti anksčiau, tada jos
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
būsiančios keliais litais pigesnės. Dabar inicijuojama
dar viena priemonė, kuri turėtų dar gerokai padidinti
pieno perdirbėjų pelnus – akcizo pieno produktams
mažinimas.
Dar keistesnė yra visuomeninių žemdirbių insti-
tucijų, ir visų pirma Žemės ūkio rūmų, pozicija. Jei
prieš keletą metų dabartinis šių rūmų vadovas ryž-
tingai dalyvavo įvairiose žemdirbių protesto akcijose,
tai, tapęs vadovu, apsiriboja periodiškais paverkšle-
nimais ir simbolinėmis akcijomis, o kokių nors veiks-
mingesnių priemonių nesimato.
Visų valstybinių ir visuomeninių žemdirbių ins-
titucijų valdymą sukoncentravus vienos politinės jė-
gos rankose, kyla ne tik rimtų ekonominių problemų
grėsmė. Kai beveik trečdalis Lietuvos gyventojų pa-
liekami likimo valiai ir nėra realios politinės ar visuo-
meninės jėgos, kuri atstovautų jos interesams, kyla ir
rimtų socialinių problemų grėsmė. Jei stambesnieji
ūkininkai dar sugeba šiek tiek pasipriešinti pieno per-
dirbėjų diktatui, o didėjanti ES parama atveria jiems
gana neblogas perspektyvas, tai smulkieji žemdirbiai
ir pieno tiekėjai, kuriems taikomos diskriminacinės
pieno supirkimo kainos, jaučiasi visiškai nusivylę ne
tik valdžia, bet ir pačia Valstybe. Šiam nusivylimui
didėjant, atsiranda puikios galimybės įvairaus plauko
valstybės gelbėtojams, ir artėjantys Seimo rinkimai gali
dar labiau sukomplikuoti tolesnes Lietuvos vystymo-
si perspektyvas.
Grįžtant prie didėjančios infliacijos problemų,
darnaus vystymosi požiūriu svarbiausia, kad gyven-
tojų pajamos augtų sparčiau nei infliacija ir taip būtų
užtikrinamas bent minimalus Lietuvos žmonių gyve-
nimo kokybės gerėjimas. Tenka pastebėti, kad pas-
taraisiais metais gyventojų disponuojamos pajamos
buvo pradėję augti gana sparčiai ir, nežiūrint didėjan-
čios infliacijos, realios gyventojų pajamos gana spar-
čiai didėjo. Nors spartus pajamų augimas ir sukelia
tam tikrų makroekonominių problemų, šis augimas
yra pati veiksmingiausia Lietuvos gyventojų emigra-
cijos stabdymo priemonė ir didina politinį Lietuvos
stabilumą. Didžiausi klaida, kurią galėtų padaryti
Lietuvos valdžia, tai paklausyti kai kurių užsienio ir
Lietuvos ekspertų patarimų ir pradėti dirbtinai stab-
dyti gyventojų pajamų augimą. Tai sukeltų socialinę
katastrofą ir pastarųjų metų ekonominės emigraci-
jos lėtėjimo ir net prasidėję žmonių grįžimo procesai
būtų sustabdyti.
Todėl atnaujintoje Darnaus vystymosi strategijo-
je yra suformuluota labai svarbi nuostata, kad Lie-
tuvos gyventojų disponuojamos pajamos iki 2020
metų turi pasiekti ES šalių senbuvių esamą gyven-
tojų pajamų lygį. Taigi, yra numatyta, kad turi vykti
13
visapusiška naujųjų ES narių ir šalių senbuvių vys-
tymosi konvergencija. Turint omenyje, kad Lietuvos
ekonomika itin sparčiai auga jau nuo 2001 metų, o
gyventojų pajamų spartesnis augimas prasidėjo tik
nuo 2004–jų, Lietuva turi nemažą makroekonomi-
nio stabilumo rezervą tam atvejui, jei kurį laiką gy-
ventojų pajamos augtų sparčiau nei ekonomika.
Išvados
Analizė, atlikta rengiant Nacionalinės darnaus
vystymosi strategijos pataisas, parodė, kad didžioji
dalis joje numatytų uždavinių sprendžiami sėkmin-
gai. Ypač didelė pažanga padaryta didinant gamtos,
ir visų pirma energijos išteklių, naudojimo veiksmin-
gumą. Tai sudarė galimybes išvengti vienos iš di-
džiausių grėsmių darniam vystymuisi ir pasiekti, kad,
sparčiai augant ekonomikai, gamtos išteklių naudo-
jimas ir aplinkos tarša auga daug lėčiau, nei gamyba
arba iš viso neauga.
Darbo našumo augimas darnaus vystymosi kon-
tekste yra ne tik ekonomikos konkurencingumą di-
dinantis veiksnys, bet ir būtina prielaida svarbiausių
socialinių bei aplinkos problemų sprendimui. Itin
didelę grėsmę pastaraisiais metais prasidėjusioms
spartesnio darbo našumo augimo tendencijoms ke-
lia ketinimai žymiai palengvinti darbo jėgos importą
iš šalių ne ES sąjungos narių. Tai sudarytų galimybę
įmonėms, užuot atnaujinus technologijas ir taip di-
dinant darbo našumą bei mažinant neigiamą poveikį
aplinkai, grįžti prie ekstensyvios ūkio plėtros ir su-
stabdytų vietinių žmonių atlyginimų augimą bei ska-
tintų dar intensyvesnę Lietuvos piliečių ekonominę
emigraciją.
Labai aštri Lietuvos darnaus vystymosi problema
– dideli ir vis didėjantys teritoriniai vystymosi skirtu-
mai. Nors Lietuvos Vyriausybė yra priėmusi ne vieną
specialų regioninės politikos dokumentą, tačiau rea-
lių teritorinių skirtumų mažėjimo pokyčių nematyti.
Artimiausiu metu būtina peržiūrėti ir pakeisti projek-
tų, finansuojamų iš ES struktūrinių fondų, atrankos
kriterijus. Vietoje simbolinio 5 balų (iš šimto galimų)
priedo projektams iš atsiliekančių regionų būtina su-
teikti realių, o ne formalių prioritetų.
Pastaraisiais metais Lietuva susidūrė su dar vie-
na gana netikėta problema, keliančia didelę grėsmę
darniam vystymuisi – vis didėjančia infliacija. Įstojus
į ES ir tuo labiau įsijungus į Šengeno erdvę bei panai-
kinus žmonių, prekių ir paslaugų judėjimo barjerus,
pagal susisiekiančių indų principą prekių ir paslaugų
kaina išsiplėtusioje ES per tam tikrą laiką neišven-
giamai turi supanašėti, todėl kur kas spartesnis, nei
14 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

numato Mastrichto kriterijai, kainų augimas dar gana
ilgoką laiką yra neišvengiamas. Tačiau, nenorėdami
sukelti sunkiai nuspėjamų socialinių padarinių, turė-
tume vengti šuoliškos, tai yra artėjančios prie dvižen-
klių skaičių, infliacijos ir imtis ryžtingų priemonių jai
sumažinti.
Darnaus vystymosi požiūriu svarbiausia, kad
gyventojų pajamos augtų sparčiau, nei infliacija ir
taip būtų užtikrinamas pastovus Lietuvos žmonių
gyvenimo kokybės gerėjimas. Nors spartus pajamų
augimas ir sukelia tam tikrų makroekonominių pro-
blemų, šis augimas yra pati veiksmingiausia Lietuvos
gyventojų emigracijos stabdymo priemonė ir didina
politinį Lietuvos stabilumą.
Didžiausi klaida, kurią galėtų padaryti Lietuvos
valdžia, tai pradėti dirbtinai stabdyti gyventojų paja-
mų augimą. Tai sukeltų socialinę katastrofą, ir pas-
tarųjų metų ekonominės emigracijos lėtėjimo ir net
prasidėję žmonių grįžimo procesai būtų sustabdyti.
Kadangi Lietuvos ekonomika itin sparčiai auga jau
nuo 2001 metų, o gyventojų pajamų spartesnis augi-
mas prasidėjo tik nuo 2004–jų, Lietuva turi nemažą
makroekonominio stabilumo rezervą tam atvejui, jei
kurį laiką gyventojų pajamos augtų sparčiau nei eko-
nomika.
Outlook and Problems of
Lithuanian Sustainable
Development
Romualdas Juknys,
Evaldas Vėbra
Summary
In accordance with main provisions of renewed EU
sustainable development strategy and findings of National
sustainable development strategy report concerning key achi-
evements and problems in the field of Lithuanian sustaina-
ble development the expert group gave proposals for renewal
of National sustainable development strategy. The renewed
strategy was presented to National sustainable development
Committee and after correction presented to Government
for statement. In this article is given main points of re-
newed National sustainable development strategy in diffe-
rent fields of environment quality and economic and social
development. At the end of the article main problems of
implementation of sustainable development provisions in
Lithuania are presented.

Keywords: sustainable development, renewed strate-

Literatūra gy, implementation, outlook, problems.
1. Renewed EU Sustainable Development Strategy,
2006. http://register.consilium.europa.eu.
2. Cherp A. 2001. Environmental assessment in coun-
tries in transition: Evolution in a changing context//
Journal of Environmental Management, No. 62 (2001), p
357–374.
3. Lang I. 2003. Sustainable development – A New
Challenge For the Counties in Central and Eastern
Europe//Environment, Development and Sustaina-
bility, No. 5 (2003), p 167–178.
4. Dvimetė darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo
ataskaita, 2005. www.am.lt.
5. R. Juknys, V. Miškinis ir R. Dagiliūtė, 2005. New eas-
tern EU member states: decoupling of environmen-
tal impact from fast economy growth // Environ-
mental research, engineering and management, No
4(34), p 68–76.
6. R. Juknys ir E.Vėbra, 2006. Nacionalinės darnaus
vystymosi strategijos pagrindinės nuostatos. MRU
mokslo darbai, Darnaus vystymosi strategija ir prak-
tika. Vilnius, p 6–13.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 15

Sėkmingas darnaus vystymosi politikos įgyvendinimas kaip vienas iš

esminių nacionalinį saugumą užtikrinančių faktorių

Erika Matulionytė
Mykolo Romerio universitetas
Elektroninis paštas: specelt@yahoo.com

Darnus vystymasis, kaip ir saugumo klausimai, gali būti nagrinėjami įvairiame lygmenyje: tarptautiniame, regioni-
niame, nacionaliniame ir net individualiame. Darnus vystymasis tarptautiniame ir nacionaliniame lygmenyse yra įteisintas
kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės vystymosi ideologija. Darnus vystymasis – tai nuolatos kintantis, dinamiškas proce-
sas, kuris labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius ir jo stebėjimas bei valdymas gali padidinti valstybės stabilumą. Jei
valstybėje nacionaliniame lygmenyje yra vykdomas nuosaikus ir tęstinis darnaus vystymosi politikos įgyvendinimas, tai bus
kaip vienas iš svarbiausių faktorių, nurodančių aukštą valstybės saugumo lygį. Ir priešingai, jei darnaus vystymosi ideolo-
gijos nuostatų nesilaikoma, tokioje valstybėje kils įvairios problemos, ir, jei nebus ieškoma kompleksinio jų sprendimo, tai
gali sukelti veiksnius, kurie vėliau gali tapti rimtomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui.

Pagrindinės sąvokos: nacionalinio saugumo politika, darnaus vystymosi politika, strateginis planavimas.

Įvadas

Temos aktualumas. Nacionalinio saugumo už-
tikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vi-
daus ir užsienio politikos tikslas. Jau nuo senų laikų
saugumo problemos dažniausiai buvo sprendžiamos
karine jėga. Vystantis civilizacijai, žmonija rado ir
kitų būdų, kaip padidinti valstybių saugumo lygį ne-
naudojant karinės jėgos, be to, išsiplėtė ir pačios sau-
gumo sąvokos supratimas. Todėl nacionalinis saugu-
mas apima jau ne tik karinį saugumą, bet ir politinius,
socialinius, ekonominius, aplinkosauginius ir kt.
saugumo aspektus. Saugumo politikos formavimas
ir vykdymas yra fokusuojamas dvejomis kryptimis:
į išorinę ir į vidinę šalies politiką. Reikia įvertinti ir
dar vieną aspektą, kad grėsmės ir pavojai nacionali-
niam saugumui yra nuolatos kintantis reiškinys, todėl
būtinas nuolatinis aplinkos stebėjimas ir analizė, kad
laiku priimti reikalingus sprendimus.
Tuo tarpu darnus vystymasis yra palyginti nesena
paradigma, kurios atsiradimą sąlygojo žmonijos rai-
da, kai buvo pereita į industrinės civilizacijos raidos
etapą, kuriame besaikis aplinkos išteklių naudojimas,
klimato kaitos klausimai, badas ir kt. problemos per-
žengė valstybių ir net regionų ribas ir pradėjo kelti
grėsmę pačios žmonijos ateičiai. Pasaulio bendruo-
menė surado sprendimą – darnų vystymąsi įteisino
kaip pagrindinę ilgalaikę visuomenės vystymosi ideo-
logiją. Visuotinai priimtą darnaus vystymosi koncep-
cijos pagrindą sudaro trys lygiaverčiai komponentai:
aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis.
Tolimesniame tyrime pamatysime, kad darnaus vys-
tymosi politikos elementai glaudžiai susiję su vals-
tybės saugumo būklės elementais, tačiau tiesiogiai
neapims karinio ir iš dalies politinio aspektų.
Darnaus vystymosi politika vertinama pagal ver-
tinimo rodiklių reikšmes ir yra numatytos taikytinos
priemonės, jei norima pasiekti konkrečius uždavi-
nius. Šalies vidinio saugumo būklė irgi yra vertinama
pagal įvairius kriterijus, todėl šio darbo tikslas yra
nustatyti, kokią vietą valstybės saugumo užtikrinime
užima darnaus vystymosi politikos įgyvendinimas.
16 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Tyrimo objektas: darnaus vystymosi politikos
santykis su nacionalinio saugumo politika.
Tyrimo tikslas: išnagrinėti darnų vystymąsi ir
nacionalinį saugumą reglamentuojančių teisės aktų
sistemą. Nustatyti, kokią vietą valstybės saugumo
užtikrinime užima darnaus vystymosi politikos įgy-
vendinimas.
Tyrimo metodai: rašant straipsnį, taikyti analitinis
kritinis, dokumentų analizės, lyginamasis metodai.
1. Darnų vystymąsi reglamentuojančių teisės
aktų sistemos bei įgyvendinamos politikos
apžvalga
Lietuvos Respublikos Strateginio planavimo sis-
temoje (patvirtintoje 2002–06–06) svarbiausias ilgos
trukmės strateginio planavimo dokumentas yra Vals-
tybės ilgalaikės raidos strategija. Be to, metodikoje
yra nurodyta, kad ilgos trukmės yra ir šie strateginio
planavimo dokumentai: Lietuvos ūkio (ekonomikos)
plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, Naciona-
linio saugumo strategija, Nacionalinė darnaus vys-
tymosi strategija, Lietuvos Respublikos teritorijos
bendrasis planas, kiti dokumentai, numatyti Valsty-
bės ilgalaikės raidos strategijoje ir įstatymuose [1].
Kaip matome, tiek Nacionalinė darnaus vystymosi
strategija, tiek ir Nacionalinio saugumo strategija yra
tokios pačios teisinės galios dokumentai. Nacionali-
nio saugumo strategijoje yra numatyta saugios vals-
tybės plėtros vizija, nustatyti nacionalinės saugumo
politikos pagrindiniai tikslai ir uždaviniai, nacionali-
niai interesai, jų įgyvendinimo priemonės politikos,
diplomatijos, gynybos, ekonomikos ir kitose srityse.
Tuo tarpu Nacionalinėje darnaus vystymosi strategi-
joje pagal darnaus vystymosi prioritetus ir principus
suformuluota valstybės darnaus vystymosi vizija ir
misija, numatyti darnaus vystymosi tikslai, uždavi-
niai, jų įgyvendinimo priemonės ir rodikliai.
Darnaus vystymosi kaip socialinio proceso
pradžia siejama su 1978 m. Stokholme organizuo-
ta Jungtinių Tautų konferencija, skirta visuotinėms
ekologinėms problemoms. Joje buvo akcentuota
mintis, jog yra tam tikros ekonominės plėtros ribos,
o ekologinių problemų sprendimą būtina sieti su
ekonomikos ir visuomenės plėtra. 1987 m. Pasaulio
aplinkos plėtros komisija pasiūlė darnaus vystymosi
sąvoką: „darnaus vystymosi siekis – užtikrinti tinka-
mą asmens gyvenimo kokybę, siekti visuomenės ge-
rovės ir saugumo, išmintingai suderinus ekonomikos,
visuomenės plėtotės bei aplinkos apsaugos reikmes„
[2, p. 7–9]. Darnaus vystymosi siekis yra įvardytas
svarbiausiuose Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos
ir Baltijos jūros regiono strateginiuose dokumentuo-
se. ES darnaus vystymosi strategijoje nurodyta, kad
„darnus vystymasis turi būti įtrauktas į politikos for-
mavimą visais lygiais„ [3].
ES šalyse ir Lietuvoje darnaus vystymosi koncep-
cijos susiformavo tik paskutiniais metais kaip atsakas
į šiuolaikinėmis technologijomis grindžiamą intensy-
vų ūkininkavimą, kuris sąlygoja kas metai vis spartė-
jantį gyvybės rūšių įvairovės bei kitų gamtos išteklių
nykimo procesą. Deja, Lietuvoje dar daug kas darnų
vystymąsi suvokia bei vertina vien tik ekonominė-
mis ir aplinkosaugos kategorijomis, pamirštant, kad
visų pirma tai yra dabartinės žmogaus veiklos ir pa-
saulio kaitos sąlygojama socialinė problema, kurios
ankstesnėse visuomenėse iš viso nebuvo ar ji nebuvo
tokia aktuali ir aštri. Žmogaus harmonija su aplinka
įsigali tada, kai yra darna visuomenėje. O visuome-
nės darna galima tik tuomet, kai visiems jos nariams
suteikiamos panašios galimybės naudotis ekosistemų
ištekliais, kai pavyksta išvengti ryškios turtinės visuo-
menės narių diferenciacijos [4, p. 47–54].
Europos Sąjungos patvirtintoje darnaus vysty-
mosi strategijoje nagrinėjamos svarbiausios darnaus
vystymosi problemos ir nustatyti šeši vystymosi pri-
oritetai: 1.pasaulinės klimato kaitos sušvelninimas; 2.
transporto poveikio aplinkai mažinimas; 3. pavojaus
žmonių sveikatai mažinimas; 4. efektyvesnis gamtos
išteklių naudojimas; 5. skurdo ir socialinės atskir-
ties mažinimas; 6. visuomenės senėjimo problemų
sprendimas [5]. Lietuva, formuodama savo darnaus
vystymosi strategiją [6], perkėlė ES strategijos prio-
ritetus, išskyrus vieną – „visuomenės senėjimo pro-
blemų sprendimas„. Be to, Lietuva savo šalies stra-
tegiją papildė ir visa eile prioritetų, kurie yra labai
svarbūs ir specifiniai mūsų valstybei; tai, visų pirma,
nuosaikus ir darnus ūkio šakų ir regionų ekonomi-
kos vystymasis bei socialinių ir ekonominių skirtumų
tarp regionų ir regionų viduje mažinimas, išsaugant
jų savitumą. Lietuvos atveju poveikį aplinkai reikia
mažinti ne tik transporto srityje, bet ir pramonės,
energetikos, žemės ūkio, būsto, turizmo sektoriuose.
Lietuva siekia užtikrinti geresnę biologinės įvairovės
apsaugą bei geresnę kraštovaizdžio apsaugą ir racio-
nalų tvarkymą. Lietuvai, kaip ilgalaikes tradicijas tu-
rinčiai valstybei yra labai svarbus Lietuvos kultūrinio
savitumo išsaugojimas bei užimtumo didinimas, ne-
darbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas.
Darnaus Lietuvos vystymosi strateginės analizės
objektas – vidaus ir išorės veiksniai ir procesai, le-
miantys darnaus vystymosi požiūriu Lietuvos vysty-
mosi stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes. Vyk-
dant strateginę analizę, išskirti 3 pagrindiniai darnaus
vystymosi blokai: aplinkos kokybė ir gamtos ište-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
kliai, ekonomikos vystymasis, socialinis vystymasis.
Analizuojant vykstančių aplinkos kokybės pokyčių
stiprybes ir silpnybes, opiausių aplinkos problemų
sprendimo galimybes ir tikėtinas grėsmes, daugiausia
dėmesio skirta pagrindiniams aplinkos komponen-
tams – orui, vandeniui, dirvožemiui; analizuojamos
ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės problemos.
Prie šio bloko priskirtas ir atliekų tvarkymas. Ekono-
mikos vystymasis analizuotas pagrindinių ūkio šakų
– transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio ir
turizmo – poveikio aplinkai požiūriu. Socialinis vys-
tymasis analizuojamas tik prioritetiniais socialinio
vystymosi aspektais – nedarbu, skurdu ir socialine
atskirtimi. Prie šio bloko priskirtos ir švietimo ir
mokslo vaidmens didinimo, kultūrinio savitumo ir
tapatumo išsaugojimo problemos. Atskirai nagri-
nėjamos regionų vystymosi netolygumo problemos
(aptariamas ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis
regionų vystymasis). Tai yra pjūviai, kuriais yra regu-
liuojama darnaus vystymosi politika Lietuvoje. Lie-
tuvos darnaus vystymosi vizija: Lietuva – visateisė
ir lygiavertė ES narė, išsaugojusi kultūros savitumą
ir sėkmingai prisitaikiusi prie globalizacijos sąlygų,
nuosekliai įgyvendinanti darnaus vystymosi politiką,
užtikrinančią sveiką aplinką, tinkamą gamtos ir inte-
lektualinių išteklių naudojimą, nuosaikų, bet stabilų
ekonomikos augimą, visuotinę visuomenės gerovę
ir patikimas socialines garantijas. Pagal pagrindinius
ekonominius ir socialinius rodiklius iki 2020 metų
Lietuva bus pasiekusi esamą ES valstybių vidurkį,
o pagal aplinkos kokybės rodiklius vykdys visus ES
normatyvus ir laikysis tarptautinių konvencijų, ribo-
jančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, rei-
kalavimų. Svarbiausias valstybės uždavinys įgyven-
dinant darnaus vystymosi strategiją – koordinuoti ir
derinti pagrindinių darnaus vystymosi komponentų
(aplinkos, ekonomikos ir socialinės srities) ir jų šakų
vystymąsi, sudaryti galimybę visiems visuomenės
sluoksniams aktyviai dalyvauti darnaus vystymosi
procese ir naudotis bendromis pastangomis pada-
rytos pažangos rezultatais, užtikrinti tarptautinių,
valstybinių, regioninių, vietinių trumpalaikių ir ilga-
laikių interesų suderinamumą ir pagrindinių darnaus
vystymosi nuostatų įgyvendinimą laiku visose gyve-
nimo srityse. Kadangi darnaus vystymosi koncepcija
jau tapo išsivysčiusių valstybių vystymosi ideologiniu
pagrindu, sėkminga Lietuvos integracija į ES, kitas
euroatlantines struktūras ir pasaulines organizacijas
labai priklausys nuo Lietuvos pažangos įgyvendinant
pagrindines darnaus vystymosi nuostatas. Darnaus
vystymosi strategijai įgyvendinti valstybė turi imtis
įvairių teisinių, ekonominių ir organizacinių priemo-
nių, pasitelkti valstybės ir visuomenines institucijas.
17
2. Nacionalinį saugumą reglamentuojančių
teisės aktų sistemos bei grėsmių apžvalga
Nacionalinio saugumo, tarptautinio saugumo
sąvokomis yra operuojama įvairiuose lygmenyse ir
dauguma iš mūsų mano, kad iš esmės nesunkiai tai
apibrėžtų. Tačiau tai nėra taip paprasta, nes šios są-
vokos apibrėžimas kito, vystantis civilizacijai. Labai
ilgai saugumo problemos buvo sprendžiamos tik
karinės jėgos panaudojimu ir visuomenės saugumo
lygį matuodavo turimomis karinėmis pajėgomis. Na-
cionalinio saugumo doktrina yra vienas iš esminių
principų, nusakančių šiuolaikinį valstybingumą. Jei
valstybė nesugeba apginti savo teritorijos ir apsaugo-
ti savo žmonių, tai galima suabejoti jos suverenitetu
[7, p. 169]. Taigi, kiekviena valstybė, įgyvendinda-
ma savo politiką, turi stengtis pasiekti kuo aukštes-
nį saugumo lygį, nes tai didina jos piliečių gerovę.
Nacionalinis saugumas gali būti apibrėžtas ir kaip
žmonėms priimtino gyvenimo būdo išsaugojimas ir
suderinimas su kitų reikmėmis ir teisėtais siekimais,
jis apima laisvę nuo karinio užpuolimo ar prievar-
tos, laisvę nuo tarptautinio sunaikinimo ir laisvę nuo
politinių, ekonominių bei gyvenimo kokybei esmi-
nių socialinių kokybių sunaikinimo [8]. Saugumo
sąvokos kitimus esu aptarusi straipsnyje „Grėsmių,
nacionaliniam saugumui nustatymas ir jų prevenci-
jos galimybės„ ir norėčiau pateikti, mano nuomone,
tiksliausią šios sąvokos formuluotę, kurioje sakoma,
kad plačiąja prasme saugumo objektas – tai viskas,
kas susiduria su saugumo problema, pradedant Že-
mės rutuliu, baigiant kiekvienu iš mūsų kaip atskiru
individu. Galima kalbėti tiek apie globalų, tiek apie
individualų saugumą bet kokiu įmanomu aspektu.
Kiek konkrečiau apibrėžti saugumo objektą leis-
tų specifinės problemos. Jos apibrėžtų ir tam tikrą
saugumo objektų lygį [9, p. 26]. Žymus saugumo
klausimų specialistas B.Buzan teigė, kad nacionalinis
saugumas gali būti vertinamas kaip valstybių suge-
bėjimas išsaugoti savo nepriklausomą identitetą ir
funkcinį integralumą prieš pakitimų jėgas, kurios lai-
komos priešiškomis [10, p. 432].
Saugumo politika gali būti įgyvendinama įvai-
riuose lygmenyse, tiek tarptautiniame, tiek regio-
niniame, tiek nacionaliniame. Kiekviena valstybė
pasirenka modelį – kaip ir kokiais būdais bei prie-
monėmis vykdys politiką savo valstybėje, kad jos
saugumo lygmuo būtų kuo aukštesnis. Pavyzdžiui,
karinio saugumo klausimai gali būti sprendžiami tiek
nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygmenyse – ga-
lima turėti labai didelę kariuomenę pačioje šalyje, bet
kartu galima ir dalyvauti tarptautinių organizacijų,
tokių kaip NATO, veikloje. Dabartiniu civilizacijos
18 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
raidos laikotarpiu, kai pasaulinės technologijos pa-
siekė sunkiai įsivaizduojamas aukštumas, kai masinio
naikinimo ginklų kiekis pasaulyje jau seniai pasiekęs
kritinę masę, kai genų technologijos bando įsitvir-
tinti, sprendžiant klonavimo ir galimybių tobulinimo
klausimus ir atliekami moksliniai bandymai ne vien
tik su gyvūnais, o galbūt ir su žmonėmis, labai ti-
kėtina, kad saugumo suvokimas vėl gali keistis, nes
grėsmės saugumui yra dinamiškas ir nuolat besikei-
čiantis procesas. Taigi, nacionalinio saugumo politika
gali būti fokusuota dviem kryptimis: į šalies vidaus
politiką, kai siekiama sumažinti valstybės pažeidžia-
mumą, arba į šalies užsienio politiką, kai stengiama-
si sumažinti išorinę grėsmę ir paveikti jos šaltinius
[11, p. 60]. Saugumo studijų klasikas B.Buzan yra
pateikęs saugumo sampratos struktūrą, kurią galima
laikyti bazine. Pagal ją išskiriami penki sektoriai, į
kuriuos galima suskirstyti saugumo sektorių: karinis,
politinis, ekonominis, socialinis ir ekologinis [12, p.
69]. Šie sektoriai yra tarpusavyje persipynę ir susi-
ję. Tačiau yra ir nuomonių, kad saugumo problema
bei sektorių išskyrimo perspektyvos yra nesuderina-
mi dalykai [13, p. 316–317]. Lietuvos mokslininkas
T.Janeliūnas šalia tradicinių saugumo sektorių siūlo
išskirti ir komunikacinio saugumo sektorių, kurio
elementai užtikrintų informacijos cirkuliavimą sau-
gumo sektorių sistemoje. Jo nuomone, grėsmės ko-
munikaciniam sektoriui turėtų būti apibūdinamos
kaip grėsmės įprastiniams valstybės komunikacijos
ryšiams ir procesams [14, p. 62–63]. Tolesniame dar-
be Lietuvos nacionalinis saugumas bus nagrinėjamas
pagal B.Buzan pasiūlytą saugumo išskirstymo į pen-
kis sektorius schemą, nes tokį modelį iš esmės ga-
lima pritaikyti ir analizuojant Lietuvos nacionalinio
saugumo politiką.
Svarbu paminėti, kad tokioms nedidelėms vals-
tybėms kaip Lietuva saugumo garantų tenka ieškoti
ne tik iš savo resursų, bet ir jungiantis prie įvairių
sąjungų, tikintis kolektyvinės gynybos pagalbos ka-
rinių konfliktų metu, siekiant apsaugoti valstybės
suverenumą ir teritorinę neliečiamybę. Lietuva tokį
žingsnį žengė 2004 m., įstodama į NATO. Šiaurės
Atlanto sutartyje [15] nurodyta, kad Lietuvos nacio-
nalinio saugumo sistemą sudaro valstybės ir piliečių
veiklos šiam tikslui patvirtintų pagrindinių nuostatų,
būdų, narystės Europos ir transatlantinėje sąjungo-
se priemonių, įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės
šiam tikslui įsteigtų institucijų, jų veiklos principų bei
tarpusavio sąveikos būdų visuma. Kitas svarbus sau-
gumo garantas yra Lietuvos narystė Europos Sąjun-
goje nuo 2004 m., kuri skatina Lietuvos ekonominę
plėtrą ir gerovę, suteikia nekarines saugumo garan-
tijas. Reikėtų paminėti ir dar vieną Lietuvai svarbų
dokumentą: tai „Europos saugumo strategija„ [16],
kurioje nurodyti trys pagrindinai tikslai – visų pirma
plėsti saugumo zoną aplink Europą; remti ir skatinti
stabilios tarptautinės tvarkos susiformavimą bei būti
pasirengus esant reikalui imtis visų įmanomų prie-
monių užkirsti kelią senoms ir naujoms grėsmėms
atsirasti bei veikti. Strategijoje pabrėžiama, kad nė
viena iš naujai kylančių grėsmių nėra vien karinė,
todėl ir kovoti su jomis reikia ne vien tik karinėmis
priemonėmis. Strategijos atsiradimą įtakojo ES siekis
turėti daugiau įtakos tarptautinėje politikoje bei ste-
bint įvykius pasaulyje: saugumo pokyčiai po rugsėjo
11-osios, Afganistano ir Irako karai ir kt. Įdomu tai,
kad nors ši strategija skirta Europos saugumui sti-
printi, joje teigiama, kad tik veikdamos kartu JAV ir
Europa gali būti kaip galinga jėga, kovojanti už ge-
resnį pasaulį. Šioje vietoje tikslinga paminėti žymaus
mokslininko J.Herzo suformuluotą „saugumo idė-
jos“ dilemą, kurioje teigiama, kad savarankiški valsty-
bių bandymai rūpintis savo saugumu, nepaisant gerų
norų, didina kitų valstybių nesaugumą, nes jei viena
valstybė savo priemones laiko grynai gynybinėmis,
tai kitos valstybės – potencialiai grėsmingomis [17,
p. 35]. Taigi, saugumo politika turi būti formuluoja-
ma atsargiai ir lanksčiai, kad kitos valstybės šios poli-
tikos nepalaikytų potencialiai grėsminga.
Grėsmės saugumui sąlyginai gali būti išskiriamos
į „išorines“ ir „vidines“. „Išorinėms“ grėsmėms pri-
skirtinos tos, kurios nepriklauso nuo žmogaus valios
(gamtos katastrofos ir kt.), arba nepriklauso nuo kon-
krečios šalies ar bendruomenės valios (branduolinis
konfliktas tarp dviejų ar daugiau užsienio valstybių,
užsienio šalių karinė intervencija, ekonominė suiru-
tė kaimyninėje šalyje ir pan.). Tuo tarpu „vidinės“
grėsmės – tai ekonominė ir kriminogeninė situacija
šalyje, socialinis saugumas, etninių mažumų būklė ir
kt. Kiekybiškai apibrėžti grėsmes yra gana sudėtinga.
Paprastai stengiamasi jas „išmatuoti“ ir charakteri-
zuoti pagal tai, kokia grėsmės pasireiškimo tikimybė
ir kokio dydžio nuostolius grėsmė gali sukelti. Įver-
tinus grėsmes pagal jų tikimybes ir atnešamą žalą,
galima sudaryti tam tikrą pasaulio, šalies ar atskiros
bendruomenės grėsmių suvestinę (grėsmių laukas)
[18, p. 12–14].
Lietuvos nacionalinio saugumo sistema yra re-
glamentuota eilėje teisės aktų. Pagrindinis, gaires
nustatantis dokumentas yra Lietuvos Respublikos
Konstitucija, kur įtvirtintos kertinės normos, tiesio-
giai reglamentuojančios nacionalinio saugumo klau-
simus. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo
pagrindų įstatyme nustatyta, kad nacionalinis saugu-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
mas grindžiamas žmogaus teisių apsaugos ir kitomis
daugiašalėmis ir dvišalėmis tarptautinėmis sutarti-
mis, įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikai, taip pat
visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais
ir normomis. Lietuva nuosekliai siekia naudoti geo-
grafiškai suderintas Europos Sąjungos gynybos poli-
tikos priemones, remdamasi Europos saugumo stra-
tegijoje įvardytais geografiniais prioritetais. Lietuvos
nacionalinio saugumo strategijoje įtvirtinta nuostata,
kad Lietuvos narystė NATO užtikrina Lietuvos kari-
nį, politinį ir ekonominį saugumą. Tuo tarpu narystė
Europos Sąjungoje skatina Lietuvos ekonominę plė-
trą ir gerovę, suteikia nekarines saugumo garantijas.
Be to, Lietuvos nacionalinių pagrindų įstatyme yra
eilė ilgalaikių valstybės nacionalinio saugumo stipri-
nimo programų, iš kurių didžioji dalis sutampa su
Lietuvos nacionalinėje darnaus vystymosi strategijo-
je pateiktais darnaus vystymosi prioritetais, kas dar
labiau sustiprina prielaidą, kad darnaus vystymosi
politikos įgyvendinimas yra labai glaudžiai susijęs su
valstybės saugumo būkle. Kaip pavyzdys būtų eko-
nominio saugumo stiprinimo, ekologinio saugumo
užtikrinimo, gamtos išteklių tausojimo ir apsaugos,
natūralaus gyventojų prieaugio palaikymo, kultūros
paveldo apsaugos, pilietinio ir tautinio ugdymo ir ki-
tos programos.
Norint plačiau suprasti darnaus vystymosi ir
saugumo ryšius, panagrinėkime grėsmių naciona-
liniam saugumui sektorius, kurie pateikti Lietuvos
įstatymuose. Visų pirma reikia išskirti karines grės-
mes. Nacionalinio saugumo politikoje karinėms
grėsmėms turi būti skirtas aukščiausias prioritetas.
Taikos metu karinė grėsmė kyla mažesniu laipsniu,
o neramumų atveju dideliu laipsniu paliečia ir visus
kitus sektorius. Karinės grėsmės yra skirstomos į
tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginės grėsmės gali
reikštis įvairiais pavidalais: visiška kitos valstybės in-
vazija, pasikėsinimas į taikius gyventojus ir kt. Tuo
tarpu netiesioginės grėsmės daugiau veikia ne prieš
pačią valstybę, kiek prieš jos išorinius interesus. Tai
gali būti grasinimai sąjungininkams, strategiškai išsi-
dėsčiusioms teritorijoms ir kt. [20, p. 163]. Karinės
grėsmės skiriasi nuo kitų grėsmių tuo, kad jos visa-
da remiasi jėgos panaudojimu. Karinė grėsmė yra
labai svarbi nacionaliniam saugumui, nes jai iškilus,
kitos grėsmės patenka į antrą planą. Tačiau paskuti-
niu metu pastebima, kad visuomenė yra maitinama
idėjomis, kad globalinės konfrontacijos nebėra, o
saugumo politika turi rūpintis daugiausia nekariniais
dalykais ar vis dar pasitaikančiais etninės nesantaikos
atvejais [21, p. 182]. Atkūrusi nepriklausomybę, Lie-
tuva savo gynybinę sistemą organizavo savarankiškai,
19
tačiau įstojus į NATO, reikia vadovautis toje organi-
zacijoje nusistovėjusia kolektyvinės gynybos sistema.
Kalbėdami apie politines grėsmes, turime įvertinti ir
unikalią Lietuvos teritorijos vietą Europos Sąjungos
teritorijoje, nes Lietuvos rytinė siena sutampa su Eu-
ropos Sąjungos siena, be to, per Lietuvos teritoriją
vykdomas tranzitas į Kaliningradą, kuris priklauso
Rusijai, apie kurios aktyvų norą įtakoti Europos ir
pasaulio politikas negalima pamiršti. Rusijos įprastas
užsienio politikos formavimo modelis, kai įbaugini-
mas išorinis pasaulis – puikus būdas apsisaugoti nuo
kitų bandymų kištis į jos politiką [22, p. 178].
Politinės grėsmės gali pasireikšti kaip spaudimas
vyriausybei vykdyti tam tikrą politiką, siekimas nu-
versti vyriausybę, separatistinių judėjimų kurstymas
bei siekimas suardyti valstybės politinę sistemą [23].
Lietuvos atveju, vidaus politikos požiūriu, grėsmę
kelia ir politinės sistemos nebrandumas bei galimas
jos degradavimas, nesugebėjimas formuoti politikos
tikslus, kurie atitiktų nacionalinius interesus bei iš
to sekančios klaidos. Išoriniam politiniam saugumui
grėsmę gali kelti tarptautinio politinio klimato pablo-
gėjimas, tiesioginis ar netiesioginis užsienio valstybių
kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, pastangos daryti
įtaką šalies valdžios institucijoms.
Socialinės grėsmės nuo karinių ir politinių grės-
mių skiriasi tuo, kad dauguma jų atsiranda pačios
valstybės viduje. Bijodamos prarasti kalbos, kultū-
ros ir religijos bei etninį identitetą, pačios valstybės
dažnai slopina kitų valstybių identitetą savo viduje,
kurdamos savo nacionalinio saugumo politiką. Nėra
nubrėžta aiški riba, kada socialinės grėsmės tampa
grėsmėmis nacionaliniam saugumui. Lietuvos Res-
publikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme
[24] yra numatyta, kad valstybės socialinė politika
turi skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu
ir stabilios pilietinės visuomenės formavimąsi. Soci-
alinės grėsmės savo apimtimi yra vienos didžiausių.
Pavyzdžiui, nacionalinio saugumo strategijoje [25]
pažymima, kad netolygi socialinė ir ekonominė raida,
didinanti gyvenimo lygio skirtumus tarp įvairių soci-
alinių grupių, yra laikoma pavojaus veiksniu. Tai gali
pasireikšti kai kurių socialinių grupių gyvenimo lygio
nuosmukiu, augančiu nedarbo lygiu, kartu skatinant
socialinį ir politinį ekstremizmą. Tai skatina nusikals-
tamumo didėjimą ir kartu yra pavojus nacionaliniam
saugumui. Ekonominės grėsmės yra pačios painiau-
sios iš visų grėsmių. Normali rinkos ekonomikos da-
lyvių būklė yra rizikos, agresyvios konkurencijos ir
netikrumo būklė [26, p. 170]. Sunku nustatyti tą ribą,
kai ekonominės grėsmės tampa grėsmėmis naciona-
liniam saugumui, nes jos dažniausiai yra priimamos
20 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
kaip natūrali rinkos ekonomikos kasdienybė. Eko-
nominis šalies saugumas turėtų būti apibrėžiamas
kaip valstybės ir šalies subjektų sugebėjimas (politi-
nė valia, galimybė, mokėjimas) išlaikyti ekonomikos
objektų ir sistemų pusiausvyrą, kuri yra pagrindinė
(būtina ir pakankama) sąlyga išplėstinei valstybei ir
šalies subjektų raidai. Ekonominio saugumo esmę
galima apibūdinti kaip tokią valdžios ir ekonomikos
institutų būseną, kuri užtikrina vidinio potencialo
stiprėjimą bei šalies raidą [27, p. 262]. Nacionalinio
saugumo pagrindų įstatyme [28] nurodyta, kad Lie-
tuvos ekonominė politika yra grindžiama atvirumo,
teisingumo, darnumo ir naudingumo visuomenei
laisvos konkurencijos rinkoje, ekonominių laisvių
užtikrinimo, privačios ūkinės iniciatyvos principais,
tarnaujančiais bendrai tautos gerovei. Ūkinės veiklos
apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymais ir jeigu
jie yra būtini nacionalinio saugumo interesams ap-
saugoti. Klaidinga būtų manyti, kad ekologinės grės-
mės mažiau pavojingos negu, pavyzdžiui, karinės,
politinės ar ekonominės grėsmės. Be to, akivaizdu,
kad vienų valstybių veikla ekologinėje sferoje daž-
nai tiesiogiai liečia kitas valstybes. Ne tik Lietuvoje,
bet ir visame pasaulyje ekologinės grėsmės įgyja vis
didesnį mastą. Lietuvai būdingos ekologinės avari-
jos ir ekologinių standartų smukimas kai kuriose ga-
mybos srityse bei buityje, taip pat galimas ekologinis
dempingas, t.y. kenksmingų atliekų bei medžiagų
įvežimas. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme
[29] nurodyta, kad Valstybė turi užtikrinti Lietuvos
gyventojams ekologinį saugumą, garantuodama dar-
nią ūkio plėtrą, prisidėdama prie tarptautinės ben-
drijos pastangų mažinti globalines ekologines grės-
mes, greitai reaguodama į ypatingąsias ekologines
situacijas bei šalindama ir mažindama jų padarinius.
Kiekviena valstybė savarankiškai ir visos valstybės
drauge turi ieškoti būdų ir priemonių užtikrinti kuo
aukštesnį saugumo lygį, nes laiku neidentifikuotos ir
neužkardomos problemos gali peraugti į grėsmes ne
tik nacionaliniame, bet ir tarptautiniame lygmenyje.
3. Darnaus vystymosi ir nacionalinio saugu-
mo politikos ryšiai
Pagal ankstesniuose skyriuose pateiktą medžiagą
galime nacionalinio saugumo ir darnaus vystymosi
sudėtines dalis pavaizduoti grafiškai, tačiau, analizuo-
jant 1 schemą, klaidinga būtų iš karto daryti išvadą,
kad nacionalinio saugumo sektoriai ir darnaus vys-
tymosi sektoriai idealiai sutampa, nes norint svars-
tyti tokią hipotezę, reikia labai išsamiai išnagrinėti
atskirai kiekvieno sektoriaus turinį ir apimtį. Tačiau
šio darbo apimtis neleidžia atlikti detalaus šių sekto-
rių palyginimo, todėl pateikta apžvalga ir pirminiai
palyginimo žingsniai tik leidžia daryti prielaidą, kad
yra ryšiai tarp nacionalinio saugumo ir darnaus vys-
tymosi.
1 schema. Sektoriai, reguliuojami darnaus vysty-
mosi ir nacionalinio saugumo politikų.
Darnaus vystymosi politika, kaip ir nacionalinio
saugumo politika, reguliuoja ne vieną sektorių ir pa-
čios politikos esmė ir apibrėžimas yra nuolatos kin-
tantys. Darbe buvo trumpai apžvelgta nacionalinio
saugumo politika, iš kur matome, kad grėsmės na-
cionaliniam saugumui kinta vystantis visuomenei, ir
vieni saugumo garantai, einant laikui, tampa neveiks-
mingi ir juos keičia kiti. Po rugsėjo 11 dienos įvykių
JAV buvo žengtas naujas žingsnis saugumo politikos
formavime, ir išsivysčiusios politikos turėjo į tai ati-
tinkamai reaguoti, t.y. priimti papildomus įstatymų
pataisymus, skirti daugiau lėšų terorizmo tyrimams
ir prevencijai. Kaip matome iš 1 schemos, darnaus
vystymosi politika neapima karinio ir politinio sek-
torių, tačiau, įvertinant tai, kad šis procesas yra la-
bai dinamiškas ir jautrus, galima daryti prielaidą, kad
darnaus vystymosi politika netiesiogiai apima ir šiuos
sektorius. Visų pirma, jei regione ar valstybėje kyla
karinis konfliktas, ko pasėkoje nukenčia konkrečios
teritorijos gyventojai, turtas ir kt., negalima kalbėti
apie darnų vystymąsi. Aišku, tai labai paviršutinis tei-
ginys, tačiau tai skatina giliau pažiūrėti į šiuos ryšius.
Kitas sektorius, su kuriuo nematome tiesioginių dar-
naus vystymosi ryšių, yra politinis. Norėčiau plačiau
paminėti, kaip vystėsi darnaus vystymosi dimensijų
formavimasis, nes dabar daugumoje dokumentų mi-
nimas trijų dimensijų darnumas ne visada buvo toks.
Darnaus vystymosi koncepcijos atsiradimo pradžio-
je buvo fiksuojamas verslo ir natūraliosios aplinkos
darnumas, akcentuota, kad ekonomika ir aplinka
turi ne riboti viena kitą, o padėti surasti papildomų
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
galimybių. Daug dėmesio buvo kreipta į ekologinį
efektyvumą, kuris suprantamas kaip gamyba ir kon-
kurencingų prekių bei paslaugų tiekimas, gerinantys
žmogaus gyvenimo ir aplinkos kokybę, visuotinę ge-
rovę ir neribojantys ateities kartų poreikių tenkinimo
galimybių, mažinant išteklių naudojimą iki atkūrimo
ribos. Prie jau minėtų dviejų – ekonomikos ir aplin-
kos – dimensijų pridėta trečioji – socialinė dimensija,
ir kurį laiką vyravo darnumas tarp ekonominio augi-
mo, ekologinio stabilumo ir socialinio augimo. Įsigali
socialinio efektyvumo sąvoka, reiškianti ryšį tarp so-
ciumo sukurtos vertės ir veiklos, reikalingos sukurti
tą vertę, įtakos sociumui. Staigus kokybinis šuolis
informacinių technologijų srityje, tobulėjančios teisi-
nės, vadybinės ir techninės aplinkosaugos priemonės,
politinių struktūrų ir verslo globalizacija, socialinių
institutų ir rinkų integracija atvėrė erdvę tęstiniam
socialiniam augimui. Vėlesniuose darnaus vystymosi
tyrimuose pastebėta, kad trys dimensijos neapima la-
bai svarbaus aspekto – politinio ar institucinio. Todėl
moderniuose mokslo darbuose į darnaus vystymosi
struktūrą įtraukiama politinė dimensija, reikalaujant
jos vystymosi demokratijos link, bei institucinė, nes
efektyvios, tinkamai funkcionuojančios institucijos
yra esminis darnaus vystymosi pagrindas [30, p. 260
– 269]. Kadangi darnus vystymasis neįsivaizduojama
be saugumo ir taikos, politinė dimensija suvokiama
kaip kitų dimensijų gaubiančioji. Įsigalėjus trečiajam
darnaus vystymosi koncepcijos etapui, navigacija
turi padėti identifikuoti įvykusius pokyčius ir sufor-
muluoti užduotis, koordinuoti jų sprendimo meto-
dus bei kontroliuoti efektyvumą. Remiantis empiri-
niais ir teoriniais tyrimais, daroma vieninga išvada,
kad tik demokratinė sistema yra pakankamai stipri,
kad galėtų palaikyti taiką, tampanti tolesnio racio-
nalaus sociokultūrinių sistemų vystymosi pagrindu,
nepažeisdama gamtinės aplinkos ir išlaikanti gerovės
kilimo tempus [31, p. 55–67]. Keturių dimensijų po-
žiūris sutinkamas ir paskutiniu metu vykdomuose ty-
rimuose, kur sakoma, kad visos keturios dimensijos
yra glaudžiai susijusios, kaip ir sprendimai vienoje iš
jų, kurie visada turės įtakos kitoms dimensijos [32,
p. 191–195].
Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrinančių ins-
titucijų sistema sudaryta iš dviejų dalių – vadovau-
jančių bei vykdomųjų institucijų. Vadovaujančioms
institucijoms priskiriamas Lietuvos Respublikos Pre-
zidentas, Seimas bei Vyriausybė. Tuo tarpu vykdan-
čioms institucijoms priskiriamos: Valstybės gynimo
taryba, Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugu-
mo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vi-
daus reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija,
Kariuomenė ir kitos institucijos, kurios įgyvendina
21
nacionaliniam saugumui svarbios valstybinės politi-
kos klausimus. Kiekvienai iš institucijų teisinėje ba-
zėje yra bendrais bruožais apibrėžtos jų funkcijos ir
darbo sritys. Tuo tarpu darnaus vystymosi politikos
formavime tokio atskirai išvardinto suskirstymo į va-
dovaujančias ir vykdomąsias institucijas nėra, tačiau
yra nurodyta, kad Aplinkos ministerija yra atsakinga
už Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgy-
vendinimo koordinavimą. Tuo tarpu Nacionalinės
darnaus vystymosi strategiją įgyvendina Aplinkos
ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Ūkio mi-
nisterija, vidaus reikalų ministerija, Žemės ūkio mi-
nisterija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir
mokslo ministerija ir kitos reikalingos institucijos.
Nemažą vaidmenį vaidina ir Statistikos departamen-
tas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuris at-
sakingas už darnaus vystymosi rodiklių apskaitą. Be
to, už Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos
įgyvendinimą yra atsakinga ir Vyriausybė, nes jai pa-
valdi Aplinkos ministerija. Seimas irgi dalyvauja dar-
naus vystymosi politikos formavime, nes jie priima
įstatymus ir kitus teisės aktus. Be to, abiejuose sek-
toriuose labai svarbų vaidmenį vaidina piliečiai. Kaip
matome iš aukščiau aptartų politikas įgyvendinančių
institucijų sistemų, dalis institucijų dalyvauja ir na-
cionalinio saugumo, ir darnaus vystymosi politikos
įgyvendinime. Be to, didele dalimi persidengia regu-
liuojami sektoriai, todėl tikslinga atlikti gilesnius šių
politikos sektorių ryšių tyrimus ir nustatyti priklau-
somybės pobūdį bei laipsnį. Tokių tyrimų pagrindu
galima būtų nustatyti bendras grėsmes ir suformuoti
modelį priemonių, galbūt bendrų darbo grupių ini-
ciavimą, kurios leistų sėkmingiau vykdyti abiejų sek-
torių politikos įgyvendinimą bei padėtų efektyviau
panaudoti valstybės biudžeto lėšas.
Lietuvos Respublikos politika formuojama re-
miantis Strateginio planavimo metodika, kurioje
Nacionalinė darnaus vystymosi strategija ir Nacio-
nalinio saugumo strategija yra nurodomos kaip il-
galaikiai strateginio planavimo dokumentai, kurių
nuostatas privaloma integruoti į rengiamas sektorių
bei tarpsektorines strategijas ir programas. Naciona-
linio saugumo strategijoje yra numatyta saugios vals-
tybės plėtros vizija, nustatyti nacionalinės saugumo
politikos pagrindiniai tikslai ir uždaviniai, nacionali-
niai interesai, jų įgyvendinimo priemonės politikos,
diplomatijos, gynybos, ekonomikos ir kitose srityse.
Tuo tarpu Nacionalinėje darnaus vystymosi strategi-
joje pagal darnaus vystymosi prioritetus ir principus
suformuluota valstybės darnaus vystymosi vizija ir
misija, numatyti darnaus vystymosi tikslai, uždavi-
niai, jų įgyvendinimo priemonės ir rodikliai.
22 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Išvados
1. Kiekviena valstybė turi dvi galimas alternaty-
vias strategijas, kurių pagalba gali spręsti iškylančias
saugumo problemas. Pirmasis variantas yra pasirinkti
nacionalinio saugumo strategiją, remtis tik savo vals-
tybės jėgomis, vietiniais ištekliais bandyti sumažinti
valstybės pažeidžiamumą. Antrasis variantas – pasi-
rinkti tarptautinio saugumo strategiją, t.y. saugumo
problemų sprendimui pasinaudoti tarptautiniais ry-
šiais, dalyvavimu įvairiose organizacijose. Lietuva
savo saugumo klausimus sprendžia vadovaudamasis
abiem variantais, ir nacionalinio saugumo politika
formuojama, atsižvelgiant į nacionalinius interesus,
specifines užsienio ir vidaus grėsmes, o kartu daly-
vaujama eilėje tarptautinių organizacijų, kurios yra
svarbūs dalyviai tarptautinio saugumo lygmenyje.
Lietuvos vidaus nacionalinio saugumo politiką gali-
ma suskirstyti į penkis klasikinius sektorius: karinį,
politinį, ekonominį, socialinį ir ekologinį.
2. Darnus vystymasis tarptautiniame ir nacio-
naliniame lygmenyse yra įteisintas kaip pagrindinė
ilgalaikė visuomenės vystymosi ideologija. Dabar-
tinė darnaus vystymosi politika apima tris aspektus
– ekologinį, socialinį ir ekonominį, tačiau netiesiogiai
ji gali apimti ir politinį bei karinius aspektus. Iš dalies
darnus vystymasis apima ir karinį aspektą, nes dar-
nus vystymasis kaip sėkmingas procesas negalimas
visuomenėje, kur vyksta kariniai veiksmai.
3. Tiek darnaus vystymosi, tiek nacionalinio sau-
gumo supratimas ir apimtis kito, vystantis visuome-
nei. Tai nuolatos kintantys, dinamiški procesai, kurie
labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius, ir jų ste-
bėjimas bei valdymas gali padidinti valstybės stabilu-
mą, padėti sutaupyti biudžeto lėšų. Jei valstybėje na-
cionaliniame lygmenyje bus vykdomas nuosaikus ir
tęstinis darnaus vystymosi politikos įgyvendinimas,
tai bus kaip vienas iš svarbiausių faktorių, nurodan-
čių aukštą valstybės saugumo lygį. Ir priešingai, jei
darnaus vystymosi ideologijos nuostatų nesilaikoma,
tokioje valstybėje kils įvairios problemos, ir jei nebus
ieškoma kompleksinio jų sprendimo, tai gali sukelti
veiksnius, kurie vėliau gali tapti rimtomis grėsmėmis
nacionaliniam saugumui.
Literatūra
1. Dėl strateginio planavimo metodikos patvirtinimo
// Valstybės žinios, 2002, Nr. 57–2312, http://
www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_
id=292531&p_query=&p_tr2=; prisijungimo laikas:
2008–08–27.
2. Vėbra E. Aplinkos apsauga ir darnaus vystymosi po-
litika. – Vilnius, 2008.
3. European Security Strategy. A Secure Europe in a Bet-
ter World. 2003–12–12. Brussels // www. consilium.
eu.int, prisijungimo laikas 2007–11–12.
4. Paulikas V., Lazdinis I. Darni aplinka – darni visuo-
menė. // Darnaus vystymosi strategija ir praktika:
mokslo darbai. – Vilnius, 2006.
5. European Security Strategy. A Secure Europe in a Bet-
ter World. 2003–12–12. Brussels // www. consilium.
eu.int, prisijungimo laikas 2007–11–12.
6. Dėl nacionalinės darnaus vystymosi strategijos pa-
tvirtinimo ir įgyvendinimo // Valstybės žinios, 2003,
Nr. 89–4089.
7. Held D., McGrew A. ir kt. Globaliniai pokyčiai: po-
litika, ekonomika ir kultūra. – Vilnius: Margi raštai,
2002.
8. Course documents, National Defence College of
Canada, Kingston, 1998.
9. Vareikis E. Tarptautinis ir nacionalinis saugumas.
VDU leidykla, 2005.
10. Buzan B. New pattners of global security in twenty first
century. International affairs. 1991, Vol. 67, No. 4.
11. Nazelskis E. Visuomenės švietimas ir nacionalinis sau-
gumas // Acta Paedagogica Vilnensia, 2001.
12. Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimė. – Vilnius: Eu-
grimas, 1997.
13. J. Eriksson. Observers or Advocates?: On the Poli-
tical Role of Security Analysts // Cooperation and
Conflict. London: SAGE Publications Ltd. 1999,
vol. 34, No 3.
14. Janeliūnas T. Saugumo studijos – grįžimas prie objek-
tyvistinio analizės modelio // Politologija. 2004/2.
15. Šiaurės Atlanto sutartis // Valstybės žinios, 2004,
Nr. 40– 1299
16. European Security Strategy. A Secure Europe in a Bet-
ter World. 2003–12–12. Brussels // www. consilium.
eu.int, prisijungimo laikas 2007–11–12.
17. Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimė. – Vilnius: Eu-
grimas, 1997.
18. Vareikis E. Tarptautinis ir nacionalinis saugumas.
VDU leidykla, 2005.
19. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pa-
grindų įstatymas // Valstybės žinios, 1997, Nr.
2–16, aktuali redakcija http://www3.lrs.lt/cgi–bin/
getfmt?C1=e&C2=285559; prisijungimo laikas:
2008–01–17.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
20. Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimė. – Vilnius: Eu-
grimas, 1997.
21. Vareikis E. Dinozaurėjanti Europa. – Vilnius: Strofa,
2002.
22. Lukas E. Naujasis šaltasis karas. –Vilnius: baltos lan-
kos, 2008.
23. Seimas ketina pakeisti nacionalinio saugumo strategi-
ją // 2004–11–02, www.elta.lt.
24. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pa-
grindų įstatymas // Valstybės žinios, 1997, Nr.
2–16, aktuali redakcija http://www3.lrs.lt/cgi–bin/
getfmt?C1=e&C2=257343; prisijungimo laikas:
2008–01–17.
25. Dėl nacionalinio saugumo strategijos patvirti-
nimo // Valstybės žinios, 2002, Nr. 56–2233,
aktuali redakcija http://www3.lrs.lt/cgi–bin/
getfmt?C1=e&C2=249517; prisijungimo laikas
2006–05–20.
26. Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimė. – Vilnius: Eu-
grimas, 1997.
27. Grebliauskas A. Grėsmių Lietuvos nacionaliniam
saugumui analizė. Lietuvos metinė strateginė apžval-
ga 2002, – Vilnius, 2003.
28. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pa-
grindų įstatymas // Valstybės žinios, 1997, Nr.
2–16, aktuali redakcija http://www3.lrs.lt/cgi–bin/
getfmt?C1=e&C2=257343; prisijungimo laikas:
2008–01–17.
29. Dėl nacionalinio saugumo strategijos patvirti-
nimo // Valstybės žinios, 2002, Nr. 56–2233,
aktuali redakcija http://www3.lrs.lt/cgi–bin/
getfmt?C1=e&C2=249517; prisijungimo laikas
2006–05–20.
30. Čiegis R., Grudney D. Darnaus vystymosi strateginis
planavimas: municipaliniai aspektai. // Ūkio techno-
loginis ir ekonominis vystymasis, 2005 Nr. 4.
31. Čeplinskis J. Darnaus vystymosi strateginis valdymas
// Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 2002,
Nr. 22.
32. Kriščiūnas K., Staniškis J.K., Tričys V. Mokslinė vei-
kla: šiuolaikinės tendencijos. – Vilnius, 2007.
23
The Successful Sustainable
Development Policy Realization as
One of Substantial Factor of
Vouchsafe National Security
Erika Matulionytė
Summary
National security policy could be focused on two direc-
tions: towards state’s internal policy when it is targeted to
reduce vulnerability of a state, or towards state’s foreign
policy when it is targeted to reduce external threats and have
impact on its sources. In both cases in order to eliminate
threats not only efforts are needed, but also state’s mate-
rial resources. It is important to note that even the richest
countries have limited resources which are needed to combat
threats. The model to combat these threats highly depends
on political decisions. If the decision in determining a par-
ticular threat is not accurate it weakens national security.
Moreover, a threat is not a constant phenomenon since it is
subject to change.
The sustainable development as the question security
can be researched in many aspects: international, regio-
nal, national or individually. Sustainable development in
international and national level is legitimate like primary
long-term public development ideology. Sustainable develo-
pment is dymanic process, which very sensitive reaction to
environmental change and passing and holding this process
can increase state stabillity. When in state`s national level
is pursuing purposeful implementation sustainable develo-
pment policy that can by one of substantial factor of high
national security level.
Keywords: national security policy, sustainable de-
velopment policy, strategic management.
24 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

Ecological Situation, Population Problem and the Health of People in

Belarus and Neighbouring Countries Including EU Member States

Yury Bandazheuski
Mykolas Romeris University

1. Radio-ecological problem

The ecological environment, influencing health
of people, regulates developments of a human socie-
ty. Not looking on considerable progress in business
of protection of environment and therefore health
of people, there are countries in which there are se-
rious environmental problems. First of all, there are
the countries of the former Soviet Union. The aspi-
ration to catch up and overtake in the military and
economic development of the country of the West
forced a management of the former Soviet Union
to introduce the industrial technologies, making fa-
tal impact on environment and therefore on health
of people. First of all it is necessary to consider the
tests of the nuclear weapon spent by the USSR. Pol-
lution by radioactive elements of huge territories of
Belarus, Lithuania, Latvia, Estonia, Ukraine, Russia
since 60th years of 20th century is a consequence of
The Chernobyl accident of 1986 intensified a lot
the already existing radiation effects on the population
of some European countries and the Republic of Be-
larus, first of all.
The map of Cs-137 radionuclides deposition in
the territory of Belarus after the Chernobyl accident in
1992 almost corresponds to the map of such radionuc-
lides deposition in the territory of Belarus in the sixties
published in 1974 (Marey A.N. and al., 1974.).
Just after the Chernobyl accident of 1986 due
to the actions performed by the western public or-
ganizations it became to be possible to speak about
the influence of radiation agents on the health of
people in Belarus and another countries.
EVOLUTION DU TAUX RADIOACTIF ATMOSPHERIQUE DES ANNEES 1960s

such activity. The population of these countries had 500

450
no information on the existing radiating factor, and 400
it is not natural to protect itself from its influence in 350

no way. Starting with the sixties there has been a gre- 300 RUSSIE

at number of Cs-137 radionuclides contents in fo-

BIELORUSSIE
Taux

250
UKRAINE

odstuffs consumed by the inhabitants of mentioned 200 LITUANIE

150
states within many years (Marey A.N. and al., 1974. 100
Rusyayev A.P. and al, 1974. Ternov V.I., Gurskaya 50

N.V., 1974). – Fig. 1. 0

1964 1965 1966 1967 1968 1969

Cow’s milk is one of the basic products forming Année

rather high levels of Cs–137 radionuclides contents in

inhabitants of Belarus and Baltic lands. “Milk–Caesium Fig. 1. Cs-137 contents in villagers’ daily food allo-
Map” was created – the largest Cs–137 radionuclides wance in ПКu (Marey A.N. and al., 1974).
contents were observed from 1967 to 1970 in Gomel
region of the Republic of Belarus.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 25

According to the scale and consequences the
Chernobyl accident dated to April 26 1986 is con-
sidered to be the largest man–caused catastrophe in
the human history. Its social, medical and ecological
consequences require the detailed study. From all the
European countries Belarus was affected to a great-
er extent. About 70% of radioactive substances re-
leased to the atmosphere as a result of the accident
2. Population problem and the health of people
Starting with the sixties of the 20th century in
the Republic of Belarus there has been increasing a
death-rate and there has been decreasing a birth-rate
(Fig. 3).
30

at the 4th block of the Chernobyl NPP contaminated 25

Tauxp 1000habitants
23% of the territory of the republic. At present in
20
MORTALITE
15
the zone there live about 1.4 million inhabitants in- 10
NATALITE

cluding 260 thousand children. The radiation situati- 5

on in several affected regions is still difficult.

0

50

53

62

71

80
56
59

65
68

74
77

83
86

89
92
95
98
01
04
19

19

19
19
19

19
19
19

19
19
19

19
19

19
19

19
20

20
19
The greatest danger is represented by the con- Année

sumption of the foodstuffs containing radioactive

elements Cs-137 и Sr–90.
The contribution of the mentioned radionuclides
to the internal dose reaches to 70 to 80 % (National
report. 20 years after the Chernobyl accident).
Cs-137 radionuclides under conditions of per-
manent chronic intake by people with food are ac-
cumulated in vitally important organs: thyroid gland,
heart, kidneys, spleen, cerebrum (Fig. 2).
Fig. 3. Indices of the death-rate and the birth-rate
(per 1000 inhabitants) in the Republic of Belarus.
At present a demographic index (a difference
between the indices of the death–rate and the birth-
rate) has negative values making, for example, –
5,5 %о in 2003 and –5.2 %о in 2005.
The contact with radiation agents led for the de-
ath–rate of the population in the Republic of Bela-
rus to be increased in 2 times within the last 20 years.
The process of the death of people in the district
with a high level of contamination of the territo-
ry by Cs–137 and Sr–90 radionuclides is especially
expressed.

1 – myocardium, 2 – brain, 3 – liver, 4 – thyroid

gland, 5 – kidneys, 6 – spleen, 7 – skeletal muscles,
8 – small intestine.

Fig. 2. Cs–137 contents in adults’ and children’s viscera

according to the data of radiometric measurements of
the autopsies of inhabitants of Gomel region in 1997
and 1998 (Bandazhevsky Yu. I., 1999, 2003).

There were determined negative effects of Cs- Fig. 4. The dynamics of the death-rate of the
137 radionuclides incorporated into the human or- population in different districts of Belarus.
ganism on the state of vitally important systems,
first of all, on cardiovascular, endocrine, reproducti-
The duration of life of both men and women
ve, digestive, urinary and immune systems (Bandaz-
has decreased in comparison with Western coun-
hevsky Yu.I. and al., 1993–2003).
tries, such as France, for example (Fig. 5).
26 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

85 ce between the radionuclide contents in the orga-

nism and the arrhythmia rate.
espérance de vie ( p1000

80
75
The indices of morbidity in the countries of the
habitant)

70
65 former USSR differ sharply for the worse from same
60
in the western countries (Fig. 7).
55
59

62

65

68

71

74

77

80

89

92

95

98

01

04
83

86
19

19

19

19

19

19

19

19
19

19

19

19

19

19

20

20
Année

Biélo homme Biélo femme France homme France femme

Fig. 5. The duration of men’s and women’s life in

Belarus and in France.

Among the causes of death of the inhabitants

of Belarus cardiovascular an oncologic diseases take
dominant place.
There causes anxiety the scientifically significant
increase of the primary incidence with the diseases of
blood circulation system (Fig. 6) especially among the
participants of the liquidation of consequences of the
accident at the Chernobyl nuclear power plant.
Fig. 7. Ischemic heart disease rate in Europa for 100
thousand inhabitants in 1993–1994.
«The population health in Europe. Report on
monitoring measures to obtain healt for everyone in
1993–1994. Regional VOZ publications, European
edition, № 56, Copenhagen, 1995».
During 20 years after Chernobyl the incidence
with malignant neoplasms increased in several times
in the Republic of Belarus (Fig. 8).

Fig. 6. The dynamics of cardiovascular diseases in

the Republic of Belarus.

There should be emphasized the scientifically

significant increase of the incidence level with the
diseases defined by increased blood pressure, my-
ocardial ischemia, including acute myocardial in-
farction, and by cerebrovascular diseases among
the male liquidators in comparison with the same
figures among the man of another categories of
the affected population.
Cs-137 radionuclides incorporation in school-
children causes the disorder of electrophysiological
processes in cardiac muscle shown by the disorder
of cardiac beat rate. There was a defined dependen-
Fig. 8. Incidence of the population of the Republic
of Belarus with malignant neoplasms
(per 100000 inhabitants).
From 1986 to 2004 after the accident at the
Chernobyl NPP 2500 children fell ill with thyroid
cancer with its peak in 1995 and 1996. Their sickness
rate increased in 39 times in comparison with the
year 1986 (Fig. 9).
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Fig. 9. The dynamics of the incidence of the Belaru-
sian population with thyroid cancer.
There should be mentioned the more difficult
situation with the liquidators of the accident at the
Chernobyl NPP received huge external doses during
the liquidation of consequences of the accident at
the Chernobyl nuclear power plant and having been
exposed to the permanent internal radioactive irra-
diation during many next years. The relative risk of
the incidence with malignant neoplasms of all sites
among the liquidators had begun to increase since
1997 and exceeded the value of 1.0 from 1999 to
2003 authentically. The rate of the increase of the
incidence with malignant neoplasms (including ma-
lignant neoplasms of lungs, stomach, kidneys and
urinary bladder) of all sites among the liquidators
is authentically higher than the same figure among
another groups of Belarusian inhabitants. In the
territory with the density of contamination of
more than 555 kBq/m2 the average increase of the
incidence with breast cancer makes 32.7% and the
same time the annual average increase of the inci-
dence with breast cancer in the women from the
control group and the women living in the territo-
ries with the density of Cs–137 contamination of
37–185kBq/m2 increased on 1,2% and 5,7%.
From 1993 to 2003 the annual increase of the
incidence with cataract (6% in the mean) was de-
tected in the male liquidators of the accident at the
Chernobyl nuclear power plant. It is authentically
higher in comparison with the same figures among
the men of other categories of the affected popu-
lation. There should be mentioned the increase of
the cases of cataract in schoolchildren living in the
radiocontaminated territory. At that the frequency of
detecting this pathology of eyesight organs is in di-
rect relation to the quantity of Cs–137 radionuclides
in the organism (Fig. 10).
27
Fig. 10. The dynamics of the increase of the cases
of cataract in the children of Vetka district of Gomel
region depending on the level of the average specific
activity of Cs-137 (Bq/kg) in the organism (Yu.I.
Bandazhevsky and co-authors, 1997, 1999).
Conclusions:
1. In 22 years after the accident at the Chernobyl
nuclear power plant the inhabitants of the Republic
of Belarus, living in the territory contaminated by
radioactive elements and consuming these radionuc-
lides for a long time, run the risk of the incidence by
cardiovascular diseases and malignant neoplasms.
2. The steady rise of this pathology within 22
years after the accident at the Chernobyl nuclear po-
wer plant leads to the situation that is close to the
demographic catastrophe when a death–rate of the
population has begun to exceed a birth–rate in two
times.
3. The more difficult situation takes place with
the state of health of the liquidators of the accident
at the Chernobyl nuclear power plant that can not
but cause anxiety among the international commu-
nity for the life of this category of Belarusian citi-
zens.
4. The current situation requires the immedia-
te decisions at state and international levels directed
to the solution of the arisen problem – protection
of the state of health of the citizens living in the
territories affected by the accident at the Chernobyl
NPP.
5. Creation of the research centre «Ecology and
health» can be one of such decisions. Results of the
centre activities will be specific suggestions for the
planning of the development of several spheres of
the national economy, where the greatest attention
28 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
will be paid to the solution of demographic pro-
blem, health protection.
In order to change the current situation it is ne-
cessary to conduct explicit scientific research esti-
mating all parts of people life. The involvement of
specialists from different scientific fields for the eva-
luation of the current situation will allow not only
diagnosing effects of the emerged catastrophic si-
tuation to the generation of human resources but
also foreseeing possible solutions of the problem. It
is planed to involve in this work doctors, ecologists,
economists, businessmen, lawyers from different
countries of the world and first of all from the Eu-
ropean Union. It is foreseen to establish the scienti-
fic research centre at Mykolas Romeris University in
Vilnius (Lithuania).
Literature:
1. Марей А. Н., Бархударов Р. М., Новикова Н.
Я. Глобальные выпадения Cs– 137 и человек.
Москва, Атомиздат, 1974. – 168 с.
2. Русяев А. П., Тернов В. И., Гурская Н. В. и
др. Содержания стронция–90 и цезия–137
в основных продуктах питания населения
Белоруссии / В сборнике: Гигиена труда и
охрана здоровья населения. Минск, 1974. – С.
22–26.
3. Тернов В. И., Гурская Н. В. Выпадения
радиоактивных осадков на территории г.
Минска в 1963–1970 гг. / В сборнике: Гигиента
труда и охрана здоровья населения. Минск, 1974.
– С. 20–22.
4. The population health in Europe. Report on mo-
nitoring measures to obtain healt for everyone in
1993–1994. Regional VOZ publications, European
edition, № 56, Copenhagen, 1995.
5. Бандажевский Ю. И. Патофизиология
инкорпорированного радиоактивного
излучения. – Гомель, Гомельский
государственный медицинский институт, 1997.
– 104 с.
6. Бандажевский Ю. И. Патология
инкорпорированного радиоактивного
излучения. – Минск: Белорусский
государственный технологический университет,
1999. – 136 с.
7. Бандажевский Ю. И. Радиоцезий и сердце
(патофизиологические аспекты). – Минск:
“Белрад”, 2001. – 62 с.
8. Бандажевский Ю. И. Патологические процессы
в организме при инкорпорации радионуклидов.
– Минск: “Белрад”, 2002. – 142 с.
9. Bandazhevsky Yu. I. Cs-137 incorporation in
children’s organs. // Swiss. Med. Weekly 133:p.
488–490, 2003.
10. Клинико–экспериментальные аспекты влияния
инкорпорированных радионуклидов на
организм / Бандажевский Ю. И., Лелевич В.
В., Стрелко В. В. и др.; Под редакцией Ю. И.
Бандажевского, В. В. Лелевича. – Гомель, 1995.
– 173с.
11. Структурно–функциональные эффекты
инкорпорированных в организм радионуклидов
/ Под редакцией Ю. И. Бандажевского.
– Гомель, 1997. – 152с
12. Bandajevsky Yu. I., Bandajevskaya G. Cardimyopat-
hies au cesium 137// CARDINALE (Paris), XV: №
8, p. 40–42; Octobre 2003.
13. Bandazhevsky Y. I. 2000. Medicaland biological ef-
fects of radiocesiumincorporated into the human
organism. Minsk, 58 p.
14. Public health service in the Republic of Belarus/Of-
ficial statistics digest.– Minsk, 2006. – 275 pages.
15. Public health service and medical science in Belarus
(Electron, resourse). Statistics of the Ministry for Pu-
blic Health Service of the Republic of Belarus.– De-
cember 01, 2006.– Access mode: http://stat.med/
by.
16. Death–rate in the Republic of Belarus in 2004 and
2005. Official statistics digest. – Minsk, 2005/Aut-
hors: Ministry for Public Health Service of the Re-
public of Belarus, sector for methodology and medi-
cal statistics analysis.– Minsk:GU RNMB,2006.–181
pages.
17. Shevchuk V. E., Gurachevsky V. L. (edition) 2006. 20
years after the Chernobyl accident. Consequences in
the Republic of Belarus and their overcoming. Na-
tional report of the Committee for the problems of
consequences of the accident at the Chernobyl NPP
of the Council of Ministers of the Republic of Bela-
rus, Minsk, 110 pages.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 29

Lietuvos aplinkos teisinės apsaugos problemos

Eduardas Monkevičius
Mykolo Romerio universitetas
Elektroninis paštas atk@mruni.lt

Straipsnyje iškeliamos ir analizuojamos Lietuvos aplinkos teisinės apsaugos problemos, kurios kyla dėl to, kad aplin-
kos apsaugą reglamentuoja įstatymų ir kitų teisės aktų įvairovė ir gausa, kurie dažnai keičiami ir papildomi, nesukurta
vieninga ir darni jų sistema. Todėl jų įgyvendinimas praktikoje tampa problematiškas, sudaromos sąlygos piktnaudžiauti
teise, korupcijai, pažeisti piliečių subjektyvias teises, kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktui. Atsižvelgiant į tai, kad
per teisinės apsaugos sistemą turi būti įgyvendinami strateginiai ES ir Lietuvos aplinkos politikos bei darnaus vystymosi
principai, esami tos sistemos trūkumai žymiai sumažina jos efektyvumą. Straipsnyje siūlomi problemų sprendimo būdai
– sukurti vieningą aplinkos teisinės apsaugos sistemą: tobulinti pagrindinį Aplinkos apsaugos įstatymą, taip pat sisteminti
ir kodifikuoti teisės normas, reglamentuojančias atskirų aplinkos objektų naudojimą ir apsaugą, parengti ir išleisti žemės,
miškų, vandens, biologinės įvairovės ir saugomų teritorijų kodeksus.

Pagrindinės sąvokos: aplinka, aplinkosauga, aplinkos teisinė apsauga.

Įvadas

Europos Sąjungos ir Lietuvos darnaus vystymo-
si strategijų principuose ir aplinkos apsaugos progra-
mose keliami uždaviniai žymiai sumažinti neigiamą
globalizacijos procesų įtaką aplinkai ir visuomenei,
aplinkosaugos reikalavimus integruoti į visas visuo-
menės ūkio, ekonominę ir socialinę sritis. Labai svar-
bus vaidmuo sprendžiant iškeltus uždavinius tenka
aplinkos apsaugą reguliuojančių įstatymų sistemai,
per kurią aplinkosaugos reikalavimai įgyvendinami
praktiškai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54
straipsnis, kuriame nustatyta valstybės pareiga rūpin-
tis natūralios gamtinės aplinkos, gyvunijos ir auga-
lijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vieto-
vių apsauga, taip pat reikalavimas įstatymu drausti
niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti orą, daryti
radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gy-
vūniją [1] yra aplinkosaugos santykių teisinio regulia-
vimo pagrindas, kuriuo remiantis turi būti priimami
ir tobulinami įstatymai ir kiti teisės aktai, reguliuojan-
tieji tuos santykius.
Problemos esmė pasireiškia tuo, kad integruo-
ti aplinkosaugos reikalavimus į kitas visuomeninio
gyvenimo sritis ir juos sėkmingai įgyvendinti galima
tik tuomet, kai yra sukurta vieninga ir darni aplinko-
saugos santykių teisinio reguliavimo sistema, kurios
Lietuvoje iš esmės dar nėra. Teisinėje literatūroje sis-
teminiu požiūriu tas klausimas taip pat nenagrinėtas
ir tai lemia šios temos aktualumą.
1. Šiuolaikinė aplinkosaugos įstatyminio regu-
liavimo padėtis
Pastaruoju metu aplinkos apsaugos santykius
Lietuvoje reguliuoja nacionalinių įstatymų ir poįsta-
tyminių aktų gausa ir įvairovė. Visuomenės, valsty-
bės ir aplinkos apsaugos santykius reguliuoja pagrin-
dinis Aplinkos apsaugos įstatymas [2], kurio atskiras
normas dar papildo 14 kitų taip vadinamų vertikalių
įstatymų normos, reglamentuojančios: aplinkos ap-
saugos valstybinės kontrolės, aplinkos monitoringo,
30 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
mokesčių už aplinkos teršimą ir gamtos išteklius bei
kitus aplinkos kaip visumos apsaugos klausimus.
Atskirų aplinkos objektų ir išteklių (žemės ir jos gel-
mių, miškų, vandens, aplinkos oro, biologinės įvairo-
vės, saugomų teritorijų ir kt.) naudojimą ir apsaugą
reguliuoja 20 specialių įstatymų ir juos papildantys
poįstatyminiai aktai. Be to, būdingas šiam laikmečiui
teisinio reguliavimo bruožas – dažna įstatymų arba
atskirų normų kaita. Pavyzdžiui, nuo priėmimo die-
nos pagrindinis Aplinkos apsaugos įstatymas buvo
keistas 9 kartus, Žemės įstatymas net 18 kartų, daug
kartų keisti ir kiti įstatymai [3]. Savaime suprantama,
kad įstatymų kaita yra neišvengiama dėl objektyvių
priežasčių – visuomeninių santykių pasikeitimo ir
raidos poreikių, tačiau dažnai juos sąlygoja ir subjek-
tyvūs politiniai, socialiniai bei ekonominiai įstatymų
leidėjų interesai.
Sudedamoji Lietuvos nacionalinės teisės siste-
mos inter alia Aplinkosaugos teisės dalis yra ir ES
teisės aktai bei tarptautinės konvencijos aplinkos
apsaugos klausimais. Šiuo metu aplinkosaugos san-
tykius reguliuoja virš 350 ES teisės aktų, iš kurių virš
30 yra reglamentai, t. y. tiesiogiai taikomi aktai, kurie
nereikalauja inkorporavimo į nacionalinius įstatymus
[4]. Be to, Lietuva yra ratifikavusi ir itin svarbių aplin-
kos apsaugai 16 tarptautinių konvencijų, kurių nuos-
tatos turi būti inkorporuotos į nacionalinius aplinko-
saugos įstatymus ir taikomos kartu su jais.
Tačiau Lietuvos įstatymai ir poįstatyminiai aktai,
taip pat ir ES teisės aktai nesusisteminti ir tarsi veikia
kiekvienas atskirai. Nėra bet kuriai sistemai būdingų
funkcinių vertikalių ir horizontalių ryšių tarp atski-
rų įstatymų ir teisės normų, kurie kartu reguliuoja
atskirus sudėtingus aplinkos apsaugos santykius ir
turi būti jiems taikomi. Pavyzdžiui, pagrindiniame
Aplinkos apsaugos įstatyme nesuformuluotos nor-
mos ir nuostatos, kurios parodytų jų santykį su atski-
rų aplinkos objektų ir išteklių naudojimą ir apsaugą
reguliuojančių įstatymų normomis, jame konkrečiai
neapibrėžti aplinkos kaip visumos apsaugos teisinio
reguliavimo sritis ir bendri principai. Tarsi Aplinkos
apsaugos įstatymas neturėtų būti taikomas atski-
riems aplinkos objektams ir ištekliams reguliuoti ir
kiekvienas įstatymas turi veikti izoliuotai, o tai nepa-
grįsta nei teoriškai, nei praktiškai. Atskirų įstatymų
ir poįstatyminių aktų normos turėtų būti bendros
teisinio reguliavimo sistemos struktūrinės dalys, ta-
čiau jos taip pat dažnai nesusietos tarpusavyje ir su
pagrindiniu Aplinkos apsaugos įstatymu. Įstatymų
normos kartais neatitinka juridinės terminologijos
reikalavimų, pasitaiko dubliavimo, spragų, sąvokų
sudėtingumo, dviprasmiškumo atvejų ir pan. Tai pa-
sakytina ir apie ES teisės aktus, kurie taip pat dažnai
keičiami ir kuriuose galima pastebėti tokius pačius
trūkumus [5].
2. Aplinkosaugos įstatymų įgyvendinimo pro-
blemos
Dėl įstatymų ir poįstatyminių aktų sistemos ir ju-
ridinės technikos trūkumų, dažno keitimo jų įgyven-
dinimas praktikoje yra gana problematiškas ir po-
veikis į reguliuojamus santykius tampa neefektyvus.
Kartais juose sunku susigaudyti net kvalifikuotiems
teisininkams, jau nekalbant apie tai, kad juos turi
įgyvendinti konkrečiuose teisiniuose santykiuose ir
piliečiai, ūkio ir kiti subjektai, kurie neturi specialaus
teisinio išsilavinimo. Įstatymai dažnai neįgyvendi-
nami arba netinkamai įgyvendinami dėl subjektyvių
priežasčių – piktnaudžiavimo teise, korupcijos, teisi-
nio nihilizmo ir kitų. Tokiems asmenims nedaro jo-
kio poveikio net ir pati tobuliausia įstatymų sistema,
todėl vienintelė priemonė priversti juos tuos įstaty-
mus vykdyti – griežtos teisinės atsakomybės taiky-
mas. Tačiau yra ir objektyvios priežastys, kurios kyla
būtent iš įstatymų ir poįstatyminių aktų sistemos trū-
kumų, nesuderinamumo tarpusavyje ir su ES teisės
aktais, su tarptautinėmis sutartimis, ir kurios trukdo
įgyvendinti aplinkosaugos santykių teisinio reguliavi-
mo tikslus bei uždavinius, daro jį neefektyvų.
Dėl įstatymų sistemos trūkumų kyla daug jų įgy-
vendinimo problemų, iš kurių viena svarbiausių yra
viešųjų ir privačių intersų konfliktas.
Aplinkosaugos santykių teisiniame reguliavime
ypač svarbus yra viešųjų ir privačių interesų deri-
nimo principas, kuris tiesiogiai išplaukia iš ES ir
Lietuvos aplinkosaugos programiniuose dokumen-
tuose suformuoto darnaus vystymosi principo. ES
aplinkos politikoje tas principas reiškia, kad aplinkos
apsauga yra tolesnio žmonijos vystymosi pagrindas,
todėl visuomenės vystymasis turi būti orientuotas į
nenutrūkstamą aplinką tausojančią plėtrą, kuri turi
tenkinti tiek dabarties, tiek ir ateities kartų poreikius.
Lietuvos Nacionalinėje darnaus vystymosi strategi-
joje, patvirtintoje LR Vyriausybės 2003–09–11 nuta-
rimu Nr 1160, akcentuota, kad darnus vystymasis – tai
visuomenės vystymasis, sudarantis galimybę pasiekti
visuotinę gerovę dabartinei ir ateities kartoms, de-
rinant aplinkosauginius, ekonominius ir socialinius
visuomenės tikslus ir neviršijant leistinų poveikio
aplinkai ribų [6].
Viešųjų ir privačių interesų derinimo aplinkosau-
gos santykiuose principo turinys, jo taikymo kriteri-
jai ir ribos įstatymuose tiesiogiai nesuformuluoti. Tai
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
yra viena iš objektyvių priežasčių, kai įgyvendinant
subjektyvias aplinkos objektų ir išteklių nuosavybės
bei naudojimo teises tas principas yra pažeidžiamas,
privatūs atskirų asmenų interesai priešpastatomi vie-
šiesiems intersams. Tokių atvejų Lietuvoje pasitaiko
dar gana dažnai, tai matosi ir iš spaudoje bei tele-
vizijos laidose pateiktos informacijos, kai valstybei
išimtinės nuosavybės teise priklausančiose žemėse
– nacionaliniuose ir valstybiniuose parkuose, miš-
kuose vyksta nelegalios statybos, savininkams grą-
žintinos žemės plotai perkeliami į gražiausias Lietu-
vos kraštovaizdžio vietas, niokojami miestų žaliųjų
zonų želdiniai, gamtos ir kultūros paveldo objektai.
Kartais viešųjų ir privačių interesų konfliktas yra iš
anksto užprogramuotas pačiuose įstatymuose. Pa-
vyzdžiui, Žemės reformos įstatymo 11 str. nustatyta,
kad saugomų vietovių žemė, kurioje ūkinė veikla ri-
bojama, pagal teritorijų planavimo dokumentus gali
būti privatizuojama ribotam ūkiniam naudojimui [7].
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-
tą atkūrimo įstatymo 16 str. 9 p. nustatyta, kad už
valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telki-
nius perduodamas lygiavertis turėtąjam naujas žemės
sklypas individualiai statybai miestuose ir kaimuose,
nežiūrint į tai, kur buvo turėtoji žemė [8]. Kitaip sa-
kant, nekilnojamąjį turtą–žemę galima įstatymu kil-
noti iš vienos vietos į kitą. Tai išskirtinis Lietuvos
bruožas – kitose valstybėse nieko panašaus nėra.
Tuo tarpu Lietuvos Konstitucinis teismas eilėje
savo nutarimų yra suformulavęs gana išsamią viešų-
jų ir privačių interesų derinimo aplinkosaugos san-
tykiuose doktriną. 2006–03–14 nutarime Konstitu-
cinis teismas konstatavo, kad pagal LR Konstituciją
natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri
gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra
visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, o
jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudoji-
mo bei gausinimo užtikrinimas – tai viešas interesas.
Todėl Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečia-
mumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga ne-
gali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko
teises ir interesus priešpriešinti viešąjam interesui,
kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, ir vals-
tybė įstatymais gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kad būtų ribojamas atskirų aplinkos objektų ir ište-
klių naudojimas, o teisinių santykių subjektai būtų
įpareigojami atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo
tam tikrų veiksmų [9]. Kitame 2007–06–27 nutarime
Konstitucinis teismas akcentavo ypač svarbią Kuršių
Nerijos kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto
nacionalinio kraštovaizdžio komplekso, kuris įra-
šytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, aplinkos
31
apsaugos reikšmę. Konstatuota, kad jokie su Kuršių
Nerijos nacionalinio parko teritorijos administra-
vimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais,
miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių
planavimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komu-
nikacijomis) susiję sprendimai negalėjo ir negali būti
priimami, neatsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintą
schemą ir prieštarauti jos sprendiniams [10]. Tačiau
Konstitucinis teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad
viešieji interesai taip pat neturi būti priešpastatomi
privatiems interesams, juos be pagrindo varžyti ar
pažeisti. Konstitucinio teismo 2007–07–05 nutarime
konstatuota, kad, siekiant užtikrinti ypač vertingų
vietovių apsaugą, atskirais ribojimais ir draudimais
gali būti įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų,
parkų, vandens telkinių savininkų teises, tačiau visi
tokie ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai
pagrįsti, būtina paisyti Konstitucijoje įtvirtintų tei-
singumo, protingumo bei proporcingumo principų,
nevaržyti savininkų ir kitų asmenų teisių labiau, negu
būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti [11].
Minėti Konstitucinio teismo išaiškinimai turėtų būti
taikomi aplinkosaugos įstatymų leidimo ir įgyvendi-
nimo praktikoje.
3. Aplinkos teisinės apsaugos tobulinimo
kryptys
ES darnaus vystymosi ir integracijos politikos
principų, Lietuvos nacionalinės darnaus vystymosi
strategijos integravimas į aplinkosaugos teisę, taip
pat minėtos įstatymų įgyvendinimo problemos rei-
kalauja sukurti ir tobulinti aplinkosaugos teisinio
reguliavimo sistemą. Būtina sukurti vieningą, darnią
bei konsoliduotą įstatymų ir poįstatyminių aktų, re-
guliuojančių aplinkos santykius, sistemą, tobulinti jų
įgyvendinimo praktiką ir kelti visuomenės teisinių
žinių lygį. Trumpai tuos klausimus aptarsime.
Pirmiausia, siekiant sukurti vieningą ir darnią
aplinkosaugos santykius reguliuojančių įstatymų
ir poįstatyminių aktų sistemą, būtina tobulinti pa-
grindinį Aplinkos apsaugos įstatymą, suteikiant jam
Konstitucinio įstatymo statusą. Toks pasiūlymas
grindžiamas šiais argumentais: 1) konstitucinis įsta-
tymas turi aukštesnę juridinę galią kitų vertikalių ir
horizontalių įstatymų, reguliuojančių atitinkamus
aplinkosaugos santykius, atžvilgiu, tampa privalomas
visiems aplinkosaugos santykių dalyviams; 2) ga-
rantuoja įstatyminio reguliavimo stabilumą, nes gali
būti keičiamas tik kvalifikuota 3/5 Seimo narių bal-
sų dauguma; 3) funkciniais ryšiais susiejamas su kitų
įstatymų, reguliuojančių atitinkamus aplinkosaugos
32 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
santykius, normomis ir tampa teisiniu pagrindu in-
tegruoti ES ir Lietuvos darnaus vystymosi politikos
principus į ūkio, ekonominę ir socialinę sritį.
Tuo tikslu Aplinkos apsaugos įstatyme būtini es-
miniai turinio ir struktūros pakeitimai. Būtina išplėsti
įstatymo teisinio reguliavimo sritį, nurodant, kad jis
taikomas tiek visos Lietuvos Respublikos jurisdikci-
joje eančios aplinkos, tiek ir atskirų jos objektų bei
išteklių (žemės ir jos gelmių, miškų, vandens, oro,
biologinės įvairovės, saugomų teritorijų) apsaugos
santykiams reguliuoti, o atskirų aplinkos objektų ir
išteklių naudojimo ir apsaugos ypatumus reguliuoja
šio įstatymo pagrindu priimti kiti įstatymai ir poįsta-
tyminiai aktai. Įstatyme teisinės terminologijos ir ju-
ridinės technikos priemonėmis būtina suformuluoti
darnaus vystymosi, integracijos, “teršėjas moka“, pre-
vencinių veiksmų ir kitus pagrindinius ES ir Lietuvos
aplinkos politikos principus, tame tarpe ir viešųjų bei
privačių interesų derinimo principą. Tokie principai
būtų tolimesnio aplinkosaugos santykius reguliuojan-
čių normų kūrimo ir tobulinimo pagrindu ir galėtų
būti taikomi administracinėje bei teisminėje prakti-
koje, esant teisės normų trūkumui konkrečiu klausi-
mu. Į įstatymą reikėtų grąžinti kai kurias nuostatas,
kurios buvo pirmame 1992 m. priimtame Aplinkos
apsaugos įstatyme ir vėliau, autoriaus nuomone, be
pagrindo panaikintos. Tai – gyventojų teisė į sveiką
ir saugią aplinką, taip pat ją užtikrinanti priemonė –
ekologinė (dabar būtų aplinkosauginė) planuojamos,
projektuojamos arba vykdomos ūkinės veiklos atiti-
kimo įstatymams, aplinkos apsaugos standartams ir
normatyvams ekspertizė bei kitokio antropogeninio
poveikio aplinkai įvertinimas ir prognozė. Siekiant
užtikrinti vieningą aplinkosaugos valstybinį valdymą
ir kontrolę, panaikinti jų dubliavimą atskirose valdy-
mo grandyse ir tuo užtikrinti veiksmingą aplinkosau-
gos įstatymų bei poįstatyminių aktų įgyvendinimą,
įstatyme būtina atriboti ir sukonkretinti Vyriausybės,
šakinių ministerijų bei žinybų ir Aplinkos ministe-
rijos funkcijas ir kompetenciją šioje srityje, taip pat
suformuluoti Apskrities viršininko kompetenciją ir
patikslinti savivaldybių teises. Pagaliau į Aplinkos
apsaugos įstatymą reikėtų inkorporuoti vertikalių
įstatymų – Aplinkos monitoringo [12], Planuojamos
ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo [13] ir
kitų įstatymų normas, jas susisteminti ir sukonkre-
tinti. Be to, į įstatymą buvo inkorporuotos ne visos
ES direktyvų nuostatos, kurios siejamos su šiuo
įstatymu. Pavyzdžiui, į Aplinkos apsaugos įstatymą
reikėtų inkorporuoti Europos Parlamento ir Tary-
bos 2004 04 21 direktyvą 2004/35/EB „Dėl atsa-
komybės už aplinkos apsaugą, siekiant išvengti žalos
aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti), kurioje suformuluo-
tos svarbios aplinkos pažeidimų prevencijos, teisinės
atsakomybės už žalą aplinkai ir viešojo intereso gyni-
mo nuostatos. Direktyvoje taip pat suformuluoti kai
kurie viešųjų ir privačių interesų derinimo principai,
išplėstas viešojo intereso gynimo subjektų ratas [14].
Tai atitiktų ir Orhuso konvencijos, kurią ratifikavo
Lietuvos Respublikos Seimas, nuostatas [15].
Kartu būtina sisteminti, konsoliduoti ir net ko-
difikuoti specialių įstatymų ir poįstatyminių aktų,
reguliuojančių atskirų aplinkos objektų ir išteklių
naudojimą bei apsaugą, normas. Pirmiausia reikėtų
susisteminti ir apjungti į vieną įstatymą kelių įstaty-
mų, kurie reglamentuoja tuos pačius aplinkosaugos
santykius, normas. Pavyzdžiui, atliekų tvarkymą re-
guliuoja du įstatymai – Atliekų tvarkymo [16] bei Pa-
kuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo [17] įstatymai,
kuriuos reikėtų apjungti į vieną įstatymą. Biologinės
įvairovės apsaugą reguliuoja net keturi įstatymai –
Gyvūnų globos laikymo ir naudojimo [18], Laukinės
augalijos [19], Laukinės gyvunijos [20] bei Saugomų
gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų [21] įstatymai.
Su pastaraisiais įstatymais taip pat susijusios Medžio-
klės [22] ir Mėgėjiškos žūklės [23] įstatymų normos.
Šiuos įstatymus tikslinga apjungti į Biologinės įvai-
rovės apsaugos įstatymą. Atkreiptinas dėmesys į tai,
kad ES teminėse aplinkosaugos strategijose kaip tik
ir numatytas analogiškų ES teisės aktų sisteminimas
panašiu būdu [24].
Sekantis sisteminimo ir konsolidavimo etapas
būtų keleto įstatymų, kurie reguliuoja tuos pačius
arba panašius atskirų aplinkos objektų bei išteklių
naudojimo ir apsaugos santykius, kodifikavimas.
Lietuvoje dar po Nepriklausomybės atkūrimo galio-
jo SSSR okupacijos metu priimti kodeksai: Žemės
kodeksas (iki 1994 m.), Žemės gelmių kodeksas (iki
1995 m.), Miškų kodeksas (iki 1994 m.), Vandens ko-
deksas (iki 1997 m.). Atsiribojus nuo ideologinio šių
kodeksų pagrindo, galima konstatuoti, kad juridinės
technikos požiūriu tai buvo nepriekaištingai kodifi-
kuotų teisės normų rinkiniai, kurie inkorporavo ati-
tinkamų atskirų įstatymų normas. Dabartiniu metu
taip pat yra pakankama įstatyminė bazė, kad būtų pa-
rengti ir priimti tokie kodeksai, o taip pat Biologinės
įvairovės ir Saugomų teritorijų kodeksai. Tai žymiai
palengvintų tuos pačius santykius reguliuojančių, bet
įvairiuose teisės šaltiniuose išdėstytų normų praktinį
įgyvendinimą.
Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į moksli-
ninkų rekomendacijas ir aplinkosaugos santykius
reguliuojančių teisės normų taikymo praktiką, galė-
tų imtis iniciatyvos ir parengti naujo Konstitucinio
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
aplinkos apsaugos įstatymo projektą, minėtų kodek-
sų projektus ir pateikti juos svarstyti Seimui. Tuomet
būtų sukurta vieninga ir darni aplinkosaugos teisinio
reguliavimo sistema.
Straipsnyje paliestos tik kai kurios esminės aplin-
kosaugos įstatymų tobulinimo problemos, kurių
sprendimas reikalauja tolimesnių ir detalesnių moks-
linių tyrimų.
Išvados
1. Siekiant įgyvendinti ES ir Lietuvos aplinkos
apsaugos politikos principus visose ūkio,
ekonomikos ir socialinėje srityse, užtikrinti vi-
suomenės darnų vystymąsi, jos teisės į saugią ir ko-
kybišką aplinką įgyvendinimą, būtina sisteminti ir
kodifikuoti aplinkosaugos įstatymus ir teisės aktus,
sukurti vieningą ir darnią aplinkos teisinės apsaugos
sistemą.
2. Pagrindiniam Aplinkos apsaugos įstatymui rei-
kėtų suteikti Konstitucinio įstatymo statusą, padaryti
esminius jo struktūros ir turinio pakeitimus, tuomet
jis turės aukštesnę juridinę galią kitų įstatymų atžvil-
giu, nebus taip dažnai keičiamas, taps privalomu vi-
siems aplinkosaugos santykių subjektams ir bus teisi-
nis pagrindas aplinkosaugos reikalavimus integruoti
į visas ūkio, ekonomikos bei socialinę sritis.
3. Aplinkosaugos įstatymų teisės normas, regu-
liuojančias atskirų aplinkos objektų ir išteklių nau-
dojimą ir apsaugą, būtina sisteminti ir kodifikuoti,
parengti ir išleisti žemės, miškų, vandens, biologinės
įvairovės ir saugomų teritorijų kodeksus bei jų ko-
mentarus.
Literatūra
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės ži-
nios, 1992, Nr 33–1014.
2. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas
// Valstybės žinios, 1992, Nr 5–75.
3. Monkevičius E. Žemės teisė –Vilnius: Justitia, 2006.
4. Aplinkos politika ir valdymas –Vilnius: Mykolo Ro-
merio universitetas, 2008.
5. Ragulskytė–Markovienė R. Aplinkos teisė – Vilnius:
Eugrimas, 2005.
6. Lietuvos Respublikos Nacionalinė darnaus vystymo-
si strategija // Valstybės žinios, 2003, Nr 89–4024.
7. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymas //
Valstybės žinios, 1997, Nr 69–1735.
8. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išli-
kusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
33
9. Įstatymas // Valstybės žinios, 1997, Nr 65–1558.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m.
kovo 14 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2006, Nr
30–1050.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m.
birželio 27 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2007,
Nr 72–2865.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucinnio teismo 2007
m. liepos 5 d. nutarimas // Valstybės
13. žinios, Nr 76–3018.
14. Lietuvos Respublikos Aplinkos monitoringo įstaty-
mas // Valstybės žinios, 1997, Nr 112–2824.
15. Lietuvos Respublikos Planuojamos ūkinės veiklos
poveikio aplinkai įstatymas // Valstybės žinios, 1996,
Nr 82–1965.
16. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/
EB – http://europa.eu.inf/eur–lex/lex Notice.
17. Orhuso konvencija // Valstybės žinios, 2001, Nr
73–2565.
18. Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymas //
Valstybės žinios, 1998, Nr 61–1726.
19. Lietuvos Respublikos Pakuočių ir pakuočių atliekų
tvarkymo įstatymas // Valstybės žinios, 2001, Nr
85–2968.
20. Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir
naudojimo įstatymas // Valstybės žinios, 1997, Nr
108–2728.
21. Lietuvos Respublikos Laukinės augalijos įstatymas
// Valstybės žinios, 1999, Nr 60–1944.
22. Lietuvos Respublikos Laukinės gyvunijos įstatymas
// Valstybės žinios, 1997, Nr108–2726.
23. Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų, gry-
bų rūšių ir bendrijų įstatymas // Valstybės Žinios,
1997, Nr 108–2727.
24. Lietuvos Respublikos Medžioklės įstatymas // Valstybės
žinios, 2002, Nr. 65–2634; 2004, Nr. 61–2765.
25. Lietuvos Respublikos Mėgėjiškos žūklės įstatymas
// Valstybės žinios,2004,Nr 118–4395.
26. Europos Sąjungos teminės aplinkosaugos strategijos
– http://www.am.lt
34 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

Legal Protection Issues international conventions of Seimas.

Concerning Lithuania’s
Environment
Eduardas Monkevičius
Summary
The objectives, raised in the principles of harmonious
development strategies and environmental protection pro-
grams of the European Union and Lithuania, are signi-
ficantly to reduce negative impact of globalization processes
towards environment and society and to integrate the requi-
rements of the environmental protection into all public fields
of economy, economics and social one. A very important
role during the solution of the raised objectives falls on the
legislation system that regulates environmental protection,
through which the requirements of environmental protection
are implemented practically.
First, there have to be made essential changes of the
structure and contents concerning the basic environmental
protection law; it has to be related via functional relati-
onships with the norms of other legislation that regulate
separate relationships of environment, and in accordance to
underlie legal basis for the integration of the political princi-
pals of environmental protection in the EU and Lithuania,
into all fields of social life. Separate objects and resources of
environment that regulate the norms of legislation acts as
well as post-legislation acts, are required to be systematized
and codified together (land, water, forests, etc.).
In the article there are provided some suggestions how
there have to be solved issues concerning the design and deve-
lopment of the legislation system that regulates relationships
of environmental protection.
Keywords: environment, environmental protection,
legal protection of environment.

However, the nature of issue evidences under the fact

that in order to integrate the requirements of the environ-
mental protection into other fields of social life successfully
as well as implement them successfully is possible just when
there is designed a united and harmonious legal regulation
system of relationships concerning environmental protection
that in principal is not existent in Lithuania at all. The
following issues have not been analyzed under the systematic
approach in the legal literature as well as, and that conditi-
ons the actuality of the following theme.

Recently the relationships of the environmental protec-

tion in Lithuania are regulated by a plenty and variety of
national laws, post-juridical acts and legal acts of the EU
that are not systematized as well as their regulations are
frequently altered, and they are as often as not clear, contra-
dictory, ambiguous, etc., thus their practical implementation
turns to be problematical and in efficient. Even a qualified
lawyer finds them difficult to comprehend, saying nothing
about the fact that officers of public and autonomous insti-
tutions as well as citizens, who do not possess specific legal
education, have to implement them. In that case there are
provided presumptions for corruption, misuse of law, the
emerge of disputes related to public and private interests,
violation of citizens’ rights as well as there is promoted
social passiveness and legal nihilism.

In order to solve the following issues it is required to

design a united system of legislation and post–legislation
acts that regulate relationships of environmental protection,
which the legal acts of the EU and ratifies regulations of
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 35

Lietuvos valstybinio miškų sektoriaus valdymo tobulinimas

Imantas Lazdinis, Donatas Dudutis

Mykolo Romerio universitetas
E-mail: i.lazdinis@mruni.eu

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus valdymo tobulinimo klausimas. Aptariami bendrieji
valdymo principai bei sunkumai, su kuriais susiduriama priimant viešojo sektoriaus administravimo sprendimus bei juos
įgyvendinant. Analizuojama Europos Sąjungos šalių valstybinių miškų valdymo modeliai bei jų pritaikymo Lietuvoje gali-
mybės globalizacijos ir besikeičiančiomis rinkos ekonomikos sąlygomis. Šis naujas valstybinių miškų valdymo modelis leistų
efektyviau panaudoti valstybinius miškus, derinant miško išteklių ekonomines, ekologines ir socialines funkcijas.

Pagrindinės sąvokos: valstybiniai miškai, globalizacija, viešojo sektoriaus administravimas, valdymas.

Įžanga

Nuo 1990 m. Lietuva, kaip ir kitos Europos nau-
josios demokratinės valstybės, sprendžia miškų ūkio
pertvarkos teisiniais ir rinkos pagrindais problemas.
Pertvarkos esmė yra privačios nuosavybės atkūrimas
ir valstybinių miškų valdymo pertvarka į teisinės
valstybės reikalavimus atitinkantį valdymą, kuris su-
darytų sąlygas rinkos ekonomikai miško sektoriuje.
Kartu šioms valstybėms reikia rasti optimaliausią
valdymo modelį tam miškui, kuris ir pasibaigus res-
titucijos procesui liks valstybės nuosavybė. Tiek gali-
mos siektinos organizacijos formos, tiek ir visas prie
jų vedantis pertvarkos procesas iš esmės priklauso
nuo formalių ir neformalių pokyčių valstybinėse or-
ganizacijose galimybių.
Visose Europos valstybėse žymi dalis miškų
yra valstybės nuosavybė, kuri yra tvarkoma stambių
įmonių. Visuotinė taupymo politika ir valstybiniame
miško sektoriuje iššaukė bangą reformų, nukreiptų į
efektyvumo didinimą, viešųjų paslaugų gerinimą bei
artėjimą prie piliečių. Ūkininkaujant valstybiniuo-
se miškuose, sustiprėjo orientacija į pelno siekimą,
lyginant su orientacija į viešųjų uždavinių vykdymą.
Susilpnėjo dėmesys miško teikiamoms ekologinėms
bei socialinėms funkcijoms, jų stiprinimui. Be to, sti-
priai sumažinus personalo skaičių valstybiniame sek-
toriuje, gerokai pasunkėjo įsidarbinimo galimybės
jauniems žmonėms, kurie atsineštų naujas idėjas.
Valstybiniame senųjų ir naujųjų demokratijų ša-
lių sektoriuje reformų dinamiką taip pat skatina glo-
balizacijos procesai ir miškų politikos internacionali-
zacija. Akivaizdu, kad miškų valdymo politika visose
Europos valstybėse reikalauja kritiškai įvertinti savąjį
patyrimą europiniame kontekste ir numatyti inovaci-
jų galimybę.
1. Tyrimo metodai
Tyrimai buvo vykdyti lyginamosios analizės me-
todu, lyginant Europos Sąjungos (toliau – ES) šalyse
vykdomo valstybinių miškų valdymo modelius, sie-
kiant pritaikyti labiausiai tinkamą jų modelį Lietuvos
valstybinių miškų valdyme. Tyrimais buvo nustatyta,
kad visose ES šalyse valstybinių miškų valdymas yra
organizuojamas rinkos ekonomikos principu, sie-
36 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
kiant patenkinti ir aplinkosauginius, ir ekonominius,
ir socialinius visuomenės poreikius.
2. Faktoriai, įtakojantys žmonių veiklą
Industrinės visuomenės ūkiniai subjektai, didė-
jant paklausai bei mažėjant pasiūlai, plėtodami savo
veiklą, vadovavosi šiais kriterijais:
• tobulinti gamybą;
• tobulinti produktą (gaminį);
• tobulinti prekybą;
• tenkinti besikeičiančius vartotojų poreikius.
Tačiau šiuolaikinė visuomenė, kuri vadinama in-
formacine arba žinių visuomene, kelia aukštesnius
gamybos tikslus. Šiuolaikinės visuomenės plėtros te-
orinis pagrindas – socialinės gamintojų atsakomybės
koncepcija. Toks požiūris atsirado, vykstant ekono-
mikos globalizavimui, siekiant, jog šalia finansinio
tikslo įmonės pradėtų daugiau rūpintis natūralia
aplinka ir visuomene [3]. O tai reiškia, kad gamybos
prioritetu tampa ne prekės (gaminiai), bet paslaugos.
Tarp jų ypatingą reikšmę įgyja viešosios paslaugos
arba viešųjų interesų įgyvendinimo veikla.
Žmogaus veiklai įtaką daro jos aplinkos ne-
stabilumas: ji darosi vis sudėtingesnė, šie pokyčiai
tampa vis greitesni ir juos vis sunkiau numatyti. Be
to, vystantis demokratijai, visuomenė vis labiau
domisi veikla, kuri įtakoja šias viešųjų strateginių
interesų funkcijas (gamtos objektų apsaugos, socia-
linės atsakomybės). Globalizacijos įtakoje išnyksta
valstybių sienos ir atstumai perkeliant veiklos ište-
klius, produktus, technologijas ir procesus. Vyksta
gamybos koncentracija, didėja įmonės ir jų pada-
linių savarankiškumas. Visuomenėje pastoviai vyksta
gyventojų demografiniai pokyčiai: didėja viduti-
nis darbuotojų amžius, svarbiausia pasaulio varomą-
ja jėga tampa vyresnieji, o jaunimas lieka fonine dar-
buotojų grupe. Vystantis gamybos technologijoms,
didėja darbuotojų kompetencija, iniciatyvumas
ir sugebėjimas nuolat mokytis bei žinoti daugiau
nei konkurentai. Gamintojai, dirbdami tiesiogiai su
klientais, stengiasi tobulinti gaminius ir paslaugas,
atsižvelgdami į individualius, specifinius vartotojų
poreikius ir vartotojų grupes.
Atsižvelgiant į išdėstytus šiuolaikinius žmogaus
veiklą įtakojančius faktorius, darosi aišku, kad ir
miško ūkio aplinka keičiasi, ir po 10–20 metų ji taps
mažai atpažįstama. Visi šie faktoriai veiks miško ūkį,
skatindami tobulinti ūkinius subjektus ir jų valdymo
sistemas, miško ūkio produktus (gaminius) ir paslau-
gas bei ūkio organizavimo ir jo finansavimo formas
ir būdus. Todėl akivaizdu, kad valstybinio miško ūkio
sistemos pokyčiai yra būtini ir jiems reikia ruoštis.
Ir šis tobulinimas neturi būti pavėluotas, vykdomas
skubotai.
Tokio tobulinimo tikslas – suderinti miško ūkio
sistemą su kintančia miško ūkio veiklos aplinka. Jį
galima įgyvendinti dviem būdais: 1) reformų būdu, t.
y. pertvarkant veikiančią sistemą pagal prognozuo-
jamą miško ūkio aplinką, tikėtiną po 15–25 metų, 2)
permanentinio gerinimo būdu, t. y. vykdant miško ūkio
aplinkos stebėseną ir veikiančią sistemą pritaikant
pakitusios aplinkos reikalavimams.
3. Europos Sąjungos šalių valstybinio miškų
ūkio sektoriaus valdymo sistemos
Europos Sąjungos šalių miškų ūkio istorijos ei-
goje galima išskirti tokius valstybinio miško ūkio ir
valstybinių miškų valdymo subjektus:
1) biudžetinė valstybės įstaiga, kai miško paja-
mos žymiai viršija išlaidas,
2) biudžetinė valstybės įstaiga, kai miško ūkio iš-
laidos žymiai viršija pajamas,
3) valstybės įmonė, nevykdanti valstybinio val-
dymo funkcijų,
4) valstybinė įmonė, vykdanti valstybinio valdy-
mo funkcijas,
5) akcinė bendrovė.
Praėjusio amžiaus pradžioje miško ūkio valstybi-
nis ir ūkinis valdymas nebuvo atskirtas. Miškus valdė
ir juose ūkinę veiklą vykdė valstybinio valdymo insti-
tucijos – ministerijos, jų padaliniai – departamentai ir
vietinės įstaigos. Šios organizacijos buvo vadinamos
biudžetinėmis įstaigomis.
Vėliau valstybinis valdymas nuo ūkinio buvo
atskiriamas. Pirmiausia aukščiausiame lygmenyje, o
vėliau ir regioniniame bei vietiniame lygmenyse.
Atsižvelgiant į tai, kad miškas didele dalimi ten-
kina ir visuomenės poreikius, miško ūkis nėra pel-
ninga ūkio šaka. Jo indėlis į BVP išsivysčiusiose ša-
lyse dažniausiai neviršija 1–2 %. Todėl galima teigti,
kad biudžetinės valstybės įstaigos modelis, kai miško
pajamos viršija išlaidas, gali būti taikomas tik ekono-
miškai neišsivysčiusiose šalyse. Išsivysčiusiose šalyse
taikomas valstybės miško įmonės, veikiančios savi-
finansavimo principu, modelis, o turtingose šalyse,
kurios suinteresuotos miško ekologinių ir socialinių
funkcijų plėtra, taikomas valstybės biudžetinės įstai-
gos, kai miškų ūkio išlaidos viršija pajamas, modelis.
Akcinės bendrovės modelis taikomas šalyse, kuriose
viešųjų interesų įgyvendinimas nėra prioritetinis vei-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
klos principas.
Šiuo metu ES šalyse valstybinius miškus tvarko
tokios organizacijos: 1) akcinės bendrovės – Austrijo-
je, Latvijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Airijoje; 2) vals-
tybės įmonės, veikiančios visiško ar dalinio apsimokamumo
principu – Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje, Suomijoje,
Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje; 3)
valstybės įmonės, veikiančios biudžetinio kreditavimo prin-
cipu – Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Graikijoje,
Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje.
Yra galimi šie įmonių modeliai:
1) valstybinius miškus tvarko viena įmonė;
2) valstybinius miškus tvarko kelios miško įmonės.
Visose detaliau tirtose ES šalyse valstybinį miško
ūkį tvarko vienas ūkinis subjektas. Unitarinėse šalyse
vienas vienintelis, o federalinėse (Vokietija, Didžio-
ji Britanija) – savarankiškose šalies srityse po vieną
ūkinį subjektą.
Paprastai šalyse, kuriose miško ūkis yra intensy-
vus, didžiausią dalį valstybinių miškų tvarko viena
įmonė. Nors Lietuva taip pat laikoma intensyvaus
miško ūkio šalimi, tačiau ji yra vienintelė šalis, kurios
valstybinius miškus tvarko 42 savarankiški miško
ūkio subjektai. Panaši situacija yra tik Vengrijoje, kur
valstybinius miškus tvarko ir prižiūri 22 valstybinės
miško įmonės.
Visų ES šalių valstybinių miškų valdymo siste-
mų funkcijos bei ūkinių subjektų veiklos sritys yra
panašios: miškų ūkio valdymo sistemos formuoja
strategijas, vykdo strateginį ir korporacinį planavimą
ir įgyvendina ūkinės veiklos planus, o ūkiniai subjek-
tai užsiima miško auginimu ir medienos ruoša. Be
to, visų šalių miško ūkio subjektai įgyvendina viešųjų
interesų funkcijas, teikia viešąsias paslaugas.
4. Miško ūkio valdymui tobulinti būtinos
sąlygos
Organizacijų valdymo sistema yra labai sudėtin-
gas procesas. Svarbiausia valdymo funkcija yra pa-
rengti ir priimti sprendimą, t. y. numatyti ir pasirinkti,
ką ir kaip reikia daryti, kad būtų įgyvendintas užsi-
brėžtas tikslas ir išspręsta iškilusi problema [5].
Kaip ir bet kurios kitos, taip ir miško ūkio val-
dymo sistemos reforma negali būti pradedama, ne-
turint aiškaus tikslo, nežinant, ko norima pasiekti ir
kokiais būdais manoma siekti šio tikslo. Miško ūkio
sistemai tobulinti yra būtinos šios sąlygos:
1. Miško ūkio vizija – vaizduotės sukurtas vals-
tybinių miškų ir valstybinio miško ūkio valdymo mo-
delis, galimas po 10–20 metų.
37
2. Pokyčių būtinumas. Veiksmingam funkci-
onavimui reikia pertvarkyti ar pagerinti veikiančią
miško ūkio sistemą, pritaikant ją susiformavusiai
miško ūkio aplinkai.
3. Ištekliai pokyčiams įgyvendinti. Turi būti
ištekliai reikalingų pokyčių projektams sukurti ir juos
įgyvendinti.
4. Politinė parama. Valstybinio miško ūkio
pokyčiams būtinas politinis sprendimas. Dabartinis
politinis sprendimas dėl valstybinių miškų valdymo
yra įtvirtintas Miškų įstatyme ir norint jį keisti, reikia
keisti Miškų įstatymą.
5. Greitų dalinių laimėjimų galimybė. Turi
būti akivaizdus, greitas (metų bėgyje), teigiamas per-
tvarkymų ar patvarkymų rezultatas.
Jeigu šių sąlygų nėra, tuomet gali ir nepavykti sė-
kmingai pertvarkyti ar patvarkyti veikiančią valstybi-
nio miško ūkio valdymo sistemą.
5. Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus
ypatumai
2007 m. sausio 1 d. duomenimis, miško žemės
plotas Lietuvoje buvo 2135,8 tūkst. ha ir užėmė
32,7% šalies teritorijos. Apie pusę visos miško žemės
sudarė valstybinės reikšmės miškų plotai – 1054,8
tūkst. ha. Aplinkos ministerijos reguliavimo sričiai
priklausę 42 miškų urėdijos ir 1 nacionalinis parkas
administravo 1348,1 tūkst. ha miško žemės plotą.
Tačiau atskirų urėdijų valdomų valstybinės reikšmės
miškų plotas labai skiriasi: nuo 11 610,5 ha Kupiškio
urėdijoje iki 38 377,0 ha Švenčionėlių urėdijoje. Kur-
šių nerijos nacionalinis parkas, išsiskiriantis savo spe-
cifika, valdo 8 075,8 ha miškų [4]. Tokie dideli valsty-
binių miškų plotų skirtumai skirtingose urėdijose, be
jokios abejonės, reikalauja ir skirtingo administravi-
mo bei ūkininkavimo, todėl neretai sukelia tam tikrų
problemų. Be to, valstybinės reikšmės miškuose yra
išskirta nemažai įvairių kategorijų saugomų teritorijų,
ūkininkavimas kuriose taip pat gerokai skiriasi. Antai
I grupės (rezervatiniai) miškai, kuriuose draudžiama
ūkinė veikla, užima 25 946 ha, kas sudaro 1,2 % visų
miškų. II grupės (specialios paskirties) miškai užima
260 701 ha arba 12,2 % visų miškų. III grupės (ap-
sauginiai) miškai sudaro 16,3 % (348 239 ha), ir tik 1
500 873 ha užima IV grupės (eksploataciniai) miškai,
kas sudaro 70,3 % visų šalies miškų. Priklausomai
nuo miškų funkcinės paskirties, ūkininkavimas skir-
tingose miškų grupėse labai skiriasi, todėl vien pagal
valstybinių miškų, priskirtų urėdijoms, plotą negali-
ma spręsti apie jų ūkinės veiklos bei administravimo
38 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
sąlygas. 2007 m. sausio 1 d. nacionalinis saugomų
teritorijų tinklas Lietuvoje užėmė 998 016 ha, kas su-
darė 15,3% šalies teritorijos. Vien kertinės miško bu-
veinės valstybinės reikšmės miškuose užima 21 545,1
ha. [4]. Visos išskirtos įvairių kategorijų saugomos
teritorijos bei I–III grupių miškai dažniausiai tenkina
visuomenės poreikius, todėl juose ne itin sėkmingai
veikia rinkos dėsniai, ir šioje srityje efektyvesnė būtų
valstybės veikla [6]. Vienaip ar kitaip, šioms teritori-
joms yra keliami įvairūs aplinkosauginiai reikalavimai
ir atitinkami ūkinės veiklos apribojimai, ir valstybinių
miškų valdytojai (šiuo atveju – miškų urėdijos) atsi-
duria blogesnėse ekonominėse sąlygose, kadangi jos
ne tik kad negali vykdyti tokios pačios ūkinės vei-
klos, kaip tos urėdijos, kurių teritorijose yra mažiau
veiklos apribojimų. Be to, jos dar turi vykdyti kitas
priemones, stiprinančias visuomenės poreikių tenki-
nimą joms priskirtuose miškuose, už tai negaudamos
jokių papildomų lėšų.
6. Ar reikia tobulinti Lietuvos valstybinio miš-
kų ūkio sektoriaus valdymo sistemą?
Per pastaruosius 10–15 metų apie 85 % Europos
šalių miško ūkio valdymo sistemų struktūrų patyrė
žymius pokyčius. Beveik visose šalyse vietoje dauge-
lio savarankiškų miško ūkinių subjektų suformuotas
vienas ūkinis subjektas, veikiantis apsimokamumo
principu, turintis žymiai mažiau padalinių, negu iki
reorganizavimo. Visose ES šalyse aukščiausiame ly-
gmenyje atskirtas valstybinis ir ūkinis valdymas.
Lietuvoje radikali miško ūkio reforma buvo įgy-
vendinta 1990 m.: iš dvejopu pagrindu veikiančių
miško įmonių padalinių – biudžetinių, užsiimančių
miško auginimu, ir ūkiskaitinių, užsiimančių medie-
nos ruoša ir prekyba, sukuriant vientisas miško ūkio
įmones. Šis pakeitimas buvo įgyvendintas nutarus,
kad miško įmonės miško auginimo darbus vykdo
lėšomis, gautomis už parduotą medieną ir kitą pro-
dukciją. Vėliau miško ūkio valdymo sistema buvo
tobulinama 1992 m., 1994 m. ir 2001 m. Dabartinė
miško ūkio valdymo sistema, kurios pagrindas yra
42 miško įmonės, įtvirtinta Miškų įstatymo 2001 m.
redakcijoje.
Sukurtą Lietuvos miško ūkio valdymo sistemą
galima vertinti pozityviai. Ji veikė nenuostolingai ir
atitiko tuometinę miško ūkio aplinką. Tačiau pas-
taraisiais metais jaučiami miško ūkio aplinkos po-
kyčiai. Šių dienų miško ūkio aplinką stipriai veikia
suintensyvėję globalizacijos procesai. Dėl to miško
ūkio aplinka sparčiai kinta, o jos pokyčiai darosi ne-
nuspėjami. Todėl akivaizdu, kad pribrendo reikalas
atidžiai stebėti ir tobulinti Lietuvos valstybinių miškų
valdymo sistemą. Tačiau, prieš priimant sprendimus,
pirmiausiai turi būti formuluojamas sprendimo pri-
ėmimas, po to renkama, apdorojama ir nagrinėjama
vidinė ir išorinė informacija, numatomi įvairių veiks-
nių pasikeitimai, kuriamas situacijos modelis, formu-
luojamos išvados, atrenkami sprendimų variantai [5].
Ir tik tada, įvertinus visus sprendimus, išrenkamas
optimaliausias, racionaliausias, t. y. geriausias varian-
tas. Tik po ilgo ir kruopštaus parengiamojo darbo
galima tikėtis, jog reforma sulauks visuotinio pritari-
mo ir bus sėkminga.
Išvados
1. Šių dienų miško ūkio aplinką stipriai veikia su-
intensyvėję globalizacijos procesai, todėl reikia per-
tvarkyti ar pagerinti veikiančią miško ūkio sistemą,
pritaikant ją susiformavusiai miško ūkio aplinkai.
2. Miško ūkio valdymo sistemos reforma negali
būti pradedama, neturint aiškaus tikslo, nežinant, ko
norima pasiekti ir kokiais būdais manoma siekti šio
tikslo.
3. Reforma bus sėkminga tik tuomet, kuomet vi-
suomenė bus informuota apie reformą ir jos
tikslus bei būsimą rezultatą, kadangi visuomenės
nuomonė tiesiogiai veikia politikų priimamus spren-
dimus.
Literatūra
1. European Forest Sector Outlook Study. Main report.
UNECE, FAO Geneva Timber and Forest Study Pa-
per 20, Geneva 2005.
2. Forestry in Accession Countries, 2003. Indufor OY
and EFI. Helsinki.
3. Įmonių socialinė atsakomybė. Vilnius, 2006.
4. Lietuvos miškų ūkio statistika 2007. Aplinkos mi-
nisterija, Valstybinė miškotvarkos tarnyba. Kaunas,
2007.
5. Puškorius S.. Viešojo sektoriaus institucijų adminis-
travimas. Monografija. Lietuvos teisės universitetas,
Vilnius, 2002, psl.18–22.
6. Stiglitz J.E. The Economics Role of the State. – Cam-
bridge, MA: Black–well, 1989
7. Latvijos Valstybiniai Miškai (Latvia’s State Fo
rests) – http://www.lvm.lv/eng/
8. Estijos valstybinių miškų centras (Estonian State
Forest Centre) – http://www.rmk.ee/index_eng.
php3?PHPSESSID=4d7bc9ce4bdf76df893215972b
470243
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 39

9. Didžiosios Britanijos miškų komisija – http://www.

forestry.gov.uk/
10. Austrijos valstybinių miškų akcinė bendrovė (Stock
Company Austrian State Forests) – http://www.
oebf.at/
11. Suomijos valstybinių miškų įmonė (State Forest En-
terprise of Finland) – http://www.metsa.fi/default.
asp?Section=1176
12. Europos valstybinių miškų asociacija EUSTAFOR
(European State Forests Association) – http://www.
eustafor.eu/
13. Lenkijos valstybinių miškų generalinis direktoratas
(General Directorate of State Forests of Poland) –
http://www.lp.gov.pl/media/biblioteka/in_english/

Development of Management of
Lithuanian State Forest Sector

Imantas Lazdinis,
Donatas Dudutis

Summary

The aim of this article is to research development of

Lithuanian state forest management. Common principles
of management and difficulties of their implementation
public administration sector decision makers face with are
discussed. The attention is concentrated on the analyzing
of state forest management samples in EU countries and
possibilities of their implementation in conditions of globa-
lization and changing market in Lithuania. Such new state
forest management model would allow to use state forests
more effective, correspond economic, ecological and societal
functions of forest resources.

Keywords: state forests, globalization, administrati-

on of public sector, management.
40 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

Ekologinis gaminių projektavimas – svarbi tausojančio vartojimo

ir gamybos priemonė

Visvaldas Varžinskas, Jurgis Kazimieras Staniškis

Aplinkos inžinerijos institutas, Kauno technologijos universitetas
K. Donelaičio g. 20, Kaunas, Lietuva,
tel.: +370 37 300760,+370 37 300764; fax.:+370 37 20937
envir.eng@ktu.lt

Vykstant vis spartesnei pramonės plėtrai ir augant vartojimui, pramonės procesų lygmenyje taikomos aplinkos apsaugos
veiksmingumo didinimo priemonės kai kuriais atvejais tampa nepakankamos, nes eilės gaminių didžiausias neigiamas po-
veikis aplinkai sukeliamas ne jų gamybos procesuose, bet žaliavų gavybos, vartojimo ar atliekų šalinimo fazėse. Vis aktua-
lesni tampa energijos efektyvumo vartojant, galutinio gaminio deponavimo aspektai. Tai lėmė, jog vykdomų naujų ir pažan-
gių taršos prevencijos priemonių tyrimų metu nagrinėjama atskiro gaminio sistema visame būvio cikle, apimanti eilę gamybos
procesų ir medžiagų transformacijų nuo žaliavų (reikalingų gaminiui pagaminti) išgavimo iki galutinio gaminio deponavimo.
Šiame straipsnyje analizuojama viena taršos prevencijos priemonių – ekologinis gaminių projektavimas. Ekologi-
nis gaminių projektavimas – tai sisteminė metodika, integruojanti aplinkos apsaugos aspektus į gaminio projektavimą.
Sudarytas dinaminis ekologinio projektavimo taikymo modelis, leidžiantis pritaikyti atitinkamas priemones konkrečioje
veikloje. Remiantis minėta metodika pateikti praktinio ekologinio projektavimo taikymo elektroniniam elektros energijos
skaitikliui rezultatai. Praktinio taikymo pavyzdys rodo, kad poveikis aplinkai gali būti sumažinamas iki 60%.

Pagrindinės sąvokos: ekologinis gaminių projektavimas, inovacijos, būvio ciklo įvertinimas.

Įvadas

Vystantis technologijoms ir keičiantis visuome-
nės struktūrai, vartotojų norai bei poreikiai kinta vis
greičiau. Nuolatiniai technologijų “šuoliai” sparčiai
plinta tarptautinėje rinkoje darydami vartotojus vis
išrankesniais. Ši sparti technologijų ir inovacijų raida
stipriai įtakoja vartojimo būdo kitimą, kurio pasekoje
visuomenė susiduria su gausybe aplinkos apsaugos
problemų (besaikis resursų naudojimas; didėjanti
tarša, sukeliama gaminant vis daugiau gaminių; atlie-
kų kiekiai, susidarę dėl didesnio suvartojamų gami-
nių kiekio) [8].
Kintantys vartojimo būdai, nuolat didėjanti ga-
minių įvairovė bei trumpėjanti jų naudojimo trukmė
yra pagrindiniai dinaminės ekonomikos požymiai.
Be to, trumpėjantis inovacijų ciklas, rinkų globaliza-
cija bei gamybos tinklai atveria papildomų naujų au-
gimo galimybių.Tačiau, kitą vertus, gamtinės augimo
ribos bus pasiektos žymiai greičiau, nes tai priklauso
ne tik nuo ribotų medžiagų ir energijos išteklių, bet
ir nuo gamtinės aplinkos ribotų galimybių priimti,
absorbuoti ir transformuoti taršą [4].
Akivaizdu, kad neribotas ekonomikos augimas už-
daroje (medžiagų požiūriu) sistemoje negalimas. Todėl
ilgalaikės perspektyvos požiūriu darnus pramonės vys-
tymasis, pagrįstas gamtinių išteklių tausojimu, yra vie-
nintelis sprendimas, užtikrinantis žmonijos poreikius
dabar ir ateityje. Ekonominiu požiūriu darnumo prin-
cipas reiškia, kad ekonominio augimo tempai turi būti
atsieti nuo aplinkos degradavimo greičio [1].
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Suvokimas, kad aplinkos taršos bei išteklių išei-
kvojimo problemoms spręsti būtina integruota stra-
tegija, atsiranda palaipsniui. Pramonės plėtros jėga
(griežtėjantys teisiniai reikalavimai bei konkurenci-
ja) tapo pagrindiniu veiksniu, paskatinusiu žmoniją
nuolatos ieškoti vis veiksmingesnių aplinkos apsau-
gos efektyvumo didinimo sprendimų. Tai įtakojo
taršos prevencijos priemonių (pakeitusių „skiedimo
principo“ ar „vamzdžio galo“ strategijas) atsiradimą
bei taikymą.
Vykstant vis spartesnei pramonės plėtrai ir au-
gant vartojimui, pramonės procesų lygmenyje tai-
komos aplinkos apsaugos veiksmingumo didinimo
priemonės tampa nepakankamos, siekiant vis didesnio
aplinkos apsaugos efektyvumo. Vis aktualesni tampa
žaliavų gamybos, vartojimo ar galutinio gaminio de-
ponavimo aspektai. Tai įtakojo, jog vis dažniau vykdo-
mų tyrimų objektu pasirenkamas ne atskiras gamybos
procesas, bet nagrinėjama atskiro gaminio sistema, api-
manti eilę gamybos procesų ir medžiagų transformaci-
jų nuo žaliavų (reikalingų gaminiui pagaminti) išgavimo
iki galutinio gaminio šalinimo [12].
Siekiant sukurti efektyvesnes aplinkos apsaugos
veiksmingumo didinimo priemones, tyrimų metu
sprendimų ieškoma įvertinant poveikį aplinkai visame
gaminio būvio cikle, tai yra taikant būvio ciklo požiūrį.
Būvio ciklo požiūris reikalauja išnagrinėti gaminio
poveikį aplinkai nuo jo fizinio atsiradimo iki išnykimo.
Į gaminio būvio ciklą įeina šie komponentai: žaliavų
paruošimas, energijos išgavimas, pervežimas, pirminis
žaliavų paruošimas, gaminio gamyba, pakuotė, paskirs-
tymas, vartojimas, atliekų surinkimas ir galutinis paša-
linimas. Ši koncepcija reikalauja, kad poveikio aplinkai
sumažinimas vienoje būvio ciklo stadijoje nepadidintų
poveikio aplinkai kitoje stadijoje [6].
Ypatingas vaidmuo ateityje tenka ekologiniam
gaminių projektavimui (koncepcijai, pagrįstai būvio
ciklo požiūriu), kuris užtikrintų kuo ilgesnę gami-
nių naudojimo trukmę bei vėlesnį juose panaudotų
medžiagų pakartotinį panaudojimą arba perdirbimą.
Pavyzdžiui, gaminiui pagaminti sunaudotų medžiagų
kiekį sumažinus perpus, o gaminio naudojimo tru-
kmę bei medžiagų pakartotinį naudojimą tuo pačiu
metu padidinus du kartus, gamtinių išteklių naudoji-
mo efektyvumas padidėtų apie dešimt kartų [7].
Lietuvos pramonėje nėra skiriama pakankamai
dėmesio gaminių koncepcijos kūrimui, tačiau šalies
pramonės įmonės, ypač eksportuojančios savo pro-
dukciją, savo gaminius kuria aktyviai. Taikyti ekolo-
ginį gaminių projektavimą (EGP) pramonėje įmones
skatina daugiau verslo galimybių plėtra, nei gaminio
aplinkosauginis gerinimas. Yra du pagrindiniai eko-
41
loginį projektavimą skatinantys veiksniai – tai teisi-
niai reikalavimai ir akivaizdi ekonominė nauda, kiti
potencialūs skatinamieji veiksniai kol kas įmonėms
nedaro realios įtakos pasirenkant EP taikymą [11].
1. Ekologinį gaminių projektavimą skatinan-
tys veiksniai
Šiuo metu Lietuvoje skatinama taikyti įvairias
savanoriškas aplinkos apsaugos veiksmingumą ge-
rinančias priemones, kurios netiesiogiai skatina
gamintojus projektuoti ir gaminti ekologiškai šva-
resnius gaminius, atsižvelgiant į aplinkos apsaugos
aspektus: pramonės įmonės skatinamos diegti aplin-
kos apsaugos vadybos sistemas (ISO 14000, EMAS);
aplinkosauginis gaminių ženklinimas; organizuoja-
mas konkursas “Pasiekimai aplinkosaugoje”, kurio
tikslas – skatinti gamintojus diegti aplinkos apsaugos
vadybos sistemas, kurti ir gaminti “palankesnius”
aplinkai gaminius, diegti pažangiausias technologijas
bei aktyviai bendradarbiauti su partneriais aplinkos
apsaugos srityje.
Tiesioginių ekologinio gaminių reikalavimo prie-
monių taikymą skatinančiu veiksniu tapo 2005 m. lie-
pos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/32/
EB, įteisinanti ekologinio projektavimo reikalavimų
energiją vartojantiems gaminiams nustatymo sistemą.
Direktyvos 2005/32/EB tikslas: sumažinti šiltnamio
efekto dujų išsiskyrimą (8% nuo 1990 m. 2008–2012
laikotarpiu) dėl neefektyvios namų buitinės technikos
ir kitos įrangos. Direktyva apima ir labiau holistinį po-
žiūrį: išteklių vartojimas (medžiagos, vanduo, energija),
perdirbimo galimybės, emisijos, pagalbinių medžiagų
vartojimas, būvio ciklo požiūris ir pan. Ekologinio pro-
jektavimo principų taikymas pagal nustatytus reikalavi-
mus užtikrintų energiją vartojančių gaminių laisvą judė-
jimą ES rinkoje [5].
Įmonės taiko ekologinį gaminių projektavimą ir
dėl vidinių paskatų [9]:
• Gaminio kokybės užtikrinimas. Atitiktis
aplinkos apsaugos standartams leidžia padidinti
gaminio kokybę funkcionalumo, patikimumo,
ilgalaikiškumo ir aptarnavimo atžvilgiu.
• Įvaizdžio kūrimas. Aplinkos apsaugos žen-
klinimo ir kitų marketingo priemonių taikymas,
pristatant į rinką gaminį kaip aplinkai mažiau
kenksmingą, leidžia įmonei sukurti geresnį įvaizdį
konkurentų atžvilgiu.
• Ekonominė nauda. Ekologinis gaminių pro-
jektavimas leidžia sumažinti kaštus visose gaminio
būvio ciklo stadijose. Pavyzdžiui, projektuojant
galima rasti sprendimų, kaip sumažinti žaliavų ir
energijos naudojimą gamybos metu, efektyviau
42 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
pervežti gaminius ar palengvinti atliekomis tapusių
gaminių perdirbimą. Pažymėtina, kad dažnai eko-
loginis projektavimas padeda taupyti ne tik pramo-
nės įmonėms, bet ir vartotojams. Pavyzdžiui, dėl
įdiegtų energijos efektyvumo priemonių, gaminį
vartodamas vartotojas sutaupo energijos.
• Inovacijų skatinimas. Ekologinio gaminių pro-
jektavimo taikymas leidžia naujai pažvelgti į įmo-
nės veiklą bei ieškoti novatoriškų idėjų ir sprendi-
mų. Ekologinis projektavimas skatina radikalius
pasikeitimus gaminio sistemoje. Inovacijų diegimas
atveria įmonėms naujas rinkas ir leidžia pritraukti
naujų pirkėjų.
• Darbuotojų motyvavimas ir atsakomybės
skatinimas. Darbuotojų įtraukimas į aplinkos
apsaugos problemų sprendimą skatina atsako-
mybės jausmą ir netgi padeda spręsti su darbų
sauga susijusius klausimus.
Be vidinių motyvų, atsižvelgti į aplinkos apsau-
gos reikalavimus projektuojant gaminius įmones
dažnai skatina išoriniai veiksniai:
• Aplinkos apsaugos politika. Gamintojo at-
sakomybės įvedimas už atliekų tvarkymą (pvz.,
pakuotėms, elektros ir elektroninei įrangai, ne-
tinkamoms naudoti transporto priemonėms),
aplinkos apsaugos ženklinimas, mokesčiai už
teršimą gaminiais ir kitų aplinkos apsaugos po-
litikos priemonių taikymas ne tik Europoje, bet
ir JAV, Japonijoje, kitose šalyse, skatina įmones
atsižvelgti į esamus ar numatomus nustatyti
aplinkos apsaugos reikalavimus projektuojant
gaminius.
• Rinkos reikalavimai ir konkurencija. Įmonės
verslo partnerių ar gaminių vartotojų reikalavi-
mai yra stiprus veiksnys gerinti gaminių efekty-
vumą aplinkos apsaugos atžvilgiu. Pavyzdžiui,
didžiosios tarptautinės bendrovės dažnai kelia
griežtus reikalavimus tiekėjams ir sistemiškai
vertina jų aplinkos apsaugos veiksmingumą bei
atitiktį aplinkos apsaugos standartams.
• Aplinkos apsaugos kriterijų įtraukimas į ga-
minių dizaino ar kitus konkursus. Nemažai
pripažintų gaminių dizaino ar kitų konkursų
nuostatai reikalauja pateikti su aplinkos apsau-
ga susijusią informaciją ar net kelia specifinius
veiksmingumo reikalavimus.
2. Dinaminis ekologinio gaminių projektavi-
mo (EGP) modelis
Ekologinio gaminių projektavimo (EGP) mode-
lis nėra nauja gaminių kūrimo priemonė – tai naujas
būdas integruoti reikšmingus aplinkos apsaugos as-
pektus į esamas gaminių projektavimo ar kūrimo sis-
temas, darant tai įvertinus ekonominius, socialinius
ir techninius veiksnius. Gaminių konstruktoriams
ar inžinieriams dažnai nepakanka informacijos apie
kuriamų gaminių aplinkos apsaugos charakteristikas.
Taip pat trūksta ir įžvalgos, kaip charakteristikas rei-
kia panaudoti. Siekiant efektyvaus aplinkos apsaugos
aspektų įtraukimo į gaminių kūrimo procesus būtina
specifinę aplinkos apsaugos informaciją bei atitin-
kamas ekologinio gaminių projektavimo strategijas
pateikti sistemiškai.
Gaminių kūrimas yra procesas, reikalaujantis
artimo bendradarbiavimo tarp pramonės ir moks-
lo tyrimų institucijų (susijusių su gaminių kūrimu).
Optimaliu rezultatu, kuriant gaminius, galima laiky-
ti kelių alternatyvių sprendimų paiešką, kurie vėliau
būtų išanalizuoti ir palyginti. Lemiamą sprendimą
dėl naujo gaminio dizaino bei labiausiai tinkamų ga-
minio aplinkos apsaugos aspektų integravimo priim-
ti turi įmonė. Siekiant užtikrinti optimalių gaminio
aplinkos apsaugos analizės ar ekologiškai švaresnių
gaminių kūrimo priemonių panaudojimą kuriant
gaminius, būtina taikyti sisteminį požiūrį ir sukur-
ti dinaminį ekologinio projektavimo modelį. Toks
modelis leistų pasiekti optimalų gaminio aplinkos
apsaugos efektyvumą gaminio kūrimo procesuose,
tam panaudojant minimalius kaštus bei optimalias
technologines įmonės galimybes [10].
Dinaminis EGP modelis gali būti taikomas bet
kokioje gamybos įmonėje, savarankiškai kuriančioje
ar projektuojančioje gaminius ar jų komponentus. Di-
džiausią ekonominį ir aplinkos apsaugos veiksmingumo
efektą gali gauti pramonės įmonės, kurios tiesiogiai įta-
koja tiekimo grandinę, koordinuoja gaminių logistikos
sistemą bei yra atsakingos už suvartotų gaminių atlie-
kų tvarkymą ar antrinį panaudojimą. Pateiktas modelis
ypatingai yra aktualus energiją vartojančius gaminius
kuriančioms įmonėms, nes ekologinio gaminių projek-
tavimo principų taikymas gaminių kūrimo procesuose
šioms įmonėms bus privalomas, įsigaliojus Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/32/EB nuos-
tatoms. Ekologinio gaminių projektavimo modelis gali
būti sistemiškai taikomas atskiriems gaminiams arba
visai įmonei, priklausomai nuo įmonės pobūdžio ir vi-
dinių įmonės tikslų.
Dinaminis ekologinio projektavimo modelis
(1pav.)– dinamiška sistema, kurioje atskirose fazėse
pateikiamos skirtingos prioritizavimo priemonės, at-
sižvelgiant į įmonės ar gaminio tipą, inovacijų lygį,
kaštus ar gaminio sukūrimui skirtą laiką. Modeliui
būdingas sistemiškas cikliškumas, leidžiantis vieną ar
keletą procesų ar etapų pakartoti, jei pasiektas rezul-
tatas neatitinka keliamų prioritizavimo reikalavimų
ar sprendimų aplinkos apsaugos savybės netenkina
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 43

projektuotojo lūkesčių. Visi dinaminio ekologinio gaminių projektavimo

Dinaminį ekologinio projektavimo modelį procesai suskirstyti į pagrindinius etapus: tikslai ir
(1 pav.) sudaro dvi dalys – principinis ekologinio ga- pirminė analizė; koncepcija ir antrinė analizė; gami-
minių projektavimo algoritmas ir ekologinio gaminių nio prototipas ir projekto įvertinimas.
projektavimo modelio priemonių diegimo schema.

1 pav. Dinaminis ekologinio gaminių projektavimo modelis [10]

Tikslai ir pirminė analizė

Pirmajame dinaminio EGP modelio etape
(„Tikslai ir pirminė analizė“) vykdomas projekto apim-
ties, tikslų bei uždavinių nustatymas, atliekama išsami
gaminio aplinkos apsaugos aspektų analizė, siekiant
įvertinti visos gaminio sistemos poveikį aplinkai viso
gaminio būvio ciklo metu. Fizinių gaminio savybių
analizė yra nepakankama, norint įvertinti tikrąjį ga-
minio sukeliamą poveikį aplinkai. Būtina išnagrinėti
visą gaminio sistemą (gaminio papildomas medžia-
gas ar priemones, eksploatacines medžiagas ir t. t.),
kuri yra būtina, siekiant užtikrinti tinkamą gaminio
funkcionalumą per visą gaminio gyvavimo ir vartojimo
trukmę. Nagrinėjama gaminio sistema taip pat turi ap-
rėpti visas gaminio būvio ciklo fazes, įskaitant žaliavų
gamybą ir tiekimą, gaminio gamybą, logistiką, vartoji-
mą, utilizavimą ar kitus būvio pabaigos scenarijus. Ga-
44 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
minio aplinkos apsaugos aspektų analizę sudaro keletas
etapų – neigiamą poveikį aplinkai turinčių medžiagų
identifikacija, kiekybinis įvertinimas, santykinis įverti-
nimas ir normalizacija. Analizę privaloma atlikti tik iš
anksto suplanavus jos atlikimo sąlygas (t.y. laiką, perso-
nalo kompetenciją, finansavimą).
Gaminių neigimų aplinkos apsaugos aspektų
tyrimas gali būti atliekamas labai išsamiai, vykdant
išsamų būvio ciklo įvertinimo tyrimą, kurio metu
nustatoma apimtis ir funkcinis vienetas, atliekama
inventorinė analizė, poveikio įvertinimas ir norma-
lizacija. Identifikavus neigiamus gaminio aplinkos
apsaugos aspektus, jų reikšmingumas įvertinamas
remiantis jų poveikio aplinkai normalizavimu (at-
sižvelgiant į fundamentaliuosius poveikio aplinkai
kriterijus). Visos gaminių aplinkos apsaugos aspektų
analizės priemonės yra pagrįstos būvio ciklo požiū-
riu, t.y. šių priemonių pagalba atliekama potencialių
neigiamų poveikių aplinkai analizė per visą gaminio
būvio ciklą, nuo žaliavų išgavimo iki galutinio depo-
navimo.
Gaminio aplinkos apsaugos įvertinimas apima
aplinkos apsaugos aspektų identifikavimą, kiekybinį
įvertinimą ir reikšmingumo nustatymą. Šiame etape
įmonė gali taikyti šias priemones:
• kiekybines: detalųjį ar supaprastintą būvio ciklo
įvertinimą (dažniausiai – programinę būvio ciklo
įvertinimo įrangą ir duomenų bazes), veiksmin-
gumo indikatorius;
• kokybines: lenteles, kontrolinius klausimus ir kt.
Koncepcija ir antrinė analizė
Remiantis tyrimų duomenimis, gautais pirmame
dinaminio ekologinio gaminių projektavimo modelio
etape, antrajame etape („Koncepcija ir antrinė analizė„)
(1 pav.) generuojamos idėjos ir pasiūlymai, kokius
palankesnius aplinkai sprendimus priimti, siekiant
sumažinti naujojo gaminio neigiamą poveikį aplinkai
ir eliminuoti neigiamus aplinkos apsaugos aspektus,
identifikuotus pirmajame modelio etape. Gaminio
kūrimui pasitelkiamos ekologiškai švaresnių gaminių
kūrimo priemonės, leidžiančios įvertinti pageidau-
jamas gaminio savybes, funkcionalumą, vartotojų
poreikį bei aplinkos apsaugos aspektus. Formuojant
naujo gaminio prototipą, būtina pateiktų pasiūlymų
analizė, siekiant įvertinti aplinkos apsaugos, techni-
nes ir finansines projekto įgyvendinimo galimybes.
Po idėjų prioritizavimo bei vertinimo gaunama in-
formacija, kuri panaudojama naujojo gaminio pro-
totipo sukūrimui. Gaminio koncepcijos vystymo bei
realizavimo veikloje naudojamos priemonės, palen-
gvinančios konkrečių aplinkos apsaugos problemų
sprendimą. Dažniausiai tokiais atvejais pasitelkiami
gaminių projektavimo vadovai, kontroliniai klausi-
mai ir atmintinės. Gaminių projektavimo vadovuo-
se pateikiama pagrindinė informacija apie gaminių
aplinkos apsaugos aspektus, kriterijus ir nagrinėjami
aplinkos apsaugos problemų sprendimo pavyzdžiai.
Dažniausiai tokie vadovai rengiami specifinei pramo-
nės šakai (pvz., elektronikos ar baldų pramonei) arba
konkrečiai įmonei. Kontrolinių klausimų sąrašuose
konstruktoriai gali pažymėti, ar buvo atsižvelgta į
vieną ar kitą vadove nurodytą aspektą ar patarimą.
Tokie sąrašai gali būti pritaikyti bet kokiai ekologi-
nio gaminių projektavimo problemai spręsti, pvz.,
palengvinti aplinkos apsaugos strategijų pasirinkimą,
pasirinkti mažiau aplinkai kenksmingas chemines
medžiagas, palengvinti gaminių, virtusių atliekomis,
išardymą ar perdirbimą. Vienintelis tokių priemonių
trūkumas – jų kokybinis pobūdis.
Gaminio prototipas ir projekto įvertinimas
Sekantis, trečiasis dinaminio EGP etapas („Gami-
nio prototipas ir projekto įvertinimas“), skirtas ekologinio
gaminių projektavimo projekto rezultatų taikymui,
įvertinimui bei rekomendacijų, skirtų tolesniam eko-
loginio gaminių projektavimo plėtojimui įmonėje,
paruošimui. Remiantis visa sukaupta informacija –
poveikio aplinkai vertinimu, bendra gaminio analize
ir prioritizavimo patobulinimo idėjų rezultatais – turi
būti pasirinktos ekologinio gaminių projektavimo
strategijos, kurios bus įtrauktos į gaminio specifika-
cijas. Gaminio specifikacijose turi būti aiškiai įvardyti
įmonės naujo ar tobulinamo gaminio reikalavimai.
Šis dinaminio EGP modelio etapas užtikrina
modelio sistemiškumą – žinių ir patirties, gautų vyk-
dant ekologinio gaminių projektavimo veiklą, toli-
mesnį panaudojimą, kuriant kitus ekologiškai švares-
nius gaminius ar toliau tobulinant ir vystant naujai
sukurtą gaminį. Ekologinis gaminių projektavimas
privalo būti nuolatinis ir sistemiškai taikomas proce-
sas, užtikrinantis nuolatos didėjantį kuriamų gaminių
aplinkos apsaugos veiksmingumą ir augančią įmonės
kompetenciją ekologiškai švaresnių gaminių kūri-
mo procesuose. Sėkmingai įgyvendintas ekologinio
projektavimo projektas skatina tolimesnę šios srities
veiklą, todėl svarbu su projekto rezultatais supa-
žindinti visus įmonės darbuotojus ir pradėti naujus
ekologinio gaminių projektavimo projektus. Siekiant
užtikrinti tokių projektų ilgalaikiškumą, būtina įver-
tinti ekologinio gaminių projektavimo integravimo į
aplinkos vadybos sistemą galimybes.
Ekologinio gaminių projektavimo modelio ry-
šių ir informacijos srautų schema
Dinaminio EGP modelio priemonių diegimo
schemoje pateikiami ryšiai bei informacijos perda-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
vimo srautai tarp pramonės įmonių bei mokslo ir
tyrimų institucijų. Šios priemonių diegimo schemos
sukūrimą lėmė artimo bendradarbiavimo tarp pra-
monės ir mokslo tyrimų institucijų (susijusių su ga-
minių kūrimu) poreikis, taikant ekologinio gaminių
projektavimo priemones. Ekologinio gaminių pro-
jektavimo proceso metu nagrinėjama visa gaminio
sistema (nuo žaliavų išgavimo iki galutinio gaminio
deponavimo), todėl šią sistemą sudaro dideli duome-
nų srautai. Pramonėje vykdoma gaminių gamyba yra
tik vienas iš gaminio būvio ciklų etapų ir duomenų,
kuriais disponuoja įmonės. To nepakanka, siekiant
įvertinti visos gaminio sistemos poveikį aplinkai per
visą gaminio gyvavimo trukmę. Gaminio sistemo-
je vyksta eilė medžiagų ir energijos transformacijų
(žaliavų išgavimas, perdirbimas, gaminio gamyba,
deponavimas), todėl, norint įvertinti visą gaminio
sistemos poveikį aplinkai santykiniais dydžiais, bū-
tina atskirų gaminio būvio ciklo etapuose sukeliamų
neigiamų poveikių aplinkai duomenis normalizuoti
bei perskaičiuoti į santykinius dydžius, leisiančius
įvertinti bendrąjį gaminio sistemos poveikį aplinkai.
Pramonės įmonių specialistai nepajėgūs surinkti visų
gaminio sistemos duomenų bei atlikti būvio ciklo
įvertinimo tyrimus, tam pramonės įmonėms būtina
kooperacija su mokslo ir tyrimų institucijomis. Aiš-
kus tyrimų užduočių, informacijos srautų, atsako-
mybių ir veiklos paskirstymas tarp pramonės įmonių
bei mokslo ir tyrimų organizacijų yra pagrindinis
veiksnys, lemiantis sėkmingą suinteresuotų šalių
bendradarbiavimą ir pagrindinis faktorius, leidžian-
tis pasiekti maksimalų ekologiškai švaresnių gaminių
kūrimo ir vystymo veiksmingumą.
Dinaminio EGP modelio taikymas Lietuvos
pramonės įmonėse
Ekologiškai švaresnių gaminių kūrimo bei dina-
minio EGP modelio taikymo pramonėje moksliniai
tyrimai buvo atliekami, pradedant nuo 2003 metų.
Vykdant tarptautinius projektus, mokslinių tyrimų
bei akademinės veiklos metu, ekologinio gaminių
projektavimo koncepcija ir dinaminis EGP modelis
buvo sėkmingai pritaikyti ir įvertinti kuriant eilę ga-
minių Lietuvos pramonės įmonėse.
Straipsnyje pateikiamas EGP modelio taikymo
Lietuvos pramonės įmonėse pavyzdys – EMS trifazio
elektros skaitiklio projektas, diegtas UAB „Elgama
Elektronika“. Dinaminio EGP modelio pritaikymo
dėka tirtame gaminyje identifikuojami reikšmingiau-
si aplinkos aspektai visame gaminių būvio cikle bei
nustatoma, kuri gaminio būvio ciklo fazė kelia di-
džiausią neigiamą poveikį aplinkai. Modelio taikymo
45
dėka parenkamos ekologiškai švaresnių gaminių kū-
rimo priemonės leidžia efektyviai pasiekti maksima-
lų naujo gaminio aplinkos apsaugos veiksmingumą
ekonomiškai pagrįstomis priemonėmis [3].
3. Ekologiniam projektavimui pasirinktas
gaminys
Ekologiniam projektavimui pasirinktas gaminys
– elektroninis trijų fazių skaitiklis EMS, skirtas buičiai
ir pramonei. (Ekologinio projektavimo sprendimai
vėliau bus integruoti ir į kitus skaitiklius.) Skaitiklis
registruoja, apdoroja, saugo ir perduoda duomenis
apie pagamintą ir suvartotą elektros energiją (akty-
viąją ir reaktyviąją), o taip pat registruoja vidutinės
galios maksimumus keturiose energijos tarifinėse lai-
ko zonose, kaupia ir registruoja apkrovos profilius.
Elektros skaitiklio ekraną (2 plieninės plokštės)
dengia skaidrus polikarbonato, stabilizuoto ultravi-
oletiniais spinduliais, gaubtas, apsaugantis nuo išo-
rinio mechaninio poveikio ir vandens. Gaubtas prie
korpuso tvirtinamas dviem plombuojamais varžtais.
Skaitiklyje yra vidinis rezervinis maitinimo šalti-
nis, maitinantis skaitiklio laikrodį. Įtampos ir pagal-
binių gnybtų kaladėlė (plombuojama) yra skaitiklio
apačioje. Gabaritiniai pasirinkto gaminio matmenys:
328 x 178 x 58 mm, svoris – mažesnis nei 1,5 kg.
Vykdant gaminio tobulinimą siekiama atsižvelgti
ir į aplinkos apsaugos aspektus. Šis gaminys priskir-
tinas elektros ir elektroninės įrangos (toliau EEĮ)
grupei, kuri pasižymi dideliu ekologinio projektavi-
mo potencialu ir svarba. EEĮ keliami griežti teisiniai
reikalavimai.
Skaitiklio aplinkos apsaugos analizė
Siekiant identifikuoti pagrindinius poveikius
aplinkai per visą jo būvio ciklą bei nustatyti (įvardin-
ti) pagrindinius aplinkos apsaugos prioritetus, kurių
bus laikomasi viso gaminio ekologinio projektavimo
proceso metu (vykdant dinaminio EGP modelio
funkciją „Aplinkosauginė gaminio analizė“ (1 pav.)),
esamam skaitikliui atlikta aplinkos apsaugos analizė
taikant šiuos metodus:
• medžiagų, energijos ir toksinių emisijų
(MET) matrica;
• Ekoindikatoriai’99 (programinė įranga
EcoIT);
Siekiant atlikti poveikio aplinkai analizę, pir-
miausia buvo nustatytos tyrimo sistemos ribos ir
apibrėžtas funkcinis vienetas. Būvio ciklo sistemos ri-
bos apibrėžiamos nuo žaliavų, reikalingų skaitikliui,
išgavimo iki skaitiklio deponavimo. Funkcinis vienetas
46 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
– vienas elektros energijos skaitiklis EMS. Skaitiklis
analizuojamas jo gamybos, naudojimo ir šalinimo fa-
zėse. Būvio ciklas aprėpia 30 metų laikotarpį.
Gaminio aplinkos apsaugos aspektai analizuo-
jami, naudojant Ekoindikatorių’99 metodiką – tai
supaprastinta būvio ciklo vertinimo metodika, speci-
aliai pritaikyta naudoti gaminių projektavimo metu.
Tyrimas paremtas iš anksto apskaičiuotų ekoindi-
katorių modeliu, paruoštu skirtingiems gamybos ir
medžiagų poveikiams aplinkai. Standartiniai ekoin-
dikatoriai yra skaičiai (militaškai, mPt), kurie išreiškia
visą gaminio ar proceso poveikį aplinkai. Šioje meto-
dologijoje poveikis aplinkai įvertintas, atsižvelgiant į
pagrindinius aspektus: žmonių sveikatą, ekosistemų
kokybę, gamtinių išteklių išeikvojimą [2].
2 pav. Poveikis aplinkai skaitiklio gamybos, naudoji-
mo ir šalinimo etapuose [3]
Siekiant atlikti Ekoindikatorių’99 analizę, pir-
miausia sudaryta gaminio būvio ciklo schema, ku-
rios ribos apima žaliavų išgavimą sudedamųjų dalių
gamybai ir baigiasi skaitiklio, netinkamo naudoti, ša-
linimu. Būvio ciklas aprėpia 30 metų laikotarpį. Nu-
statytas funkcinis vienetas – vienas elektros energijos
skaitiklis EMS. Skaitiklis analizuojamas jo gamybos,
naudojimo ir šalinimo fazėse.
Apskaičiavus medžiagų ir procesų poveikius
aplinkai ekoindikatorių (militaškų) išraiška, gauta,
kad visas skaitiklio būvio ciklas sudaro 18 taškų, ku-
rių daugumą (16 taškų) sudaro naudojimo fazė – dau-
giausiai elektros energijos naudojimas. Per 30 metų
skaitiklis sunaudoja 631 kWh elektros energijos.
Palyginti su kita buitine elektronine įranga, skai-
tiklio suvartojamas elektros energijos kiekis per 30
metų yra nedidelis. Be to, skaitiklio funkcija yra ma-
tuoti suvartojamą elektros energijos kiekį: gaminys
savaime skatina elektros energijos taupymą ir racio-
nalų eikvojimą paros ir metų bėgyje. Todėl ekologi-
nio projektavimo metu į elektros suvartojimo aspektą
nebus atsižvelgiama, nes didelė reikšmė (militaškais)
gaunama dėl ilgo skaitiklio naudojimo laiko, o ilgas
tarnavimo periodas yra teigiamas aspektas aplinkos
apsaugos požiūriu, nes nereikia žaliavų ir energijos
naujo skaitiklio gamybai.
Analizuojant gamybos etapą visame būvio cikle
įvertinta atskirų dalių ir jų surinkimo procesų povei-
kiai aplinkai (3 pav.).
3 pav. Skaitiklio sudedamųjų medžiagų daromas
poveikis aplinkai gamybos metu [3]
Didžiausią poveikį aplinkai gamybos metu daro:
• skaitiklio skydelis, t.y. plieno gamyba (182mP) ir
jo cinkavimas (324 mP). Viso 506mP;
• skaitiklio korpusas, t.y. PC granulių gamyba
(316mP), liejimas (29mP). Viso 345mP;
• metalinės tvirtinimo detalės (188mP): plombos
(109mP), varžtai(79mP));
• elektroniniai komponentai (kondensatoriai, mi-
kroschemos, varžos) (195mP);
• laidai (70mP);
• litavimas, naudojant lydmetalius su švinu
(44mP).
Atlikus aplinkos apsaugos analizę, nustatyti šie
pagrindiniai neigiami aplinkos apsaugos aspektai, le-
miantys dinaminio EGP modelio funkciją „Sprendi-
mų paieška ir prioritizavimas. Gaminio koncepcijos
vystymas“:
• Korpuso iš PC gamyba (345 mPt) ir depona-
vimas (2,496 mPt);
• Skydelio gamyba (506 mPt);
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
• Laidai (70 mPt);
• Metalinės tvirtinimo detalės (188 mPt);
• Elektros energijos suvartojimas naudojimo
fazėje (16 Pt).
Skaitiklio pagerinimo alternatyvos ir jų įverti-
nimas
Atsižvelgiant į esamo skaitiklio aplinkos apsau-
gos analizės rezultatus ir ekologinį projektavimą ska-
tinančius veiksnius, buvo pasiūlyti sekantys gerinimo
sprendimai:
• Plastikinių komponentų ženklinimas pagal ISO
11469 standartą siekiant efektyvaus perdirbimo.
Korpuso detales liejančiai įmonei perduoti in-
formaciją apie reikalavimą ženklinti plastikines deta-
les pagal ISO 11469 arba UAB „ELGAMA–ELEK-
TRONIKA“ turėtų įsigyti standartą ISO 11469 ir,
remiantis juo, duoti nurodymus korpuso detales lie-
jančiai įmonei.
• Skaitiklių žymėjimas ženklu, rodančiu, kad EEĮ
turi būti kaupiama atskirai.
• Skaitiklio gabaritų sumažinimas kiek įmanoma
daugiau.
Dabartinio skaitiklio matmenys 327x177x55
mm (aukštis x plotis x gylis) atitinka
standartus DIN43 857 – 2 ir DIN 43
857 – 4. Naujai projektuojamo skai-
tiklio korpuso gabaritiniai matmenys
galėtų būti mažesni (pvz., sumažintas
skaitiklio aukštis). Siekiant sumažin-
ti išorinį magnetinį poveikį skaitiklio
komponentams, skaitiklio gylis turė-
tų būti padidintas. Galėtų būti sumažintas skaitiklio
plastmasinių dalių svoris, taip sumažinant naujam
skaitikliui reikalingos plastmasės kiekį.
Plastmasės kiekio sumažinimas gali būti pasiek-
tas parenkant minimalius korpusinių detalių storius,
optimalų skaitiklio dalių ir jų komponentų išdėstymą.
Pagrindinis kriterijus, parenkant korpusinių detalių
storį, yra gaminio liejimo (atsižvelgiant į naudojamos
medžiagos klampumą) ir stiprumo savybės.
• Laidų kiekio sumažinimas.
Įmanoma visiškai atsisakyti laidų, nes visos išo-
rinės jungtys gali būti montuojamos ant pagrindinės
spausdinto montažo plokštės (toliau SMP). Skaiti-
klyje galima atsisakyti laidų, kurių paskirtis – įtampos
tiekimas į pagrindinę plokštę. Laidai gali būti pakeisti
standartiniais M3X40 sraigtais.
• Skaitiklio ekranų atsisakymas.
Padidinus skaitiklio gylį, galima atsisakyti plieninių
ekranų, kurie apsaugo skaitiklio komponentus nuo iš-
47
orinio elektromagnetinio poveikio. Atsisakius ekranų,
nebereikia naudoti ir ekrano įžeminimo laido.
• Bešvinių lydmetalių ir detalių naudojimas.
Bešvinių detalių ir lydmetalių naudojimas EEĮ
gamyboje sumažina poveikį aplinkai. Įmonė, įdiegu-
si naujas technologijas, atitinka jai keliamus teisnius
reikalavimus.
Instrukcijų apie pavojingų medžiagų atskyrimą
pateikimas.
Elektros skaitiklio naudojimo instrukcijoje re-
komenduojama pateikti nuorodą apie EEĮ prietaiso
šalinimą, pasibaigus jo naudojimo laikui (pristatyti
EEĮ surenkančiai įmonei arba skaitiklį išrūšiuoti į
atitinkamus atliekų srautus).
• Lipdukų, turinčių PVC, atsisakymas.
Polivinilchlorido lipdukus galima pakeisti pa-
prastos formos polipropileno plėvelėmis, informa-
ciją ant jų spausdinant lazeriniu būdu.
• Metalinių kontaktų su varžtais pakeitimas jungti-
mis, kuriose laidas prispaudžiamas spaustuku.
• Pakartotinio naudojimo komponentų pritaikymas.
Pakartotinai naudoti galima skaitiklio pagrindą,
dangtį, baterijos dangtelį, gnybtus, vijas, kontaktinius
varžtus. Pakartotinai naudojant tas pačias detales, su-
mažinamas joms pagaminti reikalingas žaliavų kiekis.
• Paviršinio montavimo linijos naudojimas.
Komponentų gamintojai išvadinius komponen-
tus keičia SMT technologijos komponentais, juos
įdiegiant skaitiklio konstrukcijoje, medžiagų kiekį
galima sumažinti 50 – 90 %.
• Pagrindinės plokštės dizaino pakeitimas.
Išorinės plokštės dizainą reiktų pakeisti taip, kad
nereikėtų nulaužti ir išmesti nepanaudojamų dalių.
Naujo elektros skaitiklio aprašymas
Išanalizavus skaitiklio daromą poveikį aplinkai,
numatyti tokie skaitiklio dizaino pakeitimai, pato-
bulinimai, kurie nesumažina jo kokybės, tačiau yra
palankesni aplinkai bei garantuoja atitiktį teisiniams
reikalavimams:
• Sumažinus skaitiklio korpusą, sunaudojamo po-
likarbonato kiekis sumažėja 20 %.
• Atsisakius plieninių lakštų, nenaudojamas plie-
nas.
• Atsisakoma laidų ~ 3 m.
• Atsisakoma polivinilchlorido lipduko.
• Vietoj metalinių kontaktų su varžtais naujos kons-
trukcijos skaitiklyje naudojamos jungtys, kuriose
laidas prispaudžiamas spaustuku.
• Naudojant bešvinines technologijas ir bešvinius
48 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
komponentus ir bešvinį lydmetalį, sumažintas
poveikis aplinkai gamybos metu.
• Pagrindinė plokštė (SMP) suprojektuota taip,
kad nereiktų nulaužti ir išmesti jos dalies, suren-
kant skaitiklį.
• Montuojant detales, kuriose nėra švino, skaiti-
klyje sumažinamas aplinkai pavojingų medžiagų
kiekis.
• Sužymėti plastikai, instrukcijos apie pavojingų me-
džiagų atskyrimą skaitiklio šalinimo metu leidžia
efektyviai tvarkyti skaitiklio atliekas.
Gauti rezultatai rodo, kad šis ekologinio gaminių
projektavimo projektas UAB „ELGAMA–ELEK-
TRONIKA“ leidžia žymiai sumažinti neigiamą ga-
minio poveikį aplinkai viso būvio ciklo metu. Skai-
tiklio ekologinio projektavimo pokyčius geriausiai
atspindi ekologinio projektavimo strategijų vairas,
kuris leidžia grafiškai palyginti jau gaminamo ir nau-
jai projektuojamo gaminio poveikį aplinkai, atsižvel-
giant į įvairius aplinkos apsaugos kriterijus (4 pav.).
4 pav. Gaminio ekologinio projektavimo strategijų
vairas
Įvykdžius pakeitimus, naujo skaitiklio poveikis
aplinkai taip pat įvertintas, naudojant Ekoindikato-
rių’99 metodą. Esamo ir naujai suprojektuoto gami-
nio poveikio aplinkai santykis pateiktas 5 paveiksle.
5 pav. Esamo ir naujo elektros skaitiklio poveikio
aplinkai palyginimas būvio ciklo metu
Elektros skaitiklio projektavimo tyrimų rezul-
tatų išvados
Dinaminio EGP modelio taikymas, kuriant tri-
fazį elektros skaitiklį, leido įmonei pasiekti ženklų
aplinkos apsaugos veiksmingumo padidėjimą ir at-
likti kiekybinį veiksmingumo pokyčio įvertinimą.
Pirminės gaminio aplinkos apsaugos analizės (EGP
modelio 2–oji fazė) dėka identifikuoti reikšmingi
aplinkos aspektai leido atlikti šiuos reikšmingus ga-
minio koncepcijos pakeitimus:
• Sumažinus skaitiklio gabaritus, sumažėja jam pa-
gaminti reikalingas polikarbonato kiekis, o kor-
puso gamybos metu daromas poveikis aplinkai
sumažėja 20 %.
• Atsisakius plieninio skaitiklio ekrano, poveikis
aplinkai dėl plieninio korpuso gamybos sumažė-
ja 100 %.
• Atsisakius kai kurių laidų arba sumažinus jų kie-
kį, laidų daromas poveikis aplinkai sumažėja 90
%.
• Naudojant bešvinį lydmetalį ir komponentus,
poveikis aplinkai sumažėja 8 %.
• Atsisakius keleto metalinių tvirtinimo detalių,
poveikis aplinkai sumažėja 20 %.
Dėka dinaminio EGP modelyje esančios pakar-
totinos gaminio analizės (EGP modelio 4 fazė, 1.
pav.), elektros skaitiklio gamintojai turėjo galimybę
kiekybiškai įvertinti naujai sukurto gaminio aplinkos
apsaugos veiksmingumą, tuo pačių įvertindami ir ga-
minio sukeliamo neigiamo poveikio aplinkai visame
būvio cikle, pokytį.
Įvykdžius aukščiau išvardintus pakeitimus, elektros
skaitiklio gamybos metu daromas poveikis aplinkai suma-
žėja 60% (Ekoindikatorių’99 reikšmė pakito nuo 1158,99
mPt iki 423,59 mPt).
Išvados ir rekomendacijos
1. Taršos prevencijos principais pagrįsta, sukurta
nauja ekologinio gaminių projektavimo koncepcija,
leidžianti eliminuoti neigiamus gaminio aplinkos ap-
saugos aspektus visame gaminio būvio cikle. Nusta-
tyta, kad šiuo metu šalyje atliekamų mokslo tyrimų
subalansuotos pramonės plėtros ir taršos prevencijos
srityje metu reikšmingų teigiamų aplinkos apsaugos
veiksmingumo rezultatų dažniausiai siekiama, kei-
čiant techninius procesus ir atskirus gamybos proce-
sų optimizavimo metodus, tačiau gaminio sistemos
būvio ciklo koncepcija (nagrinėjanti pramonės įtaką
aplinkai ne tik atskirų procesų lygmenyje, bet ir visos
gaminio sistemos būvio ciklo ribose) yra netaikoma.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
2. Pagrindiniai skatinamieji veiksniai, lemiantys
ekologinio gaminių projektavimo priemonių taikymą
Lietuvos pramonės įmonėse, yra teisės aktų reikala-
vimai bei naujos verslo galimybės, tačiau ne varto-
tojų aplinkos apsaugos sąmoningumas. Pabrėžtina,
kad griežtėjant aplinkos apsaugos teisės ir rinkos
reikalavimams, gamintojai priversti didinti gaminių
aplinkos apsaugos veiksmingumą.
3. Dinaminis EGP modelis – sistema, kurioje
atskirose fazėse pateikiamos skirtingos prioritizavi-
mo priemonės, atsižvelgiant į įmonės ar gaminio tipą,
inovacijų lygį, kaštus ar gaminio sukūrimui skirtą laiką
– padeda įvertinti įmonės kuriamų gaminių aplinkos
apsaugos veiksmingumą, leidžia parinkti optimalias
ekologiškai švaresnių gaminių kūrimo priemones bei
užtikrina sukurto naujo gaminio aplinkos apsaugos
veiksmingumo analizės ir kiekybinio įvertinimo gali-
mybę, tuo užtikrinant nuolatinį ir sistemingą įmonės
aplinkos apsaugos efektyvumo didėjimą, ekonomiš-
kai pagrįstomis priemonėmis.
4. Atlikus dinaminio EGP modelio taikymo eks-
perimentus, modifikuojant pasirinktą gaminį (EMS
elektros skaitiklį) Lietuvos pramonės įmonėje, nusta-
tyta, kad naujai sukurto gaminio neigiamas poveikis
aplinkai lyginant su seno gaminio poveikiu aplinkai
gali būti gamybos fazėje sumažinamas iki 60%.
5. Atliekant dinaminio EGP modelio taikymo
efektyvumo tyrimus, nustatyta, kad modelis suda-
ro prielaidą inovatyviam ir kryptingam pramonės
įmonių veikos vystymui, siekiant subalansuotos pra-
monės plėtros, bei didinamas įmonių ekonominis
efektyvumas ir konkurencingumas. Nuolatos augant
pramonės plėtrai, pritaikius modelį naujų gaminių
kūrimui, įmonėse būtų galima užtikrinti šiuos svar-
bius aspektus:
Gaminių atitiktį aplinkos apsaugos standartams
ir nuolatos griežtėjantiems teisiniams reikalavimams,
didinantiems gaminio kokybę funkcionalumo, pati-
kimumo, ilgalaikiškumo ir aptarnavimo atžvilgiu;
Gaminių kūrimo procesuose taikyti „būvio ciklo
požiūrį“, leidžiantį efektyviai panaudoti medžiagų ir
energijos srautus, visame gaminio būvio cikle – nuo
žaliavų išgavimo iki galutinio deponavimo.
Ekonomiškai pagrįstų sprendimų priėmimą, lei-
džiant ženkliai sumažinti kaštus visose gaminio bū-
vio ciklo stadijose;
Nuolatinį inovacijų kūrimą, nes dinaminis EGP
modelis leidžia naujai pažvelgti į įmonės veiklą bei
ieškoti novatoriškų idėjų ir sprendimų bei skatina ra-
dikalius pokyčius gaminio sistemoje;
49
Literatūra
1. Brezet, H.,Van Hemel, C. Eco-design: A Promising Ap-
proach to Sustainable Production and Consumption. UNEP,
Paris, 1997.
2. Eco-indicator `99: A damage oriented method for Life Cycle
Impact Assessment. Manual for Designers. Ministry of
Housing, Spatial Planning and the Environment.
2000.
3. Gurauskienė I., Varžinskas V., Eco-design met-
hodology for electrical and electronic equipment
industry//Environmental research, engineering and
management=Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba.
ISSN 1392–1649. 2006, nr. 3(37), p. 43–51 [INS-
PEC; CAB Abstracts]
4. Lewis H., Gertsakis J., Design & Environment, A Glo-
bal Guide to Designing Greener Goods, 1st Edition Gre-
enleaf Publishing 2001, ISBN 1874719438.
5. Staniškis J. K., Varžinskas V, Cleaner product develo-
pment based on life cycle assessment: Lithuanian experience,
ERSCP 2005 [elektroninis išteklius]: 10th European
Roundtable on Sustainable Consumption and Pro-
duction, Antwerp, Belgium, 5–7 October, 2005: pro
ceedings. Antwerpen: VITO, 2005, p. [1–19].
6. Staniškis J.K., Varžinskas V, Uselytė R. Ekologinis ga-
minių projektavimas; Monografija; Kaunas: Technolo-
gija, 2005, 300 p.
7. Stevels, A., Ecodesign for competitive advantage, Proc.
of the 1st regional conference for manufacturing
companies: Eco–design for Competitive Advantage,
London, Inst. of Mechanical Engineers, June 2001,
pp. 1.1–1.5.
8. Tischner, U. Tools for Eco–design and Sustainable Product
Design. In Sustainable Solutions: Developing Products and
Services for the Future. Edited by Charter M. & Tisch-
ner U. Greenleaf, 2000;
9. Van Hemel. EcoDesign Empirically Explored – Design for
Environment in Dutch Small and Medium Sized Enterpri-
ses. Doctoral Thesis. Delft University of Technology,
Delft. 1998.
10. Varžinskas V., Gurauskienė I., Pipinytė L. Improve-
ment in Enviromental Performance of Vapour Com-
pression Refrigeration System by the Model for Envi-
ronmental Product Development// Environmental
research, engineering and management=Aplinkos
tyrimai, inžinerija ir vadyba. ISSN 1392–1649. 2007,
nr. 2(40), p. 59–69 [INSPEC; CAB Abstracts]
11. Varžinskas V., Uselytė R. Gaminių ekologinio projektavi-
mo vadovas. Kaunas: Technologija, 2006, 143 p.
12. Wrisberg N., Udo de Haes, H. A., Triebswetter, U.,
Eder, P., Clift, R., (eds.)., Analytical Tools for En-
vironmental Design and Management in a Systems
Perspective. The Combined Use of Analytical
Tools, Dordrecht, Kluwer Academic Publishers.
ISBN 0-4020-0626-8, 2002.
50 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

Product Eco-design – an Important

Tool of Sustainable Use
and Production

Visvaldas Varžinskas,
Jurgis Kazimieras Staniškis

Summary

Changes in consumer behavior, increased product di-

versification, a decrease in the life span of products are the
basic signs of growing dynamics of economic processes. At
the same time, however, physical limits to growth will be
reached much faster. In the future, there will not only be a
shortage of raw materials and energy but also of natural
sinks such a soil, water and air for the reception, absorption
and transformation of emissions and waste.

Eco-design as one of the most effective environmental

prevention tool is analyzed in this paper. Eco-design is a
systematic incorporation of environmental aspects into pro-
duct design and development for improvement of product
environmental characteristics. An dynamic model for syste-
matic use of different environmental improvement methods
for development of new products has been developed taking
into account the main drivers for eco-design in Lithuanian
industry. The results of eco-design project are presented to
demonstrate effectiveness of the developed methodology.

Keywords: eco-design, innovations, life cycle asses-

sment.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 51

Kioto protokolo įsipareigojimų įgyvendinimas.

Klimato kaitos ir darnaus vystymosi sąsaja

Julija Naujėkaitė
Mykolo Romerio universitetas

Pripažinus klimato kaitos problemą, pasirašomi tarptautiniai susitarimai, kuriuose valstybės prisiima konkrečius
įsipareigojimus mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus. Straipsnyje apžvelgiami bendri Europos Sąjungos
aplinkos apsaugos politikos ypatumai ir jų perkėlimas į nacionalinius teisės aktus. Išskiriami aplinkos apsaugos instru-
mentai bei jų taikymas įgyvendinant Kioto protokolo įsipareigojimus. Atsižvelgiama į klimato kaitos ir darnaus vystymosi
sąsają. Analizuojant 2005–2007 metų laikotarpio duomenis, palyginamas atskirų valstybių įsipareigojimų laikymąsis.

Pagrindinės sąvokos: Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politika, aplinkos apsaugos instrumentai, darnus
vystymasis, Kioto protokolo įsipareigojimų įgyvendinimas.

Įvadas

Klimato kaitos problema pripažinta aštuntajame
dešimtmetyje. Tirpstantys ledynai, netikėtos gam-
tos stichinės nelaimės (sausros, potvyniai, Žemės
paviršiaus įgriuvos ir daugelis kitų), sukėlusios neiš-
matuojamus nuostolius tiek žmonių gyvybėms, tiek
ekonomikai, verčia žmogų susimąstyti, ką jis daro
ne taip. Džiugina sparčiai besivystantis šalių ūkis bei
pragyvenimo lygis, didėjantys ekonominiai rodikliai,
tokie, kaip bendras nacionalinis ir vidaus produktai,
tačiau kyla klausimas – ar yra neigiamos jų pase-
kmės? Pripažinta, kad dėl šiltnamio efekto, kurį ska-
tina praeitame ir šiame šimtmetyje žymiai padidėjęs
šiltnamio dujų koncentracijos kiekis atmosferoje [4,
P. 6], didėja Žemės paviršiaus temperatūra. Tai yra
viena iš svarbiausių priežasčių, sukeliančių klimato
kaitos reiškinius. Manoma, kad būtent dėl klimato
kaitos proceso didėja stichinių nelaimių skaičius.
Pripažinus problemos egzistavimą, susimąstyta – pa-
sirašomi tarptautiniai bei tarpvyriausybiniai susitari-
mai, priimami konkretūs įsipareigojimai, kuriamos
programos, nustatomi veiksmai ir priemonės įsipa-
reigojimų vykdymui. Sukurta ir diegiama šiltnamio
dujų emisijų prekybos sistema [9] – viena iš prie-
 2005 m. Europos Sąjungos valstybėse narėse pradėta
tarptautinė prekyba apyvartiniais taršos leidimais (toliau
– ATL). 1 ATL – tai leidimas išmeti 1 toną CO2 ekvivalento.
monių siekiant sulėtinti klimato kaitos procesą, nuo
2005 m. sausio 1 d. pradėjusi veikti Europos Sąjun-
goje. Funkcionuojanti standartizuota elektroninė
duomenų bazė [9], kurioje apskaitomos Europos
Sąjungos valstybėse narėse išmestas šiltnamio dujų
kiekis ir joms suteikti ATL‘ai, leidžia tiksliai apskaity-
ti nustatytų sektorių CO2 taršą tiek nacionaliniu, tiek
regioniniu lygmeniu.
Vadovaujantis vienu iš aplinkos politikos princi-
pų „teršėjas moka“, kai „asmuo, kuris daro žalą ar
kelią tam tikrą riziką aplinkai, turi padengti jos atsi-
radimo prevencijos, mažinimo ir atitaisymo išlaidas“
[1, P. 49], šalių įmonėms nustatyti CO2 teršalų limitai
ir juos viršijant – finansinės baudos.
Nacionaliniu lygmeniu šio principo taikymas,
įvertinant leistinas kvotas ir faktiškai išmestą šiltna-
mio dujų kiekį, nėra skausmingas. 2005–2007 metais
Europos Sąjungos šiltnamio dujų emisijų prekybos
sistemoje dalyvaujantys įrenginiai išmetė beveik dvi-
gubai mažiau CO2, nei numatyta. Tačiau nustatytas
2008–2012 laikotarpio metinis limitas šiek tiek gąs-
dina – jis sudaro tik 73 proc. visos 2005–2007-ųjų
metų kvotos.
52 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Akivaizdu, kad išmetamą CO2 kiekį reikia ma-
žinti. Tačiau tai nereiškia, kad reikia mažiau gaminti
– tiesiog mažiau teršti. Pirmiausiai, pasirašius Kioto
protokolą, tarptautiniu lygmeniu nustatytos kelios
priemonės: tarptautinė šiltnamio dujų emisijų preky-
bos sistema, kai prekiaujama CO2 teršalų kvotomis.
Numatytas bendro įgyvendinimo projektų vykdy-
mas, kuomet viena Jungtinių Tautų bendrosios kli-
mato kaitos konvencijos 1 priedo šalis vykdo CO2
teršalų mažinimo projektą kitoje 1 priedo šalyje (pa-
vyzdžiui, Vokietija investuoja į projektą, vykdomą
Lietuvoje). Taip pat įgyvendinami švarios plėtros
mechanizmo projektai, kuomet 1 priedo išsivysčiu-
sios šalys finansuoja projektus, vykdomus ne 1 prie-
do šalyse (pavyzdžiui Vokietija vykdo projektą Rusi-
joje arba Baltarusijoje). CO2 taršą įmanoma mažinti
ir jos „šaltinio“ vietoje taikant žaliųjų technologijų
priemones: naudojant švarų kurą, atsinaujinančius
išteklius, diegiant kogeneraciją.
Pažymėtina, kad Rio de Žaneire įvykusios Jungti-
nių Tautų konferencijos baigiamuosiuose dokumen-
tuose (1992) buvo patvirtintas ir darnaus vystymosi
principas. Šio principo esmė yra ta, kad „...plėtra turi
taip pat tenkinti dabarties kartų poreikius, kad iš bū-
simųjų kartų nebūtų atimta galimybė tenkinti savo
poreikius“ [1, P. 54]. Tačiau klimato kaitos ir darnaus
vystymosi sąsaja kol kas mažai nagrinėta.
Tyrimo objektas – klimato kaitos politikos įgy-
vendinimas.
Tyrimo tikslas – Kioto protokolo įsipareigoji-
mų vykdymo principų nustatymas.
Tyrimo uždaviniai:
1. apžvelgti vykdomą Europos Sąjungos aplinkos
apsaugos politiką ir išskirti su klimato kaita susi-
jusius politikos aspektus;
2. nustatyti vykdomus aplinkosauginius mechaniz-
mus;
3. išskirti klimato kaitos ir darnaus vystymosi sąsają
bei apžvelgti bendrus klimato kaitos ir darnaus
vystymosi rodiklius;
4. apibendrinti 2005–2007 metų laikotarpio Euro-
pos Sąjungos šiltnamio dujų emisijų prekybos
sistemos įgyvendinimo Lietuvoje rezultatus. Pa-
lyginti juos su kitų valstybių narių duomenimis.
Tyrimo metu buvo atlikta literatūros analizė bei
apibendrinti pirmojo ATL‘ų prekybos sistemos lai-
kotarpio duomenys.
1. Europos Sąjungos aplinkos politika ir naci-
onalinis prisitaikymas
Europos Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktų
vystymasis dažnai vykdavo sparčiau, nei formalus su-
tartimis grįstas procesas. Atsirasdavo sąlygos spėlio-
ti, ar šalių vyriausybės kada nors vykdydavo pokyčius
nuosekliai. Andrew Jordan [6] teigia, kad norint pa-
grįsti šį teiginį, reikėtų išanalizuoti įvairius Europos
Sąjungos aplinkos apsaugos politikos formavimo
veikėjus, jų veiklą ir motyvus. Iš tiesų kai kuriais as-
pektais Europos Sąjungos aplinkos apsaugos sistema
funkcionavo kaip paprasta tarptautinė organizacija,
turinti mažiausiai įtakos Ministrų Taryboje. Aplinkos
apsaugos, sveikatos, vidaus rinkos politikos buvo
laikomos ne tokiomis reikšmingomis, kaip ekono-
mikos, užsienio ir saugumo politikos. Tiek Europos
Sąjungos, tiek nacionaliniai parlamentai buvo gana
silpni ir kartais prieštaraudavo vienas kitam. Atski-
ri pasiūlymai sukeldavo konfliktus tarp šalių, kurios
savo ruožtu buvo įtakojamos įvairių interesų grupių,
neatsižvelgiančių į aplinkos apsaugos faktorių. Vienų
iš pirmųjų aplinkosauginių priemonių – bendros kla-
sifikacijos, ženklinimo, pavojingų atliekų rūšiavimo
– būta gana nuosaikių, neprieštaraujančių pagrindi-
nei bendros prekių ir paslaugų rinkos kūrimo misijai.
Tačiau 1980-aisiais aplinkos apsaugos politikos padė-
tis šiek tiek pasikeitė, ir 1987-aisiais reglamentuojan-
čių teisės aktų skaičius jau viršijo 200. Be to, naujos
aplinkosaugos politikos sritys, tokios kaip nuotekų
valymas, genetiškai modifikuoti organizmai ir kli-
mato kaita, buvo svarstomos dar neturint supranta-
mų ir patvirtintų standartų, būtinų vieningos rinkos
funkcionavimo užtikrinimui. Kurdama Bendrijos
aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus,
Komisija sėkmingai panaudojo didžiųjų valstybių „ly-
derių“ standartus. 2005-aisiais aplinkosaugos teisyną
sudarė apie 500 įvairių teisinių dokumentų. Ši sritis
šiuo metu yra laikoma viena iš sparčiausiai augančių.
Kas lemia tokį šuolį? Anot Andrew Jordan [6], tai
„žaliųjų“ (taip pat ir didžiųjų) valstybių požiūris, siū-
lomi aukštesni nei jų pačių nacionaliniai standartai.
Svarbų vaidmenį, palaikydamas aukštus aplinkosau-
ginius standartus ir kritikuodamas galiojančią teisinę
schemą, suvaidino ir Europos Teisingumo Teismas.
Po 1970–ųjų metų daugiau funkcijų aplinkosaugos
srityje įgijo tiek Europos Parlamentas, tiek Komisija.
Europos Parlamentas formaliomis (sutarties nuosta-
tų pakeitimu) ir neformaliomis priemonėmis atvėrė
kelią į Europos Sąjungos politikos formavimo pro-
cesą tarptautinėms aplinkosauginėms („žaliųjų“ ir
kt.) organizacijoms. Šių suinteresuotų grupių daly-
vavimas aplinkosaugos politikos formavime padeda
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 53

užtikrinti nepalyginamai aukštesnių aplinkosauginių ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Pateikiamas

standartų priėmimą, nei pastarieji būtų priimti, vado-
vaujantis vien nacionaliniais interesais.
Savaime suprantama, kad Europos Sąjungos
veiksmai įtakoja tiek šalių politiką, tiek jų adminis-
tracines struktūras. Šio reiškinio pripažinimas atvė-
rė kelią naujai tyrimų sričiai – „europeizacijai“ [5].
Europeizacijos terminas neturi aiškiai nusistovėju-
sios reikšmes. Klaudijus Maniokas šį terminą vartoja
plačiau, ne tik Europos Sąjungos lygmeniu, vykstan-
tiems procesams, jų sprendimų poveikiui nacionali-
nėms valstybių struktūroms apibrėžti [3, P. 25].
Andrew Jordan ir Duncan Liefferink [5], varto-
dami europeizacijos sąvoką, pasirinko „iš viršaus į
apačią“ būdą, kaip geriausiai atspindintį Europos Są-
jungos ir valstybių narių bendradarbiavimą.
Nagrinėjant tik aplinkosaugos sektorių, įvertin-
tos vidaus (nacionalinės) politikos veiksmai, tikslai ir
politinės priemonės, teisinės ir administracinės po-
litiką įgyvendinančios struktūros. Vietinių pokyčių
lygmuo įvertinamas, atsižvelgiant į neigiamus vidus
pokyčius ir ženklų nacionalinį prisitaikymą.
1 pav. pateikiamas vidinių pokyčių aplinkos
apsaugos politikoje apibendrinimas, remiamasi de-
šimties šalių patirtimi (pirmųjų Europos Sąjungos
narių) nuo 1970 metų. Autoriai išskiria 5 naciona-
linės aplinkos apsaugos politikos pakeitimo lygme-
nis. Teigiama, kad politikos „sugėrimas“ vyksta tuo-
met, kai yra mažas atotrūkis tarp Europos Sąjungos
aplinkosauginis pavyzdys, kuomet Europos Sąjunga
paprasčiausiai prašo šalių sumažinti esantį limitą ats-
kirų medžiagų išmetimams, keisdamos egzistuojan-
čios direktyvos dalis. „Pritaikymas“ vyksta tuomet,
kai šalys, nedarydamos esminių pokyčių, „suderina“
esamą politiką. Tokiu būdu, nekeičiant visos esamos
aplinkosaugos sistemos, gali būti įvedamas naujas
politikos įrankis, pavyzdžiui, poveikio aplinkai ver-
tinimas ar oro kokybės standartas. Ir galiausiai „pa-
keitimas“ vykdomas, kuomet šalys turi tiesiog įgy-
vendinti Europos Sąjungos reikalavimus, iš esmės
keisdamos turimą aplinkos apsaugos sistemą. Prie-
šingu atveju, „inercija” atsiranda tuomet, kai šalys ty-
čia blokuoja Europos Sąjungos reikalavimus, visiškai
neįgyvendindamos politikos arba tik iš dalies ją įgy-
vendindamos. Tuo atveju, nepriklausomai nuo šalies
ir Europos Sąjungos politikos atotrūkio, vidiniai po-
litikos pokyčiai yra ribojami bent jau iki to laiko, kol
atsiranda pakankamas politinis spaudimas adaptuoti
naujus reikalavimus. Kitas politikos keitimo lygmuo
esti tuomet, kai šalys ne tik atmeta keliamus Euro-
pos Sąjungos reikalavimus, bet ir sąmoningai tvirtina
reikalavimams prieštaraujančius teisės aktus. Atitin-
kamai nacionalinė politika tampa dar daugiau „naci-
onalistiškesnė“ [5, P. 8].
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Europos
Sąjungos teisyno aplinkos apsaugos reikalavimai in-
tegruoti į šalies politiką.

Skirtumas tarp Europos

Sąjungos ir nacionalinės Vykdomų vidinių pokyčių lygmuo
politikos („atotrūkis“)

Inercija Kintantis Mažas: valstybės priešinasi pokyčiams (kas dažniausiai padidina

spaudimą prisitaikyti ir skatina keistis ateityje)

Išlaidų Kintantis Neigiamas: šalys aktyviai priešinasi spaudimui prisitaikyti,

mažinimas pabrėždamos savo unikalias savybes („nacionalizacija“)

Sugėrimas Mažas Mažas: šalys inkorporuoja Europos Sąjungos reikalavimus be

(absorbavimas) didelių vidaus politikos pakeitimų

Pritaikymas Vidutinis Vidutinis: šalys pritaiko Europos reikalavimus priimdamos

esamą politiką ir nekeisdamos pagrindinių jos požymių

Pakeitimas Aukštas Aukštas: pritaikymas nepavyksta; šalys verčiamos realiai keisti

iki šiol vykdomą politiką.

1 pav. Nacionalinės (vidaus) politikos keitimo lygmuo

Šaltinis: Andrew Jordan ir Duncan Liefferink pritaikyta iš Boerzel ir Risse (2000, 2003) ir Boerzel (2004)
54 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
2. Europos Sąjungos politiniai veiksmai
sprendžiant klimato kaitos problemą
Klimato kaitos srityje Europos Sąjunga iškė-
lė ambicingus tikslus. Tačiau tik turint konkrečius
įsipareigojimus ir veikiančius rinkos mechanizmus
jiems įgyvendinti, tikslai įgyja prasmę. Dar 2002 m.,
ratifikuodama Kioto protokolą, Europos Sąjunga
prisiimė konkrečius įsipareigojimus – per 2008–2012
metų laikotarpį sumažinti 8 proc. į atmosferą išmeta-
mų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, lyginant
su baziniais, 1990 metais.
Daugelis politikos apžvalgininkų, nagrinėdami
klimato kaitos problemą, susiduria su „naujuoju
aplinkos apsaugos politikos mechanizmu“ (toliau
– NEPI), kuris naudojamas šiltnamio dujų emisijų
prekybos sistemai apibūdinti. Tarptautinių derybų
šiuo klausimu metu galima buvo stebėti bent dvi
konfrontuojančias stovyklas: Europos Sąjungą ir
Jungtines Amerikos Valstijas. Gali būti išskiriamos
dvi priešingos paradigmos. Kioto protokole jos pa-
sireiškia JAV pozicija dėl emisijų prekybos sistemos
poreikio (paklausos) ir Europos Sąjungos pozici-
ja dėl įsipareigojimų ir griežto emisijų sumažinimo
grafiko. Tačiau bet kokiu atveju emisijų prekybos
sistemos įgyvendinimas yra naujas požiūris į klima-
to kaitą. Abiem atvejais emisijas riboja išduodami
taršos leidimai, kurių paklausa formuojama ribojant
išduodamų leidimų kiekį. Europos Sąjungos skepti-
kai Kioto sistemą vadina per daug sudėtinga, nuro-
do per trumpą laiką jai įgyvendinti bei per dideles
įgyvendinimo ir darnos palaikymo administracines
išlaidas. Tačiau būtent rinkos neapibrėžtumas bei
sudėtingumas suteikia mechanizmui naujumo ir nu-
lemia jo tolesnį vystymąsi. Be to, tiesioginis šiltnamio
dujų išmetimų mažinimas kainuotų tris kartus dau-
giau, nei kainuoja visas dabartinis emisijų prekybos
sistemos išlaikymas.
Europos Komisija pripažino, kad vienintelis bū-
das sumažinti emisijas – Kioto protokolą ratifikavu-
sioms šalims prisiimti įsipareigojimus ir bendrai da-
lintis atsakomybe. Tai atspindi ES–15 įsipareigojimas
15 proc. sumažinti trijų pagrindinių šiltnamio efektą
sukeliančių dujų (CO2, N2O ir CH4) išmetimus iki
2010 m. lyginant su baziniais 1990 metais.
Kuriant ir įgyvendinant klimato kaitos politiką,
Chad Damro ir Pilar Luaces Mendes (2001) išskiria
šias pradines suderintas politikos priemones, įtako-
jančias:
 NEPI – a new environmental policy instrument, (anglų
k.). Chad Damro and Pilar Mendes, Emissions Trading at
Kyoto: From EU Resistance to Union Innovation.
• keleivinių transporto priemonių išmetamų
CO2 sumažinimą,
• kelių krovininių transporto priemonių išmetamų
CO2 sumažinimą,
• aviacijos degalų (žibalo) apmokestinimą,
• veiksmus, kad palaipsniui būtų sumažintas
iškastinio kuro ir kitų pakaitalų naudojimas,
mokesčių sistemas ir reglamentavimą –
veiksnius, skatinančius efektyvesnį energijos
suvartojimą,
• energijos efektyvumo skatinimą,
• technikos vystymą bei tobulinimą,
• taršos integruotos kontrolės prevencijos
leidimus (angl. IPPC),
• atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimą,
• aplinkosauginių susitarimų skatinimą,
• bendrą šilumos ir elektros naudojimą. 
Manoma, kad didžiausi teršėjai yra tokios pra-
monės sritys, kaip kalnakasyba, energijos gamyba ir
gamybos pramonė. Užterštumo (šiltnamio efektą su-
keliančių dujų) veikiamas žemiausias ozono sluoks-
nis gali įtakoti žmogaus sveikatą, daryti poveikį tiek
grūdinėms kultūroms ir vegetacijai, tiek pastatams.
Apskritai pramoninės emisijos yra labai svarbus
aplinkos teršimo šaltinis.
3. Instrumentai, padedantys kontroliuoti ir
užkirsti kelią pramoniniams teršalams
Gali būti išskiriamos trys pramonės teršalus kon-
troliuojančių instrumentų grupės:
• išmetamų teršalų leidimų limito nustatymas kie-
kvienam atskiram įrenginiui; limitas gali būti nu-
statomas ir atskiram pramonės sektoriui. Pavyz-
džiui, toks būdas taikomas vandens ar oro teršalų
išmetimams riboti;
• per masines informavimo priemones propaguo-
jami kokybės standartai, kurie tiesiogiai neįtakoja
įrenginių nuotekų, bet tai daro per visuomenei
pateikiamą informaciją;
• taršos sumažinimo planų nustatymai, kurie gali
būti taikomi konkrečiam sektoriui nacionalinia-
me lygmenyje. Šie planai gali būti taikomi visiems
teršalų šaltiniams, nustatant teršėjams bendrą su-
mažinimo limitą. Planai nesukuria aklų įsiparei-
gojimų kiekvienam įrenginiui, ir tikslų siekimas
tampa valstybės reikalu.
 Šaltinis: COM (99) 230
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Be abejonės, teršiantis įrenginys nepriklauso lais-
vų prekių kategorijai ir negali judėti laisvoje rinkoje.
Nepaisant to, nevienodi aplinkosauginiai standartai
gali sudaryti sąlygas konkurencingumo pažeidimui.
Atsižvelgiant į daromą vandens nuotekų ir oro taršos
išmetimų į atmosferą įtaką aplinkai, Europos Sąjun-
goje priimti išmetimus reglamentuojantys sprendi-
mai ir kitaip taikoma aplinkos apaugos politika.
4. Klimato kaitos ir darnaus vystymosi sąsaja
Apibendrindami klimato kaitos ir darnaus vys-
tymosi sąsają, Mohan Munasinghe ir Rob Swart [8]
išskyrė tokią priklausomybę: darnaus vystymosi po-
litika įtakoja klimato kaitą per alternatyvius vystymo-
si būdus ir sektorių aplinkosauginę bei ekonomikos
politiką. Atitinkamai vykdomi instituciniai (adminis-
traciniai) ir inovacijų (technologiniai) pokyčiai.
Ir atvirkštiniame procese, klimato kaitos politika
įtakoja darnų vystymąsi sumažindama klimato kaitos
žalą, suteikdama pagalbinę (papildomą) naudą, inici-
juoja inovacinius bei technologinius pokyčius.
• Alternatyvūs vystymosi būdai
Darnaus • Sektorių aplinkosauginė / ekonominė politika
vystymosi
politika
• Instituciniai / valdymo pokyčiai
• Inovacinių / technologijų pokyčiai
• Išvengta klimato kaitos žala
• Pagalbinė (papildoma) nauda / kaštai
Darnus • Tiesioginiai nacionaliniai / sektoriniai kaštai
vystymasis
• „Dvigubas poveikis“
• Inovaciniai / technologiniai pokyčiai
2 pav. Klimato kaitos ir darnaus vystymosi sąsaja
Šaltinis. Mohan Munasinghe and Rob Swart (2005)
Remiantis tarptautine praktika, yra išskiriami du
kovos su klimato kaita būdai. Pirmasis būtų „prisi-
taikymas“ prie globalinio atšilimo (angl. adaptation)
– kuomet, įvertinant faktinius arba prognozuojamus
klimato kaitos pokyčius, taikomos iniciatyvos ir prie-
monės, skatinančios natūralių sistemų (ekosistemų)
ir žmogaus pažeidžiamumo sumažinimą. Antrasis
55
būdas yra klimato kaitos „sušvelninimas“ (angl. miti-
gation) – taikomos priemonės, siekiant sumažinti šil-
tnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus ir padidinti
CO2 absorbavimą (natūralų ir dirbtinį CO2 pašalini-
mą iš atmosferos). Sušvelninimas gali būti pasiekia-
mas, turint didelius miškų plotus ir naudojant kitas
priemones.
Tarpvyriausybinėje klimato kaitos komisijos 2007
ataskaitoje pažymima, kad, dėl žmogaus veiklos 2004
metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai pa-
didėjo 70 proc. lyginant su 1970-aisiais metais. [7, P.
5] Nuo 1970-ųjų iki 2004-ųjų metų CO2, svarbiausių
antropogeninės šiltnamio efektą sukeliančių dujų, iš-
metimai išaugo 80 proc. Taip pat pagal ledynų sandarą
nustatyta, kad nuo 1750 metų pasaulinė visų šiltnamio
efektą sukeliančių dujų (anglies dioksido (CO2), me-
tano (CH4) ir azoto suboksido (N2O)) koncentracija
smarkiai išaugo. Toks išmestų teršalų padidėjimas sieja-
mas su žmogaus veikla – pirmiausia dėl iškastinio kuro
(akmens anglių, dujų, naftos) deginimo energetikos ir
transporto sektoriuose. Taip pat dėl įvairių pramonės
technologijų procesų bei miškų (t.y. šiltnamio dujų ab-
sorbentų) naikinimo [2, P. 7].
TKKK 2007 ataskaitoje išskiriamas įvairių sek-
torių 2004 m. išmestų antropogeninių šiltnamio dujų
pasiskirstymas pasaulyje:
Klimato
kaita
Atliekos ir
nuotekos
3% Energijos
Miškai suvartojimas
17% 26%
Žemės ūkis
14% Transportas
Klimato 13%
kaitos Pramonė
politika
Gyvenamas
19%
būstas ir
komerciniai
pastatai
8%
3 pav. Šiltnamio dujų šaltinių apskaitos grupės ir
pogrupiai
Šaltinis: IPCC, 2007: Climate Change 2007 [14, P. 5]
 TKKK – Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (angl.
Intergovernmental Panel on Climate Change, IPPC)
 Šiltnamio efektą sukeliančios dujos išvardintos Jungtinių
Tautų Bendrosios kliamto kaitos konvencijos I priede:
Anglies dioksidas (CO2), Metanas (CH4), Azoto suboksidas
(N20), Hidrofluoroangliavandeniliai (HFCS), Perfluoranglia-
vandeniliai (PFCS), Sieros heksafluoridas (SF6)
56 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
R. Bubnienė, dr. E. Rimkus, D. Štreimikienė [2,
P. 9] išskiria šias apskaitomas šiltnamio dujų šaltinių
apskaitos grupes ir pogrupius:
• visa energetika: kuro deginimas, energija ir jos
transformavimas, pramonė, transportas, centra-
lizuotai teikiama šiluma, vietinis šildymas, žemės
ūkis, kitos sritys bei lakiosios kuro emisijos;
• pramonės procesai: neorganinės ir organinės
cheminės medžiagos, cemento, kalkių gamyba ir
kitos sritys;
• tirpikliai ir kitos naudojamos medžiagos: dažai,
nuriebalinimas ir sausasis valymas, cheminių me-
džiagų gamyba, naudojimas ir kitos sritys;
• žemės ūkis: skrandžio dujų išsiskyrimas, gyvulių
mėšlas, žemės ūkio naudmenos;
• žemės naudmenų paskirties keitimas ir miškinin-
kystė: kitų miško biomasės išteklių pokyčiai, miš-
ko, pievų, ganyklų pasikeitimas, apleistos žemės;
• atliekos: sąvartynai, nuotekos.
Autoriai nurodo, kad šiltnamio dujų apskaita (in-
ventorizacija) atliekama, vadovaujantis TKKK meto-
dologija. Išmetamų šiltnamio dujų kiekis apskaičiuo-
jamas, naudojant nustatytus emisijos koeficientus ir
pavienių ūkio šakų ar technologijų statistinius duo-
menis. Tokiu būdu matuojamas įvairių sektorių ats-
kirai ir bendras išmetamas šiltnamio dujų kiekis.
Vanduo, ekosistemos, maistas, pakrantės, žmo-
nių sveikata – visa tai TKKK mokslininkų yra išski-
riama kaip klimato kaitos įtakojamos sritys. Vertina-
ma, kaip minėtų sričių pokyčiai skirsis skirtinguose
Žemės regionuose: Afrikoje, Azijoje, Australijoje ir
Naujojoje Zelandijoje, Europoje, Lotynų Amerikoje
bei Šiaurės Amerikoje. Yra išskirta aktuali Europos
regionui specifika:
• manoma, kad dėl klimato kaitos padidės atotrūkis
tarp natūralius gamtos išteklius turinčių regionų.
Padidės vidaus vandens telkinių staigių potvynių
rizika ir padažnės kiti potvyniai. Dėl audringumo
ir vandens lygio padidėjimo prognozuojama žen-
kli dirvos erozija;
• kalnuotose vietovėse trauksis ledynai, mažės
sniego danga, žiemos turizmas bus mažiau pa-
klausus. Gresia kai kurių retų rūšių išnykimas,
nes atitinkamose vietovėse iki 2080 metų pro-
gnozuojamas net 60 proc. šiltnamio dujų kon-
centracijos padidėjimas;
• Pietų Europoje gali pavojingai kilti temperatū-
ra, sukelsianti sausras, sumažinsianti geriamojo
vandens atsargas; galimas vasaros turizmo pa-
klausos sumažėjimas, taip pat derliaus našumo
mažėjimas;
• dėl karščio bangų padažnėjusios sausros, didė-
jantis savaime užsidegančių gaisrų skaičius padi-
dins grėsmę ir žmogaus sveikatai [7, P. 11].
Išnagrinėjus klimato kaitą sukeliančius veiksnius,
pastarųjų sukeltus pavojus, svarbu nustatyti jų tarpu-
savio ryšį ir priklausomybę. Reikėtų paminėti, kad
be Europos Sąjungos teisyno nuostatų perkėlimo,
Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. sausio 23 d.
nutarimu Nr. 94 patvirtino Jungtinių Tautų bendro-
sios klimato kaitos strategiją iki 2012 metų. Numaty-
ta stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG)
analizė, įvertinsianti tokias sritis, kaip: kraštovaizdis,
ekosistemos ir biologinė įvairovė, aplinkos oro koky-
bė, vandens ištekliai, dirvožemis, visuomenės sveika-
ta, švietimas ir mokslas, energetika, transportas, pra-
monė, žemės ūkis, miškų ūkis, atliekų tvarkymas.
Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje,
patvirtintoje 2003 m. rugsėjo 11 d. LR vyriausybės
nutarimu Nr. 1160, numatyti rodikliai, tiesiogiai su-
siję su nacionalinėje strategijoje numatytais tikslais
ir leidžiančiais reguliariai vertinti padarytą pažangą.
Reikėtų paminėti šiuos pagrindinius darnaus vysty-
mosi rodiklius: aplinkos būklei nustatyti naudojamas
šiltnamio efektą sukeliančių dujų CO2 ekvivalentas,
tenkantis ploto vienetui (kv. kilometrui) ir BVP vie-
netui; aplinką rūgštinančių junginių emisijos, ten-
kančios ploto vienetui ir BVP vienetui. Įvertinama
miestų oro kokybė; užteršto vandens nuotekų kie-
kis; paviršinių vandens telkinių kokybė; požeminio
vandens kokybė, saugomu teritorijų plotus; miškų
kokybė ir kt.
Ekonominiam vystymuisi įvertinti naudojamas
BVP lyginamosiomis kainomis (mln. litų), BVP prie-
augis, BVP vienam gyventojui, gamybai sunaudoja-
mas galutinės energijos kiekis – iš viso (tūkst. tonų
n.e) ir BVP vienetui, gamybai sunaudojamas vandens
kiekis, krovinių ir keleivių pervežimo pasiskirstymas
pagal transporto rūšis ir kt.
Socialiniam vystymuisi nustatyti yra vertinami
ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygis (darbin-
go amžiaus asmenų procentais), nedarbo ir ilgalai-
kio nedarbo lygis, socialinės apsaugos išlaidos (BVP
procentais), skurdo lygis.
Regionų vystymuisi vertinamas regiono BVP,
tenkantis vienam gyventojui ir santykis su šalies ro-
dikliu (procentais), užsienio investicijos; regiono ter-
šalų emisija, regiono miškiningumas ir kt.
 Valstybės žinios, 2003, Nr. 89–4029.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 57

6. ATL‘ų prekybos sistema ir jos dalyviai

Lietuvoje 22.290.028
Skirta ATL

Vadovaujantis Europos Komisijos sprendimo Išmestas CO2 kiekis

2006/XI/13 dėl šiltnamio dujų mažinimo dvigubo

skaičiavimo priėmimo nuostatomis, „pagal Bendri-
9.849.848
jos taršos leidimų sistemą valstybės narės bendrą lei-
9.273.907
dimų, kuriuos nacionaliniuose leidimų paskirstymo
planuose numatoma skirti 2008–2012 m., skaičių 5.746.848
turi pranešti Komisijai, likus 18 mėnesių iki laikotar- 3.770.269
3.137.126
pio pabaigos.“ Tokiu būdu, kiekviena šalis su Euro- 900.013 385.702
pos Komisija suderina leidžiamą išmesti CO2 kvotą,
vėliau ją paskirstydama kiekvienam įrenginiui, daly- Energetikos pr.:
šilumos ir elektros
Energetikos pr.:
naftos perdirbimas
Mineralinių medžiagų Mineralinių medžiagų
apdirbimas: apdirbimas: stiklo,
vaujančiam ATL‘ų prekybos sistemoje. energijos g-ba (2 įrenginiai) cemento ir kalkių g- keramikos, plytų g-
(84 įrenginiai) ba (2 ba ir kt. veiklos
Pagal nustatytą administracinę struktūrą ir pa- įrenginiai) (14 įrenginių)

vestas institucijų funkcijas, Lietuvoje ATL‘ų preky-

bos sistemoje dalyvauja:
• Aplinkos ir Ūkio ministerijos,
• Viešoji įstaiga „Lietuvos aplinkos apsaugos in-
vesticijų fondas“,
• vertintojai,
• Regionų aplinkos apsaugos departamentai
(RAAD),
• veiklos vykdytojai, patenkantys į ATL‘ų preky-
bos sistemą pagal Prekybos tvarkos 1–ame
priede išvardintas veiklos rūšis,
• juridiniai, fiziniai asmenys.
Pasibaigus pirmajam ATL‘ų prekybos sistemos
laikotarpiui (2005–2007 m.), kurį Europos Sąjunga
vadina learning by doing, galime apibendrinti faktinius
šalies duomenis. Lietuvai viso 2005–2007 metų lai-
kotarpyje buvo skirta 36.796.184 ATL‘ų (Aplinkos
ministro 2004–12–27 įsakymas Dėl Nacionalinio ATL
paskirstymo plano (NPP)10. Leidimai paskirstyti tokiu
būdu:
• įrenginiams pagal NPP – 34.393.545 ATL,
• naujiems įrenginiams – 1.840.672 ATL,
• parduota aukciono būdu – 552.000 ATL.
Apibendrinus laikotarpio duomenis, paskaičiuo-
tas 2005–2007 m. išmestų CO2 kiekis, kuris sudaro
19.119.524 t CO2. Žemiau pateikiamas išmesto kie-
kio pasiskirstymas pagal atskiras pramonės rūšis.
 Verintojai skelbiami LAAIF internetiniame tinklalapyje ad-
resu adresu http://www.laaif.lt/index.php?1480535337
 Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šialių, Panevėžio, Alytaus,
Marijampolės, Utenos.
 Valstybės žinios, 2006, Nr.79–3129.
10 Valstybės žinios, 2005, Nr.6–166, 2007, Nr. 27–996.
4 pav. 2005–2007 metais skirto ATL‘ų kiekio ir
išmestų šiltnamio dujų palyginimas pagal sektorius
Šaltinis: Apibendrinti Europos Sąjungos nepriklausomo sandorių
žurnalo [9] duomenys.
Palyginimui panagrinėkime, kokia yra Lietuvos
padėtis visos 2005–2007 m. Europos Sąjungos šil-
tnamio dujų ATL prekybos sistemos kontekste.
(1) Siekiant neiškraipyti metinio palyginimo,
Bulgarijos, Rumunijos ir Maltos duomenys į lentelę
neįtraukti. Maltos 2007 metų išmetimai bus įvertinti,
tuo tarpu Rumunija ir Bulgarija tik 2007 m. pradėjo
dalyvauti Europos Sąjungos šiltnamio dujų emisijų
prekybos sistemoje. Rumunijos išmestas CO2 kiekis
2007 m. yra 69.604.599 t. Duomenys apie Bulgariją
nėra prieinami.
(2) Įvertinti visų įrenginių duomenys (tame
tarpe ir naujų, ir baigusių veiklą), pateikiami BNSŽ
2008–05–08. Kadangi patvirtinto CO2 kiekio kore-
gavimas įmanomas iki gegužės 30d., galimi nežymūs
pakeitimai.
(3) Metinis 2005–2007 m. skirtas ATL‘ų kiekis
įrenginiams, įvertinant naujų įrenginių rezervo pa-
skirstymą ir ATL‘ų pardavimus aukciono metu.
(4) Atidarytų įrenginių sąskaitų skaičius BNSŽ’e
2006–05–01 (tų šalių, kuriose neveikė registrai, ap-
skaičiuoti 2007–05–01 pateikti duomenys pagal iš-
mestą CO2 kiekį už 2005 m.)
(5) Įrenginių sąskaitų skaičius 2007–05–01
(įvertinant uždarytas ir atidarytas sąskaitas, Maltos
registras veikia, tačiau įrenginių sąskaitos nėra atida-
rytos).
(6) Įrenginių skaičius, įvertinant uždarytas ir ati-
darytas sąskaitas BNSŽ’e 2008–05–08
58 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

Vidutiniškai
Išmestas CO2 kiekis (2) skirta ATL’ų vie- Įrenginių skaičius
Valstybė narė neriems metams
2005-2007 m.
2005 m. 2006 m. 2007 m. laikotarpyje (3) 2005 m. (4) 2006 m. (5) 2007 m. (6)
Austrija 33.372.826 32.382.804 31.751.165 32.900.512 199 197 210
Belgija 55.363.223 54.775.314 52.795.318 62.114.734 309 309 309
Kipras 5.078.877 5.259.273 5.396.164 5.701.075 13 13 13
Čekija 82.454.618 83.624.953 87.834.758 97.267.991 395 405 406
Vokietija 474.990.760 478.016.581 487.004.055 498.390.019 1.842 1.851 1.915
Danija 26.475.718 34.199.588 29.407.355 33.499.530 380 388 383
Estija 12.621.817 12.109.278 15.329.931 18.953.000 43 47 47
Ispanija 183.626.981 179.711.225 186.495.894 178.838.295 800 944 1.052
Suomija 33.099.625 44.621.411 42.541.327 45.499.284 578 589 607
Prancūzija 131.263.787 126.979.048 126.634.806 154.909.186 1.084 1.089 1.094
Graikija 71.267.736 69.965.145 72.717.006 74.400.198 140 152 153
Vengrija 26.161.627 25.845.891 26.835.478 31.660.904 229 239 245
Airija 22.441.000 21.705.328 21.246.117 22.320.000 109 114 113
Italija 225.989.357 227.439.408 226.368.773 223.070.435 943 996 1.009
Lietuva 6.603.869 6.516.911 5.998.744 12.265.395 93 99 101
Liuksemburgas 2.603.349 2.712.972 2.567.231 3.358.323 15 15 15
Latvija 2.854.481 2.940.680 2.849.203 4.560.191 93 101 93
Nyderlandai 80.351.288 76.701.184 79.874.658 88.942.336 210 211 213
Lenkija 203.149.562 209.616.285 209.601.993 237.838.568 817 817 869
Portugalija 36.425.915 33.083.871 31.183.076 38.161.413 243 254 260
Vidutiniškai
Išmestas CO2 kiekis (2) Įrenginių skaičius
skirta ATL’ų vie-
Valstybė narė neriems metams
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2005-2007 m. 2005 m. (4) 2006 m. (5) 2007 m. (6)
laikotarpyje (3)
Švedija 19.381.623 19.884.147 15.348.209 23.209.832 705 730 755
Slovėnija 8.720.548 8.842.181 9.048.633 8.743.680 98 98 98
Slovakija 25.231.767 25.543.239 24.516.830 30.489.902 175 173 169
Jungtinė
242.513.099 251.159.840 256.581.160 224.831.370 769 774 1.057
Karalystė
Viso 2.012.043.453 2.033.636.557 2.049.927.884 2.151.926.173 10.282 10.605 11.186

5 pav. 2005–2007 m. skirti ATL‘ai ir išmestas CO2 kiekis Europos Sąjungos šalyse (1)
(be Bulgarijos, Rumunijos ir Maltos)

Lentelėje apibendrinti Europos Sąjungos in-
formacijos spaudai pateikti oficialūs duomenys
[10]. 2005–2007 metų laikotarpyje visoms šalims
narėms skirta 6.455.778.519 ATL‘ų (Lietuvai skirta
0,57 proc.), išmesta 6.095.607.894 ATL‘ų (Lietuvos
išmestas CO2 kiekis sudaro tik 0,32 proc. visų iš-
metimų). Europos Sąjungos emisijų prekybos siste-
moje dalyvauja 11.186 įrenginių, iš jų 101 įrenginiai
vykdantys veiklą Lietuvoje (0,9 proc.). Taigi, Lietu-
vos indėlis yra mažas. Palyginkime ES-15 ir ES-10
duomenis:
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Skirta, ATL, Išmestas CO2 Įrenginių
proc. kiekis, proc. skaičius, proc.
ES-15 79,2 81,30 81,8
ES-10 20,7 18,7 18,2
Didžioji išmetamų CO2 dujų dalis (81,3 proc.)
tenka taip vadinamoms ES-15 valstybėms narėms,
ir tik 18,7 proc. – naujosioms, tapusiomis Europos
Sąjungos narėmis 2001 m. Atitinkamai palyginti ir
paskirstyti ATL’ų kiekiai (79,2 proc. ir 20,7 proc.).
Įvertinus duomenis, paaiškėjo, kad „naujosioms“ na-
rėms buvo skirta keliais procentais daugiau, nei rea-
liai išmesta CO2. Yra manoma, kad išsivysčiusioms
Europos Sąjungos šalims tenka didžioji šiltnamio
dujų sumažinimo našta, kadangi jos ir yra labiausiai
atsakingos už išaugusį CO2 kiekį atmosferoje. Išlai-
kant pusiausvyrą, jos turėtų parodyti pereinamoms
į rinkos ekonomiką šalims naujesnį, draugiškesnį
aplinkai ekonomikos vystymo kelią.
JTBKKK Kioto protokole numatyti dar du me-
chanizmai, kuriuos įgyvendinant, taip pat mažina-
mi šiltnamio dujų išmetimai. Vienas jų yra bendro
įgyvendinimo (toliau – BĮ) lankstusis mechanizmas.
BĮ projektai vykdomi tarp dviejų į JTBKKK pirmą
priedą įrašytų šalių ir apima projektus, mažinančius
antropogeninių šiltnamio dujų išmetamą kiekį arba
didinančius jų pašalinimą iš atmosferos. Įgyvendi-
nant šiuos projektus, sukuriami taršos mažinimo
vienetai (TMV)11.
Lietuvoje nuo 2005 metų pradžios iki 2008 metų
gegužės menesio buvo pritarta 15 bendro įgyvendi-
nimo projektų idėjoms:
• vėjo elektrinių parkų statybai (8 projektai);
• sąvartynų biodujų panaudojimui (1 projektas);
• N2O dujų mažinimui (2 projektai);
• biodegalų gamybai (3 projektai);
• degančių dujų utilizavimui (1 projektas).
Įgyvendinus šiuos projektus, per 2008 – 2012
metų laikotarpį Lietuvoje planuojamas taršos suma-
žinimas 9.875.974 TMV.
11 Taršos mažinimo vienetas (TMV) – angl. k. emission
reduction unit (ERU). 1 TMV yra lygus vienai tonai CO2
ekvivalento.
59
Išvados
1. Europos Sąjungoje sukurta šiltnamio dujų
emisijų prekybos sistema, veikianti nuo 2005 metų.
Be jos, Kioto protokolas numato dar du lanksčiuo-
sius mechanizmus: bendro įgyvendinimo ir švarios
plėtros, taip pat sąlygojančius CO2 išmetimų maži-
nimą.
2. Didžioji CO2 mažinimo dalis tenka išsivysčiu-
sioms Europos valstybėms. Nors tema aktuali visai
Europos Sąjungai, ypač svarbus jos nagrinėjimas ir
šalies mastu.
3. 2005–2007 metų laikotarpiui Lietuvai skir-
ta 0,57 procentų visų Europos Sąjungos ATL‘ų, o
šalies išmestas CO2 kiekis sudaro tik 0,32 procentų
visų Europos Sąjungos išmetimų. Tačiau šalis akty-
viai dalyvauja bent dviejuose Kioto protokolo lanks-
čiuosiuose mechanizmuose. Įgyvendinant bendrus
projektus su užsienio valstybėmis, šalyje planuojama
sukurti 9.875.974 taršos mažinimo vienetų. Taip pat
vyksta aktyvi prekyba apyvartiniais taršos leidimais.
4. Nagrinėjant klimato kaitos problematiškumą,
turime atsižvelgti į darnų regiono (šalies, valstybės)
vystymąsi. Šių atskirų sričių sąsaja dar nedaug nagri-
nėta, tačiau yra glaudžiai susijusi ir reikalauja nuose-
klaus tyrimo.
Literatūra
1. Aplinkos politika ir valdymas: vadovėlis. Sudar.
I. Lazdinis. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto
Leidybos centras, 2008. – 340 p.
2. Bubnienė R., Rimkus E., Štreimikienė D. Klimato
kaitos pagrindai. Vilnius, 2006. 44 p.
3. Maniokas K., Europos Sąjungos plėtra ir europeiza-
cija: Vidurio ir Rytų Europos valstybių įsijungimas į
Europos Sąjungą, Eugrimas, Vilnius, 2003. 207 p.
4. Ragulskytė – Markovienė R., Aplinkos teisė: Lietuvos
teisės derinimas su Europos Sąjungos reikalavimais.
Eugrimas, Vilnius, 2005. 363 p.
Literatūra užsienio kalba:
5. Environmental policy in Europe: the Europeanizati-
on of national environmental policy / edited by An-
drew Jordan and Duncan Liefferink. – London New
York (N.Y.): Routledge:Taylor & Francis Group,
2004. 251 p.
6. Environmental policy in the European Union: ac-
tors, institutions, and processes / edited by Andrew
Jordan; London Sterling: Earthscan, 2005. 366 p.
7. IPCC, 2007: Climate Change 2007: Synthesis Report.
60 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

Contribution of Working Groups I, II and III to the

Fourth Assessment Report of the Intergovernmental
Panel on Climate Change [Core Writing Team, Pachau-
ri, R.K. and Reisinger, A. (eds.)/. IPCC, Geneva, Swit-
zerland, 104 p.
8. Munasimghe M.,, Rob Swart R.. Primer on Climate
Change and Sustainable Development: Facts, Poli-
cy Analysis, and Applications. Cambridge university
press, 2005. 445 p.

Šaltiniai iš interneto:

9. Community independant transaction log // http://

ec.europa.eu/environment/ets; prisijungimo laikas:
2007–06–20, 2008–05–30
10. Official EU press release // http://europa.eu/ra-
pid/pressReleasesAction.do?reference=IP/08/
787&format=HTML&aged= 0&language=EN&gu
iLanguage=en, prisijungimo laikas: 2008–05–08.

Fulfilment of Obligations 
under the Kyoto Protocol.
Interaction of Climate Change and
Sustainable Development

Julija Naujėkaitė

Summary

After the problem of climate change had been acknow-

ledged, international conventions were signed and targets
for greenhouse gas emission reductions were set. Referring
to scientists from the European Union, general aspects of
environmental politics and its transposition are reviewed.
Also environmental instruments are distinguished and their
realization for meeting Kyoto targets is estimated. Interac-
tion between climate change and sustainable development is
considered. Analysing data of 2005–2007 commitment
period, fulfilment of obligations in member states is com-
pared.

Keywords: Environmental politics of European

Union, environmental instruments, sustainable develo-
pment, Kyoto protocol, fulfilment of obligations under Kyoto
protocol.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 61

Teoriniai ir praktiniai tvarios ekonominės raidos aspektai

Algimantas Misiūnas
Mykolo Romerio universitetas

Ieva Balsytė
Konkurencijos taryba, A.Vienuolio g. 8, LT–01104 Vilnius

Tvarios raidos koncepcija yra plačiai išnagrinėta teorine prasme, kuri visuotinai suprantama kaip nemažėjanti vi-
suomenės ekonominė gerovė, atsižvelgiant į technologinius, ekologinius ir socialinius veiklos apribojimus. Tačiau dažniau
yra akcentuojama tik silpno tvarumo sąlyga, kad bendra turimo kapitalo vertė turi nemažėti laike. Ne mažiau svarbi
griežtesnė tvarios raidos sąlyga, kuri teigia, kad gamtos kapitalo palaikymas pastoviame lygyje garantuotų žmonijos poten-
cialo tenkinti poreikius nemažėjimą ateityje ir tuo pačiu tvarią nenutrūkstamą raidą. Šis reikalavimas vadinamas stipraus
tvarumo sąlyga. Straipsnyje nagrinėjami ne tik teoriniai, bet ir praktiniai tvarios raidos vertinimo klausimai.

Pagrindinės sąvokos: tvarumas, sąlyga, kapitalas, visuomenės ekonominė gerovė.

Įvadas

Oficialiuose dokumentuose naudojamas termi-

nas „darnus vystymasis“ pastaruoju metu dažnai
pakeičiamas žodžių junginiu „tvari raida“. Kadangi
jų esmė yra ta pati, šiame straipsnyje nagrinėjamo
konteksto atžvilgiu mums bus patogiau naudoti an-
trąjį junginį. 2005 metų pabaigoje Statistikos depar-
tamentas išleido pirmąją Nacionalinės darnaus vys-
tymosi strategijos įgyvendinimo ataskaitą, o darnaus
vystymosi rodiklių rinkinys bus pateikiamas regulia-
riai. Šių rodiklių kitimo tendencijos gali atskleisti, ar
šalies raidos kryptys suderinamos su tvarumo kon-
cepcija, tačiau nieko nepasako, ar esama padėtis yra
tvari. Todėl išlieka aktualūs ir teoriniai ir praktiniai
tvarios raidos tyrimai.
Tvarios ekonominės raidos koncepcijos pateikia
keletą tvarumo kriterijų – tvarus vartojimas (pagal
Repetto), nemažėjantis naudingumas (pagal Pezzey)
ir t.t. Bendriausiu požiūriu tvari ekonominė raida
– tai raida, užtikrinanti nemažėjančią visuomenės
ekonominę gerovę, atsižvelgiant į esamus technolo-
ginius, ekologinius ir socialinius visuomenės veiklos
apribojimus.
Jau Brundtland pranešime teigiama, kad būtina
garantuoti nemažėjančias galimybes skirtingų kartų
gyventojams. Savo ruožtu tai reiškia, kad žmonijos
išteklių bendras potencialas arba atsargos taip pat
turi nemažėti. Iš tvarios ekonominės raidos apibrė-
žimo Solow (1974), o vėliau Hartwick (1977) išveda
tokią silpno tvarumo sąlygą: bendro turimo kapitalo
vertė turi nemažėti laike. Toks sąlygos formulavimas
numato dvi prielaidas: pirma, kad įmanoma nustatyti
viso kapitalo piniginę vertę. Ši prielaida sunkiai įgy-
vendinama tam tikrų gamtinių ir socialinių išteklių
atžvilgiu. Antra, silpno tvarumo sąlyga leidžia bet
kokį kapitalo rūšių pakeičiamumą. Tačiau realybėje
egzistuoja tam tikros kapitalo pakeičiamumo ribos.
Be to, pakeičiamumas tampa rizikingu, jei ištekliai
įvertinami nepilnai, kas labai tikėtina, kai vertiname
gamtinius išteklius.
Ši problema tampa dar aštresne dėl dviejų su
gamtiniu kapitalu susijusių savybių, vadinamų ne-
grįžtamumu ir neužtikrintumu. Negrįžtamumas
reiškia, kad jei jau kažkoks gamtinis resursas yra su-
62 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
naikinamas, tai žmogus nebegali jo atkurti. Neužti-
krintumas siejasi su tuo, kad žmonija iš tikro žino ne
viską ar tik labai mažai apie tai, kokia gi tikroji gam-
tos reikšmė žmonijos raidai, o juo labiau kokia bus
gamtos vertė tolimoje ateityje. Minėtos gamtinio ka-
pitalo savybės, jo atliekamų funkcijų platus spektras
bei ypatingas vaidmuo palaikant gyvybę lėmė griež-
tesnės tvarios raidos sąlygos atsiradimą, kuri teigia,
kad būtent gamtos kapitalo palaikymas pastoviame
lygyje garantuotų žmonijos potencialo tenkinti po-
reikius nemažėjimą ateityje ir tuo pačiu tvarią nenu-
trūkstamą raidą. Šis reikalavimas vadinamas stipraus
tvarumo sąlyga.
Silpnas tvarumas kritikuojamas dėl leidžiamo pil-
no kapitalo veiksnių tarpusavio pakeičiamumo, bet,
iš kitos pusės, stipraus tvarumo sąlyga yra pernelyg
griežta, nes ji teigia, kad gamtinis kapitalas negali
būti pakeistas jokiu kitu kapitalu, jokiomis žmogaus
sukurtomis technologijomis ar žiniomis. Kaip teigia
tokios koncepcijos kritikai, stipraus tvarumo reikala-
vimas iš esmės apriboja ekonominį augimą. Tačiau
visuotinai sutariama, kad net ir pripažįstant kapitalo
pakeičiamumą, turi būti nustatytos tam tikros jo ri-
bos, kurios leistų išsaugoti pastovų esminių gamtinių
funkcijų potencialą. Tai – vadinamoji minimalių ko-
kybės standartų koncepcija.
Straipsnio autorių tikslas buvo apibendrinti teo-
rinius tvarios ekonominės raidos kriterijus ir pateikti
praktinio apskaičiavimo alternatyvas Lietuvai. Ak-
centuojamas tikrojo taupymo mato priimtinumas ir
jo tikslingumas atliekant praktinius vertinimus.
1. Lygybės tarp kartų principas ir gerovės
kriterijai
Šis principas atsispindi jau pačiame tvarios eko-
nominės raidos apibrėžime: gerovė arba visuomenės
gaunamas naudingumas laike turi nemažėti. Jei ga-
limybės pasiekti gerovę priklauso nuo turimų ište-
klių atsargų, tuomet kyla klausimas, kaip reiktų su-
formuluoti išteklių paskirstymo uždavinį, leidžiantį
nustatyti tokį išteklių paskirstymą tarp kartų, kuris
garantuotų bent jau nemažėjančią gerovę. Labiausiai
paplitęs resursų paskirstymo laike kriterijus maksi-
mizuoja visuomenės gerovę, kuri lygi diskontuoto
naudingumo srautui.
Tačiau tvarios raidos šalininkai smarkiai kritikuo-
ja tokio kriterijaus pagrindą – pastovios ir teigiamos
diskonto normos naudojimą. Šiuo atveju diskontavi-
mas reiškia, kad ateities naudingumas turi sąlyginai
mažesnę reikšmę, nei dabartinių kartų gerovė. Tai
pažeidžia ir vieną iš socialinių tvarios raidos apribo-
jimų – lygybės tarp kartų principą.
Yra dar vienas gerovės kriterijus, naudojamas
tvarios ekonominės raidos modeliuose – tai vadina-
moji Auksinė taisyklė, kuri nusako didžiausią neribo-
tą laiką išlaikomą naudingumo lygį. Ši taisyklė nusa-
ko tokią ekonomikos būseną, kuri duoda maksimalų
naudingumą, bet tuo pačiu ir nekinta arba gali nekisti
neribotą laiko tarpą. Šis kriterijus taip pat turi aki-
vaizdų trūkumą, nes jis nurodo tik būseną, į kurią
turėtų asimptotiškai artėti visuomenės raida, tačiau
nenusako jokio optimalaus išteklių vartojimo kelio,
kaip į šią „auksinę“ būseną patekti su pradinėmis ište-
klių atsargomis. Tokiu būdu paaiškėja, kad dauguma
ekonominiuose modeliuose naudojamų visuomenės
gerovės kriterijų vienaip ar kitaip pažeidžia lygybės
tarp kartų principą. Tai lėmė dar vieno, vadinamo
Chichilnisky, kriterijaus atsiradimą 1993 metais. Šio
kriterijaus principas labai paprastas: Chichilnisky tie-
siog sudeda diskontuoto naudingumo ir Auksinės
taisyklės kriterijus, suteikiant jiems tam tikrą svorį [3,
p. 474]. Tvarios raidos modeliuose naudojama Auk-
sinė taisyklė dar vadinama ir Žaliąja, nes joje nau-
dojama naudingumo funkcija priklauso nuo dviejų
argumentų: vartojimo bei gamtinių išteklių atsargų
lygio [4, p. 121].
Bene labiausiai praktinis ekonominio tvarumo
vertinimas siejamas su jau aptarta silpno tvarumo
sąlyga, kuri teigia, kad bendro kapitalo atsargų vertė
laike turi nemažėti. Tai dar vadinama Hartwick tai-
sykle. Tačiau labai svarbu pabrėžti tai, kad santykis
tarp nemažėjančios kapitalo vertės ir tvarios ekono-
minės raidos galioja tik tuomet, jei kapitalo pokyčiai
vertinami efektyviomis kainomis. Efektyvios kainos
šiuo atveju yra šešėlinės kapitalo išteklių kainos, iš-
vedamos iš gerovės maksimizavimo uždavinio. Kuo-
met šią taisyklę Hartwick pirmąkart apibrėžė 1977
metais, ji skambėjo taip: norint išlaikyti nemažėjantį
vartojimo ir gerovės lygį, reikia iš išsenkančių ište-
klių gaunamą pelną arba rentą investuoti į atsinau-
jinantį kapitalą [5, p.972]. Kitais žodžiais tariant, iš-
senkančių išteklių atsargų sumažėjimas, įvertintas jų
efektyviomis kainomis bei atėmus išteklių išgavimo
kaštus, turi būti lygus investicijoms į atsinaujinančius
išteklius.
Hartwick taisyklė svarbi tuo, kad ja remiasi vie-
no pagrindinių tvarios raidos ekonominių matų
– tikrojo taupymo – skaičiavimas. Tikrasis taupymas
yra matas, rodantis visų kapitalo atsargų vertės po-
kyčius. Skirtingai nuo tradicinio taupymo mato, ti-
krasis taupymas įtraukia ne tik materialaus kapitalo
nuvertėjimą bei investicijas į jį, bet ir gamtinio kapi-
talo suvartojimą bei aplinkos degradaciją ar investi-
cijas į socialinį kapitalą. Remiantis Hartwick taisykle
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
ir tikrojo taupymo matu, gaunama dar viena svarbi
išvada. Kadangi bendra kapitalo vertė lemia ateities
vartojimą, tuomet ateities vartojimo pokyčiai taip pat
priklausys nuo bendro kapitalo vertės pokyčių, arba
kitaip – tikrojo taupymo. Iš tikrųjų tikrasis taupymas
skaičiuojamas remiantis rinkos kainomis, tačiau rin-
kos kaina sutaptų su optimalia tik tuomet, jei rinka
būtų tobula. Tai gali lemti didelius tikrojo taupymo
įvertinimo netikslumus, ypač atsižvelgus į tai, kad
daugelio gamtinių išteklių rinkos yra netobulos arba
visai neegzistuojančios. Tai nėra vienintelė kritika,
kuri skiriama tvarios ekonominės raidos požiūriui.
Tvarią raidą tiriančių mokslininkų nuomone, nors
ekonominio tvarumo koncepcija iš dalies įtraukia ir
ekologinius, ir socialinius aspektus, nes matuoja ati-
tinkamo kapitalo rūšių pokyčius, tačiau to nepakan-
ka, kad būtų išlaikomi bent jau minimalūs tvarumo
reikalavimai kiekvienoje iš trijų dimensijų [2, p. 119;
7, p. 42; 10, p. 18]. Ši kritika remiasi tais pačiais argu-
mentais, aiškinančiais, kodėl silpnos tvarumo sąlygos
neužtenka bendrai tvariai raidai užtikrinti. Visumoje
kritika atspindi tai, kad ekonominis tvarumas įmano-
mas net ir tuomet, jei ekologinis ar socialinis tvaru-
mas yra pažeidžiamas. Tokiu atveju ekonominė tvari
raida prieštarautų bendrai tvarios raidos koncepcijai,
reikalaujančiai visų trijų sistemų – ekonominės, eko-
loginės ir socialinės – tvarumo užtikrinimo. Todėl
tiek ekologinis, tiek socialinis tvarumas turi būti pa-
pildomai įvertinti.
2. Praktiniai tvarios ekonominės raidos mata-
vimai
Nagrinėjant tvarios raidos koncepciją, galima
pastebėti, kad daug sutinkamų tvarios raidos apibrė-
žimų galima suskirstyti pagal tai, kokią tvarios raidos
dimensiją jie akcentuoja – ekonominę, ekologinę ar
socialinę. Taip pat nustatyta, kad ekonominis tvaru-
mas yra plačiausia sąvoka iš šių trijų, nes iš dalies
įtraukia ekologinio ir socialinio kapitalo pokyčius,
kurie savu ruožtu lemia ekologinį ar socialinį tva-
rumą. Dėl šios priežasties daugelis tvarią raidą na-
grinėjančių autorių teigia, kad ekonominio tvarumo
užtektų ir bendram tvarumui garantuoti. Tačiau jau
buvo parodyta, kad tokia išvada nėra visada teisinga:
ekonominį tvarumą galima pasiekti ir akivaizdžiai
pažeidžiant ekologinius ar socialinius tvarios raidos
apribojimus. Taigi, svarbu išmatuoti, kiek šalies rai-
da atitinka bent jau minimalius kiekvienos dimensi-
jos tvarumo reikalavimus. Ekonominiu požiūriu tai
reiškia šalies bendro kapitalo vertės nemažėjimą. Iš
ekologinės pusės tai reiškia gamtos gebėjimo teikti
63
pagrindinius išteklius ir atlikti svarbiausias gyvybę
palaikančias funkcijas išlaikymą. Galiausiai, sociali-
nis tvarumas siejasi su pagrindinių bazinių socialinių
poreikių patenkinimo galimybėmis bei lygybės tarp
kartų užtikrinimu. Atsižvelgiant į tai, kad socialinės
tvarios raidos sąvoka nėra vienareikšmiškai apibrė-
žiama, reiktų bendro tvarumo analizę papildyti ir
šalies institucinio potencialo įvertinimu, nors šiuo
atveju negalime užbrėžti absoliučios ribos, koks ins-
titucijų lygis būtų tvarus, o koks – ne.
Kai kurie matai yra absoliutūs, nusakantys kon-
krečią tvarumą užtikrinančią ribą, kai kurie – santy-
kiniai, vienos šalies tvarumą įvertinantys kitų šalių
atžvilgiu. Šiuo metu Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių
tvari raida matuojama, atsižvelgiant į tvarios raidos
indikatorių kitimo tendencijas ir todėl šie indikatoriai
yra dinaminis tvarumo matas. Skirtingų tipų matai
gali atskleisti vis kitas netvarumo priežastis ir taip
papildyti vienas kitą, tad šia savybe pasinaudojama,
vertinant ekologinį ir socialinį tvarumą. Iš tiesų reik-
tų pabrėžti, kad tvarios raidos rodikliai, dėl skirtingo
vertimo oficialiai vadinami darnaus vystymosi rodi-
kliais, yra vienintelis šiuo metu Lietuvoje vykdomas
tvarios raidos matavimas. Šių indikatorių kitimo ten-
dencijos yra aptariamos Statistikos departamento
leidžiamoje Darnaus vystymosi rodiklių ataskaitoje,
kuri turėtų būti parengiama kas du metai. Tokia apž-
valga buvo parengta 2005 metų pabaigoje, kurioje
aptariamos rodiklių tendencijos 2000–2004 metų
laikotarpiu. Taip pat reikėtų paminėti S. Žičkienės
bandymą sudaryti tam tikrą tvarios raidos indeksą
[10, p. 16], remiantis jau minėtais tvarios raidos rodi-
kliais. Autorė šiame darbe sudaro tam tikrus rodiklių
kitimo ekonominius, ekologinius ir socialinius indek-
sus bei bendrą tvarios raidos indeksą, baziniais me-
tais pasirinkusi 1995–uosius. Tačiau iš esmės tokių
indeksų sudarymas labai nesiskiria nuo Statistikos
departamento jau aptariamų rodiklių. Todėl akivaiz-
du, kad tvarios raidos vertinimo praktikos Lietuvoje
labai trūksta.
Kaip minėta anksčiau, ekonominis tvarumas
reikalauja, kad bendra kapitalo vertė laike nemažė-
tų. Ekonominio tvarumo matas – tikrasis taupymas
– būtent ir matuoja bendrojo kapitalo vertės poky-
čius, kai kapitalas apima tiek materialius, tiek gamti-
nius, tiek socialinius veiksnius ir išteklius. Teoriškai
tikrojo taupymo mato apskaičiavimo formulę išvesti
nesunku: jis paprasčiausiai lygus materialaus kapi-
talo, gamtinio kapitalo ir socialinio kapitalo atsargų
pokyčiams, padaugintiems iš jų šešėlinių kainų.
Tačiau praktikoje nustatyti, kokie ištekliai įeina
į kiekvieno minėto kapitalo sudėtį, kokie jų atsargų
64 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
pokyčiai, ypač gamtinio ar socialinio kapitalo atve-
ju, yra sudėtinga. Analogiškai daugelis gamtinių iš-
teklių bei jų atliekamų funkcijų neturi rinkos, todėl
nėra įmanoma tiksliai nustatyti ir jų šešėlinių kainų.
Dėl šių priežasčių praktikoje skaičiuojamas tikrasis
taupymas gali būti tik labai apytikslis teorinio tikrojo
taupymo mato įvertis.
Tikrojo taupymo matą skaičiuoja Pasaulio bankas
beveik 150 šalių. Paskutinis jo įvertinimas pateiktas
2006 metų Pasaulio Banko išleistoje apžvalgoje „Kur
slypi tautų turtas?“ [8]. Naudojantis šia apžvalga bei
Tikrojo mato skaičiavimo vadovu, galima sudaryti
bendrą tikrojo taupymo apskaičiavimo metodiką.
Pirmiausiai apskaičiuojamos investicijos į mate-
rialų kapitalą. Tam randamas bendrasis nacionalinis
taupymas, kaip skirtumas tarp bendro vidaus pro-
dukto ir vartojimo, įvertintų to meto kainomis. Šis
rodiklis parodo šalies materialaus kapitalo atsargų
prieaugį. Antrame etape iš gauto rodiklio atimamas
gamyboje sunaudoto materialaus kapitalo kiekis, at-
skleidžiantis materialaus kapitalo nuvertėjimą.
Socialinio kapitalo išteklių pokyčiai, remiantis
tvarios raidos koncepcija, taip pat turi būti įvertina-
mi. Tvarios ekonominės raidos teorija teigia, kad šie
veiksniai nusidėvėti negali. Šio požiūrio laikomasi,
skaičiuojant tikrąjį taupymą, nors socialinio požiū-
rio šalininkai su tuo ne visada sutinka. Skaičiuojant
tikrojo taupymo matą, tariama, kad socialinio kapi-
talo prieaugis iš esmės gali būti atspindėtas vienu
apibendrinančiu dydžiu – kaip išlaidos švietimui.
Visų pirma dalis (apie 10 procentų) išlaidų švietimui
– mokyklų, universitetų ir administracinių pasta-
tų bei kitų techninių priemonių pavidalu – jau yra
įtraukiama į tikrojo taupymo matą per materialaus
kapitalo pokyčius. Visa likusi išlaidų švietimui dalis,
dar vadinama “einamosiomis švietimo išlaidomis”,
pavyzdžiui, mokytojams mokami atlyginimai ar nu-
pirktos knygos, tradicinėse nacionalinėse sąskaitose
prilyginamos ne investicijoms į kapitalą, o priešin-
gai – vartojimui. Todėl iš tvarios raidos požiūrio šį
„vartojimą“ reikia priskirti „investicijoms“. Supran-
tama, vienas litas išlaidų švietimui nebūtinai reiškia,
kad socialinio kapitalo vertė taip pat padidėja vienu
litu, todėl toks investicijų į socialinį kapitalą apibrė-
žimas nėra be trūkumų. Iki šiol nėra pasiekta sutari-
mo, koks turėtų būti tikrasis santykis tarp išlaidų ir
kapitalo akumuliacijos, tad laikoma, kad šiuo metu
geriausias sprendimas yra naudoti išlaidas švietimui
kaip tiesioginį socialinio kapitalo pokyčius nusakantį
rodiklį.
Toliau tikrojo taupymo skaičiavime įvertinamas
gamtinių išteklių nuvertėjimas. Priešingai socialiniam
kapitalui, laikoma, kad gamtinio kapitalo vertė gali
tik mažėti, išskyrus tuos atvejus, kai atsinaujinantys
ištekliai atsinaujina sparčiau nei yra sunaudojami.
Tiksliau, ignoruojamas galimas gamtinio kapitalo
padidėjimas dėl išteklių, pavyzdžiui, naftos atrastų
naujų šaltinių. Gamta susideda iš trijų skirtingų tipų
išteklių: neatsinaujinančių, atsinaujinančių išteklių
bei gamtinių funkcijų, tad jų atsargų pokyčiai tikraja-
me taupyme vertinami taip pat skirtingai.
Pirma, įvertinamas gamtinio neatsinaujinančio
kapitalo nuvertėjimas. Laikoma, kad neatsinaujinan-
tis gamtinis kapitalas susideda iš energetinių išteklių
ir mineralinių išteklių. Jų atsargų nuvertėjimas apskai-
čiuojamas kaip sunaudoto ištekliaus kiekis, padau-
gintas iš gaunamos vieno ištekliaus vieneto rentos.
Renta apskaičiuojama kaip skirtumas tarp pasaulinės
kainos, t.y. vidutinės kainos tarptautinėje rinkoje, ir
vidutinių išgavimo kaštų, būdingų konkrečiai šaliai.
Atsinaujinančio gamtinio kapitalo pokyčiai į ti-
krąjį taupymą įtraukiami gana ribotai, t.y. įtraukiamas
tik miškų išteklių, o tiksliau medienos, išeikvojimas
gamybai bei kurui. Kadangi šie ištekliai gali atsinau-
jinti, tai jų atsargų grynasis pokytis priklausys ne tik
nuo jų sunaudojimo gamyboje ar kurui nagrinėjamu
laikotarpiu, bet ir nuo metinio natūralaus prieaugio,
arba kitaip – „atsinaujinimo“. Tuomet bendra renta
apskaičiuojama tik grynajam miškų išteklių pokyčiui.
Skirtingai nuo išsenkančių išteklių, šiuo atveju renta
apskaičiuojama kaip sandauga tarp rentos normos
ir atitinkamos kainos. Rentos norma tikrojo tau-
pymo skaičiavimui nustatyta ekspertiniu būdu bei
naudojantis atskirais tyrimais. Pasaulio bankas tei-
gia, kad vidutinė rentos norma Pietų, Pietryčių bei
Rytų Azijos regione yra apie 50 procentų, Afrikos
regione – apie 30 procentų, Lotynų Amerikai – apie
55 procentus, o likusių šalių, pasižyminčių vidutiniu
medienos išteklių naudojimo intensyvumu, – viduti-
niškai apie 40 procentų. Rentos norma padauginama
iš medienos gamybai ir medienos kurui rinkos kainų
svertinio vidurkio, kur svoriai prilygsta kiekvienos
medienos rūšies procentinei daliai visame medienos
suvartojime.
Dar vienas elementas, įtraukiamas į tikrojo tau-
pymo matą, yra taršos visuomeniniai kaštai, kurie
buvo įvertinti Fankhauser 1994 metais. Fankhauser
savo darbe yra apskaičiavęs, kad ribiniai vienos tonos
anglies, išmestos į orą, visuomeniniai kaštai apytiks-
liai lygūs 20 JAV dolerių, jei vertinamas poveikis visai
infrastruktūrai, žmonių sveikatai ir pasėliams. Ka-
dangi šie kaštai įvertinti 1994 metais, tai naudojant
JAV BVP defliatorių, juos galima nustatyti to meto
kainomis kiekvieniems metams, darant prielaidą, kad
ribiniai kaštai išlieka pastovūs realia verte.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 65

Apžvalgoje „Kur slypi tautų turtas?“ Pasaulio Remiantis Pasaulio banko metodika ir jau minėtais
bankas tikrąjį taupymą įvertino daugiau nei 140 šalių papildomais tikrojo taupymo patikslinimais, perskai-
1970–2004 metų laikotarpiui. Pasaulio bankas tikrą- čiavome tikrojo taupymo pokyčius.
jį taupymą vertino ir Lietuvai 1992–2004 metams.

1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
 
Bendrasis taupymas 19,16 15,99 16,28 12,84 11,91 14,9 14,18 11,72 13,86 15,99 16,75 15,64 15,35
Materialaus kapitalo
9,8 3,22 5,39 9,55 13,22 13,13 13,03 14,22 14,08 13,99 13,42 13,06 12,76
suvartojimas (–)
Išlaidos švietimui (+) 5,03 4,29 5,23 5,25 5,18 5,18 5,51 5,51 5,51 5,84 5,72 5,72 5,72
Miškų ištekliai (–) 0 0 0 0,89 0,44 0,17 0,03 0,04 0,21 0,27 0,24 0,34 0,25
Energetiniai
0,08 0,08 0,1 0,15 0,21 0,22 0,13 0,2 0,46 0,53 0,43 0,35 0,53
ištekliai (–)
Taršos visuomeniniai
1,28 1,23 1,33 1,17 1,09 0,88 0,84 0,74 0,63 0,63 0,56 0,53 0,48
kaštai (–)
Tikrasis taupymas 13,04 15,76 14,68 6,34 2,13 5,67 5,66 2,03 3,99 6,41 7,83 7,08 7,06

1 lentelė. Tikrasis taupymas Lietuvoje ir jo sudėtinės dalys (% nuo BVP)

Šaltinis: Apskaičiuota remiantis Pasaulio banko apžvalga „Kur slypi tautų turtas?“

Lietuvos tikrasis taupymas išliko teigiamas visą
laikotarpį nuo 1992 iki 2004 metų. Teoriškai tai
reikštų, kad Lietuva vystėsi, nepažeisdama silpnos
tvarumo sąlygos arba ekonomiškai tvariai. Pagal Pa-
saulio banko duomenis tikrasis taupymas Lietuvoje
ėmė mažėti nuo 1994 metų, kuomet jis siekė beveik
15 procentų, ir išlaikė šią mažėjimo tendenciją iki pat
2001, o po to stabilizavosi ties 7 procentais nuo BVP.
Tikrojo taupymo sudėtinių dalių raida gali atskleisti,
kas lėmė mato sumažėjimą. Matyti, kad tikrojo tau-
pymo didžiausią dalį užima išlaidų švietimui ir fizinio
kapitalo suvartojimo rodikliai, tuo tarpu gamtinio
kapitalo elementų nuvertėjimas per metus nesiekė
net vieno procento nuo BVP, išskyrus taršos visuo-
meninius kaštus pirmaisiais penkiais metais, kuri
vėliau pastoviai mažėjo ir 2004 metais buvo perpus
mažesnė, nei 1992-aisiais. Mineralinių išteklių Lietu-
va beveik neturi ir jų suvartojimas yra beveik nulinis.
Nors energetinių išteklių sunaudojimas nuo 1992 iki
2004 metų išaugo penkis kartus, tačiau sudaro tik
labai nedidelę BVP ir tikrojo taupymo dalį. Miškų
arba medienos suvartojimas taip pat mažareikšmis ir
nedaug kintantis. Iš tiesų Pasaulio bando duomenys
atskleidžia, kad tikrojo taupymo kitimą daugiausiai
lėmė materialaus kapitalo pokyčiai, t.y. bendrojo na-
cionalinio taupymo mažėjimas, kas reikštų išaugusį
vartojimą, bei padidėjęs materialaus kapitalo suvar-
tojimas gamyboje. Išlaidų švietimui dalis nacionali-
nėse pajamose nekito ir svyravo apie 5–6 procentus,
tad pačios tikrojo taupymo dinamikos neįtakojo. Vis
dėlto svarbu pabrėžti, kad, jei išlaidos švietimui būtų
priskirtos vartojimui, kaip kad tai daroma tradiciškai,
o ne investicijoms į socialinį kapitalą, tuomet tikrojo
taupymo įvertis būtų buvęs neigiamas, išskyrus pir-
mų trijų metų laikotarpį.
Dar kartą akcentuojame, kad ekonominė tvari
raida gali užtikrinti tik silpną tvarumą. Tuo tarpu
bendros tvarios raidos atžvilgiu svarbu ne tik nema-
žėjantis kapitalas, bet ir tinkamas jo elementų san-
tykis, neabejotinai ypatingą dėmesį skiriant būtent
gamtiniam kapitalui ir jo tinkamam įvertinimui. Nors
materialaus kapitalo nuvertėjimas ir žymus, tačiau ši
kapitalo rūšis gali būti santykinai nesunkiai sukuria-
ma ir papildoma atsargomis. Lygiai taip pat socialinis
kapitalas būtinas tvarios raidos užtikrinimui, tačiau
laikoma, kad jis negali nuvertėti ar nusidėvėti, tad itin
sunkių pasekmių tvarios raidos užtikrinimui irgi ne-
turi. Tuo tarpu gamtinis kapitalas yra itin svarbus, nes
atlieka esminę funkciją – gyvybės palaikymą žemėje.
Šio kapitalo atsargų palaikymas tam tikrame lygyje
yra būtinas jau vien dėl to, kad žmogus neišgali vien
savo jėgomis atkurti to gamtinio kapitalo, kurį su-
naikino. Dauguma tvarią raidą tiriančių mokslininkų,
tame tarpe ir ekonomistai, sutaria, kad nors ir neįma-
66 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
noma iš viso nustoti naudotis gamtiniais ištekliais, tai
bent jau jų naudojimo intensyvumas neturėtų didėti.
Lietuvos tikrajame taupyme gamtinio kapitalo nu-
vertėjimo dalis iš pirmo žvilgsnio didelio susirūpini-
mo nekelia. Gamtinio kapitalo nuvertėjimo lygis per
nagrinėjamą laikotarpį kito labai mažai ir bendrojo
taupymo rodiklį sumažindavo vidutiniškai apie 10
procentų. Ši labai bendra analizė gali rodyti, kad Lie-
tuva vystosi ir ekonomiškai tvariai, ir nesukeldama
papildomų ekologinių problemų. Tačiau tokia išva-
da būtų reali tik tuomet, jei praktikoje apskaičiuotas
matas atitiktų teoriškai apibrėžtą tikrojo taupymo
koncepciją.
Nevertėtų visiškai pasikliauti tokiais teigiamais
tikrojo taupymo tvarumo įvertinimais. Akivaizdžiai
galima pastebėti, kad daugelį kapitalo pokyčių, ypač
gamtinių išteklių atžvilgiu, tikrasis taupymas papras-
čiausiai ignoruoja. Iš kitos pusės, net ir tie pokyčiai,
kurie įtraukiami, nėra vertinami efektyviomis kaino-
mis. Šios problemos aptariamos teorinio ir praktinio
matų kokybinėje analizėje.
3. Teorinio ir praktinio tikrojo taupymo
palyginimas
Mūsų tikslas yra kokybiškai išanalizuoti, kiek
tikrojo taupymo matas atitinka teorinę tvarios eko-
nominės raidos koncepciją. Galima konstatuoti, kad
tikrojo taupymo netikslumą lemia dvi pagrindinės
priežastys. Pirma, į tikrąjį taupymą įtraukiami ne visi
bendrą šalies kapitalą sudarančių elementų, kurie
tiekia naudingumą visuomenei, pokyčiai, t.y. tikrojo
taupymo matas yra nepilnas. Antra, į tikrąjį taupymą
įtraukti kapitalo pokyčiai vertinami rinkos kaina, kuri
atitinka efektyvią arba šešėlinę kainą, tik tuomet, jei
to ištekliaus rinka yra konkurencinė ir jei nėra išori-
nių poveikių. Jei ne visos rinkos yra tokios tobulos,
tuomet tikrasis taupymas gali būti netinkamai įver-
tinamas.
Reikėtų paanalizuoti, kiek tiksliai tikrasis taupy-
mas atspindi materialaus kapitalo pokyčius. Materia-
lus kapitalas apima pastatus, įrenginius, įrangą, kitus
žmogaus sukurtus ir fizinę formą turinčius išteklius,
visų šių materialių išteklių pokyčiai fiksuojami nacio-
nalinėse sąskaitose. Kiekvienas šio kapitalo išteklius
turi rinką ir rinkos kainą. Daugumoje išsivysčiusių
valstybių šių išteklių rinkos pasižymi dideliu rinkos
dalyvių skaičiumi, kurių nė vienas nepasižymi rinkos
galia ir gebėjimu paveikti konkurencinę rinkos kainą.
Remiantis tuo, kad materialaus kapitalo pokyčiai pil-
nai fiksuojami nacionalinėse sąskaitose, be to, įverti-
nami efektyvia rinkos kaina, šių išteklių įtraukimas į
tikrąjį taupymą nesukelia netikslumo problemos.
Socialinis kapitalas ir jį sudarantys socialiniai fak-
toriai yra mažiau apibrėžti, tad sunku įvertinti, kokių
rodiklių įtraukimas į tikrojo taupymo skaičiavimą
lemtų mato pilnumą, o juo labiau jo tinkamą įvertini-
mą. Pasaulio bankas atliktame tyrime bandė empiriš-
kai nustatyti, kokie gi veiksniai nulemia šio kapitalo
pokyčius. Socialinis kapitalas šiuo atveju buvo api-
brėžtas kaip likutinis kapitalas, randamas iš bendro
šalies turto atėmus materialaus ir gamtinio kapitalo
įverčius, kur bendras šalies turtas nustatomas kaip
ateities vartojimo srauto dabartinė vertė [9, p.25]. Šis
likutinis dydis apima visuomenės žinių, įgūdžių ver-
tę, gerų institucijų ir valdymo poveikį ekonominės ir
kitos veiklos efektyvumui bei darbo produktyvumui,
galiausiai, tai apima ir pasitikėjimą tarp visuomenės
individų, socialinių normų, tradicijų vertę ir poveikį
vystymuisi. Remiantis minėto tyrimo duomenimis,
socialinis kapitalas sudaro beveik 80 procentų viso
pasaulio turto. Tame pačiame tyrime nustatyta, kad
89 procentus socialinio kapitalo variacijos paaiškina
vidutinė mokymosi trukmė vienam darbuotojui, iš-
reikšta metais, įstatymų viršenybės indeksas bei už-
sienyje dirbančiųjų pervedami pinigai šeimoms, kas
atspindi už valstybės sienos ribų esantį žmogiškąjį
kapitalą [9, p. 49]. Kiekvienas veiksnys atskirai pa-
aiškintų atitinkamai 36, 57 ir 7 procentus likutinio
socialinio kapitalo pokyčių [9, p. 116]. Apskaičiuoti
elastingumai rodo, kad įstatymo viršenybės indekso
padidėjimas 1 procentu socialinį kapitalą padidintų
0,83 procento, mokymosi trukmės ir transferų vie-
nam gyventojui vieno procento pokytis lemtų ati-
tinkamai 0,53 ir 0,12 procento socialinio kapitalo
padidėjimą.
Gauti tyrimo rezultatai iš dalies patvirtina tikrojo
taupymo mato metodiką, nes nustatyta, kad šis kapi-
talas išties priklauso nuo švietimo lygio, matuojamo
vidutine mokymosi trukme. Iš kitos pusės, tyrimas
taip pat patvirtina, kad socialinis kapitalas priklauso
ir nuo kitų veiksnių, tokių kaip įstatymų ir institucijų
lygis ar žmogiškasis kapitalas užsienyje. Nors investi-
cijos į darbuotojus užsienyje taip pat gali būti atspin-
dėtos išlaidomis švietimui, tačiau tikrasis taupymas
visiškai ignoruoja investicijas į teisinę ar institucinę
šalies sistemą, kuri, remiantis Pasaulio banko tyrimu,
paaiškina didžiąją dalį – net 57 procentus – socialinio
kapitalo kitimo. Suprantama, gauta empirinė priklau-
somybė nustatyta bendrai visoms tiriamoms šalims,
tad nebūtinai turi galioti Lietuvos atveju. Reiktų pri-
minti, kad socialinis kapitalas apskaičiuojamas kaip
likutinis dydis, ir jei kito kapitalo atsargos nėra pilnai
įvertinamos, kas labai tikėtina gamtinio kapitalo at-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
žvilgiu, tuomet likutinis dydis gali būti dirbtinai pa-
didintas, o tai iškreiptų statistines tyrimo išvadas. Į
visą tai atsižvelgus, galima daryti bendrą išvadą, kad
nors išlaidos švietimui ir lemia socialinio, o tiksliau
žmogiškojo kapitalo pokyčius, tačiau turėtų būti atsi-
žvelgta ir į kitas investicijas, kurios skirtos institucijų,
teisėtvarkos ir valdymo kokybei gerinti. Taigi, socia-
linis kapitalas ir jo pokyčiai nėra pilnai atspindimi ti-
krojo taupymo mate. Be to, socialinio kapitalo vertė
prilyginama investicijų į švietimą vertei. Iš tiesų nėra
atlikta tokių tyrimų, įskaitant ir šį, kurie patvirtintų
ar paneigtų tokios priklausomybės galiojimą, tad so-
cialinio kapitalo tinkamo įvertinimo klausimas lieka
atviras.
Analizuojant, kiek tinkamai įvertinamas gamtinis
kapitalas, išryškėja tolimesni tikrojo taupymo mato
trūkumai. Tikrojo taupymo skaičiavime gamtiniai iš-
tekliai ir jų pokyčiai vertinami pasaulinėmis rinkos
kainomis. Pasaulinių kainų naudojimas vietoje vieti-
nių kainų šalyje argumentuojamas tuo, kad šios kai-
nos yra labiau konkurencinės ir dėl to geriau atspindi
tikrąją ištekliaus vertę visai visuomenei. Tačiau net
pasaulinės naftos kainos nėra konkurencinės dėl
naftos telkinių susikoncentravimo tam tikruose ge-
ografiniuose taškuose, ir dar dėl to, kad šios kainos
yra „iškraipomos“ tarptautiniais susitarimais. Naftos
tiekėjai pasižymi tam tikra rinkos galia, todėl pasau-
linės rinkos kainos neatspindi konkurencinių arba
efektyvių kainų. Priešingai naftos kainai, tikėtina,
kad medienos kaina konkurencinė, tačiau šiuo atve-
ju susiduriama su visai kita problema: miškai teikia
naudą ne tik kaip gamybos veiksniai ar kuro ištekliai,
jie taip pat valo orą, suteikia erdvę, maisto išteklius
gyvybei ir dar daugiau. Visos šios miškų funkcijos
teikia akivaizdžią naudą visuomenei, tačiau neturi
rinkos ir atitinkamos rinkos kainos. Rinka neegzis-
tuoja, nes nėra apibrėžtų šių funkcijų nuosavybės
teisių, dėl to jos tampa bendruomenės nuosavybe.
Bendruomenės nuosavybė – tai dažnai su gamtiniu
kapitalu susijusi išorinio poveikio forma, kuri lemia
neefektyvų jos naudojimą ir nualinimą Ši problema
dažnai vadinama „bendruomenės nuosavybės trage-
dija“ – tai bendroje nuosavybėje slypinti tendencija
naudotis ja viršijant ribas.
Apibendrinant galima teigti, kad pagal tikrojo
taupymo įvertinimus Lietuva vystėsi ekonomiškai
tvariai visu 1992–2004 metų laikotarpiu. Tiek koky-
binė analizė, tiek empirinis tikrojo taupymo tyrimas
atskleidė, kad apskaičiuotas tikrasis taupymas nepil-
nai atitinka teorinio tikrojo taupymo mato koncep-
ciją. Šis matas neįvertina daugelio atsinaujinančių
gamtinių išteklių, kurie neturi rinkos kainos, o taip
67
pat gamtos atliekamų funkcijų. Pavyzdžiui, miškų iš-
tekliai vertinami tik kaip gamybos veiksnys ar kuras,
tačiau iš tikrųjų visuomenės iš šių išteklių gaunama
nauda yra daug didesnė.
Ekonominė tvarumo koncepcija teoriškai iš da-
lies pranašesnė už ekologinę ar socialinę tuo, kad
įtraukia ir šių dimensijų atitinkamų išteklių pokyčius.
Tačiau gali būti tokia situacija, kai visuomenės raida
yra ekonomiškai tvari, tačiau pažeidžianti ekologinį
ar socialinį tvarumą. Taip gali atsitikti dėl to, kad tva-
rios ekonominės raidos koncepcija leidžia bet kokį
kapitalo rūšių pakeičiamumą. Tuomet itin intensyvus
gamtinių išteklių eikvojimas gali būti pilnai paden-
giamas investicijomis į materialų kapitalą. Tačiau jau
minėta, kad būtina tenkinti bent minimalius reikala-
vimus ir kitų dviejų sistemų – socialinės ir ekologinės
– tvarumui.
Išvados
1. Ekonominiu požiūriu nemažėjančios galimy-
bės siejamos su nemažėjančiu kapitalu, nepriklauso-
mai nuo to, koks visuomenės gerovės kriterijus pasi-
renkamas. Ekonominis požiūris į tvarumą yra dalinai
pranašesnis už ekologinį ar socialinį, nes įtraukia ir
pastarųjų dimensijų atitinkamus kapitalo pokyčius.
Jis pranašesnis dar ir tuo, kad tokią tvarią raidą gali-
ma modeliuoti. Ekonominių tvarios raidos modelių
analizė atskleidžia, kad vieno plačiausiai naudojamų
visuomenės gerovės kriterijų – diskontuoto naudin-
gumo – maksimizavimas taip pat gali būti naudoja-
mas šiuo tikslu, tačiau padarius tam tikras prielaidas
apie kintančią diskonto normą, gamtinių išteklių
atsinaujinimo funkciją, ar gamybos funkcijos elgse-
ną materialaus ir gamtinio kapitalo atžvilgiu. Minė-
tos funkcijų savybės optimalios ekonomikos atveju
reikštų ne tik nemažėjantį bendro kapitalo kiekį, ta-
čiau ir ekologiškai stabilų gamtinio kapitalo atsargų
lygį, kuriame nėra pažeidžiama gamtinių išteklių at-
sinaujinimo galimybė. Iš dalies būtų galima tvirtinti,
kad optimali ekonominė tvari raida tuo pačiu užti-
krintų ir ekologinį tvarumą, reiškiantį nemažėjantį
gamtos potencialą tiekti svarbiausius, t.y. atsinau-
jinančius gamtinius išteklius ir paslaugas. Bet tik iš
dalies, nes toks modelis remiasi pilnu apibrėžtumu
ir informacija, kaip gamta veikia visuomenės gerovę,
bei kaip ji ją veiks ateityje. Iš tikrųjų žmogus tikrai
ne viską žino apie visus gamtinius elementus, jų tar-
pusavio sąveiką bei poveikį pačio individo gerovei,
juo labiau, žmogus negali tiksliai žinoti, kaip visa ši
sąveika keisis ateityje.
2. Kitas akivaizdus tvarios ekonominės raidos
68 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
modelių trūkumas yra tai, kad jie neįtraukia sociali-
nio kapitalo ir jo reikšmės visuomenės poreikių ten-
kinime. Problema ta, kad iki dabar nėra visiškai aiš-
ku, kaipgi socialinis kapitalas ir tvarumas turėtų būti
apibrėžiami. Jei socialinį tvarumą garantuotų vien tik
bazinių socialinių poreikių tenkinimo nemažėjančios
galimybės ir lygybės tarp kartų principas, tuomet ga-
lima daryti išvadą, kad pateiktas ekonominės tvarios
raidos modelis socialinio tvarumo taip pat nepažei-
džia. Iš kitos pusės, socialiniam aspektui susilaukiant
vis daugiau mokslininkų ir tyrėjų dėmesio, ima aiš-
kėti, kad šis aspektas apima daug daugiau, nei vien
bazinių poreikių patenkinimo galimybės ar lygybė
tarp kartų. Lygiai taip pat svarbus ir socialinis – insti-
tucinis šalies potencialas ar net kultūrinio paveldo ir
tradicijų išsaugojimas.
3. Problema iškyla ir dėl ekonominio tvarumo
taikymo praktikoje, nes jo koncepcija remiasi opti-
mizuojančiu visuomenės elgesiu. Realybėje ekono-
mika nekinta optimaliu būdu ir neužtikrina modelio
išvadų galiojimo. Išteklių rinkos pasižymi išoriniais
poveikiais dėl nepakankamai apibrėžtų nuosavybės
teisių, todėl ištekliai nėra vertinami efektyviomis
kainomis, kurios užtikrintų optimalų jų naudojimą
poreikių patenkinimui. Panašiai ne visos išteklių rin-
kos yra konkurenciškos, o tai vėlgi lemia skirtumus
tarp realių rinkos kainų ir visuomenės gerovę mak-
simizuojančių bei tvarią raidą užtikrinančių efektyvių
kainų.
Literatūra
1. Anand S., Sen A. Sustainable Human Development:
Concept and Priorities / Discussion Paper Series,
No. 1. New York: UNDP, 1996, p.58.
2. Balsytė, I. Sustainable Development: Ecological
Aspect. / Survey of the Lithuanian Economy. Vil-
nius, 2007–II: 118–127.
3. Chichilnisky, G. What is Sustainable Development? /
Land Economics 73(4), 1997: 46–91.
4. Goldin I., Winters L. A. The Economics of Sustai-
nable Development / Cambridge: University Press,
1995, p.334.
5. Hartwick, J. Intergenerational Equity and Investing
Rents from Exhaustible Resources / American Eco-
nomic Review 67, 1977: 972–974.
6. Pezzey, J. Sustainable Development Concepts. An
Economic Analysis / World Bank Environment Pa-
per, No. 2, 1992, p. 92.
7. Pearce D. W., Barbier E. Blueprint for a Sustainable
Economy / James & James. London, 2000, p. 272.
8. Solow, R. M. Intergenerational Equity and Exhaus-
tible Resources / The Review of Economic Studies,
Vol. 41, 1974: 29–45.
9. Where is the Wealth of Nations? / The International
Bank for Reconstruction and Development, World
Bank. Washington D.C., 2005.
10. Žičkienė S. Sustainable Development of Lithuania:
tentative evaluation / Aplinkos tyrimai, inžinerija ir
vadyba, Nr.1 (27), 2004: 15–20.
Theoretical and Practical Aspects
of Sustainable Economic
Development
Algimantas Misiūnas, ieva Balsytė
Summary
The paper makes an overview of theoretical and practi-
cal issues of sustainable development starting with the weak
sustainability clause and moving to formulation of the
strong sustainability clause. The weak sustainability clause,
that gross value of disposable capital should not decrease
is emphasised. The generation equality principal and other
criteria of welfare are analysed. The necessity for the strong
sustainability clause is analysed, which states that sustaina-
bility of ecological capital on a non–declining level would
secure no contraction of the need in the future and, con-
currently, sustainable uninterrupted development. Problems
related with discounting of utility and formulation of the
Green Golden Rule provisions are more widely tackled.
A practical measure of economic sustainability is pre-
sented – real saving, which measures changes in gross capi-
tal value, when capital encompasses both tangible, natural
and social factors and resources. Calculation of the real
saving measure is not complicated: it simply equals changes
in tangible assets, natural capital and social capital reser-
ves, multiplied by their shadow prices. However, in practice,
when calculating real saving one faces the problem of shor-
tage of relevant information or its unreliability.
Keywords: sustainability, condition, capital, econo-
mical welfare of society.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 69

Įmonių socialinės atsakomybės ir suinteresuotųjų pusių teorija

darnaus vystymosi strateginiame valdyme

Giedrė Brazdauskaitė
Mykolo Romerio universitetas

Mokslinėje literatūroje ir verslo aplinkoje egzistuoja daugelis koncepcijų ir apibrėžimų, kurios siejasi su humaniškes-
niu, etiškesniu ir skaidresniu verslo egzistavimu. Šioje diskusijoje žymus vaidmuo tenka įmonių socialinės atsakomybės
koncepcijai – moralinei, etinei, altruistinei, strateginei, kuri, apart įmonės pelningumo interesų, apima tiek aplinkosau-
ginius, tiek visuomeninius interesus. Pažymėtina, kad tokia verslo ideologija ar praktika turi tiesioginį poveikį darnaus
vystymosi prioritetams, o esant teisingai verslo orientacijai valstybiniu mastu – strateginį indėlį į darnų vystymąsi. Taigi,
šiame straipsnyje yra nuosekliai nagrinėjama įmonių socialinės atsakomybės koncepcija, kuri, kaip teigia autorė, tikslingai
integruota į darnaus vystymosi strateginio valdymo matmenis, žymiai sustiprina darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo
efektyvumą. Tokią prielaidą suponuoja suinteresuotųjų pusių teorija, kurios taikymas – dalyvavimo principo įgyvendinimas
visuose darnaus vystymosi strategijos etapuose per efektyvų dalyvavimo mechanizmą – padeda skatinti vieningai orientuotą
privataus sektoriaus veiklą.

Pagrindinės sąvokos: įmonių socialinė atsakomybė, darnus vystymasis, strateginis valdymas.

Įvadas

Nykstantys gamtiniai ištekliai, aplinkos tarša, ne-
racionalus išteklių naudojimas, socialinė nelygybė yra
akivaizdūs faktai, suponuojantys, kad dabartinis eko-
nomikos modelis vis labiau neatitinka visuomenės
interesų ir neįvertina būsimų kartų poreikio. Aplin-
kosaugos ir socialinių klausimų integracija į visas
ekonomines sritis tampa vienu svarbiausių prioritetų
ne tik politinėse darbotvarkėse, bet ir privataus sek-
toriaus veikloje. Darnaus vystymosi principai kaip
neigiamo poveikio aplinkai prevencija, ekologiškų
gamybos būdų ir naujų technologijų naudojimas, ne-
kenksmingų pakaitalų naudojimas ir kiti darniu vys-
tymusi grindžiami metodai tampa atsakingos ir dar-
nios strateginės vadybos varomąja jėga. Šių principų
sisteminis taikymas privataus sektoriaus praktikoje
skatina integruotą gamybos procesą, pabrėžiant ga-
mintojų atsakomybę saugant aplinką bei racionaliai
naudojant išteklius
Viešosios politikos iniciatyvos, tokios, kaip „ža-
lieji“ viešieji pirkimai, diferencijavimas mokesčių sis-
temoje, ekologiškų produktų paklausos ir pasiūlos
skatinimas, taip pat daro didžiulę įtaką integruotai
ir sistemingai darnaus vystymosi plėtrai. Sąryšis tarp
darnaus vystymosi ir verslo priklauso nuo darnaus
vystymosi praktikos kokybės ir jo santykio su įmo-
nės strategija ir kultūra. Pažymėtina, kad darnaus
vystymosi praktika gali skatinti ilgalaikį efektyvumą,
jei tai skatina inovacijas ir didina įmonės konkuren-
cinį pranašumą.
Šalys, anksti pradėjusios perorientuoti savo
ekonomiką prie darnaus vystymosi prioritetų, įgyja
ilgalaikį konkurencinį pranašumą prieš kitas šalis,
kadangi investicijos į darnų vystymąsi skatina ekolo-
gija ir socialinėmis inovacijomis grįstų technologijų
diegimą ir futuristinį projektavimą į ateities rinkas.
Pažymėtina, kad šalių gebėjimas plėtoti darnų vys-
tymąsi tiesiogiai priklauso nuo privataus sektoriaus
persiorientavimo tempo. Šiandien ypatingo dėmesio
sulaukia privataus verslo įmonės, ypač tarptautinės
korporacijos, kurios vis labiau lemia ekonominės
globalizacijos raidą ir jau nemažai metų savo veiklos
strategijose numato darnaus vystymosi principus,
siekiant ilgalaikio konkurencingumo. Tarptautinių
įmonių ideologija ir strateginės kryptys „grandinine
reakcija“ įtakoja darnaus vystymosi principų skati-
70 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
nimą įvairiose pasaulio šalyse. Kaip teigia R. Čiegis
[9], ekonominė ir ekologinės katastrofos alternatyva
yra esminis žmogaus vidinis pasikeitimas, mūsų da-
bartinės ekonomikos moralinis augimas, reikalinga
nauja etika ir naujas požiūris į gamtą, grindžiamas
harmonija. Todėl šiuose procesuose didelis dėme-
sys kreipiamas į įmonių socialinės atsakomybės plė-
trą, kuri, apart įmonės pelningumo interesų, apima
tiek aplinkosauginius, tiek visuomeninius interesus.
Dažnai į įmonių socialinę atsakomybę yra žvelgiama
kaip į panacėją, kuri gali išspręsti globalines skurdo
ir aplinkosaugos problemas.
Įmonių socialinės atsakomybės evoliucija prasi-
dėjo nuo filantropijos (pasyvaus rėmimo esant pra-
šymui), pereinant prie strateginio rėmimo, susijusio
su verslo interesais, kuri vėliau transformavosi į stra-
teginę įmonės partnerystę su visuomene ir išaugo į
darnų verslą, kuris darnaus vystymosi principus in-
tegruoja į verslo procesus ir veiklos strategiją. Taigi,
įmonių socialinė atsakomybė atstovauja filantropijos
ir etikos evoliuciją ir kulminaciją, kuri išsiplėtojo iki
verslo darnumo strategijos.
Mokslinėje literatūroje buvo išplėtotos dvi pa-
grindinės darnumo strategijos koncepcijos: proce-
so valdoma ir rinkos valdoma darnumo strategija.
Proceso valdomos darnumo strategijos yra kuria-
mos tam, kad įmonės sumažintų kaštus per pagerin-
tą aplinkosauginį našumą. Ekologiniu aspektu šios
strategijos sumažina išteklių naudojimą, medžiagų
ar energijos suvartojimą, t.y. iš naujo sukuriamos už-
terštumo ir atliekų valdymo sistemos, gamybos pro-
cesai, atsinaujinančių išteklių panaudojimas. Rinkos
valdomos strategijos yra kuriamos, siekiant sukurti
įmonėms konkurencinį pranašumą. Minėtas kon-
kurencinis pranašumas yra sukuriamas, ekologiškai
diferencijuojant produktus nuo rinkoje esančių kon-
kurentų produktų, kurie galėtų būti konkurencingais
naujose aplinkosauginėse rinkose, informuojant pir-
kėjus ar klientus apie jų aplinkosauginę vertę. S. Hart
[15] teorija suponuoja, kad evoliucija nuo proceso
valdomų iki rinkos valdomų darnumo strategijų at-
spindi strateginę evoliuciją nuo aplinkos teršimo iki
darnaus produkto gyvavimo ciklo sukūrimo. Be to,
pažymėtina, kad toks produkto kūrimas taip pat ap-
ima išorės suinteresuotųjų pusių, tokių kaip tiekėjai,
aplinkosaugininkai, įstatymų leidėjai, bendruomenė,
įtraukimą. S. Hart taip pat išskyrė trečiąjį darnumo
strategijų tipą – darnaus vystymosi strategiją (angl.
sustainable development strategy), kurios yra kuriamos
ne tik atnešti ekonominę naudą organizacijoms, bet
taip pat įsipareigojančios platesniu pasauliniu mastu,
ypatingai besivystančiose šalyse
Šiame straipsnyje yra nuosekliai nagrinėjama
įmonių socialinės atsakomybės ir įmonės tvarumo
koncepcijos, kurios, kaip teigia autorė, tikslingai
integruotos į darnaus vystymosi strateginį valdy-
mą, žymiai sustiprina darnaus vystymosi tikslų įgy-
vendinimo efektyvumą. Tokią prielaidą suponuoja
suinteresuotųjų pusių teorijos analizė, strategiškai
sujungianti tiek įmonių socialinės atsakomybės, tiek
darnaus vystymosi koncepcijas į darnaus vystymosi
strateginio valdymo matmenis per dalyvavimo prin-
cipo įgyvendinimą.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros apžvalga
ir strateginio planavimo metodikos analizė.
1. Įmonių socialinė atsakomybės sąvoka: tarp
etikos, altruizmo ir strategijos
Įmonių socialinė atsakomybė yra sąvoka, kurią
pasitelkdami verslininkai savanoriškai įtraukia soci-
alinius ir aplinkosauginius klausimus į savo įmonių
veiklą ir į santykius su suinteresuotosiomis šalimis.
Tokia apibrėžimo koncepcija dominuoja ES politi-
niuose dokumentuose bei populiariojoje literatūroje
apie įmonių socialinę atsakomybę. Įmonių socialinės
atsakomybės teorijos tvirtina, kad įmonės yra soci-
alinio klestėjimo determinantai, todėl iš organiza-
cijų yra tikimasi, kad jos į išskirtinai pelno siekimo
orientaciją įtrauks visuomenės ir aplinkos poreikius.
Tačiau įmonių interesas plėtoti socialinę atsakomy-
bę taip pat turi strateginius interesus pelningumo
atžvilgiu. Įmonių socialinė atsakomybė gali paveikti
įmonės pardavimus, naujų darbuotojų prisitraukimą,
sumažinti teisinę riziką, gerinti įmonės reputaciją,
kurti inovacijas ir t.t. Tačiau minėtas apibrėžimas
nebuvo ir nėra pakankamas mokslinėje literatūroje,
todėl vieningo apibrėžimo trūkumas skatina dar in-
tensyvesnes mokslines diskusijas, kuriose sąveikauja
ar persipina daugialypiai konceptualūs modeliai, ne-
vieninga terminologija, kas, deja, stabdo progresyvią
akademinę diskusiją.
Akademinės diskusijos dėl įmonių socialinės
atsakomybės prasidėjo apie 1950-uosius metus, kai
sąvoka „socialinė atsakomybė“ buvo koncentruoja-
ma ties visuomenės lūkesčiais verslo atžvilgiu ir na-
grinėjami įmonių etiniai įsipareigojimai visuomenei.
H. Bowen, įmonių socialinės atsakomybės sąvokos
pradininkas, apibrėžė šią atsakomybę kaip apiman-
čią verslininkų įsipareigojimą vykdyti tokias poli-
tikas, priimti tokius sprendimus ir veiksmus, kurie
yra palankūs visuomeniniams tikslams ir vertybėms.
Ryškesnis posūkis įmonių socialinės atsakomybės
koncepcijos nagrinėjime įvyko 1970 m., kur pagrin-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
dinis dėmesys nukrypo į įmonės pajėgumą atsakyti į
aplinką, t.y. kaip įmonė sugeba prisitaikyti prie kin-
tančios aplinkos – specifinių visuomenės poreikių.
Tuo metu akademinėje literatūroje pasirodė nauja
koncepcija – įmonės socialinis efektyvumas (angl.
Corporate Social Performance). A. B. Caroll [6] savo
moksliniuose darbuose nagrinėja įmonės socialinį
efektyvumą trijų dimensijų aspektais, kai ekonomi-
niai ir teisiniai įmonės įsipareigojimai yra papildomi
tiek etinių įsipareigojimų, kurių tikisi visuomenė, tiek
diskretiškų veiksmų, kurie viršija teisinius įpareigo-
jimus ir minėtus etinius lūkesčius. Kiek vėliau A. B.
Caroll šį modelį koregavo ir 1990-aisiais šis modelis
buvo labiau sistemiškai adaptuotas, išskiriant įmonės
socialinį efektyvumą į: 1) įmonių socialinės atsako-
mybės principus, apimančius legitimumą instituci-
niame lygmenyje, viešą atsakomybę organizaciniame
lygmenyje ir vadybinį diskretiškumą individualiame
lygmenyje; 2) įmonės socialinio atsako (angl. corporate
social responsiveness) procesus; 3) korporacinės elgse-
nos rezultatus nuo socialinių politikų ir programų iki
socialinio poveikio [6].
Nors A. B. Caroll [6, 7] įmonių socialinę atsa-
komybę skirsto į ekonominę, teisinę, etinę ir filan-
tropinę atsakomybę, G. P. Lantos [19] tipologizavo
įmonės socialinę atsakomybę į etinę, altruistinę ir
strateginę. Etiška įmonių socialinė atsakomybė yra
apibrėžiama kaip poreikis įmonėms tapti moraliai
atsakingomis už savo veiksmus visuomenėje. Altru-
istinė įmonių socialinė atsakomybė yra rūpinimasis
visuomenės interesais nepriklausomai asmeniniu ar
organizaciniu lygmeniu, o strateginė įmonių sociali-
nė atsakomybė yra apibrėžiama kaip socialinė įmo-
nių veikla, kuri atitinka įmonės strateginius tikslus.
G. P. Lantos požiūriu, altruistinė įmonių socialinė
atsakomybė nėra etiška, o etiška įmonių socialinė at-
sakomybė turi minimalų poveikį, todėl tik strateginė
įmonių socialinė atsakomybė gali būti naudinga tiek
verslui, tiek visuomenei.
Įmonių socialinės atsakomybės koncepcija iškė-
lė iššūkį akcininkų paradigmai, kurią suformavo M.
Friedman [13] 1970 m., teigdamas, kad pagrindinė
įmonių atsakomybės paskirtis yra didinti finansinę
grąžą akcininkams. Pagal šį modelį, akcininkai skoli-
na savo kapitalą įmonės vadovams, kurie veikia kaip
jų atstovai / agentai, ir jie gali leisti įmonės lėšas tik
taip, kaip jiems yra įgaliota. Ši koncepcija, skelbian-
ti, kad įmonių vienintelis tikslas yra pelno siekimas,
yra grindžiama prielaida, kad įmonės yra juridiniai
subjektai ir todėl tik individai –įmonių vadovai ir
darbuotojai – gali nešti atsakomybę už savo veiks-
mus, ir turi būti nubrėžta aiški linija tarp valstybės,
71
kuri apibrėžia teisinę sistemą, ir įmonių, kurios šioje
sistemoje kuria pelną akcininkams. Neoklasikiniai
ekonomistai teigia, kad įmonių socialinė atsakomybė
yra pavojinga koncepcija, kuri sukelia grėsmę rinkos
ekonomikos pagrindams.
Tačiau pagal visuomeninį modelį teigiama, kad
įmonės yra atsakingos už visuomenę kaip visumą,
kadangi jos yra integrali visuomenės dalis. Įmonės
veikia tik pagal viešą sutarimą – leidimą joms veikti
tam, kad konstruktyviai patenkintų visuomenės lū-
kesčius. Kaip teigė D. Wood [24], pagrindinė įmonių
socialinės atsakomybės idėja yra ta, kad verslas ir vi-
suomenė yra labiau persipynę, o ne atskiri subjektai,
todėl visuomenė turi lūkesčių dėl įmonės elgsenos
ir rezultatų. H. Mintzberg [20] tvirtino, kad įmonių
socialinė atsakomybė yra neišvengiama ir privalomai
diegiama tam, kad užkirsti kelią įmonių savanaudiš-
kumui ir subalansuoti visų suinteresuotojų pusių
poreikius. H. Mintzberg teigė, kad įmonių socialinė
atsakomybė gali būti įgyvendinama įvairiausiomis
formomis. Pati gryniausia įgyvendinimo forma yra
dėl pačios įmonių socialinės atsakomybės esmės,
kai įmonė nesitiki nieko už savo socialiai atsakingą
elgseną todėl, kad taip elgtis yra didinga. Mažiau
grynesnė ir tyresnė įmonių socialinės atsakomybės
įgyvendinimo forma yra, kai įmonės ją įgyvendina
kaip „suvoktą interesą“ (angl. ‘enlightened self-interest’),
kurio pagrindas yra įmonių socialinės atsakomybės
įgyvendinimo nauda. Tokia nauda gali būti tiek mate-
riali, tiek ir nemateriali, todėl išskiriama trečioji įmo-
nių socialinės atsakomybės įgyvendinimo forma kaip
tikslinga investicija. Pagal šią tikslingo investavimo
teoriją (angl. ‘sound investment theory’) rinka reaguoja į
įmonės veiksmus ir socialiai atsakingą elgseną. Ke-
tvirtoji socialinės atsakomybės įgyvendinimo forma
yra glaudžiai susijusi su „suvokto intereso“ teorija,
tačiau pats įgyvendinimas yra grindžiamas, siekiant
išvengti susidūrimo su išorine politine įtaka tam, kad
valdžios atstovai nepriverstų įgyvendinti socialiai at-
sakingos verslo praktikos per įstatymus.
Dauguma įmonių socialinės atsakomybės kri-
tikos gali būti skirstoma į dvi kategorijas: „įmonių
socialinė atsakomybė kaip blogas kapitalizmas“ ir
„silpna įmonių socialinė atsakomybė yra blogas vys-
tymasis“. Pirmoji kategorija apibrėžia įmonių soci-
alinę atsakomybę kaip akcininkų pinigų švaistymą,
nes socialiniai ir aplinkosauginiai klausimai yra už
įmonės kompetencijos ribų. Tuo tarpu antroji kate-
gorija apima esamos įmonių socialinės atsakomybės
praktikos kritiką ir nepakankamą esamo viešo sekto-
riaus sistemos palaikymą. Tačiau pastaruoju atveju
pakoreguota ar tikslingai orientuota įmonių socialinė
atsakomybė gali būti pozityvi.
72 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
2. Įmonių socialinė atsakomybė suinteresuo-
tųjų pusių teorijoje: strateginis aspektas
Suinteresuotojų pusių teorija (angl. Stakeholder
Theory) taip pat žymiai įtakojo įmonių socialinės at-
sakomybės sąvoką, kuri indikuoja perėjimą nuo tra-
dicinės pelno koncepcijos – akcininkų vertės kūri-
mo – prie suinteresuotojų pusių vertės kūrimo. E.
R. Freeman išplėtotas suinteresuotojų pusių modelis
suponuoja, kas organizacijos yra atskaitingos ne tik
savo akcininkams, bet taip pat kitoms suinteresuo-
tosioms pusėms, kurios gali būti paliestos, siekiant
įmonės tikslų.
Tačiau klasikinis M. Friedman požiūris šiandien
taip pat turi daug šalininkų tarp mokslininkų. N.
Barry [1] teigia, kad įmonės išteklių panaudojimas
visuomeniniams tikslams skatina vadovus prisiimti
politinę funkciją, t.y. tokiomis sąlygomis sprendimų
priėmimas įmonėje primintų parlamentinę asamblėją
(p.105), todėl N. Barry kritikuoja suinteresuotųjų pu-
sių teoriją dėl jos siekio priversti verslo sistemą veikti
kaip politinę sistemą (p 552). Teigiama, kad socialinė
gerovė yra maksimizuojama, kai visos įmonės eko-
nomikoje maksimizuoja bendrą įmonės vertę, todėl
vertės siekimas turėtų būti įmonės pagrindinė funk-
cija, o moraliniai tikslai negali būti siekiami pelnin-
gumo kaštais, nebent jie būtų suvokiami kaip nauda,
kuri gali būti gaunama iš suinteresuotųjų pusių. Nors
A. Z. Carr [5] šioje diskusijoje ir palaiko pelno sieki-
mo požiūrį, tačiau taip pat teigia, kad siekianti ilgalai-
kės plėtros įmonė nesiekia priešiškumo darbuotojų,
konkurentų, klientų, valdžios atstovų ar visuomenės
tarpe, t.y. atsižvelgimas į suinteresuotas puses jai yra
naudingas, tačiau tokie sprendimai yra strateginio
pobūdžio, o ne etinio.
Šiandien mokslinėje literatūroje egzistuoja dau-
gelis suinteresuotųjų pusių tipologijų, kurios supo-
nuoja suinteresuotųjų pusių įtraukimo į įmonės vei-
klą aktualumą. T. Donaldson ir L. E. Preston [10]
suinteresuotųjų pusių teoriją aiškina trimis būdais:
1) deskriptyviniu/empiriniu aspektu, kai aiškinama
įmonės specifinė charakteristika ir elgsena; 2) ins-
trumentiniu aspektu, kai siekiama nustatyti sąsajas
ar jų nebuvimą tarp suinteresuotųjų pusių vadybos
ir įmonės tikslų siekimo kaip pelningumas; 3) nor-
matyviniu aspektu, kai siekiama interpretuoti įmo-
nės funkciją kartu su moralinėmis ir filosofinėmis
gairėmis, kurios turėtų atsispindėti įmonių veikloje
ir vadyboje. Normatyvinis ir instrumentinis aspektai
yra dvi konfliktuojančios koncepcijos suinteresuo-
tųjų pusių teorijoje, kadangi normatyviniu aspektu
suinteresuotųjų pusių teorija yra tikslas, t.y. ko įmo-
nės turėtų siekti, tuo tarpu instrumentiniu aspektu
suinteresuotųjų pusių teorija yra traktuojama kaip
priemonė siekti įmonės tikslų ir didinti jos akcininkų
finansinę gerovę.
Tačiau M. B. E. Clarkson [8] tipologija yra la-
biausiai priimtina daugeliui mokslininkų, nes ji iš-
skiria pirmines ir antrines suinteresuotąsias puses.
Pirminės suinteresuotosios pusės yra tos, be kurių
dalyvavimo įmonė negali toliau veikti: t.y. akcininkai,
darbuotojai, klientai, tiekėjai, taip pat vyriausybė ir
bendruomenė, kuri suteikia infrastruktūrą ir rinkas,
nustatydama teisės aktus, mokesčius ir t.t. Antrinės
suinteresuotosios pusės yra tos, kurios jaučia įmonės
įtaką ar poveikį ir gali paveikti ar daryti įtaką pačiai
įmonei, tačiau jos nėra įsitraukusios į įmonės sando-
rius (mainus), todėl nėra esminės įmonių veiklos iš-
likimui. Nemažai problemų su suinteresuotųjų pusių
teorija glūdi „nebylių“ (angl. mute) suinteresuotųjų
pusių nustatyme, kaip natūrali aplinka, ar „nesančių“
(angl. absent) suinteresuotųjų pusių nustatyme, kaip
ateities kartos ar galimos aukos. M. JACOBS [16]
teigimu, vienintelis būdas matyti aplinką kaip suinte-
resuotąją pusę yra per ateities kartų interesus, todėl
jų atstovavimas turi būti įtrauktas į sprendimų priė-
mimo struktūras, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų
įmonė, ar visuomenė apskritai.
R. K. Michell [19], nagrinėdamas suinteresuotųjų
pusių teoriją pagal suinteresuotųjų pusių identifika-
vimą ir svarbumą (angl. salience), išskyrė tris pagrindi-
nius suinteresuotųjų pusių požymius: 1) turima galia
daryti įtaką įmonei (angl. power to influence the company),
2) santykio su įmone legitimumas (angl. legitimacy of
the relationship with the company), 3) pareikalavimo įmo-
nei skubumas (angl. urgency of the claim on the company).
Anot R. K. Michell, šie požymiai lemia, kurioms su-
interesuotosioms pusėms bus teikiamas prioritetas iš
įmonės pusės, t.y. suinteresuotoji pusė gali turėti pa-
grįstą, t.y. legitymų pareikalavimą įmonei, tačiau tol,
kol šis pareikalavimas neįgis galios būti patenkina-
mas ar aktualizuotas dėl skubumo, jis nebus aktualus
įmonės vadovui.
Pažymėtina, kad skirtingai nei įmonių socialinė
atsakomybė, kuri yra daugiau filosofinė ir moralinė
koncepcija, suinteresuotojų pusių teorijos yra dau-
giau strateginė vadybos koncepcija, patenkinanti
suinteresuotųjų pusių poreikius. Akcininkai ir inves-
tuotojai siekia optimalios investicijų grąžos, darbuo-
tojai – saugių, motyvuojančių darbo vietų ir konku-
rencingų atlyginimų, klientai – kokybiškų prekių ir
paslaugų sąžiningomis kainomis, vietinės bendruo-
menės – investicijų į bendruomenę, įstatymų leidėjai
– visapusiško teisės aktų laikymosi. Pagrindinis šios
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
teorijos tikslas yra padėti korporacijoms sustiprinti
ryšius su išorinėmis grupėmis tokiu būdu, kuris su-
stiprintų konkurencinį pranašumą. Be to, kaip buvo
pažymėta, suinteresuotųjų pusių teorija taip pat turi
laiko aspektą, kur būsimos kartos ir būsimi investuo-
tojai yra apibrėžiami kaip suinteresuotosios pusės.
Dėl to įmonės negali pateisinti trumpalaikių tikslų,
bet taip pat turi paskaičiuoti savo veiksmus į atei-
tį. Suinteresuotojų pusių teorija darnaus vystymosi
koncepcijoje suponuoja, kad darnus verslo valdymas
yra pačios įmonės interesų labui.
3. Įmonių socialinė atsakomybė: instrumenti-
nis įgyvendinimo aspektas
Įmonių socialinės atsakomybės plėtra ypatingai
priklauso nuo socialiai atsakingų valdymo instru-
mentų diegimo įmonėse, kurie apima etikos kodek-
sus, valdymo standartus ir atskaitomybės standartus.
Jie padeda integruoti įmonių socialinę atsakomybę
į veiklos strategijas, nustatant principus veikti atsa-
kingai, pateikiant procedūrų ir įgyvendinimo etapų
paketą, pateikiant rodiklius ir vertinimo metodolo-
gijas, atskaitomybės tvarką ir kriterijus. Šie instru-
mentai, pažymėtina, turi būti tarpusavyje sistemingai
suderinti, t.y. etikos kodeksas turi būti suderintas su
valdymo sistema, nustatant tikslus ir procesus, o val-
dymo sistemos – integruoti vertinimo ar atsiskaity-
mo sistemas ir mechanizmus, padedančius įvertinti
pažangą.
Vienu iš instrumentų, stimuliuojančių socialiai
atsakingą verslą, yra etikos (elgesio) kodeksai, prii-
mami įmonėse ir organizacijose. Etikos kodeksas
yra formalus dokumentas, nustatantis konkrečios
įmonės veiklos principus, ir kuriame yra išreiškiami
atskiri įsipareigojimai įvairiems socialiai atsakingo
verslo kriterijams, nurodomas bendradarbiavimas su
suinteresuotomis pusėmis, išdėstomos įgyvendinimo
priemonės ir metodai. Pažymėtina, kad etikos ko-
deksuose svarbią vietą užima etinių vertybių visuma,
kurių realizavimas įmonių veikloje užtikrina socialiai
atsakingą verslą, transformuoja verslo įmones har-
moningos ir socialiai atsakingos plėtros link. Kodek-
sų gali būti įvairių, t.y. pritaikytų konkrečiai įmonei;
verslo asociacijoms; specialūs tam tikro sektoriaus
kodeksai; socialinių partnerių parengti tarptautiniai
ar regioniniai kodeksai; kodeksai, priimti suintere-
suotų šalių (įmonių, profsąjungų ir nevyriausybinių
organizacijų); pavyzdiniai kodeksai, parengti organi-
zacijų, kurie tampa pavyzdžiu rengiant įmonės ko-
deksą; vyriausybiniai ar tarpvyriausybiniai kodeksai,
parengti tarptautinėse organizacijose.
73
Valdymo standartai ir sistemos yra įmonių ir kitų
organizacijų vidiniai instrumentai, reglamentuojan-
tys procedūras, procesus ir specifikacijas, leidžian-
čias valdyti veiklą. Valdymo sistemų standartai patei-
kia įmonei modelį, kuriuo reikia sekti, įgyvendinant
valdymo sistemą. Standartus rengia specialios įstai-
gos (Tarptautinė standartų organizacija ISO, pata-
riamoji Taryba „Tarptautinė socialinė atsakomybė“
Social Accountability International). Standartai kuriami,
remiantis ilgalaikėmis konsultacijomis su suintere-
suotomis pusėmis (vyriausybinėmis organizacijomis,
socialiniai partneriai), todėl dažnai pripažįstami kaip
moderniausi valdymo standartai, taikomi pasauliniu
mastu. Išskiriami proceso standartai, kurie skiria pa-
grindinį dėmesį proceso tipui, ir įgyvendinimo (vei-
klos standartai), kuriuos sudaro veiklos vertinimas ir
atsiskaitymas.
Valdymo sistemos padeda pagerinti strateginį
įmonės socialinės atsakomybės valdymą, veiksmin-
gai identifikuoti ir valdyti socialinę ir aplinkosauginę
riziką, sistemingai įtraukti interesų grupes, organi-
zuoti racionalesnį informacijos apie įmonės veiklą
surinkimą, planuoti mokymų poreikį įmonėje, garan-
tuoti geresnę koordinaciją tarp padalinių. Svarbų vai-
dmenį ĮSA plėtroje užima atskaitomybės standartai,
kurių pagrindu gali būti rengiamos tvarumo ataskai-
tos (angl. Sustainability Reports), apimančios ekonomi-
nius, aplinkosauginius ir socialinius įmonių veiklos
aspektus. Apskaitos procesas šioje srityje siejamas su
pagrindinių tokios veiklos rodiklių parengimu. Kie-
kvienos ataskaitos turinys priklauso nuo ataskaitoje
pateiktų klausimų, nustatytų rodiklių, interesų gru-
pių apimties bei organizacijos, kuri atsiskaito, tikslų.
Šiuo metu vis labiau populiarėja tendencija ataskaitų
metodologijas vienodinti, įvedant palyginamuosius
rodiklius. Pasaulinė atsiskaitymo iniciatyva General
Reporting Initiative GRI siekia plėtoti ir skatinti atsis-
kaitymą dėl įmonės tvarumo, struktūros ir ateities
gairių. 1997 m. šią iniciatyvą pradėjo Aplinkosaugiš-
kai atsakingos ekonomikos Koalicija (CERES: Coa-
lition for Environmentally Responsible Economies) ir Jung-
tinių Tautų aplinkosaugos programa (United Nations
Environment Programme UNEP). Nuo 2002 m. GRI
yra nepriklausoma organizacija. Įmonės ir organiza-
cijos, prisijungusios prie Global Compact pasaulinio
susitarimo, rengia metines pažangos ataskaitas (Com-
munication on Progress), tačiau pažymėtina, kad šios
ataskaitos yra pritaikytos įvairaus dydžio, sektorių ar
geografinių regionų įmonėms ar organizacijoms.
Antras ĮSA plėtojimo būdas, apart valdymo ins-
trumentų, yra socialiai atsakingas vartojimas, kuris
yra labai svarbi socialiai atsakingo verslo įgyvendi-
74 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
nimo ir skatinimo instrumentų grupė, apimanti pas-
laugų/prekių pardavimo, reklamavimo ir žymėjimo
būdus. Prekių žymėjimas yra instrumentas, kuris nu-
rodo kokį nors veiksnį ar požymį, susijusį su prekės ar
paslaugos pagaminimu, pardavimu ar reklamavimu,
ir juo siekiama įtakoti vartotojo pirkimo sprendimą.
Trečias ĮSA plėtojimo būdas yra socialiai atsakingas
investavimas, kuris reiškia tokį investicijų portfelio
valdymą, kai siekiama ne tik jo finansinio efektyvu-
mo, bet finansiniai tikslai suderinami su socialiniais,
aplinkosauginiais ir etikos reikalavimais. Tvarumo in-
deksai kaip Dow Jones Sustainability Index, FTSE4,
the Domini 400 Social Index, Ethibel Sustainability
Index sukurti siekiant parodyti ir palyginti socialiai
atsakingų įmonių investicijas į darnią plėtrą.
4. Darnaus vystymosi strateginis valdymas ir
įmonės tvarumas
Terminas „darnus vystymasis“ (angl. Sustainable
Development) etimologine prasme yra lotyniškos kil-
mės nuo žodžio „sustenere“, reiškiančio „pastangas
išvengti nuopolio“, t.y. siekimą išgyventi. Darnus
vystymasis savo prigimtimi yra integrali koncep-
cija, reikalaujanti sistemiško, holistinio požiūrio į
ekonomikos, visuomenės raidą ir aplinkos apsaugą
bei jų tarpusavio sąveiką. Darnaus vystymosi prin-
cipai, grindžiami ekonomikos, socialinės plėtros ir
aplinkos apsaugos tarpusavio priklausomybe, yra
įvardyti įvairių lygmenų strateginiuose dokumentuo-
se: Jungtinių Tautų (Darbotvarkė 21, Johanesburgo
įgyvendinimo planas, Tūkstantmečio plėtros tikslai),
Europos Sąjungos (Lisabonos strategija, ES darnaus
vystymosi strategija), Baltijos jūros regiono (Baltija
21) strateginiuose dokumentuose. 1992 m. Jungtinių
Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje šalys narės
įsipareigojo laikytis Darbotvarkės 21, t.y. priimti na-
cionalines darnaus vystymosi strategijas, kurios su-
kurtų ir subalansuotų įvairių sektorių ekonomines,
socialines ir aplinkosaugines politikas ir planus, kurie
yra vykdomi šalyje. Šioje darbotvarkėje taip pat yra
pažymima, kad būtina užtikrinti socialiai atsakingą
ekonominę plėtrą ateinančių kartų labui. Todėl dar-
nus vystymasis reikalauja itin daug pastangų, siekiant
įdiegti struktūrinius pakeitimus ekonominėse, socia-
linėse ir aplinkosauginėse struktūrose. Tačiau šiuose
procesuose taip pat akcentuojamas lankstumo prin-
cipas, nes kiekviena šalis, turėdama savitą specifiką ir
prioritetus, nusistato sau aktualius sprendimo būdus.
LR Vyriausybė 2003 m. patvirtino Nacionalinę dar-
naus vystymosi strategiją, kurioje numatyti įvairios
trukmės tikslai, uždaviniai ir įgyvendinimo priemo-
nės. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje
darnus vystymasis suprantamas kaip kompromisas
tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių vi-
suomenės tikslų, sudarantis galimybes pasiekti vi-
suotinę gerovę dabartinei ir ateinančioms kartoms,
neperžengiant leistinų poveikio aplinkai ribų. Įmo-
nės yra vis labiau spaudžiamos pademonstruoti, kaip
jos prisideda prie darnaus vystymosi tikslų, todėl ši
tendencija lėmė įmonės tvarumo sąvokos atsiradimą.
Įmonių socialinė atsakomybė ir įmonės tvarumas vis
plačiau susiejamos su globaliais darnaus vystymo-
si prioritetais, taigi, sąvokos yra veikiau ne atskiros
koncepcijos, o tarpusavyje sąveikaujančios.
Mokslinės literatūros apžvalga taip pat indikuoja,
kad įmonės tvarumo koncepcija skolinasi elementus
iš keturių jau išplėtotų koncepcijų, t.y. darnaus vys-
tymosi, įmonių socialinės atsakomybės, suinteresuo-
tojų pusių teorijos ir įmonės atskaitomybės teorijos.
Kaip darnus vystymasis įmonių socialinė atsakomy-
bė yra plati, dialektinė koncepcija. Bendrąją prasme
įmonių socialinė atsakomybė apima verslo vaidmenį
visuomenėje. Darnus vystymasis nurodo bendrų vi-
suomenės tikslų apimtį, įmonių socialinė atsakomy-
bė – etinius argumentus, kodėl įmonės turėtų siekti
darnaus vystymosi tikslų, o suinteresuotųjų pusių
teorija – verslo strateginius argumentus, kodėl reikia
siekti darnaus vystymosi tikslų. Tačiau pažymėtina,
kad darnus vystymasis pats nenurodo argumentų,
kodėl įmonės turėtų taip elgtis, todėl ši funkcija yra
plėtojama įmonių socialinės atsakomybės ir suintere-
suotųjų pusių teorijose.
Darnaus vystymosi strateginis valdymas taip pat
išsiskiria savo specifika. Esama strateginio valdymo
paradigma yra grindžiama neoklasikine ekonomikos
prielaida, kad ekonomika yra uždara sistema plates-
nių socialinių ir ekologinių sistemų atžvilgiu. Šios
paradigmos esminė ašis yra ekonomikos suvokimas
uždarame rate, t.y. ekonomika kaip uždaras gamybos
– vartojimo ciklas, kuriame ištekliai yra panaudojami
produktų sukūrimui. Tačiau šios paradigmos kritika
siejasi ne su tuo, ką ji apima, o su tuo, ką ignoruo-
ja – izoliaciją ir nepriklausomumą nuo socialinės
sistemos ir ekosistemos. Kaip teigė R. Čiegis [9],
„neoklasikinis ūkio modelis yra grindžiamas mai-
tinamosios vertės tekėjimu ratu. Iš tiesų visos eko-
nominės sistemos fundamentaliai yra linijinės bei
vienos krypties, įvertinant jų energijos ir materijos
srautų pavyzdžius, prasidedančius žemos entropijos
gamtos išteklių išgavimu iš gamtos, ir pasibaigiančius
aukštos entropijos atliekų išmetimu į aplinką“. Todėl
evoliucija nuo strateginio valdymo iki darnaus vysty-
mosi strateginio valdymo prasideda nuo paradigmos
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
keitimosi, t.y. kaip transformavimosi tarp bendro są-
ryšio su ekonomine, visuomenine ir natūralia aplinka
(1 lentelė). Anot R. Čiegio [9], pamažu alternatyvinis
požiūris į ekonomiką kristalizavosi į „sudėtingą gam-
tinių ekologinių sistemų, ekonominių organizacijų ir
žmonių bendruomenių sąveiką“.
Saulės
energija Ekosistema
Visuomenė
Gamyba
Žemiškieji
resursai
Organizacija
Atliekos
Individas
Vartotojas
Suvartojimas
Visuomenė
Ekosistema
1 lentelė: Darnaus vystymosi ekonominio suvokimo
modelis (pagal W. E. Stead ir J. G. Stead [22]
W. E. Stead ir J. G. Stead [22] teigė, kad dar-
nus strateginis valdymas yra susijęs su vidiniai ko-
gnityviais, strateginiais, struktūriniais ir operaciniais
procesais, kartu apimant daugybę vidinių ir išorinių
tinklų ir santykių. Pokyčiai apima ne tik ekologinį
efektyvumą, t.y. taršos prevenciją, išteklių sumažini-
mą, ekologinės gamybos modeliavimą, perdirbimą ir
t.t., bet ir ekologinį efektyvumą, kai ekologinės ver-
tės grandis yra sukuriama taip, kad sistema funkcio-
nuoja atnaujinamos energijos ar resursų pagrindu, o
atliekos tarnauja kaip įeiga į kitus biologinius ir/ar
industrinius ciklus. Ši vertybinė grandis taip pat ap-
ima tiek bendruomenės socialinį kapitalą, tiek įmo-
nės žmogiškąjį kapitalą, kas skatina įmones stiprinti
socialinį veiksmingumą (angl. socio-efficiency). Be to,
įmonės socialinio kapitalo kaip natūralaus kapitalo
koncepcija yra apibūdinama pagal jos nepakeičia-
mumą, todėl šis suvokimas iš suinteresuotųjų pusių
perspektyvos yra vadinamas socialiniu efektyvumu
(angl. socio-effectiveness).
Efektyvios darnaus vystymosi strategijos turi ke-
letą esminių bruožų, kurie laiduoja jų įgyvendinimo
sėkmę: ilgalaikės vizijos ir prioritetų nustatymas, kon-
vergencija tarp esamų planavimo sistemų, nacionali-
nis įsipareigojimas nustatytiems prioritetams ir tin-
kamas suinteresuotųjų pusių dalyvavimas. Efektyvi
75
darnaus vystymosi strategija susieja tiek vyriausybės,
tiek pilietinės visuomenės, tiek privataus sektoriaus
aspiracijas ir pajėgumus tam, kad sukurti bendrą
viziją bei darbotvarkę, kaip taktiškai ir progresyviai
jos siekti. Prastenės darnaus vystymosi strategijos
pasižymi nesuderinamumu tarp esamų politikų ir
vykdomų valstybės programų, atskirų pavienių ini-
ciatyvų ir išskirtinio iš viršaus į apačią metodo taiky-
mo. Darnaus vystymosi strateginiame valdyme ypa-
tinga reikšmė tenka koordinavimo bei integravimo
sistemos sukūrimui, tarpsektorinių ir dalyvaujamųjų
institucijų kūrimui, centralizuoto ir decentralizuoto
valdymo paskirstymo tam, kad išvengti persipynimo
ir netikslingo lėšų paskirstymo.
Darnaus vystymosi strateginiame valdyme dide-
lės reikšmės sulaukia inovatyvūs tiek mąstymo, tiek
veiklos metodai, kadangi valdymo metu turi būti
sukurtos adaptyvios sistemos, kurios sistemingai ir
nuosekliai gerina patį valdymą ir operatyviai reaguo-
ja į išorės veiksnius, sukuria tinkamus komunikacijos
pajėgumus, skatina analitinius procesus. Pažymėtina,
kad efektyvus valdymas sektorinį planavimą dažnai
pakeičia integraliu planavimu, skatinant viso įgyven-
dinimo stebėseną ir sistemingą mokymąsi. Toks val-
dymas skatina visuomenės opiniją, kad ne tik valsty-
bė yra atsakinga už darnaus vystymosi rezultatus, bet
taip pat visa visuomenė ir privatus sektorius.
5. Darnus strateginis valdymas ir suintere-
suotųjų pusių teorija: dalyvavimo principo
įgyvendinimas
Terminas „dalyvavimas“ yra tiesiogiai susijęs su
suinteresuotųjų pusių teorija ir yra integrali darnaus
vystymosi dalis, t.y. dalyvavimas yra procesas, per kurį
suinteresuotosios pusės įtakoja ir dalijasi įtaka dėl
sprendimų priėmimo darnaus vystymosi kontekste.
Darbotvarkė 21 skatina maksimalų galimą dalyvavi-
mą. Maksimalus dalyvavimas yra būtinas ne tik dėl
pačio valdymo demokratizavimo, bet ir dėl praktinių
priežasčių, kurios atsiranda dėl suinteresuotųjų pusių
nesupratimo ar žinių trūkumo, įgyvendinant darnaus
vystymosi uždavinius. Dalyvavimo principas darnaus
vystymosi kontekste apima trijų sektorių integralu-
mo sąvoką: viešo sektoriaus, privataus sektoriaus ir
pilietinės visuomenės. Tačiau šių sektorių vaidmenys
turi būti kuo aiškiau apibrėžti, nustatyti aiškūs me-
chanizmai ir modeliai jų dalyvavimui. Suinteresuo-
tųjų pusių teorijoje, anot R. Tannenbaum ir W. H.
Schmidt [23], dalyvavimas priklauso nuo valdžios
įgaliojimo veikti suinteresuotosioms pusėms nusta-
tytose parametruose (2 lentelė).
76 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

Lyderystė, kurios centras– vyriausybė Lyderystė, kurios centras– suinteresuotosios pusės

Vyriausybės kompetencijos sfera

Laisvės sfera suinteresuotosioms pusėms

Vyriausybė Vyriausybė Vyriausybė Vyriausybė Vyriausybė Vyr.nustato Vyr. leidžia

priima „parduoda“ pristato idėjas pristato pristato parametrus suint. pusėms
sprendimus sprendimus ir laukia preliminarius problemas, ir prašo funkcionuoti
ir juos klausimų sprendimus, gauna suinter. nepriklausomai
paskelbia kurie gali būti pasiūlymus, pusių nustatytuose
keičiami priima priimti parametruose
sprendimus sprendimus

2 lentelė. Suinteresuotųjų pusių dalyvavimas (pagal R. Tannenbaum ir W. H. Schmidt [23])

S. M. J. Bass [2] išskiria horizontalų ir vertikalų
dalyvavimą. Horizontalus dalyvavimas apima sąveiką
tarp sektorinių interesų grupių, tuo tarpu vertikalus
dalyvavimas apima sprendimų priėmimo hierarchiją
nuo tarptautinio, nacionalinio lygmens iki vietinio,
nuo daugumos atstovavimo iki mažumos atstovavi-
mo. Kuo didesnis vertikalus dalyvavimas, tuo geres-
nis strategijos suvokimas tarp visų suinteresuotųjų
pusių ir jos palaikymas. Sąsajoje su privačiu sekto-
riumi ir sklaida dėl įmonių socialinės atsakomybės
skatinimo, tarptautinis lygmuo turėtų apimti tarptau-
tinių korporacijų dalyvavimą, nacionalinis lygmuo
– įmonių, veikiančiu nacionaliniu mastu, regioninis
lygmuo – įmonių, veikiančių konkrečiame regione,
rajono lygmeniu – įmonių, veikiančių konkrečiame
regiono rajone, bendruomenių lygmeniu – įmonių,
turinčių įtaką konkrečiai bendruomenei. Toks daly-
vavimo mechanizmo sukūrimas skatintų privataus
verslo įtraukimą į darnaus vystymosi strategijos dar-
botvarkę bei suteiktų aiškesnes gaires įmonei plėtoti
socialinę atsakomybę.
Suinteresuotųjų pusių dalyvavimo privalumai yra
daugialypiai, priklausomai nuo to, kokiame strategi-
jos etape yra įgyvendinamas dalyvavimo principas
ir kuriamas mechanizmas jam įgyvendinti. Jei tai
yra informavimo apie strategiją etapas ir jos anali-
zė, dalyvavimas skatina bendrą strategijos suvokimą
ir nuomonių sklaidą, debatus įvairiais su strategi-
ja susijusiais klausimais, geresnę komunikaciją tarp
suinteresuotųjų pusių bei tarpusavio švietimą. Jeigu
dalyvavimo mechanizmas veikia strategijos politikos
formavimo ir planavimo etape, toks dalyvavimas
skatina suinteresuotųjų pusių konsensuso priėjimą,
konfliktų sprendimą, siekiamų tikslų realijų suvoki-
mą, bendrai priimtinų standartų diegimą ir bendrą
įsipareigojimą. Be to, dalyvavimas šiame etape skati-
na politinį patikimumą, suponuojantį, kad strategija
nėra vien biurokratinis reiškinys, bei politinį skaidru-
mą, kadangi suinteresuotosios pusės gali aiškiai ste-
bėti vyriausybės darbotvarkę darnaus vystymosi dar-
botvarkės klausimais. Jeigu dalyvavimo mechanizmas
veikia strategijos įgyvendinime ir monitoringe, tai

1. LYDERYSTĖ
DV klausimų
įvertinimas irdebatai
dėl prioritetų
Konsensusas dėl vizijos
DV strategijos ir prioritetinių tikslų
rezultatų Dalyvavimas,
4.STEBĖSENA, monitoringas komunikacija. Veiksmų planai ir 2. PLANAVIMAS
investicijos į DV
DV strategijos
monitoringo Įgaliojimų delegavimas ir
mechanizmai pajėgumų sukūrimas

DV strategijos plėtojimas,
veiksmųsuderinimas,
kontrolė
3. ĮGYVENDINIMAS

3 lentelė. Dalyvavimo principas darnaus vystymosi strateginiame valdyme.

 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
skatina efektyvesnę išteklių ir pajėgumų mobilizaciją,
platesnius tinklus įgyvendinimui ir monitoringui. Ta-
čiau pažymėtina, kad siekiant efektyvaus strategijos
įgyvendinimo, dalyvavimo principas turėtų būti įgy-
vendinamas visuose strategijos etapuose (3 lentelė).
Aukšto ir žemo dalyvavimo dinamika taip pat
turi tiek savų privalumų, tiek trūkumų. Žemo daly-
vavimo mechanizmo privalumai yra mažesni kaštai,
griežtesnis centralizuotas valdymas ir aiškių krypčių
nustatymas, mažesnės konfliktų galimybės ir mažesni
suinteresuotųjų pusių lūkesčiai, tačiau daug ryškesni
trūkumai, tokie, kaip ribotas suinteresuotųjų pusių
suvokimas apie strategiją ir silpnas įsipareigojimas ją
įgyvendinti, trūkstamos informacijos neįtraukimas į
strategijos darbotvarkę. Aukšto dalyvavimo mecha-
nizmo trūkumai yra didesni kaštai, didesnės laiko są-
naudos, sudėtingesnis strategijos valdymas, mažiau
valdžios įtakos, didesni suinteresuotųjų pusių lū-
kesčiai, tačiau privalumai yra žymiai platesni; pavyz-
džiui, platus suinteresuotųjų pusių suvokimas apie
strategijos įgyvendinimą, didesnis suinteresuotųjų
pusių įsipareigojimas įgyvendinti strategijos tikslus,
stipresnis sąryšis su realijomis, geresnis informacinis
aprūpinimas. S. M. J. Bass [2] išskyrė daugiafunk-
cinius dalyvavimo lygmenis, priklausomai nuo to,
kaip dalyviai yra įtraukiami ir koks gaunamas atsakas
(4 lentelė).
1. Dalyviai tik klausosi, t.y. gauna informaciją
iš valdžios viešųjų ryšių iniciatyvų ar atviros
duomenų bazės.
2. Dalyviai klausosi ir suteikia informaciją per
visuomenės nuomonės tyrimus, diskusijas
žiniasklaidoje ir t.t.
3. Dalyviai yra konsultuojami per darbo grupes ar
susitikimus kartu aptarti vykdomą politiką.
4. Dalyvaujama analizėje ir darbotvarkės nustatyme
per daugiaformates suinteresuotųjų pusių grupes
(angl. multi-stakeholder groups), apskrito stalo
diskusijas ar specialias komisijas.
5. Dalyvaujama siekiant konsensuso dėl pagrindinių
strategijos elementų
per nacionalinio lygmens apskrito stalo diskusijas,
parlamentinius ar panašaus masto komitetus ar
konfliktų tarpininkavimą.
6. Dalyviai tiesiogiai įtraukiami į galutinį sprendimų
priėmimą dėl politikos, strategijos formavimo ar
jos elementų.
4 lentelė. Dalyvavimo lygmenys politikos procesuose
(pagal S. M. J. Bass [2])
77
Siekiant efektyviai įtraukti privatų sektorių į dar-
naus vystymosi strategijos valdymą, būtinas dialogas
dėl veiksnių, kurie skatintų įmones siekti darnaus
vystymosi tikslų. Šiuose procesuose turi būti kuria-
mi plačiaformačiai suinteresuotųjų pusių įtraukimo
modeliai, kurie skatintų darnumo principų įgyven-
dinimą ir standartų skirtingiems sektoriams paren-
gimą. Minėti strateginiai procesai turi būti kuriami
taip, kad atspindėtų daugumos nuomonę, galimus
pajėgumus ir suvaržymus, siekiant sukurti iš tiesų
realų įsipareigojimą siekti darnaus vystymosi tikslų,
todėl be efektyvaus visų suinteresuotųjų pusių įtrau-
kimo mechanizmo darnaus vystymosi strategija pra-
randa savo gyvybingumą ir sėkmingą įgyvendinimą.
Tiek privataus sektoriaus, tiek pilietinės visuomenės
įsipareigojimas priklausys nuo to, kaip darnaus vys-
tymosi strategijos valdymo metu bus išaiškinta šių
suinteresuotųjų pusių motyvacija ir galimos paskatos
dalyvauti strategijos įgyvendinime. Dalyvavimo me-
chanizmo kūrimas darnaus vystymosi strateginiame
valdyme turi būti laipsniškas, t.y. laipsniškai plėtoja-
mi esantys ar naujai sukurti dalyvavimo mechaniz-
mai, jie tobulinami, analizuojami.
Privataus sektoriaus įsitraukimas yra produkty-
vesnis, kai strategijos procesas yra atviras savano-
riškiems instrumentams, kurie yra subalansuoti su
įstatyminiais ir fiskaliniais instrumentais. Privatus
sektorius veikia konkurencingoje aplinkoje, todėl pa-
grindinis uždavinys yra sukurti tokią aplinką, kurioje
konkurencija galima ne tik dėl žemiausių produktų
kainų, bet ir dėl ekonominių, socialinių ir aplinko-
sauginių sąlygų gerinimo. Ar gali viešasis sektorius
padidinti privačių įmonių visuomeninį vaidmenį ir
skatinti įmonės socialinę atsakomybę, kaip įrankį
siekti darnaus vystymosi tikslų? Ar gali viešoji politi-
ka, skatinanti įmonių socialinę atsakomybę, turėti tei-
giamą koreliaciją su darnaus vystymosi tikslais? Jeigu
verslo sektorius galėtų būti motyvuotas prisidėti prie
darnaus vystymosi tikslų, tai valstybė turėtų taip pat
turėti motyvus ištirti įmonių motyvacijos faktorius ir
sukurti įgalinančią aplinką įmonių socialinės atsako-
mybės plėtrai, kuri apimtų gero valdymo mechaniz-
mą, orientuojantį verslą link darnaus vystymosi ir jo
prioritetinių krypčių.
Pažymėtina, kad darnus vystymasis suteikia ben-
drą visuomeninį tikslą bendrai tiek įmonėms, tiek vy-
riausybėms, tiek pilietinėms visuomenėms. Darnaus
vystymosi strateginiame valdyme turėtų būti kuria-
mas įmonių orientacijos mechanizmas, kuris aiškiai
nustatytų veiklos prioritetus, ties kuriais įmonės turė-
tų koncentruotis: aplinkosauginius socialinius ir eko-
nominius. Tačiau pažymėtina, kad darnaus vystymosi
78 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
būdai išsivysčiusioms ir besivystančioms valstybėms
yra skirtingi. Opiausios besivystančių valstybių pro-
blemos – labai spartus gyventojų skaičiaus didėji-
mas, skurdas, lyčių nelygybė, netobula švietimo, me-
dicinos sistema, o išsivysčiusios valstybės daugiausiai
susiduria su per daug intensyvaus gamtos išteklių
naudojimo ir aplinkos teršimo problemomis.
Kaip pažymėjo T. Fox [11], svarbu atpažinti, kur
verslo veikla yra suderinta su vystymosi tikslais, ir,
taikant skirtingus viešos politikos instrumentus ir
skatinančias priemones, sukurti šį suderinamumą
– įgalinančią aplinką pagal darnaus vystymosi prio-
ritetus. Kaip pažymėjo B. Jessop [17], pati sudėtin-
giausia valdymo forma yra pastangos palengvinti
skirtingų institucinių sistemų tarpusavio supratimą
ir koevoliuciją (angl. co-evolution) tam, kad apsaugoti
sutartus visuomeninius tikslus.
Išvados
1. Įmonių socialinės atsakomybės koncepcija,
tikslingai integruota į darnaus vystymosi strateginio
valdymo matmenis, didina darnaus vystymosi tikslų
įgyvendinimo efektyvumą. Tokią prielaidą suponuo-
ja suinteresuotųjų pusių teorija, kurios taikymas –
dalyvavimo principo įgyvendinimas visuose darnaus
vystymosi strategijos etapuose per efektyvų dalyva-
vimo mechanizmą – padeda vieningai ir sistemingai
orientuoti privataus sektoriaus veiklą link darnaus
vystymosi prioritetų.
2. Siekiant efektyviai įgyvendinti darnaus vys-
tymosi strategiją, būtina sukurti tinkamą įgalinančią
aplinką valstybiniu mastu, skatinančią įmones veikti
atsakingai, ir aiškų dalyvavimo mechanizmą, lengvi-
nantį dviejų atskirų sistemų – privataus ir viešo sek-
toriaus – tarpusavio supratimą ir koevoliuciją tam,
kad apsaugoti sutartus visuomeninius tikslus.
Literatūra:
1. Barry, N. The Stakeholder Concept of Corporate
Control Is Illogical and Impractical // The Indepen-
dent Review, Vol. 6, Nr.4. 2002, p.541–544.
2. Bass, S. M. J, Dalal–Clayton, D. B,Pretty, J. Partici-
pation in Strategies for Sustainable Development //
Environmental Planning Issues, Nr. 7, International
Institute for Environment
3. and Development. 1995, London.
4. Blowfield, M., Frynas J. G. Setting New Agendas
– Critical Perspectives on Corporate Social Respon-
sibility in the Developing World // International Af-
fairs, 81(3). 2005, p. 499–513.
5. Carr, A.Z. Is Business Bluffing Ethical // Harvard
Business Review, Vol 46, Nr.1. 1968, p.143 – 153.
6. Carroll, A. B. A Three–Dimensional Conceptual
Model of Corporate Performance // Academy of
Management Review 4(4). 1979, p. 497–505.
7. Carroll, A. B. The pyramid of corporate social res-
ponsibility: Toward the moral management of orga-
nizational stakeholders // Business Horizons, 34(4).
1991, p. 39–48.
8. Clarkson, M.B.E. A Stakehoder Framework for Ana-
lysing and Evaluating Corporate Social Performace
// Acadamy of Management Review, Vol 20, Nr.1.
1995, p.92–117.
9. Čiegis, R. Tolydžios ekonominės plėtros alternatyvios
teorijos. KaunaS: Naujasis lankas, 2002, p. 168–170.
10. Donalson T., Preston L.E.The Staekholder Theory
of the Corporation: Concepts, Evidence and Impli-
cations // Acadamy of Management Review, Vol.2o,
Nr.1. 1995, p. 65 – 91.
11. Fox, T.Corporate social responsibility and develo-
pment: In quest of an agenda // Development (So-
ciety for international development). 2004, p. 30–31.
12. Freeman, E. R. Strategic management: A stakeholder
approach. Boston: Pitman, 1984.
13. Friedman, M. The social responsibility of business is
to increase its profits // New York Times Nr. rugsė-
jo 13 d. 1970, p.32–33,122– 126.
14. Friedman, M. The Social Responsibility of Business
is to Increase its Profits. Singapūras: McGraw–Hill,
1998, p.246 – 251.
15. Hart, S. Capitalism at the crossroads: a pioneering
roadmap to responsible corporate growth. New Jer-
sey: Wharton, 2005.
16. Henderson, D. Misguided Virtue. False Notions of
Corporate Social Responsibility. Wellington: New
Zealand Business Roundtable, 2001.
17. Jacobs, M. The Environment as Stakeholder // Bu-
siness Strategy Review, Vol.6, Nr.2. 1997, p.25–28.
18. Jessop, B. The rise of governance and the risks of
failure: the case of economic development. UNES-
CO: Blackwell Publishers, 1998.
19. Lantos, G. P. The boundaries of strategic corporate
social responsibility // Journal of Consumer Marke-
ting. Vol 18, Nr 2. 2001, p 595 – 630.
20. Michell, R.K., Agle,B.R., Wood, D.J. Toward a Theo-
ry of Stakeholder Identification and Salience: Defi-
ning the Principle of Who and What Really Counts
// Academy of Management Review, Vol.22, Nr.4.
1997, p. 853 – 886.
21. Mintzberg, H. The case for corporate social respon-
sibility // The Journal of Business Strategy. Vol. 4
(2). 1983, p 3 – 15.
22. Pretty, J The Sustainable Intensification of Agricul-
ture: Making the most of the Land // The Land,
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 79

Nr.1,1. 1997, p. 45–64.

23. Stead, W. E., Stead, J.G. Can humankind change the
economic myth? Paradigm shifts necessary for eco-
logically sustainable business // Journal of Orga-
nizational Change Management, Vol. 7 Nr.4. 1994,
p.15–31.
24. Tannenbaum, R and Schmidt, W.H. How to Choose
a Leadership Pattern // Harvard Business Review,
Kovas – balandis,1958.
25. Wood, D. Corporate Social Performance Revisited
// Academy of Management Review, Vol. 16, 4.
1991, p. 691–718.

Corporate Social Responsibility

and Stakeholder Theory in
Strategic Managment of
Sustainable Development

Giedrė Brazdauskaitė

Summary

In academic literature and business environment there

are numerous concepts and definitions referring to more hu-
mane, ethical and transparent business existence. The role
of Corporate Social Responsibility has the major impact
since the concept accounts not only for profitability and com-
pany value maximisation, but also includes environmental
and societal concerns, whether its decision–making basis is
on altruistic, ethical or strategic grounds. It should be noted
that such an ideology or practice of a company has a direct
impact on sustainable development priorities. Moreover, it
is argued that if the companies are strategically orientated
at national level their activities may have a strategic impact
on sustainable development outcomes. The article introduces
arguments that strategic integration of corporate social res-
ponsibility concept into strategic management of sustainable
development may highly affect the success of sustainable de-
velopment strategies. This assumption is grounded on the
basis of Stakeholder Theory which bridges both the notions
of Corporate Social Responsibility and Sustainable develo-
pment and provides basis to analyse the implementation of
participation principle crucial for effective strategic develo-
pment for its micro–macro dynamic efficiency.

Keywords: corporate social responsibility, sustaina-

ble development, strategic management.
80 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

Darnių industrinių zonų formavimo galimybės Šiaulių mieste

Kęstutis Navickas
Šiaulių universitetas,
Vilniaus g. 88, LT–76285 Šiauliai

Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje industrinėms zonoms skiriamas pakankamai didelis dėmesys, spartus industri-
nių zonų kūrimosi procesas yra laikomas vienu iš svarbiausių žinių visuomenės koncepcijos įgyvendinimo faktorių.
Darnių industrinių zonų kūrimosi skatinimas tiksliai identifikuotuose nedarniausiose Šiaulių miesto dalyse sudarytų
harmoningą industrinių zonų tinklą, kuris atliktų tikslingą nedarnių miesto plotų „sudarninimo“ funkciją bei prisidėtų
prie bendro miesto konkurencingumo augimo.
Tikėtina, kad šiame straipsnyje pateikta tyrimo metodologija sudarys prielaidas kryptingesniam Šiaulių miesto savi-
valdybės, verslo ir mokslo organizacijų bendradarbiavimui identifikuojant tinkamiausias darnių industrinių zonų koordi-
nates ir pateikiančias aukštas argumentacijas industrinių zonų „apgyvendinimui“ įvairaus pobūdžio įmonėmis.

Pagrindinės sąvokos: darnus vystymasis, industrinė zona, aplinkosauginio vystymosi dimensija, ekonominio vys-
tymosi dimensija, socialinio vystymosi dimensija, trijų dimensijų rodikliai, industrinės zonos preferencijos.

Įvadas

Sparčiais tempais besiplėtojanti įvairių Lietu-
vos ūkio subjektų industrinė veikla sudaro palan-
kią inovacinę terpę įvairaus ekonominio pobūdžio
veiklos realizacijai. Dažnai šiuolaikiniai industriniai
ūkio subjektai savo veiklą ypač sutelkia į ekonominį
efektyvumą, ignoruodami savo darbuotojų ar klien-
tų socialinius bei aplinkosauginius interesus. Tokio
proceso metu visuose įmonės struktūriniuose ly-
giuose susidariusios „įtampos“ anksčiau ar vėliau
randa natūralius proveržius, kurie pasireiškia žmo-
giškųjų išteklių nualinimu, profesinėmis ligomis ar
masiniu klientų nepasitenkinimu produkcija. Tokio
pobūdžio padariniams likviduoti įmonėms prireikia
daug papildomų materialinių išteklių ir pastangų.
Siekiant užkirsti kelią aukščiau išvardintų proble-
mų atsiradimui, išryškėja inovacinio Šiaulių miesto
ekonomikos plėtros stimuliavimo ir industrinių ūkio
subjektų darnaus valdymo poreikis, kurie yra labai
svarbūs veiksniai, siekiant optimalios Šiaulių miesto
konkurencinės pozicijos bei leidžiantys maksimaliai
didinti bei veiksmingai išnaudoti miesto ekonominį
potencialą.
Industrinių zonų kūrimosi procesas Šiaulių aps-
krityje įgauna pagreitį. Šiaulių apskrities viršininko
administracija, vykdydama tarptautinį projektą „Ato-
kių vietovių bei miestų bendradarbiavimo pajėgos,
kaip variklis regioninei plėtrai Baltijos jūros regione“
(SEBco), sėkmingai parengė informacinę studiją
„Industriniai arealai Šiaulių apskrityje“, kurioje yra
pagrįstai identifikuojamos industrinės zonos kiekvie-
noje Šiaulių apskrities savivaldybės teritorijoje [22].
Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje industri-
nėms zonoms skiriamas pakankamai didelis dėme-
sys, spartus industrinių zonų kūrimosi procesas yra
laikomas vienu iš svarbiausių žinių visuomenės kon-
cepcijos įgyvendinimo faktorių [19].
Darnių industrinių zonų kūrimosi skatinimas
tiksliai identifikuotose nedarniausiose miesto dalyse
sudarytų harmoningą industrinių zonų tinklą, kuris
atliktų tikslingą nedarnių miesto plotų sudarninimo
funkciją bei prisidėtų prie bendro miesto konkuren-
cingumo augimo.
Šiame straipsnyje pateikta darnių industrinių
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
zonų koordinačių identifikavimo ir efektyvinimo me-
todologija leidžia nesunkiai įvertinti darnių industri-
nių zonų kūrimosi galimybes Šiaulių miesto savival-
dybės teritorijoje. Trijų dimensijų rodiklių sistemos
reikšmingumo koeficientai ir reikšmių aprašas leidžia
identifikuoti tinkamiausias industrines zonas Šiaulių
miesto teritorijoje, į kurias vietinė valdžia turėtų nu-
kreipti savo politinius–ekonominius interesus.
Tyrimo objektas: darnių industrinių zonų įkū-
rimo galimybės Šiaulių miesto savivaldybės teritori-
joje.
Tyrimo tikslas: suformuoti koncepcinį darnių
industrinių zonų koordinačių identifikavimo ir efek-
tyvinimo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje mo-
delį.
Tyrimo uždaviniai:
1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą, teisės aktus in-
dustrinių zonų kūrimosi tematika.
2. Išanalizuoti užsienio šalių patirtį industrinių zonų
kūrimosi klausimais.
3. Sugeneruoti trijų dimensijų rodiklių kontinuu-
mus.
4. Suformuoti Šiaulių miesto savivaldybės darnios
industrinės zonos tikėtinas aplinkosaugines, so-
cialines ir ekonomines preferencijas, tiesiogiai
atspindinčias savivaldybės industrinės zonos fi-
nansavimo politiką.
5. Rinkti, sisteminti reikalingus tyrimui duomenis.
6. Vykdyti gautų tyrimo duomenų interpretaciją.
7. Remiantis tyrimo rezultatais, pateikti argumen-
tuotas išvadas ir rekomendacijas.
Tyrimo metodai: tyrimo metu buvo tarpusavy-
je derinami kokybiniai – kiekybiniai tyrimo metodai:
anketa su skaitmenine skale, procentinis duomenų
įvertinimas, aritmetinis vidurkis, grafinis tyrimo re-
zultatų vaizdavimas, interviu su savivaldybės speci-
alistais.
1. Industrinės zonos samprata
Mokslinėje literatūroje sutinkama pačių įvairiau-
sių industrinės zonos apibrėžimų ir sinoniminių išsi-
reiškimų, panašiai apibūdinančių industrinės zonos
formavimosi ir plėtros procesus.
Industrinė zona dažnai identifikuojama kaip spe-
cialioji ekonominė zona (SEZ) – tai tam tikro mas-
to geografinė vietovė, turinti specialias ekonomines,
socialines ir aplinkosaugines preferencijas, nei yra
likusioje šalies dalyje. Pirminis ir svarbiausias SEZ
tikslas – pritraukti užsienio investicijas, kapitalą, kad
užsienio valstybės, turėdamos įvairių nuolaidų, čia
81
pradėtų tam tikrą ūkinę veiklą. Specialioji ekonomi-
nės zona, tai kitose šalyse steigiamų laisvųjų ekono-
minių zonų (LEZ) atitikmuo [6].
Sutinkama ir kitų specialiosios ekonominės zo-
nos apibrėžimų.
Specialioji ekonominė zona (SEZ) yra nustatyta
zona (teritorija), kurioje specialiomis, teikiančiomis
pirmenybę sąlygomis organizuojamos verslo veiklos
(gamyba, paskirstymas) [6].
Specialioji ekonominė zona (SEZ) yra geografi-
nis regionas, kuriame priimti ekonominiai įstatymai
yra žymiai liberalesni, nei įprastiniai šalies ūkio įstaty-
mai. Paprastai tokių zonų tikslas yra užsienio investi-
cijų pritraukimas [10].
Specialioji ekonominė zona (SEZ) yra specialus
neapmokestinamas anklavas (teritorija), skirtas ska-
tinti užsienio investicijas, apimant platų ūkio šakų
spektrą: pirmiausia nuo gamybos iki prekybos ir fi-
nansinių paslaugų nesuvaržytoje verslo aplinkoje. Tai
speciali zona, nes:
• Laikinai atidėti arba nutraukti normatyviniai ir
varžantys veiklą verslo įstatymai. Veikiantys su-
bjektai yra laisvi vykdyti savo interesus nuo vals-
tybės intervencijos [20].
• SEZ aprūpina aukštos kokybės ir pasaulinio ly-
gio infrastruktūra, skirta atlyginti produkcijos,
gabenimo, logistikos ir sandorių išlaidas, konku-
ruojant pasauliniu lygiu.
SEZ pasižymi išskirtiniu, ūkinei veiklai pradėti
tinkamu, laisvu ekonominiu reguliavimu. Visų pir-
ma, skirtingai taikoma mokesčių sistema, teikiamos
įvairios jų nuolaidos. Investuotojams suteikiama di-
desnė tarptautinės prekybos nepriklausomybė. Aps-
kritai, SEZ ekonominės charakteristikos apibūdina-
mos 4 principais:
Pirminis tikslas yra pritraukti ir panaudoti užsienio
kapitalą;
• Ekonominės veiklos formos – tai dalinio užsie-
nio kapitalo, bendros partnerystės ir visiškai už-
sienio šalių valdomos įmonės;
• Gaminama produkcija orientuota į eksportą;
• Ekonominė veikla pirmiausiai reguliuojama lais-
vos rinkos [14].
Tokios zonos yra įkurtos keliose valstybėse: Ki-
nijos Liaudies Respublikoje, Indijoje, Irane, Jordani-
joje, Lenkijoje, Kazachstane, Filipinuose ir Rusijoje.
2. Industrinės zonos ištakos
Industrinės zonos ištakomis yra laikomos verslo
zonos. Verslo zonų idėją pirmasis pasiūlė Didžiosios
82 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Britanijos miesto planavimo profesorius Peter Hall.
Jis siūlė verslo zonas kurti kaip alternatyvas egzistuo-
jančioms britų ekonominio vystymosi strategijoms.
Devinto dešimtmečio pradžioje, pradėjus kurti
verslo zonas Didžiojoje Britanijoje, jų programose
buvo minimos 4 pagrindinės preferencijų rūšys: tur-
to mokesčio, kapitalo prieinamumo, kapitalo įgijimo
ir žemės perleidimo, žemės naudojimo.
Devintajame dešimtmetyje sparčiai pradėtos
kurti verslo zonos ir JAV. Tokie dariniai buvo vadina-
mi įvairiais vardais: technologiniai parkai, industrinės
zonos, verslo inkubatoriai.
JAV buvo atlikta pakankamai daug empirinių
studijų ir tyrimų, taikant skirtingus metodus, norint
įvertinti industrinių zonų efektyvumą.
Pateikiame žymiausių industrinių zonų tyrinėto-
jų tezes: Bostic R. (1992) „Nagrinėti verslo zonos
kintamieji buvo teigiami“ [1]; Elder A. & Cohen I.
(1988) „Žymių skirtumų tarp zonos ir visos valstijos
rodiklių nepastebėta.. Zonos paskatos ir valstybės
reguliavimo priemonės atlieka mažą vaidmenį verslo
sprendimams, o tradicinės vystymo programos išlie-
ka svarbesnės“ [2]; Elling & Sheldon (1991) „Dar-
buotų personalas – reikšmingiausias kintamasis, le-
miantis zonos veiklos sėkmę. Esminiai verslo zonos
sėkmės indikatoriai: suteikiamos paskatos, vietos
ekonomikos vystymasis, zonos valdymo principai“
[5]; Kim C. (1993) „Verslo plėtrą industrinėje zono-
je skatina nemokamų licencijų suteikimas, valstybės
paskatos, kapitalinės investicijos, vietos paslaugos“
[8]; Papke J. (1990, 1993) „Lemiamą vaidmenį verslo
zonos efektyvumui atlieka investicijų pritraukimas
ir jų mastas“ [11;9]; Redfield & McDonald (1991)
„Ypatingą reikšmę efektyviai verslo zonos veiklai
suteikia gerai parengta ir tinkamai vykdoma zonos
vystymo programa“ [12]; Rubin, B. & Richards C.
(1992) „Sėkmingą verslo zonos veiklą lemia aktyvus
verslo organizacijų vaidmuo, profesionali vadyba,
geri viešojo ir privataus sektoriaus santykiai“ [13];
Seyfried W. (1990) „Gauti rezultatai neparodė, kad
reikšmingą vaidmenį sėkmingai verslo zonos veiklai
atliktų darbo vietų skaičius“ [17]; Sheldon & Elling
(1988) „Išskirtinis dėmesys verslo zonos sėkmei
pasiekti turėtų būti skiriamas vystymo programai,
mokestinėms lengvatoms“ [18]; Williams D. (1988)
„Didžioji dauguma įmonių neišskyrė mokestinių
lengvatų kaip reikšmingiausios priemonės vystant
sėkminga zonos veiklą“ [20].
3. Industrinių zonų formavimosi ypatumai
įvairiose užsienio šalyse
Industrinė zona yra viena iš teritorijų, turinčių
specialų ekonominį statusą, forma. Kiekvienoje
užsienio šalyje yra aptinkama skirtingų industrinių
zonų apibūdinimų.
Lenkijoje aptinkama net 14 industrinių zonų [16].
Šių zonų valdymo problemos, organizuojant verslą ir
investicijų procesą, perleistos vietinėms ir šalies ins-
titucijoms, pavyzdžiui, perkant žemę ir pan.
Kinijoje egzistuoja industrinės zonos: Suzhou
industrinis parkas; Zhangjiagang laisvosios preky-
bos zona; Nantong ekonominio ir technologinio
vystymosi zona; Lianyungang ekonominio ir tech-
nologinio vystymosi zona; Kunshan ekonominio
ir technologinio vystymosi zona; Nanjing aukštų ir
naujų technologijų vystymo zona; Suzhou aukštų ir
naujų technologijų vystymo zona; Changzhou aukš-
tų ir naujų technologijų vystymo zona; Wuxi aukštų
ir naujų technologijų vystymo zona; Yixin mokslo,
technologijų ir aplinkos apsaugos industrinis parkas.
Indijoje aptinkamos tokios industrinės zonos:
Specialiosios ekonominės zonos: Kandla and Surat
(Gujarat); Cochin (Kerala); Santa Cruz (Mumbai–
Maharashtra); Falta (West Bengal); Chennai (Tamil
Nadu); Visakhapatnam (Andhra Pradesh); NOI-
DA (Uttar Pradesh); Nanguneri, Tirunelveli (Tamil
Nadu).
Apžvelgus mokslinę literatūrą industrinių zonų
efektyvumo klausimais bei išnagrinėjus užsienio ša-
lių patirtį, pastebėta, kad vieni svarbiausių industri-
nių zonų efektyvumo veiksnių yra:
1. Įvairios savivaldybės ekonominės, socialinės,
aplinkosauginės paskatos;
2. Specifinių klasterių formavimo iniciatyvos;
3. Dalyvavimas projektinėje veikloje, pasinaudojant
ES struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendini-
mo mechanizmais.
4. Tyrimo eiga ir rezultatų aptarimas
Naujų darnių industrinių zonų koordinačių iden-
tifikacija Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje gali
būti aprašoma trijų dimensijų (ekonominių, socia-
linių, aplinkosauginių) rodiklių kontinuumu. Mūsų
atveju buvo suformuotas toks trijų dimensijų rodi-
klių kontinuumo kodas: [46–31–23], kuris parodo,
kad buvo suformuoti 46 ekonominiai, 31 socialinis
ir 23 aplinkosauginiai rodikliai.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 83

Darnių industrinių zonų koordinačių identifika- Iš 1 pav. pateiktos diagramos matyti reikšmin-
vimui Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje turėtų giausi ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės
būti naudojami trijų dimensijų rodiklių sistemos. dimensijos rodikliai, kurie identifikuoja galimas
Ekonominės dimensijos rodikliai: BVP dalis suku- tranzicinėmis savybėmis pasižyminčias, darnios in-
riama pramonės sektoriuje (%); Darbo jėga (tūkst., dustrinės zonos pozicionavimo koordinates Šiaulių
iš viso); Nedarbo lygis savivaldybėje (%); Vidutinis miesto savivaldybės teritorijoje.
mėnesinis darbo užmokestis pramonėje (Lt); Vei- Stulpelinėje diagramoje vizualizuojami ekonomi-
kiančių vidutinių ir mažų įmonių skaičius. Socialinės nės, socialinės ir aplinkosauginės dimensijos rodiklių
dimensijos rodikliai: Vidutinis metinis gyventojų reikšmingumų rodikliai svyruoja nuo 4,17 iki 9,33, o
skaičius (tūkst.); Vidutinis metinis gyventojų skaičius tai rodo, kad dauguma rodiklių yra suformuoti pa-
(tūkst.); Vietos verslo įmonių bendradarbiavimas grįstai.
su mokslo įstaigomis; Profesinių mokyklų mokinių
Pastebėta, kad ekonominės dimensijos 1.20 ro-
skaičius; Studentų skaičius universitetuose ir kolegi-
diklio (darbo jėga) reikšmingumas yra aukščiausias,
jose. Aplinkosauginės dimensijos rodikliai: Saugomų
siekiantis 9,33 balus. Atitinkamai socialinės dimensi-
teritorijų plotas savivaldybėje (ha); Nuotėkų, kurių
jos 2.17; 2.20; 2.21 (vietos verslo įmonių bendradar-
nereikia valyti, skaičius (tūkst. km3, iš viso); Bendras
biavimas su mokslo įstaigomis; profesinių mokyklų
išmetamų medžiagų kiekis (t); Kietųjų išmetamų me-
mokinių skaičius; studentų skaičius universitete ir
džiagų kiekis (t); Dujinių ir skystųjų išmetamų me-
kolegijose) rodiklių reikšmingumas siekė 8,67 balo,
džiagų kiekis (t).
o aplinkosauginės dimensijos – 3.14 (nuotėkų, kurių
nereikia valyti, skaičius) rodiklio reikšmingumas sie-
10 8,67 9,33 8,83 8,67 8,83
kė 7,67 balo.
Reikšmingumo koeficientas

8,67 8,67 8,67

9
8 7,33 7,67 7,5 7,67
7,17 7,17 7,33
7 Norint tam tikroje teritorinio administracinio
6
5 vieneto teritorijoje efektyviai identifikuoti tinka-
4
3 miausias darnias industrines zonas ir pateikti tikslias
2
1 zonų koordinates, reikėtų būtinai atsižvelgti į vieną
0
priklausomą kintamąjį – visuotinai priimtino dydžio
1.3.

1.20.

1.26.

1.31.

1.40.

2.2.

2.17.

2.20.

2.21.

3.2.

3.14.

3.15.

3.16.

3.17.
2.7.

laisvas valstybinės žemės plotas, kuriame galėtų būti

Ekonominiai Socialiniai Aplinkosauginiai
Rodikliu rušis ir kodas
steigiama industrinė zona. Tik tada, pasitelkus iden-
tifikuotus visų trijų dimensijų reikšmingiausius rodi-
1 pav. Rodiklių, identifikuojančių darnios indus- klius, reikėtų atlikti trijų dimensijų rodiklių reikšmių
trinės zonos pozicionavimo koordinates Šiaulių aprašą. Visų dimensijų rodiklių reikšmių aprašui re-
miesto savivaldybės teritorijoje, diagrama komenduojame naudotis oficialiomis Statistikos de-
Šaltinis: sudaryta autoriaus

2 pav. Darnios
industrinės zonos
identifikavimo ir
efektyvinimo mo-
delis
Šaltinis: sudaryta
autoriaus
84 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
partamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
duomenų bazėmis arba savivaldybės archyvo duo-
menimis.
Išnagrinėję tyrimo duomenis bei industrinės
zonos formavimosi specifiką, suformavome kon-
cepcinį darnių industrinių zonų koordinačių identi-
fikavimo ir efektyvinimo Šiaulių miesto savivaldybės
teritorijoje modelį (2 pav.):
5. Šiaulių miesto industrinės zonos trijų di-
mensijų preferencijos
Apžvelgus mokslinė literatūrą industrinių zonų
efektyvumo (preferencijų intervencijos) klausimais
bei išnagrinėjus projekto partnerių iš Vokietijos,
Lenkijos, Rusijos ir kt. patirtį, pastebėta, kad vieni
svarbiausių industrinių zonų efektyvumo veiksnių
(preferencijų) galėtų būti:
1. Įvairios savivaldybės ekonominės, socialinės,
aplinkosauginės paskatos;
2. Specifinių klasterių formavimo iniciatyvos;
3. Dalyvavimas projektinėje veikloje pasinaudojant
ES struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo
mechanizmais.
3 pav. Preferencijų intervencijos į industrinę zoną
modelis
Šaltinis: sudaryta straipsnio autorių
Pažvelgus į 3 pav. pavaizduotą modelį, matyti
kryptinės trijų dimensijų preferencijų intervencijos į
tam tikrą Šiaulių miesto industrinę zoną. Iš šio mo-
delio matyti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tolygiai
vykdomos ekonominės, socialinės, aplinkosauginės
preferencijos suformuotų darnią savivaldybės prefe-
rencijų sistemą, o tai užtikrintų didesnį industrinės
zonos funkcionavimo efektyvumą.
Išvados
1. Industrinės zonos pasižymi išskirtiniu, ūki-
nei veiklai pradėti tinkamu, ekonominiu reguliavimu.
Visų pirma, skirtingai taikoma mokesčių sistema, tei-
kiamos įvairios jų nuolaidos. Be to, investuotojams
suteikiama didesnė tarptautinės prekybos nepriklau-
somybė.
2. Industrinės zonos ekonominės charakteristi-
kos apibūdinamos 4 principais:
Pirminis tikslas yra pritraukti ir panaudoti užsienio
kapitalą;
• Ekonominės veiklos formos – tai dalinio užsie-
nio kapitalo, bendros partnerystės ir visiškai už-
sienio šalių valdomos įmonės;
• Gaminama produkcija orientuota į eksportą;
• Ekonominė veikla pirmiausia reguliuojama lais-
vos rinkos [3].
3. Užsienio investuotojams yra pakankamai sun-
ku įsitvirtinti ir išlikti mūsų šalies rinkose, įskaitant ir
Šiaulių miesto teritoriją, todėl, norint padidinti tie-
sioginių užsienio investicijų apimtis, yra būtina kurti
atitinkamo dydžio industrines zonas. Įsteigtose in-
dustrinėse zonose yra nesunkiai realizuojamos pana-
šų veiklos pobūdį turinčių skirtingų įmonių patirčių
pasidalinimo procedūros.
4. Atskirų industrinėje zonoje veikiančių įmonių
jungimasis į specifinius klasterius industrinei zonai
suteikia dar didesnį efektyvumo laipsnį. Sėkmingas
mokslo ir verslo institucijų bendradarbiavimas užti-
krina pakankamą įmonės inovacinės veiklos plėtrą,
kvalifikuoto personalo užtikrinimą bei ženkliai prisi-
deda prie žinių ekonomikos įgyvendinimo.
5. Apžvelgus mokslinę literatūrą industrinių
zonų efektyvumo klausimais bei išnagrinėjus užsie-
nio šalių patirtį, pastebėta, kad vieni svarbiausių in-
dustrinių zonų efektyvumo veiksnų yra:
1. Įvairios savivaldybės ekonominės, socialinės,
aplinkosauginės paskatos;
2. Specifinių klasterių formavimo iniciatyvos [14];
3. Dalyvavimas projektinėje veikloje pasinaudojant
ES struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendini-
mo mechanizmais.
Atlikus tyrimą, nustatyta, kad darnių industrinių
zonų koordinačių identifikavimui Šiaulių miesto sa-
vivaldybės teritorijoje turėtų būti naudojamos trijų
dimensijų rodiklių sistemos. Ekonominės dimensijos
rodikliai: BVP dalis, sukuriama pramonės sektoriuje
(%); darbo jėga (tūkst., iš viso); nedarbo lygis savi-
valdybėje (%); vidutinis mėnesinis darbo užmokestis
pramonėje (Lt); veikiančių vidutinių ir mažų įmonių
skaičius. Socialinės dimensijos rodikliai: vidutinis
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
metinis gyventojų skaičius (tūkst.); vidutinis meti-
nis gyventojų skaičius (tūkst.); vietos verslo įmonių
bendradarbiavimas su mokslo įstaigomis; profesinių
mokyklų mokinių skaičius; studentų skaičius univer-
sitetuose ir kolegijose. Aplinkosauginės dimensijos
rodikliai: saugomų teritorijų plotas savivaldybėje
(ha); nuotėkų, kurių nereikia valyti skaičius (tūkst.
km3, iš viso); bendras išmetamų medžiagų kiekis (t);
kietųjų išmetamų medžiagų kiekis (t); dujinių ir skys-
tųjų išmetamų medžiagų kiekis (t).
Naujų darnių industrinių zonų koordinačių iden-
tifikacija Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje gali
būti aprašoma trijų dimensijų (ekonominių, socia-
linių, aplinkosauginių) rodiklių kontinuumu. Mūsų
atveju buvo suformuotas toks trijų dimensijų rodi-
klių kontinuumo kodas: [46–31–23], kuris parodo,
kad buvo suformuoti 46 ekonominiai, 31 socialinis
ir 23 aplinkosauginiai rodikliai, siekiant optimaliai
padidinti naujų darnių industrinių zonų koordinačių
identifikaciją Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje,
bei įžvelgti rodiklių tarpusavio priežastingumo sąry-
šius.
Akcentuotina, kad darnių industrinių zonų ko-
ordinačių identifikavimui Šiaulių miesto savivaldy-
bės teritorijoje naudojami trijų dimensijų rodikliai
negalėtų būti unifikuojami ir taikomi kitoms Šiaulių
apskrities ar Lietuvos savivaldybėms, nes darytina
prielaida, kad kiekviename teritoriniame administra-
ciniame vienete yra identifikuojamas skirtingas dar-
naus vystymosi poreikis.
Tikimės, kad šiame straipsnyje pateikta tyrimo
metodologija sudarys prielaidas kryptingesniam
Šiaulių miesto savivaldybės, verslo ir mokslo organi-
zacijų bendradarbiavimui identifikuojant tinkamiau-
sias darnių industrinių zonų koordinates ir pateikiant
aukštas argumentacijas industrinių zonų „apgyven-
dinimui“ įvairaus pobūdžio įmonėmis.
Koncepcinis darnių industrinių zonų koordi-
načių identifikavimo ir efektyvinimo Šiaulių miesto
savivaldybės teritorijoje modelis gali veikti kaip indi-
viduali darnių industrinių zonų identifikavimo para-
mos sistema, kuria pasinaudoję, atitinkamo rango sa-
vivaldybių pareigūnai galėtų argumentuotai vykdyti
industrinių zonų preferencijų politiką bei kryptingai
formuoti dabartines ir perspektyvines postindustri-
nės visuomenės inovacijų generacijos terpes – dar-
nias industrines zonas.
85
Literatūra
1. Bostic, R. (1992). „The impact of the California en-
terprie zone prigram on business location and inves-
tment“. Department of Economics, Stanford Uni-
versity.
2. Elder, A., Cohen, I. (1988). Evaluation of Effective-
ness and Efficiency of Enterprise Zones in Illinois.
Normal, Illinois: Illinois State University.
3. Enterprise Zone: A Review of the Economic Theo-
ry and Empirical Evidence. Policy Brief. Minnesota
House of representatives.
4. Research Department (2005). http://heartland.org/
pdf/19014a.pdf ; [žiūrėta 2008–05–06].
5. Elling, R., Sheldon. (1991). Determinants of enter-
prise zone success: A four state perspectives. Enter-
prise Zones: New Directions in Economic Develo-
pment, 137–154. New Park, CA: Sage Publications.
6. Laisvosios ekonominės zonos Lietuvoje. LR Ūkio
ministerija. http://www.ukmin.lt/lt/investicijos/
lez/; [žiūrėta 2008–05–06].
7. Opotiki District Council. Industrial Zone. Introduc-
tion. Prieiga per internetą: http://www.odc.govt.nz/
districtplans/part2/chapter15.html [žiūrėta 2008–
05–06].
8. Kim, C. (1993). Enterprise Zone Tax Incentives:
Their Value to Firms and Their Cost to the Federal
Government. Rockville, MD: HUD User.
9. Papke, J. (1990). Interstate business tax differential
and new form location: evidence from panel data.
Journal of public Economics 45.
10. Parama plyno lauko investicijų skatinimui Lietuvoje.
Bendrasis metodinių rekomendacijų dokumentas.
(2006). Užsakovas: Centrinė projektų valdymo agen-
tūra, Ūkio ministerija, Lietuva.
11. Papke, J. (1993). Tax policy and urban developent
– Evidence from the Indiana Enterprise Zone Pro-
gram. Journal of Public Economics 54.
12. Redfield, K., McDonald, J. (1991). Enterprise Zone
in Illinois. Springfield, IL: Institute of Public Affairs,
Sangamon State University.
13. Rubin, B., Richards, C. (1992). A transatlantic com-
parison of enterprise zone impacts: the British and
american Experiece. Economic Development Quar-
terly 6, No. 4.
14. Snitka, V. (2002). Technloginių klasterių klonavimas.
Mokslinių tyrinų, technologijų, inovacijų politika ir
žinių ekonomikos plėtra. Kaunas: Naujasis lankas.
15. State Enterprise Zones and Local Housing Markets.
(1999). Journal of Housing Research. www.fannie-
maefoundation.org/programs/jhr/pdf/jhr_1002_
engberg.pdf; [žiūrėta 2008–05–06].
16. Special Economic Zones. Polish Information and and
Foreign Investment Agency. http://www.paiz.gov.
86 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

pl/index/?id=a3f390d88e4c41f2747bfa2f1b5f87db; ganizations while identifying the most appropriate coordi-

[žiūrėta 2008–05–06]. nates of sustainable industrial zones and providing strong
17. Seyfried W., (1990). The Impact of Enterprise Zones argumentations to “population“ of industrial zones with
on Local Economics. Ph. D. Thesis. Purdue Univer- companies of various format.
sity. West Lafayette, IN: Purdue University.
18. Sheldon, A., Elling, R. (1988). Michigan’s Enterprise Keywords: sustainable development, industrial zone,
Zone Program: Progress, Prospects, Problems and dimension of environmental development, dimension of eco-
Recommendations. Detroit: Center for Urban Stu- nomic development, dimension of social development, three
dies, Wayne State University.
dimensional indicators, preferences on industrial zone.
19. Valstybės ilgalaikės raidos strategija. Prieiga per in-
ternetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.
showdoc_l?p_id=193888 [žiūrėta 2008–05–06].
20. Williams, D. (1988). The enterprise zone concept at
the Federal level: are proposed tax incentives the ne-
eded ingredient? Virginia Tax Review 9, No. 4.
21. Wog, S. (1996). Local Enterprise Zone Programs
and Economic Development Planning. Penn IUR
Publications. www.littlemiamiriver.org/Documents/
Todd–public–Problems–worksheet.pdf; [žiūrėta
2008–05–06].
22. Zonos industrinei veiklai. Industriniai arealai Šiaulių
apskrityje. http://www.siauliai.aps.lt/freeWare/regi-
onas/InfStudija_IndustriniaiArealaiSA.pdf; [žiūrėta
2008–05–06].

Possibilities of Formation
Sustainable Industrial Zones in
Šiauliai Town

Kęstutis Navickas

Summary

In long–time development strategy of state quite huge

attention is paid to industrial zones. Rapid establishment
process of industrial zones is kept to be one of the most im-
portant factors of knowledge society conception realization.

Stimulation of sustainable establishment of industrial

zones in precisely identified insustainable parts of Šiau-
liai city would constitute sustainable net of industrial zones
which would perform relevant “harmonization“ function
of insustainable city areas and would contribute to general
growth of city competitive ability.

It is credible that methodology presented in this article

would form presumptions to more purposeful collaboration
of Šiauliai city municipality, business and education or-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai 87

Mokymų lyderystės ugdymo tematikos reikšmė darnaus vystymosi principo

įgyvendinimo kontekste

Oksana Suvorova
Mykolo Romerio universitetas

Darnaus vystymosi proceso efektyvumas determinuotas sėkmingo vadovavimo, todėl pagrindiniu reikalavimu visų sferų
lyderiams tampa darnios lyderystės principų taikymas savo profesinėje veikloje. Aukštosios mokyklos, rengiančios būsimus
vadovus bei pripažįstančios vidinės socialinių bei humanitarinių mokslų integracijos svarbą, pradeda įgyvendinti jungtines
darnaus vystymosi programas, skatinančias studentus darbinėje veikloje nuosekliai įgyvendinti pasirinktas darnaus vys-
tymosi inovacijas, analizuoti perspektyvas, problemas bei rezultatus, nagrinėti jų sprendimų alternatyvas. Tačiau lyderių
ugdymas bei lyderystės principų formavimas yra populiari privačių mokymų ir konsultacijų įmonių siūlomų programų
tema. Kyla klausimas, ar mokymai, organizuojami privačių konsultantų bei kompanijų, prisideda prie darnaus vystymosi
principo įgyvendinimo visuomenės raidos procese? Ar minėti mokymai skatina lyderių iniciatyvumą ir sugebėjimą aplinkos
pokyčius paversti realiais bei ilgalaikiais rezultatais, tausojančiais aplinką bei resursus? Atsakymų į šiuos klausimus
paieškai ir skiriama ši publikacija.

Pagrindinės sąvokos: darnaus vystymosi principų įgyvendinimas, lyderystės ugdymas, tvari lyderystė.

Įvadas

Darnus vystymasis apibrėžiamas kaip ilgalaikė ir naštos – paskirstymas visiems gyventojams

nuolatinė visuomenės plėtra, siekiant tenkinti žmo-
nijos poreikius dabartyje ir ateityje, racionaliai nau-
dojant bei papildant gamtos išteklius, pasižyminti
ekologiniu, ekonominiu, socialiniu bei kultūriniu as-
pektais. Taigi, visuomeniniame diskurse formuojasi
naujas suvokimas, jog darnus vystymasis nėra vien
aplinkos saugojimas, visų pirmą, tai moralinis impe-
ratyvas, nuo kurio priklauso žmonių gyvenimo koky-
bė ir planetos ateitis. Darnos principas yra ir moralinė
sąvoka, ir moralinė praktika, t. y. darna traktuojama
ir kaip tikslas, ir kaip priemonė, kurių esmėje glūdi
socialinio teisingumo supratimas. Teisingumas kaip
visuomenės moralinės, socialinės bei politinės prie-
dermės jos narių atžvilgiu samprata ir jos praktinis
realizavimas [2] yra pirmoji socialinių institucijų ver-
tybė [3], kuria turi būti grindžiami viešosios politikos
principai [9]. Papildžiusi šiuolaikinėje politinėje filo-
sofijoje dominuojančią teisingumo sampratą, autorė
pateikia tokį apibrėžimą: teisingumas – tai propor-
cingas organizacijos veiklos pasekmių – naudos
[11]. Vadovaujantis taip apibrėžtu socialinio teisin-
gumo principu, bet kurios veiklos sferos dalyviai turi
prisiimti atsakomybę už savo vykdomų veiksmų kaip
teigiamus, taip ir neigiamus padarinius: kaip fizinę,
taip ir socialinę žalą.
Švietimo sistema yra vienas svarbiausių sociali-
zacijos ir pagrindinis žinių sklaidos šaltinis; būtent jo
dėka žalos nedarymo arba jos atlyginimo principas
nusidriekia už organizacijos, klientų, tikslinės popu-
liacijos ribų ir veikia kitas organizacijas, bendruome-
nės ar visuomenės narius. Švietimas, orientuotas į
darnų vystymąsi, plėtoja ir stiprina atskirų žmonių,
bendruomenių, organizacijų, valstybių galias prisi-
dėti prie darnaus vystymosi. Darnaus vystymosi
švietimo tikslas – suteikti asmeniui žinių, pa-
dėti ugdytis gebėjimus bei vertybines nuostatas
ir motyvaciją demokratiškai ir atsakingai veikti,
prisidėti prie darnaus vystymosi siekių įgyven-
dinimo [4]. Į darnų vystymąsi orientuotas švietimas
ugdo kritinį mąstymą, teikia žinių ir gebėjimų anali-
88 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
zuoti naujas vizijas ir koncepcijas, atrasti naujų me-
todų ir priemonių. Švietimas skatina žmones keisti
savo požiūrius, kad galėtų kurti saugesnį, sveikesnį ir
turtingesnį pasaulį bei pasiekti aukštesnę gyvenimo
kokybę.
Svarbiausias vaidmuo, formuojant organizacijų
atsakomybės politiką, atitenka organizacijos vadovui
– lyderiui, kuriam svarbu ne tik kontroliuoti, bet ir
įkvėpti organizacijos darbuotojus, savo ir kitų žmo-
nių emocijas pasitelkti, kuriant sėkmės formulę ir ją
pritaikant praktikoje, todėl darnaus vystymosi proce-
so efektyvumas didele dalimi priklauso nuo sėkmin-
go vadovavimo. Lyderis, jungdamas darnos idėją su
darbu socialiai teisingu būdu bei rodydamas rūpes-
tingumą, supratingumą ir viltį, skatina pasekėjus pri-
sidėti prie darnaus vystymosi siekimo. Darniai vado-
vaujantys lyderiai sukuria emocinius ryšius su kitais
žmonėmis, skatina jų geriausias savybes ir kuria glau-
džią, pajėgią prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios
aplinkos, organizaciją. Viešasis sektorius darnaus
vystymosi principus įgyvendina, vykdydamas įvairias
programas, kaip, pavyzdžiui, Žaliųjų pirkimų progra-
mą, kurios pagrindiniai bruožai yra gamtinių išteklių
panaudojimo bei aplinkos teršimo minimizavimas.
Tačiau daugiau aplinkosauginių ir socialinių proble-
mų sukelia privatus verslas, kuris ir privalo tapti šių
problemų sprendimo dalimi. Vien valstybės politi-
nės nuostatos, darnaus vystymosi strategijos bei ki-
tos reguliavimo priemonės nėra pajėgios įgyvendinti
darnaus vystymosi principų. Savo ruožtu verslinin-
kai ir gamintojai turi techninių bei finansinių išteklių,
naujų mokslo žinių bei pažangių išradimų, reikalingų
sėkmingam ekologiniam ir socialiniam verslo res-
truktūrizavimui, todėl verslo struktūrų įtraukimas į
darnaus vystymosi procesą yra privaloma sėkmingo
šio principo įgyvendinimo prielaida.
Aukštosios mokyklos, rengiančios būsimus va-
dovus bei pripažįstančios vidinės socialinių bei hu-
manitarinių mokslų integracijos svarbą, pradeda
įgyvendinti jungtines darnaus vystymosi programas,
skatinančias studentus darbinėje veikloje nuosekliai
įgyvendinti pasirinktas darnaus vystymosi inovacijas,
analizuoti perspektyvas, problemas bei rezultatus,
nagrinėti jų sprendimų alternatyvas. Tačiau Aukš-
tojo mokslo sistema nepajėgi aprėpti visos tikslinės
auditorijos – privačių įmonių įvairių lygių vadovų
bei specialistų, todėl būtina rasti priėjimą prie šios
grupės ir prisidėti prie privačių įmonių atsakomybės
politikos formavimo. Lyderių bei vadovų ugdymas
yra populiari pastaruoju metu suklestėjusių privačių
mokymų ir konsultacijų įmonių siūlomų programų
tema. Būtent lektoriai ir konsultantai, dirbantys pri-
vačiame sektoriuje, tampa potencialiais darnos kaip
moralinio imperatyvo skleidėjais privačių įmonių va-
dovų bei specialistų tarpe.
1. Tvari lyderystė ir jos principai
Pasak A. Hargreaveso, švietimo darbuotojai,
atsižvelgiant į mokytojo kaip įkvepėjo, potencialo
skatintojo vaidmenį, gali būti prilyginami lyderiams,
kaip ir bet kokie mokymai gali būti traktuojami kaip
lyderystės apraiška: „lyderystė yra suplanuota įtaka
žmonėms, supantiems lyderį“ [8], o kiekvienas mo-
kytojas yra lyderis, nes jis daro įtaką savo mokiniams.
Pagrindinė lyderių ugdytojų užduotis – išugdyti lyde-
rius, darniai siekiančius darnos, tačiau ir pačių ugdy-
tojų kaip lyderių veikla taip pat turi atitikti darnumo
principus, t. y. darni švietimo lyderystė yra priemonė
darniam vystymuisi siekti. Tad koks gi turi būti geras,
sėkmingas švietimo lyderis ir ką jis turi daryti, kad
jo veikla skatintų aplinkinius įgyvendinti naudingus
sumanymus?
Andy Hargreaves ir Dean Fink [6] vieni pirmų-
jų pradėjo plačiai vartoti ir taikyti tvarios (darnios)
lyderystės sąvoką. Atlikę išsamią mokyklų studiją,
autoriai sukūrė darnios lyderystės apibrėžimą ir iš-
skyrė septynis švietimo pokyčius ir lyderystės tvaru-
mo principus. Pasak autorių, tvarioji lyderystė – tai
standartus atmetanti įvairovė, grindžiama nuodugniu
mokymusi ir ilgalaikiais laimėjimais, bendra atsako-
mybe bei socialiniu jautrumu: išsauganti ir gilinanti
žinias apie viską, kas plinta ir tęsiasi, niekam neda-
rant žalos ir užtikrinant teigiamą poveikį viskam, kas
supa žmones dabar ir sups ateityje. Tai savotiškas
energijos šaltinis, padedantis lyderiams išlikti inicia-
tyviems ir, išsaugant praeitį, kurti darnią ateitį.
Svarba: darni lyderystė yra svarbi, nes išlaiko, ap-
saugo ir skatina tai, kas savaime yra darnu, bei tur-
tina gyvenimą: pamatinį moralinį gilesnio, platesnio
ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi tikslą įsipar-
eigoti ir nuolatos rūpintis kitais. Pirmasis darnios ly-
derystės principas – tai būti lyderiu mokantis ir būti
lyderiu rūpinantis kitais.
Tęstinumas: pradėti darbai turi būti tęsiami. Darni
lyderystė tęsiasi ir nuolat tobulina pačius vertingiau-
sius gyvenimo aspektus. Lyderystės perimamumo ir
jos tęstinumo iššūkiai – tai darnios lyderystės ir švie-
timo pokyčių pagrindas.
Sklaida: darni lyderystė plinta. Ji palaiko kitų
lyderystę ir yra nuo jos priklausoma. Sudėtingame
pasaulyje nė vienas lyderis, institucija ar tauta negali
visko kontroliuoti be kitų pagalbos. Darni lyderystė
– tai su aplinkiniais padalinta veikla ir atsakomybe.
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
Teisingumas (jautrumas): darni lyderystė nekenkia
supančiai aplinkai ir aktyviai ją gerina bei tobulina.
Ji „nevagia“ iš geriausių mokinių ir mokytojų jų ge-
riausios patirties, nesistengia klestėti kitų mokyklų
sąskaita. Ji nedaro žalos šalia esančioms mokyklos
ir vietos bendruomenėms, bet aktyviai ieško būdų,
kaip pasidalinti su jomis savo turimomis žiniomis ir
resursais. Darni lyderystė nėra egocentriška, ji yra
socialiai teisinga.
Įvairovė: darni lyderystė skatina darnią įvairovę.
Kaip stiprios ekosistemos pasižymi biologine įvai-
rove, taip ir stiprios organizacijos skatina įvairovę ir
vengia standartų, kurie silpnintų mokymąsi, gebėji-
mą prisitaikyti ir atsparumą netikėtiems pokyčiams
bei grėsmėms. Darni lyderystė skatina kolegų idė-
jų, planų, veiklos ir mokymosi įvairovę bei mokosi
iš jos. Ji ragina judėti į priekį, apjungiant skirtingus
komponentus.
Sumanumas (išradingumas): darni lyderystė puo-
selėja materialinius ir žmogiškuosius išteklius ir jų
nešvaisto. Darni lyderystė atpažįsta ir atlygina orga-
nizacijoms už jų lyderystės gebėjimus, rūpinasi savo
lyderiais, skatindama juos rūpintis savimi bei atnau-
jina žmonių energijos resursus. Ji „neišsunkia“ savo
lyderių, užversdama juos naujovėmis ar nustatydama
nepagrįstus terminus pokyčiams, neleidžia jiems
prarasti entuziazmo ir nusivilti jų pačių atliktų darbų
reikšmingumu. Darni lyderystė yra išmintinga ir su-
mani lyderystė, nešvaistanti nei savo materialaus, nei
socialinio kapitalo.
Saugojimas: darni lyderystė gerbia praeitį ir iš jos
mokosi, kad galėtų sukurti dar geresnę ateitį. Poky-
čių chaoso sūkuryje darni lyderystė tvirtai saugo ir
išlaiko savo ilgalaikius tikslus, „atgaivina“ organizaci-
jų atmintį ir gerbia joje slypinčią išmintį kaip būdą iš
jos mokytis bei ją tobulinti. Daugelis pokyčių teorijų
reiškia pokyčius, nepaisant ar neprisimenant praei-
ties. Žinių visuomenės skatina naujoves ir vertina
viską, kas nauja, yra priklausomos nuo greito moky-
mosi ir palaiko siekį keistis. Darnus mokymas labiau
vertina lėtą ir gilų mokymąsi, nei greito mokymo
programas, jam reikia kantrybės ir ištvermės, įgyven-
dinant pokyčius, jis reikalauja išminties ir sumanu-
mo, jis ragina išsaugoti veiksmingą praeities patirtį,
būdamas atviras naujovėms [6].
2. Privačių mokymų lyderystės ugdymo tema-
tika reikšmė
Kyla klausimas, ar mokymai, organizuojami pri-
vačių konsultantų bei kompanijų, prisideda prie dar-
naus vystymosi principo įgyvendinimo visuomenės
89
raidos procese? Ar minėti mokymai skatina lyderių
iniciatyvumą ir sugebėjimą aplinkos pokyčius pa-
versti realiais bei ilgalaikiais rezultatais, tausojančiais
aplinką bei išteklius, ir gali būti interpretuojami kaip
priemonė darniam vystymuisi (šio principo sklei-
dimui) siekti? Siūloma apžvelgti privačių mokymų
praktiką, pagrįsti ir suformuluoti privačių mokymų
modelį bei nustatyti, ar privačių mokymų lektoriai,
vesdami mokymus lyderystės tematika, vadovaujasi
minėtais darnios lyderystės principais profesinėje
veikloje patys bei ar akcentuoja darnaus vystymosi
svarbą mokymų dalyviams. Siekiant šio tikslo, autorė
analizuoja duomenis, gautus atlikus kokybinius ben-
drų gairių interviu bei „mystery shopping“ (slapto pir-
kėjo) tyrimą. Pristatomi tarpiniai rezultatai yra dalis
besitęsiančio tyrimo, todėl respondentai, įmonės bei
mokymų temos nebus identifikuojami, siekiant ap-
saugoti nešališką tolimesnio tyrimo eigą. Kokybiniai
bendrų gairių interviu buvo atlikti su privačių mo-
kymų lektoriais, mokymų pardavimų vadybininkais,
dalyviais (įvairaus lygio vadovais bei specialistais) bei
dalyvių darbdaviais. Slapto pirkėjo tyrimas buvo at-
liktas, autorei dalyvaujant mokymuose, organizuoja-
muose vienos konsultacinės įmonės.
Privačių mokymų centrai bei konsultacinės įmo-
nės pradėjo steigtis paskutiniame XX amžiaus de-
šimtmetyje. Iš pradžių pagrindinės šių įmonių eks-
pertinės sritys buvo darbuotojų paieška bei atranka,
personalo tyrimai, vėliau išsiplėtojo ir įvairūs moky-
mai. Šiuo metu kiekviena įmonė turi savo nuolatinių
lektorių ratą, tačiau, atsižvelgdama į kliento poreikius
bei pageidavimus, mokymams pravesti gali samdyti
ir individualiai dirbančius lektorius (samdant kviesti-
nius lektorius, kartais iškyla nežinomumo problema,
todėl dažnai tokiuose apmokymuose dalyvauja ir at-
sakingas įmonės atstovas). Pagrindinis visų, tame tar-
pe ir lyderystės ugdymo tematika, mokymų akcentas
bei išskirtinumas – praktinių įgūdžių formavimas.
Užsakant mokymus, svarbus vaidmuo atitenka
pardavimų vadybininkams – būtent jie atlieka pirmi-
nį bendravimą su klientu, atidžiai jo klausosi bei ana-
lizuoja ne tik pageidavimų turinį, bet ir formą. Prieš
pasiūlant konkrečius mokymus, stengiamasi daugiau
sužinoti apie įmonę, jos struktūrą, gyvavimo ciklą,
kad pasiūlytas produktas maksimaliai atitiktų kliento
lūkesčius ir poreikius. Galima kalbėti apie tam tikrą
net ne įtakos, o manipulavimo formą, kai mokymų
pavadinimas sudaromas, naudojant tam tikros sąvo-
kos sinonimą, kurį vartoja asmuo, užsakinėjantis mo-
kymus. Pavyzdžiui, gali būti „žaidžiama“ su funkcijų
„delegavimu“ ar „paskirstymu“, priklausomai nuo
to, kaip tą veiklą apibūdina atsakingas asmuo. Vyks-
90 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
tant į pokalbį su potencialiu užsakovu, reikalaujama
susiderinti ir pradėti šnekėti jo „kalba“. Ypatingas
dėmesys skiriamas ir mokymų pardavimų vadybi-
ninkų apmokymams: prieš pradedant dirbti, jie yra
apmokomi labiau patyrusių kolegų, vadovaujantis
tais pačiais principais, kuriais lektoriai siūlo apmoky-
ti ir savo klientus: žaidžia situacinius žaidimus, kurių
metu patariama, kaip reikia bendrauti su klientais (t.
y. atsakinėti į dažniausiai užduodamus klausimus ar
atsikalbinėjimus įsigyti mokymus). Pats pardavimo
faktas nėra afišuojamas, jį bandoma užmaskuoti,
užduodant neutralius klausimus, tokius kaip: „Ar
investuojate į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą?“, bei
atremiant neigiamus atsakymus tokiais pasisakymais,
kaip: „O kiek jūsų darbuotojai su aukštuoju išsimoks-
linimu turi praktinės patirties?“, arba „Ar jūs visada
renkatės prekę pagal kainą, ar pagal kokybę?“.
Svarbu paminėti, jog tam tikri lektoriai yra pelnę
pripažinimą, ir jų vardas tapo organizuojamų mo-
kymų kokybės garantu bei papildomu patrauklumo
rodikliu dalyviams. Dalyviai, vertindami lektorius,
akcentuoja jų asmeninę motyvaciją: ar lektorius as-
meniškai nusiteikęs padėti dalyviams pasiekti iškeltų
tikslų, todėl, dalyvių nuomone, gerų lektorių nėra
daug. Pasak mokymų dalyvių, jie skeptiškai vertina
lektorius, kuriems stringa arba pasitikėjimo savimi,
arba vidinės motyvacijos, vedant mokymus. Kartais
lektoriai susiduria su dalyvių nepasitikėjimo jų kom-
petencija problema mokymų metu, kai tenka įvardyti
savo nuopelnus darbinėje veikloje arba net pasakyti
savo amžių. Dalyvių tarpe būna ir „skandalų mėgė-
jų“, kurie savo iškalba bando nustelbti arba perspėja
lektorius, jog jiems bus sunku dirbti su tokia audi-
torija, nors po mokymų pripažįsta lektoriaus darbo
kokybę. Panašus elgesys gali tapti įpročiu ir net savo-
tiška pramoga, kai bandoma net įžūliai pašiepti lekto-
rių. Pasak vieno dalyvio, dėl panašaus jo elgesio buvo
nutrauktas vienas seminaras, organizatoriams teko
atsiprašyti dalyvių bei grąžinti sumokėtus už moky-
mus pinigus. Tokias situacijas galima interpretuoti
kaip duoklę laisvos rinkos santykiams, kai paslau-
gos pirkėjai jaučiasi esą visada teisūs ir gali reikalauti
teikti jiems tokią paslaugą, kokios pageidauja. Pasak
dalyvių, dažnai auditorija elgiasi „vartotojiškai“: pa-
syviai laukia, kad bus kažko apmokyta; toks požiūris
nėra suprantamas lektoriams. Lektoriams tenka įti-
kinėti auditoriją savo kompetencija, mokymų veiks-
mingumu, siūlant bei vedant mokymus, tačiau vieną
kartą pelnytas pasitikėjimas garantuoja, jog šis lek-
torius bus kviečiamas apmokyti darbuotojus dar ne
vieną kartą. Pripažįstama, jog su nuolatiniais klien-
tais dirbti yra ir stabiliau, nes nereikia kiekvieną kartą
parduoti savęs, įrodinėti, kas esi, beje, tada atsiranda
ir grįžtamasis ryšys, taip vertinamas ir dalyvių, ir pa-
čių lektorių. Pakartotinis lektoriaus mokymų įgijimas
tampa įrodymu, jog ankstesni mokymai buvo efekty-
vūs ir investicija įmonei atsipirko: kaip minėjo vienas
lektorius, jis parduoda išmatuojamus pokyčius – to-
kius, kaip pardavimų augimas bei plėtra.
Dalyviai, aukštai vertinę savo buvusius moky-
tojus bei dėstytojus, palankiau vertino ir lektorius
bei jų darbą. Tie, kurie buvo nepatenkinti valstybės
mokslo įstaigų darbuotojų darbu, žymiai skeptiškiau
kalbėjo ir apie privačių mokymų lektorius. Dalyvių
nuomonė apie aukštojo išsilavinimo reikšmę išsisky-
rė, vieni linkę jį nuvertinti, kiti džiaugiasi, gavę puikią
progą įgyti fundamentalių žinių. Lektoriai neneigia
išsimokslinimo reikšmingumo, bet labiau pabrė-
žia praktinių įgūdžių bei emocinės kompetencijos
svarbą. Nors visi dalyviai pripažino, jog ir neturint
aukštojo išsimokslinimo, gyvenime galima daug ko
pasiekti, dalis respondentų auštai vertino ir savo bu-
vusius mokytojus bei dėstytojus.
Skiriami 2 pagrindiniai privačiųjų mokymų tipai
– vidiniai, kai mokymai vyksta kompanijos viduje, ir
išoriniai, kuriuose dalyvauti gali bet kuris pageidau-
jantis asmuo. Dalyviai labiau vertina vidinius mo-
kymus, kaip užtikrinančius įmonės komercinės pa-
slapties saugumą bei orientuotus į asmenis, turinčius
panašias žinais ir praktinius įgūdžius (kartais, organi-
zuojant išorinius mokymus, į vieną mokymų grupę
patenka įmonės darbuotojai, konkurentai, klientai
ar partneriai, kuriems būtų finansiškai neracionalu
ar nekorektiška atskleisti tam tikras komercines pa-
slaptis arba naudojamus darbo metodus, todėl nėra
galimybės tobulinti praktinius įgūdžius). Vidiniai
mokymai gali veiksmingai sureguliuoti ir santykius
kolektyve: vienas dalyvių minėjo, jog po seminarų,
lankytų kartu su vadovu, pagerėjo jų tarpusavio san-
tykiai, nes jiems buvo suteikta proga pabendrauti,
nejaučiant pavaldumo santykių. Ne visos kompani-
jos, formuojant išorinių apmokymų grupę, dalyvių
skaičius riboja iki 10–15 žmonių bei atsižvelgia į gru-
pės homogeniškumą pagal profesinę patirtį. Išoriniai
mokymai, kuriuose gali dalyvauti visi pageidaujantys
asmenys, anot dalyvių, nėra labai efektyvūs, nes daž-
nai dalyvių profesinė patirtis skiriasi, ir dalyvių skai-
čius gali siekti ir keliasdešimt asmenų. Kaip pastebi
dalyviai, esant didelei grupei (virš 15–20 dalyvių)
sunku užmegzti ir grįžtamąjį ryšį su lektoriumi. To-
kios grupės suvokiamos kaip „masiški mokymai“,
kuriuose visi apklausti respondentai stengiasi nedaly-
vauti. Būtent mažos grupės dėka lektorius gali skirti
daugiau laiko kiekvienam asmeniškai, nurodyti da-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
romas klaidas, atliekant praktines imitacines užduo-
tis. Glaudus ryšys, atsiradęs tarp dalyvių ir lektorių,
dalyvių ypač vertinamas. Sakoma, jog toks išorinis
paskatinimas veda prie sėkmingo savęs pažinimo ir
stipriausių savo pusių atskleidimo. Išorinių mokymų
pasiūlymų gausa bei organizavimo dažnumas liudija
apie įmonės „čia ir dabar“ pelno siekį, ir yra regu-
liuojamas rinkos pasiūlos-paklausos mechanizmu:
nesusidarius nustatyto skaičiaus dalyvių grupei, mo-
kymai yra atšaukiami.
Mokymo programos eigą galima patalpinti į
paprastą schemą: programos pristatymas, susipaži-
nimas ir dalyvių lūkesčių išsiaiškinimas, trumpos te-
orinių žinių apžvalgos (teorijai skiriama ne daugiau
nei 30 procentų mokymų laiko), derinamos su prak-
tinėmis imitacinio pobūdžio užduotimis, turinčiomis
formuoti praktinius įgūdžius: mokomasi deleguoti
užduotis, valdyti konfliktines situacijas, derėtis, įtiki-
nėti, net manipuliuoti kitais žmonėmis.
Mokymų trukmė gali varijuoti nuo vieno užsiė-
mimo iki kelių dienų trunkančių sesijų. Ilgesnės tru-
kmės apmokymai prasideda nuo „savęs ieškojimo“,
pažinimo, savo gyvenimo tikslų išsikėlimo, vėliau pe-
reinama prie profesinių įgūdžių lavinimo. Dauguma
mokymų programų, skirtų ne tik lyderių ugdymui,
pagrindinių teorinių žinių semiasi iš įvairių psicho-
logijos krypčių, konfliktų valdymo disciplinų, kūno
kalbos valdymo technikų. Beje, šios žinios yra „apta-
kios“, t. y. tas pats teorinis pagrindas pritaikomas, ve-
dant mokymus lyderystės ugdymo, viešo kalbėjimo,
pardavimų ar derybų įgūdžių lavinimo temomis.
Pagrindinis dėmesys skiriamas ne žinioms: ak-
centuojamas mokėjimas panaudoti savo emocinę
kompetenciją, siekiant iškeltų tikslų. Dalyviai pripa-
žįsta, jog dažniausiai neįgyja jokių naujų žinių, tačiau
labiau už naujas žinais vertina progą pažinti save.
Dalyviams paaiškinama, kokias užduotis jie atlieka
gerai, kur daromos klaidos, detaliai analizuojamas
kiekvienas atvejis, aptariama mažiausia smulkmena.
Pateikiama informacija yra detalesnė bei dažnai iš-
reikšta patarimų forma: mokoma prisistatymo, pa-
sisveikinimo–atsisveikinimo, kliento sudominimo
frazių, tinkamų asmeniui, užimančiam tam tikras
pareigas. Net ir skeptiškai nusiteikę dalyviai sutin-
ka, jog geriausia lektorių metodika yra sugebėjimas
ne suteikti kažkokią informaciją, o mokėti teisingai
suformuluoti ir užduoti klausimus. Nors ir sakoma,
jog visi atsakymai buvo atrasti savyje, pripažįstamas
ir lektoriaus indėlis, nes būtent jo dėka iškelti tikslai
suformuluoti dar aiškiau. Patys lektoriai, vertindami
apmokymų efektyvumą dalyviams, pripažįsta, jog
svarbiausia yra pakeisti žmonių nuostatas, kurios ir
91
įgalina pokyčius. Svarbiausia, kaip minėjo lektoriai,
ne tai, kad seminaras patiktų, svarbiausia, jog daly-
vis galėtų pritaikyti įgytas žinias ir įgūdžius darbinėje
veikloje.
Skiriasi lektorių požiūriai į lyderystės ugdymą,
todėl varijuoja ir naudojamų technikų spektras:
vieni pabrėžia kognityvinio požiūrio svarbą, many-
dami, jog lyderiui, be tam tikrų asmeninių savybių,
sėkmingai saviraiškai ir bendravimui būtina turėti ir
tam tikrų žinių bei įgūdžių, kuriuos ir bandoma su-
teikti. Kiti lektoriai, bendraudami su aukštus postus
užimančiais vadovais, teigia, jog šie žmonės turi pa-
kankamai kaip teorinių žinių, taip ir profesinių įgū-
džių, todėl, vykdant lyderystės ugdymo programas,
orientuojasi į savęs pažinimą, naudodami intuicijos
ir kūrybiškumo lavinimo metodus, World Cafe dis-
kusijas, sinemologiją ar net vaikščiojimą žarijomis.
Kai kurie lektoriai paminėjo, kad visada atkakliai
po apmokymų klausinėja visų dalyvių, ar tie moky-
mai jiems buvo naudingi, arba padalijamos anketos,
kuriose prašoma įvertinti mokymo programą bei
lektorių. Iš vienos pusės tai liudija lektoriaus norą
dirbti kokybiškai, bet galima teigti, kad galbūt taip
bandoma dalyviams įteigti mokymų naudą. Lekto-
rių kvalifikacijos vertinimas, vykdant privačius mo-
kymus, yra suteikiamas dalyviams, į kurių nuomonę
yra atsižvelgiama, sprendžiant tolimesnes lektoriaus
karjeros galimybes įmonėje. Jeigu dalyviai lektoriaus
mokymus vertina mažesniu nei nustatyta balu, ne-
paisant lektoriaus kvalifikacijos kaip specialisto, jo
paslaugų ateityje atsisakoma, todėl lektoriui svarbu
mokėti dirbti su reiklia auditorija ir įtikti jai, išdėstant
informaciją. Reikia pabrėžti, jog dalyvių pildomos
lektoriaus darbo kokybę vertinančios anketos nėra
tinkamas instrumentas objektyviam vertinimui: nau-
dojami tendencingai sudaryti ar nereprezentatyvūs
klausimai.
Lektoriai nenoriai prasitaria, jog analizuoja ir
vertina savo konkurentų vykdomas programas, yra
gerai susipažinę su konkurentų darbo metodais ir
technikomis, kurias dažnai vertina skeptiškai. Kai
kurie lektoriai didžiojasi, jog konkurentai dalyvau-
ja jų apmokymuose. Kiekvienas lektorius įsitikinęs
savo vykdomų mokymų efektyvumu ir aukšta koky-
be, todėl juos labiau žeidžia klaidingas potencialių
klientų lektoriaus naudojamų technikų suvokimas,
kaip, pavyzdžiui, vaikščiojimas žarijomis prilygina-
mas eilinei pramogos rūšiai, kuria norima paįvairinti
įmonės vakarėlių programą.
Dalyvių nuomone, geriausias lektorius yra tas,
kuris pasiekė savo iškeltus tikslus ir mokymus veda
tik norėdamas padėti atsiskleisti ar motyvuoti kitus
92 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
žmones. Aukščiausiai vertinamas lektorius, kuriam
mokymai tampa maloniu laisvalaikio užsiėmimu, o
ne pragyvenimo šaltiniu ar komercializuota veikla,
kai jis neatlygtinai dalijasi savo įgyta patirtimi. Ge-
riausiai mokymų vertinimas atsispindi atsakyme į
klausimą, ar patys dalyviai mokėtų už šiuos apmo-
kymus (dažniausiai mokymus inicijuoja ir apmoka
darbdavys; mokymų kainų lygis siekia kelis šimtus
litų ir daugiau). Vieni dalyviai, net sužinoję kažką
naujo, vis tiek atsako, jog buvo neįdomu ir nemo-
kėtų už mokymus asmeniškai, kiti pripažįsta, jog
mokymai buvo vertinga patirtis, net jei lektorius tie-
siog apibendrino jau turimas žinias, todėl, nepaisant
mokymų vertinimo, neatsisakytų nei vienų lankytų
mokymų kaip reikalingos patirties. Minima, jog jeigu
dalyviai sutiktų mokėti už mokymus asmeniškai, jie
keltų aukštesnius reikalavimus lektoriams.
Vienas pagrindinių akstinų dalyvauti panašiuose
mokymuose yra karjeros planai, todėl kartais daly-
vaujama vien tik dėl sertifikato. Kai kurie dalyviai ne-
slepia, jog mokymai – tai papildomas pliusas į gyve-
nimo aprašymą, kiti jaučiasi pamaloninti, nes mano,
jog dalyvavimas apmokymuose – vadovo pasitikė-
jimo ženklas. Ne visi dalyviai vertina apmokymus
kaip motyvacijos priemonę, nes įvairūs seminarai yra
organizuojami biudžetinių metų pabaigoje, kai lieka
lėšų, skirtų personalo išlaidoms. Tam tikrose įmonė-
se vidurinės grandies vadovai verčia savo pavaldinius
dalyvauti mokymuose, gavę aukštesnio lygio vadovų
nurodymus. Stropus vadovybės nurodymų vykdy-
mas kartais virsta mokymų parodija, kai į tuos pačius
mokymus kelis kartus siunčiami tie patys žmonės.
Patys mokymai gali tapti ne tik motyvacijos, bet
ir manipuliacijos priemonė, kai darbuotojai priversti
dalyvauti mokymuose, įvardytose kaip papildomos
investicijos į kvalifikacijos kėlimą, tačiau tikrovėje
– nenorint mokėti pelno mokesčio ar premijų dar-
buotojams. Apie kiekvienos įmonės poziciją moky-
mų atžvilgiu spręsti yra sunku, nes tai gali būti kaip
ir vadovybės nurodymo vykdymas, taip ir tikras kva-
lifikacijos kėlimo poreikis. Kartais darbuotojai net
vengia dalyvauti apmokymuose: iš apmokyto dar-
buotojo tikimasi teigiamų darbo rezultatų pokyčių,
taip pat dažnas darbdavio reikalavimas – mokymų
apmokėjimas darbuotojo lėšomis, jei darbo sutar-
tis nutraukiama, nepraėjus tam tikram laikotarpiui
po apmokymo. Atitinkamai ir darbdaviai siunčia į
apmokymus tuos darbuotojus, kurių pozicijos yra
stabilesnės: pavyzdžiui, siunčiami skyrių vadovai,
kuriems vėliau pavedama apmokyti ir visus savo dar-
buotojus-pavaldinius.
Mokymų poreikis kiekvienoje įmonėje nustato-
mas individualiai, kartais iniciatyva gali kilti iš pačių
darbuotojų. Vadovai, supratę teigiamą apmokymų
poveikį darbuotojo kvalifikacijai, lavinimuisi, moty-
vacijai didinti bei darbo rezultatams, patys klausia
darbuotojų, ar jie norėtų dalyvauti naujuose moky-
muose.
Šiuo metu žinomų lektorių mokymų lankymas
tampa prestižo, mados ir vos ne būtinumo reikalu:
pažįstamų su pašaipia nuostaba klausiama, ar jie ne-
lanko jokių mokymų. Nuolatinis reikalavimas kelti
darbuotojų kvalifikaciją sudaro problemų ir vado-
vams, kuriems tenka planuoti biudžetą, įtraukiant
papildomas išlaidas. Vienas vadovas paminėjo, jog
jau nebevertina išklausytų kursų, nurodytų gyveni-
mo aprašymuose, kaip papildomo kandidato prana-
šumo, nes kai kurie dalyviai tampa savotiškais serti-
fikatų kolekcionieriais. Patys lektoriai, sakydami, jog
nors Lietuvoje panašių mokymų ilgą laiką trūko, kar-
tu pripažįsta, kad daliai dalyvių mokymai – tai arba
nauji įspūdžiai, noras išbandyti kažką nepatirto, arba
bandymas vaikytis madingos tendencijos.
Taigi, panagrinėkime, ar aprašyta privačių moky-
mų praktika atitinka išvardytus tvarios lektorių bei
dalyvių lyderystės principus. Lektorių aktyvumas,
siekiant naujų žinių, bei rūpinimasis (žinių suteiki-
mo prasme) dalyviais yra nulemtas kaip profesinio
intereso, taip ir ekonominio pelno siekimo. Dalies
dalyvių pasyvumas mokymų metu ar mokymų igno-
ravimas bei trukdymas jiems neigia buvimo lyderiu
besimokant principą. Nors lektoriai teigia, jog tei-
giamai vertina naujų mokymų programų atsiradimą,
privačių mokymų srityje jaučiama arši konkurencija.
Darbų tęstinumo bei atsakomybės sklaidos principai
vykdomi tik savo įmonės viduje kaip lektorių, taip
ir dalyvių tarpe. Kitos įmonės lektorius ar vadovas
traktuojamas kaip konkurentas.
Privačių mokymų teigiami ir neigiami kaštai išreiš-
kiami socialiniais rodikliais; pagrindinis mokymų tiks-
las – pažinti save arba įgyti naujų žinių, įgūdžių tam,
kad būtų galima valdyti, įtakoti kitą žmogų. Emocinės
kompetencijos ugdymas yra skatintinas dalykas, nes
jos dėka galima kurti stipresnius emocinius ryšius su
bendradarbiais bei pasekėjais. Bet darniam vystymuisi
taip pat labai svarbios ir profesinės žinios, kurių gali
suteikti specializuotos ir kol kas tik Aukštojo mokslo
sistemos programos. Turimomis žiniomis ir ištekliais ir
lektorių, ir dalyvių-vadovų tarpe dalinamasi tik už tam
tikrą atlygį. Taigi, mokėjimas manipuliuoti bei naudotis
kitais žmonėmis tiesiogiai supančiai aplinkai nekenkia
tik iki tam tikro laiko. Mokymų programos, sukurtos
beveik pagal vienodą standartą, neigia ir įvairovės prin-
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
cipą. Nors mokymų ir vadovavimo veikloje pastebimi
pokyčiai bei naujos tendencijos, labiau tikėtina, kad jie
nulemti konkurencinio pranašumo siekimo. Privačių
įmonių lektoriai tausoja savo materialųjį bei socialinį ka-
pitalą labiau, nei įmonių vadovai, kuriems, norint išlikti
konkurencingiems, tenka atsisakyti bendradarbiavimo
strategijos, sprendžiant įmonės vidinės struktūros klau-
simus. Praeities žinių ir patirties saugojimas yra epizodi-
nis, labiau vertinamos greitai įgyjamos žinios ar įgūdžiai,
sugebantys įtakoti staigų teigiamą pokytį, nesusimąstant
apie veiksmo ilgalaikes pasekmes.
Taigi, privatūs mokymai, nors ir aprėpia didelę
potencialių įmonių atsakingos politikos formuotojų
grupę, verčia abejoti darnios lyderystės bei plėtros
principų įgyvendinimu bei galimybe juos skatinti.
Tenka pripažinti, kad nors privatūs mokymai yra
efektyvus žinių skleidimo būdas, jis šiuo metu nėra
tinkamai ir socialiai teisingai išnaudojamas. Privatūs
mokymai ugdo lyderį, tačiau kokiu būdu ir kokiomis
priemonėmis?
Vertinant privačius mokymus, susiduriama su
naujos veiklos apraiškomis – lyderio konstravimu
arba, atsižvelgiant į vartojimo kontekstą bei autorės
nuomone, labiau atspindinčio analizuojamo reiški-
nio esmę, lyderių gamyba. Gamyba bei pardavimai
yra sėkmingi tik tada, kai vadovaujamasi griežtais
racionalumo ir efektyvumo rodikliais. Tam reikia
suskaidyti gamybos procesą į mažus žingsnius bei
detaliai aprašyti kiekvieną operaciją – racionalizuo-
tas gamybos procesas leis kurti ir supaprastintą bei
nusakomą produktą. Junginys „masinė lyderių gamy-
ba“ šiuo metu vartojamas konsultacinių įmonių daž-
nai kaip skeptiškas konkurentų vykdomos veiklos
įvertinimo epitetas, beje, kalbant apie verslo lyderių
konstravimą [15]. Pripažįstama, jog ekonominiai pa-
siūlos-paklausos dėsniai veikia ir lyderių formavimo
rinkos dinamiką, tačiau dominuoja bendras požiūris,
jog siūlomų paslaugų kokybė ir yra pagrindinis lyde-
rių gamybos rinkos stabilizavimo šaltinių∗. Kritiškai
vertinant lyderių gamybos racionalizacijos procesą,
šio reiškinio apibrėžimui galima pritaikyti labiau tin-
kamą principą, pasiūlytą amerikiečių sociologo G.
Ritzerio – lyderių gamybos makdonaldizacija.
3. Kodėl makdonaldizacija?
Daugeliui žodis „McDonald‘s“ asocijuojasi su
greitu, nesveiku ar nekokybišku maistu, tačiau val-
dymo specialistas negali neįžvelgti „McDonald‘s“ (ir
visų kitų greito maisto restoranų tinklų) veikloje H.

* Remiamasi informacija, gauta kokybinio bendrų gairių
interviu metu.
93
Fordo gamybos organizavimo principų, mechaniškai,
bet meistriškai ir sumaniai pritaikytų „McDonald‘s“
įkūrėjo R. Kroco:
• vertikali visos įmonės struktūra – įmonė viską
gamina pati;
• masinė gamyba, leidžianti sumažinti gaminamo
produkto savikainą;
• standartizavimas – gaminamas ribotas skaičius
produktų;
• gamybos mechanizavimas – mašininis darbas;
• visiškas darbo pasidalijimas – kiekvienas žmogus
atlieka tik vieną lasbai smulkią gamybos proceso
dalį [13, p. 48].
Tokiu būdu, mėsainiai gaminami, remiantis tais
pačiais racionaliais konvejerio principais, kaip ir au-
tomobiliai. Todėl neatsitiktinai amerikiečių socio-
logas George Ritzer kraštutinę kasdienių užduočių
atlikimo racionalizacijos formą įvardino terminu
„makdonaldizacija. Makdonaldizacija – procesas,
kurio metu greito maisto restoranų veiklos principai
tampa dominuojančiais vis daugiau socialinio gyve-
nimo sektorių [12, p.1]. Autorius įžvelgė 4 pagrindi-
nius „McDonald‘s“ darbo principus:
Efektyvumas – optimalus užduoties atlikimo būdas;
Apskaičiavimas – pirmenybė teikiama kiekybi-
niams (pvz., pardavimų kiekis), o ne kokybiniams
rodikliams (produkto skonis);
Nuspėjamumas – standartizuotos ir unifikuotos
paslaugos;
Kontrolė – darbuotojų ir klientų kontrolė vyk-
doma, žmoniškąsias technologijas pakeičiant dehu-
manizuotomis [12, p. 12–15].
Ilgainiui bet kokios racionalios ir automatiškai
veikiančios sistemos gali susidurti su nenumatytomis
iracionaliomis pasekmėmis. Formalizuotos taisyklės,
reguliavimo bei vadovavimo principai, kuriais vado-
vaujamasi nuasmenintose ir technokratinėse orga-
nizacijose, palaipsniui pradeda dominuoti ir kasdie-
niame žmonių gyvenime bei tarpusavio santykiuose.
Taip makdonaldizacijos procesas veda prie racionalu-
mo iracionalumo (G.Ritzer sąvoka), nes racionalios sis-
temos neigia humaniškumą ir žmogiškojo faktoriaus
svarbą [12, p.124].
„McDonald‘s“ darbo principai taikomi ir dau-
gelyje visuomenės sričių: kaip pastebi G.Ritzer, šie
principai įsigalioja švietimo, sveikatos apsaugos,
politikos ar net turizmo sferose: makdonaldizacija
yra nauja racionalumo paradigma [14]. Pasinaudoję
Ritzerio teoriniu modeliu, pabandykime jo rėmuo-
se aprašyti lyderių gamybos procesą. Lyderiai šioje
schemoje bus įvardyti produktu, įvairios konsultaci-
94 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
nės įmonės, viešųjų ryšių specialistai ir įvaizdžio for-
muotojai – gamintojais, visuomenei atiteks vartotojo
vaidmuo.
4. Lyderių gamybos makdonaldizacija
Įdėjus kuo mažiau laiko ir pastangų į produkto
gamybą, gamintojams reikia gauti kuo geresnį rezul-
tatą: lyderių gamybos sąnaudos yra minimizuojamos.
Greitai pagamintas produktas (laiko matavimas yra
subjektyvus, bet, turint omenyje, kad praeities kartų
lyderiai nuosekliai ugdė save visą gyvenimą, autorės
nuomone, pagrįstas) turi būti greitai ir suvartotas, ki-
taip pasibaigs ir be to trumpas galiojimo laikas, todėl
lyderis po tam tikro laiko gali neatitikti gyvenimo po-
kyčių bei šių dienų aktualijų.
Greitai pagamintas produktas patrauklus ir var-
totojui – lyderis jau paruoštas vartojimui. Pagal mak-
donaldizacijos principus, vartotojai moka už privile-
giją pabaigti darbą, kuris anksčiau buvo atliekamas,
aptarnaujant jį patį. Produkto patrauklumas stiprina-
mas ir tam tikrais kiekybiniais rodikliais, kuriais ban-
doma pagrįsti produkto kokybę: kiek sertifikatų ar
diplomų yra įgijęs (ir jais papuošęs kabineto sienas)
lyderis, kiek seminarų yra išklausęs, kelių konferenci-
jų veikloje dalyvavęs, su kiek naujų partnerių/klientų
yra užmezgęs ryšius. Įsivyrauja įsitikinimas, kad ko-
kybė yra tapati dideliam tam tikro produkto kiekiui:
kiekybė tampa kokybės surogatu – didesnis yra ge-
resnis.
Lyderių gamyba pamažu virsta monotoniška,
nuobodžia veikla: lyderiai gaminami pagal tą patį
principą – vienodą metodiką, siūlant tų pačių lekto-
rių kursus. Kiekvieno gamintojo užduotys aiškiai su-
skirstytos ir padalintos, o kiekvienas gaminys praeina
nuoseklią detaliai reglamentuotų smulkių žingsnių
seką. Todėl dauguma pagamintų lyderių yra homo-
genizuoti – ugdomi pagal vieną standartinį šabloną.
Taip pasekėjų pasirinkimas ne tik palengvinamas,
bet ir apribojamas, t. y. kontroliuojamas. Unifikuoti
modeliai spartina tarpasmeninių santykių pakeitimą
dehumanizuota interakcija. Sąveikos dalyviai trak-
tuojami kaip mechanizmai, automatiškai atliekantys
užprogramuotą veiksmą, beje, pagrindiniu vertinimo
kriterijumi tampa mokėjimas valdyti naująsias tech-
nologijas.
Tokios racionalios sistemos savaip „minimizuo-
ja“ vartotojų išlaidas – vartotojai „sumoka“ mažiau
(negaišta laiko politinei bei socialinei savišvietai), bet
vėliau jiems tenka daugiau darbo – patiems rūpintis
savo gerbūviu, taip atsiskaitant už politikų bei vers-
lininkų nesugebėjimą ar nenorą spręsti socialines
problemas. Viena svarbiausių yra veiksmo padarinių
problema: politinės santvarkos nestabilumai ar eko-
nominė krizė – dar nepilna kaina už aplaidžiai priimtą
sprendimą. Nė vienas žmogus nesugebėtų nustatyti
ilgalaikių veiksmo ar sprendimo pasekmių bei visų
jų padarinių, net pasitelkdamas į pagalbą modernias
prognozavimo technikas bei metodus. Taip politinis
ir finansinis nestabilumas gali virsti demokratijos ar
laisvos rinkos ekonomikos žlugimo priežastimi.
Taigi, privačiai vykdomi lyderystės ugdymo mo-
kymai, neigiantys darnios lyderystės bei vystymosi
principus, tačiau populiarūs tikslinių grupių tarpe,
gali ir turi būti panaudoti visuomenės dėmesio kon-
centravimui ir darnios plėtros principo akcentavimui
privačių įmonių veikloje. Privačios įmonės siūlo pa-
trauklią žinių perteikimo formą, kuri yra imli darbui
ir brangi, tačiau pakankamai efektyvi, todėl aukšto-
sios mokyklos turi rasti būdą, kaip aprėpti privatų
sektorių, siūlant mokymo programas su integruota
darnaus vystymosi idėja – gerai formai suteikti jos
vertą turinį.
Išvados
1. Darnus vystymasis nėra vien aplinkos saugo-
jimas; visų pirma tai moralinis imperatyvas, nuo ku-
rio priklauso žmonių gyvenimo kokybė ir planetos
ateitis. Darnos principas yra ir moralinė sąvoka, ir
moralinė praktika, kurių esmėje glūdi socialinio tei-
singumo supratimas. Teisingumas – tai proporcingas
organizacijos veiklos pasekmių – naudos ir naštos,
paskirstymas visiems gyventojams. Vadovaujantis
taip apibrėžtu socialinio teisingumo principu, bet
kurios veiklos sferos dalyviai turi prisiimti atsakomy-
bę už savo vykdomų veiksmų kaip teigiamus, taip ir
neigiamus padarinius.
2. Švietimo sistema yra vienas svarbiausių socia-
lizacijos ir pagrindinis žinių sklaidos šaltinis.
Švietimas, orientuotas į darnų vystymąsi, plėtoja
ir stiprina atskirų žmonių, bendruomenių, organi-
zacijų, valstybių galias prisidėti prie darnaus vysty-
mosi.. Darnaus vystymosi švietimo tikslas – suteikti
asmeniui žinių, padėti ugdytis gebėjimus bei verty-
bines nuostatas ir motyvaciją demokratiškai ir atsa-
kingai veikti, prisidėti prie darnaus vystymosi siekių
įgyvendinimo.
3. Svarbiausias vaidmuo, formuojant organizaci-
jų atsakomybės politiką, atitenka
organizacijos vadovui – lyderiui, todėl darnaus
vystymosi proceso efektyvumas didele dalimi pri-
klauso nuo sėkmingo vadovavimo. Viešasis sektorius
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai
darnaus vystymosi principus įgyvendina, vykdyda-
mas įvairias programas. Tačiau daugiau aplinkosau-
ginių ir socialių problemų sukelia privatus verslas,
kuris ir privalo tapti šių problemų sprendimo dalimi.
Verslo struktūrų įtraukimas į darnaus vystymosi pro-
cesą yra privaloma sėkmingo šio principo įgyvendi-
nimo prielaida.
4. Aukštosios mokyklos, rengiančios būsimus
vadovus bei pripažįstančios vidinės socialinių bei
humanitarinių mokslų integracijos svarbą, pradeda
įgyvendinti jungtines darnaus vystymosi programas,
skatinančias studentus darbinėje veikloje nuosekliai
įgyvendinti pasirinktas darnaus vystymosi inovaci-
jas. Tačiau aukštojo mokslo sistema nepajėgi aprėpti
visos tikslinės auditorijos – privačių įmonių įvairių
lygių vadovų bei specialistų, todėl būtina rasti priėji-
mą prie šios grupės ir prisidėti prie privačių įmonių
atsakomybės politikos formavimo.
5. Privatūs mokymai, nors ir aprėpia didelę po-
tencialių įmonių atsakingos politikos formuotojų
grupę, verčia abejoti galimybe įgyvendinti bei ska-
tinti darnios lyderystės bei plėtros principus. Tenka
pripažinti, kad nors privatūs mokymai yra efektyvus
žinių skleidimo būdas, jis šiuo metu nėra tinkamai
ir socialiai teisingai išnaudojamas. Galima teigti, kad
lyderių ugdymas privačioje sferoje vykdomas pagal
gamybos racionalizacijos procesą, kuris įvardijimas,
pritaikant amerikiečių sociologo G. Ritzerio pasiū-
lytą sąvoką, makdonaldizacijos procesu, kurio metu
greito maisto restoranų veiklos principai (efektyvu-
mas, apskaičiavimas, nuspėjamumas bei kontrolė)
tampa dominuojančiais vis daugiau socialinio gyve-
nimo sektorių.
6. Privačiai vykdomi lyderystės ugdymo mo-
kymai, neigiantys darnios lyderystės bei vystymosi
principus, tačiau populiarūs tikslinės grupės tarpe,
gali ir turi būti panaudoti visuomenės dėmesio kon-
centravimui ir darnaus vystymosi principo akcentavi-
mui privačių įmonių veikloje. Privačios įmonės siūlo
patrauklią žinių perteikimo formą, kuri yra imli dar-
bui ir brangi, tačiau pakankamai efektyvi, todėl aukš-
tosios mokyklos turi rasti būdą, kaip aprėpti privatų
sektorių, siūlant mokymo programas su integruota
darnaus vystymosi idėja – gerai formai suteikti jos
vertą turinį.
95
Literatūra
1. Barry, B. Teisingumo teorijos: socialinio teisingumo
traktatas. Vilnius: Eugrimas, 2002.
2. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. IV leidimas /
vyr. red. Keinys S. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų
leidybos institutas, 2000.
3. Dambrava, V.A. Teisingumo principai. Vilnius: LTU
leidybos centras, 1995.
4. Darnaus vystymosi švietimo dešimtmetis 2005–2014.
http://www.unesco.lt/svietimas/darnvystsviet/ Pri-
sijungta 2008 04 26
5. Hargreaves, A. Sustainable Leadership // Inde-
pendent School; Winter 2005, Vol. 64 Issue 2,
P. 16–24.
6. Hargreaves, A. Fink, D. The Seven Principles of
Sustainable Leadership // Educational Leaders-
hip; April 2004, Vol. 61 Issue 7, P. 8–13.
7. Hayek, F.A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė: naujas
liberalių teisingumo bei politinės ekonomijos prin-
cipų išdėstymas. T.2. Socialinio teisingumo miražas.
Vilnius: Eugrimas, 1998.
8. Kiekvienas mokytojas yra lyderis. http://www.smm.
lt/naujienos/pranesimai.htm?id=1684, Prisijungta
2008 04 26
9. Lane, J.E. Viešasis sektorius: sąvokos, modeliai ir po-
žiūriai. Vilnius: Margi raštai, 2001.
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjū-
čio 8 d. Nutarimas nr. 804 „Dėl nacionalinės žaliųjų
pirkimų įgyvendinimo programos patvirtinimo“ //
Valstybės žinios, 2007, Nr. 90.
11. Minkevičius, A., Suvorova, O. naudos ir teisin-
gumo principų derinimo problema organizauo-
jant ir administruojant azartinius lošimus Lietu-
voje. // Viešasis administravimas, Vilnius, 2006,
Nr. 1(9), P. 66–79.
12. Ritzer, G. 2000. (Second edition) The McDonaldiza-
tion of society. Thousand Oaks: Pine Forge Press.
13. Stoškus, S. 2002. Bendrieji vadybos aspektai. Šiauliai:
Šiaulių universiteto leidykla
14. Ашин, Г. К.; Кравченко, С. А.; Лозанский, Э.
Д. 2001. Социология политики: сравнительный
анализ российских и американских
политических реалий: учебное пособие. Москв
а: Экзамен.
15. Скиба, Е. 2007. Обучение лидерству.
История вопроса. http://www.ubo.ru/articles/
?cat=135&pub=1543 Prisijungta 2007 09 15
96 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA / Mokslo darbai

The Significance of Leadership

Training in the Context of
Sustainable Development Principle
Implementation

Oksana Suvorova

Summary

The efficiency of sustainable development process is

determined by successful leading, that’s because sustaina-
ble leadership principles’ applying in professional work is
a crucial thing for nowadays leaders. Universities training
forthcoming leaders and recognizing the integration of soci-
al sciences and humanities importance begin to implement
cross–disciplinary programs for sustainable development.
The main programs goals are to prompt students to im-
plement innovations of sustainable development into their
professional practice, analyze perspectives, problems and re-
sults and examine possible solutions alternatives. However
leadership training and formation of leaders’ principles is
popular topic of fields of expertise of private educational
centers: depth, endurance, breadth, justice, diversity, resour-
cefulness and conservation.

The aim of the article is to clarify if the private lea-

dership trainings could motivate the private organization
consultants and leaders to motivate followers and appeal to
the sustainable development principles in professional prac-
tice. Analysing the data got from qualitative interviews and
mystery shopping study the model of leadership construction
was established. Higher education system should try to find
the way to reach the target group – private sector leaders
who are responsible for taking care about physical and social
harm of their dids. Private training are really attractive to
the participants, they could suggest a suitable and efficient
form to spread the knowledge and requirement of sustai-
nable development to construct new training programs with
integrated concept of sustainability – to put the valuable
content to the approved form.

Keywords: sustainable leadership implementation,

leadership training, sustainable leadership.
97
 DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA
Mokslo darbai

SL 585. 2008 11 20. 9,5 leidyb. apsk. l.

Tiražas 120 egz. Užsakymas
Išleido Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius
Puslapis internete www.mruni.eu
El. paštas leidyba@mruni.lt
Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13b, Vilnius
Puslapis internete www.kopija.lt;
Elektroninis paštas info@kopija.lt