Augustino teokratinės valstybės teorija:

Dievo miesto „žemiškojo“ miesto teorijos

Šv. Augustinas – vienas įtakingiausių katalikų bažnyčios teologų, filosofijos ir bažnyčios mokslo
skleidėjas. Augustinų vienuolių ordino patronas. Katalikų bažnyčios šventasis, palaimintuoju
laikomas ir stačiatikių. Daugelis protestantų, ypač kalvinistų, jį laiko vienu iš teologinių
Reformacijos įkvėpėju.

Jo garsioji knyga „Apie Dievo valstybę“ (De civitate Dei) buvo parašyta ginant krikščionybę nuo
pagonių puolimo, jog ji esanti kalta dėl Romos valdžios nuosmukio. Tačiau kartu jis išplėtojo
beveik visas savo filosofines idėjas, taip pat teoriją apie žmonijos istorijos reikšmę ir tikslą, kuria
remdamasis norėjo nubrėžti teisingą Romos istorijos perspektyvą. Tam reikėjo iš naujo,
krikščionybės požiūriu suformuluoti antikinę idėją, kad žmogus yra dviejų valstybių pilietis –
gimtosios valstybės ir Dievo valstybės. Religinė šio skirtumo prasmė, jau nurodyta Senekos ir
Marko Aurelijaus, iki galo buvo atskleista Augustino. Žmogaus prigimtis yra dvilypė: jis turi sielą
ir kūną ir todėl yra kartu ir šio pasaulio, ir Dangiškosios valstybės pilietis. Esminis žmogaus
gyvenimo faktas yra dvejopi jo interesai – pasaulietiniai, kurie susiję su kūnu, ir anapusiniai, kurie
priklauso tiktai jo sielai. Kaip jau minėta, šis skirtumas buvo krikščionių etinės ir politinės
doktrinos pagrindas. Tačiau Šv. Augustinas šį skirtumą padarė raktu, padedančiu suprasti žmonijos
istoriją, kurioje nuolat dominuoja dviejų visuomenių varžybos. Vienoje pusėje yra žemiškoji
valstybė, visuomenė, kuri remiasi žemiškaisiais geismo ir godumo akstinais, būdingais žemesniajai
žmogaus prigimčiai; kitoje pusėje yra Dievo valstybė, visuomenė, kuri remiasi dangiškosios
ramybės ir sielos išganymo viltimi. Pirmoji yra Šėtono karalystė, pradėjusi savo istoriją nuo angelų
nepaklusnumo ir ypač įsikūnijusi pagoniškose Asirijos ir Romos imperijose. Todėl Romos žlugimą
Augustinas aiškina šitaip: visos žemiškosios karalystės turi išnykti, nes žemiškoji galia iš prigimties
yra kintanti ir nepatvari; ji pagrįsta tomis žmogaus prigimties savybėmis, kurios neišvengiamai
sukelia karus ir valdžios troškulį. Augustinas neturėjo galvoje, kad žemiškąją valstybę ir Dievo
valstybę galima tapatinti su esamomis žmonių institucijomis. Bažnyčia, kaip reali žmonių
organizacija, jam nebuvo tas pat, kas Dievo karalystė, o juo labiau pasaulietinė valdžia nebuvo
tapati blogio jėgoms. Kaip ir visi krikščionys, Augustinas manė, kad „nėra valdžios, kuri nebūtų iš
Dievo“, tačiau jis taip pat buvo įsitikinęs, kad nuodėmė privertė valdžią naudoti jėgą ir kad tai yra
Dievo skirta nuodėmei įveikti. Todėl jis nelaikė tų dviejų valstybių akivaizdžiai atskiromis.
Žemiškoji valstybė yra velnio ir visų nuodėmingų žmonių karalystė; Dangiškoji valstybė – tai
atpirktųjų bendruomenė šiame pasaulyje ir būsimajame. Žemiškajame gyvenime tos dvi visuomenės
yra sumišusios ir bus atskirtos tik per Paskutinį teismą. Be to, Augustinas tikrai manė, kad
pagoniškos imperijos bent jau atstovauja blogio karalystę, nors ir nėra visiškai jai tapačios.
Bažnyčia jis laikė Dievo valstybės simboliu, nors pastaroji ir negali būti tapatinama su bažnytine
organizacija. Vienas įtakingiausių jo teorijos aspektų buvo realumas ir jėga, kuriuos jis priskyrė
Bažnyčios, kaip organizuotos institucijos, koncepcijai. Jo žmogaus išganymo ir dangiškojo
gyvenimo išsipildymo schema visiškai rėmėsi Bažnyčia, kaip visų tikratikių socialine bendrija, per
kurią Dievo malonė gali veikti žmonijos istorijoje. Dėl to Krikščionių bažnyčios atsiradimą jis laikė
lemiamu istorijos posūkiu; nuo tada prasidėjo nauja gėrio ir blogio jėgų kovos era. Vadinasi,
žmogaus išganymas yra susijęs su Bažnyčios interesais, todėl šitie interesai yra aukščiau už visus
kitus interesus. Žmonių giminė iš tikrųjų yra vieninga šeima, tačiau jos tikroji paskirtis realizuojama
ne žemėje, bet danguje. O žmogaus gyvenimas yra begalinės kovos tarp Dievo gerumo ir
maištingųjų dvasių piktumo arena. Visa žmonijos istorija yra didingas dieviškojo išganymo plano
skleidimasis, ir Bažnyčios atsiradimas yra lemiamas jo momentas. Todėl žmonijos vienybė reiškia
krikščioniško tikėjimo vienybę vadovaujant Bažnyčiai. Iš to nesunku padaryti logišką išvadą, kad
valstybė turi tapti tiesiog „pasaulietine Bažnyčios raka“, bet ši išvada yra nereikalinga, ir aplinkybės
buvo tokios, kad Augustinas tikriausiai negalėjo jos padaryti. Jo pasaulietinių ir Bažnyčios vadovų
santykio teorija buvo ne ką tikslesnė už kitų to meto autorių teorija, todėl vėlesniuose ginčuose šiuo
klausimu jo autoritetu galėjo remtis abi pusės. Tačiau daugelį amžių išliko nekvestionuojama jo
koncepcija, kad po krikščionybės įsigalėjimo valstybė turi būti krikščioniška, tarnaujanti
bendruomenei, kuri yra suvienyta bendro krikščionių tikėjimo, kreipianti į gyvenimą, kuriame
dvasiniai interesai visų pripažįstami aukštesniais už visus kitus interesus, ir, saugodama tikėjimo
grynumą, prisidedanti prie žmonių išganymo. Augustinas kuo griežčiausiai teigia, kad tikra valstybė
būtinai turi būti krikščioniška. Jis nesutiko su Cicerono ir kitų ikikrikščioniškųjų autorių nuomone,
kad tikros valstybės rūpestis yra garantuoti teisingumą, - nesutiko todėl, kad valstybė kiekvienam
gali duoti tai, kas jam priklauso, jeigu pati jos konstitucija atima iš Dievo garbinimą, kuris jam
pridera. Augustino istorijos filosofija reikalavo pripažinti, kad ir ikikrikščioniškosios imperijos tam
tikra prasme buvo valstybės, bet jis neabejojo, kad tikra to žodžio prasme, kaip valstybė buvo
suprantama po krikščionybės įvedimo, jos taip negali būti vadinamos. Tikra valstybė turi būti tokia,
kurioje mokoma išpažinti tikrąją religiją, ir, galimas daiktas, nors Augustinas tiesiai to nesako,
tokia, kurioje tas tikėjimas palaikomas įstatymo ir valdžios. Po krikščionybės įsigalėjimo tikra
valstybė gali būti tik krikščioniška valstybė, ir valdžia skyrium nuo Bažnyčios neturės teisingumo.
Šitaip krikščioniškas valstybės pobūdis buvo įdiegtas į visuotinį pripažintą principą, kad valstybės
paskirtis yra garantuoti teisingumą ir gėrį. Valstybė tam tikra prasme yra Bažnyčia, nes tobuliausia
socialinės organizacijos forma yra religinė, nors galima diskutuoti, kokį pavidalą ta bendrija turėtų
įgyti.