Pirmas zvilgsnis

Tai buvo laikas kai svajojau galeti uzmigti. Mokykla, gal labiau
skaistykla, jeigu jau noriu tai apibudinti tiksliau. Jeigu
egzistuoja budas atpirkti savo nuodemes, mokykla butu vienas is
ju. Problema, kad as vis tik pradejau prie to priprasti, kiekviena
diena man atrodo vis labiau monotoniska ir neimanoma, kaip ir
praejusioji.
Manau, kad man tai savotiskas budas miegoti, juk miegoti tai
savotiska nejudri stadija tarp dvieju judriu periodu.
As ziurejau i tolimiausia kafeterijos siena, iskilusia nuo grindu
iki palubes ir isivaizdavau vaizda, kuris atsivertu, jeigu tos
sienos nebutu.Tai buvo vienintelis budas per daug neisiklausyti i
balsus, kurie zvimbe mano galvoje lyg biciu avilys. Keli simtai
balsu kuriu as nepazinojau ir kurie reke savo nuoboduli. Vos tik
kas nors pasirodo kieno nors mintyse, as tai matau ir girdziu
anksciau nei jis pats, anksciau nei jis tai suvokia ar pasako.
Siandien visu mintys buvo uzimtos nereiksmingu vietiniu
spektakliu- naujos mokines atvykimas i musu mokykla. Buvo
taip lengva girdeti ka jie galvoja... As maciau ta nauja veida
visur, vis kartojantis daugelio galvoje, apziurejau ji is visu
pusiu. Paprasciausia, normali mergaite. Sujudimas, kuri nuleme
jos atvykimas buvo numatomas ir man atgrasus. Jau puse
mokyklos vaikinu, kaip avinu banda, isivaizdavo ja isimyleje
vien del to, kad ji i juos pazvelge. Stengiausi kaip galedamas ju
negirdeti.
Stengiausi susikaupti ties mano seimos : dvieju broliu ir dvieju
seseru balsais.Jie jau buvo priprate prie mano egzistavimo ju
mintyse ir gana retai jausdavosi nejaukiai. As stengiausi kiek
galedamas ju nesiklausyti.
Tikrai stengiausi, bet... As visada ir viska zinojau.
Rozali galvojo, kaip visada, apie save. Ji norejo matyti savo
profili veidrodyje ir maste apie savo kuno idealuma.Rozali
mintys buvo lyg dirbtinis tvenkinys su labai jau mazai siurprizu.
Emmetas kunkuliavo del sia nakti pralostu imtyniu Dzasperui.
Jis stengesi buti labai kantrus ir islaukti pamoku pabaigos pries
reikalaujant revanso.Niekada nesijauciau pasalinis Emmeto

mintyse, nes jis niekad negalvojo ko nors , ko nepaskytu garsiai

ar nepadarytu. Galbut jauciausi kaltas skaitydamas ju mintis, nes
visi turi minciu, kurias noretu nuslepti. Bet jeigu Rozali mintys
buvo kaip dirbtinis tvenkinys, tai Emmeto - lyg skaidrus, tyras
ezeras.
Na o Dzasperas-kentejo. As sulaikiau atodusi.
"Edward'ai"
Alise kviete mane savo mintyse ir dabar as sutelkiau i ja visa
savo demesi. Tai buvo tas pats jeigu ji butu prasnekusi
garsiai.As dziaugiausi savo vardu, nes siuo metu jis buvo
senamadiskas ir neidomus, bet kai kas nors galvojo apie
Edward'a, as automatiskai atsisukdavau.Bet si karta mano galva
nesujudejo.Mes su Alise buvom priprate prie privaciu pokalbiu.
Taigi ir toliau spoksojau i siena pries save.
"Ar jis vis dar laikosi ?" klause ji.
As susilaikiau nejudejes, kiti nieko nepajuto. Alises mintys buvo
uzimtos Dzasperu, maciau, kad ji susirupinusi.
"Ar gresia pavojus?"
Ji ieskojo artimoje ateity, monotoniskai islukstendama savo
vizijas ir ieskodama priezasties mano surauktiems antakiams.As
letai pasuku galva i kaire, lyg apziurineciau plytas, po to i
desine. Vienintele Alise suprato mano judesius. Ji su
palengvejimu nusiramino.
"Perspek mane , jeigu kas."
Si karta judejo tik mano akys, i virsu link lubu, po to i apacia.
"Aciu."
As dziaugiausi, kad nereikejo atsakyti garsiai. Ka gi buciau
pasakes? Ner uz ka? Ne, sudetinga. As nemegau matyti
Dzaspero pastangu susilaikyti. Negi tokia patirtis yra tikrai
butina? Kodel gi mes negalime buti saugus tol, kol jis nesugebes
kontroliuoti savo troskulio ir isplesti limitu taip kaip mes?Kodel
flirtuoti su likimu?
Mes medziojome pries dvi savaites, bet mums nebuvo taip
sunku kaip jam. Tik viena nepatogi situacija, jei kas nors
zmogisko praeitu pro sali, ar jei vejas padvelktu is blogos puses.
jiems diktavo tai, ko
Bet zmones gana retai praeidavo pro mus. Ko gero ju instinktai

nesutiko samone - mes buvome pavojingi.

Dzasperas dabar buvo tikrai pavojingas.
Stai siuo momentu viena mergaite sustojo prie gretimo
stalo
paplepeti su savo draugais. Ji greitu judesiu nusibrauke
plaukus
nuo kaklo. Radiatorius mums atsiunte jos kvapa. As buvau
priprates prie pojuciu, kurie uzplusta pajutus zmogaus
kvapa:
sausas skausmas gerkleje, begalinis alkis skrandyje, visi
raumenys automatiskai isitempia ir nuodas uzplusta visa
burna.
Tai buvo kaip ir normalu, is iprocio netgi lengva ignoruoti.
Tiesiog nelengva butent tuo momentu, bet as vis tik
isitempes
stebejau Dzaspera, kuris reagavo taip, kaip ir as.
Dzasperas leido sau pafantazuoti. Jis isivaizdavo
besistojantis,
salia Alises, ir besiartinantis link mergaites. Isivaizduoja
lengvai
pasvirstantis i prieki, lyg noretu kazka pakuzdeti jai i ausi ir
leidziantis savo lupoms prisiliesti prie saldaus jos kaklo
islinkimo. Jis jau isivaisdavo, kaip siltas kraujas judejo po
jos
svelnia oda, jo skoni ir pojuti savo burnoje...
As stipriai spyriau i jo kede. Jis sutiko mano zvilgsni ir
nuleido
akis. Galejau girdeti jo geda ir pasipriesinima jo mintyse.
-Atsiprasau, -susnibzdejo.
-Tu juk nieko blogo nebutum padares, -atsake Alise,
svelniai ji
ramindama. -As buciau tai pamaciusi.
As sulaikiau savo grimasa pries si mela. Mes turejome
laikytis
kartu, Alise ir as. Tai tikrai nebuvo lengva, tarp minciu
skaitymo
ir ateities viziju. Buvome lyg monstrai tarp zmoniu. Mes
saugojome vieni kitu paslaptis.
-Galbut tau padetu, jeigu galvotum apie juos kaip apie
zmones, -
pasiule Alise savo zemu skambiu balsu, pernelyg greitai
kad
zmones suprastu ka ji sako tuo atveju, jeigu netycia
netoliese
atsirasu zmogus, galintis mus isgirsti. -Jos vardas Witney.
Ji turi
maza sesute, kuria dievina. Jos mama buvo pakvietusi
Esmeja i
svente, pameni?
-Zinau, kas ji tokia, -sausai atsake Dzasperas.
Jis nusisuko ir pradejo ziureti pro maza langeli pastogeje,
visa
savo poza rodydamas, kad pokalbis baigtas. Jis turetu eiti
pamedzioti sivakar. Tai jau buvo tikrai juokinga- rizikuoti
norint
isbandyti savo limitus.Dzasperas turetu tiesiog apsiprasti
su