Civilinio Proceso Teise (Lauzikas E. Mikelenas V. Nekrosius V.)

VILNIAUS UNIVERSITETO TEISĖS FAKULTETAS
EGIDIJUS LAUŽIKAS
VALENTINAS MIKELĖNAS
VYTAUTAS NEKROŠIUS
CIVILINIO PROCESO TEISE

l TOMAS
VADOVĖLIS
UDK 347.9(474.5)
La502
Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. T. 1.

Vilnius: Justitia, 2003. 512 p.
Egidijus Laužikas parašė šeštąją dalį, septintosios dalies 21 skyrių

ir aštuntosios dalies 24 skyrių.
Valentinas Mikelėnas parašė pirmąją dalį (išskyrus l skyriaus
1.2-1.3 skirsnius; 3 skyriaus 3.19-3.21 skirsnius; 4-5 skyrius);
antrąją dalį (išskyrus 7 skyrių); septintąją dalį (išskyrus 21 skyrių)
ir aštuntąją dalį (išskyrus 24 skyrių).
Vytautas Nekrošius parašė pirmosios dalies l skyriaus
1.2-1.3 skirsnius ir 3 skyriaus 3.19-3.21 skirsnius, 4-5 skyrius;
antrosios dalies 7 skyrių, trečiąją, ketvirtąją ir penktąją dalis.
Recenzentas
prof. habil. dr. V. Justickis
Vadovėlį rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir

civilinio proceso katedra (2002 m. balandžio 19d. protokolas Nr. 9) ir Vilniaus universiteto
Teisės fakulteto taryba (2002 m. gegužės 3 d. protokolas Nr. 8).
ISBN 9986-567-91-2 (l tomas) © E. Laužikas, 2003

ISBN 9986-567-92-0 (2 tomai) © V. Mikelėnas, 2003
© V. Nekrošius, 2003
© UAB „Justitia", 2003
TURINYS
PRATARMĖ 11
Pirmoji dalis
CIVILINIO PROCESO TEISĖ
KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA 13
Pirmas skyrius
Civilinio proceso teisės ir civilinio proceso sąvokos 15
l. l Civilinio proceso teisės sąvoka, esmė, uždaviniai, dalykas,
metodas ir sistema 15
1.2 Civilinio proceso teisės mokslas. Civilinio proceso mokyklos . . . 30
1.3 Civilinio proceso teisės tikslai 42
1.4 Civilinio proceso stadijos ir teisena 47
1.5 Civilinio proceso teisė — sudedamoji teisės sistemos dalis 51
l .6 Ar yra „teismų teisė" 55
l .7 Civilinis procesas ir kiti subjektinių teisių ir interesų gynybos
ir ginčų sprendimo būdai 55
1.8 Civilinio proceso teisės santykis su kitomis teisės šakomis 62
1.9 Šiuolaikinės civilinio proceso teisės tendencijos 67
Antras skyrius
Civilinio proceso teisės šaltiniai 99
2.1 Civilinio proceso teisės šaltinių sąvoka ir klasifikacija 99
2.2 Konkrečios civilinio proceso teisės šaltinių rūšys 101
2.3 Civilinio proceso teisės normos ir jų ypatumai 118
2.4 Civilinio proceso teisės vienodinimas 124
Trečias skyrius
Civilinio proceso teisės principai 132
3. l Civilinio proceso teisės principų sąvoka,
klasifikacija ir reikšmė 132
3.2 Teisminės gynybos prieinamumo principas 137
3.3 Teisingumą vykdo tik teismas 146

3.4 Teisės į tinkamą teismo procesą principas 152
3.5 Teisėją ir teismų nepriklausomumo, nešališkumo
ir klausymo tik įstatymo principai 154
3.6 Teismo proceso viešumo principas 165
3.7 Procesinio salią lygiateisiškumo principas 169
3.8 Valstybinės kalbos proceso principas 171
3.9 Tiesioginio dalyvavimo principas 171
3.10 Teisminio nagrinėjimo vientisumo
ir teisėją sudėties nekintamumo principas 173
3.11 Rungimosi principas 174
3.12 Dispozityvumo principas 182
3.13 Teisėjų pasitarimo slaptumo principas 185
3.14 Teisės būti išklausytam principas 186
3.15 Proceso operatyvumo principas 188
3.16 Teisėjo vadovavimo procesui principas 192
3.17 Laisvo įrodymą vertinimo principas 195
3.18 Draudimo piktnaudžiauti procesu principas 197
3.19 Valstybės garantuotos teisinės pagalbos principas 199
3.20 Proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai 203
3.21 Bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas 206
3.22 Žodinio ir rašytinio procesą derinimas 207
Ketvirtas skyrius
Civilinio proceso teisės raida XX a. Lietuvoje 211
4. l Didžioji civilinio proceso teisės reforma XIX a. Europoje 211
4.2 Pagrindiniai 1918-1940 m. Lietuvos civilinio
proceso teisės bruožai 212
4.3 Tarybinis civilinis procesas Lietuvoje 215
4.4 Civilinio proceso reforma po 1990 m. kovo l l d 218
Penktas skyrius
Civilinis procesas kaip teisinis santykis 221
5.1 Civilinio procesinio teisinio santykio sąvoka ir reikšmė 221
5.2 Civilinio procesinio teisinio santykio subjektai 225
TURINYS
Antroji dalis
TEISMAS CIVILINIAME PROCESE 227
Šeštas skyrius
Teismų kompetencija 229
6.1 Teismų kompetencijos sąvoka ir rūšys 229
6.2 Civilinių bylų priskirtinumas 230
6.3 Civilinių bylų teismingumo sąvoka 236
6.4 Teismingumo rūšys 238
Septintas skyrius
Teismo sudėtis ir nušalinimai 252
7.1 Teismo sudėtis nagrinėjant civilines bylas 252
7.2 Teismo nusišalinimo ir nušalinimo sąvoka, reikšmė,
pareiškimo ir išsprendimo tvarka 254
Trečioji dalis
BYLOJE DALYVAUJANTYS ASMENYS 259
Aštuntas skyrius
Šalys 261
8.1 Šalių sąvoka ir vieta civiliniame procese 261
8.2 Šalių procesinis veiksnumas 263
8.3 Šalys ex officio 265
8.4 Šalių teisės ir pareigos 268
8.5 Bendrininkavimas civiliniame procese 270
8.6 Netinkama šalis ir jos pakeitimas tinkama 273
8.7 Procesinis teisių perėmimas 275
Devintas skyrius
Tretieji asmenys civiliniame procese 277
9. l Trečiųjų asmenų instituto esmė ir reikšmė civiliniame procese ... 277
9.2 Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus . . . . 278
9.3 Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų . . . . 280
Dešimtas skyrius
Atstovai civiliniame procese 283
10.1 Atstovavimo civiliniame procese sąvoka, reikšmė ir rūšys 283
10.2 Atstovo procesinė padėtis 285
CIVILINIO PROCESO TEISE
10.3 Atstovo įgaliojimų įforminimo tvarka 287

10.4 Atstovai pagal pavedimą civiliniame procese 288
10.5 Atstovavimas juridiniams asmenims 290
10.6 Atstovai pagal įstatymą 291
Ketvirtoji dalis
ŠALIŲ PROCESINIAI VEIKSMAI 293
Vienuoliktas skyrius
Šalių procesinių veiksmų sąvoka 295
11.1 Sąvoka ir jos reikšmė 295
11.2 Procesinio veiksmo ir sandorio skirtumas 295
Dvyliktas skyrius
Šalių procesinių veiksmų rūšys 297
12.1 Padarinius sukeliantys veiksmai 297
12.2 Procesinę padėtį apibūdinantys veiksmai 297
Tryliktas skyrius
Procesinės sutartys 298
Keturioliktas skyrius
Procesinių veiksmų trūkumai 299
Penktoji dalis
PROCESINIAI DOKUMENTAI, JŲ ĮTEIKIMAS
IR PROCESINIAI TERMINAI 301
Penkioliktas skyrius
Procesinių dokumentų sąvoka ir reikšmė 303
15.1 Procesinių dokumentų sąvoka ir rūšys 303
15.2 Procesinių dokumentų turinys, pateikimo forma,
skaičius ir kalba 304
15.3 Trūkumų taisymas 308
15.4 Teismo šaukimai ir pranešimai 309
Šešioliktas skyrius
Procesinių dokumentų įteikimas 311
16.1 Procesinio įteikimo sąvoka, esmė ir reikšmė 311
16.2 Įprasti įteikimo būdai 312
8
TURINYS
16.3 Įteikimas atstovams 313

16.4 Įteikimas, kai abiem šalims atstovauja advokatai 314
16.5 Įteikimas procesinio bendrininkavimo atveju 316
16.6 Įteikimas kuratoriui ir įteikimas viešo paskelbimo būdu 317
16.7 Kiti įteikimo būdai 320
Septynioliktas skyrius
Procesiniai terminai 322
17.1 Procesinių terminų sąvoka, reikšmė ir rūšys 322
17.2 Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui ir civilinės bylos
išnagrinėjimo terminai 323
17.3 Procesinių terminų skaičiavimas 326
Šeštoji dalis
BYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS, UŽSTATAS
IR TEISMO NUOBAUDOS 331
Aštuonioliktas skyrius
Bylinėjimosi išlaidos 333
18.1 Bylinėjimosi išlaidų sąvoka, reikšmė ir rūšys 333
18.2 Žyminis mokestis . . 334
18.3 Su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos 342
18.4 Valstybės teisinė pagalba 347
18.5 Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims 353
18.6 Užstatas 357
Devynioliktas skyrius
Teismo nuobaudos 359
19.1 Teismo nuobaudų sąvoka, rūšys ir reikšmė 359
19.2 Teismo nuobaudų skyrimo ir skundimo tvarka 359
Septintoji dalis
IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONĖS 365
Dvidešimtas skyrius
Ieškinys 367
20.1 Ieškinio sąvoka, reikšmė, rūšys 367
20.2 Ieškinio elementai 371
9
20.3 Ieškinio keitimas 373

20.4 Ieškinio atsiėmimas ir ieškinio atsisakymas 376
20.5 Teisė pareikšti ieškinį ir teisė į ieškinio patenkinimą. 381
Dvidešimt pirmas skyrius
Laikinosios apsaugos priemonės 387
Dvidešimt antras skyrius
Atsakovo interesų gynybos būdai , 398
22.1 Atsakovo gynybos priemonių samprata, reikšmė ir rūšys 398
22.2 Priešinis ieškinys 398
22.3 Atsikirtimai į ieškinį 400
22.4 Atsiliepimas į ieškinį 401
Aštuntoji dalis
ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE 403
Dvidešimt trečias skyrius
Įrodymai ir įrodinėjimas civiliniame procese 405
23.1 Įrodinėjimo sąvoka, tikslas ir reikšmė 405
23.2 Įrodinėjimo pareiga ir dalykas 423
23.3 Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti 434
23.4 Įrodymų sąvoka ir bruožai 450
23.5 Įrodymų klasifikacija 458
Dvidešimt ketvirtas skyrius
Konkrečios įrodinėjimo priemonės 463
24.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai 463
24.2 Liudytojų parodymai 469
24.3 Rašytiniai įrodymai 479
24.4 Daiktiniai įrodymai 492
24.5 Eksperto išvada 495
24.6 Apžiūra 505
24.7 Kitos įrodinėjimo priemonės 506
24.8 Įrodymų užtikrinimas 508
24.9 Teismo pavedimai 510
PRATARMĖ
Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. vasario 28 d. Lietuvos Respub-
likos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendi-
nimo įstatymu1 patvirtino naująjį, galima sakyti, pirmą per pastaruo-
sius šimtą metų Civilinio proceso kodeksą. Tai iš esmės jau daugiau
nei dešimtį metų nuo nepriklausomybės atkūrimo vykstančios civilinio
proceso teisės reformos įkūnijimas. Šio kodekso priėmimas jokiu bū-
du nereiškia, kad nuo šiol civiliniame procese daugiau niekas nebe-
vyks. Gyvenimas per daug įvairus, kad leistų įstatymams būti statiš-
kiems. Tačiau tikime, kad nuo šiol civilinio proceso teisė taps iš esmes
stabili, o tolesni pokyčiai nereikš tam tikrų civilinio proceso institutų
esmės keitimosi ir lems esamos sistemos tobulinimą.
Naujajam Lietuvos civilinio proceso kodeksui pasirinkta socialinio
civilinio proceso teorija, kuri neabejotinai vyrauja šiandieniniame konti-
nentinės Europos valstybių civiliniame procese. Tačiau ryškiausiai so-
cialinio civilinio proceso idėjos įgyvendintos Austrijos civilinio proceso
kodekse, kuris daugeliu atvejų ir buvo pavyzdys rengiant naująjį Civi-
linio proceso kodeksą. Vadovėlyje pirmiausiai stengiamasi atskleisti pa-
grindines socialinio civilinio proceso idėjas, nes jų suvokimas yra labai
svarbus aiškinantis konkrečių civilinio proceso institutų esmę.
Viliamės, kad šis vadovėlis padės tiek teisės studentams, tiek tei-
sininkams praktikams geriau įsigilinti ir suvokti įvykusios civilinio pro-
ceso teisės reformos esmę ir prasmę, veiksmingiau taikyti naujojo Ci-
vilinio proceso kodekso normas.
Šiame vadovėlyje aptariama ne visa civilinio proceso teisė, t.y. ben-
droji dalis. Tačiau ji, manytume, yra pati svarbiausia, nes čia reiškia-
mos pagrindinės naujojo civilinio proceso idėjos. Tinkamai suvokus šią
civilinio proceso dali bus daug paprasčiau šalinti įvairias praktines tei-
sės taikymo spragas ar kitokius neaiškumus. Kita vertus, tai tik pirmoji
iš kelių knygų, skirtų civilinio proceso teisei, kurias planuoja pateikti
autoriai. Todėl skaitytojams sakome: Sveiki atvykę į diskusijų klubą; mū-
sų bendravimas bus ilgas, bet, tikimės, nenuobodus.
Autoriai
1
Žinios. 2002, Nr. 36-1340.
11
PIRMOJI DALIS

KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA
PIRMAS SKYRIUS
CIVILINIO PROCESO TEISĖS IR CIVILINIO

PROCESO SĄVOKOS
1.1 CIVILINIO PROCESO TEISĖS SĄVOKA, ESMĖ, UŽDAVINIAI,

DALYKAS, METODAS IR SISTEMA
§ 1. CIVILINIS PROCESAS KAIP TEISĖS Į GYNYBĄ
ĮGYVENDINIMO MECHANIZMAS
Fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas nustato materialioji teisė:

konstitucinė, administracinė, civilinė, darbo ir t.t. Materialioji teisė fak-
tinius santykius reglamentuoja nustatydama ne pavienių asmenų sub-
jektines teises ir pareigas, o tam tikros asmenų grupės ar kategorijos,
pavyzdžiui, savininkų, sutuoktinių, vaikų ir tėvų, prievolės Šalių ir t.t.,
teises ir pareigas. Be to, materialioji teisė dažniausiai neformuluoja,
kaip asmeniui pasielgti konkrečiu gyvenimo atveju, o nustato tam tik-
rus bendruosius principus ar apibendrintus elgesio modelius. Pavyz-
džiui, Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.5 straipsnio pirmojoje dalyje
nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai privalo veikti pagal
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Ar konkretus as-
muo tikrai turi tam tikras teises ir pareigas, tenka atsakyti kiekvienu
atveju analizuojant materialiosios teisės normas ir faktus. Pavyzdžiui,
ar turto įgijėjas A tikrai yra sąžiningas, bus galima nustatyti tik išana-
lizavus konkrečią faktinę situaciją ir parinkus jai materialiosios teisės
normas. Taigi materialiosios teisės veikimas paprastai reikalauja tam
tikro konkretinimo: norint atsakyti į klausimą, ar A patirtą žalą būtina
atlyginti ir ar ją tikrai turi atlyginti B, reikia konkrečiam žalos pada-
rymo atvejui parinkti ir taikyti konkrečią CK normą. Tik tada galima
kalbėti apie konkrečias A ir B teises ir pareigas.
Materialiosios teisės nustatytas teises asmenys dažniausiai įgyven-
dina ir pareigas atlieka bei tarpusavio įsipareigojimus prisiima ir vyk-
do savanoriškai. Pavyzdžiui, A padaro žalos B, jie sutaria dėl žalos
dydžio ir A savanoriškai ją atlygina; A pasiskolina iš B vienam mėne-
siui tūkstantį litų ir laiku juos grąžina; A nuomoja iš B butą ir laiku
moka nuompinigius; tėvai išlaiko savo nepilnamečius vaikus ir t.t. Ta-
čiau materialiųjų teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo sub-
jektines teises, neretai susiduria su vienokiomis ar kitokiomis kliūti-
15
CIVILINIO PROCESO TEISĖ KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA
mis ar trukdymais. Pavyzdžiui, A ir B nesutaria dėl padarytos žalos

dydžio; žalą padaręs asmuo atsisako ją atlyginti; skolininkas laiku ne-
grąžina kreditoriui skolos; tėvai neišlaiko savo nepilnamečių vaikų ir
t.t. Kilus nesutarimų ar ginčų dėl tarpusavio teisių ir pareigų, mate-
rialiosios teisės nustatytas subjektines teises galima įgyvendinti ir pa-
reigas įvykdyti prievarta. Esant būtina vartoti prievartą, svarbu, kas
turi tokią teisę - pats teisės turėtojas ar valstybė.
Asmuo, kurio subjektinė teisė pažeidžiama ar kuriam trukdoma ją
įgyvendinti, matyt, dažnai pagalvoja apie savigyną, t. y. apie prievartą,
kurios jis pats galėtų imtis prieš asmenį (-is), kliudantį (-čius) jam įgy-
vendinti savo teisę ar ją pažeidusį (-usius). Tačiau šiuolaikinėje civi-
lizuotoje visuomenėje savigyna paprastai draudžiama arba leidžiama
tik išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, CK 1.139 straipsnio pirmojoje da-
lyje sakoma, kad savigyna ginant savo civilines teises leidžiama tik
šio kodekso numatytais atvejais. Taigi savigyna civilizuotoje visuome-
nėje nėra įprastas pažeistos teisės gynybos būdas. Tačiau iš tikrųjų sa-
vigynos kartais, nors ir neteisėtai, griebiamasi. Pavyzdžiui, kreditorius,
nesulaukęs, kol skolininkas grąžins jam skolą, savarankiškai siekia ją
atgauti vartodamas prieš skolininką fizinę, psichinę ar kitokią prievar-
tą. Tokie veiksmai reikštų pažeidimą CK 1.139 straipsnio antrosios ir
trečiosios dalių, kur reikalaujama, kad savigynos būdai ir priemonės
atitiktų teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju nebūtų
peržengiamos savigynos ribos, o ginantis būtų gerbiamos žmogaus tei-
sės ir laisvės ir laikomasi įstatymų reikalavimų. Kartu tokie veiksmai
reikštų piktnaudžiavimą teise, o tai pagal CK 1.2 ir 1.137 straipsnius
yra deliktas, t. y. teisės pažeidimas.
Taigi šiuolaikinė teisė savigynos, kaip subjektinės teisės gynybos
priemonės, arba apskritai nepripažįsta, arba leidžia ją tik išimtiniais at-
vejais. Pažymėtina, kad savigyną draudė jau romėnų teisė. Pavyzdžiui,
Decretum Divi Marci nustatė taisyklę, kad asmuo negali vartoti jėgos
siekdamas įgyvendinti savo teisę, o turi kreiptis pagalbos į valstybę1.
Nors CK 1.139 straipsnyje savigyna numatyta, tačiau tai išimtinis
pažeistos teisės gynybos būdas, galimas tik CK nurodytais atvejais.
Pavyzdžiui, kreditorius turi teisę pasinaudoti sulaikymo teise (CK
4.229- 4.235 str.), dvišalės prievolės šalis gali sustabdyti prievolės vyk-
dymą (CK 6.58 str.) ir kita.
1
A Text-Book of Roman Law from Augustus to Justinian / by W. W. Buckland,
nd
2 ed. Cambridge: Cambridge University Press, 1932. P. 732-733; Historical Introduc-
tion to the Study of Roman Law / by H. F. Jolowicz. Cambridge: Cambridge Univer-
sity Press, 1932. P. 374-375.
16
CIVILINIO PROCESO TEISES IR CIVILINIO PROCESO SĄVOKOS
Savigynos pavyzdžių yra ne tik privatinės teisės, bet ir viešosios

teisės reglamentuojamų santykių srityje. Pavyzdžiui, 1995 m. birželio
28 d. Mokesčių administravimo įstatymo1 17 straipsnio pirmosios da-
lies 6 punkte numatytas nesumokėtų mokesčių, delspinigių ir baudų
išieškojimas ne ginčo tvarka. Ši, vadinamoji ne ginčo tvarka yra ne
kas kita, kaip savigyna, t. y. prievarta, kurios viena teisinio santykio
šalis (šiais atvejais - valstybė) imasi prieš kitą teisinio santykio šalį
nesikreipdama dėl savo pažeistos teisės gynybos į jokias jurisdikcines
(ginčų sprendimo) institucijas2.
Savigynos leidimas išimtiniais atvejais aiškinamas aplinkybe, kad
kartais esti atvejų, kai valstybės institucijų pagalba neprieinama, o bet
koks delsimas gali padaryti daug žalos, pavyzdžiui, kai svetimi gyvu-
liai niokoja pasėlius. Tokiais atvejais savigyna yra vienintelis galimas
būdas išvengti žalos. Tiesa, kai kada subjektinę teisę dar galima ap-
ginti griebiantis būtinosios ginties (CK 6.253 str. 7 d., 6.269 str.), ku-
rios, skirtingai nei savigynos, imamasi ginantis nuo užpuolimo arba
esant realiam užpuolimo pavojui.
Tačiau net ir leidžiama įstatymo, savigyna nepraranda savo išimti-
numo. Ir būdama teisėta, ji yra išimtinė, reta pažeistos teisės gynybos
priemonė. Tam yra kelios priežastys. Pirma, viešasis interesas reikalauja
laikytis teisėtumo ne tik esant materialiosios teisės reguliuojamiems san-
tykiams, bet ir sprendžiant ginčus dėl teisės. Visuomenei ne vis vien,
kokiu būdu išsprendžiamas jos narių ginčas, - laikantis sąžiningų, tei-
singų ginčo sprendimo taisyklių ar jas ignoruojant. Savigynos atveju to-
kių taisyklių laikymosi beveik neįmanoma užtikrinti.
Antra, lygiateisiškumo principas reikalauja, kad būtų gerbiamos
abiejų ginčo šalių teisės. Teisės pažeidėjui turi būti užtikrinta galimy-
bė nevaržomai išdėstyti savo poziciją kilus ginčui dėl teisės, pateikti
savo veiksmus pateisinančius argumentus ir t.t., kitaip tariant, privalo
būti išklausytos abi šalys (lot. audiatur et altera pars). Savigyna, de-
ja, tokių galimybių taip pat negali garantuoti.
Trečia, kilus ginčui dėl teisės, dažnai nėra akivaizdu, kuri šalis
teisi. Tam nustatyti būtina, kad ginčą dėl teisės nagrinėtų trečiasis, ne-
suinteresuotas asmuo. Savigyna paprastai grindžiama kitais principais,
pavyzdžiui, „kas stipresnis, tas teisesnis". Taigi, net įstatymo leidžia-
ma, savigyna yra tik laikina, tarpinė priemonė, pavyzdžiui, turtui nuo
sunaikinimo apsaugoti, žinant, kad vėliau ginčas bus perduotas spręsti
1
Žinios. 1995, Nr. 61-1525; 2001, Nr. 62-2211; 2002, Nr. 15-553.
2
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2002 m. liepos 23 d. sprendimą byloje
Janosevic v. Sweden, 2002.
17
teismui ar kitai valstybės institucijai. Savo ruožtu ginčo sprendimo pro-

cedūra turi būti tokia, kad užtikrintų, jog ginčas bus išspręstas teisio-
sios, o ne turtingesnės ar apsukresnės šalies naudai.
Ketvirta, ginčas dėl teisės turi būti sprendžiamas vadovaujantis tei-
se. Todėl ginčų sprendimas pirmiausiai susijęs su teisės normų aiški-
nimu ir taikymu konkrečių šalių konkretiems santykiams. Ne kiekvie-
nas gali teisingai nustatyti, teisingai suvokti ir taikyti teisės normą.
Tam pirmiausiai reikia specialių, t. y. teisinių, žinių. Jau nuo Ch. Mon-
tesquiei (Š. Monteskjė) laikų visuotinai pripažįstama, kad aiškinti ir
taikyti teisę ir kartu spręsti ginčus dėl teisės yra teismo prerogatyva.
§ 2. TEISĖS Į GYNYBĄ TEISINĖ PRIGIMTIS
Pripažinus, kad savigyną civilizuotoje visuomenėje pakeitė teisminė pa-

žeistų teisių gynyba, reikia atsakyti į klausimą, o kokia gi teise ji lai-
kytina - materialiąja ar proceso? Atsakyti nepaprasta jau vien dėl to,
kad teisė į teisminę gynybą nurodyta įvairiuose teisės šaltiniuose. Pavyz-
džiui, teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos
(toliau - Konstitucija) 30 straipsnio pirmojoje dalyje; CK 1.138 straips-
nio pirmojoje dalyje nurodyta, kad civilines teises gina teismas; apie
teisę į teisminę gynybą kalbama 1994 m. gegužės 31d. (2002 m. sau-
sio 24 d. redakcijos) Teismų įstatymo1 4 straipsnyje ir Civilinio proce-
so kodekso (toliau - CPK) 5 straipsnyje. Taigi teisę į teisminę gynybą
nustato tiek viešosios, tiek privatinės teisės normos. Ši aplinkybė gali
sudaryti įspūdį, kad teisė į teisminę gynybą yra viešoji, arba atvirkš-
čiai, - privatinė subjektinė teisė.
Teisės į teisminę gynybą prigimties aiškinimas yra toks pat senas
kaip ir pati teisė. Jau romėnų teisė mėgino aiškinti materialiosios sub-
jektinės teisės ir teisės į gynybą santykį. Manyta, kad teisė į gynybą
lemia ir pačią subjektinę teisę. Neturėdamas teisės į gynybą, asmuo
neturi ir subjektinės teisės - ubi remedium, ibi jus2. Toks teisės į gy-
nybą aiškinimas, t. y. kad reikalavimo teisė tiesiogiai susijusi su pri-
verstinio šios teisės įgyvendinimo galimybe, ilgai buvo būdingas An-
3
glijos ir Švedijos teisės doktrinai .
1
Žinios. 2002, Nr. 17-649.
2
The Principles of Roman Law and their Relation to Modern Law / by W. L. Bur-
dick. Florida, Holmes Beach: W. M. W. Gaunt and Sons, Inc., 1989. P. 655.
3
International Encyclopedia of Comparative Law / J. C. B. Mohr (Paul Siebek).
Tubingen, 1987. Vol. XVI. Ch. 4. P. 5. Ši iš romėnų teisės laikų atėjusi teisinė maksi-
ma nėra svetima ir Lietuvos teisės doktrinai bei praktikai. Pavyzdžiui, šia maksima
1997 m. spalio l d. nutarime rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas aiš-
kindamas teisės į teisminę gynybą prigimtį; žr.: Žinios. 1997, Nr. 91-2289.
18
Yra ir priešingas požiūris į materialiosios subjektinės teisės ir

teisės į gynybą santykį. Teigiama, kad būtent materialioji subjektinė
teisė lemia teisę į gynybą - ubi jus, ibi remedium. Ši doktrina teisę
į gynybą pripažįsta sudedamąja materialiosios subjektinės teisės da-
limi. Pavyzdžiui, F. K. von Savigny, aiškindamas teisės į ieškinį pri-
gimtį, teigė, kad, būdama pažeista, subjektinė teisė virsta teise į ieš-
kinį1. Taigi manyta, kad kas turi materialiąją subjektinę teisę, turi ir
teisę į gynybą. Todėl teisė į gynybą yra ne proceso, o materialioji
teisė, pareikšta atsakovui, t. y. asmeniui, pažeidusiam materialiąją sub-
jektinę teisę.
Tačiau tokia nuomonė nėra vienintelė. Pavyzdžiui, vokiečių pro-
ceso teisės specialistai R Windscheidas ir A. Wachas, rusų proceso tei-
sės specialistas V. Riazanovskis ir kiti teigė, kad teisė į gynybą nesie-
tina su subjektine materialiąja teise. Ieškiniui pareikšti nebūtina turėti
materialiąją subjektinę teisę - pakanka procesinio teisimo teisnumo ir
veiksnumo. Tad kiekvieną pareikštą ieškinį teismas privalo išnagrinėti,
nesvarbu, ieškovas turi materialiąją subjektinę teisę ar ne. Iš to išeina,
jog teisė į gynybą yra ne teisė reikalauti iš teisės pažeidėjo pašalinti
teisės pažeidimą ir jo padarinius, o teisė reikalauti, kad valstybė, kon-
krečiai - jos institucija, teismas, pradėtų procesą. Vadinasi, ieškovas
gynybos reikalauja ne iš atsakovo, o iš teismo, nes teisė į gynybą at-
siranda iš viešosios teisės reguliuojamo santykio. Taigi šios doktrinos
požiūriu teisė į gynybą yra viešoji subjektinė teisė2.
Teisės į gynybą, kaip viešosios subjektinės teisės, koncepcija nėra
vienalytė. Autoriai, ginantys šią doktriną, teisės į gynybą prigimtį aiš-
kina įvairiai. Analizuodami teisę į gynybą siaurai, t. y. kaip teisę į ieš-
kinį (angl. right of action; pranc. accion; vok. Klagerecht), skirtingi
autoriai daro trejopas išvadas. Pirma, teisė į ieškinį, taigi ir teisė į
gynybą, yra ne kas kita, kaip teisė reikalauti, kad teismas priimtų ieš-
kinio pareiškimą ir išnagrinėtų civilinę bylą. Išeitų, kad jeigu yra teisė
į gynybą, tai yra ir teismo (o plačiai - valstybės) pareiga priimti pa-
reiškimą ir pradėti nagrinėti bylą; teisė į gynybą įgyvendinama iškėlus
civilinę bylą; bylos nagrinėjimo rezultatas neturi reikšmės; net ir ieš-
kinio nepatenkinus arba bylą nutraukus, būtų pripažįstama asmenį įgy-
vendinus savo teisę į gynybą; teisė į gynybą būtų pažeista tik jeigu
teismas nepagrįstai atsisakytų priimti pareiškimą. Aptartu atžvilgiu teisė
į gynybą, tapdama priemone procesui pradėti, atlieka tik procesinę funk-
1
International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 4. P. 6.
2
Žr., pvz.: P B. A. n p o c c a . M o c a : opoe,1996.
C. 14-15.
19
CIVILINIO PROCESO TEISĖ KAIP SAVARANKIŠKA TEISES ŠAKA
ciją. Šios doktrinos šalininkų yra Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, Švei-

1
carijoje, kitose šalyse .
Antra, teisė į ieškinį, o plačiuoju požiūriu - ir teisė į gynybą,
reiškia teisę reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės ir priim-
tų atitinkamą sprendimą. Ši teorija nuo pirmosios skiriasi tuo, kad, jos
autorių ir sekėjų nuomone, teisės į gynybą įgyvendinimas iškėlus civi-
linę bylą nesibaigia. Teigiama, kad teisė į gynybą būtų įgyvendinta tik
jeigu civilinė byla būtų išnagrinėta iš esmės ir priimtas teismo spren-
dimas. Todėl bylos baigimas nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo
esmės teisės į gynybą įgyvendinimu nepripažįstama. Toks teisės į gy-
nybą aiškinimas vyrauja Prancūzijoje: jos 1975 m. CPK 30 straipsnis
taip apibrėžia teisę į ieškinį: „[...] tai reikalavimą pareiškusio asmens
teisė būti išklausytam ir reikalauti priimti teismo sprendimą iš esmės,
kuriuo būtų atsakyta, asmens reikalavimas pagrįstas ar ne."2 Taigi ši,
dar vadinamoji abstrakčiosios teisės į gynybą teorija teisę į gynybą
aiškina plačiau nei pirmoji: teisė į gynybą suprantama ne tik kaip tei-
sė reikalauti pradėti teismo procesą, bet ir kaip teisė reikalauti išnag-
rinėti bylą iš esmės ir priimti teismo sprendimą.
Be šių dviejų, yra ir trečia teorija, aiškinanti, kad teisė į ieškinį,
taigi ir teisė į gynybą, yra teisė į ieškovui palankų teismo sprendimą.
Ši teisė esti tik tada, kai ginčas priklauso teismo kompetencijai, o ieš-
kovo reikalavimas pagrįstas. Todėl teisė į gynybą ir įgyvendinama tik
kai ieškinį teismas savo sprendimu patenkina. Ši doktrina vadinama
konkrečiosios teisės į gynybą teorija3.
Autoriai, tvirtinantys, kad teisė į gynybą yra viešoji subjektinė teisė,
taip pat nesutaria dėl to, kas įpareigotas įgyvendinti šią teisę. Vieni
mano, kad teisę į gynybą atitinka valstybės pareiga suteikti asmeniui
teisminę gynybą. Kiti teigia, kad teisę į gynybą atitinka teismo, o ne
valstybės pareiga ginti asmens teises. Žinoma ir visai priešinga nuo-
monė, kad teisė į gynybą apskritai nėra subjektinė teisė, o teismo pro-
ceso (taip pat civilinio proceso) tikslas yra ne ginti ieškovo ar atsako-
vo teises ir interesus, o užtikrinti teisėtvarką. Todėl užtikrinant
teisėtvarką asmuo, kuris kreipiasi teisminės gynybos, yra lyg ir trečia-
4
sis asmuo - naudos gavėjas .
Tarpukario Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje, veikiamo-
je prancūzų, vokiečių ir rusų proceso teisės specialistų darbų, vyravo
' International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 4. P. 6

2
Nouveau Code de Procėdure Civile. Paris: Dalloz, 1991.
3
International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 4. P. 6.
4
Ten pat. P. 8.
20
nuomonė, kad teisė į gynybą yra pažeistos materialiosios teisės įgy-

vendinimas, t. y. sudedamoji jos dalis. Be to, pabrėžta, kad teisė kreiptis
1
į teismą yra viešoji subjektinė teisė, todėl jos negalima atsisakyti . To-
kio aiškinimo prieštaringumas akivaizdus. Teisė į gynybą, būdama su-
dedamoji materialiosios, pavyzdžiui, civilinės, subjektinės teisės dalis,
kartu negali būti ir viešoji subjektinė teisė. Kita vertus, jeigu teisė į
gynybą yra sudedamoji materialiosios subjektinės teisės dalis, tai sie-
kiant nustatyti, ar asmuo turi teisę į gynybą, pirmiausiai reikia nusta-
tyti, ar jis apskritai turi materialiąją subjektinę teisę. Teisės į gynybą
tapatinimas su materialiąja subjektine teise ydingas ir dėl kitų priežas-
čių. Antai vadovaujantis šia teorija būtų sunku paaiškinti, kodėl ieški-
nio pareiškimas priimamas, nors praleistas ieškinio senaties terminas
(CK 1.126str. 1d.); kodėl ieškinio nepatenkinimas automatiškai ne-
reiškia, kad asmuo neturi materialiosios subjektinės teisės, ir panašiai.
Apibendrinant aptartas teorijas darytina išvada, kad reikia skirti
kelis teisės į teisminę gynybą aspektus. Pirma, remiantis Konstitucijos
30 straipsnio pirmąja dalimi, teisė į teisminę gynybą yra konstitucinis
principas, reiškiantis, kad kiekvienam teisės subjektui privalo būti už-
tikrinta tokia jo pažeistų teisių ar interesų gynybos galimybė. Šiuo at-
žvilgiu teisė į teisminę gynybą yra sudedamoji asmens teisinio statuso
dalis, taigi ir jo teisnumo elementas.
Antra, materialiosios teisės požiūriu teisė į teisminę gynybą yra
teisė į pažeistos subjektinės teisės atkūrimą vienu ar keliais subjekti-
nės teisės gynybos būdais: pripažįstant teisę, priteisiant atlyginti nuos-
tolius, taikant restituciją ir t.t. (CK 1.138str.)
Trečia, proceso teisės požiūriu teisė į teisminę gynybą yra teisė
kreiptis į teismą su ieškinio pareiškimu, pareiškimu ar prašymu (CPK
5 str. 4 d.).
§ 3. MATERIALIOJI IR PROCESO TEISĖ
Tradiciškai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles grupes: į viešą-

ją teisę ir privatinę teisę. Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius,
grindžiamus subordinacijos principu, t. y. tokius, kai viena šalis yra
valstybė ar valstybės institucija. Antai konstitucinė teisė, administraci-
nė teisė, baudžiamoji teisė priskiriamos prie viešosios teisės šakų. Sa-
vo ruožtu privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų (tiek fizinių, tiek
juridinių) santykius. Privatinę teisę sudaro civilinė, šeimos, komercinė
1
Mačys VI. Civilinio proceso paskaitos. Kaunas: Teisių fakulteto leidinys, 1924.
P. 144.
21
C I V I L I N I O PROCESO TEISĖ KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA
teisė1. Prie kurios teisės - viešosios ar privatinės - reikėtų priskirti

civilinio proceso teisę, bus mėginama atsakyti kiek vėliau.
Antrasis, taip pat tradicinis, teisės šakų skirstymas yra jų klasifi-
kavimas į materialiosios teisės šakas ir proceso teisės šakas. Materia-
lioji teisė, minėta, nustato teisimų santykių subjektų teises ir pareigas,
t. y. galimo ir leistino elgesio ribas ir atsakomybę už pareigų nevykdy-
mą ar teisių pažeidimą (angl. substantial law; pranc. droit substantiv;
vok. materialles Recht).
Tuo tarpu proceso teisė reguliuoja santykius, atsirandančius ginant
pažeistas materialiąsias teises (angl. procedūrai law; pranc. droit
procedūrai; vok. Verfahrensrechf)2. Kitaip tariant, materialioji teisė api-
brėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti (vadinamoji reguliuojamoji tei-
sė), o proceso teisė nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą mate-
rialiąją teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą (vadinamoji apsauginė teisė).
Materialiąją subjektinę teisę paprastai sudaro trys elementai: 1) tei-
sė atlikti tam tikrus veiksmus; 2) teisė reikalauti iš kitų asmenų atlikti
tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti; 3) teisė reikalauti gynybos, kai truk-
doma įgyvendinti savo teisę arba kai kiti asmenys nevykdo savo pa-
reigų. Minėta, kad civilizuotoje visuomenėje savigynos ribos labai siau-
ros, todėl, pažeidus ar ginčijant subjektinę teisę, pagalbos kreipiamasi
į atitinkamas valstybės institucijas. Tačiau valstybė vartodama prievar-
tą ir nedelsdama galėtų apginti subjektinę teisę tik kai kitas asmuo jos
neginčija. Priešingu atveju būtina nustatyti, ar kreipęsis gynybos as-
muo tikrai turi subjektinę teisę, ar ji tikrai pažeista, ar ją tikrai pažei-
dė pareiškėjo įvardytas asmuo. Taigi valstybė negali vartodama prie-
vartą beatodairiškai ginti kiekvieno šito prašančio asmens - prieš
imdamasi prievartos priemonių ji privalo įsitikinti gynybos prašančios
šalies teisumu, išklausyti priešingą šalį ir įsitikinti jos argumentų pa-
grįstumu. Vadinasi, teisėjas negali iš karto priimti sprendimo, nes pats
turi įsitikinti besikreipiančio į teismą asmens ir priešingos šalies rei-
kalavimų ir atsikirtimų teisiniu ir faktiniu pagrįstumu. Todėl, kad teis-
mas nustatytų kaltą (-as) ir teisią (-ias) ginčo šalis, būtina tam tikra
procedūra, per kurią būtų išnagrinėti fakto klausimai, parinkta reg-
lamentuojanti šalių tarpusavio santykius, išaiškinta ir taikoma teisės
norma.
Tačiau materialiajai teisei nebūdinga reguliuoti klausimų, kur, ko-
kiu būdu reikia kreiptis gynybos, kaip nustatyti šalių nurodytus faktus
ir panašiai. Šiuos dalykus reglamentuoja proceso teisė, nustatydama
Modern Legal System Cyclopedia. New York, 1990. Vol. 3. P. 3, 1107.

Black's Law Dictionary. 6 ed. St. Paul, Minn.: West Publishing Co., 1990. P. 1203.
22
kreipimosi į teismą tvarką, ginčo dėl teisės nagrinėjimo procedūrą ir

priimto sprendimo įvykdymo būdus ir tvarką. Tad proceso teisė, paly-
ginti su materialiąja teise, yra lyg ir tarnybinė. Nesant materialiosios
teisės, nebūtą ir proceso teisės, nes nebūtų gynybos objekto. Tačiau
tai nereiškia, kad proceso teisė nėra savarankiška. Savo ruožtu, nesant
proceso teisės, materialioji teisė būtų tik deklaruojama, nes tokiu at-
veju nebūtų užtikrintas jos įgyvendinimas.
Atriboti materialiąją ir proceso teisę nėra paprasta. Istorinė šios
problemos analizė patvirtina, kad iki XIX a. proceso teisė buvo pripa-
žįstama sudedamąja materialiosios teisės dalimi. Proceso normos ne-
skirtos į atskirą šaltinį: jos buvo įtrauktos į materialiosios teisės šalti-
nius (beje, ši tradicija gyva ir šiandien, nes nemažai proceso teisės
normų dėl vienokiu ar kitokių priežasčių inkorporuota į materialiosios
teisės šaltinius, pvz., Prancūzijos, Italijos civiliniuose kodeksuose yra
atskiri skyriai, skirti įrodymams; nemažai proceso teisės normų yra ir
Lietuvos CK).
Pirmu mėginimu atskirti proceso ir materialiąją teisę įvardijamas
Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV 1667 m. ordonansas dėl teismų re-
formos (Code Louis), vėliau tapęs 1806 m. Prancūzijos CPK prototi-
pu. Daugiau nei po šimtmečio (1781 m.) pasirodė Austrijos teismo pro-
ceso kodeksas (Allgemeine Gerichtsordnung). Minėta, kad Prancūzija
civilinio proceso teisę kodifikavo 1806 m. ir tai buvo kodeksų srauto
XIX a. pradžia. Netrukus CPK buvo priimti Olandijoje (l838 m.), Ita-
lijoje (1865 m.), Vokietijoje (1877 m.), Japonijoje (1890 m.), Austrijo-
je (l895 m.)1.
Lietuva šioje srityje nebuvo išskirtinė. Jos teismų sistemą ir pro-
cesą reguliavo 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutai2. Istorikų nuo-
mone, Statutų nustatytą proceso modelį labai veikė senosios romėnų
ir kanonų teisės procedūros. Iki 1840 m. bylos nagrinėtos remiantis
1588 m. Lietuvos Statutu. Nuo 1864 m. civilinės bylos nagrinėtos pa-
gal Rusijos civilinės teisenos statutą - 1806 m. Prancūzijos CPK ko-
piją. 1864 m. Rusijos civilinės teisenos įstatymas (CTĮ) (su kai kuriais
3
pakeitimais ir papildymais) galiojo Lietuvoje 1918-1940 metais (iš-
skyrus Klaipėdos kraštą, kur galiojo Vokietijos CPK).
1
Išsamiau apie Europos valstybių civilinio proceso istoriją žr: A History of Con-
tinental Civil Procedure / by A. Engelmann and others. Boston: Little, Brown and Co.,
1927, International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI Ch. 2.
2
Žr., pvz.. Valikonytė L, Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietuvos Statutas
(1529 m.). Vilnius. Vaga, 2001.
3
Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais / red. Č. Butkys. Kau-
nas D. Gurmano knygynas, 1938.
23
Nors šiandien niekas neabejoja proceso teisės savarankiškumu, ta-

čiau materialiosios ir proceso teisės atribojimo klausimas iki šiol nėra
pakankamai aiškus. Štai N. Andrewsas teigia, kad materialioji teisė re-
guliuoja asmenų santykius ir nustato jų teises bei teisinį statusą. Ji šių
teisių nesieja su jų priverstiniu įgyvendinimu per teismą arba teismi-
niu pripažinimu. Todėl, N. Andrewso nuomone, pavyzdžiui, teisės nor-
mos, nustatančios sutarties sudarymo procedūrą (ofertą ir akceptą), yra
neabejotinai materialiosios teisės normos, o proceso teisė reguliuoja
materialiosios subjektinės teisės teisminio pripažinimo ir įgyvendini-
mo valstybei vartojant prievartą procesą1.
J. Jolowicziaus nuomone, yra keli materialiosios ir proceso teisės
skirtumai. Pirma, procesiniai teisiniai santykiai susiklosto tik suintere-
suoto asmens valia, t. y. jo iniciatyva. Materialieji teisiniai santykiai
gali atsirasti ir be asmens valios, pavyzdžiui, jam gimus ar mirus. An-
tra, materialioji teisė sukelia teisinių padarinių pati savaime, be kokių
nors papildomų valstybės institucijų veiksmų, pavyzdžiui, testamento
surašymas, sutarties sudarymas ir panašiai. Tuo tarpu proceso teisė pati
savaime teisinių padarinių nesukelia. Siekiant norimų teisinių padari-
nių, būtina, kad Šalys ir teismas atliktų tam tikrus veiksmus. Tad pro-
ceso teisė tik sudaro tam tikrą galimybę tam tikriems veiksmams at-
likti ir nenustato galutinio rezultato - palieka šitai spręsti teismui.
Pavyzdžiui, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimas
automatiškai nereiškia, kad jos bus taikomos. Tam būtinas teigiamas
teismo sprendimas. Trečia, proceso teisė padeda užtikrinti materialio-
sios teisės veiksmingumą ir sudaro sąlygas teismui vykdyti teisės aiš-
2
kinimo ir taikymo funkciją .
Atriboti materialiąją ir proceso teisę nėra paprasta ir dėl to, kad
nesutariama dėl proceso teisės šakų skaičiaus.
Istoriškai pirmiausia susiformavo dvi proceso teisės Šakos: bau-
džiamojo proceso teisė ir civilinio proceso teisė. Daugumoje šalių Šių
teisės šakų normos kodifikuotos skirtinguose kodeksuose. Baudžiamo-
jo proceso ir civilinio proceso kodeksus turi Austrija, Prancūzija, Vo-
kietija ir kitos valstybės. Kai kuriose šalyse (pvz., Švedijoje, Suomijo-
je) yra vienas kodifikuotas aktas, jungiantis ir baudžiamojo proceso
teisės, ir civilinio proceso teisės normas ir paprastai vadinamas „teis-
3
mo proceso kodeksu" .
1
Andrews N. Principles of Civil Procedure. London: Sweet and Maxwell, 1995. P. 3.
2
Jolowicz J. A. On the Nature and Purposes of Civil Procedural Law // Internatio-
nal Perspectives on Civil Justice. London: Sweet and Maxwell, 1990. P. 134-136.
3
The Swedish Code of Judicial Procedure. Stockholm, 1985.
24
XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pradėjo formuotis trečioji

proceso teisės šaka - administracinio proceso teisė. Administracinio
proceso atsiradimas siejamas su Prancūzijos 1790 m. rugpjūčio 16d.
įstatymu dėl teismų ir vykdomosios valdžios funkcijų atskyrimo ir su
specialios Prancūzijos valstybės institucijos - Valstybės Tarybos (Con-
seil d' Ėtat), kuri pripažįstama administracinių teismų užuomazga, įkū-
rimu 1799 metais1.
Įvairiose valstybėse administracinio proceso teisė suprantama skir-
tingai. Pavyzdžiui, bendrosios teisės valstybėse administracinio proceso
teise pripažįstama normų, reguliuojančių administracinių institucijų veiklą
nagrinėjant jų kompetencijai priskirtus klausinius, visuma2. Teismo veikla
nagrinėjant administracinius ginčus administraciniu procesu nėra pripa-
žįstama, nes šie ginčai nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Pavyzdžiui,
Anglijos teisės požiūriu mokesčių byla yra civilinė byla3. Kitaip tariant,
Anglijos teisė ir teisės doktrina civiliniu procesu pripažįsta visa tai, kas
nėra priskiriama prie baudžiamojo proceso.
Valstybėse, kur greta bendrųjų veikia ir administraciniai teismai,
administracinio proceso teisė suprantama gerokai plačiau: pripažįsta-
ma, kad ji reguliuoja ne tik administracinių institucijų, bet ir admi-
nistracinių teismų veiklą nagrinėjant administracinius ginčus4. Taigi ad-
ministracinio proceso teisė gali būti suprantama dvejopai - siaurai ir
plačiai.
Siaurai suprantama administracinio proceso teisė, t. y. kaip siste-
ma teisės normų, reglamentuojančių administracinių institucijų veiklą
nagrinėjant administracines bylas, yra ir Lietuvoje. Tai nesudėtinga nu-
statyti paanalizavus Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau
— ATPK) trečiąjį ir ketvirtąjį skyrius ir kitus teisės aktus. Pavyzdžiui,
ginčų, kylančių iš mokesčių teisės reglamentuojamų santykių, nagrinė-
jimą nustato Mokesčių administravimo įstatymo 54-58 straipsniai; admi-
nistracinio pobūdžio ginčų nagrinėjimą administracinių ginčų komisi-
jose reglamentuoja 1999 m. sausio 14 d. Administracinių ginčų komisijų
įstatymas5.
1
Išsamiau žr.: French Administrative Law. 3rd ed. / by N. Brown, J. F. Garner. Lon-
don: Butteworths, 1989.
2
Constitutional and Administrative Law / by E. C. S. Wade, G. Godfrey Philips.
New York: Longman, 1977. P. 554-556.
3
Re Norway's Application (No. l and 2) [1990]1 A.C. 723.
4
Žr., pvz.: Traite de Contentieux Administratif / Par J.-M. Auby, R. Deago. Paris:
Librairie gėnėrale de droit et de jurisprudence, 1984.
5
Žinios. 1999, Nr. 13-310.
25
1
1999 m. sausio 14d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymu
Lietuvoje buvo įkurta specializuotų - administracinių teismų - siste-
ma (pradėjo veikti 1999 m. gegužės l d.). Administraciniai teismai nag-
rinėja administracines bylas pagal specialią procedūrą, kurią reglamen-
tuoja 1999 m. sausio 14 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas2.
Taigi Lietuvoje neabejotinai susiformavo savarankiška administracinio
proceso teisė, susidedanti iš dviejų dalių - administracinio proceso tei-
sės normų, reglamentuojančių administracinių bylų nagrinėjimo ir spren-
dimo tvarką administraciniuose teismuose, ir normų, reglamentuojan-
čių administracinio pobūdžio ginčų nagrinėjimą ir kitokių klausimų
sprendimą neteisminėse institucijose.
Nederėtų tapatinti proceso teisės normų, reguliuojančių dviejų ša-
lių ginčų sprendimą nešališkoje institucijoje (teisme), su procedūros
normomis. Procedūros normos nesudaro atskiros, savarankiškos teisės
šakos ir paprastai yra atitinkamos materialiosios teisės šakos dalis. Antai
procedūros normomis laikytinos 1992 m. liepos 9 d. Seimo rinkimų įsta-
tymo3 normos, reguliuojančios rinkimų procedūrą, 1994 m. vasario 17d.
Seimo statuto4 normos, reguliuojančios Seimo darbą, teisingumo mi-
nistro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 129 patvirtintos Civilinės met-
rikacijos taisyklių5 normos, reguliuojančios santuokos sudarymą ir kitų
civilinės būklės aktų registraciją, ir t.t. Pastarosios gali būti vadina-
mos materialiosiomis procedūros normomis, nes tik detalizuoja mate-
rialiosios subjektinės teisės įgyvendinimo tvarką, bet nereguliuoja šios
teisės gynybos proceso. Šitai atlieka proceso teisės normos. Tiesa, kai
kurie autoriai materialiąsias procedūros normas pripažindami proceso
teisės normomis teigia, kad kiekviena materialiosios teisės šaka turi ir
savo atitinkamą proceso teisės šaką6. Tokiu atveju reikėtų pripažinti
esant muitų proceso teisę, finansų proceso teisę ir t.t.7 Vargu ar tokia
nuomonė pakankamai pagrįsta. Be to, nė nėra reikalo kiekvienai ma-
terialiosios teisės šakai kurti atitinkamą proceso teisės šaką - jau esa-
moms proceso teisės šakoms būdingas universalumas. Štai civilinio pro-
ceso tvarka ginamos subjektinės teisės, nustatytos ne tik civilinės teisės
1
Žinios. 1999, Nr. 13-309.
2
Žinios. 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566.
3
Žinios. 1992, Nr. 22-635; 2000, Nr. 59-1760.
4
Žinios. 1994, Nr 15-249; 1999, Nr. 5-97.
5
Žinios. 2001, Nr 60-2156.
6
Žr., pvz.: po a: eop paa / o .
. . E . H e o , B . . o p e e a . Moca: pa epaypa, 1976
7
Pavyzdžiui, teigiama, kad yra konstitucinė proceso teisė; žr.: T x o p o . A.
oe p a o . M o c a : K, 1995. C. 338.
26
ir jos posakių bei institutų, bet ir darbo teisės normų (CPK l str. l d.).
Administracinio proceso tvarka ginamos subjektinės teisės, įtvirtintos
konstitucinės, administracinės, savivaldos, mokesčių, muitų ir kitų vie-
šosios teisės šakų ir posakių bei institutų.
§ 4. CIVILINIO PROCESO TEISĖS DALYKAS
Siekiant išsiaiškinti bet kurios teisės šakos sampratą ir nustatyti jos

vietą teisės sistemoje, tradiciškai analizuojamas jos teisinio reguliavi-
mo dalykas.
Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku pripažįstami
jos normų reguliuojami santykiai. CPK l straipsnyje nustatyta, kad ci-
vilinio proceso įstatymai reguliuoja bylų, kylančių iš civilinių, darbo,
šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų pri-
vatinių teisimų santykių, taip pat ypatingosios teisenos bylų nagrinėji-
mo tvarką, t. y. civilinio proceso teisė reguliuoja teismo veiklą nagri-
nėjant ir sprendžiant civilines bylas.
Be teismo, nagrinėjant civilines bylas plačiuoju požiūriu (t. y. ne
tik kylančias iš civilinių teisinių santykių, bet ir visas bylas, nagrinėja-
mas civilinio proceso tvarka) dalyvauja Šalys, kiti byloje dalyvaujantys
asmenys (CPK 37 str.) ir kiti proceso dalyviai - liudytojai, ekspertai,
vertėjai (CPK 61 str.). Civilinio proceso teisės normos reguliuoja ir šių
subjektų veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas. Tad civilinio
proceso teisės dalyku reikėtų pripažinti civilinį procesą, t. y. teismo, by-
loje dalyvaujančių asmenų (CPK 37 str.) ir kitų proceso dalyvių veiklą
nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.
Taigi civilinio proceso sąvoka apibrėžtina kaip tam tikra teismo,
civilinės bylos (ginčo) šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir pro-
ceso dalyvių procesinių veiksmų sistema konkrečiam tikslui pasiekti -
ginčui dėl teisės išspręsti. Civilinio proceso teisė, reguliuodama teis-
mo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso
dalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų spren-
džiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai1.
Autoriai, analizuojantys skiriamuosius civilinio proceso požymius,
nurodo, kad civiliniam procesui būdingi keturi požymiai, pagal kuriuos
jį galima atriboti nuo kitų procesų. Pirma, civilinis procesas yra teismo
procesas, t. y. civilinio ginčo nagrinėjimas nepriklausomo ir nešališko
teismo. Antra, civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, t. y. civiliniam
procesui būdinga savanoriškumas. Trečia, ieškovas, kreipdamasis į teis-
mą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau. Ketvirta,
Jolowicz J. A. On the Nature and Purposes of Civil Procedūrai Law. P. 136.
27
civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų

patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsis1.
Pažymėtina, kad sąvoka civilinis procesas nėra vienareikšmė. Ji
gali būti ir yra vartojama ir kitomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, kartais
civilinio proceso sąvoka vartojama kaip civilinio proceso teisės sąvo-
kos ir kaip civilinio proceso teisės doktrinos, t. y. civilinio proceso teisės
mokslo arba mokomojo dalyko, sinonimas.
Taip pat pažymėtina, kad nėra vienos nuomonės dėl sąvokos civi-
linis procesas turinio arba apimties. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai ci-
vilinį procesą supranta dvejopai - siaurai ir plačiai. Siaurai civilinį
procesą jie supranta kaip teismo ir šalių procesinę veiklą sprendžiant
civilines bylas ir vykdant teismų sprendimus, t. y. civiliniu procesu to-
kiu atveju pripažįstamas tik teismo procesas. Plačiai civilinį procesą
jie supranta kaip visus subjektinių teisių gynybos ir apsaugos būdus,
išskyrus baudžiamąjį ir administracinį procesus. Tokiu atveju į civili-
nio proceso sampratą įtraukiamas ir arbitražo procesas, ir notariato veik-
la, ir kiti privatinės teisės gynybos, apsaugos ir ginčų sprendimo būdai2.
§ 5. TEISINIO REGULIAVIMO METODAS
Ne mažiau nei teisinio reguliavimo dalyką svarbu nustatyti ir teisinio

reguliavimo metodą, t. y. būdus, kuriais teisės normos reguliuoja san-
tykius, sudarančius teisinio reguliavimo dalyką. Dažniausiai išskiriami
du teisinio reguliavimo metodai - subordinacijos (imperatyvusis) ir šalių
autonomijos (dispozityvusis). Subordinacijos metodas būdingas viešo-
sios teisės šakoms. Jis reiškia, kad konkretūs teisinių santykių subjek-
tų veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuojami teisės normų
ir kad šie subjektai paprastai neturi pasirinkimo laisvės: jų tarpusavio
teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio
susitarimu; be to, paprastai abipusiai šių subjektų santykiai grindžiami
tarpusavio pavaldumu (subordinacija).
Šalių autonomijos, arba dispozityvusis, metodas reiškia, kad tei-
sės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių ren-
kantis konkretų veikimo būdą: dažniausiai jiems patiems tarpusavio
susitarimu leidžiama apibrėžti savo teises ir pareigas. Šis principas bū-
dingas privatinei teisei (civilinėje teisėje tai ypač akivaizdu analizuo-
jant sutarties laisvės principą).
1
Jolowicz J. A. On Civil Procedure. Cambridge: Cambridge University Press, 2000,
P. 20-22.
2
Apie civilinio proceso sąvokos aiškinimo doktrinas žr.: epyoc . Cy
coecoo p a c o o poecca. B c : M , 1969.
28
CIVILINIO PROCESO TEISĖS IR CIVILINIO PROCESO SĄVOKOS
Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso tei-

sei, būtų sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, teismas yra
valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.), todėl santykiams, susiklostan-
tiems tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų, tarp teismo ir kitų
proceso dalyvių, būdinga subordinacija. Be to, nemažai civilinio pro-
ceso normų, pavyzdžiui, CPK 9, 10, 11, 26, 31, 56, 60, 191 ir dauge-
lis kitų straipsnių, imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį sub-
jektų elgesio būdą. Kita vertus, civilinio proceso tvarka ginamos
subjektinės teisės, įtvirtintos normose tokių materialiosios teisės šakų,
kurioms būdingas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas. Mate-
rialiojo teisinio santykio subjektai kilusį ginčą perdavus nagrinėti teis-
mui tampa proceso šalimis. Kadangi esant materialiesiems teisiniams
santykiams šie subjektai naudojasi didele veiksmų laisve, nuosekliai
mąstant, jiems derėtų užtikrinti adekvačią galimybę laisvai veikti ir
procese tapus šalimis. Vadinasi, dispozityvusis teisinio reguliavimo me-
todas neišvengiamai būdingas ir civilinio proceso teisei. Dispozityvu-
mas glūdi pačioje civilinio proceso esmėje: civilinė byla iškeliama ne
teismo, o suinteresuoto asmens iniciatyva (CK 5 str.); šalys gali baigti
bylą taikos sutartimi (CPK 42 str.); ieškovas turi teisę atsisakyti ieški-
nio, keisti ieškinio elementus ir t.t. Dispozityvumas yra vienas iš pa-
grindinių civilinio proceso principų (plačiau apie tai kalbama civilinio
proceso principams skirtame skyriuje).
Vadinasi, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas yra
mišrus - imperatyvusis ir dispozityvusis. Ši aplinkybė laikytina dar vie-
nu argumentu teigti, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios,
ir privatinės teisės elementai.
Įvertinus aptartus klausimus, civilinio proceso teisė apibrėžtina kaip
sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, byloje dalyvaujančių as-
menų ir kitų proceso dalyvių veiklą teismui nagrinėjant ir sprendžiant
civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.
§ 6. CIVILINIO PROCESO TEISĖS SISTEMA

Vienas iš teisės apskritai požymių yra jos sistemiškumas. Ne išimtis ir
civilinio proceso teisė. Visos civilinio proceso teisės normos sudaro
tam tikrą loginę sistemą.
Civilinio proceso teisė - kodifikuota teisės šaka. Dauguma jos nor-
mų yra CPK. Todėl, ypač analizuojant CPK struktūrą, nesunkiai įžvel-
giama tam tikra visų teisės normų išdėstymo sistema. CPK yra pada-
lytas į septynias dalis. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į skyrius,
o šie - į skirsnius. Tradiciškai skiriamos dvi didelės šios sistemos da-
lys - bendroji ir ypatingoji.
29
Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuo-

statos") reguliuoja klausimus, bendrus visam civiliniam procesui: nu-
stato civilinio proceso teisės tikslus, principus, reglamentuoja teismų
kompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų
ir kitų proceso dalyvių teisinę padėtį, bylinėjimosi išlaidas, teismo šau-
kimų ir pranešimų įteikimą, procesinius terminus, procesinius doku-
mentus, ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių institutus ir kita. Ben-
droji dalis apima CPK 1-175 straipsnius.
Ypatingosios dalies normos reguliuoja civilinių procesinių teisi-
nių santykių subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose (ci-
vilinės bylos iškėlimą; pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui; teis-
minį nagrinėjimą; teismo sprendimų vykdymą; apeliaciją; kasaciją;
proceso atnaujinimą; tarptautinio civilinio proceso ypatumus), supap-
rastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatin-
gosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus. Ypatingoji dalis apima CPK
176-817 straipsnius.
Ir bendrosios, ir specialiosios dalies normos taip pat gali būti gru-
puojamos į institutus, t. y. tam tikrą civilinio proceso teisės sistemos
sudedamąją dalį, kurią sudaro visuma tiek bendrųjų, tiek specialiųjų
teisės normų, taikomų esant įvairioms stadijoms ir teisenai. Pavyzdžiui,
skiriami įrodymų, ieškinio, procesinių terminų, jurisdikcijos ir kiti ins-
titutai.
Sisteminį civilinio proceso teisės pobūdį būtina prisiminti taikant
ir aiškinant civilinio proceso teisės normas. Teisės norma į vieną ar
kitą kodekso dalį, skyrių ar skirsnį įtraukiama ne atsitiktinai. Tad aiš-
kinant normą reikia atsižvelgti į jos vietą visoje civilinio proceso tei-
sės sistemoje. Sisteminio teisės pobūdžio svarbu nepamiršti ir leidžiant
įstatymus. Ignoruojant jį galima sugriauti susiklosčiusią teisės sistemą,
dėl to savo ruožtu būtų sunkiau aiškinti ir taikyti teisę.
1.2 CIVILINIO PROCESO TEISĖS MOKSLAS.

CIVILINIO PROCESO MOKYKLOS
§ 1. CIVILINIO PROCESO TEISĖS MOKSLO SĄVOKA
Civilinio proceso teisės mokslas - tai žinių apie civilinio proceso tei-
sę visuma.
Civilinio proceso teisės mokslo sąvoka yra platesnė nei tik pačios
civilinio proceso teisės sąvoka. Civilinio proceso teisė - tai normų,
reglamentuojančių civilinį procesą, visuma. Tad civilinio proceso tei-
sės sąvoka visada yra susijusi su konkrečioje valstybėje konkrečiu lai-
ku galiojančių civilinio proceso normų sistema. Tuo tarpu civilinio pro-
30
ceso mokslo sąvoka turi tarpvalstybinį ir istorinį atspalvį. Civilinio pro-

ceso teisės mokslas tiria ne tik galiojančią, bet ir galiojusią civilinio
proceso teisę, lygina ją su kitose valstybėse galiojančia ir galiojusia
civilinio proceso teise, kartu teikia įstatymų leidėjams civilinio proce-
so teisės tobulinimo ir praktikams - konkrečių normų aiškinimo reko-
mendacijas. Tad civilinio proceso teisės moksle gana aktyviai yra nau-
dojami tiek istorinis, tiek lyginamasis metodai.
§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS MOKSLO REIKŠMĖ
Neperdedant civilinio proceso teisės mokslo reikšmės, galima drąsiai

teigti, kad jis atlieka civilinio proceso teisės teorijos (kitaip tariant,
galiojančio įstatymo) ir praktikos jungiamosios grandies vaidmenį. Bū-
tent civilinio proceso teisės mokslas nagrinėja įvairius praktikoje ky-
lančius ginčytinus klausimus, taip pat civilinio proceso teisės koncep-
cijos problemas.
§ 3. CIVILINIO PROCESO MOKYKLOS
Nemažą reikšmę civilinio proceso teisės mokslui turi susiformavusios

liberalioji ir socialinė civilinio proceso mokyklos. Nuo to, kuria iš mo-
kyklų vadovaujamasi, daugeliu atveju priklauso ne tik teismo vaidmuo
procese, bet ir viso civilinio proceso struktūra, jam keliamų uždavinių
supratimas, teismo ir šalių galių santykio procese suvokimas ir pana-
šiai. Naujojo Lietuvos CPK pagrindas yra socialinė civilinio proceso
mokykla. Siekiant geriau suvokti naujojo CPK esmę ir jam keliamus
tikslus, tiesiog būtina detaliau panagrinėti įvardytų civilinio proceso
mokyklų turinį.
§ 4. LIBERALIOJO CIVILINIO PROCESO MOKYKLA
Kartu su Didžiąja Prancūzijos revoliucija kaip neigiama reakcija į vi-

sagalę valstybę (o tiksliau į visagalį monarchą) į visuomenės gyveni-
mą ateina ir liberalizmo vertybės: nuosavybė, laisvė, lygybė ir įstaty-
1
mas. Pagal Montesquieu, „teisėjas - tai įstatymo burna" . Kalbant apie
civilinį procesą ir jo tikslus būtina pažvelgti, kokia buvo ekonominė
XVIII-XIX a. liberalizmo bazė. Tai dar palyginti nesunkiai apžvelgia-
ma, gana agrarinė ir iš ganėtinai mažų ekonominių vienetų sudaryta
savininkų visuomenė. Ekonominės sistemos pagrindas yra savarankiš-
kas gamintojas, kuris dažniausiai yra ir darbuotojas, ir darbdavys ir
ekonominių santykių turi su tokiais kaip jis pats. Tad pilietinę visuo-
Wassermann R. Der soziale Zivilprozess. Dormstadt: Neuwied. S. 21.
31
CIVILINIO PROCESO TEISE KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA
menę sudaro savarankiški žmonės, kurios nariais pripažįstami tik savi-

ninkai1. Taigi politiškai svarbūs tik turintieji nuosavybę.
Kita vertus, liberalizmas reiškė ir tam tikrą požiūrį į valstybę. Vals-
tybė neturėjo toliau egzistuoti lyg visagalis romėnų šeimos tėvas, ku-
ris iki mažiausių smulkmenų rūpinasi savo vaikų gerove. Liberalizmo
filosofai reikalavo aiškiai atskirti valstybės ir asmens santykio daly-
vius. Išimtinė valstybės veiklos sritis ir toliau turėjo likti užsienio po-
litika ir gynyba nuo išorės priešų. Tuo tarpu jos funkcijos valstybės
gyvenimo viduje turėjo būti atskirtos vadovaujantis teisinės valstybės
teorija, kurios esmė, kad valstybė privalo ginti pilietį nuo kitų asmenų
kėsinimosi į jo teises ir pačios valstybės jo teisių pažeidimo. Tad, li-
beralų įsivaizdavimu, valstybė piliečiui privalo tik nustatyti tam tikras
elgesio ribas ir užtikrinti, kad jos nebūtų pažeidžiamos tiek jos pačios,
tiek kitų piliečių, tiek paties asmens. Tolesnė istorijos raida parodė,
kad pagrindinė liberalizmo problema buvo ta, jog svarbiausia abstrak-
čios laisvės figūra buvo lygiai toks pat abstraktus ir nuasmenintas „as-
muo". Liberalizmo filosofija nematė (o galbūt nenorėjo matyti) konkre-
taus žmogaus, konkrečių jo problemų ir konkrečios socialinės aplinkos,
kurioje jis gyvena. Šiai filosofijai visi buvo lygūs, tačiau nebuvo ma-
toma tikrosios nelygybės.
Būtent dėl liberalizmo filosofijos įtakos XIX a. atsirado ir pirmie-
ji nauji Europos civilinio proceso kodeksai: 1806 m. Prancūzijos (Co-
de de procedure civile); 1877 m. Vokietijos {Zivilprozessordnung, ZPO),
1864 m. Rusijos (Ustav graždanskogo sudoproizvodstva) (jis, beje,
1918-1940 m. galiojo ir Lietuvoje) ir kiti.
Pagrindimai liberaliojo civilinio proceso principai, lemiantys pa-
čią ginčo sprendimo teisme formą, yra rungimasis ir dispozityvumas.
Didžiausia kiekvieno civilinio proceso problema — tai teisėjo ir Šalių
galių santykis. Liberaliajame procese ši problema sprendžiama viena-
reikšmiškai šalių naudai. Tokio sprendimo pagrindas yra dvi idėjos.
Pirma, kadangi civiliniame procese ginamos ir įgyvendinamos priva-
čių asmenų teisės, tai ir pats procesas yra tik šalių reikalas. Kitaip
tariant, visi privatinės teisės principai turi galioti ir procesui, kur ši
privatinė teisė įgyvendinama. Antra, tai įsitikinimas, kad pačios šalys
gali geriausiai pasirūpinti „savo" teisės apsauga2. Šalių valia vyravo
visame procese - pradedant šaukimų ir kitos proceso medžiagos įteiki-
mu priešingai šaliai ir teismui ir baigiant įrodinėjimo procesu. Teisėjo
vaidmenį šiame procese būtų galima apibūdinti posakiu „teismas savo
Wassermann R. Cit. op P. 29.

Habscheid W.-J. Richtermacht oder Parteifreiheit, ZZP 1968, Bd. 81, S. 187.
32
1
iniciatyva nedaro nieko" . Pažeistos privatinės materialiosios subjekti-
nės teisės gynyba yra tik pačios šalies reikalas. Bet koks teisėjo kiši-
masis į tarp šalių vykstančią lygių galimybių kovą, išskyrus atvejus,
kai šitai daroma siekiant panaikinti šalių pozicijų nelygybę ar paleng-
vinti formalią proceso eigą, laikomas neteisėtu. Nedidelės teismo ga-
limybės veikti procesą, pavyzdžiui, teisėjo teisė klausti šalies, vertin-
tos labai atsargiai ir kaip mažai ką lemiančios bendrųjų taisyklių
išimtys. Šio proceso šalininkai teigia, kad tik toks proceso modelis
gali užtikrinti teisingo sprendimo (kas yra teisingas sprendimas, teks
aptarti vėliau, nes sprendimo teisingumas ir proceso koncentruotumas
iš esmės neturėtų būti viena kitą paneigiančios kategorijos) priėmimą
byloje. Ši išvada grindžiama tokiais argumentais2:
- niekas negalės apkaltinti teismo šališkumu ir neobjektyvumu,
nes pats nerinko ir netyrė įrodymų;
- šalys turi visas galimybes surinkti reikiamus įrodymus, išanali-
zuoti juos teisme, o šitai lemia jų įsitikinimą, kad jų teisės ir įstatymų
saugomi interesai yra gerai atstovaujami;
- kadangi šalys pačios renka įrodymus, akivaizdu, kad jie bus
kruopščiai surinkti, nes šalių interesai visada yra priešingi;
- kad ir koks byloje, bus priimtas teismo sprendimas, šalis visa-
da ramiau reaguos į pralaimėjimą, nes žino, kad visiškai kontroliavo
procesą.
Taigi liberaliajame procese teismo įsitikinimas šalių pateiktos me-
džiagos teisingumu yra gana antraeilis dalykas. Pagrindinė mintis, kad
valstybė užtikrina tik tokią gynybą, kokios prašoma, ir gina tik tokiu
būdu, kokio prašoma. Taigi šalys vadovauja procesui, o teismas tam
tikrų veiksmų imasi tik tada, kai šalys inicijuoja. Pagrindinė teismo
funkcija - būti tam tikru šalių ginčo arbitru ir pasakyti, kas yra teisus
pagal pateiktą byloje medžiagą, prižiūrėti, kad „kova" vyktų pagal vals-
tybės nustatytas proceso taisykles, t. y. jų nepažeidžiant, ir spręsti tarp
šalių kylančius procedūrinius ginčus. Vienas iš žymiausių XIX a. pa-
baigos — XX a. pradžios liberaliojo civilinio proceso teorijos šalininkų
vokietis A. Wachas taip apibūdina civilinio proceso tikslus: „Civilinio
proceso tikslas yra užtikrinti tinkamą ir teisėtą valstybinį ginčo išnag-
rinėjimą. Civilinio ginčo prigimtis lemia esminius baudžiamojo ir ci-
vilinio proceso skirtumus. Civilinis ginčas yra pagrįstas materialiais ir
formaliais dviejų šalių santykiais, juo nėra suinteresuota valstybė, kar-
1
Wassermann R. Cit. op. P. 33.
2
P e a .B. oe pao C A . Moca:
, 1999. C. 27.
33
tu ir jai atstovaujanti institucija - teismas. Šiame procese atsisakoma

tardomojo proceso principo, o jo pradžia, eiga, turinys ir pabaiga pri-
1
klauso tik nuo šalių valios."
Be jokios abejonės, toks teisėjo pasyvumas liberaliajame civili-
niame procese turi ir tam tikrą ideologinį pagrindą. Liberalizmo filo-
sofija atsirado kaip tam tikra visagalės valstybės, kuri visada visur ki-
šasi, priešprieša. Galima teigti, kad šiuo atveju pasireiškė „švytuoklės"
principas, nes teisėjo pasyvumas turėjo reikšti šalių gynybą nuo teis-
mo, kaip valstybės valdžios dalies, savivalės.
Kiekvieno civilizuoto civilinio proceso tikslas yra nustatyti tiesą
byloje. Šiuo atžvilgiu liberalusis civilinis procesas nėra išimtis. Ko-
kios tiesos siekiama liberaliajame civiliniame procese? Kadangi teisė-
jo įsitikinimas šalių pateiktos medžiagos teisingumu čia yra gana ant-
raeilis dalykas, kalbama apie formaliąją tiesą. Kitaip tariant, tiesa bylą
nagrinėjančiam teisėjui yra tai, kas išplaukia iš byloje pateiktos me-
džiagos. Tai reiškia, kad nors faktiškai ginčo šalis gali būti teisi, ta-
čiau jeigu neįrodys savo reikalavimo pagrįstumo ar nepakankamai jį
įrodys, procesas bus pralaimėtas, o sprendimas byloje laikomas for-
maliai teisingu.
Taigi, minėta, pagrindinis liberaliojo civilinio proceso tikslas -
valstybei nesikišant į ginčo eigą pateikti šalims jų ginčo sprendimo
mechanizmą.
Liberalusis civilinis procesas atnešė ir kitus, mums šiandieną sa-
vaime suprantamais atrodančius proceso principus: viešumo ir žodi-
nio proceso, teisės į Įstatymo garantuotą teisinę pagalbą, teisėjo
nepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo bei kitus.
Ypač didelė reikšmė XIX a. teisės literatūroje teikta žodinio pro-
ceso principui, kuris turėjo garantuoti tiesioginį ginčo šalių ir teismo
keitimąsi informacija. Iki tol procesas buvęs grynai rašytinis (lot. quod
non est in actis, non est in mundo), šalis galėjo net nematyti jos bylą
išnagrinėjusio teisėjo, buvo kalbama apie „kabinetinį teisingumą" ir
„popierių kamščius" teismuose. Tad šiuo požiūriu žodinis procesas, be
jokios abejonės, buvo pažangus dalykas, nes jis ne tik sudarė galimy-
bę teismui ir šaliai tiesiogiai bendrauti aiškinantis bylos aplinkybes ar
paties reikalavimo esmę, bet ir lėmė kito principo - proceso viešumo,
atsiradimą. Proceso viešumas turėjo reikšti „kabinetinio teisingumo"
pabaigą, galimybę visuomenei kontroliuoti proceso eigą ir tam tikrą
teismo darbo atvirumą. Visi įvardyti liberaliojo civilinio proceso prin-
Wach A. Vortraege ueber die Reichszivilprozessordnung. Bonn, 1896. S. 2.
34
cipai (ypač rungimosi ir dispozityvumo) tarytum nepajudinami asmens

sargybiniai saugojo ir vis dar mėgina saugoti šį proceso modelį nuo
bet kokio kišimosi. Juos klasikiniu XIX a. supratimu ilgai mėginta lai-
kyti neliečiamomis ir nediskutuotinomis, šventomis vertybėmis.
Liberaliojo civilinio proceso teorija istoriniu požiūriu „konkuren-
to" neturėjo labai trumpai - mažiau nei šimtą metų. Pagrindinė šito
priežastis - per didelis šios teorijos idealizmas ir visiškas gyvenimo
tikrovės nepaisymas. Pasirodo, nėra ir negali būti idealios visuome-
nės, kur visi ne tik teisiškai, bet ir faktiškai lygūs ir protingi, o pro-
cesas ir jo trukmė nėra jau toks visiškai „privatus" reikalas. Pagaliau,
pasirodo, ir pati proceso teisė yra ne privatinės, o viešosios teisės da-
lis; savo ruožtu ten, kur yra viešoji teisė, yra ir tam tikrų viešųjų in-
teresų.
§ 5. SOCIALINIO CIVILINIO PROCESO MOKYKLA
Tad liberalusis civilinis procesas — tai tam tikra įsivaizduojamų lygių

(tiek teisinių galimybių, tiek teisinės padėties procese atžvilgiu) asme-
nų „kovos" tvarka. Minėta, šiai filosofijai buvo visiškai neįdomu, ar
ta lygybė iš tikrųjų yra. „Faktiškai lygių galimybių" klausimo nekilo
tol, kol gyvavo ekonominiai ir socialiniai visuomeniniai santykiai, ku-
riems esant atsirado liberalizmo idėjos, o ta visuomenės dalis, kurios
nesudarė savininkai liberalizmo požiūriu, neturėjo didesnės įtakos vi-
suomenės gyvenimui. Didelių problemų atsirado žlugus minėtai eko-
nominei ir socialinei liberalizmo bazei. Visuomeninio ir ekonominio
gyvenimo krizė, pramonės plėtra ir pramoninės visuomenės formavi-
masis labai paveikė liberalizmo vertybių skalę. Jau pirmojoje XIX a.
pusėje nebeliko tos lengvai peržvelgiamos visuomenės, pagrįstos smul-
kiais savininkais ir elementariais ekonominiais santykiais. Sparti eko-
nomikos ir technikos pažanga ne tik sukėlė pramonės koncentraciją,
bet ir iš esmės pagerino visuomenės narių bendravimo, susisiekimo ir
informacijos gavimo galimybes. Mažiau mirštant, Europoje sparčiai dau-
gėja gyventojų, apie pramonės centrus itin greitai plečiasi miestai. Šie
pokyčiai sukėlė ir didelių visuomenės gyvenimo pokyčių. Rinkos san-
tykiai jau grindžiami „priklausomumu", kai ekonomiškai stipri visuo-
menės dalis primeta savo sąlygas ekonomiškai pavaldžiajai. Būtina at-
kreipti dėmesį, kad ekonomiškai pavaldi visuomenės dalis yra gerokai
1
didesnė nei ekonomiškai nepriklausoma . Rinka šiomis sąlygomis jau
nebėra ta vieta, kur susitinka asmeniškai pažįstami verslo partneriai —
Wassermann R. Cit. op. P. 50.
35
ji tampa anonimiška institucija. Sandoriai sudaromi įvairiomis ryšio

priemonėmis, o sutarties šalys viena kitos dažniausiai net nepažįsta.
Visiškai nuasmeninamas net toks sandoris kaip paskola. Vis didėjantis
darbo pasidalijimas ir kova dėl rinkų lėmė įvairių monopolijų kūrimą-
si. Kita vertus, darbininkijai tampant vis organizuotesnei ir kylant ko-
vos už savo teises poreikiui atsiranda stiprios profesinės sąjungos. Kei-
čiasi ir visuomenės vertybių sistema. Savo politinius reikalavimus
aiškiai pareiškia ta organizuota visuomenės dalis, kuri visuomenės po-
litiniame gyvenime iki tol nevaidino jokio didesnio vaidmens. Nedvip-
rasmiškai iškeliama didžiosios visuomenės dalies skurdo problema. To-
kiomis sąlygomis liberalizmo skelbiama visuotinio gėrio, pagrįsto laisva
konkurencija, laisve, lygybe ir visuomeninių santykių darna, idėja di-
džiajai visuomenės daliai tampa paprastų paprasčiausia iliuzija. Imta
reikalauti ne abstrakčios, o konkrečios - kiekvienam piliečiui prieina-
mos laisvės. Tačiau tokios laisvės valstybė negali garantuoti, jeigu ap-
siriboja tik tam tikrų teisinio pobūdžio ribų socialiniame gyvenime nu-
statymu ir visiškai nesirūpina turiniu. Vien formali lygybė nepašalino
neteisingumo, ekonominės nelaisvės, nežmoniškumo ir nelygybės.
Minėtos sąlygos ir procesai, be jokios abejonės, negalėjo neturėti
įtakos ir civilinio proceso raidai XIX a. pabaigoje. Kritikuojant libera-
liojo civilinio proceso koncepciją ypač populiarus tampa argumentas,
kad negali būti didesnės nelygybės, kaip nelygius laikyti lygiais. Vie-
nas iš socialinio civilinio proceso kūrėjų austras A. Mengeris taip api-
būdino liberaliojo civilinio proceso sukurtą padėtį: „Mes taip patobu-
linome savo civilinių teisių gynimo procedūrą, kad didžiajai tautos
daliai ji pasidarė tiesiog nebeprieinama."1
Jau 1895 m. liberaliesiems Europos civilinio proceso kodeksams
atsiranda „rimtas konkurentas" - priimamas Austrijos CPK, kurio pa-
grindą sudaro socialinio civilinio proceso teorija. Be abejo, socialinis
civilinis procesas nereiškia kažko visiškai naujo. Jis perėmė iš libera-
liojo proceso ir rungimosi, ir dispozityvumo, ir viešumo, ir kitus prin-
cipus, tačiau pasikeitė pats požiūris į proceso tikslus, paskirtį, kartu ir
kai kurių principų, iki tol atrodžiusių neliečiamų (pirmiausia rungimo-
si ir dispozityvumo), vertinimas. Būtent šioje teorijoje buvo pagrįstas
civilinio proceso koncentruotumo tikslas.
Socialinio civilinio proceso teorijos kūrėjas yra vienas iš pagrin-
dinių Austrijos CPK ideologų Francas Kleinas. Jo idėjos buvo ir tebė-
ra plėtojamos kitų šios teisės šakos mokslo atstovų. Pirma detaliau
panagrinėsime Kleino teoriją.
Menger A. Das Recht und die besitzlosen Volksklassen. Tūbingen, 1908. S. 30.
36
Į Kleino civilinio proceso teoriją negalima žvelgti tik teisiniu po-

žiūriu. Savo mintis šis mokslininkas grindė ir teisės sociologijos prin-
cipais1. Kleino įsitikinimu, geras įstatymas yra toks, kurio pagrindas
yra ne tik paprasta gyvenimo patirtis ir praktika, bet ir visuomenėje
susiklostę ekonominiai ir kiti (žmonių) santykiai. Toks sociologinis po-
žiūris, Kleino nuomone, negali padiktuoti įstatymo turinio, tačiau gali
apibūdinti jo tikslus konkrečiu visuomenės gyvenimo etapu2. Atsižvel-
giant į tai, socialinės proceso funkcijos tikslas yra kuo greičiau, pa-
prasčiau ir pigiau išspręsti ginčą. Ginčo šalių veiksmus, prieštaraujan-
čius šiems tikslams, teisėjas turi teisę (ir net pareigą) šalinti įstatymo
suteikiamomis priemonėmis3. Kleinas visus civilinio proceso tikslus
skirsto į dvi grupes: kintamus ir nekintamus. Socialinė proceso funk-
cija, jo socialiniai tikslai priklauso nuo konkretaus visuomenės raidos
etapo, todėl kinta. Pirmasis Kleinui rūpimas klausimas yra, ar iš tikrų-
jų civilinis procesas tėra privataus ginčo sprendimo mechanizmas, ku-
riuo visuomenė nėra suinteresuota. Į šį klausimą Kleinas atsako viena-
reikšmiškai: „Interesų konfliktai, susiję su visuomenėje galiojančios
teisės taikymu, taigi ir visuomenėje esamos teisinės tvarkos įgyvendi-
nimu, yra reikšmingi tiek valstybei, tiek visuomenei, todėl juos spren-
džiant būtina atsižvelgti ir į šiuos interesus."4 Teisės įgyvendinimo už-
tikrinimas, Kleino nuomone, be abejo, priskirtinas prie modernios
valstybės tikslų. Todėl garantija, kad visuomenės „civilinis" gyveni-
mas vyks pagal bendrąsias valstybėje galiojančias taisykles, yra tas ben-
dras gėris, kurio įgyvendinimu valstybė privalo rūpintis5. Teisės tikslai
ir visuomenės gerovės tikslai negali vieni kitiems prieštarauti (prisi-
minkime kad ir garsų romėnų posakį salus populi, suprema lex - tau-
tos gerovė yra aukščiausias įstatymas). Todėl būtina atsižvelgti į vi-
suomeninius, kultūrinius ir kitokius visuomenės interesus tiek privatinės,
tiek proceso teisės požiūriu ir kiekvienu atveju gali būti svarstomas
tik šių interesų apimties klausimas. Moderni valstybė, kurios tikslas
yra bendrų ir individualių, nacionalinių ir žmogaus interesų apsauga,
negali rūpintis tik konkretaus asmens interesais6. Kiekvienas konflik-
tas, sudarantis sąlygas procesui įvykti, reiškia ir deramo konkrečių vi-
suomenės grupių sugyvenimo sutrikdymą, o dar bendresniu požiūriu
1
Nekrošius V. Francas Klemas apie civilinio proceso tikslus ir principus bei jų
įgyvendinimo metodus // Teisė. 1999, Nr. 33 (1), p. 43.
2
Ten pat. P. 44.
3
Forschungsband Franz Klein. Wien, 1988. S. 86.
4
Klein F., Engei F. Der Ziviprozess Oesterreichs. Mannheim, 1927. S. 187.
5
Nekrošius V. Cit. op. P. 44.
6
Ten pat.
37
teisinį konfliktą galima apibūdinti kaip kliūtį, trukdančią darniam vi-

suomenės gyvenimui. Vaistai nuo šios kliūties - materialioji teisė, o
gydytojas - proceso teisė. Kleino nuomone, jau vien tai, kad procesas
yra viešosios teisės dalis, savaime įpareigoja šalia privačių interesų
gynybos rūpintis ir visuomenės interesų užtikrinimu. Taigi, viena ver-
tus, visuomenės interesų užtikrinimas, visuomeninio gyvenimo darna,
bendros gerovės visuomenėje siekis, materialiosios teisės įgyvendini-
mas, o kita vertus, privačių teisinių santykių dalyvių autonomija le-
mia, kad procesas negali būti vienašalis. Jame negali viešpatauti tik
beribė šalių valia, tačiau neturėtų būti ir visagalio teismo, paverčian-
čio ginčo šalis tik nieko negalinčiais proceso objektais. Protingai už-
tikrinti ir derinti visuomenės ir valstybės bei privačius interesus - tai
šiuolaikinio proceso užduotis1. Tiek individualiu, tiek socialiniu požiū-
riu procedūra ir sėkmė, priemonė ir tikslas civiliniame procese turi
būti suderinti. Šios srities disbalansas gali sukelti neigiamą asmens ir
visuomenės požiūrį į procesą. Logiškas tokio neigiamo požiūrio pada-
rinys bus vengimas naudotis valstybės garantuojama proceso forma
ginant savo teisėtus interesus ir kitų, alternatyvių (dažnai neteisėtų)
priemonių paieška. Vadovaudamasis aptartomis idėjomis Kleinas su-
formulavo specialius civilinio proceso tikslus: aiškumą ir prieinamu-
mą, ekonomiškumą, pigumą, greitumą ir teisingo sprendimo byloje pri-
ėmimą. Ypač daug dėmesio Kleinas skyrė proceso koncentruotumo
tikslui, pavertė jį savarankišku civilinio proceso principu. Proceso kon-
centruotumo idėja, jo nuomone, nėra savitikslis dalykas (koncentruo-
tumas dėl koncentruotumo). Proceso koncentruotumą jis tiesiogiai sie-
ja su socialine proceso funkcija, būtinumu kuo greičiau atkurti ginčo
pažeistus deramus visuomeninius ir ekonominius santykius. Proceso
koncentruotumo idėją labai vaizdžiai pagrindžia jau klasikine ir vado-
vėline tapusi jo mintis: „Teismo procese ilgainiui turi būti elgiamasi
labai protingai. Kiekvienas teisinis konfliktas - tai sunkus asmenų san-
tykių ir civilinės apyvartos pažeidimas. Kadangi visuomeninių santy-
kių audeklą sudaro žmonės ir daiktai, kiekvienas toks pažeidimas yra
susijęs su abiem šio audeklo elementais. Užuot deramai ir darniai plė-
tojęs santykius, kurie gyvuotų visuomenės labui, teismo procesas pa-
sėja susierzinimą, priešiškumą ir pyktį. Kiekviena tokio konflikto die-
na didina šią priešpriešą ir ji paveikia ir kitus asmenis. Visiškai aišku,
kad šio reiškinio negalima visiškai išvengti, nes konflikto priežasčių
yra daug, tačiau protinga visuomenė turėtų siekti kuo greičiau panai-
kinti šiuos konfliktus. Kiekvienas ginčas, nebūdamas kiek galima grei-
1
38
čiau pašalintas, daro nepaprastai didelę neigiamą įtaką visuomenės dva-

1
siai." Kleino nuomone, ilgas procesas taip pat trukdo priimti byloje
teisingą sprendimą, nes kuo daugiau laiko praeina nuo konflikto atsi-
radimo iki sprendimo byloje priėmimo, tuo sunkiau nustatyti konfliktą
sukėlusias priežastis, įsitikinti vienų ar kitų teiginių teisingumu. Ilgas
procesas yra ir sunki našta ekonominių santykių plėtojimui, nes kilus
ginčui apribojama turto, dėl kurio ginčijamasi, civilinė apyvarta (nie-
kas nerizikuos parduoti, juo labiau pirkti turto, teisė į kurį po teismo
sprendimo gali būti pripažinta kitam asmeniui). Be to, be turto, dėl ku-
rio vyksta ginčas, šalys, kol jis sprendžiamas, paprastai dar pasilieka
tam tikrą rezervą (tam atvejui, jeigu tektų apmokėti ir priešingos šalies
teismo išlaidas) ir šis pat gali būti vertinamas kaip tam tikros turto da-
lies civilinės apyvartos įšaldymas. Toks turto įšaldymas sudaro tiesiogi-
nes prielaidas nacionalinio turto mažėjimui, nes per visą jo įšaldymo
laikotarpį nėra gaunama jokios naudos ir nieko nauja nesukuriama. Šiuo
požiūriu ilga proceso trukmė yra itin žalinga mažoms ir vidutinėms įmo-
nėms, nes joms ilgas turto įšaldymas gali reikšti tiesiog bankrotą.
Tad Kleinas, kalbėdamas apie proceso koncentruotumą, į pirmą
vietą iškelia konkretaus civilinės apyvartos dalyvio interesus bei vi-
suomenės ir valstybės suinteresuotumą kuo greitesniu visuomeninių
santykių normalizavimu2. Vienas iš pagrindinių Kleino oponentų, kri-
tikavusių proceso koncentruotumo idėją, - Vokietijos profesorius A. Wa-
chas. Jo nuomone, „greitumas ir pigumas - tai reliatyvios vertybės,
nes pigiai ir greitai, bet blogai - tai visada netinkama formuluotė"3
(reikia pasakyti, kad ir šiandien Lietuvoje padėtis iš esmės nelabai pa-
sikeitė, nes panašių kritinių argumentų girdima gana dažnai)4. Iš tikrų-
jų formuluotė „greitai, bet blogai" visiškai netinka, tačiau reikalas tas,
kad Kleinas jos niekada ir nesiūlė! Atvirkščiai, viena iš pagrindinių jo
idėjų - tai proceso tikslų ir būdų, kurie naudojami jiems pasiekti, tar-
pusavio derinimas. Bet kurio iš proceso tikslų aukštinimas reikštų kirų
tikslų nuvertinimą ir taip siektinos darnos sugriovimą. Kleinas sufor-
mulavo „civilinio proceso principų santykinio įgyvendinimo taisyklą"
- vienintelis vertinimo kriterijus, lemiantis vieno ar kito civilinio pro-
ceso principo įgyvendinimo apimtį, gali būti tik principo tikslingumo
ir socialinės proceso funkcijos susiejimas į visumą. Be to, kaip sava-
1
Klein R, Engei F. Cit. op. P. 195.
2
Nekrošius V. Cit. op. P 47.
3
Wach A. Die Muendlichkeit in dem Entwurf der Oesterreichischen ZPO. Leip-
zig, 1895. S. 3.
4
Mikelėnas V. Quo vadis, arba eksperimentuojama toliau // Justitia. 1999, Nr. 2, p. 16.
39
rankišką civilinio proceso tikslą Kleinas įvardijo teisingo sprendimo

(materialiuoju požiūriu) priėmimą byloje. Procesas, Kleino manymu,
neturėtų būti vertinamas vien kaip paprasčiausia teisinė ginčo šalių
„kova", o teismo sprendimas - tik kaip šios kovos baigiamasis aktas,
kuriuo teisėjas nusprendžia, kuris iš kovotojų buvo geresnis1. Minėta,
kad Kleinas procesą apibūdino kaip gydytoją, kurio pagrindinė paskir-
tis — užgydyti dėl teisinio konflikto atsiradusią visuomenės žaizdą. Pa-
grindinis šio „gydytojo" vaistas - tai tinkamai taikoma materialioji teisė.
Tad teisėjas negali būti tik pasyvus ir bejėgis proceso stebėtojas ir
ginčo šalių pateiktų įrodymų vertintojas. Jis turi turėti visas būtinas
teises, suteikiančias jam galimybę greitai išnagrinėti bylą, o priimant
ir skelbiant sprendimą būti įsitikinusiam (ar beveik įsitikinusiam), kad
teisinis ginčo sprendimo būdas atitinka faktines bylos aplinkybes.
Visų įvardytų proceso tikslų tarpusavio derinimą ir įgyvendinimą
Kleinas apibūdino terminu „socialinis procesas".
XX a. Europoje atsiranda gana nemažai Kleino teorijos sekėjų, ku-
rie ją toliau plėtoja. Galima būtų paminėti dar ikirevoliucinės Rusijos
proceso teisės specialistą Rezanovskį, vokiečius Wiethoelterį, Rasebor-
ną, Goerlitzą, Ostermeyerį, Huhną, Wassermanną ir daugelį kitų. Ypač
aktyviai socialinio civilinio proceso teoriją toliau plėtojo vokietis
R. Wassermannas. Jis detaliai išnagrinėjo viešąjį interesą civiliniame
procese, aptarė labai aktualią aktyvaus teismo vaidmens ir jo nešališ-
kumo problemą, nemažai dėmesio skyrė bendradarbiavimo (koopera-
vimosi) principo pagrindimui, materialiosios tiesos nustatymui ir kuo
greitesnio bylos išnagrinėjimo poreikiui kaip savarankiškiems proceso
tikslams.
Kokia buvo ir yra socialinio civilinio proceso teorijos įtaka XX a.
Europai? Pažvelgus į proceso įstatymų reformas įvairiose Europos vals-
tybėse galima daryti vienareikšmišką išvadą — socialinio civilinio pro-
ceso teorija, kurios pagrindas yra aktyvaus teismo ir proceso koncen-
truotumo principai, pergalingai įsigalėjo ir vis labiau įsitvirtina
Europoje. Štai tik keletas pavyzdžių. Konstatuota, kad klasikinis libe-
raliojo civilinio proceso modelio pavyzdys kontinentinėje Europoje yra
1806 m. Prancūzijos CPK (Code de procedure civile), kurio liberalu-
mas sudarė be galo palankias sąlygas vilkinti procesą. Šio kodekso
reforma būtent proceso koncentruotumo ir teismo vaidmens aktyvinimo
požiūriu buvo pradėta jau 1935 m., o iš esmės baigta 1975 m. priėmus
naująjį Prancūzijos CPK (įsigaliojo 1976 m. sausio l d.). Naujasis ci-
vilinis procesas jau nebėra tik šalių reikalas, o teismas nėra tik prižiū-
1
40
rėtojas. Naujajame procese teismas vadovauja procesui1 (o tai jau aiš-

kus socialinio civilinio proceso požymis). Teismas aktyviai vadovauja
bylos nagrinėjimui: jis gali įpareigoti šalis pašalinti tam tikrus neaiš-
kumus, pateikti papildomų įrodymų, tam tikrais atvejais net peržengti
šalies reikalavimų ribas, remtis tomis aplinkybėmis, kuriomis Šalys vi-
siškai nesirėmė arba nors ir rėmėsi, tačiau neteikė joms didesnės reikš-
mės. Naujajame civiliniame procese teismas įgavo pakankamai daug
galių greitinti bylos nagrinėjimą - jis privalo užtikrinti, kad šalys per
protingą laiką apsikeistų savo turimais įrodymais, ieškovas suformu-
luotų savo reikalavimus, o atsakovas - atsikirtimus. Šiems uždaviniams
įgyvendinti teismas turi teisę nustatyti konkrečius terminus2. Šaliai, vil-
kinančiai bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę skirti iki dešimties tūks-
tančių frankų baudą. Į pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadiją įves-
ta kažkas panašaus į romėnų litiscontestatio - ginčo įtvirtinimą.
Pasikeitus procesiniais raštais, teismas nutartimi tvirtina esamą „ginčo
padėtį". Ši nutartis labai svarbi proceso koncentruotumo požiūriu, nes
ją priėmus procese negalimi jokie nauji reikalavimai ar įrodymai, iš-
skyrus menkas išimtis, kai teismas panaikina nutartį3. Tad vaizdas iš
esmės pasikeitė socialinio civilinio proceso naudai. Panašios liberalio-
jo civilinio proceso kodekso reformos įgyvendintos ir Vokietijoje. Čia
reikia atkreipti dėmesį į 1924, 1933 ir 1976 m. Vokietijos CPK pakei-
timus, kurie taip pat įtvirtino aktyvų teismo vaidmenį procese, jo pa-
reigą rūpintis kuo greitesniu ir teisingu bylos išnagrinėjimu, galimybę
atsisakyti priimti naujus įrodymus procese, jeigu jie galėjo būti pa-
4
teikti anksčiau, išsireikalauti tam tikrus įrodymus savo iniciatyva ir t.t.
Kai kurie jau XX a, priimti civilinio proceso kodeksai taip pat gali
būti vertinami kaip socialinio civilinio proceso „grynuoliai". Pirmiau-
siai čia minėtinas 1942 m. priimtas ir 1948 m. įsigaliojęs Švedijos CPK
(teismui suteikta teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus, skirti baudą ša-
liai, vilkinančiai procesą, ir t.t.), Lenkijos CPK. Kaip gana naują so-
cialinio civilinio proceso „kūdikį" Europoje galima nurodyti ir Estijos
CPK, priimtą tik 1998 m. balandžio 22 dieną. Apie visus šiuos ko-
deksus detaliau kalbama aptariant konkrečius proceso greitinimo klau-
simus.
1
Sonnenberger H. J. Prinzipien des neuen franzoesischen Zivilsverfahrensrechts;
Einheit und vielfalt der Rechtsordnung. Munchen, 1996. S. 66.
2
Ten pat. P. 70.
3
Chartier Y. Die neuere Entwicklung des Zivilprozessrechts in Frankreich; ZZP
1978. Bd. 91. S. 292.
4
Nekrošius V. Kooperacijos principas civiliniame procese // Teisė. 1999, Nr. 33 (2),
p. 37-38.
41
Mažiau nei prieš šimtą metų Kleino parengtas civilinio proceso

kodeksas laikytas „grįžimu į policinę valstybę", teismas lygintas su gar-
siąja XV a. inkvizicija1 ir panašiai, o šiandieną didžiajai daliai Euro-
pos aktyvus teismas, proceso koncentruotumas ir kitos socialinio pro-
ceso vertybės yra savaime suprantamas dalykas.
Kai kuriose valstybėse ilgai mėginta laikytis klasikinių dispozity-
vumo ir rungimosi principų sąvokų reformuojant procesą. Kas iš to
išėjo, geriausiai parodo Italijos pavyzdys. Štai ką apie aštuntojo de-
šimtmečio Italijos procesą rašo profesorius N. Trockeris: „Įprastas teis-
mo procesas pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą teisėjas nagrinėja
vienasmeniškai, trunka 521 dieną, o jei kolegialiai - 871 dieną; ape-
liacinėje instancijoje vidutinė proceso trukmė yra 722 dienos, o Aukš-
čiausiajame Teisme - l 125 dienos. Sudėję gauname vidutinę proceso
Italijoje trukmę - septynerius metus, penkis mėnesius ir trylika die-
nų."2 Toliau jis pateikia puikią išvadą, kad visiškas, tačiau niekada
nesibaigiantis teisingumas, kai sprendimai priimami per vėlai, iš tikrų-
jų gali lemti daug didesnį neteisingumą nei ne toks kruopštus, tačiau
greitas bylos išsprendimas3.
1.3 CIVILINIO PROCESO TEISĖS TIKSLAI

§ 1. CIVILINIO PROCESO TEISĖS TIKSLŲ SĄVOKA
Civilinio proceso teisės tikslai - tai tam tikri įstatymų leidėjo sufor-
muluoti siekiai, kuriuos turi padėti įgyvendinti civilinio proceso teisė.
Civilinio proceso teisės tikslų turinys iš esmės priklauso nuo to, kuria
iš civilinio proceso teisės teorijų vadovaujamasi. Vieni tikslai civili-
niam procesui bus keliami žvelgiant į jį tik kaip į privačių šalių pri-
vatų reikalą (tokiu atveju civilinio proceso užduotis - suteikti šalims
ginčo mechanizmą, o teismui - tam tikrus kontrolės ir sprendimo pri-
ėmimo įgaliojimus) ir visiškai kitaip civilinio proceso tikslai bus ver-
tinami įžvelgiant jame ir tam tikrą viešą suinteresuotumą bylos išnag-
rinėjimu.
§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS TIKSLŲ REIKŠMĖ
Labai svarbu aiškiai suformuluoti civilinio proceso teisės tikslus, nes

būtent tikslai atsako į klausimą, kokia turėtų būti civilinio proceso tei-
1
Habscheid W.-J. Richtermacht oder Parteifreiheit; ZZP 1968, Bd. 81, S. 191.
2
Trocker N. Gegenwartsprobleme der Italienischen Zivilrechtspflege; ZZP 1978.
Bd. 91. S. 252.
3
Ten pat. P. 253.
42
sė. Taigi civilinio proceso teisės tikslai tiesiogiai veikia pačios civili-
nio proceso teisės turinį ir, nustatydami tam tikrus prioritetus įstatymų
leidėjui, iš esmės palengvina jo darbą apsisprendžiant dėl vienos ar
kitos teisės normos būtinumo ar jos turinio. Tad teisė be tikslų — tai
tarytum pasiklydęs miške žmogus, kuris griebiasi visų iš eilės, jo gal-
va, įmanomų priemonių, kad rastų kelią atgal. Tačiau būdama gana
chaotiška, ši paieška arba ilgai trunka, arba apskritai yra bevaisė.
§ 3. CIVILINIO PROCESO TEISĖS TIKSLAI
Minėta, kad naujasis Lietuvos CPK grindžiamas socialinio civilinio pro-

ceso mokykla. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas pabrėžia dvejopus ci-
vilinio proceso teisės tikslus:
a) privačius; ir
b) viešuosius.
Dėl konkrečių civilinio proceso teisei keliamų tikslų buvimo ar
nebuvimo civilinio proceso teisės teorijoje kyla gana nemažai ginčų.
Vis dėlto Lietuvos įstatymų leidėjas apsiėmė įstatyme suformuluoti
pagrindinius šiai teisės šakai keliamus tikslus. Teisminei civilinio pro-
ceso teisės daliai keliami tikslai suformuluoti naujojo CPK 2 straips-
nyje. Jame sakoma, kad civilinio proceso tikslai yra asmenų pažeistų
ar ginčijamų materialiųjų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų in-
teresų gynyba, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civi-
lines bylas, priimant ir vykdant sprendimus, kuo greitesnis teisinės
taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, teisės aiškinimas ir plėtojimas. Ne-
teisminei civilinio proceso teisės daliai keliami tikslai paprastai for-
muluojami atitinkamuose specialiuose įstatymuose (Notariato įstaty-
me, Komercinio arbitražo įstatyme), tačiau iš esmės visi jie yra gana
susiję ir orientuoti į tinkamą materialiosios teisės įgyvendinimą, jos
pagrindu atsirandančios materialiosios subjektinės teisės gynybą ir ša-
lių ginčo sprendimą. Minėta, kad šiame vadovėlyje bus kalbama apie
teisminį civilinį procesą, todėl neteisminei jo daliai keliami tikslai
detaliau nenagrinėjami.
Iš CPK įvardytų tikslų sąrašo matyti, kad privataus tikslo pobūdį
labiau atitinka tik vienas iš tikslų - tai pažeistų materialiųjų subjekti-
nių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba. Būtent šio tikslo įgy-
vendinimo sričiai ir taikomi civilinės materialiosios teisės pagrindą su-
darantys dispozityvumo ir šalių lygybės principai. Savo ruožtu jais
grindžiamas ir rungimosi principas civiliniame procese. Tad nors civi-
liniame procese yra tam tikrų viešųjų interesų, dėl kiekvieno konkre-
taus proceso (kai kalbame apie ieškinio teiseną) pradžios ir pabaigos,
43
reiškiamo reikalavimo turinio, procese pateikiamų įrodymų ir panašiai

sprendžia tik ginčo šalys.
Įstatymas reikalauja tinkamo materialiųjų subjektinių teisių ir įsta-
tymų saugomų interesų, t. y. įstatymų, aiškinimo ir taikymo teismui
nagrinėjant civilines bylas, priimant jose sprendimus ir juos vykdant.
Materialiosios subjektinės teisės ir įstatymų saugomi interesai bus lai-
komi tinkamai apginti priėmus byloje teisingą sprendimą. Sąvoka „tei-
singas sprendimas" civiliniame procese toli gražu nėra savaime su-
prantama ir vienalytė. Proceso požiūriu galima trejopa tiesa - formalioji,
materialioji ir objektyvioji. Formalioji tiesa reiškia, kad bylą nagrinė-
jantis teismas, būdamas procese pasyvus, priima byloje sprendimą tik
remdamasis šalių pateiktais įrodymais. Jis negali inicijuoti jokių papil-
domų įrodymų rinkimo, bylos medžiagos papildymo ir panašiai. Tad
yra pavojus, kad byloje priimamas sprendimas neatitiks tikrosios pa-
dėties, o procesą laimės tiesiog gudresnė ar geresnį advokatą turinti
šalis. Materialioji tiesa reiškia, kad teismas yra visiškai arba beveik
įsitikinęs byloje priimamo sprendimo teisingumu, t. y. tuo, kad aplin-
kybės, kuriomis šalys rėmėsi, iš tikrųjų buvo arba jų nebuvo. Teismas
tokiame procese yra aktyvus, jam priklauso „išaiškinimo pareiga". Ta-
čiau atsižvelgiant į dispozityvumo ir rungimosi principų esmę teismo
aktyvumas jokiu būdu nereiškia jo visagalybės. Jis turi teisę, o dažnai
ir pareigą inicijuoti, siūlyti procese, tačiau galutinį žodį visada taria
ginčo šalys. Objektyvioji tiesa reiškia, kad byloje priimtas sprendimas
visiškai atitinka tikrovę ginčijamų aplinkybių atžvilgiu. Ši taisyklė vy-
ravo tarybiniame civiliniame procese, tebevyrauja baudžiamajame pro-
cese. Kalbant apie civilinį procesą, kuriame įgyvendinamas dispozity-
vumo principas, šios tiesos reikalavimo teismo sprendimui taikymas
mums atrodo neįmanomas. Keldami teismui reikalavimą priimti byloje
objektyviai teisingą sprendimą, turime suteikti jam visišką laisvę ren-
kant įrodymus ir keičiant ieškinio reikalavimus ar atsikirtimus. Tai sa-
vo ruožtu reikštų visišką šalių galios nuvertinimą, jų pavertimą tiesiog
proceso objektu ir beveik neribotą valstybės galimybę kištis į privačių
asmenų privačius teisinius santykius, kartu paneigiant jų autonomijos
idėją. Objektyviąją tiesą atitinkantis teismo sprendimas civilinėje by-
loje dažnai nėra įmanomas ir dėl paties civilinio ginčo prigimties. Tik
gana retai kilus civiliniam ginčui galima vienareikšmiškai konstatuoti
vienos šalies teisumą, o kitos - neteisumą. Paprastai abi šalys turi sa-
vo argumentų, kuriuose yra dalis tiesos. Dėl to teismui priimant spren-
dimą dažnai tenka nustatyti ne tai, kas teisus, o kas ne, bet atsakyti į
klausimą, kas konkrečioje situacijoje yra teisesnis. Atsižvelgiant į tai,
44
kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko socialinio civilinio proceso

modelį, iš CPK 176 straipsnio pirmojoje dalyje suformuluoto įrodinė-
jimo tikslo galima daryti išvadą, jog civiliniam procesui keliamas ma-
terialiosios tiesos nustatymo tikslas. Tačiau kadangi dėl šalies procesi-
nio veiksmo turinio ir jo atlikimo ar neatlikimo galutinai sprendžia tik
pati šalis, taip pat šalis gali pažeisti jai priklausančią pareigą rūpintis
proceso skatinimu, teismas gali imtis įstatymo numatytų priemonių, ku-
rios lems sprendimo, atitinkančio formaliąją tiesą, byloje priėmimą
(pvz., sprendimo už akių priėmimą, atsisakymą priimti pavėluotai pa-
teikiamus įrodymus ir pan.).
Kalbant apie tinkamo įstatymų taikymo tikslą visada atkreiptinas
dėmesys, kad tai yra viešasis tikslas ir įstatymų leidėjas reikalauja tin-
kamai taikyti ne tik materialiosios, bet ir proceso teisės srities įstaty-
mus. Kalbant apie tinkamą materialiosios teisės taikymą, proceso įsta-
tymai ir jais vadovaujantis civilines bylas nagrinėjantis teismas ir
privalo sudaryti visas sąlygas, kad byloje būtų išaiškintos esminės ginčo
aplinkybės ir sudarytos sąlygos teisingam materialiuoju požiūriu įsta-
tymo taikymui sprendžiant konkretų šalių ginčą.
Kitas civiliniam procesui keliamas tikslas - kuo greitesnis teisi-
nės taikos tarp šalių atkūrimas. Matyti, kad šį tikslą sudaro dvi dalys
- proceso koncentruotumas ir teisinės taikos atkūrimas. Be jau nuro-
dytų argumentų (aptariant socialinio civilinio proceso mokyklą), papil-
domai galima paminėti tik tai, kad šis procesui keliamas tikslas įtvir-
tintas pačiu aukščiausiu tarptautiniu lygiu. Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje nedvip-
rasmiškai sakoma, jog kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų
išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Kita vertus, šio tikslo
įtvirtinimo ir tiesiogiai Lietuvos CPK jokiu būdu nereikia suprasti taip,
kaip kartais mėginama teigti, o būtent kad greitai dar nereiškia gerai.
Atvirkščiai, įstatymų leidėjas reikalauja kiek įmanoma greičiau ir kar-
tu teisingai išnagrinėti bylą. Tuo tarpu Europos žmogaus teisių teis-
mas jau ne kartą yra kategoriškai pareiškęs, kad teisingai, bet per il-
gai visada reiškia blogą teisingumo vykdymą ir atitinkamų žmogaus
teisių pažeidimą. Tad kalbant apie civilinio proceso koncentruotumo
tikslą reikėtų vadovautis nuostata, kad siekiama kiek įmanoma grei-
tesnio ir materialiuoju požiūriu teisingo bylos išnagrinėjimo, tačiau jeigu
šitai neįmanoma, geriau jau greitesnis ir ne toks visapusiškas nei vi-
sapusiškas, bet nesibaigiantis teisingumo vykdymas.
Kita nurodyto procesui keliamo tikslo dalis reikalauja atkurti tei-
sinę taiką. Ideali padėtis yra tada, kai procese pavyksta atkurti socia-
45
linę taiką tarp šalių, tačiau šitai įmanoma tik jei byloje sudaroma tai-
kos sutartis. Priimant byloje sprendimą nesiekiama atkurti socialinės
taikos, tačiau atkuriama teisinė taika - išsprendžiamas teisinis ginčas,
o byloje priimtas sprendimas ginčo šalims yra privalomas. Ir nors so-
cialiniu atžvilgiu tarp šalių ir toliau gali nebūti „stiprios draugystės",
tačiau teisiniu atžvilgiu įsiteisėjus byloje priimtam sprendimui atkuria-
ma visuomeninių santykių pusiausvyra ir stabilumas. Bet koks tolesnis
ginčas dėl teisės teisiniu požiūriu tampa neįmanomas.
Tad kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atkūrimo tikslas reiškia
visuomenės suinteresuotumą, kad bent jau teisiškai visuomenėje kilęs
konkrečių jos narių ginčas būtų išspręstas kiek įmanoma greičiau.
§ 4. TEISĖS AIŠKINIMO IR PLĖTOJIMO TIKSLAS
Teisės aiškinimas ir plėtojimas nėra tapačios sąvokos. Teisės aiškini-

mo funkciją teismas atlieka kiekvienoje civilinėje byloje taikydamas
arba atsisakydamas taikyti konkrečias teisės normas. CK 1.5 straipsnio
ketvirtojoje dalyje ir CPK 3 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad
aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus teismas pri-
valo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Ką
tai reiškia? Teisingumo principo sąvoka ir jo turinys buvo suformu-
luota ir gana plačiai pretorių formuliariniame procese taikoma jau se-
novės Romoje. Čia jis reiškė, kad teisę būtina aiškinti vadovaujantis
principu, jog kiekvienas žingsnis turi vesti visuotinio gėrio link, jog
draudžiama suteikti privilegijų konkrečiam asmeniui, jog įstatymui vi-
si yra lygūs ir pagaliau jog teisę privalu aiškinti ne paraidžiui, o sie-
kiant atskleisti tikruosius konkrečios teisės normos tikslus.
Protingumo ir sąžiningumo principų turinys taip pat negali būti
vienareikšmiškai atskleistas. Tai iš esmės turėtų padaryti teismų prak-
tika. Visada bendriausių kriterijų požiūriu apibūdinant šiuos principus
reikėtų teigti, jog galiojančią teisę teismas turėtų aiškinti laikydamasis
nustatytų ir įsigalėjusių moralės, gerų papročių principų ir siekti, kad
būtų užtikrinta tinkama civilinė apyvarta. Ciceronas savo kūrinyje „Apie
įstatymus" yra pasakęs, kad būtų tiesiog kvaila manyti, jog visi rašy-
tiniai įstatymai yra teisingi. Teisingumo, sąžiningumo ir protingumo
principų taikymas teismui aiškinant galiojančią teisę ir turi garantuoti
tai, kad būtų išvengta minėtos blogybės, kad pagaliau galiojanti teisė
būtų pritaikyta besikeičiantiems ekonominiams ir socialiniams santy-
kiams. Teismo vaidmuo šiuo atžvilgiu jau negali būti pasyvus, atvirkš-
čiai, jis turėtų būti stipri jungiamoji galiojančios teisės ir realaus gy-
venimo grandis.
46
Teismo veikla plėtojant teisę reiškia kūrybinę teismo veiklą esant

būtina užpildyti teisinio reguliavimo spragas. CPK 3 straipsnio penk-
tojoje dalyje numatyta tiek įstatymo, tiek teisės analogijos taikymo ga-
limybė ir teismo pareiga ir šioje veikloje vadovautis teisingumo, pro-
tingumo ir sąžiningumo principais. Kyla klausimas, ar šiuo atveju
teismas kuria teisę. Atsakymas yra pačioje Konstitucijoje, kur įtvirtin-
tas valdžios padalijimo principas. Teisę kurti naujas teisės normas turi
tik įstatymų leidžiamoji valdžia ir neperžengdama savo kompetencijos
ribų - įstatymų vykdomoji valdžia. Tuo tarpu teismo valdžia vadovau-
damasi įstatymu privalo vykdyti teisingumą. Taigi šalindamas teisės
spragas teismas visada vadovaujasi galiojančiu įstatymu. Iš esmės jis
išplečia arba susiaurina galiojančios normos ar tam tikro teisės princi-
po taikymo ribas. Tačiau tai nėra naujos teisės kūrimas, o jau esamos
aiškinimas.
Bemaž svarbiausią vaidmenį aiškinant ir plėtojant teisę atlieka Lie-
tuvos Aukščiausiasis Teismas vykdydamas kasacinio bylų nagrinėjimo
funkciją ir šitaip užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą visoje teismo
valdžios sistemoje (detaliau apie šio teismo reikšmę - kalbant apie
civilinio proceso teisės šaltinius).
Būtų gana sudėtinga išskirti kurį nors vieną iš įvardytų tikslų ir
teigti, kad jis svarbiausias. Visi jie yra vienodai svarbūs. Tačiau kaip
reikia elgtis esant civilinio proceso tikslų konkurencijai? Tada būtina
atsižvelgti į konkrečias sąlygas (pvz., jeigu nepaisydama teismo nurody-
mo šalis nepateikia atsiliepimo į pareikštą ieškinį, sprendimas priima-
mas už akių; čia svarbiausia būtinumas įgyvendinti proceso koncentruo-
tumo tikslą), šalių (ar šalies) elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes.
1.4 CIVILINIO PROCESO STADIJOS IR TEISENA

§ 1. STADIJOS SAMPRATA IR STADIJŲ RŪŠYS
Žodis „procesas" (angl. process; pranc. processus; vok. Vorladung) reiš-
kia reiškinio ar įvykio vyksmą, tam tikrą, nuoseklią, tolygią eigą, rai-
1
dą . Civilinė byla taip pat nagrinėjama nuosekliai, tam tikrais etapais,
vadinamais stadijomis. Civilinio proceso stadija suprantama kaip pro-
cesinių veiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių teisinių
santykių tam tikram proceso tikslui pasiekti visuma. CPK skiriamos
tokios civilinio proceso stadijos:
1
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. 4-asis leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų
leidybos institutas, 2000. P. 623; West's Law and Commercial Dictionary in Five Lan-
guages. St. Paul, Minn.: West Publishing Co., 1985. P. 353-354.
47
1) civilinės bylos iškėlimas (atliekami procesiniai veiksmai, ku-

rių tikslas - iškelti civilinę bylą: teismui paduodamas pareiškimas, tei-
sėjas svarsto pareiškimo priėmimo klausimą, paduodant pareiškimą kar-
tu pateikiami įvairūs prašymai, šalinami pareiškimo trūkumai). Šią
proceso stadiją reglamentuoja CPK 135-139 ir kiti straipsniai;
2) pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui (teisėjas, taip pat
byloje dalyvaujantys asmenys atlieka veiksmus, kuriais siekiama už-
tikrinti, kad civilinė byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teis-
mo posėdyje). Šią proceso stadiją reglamentuoja CPK 225-233 ir kiti
straipsniai;
3) teisminis nagrinėjimas (tai pagrindinė civilinio proceso stadi-
ja, kur pasireiškia dauguma civilinio proceso teisės principų; ji apima
teismo posėdį, kai nustatomos bylai reikšmingos aplinkybės, tiriami ir
vertinami įrodymai bei priimamas teismo sprendimas arba byla bai-
giama nepriėmus teismo sprendimo iš esmės ar teismo sprendimas pri-
imamas už akių). Teisminį nagrinėjimą reglamentuoja CPK 153-224,
234-300 ir kiti straipsniai;
4) neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas
apeliacine tvarka (šios stadijos tikslas - patikrinti pirmosios instanci-
jos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą). Apeliacinį
procesą reglamentuoja CPK 301-339 straipsniai;
5) teismo sprendimų vykdymas (šios stadijos tikslas - įvykdyti
teismo sprendimą, tad atliekami procesiniai veiksmai, kuriais siekia-
ma jį įgyvendinti). Vykdymą reglamentuoja CPK 583-779 straipsniai,
taip pat kiti teisės aktai, pavyzdžiui, teisingumo ministro 2002 m.
1
gruodžio 31d. patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija (CPK
583 str. l d.);
6) įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas ka-
sacine tvarka (šios stadijos esmė - siekiant užtikrinti vienodą teisės
aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje tikrinamas įsiteisėjusio teismo
sprendimo ar nutarties teisėtumas, t. y. civilinė byla peržiūrima pagal
kasacinį skundą tik teisiniu, o ne faktiniu aspektu). Kasacinį procesą
reglamentuoja CPK 340-364 straipsniai;
7) proceso atnaujinimas (šios stadijos tikslas - įstatyme numaty-
tais atvejais ir tvarka išspręsti civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimo
klausimą siekiant išsiaiškinti, ar byloje priimtas sprendimas ar nutartis
yra teisėti ir pagrįsti). Šią stadiją reglamentuoja CPK 365-374 straipsniai.
1
Žinios. 2003, Nr. 3-82. Svarbus vykdymo proceso šaltinis yra ir 2002 m. gegužės
9 d. Antstolių įstatymas; žr.: Žinios. 2002, Nr. 53-2042.
48
Stadijos sudaro galimybę nagrinėti civilinę bylą nuosekliai, glaus-

tai, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes ir ištaisant ankstesnėse sta-
dijose padarytas klaidas. Stadijos nuosekliai keičia viena kitą, neįma-
noma peršokti, pavyzdžiui, iš antros civilinio proceso stadijos -
pasirengimo bylos nagrinėjimui, į penktąją - vykdymo stadiją1. Be abe-
jo, pasitaiko, kad procesas, teisėjui atsisakius priimti pareiškimą (CPK
137 str.), baigiasi esant pirmajai stadijai, iš tikrųjų dar nė neprasidėjęs.
Panašios civilinio proceso stadijos (dažnai vadinamos fazėmis) ski-
riamos visose kontinentinės teisinės sistemos šalyse. Pavyzdžiui, Ispa-
nijos civilinio proceso teisės doktrina skiria įvadinę, įrodomąją, bai-
giamąją, apeliacijos, kasacijos ir teismo sprendimų vykdymo fazę.
Italijoje skiriamos bylos iškėlimo, įrodymų rinkimo, sprendimo priėmi-
mo, apeliacijos, kasacijos ir sprendimų vykdymo stadijos.
Tuo tarpu bendrosios teisės valstybėse skiriamos parengiamoji (angl.
pretrial procedure) stadija, kai šalys pasikeičia rašytiniais pareiškimais
ir dokumentais (angl. pleadings) ir surenka bei viena kitai atskleidžia
įrodymus (angl. discovery), teisminio nagrinėjimo (angl. trial), apeliaci-
jos (angl. appeal) ir vykdymo (angl. enforcement) stadijos2.
Tai, kad civilinis procesas susideda iš nurodytų stadijų, jokiu bū-
du nereiškia, jog kiekviena civilinė byla pereina jas visas. Tačiau kai
kurios stadijos neišvengiamos nagrinėjant kiekvieną civilinę bylą. Jos
vadinamos būtinosiomis, privalomosiomis. Antai neįmanoma priimti
teismo sprendimo ar kitaip baigti bylos esant pirmajai proceso stadi-
jai. Tą galima padaryti trečiojoje stadijoje, t. y. vykstant teisminiam
nagrinėjimui, ir tik išimtiniais atvejais - antrojoje, parengiamojoje sta-
dijoje (kai, remiantis CPK 230 straipsnio antrąja dalimi ir 285 straips-
niu, priimamas teismo sprendimas už akių). Taigi privalomosios yra
bylos iškėlimo, pasirengimo ir, kaip paprastai, teisminio nagrinėjimo
stadijos.
Kitos stadijos pripažįstamos fakultatyviomis, tad konkrečioje by-
loje jos gali būti arba jų gali nebūti. Paprastai šitai priklauso nuo byloje
dalyvaujančių asmenų valios. Pavyzdžiui, ieškovui atsisakius ieškinio
1
Nors teoriškai civilinio proceso stadijų nuoseklumo klausimas jokių problemų ne-
kelia, tačiau teismų praktikoje galimi atvejai, kai šis nuoseklumas nepagrįstai pažei-
džiamas, pavyzdžiui, kai atsisakoma priimti pareiškimą esant ne pirmajai proceso sta-
dijai, o vykstant teisminiam nagrinėjimui: LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. birželio
20 d. nutartis c. b. D. Bastienė v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt.,
Nr. 3K-3-607/2001, kat. 96.
Kai kurie autoriai skiria tik penkias proceso stadijas: procesas pirmosios instan-
cijos teisme, apeliacija, vykdymas, kasacija ir proceso atnaujinimas (Nekrošius V. Kai
kurie bendrieji teoriniai civilinio proceso teisės klausimai // Teisė. 2002, t. 43, p. 159).
49
ir teismui nutraukus bylą, fakultatyvių stadijų nebus. Jeigu nė viena

šalis neskundžia priimto teismo sprendimo, nebus nei apeliacijos, nei
kasacijos. Bet priimtą teismo sprendimą apskundus apeliacine tvarka,
atsirastų fakultatyvi stadija - bylos nagrinėjimas apeliacinės instanci-
jos teisme.
§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISENOS SAMPRATA
CPK numato, kad civilinė byla gali būti nagrinėjama arba ginčo (ieš-
kinio) teisena, arba ypatingąja teisena. Teisena - tai speciali civilinių
bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės pri-
gimties civilinių bylų visumai. Teisena nustatyta todėl, kad civilinio
proceso tvarka nagrinėjamos civilinės bylos yra nepaprastai įvairios ir
skirtingos. Todėl jos visos negali būti nagrinėjamos pagal vienodas tai-
sykles. Minėta, kad CPK skiria dvejopą teiseną:
1) ieškinio, arba ginčo, teiseną. Šia teisena nagrinėjamos visos
civilinės bylos, iškeliamos remiantis ieškiniu. Šiai teisenai būdinga tai,
kad ji yra pritaikyta dviejų šalių, turinčių priešingų interesų, tarpusa-
vio ginčui nagrinėti. Kadangi dauguma civilinių bylų būtent ir yra ginčo
bylos, ieškinio teisena kartais vadinama pagrindine, nes būtent ji nu-
stato pagrindines proceso taisykles, o ypatingoji teisena yra tik specia-
liųjų taisyklių, t. y. ieškinio teisenos išimčių, sistema (CPK 443 str. l d.).
Pažymėtina, kad ieškinio teisena taip pat nėra vienalytė. Be bendrųjų
taisyklių, taikomų visoms šios teisenos byloms, t. y. tokių, kurios nu-
stato „normalią" proceso eigą, CPK numato tam tikras išimtis, t. y. tai-
sykles, kurios taikomos tik tam tikrų kategorijų byloms. Pavyzdžiui,
CPK 375- 441 straipsniai aptaria konkrečių kategorijų ieškinio teise-
nos bylų nagrinėjimo ypatumus;
2) ypatingąją teiseną (CPK 442-582 str.). Ši teisena nustato ieš-
kinio teisenos taisyklių išimtis. Teisės literatūroje ši teisina vadinama
1
ir kitaip - apsaugine, ne ginčo, išimtine, supaprastinta teisena . Ypa-
tingoji teisena taip pat nėra vienalytė. Be bendrųjų taisyklių, taikomų
visoms ypatingosios teisenos byloms (CPK 442- 443 str.), yra numa-
tyta net keturiolikos kategorijų įvairių bylų, kurios nagrinėjamos šia
teisena.
Iki 1999 m. gegužės l d. 1964 m. CPK numatė dar vieną, trečią
teiseną, o būtent teiseną bylų, kylančių iš viešosios: konstitucinės, ad-
ministracinės, finansų, teisės normų reguliuojamų teisinių santykių. Nuo
1
Stalev Z. Non-contentious Proceedings and their Development // Effletover Rechts-
suchutz und Verfassungsmassige Ordnung. Bielefeld: Gieseking-Verlag, 1983. S. 257-258.
50
1999 m. gegužės l d. pradėjus veikti administraciniams teismams šios

teisenos CPK nebeliko, nes administracines bylas (plačiuoju požiūriu)
pradėjo nagrinėti administraciniai teismai.
1.5 CIVILINIO PROCESO TEISĖ - SUDEDAMOJI

TEISĖS SISTEMOS DALIS
Minėta, kad tradiciškai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles gru-
pes: į viešąją teisę (lot. jus publicum) ir privatinę teisę (lot. jus priva-
tum). Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius, grindžiamus subor-
dinacijos principu, t. y. tokius, kai viena šalis yra valstybė ar valstybės
institucija. Privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų (tiek fizinių, tiek
juridinių) santykius. Atsakant į klausimą, prie kurios teisės - viešo-
sios ar privatinės priskirti civilinio proceso teisę, reikia grįžti prie ci-
vilinio proceso teisės dalyko ir metodo.
Vykstant civiliniam procesui susiklosto įvairūs civilinių procesi-
nių teisinių santykių subjektų - teismo ir ieškovo, teismo ir atsako-
vo, teismo ir liudytojo ir t.t., santykiai. Pripažįstant, kad teismas visais
atvejais yra bet kurio civilinio procesinio teisinio santykio subjektas,
darytina išvada, jog civilinio proceso teisė yra viešosios teisės dalis.
Ši išvada būtų teisinga kalbant kontinentinės teisinės sistemos as-
pektu. Istoriškai civilinio proceso teisės raida lėmė, kad daugumos
kontinentinės teisinės sistemos šalių civiliniam procesui buvo būdin-
ga, jog teismas, būdamas aktyvus proceso dalyvis, aiškinasi kiekvie-
nos bylos esmę, apklausia liudytojus, tiria įrodymus ir t.t. Toks proce-
sas istoriškai gavo tardomojo proceso pavadinimą (angl. inquisitorial,
pranc. inquisitoire; vok. Inquisitionsproze ). Todėl kai kuriose konti-
nentinės teisinės sistemos šalyse civilinio proceso teisė priskiriama
prie viešosios teisės. Pavyzdžiui, Vokietijai būdinga tokia teisės šakų
1
klasifikacija pateikiama l paveiksle.
Tuo tarpu bendrosios teisės šalyse istoriškai susiklostė vadinama-
sis ginčo civilinio proceso modelis (angl. adversarial; pranc. procėdu-
re costesteė; vok. kontradiktorisehes Verfahren). Jo esmė, kad visa pro-
ceso eiga priklauso nuo ginčo šalių, teismui (teisėjui) lyg iš šalies
stebint bylinėjimosi eigą ir tik išimtiniais atvejais įsikišant į šalių gin-
2
čą (plačiau apie tardomąjį ir ginčo proceso modelius kalbama antra-
1
Rosenberg L., Schwab K. H., Gottwald P. Zivilprozessrecht. 15. Auflage. Munchen:
C. H. Beck'sche Verlagsbuchhandlung, 1993. S. 2-3.
2
Civil Procedure / by J. H. Friedenthal, M. K. Kane, A. R. Miller. St. Paul, Minn.:
West Publishing Co., 1985. P. 2.
51
me šio vadovėlio skyriuje). Dėl šios priežasties bendrosios teisės šaly-

se civilinio proceso teisė daugiausiai skirta ginčo šalių veiksmams, jų
tarpusavio santykiams reguliuoti. Šiuo aspektu civilinio proceso teisę
reikėtų priskirti prie privatinės teisės. Be to, net pripažinus būtina ci-
vilinių procesinių teisinių santykių šalimi esant teismą, šis faktas ne-
gali būti absoliutinamas. Bendrosios teisės valstybėms būdinga teisės
šakų klasifikacija1 pateikiama 2 paveiksle.
Kita vertus, negalima absoliutinti ir ginčo proceso modelio. Visos
teisinės sistemos pripažįsta valstybės interesą sprendžiant kai kuriuos
privačius ginčus, pavyzdžiui, žmogaus teisių, nesąžiningos konkuren-
1
Pažymėtina, kad bendrosios teisės doktrinai apskritai nėra budingas teisės šakų
skirstymas į viešąją ir privatinę teisę. Jai būdingesnis teisės skirstymas į bendrąją teisę
ir teisingumo teisę bei į materialiąją ir proceso teisę; žr, pvz.: James Ph. S. Introduc-
tion to English Law. 12th ed. London: Butterworths. 1989. P. 5-6, 63.
52
cijos, šeimos, darbo, asmens teisinio statuso nustatymo bylose. Todėl

privačių asmenų ginčas turi ir visuomeninę reikšmę. Siekiant užtikrin-
ti viešojo intereso apsaugą, teismo vaidmuo šiose bylose gali būti kiek
kitoks nei paprastai, galimi ir kiti tokių bylų ypatumai, pavyzdžiui,
privalomas prokuroro dalyvavimas jose. Tačiau subjektinė ginčo sudė-
tis, materialiųjų teisimų santykių, iš kurių kilo ginčas dėl teisės, pri-
gimtis negali nelemti ir paties proceso esmės. Tad civilinio proceso
esmė vis dėlto yra privati — tai privačių šalių privataus ginčo sprendi-
mo procesas. Suprantama, proceso esmė negali neturėti įtakos ir pro-
ceso teisės esmei. Todėl civilinio proceso teisė laikytina mišria teisės
šaka, turinčia ir viešosios, ir privatinės teisės bruožų. Tokia išvada da-
rytina ir atsižvelgiant į šiuolaikines teisės sistemos raidos tendencijas,
kai visiškai pagrįstai kalbama apie viešosios ir privatinės teisės kon-
vergenciją, pripažįstant, jog nėra grynai viešosios ar grynai privatinės
53
1
teisės . Tad civilinio proceso teisės vietą teisės sistemoje galima pa-
vaizduoti, kaip parodyta 3 paveiksle.
Minėta, kad ginčas ginčui nelygu. Kai kurie ginčai dėl teisės, be
jokios abejonės, yra grynai privatūs, pavyzdžiui, dviejų verslininkų gin-
čas, kilęs iš nuomos sutarties. Tačiau yra ir ginčų dėl teisės, kurių
nagrinėjimas peržengia ginčo šalių privačių interesų ribas, vienaip ar
kitaip paveikdamas ir viešąjį interesą. Santuokos pripažinimo negalio-
jančia, tėvų valdžios ribojimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo, bankro-
to ir kitos bylos yra svarbios ir visuomeniniu atžvilgiu. Ši svarba turi
atsispindėti nustatant bylų nagrinėjimo tvarką. Jeigu ginčas iš tiesų pri-
vatus, tai dispozityvumo principas procese turėtų būti taikomas neri-
botai ir teisėjas į šalių procesinę veiklą turėtų kištis minimaliai. Ta-
čiau nagrinėjant ginčą, kuris, be privataus, turi ir viešojo intereso
elementų, teisėjo vaidmuo turėtų būti didesnis, o šalių galimybės įgy-
vendinti dispozityvumo principą ribojamos. Taigi ir teismo vaidmuo,
1
Išsamiau žr.: Oliver D. Common Values and the Public-Private Divide. London:
Butterworths, 1999.
54
ir šalių procesinės galimybės nagrinėjant įvairius ginčus neturėtų būti

suniveliuota, o atvirkščiai - šiek tiek skirtis negu nagrinėjant grynai
privatų ginčą. Šito nederėtų pamiršti įstatymų leidėjui modeliuojant ir
priimant civilinio proceso teisės normas.
1.6 AR YRA „TEISMŲ TEISĖ"

XIX a. pradžioje keli vokiečių ir prancūzų teisės teoretikai (F. Baueris,
R. Iheringas, L. Juosserandotas ir kt.) sukūrė naują, vadinamąją teismo
proceso doktriną. Pagal šią teoriją yra tik viena proceso teisės šaka -
teismo proceso teisė, apimanti teisės normas, reguliuojančias administ-
racinį, baudžiamąjį ir civilinį procesus, ir normas, nustatančias teismų
sistemą, teisėjų statusą ir jų veiklą.
Teismo proceso teisės, arba bendrosios proceso teisės (pranc. du
pouvoir judiciarie; vok. Processrecht), idėją palaikė ir kai kurie ikire-
voliucinės Rusijos proceso teisės specialistai (I. Foinickis, N. Rozinas,
V. Riazanovskis)1.
Doktrinos sekėjų nuomone, administracinį, baudžiamąjį ir civilinį
procesus vienija daug bruožų - teisė į ieškinį, tapatūs proceso tikslai,
vienodi proceso principai ir t.t.2 Teismo proceso teisės šalininkų buvo
ir tarybinės teisės doktrinoje3.
Nors kai kurie teismo proceso teisės doktrinos teiginiai teisingi, pa-
vyzdžiui, kad baudžiamojo ir civilinio procesų principai yra vienodi, ji
nebuvo visuotinai pripažinta ir praktiškai įgyvendinta. Net tose valsty-
bėse, kur baudžiamojo ir civilinio procesų teisės normos kodifikuotos
viename kodekse, kalbama ne apie vieną, o apie dvi savarankiškas tei-
4
sės šakas - baudžiamojo proceso teisę ir civilinio proceso teisę .
1.7 CIVILINIS PROCESAS IR KITI SUBJEKTINIŲ TEISIŲ

IR INTERESŲ GYNYBOS IR GINČŲ SPRENDIMO BŪDAI
Pažeistas subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus gina ne tik
teismas. Ginčą šalys pirmiausiai gali mėginti išspręsti taikiai, derybų,
abipusių kompromisų būdu. Dėl ginčo jos gali kreiptis ir į kitokias
valstybės ar nevalstybines institucijas. Vadinasi, galiojantys įstatymai
nustato kelis subjektinių teisių ir interesų gynybos ir ginčų sprendimo
1
Žr., pvz.: P B. A. Cit. op.
2
Ten pat. P. 29-73.
3
Išsamiau žr.: IIo H. H., C M. C., Ca B. M., M e -
. A. po c y o o p a a . M o c a : Haya, 1983.
4
Žr., pvz.: Ginsburg R. B., Bruzelius A. Civil Procedure in Sweden. The Hague:
Martinus Nijhoff, 1965.
55
būdus. Ginčų sprendimo būdai reiškia įstatymų nustatytą tam tikrų

valstybės ar nevalstybinių institucijų veiklą sprendžiant šalių ginčus ir
ginant bei atkuriant pažeistas subjektines teises ir interesus. Pagal tai,
kokia institucija - valstybės ar nevalstybinė - nagrinėja ginčą, visus
ginčų sprendimo būdus galima skirstyti į dvi dideles grupes: valstybi-
nius ir nevalstybinius (privačius).
Prie valstybinių ginčų sprendimo būdų priskiriamas teisminis gin-
čų sprendimas, savo ruožtu dar skirstomas į administracinį, baudžia-
mąjį ir civilinį procesus.
Be teismų, daugybę įvairių ginčų taip pat nagrinėja kitos valsty-
bės ir savivaldybių institucijos, pavyzdžiui, policija, įvairios inspekci-
jos, komisijos, departamentai, ir kitokios valstybės institucijos turi tei-
sę nagrinėti ginčus administracine tvarka (žr., pvz., ATPK III-IV sk.).
Pavyzdžiui, Ryšių reguliavimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vy-
riausybės nagrinėja pašto paslaugų teikėjų ir vartotojų ginčus1. Nema-
žai ginčų nagrinėjama vadinamąja pavaldumo (subordinacijos) tvarka,
t. y. skundas paduodamas aukštesniam pagal pavaldumą pareigūnui ar
administracinei institucijai. Yra ir specialių ginčų nagrinėjimo admi-
nistracine tvarka institucijų ar pareigūnų, pavyzdžiui, Seimo kontrolie-
riai (Konstitucijos 73 str.).
Pagrindinis ir svarbiausias nevalstybinis (privatus) ginčų sprendi-
mo būdas yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai kon-
krečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus (arbitražas ad
hoc) arba šalių ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė arbitražo insti-
tucija (institucinis arbitražas, pvz., Londono tarptautinio arbitražo teis-
mas). Spręsti ginčą arbitražu galima tik šalių susitarimu, t. y. tik esant
arbitražiniam susitarimui. Arbitražo procedūra plačiai taikoma tiek tarp-
tautiniams prekybos santykiams, tiek santykiams šalies viduje. Lietu-
voje komercinio arbitražo veiklą reguliuoja 1996 m. balandžio 2 d. Ko-
mercinio arbitražo įstatymas2.
Kai kuriuos nesutarimus gali nagrinėti įvairios visuomeninės or-
ganizacijos. Pavyzdžiui, 1991 m. lapkričio 21d. Profesinių sąjungą įsta-
tymo3 15 straipsnyje sakoma, kad profesinės sąjungos gina savo narių
teises ir teisėtus interesus; specialią kolektyvinių nesutarimų nagrinė-
1
1999 m. balandžio 15d. Pašto įstatymo 4 straipsnio antrosios dalies 3 punktas;
žr.: Žinios. 1999, Nr. 36-1070; 2001, Nr. 94-3306; 1998 m. birželio 9d. Telekomuni-
kacijų įstatymo 6 straipsnio antrosios dalies 12 punktas; žr.: Žinios. 1998, Nr. 56-1548.
2
Žinios. 1996, Nr. 39-961. Išsamiau apie ginčų nagrinėjimą arbitražu žr.: Domi-
nas D., Mikelėnas V. Tarptautinis komercinis arbitražas. Vilnius: Justitia, 1995.
3
Žinios. 1991, Nr. 34-933.
56
jimo tvarką numato 1991 m. balandžio 4d. Kolektyvinių susitarimų ir

sutarčių įstatymas1; kai kuriuos darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų
komisijos, sudarytos iš darbdavio ir darbuotojų atstovų2, ir t.t.
Ginčo šalys, minėta, taip pat gali mėginti pačios išspręsti ginčą
nesikreipdamos į jokį tarpininką, o tarkime, viena kitai pareikšdamos
pretenziją (pvz., pretenzijų pareiškimo galimybė numatyta konkrečių
rūšių transporto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose3, valstybės
pašto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose4). Privalomą preten-
zijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą numato 1996 m. rugsėjo 12 d.
Prekybinės laivybos įstatymo5 70 straipsnis. Visi išvardyti nevalstybi-
niai ginčų nagrinėjimo būdai vadinami alternatyviais ginčų sprendimo
būdais (angl. alternative dispute resoliution, ADR) ir yra plačiai taiko-
mi užsienio šalyse6.
Alternatyviais ginčų sprendimo būdais pripažįstama:
1) ginčo šalių taikinimo procedūra (angl. consiliation; pranc. con-
ciliation; vok. Versohnung), kurios tikslas - pasiekti, kad šalys ginčą
baigtų taikos sutartimi; atlikti taikinimo procedūrą gali šalių pasirink-
tas privatus asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas;
2) tarpininkavimas, t. y. ginčo šalių derybos tarpininkaujant jų
pasirinktam asmeniui (angl. mediation; pranc. mėdiation; vok. Ver-
mittlung);
3) ginčo šalių tarpusavio derybos be tarpininkų;
4) ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pavyzdžiui,
turto vertei, turto defektams, atlyginimo dydžiui nustatyti;
5) ginčo nagrinėjimas dalyvaujant šalių advokatams ir tarpininkui
(angl. mini-trial)7.
Taigi visus ginčų dėl teisės sprendimo būdus galima pavaizduoti
tokia schema (4 pav.):
1
Žinios. 1991, Nr. 72-991; 2001, Nr. 93-3256. Nuo 2003 m. sausio l d. šis įstaty-
mas neteko galios, o jo nuostatos įtrauktos į Darbo kodekso 39-85 straipsnius.
2
2000 m. birželio 20 d. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas // Žinios. 2000,
Nr. 56-1640; Šio įstatymo nuostatos perkeltos į 2002 m. Darbo kodeksą.
3
Pvz., 1996 m. birželio 4 d. Geležinkelių transporto kodekso 72 straipsnis; žr.: Ži-
nios. 1996, Nr. 59-1402.
4
1999 m. balandžio 15 d. Pašto įstatymo 15 straipsnis; žr.: Žinios. 1999, Nr. 36-1070;
2001, Nr. 94-3306.
5
Žinios. 1996, Nr. 101-2300.
6
Black's Law Dictionary. P. 1511.
7
Išsamiau žr.: Dispute Resolution Methods. The Comparative Law Yearbook of
International Business / gen. ed. D. Campbell. London: Graham and Trotman/Martinus
Nijhoff, 1994.
57
Ieškoti ginčo alternatyvaus sprendimo būdo aplenkiant teismą ska-

tina kelios priežastys. Pirma, bylinėtis teisme brangu: didžiąją bylinė-
jimosi išlaidų dalį sudaro advokato honoraras, žyminis mokestis ir ki-
tos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos.
Antra, teisme ginčas sprendžiamas gana ilgai. Pavyzdžiui, Japoni-
joje vidutinė bylos nagrinėjimo trukmė pirmosios instancijos teisme
yra keturiasdešimt mėnesių1; Prancūzijoje - nuo šešių mėnesių iki dvejų
metų; Italijoje - iki penkerių metų; Vokietijoje - apie šešis mėnesius,
Danijoje - nuo vienų iki trejų metų; Olandijoje - nuo vienų iki šeše-
rių metų2. Turint omenyje šalių apeliacijos teisę ir jų galimybę reika-
lauti įvertinti sprendimą ekstraordinarine (kasacine, revizijų) tvarka, ci-
vilinė byla gali būti nagrinėjama net penkiolika metų ar ilgiau3.
1
Dispute Resolution in Japan / by J. W. S. Davis. The Hague: KIuwer Law Inter-
national, 1996. P. 124.
2
Mikelėnas V. Quo vadis, arba eksperimentuojama toliau. P. 9.
3
Bylų nagrinėjimo trukmę konkrečiose Europos valstybėse žr.: Civil Justice in
Crisis. Comparative Perspectives of Civil Procedure / edited by A. A. S. Zuckerman.
Oxford: Oxford University Press, 1999.
58
CIVILINIO PROCESO TEISES (R CIVILINIO PROCESO SĄVOKOS
Trečia, socialiniu, ekonominiu, galiausiai ir moraliniu požiūriu tiek

šalims, tiek visai visuomenei parankiau išspręsti ginčą nesikišant tre-
čiajam asmeniui. Šalims ginčą sureguliavus taikiai, tikėtina, kad jų eko-
nominiai, socialiniai, geros kaimynystės, verslo ir kiti ryšiai nenutrūks
ir sėkmingai plėtosis toliau, o teisminio bylinėjimosi atveju šitai ma-
žai tikėtina. Be abejo, labai svarbi ir visuomenės nuomonė apie teis-
minį bylinėjimąsi ir kitus ginčų sprendimo būdus. Pavyzdžiui, Japoni-
joje vyrauja visuomenės nuomonė, kad ginčų apskritai neturi kilti, o
kilę turi būti sprendžiami ginčo šalims taikiai derantis. Dėl šios prie-
žasties besibylinėjantys žmonės Japonijoje vertinami nepalankiai ir įta-
riai. Bene dėl tos pačios priežasties apie 95 procentai visų ginčų Japo-
nijoje išsprendžiami šalių derybomis ir taikos sutartimis. Ne veltui
Japonijos visuomenė laikoma mažiausiai besibylinėjančia: 1994 m. vie-
nam milijonui Japonijos gyventojų teko penki šimtai civilinių bylų.
Tuo tarpu JAV, o jos gyventojai pripažįstami labiausiai linkusiais by-
linėtis, vienam milijonui žmonių teko 57 tūkst. civilinių bylų1. Lygi-
nant su Lietuva, pasakytina, kad 2001 m. teismuose buvo iškelta
117 428 civilinės bylos2, o tai reiškia, kad vienam milijonui Lietuvos
gyventojų teko apie 45 tūkst, civilinių bylų, t. y. baigiame pasivyti JAV.
Ketvirta, civilinės bylos nagrinėjamos viešai (CPK 9 str.), todėl
apie šalių ginčą, jų tarpusavio santykius, ūkinę, profesinę ar kitokią
veiklą, privatų gyvenimą ir kitas aplinkybes neišvengiamai sužino di-
desnė ar mažesnė visuomenės dalis. Neretai į privatų šalių ginčą su-
telkia dėmesį spauda. Tuo tarpu šalys dažniausiai suinteresuotos, kad
ginčas būtų išnagrinėtas „už uždarų durų", kiek įmanoma privatesniu
būdu, nepakliūvant į visuomenės akiratį.
Penkta, išspręsti ginčą teisme reiškia tik teisinę, bet ne socialinę
taiką. Priėmus sprendimą ginčas dėl teisės pripažįstamas išspręstu, ta-
čiau šalių nuoskauda lieka, o pralaimėjusi šalis paprastai lieka ir labai
nepatenkinta. Po teisminio nagrinėjimo šalių tarpusavio santykių įtam-
pa gali net padidėti.
Šešta, šalys, perdavusios ginčą spręsti teismui, kartais praranda jo
sprendimo proceso kontrolę, nes teismas gali neleisti šalims atlikti tam
tikrų veiksmų. Pavyzdžiui, kai byla susijusi su trečiųjų asmenų, viešo-
jo intereso apsauga, teismas gali netvirtinti Šalių taikos sutarties, ne-
priimti ieškinio atsisakymo (CPK 42 str. 2 d.).
Septinta, ginčo sprendimo procesas teisme reglamentuojamas įsta-
tymo ir šalys negali pačios nustatyti jo sprendimo procedūros, pavyz-
1
Dispute Resolution in Japan. P. 128-129.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statistikos duomenys.
59
džiui, negali pasirinkti teisėjo, kuris spręs ginčą, kalbos, kuria bus nag-
rinėjama byla, bylos nagrinėjimo vietos ir t.t.
Teismo ir kitų alternatyvių ginčo sprendimo būdų tarpusavio san-
tykį atskleidžia 5 paveikslas.
Nurodytos priežastys lemia alternatyvių ginčo sprendimo būdų po-

1
puliarumą. Ypač jie paplitę JAV, Kanadoje, Anglijoje . Pavyzdžiui, Ka-
nadoje 1984 m. buvo įkurta speciali institucija šeimos konfliktams tai-
kiai spręsti (Family Mediation Canada). Čia dirba apie tūkstantį du
šimtus patyrusių tarpininkavimo specialistų - teisininkų, psichologų,
socialinių darbuotojų. Kanadoje vartotojų teisių gynybos, draudimo san-
tykių, statybos pramonės srityse taip pat atliekamos įvairios taikinimo
2
procedūros .
1
Žr., pvz.: Mediation, Law, Policy, Practice / by N. H. Rogers, C. A. McEwen.
New York, San Francisco: The Lawyers Cooperative Publishing Co., Bancroft-Whit-
ney Co., 1989; Quo Vadis Arbitration? Sixty Years of Arbitration Practice: A Compa-
rative Study / by P. Sanders. The Hague: Kluwer Law International, 1999; Internatio-
nal Mediation. The Art of Business Diplomacy / by E. Carroll, K. Mackie. The Hague:
Kluwer Law International, 1999.
2
Dispute Resolution Methods. P. 99-104.
60
Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai populiarėja ir Europoje. Pa-

vyzdžiui, Danijoje taikinimo procedūra privaloma sprendžiant darbo gin-
čus, speciali taikinimo agentūra (Danish Mediation Board) tarpinin-
kauja sprendžiant kaimynų, įpėdinių, akcininkų ginčus, nagrinėjant
šeimos konfliktus ir t.t. Praktika rodo, kad šitaip ginčai išsprendžiami
gana operatyviai - nuo trijų iki šešių savaičių. Tuo tarpu byla Danijos
teisme gali būti nagrinėjama nuo šešių savaičių iki šešerių metų1.
Vokietijoje privaloma taikinimo procedūra nustatyta esant darbo
byloms. Taip pat yra specialių valstybės ir nevalstybinių institucijų,
tarpininkaujančių sprendžiant vartotojų ir gamintojų (pardavėjų), kai
kuriuos kitus ginčus2.
Pasaulinė patirtis patvirtina ir valstybės suinteresuotumą, kad kuo
daugiau ginčų būtų išspręsta taikiai, be teismo arba išvengiant ilgo
teisminio nagrinėjimo. Todėl daugelyje valstybių civilinio proceso įsta-
tymai revizuojami, nustatoma paprastesnė kai kurių kategorijų civili-
nių bylų nagrinėjimo tvarka. Pavyzdžiui, per tokią reformą Vokieti-
joje (l990 m.) CPK buvo papildytas nauju skirsniu, nustatančiu
sumarinį procesą ginčams dėl skolos išieškojimo spręsti nešaukiant
teismo posėdžio3. Be to, daugelio šalių civilinio proceso įstatymai
(pvz., Prancūzijos CPK 21 str., Vokietijos CPK 279 str., Švedijos teis-
mo proceso kodekso 42:6 str.) taip pat įtvirtina teisėjo pareigą ska-
tinti šalis baigti bylą taikos sutartimi. Analogiška norma yra ir Lie-
tuvos CPK 231 straipsnyje.
Tačiau nereikėtų pernelyg vertinti alternatyvių ginčo sprendimo bū-
dų. Negalima neigti jų naudingumo, tačiau privalumų turi ir teisminė
gynyba. Pirma, išsprendus ginčą alternatyviu būdu, dažniausiai užtik-
rinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta.
Antra, teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas - teisėjas,
o šito paprastai stokojama sprendžiant ginčą alternatyviu būdu.
Trečia, teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas prievartos galimy-
be, o šito nėra sprendžiant ginčus alternatyviais būdais (išskyrus, ži-
noma, arbitražą).
Ketvirta, aiškios ir detalios teismo proceso taisyklės padeda teis-
mui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes.
Penkta, teismo procese galima reikalauti taikyti laikinąsias apsau-
gos priemones.
1
Ten pat. P. 136-139.
2
Ten pat. P. 181-183.
3
International Civil Procedures / ed. Ch. T. Campbell. London: Lloyd's of London
Press Ltd., 1995. P. 293-294.
61
Šešta, galimas teismo klaidas įmanoma ištaisyti pasinaudojus ins-

tancinės teismų sistemos galimybėmis.
Septinta, bylinėjimosi išlaidų problema daugelyje valstybių spren-
džiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą neturtingiems byli-
ninkams.
Šie teismo proceso pranašumai patvirtina išvadą, kad teisė į teis-
minę gynybą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų 1950 m.
lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos1 6 straipsnyje. Ji reiškia, kad visus ginčus dėl civilinės tei-
sės turi spręsti teismas2. Principą, kad negali būti sričių, kurių negalė-
tų kontroliuoti teismas, ne viename savo sprendime patvirtino ir Eu-
ropos žmogaus teisių teismas3. Tačiau įgyvendinti šį principą nėra
paprasta. Iš daugelio žmonių galimybę pasinaudoti teise į teisminę gy-
nybą atima ekonominės priežastys: didelis žyminis mokestis ir advo-
katų honorarai teisminę gynybą daro jiems neprieinamą. Idealus tei-
singumo įgyvendinimo modelis, pagal kurį visi ginčai dėl teisės būtų
nagrinėjami teisme, o valstybė turėtų pareigą subsidijuoti neišgalin-
čiuosius, daugeliui valstybių, net ir labai pažangių, kol kas tėra siek-
tina svajonė, nors eiti šiuo keliu jau mėginama4.
1.8 CIVILINIO PROCESO TEISĖS SANTYKIS

SU KITOMIS TEISĖS ŠAKOMIS
Civilinio proceso teisė, būdama savarankiška teisės šaka, kartu yra vi-
sos teisės sistemos sudedamoji dalis. Taigi ji nėra izoliuota nuo kitų
teisės sistemos dalių. Atvirkščiai, ji labai glaudžiai su jomis susijusi.
Pirmiausiai šitai aiškinama civilinio proceso universalumu, t. y. jo pri-
taikymu nagrinėti ginčus, kylančius iš daugelio materialiosios teisės
šakų, posakių ir institutų reguliuojamų materialiųjų teisinių santykių.
Tokį universalumą lemia vienas iš pagrindinių civilinio proceso prin-
cipų - procesinis šalių lygiateisiškumas.
Civilinio proceso teisės ir kitų teisės šakų ryšys labiausiai pasi-
reiškia teisės Šaltinių tapatumu - daugelis materialiosios teisės šaltinių
yra ir civilinio proceso teisės šaltiniai. Antai konstitucinės teisės nor-
mos įtvirtina daugumą civilinio proceso teisės principų (Konstitucijos
30, 109-110, 114, 117 str.). Baudžiamojo proceso ir civilinio proceso
1
Žinios. 1995, Nr. 40-987.
2
Koopmans T. Natural Justice Rediviva? The Right to a Fair Hearing in European
Law // Law and Reality. Dordrecht: Martinus Nijhoff, 1992. P. 183-184.
3
Žr., pvz., sprendimus byloje Johnston v. Ireland, 1986, kitose bylose.
4
International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 1. P. 85-86.
62
teisę visų pirma sieja nemažai institutų, kurie bendri abiejų proceso
teisės šakų (pvz., bendri šių proceso teisės šakų yra pagrindiniai pro-
ceso principai, teisėjų nušalinimo pagrindai, įrodymai ir kt.). Minėta,
kad būtent šitai leidžia abu procesus reguliuoti viename kodekse, kaip
kad praktikuojama kai kuriose šalyse. Toliau detaliau aptariamas civi-
linio proceso teisės ir kitų teisės šakų tarpusavio santykis.
§ 1. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR KONSTITUCINĖ TEISĖ
Lietuvos Respublikos Konstitucija labai plačiai veikia tiek pačią teis-

mų sistemą, tiek tiesiogiai civilinio proceso teisę. Minėta, kad Konsti-
tucijoje įtvirtinta nemažai principų, taikytinų ir civilinio proceso tei-
sei: visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teismo posėdžio viešumo,
valstybinės kalbos proceso, teisėjų ir teismų nepriklausomumo, teisin-
gumo vykdymo tik teismo ir kiti (Konstitucijos 29, 109, 117 str.). Tad
galima teigti, kad konstitucinė teisė, nustatydama teismų veiklos prin-
cipus, lemia ir pagrindinius civilinio proceso teisės turinio aspektus.
Civilinio proceso teisei, kaip ir kitoms teisės šakoms, konstitucinė tei-
sė yra bazinė.
Konstitucija taip pat įtvirtina žmogaus teises, tarp jų - ir vieną
iš pagrindinių žmogaus teisių, o būtent teisę į teisminę gynybą (Kon-
stitucijos 30 str. l d.). Todėl konstitucinė teisė labai svarbi interpre-
tuojant civilinio proceso teisės normas. Teismų praktikos analizė pa-
tvirtina, kad daugelis 1964 m. CPK normų aiškinta pirmiausiai
analizuojant Konstituciją ir ja remiantis1. Ypač svarbūs civilinio pro-
ceso teisei yra Konstitucijos 6—7 straipsniai, padedantys teismams ša-
linti teisės spragas ir spręsti teisės normų galiojimo ir jų tarpusavio
2
kolizijos klausimus .
Neatskiriamą Lietuvos konstitucinės teisės dalį sudaro Konstituci-
nio Teismo precedentai. Bendrosios kompetencijos teismai, aiškindami
ir taikydami teisę, vadovaujasi Konstitucinio Teismo praktika, jo pa-
teiktu konkrečių Konstitucijos ir kitų įstatymų aiškinimu. Tokių pa-
vyzdžių bendrosios kompetencijos teismų praktikoje gana gausu3.
1
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartį c. b. H. Juch-
nevičius v. Vilniaus m. Valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32; 2000 m.
spalio 2 d. nutartį c. b. Klaipėdos m. savivaldybė v. R. Kačinskaitė, Nr. 3K-3-910/2000,
kat. 3.
2
Mikelėnas V. Lietuvos Respublikos Konstitucija Lietuvos bendrosios kompetenci-
jos teismų praktikoje // Konstitucijos tiesioginis aiškinimas ir taikymas. Vilnius, 2002.
P. 131-165.
3
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 17 d. nutartį c. b. A. Sto-
maitė v. B. Litvinavičienė ir kt., Nr. 3K-3-385/2000, kat. 36.
63
CIVILINIO PROCESO TEISE KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA
§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR CIVILINĖ TEISĖ
Ypač glaudus civilinio proceso teisės ir tų materialiosios teisės šakų,

kurių normose įtvirtintos subjektinės teisės ginamos civilinio proceso
tvarka, ryšys. Jis atsiskleidžia analizuojant tokius civilinio proceso tei-
sės institutus kaip šalys, tretieji asmenys, civilinis procesinis teisnu-
mas ir veiksnumas, įrodymai ir kita. Pavyzdžiui, proceso šalis yra tin-
kama ar ne, įmanoma nustatyti tik analizuojant materialiąją teisę (šie
klausimai išsamiai aptariami kituose skyriuose). Taigi nors civilinę ir
civilinio proceso teisę sieja glaudus ryšys, tačiau tai nėra viena teisės
šaka ir jas atriboti yra taip pat svarbu kaip ir nurodyti jų santykį. Abiem
teisės šakoms keliami skirtingi tikslai, skiriasi ir jų pagrindu atsiran-
dantys teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad labai daž-
nai, atrodytų, tos pačios sąvokos šiose teisės šakose reiškia skirtingus
dalykus, pavyzdžiui, šalis, reikalavimas, pripažinimas ir atsisakymas
civilinėje ir civilinio proceso teisėje nėra tapačios sąvokos.
Civilinė teisė yra materialioji teisė, kurios pagrindu atsiranda, keičia-
si ar baigiasi civiliniai materialieji teisiniai santykiai. Ji taip pat numato
civilinių teisių gynybos būdus (CK 1.138str.). Tačiau civilinė teisė ne-
numato civilinių materialiųjų subjektinių teisių įgyvendinimo ir gynybos
mechanizmo. Materialiųjų subjektinių teisių įgyvendinimas ir gynyba yra
civilinio proceso teisės dalykas, o ši savo ruožtu jau detaliai reglamen-
tuoja, kaip atitinkama materialioji subjektinė teisė gali būti apginta ir
įgyvendinta teisme ar kitoje kompetentingoje institucijoje ir kaip yra vyk-
domas priimtas teismo sprendimas ar kitas vykdomasis dokumentas. Taigi
civilinio proceso teisė nustato mechanizmą, padedantį taikyti ir įgyven-
dinti CK 1.138 straipsnyje numatytus civilinių teisių gynybos būdus.
Civilinė teisė yra privatinės teisės dalis, nes visi Čia susiklostan-
tys teisiniai santykiai sieja privačius ir vienas kitam nepavaldžius (ly-
giateisius vienas kito atžvilgiu) teisės subjektus. Tuo tarpu civilinio
proceso teisė, kaip kad minėta, yra teisės šaka, kuriai būdingi tiek vie-
šosios, tiek privatinės teisės bruožai, nes čia atsiranda teismo ir civi-
linio materialiojo teisinio santykio subjektų teisiniai santykiai. Atitin-
kamas asmuo šiuo atveju kreipiasi į valstybę dėl jam priklausančios
civilinės materialiosios subjektinės teisės gynybos ar įgyvendinimo.
Šių dviejų teisės šakų ryšys pirmiausiai ir pasireiškia tuo, kad civi-
linio proceso teisė skirta civilinių materialiųjų subjektinių teisių, atsi-
randančių civilinės teisės pagrindu, tinkamam įgyvendinimui ir gynybai
užtikrinti. Kita vertus, civilinės teisės šaltiniuose yra nemažai proceso
teisės normų (pvz., CK 3.34, 3.38, 3.48, 3.53-3.54, 3.58 3.63, 3.65 ir
kiti straipsniai), todėl CK yra ir civilinio proceso teisės šaltinis.
64
§ 3. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR BAUDŽIAMOJO

PROCESO TEISĖ
Proceso teisės skyrimą į civilinio proceso ir baudžiamojo proceso pir-

miausiai lemia materialiųjų teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja ati-
tinkamai civilinė ir baudžiamoji teisė, specifika.
Minėta, kad civilinės bylos yra susijusios su materialiųjų subjekti-
nių teisių, atsirandančių iš civilinės, komercinės, šeimos, darbo teisės
reguliuojamų santykių, apsauga. Taigi nagrinėjant civilines bylas daž-
niausiai gynybos objektas yra privatus interesas. Tuo tarpu baudžiamo-
siose bylose siekiama įgyvendinti baudžiamosios teisės normas taikant
nusikaltusiems asmenims atitinkamas baudžiamąsias sankcijas (kurios sa-
vo ruožtu taip pat įtvirtintos baudžiamojoje teisėje). Taigi baudžiamasis
procesas skirtas viešajam interesui, kurį saugo baudžiamoji teisė, ginti.
Atsižvelgiant į ginamų civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių
specifiką atitinkamai civilinės ir baudžiamosios bylos yra nagrinėja-
mos skirtinga proceso tvarka ir todėl egzistuoja savarankiška civilinio
proceso ir baudžiamojo proceso teisė. Tad civilinis ir baudžiamasis pro-
cesai - tai dvi savarankiškos teisingumo vykdymo formos.
Atskiriant civilinį ir baudžiamąjį procesus pagrindinis kriterijus yra
tiesioginis proceso tikslas. Tai gali būti arba ginčytinų materialiųjų sub-
jektinių teisių įgyvendinimas, t. y. privataus intereso gynyba, arba asmens,
pažeidusio viešąjį interesą, kurį saugo atitinkamos baudžiamosios teisės
sankcijos, nubaudimas. Tačiau kad ir koks būrų proceso tikslas, teismas
priimdamas teisingumo vykdymo aktą (sprendimą ar nuosprendį) byloje
įgyvendina teisingumą. Dėl šios priežasties baudžiamasis ir civilinis pro-
cesai turi daug bendra, pavyzdžiui, bendri kai kurie principai (viešumo,
žodinio proceso, teisėjų nepriklausomumo ir t.t.), panašūs ir institutai -
įrodymų, procesinių terminų, apeliacijos, kasacijos ir kiti.
Tačiau skirtingi šių procesų tikslai lemia ir skirtingą pačių proce-
sų sandarą: civiliniame procese vyrauja dispozityvumo ir rungimosi
principai, o baudžiamajame procese - oficialumo ir tardomojo proce-
so principai; civiliniame procese reikalaujama nustatyti materialiąją,
dažnai - ir formaliąją tiesą (kai priimamas sprendimas už akių, kai
atsisakoma priimti pavėluotai pateiktus įrodymus ir pan.), o baudžia-
majame procese vienareikšmiškai reikalaujama nustatyti objektyviąją
tiesą, t. y. tokio teismo įsitikinimo, kai dėl tam tikrų faktų nelieka jo-
kių abejonių. Tokių skirtumų yra ir daugiau.
Civilines ir baudžiamąsias bylas gali sieti dvejopi santykiai: pir-
ma, kai ta pati veika yra pagrindas ir taikyti baudžiamąją sankciją, ir
pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo; antra, kai nors žalos
65
atlyginimo santykių ir neatsiranda, tačiau tam tikrų faktų vienoje by-

loje nustatymas turi įtakos kitos bylos baigčiai. Pirmuoju atveju įsta-
tymas numato galimybę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje,
antruoju - kalba apie prejudicinius faktus (CPK 182 str. 2-3 p.).
§ 4. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR ADMINISTRACINIO

PROCESO TEISĖ
Iki 1999 m. gegužės l d., kai pradėjo veikti administracinių teismų sis-
tema, administracinis procesas buvo civilinio proceso sudedamoji da-
lis. Tačiau nuo nurodytos datos turime kalbėti apie savarankiško ad-
ministracinio proceso susiformavimą, juo labiau kad administracinė
teisena nėra ir naujojo CPK reguliavimo dalykas1.
Šių dviejų teisės šakų panašumus ir skirtumus iš esmės lemia tos
pačios priežastys kaip ir nurodytos aptariant civilinio ir baudžiamojo
procesų santykį. Bendra yra tai, kad abiejų teisės šakų tikslas yra tei-
singumo vykdymas, tuo tarpu jas skiria tam tikra materialiųjų teisinių
santykių, kuriuos reglamentuoja administracinė ir civilinė teisė, speci-
fika. Ir civilinėse, ir administracinėse bylose paprastai kalbama apie
tam tikrą ginčą ir būtinumą jį išspręsti taikant atitinkamą materialiąją
teisę. Tačiau vienu atveju yra civilinis, privatus ginčas, kurio dalyviai
yra lygiaverčiai, o kitu - administracinis, viešasis ginčas, kurio vienas
iš dalyvių visada yra valstybė ar atitinkama valstybės institucija. Ad-
ministracinio teisimo santykio dalyvius sieja tam tikri subordinacijos
santykiai. Esant tokiems santykiams, ypač svarbu garantuoti Konstitu-
cijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminę
gynybą, juo labiau kad kalbama apie gynybą nuo absoliuto - valsty-
bės. Atitinkami interesai gana stipriai mažina rungimosi principo tai-
kymo galimybių ir įpareigoja teismą visapusiškai, neapsiribojant tik ša-
lių pateikta medžiaga, išsiaiškinti bylos aplinkybes.
Vis dėl to ir vienu, ir kitu atveju teisme nagrinėjami ginčai dėl
teisės, o tai savo ruožtu lemia glaudesnį nei civilinio ir baudžiamojo
procesų tarpusavio ryšį. Geriausiai šį tarpusavio ryšį iliustruoja Admi-
nistracinių bylų teisenos įstatymo l straipsnio antroji dalis, kur sako-
ma, kad nagrinėdamas bylas administracinis teismas vadovaujasi šio
įstatymo normomis, taip pat CPK normomis, kai šis įstatymas jas tie-
siogiai nurodo. Taigi CPK papildomai (subsidiariai) taikomas nagrinė-
jant ir administracines bylas, todėl yra gana glaudus ne tik pačių gin-
Apie bylų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, teisena kaip sudedamąją

civilinio proceso dalį iki 1999 m. gegužės l d. žr.: Mikelėnas V. Civilinis procesas. D. 2.
2-asis leid. Vilnius: Justitia, 1997. P. 136-172.
66
čų, bet ir teisės šakų tarpusavio ryšys ir prigimties panašumas. Iš tie-

sų daugelis administracinio proceso institutų (įrodymų, apeliacijos ir
t.t.) yra nukopijuota nuo CPK.
§ 5. CIVILINIO PROCESO TEISĖ IR TARPTAUTINĖ

PRIVATINĖ TEISĖ
Daugelis civilinio proceso teisės normų reglamentuoja civilinių bylų,

nesusijusių su užsienio valstybėmis, nagrinėjimo ir sprendimo tvarką.
Tačiau civilinė byla gali būti susijusi su užsieniu, t. y. gali turėti už-
sienio (tarptautinį) elementą. Pavyzdžiui, į teismą gali kreiptis užsie-
nio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, įrodymus gali tekti rinkti, pri-
imtą teismo sprendimą gali reikėti vykdyti užsienio valstybėje. Tokiais
atvejais susiduria dviejų ar daugiau valstybių civilinio proceso teisė,
todėl daugelį civilinio proceso teisės reglamentuojamų klausimų tenka
spręsti kitaip, nei įprasta.
Klausimų, susijusių su skirtingų valstybių teisės sistemų kolizija,
sprendimą reglamentuoja tarptautinė privatinė teisė. Šios teisės sude-
damąja dalimi pripažįstamas tarptautinis civilinis procesas. Kai kurio-
se valstybėse proceso teisės normos, reglamentuojančios bylų, susiju-
sių su užsienio (tarptautiniu) elementu, nagrinėjimo ir sprendimo
ypatumus, kodifikuotos specialiame įstatyme ar kodekse. Kitose vals-
tybėse šios normos yra CPK. Lietuvoje tarptautinė privatinė teisė nėra
kodifikuota specialiame teisės šaltinyje. Proceso teisės normos, regla-
mentuojančios tarptautinį civilinį procesą, yra išdėstytos CK (pvz., CK
1.12, 1.30, 1.33 str.) ir CPK 780-817 straipsniuose. Be šių normų, dau-
gelį tarptautinio civilinio proceso klausimų reglamentuoja dvišalės ir
daugiašalės tarptautinės sutartys, kurios yra ir tarptautinės privatinės
teisės, ir civilinio proceso teisės šaltinis1.
1.9 ŠIUOLAIKINĖS CIVILINIO PROCESO

TEISĖS TENDENCIJOS
Viena iš teisės funkcijų - užtikrinti stabilumą visuomenėje. Šiuo at-
žvilgiu teisė yra statiškas reiškinys. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje.
Priešingai, visuomenės gyvenime nuolat vyksta įvairūs ekonominiai,
socialiniai, kultūriniai ir kiti procesai ir pokyčiai. Teisė privalo į tai
reaguoti. Taigi teisei neišvengiamai būdingas ir dinamiškumas, pasi-
reiškiantis nuosekliu jos plėtojimu ar net drastiškomis reformomis.
Išsamiau žr.: Mikelėnas V. Tarptautines privatinės teisės įvadas. Vilnius: Justitia,

2001.
67
Šie apibendrinti samprotavimai tinka ir civilinio proceso teisei. Šios

teisės šakos paskirtis - nustatyti stabilią, sąžiningą, teisingą ir opera-
tyvią civilinių bylų sprendimo tvarką, kuri užtikrintų, kad bylą laimė-
tų ta šalis, kuri iš tiesų teisi. Stabilumą galima pasiekti užtikrinant
stabilią statutinę teisę ir teismų praktiką. Užsienio šalių patirtis rodo,
kad įmanoma pasiekti statutinės teisės stabilumą. Antai daugelyje Va-
karų Europos, Amerikos valstybių tebegalioja CPK, priimti XIX am-
žiuje. Tačiau XX a. antroji pusė ir pabaiga buvo civilinio proceso tei-
sės reformų laikas daugelyje valstybių. Pavyzdžiui, 1975 m. naują CPK
priėmė Prancūzija, 1996 m. - Japonija; padaryti svarbūs Italijos, Vo-
kietijos CPK pakeitimai1. Šios reformos rodo, kad klasikinis civilinis
procesas, susiformavęs XVIII-XIX a., pereina į naują raidos, kurią le-
mia ekonominiai, socialiniai, politiniai, kultūriniai ir kitokie visuome-
nės gyvenimo pokyčiai, etapą. Šis faktas verčia kitaip pažvelgti į per
pastaruosius du šimtmečius susiformavusias vertybes, atsisakyti kai ku-
rių jau tapusių klasikiniais stereotipų2. Šių realijų nesuvokimas ar ne-
paisymas gali tapti dideliu civilinio proceso teisės reformų stabdžiu,
juo labiau kad reformos priėmus naująjį CPK nesibaigė, o priešingai
- dar tik prasidėjo. Pozityviosios teisės reforma yra tik pradinis ir, ko
gera, paprasčiausias reformos etapas. Ateityje laukia daug sunkesni re-
formos etapai - teisinės sąmonės, teisinio mąstymo, teismų praktikos
ir teisės doktrinos transformacijos. Šie reformos etapai gali būti sėk-
mingi tik jaučiant šiuolaikinės visuomenės gyvenimo pulsą ir jo dik-
tuojamas permainas.
Galima išskirti keletą veiksnių, kurie lemia šiuolaikinės civilinio
proceso teisės pokyčius Lietuvoje ir užsienio valstybėse.
§ 1. BYLINĖJIMOSI MASTŲ PADIDĖJIMAS
Viena iš priežasčių, lemiančių civilinio proceso teisės reformas, yra

tai, kad nuolat daugėja civilinių bylų. Šitai pasakytina apie daugumą
užsienio valstybių. Pavyzdžiui, Olandijoje bylų pirmosios instancijos
teismuose per dešimt metų (nuo 1985 iki 1995 m.) padaugėjo 67 pro-
centais. Panašiai, o kartais net ir sparčiau civilinių bylų daugėja ir
kitose valstybėse. Dėl tokio spartaus civilinių bylų gausėjimo (šį reiš-
1
Apie civilinio proceso teisės reformą šiose valstybėse žr.: The American Journal
of Comparative Law. 1997, vol. 45, No 4; Ota Sh. Reform of Civil Procedure in Japan
// The American Journal of Comparative Law. 2001, vol. 49, No 4, p. 561-584.
2
Išsamiau apie šiuolaikines civilinio proceso teisės raidos tendencijas žr.: Belley J. G.
Une justice de la seconde moderitė: proposition de principes gėnėraux pour le pro-
chain Code de procedure civile // Revue de droit McGill. 2001, vol. 46, p. 317-372.
68
kinį kai kurie autoriai vadina „bylinėjimosi manija") vis ilgėja bylinė-
jimosi laikas, o kartu, kai kurių autorių nuomone, pasireiškia ir tam
1
tikra visos teisingumo sistemos krizė ar net jos bejėgiškumas . Ne iš-
imtis ir Lietuva. Oficiali statistika rodo, kad atkūrus nepriklausomybę
civilinių bylų Lietuvos teismuose nuolat ir sparčiai daugėjo2:
Iškeltų pirmosios instancijos teisme civilinių bylų skaičius
Daugėjant gaunamų civilinių bylų (per dešimtmetį bylų pagausėjo

daugiau nei keturis kartus), daugėjo ir kasmet gautų, tačiau nebaigtų
bylų ir savo ruožtu ilgėjo ir civilinių bylų nagrinėjimo laikas. Pavyz-
džiui, 2001 m. pradžioje pirmosios instancijos teismuose buvo likę
15 670 neišnagrinėtų civilinių bylų. Tų pačių metų pabaigoje šis skai-
čius beveik nepakito - liko neišnagrinėtos 15 037 civilinės bylos, iš-
keltos tais pačiais, 2001 metais.
Nors per tą patį laikotarpį gerokai padaugėjo ir teisėjų (teisėjų
Lietuvoje nuo šimto septyniasdešimt devynių (l992 m.) padaugėjo iki
šešių šimtų (2002 m.), tačiau ir šitai negelbsti nuo vis ilgėjančio bylų
nagrinėjimo laiko. Lietuvoje vidutinė bylinėjimosi pirmosios instanci-
1
Išsamiau žr.: Civil Justice in Crisis. Comparative Perspectives of Civil Procedure;
Markesinis B. S. Litigation- Mania in England, Germany and the USA: Are we so
very different // Cambridge Law Journal. 1990, vol. 49 (2), p. 233-276.
2
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statistikos duomenys.
69
jos teisme trukmė yra nuo dviejų iki šešių mėnesių. Pridėjus bylos
nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme truk-
mę, bendra vidutinė bylinėjimosi trukmė būtų nuo vienų iki pusantrų
1
metų . Nors, palyginti su užsienio valstybėmis, kur bylinėjimosi truk-
mė visų grandžių teismuose yra penkeri, dešimt ar net penkiolika me-
tų2, bylinėjimosi laikas Lietuvos teismuose nėra labai ilgas, tačiau ir
čia yra pavyzdžių, kai bylos nagrinėjimas visų grandžių teismuose
trunka aštuonerius ar net dešimt metų.
Pažymėtina, kad ilga bylinėjimosi trukmė yra ne tik daugelio vals-
tybių problema. Ji aktuali ir tarptautiniams teismams. Pavyzdžiui, su
šia problema susiduria ir Europos žmogaus teisių teismas. Pavyzdžiui,
2001 m. šis teismas priėmė sprendimus bylose, kurios buvo iškeltos
dar 1994-1995 metais. Taigi galima teigti, kad civilinių bylų gausėji-
mas, kartu ir jų nagrinėjimo terminų ilgėjimas tampa pasaulinio lygio
problema.
Ilgėjant bylinėjimosi trukmei didėja bylinėjimosi išlaidos3, mažėja
teismo ir visos teisingumo sistemos veiksmingumas ir autoritetas. Todėl
viena iš pagrindinių šiuolaikinės civilinio proceso teisės tendencijų yra
reformos siekiant sutrumpinti bylinėjimosi laiką. Vienas iš būdų yra
paprastinti teismo procesą. Ne veltui Europos Tarybos Ministrų komi-
tetas dar 1981 m. gegužės 14d. rekomendacijoje Nr. R (81)7 nurodė,
kad valstybės - Europos Tarybos narės, siekdamos užtikrinti realų sa-
vo piliečių teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, turi imtis atitinkamų
priemonių teismo procesui paspartinti jį supaprastindamas ir įvesdamas
specialias (pagreitintas, supaprastintas) procedūras4. Šias reformas vykdo
tiek įstatymų leidėjas (pvz., naujajame CPK atsirado tokie nauji insti-
tutai, skirti procesui pagreitinti, kaip teismo sprendimas už akių, do-
kumentinis procesas ir kt), tiek teismai, nelaukdami, kol įsikiš įstaty-
mų leidėjas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
1
Vidutinę civilinės bylos išnagrinėjimo trukmę galima apskaičiuoti pagal Vakarų vals-
tybėse bylinėjimosi trukmei apskaičiuoti naudojamą formulę: g = (Cl + C2) : (E + U),
čia C l - bylų likutis metų pradžioje; C2 - bylų likutis metų pabaigoje; E - gautų per
ataskaitinius metus bylų skaičius; U - išnagrinėtų per atsakaitinius metus bylų skaičius;
žr.: Varano V. Civil Procedure Reform in Italy // The American Journal of Comparative
Law. 1997, vol. 45, No 4, p. 657.
2
Išsamiau žr.: Civil Justice in Crisis.
3
Žr., pvz.: Economic Consequences of Litigation Worldwide / edited by Ch. Platto,
B. McNally Whittington. The Hague: Kluwer Law International, 1999.
4
Recommendation No R (81) 7 on Measures Facilitating Access to Justice, adop-
ted by the Committee of Ministers on 14 May 1981 and Explanatory Memorandum.
Strasbourg, 1981.
70
skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad „Lietuvos Respublikos

1998 m. gruodžio 10d. įstatymu padarytų CPK pakeitimų analizė ro-
do įstatymų leidėją ketinus sumažinti bylinėjimosi trukmę ir užtikrinti
kuo operatyvesnį teismo procesą. Lietuvos CPK 337 straipsnyje nusta-
tyti apeliacinės instancijos teismo teisių ribojimai reiškia, kad įstaty-
mų leidėjas siekė iki minimumo sumažinti atvejų, kai byla gali grįžti
į pirmosios instancijos teismą, skaičių. Šis straipsnis akivaizdžiai pa-
tvirtina, kad įstatymų leidėjas siekė sukurti lankstų apeliacinio proce-
so modelį, kuris tam tikrais atvejais leistų apeliacinės instancijos
teismui ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ne grą-
žinant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o išspren-
džiant bylą iš esmės apeliacinėje instancijoje. Toks įstatymų leidėjo
ketinimas gali būti paaiškinamas ir būtinumu laikytis tarptautinių įsi-
pareigojimų žmogaus teisių apsaugos srityje. Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalis kaip
vieną pagrindinių žmogaus teisių įtvirtina teisę į bylos išnagrinėjimą
teisme per protingą terminą. Ši teisė gali būti užtikrinta tik tuo atveju,
jeigu byla nuosekliai judės iš žemesnės į aukštesnę teisminę instanciją
ir nebus nepagrįstai grąžinama žemesnei teisminei instancijai. Bet ku-
ris bylos grąžinimo žemesnei instancijai atvejis reiškia, kad bylinėji-
mosi trukmė žymiai pailgėja. Siekdamas išvengti bereikalingo vilkini-
mo įstatymų leidėjas ir nustatė, kad byla gali būti grąžinta nagrinėti
pirmosios instancijos teismui iš naujo tik išimtiniais atvejais."1
§ 2. BYLINĖJIMOSI POBŪDŽIO POKYČIAI
Civilinio proceso teisės raidos tendencijos priklauso ne tik nuo civili-

nių bylų skaičiaus, bet ir nuo pačių civilinių bylų pobūdžio. Šiuolaiki-
niame civiliniame procese tenka spręsti ne tik nesudėtingus dviejų pri-
vačių asmenų ginčus, bet ir labai komplikuotas bylas. Sudėtingų bylų
taip pat daugėja. Civilinės bylos sudėtingumą lemia įvairios priežastys.
Pirma, valstybei vis labiau kišantis į privačius santykius, keičian-
tis ekonominėms, socialinėms visuomenės gyvenimo sąlygoms, teisi-
nis reglamentavimas apima vis naujus žmonių santykius. Todėl atsi-
randa naujų kategorijų civilinių bylų, kokių prieš dešimt ar daugiau
metų apskritai nebuvo. Pavyzdžiui, teismui tenka nagrinėti ginčus, su-
sijusius su dirbtiniu apvaisinimu, konkurencija, vertybiniais popieriais,
vartotojų teisių apsauga, pramoniniu šnipinėjimu, šiuolaikinėmis infor-
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 ra. gegužės 10d. nutartis c. b. G. Gutauskienė v.
R. Penelienė ir kt., Nr. 3K-3-522/2000, kat. 40.
71
CIVILINIO PROCESO TEISĖ KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS SAKA
1
macijos perdavimo technologijomis ir panašiai. Naujų kategorijų civi-
linių bylų atsiradimas verčia tiek įstatymų leidėją, tiek teismus atitin-
kamai modifikuoti bylų nagrinėjimo tvarką.
Antra, plėtojantis pramonei, mokslui, vykstant integracijai, didėja
tiek valstybių, tiek žmonių tarpusavio priklausomumas. Neretai vienas
ar kitas teisės pažeidimas veikia ne vieno, o daugelio asmenų intere-
sus. Todėl daugėja civilinių bylų, kur dalyvauja ne du, o gerokai dau-
giau asmenų. Pavyzdžiui, bankrutavus bankui ar įvykus avarijai che-
mijos gamykloje, pažeidžiami Šimtų ir tūkstančių žmonių interesai;
nustačius nesąžiningas sutarties sąlygas prisijungimo būdu sudaromo-
joje sutartyje, gali būti pažeistos šimtų ar net tūkstančių vartotojų tei-
sės ir interesai2. Dėl šios priežasties taip pat būtina atitinkamai keisti
procesą. Pavyzdžiui, bendrosios teisės valstybėse teismų praktika, atsi-
žvelgdama į minėtas tendencijas, sukūrė ir išplėtojo naują civilinio pro-
ceso teisės institutą — grupės ieškinį. Grupės ieškinio institutas yra ir
naujojo CPK 49 straipsnio penktojoje dalyje.
Trečia, teisinio reglamentavimo apimtis ir sistemiškumas lemia,
kad teismui neretai tenka spręsti kompleksinius klausimus, kurie daž-
nai peržengia vien ginčo dėl teisės klausimo sprendimo ribas. Todėl
ginčo dėl teisės išsprendimas gali sukelti labai reikšmingų šalutinių -
ekonominių, socialinių ar net politinių padarinių. Pavyzdžiui, bendro-
vės akcininkų ar užsienio investuotojo ir valstybės ginčo išsprendimas
gali lemti rimtus ekonominius ar net politinius padarinius. Pažymėti-
na, kad teismo procesas kartais yra panaudojamas ne tiek teisinei, kiek
ekonominei ar net politinei problemai išspręsti. Neretai už, atrodytų,
paprastos dviejų asmenų civilinės bylos slypi grupiniai, platesni inte-
resai. Todėl teismo sprendimas tokioje byloje gali paveikti ne tik šalių,
bet ir daugelio kitų asmenų interesus, valstybės vidaus ar net užsienio
politiką. Dėl šios priežasties gali kilti grėsmė teismo nepriklausomu-
mui, nes įvairios interesų grupės, suinteresuotos vienokiu ar kitokiu
teismo sprendimu konkrečioje byloje, gali daryti jam spaudimą. Todėl
1
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 10 d. nutartį c. b. Ž. Budros
individuali įmonė ,,Sėkmės sistemos" v. AB „Lietuvos telekomas", Nr. 3K-3-927/2001,
kat. 49.1.
2
Žr, pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartį c. b. /. A. Va-
lionienė v. SP UAB „Karoliniškių būstas", Nr. 3K-3-475/2001, kat. 49.1. Išsamiau apie
problemas, kurias kelia bylinėjimosi pobūdžio pokyčiai, žr.: Group Actions and the
Role of Courts - a European Perspective / by P. H. Lindblom. The Hague: Kluwer
Law International, 1997; Complex Litigation and the Adversary System / by J. Tid-
marsh. New York: Foundation Press, 1998; Multi-Party Actions / by Ch. Hodges. Ox-
ford: Oxford University Press, 2001.
72
būtina tobulinti ištisą kompleksą priemonių, užtikrinančių teismo ne-

priklausomumą ir sąžiningą bylos nagrinėjimą.
Ketvirta, dėl įstatymų leidybos netobulumo, politinių procesų su-
dėtingumo ir nestabilumo įstatymų leidyba neretai atsilieka nuo gyve-
nimo tikrovės ir poreikių. Dėl šios priežasties daugėja gyvenimo sri-
čių, kurių materialioji pozityvioji teisė nereglamentuoja. Kita vertus,
dėl tų pačių priežasčių įstatymų leidėjas neretai nebespėja žengti kar-
tu su gyvenimu, todėl esamas teisinis reglamentavimas nebeatitinka su-
siklosčiusių realijų ir tampa pažangos stabdžiu. Tokia padėtis reiškia,
kad teismui dažnai tenka susidurti su teisės spraga arba tampa būtina
kūrybiškai aiškinti teisę. Tokia padėtis verčia teismą būti aktyvesnį,
keičia tradicinį požiūrį į valdžios padalijimą ir skatina atitinkamas re-
formas. Pavyzdžiui, neatsitiktinai atsirado CK 1.5 straipsnis, įpareigo-
jantis teismą aiškinant ir taikant teisės normas vadovautis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo reikalavimais (ta pati nuostata pakartota
CPK 3 straipsnio pirmojoje dalyje).
§ 3. TEISMO VAIDMENS VISUOMENĖS GYVENIME PADIDĖJIMAS
Vienas iš pirmųjų valdžios padalijimo teorijos apologetų Ch. Mon-

tesquieu teismo vaidmenį visuomenėje apibūdino taip: spręsdamas gin-
čus, teisėjas turi vadovautis įstatymu. Nagrinėdamas bylas, jis tėra
„burna, tarianti įstatymo žodžius". Tačiau, taikydamas įstatymą, tei-
sėjas turi būti nepriklausomas1. Taigi Ch. Montesquieu teigė, jog bū-
tina teisingumo vykdymo prielaida, kad sprendimą dėl šalių ginčo
priimtų nešališkas ir neutralus trečiasis asmuo - teisėjas (tertium su-
per partes). Šis valdžios padalijimo teorijos šalininkas nemanė, kad
teismas turėtų funkcionuoti kaip trečioji valdžia. Tačiau jis buvo įsi-
tikinęs, kad teismo neturi veikti nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdo-
moji valdžia.
Ch. Montesquieu pažiūrų rezonansas jaučiamas ir šiandien. Pasau-
lyje nėra bendros nuomonės dėl teismo vietos ir statuso visuomenėje
ir politinėje sistemoje. Vieni, remdamiesi Ch. Mostesquieu, įrodinėja,
kad teismas nėra savarankiška, t. y. trečioji, politinės valdžios šaka.
Pavyzdžiui, Vl. Mačys rašė, kad yra tik dvi valdžios - „viena įstaty-
mams leisti, kita įstatymams vykdyti". Vykdomosios valdžios sudeda-
moji dalis, jo manymu, yra teismas: „[...] teismo valdžia yra vykdo-
mosios valdžios srity ir be reikalo ji laikoma trečiąja valdžia."2
1
Išsamiau žr: Montesquieu Ch. De l' esprit des lois. Paris: Vedel edition, 1964;
Montesquieu's Idea of Justice / by Sh. M. Mason. The Hague: Martinus Nijhoff, 1975.
2
Mačys Vl. Cit. op. P. 39.
73
Šiuolaikinėje Prancūzijos teisės doktrinoje irgi teigiama, kad teismas

nėra savarankiška, trečioji valdžia. Teismai laikomi ne trečiąja valdžia,
o institucija, kurios vykdomoji valdžia negali visiškai kontroliuoti1.
Ši doktrina remiasi teismų ir teisėjų apolitiškumo idėja. Manoma,
kad teismo veikla nėra ir negali būti susijusi su politika, nes politika
skaldo visuomenę. Tad teisėjai, privalantys būti neutralūs, turi likti nuo-
šaly nuo politikos. Tik tada jie galėtų nešališkai vykdyti teisingumą ir
žmonės gerbtų jų sprendimus. Kadangi valdžia yra politikos dalis, teis-
mas nėra savarankiška trečioji valdžia2.
Tuo tarpu kitos srovės atstovai įrodinėja priešingai. Anot jų, teis-
mas yra nepriklausoma trečioji valdžia. Jis yra sudedamoji visuomenės
politinės sistemos dalis, todėl pats ir vykdo, ir veikia politiką. Pavyz-
džiui, JAV visuotinai pripažįstama, kad Aukščiausiasis Teismas ir fede-
raliniai teismai objektyviai dalyvauja politikoje kontroliuodami vykdo-
mosios valdžios veiksmų teisėtumą, įstatymų sutikimą su Konstitucija3.
Iš tiesų JAV teismai vaidina didžiulį vaidmenį politiniame šalies gyve-
nime. Galima prisiminti kad ir pastaruosius JAV prezidento rinkimus,
kai J. Bushas juo tapo tik dėl jam palankių teismų sprendimų.
Siekiant išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų yra teismas, ar jis laikyti-
nas trečiąja valdžia, koks jo vaidmuo visuomenėje, būtina aptarti ke-
lis klausimus.
Pirma, reikia apžvelgti istorinius teismo funkcijų pokyčius. Iš tie-
sų Ch. Mostesquieu laikais teismas vykdė bene vienintelę funkciją -
jis tik nagrinėjo privačių asmenų tarpusavio ginčus. Valstybės imuni-
teto doktrina (angl. state immunity; pranc. immunitė ėtatique; vok.
Staats Immunitat) buvo kliūtis, užkertanti kelią patekti į teismą by-
loms, kur privatus asmuo būtų galėjęs bylinėtis su viešąja valdžia. Ta-
čiau jau XVIII a. valstybės imuniteto doktrina susilpnėjo, o vėliau jos
visai atsisakyta. Atsirado naujos kategorijos - privačių asmenų ir vie-
šosios administracijos bylos, kurias ėmė nagrinėti teismai. Taigi nuo
XVIII a. pabaigos teismai pradėjo vykdyti naują - vykdomosios val-
džios veiksmų teisėtumo kontrolės - funkciją. Susiformavo vadinamo-
1
Martin R., Martin J. Civil Procedure in France // International Encyclopedia of
Laws. Civil Procedure / ed. P. Lemmens. The Hague: Kluwer Law International, 1994.
P. 20.
2
Bell J Policy Arguments in Judicial Decision. Oxford: Clarendon Press, 1993.
P. 1-2.
3
Jacob H. Courts and Politics in the United States // Courts, Law and Politics in
Comparative Perspective / edited by H. Jacob and others. New Haven, London: Yale
University Press, 1996. P. 11; Barak A. The Role of the Supreme Court in a Democ-
racy // Israel Law Review. 1999, vol. 33, No l, p. 1-12.
74
ji administracinė justicija1. Šią teisingumo sritį įvairių valstybių įstaty-

mų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia sutiko nevienodai. Prancūzijoje, kuri
bene pirmoji atsisakė valstybės imuniteto doktrinos, nebuvo išdrįsta ad-
ministracinių bylų atiduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams.
Tam sukurti specialūs administraciniai teismai (pranc. tribunaux admi-
nistratif)2. Šiuo keliu pasukta ir Lietuvoje 1999 m. sukuriant specialią
administracinių teismų sistemą. Kitose šalyse pasielgta priešingai: ne-
pritarus specialiųjų teismų kūrimo idėjai, administracines bylas pavesta
nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Tačiau administraciniai
teismai yra sudedamoji teismų sistemos dalis, todėl šiandien, nesvarbu,
kokie teismai - bendrieji ar specialieji, vykdo administracinės justicijos
funkcijas, išvada ta pati - teismas kontroliuoja vykdomosios valdžios
veiksmus ir ši nauja teismo funkcija negali neturėti reikšmės jo vaid-
mens visuomenėje vertinimui ir valdžių pusiausvyrai.
Kitas kokybinis pokytis įvyko jau XX a.: teismas pradėjo vykdyti
naują įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolės funkciją - konstituci-
nę priežiūrą. Ši, kaip ir administracinės justicijos atsiradimas apskri-
tai, laikytina ilgos visuomenės raidos, demokratijos ir konstituciona-
lizmo išdava. Tačiau skirtingose valstybėse ji taip pat vertinta ir
įstatymų reglamentuota nevienodai. Vienos valstybės (JAV, Japonija,
Kanada, Australija, Argentina, Šveicarija, Indija, Danija, Švedija) pa-
sirinkusios decentralizuotos konstitucinės priežiūros modelį, o konsti-
tucinę priežiūrą pripažinusios bendrosios kompetencijos teismų arba
Aukščiausiojo Teismo prerogatyva. Kitose pritarta centralizuotos kon-
stitucinės priežiūros modeliui ir sukurti specialūs - konstituciniai teis-
mai arba, kaip Prancūzijoje, - kvaziteisminės institucijos (Conseil Cons-
titutionnel). Šį modelį pasirinko Vokietija, Austrija, Italija, Ispanija,
Lietuva. Centralizuotas konstitucinės priežiūros modelis reiškė nukry-
pimą nuo valdžios padalijimo principo ir niekam neabejojant, kad kon-
stitucinė priežiūra susijusi su politika, tapo tam tikru mėginimu ap-
saugoti bendrosios kompetencijos teismus nuo politikos. Tokį sprendimo
būdą iš dalies galima būtų pateisinti - karti diktatoriškų režimų Euro-
poje patirtis nekėlė pernelyg didelio pasitikėjimo teismais, daugumos
totalitarinių režimų sistemose veikusiais kaip represinio aparato dalis.
Tad mėginta ieškoti kitų konstitucinės priežiūros modelių. Tuo tarpu
JAV, kitose totalitarinio režimo nepatyrusiose valstybėse teismais visa-
Išsamiau apie istorinę administracinės justicijos raidą žr.: Judicial Protection

Against the Executive. Vol. 1-3. Koln, Berlin: Carl Heymanns Verlag KG, Ocean Pub-
lishing, Inc., 1969.
Išsamiau žr.: Braibant G. Le droit administrative Francais. Paris: Dalloz, 1984.
75
da labai pasitikėta, todėl nekilo jokių abejonių, kad bendrosios kom-

petencijos teismai gali vykdyti ir administracinės justicijos, ir kon-
stitucinės priežiūros funkcijas. Matyt, dėl tos pačios priežasties JAV
Aukščiausiojo Teismo teisėjas J. Marshallas 1803 m. pareiškęs, kad
konstitucinė priežiūra yra prigimtinė Aukščiausiojo Teismo funkcija,
nenustebino nė vieno ir niekas nesuabejojo tokio teiginio pagrįstu-
mu1. Būtent dėl stiprios teismų pozicijos JAV politinėje sistemoje ir
Aukščiausiojo Teismo vykdomos konstitucinės priežiūros JAV Kon-
stitucija tapo bene stabiliausia pasaulyje.
Taigi naujos funkcijos iš esmės pakeitė teismo vietą politinėje vi-
suomenės organizacijoje. Teismas tapo ne tik privačių, bet ir viešų gin-
čų bei konstitucinių konfliktų sprendimo vieta. Šios naujos funkcijos
reiškia, kad teismas yra daugiau nei ginčus dėl teisės sprendžianti vals-
tybės institucija. Teismas tapo teisės, kaip antstato, iškilusio virš valsty-
bės institucijų ir pareigūnų, sergėtojas. Įstatymo viršenybės, teisinės
valstybės idėjos ir principai (angl. rule of law; vok. Rechsstaat) reika-
lauja, kad visuomenės gyvenimą pirmiausiai reguliuotų įstatymas, o
ne viešoji administracija savo įsakymais ar direktyvomis. Šie principai
taip pat reikalauja, kad įstatymui paklustų ir pati įstatymų leidžiamoji
valdžia. Teismo vykdoma įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios val-
džios veiksmų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais kontrolė daro jį
šių idėjų ir principų garantą. Kiek teismas sugebės pasipriešinti šių
valdžių savivalei, Konstitucijos ignoravimui ir nepaisymui, tiek visuo-
menėje bus užtikrinta Konstitucijos ir įstatymų viršenybė, žmogaus tei-
sių apsauga ir valdžių pusiausvyra. Tad jau vien dėl šių aplinkybių
būtų neteisinga teigti, kad teismas yra apolitiškas ir nėra savarankiška
trečioji valdžia. Net jeigu teismas spręstų tik privačius ginčus dėl tei-
sės, tai ir ši jo veikla turėtų būti pripažįstama politine. Teisingumo
vykdymas yra politika, nes politika — tai valdžios įgyvendinimas vi-
2
suomenei . Teismas, valstybės vardu taikydamas teisės normas ir prie-
vartos priemones, įgyvendina įstatymų leidėjo valią, išreikštą teisės nor-
mose, t. y. pratęsia įstatymų leidžiamosios valdžios politiką konkrečiai
Šią įgyvendindamas.
1
Cappelletti M. The Judicial Process in Comparative Perspective. Oxford: Claren-
don Press, 1989. P. 117-181. Išsamiau apie istorinę konstitucinės priežiūros raidą žr.:
Constitutional Review and Legislation. An International Comparison / edited by Ch. Lad-
fried. Baden-Baden: Nomos Verlagsgesellschaft, 1988; Supreme Courts and Judicial
Law-Making: Constitutional Tribunals and Constitutional Review / by E. McWhinney.
Dordrecht: Martinus Nijhoff Publ., 1986; Judicial Review in Comparative Law / by
A. R. Brewer-Carias. Cambridge: Cambridge University Press, 1989.
2
Bell J. Cit. op. P. 5.
76
M. Romeris, analizuodamas naują teismo vykdomą konstitucinės

priežiūros ir viešų ginčų sprendimo funkciją, rašė, kad „neteisė gali
reikštis ir valdžios organų darbuose", todėl „gali būti keliamas ir jų
teisėtumo priežiūros, jų teisėtumo užtikrinimo klausimas"1. Šiuo atžvil-
giu ypač prasmingas teiginys, kad teismai ir teisėjai yra nepriklausomi
ir klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109str.). Šis principas lemia teis-
mo, kaip trečiosios valdžios, specifiškumą, pasireiškiantį reikšminges-
niu statusu nei įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Jis reiškia,
kad kiekvieną bylą teismas privalo nagrinėti vadovaudamasis teise, o
ne politinėmis ambicijomis ir pažiūromis, siaurais partiniais interesais.
Teismo paskirtis yra apsaugoti teisinės valstybės idėją ir neleisti jos
užgožti trumparegiškiems ir vienadieniams kitų valdžių sprendimams.
Kita vertus, pozityvioji teisė, neretai būdama teisinė politinio kompro-
miso išraiška, nes visada atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo
reikalavimus. Būtent šių pamatinių visuomenės gyvenimo principų įgy-
vendinimą ir turi užtikrinti teismas. Todėl neatsitiktinai CK 1.5 straips-
nio ketvirtojoje dalyje iš teismo reikalaujama aiškinant ir taikant įsta-
tymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Šios teisės normos atsiradimas rodo padidėjus teismo vaidmenį visuo-
menėje, kartu pripažinimą, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji val-
džia ne visada sugeba įgyvendinti šiuos principus. Ši teisės norma taip
pat reiškia, kad aiškindamas ir taikydamas teisę teismas ją plėtoja. Šio
fakto pripažinimas atsispindi ir CPK 2 straipsnyje, numatančiame, kad
vienas iš civilinio proceso tikslų - plėtoti teisę. Taigi šiuolaikiniam
civiliniam procesui būdingas nepaprastai padidėjęs teisėjo vaidmuo aiš-
kinant teisę, skatinantis teisėją būti aktyvų ir kūrybišką pozityviosios
teisės interpretatorių, o ne pasyvų ir bejausmį pozityviosios teisės ci-
tuotoją2. Pasikeitusį teismo ir teisėjo vaidmenį pabrėžia ir šiuolaikinė
teisės sociologija, pažymėdama, kad teisėjas yra ir valstybės, ir visuo-
menės atstovas, privalantis derinti viešuosius ir privačius, kolektyvi-
nius ir individualius, ekonominius ir socialinius bei kitokius interesus,
arba, vartojant mitologijos kalbą, teisėjas yra ir Jupiteris, ir Heraklis,
ir Marsas3.
1
Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius: Pozicija, 1994.
P, 10-11.
2
Išsamiau apie teisės aiškinimą ir teisėjo vaidmenį aiškinant teisę žr.: Mikelėme-
nė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius: Jus-
titia, 1999.
3
Voir F. Ost. Jupiter, Hercule, Hermes: trios modeles du juge // La force du droit /
dans P. Bouretz, dir. Paris: La Dėcouverte, 1991. P. 243.
77
Antroji tendencija, į kurią būtina atkreipti dėmesį, - tai jau mi-

nėtas nepaprastai padidėjęs valstybės kišimasis į įvairias visuomenės
gyvenimo sritis. Vis daugiau visuomenės gyvenimo sričių reguliuoja-
mos įstatymo, vis platesnė darosi vykdomosios valdžios įtakos sritis.
Šiandien dešimtys ir net šimtai teisės aktų priimti dėl tokių sričių,
kurios prieš šimtą metų apskritai nebuvo reguliuojamos: aplinkos ap-
saugos, žmogaus teisių, nesąžiningos konkurencijos, socialinio aprū-
pinimo, žmogaus organų ir audinių transplantacijos, ekologijos, dirb-
tinio apvaisinimo ir kitų reprodukcijos klausimų bei daugelio kitų.
Procesai, pasireiškiantys tendencija kuo daugiau reglamentuoti visuo-
menės gyvenimą, kartu reiškia, kad teismas nagrinėja kokybiškai nau-
jas bylas, kurių anksčiau nebuvo ir negalėjo būti. Dauguma iš jų nė-
ra grynai privačios, o vienaip ar kitaip susijusios su viešuoju interesu
ir jo apsauga. Pavyzdžiui, JAV teismams teko nagrinėti abortų už-
draudimo teisėtumo, rasinės diskriminacijos, seksualinių mažumų tei-
sių gynybos, kitas visuomenei reikšmingas ir subtilias bylas1. Teismo
kompetencijai priklausančių bylų įvairovė patvirtina, kad teismų vaid-
muo visose visuomenės gyvenimo srityse nepaprastai padidėjo. Dažnai
nuo teismo sprendimo priklauso ypač reikšmingų valstybės reikalų
tvarkymas, pavyzdžiui, didelio pramonės objekto statyba, valstybės
turto privatizavimas, užsienio investicijos ir t.t. Antai 1995 m. gruo-
džio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymo2 28 straipsnyje sakoma, kad
visuomenės atstovai turi teisę skųsti teismui valstybinės planavimo
priežiūros institucijos sprendimą.
Teismui prireikia spręsti ir grynai politines bylas, pavyzdžiui, skun-
dus dėl atsisakymo įregistruoti politinę partiją (1990 m. rugsėjo 25 d.
3
Politinių partijų įstatymo 8 str.) , savivaldybių ir Vyriausybės ginčus
(Konstitucijos 122 str.) ir t.t. Taigi teismas pasiekė naują kokybę - jis
jau nėra tik ginčus dėl teisės nagrinėjanti institucija, nes savo spren-
dimais gali veikti ekonominius, socialinius, politinius visuomenės gy-
venimo procesus.
1
Redlich N. Judges as Instruments of Democracy // The Role of Courts in Society
/ edited by Shetreet S. Dordrecht: Martinus Nijhoff, 1988. P. 149-156. Su analogiško-
mis sudėtingomis bylomis susiduria ir Europos valstybių teismai, pavyzdžiui, plataus
tarptautinio ir nevienareikšmio vertinimo susilaukė Pinočeto išdavimo bylos svarstymas
Anglijos teismuose, buvusių Vokietijos Demokratinės Respublikos kariškių ir pareigū-
nų teismo procesai Vokietijoje; žr., pvz.: The Cambridge Law Journal. 1999, vol. 58,
part 3, p. 461—468; Schlink B. Rechtsstaat und revoliutionare Gerechtigkeit // Humbolt
Forum Recht, 1996, vol. 1.
2
Žinios. 1995. Nr. 107-2391.
3
Žinios. 1990, Nr. 91-692.
78
Trečia, įstatymų leidžiamoji valdžia, susidurdama su naujomis vi-

suomenės gyvenimo problemomis, neretai priversta eksperimentuoti.
Kita vertus, politiniai konfliktai, partijų nesutarimai, nestabili politi-
nė padėtis savaime menkina įstatymų leidžiamosios valdžios darbo
kokybę. Lietuvoje nuo 1990 m. vis didėja įstatymų srautas, tuo tarpu
įstatymų kokybė ir veiksmingumas mažėja. Dėsningas šito padarinys
- daugėja konkrečių įstatymų ir teisės normų prieštaravimų ir teisės
spragų. O teismui reikia spręsti ginčus, kurių įstatymų leidėjas net
nenumanė galėsiant kilti arba sąmoningai nesureguliavo jų sprendi-
mo. Teismas negali atsisakyti spręsti ginčo motyvuodamas teisės spra-
ga ar įstatymo neaiškumu ir prieštaringumu. Jis privalo spręsti bylą
aiškindamas įstatymą, šalindamas jo prieštaravimus ir taikydamas ana-
logiją užpildyti teisės spragas bei kartu taisyti įstatymų leidėjo darbo
broką (CPK 3 str.). Vadinasi, šiandieninėje visuomenėje daug svar-
besnis tapo ir teismo vaidmuo reglamentuojant visuomeninius santy-
kius. Neatsitiktinai daugelis teoretikų mano, kad teismas, aiškindamas
teisę, kartu kuria ją 1 . Šią nuomonę patvirtina ne tik JAV ar Anglijos,
bet ir kontinentinės Europos valstybių patirtis. Teismas, aiškindamas
ir taikydamas įstatymą, išplečia arba susiaurina jo veikimo sritį, kar-
tais, vadovaudamasis bendraisiais teisės principais, bylą išsprendžia
net contra legem. Pavyzdžiui, šio amžiaus penktajame-šeštajame de-
šimtmetyje Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Vokieti-
jos Konstitucijos 1—2 straipsnius, išplėtė neturtinės žalos atlyginimo
instituto taikymą, nustatydamas, kad neturtinė žala turi būti atlygina-
ma pažeidus asmens teisę į privatų gyvenimą, nors Vokietijos CK
neturtinės žalos atlyginimo tokiais atvejais nenumatė2. Lietuvoje toks
teismo aktyvumo pavyzdys gali būti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
1998 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Stukonis v.
JAV ambasada . Taigi teismas privalo kompensuoti įstatymų leidėjo
3
neveiklumą, neoperatyvumą, nemokšiškumą ar abuojumą sprendžiant

pribrendusias visuomenės gyvenimo problemas. Kuo pasyvesnis ir ne-
kvalifikuotesnis bus įstatymų leidėjas, tuo labiau turi didėti trečio-
sios valdžios - teismo - vaidmuo. Tik šitaip būtų įmanoma užtikrin-
ti visuomenės gyvenimo stabilumą ir pažangą.
1
Cappelletti M. The Judicial Process in Comparative Perspective. P. 5; išsamiau
apie teisėjų vaidmenį plėtojant teisę žr.: Caenegen van R. C. Judges, Legislators and
Professors. Cambridge: Cambridge University Press, 1999.
2
Arens P. Recent Trends in German Jurisdiction: The Transfer of Political and
Administrative Duties to the Courts // The Role of Courts in Society. P. 97-122.
3
LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. sausio 5d. nutartis c. b. V. Stukonis v. JAV
ambasada, Nr. 3K-1/1998, kat. 1.
79
Teismo vaidmuo sudėtingiausiomis aplinkybėmis vertinamas skir-

tingai. Vieni mano, kad esant ekonominei, politinei ar kitai visuome-
nės krizei teismai turi likti konservatyvūs ir užtikrinti teisėtvarką bei
ginti tradicines vertybes remdamiesi status quo ad praesentum. Kiti
teismus prilygina „mokslinėms laboratorijoms", ieškančioms objekty-
vių visuomenės reguliavimo dėsnių, ir teigia, kad krizės, suirutės at-
veju teismų funkcija yra kvalifikuotai reguliuoti žmonių santykius at-
sižvelgiant į pasikeitusias visuomenės gyvenimo sąlygas ir atkurti
stabilumą, net jeigu tektų veikti contra legem1. Būtent tokia Lietu-
vos Aukščiausiojo Teismo pozicija buvo išreikšta minėtoje 1998 m.
sausio 5 d. nutartyje, nurodant, kad „laikotarpis, kurio metu naują
valstybinę, politinę, ekonominę santvarką įgijusioje valstybėje taiko-
mi iki jos gyvavusioje valstybėje priimti teisės aktai, šių aktų taiky-
mo prasme laikytinas „pereinamuoju": kitos buvusios valstybės įsta-
tymai tam tikrą laiko tarpą gali būti taikomi, tačiau ne taip, kaip tai
buvo daroma juos priėmusioje valstybėje, o atsižvelgiant į pasikeitu-
sius visuomeninius santykius. Remiantis istoriniu teisės aiškinimo
principu, teisės normos turi būti taikomos istoriškai įvertinus laik-
metį, kada jos buvo priimtos, bei po to įvykusius esminius visuome-
nės ir valstybės ekonominio, politinio ir socialinio funkcionavimo pa-
sikeitimus. Taigi vertinant, aiškinant ir taikant teisės aktus, priimtus
iki 1990 m. kovo l l d . , būtina atsižvelgti į iš esmės pasikeitusias Lie-
tuvos Respublikos visuomenės gyvenimo ir valstybės funkcionavimo
politines, ekonomines, socialines bei kitokias sąlygas." Vadinasi, teis-
mai turi užtikrinti pozityviosios teisės ne tik stabilumą, bet ir plėto-
jimą, pritaikymą besikeičiančioms visuomenės gyvenimo sąlygoms,
nes, kaip vaizdžiai yra pasakęs Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmi-
ninkas A. Barakas, „teisė, kaip ir erelis danguje, yra stabili tik tada,
2
kai ji juda" .
Ketvirta, pats įstatymų leidėjas daugeliu atvejų palieka teismui teisę
veikti savo nuožiūra. Teismas, spręsdamas jo nuožiūrai paliktus klau-
simus, turi nustatyti kriterijus, leidžiančius atsakyti, kas teisinga, o kas
klaidinga, kas sąžininga, o kas nesąžininga, kas prieštarauja viešajai
tvarkai, kas ją atitinka, kas teisėta, kas neteisėta, ir t.t. Teisėjas, spręs-
damas šiuos klausimus valstybės vardu, kartu išreiškia ir valstybės nuo-
statą bei formuoja visuomenės opiniją dėl šių dalykų. Todėl teisėjas,
1
Paparrigopoulos X. J. The Role of Courts in Crisis and Transition Periods: Courts
as Image Makers // The Role of Courts in Society. P. 68-75.
2
Barak P. Some Reflections on the Israeli Legal System and Its Judiciary // Elec-
tronic Journal of Comparative Law. 2002, vol. 6.1 // <http://law.kub.nl/ejcl/>
80
kaip valstybės atstovas, turėtų suvokti savo atsakomybę už pilietinius,

1
socialinius, ekonominius ir kitus savo sprendimų padarinius . Pavyz-
džiui, nagrinėdamas bylą, susijusią su nesąžininga konkurencija, ar ben-
drovės akcininkų ginčą, teismas tiesiogiai įtraukiamas į ekonominę kon-
kurencinę kovą, o jo sprendimas gali turėti sunkių ekonominių
padarinių ir įtaką ir verslininkų, ir vartotojų interesams. Spręsdamas
nesąžiningų sutarties sąlygų klausimą, teismas privalo apginti silpnes-
nę šalį, užtikrindamas sąžiningumo principo laikymąsi esant sutarti-
niams santykiams, taigi ir nustatydamas sutarties laisvės ribas. Nagri-
nėdamas bylas, susijusias su mokesčiais, teismas turi užtikrinti
mokesčių mokėtojo ir valstybės interesų pusiausvyrą. Taigi, Vl. Mačio
žodžiais tariant, „teismas turi būti vieta, kurioj žmonės laukia išgirsią
teisybės žodį iš išmintingo, patikimo ir doro žmogaus lūpų"2. Veikda-
mas savo nuožiūra, teisėjas privalo atsižvelgti į daugelį aplinkybių. Jo
sprendimas turi atitikti ekonomines ir socialines konkrečios visuome-
nės konkretaus laikotarpio vertybes. Teismas, kaip minėta, neturėtų tei-
sės normų, priimtų vienomis politinėmis ekonominėmis sąlygomis, vie-
nodai taikyti esant visiškai kitai politinei ekonominei padėčiai. Teismo
teisė daugeliu atvejų veikti savo nuožiūra ypač didina jo vaidmenį ir
įtaką visuomenėje. Tačiau skirtingai nei įstatymų leidėjas ar vykdomo-
ji valdžia, teismas, įstatymo nustatytais atvejais veikdamas savo nuo-
žiūra, privalo motyvuoti savo sprendimus. Šis reikalavimas didina teis-
mo atsakomybę už savo veiksmus ir kartu padeda užtikrinti, kad
visuomenei bus argumentuotai paaiškintas vienoks ar kitoks priimtas
sprendimas.
Aptartos teismo veiklos sritys rodo, kad teismas nebėra vien gin-
čų sprendimo institucija. Ne mažiau svarbu, kad, be šios, pagrindinės,
teismas įvairiose valstybėse dar vykdo:
- konstitucinės priežiūros funkciją;
- administracinės justicijos funkciją;
- teisės aiškinimo ir teisės spragų užpildymo, t. y. teisės kuriamą-
ją funkciją;
- apsaugines funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendi-
mu, tačiau reikšmingas asmenų teisių apsaugai (paveldimo turto ap-
saugos, prekybos registro tvarkymo, arbitrų, turto valdytojų ar admi-
nistratorių skyrimo ir pan.). Pažymėtina, kad naujasis CK labai išplėtė
šios srities teismų kompetenciją;
1
Bell J. Cit. op. P. 7.
2
81
- visuomenės auklėjimo funkciją, formuodamas bendrąją opiniją

dėl sąžiningumo, teisingumo, protingumo, gerų papročių ir kitų mora-
linių teisinių kategorijų ir jų standartų1.
Vykdydamas šias funkcijas, teismas, kaip valdžios institucija, turi
valdžios įgaliojimų, kurių visuma apibūdinama kaip teismo valdžia.
Teismo valdžia pasireiškia jo galia:
- priimti sprendimus (ius dicere) valstybės vardu;
- užtikrinti priimto sprendimo įvykdymą prievarta;
- pripažinti neteisėtais vykdomosios valdžios veiksmus ir aktus;
- aiškinti teisę;
- priversti kitus asmenis taikant jiems sankcijas vykdyti teismo
nurodymus;
- užtikrinti pareikštą reikalavimą panaudojant laikinąsias apsau-
gos priemones.
Įvairių valstybių teismai vykdo ne visas šias funkcijas. Be to, skir-
tingose valstybėse analogiškos funkcijos gali būti vykdomos nevieno-
da apimtimi. Atsižvelgiant į vykdomas funkcijas ir jų apimtį, skiriasi
teismo vaidmuo ir įtaka visuomenėje. Antai JAV teismai pasižymi ne-
paprastai didele įtaka visuomenėje, tuo tarpu Europoje teismų vaid-
muo menkesnis. Teismo vaidmuo lemia ir teisėjo vaidmenį. Štai JAV
teisėjas yra nepaprastai įtakingas asmuo, tačiau kartu šiai įtakai išsau-
goti jis privalo nuolat tobulinti savo kvalifikaciją. Daugelis JAV Aukš-
čiausiojo Teismo, federalinių teismų teisėjų (J. Marshallas, O. V. Hol-
mesas, B. Cardozo ir kiti) buvo ne tik labai kvalifikuoti teisėjai, bet ir
pripažinti teisės mokslo teoretikai bei JAV teisės doktrinos kūrėjai. Tai
visiškai suprantama, nes konstitucinės priežiūros, teisės kuriamąją funk-
ciją gali vykdyti tik plačios erudicijos ir aukštos teisinės kvalifikacijos
žmonės. Ir atvirkščiai, Europoje istoriškai teisėjų korpusas pripažįsta-
mas valstybės biurokratinio aparato dalimi, todėl čia teisėjo įtaka ir
2
reikšmė visuomenėje nėra tokia ryški kaip JAV .
Akivaizdu, kad savo funkcijoms tinkamai vykdyti teismas turi bū-
ti apsaugotas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios spau-
dimo ar kitų mėginimų veikti jo sprendimus. Keičiantis teismo vaid-
meniui visuomenėje, vis aktualesnis tampa teismų nepriklausomumo
klausimas. Teismų nepriklausomumo problematiką taip pat galima nu-
rodyti kaip vieną iš šiuolaikinės civilinio proceso teisės tendencijų. Teis-
1
Shetreet Sh. Judging in Society: The Changing Role of Courts // The Role of Courts
in Society. P. 467-471.
2
Provine D. M. Courts in the Political Process in France // Courts, Law and Po-
litics in Comparative Perspective. P. 204.
82
mo ir teisėjo nepriklausomumas pirmiausiai reiškia kitų valdžių nesi-

kišimą į teisingumo vykdymą ir draudimą joms veikti teismo sprendi-
nius. Gyvenimas rodo, kad šitai pasiekti nėra lengva. Ir vykdomoji val-
džia, ir įstatymų leidėjas savo įtaką teismui siekia daryti įvairiais būdais
ir priemonėmis — veikdami teisėjų atrankos ir skyrimo procedūras, at-
lyginimą ir kitas socialines garantijas, ribodami teismo kompetenciją,
nevykdydami teismų sprendimų ar juos ignoruodami ir t.t. Beprece-
denčiu laikytinas 1997 m. sausio 16d. Lietuvos Respublikos laikinasis
įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų" įstatymo galiojimo sustabdymo1, kuriuo
Seimas ėmėsi vykdyti teisingumą - sustabdė įsiteisėjusių teismo spren-
dimų vykdymą, atidėjo bylų nagrinėjimą. Kitaip tariant, Seimas, pa-
žeisdamas Konstitucijoje įtvirtintą valdžios padalijimo principą, Jung-
tinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1985 m. rugsėjo 6 d.
patvirtintus pagrindinius teismų nepriklausomumo principus, teismo
sprendimo privalomumo principą (CPK 18 str.), Teismų įstatymo
46 straipsnyje nurodytą draudimą valstybės valdžios ir valdymo insti-
tucijoms kištis į teismo veiklą, iš tikrųjų atliko procesinius veiksmus,
kuriuos gali atlikti tik teismas. Analogiškai vertintini ir įstatymų lei-
dėjo veiksmai, susiję su teisėjų atlyginimų mažinimu2.
Teismų nepriklausomumas nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamo-
sios valdžios kaip būtina sąlyga nešališkam, neutraliam ir teisingam teis-
mo funkcijų vykdymui užtikrinti pabrėžiamas visose valstybėse3. Nepri-
klausomumą siekiama užtikrinti įvairiomis priemonėmis. Bene svarbiausia
iš jų laikytina teisėjų atrankos ir skyrimo tvarka. Teisėjas savo sprendi-
mus priima visos visuomenės, valstybės vardu. Tad savaime kyla klau-
simas, ar visuomenė įgaliojo teisėją šitai daryti. Dėl šios priežasties tei-
sėjų atrankos ir skyrimo tvarka turi būti pagrįsta objektyviais kriterijais
užtikrinant visuomenės dalyvavimą šiame procese per tiesioginės demok-
ratijos būdu sukurtas institucijas. Pasaulyje žinoma įvairių teisėjų skyri-
mo sistemų. Pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijose ir kai kuriuose Švei-
carijos kantonuose teisėjus renka gyventojai4. Kitose valstybėse teisėjus
1
Žinios. 1997. Nr. 6-89; Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. lap-
kričio 13 d. sprendimu pripažino, kad tokie įstatymų leidėjo veiksmai prieštarauja val-
džios padalijimo principui ir pažeidžia Konstitucijoje nustatytą teismų nepriklausomu-
mą; žr.: Žinios. 1997, Nr. 104-2645.
2
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas // Ži-
nios. 2001, Nr. 62-2276.
3
Žr., pvz.: Seniuk G. T. G. Judicial Independence and the Supreme Court of Cana-
da // The Canadian Bar Review. 1998, vol. 77, No 3-4, p. 381-401.
4
Habscheid W. J. Election, Status and Responsibility of the Judiciary in Switzer-
land // The Role of Courts in Society. P. 127-129.
83
skiria įstatymų leidžiamoji arba vykdomoji valdžia. Antai Švedijoje tei-

sėjus skiria vykdomoji valdžia; net Aukščiausiojo Teismo pirmininką
1
skiria Vyriausybė . Kai kuriais atvejais skyrimo procedūrą veikia tei-
sėjo ir teismo nuostata. Pavyzdžiui, JAV pripažįstama, kad Aukščiau-
siasis Teismas per dvidešimt metų, kai teisėjus skyrė prezidentais bu-
vę respublikonai (R. Nixonas ir R. Reaganas), tapo konservatyvesnis2.
Teismų nepriklausomumas jokiu būdu neturėtų būti suprantamas kaip
savitikslis dalykas. Juk kvalifikuotas, sąžiningas ir principingas teisė-
jas teisingai išspręstų bylą, net jeigu teismas būtų vykdomosios val-
džios dalis. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas yra ne tikslas, o tik
priemonė tinkamam, sąžiningam, nešališkam bylų nagrinėjimui užtik-
rinti. Siekiant išlaikyti būtent tokį nepriklausomumo principo turinį,
teisėjams yra nustatyti įvairūs ribojimai: jie negali dirbti jokio kito dar-
bo nei viešosiose, nei privačiose įstaigose (išskyrus pedagoginį ar kū-
rybinį), negali dalyvauti politinių partijų ar kitų politinių organizacijų
veikloje (Teismų įstatymo 41-44 str.). Šie ribojimai įvairiose valstybė-
se nevienodi. Pavyzdžiui, Kanadoje teisėjai neturi net teisės balsuoti,
jie negali dirbti arbitrais, viešai reikšti savo politinių įsitikinimų. Tuo
tarpu Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje tokių ribojimų nėra. Prancūzi-
joje veikia net dvi teisėjų profesinės organizacijos, vienai iš kurių pri-
klauso kairesnių, kitai - dešinesnių pažiūrų teisėjai. Vokietijoje pripa-
žįstama teisėjų teisė viešai reikšti savo politinius įsitikinimus ir
panašiai3. Be abejo, šie skirtumai aiškinami ne tik skirtingu teismų
vaidmeniu įvairiose valstybėse, bet ir teisės, kultūros, visuomenės po-
litinio gyvenimo tradicijomis. Antai daugumoje Europos valstybių tei-
sėjas savo karjerą pradeda paprastu teismo klerku, vėliau tampa teisė-
jo padėjėju, o teisėju tampa tik sulaukęs 40-45 metų amžiaus. Paskirtas
teisėjas gali kilti karjeros laiptais taip pat tik nuoseklia seka: padirbė-
jęs žemesnės grandies teismo teisėju, jis įgyja teisę pretenduoti į aukš-
tesnės grandies teismą. Tuo tarpu JAV, Anglijoje teisėjais dažniausiai
skiriami advokato ar kitą praktinį darbą dirbę asmenys, neretai į teisė-
jo postą ateinama ir iš politikos. Pavyzdžiui, daugelis JAV teisėjų, prieš
paskiriami į teisėjo pareigas, aktyviai dalyvavo politikoje, buvo sena-
toriai, Atstovų rūmų nariai ir panašiai.
1
Lindell B. Civil Procedure in Sweden // International Encyclopedia of Laws. Ci-
vil Procedure. The Hague: Kluwer Law International, 1995. P. 40-41.
2
Jacob H. Cit. op. P. 73-74.
3
Išsamiau žr.: Shetreet Sh. Cit. op. P. 467-482; Moller G. Recent Tendencies in
the Position of the Judge // Procedūrai Law on the Threshold of a New Millennium.
Wien: Manzsche Verlags- und Universitatsbuchhandlung, 2002. P. 293-319.
84
Taigi teismų ir teisėjų nepriklausomumas nuo kitų valdžių būtinas

dėl politinių valdžių pusiausvyros, kaip priemonė valdžios uzurpavi-
mui užkirsti ir valdžių paklusimui įstatymui bei tinkamam, sąžinin-
gam ir nešališkam bylų nagrinėjimui užtikrinti. Tačiau būtų naivu ir
neprotinga manyti, kad teismas yra ar turėtų būti visiškai nepriklauso-
mas. Teismas, kaip ir kiekviena valdžia, pirmiausiai turi paklusti teisei
- visų pirma Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, kitiems įsta-
tymams. Tik pats nepažeisdamas teisės, teismas gali veikti kaip Kon-
stitucijos ir kitų įstatymų laikymosi garantas. Ar teismas vykdo teisin-
gumą vadovaudamasis įstatymu, kontroliuoja aukštesnieji teismai, kitaip
tariant, yra vidinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolė. Savo funkci-
jas vykdantis teisėjas yra saistomas įstatymo, proceso principų, teismų
praktikos, vertinamųjų kriterijų (pvz., teisingumo, protingumo, sąžinin-
gumo), teisės doktrinos. Kiekvieną savo priimtą procesinį sprendimą
teisėjas privalo motyvuoti, pagrįsti atitinkamais įrodymais ir argumen-
tais1. Reikalavimas motyvuoti sprendimą yra viena iš garantijų, lei-
džiančių tikėti, kad teismas, nepaisydamas įstatymo, nepradės veikti
visiškai savo nuožiūra.
Kita vertus, teisėjai nėra izoliuoti nuo visuomenės. Visuomenės
procesai daugiau ar mažiau veikia ir teismų veiklą, jų priimamus spren-
dimus. Šiuo atžvilgiu sąveika yra abipusė - teismų sprendimai veikia
visuomenę, o visuomenės reakcija randa atsaką teismuose. Šis sunkiai
reguliuojamas procesas verčia susimąstyti, jog būtinos tokios teismų
veiklos sąlygos, kad nebūtų įmanoma tiesiogiai veikti teismų priima-
mų sprendimų, pavyzdžiui, per visuomenės informavimo priemones,
lobistines grupuotes, demonstracijas, įvairias bado ar kitokias „nepa-
klusnumo" akcijas ir panašiai. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas yra
tokia pati vertybė kaip ir spaudos laisvė bei kiti konstituciniai princi-
pai, todėl jis negali būti aukojamas dėl kitų principų.
Apibendrinant darytina išvada, kad šiuolaikinėje visuomenėje tei-
sėjai ir teismai nėra apolitiški, jie neveikia už politikos ribų. Plečian-
tis teismų funkcijoms ir didėjant jų vaidmeniui visuomenėje, kyla kita
- teismų autonomijos kontrolės problema. Teismas, būdamas valdžios
institucija, negali veikti nekontroliuojamas2. Teismų ir teisėjų nepri-
1
Išsamiau apie teisėjo teisę veikti savo nuožiūra ir jos ribas žr: Facing Judicial
Discretion. Legal Knowledge and Right Answers Revisited / by M. I. Vila. Dorderecht:
Kluwer Academic Publishers, 2001; Barak A. Judicial Discretion. New Haven, Lon-
don: Yale University Press, 1987; Judicial Discretion in the House of Lords / by D. Ro-
bertson. Oxford: Oxford University Press, 1998.
2
Bell J. Cit. op. P. 268-269.
85
klausomumas negali tapti šydu, apsaugančiu teisėjus nuo nesąžiningų

veiksmų, teisės ignoravimo ir nekvalifikuotumo. Nepriklausomumo prin-
cipas tik tada veiks kaip socialinė garantija, kai galės užtikrinti tikrai
sąžiningą, nešališką ir neutralų bylų nagrinėjimą, grindžiamą pagarba
Konstitucijai, bendriesiems teisės principams ir bendrosioms žmonijos
vertybėms bei jų apsauga. Todėl nors naujoji 2002 m. Teismų įstaty-
mo redakcija pripažintina labiau sustiprinusia teismų nepriklausomumą,
tačiau ir šios naujovės visų problemų neišsprendė. Taigi ir ateityje teis-
mų nepriklausomumo užtikrinimas bus viena iš pagrindinių civilinio
proceso teisės raidos tendencijų.
Tačiau būtų naivu manyti, kad didėjantis teismo vaidmuo visuo-
menėje tolygiai didina visuomenės pasitikėjimą teismais. Bent jau vie-
šosios nuomonės tyrimų rezultatai rodo, kad visuomenės pasitikėjimas
teismais yra gana menkas. Pavyzdžiui, visuomenės nuomonės ir rin-
kos tyrimų centro „Vilmorus" duomenimis, Lietuvos teismais pasitiki
tik 19,5 procento apklaustųjų (nepasitiki - 39,1 procento apklaustųjų)1.
Europos valstybėse visuomenės pasitikėjimas teismas taip pat labai ne-
vienodas. Štai Danijoje teismais pasitiki 70 procentų apklaustųjų, Suo-
mijoje ir Austrijoje - 61, Olandijoje ir Liuksemburge - 59, Graikijoje
- 55, Švedijoje - 53, Vokietijoje - 52, Airijoje - 49, Didžiojoje Brita-
nijoje - 48, Portugalijoje - 42, Ispanijoje - 40, Italijoje - 38, Prancū-
zijoje - 35, Belgijoje - tik 22 procentai apklaustųjų2. Viešoji nuomonė
yra vienas iš impulsų, skatinančių šiuolaikines civilinio proceso teisės
reformas, nes civilinis procesas egzistuoja ne pats sau, o žmonėms.
§ 4. TEISĖJO VAIDMENS CIVILINIAME PROCESE POKYČIAI
Teismo aktyvumo ir pasyvumo, jo vaidmens procese problema tokia

pati sena kaip ir bylinėjimosi istorija. Pagal teisėjo aktyvumą procese
skiriami du civilinio proceso modeliai — tardomasis (angl. inquisito-
rial) ir ginčo (angl. adversary). Jau minėta, kad nei grynai ginčo, nei
grynai tardomojo proceso nėra. Bendrojoje teisėje, kur vyrauja ginčo
proceso elementai, teisėjas neišvengiamai atlieka ir tam tikras funkci-
jas bylos judėjimui į priekį užtikrinti. Kontinentinėje teisėje, kur vy-
rauja tardomojo proceso požymiai, kartu pripažįstamos tam tikros tei-
sėjo aktyvumo ribos, kurių jis negali peržengti.
1
Lietuvos rytas. 2002 m. rugsėjo 14 d., Nr. 213. P. 7.
2
Išsamiau žr.: Toharia J. J The Public Understanding and Perception of Justice:
The Evaluation of Systems of Justice through Public Opinion // Processes of Judicial
Reform and Rule of Law / edited by T. Heller, E. G. Jensen. New York: Stanford
University Press, 2002. P. 1-40.
86
Istoriškai vertinant, Europoje civilinis procesas iš pradžių buvo

aiškiai tardomasis, teisėjas iš tikrųjų atliko tardytojo funkcijas. Ta-
čiau XVIII-XIX a., veikiant liberalizmo, asmens laisvės ir individu-
alizmo idėjoms, pereita prie ginčo proceso modelio. Pavyzdžiui,
1806 m. Prancūzijos CPK laikomas tipišku ginčo proceso modeliu1.
Netrukus, jau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, vėl prisiminta tei-
sėjo aktyvumo civiliniame procese problema. Austrų proceso teisės
specialistas F.Kleinas, 1895-1898 m. rengiant Austrijos CPK, sufor-
mulavo vadinamąją socialinio civilinio proceso doktriną. Šios doktri-
nos esme tapo nuostata, kad civilinis procesas yra ne privatus šalių
reikalas, o atitinkama valstybės funkcija. Proceso tikslu buvo pripa-
žįstamas teisėtvarkos ir socialinio teisingumo užtikrinimas. Kadangi
procesas laikytinas viešu, o ne privačiu šalių reikalu, daryta išvada,
kad šalys negali būti jo šeimininkės. Manyta, kad jeigu teisėjas būtų
pasyvus, procesas taptų privatus. Tada ekonomiškai pranašesnė šalis,
pasisamdžiusi advokatą, turėtų daugiau galimybių laimėti bylą. Toks
procesas pažeistų socialinį teisingumą, nes būtų pažeista šalių inte-
resų pusiausvyra. Todėl procese teisėjas privalo būti aktyvus ir veik-
ti kaip proceso šeimininkas2.
Ši doktrina susilaukė ir šalininkų, ir priešininkų. Tačiau visi suta-
rė ir sutaria dėl vieno - teismas atlieka ir turi atlikti tam tikras vado-
vavimo procesui funkcijas. Nesutariama dėl kitko - kokios yra teismo
vadovavimo procesui funkcijos ir kokia jų apimtis. Šioje diskusijoje
nukrypta į du kraštutinumus. Vieni teigia, kad teisėjas turi būti pasy-
vus proceso stebėtojas. Jų nuomone, civilinis procesas yra dviejų pri-
vačių šalių kova, tam tikras jų advokatų „žaidimas", todėl teisėjui į
šiuos santykius nederėtų kištis. Jis turi apsiriboti proceso normų laiky-
mosi priežiūra, užtikrinti, kad byla būtų nagrinėjama pagal sąžiningas
„žaidimo taisykles", ir į šalių kovą įsikišti tik vienai šaliai jas pažei-
dus. Pagal šią doktriną teisėjas negali savarankiškai rinkti ir tirti įro-
dymų, svarstyti teisės klausimų, kai šito neprašo nė viena šalis, jis
taip pat negali įpareigoti šalių kuo skubiau pateikti teismui visą me-
džiagą. Teisėjui paliekama vienintelė teisė - įvertinti gautą iš šalių
medžiagą ir paskelbti sprendimą. Pagrindiniu aptariamos pozicijos ša-
lininkų argumentu tapo postulatas, kad pernelyg didelis teisėjo akty-
1
Išsamiau žr.: International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 1.
P. 313.
2
Išsamiau žr.: Klein F. Der Zivilprozess Oesterreichs. Mannheim, Berlin, Leipzig,
Bensheimer, 1927.
87
vumas, praradus teisėjui būtiną nešališkumą ir neutralumą, gali pažeisti

sąžiningo bylos vedimo principą1.
Kiti yra įsitikinę, kad teisėjas savo iniciatyva privalo aiškintis vi-
sas bylos aplinkybes, rinkti įrodymus, t. y. veikti ex officio, neapsiri-
boti šalių paaiškinimais ir jų pateiktais įrodymais. Pagrindiniu savo
argumentu šios teorijos šalininkai laiko esant būtina nustatyti objekty-
viąją tiesą. Tokią nuomonę gynę ir kai kurie ikirevoliucinės Rusijos
proceso teisės specialistai2, o praktiškai itin aktyvaus teisėjo modelis
buvo įgyvendintas tarybinėje teisėje. Tarybinės teisės doktrina objek-
tyviosios tiesos nustatymo būtinumu pateisino teisėjo kišimąsi net į
teisminio nagrinėjimo dalyką, t. y. teisėjas ne tik vadovavo procesui,
bet ir galėjo keisti faktinį ieškinio pagrindą, peržengti ieškinio reika-
lavimų ribas ir t.t.
Iš šių dviejų priešingų nuomonių darytina išvada, kad teisėjo ak-
tyvumas civiliniame procese gali būti suprantamas dvejopai: kaip forma-
lus (procesiniu požiūriu) ir kaip tikrasis. Formalus teisėjo aktyvumas
(vok. formalle Prozessleitung) pasireiškia tik atitinkamų procesinių prie-
monių panaudojimu nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyką. Pavyz-
džiui, siekdamas patikslinti šalių reikalavimus ir atsikirtimus, teisėjas
gali pateikti joms klausimus, pareikalauti, kad jos pateiktų papildomų
įrodymų, apklausti liudytojus, savo iniciatyva skirti ekspertizę, nusta-
tyti šalims procesinius terminus tam tikriems veiksmams atlikti ir kon-
troliuoti jų laikymąsi, skirti šalims procesines sankcijas už nurodymų
nevykdymą. Būtent tokias teisėjo teises ir galimybes ir numato CPK
159-160 straipsniai. Pažymėtina, kad CPK XII skyriaus pirmasis skir-
snis yra pavadintas „Vadovavimas procesui". Tačiau teisę disponuoti
ginčo objektu turi tik šalys, nes teisėjas negali pakeisti nei reikalavi-
mo dydžio, nei jo faktinio pagrindo (CPK 141 str.), išskyrus įstatymo
numatytas išimtis (pvz., CPK 376-377, 405, 414 str.).
Teisėjo aktyvumą suprantant kaip tikrąjį (vok. materielle Prozess-
leitung), pripažįstama jo pareiga ne tik užtikrinti proceso operatyvu-
mą, bet ir savarankiškai ieškoti materialiosios tiesos - net nustatyti
arba pakeisti teisminio nagrinėjimo dalyką, pavyzdžiui, faktinį ieški-
nio pagrindą, padidinti ieškinio reikalavimus ir panašiai.
' Išsamiau žr.: Denning L. The Due Process of Law, London: Butterworths, 1980.
P. 58-62; Andrews N. H. The Passive Court and Legal Argument // Civil Justice Quar-
terly. 1988, vol. 7, p. 125-140; Cappelletti M., Jolowicz J. A. Public Interest Parties and
the Active Role of the Judge in Civil Litigation / edited by M. Cappelletti. Milano:
Dott. A. Giuffre Editore, 1975. P. 110-250.
2
Žr., pvz.: Pa B. A. Cit. op. P. 30-31.
88
Pasaulinė patirtis rodo, kad tikrasis teisėjo aktyvumas šiandien nie-

kur nėra pateisinamas ir vargu ar yra valstybė, kur šis teisėjo aktyvu-
mo modelis būtų toleruojamas. Ir atvirkščiai - formalų teisėjo vadova-
vimą procesui pripažįsta tiek kontinentinė, tiek bendroji teisė, tačiau
tokio vadovavimo laipsnis skirtingose valstybėse nėra vienodas. Aiš-
kumo dėlei toliau lyginamas Anglijos, JAV ir Prancūzijos, Italijos ir
Vokietijos civilinis procesas.
Anglijoje rengiantis bylos nagrinėjimui teisėjas, galima sakyti, prak-
tiškai nedalyvauja. Šioje stadijoje šalys per savo advokatus pasikeičia
rašytiniais atsikirtimais ir reikalavimais (angl. pleadings), atlieka įrody-
mų rinkimo ir jų atskleidimo (angl. discovery) viena kitai procedūrą.
Visą parengiamąjį darbą atlieka šalių advokatai. Iš tikrųjų dauguma by-
lų baigiasi šioje stadijoje, šalims susitaikius. Vos apie vienas procentas
jų pasiekia antrąją proceso stadiją — teisminį nagrinėjimą1. Esant spe-
cialių ikiteisminio nagrinėjimo procedūrų, patvirtinančių valstybės nuo-
statą dėl susitaikymo naudingumo socialiniu požiūriu, visiškai logiška,
kad teisėjas neskubina šalių, nes priešingi jo veiksmai: aktyvus kišima-
sis, šalių raginimas greičiau pasirengti bylos nagrinėjimui, verstų jas by-
linėtis toliau. Tačiau tam tikrus veiksmus teisėjas atlieka ir esant šiai
stadijai. Pavyzdžiui, teisėjas turi teisę reikalauti patikslinti, pakeisti ne-
tikslius ar nesuprantamus, taip pat uždrausti keisti jau pateiktus šalių
rašytinius pareiškimus ir reikalavimus. Be to, vienos šalies prašymu tei-
sėjas gali padėti rinkti įrodymus. Antai jeigu viena šalis atsisako kitai
šaliai pateikti savo turimus įrodymus, teismas gali atsakingą šalį įparei-
goti šitai padaryti. Teisėjas taip pat ex officio tikrina, ar šalys veiksnios,
kontroliuoja įrodymų sąsajumą ir leistinumą, prižiūri, ar jos laikosi įsta-
tymo nustatytų procesinių terminų. Pavyzdžiui, ieškinio pareiškimas at-
sakovui ir atsakovo atsiliepimas turi būti įteikti per keturiolika dienų.
2
Šalių prašymu teismas gali šį terminą pratęsti .
Pažymėtina, kad pastaraisiais metais Anglijos civiliniame procese
teisėjo vaidmuo tapo dar aktyvesnis. Išsami Anglijos civilinio proceso
revizija, kurią atliko Lordas Wolfas, buvo akstinas tolesnėms refor-
moms. Lordo Wolfo parengtoje ataskaitoje tiesiogiai nurodoma, kad
teisėjas turi būti bylos vadybininkas ir užtikrinti kuo greitesnį šalių
susitaikymą ar bylos išsprendimą. Būtent šia linkme šiandien ir plėto-
jasi Anglijos civilinio proceso teisė3.
1
Graef R. O. Judicial Activism // Civil Proceedings: A Comparison between En-
glish and German Civil Procedural Approaches. Hamburg: Pre Universitate Verlag, 1996.
P. 29-30.
2
Išsamiau žr.: Andrews N. Cit. op. P. 33-51.
3
Išsamiau žr.: Access to Justice: Lord Wolf's Final Report, London: HMSO, 1996.
89
JAV, kaip ir Anglijoje, pasirengti bylos nagrinėjimui (angl. pre-

trial) laikoma šalių ir jų advokatų reikalu. Tad teisėjo vaidmuo Čia
yra pasyvus. Šitai aiškinama ir tuo, kad operatyviai pasirengti bylai
bene labiausiai suinteresuoti šalių advokatai, nes jų honoraro dydis
priklauso ne nuo rengiantis bylai sugaišto laiko, o nuo bylos sėkmės
(angl. contingency fees) (honoraras nustatomas tam tikra procentine
ginčo sumos dalies išraiška atsižvelgiant į tai, ar byla bus laimėta).
Teisėjas šioje stadijoje atlieka tik tam tikras proceso eigos kontrolės
funkcijas: kontroliuoja šalių rašytinių pareiškimų ir atsikirtimų turi-
nį; gali pareikalauti juos detalizuoti, turi teisę nepriimti visiškai ne-
pagrįstų reikalavimų; nustato, kiek kartų galima pasikeisti rašytiniais
dokumentais (paprastai šalims leidžiama pasikeisti tik ieškinio pa-
reiškimu, atsiliepimu į jį ir replika į atsiliepimą); leidžia arba nelei-
džia šalims keisti savo rašytinių reikalavimų ar atsikirtimų, tikrina,
ar šalys yra tinkamos (angl. real party in interest) ir veiksnios; lei-
džia ar neleidžia įsitraukti į bylą bendrininkams; sprendžia šalių ne-
sutarimus renkant ar atskleidžiant įrodymus, tikrina įrodymų sąsaju-
mą ir leistinumą; šaukia preliminarinį posėdį (angl. pretrial
conference); taiko šalims ir jų advokatams sankcijas už neatvykimą
į preliminarinį posėdį ar už teismo nurodymų nevykdymą ir t.t.1 Tei-
sėjo vaidmuo parengiamojoje proceso stadijoje JAV dar labiau suak-
tyvėjo po 1990-1993 m. civilinio proceso reformos. Teisėjui buvo nu-
statyta pareiga taip administruoti visą procesą, kad byla būtų
išnagrinėta teisingai, greitai ir pigiai. Dabar teisėjui pavesta nustatyti
šalims procesinius terminus tam tikriems veiksmams atlikti, taikyti
sankcijas už jų pažeidimą, greitinti pasirengimą bylos nagrinėjimui2.
Nagrinėjant bylą teismo posėdyje tiek Anglijoje, tiek JAV teisė-
jas taip pat nėra pernelyg aktyvus. Ir šitai aiškintina susiklosčiusio-
mis bylos nagrinėjimo tradicijomis. JAV ir Anglijoje šalys paprastai
veda bylą per savo advokatus. Todėl liudytojų apklausa, taip pat kryž-
minė, yra šalių advokatų reikalas. Kokius liudytojus reikėtų kviesti,
kokius klausimus jiems būtų tikslinga pateikti, yra šalių advokatų pre-
rogatyva. Teismas savo iniciatyva nekviečia liudytojų, eksperto, ne-
reikalauja kitų įrodymų. Tačiau teisėjas, kontroliuodamas įrodymų są-
sajumą ir leistinumą, gali atsisakyti leisti šalims kviesti liudytoją, jeigu
1
Išsamiau žr.: Kane M. K. Civil Procedure in a Nutshell. 3rd ed. St. Paul, Minn.:
West Publishing Co., 1991. P. 83-155.
2
Cappalli R. B. The Style and Substance of Civil Procedure Reform: Comparison
of the United States and Italy // Loyola of Los Angeles International and Comparative
Law Journal. 1994, vol. 16, No 4, p. 885-905.
90
jo parodymai neleistini ar nesusiję su byla. Teisėjas taip pat kontro-

liuoja, kad procesas būtų operatyvus ir sąžiningas, atmeta šalių ad-
vokatų liudytojams pateikiamus klausimus, nesusijusius su byla 1 . Kal-
bant apie JAV procesą, reikia turėti omenyje, kad daugumoje bylų
dalyvauja prisiekusieji, vertinantys įrodymus ir sprendžiantys fakto
klausimus. Dėl šios priežasties teisėjas teismo posėdyje pasyvesnis.
Jis apsiriboja tik įrodymų sąsajumo ir leistinumo tikrinimu ir instruk-
tuoja prisiekusiuosius. Tačiau kai nagrinėjant bylą prisiekusieji neda-
lyvauja, taip pat tose bylose, kurias šalys veda pačios, o ne per at-
stovus, teisėjas yra gerokai aktyvesnis2.
Atkreiptinas dėmesys, kad bendrosios teisės šalyse ribotai veikia
ir principas iura novit curia. Paprastai nurodyti teisinį ieškinio ir atsi-
kirtimų pagrindą yra šalių advokatų pareiga. Todėl laikoma teismą sa-
vo sprendimo negalint pagrįsti ne tik faktais, bet ir teisės normomis,
kuriais šalys nesirėmė. Tačiau tokiai pozicijai pritaria ne visi Anglijos
ir JAV teisininkai. Yra nuomonė, kad teisėjas savo iniciatyva gali va-
dovautis įstatymu ar precedentu, kuriuo šalys nesiremia (išskyrus už-
sienio teisę, pripažįstamą ne teisės, o fakto klausimu), kitaip tariant,
teigiama, jog teisėjas savo iniciatyva gali keisti teisinį ieškinio pagrin-
dą. Pavyzdžiui, teismas savo iniciatyva gali nepripažinti galiojančia su-
tarties, prieštaraujančios viešajai tvarkai, nors nė viena šalis neprašo
jos pripažinti negaliojančia tokiu pagrindu3.
Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse padėtis kiek kitokia. Čia
taip pat pripažįstama, kad teismas negali peržengti ieškinio reikalavi-
mo ribų ar savo sprendimo grįsti faktais, kuriais nė viena šalis nesirė-
mė. Tačiau nors yra kai kurių tapatumų, procesinis, t. y. formalus, teisė-
jo aktyvumas įvairiose proceso stadijose kontinentinės teisinės sistemos
valstybių teismuose yra gerokai didesnis nei bendrosios teisės šalių
teismuose.
Antai Italijoje iki 1990 m. civilinis procesas buvo ginčo pobūdžio.
Tačiau didelis bylų srautas, ilgi jų nagrinėjimo terminai (net iki 15 m.)
privertė parlamentą 1990 m. įvykdyti CPK reformą ir jos pagrindiniu
tikslu tapo teisėjo veiklos procese suaktyvinimas. Pakeitus CPK, teisė-
jas įpareigotas aktyviau kontroliuoti šalių veiksmus rengiantis bylos
nagrinėjimui, tapo tarsi vadybininkas, atsakingas už operatyvų pasiren-
gimą nagrinėti bylą. Dabar privaloma, kad šalys visus savo reikalavi-
1
Išsamiau žr.: Introduction to the Law of the United States / edited by D. S. Clark,
T. Ansay. Deventer: Kluwer Law and Taxation Publishers, 1992. Ch. 16.
2
Išsamiau žr.: Kane M. K. Cit. op. P. 169-200.
3
Andrews N. H. Cit. op. P. 125-140.
91
mus, atsikirtimus ir įrodymus pateiktų rengdamosi bylai. Pasibaigus

šiai stadijai, teisėjas turi teisę nebepriimti naujų reikalavimų ir įrody-
mų. Jis turi teisę išsikviesti į teismą šalis, pasiūlyti joms susitaikyti
arba patikslinti, kuriais klausimais šalys sutaria, o kuriais - ne. Teisė-
jas kontroliuoja, ar šalys laikosi procesinių terminų. Jis savo iniciaty-
va gali skirti ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą, kontroliuoti įrodymų są-
sajumą ir leistinumą, o vykstant teisminiam nagrinėjimui savo iniciatyva
gali tirti išvestinius faktus, kurių šalys nors ir nenurodo, tačiau kuriais
remiantis gali būti nustatyti šalių nurodyti faktai. Pavyzdžiui, teigiant,
kad atsakovas esąs kaltas, teismas savo iniciatyva gali aiškintis, veika
buvo padaryta tyčia ar dėl neatsargumo. Italijos CPK 175 straipsnis
pirmininkaujančiam teisėjui suteikia teisę daryti viską operatyviam bylos
nagrinėjimui užtikrinti. Vadovaudamasis šiuo straipsniu, teisėjas gali
pats apklausti liudytojus, nustatyti įrodymų tyrimo tvarką ir t.t.1 Visi
aptarti civilinio proceso aspektai kai kuriuos Italijos proceso teisės spe-
cialistus paskatino pareikšti, kad nuo ginčo proceso modelio grįžta prie
tardomojo, vyravusio Italijoje iki XVIII amžiaus. (Per processum iudi-
ciarium intelligamus formam iudici, seu solitum iudiciorum ordinem
in disceptanda lite observandum.)2
Naujasis, 1975 m. Prancūzijos CPK taip pat reiškė pasukus nuo
ginčo prie tardomojo proceso modelio. Komentatorių nuomone, šian-
dien Prancūzijoje gyvuoja mišrus - ginčo ir tardomasis civilinis pro-
cesas3. Teisėjo aktyvumas rengiantis bylos nagrinėjimui reiškiasi pa-
našiai kaip ir Italijos civiliniame procese: teisėjas gali ex officio skirti
ekspertizę, įpareigoti šalis pateikti įrodymų, nustatyti šalims procesi-
nius terminus tam tikriems veiksmams atlikti; savo iniciatyva atlikti
vietos apžiūrą, išsikviesti šalis pokalbiui, apklausti liudytojus ar šaukti
juos į teismą savo iniciatyva. Atkreiptinas dėmesys, kad Prancūzijoje
parengiamosios stadijos operatyvumu rūpinasi specialus teisėjas (pranc.
judge de mise en ėtat), atsakingas už bylos judėjimą į priekį šioje
stadijoje (Prancūzijos CPK 3 str.). Šis teisėjas taip pat gali taikyti pro-
cesines sankcijas šalims ir jų atstovams už procesinių terminų pažei-
dimą ar kitų nurodymų nevykdymą, pavyzdžiui, priimti nutartį, kad
baigta rengtis bylos nagrinėjimui, o šitai reikštų, jog nauji šalių įrody-
mai ir reikalavimai nebebus priimami.
1
Cappelletti M., Perillo J. M. Civil Procedure in Italy. The Hague: Martinus Nij-
hoff, 1965. P 45.
2
Išsamiau žr.: Cappalli R. B. Cit. op. P. 861-885; International Civil Procedures.
P. 430-440; Fazzaalari E. Enduring Values in Adversarial Proceedings // Italian Year-
book of Civil Procedure. 1991, vol. l, p. 17-27.
3
Martin R., Martin J. Cit. op. P. 17.
92
Nagrinėjant bylą Prancūzijoje teisėjas gali vadovautis teisės nor-

momis, kurių Šalys nenurodo. Tokiu atveju apie savo ketinimą teisėjas
privalo informuoti šalis ir jų atstovus ir išklausyti jų nuomonę. Teisė-
jas taip pat gali savo sprendimą grįsti faktais, kuriais šalys specialiai
nesirėmė, kai jie susiję su šalių nurodytais faktais (Prancūzijos CPK
7 str.), be to, turi teisę siūlyti šalims paaiškinti kirus, jo nuomone, reikš-
mingus bylai faktus (Prancūzijos CPK 8 str.). Tačiau tai nereiškia, kad
teisėjas savo iniciatyva gali keisti faktinį ieškinio pagrindą. Jis gali tik
siūlyti šalims pateikti papildomų paaiškinimų ir patikslinimų1. Taigi
Prancūzijos civiliniame procese teisėjas taip pat gana aktyvus.
Vokietijoje nesunku pamatyti ryškių ginčo proceso bruožų. Pavyz-
džiui, Vokietijos CPK 308 straipsnis draudžia teismui peržengti ieški-
nio reikalavimų ribas. Tačiau kartu pripažįstama, kad teismas privalo
užtikrinti proceso operatyvumą, tad teisėjas neišvengiamai turi būti ak-
tyvus2. Ne visose bylose leidžiamas ir toleruojamas vienodas teisėjo
aktyvumas. Štai ginčo bylose teisėjo aktyvumą riboja šalių rungimosi
principas (vok. Verhandlungsmaxime), t. y. teismas gali tirti tik šalių
nurodytus faktus ir remtis tik jais. Kai byla sprendžiama ne ginčo tvar-
ka, teisėjas aplinkybes tiria ex officio, todėl, kai kurių teoretikų nuo-
mone, čia veikia priešingas - tardomojo proceso principas (vok. In-
quisitionsmaxime). Be to, teisėjo aktyvumą veikia ir atstovo ar gynėjo
dalyvavimas procese: teisėjas aktyvesnis, kai šalims neatstovauja ad-
vokatai (šitai įmanoma tik pirmosios instancijos teisme), ir pasyves-
nis, kai šalys veda byla per advokatus3.
Vokietijoje abiejose - parengiamojoje ir teisminio nagrinėjimo -
stadijose teisėjas turi plačių įgaliojimų, leidžiančių jam aktyviai spar-
tinti bylos nagrinėjimą. Rengdamasis bylos nagrinėjimui teisėjas nu-
stato šalims procesinius terminus, duoda joms ir jų advokatams nuro-
dymus atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, kviečia į preliminarinį
posėdį šalis, liudytojus, ekspertus, gali ex officio skirti ekspertizę (Vo-
kietijos CPK 273 str.). Tokios teisėjo funkcijos skatina šalis kuo grei-
čiau išdėstyti savo reikalavimus ir pateikti visus savo įrodymus, nes,
praleidus nustatytą terminą, teisėjas gali jų nebepriimti, jeigu tai, jo
nuomone, vilkintų bylą (Vokietijos CPK 282 str.). Teisėjas taip pat ak-
tyviai vadovauja teismo posėdžiui: jis leidžia arba neleidžia asmenims
1
Išsamiau žr.: Ngwasiri C. N. The Role of the Judge in French Civil Proceedings.
// Civil Justice Quarterly. 1990, vol. 9, p. 167-185.
2
Cohn E. J. Civil Procedure // Manual of German Law. London: British Institute
of International and Comparative Law, 1971. Vol. 2. P. 176.
3
Graef R. O. Cit. op. P. 29.
93
kalbėti posėdyje, užtikrina tvarką posėdžio salėje, nustato įrodymų ty-

1
rimo tvarką, apklausia liudytojus ir ekspertus ir t.t.
Aptarti pavyzdžiai rodo, kad tardomojo proceso modelio elementų
yra visose valstybėse, tik vienose jie ryškesni, kitose - blankesni. Ta-
čiau aišku viena - šiandien visuotinai pripažinta, kad teismo procesui
vadovauja teismas ir būtent jis atsako už bylos judėjimą į priekį. Dides-
nį ar mažesnį teisėjo aktyvumą civiliniame procese skatina daugelis da-
lykų. Štai tik vienas iš jų - advokatų dalyvavimas procese. Europoje
advokatų honoraras priklauso nuo sugaištų valandų, JAV - nuo bylos
baigties. Todėl JAV advokatai yra gerokai aktyvesni, o tai leidžia teisė-
jui būti pasyvesniam. JAV, Anglijoje neįsivaizduojama, kad byla būtų
vedama asmeniškai, be advokato, tuo tarpu daugelyje Europos šalių pir-
mosios instancijos teismuose advokatui neprivaloma dalyvauti ir šalys
pačios gali vesti bylą. Tai, be abejo, taip pat skatina teisėjo aktyvumą.
JAV įrodymus vertina prisiekusieji, kitose valstybėse, kur prisiekusiųjų
instituto nėra, - teisėjas. Todėl teisėjas turi būti aktyvesnis, kad galėtų
susidaryti detalų bylos aplinkybių vaizdą ir tinkamai įvertinti įrodymus.
Pagaliau labai svarbu tradicijos, kultūra, visuomenės požiūris į teismo
ir teisėjo vaidmenį, teisinės sistemos struktūra ir kitos aplinkybės.
Be jokios abejonės, tiek tardomojo, tiek ginčo proceso modeliai
turi ir privalumų, ir trūkumų. Aktyvi teisėjo pozicija leidžia greičiau
išnagrinėti bylą, vadinasi, taupomos šalių ir valstybės lėšos, be to, yra
galimybė sutaikinti šalis, o šitai svarbu ne tik joms pačioms, bet ir
visuomenei. Dėl šių priežasčių Europos Tarybos Ministrų komitetas dar
1984 m. vasario 28 d. rekomendacijoje Nr. R (84) 5 pasiūlė valstybėms,
Europos Tarybos narėms, atitinkamai pakeisti proceso įstatymus, kad
teisėjas galėtų greitai pasirengti bylos nagrinėjimui ir ją išnagrinėti jau
pirmame teismo posėdyje.
Tačiau, kita vertus, aktyvi teisėjo pozicija gali pažeisti jo nešališ-
kumą ir neutralumą, procesinį šalių lygiateisiškumą. Pavyzdžiui, teisė-
jas, pasiūlęs atsakovui ginantis remtis ieškinio senaties termino pralei-
dimu, iš tikrųjų taptų jo advokatu. Tuo tarpu Europos Tarybos Ministrų
komitetas 1994 m. spalio 13d. rekomendacijoje Nr. R (94) 12 pabrėžė,
kad teisėjas prireikus gali šalims nešališkai paaiškinti tik procesinius
teisinius klausimus. Teisėjo aktyvumas gali sukelti ir profesinės etikos
problemų: gali komplikuotis jo ir šalių advokatų santykiai. Tačiau vis
dėlto teisėjo aktyvumas laikytinas valstybės kišimusi į privačius šalių
santykius. Todėl šitai gali būti daroma tik esant svarbiam ir pateisina-
mam pagrindui ir tik remiantis įstatymu.
Graef R. O. Cit. op. P. 48-50.
94
Naujasis Lietuvos CPK nedviprasmiškai nustatė aktyvaus teisėjo mo-

delį (pvz., CPK 7-8, 95, 101, 103, 141, 158-159, 160-161, 225-232 ir
kiti straipsniai). Pažymėtina, kad teisėjų aktyvumas pagal naująjį CPK
taip pat nėra vienodas. Pavyzdžiui, vienoks teisėjo aktyvumas yra nag-
rinėjant ieškinio teisenos bylas, kitoks - ypatingosios teisenos bylas
(CPK 443 str.), dar kitoks - šeimos (CPK 376 str.) ar darbo (CPK
414 str.) bylas. Taigi naujasis CPK perėmė tas pažangias idėjas, kurios
jau senokai žinomos užsienio valstybių civiliniam procesui. Tačiau nau-
jų idėjų įtvirtinimas automatiškai nereiškia, kad civilinis procesas iš
esmės pasikeis. Atkūrus nepriklausomybę praėję metai rodo, kad re-
formų sėkmę lemia žmogaus veiksnys. Todėl labai svarbu, kad teisė-
jai, advokatai, šalys teisingai suvoktų tas pažangias idėjas, kurias mūsų
CPK perėmė iš užsienio valstybių patirties. Idealus variantas Lietuvai,
matyt, būtų, jeigu sugebėtume įtvirtinti mišrų - ginčo ir tardomąjį -
proceso modelį, garantuojantį ir teisėjo nešališkumą, neutralumą, pro-
cesinį šalių lygiateisiškumą ir operatyvų procesą. Tačiau šitai įmano-
ma tik veikiant kompleksiškai: didinant advokatų skaičių, tobulinant
advokatų ir teisėjų kvalifikaciją, nemokamos teisinės pagalbos siste-
mą, teisiškai Šviečiant visuomenę, aktyviau veikiant prokurorui ir ki-
toms valstybės institucijoms ginant viešąjį interesą, t.t.
§ 5. INTEGRACIJA IR TEISĖS VIENODINIMAS
Vienas iš šiandieninio gyvenimo ypatumų - vis intensyvesnė tiek kon-

krečių pasaulio regionų, tiek viso pasaulio integracija. Globalizacija
apima ne tik ekonomiką, politiką, bet ir teisę. Šiandien neretas reiški-
nys, kai bylos šalys yra skirtingų valstybių fiziniai ar juridiniai asme-
nys; teismo sprendimą dažnai tenka vykdyti ne jį priėmusioje, o užsie-
nio valstybėje; įrodymai renkami ir teismo vietos, ir užsienio valstybėje.
Net ir savo valstybėje bylinėtis nėra malonu ir pigu. Dar daugiau pro-
blemų ir didesnės bylinėjimosi išlaidos, kai tenka bylinėtis ar kai
kuriuos veiksmus atlikti užsienyje. Didžiuliai įvairių valstybių civili-
nio proceso sistemų skirtumai skatina valstybes artimiau bendradar-
biauti plėtojant civilinio proceso teisę. Šito reikalauja tiek valstybės,
tiek verslo, tiek pavienių asmenų interesai1.
Integracijos įtaka civilinio proceso teisei labai įvairi. Valstybės,
siekdamos išspręsti tarpusavio bendradarbiavimo civilinio proceso sri-
1
Hazard G. C., Jr. Civil Litigation without Frontiers. Harmonization and Unifica-
tion of Procedural Law // Procedural Law on the Threshold of a New Millennium.
P. 57-63; Approximation of Judiciary Law in European Union / edited by M. Storme.
Dordrecht: Kluwer, 1994.
95
tyje klausimus, pasirašo dvišales ar daugiašales sutartis dėl teisinės

pagalbos, užsienio teismų pripažinimo ir vykdymo, teismų kompeten-
1
cijos atribojimo ir t.t.
Didelę įtaka civilinio proceso teisės plėtojimui ir teismų praktikai
daro ir tarptautinis valstybių bendradarbiavimas ginant žmogaus tei-
ses. Pavyzdžiui, labai svarbios civilinio proceso teisės reformoms Eu-
ropoje buvo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencija ir Europos žmogaus teisių teismo praktika2.
Valstybės taip pat tiesiogiai bendradarbiauja tarpusavyje plėtoda-
mos nacionalinę teisę, pavyzdžiui, rengia bendrus projektus, tipinius
kodeksų projektus3, keičiasi įstatymų projektais, organizuojami bendri
specialistų seminarai ir kitokie renginiai. Todėl šiandien daugelis na-
cionalinės civilinio proceso teisės normų yra tarptautinio bendradar-
biavimo rezultatas. Valstybių pastangas bendradarbiauti civilinio pro-
ceso srityje taip pat koordinuoja specialios tarptautinės organizacijos,
pavyzdžiui, Hagos konferencija tarptautinės privatinės teisės klausimais;
Europos Taryba, Tarptautinis privatinės teisės vienodinimo institutas
(UNIDROIT) ir kitos (išsamiau apie civilinio proceso teisės vienodi-
nimą kalbama antrame šios dalies skyriuje).
Integracija pasireiškia ir teismų praktikoje. Viena valstybė, plėto-
dama savo civilinio proceso teisę, neretai perima kitų valstybių patirtį.
Teismai, aiškindami ir taikydami teisės normas, perimtas iš užsienio
valstybės teisės, neretai remiasi atitinkamos valstybės teismų praktika.
Taigi vienodinant statutinę teisę, vienodinama ir teismų praktika4.
Pažymėtina, kad integracija ir globalizacija veikia ne tik pozity-
viąją teisę, bet ir teisės doktriną. Didėja lyginamojo metodo reikšmė,
nacionalinis civilinis procesas analizuojamas lyginant jį su kitų valsty-
bių civiliniu procesu. Teisės doktrinos naujovės lyginamojo civilinio
1
Civilinio proceso srities tarptautinių sutarčių sąrašą žr.: Mikelėnas V. Tarptautinės
privatinės teisės įvadas.
2
Bene didžiausią įtaką nacionalinei civilinio proceso teisei turi Konvencijos
6 straipsnis, kur nurodyti pagrindiniai teismo proceso principai, ir šio straipsnio taiky-
mas Strasbūro teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad
Konvencija ir jos taikymo praktika yra neatskiriama Lietuvos teisės dalis, todėl tiek
Konvencija, tiek Strasbūro teismo precedentai privalo būti taikomi Lietuvos teismų prak-
tikoje; žr.: LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartį c. b. P. Roževičienė
v Panevėžio m. valdyba ir kt., Nr. 3K-3-384/1999, kat. 35.
3
Anteproyecto dėl Codigo Procesal Civil Modelo para Iberoamerica // Revista de
Proceso. 1988/1999, vol. 52-53.
4
Drobnig U. The Use of Comparative Law by Courts // General Reports of XIV
International Congress of Comparative Law / Ant. N. Sakkoulos. The Hague, Athens:
Kluwer, 1996. P. 65-87.
96
proceso srityje savo ruožtu panaudojamos įstatymų leidybai ir teismų

1
praktikai . Pavyzdžiui, daug teisės normų ar net ištisų institutų nauja-
jame Lietuvos CPK atsirado būtent dėl civilinio proceso teisės doktri-
nos, kuri dar prieš parengiant CPK projektą buvo gana išsamiai išana-
lizavusi užsienio valstybių civilinio proceso teisę.
§ 6. TECHNIKOS PAŽANGOS ĮTAKA TEISMO PROCESUI
XX a. antroji pusė į pasaulio istorija įeis kaip modernių informacinių

technologijų, telekomunikacijos priemonių ir globalios kompiuterizaci-
jos amžius. Informacinių technologijų „bumas", prasidėjęs praėjusia-
me šimtmetyje, be abejo, tęsis ir XXI amžiuje. Mokslo ir technikos
pažanga neišvengiamai daro įtaką visoms visuomenės sritims. Taigi kad
ir koks konservatyvus būtų teismo procesas, nuo šiuolaikinių informa-
cinių technologijų jis negali atsiriboti.
Mokslo ir technikos įtaka civilinio proceso teisei įvairi. Pirmiau-
sia dėl mokslo ir technikos pažangos prireikė koreguoti požiūrį į įro-
dinėjimo priemones - informacija, užfiksuota kino, fototechnikos, gar-
so ir vaizdo įrašymo technika, buvo pripažinta įrodymais civiliniame
procese (CPK 220 str.). Kartu dėl šios technikos naudojimo tapo būti-
na suformuluoti ir specialias taisykles, užtikrinančias kitų teisės sau-
gomų vertybių, pavyzdžiui, teisės į privatų gyvenimą, gynybą.
Šiuolaikinių informacijos perdavimo priemonių atsiradimas lėmė
poreikį nustatyti specialias taisykles, susijusias su teismo proceso fik-
savimu (CPK 9 str. 5d.). Pavyzdžiui, pažangiose valstybėse teismo po-
sėdžio protokolas ranka neberašomas, o visa posėdžio eiga arba ste-
nografuojama, arba daromas vaizdo ir garso įrašas. Be to, kai kuriose
valstybėse tradicinį teismo posėdį keičia telekonferencijos, kai teisėjas
su šalimis ir jų advokatais bendrauja padedamas televizijos šiems esant
nuo teismo už kelių šimtų ar net tūkstančių kilometrų.
Šiuolaikinės informacinės technologijos labai plačiai taikomos
teismo procese. Pavyzdžiui, jau šiandien daugelyje valstybių įmano-
ma pareikšti ieškinį ir siųsti kitokius procesinius dokumentus elek-
troniniu būdu (tokia galimybė numatyta ir CPK 117 str.); visa rašy-
tinė bylos medžiaga kaupiama kompiuterinės laikmenos pavidalu;
kaupiamos ir sisteminamos teismų sprendimų kompiuterinės duome-
nų bazės ir t.t.2
1
Koopmans T. Comparative Law and the Courts // International and Comparative
Law Querterly. 1996, vol. 45, part3, p. 545-556.
RuBmann H. Die Anwendung moderner Technologien im Zivilprozes und ande-
ren Verfahren // Procedural Law on the Threshold of a New Millennium. P. 206-238.
97
Šiuolaikinių technologijų panaudojimo civiliniame procese galimy-

bės priklauso ne tik nuo ekonominės valstybės padėties (pvz., nors
CPK 170 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta galimybė stenografuoti
teismo posėdį arba daryti jo garso įrašą, tačiau dėl sunkios finansinės
teismų padėties ši norma nėra įgyvendinama), bet ir teisinio reglamen-
tavimo. Jeigu teisė atsiliks nuo technikos pažangos, naujos technologi-
jos civiliniame procese bus naudojamos ribotai. Pavyzdžiui, plėtojan-
tis elektroninei prekybai, materialioji teisė įteisino sandorių sudarymą
elektroniniu būdu (CK 1.73 str. 2d.). Tačiau CPK nėra aptarta elek-
troniniu būdu perduotos informacijos panaudojimas teismo procese ir
jos įrodomoji vertė. Kadangi ateities teismo procesas neįsivaizduoja-
mas be šiuolaikinių informacinių technologijų ir kitokių technikos nau-
jovių, tolesnė civilinio proceso raida būtent ir bus susijusi su tokių
technologijų naudojimo įteisinimu.
A N T R A S SKYRIUS
CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIAI
2.1 CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIŲ

SĄVOKA IR KLASIFIKACIJA
Sąvoka teisės šaltinis suprantama keleriopai. Pirma, ši sąvoka gali
reikšti valstybės instituciją, nustatančią, priimančią tam tikras priva-
lomas elgesio taisykles. Demokratinėje valstybėje tokia institucija yra
demokratiniu būdu išrinktas parlamentas, todėl šiuo atžvilgiu teisės
šaltinis yra rinkėjai. Antra, ši sąvoka gali reikšti tam tikrą rašytinę
medžiagą, kurioje yra privalomos elgesio taisyklės. Šiuo, arba for-
maliuoju., požiūriu teisės šaltinis yra išorinė teisės normos įtvirtini-
mo, jos išraiškos forma: įstatymas, įstatymų lydimasis aktas, teismo
precedentas ir panašiai. Kitaip tariant, teisės šaltinis yra tam tikra
teisinio pobūdžio informacija, padedanti išspręsti teisinę problemą.
Trečia, aptariama sąvoka gali reikšti visumą išorinių veiksnių, da-
rančių įtaką vienokių ar kitokių elgesio taisyklių nustatymui tam tik-
roje visuomenėje. Šiuo, arba materialiuoju, požiūriu teisės šaltiniai
yra visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologi-
niai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir pa-
dedantys nustatyti jų prasmę1.
Vieno iš autoritetingiausių lyginamosios teisėtyros atstovų R. Da-
vido nuomone, teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu yra:
1) bendrieji, fundamentalūs teisės principai (teisingumo, lygiatei-
siškumo ir t. t.);
2) tarptautinė teisė;
3) rašytinė (statutinė) teisė (įstatymai, įstatymų lydimieji aktai);
4) papročiai;
1
Žr., pvz.: Pound R. Hierarchy of Sources and Forms in Different Systems of
Law // Tulane Law Review. 1933, vol. 7, p. 475-487; Watson A. Sources of Law:
Legal Change and Ambiguity. Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 1998;
The Sources of Law. A Comparative Empirical Study. National Systems of Sources
of Law / edited by Ch. Kourilsky, At. Ricz, H. Schaffer. Budapest: Akadėmiai Kiado,
1982.
99
5) teismo precedentas (teismų praktika);

6) teisės doktrina1.
Teisės šaltiniai klasifikuojami vadovaujantis įvairiais kriterijais.
Pagal tai, teisės šaltinyje elgesio taisyklė suformuluota tiesiogiai ar
yra teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos rezultatas, teisės šalti-
niai skirstomi į tiesioginius, arba pirminius, ir netiesioginius, arba
antrinius. Tiesioginiai teisės šaltiniai yra pozityviosios teisės aktai,
kuriuose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės. Tiesioginiais tei-
sės šaltiniais laikomi bendrieji teisės principai, įstatymai, tarptauti-
nės sutartys, įstatymų lydimieji aktai, papročiai. Netiesioginiai teisės
šaltiniai, kaip minėta, yra teisės normų aiškinimo ir taikymo rezulta-
tas. Netiesioginiais, arba antriniais, teisės šaltiniais pripažįstama teis-
mų praktika, teisės doktrina, įstatymų projektų rengimo ir svarstymo
medžiaga.
Pagal teisės akto, kuriame suformuluotos teisės normos, juridinę
galią teisės šaltiniai skirstomi į įstatymus ir įstatymų lydimuosius ak-
tus. Savo ruožtu įstatymai pagal savo juridinę galią taip pat analizuo-
tini laikantis hierarchijos: bendrieji teisės principai, tarptautinė teisė,
konstitucija, konstituciniai įstatymai ir ordinariniai įstatymai.
Civilinio proceso teisės specifika, kad papročiai nėra pripažįsta-
mi Šios teisės šaltiniu. Šitaip yra todėl, kad civilinių bylų nagrinėji-
mo ir sprendimo tvarką detaliai reglamentuoja teisės normos. Todėl
yra pripažįstami tik teisiniai civiliniai procesiniai, o ne faktiniai ci-
viliniai procesiniai santykiai. Atsiradusi spraga užpildoma taikant tei-
sės ar įstatymo analogiją, o ne papročius (CPK 3 str. 5 d.). Dėl šios
priežasties papročiai kaip civilinio proceso teisės šaltinis atskirai ne-
analizuojami.
Tačiau nuo papročių kaip teisės šaltinio reikia skirti teismo pa-
pročius (usus fori), t. y. kuriame nors teisme susiklosčiusias nerašytas
tam tikrų klausimų sprendimo taisykles. Pavyzdžiui, gali būti susiklos-
čiusi praktika, kad įrodymų tyrimas tam tikro teismo posėdyje prasi-
deda nuo liudytojų apklausos; ieškinio pareiškimus priima teismo pir-
mininkas arba budintis teisėjas ir panašiai. Teismo papročiai nėra teisės
šaltinis, nes jie nėra visuotiniai.
1
International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. II. Ch. 3; taip pat žr.: The
Sources of Law. A Comparative Empirical Study. National Systems of Sources of
Law; Challenges to Law at the End of 20th Century: Sources of Law and Legisla-
tion: Procedings of the 17th World Congress of the International Association for Phi-
losophy of Law and Social Philosophy. Bologna, June 16-21, 1995. Vol. 3 / edited
by E. Attwooll, P. Comanducci. Stuttgard: Franz Steiner Verlag, 1998; Watson A.
Cit. op.
100
CIVILINIO PROCESO TEISES ŠALTINIAI
2.2 KONKREČIOS CIVILINIO PROCESO

TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS
§ 1. KONSTITUCIJA IR BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI
Kalbant apie statutinę teisę kaip apie civilinio proceso teisės šaltinį,
pirmiausiai aptartina Konstitucija, esanti svarbiausia visų statutinės tei-
sės Šaltinių hierarchijoje. Civilinio proceso teisės aspektu svarbu tai,
kad Konstitucija nustato teismų sistemą (111 str.), tam tikrus proceso
principus (valdžios padalijimo (5 str.), viešumo (117 str.), teisminės gy-
nybos pirmumo ir universalumo (30 str.), proceso kalbos (117 str.), ly-
giateisiškumo (29 str.), teisėjų nepriklausomumo (109 str.), išimtinės tei-
sės vykdyti teisingumą suteikimo teismui (109 str.). Labai svarbūs
civilinio proceso teisei ir kiti Konstitucijos straipsniai: 6 straipsnis, nu-
rodantis tiesioginio Konstitucijos taikymo galimybę; 7 straipsnis, nu-
statantis, kad galioja tik paskelbti ir neprieštaraujantys Konstitucijai
įstatymai; 31 straipsnis, draudžiantis versti duoti parodymus prieš sa-
ve, savo šeimos narius ir artimus giminaičius; 33 straipsnis, suteikian-
tis teisę piliečiams skųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus;
110 straipsnis, suteikiantis teisėjui galimybę kreiptis į Konstitucinį Teis-
mą dėl įstatymo ar kito teisės akto sutikimo su Konstitucija; 114 straips-
nis, nustatantis teisėjų nepriklausomumo garantijas, 122 straipsnis, nuro-
dantis savivaldybių tarybų teisę kreiptis į teismą dėl jų teisių pažeidimo;
124 straipsnis, suteikiantis piliečiams ir organizacijoms teisę skųsti
teismo tvarka savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų ir pareigūnų
aktus ir veiksmus; 135 straipsnis, nustatantis, kad Lietuvos Respublika
vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir nor-
momis.
Konstitucijos, kaip teisės šaltinio, vaidmuo itin svarbus turint ome-
nyje jos 6 straipsnį, formuluojantį tiesioginio Konstitucijos taikymo prin-
cipą. Šis principas labai reikšmingas sprendžiant civilines bylas, nes
teismas gali užpildyti teisės spragą ar išspręsti kolizinį klausimą tie-
siogiai vadovaudamasis Konstitucija.
Kaip minėta, Konstitucija, kaip civilinio proceso teisės šaltinis,
reikšminga keliais aspektais. Pirma, teismai, nagrinėdami civilines by-
las, neretai susiduria su įstatymo ar kito teisės akto (taip pat nusta-
tančio civilinio proceso teisės normas), taikytino konkrečioje byloje,
sutikimo su Konstitucija problema. Tokiais atvejais teismas, remda-
masis Konstitucijos 106 straipsniu, gali sustabdyti nagrinėjamą bylą
ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kaip rodo Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo veiklos statistika, bendrosios kompetencijos teis-
mų iniciatyva 1993-1998 m. Konstituciniame Teisme buvo išnagri-
101
nėtos septyniasdešimt penkios bylos, o tai sudaro 48,7 procentus vi-

1
sų per šešerius metus gautų prašymų .
Antra, Konstitucija yra nepaprastai svarbi interpretuojant konkre-
čioje byloje taikytinas civilinio proceso teisės normas. Sisteminis tei-
sės aiškinimas, kaip viena iš pagrindinių teisinės argumentacijos prie-
monių, reikalauja, kad bet kurio teisės akto analizė prasidėtų nuo
Konstitucijos analizės.
Trečia, Konstitucija įtvirtina pagrindinius teisės, taip pat civilinio
proceso teisės principus, kurie nepaprastai svarbūs sprendžiant civili-
nes bylas. Konstitucijos reikšmė ir jos įtaka civilinio proceso teisei
išryškėja būtent taikant konkrečiose civilinėse bylose konstitucinius
principus.
Ketvirta, Konstitucija įtvirtina vieną iš pagrindinių žmogaus teisių
— teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str. l d.). Šios teisės įgy-
vendinimo tvarką detalizuoja civilinio proceso teisė. Todėl tinkamas
civilinio proceso teisės normų aiškinimas ir taikymas reiškia ir Konsti-
tucijos 30 straipsnio pirmosios dalies įgyvendinimą. Vadinasi, Konstitu-
cijos veiksmingumas iš dalies priklauso nuo bendrosios kompetencijos
teismų praktikos aiškinant ir taikant civilinio proceso teisės normas2.
Konstitucija yra teisinės sistemos pagrindas. Todėl ir kitas teisės
šakas bei institutus reikėtų analizuoti kaip Konstitucijoje formuluojamų
principų ir idėjų tęsinį. Atitinkamai kitų teisės šakų ir institutų nor-
mas privalu analizuoti remiantis Konstitucija, ieškant joje tų teisės
normų ištakų.
Pastarųjų kelerių metų bendrosios kompetencijos teismų praktikos
analizė leidžia daryti išvadą, kad Konstitucija sėkmingai remiamasi sis-
temiškai aiškinant privatinės teisės ir kitų teisės šakų normas. Pavyz-
džiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. balandžio 12d. nutar-
3
tyje suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad „bet kuri
teisės norma [...] gali būti tinkamai išaiškinta tik tada, jeigu bus atsi-
žvelgta į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinka-
mos teisės šakos ar teisės instituto normomis, taip pat jos santykį su
Konstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, esančiais
visos teisės sistemos pagrindu". Šiuo teismo precedentu ne kartą rem-
tasi ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
1
Rinkevičius V. Šešeri Konstitucinio Teismo metai // Justitia. 1999, Nr. l, p. 4.
2
Mikelėnas V. Lietuvos Respublikos Konstitucija Lietuvos bendrosios kompetencijos
teismų praktikoje. P. 131-165.
3
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartis c. b. H. Juchnevičius
v. Vilniaus m. Valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32.
102
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs,

kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o tai reiškia, jog
kiekvienas asmuo gali ginti savo teises remdamasis Konstitucija (Kon-
stitucijos 6 str.). Ši konstitucinė nuostata, be jau minėtos civilinės bylos
I.A. Valionienė v. SP UAB „Karoliniškių būstas", taikyta ir kitose bylo-
se. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 1999 balandžio 14d.
nutartyje konstatuodamas, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas ak-
tas, kartu nurodė, jog daugelį Konstitucijos normų, kurios dažnai yra
normos-principai, detalizuoja ir plėtoja kiti įstatymai. Todėl specialiųjų
įstatymų, detalizuojančių Konstitucijos normas-principus, taikymas ne-
reiškia, kad teismai atsisakė taikyti Konstituciją. Tokiu atveju, be abejo,
labai svarbu, kad specialieji įstatymai būtų aiškinami ir taikomi remian-
tis Konstitucijoje suformuluota norma-principu, t. y. Konstitucijos dvasia1.
Minėta, kad Konstitucija įtvirtina bendruosius teisės principus: tei-
singumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, draudimo suteikti įstatymui
grįžtamąją galią ir 1.1. Šie bendrieji teisės principai - taip pat labai
svarbus civilinio proceso teisės šaltinis, jais dažnai vadovaujamasi teis-
mų praktikoje. Pavyzdžiui, remdamasis lygiateisiškumo principu, Lietu-
vos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje konsta-
tavo, kad „kasatorius nurodo pakankamai svarbias priežastis, dėl kurių
nebuvo laiku paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo - dvišalės
sutarties dėl teisinės pagalbos tarp Lietuvos ir Vokietijos nebuvimas,
laikas, sugaištas susirašinėjimui, dokumentų legalizavimas. Teisėjų ko-
legijos nuomone, šios objektyvios priežastys apsunkina užsienio asme-
nų galimybe, efektyviai ginti savo nuosavybės teisę, kurią garantuoja
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
Pirmojo protokolo l straipsnis. Esant tokiai padėčiai ir atsižvelgiant į
tarptautinio bendradarbiavimo interesus bei visuotinai pripažintus tarp-
tautinės teisės principus (Konstitucijos 135 str.), Lietuvos valdžios ins-
titucijos (taip pat ir teismai) bei pareigūnai privalo imtis adekvačių
priemonių, kad būtų gerbiamos ir efektyviai ginamos ne tik Lietuvos
asmenų, bet ir užsienio valstybių asmenų teisės. Valdžios institucijos,
taigi ir teismai, tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.), todėl jų
pareiga yra realiai ginti asmenų teises, o ne tik formaliai taikyti įsta-
tymą. Nuosavybės atėmimo pateisinimas vien formaliomis priežastimis
- procesinio termino praleidimu - prieštarauja tiek Lietuvos Konstitu-
cijos 23 straipsniui, tiek ir minėto Protokolo l straipsniui bei kitiems
Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Termino prašy-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 14 d. nutartis c. b. R. Černiauskie-
nė v. R. Špakauskienė, Nr. 3K-3-72/1999, kat. 36.
103
mui dėl proceso atnaujinimo paduoti atstatymas šiuo atveju yra vie-
nintelė galimybė, leidžianti išvengti išvardintų pažeidimų."1
Daugelis bendrųjų teisės principų yra ne tik plačiai taikomi teis-
mų praktikoje, bet ir atsispindi CPK. Pavyzdžiui, principas audiatur
et altera pars atsispindi CPK 17, 153, 329 ir kituose straipsniuose.
Principas jura novit curia įtvirtintas CPK 3 straipsnio antrojoje dalyje.
CPK 187 straipsnis yra principo allegans contraria nos est audiendus
išraiška. Principas nemo debet esse judex in propria sua causa nusta-
tytas CPK 65 ir 71 straipsniuose.
§ 2. KITI STATUTINĖS TEISĖS ŠALTINIAI
Civilinio proceso teisė yra kodifikuota teisės šaka. Tai reiškia, kad dau-
guma civilinio proceso teisės normų susistemintos CPK. Naujasis CPK
priimtas 2002 m. vasario 28 dieną. Nuo 2003 m. sausio l d. jis pakei-
tė iki tol galiojusį Lietuvos TSR civilinio proceso kodeksą, priimtą
1964 m. liepos 7 dieną (įsigaliojo 1965 m. sausio l d.).
Naujasis CPK yra kur kas detalesnis už ankstesnįjį (1964 m. CPK
buvo 482 straipsniai, o naujajame CPK - 817 straipsnių). Šiuos du ko-
deksus, be abejo, skiria ne tiek straipsnių skaičius, kiek kokybė. Abu
kodeksai yra savo laiko rezultatas. Nenuostabu, kad naujasis CPK, reng-
tas visiškai kitokiomis sąlygomis nei 1964 m. CPK, perėmė daug užsie-
nio valstybių civilinio proceso teisės institutų, įkūnijo daug naujovių.
Tačiau CPK nėra vienintelis civilinio proceso teisės šaltinis. Ne-
mažai teisės normų, turinčių labai svarbią reikšmę civiliniam proce-
sui, yra kituose kitų teisės šakų kodeksuose, visų pirma CK, Darbo
kodekse ir kituose.
Nemažai civilinio proceso teisės normų yra specialiuose įstatymuo-
se. Minėtini 1994 m. gegužės 31d. (2002 m. sausio 24d. redakcijos)
Teismų įstatymas, 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymas, 1998 m.
birželio 25d. Advokatūros įstatymas2, 1994 m. spalio 13d. Prokuratū-
3 4
ros įstatymas , 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymas , 2002 m.
5
kovo 14d. Nacionalinės teismų administracijos įstatymas ir kiti. Pa-
prastai teisės normos, esančios minėtuose ir kituose teisės aktuose, nu-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartis c. b. Švenčionių ra-
jono valstybinė mokesčių inspekcija v. DA-Deutsche Allgemeine Versicherung Aktien-
gesellschaft, Nr. 3K-3- 739/2000, kat. 37.
2
Žinios. 1998, Nr. 64-1840.
3
Žinios. 1994, Nr. 81-1514.
4
Žinios. 2001, Nr. 31-1010.
5
Žinios. 2002, Nr. 31-1130.
104
rodo tam tikrų ginčų dėl teisės nagrinėjimo priklausymą, nustato pri-
valomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką, įtvirtina konkrečių kate-
gorijų ginčų nagrinėjimo teisme procesinius ypatumus.
Kadangi civilinio proceso normų yra įvairiuose įstatymuose, gali-
ma CPK ir konkretaus įstatymo normos kolizija. Todėl CPK l straips-
nio antrojoje dalyje yra kolizinė taisyklė, nustatanti CPK pirmumą, pa-
lyginti su kitais įstatymais: „Jeigu yra prieštaravimų tarp šio Kodekso
ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, teismas vadovaujasi šio Kodek-
so normomis, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas suteikia pirmenybę
kitų įstatymų normoms."
Kai kuriose valstybėse teismų darbo stabilumui, teismų sistemos
nekintamumui ir teisėjų nepriklausomumui užtikrinti teismų ir teisėjų
statusą reglamentuojantys įstatymai pripažinti konstituciniais, t. y. pri-
imami sudėtingesne (kvalifikuotos balsų daugumos) nei paprasti įsta-
tymai tvarka. Be to, konstitucinio įstatymo statusas reiškia didesnę jo
juridinę galią įstatymų hierarchijoje. Pavyzdžiui, 1985 m. liepos l d.
Ispanijos teismų įstatymas, nustatantis teismų organizavimo ir funk-
cionavimo tvarką ir principus, yra konstitucinis. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 69 straipsnis įtvirtina konstitucinių įstatymų institutą, ta-
čiau kol kas tokių įstatymų sąrašas nėra patvirtintas. Teismų įstaty-
mas, be abejo, galėtų būti įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą.
Civilinio proceso teisės šaltiniai yra ir įstatymų lydimieji aktai, o
reikšmingiausi iš jų - Vyriausybės nutarimai. Dažniausiai Vyriausybės
nutarimuose galima rasti proceso teisės normų, nustatančių vienų ar
kitų ginčų priklausymą teismo kompetencijai, kreipimosi į teismą ter-
minus ir panašiai. Pavyzdžiui, Vyriausybė 1997 m. liepos 3d. nutari-
mu Nr. 712 patvirtinto Teismo psichiatrinės, narkologinės ir psicholo-
1
ginės ekspertizės organizavimo bei atlikimo tvarką . Kai kuriuose CPK
straipsniuose (pvz., CPK 583 str. l d.) tiesiogiai nurodoma Vyriausy-
bės pareiga priimti teisės aktus, detalizuojančius CPK normas.
Kartais procesinio pobūdžio normų yra ir vadinamuosiuose žiny-
biniuose teisės aktuose - ministerijų, departamentų instrukcijose, tai-
syklėse ir panašiai. Pavyzdžiui, teisingumo ministras 1998 m. lapkri-
čio 2 d. įsakymu Nr. 173 patvirtino Ekspertizių darymo Lietuvos teismo
ekspertizės institute nuostatus2. Kai kurios CPK normos (pvz., CPK
10 str. 3 d.) tiesiogiai numato kai kurių valstybės institucijų teisę ir
pareigą detalizuoti tam tikras CPK normas.
1
Žinios. 1997, Nr. 65-1586.
2
Žinios. 1998, Nr. 10-224.
105
Vis dėlto Vyriausybės teisė nutarimais reguliuoti civilinio proceso

klausimus vertintina kritiškai dėl kelių priežasčių. Pirma, teisė kreiptis
į teismą yra konstitucinė, nurodyta Konstitucijos 30 straipsnio pirmo-
joje dalyje. Konstitucinės teisės įgyvendinimo tvarką, nesant specia-
lios įstatymo išlygos, gali nustatyti tik įstatymas, o ne Vyriausybės nu-
tarimas. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė gali
priimti nutarimą dėl įstatymo įgyvendinimo tvarkos tik specialiu Sei-
mo pavedimu. Šią aplinkybę pabrėžė ir Konstitucinis Teismas 1994 m.
sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d. ir 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimuo-
se nurodęs, kad Konstitucijoje nenumatyta perduoti įstatymų leidybos,
todėl Vyriausybė turi teisę priimti tik įstatymų lydimuosius aktus, ne-
galinčius pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendrojo pobūdžio teisės
normų, kurios galia konkuruotų su įstatymo normomis. Vyriausybės nu-
tarimas yra tik įstatymo normų taikymo aktas1.
Antra, civilinių bylų proceso, taip pat kreipimosi į teismą tvarką
nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK l str. l d.).
Taigi Vyriausybei nėra suteikta teisė aktais reglamentuoti civilinių by-
lų nagrinėjimo tvarką. Teismų praktika rodo pripažįstant, kad civilinį
procesą pirmiausia reglamentuoja CPK ir kiti įstatymai2.
1
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Vilnius. 1994,
T. 2, 5.
2
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12d. nutartį c. b. S. Ilčiu-
kienė v. K. Mažeikienė ir kt,, Nr. 3K-3-120/1999, kat. 55, kurioje Lietuvos Aukščiau-
siasis Teismas nurodė, kad „pagal Lietuvos CPK l straipsnį įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisykles, nagrinėjant teisme civilines bylas, gali nustatyti Civilinio proceso
kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos CPK 65 straipsnis įtvirtina
laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertą
nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnu-
tiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šioje CPK normoje įtvir-
tintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad nei Vyriausybė, nei kitos valsty-
bės institucijos negali iš anksto nustatyti, kaip teismas privalo įvertinti vieną ar kitą
įrodymą. Jokie įrodymai negali turėti teismui iš anksto nustatytos galios, todėl teismas
privalo įvertinti visą byloje esančią informacinę medžiagą, laikydamasis CPK nustatytų
įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių, o [...] Lietuvos Respub-
likos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 nustatytos nuosavybės tei-
sės įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės taikomos tik nagrinėjant piliečių prašy-
mus dėl nuosavybės teisės atkūrimo administracine tvarka valstybės institucijose,
numatytose Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo 1997 m. liepos l d. įstatymo 17 straipsnyje. Kai tarp asmenų, norinčių atkurti
nuosavybės teisę į žemę, kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės savininkas, ir šis ginčas
nagrinėjamas teisme, ginčo šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius nuosavybės teisę,
teismas tiria ir vertina vadovaudamasis Lietuvos CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įro-
dymų vertinimo taisyklėmis."
106
Trečia, civilinio proceso klausimų reguliavimas Vyriausybės nu-

tarimais gali kelti pavojų teisingumo įgyvendinimui dėl labai papras-
tos priežasties - vykdomoji valdžia savo teisės aktais gali riboti teismo
kompetenciją ir nepriklausomumą. Pavyzdžiui, Vyriausybės nutarime
nustačius, kad tam tikras ginčas nenagrinėtinas teisme, būtų apribota
teismo kompetencija ir asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gy-
nybos. Toks Vyriausybės nutarimas, be abejo, prieštarautų Konstitu-
cijos 30 straipsnio pirmajai daliai ir CPK 22-24 straipsniuose sufor-
muluotam visuotinio civilinių bylų priklausymo teismo kompetencijai
principui.
Taigi teismai Vyriausybės nutarimus ir kitus įstatymų lydimuosius
aktus, reguliuojančius civilinio proceso klausimus, turėtų taikyti labai
atsargiai. Kilus abejonių, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Kon-
stitucijai ar įstatymui, teismas turėtų savo iniciatyva, t. y. ex officio,
kreiptis į Konstitucinį Teismą Konstitucijos 106 straipsnyje nustatyta
tvarka, taip pat tikrinti kitų įstatymų lydimųjų aktų sutikimą su įstaty-
mais CPK 3 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta tvarka.
Tiesa, galimos ir visiškai priešingos principinės nuostatos, kad vyk-
domosios valdžios priimti teisės aktai yra svarbus civilinio proceso tei-
sės šaltinis. Pavyzdžiui, Prancūzijos Vyriausybė vadinamosios deleguo-
tosios įstatymų leidybos pagrindu gali priimti įvairius civilinio proceso
teisės aktus, net keisti ar pildyti CPK. Parlamento kompetencijai pri-
klauso nustatyti tik teisėjų teisinį statusą1. Tačiau Prancūzija yra bene
vienintelė bendrosios taisyklės, kad pagrindinis civilinio proceso tei-
sės šaltinis yra ir privalo būti įstatymas, išimtis.
§ 3. TARPTAUTINĖ TEISĖ
Tarptautinė teisė yra labai svarbus civilinio proceso teisės šaltinis. CPK
l straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas tarptautinės teisės pirmumo, pa-
lyginti su nacionaline teise, principas. Esant Lietuvos įstatymų ir Lie-
tuvos tarptautinių sutarčių, reguliuojančių civilinius procesinius santy-
kius, neatitikimui, privalu vadovautis galiojančios tarptautinės sutarties
taisyklėmis. Šis tarptautinės teisės principas nuosekliai įgyvendinamas
ir teismų praktikoje2.
Civilinio proceso atžvilgiu svarbiausios yra Lietuvos dvišalės tei-
sinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir komercinėse
1
Herzog R, Weser M. Civil Procedure in France. The Hague: Martinus Nijhoff,
1967. P. 54-55.
2
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartį c. b. P. Roževi-
čienė v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., Nr. 3K-3-384/1999, kat. 35.
107
bylose sutartys su užsienio valstybėmis. Lietuva tokias sutartis yra pa-

sirašiusi su Azerbaidžanu, Baltarusija, Estija, Latvija, Lenkija, Kazach-
stanu, Kinija, Moldova, Rusija, Turkija, Ukraina, Uzbekistanu ir kito-
1
mis valstybėmis .
Labai svarbūs civilinio proceso teisės šaltiniai yra daugiašalės tarp-
tautinės sutartys, kurias yra ratifikavusi Lietuva: 1954 m. kovo l d. Ha-
gos konvencija dėl civilinio proceso2; 1961 m. spalio 5 d. Hagos kon-
vencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo
panaikinimo3; 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl informaci-
jos apie užsienio teisę4; 1977 m. sausio 27d. Europos sutartis dėl tei-
sinės pagalbos prašymų perdavimo5; 1965 m. lapkričio 15d. Hagos kon-
vencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba
komercinėse bylose įteikimo užsienyje6; 1970 m. kovo 18d. Hagos kon-
vencija dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsie-
nyje7; 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių
su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo8; 1980 m. spalio 25 d.
Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų9;
1980 m. spalio 25d. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis
į teismą10.
§ 4. TEISMO PRECEDENTAS (TEISMŲ PRAKTIKA)
Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas

teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti
taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas (lot.
auctoritas rerum similiter judicatarum). Ši nuostata užtikrina visų as-
menų lygybės įstatymui įgyvendinimą, nes tik vienodai aiškinant ir tai-
kant teisę įmanoma pasiekti, kad įstatymui visi būtų lygūs. Teismo
sprendimas, kuriame išaiškinama teisės norma, tampa tam tikru tos
teisės normos priedu, jos dalimi (lot. auctoritate rationis). Jis tampa
autoritetu ne tik kitiems teismams, bet ir pačiam tą sprendimą pri-
1
Lietuvos tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse,
šeimos ir baudžiamosiose bylose. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 1994.
2
Žinios. 2002, Nr. 97-4255.
3
Žinios. 1997, Nr. 68-1699.
4
Žinios. 1996, Nr.16-414.
5
Žinios. 1996, Nr. 18-459.
6
Žinios. 2000, Nr. 44-1252.
7
Žinios. 2000, Nr. 77-1250.
8
Žinios. 2002, Nr. 51-1934.
9
Žinios. 2002, Nr. 51-1932.
10
Žinios. 2000, Nr. 44-1251.
108
ėmusiam teismui, t. y. teismo precedentas turi dvejopą poveikį: verti-

kalusis poveikis reiškia, kad teismo precedentas yra privalomas žemes-
niesiems teismams; horizontalusis poveikis reiškia, kad teismo prece-
dentas privalomas ir pačiam jį suformulavusiam teismui (lot. stare
decisis principas). Taigi kitų teismų, taikančių jau anksčiau teismo iš-
aiškintą teisės normą, uždavinys palengvėja, nes jie gali remtis auto-
ritetu - teismo precedentu.
Precedento doktrina susiklostė dėl daugelio praktinių priežasčių.
Pirma, vienas iš pagrindinių visos teisinės sistemos tikslų - užtikrinti
vienodą teisės taikymą. Teisingumo principas reikalauja visas vieno-
das situacijas vertinti tapačiai. Jeigu teismas vieną kartą išaiškintų tei-
sės normą vienaip, o kitą kartą esant analogiškai situacijai tą pačią
teisės normą išaiškintų visiškai kitaip, niekada nepavyktų sukurti api-
brėžtos, stabilios teisės sistemos, kad būtų galima protingai nuspėti,
kaip teismai turėtų išspręsti tam tikrą bylą. Vadinasi, siekiant užtikrin-
ti stabilią teisės sistemą ir teisinį apibrėžtumą, identiškas bylas privalu
spręsti vienodai. Dėl šios priežasties didėja teismų praktikos vaidmuo
aiškinant teisę, nes siekiant nustatyti tikrąją teisės normos prasmę gali-
ma vadovautis teismo sprendimu, kuriame teisės norma jau išaiškinta.
Teismų praktika yra tam tikra taisyklių, suformuotų teismams aiš-
kinant teisę, sistema. Taikyti precedentą reiškia vadovautis taisykle, ku-
rią sukūrė teismas aiškindamas atitinkamą teisės normą. Šitaip šalia
jau minėtų teisinio apibrėžtumo ir teismų praktikos stabilumo užtikri-
nama ir teisės universalumas, jos taikymo nuoseklumas, teisės raida.
Tik valstybę, kurios teismų praktika stabili, galima pripažinti teisi-
ne. Šiam požiūriui pritarta ir tarpukario Lietuvoje. Antai K. Šalkauskis,
rašydamas apie teismo precedento reikšmę, nurodė, jog „teismo pagrin-
dinis dėsnis, kad teismas vienodiems atsitikimams taiko vienodas nor-
mas. Nebus teisingumo, jei teismas vienu atsitikimu atiteis iš atsakovo
tam tikrą pinigų sumą, o kitu tokiu pat atsitikimu, atvirkščiai, ieškinio
nepatenkins ir atmes jo reikalavimus, arba jei teismas vieną žmogų pa-
smerks mirti, o kitą už tokį pat darbą išteisins. Teisingumo postulatas —
vienodiems atsitikimams, tiksliau pasakius, esant vienodai juridinių fak-
tų sudėčiai, turi būti taikomos vienodos normos. Tasai vienodų normų
taikymo postulatas reikalauja, kad teismo pagamintos normos turėtų tą
patį, kaip įstatymas ar paprotys visuotinumo pobūdį, kad vieno teismo
pagaminta norma būtų taikytina tolygiems atsitikimams. Jei teisėjas yra
sudaręs normą, bendra taisykle, jis turi jos laikytis ir kitais atsitikimais,
kitais žodžiais, ji jam privaloma sprendžiant kitas bylas. Bet jei jis iš-
randa sudarytąją normą dėl kokių nors priežasčių netaikytiną, jis gali ją
panaikinti, nurodęs savo nusistatymo pakeitimo priežastį, jis tik negali
109
nepaminėti, kad būtų jo sprendimas teisingas, kodėl jis keičia savo pir-
mesnį precedentą."1 Šiandien šis mokymas pamirštas. Identiškose bylo-
se nesunku rasti daugybę visiškai priešingų sprendimų2.
Antra, vadovaujantis teismo precedentais, išvengiama skirtingų tos
pačios teisės normos aiškinimo ir tokių pačių faktinių aplinkybių ver-
tinimo. O vienodą teisės aiškinimą ir teisinį faktų vertinimą būtina už-
tikrinti ne tik siekiant teisinio apibrėžtumo, bet ir grynai pragmatiniais,
pavyzdžiui, ekonominiais, sumetimais.
Trečia, precedentus formuoja aukščiausiosios teismo instancijos -
aukščiausieji teismai, kur dažniausiai dirba labiausiai patyrę ir aukščiau-
sios kvalifikacijos teisininkai (kai kuriose valstybėse precedentus kuria
ir konstituciniai bei specializuoti aukščiausieji teismai, pavyzdžiui, aukš-
čiausiasis administracinis ar net apeliacinis teismas). Todėl šių teismų
pateiktas teisės aiškinimas tradiciškai laikomas autoritetingu ir sektinu.
Ketvirta, nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argu-
mentuoti. Atmetus precedentą be jokių argumentų, teismo sprendimas
naikintinas instancine tvarka (CPK 346 str. 2 d. 2-3 p.). Šitai žinoda-
mi, žemesniųjų teismų teisėjai grynai praktiniais sumetimais vadovau-
jasi Aukščiausiojo Teismo suformuotu teisės aiškinimu.
Penkta, remiantis teismo precedentu ne tik išaiškinama konkreti
teisės norma, bet ir užpildoma teisės spraga. Todėl teismas panašiu
atveju, kuris nėra sureguliuotas, gali išspręsti bylą remdamasis tą spragą
užpildančiu teismo precedentu.
Dėl šių priežasčių teismo precedento svarba aiškinant teisę dau-
gumoje valstybių pripažįstama de facto, o kai kuriose - ir de jure.
Nors teismų praktika civilinio proceso teisės šaltiniu pripažįstama be-
veik visose valstybėse, tačiau jos vaidmuo teisės šaltinių hierarchijoje
nevienodas. Bendrosios teisės šalyse teismų praktika yra pirminis tei-
sės šaltinis, o kontinentinės teisinės sistemos valstybėse, kur stare de-
cisis principas formaliai nepripažįstamas, ji laikoma netiesioginiu, ar-
3
ba antriniu, teisės šaltiniu .
1
Šalkauskis K. Teismų precedentai // Teisė. 1938, Nr. 41, p, 18-19; taip pat žr.: Mi-
kelėnas V. The Guarantee of the Uniforma Interpretation of Law and the Principle of
Equality before Law: Requirements of Legal Certainty // Teisė. 2002, t. 44, p. 71-85.
2
Žr., pvz,, LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 11 d. nutartį c. b.
V. Toropov v. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Klaipėdos regiono
pakrančių apsaugos tarnyba ir kt., Nr. 3K-7-688/2001, kat. 39.6.2.3. ir Vyriausiojo ad-
ministracinio teismo 2001 m. gruodžio 19 d. nutartį c. b. Z. Balčiuvienė v. Žemėtvarkos
ir teisės departamentas prie Žemės ūkio ministerijos, Nr. A4- l083/2001 II Administra-
cinių teismų praktika. 2001, Nr. 2, p. 201-206.
3
Pavyzdžiui, Italijoje teismų praktika (giurisprudencia) pripažįstama netiesioginiu
teisės šaltiniu; žr.: Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 49.
110
Be abejo, nederėtų manyti, kad kiekvieno teismo sprendimas yra

teisės šaltinis. Net precedentų teisės valstybėse teisės šaltiniu pripažįs-
tamas tik apeliacinės instancijos teismo ir Aukščiausiojo Teismo vie-
šai publikuotas sprendimas1. Aukščiausiasis Teismas, užtikrindamas vie-
nodą teisės aiškinimą ir taikymą, orientuoja visą teismų praktiką.
Laikoma esant nerašytą taisyklę, kad žemesniesiems teismams privalu
sekti Aukščiausiojo Teismo praktika ir jos laikytis. Kai kuriose valsty-
bėse ši taisyklė nustatyta įstatyme. Antai Prancūzijoje, žemesniajam
teismui pakartotinai nukrypus nuo kasacinio teismo (Cour de Cassa-
tiori) praktikos, šio teismo sprendimas, priimtas plenarinėje sesijoje,
žemesniajam teismui tampa privalomas2. Ispanijoje teismo sprendimo
nesutikimas su Aukščiausiojo Teismo praktika yra pagrindas jį panai-
kinti apeliacine ar kasacine tvarka3.
Lietuvoje teismų praktika taip pat yra antrinis civilinio proceso
teisės šaltinis. Kad teismo precedentas iš tikrųjų yra teisės šaltinis, pa-
tvirtina Teismų įstatymo 23 straipsnio antrosios dalies l punktas, nu-
statantis, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Aukščiausiojo Teis-
mo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės
aktų taikymo išaiškinimus (analogiškos nuostatos laikomasi ir Teismų
įstatymo 33 straipsnio antrojoje dalyje). CPK 4 straipsnyje sakoma, kad
teismai, aiškindami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvar-
ka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės tai-
kymo išaiškinimus. Pagal CPK 346 straipsnio antrosios dalies 2 punk-
tą nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės
aiškinimo ir taikymo praktikos, t. y. nuo konkretaus Aukščiausiojo Teis-
4
mo precedento, yra pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka .
Pažymėtina, kad precedentu privalu vadovautis tik tokioje bylo-
je, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta
pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip
tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio de-
cidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio - faktinėmis bylos ap-
1
Išsamiau žr.: Precedent in English Law. 4th ed. / by R. Cross, W. Harris. Oxford:
Clarendon Press, 1991; Reasoning with Rules and Precedents. A Computational Mo-
del of Legal Analysis / by L. K. Branting. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers,
1999; A Theory of Precedent. From Analytical Positivism to a Post-analytical Philo-
sophy of Law / by R. Siltala. Oxford: Hart Publishing, 2000.
2
Cremades B. M., Cabiedes E. G. Litigation in Spain. Madrid: La Ley Spain;
Deventer: Kluwer Law and Taxation Pub., 1989. P. 15.
1919metais tuometinis Lietuvos Respublikos teisingumo ministras P.Leonas ra-
šė: „Tikroji kasacines instancijos reikšmė - tai vienaip visai valstybei aiškinti teisės
esme."; žr.: Žinios. 1919, Nr. 2/3-26.
111
linkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir

taikymo argumentus (lot. ratio - pagrindas, priežastis, motyvas). Va-
dinasi, bylas, kurių ratio sutampa, būtina spręsti vienodai. Tad jeigu
ir anksčiau nagrinėtos bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplin-
kybės iš esmės skiriasi, precedentu negalima remtis. Nepamirština,
kad rasti visiškai identiškų bylų nėra paprasta. Todėl ir teismo pre-
cedentu reikia vadovautis atsargiai. Teismo precedento, kaip teisės
šaltinio, esmė yra atskleista vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teis-
mo nutarčių:
„Teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas.
Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į
konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes siedamas su
taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiški-
nimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste ir
siejamas tik su tuo kontekstu, nes šis aiškinimas, kaip minėta, yra ne
aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio deci-
dendi. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, netu-
rinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformu-
luotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą
teisiniam santykiui, kurio ši norma nereguliuoja. "1
Aplinkybę, kad teismo precedentas Lietuvoje yra teisės šaltinis,
patvirtina ir pati teismų praktika. Pavyzdžiui, teismų praktika, remda-
masi teisės doktrina, dar prieš įsigaliojant CK suformulavo daug tei-
sės ir sutarčių aiškinimo taisyklių2; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
aiškindamas CPK 479 straipsnį contra legem ir konstatuodamas, kad
šiuolaikinė valstybė turi tik ribotą imunitetą teismo jurisdikcijai, fak-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartis c. b. Alytaus apylinkės
vyriausiasis prokuroras v. UAB „Sverida" ir kt., Nr. 3K-122/1998, kat. 6; 2000 m. spalio
19d. nutartis c. b. B. Kaplanas v. „Respublika", Nr. 3K-3-964/2000, kat. 40; taip pat
žr.: 2001 m. lapkričio 6 d. nutartį c. b. Anheuser-Bush, Inc. v. Budejovicky BudvarN. R,
Nr. 3K-3-969/2001, kat. 80.
2
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. nutartį c. b. Klai-
pėdos žvejybos laivyno darbuotojų profesinė sąjunga v. Valstybės įmonė „Jūra",
Nr. 3KT-8/1998, kat. 24; 1998 m. lapkričio 30 d. nutartį c. b. A. Sidabraitė v. Č. Sidab-
ras ir kt., Nr. 3K-183/1998, kat. 6; 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartį c. b. Konkurencijos
taryba v. UAB „Sirowa", Nr. 3K-53/1998, kat. 20; 1998 m. balandžio 15 d. nutartį c. b.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino miesto skyrius v. UAB „Rina",
Nr. 3K-21/1998, kat. 21; 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartį c. b. P. Vasiliauskas v. Kauno ap-
skrities viršininko administracija ir kt., Nr. 3K-3-363/1999, kat. 35; 1999 m. gegužės 24 d.
nutartį c. b. K. Zylkov v. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos de-
partamentas, Nr. 3K-3-165/1999, kat. 47; 1999 m. balandžio 12d. nutartį c. b. H.Juch-
nevičius v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32.
112
1
tiškai sukūrė naują teisės normą ; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
1998 m. gruodžio 16d. nutartyje taikydamas analogiją užpildė teisės
spragą, išaiškindamas, kad užsienio teismų sprendimų pripažinimo klau-
simą kompetentingas spręsti Lietuvos apeliacinis teismas2.
Neretai naujos normos, suformuluotos teismų praktikos, vykdant
galiojančių įstatymų reformą ar priimant naujus įstatymus perkeliamos
į statutinę teisę. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m.
gruodžio 15d. nutartyje suformulavo CPK 37120-37122 straipsnių aiš-
kinimo taisyklę, kad „tinkamai paduotas ir neturintis turinio trūkumų
prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti iš esmės nagrinėjamas teis-
mo posėdyje, pranešus apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui
ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims"3. Šis išaiškinimas, o iš
esmės nauja norma buvo perimta įstatymų leidėjo ir įtvirtinta naujojo
CPK 370 straipsnyje.
Teisės šaltiniais nelaikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
nutarimai ir konsultacijos, nes jie priimami nevykdant teisingumo funk-
cijos. Senato nutarimai yra tarybinės teisės reliktas, ir, kaip rodo už-
sienio valstybių patirtis, tokios teisės aiškinimo ir taikymo vienodini-
mo formos, nesuderinamos su valdžios padalijimo principu, visuotinai
atsisakoma. Šitai padarė Lenkija, dauguma buvusių TSRS respublikų
(plenumų nutarimai išliko tik Rusijoje ir Moldovoje)4. Tokios funkci-
jos nesuderinamumą su valdžios padalijimo principu pabrėžė ir šešta-
sis valstybių — Europos Tarybos narių — Aukščiausiųjų teismų pirmi-
ninkų susirinkimas, įvykęs 2000 m. spalio 11-13 d. Varšuvoje5.
Civilinio proceso teisės šaltiniai, be abejo, yra Konstitucinio Teis-
mo sprendimai ir nutarimai.
Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas
(ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Lietuvos Respublikos
Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi
nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo spren-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. sausio 5d. nutartis c. b. V. Stukonis v. JAV
ambasada, Nr. 3K-1/1998, kat. 1.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 16 d. nutartis c. b. „ Vladimiro che-
mijos gamykla" v. AB „Dirbtinis pluoštas", Nr. 3K-67/1998, kat. 16.
3
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 15 d. nutartis c. b. D. Maratkano-
vas ir kt. v. M. Ščelkunova ir kt., Nr. 3K-3-954/1999, kat. 36.
4
Zielinski A. The Structure of Organs of Administration of Justice in Poland //
Polish Contemporary Law. 1996, Nr. 1-4, p. 59-70.
5
Kerameus K. Les instruments procėduraux de l'interprėtation uniforme de la loi
par les cours supremes des diffėrents Etats europėens // Le Role de la Cour Supreme
dans la Garantie de l`interpretation Uniforme de la Loi. Varsovie 11-13 octobre, 2000.
113
dimas dėl atitinkamo akto (ar jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas yra teisės šaltinis, nes jis pa-
naikina kito teisės Šaltinio (ar jo dalies) galiojimą. Pavyzdžiui, Konsti-
tucinis Teismas 1994 m. vasario 14d. sprendimu pripažino, kad CPK
13, 53 ir 54 straipsnių normos, kuriose numatyta prokuroro teisė įsi-
traukti į bylą esant bet kuriai proceso stadijai ir vykdyti prokurorinę
priežiūrą civiliniame procese, prieštarauja Lietuvos Respublikos Kon-
stitucijos 5, 109 ir 118 straipsniams1.
Faktą, kad Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai yra tei-
sės šaltinis, patvirtina ir bendrosios kompetencijos teismų praktika. Pa-
vyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „[...] Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos yra šio
Teismo nutarimų ratio decidendi, turinčios precedento galią [...]"2
Žinoma, teisės šaltinis yra ir tarptautinių teismų precedentai.
Pavyzdžiui, jau yra Lietuvos teismų sprendimų, kuriuose remiamasi
Europos žmogaus teisių teismo precedentais3. Lietuvai tapus Euro-
pos Sąjungos nare, teisės šaltiniu taps ir Europos Teisingumo Teis-
mo precedentai4.
Kai kuriose valstybėse, be teismo precedento, civilinio proceso tei-
sės šaltiniai yra ir kiti teismų priimami aktai. Antai bendrosios teisės
šalyse pripažįstama išimtinė teismo teisė pačiam nustatyti bylų nagri-
nėjimo tvarką. Todėl civilinio proceso taisykles Anglijoje, JAV nusta-
to patys teismai. Pavyzdžiui, atitinkami Anglijos teismai yra priėmę
Aukščiausiojo Teismo proceso taisykles (Rules of the Supreme Court),
Grafystės teismo taisykles (Rules of the County Court)5. JAV Aukš-
čiausiasis Teismas 1938 m. patvirtino Federalinės civilinio proceso tai-
sykles (Federal Rules of Civil Procedure), o 1972 m. priėmė Federa-
linės įrodymų taisykles (Federal Rules of Evidence). Tačiau su
1
Žinios. 1994. Nr. 13-221.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 14d. nutartis c. b. S. Vizgirdienė
ir kt. v. Telšių rajono savivaldybė, Nr. 3K-3-74/1999, kat. 35.
3
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 19 d. nutartį c. b. B. Kaplanas
v. UAB „Respublika", Nr. 3K-3-964/2000, kat. 40; 2002 m. spalio 7 d. nutartį c. b. D. Šve-
daitė v. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir kt., Nr. 3K-3-1140/2002,
kat. 39.6.2.3.
4
Kadangi šiandien nemažai Lietuvos teisės aktų suderinta su Europos Sąjungos
teise, Europos Teisingumo Teismo precedentais Lietuvos teismai jau remiasi; žr., pvz.,
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartį c. b. Anheuser-Busch Incor-
porated v. Budejovicky Budvar, Nr. 3K-3-5 54/2000, kat. 12.
5
Butterworths Rules of Court. Civil Court Practice / ed. R. Greenslade. London:
Butterworths, 1994.
114
pastarosiomis JAV kongresas nesutiko, o po trejų metų svarstymo, kai

1
ką pakeitęs, pats jas patvirtino .
Kontinentinės teisinės sistemos valstybėms tokie teismų priimami
aktai nėra būdingi, nors, pavyzdžiui, Japonijos Aukščiausiajam Teis-
mui suteikta teisė kurti civilinio proceso normas. Įstatymų leidėjas tu-
ri teisę vetuoti teismo nustatytas proceso taisykles, tačiau retai naudo-
jasi šia teise2.
Kitų valstybių teismai gali priimti tik savo vidaus darbo taisykles,
bet nėra kompetentingi nustatyti proceso taisyklių, privalomų tretie-
siems asmenims. Pavyzdžiui, Prancūzijos kasacinis teismas nustato tei-
sėjų rotacijos atitinkamuose teismo skyriuose taisykles, teismo darbo
laiką, kolegijų kompetenciją, tačiau proceso taisyklių nekuria3.
Lietuvoje teismų veikla detaliai reglamentuojama Teismų įstaty-
me ir CPK, o Aukščiausiojo Teismo veikla - dar ir 1995 m. balandžio
18d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statute4. Statuto 11 straipsnis lei-
džia pačiam Aukščiausiajam Teismui nustatyti savo aparato struktūrą,
tvirtinti struktūrinių padalinių nuostatus ir spręsti kitus klausimus, ne-
susijusius su proceso vedimo tvarka. Pagal CPK 352 straipsnio pirmą-
ją dalį pats Aukščiausiasis Teismas taip pat nusistato bylų paskirsty-
mo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisykles. Beje, panaši teisė
nustatyti savo aparato struktūrą, reglamentuoti kitus vidaus klausimus,
raštvedybą, teisėjų profesinio elgesio taisykles suteikta ir Konstituci-
niam Teismui (1993 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 3 str.)5.
§ 5. TEISĖS DOKTRINA
Teisės doktrinos reikšmė įvairių valstybių civiliniame procese skiriasi.

Šiandien jau neabejojama, kad teisės doktrina yra labai svarbus teisės
šaltinis. Pavyzdžiui, Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straips-
6
nyje teisės doktrina pripažįstama tarptautinės viešosios teisės šaltiniu .
Iš romėnų teisės istorijos matyti, kad teisės mokslo darbai nuo seno
1
Federal Rules of Civil Procedure : Practice Comments / by Th. A. Coyne,
C. Boardman. New York: Callagham, 1990; Federal Rules of Evidence: Rules of Evi-
dence for the United States Courts and Magistrales : Practice Comments. 2nd ed. / by
P. F. Rothstein, C. Boardman. New York: Callagham, 1995.
2
Japanese Law / by H. Oda. London: Butterworths, 1992. P. 367-380.
3
Herzog P, Weser M. Cit. op. P. 57.
4
Žinios. 1995. Nr. 36-887.
5
Žinios. 1993. Nr. 6-120.
Shaw M. N. International Law. 3rd ed. Cambridge: Grotius Publications, Ltd.,
6
1991. P. 59.
115
buvo labai svarbūs (lot. ius publicae respondendi ex auctoritate prin-

cipis). Communis opinio doctorum labai reikšminga buvo viduramžiais,
ypač kanonų teisėje, nors istorijoje galima rasti ir priešingų pavyz-
džių. Antai 1794 m. Prūsijos žemės kodekso (Landrecht) projekte teis-
mams drausta cituoti teisės mokslo kūrinius ir komentuoti kodeksą.
Tačiau tai yra bene vienintelis neigiamo požiūrio į teisės doktriną pa-
vyzdys. Mūsų dienomis pripažįstama, kad teismų praktikos ir teisės
doktrinos poveikis yra abipusis. Teisės doktrina veikia būsimų teisi-
ninkų sąmonę nuo pat teisės studijų pradžios. Vėliau teisės doktrina
veikia teisėją kitais būdais. Kai kurie teisės profesoriai tampa teisė-
jais, kai kurie teisėjai - profesoriais.
Teisės doktrina svarbi dėl kelių priežasčių. Pirma, ji dažniausiai
pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios teisės analizę. Todėl neigti
teisės doktriną būtų tolygu neigti racionalumą. Antra, mokslininkai tei-
sininkai yra bene labiausiai nepriklausomi. Tai leidžia mokslininkui pa-
teikti nešališką teisės interpretaciją ir ja remdamasis teismas gali su-
stiprinti tiek savo sprendimo nešališkumą, objektyvumą, tiek savo
nepriklausomumą apskritai. Trečia, teisės doktrina dažnai neapsiriboja
tik nacionalinės teisės analize. Ji taip pat randa interesą analizuoti na-
cionalinių teismų praktiką, o taikydama lyginamąjį metodą - ir užsie-
nio valstybių teisę, teisės doktriną ir teismų praktiką. Tad teisės dok-
trina siūlo teismų praktikoje kylančių teisės aiškinimo ir taikymo
problemų sprendimo būdus ir laikytina vienu iš informatyviausių (įvai-
riais aspektais) teisės aiškinimo šaltinių. Ketvirta, teisės doktrina for-
muluoja teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos kanonus, pateikia tei-
sinių sąvokų definicijas, aiškina teisės principų turinį ir t.t. Šiais teisės
doktrinos postulatais galima vadovautis teismo procese aiškinant civi-
linio proceso teisės normas. Penkta, teisės doktrinai būdingas tam tik-
ras stabilumas, nes teisės mokslo suformuluoti kanonai, teisinės tiesos
kurį laiką yra pastovūs ir nėra lengvai „sugriaunami" — naują koncep-
ciją galima sukurti tik argumentuotai paneigus ankstesniąją. Teisės dok-
trinos stabilumas daro įtaką teisės aiškinimo, kartu - ir teismų prakti-
kos stabilumui.
Nors teisės doktrina visuotinai pripažįstama antriniu, netiesiogi-
niu teisės šaltiniu, tačiau vadovavimosi ja aiškinant teisę apimtis ir
būdas skirtingose valstybėse nėra vienodi. Pavyzdžiui, Argentinos, JAV,
Italijos, Švedijos, Vokietijos teismai labai dažnai remiasi teisės doktri-
na ir laiko ją ypač svarbiu antriniu teisės šaltiniu. Tuo tarpu Lietuvoje
atvirkštinė padėtis - tiesioginės nuorodos į teisės doktriną teismų spren-
dimuose labai retos. Skiriasi ir teisės doktrinos taikymo būdas įvairio-
se valstybėse. JAV, Vokietijos teismai sprendimuose cituoja konkrečių
116
autorių darbus. Italijos teismai tik apibendrinamąja forma nurodo vy-

raujančią teisės doktrinoje nuomonę, bet nesiremia konkrečių moksli-
ninkų darbais (šitai teismui draudžia Italijos CPK 118str.). Anglijos
teismai paprastai remiasi tik mirusių autorių mokslo darbais, cituoti
gyvųjų darbus tradiciškai vengiama1.
Teisės doktrinos, kaip teisės šaltinio, reikšmei daro įtaką daugelis
veiksnių. Čia nesunku įžvelgti tam tikrus dėsningumus. Pirma, kuo la-
biau teismai linkę racionaliai argumentuoti savo sprendinius, tuo reikš-
mingesnė tampa teisės doktrina. Todėl natūralu, kad ji reikšmingiausia
tose valstybėse, kurių teismai ypač išsamiai motyvuoja sprendinius. Ir
atvirkščiai, pavyzdžiui, Lietuvoje nedidelę teisės doktrinos reikšmę aiš-
kinant ir taikant teisę iš dalies galima paaiškinti nepakankamu teismo
sprendimų motyvų, teisinės argumentacijos reikšmės vertinimu. Antra,
kuo stabilesnis, nuoseklesnis įstatymų leidėjo darbas, tuo daugiau ga-
limybių gyvuoti teisės doktrinai. Tik stabilioje teisės sistemoje teisės
doktrina gali visiškai patenkinti praktinį teisės vadovėlių, įstatymų ko-
mentarų ir kitokios teisės literatūros poreikį. Juk dauguma fundamenta-
lių, visame pasaulyje žinomų teisės mokslo darbų sukurta stabilios tei-
sinės sistemos valstybėse. Todėl negalima sakyti, kad mūsų teisės
doktrina yra pernelyg nelanksti, atsilikusi, nes gerus daugelio teisės
doktrinos atstovų ketinimus niekais paverčia nuolatinis įstatymų kei-
timas, tai, kad nėra naujos teisės sistemos. Analogiška padėtis Lietu-
voje buvo ir 1918-1940 metais. Palyginti su tuo, kas padaryta Lie-
tuvoje 1918-1940 m., dabartinė Lietuvos teisės doktrina (sukurta
1990-1999 m.) atrodo ne taip jau blogai. Vien tai, kad per palyginti
trumpą laiką sugebėta parengti šiuolaikišką CPK, kuris didžiąja dalimi
yra būtent teisės doktrinos nuopelnas, laikytina iškalbingu faktu. Tre-
čia, kuo daugiau yra įstatymų, teismo precedentų, kitokių teisės šalti-
nių, tuo didesnis poreikis juos sisteminti ir teoriškai aiškinti. Tad svarbu
užtikrinti visų teisės šaltinių prieinamumą mokslininkams. Negalint pri-
eiti prie bent vienos kurios nors rūšies teisės šaltinių, teisės doktrinos
išvados taptų paviršutiniškos, nenuoseklios, neišsamios ir teisės dok-
trina niekada nebūtų stipri ir įtakinga. Pavyzdžiui, viešai neskelbiant
teismų sprendimų, mokslininkams būtų sudėtinga susipažinti su teis-
mų praktika; nepublikuojant įstatymų rengimo medžiagos, teisės dok-
trina neturėtų galimybės išsamiau analizuoti įstatymų leidybos. Ketvir-
ta, kuo mažiau teisė apibrėžta, aiški, kuo menkesnė įstatymų leidybos
kokybė, tuo didesnis poreikis dogmatiškai aiškinti teisę. Šiuo atžvilgiu
teisės doktrinos perspektyvos Lietuvoje tikrai didelės.
1
Išsamiau žr.: Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op. P. 242-245.
117
Baigiant pažymėtina, kad šalia nacionalinės ne mažiau svarbi ir

užsienio teisės doktrina. Pavyzdžiui, kai teisė aiškinama remiantis ly-
ginamuoju metodu, be užsienio valstybių teisės doktrinos analizės neap-
sieinama. Kadangi Lietuvos CPK įtvirtinta daug civilinio proceso ins-
titutų, perimtų iš užsienio valstybių teisės, užsienio valstybių teisės
doktrinos ir lyginamosios teisėtyros reikšmė aiškinant ir taikant CPK
ateityje dar labiau didės1.
2.3 CIVILINIO PROCESO TEISĖS NORMOS

IR JŲ YPATUMAI
§ 1. SKIRIAMIEJI CIVILINIO PROCESO
TEISĖS NORMŲ BRUOŽAI
Teisės norma - tai pagrindinė pozityviosios teisės ląstelė. Ji nustato

tam tikrą asmens elgesio standartą ir įtvirtina asmens subjektines tei-
ses ar pareigas2.
Civilinio proceso teisės normos į rūšis gali būti klasifikuojamos
pagal įvairius kriterijus: pagal nustatomų elgesio taisyklių privalo-
mumo laipsnį jos skirstomos į imperatyvias (pvz., CPK 163, 282 str.)
ir dispozityvias (pvz., CPK 164, 283 str.); pagal taikymo sritį skirs-
tomos į: 1) bendrąsias, taikomas bet kuriai teisenai arba visoms pro-
ceso stadijoms (pvz., CPK 42, 51 ir kiti straipsniai); 2) specialiąsias,
taikomas tik kuriai nors vienai teisenai arba proceso stadijai (pvz.,
CPK 443 str.); 3) išimtines, nurodančias bendrosios ar specialiosios
taisyklės išimtį (pvz., CPK 31 str.); pagal turinį skirstomos į: 1)re-
guliuojamąsias, t. y. nustatančias civilinių procesinių teisinių santy-
kių subjektų teises ir pareigas (pvz., CPK 42 str.), ir 2) definicines,
t. y. pateikiančias atitinkamos sąvokos apibrėžimą (pvz., CPK 177 str.);
pagal nustatomos elgesio taisyklės išraiškos formą skirstomos į: 1) įga-
liojamąsias, t. y. suteikiančias tam tikras procesines teises, galimybę
atlikti atitinkamus procesinius veiksnius (pvz., CPK 51 str.); 2) įpa-
reigojamąsias, t. y. nustatančias pareigą atlikti tam tikrus procesinius
veiksmus (pvz., CPK 111 str.); ir 3) draudžiamąsias, t. y. formuluo-
jančias tam tikrą draudimą, reikalavimą susilaikyti atlikti tam tikrus
veiksmus (pvz., CPK 266-267 str.); pagal vidinę konstrukciją skirs-
1
Lyginamosios teisėtyros įtaka ir reikšmė matyti ir užsienio valstybių teismų prak-
tikoje; žr.: The Use of Comparative Law by Courts / edited by U. Drobnig, S. van Erp.
The Hague: Kluwer Law International, 1998.
2
The Oxford Companion to Law / by D. M. Walker. Oxford: Clarendon Press, 1980.
P. 886, 1093.
118
tomos į dviejų ir trijų elementų struktūros normas. Civilinio proceso

teisės normas paprastai sudaro du struktūriniai elementai: hipotezė ir
dispozicija. Tačiau yra ir trijų struktūrinių elementų normų. Pavyz-
džiui, CPK 214 straipsnio pirmosios dalies norma turi tik hipotezę ir
dispoziciją. Tuo tarpu CPK 215 straipsnio teisės normos, be hipote-
zės ir dispozicijos, turi ir sankciją. Yra įvairių civilinio proceso tei-
sės normų sankcijų, pavyzdžiui, įspėjimas, pašalinimas iš teismo po-
sėdžių salės, bauda, areštas (CPK 103 str.). Nevykdant tam tikrų
procesinių pareigų ar ne laiku naudojantis procesinėmis teisėmis, gali
atsirasti grynai procesinio pobūdžio neigiamų padarinių. Pavyzdžiui,
praleidus procesinį terminą, nustatytą tam tikram veiksmui atlikti, pra-
randama teisė jį atlikti (CPK 75 str.); atsisakymas priimti šaukimą
prilyginamas šaukimo įteikimui (CPK 124 str. 2 d.); vykstant baigia-
mosioms kalboms negalima remtis įrodymais, netiltais nagrinėjant bylą
iš esmės (CPK 253 str. 4 d.); per nustatytą terminą be pateisinamos
priežasties nepateikus atsiliepimo į ieškinį, gali būti priimamas teis-
mo sprendimas už akių (CPK 142 str. 4 d.) ir kita.
§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS NORMŲ GALIOJIMAS
Svarbu tinkamai nustatyti civilinio proceso teisės normų galiojimą lai-

ko atžvilgiu, jų galiojimo teritoriją ir asmenis, kuriems jos galioja.
Galiojimas laiko atžvilgiu. Vienas iš pagrindinių teisės principų
sako, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios (lot. nova constitutio
futuris formam imponere debet, non praeteritis), t. y. jis taikomas tik
santykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus. Įstatymų ir kitų teisės aktų
įsigaliojimo tvarką Lietuvoje reguliuoja 1993 m. balandžio 6d. įstaty-
mas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo
1
ir įsigaliojimo tvarkos" . Bendrąjį principą, kad įstatymas negali būti
taikomas prieš jam įsigaliojant atsiradusiems santykiams, ne kartą pa-
brėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukš-
čiausiasis Teismas2. Šis principas galioja ir civilinio proceso teisėje.
Tai reiškia, kad procesinių veiksmų, atliktų prieš tai, kai priimtas nau-
jas ar pakeistas galiojantis įstatymas, teisinė reikšmė ir padariniai nu-
statomi pagal ankstesnį įstatymą, galiojusį atliekant tam tikrus proce-
sinius veiksmus. Pavyzdžiui, jeigu nustatomas apeliacijos ar kasacijos
1
Žinios. 1993, Nr. 12-296.
2
Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m.
balandžio 21 d. ir kitus nutarimus // Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuta-
rimai ir sprendiniai, T. 2-12; LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį
c. b. Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, Nr. 3K-3-856/2000, kat. 43.
119
ribojimas, tai apeliacinis ar kasacinis skundas, paduotas prieš įsigalio-

jant tokiam įstatymui, turi būti nagrinėjamas.
Tačiau kiekviena bendroji taisyklė turi išimčių. Galimi išskirtiniai
atvejai, kai pačiame įstatyme nurodoma jo grįžtamoji galia. Pavyzdžiui,
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 9 d. nu-
tarime buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teis-
mo plenumas turi teisę nagrinėti civilines bylas, kurias iki 1990 m.
kovo l l d . buvo išnagrinėjęs Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo ple-
numas; Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
1990 m. lapkričio 28 d. nutarimu1 Generaliniam prokurorui buvo pa-
siūlyta kreiptis su pareiškimais į teismą dėl grąžinimo į darbą asme-
nų, atleistų iš darbo iki 1990 m. liepos 31 dienos.
Jeigu pačiame įstatyme nėra specialios nuorodos dėl jo grįžta-
mosios galios, būtina vadovautis bendruoju principu, kad įstatymas tai-
komas tik ateity. Tačiau taikant aptariamą principą reikia atsiminti ci-
vilinių procesinių santykių specifiką - Šiems santykiams būdingas
tęstinumas. Atsiradę iškėlus civilinę bylą, jie plėtojasi, keičiasi. Civi-
linė byla nagrinėjama ne vieną dieną ar savaitę, o kelis mėnesius ar
net metus. Tad civiliniame procese priimta kalbėti apie teisės normų
taikymą ne tiek santykiams, kiek procesiniams veiksmams (CPK 3 str.
7 d.). Todėl procesiniai veiksmai, atliekami įsigaliojus įstatymui, turi
atitikti naujo įstatymo reikalavimus, nesvarbu, jie atliekami ką tik ar
dar prieš įsigaliojant naujam įstatymui pradėtoje byloje. Šiuo požiūriu
civilinio proceso teisės normos taikomos ir santykiams, atsiradusiems
prieš įsigaliojant tam tikroms normoms. Tačiau šiuo atveju nesusidu-
riame su grįžtamąja įstatymo galia tikrąją šio žodžio prasme, nes pro-
cesiniai veiksmai, pavyzdžiui, apeliacinio skundo padavimas, nėra
sandoris - juk po kiekvieno procesinio veiksmo eina daugybė kitų pro-
cesinių veiksmų, o teisinius padarinius sukelia ne vienas, bet ištisa
procesinių veiksmų grandinė. Siekiant išvengti naujų civilinio proceso
teisės normų taikymo problemų, paprastai, priėmus naują ar pakeitus
galiojantį įstatymą, nustatomas pereinamasis laikotarpis. Pavyzdžiui, pri-
imto naujojo CPK taikymo tvarka specialiai aptariama Lietuvos Res-
publikos Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgy-
vendinimo įstatyme.
CPK 3 straipsnio septintojoje dalyje nustatyta analogiška taisyklė,
kokia buvo ir 1964 m. CK 3 straipsnyje: „Civilinių bylų procesas vyksta
pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teis-
mo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus."
Žinios. 1990, Nr. 30-758.
120
Ši lakoniška norma neišsprendžia visų įstatymo galiojimo laiko atžvil-

giu problemų. Byla gali būti nagrinėjama ne vieną ir ne du mėnesius.
Per tą laiką įstatymų leidėjas gali kelis kartus keisti proceso įstaty-
mus. Galimi atvejai, kai keliant bylą ir rengiantis ją nagrinėti galioja
vieni, o atėjus kitoms stadijoms - jau kiti proceso įstatymai. Kokiais
proceso įstatymais tada reikėtų vadovautis? Teorijoje vieno atsakymo į
šį klausimą nerasime. Vadinamosios vientiso proceso teorijos šalinin-
kai teigia, kad procesas yra nedalomas, todėl civilinio proceso teisės
normos, galiojusios keliant bylą, turi būti taikomos iki pat baigiant
bylos nagrinėjimą iš esmės bei įvykdant teismo sprendimą. Naujai pri-
imtos teisės normos prieš įsigaliodamos neturi veikti proceso tvarkos.
Tik šalių susitarimu bylos nagrinėjimui gali būti taikomas naujas įsta-
tymas. Ši teorija abejotina, nes vargu ar šalys savo susitarimu gali ati-
dėti įstatymo įsigaliojimą, juo labiau jeigu civilinio proceso teisė būtų
laikoma viešosios teisės dalimi. Be to, ši teorija reikštu įstatymo ga-
lios ignoravimą.
Proceso stadijų teorijos šalininkų nuomone, pati proceso struktūra
- kelios stadijos - lemia, kad kiekvienai stadijai reikia taikyti tą įsta-
tymą, kuris galiojo jai prasidedant. Kai stadija prasidėjo galiojant vie-
nam įstatymui, o vėliau jis buvo pakeistas, byla esant tai stadijai turi
būti baigta nagrinėti pagal ankstesnį įstatymą, o kitai stadijai jau bū-
tina taikyti naują.
Trečioji, vadinamoji procesinių veiksmų teorija aiškina, kad kiek-
vienas procesinis veiksmas, kiekviena procesinė teisė ar pareiga turi
būti įgyvendinami pagal tada galiojusį įstatymą1.
CPK 3 straipsnio septintosios dalies analizė leidžia teigti, kad įsta-
tymų leidėjas vadovaujasi dviem teorijomis - ir proceso stadijų, ir pro-
cesinių veiksmų. Toks teorijų „derinimas" dar labiau komplikuoja pro-
ceso įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu problemą, nes yra procesinių
veiksmų ir procesinių teisių, įgyvendinamų tam tikrą laiką. Todėl vi-
siškai įmanoma, kad taikant vieną teoriją bus prieštaraujama kitai. Pa-
vyzdžiui, terminas „bylos nagrinėjimas" paprastai reiškia trečiąją civi-
linio proceso stadiją. Tarkim, pradėjus nagrinėti bylą teismo posėdyje,
priimamas naujas įstatymas, papildantis CPK nauju pagrindu palikti
pareiškimą nenagrinėtą, kurio iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo.
Pagal proceso stadijų teoriją, kol nepasibaigusi teisminio bylos nagri-
nėjimo stadija, šis naujas pagrindas palikti pareiškimą nenagrinėtą ne-
gali būti taikomas. Tačiau pagal procesinių veiksmų (šiuo atveju — pa-
likti pareiškimą nenagrinėtą) teoriją teismas galėtų taikyti naują įstatymą.
Mačys VI. Cit. op. P. 32-33.
121
Pavyzdys patvirtina, kad tokio teisinio įstatymo galiojimo laiko atžvil-

giu problemos sprendimo, koks nurodytas CPK 3 straipsnio septintojoje
dalyje, nūdienai, pasižyminčiai ypač dažna įstatymų kaita, nepakanka.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsi-
galiojimo ir įgyvendinimo įstatymas taip pat grindžiamas keliomis dok-
trinomis. Pavyzdžiui, jo 3 straipsnis suteikia asmeniui, kuris pagal nau-
jąjį CPK nebegali būti atstovas, teisę ir toliau būti atstovu pradėtoje
byloje, kol įsiteisės teismo sprendimas. Toks principas reiškia, kad re-
miamasi vientiso proceso doktrina. Tačiau minėto įstatymo 6 straips-
nio antroji dalis grindžiama jau kita doktrina.
Civilinio proceso teisės normų galiojimo teritorija apibrėžiama vals-
tybės sienomis. Skirtingai nei materialiajai, proceso teisei eksteritoria-
lumas nebūdingas. Tad civilinių bylų nagrinėjimo tvarką lemia lex fo-
rum, t. y. bylos nagrinėjimo vietos įstatymas. Pavyzdžiui, CPK
802 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad užsienio teismų prašy-
mai suteikti teisiną pagalbą vykdomi pagal Lietuvos Respublikos tei-
sę. Užsienio teismų sprendimai Lietuvoje taip pat vykdomi Lietuvos
CPK nustatyta vykdymo proceso tvarka (CPK 773 str.). Tačiau galimi
atvejai, kai ir proceso teisei būdingas eksteritorialumas. Pavyzdžiui,
tarptautinė sutartis gali nustatyti, kad užsienio valstybės teismo pave-
dimas ar sprendimas kitoje valstybėje vykdomi pagal juos priėmusios
valstybės civilinio proceso taisykles (CPK 802 str. l d.) (plačiau apie
tai kalbama antrojoje šio vadovėlio dalyje).
Civilinio proceso įstatymų galiojimas teritorijoje svarbus ir kitu -
jurisdikcijos aspektu. Pavyzdžiui, į Lenkiją išvykusiam Lietuvos Res-
publikos piliečiui autoavarijoje padarius žalos, svarbu nustatyti, kurios
valstybės - Lietuvos ar Lenkijos - teismo jurisdikcijai priklausys nag-
rinėti žalos atlyginimo bylą.
Civilinio proceso teisės normų galiojimas asmenims gali būti nu-
statomas pagal du kriterijus - pilietybės ir gyvenamosios ar verslo vie-
tos (lot. forum domicile) principus. Taikant pilietybės principą, teismo
jurisdikcijai paprastai priklauso visos bylos, jeigu bent viena bylos Šalis
yra teismo valstybės pilietis ar juridinis asmuo, išskyrus bylas dėl turto,
esančio užsienio valstybėje. Šis principas taikomas Prancūzijoje1. Pagal
antrąjį principą teismo jurisdikcijai priklauso visų asmenų, kurių gyve-
namoji ar verslo vieta yra toje valstybėje, bylos, nesvarbu, kokia jų pi-
2
lietybė. Šis principas taikomas Skandinavijos šalyse . Ryški daugelio vals-
tybių šiuolaikinės civilinio proceso teisės tendencija civilinio proceso
1
2
Lindell B. Cit. op. P. 66.
122
teisės normų galiojimo asmenims klausimus vis dažniau reguliuoti ne

nacionalinėje teisėje, o tarptautinėse sutartyse ir konvencijose.
Lietuvos CPK analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje taikomas fo-
rum domicile principas. Pavyzdžiui, CPK 793 straipsnis suteikia teisę
kreiptis į teismą užsienio valstybių asmenims ir asmenims be piliety-
bes ir užtikrina jiems visas civilines procesines teises. Tačiau kai ku-
riems asmenims civilinio proceso teisės normos netaikomos. Pavyz-
džiui, CPK 790 straipsnis įtvirtina suverenaus imuniteto (angl.
sovereign immunity) ir diplomatinio imuniteto doktriną.
§ 3. CIVILINIO PROCESO TEISĖS NORMŲ AIŠKINIMAS
CPK nėra specialiųjų normų, nustatančių teisės aiškinimo taisykles. Vie-

nintele tokio pobūdžio norma pripažintina CPK 3 straipsnio pirmoji da-
lis, pakartojanti CK 1.5 straipsnio ketvirtąją dalį ir reikalaujanti įstaty-
mus ir kitus teisės aktus aiškinti vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo
ir protingumo principais.
Nesant CPK specialiųjų teisės aiškinimo taisyklių, pagal analogiją
taikytinas CK 1.9 straipsnis, nustatantis pagrindinius teisės normų aiš-
kinimo kanonus.
Kadangi CPK yra sisteminis teisės aktas, jo normos pirmiausiai
aiškintinos remiantis sisteminiu teisės aiškinimo metodu. Be abejo, sis-
teminis teisės aiškinimo metodas reikalauja kiekvieną aiškinamą CPK
normą sieti su Konstitucija, bendraisiais teisės principais, tarptautine
teise ir t.t. 1
Nustatant tikrąją vienos ar kitos CPK normos prasmę taip pat bū-
tina vadovautis CPK 2 straipsnyje nurodytais civilinio proceso tikslais.
Teismų praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai viena ar kita 1964 m.
CPK norma buvo išaiškinta remiantis įstatymų leidėjo ketinimu ir nor-
mos tikslu. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas
2
1964 m. CPK 354 straipsnio trečiosios dalies 4-5 punktus, nurodė, kad
„[...] naikinti teisingą teismo sprendimą vien dėl techninės klaidos, pa-
darytos surašant motyvuotą teismo sprendimą, būtų neteisinga tiek ša-
lių, tiek ir viešo intereso požiūriu. Teisingo teismo sprendimo naikini-
mas vien dėl padarytos techninės klaidos prieštarautų įstatymų leidėjo,
siekiančio užtikrinti teismo sprendimų ir jais nustatytų teisinių santy-
kių stabilumą, ketinimams. Be to, įvertinus, kad teismų sistema yra
išlaikoma iš mokesčių mokėtojų lėšų, tiek privataus, tiek ir viešo in-
Žr, pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutarti c. b. Magitex
s.r.l. v. Teismo antstolių kontora prie Alytaus apylinkės teismo ir kt, Nr. 3K-3-1066/2000,
kai. 38.
123
tereso požiūriu svarbu užtikrinti kuo operatyvesnį ir pigesnį teismo pro-

cesą. Teisingų teismų sprendimų naikinimas vien dėl formalių pažei-
dimų, pasireiškiančių rašymo ar kitokiomis techninėmis klaidomis, pa-
reikalautų papildomų ir šalių, ir valstybės išlaidų. Kai byla išspręsta
teisingai, tokiu atveju būtų veltui gaištamas laikas ir švaistomos lėšos,
nes bylos rezultatas vis tiek nesikeistų. Instancinė teismų sprendimų
pagrįstumo ir teisėtumo sistema turi būti naudojama racionaliai ir pro-
tingai, t. y. tik tų teismo sprendimų naikinimui, kuriais iš tiesų byla
yra išspręsta neteisingai ar kitaip pažeidžiant byloje dalyvaujančių as-
menų teises, o ne techninių klaidų, kurių ištaisymas nepakeistų teismo
sprendimo esmės, šalinimui. Per pastarąjį dešimtmetį padaryti CPK pa-
keitimai patvirtina įstatymų leidėją siekiant, kad teismo procesas taptų
kuo racionalesnis, kiek įmanomai pigesnis ir operatyvesnis. O tai reiš-
kia, kad įstatymų leidėjas pasisako prieš pernelyg didelį proceso for-
malizavimą. Teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą laiko tarpą yra
viena pagrindinių žmogaus teisių, kurias garantuoja Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis. Abso-
liučiai teisingo teismo sprendimo šioje byloje panaikinimas vien tik
dėl padarytos techninės klaidos prieštarautų šiems įstatymų leidėjo ke-
tinimams, žmogaus teises įtvirtinantiems tarptautiniams teisės aktams,
teisingumo ir protingumo principams (CPK 11 str. 7 d.)."1
Be abejo, CPK normas būtina aiškinti remiantis ir lingvistiniu aiš-
kinimo metodu (CK 1.9 str. 2d.), istoriniu, lyginamuoju, teismo pre-
cedento ir kitais teisės ir teismų praktikos pripažintais teisės aiškini-
mo metodais2.
2.4 CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMAS

§ 1. MATERIALIOSIOS IR PROCESO TEISĖS
VIENODINIMO YPATUMAI
Tarptautinis ekonominis valstybių bendradarbiavimas, gyventojų mig-

racija, integracija verčia valstybes ieškoti būdų, kaip mažinti civilinio
proceso teisės skirtumų. Todėl, kaip minėta, viena iš šiuolaikinių civi-
linio proceso teisės tendencijų yra jos vienodinimas. Tačiau civilinio
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 26 d. nutartis c. b. A. Ivašenko v.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčiu inspekcija, Nr. 3K-3-450/2000, kat. 3; taip pat
žr. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 10d. nutartį c. b. G. Gutauskienė v.
R. Penelienė, Nr. 3K-3-522/2000, kat. 40; 2001 m. vasario 21 d. nutartį c. b. J. Marti-
nauskas v. J. Dobrovolskis, Nr. 3K-3-183/2001, kat. 11; 2000 m. kovo 8 d. nutartį c. b.
A. Grubliauskienė v. S. Pašilienė ir kt., Nr. 3K-3-271/2000, kat. 35.
2
Išsamiau žr.: Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op.
124
proceso teisės vienodinimo laimėjimai yra gerokai kuklesni nei mate-

rialiosios teisės vienodinimo.
Galima nurodyti keletą priežasčių, dėl kurių civilinio proceso tei-
sė vienodinama kur kas lėčiau.
Pirma, civilinio proceso teisėje galioja principas, kad procesą le-
mia bylos nagrinėjimo vieta (lot. forum regit processum). Šis princi-
pas reiškia, kad teismas civilinę bylą visada nagrinėja pagal savo, o
ne pagal užsienio valstybės civilinio proceso teisę. Todėl, skirtingai
nei materialiosios teisės atveju, civiliniame procese taikytinos teisės
klausimo nekyla. Dėl šios priežasties neretai teigiama, kad užsienio
valstybių civilinio proceso teisės analizė, geras jos išmanymas, taip
pat nacionalinės civilinio proceso teisės vienodinimas yra nereikšmin-
gi dalykai1.
Antra, kadangi proceso teisei būdingas formalumas, jos vienodi-
nimas reikštų vienokį ar kitokį per dešimtmečius ar net šimtmečius
susiformavusių bylų nagrinėjimo tvarkos formalumų atsisakymą. Dėl
šios priežasties konservatyvūs teisininkai priešinasi bet kokioms nau-
jovėms ir nusistovėjusių stereotipų keitimui. Kita vertus, proceso tei-
sės vienodinimui mažiau dėmesio skiria ir politikai. Geriausiai šią
išvadą patvirtina faktas, kad kai kuriose valstybėse civilinio proceso
teisė nėra suvienodinta net ir nacionaliniu mastu. Pavyzdžiui, kai ku-
riose federacinėse valstybėse apskritai nėra vientiso CPK, o atskiro-
se valstybės teritorijos dalyse galioja skirtingi civilinio proceso mo-
deliai. Pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijose, Kanados provincijose
galioja skirtingos civilinio proceso taisyklės (JAV suvienodinta tik pro-
cesas federaliniuose teismuose ir įrodymų institutas)2. Šitai lemia, kad
advokatai paprastai praktikuoja tik vienoje valstijoje ar provincijoje.
Net Šveicarijoje, kuri savo civilinę teisę suvienodino 1907-1912 m.,
civilinio proceso teisė liko nesuvienodinta - Šveicarija neturi vienti-
so CPK, o civilinį procesą kiekviename kantone reglamentuoja kan-
tono CPK (išskyrus vykdymo proceso, bankroto procedūras ir pro-
cesą Šveicarijos federaliniame aukščiausiajame teisme, kuriuos
reglamentuoja federaliniai įstatymai). Ne vienas mėginimas parengti
3
vientisą Šveicarijos CPK baigėsi nesėkme . Tokią padėtį galima aiš-
kinti ir tuo, kad politikai, palaikantys federacinės valstybės išsaugo-
1
Lubinski K. Unifying Trends in the Progress of the Law of Civil Procedure //
Comparative Law Review. 1998, vol. 8, p. 94.
2
Kane M. K. Cit. op. P. 1-3.
3
Habscheid W. J. Schweizerisches Zivilprozess- und Gerichtsorganisation-recht. Ba-
sei, Frankfurt am Main, 1986. S. 16-22.
125
jimą ir santykinį federacijos teritorinių vienetų savarankiškumą, civi-

linio proceso teisės vienodinimą neretai supranta kaip pavojų federa-
lizmo idėjoms.
Pažymėtina, kad nebuvo visiškai suvienodinta ir Tarybų Sąjungos
civilinio proceso teisė. 1961 m. priimti TSR Sąjungos ir sąjunginių res-
publikų civilinio proceso pagrindai, kuriais remiantis buvo parengti są-
junginių respublikų CPK. Nors priimti minėti pagrindai ir Rusijos CPK
panaudotas kaip modelis, kai kurių sąjunginių respublikų CPK vis dėlto
kai kuo skyrėsi1.
Trečia, civilinio proceso teisė yra mišri teisės Šaka, turinti ir pri-
vatinės, ir viešosios teisės elementų. Viešosios teisės pradas civilinia-
me procese taip pat pripažįstamas vienu iš šios teisės šakos vienodi-
nimo stabdžių, nes valstybės daug lengviau susitaria dėl privatinės nei
dėl viešosios teisės vienodinimo principų. Vienodinant viešąją teisę vi-
sada kyla valstybės suvereniteto problema, nes viešoji teisė reglamen-
tuoja privačių asmenų ir valstybės santykius, Čia vyrauja viešosios tvar-
kos, viešojo intereso pirmumas, todėl viešosios teisės vienodinimas gali
būti nesiderinamas su šiais prioritetais.
Ketvirta, tarptautinės prekybos srityje vis didesnį pripažinimą ir
populiarumą įgyja alternatyvus ginčų sprendimo būdas - komercinis
arbitražas. Todėl tarptautinis verslas yra labiau suinteresuotas tarptau-
tinio komercinio arbitražo taisyklių nei civilinio proceso vienodinimu.
§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMO

TIKSLAI IR BŪDAI
Pagrindinis teisės vienodinimo tikslas - pasiekti geresnę teisės normų,

teisinio reglamentavimo kokybę. Poreikis vienodinti teisę paprastai kyla
paaiškėjus, kad skirtingų valstybių nacionalinė teisė tam tikrą klausi-
mą reglamentuoja skirtingai arba neveiksmingai ir šitai trukdo plėtoti
tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą, tarptautinę prekybą, kliudo
laisvam asmenų ir kapitalo judėjimui ir panašiai. Šį tikslą padeda pa-
siekti lyginamasis metodas: iš pradžių išanalizuojamas tam tikro klau-
simo reglamentavimas nacionalinėje teisėje, atliekami įvairių valstybių
teisės lyginamieji tyrimai, svarstomi įvairūs galimi teisinio reglamen-
tavimo modeliai, aptariami jų privalumai ir trūkumai ir ieškoma racio-
naliausio problemos sprendimo varianto. Šio proceso, jeigu jis, aišku,
yra rezultatyvus, pabaigoje pasiūlomas naujas atitinkamo klausimo tei-
1
Išsamiau žr.: e c a . C., B . K . Oco6eoc c o x
p e c y . Moca: ec epaypa, 1970.
126
sinio reglamentavimo variantas. Taigi teisės derinimas ir vienodinimas

yra kokybiškai naujų teisės normų kūrimas.
Atsižvelgiant į vienodinimo mastą, instituciją, atsakingą už šį pro-
cesą, pobūdį ir kitas aplinkybes, atlikto darbo rezultatai įforminami
įvairiais būdais: pasirašoma tarptautinė konvencija, dvišalė tarptautinė
sutartis, priimamas pavyzdinis (tipinis) įstatymas, parengiama rekomen-
dacija ir t.t.1 Pavyzdžiui, Europos Taryba teisės vienodinimo rezulta-
tus dažniausiai įformina konvencijomis arba Ministrų Komiteto reko-
mendacijomis; Europos Sąjunga - konvencijomis, direktyvomis ir
reglamentais; UNCITRAL (Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos tei-
sės komisija) - konvencijomis ir pavyzdiniais (tipiniais) įstatymais; Ha-
gos konferencija - konvencijomis ir panašiai2.
Tačiau pasiekti kokybiškai naują tam tikro klausimo teisinį regla-
mentavimą ne visada pavyksta. Neretai galutinis teisės derinimo ir vie-
nodinimo rezultatas - konvencija, direktyva, pavyzdinis įstatymas ir
t.t., nėra teisinio tobulumo viršūnė. Gali būti ir atvirkščiai - jo koky-
bė yra net menkesnė už teisinį reglamentavimą nacionalinėje teisėje.
Šis faktas neturėtų kelti nuostabos, nes teisės vienodinimas yra sudė-
tingas procesas. Kartais labai sunku suderinti skirtingus požiūrius, ras-
ti visiems priimtiną variantą. Bet koks teisės vienodinimas yra iš da-
lies ir atsisakymas susiklosčiusių ilgamečių teisės tradicijų, teisinės
praktikos, naujų idėjų diegimas nacionalinėje teisėje. Neretai tarptau-
tinė konvencija ar kitoks tarptautinis dokumentas yra kompromiso re-
zultatas, o kompromisas reiškia ir teisinio reglamentavimo neišbaigtu-
mą, nenuoseklumą ir vidinį prieštaringumą. Vis dėlto teisės vienodinimo
spragos ir trūkumai negali nustelbti jo reikšmės. Todėl deramas proce-
so teisės vienodinimo ir jo rezultatų išmanymas reikšmingas tiek tei-
sės kūrimui, tiek teisinei praktikai.
§ 3. GLOBALUS CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMAS
Civilinio proceso teisės, kaip ir materialiosios teisės, vienodinimo pra-

džia siejama su XIX a. prasiplėtusiu tarptautiniu ekonominiu bendra-
darbiavimu ir globalizacija, gamybos ir paskirstymo kooperacija, spe-
cializacija, tarptautinės prekybos apimties padidėjimu. Šie procesai
skatino ir privačius asmenis, ir valstybes glaudžiau bendradarbiauti tei-
sės srityje. Pirmasis svarbus žingsnis vienodinant civilinio proceso tei-
Mikelėnas V. Privatinės teisės harmonizavimas ir unifikavimas: lietuviškas variantas

// Lietuvos teisės tradicijos. Vilnius: Justitia, 1997. P. 165-173.
Kerameus K. D. Procedūrai Harmonization in Europe // The American Journal of
Comparative Law. 1995, vol. 43, p. 401-416.
127
sę sietinas su 1893 m. pirmą kartą sušaukta tarptautine Hagos konfe-

rencija tarptautinės privatinės teisės klausimais. Nors pagrindinis šios
tarptautinės organizacijos uždavinys buvo vienodinti kolizinę teisę, ta-
čiau viena iš pirmųjų konvencijų, parengtų ir priimtų Hagos konferen-
cijos dėl tarptautinės privatinės teisės yra 1896 m. konvencija civilinio
proceso klausimais. 1897 m. ši konvencija pakeista papildomu proto-
kolu, o 1905 m. parengta ir priimta nauja konvencija civilinio proceso
klausimais - ji pakeitė 1896m. konvenciją. 1902m. buvo priimta spe-
ciali Hagos konvencija, reglamentuojanti ištuokos ir separacijos bylų ju-
risdikcijos klausimus. 1954 m. parengiama ir priimama nauja Hagos kon-
vencija civilinio proceso klausimais - ji pakeitė 1905 m. konvenciją.
1954 m. Hagos konvencijos reikšmę rodo jos dalyvių gausa - šios kon-
vencijos dalyvės yra Argentina, Armėnija, Austrija, Baltarusija, Bosnija
ir Hercegovina, Kroatija, Kipras, Čekija, Danija, Egiptas, Suomija, Ma-
kedonija, Kirgizija, Libanas, Moldova, Prancūzija, Vokietija, Vengrija,
Izraelis, Italija, Japonija, Latvija, Liuksemburgas, Marokas, Olandija, Nor-
vegija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Rusija, Slovakija, Ispanija, Suri-
namas, Švedija, Šveicarija, Turkija, Ukraina, Uzbekistanas, Vatikanas1.
Hagos konferencija yra parengusi ir priėmusi ir daugiau konven-
cijų civilinio proceso klausimais, kurios suderino ir suvienodino tam
tikrus civilinio proceso teisės institutus: 1958 m. Konvenciją dėl bylų,
kylančių iš tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, jurisdikci-
jos; 1958 m. Konvenciją dėl sprendimų, susijusių su vaikų išlaikymo
prievolėmis, pripažinimo ir vykdymo; 1961 m. Konvenciją dėl užsie-
nyje išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo; 1965 m. Konven-
ciją dėl įvaikinimo bylų jurisdikcijos, įvaikinimui taikytinos teisės;
1965 m. Konvenciją dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse
ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje; 1965 m. Konvenciją dėl su-
tartinės jurisdikcijos; 1970 m. Konvenciją dėl sprendimų ištuokos ir
separacijos bylose pripažinimo; 1970 m. Konvenciją dėl įrodymų civi-
linėse ir komercinėse bylose rinkimo užsienyje; 1971 m. Konvenciją
dėl užsienio teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripa-
žinimo ir vykdymo; 1973 m. Konvenciją dėl sprendimų išlaikymo by-
lose pripažinimo ir vykdymo; 1980 m. Konvenciją dėl tarptautinės tei-
sės kreiptis į teismą; 1985 m. Konvenciją dėl teisės, taikytinos
patikėjimo santykiams, ir sprendimų patikėjimo teisės klausimais pri-
pažinimo; 1996 m. Konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, spren-
1
Szaszy J. International Civil Procedure. A Comparative Study. Budapest, Leyden:
A. W. Sijthoff, 1967. P. 46-48; šią konvenciją Lietuva ratifikavo 2002 m. rugsėjo 19 d.;
žr.: Žinios. 2002, Nr. 97-4250.
128
dimų pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo vaikų gynimo bei tė-

1
vų atsakomybės srityje .
Hagos konferencija 1998 m. baigė rengti bene svarbiausio doku-
mento civilinio proceso klausimais - Konvencijos dėl tarptautinės ju-
risdikcijos ir užsienio teismų sprendimų pripažinimo projektą. Tačiau
dėl nesutarimų principiniais klausimais ši konvencija kol kas nėra pa-
sirašyta. Šis pavyzdys yra dar vienas įrodymas, kad nėra lengva derin-
ti ir vienodinti civilinio proceso teisę2.
Tačiau Hagos konferencija nėra vienintelė institucija, derinanti ir
vienodinanti civilinio proceso teisę. Sis klausimas yra ir kitų tarptau-
tinių organizacijų darbotvarkėje. Pavyzdžiui, Tarptautinis privatinės tei-
sės vienodinimo institutas (UNIDROIT) kartu su Amerikos teisės ins-
titutu (ALI) rengia Tarptautinių civilinio proceso taisyklių projektą3.
Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisija (UNCITRAL)
1997 m. parengė Pavyzdinį tarptautinio bankroto įstatymą.
Keletą svarbių konvencijų civilinio proceso klausimais yra paren-
gusios ir kitos tarptautinės organizacijos - Tarptautinė jūrų organizaci-
ja (IMO), Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO) ir kitos4.
§ 4. CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMAS EUROPOJE
Išskirtini du civilinio proceso derinimo ir vienodinimo Europoje lyg-

menys.
Pirma, tai Europos Tarybos lygmuo. Didžiulį poveikį derinant ir vie-
nodinant civilinio proceso principus turi Europos žmogaus teisių ir pa-
grindinių laisvių apsaugos konvencija ir Strasbūro teismo praktika. Eu-
ropos Taryba taip yra priėmusi keletą svarbių konvencijų specialiai
civilinio proceso klausiniais, pavyzdžiui, 1968 m. Konvenciją dėl infor-
macijos apie užsienio teisę; 1977 m. Konvenciją dėl prašymų suteikti
teisinę pagalbą perdavimo; 1980 m. Konvenciją dėl sprendimų vaikų prie-
žiūros klausimais pripažinimo ir vykdymo ir vaikų priežiūros užtikrini-
mo; 1990 m. Konvenciją dėl kai kurių tarptautinių bankroto klausimų.
Kitas svarbus civilinio proceso teisės vienodinimo būdas Europos
Tarybos darbe yra Ministrų Komiteto rekomendacijos. Iš jų pažymėti-
1
Chuah J. Statutes and Conventions on Private International Law. London: Ca-
vendish Publishing Ltd., 1996.
2
International Jurisdiction and Foreign Judgements in Civil and Commercial
Matters: Report Drawn up by Kessedjian Ch. The Hague, 1997.
3
Uniform Law Review. 2000, vol. 5, No 2, p. 276; Mikelėnas V. The Proposed ALI/
UNIDROIT Principles and Rules of Transnational Civil Procedure and the New Code of
Civil Procedure in Lithuania // Uniform Law Review. 2001, vol. VI, No 4, p. 981-993.
Mikelėnas V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. P. 257.
129
nos 1984 m. Rekomendacija civilinio proceso supaprastinimo klausi-

mais; 1994 m. Rekomendacija teismo nepriklausomumo klausimais;
1995 m. Rekomendacija apeliacijos klausimais ir kitos.
Antra, tai Europos Sąjungos lygmuo. Europos Sąjungos valstybės
civilinio proceso teisę iš pradžių vienodino rengdamos konvencijas. Mi-
nėtinos tokios konvencijos civilinio proceso klausimais:
- 1968 m. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų spren-
dimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo;
- 1995 m. Madrido konvencija dėl bankroto procedūrų;
- 1998 m. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų bylo-
se, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, pripažinimo ir vykdymo.
Tačiau pastaraisiais metais ryškėja kita tendencija - civilinio pro-
ceso teisė Europos Sąjungoje pradedama vienodinti priimant reglamen-
tus. Pavyzdžiui, 2000 m. buvo priimti du svarbūs reglamentai: vienas
iš jų skirtas teismo ir neteisminių dokumentų įteikimo procedūrų su-
vienodinimui, kitas - jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose pripažinimui ir vykdymui. Pastarasis reglamentas
nuo 2002 m. kovo l d. turėtų pakeisti 1968 m. Briuselio konvenciją.
2001 m. buvo priimtas reglamentas, nustatantis teismų bendradarbia-
vimo principus renkant įrodymus civilinėse ir komercinėse bylose.
Civilinio proceso teisę Europos Sąjungoje mėginama vienodinti
ir kitokiais būdais. Pavyzdžiui, 1987 m. buvo suburta dvylikos eks-
pertų grupė, vadovaujama Belgijos teisės profesoriaus M. Storme'o.
Ji 1993 m. parengė Europos Sąjungos valstybių civilinio proceso tei-
1
sės vienodinimo perspektyvų, būdų ir sričių ataskaitą . Siūlomos la-
bai įvairios vienodinimo galimybės: vientisas Europos civilinio pro-
ceso kodeksas, įvairių sričių direktyvos arba reglamentai ir panašiai.
Pažymėtina, kad dauguma ekspertų Europos civilinio proceso kodek-
so parengimo galimybę vertina labai skeptiškai ir kaip pagrindinę
kliūtį nurodo labai skirtingą įvairių valstybių požiūrį į kai kuriuos
civilinio proceso institutus. Todėl siūloma vienodinti tik tam tikrus
civilinio proceso teisės institutus, pavyzdžiui, teismo išlaidų, proce-
sinių terminų, laikinųjų apsaugos priemonių ir panašiai2. Ekspertų gru-
pė dirba toliau ir greitai reikia tikėtis naujų jos darbo rezultatų.
1
Rapprochement du Droit Judiciaire de l`Union eviropeenne / ed. M. Storme. Dord-
recht, Boston, London, 1994.
2
Storme M. Uniform Procedure Rules in Europe // Unity of Civil Procedural Law
and Its National Divergencies. Lublin, 1994. P. 302-30; Werlauff E. Common Euro-
pean Procedural Law: European Law Requirements Imposed on National Administra-
tion of Justice. Copenhagen: DJOF-Publishing, 1999; Lindblom H. Harmony of Legal
Spheres. A Swedish View of the Construction of a Unified European Procedūrai Law
// European Review of Private Law. 1997, vol. 5, p. 11 - 46.
130
§ 5. CIVILINIO PROCESO TEISĖS VIENODINIMAS

KITUOSE REGIONUOSE
Europa nėra vienintelis regionas, kur civilinio proceso teisė vienodi-

nama gana sparčiai. Pavyzdžiui, 1988 m. parengtas Pietų Amerikos
pavyzdinis civilinio proceso kodeksas, susidedantis iš 370 straipsnių.
Šį kodeksą aštuoniolika metų rengė Pietų ir Vidurio Amerikos pro-
ceso teisės institutas. Šis kodeksas tęsia Kubos teisininko A. S. Bus-
tamantės vardu pavadinto 1928 m. Tarptautinės privatinės teisės ko-
dekso tradicijas (Bustamantės kodekse civilinio proceso teisės
klausimams skirti 314-437 straipsniai). Nors 1988 m. kodeksą į savo
nacionalinę teisę kol kas inkorporavo tik Urugvajus, tačiau jo reikš-
mė reformuojant kitų Pietų Amerikos valstybių civilinio proceso tei-
sę nekelia abejonių 1 .
Iš kitų pasaulio regionų, kur ryškūs civilinio proceso rezultatai,
pažymėtinos Skandinavijos valstybės, priėmusios keletą konvencijų ci-
vilinio proceso klausimais.
Vienodinti civilinio proceso teisę siekia ir Nepriklausomų Valsty-
bių Sandraugos (NVS) valstybės. Pavyzdžiui, 1992 m. Kijeve pasira-
šytas susitarimas dėl ginčų, kylančių iš ūkinės veiklos, sprendimo tvar-
kos; 1993 m. Minske pasirašyta NVS Konvencija dėl teisinės pagalbos
ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose; 1998 m.
Maskvoje pasirašyta konvencija dėl arbitražinių ir ūkinių teismų spren-
dimų pripažinimo ir vykdymo.
Civilinio proceso teisės vienodinimo apžvalga leidžia daryti išva-
dą, kad kol kas civilinio proceso teisė derinama ir vienodinama frag-
mentiškai. Tačiau ir šiandien pasiektus rezultatus būtina racionaliai pa-
naudoti tiek Lietuvos įstatymų leidybai, tiek teismų praktikai ir teisės
doktrinai. Šiuolaikinė tarptautinės privatinės teisės doktrina į daugelį
klausimų žiūri kiek kitaip, nei vertinta prieš šimtą ar penkiasdešimt
metų. Pavyzdžiui, šiandien pripažįstama, kad abipusiškumo principas
sprendžiant užsienio teismų sprendimų pripažinimo klausimą yra atgy-
vena, o teismo išlaidų užstato reikalavimas iš užsieniečių prieštarauja
lygiateisiškumo principui, kurį garantuoja tarptautiniai žmogaus teisių
srities dokumentai.
1
C. de Miguel y Alonso. Le Code Type Iberoamericain. Les mouvements d'unifi-
cation // Unity of Civil Procedural Law and Its National Divergencies. Lublin, 1994.
P. 47-55.
131
TREČIAS SKYRIUS
CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI
3.1 CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPŲ SĄVOKA,

KLASIFIKACIJA IR REIKŠMĖ
§ 1. PRINCIPŲ SAMPRATA IR REIKŠMĖ
Civilinio proceso teisės principai — tai pagrindinės nuostatos, įtvirtin-
tos atitinkamose teisės normose ar suformuluotos teismų praktikos ir
teisės doktrinos, kurios išreiškia proceso esmę ir yra visos teisės ša-
kos plėtros bazė. Principas, kaip pagrindinė idėja, nuostata, gali būti
tiek faktinis, tiek teisinis. Faktinis principas tampa teisiniu tik kai jo
esmė, turinys įtvirtinami konkrečiose teisės normose arba jį pripažįsta
teismų praktika. Tik tada galima kalbėti apie vieno ar kito principo
pažeidimą, pasireiškiantį konkrečios teisės normos pažeidimu.
Tačiau teisės normose ne visada įmanoma įžvelgti labai aiškiai
suformuluotą vieną ar kitą principą, juo labiau tikslų principo pavadi-
nimą. Dažnai konkretaus principo įvardijimas ar jo buvimas apskritai
nustatoma tik analizuojant ir aiškinant teisės normų visumą. Viena ver-
tus, kai kurios teisės normos gali pateikti tik patį principo pavadini-
mą, o jo esmę nusako jau kitos civilinio proceso teisės normos. Kar-
tais teisės normoje yra tik trumpas principo turinio apibūdinimas, o
patį principą pavadina teisės doktrina.
Taip pat yra teisės normų, kurios yra ir principai. Tokios teisės
normos nenustato konkrečios elgesio taisyklės, o tik išreiškia bendrąją
1
idėją, gyvuojančią visame civiliniame procese (pvz., norma-principas
yra Konstitucijos 109 straipsnio pirmoji dalis, teigianti, kad teisingu-
mą vykdo tik teismai).
Civilinio proceso teisės principus lemia pati civilinio proceso es-
mė ir tikslai (CPK 2 str.). Todėl principai turi užtikrinti civilinio pro-
ceso uždavinių įgyvendinimą, nes priešingu atveju būtų iškreipta ir pati
proceso esmė ir nebūtų įgyvendinti proceso uždaviniai. Minėta, kad
1
Andrews N. Cit. op. P. 11; išsamiau apie teisės principus žr.: Usher J. A. Ben-
drieji Europos Bendrijos teisės principai. Vilnius: Naujoji Rosma, 2001; Bayles M. D.
Principles of Law. A Normative Analysis. Dordrecht: D. Reidel Publishing Compa-
ny, 1987.
132
civilinio proceso esmė yra ir tai, jog teismas tikrina faktinį ir teisinį
pareikšto teisinio reikalavimo pagrįstumą. Tam, kad priimtas teismo
sprendimas būtų teisingas, t. y. atitiktų ir tikrąją teisės prasmę, ir fak-
tines bylos aplinkybes, būtina nustatyti tokius proceso pradus, kurie
leistų teisingai ir minimaliausiomis laiko ir finansinėmis sąnaudomis
išspręsti teisinį konfliktą. Vadinasi, civilinio proceso teisės principus
privalu modeliuoti taip, kad teismo procesas būtų patogus tiek teis-
mui, tiek šalims, tiek visai visuomenei ir užtikrintų racionalų teisingu-
mo sistemos funkcionavimą valstybėje.
Principų reikšmė yra keleriopa. Labai svarbu suvokti praktinę prin-
cipų reikšmę, nors dažnai manoma, kad principų aiškinimas — teori-
jos, o ne praktikos reikalas. Deja, su tuo negalima sutikti. Tiek teismų
praktika, tiek teisės doktrina patvirtina, kad galima skirti keturias sri-
tis, kur principai yra svarbiausi.
Principai labai svarbūs įstatymų leidybai. Tai reiškia, kad, pirma,
principai atlieka reglamentavimo funkciją. Ši funkcija reiškia, kad
valstybė reglamentuodama civilinius santykius ir leisdama įstatymus
turi paisyti CPK 5-21 straipsniuose išdėstytų ir kitų teisės principų1.
Įstatymų leidėjas, nustatydamas CPK 5-21 straipsniuose pagrindinius
civilinio proceso teisės principus, kartu įsipareigojo juos gerbti ir jų
laikytis tolesnėje savo veikloje reglamentuodamas civilinius procesi-
nius santykius. Būdami konstituciniai (pvz., teisės kreiptis į teismą,
proceso viešumo, teismų nepriklausomumo ir kt.), dauguma civilinio
proceso teisės principų gali būti reikšmingi sprendžiant įstatymo ar ki-
tokio teisės akto konstitucingumo klausimą. Pavyzdžiui, jeigu įstaty-
mo ar kitokio teisės akto nuostatos prieštarauja CPK nustatytiems ci-
vilinės teisės principams, kurie yra ir konstituciniai principai, galima
kreiptis dėl atitinkamo teisės akto nuostatų sutikimo su Konstitucija
(Konstitucijos 102 str. l d.).
Antra, principai atlieka interpretavimo funkciją. Ši funkcija reiš-
kia, kad CPK normas būtina aiškinti ir taikyti remiantis civilinio pro-
ceso teisės principais, t. y. aiškinamos normos turiniui reikia suteikti
tokią reikšmę, kad ji atitiktų principų dvasią ir jiems neprieštarautų.
Todėl visos CPK normos turi būti aiškinamos sistemiškai, siejant su
CPK 5-21 straipsniuose nustatytais principais 2 . Pavyzdžiui, CPK
1
Aplinkybę, kad įstatymų leidėjas yra saistomas teisės principų ir negali jų pažeis-
ti bei priimdamas įstatymus privalo jais vadovautis, ne kartą pabrėžė Lietuvos Respub-
likos Konstitucinis Teisinas: žr., pvz., 1997 m. lapkričio 13d. sprendimą // Žinios. 1997,
Nr. 104-2645; 2000 m. gruodžio 6d. nutarimą // Žinios. 2000, Nr. 105-3318.
2
Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op. P. 226-230.
133
329 straipsnio trečiosios dalies l punkte sakoma, kad pirmosios ins-

tancijos teismo sprendimas naikinamas apeliacine tvarka, jeigu pirmo-
sios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nesant nors vieno iš byloje
dalyvaujančių asmenų, nes jam nebuvo pranešta teismo posėdžio lai-
kas ir vieta. Ši norma teisingai suvokiama tik susieta su pagrindiniais
civilinio proceso principais - šalių teisės būti išklausytų ir tinkamo
proceso principų. Priimti sprendimą asmeniui tinkamai nepranešus bylos
nagrinėjimo vietos ir laiko yra didžiausias šių principų pažeidimas.
Trečia, principai atlieka teisės spragų užpildymo funkciją. Tai
reiškia, kad susidūrus su teisės spraga ir nesant galimybės taikyti įsta-
tymo analogiją ginčą būtina spręsti vadovaujantis teisės principais (CPK
3str. 5d.).
Ketvirta, principai atlieka kolizijų šalinimo funkciją. Tai reiš-
kia, kad esant dviejų ar daugiau CPK normų kolizijai pirmumą reikia
teikti normai, kuri labiau atitinka civilinio proceso teisės principų es-
mę. Jeigu yra konkrečios teisės normos ir civilinio proceso teisės prin-
cipo kolizija, normą būtina aiškinti tokiu būdu, kad būtų pašalintas
jos prieštaravimas principams. Pavyzdžiui, jeigu tam tikra teisės nor-
ma nustatytų, kad vienas ar kitas ginčas dėl teisės nepriklauso teismo
kompetencijai, teismas turėtų priimti suinteresuoto asmens pareiškimą
remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje, Europos žmo-
gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir
CPK 5 straipsnyje nustatytu teisės kreiptis į teismą principu.
Penkta, principai labai svarbūs teisiškai argumentuojant, taigi at-
lieka argumentavimo funkciją. Tai reiškia, kad šalys gali panaudoti
civilinio proceso teisės principus kaip savo reikalavimų ar gynybos ar-
gumentus. Pavyzdžiui, kaip vienas iš kasacinio ar apeliacinio skundo
motyvų gali būti nurodytas konkretaus civilinio proceso teisės princi-
po pažeidimas, padarytas teismo nagrinėjant bylą. Kita vertus, tik tei-
singas principų suvokimas leidžia teismui tinkamai pagrįsti savo spren-
dimo išvadas1.
Tačiau nederėtų pulti į kitą kraštutinumą — absoliutinti teisės prin-
cipų reikšmės ir jų taikymo. Principas, kaip kiekviena abstraktaus po-
būdžio taisyklė, gali turėti ir turi išimčių (lot. nulla regula sine excep-
tione). Pavyzdžiui, nors pripažįstamas proceso viešumo principas, tačiau
kartu įstatymas nurodo išimtis, kai šis principas netaikomas (Konstitu-
cijos 117str., CPK l0 str.).
1
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartį c. b. Lietu-
vos žemės ūkio bankas v. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrius,
Nr. 3K-3-545/2000, kat. 14.
134
CIVILINIO PROCESO TEISES PRINCIPAI
Taip pat pažymėtina, kad civilinio proceso teisės principai gali

būti taikomi tik sąžiningiems proceso dalyviams. Asmenims, piktnau-
džiaujantiems procesu ar kitaip nesąžiningai ar neteisėtai besielgian-
tiems, proceso principai negalioja. Pavyzdžiui, atsakovas, kuris atsisa-
ko priimti šaukimą į teismą, vengia atvykti į teismo posėdį ar trukdo
greitai išnagrinėti bylą, negali remtis kurio nors principo pažeidimu,
nes savo neteisėtais veiksmais pats juos ignoruoja. Absoliučiai taikant
proceso principus nesąžiningiems proceso dalyviams būtų pažeidžiami
sąžiningos šalies interesai, kiltų grėsmė veiksmingam teismų sistemos
funkcionavimui, bylos nagrinėjimas eitų į aklavietę.
§ 2. PRINCIPŲ KLASIFIKACIJA IR TARPUSAVIO SANTYKIS
Civilinio proceso teisės principai gali būti klasifikuojami į rūšis pa-

gal įvairius kriterijus. Pagal įtvirtinimo formą skiriami konstituciniai,
t. y. įtvirtinti konstitucijoje, ir kituose įstatymuose nustatyti principai.
Ši klasifikacija reikšminga aiškinant ir taikant teisės normas, nes kon-
stituciniai principai turi pirmumą, palyginti su bet kuriais kitais prin-.
cipais.
Pagal veikimo sritį teisės principai gali būti klasifikuojami į ben-
druosius, t. y. bendrus visai teisės sistemai (pvz., lygiateisiškumo prin-
cipas), tarpšakinius — galiojančius keliose teisės šakose (pvz., dispozi-
tyvumo principas) ir šakinius - galiojančius vienoje teisės šakoje.
Pagal taikymo sritį ir subjektus civilinio proceso teisės principai
gali būti klasifikuojami į nustatančius: 1) šalių procesinę padėtį civili-
niame procese (pvz., dispozityvumo principas); 2) teismo procesinę pa-
dėtį ir vaidmenį procese (pvz., teisėjų nepriklausomumo principas, va-
dovavimo procesui principas); 3) įrodinėjimo procesą (pvz., laisvo
įrodymų vertinimo principas); ir 4) bylos nagrinėjimo tvarką (pvz., žo-
dinio proceso principas)1. Ši klasifikacija reikšminga tuo, kad padeda
suvokti principų taikymo įvairioms proceso stadijoms ir skirtingai teise-
nai ypatumus. Vieni principai turi būti vienodai taikomi visoms proceso
stadijoms ir bet kuriai teisenai (pvz., procesinio šalių lygiateisiškumo
principas), kiti - tik tam tikroms iš jų (pvz., žodinio proceso principas).
Pažymėtina, kad principai, kaip ir pati teisė, nuolat plėtojasi, kin-
ta. Todėl nėra lengva nurodyti tikslų jų skaičių. Be to, požiūris į prin-
cipus, jų skaičių ir klasifikavimą skirtingose valstybėse taip pat nėra
vienodas. Pavyzdžiui, užsienio valstybėse išskiriami principai, kurie Lie-
tuvos CPK nėra tiesiogiai nustatyti. Antai Anglijoje išskiriami šalių
Cremades B. M., Cabiedes E. G. Cit. op. P. 25-29.
135
sutaikinimo siekimo principas (angl. principle of promoting settlement),

tinkamo pranešimo principas (angl. principle of due notice), proceso
uždarumo principas (angl. principle of procedural privity), iki teismi-
nio įrodymų atskleidimo principas (angl. principle of pre-trial disclo-
sure)1, Prancūzijoje žinomi nemokamo teisingumo, kolegialumo, teis-
mo sprendimo motyvavimo, dukart bylos nagrinėjimo iš esmės (t. y.
pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) principai2. Ispanijoje išski-
riami rašytinio proceso, teisėjo nešališkumo, šalių iniciatyvos ir įrody-
mų svarumo principai3. Principų įvairovė tik patvirtina, kad principai
nėra statiškas reiškinys. Jie yra pozityviosios teisės, teismų praktikos ir
teisės doktrinos raidos rezultatas. Todėl ilgainiui kinta ne tik vieno ar
kito principo turinys, bet atsiranda ir naujų principų. Jų atsiradimą ir
jau pripažintų principų turinio pokyčius skatina tarptautinė teisė, teisės
vienodinimas, lyginamoji teisėtyra, teismų praktika ir teisės doktrina.
Pažymėtina, kad principai yra tarpusavyje susiję. Todėl vieno prin-
cipo pažeidimas reiškia ir kito principo pažeidimą. Taigi pažeidus vie-
ną principą įvyksta tarsi grandininė reakcija, reiškianti daugelio prin-
cipų pažeidimą. Pavyzdžiui, pažeidus teisės būti išklausytam principą,
pažeidžiami ir procesinio šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungi-
mosi ir kiti principai.
Pagaliau reikia prisiminti, kad galima kai kurių teisės principų kon-
kurencija ar net priešybė. Pavyzdžiui, be ribojimų įgyvendinant proce-
so viešumo principą būtų pažeidžiamas asmens privataus gyvenimo ne-
liečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 22 straipsnyje. Neribotas
spaudos dėmesys teismo procesui, teisėjo darbui gali reikšti konstitu-
cinių principų - laisvės reikšti įsitikinimus ir gauti bei skleisti infor-
maciją (Konstitucijos 25 str.) ir teisėjų nepriklausomumo (Konstituci-
jos 109 str.) - priešpriešą. Esant civilinio proceso teisės principų
konkurencijai ar konfliktui, įstatymų leidėjas ir teismas turi rasti pu-
siausvyrą. Negalima iškelti vieno principo, ignoruojant ar pažeidžiant
kitą. Esant tokiai kolizinei padėčiai, reikia vadovautis principų subor-
dinacijos, hierarchijos kriterijais, remtis protingumo ir teisingumo, as-
menų lygiateisiškumo principais. Prireikus aukoti vieną principą dėl
kito, reikia pasirinkti tokį būdą, kuris proceso šalims būtų mažiausiai
žalingas, nes vis dėlto jos yra pagrindiniai proceso dalyviai.
1
Andrews N. Cit. op. P. 18-19.
2
Martin R., Martin J. Cit. op. P. 20-22.
3
Cremades B. M., Cabiedes E. G. Cit. op. P. 17-30. Išsamiau apie įvairius civili-
nio proceso teisės principus užsienio valstybėse žr.: Access to Civil Procedure Abroad
/ edited by H. J. Snijders. Mūnchen: C. H. Beck Verlag; The Hague: Kluwer Law In-
ternational, 1996.
136
Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti principų tarpusavio darną,

jų neabsoliutina, o atvirkščiai - siekia užtikrinti jų tarpusavio pusiau-
svyrą. Dėl šios priežasties dažna principų kombinacija, vieno ar kito
principo išimčių nustatymas. Pavyzdžiui, rungimosi ir dispozityvumo
principai derinami su teisėjo vadovavimo procesui principu; žodinio
proceso principas derinamas su rašytinio proceso principu; daromos
tiesioginio dalyvavimo principo, viešumo principų išimtys ir panašiai.
Todėl nė vieno principo negalima analizuoti ir taikyti atskirai, būtina
tą daryti sistemiškai.
3.2 TEISMINĖS GYNYBOS PRIEINAMUMO PRINCIPAS

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas įtvirtintas
1966 m. gruodžio 19d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pak-
to 2 straipsnio trečiojoje dalyje 1 , 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmo-
gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straips-
niuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje
dalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Jo esmė, kad kiek-
vienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuo-
jama ir prieinama teisminė gynyba. Nors Konstitucijos 30 straipsnio
pirmojoje dalyje kalbama apie galimybę teismo tvarka ginti tik pa-
žeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina su-
prasti gerokai plačiau ir vien jomis neapsiriboti. Kita vertus, Konsti-
tucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises nustato
kiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai. Be to, gali prireikti teismo
tvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomą
asmens interesą (CPK 5 str. l d.).
Toks šio principo turinio aiškinimas ir supratimas grindžiamas Eu-
ropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
6 straipsniu, nurodančiu, jog „nustatant kiekvieno asmens civilines tei-
ses ir pareigas [...] jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama [...] pa-
2
gal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo" . Ši Konven-
cijos norma patvirtina, kad iš esmės kiekvieną civilinį teisinį ginčą3
turi spręsti teismas.
1
Žinios. 2002, Nr. 77-3288.
2
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje
Golder v. United Kingdom, 1975.
Žodį „civilinį" (civil), komentatorių nuomone, būtina suprasti pačia plačiausia pras-
me, t. y. kaip bet kurį teisinį konfliktą, išskyrus baudžiamosios teisės reguliuojamos sri-
ties: Cappelletti M. Fundamental Guarantees of the Parties in Civil Proceedings : Gene-
ral Report // Fundamentai Guarantees of the Parties in Civil Litigation / edited by
M. Cappelletti, D. Tallon. New York: Dobbs Ferry; Milano: Dott. A. Giuffre, 1973. P. 701.
137
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs būtinu-

mą užtikrinti realų šio principo, kartu ir vienos iš pagrindinių žmo-
gaus teisių įgyvendinimą. Pavyzdžiui, panaikindamas teismų nutartis,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nu-
rodė, jog „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio l dalyje nu-
statyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos,
turi teisę kreiptis į teismą. Teisminės gynybos prieinamumo principas
taip pat įtvirtintas Teismų įstatymo 4 straipsnyje ir CPK 4 straipsnyje.
[...] Šios įstatyminės nuostatos garantuoja kiekvienam asmeniui, ma-
nančiam, kad jo teisės yra pažeistos, teisminės gynybos prieinamumą.
Pažymėtina, kad teisė ginčyti atleidimą iš pareigų yra viena iš teisėjų
nepriklausomumo garantijų, kurios svarbą pabrėžė Jungtinių Tautų Or-
ganizacijos Generalinė Asamblėja, 1995 m. gruodžio 13 d. patvirtinusi
„Pagrindinius teisėjų nepriklausomumo principus". CPK 26 straipsnis
iš esmės įtvirtino visų ginčų dėl teisės žinybinę priklausomybę teis-
mams, o CPK 29 straipsnis nustatė teisminės priklausomybės priorite-
to taisyklę. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad kilus abejonei
ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo žinybingumo, gin-
čas nagrinėjamas teisme."1
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6d. nutartyje
konstatavo, kad „tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė
yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuvos CK (606 str.)
ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus tei-
sę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos
teisė sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti
ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konven-
cijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms." To-
kia išvada neabejotinai inspiruota Konstitucijos 135 straipsnio, kuris
numato, kad Lietuva pripažįsta visuotinai pripažintus tarptautinės tei-
sės principus. O vienas iš tokių principų — tarptautinės teisės viršeny-
bės prieš nacionalinę teisę principas.
Toje pačioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad
„[...] civilinių bylų žinybingumo klausimą reikia spręsti remiantis pir-
miausia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio l dalies, Eu-
ropos žmogaus teisių ir pagrindimų laisvių apsaugos konvencijos nuo-
statomis ir Europos žmogaus teisių teismo praktika. [...] Pripažinus, kad
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartis c. b. A. Motiejūnas v,
Lietuvos Respublika, Nr. 3K-7-470/1999, kat. 1.
138
bylos dėl nuosavybės teisės atkūrimo teismui apskritai nežinybingos,

pagrindinės žmogaus konstitucinės teisės - nuosavybės teisės - gyni-
mas priklausytų išimtinai nuo viešosios administracijos, kas priešta-
rautų tiek Konstitucijos 30 straipsniui, tiek ir Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui ir šios Kon-
vencijos Pirmojo protokolo l straipsniui."1
Būtinumą tiesiogiai taikyti Konstitucijos 30 straipsnio pirmąją dalį
sprendžiant teismų kompetencijos klausimą Lietuvos Aukščiausiasis Teis-
mas pabrėžė ir 2002 m. vasario 5 d. nutartyje. Šioje byloje teismai atsi-
sakė priimti ieškovų ieškinio pareiškimą, kur jie prašė įpareigoti Gene-
ralinę prokuratūrą atnaujinti baudžiamąją bylą, motyvuodami tuo, kad
Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 466 straipsnis ne-
numato galimybės kreiptis į teismą, todėl tokie ginčai nepriklauso teis-
mo kompetencijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su tokiais žemes-
niųjų instancijų teismų argumentais nesutiko ir nurodė, kad „[...] Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio ir 30 straipsnio l dalies bei Euro-
pos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protoko-
lo Nr. 7 4 straipsnio 2 dalies nuostatos pareiškėjui suteikia teisę apskųsti
teismui prokuroro veiksmus, susijusius su baudžiamosios bylos atnauji-
nimu dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, bet toks skundas nagrinėtinas
kompetentingo teismo baudžiamojo proceso tvarka baudžiamojoje bylo-
je, o ne civilinio proceso tvarka civilinėje byloje."2
Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitu-
cijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą įgy-
vendinimo procesinę tvarką nustato specialūs įstatymai - CPK ir kiti
įstatymai. Todėl šią teisę būtina įgyvendinti laikantis įstatymų nustaty-
3
tos procesinės tvarkos . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasa-
rio 21d. nutartyje pabrėžė, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos
30 straipsnio l dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiški-
nama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir
bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam
tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato
Lietuvos CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo
pareiškimo formai ir turiniui (CPK 146 str.). Kiekvienam į teismą besi-
kreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti tei-
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis c. b. P. Roževičienė v.

Panevėžio m. valdyba ir kt., Nr. 3K-3-384/1999, kat 35.
LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d. nutartis c. b. P. Džiūvė v. Lietu-
vos Respublikos generalinė prokuratūra, Nr. 3K- 7-518/2002, kat. 85.1.
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartis c. b. S. A. Aleksandravi-
čius v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, Nr. 3K-3-271/1999, kat. 5.
139
sės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas - nėra teisių
be pareigų. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo,
įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų. Asmuo, pareiškiantis ieš-
kinį, privalo tinkamai surašyti ieškininį pareiškimą, aiškiai suformuluoti
ieškinio dalyką ir pagrindą. Nesant ieškinio dalyko ar pagrindo, teismi-
nis nagrinėjimas negalimas, nes nėra teisminio nagrinėjimo dalyko."1
Analizuodamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo mechanizmą,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. balandžio 12d. nutartyje nu-
rodė, kad „kaip ir kiekviena teisė, teisė kreiptis į teismą turi būti reali-
zuojama laikantis tam tikros įstatymo nustatytos tvarkos. Taigi pozity-
vius teisimus padarinius kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui
gali sukelti tik tuo atveju, jeigu ši teisė bus įgyvendinama laikantis įsta-
tymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Konstitucinės teisės kreiptis į teismą
tvarką nustato Lietuvos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos Res-
publikos įstatymai. Pagal Lietuvos CPK 150 straipsnio 2 dalies 2 punktą
viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų yra ginčo
išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos, įstatymo nustatytos atitinka-
mai bylų kategorijai, laikymasis. Reikalavimas prieš kreipiantis į teismą
bandyti ginčą išspręsti neteismine tvarka negali būti vertinamas kaip kon-
stitucinės teisės kreiptis į teismą varžymas ar ribojimas, jeigu tokia tvarka
yra nustatyta įstatymu, nėra pernelyg biurokratiška ar sudėtinga, ir jeigu
po to, kai asmuo šį reikalavimą įvykdo, jam yra suteikiama galimybė
kreiptis į teismą. Jeigu šių trijų kriterijų yra paisoma, išankstinė neteis-
minė ginčo sprendimo tvarka vertintina kaip racionalus teisės institutas.
Jis įgalina ginčus išspręsti mažesnėmis laiko ir finansinėmis sąnaudo-
mis tiek piliečiams, tiek valstybei. Sprendžiant klausimą, ar išankstinė
neteisminė ginčo sprendimo tvarka iš tiesų yra nustatyta pagrįstai ir ar
ji neprieštarauja konstitucinei teisei kreiptis į teismą, taip pat reikia at-
sižvelgti į ginčo specifiką bei į teismo ir kitų valstybės institucijų kom-
petencijos atribojimo būtinumą."2
Būtinumą užtikrinti Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies įgy-
vendinimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė ir 2000 m. gegu-
žės 22 d. nutartyje nurodydamas, kad spręsdamas, ar laikytasi išanks-
tinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos, „[...] teismas negali
apsiriboti tik formaliais kriterijais, o privalo atsižvelgti į visas bylai
reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis c. b. M. Jankauskas v.
K. Blaževičius ir te., Nr. 3K-3-203/2000, kat. 37.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12d. nutartis c. b. M. Jankauskas
v. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius, Nr. 3K-3-49/1999, kat. 35.
140
skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. balandžio 12d. nutartyje, priimtoje

civ. byloje M. Jankauskas v. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius
(Nr. 3K-3-49/1999), konstatavo, kad Lietuvos CPK 150 straipsnio l da-
lies 2 punktą ir kitus įstatymus, nustatančius privalomą išankstinę ne-
teisminę ginčo sprendimo tvarką, būtina aiškinti Konstitucijos 30 straips-
nio l dalies, įtvirtinančios teisę kreiptis į teismą, kontekste. Tai reiškia,
kad sprendžiant klausimą, ar asmuo laikėsi įstatymo nustatytos išanksti-
nės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos, būtina atsižvelgti ne tik į pi-
liečio, bet ir į atitinkamų valstybės institucijų, į kurias pilietis kreipėsi,
atliktus veiksmus. Tais atvejais, kai piliečio prašymas nėra svarstomas
ir per teisės aktuose nustatytus terminus nepriimamas joks sprendimas
arba valstybės ar savivaldos institucijos neatlieka veiksmų, kuriuos jos
privalo atlikti, negali būti pripažįstama, kad pilietis nesilaikė išankstinės
neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Priešingu atveju reikštų, kad kon-
stitucinė teisė kreiptis į teismą tampa priklausoma nuo įvairių nepagrįs-
tų biurokratinių reikalavimų ar klausimo sprendimo vilkinimo."1
Jeigu įstatymas kokių nors ginčų dėl teisės nagrinėjimą priskiria
ne teismo, o kitų, pavyzdžiui, vykdomosios valdžios, institucijų kom-
petencijai, teisės į teisminės gynybos prieinamumą principas reikalau-
ja, kad asmeniui būrų garantuota teisė skųsti tokių institucijų priimtą
sprendimą teismui. Dėl šios priežasties civilinių bylų priskirtinumo teis-
mui, t. y. teismo kompetencijos, klausimus gali reguliuoti tik įstaty-
mas, o ne įstatymų lydimasis aktas.
CPK 22 straipsnis įtvirtina iš esmės visų ginčų, kylančių iš priva-
tinės teisės reguliuojamų santykių, priskirtinumą teismams, o CPK
24 straipsnis nustato priskyrimo teismui pirmumo taisyklę.
Bet kuris, taigi ir teisminės gynybos prieinamumo, principas gali
būti formalus arba realus. Nepakanka tik formaliai garantuoti asmens
teisės kreiptis į teismą, dar būtina sudaryti ir protingas sąlygas šiai
teisei be kliūčių įgyvendinti. Deja, iš tikrųjų pasinaudoti teise į teisminę
gynybą nėra jau taip paprasta. Šitai sunkina įvairūs veiksniai. Didelis
žyminis mokestis (CPK 80 str.), tai, kad kol kas nėra veiksmingos ne-
mokamos ar iš dalies nemokamos teisinės pagalbos, finansuojamos iš
valstybės lėšų, sistemos, ilgi bylų nagrinėjimo terminai, aukštos kvali-
fikacijos advokatų stygius, nuolatinis įstatymų keitimas ir pildymas bei
kitos priežastys riboja aptariamo principo taikymo veiksmingumą. Šio
principo taikymą gali riboti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, teismų pri-
klausymas nuo vykdomosios valdžios, labai trumpi kreipimosi į teis-
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 22 d. nutartis c. b. P. Čyžas ir kt. v.

Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., Nr. 3K-3-583/2000, kat. 35.
141
mą ar kitokią procesinių veiksmų atlikimo terminai, ilgi bylų nagrinė-

jimo terminai, teismo sprendimų nevykdymas, nemokamos teisinės pa-
1
galbos nebuvimas ir kita .
Pasakytina, kad teisės į teisminės gynybos prieinamumą princi-
po užtikrinimo problema aktuali beveik visoms pasaulio valstybėms.
Todėl jos ieško įvairiausių būdų šiam principui ne tik formaliai de-
klaruoti, bet ir iš tikrųjų įgyvendinti. Daugelis valstybių neturtingiems
asmenims garantuoja nemokamą teisinę pagalbą, kai kurios (pvz.,
Prancūzija) atsisako žyminio mokesčio, įvairioms visuomeninėms
(pvz,, vartotojų teisių gynimo) organizacijoms suteikia teisę pareikšti
ieškinius kitų asmenų interesams ginti ir jiems atstovauti, paprastina
teismo procesą, kuria specializuotus teismus ir t.t.2
Teisminės gynybos prieinamumo principas reiškia, kad bylą gali
nagrinėti tik teismas, įsteigtas pagal įstatymą (Teismų įstatymo 12 str.
l d.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio trečiojoje da-
lyje draudžiama taikos metu steigti teismus, turinčius ypatingų įgalio-
jimų. Todėl įkurti įvairias institucijas, kad ir kokiais pavadinimais jos
veiktų, kokiems nors ginčams spręsti laikytina šio principo pažeidimu,
1
Žr., pvz.: McBridge J. Access to Justice Under International Human Rights Treaties
// The Parker School Journal of East European Law. 1998, vol. 5, No 1-2, p. 3-55; taip
pat žr.: Europos žmogaus teisių teismo 1998 m. birželio 9d. sprendimą byloje Twalib v.
Greece, 1998; 1979 m. spalio 9d. sprendimą byloje Airey v. Ireland, 1979; 1999 m. spalio
28 d. sprendimą byloje Escoubet v. Belgium, 1999; 2000 m. sausio 25 d. sprendimą by-
loje Miragall Escolano and others v. Spain, 2000; 2000 m. vasario 15d. sprendimą byloje
Garcka Manibardo v. Spain, 2000; 2000 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Georgiadis v.
Greece, 2000; 2000 m. gegužės 4 d. sprendimą byloje Rotaru v. Romania, 2000; 2000 m.
rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Biba v. Greece, 2000; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą
byloje Lagrange v. France, 2000; 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Leoni v. Italy,
2000; 2001 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Platakou v. Greece, 2001; 2001 m. gegu-
žės 10d. sprendimą byloje Z. And others v. United Kongdom, 2001; 2001 m. gegužės
22 d. sprendimą byloje Baumann v. France, 2001; 2001 m, birželio 19 d. sprendimą by-
loje Kreuz v. Poland, 2001; 2001 m. liepos 10d. sprendimą byloje Tricard v. France,
2001; 2001 m. spalio 11 d. sprendimą byloje Rodriguez Valin v. Spain, 2001; 2001 m.
liepos 31 d. sprendimą byloje Mortier v. France, 2001; 2001 m. gruodžio 6d. sprendimą
byloje Yagtzilar and others v. Greece, 2001; 2001 m. gruodžio 6d. sprendimą byloje
Tsironis v. Greece, 2001; 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Metropolitan Church
of Bessarabia and others v. Moldiva, 2001; 2001 m. gruodžio 18d. sprendimą byloje
R. D. v. Poland, 2001. Kaip Šio principo pažeidimą galima nurodyti ir teismų sprendimų
nevykdymą, o tai ir pabrėžė Europos žmogaus teisių teismas 2003 m. kovo 6 d. sprendi-
me, priimtame byloje Jasiuniene v. Lithuania, 2003.
2
Žr., pvz.: Access to Justice and the Welfare State / by M. Cappelletti. The Hague:
Kluwer Law International, 1981; Dannemann G. Access to Justice: an Anglo-German
Comparison // European Public Law. 1996, vol. 2, issue 2, p. 271—292; Access to Ci-
vil Procedure Abroad; Reform of Civil Procedure. Essays on „Access to Justice" /
142
jeigu teismui nebūtų suteikta teisės vertinti jų priimtus sprendimus.

Tokia ir Europos Teisingumo Teismo, ne viename savo sprendime pa-
tvirtinusio, kad turi būti užtikrintas visuotinis ginčų dėl teisės prisky-
rimas teismo kompetencijai, pozicija1.
Iškėlus civilinę bylą teisminės gynybos prieinamumo principas
negali būti laikomas įgyvendintu. Asmens teisė į teisminę gynybą ap-
ima ir kitus aspektus: teisę į sąžiningą bylos nagrinėjimą, teisę būti
išklausytam, operatyvų ginčo išsprendimą ir t.t. Teisminę gynybą ga-
lima laikyti prieinama ir realia tik kai valstybė garantuoja, kad bet
kurią civilinę bylą nagrinės kvalifikuotas ir sąžiningas teisėjas. Prie-
šingu atveju šis principas tebūtų fikcija. Taigi teisminės gynybos pri-
einamumo ir universalumo principas glaudžiai susijęs su kitais pro-
ceso principais. Realus jo egzistavimas ir taikymas priklauso nuo
daugelio veiksnių, taip pat nuo kitų civilinio proceso principų realu-
mo. Tam tikros teisminės gynybos prieinamumo principo garantijos
nurodytos CPK. Antai CPK 111 ir 135 straipsniai pateikia minima-
lius ieškinio pareiškimo formos reikalavimus, CPK 137 straipsnis nu-
stato baigtinį atsisakymo priimti ieškinio pareiškimą pagrindų sąra-
šą; CPK 239 straipsnis pateikia baigtinį bylos nutraukimo pagrindų
sąrašą, CPK 83 straipsnis numato atvejus, kai asmuo atleidžiamas nuo
žyminio mokesčio, ir t.t. Šio principo įgyvendinimo garantijos įtvir-
tintos ne tik proceso įstatymuose, bet ir materialiosios teisės normo-
se, pavyzdžiui, CK 1.124-1.135 straipsniuose, reglamentuojančiuose
ieškinio senaties terminus, Teismų įstatymo 14 straipsnyje, numatan-
čiame pirmosios instancijos teismų kūrimą arčiausiai asmenų gyve-
namosios vietos; 2000 m. kovo 28 d. Valstybės garantuojamos teisi-
2
nės pagalbos įstatyme ir kitur. Tokių garantijų, be abejo, nepakanka.
Būtina plėtoti ir gerinti nemokamos teisinės pagalbos sistemą, turėti
daugiau advokatų, tobulinti jų ir teisėjų kvalifikaciją, kurti visuome-
nės teisinio švietimo sistemą.
Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo nerei-
kėtų suprasti pernelyg supaprastintai. Šis principas nereiškia, kad teis-
edited by A. A. S. Zuckerman, R. Cranston. Oxford: Clarendon Press, 1995; Zucker-

man A. A. S., Leipold D. Procedūrai Devices for Speeding up Litigation in the English
Civil Courts. Koln: Bundesanzeiger, 1998; Fundamentali lyginamoji studija apie teisę
į teisminę gynybą ir teismines gynybos prieinamumą, nepraradusi savo reikšmės ir šian-
dien, yra: Access to Justice. A World Survey / edited by M. Cappelletti, B. Garth. Mi-
lano: Dott. A. Giuffre; Alphenaandenrijn: Sijthoff and Noordhoff, 1978. Vol. I-IV.
Koopmans T. Natural Justice Redivival The Right to a Fair Hearing in European
Law. P. 183-185.
2
Žinios. 2000, Nr. 30-827.
143
CIVILINIO PROCESO TEISE KAIP SAVARANKIŠKA TEISES SAKA
mas turi nagrinėti kiekvieną socialinį konfliktą. Teismas skirtas ne bet

kokiems, o ginčams dėl teisės spręsti. Todėl į teismą turi būti kreipia-
masi prireikus ginti pažeistą subjektinę teisę ar įstatymo saugomą in-
teresą, išspręsti teisinį konfliktą. Ne veltui CPK 5 straipsnis kalba ne
apie bet kurio, o apie suinteresuoto asmens teisę kreiptis į teismą. Su-
interesuotumas būtent ir turi pasireikšti savarankišku teisiniu interesu
ir būtinybe jį ginti. Tad kreipimasis į teismą vien siekiant „patampyti"
atsakovą ar aiškiai nepagrįsto reikalavimo pareiškimas laikytini pik-
tnaudžiavimu teise kreiptis į teismą ir argumentuojant aptariamu prin-
cipu negali būti pateisinami. Beje, Prancūzijos CPK 37 straipsnis taip
pat nurodo, kad ieškinį gali pareikšti tik asmuo, turintis teisinį intere-
są (pranc. intėret lėgitime). Komentatorių nuomone, asmuo yra suinte-
resuotas tik kai pareikšdamas ieškinį siekia materialiosios ar morali-
nės naudos. Svarbu, kad interesas egzistuotų, būtų teisėtas ir realus1.
Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas taip pat
nereiškia, kad kilus teisiniam konfliktui būtina iš karto bėgti su pa-
reiškimu į teisiną. Bylinėjimasis teisme yra paskutinė galimybė išspręsti
ginčą. Ir šalių, ir visuomenės interesų požiūriu daug priimtiniau kilusį
ginčą išspręsti taikiai, nesikišant teismui, kitais metodais — derybomis,
tarpininkavimu, taikinimo procedūra ir t.t. Todėl teisminės gynybos
prieinamumo principo ribojimais nederėtų laikyti atvejų, kai įstatymas
įpareigoja šalis prieš kreipiantis į teismą pamėginti išspręsti ginčą ne-
teisminiu būdu, pavyzdžiui, pareikšti viena kitai pretenziją, kreiptis į
neteismines ginčų nagrinėjimo institucijas. Išsprendus ginčą neteismi-
ne tvarka, būtų sutaupyta šalių ir teismo darbo laiko, finansinių ištek-
lių ir galbūt išsaugoti geri šalių tarpusavio santykiai. Tačiau šaliai, ne-
patenkintai neteismine tvarka nagrinėto ginčo sprendimo baigtimi,
visada būtina suteikti galimybę kreiptis į teismą. Kita vertus, šalių ne-
reikėtų versti laikytis neprotingai ilgos, biurokratinės ginčo neteismi-
nio sprendimo procedūros. Pavyzdžiui, reikalavimas skųsti pareigūno
veiksmus pavaldumo tvarka kelis kartus vis aukštesniam pagal paval-
dumą pareigūnui jau laikytinas teisminės gynybos prieinamumo prin-
cipo ribojimu. Aptariamo principo ribojimu taip pat nėra pripažįsta-
mas ginčo perdavimas spręsti arbitražu, nes arbitražas yra alternatyvus
teismo procesui ginčo nagrinėjimo būdas. Todėl galiojantis arbitraži-
nis susitarimas reiškia, kad asmuo savanoriškai atsisakė teisės kreiptis
į teismą ir pasirinko alternatyvų ginčo sprendimo būdą (CPK 23,
137 str. 2 d. 6 p.) ir CPK 5 straipsnio antroji dalis šiuo atveju negali
būti taikoma.
144
Ar nagrinėjamas principas yra absoliutus? Vienos nuomonės šiuo

klausimu nėra. Vieni teigia, kad šis principas yra absoliutus ir jokie jo
1
ribojimai negalimi . Kiti mano priešingai ir teigia, kad teisė kreiptis į
teismą nėra absoliuti, todėl gali būti ribojama. Tačiau kartu pabrėžia-
ma, kad tokie ribojimai galimi tik remiantis įstatymu, be to, pateisina-
mu pagrindu (tikslu) ir neturi būti neproporcingi siekiamam tikslui.
Pavyzdžiui, įstatymas gali nurodyti, kad prieš kreipiantis į teismą bū-
tina pamėginti išspręsti ginčą neteismine tvarka, t. y. įstatymas gali nu-
statyti privalomą išankstinę neteisminę ginčo sprendimo tvarką; įstaty-
mas gali kelti tam tikrus kiekybinius reikalavimus kreiptis į teismą,
pavyzdžiui, kad ieškinį gali pareikšti tik keli akcininkai ar tik akcinin-
kas, turintis dešimt ar dvidešimt procentų akcijų; įstatymas gali numa-
tyti, kad nemokama valstybės teisinė pagalba nesuteikiama; jeigu reiš-
kiami aiškiai nepagrįsti reikalavimai; šio principo taip pat nepažeidžia
baudų ar kitokių sankcijų taikymas nesąžiningiems teismo proceso da-
lyviams ir panašiai2. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
yra konstatavęs, jog ginčo išankstinės neteisminės sprendimo tvarkos
nustatymas įstatyme pats savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą ri-
bojimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. balandžio 12 d. nutar-
tyje nurodė, kad „konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką nustato
Lietuvos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įsta-
tymai. Pagal Lietuvos CPK 150 straipsnio 2 dalies 2 punktą viena iš
tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų yra ginčo išanksti-
nio neteisminio sprendimo tvarkos, įstatymo nustatytos atitinkamai by-
lų kategorijai, laikymasis. Reikalavimas prieš kreipiantis į teismą ban-
dyti ginčą išspręsti neteismine tvarka negali būti vertinamas kaip
konstitucinės teisės kreiptis į teismą varžymas ar ribojimas, jeigu to-
kia tvarka yra nustatyta įstatymu, nėra pernelyg biurokratiška ar sudė-
tinga, ir jeigu po to, kai asmuo šį reikalavimą įvykdo, jam yra suteikia-
ma galimybė kreiptis į teismą. Jeigu šių trijų kriterijų yra paisoma,
išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka vertintina kaip racionalus
teisės institutas. Jis įgalina ginčus išspręsti mažesnėmis laiko ir finansi-
1
Kan.Klamaris N., Efstratiou P. M. E. Access to Justice as a Fundamental Right
// Revue Hellėnique de Droit International. 1998, No l, p. 291-310.
2
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. gruodžio 16d. sprendimą by-
loje De Geouffre de la Pradelle v. France, 1992; 1985 m. gegužės 28d. sprendimą
byloje Ashingdone v. UK, 1985; 1986 m. liepos 8d. sprendimą byloje Lithgow and
others v. UK, 1986; 2000 m. rugsėjo 19d. sprendimą byloje Gnahorė v. France, 2000;
2001 m. lapkričio 21 d. sprendimą byloje McElhinney v. Ireland, 2001; 2001 m. lap-
kričio 21 d. sprendimą byloje Al-Adsani v. United Kingdom, 2001; 2001 m. lapkričio
21 d. sprendimą byloje Fogarty v. United Kingdom, 2001.
145
nėmis sąnaudomis tiek piliečiams, tiek valstybei. Sprendžiant klausimą,

ar išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka iš tiesų yra nustatyta
pagrįstai ir ar ji neprieštarauja konstitucinei teisei kreiptis į teismą, taip
pat reikia atsižvelgti į ginčo specifiką bei į teismo ir kitų valstybės ins-
titucijų kompetencijos atribojimo būtinumą. Ginčų, susijusių su žeme,
specifiką apsprendžia ta aplinkybė, jog jų sprendimas siejasi ne tik su
teisės, bet ir techniniais - žemėtvarkos ir žemėnaudos projektavimo, ma-
tavimo, kitais klausimais, kurių sprendimas neįeina į teismo kompeten-
ciją. Be to, pažymėtina, kad išankstine neteismine tvarka sprendžiant
ginčus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu į žemę, teisės aktai pa-
kankamai detaliai sureguliuoja piliečių prašymų nagrinėjimo tvarką ir
nustato atitinkamų sprendimų priėmimo terminus (Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 98-123 punktai).
Todėl įstatymų nustatyta išankstinė neteisminė kai kurių ginčų, susiju-
sių su žeme, sprendimo tvarka yra pateisinama."1
Nesutariama ir dėl teisminės gynybos prieinamumo (teisės kreip-
tis į teismą) turinio. Vieni mano, kad šis principas apima tik teisę
kreiptis į pirmosios instancijos teismą ir atitinkamai neapima teisės
kreiptis į apeliacinės instancijos teismą ir kasacinį teismą. Todėl ape-
liacijos arba kasacijos teisė gali būti ribojama. Pavyzdžiui, gali būti
nustatyta, kad apeliacija tam tikrais atvejais negalima arba įvesta lei-
dimų sistema2.
Kiti mano atvirkščiai, o būtent kad teisė kreiptis į teismą apima
tiek teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, tiek apeliacinės ins-
tancijos teismą bei kasacinį teismą. Todėl apeliacijos arba kasacijos
ribojimai reikštų teisminės gynybos prieinamumo (teisės kreiptis teis-
mą) principo ribojimą, o šitai prieštarautų ir tarptautiniams susitari-
3
mams žmogaus teisių klausimais, ir Konstitucijai .
Pažymėtina, kad CPK 5 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, jog tei-
sės kreiptis į teismą atsisakymas negalioja.
3.3 TEISINGUMĄ VYKDO TIK TEISMAS

Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „teisin-
gumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai". Ši norma pakartota
CPK 6 straipsnyje ir Teismų įstatymo l straipsnyje. Atsakant į klau-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartis c. b. M.Jankauskas
v. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius, Nr. 3K-3-49/1999, kat. 35.
2
Žr, pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1996 m. spalio 23 d. sprendimą byloje
Levages Prestations Services v. France, 1996.
3
Kan.Klamaris N., Efstratiou P. M. E. Cit. op. P. 294.
146
simą, koks šio principo turinys, pirmiausiai derėtų aptarti teisingumo

sąvoką. Teisingumas gali būti suprantamas dvejopai: materialiuoju tei-
siniu ir prigimtiniu požiūriu. Materialiuoju teisiniu požiūriu teisingu-
mas yra materialiosios teisės normų įgyvendinimas valstybės prievarta
sprendžiant ginčus dėl teisės1. Prigimtiniu požiūriu teisingumas yra mo-
ralinė kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiks-
mai įvairiose gyvenimo srityse. Pagal žmogaus veiklos sritis skiriamas
socialinis (paskirstomasis), ekonominis, moralinis, politinis teisingumas
ir t.t.2 Beveik kiekvieną žmogaus ir visuomenės veiklos sritį galima
įvertinti vadovaujantis teisingumo kriterijumi. Antai dažnai sakoma „tei-
singas atlyginimas" (Konstitucijos 23 str.), „teisinga kaina", „teisingos
sutarties sąlygos" ir t.t. Neretai manoma, kad teisingumas yra lygybė.
Tačiau tai netikslu. Teisingumas iš tikrųjų susijęs su lygybe, nes jis
yra vienas iš kriterijų sprendžiant, kas teisinga, o kas - ne. Bet teisin-
gumo ir neteisingumo nustatymo kriterijus yra ne tik lygybė, bet ir
kitos moralinės kategorijos - gėris ir blogis, žmoniškumas ir nežmo-
niškumas, protingumas ir neprotingumas, sąžiningumas ir nesąžinin-
gumas bei kita3.
Materialiuoju požiūriu šis civilinio proceso principas reiškia, kad
teismui yra suteikta išimtinė teisė valstybės vardu (Konstitucijos
109 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad teismas priima spren-
dimus Lietuvos Respublikos vardu) išspręsti šalių ginčą ir pasakyti,
kuri šalis teisi, kuri - ne, kuri kalta, kuri - ne, kurios reikalavimas
pagrįstas, o kurios - ne. Spręsdamas konkretų ginčą teismas konkre-
čioms bylos aplinkybėms taiko materialiosios teisės normas, o įsiteisė-
jęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Šalys netenka teisės jo
ginčyti, praranda galimybę tą patį ginčą perduoti iš naujo spręsti teis-
mui ar kitai institucijai. Teismo sprendimas yra visiems privalomas ir
4
vykdytinas (CPK 18 str.) . Atsisakius vykdyti teismo sprendimą, teis-
1
Civil Procedure. 4th ed. / by J. Fleming, G. C. Hazard, J. Leubsdorf. Boston: Little,
Brown and Co., 1992. P. 3.
2
Išsamiau žr.: Lucas J. R. On Justice. Oxford: Clarendon Press, 1980; Barry B.
Teisingumo teorijos. T. 1. Vilnius: Eugrimas, 2002; Bayles M. D. Procedural Justice.
Allocating to Individuals. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1990.
3
Anzenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1995. P. 242-244.
4
Įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymas reikštų Europos žmogaus teisių ir pa-
grindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimą: žr., pvz., Europos žmo-
gaus teisių teismo 1999 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje Antonakopoulos, Vortsela
and Antonakopoulou v. Greece, 1999; 2000 m. kovo 28d. sprendimą byloje Georgia-
dis v. Greece, 2000; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje Comingersoll v Portu-
gal, 2000; 2003 m. kovo 6 d. sprendimą byloje Jasiuniene v Lithuania, 2003.
147
mas gali taikyti atitinkamas sankcijas ir priversti įvykdyti sprendimą

panaudodamas valstybės prievartos aparatą. Šios procesinės teismo veik-
los ypatinga ir turinys, ir forma. Jokiai kitai institucijai valstybė nepa-
veda įvykdyti tokių funkcijų kaip teismui. Ypatingą teismo vaidmenį
politinėje visuomenės sistemoje užtikrina valdžios padalijimo princi-
pas, nustatytas Konstitucijos 5 straipsnyje. Teismo funkcijų suteikimas
vykdomajai valdžiai ar įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmai, uzur-
puojantys teismo funkcijas, reikštų, kad pažeidžiamas valdžios padali-
jimo principas ir kartu paneigiamas pats principas, jog teisingumą vyk-
do tik teismas. Būtent dėl šios priežasties Konstitucijos 11 straipsnis
draudžia steigti teismus, kurių įgaliojimai ypatingi.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pa-
brėžęs teisingumo principo reikšmę civiliniam procesui. Pavyzdžiui,
analizuodamas proceso atnaujinimo instituto tikslus, Lietuvos Aukš-
čiausiasis Teismas 2001 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad „įstaty-
mų leidėjas, nustatydamas proceso atnaujinimo institutą, siekė to pa-
ties tikslo, kaip ir nustatydamas teismų sprendimų instancinės kontrolės
mechanizmą (apeliaciją ir kasaciją) - užtikrinti, kad būtų įvykdytas
teisingumas. Proceso atnaujinimo institutas leidžia maksimaliai užtik-
rinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisėti teismo sprendimai tais
atvejais, kai teismo padarytų fakto ir teisės klaidų nepavyko ištaisyti
apeliacine ar kasacine tvarka. Todėl procesas privalo būti atnaujintas,
jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų ap-
linkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje
priimti teismų sprendimai ar nutartys gali būti neteisėti ar nepagrįsti.
Nurodytieji proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teis-
mas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne
formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo
ketinimus. Todėl bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo
pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste,
siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujini-
mo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendi-
mų teisėtumu ar pagrįstumu. Esant pagrįstam pagrindui abejoti priim-
tų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atsisakymas atnaujinti
procesą vien formaliais argumentais reikštų atsisakymą vykdyti teisin-
gumą. Toks CPK 37117-37125 straipsnių taikymas ne tik neatitiktų šių
normų tikslo ir paskirties, bet ir reikštų Konstitucijos 109 straipsnio
l dalies pažeidimą."1
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis c. b. J. Martinauskas
v. J. Dobrovolskis ir kt., Nr. 3K-3-183/2001, kat. 118.
148
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 12d. nutartyje

nurodė, jog „pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio
l dalį teismas, spręsdamas bylas, privalo siekti, kad jo sprendimai bū-
tų ne tik teisėti, bet ir teisingi"1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
1999 m. balandžio 12d. nutartyje konstatavo, kad „Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 109 straipsnis įtvirtina ne tik teismo teisę, bet ir pa-
reigą spręsti kiekvieną bylą remiantis teisingumo principu. Atsižvelgti
į teisingumo reikalavimus teismą įpareigoja ir Lietuvos CPK 11 straips-
nio 7 dalis. Tai reiškia, kad teisingumo kriterijų turi būti paisoma ne
tik nagrinėjant ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų san-
tykių, bet ir ginčus, kylančius iš viešosios teisės reguliuojamų santy-
kių."2 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. birželio 7 d. nutartyje
nurodė, kad „[...] CPK 325 straipsnio norma, kaip ir bet kuri kita, ne-
turi būti taikoma formaliai ir panaudojama prieš sąžiningus teismo
proceso dalyvius. Ši norma taip pat negali būti vertinama kaip kliūtis
teismui įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje. Jeigu reikalauja teisin-
gumas, apeliacinės instancijos teismas ne tik turi, bet ir privalo priim-
ti ir tirti naujus įrodymus."3 Taigi teisingumas nesuderinamas su for-
maliu, mechaniniu požiūriu į teisės taikymą, o reikalauja iš teismo
aktyviai, kūrybiškai aiškinti ir taikyti teisę.
Aptariamas principas glaudžiai susijęs su jau aiškintu teisminės
gynybos prieinamumo ir universalumo principu. Teiginys, kad teisin-
gumą vykdo tik teismas, būtų realus tik tada, jeigu visi ginčai dėl tei-
sės priklausytų teismo kompetencijai ir kiekvienas suinteresuotas as-
muo galėtų jam perduoti spręsti savo ginčą. Tam tikrų ginčų dėl teisės
eliminavimas iš teismo kompetencijos reikštų ir principo, kad teisin-
gumą vykdo tik teismas, paneigimą. Tokiu atveju galutiniu arbitru ir
aukščiausia instancija sprendžiant ginčus dėl teisės ir taikant materia-
liosios teisės normas taptų ne teismas, o vykdomosios valdžios ar kita
institucija. Todėl aptariamo principo realumui užtikrinti būtina įtvirtin-
ti visuotinio ginčų dėl teisės priskirtinumo teismui ir priskyrimo teis-
mui pirmumo principą (CPK 22, 24 str.).
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12d. nutartis c. b. S. Ilčiukienė v.
K. Mažeikienė ir kt„ Nr. 3K-3-120/1999, kat. 55.
2
1999 m. balandžio 12d. nutartis c. b. H Juchnevičius v. Vilniaus miesto valstybi-
nė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32; taip pat žr.: 2000 m. spalio 2 d. nu-
tartį c. b. R Kučinskaitė v. Klaipėdos miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-910/2000, kat. 39;
2000 m. kovo 13 d. nutartį c. b. Gyvenamųjų namų statybos bendrija „ Pasaga " v. D. Ja-
nauskienė, Nr. 3K-3-285/2000, kat. 43.
3
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 7 d. nutartis c. b. AB „Anykščių vy-
nas" v. L.Mockus, Nr.3K-3-645/2000, kat. 46.
149
Pasakymas „teisingumą vykdo tik teismas" įgis prasmę taip pat

tik tada, kai teismas iš tiesų taps nepriklausomas užtikrinus jam tinka-
mas sąžiningo ir nešališko bylos nagrinėjimo sąlygas. Taigi aptaria-
mas principas glaudžiai susijęs su kitais proceso principais - teisėjų
nepriklausomumo, tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir t.t.
Teismas, nagrinėdamas ir spręsdamas bylas, dažnai susiduria su fak-
tiniais santykiais, kurių dėl kokių nors priežasčių teisės normos neregu-
liuoja. Tokiais atvejais įstatymas suteikia teismui teisę išspręsti šalių ginčą
taikant įstatymo ar teisės analogiją (CPK 3 str. 5 d.). Teismui neretai
tenka taikyti ir abstrakčias, blanketines teisės normas, kurių taikymo ga-
limybė kiekvienu konkrečiu atveju palikta spręsti pačiam teismui. Pa-
vyzdžiui, įstatyme vartojamos vertinamųjų požymių turinčios sąvokos
„geri papročiai", „didelė žala", „sąžiningas valdytojas", „didelis neatsar-
gumas", „sunki materialinė padėtis" ir t.t. Yra ir atvejų, kai spręsti kon-
kretų klausimą palikta teismo nuožiūrai. Pavyzdžiui, CK 6.250 straips-
nyje neturtinės žalos dydį paliekama nustatyti teismui savo nuožiūra.
Nors tam tikrais atvejais teismas turi gana plačių galimybių, ta-
čiau jos nėra neribotos. Paliktą jo nuožiūrai klausimą teismas visada
privalo spręsti vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingu-
mo kriterijais (CPK 3 str. 6 d.). Tad antrasis principo „teisingumą vyk-
do tik teismas" aspektas yra moralinis, prigimtinis. Tai reiškia, kad
teismas įpareigotas atidžiai išanalizuoti šalių pateiktus faktus ir, ne-
sant konkrečios teisės normos, priimti ir pagrįsti sprendimą vadovau-
damasis teisingumo idėja.
Vadinasi, teisėjas privalo turėti gyvenimo patirties ir intuityviai su-
prasti visuomenės nuostatą, kas teisinga, o kas - ne. Spręsdamas bylą
remdamasis teisingumo kriterijumi, teisėjas turi vadovautis visuome-
nės suprantamomis ir visuotinai pripažintomis lygybės, silpnojo gynimo,
sąžiningumo ir kitomis moralinėmis vertybėmis. Vykdyti teisingumą
moraliniu požiūriu yra daug sudėtingiau ir sunkiau nei materialiuoju.
Kvalifikuotam teisėjui nėra sudėtinga teisingai išaiškinti ir taikyti tei-
sės normą. Tačiau teisingai išspręsti bylą, kai konkrečios teisės nor-
mos nėra arba ji prieštaringa ar neaiški, net ir kvalifikuotam teisėjui
nėra paprasta. Čia teismas tampa teisingumo suvokimo visuomenėje
barometru ir kūrėju, o ginčo sprendimo variantas, suformuluotas teis-
mo sprendime, - vieninteliu teisingu jo sprendimo variantu, nes nie-
kas kitas negali kitaip išspręsti to ginčo. Teismo pateiktas ginčo spren-
dimas nors formaliai ir turėtų būti laikomas teisingu, gali neatitikti
nei šalių, nei visuomenės teisingumo suvokimo. Toks teismo sprendi-
mas nepajėgus užtikrinti socialinės taikos. Be to, ne tik šalys, bet ir
visa visuomenė gali jį vertinti neigiamai, reaguoti net labai drastiškai.
150
Prisimintini Los Andželo įvykiai, kai dalis gyventojų, nepatenkintų teis-

mo nuosprendžiu, išteisinusiu keturis teisiamus policininkus, sukėlė
riaušes, per jas žuvo šešiasdešimt žmonių ir buvo nusiaubtas miestas,
nuostoliai viršijo milijardą JAV dolerių1. Tai dar kartą įrodo, kad tei-
sėjas, spręsdamas jo nuožiūrai paliktus klausimus, turi jausti visuome-
nės teisingumo sampratą.
Be abejo, neįmanoma pateikti receptų, kaip teismui teisingai iš-
spręsti bylą. Galima tik rekomenduoti, į ką jis turėtų atkreipti dėme-
sį taikydamas CPK 3 straipsnio pirmąją ir šeštąją dalis. Antai teisin-
gumas reikalauja, kad sprendžiant ginčus pirmiausiai būtų ginamos
silpnesnės šalies, pavyzdžiui, vartotojo, darbuotojo, invalido, teisės.
Dėl šios priežasties bylose, kuriose dalyvauja tokie asmenys, teismas
turi būti aktyvesnis, išaiškinti šalims jų procesines galimybes ir pa-
našiai2. Todėl, nesant konkrečios teisės normos, teisingumas reika-
lauja išspręsti ginčą silpnesnės šalies naudai. Teisingumas taip pat
reikalauja atsižvelgti į pagrįstus ir protingus abiejų šalių reikalavi-
mus ir ieškoti jų interesų pusiausvyros. Pavyzdžiui, būtų neteisinga
moralinės žalos atlyginimo byloje iš atsakovo priteisti tokią sumą,
kad jis bankrutuotų. Teisingumas reikalauja, kad, esant visoms ki-
toms lygioms sąlygoms, pirmiausiai būtų ginama sąžiningos šalies
teisės ir interesai, kad teismas vienodai dėmesingai išklausytų abi ša-
lis3 ir t.t. Todėl turėdamas įstatymo suteiktą teisę spręsti savo nuo-
žiūra, teismas turi siekti, kad būtų priimtas ne tik teisėtas, bet ir tei-
singas sprendimas.
Būtų naivu reikalauti iš teismo teisingai išspręsti kiekvieną bylą.
Dažniausiai teismas sprendžia klausimus, kurie pakankamai sureguliuoti
teisės normų. Neteisingos teisės normos, kuri taikoma, teismas negali
pakeisti. Tai įstatymų leidėjo prerogatyva. Vadinasi, neteisingos nor-
mos taikymas iš esmės reikštų, kad ir teismo sprendimas yra neteisin-
gas. Bet net ir šiuo atveju teismas būtų įvykdęs teisingumą, tiesa, tik
formaliai. Kita vertus, neigiamus neteisingos teisės normos padarinius
teismas gali sušvelninti įvairiais teisės aiškinimo būdais, tiesiogiai tai-
kydamas Konstituciją arba kreipdamasis į Konstitucinį Teismą dėl jos
sutikimo su Konstitucija. Vadinasi, net tokiomis aplinkybėmis teismas
turėtų siekti įgyvendinti teisingumą tiek materialiuoju, tiek prigimtiniu
1
Hansen M. Different Jury, Different Verdict? // ABA Journal. 1992, vol. 78,
p. 54-57.
2
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartį c. b. Ž. Kitova
v. A. Kitova ir kt, Nr. 3K-3-1096/2000, kat. 42.
3
Išsamiau žr.: Bayles M. D. Procedural Justice. Allocating to Individuals P. 19-37.
151
požiūriu, nes teismo procesas yra vertybių pasirinkimas ir derinimas,

todėl principas, kad teisingumą vykdo tik teismas neleidžia teismui
nusišalinti nuo šios funkcijos vykdymo1.
3.4 TEISĖS Į TINKAMĄ TEISMO PROCESĄ PRINCIPAS

Teisės į sąžiningą ar tinkamą teismo procesą principą suformulavo JAV
teismai, aiškindami ir taikydami JAV Konstitucijos Penktąją pataisą2.
Vėliau šis principas tapo visuotinai pripažįstamas ir kitų valstybių tei-
sėje. Teisės į tinkamą teismo procesą principą tiesiogiai įtvirtina Euro-
pos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straips-
nis, nustatantis kiekvieno asmens teisę, kad jo bylą per protingą laiką
lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas ne-
priklausomas ir nešališkas teismas, Teismų įstatymo 34 straipsnis. Šio
principo turinį taip pat galima nustatyti analizuojant Lietuvos Respub-
likos Konstitucijos 109, 117 straipsnius, Teismų įstatymo 5 straipsnį ir
atitinkamus CPK straipsnius. Valstybė, garantuodama teisę kreiptis į
teismą teisminės gynybos, kartu turi užtikrinti, kad teismo procesas
vyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos šalių
teisės, o bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Taigi principo
turinį sudaro tokios, nuostatos:
1) šalių ginčą turi nagrinėti nepriklausomas ir nešališkas teismas
(lot. nemo judex in causa sua), pavyzdžiui, bylos negali nagrinėti jos
baigtimi suinteresuotas teisėjas (CPK 65-66 str.); tas pats teisėjas ne-
gali nagrinėti bylos pakartotinai (CPK 71 str.)3;
2) teismas turi būti sudarytas pagal įstatymą, pavyzdžiui, neteisė-
ta teismo sudėtis yra besąlygiškas pagrindas panaikinti sprendimą ape-
liacine tvarka (CPK 329 str. 2 d. l p.) arba proceso atnaujinimo pa-
grindas (CPK 366 str. l d. 8 p.);
3) šalims, kitiems proceso dalyviams turi būti užtikrinta teisė teis-
mo posėdyje kalbėti savo gimtąja kalba ir turėti vertėją (Konstitucijos
4
117 str.) ;
1
Išsamiau žr.: Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op. P. 23- 46.
2
Žr., pvz., JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimą byloje Mathews v. Eldridge, 424
U.S. 319, 335 (1976).
3
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. rugsėjo 16d. sprendimą byloje
Buscemi v. Italy, 1999; 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein v. Switzer-
land, 2000; 2001 m. lapkričio 15d. sprendimą byloje Werner v. Poland, 2001.
4
Žodinio proceso principo ribojimas gali reikšti ir teisės į tinkamą teismo procesą
pažeidimą: žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. balandžio 27 d. sprendi-
mą byloje L. v. Finland, 2000.
152
4) bylos nagrinėjimas turi vykti ne už uždarų durų, o viešai (Kon-

stitucijos 117str.);
5) teismas privalo išklausyti kiekvieną šalį (lot. audi alteram par-
teni) ir negali priimti sprendimo, nesuteikęs galimybės kalbėti kitai ša-
liai (lot. in audita altera parte); nepalankaus sprendimo priėmimas as-
meniui, kuris neįtrauktas į bylą ar neinformuotas apie teismo posėdžio
vietą ir laiką, yra besąlygiškas pagrindas panaikinti jį apeliacine tvar-
ka (CPK 266 str., 329 str. 2 d. 2 p.) arba atnaujinti procesą (CPK 366 str.
1d. 7 p.);
6) šalių ginčą teismas privalo išspręsti per protingai trumpą lai-
ką, nes „lėtas" teisingumas yra blogas teisingumas (CPK 7, 8 str.);
7) teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (CPK 270 str.);
8) procese turi būti užtikrintas procesinis šalių lygiateisiškumas;
viena šalis negali būti labiau privilegijuota nei kita (CPK 17 str.);
9) kiekviena šalis privalo būti laiku ir tinkamai informuota apie
teismo posėdžio vietą ir laiką, kitų procesinių veiksmų atlikimo vietą
ir laiką bei kitos šalies veiksmus (CPK 117-131 str.);
10) šalims turi būti sudaryta galimybė vesti bylą per atstovą (CPK
51 str.);
11) bylas turi nagrinėti kvalifikuoti teisėjai (Teismų įstatymo
92-93 str.)1;
12) neišgalinčiai šaliai valstybė privalo garantuoti teisę į nemoka-
mą teisinę pagalbą (CPK 99 str.);
13) šalims turi būti suteikta teisė apskųsti, jų manymu, neteisingą
ir nepagrįstą teismo sprendimą;
14) šalims privalo būti sudarytos tinkamos sąlygos susipažinti su
2
visa bylos medžiaga (CPK 42 str.) ;
15) valstybė privalo garantuoti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas
būtų įvykdytas ir šitaip užtikrintas šalių santykių stabilumas.
Taigi principo turinys labai platus3, todėl jis teismų praktikoje ne-
retai pažeidžiamas. Teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimas pasi-
reiškia įvairiai: tinkamai nepranešama šalims posėdžio vieta ir laikas,
1
Aukštos kvalifikacijos teisėjai laikomi būtina realaus teisingumo įgyvendinimo prie-
laida; žr., pvz.: Educating Judges. Towards a New Model of Continuing Judicial Lear-
ning / by Armytage L. The Hague: Kluwer Law International, 1996.
2
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. sausio 25 d. sprendimą byloje
Slimane Kaid v. France, 2000; 2000 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Quadrelli v.
Italy, 2000; 2000 m. vasario 8d. sprendimą byloje Voisine v. France, 2000; 2001 m.
gruodžio 20 d. sprendimą byloje Buchberger v. Austria, 2001.
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 5 d. sprendimą byloje
APHEN Ūldozdtteinek Szovetsėge and others v. Hungary, 2000.
153
nepagrįstai neleidžiama išdėstyti savo argumentų, nepalankus sprendi-

mas priimamas asmeniui, neįtrauktam į bylą, bylą nagrinėjantis teisė-
jas yra asmeniškai ar kitaip suinteresuotas jos baigtimi, byla, pažei-
džiant viešumo principą, nagrinėjama už uždarų durų, ir t.t.
Viena iš tinkamo proceso garantijų yra teisėjų nušalinimo institu-
tas. Siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumą, nešališkumą ir neut-
ralumą, taip pat proceso dalyvių pasitikėjimą nagrinėjančiu bylą teisė-
ju, įstatyme suteikiama teisė byloje dalyvaujantiems asmenims pareikšti
teisėjui (ar visos sudėties teismui) nušalinimą.
3.5 TEISĖJŲ IR TEISMŲ NEPRIKLAUSOMUMO, NEŠALIŠKUMO

IR KLAUSYMO TIK ĮSTATYMO PRINCIPAI
Konstitucijos 109 straipsnis nustato, kad teisėjai ir teismai, vykdydami
teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Tokios nuostatos
laikomasi ir CPK 21 straipsnyje, ir Teismų įstatymo 2-3 ir 5 straips-
niuose.
Šis principas nustatytas ir tarptautiniuose dokumentuose: Tarp-
tautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnyje; Europos žmo-
gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje;
1985 m. Jungtinių Tautų pagrindiniuose teismų nepriklausomumo
principuose; 1998 m. Europos teisėjų asociacijos teisėjų statuso char-
tijoje; Tarptautinės teisėjų asociacijos Visuotinėje teisėjų chartijoje;
1994 m. Europos Tarybos rekomendacijoje dėl teisėjų nepriklauso-
mumo.
Teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas glau-
džiai susijęs su jau aptartais civilinio proceso teisės principais. Teis-
mas gali teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir užtikrinti są-
žiningą procesą tik jeigu jam nedarys įtakos nei šalys, nei kiti
asmenys ar valstybės institucijos. Taigi teisėjų nepriklausomumas yra
būtina sąlyga užtikrinant, kad bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus
teisėjas. Teisėjų nepriklausomumas, kaip pagrindinis teismo veiklos
principas, buvo pabrėžiamas ir ikikarinės Lietuvos teisės doktrinoje.
VI. Mačys rašė, kad „[...] pirmutine ir svarbiausioji sąlyga turi būti
teisėjų nepriklausomumas. Remtis įstatymais ir sąžine spręsdamas by-
lą, teisėjas gali tik tuokart, kai jis nejaučia iš niekur pavojaus dėl
savo sprendimo, o pavojus jam gali būti iš valstybės valdžios organų
ir iš asmenų, kurių interesai sprendimu būtų užgaunami." Teisėjų ne-
priklausomumui užtikrinti, VI. Mačio nuomone, būtina uždrausti tei-
sėjui dirbti kitą darbą, garantuoti jo tarnybos pastovumą, bylų nagri-
nėjimo kolegialumą, instancinę teismų sprendimų tikrinimo sistemą,
tinkamą teisėjo atlyginimą, nešališką teisėjų atrankos ir skyrimo siste-
154
1
mą . Teisėjų nepriklausomumas neliko tik doktrinos tyrinėjimo daly-
kas. Jis buvo įtvirtintas 1933 m. Lietuvos teismų santvarkos įstatyme.
Jo 134 straipsnis nurodė, kad „teisėjas daro sprendimus, klausydamas
savo sąžinės ir įstatymų". Įstatymo 142 straipsnis draudė teisėjui turėti
kitą valstybės ar savivaldybės tarnybą, verslą ar dirbti kitą darbą, iš-
skyrus pedagoginį, dalyvauti atliekant politinio pobūdžio veiksmus, ga-
linčius susilpninti pasitikėjimą teisėjo nešališkumu.
Teismų ir teisėjų nepriklausomumas suprantamas dvejopai2. Pir-
ma, nepriklausomumas reiškia funkcinį, arba institucinį, teismų siste-
mos nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios val-
džios. Tai reiškia, kad teismas vykdo teisingumą vadovaudamasis tik
teise ir savo teisine sąmone. Bet koks įstatymų leidžiamosios ar vyk-
domosios valdžios kišimasis į teismų veiklą, susijusią su teisingumo
vykdymu, finansiniu, organizaciniu ar kitokiu teismų priklausymu nuo
kitų valdžių reiškia šio principo pažeidimą. Šis nepriklausomumo as-
pektas reikalauja, kad teismo kompetenciją nustatytų tik įstatymas, o
kitos valdžios nesikištų į sritį, kuri priskirta teismo kompetencijai, kaip
ir teismas nesikištų į kitų valdžių kompetenciją.
Antra, šis principas reiškia asmeninį teisėjo nepriklausomumą
sprendžiant ir nagrinėjant konkrečias bylas, t. y. teisėjo nepriklauso-
mumą nuo bylos šalių, jų atstovų, teismo pirmininko ar kitų kolegų
(šiuo atžvilgiu viena iš pagrindinių teisėjo asmeninio nepriklausomu-
mo garantijų yra atskirosios nuomonės institutas), politinių partijų, ver-
slo arba kitokių grupuočių ar išorinių jėgų. Teisėjo nepriklausomumas
reiškia, kad jis, spręsdamas bylas ir priimdamas sprendimus, vadovau-
jasi tik teise ir savo teisine sąmone. Jeigu teisėjo sprendimą veikė ko-
kios nors pašalinės jėgos, kyla pagrįstų abejonių dėl jo nepriklauso-
mumo3. Taigi šiuo aspektu teismų ir teisėjų nepriklausomumas reiškia
proceso sąžiningumą. Šis nepriklausomumo aspektas reiškia ir teisėjo
nešališkumą, t. y. situaciją, kai teisėjas, priimdamas sprendimą, nebu-
1
2
Larkins Ch. M. Judicial Independence and Democratization: A Theoretical and
Conceptual Analysis // The American Journal of Comparative Law. 1996, vol. 4,
No 44, p. 605-626; The Role and Independence of the Judiciary and the Administ-
ration of Justice in the Perspective of the Rule of Law. Introductory Report to the
Conference „Rule of Law", 23-24, June 1997, Noordwijk, The Netherlands. F. M. van
Asbech Centre for Human Rights Studies. Leyden, 1997; Sherry S. Independent Jud-
ges and Independent Justice // Law and Contemporary Problems. 1998, vol. 61, No 15,
p. 15.
3
Moller G. Cit. op. P. 295. Teisėjo asmeniško nepriklausomumo ir nešališkumo kri-
terijus Lietuvos atžvilgiu suformulavo Europos žmogaus teisių teismas 2000 m. spalio
10d. sprendime, priimtame byloje Daktaras v. Lithuania, 2000.
155
vo nei objektyviai, nei subjektyviai veikiamas pašalinių veiksnių. Va-

dinasi, nepriklausomas ir nešališkas yra toks teisėjas, kuris nėra iš anks-
to nusistatęs dėl bylos baigties ar ja asmeniškai suinteresuotas, t. y. jis
yra neutralus, ginčą sprendžia vadovaudamasis teise ir savo teisine są-
mone. Taigi teisėjų nepriklausomumas yra teismo nešališkumo garan-
tija. Kita vertus, nepriklausomumas nėra savitikslis dalykas. Ir priklau-
somas teisėjas gali būti sąžiningas. Tačiau nepriklausomo teisėjo
šališkumo rizika yra mažesnė nei priklausomo. Todėl visuotinai pripa-
žįstama, kad nepriklausomumas yra būtina nešališkumo prielaida1.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad teismų ir teisėjų nepriklau-
somumą sudaro tokie elementai:
1) teisėjas, spręsdamas bylas, vadovaujasi tik teise ir savo teisine
sąmone ir yra laisvas nuo bet kokios išorinės įtakos (vadinamasis ma-
terialusis nepriklausomumas);
2) teisėjui būtina sudaryti atitinkamas darbo sąlygas, užtikrinan-
čias, kad bylos bus sprendžiamos be jokios išorinės įtakos, o tik vado-
vaujantis teise ir teisine sąmone (vadinamasi asmeninis nepriklauso-
mumas);
3) teisėjas turi teisę dalyvauti administruojant teisingumo sistemą
(vadinamasis kolektyvinis nepriklausomumas);
4) teisėjas privalo būti laisvas nuo aukštesnės teismo valdžios ir
nuo teismo, kuriame dirba, vadovų įtakos (vadinamasis vidinis nepri-
klausomumas)2.
Aptariamo principo svarbą pabrėžė Jungtinių Tautų Organizacijos
Generalinė Asamblėja, 1985 m. gruodžio 13 d. patvirtinusi Pagrindi-
nius teisėjų nepriklausomumo principus. Europos Tarybos Ministrų
komitetas, atsiliepdamas į šį dokumentą, 1994 m. spalio 13d. priėmė
rekomendaciją valstybėms, Europos Tarybos narėms, „Dėl teisėjų ne-
priklausomumo principų užtikrinimo"3. Abu dokumentai, pabrėždami
teismų svarbą garantuojant ir ginant žmogaus teises ir užtikrinant įsta-
1
Judicial Independence in the Age of Democracy: Critical Perspectives from around
the World / edited by P. H. Russell, D. O'Brien. Charlottesville, Va., London: Universi-
ty Press of Virginia, 2001. P. 1-24.
2
Krapac D. Independence of Judges and Postulates of the Rechsstaat: German
Experiences and Croatian Problems // Croatian Critical Law Review. 1997, vol. 2,
p. 43-100.
3
Resolution No 40/146 of the General Asambly of the United Nations of 13 De-
cember, 1995 „Basic Principles on the Independency of the Judiciary"; Recommenda-
tion No R (94) 12 of the Committee of Ministers to Member States on the Independen-
ce, Efficiency and Role of Judges, adopted by the Committee of Ministers on 13
October, 1994.
156
tymo viršenybę demokratinėje visuomenėje, rekomendavo valstybėms

įtvirtinti šį principą savo konstitucijose ar kituose įstatymuose. Gene-
ralinės Asamblėjos rezoliucijoje suformuluoti tokie pagrindiniai teisė-
jų nepriklausomumo principai:
1) teisėjų nepriklausomumą turi gerbti ir užtikrinti visos valstybi-
nės ir nevalstybinės institucijos;
2) teisėjai turi spręsti bylas nešališkai, vadovaudamiesi bylos ap-
linkybėmis ir įstatymu ir tokiomis sąlygomis, kurios neleistų taikyti
jiems jokių ribojimų, daryti netinkamos įtakos, tiesioginio ar netiesio-
ginio spaudimo ar grasinti, nesvarbu, kokie šio poveikio priežastys ir
šaltiniai;
3) teisėjams turi būti suteikta teisė spręsti visus teisinius klausi-
mus ir tik jiems turi priklausyti išimtinė teisė nuspręsti, ar klausimas
priklauso teismo kompetencijai;
4) niekam neturi būti leista kištis į bylų nagrinėjimą;
5) teismo sprendimai negali būti nagrinėjami iš naujo jokia kita
tvarka, išskyrus apeliacine ir jai prilyginta tvarka, ir tik remiantis įsta-
tymu;
6) teisėjai privalo vesti procesą sąžiningai ir gerbti šalių teises;
7) valstybė turi užtikrinti adekvačias lėšas, leidžiančias teisėjams
tinkamai vykdyti savo funkcijas.
Lietuvos ir užsienio praktika rodo, kad teismų nepriklausomumo
principą gali pažeisti įstatymų leidėjo ar kitokių valstybės institucijų
veiksmai, pavyzdžiui, kai iškėlus civilinę bylą priimamas naujas įsta-
1
tymas, turintis įtakos bylos baigčiai ; atsisakoma vykdyti teismo spren-
dimą arba jis vykdomas labai ilgai ir panašiai3.
2
1
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje
Zielinski and Pradal and Gonzalez and others v. France, 1999; 2000 m. lapkričio 7 d.
sprendimą byloje Anagnostopoulos v. Greece, 2000; 2000 m. lapkričio 30 d. sprendi-
mą byloje Edoardo Palumbo v. Italy, 2000; 2001 birželio 28 d. sprendimą byloje Agou-
dimos and Cefallonian Sky Shipping Co. v. Greece, 2001.
1
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. kovo 28 d. sprendimą byloje
Georgiadis v. Greece, 2000; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje Comingersoll v.
Portugal, 2000; 2003 m. kovo 6 d. sprendimą byloje Jasiuniene v. Lithuania, 2003.
3
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. liepos 18d. sprendimą byloje
Sener v. Turkey, 2000. Europos žmogaus teisių teismas 1994 m. byloje Beaumartin v.
France pripažino, kad teismo nepriklausomumas pažeidžiamas, kai teismas išnagrinėja
bylą pagal vykdomosios valdžios institucijos gautas įstatymų aiškinimo instrukcijas;
1971 m. byloje Ringeisen v. Austria jis pripažino, kad šį principą pažeidžia teisėjų sky-
rimas tam tikram terminui. Kaip vieną iš vykdomosios valdžios mėginimų kištis į teis-
mų darbą pavyzdžių galima nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo
19d. nutarimą Nr. 313; žr.: Žinios. 1998, Nr. 28-743.
157
Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija taip pat pabrė-

žia išimtinę teismo teisę spręsti, ar byla priklauso jo kompetencijai;
draudimą iš naujo vertinti teismo sprendimus kita, nei įstatymo nusta-
tyta apeliacine ar jai prilyginta tvarka; neleistinumą vyriausybei ar ki-
tai institucijai keisti teismo sprendimą, išskyrus amnestijos ar malonės
atveju, ir tik remiantis įstatymu; vykdomosios ir įstatymų leidžiamo-
sios valdžių pareigą garantuoti teisėjų nepriklausomumą ir šio princi-
po neliečiamumą.
Abiejuose dokumentuose pabrėžiama, kad teisėjų nepriklausomu-
mui užtikrinti svarbu nustatyti tinkamą jų skyrimo ir atleidimo tvarką.
O būtent:
1) teisėjo kadencijos laikas ir jo atlyginimas turi būti nustatyti
įstatyme;
2) visi sprendimai, susiję su teisėjo profesine karjera, turi būti
priimami remiantis objektyviais kriterijais;
3) teisėjų atrankos, skyrimo ir karjeros klausimus turi spręsti ne-
priklausoma institucija, kurios narius turi rinkti patys teisėjai;
4) teisėjus skiriant įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios
institucijai, būtina užtikrinti aiškią ir nepriklausomą procedūrą, apsau-
gotą nuo bet kokios įtakos, išskyrus objektyvius teisėjų atrankos krite-
rijus; tokiais atvejais vyriausybei ar kitai teisėjus skiriančiai instituci-
jai turi patarti nepriklausoma ir kompetentinga institucija, kuriai asmuo
galėtų skųsti dėl jo priimtą sprendimą;
5) įstatymo nustatyta tvarka paskirtiems teisėjams turi būti garan-
tuota tarnyba iki pensinio amžiaus ar jų kadencijos pabaigos.
Abiejuose tarptautiniuose aktuose pripažįstama, kad teisėjo nepri-
klausomumas iš tikrųjų įmanomas tik sudarius tinkamas darbo sąly-
gas. Todėl:
1) įstatymas turi nustatyti atsakomybę už mėginimą paveikti tei-
sėją ir kišimąsi į teisingumo įgyvendinimą;
2) teisėjui turi būti suteikta laisvė spręsti bylą nešališkai, atsižvel-
giant į bylos aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu;
3) teisėjai dėl savo išnagrinėtų bylų esmės ir faktų negali būti
verčiami atsiskaityti nė vienam, esančiam už teisingumo sistemos ribų;
4) turi būti užtikrintas toks bylų paskirstymo teisėjams mechaniz-
mas, kuris padarytų negalimą įgyvendinti šalies ar kito asmens norą,
kad byla patektų konkrečiam teisėjui;
5) byla iš teisėjo gali būti atimta tik įstatymuose nustatytais pa-
grindais ir tvarka, kuri neleistų į tai kištis vykdomosios valdžios ar
kitoms administracinėms institucijoms;
158
6) teisėjams turi būti suteikti tinkami įgaliojimai savo teisėms ir

pareigoms įgyvendinti ir pagarbai teismui užtikrinti;
7) teisėjams turi būti sudarytos tinkamos darbo sąlygos, t. y. kiek-
viena valstybė, pasirašiusi aptariamus aktus, turėtų užtikrinti, kad teis-
muose būtų reikiamas skaičius teisėjų, kad jie nuolat tobulintų kvali-
fikaciją; jie turi gauti atlyginimą, atitinkantį teisėjo pareigybės statusą
ir atsakomybę, aprūpinimą orgtechnikos įranga ir aptarnaujančiu per-
sonalu, prireikus - teismo patalpų ir savo pačių apsaugą padedant po-
licijai.
Be abejo, šis sąrašas nėra baigtinis. Teismų ir teisėjų nepriklauso-
mumą gali veikti ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, valstybės institucijų
atsisakymas vykdyti teismo sprendimą1.
Teisėjų nepriklausomumo principo aktualumą patvirtina pati prak-
tika. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra gvilde-
nęs teisėjų ir teismų nepriklausomumo klausimą. Konstitucinis Teis-
mas 1994 m. gruodžio 22d. nutarimu pripažino, kad 1994 m. birželio
15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliaci-
nio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų
veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros re-
formavimo" 2 straipsnio pirmoji dalis, nustatanti Aukščiausiojo Teis-
mo teisėjų įgaliojimų nutraukimą, prieštarauja Konstitucijos 115 straips-
nio 2 punktui, nes teisėjų įgaliojimai nutraukti Konstitucijoje nenurodytu
pagrindu2.
Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimu pripažino,
kad Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 465, kur nustatyta
Vyriausybės teisė tvirtinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko
premijų dydį, o teisingumo ministro - Apeliacinio teismo, apygardų
teismų ir Ūkinio teismo pirmininkų ir teisėjų premijų dydį, prieštarau-
ja Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai ir 134 straipsniui3.
Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13d. sprendimu pripaži-
no, kad Seimas, įstatymu atidėdamas įsiteisėjusių teismų sprendimų
vykdymą, pažeidė valdžios padalijimo principą, kartu ir teismų nepri-
klausomumą4.
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. gruodžio 14d. sprendimą by-
loje Antonakopoulos, Vortsela and Antonakopoulou v. Greece, 1999; 2003 m. kovo
6 d. sprendimą byloje Jasiuniene v. Lithuania, 2003.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Vilnius,
1995. T. 3.
3
Žinios. 1995, Nr. 101-2264.
4
Žinios. 1997, Nr. 104-2645.
159
1
Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21d. nutarimu ir 2000 m.
2
sausio 12d. sprendimu pripažino pažeidžiančiomis teismų nepriklau-
somumo principą nemažai Teismų įstatymo normų.
Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad
teisėjų atlyginimų mažinimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisėjų
nepriklausomumo principą3.
Taigi nors galiojančiuose įstatymuose yra nemažai normų, įtvirti-
nančių teisėjų nepriklausomumą (Konstitucijos 109, 114-116str., CPK
21 str., Teismų įstatymo 1-3, 5, 9-11, 45-50, 96-99 ir kiti straips-
niai), tačiau iš tikrųjų jis gana lengvai pažeidžiamas. Šitai įmanoma
ne tik atrenkant, skiriant, paaukštinant teisėjus, gerinant ar bloginant
jų buities ir materialiąsias sąlygas, veikiant teisėjo ir šalies ryšius, jo
darbą kitose institucijose, bet ir daugybe kitų būdų. Pastaraisiais me-
tais teismų darbas nestokoja spaudos dėmesio. Tai nieko bloga, jeigu
nepažeidžiamas Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintas teisėjų nepri-
klausomumo principas. Pagal Konstitucijos 25 straipsnį kiekvienas turi
teisę kritikuoti ir reikšti savo nuomonę dėl priimto teismo sprendimo
arba sąžiningai komentuoti vykstantį teismo procesą. Tačiau teismo kri-
tika dar nepriėmus sprendimo, vienos ar kitos bylos šalies „nuteisi-
mas" dar iki proceso pabaigos yra kišimasis į teisingumo vykdymą.
Kalbant apie šią problemą, pabrėžtina, kad teisėjų nepriklausomumo
ir spaudos laisvės principai yra lygiaverčiai — abu jie konstituciniai.
Tad, kaip ne kartą minėta, būtina jų pusiausvyra ir vienas principas
negali nusverti kito. Visuomenei vienodai svarbu ir gauti neiškreiptą,
nešališką informaciją apie teismo darbą, ir žinoti, kad teismas, užtikrin-
damas sąžiningą bylos nagrinėjimą ir sprendimą, veikia neutraliai ir ne-
trukdomas. Esant bet kurių, taigi ir šių teisės principų konfliktui, visada
būtina siekti kompromiso. Ne veltui Teismų įstatymo 38 straipsnis nu-
stato ribojimus filmuoti, fotografuoti ar kitais būdais fiksuoti posėdžio
eigą. Tokia norma yra daugelio valstybių proceso įstatymuose ir laiko-
ma viena iš teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo garantijų. Pavyzdžiui,
1987 m. liepos 9 d. Prancūzijos spaudos įstatymas nustato, kad teismas
1
Žinios. 1999, Nr. 109-3192.
2
Žinios. 2000, Nr. 4-100.
3
Žinios. 2001, Nr. 62-2276. Teismų ir teisėjų nepriklausomumo problema aktuali
ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms. Pavyzdžiui, 1997 m. mėginta sumažinti tei-
sėjų atlyginimus Kanados Manitobos provincijoje. Tokius veiksmus Kanados Federali-
nis Aukščiausiasis Teismas 1997 m. byloje Manitoba Provincial Judges Assn v. Mani-
toba (Minister of Justice) pripažino antikonstituciniais: Seniuk G. T. G. Cit. op
P. 381-401.
160
gali uždrausti filmuoti, fotografuoti ar daryti teismo posėdžio garso įra-

šą. Filmuota medžiaga negali būti rodoma dvidešimt metų1.
Labai griežtai teismo ir kitų asmenų santykius reguliuoja Anglijos
teisė, turinti nepagarbos teismui institutą (angl. contempt of court). Ne-
pagarba teismui laikomi bet kokie tiek nusikalstamais, tiek įžeidžian-
čiais teismą ar trukdančiais jam vykdyti savo funkcijas pripažįstami
veiksmai: triukšmavimas teismo posėdžio salėje, atsisakymas atskleisti
informaciją, šališkas dar nepasibaigusio proceso komentavimas ir t.t.2
Dėl tokių griežtų taisyklių Anglijoje neretai kyla teismo ir visuomenės
informavimo priemonių konfliktų. Dar žinoma atvejų, kai už atsisaky-
mą atskleisti savo informacijos šaltinį žurnalistai buvo nuteisti laisvės
atėmimu3. Tokiais atvejais pripažįstama, kad teisingumo įgyvendinimo
interesai yra svarbesni už žurnalisto profesinę paslaptį. Anglijos teisė,
spaudos laisvės principą pripažindama vienu iš pamatinių demokrati-
nėje visuomenėje, kartu pabrėžia, jog spauda negali teismo darbo ko-
mentuoti taip, kad šitai turėtų įtakos priimamam sprendimui. Viena iš
žinomiausių bylų, kurią nagrinėjant buvo peržengtos spaudos laisvės
principo ribos, laikoma vadinamoji „Thalidomide" byla. Jos fabula to-
kia: daug nėščių moterų vartojo vaistus „Thalidomide" ir jie pakenkė
vaisiui, todėl nemažai vaikų turėjo įgimtų trūkumų. Nesveikų vaikų
tėvai vaistų importuotojams pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Dar
nepasibaigus procesui, apie šį įvykį sužinojo spauda. Laikraštis „Sun-
day Times" plačiai aprašė šią istoriją ir tiesiog sukėlė prieš atsakovą
kampaniją. Lordų rūmai, pripažinę, kad tokie spaudos veiksmai reiš-
kia nepagarbą teismui ir kišimąsi į teismo veiklą bei spaudimą jam,
uždraudė „Sunday Times" toliau publikuoti šią medžiagą. Tačiau laik-
raštis kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą ir vienuolika teisėjų
4
balsų prieš aštuonis laimėjo bylą . Toks Europos žmogaus teisių teis-
mo sprendimas Anglijoje vertinamas nevienareikšmiškai. Daugelis ma-
no, kad būtina atsižvelgti į nacionalinės teisės tradicijas ir, kol byloje
dar nėra priimtas teismo sprendimas, užtikrinti visišką teismų nepri-
5
klausomumą nuo spaudos ir jos rodomo dėmesio .
Spaudos laisvės ir teisėjų nepriklausomumo principų sąveikos pro-
blema aktuali ir Lietuvoje. 1996 m. liepos 2d. Visuomenės informavi-
1
2
Išsamiau žr: Contempt of Court / by C. J. Miller. London: Clarendon Press, 1990.
3
Denning L. Cit. op. P. 30.
4
Ten pat. P. 45-49.
Išsamiau apie spaudos ir teismų santykius žr.: Justice and Journalism / by
J. M. Chichester. London: Bany Rose Publ., 1974, Media Law / by G. Robertson,
A. G. L. Nicol. 2nd ed. London: Penguin Books, 1992.
161
1
mo įstatymas nustato tam tikrus ribojimus, susijusius su informavimu
apie teismų veiklą. Įstatymo 3 straipsnio ketvirtojoje dalyje sakoma,
jog vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų yra siekis,
kad naudojimasis informacijos laisve būtų suderinamas su teismo val-
džios nešališkumo garantavimu. Įstatymo 20 straipsnio trečiojoje daly-
je draudžiama visuomenės informavimo priemonėse skelbti informaci-
ją, kuri galėtų pažeisti teismo valdžios nešališkumą. Ta pati norma
numato, kad įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka teismas gali riboti
vertinimų ir komentarų, susijusių su teisme dar neišnagrinėta byla ir
galinčių turėti įtakos teismo nešališkumui ir nepriklausomumui, sklei-
dimą visuomenės informavimo priemonėse2. Tačiau šios normos pa-
čios savaime neapsaugo teismų nuo neteisėto spaudos kišimosi į tei-
singumo vykdymą, nesąžiningo visuomenės informavimo apie teismo
procesą, paslėpto ar atvirto siekimo, kad būtų priimtas vienoks ar ki-
toks teismo sprendimas3. Viena vertus, spauda yra suinteresuota teis-
mų nešališkumu ir nepriklausomumu, nes tik esant nepriklausomiems
ir nešališkiems teismams ji gali tikėtis būsianti apginta nuo nepagrįstų
ieškinių, cenzūros ar kitokių ribojimų. Todėl nenuostabu, kad spauda
prieštarauja bet kokiems mėginimams riboti teismų nepriklausomumą4.
Kita vertus, visuomenės informavimo priemonės, pačios neretai tam-
pančios teismo proceso dalyvėmis, naudoja savo plunksną tikėdamosi,
kad teismo kritika leis pasiekti joms palankaus sprendimo.
Teismų ir visuomenės informavimo priemonių santykio problema
aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Tai rodo ir faktas,
kad 1994 m. sausio 20 d. teisininkų ir žurnalistų atstovai suformulavo
teismų ir visuomenės informavimo priemonių tarpusavio santykių prin-
cipus, žinomus kaip Madrido principai. Pagrindinės šio dokumento nuo-
statos yra tokios:
— visuomenės informavimo priemonių pareiga yra gerbti teismų ir
teisėjų nepriklausomumą;
1
Žinios. 1996, Nr. 71-1706.
2
Žinios. 2000, Nr. 75-2272.
3
Europos žmogaus teisių teismo praktika rodo, kad šis teismas teisėjų kritikai taiko
griežtesnius reikalavimus nei kitų viešųjų asmenų kritikai, pripažindamas, jog konflikto
atveju pirmumą reikia teikti teismų nepriklausomumo ir nešališkumo, o ne spaudos ir
nuomonių laisvės apsaugai; žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1989 m. vasario
22 d. sprendimą byloje Barford v. Denmark,1989; 1995 m. balandžio 26 d. sprendimą
byloje Prager and Oberschlick v. Austria, 1995. Taip pat žr.: Addo M. K. Are Judges
Beyond Criticism under Article 10 of the European Convention on Human Rights? //
International and Comparative Law Quarterly. 1998, vol. 47, part 2, p. 425—438.
4
Žr., pvz.: Laiko ženklai // Lietuvos rytas. 2000 m. sausio 18d., p. 4.
162
- teismo valdžia pripažįsta visuomenės informavimo priemonių

laisvę kaip sudedamąją žodžio laisvės dalį, būtiną teisinėje valstybėje;
- visuomenės informavimo priemonės turi teisę rinkti, pateikti vi-
suomenei ir komentuoti informaciją apie teisingumo vykdymą, nepa-
žeisdamos nekaltumo prezumpcijos ir teismų nepriklausomumo;
- ši visuomenės informavimo priemonių teisė gali būti ribojama
tik remiantis įstatymu, ir tik teismo1.
Taigi teisėjo nepriklausomumas nėra absoliutus. Be to, dėl įvairių
priežasčių nėra lengva įgyvendinti šį principą. Net naujoji, 2002 m.
Teismų įstatymo redakcija visų teismų nepriklausomumo problemų ne-
išsprendė. Pavyzdžiui, kaip teisėjų nepriklausomumą pažeidžianti nor-
ma vertintina Teismų įstatymo 57 straipsnio trečioji dalis, kur numaty-
ta pratęsti teisėjo įgaliojimus2.
Konstitucijos 109 straipsnis, įtvirtindamas teismų ir teisėjų ne-
priklausomumo principą, nustato ir vieną iš jo ribų - teisę. Tai reiš-
kia, kad spręsdamas bylas teisėjas privalo vadovautis teise, teisiniais
argumentais, o ne politiniais, ideologiniais, religiniais ar kitokiais sam-
protavimais. Klausymo tik įstatymo principą detalizuoja CPK 3 straips-
nis, nurodydamas, kad teismas negali taikyti įstatymo, prieštaraujan-
čio Konstitucijai, arba kito teisės akto, prieštaraujančio įstatymui;
nesant įstatymo, teismas turi išspręsti bylą taikydamas įstatymo ir tei-
sės analogiją. Teisėjas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, pri-
valo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK
3 str. l d.). Be abejo, teismas spręsdamas bylas taip pat privalo vado-
vautis Aukščiausiojo Teismo precedentais (CPK 4 str.), o esant pagrin-
do, - taikyti papročius ar užsienio valstybių teisės normas. Kalbant
apie šį principą svarbūs du klausiniai. Pirma, kaip turėtų būti su-
prantamas teiginys „klauso tik įstatymo" (Konstitucijos 109 str. 3 d.)?
Ar šis pasakymas reiškia, kad teisėjas yra aklas įstatymo teksto tai-
kytojas konkrečiai gyvenimo situacijai? Jeigu taip, tai teisingumo vyk-
dymą paprasčiausia ir pigiausia būtų kompiuterizuoti, pavedant šitai
1
The Madrid Principles on the Relationship between the Media and Judicial In-
dependence // The Review of the International Commission of Jurists. 1994, No 52,
p. 89-91.
2
Teismų ir teisėjų nepriklausomumas Vidurio ir Rytų Europoje buvo keleto tyrimų
objektas; žr., pvz.: Bartole S. Alternative Models of Judicial Independence. Organizing
the Judiciary in Central and Eastern Europe // New York University Scholl of Law
East European Constitutional Review. 1998, vol. 7, No l, p. 16-26; Stojimo į Europos
Sąjungą monitoringo procesas: teismų nepriklausomumas. Budapeštas: Atviros visuo-
menės institutas, 2001.
163
daryti elektronikai ir atsisakant teisėjų. Deja, tai neįmanoma. Teisė-

jas, prieš taikydamas konkrečią teisės normą, turi išsiaiškinti jos tu-
rinį ir prasmę. Tik retais atvejais norma yra visiškai aiški ir supran-
tama. Dažniausiai įstatymas ar konkreti jo norma yra daugiau ar
mažiau neaiškūs, net prieštaringi. Todėl pirmiausiai teisingumo vyk-
dymas pasireiškia kaip tikrosios taikomų teisės normų prasmės aiš-
kinimas. Išeitų, kad teiginio „teisėjai klauso tik įstatymo" nederėtų
suprasti ir aiškinti kaip teisėjo pareigos klausyti tik įstatymo raidės.
Labai vaizdžiai šią problemą yra apibūdinęs Vl. Mačys: „Kas nori
teisingai suprasti kurio neaiškaus įstatymo prasmę, tas turi įsiskaityti
į jo motyvus, o ne trypčioti aplink straipsnio tekstą, nes tuomet jis
būtų raidėdžiu arba straipsnininku ir pražiūrėtu proceso įstatymų kil-
niąją dvasią; tuomet, būdamas teisėju arba advokatu, jis nesusaugotų
aukštųjų teisingumo idealų, o tasai saugojimas yra kiekvieno teisi-
ninko prievolė."1 Beje, 1918-1940 m. Lietuvoje galiojusio Civilinės
teisenos įstatymo 9 straipsnis nurodė, kad „visi teismai turi spręsti
bylas esamu įstatymu tikslia mintimi, o jei jie yra nepilni, neaiškūs
arba jų trūksta ar vienas antram prieštarauja, tai turi sprendimą pa-
grįsti bendrąja įstatymų prasme". Įstatymo l O straipsnis, pakartojan-
tis atitinkamą 1804 m. Prancūzijos CK 4 straipsnį, nurodė, kad „drau-
džiama stabdyti bylos sprendimas dėl įstatymų nepilnumo, neaiškumo,
trūkumo arba prieštaravimo vienas kitam. Peržengę šia taisyklę kal-
tininkai atsako kaip už atsisakymą teisti." Tad istorija taip pat pa-
tvirtina nuomonę, kad kai įstatymas nėra pakankamai aiškus, teisėjai
privalo aiškintis tikrąja jo prasmę ir vadovautis ja, o ne įstatymo rai-
de. Aiškindamas tikrąją teisės normos prasmę, teisėjas pirmiausiai
turi remtis Konstitucija ir teisei aiškinti pasirinkti tokius būdus, ku-
rie konkrečiomis aplinkybėmis būtų priimtiniausi2. Šią savo teisę tei-
sėjams labai svarbu prisiminti dabartiniu Lietuvos teisės sistemos kū-
rimo etapu, kai įstatymuose aibė absurdiškų teiginių ir frazių. Taikant
teisės normas aklai, gali kilti sunkiai numanomų padarinių. Teismo
pareiga yra ištaisyti įstatymų leidėjo darbo broką išaiškinant tikrąją
teisės normos esmę ar sprendžiant ginčą vadovaujantis kitomis tei-
sės normomis.
1
2
Išsamiau apie teisės aiškinimą žr.: Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Cit. op.; Interpre-
tmg Statutes: A Comparative Study / ed.: D. N. MacCormick, R. S. Summers. Dort-
mouth: Alderskot. 1991; Law and Interpretation. Essays in Legal Philosophy / edited
by A. Marmor. Oxford: Clarendon Press, 1995.
164
3.6 TEISMO PROCESO VIEŠUMO PRINCIPAS

Konstitucijos 117 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad visuose teismuose
bylos nagrinėjamos viešai. Teisė į viešą bylos nagrinėjimą įtvirtinta ir
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
6 straipsnio pirmojoje dalyje1, taip pat Teismų įstatymo 7, 38 straips-
niuose ir CPK 9-10 straipsniuose. Minėtos normos numato ir viešumo
principo išimtį: siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gy-
venimo slaptumą, taip pat jeigu, viešai nagrinėjama, byla gali atskleis-
ti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį, teismo posėdis gali būti
uždaras.
Teismo proceso viešumas (angl. publicity; pranc. publicitė; vok.
offentlichkeitsmaxime) yra kanceliarinio uždarumo, slaptumo priešybė.
Šis principas beveik visose valstybėse pripažįstamas vienu iš pagrin-
dinių proceso principų. Minėta, kad reikalavimą nagrinėti bylas viešai
įtvirtina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-
vencijos 6 straipsnis, kur sakoma, kad „spaudai ir publikai gali būti
neleidžiama dalyvauti visame teisminiame nagrinėjime ar jo dalyje tiek,
kiek to reikalauja visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybės
saugumo interesai demokratinėje visuomenėje arba nepilnamečių ar by-
los šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone,
tai būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pažeistų teisin-
gumo interesus". Tačiau teismo sprendimas visada turi būti skelbia-
mas viešai.
Proceso viešumas suprantamas dvejopai - siaurai ir plačiai. Siau-
ruoju požiūriu proceso viešumas reiškia šalių ir kitų byloje dalyvau-
jančių asmenų teisę asmeniškai ir tiesiogiai dalyvauti procese nagrinė-
jant bylą ir susipažinti su visa jos medžiaga. Šiuo aspektu viešumas
yra būtina kitų principų: tiesioginio dalyvavimo, rungimosi, žodinio
proceso, lygiatesiškumo, egzistavimo prielaida ir tiesioginis padarinys.
Plačiuoju požiūriu proceso viešumas reiškia visuomenės teisę da-
lyvauti jame, gauti ir skelbti informaciją apie bylos nagrinėjimą. Bū-
tent šiuo aspektu šis principas toliau ir nagrinėjamas.
Teismo proceso viešumas yra viena iš tinkamo proceso garantijų.
Tik vedant procesą viešai galima įsitikinti, kad jis vyksta sąžiningai ir
nepažeidžiamos nė vienos šalies teisės, abiem šalims suteikiama gali-
mybė pareikšti savo nuomonę, tad ir nesąžiningam teisėjui yra mažiau
Žr, pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. liepos 22 d. sprendimą byloje
Scarth v. United Kingdom, 1999; 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Guisset v.
France, 2000; 2001 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Malhous v. Czech Rrepublic, 2001.
165
galimybių piktnaudžiauti. Vl. Mačys rašė: „Viešumo dėsnis yra viena

svarbiausių teismo darbo teisumo garantijų, visuomenės kontrolė yra
tinkamiausia kontrolė; be to, pasitikėjimą teisėjai įgyja tik tada, kai
jie dirba po visuomenės akių."1 „Proceso slaptumas, kanceliarinis už-
darumas sudarytų sąlygas teismui veikti kaip biurokratinei įstaigai, su-
mažėtų pasitikėjimas teismu ir vieša jo kontrolė. Viešas bylos nag-
rinėjimas skatina teisėjus laikytis įstatymą, o byloje dalyvaujančius
asmenis - elgtis sąžiningai ir sakyti tiesą."2 Taigi teismo proceso vie-
šumo principas leidžia visuomenei kontroliuoti teismus, nes viešai nag-
rinėjant bylas galima pastebėti teismo daromas klaidas ar pažeidimus;
padidina visuomenės pasitikėjimą teismu, nes visuomenė turi galimy-
bę matyti ir girdėti, kaip yra įgyvendinamas teisingumas; drausmina
šalis, sulaiko jas nuo nesąžiningų poelgių ir aiškiai nepagrįstų ieški-
nių, nes į tokius poelgius neigiamai reaguoja visuomenė; drausmina
kitus proceso dalyvius (liudytojus, ekspertus ir t.t.); viešumas padeda
užtikrinti visuomenės teisinį švietimą; leidžia plėtotis teisės doktrinai,
nes teisės mokslui yra prieinama civilinių bylų medžiaga.
Teismo proceso viešumo principas taikomas teismo posėdžiams,
bylos medžiagai ir teismo sprendimui. Teismo proceso viešumas reiš-
kia, kad teismo posėdžio salėje gali dalyvauti kiekvienas šešiolikos metų
sulaukęs asmuo (CPK 9 str.). Tačiau civilinio proceso tvarka paprastai
nagrinėjami privatūs privačių asmenų ginčai. Privataus gyvenimo ne-
liečiamumas (Konstitucijos 22 str.) reikalauja viešumo principo išim-
čių. Todėl Konstitucijos 117 ir CPK 9 straipsniai nustato kai kuriuos
viešumo principo ribojimus.
Dėl neviešo teismo pobūdžio teismas privalo priimti motyvuotą
nutartį, nes pagal bendrąją taisyklę teismo posėdis turi būti viešas.
Nagrinėjant bylą neviešame teismo posėdyje, gali būti tik byloje da-
lyvaujantys asmenys, o prireikus - liudytojai, ekspertai ir vertėjai.
Byla tokiame teismo posėdyje nagrinėjama laikantis visų proceso tai-
syklių, o teismo sprendimo rezoliucinė dalis visada skelbiama viešai,
išskyrus įvaikinimo bylas (CPK 9 str. 3 d.). Neviešuose posėdžiuose
turėtų būti nagrinėjamos tėvystės nustatymo ar nuginčijimo, ištuo-
kos, separacijos, kitos bylos, kylančios iš šeimos teisinių santykių,
su gydytojo profesinės ar įmonės komercinės paslapties atskleidimu
susijusios bylos (pvz., dėl nesąžiningos konkurencijos, prekių žen-
klų, patentų ir kt.).
1
2
Bac E. B. p a o o p o e c c a / / Xpec no p a -
y poeccy. M o c a : o p o , 1996. C. 89-91.
166
Lietuvos teisės istorijoje viešumo principo ribojimas nėra naujas

dalykas. Lietuvoje 1918-1940 m. galiojusio Civilinio proceso statuto
68 straipsnis nustatė, kad „apylinkės teisėjas sprendžia bylas viešai. Jei
byla yra tokios ypatingos rūšies, kad posėdžio metu gali būti kenks-
minga tikėjimui, visuomenės tvarkai arba dorovei, tai apylinkės teisė-
jas gali nutarti, kad posėdis būtų neviešas. Toks nutarimas visuomet
skelbiamas viešai ir įrašomas į protokolą. Be to, posėdis gali būti ne-
viešas, jei abi šalys šito prašo ir apylinkės teisėjas pripažįsta jų prašy-
mą rimtą."
Panašūs viešumo principo ribojimai nustatyti ir užsienio šalyse.
Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK 22 straipsnis, suteikiantis galimybę nag-
rinėti kai kurias bylas neviešame teismo posėdyje, taikomas asmens
pripažinimo neveiksniu, kitoms ne ginčo byloms, ištuokos, tėvystės nu-
statymo, bankroto byloms, taip pat byloms, kur kyla grėsmė būsiant
paskelbtas privataus gyvenimo detales arba šito prašo abi šalys1. Šve-
dijoje posėdis gali būti uždaras, kai kaip liudytojas apklausiamas pen-
kiolikos metų amžiaus nesulaukęs nepilnametis arba liudytoją būtina
apsaugoti nuo galimos neigiamos įtakos2.
Minėta, kad proceso viešumas pasireiškia tik nagrinėjant bylą iš
esmės, t. y. esant trečiajai proceso stadijai (viešumas be išlygų galioja
ir nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka). Bylos iškėlimui, teis-
mo sprendimo priėmimui, kitų procesinių veiksmų atlikimui šis prin-
cipas netaikomas. Pavyzdžiui, sprendimas visada priimamas in came-
ra, t. y. pasitarimo kambaryje, kur leidžiama būti tik bylą nagrinėjančiam
teisėjui (-ams) (CPK 19, 264 str.).
Nagrinėjant bylą viešai, visi teismo posėdžio salėje esantys asme-
nys privalo laikytis tvarkos ir rimties, klausyti posėdžio pirmininko pa-
tvarkymų, nenaudoti filmavimo, fotografavimo, garso ar vaizdo įrašų
ar kitų techninių priemonių (CPK 9 str. 5 d.). Byloje dalyvaujantys as-
menys viešame teismo posėdyje atlikdami savo procesines funkcijas
turi teisę daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Tačiau apie
tai jie iš anksto privalo informuoti posėdžio pirmininką. Tuo tarpu kiti
asmenys viešame teismo posėdyje neturi teisės filmuoti, fotografuoti,
daryti garso ar vaizdo įrašus ir naudoti kitas technines priemones. Už
teismo posėdžio tvarkos pažeidimą posėdyje dalyvaujantiems asmenims
gali būti taikomos sankcijos (CPK 162, 237 str.).
1
Martin R., Martin J. Cit. op. P. 18-19
2 Lindell B. Cit. op. P. 32; Galimybę riboti viešumo principą yra pripažinęs ir Eu-
ropos žmogaus teisių teismas; žr., pvz., 2001 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje B.
and P. v. the United Kingdom, 2001.
167
Kad šio principo teismai iš tikrųjų laikytųsi, būtina sudaryti tin-

kamas teismo darbo sąlygas. Bene paprasčiausias viešumo principo pa-
žeidimo atvejis dabar yra bylų nagrinėjimas teisėjo kabinete, kai nėra
kur atsisėsti ne tik proceso stebėtojams, bet ir byloje dalyvaujantiems
asmenims.
Bylos medžiagos viešumas reiškia, kad su išnagrinėtos civilinės
ar vykdomosios bylos medžiaga turi teisę susipažinti bet kuris asmuo.
Išimtis daroma tik bylų, išnagrinėtų uždarame teismo posėdyje, me-
džiagai - šių bylų medžiaga nėra vieša (CPK 10 str.). Be to, teismas,
nagrinėdamas bylą viešame teismo posėdyje, turi teisę savo iniciatyva
ar byloje dalyvaujančių asmenų prašymu nutartimi nustatyti, kad bylos
medžiaga ar jos dalis yra nevieša. Tokia nutartis gali būti priimama,
kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosa-
vybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą,
taip pat jeigu yra pagrindo manyti, kad bus atskleista valstybės, tarny-
bos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Viešu-
mo principas netaikomas ir tai bylos medžiagai, kuri yra valstybės ar
tarnybos paslaptis, - su šia medžiaga turi teisę susipažinti tik asme-
nys, kuriems ši teisė suteikta įstatymo.
Su bylos medžiaga galima susipažinti, kai joje priimtas sprendi-
mas įsiteisėja ir kai nebėra galimas jos kasacinis nagrinėjimas. Su vyk-
domosios bylos medžiaga galima susipažinti įvykdžius teismo sprendi-
mą. Asmuo, norintis susipažinti su civilinės bylos medžiaga, pateikia
nustatytos formos prašymą atitinkamo teismo pirmininkui. Susipažįs-
tant leidžiama daryti bylos medžiagos išrašus ir nuorašus.
Teismo sprendimo viešumas reiškia, kad teismo sprendimas skel-
biamas viešai ir yra prieinamas visiems. Net ir išnagrinėjus bylą užda-
rame teismo posėdyje, jo rezoliucinė dalis skelbiama viešai, išskyrus
įvaikinimo bylas (CPK 9 str. 3 d.). Be to, CK 3.63 straipsnis leidžia
santuokos nutraukimo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės byloje teis-
mui sprendime nenurodyti konkrečių faktų, patvirtinančių vieno ar abie-
jų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu šito prašo abu
sutuoktiniai. Taip pat pažymėtina, kad teismų sprendimai publikuoja-
mi Teismų įstatymo 39 straipsnio nustatyta tvarka. Europos Tarybos
Ministrų komitetas yra pabrėžęs būtinumą užtikrinti, kad teismų prak-
tika būtų prieinama visuomenei1. Tokia nuostata visiškai suprantama,
' Recommendation No R (95) 11 of the Committee of Ministers of the Council of

Europe to the Member States Concerning the Selections, Processing, Presentation and
Archiving of Court Decisions in Legal Information Rerieval Systems, adopted on 11
September, 1995.
168
nes teismo precedentas yra teisės šaltinis, todėl jis turi būti viešai skel-
biamas ir prieinamas visai visuomenei. Deja, Lietuvoje teismų prakti-
ka kol kas nėra prieinama plačiajai visuomenei. Nepakankamas teismų
praktikos prieinamumas, nenuoseklumas ir nenuspėjamumas pagrįstai
nurodoma kaip viena iš Rytų Europos valstybių narystės Europos Są-
jungoje kliūčių1.
3.7 PROCESINIO ŠALIŲ LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPAS

Procesinio šalių lygiateisiškumo principas yra Konstitucijos 29 straips-
nyje įtvirtinta visų asmenų lygybės įstatymui, teismui arba kitoms vals-
tybės institucijoms ar pareigūnams išraiška civiliniame procese. Vienas
iš tinkamo proceso požymių būtent ir yra lygios šalių teisės nagrinė-
jant jų ginčą teisme. Būtinumą užtikrinti bylos nagrinėjimą lygiateisiš-
kumo sąlygomis taip pat pabrėžia Europos žmogaus teisių ir pagrindi-
nių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis. Šis principas įtvirtintas
ir Teismų įstatymo 6 ir 34 straipsniuose, CPK 17 ir 42 straipsniuose.
Lygiateisiškumas teismo procese reiškia kiekvieno teisę, kad jo
byla bendruosiuose teismuose būtų nagrinėjama pagal vienodas taisykles
ir be jokios diskriminacijos. Teismas, kaip valstybės institucija, nėra ir
negali būti suinteresuotas, kad bylą laimėtų ieškovas arba atsakovas.
Tačiau valstybė ir teismas turi garantuoti tokį proceso modelį, kuris
užtikrintų, kad bylą galėtų laimėti iš tikrųjų teisi šalis, t. y. valstybė ir
teismas procese privalo garantuoti šalims vienodas teises įrodyti savo
tiesą. Todėl, pirma, teismas negali priimti sprendimo neišklausęs abie-
jų šalių (lot. audiatur et altera pars) ir, antra, abiem joms turi būti
garantuotos vienodos kovos priemonės: kas neleidžiama ieškovui, tas
turi būti neleidžiama ir atsakovui, ir atvirkščiai (lot. non debet actori
licere, quod reo non permittitur)2.
CPK 17 straipsnis pabrėžia, kad procesinės šalių teisės yra lygios,
t. y. nė viena ginčo šalis nėra privilegijuota ir vienos šalies teisės ati-
tinka kitos šalies teises. Pavyzdžiui, ieškovas turi teisę pareikšti ieški-
nį, atsakovas - teisę gintis nuo pareikšto ieškinio, pateikdamas atsikir-
timus į ieškovo reikalavimą arba pareikšdamas priešinį ieškinį; ieškovas
turi teisę prašyti užtikrinti ieškinį, atsakovas - teisę reikalauti atlyginti
galimus dėl ieškinio užtikrinimo nuostolius ir t.t. Šis principas labai
svarbus, nes, esant rungimosi procesui, vienodomis sąlygomis viena
1
Edward D. A. O. What Kind of Law Does Europe Need? The Role of Law,
Lawyers and Judges in Contemporary European Integration // The Columbia Journal
of European Law. 1998, vol. 5, p. 1-14.
2
169
T
su kita gali bylinėtis tik lygiateisės ginčo šalys. Teismas abiem šalims
turi vienodai padėti įgyvendinti savo procesines teises, kai joms to-
kios pagalbos reikia, ir iš šalių vienodai reikalauti atlikti savo proce-
sines pareigas. Svarbu, kad procesinio šalių lygiateisiškumo principo
būtų laikomasi esant bet kuriai proceso stadijai, nes nuo jo įgyvendi-
nimo priklauso ir kitų proceso principų įgyvendinimas. Teisėjas priva-
lo išaiškinti šalims jų procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus,
kai šalys veda bylą ne pačios, o per advokatą (CPK 8, 243 str.). Ta-
čiau lygiateisiškumo principo pažeidimu negalima pripažinti aplinky-
bės, kad teismas argumentuotai atmeta vienos šalies pateiktus įrody-
mus ir remiasi kitos šalies pateiktais įrodymais1.
Deja, lygiateisiškumas nereiškia lygybės, nes pasinaudoti viena ar
kita procesine teise abi šalys ne visada gali dėl sunkios savo materia-
liosios padėties. Pavyzdžiui, CPK 51 straipsnis abiem šalims suteikia
lygias teises vesti savo bylą teisme per atstovą. Turtinga šalis šią savo
teisę įgyvendintų, o materialiai sunkiai besiverčianti - ne. Todėl vals-
tybės pareiga ne tik deklaruoti formalų šalių lygiateisiškumą, bet ir
sudaryti joms sąlygas iš tikrųjų pasinaudoti savo teisėmis. Dauguma
užsienio valstybių neturtingiems žmonėms užtikrina realią nemokamą
teisinę pagalbą, panaikina ar gerokai sumažina žyminį mokestį. Pa-
vyzdžiui, Prancūzijoje 1977 m. buvo panaikintas žyminis mokestis, o
1991 m. įstatymu įvesta nemokamos teisinės pagalbos sistema. Šios
lengvatos tapo vieno iš Prancūzijos civilinio proceso teisės principų -
nemokamo teisingumo principo - garantijomis2.
Procesinio šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu galima pripa-
žinti ir kai kuriose valstybėse (pvz., Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje,
Olandijoje) nustatytą privalomą sumokėti teismo išlaidų užstatą, kai
ieškinį pareiškia užsienietis. Teismo išlaidų užstato institutas ne tik pa-
žeidžia lygiateisiškumo principą, bet ir prieštarauja 1896 m., 1905 m.,
3
1954 m. ir 1980 m. Hagos konvencijoms . Pažymėtina, kad dar 1960 m.
Italijos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijoje
įtvirtintam asmenų lygybės principui CPK 98 straipsnį, nustatantį šalių
pareigą sumokėti teismo išlaidų užstatą4. Vis dėlto CPK 794 straipsnis
įvedė užsieniečių užstato institutą.
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 28 d. nutartis c. b. J. Banevičius v,
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Nr. 3K-3-231/2000, kat. 40.
2
3
Išsamiau žr.: Siehr K. Security for Costs: A Valuable Defence or a Burdensome
Relic? // Law and Reality. Dordrecht: Martinus Nijhoff, 1992. P. 291-300.
4
Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 249; išsamiau žr.: Cappelletti M. Funda-
mentai Guarantees of the Parties in Civil Proceedings : General Report P. 729-748.
170
3.8 VALSTYBINĖS KALBOS PROCESO PRINCIPAS

Konstitucijos 117 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kad teismo proce-
sas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Todėl civilinės bylos
teismuose nagrinėjamos valstybine - lietuvių kalba. Asmenims, nemo-
kantiems lietuvių kalbos ar mokantiems ją nepakankamai, būtina užtik-
rinti teisę daryti pareiškimus, duoti paaiškinimus ir parodymus, kalbėti
teisme ir pareikšti prašymus gimtąja arba jų mokama kalba, taip pat
naudotis vertėjo pagalba. Vertėjo paslaugos tokiais atvejais teikiamos ne-
mokamai (CPK 11 str., Teismų įstatymo 8 str.). Tinkamas šio principo
įgyvendinimas yra tinkamo kitų — žodinio proceso (CPK 15 str.), proce-
sinio lygiateisiškumo (CPK 17 str.), tiesioginio dalyvavimo (CPK 14 str.)
ir 1.1., principų įgyvendinimo sąlyga. Tik griežtai laikantis aptariamo
principo bus įmanoma įgyvendinti tinkamo proceso ir teisės būti išklau-
sytam principus. Proceso kalbos principo pažeidimas, pavyzdžiui, drau-
dimas kalbėti gimtąja kalba, turėti vertėją, yra pagrindas panaikinti teis-
mo sprendimą apeliacine tvarka (CPK 329 str. 3 d. 2 p.).
1933 m. Lietuvos teismų santvarkos įstatymo 63 straipsnis taip pat
nustatė, kad „teismo kalba yra lietuvių kalba". „Tie bylos dalyviai, liu-
dytojai ir žiūrovai, kurie nemoka lietuvių kalbos, gali daryti teismui
žodinius pareiškimus nelietuvių kalba. Šiais atsitikimais teismas turi
naudotis vertėjo pagalbą." (64 str.)
3.9 TIESIOGINIO DALYVAVIMO PRINCIPAS

Tiesioginio dalyvavimo (angl. immediateness; pranc. immėdiatetė; vok.
Grundsatz der Unmittelbarkeif) principas reiškia, kad teisėjas privalo
asmeniškai, tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus (CPK 14,
235 str.): apklausti liudytojus, ištirti rašytinius, daiktinius įrodymus ir
t.t. Pasak Vl. Mačio, „tik išklausius pačius bylininkus ir pačius liudi-
ninkus teismas gali matyti, kiek jais galima pasitikėti"1. Šio principo
pripažinimas aiškinamas tuo, jog teisingumas reikalauja, kad teismas
nustatytų tiesą byloje, t. y. teismo sprendimo išvados atitiktų tikrąsias
bylos aplinkybes. Būdamos praeityje, bylos aplinkybės nustatomos re-
miantis įrodymais. Teismas privalo ištirti įrodymus asmeniškai susipa-
žindamas su jų šaltiniais.
Šis principas taip pat reiškia, kad šalims privalų sudaryti tinkamas
sąlygas asmeniškai susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais2.
1
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. sausio 25 d. sprendimą byloje
Slimane Kaid v. France, 2000; 2001 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Buchberger
v. Austria, 200J.
171
Be to, teismas savo sprendimą gali grįsti tik įrodymais, ištirtais teis-
mo posėdyje (CPK 263 str. 2 d.). Šalys, kiti byloje dalyvaujantys as-
menys baigiamojoje kalboje gali remtis tik aplinkybėmis ir įrodymais,
ištirtais teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 253 str. 4 d.).
Priimdamas sprendimą, teismas taip pat neturi teisės spręsti dėl ne-
įtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Jeigu nagrinėjant bylą pasi-
keičia teismo sudėtis, pavyzdžiui, teisėjas nušalinamas, suserga ir pa-
našiai, naujasis teisėjas turi pradėti nagrinėti bylą iš pradžių, išskyrus
atvejus, kai byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, kad byla bū-
tų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo
atidėta (CPK 16 str. 2 d.).
Tiesioginio dalyvavimo principas reiškia, kad teismas nagrinėja tik
konkrečių šalių ginčą dėl teisės. Todėl šis principas kartu draudžia
analizuoti teises ir pareigas asmenų, kurie nėra įtraukti į tos bylos nag-
rinėjimą. Neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų klau-
simo sprendimas pažeistų šį principą. Dėl šios priežasties komentuo-
jamo CPK 14 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad priimdamas
sprendimą teismas neturi teisės spręsti neįtrauktų į bylą asmenų teisių
ir pareigų klausimo (CPK 266 str.). Šio draudimo pažeidimas yra ab-
soliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), taip
pat pagrindas atnaujinti procesą (CPK 366 str. l d. 7 p.).
Tiesioginio dalyvavimo principas ne tik reikalauja asmeniškai ir
tiesiogiai ištirti visus įrodymus teismo posėdyje, bet ir toliau procese
remtis tik nagrinėjant bylą iš esmės ištirtais įrodymais. Todėl CPK
14 straipsnio ketvirtojoje dalyje sakoma, kad šalys, kiti byloje daly-
vaujantys asmenys baigiamojoje kalboje gali remtis tik aplinkybėmis
ir įrodymais, ištirtais teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės (CPK
253 str. 4 d.). Tačiau, jeigu sakant baigiamąsias kalbas paaiškėja, kad
tam tikros bylai reikšmingos aplinkybės nėra visiškai nustatytos ar ne-
ištirti tam tikri įrodymai, teismas nutartimi turi teisę atnaujinti bylos
nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 str.). ;
Tiesioginio dalyvavimo principas taikomas ir apeliacinėje instan-
cijoje, nors ir su tam tikromis išimtimis. Pavyzdžiui, kadangi apeliaci-
nės instancijos teisme ribojamas naujų įrodymų pateikimas, apeliaci-
nės instancijos teismas dažniausiai remiasi bylos medžiaga, surinkta
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl pavyzdžiui, liudy-
tojai, apklausti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliaci-
nės instancijos teisme iš naujo nebeapklausiami, išskyrus atvejus, kai
nusprendžiama pakartotinai ištirti įrodymus (CPK 324 str. 3 d.).
Šio principo įgyvendinimas kasaciniame procese taip pat turi ypa-
tumų. Su kasacine tvarka nagrinėjamos bylos medžiaga pirmiausiai
172
susipažįsta pranešėjas (CPK 352 str.). Nors tiesioginio dalyvavimo

principas reikalauja, kad su byla tiesiogiai susipažintų ir kolegijos
nariai, tačiau dažniausiai apsiribojama tik pranešėjo pranešimo iš-
klausymu (CPK 356 str.). Tokią praktiką reikėtų laikyti tiesioginio da-
lyvavimo principo ignoravimu, nes, asmeniškai nesusipažinus su by-
los medžiaga, teisėjui yra sunku priimti savarankišką ir nešališką
sprendimą.
Yra ir kitų tiesioginio dalyvavimo principo išimčių. Pavyzdžiui, by-
lą nagrinėjantis teisėjas tiesiogiai, asmeniškai nedalyvauja renkant ir ap-
žiūrint įrodymus, kuriuos buvo pavesta surinkti teisminio pavedimo (CPK
173-175 str.) arba įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 221-223 str.).
Pasaulyje žinoma daugiau atvejų, kai tiesioginio dalyvavimo prin-
cipo nėra absoliučiai laikomasi. Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK nurodo,
kad rengiantis bylos nagrinėjimui proceso eigą prižiūri tik vienas tei-
sėjas (jugde de la mise en ėtat). Nusprendęs, kad pakankamai pasi-
rengta nagrinėti bylą, jis skiria posėdžio datą ir su bylos medžiaga
supažindina kitus kolegijos narius (Prancūzijoje ir pirmosios instanci-
jos teismuose bylos nagrinėjamos kolegialiai)1.
3.10 TEISMINIO NAGRINĖJIMO VIENTISUMO IR TEISĖJŲ

SUDĖTIES NEKINTAMUMO PRINCIPAS
CPK 235 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad kiekvienos bylos
teismo posėdis vyksta be pertraukos, išskyrus atvejus, kai skelbiama
pertrauka, kurios trukmė negali būti ilgesnė kaip penkios dienos. Kol
pradėta nagrinėti byla bus baigta nagrinėti, teismas neturi teisės nag-
rinėti kitų bylų, išskyrus atvejus, kai bylos nagrinėjimas atidedamas,
byla sustabdoma arba daroma pertrauka, atidedamas sprendimo pri-
ėmimas ir paskelbimas. Tai reiškia, kad kiekviena byla turi būti nag-
rinėjama susitelkus — teismo posėdis turi vykti be pertraukos ir jame
neturi būti nagrinėjama jokia kita byla. Per daromą posėdžio poilsio
pertrauką teismui draudžiama nagrinėti kitas bylas. Pradėti nagrinėti
kitą bylą teismas gali tik baigęs ankstesnę, t. y. priėmęs sprendimą,
nutraukęs bylą, palikęs pareiškimą nenagrinėtą, sustabdęs bylą arba ati-
dėjęs jos nagrinėjimą ir panašiai.
Kai nagrinėjant bylą keičiasi teismo sudėtis, pavyzdžiui, teisėjui
susirgus, mirus, pareiškus jam nušalinimą ir panašiai, bylos nagrinėji-
mą būtina atidėti ir ją privalu pradėti nagrinėti iš pradžių, išskyrus
CPK 16 straipsnyje numatytas išimtis (CPK 235 str. 2 d.). Toks princi-
pas būtinas, nes tik sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes ir ne-
1
173
skiriant jo kitiems klausimams spręsti įmanoma detaliai ištirti visus su

byla susijusius klausimus ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. At-
kreiptinas dėmesys, kad CPK yra kelios normos, kurios nevisiškai de-
rinasi su šiuo principu. Pavyzdžiui, CPK 268 straipsnio trečiojoje da-
lyje teismui leidžiama atidėti motyvuoto sprendimo surašymą, CPK
170 straipsnio penktojoje dalyje leidžiama baigti surašyti teismo posė-
džio protokolą ne vėliau kaip rytojaus dieną po teismo posėdžio ar
konkretaus procesinio veiksmo.
Teisminio nagrinėjimo vientisumo principas žinomas ir kitose vals-
tybėse. Ypač aiškiai jis maryti bendrosios teisės valstybių civiliniame
procese, kur pagrindiniai procesiniai veiksmai atliekami susitelkus, ne-
pertraukiamai nagrinėjant bylą teismo posėdyje (angl. trial).
3.11 RUNGIMOSI PRINCIPAS

CPK 12 straipsnis nustato, kad civilinės bylos visuose teismuose nag-
rinėjamos laikantis rungimosi principo. Analogiška norma įtvirtinta ir
Teismų įstatymo 34 straipsnio pirmojoje dalyje. Atsakyti, kodėl rungi-
masis pripažįstamas civilinio proceso teisės principu, nėra paprasta,
juo labiau kad požiūris į rungimosi principą nėra vienareikšmis. Visus
požiūrius, kaip turėtų būti nustatomos bylos aplinkybės ir koks turėtų
būti teismo procesas, santykiškai galima suskirstyti į tris grupes. Pir-
ma, galima nustatyti, kad aiškintis bylos aplinkybes, pateikti įrodymus
yra vien šalių pareiga, o teismas tik įvertina tai, ką jam pateikia šalys.
Tai būtų klasikinis rungimosi principo pavyzdys. Šio varianto šalinin-
kai teigia, kad šis modelis priimtiniausias, nes būtent šalys geriausiai
žino bylos aplinkybes; jos yra labiausiai suinteresuotos bylos baigtimi;
būtent šis modelis labiausiai atitinka proceso privatumą ir dispozity-
vumo principą; jis leidžia užtikrinti teismo nešališkumą ir racionalų
darbo paskirstymą teismui ir šalims; skatina šalių iniciatyvą ir atitinka
finansinius valstybės interesus. Tačiau šio proceso modelio kritikai tei-
gia, kad jis nepriimtinas, nes neįvertinama, jog šalys faktiškai nely-
gios: viena gali pasisamdyti advokatą, kita - ne, viena išprususi, kita
- ne. Todėl toks proceso modelis prieštarautų teisingumo principui,
nes leistų bylą laimėti šaliai, kuri iš tikrųjų nėra teisi.
Antra, galima nustatyti, kad už visapusišką visų bylos aplinkybių
išaiškinimą yra atsakingas teismas, kuris pats renka įrodymus, savo
iniciatyva aiškinasi bylos aplinkybes. Tai būtų klasikinis tardomojo pro-
ceso pavyzdys. Kaip teigiamos šio proceso modelio savybės nurodo-
ma tai, kad šis modelis leidžia įgyvendinti teisingumą, nes bylą laimi
šalis, kuri iš tiesų yra teisi, procesas tampa operatyvesnis, pašalinama
174
faktinė šalių nelygybė ir t.t. Tačiau šio varianto kritikai teigia, kad
toks procesas nepalieka vietos teismo nešališkumui, šalys tokiame pro-
cese tampa pasyvios, padidėja teismo darbo krūvis ir t.t.
Trečia, galima suderinti pirmą ir antrą variantus, t. y. nustatyti klasi-
kinio rungimosi ir klasikinio tardomojo proceso modelių pusiausvyrą.
Iš tiesų dauguma civilinio proceso tvarka nagrinėjamų ginčų kyla
iŠ privatinės teisės reguliuojamų santykių, todėl ginčo privatumas le-
mia proceso eigą. Logiška reikalauti, kad visas bylos aplinkybes įro-
dytų ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tik
įvertintų bylos faktus ir nesibrautų į sritį, kurios nė viena ginčo šalis
nenurodo. Be to, teismui abi šalys yra lygios. Tad teismas, likdamas
nešališkas ir neutralus, privalo užtikrinti abiem šalims vienodas gali-
mybes įrodyti savo tiesą. Jeigu teismas stotų kurios nors šalies pusėn
ir kartu su ja pradėtų rinkti įrodymus, būtų pažeistas ir šalių lygiatei-
siškumo, ir teisėjo nešališkumo bei neutralumo principai. Todėl daž-
nai teigiama, kad rungimasis yra šalių lygiateisiškumo, teisėjo nešališ-
kumo ir neutralumo, kitų principų garantija.
Rungimosi principas išreiškia pačią civilinio proceso esmę, visą
bylos nagrinėjimą laikydamas lygiateisių ginčo šalių dvikova, kurios
arbitras yra teismas (teisėjas). Vieną ginčo šalį sąlygiškai galima pa-
vadinti pasyviąja, t. y. turinčia apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, o
antrą - aktyviąja, t. y. pareiškiančia reikalavimą. Ypač ryškiai šio prin-
cipo turinys atsiskleidžia įrodinėjimo procese. Kiekviena šalis privalo
įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsi-
kirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), išskyrus aplinkybes, nuo kurių
įrodinėjimo šalis atleista (CPK 182 str.). Antai ieškovas jau esant pir-
majai proceso stadijai privalo nurodyti ne tik savo reikalavimą, bet ir
jį pagrindžiančius faktus bei įrodymus, patvirtinančius tuos faktus (CPK
135 str.). Atsakovas savo atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes ir įro-
dymus, kuriais jis remiasi nesutikdamas su ieškiniu (CPK 142 str.). Tai-
gi rungimosi principas reiškia, kad:
1) įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje nustato ginčo šalys; teis-
mas savo sprendime negali remtis šalių nenurodytais faktais arba ig-
noruoti jų nurodytų faktų (lot. da mihi faktum, dabo tibi ius; quod
non est in actis non est in mundo);
2) teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus
ir jų pateiktus įrodymus (lot. judex judicet secundum allegata et pro-
bata partium);
3) teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva (lot.
ne procedeat judex ex officio);
175
4) teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva ir pradėti rinkti įro-

dymų ar tirti bylos aplinkybių (lot. nemo judex sine actore, nemo in-
vitus agere cogatur)',
5) teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo (lot. ne eat ju-
dex ultra petita partium).
Rungimosi proceso modelis (vok. Verhandlungsmaxime) yra tardo-
mojo proceso (vok. Inquisitionsmaxime) modelio priešybė. Tardomojo
proceso atveju teismas pradeda tirti bylą savo iniciatyva, pats aiškinasi
jos aplinkybes, renka įrodymus. Istoriškai civiliniam procesui ilgai buvo
būdingi tardymo bruožai, nes visa įrodinėjimo našta tekusi teismui1.
XVII-XVIII a. šio modelio atsisakyta. Antai 1806 m. Prancūzijos
CPK jau laikomas klasikiniu ginčo proceso pavyzdžiu, įtvirtinusiu neut-
ralaus teisėjo statusą. Prancūzijos teisės ir teisės doktrinos įtaka buvo
labai stipri ir ikikarinėje Lietuvoje. Vl. Mačys, gindamas rungimosi prin-
cipą, teigė jį esant gerą, nes jis: 1) skatina šalis uoliai rinkti bylos
medžiagą ir įrodyti kitos šalies reikalavimų ar atsikirtimų nepagrįstu-
mą; 2) neslopina šalių iniciatyvos, nes manoma, kad bylos šalys ge-
riausiai susipažinusios su jos medžiaga, todėl tik jos gali žinoti, ko-
kius faktus ir įrodymus dar pateikti teismui; 3) padeda įgyvendinti kitą
civilinio proceso principą - dispozityvumąj 4) leidžia paskirstyti įrodi-
nėjimo naštą šalims ir jų atstovams, sudaro galimybę teismui likti neut-
raliam ir nešališkam bei taupo teismo darbo laiką. Kartu Vl. Mačys
atkreipė dėmesį, kad rungimosi principas būtų veiksmingas tik jei abiejų
šalių galimybės būtų lygios: jeigu viena šalis gali pasisamdyti advoka-
tą, o kita materialiai nepajėgi šito daryti, lieka tikimybė, kad bylą lai-
mės ne iš tikrųjų teisi šalis. Gyvenime esančiai nelygybei kompensuo-
ti jis siūlė teismui suteikti daugiau iniciatyvos įrodinėjimo procese2.
Ikirevoliucinės Rusijos proceso teisės specialistai taip pat teigiamai ver-
tino rungimosi principą, tačiau atkreipė dėmesį ir į socialinį absoliu-
taus rungimosi principo taikymo neteisingumą. Štai E. Vaškovskis nors
ir siūlė teismui suteikti tam tikrą iniciatyvos teisę nustatant materialią-
ją tiesą, tačiau kartu pabrėžė, jog teismo iniciatyva galima tik tiek,
kad nebūtų pažeistas dispozityvumo principas, t. y. šis mokslininkas
teigė esant būtina išlaikyti rungimosi principo ir teismo aktyvumo pro-
porciją. Tokį proceso modelį E. Vaskovskis siūlė vadinti instrukciniu3.
Lietuvoje 1918-1940 m. galiojusio Civilinės teisenos įstatymo
82 straipsnis (pakeistas 1934 m. rugpjūčio l d.) nurodė, jog „apylinkės
1
Išsamiau žr.: International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 1.
P. 31-33; A History of Continental Civil Procedure. P. 3-87.
2
Mačys Vl. Cit. op. P. 137-138.
3
Bac E. B. Cit. op. P. 69-73.
176
teisėjas turi rūpintis, kad esminės bylos aplinkybės būtų išaiškintos.

Jis gali klausinėti bylininkus, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems
aplinkybes, kurias reikia išaiškinti bylai teisingai išspręsti, ir pareika-
lauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti išaiškintos, duoda-
mas laiko tiems įrodymams pristatyti. Apylinkės teisėjas pats gali iš
kirų jo žinioje esančių bylų pridėti prie sprendžiamosios bylos pasitei-
ravimų, kurie yra svarbūs tai bylai išaiškinti." Civilinės teisenos įsta-
tymas 1934 m. rugpjūčio 1d. papildytas 82l straipsniu, kuris nustatė,
jog „apylinkės teisėjas, radęs, kad bylininko nurodytoms aplinkybėms,
kurias reikia išaiškinti bylai teisingai išspręsti, nepristatyta įrodymų,
arba kad pristatytieji tų aplinkybių įrodymai yra nepakankami, turi ta-
tai nurodyti bylininkui ir duoti jam laiko reikiamiems įrodymams pri-
statyti. Šiuo atveju apylinkės teisėjas gali pareikalauti, kad bylininkas
pristatytų įrodymus, kuriuos jisai yra paminėjęs savo paaiškinimuose."
Šios normos patvirtina, kad ikikarinėje Lietuvoje nmgimosi principas
derintas su teisėjo iniciatyva. Lietuvos Vyriausiasis tribunolas, aiškin-
damas šiuos straipsnius, savo sprendimuose yra nurodęs, kad ,jeigu
teismas pats randa reikalo kurias nors aplinkybes išaiškinti ar patik-
rinti, tai turi apie tai paskelbti Šalims ir paskirti tam laiką". Jeigu ša-
lys nepateikė pakankamai įrodymų, tai, Vyriausiojo tribunolo nuomo-
ne, „teismas tuomet ne tiktai gali, bet ir turi atkreipti į tai bylininkų
dėmesį ir suteikti jiems terminą trūkstantiems įrodymams pristatyti, gali
tiesiog jiems nurodyti, kokie įrodymai būtų reikalingi [...]"1
Bendruoju požiūriu teisėjo aktyvumo ir rungimosi principo santy-
kis yra tardomojo ir ginčo proceso santykio problema. Pasakytina, kad
grynai tardomojo arba grynai ginčo civilinio proceso nėra. Net ir ben-
drojoje teisėje, kur ginčo proceso principas laikomas kertiniu civilinio
proceso principu2, pripažįstama, kad kai kuriuos šalių nenurodytus klau-
simus teismas gali iškelti ex officio. Pavyzdžiui, matydamas, kad šalių
sudaryta sutartis prieštarauja įstatymui, teismas šį faktą turi nurodyti
ex officio, nors nė viena šalis juo nesiremia. Bendrojoje teisėje teis-
mas taip pat kontroliuoja įrodymų sąsajumą ir leistinumą, proceso ope-
ratyvumą, turi teisę savo iniciatyva apžiūrėti įrodymus3. Tiesa, JAV
absoliutus ginčo procesas taip pat kritikuojamas, nes esą jis tampąs
šalių advokatų žaidimu, o ne valstybės institucijos veikla nagrinėjant
šalių ginčą. Todėl JAV teisėjas nėra pasyvus arbitras, nes iš jo reika-
laujama užtikrinti, kad arba byla judėtų į priekį, arba šalys susitaiky-
tų. Teisėjas tampa vis aktyvesnis ne tik teismo posėdyje, bet ir esant
1
Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 96.
2
Išsamiau žr.: Andrews N. Cit. op. P. 33-53.
3
Graef R. O. Cit. op. P. 42-44.
177
kitoms stadijoms. JAV taip pat pripažįstama, kad teisėjas privalo būti
aktyvesnis nagrinėdamas bylą, susijusią su viešuoju interesu1. Tačiau,
be abejo, bendrojoje teisėje yra kur kas daugiau dalykų, aiškiai rodan-
čių vyraujant ginčo proceso modelį. Pavyzdžiui, teismas niekada savo
iniciatyva nekviečia liudytojų; liudytojus apklausia šalių advokatai, o
teismas tik stebi apklausos eigą ir retkarčiais pateikia klausimus arba
leidžia liudytojui neatsakyti į klausimus, nesusijusius su byla, teismas
taip pat nekviečia savo iniciatyva liudytojo, eksperto, teisėjas yra ge-
rokai pasyvesnis esant ikiteisminei proceso stadijai (pre-trial), nes pa-
rengti bylą posėdžiui laikoma šalių ir jų advokatų pareiga.
Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse taip pat pripažįstama,
kad civilinis procesas yra ginčo procesas, tačiau turi ir nemažai tardo-
mojo proceso bruožų. Pavyzdžiui, Italijos teisės doktrina laikėsi nuo-
statos, kad Italijos civilinis procesas yra labiau ginčo nei tardomasis2.
Prancūzijos teisės doktrina Prancūzijos civilinį procesą po 1975 m.
CPK priėmimo pripažįsta kompromisiniu ginčo ir tardomojo proceso
modelių variantu3.
Švedijoje ginčo proceso modelis laikomas civilinio proceso prin-
cipu, kartu pabrėžiama teismo teisė tam tikrais atvejais rinkti įrody-
mus savo iniciatyva ir savo nuožiūra4.
Vokietijoje mngimosi principas taip pat laikomas vienu iš civili-
nio proceso principų, tačiau pripažįstama teismo teisė tikslinti šalių
pateiktus faktus ir priimti teisingą sprendimą, neatsižvelgiant į šalių
nepatyrimą ar advokato darbo broką. Bylose, susijusiose su viešojo in-
tereso gynimu (šeimos, asmens teisinio statuso nustatymo), teismui lei-
džiama būti gerokai aktyvesniam5.
Austrijoje teismas teoriškai gali tirti tikrąsias bylos aplinkybes (vok.
diskretionūre Gewalt) savo nuožiūra. Tačiau ši teismo teisė ribota. Pa-
vyzdžiui, teisėjas negali kviesti ir apklausti liudytojų ar reikalauti ra-
šytinių įrodymų, kai abi šalys tam prieštarauja. Bet šeimos, kitose by-
lose, susijusiose su viešojo intereso apsauga, teismas gali tirti tikrąsias
bylos aplinkybes neatsižvelgdamas į šalių norus6.
1
Civil Procedure. 4th ed. P. 4-5.
2
Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 45.
3
4
5
Gerstenmaier K. A. Civil Procedure in West Germany // World Litigation Law
and Practice / gen. editor Ronald E. Myrick. New York: Transnational Juris Publica-
tions, Inc., Dobbs Ferry, 1990. P. 1-29; 1-30.
6
Austrian Business Law. Legal, Accounting and Tax Aspects of Business in Aust-
ria. Wien: Kluwer Law and Taxation Publ., Manz Verlag, 1984. P. 28.
178
Taigi galima teigti, kad beveik visos valstybės rungimosi principą

pripažįsta fundamentaliu civilinio proceso teisės principu. Skirtingai
suprantamas tik teismo vaidmuo procese - vienur jį stengiamasi pada-
ryti pasyvesnį, kitur - aktyvesnį. Prisiminus neseną istoriją, nesudėtin-
ga rasti civilinio proceso modelį, kai teismas iš tiesų nepaprastai ak-
tyvus. Tarybinė teisės doktrina laikėsi nuostatos, kad nustatyti
objektyviąją tiesą yra teismo, o ne šalių tikslas. Todėl įstatymas tie-
siog įpareigojo teismą vykdyti tardytojo funkcijas. Iki 1994 m. galioju-
si CPK 15 straipsnio norma įpareigojo teismą „imtis įstatymo numaty-
tų priemonių, neapsiribojant šalių pateikta medžiaga, objektyviai,
visapusiškai ir pilnutinai išaiškinti tikrąsias bylos aplinkybes". Ši ir
kitos tada galiojusios civilinio proceso teisės normos leido teismui ne
tik išspręsti bylą remiantis visiškai kitais, nei šalių nurodyti, faktais,
t. y. keisti ieškinio pagrindą, bet ir priteisti ieškovui daugiau, nei jis
prašė. Be to, CPK 58 straipsnio antroji dalis leido teismui rinkti įro-
dymus savo iniciatyva1. Po 1994—1996 m. revizijos šių normų CPK
neliko. Prieš priimant naująjį CPK civiliniame procese vyravo klasiki-
nio rungimosi principo nuotaikos - būta atvejų, kai žemesniųjų ins-
tancijų teismai nusišalindavo net nuo teisinio bylos aplinkybių kvalifi-
kavimo, teigdami, kad jie analizuoja šalių pateiktus bylos faktus tik
šalių nurodytų teisės normų kontekste. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
kritikuodamas tokią ydingą praktiką, yra pareiškęs, kad teisinė bylos
aplinkybių kvalifikacija yra teismo prerogatyva2. Lietuvos Aukščiau-
siasis Teismas yra pareiškęs nuomonę ir dėl kitų rungimosi principo
aspektų. Pavyzdžiui, aiškindamas 1964 m. CPK 15 straipsnį, įpareigo-
jusį teismą išaiškinti byloje dalyvaujantiems asmenims jų procesines
teises ir pareigas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio
23 d. nutartyje nurodė, kad „CPK 15 straipsnyje nustatyta teismo pa-
reiga išaiškinti byloje dalyvaujantiems asmenims jų teises ir pareigas
apima tik principinį išaiškinimą šalims, kad joms suteikta įstatyminė
galimybė naudotis visa eile procesinių teisių, kaip tokių, o kartu ir
vykdyti nustatytas tam tikras procesines pareigas. CPK 15 straipsnyje
nustatyta pareiga apima tik teismo pareigą išaiškinti šalims ir kitiems
dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises ir pareigas, nu-
' Išsamiau apie nmgimosi principą tarybiniame civiliniame procese žr.: Ce

B .M . K o e p r p a o o c y a . Moca:
a eparypa, 1982. C. 121-125.
2
LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis c. b. Z. Stan-
kevičius v. H. Chadakevičius, Nr. 3K-7-23/2000, kat. 43; taip pat žr.: 2001 m. lapkričio
21 d. nutartis c. b. R. Žadeikos individuali įmonė „Jūsų ir mūsų sėkmė" v. J. Bralitie-
nė ir kt., Nr. 3K-3-1178/2001, kat. 95.1.
179
matytas CPK 31, 35 ir kituose straipsniuose, t. y. abstrahuotai šalims

priminti, kad jos turi atitinkamas procesines teises, tačiau jokiu būdu
nedetalizuoti, kokius konkrečiai reikalavimus, atsikirtimus ar prašymus
šalis turi pareikšti. Priešingu atveju būtų pažeisti civilinio proceso prin-
cipai - teisėjų nepriklausomumas, teismo nešališkumas, dispozityvu-
mas ir rungimasis (CPK 6, 8, 13, 35 str.), kurie draudžia teismui tapti
šalies ar šalių advokatu patariant joms, kokius gynimosi būdus ar prie-
mones taikyti, kokius reikalavimus reikšti. Lietuvos Aukščiausiojo Teis-
mo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais
argumentais, konstatuoja, kad Lietuvos CPK 15 straipsnis įpareigoja
teismą išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims tik jų procesines tei-
ses ir pareigas, numatytas CPK 31, 35 ir kituose straipsniuose. Ši teis-
mo pareiga nereiškia teismo pareigos nurodyti, kokius konkrečius rei-
kalavimus, prašymus ar konkrečius gynimosi nuo pareikšto ieškinio
būdus turi reikšti ar naudoti dalyvaujantys byloje asmenys konkrečioje
byloje."1 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. kovo 29d. nutarty-
je nurodė, jog „rungimosi principas [...] reikalauja, kad šalis ne tik įvar-
dintų įrodinėjimo dalyką, t. y. nurodytų aplinkybes, kuriomis ji grin-
džia savo reikalavimą ar reikalavimus, bet ir šias aplinkybes įrodytų"2.
Naujasis CPK išsklaidė abejones dėl rungimosi proceso modelio,
akivaizdžiai įtvirtindamas rungimosi ir teisėjo vadovavimo procesui
principų pusiausvyrą. CPK aiškiai nurodė teisėjo teisę įstatymų numa-
tytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, kontroliuoti šalių proce-
sinius veiksmus, taikyti joms sankcijas, nurodyti šalims tam tikras įro-
dinėjimo proceso spragas, pavyzdžiui, kad tam tikras šalies nurodytas
faktas nepatvirtintas jokiais įrodymais ir panašiai (CPK 8, 159-161 ir
kiti straipsniai). Pažymėtina, kad pagal naująjį CPK rungimosi princi-
po turinys visose bylose nėra vienodas. Pavyzdžiui, šeimos, darbo by-
lose, taip pat esant ypatingajai teisenai teisėjas yra kur kas aktyvesnis
ir turi daugiau galių veikti bylos aplinkybių nustatymą nei kitose by-
lose (žr., pvz., CPK 376-377, 405, 414, 417, 443 str). Šitai aiškinama
būtinumu ginti viešąjį interesą ir minėtų bylų pobūdžiu - jos nėra gry-
nai dispozityvios. Tai, kas įtvirtinta naujame CPK, nėra kažkokia iš-
skirtinė naujovė, nes Vakarų valstybių patirtis rodo, kad geriausia bū-
tų rasti ginčo ir tardomojo procesų pusiausvyrą. Net bendrosios teisės
valstybės pripažįsta, kad ginčo proceso modelis gali būti veiksmingas
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 23 d. nutartis c. b. O. Pažėraitė v.
A. Jakubauskienė, Nr. 3K-3-323/1999, kat. 36.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 29 d. nutartis c. b. S. Varanius v. Plun-
gės „Ryto" vidurinė mokykla, Nr. 3K-3-43/1999, kat. 5.
180
tik esant dviem sąlygoms: pirma, jeigu abi šalys turės vienodą gali-
mybę kiekvienoje byloje turėti vienodai kvalifikuotą advokatą ir, an-
tra, jeigu abiejų šalių advokatai sąžiningai siekia laimėti bylą. Deja,
pripažįstama, kad net JAV šios dvi sąlygos nėra tenkinamos1.
Pažymėtina, kad rungimosi principas taikomas tik faktiniam bylos
aspektui. Iš šalių nereikalaujama įrodyti, kad jų santykius reguliuoja
konkretus įstatymas ir būtent jį reikia taikyti. Nustatyti, teisingai išaiš-
kinti ir taikyti teisės normą, reguliuojančią šalių ginčo santykį, yra teis-
mo prerogatyva (lot. iura novit curia). Todėl iš šalių nė nereikalauja-
ma ieškinio pareiškime ar atsiliepime į jį nurodyti įstatymo ar
konkrečios teisės normos, kuriais jos remiasi (CPK 135 str.). Išimtis
tėra užsienio valstybės teisė. Pagal Lietuvos CPK 808 straipsnio antrą-
ją dalį tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą numato šalių susitari-
mas, užsienio teisė yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl šalis, pra-
šanti taikyti užsienio teisę, privalo įrodyti, kad tam yra pagrindo, taip
pat taikytinos užsienio teisės turinį, jos taikymo praktiką.
Bendrojoje teisėje pripažįstama, kad šalių advokatai privalo pa-
teikti teismui visus būtinus įstatymus, teismų precedentus, kitus teisės
šaltinius, kurie leistų jam išspręsti bylą. Be abejo, teisėjas gali nesi-
remti advokatų pateiktais įstatymais ar teismų precedentais ir savo ini-
ciatyva taikyti kitą teisės normą. Taigi principas iura novit curia ga-
lioja ir bendrojoje teisėje, nors ir ne visai taip kaip kontinentinėje2.
Aišku viena: tiek tardomajame, tiek ginčo procese šalys negali būti
tik abejingos stebėtojos. Visų valstybių civilinio proceso teisė šalių pa-
syvumą procese, nesivadovavimą teise, kartu pareigą įrodyti, įrodymų
nepateikimą nustatytais terminais pripažįsta sukeliančiais neigiamų pa-
darinių: teismas, laikydamas tam tikras aplinkybes neįrodytomis, gali
atmesti ieškinį.
Baigiant dar minėtina Europos Tarybos Ministrų komiteto 1984 m.
vasario 28 d. rekomendacija Nr. R (84) 5. Jos trečiasis principas nuro-
do, kad teismas procese turi būti aktyvus. Teismas turi siekti bylos
pažangos. Tuo tikslu jam turi būti suteikta teisė reikalauti, kad šalys
išaiškintų ar patikslintų savo reikalavimus, taip pat teisė kviesti šalis į
posėdį, reikalauti iš jų pateikti įrodymus, kontroliuoti įrodymų leisti-
numą ir sąsajumą. Tačiau pabrėžiama, kad įgyvendindamas šias teises
3
teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų .
1
Civil Procedure. 4th ed. P. 6.
2
Graef R. O. Cit. op. P. 44.
3
Recommendation No R (84) 5 on the Principles of Civil Procedure Designed to
Improve the Functioning of Justice, adopted by the Committee of Ministers on 28 Feb-
ruary, 1984.
181
3.12 DISPOZITYVUMO PRINCIPAS

Civilinio proceso tvarka nagrinėjami ginčai, kylantys iš privatinės tei-
sės reguliuojamų santykių. Privatinei teisei būdingas šalių autonomi-
jos, arba dispozityvumo, principas, leidžiantis joms pačioms, neper-
žengiant įstatymo nustatytų ribų, rinktis savo elgesio modelį. Tai reiškia,
kad šalys yra savo materialiųjų teisių šeimininkės: jos gali jomis nau-
dotis, bet gali ir nesinaudoti, perleisti jas kitiems asmenims. Atitinka-
mai savo teisių įgyvendinimu šalys privalo rūpintis pačios (lot. vigi-
lantibus jura scripta sunt), todėl tik pats teisės turėtojas gali nuspręsti,
jam ją ginti ar ne. Lygiai taip pat tik pats teisės turėtojas gali spręsti,
kokios gynybos reikalauti - priteisti visą skolą ar jos dalį, priteisti
palūkanas ar ne ir t.t. Kadangi materialiajam teisiniam santykiui, iš
kurio kyla ginčas, būdingas dispozityvumas, tai šis principas turi būti
pripažįstamas ir teismo procese. Pripažinus, kad šalys gali laisvai nau-
dotis savo teisėmis iki teismo proceso, reikia pripažinti, jog jos gali
naudotis jomis ir vykstant procesui, ir suteikti atitinkamas procesines
priemones.
Dispozityvumo principas reiškia, kad vykstant procesui šalys turi
daug galimybių laisvai naudotis savo materialiosiomis ir procesinėmis
teisėmis, taigi ir veikti proceso eigą. Minėta, kad šis principas yra ana-
logiško principo materialiojoje teisėje egzistavimo padarinys. Įtvirtin-
tas jis CPK 13 straipsnyje.
Dispozityvumo principo pasireiškimo pavyzdžių labai daug, juo
labiau kad jis būdingas visoms civilinio proceso stadijoms. Dispozity-
vumo principas reiškia, kad:
1) civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciaty-
va (lot. nemo judex sine actore; nemo invitus agere cogitur); teismas
negali iškelti civilinės bylos savo iniciatyva, taip pat niekas negali pri-
versti ieškovo pareikšti ieškinį (CPK 5 str.);
2) bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys; teismas negali keisti
nei ieškinio dalyko, nei jo pagrindo; teismas negali priteisti ieškovui
to, ko šis neprašė; teismas negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių
šalys nenurodė (lot. judex ne eat ultra petita partium, ultra petita non
cognoscitur);
3) šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę
atsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį
(CPK 42, 139-140 str.);
4) ieškovas turi teisę didinti ar mažinti savo reikalavimų apimtį,
keisti ieškinio dalyką ar pagrindą (CPK 42, 141 str.);
5) šalys turi teisę skųsti priimtą teismo sprendimą apeliacine tvar-
ka, bet gali šia teise ir nesinaudoti (CPK 305 str.);
182
6) šalys gali vesti bylą pačios arba per atstovus (CPK 51 str.);
7) šalis gali pripažinti faktus, kuriais remiasi kita šalis (CPK
187 str.);
8) vykdymo procesas paprastai prasideda tik išieškotojo iniciatyva
(CPK 586 str.).
Vadinasi, dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir gin-
čo objektu, t. y. savo pareikštais materialiaisiais teisimais reikalavimais
(materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis prie-
monėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas). Šiuo atžvilgiu
šalys procese turi plačią autonomiją, todėl kai kas jas vadina civilinio
proceso šeimininkėmis. Tačiau ar iš tiesų šitaip yra? Ar dispozityvu-
mo principas tikrai yra absoliutus ir neturi jokių ribų? Naujojo CPK
normos sako, kad šitaip nėra: šis principas nėra absoliutus, nes šalių
veiksmus kontroliuoja teismas. Pavyzdžiui, teismas gali nepriimti ieš-
kovo pareikšto ieškinio atsisakymo ar netvirtinti šalių taikos sutarties
(CPK 42 str.), teismas gali nepriimti faktų pripažinimo, jeigu faktai
pripažinti ne savanoriškai (CPK 187 str.), įstatymo numatytais atvejais
teismas gali peržengti pareikšto ieškinio ribas (CPK 376-377, 405,
414 str.) ir panašiai. Tačiau skaitytojas gali suabejoti šių normų racio-
nalumu ir paklausti, ar jos nėra tarybinės teisės reliktas. Nebūtų gali-
ma vienareikšmiškai atsakyti į tokį klausimą. Niekas neginčija, kad
privatinei teisei būdingas dispozityvumas. Todėl logiška teigti, kad as-
menys, buvę nevaržomi ir laisvi esant materialiesiems santykiams, pri-
valo būti nevaržomi ir laisvi esant procesiniams santykiams, kai savo
ginčą, kilusį iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, perduoda teis-
mui. Kita vertus, niekas neabejoja, kad dispozityvumas materialiojoje
teisėje nėra absoliutus. Pirma, privatinėje teisėje draudžiama įgyven-
dinti savo teises tokiais būdais ir priemonėmis, kurie pažeistų kitų as-
menų teises ar darytų jiems žalą, t. y. draudžiama piktnaudžiauti teise
(Konstitucijos 28 str., CK 1.2, 1.137 str.)1. Antra, privatinėje teisėje yra
nemažai imperatyvių teisės normų, nustatančių tam tikrus draudimus,
leistino elgesio ribas ir t.t. Antai pripažįstama, kad sutarties laisvė
nėra absoliuti. Šalys, sudarydamos sutartį, negali nepaisyti imperaty-
vių teisės normų, riboti ar kitaip pažeisti trečiųjų asmenų teisių, var-
žyti sąžiningos konkurencijos laisvės ir t.t. Trečia, nemažai klausimų
įstatymas reguliuoja įsakmiai ir šalys savo susitarimu negali jų keisti.
Santuokos sudarymo sąlygos, tėvų pareigos vaikams, bendrosios jung-
tinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas, darbo ir poilsio laikas,
1
Išsamiau apie piktnaudžiavimą teise žr,: Mikelėnas V. Piktnaudžiavimas teise: sam-
prata ir įstatymų taikymo problemos // Justitia. 1996, Nr. 1-2.
183
darbuotojų socialinės garantijos ir kita iš esmės reguliuojama impe-

ratyvių normų ir šalių susitarimu ar vienos šalies iniciatyva negali
būti pakeista. Ketvirta, yra santykių, vienaip ar kitaip veikiančių kitų
visuomenės narių ar visos visuomenės interesus. Tokie materialieji
santykiai, jų atsiradimas, raida ir pabaiga nėra grynai privatus šalių
reikalas. Visuomenei nėra tas pats, griežtai laikomasi monogamijos
principo ar ne, tėvai auklėja ir materialiai išlaiko savo vaikus ar ne,
ginamos psichikos liga sergančio žmogaus teisės ar ne, ir t.t. Kilus
ginčui iš tokių materialiųjų santykių, byla taip pat nėra grynai priva-
ti, nes jos baigtis vienu ar kitu būdu paveiks ir visuomenės, t. y. vie-
šąjį, interesą.
Pripažintina esant tris civilinių bylų kategorijas. Pirma, tai grynai
privačios bylos. Jos kilusios iš materialiųjų teisinių santykių, kurių sub-
jektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pa-
reigomis nėra ribojama ir kurių nagrinėjimas ir sprendimas nėra susi-
jęs su viešojo intereso apsauga. Tokias bylas galima pavadinti
dispozityviomis. Antra, tai bylos, kurių nagrinėjimas ir sprendimas su-
sijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių
santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialio-
siomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Tai bylos, kylančios iš šei-
mos, darbo teisinių santykių, bylos, susijusios su žmogaus teisių gyny-
ba, nesąžininga konkurencija, bankrotu, asmens teisinio statuso
nustatymu ir panašiai. Šias bylas galima pavadinti nedispozityviomis,
nes materialiųjų santykių subjektai, neturėdami teisės visiškai dispo-
nuoti savo teisėmis ir pareigomis materialiojoje teisėje, negali turėti
tokios teisės ir procese. Ir, trečia, tai bylos, kuriose vieni reikalavi-
mai yra dispozityvūs, o kiti — nedispozityvūs. Tai mišrios bylos, ku-
riose yra ir privatus, ir viešasis interesas. Turint omenyje šių bylų
prigimtį, galima teigti, kad dispozityvumo civiliniame procese laips-
nis ir teismo kontrolės laipsnis priklauso nuo nagrinėjamos bylos po-
būdžio. Antai teismas neturi jokio pagrindo atsisakyti tvirtinti šalių
taikos sutartį, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos
ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių. Tačiau teismas
negali tvirtinti taikos sutarties, kai materialioji teisė draudžia šalims
nustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles. Tokia taikos sutartis reikš-
tų materialiosios teisės pažeidimą, o jo teismas negali įteisinti. Šitai
buvo pabrėžiama ir ikikarinės Lietuvos teisės doktrinoje. Vl. Mačio
nuomone, „taikos sutarties teisėtumas turi būti paremtas materiali-
nės teisės normomis, [...] dėliai to tas sutartis turi teisę daryti tik as-
mens, kuriems leidžiama savarankiškai valdyti ir perleisti turtas; jos
negali būti daromos, kai byla eina dėl teisių, kurios nėra bylininkų
184
dispozicijoj"1. Tuometinio Civilinės teisenos įstatymo 13571 straips-

nis draudė taikos sutartis žalos, padarytos įvykus nelaimingam atsi-
tikimui darbe, atlyginimo bylose.
Užsienio valstybių civilinio proceso teisė ir jos doktrinos, pripa-
žindamos dispozityvumo principą (angl. party dispositian; pranc. dis-
position; vok. Dispositionsmaxime) kaip vieną iš kertinių civilinio pro-
ceso principų, kartu pabrėžia nesant jį absoliutų. Vokietijos CPK
pripažįsta ieškovo teisę atsiimti ieškinį, atsisakyti savo reikalavimo, ša-
lys gali baigti bylą taikos sutartimi, atsakovas gali pripažinti ieškinį
(CPK 269, 306-307, 515, 794 str.). Taip pat pripažįstama, kad teismas
negali priteisti to, ko šalis neprašė. Tačiau, nors ir laikomos proceso
šeimininkėmis (vok. Herren des Verfahrens), šalys gali laisvai elgtis
tik esant tokiems santykiams, kai dispozityvumas yra absoliutus. By-
las, susijusias ir su viešuoju interesu (pvz., kylančiose iš šeimos teisi-
nių santykių), teismas gali nagrinėti ex officio ir netvirtinti šalių tai-
kos sutarties ar nepriimti ieškinio pripažinimo ar jo atsisakymo 2 .
Švedijoje net grynai dispozityviose bylose teismas tikrina visus šalių
veiksmus, susijusius su disponavimu ginčo dalyku, taip pat jis gali ne-
priimti ieškinio atsisakymo ar netvirtinti taikos sutarties3. Ispanijoje ieš-
kinio atsisakymo ir taikos sutarties teismas netvirtina, jeigu šalys neturi
teisės disponuoti savo materialiąja teise arba šie veiksmai prieštarauja
viešajam interesui ar trečiųjų asmenų teisėms4. Tokie pat ribojimai nu-
statyti ir Italijos civiliniame procese5. Taigi naujasis CPK perėmė tei-
giamą užsienio valstybių patirtį nustatant dispozityvumo ir kitų civili-
nio proceso principų pusiausvyrą.
3.13 TEISĖJŲ PASITARIMO SLAPTUMO

PRINCIPAS
Teismo pasitarimo slaptumo principas įtvirtintas CPK 19 ir 264 straips-
niuose. Jis reiškia, kad, baigęs nagrinėti bylą, teismas (teisėjas) išei-
na į sprendimo priėmimo kambarį priimti teismo sprendimo. Papras-
tai galutinė teismo (teisėjo) nuomonė susiformuoja tik išnagrinėjus
bylą iš esmės, ištyrus visas jos aplinkybes, t. y. kaip tiesioginio by-
los nagrinėjimo rezultatas. Vadinasi, svarbu, kad šios galutinai susi-
formavusios teisėjo nuomonės niekas nepakeistų. Todėl pasitarimo
1
2
Gerstenmaier K. A. Cit. op. P. 6-22.
3
4
Cremades B. M., Cabiedes E. G. Cit. op. P. 239.
5
Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 179.
185
kambaryje, svarstant sprendimo priėmimo klausimą, gali būti tik kon-

krečią bylą nagrinėjęs teisėjas (-ai). Bet kuriems kitiems asmenims
draudžiama būti pasitarimo kambaryje priimant sprendimą. Vykstant
pasitarimui teisėjui (-ams) taip pat draudžiama konsultuotis su kitais
asmenimis, pavyzdžiui, telefonu teirautis Aukščiausiojo Teismo tei-
sėjo nuomonės ir panašiai. Kai byla nagrinėta kolegialiai, teismo
sprendimas priimamas balsų dauguma. Teisėjas, nesutinkantis su ki-
tų teisėjų nuomone, savo atskirąją nuomonę turi išdėstyti raštu ir ji
pridedama prie bylos. Teisėjas neturi teisės skelbti nuomonių, pareikš-
tų ir diskutuotų besitariant pasitarimo kambaryje (CPK 264 str.), ta-
čiau atskirosios nuomonės pareiškimas nėra pripažįstamas šio princi-
po pažeidimu (CPK 264 str. 2 d., 268 str. 6-7 d.). Taigi aptariamas
principas glaudžiai susijęs su teisėjų nepriklausomumo ir tiesioginio
dalyvavimo principais.
Užsienio valstybėse šis principas taip pat pripažįstamas. Sprendi-
mas visada svarstomas ir priimamas už uždarų durų (in camera). Ta-
čiau yra ir tam tikrų ypatumų. Pavyzdžiui, Italijoje, Belgijoje teismui
svarstant ir priimant sprendimą pasitarimo kambaryje turi teisę daly-
vauti ir prokuroras, nors balsuojant jis nedalyvauja1.
3.14 TEISĖS BŪTI IŠKLAUSYTAM PRINCIPAS

Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas
tik teismui atidžiai išklausius abi ginčo šalis (lot. audiatur et altera
pars). Procesinio šalių lygiateisiškumo principas taip pat reikalauja
abiem šalims suteikti lygias tiek puolimo, tiek gynybos galimybes ir
priemones. Todėl išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą, ignoruojant vie-
nos iš šalių argumentus ir motyvus, nepranešti jai apie teismo posėdį,
neleisti kalbėti teismo posėdyje reikštų pažeisti procesinio šalių lygia-
teisiškumo principą (lot. in audita altera parte)2. Pavyzdžiui, Prancū-
zijos CPK 14 straipsnis nustato, kad sprendimo negalima priimti neiš-
klausius abiejų šalių ar joms nepranešus apie bylą. Lietuvos CPK šis
principas įtvirtintas 11, 15, 117-131, 133, 142, 153, 234-235 ir kituo-
se straipsniuose, Teismų įstatymo 34 straipsnyje. Šio principo pažeidi-
mas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą apeliacine (CPK 329 str.
3 d. l p.) arba kasacine (CPK 346 str.) tvarka.
1
Cappelletti M., Jolowicz J. A. Cit. op. P. 32.
2
Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. balandžio 27 d. sprendimą by-
loje L. v. Finland, 2000; 2000 m. rugpjūčio l d. sprendimą byloje Entleitner v. Aust-
ria, 2000; 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimą byloje T. v. Austria, 2000; 2001 m. bir-
želio 28 d. sprendimą byloje F.R. v. Switzerland, 2001.
186
Teisės būti išklausytam principo įgyvendinimui užtikrinti įstaty-

mas detaliai reguliuoja teismo šaukimų, pranešimų ir kitokių procesi-
nių dokumentų įteikimo šalims tvarka (CPK 117-134 str.); suteikia ša-
lims teisę žodžiu išdėstyti savo poziciją teismo posėdyje (CPK 15, 153,
186, 235, 249, 253-254 str.); draudžia riboti kalbų trukmę, išskyrus
įstatymo nustatytas išimtis (CPK 255 str.); suteikia procesines galimy-
bes priešingai šaliai reaguoti į kitus šalies rašytinius pareiškimus, pa-
vyzdžiui, surašant atsiliepimą į ieškinio pareiškimą, apeliacinį ar kasa-
cinį skundą (CPK 142, 318, 351 str.)1. Siekdamas užtikrinti šio principo
įgyvendinimą, teismas, nustatydamas procesinius terminus tam tikriems
procesiniams veiksmams atlikti, turi vadovautis protingumo kriteriju-
mi ir nustatyti tokį terminą, kuris abiem šalims leistų tinkamai pasi-
naudoti savo procesinėmis teisėmis.
Aptariamo principo nereikėtų suprasti dogmatiškai. Reikalavimas
išklausyti abi šalis nereiškia, kad teismas turi laukti iki begalybės, kol
viena ar abi šalys teiksis atvykti į posėdį. Proceso operatyvumo, drau-
dimo piktnaudžiauti procesu, sąžiningos šalies interesų gynybos prin-
cipai reikalauja, kad byla judėtų į priekį. Nesąžininga šalis, vengianti
atvykti į procesą, atsisakiusi priimti šaukimą į posėdį ar kitais būdais
vilkinanti greitą bylos išnagrinėjimą, negali naudotis teisės būti išklau-
sytai teikiamomis privilegijomis. Daugumos užsienio valstybių įstaty-
mai šiuo atžvilgiu gana griežti - šalies neatvykimas į teismo posėdį
be pateisinamų priežasčių yra pagrindas teismui priimti sprendimą už
akių (angl. default judgement; pranc. jugement par dėfaut; vok.
Versaumnisurteil). Tas pats nutinka, kai šalis laiku nepateikia teismui
savo reikalavimų ar atsikirtimų, pavyzdžiui, atsakovas laiku nesurašo
atsiliepimo į ieškinio pareiškimą. Sprendimo už akių institutas numa-
tytas ir Lietuvos CPK 285-289 straipsniuose.
Teisės būti išklausytam principas nereikalauja, kad šalis visuomet
būtų išklausyta asmeniškai. Kadangi įstatymas leidžia šalims vesti by-
lą pačioms arba per savo atstovus (CPK 51 str.), tai šalies atstovo da-
lyvavimas posėdyje reiškia, kad ji įgyvendina savo teisę būti išklausy-
ta per atstovą. Tačiau, kai šalis reikalauja posėdį atidėti, nes negalinti
atvykti dėl svarbių, pateisinamų priežasčių, teismas turėtų bylos nag-
rinėjimą atidėti. Nederėtų pamiršti, kad reikalavimas išklausyti abi ša-
lis svarbus ne tik jų teisių apsaugos, bet ir įrodinėjimo atžvilgiu. Ša-
lys geriausiai žino bylos aplinkybes, todėl jų paaiškinimai yra bylai
svarbi įrodinėjimo priemonė (CPK 186 str.).
1
Išsamiau žr.: Cohen L. J. The Probable and the Provable. Oxford: Oxford Uni-
versity Press, 1977.
187
Teisės būti išklausytam principas akivaizdžiausiai įgyvendinamas

nagrinėjant bylą žodžiu. Tačiau ir nagrinėjant bylą pagal rašytinę
medžiagą, t. y. esant dokumentiniam, arba rašytiniam, procesui, šis prin-
cipas taip pat įgyvendinamas. Tokiais atvejais kiekviena šalis savo ar-
gumentus ir kontrargumentus yra išdėsčiusi savo rašytiniuose procesi-
niuose dokumentuose, kurie yra sudedamoji bylos medžiaga ir kuriuos
ištiria ir įvertina teismas.
3.15 PROCESO OPERATYVUMO PRINCIPAS

Teisminė gynyba yra tuo veiksmingesnė, kuo greičiau išnagrinėjama
byla ir kuo skubiau įvykdomas sprendimas. Lėtas teisingumas yra blo-
gas, neveiksmingas. Beveik visų valstybių civilinio proceso įstatymai
įpareigoja teismą stebėti proceso eigą, užkirsti kelią bylos vilkinimui.
Teismo ir šalių pareiga siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai,
nurodyta CPK 7-8, 159 ir kituose straipsniuose.
Bylos nagrinėjimas spartinamas įvairiais būdais ir priemonėmis:
nustatomi procesiniai terminai tam tikriems procesiniams veiksmams
atlikti; šalims, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims taikomos sank-
cijos už procesinių terminų pažeidimą ir teismo nurodymų nevykdy-
mą; sudaromi bylų nagrinėjimo tvarkaraščiai; žodinis bylos nagrinėji-
mas kombinuojamas su jos nagrinėjimu tik pagal pateiktą rašytinę
medžiagą; nesudėtingos bylos nagrinėjamos supaprastinta tvarka; ša-
liai neatvykus, sprendimas priimamas už akių ir t.t. Pavyzdžiui, Vo-
kietijos CPK 274-276 straipsniai nurodo du rengimosi bylai variantus
— žodinį arba rašytinį, o CPK 272 straipsnis įpareigoja teismą siekti,
kad būtų ne daugiau kaip vienas teismo posėdis, kai bylai rengtasi
raštu (vok. schriftliches Vorverfahreri). Teismas turi teisę atsisakyti pri-
imti šalių ar jų advokatų per nustatytus terminus nepateiktą teismui
rašytinę medžiagą, jeigu jos tyrimas vilkintų bylos nagrinėjimą, išsky-
rus atvejus, kai šalys laiku šito negalėjo padaryti dėl nuo jų nepriklau-
sančių aplinkybių (CPK 296 str.). Taigi proceso operatyvumo princi-
pas (vok. ProzeBforderungspflicht) pripažįstamas vienu iš esminių
Vokietijos civilinio proceso principų ir teisėjas yra įpareigotas užtik-
rinti jo įgyvendinimą.
Švedijoje siekiant paspartinti pasirengimą bylos nagrinėjimui ir įro-
dymų rinkimą bei tyrimą, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai gali
būti gaunami telefonu. Šios priemonės leidžia įgyvendinti Švedijos teis-
mo proceso kodekso 42:14 straipsnio reikalavimą, nustatantį pareigą
bylai pasirengti taip, kad nereikėtų antro posėdžio.
Prancūzijos CPK 3 straipsnis įpareigoja teisėją užtikrinti tinkamą
proceso eigą ir neleisti vilkinti bylos. Bylą šalių, kurios laiku neįvyk-
188
do teisėjo nurodymų, vilkina nagrinėjimą, teisėjas gali išbraukti iš teis-

me nagrinėjamų bylų tvarkaraščio (CPK 381 str.). Jeigu nė viena šalis
ilgiau nei dvejus metus neparodo iniciatyvos tęsti procesą, teismas by-
lą nutraukia (CPK 386 str.).
Ikikarinėje Lietuvoje Civilinės teisenos įstatymas taip pat nurodė
kelias veiksmingas proceso spartinimo priemones. Pavyzdžiui, jo 145
ir 718 straipsniai nustatė, kad teismas, neatvykus ieškovui, turi nutraukti
bylą ir iš ieškovo priteisti atlyginti atsakovui išlaidas, o atsakovui ne-
atvykus, privalo priimti sprendimą už akių. Sustabdyta byla, kurios nė
viena šalis per trejus metus nereikalavo atnaujinti, būdavo nutraukia-
ma (CTĮ 689 str.). Daugeliui veiksmų atlikti buvo nustatyti laikini nau-
jieji procesiniai terminai ir jų praleidimas reiškė išnykus procesine, teisę
(CTĮ 833 str.).
Daugėjant civilinių bylų proceso operatyvumo principas tampa la-
bai svarbus1. Daugelio valstybių teismai užversti bylomis, todėl jų nag-
rinėjimo terminai vis ilgėja. Čia verta prisiminti Europos žmogaus tei-
sių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, kuris vienu
iš žmogaus teisių ir teisės į tinkamą procesą elementu laiko asmens
teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką (reasonable time;
terme raisonnable). Kokį terminą reikėtų laikyti protingu, o kokį -
ne, priklauso nuo konkrečios padėties. Europos žmogaus teisių teis-
mas, aiškindamas protingo termino sąvoką, nurodė, kad reikia atsižvelg-
ti į keturis kriterijus:
1) bylos sudėtingumą (pranc. complexite de l'affaire);
2) pareiškėjo elgesį (pranc. comportement du requeren);
3) kompetentingų institucijų elgesį (pranc. comportement des au-
toriteės compėtentes);
4) pareiškėjo intereso esmę (pranc. l'enjeu du litige pour l'intė-
resse)2.
Toks Konvencijos aiškinimas visiškai suprantamas, nes Europos
valstybėse bylų nagrinėjimo terminai labai skirtingi: nuo šešių mėne-
sių (Prancūzijoje, Švedijoje ir Vokietijoje) iki penkerių metų (Italijo-
je). Nuspręsti, ar civilinė byla tikrai buvo nagrinėjama neprotingai il-
gai, galima tik įvertinus visus išvardytus kriterijus. Pavyzdžiui, Europos
žmogaus teisių teismas yra pripažinęs, kad šešerių metų ir dviejų mė-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 26 d. nutartis c. b. A. Ivašenko v.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-450/2000, kat. 13; 2000 m.
gegužės 10 d. nutartis c. b. G. Gutauskienė v. R Penelienė, Nr. 3K-3-522/2000, kat. 40.
2Žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. liepos 27 d. sprendimą byloje
Klein v. Germany, 2000.
189
1 2
nesių ; aštuonerių metų ir vieno mėnesio ; vienuolikos metų ir dešim-
3 4
ties mėnesių ; vienuolikos metų ir aštuonių mėnesių terminai buvo
neprotingai ilgi. Kita vertus, penkiolikos metų bylos nagrinėjimo ter-
mino jis nepripažino neprotingai ilgu, nes byla taip ilgai buvo nagri-
nėjama ir dėl pareiškėjų kaltės5.
Europos Tarybos Ministrų komitetas taip pat atkreipė valstybių,
Europos Tarybos narių, dėmesį į būtinumą užtikrinti operatyvų bylų
nagrinėjimą. Rekomendacijoje Nr. R (84) 5 Ministrų komitetas siūlo įgy-
vendinti tokias bylų nagrinėjimą spartinančias priemones:
1) paprastai bylos nagrinėjimas neturėtų susidėti daugiau nei iš
dviejų teismo posėdžių: pirmasis teismo posėdis turėtų būti prelimina-
rus, parengiamasis, o antrajame byla turėtų būti išnagrinėta iš esmės;
2) teismas turi užtikrinti, kad tinkamai ir laiku būtų pasirengta
antrajam posėdžiui, o bylos nagrinėjimas jame gali būti atidedamas
tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai paaiškėja naujų faktų ar yra
kitų išimtinių ir svarbių aplinkybių;
3) šalims, kitiems proceso dalyviams, gavusiems pranešimą apie
posėdį ir į jį neatvykusiems, turi būti taikomos sankcijos; sankcijos
taip pat turi būti taikomos šaliai, kuri per teismo ar įstatymo nustaty-
tus procesinius terminus neatliko tam tikrų procesinių veiksmų; tokios
sankcijos gali būti teisės atlikti tam tikrus veiksmus praradimas, nuos-
tolių ar išlaidų kitai Šaliai priteisimas, bauda, bylos išbraukimas iš teis-
mo nagrinėjamų bylų sąrašo;
4) teismas turi taikyti sankcijas į teismo posėdį neatvykusiems liu-
dytojams; jeigu liudytojas neatvyksta, teismas turi būti įgaliotas pats
nuspręsti, bylą galima nagrinėti toliau ar jos nagrinėjimą dera atidėti;
siekiant pagreitinti įrodymų rinkimą, tikslinga būtų naudoti šiuolaiki-
nes technines priemones - telefoną, vaizdo aparatūrą ir t.t.;
5) jeigu teismo paskirtas ekspertas be pateisinamos priežasties laiku
nepateikia savo išvados arba atsisako ją pateikti, teismas privalo jam
1
Europos žmogaus teisių teismo 1996 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Ausiel-
lo v Italy, 1996.
2
Europos žmogaus teisių teismo 1995 gruodžio 4d. sprendimas byloje Terranova
v. Italy, 1995.
3
Europos žmogaus teisių teismo 1995 rugsėjo 28d. sprendimas byloje Scollo v.
Italy, 1995.
4
Europos žmogaus teisių teismo 1995 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Allenet
de Ribemont v. France, 1995.
5
Europos žmogaus teisių teismo 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Ciricos-
ta and Viola v Italy, 1995; išsamiau žr.: Solla S. Article 6(1) European Convention on
Human Rights. Disproportion of Length of Proceedings // The International Legal Pro-
fession. 1996, No 5, p. 157-166.
190
taikyti sankcijas - baudą, atlyginimo sumažinimą, nuostolių ir išlaidų

išieškojimą ir panašiai;
6) šalies pareikštą aiškiai nepagrįstą ieškinį teismas turi nagrinė-
ti sumarinio proceso tvarka ir, esant pagrindo, iš tokios šalies išieškoti
nuostolius kitai šaliai; jeigu šalis elgiasi nesąžiningai, vilkina procesą
ar kitaip juo piktnaudžiauja, teismas turi nagrinėti bylą iš esmės ne-
delsdamas arba išieškoti iš tokios šalies baudą ar nuostolius; jeigu pro-
cesą vilkina šalių advokatai, teismo išlaidos gali būti priteisiamos iš
jų; teismas apie tokį advokato elgesį privalo informuoti profesinę ad-
vokatų organizaciją, kad ši jam taikytų drausmines sankcijas;
7) nagrinėdamas bylą teismas turi veikti aktyviai: reikalauti iš
šalių patikslinti savo reikalavimus ir atsikirtimus, kviesti šalis į posė-
dį, reikalauti iš jų įrodymų ir kontroliuoti įrodymų pateikimo procesą,
atsisakyti kviesti liudytojus, jeigu jų parodymai nesusiję su bylos ap-
linkybėmis, riboti liudytojų skaičių tam pačiam faktui patvirtinti; ta-
čiau teisėjas, naudodamasis šiomis teisėmis, negali peržengti bylos nag-
rinėjimo ribų;
8) teismui turi būti suteikta teisė spręsti, kokiu būdu - žodžiu ar
tik pagal rašytinę medžiagą arba mišriuoju būdu, reikėtų nagrinėti by-
lą, išskyrus atvejus, kai bylos nagrinėjimo tvarką nustato įstatymai;
9) visi šalių reikalavimai, atsikirtimai ir įrodymai turi būti pa-
teikti rengiantis nagrinėti bylą; vėliau jie gali būti priimami tik išim-
tiniais atvejais;
10) kai kurių kategorijų byloms reikėtų nustatyti supaprastintą nag-
rinėjimo procedūrą1.
Šios rekomendacijos nuostatos ir užsienio valstybių patirtis atsi-
spindi ir naujojo Lietuvos CPK normose, kurių tikslas - užtikrinti ope-
ratyvų teismo procesą:
- nustatyta teismo ir šalių pareiga užkirsti kelią proceso vilkinimui
ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta viename teismo posėdyje (CPK 7 str.);
- nustatytas bylos nagrinėjimas žodžiu derinamas su rašytiniu pro-
cesu (CPK 15, 227, 321, 356 str.);
- vietoj konkrečių bylos išnagrinėjimo terminų nustatymo įtvirtin-
ta teismo pareiga užtikrinti, kad byla būrų išnagrinėta per kuo trum-
pesnį laiką (CPK 72 str.);
- apribotas ieškinio elementų keitimas tik pasirengimo bylos nag-
rinėjimui teismo posėdyje stadijoje ir įrodymų pateikimo bei priešinio
1
Recommendation No R (84) 5 on the Principles of Civil Procedure Designed to
Improve the Functioning of Justice, adopted by the Committee of Ministers on 28 Feb-
ruary, 1984.
191
ieškinio pareiškimo laikas (CPK 141 str. 1d., 142 str. 3d., 143 str. l d.,
181 str. 2d.);
- nustatyta šalių pareiga visus argumentus ir įrodymus pateikti
esant pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijai (CPK 226 str.);
- įvestos dvi pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme formos - pa-
ruošiamųjų dokumentų būdu ir parengiamojo teismo posėdžio būdu
(CPK 227-228 str.);
- įvestas teismo sprendimo už akių institutas (CPK 285-289 str.);
— nustatytas pasirengimo konkrečių kategorijų bylų nagrinėjimui
ir išnagrinėjimo terminas (pvz., CPK 413 str.);
- nustatyta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus
įrodymus (CPK 181 str.);
~ nustatyta posėdžio pirmininko pareiga užtikrinti, kad byla būtų
kuo greičiau išnagrinėta, ir jam suteiktos tam tikros procesinės teisės,
padedančios šitai pasiekti (CPK 158-160 str.);
— įvestos naujos supaprastinto proceso formos — dokumentinis pro-
cesas (CPK 424-430 str.), ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo ypatu-
mai (CPK 441 str.) ir kita;
- teismui suteikta papildomų teisių įrodinėjimo procese (CPK
179 str.);
- nustatytos griežtos sankcijos proceso dalyviams už proceso vil-
kinimą ir kitokį piktnaudžiavimą procesu (CPK (95 str.).
Būtina atkreipti dėmesį į galimą proceso operatyvumo principo
konfliktą su kitais proceso principais. Nei šalys, nei teismas dėl pro-
ceso operatyvumo negali aukoti kitų principų: teisės būti išklausytam,
teisės į tinkamą procesą, dispozityvumo, rungimosi ir t.t. Kaip ir vi-
sais kitais panašiais atvejais, privalu siekti proceso operatyvumo ir ki-
tų principų pusiausvyros.
3.16 TEISĖJO VADOVAVIMO PROCESUI PRINCIPAS

Nors šalys civiliniame procese turi plačias teises, tačiau teismo proce-
sas nėra privatus jų ginčo sprendimo būdas. Ginčą sprendžia teismas,
o teismas yra valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.). Todėl procesi-
niu požiūriu proceso Šeimininkas yra jis, o ne šalys. Valstybės prie-
vartos priemonės negali būti atiduotos į privačias rankas. Lygiai taip
pat privataus asmens nuožiūra negali būti naudojamas teismo, kaip vals-
tybės institucijos, darbo laikas. Teisingumo sistema išlaikoma iš mo-
kesčių mokėtojų lėšų, o tai daug kainuoja. Dėl šios priežasties teismo
darbas turi būti ypač racionalus ir veiksmingas. Būtina užkirsti kelią
šalims piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą, igno-
192
ruoti teismo nurodymus. Teismas privalo turėti atitinkamus įgaliojimus

ir priemones, kad galėtų užtikrinti spartų ir veiksmingą bylos nagri-
nėjimą.
Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtintas CPK 7-8 straips-
niuose, 95 straipsnyje, CPK XII skyriaus pirmojo skirsnio, pavadinto „Va-
dovavimas procesui", normose (CPK 153-162 str.), 179, 225, 227-228 ir
kituose CPK straipsniuose.
Teisėjo vadovavimas procesui suprantamas dvejopai - materialiuoju
ir formaliuoju požiūriu. Kai teisėjas procesui vadovauja materialiuoju
požiūriu, tai jis, o ne šalys įgyja teisę disponuoti ginčo objektu: teisė-
jas gali savo iniciatyva pradėti tirti naujus faktus, keisti ieškinio daly-
ką ar pagrindą, peržengti ieškovo pareikšto reikalavimo ribas, savo ini-
ciatyva rinkti įrodymus. Kitaip tariant, teismas tampa atsakingas ne
tik už bylos eigą, bet ir už jos baigtį ir rezultatą. Panašus teisėjo va-
dovavimo procesui modelis buvo įdiegtas tarybiniame civiliniame pro-
cese (pvz., iki 1994 m. galiojusio CPK 15 str. redakcija). Šiandien be-
veik nė viena valstybė nepripažįsta, kad teisėjas turi vadovauti procesui
materialiuoju požiūriu.
Formaliuoju (procesiniu) požiūriu teisėjo vadovavimas procesui
reiškia, kad jis, likdamas nešališkas ir neutralus bei nepažeisdamas dis-
pozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų,
kontroliuoja šalių veiksmus procese siekdamas, kad byla judėtų į prie-
kį. Todėl šis principas doktrinoje vadinamas instruktavimo principu.
Formaliojo vadovavimo procesui principas reiškia, kad teisėjas gali:
1) nustatyti šalims ir kitiems proceso dalyviams terminus tam
tikriems procesiniams veiksmams atlikti (CPK 72, 77, 115, 160 ir
kiti straipsniai);
2) savo iniciatyva skirti ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą, įpareigoti
šalis pateikti tam tikrus įrodymus, patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nuro-
dyti byloje dalyvaujantiems asmenims aplinkybes, kurias būtina nusta-
tyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, o įstatymų numatytais atvejais
rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 160, 179, 210, 212, 225 str.);
3) pateikti šalims, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims klau-
simus siekdamas patikslinti ir išsiaiškinti tikruosius jų reikalavimus ir
prašymus, reikalauti jų paaiškinimų (CPK 159 str.)';
4) pagrįsti savo sprendimą teisės normomis, kuriomis šalys nesi-
remia (iura novit curia);
5) kontroliuoti įrodymų sąsajumą ir leistinumą (CPK 177, 180 str.);
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 22 d. nutartis c. b. P. Čyžius ir kt. v.

Panevėžio apskrities viršininko administracija, Nr 3K-3-583/2000, kat. 35.
193
6) vadovauti įrodymų tyrimui (CPK 186-220 str.);

7) užtikrinti tvarką teismo posėdyje (CPK 162 str.);
8) stebėti ir kontroliuoti šalių baigiamųjų kalbų eigą (CPK
253-255 str.);
9) taikyti šalims, kitiems proceso dalyviams sankcijas (CPK 95,
103-109, 162 str.);
10) spręsti bylos nagrinėjimo, jos sustabdymo, nutraukimo ar
pareiškimo palikimo nenagrinėto klausimus (CPK 156, 163-167,
293-298 str.);
11) išaiškinti byloje dalyvaujantiems asmenims, kitiems proceso
dalyviams jų procesines teises ir pareigas (CPK 240, 243 str.);
12) pasiūlyti šaliai ar trečiajam asmeniui pasirūpinti atstovavi-
mu (CPK 161 str.).
Kai kurios šiuose punktuose išvardytos teisėjo teisės įstatyme nu-
rodytos kaip jo pareigos, pavyzdžiui, pareiga užtikrinti tinkamą bylos
išnagrinėjimą (CPK 159 str.).
Pažymėtina, kad teisėjo vadovavimo procesui intensyvumas nėra
vienodas visose bylose. Todėl reikia kalbėti apie įvairaus lygio vadova-
vimo procesui modelius. Teisėjo aktyvumas priklauso nuo bylos pobū-
džio, jos kategorijos. Nagrinėjant ieškinio teisenos bylą, nesusijusią su
viešojo intereso gynimu (vadinamąją dispozityviąją bylą), teisėjo akty-
vumas bus mažesnis. Be to, vadovavimo procesui intensyvumas pri-
klauso ir nuo to, ar šalys turi advokatus. Pavyzdžiui, jeigu abiem ša-
lims atstovauja advokatai, teisėjas neprivalo joms aiškinti jų procesinių
teisių ir pareigų, nes tai advokatų pareiga (CPK 243 str.). Ir atvirkš-
čiai, jeigu nagrinėjama byla, susijusi su viešojo intereso gynimu (va-
dinamoji nedispozityvioji byla), teisėjas privalo būti aktyvesnis. Pavyz-
džiui, kai nagrinėjamos šeimos bylos, teisėjas visais atvejais turi teisę
savo iniciatyva rinkti įrodymus, patenkinti daugiau, nei pareikšta, reika-
lavimų, taikyti kitus, nei prašoma, teisių gynybos būdus (CPK 376 str.).
Be to, skiriasi teisėjo vadovavimo procesui intensyvumas esant ieš-
kinio ir ypatingajai teisenai. Ypatingosios teisenos bylose teisėjas yra
aktyvesnis, nes šios bylos neretai yra vienašalės, be to, jų nagrinėji-
mas susijęs ir su viešojo intereso gynimu. Todėl teisėjas ypatingosios
teisenos bylose turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiš-
kai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str.).
Be abejo, teisėjo vadovavimo procesui principas ne visose valsty-
bėse pasireiškia vienodai. Vienose, pavyzdžiui, Austrijoje, Vokietijoje,
teisėjas yra aktyvesnis, kitose, pavyzdžiui, Italijoje, - pasyvesnis. An-
glijoje, JAV, kitose bendrosios teisės šalyse manoma, kad pernelyg di-
194
delis teisėjo aktyvumas gali pažeisti sąžiningo bylos vedimo principą

(angl. fair trial) bei teisėjo nešališkumo ir neutralumo principą1. Ta-
čiau XX a. pabaigoje daugelyje bendrosios teisės valstybių pripažinta,
jog viešasis interesas reikalauja, kad procesas nebūtų pernelyg ilgas ir
brangus ir teisės normos būtų taikomos teisingai. O tai pasiekiama tik
kai teismas iš pasyvaus stebėtojo tampa proceso eigos reguliuotoju (by-
los vadybininku)2. Po Anglijos, JAV, Kanados civilinio proceso teisės
reformų šiose valstybėse teisėjas kai kuriose bylose yra net aktyvesnis
nei teisėjas Europos valstybių civiliniame procese.
3.17 LAISVO ĮRODYMŲ VERTINIMO PRINCIPAS

Vykstant įrodinėjimo procesui šalys pateikia teismui įvairią informaci-
ją ir teismas privalo ją įvertinti. Įrodinėjimo procesą ir įrodymų verti-
nimą įstatymų leidėjas gali reglamentuoti įvairiai. Pirma, jis gali teis-
mams nustatyti tikslius kriterijus, pagal kuriuos būtų nustatoma
įrodomoji surinktos informacijos vertė. Antai galima nustatyti, kad fak-
tas bus įrodytas tik patvirtintas dviejų liudytojų. Toks įrodymų vertini-
mas vadinamas formaliąja įrodymų vertinimo teorija. Formalusis įro-
dymų vertinimas buvo būdingas viduramžių civiliniam procesui.
Antra, galima nustatyti, kad įrodymus teismas vertina savo nuo-
žiūra, nenurodydamas, kodėl daro vienokias ar kitokias išvadas. Toks
metodas vadinamas teisėjo laisvo vidinio įsitikinimo teorija.
Trečia, galima įpareigoti teisėją vertinti įrodymus pagal savo vidinį
įsitikinimą, tačiau nurodant motyvus, kodėl daromos vienokios ar kito-
kios išvados. Šiuo atveju teismas taip pat vertina įrodymus pagal savo
vidinį įsitikinimą, tačiau šitai pasiekiama kompleksiškai taikant logikos
taisykles, teisės normas, gyvenimo patirtį ir motyvuojat priimtą sprendi-
mą. Šis būdas vadinamas materialiąja įrodymų teorija, arba laisvu įro-
dymų vertinimu. Čia derinama teisėjo laisvė vertinti įrodymus pagal sa-
vo vidinį įsitikinimą su tam tikrais įstatymo reikalavimais.
CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius
įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objek-
tyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos procese, išnagrinėjimu, va-
dovaudamasis įstatymu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nusta-
tytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Si norma ir įtvirtina laisvo
įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, kad galutinai ir privalomai įver-
tinti įrodymus palikta teisėjo kompetencijai. Nei aukštesnysis teismas,
Detming L. Cit. op. P. 58-62.

Cappelletti M., Jolowicz J. A. Cit. op. P. 169-171.
195
nei valdžios institucijos ar pareigūnai, nei šalys - niekas negali nuro-

dyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Kita vertus, tik teisė-
jas sprendžia, ar informacija susijusi su byla ir laikytina joje įrodymu
(CPK 177, 180 str.).
Laisvo įrodymų vertinimo principas taip pat reiškia, kad įrody-
mus teisėjas turi vertinti neklasifikuodamas į blogus ar gerus. Nė vie-
nas įrodymas negali turėti iš anksto nustatytos galios, išskyrus retas
išimtis, nurodytas įstatyme (CPK 197 str. 2 d.).
Laisvo įrodymų vertinimo principo nuosekliai laikomasi teismų
praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. ge-
gužės 12 d. nutartyje nurodė, kad „pagal Lietuvos CPK l straipsnį įro-
dinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nagrinėjant teisme civilines
bylas, gali nustatyti Civilinio proceso kodeksas ar kiti Lietuvos Res-
publikos įstatymai. Lietuvos CPK 65 straipsnis įtvirtina laisvo įrody-
mų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją
vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu
visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto iš-
nagrinėjimu. Šioje CPK normoje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo
principas reiškia, kad nei Vyriausybė, nei kitos valstybės institucijos
negali iš anksto nustatyti, kaip teismas privalo įvertinti vieną ar kitą
įrodymą. Jokie įrodymai negali turėti teismui iš anksto nustatytos ga-
lios, todėl teismas privalo įvertinti visą byloje esančią informacinę me-
džiagą, laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir
įrodymų vertinimo taisyklių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 nustatytos nuo-
savybės teisės įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės taikomos tik
nagrinėjant piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo admi-
nistracine tvarka valstybės institucijose, numatytose Lietuvos Respub-
likos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
1997 m. liepos l d. įstatymo 17 straipsnyje. Kai tarp asmenų, norinčių
atkurti nuosavybės teisę į žemę, kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės
savininkas, ir šis ginčas nagrinėjamas teisme, ginčo šalių pateiktus įro-
dymus, patvirtinančius nuosavybės teisę, teismas tiria ir vertina vado-
vaudamasis Lietuvos CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų verti-
nimo taisyklėmis." Toje pačioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas taip pat nurodė, kad Teisingumo ministerija taip pat neturi
teisės savo aktais keisti CPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių1.
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12d. nutartis c. b. S. Ilčiukienė v.
K. Mažeikienė ir kt, Nr. 3K-3-120/1999, kat. 55.
196
Tačiau, vertindamas įrodymus, teisėjas nėra absoliučiai laisvas. Įro-

dinėjimo procesą reguliuoja įstatymas, todėl teisėjas visų pirma yra
saistomas įstatymo. Pavyzdžiui, vertindamas įrodymus, teisėjas privalo
laikytis įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177, 180 str., CK
1.93 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 181-183 str.). Be to, jis taip
pat privalo įvertinti visus įrodymus ir nė vieno nepalikti neaptarto. Ver-
tindamas įrodymus, teisėjas, be abejo, turi remtis ir formaliosios logi-
kos dėsniais, nes priešingu atveju jo išvados gali būti klaidingos ar
absurdiškos. Laisvo įrodymų vertinimo principą taip pat riboja rašyti-
nis (dokumentinis) procesas, kai negalima remtis žodiniais įrodymais
ir galioja principas „ko nėra proceso dokumentuose, tas neegzistuoja"
(lot. quod non est in actis, non est in mundo).
Laisvo įrodymų vertinimo principas pripažįstamas daugumoje vals-
tybių, tačiau jo turinys skiriasi. Antai Švedijoje jis laikomas absoliu-
čiu. Šioje valstybėje teisėjas turi teisę priimti, tirti ir vertinti net netei-
sėtu būdu gautą informaciją1.
Vokietijoje laisvo įrodymų vertinimo principas (vok. Prinzip der
freien £eweisbewūrdigung) taip pat pripažįstamas, nes Vokietijos ci-
vilinio proceso teisė faktiškai nenustato įrodymų leistinumo taisyk-
lių. Vis dėlto Vokietijos Aukščiausiasis Teismas teismų praktiką
orientuoja į tai, kad teismai neturėtų remtis įrodymais, gautais pa-
žeidus materialiosios teisės normas, jeigu rėmimasis procese tokiais
įrodymais pažeistų šalių konstitucines teises, pavyzdžiui, jų teisę į
privatų gyvenimą. Tad slaptai, pažeidžiant galiojančius įstatymus, įra-
šyto pokalbio garso įrašas ar vaizdajuostė negali būti pripažįstama
įrodymu2.
Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, bendrosios teisės valstybėse yra
griežtos įrodymų sąsajumo ir leistinumo taisyklės. Todėl laisvo įrody-
mų vertinimo principas šiose valstybėse pripažįstamas tik laikantis įro-
dymų sąsajumo ir leistinumo taisyklių.
3.18 DRAUDIMO PIKTNAUDŽIAUTI PROCESU PRINCIPAS

Teismo veikla reikalinga daug lėšų ir laiko, moralinės ir psichologinės
dalyvių įtampos. Todėl į teismo procesą negalima žiūrėti kaip į žaidi-
mą ar sąskaitų suvedimą. Tiek viešasis, tiek privatus interesas reika-
lauja, kad teismo procesas būtų veiksmingas ir vyktų tik prireikus. Vi-
si proceso dalyviai privalo elgtis sąžiningai ir bendradarbiauti esant
bet kuriai civilinio proceso stadijai.

197
Konstitucijos 28 straipsnis įtvirtina bendrąjį teisės principą, kad,

„įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus
privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevar-
žyti kitų žmonių teisių ir laisvių". Taigi Konstitucija draudžia piktnau-
džiauti teise, t. y. įgyvendinti savo subjektines teises tokiais būdais ir
priemonėmis, kurie nesuderinami su tų teisių paskirtimi, varžo kitų
asmenų teises ar daro jiems žalą1. Draudimo piktnaudžiauti teise prin-
cipą įtvirtina ir CK 1.2 bei 1.137 straipsniai.
Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis vadinamas piktnaudžiavi-
mu procesu (angl. abuse of process; pranc. abus de procedure; vok.
VerfahrensmiBbrauch). Jis gali būti labai įvairus: pareiškiamas aiškiai
nepagrįstas ieškinys, kai į teismą kreipiamasi ne siekiant apginti tikrai
pažeistą teisę, o tik sukelti atsakovui nemalonumų ir „patampyti" jį
po teismus; vengiama atvykti į teismo posėdį ar priimti teismo šauki-
mą; nevykdomi pagrįsti teismo nurodymai; įvairiais būdais vilkinama
byla ir t.t. Teismų praktikoje dar prieš priimant naująjį CPK taip pat
pabrėžta, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis tei-
sėmis ir negali jomis piktnaudžiauti2.
Draudimo piktnaudžiauti procesu principas įtvirtintas CPK 7 straips-
nio antrojoje dalyje, 42 straipsnio penktojoje dalyje, 95 ir kituose
straipsniuose. Pavyzdžiui, CPK 68 straipsnio antrojoje dalyje reikalau-
jama motyvuoti teisėjo nušalinimą. Pareiškus aiškiai nepagrįsta nuša-
linimą tik būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas, o šitai reikštų piktnau-
džiavimą teise pareikšti nušalinimą.
CPK 42 straipsnio penktojoje dalyje reikalaujama, kad šalys sąži-
ningai naudotųsi joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis3. Šios
pareigos pažeidimas taip pat reiškia piktnaudžiavimą procesu. CPK
95 straipsnyje už nepagrįsto ieškinio, apeliacinio skundo, kasacinio
skundo pareiškimą, taip pat už kitokį sąmoningą veikimą prieš teisin-
gą ir greitą bylos išnagrinėjimą numatyta iki dvidešimties tūkstančių
litų bauda. Kita šalis turi teisę į dėl tokių nesąžiningos šalies veiksmų
patirtų nuostolių atlyginimą.
CPK 246—248 straipsniai nustato iki tūkstančio litų baudą proceso
dalyviams, be pateisinamos priežasties neatvykusiems į teismo posėdį,
kuriame privalo dalyvauti.
1
Išsamiau apie piktnaudžiavimą teise žr.: Mikelėnas V. Piktnaudžiavimas teise: sam-
prata ir įstatymų taikymo problemos.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis c. b. UAB „Init" v. UAB
„Parabolė" ir kt., Nr. 3K-3-905/2000, kat. 42; 2000 m. gegužės l d. nutartis c. b. A. Gu-
doms v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-466/2000, kat. 47.
3
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis c. b. L. Garnienė ir kt.
v. M Bobrovskis, Nr 3K-3-1016/2001, kat. 92.
198
Užsienio valstybėse piktnaudžiavimo procesu trukdant teismui vyk-

dyti teisingumą institutas taip pat gerai žinomas. Bendrojoje teisėje
piktnaudžiavimas procesu yra savarankiškas deliktas (angl. tort), su-
teikiantis teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo1. Švedijos teis-
mo proceso kodekso devintojo skyriaus 1-10 straipsniai už piktnau-
džiavimą procesu nustato įvairias sankcijas: baudą, nuostolių atlyginimą,
draudimą pateikti naujų įrodymų ar faktų. Prancūzijos teismų kodekso
32 straipsnis už tai, kad pareikštas aiškiai nepagrįstas ieškinys, nustato
nuo šimto iki tūkstančio frankų baudą ir reikalauja atlyginti kitai ša-
liai nuostolius. Vokietijoje griežtos sankcijos taikomos nevykdantiems
teismo nurodymų asmenims (CPK 141, 273, 377, 404, 428, 432 str.)2.
3.19 VALSTYBĖS GARANTUOTOS TEISINĖS

PAGALBOS PRINCIPAS
Valstybės apmokama teisinė pagalba yra viena iš būtinų konstitucinės
teisės kreiptis į teismą garantijų. Ši pagalba yra ir procesinio šalių ly-
giateisiškumo bei kitų civilinio proceso teisės principų garantija. Dėl
finansinių priežasčių ne visi asmenys gali pasinaudoti advokato paslau-
gomis, todėl jų galimybės kreiptis į teismą ar laimėti bylą gali sumažė-
ti. Tad valstybė privalo pasirūpinti, kad teisė į teisinę gynybą būtų pri-
einama visiems visuomenės nariams. Pažymėtina, kad Europos Tarybos
Ministrų komitetas net keletoje savo priimtų dokumentų yra atkreipęs
valstybių — Europos Tarybos narių — dėmesį į būtinumą įvesti nemoka-
mos teisinės pagalbos sistemą (l976 m. vasario 18d. rekomendacija
Nr. R (76) 5; 1978 m. kovo 2 d. rekomendacija Nr. R (78) 8; 1981 m. ge-
3
gužės 14d. rekomendacija Nr. R(81)7 . Sukurti nemokamą ar iš dalies
mokamą teisinės pagalbos sistemą skatino ir tai, kad Lietuva 1996 m.
vasario 13d. ratifikavo 1977 m. sausio 27d. Europos sutartį dėl teisi-
nės pagalbos prašymų perdavimo4.
Iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nemokamos
teisinės pagalbos sistemos nebuvo. Socialiai remtinų asmenų kreipimąsi
1
Išsamiau žr.: Prosser and Keeton on Torts. 5th ed. St. Paul, Minn.: West Pub-
lishing Co., 1984. P. 897-900.
2
Išsamiau žr.: Abuse of Procedural Rights: Comparative Standarts of Procedural
Fairness / edited by M. Taruffo. The Hague: Kluwer Law International, 1999.
3
Išsamiau žr.: Cousins M. Civil Aid in France, Ireland, the Netherlands and the
United Kingdom: A Comparative Study // Civil Justice Quarterly. 1993, vol. 12,
p. 154-166; Carpi F. Legal Aid in Italy and Europe // Essays on Transnational and
Comparative Civil Procedure / edited by F. Carpi, M. A. Lupoi. Torino: G. Giappi-
chelli Editore, 2001. P. 3-12.
4
Žinios. 1996, Nr. 18-459.
199
į teismą siekta palengvinti reformuojant žyminio mokesčio institutą —

atleidžiant nuo žyminio mokesčio socialiai remtinus asmenis, mažinant
asmenų, kurių sunki turtinė padėtis, žyminio mokesčio dydį, atidedant
ar išdėstant žymimo mokesčio mokėjimą. Naujojo CPK 83-84 straips-
niai taip pat numato atleidimo nuo žymimo mokesčio, jo mažinimo ar
atidėjimo galimybę. Tačiau šios priemonės buvo ir yra tik dalinis pro-
blemos sprendimas, nes jos neužtikrina asmens teisės turėti kvalifikuotą
advokatą, kurio paslaugos būtų apmokamos iš valstybės lėšų.
Naujasis CPK teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įtvir-
tino kaip civilinio proceso teisės principą. Šitai tapo įmanoma pri-
ėmus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Taigi ko-
mentuojamame straipsnyje įtvirtintą principą detalizuoja minėtas
įstatymas ir jo lydimieji aktai. Pažymėtina, kad teisė į valstybės ap-
mokamą teisinę pagalbą garantuojama (sąvoka „valstybės garantuo-
jama teisinė pagalba" reiškia įstatymo nustatyta tvarka teikiamą tei-
sinę informaciją, teisės konsultacijas ir atstovavimą civilinėse bylose)
tik fiziniams asmenims. Juridiniai asmenys tokios teisės neturi. Pa-
gal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo l straipsnį
valstybės garantuojama teisinė pagalba yra pripažįstama Lietuvos Res-
publikos piliečiams, taip pat Lietuvoje nuolat gyvenantiems užsienio
piliečiams ir asmenims be pilietybės, dėl turtinės padėties negalin-
tiems tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų, jeigu
kitaip nenumatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėse
sutartyse. Įstatymo 2 straipsnis numato tris valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos rūšis:
1) pirminę teisinę pagalbą;
2) valstybės teisinę pagalbą;
3) viešųjų įstaigų teisinę pagalbą.
Pirminė teisinė pagalba - tai vietos savivaldos vykdomųjų institu-
cijų garantuojama teisinė informacija ir teisės konsultacijos. Teisę gauti
pirminę teisinę pagalbą turi asmenys, kurių metinės pajamos ir turtas
atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį (Įstatymo 9 str.). Asmuo norėda-
mas gauti pirminę teisinę pagalbą, turi kreiptis į savo gyvenamosios
vietos savivaldybę, kuri išduoda siuntimą vienos valandos konsultaci-
jai pas advokatą ar advokato padėjėją (Įstatymo 8, 10 str.). Pirminė
teisinė pagalba finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų, o advoka-
tams ar jų padėjėjams už suteiktą teisinę pagalbą mokama pagal su-
tartis su savivaldybėmis, atsižvelgiant į teisingumo ministro ir Lietu-
vos advokatų tarybos patvirtintas rekomendacijas dėl užmokesčio už
teikiamas teisines paslaugas dydžio ir skaičiavimo tvarkos.
200
Valstybės teisinė pagalba — tai valstybės garantuojamas asmens

atstovavimo civilinėje byloje išlaidų padengimas. Ši pagalba finansuo-
jama iš valstybės biudžeto lėšų (Įstatymo 18 str.). Šią pagalbą taip pat
teikia advokatai ar jų padėjėjai, o advokatų ar jų padėjėjų paslaugų
apmokėjimo tvarką nustato 2001 m. sausio 22 d. nutarimas Nr. 69 „Dėl
advokato ir advokato padėjėjo, teikiančių valstybinę teisinę pagalbą,
darbo apmokėjimo dydžių ir tvarkos patvirtinimo bei sutikimo vykdyti
viešąjį pirkimą iš vienintelio šaltinio"1.
Pagal Įstatymo 4 straipsnį valstybės garantuojamą teisinę pagalbą
turi teisę gauti:
1) asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos atitinka Lietuvos Res-
publikos Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai
pagal šį įstatymą gauti2;
2) kiti asmenys Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėse
sutartyse numatytais atvejais.
Tačiau valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama asme-
nims, turintiems teisę į teismo išlaidų draudimo išmokas.
Asmuo, norėdamas gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą,
turi pateikti Įstatymo 5 straipsnyje nurodytus dokumentus:
1) turto ir pajamų deklaracijas, užpildytas prieš kreipiantis valsty-
bės garantuojamos teisinės pagalbos. Kai valstybės garantuojama tei-
sinė pagalba teikiama ilgiau kaip vienus metus, turto ir pajamų dekla-
racijos pateikiamos kasmet;
2) pažymas, patvirtinančias, kad asmuo gauna socialinę pašalpą
arba yra valstybės išlaikomas stacionarioje globos įstaigoje;
3) kitus rašytinius įrodymus.
Be to, teikiant valstybės teisinę pagalbą, teisėjas turi teisę parei-
kalauti papildomų rašytinių asmens, kuriam teikiama valstybės teisinė
pagalba, ir jo šeimos narių turtinės padėties įrodymų.
Pagal Įstatymo 6 straipsnį valstybės garantuojamos teisinės pagal-
bos išlaidos atsižvelgiant į asmenų turto ir pajamų lygį apmokamos:
1) pirmasis lygis - 100 procentų (šis lygis taikomas asmenims, kurių
turtas neviršija Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 71 1.2 pun-
kte nustatytos turto vertės dydžio, o asmens pajamos neviršija dvylikos
minimalių mėnesio algų dydžio per metus, atskaičius mokesčius)
1
Žinios. 2001, Nr. 8-231.
2
Šią įstatymo nuostatą detalizavo Vyriausybė 2001 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 71
„Dėl asmenų turto ir pajamų lygių valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti ir
dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų maksimalaus dydžio nustatymo";
žr.: Žinios. 2001, Nr. 8-233.
201
2) antrasis lygis - 95 procentais;

3) trečiasis lygis - 80 procentų;
4) ketvirtasis lygis - 65 procentais;
5) penktasis lygis - 50 procentų.
Jeigu pasikeičia asmens turto ir pajamų lygis valstybės garan-
tuojamai teisinei pagalbai gauti ją teikiant, atitinkamai jam keičiama
ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalis. Maksima-
lų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydį nustato Vy-
riausybė (dabar toks dydis civilinėje byloje yra 0,5 minimalios mė-
nesio algos).
Teisę gauti valstybės teisinę pagalbą turi Įstatymo 4 straipsnyje nu-
rodyti asmenys, jeigu jie yra ieškovai, atsakovai, tretieji asmenys, pa-
reiškiantys savarankiškus reikalavimus civilinėse bylose.
Asmuo, turintis teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagal-
bą, pateikia prašymą teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą. Asmens pra-
šymas teikti valstybės teisinę pagalbą nagrinėjamas ir advokatas ski-
riamas rengiantis nagrinėti bylą arba vykstant teisminiam nagrinėjimui.
Teismas, išnagrinėjęs prašymą, priima nutartį teikti teisinę pagalbą ar-
ba jos neskirti. Nutartį atsisakyti teikti teisinę pagalbą galima skųsti
atskiruoju skundu (CPK 99 str. 5 d.). Prašymo valstybės teisinei pagal-
bai gauti tipinę formą patvirtino teisingumo ministras 2001 m. sausio
29 d. įsakymu Nr. 15l. Asmuo taip pat gali prašyti, kad valstybės tei-
sinei pagalbai teikti būtų skiriamas jo nurodytas advokatas arba advo-
kato padėjėjas, jei yra šio sutikimas. Advokato ar jo padėjėjo skyrimo
teikti valstybinę teisinę pagalbą tvarką detalizuoja teisingumo ministro
2001 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. 16 „Dėl advokato arba advokato
padėjėjo paskyrimo teikti valstybinę teisinę pagalbą bylų procese tvar-
kos patvirtinimo"2.
Valstybės garantuojama teisinė pagalba nutraukiama, jeigu:
1) paaiškėja, kad asmuo, kuriam teikiama valstybės garantuojama
teisinė pagalba, neturi teisės ją gauti;
2) asmuo nesumoka į valstybės biudžetą už valstybės teiktą teisi-
nę pagalbą;
3) asmuo sąmoningai pateikia neteisingą informaciją apie ginčo
ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas.
Nutartį nutraukti valstybės teisinę pagalbą priima civilinę bylą nag-
rinėjantis teismas (CPK 99 str. 4 d.). Liovusis teikti valstybės garan-
1
Žinios. 2001, Nr. 13-399.
2
Žinios. 2001, Nr. 13-400.
202
tuojamą teisinę pagalbą, jos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieško-

mos iš asmens, kuriam ji teikta.
Valstybės garantuojama teisinė pagalba baigiasi, jeigu:
1) pasikeičia asmens, kuriam teikiama valstybės garantuojama tei-
sinė pagalba, turto ir pajamų lygis ir jis nebeturi teisės į valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalies apmokėjimą;
2) nepateikiami dokumentai, įrodantys asmens teisę gauti valsty-
bės garantuojamą teisinę pagalbą;
3) teismas nusprendžia, kad teikti asmeniui valstybės garantuoja-
mą teisinę pagalbą yra netikslinga, asmens teisės ar įstatymo saugomi
interesai aiškiai nėra pažeisti ir gynyba ar atstovavimas yra neperspek-
tyvūs (Įstatymo 7 str.).
Pagal Įstatymo 19 straipsnį teisinę pagalbą taip pat turi teisę teik-
ti viešosios įstaigos, kurias gali steigti aukštosios mokyklos, savival-
dybės, advokatų kontoros ir kitos institucijos. Pavyzdžiui, viešąją įstaigą
„Teisės klinika" su kitais steigėjais yra įsteigęs Vilniaus universiteto
Teisės fakultetas.
3.20 PROCESO KONCENTRUOTUMO

IR EKONOMIŠKUMO PRINCIPAI
§ 1. PROCESO KONCENTRUOTUMO PRINCIPAS
Minėta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta žmogaus teisė į tai,
kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Ati-
tinkamas civilinio proceso tikslas - kuo greičiau atkurti tarp šalių tei-
sinę taiką - nurodytas ir CPK 2 straipsnyje. Nurodyta ir tai, jog nau-
jojo CPK pagrindas yra socialinio civilinio proceso mokykla, kur
proceso koncentruotumas suprantamas kaip viešas suinteresuotumas,
kad byla būtų išnagrinėta kiek galima greičiau. Atsižvelgiant į tai CPK
7 straipsnyje nustatytas savarankiškas civilinio proceso koncentruotu-
mo principas. Šio principo suformulavimas naujajame CPK nereiškia,
kad iki šiol Lietuvoje jis nebuvo pripažįstamas. Atvirkščiai, įtvirtinant
šį principą teismų praktikoje labai prisidėjo Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas ne kartą pabrėždamas jo reikšmę. Pavyzdžiui, civilinėje bylo-
je Nr. 3K-3-1212/2001 teisėjų kolegija konstatavo, jog yra viešasis in-
teresas, kad civilinė byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Kitoje
civilinėje byloje - Nr. 3K-3-999/2001, taip pat konstatuota, kad civili-
nio proceso paskirtis - užtikrinti greitą ir teisingą privačių ginčų iš-
sprendimą, ir nurodyta, jog asmeniui piktnaudžiaujant savo procesinė-
203
mis teisėmis teismas privalo ex officio (savo iniciatyva) šalinti tokius

neteisėtus veiksmus ir jų padarinius.
Pripažįstant, kad naujojo CPK pagrindas yra socialinio civilinio
proceso teorija, nėra jokios prasmės ginčytis dėl savarankiško proceso
koncentruotumo principo ir tikslo, nes šis principas savaime yra sude-
damoji šios teorijos dalis.
Verta paminėti tik neretai pareiškiamą dėl šio principo argumen-
tą, kad greitai - tai ne visada gerai. Reikia sutikti su nuomone, kad
skubėjimas dėl paties skubėjimo niekada negarantuoja gero rezultato.
Tačiau būtina atkreipti dėmesį į keletą argumentų:
a) Europos žmogaus teisių teismas jau ne vienoje byloje yra pa-
reiškęs, kad visapusiškas, bet per ilgas bylos nagrinėjimas visada reiš-
kia žmogaus teisių pažeidimą, taigi toks procesas negali būti vadina-
mas tinkamu. Kokia asmeniui bus nauda iš priimto teisingo sprendimo,
jeigu nuo ieškinio pareiškimo jau praėjo aštuoneri ar daugiau metų;
b) jokioje monografijoje ar vadovėlyje, kur aptariamas proceso kon-
centruotumo principas, nėra nuostatos, kad jis reiškia, jog bylą būtina
išnagrinėti greitai net ir teisingumo sąskaita. Kiek įmanoma greitesnis
bylos išnagrinėjimas neatsiejamas nuo teisingo jos išnagrinėjimo, o kilęs
šių dviejų proceso tikslų konfliktas sprendžiamas vieno ar kito naudai,
atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (pvz., nekyla jokių abejonių, kad
jeigu šalis vilkina bylos nagrinėjimą, pirmenybė teikiama proceso kon-
centruotumo principui).
Tikslas. Sudaryti tinkamas sąlygas, kad byla būtų iš esmės išnag-
rinėta jau per pirmąjį teismo posėdį.
Turinys. Šio principo turinį sudaro, viena vertus, teismo pareiga
rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelią
bet kokiems mėginimams vilkinti procesą, kita vertus, šalies pareiga
rūpintis proceso skatinimu. Be to, proceso koncentruotumas pasiekia-
mas dvejopai - procesinės medžiagos koncentracija ir procesinių veiks-
mų koncentracija.
Teismo pareiga. Teismo pareiga rūpintis kiek įmanomai greitesniu
bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelią proceso vilkinimui detalizuojama
konkrečiose CPK normose. CPK 72 straipsnio pirmojoje dalyje atsisa-
koma bylos išnagrinėjimo terminų, tačiau nustatoma pirmininko parei-
ga rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, kad
nebūtų vilkinamas jos išnagrinėjimas. CPK 142 straipsnyje numatyti
atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo terminai; 141 straipsnyje nuro-
doma teismo teisė atsisakyti priimti ieškinio dalyko arba ieškinio pa-
grindo pakeitimą; 181 straipsnyje numatyta teismo teisė atsisakyti pri-
204
imti pavėluotai pateikiamus įrodymus; 285 straipsnyje reglamentuoja-

mos sprendimo už akių priėmimo sąlygos ir kita.
Šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu. Šiuo atveju turima ome-
nyje santykinė pareiga. Ji nustatyta CPK 7 straipsnio antrojoje dalyje
ir detalizuojama kituose straipsniuose. Tai reiškia, kad šalis privalo są-
žiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti turimomis procesinėmis teisėmis,
rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdama
į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grin-
džiami reikalavimai ir atsikirtimai. Tad ši šalių pareiga, viena vertus,
reiškia ir jų (ne tik teismo) pareigą rūpintis proceso eiga (nurodyta
CPK 120-121 ir kituose straipsniuose), kita vertus, pareigą laiku, t. y.
nei per anksti (kad būtų išvengta teismo apkrovimo nereikalinga me-
džiaga), nei per vėlai (kad būtų išvengta proceso vilkinimo), atlikti
procesinius veiksmus.
Santykis su tiesa. Minėta, kad proceso koncentruotumo principas
jokiu būdu nereiškia greito bylos išnagrinėjimo bet kokia kaina. At-
virkščiai, CPK 7 straipsnio pirmojoje dalyje yra labai svarbi sąlyga,
kad teismas turi stengtis išnagrinėti bylą viename teismo posėdyje, jeigu
šitai nekenks tinkamam bylos išnagrinėjimui. Tuo tarpu byla bus iš-
nagrinėta tinkamai, jeigu, priimant sprendimą, joje bus nustatyta ma-
terialioji tiesa, o įstatymų numatytais atvejais - ir formalioji tiesa (pri-
imant sprendimą už akių).
§ 2. PROCESO EKONOMIŠKUMO PRINCIPAS

Jau ne kartą beveik kiekvienam bent šiek tiek besidominčiam civilinio
proceso teise teko girdėti, kad teisingumas negali būti vertinamas pi-
nigais, kad tai amoralu, neetiška ir net neteisėta. Visa tai yra reakcija
į proceso ekonomiškumo principą. Vargu ar viskas taip paprasta. Tei-
singumo vykdymas, be abejo, kainuoja, ir ne tik mokesčių mokėto-
jams (iš biudžeto lėšų išlaikoma visa teisingumo vykdymo sistema),
bet ir šalims (kurios moka žyminį mokestį, išlaidas, susijusias su by-
los nagrinėjimu). Todėl neabejotinai egzistuoja teismo pareiga kiek ga-
lima ekonomiškiau naudoti tiek biudžeto, tiek proceso šalių lėšas. Ki-
ta vertus, tai, be jokios abejonės, nereiškia teismo teisės (juo labiau
pareigos) taupyti minėtas lėšas teisingo bylos išsprendimo sąskaita.
Šis principas formuluojamas CPK 7 straipsnyje ir reiškia teismo
pareigą rūpintis, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta kiek galima eko-
nomiškiau. Be to, tai reiškia įstatymų leidėjo pareigą civilinio proceso
teisei suteikti tokį turinį, kad būtų sudarytos sąlygos ekonomiškam pro-
cesui.
205
Pozicija. Kalbant apie proceso ekonomiškumo principo įgyvendi-

nimą daugiausiai ginčų kyla dėl supaprastintos tam tikrų civilinių by-
lų, kur sumos nedidelės, nagrinėjimo procedūros (pvz., CPK 441 str.)
ir ribojimų atsižvelgiant į ginčijamą sumą pateikti apeliacinius ir ka-
sacinius skundus (pvz., CPK 303, 341 str.). Supaprastinta kai kurių bylų
nagrinėjimo procedūra jokiu būdu nereiškia teismo pareigos išaiškinti
atsisakymo, t. y. atsisakymo to, kad teismas išsiaiškintų esmines bylos
aplinkybes (CPK 159 str. l d.). Atvirkščiai, teismo pareiga užtikrinti
tinkamą bylos išnagrinėjimą išlieka, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad
ginčo suma nėra didelė, taigi ir pats ginčas dažniausiai yra paprastes-
nis, įstatymų leidėjas leidžia teismui civiliniam procesui keliamų tiks-
lų siekti liberalesnėmis priemonėmis.
Kalbant apie apeliacinių ir kasacinių skundų ribojimus, padėtis
dar paprastesnė. Manytume, kad žmogaus teisė į teisminę gynybą įgy-
vendinama pirmosios instancijos teisme. Kitaip tariant, Konstitucijos
30 straipsnis garantuoja asmens teisių gynybą teisme, tačiau ne iki
teismo. Net ir Europos žmogaus teismo praktikoje išryškėjus pagei-
davimui, kad šalims būtų suteikta bent viena galimybė skųsti teismo
sprendimą, yra pripažįstamos išimtys mažareikšmėms byloms. Tad ga-
lima teigti, kad viskas, kas yra už „pirmosios instancijos ribų", pri-
klauso tik nuo valstybės geros valios ir niekaip nėra susiję su tinka-
mu konstitucinių teisių įgyvendinimu. O neteisingo sprendimo
priėmimo galimybė vis dėlto išlieka ir perėjus visas galimas teismo
instancijas.
3.21 BENDRADARBIAVIMO (KOOPERAVIMOSI)

PRINCIPAS
Pozicijos. Dėl savarankiško kooperavimosi principo egzistavimo civi-
linio proceso moksle yra dvi gana priešingos pozicijos. Vieni autoriai
teigia, kad tokio savarankiško principo visiškai nėra, o tai, kas mėgi-
nama juo apibrėžti, yra tik dispozityvumo principo ribojimai. Kiti au-
toriai vadovaujasi nuostata, kad civilinio proceso teisėje yra savaran-
kiškas bendradarbiavimo principas. Lietuvos civilinio proceso teisės
koncepcijoje atstovaujama antroji pozicija, t. y. vyrauja požiūris, kad
yra savarankiškas bendradarbiavimo principas. Šis principas įtvirtintas
CPK 8 straipsnyje.
Turinys. Pati sąvoka „kooperavimasis" pirmiausiai reiškia tam tikrą
bendradarbiavimą. Civiliniame procese ja išreiškiamas ginčo šalių ir bylą
nagrinėjančio teismo bendradarbiavimas. Tokio bendradarbiavimo tiks-
las yra kiek įmanoma geresnis civilinio proceso tikslų ir pamatinių so-
cialinio civilinio proceso idėjų įgyvendinimas. Į teismo ir šalių bendra-
206
darbiavimą įstatymų leidėjas žvelgia ne kaip į šių. subjektų teisę, bet

kaip į pareigą. Būtent įgyvendinant bendradarbiavimo idėją įmanomas
ir aktyvaus teismo civiliniame procese idėjos, kuri yra neatsiejama so-
cialinio civilinio proceso dalis, įgyvendinimas. Minėtas bendradarbiavi-
mas negali būti chaotiškas, tik pagal kurio nors subjekto valią ir norus.
Atvirkščiai, gali būti bendradarbiaujama tik tiek, kiek leidžia įstatymas.
Peržengus nustatytą ribą, kalbėsime ne tik apie atitinkamų procesinių
veiksmų neteisėtumą, bet ir teismo šališkumą konkrečioje byloje.
Visi šie bendradarbiavimo principo bruožai apibūdinti CPK
8 straipsnyje, kur sakoma, jog teismas, CPK nustatyta tvarka bendra-
darbiaudamas su byloje dalyvaujančiais asmenimis, imasi priemonių,
kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Ši tvarka įtvirtinta trijuose CPK
straipsniuose, t. y. 7 straipsnyje, kur atsispindi šalies pareiga rūpintis
proceso skatinimu; 159 straipsnyje, kur kalbama apie teismo pareigą
išaiškinti, ir 161 straipsnyje, kur nurodyta teismo teisė pasiūlyti šaliai
pasirūpinti atstovavimu. Ar visos šios priemonės nereiškia teismo ša-
liškumo? Manytume, jokiu būdu. Teismas bus laikomas šališku, jeigu
tiesiogiai ar netiesiogiai bus suinteresuotas bylos baigtimi. Kol apie
tokį suinteresuotumą nėra kalbos, negalima kalbėti ir apie jo šališku-
mą byloje. Teismo teisė pateikti klausimus, nurodyti aplinkybes, ku-
rios turi būti papildomai įrodytos, pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu ir
kitos atitinkamos teisės tėra priemonės, padedančios įgyvendinti civi-
liniam procesui keliamus tikslus ir užtikrinti tinkamą teisingumo vyk-
dymą civilinėse bylose.
3.22 ŽODINIO IR RAŠYTINIO PROCESŲ

DERINIMAS
Žodinio proceso ir rašytinio proceso principų sąvokos. Žodinio proceso
principas tebėra viena iš labiausiai pamėgtų diskusijų temų civilinio
proceso teorijoje. Jo esmė, kad visi įrodymai tiriami, šalių kalbos sa-
komos, rengiamasi nagrinėti bylą teisme ir ji nagrinėjama žodžiu.
Sprendimo pagrindas taip pat gali būti tik proceso medžiaga, ištirta ir
pateikta procese žodžiu. Šis principas tiesiogiai susijęs su tiesioginio
bylos nagrinėjimo principu, kurio esmė, kad teismas savo sprendimą
grindžia tik tais įrodymais, kuriuos pats žodžiu ištyrė teismo posėdyje.
Tuo tarpu pagrindine rašytinio proceso principo idėja yra pripažįstama
taisyklė „Quod non in actis, non est in mundo". Jo esmė, kad spren-
dimo pagrindas gali būti tik tai, kas teismui pateikta raštu.
Ginčas. Teorijoje gana ilgai ginčytasi, kuri iš proceso formų yra
geresnė ir kuriuo atveju geriau gali būti įgyvendinami proceso tikslai.
Tik maždaug XX a. viduryje kontinentinės Europos civilinio proceso te-
207
orijoje ir praktikoje galutinai apsistota ties ,,sententia media" (kompro-

miso taisykle), kad geriausia yra derinti šiuos du principus, paprastai
žodinę proceso formą paliekant vyrauti. Tad šiandien galima kalbėti apie
įsitvirtinusią mišriąją proceso formą, kai derinami žodinio ir rašytinio
proceso principai. Panagrinėsime šias dvi formas kiek plačiau.
Istorija. Nekelia abejonių teiginys, kad pirmieji procesai buvo žo-
diniai ir to priežastis labai paprasta - tiesiog didžioji visuomenės da-
lis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti1. Romos ordinarinis civilinis pro-
cesas taip pat iš esmės buvo žodinis. Rašytinė proceso forma įsigali
jau kanoniškame Romos procese ir viduramžiais tampa vyraujančiu pro-
ceso principu pagrindinėse Europos valstybėse (Austrijos-Vengrijos im-
perijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje). 1806 m. Prancūzijos CPK katego-
riškai atsisakoma rašytinio ir pereinama prie žodinio proceso. Tą patį
būtų galima pasakyti ir apie 1877 m. Vokietijos CPK bei 1864 m. Ru-
sijos civilinės teisenos įstatymą. Pirmasis ir, kaip rodo patirtis, pavy-
kęs mėginimas suderinti Šiuos du iš pirmo žvilgsnio lyg ir visiškai
nesuderinamus principus yra 1895 m. Austrijos CPK. Šių dviejų pro-
ceso pradų derinimo idėja išlaikė laiko išmėginimus ir šiandien, minė-
ta, yra išreikšta beveik visuose Europos civilinio proceso kodeksuose.
Kodėl liberaliojo civilinio proceso „tėvai" taip kategoriškai neigė
rašytinio proceso principą? Pirmiausiai tai reiškė kovą su „kabinetiniu
teisingumu" ir būtinybę įtvirtinti proceso viešumo principą. Kadangi
visi rašytiniai procesai iki tol buvo uždari, tauta beveik negalėjo įgy-
vendinti liberalizmo deklaruojamos teisingumo kontrolės idėjos. Kita
vertus, buvo kalbama apie „raštų upes" teismuose, begalinį proceso
formalumą, ilgą jo trukmę, teisėjo negalėjimą iš „procesinių raštų" su-
sidaryti tikrojo bylos aplinkybių vaizdo, tiesiogiai ištirti įrodymų, kad
teisėjui beveik neįmanoma išsiaiškinti bylos aplinkybių, kad rašytinis
procesas yra nelankstus ir nepaslankus, būtinai susijęs su eventualumo
principo (besąlygišku atsisakymu priimti įrodymus, pateikiamus pažei-
dus tam nustatytą terminą) įgyvendinimu ir panašiai2. Pabrėžtina, kad
būtent ilga trukmė laikyta vienu iš pagrindinių rašytinio proceso trū-
kumų.
Kartu nurodyti tokie pagrindiniai žodinio proceso privalumai: pa-
prastumas, aiškumas, pritaikomumas, reali galimybė nustatyti tiesą by-
loje, tiesiogiai išsiaiškinti šalių pozicijas, greitumas, teismo darbo vie-
šumas ir tiesioginis dalyvavimas3.
1
Kipp H. G. Das sogenannte Muendlichkeitsprinzip. Berlin, 1952. S. 4.
2
Wach A. Vortraege ueber die Reichszivilprozessordnung. S. 4.
3
Wach A. Grundfragen und Reform des Zivilprozesses. Berlin, 1914. S. 76.
208
Deja, po pergalingo žygio prieš rašytinį procesą greitai išryškėjo

ir grynai žodinės proceso formos trūkumai. Kadangi įrodymus beveik
neribotai buvo galima pateikti per visą nagrinėjimą teisme, šalys ėmė
tuo piktnaudžiauti ir sukeldavo begalinį teismo posėdžių atidėliojimą;
Šalies neatvykimas į teismo posėdį taip pat reiškė jo atidėjimą; teis-
mui rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui šalys taip pat piktnaudžia-
vo informacijos pateikimu dalimis ir labai prailgindavo šią stadiją. Pa-
galiau teigta, kad visiškai įgyvendinus žodinio proceso principą teismas
dažnai tiesiog pasimeta nesusistemintame informacijos sraute. Tvirtin-
ta, kad dėl begalinio bylos nagrinėjimo atidėliojimo tiesioginio daly-
vavimo principas beveik praranda savo prasmę, nes kai sprendimas
priimamas po kelerių metų, teismas tiesiog nebepajėgia susigaudyti vi-
soje toje žodinėje informacijoje1. Tad kritikavę rašytinį procesą dėl il-
gos jo trukmės žodinio proceso šalininkai gana greitai susidūrė su ta
pačia problema žodiniame procese. Imta pripažinti, kad žodinis bylos
nagrinėjimas kaip proceso pagreitinimo priemonė veiksminga tik tada,
kai teismo posėdžių skaičius neviršija dviejų, kitaip jis tampa „kelmu
prie kojos"2. Iš visų čia įvardytų blogybių pagrindine ilgo bylos nag-
rinėjimo esant žodiniam procesui priežastimi laikyta per visą bylos
nagrinėjimą šalių informacijos dozavimas teismui, nes tai tiesiogiai le-
mia teismo posėdžių atidėjimą. Mėginta įvairiais būdais spręsti šią pro-
blemą neribojant žodinio proceso principo, tačiau visi šie mėginimai
buvo nesėkmingi.
Kuriant Austrijos CPK šios žodinio proceso bėdos jau buvo gana
aiškiai matomos ir Kleinas sugebėjo rasti protingą išeitį iš šios padė-
ties. Šiame procese taip pat vyraujančiu pripažįstamas žodinio bylos
nagrinėjimo principas, tačiau jame yra tam tikrų rašytinio proceso ele-
mentų. Kleinas teigė, kad žodinis procesas nėra savitikslis dalykas, jis
pirmiausiai užtikrina tiesioginį dalyvavimą, tačiau turi būti įgyvendi-
namas tik tiek, kiek šitai padeda pasiekti civilinio proceso tikslus3.
Austrijos CPK buvo numatyti du esminiai žodinio proceso ribojimai
pirmosios instancijos teisme - tai pasirengimo nagrinėti bylą stadija,
kuri iš esmės buvo rašytinė, ir teismo posėdžių protokolavimas. Rašy-
tinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui turėjo užtikrinti bylos me-
1
Wach A. Vortraege ueber die Reichszivilprozessordnung. S. 45.
2
Rechberger H. W. Rechtspolitische Ziele und Gestaltungsanliegen der Oesterrei-
chischen Zivilprozessordnung // 100 Jahre ZPO Oekonomische Analyse des Zivilpro-
zesses / Hrsg. P. Lewisch, W. H. Rechberger. Wien, 1998. S. 63.
1
Nekrošius V. Francas Kleinas apie civilinio proceso tikslus ir principus bei jų
įgyvendinimo metodus. P. 48.
209
džiagos koncentraciją ir galimybę priimti byloje teisingą sprendimą jau

pirmame teismo posėdyje. Teismo posėdžio protokolas turėjo užtikrin-
ti ne tik realią galimybę teismui susiorientuoti žodžiu pateiktoje infor-
macijoje, bet ir greitą apeliacijos procedūrą. Minėta, kad priėmus šį
kodeksą ginčas dėl to, kuri forma yra geresnė, dar labiau sustiprėjo. Jį
išsprendė ne teorija, o praktika, pripažinusi mišriojo proceso idėją. Šiuo
atveju praktika pateikė teorijai neginčijamą išvadą, kurią labai puikiai
suformulavo prof. P. Arensas: „Mūsų tyrinėjimas parodė, kad visiškai
netikslinga įgyvendinti grynąjį žodinio bylos nagrinėjimo principą. Pa-
galiau jo neįmanoma visiškai įgyvendinti. Žodinis procesas, kaip by-
los nagrinėjimo pagrindas, be jokios abejonės, yra prasmingas daly-
kas, nes teismui suteikia geriausią galimybę kartu su šalimis išnagrinėti
ginčą. Tai taip pat geriausias būdas tirti įrodymus. Tačiau, kaip parodė
mūsų CPK istorija, šie žodinio proceso tikslai gali būti tinkamai įgy-
vendinami tik jeigu byla bus aktyviai ir greitai parengta nagrinėti teis-
me. Be ginčo šalių apsikeitimo procesiniais raštais tai nėra įmanoma.
Taigi norint, kad žodinio proceso principas tinkamai veiktų, tiesiog bū-
tina jį apriboti tam tikrais rašytinio proceso elementais."1 Tad galima
daryti išvadą, kad rašytinio proceso ir žodinio proceso principų derini-
mas yra geriausias būdas, viena vertus, pasiekti bylos išnagrinėjimo
koncentruotumą, kita vertus, suderinti proceso greitumą ir sprendimo
teisingumą.
Sprendimas. Nors Lietuvos CPK 15 straipsnyje įtvirtintas žodinio
proceso principas, tačiau iš esmės jį reikėtų suprasti kaip žodinio ir
rašytinio procesų derinimą. Pirmosios instancijos teismo procese vy-
rauja žodinis bylos nagrinėjimas ir rašytinis procesas įmanomas tik įsta-
tymo nurodytais atvejais. Apeliacinės instancijos teisme jau pasiekia-
ma šių dviejų formų pusiausvyra numatant, kad jeigu apeliantas neprašo
žodinio bylos nagrinėjimo, byla nagrinėjama raštu. Tad kad apeliaci-
nis skundas būtų nagrinėjamas žodiniame procese, užtenka paprasto
apelianto prašymo pateiktame apeliaciniame skunde. Kasaciniame pro-
cese pirmumas teikiamas rašytiniam procesui ir žodinis procesas čia
yra veikiau taisyklės išimtis nei pati taisyklė.
1
Arens P. Muendlichkeitsprinzip und Prozessbeschleunigung im Zivilprozess. Ber-
lin, 1971. S. 47.
210
KETVIRTAS SKYRIUS
CIVILINIO PROCESO TEISĖS RAIDA XX a. LIETUVOJE
4.1 DIDŽIOJI CIVILINIO PROCESO TEISĖS REFORMA

XIX a. EUROPOJE
Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos Europoje buvo įsigalėjęs vadi-
namasis feodalinis civilinis procesas, kuris buvo visiškai rašytinis, teis-
mo posėdžiai buvę uždari, čia vyravo eventualumo principas, neribota
teismo galia. Ilgas procesas buvo viena iš pagrindinių problemų.
XVII a. pradžioje Europoje pradeda formuotis naujas, iš esmės
šiandieninis civilinis procesas. Esminę reikšmę jo formavimuisi, be jo-
kios abejonės, pirmiausiai turėjo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Pran-
cūzijoje atsisakoma senų feodalinių proceso formų, vietoj jų įvedama
laisvo įrodymų vertinimo taisyklė, tiesioginio dalyvavimo nagrinėjant
bylą teisme ir žodinio proceso, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi prin-
cipai, iš esmės apribojamas teismo vaidmuo procese.
Šios idėjos inspiruoja nemažai naujų civilinio proceso teisės sri-
ties kodifikavimo darbų. Pirmiausiai 1806 m. priimamas Prancūzijos
CPK, po to dėl Prancūzijos pavyzdžio įtakos pasirodo 1864 m. Rusi-
jos kodeksas; 1865 m. - Italijos CPK; 1877 m. - Vokietijos CPK;
1895 m. - Austrijos CPK. To22s0 Tc (.) Tj 2.824 T3.
DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS
Civilinės bylos nagrinėjimas trunka tam tikrą laiką, kartais net kele-
rius metus. Civilinė byla prasideda ieškinio pareiškimu teisme ir bai-
giasi teismo sprendimo įvykdymu. Gana dažnai dėl įvairių priežasčių
ar aplinkybių, atsiradusių prieš įsiteisėjant teismo sprendimui, gali bū-
ti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą.
Pavyzdžiui, sužinojęs apie pareikštą ieškinį, atsakovas gali tretiesiems
asmenims perleisti, sunaikinti ar paslėpti jam priklausantį turtą. Dėl
nurodytų priežasčių privalu įstatyme nustatyti laikiną (iki bus priimtas
teismo sprendimas) ginčo objekto apsaugos mechanizmą ir garantuoti
būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo veikla taikant priemones,
kad būtų įvykdytas būsimas teismo sprendimas patenkinus ieškinį, va-
dinama laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
Labai tiksliai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą apibū-
dina Anglijos teismuose cituojamas lordas Donaldsonas: „Mes gyvename
tokiame apsukriame ir greitai kintančiame komerciniame ir finansiniame
pasaulyje, kad teismai yra priversti prisitaikyti prie tobulėjančio pasau-
lio ir turėti galimybių apriboti veiksmų laisvę atsakovų, visą savo ener-
giją skiriančių tam, kad įgytų imunitetą būsimam teismo sprendimui."1
Ieškinio surašymas yra gana sudėtingas, atsakingas ir nemažai lai-
ko užimantis veiksmas ir jam atlikti reikia teisinių žinių, išreikalauti
surinkti ir išstudijuoti įvairius dokumentus. Galimas atvejis, kad atsa-
kovas, sužinojęs apie ieškovo rengiamą ieškinį, gali imtis nesąžiningų
priemonių, apsunkinančių ar darančių visai nebeįmanomą jam nepa-
lankaus teismo sprendimo įgyvendinimą. „Popierinis" teismo sprendi-
mas, kuriuo tik patvirtinamas ieškovo (kreditoriaus) reikalavimų pa-
grįstumas, teikia paguodą laimėjusiam bylą ieškovui, tačiau neužtikrina
tinkamos jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismo tvarka.
Taigi esant realiam pavojui, kad ieškovo (kreditoriaus) teisės privers-
tine tvarka vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, taikant laiki-
nąsias apsaugos priemones reikia nustatyti ir išlaikyti tokią padėtį, ku-
ri sudarytų sąlygas ieškovui rengtis procesui ir jame dalyvauti, o
priėmus jam palankų sprendimą - jį realiai įvykdyti.
Andrews N. Cit. op. P. 176.
387
IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONES
Laikinosios apsaugos priemonės buvo žinomos daugelyje valsty-

bių (Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje), tačiau Lietuvoje ši sąvoka
iki 2001 m. liepos l d., kai buvo pakeistas 1964 m. CPK 155 straips-
1
nis , nebuvo vartojama, o suprantama kaip ieškinio užtikrinimo prie-
monė. Pažymėtina, kad pirmą kartą Lietuvos teisės sistemoje laikinųjų
apsaugos priemonių sąvoka paminėta. Autorių teisių ir gretutinių tei-
sių įstatymo 69 straipsnyje, tačiau šių priemonių taikymas sietas su ieš-
kinio pareiškimu teisme, o ieškinio užtikrinimo priemonės galėjo būti
taikomos tik jį pareiškus.
Įstatymas numato, kad teismas byloje dalyvaujančių ar kitų su-
interesuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemo-
nių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti
arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. l d.). Teismo iniciatyva
laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik kai būtina sie-
kiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2d.). CPK 144 straipsnio
trečiojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali
būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek esant bet kuriai civili-
nio proceso stadijai, t. y. įstatymas jau nesieja šių priemonių taikymo
su ieškinio pareiškimu teisme.
Vadovaujantis CPK 145 straipsnio pirmąja dalimi, laikinosios ap-
saugos priemonės gali būti:
1) atsakovo nekilnojamojo daikto areštas;
2) įrašas viešajame registre draudžiant perleisti nuosavybės teisę;
3) kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausan-
čių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas;
4) atsakovui priklausančio daikto sulaikymas;
5) atsakovo turto administratoriaus paskyrimas;
6) draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba
atlikti tam tikrus veiksmus;
7) draudimas kitiems asmeninis perduoti atsakovui turtą arba vyk-
dyti kitas prievoles;
8) išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės
gyvenamosios vietos;
9) turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl
arešto tam turtui panaikinimo;
10) išieškojimo sustabdymas vykdant sprendimą;
11) laikino materialiojo išlaikymo priteisimas ar laikinų ribojimų
nustatymas;
Žinios. 2001, Nr. 55-1947.
388
12) įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsi-

rasti ar padidėti;
13) kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus ga-
li būti sunkiau arba nebeįmanoma įvykdyti teismo sprendimo.
Pažymėtina, kad teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos
priemones, tačiau bendra ją suma neturi būti iš esmės didesnė už ieški-
nio sumą (CPK 145 str. 2 d.). Įstatymuose gali būti nustatytas konkre-
čių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tam tikrų kategorijų civili-
nėse bylose. Pavyzdžiui, santuokos nutraukimo bylose esant sutuoktinio
kaltei ar sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylose teismas,
atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio intere-
sus, gali taikyti CK 3.65 straipsnyje nurodytas laikinąsias apsaugos prie-
mones:
1) įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium;
2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;
3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudo-
tis tam tikru turtu;
4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams
vaikams ar kitam sutuoktiniui;
5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavy-
bės teisėmis vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti
išlaikymo mokėjimą;
6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtik-
rinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui;
7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vai-
kais ar lankytis tam tikrose vietose.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio pirmojoje
dalyje (2003 m. kovo 5 d. redakcija) nurodytos tokios laikino pobū-
džio priemonės (laikinosios apsaugos priemonės), taikomos autorių tei-
sių gynimo bylose:
1) įpareigojimas asmenis nutraukti neteisėtą kūrinių ar kitų pagal
šį įstatymą saugomų objektų naudojimą;
2) draudimas išleisti į apyvartą neteisėtas kūrinių ar kitų pagal šį
įstatymą saugomų teisių objektų kopijas;
3) areštavimas neteisėtų kūrinių audiovizualinių įrašų ar fonogra-
mų kopijų, jų atgaminimo priemonių ir įrangos bei atitinkamų doku-
mentų.
Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi atitikti pro-
cesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, jame turi būti nurodo-
mos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti laikinosios apsaugos prie-
389
mones, ir nurodoma, kokios būtent laikinosios apsaugos priemonės ir

kokiu būdu turėtų būti taikomos. Toks prašymas gali būti nurodomas
ieškinyje, pareiškime išduoti teismo įsakymą ar paduodamas kartu su
ieškiniu arba gali būti paduodamas jau iškėlus bylą teisme. Savo ini-
ciatyva teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik kai šitai
yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2 d.).
Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nagrinėja
ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo dienos. Apie tokio pra-
šymo nagrinėjimą turi būti pranešama atsakovui, tačiau išimtiniais at-
vejais jos gali būti taikomos ir nepranešus atsakovui, kai yra reali grės-
mė, kad toks pranešimas sutrukdys taikyti laikinąsias apsaugos
priemones arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. l d.).
Laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepranešus priimant preli-
minarų sprendimą (CPK 427 str. 5 d.) ar išduodant teismo įsakymą
(CPK 436 str. 2 d. 9 p.).
Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių esant suintere-
suoto asmens prašymui iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK
148 str. 2 d.). Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
iki ieškinio pareiškimo dienos privalo nurodyti teismui, dėl kokių prie-
žasčių ieškinys negali būti pareikštas iš karto, ir pateikti įrodymus,
patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Pa-
vyzdžiui, atsakovas kreipėsi į turto registro įmonę su prašymu išduoti
pažymą dėl nekilnojamojo turto pardavimo, ruošiamasi išvykti nuolat
gyventi į užsienį, įdėtas skelbimas parduodant turtą ir panašiai.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki bylos iškėlimo teisme
iš esmės reiškia ieškovo (kreditoriaus) tam tikro pranašumo prieš at-
sakovą (skolininką) įgijimą. Teismų praktikoje nereti atvejai, kad ieš-
kovai naudoja laikinąsias apsaugos priemones kaip tam tikro poveikio
priemones atsakovui, o teismui pritaikius šias priemones ieškinys teis-
mui nepareiškiamas. Dėl šios priežasties yra nustatyta, kad suintere-
suotas asmuo pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos prie-
mones iki bylos iškėlimo privalo sumokėti pusę CPK 80 straipsnyje
numatyto žyminio mokesčio. Ši suma iš esmės pripažintina užstatu,
nes nepareiškus ieškinio sumokėti pinigai negrąžinami, išskyrus atve-
jus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės (CPK
148 str. 2 d.). Pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones iki bylos iškė-
limo, teismas turi nustatyti terminą, per kurį turi būti pareikštas ieški-
nys, tačiau šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Mi-
nėtas prašymas turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo
taisykles nagrinės ieškinį (turi būti atsižvelgta į teritorinį ir rūšinį teis-
mingumą).
390
Nesvarbu, ar nutartis priimama iki bylos iškėlimo, iškeliant bylą
ar jau vykstant teisminiam nagrinėjimui, teismas priima motyvuotą nu-
tartį, kurioje turi būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, jos mas-
tas, taikymo tvarka ir būdas tuo atveju, jei taikomas turto areštas, iš-
spręsti turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimai (CPK 145 str.
4 d.). Pavyzdžiui, areštuodamas atsakovui priklausantį automobilį, teis-
mas gali uždrausti atsakovui valdyti ir naudotis automobiliu, nurody-
damas, kad jis turi būti pastatytas į saugojimo aikštelę ir už saugoji-
mą moka ieškovas savo lėšomis. Įstatymas numato, kad kai laikinai
ribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį bendrosios dalinės
nuosavybės teise, gali būti areštuota tik ta turto dalis, kuri priklauso
asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Jeigu tur-
to dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, nenustatyta, tada laikinai, kol
šitai bus padaryta, gali būti areštuojamas visas turtas (CPK 145 str.
5 d.). Areštavus lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaito-
se, leidžiama atlikti tik tas su tomis lėšomis susijusias operacijas, ku-
rios nurodytos teismo nutartyje (CPK 145 str. 6 d.).
Teismo nutartyje taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodoma:
1) nutarties priėmimo laikas ir vieta;
2) teismo, priėmusio nutartį, pavadinimas ir sudėtis;
3) nutarties priėmimo motyvai ir laikinųjų apsaugos priemonių tai-
kymo pagrindas;
4) asmuo, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės (fizi-
nio asmens vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), gyvena-
moji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas);
5) asmuo, kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikomos laiki-
nosios apsaugos priemonės (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens
kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės ad-
resas, kodas);
6) taikomos laikinosios apsaugos priemonės apibūdinimas (jeigu
laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, nurodomas turto pavadi-
nimas, kodas (jeigu turtas registruotas turto registre), trumpas aprašy-
mas, buvimo vieta ir kiti turtą identifikuojantys duomenys);
7) jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turto savinin-
kas (bendraturčiai) (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gy-
venamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas);
8) laikinosios apsaugos priemonės taikymo mastas, taikymo bū-
dai, taip pat kalendorine data nustatytas laikinosios apsaugos priemo-
nės taikymo terminas, jeigu jis nustatomas;
9) kiti su taikoma laikinąja apsaugos priemone susiję teisių ribo-
jimai, jeigu jie taikomi;
391
IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONĖS
10) jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turto sau-

gotojas ar administratorius (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens ko-
das, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adre-
sas, kodas), jeigu jį skiria teismas;
11) nutarties vykdymo tvarka;
12) nutarties apskundimo tvarka.
[statymas numato, kad taikant su turtu susijusią laikinąją apsau-
gos priemonę išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodyti,
jeigu areštuojamas turtas turto registre neregistruojamas arba nutarties
priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek turto turi atsakovas (skoli-
ninkas). Tokiu atveju aprašyti turtą pavedama antstoliui.
Įstatymas nustato, kad asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už
nustatytų ribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo
jam momento, o nesant galimybės jam paskelbti, taip pat kai nutartis
priimama tokiam asmeniui nedalyvaujant, - nuo nutarties įregistravi-
mo turto arešto aktų registre (CPK 145 str. 8 d.). Apie nutarties pri-
ėmimą įstatymo nustatyta tvarka pranešama asmeniui, kuriam taikoma
laikinoji apsaugos priemonė, ir jam išaiškinama atsakomybė už nusta-
tytų ribojimų pažeidimą. Atsakovui, kuriam taikomas draudimas išvykti
iš gyvenamosios vietos, būtina pasirašytinai pranešti apie laikinosios
apsaugos priemonės taikymą (CPK 148 str. 6d.). CPK 149 straipsnyje
nustatyta, kad, pažeidus draudimą atsakovui dalyvauti tam tikruose san-
doriuose ar imtis tam tikrų veiksmų, draudimą kitiems asmenims per-
duoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles, draudimą atsakovui
išvykti iš gyvenamosios vietos ir įpareigojimą atlikti veiksmus, užker-
tančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, kaltiems asmenims gali būti
skiriama bauda ir ieškovas turi teisę iš tokių asmenų reikalauti atly-
ginti nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties neįvykdymo. Teis-
mas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmo-
ka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą ar už atsakovą yra
laiduojama, be to, atsakovas gali įkeisti savo turtą (CPK 146 str. 2 d.).
Pavyzdžiui, atsakovas, sužinojęs, kad, taikant laikinąsias apsaugos prie-
mones, yra areštuojamas jo nekilnojamasis turtas, turi teisę įmokėti į
teismo specialiąją sąskaitą prašomą priteisti sumą.
Teismas parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones turi vado-
vautis ekonomiškumo principu. Įstatyme nustatyta, kad bendra riboji-
mų suma taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti iš esmės
didesne už ieškinio sumą. Praktikoje dažnai kyla nesklandumų, kai pa-
reiškiamas ieškinys nedidelei sumai, o areštuojamas vienintelis atsa-
kovo butas ar kitas turtas, gerokai viršijantis ieškinio kainą.
392
LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONES
Tokiu atveju svarbu nustatyti ar atsakovas neturi kokio nors kil-

nojamojo daikto ar piniginių lėšų, kurias areštavus būtų užtikrintas
sprendimo įvykdymas. Žinoma, įstatymas numato galimybę pakeisti vie-
ną laikinąją apsaugos priemonę kita. Šitai gali padaryti teismas byloje
dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, tačiau teismui bū-
tina sužinoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, todėl jis pri-
valo apie tokį prašymą pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims ir
šie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus (CPK 146 str.
l d.). Be abejo, kai atlikti CPK 146 straipsnio antrojoje dalyje nurody-
ti veiksmai, teismas gali paskirtą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti
ar panaikinti. Draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos tik išimti-
niais atvejais, todėl šis draudimas gali būti panaikinamas įmokėjus rei-
kalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba laidavus už atsako-
vą (CPK 146 str. 4 d.).
Pažymėtina, jog teismui suteikta teisė pareikalauti, kad asmuo, pra-
šantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktų atsakovo nuosto-
lių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlygi-
nimo užtikrinimą, kuris taip pat gali būti banko garantija (CPK 147 str.
l d.). Taikydamas ar pritaikęs laikinąją apsaugos priemonę, teismas turi
nustatyti terminą, per kurį asmuo, prašęs ją taikyti, turi įmokėti pinigus
arba pateikti banko garantiją. Nurodytam asmeniui šito nepadarius per
teismo nustatytą terminą, teismas laikinąsias apsaugas priemones panai-
kina (CPK 147 str. 2 d.). Be to, teismo iniciatyva laikinosios apsaugos
priemonės gali būti panaikintos, jei šito reikalauja viešasis interesas ir
jei asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo,
per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio (CPK 150 str. 2 d.).
Taigi laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas gali būti panaikinamas
byloje dalyvaujančių ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismui, ku-
rio žinioje yra byla, priimant nutartį. Laikinųjų apsaugos priemonių pa-
naikinimo klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Bylą iš-
nagrinėjus iš esmės, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą
teismas turi išspręsti priimdamas sprendimą, t. y. atmetus ieškinį laiki-
nosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos, kol įsiteisės
teismo sprendimas (CPK 150 str. 4d.), o ieškinį patenkinus taikytos lai-
kinosios apsaugos priemonės galioja, kol įvykdomas teismo sprendimas
(CPK 150 str. 5 d.). Jei šie klausimai nebuvo išspręsti teismui priimant
sprendimą, įsiteisėjus teismo sprendimui ar jį įvykdžius gali būti išspręsti
priimant nutartį. Pažymėtina, kad priimdamas sprendimą teismas gali
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias teismo sprendimo
įvykdymą, jeigu iki tol jos nebuvo taikytos (CPK 272 str.).
393
Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones įsigalioja nuo pri-

ėmimo dienos, tačiau visos pirmosios instancijos teismo nutartys dėl
laikinųjų apsaugos priemonių skundžiamos pateikiant atskirąjį skun-
dą (CPK 148 str. 5d., 151 str. l d.) dėl jų taikymo, pakeitimo ir pa-
naikinimo. CPK 152 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teismo
nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdoma skubiai, to-
dėl atskirojo skundo pateikimas nesustabdo bylos nagrinėjimo ir nu-
tarties vykdymo, išskyrus atvejus, kai pateikiamas atskirasis skundas
prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ar pakeisti jas ki-
tomis. Tokios nutarties vykdymas sustabdomas, kol įsiteisės nutartis.
Skundo padavimo terminas skaičiuojamas nuo nutarties priėmimo
dienos, išskyrus atvejus, kai nutartis buvo priimta nepranešus asme-
niui, kuris pateikia atskirąjį skundą. Šiuo atveju terminas skaičiuoja-
mas nuo nutarties nuorašo įteikimo tokiam asmeniui dienos (CPK
151 str. 2d.). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teis-
mo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos (CPK
151 str. 5d.).
Nutartys vykdyti yra nedelsiant išsiunčiamos viešo registro tvar-
kytojui ar kitam pareigūnui ar asmeniui, įgaliotam vykdyti nutartis. Nu-
tartis, kurią vykdo antstolis, vykdoma teismo sprendimams vykdyti nu-
statyta tvarka, t. y. remiantis Sprendimų vykdymo instrukcijos 16 punktu
teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra vykdomasis do-
kumentas. Nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones antstoliui pa-
teikia šalis, kurios prašymu jos taikomos. Ji pateikia nutartį vykdyti
pasirinktam antstoliui ir apmoka vykdymo išlaidas. Turto areštas įre-
gistruojamas 1999 m. lapkričio 9 d. Turto arešto aktų registro įstaty-
mo1 nustatyta tvarka. Ši laikinoji apsaugos priemonė asmeniui, kurio
turtas areštuojamas, sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto jam
paskelbimo, o nesant galimybės paskelbti - nuo turto arešto akto įre-
gistravimo Turto arešto aktų registre, jeigu kiti įstatymai nenustato ki-
taip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius
nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turto
arešto aktų registro įstatymo 4 str. l d.). Visi turto arešto duomenys,
įrašyti į Turto arešto aktų registrą, pripažįstami teisingais ir išsamiais,
kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šio registro duomenys
yra vieši ir nustatyta tvarka su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo.
Dėl nurodytų priežasčių preziumuojama, kad turto arešto duomenys ži-
nomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas
Turto arešto aktų registre.
1
Žinios. 1999, Nr. 101-2897.
394
Taikant laikinąsias apsaugos priemones svarbiausias vaidmuo ten-

ka teismui. Jis privalo siekti, kad būtų užtikrinama kreditoriaus ir
skolininko interesų pusiausvyra, kad šios priemonės nebūtų taikomos
nepagrįstai. Pavyzdžiui, areštavus skolininko - juridinio asmens - ban-
ko sąskaitą, sutrikdoma jo finansinė veikla, užuot areštavus skolinin-
ko kilnojamąjį turtą. Dėl nurodytų priežasčių teismai turėtų dažniau
taikyti priemones, užtikrinančias atlyginimą nuostolių, kurių atsako-
vas gali patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi bū-
tina užtikrinti ieškovo (kreditoriaus) ir atsakovo (skolininko) interesų
pusiausvyrą.
Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti aiški ir
tinkama operatyviai vykdyti, joje nurodyti privalantys ją vykdyti as-
menys. Duomenis apie viešuose registruose registruojamą turtą turi pa-
teikti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kai areš-
tuojamas turtas nėra registruojamas ar nėra žinoma, kiek ir kokio turto
turi atsakovas (skolininkas), pareiga surasti ar aprašyti turtą tenka ant-
stoliui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas numatytas ir teismo įsa-
kymo procedūroje. Pareiškime išduoti teismo įsakymą turi būti moty-
vuotas prašymas, jeigu yra pagrindo taikyti skolininkui laikinąsias
apsaugos priemones, ir duomenys apie jo turtą (CPK 433 str. l d. 5 p.).
Išduodamas įsakymą teismas turi nurodyti, kokios laikinosios priemo-
nės taikomos (CPK 436 str. 2 d. 9 p.), t. y. kartu su įsakymu priimama
nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šitai nurodoma įsa-
kyme.
Laikinąsias apsaugos priemones teismas gali taikyti ir tada, kai
šalių ginčas nagrinėjamas arbitražu, nes Komercinio arbitražo įstaty-
mo 12 straipsnyje nustatyta, kad šalies kreipimasis į teismą iki arbitra-
žinio nagrinėjimo pradžios arba vykstant nagrinėjimui, prašant imtis
priemonių užtikrinti ieškinį, ir teismo nutartis dėl tokių priemonių tai-
kymo nėra nesuderinama su arbitražiniu susitarimu. Tai reiškia, kad
vienos šalies prašymu laikinosios apsaugos priemonės teismo gali būti
taikomos iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios ar vykstant nagrinėji-
mui. Prašymas paduodamas teismui pagal atsakovo (skolininko) ar jo
turto buvimo vietą. Be to, arbitražo teismas gali bet kurios iš ginčo
šalių prašymu kreiptis į savo buvimo vietos apylinkės teismą dėl lai-
kinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu šalių susitarimas nenumato
ko kita (Komercinio arbitražo įstatymo 20 str.).
Tam tikrais atvejais laikinąsias apsaugos priemones suinteresuoto
asmens prašymu gali taikyti Lietuvos teismas, nors ginčas priklauso
spręsti užsienio valstybės teismui ar arbitražui, pavyzdžiui, nekilnoja-
majam daiktui - orlaiviui esant Lietuvoje, nors pagal šalių susitarimą
395
ginčas turėtų būti nagrinėjamas užsienio valstybėje. Kadangi šiuo at-

veju ginčas kilo dėl lėktuvo, kuris yra mobilus objektas, taigi faktinio
buvimo vietos nustatymas ribotas, teismas taikė laikinąją apsaugos prie-
monę (lėktuvo areštą), nes buvo kilusi reali grėsmė pareiškėjo turti-
niams interesams1.
Tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumai gali būti
numatyti ir tarptautinėse sutartyse. Pavyzdžiui, 1952 m. Tarptautinė kon-
vencija dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūsų laivų areštu, suvieno-
dinimo2 reglamentuoja klausimus, kurių kyla dėl laivo arešto pareiš-
kus jūrinį reikalavimą. Pagal šią konvenciją laivas gali būti areštuotas
tik susitariančios valstybės, kurioje vykdomas areštas, teismo ar atitin-
kamo teismo organo sprendiniu ir visus su areštu susijusius procesi-
nius klausimus reglamentuoja susitariančios valstybės, kurioje buvo
areštuotas laivas ar pareikalauta jį areštuoti, įstatymai. Be to, laivo areš-
tas tam tikrais atvejais suteikia teisę nagrinėti bylą Lietuvos teismuo-
se, jeigu tokia byla priklauso Lietuvos Respublikos teismų kompetenci-
jai. Pavyzdžiui, Klaipėdos uoste stovi Afrikos valstybės laivas, kuriame
dirba Lietuvos gyventojai. Su jais buvo neatsiskaityta už darbą. Jų pra-
šymu ar pritaikius laikinąją apsaugos priemonę - laivo areštą, ginčas
nagrinėtinas Lietuvos teisme.
Nors užsienio valstybių civilinio proceso teisė žino daugelį mū-
sų įstatyme numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau kartu turi
tam tikrų ypatumų. Pavyzdžiui, Vokietijoje teismo taikomos vadina-
mosios laikinosios teisinės apsaugos priemonės - areštas ir laikinieji
potvarkiai. Areštu siekiama apsaugoti priverstinį piniginių reikalavi-
mų įvykdymą, o laikinaisiais potvarkiais nustatoma visų kitų reikala-
3
vimų (išskyrus piniginius) laikinoji teisinė apsauga . Šios priemonės
irgi gali būti skiriamos prieš pareiškiant ieškinį teismui. Prancūzijoje
laikinosios apsaugos priemonės taip pat gali būti taikomos iki ieški-
nio pareiškimo teismui. Kreditorius, kurio naudai taikomos laikino-
sios apsaugos priemonės, per vieną mėnesį nuo priemonių skyrimo
turi pateikti ieškinį teismui. Laikinosios apsaugos priemonės kaip ieš-
kinio užtikrinimo būdas buvo žinoma ir Civilinės teisenos įstatyme.
Jo 590 straipsnis numatė galimybę užtikrinti ieškinį per visą proce-
1
Lietuvos apeliacinio teismo CBS teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 12 d. nutartis
c. b. ,,A&P Holding" (TZ) v. „Aircara Garanstų management LLC Trustel" firma
„EWEC AG 48C", Nr 2-37/2002.
2
Žinios. 2002, Nr. 45-1712.
3
Pelenis D. Laikinoji teisinė apsauga Vokietijos civiliniame procese: nustatymo są-
lygos ir priemonių sistema // Teisė. 2002, Nr. 42, p. 96-106.
396
są. Laikytasi taisyklės, kad teismui nepareikšto ieškinio negalima už-

tikrinti, išskyrus kelias išimtis. Ieškinį užtikrindavo teismas, kuris kėlė
bylą. Buvo keturi pagrindiniai ieškinio užtikrinimo būdai:
1) nustatant draudimą nekilnojamajam turtui;
2) skiriant kilnojamojo turto areštą;
3) paimant laidavimą;
4) paimant iš atsakovo pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vie-
tos, kai ieškinys nebuvo užtikrinamas nė vienu iš trijų nurodytų būdų.
Ieškinio užtikrinimo būdą rinkosi ieškovas. Jis privalėjo nurodyti,
kokiam konkrečiam turtui nori nustatyti draudimą. Konkrečiai neįvar-
dyto nekilnojamojo turto areštas nebuvo skiriamas (CTĮ 602-604 str.).
DVIDEŠIMT A N T R A S SKYRIUS
ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BŪDAI
22.1 ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONIŲ SAMPRATA,

REIKŠMĖ IR RŪŠYS
Šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 str.). Todėl ieškovas turi
teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas atitinkamai turi turėti teisę gintis
nuo jam pareikšto ieškinio. Kita vertus, principas audiatur et altera
pars reikalauja išklausyti ir atsakovo. Todėl atsakovui turi būti suteik-
tos tam tikros procesinės galimybės išdėstyti savo nuomonę dėl jam
pareikšto ieškinio. Be abejo, atsakovas, pareiškus ieškinį, gali elgtis
įvairiai. Pavyzdžiui, jis gali pripažinti ieškinį arba ieškinio pagrindą.
Tokiu atveju teismas ieškovo ieškinį patenkins (CPK 42, 187 str.). At-
sakovas gali elgtis ir pasyviai - nerašyti atsiliepimo į ieškinį, neatvyk-
ti į teismo posėdį. Tokiu atveju teismas priims teismo sprendimą už
akių (CPK 142, 285 str.). Tačiau atsakovas gali nuspręsti gintis nuo
jam pareikšto ieškinio. Tada jis gali imtis tam tikrų procesinių prie-
monių, o jomis remdamasis teismas gali atmesti ieškinį.
Procesinės priemonės, kuriomis atsakovas ginasi nuo jam pareik-
to ieškinio, vadinamos atsakovo gynybos priemonėmis. Šios priemo-
nės leidžia ne tik užtikrinti procesinį šalių lygiateisiškumą, bet ir yra
būtina rungimosi principo prielaida. Tik pripažįstant adekvačias atsa-
kovo gynybos priemones, įmanoma užtikrinti, kad procesas bus rungi-
mosi pobūdžio.
Tačiau, kaip minėta, gintis nuo pareikšto ieškinio yra atsakovo tei-
sė, bet ne pareiga. Todėl atsakovas gali nesiginti ir pripažinti ieškinį
(CPK 42 str.).
Įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio
priemonės - priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį.
22.2 PRIEŠINIS IEŠKINYS

Priešinis ieškinys (ang. cross-action; pranc. action reconventionelle;
vok. Widerklage) - tai toje pačioje byloje pareikštas atsakovo ieškinys
ieškovui siekiant apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo1. Gali-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 10d. nutartis c. b. R. Žemaitis v. A. Pad-
leckas, Nr. 3K-3-788/2001, kat. 95.2; 2001 m. balandžio 4 d. nutartis c. b. Kelmės rajono
savivaldybė v. M. ir J. Žukauskai, Nr. 3K-3-360/2001, kat. 95.2; 2001 m. vasario 7 d. nu-
398
ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BUDAI
mybė pareikšti priešinį ieškinį susijusi su materialiąja teise. Daugeliu

atvejų esant materialiesiems teisiniams santykiams subjektus sieja abi-
pusės teisės ir pareigos. Todėl ne tik ieškovas turi teisę pareikšti rei-
kalavimą atsakovui, bet ir atvirkščiai - atsakovas turi teisę pareikšti
reikalavimą ieškovui. Pavyzdžiui, pagal rangos sutartį užsakovas turi
teisę reikalauti iš rangovo atlikti darbus laiku ir kokybiškai, o rango-
vas turi teisę reikalauti iš užsakovo priimti atliktus darbus ir už juos
sumokėti.
Priešinis ieškinys turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias ieškinio
pareiškimo taisykles (CPK 143 str.). Tačiau teismo nutartis priimti prie-
šinį ieškinį pateikiant atskirąjį skundą neskundžiamą. Priešinis ieški-
nys neatsižvelgiant į teismingumą pareiškiamas tame teisme, kur nag-
rinėjamas pradinis ieškinys (CPK 33 str. 2 d.). Atsakovas turi teisę
pareikšti priešinį ieškinį tik kol priimama nutartis skirti bylą nagrinėti
teismo posėdyje. Vėliau priešinį ieškinį teismas gali priimti tik esant
vienai iŠ tokių sąlygų:
- būtinybė pareikšti priešinį ieškinį atsirado vėliau, pavyzdžiui,
teismas leido pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą po nutarties skirti
bylą nagrinėti teismo posėdyje (CPK 141 str. 1d.);
- gautas priešingos šalies sutikimas priimti priešinį ieškinį;
- teismas pripažįsta, kad vėlesnis ieškinio priėmimas neužvilkins
bylos nagrinėjimo.
Priešinio ieškinio pareiškimas yra pagrindas atidėti bylos nagrinė-
jimą, nes ieškovas turi pasirengti gintis nuo jam pareikšto priešinio
ieškinio (CPK 156 str. l d.).
CPK 143 straipsnio antrojoje dalyje numatyti trys atvejai, kai at-
sakovas gali gintis reikšdamas priešinį ieškinį:
1) priešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reika-
lavimą, pavyzdžiui, užsakovui pareiškus ieškinį dėl netesybų už laiku
neatliktus darbus išieškojimo, rangovas pareiškia priešinį ieškinį tokiai
pat sumai dėl atlyginimo už atliktus darbus išieškojimo;
2) patenkinus priešinį ieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima
patenkinti pradinio ieškinio, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl alimentų
išieškojimo, pareiškiamas priešinis ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo;
3) tarp priešinio ieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys
ir juos nagrinėjant kartu ginčus bus galima išnagrinėti greičiau ir tei-
singai.
tartis c. b. Vilniaus miesto valdyba v. A. Šavareikienė ir kt., Nr. 3K-3-174/2001, kat. 95.2;
2003 m. kovo 5 d. c. b. S. Tamašauskas v. Marijampolės apskrities viršininko administ-
racija ir kt., Nr. 3K-3-298/2003, kat. 36.4.
399
Teismas, priimdamas sprendimą byloje, kur buvo pareikštas prie-

šinis ieškinys, turi aiškiai nurodyti, kurie ieškovo ir atsakovo reikala-
vimai patenkinami, o kurie - atmetami (CPK 265 str.).
22.3 ATSIKIRTIMAI Į IEŠKINĮ

Atsikirtimai į ieškinį - tai atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis
siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieš-
kovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį gali būti materialiojo
teisimo pobūdžio ir procesinio teisinio pobūdžio (formalūs).
Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai - tai atsakovo nuro-
domos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama
paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į
ieškinio patenkinimą. Šiais atsikirtimais atsakovas siekia nuginčyti tei-
sinį arba juridinį ieškovo ieškinio pagrindą. Pavyzdžiui, materialiojo
teisinio pobūdžio atsikirtimai yra atsakovo argumentas, kad ieškovas
praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškimas, kad dėl prievoles ne-
įvykdymo nėra atsakovo kaltės, tvirtinimas, kad prievolę jis įvykdė tin-
kamai, įrodinėjimas, kad sutartis negalioja. Atsakovas, ginčydamas fak-
tinį ieškovo ieškinio pagrindą, gali pasirinkti kelis gynybos variantus.
Pirma, jis gali paprasčiausiai neigti ieškovo nurodytus faktus (lot. ne-
gatio simplex), pavyzdžiui, paskolos sutarties buvimo faktą. Antra, at-
sakovas gali įrodinėti esant priešingus, nei nurodo ieškovas, faktus (lot.
negatio per positionem alterius). Pavyzdžiui, ieškovas prašo priteisti
atlyginimą už suteiktas paslaugas, o atsakovas įrodinėja, kad jokių pa-
slaugų iš ieškovo negavo. Trečia, atsakovas gali įrodinėti aplinkybes,
kurios derinasi su ieškovo ieškinio pagrindu, bet jas įrodžius ieškovo
reikalavimas nebegali būti tenkinamas. Pavyzdžiui, atsakovas pripažįs-
ta skolinęsis iš ieškovo pinigų, tačiau įrodinėja, kad skolą grąžinęs
arba kad dar nėra suėjęs jos grąžinimo terminas1.
Procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai - tai atsa-
kovo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, kad ieškovas neturėjo tei-
sės pareikšti ieškinio, todėl procesas prieš jį (atsakovą) pradėtas netei-
sėtai. Pavyzdžiui, procesiniai teisiniai atsikirtimai yra atsakovo
pareiškimas, kad ginčas nepriklauso spręsti teismui arba dėl tapataus
ieškinio jau įsiteisėjęs teismo sprendimas, nurodymas, jog ieškovas yra
neveiksnus, tvirtinimas esant arbitražinį susitarimą ir t.t.
Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 12, 178 str.).
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis c. b. G. R. Daugilienė
v. D. Česnikas, Nr. 3K-3-1291/2001, kat. 95.2; 2001 m. spalio 15 d. nutartis c. b. O. Šev-
čenko ir kt. v. A. Jonušas ir kt., Nr. 3K-3-948/2001, kat. 95.2; 2002 m. gegužės 27 d.
nutartis c. b. Kauno apygardos prokuroras v. V. Zigmantą, Nr. 3K-3-719/2002, kat. 95.2.
400
22.4 ATSILIEPIMAS Į IEŠKINĮ

Atsiliepimas į ieškinį yra procesinis dokumentas, kuriame atsakovas
išdėsto savo nuomonę dėl jam pareikšto ieškinio. Tai procesinė prie-
monė atsakovui pareikšti savo atsikirtimus į ieškinį.
Pagal CPK 142 straipsnį teismas priimtą ieškinio pareiškimą siun-
čia atsakovui kartu su pranešimu apie atsakovo pareigą pateikti atsi-
liepimą į ieškinį. Pranešime teismas nurodo ne trumpesnį kaip ketu-
riolikos, bet ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimui
pareikšti. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pra-
šymą ir bylos sudėtingumą, šį terminą gali pratęsti iki šešiasdešimties
dienų. Kartu pranešime nurodoma atsiliepimo nepateikimo padariniai
- teismo sprendimo už akių priėmimas ir atsisakymas priimti laiku
nepateiktus įrodymus.
Be CPK 111 straipsnyje numatytų duomenų, atsiliepime atsakovas
privalo nurodyti:
— sutinka ar ne su pareikštu ieškiniu;
- nesutikimo motyvus;
- įrodymus, kuriais grindžia nesutikimo motyvus;
- nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas ne-
pateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų;
- informaciją, ar byla bus vedama per advokatą.
Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nesurašo ir neatsiun-
čia teismui per nustatytą terminą savo atsiliepimo į ieškinį, galimi dve-
jopi teisiniai padariniai. Pirma, teismas turi atsisakyti priimti įrody-
mus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu
mano, kas vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą bylo-
je (CPK 142 str. 3 d.). Pavyzdžiui, jeigu atsakovas nesurašė atsiliepi-
mo į ieškinį, tačiau teismo posėdyje pareikalauja taikyti ieškinio sena-
tį, teismas gali tokio jo atsikirtimo nepriimti. Antra, jeigu atsakovas
be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepi-
mo į ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti sprendimą už
akių (CPK 142 str. 4 d.).
401
ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE
DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
23.1 ĮRODINĖJIMO SĄVOKA, TIKSLAS IR REIKŠMĖ

§ 1. BENDROSIOS PASTABOS
Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Nagrinėda-
mas bylą, konkrečią materialiosios teisės normą teismas turi taikyti jau
iki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinka-
mai taikyti teisės normą, taigi ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausiai
reikia nustatyti, ar tikrai tarp šalių susiklostę materialieji teisiniai san-
tykiai. Antra, būtina nustatyti tų santykių rūšį, nes nuo to priklauso,
kokia konkreti materialiosios teisės normos taikytina. Trečia, reikia iš-
siaiškinti, ar tikrai pažeisti vienos šalies teisės arba interesai ir ar tik-
rai juos pažeidė atsakovas. Visos šios aplinkybės paprastai nėra aki-
vaizdžios, t. y. jos įvykusios praeityje, teisėjas jų nematė ir nežino.
Todėl, prieš taikydamas konkrečią teisės normą, teismas turi įsitikinti
esant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamas ieškovo reikalavimas, ir,
atvirkščiai, nesant faktų, kuriais remiasi atsakovas. Tuo teismas įsitiki-
na vykstant įrodinėjimo procesui, kai siekiant pagrįsti nurodytus fak-
tus pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai.
Galima įrodinėti ne tik faktines aplinkybes. Įrodinėti įstatymo, tei-
sės normų turinio, jų veikimo pagal galiojančius įstatymus nereikia,
nes preziumuojama teisėją žinant įstatymus ir suprantant jų prasmę
(lot. iura novit curia). Tačiau prireikus taikyti byloje užsienio įstaty-
mą, šalys gali būti įpareigotos pateikti įstatymo galiojimo, jo turinio ir
prasmės įrodymų (CPK 808 str. 2 d.). Kartais galima įstatymo sutiki-
mo su Konstitucija įrodinėjimo problema. Pavyzdžiui, nagrinėjant ci-
vilinę bylą vienai šaliai pareiškus, kad įstatymas, kuriuo remiasi kita
šalis, prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti teismo taikomas, teis-
mas gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą
(Konstitucijos 110 str.). Šiuo atveju Konstitucinio Teismo sprendimas
būtų vieno ar kito įstatymo sutikimo ar nesutikimo su Konstitucija įro-
dymas ir turėtų prejudicinę galią.
Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, ko-
kios aplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo iš-
vados ir kuo argumentuodamas jis atmetė kai kuriuos įrodymus (CPK
405
265, 270 str.). Todėl teismas negali grįsti sprendimo prielaidomis, savo
samprotavimais, niekuo nepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios prie-
žasties įrodinėjimas svarbus ir šalims, ir teismui. Kiekviena šalis, grįs-
dama savo reikalavimus ar atsikirtimus tam tikrais faktais, stengiasi
įtikinti teismą tų faktų tikrumu ir šiuo tikslu pateikia vienų ar kitų
jų įrodymų. Teisėjas šalių pateiktą faktinę ir kitą įrodomąją medžia-
gą turi nešališkai įvertinti ir nuspręsti, tie faktai nustatyti ar ne. Tai-
gi įrodinėjimo tikslas yra šalių teiginių teisingumo nustatymas, t. y.
įrodinėjant siekiama įtikinti teismą, kad šalies teiginiai yra teisingi:
kad jos nurodytos aplinkybės tikrai yra (buvo) ir būtent tokios, ko-
kios nurodytos, arba atvirkščiai, kad neigiamų aplinkybių iš tikrųjų
nėra.
Apskritai įrodinėjimas nėra civilinio proceso teisės ir doktrinos sri-
tis. Įrodinėjimas iš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinė
veikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio nors
teiginio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tik-
rove galima įrodyti tik dedukcijos ir indukcijos metodais, vadovaujan-
tis logikos dėsniais1. Logikos dėsniais remiamasi ir įrodinėjant civili-
niame procese, nes įrodinėjimas teisme pirmiausiai taip pat yra loginė,
pažintinė veikla. Kita vertus, įrodinėjimas teisme nėra grynai loginė,
mąstymo procesas. Ji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų re-
guliuojama veikla, nes, pirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemia
įrodinėjimo dalykas, esantis ne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juri-
diniai faktai. Antra, įrodinėjant teisme operuojama ne moksliniais ar-
gumentais, aksiomomis, o teisminiais įrodymais, t. y. tam tikra infor-
macija, patvirtinančia ar paneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančius
faktus. Įstatymas nustato, ką galima laikyti įrodymu, ko negalima, ką
reikia įrodinėti, o ko ne ir t.t. Taigi teismo procese įrodinėjama tik
įstatymų nustatytomis priemonėmis ir tvarka.
Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų: įrodi-
nėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodinėjimo prie-
mones, įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą ir
vertinimą, neįrodinėtinas aplinkybes2.
Daugumoje šalių įrodymai laikomi proceso teisės institutu, todėl nor-
mos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus, yra civilinio proceso įsta-
tymuose. Tačiau Prancūzijoje, Italijoje, Kanadoje įrodymai laikomi ma-
1
Apie įrodinėjimą logikos moksle žr.: Segeth W. apa a. M o c a :
Ba a , 1985. C . 184-187.
2
Jones on Evidence. Civil and Criminal. 7th ed. / by C. S. Fishman. New York:
Lawyers Cooperative Publishing, 1992. P. 2-5.
406
ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE
terialiosios teisės institutu. Šiose šalyse normos, reguliuojančios įrodymus,

įtrauktos į civilinį kodeksą (Prancūzijos CK 1315-1369 str., Italijos CK
2697-2739 str., Kanados Kvebeko provincijos CK 2803-2874 str.).
§ 2. ĮRODINĖJIMO STRUKTŪRA
Įrodinėjama civilinėje byloje nuosekliai ir atitinkamais etapais. Pirmasis

etapas - tai faktų nurodymas. Jis prasideda jau keliant civilinę bylą.
Antai ieškovas ieškinio pareiškime privalo nurodyti aplinkybes, kurio-
mis grindžia savo reikalavimus (CPK 135 str. l d. 2 p.), t. y. faktinį ieš-
kinio pagrindą (lot. causa petendi). Atsakovas savo ruožtu, gindamasis
nuo pareikšto ieškinio, pavyzdžiui, pareikšdamas priešinį ieškinį ar pa-
teikdamas atsikirtimus į ieškinį, taip pat remiasi tam tikromis aplinky-
bėmis (CPK 142 str. 2 d.). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys irgi nuro-
do tam tikrus faktus ir remiasi jais kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų
pagrindu. Išimtiniais atvejais nauji faktai gali būti nurodomi ir vykstant
teisminiam bylos nagrinėjimui, pavyzdžiui, kai teismas leidžia pakeisti
faktinį ieškinio pagrindą arba pareikšti priešinį ieškinį ir pasibaigus pa-
sirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijai (CPK 141, 143 str.).
Aptartas įrodinėjimo etapas labai svarbus, nes čia preliminariai
nustatomas įrodinėjimo dalykas, t. y. įrodinėtinų aplinkybių visuma.
Teismas čia taip pat dalyvauja. Pavyzdžiui, jis gali atkreipti šalių dė-
mesį į kurį nors reikšmingą bylai faktą, kuriuo šalys nesiremia, taip
pat gali atsisakyti įtraukti šalių nurodytą, jo nuomone, nesusijusį su
byla faktą į įrodinėtinų aplinkybių visumą. Tačiau rungimosi ir dispo-
zityvumo principai riboja teismo iniciatyvą nustatant įrodinėjimo daly-
ką. Daugumos užsienio valstybių civilinio proceso teisės doktrinos pri-
pažįsta, kad teismas turi apsiriboti tik šalių pateiktais faktais (lot. da
mihi factum, dabo tibi jus). Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK 7 straipsnis
draudžia teisėjui sprendime remtis faktais, netirtais teismo posėdyje
(prie šios problemos dar bus grįžta kalbant apie įrodinėjimo dalyką).
Visus faktus, kuriais remiasi byloje dalyvaujantys asmenys ir ku-
riuos reikės įrodyti, svarbu žinoti jau prieš pradedant nagrinėti bylą,
nes tik tada bus galima nustatyti, kiek ir kokių įrodymų būtina surink-
ti ir pateikti ištirti bei įvertinti teismo posėdyje. Be to, sakant baigia-
mąsias kalbas leidžiama remtis tik aplinkybėmis, nurodytomis ir ištir-
tomis nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 253 str.). Tik išimtiniais atvejais,
kai remiamasi naujomis aplinkybėmis, teismas turi atnaujinti bylos nag-
rinėjimą iš esmės (CPK 256 str.). Tai paprastai susiję su bylos nagri-
nėjimo atidėjimu, nes kita šalis, turėdama iš naujo pasirengti gynybai,
privalo surinkti naujų įrodymų.
407
Daugelio valstybių civilinio proceso teisė reikalauja, kad visus fak-

tus, kuriais remiasi, šalys nurodytų rengiantis teisminiam bylos nagri-
nėjimui. Vėliau naujų faktų nurodyti nebeleidžiama, išskyrus negau-
sias išimtis, pavyzdžiui, kai jie paaiškėja tik prasidėjus teisminiam bylos
nagrinėjimui. Štai pagal Vokietijos CPK 296 straipsnį teisėjas gali at-
sisakyti priimti laiku šalių ir jų advokatų nepateiktus faktus ir įrody-
mus, jeigu šitai vilkintų bylos nagrinėjimą. Teismas gali priimti naujai
pateiktus įrodymus ir faktus tik šalims įrodžius, kad anksčiau jų pa-
teikti negalėjo ne dėl savo kaltės1.
Prancūzijos CPK 135 straipsnyje teisėjui suteikiama teisė atsisa-
kyti priimti ir tirti nustatytu laiku nepateiktus įrodymus ir faktus.
Švedijoje teismo posėdyje šalis faktais ir įrodymais, nenurodytais
rengiantis nagrinėti bylą, gali remtis tik iš anksto pranešusi kitai šaliai
(Teismo proceso kodekso 42:22 str.).
Visų šių draudimų esmė labai paprasta - šalims draudžiama dary-
ti viena kitai staigmenas. Kad teismo procesas būtų sąžiningas, kiek-
vienai šaliai privalu iš anksto atskleisti viena kitai visus faktus ir įro-
dymus ir teismo posėdyje neturi būti pateikiami nei nauji faktai, nei
nauji įrodymai.
Antrasis įrodinėjimo etapas - tai įrodymų nurodymas.' Ieškovas
privalo ieškinio pareiškime nurodyti įrodymus, kuriais ketina įrodinėti
reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes (CPK 135 str. l d. 3 p.).
Analogiška pareiga nustatyta ir atsakovui, pareiškiančiam priešinį ieš-
kinį, atsikirtimus į ieškinį ar surašančiam atsiliepimą į ieškinį (CPK
142-143 str.). Nurodyti tik įrodymų pavadinimo nepakanka - privalu
detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes vienas ar kitas įrodymas pa-
tvirtina, pavyzdžiui, nepakanka nurodyti, kad pateikiami rašytiniai įro-
dymai: dokumentai, sutartys, liudytojų parodymai, įvardijant liudytojo
asmens duomenis, gyvenamąją vietą. Tokia informacija būtina ir atsa-
kovui, ir teisėjui, kurio pareiga - preliminariai nustatyti įrodymų sąsa-
jumą ir leistinumą. Šalių nurodomą įrodymą, nesusijusį su nagrinėja-
ma byla, teismas atsisako priimti ir tirti (CPK 180 str.). Ieškovas turi
nurodyti negalimų pateikti savo nurodytų įrodymų buvimo vietą ir prie-
žastis, dėl kurių negali jų gauti ir pateikti. Nurodyti įrodymų buvimo
vietą yra ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų pareiga. Ypač juos visus
svarbu nurodyti jau pirmose proceso stadijose, nes tik žinant, kokius
įrodymus reikia surinkti, bus galima tinkamai pasirengti bylos nagri-
nėjimui. Be to, tiek byloje dalyvaujantys asmenys per teisminius gin-
1
International Civil Procedures. P. 282-283.
408
čus, tiek teismas priimdamas sprendimą gali remtis tik įrodymais, iš-
tirtais ir įvertintais nagrinėjant bylą iš esmės. Jeigu vykstant teismi-
niams ginčams paaiškėja, kad tam tikri įrodymai nebuvo ištirti, teis-
mas išimtiniais atvejais gali atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK
256 str.) ir atidėti bylos nagrinėjimą, kol jie bus surinkti ir pateikti
teismui.
Trečias įrodinėjimo etapas yra įrodymų pateikimas. Teisę pateik-
ti įrodymus turi visi byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 42 str.). Įro-
dymų pateikimas - tai faktinis įrodymų perdavimas teismui. Ieškovas
savo turimus įrodymus paprastai pateikia kartu su ieškinio pareiškimu
— šiame dokumente yra jų sąrašas (CPK 135 str. 2 d.). Kai kuriuose
įstatymuose įsakmiai nurodoma įrodymus pateikti kartu su ieškinio pa-
reiškimu. Pavyzdžiui, Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio ketvirto-
joje dalyje, 7 straipsnio pirmojoje dalyje, 8 straipsnio trečiojoje dalyje
reikalaujama prie pareiškimo iškelti įmonės bankroto bylą pridėti do-
kumentus, patvirtinančius pareiškimo pagrįstumą.
Įrodymai taip pat pateikiami rengiantis civilinės bylos nagrinėji-
mui. Būtent ši proceso stadija ir yra skirta visai įrodomajai informaci-
jai byloje surinkti. Pagal naujojo CPK dvasią visi įrodymai turi būti
atskleisti prieš pradedant nagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 112,
225-226 str.). Atsakovas turimus įrodymus pateikia kartu su atsiliepi-
mu į ieškinį (CPK 142 str.) arba pareikšdamas priešinį ieškinį (CPK
143 str.). Pateikti įrodymus yra ir byloje dalyvaujančių asmenų parei-
ga, nes jie privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Teismas gali
įpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis pateikti net jų nenurodytus,
tačiau, teismo nuomone, reikšmingus bylai įrodymus. Taip pat teismas
gali įpareigoti kitus asmenis ar įstaigų, organizacijų, įmonių pareigū-
nus pateikti turimus rašytinius ar daiktinius įrodymus (CPK 199,
206 str.). Visada svarbu pateikti įrodymus prieš prasidedant teisminiam
bylos nagrinėjimui, kad ir teisėjas, ir kiti byloje dalyvaujantys asme-
nys galėtų su jais susipažinti. Jeigu įrodymai nebuvo pateikti rengian-
tis bylos nagrinėjimui teisme, vykstant teisminiam nagrinėjimui teis-
mas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu mano, kad vėlesnis jų
pateikimas vilkins sprendimo byloje priėmimą (CPK 7 str., 141 str. l d.,
142 str. 3 d.). Taigi vykstant teisminiam nagrinėjimui įrodymai gali būti
pateikiami tik išimtiniais atvejais, nes naujų įrodymų pateikimas esant
šiai stadijai reikalauja atidėti bylos nagrinėjimą, o tai prieštarauja pro-
ceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams (CPK 7 str.). Taigi
reikalavimas pateikti visus įrodymus rengiantis bylos nagrinėjimui lei-
džia užtikrinti įrodymų atskleidimo taisyklės laikymąsi. Įrodymų at-
409
skleidimo taisyklė leidžia kiekvienai šaliai dar prieš prasidedant teis-

miniam nagrinėjimui sužinoti, kokių įrodymų pateikė kita šalis, ir su
jais susipažinti. Tik šitaip gali būti užtikrintas procesinis Šalių lygia-
teisiškumas ir sąžiningas rungimasis bei bylos išnagrinėjimas viename
teismo posėdyje. Ypatingą šios aplinkybės svarbą rungimosi procesui
patvirtina JAV civilinio proceso įstatymų analizė. Federalinių civilinio
proceso taisyklių 26-37 straipsniai specialiai reguliuoja tvarką, pagal
kurią šalys jau prieš pradedant nagrinėti bylą turi galimybę susipažinti
su viena kitos turimais įrodymais ir galimais įrodinėjimo veiksmais.
Ši tvarka vadinama įrodymų atskleidimu, suprantamu kaip supažindi-
nimas su byloje esančiais įrodymais (angl. discovery)1.
Ketvirtas įrodinėjimo etapas - tai įrodymų rinkimas. Kreipda-
masis į teismą, ieškovas dar gali neturėti visų ieškinio pareiškime nu-
rodomų įrodymų. Tada jis privalo nurodyti priežastį, dėl kurios negali
jų pateikti. Padedant teismui, trūkstamus įrodymus galima surinkti ren-
giantis teisminiam bylos nagrinėjimui. Tokią pat teisę turi ir atsakovas
bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 112 str. 3 p., 135 str. 2 d.,
199, 205-206, 226 str.). Nėra pagrindo nespręsti ieškinio pareiškimo,
kuriame nurodyti įrodymai nepateikti dėl svarbių, pateisinamų priežas-
čių, priėmimo klausimo. Tačiau kai ieškovas kartu su ieškinio pareiš-
kimu nepateikia jame nurodomų įrodymų ir nepaaiškina šito priežas-
čių, teisėjas konstatuoja esant ieškinio pareiškimo trūkumų ir nustato
terminą jiems pašalinti (CPK 138 str.).
Įstatyme nurodoma, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti byloje da-
lyvaujantys asmenys. Kai pateiktų įrodymų neužtenka, teismas siūlo
pateikti papildomų įrodymų (CPK 179 str. 1d.). Taigi pagal įstatymą
teismas nėra įrodinėjimo subjektas. Tačiau ir jis kompetentingas rinkti
įrodymus trim būdais. Pirma, šalies prašymu teismas gali byloje daly-
vaujančiam asmeniui išduoti liudijimą gauti ir pateikti įrodymus teis-
mui. Jame nurodoma, kad asmuo turi teisę juos gauti. Asmuo su šiuo
liudijimu kreipiasi į įrodymų turinčius organizacijas ar asmenis. Gau-
tus įrodymus byloje dalyvaujantis asmuo pateikia teismui (CPK 199,
206 str.). Antra, teismas turi teisę reikalavimą pateikti įrodymą, kurį
prašo išreikalauti šalis, siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kuris
juo disponuoja. Tokiu atveju teismas nustato įrodymo pateikimo ter-
miną. Organizacijos ar asmenys, neturėdami galimybės pateikti reika-
laujamą įrodymą ar negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą laiką,
1
Išsamiau apie įrodymų atskleidimą JAV civiliniame procese žr.: Discovery Practice.
nd
2 ed. / by R. S. Haydock, D. F. Herr. Boston, Toronto: Little, Brown and Co., 1988.
410
privalo pranešti teismui ir nurodyti šito priežastis. Už šios pareigos

nevykdymą organizacijų pareigūnams ar kitiems asmenims teismas gali
skirti baudą (CPK 199, 206 str.). Trečia, įstatymų nustatytais atvejais
teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 179 str. 2 d.).
Beje, 1918—1940 m. Lietuvoje galiojęs Civilinės teisenos įstaty-
mas šiuo atžvilgiu buvo gana griežtas. Jo 367 straipsnyje buvo nuro-
dyta, kad „teismas pats niekuomet nerenka įrodymų ar žinių, o remia
sprendimą tiktai bylininkų pristatytais įrodymais". Teismas pranešdavo
Šalims, kad jos nepateikusios nurodytus faktus patvirtinančių įrodymų,
ir nustatydavo terminą jiems pateikti (CTĮ 368 str.).
Šalys gali rinkti įrodymus ir advokato padedamos. Advokatūros
įstatymo 23 straipsnyje nurodoma, kad advokatas, teikdamas teisinę pa-
galbą, turi teisę iš valstybinių ir kitų organizacijų išreikalauti būtinus
dokumentus, rinkti ir pateikti įrodymus.
Įrodymai, kaip minėta, renkami rengiantis teisminiam bylos nagri-
nėjimui, t. y. prieš teismui priimant nutartį skirti bylą nagrinėti teismo
posėdyje (CPK 232 str.). Vėliau juos galima rinkti tik išimtiniais atve-
jais, pavyzdžiui, kai teismas atideda bylos nagrinėjimą dėl to, kad bū-
tina surinkti naujų įrodymų (CPK 156 str. l d.).
Byloje turi būti surinkta tiek įrodymų, kad jais remiantis būtų ga-
lima ištirti ir nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Laikoma by-
loje surinkus pakankamai įrodymų, kai:
-visos bylai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiasi šalys, yra
nustatytos;
- surinkta pakankamai kiekvieno konkretaus fakto įrodymų, kad
teismas būtų tikras jį buvus ar jo nebuvus (kai teismas ne visai tuo
tikras arba turimi įrodymai vieni kitiems prieštarauja, negalima pripa-
žinti esant jų surinkta pakankamai ir jie turi būti renkami toliau).
Penktas įrodinėjimo etapas - tai byloje surinktų įrodymų tyri-
mas. Įrodymus galima tirti tik vykstant teisminiam nagrinėjimui, t. y.
teismo posėdyje, griežtai laikantis žodinio proceso, tiesioginio dalyva-
vimo ir teismo proceso vientisumo principų taisyklių, išskyrus įstaty-
mo nustatytas išimtis (CPK 183 str.). Teismas privalo patikrinti tiria-
mų byloje esančių įrodymų sąsajumą ir leistinumą, įrodomąją vertę,
palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Įro-
dymai tiriami antroje teismo posėdžio dalyje, t. y. nagrinėjant bylą iš
esmės. Išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę dėl įrodymų
tyrimo tvarkos, teismas nustato jų tyrimo tvarką. Konkrečių įrodinėji-
mo priemonių tyrimas detaliai reglamentuojamas įstatyme. Šalys, tre-
tieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu. Jiems gali būti pateikiami
411
klausimai. Rašytiniai liudytojų parodymai perskaitomi balsu (CPK

195 str.). Apklausiami liudytojai (CPK 192 str.), perskaitomi ir patei-
kiami tiesiogiai susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims rašytiniai
įrodymai (CPK 200 str.), apžiūrimi daiktiniai įrodymai (CPK 209 str.),
perskaitoma eksperto išvada, ekspertui taip pat gali būti pateikiami klau-
simai (CPK 215-216 str.), išklausomi ar peržiūrimi vaizdo ir garso įra-
šai (CPK 220 str.).
Išimtiniais atvejais, kai sakant baigiamąsias kalbas ar net teismui
išėjus į pasitarimo kambarį paaiškėja naujų aplinkybių, naujų, neištir-
tų įrodymų, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš
esmės, t. y. įrodymų tyrimą (CPK 256 str.).
Paskutinis įrodinėjimo etapas yra įrodymų vertinimas. Šis etapas
labai svarbus, nes nuo to, tinkamai ar ne bus įvertinti surinkti ir ištirti
įrodymai, priklausys ir teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.
Pirmiausiai įrodymus vertina byloje dalyvaujantys asmenys sakydami
baigiamąsias kalbas ir replikuodami (CPK 253-254 str.). Tačiau galu-
tinį ir privalomą įrodymų vertinimą pateikia teismas savo sprendimo
motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 str. 4 d.). Teismas turi patikrinti kiek-
vieno vertinamo įrodymo tikrumą, sąsajumą, leistinumą ir pakankamu-
mą bei visų įrodymų tarpusavio ryšį.
Įrodymų vertinimas - tai logikos dėsniais grindžiamas mąstymo
procesas. Tačiau kartu įstatyme nustatomi ir tam tikri teisiniai įrody-
mų vertinimo principai. Teisėjas įrodymus vertina „pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių,
kurios buvo nagrinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu, vado-
vaudamasis įstatymu" (CPK 185 str.). Reikalavimas vertinti įrodymus
vadovaujantis vidiniu teisėjo įsitikinimu yra teisėjo nepriklausomumo
principo išraiška. Niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną
ar kitą įrodymą. Tik pats teisėjas, tiesiogiai dalyvavęs tiriant įrody-
mus, vadovaudamasis savo žiniomis ir sąžine, profesinės pareigos ir
etikos reikalavimais, gali spręsti apie įrodymų tikrumą, pakankamumą,
sąsajumą ir t. t. Taigi laisvo įrodymų vertinimo principas galioja ir Lie-
tuvos teisėje, tačiau ne tokios apimties kaip, pavyzdžiui, Švedijoje. Pa-
gal Švedijos teisės doktriną teismui galima pateikti bet kokią informa-
ciją ir jis, remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, išsamiai ją
ištiria ir įvertina. Tai reiškia, kad Švedijoje nepripažįstama įrodymų
leistinumo taisyklė. Tai rodo ir Švedijos Aukščiausiojo Teismo prakti-
ka. Pavyzdžiui, viename 1984 m. priimtame sprendime Aukščiausiasis
Teismas nurodė, kad nors kraujas iš asmens alkoholio kiekiui nustaty-
ti paimtas pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką (kraują paėmė labora-
412
torijos asistentas, o ne gydytojas, kaip reikalaujama įstatyme), kraujo

tyrimo duomenys laikytini įrodymu. Taigi bet kokia informacija, duo-
menys Švedijoje gali būti laikomi įrodymais. Tačiau, vertinant įrody-
mus, be abejo, reikia atsižvelgti į jų gavimo būdą. Net Švedijos teisės
doktrinoje pabrėžiama, kad laisvo įrodymų vertinimo principo negali-
ma suprasti kaip nemotyvuoto vadovavimosi vienu ar kitu įrodymu.
Teismas sprendime visada privalo nurodyti, kokiais įrodymais jis grin-
džiamas ir kokie tų įrodymų vertinimo motyvai1. Šis principas reiškia,
kad aukštesnės instancijos teismas, taip pat vertinantis byloje esančius
įrodymus, negali nurodyti teisėjui, kurie iš jų laikytini įtikinamais, ku-
rie - ne, kurie yra svaresni ir panašiai.
Teisėjas turi įsitikinti, kad įrodymų surinkta pakankamai, nėra jų
prieštaravimų ir abejotinų prielaidų. Vertindamas įrodymus, kaip ir ap-
skritai civiliniame procese, teisėjas privalo būti nešališkas, vienodai
žiūrėti tiek į ieškovo, tiek į atsakovo, tiek į kitų byloje dalyvaujančių
asmenų pateiktus įrodymus ir argumentus. Teisėjas privalo įvertinti vi-
sus įrodymus.
Vertindamas įrodymus, teisėjas privalo patikrinti, ar įrodinėjant lai-
kytasi visų įstatymo reikalavimų, pavyzdžiui, ar visi įrodymai leistini,
ar nebuvo pažeista liudytojo apklausos tvarka ir t.t.
Nuomonę dėl įrodymų vertinimo ne kartą yra pareiškęs Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas. Pavyzdžiui, 1999 m. gruodžio 8 d. nutartyje
konstatuota, kad „pagal CPK 65 straipsnį teismas privalo nešališkai įver-
tinti visus byloje esančius įrodymus. Norint tinkamai šią pareigą įvyk-
dyti, teismas įrodinėjimo procese negali būti tik pasyvus stebėtojas.
Antra vertus, teisingai pritaikyti materialinės teisės normą teismas ga-
lėtų tik tada, jeigu būtų teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civi-
linėje byloje ir tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga šalims. Tei-
singas materialinės teisės normos išaiškinimas ir pritaikymas yra teismo
pareiga, todėl jis turi imtis įstatyme numatytų procesinių priemonių,
kurios leistų tinkamai įvykdyti šią pareigą. Viena iš tokių procesinių
priemonių yra teismo teisė reikalauti, kad šalys pateiktų papildomus
įrodymus, patikslintų savo reikalavimus ar atsikirtimus bei aplinkybes,
kuriomis tie reikalavimai ar atsikirtimai yra grindžiami (CPK 58 str.
2d.)."2 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1998 m. spalio 28d. nutarty-
je nurodė, kad „nagrinėjant bylas, susijusias su saugos darbe teisės
1
Lindell B. Cit. op. P. 176-177; GinsburgR. B., Bruzelius A. Cit. op. P. 296-297.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 8 d. nutartis c. b. K. Žvinys v. Lie-
tuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Nr. 3K-3-931/1999, kat. 1.
413
aktų pažeidimais, teismui tenka vertinti nelaimingo atsitikimo darbe

aktus ir eksperto išvadas, kurie paprastai yra pagrindinės įrodinėjimo
priemonės šios kategorijos bylose. Netinkamas šių įrodinėjimo prie-
monių vertinimas gali sąlygoti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendi-
mo priėmimą. Pagal Lietuvos CPK 73 straipsnį nelaimingo atsitikimo
darbe aktas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, kurį teismas turi ver-
tinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tais atvejais,
kai nelaimingo atsitikimo darbe akte yra nurodytos ne tik nelaimingo
atsitikimo faktinės aplinkybės, techninės nelaimingo atsitikimo prie-
žastys, bet ir daromos teisinės išvados, pavyzdžiui, įvardijant, kas yra
kaltas dėl nelaimingo atsitikimo, arba nurodant kaltės laipsnį ir pan.,
teismas turi atsižvelgti į tai, kad teisinių klausimų sprendimas yra teis-
mo, o ne komisijos, tyrusios nelaimingo atsitikimo aplinkybes, kom-
petencija. Teismas taip pat turi patikrinti, ar akte pagrįstai yra remia-
masi teisės aktais, argumentuojant, kad dėl jų pažeidimo įvyko
nelaimingas atsitikimas: teismas turi patikrinti, ar akte nurodytas tei-
sės aktas tikrai galiojo nelaimingo atsitikimo padarymo metu, ar jis
tikrai buvo pažeistas, ar nėra ir kitų, akte nenurodytų teisės aktų, ku-
rie nustatė darbų saugos reikalavimus ir kurie buvo pažeisti. Tik teis-
mas gali spręsti, ar tarp konstatuoto teisės pažeidimo ir jo padarinių,
t. y. nelaimingo atsitikimo, yra priežastinis ryšys teisine prasme, nes
priežastinio ryšio klausimo išsprendimas tuo pačiu reiškia ir teisinės
atsakomybės taikymą ar netaikymą. Vertinant eksperto išvadą šios ka-
tegorijos bylose, reikia turėti omenyje, kad pagal Lietuvos CPK
87 straipsnį ekspertui gali būti pateikti tik tokie klausimai, atsakymui
į kuriuos reikalingos specialios technikos ar kitų mokslo sričių žinios.
Todėl nei teismas, nei prokuroras negali pateikti ekspertui klausimų,
atsakymui į kuriuos reikalingos žinios teisės srityje. Priešingu atveju
reikštų, kad teismas nusišalina nuo savo pagrindinės funkcijos vykdy-
mo ir teisės klausimų sprendimą perkelia ekspertui. Nagrinėjamoje by-
loje viena iš įrodinėjimo priemonių yra eksperto išvada (b. 1. 85-111).
Ekspertizė buvo paskirta Radviliškio rajono prokuratūros prokurorės
nutarimu. Teismai, vertindami šią eksperto išvadą, neatkreipė dėmesio
į tai, kad ekspertui kartu su specialių žinių reikalaujančiais klausimais
buvo pateikti ir grynai teisiniai klausimai, kurie ekspertui negali būti
pateikti ir kuriuos turi spręsti teismas ar prokuratūra. Pavyzdžiui, bu-
vo pateiktas klausimas, kokie teisės aktai reguliavo saugų darbą nelai-
mingo atsitikimo metu, kokie buvo padaryti jų pažeidimai, kas yra kal-
tas dėl jų pažeidimo, ar yra priežastinis ryšys tarp nelaimingo atsitikimo
ir darbdavio veiksmų. Atsakymui į visus šiuos klausimus reikalingos
teisės žinios, todėl atsakymo į juos pateikimas yra teismo arba proku-
414
roro kompetencija, kurios negalima perkelti ekspertui. Ekspertas, nors

ir turėjo atsisakyti duoti išvadą dėl jam pateiktų teisės klausimų, to
nepadarė ir dėl jų pateikė savo išvadą. Todėl teismai, vertindami eks-
perto išvadą, privalėjo į šį faktą atitinkamai reaguoti. Antra vertus,
teismas, nesutikdamas su eksperto išvada, savo nesutikimą turi atitin-
kamai motyvuoti (Lietuvos CPK 92 straipsnis). Panevėžio apygardos
teismas, nesutikdamas su eksperto išvada, savo sprendime tenurodė,
kad eksperto išvada niekuo nepagrįsta. Tačiau iš ekspertizės akto turi-
nio matyti, kad ekspertas yra pateikęs savo išvadų argumentus, todėl
yra priešingai - jokiais argumentais nepagrįstas teismo nesutikimas su
eksperto išvada."1
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. kovo 17d. nutartyje nu-
rodė, kad „pagrindinės įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės yra suformu-
luotos Lietuvos CPK 57-92 straipsniuose. Teismas, vertindamas bylo-
je esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms
teisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šiuose straipsniuose su-
formuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Viena iš įrodinėjimo taisyklių
nustato, kad įrodymų gali būti pripažinta tik tokia informacija, kuri
atitinka CPK 57 straipsnyje nustatytus įrodymų kriterijus. Iš bylos me-
džiagos matyti, kad teismai byloje esantį Valstybinio informacinės tech-
nologijos instituto raštą (b. L 17) vertino kaip ekspertų išvadą (b. 1. 177).
Pagal Lietuvos CPK 87—91 straipsnių prasmę civiliniame procese vie-
nas ar kitas dokumentas gali būti pripažintas eksperto išvada kaip įro-
dinėjimo priemone tik tuo atveju, jeigu ekspertizė buvo paskirta teis-
mo nutartimi. Tuo tarpu Valstybinis informacinės technologijos institutas
atliko kasos aparato techninę ekspertizę ne pagal teismo nutartį, o pa-
gal Vilniaus m. valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimą. Todėl to-
kio dokumento teismas negali prilyginti eksperto išvadai, nors jis ir
būtų įvardijamas kaip ekspertizės aktas ar eksperto išvada. Tokią išva-
dą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pa-
vyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisė-
jų kolegija 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, priimtoje UAB „Sirowa"
v. Konkurencijos taryba prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų tei-
sių gynimo tarnybos byloje, konstatavo, kad eksperto išvadai negalima
prilyginti dokumentų, kuriuose nėra nurodyti atlikti tyrimai ir bandy-
mai, leidžiantys teismui patikrinti išvadų pagrįstumą. Dėl nurodytų ap-
linkybių teismai nepagrįstai pripažino Valstybinio informacinės tech-
nologijos instituto raštą eksperto išvada. Pažymėtina, kad minėtame
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. spalio 28 d. nutartis c. b. G. Milčiukienė v.
UAB „Antriniai metalai" ir kt., Nr. 3K-161/1998, kat. 3.
415
Valstybinio informacinės technologijos instituto rašte nėra konstatuo-

jama buvus atliktus kokius nors kasos aparato tyrimus ar bandymus.
Dokumente tik nurodyta prielaida, kad, turint serviso raktus bei žinant
kaip jais naudotis, gali būti pereinama į mokymo režimą. Taigi šis
dokumentas nepatvirtina, kad suinteresuoto asmens darbuotojai žinojo,
kaip naudotis serviso raktais, ir kad kasos aparatas tikrai buvo nusta-
tytas dirbti mokymo režimu. Siekiant nustatyti, ar tikrai kasos aparatas
buvo naudojamas tokiu režimu, kai nefiksuojami duomenys, reikia spe-
cialių žinių. Kai norint išaiškinti klausimus, kylančius nagrinėjant by-
lą, reikalingos specialios žinios mokslo, technikos ar kitose srityse, teis-
mas turi spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo. Šiuo atveju ekspertizę
buvo būtina skirti ir dėl kitokių priežasčių: Valstybinio informacinės
technologijos instituto rašte esančiai informacijai ir šio instituto dar-
buotojų parodymams prieštarauja kita byloje esanti medžiaga - UAB
„Golsma" darbuotojų parodymai, kad vartotojas negalėjo nustatyti ka-
sos aparato dirbti mokymo režimu (b. 1. 141). Esant prieštaringiems įro-
dymams dėl faktų, kuriems nustatyti reikalingos specialios žinios, įro-
dinėjimas turi būti tęsiamas. Įrodymų tarpusavio prieštaravimai tokiais
atvejais gali būti pašalinti paskyrus teismo ekspertizę ir pavedus ją
atlikti nepriklausomiems ekspertams. Lietuvos Respublikos CPK
65 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįs-
tų visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto
išnagrinėjimu. Šios įrodymų vertinimo taisyklės nustato teismo parei-
gą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis fak-
tinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Tai reiškia, kad vieno ar kito
bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto ver-
tinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakan-
ka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teis-
mo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia
pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Teis-
mas, vertindamas, ar pakanka įrodymų padaryti išvadą apie tam tikrų
faktų buvimą ir jų teisinę kvalifikaciją, turi atsižvelgti į Lietuvos CPK
65 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priklausomai nuo
bylos pobūdžio (ar ginčas yra kilęs iš viešosios teisės, ar privatinės
teisės reguliuojamų santykių, taip pat, ar yra sprendžiamas civilinės,
ar administracinės atsakomybės klausimas) įrodymų pakankamumą gali
apspręsti nevienodi kriterijai. Tačiau pagal bendrą taisyklę įrodymų pa-
kankamumas nustatomas taikant tokį kriterijų: įrodymų pakanka tada,
kai jie yra neprieštaringi ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl
įrodinėjimo dalyko buvimo. Bylose, kuriose sprendžiamas asmens nu-
baudimo klausimas, šis principas turi būti taikomas be išlygų. Taigi
416
asmuo gali būti nubaustas tik už tokius veiksmus ar neveikimą, suda-

rančius teisės pažeidimo sudėtį, dėl kurių buvimo ar nebuvimo nėra
net menkiausių abejonių. Tokiose bylose teismas gali daryli išvadą apie
įrodymų pakankamumą tik tada, kai dėl fakto buvimo ar nebuvimo
praktiškai nelieka jokių abejonių."1
Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas visų įrodymų lygybės
principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią
įrodomąją vertę ir nė vieno negalima atmesti arba laikyti svaresniu.
Išimtis tėra įrodymai, kuriems didesnę įrodomąją galią suteikia pats
įstatymas, t. y. prima facie įrodymai (CPK 197 str. 2 d.).
Teismas įrodymus vertina nuo pat bylos iškėlimo, pavyzdžiui,
spręsdamas, priimti juos ar ne, kviesti ar ne asmenį kaip liudytoją.
Pirmiausiai teismas vertina įrodymų sąsajumą, tačiau tik preliminariai.
Galutinį visų įrodymų vertinimą teismas pateikia teismo sprendimo mo-
tyvuojamojoje dalyje (CPK 270 str. 4 d.).
Taigi įrodinėjimas yra tam tikra pažintinė veikla, kai nežinoma,
panaudojant specifines priemones - įrodymus, tampa žinoma, supran-
tama ir aišku. Kaip ir bet kuri pažintinė veikla, įrodinėjimas paklūsta
loginio mąstymo dėsniams. Kita vertus, įrodinėjimas yra procesinė tei-
sinė veikla, nes įrodymų rinkimą, tyrimą, vertinimą detaliai reguliuoja
civilinio proceso teisės normos.
Tad įrodinėjimą civiliniame procese galima apibrėžti kaip pažinti-
nę procesinę byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo veiklą, kai reikš-
mingoms bylai faktinėms aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir ver-
tinami įrodymai siekiant tinkamai išnagrinėti bylą.
Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę, ir pareigą įro-
dinėti. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Ša-
lys yra pagrindiniai įrodinėjimo subjektai, nes ginčas dėl teisės vyksta
tarp šalių, jos labiausiai suinteresuotos, kad byla būtų išspręsta joms
palankiai, ir būtent šalys geriausiai žino visas bylos aplinkybes. Kaip
tik įrodinėjant ir atsiskleidžia civilinio proceso teisės rungimosi prin-
cipo esmė.
Įrodinėjimo subjektai yra ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, nes
jie turi teisę teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, įrodyti aplinkybes,
kuriomis remiasi.
Galiojantys įstatymai suteikia galimybę dalyvauti įrodinėjimo pro-
cese ir teismui. Be to, kartais įstatymas įpareigoja teismą aktyviai
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17d. nutartis c. b. UAB „Muaro krau-
tuvė" v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32.
417
dalyvauti įrodinėjant. Pavyzdžiui, kai dėl svarbių priežasčių šalis ar-

ba kitas byloje dalyvaujantis asmuo negali gauti ir pateikti reikiamo
įrodymo, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo pats juos rinkti. Bū-
tent teismas atsako už civilinio proceso įstatymų, reguliuojančių įro-
dinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Tik teismas galutinai įverti-
na įrodymus, nustato jų sąsajumą ir leistinumą, atleidžia nuo tam
tikrų faktų įrodinėjimo. Teismas atsako už tinkamą įrodinėjimo daly-
ko nustatymą byloje. Jis sprendžia, ar byloje surinkta pakankamai
įrodymų. Teismo sprendimas, priimtas teismui nevisiškai ištyrus ir
įvertinus įrodymus arba nustatytomis laikant neįrodytas aplinkybes,
arba jame pateikus bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, negali
būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas apeliacine tvarka. Ta-
čiau teismo įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) nesaisto. Šiuo
atžvilgiu jis nėra įrodinėjimo subjektas. Teismas tik kontroliuoja įro-
dinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją įvertindamas šalių pa-
teiktus įrodymus.
Įrodinėjant dalyvauja ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instanci-
jos teismas. Jis turi teisę analizuoti naujas, nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme nenustatytas aplinkybes, tirti naujus ir iš naujo ver-
tinti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus (CPK 320 str.).
Teismas, nagrinėjantis bylą kasacine tvarka, įrodinėjant nedalyvau-
ja, nes jis sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus (CPK 353 str.).
Taigi kasacinis teismas tik tikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai tei-
singai aiškino ir taikė teisės normas pirmosios ir apeliacinės instanci-
jos teismo nustatytiems faktams. Be abejo, kasacinis teismas taip pat
tikrina, ar teisingai aiškintos ir taikytos įrodymus ir įrodinėjimą regu-
liuojančios teisės normos. Taigi kasacinis teismas įrodinėjimo procese
dalyvauja netiesiogiai.
§ 3. ĮRODINĖJIMO TIKSLAS
Nagrinėjant įrodinėjimo institutą, aptartina dar viena svarbi problema
- įrodinėjimo tikslas.
Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra. Pripa-
žįstama, kad šalys, įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įti-
kinti teismą sakančios tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yra
nustatyti tiesą, tačiau kokią - absoliučią ar santykinę, materialiąją ar
formaliąją, - vienos nuomonės nėra. Kad įrodinėjimo tikslas yra nu-
statyti tiesą, patvirtina ir kai kurių civilinio proceso įstatymų anali-
zė. Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK 11 straipsnyje nurodoma teisėją tu-
rint teisę imtis bet kokių teisėtų priemonių, kad būtų ištirtos bylos
aplinkybės. Prancūzijos CK 10 straipsnyje sakoma, kad siekiant nu-
418
statyti tiesą kiekvieno asmens pareiga - padėti įgyvendinti teisingu-

mą. Vokietijos CPK 138-139 straipsniai, nustatantys šalių pareigą sa-
kyti tiesą apie visas bylos aplinkybes, įpareigoja teismą aiškintis, ar
šalys tikrai nurodo visus bylai reikalingus faktus, ir suteikia jam teisę
reikalauti iš jų nurodytus faktus patikslinti. Lietuvos CPK 176 straips-
nio pirmojoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas - teismo įsiti-
kinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad
tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, yra arba jų nėra.
Dėl įrodinėjimo procese nustatomos tiesos pobūdžio yra dvi prie-
šingos nuomonės. Vienos šalininkai teigia, kad įrodinėjimo tikslas yra
nustatyti materialiąją, arba objektyviąją (absoliučią), tiesą. Propaguo-
jantieji kitą doktriną tvirtina, kad objektyviosios (absoliučios) tiesos
nustatyti neįmanoma, todėl teismui turi pakakti nustatyti santykinę (for-
maliąją) tiesą.
Materialiosios tiesos doktrinos teiginiai grindžiami teisingumo, kaip
moralinės vertybės, esme. Doktrinos požiūriu, teisingumas reikalauja
teisės normas taikyti tik iš tikrųjų esamoms aplinkybėms. Teismui ma-
terialiosios teisės normas taikant nesamiems, išgalvotiems ar suklasto-
tiems faktams, teisingumo vykdymas taptų farsu, komedija.
Tokios pozicijos laikėsi ikirevoliucinės Rusijos proceso teisės spe-
cialistai - K. Malyševas, I. Engelmanas, V. Riazanovskis ir kiti. Pavyz-
džiui, V. Riazanovskis formaliąją tiesą laikė fikcija ir teigė, kad proce-
so tikslas — nustatyti materialiąją tiesą, t. y. tikrąsias bylos aplinkybes 1 .
Tarybinėje civilinio proceso teisės doktrinoje vyravo vadinamoji
objektyviosios tiesos teorija, pagal kurią ne tik šalių, bet visų pirma
teismo pareiga yra nustatyti objektyviąja tiesą byloje. Ši teorija buvo
aiškiai įtvirtinta ir įstatyme: iki 1994 m. galiojusioje CPK 15 straips-
nio redakcijoje sakoma, kad „teismas privalo, neatsižvelgdamas į šalių
pateiktus įrodymus, imtis visų priemonių visapusiškam, pilnutiniam ir
objektyviam visų bylos aplinkybių išaiškinimui"2.
Atrodo, kad šiandieninės Rusijos civilinio proceso teisės doktri-
noje objektyviosios tiesos koncepcijos pamažu atsisakoma. Pavyzdžiui,
2001 m. išleistame civilinio proceso vadovėlyje apie objektyviąją tiesą
visai nekalbama ir teigiama, kad įrodinėjimo tikslas yra deramai pa-
3
žinti reikšmingus bylai faktus .
1
Pa B. A. Cit. op. P. 31-33.
2Išsamiau apie objektyviosios tiesos doktriną žr.: Tpey M. K. aa-
a aue p a a c poecce. Moca:- M,
1982. C. 25-27.
3
p a a poecc : y / p e . M. K. T p e y a . M o c a :
o p o e , 2001. C. 212-213
419
Santykinės tiesos doktrinos šalininkai aiškina, kad įrodinėjimo tiks-

las - užtikrinti, jog faktai, kuriems teismas taikys materialiosios teisės
normas, yra veikiau tikri, nei melagingi, netikri. Absoliučios tiesos, jų
nuomone, neįmanoma nustatyti dėl kelių priežasčių.
Pirma, siekdamas nustatyti absoliučią tiesą, teismas būtų privers-
tas aiškintis bylos aplinkybes iki begalybės. Tuo tarpu byla turi būti
išspręsta operatyviai, nes šito reikia ir šalių, ir valstybės interesais (lot.
interest reipublicae ut sit finis litium).
Antra, objektyviajai tiesai nustatyti būtina galimybė nevaržomai
remtis bet kokia informacija. Tačiau tą draudžia įstatymas, nustatyda-
mas įrodymų leistinumo taisykles. Pavyzdžiui, kartais įstatymas drau-
džia naudoti kaip įrodinėjimo priemonę liudytojų parodymus, ne visi
asmenys galt būti apklausiami kaip liudytojai ir panašiai. Tad įrodymų
leistinumo principas neišvengiamai padeda nustatyti tik santykinę tiesą.
Trečia, dažnai įrodymų šaltinis yra žmogus, o jis kartais klysta.
Todėl absoliučios tiesos neįmanoma nustatyti.
Ketvirta, pagal įstatymą kai kurių faktų visai nereikia įrodinėti.
Pavyzdžiui, yra nemažai teisinių prezumpcijų, kurios kartais yra fikci-
ja, tikrovės neatitinkanti teisinė prielaida. Tačiau kadangi įstatymas ne-
reikalauja įrodyti prielaidos tikrumo, teismas privalo vadovautis netik-
ru faktu, be abejo; jeigu prezumpcija nepaneigiama.
Penkta, dispozityvumo ir rungimosi principai reikalauja, kad teis-
mas nesikištų į įrodinėjimo procesą. Kadangi ginčas kyla iš privačių
santykių, šalys gali vengti atskleisti kai kuriuos faktus arba norėti juos
pateikti taip, kad jie kuo daugiau tenkintų subjektyvius interesus. To-
dėl teismo kišimasis į santykius, kurių šalys nenurodo, savarankiškas
faktų aiškinimas ir rinkimas reikštų teismo kišimąsi į privačius šalių
reikalus.
Dėl minėtų priežasčių daroma išvada, kad teismas pajėgus nusta-
tyti tik santykinę tiesą, t. y. jis tiria ir vertina tik šalių pateiktus faktus
1
ir įrodymus .
§ 4. ĮRODYMŲ PAKANKAMUMO PROBLEMA
Su materialiosios ir formaliosios tiesos problema susijęs dar vienas

klausimas: pagal kokius kriterijus galima būrų nustatyti, faktas įrody-
tas ar ne. Kitaip tariant, yra fakto įrodymo ir įrodymų pakankamumo
problema. Ji sprendžiama skirtingai, nelygu kokia teorija - absoliučios
ar santykinės tiesos - remiamasi.
1
Evidence: Its History and Policies / by J. Stone, W. Wells. Sydney: Butterworths,
1991. P. 59-60.
420
Pagal absoliučios tiesos teoriją įrodytu galima pripažinti tik aki-

vaizdų faktą, nekeliantį teismui jokių abejonių. Šis principas, ir visai
pagrįstai, taikomas baudžiamajame procese, kur turi būti įrodinėjama,
tad ir įrodymus privalu rinkti, kol teisėjui dėl fakto nebelieka nė ma-
žiausios abejonės1. Šį principą siūloma taikyti ne tik baudžiamajame,
bet ir civiliniame procese, argumentuojant dviem motyvais: pirma, teis-
mas šalims valstybės prievartos priemones taiko ir civiliniame proce-
se; antra, prievarta gali būti vartojama tik kai teisėjas yra visiškai įsi-
tikinęs tam tikrų faktų tikrumu. Pavyzdžiui, tik neabejotinai įrodžius
skolos faktą, galima priversti skolininką ją sumokėti2.
Santykinės tiesos doktrinos požiūriu civiliniame procese faktas lai-
kytinas įrodytu, kai teisėjas labiau tiki, negu netiki fakto tikrumu. Tei-
sėjas, kuriam atrodo, kad vienos šalies pateiktuose įrodymuose tiesos
daugiau nei kitos, atitinkamą faktą gali pripažinti esant tikrą ir nu-
traukti tolesnį įrodymų rinkimą ir tyrimą3. Pagal santykinės tiesos dok-
triną teismo funkcija yra išspręsti šalių konfliktą. Todėl formaliajai tiesai
nustatyti pakanka, kad viena šalis pateikia svaresnių įrodymų nei kita
ir svaresni įrodymai labiau įtikina teisėją4. Taigi įrodymų pakankamu-
mo klausimą subjektyviai turi spręsti pats teisėjas.
Pripažįstama, kad įrodymų pakanka tada, kai jie sudaro tikimybę,
jog faktas egzistuoja, nors tam tikrų abejonių dėl to ir lieka. Todėl
sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti naikinamas tik
dviem atvejais: pirma, įrodžius, kad ne tik kitas teismas būtų padaręs
priešingą išvadą, bet ir įrodymai buvę tokie menki ir nesvarūs, kad
apskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų nustatytais;
antra, įrodžius, kad apskritai nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų
5
galima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo . Įrodymų pakankamu-
mo problema galėtų atrodyti, kaip pavaizduota l0 paveiksle.
Ši, vadinamoji didesnės tikimybės teorija vyrauja daugelio užsie-
nio valstybių civilinio proceso doktrinose. Pavyzdžiui, Vokietijos teisės
doktrina faktą civiliniame procese laiko įrodytu, kai teisėjui nelieka
dėl jo didelių abejonių. Vadinasi, įrodymų esti pakankamai (lot. quantum),
6
kai yra tokia tikimybė, kuri priimtina kiekvienam protingam žmogui .
1
Ten pat, P. 125-126.
2
Lindell B. Cit. op. P. 178-179.
3
Evidence: Its History and Policies. P. 125-126; Williams G. The Mathematics of
Proff I and II // Legal Reasoning. Vol. II / edited by A. Aarnio, D. N. MacVormick.
Dartmouth: Aldershot, 1992. P. 445-471.
4
5
Evidence: Its History and Policies. P. 125-126.
6
Išsamiau žr.: Cohen L. J. The Probable and the Provable.
421
Tačiau tai nėra vienintelis ir neginčytinas požiūris į įrodymų pakan-

kamumą. Žinoma ir priešinga nuomonė - įrodytu gali būti laikomas
tik patvirtintas faktas. Pagal šią teoriją yra tokie tiesos, tikrumo ly-
giai: 1) mažai tikėtina; 2) tikėtina; 3) patvirtinta; ir 4) akivaizdu; 5) vi-
siškai tikra1. Baudžiamajame procese
faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai
tampa akivaizdus, t. y. pasiekus ketvir-
ta tikrumo lygį. Civiliniame procese
faktą galima pripažinti įrodytu pasie-
kus trečią tikrumo lygį, t. y. išnykus
pagrįstoms abejonėms dėl jo tikimybės
ir galint jį pripažinti patvirtintu. Tuo
tarpu pagal didesnės tikimybės doktri-
ną pakanka pasiekti antrą tikrumo ly-
gį, t. y. nereikalaujama, kad abejonės
visiškai išnyktu, o pakanka fakto bu-
vimo tikimybei nusverti jo nebuvimo
tikimybę2.
CPK 176 straipsnio pirmojoje da-
lyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas -
teismo įsitikinimas esant tam tikras ap-
linkybes ar jų nesant. Taigi įstatymas
nereikalauja, kad civilinėje byloje tei-
sėjas būtu visiškai įsitikinęs3. Vadinasi,
faktų įrodomurno problema civilinėje
byloje, skirtingai nei baudžiamojoje,
1
Klanio H. T., Sorvettula J., Hatakka M. Burden of Proff: Truth or Law? // Scan-
dinavian Studies in Law. 1992, vol. 34, p. 115—150; Clermont K. M., SherwinE. A Com-
parative View of Standarts of Proof // The American Journal of Comparative Law.
2002, vol. 50, No 2, p. 243-275.
2 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis c. b. UAB „Muaro krau-
3
Įrodytinumo ir įrodymų pakankamumo problema analizuota keliuose Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo precedentuose: žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m.
kovo 17d. nutartį c. b. UAB „Muaro krautuvė" v. Vilniaus miesto valstybinė mokes-
čių, inspekcija. Nr. 3K-3-31,1999, kat. 32; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį c. b. A. Bla-
žienės personalinė įmonė „Albina" v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekci-
ja, Nr. 3K-3-945/1999, kat. 32; 2000 m. rugsėjo 18d. nutartį c. b. J. Černijenko v.
V. Remeikienė ir kt., Nr. 3K-3-827/2000, kat. 37; 2000 m. balandžio 27 d. nutartį c. b.
S. Uscilaitė ir kt. v. P. Uscila ir kt, Nr. 3K-3-361/2000, kat. 55; 2002 m. birželio 12 d.
nutartį c. b. G. Ūselis v. O. Ivoškienė, Nr. 3K-3-862/2002, kat. 25.8.1.
422
spręstina remiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintas įrody-

tu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti la-
biau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant1.
23.2 ĮRODINĖJIMO PAREIGA IR DALYKAS
§ 1. ĮRODINĖJIMO PAREIGOS SAMPRATA
Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, ku-

riomis ji remiasi (CPK 12, 178 str.). Ši beveik visų valstybių civilinio
proceso įstatymams žinoma taisyklė vadinama įrodinėjimo pareiga (lot.
onus probandi; angl. burden of proof, pranc. charge de la preuve;
vok. Beweislast). Taigi įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būti-
nybę šaliai nustatyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti nei-
giamų padarinių.
Būtina skirti du įrodinėjimo pareigos aspektus. Pirma, įrodinėji-
mo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti
juos esant. Šiuo aspektu įrodinėjimo pareiga reiškia nurodymo arba
teigimo pareigą (lot. onus proferendi). Antra, įrodinėjimo pareiga reiš-
kia šalies pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus fak-
tus. Šiuo aspektu įrodinėjimo pareiga reiškia įrodymų pateikimo pa-
reigą. Abu šie įrodinėjimo pareigos aspektai dažniausiai sutampa:
nurodžius faktus, būtina pateikti juos patvirtinančius įrodymus. Tačiau
kartais šie aspektai nesutampa. Pavyzdžiui, jeigu tam tikros aplinky-
bės, kurias nurodė šalis, preziumuojamos esančios, tai šalis tik privalo
jas nurodyti, tačiau neprivalo pateikti jų įrodymų.
Taigi įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip procesinių veiks-
mų: faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo ir pateikimo, įro-
dymų tyrimo ir vertinimo, visumą. Ieškinio pareiškime ieškovas pri-
valo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir
įrodymus; jis taip pat privalo pateikti įrodymus teismui ir t.t. Ne-
įvykdžius šios pareigos, atsiranda tam tikrų neigiamų padarinių. Pa-
vyzdžiui, teisėjas nesprendžia ieškinio pareiškimo, kuriame nenuro-
dytas ieškinio pagrindas, priėmimo klausimo. Šaliai neįrodžius
aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodyto-
mis (lot. idem est non probari et non esse - kas neįrodyta ir kas
neegzistuoja, yra vienas ir tas pats)2.
1
Cohen L. J. The Logic of Proof // Legal Reasoning. Vol. 2 / edited by A. Aarnio,
D. N. MacVormick. Dartmouth: Aldershot, 1992. P. 473-485.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis c. b. N. Kasperavi-
čienė v. R. Marčiulynaitė, Nr. 3K-3-381/2001, kat. 16.5.
423
įrodinėti privalo ne tik šalys, bet ir visi kiti įrodinėjimo subjektai.

Pavyzdžiui, byloje dalyvaujančių asmenų pareiga įrodyti aplinkybes,
kurias jie nurodo ir kuriomis remiasi.
Tam tikrų įrodinėjimo pareigų turi ir teismas. Pavyzdžiui, teismas
privalo padėti šalims rinkti įrodymus, kai jos pačios dėl svarbių prie-
žasčių negali šito padaryti, taip pat ištirti visus byloje esančius įrody-
mus ir juos įvertinti. Tačiau teismas neprivalo įrodinėti aplinkybių, ku-
riomis remiasi šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Įrodinėjant
teismas privalo būti nešališkas arbitras ir teikti pagalbą byloje daly-
vaujantiems asmenims tik išimtiniais atvejais. Taigi būtina skirti įrodi-
nėjimo pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, pavyzdžiui,
pateikti įrodymus, ir įrodinėjimo pareigą įrodyti savo reikalavimo pa-
grįstumą. Pirmoji yra visų įrodinėjimo subjektų pareiga, antroji - tik
šalių ir trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus. Taigi
įrodinėjimo pareigos šiuo atžvilgiu subjektai yra tik šalys ir tretieji
asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus.
Kita vertus, įstatymas ne tik įpareigoja įrodinėti, bet ir suteikia
tokią teisę. CPK 42 straipsnyje teigiama, kad visi byloje dalyvaujantys
asmenys turi teisę pateikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, teikti pa-
aiškinimus ir t.t. Taigi įrodinėti yra ir teisė, ir pareiga.
§ 2. ĮRODINĖJIMO PAREIGOS PASKIRSTYMAS ŠALIMS
Kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti. Jeigu teis-

mas iš šalies reikalautų įrodyti tai, ko įstatymas iš jos nereikalauja,
arba vieną šalį įpareigotų įrodyti tai, ką privalo įrodyti kita šalis, būtų
pažeistas rungimosi principas. Vadinasi, bet kurioje civilinėje byloje
svarbu tinkamai paskirstyti šalims įrodinėjimo pareigą. Bendroji įrodi-
nėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė nustatyta CPK 178 straips-
nyje: „Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavi-
mus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis,
kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti." Ji atėjusi iš ro-
mėnų teisės, teigusios, kad įrodinėjimo našta tenka tam, kuris tvirtina,
o ne tam, kuris neigia (lot. onus probandi in cumbit ei qui affirmat,
non ei qui negat). Taigi ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pa-
grįstumą, t. y. ieškinio faktinį pagrindą - tas, kas kreipiasi į teismą
gynybos, tas turi įrodyti, kad tokia gynyba būtina (lot. semper necessi-
tas probandi incumbit illi, qui agit). Pavyzdžiui, ieškovas, teigiantis,
kad paskolino pinigų atsakovui, o šis jų laiku negrąžino, prašydamas
priteisti skolą, privalo įrodyti paskolos sutarties faktą ir termino pra-
leidimą; vindikacinio ieškinio atveju ieškovas privalo įrodyti savo nuo-
424
savybės teisę ir jos pažeidimo faktą; negatorinio ieškinio atveju ieško-

vas privalo įrodyti valdymo teisę ir jos pažeidimo faktą ir t. t.1 Iš šios
taisyklės logiškai seka kita - ieškovui neįrodžius ieškinio pagrindo,
ieškinys nėra tenkinamas (lot. actore non probante reus absolvitur).
Trečioji įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė nustato, kad
atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą (lot. reus in
excipiendo fit actor).
Šios taisyklės buvo nustatytos ir Lietuvoje 1918-1940 metais ga-
liojusio Civilinės teisenos įstatymo 366 straipsnyje: „Ieškovas turi įro-
dyti savo ieškinį. Atsakovas, atsikirsdamas prieš ieškovo reikalavimus,
turi savo ruožtu įrodyti savo atsikirtimus."
Tačiau minėtų trijų taisyklių išsiaiškinti, ką konkrečioje byloje
turi įrodyti kiekviena šalis, nepakanka. Iš dalies šią problemą mėgi-
na spręsti materialioji teisė, nustatydama tam tikras prievolių vykdy-
mo taisykles. Pavyzdžiui, CK 6.65 straipsnyje nurodoma, kad įvyk-
džiusiam prievolę skolininkui kreditorius turi išduoti pakvitavimą. Tai,
kad skolininkas turi skolos dokumentą, patvirtina, jog prievolė yra
pasibaigusi, kol neįrodyta kitaip. Pagal šį straipsnį teisę sukuriančius
faktus, pavyzdžiui, sutarties, prievolės faktą, turi įrodyti ieškovas. An-
tai ieškovas, pareiškiantis ieškinį dėl skolos išieškojimo, remdamasis
paskolos sutarties tarp jo ir atsakovo sudarymu, privalo įrodyti suda-
ręs paskolos sutartį, tačiau įrodinėti, kad skola negrąžinta, nėra jo
pareiga. Taigi ieškovas privalo įrodyti tik jo teisę sukuriančius, bet
ne tą teisę panaikinančius faktus, išskyrus atvejus, kai tie faktai su-
daro ieškinio pagrindą. Atvirkščiai, atsakovas, siekdamas išvengti at-
sakomybės ir nesutikdamas su ieškiniu, privalo įrodyti, kad skola grą-
žinta. Taigi įrodyti teisę panaikinančius faktus yra atsakovo pareiga.
Nesutinkantis su ieškiniu atsakovas turi įrodyti, kad skola grąžinta,
įvykdyta ar pasibaigusi kita prievolė ar ieškinio senatis, jeigu jais
remiasi. Štai skolininkas prievolės įvykdymui patvirtinti gali pateikti
skolos dokumentą (pakvitavimą). Tokiu atveju paneigti CK
6.65 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją būtų ieškovo pareiga. Anali-
zuotas įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims principas, draudžian-
tis visą įrodinėjimo naštą užkrauti ant vienos šalies pečių, grindžia-
mas šalių lygiateisiškumu esant tiek materialiesiems, tiek procesiniams
santykiams.
1
nė v. R. Špakauskienė, Nr. 3K-3-72/1999, kat. 36; 1999 m. kovo 31 d. nutartis c. b. L. Je-
gorova v. Ž. Stankevičius, Nr. K3 -3-47/1999, kat. 42; 1999 spalio 27 d. nutartis c. b.
V. O. Vaserienė v. B. O. Žvagulienė, Nr. 3K-3-849/1999, kat. 7.
425
Be subjektinę teisę sukuriančių ir ją naikinančių faktų, dar skiria-

mi subjektinę teisę modifikuojantys (pvz., termino pratęsimas, sutar-
ties sąlygų pakeitimas ir kt.) ir kliudantys subjektinei teisei atsirasti
faktai (neveiksnumas, klaida, apgaulė, grasinimas ir kt.). Paprastai šiuos
faktus turi įrodyti šalis, kuri jais remiasi 1 . Pavyzdžiui, įrodyti sutartį
negaliojant yra šalies, savo reikalavimą ar atsikirtimą grindžiančios jos
negalioj imu, pareiga.
Kaip matyti, nuostata, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplin-
kybes, kuriomis remiasi, dar neduoda aiškaus atsakymo, ką kiekvie-
na šalis konkrečioje byloje turi įrodyti. Todėl jau seniai mėginama
ieškoti, kaip lengvai ir greitai nustatyti, kas ką privalo įrodyti. Ro-
mėnų teisės pavyzdžiu visus įrodinėtinus faktus kai kurie autoriai
skirsto į teigiamus ir neigiamus. Teigiamus faktus reikia įrodyti, o
neigiamų - nereikia (lot. affirmanti incubit probatio, non neganti;
negativa non probantur; ei incubit probatio, qui dicit, non qui ne-
gat)2. Tačiau toks faktų skirstymas nėra grindžiamas aiškiais kriteri-
jais, todėl sunku nustatyti, kuris faktas teigiamas, kuris - neigiamas.
Net patys autoriai, siūlę tokiu principu paskirstyti šalims įrodinėjimo
pareigą, nenurodo, kokie faktai visada yra teigiami, o kokie — nei-
giami3.
Kadangi teigiamų ir neigiamų faktų teorija turėjo trūkumų, netru-
ko atsirasti kitų. Viena iš jų, vadinamoji normų teorija, aiškina, kad
kiekviena šalis turi įrodyti teisės normos, kuria remiasi, taikymo pa-
grindus, t. y. normos hipotezę4. Pavyzdžiui, ieškovas, reikalaujantis pri-
pažinti sutartį negaliojančia dėl apgaulės, turi įrodyti aplinkybes, ku-
rioms esant galima taikyti CK 1.91 straipsnį. Tačiau ir ši doktrina nėra
tobula, nes ne visada aišku, kiek konkrečių teisės normų yra viename
ar kitame įstatymo straipsnyje; be to, gali būti taikomi keli straipsniai,
galų gale yra atvejų, kai įstatymas nustato kitas įrodinėjimo taisykles.
Kita vertus, kokią teisės normą taikyti, sprendžia teisėjas, o ne šalys.
Mąstant priešingai, šalis pralaimėtų vien dėl to, kad neteisingai nuro-
dė teisės normą. Šie normų teorijos trūkumai kai kuriems autoriams
leido teigti, kad įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims yra ne įsta-
tymų leidėjo, o teismo reikalas. Teismas, remdamasis šalių lygiateisiš-
kumo principu, kiekvienu atveju turi nustatyti, kuri šalis kokius faktus
1
Cappelletti M., Perillo J. M. Cit. op. P. 186-187.
2
3
M a e K . Kypc p a o o c y a / / Xpec o p a -
y poeccy. M o c a : o p o e , 1996. C. 105-108.
4
426
turi įrodyti 1 . Nustatydamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims,

teismas turi atsižvelgti ne tik į šalių lygiateisiškumo principą, bet ir į
tai, kuriai iš jų lengviau įrodyti vienus ar kitus faktus ir gauti atitin-
kamų įrodymų. Šaliai, kuriai lengviau šitai padaryti, ir turi tekti įrodi-
nėjimo pareiga.
Siekiant palengvinti nustatymą, kuri šalis privalo įrodyti tam tik-
rus faktus, materialiosios teisės normos konkrečiai nurodo, kuri būtent
šalis privalo įrodyti vieną ar kitą aplinkybę. Tokių, įrodinėjimo parei-
gą paskirstančių normų galima rasti tiek nacionalinėje, tiek tarptauti-
nėje teisėje. Pavyzdžiui:
- 1999 m. balandžio 15 d. Pašto įstatymo2 17 straipsnio aštuntosios
dalies l punkte sakoma, kad kai siunčiamos pašto ar dokumentų siuntos
buvo prarastos ar daiktai sugadinti dėl nenugalimos jėgos (pranc. force
majeure), o įrodymams reikalingi tarnybiniai dokumentai sunaikinti, pašto
paslaugu teikėjų kaltę privalo įrodyti asmuo, reikalaujantis atlyginti žalą;
- 2001 m. kovo 20 d. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo3 24 straips-
nio pirmojoje dalyje nustatyta, kad, kilus abejonei, ar restruktūrizavimo
plane numatytos priemonės bus įvykdytos, aplinkybę, jog restruktūriza-
vimo planas bus įvykdytas, privalo įrodyti restruktūrizuojama įmonė;
— 2000 m. gegužės 11 d. Biomedicininių tyrimų įstatymo4 11 straips-
nio pirmojoje dalyje nurodyta, kad aplinkybę, jog žala atsirado dėl prie-
žasčių, nesusijusių su biomedicininiais tyrimais, arba dėl tiriamojo tyči-
nės veiklos, privalo įrodyti biomedicininių tyrimų užsakovas ir pagrindinis
tyrėjas;
- 1997 m. birželio 26 d. Asmenų turto įsigijimo ir pajamų teisė-
5
tumo pagrindimo įstatymo 5 straipsnyje teigiama, kad turto įsigijimo
ir pajamų teisėtumą privalo įrodyti asmuo, įpareigotas pagrįsti turto
įsigijimo ir pajamų teisėtumą;
- 1996 m. rugsėjo 12d. Prekybinės laivybos įstatymo6 35 straips-
nio trečiojoje dalyje sakoma, kad keleivis privalo įrodyti, jog rankinio
bagažo praradimas, trūkumas arba sužalojimas yra vežėjo tyčios ar ne-
atsargumo rezultatas; to paties straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta,
kad aplinkybę, jog tikroji bagažo vertė yra mažesnė už pareikštąją,
privalo įrodyti vežėjas; 44 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad
1
Išsamiau žr.: Cross on Evidence. 7th ed. / by Cross S. R., Tapper C. London: Butter-
worths, 1990. P. 110-158.
2
Žinios. 1999, Nr. 36-1070; 2001, Nr. 94-3306.
3
Žinios. 2001, Nr. 31-1012.
4
Žinios. 2000, Nr. 44-1247.
5
Žinios. 1997, Nr. 65-1532.
6
Žinios. 1996, Nr. 101-2300.
427
aplinkybę, jog laivo trūkumai negalėjo būti pastebėti (nematomi trūku-

mai) iki buksyravimo jūra sutarties sudarymo, privalo įrodyti buksyruo-
jančio laivo valdytojas, reikalaujantis atleisti jį nuo atsakomybės už lai-
vo trūkumus; 51 straipsnio antrojoje dalyje teigiama, kad aplinkybę, jog
pareikštieji nuostoliai arba išlaidos iš tikrųjų turi būti priskirti bendrajai
avarijai, privalo įrodyti krovinių vežimo jūra sutarties šalis, reikalaujanti
padalyti bendrąją avariją; 58 straipsnio trečiosios dalies 5 punkte nuro-
dyta, kad aplinkybę, jog žalos padaryta dėl laivo valdytojo tyčios ar ne-
atsargumo, privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti laivo valdyto-
jui neribotą atsakomybę; 61 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad
aplinkybę, jog žalos padaryta dėl laivo valdytojo agento tyčinių veiks-
mų arba aplaidumo, privalo įrodyti asmuo, reikalaujantis taikyti laivo
valdytojo agentui neribotą atsakomybę; 71 straipsnio antrojoje dalyje sa-
koma, kad aplinkybę, jog buvo atsisakyta surašyti aktą ir šis atsisaky-
mas buvo apskųstas, privalo įrodyti asmuo, pareiškiantis pretenziją;
- 1999 m. gegužės 18d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstaty-
mo1 52 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad aplinkybę, jog paren-
kant, sudarant, tikrinant ir pateikiant duomenų bazės turinį buvo pa-
daryta esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių,
organizacinių) investicijų, privalo įrodyti duomenų bazės gamintojas;
- 1994 m. sausio 18d. Patentų įstatymo2 41 straipsnio penktojoje
dalyje nurodyta, kad kai patento objektas yra gaminio gamybos būdas
ir atsakovo gaminamas gaminys yra tapatus patentuotu gamybos būdu
pagamintam gaminiui arba yra pagrindo spėti, jog jis gaminamas pa-
žeidžiant patentą, o ieškovas negali nustatyti, kokiu būdu pagamintas
gaminys, atsakovas privalo įrodyti tapataus gaminio gamybos būdą esant
kitokį negu patentuotas būdas;
- 1996 m. liepos 10d. Draudimo įstatymo3 14 straipsnio šeštojoje
dalyje sakoma, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias
jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti
draudimo išmoką;
- vekselio turėtojas privalo įrodyti savo nuosavybės teisę į vekse-
lį nenutrūkstamu indosamentu; įpareigotas pranešti apie vekselio ne-
akceptavimą ar neapmokėjimą asmuo privalo įrodyti, kad jis tai pada-
rė nustatytu laiku (1999 m. kovo 16d. įsakomųjų ir paprastųjų vekselių
įstatymo 18 str., 47 str. 5 d.)4;
1
Žinios. 1999, Nr. 50-1598.
2
Žinios. 1994, Nr. 8-120.
3
Žinios. 1996, Nr. 73-1742; 2002, Nr. 29-1033.
4
Žinios. 1999, Nr. 30-851.
428
- kai sutartyje nurodytas trumpesnis nei dveji metai daikto ko-

kybės garantijos terminas ir daikto trūkumai nustatyti jam pasibai-
gus, tačiau nepraėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo daikto per-
davimo dienos, pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas
įrodo, kad trūkumas atsirado prieš perduodant daiktą arba dėl prieš
perduodant daiktą atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas
(CK 6.338 str. 5 d.);
- kai kelių transporto priemonės avarijoje prarastas ar sužalotas
keleivio rankinis bagažas, keleivis ar asmuo, turintis teisę į žalos atly-
ginimą, privalo įrodyti, kad rankinį bagažą tikrai turėjo, ir prarasto ar
sužaloto bagažo vertę; vežėjas, siekdamas būti atleistas nuo atsakomy-
bės už bagažo, krovinio ar pašto siuntos praradimą, trūkumą ar suža-
lojimą, privalo įrodyti, kad buvo imtasi visų reikiamų priemonių žalai
išvengti arba kad negalėjo tokių priemonių panaudoti, arba kad krovi-
nio siuntėjo ar gavėjo veiksmai buvo šios žalos atsiradimo priežastis
arba turėjo įtakos žalai atsirasti ar padidėti (1996 m. lapkričio 19d.
Kelių transporto kodekso 46 str. 3d., 51 str. l d.)1;
- įpareigotas pranešti apie čekio neapmokėjimą asmuo privalo įro-
dyti, kad jis tai padarė nustatytu laiku; aplinkybę, jog nesilaikyta če-
kio pateikimo ar pranešimo apie jo neapmokėjimą terminų, privalo įro-
dyti asmuo, kuris tuo remiasi ginče su čekio turėtoju (l999 m. kovo
16 d. Čekių įstatymo 44 str. 5 d., 45 str. 2 d.)2;
- kai duomenys TIR knygelės krovinio manifeste neatitinka kelių
transporto priemonės, autotraukinio arba konteinerio turinio, įrodyti fak-
tą, kad tie skirtumai atsirado ne dėl klaidų, padarytų tyčia, arba ne dėl
aplaidumo pakraunant ar išsiunčiant krovinį arba pildant minėtą mani-
festą, privalo įrodyti TIR knygelės savininkas (1975 m. Muitinės kon-
vencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (TIR
konvencijos 39 str. 2 d.)3;
- ieškovas privalo įrodyti, kad žalos padarė branduolinis incidentas
branduolinio įrenginio operatoriaus branduoliniame įrenginyje arba žala
yra susijusi su branduoline medžiaga, patekusia iš tokio branduolinio
įrenginio arba pagaminta jo branduoliniame įrenginyje; branduolinio įren-
gimo operatorius, siekdamas, kad būtų visiškai ar iš dalies atleistas nuo
civilinės atsakomybės už padarytą branduolinę žalą, privalo įrodyti, jog
branduolinės žalos padaryta visiškai ar iš dalies dėl šiurkštaus aplaidu-
mo asmens, kuriam padaryta žala, arba ji yra rezultatas jo veikos ar
1
Žinios. 1996, Nr. 119-2772.
2
Žinios. 1999, Nr. 30-852.
3
Žinios. 2000, Nr. 6-155.
429
neveikos turint tikslą padaryti žalos (1963 m. Vienos konvencijos dėl

1
civilinės atsakomybės už branduolinę žalą II str. l d., IVstr. 2d.) ;
- asmuo, pretenduojantis į licenciją, privalo įrodyti, kad kreipėsi
į vertimo atlikimo ir paskelbimo teisės savininką ar atgaminimo ir pa-
skelbimo teisės savininką dėl leidimo atlikti minėtus veiksmus ir jam
buvo atsakyta arba kad jis, parodęs būtinas pastangas, nesugebėjo nu-
statyti minėtų teisiu savininko (l886 m. Berno konvencijos dėl litera-
tūros ir meno kūrimų apsaugos IV str. l d.)2;
— tarptautinio pirkimo—pardavimo šalis, siekdama būti atleista nuo
civilinės atsakomybės už prievolės neįvykdymą, privalo įrodyti, kad
prievolės neįvykdė dėl kliūties, kurios negalėjo kontroliuoti, ir kad ne-
buvo galima protingai iš jos tikėtis sudarant sutartį numatymo kliūties
arba išvengimo ar įveikimo tos kliūties ar jos padarinių (1980 m. Jung-
tinių Tautų Vienos konvencijos dėl tarptautinio pirkimo-pardavimo su-
tarčių 79 str. l d.)3;
— jeigu prekės ženklo savininko agentas ar atstovas be savininko
sutikimo paduoda paraišką ženklui įregistruoti savo vardu, o ženklo
savininkas pareiškia dėl to protestą, tai agentas ar atstovas privalo įro-
dyti aplinkybes, pateisinančias tokius jo veiksmus (l883 m. Paryžiaus
konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos 6septies l d.)4;
- vežėjas oru, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privalo
įrodyti, kad jis ar jo agentai ėmėsi visų reikiamų priemonių žalai iš-
vengti arba jiems buvo neįmanoma jų imtis; prekių ar bagažo vežimo
atveju vežėjas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privalo įro-
dyti, kad žala atsirado dėl pilotavimo, orlaivio vairavimo arba naviga-
vimo klaidos ir kad visais kitais atžvilgiais jis ir jo agentai ėmėsi visų
reikiamų priemonių žalai išvengti (l929 m. Varšuvos konvencijos dėl
tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, atliekamais
asmens, nesančio susitariančiu vežėju, unifikavimo 20 str.)5;
- faktinio ar susitariančio vežėjo tarnautojas ar agentas, norėdamas
pasinaudoti savo atsakomybės ribomis, privalo įrodyti, kad vykdė savo
tarnybines pareigas (1961 m. Konvencijos, papildančios Varšuvos kon-
venciją dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru,
6
atliekamais asmens, nesančio susitariančiu vežėju, unifikavimo, V str.) ;
1
Žinios. 1993, Nr. 72-1345.
2
Žinios. 1995, Nr. 40-988.
3
Žinios. 1995, Nr. 102-2283.
4
Žinios. 1996, Nr. 75-1796.
5
Žinios. 1997, Nr. 19-414.
6
Žinios. 1997, Nr. 19-415.
430
— tarptautinio krovinių vežimo keliais vežėjas, siekdamas išvengti

civilinės atsakomybės, privalo įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta
ar pristatytas ne laiku dėl Konvencijos 17 straipsnio 2 ar 4 punktuose
numatytų aplinkybių; kai vežėjas remiasi Konvencijos 17 straipsnio
4 punkto „f papunkčiu, privalo įrodyti, jog tomis aplinkybėmis jis ėmė-
si visų reikiamų priemonių ir veikė pagal jam duotas specialias instruk-
cijas; jeigu vežėjui perduoti vežti pavojingi krovimai, o važtaraštyje
nurodymų dėl krovinio pavojingumo pobūdžio ir saugumo priemonių
nėra, tai siuntėjas ar gavėjas privalo įrodyti, kad vežėjas buvo infor-
muotas apie gabenamų krovinių pavojingumo pobūdį; aplinkybę, kad
žalos padaryta pažeidus krovinio pristatymo terminą, privalo įrodyti
žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo; įrodyti pretenzijos ar atsakymo
į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimo faktą privalo ta tarp-
tautinio krovinių vežimo keliais sutarties šalis, kuri remiasi šiais fak-
tais (1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties kon-
vencijos (CMR) 18, 22-23, 32 str.)1;
- laivo savininkas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės už
taršos nafta padarytą žalą, privalo įrodyti, kad žala atsirado dėl prie-
žasčių, už kurias jis neatsako arba dėl žalą patyrusio asmens tyčios ar
neatsargumo (1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl Tarptautinio taršos
nafta padarytos žalos kompensavimo fondo įkūrimo III str.)2;
- pavogto kultūros objekto savininkas, iš kurios šis objektas išrei-
kalaujamas, turi teisę į kompensaciją, jeigu įrodo nežinojęs ir negalė-
jęs žinoti, kad objektas vogtas, o įsigydamas jį buvo reikiamai atsar-
gus (1995 m. UNIDROIT konvencijos dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų
kultūros objektų 4 str. l d.)3;
Įrodinėjimo pareigą paskirstančios materialiosios teisės normos daž-
niausiai yra imperatyvios. Jos turi būti aiškinamos remiantis teisingu-
mo, sąžiningumo ir protingumo principais. Todėl šalys savo susitari-
mu negali keisti įstatymo nustatyto įrodinėjimo pareigos paskirstymo.
Kadangi prieštarauja imperatyvioms teisės normos, tokie susitarimai ne-
galioja (CK l .80 str.). Pavyzdžiui, Ženevos tarptautinio krovinių veži-
mo keliais sutarties konvencijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje nusta-
tyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios
jį atleistų nuo atsakomybės arba ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naš-
tą perkeltų kitai šaliai, jeigu žalos buvo padaryta sąmoningai arba dėl
jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus tokią bylą nagrinėjančio teis-
Žinios. 1998, Nr 107-2932.

Žinios. 2000, Nr. 43-1225.
Žinios. 1997, Nr. 8-139.
431
mo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tos pačios konvencijos 41 straips-

nio antrojoje dalyje nurodyta, kad negaliojančiomis pripažįstamos vi-
sos sąlygos, kurios įrodymų naštą gali perkelti kitai šaliai.
Tačiau yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Italijos CK 2698 straipsnis lei-
džia šalims savo susitarimu pakeisti įrodinėjimo pareigos paskirstymo
taisykles, tačiau tik esant santykiams, kai jos gali laisvai disponuoti
savo teisėmis, ir tik tada, jeigu toks susitarimas nelemia nepašalinamų
kliūčių subjektinei teisei įgyvendinti.
§ 3. ĮRODINĖJIMO DALYKAS
Kiekvienoje civilinėje byloje svarbu nustatyti, ką reikės įrodyti, t. y.

įrodinėjimo dalyką (lot. facta probanda). Įrodinėjimo dalyku laikoma
būtinų, siekiant tinkamai ir pagrįstai išspręsti civilinę bylą, nustatyti
faktinių aplinkybių visuma. Taigi įrodinėjimo dalyką sudaro: 1) mate-
rialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai; 2) įrodomieji faktai; 3) pro-
cesinio teisinio pobūdžio faktai.
Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai sukuria, pakeičia
ar nutraukia materialiuosius teisinius ginčo šalių santykius. Šie faktai
yra atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezė. Tokie faktai yra,
pavyzdžiui, sandorio sudarymas, sutarties turinys, sutarties galiojimo
terminas ir kiti. Šie juridiniai faktai sudaro šalių reikalavimų ir atsi-
kirtimų pagrindą. Antai ieškovas ieškinio pareiškime nurodo faktinį ieš-
kinio pagrindą, o atsakovas, pareikšdamas priešinį ieškinį arba pateik-
damas atsikirtimus į ieškinį, - priešinio ieškinio ar atsikirtimų į ieškinį
pagrindą. Šią įrodinėjimo dalyko dalį paprastai apibrėžia šalys. Nagri-
nėjant bylą jos gali atitinkamai keisti įrodinėjamų faktų apimtį. Pavyz-
džiui, ieškovas gali pakeisti ieškinio pagrindą ar, jo nekeisdamas, remtis
papildomais, ieškinio pareiškime nenurodytais faktais; arba, atvirkščiai,
ieškovas gali nebesiremti kai kuriais faktais, kuriais rėmėsi anksčiau.
Be to, teismas turi teisę klausti ir reikalauti, kad šalys patikslintų savo
1
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 159-160, 225 str.) .
Teisingai nustatyti įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje įmanoma
tik tinkamai taikant materialiąsias teisės normas ir nustačius tarp šalių
susiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių pobūdį. Dažnai materia-
liosios teisės normos subjektinių teisių ir pareigų atsiradimą ar pabai-
gą sieja ne su vienu juridiniu faktu, o su jų kompleksu, t. y. su faktine
sudėtimi. Tokiu atveju įrodinėjimo dalyką sudaro faktų visuma, o ne
pavienis faktas. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai lemia,
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 24 d. nutartis c. b. P. Paškevičiūtė v.
Sodininkų bendrija „Atžalynas" ir kt., Nr. 3K-3-604/2000, kat. 35.
432
ieškinys bus patenkintas ar ne. Ieškovo neįrodyti juridiniai faktai, ku-

riais jis grindžia savo reikalavimą, laikomi neįrodytais ir teismas ieš-
kinio netenkina.
Be tų, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, įro-
dinėjimo dalykas gali būti ir kiti faktai, susiję su materialiojo teisinio
pobūdžio juridiniais faktais. Jie vadinami įrodomaisiais faktais (lot.
facta probantia). Tai yra aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja gali-
mybę pripažinti kitus juridinius faktus ar teisinius santykius. Pavyz-
džiui, bendras vaiko motinos ir atsakovo gyvenimas ir ūkio tvarkymas
prieš gimstant vaikui yra atsakovo tėvystės įrodomasis faktas (CK
3,148str.). Skolininko turimas skolos dokumentas yra prievolės įvyk-
dymo įrodomasis faktas (CK 6.65 str.). Taigi įrodomasis faktas yra pa-
kankamas pagrindas daryti išvadą esant kitą - juridinį faktą. Vadinasi,
jis svarbus tiek, kiek turi įrodomosios vertės patvirtinti ar paneigti esant
tam tikrą juridinį faktą ar jo nesant.
Kad taptų įrodomasis, tam tikras įstatyme nurodytas faktas turi
būti įrodytas. Taigi įrodomieji faktai taip pat įeina į įrodinėjimo daly-
ką. Todėl kai įrodinėjama remiantis įrodomaisiais faktais, įrodinėjimo
procesas pailgėja: iš pradžių įrodomas įrodomasis faktas ir tik tada
daroma išvada dėl kito juridinio fakto. Tad įrodinėjant įrodomuosius
faktus ieškinio pagrindas įrodinėjamas netiesiogiai, t. y. iš pradžių da-
roma išvada, ar yra įrodomasis faktas, o jau tada sprendžiama, tikri ar
ne juridiniai faktai, kurie yra ieškinio pagrindas.
Įrodomieji faktai yra ir kiti tiesiogiai ar netiesiogiai su ieškinio ar
priešinio ieškinio faktiniu pagrindu susiję faktai. Pavyzdžiui, gali rei-
kėti įrodyti faktus, patvirtinančius juridinių faktų, kurie yra ieškinio
pagrindas, įvykio vietą, laiką, aplinkybes. Štai įrodinėjant sutarties ne-
galiojimo dėl suklydimo (CK 1.90 str.) faktą, įrodomieji faktai gali būti
šalies amžius, neraštingumas, fiziniai trūkumai, paros metas ir pana-
šiai. Taip pat gali reikėti įrodyti faktus, nors tiesiogiai ir nesusijusius
su ieškinio pagrindu, tačiau reikšmingus įrodymams vertinti ir įrody-
mų taisyklėms taikyti. Pavyzdžiui, faktas, kad įvykį liudytojas matė
tamsiu paros metu ar iš toli, yra svarbus vertinant įrodymus, todėl ši-
tai gali reikėti įrodyti, įrodymų teorijoje tokie faktai dar vadinami pa-
galbiniais faktais (angl. auxiliary facts)1.
Procesinio teisinio pobūdžio faktai, kurie, pavyzdžiui, yra civili-
nės bylos sustabdymo arba nutraukimo pagrindas, taip pat įeina į įro-
dinėjimo dalyko sudėtį. Šalis tokį faktą, kuriuo remiasi, privalo įrody-
ti. Antai atsakovas, reikalaujantis nutraukti bylą dėl to, kad teismas
433
jau anksčiau priėmęs sprendimą dėl tapataus ieškinio, privalo šitai įro-
dyti, o teismas turi nustatyti, ar yra pagrindo ją nutraukti.
Nustatyti įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje būtina rengiantis teis-
miniam bylos nagrinėjimui. Tik išsiaiškinus, kokius faktus reikės įro-
dyti, tampa žinomi rinktini įrodymai. Tinkamai nustačius įrodinėjimo
dalyką, galima veiksmingai taikyti įrodymų sąsajumo ir leistinumo tai-
syklę, teisingai nustatyti byloje dalyvaujančius asmenis ir užtikrinti,
kad visi įrodymai bus surinkti esant šiai stadijai ir byla bus išnagrinė-
ta iš esmės pirmajame teismo posėdyje (CPK 7 str.). Pavyzdžiui, jeigu
įrodinėjimo dalykas yra faktai, patvirtinantys trečiojo asmens teisę į
parduotą daiktą, parduoto daikto paėmimo byloje kartu su pirkėju turi
dalyvauti pardavėjas (CK 6.322 str.).
23.3 APLINKYBĖS, KURIŲ NEREIKIA ĮRODINĖTI

§ 1. SAMPRATA
Įstatymų leidėjas, siekdamas palengvinti įrodinėjimo pareigos paskirs-
tymą šalims, taip pat patį įrodinėjimo procesą, nustato kai kurias ben-
drosios taisyklės, kad „šalis privalo įrodyti faktus, kuriais ji remia-
si", išimtis. CPK 182 straipsnis nurodo keturias grupes aplinkybių,
nuo kurių įrodinėjimo šalys atleidžiamos. Tai teismo pripažinti vi-
siems žinomi faktai; įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje
ar administracinėje byloje nustatyti faktai (prejudiciniai faktai); įsi-
teisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti taktai; pagal įstatymą pre-
ziumuojami faktai ir šalies pripažinti faktai. Visi aptarti faktai, nuo
kurių įrodinėjimo šalis (-ys) atleidžiama (-os), vadinami aplinkybė-
mis, kurių nereikia įrodinėti.
§ 2. TEISINĖS PREZUMPCIJOS
Dažniausiai bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išim-

tis nustato teisines prezumpcijas įtvirtinančios materialiosios teisės nor-
mos. Teisine prezumpcija (lot. praesumtionis iuris; angl. legal pre-
sumption; pranc. prėsumption lėgale; vok. Rechtsvermutungen) laikoma
įstatyme nurodyta tam tikrų faktų, aplinkybių egzistavimo, jų tikrumo
prielaida, esant tam tikrų kitų faktų (CPK 1 82 str. 4 p.). Preziumuoja-
mi, t. y. laikomi egzistuojančiais, tokie faktai, kuriuos ilgainiui patvir-
tina gyvenimo praktika (lot. presumptio, ex eo quod plerumque). Be
abejo, kiekviena, nors ir labai tikėtina, prielaida gali nepasitvirtinti.
Tai reikštų, kad teisinės prezumpcijos gali būti paneigtos (apie teisės
teorijoje skiriamas absoliučias, arba nenuginčijamas, prezumpcijas ir
jų vietą užsienio bei Lietuvos teisėje kalbama toliau). CPK 182 straips-
434
nio 4 punkte nustatyta suinteresuoto asmens teisė įrodyti, kad yra prie-
šingai, negu preziumuoja įstatymas. Šalis neturi įrodinėti faktų, ku-
riais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus ir kurie, remiantis įsta-
tymu, preziumuojami esą nustatyti (CPK 182 str. 4 p.) (lot. Iex contra
id quod praesumit, probationem non recipit — įstatymas nereikalauja
įrodinėti to, ką jis preziumuoja).
Teisinės prezumpcijos nustatomos dėl trijų priežasčių. Pirma, jo-
mis siekiama taupyti ir šalių, ir teismo laiką bei jėgas įrodinėjant. An-
tra, jos padeda rasti išeitį iš aklavietės, kurioje ne vienam tenka atsi-
durti. Pavyzdžiui, toje pačioje avarijoje žuvus tėvui ir sūnui, neįmanoma
įrodyti, kuris mirė pirmas. Neišsprendus Šios dilemos, negalima nusta-
tyti, kyla palikimo klausimas ar ne. Trečia, prezumpcijomis siekiama
užtikrinti vienodą socialinę ir teisinę politiką bei praktika. Pavyzdžiui,
kaltės, nekaltumo prezumpcijos yra tam tikri principai, kuriais grin-
džiama teisės sistema1.
Be nuginčijamų, arba santykinių, prezumpcijų (lot. praesumptiones
iuris tantum; angl. rebutable presumptions; pranc. prėsomption rėfutab-
le; vok. gewohnliche Rechtswermutungen), skiriamos absoliučios, arba
nenuginčijamos, prezumpcijos (lot. praesumptiones iuris et de iure; angl.
irrebutable presumptions; pranc. prėsomption irrėfragable; vok. unwi-
derlegliche Rechtsvermutungen). Įvairių valstybių teisė nustato skirtin-
gas nenuginčijamas prezumpcijas. Pavyzdžiui, bendrojoje teisėje nenu-
ginčijama prezumpcija laikomas amžius ir pripažįstama, kad nepilnametis
yra neveiksnus ir neatsako už padarytą žalą, taip pat kad įmonės įre-
gistravimas yra nenuginčijama jos įsteigimo teisėtumo prezumpcija2.
Prancūzijoje nenuginčijama prezumpcija laikoma teismo sprendi-
mo res judicata galia3.
Ar yra nenuginčijamų prezumpcijų Lietuvos teisėje? Kai kurių ga-
liojančių teisės normų analizė leidžia į šį klausimą atsakyti teigiamai.
Pavyzdžiui, CK 2.2 straipsnio ketvirtojoje dalyje ir 5.3 straipsnio ant-
rojoje dalyje nurodoma, kad nesant galimybės nustatyti, kuris iš dvie-
jų ar daugiau asmenų mirė anksčiau, laikoma visus juos mirus tuo
pačiu metu. Nenuginčijama prezumpcija nustatyta ir CK 2.2 straipsnio
trečiojoje dalyje.
Šiuolaikinė pozityvioji teisė, teismų praktika ir teisės doktrina pri-
pažįsta esant tokias teisines prezumpcijas:
1
2
Phipson on Evidence. 14th ed. / by M. N. Howard, P. Crane, D. A. Hochberg. Lon-
don: Sweet and Maxwell, 1990. P. 83-95.
3
Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 313-314.
435
- Žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija (CK 6.248 str. l d.).

Taikant ją, ieškovas neprivalo įrodyti atsakovo kaltės dėl žalos atsira-
dimo. Siekdamas, kad ieškinys būtų atmestas, ir todėl neigdamas savo
kaltę dėl žalos atsiradimo, atsakovas privalo įrodyti, jog žalos padary-
ta ne dėl jo kaltės1;
- Paskleistų žinių, žeidžiančių asmens garbę ir orumą, nesutikimo
su tikrove prezumpcija. Garbės ir orumo gynimo bei moralinės žalos
atlyginimo bylose ieškovas neprivalo įrodinėti, kad paskleistos apie jį
žinios neatitinka tikrovės (CK 2.24 str.). Ieškovas privalo įrodyti tik
kad žinios buvo paskleistos ir šitai padarė atsakovas. Savo ruožtu at-
sakovas privalo įrodyti, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę. Prie-
šingu atveju teismas patenkintų ieškinį ir įpareigotų atsakovą paneigti
ginčijamas žinias bei atlyginti moralinę žalą;
- Tėvystės prezumpcija. Vaiko, gimusio santuokoje, tėvu laiko-
mas vaiko motinos sutuoktinis (CK 3.140 str.) (lot. pater is est quem
nuptie demonstrant). Ši prezumpcija išlieka tris šimtus dienų po san-
tuokos pripažinimo negaliojančia, separacijos, santuokos nutraukimo ar
sutuoktinio mirties (lot. si quis pregnantem uxorem reliquit, non vide-
tur sine liberis decessisse). Remiantis ja, išlaikymo išieškojimo byloje
nereikia įrodinėti, jog atsakovas yra vaiko tėvas. Kad nesąs vaiko tė-
vas ir todėl neturįs mokėti išlaikymo, atsakovas privalo įrodyti, t. y.
nuginčyti tėvystę.
- Civilinės būklės aktų įrašų tikrumo prezumpcija (CK 3.286 str.
l d.). Ji reiškia, kad pripažįstami tikrais faktai, patvirtinti civilinės būk-
lės aktų įrašais, kol neįrodyta kitaip2;
— Antrosios šalies nekaltumo prezumpcija. Šalis, pagal kurios ieš-
kinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios
šalies padengti savo turėtas išlaidas, taip pat atlyginti už savo prarastą
ar sužalotą turtą, jeigu įrodo suklydusi dėl kitos šalies kaltės. Šalis,
pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, neįrodžiusi, kad
suklydo dėl kitos šalies kaltės, privalo padengti jos turėtas išlaidas,
taip pat atlyginti už jos prarastą ar sužalotą turtą (CK 1.90 str. 2d.);
— In odium spoliatoris omnia praesumuntur prezumpcija. Kai pre-
ziumuojama asmens, neįvykdžiusio prievolės arba ją įvykdžiusio ne-
1
Ši prezumpcija pripažįstama ir darbo teisėje. Pavyzdžiui, darbdaviui laiku neatsi-
skaičius su atleidžiamu darbuotoju, preziumuojama, kad dėl to kaltas darbdavys, todėl
įrodinėti aplinkybę, jog nebuvo darbdavio kaltės, privalo pats darbdavys, o ne darbuo-
tojas: žr, pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 24 d. nutartį c. b. V. Ma-
žėtis v. AB Lietuvos taupomasis bankas, Nr. 3K-3-350/2001, kat. 2.7.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 18d. nutartis c. b. G Bikušaitė v. Kre-
tingos rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, Nr. 3K-7-167/2001, kat. 18.
436
tinkamai, kaltė, įrodinėti nesant kaltės turi prievolę pažeidęs asmuo

(CK 6.256 str.);
- Prievolės įvykdymo prezumpcija. Tai, kad skolininkas turi sko-
los dokumentą, nors ir be įvykdymo žymos, patvirtina prievolę esant
pasibaigus, kol neįrodyta priešingai (CK 6.65 str.);
- Neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija. Darbdavio iniciatyva
iš darbo atleistų asmenų grąžinimo į darbą bylose darbdavys privalo
įrodyti įstatyme numatyto atleidimo iš darbo pagrindų teisėtumą;
- Vežėjo kaltės prezumpcija. Vežėjas atsako už priimto gabenti
krovinio ir bagažo praradimą, trūkumą ir sužalojimą, jeigu neįrodo ne-
sąs dėl to nekaltas. Tačiau įstatymuose gali būti nurodyta ir vežėjo
nekaltumo prezumpcija, t. y. kad vežėjo kaltę dėl krovinio praradimo,
trūkumo ar sužalojimo turi įrodyti gavėjas ar siuntėjas (CK 6.820 str.);
- Komisionieriaus kaltės prezumpcija. Komisionierius atsako ko-
mitentui už esančio pas jį komitento turto praradimą, trūkumą ar su-
žalojimą, jeigu neįrodo, kad šitai įvyko ne dėl jo kaltės (CK 6.788 str.);
— Mirties prezumpcija. Jeigu apie asmenį paskutinėje jo gyvena-
mojoje vietoje jokių žinių nėra ilgiau nei trejus metus, preziumuoja-
ma, kad jis miręs (CK 2.31 str.);
- Santuokos teisėtumo ir galiojimo prezumpcija. Preziumuojama,
kad santuoka yra teisėta ir galioja, kol ji nėra pripažinta negaliojančia
(CK 3.37 str.);
- Turto valdymo teisėtumo prezumpcija. Preziumuojama, kad tur-
to valdytojas yra sąžiningas įgijėjas ir valdo turtą teisėtai (CK 4.26 str.)1;
- Contra spoliatorem prezumpcija, t. y. jeigu šalis slepia, sunaiki-
na ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir esant pačius
nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs;
— Įstatymo sutikimo su Konstitucija prezumpcija (Konstitucijos
105 str.);
- Contra proferentem prezumpcija. Jos pagrindu neaiškūs sutar-
ties žodžiai, terminai, sąlygos aiškinamos juos pasiūliusios šalies ne-
naudai (lot. in stipulationibus cum quaeritur quid actum sit, verba con-
tra stipulatorem interpretanda sunt) (CK 6.193 str.);
- Biomedicininių tyrimų žalos prezumpcija. Pagal 2000 m. gegužės
2
l l d . Biomedicininių tyrimų įstatymo 11 straipsnio pirmąją dalį pre-
ziumuojama, kad žala atsirado dėl atliktų biomedicininių tyrimų, kol
neįrodyta priešingai;
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis c. b. /. Bunokaitė v.
A. Garšva ir kt., Nr. 3K-3-1145/2000, kat. 42.
2
Žinios. 2000, Nr. 44-1247.
437
ĮRODYMĄI CIVILINIAME PROCESE
— Vyraujančios padėties prezumpcija. Pagal 1999 m. kovo 23d.

1
Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio vienuoliktąją dalį, neįrodžius prie-
šingai, laikoma ūkio subjektą užimant vyraujančią padėtį atitinkamoje
rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Ne-
įrodžius priešingai, pripažįstama, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio
skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos
dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos da-
lį, užima vyraujančią padėtį;
- Autorystės prezumpcija. Pagal 1999 m. gegužės 18d. Autorių
teisių ir gretutinių teisių įstatymo2 6 straipsnio antrąją dalį fizinis as-
muo, kurio vardas įprastu būdu nurodytas kūrinyje, yra laikomas to
kūrinio autoriumi, jeigu neįrodyta kitaip. Ši nuostata taikoma ir kai
vietoj autoriaus vardo nurodomas pseudonimas, jei jis nekelia jokių
abejonių dėl tikrojo autoriaus vardo;
- Reklamos įstatymą pažeidusio reklamos davėjo kaltės prezumpci-
ja. Pagal 2000 m. liepos 18d. Reklamos įstatymo3 21 straipsnio pir-
mąją dalį reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudoji-
mą, jeigu neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės;
— Teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančio geriamo van-
dens pavojingumo žmonių sveikatai prezumpcija. Pagal 2001 m. liepos
10d. Geriamojo vandens įstatymo4 3 straipsnio pirmąją dalį draudžia-
ma tiekti į rinką geriamą vandenį, kuris neatitinka teisės aktų nustaty-
tų reikalavimų, jeigu neįrodyta, kad, vartojamas griežtai ribotą laiko-
tarpį, toks vanduo nekels potencialaus pavojaus žmonių sveikatai;
- Notarine forma patvirtintuose dokumentuose nurodytų faktų bu-
vimo prezumpcija. Pagal 1992 m. rugsėjo 15d. Notariato įstatymo3
26 straipsnio antrąją dalį pripažįstama, kad notarine forma patvirtin-
tuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol
šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti ne-
galiojančiais;
- Notarinio veiksmo atlikimo prezumpcija. Pagal Notariato įstaty-
mo 37 straipsnio ketvirtąją dalį registro įrašas yra įrodymas, kad nota-
rinis veiksmas atliktas;
1
Žinios. 1999, Nr. 30-856.
2
Žinios. 1999, Nr. 50-1598; LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 10 d. nutartis
c. b L. Vilčiauskas v. UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko", Nr. 3K-3-154/2000,
kat. U.
3 Žinios. 2000, Nr. 64-1937.
4
Žinios. 2001, Nr. 64-2327.
5
Žinios. 2001, Nr. 55-1943.
438
- Nekilnojamojo turto registro duomenų tikrumo prezumpcija.

1
Pagal 1996 m. rugsėjo 24d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo
37 straipsnį nekilnojamojo turto registro duomenys pripažįstami tik-
rais, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ir nepripažinti
negaliojančiais;
- Vežėjo nekaltumo dėl rankinio bagažo praradimo prezumpcija.
Pagal 1996 m. rugsėjo 12d. Prekybinės laivybos įstatymo2 35 straips-
nio trečiąją dalį už rankinio bagažo praradimą, trūkumą arba sužaloji-
mą vežėjas atsako tik jeigu keleivis įrodo, kad rankinio bagažo prara-
dimas, trūkumas arba sužalojimas yra vežėjo tyčios arba neatsargumo
rezultatas;
- Susidūrusių laivų valdytojų nekaltumo prezumpcija. Pagal Pre-
kybinės laivybos įstatymo 57 straipsnio antrąją dalį nė viena iš laivų
susidūrimo šalių nelaikoma kalta, kol jos kaltė nėra įrodyta įstatymų
nustatyta tvarka;
- Draudiko pranešimo apie draudimo įmokos nesumokėjimą gavi-
mo prezumpcija. Pagal Draudimo įstatymo3 11 straipsnio pirmąją dalį,
jeigu draudimo sutartyje nenustatytas kitoks pranešimų siuntimo bū-
das, preziumuojama, kad draudėjas gavo draudiko pranešimą, išsiųstą
paštu, praėjus protingam terminui po jo išsiuntimo;
- Kontroliuojamųjų prekių įsigijimo (gavimo) nelegalumo prezump-
cija. Pagal 1995 m. liepos 5 d. Strateginių prekių ir technologijų impor-
to, tranzito ir eksporto kontrolės įstatymo4 15 straipsnio ketvirtąją dalį,
jeigu neįrodoma, kad gautos legaliai, kontroliuojamosios prekės yra sulai-
komos ir konfiskuojamos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka;
- Buksyruojančio laivo valdytojo nekaltumo prezumpcija. Pagal
Prekybinės laivybos įstatymo 45 straipsnio pirmąją dalį buksyruojan-
čio laivo valdytojas pripažįstamas nekaltu, kol neįrodyta jo kaltė;
- Indosamento įrašymo laiko prezumpcija. Pagal 1999 m. kovo
16d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo5 22 straipsnio antrąją
dalį, jeigu indosamento data nenurodyta, pripažįstama, kad vekselyje
jis įrašytas iki termino, nustatyto protestui įforminti, pabaigos, nebent
būtų įrodyta priešingai;
- Vekselio akcepto išbraukimo laiko prezumpcija. Pagal Įsakomų-
jų ir paprastųjų vekselių įstatymo 31 straipsnio pirmąją dalį pripažįs-
1
Žinios. 1996, Nr. 100-2261; 2001, Nr. 55-1948.
2
Žinios. 1996, Nr. 101-2300.
3
Žinios. 1996, Nr. 73-1742; 2002, Nr. 29-1033.
4
Žinios. 1995, Nr. 61-1533; 2002, Nr. 74-3142.
5
Žinios. 1999, Nr. 30-851.
439
tama, kad akceptas išbrauktas prieš grąžinant vekselį, jeigu neįrodyta

priešingai;
— Čekio indosamento įrašymo laiko prezumpcija. Pagal 1999 m.
1
kovo 16d. Čekių įstatymo 26 straipsnio antrąją dalį, jeigu indosamento
data nenurodyta, pripažįstama, kad čekyje jis įrašytas iki protesto arba
panašaus veiksmo, arba prieš baigiantis šio straipsnio pirmojoje dalyje
nurodytam čekio pateikimo apmokėti terminui, nebent būtų įrodyta prie-
šingai;
- Atstovavimo atlygintinumo prezumpcija. Preziumuojama, kad at-
stovavimas yra atlygintinis, jeigu sutartis ar įstatymas nenumato ko kita
(CK 2.151 str., 6.758 str. 2d.);
- Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, jeigu jos
dalykas yra pinigai, ir neatlygintinė, jeigu jos dalykas yra pagal rūši-
nius požymius apibūdinti daiktai (CK 6.872 str. 3 d.);
- Glaudžiausio prievolės ir atitinkamos valstybės teisės ryšio pre-
zumpcija (CK 1.37 str. 4d.);
- Žinojimo esant išreikštą valią prezumpcija (CK 1.65 str. 3d.);
- Sandorio patvirtinimo prezumpcija (CK 1.79 str. 2 d);
- Termino nustatymo skolininko naudai prezumpcija (CK 1.129 str.
3 d., 6.34 str. 4 d.);
- Gyvo vaiko gimimo prezumpcija (CK 2.2 str. 3 d.);
- Įmonės darbuotojų įgaliojimų turėjimo prezumpcija (CK
2.185 str. 2d.);
— Esminės klaidos sudarant santuoką prezumpcija (CK 3.40 str. 3 d.);
- Faktinio santuokos iširimo prezumpcija (CK 3.53 str. 2 d.);
- Sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija (CK
3.60 str. 3d.);
- Išlaikymo reikalingumo prezumpcija (CK 3.72 str. 2 d.);
— Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija (CK
3.88 str. 2d.);
- Sutuoktinio sutikimo sudaryti sandorį buvimo prezumpcija (CK
3.92 str. 3d.);
- Lygių bendro sutuoktinių turto dalių prezumpcija (CK 3.117 str.
1d.);
- Lygių bendro turto dalių prezumpcija (CK 4.73 str. 3 d.);
- Tinkamos turto apraše nurodyto turto kokybės prezumpcija (CK
4.245 str. 3d.);
- Administratoriaus pritarimo kitų administratorių priimtam spren-
dimui prezumpcija (CK 2.246 str. 3 d.);
Žinios. 1999, Nr. 30-852.
440
— Turto investavimo saugumo prezumpcija (CK 2.248 str. 2 d.);

- Prievolės nesolidarumo prezumpcija (CK 6.6 str. l d.);
— Prievolės solidarumo prezumpcija (CK 6.6 str. 3 d.);
- Nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str.);
— Atleidimo nuo prievolės vykdymo prezumpcija (CK 6.129 str. 4 d.);
- Novacijos nebuvimo prezumpcija (CK 6.141 str. 2d.);
— Žinojimo prezumpcija (CK 6.166 str.);
- Pastatų savininko (valdytojo) prezumpcija (CK 6.266 str. 2 d.);
— Daiktų kainos vienodumo mainų sutarties atveju prezumpcija
(CK 6.433 str. l d.);
— Negrąžintinos paskolos prilyginimo rentai iki gyvos galvos pre-
zumpcija (CK 6.439 str. 3 d.);
- Būtinos pasaugos prezumpcija (CK 6.849 str. 4 d.);
— Daiktų saugojimo drabužinėse neatlygintinumo prezumpcija (CK
6.869 str. l d.);
— Indėlininko sutikimo priimti pinigus iš trečiųjų asmenų prezump-
cija (CK 6.899 str.);
— Partnerių įnašų lygybės prezumpcija (CK 6.970 str.).
Nemažai teisinių prezumpcijų yra tarptautinės teisės aktuose. Pa-
vyzdžiui:
— 1975 m. Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabeni-
mo su TIR knygelėmis (1975 m. TIR konvencija)1 8 straipsnio šešto-
joje dalyje sakoma, kad, nustatant šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje
dalyse minimų muitų ir mokesčių sumas, TIR knygelėje pateikti duo-
menys apie prekes pripažįstami teisingi, jeigu nėra įrodoma kitaip;
- 1929 m. Varšuvos konvencijos dėl tam tikrų taisyklių, susijusių
su tarptautiniais vežimais, oru, atliekamais asmens, nesančio susita-
riančiu vežėju, unifikavimo2 6 straipsnio penktojoje dalyje nustatyta,
kad siuntėjo reikalavimu vežėjo surašytas važtaraštis bus laikomas su-
rašytu siuntėjo, kol neįrodyta priešingai;
riančiu vežėju, unifikavimo 11 straipsnyje numatyta, kad važtaraštis,
kol neįrodyta priešingai, yra sutarties sudarymo, prekės priėmimo ir
vežimo sąlygų įrodymas. Važtaraštyje esantys duomenys apie prekių
būklę, dydį ir įpakavimą, taip pat vietų skaičių yra įrodymas, jeigu
nebus įrodyta priešingai; duomenys apie prekių kiekį, apimtį ir būklę
1
Žinios. 2000, Nr. 6-155.
2
Žinios. 1997, Nr. 19-415.
441
yra įrodymas vežėjo nenaudai, jeigu tik jis patikrino juos dalyvaujant
siuntėjui ir nurodo apie tai važtaraštyje, arba jeigu tai susiję su duo-
menimis apie išorinę prekės būklę;
su tarptautiniais vežimais oru, atliekamais asmens, nesančio susitarian-
čiu vežėju, unifikavimo 18 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad
tais atvejais, kai vežimas žeme, jūra arba upe už oro uosto ribą, atlie-
kamas vykdant vežimo oru sutartį, siekiant pakrauti, išduoti arba per-
krauti, bet kokie nuostoliai, kol nebus įrodyta priešingai, laikomi kilu-
siais iš įvykio, atsitikusio vežant oru;
čiu vežėju, unifikavimo 21 straipsnyje nustatyta, kad pripažįstama dėl
žalos atsiradimo nesant žalą patyrusio asmens kaltės, kol vežėjas ne-
įrodo, jog patyręs žalos asmuo yra pats dėl to kaltas arba padėjo tai
žalai atsirasti;
čiu vežėju, unifikavimo 26 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad jeigu
bagažą ir prekes gavėjas priėmė nepareikšdamas priekaištų, kol nebus
įrodyta priešingai, bus laikoma prekes atgabenus geros būklės ir pagal
važtaraštį;
- 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties
konvencijos' 2 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad jeigu bus įro-
dyta krovinį praradus, sugadinus ar pavėluotai pristačius vežant ne ke-
lių, o kitos rūšies transportu ir kelių transporto vežėją nesant kaltą,
nes tai įvyko dėl kitos rūšies transporto vežėjo, vežusio tą krovinį,
kaltės, kelių transporto vežėjas atsako ne pagal šią konvenciją;
— 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties
konvencijos 9 straipsnyje nurodyta, kad važtaraštis yra vežimo sutar-
ties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo
dispozicijon yra perėjęs, iki tol, kol bus įrodyta priešingai; jeigu vežė-
jas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės
būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma krovinio ir pakuotės išorę
priimant buvus tinkamos būklės ir krovinio vietų skaičių, žymėjimą ir
numeracija atitikus važtaraščio įrašus;
konvencijos 20 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad krovinys lai-
komas prarastu, jeigu, pasibaigus sutartam pristatymo terminui, jis per
Žinios. 1998, Nr. 107-2932.
442
trisdešimt dienų nepristatomas, o jeigu terminas nebuvo suderintas, per

šešiasdešimt dienu nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas, jeigu
konvencijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad jeigu gavėjas
priima krovinį kartu su vežėju neįvertindamas krovinio būklės ir ne-
pareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadi-
nimo, iki bus įrodyta priešingai, pripažįstama, jog gavėjas priėmė kro-
vinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje;
— 1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už
taršos nafta padarytą žalą1 I straipsnio pirmojoje dalyje pripažįstama,
kad laivas sukonstruotas ar pritaikytas gabenti supiltą naftą kaip kro-
vinį ir jam taikoma ši konvencija, išskyrus atvejus, kai yra įrodoma,
jog laive nėra supiltos ir gabenamos naftos likučių;
- 1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už
taršos nafta padarytą žalą V straipsnio antrojoje dalyje pripažįstama,
kad laivo savininko atsakomybė yra ribota, išskyrus atvejus, kai įrody-
ta taršos žalos atsiradus dėl jo asmeninės veiklos ar neveikimo sie-
kiant padaryti tokios žalos arba dėl didelio nerūpestingumo, žinant,
jog tokios žalos tikriausiai atsiras.
Šalis, kuri remiasi preziumuojamu faktu, be abejo, turi teisę pa-
teikti papildomai jį patvirtinančių įrodymų. Tačiau, kitai šaliai patei-
kus prezumpciją paneigiančių įrodymų, šalis, kuri rėmėsi prezumpcija,
privalo įrodyti anksčiau preziumuotą faktą. Jeigu šalis prieš ją panau-
dotos prezumpcijos nenuginčija (CPK 182 str. 4 p.), teismas privalo pri-
pažinti faktą (lot. stabit praesumptio donec probetur in contrarium).
§ 3. VISIEMS ŽINOMI FAKTAI
Kita bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išimtis yra

principas, kad „nereikia įrodinėti visiems žinomų faktų" (lot. notaria
non eget probatione; manifesta probatione non indigent). Lietuvos CPK
182 straipsnio l punkte sakoma, kad aplinkybių, teismo pripažintų vi-
siems žinomomis, nereikia įrodinėti. Visiems žinomais pripažįstami fak-
tai, kuriuos žino:
- visi žmonės iš savo gyvenimo patirties, t. y. kuriuos žino bet
kuris protingas, vidutinio išprusimo žmogus, pavyzdžiui, istoriniai įvy-
kiai, mokslo atradimai, geografinės žinios, metų laikai, dienų skaičius
metuose ir t.t;
Žinios. 2000, Nr. 43-1224.
443
- tam tikri asmenys tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku, pa-
vyzdžiui, avarija, stichinė nelaimė ir panašiai.
Taigi pripažįstamos visiems žinomomis aplinkybės, kurios: 1) ob-
jektyviai žinomos šalims nagrinėjant bylą ir priimant joje sprendimą;
2) žinomos bylą nagrinėjančiam teismui. Dėl atleidimo nuo visiems ži-
nomų aplinkybių įrodinėjimo teismas priima nutartį ir ji įrašoma į teis-
mo posėdžio protokolą.
Panaši taisyklė yra ir kitų valstybių civilinio proceso įstatymuose.
Pavyzdžiui, Švedijos teismo proceso kodekso 35:2 straipsnyje sakoma,
kad nereikalaujama įrodinėti visuotinai žinomų aplinkybių. Analogiška
taisyklė yra Vokietijos CPK 291 straipsnyje. Ji taip pat galioja bendro-
joje teisėje.
Nuo teismo pripažintų visiems žinomais faktų reikia skirti teis-
mui žinomus faktus. Pripažįstama, kad teismas ex officio žino ir išma-
no materialiąją ir proceso teisę, įstatymų galiojimą ar negaliojimą, tik-
rąją jų prasmę (lot. iura novit curia). Todėl visų šių aplinkybių šalims
nereikia įrodinėti. Be abejo, šalis gali pateikti savo vienos ar kitos
teisės normos aiškinimą, gali teigti, kad įstatymas negalioja ir pana-
šiai. Tačiau visus šiuos faktus teismas privalo patikrinti ex officio.
Kai taikyti užsienio teisę numato šalių susitarimas, užsienio teisė
Lietuvoje laikoma fakto klausimu (CK 808 str. 2 d.). Todėl šalis, kuri
remiasi užsienio teise ir reikalauja ją taikyti, privalo įrodyti užsienio
teisės turinį, galiojimą ir aiškinimo bei taikymo praktiką atitinkamoje
valstybėje. Visais kitais atvejais, pavyzdžiui, kai užsienio teisės taiky-
mą numato tarptautinė sutartis ar Lietuvos kolizinės normos, užsienio
teisė pripažįstama teisės klausimu, todėl visus užsienio teisės klausi-
nius aiškinasi teismas sua sponte, t. y. ex officio.
Nuo visiems žinomų faktų taip pat reikia skirti faktus, kuriuos
teisėjas sužinojo privačiai, t. y. ne dėl teismo proceso. Pavyzdžiui, tei-
sėjas žino, kad miręs ieškovo tėvas buvo pradėjęs statyti gyvenamąjį
namą, nes teisėjo tėvas ir ieškovo tėvas buvo kaimynai. Tokiais fak-
tais teisėjas negali remtis, jeigu jie nėra įrodyti bendrąja tvarka, nes
priešingu atveju jis taptų liudytojas (lot. non refert quid notum sit ju-
dici, si notum non sit in forma judicii).
§ 4. PRIEŠINGOS ŠALIES PRIPAŽINTI FAKTAI
Šalis turi teisę pripažinti esant faktus, kuriais kita šalis grindžia savo
reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 187 str. l d.). Ši šalies teisė yra dis-
pozityvumo ir rungimosi principų išraiška. Pripažinimo objektas šiuo
atveju yra faktinės arba teisinės aplinkybės, patvirtinančios priešingos
444
šalies teiginius, t. y. naudingos priešingai šaliai. Pavyzdžiui, pirmuoju

atveju ieškovas teigia, kad atsakovas sudaužė jo automobilį (faktinė
aplinkybė), ir atsakovas šią ieškovo aplinkybę pripažįsta. Antruoju at-
veju ieškovas teigia esąs namo savininkas (teisinė aplinkybė), ir atsa-
kovas pripažįsta, kad ieškovas tikrai yra namo savininkas. Tačiau pri-
pažinimo objektu nelaikoma teisės normų, jų aiškinimo, įrodymų
vertinimo pripažinimas. Kadangi spręsti šiuos klausimus yra teismo
kompetencija, vienokie ar kitokie šalies pareiškimai dėl šių aplinkybių
negali būti kvalifikuojami kaip jų pripažinimas. Faktų pripažinimo sub-
jektas gali būti tik veiksni šalis, laisvai reiškianti savo valią.
Faktų pripažinimu negali būti laikomas nereagavimas į ieškinį. Pa-
vyzdžiui, aplinkybė, kad atsakovas nesurašė atsiliepimo į ieškinį ar ne-
atvyko į teismo posėdį, negali būti laikoma nei ieškinio, nei ieškovo
nurodytų faktų, sudarančių faktinį ieškinio pagrindą, pripažinimu. Ta-
čiau tai, kad atsakovas surašo atsiliepimą į ieškinį, tačiau kai kurių
ieškovo nurodytų faktų neginčija, gali būti kvalifikuojama kaip netie-
sioginis tų faktų pripažinimas.
Šaliai pripažinus faktus, kuriais remiasi kita šalis, teismas gali at-
leisti pastarąją nuo tolesnio jų įrodinėjimo (CPK 182 str. 5 p.). Tačiau
faktų pripažinimas automatiškai neatleidžia kitos šalies nuo pareigos
įrodinėti, nes teismas privalo įsitikinti, ar pripažinimas tikrai savano-
riškas. Faktas, šalies pripažintas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, su-
klydus ar siekiant nuslėpti tiesą ir neatitinkantis bylos aplinkybių, teis-
mo nelaikomas pripažintu ir nuo jo įrodinėjimo šalis neatleidžiama
(CPK 187 str. 2d.).
Skiriamos dvi faktų pripažinimo rūšys: teisminis ir neteisminis fak-
tų pripažinimas.
Faktų pripažinimas teisme vadinamas teisminiu faktų pripažini-
mu. Savo ruožtu jis gali būti žodinis arba rašytinis. Žodžiu faktai
pripažįstami žodiniame teismo posėdyje. Toks faktų pripažinimas turi
būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Raštu faktai vykstant teis-
mo procesui gali būti pripažįstami tam tikruose procesiniuose doku-
mentuose, pavyzdžiui, atsiliepime į ieškinį, ieškinio pareiškime, rašy-
tiniuose šalių paaiškinimuose ir panašiai1.
Neteisminis faktų pripažinimas esti tada, kai šalis patvirtina prie-
šingai šaliai naudingus faktus ne teismo procese. Pavyzdžiui, pokylyje
asmuo pareiškia turįs nesantuokinį vaiką. Tokį pripažinimą galima lai-
kyti įrodomuoju faktu, kitaip tariant, reikia įrodyti, kad faktai pripa-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis c. b. D. Gudaitienė ir
kt. v. E. Naujokas ir kt., Nr. 3K-3-392/2001, kat. 30.3.
445
žinti. Įrodytą pripažinimą teismas gali laikyti tam tikro fakto įrodymu.
Pavyzdžiui, teisme įrodžius, kad asmuo kitiems girdint pareiškęs esąs
vaiko tėvas arba kitu būdu pripažinęs savo tėvystę (tarkime, laiške vai-
ko motinai), teismas gali patenkinti ieškinį dėl to asmens tėvystės nu-
statymo (CK 3.148 str.). Neteisminiu faktų pripažinimu taip pat laiky-
tina ir faktų pripažinimas vykstant tardymui ar kitokiam tyrimui1.
Faktų pripažinimas taip pat skirstomas į nekvalifikuotą ir kvali-
fikuotą. Nekvalifikuotu pripažinimu vadinamas priešingai šaliai nau-
dingų faktų pripažinimas be jokių išlygų. Pavyzdžiui, ieškovas teigia
paskolinęs atsakovui dešimt tūkstančių litų ir atsakovas šį faktą pripa-
žįsta. Kvalifikuotas pripažinimas yra toks priešingai šaliai naudingų
faktų patvirtinimas, kai pripažįstama tik tam tikra faktinių aplinkybių
dalis, daromos tam tikros išlygos. Pavyzdžiui, ieškovas teigia paskoli-
nęs atsakovui dešimt tūkstančių litų. Atsakovas pripažįsta, kad skoli-
nosi iš ieškovo, bet ne dešimt, o penkis tūkstančius litų arba skolinosi
ieškovo nurodytą sumą, tačiau pinigus grąžino arba dar nesuėjo jų grą-
žinimo terminas. Esant kvalifikuotam faktų pripažinimui nebereikia įro-
dinėti tik tos faktinių aplinkybių visumos dalies, kuri yra pripažįstama.
Pripažinus faktus, pripažinimą galima paneigti tik įrodžius sukly-
dimą, apgaulę, prievartą, grasinimą ar smurtą (CPK 187 str. 2d.). Tai
reiškia, kad faktų pripažinimas iš esmės yra neatšaukiamas. Todėl kai
šalis faktą iš pradžių pripažįsta (pvz., vykstant procesui pirmosios ins-
tancijos teisme), o vėliau pradeda jį neigti (pvz., vykstant apeliaci-
niam procesui), teismas turi teisę remtis ankstesniu šalies pripažini-
mu, nes negalima kartu to paties ir teigti, ir neigti (lot. allegans
contraria nos est audiendus). Ir tik įrodžius CPK 187 straipsnio antro-
joje dalyje nurodytas aplinkybes, pripažinimas netenka galios ir anks-
čiau pripažintas faktas tampa įrodinėjimo dalyko sudedamąja dalimi,
t. y. faktą privalo įrodyti šalis, kuri juo remiasi.
Kartu pažymėtina, kad aptartos taisyklės taikytinos tik dispozity-
viose bylose. Nedispozityviose bylose faktų pripažinimas teismo ne-
saisto, nes teismas tokias bylas privalo spręsti vadovaudamasis impe-
ratyviomis teisės normomis. Pavyzdžiui, negalima absoliutinti faktų
pripažinimo, kai kaltinamasis buvo tardomas, taip pat kitais atvejais2.
' LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis c. b. D. Krupecko in-
dividuali įmonė v. Utenos apskrities mokesčiu inspekcija, Nr. 3K-3-1133/2001, kat. 126.
2 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutartis c. b. J. Ragelis v. Lietu-
vos Respublikos teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-155/2001, kat. 39.6.2.3.; 2001 m. ge-
gužės 7 d. nutartis c. b. S. Kapbatutas v. A. Kapbatutienė ir kt., Nr. 3K-3-535/2001,
kat. 15.2.1.4.
446
Panašiai faktų pripažinimą reguliuoja ir užsienio valstybių civili-

nio proceso teisė. Pavyzdžiui, bendrojoje teisėje teismui privalomas ne
bet koks fakto pripažinimas. Antai kai šalis pripažįsta sutarties suda-
rymo faktą, tačiau teismas įžvelgia sutartį prieštaraujant viešajai tvar-
kai, toks fakto pripažinimas jokios teisinės reikšmės neturi ir teismas
jo nepriima, nes privalo viešajai tvarkai prieštaraujančią sutartį pripa-
žinti negaliojančia. Teismas taip pat nepriima neteisėtai, pavyzdžiui,
prievarta, išgauto faktų pripažinimo. Bendrojoje teisėje yra trys sąly-
gos, kurias turi atitikti faktų pripažinimas. Pirma, faktai turi būti pri-
pažinti iškėlus bylą. Antra, jie turi būti pripažinti dėl to, kad nagrinė-
jama byla. Trečia, turi būti pripažinti faktai, kuriais remiasi kita šalis
ir kurių pripažinimas kitai šaliai naudingas. Faktus galima pripažinti
aktyviu elgesiu (veiksmais) arba juos pripažįstant numanyti iš aplin-
kybių, pavyzdžiui, šaliai visiškai nereaguojant į kitos šalies nurodytus
faktus arba elgiantis indiferentiškai, nors tokiomis pat aplinkybėmis
protingas žmogus juos paneigtų. Faktus gali pripažinti ir šalis, ir jos
atstovas1.
Švedijoje faktų pripažinimas dispozityviose bylose teismui yra pri-
valomas; nedispozityviose bylose teismas šalies faktų pripažinimo gali
nepriimti ir nagrinėti bylą iš esmės. Nors fakto pripažinimas yra visiš-
kas jo įrodymas, Švedijos teismo proceso kodekso 35:3 straipsnyje ša-
liai suteikiama teisė panaikinti savo pripažinimą. Tačiau dėl melagin-
go pripažinimo reikšmės Švedijos teisės doktrinoje bendros nuomonės
nėra. Vieni mano, jog dispozityvumo principas reikalauja, kad teismas
priimtų net ir melagingą pripažinimą. Kiti teigia, kad toks sprendimas
pakirs teismo reputaciją, todėl teismas melagingo pripažinimo neturi
priimti2.
Prancūzijoje faktų pripažinimas laikomas galutiniu ir visišku jų
įrodymu, todėl savo pripažinimo šalis negali atšaukti. Paneigti faktų
pripažinimą galima tik įrodžius, kad pripažinta suklydus, dėl apgaulės
ar prievartos3.
Italijoje nepalankius faktus gali pripažinti tik pati šalis, o ne jos
atstovas. Pripažinimas gali būti teisminis arba neteisminis. Pastarąjį ga-
lima įrodyti rašytiniais įrodymais arba liudytojų parodymais, jeigu liu-
dytojų parodymai yra leistina pripažintų faktų įrodinėjimo priemonė. Šalis
savo pripažinimą gali paneigti, įrodžiusi buvus klaidą ar prievartą4.
1
2
3
Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 344.
4
447
Ikikarinėje Lietuvoje faktų pripažinimo institutą reguliavo Civili-

nės teisenos įstatymo 479-484 straipsniai. Skirtas teisminis ir neteis-
minis faktų pripažinimas. Teisminiu laikytas bylos aplinkybių, kurio-
mis remiasi kita šalis, pripažinimas, pareikštas teisme raštu ar žodžiu.
Teisminis pripažinimas buvo besąlygiškas pagrindas atleisti šalį nuo
pripažintų faktų įrodinėjimo. Neteisminis pripažinimas laikytas paprastu
įrodymu. Šalis savo faktų pripažinimo nebegalėjo atšaukti, išskyrus at-
vejus, kai pripažinusi ne savo pačios veiksmus arba įrodydavo buvusi
suklaidinta. Vieno iš bendrininkų pareikštas pripažinimas galiojo tik jį
pareiškusiam, o ne visiems bendrininkams. Tačiau privalomojo ben-
drininkavimo atveju, prievolei ar teisei buvus nedalomai, vieno ben-
drininko faktų pripažinimas galiojo ir kitiems bendrininkams, jeigu teis-
mas nenuspręsdavo kitaip1.
§ 5. PREJUDIC1NIAI FAKTAI
Pagal CPK 182 straipsnio 2-3 punktus šalys atleidžiamos nuo faktų,
kurie įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu jau nustatyti ki-
tose bylose, įrodinėjimo. Faktai, nurodyti įsiteisėjusiame teismo spren-
dime ar nuosprendyje, vadinami prejudiciniais faktais.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčija-
mas. Todėl civilinėje byloje nereikia įrodinėti fakto, kuriuo šalis re-
miasi ir kuris teismo jau nustatytas anksčiau nagrinėtoje byloje, kur
dalyvavę tie patys asmenys. Be to, šalys negali tokio fakto ir ginčyti.
Teismo sprendimo prejudicinė galia turi subjektines ribas - ji tai-
koma tik asmenims, dalyvavusiems nagrinėjant ankstesnę bylą. Išimtį
sudaro tik teismo sprendimai dėl pripažinimo, nes jų res judicata tai-
koma visiems asmenims. Pavyzdžiui, teismo sprendimo dėl asmens pa-
skelbimo mirusiu prejudicinė galia taikoma visiems asmenims. Teis-
mo sprendimo prejudicinės galios taisyklė galioja ir teismui: įsiteisėjęs
vieno teismo sprendimas dėl tam tikrų faktų privalomas kitam teis-
mui, nagrinėjančiam civilinę bylą, kurioje dalyvauja tie patys asmenys.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę galią ir kitoms instituci-
joms. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodi-
nėjami administracinėse institucijose, arbitraže ir t.t. Tai viena iš įsi-
teisėjusio teismo sprendimo privalomumo išraiškų (CPK 18str.).
Teismo sprendimo prejudicinė galia baigiasi jį panaikinus apelia-
cine ar kasacine tvarka.
Kitų institucijų, pavyzdžiui, administracinių, tardymo ir panašiai,
sprendimuose ir aktuose nurodyti faktai teismui prejudicinės galios netu-
Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 330-332.
448
1
ri . Tokių institucijų dokumentai laikytini rašytiniais įrodymais (CPK
197str.). Tačiau prejudicinę galią turi Konstitucinio Teismo sprendi-
mai dėl įstatymo ar kitų teisės akrų sutikimo su Konstitucija (Konsti-
tucijos 107 str.).
Teismų praktikoje prejudiciniai faktai gana dažni. Pavyzdžiui, teis-
mo tvarka nustačius tėvystę, išlaikymo išieškojimo byloje nebereikia
įrodinėti atsakovą esant vaiko tėvą. Teismo tvarka pripažintos auto-
riaus teisės į kūrinį nebereikia įrodinėti atlyginimo už jo panaudojimą
išieškojimo byloje.
Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja ir nenuginči-
jamumo savybę. Todėl šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys bei jų
teisių perėmėjai nebegali kitose bylose ginčyti įsiteisėjusiu teismo spren-
dimu nustatytų faktų (CPK 279 str. 4 d.). Pavyzdžiui, vienoje byloje
teismui pripažinus atsakovo veiksmus teisėtais, kitoje byloje ieškovas
nebegali iš naujo įrodinėti tų pačių veiksmų neteisėtumo fakto2.
Teismas privalo sustabdyti bylą, kol bus išspręsta kita byla, ku-
rioje priimtas sprendimas turės jai prejudicinę galią (CPK 163 str. 3 p.).
Prejudicinę galią civiliniame procese taip pat turi įsiteisėjęs teis-
mo nuosprendis. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje
privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, ku-
riam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padari-
nių. Pavyzdžiui, civilinėje byloje dėl atlyginimo už nusikaltimu pa-
darytą žalą ieškovui jau nereikia įrodinėti pačios žalos, padarytos
nusikaltimu, taip pat kad ją padaręs būtent atsakovas ir yra priežas-
tinis žalos ir nuteistojo veiksmų ryšys, nes visa tai jau patvirtinta
teismo nuosprendžiu. Tačiau teismo nuosprendyje nenurodytą žalos
dydį ieškovas turi įrodyti. Be to, atsakovas nebegali įrodinėti savo
nekaltumo, nes jo kaltė jau patvirtina įsiteisėjusiu teismo nuospren-
džiu. Būtent toks teismo nuosprendžio prejudicialumas civiliniame
procese yra pripažįstamas ir teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 26d. nutartyje nurodė, jog
„Lietuvos CPK 62 straipsnis nustato, kad įsiteisėjęs teismo nuosp-
rendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam
civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiks-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 25 d. nutartis c. b. M. Berškiene v, AB
„Lietuvos kuras", Nr 3K-3-695/1999, kat 5.
2
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 4 d. nutartį c. b. UAB
„Nord-K" v Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nr. 3K-3-926/2000, kat. 7; 2000 m.
birželio 12 d. nutartį M. Morkūnienė v Tauragės rajono savivaldybės civilinės met-
rikacijos skyrius, Nr. 3K-3-676/2000, kat. 52
449
mų civilinių teisimų pasekmių. Ši norma reiškia, kad teismas, nagri-

nėdamas civilinę bylą civilinio proceso tvarka, neturi teisės revizuoti
įsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Civilinėje byloje pripažinus, kad
žala yra ne nuteistojo, o kito asmens veiksmų padarinys, būtų su-
griautas teismo nuosprendžio autoritetas, jo privalomumas ir nenu-
neigiamumas. Tokiu teismo sprendimu būtų paneigta teismo nuosp-
rendyje konstatuota išvada, kad žala yra būtent nuteistojo asmens
neteisėtų ir kaltų veiksmų tiesioginis padarinys."1
23.4 ĮRODYMŲ SĄVOKA IR BRUOŽAI
§ 1. ĮRODYMŲ POŽYMIAI
Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomas

remiantis įrodymais. Įrodymai - tai priemonės, padedančios aplinky-
bėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis ir aiškio-
mis. Įrodymų sąvoka pateikiama CPK 177 straipsnio pirmojoje daly-
je. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokie
faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta
tvarka konstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžian-
čias ir kitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jų
nesant. Analizuojant šios definicinės normos turinį, nesunku nustaty-
ti įrodymų požymius.
Pirmas požymis, kad bet kuris įrodymas yra tam tikri duo-
menys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo da-
lyką. Informacija sudaro įrodymų turinį, jų esmę2. Bet kuris tikrovės
reiškinys, įvykęs praeityje, palieka savo pėdsakus, atsispindi tam tik-
ruose šaltiniuose. Pavyzdžiui, sutarties sudarymo faktas gali būti fik-
suotas rašytinėje sutartyje, turto sužalojimo faktas gali atsispindėti su-
žalotų daiktų defektų pavidalu ir panašiai. Taigi tikrovės faktai yra
sukaupę informacijos, kuria remiantis galima atkurti praeities įvykius.
Be abejo, pati informacija apie faktines aplinkybes gali būti labai įvairi.
Kartais ji visiškai įtikinama ir nedviprasmiška, tiesiogiai patvirtinanti
faktą. Kartais - netiesioginė, neduodanti pagrindo daryti kategorišką
išvadą. Todėl teismas, vertindamas gautą informaciją, visada turi nu-
statyti jos įrodomąją vertę.
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 26 d. nutartis c. b. A. Kupšienė v. AB
„Javinė", Nr. 3K-3-205/1999, kat. 3; 1999 m. spalio 6d. nutartis c. b. V.Černiauskas v.
UAB „Sela", Nr. 3K-3570/1999, kat. 7; 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis c. b. N. ir A. Ku-
tyriovai v. D. Potašovas ir kt„ Nr. 3K-7-874/200I, kat. 15.2.2.3.; 2001 m. gegužės 16 d.
nutartis c. b. B. Brazdeikienė v. K. Jurkus, Nr. 3K-3-525/2001, kat. 39.2.
2
Keane A. The Modern Law of Evidence. 3rd ed. London: Butterworths. 1994. P. 1.
450
Antras požymis yra įrodymų turinio, t. y. informacijos, ryšys

su byla, su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką. Pagal CPK
180 straipsnį teismas priima nagrinėti ir tiria tik tuos įrodymus, kurie
patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes. Šis įrodymų požymis, kartu viena
iš svarbiausių įrodinėjimo taisyklių, vadinamas įrodymų sąsajumu. Kiek-
vienoje civilinėje byloje įrodinėjimas turi būti koncentruojamas tik įro-
dinėjimo dalykui, t. y. faktams, kuriuos būtina nustatyti, ištirti. Todėl gali
būti priimama, tiriama ir vertinama tik informacija, būtina ir pakanka-
ma visoms bylos aplinkybėms nustatyti. Ši taisyklė iš gausybės informa-
cijos padeda atrinkti tą, kuri nieko bendra su byla neturi, ir neapkrauti
teismo nereikalingu darbu tiriant su byla nesusijusius faktinius duome-
nis. Ar byloje dalyvaujančių asmenų pateikti ir prašomi išreikalauti įro-
dymai susiję su byla, turi nustatyti teisėjas. Preliminariai įrodymų sąsa-
jumą teisėjas nustato rengdamasis teisminiam bylos nagrinėjimui. Byloje
dalyvaujantys asmenys, pateikdami įrodymus ar prašydami teismą juos
išreikalauti, privalo nurodyti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tie įro-
dymai gali patvirtinti ar paneigti. Pavyzdžiui, asmuo, prašantis iškviesti
liudytoją, privalo nurodyti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tas liu-
dytojas gali patvirtinti (CPK 190str.). Neįvykdžius šios pareigos, teis-
mas turi pagrindą atsisakyti tenkinti prašymą. Teismas visada turi nuro-
dyti atsisakymo priimti įrodymą motyvus (CPK 181 str. l d.).
Įrodymų sąsajumo taisyklė bus tinkamai taikoma tik jeigu teisin-
gai bus taikomos materialiosios teisės normos1. Tai logiška, nes visa-
da būtina išsiaiškinti, ar faktas, kuriam nustatyti pateikiamas įrody-
mas, įeina į įrodinėjimo dalyką toje byloje. O teisingai nustatyti
įrodinėjimo dalyką įmanoma tik kai tinkamai nustatyta materialiosios
teisės norma, reguliuojanti ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Nu-
stačius, kad faktas įeina į įrodinėjimo dalyką, reikia įsitikinti esant nors
kokį pateikto įrodymo ir nustatyto fakto ryšį. Antai, nagrinėjant bylą
dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo, žalos pada-
riusio asmens kaltė neįeina į įrodinėjimo dalyką, nes CK 6.270 straips-
nyje nustatyta atsakomybė už žalą be kaltės. Todėl įrodymai, patvirti-
nantys atsakovo kaltumą ar nekaltumą, su tokia byla nesusiję ir neturėtų
būti priimami (išskyrus patvirtinančius buvus nenugalimą jėgą arba nu-
kentėjusiojo tyčią, arba tai, kad žalos padaryta susidūrus dviem dides-
nio pavojaus šaltiniams).
1
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 20 d. nutartį c. b. AB „Lie-
tuvos energija" v. Trakų rajono savivaldybė ir kt., Nr. 3K-3-12I4/2000, kat. 43; 2001 m.
spalio 10 d. nutartį c. b. Ž. Budros individuali įmonė „Sėkmės sistemos" v. AB „Lietu-
vos telekomas", Nr. 3K-3-927/2001, kat. 31.4; 2001 m. balandžio 18 d. nutartį c. b. Sta-
čiūnų žemės ūkio bendrovė v. AB „Pasvalio grūdai", Nr. 3K-3-403/2001, kat. 15.2.1.1.
451
Nagrinėjant bylą susijusių su ja įrodymų apimtis gali keistis. Ieš-

kovui pakeitus ieškinio pagrindą, anksčiau su byla visiškai nesusiję
įrodymai gali tapti su ja susiję ir, atvirkščiai, susiję su byla įrodymai
gali prarasti ryšį su ja. Pavyzdžiui, nagrinėjant žalos atlyginimo bylą
pagal CK 6.263 straipsnį įrodymai, patvirtinantys atsakovo nekaltumą
arba, atvirkščiai, kaltę, yra susiję su byla, nes atsakovo nekaltumas
arba kaltė yra įrodinėjimo dalykas byloje.
Kadangi įrodymų sąsajumo taisyklė užtikrina proceso koncentruo-
tumą, ekonomiškumą ir operatyvumą, beveik visų valstybių civilinio
proceso įstatymai žino šią taisyklę. Pavyzdžiui, Švedijos teismo proce-
so kodekso 35:7 straipsnyje nurodoma, kad teismas atmeta nesvarbius
nagrinėjamai bylai aplinkybes ir įrodymus. JAV federalinės įrodymų
taisyklės (401 str.) nustato, kad nesusijusių su byla įrodymų (angl. ir-
relevant evidence) teismas nepriima.
Taigi įrodymų sąsąjumui nustatyti pirmiausiai reikia išsiaiškinti,
ar bylai reikšmingi faktai, kuriuos norima tais įrodymais patvirtinti.
Bylai nereikšmingais ir neįrodinėtinais faktais (angl. irrelenant facts)
laikytinos aplinkybės, visiškai nesusijusios su byla arba pernelyg „nu-
tolusios" nuo jos (angl. too remote), taip pat tos, kurių šalis negali
įrodyti1. Pavyzdžiui, skolos išieškojimo civilinei bylai atsakovo cha-
rakteris, jo asmeninės savybės nėra reikšmingos, todėl įvairios atsako-
vo charakteristikos ar kiti įrodymai, patvirtinantys jo darbštumą, pa-
reigingumą ar kitus būdo bruožus, su byla nesusiję.
Kai kurių faktų šalys negali neigti. Pavyzdžiui, šalys negali gin-
čyti prejudicinių faktų (CPK 182 str. 2-3 p.). Todėl įrodymai, susiję
su prejudiciniais faktais, negali būti priimami ir tiriami.
Trečias požymis yra tai, kad tik įstatymo nustatyta procesine
tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija gali
būti laikoma įrodymu. Kai pažeista nustatyta įrodymų rinkimo, pa-
teikimo, tyrimo procesinė tvarka, neteisėtais būdais ištirta informacija
negali būti laikoma įrodymu. Pavyzdžiui, jeigu pažeidžiama liudytojų
parodymų gavimo tvarka, iš liudytojo gautos informacijos negalima lai-
kyti įrodymu. Kai pažeista ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarka (CPK
212-219 str.), eksperto išvados irgi negalima laikyti įrodymu2. Nėra lai-
komi įrodymais ir suklastoti dokumentai (CPK 184 str.). Todėl teis-
mas, vertindamas byloje esančius įrodymus, visada turi patikrinti ir
nustatyti, ar nebuvo pažeista procesinė įrodinėjimo tvarka.
1
Evidence: Its History and Policies. P. 77; Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 308.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 9d. nutartis c. b. J. Vaišvilienė v.
UADB „Baltikums draudimas", Nr. 3K-3-549/2001, kat. 115.
452
Tačiau informacijos tyrimas laikantis griežtos procesinės tvarkos

pripažįstamas įrodymų požymiu ne visose valstybėse. Jau minėta, kad
Švedijoje absoliutus laisvo įrodymų vertinimo principas leidžia teis-
mui priimti ir vertinti bet kokią informaciją, net gautą neteisėtais bū-
dais ir priemonėmis. Panašus principas taikomas ir Vokietijoje, tačiau
Vokietijos Aukščiausiasis Teismas orientuoja teismų praktiką į tai, kad
teismas negali remtis įrodymu, kuris gautas pažeidžiant materialiosios
teisės normas ir kuriuo remiantis procese būtų pažeistos šalies konsti-
tucinės teisės. Pavyzdžiui, be asmens sutikimo padarytu vaizdo ar gar-
so įrašu negalima remtis kaip įrodymu, nes būtų pažeista konstitucinė
asmens teisė į privatų gyvenimą1.
Tuo tarpu JAV, Anglijos civilinio proceso įstatymuose nurodyti at-
vejai, kai atitinkama informacija nėra laikoma įrodymu. Pavyzdžiui,
liudytojo parodymai apie aplinkybes, kurių jis pats nematė ir negirdė-
jo, o sužinojo iš kitų, vertinami kaip gandai (angl. hearsay rule) ir
nelaikomi įrodymais (Federalinių įrodymų taisyklių 803 str.). Suklasto-
ti įrodymai (angl. evidence fabricated) pripažįstami neturinčiais įrodo-
mosios vertės.
Prancūzijoje taip pat pripažįstama įrodymų rinkimo procedūros lai-
kymosi svarba. Tačiau hearsay taisyklė nėra taikoma. Faktas, kad liu-
dytojas pats nematė ar negirdėjo įvykio, Prancūzijoje nėra laikomas
pagrindu jo parodymų nepripažinti įrodymu2.
Ketvirtasis požymis - tai įrodinėjimo priemonių leistinumas
(angl. admissible evidence; pranc. preuve admissible; vok. zulassiges
Beweismittel). Jis susijęs ne su įrodymų turiniu, o su jų procesine iš-
raiška. Pirma, įrodymu gali būti laikoma tik iš įstatyme numatyto šal-
tinio ar įrodinėjimo priemonės gauta informacija. Paprastai sąvokos
„įrodymų šaltinis" ir „įrodinėjimo priemonė" sutampa. Pavyzdžiui, do-
kumentas yra ir įrodymas, t. y. informacijos šaltinis, ir įrodinėjimo prie-
monė. Tačiau kartais jos skiriasi. Antai liudytojas, kaip fizinis asmuo,
yra įrodymų šaltinis, o įrodinėjimo priemonė yra liudytojo parodymai.
Šalys, kiti byloje dalyvaujantys asmenys gali įrodinėti tik CPK
177 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nurodytomis įrodinėjimo
priemonėmis. Įstatymo leidžiamos įrodinėjimo priemonės yra šalių ir
trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai,
rašytiniai įrodymai ir eksperto išvada. Nors ir susijusi su bylos aplin-
kybėmis, tačiau iš kitų šaltinių gauta informacija negali būti laikoma
įrodymu.
1
2
453
Vaizdo, garso įrašai, nuotraukos, fonogramos, filmai, mikrofilmai

įrodinėjimo priemonėmis civiliniame procese ilgai nebuvo laikomi.
1994 metais Lietuvos Respublikos CPK 57 straipsnis buvo papildytas
trečiąja dalimi, kurioje nurodoma, kad įrodinėjimo priemonės civili-
niame procese gali būti nuotraukos, kino juostos, nepažeidžiant įstaty-
mą padaryti vaizdo ir garso įrašai. Naujajame CPK šios įrodinėjimo
priemonės taip pat nurodytos (CPK 177 str. 3 d.).
Taigi vertinant išvardytų įrodinėjimo priemonių leistinumą daugiau-
sia dėmesio reikia kreipti į jų gavimo tvarką ir procedūrą. Teismas
privalėtų atsisakyti priimti ir tirti įrodinėjimo priemones, gautas pažei-
džiant asmens teisę į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 str.), pavyz-
džiui, slapta klausantis konfidencialių pokalbių ir juos įrašant, neteisė-
tai patenkant į asmens būstą (Konstitucijos 24 str.) ir kitais neteisėtais
būdais.
Tobulėjant technikai, ryšio priemonėms, ateityje atsiras ir naujų
informacijos fiksavimo priemonių, kurios civiliniame procese galės būti
naudojamos kaip įrodymai. Pavyzdžiui, jau dabar JAV, Anglijos teis-
mai įrodinėjimo priemone pripažįsta elektroniniu paštu ir kitomis kom-
piuterinės technikos priemonėmis užfiksuotus duomenis1. Pagal 2000 m.
liepos l l d . Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio pirmąją dalį sau-
gus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir
patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duome-
nims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumen-
tuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme2.
Techninių priemonių naudojimo įrodinėjimo procese problema yra
kontroversiška. Viena vertus, įstatymas negali atsilikti nuo technikos
pažangos, nes labai daug įvairios informacijos fiksuojama būtent to-
kiomis priemonėmis. Vadinasi, atsisakius jas laikyti įrodinėjimo prie-
monėmis, gerokai sumažėtų galimybių nustatyti bylai reikšmingas ap-
linkybes. Kita vertus, leidimas įrodinėjimo procese neribotai naudoti
technines priemones gali turėti ir neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, sten-
giantis užfiksuoti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes, gali būti slap-
tai klausomasi telefono pokalbių, slaptai patenkama į asmens gyvena-
mąsias patalpas, slaptai, be sutikimo, asmuo gali būti fotografuojamas
1
Išsamiau žr.: Electronically Recorded Evidence. A Guide to the Use of Tape and
Video Recordings in Criminal and Civil Proceedings / by S. Sharpe. London: Fourmat
Publishing, 1989. Kita vertus, net bendrojoje teisėje įrodymų leistinumo taisyklę kai
kurie autoriai vertina kritiškai, motyvuodami tuo, kad ji riboja laisvo įrodymų vertini-
mo principą: Damaską M. Free Proof and its Detractors // The American Journal of
Comparative Law. 1995, vol. 43, p. 343 -357.
2
Žinios. 2000, Nr. 61-1827.
454
ar filmuojamas. Tada būtą pažeidžiamos Konstitucijos 22 ir 24 straips-

niuose nurodytos žmogaus teisės. Todėl, remiantis laisvo įrodymų ver-
tinimo principu, reikia pripažinti teismo teisę savo nuožiūra spręsti,
konkrečiu atveju šiuolaikinėmis informacinėmis ir kitokiomis techno-
logijomis užfiksuota informacija yra įrodymas ar ne.
Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia ne vien tai, kad gali-
ma įrodinėti tik įstatyme nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ant-
ras įrodinėjimo priemonių leistinumo taisyklės reikalavimas nustaty-
tas CPK 177 straipsnio ketvirtojoje dalyje. Ši norma nurodo, kad bylos
aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtinamos tam tikro-
mis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis ki-
tomis įrodinėjimo priemonėmis. Pavyzdžiui, šalys, nesilaikiusios įsta-
tymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, kilus ginčui
dėl sandorio sudarymo, negali remtis liudytojų parodymais jam patvir-
tinti, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (CK 1.93 str. 2d.)1. Šiuo at-
veju leistinos visos, išskyrus liudytojų parodymus, įstatyme nurodytos
įrodinėjimo priemonės. Remtis liudytojų parodymais draudžia ir kiti
įstatymai. Pavyzdžiui, pagal Prekybinės laivybos įstatymo2 44 straips-
nio pirmąją dalį susitarimą pavesti buksyruojančio laivo kapitonui va-
dovauti buksyravimui galima įrodyti tik rašytiniais įrodymais.
Liudytojų parodymai taip pat neturi būti laikomi leistina įrodinė-
jimo priemone, kai šalys nesilaikė įstatymo reikalaujamos notarinės san-
dorio formos (CK 1.93 str. 3 d.). Liudytojai irgi negali įrodinėti, kad
toks sandoris įvykdytas.
Panaši praktika susiklosčiusi ir tose užsienio valstybėse, kur ab-
soliutus laisvo įrodymų vertinimo principas nepripažįstamas. JAV ci-
viliniame procese įrodymai, kuriais įstatymas draudžia remtis įrodinė-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartis c. b. A. Grubliauskienė v.
S. Pašilienė ir kt, Nr. 3K-3-2 71/2000, kat. 35.
2
Teismų praktika taip pat yra pateikusi nemažai taisyklių įrodymų leistinumo klau-
simais: žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 27 d. nutartį c. b. AB
„Dirbtinis pluoštas" v. UAB „Armanai", Nr. 3K-3-890/2000, kat. 10; 2000m. rugsėjo
18d. nutartį c. b. J. Černijenko v. V.Remeikienė ir kt., Nr. 3K-3-82 7/2000, kat. 37;
2001 m. sausio 22 d. nutartį c. b. L. Drevinskienė v. L R. Drevinskienė, Nr. 3K-3-25/2001,
kat. 115; 2001 m. sausio 22d. nutartį c. b. A. Aleškevičius v. UAB „Pas Juozapą",
Nr. 3K-348/2001, kat. 94.1; 2001 m. vasario 28 d. nutartį c. b. E. Kaniauskas v. V. Vil-
kas, Nr. 3K-3-221/2001, kat. 94.3; 2001 m. kovo 27d. nutartį c. b. A. Storpirštienė v.
D. Krasauskienės individuali įmonė, Nr. 3K-3-371/2001, kat. 94;1; 2001 m. gegužės 9 d.
nutartį c. b. J. Vaišvilienė v. UADB „Baltikums draudimas", Nr. 3K-3-549/2001, kat. 115;
2001 m. spalio 15 d. nutartį c. b. AB „Alita" v. Alytaus apskrities valstybinė mokesčiu
inspekcija, Nr. 3K-3-967/2001, kat. 126; 2001 m. rugsėjo 17d. nutartį c. b. V. Kavleis-
kis v. AB „Vilma", Nr. 3K-3-820/2001, kat. 2.11.
455
jant, vadinami netinkamais įrodymais (angl. incompetent evidence). Bel-

gijos CK 1341 straipsnis draudžia žodinius liudytojų parodymus, kai
reikalavimo suma viršija tris tūkstančius frankų. Prancūzijos CK
1341 straipsnis draudžia liudytojų parodymus, kai sutarties suma virši-
ja penkis rūkstančius frankų, o sutartis nebuvo sudaryta raštu1.
Bendrojoje teisėje draudžiama remtis liudytojų parodymais siekiant
įrodyti, kad rašytinės sutarties tekstas (turinys) yra ginčytinas ar keis-
tinas, nes sudarydama sutartį šalis neva turėjusi omenyje visai ką kita.
Anglijos ir JAV civiliniuose procesuose tai vadinama žodinių įrodymų
taisykle (angl. parol evidence rule).
Tačiau užsienio valstybių civiliniame procese yra ir įrodymų leis-
tinumo taisyklės išimčių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje reikalavimas įrodi-
nėti tik rašytiniais įrodymais netaikomas, kai:
1) yra tam tikrų netiesioginių rašytinių įrodymų, pavyzdžiui, su-
tarties projektas, nepasirašytos sutarties egzempliorius, pašto atvirukas,
laiškai ir panašiai (CK 1347str.);
2) rašytinių įrodymų neįmanoma gauti, nes jie dingę per gaisrą,
stichinę nelaimę, juos sunaikinusi kita šalis ar kiti asmenys ir panašiai;
3) viena šalis teigia, kad kita šalis ją apgavusį ir sutartis sudaryta
apgaule;
4) šalys sutartimi atsisakė remtis tik rašytiniais įrodymais įrodinė-
damos, kad sutartis sudaryta2.
Italijos CK 2721-2726 straipsniuose taip pat nurodomi atvejai, kai
sudarius sutartį galima įrodyti tik remiantis rašytiniais įrodymais. Ta-
čiau ši taisyklė netaikoma, kai:
1) neetiška reikalauti sutartį sudaryti raštu, pavyzdžiui, tarp arti-
mųjų giminaičių;
2) rašytinių įrodymų objektyviai neįmanoma gauti, pavyzdžiui, jie
sudegę per gaisrą;
3) sutarties objektyviai nebuvę įmanoma sudaryti raštu, pavyzdžiui,
skęstant laivui;
4) yra kitų, netiesioginių rašytinių įrodymų;
5) šalis rašytinį dokumentą praradusi ne dėl savo kaltės, pavyz-
džiui, jis buvęs pavogtas3.
Panašios išimtys, suteikiančios galimybę remtis liudytojų parody-
mais, numatytos ir Lietuvos CK 1.93 straipsnio šeštojoje dalyje, kur
1
2
Ten pat. P. 322-323.
3
456
liudytojų parodymai leidžiami įrodinėjant sandorio sudarymo ar įvyk-

dymo faktą, kai:
1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo
(ar jo įvykdymo) įrodymų;
2) sandorio sudarymo (ar jo įvykdymo) faktą patvirtinantys rašy-
tiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies, prašančios leisti remtis liu-
dytojų parodymais, kaltės;
3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo (ar jo įvykdymo) aplinky-
bes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio (ar jo įvykdymo) įforminti
raštu;
4) draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarautų sąžiningu-
mo, teisingumo ir protingumo principams.
Valstybėse, kur pripažįstamas absoliutus laisvo įrodymų vertinimo
principas, pavyzdžiui, Švedijoje, įrodymų leistinumo taisyklės nėra.
Žodinių įrodymų taisyklės išimčių yra ir bendrojoje teisėje1.
Nustatant įrodinėjimo priemonių leistinumą, reikėtų remtis lex fo-
ri, t. y. bylos nagrinėjimo vietos teise. Tačiau dokumento įrodomoji
galia turėtų būti nustatoma pagal jo išdavimo vietos teisę, o sandoriui
įrodyti rašytiniai įrodymai turėtų būti privalomi tik kai pagal vietos
teisę jis privalėjo būti sudarytas raštu.
Trečias įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektas, kad tam tik-
roms aplinkybėms nustatyti galimi tik atitinkami rašytiniai įrodymai ar
kitos įrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui:
- fizinio asmens psichikos būklė gali būti nustatoma tik teismo
psichiatrine ekspertize. Todėl piliečio pripažinimo neveiksniu byloje
būtina įrodinėjimo priemonė yra eksperto išvada, pateikiama atlikus
teismo psichiatrinę ekspertizę (CPK 466 str.);
- darbingumo netekimas ir jo laipsnis gali būti įrodinėjami tik
medicininės socialinės ekspertizės komisijos aktu (Vyriausybės 1992 m.
vasario 25 d. nutarimu Nr. 123 patvirtinti Valstybinės medicininės so-
cialinės ekspertizės komisijos laikinieji nuostatai)2;
— testatoriaus valia gali būti įrodinėjama tik įstatyme numatytos
formos ir turinio testamentu (CK 5.27-5.30 str.);
- nelaimingo atsitikimo priskyrimas prie draudiminio įvykio gali
būti įrodytas tik 1999 m. gruodžio 23d. Nelaimingų atsitikimų darbe
ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio antrojoje
dalyje numatytais rašytiniais įrodymais3;
1
2
Žinios. 1992. Nr. 13-368.
3
Žinios. 1999, Nr. 110-3207.
457
— aplinkybės, kurios gali būti vežėjo jūra, krovinių siuntėjų, kro-

vinių, gavėjų ir keleivių atsakomybės pagrindas, patvirtinamos specia-
lios formos ir turinio aktais ir kitais įrodymais (Prekybinės laivybos
įstatymo 69 str. l d.);
— aplinkybės, kurios gali būti geležinkelio įmonės, keleivių, kro-
vinių siuntėjų (gavėjų) atsakomybės pagrindas, patvirtinamos specia-
lios formos ir turinio aktais ir kitais įrodymais (l996 m. birželio 4d.
Geležinkelių transporto kodekso 74 str. 2d.) 1 ;
— draudimo sutarties sudarymą patvirtina oficialus dokumentas -
draudimo polisas, o draudiminius įvykius patvirtina oficialūs įrodymai
(CK 6.989 str. 2 d., Draudimo įstatymo 2 str.).
Įstatyme nurodytų faktų įrodinėjimas tam tikromis, įstatymo nu-
statytomis įrodinėjimo priemonėmis vadinamas įrodinėjimu remiantis
būtinais įrodymais (angl. indispensable evidence). Sprendimas, kurio
teismas nepagrindžia įstatymo numatytomis būtinomis įrodinėjimo prie-
monėmis, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti naikinamas. Ta-
čiau reikalavimas remtis privalomais įrodymais nedraudžia ir kitų įro-
dinėjimo priemonių. Pavyzdžiui, fizinio asmens pripažinimo neveiksniu
byloje, be eksperto išvados, kaip būtinos įrodinėjimo priemonės gali-
mi ir kiti įrodymai, pavyzdžiui, liudytojų parodymai, rašytiniai įrody-
mai. Šiuo atveju kiti įrodymai, palyginti su būtinais, yra tik papildo-
mi. Kadangi jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios
(išskyrus įstatymo numatytas išimtis), tirdamas papildomus jis gali pa-
tikrinti, ar būtini įrodymai tikrai patvirtina įrodinėjamus faktus.
Vadinasi, įrodymais (angl. evidence; pranc. preuves; vok. Beweis-
mittel) galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie atitinka vi-
sus keturis aptartus požymius. Trūkstant bent vieno požymio, faktiniai
duomenys nėra įrodymai.
Taigi įrodymai civiliniame procese yra bet kokia įstatymo nusta-
tyta tvarka surinkta, ištirta ir įvertinta informacija, galinti patvirtinti
reikšmingus bylai faktus.
23.5 ĮRODYMŲ KLASIFIKACIJA

Įrodymai klasifikuojami į rūšis pagal įvairius kriterijus. Įrodymų skirs-
tymas į rūšis turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę: tik žinant,
kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokios rūšies yra konkre-
tus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingai nustatyti visas bylos
aplinkybes.
1
Žinios. 1996, Nr. 59-1402.
458
Pagal įrodymų turinio, t. y. informacijos, santykio su įrodomuoju

faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.
Tiesioginiais (angl. direct evidence; pranc. preuve tėmoignale; vok.
unmittelbarer Beweis) laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti
kategorišką ir vienintelę išvadą dėl įrodomojo fakto. Tarp tiesioginio
įrodymo ir įrodomojo fakto yra tiesioginis vienareikšmis ryšys, neke-
liantis jokių abejonių ir nesudarantis joms prielaidų. Pavyzdžiui, testa-
mentas yra tiesioginis testatoriaus valios patvirtinimo įrodymas; rašy-
tinė sutartis yra tiesioginis tam tikro sandorio sudarymo įrodymas,
sudaužytas automobilis yra tiesioginis žalos įrodymas ir t.t. Kai bylo-
je surinkti tiesioginiai įrodymai, įrodinėti paprastai lengviau, nes dėl
įrodomųjų faktų, patvirtinamų tiesioginiais įrodymais, abejonių nebe-
kyla. Paprastai tam tikram faktui patvirtinti pakanka vieno tiesioginio
įrodymo. Pavyzdžiui, rašytinė paskolos sutartis yra pakankamas šalių
sutartinių santykių patvirtinimo įrodymas. Tačiau nereikia perdėti tie-
sioginių įrodymų reikšmės. Visais atvejais tiesioginius įrodymus būti-
na gretinti, lyginti su kitais byloje esančiais įrodymais, įsitikinti, kad
tarp jų nėra prieštaravimų, tikrinti, ar tiesioginiai įrodymai yra tikri,
nesuklastoti. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad viena šalis gali
ginčyti kitos šalies pateiktus tiesioginius įrodymus, pavyzdžiui, reika-
lauti pripažinti sutartį ar testamentą negaliojančiu, pareikšti, kad do-
kumentas, kuris yra tiesioginis įrodymas, esąs suklastotas, ir t.t. Tokiu
atveju teismas turi rinkti ir tirti kitus įrodymus, tarp jų ir netiesiogi-
nius. Tiesioginiai gali būti ir rašytiniai, ir daiktiniai, ir žodiniai (liudy-
tojų parodymai) įrodymai. Vertinant tiesioginius rašytinius ar daikti-
nius įrodymus, galimi du atvejai. Pirma, juos vertindamas gali suklysti
pats teisėjas, pavyzdžiui, neatidžiai apžiūrėjęs. Antra, jie gali būti su-
klastoti.
Vertinant tiesioginius liudytojo parodymus, pavyzdžiui, tvirtinimą,
kad tam tikrą įvykį jis matęs asmeniškai, reikia turėti omenyje keturis
dalykus. Pirma, stebėdamas įvykį, liudytojas galėjo suklysti. Antra, tam
tikras svarbias aplinkybes liudytojas galėjo pamiršti. Trečia, dėl tam
tikrų motyvų liudytojas gali nesakyti visos tiesos. Ketvirta, liudytojas,
duodamas parodymus, savo tikruosius įspūdžius gali nevisiškai adek-
vačiai išdėstyti, t. y. galimi liudytojo įspūdžių perteikimo iškraipymai1.
Taigi net ir vertindamas tiesioginius įrodymus teismas turi būti
labai atidus ir besąlygiškai jais nepasikliauti.
Netiesioginiais įrodymais (angl. indirect evidence; pranc. preuve
indirecte; vok. Indizienbeweis) laikoma informacija, daugiareikšmiškai
Evidence: Its History and Pohcies P. 132-133.
459
susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šios priežasties remiantis vienu ne-

tiesioginiu įrodymu negalima daryti vienintelės ir kategoriškos išvados
dėl įrodomojo fakto. Šiuo atveju darytina tik prielaida, kad viena iš
kelių galimų versijų yra tikresnė. Pavyzdžiui, jeigu šalys paskolos su-
tarties raštu nesudarė, o pinigai buvo pervesti paštu, pašto perlaidos
kvitas laikomas netiesioginiu sandorio sudarymo įrodymu. Remiantis
netiesioginiais įrodymais įrodinėjama ilgiau, nes tiesioginei išvadai rei-
kia surinkti visus netiesioginius įrodymus. Pavyzdžiui, jeigu tėvystės
nustatymo byloje ekspertai pateikia išvadą, kad, esant nustatytoms at-
sakovo ir vaiko kraujo grupėms, atsakovo tėvystė yra galima, teismas
gali remtis tokia eksperto išvada nustatydamas tėvystę, kai ir kiti įro-
dymai byloje patvirtina prielaidą atsakovą esant vaiko tėvą. Kartais
byloje gali būti tik netiesioginių įrodymų, tačiau, kai nėra jų priešta-
ravimų ir visų jų pagrindu galima daryti vieną, galutiną išvada, teis-
mas gali priimti sprendimą remdamasis vien netiesioginiais įrodymais.
Pavyzdžiui, tėvystės nustatymo byloje surinkus įrodymus, patvirtinan-
čius bendrą atsakovo ir vaiko motinos gyvenimą ir ūkio tvarkymą iki
vaiko gimimo arba vaiko auklėjimą ir išlaikymą, taip pat esant eks-
perto išvadai, kad atsakovas gali būti vaiko tėvas, teismas gali paten-
kinti ieškinį dėl tėvystės nustatymo. Netiesioginių įrodymų byloje vi-
sada turi būti surinkta pakankamai, t. y. tiek, kad būtų pašalinta kitų
prielaidų galimybė ir liktų vienintelė galima prielaida. Negalima teig-
ti, kad tiesioginiai įrodymai yra svaresni už netiesioginius. Kai tiesio-
ginis įrodymas vienintelis, jo reikšmė ir vertė sumažėja, nes daugiau
galimybių suklysti jį vertinant. Kuo daugiau netiesioginių įrodymų, tuo
suklydimo galimybė juos vertinant mažesnė. Kita vertus, tiesioginiai
įrodymai iš tiesų ne tokie jau dažni. Pavyzdžiui, įrodyti asmens tyčios
tiesioginiais įrodymais beveik negalima, nes tiesioginis tyčios įrody-
mas yra tik paties asmens paaiškinimas ir prisipažinimas. Todėl tyčia
paprastai įrodoma netiesioginiais įrodymais, o tai gali būti asmens
veiksmai iki tam tikros veikos (pasirengimas, kt.), žodžiai, elgesys vei-
kos metu, veiksmai po veikos1.
Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai skirs-
tomi į pirminius ir išvestinius.
Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę tiesiogiai iš įrodomojo fak-
to. Antai pirminiai įrodymai (angl. original evidence; pranc. preuve
originale; vok. Beweismaterial) yra įvairių dokumentų originalai, įvy-
kį mačiusio liudytojo parodymai, per autoavariją padaryti mašinos de-
fektai ir t. t.
1
Evidence: Its History and Policies. P. 142.
460
Išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta ne tiesiogiai iš įrodo-

mojo fakto, o iš kitų, tarpinių šaltinių. Pavyzdžiui, išvestiniais įrody-
mais laikomos dokumentų kopijos, įvykio nemačiusio, tačiau girdėju-
sio apie jį iš kito konkretaus asmens liudytojo parodymai.
Labai svarbu nustatyti, įrodymas yra pirminis ar išvestinis. Papras-
tai turi būti pateikiami pirminiai įrodymai, pavyzdžiui, dokumentų ori-
ginalai (CPK 198, 202 str.)1. JAV ir kitų užsienio valstybių civiliniame
procese toks reikalavimas vadinamas geriausio, t. y. pirminio, įrodymo
taisykle (angl. best evidence rule; pranc. preuve originale; vok.
primares Beweismittel). Pirminiame įrodyme dažniausiai yra visa, ne-
išsklaidyta informacija apie faktą, todėl jį paprasčiau vertinti. Tuo tar-
pu išvestiniuose įrodymuose gali nebebūti visos, išsamios informacijos
apie faktą, nes dalis jos gali dingti. Pavyzdžiui, akcininkų susirinkimo
protokolas (stenograma), būdama pirminis įrodymas, apima visą infor-
maciją apie susirinkimo eigą. Tuo tarpu tokio susirinkimo protokolo
išrašas pateiktų tik dalį informacijos. Kartais byloje galima remtis tik
išvestiniais įrodymais, pavyzdžiui, kai dokumentų originalai dingę ar-
ba jų neįmanoma pateikti teismui. Tiriant ir vertinant išvestinius įro-
dymus, reikia patikrinti, kaip jie susidarė, iš kokių tarpinių šaltinių,
kokiomis sąlygomis buvo gauti, ar nėra išvestinių ir kitų byloje esan-
čių įrodymų prieštaravimų ir t.t. (CPK 202 str.).
Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir
mišrius.
Asmeniniais įrodymais laikomi tokie, kurių atsiradimo šaltinis yra
fizinis asmuo. Asmeniniai įrodymai yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiš-
kinimai ir liudytojų parodymai. Šiuose įrodymuose esanti informacija
paprastai perduodama žodžiu. Asmeniniai įrodymai gali būti pateikia-
mi ir raštu, pavyzdžiui, rašytiniai šalių paaiškinimai, liudytojų parody-
mai, gauti nustatyta tvarka (CPK 186, 195 str.).
Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdi
informacija, pavyzdžiui, daiktai, dokumentai.
Mišriais yra laikomi įrodymai, atsirandantys kaip fizinio asmens
veiklos padarinys, tačiau kuriuose glūdinti informacija yra perduoda-
ma ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu. Mišrūs yra
rašytiniai įrodymai2 ir eksperto išvada.
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 23 d. nutartis c. b. O. Rėklaitienė v.
Kauno miesto valdyba ir kt., Nr. 3K-3-1,37/2000, kat. 36; 2002 m. birželio 24 d. nutar-
tis c. b. ADB „Preventa" v. UAB DK „Baltic polis", Nr, 3K-3-903/2002, kat. 54.
2
Išsamiau žr: Documentary Evidence / by Ch. Style, Ch. Hollander. London: Long-
man, 1993.
461
Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus, turinčius di-

desnę įrodomąją galią, arba prima facie įrodymus, ir įrodymus, turin-
čius įprastą įrodomąją galią.
Prima facie įrodymų institutas yra laisvo įrodymų vertinimo prin-
cipo išimtis. Proceso ekonomiškumo ir operatyvumo sumetimais įsta-
tymų leidėjas nustatė, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldy-
bių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant
jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentams
keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais
ir turi didesnę įrodomąją galią. Oficialių rašytinių įrodymų įrodomąją
galią įstatymas gali suteikti ir kitiems dokumentams (CPK 197 str.
2d.)1. Taigi rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiu tik esant
tokioms sąlygoms:
1) jis išduotas įstatyme numatytų subjektų, t. y. valstybės ar savi-
valdybių institucijų ar kitų įstatyme numatytų subjektų, pavyzdžiui, no-
taro;
2) įstatyme numatyti dokumentą išdavę subjektai neviršijo savo
kompetencijos;
3) dokumentas atitinka teisės aktuose nustatytus jo formos ir tu-
rinio reikalavimus.
Šių įrodymų didesnė įrodomoji galia reiškia, kad aplinkybės, nu-
rodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrody-
tomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų
parodymus, įrodymais. Tačiau draudimas remtis liudytojų parodymais
siekiant paneigti oficialių rašytinių įrodymų tikrumą, nėra absoliutus.
Pirma, liudytojų parodymai galimi siekiant įrodyti oficialaus rašytinio
įrodymo formos ar tūrinio trūkumą, jo suklastojimo faktą. Antra, drau-
dimas remtis liudytojų parodymais netaikomas, jeigu tai prieštarautų
sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
Kai kuriuose įstatymuose specialiai nurodoma, kad vieni ar kiti
dokumentai turi prima facie įrodomąją galią. Tokiais įrodymais įstaty-
mas pripažįsta konkrečius, pavyzdžiui, juridinių asmenų registro išduo-
tus dokumentus (CK 2.71 str. 3 d.), hipotekos registro duomenis (CK
4.185 str. 5 d.), notaro patvirtintus dokumentus (Notariato įstatymo
26 str. 2d.).
1
Herlitz G. N. The Meaning of the Term „Prima Facie" // Lomsian Law Review.
1994, vol. 55, p. 391-408.
462
DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
KONKREČIOS ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS
24.1 ŠALIŲ IR TREČIŲJŲ ASMENŲ PAAIŠKINIMAI

Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemonių yra
šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai (CPK 186str.). Žodinio proceso
atveju bylos nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjų
asmenų paaiškinimais (CPK 249 str. 2 d.). Paprastai byloje dalyvau-
jantys asmenys geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iške-
liant bylą teisme. Be to, neretai būtent šių asmenų konkretūs veiks-
mai, jų pačių matyti ar girdėti faktai sukūrė, pakeitė ar nutraukė
materialiuosius teisinius santykius, dėl kurių ir kilo teisinis ginčas.
Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretieji asme-
nys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytos prie-
žasties jų paaiškinimus būtina vertinti itin atsargiai. Taigi ne be reika-
lo CPK 186 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodoma, kad šalių ir trečiųjų
asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių paaiški-
nimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitas byloje esan-
čiais įrodymais.
Kadangi bylos šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškini-
mų teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operaty-
viam bylos teisminiam išnagrinėjimui, t. y. kuo išsamesni yra šalies pa-
aiškinimai, tuo aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės,
kuriomis patvirtinti galėtų būti pateikta papildomų įrodymų. Dėl nuro-
dytų priežasčių šią įrodinėjimo priemonę būtina vertinti kaip svarbiau-
sią informacijos apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes šaltinį.
Kita šios įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjų as-
menų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame pro-
cese, nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikala-
vimų pagrįstumą, t. y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.
Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK
178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl darytina išvada, kad
pateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė, bet
(tam tikru požiūriu) ir pareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretie-
ji asmenys jiems žinomas bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teis-
me per apklausą. Prieš apklausiamas, byloje dalyvaujantis asmuo pri-
valo prisiekti.
463
ĮRODYMAI C I V I L I N I A M E PROCESE
Byloje dalyvaujančio asmens priesaika yra naujas reiškinys mūsų

procesiniame įstatyme. Prieš tai galiojęs CPK šalims ir tretiesiems as-
menims nenumatė jokios atsakomybės už pateiktus paaiškinimus, nors
liudytojai buvo raštu įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už iš
anksto žinomus melagingus parodymus. Taigi pagal CPK 186 straips-
nio šeštąją dalį prieš apklausiamas byloje dalyvaujantis asmuo prisie-
kia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos: „Aš, (var-
das, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti tiesą byloje."
Prisiekęs asmuo pasirašo priesaikos tekstą. Šalys gali būti apklausia-
mos parengiamajame posėdyje (CPK) 230 str. l d.), tačiau prieš ap-
klausą jos neprisiekia, nes šioje stadijoje įrodymai netiriami.
Teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne tik teisė,
bet ir pareiga, todėl šios teisinės pareigos vykdymas gali būti užtikrina-
mas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos priesai-
kos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda. Kita
vetus, šie asmenys gina savo teises ir interesus, todėl negalima jų versti
teikti paaiškinimus prieš save (Konstitucijos 31 str.). Nurodyta Konstitu-
cijos nuostata įtvirtinta CPK 188 straipsnyje, numatančiame, kad šalys
ir tretieji asmenys turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tik-
rus pateiktus klausimus, jeigu tai reikštų paaiškinimus prieš save, savo
šeimos narius ir artimuosius giminaičius. CK 3.135 straipsnyje artimai-
siais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo
laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos
antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Šalies ir trečiojo asmens
šeimos nariais laikomi kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai
(įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat šalies ar trečiojo
asmens sutuoktinis arba sugyventinis (partneris) arba sutuoktinio tėvai.
Tokiais atvejais asmens galimybė teikti teismui paaiškinimus tiesiogiai
priklauso jo giminystės ar šeiminių ryšių su byloje dalyvaujančiais as-
menimis ir sutikimo (ar nesutikimo) dalyvauti apklausoje ar atsakyti į
tam tikrus teismo ar byloje dalyvaujančių asmenų klausimus. Tai, kad
asmuo atsisako apklausos ar nenori atsakyti į tam tikrą klausimą, pažy-
mima teismo posėdžio protokole. Be pagrindo atsisakęs apklausos as-
muo gali būti nubaustas už priesaikos sulaužymą. Taigi už atsisakymą
pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus, byloje dalyvaujantiems asme-
nims negali būti taikomos teisinės sankcijos.
Byloje dalyvaujančių asmenų priesaika buvo numatyta ir tarpuka-
rio Lietuvoje, tačiau tuo metu priesaikos paskirtis buvo kitokia. Pagal
Civilinės teisenos įstatymo 115 ir 117 straipsnius teismas, esant atitin-
kamam bylininkų susitarimui, galėjo spręsti bylą remdamasis vieno iš
bylininkų priesaika, kuri buvo pripažįstama įrodymu ir negalėjo būti
464
griaunama jokiais kitais įrodymais. Kita vertus, reikia pažymėti, kad

1
bylininkų priesaika leista ne visais atvejais .
Šiais laikais šalies priesaika, kaip didesnę įrodomąją galią turintis
įrodymas, yra išlikusi Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Panašiai kaip
ir mūsų civiliniame procese priesaika suvokiama Vokietijoje, Austrijo-
je, Švedijoje. Mūsų proceso įstatyme tai naujas institutas, todėl prak-
tinis priesaikos taikymas iš pradžių gali sukelti įvairių keblumų, pa-
vyzdžiui, bus nelengva nustatyti jos sulaužymo faktą.
Byloje dalyvaujantys asmenys paaiškinimus pateikia pradėjus bylą
nagrinėti iš esmės, iš karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą
(CPK 249 str. 2 d.). Paaiškinimai teikiami žodžiu, tačiau įrodinėjimo prie-
monė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenų rašytiniai paaiškinimai, jeigu
jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2d.). Rašytiniai paaiškinimai galimi,
kai šalys ar tretieji asmenys negali atvykti į teismą. Taip pat byloje da-
lyvaujančių asmenų paaiškinimai gali būti gaunami teisminio pavedimo
ar įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 174, 221, 806 str.). Iš šalies ar tre-
čiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio atvykti į teismo posėdį,
teismas turi teisę pareikalauti rašytinių paaiškinimų arba išimtiniais at-
vejais išklausyti jo buvimo vietoje. Vis dėlto, šalys ir tretieji asmenys,
pateikę rašytinius paaiškinimus, turi teisę dalyvauti teismo posėdyje nag-
rinėjant bylą iš esmės ir pateikti paaiškinimus žodžiu. Raštu pateikti pa-
aiškinimai teismo posėdyje perskaitomi balsu - šitaip įgyvendinami žo-
dinio proceso ir tiesioginio dalyvavimo principai (CPK 14-15 str.).
Pirmiausia teismas išklauso ieškovo ir su juo dalyvaujančio tre-
čiojo asmens paaiškinimų, paskui - atsakovo ir su juo dalyvaujančio
trečiojo asmens paaiškinimų. Įrodymais pripažintini tik pateiktos ži-
nios ar informacija apie bylai reikšmingas aplinkybes. Šalys ir tretieji
asmenys gali pateikti paaiškinimus sakydami baigiamąsias kalbas ir re-
plikas (CPK 253-254 str.). Be to, byloje dalyvaujantys asmenys turi
teisę pateikti vieni kitiems klausimus (CPK 249 str. 2 d.).
Teismas privalo išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti pa-
aiškinimus apie aplinkybes, nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme,
posėdžio pirmininkas turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus -
nutraukti byloje dalyvaujantį asmenį (CPK 255 str.).
Salių ir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmai
teikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas pri-
valo iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylai
reikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima
skirstyti į dvi rūšis - tvirtinimus ir pripažinimus.
Civilines teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 363-364.
465
Tvirtinimas - tai šalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, ku-

ria siekiama įrodyti faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pa-
grindą. Pavyzdžiui, pareiškęs ieškinį dėl paskolos grąžinimo, ieškovas
tvirtina, kad atsakovas iki šiol neįvykdė savo prievolės grąžinti pinigus,
savo ruožtu atsakovas pateikia paskolos raštelį ir tvirtina, jog paskola
yra grąžinta. Paprastai tvirtinimai atitinka tvirtinančio asmens interesus.
Pripažinimas - tai byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informa-
cija, kuria patvirtinamos aplinkybės, esančios priešingos šalies reikala-
vimų ar atsikirtimų pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais
priešinga proceso šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK
187 str. l d.). Skirtingai negu tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktą
pripažįstančios šalies interesų. Pažymėtina, kad gali būti pripažįstami ne
bet kokie, o tik tokie faktai, kuriais priešinga šalis grindžia savo reika-
lavimus arba atsikirtimus. Šalis, kurios pateikus faktus priešinga šalis
pripažįsta, atleidžiama nuo pareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patys
faktai tampa nustatyti ir toliau neįrodinėjami. Pavyzdžiui, paskolos grą-
žinimo byloje atsakovui pripažinus, kad jis pasirašė skolos sutartį, ieš-
kovas atleidžiamas nuo pareigos įrodinėti sutarties sudarymo faktą.
Atkreiptinas dėmesys, kad šalies tam tikro fakto pripažinimas nė-
ra teismui privalomas. Teismas gali pripažinti atitinkamą faktą nusta-
tytu tik įsitikinęs, kad šalies fakto pripažinimas atitinka bylos aplinky-
bes ir nėra jos pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo
ar siekiant nuslėpti tiesą (CPK 187 str. 2d.). Nustatęs nurodytas ap-
linkybes, teismas atsisako pripažintą faktą laikyti įrodytu.
Pripažinimas gali būti išreikštas tiek raštu procesiniuose ar paruo-
šiamuosiuose dokumentuose, tiek raštu pateiktuose šalies paaiškinimuo-
se. Tokiais atvejais teismas privalo įsitikinti, ar tokį dokumentą tikrai
yra rašiusi pati šalis, ar nėra CPK 187 straipsnio antrojoje dalyje nu-
rodytų aplinkybių. Be to, tokie paaiškinimai (pripažinimai) galimi ir
notarine forma, nes Notariato įstatymo 26 straipsnio antrojoje dalyje
nustatyta, kad notaro patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra
nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (ar atitinkamos jų dalys)
įstatymų nustatyta tvarka bus pripažinti negaliojančiais. Faktai gali būti
pripažinti ir ne teisme ar procesiniuose dokumentuose, tačiau toks pri-
pažinimas yra įrodomasis faktas ir jį dar reikia įrodyti.
Fakto pripažinimo negalima tapatinti su ieškinio pripažinimu. Tai,
kad atsakovas pripažino tam tikrą faktą, visai nereiškia, jog jis pripa-
žįsta visus ieškinio reikalavimus pagrįstais. Pavyzdžiui, atsakovas gali
pripažinti gavęs iš ieškovo tam tikrą sumą, tačiau tai savaime nereiš-
kia, kad jis nurodytą sumą vis dar yra skolingas ieškovui. Atsakovas
gali įrodinėti (tvirtinti), kad pinigai buvo grąžinti laiku. Pripažįstant
466
KONKREČIOS ĮRODINĖJIMO PRIEMONES
faktą įgyvendinamas rungimosi principas, nes pripažintos aplinkybės

nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 5 p.), o pripažįstant ieškinį įgyvendi-
namas dispozityvumo principas. 1964 m. CPK 186 straipsnyje buvo nu-
matyta teismo galimybė baigti nagrinėti bylą iš esmės, jeigu atsakovas
pripažįsta ieškinį ir yra ištirtos visos bylos aplinkybės bei atsižvelgta
į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Naujajame CPK atitinkamos
nuostatos nėra, tačiau esant tokioms aplinkybėms teismas turi teisę nu-
traukti įrodymų tyrimą ir baigti nagrinėti bylą iš esmės (CPK 251 str.).
Teisme tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims atstovauja atsto-
vai. Ilgai teismų praktikoje nebuvo vieningos nuomonės dėl atstovo
paaiškinimų, pateiktų teismo posėdyje, pripažinimo įrodinėjimo prie-
mone, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1991 m. kovo
29 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso ko-
dekso normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje"
2 punkte nurodė, kad teismai gali pripažinti įrodymais fizinių asmenų
atstovų pagal įstatymą ir juridinių asmenų vadovų paaiškinimus, o fi-
zinių ir juridinių asmenų atstovų, turinčių atitinkamus įgaliojimus, pa-
aiškinimai gali būti pripažįstami įrodymais, kai teismo posėdyje neda-
lyvauja juridinio asmens vadovas arba įgaliojimą išdavęs fizinis asmuo1.
Tuo tarpu CPK 186 straipsnyje jau nurodyta, kad šalies apklausai yra
prilyginama atstovo, vieno iš bendrininkų (procesinio bendrininkavi-
mo atveju) ir tikrosios ūkinės bendrijos nario arba individualios (per-
sonalinės) įmonės savininko, kai bylos šalis yra ūkinė bendrija arba
individuali (personalinė) įmonė, apklausa.
Taigi fizinių ir juridinių asmenų atstovų, turinčių įgaliojimus at-
likti visus procesinius veiksmus, paaiškinimai, kaip įrodinėjimo prie-
monė, yra tiesiogiai nurodyti įstatyme (CPK 52, 54-55 str.). Kai juri-
dinių asmenų bylas veda jų organai arba dalyviai, veikiantys pagal
įstatymus ir steigimo dokumentų jiems suteiktas teises ir pareigas, pri-
pažįstama, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Pavyzdžiui, uždarosios
akcinės bendrovės administracijos vadovo (generalinio direktoriaus), ku-
ris yra bendrovės atstovas pagal įstatymą, paaiškinimai yra pripažinti-
ni bendrovės (juridinio asmens) paaiškinimais. Tokioje byloje dalyvau-
jančių ir CPK 55 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nurodytų
bendrovės atstovų nustatyta tvarka pateikti paaiškinimai būtų įrodinė-
jimo priemonė tik jeigu teismo posėdyje nedalyvautų bendrovės admi-
nistracijos vadovas, nes šalys ir tretieji asmenys teikia paaiškinimus
tiesiogiai ar per atstovus (CPK 177 str. 2d.).
1
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos civilinėse ir
baudžiamosiose bylose 1995-2000. Vilnius, 2001. P. 8.
467
Todėl šalies ir trečiojo asmens atstovas, kurio paaiškinimai yra

prilyginti šalies ar trečiojo asmens apklausai, neturi prisiekti nustatyta
tvarka. Be to, šalies ir trečiojo asmens apklausai prilyginami vieno iš
bendrininkų paaiškinimai, kai kiti bendrininkai, esant privalomam pro-
cesiniam bendrininkavimui (CPK 44 str. 3 d.), kviečiami neatvyksta į
teismo posėdį. Šalies ar trečiojo asmens apklausai prilyginami tikro-
sios ūkinės bendrijos nario arba įmonės savininko paaiškinimai, kai
bylos šalis ar trečiasis asmuo yra ūkinė bendrija arba individuali (per-
sonalinė) įmonė. Tokia galimybė kyla iš materialiosios teisės normų,
numatančių, kad individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teisėmis
priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios
jungtinės nuosavybės teisėmis (Įmonių įstatymo 7 str. l d.), o tikroji
ūkinė bendrija yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta ben-
drosios jungtinės veiklos sutartimi (Įmonių įstatymo 8 str. l d.). Tai
gali būti taikoma ir komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos tik-
rajam nariui, nes jis pagal bendrijos prievoles solidariai atsako visu
savo turtu (Įmonių įstatymo 9 str. l d.).
Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais
gali būti įtraukiamos teismo arba savo iniciatyva įsitraukti į procesą,
kad pateiktų išvadą byloje (CPK 49 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai,
kad šių institucijų atstovų paaiškinimai, kuriais yra pateikiama išvada,
nėra įrodinėjimo priemonė. Toks informacijos (išvados) pateikimas tė-
ra išvada, susijusi su viešojo intereso gynimu, pavyzdžiui, Vaiko teisių
apsaugos tarnybos išvada dėl vaiko gyvenamosios vietos.
Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinami
kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad by-
loje dalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingas
aplinkybes, tačiau, kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra ir
labiausiai suinteresuoti bylos baigtimi.
Skirtingai nei kontinentinės teisinės sistemos valstybėse, bendro-
sios teisės šalyse byloje dalyvaujantys asmenys yra priskiriami prie liu-
dytojų ir tai suteikia galimybę patikrinti jų kompetenciją ir parodymų
tikrumą (teisingumą). Tai, kad mūsų CPK kartu su priesaika numatyta
ir atsakomybė už priesaikos sulaužymą, leidžia daryti išvadą, jog ir
Lietuvos civiliniame procese šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimai
tam tikru atžvilgiu yra prilyginami liudytojų parodymams. Anglijoje ir
JAV šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai ir eksperto išvada sudaro
vieną įrodinėjimo priemonę - liudytojų parodymus1.
P e a . A . Cit. op. P . 147-149.
468
24.2 LIUDYTOJŲ PARODYMAI

Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas fizinis
asmuo neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su byloje daly-
vaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parody-
mus apie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinky-
bes (CPK 189str.). Liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojo
parodymai (žodiniai jam žinomų bylos aplinkybių paaiškinimai) yra
įrodinėjimo priemonė.
Paprastai liudytojas gali būti kiekvienas bet kurio amžiaus teisiš-
kai nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, kuriam yra žinomos ko-
kios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo suinteresuotu-
mas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui, jis gali būti
vienos Šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas ar bendradarbis.
Vis dėlto nurodytos aplinkybės nėra kliūtis tokį asmenį apklausti teis-
me kaip liudytoją, bet jo parodymus teismas turi vertinti labai atsargiai,
atsižvelgdamas į jų ryšį su kitais įrodymais. Tad prieš išklausydamas
liudytojo parodymus teismas visada privalo išsiaiškinti jo santykius su
byloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitas svarbias aplinkybes, galin-
čias paveikti liudytojo parodymus, t. y. teismas privalo išsiaiškinti, ar
liudytojas yra tiesiogiai arba netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi
(CPK 192str. 5d.).
Asmuo, kurio subjektines teises ir pareigas gali tiesiogiai paveikti
byloje priimtas teismo sprendimas, negali būti apklausiamas kaip liu-
dytojas. Liudytoją, kuris tiesiogiai teisiškai suinteresuotas bylos baig-
timi, būtina įtraukti į bylą kaip byloje dalyvaujantį asmenį1 arba spręsti
dėl netinkamos šalies pakeitimo (CPK 45 str.), bendrininko įtraukimo
(CPK 43 str. 2 d.) arba asmens įtraukimo į bylą kaip trečiojo asmens
(CPK 47 str. 2 d.). Kita vertus, teisėjas, teismo posėdžio sekretorius,
ekspertas ar vertėjas, žinantys tam tikras bylos aplinkybes, privalo nu-
sišalinti nuo savo funkcijų byloje (CPK 64 str.) ir vėliau turi būti ap-
klausiami kaip liudytojai.
Asmenų, kurie negali būti apklausiami byloje kaip liudytojai, są-
rašas pateikiamas CPK 189 straipsnio antrojoje dalyje. Vadovaujantis
šia įstatymo norma, negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudyto-
jai tokie asmenys:
1) atstovai civilinėje byloje arba gynėjai baudžiamojoje byloje dėl
aplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo parei-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 20 d. nutartis c. b. M Bartaševičienė v.
Teismo antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkes teismo, Nr 3K-3-674/1999, kat. 7.
469
gas (Advokatūros įstatymo 40 str. l d.). Pastebėtina, kad įstatymai ne-

draudžia nurodytiems asmenims administracinėse bylose duoti parody-
mus dėl aplinkybių, kurias sužinojo vykdydami atstovo (dažniausiai
advokato) pareigas. Administracinį procesą reglamentuoja ATPK ir Ad-
ministracinių bylų teisenos įstatymas, numatantys atstovo dalyvavimą
administracinėje byloje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo
15 straipsnio pirmosios dalies 3 punktą ir 16 straipsnį administracines
bylas nagrinėja tiek bendrosios kompetencijos (apylinkių), tiek specia-
lizuoti (administraciniai) teismai. Šiose bylose įgalioti atstovai (pagal
pavedimą) paprastai yra advokatai todėl visai pagrįstai ir administraci-
nėse bylose atstovai negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudyto-
jai dėl aplinkybių, kurias sužinojo eidami atstovo pareigas. Tokią nuo-
statą galima paaiškinti tuo, kad, į Administracinių bylų teisenos įstatymą
mechaniškai perkeltos 1964 m. CPK nuostatos, reglamentuojančios liu-
dytojo padėtį. Esant tokiai padėčiai būtina taikyti analogiją (CPK 3 str.
5 d.) ir kaip liudytojai civilinėje byloje dėl aplinkybių, kurias sužinojo
eidami atstovo pareigas administracinėje byloje, šie asmenys neap-
klausiami;
2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisin-
gai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplin-
kybių teisingų parodymų. Šiuo atveju galimybė šaukti ir apklausti liu-
dytojus priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių ir faktų, kurie
įrodinėjami tokio liudytojo parodymais. Pavyzdžiui, kurčnebylis negali
būti apklausiamas dėl aplinkybių, kurios gali būti tik išgirstos, neregys
— dėl aplinkybių, kurios gali būti tik pamatytos, tačiau jie gali būti ap-
klausiami dėl aplinkybių, kurias jie patyrė kitais jutimo organais. Kilus
abejonių dėl galimybės asmeniui, turinčiam tam tikrų fizinių trūkumų,
būti liudytojui konkrečioje byloje, teismas gali skirti medicininę eksper-
tizę jo fizinei būklei nustatyti ir pavesti ekspertui atsakyti į klausimą, ar
jis dėl fizinės negalios gali suvokti tam tikras bylos aplinkybes. Teismų
praktikoje daugiausia sunkumų kyla dėl asmenų, turinčių psichikos trū-
kumų, galimybės teisingai suvokti bylos aplinkybes. Tokie asmenys yra
linkę neadekvačiai vertinti tam tikras bylos aplinkybes, tačiau tai savai-
me nereiškia, kad neadekvačiai vertinamos visos aplinkybės.
Pasitaiko, kad asmuo klaidingai suvokia tik dalį bylos aplinkybių,
o kitas vertina teisingai. Pavyzdžiui, toks asmuo gali teisingai nurodyti
automobilį vairavusį asmenį ar autoįvykio laiką. Todėl teismas privalo
itin kruopščiai vertinti tokių asmenų duotus parodymus ir prireikus skir-
ti teismo psichiatrinę ar psichologinę ekspertizę psichikos ar psichologi-
nei būklei nustatyti ir pavesti ekspertui atsakyti į klausimą, ar kaip liu-
dytojas kviečiamas asmuo gali adekvačiai suvokti matytas ar girdėtas
470
aplinkybes ir atkurti įvykius (Vyriausybės 1997 m. liepos 3 d. nutarimu

Nr. 712 patvirtintos Teismo psichiatrinės, narkologinės ir psichologinės
1
ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos 3.4, 5.1 papunkčiai) . Nu-
rodytais atvejais asmens pripažinimas (ar nepripažinimas) neveiksniu dėl
sveikatos sutrikimo, kuris neleidžia suprasti įvykių, reiškinių, teikti pa-
aiškinimų, neturi reikšmės jo galimybei dalyvauti byloje kaip liudytojui.
Svarbus pats psichikos sveikatos sutrikimo faktas. Tam, kad as-
muo negalėtų būti apklaustas kaip liudytojas, pakanka nors vienos iš
nurodytų aplinkybių - negalėjimo tinkamai suprasti faktinių aplinky-
bių arba negalėjimo duoti dėl jų teisingų parodymų;
3) dvasininkai - dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpa-
žintį. Pagal 1995 m. spalio 4 d. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstaty-
mo 5 straipsnį2 valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio
ir socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojan-
čias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų
apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų
(stačiatikių), judėjų, sentikių, musulmonų sunitų ir karaimų. Taigi ne-
svarbu, kokiai religinei bendruomenei ar bendrijai atstovauja, dvasinin-
kas neturi teisės atskleisti aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo iš-
pažintį, tačiau pažymėtina, kad ne visose religijose egzistuoja išpažintis,
mūsų krašte daugiausia tai taikytina katalikų dvasininkams.
4) medikai - dėl aplinkybių, sudarančių profesinę paslaptį. Tai
nauja nuostata - įstatyme jos nebuvo. Informacija apie pacientą turi
būti laikoma konfidencialia net pacientui mirus ir paciento medicininę
paslaptį būtina saugoti, išskyrus atvejus, kai gautas paciento sutikimas
ar privaloma teikti informaciją apie jo sveikatą (CK 6.738 str. l d.,
1998 m. lapkričio 24d. redakcijos Sveikatos priežiūros įstaigų įstaty-
mo 45 str. l d.3, 1996 m. spalio 3 d. Pacientų teisių ir žalos sveikatai
atlyginimo įstatymo l0 str. 2d.4, 2001 m. lapkričio 5d. redakcijos Psi-
chikos sveikatos priežiūros įstatymo 14 str.5). Sveikatos apsaugos mi-
nistro 1999 m. gruodžio 16d. įsakymu Nr. 55 buvo patvirtinti Asmens
sveikatos paslapties kriterijai6 ir 2001 m. vasario 10d. įsakymu Nr. 65
- Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms
teikimo tvarka7. Šie įsakymai detaliau reglamentuoja klausimus, susi-
1
Žinios. 1997, Nr. 65-1586.
2
Žinios. 1995, Nr. 89-1985.
3
Žinios. 1998, Nr 109-2995.
4
Žinios. 1996, Nr 102-2317.
5
Žinios. 2001, Nr 64-2326.
6
Žinios. 1999, Nr. 109-3195.
7
Žinios. 2001, Nr. 13-405.
471
jusius su mediko profesine paslaptimi. Taigi medikai gali būti apklau-

siami dėl aplinkybių, sudarančių profesinę paslaptį, tik kai šitai lei-
džia įstatymas ar kitas teisės aktas, nes labai svarbu užtikrinti priva-
taus gyvenimo neliečiamumą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių konvencijos 8 str.). Europos žmogaus teisių komisija 1997 m.
vasario 25 d. sprendime (byla Z. v. Suomija) nurodė, kad visos visuo-
menės interesus dėl medicininių duomenų slaptumo gali nusverti po-
reikis atlikti tyrimą, persekioti už nusikaltimą ir užtikrinti teismo po-
sėdžio viešumą, jeigu įrodyta, kad šie interesai yra svarbesni1.
5) kiti įstatymų nustatyti asmenys. Vadovaujantis CPK 177 straips-
nio penktąja dalimi, faktiniai duomenys, sudarantys valstybės arba tar-
nybos paslaptį, negali būti įrodymai civilinėje byloje, iki jie bus iš-
slaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Kas yra valstybės ar tarnybos
paslaptis, nustato Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Valstybės
paslaptis — politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos, mokslo ir tech-
nikos duomenys, kurių praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pa-
žeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę ga-
lią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai, politiniams
interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai, jo konstituci-
nėms teisėms. Tarnybos paslaptis - politiniai, ekonominiai, kariniai,
teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenys, kurių platinimas riboja-
mas valstybės ir jos institucijos interesais, taip pat siekiant apsaugoti
žmogaus konstitucines teises. Be to, pateikiamas tiek valstybės, tiek
tarnybos paslapčių sąrašas. Taigi asmenys, turintys teisę dirbti ir susi-
pažinti su informacija, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, gali
duoti parodymus dėl tokių aplinkybių tik jeigu atitinkami duomenys
išslaptinti. Tokiais atvejais neturi reikšmės, ar toks asmuo dabar dirba
darbą ar nedirba darbo, sudarančio galimybę susipažinti su valstybės
ar tarnybos paslaptimi. Reikšminga tik aplinkybė, kad jis žino faktus,
sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį. Kol tokie faktai nebus iš-
slaptinti, jis negalės būti apklaustas dėl atitinkamų aplinkybių. Be abejo,
toks asmuo gali būti apklaustas dėl bylos aplinkybių, kurios nesudaro
valstybės ar tarnybos paslapties. Šis CPK punktas taikomas ir viešo-
sios informacijos rengėjams, platintojams, viešosios informacijos ren-
gėjo ir (ar) platintojo savininkams, žurnalistams (Visuomenės infor-
2
mavimo įstatymo 8 straipsnis) , kurie negali liudyti apie aplinkybes,
susijusias su savo informacijos šaltiniu (atskleisti informacijos šalti-
nio). Dabar Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimu yra
1
Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. D. 1. Vilnius, 2000. P. 202-222.
2
Žinios. 2000, Nr. 75-2272.
472
pripažinta, kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis priešta-

rauja Konstitucijos 23 straipsniui ir tam tikrais atvejais informacijos
1
šaltinis teismui turi būti atskleidžiamas .
Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti tei-
singus parodymus (CPK 191 str. l d.), galimi atvejai, kai jis gali atsi-
sakyti juos duoti. Pavyzdžiui, Konstitucijos 31 straipsnyje draudžiama
versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimuosius gimi-
naičius. Ši konstitucinė norma įtvirtinta CPK 191 straipsnio antrojoje
dalyje, numatančioje, kad liudytojas gali atsisakyti duoti parodymus,
jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba arti-
muosius giminaičius. Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais
pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai
(tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laips-
nio giminaičiai (broliai ir seserys). Liudytojo šeimos nariais pripažįs-
tami kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai,
seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat sutuoktinis arba sugyventinis (part-
neris) arba sutuoktinio tėvai. Tokiais atvejais asmens galimybė būti
liudytoju tiesiogiai priklauso nuo jo giminystės ar šeiminių ryšių su
byloje dalyvaujančiais asmenimis ir asmens sutikimo (nesutikimo) duoti
atitinkamus parodymus. Taigi tokie asmenys gali būti apklausiami kaip
liudytojai tik jų pačių sutikimu, tačiau tai savaime nereiškia, kad jie
apskritai negali duoti parodymų prieš save, savo gimines ar šeimos
narius.
Nors CPK 189 straipsnio pirmojoje dalyje galimybė būti liudytoju
nesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa
turi tam tikrų ypatumų. Jaunesnis negu šešiolikos metų liudytojas ne-
prisiekia teismui CPK 192 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta tvar-
ka, tačiau teismas privalo jam išaiškinti pareigą duoti teisingus paro-
dymus (CPK 194 str. 2d.). Be to, apklausiant tokį, o teismo nuožiūra
— ir jaunesnį negu aštuoniolikos metų liudytoją, gali būti šaukiami da-
lyvauti ir jo atstovai pagal įstatymą, t. y. tėvai, globėjai, rūpintojai, taip
pat pedagogas arba Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas. Nurodyti
asmenys turi teisę pateikti tokiam liudytojui klausimus, nes geriau pa-
žįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus, galimybes suvokti ir perteikti
gaunamą informaciją. Išimtiniais atvejais, siekiant nustatyti tiesą arba
nepakenkti nepilnamečio liudytojo interesams, t. y. apsaugoti jį nuo psi-
chinio spaudimo ir įtakos, nepilnamečio liudytojo apklausos laikui teis-
mo nutartimi bet kuris byloje dalyvaujantis ar kitas teismo posėdžio
1
Žinios. 2002, Nr. 104-4675.
473
salėje esantis asmuo gali būti pašalinamas iš posėdžio salės (CPK

194 str. 3 d.). Šitaip pašalintam byloje dalyvaujančiam asmeniui grįžus
į teismo posėdžio salę būtina išdėstyti nepilnamečio liudytojo apklau-
sos turinį ir suteikti teisę pateikti jam klausimus. Apklaustas jaunesnis
negu šešiolikos metų liudytojas turi pasišalinti iš teismo posėdžio sa-
lės, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jam reikia joje būti (CPK
194 str. 4d.).
Liudytojai šaukiami į teismą dažniausiai byloje dalyvaujančių as-
menų prašymu. Asmuo privalo nurodyti prašomo šaukti liudytojo var-
dą, pavardę, gyvenamąją vietą ir bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ku-
rių šis gali duoti parodymus (CPK 190 str.). Jeigu asmuo nenurodo,
kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti arba paneigti pra-
šomas apklausti liudytojas, teismas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį
prašymą.
Kad būrų laikomasi operatyvumo principo, kviestinus į teismą liu-
dytojus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. l d. 3 p.), o
atsakovas - atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2 d. 3 p.) arba prieši-
niame ieškinyje (CPK 143 str. 3 d.). Tokia teisė gali būti įgyvendina-
ma ir bet kuriame procesiniame arba paruošiamajame dokumente (CPK
111 str. 1d. 3 p., 112 str.), taip pat parengiamajame teismo posėdyje
(CPK 230 str. l d.). Tik išimtiniais atvejais galima tenkinti prašymą
apklausti liudytojus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK
245 str. 2d., 251 str.) arba apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).
Prašymą iškviesti liudytoją pareiškęs byloje dalyvaujantis asmuo
privalo apmokėti visas liudytojo turėtas išlaidas (CPK 190 str.). Pa-
prastai liudytojui turi būti atlyginama už atitraukimą nuo darbo ar įpras-
tos veiklos už kiekvieną dėl iškvietimo į teismą sugaištą dieną, jo ke-
lionės ir gyvenimo išlaidos. Šios išlaidos padengiamos iš prašymą
pateikusios šalies sumokėto užstato (CPK 90 str. l d.) liudytojui atli-
kus savo pareigą (CPK 91 str. l d.).
Tam tikrais atvejais liudytojai gali būti kviečiami ne byloje daly-
vaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms,
kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosios
teisenos bylose (CPK 375 str. l d., 414 str. l d., 443 str. 8 d.).
Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus
parodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo atsako CPK
248 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka (tokiam asmeniui gali
būti skiriama iki vieno tūkstančio lirų bauda ir teismo nutartimi jis
gali būti atvesdintas į kitą teismo posėdį).
Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.).
Rengdamasis teismo posėdžiui teismas išsiaiškina, kokie liudytojai at-
474
vyko į posėdį (CPK 239 str.). Posėdžio pirmininko patvarkymu liudy-

tojai privalo išeiti iš teismo posėdžio salės į liudytojų kambarį (CPK
241 str.). Be to, teismo posėdžio pirmininkas privalo imtis priemonių,
kad teismo apklausti liudytojai nesusižinotų su dar neapklaustais liu-
dytojais. Liudytojų kambaryje liudytojai yra atskirti nuo kitų asmenų,
tačiau mūsų sąlygomis dėl teismo patalpų trūkumo ši nuostata sunkiai
įgyvendinama. Paprastai liudytojai dažniausiai laukia teismo korido-
riuje prie teismo posėdžių salės, ne visada pavyksta užkirsti kelią liu-
dytojų susižinojimui.
Kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo posėdžių salę ir apklau-
siamas atskirai. Tam, kad apklausti ir neapklausti liudytojai negalėtų
tarpusavyje bendrauti, apklausti liudytojai lieka iki posėdžio pabaigos
teismo posėdžio salėje. Tam tikrais atvejais, apklaustų liudytojų prašy-
mu ir išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, teismas gali
leisti liudytojams išeiti iš teismo posėdžio salės dar nepasibaigus teis-
mo posėdžiui (CPK 192 str.).
CPK 192 straipsnio antrojoje dalyje numatyta galimybė apklaus-
ti liudytoją ne tik teismo posėdžio salėje, bet ir jo buvimo vietoje.
Tai įmanoma, kai teismo šaukiamas liudytojas negali atvykti dėl li-
gos, senatvės, invalidumo ar kitų teismo pripažintų svarbiomis prie-
žasčių, o byloje dalyvaujantis asmuo, kurio iniciatyva kviečiamas liu-
dytojas, negali užtikrinti jo atvykimo. Tokiais atvejais teismas vyksta
į liudytojo buvimo vietą, o teismo posėdžio protokole nurodoma, kad
liudytojas buvo apklaustas savo buvimo vietoje. Be to, liudytojai ga-
li būti apklausiami teismo pavedimo arba įrodymų užtikrinimo tvarka.
Tokiu būdu duoti liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyje
byloje dalyvaujančių asmenų pageidavimu. Nors šitaip apklaustiems
liudytojams atvykus į teismo posėdį įgyvendindamas tiesioginio da-
lyvavimo principas, teismas savo arba byloje dalyvaujančių asmenų
iniciatyva gali apklausti liudytojus bendrąja tvarka (CPK 195 str.).
Tačiau liudytojai negali būti apklausiami parengiamajame teismo po-
sėdyje (CPK 230 str.).
Prieš liudytojui duodant parodymus, teismo posėdžio pirmininkas
nustato liudytojo asmens tapatybę, išaiškina liudytojo teises, pareigas
ir atsakomybę už priesaikos sulaužymą ar netinkamą kitų liudytojo pa-
reigų vykdymą (CPK 192 str. 3 d.). Prieš duodamas parodymus, liudy-
tojas žodžiu prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konsti-
tucijos. Priesaikos tekstas: „Aš (vardas, pavardė) garbingai ir sąžiningai
pasižadu sakyti byloje tiesą, nieko nenuslėpdamas, nepridedamas ir ne-
pakeisdamas." Prisiekęs žodžiu, liudytojas pasirašo priesaikos tekstą ir
šis pridedamas prie teismo posėdžio protokolo.
475
Už priesaikos nevykdymą ar netinkamą vykdymą liudytojas atsa-

ko įstatymo nustatyta tvarka. Priesaikos sulaužymu laikytina melagin-
gi parodymai ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 235 str.).
Asmuo, kuris bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją teisme duoti me-
lagingus parodymus arba trukdė jam pagal šaukimą atvykti į teismą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės ribojimu, arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų (BK 232 str. l d.).
1964 m. priimtas CPK nenumatė liudytojo priesaikos. Liudytojui bu-
vo išaiškinama jo pareiga duoti teisingus parodymus, jis buvo pasirašy-
tinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už atsisakymą arba ven-
gimą duoti parodymus ir už iš anksto žinomus melagingus parodymus.
Priesaika buvo numatyta Civilinės teisenos įstatyme, kurio 95 straipsny-
je nurodyta liudytojo priesaika dvasininkui, tačiau bylininkai turėjo teisę
tarpusavio susitarimu atleisti liudytoją nuo priesaikos. Nesant dvasinin-
ko, apylinkės teisėjas galėjo apklausti liudytojus ir be priesaikos, „pri-
mindamas jiems pareigą parodyti gryna sąžine visą, ką jie žino, ir pa-
imdamas iš jų parašą, kad jie pasižada visą savo parodymą, bet kuriam
bylininkui pareikalavus, patvirtinti priesaika". Be to, nuo priesaikos bu-
vo atleidžiami visų krikščionių tikybų dvasininkai ir vienuoliai bei as-
menys tokių tikybų ir sektų, kurios nepripažįsta priesaikos (CTĮ 96 str.).
Liudytojui pasirašius priesaikos tekstą, teismo posėdžio pirminin-
kas išsiaiškina liudytojo santykius su bylos šalimis, trečiaisiais asme-
nimis ir kitas aplinkybes, reikšmingas liudytojo parodymams įvertinti
(pvz., liudytojo išsilavinimą, veiklos sritį ir kt.), ir pasiūlo jam teisin-
gai pasakyti teismui viską, kas jam yra žinoma byloje, ir vengti pa-
teikti informaciją, kurios šaltinio jis negali nurodyti (CPK 192 str. 5 d.).
Apie nurodytas aplinkybes liudytojas turi teismui pasakyti tai, ką žino
asmeniškai. Liudytojo parodymai duodami laisvo pasakojimo forma,
tačiau, jam pradėjus pasakoti su byla nesusijusias aplinkybes, teismo
posėdžio pirmininkas privalo pasiūlyti kalbėti apie tai, kad yra susiję
su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.
Duodamas parodymus, liudytojas turi teisę naudotis užrašais, tačiau
tik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos sun-
ku atsiminti, pavyzdžiui, padarytos turtinės žalos, atliktų rangos darbų
vertės ar apimties skaičiavimais, įvairiais planais, brėžiniais, schemo-
mis. Pažymėtina, kad naudojimasis ar nesinaudojimas užrašais priklauso
tik nuo liudytojo valios ir tam nereikia teismo leidimo, tačiau teismas
gali uždrausti naudotis tokiais užrašais, kilus įtarimui, kad tokie liudy-
tojo parodymai yra paruošti ir surašyti jį iškvietusios šalies. Be to,
liudytojo naudojami užrašai turi būti pateikiami susipažinti teismui ir
476
byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai gali

būti pridedami prie bylos (CPK 193 str.). JAV civiliniame procese to-
kia taisyklė vadinama „atminties atgaivinimu" (Federalinių įrodymų tai-
syklių 612 str.). Tokia galimybė numatyta ir Rusijos Federacijos CPK
172 straipsnyje, tuo tarpu Prancūzijos CPK 212 straipsnyje liudytojui,
duodančiam parodymus, draudžiama remtis kokiais nors užrašais.
Įrodymais negali būti laikomi parodymai, duoti tokio liudytojo, ku-
ris negali nurodyti informacijos šaltinio (CPK 192 str. 4d., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų, reguliuojančių
įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 14 p.)1.
Išklausius liudytojo parodymų (pasakojimo forma), liudytojui gali
būti pateikiami klausimai. Pirmasis liudytoją apklausia asmuo, kurio
prašymu liudytojas buvo šaukiamas, ir jo atstovas, o vėliau - ir kiti
byloje dalyvaujantys asmenys. Kai byloje dalyvaujantis asmuo veda bylą
per atstovą, „pirmojo klausimo teisė" gali būti perduota jam. Ypatinga
taisyklė taikoma, kai liudytojas iškviestas teismo iniciatyva. Tokiais at-
vejais pirmasis klausimus pateikia ieškovas (CPK 192 str. 6 d.). Teisė-
jas turi teisę šalinti menančius atsakymą klausimus ir klausimus, netu-
rinčius ryšio su byla. Teisėjai turi teisę pateikti klausimus bet kuriuo
liudytojo apklausos momentu, net per laisvą pasakojimą (dažniausiai
pateikiami tikslinamieji klausimai).
Svarbu pažymėti, kad liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo prie-
monė, turi būti gauti tik įstatymų nustatyta tvarka — tiesiogiai apklau-
siant liudytoją teismo posėdyje (arba įrodymų užtikrinimo ar teismo
pavedimo tvarka). Liudytojo parodymai, gauti ne CPK nustatyta tvar-
ka, pavyzdžiui, teismui (paštu) atsiųstais asmens rašytiniais pareiški-
mais, notaro patvirtintais raštais arba pažeidžiant nustatytą teismo po-
sėdžio tvarką, kai liudytojo apklausa atliekama apie tai nepranešus
byloje dalyvaujantiems asmenims, neatitinka įstatymų reikalavimų ir
negali būti laikomi įrodymais2. Tačiau negalima sutikti su nuomone,
kad notaro patvirtinti liudytojo parodymai nelaikytini įrodinėjimo prie-
mone, nes notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai
yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai nėra pripažinti nega-
liojančiais (Notariato įstatymo 26 str. 2 d.). Jeigu notaras užfiksavo liu-
1
baudžiamosiose bylose 1995-2000. P. 10.
2
Žr.: LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 28 d. nutartis c. b. E. Kaniaus-
kas v. V. Vilkas, Nr. 3K-3-221/2001 kat. 39.3, 39.6, 2.2, 94.3 // Teismų praktika. 2001,
Nr. 15, p. 217-223.
477
dytojo parodymus, tai laikytina rašytiniu įrodymu, kuris turi būti įver-
tintas laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Užsienio valstybėse liudytojo apklausos tvarka yra skirtinga. Ben-
drosios teisės valstybėse liudytoją apklausia šalių advokatai, atlikdami
kryžminę apklausą, o teisėjas tik stebi ją ir atmeta nesusijusius su by-
la klausimus bei kontroliuoja proceso tvarkos laikymąsi, tačiau taip
pat turi teisę apklausti liudytoją. Pažymėtina, kad kryžminei apklausai
teikiamas pirmumas, todėl susiformavo taisyklė, jog negalima pateikti
įrodymo, kuris negali būti patikrinamas teisme per kryžminę apklausą.
Prancūzijoje liudytojai apklausiami specialaus teisėjo (judge de la mi-
se en etat) rengiantis teisminiam nagrinėjimui.
Apklausti liudytojai pakartotinai neapklausiami, tačiau prireikus
teismas gali byloje dalyvaujančio asmens arba savo iniciatyva apklausti
liudytoją pakartotinai. Tai gali būti padaryta tame pačiame teismo po-
sėdyje arba apklaustą liudytoją dar kartą iškviečiant į kitą teismo po-
sėdį. Liudytoją apklausiant pakartotinai, būtina laikytis CPK 192 straips-
nyje nustatytos tvarkos. Teismui pripažinus, kad šitai būtina, liudytojas
gali būti apklausiamas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (CPK
324 str. 3d.).
Prireikus teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asme-
nų prašymu gali atlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.). Akistata
reikalinga, kai tarp liudytojų parodymų yra esminių prieštaravimų. Aki-
stata skiriama teismo nutartimi.
Vertindamas liudytojo duotus parodymus, teismas privalo atsižvelgti
į daugybę aplinkybių, galinčių turėti įtakos jų turiniui, pavyzdžiui, į
liudytojo amžių, sveikatos būklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asme-
nines savybes, į tai, kaip liudytojui tapo žinomi įrodomieji faktai, kiek
laiko praėjo nuo to laiko, kai šis juos sužinojo. Visada būtina atsi-
žvelgti, ar nėra liudytojo parodymų ir kirų byloje esančių įrodymų (ra-
šytinių įrodymų, ekspertizės išvados) prieštaravimų. Ypač sudėtinga ver-
tinti prieštaringus liudytojų parodymus, kai jie yra vienintelė įrodinėjimo
priemonė byloje. Tokius prieštaravimus būtina šalinti itin kruopščiai,
analizuojant visus byloje įrodinėjamus faktus.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tam tikrais atvejais materialio-
sios teisės normos draudžia naudoti liudytojų parodymus kaip įrodinė-
jimo priemonę (CK 1.93 str. 2d.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27d.
nutartyje c. b. A. Storpirštienė v. D. Krasauskienės individuali įmonė
(Nr. 3K-3-371/2001, kat. 5.4, 94.1) suformuluota teisės taikymo ir aiš-
kinimo taisyklė, kad, „tarp įmonės ir darbuotojo kilus ginčui, darbo
užmokesčio išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų pa-
478
rodymais. Tik rašytiniai įrodymai pripažįstami leistinomis įrodinėjimo

1
priemonėmis" darbdaviui įrodinėjant darbo užmokesčio sumokėjimo
faktą.
Tačiau draudimas remtis liudytojų parodymais neturėtų būti besą-
lygiškai taikomas teismuose, ypač jeigu jis prieštarautų sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo principams2. Teismų praktikoje tam tikrais
atvejais liudytojo parodymai yra vienintelė įrodinėjimo priemonė (ypač
ypatingosios teisenos bylose siekiant nustatyti juridinę reikšmę turin-
čius faktus), todėl, formuodamas vienodą teismų praktiką, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pareiškęs nuomonę dėl įrodinėji-
mo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šios kategorijos bylose. Taigi
nagrinėjant pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teisėmis fakto
nustatymo bylas, teisme gali būti naudojamos visos CPK numatytos
įrodinėjimo priemonės3, įskaitant ir liudytojų parodymus. Kita vertus,
kai tarp asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teises į tą pačią žemę,
kyla ginčas dėl to, kas iki žemės nacionalizavimo buvo žemės savi-
ninkas, ieškovas privalo įrodyti nuosavybės teisių įgijimo teisinį pa-
grindą. Ieškovo kaip nuosavybės teisių įgijimo pagrindo nurodyto san-
dorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas vadovaujantis sudarant jį
sudarymo vietoje galiojusiomis materialiosios teisės normomis, nusta-
tančiomis sandorio galiojimo sąlygas4. Vadovaujantis materialiosios tei-
sės normomis, tokiais atvejais nustatant sandorio galiojimo sąlygas būtų
draudžiama remtis liudytojų parodymais. Tai dar kartą parodo, kaip
kruopščiai liudytojo parodymai turi būti naudojami kaip įrodinėjimo
priemonė.
24.3 RAŠYTINIAI ĮRODYMAI

Rašytiniais įrodymais pripažintini tokie materialūs daiktai, kuriuose žen-
klais išreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplin-
kybes. Toks rašytinių įrodymų apibrėžimas atspindi pagrindinius ir es-
minius šios rūšies įrodymų požymius, tačiau nesuteikia galimybės
tiksliai atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų byloje esančių rašytinę for-
mą turinčių įrodymų — byloje dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiški-
1
Teismų praktika. 2001, Nr. 15, p. 250-253.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 4 d. nutartis c. b. P. Bendaravičius,
J. Bendaravičius ir Birštono savivaldybė v. L. Reikelienė, Nr. 3K-3-218/2002,
kat. 15.2.2.6, 94.2.
3
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 22 d. nutartis c. b. S. Rimulaitis v. N. Ki-
sielius, Nr. 3K-3-35/1999, kat. 35.
4
LAT CSB teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 15 d. nutartis c. b. J. J. Ivaškevičius
v. J. J. Lapačinskas, Nr. 3K-3-580/1999 kat. 42.
479
nimų, eksperto išvados akto, kurie irgi ženklais užfiksuoti popieriuje

ir kuriuose taip pat yra reikšmingos informacijos.
Siekiant atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų rūšių įrodymų, rei-
kia prie jau nurodytų požymių pridėti dar vieną - šių įrodymų kilmę,
šaltinį. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių byloje
dalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Tokių įrodymų turinys negali
būti priklausomas nuo jų autoriaus procesinės padėties byloje ir šie
įrodymai paprastai atsiranda dar iki teismo proceso pradžios, t. y. ne-
priklausomai nuo bylos teisminio nagrinėjimo. Dėl nurodytų priežas-
čių byloje dalyvaujančių asmenų raštu pateikti paaiškinimai ir raštu
išdėstyta eksperto išvada yra ne rašytiniai įrodymai, o savarankiška įro-
dinėjimo priemonė.
Taigi rašytiniai įrodymai yra materialaus pasaulio daiktai, kurių
turinys (rašytiniai ženklai), galintis patvirtinti arba paneigti teismą do-
minančius faktus, yra kilęs ne iš byloje dalyvaujančių asmenų ar eks-
perto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės padėties.
Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formos
ir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas ar
kita medžiaga, ant kurios gali išlikti rašytiniai ženklai). Rašytiniai žen-
klai turi būti užrašomi taip, kad ant daikto liktų įskaitomi materialūs
šių ženklų pėdsakai. Rašytiniai ženklai gali būti padaromi cheminiu
(rašalu, tušu, dažais) arba mechaniniu (išdeginant, graviruojant ir kt.)
būdu.
Pagal CPK 197 straipsnio pirmąją dalį rašytiniai įrodymai yra do-
kumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raš-
tai, kuriuose yra duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Teisės
literatūroje ir teismų praktikoje rašytiniai įrodymai dažnai tapatinami
su dokumentais, tačiau dokumentai yra tik viena rašytinių įrodymų rū-
šis. 1964 m. CPK 73 straipsnyje buvo numatyta ir kitos rūšies rašyti-
niai įrodymai - aktai, tačiau jie turėtų būti priskiriami prie dokumen-
tų, todėl naujajame CPK ši rašytinių įrodymų rūšis neišskiriama.
Rašytinius įrodymus galima skirstyti pagal įvairius požymius: kil-
mę, formą, turinį arba susidarymo (atsiradimo) procesą.
Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į
originalius pirminius (originalus) ir antrinius (nuorašus). Šis skirstymas
pagrįstas įstatymu ir turi labai didelę praktinę reikšmę. CPK 198 straips-
nio antrojoje dalyje nustatyta, kad rašytiniai įrodymai pateikiami CPK
114 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. byloje dalyvaujantys asmenys pri-
valo pateikti pirminius (originalius) įrodymus arba jų nuorašus, patvir-
tintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato arba dokumentą iš-
davusio (priėmusio) asmens. Taigi įstatymai nenurodo pareigos pateikti
480
vien pirminius (originalius) įrodymus, nes pateikiantis įrodymą asmuo

ne visada turi galimybę pristatyti pirminį įrodymą dėl jo apimties, sau-
gojimo tvarkos (pvz., buhalterijos dokumentai turi būti saugomi pačioje
organizacijoje) ar kitų priežasčių. Įstatymas nurodo asmenis, kurių pa-
tvirtinti pirminiai rašytiniai įrodymai gali būti pripažįstami įrodinėjimo
priemonėmis. Kitų asmenų patvirtinti nuorašai nepripažįstami tinkama
įrodinėjimo priemone. Tačiau CPK 114 straipsnio antrojoje dalyje nu-
matyta teismo teisė savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų
prašymu pareikalauti pateikti rašytinių įrodymų originalus. Tai gali būti
padaryta kilus abejonių dėl pateikto nuorašo tikrumo. Tokį prašymą by-
loje dalyvaujantys asmenys gali pareikšti ieškinyje, priešiniame ieškiny-
je, atsiliepime į pareikštą ieškinį ar kituose procesiniuose dokumentuo-
se. Vėliau tokį prašymą galima pareikšti, jeigu teismas pripažįsta
svarbiomis priežastis, dėl kurių Šis nebuvo pareikštas anksčiau, arba to-
kio prašymo pareiškimas nevilkins bylos nagrinėjimo (CPK 114 str. 2 d.).
Jeigu įrodomąją vertę turi tik dalis dokumento, teismui gali būti patei-
kiama atitinkama rašytinio įrodymo dalis (išrašas, ištrauka), tačiau vi-
sais atvejais pirminio įrodymo (jo dalies) nuorašas turi būti patvirtintas
atitinkamus įgaliojimus turinčių asmenų (CPK 114 str. 2, 4d.).
Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis: pa-
prastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio, patvir-
tinti notarine tvarka. Skirstymas pagal formą taip pat turi praktinę reikš-
mę, nes tik žinant įstatymų reikalavimus, keliamus tam tikro dokumento
formai ir turiniui, galima teisingai įvertinti rašytinį įrodymą1. Doku-
mentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymo reikalavimų, neturi
įrodomosios vertės.
Dokumentai, kurių formai ar turiniui įstatymas nenustato specia-
lių reikalavimų, gali būti sudaromi paprasta rašytine forma. Pavyzdžiui,
CK 1.73 straipsnyje nurodyta, kokie sandoriai gali būti sudaromi rašy-
tine forma. Kad sudarytas toks sandoris, galima įrodyti pateikus rašy-
tinę sutartį. CK 1.93 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad įstatymų
reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas, kilus ginčui dėl
sandorio sudarymo ar jo įvykdymo, atima iš šalių teisę remtis liudyto-
jų parodymais įrodant šį faktą, o įstatymuose įsakmiai nurodytais at-
vejais daro sandorį negaliojantį.
Kai kuriems dokumentams (draudimo polisams, gimimo ar mirties
liudijimams) įstatymai numato specialius reikalavimus. Pavyzdžiui,
2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo2 12 straipsnyje nu-
1
Mikelėnas V. Civilinis procesas. D. 1. P. 342.
2
Žinios. 2001, Nr. 99-3515.
481
statyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti
apskaitos dokumentais, kurių privalomus rekvizitus nustato šis įstaty-
1
mas. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR konvencijos )
6 straipsnis numato krovimo važtaraščio turinio reikalavimus. Taigi ne-
atitinkantys įstatymo reikalavimų dokumentai negali patvirtinti bylai reikš-
mingų aplinkybių ir negali būti įrodinėjimo priemonė civilinėje byloje.
Tam tikriems dokumentams įstatymai nustato privalomą rašytinę
notarinę formą (CK 1.74str.). Įstatymų reikalaujamos notarinės for-
mos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 str. 3 d.). Pa-
vyzdžiui, notarine forma būtina sudaryti oficialius testamentus, ve-
dybų sutartis, gyvenamojo namo, buto ar įmonės pirkimo-pardavimo
sutartis ir kita. Tokių dokumentų, nepatvirtintų notaro, teismas ne-
pripažįsta rašytiniais įrodymais, kuriais gali būti įrodomas sandorio
sudarymas ar įvykdymas.
Tam tikrais atvejais įstatymai numato registracijos reikalavimą (CK
1.75 str.). Pavyzdžiui, juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daik-
tais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių varžymais, turi būti regist-
ruojami Nekilnojamojo turto registre (2001 m. birželio 21d. redakcijos
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 str.)2. Tad gyvenamojo namo
ar buto pirkimo—pardavimo sutartį būtina įregistruoti Žemės ir kito ne-
kilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje. Šios sutarties
neįregistravimas atima teisę panaudoti sutartį prieš trečiuosius asme-
nis ir tokia sutartis negali sukelti tretiesiems asmenims teisinių pada-
rinių (CK 1.75 str. 2 d., 6.383 str. 3 d.). Neatitinkantys nurodytų reika-
lavimų dokumentai taip pat negali būti tinkama įrodinėjimo priemonė
įrodinėjant atitinkamų sandorių sudarymą arba įvykdymą, tačiau jie gali
būti panaudoti, jeigu registracija turi tik teisės išviešinimo reikšmę,
bet jeigu registracija turi teisę (servituto, hipotekos, registruojamų daiktų
uzufrukto) sukuriančią reikšmę, toks dokumentas negali būti tinkama
Pagal turinį rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tvarkomuo-
sius ir informacinius. Tvarkomaisiais rašytiniais įrodymais vadinami
įrodymai, kurių turinys liudija valinio pobūdžio faktus. Šiuose įrody-
muose, pavyzdžiui, nenorminio pobūdžio valstybės valdžios aktuose,
potvarkiuose, organizacijų pagal savo kompetenciją išduodamuose ak-
tuose, sandoriuose, įgyvendinama materialiųjų teisinių santykių daly-
vių valia. Tvarkomiesiems dokumentams paprastai būdinga ne tik tai,
kad juose yra informacijos, bet ir tai, jog jie sukelia atitinkamų teisi-
1
Žinios. 1998, Nr. 107-2932.
2
Žinios. 2001, Nr. 55-1948.
482
nių padarinių. Tuo tarpu informacinių rašytinių įrodymų turinį sudaro

įvykių, faktų, turinčių teisinę reikšmę, aprašymas arba patvirtinimas.
Juose visada yra tam tikrų faktinių duomenų, kurie patvirtinta arba
paneigia reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Tokiais įrodymais
pripažintini laiškai, ataskaitos, pažymos ir kita. Tam tikrais atvejais
rašytinio įrodymo turinys gali būti ir informacinis, ir tvarkomasis. Pa-
vyzdžiui, įmonės vadovo įsakyme sumažinti darbuotojų nurodoma įsa-
kymo data ir numeris (informacinė turinio dalis), o rezoliucinėje daly-
je išreiškiama valia nuo tam tikros datos sumažinti darbuotojų
(tvarkomasis turinys).
Pagal susidarymo (atsiradimo) būdą rašytiniai įrodymai gali būti
skirstomi į oficialius (viešuosius) ir asmeninius (privačius). Šis skirs-
tymas pateiktas CPK 197 straipsnio pirmojoje dalyje. Asmeniniais pri-
pažintini iš privačių fizinių arba juridinių asmenų kilę rašytiniai įro-
dymai (susirašinėjimas, užrašai, korespondencija).
Valstybės ar savivaldybės institucijų išduoti, kitų valstybės įgaliotų
asmenų pagal kompetenciją patvirtinti dokumentai pripažįstami oficia-
liais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK
197 str. 2 d.). Nurodytą įstatymo formuluotę atitinkantys įrodymai pripa-
žįstami prima facie įrodymais, t. y. tokiais, kurių įrodomoji galia yra
didesnė negu kitų įrodinėjimo priemonių (CPK 185 str. 2d.). Dėl minė-
tos priežasties šiuose įrodymuose nurodytos aplinkybės pripažįstamos vi-
siškai įrodytomis, kol bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais,
išskyrus liudytojų parodymus, tačiau draudimas remtis liudytojų parody-
mais netaikytinas, jeigu šitai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir pro-
tingumo principams. Oficialių rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstaty-
muose gali būti suteikta ir kitiems dokumentams (CPK 197 str. 2 d.).
Viešuosius rašytinius įrodymus išduoda valstybės ar savivaldybės
institucijos įstatymų nustatyta tvarka veikdamos pagal savo kompeten-
ciją ir laikydamosi tokiems dokumentams keliamų formos reikalavi-
mų. CK 2.35 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad valstybės ir sa-
vivaldybių institucijos įteisintos Konstitucijoje. Valstybės ir savivaldybių
institucijos yra: atstovaujamosios valdžios (Seimas, savivaldybės tary-
ba), valstybės vadovo (Lietuvos Respublikos Prezidentas), vykdomo-
sios valdžios (Vyriausybė, ministerijos, apskrities viršininkas, valdyba,
meras), teismo valdžios (Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausias
Teismas, Vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos apeliacinis teis-
mas, apygardų, apylinkių teismai, prokuratūra), kontrolės (priežiūros)
(Valstybės kontrolė, Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, Lietu-
vos Respublikos muitinė, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, mote-
rų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius, vaiko teisių apsaugos kontro-
483
lierius, savivaldybės kontrolierius), Lietuvos bankas, teisėsaugos (Vals-

tybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Policijos
departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Kalėjimų departa-
mentas) ir kitos institucijos, kurios finansuojamos iš valstybės ir savi-
valdybių biudžetų ir kurioms įstatymai suteikia viešojo administravi-
mo įgaliojimus. Jų kompetencija apibrėžiama įstatymuose.
Priėmus naują Valstybės tarnybos įstatymo redakciją buvo įvesta
valstybės ir savivaldybės įstaigos sąvoka, nes šio įstatymo 2 straipsnio
ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos
ir įstaigos yra atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teis-
mo valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kon-
trolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir
savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės
ar savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų ir kurioms įstaty-
mai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus1. Vadovaujantis nuro-
dyta įstatymo nuostata turi būti aiškinama CPK 197 straipsnio antroji
dalis ir oficialiu rašytiniu įrodymų pripažintini valstybės ir savivaldy-
bių institucijų ir įstaigų išduoti dokumentai. Šiems dokumentams ke-
liami Raštvedybos taisyklių2 ir atitinkamos institucijos nustatyti for-
mos reikalavimai, juos pasirašo valstybės tarnautojas, kurio statusą ir
kompetenciją nurodo Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai,
ir jo parašas tvirtinamas tam tikrais atvejais valstybės ar savivaldybės
institucijos ar įstaigos spaudu. Dėl nurodytų priežasčių svarbu nusta-
tyti, ar jis pagal savo kompetenciją galėjo išduoti ir pasirašyti atitin-
kamą dokumentą.
Oficialiais rašytiniais įrodymais laikomi ir kitų valstybės įgaliotų
asmenų išduoti dokumentai. Pavyzdžiui, notaro patvirtinti dokumentai
yra oficialūs (viešieji), nes Notariato įstatymo 26 straipsnio antrojoje
dalyje sakoma, kad notarine tvarka patvirtintuose dokumentuose nuro-
domi faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (ar jų
dalys) nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Tokia pati įro-
dymo prima facie galia numatyta ir Hipotekos įstatymo 6 straipsnyje,
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnyje. Prie šios rūšies įro-
dymų priskirtini ir civilinės būklės aktų įrašai, įvairių valstybės regist-
rų (juridinių asmenų, testamentų, vedybų) įrašai. Teismo antstolio su-
rašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (CPK 635 str. 4 d.)
yra oficialus rašytinis įrodymas. Šiuo atveju antstolis aplinkybes kon-
statuoja vykdydamas teismo pavedimą. Faktinių aplinkybių konstatavi-
1
Žinios. 2002, Nr. 45-1708.
2
Žinios. 2002, Nr. 5-211.
484
mas turi tam tikrų panašumų su vietos apžiūra, tačiau vietos apžiūrą
atlieka pats teismas, tuo tarpu faktus konstatuoja teismo antstolis teis-
mo pavedimu. Taip pat prie oficialių rašytinių įrodymų priskirtini teis-
mo antstolių surašyti procesiniai dokumentai, pavyzdžiui, turto arešto
aktai.
Vadovaujantis CPK 197 straipsnio antrąja dalimi, oficialių rašyti-
nių įrodymų pateikimas teisme reiškia įrodinėjimo pareigos šalims per-
skirstymą, nes priešinga šalis pirmiausia privalo paneigti pateiktą vie-
šąjį rašytinį įrodymą. Tokie įrodymai privalo užtikrinti visišką teismo
įsitikinimą dėl atitinkamų aplinkybių. Daroma prielaida, kad toks do-
kumentas yra tikras, jeigu jį viešosios teisės subjektas išdavė veikda-
mas pagal savo kompetenciją ir jis atitinka tokiems dokumentams ke-
liamus reikalavimus (CPK 197 str. 2 d.). Jeigu bylą nagrinėjančiam
teismui kyla abejonių dėl pateikto viešojo dokumento tikrumo, teis-
mas turi teisę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva parei-
kalauti dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų ir palyginti jį su ki-
tais to asmens išduotais, sudarytais ar patvirtintais dokumentais (CPK
203 str.). Šitaip gali būti patikrinama, ar dokumentas buvo išduotas
(patvirtintas) neviršijant kompetencijos, ar dokumentas buvo sudarytas
remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Pasitvirtinus nurody-
toms aplinkybėms, nurodyti dokumentai negali būti pripažįstami ofi-
cialiais rašytiniais įrodymais, o juos išdavę (patvirtinę) asmenys turi
būti traukiami drausminėn, administracinėn ar baudžiamojon atsako-
mybėn (BK 289 str.).
Oficialių (viešųjų) rašytinių įrodymų institutas buvo ir Civilinės
teisenos įstatyme. Jo 459 straipsnyje nurodoma, kad „aktai, sudaryti
arba patvirtinti nustatyta tvarka, turi pirmenybę prieš naminius aktus
ir kitus rašytus įrodymus, bet šiais galima remtis tiek, kiek įsakmiai
jie pirmiems neprieštarauja arba kiek jie anuos papildo. Naminių ar
kitų neformalinių aktų galią ir pirmenybę nustato teismas savo nuo-
žiūra."1 Taigi jau tarpukario Lietuvos civiliniame procese rašytiniai įro-
dymai skirstyti į oficialius ir privačius („naminius"). Nors šių laikų
oficialių rašytinių įrodymų užuomazgų buvo galima aptikti įvairiuose
įstatymuose (Hipotekos, Notariato, Nekilnojamojo turto registro įstaty-
muose), tačiau į CPK jie įtraukti 2001 m., atitinkamai pakeičiant ir
papildant 1964 m. priimto CPK 73 straipsnio antrąją dalį. Tada oficia-
liais rašytiniais įrodymais buvo pripažįstami dokumentai, išduoti vals-
tybės valdžios ar valdymo įstaigų, arba dokumentai, patvirtinti kitų vals-
tybės įgaliotų asmenų. Naujajame CPK atsirado nuostata, susijusi su
1
485
savivaldybės institucijų išduotais dokumentais, t. y. viešųjų rašytinių įro-

dymų sąrašas išplėstas.
Atkreiptinas dėmesys, kad faktas, kurį gali patvirtinti tam tikras
oficialus rašytinis įrodymas, paprastai negali būti patvirtinamas doku-
mentais. Pavyzdžiui, gimimo arba mirties faktas gali būti patvirtina-
mas tik gimimo arba mirties liudijimu.
Rašytinius įrodymus, kaip ir daugelį kitų įrodymų, paprastai pa-
teikia byloje dalyvaujantys asmenys, tačiau tam tikrais atvejais juos
gali išreikalauti teismas (CPK 198 str. l d.). Asmuo rašytinį įrodymą,
kuriuo grindžia procesinio dokumento turinį, privalo pateikti įstatymo
nustatyta tvarka (CPK 111 str. 2d. 4 p., 135 str. 2d., 142 str. 2d.,
143 str. 3 d.). Negalėdami patys gauti reikalingų įrodymų, byloje daly-
vaujantys asmenys gali raštu (paruošiamųjų dokumentų forma) arba
žodžiu (parengiamajame teismo posėdyje ar teismo posėdyje) prašyti
teismą išreikalauti atitinkamą rašytinį įrodymą. Tokiame prašyme turi
būti nurodoma:
1) reikalaujamas rašytinis įrodymas;
2) aplinkybės, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad atitinkamą įro-
dymą turi prašyme nurodytas asmuo;
3) aplinkybės, kurias gali patvirtinti reikalaujamas įrodymas (CPK
198 str. l d.). Nurodytų reikalavimų nesilaikymas suteikia teismui tei-
sę atmesti prašymą.
Rašytiniai įrodymai gali būti renkami tokiais būdais:
1) teismas išreikalauja rašytinius įrodymus iš juos turinčių fizinių
ar juridinių asmenų (CPK 199 str. 2 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad as-
menys, kurie nagrinėjamoje byloje negali būti liudytojai (CPK 189 str.
2 d.), neprivalo pateikti teismui reikalaujamų įrodymu, jeigu juos pa-
teikus būtų atskleistos aplinkybės, dėl kurių jie negali būti apklausia-
mi kaip liudytojai; tačiau, jeigu nurodytos aplinkybės sudaro tik dalį
reikalaujamo rašytinio įrodymo, turi būti pateikiamas nustatyta tvarka
patvirtintas įrodymo išrašas, neatskleidžiantis minėtų aplinkybių. As-
muo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų ir kai turi teisę atsisakyti bū-
ti apklausiamas ar duoti parodymus, jei tai būtų parodymai prieš save,
savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius (CPK 199 str. 3 d.);
2) asmeniui, prašančiam išreikalauti įrodymą, teismas gali duoti
teisės gauti reikalaujamą rašytinį įrodymą liudijimą, tačiau pažymėti-
na, kad teismas neturi teisės savo iniciatyva įpareigoti asmenį gauti
įrodymą, jeigu pats asmuo nesutinka šito padaryti. Tokiais atvejais as-
muo pats gauna įrodymą ir pateikia jį teismui. Taip pat rašytinius įro-
dymus gali išreikalauti advokatai, jų padėjėjai;
486
3) užsienio valstybėse esantys įrodymai renkami teismo pavedimo

tvarka, vadovaujantis tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių ir 1970 m
kovo 18d. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ar komercinėse
bylose paėmimo užsienyje1 nustatytomis taisyklėmis.
Asmenys, neturėdami galimybės pateikti teismui (arba pateikti per
nustatytą laiką) reikalaujamą įrodymą, privalo apie tai pranešti teis-
mui, kartu nurodydami įrodymo nepateikimo priežastis (CPK 199 str
6 d.). Už šių reikalavimų nevykdymą gali būti skiriama bauda. Jos pa-
skyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti reikalaujamą įrodymą.
Jeigu teismui reikalingus rašytinius įrodymus sunku pateikti, pa-
vyzdžiui, dėl didelės jų apimties, taip pat kai tik dalis didelės apim-
ties rašytinio įrodymo reikšminga nagrinėjamai bylai, teismas gali pa-
reikalauti pateikti nustatyta tvarka patvirtintus išrašus arba tokius
įrodymus apžiūrėti ir ištirti jų buvimo vietoje (CPK 199 str. 7d.).
Kartu su atitinkamais procesiniais dokumentais asmuo privalo pa-
teikti tiek rašytinio įrodymo nuorašų, kiek yra byloje dalyvaujančių as-
menų (neskaičiuojant įrodymą pateikiančio asmens), išskyrus numaty-
tas išimtis (CPK 113 str. l d.). Be to, jeigu dokumentas yra surašytas
ne valstybine kalba, kartu būtina pateikti ir nustatyta tvarka patvirtintą
jo vertimą į valstybinę kalbą (CPK 198 str. 2 d.).
Pažymėtina, kad dokumento rašytinei formai įstatymas prilygino
ir byloje dalyvaujančių asmenų pasirašytus dokumentus, kurie nustaty-
ta tvarka perduodami telekomunikacijų galiniais įrenginiais, tačiau ši-
tai įmanoma tik kai užtikrinama perduodamo teksto apsauga ir galima
identifikuoti asmens parašą. Telekomunikacijų galiniai įrenginiai - tai
telefono, telegrafo, faksimilinio ryšio aparatai, modemai ir kiti teleko-
munikacijų paslaugų įrenginiai, skirti prijungti prie atitinkamo tele-
komunikacijos tinklo galinių taškų (Telekomunikacijų įstatymo 2 str.
2 3
11 d.) . Pagal Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio pirmąją dalį
saugus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga
ir patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duo-
menims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose doku-
mentuose ir yra leistina įrodinėjimo priemonė teisme. Be to, įstatyme
sakoma, kad elektroninis parašas negali būti laikomas negaliojančiu
dėl bet kurios iš toliau išvardytų priežasčių: l) kad yra elektroninis;
2) kad nėra patvirtintas kvalifikuotu sertifikatu; 3) kad nėra patvirtin-
tas akredituoto sertifikavimo paslaugų teikėjo išduotu kvalifikuotu serti-
1
Žinios. 2000, Nr. 44-1250.
2
Žinios. 1998, Nr. 56-1548.
3
Žinios. 2000, Nr 61-1827, 2002, Nr. 64-2572
487
fikatu; 4) kad nėra sukurtas saugia parašo formavimo įranga. Jis visais
atvejais turi teisinę galią, jeigu parašų naudotojai tarpusavyje dėl Šito
susitaria. Juridinio asmens atstovo elektroninio parašo galia yra prily-
ginama juridinio asmens atstovo parašo, patvirtinto juridinio asmens
antspaudu, galiai rašytiniuose dokumentuose, jeigu elektroninis para-
šas sukurtas laikantis šio įstatymo reikalavimų1.
Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikia-
mi susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai
jie su šiais įrodymais yra susipažinę iki teismo posėdžio pradžios. Pa-
prastai byloje dalyvaujantys asmenys, besidomintys nagrinėjamos by-
los eiga, dažnai būna susipažinę su bylos medžiaga dar esant pasiren-
gimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijai. Be to, rašytinių įrodymų
nuorašai kartu su procesiniais dokumentais išsiunčiami byloje dalyvau-
jantiems asmenims, todėl nėra būtina šiuos įrodymus pateikti dar kar-
tą susipažinti teismo posėdyje. Reikiamais atvejais rašytiniai įrodymai
gali būti pateikiami susipažinti liudytojui ar ekspertui, siekiant nusta-
tyti aplinkybes, pavyzdžiui, ar liudytojas dalyvavo surašant dokumen-
tą. Susipažinę su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, byloje daly-
vaujantys asmenys turi teisę pateikti dėl tiriamų įrodymų paaiškinimus.
Asmeninis susirašinėjimas ar kitokio asmeninio susižinojimo duo-
menys viešajame teismo posėdyje gali būti skelbiami tik sutikimu vi-
sų asmenų, kurių susižinojimas turi būti skelbiamas. Priešingu atveju
tokie bylai reikšmingi duomenys paskelbiami ir ištiriami uždarame teis-
mo posėdyje, teismui priėmus šiuo klausimu nutartį (CPK 201 str.).
Teismo posėdžio protokole pažymima apie įrodymo ištyrimą uždarame
teismo posėdyje. Nurodytos privačių asmenų susirašinėjimo slaptumo
nuostatos taikomos visam asmenų susižinojimui, neatsižvelgiant į jo
būdą (paštu, faksimiliniu ar elektroniniu ryšiu, telefono pokalbiu). Ši-
taip įgyvendinamos Konstitucijos 22 straipsnio asmeninio gyvenimo ne-
liečiamumo, teisės į susirašinėjimą, telefono pokalbių slaptumo nuo-
statos, kurių ribojimai galimi tik esant įstatymų nustatyta tvarka
priimtam teismo sprendimui.
Neviešame teismo posėdyje turi būti tiriami ir rašytiniai įrodymai,
susiję su valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi, tačiau rašytiniai
įrodymai, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, negali būti įrody-
mai civilinėje byloje, kol informacija, sudaranti atitinkamą paslaptį, bus
išslaptinta nustatyta tvarka (CPK 177 str. 5 d.).
Apžiūrėtų rašytinių įrodymų (ar jų dalies) turinys prireikus gali
būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Po to, atsižvelgiant į byloje
dalyvaujančių asmenų nuomonę, pirminius rašytinius įrodymus (origi-
488
nalus) galima grąžinti juos pateikusiems asmenims, tačiau tokiais at-

vejais byloje būtina palikti teisėjo patvirtintus įrodymų nuorašus (CPK
202 str. 2 d.).
Pasitaiko rašytinių įrodymų, turinčių išorinių trūkumų (trintų, tai-
sytų, pridėtų, braukytų ir pan.), be to, būna atvejų, kai teismui patei-
kiami tik nustatyta tvarka nepatvirtinti neišlikusių (sunaikintų ar din-
gusių) įrodymų nuorašai. Tokiais atvejais dėl pateiktų įrodymų
įrodomosios galios sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgda-
mas į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį (CPK
202 str.).
Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę ginčyti rašytinį įrodymą
tokiais būdais:
1) pareikšdami įrodymą esant netikrą;
2) paneigdami įrodyme esančius duomenis;
3) pareikšdami įrodymą esant suklastotą.
Pirmuoju atveju asmuo privalo įrodyti, kad dokumentas nėra tin-
kamai įformintas, pavyzdžiui, dokumentą surašė neturintis reikiamų įga-
liojimų asmuo, dokumente nėra privalomų rekvizitų (parašo, antspau-
do). Kadangi dokumentas yra netikras, jame esantys duomenys negali
patvirtinti bylos aplinkybių. Šis būdas dažniausiai taikytinas oficialiems
rašytiniams įrodymams. Antruoju atveju įrodinėjama, kad dokumento
turinys neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, asmuo ima įrodinėti, kad ne-
laimingas atsitikimas darbe įvyko ne dėl jo neatsargumo (kaip nuro-
doma nelaimingo atsitikimo akte), o dėl darbdavio kaltės. Trečiuoju
atveju abejonės dėl įrodymo tikrumo sprendžiamos CPK 184 straips-
nyje nustatyta tvarka. Pareiškus, kad rašytinis įrodymas suklastotas, įro-
dymą pateikęs asmuo gali prašyti teismą nepripažinti įrodymo įrodinė-
jimo priemone, o bylą spręsti remiantis kitais įrodymais. Tokio prašymo
nepareiškus, teismas gali įpareigoti asmenį, pareiškusį esant klastotę,
pateikti klastojimo įrodymų. Be to, tokiam pareiškimui patikrinti teis-
mas gali skirti ekspertizę arba išreikalauti papildomų įrodymų. Teismo
pripažintas suklastotu, įrodymas negali būti pripažįstamas įrodinėjimo
priemone ir reikiamais atvejais suklastojimo faktas pranešamas proku-
rorui. Šis įrodymą klastojusiam asmeniui gali taikyti baudžiamąjį per-
sekiojimą.
Visi rašytiniai įrodymai, išskyrus oficialius (viešuosius) rašytinius
įrodymus, nėra svarbesni už kitas įrodinėjimo priemones. Jų tikrumą
ir pakankamumą būtina tikrinti taip pat kaip kitų įrodinėjimo priemo-
nių. Dažniausiai teisme tiriamos rašytinio įrodymo atsiradimo aplinky-
bės, galinčios turėti įtakos įrodymo turiniui ir tikrumui, nes rašytiniai
489
įrodymai kyla iš (yra surašomi) tam tikrą asmenų, o juos visada gali
paveikti įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Be to, kilus abe-
jonių, būtina patikrinti, ar dokumentą tikrai surašė jame nurodomas jo
autorius, ar dokumento turinys atitinka jo autoriaus ketinimus, valią.
Civilinio proceso įstatymai rašytinius įrodymus pripažįsta labai
svarbia įrodinėjimo priemone. Tam tikrais atvejais materialiosios tei-
sės normos atitinkamas bylos aplinkybes leidžia įrodinėti tik rašyti-
niais įrodymais (CK 1.93 str. 2d.). Dokumentiniame procese ieški-
nio reikalavimai grindžiami tik leistinais rašytiniais įrodymais (CPK
424 str. 2d.).
Teismų praktikoje, remiantis apibendrinimo duomenimis, taip pat
siekiama suformuluoti įrodinėjimo taisykles, taikytinas tam tikrų kate-
gorijų byloms. Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sau-
sio 16d. nutarimo Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nag-
rinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus,
kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę" 7 punkte nurodoma,
kad asmens kaltę patvirtinantys rašytiniai įrodymai gali būti: 1) nelai-
mingo atsitikimo darbe aktai; 2) teismo nuosprendžiai, sprendimai, tar-
dymo institucijų nutarimai; 3) pareigūnų, kontroliuojančių darbo saugos
būklę ir darbo įstatymų laikymąsi, surašyti sveikatos sužalojimo prie-
žasčių aktai; 4) medicininė išvada dėl asmens darbingumo netekimo
laipsnio nustatymo; 5) įsakymai ir nutarimai dėl drausminės arba ad-
ministracinės nuobaudos skyrimo kaltiems tos organizacijos darbuoto-
jams, ir 6) kiti dokumentai (aktai), kuriuose yra žinių apie bylai reikš-
1
mingas aplinkybes .
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad garbės ir oru-
mo gynimo bylose, kai žinios yra paskleistos dokumentuose, aktuo-
se, charakteristikose, reikalų ar asmeninio susirašinėjimo raštuose,
laiškuose ar paskleistos kitu materialiu būdu, paskleidimo faktą bū-
tina įrodyti rašytiniais įrodymais. Tokiais atvejais teismui privalu pa-
teikti įrodymų originalus, be to, visą įrodymą (laikraštį, biuletenį, žur-
nalą ar kt.), o ne publikacijų iškarpas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 1998 m. gegužės 15d. nutarimo Nr. l „Dėl Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respubli-
kos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nag-
2
rinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas" 4 p.) . Tuo tarpu
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16d. nutari-
1
2
Ten pat. P. 64-65.
490
mo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civi-

lines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos eismo įvykio metu"1
16 punkte nurodoma, kad teismo pavedimu transporto priemones ga-
li įvertinti tik įstatymų nustatyta tvarka įregistruotų ir turinčių teisę
verstis transporto priemonių vertinimo veikla įmonių nustatyta tvar-
ka atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Jų išvados pripažįstamos
rašytiniais įrodymais.
Daugelio valstybių civilinio proceso teisė rašytinius įrodymus pri-
pažįsta labai svarbia įrodinėjimo priemone. Daugumoje kontinentinės
teisinės sistemos valstybių (Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Len-
kijoje) rašytiniai įrodymai skirstomi į privačius ir viešuosius ir jiems
taikoma skirtinga nuginčijimo tvarka. Vokietijoje ir Austrijoje viešieji
rašytiniai įrodymai pripažįstami prima facie įrodymais.
Tam tikri ypatumai išsiskiria bendrosios teisės valstybėse, kur
rašytinių įrodymų tyrimui didelę įtaką turi ginčo proceso pobūdis ir
žodinio proceso vyravimas, suteikiantis liudytojų parodymams tam tik-
rą pirmumą, palyginti su rašytiniais įrodymais. Vadovaujantis „paro-
dymų pagal svetimus žodžius" taisykle, rašytiniai įrodymai pripažįs-
tami parodymais pagal svetimus žodžius. Bendrosios teisės valstybėse
rašytiniai įrodymai vadinami dokumentais. JAV Federalinių įrodymų
taisyklių 1001 straipsnyje išvardijama, kas gali būti priskiriama prie
rašytinių įrodymų: tai užrašai ir įrašai, sudaryti iš raidžių, žodžių ar
skaičių arba jų atitikmenų, kurie gali būti padaryti ranka, spausdinti
mašinėle arba atsiradę dėl spausdinimo, fotografavimo, magnetinių
impulsų, mechaninių ir elektroninių įrašų, taip pat fotografijos, įskai-
tant nuotraukas, kino juostas, rentgeno nuotraukas, vaizdajuostes 2 . Vis
dėlto įstatymai nenurodo kriterijaus, pagal kurį rašytiniai įrodymai
atskiriami nuo daiktinių įrodymų. Anksčiau vyravusi geresnio įrody-
mo taisyklė reikalavo pateikti dokumento originalą, tačiau šiuo metu
įsigali taisyklė, kad negalint gauti originalo teismas gali leisti antri-
nius įrodymus (t. y. nuorašus). Paprastai ši taisyklė taikoma, kai pir-
minį įrodymą turi kita šalis arba šalis nurodo, kad įrodymo origina-
las dingęs arba sunaikintas, tačiau visais atvejais šalis privalo
nurodyti, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių siekdama surasti pir-
minį įrodymą.
Bendrosios teisės procesui būdinga ir tai, kad šalys privalo vi-
sus rašytinius įrodymus atskleisti dar iki teismo posėdžio, įspėdamos
1
Ten pat. P. 108.
2
Federal Rules of Evidence for United States Courts and Magistrates. Notre Da-
me, 1995.
491
viena kitą apie turimų rašytinių įrodymų panaudojimą. Šios teisinės

sistemos valstybėse paplitęs ir kompiuterinių duomenų, kaip rašyti-
nių įrodymų, naudojimas. Pavyzdžiui, Anglijoje duomenys, esantys
panaudojant kompiuterinę techniką gautame dokumente, yra leistini
įrodymai tokio fakto, kuriam įrodyti leidžiamas tiesioginis žodinis įro-
dymas. Be to, privalu laikytis ir kitų sąlygų - dokumentas turi būti
gautas panaudojant kompiuterį, kuris nuolat naudotas informacijai
kaupti ir apdoroti; informacija į kompiuterį patekusi įprasta tvarka;
informacijai patenkant į kompiuterį, šis veikęs tinkamai. Nurodytų
taisyklių pagrįstumą pateisina tai, kad, naudodamasis kompiuterinės
technikos galimybėmis, teismas gautų patikimos informacijos apie by-
lai reikšmingas aplinkybes ir būtų pakankamai apsaugotas nuo kom-
piuterinių duomenų klastojimo1.
Nurodyta patirtimi pasinaudota kuriant ir naująjį CPK. Jo 198 straips-
nio antrojoje dalyje sakoma, kad rašytinės formos dokumentui prilygi-
nami tam tikri dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrengi-
niais. Ši nuostata taip pat atveria kelią panaudoti kompiuterine technika
sukurtą dokumentą kaip rašytinį įrodymą. Tokiu rašytiniu įrodymu lai-
kytini elektroniniai duomenų pranešimai, jeigu juose esanti informaci-
ja gali būti pateikta vėlesniam naudojimui ir yra žinių apie bylai reikš-
mingas aplinkybes. Be to, yra galimybių kompiuteriniais tyrimais
nustatyti su tiriamu įvykiu susijusios kompiuterinės įrangos - aparati-
nės ir programinės įrangos, informacijos, sukauptos kompiuterinėse duo-
menų laikmenose, kompiuterinės sistemos ir jos veikimo sąlygų bei
įtakos tiriamam įvykiui faktines aplinkybes. Tokius tyrimus atlieka Lie-
tuvos teismo ekspertizės centro ekspertai. Šiais tyrimais galima nusta-
tyti, ar kompiuterine technika sukurtas dokumentas nėra suklastotas.
Teismas vertindamas elektroninių duomenų pranešimų įrodomąją galią
turėtų atsižvelgti į būdo, kuriuo tas elektroninis pranešimas sukurtas,
saugomas ar perduotas, patikimumą, būdo, kuriuo išlaikytas informa-
cijos vientisumas, patikimumą, būdo, kuriuo nurodomas elektroninio
pranešimo autorius, patikimumą ir į kitas su elektroniniu pranešimu
susijusias aplinkybes.
24.4 DAIKTINIAI ĮRODYMAI

Daiktiniai įrodymai yra daiktai, kurie dėl savo ypatingų savybių arba
patys savaime gali būti priemonė, padedanti nustatyti bylai reikšmin-
gas aplinkybes (CPK 204 str.). Paprastai tai materialūs daiktai, kurių
buvimas, išorė, kokybė ar kitos savybės, buvimo vieta, taip pat ant
1
P e a . A . Cit. op. P . 155-156.
492
kurių palikti pėdsakai ir kiti požymiai gali patvirtinti arba paneigti tam
tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos įrodymus, teis-
mas gali nustatyti padarytos turtinės žalos dydį, įsigytos prekės koky-
bę, daikto vertę ir kita. Daiktiniai įrodymai gali būti patys įvairiausi
daiktai: apgadintas arba neapgadintas automobilis, įvairios paskirties
patalpos ir statiniai, įrengimai, prietaisai, įrankiai, baldai, drabužiai ir
t.t. Dažniausiai daiktiniai įrodymai yra daiktai, dėl kurių vyksta teis-
minis ginčas. Rečiau daiktiniai įrodymai būna įvairūs dokumentai. Jų
negalima painioti su rašytiniais įrodymais, nes tokiais atvejais įrodo-
mąją reikšmę turi ne rašytinio dokumento turinys, o išoriniai doku-
mento požymiai, pavyzdžiui, suklastotas gimimo liudijimas (patvirti-
nantis dokumento klastotės faktą), dokumento popieriaus arba rašalo
kokybė, dokumento buvimo (arba radimo) vieta.
Daiktinius įrodymus teismui pateikia byloje dalyvaujantys asme-
nys arba juos išreikalauja teismas (CPK 206 str. l d.). Negalintys pa-
tys gauti reikalingų daiktinių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys
gali prašyti teismą juos išreikalauti. Tokiame prašyme būtina nurodyti:
1) daiktinį įrodymą, kurį prašoma išreikalauti; 2) pagrindą, leidžiantį
manyti, kad įrodymą turi prašyme nurodytas asmuo; 3) priežastį, dėl
kurios prašantis asmuo pats negali pateikti daiktinio įrodymo, ir 4) ap-
linkybes, kurias gali patvirtinti arba paneigti įrodymas (CPK 205 str.).
Šių reikalavimų nesilaikymas yra pagrindas teismui atmesti prašymą
išreikalauti įrodymą. Be to, tokius prašymus būtina pareikšti procesi-
niuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, išimtiniais atvejais - žo-
džiu teismo posėdyje.
Daiktiniai įrodymai yra pateikiami tiesiogiai bylą nagrinėjančiam
teismui arba išduodami prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui, pa-
teikusiam liudijimą, kuriuo patvirtinama asmens teisė gauti išreikalau-
jamą įrodymą (CPK 206 str.). Daiktinių įrodymų nepateikimo padari-
niai yra analogiški rašytinių įrodymų nepateikimo padariniams (CPK
207 str.). Teismui pateikti daiktiniai įrodymai yra laikomi byloje arba
perduodami pagal specialų apyrašą į teismo daiktinių įrodymų saugo-
jimo kamerą. Paprastai kartu su byla seife ar nedegamojoje spintoje
saugomi nedidelės apimties daiktai (knygos, drabužiai, avalynė ir pan.).
Sudaromas daiktinio įrodymo, saugomo teismo daiktinių įrodymų sau-
gojimo kameroje, apyrašas, kuriame smulkiai aprašomas daiktinis įro-
dymas nurodant jo pavadinimą, technines charakteristikas, matmenis,
svorį, spalvą, ypatingus požymius, esamus pažeidimus ar sugadinimus
ir panašiai, t. y. požymius, leidžiančius identifikuoti daiktą. Teisėjo re-
zoliucija apyrašas pridedamas prie bylos, o jeigu šitai atliekama teis-
mo posėdyje, apyrašas pridedamas prie posėdžio protokolo ir teismas
493
priima protokolinę nutartį perduoti įrodymą saugoti daiktinių įrodymų

saugojimo kameroje.
Įrodymai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugojami buvimo vie-
toje ir ten apžiūrimi (CPK 208 str. 3 d.). Teismas privalo imtis priemo-
nių., kad daiktiniai įrodymai išliktų nepakitę, nes svarbu išsaugoti jų įro-
domąsias savybes. Pirmiausia, būtina uždrausti naudoti tokius daiktus
pagal jų tikslinę (ūkinę) paskirtį. Tam galima imtis laikinųjų apsaugos
priemonių. Tam tikrais atvejais, esant daiktinius įrodymus pateikusių as-
menų prašymui ir galimybei jį patenkinti be žalos bylos išnagrinėjimui,
teisme apžiūrėtus ir ištirtus daiktinius įrodymus galima grąžinti juos pa-
teikusiems asmenims iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Daiktų, išimtų iš
apyvartos ar ribotai esančių apyvartoje ir neišimtų iš apyvartos daiktų
(CK 4.7 str.) galima negrąžinti juos pateikusiems asmenims, o perduoti
atitinkamoms valstybės institucijoms. Jų perdavimo klausimas sprendžia-
mas įstatymo nustatyta tvarka, pavyzdžiui, į paveldėto turto apyrašą įtrau-
kus mirusiojo turėtą šaunamąjį ginklą, dėl jo perdavimo paveldėtojui ar
realizavimo sprendžiama 2002 m. sausio 15 d. Ginklų ir šaudmenų kon-
trolės įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka1.
Daiktiniai įrodymai tiesiogiai apžiūrimi teismo posėdyje: teismas
vizualiai apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius, ypa-
tumus, reikšmingus nagrinėjamai bylai. Tai gali būti atlikta analizuo-
jant daikto pažeidimus, stebint jo veikimą, jį matuojant, sveriant ir pa-
našiai. Kartu sudaroma galimybė susipažinti su įrodymais visiems byloje
dalyvaujantiems asmenims, o prireikus — ir ekspertams bei liudytojams.
Asmenys, susipažinę su daiktiniu įrodymu, turi teisę atkreipti teismo
dėmesį į aplinkybes, susijusias su įrodymu, ir tokios pastabos įrašo-
mos į teismo posėdžio protokolą (CPK 209 str.).
Vertindamas daiktinius įrodymus, teismas privalo atkreipti dėmesį
į jų įrodomųjų savybių atsiradimo (susidarymo) aplinkybes. Labai svar-
bu nustatyti, ar daiktinis įrodymas nebuvo dirbtinai paveiktas, kiek laiko
yra praėję nuo įvykio, kurio aplinkybės yra įrodinėjamos remiantis daik-
tiniu įrodymu, iki įrodymo ištyrimo teisme. Pavyzdžiui, siekdamas nu-
statyti prekės, dėl kurios kyla ginčas, kokybę ar kitas savybes, teismas
gali skirti teismo prekinę ekspertizę.
Daiktiniai įrodymai kaip įrodinėjimo priemonė pripažįstami viso-
se valstybėse. Anglijoje prie daiktinių įrodymų priskiriami materialūs
daiktai, žmogaus išorinė išvaizda, liudytojo elgesys, daiktinių įrodymų
apžiūra, įrašai. Taigi šioje valstybėje daiktiniai įrodymai suvokiami pla-
čiau, nes prie jų priskiriama net asmens psichikos būklė duodant pa-
1
Žinios. 2002, Nr. 13-467.
494
rodymus teisme. JAV daiktiniai įrodymai dažnai vadinami „ekspona-

tais". Šioje valstybėje eksponatai atlieka dvejopą vaidmenį: jie gali būti
realūs daiktiniai įrodymai arba iliustraciniai daiktiniai įrodymai, ku-
riais siekiama ką nors paaiškinti (pvz., autoįvykio schema). Gana pla-
čiai naudojami įrašai, kuriais atkuriami praeities įvykiai. Tokie įrašai
labai panašūs į Lietuvos baudžiamajame procese atliekamus eksperi-
mentus, tačiau Lietuvos civiliniame procese tokia įrodinėjimo priemo-
nė, buvusi numatyta CPK projekte, deja, iki šiol nėra taikoma. Be to,
JAV teismuose įvykiams atkurti naudojami ne tik vaizdo įrašai, bet ir
kompiuterinė technika1. Įvairių techninių priemonių naudojimas teis-
me sudaro galimybę operatyviau išsiaiškinti bylai reikšmingas aplin-
kybes, pavyzdžiui, kompiuterinis įvykių atkūrimas (rekonstrukcija) ga-
li būti naudojama ir Lietuvoje ekspertams teikiant ekspertizės išvadas.
Tuo tarpu reikia pabrėžti, kad Lietuvos teismuose daiktiniai įro-
dymai kaip įrodinėjimo priemonė naudojami gana retai.
24.5 EKSPERTO IŠVADA

Ekspertizės skyrimo pagrindas yra poreikis išsiaiškinti tam tikrus bylai
reikšmingus klausimus, kurių negalima išsiaiškinti be specialių moks-
lo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str. l d.).
1964 m. CPK 87 straipsnio pirmojoje dalyje buvo numatyta, kad eks-
pertizė skiriama siekiant išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausi-
mus, reikalaujančius specialių mokslo, meno, technikos ar amato ži-
nių. Tuo tarpu priimant dabartinį CPK atskirai išskirta viena mokslo
sritis - medicina, šitaip pabrėžiant šios mokslo srities tyrimų svarbą.
Taigi gali būti skiriama tokių sričių ekspertizė: a) mokslo - įvairių
mokslų sričių (humanitarinių mokslų: istorijos, lingvistikos, ekonomi-
kos; gamtos mokslų: biologijos, agronomijos; tiksliųjų mokslų: mate-
matikos ir kt.); b) meno (literatūros, dailės, muzikos); c) technikos
(transporto, buitinės technikos); d) amato; e) medicinos (psichiatrijos, psi-
chologijos, narkologijos), ir f) kitų sričių. Taigi eksperto išvada - tai įsta-
tymų nustatyta tvarka paskirto asmens, turinčio specialių mokslo, tech-
nikos, amato ar kitų sričių žinių, raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikus
tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismo ekspertizė negali būti skiriama
siekiant išaiškinti teisės klausimus, nes juos, vadovaudamasis nepri-
klausomumo principu, teismas privalo spręsti savarankiškai (lot. iura
novit curia). Teisme kilus abejonių dėl įstatymo ar kito teisės akto,
1
P e a . A . Cit. op. P . 160-161.
495
kuris turėtų būti taikomas byloje ir priklauso Konstitucinio Teismo kom-

petencijai, sutikimo su Konstitucija, teismas privalo sustabdyti bylą ir
kreiptis su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą (CPK 3 str. 4 d.).
Jeigu teisės aktas nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, ben-
drosios kompetencijos teismas turi teisę kreiptis į administracinį teis-
mą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo
dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės priimtą norminį teisės aktą (CPK
3 str. 4 d.). Vis dėlto ekspertizė gali būti skiriama ir siekiant išspręsti
klausimus, susijusius su užsienio teise, nes užsienio teisė yra teisės
klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio
21 d. nutarimo Nr. 28 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos tai-
kant tarptautinės privatinės teisės normas" 7 p.)1, nors CK 1.12 straips-
nio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių
sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę teismas taiko,
aiškina ir jos turinį nustato ex officio.
Tik teismas gali skirti ekspertizę, tačiau visais atvejais būtina
atsižvelgti į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Šalis, inicijuo-
dama ekspertizės skyrimą, privalo nurodyti aplinkybes, kurias būtina
nustatyti, ir ekspertui pateiktinus klausimus. Prašymai skirti eksper-
tizę neretai yra abstraktūs, netikslūs, kartais net nenurodomi klausi-
mai. Tokių prašymų nereikėtų tenkinti. Šalies prašymai skirti eksper-
tizę išdėstomi procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose,
nors tokius prašymus galima pateikti ir žodžiu teismo posėdyje. Eks-
pertizė gali būti skiriama rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui ir
nagrinėjant bylą (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuo-
se). Be to, turto vertės nustatymo ekspertizė gali būti teismo antsto-
lio skiriama ir vykdymo procese (CPK 682 str. l d.). Teismo nutarti-
mi paskyrus ekspertizę, bylos nagrinėjimas gali būti sustabdytas (CPK
164 str. 2 p.).
Skirdamas ekspertizę teismas privalo išsiaiškinti, kokius konkre-
čius klausimus reikia pateikti ekspertui. Šiuo tikslu teismas išklauso
visų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę (siūlymus), tačiau galuti-
nius kausimus nustato pats priimdamas nutartį. Atmesdamas byloje da-
lyvaujančių asmenų klausimus, teismas privalo nurodyti atmetimo ar-
gumentus (CPK 213 str.).
Teismo nutartis skirti ekspertizę arba jos neskirti neskundžiamą,
tačiau gali būti skundžiama nutartis sustabdyti bylą (paskyrus eksper-
tizę) (CPK 165 str.).
1
baudžiamosiose bylose 1995-2000. P. 105-106.
496
Nutartis skirti ekspertizę turi atitikti teismo nutarčiai keliamus rei-

kalavimus (CPK 291 str. l d.). Nutarties motyvuojamojoje dalyje būti-
na aprašyti bylos aplinkybes, susijusias su ekspertizės dalyku, ir nuro-
dyti ekspertizės skyrimo pagrindą. Ekspertui pateikiami klausimai turi
būti susiję su jo, o ne teismo kompetencija. Pavyzdžiui, autotechnikos
ekspertas gali nustatyti transporto priemonių gedimus, jų atsiradimo
laiką ir priežastis, autoavarijos eigą, tačiau negali spręsti, kuris auto-
įvykio dalyvis kaltas dėl žalos, nes šį klausimą turi išspręsti teismas,
įvertinęs eksperto išvadą ir kitas bylos aplinkybes.
Rezoliucinėje teismo nutarties dalyje nurodomi ekspertui patei-
kiami klausimai. Jie turi būti aiškūs ir tikslūs, be dviprasmybių. Be
to, šioje nutarties dalyje nurodomas ekspertas arba ekspertizės įstai-
ga, kuriai pavedama atlikti ekspertizę. Prireikus gali būti skiriami keli
ekspertai arba ekspertų komisija. Skiriant kompleksinę ekspertizę, kai
klausimus turi spręsti keli įvairių sričių specialistai, būtina nurodyti
ekspertą, privalantį atlikti bendruosius tyrimus ir pateikti bendrąją
išvadą (pavyzdžiui, psichiatrinė-psichologinė ekspertizė). Prieš tai teis-
mas atsižvelgia į ekspertų arba ekspertizės įstaigos (-ų) nuomonę.
Jeigu ekspertizę pavedama atlikti ekspertizės įstaigai, ekspertą skiria
įstaigos vadovas ir jis teismui praneša apie paskirtą konkretų eksper-
tą. Šitaip yra siekiama sudaryti teismui galimybę pranešti apie tai
byloje dalyvaujantiems asmenims ir išaiškinti jiems teisę nušalinti eks-
pertą.
Ekspertai gali būti ekspertizės įstaigų (pvz., Lietuvos ekspertizės
instituto, Valstybinės teismo psichiatrijos ar narkologijos tarnybos, Vi-
daus reikalų ministerijos Kriminalinių ekspertizių skyriaus, Lietuvos
teisės universiteto Teisės medicinos instituto, įvairių akcinių bendro-
vių) darbuotojai, asmenys, turintys reikiamą išsilavinimą ir atitinkan-
tys tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus (turto vertintojai, audito-
riai), bei kiti asmenys, turintys specialių žinių. Dabar yra įsteigtas
Lietuvos teismo ekspertizių centras1, kuris organizuoja ir koordinuoja
valstybinių ekspertizės įstaigų darbą. 2002 m. Teismo ekspertizės įsta-
tymas nustato teismo ekspertizės įstaigų ir teismo ekspertų statusą, kva-
lifikacinius reikalavimus teismo ekspertams, ekspertizės atlikimo tvar-
ką. Įstatymas įsigalioja kartu su BPK ir iš esmės skirtas ekspertų veiklos
reglamentavimui baudžiamajame procese. Tačiau tai nereiškia, kad teis-
mo ekspertai negali atlikti ekspertizės civilinėje byloje, nes šitai nu-
mato ir pats įstatymas2.
1
Žinios. 2000, Nr. 99-3148.
2
Žinios. 2002, Nr. 51-1942.
497
CPK 212 straipsnyje nurodyta, kad CK numatytais atvejais gali būti

nustatyta kitokia ekspertų skyrimo ir ekspertizės atlikimo tvarka. Tai
gali būti priverstinio akcijų pardavimo, juridinio asmens veiklos tyri-
mo byloje. Prieš skirdamas ekspertus, teismas privalo pasiūlyti šalims
susitarti dėl konkrečių ekspertų skyrimo. Šalims susitarus, teismas ski-
ria šalių bendrai pasirinktus ekspertus, kad ištirtų juridinio asmens veik-
lą ir raštu pateiktų ataskaitą bei siūlymus. Šalims nesusitarus, teismas
ekspertus skiria savo nuožiūra iš šalių pateikto siūlomų ekspertų sąra-
šo, kuriame nurodoma ne mažiau kaip dešimt ekspertų. Tokiais atve-
jais šalis turi teisę iš kitos šalies pateikto sąrašo išbraukti penkis eks-
pertus ir pareikšti nuomonę apie sąraše likusius ekspertus (CK
2.127 str.). Galutinį ekspertų skaičių nustato teismas, atsižvelgdamas į
juridinio asmens veiklos tyrimo mastą. Taigi proceso ir materialiosios
teisės normos numato skirtingą atitinkamų ekspertų skyrimo tvarką.
Eksperto nušalinimo pagrindai nurodyti CPK 67 straipsnyje, ku-
riame greta bendrųjų nušalinimo pagrindų, numatytų CPK 65 straips-
nyje, nustatomi ir specifiniai nušalinimo pagrindai, t. y. kai ekspertas
dėl tarnybos ar kitokių priežasčių yra priklausomas nuo bet kurio by-
loje dalyvaujančio asmens arba kai ekspertas atliko reviziją, auditą ar
kitokį patikrinimą, kurio medžiaga sudarė pagrindą iškelti nagrinėja-
mą civilinę bylą; tačiau pagrindas nušalinti ekspertą nėra aplinkybė,
kad ekspertas dalyvavo ankstesnėje tos pačios bylos ekspertizėje (CPK
68 str. 3 d.). Vykdant teismo sprendimą teismo antstoliui nesutikus su
ekspertui pareikštu nušalinimu, šis klausimas nedelsiant perduodamas
spręsti apylinkės teismui (CPK 598 str. 5 d.). Vykdymo proceso šalys
turi teisę pareikšti nušalinimą per penkias dienas nuo patvarkymo skirti
ekspertizę dienos (CPK 682 str. l d.).
Ekspertu paskirtas asmuo privalo atvykti teismo šaukimu ir pateikti
nešališką išvadą jam pateiktais klausimais (CPK 214 str. l d.). Už šios
pareigos nevykdymą dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvar-
biomis, ekspertui gali būti skiriama bauda, o už melagingos išvados
pateikimą ekspertas atsako įstatymo nustatyta tvarka (BK 235 str.). Eks-
pertas turi teisę atsisakyti pateikti išvadą, jeigu mano, kad išvadai ne-
pakanka medžiagos arba jam pateiktas klausimas viršija jo kvalifikaci-
ją ar kompetenciją (CPK 214 str. 3 d.). Be to, jis gali pats nusišalinti
ar būti nušalintas CPK 65 straipsnio pirmosios dalies 1-5 punktuose
nurodytais pagrindais, kita vertus, tik jam taikytini specialūs pagrin-
dai, nurodyti CPK 67 straipsnio antrojoje dalyje (jis yra dėl tarnybos
ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų byloje dalyvau-
jančių asmenų; atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio me-
džiaga buvo pagrindas iškelti tą civilinę bylą).
498
Ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti teis-

mo posėdyje, pateikti byloje dalyvaujantiems asmenims ir liudytojams
klausimus, prašyti teismą pateikti papildomos medžiagos, reikalingos
ekspertizei (CPK 214str. 2d.). Už ekspertizės atlikimą ekspertas gau-
na užmokestį (CPK 89 str. 2 d.), be to, jam mokami dienpinigiai ir
atlyginamos turėtos atvykimo į teismą, važiavimo ir gyvenamosios pa-
talpos nuomos išlaidos (CPK 89 str. 4 d.).
Ekspertizės atlikimo išlaidos apmokamos iš teismo nustatyto už-
stato bylinėjimosi išlaidoms padengti pagal patvirtintą sąmatą, tačiau
jeigu ekspertas iškviečiamas ir ekspertizė skiriama teismo iniciatyva,
šios išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto. Tam tikri eksperto dar-
bo užmokesčio ypatumai nustatyti priverstinio akcijų pardavimo ir ju-
ridinio asmens veiklos tyrimo bylose (CK 2.129 str.).
Ekspertizė gali būti atliekama teisme, ekspertizės įstaigoje arba
kitose vietose (tiriamo dalyko buvimo vietoje). Pavyzdžiui, tiriant gali
išsiskirti nuodingosios medžiagos, dėl kurių ekspertizė turi būti atlie-
kama specialiai tam skirtose patalpose, arba ekspertizė dėl statinio sta-
tybos darbų kokybės ir vertės neišvengiamai turi būti atliekama stati-
nio buvimo vietoje (nors patys skaičiavimai pagal statybos vietoje
surinktus duomenis gali būti atliekami ir eksperto kabinete).
Tam tikrais atvejais įstatymai numato būtiną ekspertizės skyrimą.
Ekspertizę būtina skirti tėvystės nustatymo (CPK 389 str.), fizinio as-
mens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu (CPK 466, 471 str.),
priverstinio akcijų pardavimo ir juridinių asmenų veiklos tyrimo bylo-
se (CK 2.118, 2.127 str.), taip pat dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar
susirgimų profesine liga (Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų
darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 str. 8 d.) ir ki-
tais atvejais.
Teismų praktikoje dažniausios tokių rūšių ekspertizės:
1) rašysenos ekspertizė, kai reikia nustatyti asmenis, rašiusius ar
pasirašiusius tam tikrą dokumentą, rašto klastojimo atvejus. Ši eksper-
tizė dažniausiai pavedama Teismo ekspertizės centro ekspertams;
2) psichiatrinė ekspertizė, kai reikia nustatyti fizinio asmens psichi-
kos būklę siekiant nuspręsti dėl asmens veiksnumo arba atsakyti į klau-
simą, ar asmuo tam tikru metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir
juos valdyti. Tokios ekspertizės dažniausiai pavedamos Valstybinei psi-
chiatrijos ir narkologijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos1;
3) psichologinė ekspertizė, kai nustatomas asmens gebėjimas su-
prasti bylos aplinkybes ir nepilnamečio asmens gebėjimas suvokti ir
1
Žinios. 1997, Nr. 65-1586.
499
valdyti savo veiksmus, atsižvelgiant į individualius psichologinius ir

amžiaus ypatumus. Ši ekspertizė taip pat pavedama Valstybinei psichiat-
1
rijos ir narkologijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ;
4) narkologinė ekspertizė, kai siekiama pripažinti asmenį ribotai
veiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar
toksinėmis priemonėmis, išnagrinėti medicinos apžiūros išvadas dėl as-
mens neblaivumo ar girtumo laipsnio nustatymo2;
5) dokumentų ekspertizė dėl dokumento turinio tapatybės ar su-
klastojimo, dokumento gamybos būdo, laiko ir kitų aplinkybių. Ją daž-
niausiai atlieka Teismo ekspertizės centras;
6) medicinos ekspertizė, kai ginčijama tėvystė, siekiama nustaty-
ti asmens kūno sužalojimo, darbingumo netekimo procentą. Šias eksper-
tizes atlieka Teismo medicinos institutas, Valstybinė medicinos sociali-
nės ekspertizės komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos3;
7) autorystės ekspertizė, kai nustatomas neredaguoto kūrinio au-
torius. Atlieka Teismo ekspertizės centras;
8) buhalterinė ekspertizė, kai nustatomas materialiųjų vertybių
ir pinigų trūkumas, turtinės žalos dydis. Atlieka Teismo ekspertizės
centras, revizijų departamentas prie Finansų ministerijos, pavieniai
auditoriai;
9) finansų ekspertizė, kuria siekiama nustatyti įmonių nemoku-
mą bankroto bylose, mokesčių mokėjimo tvarką ir pažeidimus vyk-
dant kredito ir finansų operacijas;
10) autotechninė ekspertizė, kuria siekiama išsiaiškinti transporto
priemonės gedimus, jų atsiradimo aplinkybes, autoįvykio mechanizmą.
Atlieka Teismo ekspertizės institutas;
11) techninės darbų saugos ekspertizė, kuria nustatomos nelaimingų
atsitikimų darbe techninės priežastys, darbo sąlygų sutikimas su nu-
statytais reikalavimais;
12) prekinė ekspertizė, kai ginčijama sugadinto automobilio re-
monto, sugadintų baldų, drabužių ar kitų daiktų vertė. Atlieka įvairūs
ekspertai ar turto vertintojai, dažniausiai Lietuvos prekių ekspertizės
asociacijos narių (pvz., UAB „Impeksservis") ekspertai;
13) turto ar verslo vertinimo ekspertizė, kuria siekiama nustatyti
nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat verslo vertę. Šią ekspertizę
atlieka turtą ir verslą vertinančios įmonės, turto vertintojai, turintys Au-
dito, apskaitos ir turto vertinimo instituto suteiktus kvalifikacijos atesta-
1
Žinios. 1997, Nr. 65-1586.
2
Ten pat.
3
Žinios. 1995, Nr. 101-2265.
500
tus, suteikiančius teisę verstis atitinkama turto vertinimo veikla (1999 m.

1
gegužės 25d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 str)
14) statinių projektavimo, statybos, statinių projektų ekspertizė, kai
ginčijama namų, butų ar kitų statinių statybos vertė. Ją atlieka ates-
tuotos statinių ekspertizės įmonės.
Žinoma, tai tėra dažniausiai teismuose atliekamų ekspertizių sąra-
šas. Vien Lietuvos teismo ekspertizės centras atlieka dvidešimt aštuonių
rūšių ekspertizes (teisingumo ministro 1998 m. lapkričio 2d. įsakymu
Nr. 173 patvirtintų Ekspertizių darymo Lietuvos teismo ekspertizės ins-
titute nuostatų 2 p.)2. Remiantis naujausiais moksliniais duomenimis ga-
li būti išaiškinamos pačios įvairiausios bylai reikšmingos aplinkybės.
Paskyręs ekspertizę teismas kartu su nutartimi skirti ekspertizę
pateikia ekspertui ir daiktus bei dokumentus, kurie turi būti ištirti. Daž-
niausiai ekspertui pateikiama visa civilinė byla. Ekspertizę būtina at-
likti objektyviai ir išsamiai, ekspertas privalo griežtai laikytis įstaty-
muose nustatytų reikalavimų.
Ekspertas gali teismui pranešti, kad išvados negalima pateikti tik
kai: 1) pateikta medžiaga yra neišsami, netinkamos kokybės ir Šių trū-
kumų negalima pašalinti; 2) klausimas nėra eksperto kompetencijos;
3) atsakyti į klausimą nėra moksliškai pagrįstos metodikos.
Ekspertizės eiga, rezultatai ir išvada išdėstomi raštu ekspertizės
akte. Prieš perskaitydamas eksperto išvadą teismo posėdyje, ekspertizę
atlikęs ekspertas prisiekia padėjęs ranką ant Konstitucijos (CPK 217 str.
l d.), išskyrus atvejus, kai ekspertizę atlieka asmuo, įtrauktas į Lietu-
vos Respublikos ekspertų sąrašą, jis buvo prisiekęs įtraukiant jį į są-
rašą, atleidžiamas nuo priesaikos teisme ir laikomas įspėtu dėl bau-
džiamosios atsakomybės (Teismo ekspertizės įstatymo l0 str.). Jeigu
ekspertizė atliekama ne teismo posėdyje, eksperto pasirašytas priesai-
kos tekstas, kaip ekspertizės akto sudedamoji dalis, yra pridedamas
prie ekspertizės akto.
Ekspertizės atlikimo tvarką ekspertizės įstaigose nustato atitinka-
mi teisės aktai, pavyzdžiui, Teismo ekspertizės įstatymas, Ekspertizių
darymo Lietuvos teismo ekspertizės institute nuostatai, Teismo psichiat-
rinės, narkologinės ir psichologinės ekspertizės organizavimo ir atliki-
3 4
mo tvarka , Teismo medicinos instituto nuostatai .
Ekspertizės aktą sudaro trys dalys: įvadinė, tiriamoji ir išvadų dalis.
1
Žinios. 1999, Nr. 52-1672.
2
Žinios. 1999, Nr. 10-224.
3
Žinios. 1997, Nr. 65-1586.
4
Žinios. 2001, Nr. 4-100.
501
Įvadinėje dalyje nurodoma akto surašymo data, byla, kurioje pa-

skirta ekspertizė, teismo nutartis, kuri yra ekspertizės atlikimo pagrin-
das, ekspertizės rūšis, ekspertizės įstaigos pavadinimas, žinios apie eks-
pertą (pavardė, vardas, išsilavinimas, specialybė, mokslo laipsnis,
einamos pareigos), ekspertui pateikti klausimai, ekspertizės atlikimo
vieta, atliekant ekspertizę dalyvavę asmenys, eksperto priesaikos žyma.
Tiriamojoje dalyje ekspertas privalo smulkiai aprašyti atliktus tyri-
mus ir jais remiantis padarytas išvadas. Taip pat būtina nurodyti prie-
žastis, kodėl negalima atsakyti į tam tikrus klausimus. Šią ekspertizės
akto dalį turi suprasti ir ne specialistai, specialūs terminai turi būti pa-
aiškinti. Paprastai tyrimo eiga atskleidžiama ir fotonuotraukomis, skaid-
rėmis, planais, brėžiniais, schemomis bei kitomis pagalbinėmis priemo-
nėmis - jos pridedamos prie akto. Kompleksinės ekspertizės atveju akto
tiriamojoje dalyje kiekvieno eksperto atlikti tyrimai išdėstomi atskirai.
Išvadų dalyje ekspertas privalo atsakyti į teismo nutartyje pateik-
tus klausimus. Į kiekvieną klausimą būtina atsakyti iš esmės (ne for-
maliai) arba nurodyti, kad negalima šito padaryti dėl akto tiriamojoje
dalyje nurodytų priežasčių (nepakanka medžiagos, nėra moksliškai pa-
grįstos metodikos, klausimas nėra eksperto kompetencijos). Eksperto
išvados jo paties iniciatyva spręstais klausimais išdėstomos pabaigoje.
Pagal atsakymų į teismo klausimus pobūdį eksperto išvada gali
būti trijų rūšių: kategoriška, tikėtina ir išvada, kad į teismo klausimus
negalima atsakyti.
Kategoriška išvada reiškia aiškų ir vienintelį atsakymą į pateiktą
klausimą (atsakymas gali būti ir teigiamas, ir neigiamas), pavyzdžiui,
kad ponas H. pasirašydamas testamentą negalėjo suprasti savo veiks-
mų esmės ir jų valdyti, kad paskolos lapelyje pasirašė ne ponia L., o
kitas asmuo. Tokia eksperto išvada yra tiesioginis įrodymas.
Tikėtina išvada yra tada, kai ekspertas nurodo, kad tam tikras fak-
tas galėjo arba gali egzistuoti. Pavyzdžiui, tokia yra išvada, kad pilie-
tės J. veiksmai prieštaravo Kelių eismo taisyklėms, jeigu ji per san-
kryžą važiavo degant raudonam šviesoforo signalui, tačiau jeigu degė
žalias šviesoforo signalas, tai jos veiksmai Kelių eismo taisyklėms ne-
prieštaravo. Taigi šiuo atveju kitomis įrodinėjimo priemonėmis turi būti
nustatyta, koks šviesoforo signalas degė pilietei J. važiuojant per san-
kryžą. Tokia eksperto išvada gali būti tik netiesioginis įrodymas.
Ekspertizę (komisijos, kompleksinę) atlikę ekspertai pateikia ben-
drą išvadą ir ją pasirašo visi ekspertizę atlikę ekspertai. Kai atliekant
kompleksinę ekspertizę paaiškėja, kad į pateiktus klausimus atskirai
turi atsakyti skirtingų specialybių ekspertai, tyrimų rezultatai gali būti
įforminami ir atskirais aktais.
502
Ekspertizės išvada, ekspertui prisiekus, balsu perskaitoma teismo

posėdyje. Teismas gali pasiūlyti ekspertui paaiškinti išvadą savais žo-
džiais. Toks aiškinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Siekiant
išaiškinti ir papildyti eksperto išvadą, jam gali būti pateikiami klausi-
mai. Pirmais klausimas pateikia asmuo, kurio prašymu paskirta eks-
pertizė, paskui - kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Teismo iniciatyva
paskyrus ekspertizę, pirmasis klausimus pateikia ieškovas. Teisėjas tu-
ri teisę pateikti klausimus bet kuriuo eksperto apklausos momentu (CPK
217 str.).
Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui nėra
privaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįs-
tą visapusišku, išsamiu ir objektyviu (nešališku) byloje esančių įrody-
mų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias tai-
sykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismo nesutikimas su
eksperto išvada turi būti pagrindžiamas teismo sprendime ar nutartyje.
Jeigu ekspertizės išvada nepakankamai aiški ar išsami, teismas gali
skirti papildomą ekspertizę ir ją pavesti tiems patiems ekspertams (CPK
219 str. l d.), tačiau jeigu kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstu-
mo, taip pat jeigu yra kelių ekspertų išvadų prieštaravimų, teismas ga-
li skirti pavesti pakartotinę ekspertizę kitiems ekspertams (CPK 219 str.
2 d.). Šiais atvejais teismas privalo nurodyti priežastis, dėl kurių eks-
perto išvada pripažintina nepagrįsta arba prieštaringa. Paprastai tokiais
atvejais skiriama komisijos ekspertizė. Pažymėtina, kad papildoma ar
pakartotinė ekspertizė gali būti skiriama ir vykdant sprendimą, išieš-
kotojui ar skolininkui pareiškus motyvuotus prieštaravimus dėl eksper-
tizės išvados (CPK 682 str. 2 d.).
Vertinant eksperto išvadą, reikia atkreipti dėmesį, kad tam tikrų ka-
tegorijų, pavyzdžiui, ypatingąja teisena nagrinėjamose asmens pripažini-
mo neveiksniu (CPK 464 str.), tėvystės nustatymo, bylose (CPK 389 str.)
ekspertizė yra prima facie įrodymas, nes atsakovo pareikštas ekspertizės
atsisakymas gali būti laikomas tėvystės įrodymu (CK 3.148 str.).
Teismas privalo laikytis nustatytos ekspertizės skyrimo ir atlikimo
tvarkos, nes dėl jos pažeidimų eksperto išvada gali būti nepripažinta
įrodinėjimo priemone. Be to, teismas privalo atsižvelgti į eksperto kva-
lifikaciją, patirtį, ekspertizei pateiktos medžiagos apimtį. Vertindamas
ekspertizės išvadas, teismas privalo vertinti ir akto tiriamojoje dalyje
nurodytas aplinkybes bei patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems by-
loje esantiems įrodymams. Vykstant teisminiam nagrinėjimui kaip įro-
dymai gali būti naudojami rašytiniai aktai, kurie dėl savo prigimties
yra ekspertinio pobūdžio, nes gaunami atlikus reikiamus tyrimus ir tai-
kant specialias žinias. Tai turto įvertinimo, defektų nustatymo, įrengi-
503
mų ir mechanizmų ištyrimo ar kitokie aktai, surašyti reikiamą kvalifi-

kaciją turinčių asmenų atlikus tyrimą. Jeigu toks tyrimas atliktas ne
pagal teismo nutartį civilinėje byloje, atsižvelgiant į jo tiriamąjį moks-
linį pobūdį, gauta eksperto išvada negali būti laikoma įrodymų pagal
CPK 216 straipsnį. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo prie-
monę - rašytinį įrodymą, nes jame yra žinių apie bylai reikšmingas
aplinkybes (CPK 197 str.). Taigi tinkamu įrodymu gali būti laikoma
eksperto išvada, gauta ir atlikta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos.
Eksperto išvada kaip įrodinėjimo priemonė yra žinoma daugelio vals-
tybių civilinio proceso įstatymuose, tačiau ne ji yra savarankiška įrodi-
nėjimo priemonė. Štai Anglijoje ekspertai yra asmenys, turintys tam tik-
rų specialių įgūdžių, pavyzdžiui, medikai, inžinieriai, buhalteriai,
draudimo specialistai, architektai, muitinės inspektoriai ir kiti. JAV liu-
dytojai ekspertai gali dalyvauti vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui,
jeigu jų mokslo, technikos ar kitos srities specialios žinios padeda tei-
sėjams ir prisiekusiesiems suprasti įrodymus ar nustatyti svarbiausius gin-
čo faktus (Federalinių įrodymų taisyklių 702 str.). Anglijoje ir JAV ga-
lioja griežtos taisyklės, draudžiančios liudytojui vertinti matytą įvykį,
reikšti savo nuomonę dėl jam žinomų aplinkybių. Kita vertus, liudytojas
gali pareikšti savo nuomonę tik dėl dalykų, kuriems nereikia specialių
žinių, ir to, ką gali atlikti bet kuris kitas asmuo, remdamasis savo pa-
tirtimi. Taigi galimos trys ekspertų ir jų parodymų rūšys:
1) liudytojas, duodamas teismui parodymus kartu išsakantis savo
nuomonę, kuri yra pagrįsta jo asmenine patirtimi. Savo ruožtu asme-
ninė patirtis yra tai, kas yra arba gali būti žinoma daugeliui paprastų
žmonių;
2) specialistas, kuris duodamas parodymus teisme siekia išaiškinti
tam tikrus reiškinius, terminus, sąvokas ir panašiai. Šie duomenys iš-
plaukia iš specialisto profesijos;
3) ekspertas, kuris pateikia išvadą, pagrįstą specialiai atliktu tyrimu1.
Nurodytose valstybėse ekspertui dažniausiai nekeliami kokie nors
konkretūs kvalifikaciniai reikalavimai, todėl advokatai turi teisę apklaus-
dami ekspertą pateikti klausimus, iš atsakymų į kuriuos būtų galima
spręsti apie eksperto kvalifikaciją ir jo naudojamus tyrimo metodus.
Paprastai ekspertai kviečiami šalių iniciatyva. JAV ekspertai gali
būti renkami pačios šalies ir kiekviena šalis turi teisę iškviesti savo
ekspertą, tačiau teismo leidimu prisiekusieji gali paskelbti, kuris eks-
pertas išrinktas teismo.
1
P e a . A. Cit. op. P. 147; The Supreme Court Practice (White Book).
London, 1988. P. 159-161.
504
Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse teismas gali savo ini-

ciatyva skirti ekspertizę. Pavyzdžiui, kiekviename Prancūzijos teisme
yra ekspertų sąrašas, kuriame nurodoma ekspertų kvalifikacija, specia-
lizacija, adresas ir kiti duomenys, tačiau teismui paliekama teisė eks-
pertu skirti ir sąraše nenurodytą asmenį. Ekspertu paskirtas asmuo pri-
pažįstamas teismo tarnautoju.
24.6 APŽIŪRA
Apžiūros atlikimo pagrindas - teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų
poreikis vietoje išsiaiškinti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Pa-
gal CPK 210 straipsnio pirmąją dalį prireikus ištirti bylos aplinkybes
teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu gali
skirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba vie-
tos apžiūrą. Taigi apžiūros protokolas, kaip įrodinėjimo priemonė, yra
įstatymo nustatyta tvarka apžiūrėjus daiktinius arba rašytinius įrody-
mus ir įvykio vietą raštu užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės.
Daiktinius arba rašytinius įrodymus, kurių negalima pristatyti į teis-
mą (pvz., dėl dydžio, nustatytos saugojimo tvarkos ir pan.), teismas
apžiūri ir ištiria jų buvimo vietoje. Vizualiai apžiūrėdamas įrodymą,
teismas nustato tam tikrus išorinius jo požymius, savybes, ypatumus.
Tirdamas įrodymą, teismas atsižvelgia į jo reikšmę bylai, analizuoja jo
savybes, požymius. Be to, siekdamas vietoje ištirti tikrąsias bylos ap-
linkybes, teismas gali atlikti vietos apžiūrą, pavyzdžiui, naudojimosi
žemės sklypu tvarkos arba servituto nustatymo bylose.
Apžiūra gali būti skiriama tiek rengiantis, tiek vykstant teisminiam
bylos nagrinėjimui. Byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti skirti ap-
žiūrą pateikdami procesinius dokumentus arba žodžiu teismo posėdyje.
Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas. Byloje dalyvaujantiems as-
menims pranešama apžiūros laikas ir vieta, išskyrus atvejus, kai ap-
žiūra atliekama tame pačiame teismo posėdyje, apie kurį pranešta by-
loje dalyvaujantiems asmenims. Asmens, kuriam pranešta apie apžiūrą,
neatvykimas nekliudo atlikti apžiūros (CPK 210 str. 2d.). Atsižvelg-
damas į bylos aplinkybes, teismas gali iškviesti į apžiūrą ir liudytojus
bei ekspertus. Šitai pažymima apžiūros protokole. Liudytojas gali vie-
toje paaiškinti savo parodymus, o ekspertas gali surinkti medžiagą sa-
vo tyrimui ar vietoje atlikti ekspertizę. Per apžiūrą byloje dalyvaujan-
tiems asmenims, liudytojams ar ekspertams gali būti pateikiami
klausimai. Šie asmenys turi teisę atkreipti teismo dėmesį į, jų nuomo-
ne, bylai reikšmingas aplinkybes, detales (CPK 210 str. 3 d.).
Dėl atliktų veiksmų ir rezultatų surašomas apžiūros protokolas. Jį
pasirašo visos sudėties teismas ir kiti apžiūroje dalyvavę asmenys (CPK
505
210 str. 4 d.). Atsižvelgiant į šios įrodinėjimo priemonės specifiką, prie

apžiūros protokolo pridedami visi teismo sudaryti ar patvirtinti planai,
brėžimai, nuotraukos ar vaizdo įrašai.
Teismo pavedimo tvarka apžiūrą gali atlikti ir kitas teismas. Pro-
duktus ir kitus greitai gendančius daiktus teismas privalo apžiūrėti ne-
delsdamas (CPK 211 str.), nes greitai gendančių daiktų palikti iki bylos
nagrinėjimo iš esmės, kad jie būrų apžiūrėti pagal CPK 209 straipsnio
taisykles, paprastai neįmanoma dėl jų savybių - ilgai laikomi, jie gali
sugesti ar prarasti dalį vertės. Tokie daiktai gali būti maisto produktai
(pieno, mėsos, konditerijos ar kiti gaminiai), kurie turi savybę greitai
gesti, kiti greitai gendantys (buitinės chemijos prekės, kai kurie vais-
tai ar statybinės medžiagos ir pan.) ir kiti suvartojamieji daiktai. Juos
būtina apžiūrėti nedelsiant, kai tik jie teismo išreikalaujami ar jam per-
duodami.
Daiktai gali būti apžiūrimi teisme, jų buvimo vietoje rengiantis
bylos nagrinėjimui įrodymų užtikrinimo tvarka ar išimtiniais atvejais
- nagrinėjant bylą iš esmės, taip pat teismo pavedimo tvarka. Apžiū-
rėti greitai gendantys daiktai nedelsiant grąžinami juos pateikusiems
asmenims. Daiktai grąžinami tokios pat kokybės ir rūšies. Greitai gen-
dantys bešeimininkiai ir rasti daiktai gali būti perduoti policijai, fi-
nansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kad esant galimybei būtų
parduoti, o už juos gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip prara-
dusiam juos asmeniui (CK 4.63 str.).
Anksčiau galiojęs proceso įstatymas tokios įrodinėjimo priemonės
nenumatė. Vietos apžiūra buvo suprantama kaip daiktinių ar rašytinių
įrodymų tyrimo būdas. Panašiai vietos apžiūra suvokiama ir daugelio
kitų valstybių proceso įstatymuose. Pavyzdžiui, Anglijoje daiktiniai įro-
dymai gali būti apžiūrimi jų buvimo vietoje atliekant dviejų rūšių ap-
žiūrą: dalyvaujant arba nedalyvaujant liudytojams. Liudytojui dalyvau-
jant apžiūra atliekama, kai jis nesugeba paaiškinti bylai reikšmingų
aplinkybių. Pavyzdžiui, liudytojas nesugeba schemoje ar brėžinyje nu-
rodyti, kurioje būtent vietoje radęs atitinkamą daiktą, tuo tarpu nuvy-
kęs į vietą asmuo nurodo, kur tiksliai jį rado.
Pažymėtina, kad vietos apžiūra teismų praktikoje gana reta, nors
šitaip teismas galėtų tiesiogiai išsiaiškinti daugelį bylai reikšmingų ap-
linkybių, tiesiogiai ištirti daiktinius ir rašytinius įrodymus.
24.7 KITOS ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS

Pagal CPK 220 straipsnio trečiąją dalį kitos įrodinėjimo priemonės gali
būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, tačiau šie daiktai gali būti įro-
dinėjimo priemonės tik tada, kai jie padaryti nepažeidžiant įstatymų.
506
Teismų praktikoje byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami įro-

dyti bylai reikšmingas aplinkybes, dažnai pateikia nuotraukas, vaiz-
do ir garso įrašus. Pavyzdžiui, žalos atlyginimo bylose pateikiamos
apgadinto daikto nuotraukos, garbės ir orumo gynimo bylose patei-
kiami garso įrašai, patvirtinantys garbę ir orumą žeminančių žinių
paskleidimo faktą, akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo ne-
galiojančiais bylose pateikiami vaizdo įrašai, patvirtinantys susirinki-
mo tvarkos pažeidimus.
Pažymėtina, kad bylai reikšmingos aplinkybės turi būti užfiksuo-
tos prieš iškeliant bylą teisme. Kai fotografuojama, įrašinėjama ar fil-
muojama tiriant įrodymus teisme, nuotraukos, garso ar vaizdo įrašai
tėra sudedamoji procesinių veiksmų dalis. Pavyzdžiui, prie apžiūros
protokolo ar ekspertizės akto pridėtos nuotraukos, vaizdo ar garso įra-
šai yra ne savarankiška įrodinėjimo priemonė, o tik apžiūros protoko-
lo ar ekspertizės akto sudedamosios (neatskiriamos) dalys.
Svarbiausias reikalavimas, keliamas tokioms įrodinėjimo priemo-
nėms, yra jų atsiradimas nepažeidžiant įstatymų. Lietuvos Aukščiau-
siojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstaty-
mų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką,
taikymo teismų praktikoje" 2.2 papunktyje pabrėžiama, kad įrodinėji-
mo priemonės gali būti nuotraukos, kino juostos, vaizdo ir garso įra-
šai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, pavyzdžiui, Konstitucijos 22 ir
24 straipsnių, CK 2.23 straipsnio, Visuomenės informavimo įstatymo
18 straipsnio1. Taigi naudojant šias įrodinėjimo priemones, negalima
pažeisti konstitucinės asmeninio gyvenimo ir būsto neliečiamumo nuo-
statos, t. y. negali būti naudojami slaptai, neteisėtai įsibraunant į būstą
ar kitomis neteisėtomis priemonėmis padaryti nuotraukos, vaizdo ar
garso įrašai. Taip pat pažymėtina, kad informacija apie privatų asmens
gyvenimą gali būti renkama tik vadovaujantis įstatymu, panaudojama
įstatymų nustatytais tikslais ir tvarka (CK 2.23 str., Asmens duomenų
teisinės apsaugos įstatymo 5, 7-8 str.2; Policijos veiklos įstatymo 18 str.
l d. 3 p.3, Valstybės saugumo departamento įstatymo 4-5 str.4, Opera-
5
tyvinės veiklos įstatymo 8-11 str. ) ir tik motyvuotu teismo sprendi-
mu. Tačiau visada būtina atsižvelgti, ar asmuo nepiktnaudžiauja teise
' Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos civilinėse ir
2
Žinios. 2000, Nr. 64-1924.
3
Žinios. 2000, Nr. 90-2777.
4
Žinios. 1994, Nr. 11-163.
5
Žinios. 1997, Nr. 50-1190.
507
apskritai ir teise į privatumą1. Be to, parodyti arba paskelbti teismo

posėdyje nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus, kuriuose užfiksuotas pri-
vatus asmens gyvenimas, leidžiama tik to asmens sutikimu, o kitais
atvejais - tik uždarame teismo posėdyje (CPK 220 str. 2 d.).
Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodymai, pateikti teis-
mui, ištiriami teismo posėdyje. Spręsdamas, ar priimti tokius įrody-
mus teismas turi nustatyti, ar jie gauti nepažeidžiant įstatymų. Pavyz-
džiui, santuokos nutraukimo bylose įrodinėjant santuokos iširimą dėl
atsakovo (-ės) kaltės (CK 3.60 str., CPK 382 str. 6 p.) gali būti patei-
kiami atsakovo ar atsakovės slaptus susitikimus su atitinkamai drauge
ar draugu įrodantys garso ar vaizdo įrašai, padaryti slapta patekus į
būstą; tačiau tokie įrodymai negali būti priimami teismo ir pripažįsta-
mi įrodinėjimo priemone, nes šie daiktai gauti pažeidžiant įstatymą.
Kita vertus, teismui pateikta nuotrauka, kurioje atsakovas nufotogra-
fuotas su savo drauge gatvėje, koncerte ar kitoje viešojoje vietoje, pri-
pažintina teisėta įrodinėjimo priemone.
Teismo posėdyje tiriant nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus, byloje
dalyvaujantys asmenys, liudytojai ar ekspertai, susipažinę su minėtais
įrodymais, gali duoti paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti dėme-
sį į bet kurias išgirstas ar pamatytas aplinkybes (CPK 220 str. l d.).
Tokius įrodymus teismas privalo vertinti itin kruopščiai, atsižvelgti į
ją atsiradimo aplinkybes, suklastojimo galimybes ir ryšį su įrodinėja-
momis aplinkybėmis bei kitais byloje esančiais įrodymais.
Daugelio užsienio valstybių proceso įstatymuose nurodytos įrodi-
nėjimo priemonės nėra laikomos atskira įrodinėjimo priemonių rūšimi.
Pavyzdžiui, Anglijoje įrašai priskiriami prie daiktinių įrodymų, tačiau
neteisėtai arba pažeidžiant visuomenės interesus gautas įrašas nepripa-
žįstamas įrodymu. JAV tokios įrodinėjimo priemonės priskiriamos prie
„eksponatų" (lot. exhibits), t. y. daiktinių įrodymų. Vis dėlto JAV teis-
muose įvykiai atkuriami (rekonstruojami) remiantis liudytojų parody-
mais ir dokumentais. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į liudytojų parodymus
padaryta autoįvykio, kuriame sužalotas ieškovas, rekonstrukcija, užfik-
suota ne vaizdajuostėje, gali būti įrodinėjimo priemonė teisme.
24.8 ĮRODYMŲ UŽTIKRINIMAS

Įrodymų užtikrinimas - tai įstatymo nustatyta tvarka įrodymų išsaugo-
jimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog iki bylos teisminio
išnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks (žus, išnyks, pasi-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis c. b. R. Mikelevičius
v. A.Lekavičius, Nr. 3K-3-1406/2002, kat. 20.6, 126.
508
keis) arba pagrindo manyti, kad gauti minėtą informaciją vėliau taptų
negalima arba sunku.
Įrodymų užtikrinimo priemonės suteikia galimybę užfiksuoti ir iš-
saugoti įrodymus. Pavyzdžiui, liudytojas gali išvykti į ilgalaikę koman-
diruotę ar gyventi į užsienį, gali dingti daiktas, kuris gali būti daikti-
nis įrodymas byloje, atsakovas gali sunaikinti rašytinius įrodymus ir
panašiai. Dėl nurodytų priežasčių asmuo, turintis pagrindo manyti, kad
pateikti reikalingus įrodymus vėliau taps negalima ar sunku, gali pra-
šyti teismą juos užtikrinti (CPK 221 str.). Šiai galima padaryta prieš
pareiškiant arba jau pareiškus ieškinį. Pareiškime nurodoma:
1) įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti;
2) aplinkybės, kurias įrodymas gali patvirtinti;
3) priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymą.
Pareiškime nenurodžius minėtų aplinkybių teismas gali tokį pra-
šymą atmesti.
Pažymėtina, kad pareiškimas užtikrinti įrodymus paduodamas teis-
mui, kurio veiklos teritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Jeigu
ieškinys pareikštas vieno teismo, o įrodymas yra kito teismo veiklos
teritorijoje, bylą nagrinėjantis teismas priima nutartį dėl teisminio pa-
vedimo ir įpareigoja kitą teismą užtikrinti tam tikrą įrodymą, esantį to
teismo veiklos teritorijoje.
Įrodymų užtikrinimo klausimais teismas rašytinio proceso tvarka
priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Tokią nu-
tartį būtina priimti ne vėliau kaip per tris dienas nuo atitinkamo pra-
šymo pareiškimo teisme dienos (CPK 223 str. l d.). Teismo nutartyje
nurodoma, kokie įrodymai, kokia tvarka ir būdu yra užtikrinami. Dėl
teismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, atitinkamą pra-
šymą pareiškęs asmuo gali pateikti skundą (CPK 224 str.). Prašančiam
užtikrinti įrodymus asmeniui ir byloje dalyvaujantiems asmenims pra-
nešama teismo posėdžio, kuriame sprendžiamas įrodymų užtikrinimo
klausimas, vieta ir laikas, tačiau šių asmenų neatvykimas į teismo po-
sėdį nekliudo užtikrinti įrodymų. Žinoma, esant trijų dienų terminui
nerealu, kad byloje dalyvaujantys asmenys gaus tokį pranešimą iki teis-
mo posėdžio, tačiau tokiems pranešimams perduoti gali būti naudoja-
mos ir elektroninio ryšio priemonės. Išimtiniais atvejais įrodymai gali
būti užtikrinami skubiai, t. y. iki pranešimo byloje dalyvaujantiems as-
menims apie įrodymų užtikrinimą.
Kai nepareiškęs ieškinio asmuo prašo užtikrinti įrodymus, pri-
ėmęs nutartį juos užtikrinti teismas skiria ne ilgesnį kaip keturioli-
kos dienų terminą ieškiniui pareikšti. Per teismo nustatytą laiką ieš-
kinio nepareiškus, teismas nutartimi panaikina įrodymų užtikrinimo
509
priemones (CPK 223 str. 2 d.). Be to, užtikrindamas įrodymus teismas

gali pareikalauti, kad šito prašantis asmuo pateiktų užstatą, siekdamas
užtikrinti šiuo atveju galimų nuostolių atlyginimą. Jeigu per teismo nu-
statytą laiką ieškinys nebuvo pareikštas, o asmuo, dėl įrodymų užtik-
rinimo patyręs nuostolių, per trisdešimt dienų nepareiškia ieškinio dėl
jų atlyginimo, užstatas grąžinamas (CPK 223 str. 3 d.).
Gali būti užtikrinamos visos įrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui,
gali būti iš anksto apklausiami liudytojai, apžiūrimi daiktiniai ir ra-
šytiniai įrodymai ir surašomas apžiūros protokolas, atliekama eksper-
tizė. Visa įrodymų užtikrinimo tvarka surinkta medžiaga pridedama
prie civilinės bylos arba perduodama bylą nagrinėjančiam ar nagri-
nėsiančiam teismui. Be to, tokia tvarka gauti įrodymai tiesiogiai pa-
teikiami teismo posėdyje susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims
(CPK 230 str.).
Užsienyje esančių įrodymų užtikrinimo tvarką nustato tarptautinės
sutartys ir 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinė-
se ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje, kurią Lietuvos Respub-
likos Seimas ratifikavo 2000 m. balandžio 13 dieną1. Įstatymas numa-
to, kad mūsų valstybės teismas gali užtikrinti įrodymą, esantį Lietuvoje,
jeigu dėl šito reikia priimti užsienio valstybės teismo sprendimą. Toks
prašymas pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje
yra užtikrinti reikalingas įrodymas (CPK 806 str.).
24.9 TEISMO PAVEDIMAI

Nereti atvejai, kai įrodymai, kuriuos reikia surinkti, yra kitame mieste,
rajone ar net valstybėje, todėl prireikia kreiptis į kitą teismą, kurio
veiklos teritorijoje yra renkami įrodymai. Įstatymas nustato, kad pri-
reikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone bylą nagrinėjantis
teismas paveda atitinkamam teismui atlikti tam tikrus procesinius veiks-
mus (šalių, trečiųjų asmenų ir liudytojų apklausą, vietos apžiūrą ir kt.)
(CPK 173 str.).
Nutartis dėl teismo pavedimo gali būti priimama tiek rengiantis,
tiek nagrinėjant bylą teisme. Ji gali būti priimama tiek bylą nagrinė-
jančio teismo iniciatyva, tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu.
Teisminis pavedimas galimas, kai bylą nagrinėjantis teismas pats ne-
gali surinkti įrodymų, pavyzdžiui, kai kviečiamas liudyti asmuo gyve-
na kito apylinkės teismo veiklos teritorijoje ir dėl sunkios ligos negali
atvykti į teismą, kai byla nagrinėjama Vilniuje, tačiau dauguma liudy-
tojų gyvena Skuodo rajone ir juos ekonomiškiau apklausti teisminio
1
Žinios. 2000, Nr. 44-1250.
510
pavedimo tvarka, kai daiktinis įrodymas yra kitame mieste ir jį reikia

apžiūrėti. Pažymėtina, kad negalima pavesti kitam teismui atlikti veiks-
mų, kuriuos gali atlikti pats bylą nagrinėjantis teismas. Pavyzdžiui, kai
rašytinis įrodymas yra kitame mieste, teismas, žinodamas jį turinčius
asmenis, negali pavedimo tvarka išsiųsti kitam teismui reikalavimo iš-
reikalauti įrodymą.
Nutartyje dėl teismo pavedimo trumpai išdėstoma nagrinėjamos
bylos esmė, nurodomos aplinkybės, kurias reikia nustatyti, įrodymai,
kuriuos turi surinkti pavedimą vykdantis teismas (CPK 174 str. 2d).
Jeigu prašoma apklausti liudytoją, nurodoma jo pavardė, vardas, gyve-
namoji vieta ir aplinkybės, kurias reikia išsiaiškinti, gali būti išdėsto-
mi klausimai, kuriuos būtina pateikti liudytojui. Ši nutartis yra priva-
loma teismui, kuriam ji adresuojama, ir turi būti įvykdyta ne vėliau
kaip per trisdešimt dienų nuo pavedimo gavimo (CPK 174str. 2d.).
Teismo pavedimas įvykdomas teismo posėdyje pagal CPK nusta-
tytas įrodinėjimo taisykles. Pavyzdžiui, liudytojas apklausiamas laikantis
CPK 192-194 straipsnių reikalavimų ir surašomas teismo posėdžio pro-
tokolas. Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama posėdžio vieta
ir laikas, tačiau jų neatvykimas nekliudo įvykdyti pavedimo (CPK
175 str. l d.). Tai, kad pavedimas apklausti liudytojus įvykdomas ne-
pranešus posėdžio vietos ir laiko, teismų praktikoje pripažįstama pro-
ceso normos pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto teismo sprendimo
priėmimui. Protokolai ir visa vykdant pavedimą surinkta medžiaga iš
karto išsiunčiama bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 175 str. 2d.).
Teismas nagrinėdamas bylą iš esmės informuoja proceso dalyvius
apie įrodymus, gautus teisminio pavedimo tvarka. Gauti protokolai ir
kita medžiaga byloje dalyvaujančių asmenų pageidavimu perskaitomi
teismo posėdyje (CPK 195 str.). Į bylą nagrinėjantį teismą atvykę liu-
dytojai, kurie davė parodymus pavedimą vykdančiam teismui, gali bū-
ti apklausti bendrąja tvarka (CPK 175 str. 3 d.).
Teismo pavedimu yra renkami ir įrodymai (apklausiami liudyto-
jai, surandami, paimami ir persiunčiami ar ištiriami buvimo vietoje
rašytiniai ir daiktiniai įrodymai), esantys užsienio valstybėje. Teismo
pavedimai siunčiami užsienio valstybių teismams tarptautinių dvišalių
sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komerci-
nėse ir šeimos bylose ir 1970 m. kovo 18d. Hagos konvencijos dėl
įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje1 nustaty-
ta tvarka. Apie tai plačiau kalbama skyriuje „Tarptautinis civilinis pro-
cesas .
1
Žinios. 2000, Nr. 44-1250.
511
La502 Civilinio proceso teisė / Egidijus Laužikas, Valentinas Mikelėnas,
Vytautas Nekrošius. - Vilnius: Justitia, 2003—.
ISBN 9986-567-92-0
T. l - 512 p. - ISBN 9986-567-91-2
Civilinio proceso teisės vadovėlio pirmasis tomas — teisės doktrinos mėgini-
mas pateikti naujojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir apskri-
tai civilinio proceso teisės reformos apžvalgą. Šiame tome analizuojama bendroji
civilinio proceso teisės dalis. Vadovėlio autoriai tiesiogiai dalyvavo ir dalyvauja
reformuojant civilinį procesą. Šitai leido giliau pažvelgti į esamus ir būsimus
civilinio proceso pokyčius. Tačiau civilinio proceso teisės reforma priėmus nau-
jąjį CPK, nesibaigė. Todėl vadovėlyje aptariami ir kiti aktualūs civilinio proceso
klausimai - civilinio proceso teisės vienodinimas, šiuolaikinės civilinio proce-
so raidos tendencijos, konkretūs užsienio šalių civilinio proceso institutai.
UDK 347.9(474.5)
Egidijus Laužikas, Valentinas Mikelėnas, Vytautas Nekrošius

I TOMAS
Redaktorė Dalia Vėbrienė
Išleido leidykla „Justitia". Sėlių g. 8, 2004 Vilnius.

www.justitia. lt
Spausdino UAB „Spaudos kontūrai". Viršuliškių skg. 80, 2056 Vilnius.
DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
Civilinės bylos nagrinėjimas trunka tam tikrą laiką, kartais net kele-
rius metus. Civilinė byla prasideda ieškinio pareiškimu teisme ir bai-
giasi teismo sprendimo įvykdymu. Gana dažnai dėl įvairių priežasčių
ar aplinkybių, atsiradusių prieš įsiteisėjant teismo sprendimui, gali bū-
ti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą.
Pavyzdžiui, sužinojęs apie pareikštą ieškinį, atsakovas gali tretiesiems
asmenims perleisti, sunaikinti ar paslėpti jam priklausantį turtą. Dėl
nurodytų priežasčių privalu įstatyme nustatyti laikiną (iki bus priimtas
teismo sprendimas) ginčo objekto apsaugos mechanizmą ir garantuoti
būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo veikla taikant priemones,
kad būtų įvykdytas būsimas teismo sprendimas patenkinus ieškinį, va-
dinama laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
Labai tiksliai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą apibū-
dina Anglijos teismuose cituojamas lordas Donaldsonas: „Mes gyvename
tokiame apsukriame ir greitai kintančiame komerciniame ir finansiniame
pasaulyje, kad teismai yra priversti prisitaikyti prie tobulėjančio pasau-
lio ir turėti galimybių apriboti veiksmų laisvę atsakovų, visą savo ener-
giją skiriančių tam, kad įgytų imunitetą būsimam teismo sprendimui."1
Ieškinio surašymas yra gana sudėtingas, atsakingas ir nemažai lai-
ko užimantis veiksmas ir jam atlikti reikia teisinių žinių, išreikalauti
surinkti ir išstudijuoti įvairius dokumentus. Galimas atvejis, kad atsa-
kovas, sužinojęs apie ieškovo rengiamą ieškinį, gali imtis nesąžiningų
priemonių, apsunkinančių ar darančių visai nebeįmanomą jam nepa-
lankaus teismo sprendimo įgyvendinimą. „Popierinis" teismo sprendi-
mas, kuriuo tik patvirtinamas ieškovo (kreditoriaus) reikalavimų pa-
grįstumas, teikia paguodą laimėjusiam bylą ieškovui, tačiau neužtikrina
tinkamos jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismo tvarka.
Taigi esant realiam pavojui, kad ieškovo (kreditoriaus) teisės privers-
tine tvarka vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, taikant laiki-
nąsias apsaugos priemones reikia nustatyti ir išlaikyti tokią padėtį, ku-
ri sudarytų sąlygas ieškovui rengtis procesui ir jame dalyvauti, o
priėmus jam palankų sprendimą - jį realiai įvykdyti.
Andrews N. Cit. op. P. 176.
387
Laikinosios apsaugos priemonės buvo žinomos daugelyje valsty-

bių (Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje), tačiau Lietuvoje ši sąvoka
iki 2001 m. liepos l d., kai buvo pakeistas 1964 m. CPK 155 straips-
1
nis , nebuvo vartojama, o suprantama kaip ieškinio užtikrinimo prie-
monė. Pažymėtina, kad pirmą kartą Lietuvos teisės sistemoje laikinųjų
apsaugos priemonių sąvoka paminėta. Autorių teisių ir gretutinių tei-
sių įstatymo 69 straipsnyje, tačiau šių priemonių taikymas sietas su ieš-
kinio pareiškimu teisme, o ieškinio užtikrinimo priemonės galėjo būti
taikomos tik jį pareiškus.
Įstatymas numato, kad teismas byloje dalyvaujančių ar kitų su-
interesuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemo-
nių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti
arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. l d.). Teismo iniciatyva
laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik kai būtina sie-
kiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2d.). CPK 144 straipsnio
trečiojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali
būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek esant bet kuriai civili-
nio proceso stadijai, t. y. įstatymas jau nesieja šių priemonių taikymo
su ieškinio pareiškimu teisme.
Vadovaujantis CPK 145 straipsnio pirmąja dalimi, laikinosios ap-
saugos priemonės gali būti:
1) atsakovo nekilnojamojo daikto areštas;
2) įrašas viešajame registre draudžiant perleisti nuosavybės teisę;
3) kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausan-
čių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas;
4) atsakovui priklausančio daikto sulaikymas;
5) atsakovo turto administratoriaus paskyrimas;
6) draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba
atlikti tam tikrus veiksmus;
7) draudimas kitiems asmeninis perduoti atsakovui turtą arba vyk-
dyti kitas prievoles;
8) išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės
gyvenamosios vietos;
9) turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl
arešto tam turtui panaikinimo;
10) išieškojimo sustabdymas vykdant sprendimą;
11) laikino materialiojo išlaikymo priteisimas ar laikinų ribojimų
nustatymas;
Žinios. 2001, Nr. 55-1947.
388
12) įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsi-

rasti ar padidėti;
13) kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus ga-
li būti sunkiau arba nebeįmanoma įvykdyti teismo sprendimo.
Pažymėtina, kad teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos
priemones, tačiau bendra ją suma neturi būti iš esmės didesnė už ieški-
nio sumą (CPK 145 str. 2 d.). Įstatymuose gali būti nustatytas konkre-
čių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tam tikrų kategorijų civili-
nėse bylose. Pavyzdžiui, santuokos nutraukimo bylose esant sutuoktinio
kaltei ar sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylose teismas,
atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio intere-
sus, gali taikyti CK 3.65 straipsnyje nurodytas laikinąsias apsaugos prie-
mones:
1) įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium;
2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;
3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudo-
tis tam tikru turtu;
4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams
vaikams ar kitam sutuoktiniui;
5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavy-
bės teisėmis vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti
išlaikymo mokėjimą;
6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtik-
rinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui;
7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vai-
kais ar lankytis tam tikrose vietose.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio pirmojoje
dalyje (2003 m. kovo 5 d. redakcija) nurodytos tokios laikino pobū-
džio priemonės (laikinosios apsaugos priemonės), taikomos autorių tei-
sių gynimo bylose:
1) įpareigojimas asmenis nutraukti neteisėtą kūrinių ar kitų pagal
šį įstatymą saugomų objektų naudojimą;
2) draudimas išleisti į apyvartą neteisėtas kūrinių ar kitų pagal šį
įstatymą saugomų teisių objektų kopijas;
3) areštavimas neteisėtų kūrinių audiovizualinių įrašų ar fonogra-
mų kopijų, jų atgaminimo priemonių ir įrangos bei atitinkamų doku-
mentų.
Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi atitikti pro-
cesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, jame turi būti nurodo-
mos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti laikinosios apsaugos prie-
389
mones, ir nurodoma, kokios būtent laikinosios apsaugos priemonės ir

kokiu būdu turėtų būti taikomos. Toks prašymas gali būti nurodomas
ieškinyje, pareiškime išduoti teismo įsakymą ar paduodamas kartu su
ieškiniu arba gali būti paduodamas jau iškėlus bylą teisme. Savo ini-
ciatyva teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik kai šitai
yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2 d.).
Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nagrinėja
ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo dienos. Apie tokio pra-
šymo nagrinėjimą turi būti pranešama atsakovui, tačiau išimtiniais at-
vejais jos gali būti taikomos ir nepranešus atsakovui, kai yra reali grės-
mė, kad toks pranešimas sutrukdys taikyti laikinąsias apsaugos
priemones arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. l d.).
Laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepranešus priimant preli-
minarų sprendimą (CPK 427 str. 5 d.) ar išduodant teismo įsakymą
(CPK 436 str. 2 d. 9 p.).
Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių esant suintere-
suoto asmens prašymui iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK
148 str. 2 d.). Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
iki ieškinio pareiškimo dienos privalo nurodyti teismui, dėl kokių prie-
žasčių ieškinys negali būti pareikštas iš karto, ir pateikti įrodymus,
patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Pa-
vyzdžiui, atsakovas kreipėsi į turto registro įmonę su prašymu išduoti
pažymą dėl nekilnojamojo turto pardavimo, ruošiamasi išvykti nuolat
gyventi į užsienį, įdėtas skelbimas parduodant turtą ir panašiai.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki bylos iškėlimo teisme
iš esmės reiškia ieškovo (kreditoriaus) tam tikro pranašumo prieš at-
sakovą (skolininką) įgijimą. Teismų praktikoje nereti atvejai, kad ieš-
kovai naudoja laikinąsias apsaugos priemones kaip tam tikro poveikio
priemones atsakovui, o teismui pritaikius šias priemones ieškinys teis-
mui nepareiškiamas. Dėl šios priežasties yra nustatyta, kad suintere-
suotas asmuo pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos prie-
mones iki bylos iškėlimo privalo sumokėti pusę CPK 80 straipsnyje
numatyto žyminio mokesčio. Ši suma iš esmės pripažintina užstatu,
nes nepareiškus ieškinio sumokėti pinigai negrąžinami, išskyrus atve-
jus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės (CPK
148 str. 2 d.). Pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones iki bylos iškė-
limo, teismas turi nustatyti terminą, per kurį turi būti pareikštas ieški-
nys, tačiau šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Mi-
nėtas prašymas turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo
taisykles nagrinės ieškinį (turi būti atsižvelgta į teritorinį ir rūšinį teis-
mingumą).
390
Nesvarbu, ar nutartis priimama iki bylos iškėlimo, iškeliant bylą
ar jau vykstant teisminiam nagrinėjimui, teismas priima motyvuotą nu-
tartį, kurioje turi būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, jos mas-
tas, taikymo tvarka ir būdas tuo atveju, jei taikomas turto areštas, iš-
spręsti turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimai (CPK 145 str.
4 d.). Pavyzdžiui, areštuodamas atsakovui priklausantį automobilį, teis-
mas gali uždrausti atsakovui valdyti ir naudotis automobiliu, nurody-
damas, kad jis turi būti pastatytas į saugojimo aikštelę ir už saugoji-
mą moka ieškovas savo lėšomis. Įstatymas numato, kad kai laikinai
ribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį bendrosios dalinės
nuosavybės teise, gali būti areštuota tik ta turto dalis, kuri priklauso
asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Jeigu tur-
to dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, nenustatyta, tada laikinai, kol
šitai bus padaryta, gali būti areštuojamas visas turtas (CPK 145 str.
5 d.). Areštavus lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaito-
se, leidžiama atlikti tik tas su tomis lėšomis susijusias operacijas, ku-
rios nurodytos teismo nutartyje (CPK 145 str. 6 d.).
Teismo nutartyje taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodoma:
1) nutarties priėmimo laikas ir vieta;
2) teismo, priėmusio nutartį, pavadinimas ir sudėtis;
3) nutarties priėmimo motyvai ir laikinųjų apsaugos priemonių tai-
kymo pagrindas;
4) asmuo, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės (fizi-
nio asmens vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), gyvena-
moji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas);
5) asmuo, kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikomos laiki-
nosios apsaugos priemonės (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens
kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės ad-
resas, kodas);
6) taikomos laikinosios apsaugos priemonės apibūdinimas (jeigu
laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, nurodomas turto pavadi-
nimas, kodas (jeigu turtas registruotas turto registre), trumpas aprašy-
mas, buvimo vieta ir kiti turtą identifikuojantys duomenys);
7) jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turto savinin-
kas (bendraturčiai) (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gy-
venamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas);
8) laikinosios apsaugos priemonės taikymo mastas, taikymo bū-
dai, taip pat kalendorine data nustatytas laikinosios apsaugos priemo-
nės taikymo terminas, jeigu jis nustatomas;
9) kiti su taikoma laikinąja apsaugos priemone susiję teisių ribo-
jimai, jeigu jie taikomi;
391
10) jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turto sau-

gotojas ar administratorius (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens ko-
das, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adre-
sas, kodas), jeigu jį skiria teismas;
11) nutarties vykdymo tvarka;
12) nutarties apskundimo tvarka.
[statymas numato, kad taikant su turtu susijusią laikinąją apsau-
gos priemonę išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodyti,
jeigu areštuojamas turtas turto registre neregistruojamas arba nutarties
priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek turto turi atsakovas (skoli-
ninkas). Tokiu atveju aprašyti turtą pavedama antstoliui.
Įstatymas nustato, kad asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už
nustatytų ribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo
jam momento, o nesant galimybės jam paskelbti, taip pat kai nutartis
priimama tokiam asmeniui nedalyvaujant, - nuo nutarties įregistravi-
mo turto arešto aktų registre (CPK 145 str. 8 d.). Apie nutarties pri-
ėmimą įstatymo nustatyta tvarka pranešama asmeniui, kuriam taikoma
laikinoji apsaugos priemonė, ir jam išaiškinama atsakomybė už nusta-
tytų ribojimų pažeidimą. Atsakovui, kuriam taikomas draudimas išvykti
iš gyvenamosios vietos, būtina pasirašytinai pranešti apie laikinosios
apsaugos priemonės taikymą (CPK 148 str. 6d.). CPK 149 straipsnyje
nustatyta, kad, pažeidus draudimą atsakovui dalyvauti tam tikruose san-
doriuose ar imtis tam tikrų veiksmų, draudimą kitiems asmenims per-
duoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles, draudimą atsakovui
išvykti iš gyvenamosios vietos ir įpareigojimą atlikti veiksmus, užker-
tančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, kaltiems asmenims gali būti
skiriama bauda ir ieškovas turi teisę iš tokių asmenų reikalauti atly-
ginti nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties neįvykdymo. Teis-
mas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmo-
ka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą ar už atsakovą yra
laiduojama, be to, atsakovas gali įkeisti savo turtą (CPK 146 str. 2 d.).
Pavyzdžiui, atsakovas, sužinojęs, kad, taikant laikinąsias apsaugos prie-
mones, yra areštuojamas jo nekilnojamasis turtas, turi teisę įmokėti į
teismo specialiąją sąskaitą prašomą priteisti sumą.
Teismas parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones turi vado-
vautis ekonomiškumo principu. Įstatyme nustatyta, kad bendra riboji-
mų suma taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti iš esmės
didesne už ieškinio sumą. Praktikoje dažnai kyla nesklandumų, kai pa-
reiškiamas ieškinys nedidelei sumai, o areštuojamas vienintelis atsa-
kovo butas ar kitas turtas, gerokai viršijantis ieškinio kainą.
392
Tokiu atveju svarbu nustatyti ar atsakovas neturi kokio nors kil-

nojamojo daikto ar piniginių lėšų, kurias areštavus būtų užtikrintas
sprendimo įvykdymas. Žinoma, įstatymas numato galimybę pakeisti vie-
ną laikinąją apsaugos priemonę kita. Šitai gali padaryti teismas byloje
dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, tačiau teismui bū-
tina sužinoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, todėl jis pri-
valo apie tokį prašymą pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims ir
šie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus (CPK 146 str.
l d.). Be abejo, kai atlikti CPK 146 straipsnio antrojoje dalyje nurody-
ti veiksmai, teismas gali paskirtą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti
ar panaikinti. Draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos tik išimti-
niais atvejais, todėl šis draudimas gali būti panaikinamas įmokėjus rei-
kalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba laidavus už atsako-
vą (CPK 146 str. 4 d.).
Pažymėtina, jog teismui suteikta teisė pareikalauti, kad asmuo, pra-
šantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktų atsakovo nuosto-
lių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlygi-
nimo užtikrinimą, kuris taip pat gali būti banko garantija (CPK 147 str.
l d.). Taikydamas ar pritaikęs laikinąją apsaugos priemonę, teismas turi
nustatyti terminą, per kurį asmuo, prašęs ją taikyti, turi įmokėti pinigus
arba pateikti banko garantiją. Nurodytam asmeniui šito nepadarius per
teismo nustatytą terminą, teismas laikinąsias apsaugas priemones panai-
kina (CPK 147 str. 2 d.). Be to, teismo iniciatyva laikinosios apsaugos
priemonės gali būti panaikintos, jei šito reikalauja viešasis interesas ir
jei asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo,
per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio (CPK 150 str. 2 d.).
Taigi laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas gali būti panaikinamas
byloje dalyvaujančių ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismui, ku-
rio žinioje yra byla, priimant nutartį. Laikinųjų apsaugos priemonių pa-
naikinimo klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Bylą iš-
nagrinėjus iš esmės, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą
teismas turi išspręsti priimdamas sprendimą, t. y. atmetus ieškinį laiki-
nosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos, kol įsiteisės
teismo sprendimas (CPK 150 str. 4d.), o ieškinį patenkinus taikytos lai-
kinosios apsaugos priemonės galioja, kol įvykdomas teismo sprendimas
(CPK 150 str. 5 d.). Jei šie klausimai nebuvo išspręsti teismui priimant
sprendimą, įsiteisėjus teismo sprendimui ar jį įvykdžius gali būti išspręsti
priimant nutartį. Pažymėtina, kad priimdamas sprendimą teismas gali
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias teismo sprendimo
įvykdymą, jeigu iki tol jos nebuvo taikytos (CPK 272 str.).
393
Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones įsigalioja nuo pri-

ėmimo dienos, tačiau visos pirmosios instancijos teismo nutartys dėl
laikinųjų apsaugos priemonių skundžiamos pateikiant atskirąjį skun-
dą (CPK 148 str. 5d., 151 str. l d.) dėl jų taikymo, pakeitimo ir pa-
naikinimo. CPK 152 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teismo
nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdoma skubiai, to-
dėl atskirojo skundo pateikimas nesustabdo bylos nagrinėjimo ir nu-
tarties vykdymo, išskyrus atvejus, kai pateikiamas atskirasis skundas
prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ar pakeisti jas ki-
tomis. Tokios nutarties vykdymas sustabdomas, kol įsiteisės nutartis.
Skundo padavimo terminas skaičiuojamas nuo nutarties priėmimo
dienos, išskyrus atvejus, kai nutartis buvo priimta nepranešus asme-
niui, kuris pateikia atskirąjį skundą. Šiuo atveju terminas skaičiuoja-
mas nuo nutarties nuorašo įteikimo tokiam asmeniui dienos (CPK
151 str. 2d.). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teis-
mo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos (CPK
151 str. 5d.).
Nutartys vykdyti yra nedelsiant išsiunčiamos viešo registro tvar-
kytojui ar kitam pareigūnui ar asmeniui, įgaliotam vykdyti nutartis. Nu-
tartis, kurią vykdo antstolis, vykdoma teismo sprendimams vykdyti nu-
statyta tvarka, t. y. remiantis Sprendimų vykdymo instrukcijos 16 punktu
teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra vykdomasis do-
kumentas. Nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones antstoliui pa-
teikia šalis, kurios prašymu jos taikomos. Ji pateikia nutartį vykdyti
pasirinktam antstoliui ir apmoka vykdymo išlaidas. Turto areštas įre-
gistruojamas 1999 m. lapkričio 9 d. Turto arešto aktų registro įstaty-
mo1 nustatyta tvarka. Ši laikinoji apsaugos priemonė asmeniui, kurio
turtas areštuojamas, sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto jam
paskelbimo, o nesant galimybės paskelbti - nuo turto arešto akto įre-
gistravimo Turto arešto aktų registre, jeigu kiti įstatymai nenustato ki-
taip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius
nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turto
arešto aktų registro įstatymo 4 str. l d.). Visi turto arešto duomenys,
įrašyti į Turto arešto aktų registrą, pripažįstami teisingais ir išsamiais,
kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šio registro duomenys
yra vieši ir nustatyta tvarka su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo.
Dėl nurodytų priežasčių preziumuojama, kad turto arešto duomenys ži-
nomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas
Turto arešto aktų registre.
1
Žinios. 1999, Nr. 101-2897.
394
Taikant laikinąsias apsaugos priemones svarbiausias vaidmuo ten-

ka teismui. Jis privalo siekti, kad būtų užtikrinama kreditoriaus ir
skolininko interesų pusiausvyra, kad šios priemonės nebūtų taikomos
nepagrįstai. Pavyzdžiui, areštavus skolininko - juridinio asmens - ban-
ko sąskaitą, sutrikdoma jo finansinė veikla, užuot areštavus skolinin-
ko kilnojamąjį turtą. Dėl nurodytų priežasčių teismai turėtų dažniau
taikyti priemones, užtikrinančias atlyginimą nuostolių, kurių atsako-
vas gali patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi bū-
tina užtikrinti ieškovo (kreditoriaus) ir atsakovo (skolininko) interesų
pusiausvyrą.
Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti aiški ir
tinkama operatyviai vykdyti, joje nurodyti privalantys ją vykdyti as-
menys. Duomenis apie viešuose registruose registruojamą turtą turi pa-
teikti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kai areš-
tuojamas turtas nėra registruojamas ar nėra žinoma, kiek ir kokio turto
turi atsakovas (skolininkas), pareiga surasti ar aprašyti turtą tenka ant-
stoliui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas numatytas ir teismo įsa-
kymo procedūroje. Pareiškime išduoti teismo įsakymą turi būti moty-
vuotas prašymas, jeigu yra pagrindo taikyti skolininkui laikinąsias
apsaugos priemones, ir duomenys apie jo turtą (CPK 433 str. l d. 5 p.).
Išduodamas įsakymą teismas turi nurodyti, kokios laikinosios priemo-
nės taikomos (CPK 436 str. 2 d. 9 p.), t. y. kartu su įsakymu priimama
nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šitai nurodoma įsa-
kyme.
Laikinąsias apsaugos priemones teismas gali taikyti ir tada, kai
šalių ginčas nagrinėjamas arbitražu, nes Komercinio arbitražo įstaty-
mo 12 straipsnyje nustatyta, kad šalies kreipimasis į teismą iki arbitra-
žinio nagrinėjimo pradžios arba vykstant nagrinėjimui, prašant imtis
priemonių užtikrinti ieškinį, ir teismo nutartis dėl tokių priemonių tai-
kymo nėra nesuderinama su arbitražiniu susitarimu. Tai reiškia, kad
vienos šalies prašymu laikinosios apsaugos priemonės teismo gali būti
taikomos iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios ar vykstant nagrinėji-
mui. Prašymas paduodamas teismui pagal atsakovo (skolininko) ar jo
turto buvimo vietą. Be to, arbitražo teismas gali bet kurios iš ginčo
šalių prašymu kreiptis į savo buvimo vietos apylinkės teismą dėl lai-
kinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu šalių susitarimas nenumato
ko kita (Komercinio arbitražo įstatymo 20 str.).
Tam tikrais atvejais laikinąsias apsaugos priemones suinteresuoto
asmens prašymu gali taikyti Lietuvos teismas, nors ginčas priklauso
spręsti užsienio valstybės teismui ar arbitražui, pavyzdžiui, nekilnoja-
majam daiktui - orlaiviui esant Lietuvoje, nors pagal šalių susitarimą
395
ginčas turėtų būti nagrinėjamas užsienio valstybėje. Kadangi šiuo at-

veju ginčas kilo dėl lėktuvo, kuris yra mobilus objektas, taigi faktinio
buvimo vietos nustatymas ribotas, teismas taikė laikinąją apsaugos prie-
monę (lėktuvo areštą), nes buvo kilusi reali grėsmė pareiškėjo turti-
niams interesams1.
Tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumai gali būti
numatyti ir tarptautinėse sutartyse. Pavyzdžiui, 1952 m. Tarptautinė kon-
vencija dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūsų laivų areštu, suvieno-
dinimo2 reglamentuoja klausimus, kurių kyla dėl laivo arešto pareiš-
kus jūrinį reikalavimą. Pagal šią konvenciją laivas gali būti areštuotas
tik susitariančios valstybės, kurioje vykdomas areštas, teismo ar atitin-
kamo teismo organo sprendiniu ir visus su areštu susijusius procesi-
nius klausimus reglamentuoja susitariančios valstybės, kurioje buvo
areštuotas laivas ar pareikalauta jį areštuoti, įstatymai. Be to, laivo areš-
tas tam tikrais atvejais suteikia teisę nagrinėti bylą Lietuvos teismuo-
se, jeigu tokia byla priklauso Lietuvos Respublikos teismų kompetenci-
jai. Pavyzdžiui, Klaipėdos uoste stovi Afrikos valstybės laivas, kuriame
dirba Lietuvos gyventojai. Su jais buvo neatsiskaityta už darbą. Jų pra-
šymu ar pritaikius laikinąją apsaugos priemonę - laivo areštą, ginčas
nagrinėtinas Lietuvos teisme.
Nors užsienio valstybių civilinio proceso teisė žino daugelį mū-
sų įstatyme numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau kartu turi
tam tikrų ypatumų. Pavyzdžiui, Vokietijoje teismo taikomos vadina-
mosios laikinosios teisinės apsaugos priemonės - areštas ir laikinieji
potvarkiai. Areštu siekiama apsaugoti priverstinį piniginių reikalavi-
mų įvykdymą, o laikinaisiais potvarkiais nustatoma visų kitų reikala-
3
vimų (išskyrus piniginius) laikinoji teisinė apsauga . Šios priemonės
irgi gali būti skiriamos prieš pareiškiant ieškinį teismui. Prancūzijoje
laikinosios apsaugos priemonės taip pat gali būti taikomos iki ieški-
nio pareiškimo teismui. Kreditorius, kurio naudai taikomos laikino-
sios apsaugos priemonės, per vieną mėnesį nuo priemonių skyrimo
turi pateikti ieškinį teismui. Laikinosios apsaugos priemonės kaip ieš-
kinio užtikrinimo būdas buvo žinoma ir Civilinės teisenos įstatyme.
Jo 590 straipsnis numatė galimybę užtikrinti ieškinį per visą proce-
1
Lietuvos apeliacinio teismo CBS teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 12 d. nutartis
c. b. ,,A&P Holding" (TZ) v. „Aircara Garanstų management LLC Trustel" firma
„EWEC AG 48C", Nr 2-37/2002.
2
Žinios. 2002, Nr. 45-1712.
3
Pelenis D. Laikinoji teisinė apsauga Vokietijos civiliniame procese: nustatymo są-
lygos ir priemonių sistema // Teisė. 2002, Nr. 42, p. 96-106.
396
są. Laikytasi taisyklės, kad teismui nepareikšto ieškinio negalima už-

tikrinti, išskyrus kelias išimtis. Ieškinį užtikrindavo teismas, kuris kėlė
bylą. Buvo keturi pagrindiniai ieškinio užtikrinimo būdai:
1) nustatant draudimą nekilnojamajam turtui;
2) skiriant kilnojamojo turto areštą;
3) paimant laidavimą;
4) paimant iš atsakovo pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vie-
tos, kai ieškinys nebuvo užtikrinamas nė vienu iš trijų nurodytų būdų.
Ieškinio užtikrinimo būdą rinkosi ieškovas. Jis privalėjo nurodyti,
kokiam konkrečiam turtui nori nustatyti draudimą. Konkrečiai neįvar-
dyto nekilnojamojo turto areštas nebuvo skiriamas (CTĮ 602-604 str.).
DVIDEŠIMT A N T R A S SKYRIUS
22.1 ATSAKOVO GYNYBOS PRIEMONIŲ SAMPRATA,

REIKŠMĖ IR RŪŠYS
Šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 str.). Todėl ieškovas turi
teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas atitinkamai turi turėti teisę gintis
nuo jam pareikšto ieškinio. Kita vertus, principas audiatur et altera
pars reikalauja išklausyti ir atsakovo. Todėl atsakovui turi būti suteik-
tos tam tikros procesinės galimybės išdėstyti savo nuomonę dėl jam
pareikšto ieškinio. Be abejo, atsakovas, pareiškus ieškinį, gali elgtis
įvairiai. Pavyzdžiui, jis gali pripažinti ieškinį arba ieškinio pagrindą.
Tokiu atveju teismas ieškovo ieškinį patenkins (CPK 42, 187 str.). At-
sakovas gali elgtis ir pasyviai - nerašyti atsiliepimo į ieškinį, neatvyk-
ti į teismo posėdį. Tokiu atveju teismas priims teismo sprendimą už
akių (CPK 142, 285 str.). Tačiau atsakovas gali nuspręsti gintis nuo
jam pareikšto ieškinio. Tada jis gali imtis tam tikrų procesinių prie-
monių, o jomis remdamasis teismas gali atmesti ieškinį.
Procesinės priemonės, kuriomis atsakovas ginasi nuo jam pareik-
to ieškinio, vadinamos atsakovo gynybos priemonėmis. Šios priemo-
nės leidžia ne tik užtikrinti procesinį šalių lygiateisiškumą, bet ir yra
būtina rungimosi principo prielaida. Tik pripažįstant adekvačias atsa-
kovo gynybos priemones, įmanoma užtikrinti, kad procesas bus rungi-
mosi pobūdžio.
Tačiau, kaip minėta, gintis nuo pareikšto ieškinio yra atsakovo tei-
sė, bet ne pareiga. Todėl atsakovas gali nesiginti ir pripažinti ieškinį
(CPK 42 str.).
Įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio
priemonės - priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį.
22.2 PRIEŠINIS IEŠKINYS

Priešinis ieškinys (ang. cross-action; pranc. action reconventionelle;
vok. Widerklage) - tai toje pačioje byloje pareikštas atsakovo ieškinys
ieškovui siekiant apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo1. Gali-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 10d. nutartis c. b. R. Žemaitis v. A. Pad-
leckas, Nr. 3K-3-788/2001, kat. 95.2; 2001 m. balandžio 4 d. nutartis c. b. Kelmės rajono
savivaldybė v. M. ir J. Žukauskai, Nr. 3K-3-360/2001, kat. 95.2; 2001 m. vasario 7 d. nu-
398
ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BUDAI
mybė pareikšti priešinį ieškinį susijusi su materialiąja teise. Daugeliu

atvejų esant materialiesiems teisiniams santykiams subjektus sieja abi-
pusės teisės ir pareigos. Todėl ne tik ieškovas turi teisę pareikšti rei-
kalavimą atsakovui, bet ir atvirkščiai - atsakovas turi teisę pareikšti
reikalavimą ieškovui. Pavyzdžiui, pagal rangos sutartį užsakovas turi
teisę reikalauti iš rangovo atlikti darbus laiku ir kokybiškai, o rango-
vas turi teisę reikalauti iš užsakovo priimti atliktus darbus ir už juos
sumokėti.
Priešinis ieškinys turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias ieškinio
pareiškimo taisykles (CPK 143 str.). Tačiau teismo nutartis priimti prie-
šinį ieškinį pateikiant atskirąjį skundą neskundžiamą. Priešinis ieški-
nys neatsižvelgiant į teismingumą pareiškiamas tame teisme, kur nag-
rinėjamas pradinis ieškinys (CPK 33 str. 2 d.). Atsakovas turi teisę
pareikšti priešinį ieškinį tik kol priimama nutartis skirti bylą nagrinėti
teismo posėdyje. Vėliau priešinį ieškinį teismas gali priimti tik esant
vienai iŠ tokių sąlygų:
- būtinybė pareikšti priešinį ieškinį atsirado vėliau, pavyzdžiui,
teismas leido pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą po nutarties skirti
bylą nagrinėti teismo posėdyje (CPK 141 str. 1d.);
- gautas priešingos šalies sutikimas priimti priešinį ieškinį;
- teismas pripažįsta, kad vėlesnis ieškinio priėmimas neužvilkins
bylos nagrinėjimo.
Priešinio ieškinio pareiškimas yra pagrindas atidėti bylos nagrinė-
jimą, nes ieškovas turi pasirengti gintis nuo jam pareikšto priešinio
ieškinio (CPK 156 str. l d.).
CPK 143 straipsnio antrojoje dalyje numatyti trys atvejai, kai at-
sakovas gali gintis reikšdamas priešinį ieškinį:
1) priešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reika-
lavimą, pavyzdžiui, užsakovui pareiškus ieškinį dėl netesybų už laiku
neatliktus darbus išieškojimo, rangovas pareiškia priešinį ieškinį tokiai
pat sumai dėl atlyginimo už atliktus darbus išieškojimo;
2) patenkinus priešinį ieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima
patenkinti pradinio ieškinio, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl alimentų
išieškojimo, pareiškiamas priešinis ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo;
3) tarp priešinio ieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys
ir juos nagrinėjant kartu ginčus bus galima išnagrinėti greičiau ir tei-
singai.
tartis c. b. Vilniaus miesto valdyba v. A. Šavareikienė ir kt., Nr. 3K-3-174/2001, kat. 95.2;
2003 m. kovo 5 d. c. b. S. Tamašauskas v. Marijampolės apskrities viršininko administ-
racija ir kt., Nr. 3K-3-298/2003, kat. 36.4.
399
Teismas, priimdamas sprendimą byloje, kur buvo pareikštas prie-

šinis ieškinys, turi aiškiai nurodyti, kurie ieškovo ir atsakovo reikala-
vimai patenkinami, o kurie - atmetami (CPK 265 str.).
22.3 ATSIKIRTIMAI Į IEŠKINĮ

Atsikirtimai į ieškinį - tai atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis
siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieš-
kovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį gali būti materialiojo
teisimo pobūdžio ir procesinio teisinio pobūdžio (formalūs).
Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai - tai atsakovo nuro-
domos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama
paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į
ieškinio patenkinimą. Šiais atsikirtimais atsakovas siekia nuginčyti tei-
sinį arba juridinį ieškovo ieškinio pagrindą. Pavyzdžiui, materialiojo
teisinio pobūdžio atsikirtimai yra atsakovo argumentas, kad ieškovas
praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškimas, kad dėl prievoles ne-
įvykdymo nėra atsakovo kaltės, tvirtinimas, kad prievolę jis įvykdė tin-
kamai, įrodinėjimas, kad sutartis negalioja. Atsakovas, ginčydamas fak-
tinį ieškovo ieškinio pagrindą, gali pasirinkti kelis gynybos variantus.
Pirma, jis gali paprasčiausiai neigti ieškovo nurodytus faktus (lot. ne-
gatio simplex), pavyzdžiui, paskolos sutarties buvimo faktą. Antra, at-
sakovas gali įrodinėti esant priešingus, nei nurodo ieškovas, faktus (lot.
negatio per positionem alterius). Pavyzdžiui, ieškovas prašo priteisti
atlyginimą už suteiktas paslaugas, o atsakovas įrodinėja, kad jokių pa-
slaugų iš ieškovo negavo. Trečia, atsakovas gali įrodinėti aplinkybes,
kurios derinasi su ieškovo ieškinio pagrindu, bet jas įrodžius ieškovo
reikalavimas nebegali būti tenkinamas. Pavyzdžiui, atsakovas pripažįs-
ta skolinęsis iš ieškovo pinigų, tačiau įrodinėja, kad skolą grąžinęs
arba kad dar nėra suėjęs jos grąžinimo terminas1.
Procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai - tai atsa-
kovo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, kad ieškovas neturėjo tei-
sės pareikšti ieškinio, todėl procesas prieš jį (atsakovą) pradėtas netei-
sėtai. Pavyzdžiui, procesiniai teisiniai atsikirtimai yra atsakovo
pareiškimas, kad ginčas nepriklauso spręsti teismui arba dėl tapataus
ieškinio jau įsiteisėjęs teismo sprendimas, nurodymas, jog ieškovas yra
neveiksnus, tvirtinimas esant arbitražinį susitarimą ir t.t.
Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 12, 178 str.).
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis c. b. G. R. Daugilienė
v. D. Česnikas, Nr. 3K-3-1291/2001, kat. 95.2; 2001 m. spalio 15 d. nutartis c. b. O. Šev-
čenko ir kt. v. A. Jonušas ir kt., Nr. 3K-3-948/2001, kat. 95.2; 2002 m. gegužės 27 d.
nutartis c. b. Kauno apygardos prokuroras v. V. Zigmantą, Nr. 3K-3-719/2002, kat. 95.2.
400
22.4 ATSILIEPIMAS Į IEŠKINĮ

Atsiliepimas į ieškinį yra procesinis dokumentas, kuriame atsakovas
išdėsto savo nuomonę dėl jam pareikšto ieškinio. Tai procesinė prie-
monė atsakovui pareikšti savo atsikirtimus į ieškinį.
Pagal CPK 142 straipsnį teismas priimtą ieškinio pareiškimą siun-
čia atsakovui kartu su pranešimu apie atsakovo pareigą pateikti atsi-
liepimą į ieškinį. Pranešime teismas nurodo ne trumpesnį kaip ketu-
riolikos, bet ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimui
pareikšti. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pra-
šymą ir bylos sudėtingumą, šį terminą gali pratęsti iki šešiasdešimties
dienų. Kartu pranešime nurodoma atsiliepimo nepateikimo padariniai
- teismo sprendimo už akių priėmimas ir atsisakymas priimti laiku
nepateiktus įrodymus.
Be CPK 111 straipsnyje numatytų duomenų, atsiliepime atsakovas
privalo nurodyti:
— sutinka ar ne su pareikštu ieškiniu;
- nesutikimo motyvus;
- įrodymus, kuriais grindžia nesutikimo motyvus;
- nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas ne-
pateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų;
- informaciją, ar byla bus vedama per advokatą.
Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nesurašo ir neatsiun-
čia teismui per nustatytą terminą savo atsiliepimo į ieškinį, galimi dve-
jopi teisiniai padariniai. Pirma, teismas turi atsisakyti priimti įrody-
mus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu
mano, kas vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą bylo-
je (CPK 142 str. 3 d.). Pavyzdžiui, jeigu atsakovas nesurašė atsiliepi-
mo į ieškinį, tačiau teismo posėdyje pareikalauja taikyti ieškinio sena-
tį, teismas gali tokio jo atsikirtimo nepriimti. Antra, jeigu atsakovas
be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepi-
mo į ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti sprendimą už
akių (CPK 142 str. 4 d.).
401
DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
23.1 ĮRODINĖJIMO SĄVOKA, TIKSLAS IR REIKŠMĖ

§ 1. BENDROSIOS PASTABOS
Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Nagrinėda-
mas bylą, konkrečią materialiosios teisės normą teismas turi taikyti jau
iki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinka-
mai taikyti teisės normą, taigi ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausiai
reikia nustatyti, ar tikrai tarp šalių susiklostę materialieji teisiniai san-
tykiai. Antra, būtina nustatyti tų santykių rūšį, nes nuo to priklauso,
kokia konkreti materialiosios teisės normos taikytina. Trečia, reikia iš-
siaiškinti, ar tikrai pažeisti vienos šalies teisės arba interesai ir ar tik-
rai juos pažeidė atsakovas. Visos šios aplinkybės paprastai nėra aki-
vaizdžios, t. y. jos įvykusios praeityje, teisėjas jų nematė ir nežino.
Todėl, prieš taikydamas konkrečią teisės normą, teismas turi įsitikinti
esant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamas ieškovo reikalavimas, ir,
atvirkščiai, nesant faktų, kuriais remiasi atsakovas. Tuo teismas įsitiki-
na vykstant įrodinėjimo procesui, kai siekiant pagrįsti nurodytus fak-
tus pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai.
Galima įrodinėti ne tik faktines aplinkybes. Įrodinėti įstatymo, tei-
sės normų turinio, jų veikimo pagal galiojančius įstatymus nereikia,
nes preziumuojama teisėją žinant įstatymus ir suprantant jų prasmę
(lot. iura novit curia). Tačiau prireikus taikyti byloje užsienio įstaty-
mą, šalys gali būti įpareigotos pateikti įstatymo galiojimo, jo turinio ir
prasmės įrodymų (CPK 808 str. 2 d.). Kartais galima įstatymo sutiki-
mo su Konstitucija įrodinėjimo problema. Pavyzdžiui, nagrinėjant ci-
vilinę bylą vienai šaliai pareiškus, kad įstatymas, kuriuo remiasi kita
šalis, prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti teismo taikomas, teis-
mas gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą
(Konstitucijos 110 str.). Šiuo atveju Konstitucinio Teismo sprendimas
būtų vieno ar kito įstatymo sutikimo ar nesutikimo su Konstitucija įro-
dymas ir turėtų prejudicinę galią.
Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, ko-
kios aplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo iš-
vados ir kuo argumentuodamas jis atmetė kai kuriuos įrodymus (CPK
405
265, 270 str.). Todėl teismas negali grįsti sprendimo prielaidomis, savo
samprotavimais, niekuo nepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios prie-
žasties įrodinėjimas svarbus ir šalims, ir teismui. Kiekviena šalis, grįs-
dama savo reikalavimus ar atsikirtimus tam tikrais faktais, stengiasi
įtikinti teismą tų faktų tikrumu ir šiuo tikslu pateikia vienų ar kitų
jų įrodymų. Teisėjas šalių pateiktą faktinę ir kitą įrodomąją medžia-
gą turi nešališkai įvertinti ir nuspręsti, tie faktai nustatyti ar ne. Tai-
gi įrodinėjimo tikslas yra šalių teiginių teisingumo nustatymas, t. y.
įrodinėjant siekiama įtikinti teismą, kad šalies teiginiai yra teisingi:
kad jos nurodytos aplinkybės tikrai yra (buvo) ir būtent tokios, ko-
kios nurodytos, arba atvirkščiai, kad neigiamų aplinkybių iš tikrųjų
nėra.
Apskritai įrodinėjimas nėra civilinio proceso teisės ir doktrinos sri-
tis. Įrodinėjimas iš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinė
veikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio nors
teiginio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tik-
rove galima įrodyti tik dedukcijos ir indukcijos metodais, vadovaujan-
tis logikos dėsniais1. Logikos dėsniais remiamasi ir įrodinėjant civili-
niame procese, nes įrodinėjimas teisme pirmiausiai taip pat yra loginė,
pažintinė veikla. Kita vertus, įrodinėjimas teisme nėra grynai loginė,
mąstymo procesas. Ji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų re-
guliuojama veikla, nes, pirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemia
įrodinėjimo dalykas, esantis ne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juri-
diniai faktai. Antra, įrodinėjant teisme operuojama ne moksliniais ar-
gumentais, aksiomomis, o teisminiais įrodymais, t. y. tam tikra infor-
macija, patvirtinančia ar paneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančius
faktus. Įstatymas nustato, ką galima laikyti įrodymu, ko negalima, ką
reikia įrodinėti, o ko ne ir t.t. Taigi teismo procese įrodinėjama tik
įstatymų nustatytomis priemonėmis ir tvarka.
Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų: įrodi-
nėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodinėjimo prie-
mones, įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą ir
vertinimą, neįrodinėtinas aplinkybes2.
Daugumoje šalių įrodymai laikomi proceso teisės institutu, todėl nor-
mos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus, yra civilinio proceso įsta-
tymuose. Tačiau Prancūzijoje, Italijoje, Kanadoje įrodymai laikomi ma-
1
Apie įrodinėjimą logikos moksle žr.: Segeth W. apa a. M o c a :
Ba a , 1985. C . 184-187.
2
Jones on Evidence. Civil and Criminal. 7th ed. / by C. S. Fishman. New York:
Lawyers Cooperative Publishing, 1992. P. 2-5.
406
terialiosios teisės institutu. Šiose šalyse normos, reguliuojančios įrodymus,

įtrauktos į civilinį kodeksą (Prancūzijos CK 1315-1369 str., Italijos CK
2697-2739 str., Kanados Kvebeko provincijos CK 2803-2874 str.).
§ 2. ĮRODINĖJIMO STRUKTŪRA
Įrodinėjama civilinėje byloje nuosekliai ir atitinkamais etapais. Pirmasis

etapas - tai faktų nurodymas. Jis prasideda jau keliant civilinę bylą.
Antai ieškovas ieškinio pareiškime privalo nurodyti aplinkybes, kurio-
mis grindžia savo reikalavimus (CPK 135 str. l d. 2 p.), t. y. faktinį ieš-
kinio pagrindą (lot. causa petendi). Atsakovas savo ruožtu, gindamasis
nuo pareikšto ieškinio, pavyzdžiui, pareikšdamas priešinį ieškinį ar pa-
teikdamas atsikirtimus į ieškinį, taip pat remiasi tam tikromis aplinky-
bėmis (CPK 142 str. 2 d.). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys irgi nuro-
do tam tikrus faktus ir remiasi jais kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų
pagrindu. Išimtiniais atvejais nauji faktai gali būti nurodomi ir vykstant
teisminiam bylos nagrinėjimui, pavyzdžiui, kai teismas leidžia pakeisti
faktinį ieškinio pagrindą arba pareikšti priešinį ieškinį ir pasibaigus pa-
sirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijai (CPK 141, 143 str.).
Aptartas įrodinėjimo etapas labai svarbus, nes čia preliminariai
nustatomas įrodinėjimo dalykas, t. y. įrodinėtinų aplinkybių visuma.
Teismas čia taip pat dalyvauja. Pavyzdžiui, jis gali atkreipti šalių dė-
mesį į kurį nors reikšmingą bylai faktą, kuriuo šalys nesiremia, taip
pat gali atsisakyti įtraukti šalių nurodytą, jo nuomone, nesusijusį su
byla faktą į įrodinėtinų aplinkybių visumą. Tačiau rungimosi ir dispo-
zityvumo principai riboja teismo iniciatyvą nustatant įrodinėjimo daly-
ką. Daugumos užsienio valstybių civilinio proceso teisės doktrinos pri-
pažįsta, kad teismas turi apsiriboti tik šalių pateiktais faktais (lot. da
mihi factum, dabo tibi jus). Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK 7 straipsnis
draudžia teisėjui sprendime remtis faktais, netirtais teismo posėdyje
(prie šios problemos dar bus grįžta kalbant apie įrodinėjimo dalyką).
Visus faktus, kuriais remiasi byloje dalyvaujantys asmenys ir ku-
riuos reikės įrodyti, svarbu žinoti jau prieš pradedant nagrinėti bylą,
nes tik tada bus galima nustatyti, kiek ir kokių įrodymų būtina surink-
ti ir pateikti ištirti bei įvertinti teismo posėdyje. Be to, sakant baigia-
mąsias kalbas leidžiama remtis tik aplinkybėmis, nurodytomis ir ištir-
tomis nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 253 str.). Tik išimtiniais atvejais,
kai remiamasi naujomis aplinkybėmis, teismas turi atnaujinti bylos nag-
rinėjimą iš esmės (CPK 256 str.). Tai paprastai susiję su bylos nagri-
nėjimo atidėjimu, nes kita šalis, turėdama iš naujo pasirengti gynybai,
privalo surinkti naujų įrodymų.
407
Daugelio valstybių civilinio proceso teisė reikalauja, kad visus fak-

tus, kuriais remiasi, šalys nurodytų rengiantis teisminiam bylos nagri-
nėjimui. Vėliau naujų faktų nurodyti nebeleidžiama, išskyrus negau-
sias išimtis, pavyzdžiui, kai jie paaiškėja tik prasidėjus teisminiam bylos
nagrinėjimui. Štai pagal Vokietijos CPK 296 straipsnį teisėjas gali at-
sisakyti priimti laiku šalių ir jų advokatų nepateiktus faktus ir įrody-
mus, jeigu šitai vilkintų bylos nagrinėjimą. Teismas gali priimti naujai
pateiktus įrodymus ir faktus tik šalims įrodžius, kad anksčiau jų pa-
teikti negalėjo ne dėl savo kaltės1.
Prancūzijos CPK 135 straipsnyje teisėjui suteikiama teisė atsisa-
kyti priimti ir tirti nustatytu laiku nepateiktus įrodymus ir faktus.
Švedijoje teismo posėdyje šalis faktais ir įrodymais, nenurodytais
rengiantis nagrinėti bylą, gali remtis tik iš anksto pranešusi kitai šaliai
(Teismo proceso kodekso 42:22 str.).
Visų šių draudimų esmė labai paprasta - šalims draudžiama dary-
ti viena kitai staigmenas. Kad teismo procesas būtų sąžiningas, kiek-
vienai šaliai privalu iš anksto atskleisti viena kitai visus faktus ir įro-
dymus ir teismo posėdyje neturi būti pateikiami nei nauji faktai, nei
nauji įrodymai.
Antrasis įrodinėjimo etapas - tai įrodymų nurodymas.' Ieškovas
privalo ieškinio pareiškime nurodyti įrodymus, kuriais ketina įrodinėti
reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes (CPK 135 str. l d. 3 p.).
Analogiška pareiga nustatyta ir atsakovui, pareiškiančiam priešinį ieš-
kinį, atsikirtimus į ieškinį ar surašančiam atsiliepimą į ieškinį (CPK
142-143 str.). Nurodyti tik įrodymų pavadinimo nepakanka - privalu
detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes vienas ar kitas įrodymas pa-
tvirtina, pavyzdžiui, nepakanka nurodyti, kad pateikiami rašytiniai įro-
dymai: dokumentai, sutartys, liudytojų parodymai, įvardijant liudytojo
asmens duomenis, gyvenamąją vietą. Tokia informacija būtina ir atsa-
kovui, ir teisėjui, kurio pareiga - preliminariai nustatyti įrodymų sąsa-
jumą ir leistinumą. Šalių nurodomą įrodymą, nesusijusį su nagrinėja-
ma byla, teismas atsisako priimti ir tirti (CPK 180 str.). Ieškovas turi
nurodyti negalimų pateikti savo nurodytų įrodymų buvimo vietą ir prie-
žastis, dėl kurių negali jų gauti ir pateikti. Nurodyti įrodymų buvimo
vietą yra ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų pareiga. Ypač juos visus
svarbu nurodyti jau pirmose proceso stadijose, nes tik žinant, kokius
įrodymus reikia surinkti, bus galima tinkamai pasirengti bylos nagri-
nėjimui. Be to, tiek byloje dalyvaujantys asmenys per teisminius gin-
1
International Civil Procedures. P. 282-283.
408
čus, tiek teismas priimdamas sprendimą gali remtis tik įrodymais, iš-
tirtais ir įvertintais nagrinėjant bylą iš esmės. Jeigu vykstant teismi-
niams ginčams paaiškėja, kad tam tikri įrodymai nebuvo ištirti, teis-
mas išimtiniais atvejais gali atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK
256 str.) ir atidėti bylos nagrinėjimą, kol jie bus surinkti ir pateikti
teismui.
Trečias įrodinėjimo etapas yra įrodymų pateikimas. Teisę pateik-
ti įrodymus turi visi byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 42 str.). Įro-
dymų pateikimas - tai faktinis įrodymų perdavimas teismui. Ieškovas
savo turimus įrodymus paprastai pateikia kartu su ieškinio pareiškimu
— šiame dokumente yra jų sąrašas (CPK 135 str. 2 d.). Kai kuriuose
įstatymuose įsakmiai nurodoma įrodymus pateikti kartu su ieškinio pa-
reiškimu. Pavyzdžiui, Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio ketvirto-
joje dalyje, 7 straipsnio pirmojoje dalyje, 8 straipsnio trečiojoje dalyje
reikalaujama prie pareiškimo iškelti įmonės bankroto bylą pridėti do-
kumentus, patvirtinančius pareiškimo pagrįstumą.
Įrodymai taip pat pateikiami rengiantis civilinės bylos nagrinėji-
mui. Būtent ši proceso stadija ir yra skirta visai įrodomajai informaci-
jai byloje surinkti. Pagal naujojo CPK dvasią visi įrodymai turi būti
atskleisti prieš pradedant nagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 112,
225-226 str.). Atsakovas turimus įrodymus pateikia kartu su atsiliepi-
mu į ieškinį (CPK 142 str.) arba pareikšdamas priešinį ieškinį (CPK
143 str.). Pateikti įrodymus yra ir byloje dalyvaujančių asmenų parei-
ga, nes jie privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Teismas gali
įpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis pateikti net jų nenurodytus,
tačiau, teismo nuomone, reikšmingus bylai įrodymus. Taip pat teismas
gali įpareigoti kitus asmenis ar įstaigų, organizacijų, įmonių pareigū-
nus pateikti turimus rašytinius ar daiktinius įrodymus (CPK 199,
206 str.). Visada svarbu pateikti įrodymus prieš prasidedant teisminiam
bylos nagrinėjimui, kad ir teisėjas, ir kiti byloje dalyvaujantys asme-
nys galėtų su jais susipažinti. Jeigu įrodymai nebuvo pateikti rengian-
tis bylos nagrinėjimui teisme, vykstant teisminiam nagrinėjimui teis-
mas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu mano, kad vėlesnis jų
pateikimas vilkins sprendimo byloje priėmimą (CPK 7 str., 141 str. l d.,
142 str. 3 d.). Taigi vykstant teisminiam nagrinėjimui įrodymai gali būti
pateikiami tik išimtiniais atvejais, nes naujų įrodymų pateikimas esant
šiai stadijai reikalauja atidėti bylos nagrinėjimą, o tai prieštarauja pro-
ceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams (CPK 7 str.). Taigi
reikalavimas pateikti visus įrodymus rengiantis bylos nagrinėjimui lei-
džia užtikrinti įrodymų atskleidimo taisyklės laikymąsi. Įrodymų at-
409
skleidimo taisyklė leidžia kiekvienai šaliai dar prieš prasidedant teis-

miniam nagrinėjimui sužinoti, kokių įrodymų pateikė kita šalis, ir su
jais susipažinti. Tik šitaip gali būti užtikrintas procesinis Šalių lygia-
teisiškumas ir sąžiningas rungimasis bei bylos išnagrinėjimas viename
teismo posėdyje. Ypatingą šios aplinkybės svarbą rungimosi procesui
patvirtina JAV civilinio proceso įstatymų analizė. Federalinių civilinio
proceso taisyklių 26-37 straipsniai specialiai reguliuoja tvarką, pagal
kurią šalys jau prieš pradedant nagrinėti bylą turi galimybę susipažinti
su viena kitos turimais įrodymais ir galimais įrodinėjimo veiksmais.
Ši tvarka vadinama įrodymų atskleidimu, suprantamu kaip supažindi-
nimas su byloje esančiais įrodymais (angl. discovery)1.
Ketvirtas įrodinėjimo etapas - tai įrodymų rinkimas. Kreipda-
masis į teismą, ieškovas dar gali neturėti visų ieškinio pareiškime nu-
rodomų įrodymų. Tada jis privalo nurodyti priežastį, dėl kurios negali
jų pateikti. Padedant teismui, trūkstamus įrodymus galima surinkti ren-
giantis teisminiam bylos nagrinėjimui. Tokią pat teisę turi ir atsakovas
bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 112 str. 3 p., 135 str. 2 d.,
199, 205-206, 226 str.). Nėra pagrindo nespręsti ieškinio pareiškimo,
kuriame nurodyti įrodymai nepateikti dėl svarbių, pateisinamų priežas-
čių, priėmimo klausimo. Tačiau kai ieškovas kartu su ieškinio pareiš-
kimu nepateikia jame nurodomų įrodymų ir nepaaiškina šito priežas-
čių, teisėjas konstatuoja esant ieškinio pareiškimo trūkumų ir nustato
terminą jiems pašalinti (CPK 138 str.).
Įstatyme nurodoma, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti byloje da-
lyvaujantys asmenys. Kai pateiktų įrodymų neužtenka, teismas siūlo
pateikti papildomų įrodymų (CPK 179 str. 1d.). Taigi pagal įstatymą
teismas nėra įrodinėjimo subjektas. Tačiau ir jis kompetentingas rinkti
įrodymus trim būdais. Pirma, šalies prašymu teismas gali byloje daly-
vaujančiam asmeniui išduoti liudijimą gauti ir pateikti įrodymus teis-
mui. Jame nurodoma, kad asmuo turi teisę juos gauti. Asmuo su šiuo
liudijimu kreipiasi į įrodymų turinčius organizacijas ar asmenis. Gau-
tus įrodymus byloje dalyvaujantis asmuo pateikia teismui (CPK 199,
206 str.). Antra, teismas turi teisę reikalavimą pateikti įrodymą, kurį
prašo išreikalauti šalis, siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kuris
juo disponuoja. Tokiu atveju teismas nustato įrodymo pateikimo ter-
miną. Organizacijos ar asmenys, neturėdami galimybės pateikti reika-
laujamą įrodymą ar negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą laiką,
1
Išsamiau apie įrodymų atskleidimą JAV civiliniame procese žr.: Discovery Practice.
nd
2 ed. / by R. S. Haydock, D. F. Herr. Boston, Toronto: Little, Brown and Co., 1988.
410
privalo pranešti teismui ir nurodyti šito priežastis. Už šios pareigos

nevykdymą organizacijų pareigūnams ar kitiems asmenims teismas gali
skirti baudą (CPK 199, 206 str.). Trečia, įstatymų nustatytais atvejais
teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 179 str. 2 d.).
Beje, 1918—1940 m. Lietuvoje galiojęs Civilinės teisenos įstaty-
mas šiuo atžvilgiu buvo gana griežtas. Jo 367 straipsnyje buvo nuro-
dyta, kad „teismas pats niekuomet nerenka įrodymų ar žinių, o remia
sprendimą tiktai bylininkų pristatytais įrodymais". Teismas pranešdavo
Šalims, kad jos nepateikusios nurodytus faktus patvirtinančių įrodymų,
ir nustatydavo terminą jiems pateikti (CTĮ 368 str.).
Šalys gali rinkti įrodymus ir advokato padedamos. Advokatūros
įstatymo 23 straipsnyje nurodoma, kad advokatas, teikdamas teisinę pa-
galbą, turi teisę iš valstybinių ir kitų organizacijų išreikalauti būtinus
dokumentus, rinkti ir pateikti įrodymus.
Įrodymai, kaip minėta, renkami rengiantis teisminiam bylos nagri-
nėjimui, t. y. prieš teismui priimant nutartį skirti bylą nagrinėti teismo
posėdyje (CPK 232 str.). Vėliau juos galima rinkti tik išimtiniais atve-
jais, pavyzdžiui, kai teismas atideda bylos nagrinėjimą dėl to, kad bū-
tina surinkti naujų įrodymų (CPK 156 str. l d.).
Byloje turi būti surinkta tiek įrodymų, kad jais remiantis būtų ga-
lima ištirti ir nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Laikoma by-
loje surinkus pakankamai įrodymų, kai:
-visos bylai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiasi šalys, yra
nustatytos;
- surinkta pakankamai kiekvieno konkretaus fakto įrodymų, kad
teismas būtų tikras jį buvus ar jo nebuvus (kai teismas ne visai tuo
tikras arba turimi įrodymai vieni kitiems prieštarauja, negalima pripa-
žinti esant jų surinkta pakankamai ir jie turi būti renkami toliau).
Penktas įrodinėjimo etapas - tai byloje surinktų įrodymų tyri-
mas. Įrodymus galima tirti tik vykstant teisminiam nagrinėjimui, t. y.
teismo posėdyje, griežtai laikantis žodinio proceso, tiesioginio dalyva-
vimo ir teismo proceso vientisumo principų taisyklių, išskyrus įstaty-
mo nustatytas išimtis (CPK 183 str.). Teismas privalo patikrinti tiria-
mų byloje esančių įrodymų sąsajumą ir leistinumą, įrodomąją vertę,
palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Įro-
dymai tiriami antroje teismo posėdžio dalyje, t. y. nagrinėjant bylą iš
esmės. Išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę dėl įrodymų
tyrimo tvarkos, teismas nustato jų tyrimo tvarką. Konkrečių įrodinėji-
mo priemonių tyrimas detaliai reglamentuojamas įstatyme. Šalys, tre-
tieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu. Jiems gali būti pateikiami
411
klausimai. Rašytiniai liudytojų parodymai perskaitomi balsu (CPK

195 str.). Apklausiami liudytojai (CPK 192 str.), perskaitomi ir patei-
kiami tiesiogiai susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims rašytiniai
įrodymai (CPK 200 str.), apžiūrimi daiktiniai įrodymai (CPK 209 str.),
perskaitoma eksperto išvada, ekspertui taip pat gali būti pateikiami klau-
simai (CPK 215-216 str.), išklausomi ar peržiūrimi vaizdo ir garso įra-
šai (CPK 220 str.).
Išimtiniais atvejais, kai sakant baigiamąsias kalbas ar net teismui
išėjus į pasitarimo kambarį paaiškėja naujų aplinkybių, naujų, neištir-
tų įrodymų, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš
esmės, t. y. įrodymų tyrimą (CPK 256 str.).
Paskutinis įrodinėjimo etapas yra įrodymų vertinimas. Šis etapas
labai svarbus, nes nuo to, tinkamai ar ne bus įvertinti surinkti ir ištirti
įrodymai, priklausys ir teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.
Pirmiausiai įrodymus vertina byloje dalyvaujantys asmenys sakydami
baigiamąsias kalbas ir replikuodami (CPK 253-254 str.). Tačiau galu-
tinį ir privalomą įrodymų vertinimą pateikia teismas savo sprendimo
motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 str. 4 d.). Teismas turi patikrinti kiek-
vieno vertinamo įrodymo tikrumą, sąsajumą, leistinumą ir pakankamu-
mą bei visų įrodymų tarpusavio ryšį.
Įrodymų vertinimas - tai logikos dėsniais grindžiamas mąstymo
procesas. Tačiau kartu įstatyme nustatomi ir tam tikri teisiniai įrody-
mų vertinimo principai. Teisėjas įrodymus vertina „pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių,
kurios buvo nagrinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu, vado-
vaudamasis įstatymu" (CPK 185 str.). Reikalavimas vertinti įrodymus
vadovaujantis vidiniu teisėjo įsitikinimu yra teisėjo nepriklausomumo
principo išraiška. Niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną
ar kitą įrodymą. Tik pats teisėjas, tiesiogiai dalyvavęs tiriant įrody-
mus, vadovaudamasis savo žiniomis ir sąžine, profesinės pareigos ir
etikos reikalavimais, gali spręsti apie įrodymų tikrumą, pakankamumą,
sąsajumą ir t. t. Taigi laisvo įrodymų vertinimo principas galioja ir Lie-
tuvos teisėje, tačiau ne tokios apimties kaip, pavyzdžiui, Švedijoje. Pa-
gal Švedijos teisės doktriną teismui galima pateikti bet kokią informa-
ciją ir jis, remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, išsamiai ją
ištiria ir įvertina. Tai reiškia, kad Švedijoje nepripažįstama įrodymų
leistinumo taisyklė. Tai rodo ir Švedijos Aukščiausiojo Teismo prakti-
ka. Pavyzdžiui, viename 1984 m. priimtame sprendime Aukščiausiasis
Teismas nurodė, kad nors kraujas iš asmens alkoholio kiekiui nustaty-
ti paimtas pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką (kraują paėmė labora-
412
torijos asistentas, o ne gydytojas, kaip reikalaujama įstatyme), kraujo

tyrimo duomenys laikytini įrodymu. Taigi bet kokia informacija, duo-
menys Švedijoje gali būti laikomi įrodymais. Tačiau, vertinant įrody-
mus, be abejo, reikia atsižvelgti į jų gavimo būdą. Net Švedijos teisės
doktrinoje pabrėžiama, kad laisvo įrodymų vertinimo principo negali-
ma suprasti kaip nemotyvuoto vadovavimosi vienu ar kitu įrodymu.
Teismas sprendime visada privalo nurodyti, kokiais įrodymais jis grin-
džiamas ir kokie tų įrodymų vertinimo motyvai1. Šis principas reiškia,
kad aukštesnės instancijos teismas, taip pat vertinantis byloje esančius
įrodymus, negali nurodyti teisėjui, kurie iš jų laikytini įtikinamais, ku-
rie - ne, kurie yra svaresni ir panašiai.
Teisėjas turi įsitikinti, kad įrodymų surinkta pakankamai, nėra jų
prieštaravimų ir abejotinų prielaidų. Vertindamas įrodymus, kaip ir ap-
skritai civiliniame procese, teisėjas privalo būti nešališkas, vienodai
žiūrėti tiek į ieškovo, tiek į atsakovo, tiek į kitų byloje dalyvaujančių
asmenų pateiktus įrodymus ir argumentus. Teisėjas privalo įvertinti vi-
sus įrodymus.
Vertindamas įrodymus, teisėjas privalo patikrinti, ar įrodinėjant lai-
kytasi visų įstatymo reikalavimų, pavyzdžiui, ar visi įrodymai leistini,
ar nebuvo pažeista liudytojo apklausos tvarka ir t.t.
Nuomonę dėl įrodymų vertinimo ne kartą yra pareiškęs Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas. Pavyzdžiui, 1999 m. gruodžio 8 d. nutartyje
konstatuota, kad „pagal CPK 65 straipsnį teismas privalo nešališkai įver-
tinti visus byloje esančius įrodymus. Norint tinkamai šią pareigą įvyk-
dyti, teismas įrodinėjimo procese negali būti tik pasyvus stebėtojas.
Antra vertus, teisingai pritaikyti materialinės teisės normą teismas ga-
lėtų tik tada, jeigu būtų teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civi-
linėje byloje ir tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga šalims. Tei-
singas materialinės teisės normos išaiškinimas ir pritaikymas yra teismo
pareiga, todėl jis turi imtis įstatyme numatytų procesinių priemonių,
kurios leistų tinkamai įvykdyti šią pareigą. Viena iš tokių procesinių
priemonių yra teismo teisė reikalauti, kad šalys pateiktų papildomus
įrodymus, patikslintų savo reikalavimus ar atsikirtimus bei aplinkybes,
kuriomis tie reikalavimai ar atsikirtimai yra grindžiami (CPK 58 str.
2d.)."2 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1998 m. spalio 28d. nutarty-
je nurodė, kad „nagrinėjant bylas, susijusias su saugos darbe teisės
1
Lindell B. Cit. op. P. 176-177; GinsburgR. B., Bruzelius A. Cit. op. P. 296-297.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 8 d. nutartis c. b. K. Žvinys v. Lie-
tuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Nr. 3K-3-931/1999, kat. 1.
413
aktų pažeidimais, teismui tenka vertinti nelaimingo atsitikimo darbe

aktus ir eksperto išvadas, kurie paprastai yra pagrindinės įrodinėjimo
priemonės šios kategorijos bylose. Netinkamas šių įrodinėjimo prie-
monių vertinimas gali sąlygoti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendi-
mo priėmimą. Pagal Lietuvos CPK 73 straipsnį nelaimingo atsitikimo
darbe aktas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, kurį teismas turi ver-
tinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tais atvejais,
kai nelaimingo atsitikimo darbe akte yra nurodytos ne tik nelaimingo
atsitikimo faktinės aplinkybės, techninės nelaimingo atsitikimo prie-
žastys, bet ir daromos teisinės išvados, pavyzdžiui, įvardijant, kas yra
kaltas dėl nelaimingo atsitikimo, arba nurodant kaltės laipsnį ir pan.,
teismas turi atsižvelgti į tai, kad teisinių klausimų sprendimas yra teis-
mo, o ne komisijos, tyrusios nelaimingo atsitikimo aplinkybes, kom-
petencija. Teismas taip pat turi patikrinti, ar akte pagrįstai yra remia-
masi teisės aktais, argumentuojant, kad dėl jų pažeidimo įvyko
nelaimingas atsitikimas: teismas turi patikrinti, ar akte nurodytas tei-
sės aktas tikrai galiojo nelaimingo atsitikimo padarymo metu, ar jis
tikrai buvo pažeistas, ar nėra ir kitų, akte nenurodytų teisės aktų, ku-
rie nustatė darbų saugos reikalavimus ir kurie buvo pažeisti. Tik teis-
mas gali spręsti, ar tarp konstatuoto teisės pažeidimo ir jo padarinių,
t. y. nelaimingo atsitikimo, yra priežastinis ryšys teisine prasme, nes
priežastinio ryšio klausimo išsprendimas tuo pačiu reiškia ir teisinės
atsakomybės taikymą ar netaikymą. Vertinant eksperto išvadą šios ka-
tegorijos bylose, reikia turėti omenyje, kad pagal Lietuvos CPK
87 straipsnį ekspertui gali būti pateikti tik tokie klausimai, atsakymui
į kuriuos reikalingos specialios technikos ar kitų mokslo sričių žinios.
Todėl nei teismas, nei prokuroras negali pateikti ekspertui klausimų,
atsakymui į kuriuos reikalingos žinios teisės srityje. Priešingu atveju
reikštų, kad teismas nusišalina nuo savo pagrindinės funkcijos vykdy-
mo ir teisės klausimų sprendimą perkelia ekspertui. Nagrinėjamoje by-
loje viena iš įrodinėjimo priemonių yra eksperto išvada (b. 1. 85-111).
Ekspertizė buvo paskirta Radviliškio rajono prokuratūros prokurorės
nutarimu. Teismai, vertindami šią eksperto išvadą, neatkreipė dėmesio
į tai, kad ekspertui kartu su specialių žinių reikalaujančiais klausimais
buvo pateikti ir grynai teisiniai klausimai, kurie ekspertui negali būti
pateikti ir kuriuos turi spręsti teismas ar prokuratūra. Pavyzdžiui, bu-
vo pateiktas klausimas, kokie teisės aktai reguliavo saugų darbą nelai-
mingo atsitikimo metu, kokie buvo padaryti jų pažeidimai, kas yra kal-
tas dėl jų pažeidimo, ar yra priežastinis ryšys tarp nelaimingo atsitikimo
ir darbdavio veiksmų. Atsakymui į visus šiuos klausimus reikalingos
teisės žinios, todėl atsakymo į juos pateikimas yra teismo arba proku-
414
roro kompetencija, kurios negalima perkelti ekspertui. Ekspertas, nors

ir turėjo atsisakyti duoti išvadą dėl jam pateiktų teisės klausimų, to
nepadarė ir dėl jų pateikė savo išvadą. Todėl teismai, vertindami eks-
perto išvadą, privalėjo į šį faktą atitinkamai reaguoti. Antra vertus,
teismas, nesutikdamas su eksperto išvada, savo nesutikimą turi atitin-
kamai motyvuoti (Lietuvos CPK 92 straipsnis). Panevėžio apygardos
teismas, nesutikdamas su eksperto išvada, savo sprendime tenurodė,
kad eksperto išvada niekuo nepagrįsta. Tačiau iš ekspertizės akto turi-
nio matyti, kad ekspertas yra pateikęs savo išvadų argumentus, todėl
yra priešingai - jokiais argumentais nepagrįstas teismo nesutikimas su
eksperto išvada."1
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. kovo 17d. nutartyje nu-
rodė, kad „pagrindinės įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės yra suformu-
luotos Lietuvos CPK 57-92 straipsniuose. Teismas, vertindamas bylo-
je esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms
teisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šiuose straipsniuose su-
formuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Viena iš įrodinėjimo taisyklių
nustato, kad įrodymų gali būti pripažinta tik tokia informacija, kuri
atitinka CPK 57 straipsnyje nustatytus įrodymų kriterijus. Iš bylos me-
džiagos matyti, kad teismai byloje esantį Valstybinio informacinės tech-
nologijos instituto raštą (b. L 17) vertino kaip ekspertų išvadą (b. 1. 177).
Pagal Lietuvos CPK 87—91 straipsnių prasmę civiliniame procese vie-
nas ar kitas dokumentas gali būti pripažintas eksperto išvada kaip įro-
dinėjimo priemone tik tuo atveju, jeigu ekspertizė buvo paskirta teis-
mo nutartimi. Tuo tarpu Valstybinis informacinės technologijos institutas
atliko kasos aparato techninę ekspertizę ne pagal teismo nutartį, o pa-
gal Vilniaus m. valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimą. Todėl to-
kio dokumento teismas negali prilyginti eksperto išvadai, nors jis ir
būtų įvardijamas kaip ekspertizės aktas ar eksperto išvada. Tokią išva-
dą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pa-
vyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisė-
jų kolegija 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, priimtoje UAB „Sirowa"
v. Konkurencijos taryba prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų tei-
sių gynimo tarnybos byloje, konstatavo, kad eksperto išvadai negalima
prilyginti dokumentų, kuriuose nėra nurodyti atlikti tyrimai ir bandy-
mai, leidžiantys teismui patikrinti išvadų pagrįstumą. Dėl nurodytų ap-
linkybių teismai nepagrįstai pripažino Valstybinio informacinės tech-
nologijos instituto raštą eksperto išvada. Pažymėtina, kad minėtame
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. spalio 28 d. nutartis c. b. G. Milčiukienė v.
UAB „Antriniai metalai" ir kt., Nr. 3K-161/1998, kat. 3.
415
Valstybinio informacinės technologijos instituto rašte nėra konstatuo-

jama buvus atliktus kokius nors kasos aparato tyrimus ar bandymus.
Dokumente tik nurodyta prielaida, kad, turint serviso raktus bei žinant
kaip jais naudotis, gali būti pereinama į mokymo režimą. Taigi šis
dokumentas nepatvirtina, kad suinteresuoto asmens darbuotojai žinojo,
kaip naudotis serviso raktais, ir kad kasos aparatas tikrai buvo nusta-
tytas dirbti mokymo režimu. Siekiant nustatyti, ar tikrai kasos aparatas
buvo naudojamas tokiu režimu, kai nefiksuojami duomenys, reikia spe-
cialių žinių. Kai norint išaiškinti klausimus, kylančius nagrinėjant by-
lą, reikalingos specialios žinios mokslo, technikos ar kitose srityse, teis-
mas turi spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo. Šiuo atveju ekspertizę
buvo būtina skirti ir dėl kitokių priežasčių: Valstybinio informacinės
technologijos instituto rašte esančiai informacijai ir šio instituto dar-
buotojų parodymams prieštarauja kita byloje esanti medžiaga - UAB
„Golsma" darbuotojų parodymai, kad vartotojas negalėjo nustatyti ka-
sos aparato dirbti mokymo režimu (b. 1. 141). Esant prieštaringiems įro-
dymams dėl faktų, kuriems nustatyti reikalingos specialios žinios, įro-
dinėjimas turi būti tęsiamas. Įrodymų tarpusavio prieštaravimai tokiais
atvejais gali būti pašalinti paskyrus teismo ekspertizę ir pavedus ją
atlikti nepriklausomiems ekspertams. Lietuvos Respublikos CPK
65 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįs-
tų visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto
išnagrinėjimu. Šios įrodymų vertinimo taisyklės nustato teismo parei-
gą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis fak-
tinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Tai reiškia, kad vieno ar kito
bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto ver-
tinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakan-
ka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teis-
mo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia
pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Teis-
mas, vertindamas, ar pakanka įrodymų padaryti išvadą apie tam tikrų
faktų buvimą ir jų teisinę kvalifikaciją, turi atsižvelgti į Lietuvos CPK
65 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priklausomai nuo
bylos pobūdžio (ar ginčas yra kilęs iš viešosios teisės, ar privatinės
teisės reguliuojamų santykių, taip pat, ar yra sprendžiamas civilinės,
ar administracinės atsakomybės klausimas) įrodymų pakankamumą gali
apspręsti nevienodi kriterijai. Tačiau pagal bendrą taisyklę įrodymų pa-
kankamumas nustatomas taikant tokį kriterijų: įrodymų pakanka tada,
kai jie yra neprieštaringi ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl
įrodinėjimo dalyko buvimo. Bylose, kuriose sprendžiamas asmens nu-
baudimo klausimas, šis principas turi būti taikomas be išlygų. Taigi
416
asmuo gali būti nubaustas tik už tokius veiksmus ar neveikimą, suda-

rančius teisės pažeidimo sudėtį, dėl kurių buvimo ar nebuvimo nėra
net menkiausių abejonių. Tokiose bylose teismas gali daryli išvadą apie
įrodymų pakankamumą tik tada, kai dėl fakto buvimo ar nebuvimo
praktiškai nelieka jokių abejonių."1
Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas visų įrodymų lygybės
principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią
įrodomąją vertę ir nė vieno negalima atmesti arba laikyti svaresniu.
Išimtis tėra įrodymai, kuriems didesnę įrodomąją galią suteikia pats
įstatymas, t. y. prima facie įrodymai (CPK 197 str. 2 d.).
Teismas įrodymus vertina nuo pat bylos iškėlimo, pavyzdžiui,
spręsdamas, priimti juos ar ne, kviesti ar ne asmenį kaip liudytoją.
Pirmiausiai teismas vertina įrodymų sąsajumą, tačiau tik preliminariai.
Galutinį visų įrodymų vertinimą teismas pateikia teismo sprendimo mo-
tyvuojamojoje dalyje (CPK 270 str. 4 d.).
Taigi įrodinėjimas yra tam tikra pažintinė veikla, kai nežinoma,
panaudojant specifines priemones - įrodymus, tampa žinoma, supran-
tama ir aišku. Kaip ir bet kuri pažintinė veikla, įrodinėjimas paklūsta
loginio mąstymo dėsniams. Kita vertus, įrodinėjimas yra procesinė tei-
sinė veikla, nes įrodymų rinkimą, tyrimą, vertinimą detaliai reguliuoja
civilinio proceso teisės normos.
Tad įrodinėjimą civiliniame procese galima apibrėžti kaip pažinti-
nę procesinę byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo veiklą, kai reikš-
mingoms bylai faktinėms aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir ver-
tinami įrodymai siekiant tinkamai išnagrinėti bylą.
Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę, ir pareigą įro-
dinėti. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Ša-
lys yra pagrindiniai įrodinėjimo subjektai, nes ginčas dėl teisės vyksta
tarp šalių, jos labiausiai suinteresuotos, kad byla būtų išspręsta joms
palankiai, ir būtent šalys geriausiai žino visas bylos aplinkybes. Kaip
tik įrodinėjant ir atsiskleidžia civilinio proceso teisės rungimosi prin-
cipo esmė.
Įrodinėjimo subjektai yra ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, nes
jie turi teisę teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, įrodyti aplinkybes,
kuriomis remiasi.
Galiojantys įstatymai suteikia galimybę dalyvauti įrodinėjimo pro-
cese ir teismui. Be to, kartais įstatymas įpareigoja teismą aktyviai
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17d. nutartis c. b. UAB „Muaro krau-
417
dalyvauti įrodinėjant. Pavyzdžiui, kai dėl svarbių priežasčių šalis ar-

ba kitas byloje dalyvaujantis asmuo negali gauti ir pateikti reikiamo
įrodymo, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo pats juos rinkti. Bū-
tent teismas atsako už civilinio proceso įstatymų, reguliuojančių įro-
dinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Tik teismas galutinai įverti-
na įrodymus, nustato jų sąsajumą ir leistinumą, atleidžia nuo tam
tikrų faktų įrodinėjimo. Teismas atsako už tinkamą įrodinėjimo daly-
ko nustatymą byloje. Jis sprendžia, ar byloje surinkta pakankamai
įrodymų. Teismo sprendimas, priimtas teismui nevisiškai ištyrus ir
įvertinus įrodymus arba nustatytomis laikant neįrodytas aplinkybes,
arba jame pateikus bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, negali
būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas apeliacine tvarka. Ta-
čiau teismo įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) nesaisto. Šiuo
atžvilgiu jis nėra įrodinėjimo subjektas. Teismas tik kontroliuoja įro-
dinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją įvertindamas šalių pa-
teiktus įrodymus.
Įrodinėjant dalyvauja ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instanci-
jos teismas. Jis turi teisę analizuoti naujas, nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme nenustatytas aplinkybes, tirti naujus ir iš naujo ver-
tinti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus (CPK 320 str.).
Teismas, nagrinėjantis bylą kasacine tvarka, įrodinėjant nedalyvau-
ja, nes jis sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus (CPK 353 str.).
Taigi kasacinis teismas tik tikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai tei-
singai aiškino ir taikė teisės normas pirmosios ir apeliacinės instanci-
jos teismo nustatytiems faktams. Be abejo, kasacinis teismas taip pat
tikrina, ar teisingai aiškintos ir taikytos įrodymus ir įrodinėjimą regu-
liuojančios teisės normos. Taigi kasacinis teismas įrodinėjimo procese
dalyvauja netiesiogiai.
§ 3. ĮRODINĖJIMO TIKSLAS
Nagrinėjant įrodinėjimo institutą, aptartina dar viena svarbi problema
- įrodinėjimo tikslas.
Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra. Pripa-
žįstama, kad šalys, įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įti-
kinti teismą sakančios tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yra
nustatyti tiesą, tačiau kokią - absoliučią ar santykinę, materialiąją ar
formaliąją, - vienos nuomonės nėra. Kad įrodinėjimo tikslas yra nu-
statyti tiesą, patvirtina ir kai kurių civilinio proceso įstatymų anali-
zė. Pavyzdžiui, Prancūzijos CPK 11 straipsnyje nurodoma teisėją tu-
rint teisę imtis bet kokių teisėtų priemonių, kad būtų ištirtos bylos
aplinkybės. Prancūzijos CK 10 straipsnyje sakoma, kad siekiant nu-
418
statyti tiesą kiekvieno asmens pareiga - padėti įgyvendinti teisingu-

mą. Vokietijos CPK 138-139 straipsniai, nustatantys šalių pareigą sa-
kyti tiesą apie visas bylos aplinkybes, įpareigoja teismą aiškintis, ar
šalys tikrai nurodo visus bylai reikalingus faktus, ir suteikia jam teisę
reikalauti iš jų nurodytus faktus patikslinti. Lietuvos CPK 176 straips-
nio pirmojoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas - teismo įsiti-
kinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad
tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, yra arba jų nėra.
Dėl įrodinėjimo procese nustatomos tiesos pobūdžio yra dvi prie-
šingos nuomonės. Vienos šalininkai teigia, kad įrodinėjimo tikslas yra
nustatyti materialiąją, arba objektyviąją (absoliučią), tiesą. Propaguo-
jantieji kitą doktriną tvirtina, kad objektyviosios (absoliučios) tiesos
nustatyti neįmanoma, todėl teismui turi pakakti nustatyti santykinę (for-
maliąją) tiesą.
Materialiosios tiesos doktrinos teiginiai grindžiami teisingumo, kaip
moralinės vertybės, esme. Doktrinos požiūriu, teisingumas reikalauja
teisės normas taikyti tik iš tikrųjų esamoms aplinkybėms. Teismui ma-
terialiosios teisės normas taikant nesamiems, išgalvotiems ar suklasto-
tiems faktams, teisingumo vykdymas taptų farsu, komedija.
Tokios pozicijos laikėsi ikirevoliucinės Rusijos proceso teisės spe-
cialistai - K. Malyševas, I. Engelmanas, V. Riazanovskis ir kiti. Pavyz-
džiui, V. Riazanovskis formaliąją tiesą laikė fikcija ir teigė, kad proce-
so tikslas — nustatyti materialiąją tiesą, t. y. tikrąsias bylos aplinkybes 1 .
Tarybinėje civilinio proceso teisės doktrinoje vyravo vadinamoji
objektyviosios tiesos teorija, pagal kurią ne tik šalių, bet visų pirma
teismo pareiga yra nustatyti objektyviąja tiesą byloje. Ši teorija buvo
aiškiai įtvirtinta ir įstatyme: iki 1994 m. galiojusioje CPK 15 straips-
nio redakcijoje sakoma, kad „teismas privalo, neatsižvelgdamas į šalių
pateiktus įrodymus, imtis visų priemonių visapusiškam, pilnutiniam ir
objektyviam visų bylos aplinkybių išaiškinimui"2.
Atrodo, kad šiandieninės Rusijos civilinio proceso teisės doktri-
noje objektyviosios tiesos koncepcijos pamažu atsisakoma. Pavyzdžiui,
2001 m. išleistame civilinio proceso vadovėlyje apie objektyviąją tiesą
visai nekalbama ir teigiama, kad įrodinėjimo tikslas yra deramai pa-
3
žinti reikšmingus bylai faktus .
1
Pa B. A. Cit. op. P. 31-33.
2Išsamiau apie objektyviosios tiesos doktriną žr.: Tpey M. K. aa-
a aue p a a c poecce. Moca:- M,
1982. C. 25-27.
3
p a a poecc : y / p e . M. K. T p e y a . M o c a :
o p o e , 2001. C. 212-213
419
Santykinės tiesos doktrinos šalininkai aiškina, kad įrodinėjimo tiks-

las - užtikrinti, jog faktai, kuriems teismas taikys materialiosios teisės
normas, yra veikiau tikri, nei melagingi, netikri. Absoliučios tiesos, jų
nuomone, neįmanoma nustatyti dėl kelių priežasčių.
Pirma, siekdamas nustatyti absoliučią tiesą, teismas būtų privers-
tas aiškintis bylos aplinkybes iki begalybės. Tuo tarpu byla turi būti
išspręsta operatyviai, nes šito reikia ir šalių, ir valstybės interesais (lot.
interest reipublicae ut sit finis litium).
Antra, objektyviajai tiesai nustatyti būtina galimybė nevaržomai
remtis bet kokia informacija. Tačiau tą draudžia įstatymas, nustatyda-
mas įrodymų leistinumo taisykles. Pavyzdžiui, kartais įstatymas drau-
džia naudoti kaip įrodinėjimo priemonę liudytojų parodymus, ne visi
asmenys galt būti apklausiami kaip liudytojai ir panašiai. Tad įrodymų
leistinumo principas neišvengiamai padeda nustatyti tik santykinę tiesą.
Trečia, dažnai įrodymų šaltinis yra žmogus, o jis kartais klysta.
Todėl absoliučios tiesos neįmanoma nustatyti.
Ketvirta, pagal įstatymą kai kurių faktų visai nereikia įrodinėti.
Pavyzdžiui, yra nemažai teisinių prezumpcijų, kurios kartais yra fikci-
ja, tikrovės neatitinkanti teisinė prielaida. Tačiau kadangi įstatymas ne-
reikalauja įrodyti prielaidos tikrumo, teismas privalo vadovautis netik-
ru faktu, be abejo; jeigu prezumpcija nepaneigiama.
Penkta, dispozityvumo ir rungimosi principai reikalauja, kad teis-
mas nesikištų į įrodinėjimo procesą. Kadangi ginčas kyla iš privačių
santykių, šalys gali vengti atskleisti kai kuriuos faktus arba norėti juos
pateikti taip, kad jie kuo daugiau tenkintų subjektyvius interesus. To-
dėl teismo kišimasis į santykius, kurių šalys nenurodo, savarankiškas
faktų aiškinimas ir rinkimas reikštų teismo kišimąsi į privačius šalių
reikalus.
Dėl minėtų priežasčių daroma išvada, kad teismas pajėgus nusta-
tyti tik santykinę tiesą, t. y. jis tiria ir vertina tik šalių pateiktus faktus
1
ir įrodymus .
§ 4. ĮRODYMŲ PAKANKAMUMO PROBLEMA
Su materialiosios ir formaliosios tiesos problema susijęs dar vienas

klausimas: pagal kokius kriterijus galima būrų nustatyti, faktas įrody-
tas ar ne. Kitaip tariant, yra fakto įrodymo ir įrodymų pakankamumo
problema. Ji sprendžiama skirtingai, nelygu kokia teorija - absoliučios
ar santykinės tiesos - remiamasi.
1
Evidence: Its History and Policies / by J. Stone, W. Wells. Sydney: Butterworths,
1991. P. 59-60.
420
Pagal absoliučios tiesos teoriją įrodytu galima pripažinti tik aki-

vaizdų faktą, nekeliantį teismui jokių abejonių. Šis principas, ir visai
pagrįstai, taikomas baudžiamajame procese, kur turi būti įrodinėjama,
tad ir įrodymus privalu rinkti, kol teisėjui dėl fakto nebelieka nė ma-
žiausios abejonės1. Šį principą siūloma taikyti ne tik baudžiamajame,
bet ir civiliniame procese, argumentuojant dviem motyvais: pirma, teis-
mas šalims valstybės prievartos priemones taiko ir civiliniame proce-
se; antra, prievarta gali būti vartojama tik kai teisėjas yra visiškai įsi-
tikinęs tam tikrų faktų tikrumu. Pavyzdžiui, tik neabejotinai įrodžius
skolos faktą, galima priversti skolininką ją sumokėti2.
Santykinės tiesos doktrinos požiūriu civiliniame procese faktas lai-
kytinas įrodytu, kai teisėjas labiau tiki, negu netiki fakto tikrumu. Tei-
sėjas, kuriam atrodo, kad vienos šalies pateiktuose įrodymuose tiesos
daugiau nei kitos, atitinkamą faktą gali pripažinti esant tikrą ir nu-
traukti tolesnį įrodymų rinkimą ir tyrimą3. Pagal santykinės tiesos dok-
triną teismo funkcija yra išspręsti šalių konfliktą. Todėl formaliajai tiesai
nustatyti pakanka, kad viena šalis pateikia svaresnių įrodymų nei kita
ir svaresni įrodymai labiau įtikina teisėją4. Taigi įrodymų pakankamu-
mo klausimą subjektyviai turi spręsti pats teisėjas.
Pripažįstama, kad įrodymų pakanka tada, kai jie sudaro tikimybę,
jog faktas egzistuoja, nors tam tikrų abejonių dėl to ir lieka. Todėl
sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti naikinamas tik
dviem atvejais: pirma, įrodžius, kad ne tik kitas teismas būtų padaręs
priešingą išvadą, bet ir įrodymai buvę tokie menki ir nesvarūs, kad
apskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų nustatytais;
antra, įrodžius, kad apskritai nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų
5
galima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo . Įrodymų pakankamu-
mo problema galėtų atrodyti, kaip pavaizduota l0 paveiksle.
Ši, vadinamoji didesnės tikimybės teorija vyrauja daugelio užsie-
nio valstybių civilinio proceso doktrinose. Pavyzdžiui, Vokietijos teisės
doktrina faktą civiliniame procese laiko įrodytu, kai teisėjui nelieka
dėl jo didelių abejonių. Vadinasi, įrodymų esti pakankamai (lot. quantum),
6
kai yra tokia tikimybė, kuri priimtina kiekvienam protingam žmogui .
1
Ten pat, P. 125-126.
2
3
Evidence: Its History and Policies. P. 125-126; Williams G. The Mathematics of
Proff I and II // Legal Reasoning. Vol. II / edited by A. Aarnio, D. N. MacVormick.
Dartmouth: Aldershot, 1992. P. 445-471.
4
5
6
Išsamiau žr.: Cohen L. J. The Probable and the Provable.
421
Tačiau tai nėra vienintelis ir neginčytinas požiūris į įrodymų pakan-

kamumą. Žinoma ir priešinga nuomonė - įrodytu gali būti laikomas
tik patvirtintas faktas. Pagal šią teoriją yra tokie tiesos, tikrumo ly-
giai: 1) mažai tikėtina; 2) tikėtina; 3) patvirtinta; ir 4) akivaizdu; 5) vi-
siškai tikra1. Baudžiamajame procese
faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai
tampa akivaizdus, t. y. pasiekus ketvir-
ta tikrumo lygį. Civiliniame procese
faktą galima pripažinti įrodytu pasie-
kus trečią tikrumo lygį, t. y. išnykus
pagrįstoms abejonėms dėl jo tikimybės
ir galint jį pripažinti patvirtintu. Tuo
tarpu pagal didesnės tikimybės doktri-
ną pakanka pasiekti antrą tikrumo ly-
gį, t. y. nereikalaujama, kad abejonės
visiškai išnyktu, o pakanka fakto bu-
vimo tikimybei nusverti jo nebuvimo
tikimybę2.
CPK 176 straipsnio pirmojoje da-
lyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas -
teismo įsitikinimas esant tam tikras ap-
linkybes ar jų nesant. Taigi įstatymas
nereikalauja, kad civilinėje byloje tei-
sėjas būtu visiškai įsitikinęs3. Vadinasi,
faktų įrodomurno problema civilinėje
byloje, skirtingai nei baudžiamojoje,
1
Klanio H. T., Sorvettula J., Hatakka M. Burden of Proff: Truth or Law? // Scan-
dinavian Studies in Law. 1992, vol. 34, p. 115—150; Clermont K. M., SherwinE. A Com-
parative View of Standarts of Proof // The American Journal of Comparative Law.
2002, vol. 50, No 2, p. 243-275.
2 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis c. b. UAB „Muaro krau-
3
Įrodytinumo ir įrodymų pakankamumo problema analizuota keliuose Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo precedentuose: žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m.
kovo 17d. nutartį c. b. UAB „Muaro krautuvė" v. Vilniaus miesto valstybinė mokes-
čių, inspekcija. Nr. 3K-3-31,1999, kat. 32; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį c. b. A. Bla-
žienės personalinė įmonė „Albina" v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekci-
ja, Nr. 3K-3-945/1999, kat. 32; 2000 m. rugsėjo 18d. nutartį c. b. J. Černijenko v.
V. Remeikienė ir kt., Nr. 3K-3-827/2000, kat. 37; 2000 m. balandžio 27 d. nutartį c. b.
S. Uscilaitė ir kt. v. P. Uscila ir kt, Nr. 3K-3-361/2000, kat. 55; 2002 m. birželio 12 d.
nutartį c. b. G. Ūselis v. O. Ivoškienė, Nr. 3K-3-862/2002, kat. 25.8.1.
422
spręstina remiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintas įrody-

tu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti la-
biau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant1.
23.2 ĮRODINĖJIMO PAREIGA IR DALYKAS
§ 1. ĮRODINĖJIMO PAREIGOS SAMPRATA
Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, ku-

riomis ji remiasi (CPK 12, 178 str.). Ši beveik visų valstybių civilinio
proceso įstatymams žinoma taisyklė vadinama įrodinėjimo pareiga (lot.
onus probandi; angl. burden of proof, pranc. charge de la preuve;
vok. Beweislast). Taigi įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būti-
nybę šaliai nustatyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti nei-
giamų padarinių.
Būtina skirti du įrodinėjimo pareigos aspektus. Pirma, įrodinėji-
mo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti
juos esant. Šiuo aspektu įrodinėjimo pareiga reiškia nurodymo arba
teigimo pareigą (lot. onus proferendi). Antra, įrodinėjimo pareiga reiš-
kia šalies pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus fak-
tus. Šiuo aspektu įrodinėjimo pareiga reiškia įrodymų pateikimo pa-
reigą. Abu šie įrodinėjimo pareigos aspektai dažniausiai sutampa:
nurodžius faktus, būtina pateikti juos patvirtinančius įrodymus. Tačiau
kartais šie aspektai nesutampa. Pavyzdžiui, jeigu tam tikros aplinky-
bės, kurias nurodė šalis, preziumuojamos esančios, tai šalis tik privalo
jas nurodyti, tačiau neprivalo pateikti jų įrodymų.
Taigi įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip procesinių veiks-
mų: faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo ir pateikimo, įro-
dymų tyrimo ir vertinimo, visumą. Ieškinio pareiškime ieškovas pri-
valo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir
įrodymus; jis taip pat privalo pateikti įrodymus teismui ir t.t. Ne-
įvykdžius šios pareigos, atsiranda tam tikrų neigiamų padarinių. Pa-
vyzdžiui, teisėjas nesprendžia ieškinio pareiškimo, kuriame nenuro-
dytas ieškinio pagrindas, priėmimo klausimo. Šaliai neįrodžius
aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodyto-
mis (lot. idem est non probari et non esse - kas neįrodyta ir kas
neegzistuoja, yra vienas ir tas pats)2.
1
Cohen L. J. The Logic of Proof // Legal Reasoning. Vol. 2 / edited by A. Aarnio,
D. N. MacVormick. Dartmouth: Aldershot, 1992. P. 473-485.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis c. b. N. Kasperavi-
čienė v. R. Marčiulynaitė, Nr. 3K-3-381/2001, kat. 16.5.
423
įrodinėti privalo ne tik šalys, bet ir visi kiti įrodinėjimo subjektai.

Pavyzdžiui, byloje dalyvaujančių asmenų pareiga įrodyti aplinkybes,
kurias jie nurodo ir kuriomis remiasi.
Tam tikrų įrodinėjimo pareigų turi ir teismas. Pavyzdžiui, teismas
privalo padėti šalims rinkti įrodymus, kai jos pačios dėl svarbių prie-
žasčių negali šito padaryti, taip pat ištirti visus byloje esančius įrody-
mus ir juos įvertinti. Tačiau teismas neprivalo įrodinėti aplinkybių, ku-
riomis remiasi šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Įrodinėjant
teismas privalo būti nešališkas arbitras ir teikti pagalbą byloje daly-
vaujantiems asmenims tik išimtiniais atvejais. Taigi būtina skirti įrodi-
nėjimo pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, pavyzdžiui,
pateikti įrodymus, ir įrodinėjimo pareigą įrodyti savo reikalavimo pa-
grįstumą. Pirmoji yra visų įrodinėjimo subjektų pareiga, antroji - tik
šalių ir trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus. Taigi
įrodinėjimo pareigos šiuo atžvilgiu subjektai yra tik šalys ir tretieji
asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus.
Kita vertus, įstatymas ne tik įpareigoja įrodinėti, bet ir suteikia
tokią teisę. CPK 42 straipsnyje teigiama, kad visi byloje dalyvaujantys
asmenys turi teisę pateikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, teikti pa-
aiškinimus ir t.t. Taigi įrodinėti yra ir teisė, ir pareiga.
§ 2. ĮRODINĖJIMO PAREIGOS PASKIRSTYMAS ŠALIMS
Kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti. Jeigu teis-

mas iš šalies reikalautų įrodyti tai, ko įstatymas iš jos nereikalauja,
arba vieną šalį įpareigotų įrodyti tai, ką privalo įrodyti kita šalis, būtų
pažeistas rungimosi principas. Vadinasi, bet kurioje civilinėje byloje
svarbu tinkamai paskirstyti šalims įrodinėjimo pareigą. Bendroji įrodi-
nėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė nustatyta CPK 178 straips-
nyje: „Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavi-
mus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis,
kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti." Ji atėjusi iš ro-
mėnų teisės, teigusios, kad įrodinėjimo našta tenka tam, kuris tvirtina,
o ne tam, kuris neigia (lot. onus probandi in cumbit ei qui affirmat,
non ei qui negat). Taigi ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pa-
grįstumą, t. y. ieškinio faktinį pagrindą - tas, kas kreipiasi į teismą
gynybos, tas turi įrodyti, kad tokia gynyba būtina (lot. semper necessi-
tas probandi incumbit illi, qui agit). Pavyzdžiui, ieškovas, teigiantis,
kad paskolino pinigų atsakovui, o šis jų laiku negrąžino, prašydamas
priteisti skolą, privalo įrodyti paskolos sutarties faktą ir termino pra-
leidimą; vindikacinio ieškinio atveju ieškovas privalo įrodyti savo nuo-
424
savybės teisę ir jos pažeidimo faktą; negatorinio ieškinio atveju ieško-

vas privalo įrodyti valdymo teisę ir jos pažeidimo faktą ir t. t.1 Iš šios
taisyklės logiškai seka kita - ieškovui neįrodžius ieškinio pagrindo,
ieškinys nėra tenkinamas (lot. actore non probante reus absolvitur).
Trečioji įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė nustato, kad
atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą (lot. reus in
excipiendo fit actor).
Šios taisyklės buvo nustatytos ir Lietuvoje 1918-1940 metais ga-
liojusio Civilinės teisenos įstatymo 366 straipsnyje: „Ieškovas turi įro-
dyti savo ieškinį. Atsakovas, atsikirsdamas prieš ieškovo reikalavimus,
turi savo ruožtu įrodyti savo atsikirtimus."
Tačiau minėtų trijų taisyklių išsiaiškinti, ką konkrečioje byloje
turi įrodyti kiekviena šalis, nepakanka. Iš dalies šią problemą mėgi-
na spręsti materialioji teisė, nustatydama tam tikras prievolių vykdy-
mo taisykles. Pavyzdžiui, CK 6.65 straipsnyje nurodoma, kad įvyk-
džiusiam prievolę skolininkui kreditorius turi išduoti pakvitavimą. Tai,
kad skolininkas turi skolos dokumentą, patvirtina, jog prievolė yra
pasibaigusi, kol neįrodyta kitaip. Pagal šį straipsnį teisę sukuriančius
faktus, pavyzdžiui, sutarties, prievolės faktą, turi įrodyti ieškovas. An-
tai ieškovas, pareiškiantis ieškinį dėl skolos išieškojimo, remdamasis
paskolos sutarties tarp jo ir atsakovo sudarymu, privalo įrodyti suda-
ręs paskolos sutartį, tačiau įrodinėti, kad skola negrąžinta, nėra jo
pareiga. Taigi ieškovas privalo įrodyti tik jo teisę sukuriančius, bet
ne tą teisę panaikinančius faktus, išskyrus atvejus, kai tie faktai su-
daro ieškinio pagrindą. Atvirkščiai, atsakovas, siekdamas išvengti at-
sakomybės ir nesutikdamas su ieškiniu, privalo įrodyti, kad skola grą-
žinta. Taigi įrodyti teisę panaikinančius faktus yra atsakovo pareiga.
Nesutinkantis su ieškiniu atsakovas turi įrodyti, kad skola grąžinta,
įvykdyta ar pasibaigusi kita prievolė ar ieškinio senatis, jeigu jais
remiasi. Štai skolininkas prievolės įvykdymui patvirtinti gali pateikti
skolos dokumentą (pakvitavimą). Tokiu atveju paneigti CK
6.65 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją būtų ieškovo pareiga. Anali-
zuotas įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims principas, draudžian-
tis visą įrodinėjimo naštą užkrauti ant vienos šalies pečių, grindžia-
mas šalių lygiateisiškumu esant tiek materialiesiems, tiek procesiniams
santykiams.
1
nė v. R. Špakauskienė, Nr. 3K-3-72/1999, kat. 36; 1999 m. kovo 31 d. nutartis c. b. L. Je-
gorova v. Ž. Stankevičius, Nr. K3 -3-47/1999, kat. 42; 1999 spalio 27 d. nutartis c. b.
V. O. Vaserienė v. B. O. Žvagulienė, Nr. 3K-3-849/1999, kat. 7.
425
Be subjektinę teisę sukuriančių ir ją naikinančių faktų, dar skiria-

mi subjektinę teisę modifikuojantys (pvz., termino pratęsimas, sutar-
ties sąlygų pakeitimas ir kt.) ir kliudantys subjektinei teisei atsirasti
faktai (neveiksnumas, klaida, apgaulė, grasinimas ir kt.). Paprastai šiuos
faktus turi įrodyti šalis, kuri jais remiasi 1 . Pavyzdžiui, įrodyti sutartį
negaliojant yra šalies, savo reikalavimą ar atsikirtimą grindžiančios jos
negalioj imu, pareiga.
Kaip matyti, nuostata, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplin-
kybes, kuriomis remiasi, dar neduoda aiškaus atsakymo, ką kiekvie-
na šalis konkrečioje byloje turi įrodyti. Todėl jau seniai mėginama
ieškoti, kaip lengvai ir greitai nustatyti, kas ką privalo įrodyti. Ro-
mėnų teisės pavyzdžiu visus įrodinėtinus faktus kai kurie autoriai
skirsto į teigiamus ir neigiamus. Teigiamus faktus reikia įrodyti, o
neigiamų - nereikia (lot. affirmanti incubit probatio, non neganti;
negativa non probantur; ei incubit probatio, qui dicit, non qui ne-
gat)2. Tačiau toks faktų skirstymas nėra grindžiamas aiškiais kriteri-
jais, todėl sunku nustatyti, kuris faktas teigiamas, kuris - neigiamas.
Net patys autoriai, siūlę tokiu principu paskirstyti šalims įrodinėjimo
pareigą, nenurodo, kokie faktai visada yra teigiami, o kokie — nei-
giami3.
Kadangi teigiamų ir neigiamų faktų teorija turėjo trūkumų, netru-
ko atsirasti kitų. Viena iš jų, vadinamoji normų teorija, aiškina, kad
kiekviena šalis turi įrodyti teisės normos, kuria remiasi, taikymo pa-
grindus, t. y. normos hipotezę4. Pavyzdžiui, ieškovas, reikalaujantis pri-
pažinti sutartį negaliojančia dėl apgaulės, turi įrodyti aplinkybes, ku-
rioms esant galima taikyti CK 1.91 straipsnį. Tačiau ir ši doktrina nėra
tobula, nes ne visada aišku, kiek konkrečių teisės normų yra viename
ar kitame įstatymo straipsnyje; be to, gali būti taikomi keli straipsniai,
galų gale yra atvejų, kai įstatymas nustato kitas įrodinėjimo taisykles.
Kita vertus, kokią teisės normą taikyti, sprendžia teisėjas, o ne šalys.
Mąstant priešingai, šalis pralaimėtų vien dėl to, kad neteisingai nuro-
dė teisės normą. Šie normų teorijos trūkumai kai kuriems autoriams
leido teigti, kad įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims yra ne įsta-
tymų leidėjo, o teismo reikalas. Teismas, remdamasis šalių lygiateisiš-
kumo principu, kiekvienu atveju turi nustatyti, kuri šalis kokius faktus
1
2
3
M a e K . Kypc p a o o c y a / / Xpec o p a -
y poeccy. M o c a : o p o e , 1996. C. 105-108.
4
426
turi įrodyti 1 . Nustatydamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims,

teismas turi atsižvelgti ne tik į šalių lygiateisiškumo principą, bet ir į
tai, kuriai iš jų lengviau įrodyti vienus ar kitus faktus ir gauti atitin-
kamų įrodymų. Šaliai, kuriai lengviau šitai padaryti, ir turi tekti įrodi-
nėjimo pareiga.
Siekiant palengvinti nustatymą, kuri šalis privalo įrodyti tam tik-
rus faktus, materialiosios teisės normos konkrečiai nurodo, kuri būtent
šalis privalo įrodyti vieną ar kitą aplinkybę. Tokių, įrodinėjimo parei-
gą paskirstančių normų galima rasti tiek nacionalinėje, tiek tarptauti-
nėje teisėje. Pavyzdžiui:
- 1999 m. balandžio 15 d. Pašto įstatymo2 17 straipsnio aštuntosios
dalies l punkte sakoma, kad kai siunčiamos pašto ar dokumentų siuntos
buvo prarastos ar daiktai sugadinti dėl nenugalimos jėgos (pranc. force
majeure), o įrodymams reikalingi tarnybiniai dokumentai sunaikinti, pašto
paslaugu teikėjų kaltę privalo įrodyti asmuo, reikalaujantis atlyginti žalą;
- 2001 m. kovo 20 d. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo3 24 straips-
nio pirmojoje dalyje nustatyta, kad, kilus abejonei, ar restruktūrizavimo
plane numatytos priemonės bus įvykdytos, aplinkybę, jog restruktūriza-
vimo planas bus įvykdytas, privalo įrodyti restruktūrizuojama įmonė;
— 2000 m. gegužės 11 d. Biomedicininių tyrimų įstatymo4 11 straips-
nio pirmojoje dalyje nurodyta, kad aplinkybę, jog žala atsirado dėl prie-
žasčių, nesusijusių su biomedicininiais tyrimais, arba dėl tiriamojo tyči-
nės veiklos, privalo įrodyti biomedicininių tyrimų užsakovas ir pagrindinis
tyrėjas;
- 1997 m. birželio 26 d. Asmenų turto įsigijimo ir pajamų teisė-
5
tumo pagrindimo įstatymo 5 straipsnyje teigiama, kad turto įsigijimo
ir pajamų teisėtumą privalo įrodyti asmuo, įpareigotas pagrįsti turto
įsigijimo ir pajamų teisėtumą;
- 1996 m. rugsėjo 12d. Prekybinės laivybos įstatymo6 35 straips-
nio trečiojoje dalyje sakoma, kad keleivis privalo įrodyti, jog rankinio
bagažo praradimas, trūkumas arba sužalojimas yra vežėjo tyčios ar ne-
atsargumo rezultatas; to paties straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta,
kad aplinkybę, jog tikroji bagažo vertė yra mažesnė už pareikštąją,
privalo įrodyti vežėjas; 44 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad
1
Išsamiau žr.: Cross on Evidence. 7th ed. / by Cross S. R., Tapper C. London: Butter-
worths, 1990. P. 110-158.
2
Žinios. 1999, Nr. 36-1070; 2001, Nr. 94-3306.
3
Žinios. 2001, Nr. 31-1012.
4
Žinios. 2000, Nr. 44-1247.
5
Žinios. 1997, Nr. 65-1532.
6
Žinios. 1996, Nr. 101-2300.
427
aplinkybę, jog laivo trūkumai negalėjo būti pastebėti (nematomi trūku-

mai) iki buksyravimo jūra sutarties sudarymo, privalo įrodyti buksyruo-
jančio laivo valdytojas, reikalaujantis atleisti jį nuo atsakomybės už lai-
vo trūkumus; 51 straipsnio antrojoje dalyje teigiama, kad aplinkybę, jog
pareikštieji nuostoliai arba išlaidos iš tikrųjų turi būti priskirti bendrajai
avarijai, privalo įrodyti krovinių vežimo jūra sutarties šalis, reikalaujanti
padalyti bendrąją avariją; 58 straipsnio trečiosios dalies 5 punkte nuro-
dyta, kad aplinkybę, jog žalos padaryta dėl laivo valdytojo tyčios ar ne-
atsargumo, privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti laivo valdyto-
jui neribotą atsakomybę; 61 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad
aplinkybę, jog žalos padaryta dėl laivo valdytojo agento tyčinių veiks-
mų arba aplaidumo, privalo įrodyti asmuo, reikalaujantis taikyti laivo
valdytojo agentui neribotą atsakomybę; 71 straipsnio antrojoje dalyje sa-
koma, kad aplinkybę, jog buvo atsisakyta surašyti aktą ir šis atsisaky-
mas buvo apskųstas, privalo įrodyti asmuo, pareiškiantis pretenziją;
- 1999 m. gegužės 18d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstaty-
mo1 52 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad aplinkybę, jog paren-
kant, sudarant, tikrinant ir pateikiant duomenų bazės turinį buvo pa-
daryta esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių,
organizacinių) investicijų, privalo įrodyti duomenų bazės gamintojas;
- 1994 m. sausio 18d. Patentų įstatymo2 41 straipsnio penktojoje
dalyje nurodyta, kad kai patento objektas yra gaminio gamybos būdas
ir atsakovo gaminamas gaminys yra tapatus patentuotu gamybos būdu
pagamintam gaminiui arba yra pagrindo spėti, jog jis gaminamas pa-
žeidžiant patentą, o ieškovas negali nustatyti, kokiu būdu pagamintas
gaminys, atsakovas privalo įrodyti tapataus gaminio gamybos būdą esant
kitokį negu patentuotas būdas;
- 1996 m. liepos 10d. Draudimo įstatymo3 14 straipsnio šeštojoje
dalyje sakoma, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias
jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti
draudimo išmoką;
- vekselio turėtojas privalo įrodyti savo nuosavybės teisę į vekse-
lį nenutrūkstamu indosamentu; įpareigotas pranešti apie vekselio ne-
akceptavimą ar neapmokėjimą asmuo privalo įrodyti, kad jis tai pada-
rė nustatytu laiku (1999 m. kovo 16d. įsakomųjų ir paprastųjų vekselių
įstatymo 18 str., 47 str. 5 d.)4;
1
Žinios. 1999, Nr. 50-1598.
2
Žinios. 1994, Nr. 8-120.
3
Žinios. 1996, Nr. 73-1742; 2002, Nr. 29-1033.
4
Žinios. 1999, Nr. 30-851.
428
- kai sutartyje nurodytas trumpesnis nei dveji metai daikto ko-

kybės garantijos terminas ir daikto trūkumai nustatyti jam pasibai-
gus, tačiau nepraėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo daikto per-
davimo dienos, pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas
įrodo, kad trūkumas atsirado prieš perduodant daiktą arba dėl prieš
perduodant daiktą atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas
(CK 6.338 str. 5 d.);
- kai kelių transporto priemonės avarijoje prarastas ar sužalotas
keleivio rankinis bagažas, keleivis ar asmuo, turintis teisę į žalos atly-
ginimą, privalo įrodyti, kad rankinį bagažą tikrai turėjo, ir prarasto ar
sužaloto bagažo vertę; vežėjas, siekdamas būti atleistas nuo atsakomy-
bės už bagažo, krovinio ar pašto siuntos praradimą, trūkumą ar suža-
lojimą, privalo įrodyti, kad buvo imtasi visų reikiamų priemonių žalai
išvengti arba kad negalėjo tokių priemonių panaudoti, arba kad krovi-
nio siuntėjo ar gavėjo veiksmai buvo šios žalos atsiradimo priežastis
arba turėjo įtakos žalai atsirasti ar padidėti (1996 m. lapkričio 19d.
Kelių transporto kodekso 46 str. 3d., 51 str. l d.)1;
- įpareigotas pranešti apie čekio neapmokėjimą asmuo privalo įro-
dyti, kad jis tai padarė nustatytu laiku; aplinkybę, jog nesilaikyta če-
kio pateikimo ar pranešimo apie jo neapmokėjimą terminų, privalo įro-
dyti asmuo, kuris tuo remiasi ginče su čekio turėtoju (l999 m. kovo
16 d. Čekių įstatymo 44 str. 5 d., 45 str. 2 d.)2;
- kai duomenys TIR knygelės krovinio manifeste neatitinka kelių
transporto priemonės, autotraukinio arba konteinerio turinio, įrodyti fak-
tą, kad tie skirtumai atsirado ne dėl klaidų, padarytų tyčia, arba ne dėl
aplaidumo pakraunant ar išsiunčiant krovinį arba pildant minėtą mani-
festą, privalo įrodyti TIR knygelės savininkas (1975 m. Muitinės kon-
vencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (TIR
konvencijos 39 str. 2 d.)3;
- ieškovas privalo įrodyti, kad žalos padarė branduolinis incidentas
branduolinio įrenginio operatoriaus branduoliniame įrenginyje arba žala
yra susijusi su branduoline medžiaga, patekusia iš tokio branduolinio
įrenginio arba pagaminta jo branduoliniame įrenginyje; branduolinio įren-
gimo operatorius, siekdamas, kad būtų visiškai ar iš dalies atleistas nuo
civilinės atsakomybės už padarytą branduolinę žalą, privalo įrodyti, jog
branduolinės žalos padaryta visiškai ar iš dalies dėl šiurkštaus aplaidu-
mo asmens, kuriam padaryta žala, arba ji yra rezultatas jo veikos ar
1
Žinios. 1996, Nr. 119-2772.
2
Žinios. 1999, Nr. 30-852.
3
Žinios. 2000, Nr. 6-155.
429
neveikos turint tikslą padaryti žalos (1963 m. Vienos konvencijos dėl

1
civilinės atsakomybės už branduolinę žalą II str. l d., IVstr. 2d.) ;
- asmuo, pretenduojantis į licenciją, privalo įrodyti, kad kreipėsi
į vertimo atlikimo ir paskelbimo teisės savininką ar atgaminimo ir pa-
skelbimo teisės savininką dėl leidimo atlikti minėtus veiksmus ir jam
buvo atsakyta arba kad jis, parodęs būtinas pastangas, nesugebėjo nu-
statyti minėtų teisiu savininko (l886 m. Berno konvencijos dėl litera-
tūros ir meno kūrimų apsaugos IV str. l d.)2;
— tarptautinio pirkimo—pardavimo šalis, siekdama būti atleista nuo
civilinės atsakomybės už prievolės neįvykdymą, privalo įrodyti, kad
prievolės neįvykdė dėl kliūties, kurios negalėjo kontroliuoti, ir kad ne-
buvo galima protingai iš jos tikėtis sudarant sutartį numatymo kliūties
arba išvengimo ar įveikimo tos kliūties ar jos padarinių (1980 m. Jung-
tinių Tautų Vienos konvencijos dėl tarptautinio pirkimo-pardavimo su-
tarčių 79 str. l d.)3;
— jeigu prekės ženklo savininko agentas ar atstovas be savininko
sutikimo paduoda paraišką ženklui įregistruoti savo vardu, o ženklo
savininkas pareiškia dėl to protestą, tai agentas ar atstovas privalo įro-
dyti aplinkybes, pateisinančias tokius jo veiksmus (l883 m. Paryžiaus
konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos 6septies l d.)4;
- vežėjas oru, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privalo
įrodyti, kad jis ar jo agentai ėmėsi visų reikiamų priemonių žalai iš-
vengti arba jiems buvo neįmanoma jų imtis; prekių ar bagažo vežimo
atveju vežėjas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privalo įro-
dyti, kad žala atsirado dėl pilotavimo, orlaivio vairavimo arba naviga-
vimo klaidos ir kad visais kitais atžvilgiais jis ir jo agentai ėmėsi visų
reikiamų priemonių žalai išvengti (l929 m. Varšuvos konvencijos dėl
tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, atliekamais
asmens, nesančio susitariančiu vežėju, unifikavimo 20 str.)5;
- faktinio ar susitariančio vežėjo tarnautojas ar agentas, norėdamas
pasinaudoti savo atsakomybės ribomis, privalo įrodyti, kad vykdė savo
tarnybines pareigas (1961 m. Konvencijos, papildančios Varšuvos kon-
venciją dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru,
6
atliekamais asmens, nesančio susitariančiu vežėju, unifikavimo, V str.) ;
1
Žinios. 1993, Nr. 72-1345.
2
Žinios. 1995, Nr. 40-988.
3
Žinios. 1995, Nr. 102-2283.
4
Žinios. 1996, Nr. 75-1796.
5
Žinios. 1997, Nr. 19-414.
6
Žinios. 1997, Nr. 19-415.
430
— tarptautinio krovinių vežimo keliais vežėjas, siekdamas išvengti

civilinės atsakomybės, privalo įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta
ar pristatytas ne laiku dėl Konvencijos 17 straipsnio 2 ar 4 punktuose
numatytų aplinkybių; kai vežėjas remiasi Konvencijos 17 straipsnio
4 punkto „f papunkčiu, privalo įrodyti, jog tomis aplinkybėmis jis ėmė-
si visų reikiamų priemonių ir veikė pagal jam duotas specialias instruk-
cijas; jeigu vežėjui perduoti vežti pavojingi krovimai, o važtaraštyje
nurodymų dėl krovinio pavojingumo pobūdžio ir saugumo priemonių
nėra, tai siuntėjas ar gavėjas privalo įrodyti, kad vežėjas buvo infor-
muotas apie gabenamų krovinių pavojingumo pobūdį; aplinkybę, kad
žalos padaryta pažeidus krovinio pristatymo terminą, privalo įrodyti
žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo; įrodyti pretenzijos ar atsakymo
į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimo faktą privalo ta tarp-
tautinio krovinių vežimo keliais sutarties šalis, kuri remiasi šiais fak-
tais (1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties kon-
vencijos (CMR) 18, 22-23, 32 str.)1;
- laivo savininkas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės už
taršos nafta padarytą žalą, privalo įrodyti, kad žala atsirado dėl prie-
žasčių, už kurias jis neatsako arba dėl žalą patyrusio asmens tyčios ar
neatsargumo (1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl Tarptautinio taršos
nafta padarytos žalos kompensavimo fondo įkūrimo III str.)2;
- pavogto kultūros objekto savininkas, iš kurios šis objektas išrei-
kalaujamas, turi teisę į kompensaciją, jeigu įrodo nežinojęs ir negalė-
jęs žinoti, kad objektas vogtas, o įsigydamas jį buvo reikiamai atsar-
gus (1995 m. UNIDROIT konvencijos dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų
kultūros objektų 4 str. l d.)3;
Įrodinėjimo pareigą paskirstančios materialiosios teisės normos daž-
niausiai yra imperatyvios. Jos turi būti aiškinamos remiantis teisingu-
mo, sąžiningumo ir protingumo principais. Todėl šalys savo susitari-
mu negali keisti įstatymo nustatyto įrodinėjimo pareigos paskirstymo.
Kadangi prieštarauja imperatyvioms teisės normos, tokie susitarimai ne-
galioja (CK l .80 str.). Pavyzdžiui, Ženevos tarptautinio krovinių veži-
mo keliais sutarties konvencijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje nusta-
tyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios
jį atleistų nuo atsakomybės arba ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naš-
tą perkeltų kitai šaliai, jeigu žalos buvo padaryta sąmoningai arba dėl
jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus tokią bylą nagrinėjančio teis-
Žinios. 1998, Nr 107-2932.

Žinios. 2000, Nr. 43-1225.
Žinios. 1997, Nr. 8-139.
431
mo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tos pačios konvencijos 41 straips-

nio antrojoje dalyje nurodyta, kad negaliojančiomis pripažįstamos vi-
sos sąlygos, kurios įrodymų naštą gali perkelti kitai šaliai.
Tačiau yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Italijos CK 2698 straipsnis lei-
džia šalims savo susitarimu pakeisti įrodinėjimo pareigos paskirstymo
taisykles, tačiau tik esant santykiams, kai jos gali laisvai disponuoti
savo teisėmis, ir tik tada, jeigu toks susitarimas nelemia nepašalinamų
kliūčių subjektinei teisei įgyvendinti.
§ 3. ĮRODINĖJIMO DALYKAS
Kiekvienoje civilinėje byloje svarbu nustatyti, ką reikės įrodyti, t. y.

įrodinėjimo dalyką (lot. facta probanda). Įrodinėjimo dalyku laikoma
būtinų, siekiant tinkamai ir pagrįstai išspręsti civilinę bylą, nustatyti
faktinių aplinkybių visuma. Taigi įrodinėjimo dalyką sudaro: 1) mate-
rialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai; 2) įrodomieji faktai; 3) pro-
cesinio teisinio pobūdžio faktai.
Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai sukuria, pakeičia
ar nutraukia materialiuosius teisinius ginčo šalių santykius. Šie faktai
yra atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezė. Tokie faktai yra,
pavyzdžiui, sandorio sudarymas, sutarties turinys, sutarties galiojimo
terminas ir kiti. Šie juridiniai faktai sudaro šalių reikalavimų ir atsi-
kirtimų pagrindą. Antai ieškovas ieškinio pareiškime nurodo faktinį ieš-
kinio pagrindą, o atsakovas, pareikšdamas priešinį ieškinį arba pateik-
damas atsikirtimus į ieškinį, - priešinio ieškinio ar atsikirtimų į ieškinį
pagrindą. Šią įrodinėjimo dalyko dalį paprastai apibrėžia šalys. Nagri-
nėjant bylą jos gali atitinkamai keisti įrodinėjamų faktų apimtį. Pavyz-
džiui, ieškovas gali pakeisti ieškinio pagrindą ar, jo nekeisdamas, remtis
papildomais, ieškinio pareiškime nenurodytais faktais; arba, atvirkščiai,
ieškovas gali nebesiremti kai kuriais faktais, kuriais rėmėsi anksčiau.
Be to, teismas turi teisę klausti ir reikalauti, kad šalys patikslintų savo
1
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 159-160, 225 str.) .
Teisingai nustatyti įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje įmanoma
tik tinkamai taikant materialiąsias teisės normas ir nustačius tarp šalių
susiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių pobūdį. Dažnai materia-
liosios teisės normos subjektinių teisių ir pareigų atsiradimą ar pabai-
gą sieja ne su vienu juridiniu faktu, o su jų kompleksu, t. y. su faktine
sudėtimi. Tokiu atveju įrodinėjimo dalyką sudaro faktų visuma, o ne
pavienis faktas. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai lemia,
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 24 d. nutartis c. b. P. Paškevičiūtė v.
Sodininkų bendrija „Atžalynas" ir kt., Nr. 3K-3-604/2000, kat. 35.
432
ieškinys bus patenkintas ar ne. Ieškovo neįrodyti juridiniai faktai, ku-

riais jis grindžia savo reikalavimą, laikomi neįrodytais ir teismas ieš-
kinio netenkina.
Be tų, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, įro-
dinėjimo dalykas gali būti ir kiti faktai, susiję su materialiojo teisinio
pobūdžio juridiniais faktais. Jie vadinami įrodomaisiais faktais (lot.
facta probantia). Tai yra aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja gali-
mybę pripažinti kitus juridinius faktus ar teisinius santykius. Pavyz-
džiui, bendras vaiko motinos ir atsakovo gyvenimas ir ūkio tvarkymas
prieš gimstant vaikui yra atsakovo tėvystės įrodomasis faktas (CK
3,148str.). Skolininko turimas skolos dokumentas yra prievolės įvyk-
dymo įrodomasis faktas (CK 6.65 str.). Taigi įrodomasis faktas yra pa-
kankamas pagrindas daryti išvadą esant kitą - juridinį faktą. Vadinasi,
jis svarbus tiek, kiek turi įrodomosios vertės patvirtinti ar paneigti esant
tam tikrą juridinį faktą ar jo nesant.
Kad taptų įrodomasis, tam tikras įstatyme nurodytas faktas turi
būti įrodytas. Taigi įrodomieji faktai taip pat įeina į įrodinėjimo daly-
ką. Todėl kai įrodinėjama remiantis įrodomaisiais faktais, įrodinėjimo
procesas pailgėja: iš pradžių įrodomas įrodomasis faktas ir tik tada
daroma išvada dėl kito juridinio fakto. Tad įrodinėjant įrodomuosius
faktus ieškinio pagrindas įrodinėjamas netiesiogiai, t. y. iš pradžių da-
roma išvada, ar yra įrodomasis faktas, o jau tada sprendžiama, tikri ar
ne juridiniai faktai, kurie yra ieškinio pagrindas.
Įrodomieji faktai yra ir kiti tiesiogiai ar netiesiogiai su ieškinio ar
priešinio ieškinio faktiniu pagrindu susiję faktai. Pavyzdžiui, gali rei-
kėti įrodyti faktus, patvirtinančius juridinių faktų, kurie yra ieškinio
pagrindas, įvykio vietą, laiką, aplinkybes. Štai įrodinėjant sutarties ne-
galiojimo dėl suklydimo (CK 1.90 str.) faktą, įrodomieji faktai gali būti
šalies amžius, neraštingumas, fiziniai trūkumai, paros metas ir pana-
šiai. Taip pat gali reikėti įrodyti faktus, nors tiesiogiai ir nesusijusius
su ieškinio pagrindu, tačiau reikšmingus įrodymams vertinti ir įrody-
mų taisyklėms taikyti. Pavyzdžiui, faktas, kad įvykį liudytojas matė
tamsiu paros metu ar iš toli, yra svarbus vertinant įrodymus, todėl ši-
tai gali reikėti įrodyti, įrodymų teorijoje tokie faktai dar vadinami pa-
galbiniais faktais (angl. auxiliary facts)1.
Procesinio teisinio pobūdžio faktai, kurie, pavyzdžiui, yra civili-
nės bylos sustabdymo arba nutraukimo pagrindas, taip pat įeina į įro-
dinėjimo dalyko sudėtį. Šalis tokį faktą, kuriuo remiasi, privalo įrody-
ti. Antai atsakovas, reikalaujantis nutraukti bylą dėl to, kad teismas
433
jau anksčiau priėmęs sprendimą dėl tapataus ieškinio, privalo šitai įro-
dyti, o teismas turi nustatyti, ar yra pagrindo ją nutraukti.
Nustatyti įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje būtina rengiantis teis-
miniam bylos nagrinėjimui. Tik išsiaiškinus, kokius faktus reikės įro-
dyti, tampa žinomi rinktini įrodymai. Tinkamai nustačius įrodinėjimo
dalyką, galima veiksmingai taikyti įrodymų sąsajumo ir leistinumo tai-
syklę, teisingai nustatyti byloje dalyvaujančius asmenis ir užtikrinti,
kad visi įrodymai bus surinkti esant šiai stadijai ir byla bus išnagrinė-
ta iš esmės pirmajame teismo posėdyje (CPK 7 str.). Pavyzdžiui, jeigu
įrodinėjimo dalykas yra faktai, patvirtinantys trečiojo asmens teisę į
parduotą daiktą, parduoto daikto paėmimo byloje kartu su pirkėju turi
dalyvauti pardavėjas (CK 6.322 str.).
23.3 APLINKYBĖS, KURIŲ NEREIKIA ĮRODINĖTI

§ 1. SAMPRATA
Įstatymų leidėjas, siekdamas palengvinti įrodinėjimo pareigos paskirs-
tymą šalims, taip pat patį įrodinėjimo procesą, nustato kai kurias ben-
drosios taisyklės, kad „šalis privalo įrodyti faktus, kuriais ji remia-
si", išimtis. CPK 182 straipsnis nurodo keturias grupes aplinkybių,
nuo kurių įrodinėjimo šalys atleidžiamos. Tai teismo pripažinti vi-
siems žinomi faktai; įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje
ar administracinėje byloje nustatyti faktai (prejudiciniai faktai); įsi-
teisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti taktai; pagal įstatymą pre-
ziumuojami faktai ir šalies pripažinti faktai. Visi aptarti faktai, nuo
kurių įrodinėjimo šalis (-ys) atleidžiama (-os), vadinami aplinkybė-
mis, kurių nereikia įrodinėti.
§ 2. TEISINĖS PREZUMPCIJOS
Dažniausiai bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išim-

tis nustato teisines prezumpcijas įtvirtinančios materialiosios teisės nor-
mos. Teisine prezumpcija (lot. praesumtionis iuris; angl. legal pre-
sumption; pranc. prėsumption lėgale; vok. Rechtsvermutungen) laikoma
įstatyme nurodyta tam tikrų faktų, aplinkybių egzistavimo, jų tikrumo
prielaida, esant tam tikrų kitų faktų (CPK 1 82 str. 4 p.). Preziumuoja-
mi, t. y. laikomi egzistuojančiais, tokie faktai, kuriuos ilgainiui patvir-
tina gyvenimo praktika (lot. presumptio, ex eo quod plerumque). Be
abejo, kiekviena, nors ir labai tikėtina, prielaida gali nepasitvirtinti.
Tai reikštų, kad teisinės prezumpcijos gali būti paneigtos (apie teisės
teorijoje skiriamas absoliučias, arba nenuginčijamas, prezumpcijas ir
jų vietą užsienio bei Lietuvos teisėje kalbama toliau). CPK 182 straips-
434
nio 4 punkte nustatyta suinteresuoto asmens teisė įrodyti, kad yra prie-
šingai, negu preziumuoja įstatymas. Šalis neturi įrodinėti faktų, ku-
riais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus ir kurie, remiantis įsta-
tymu, preziumuojami esą nustatyti (CPK 182 str. 4 p.) (lot. Iex contra
id quod praesumit, probationem non recipit — įstatymas nereikalauja
įrodinėti to, ką jis preziumuoja).
Teisinės prezumpcijos nustatomos dėl trijų priežasčių. Pirma, jo-
mis siekiama taupyti ir šalių, ir teismo laiką bei jėgas įrodinėjant. An-
tra, jos padeda rasti išeitį iš aklavietės, kurioje ne vienam tenka atsi-
durti. Pavyzdžiui, toje pačioje avarijoje žuvus tėvui ir sūnui, neįmanoma
įrodyti, kuris mirė pirmas. Neišsprendus Šios dilemos, negalima nusta-
tyti, kyla palikimo klausimas ar ne. Trečia, prezumpcijomis siekiama
užtikrinti vienodą socialinę ir teisinę politiką bei praktika. Pavyzdžiui,
kaltės, nekaltumo prezumpcijos yra tam tikri principai, kuriais grin-
džiama teisės sistema1.
Be nuginčijamų, arba santykinių, prezumpcijų (lot. praesumptiones
iuris tantum; angl. rebutable presumptions; pranc. prėsomption rėfutab-
le; vok. gewohnliche Rechtswermutungen), skiriamos absoliučios, arba
nenuginčijamos, prezumpcijos (lot. praesumptiones iuris et de iure; angl.
irrebutable presumptions; pranc. prėsomption irrėfragable; vok. unwi-
derlegliche Rechtsvermutungen). Įvairių valstybių teisė nustato skirtin-
gas nenuginčijamas prezumpcijas. Pavyzdžiui, bendrojoje teisėje nenu-
ginčijama prezumpcija laikomas amžius ir pripažįstama, kad nepilnametis
yra neveiksnus ir neatsako už padarytą žalą, taip pat kad įmonės įre-
gistravimas yra nenuginčijama jos įsteigimo teisėtumo prezumpcija2.
Prancūzijoje nenuginčijama prezumpcija laikoma teismo sprendi-
mo res judicata galia3.
Ar yra nenuginčijamų prezumpcijų Lietuvos teisėje? Kai kurių ga-
liojančių teisės normų analizė leidžia į šį klausimą atsakyti teigiamai.
Pavyzdžiui, CK 2.2 straipsnio ketvirtojoje dalyje ir 5.3 straipsnio ant-
rojoje dalyje nurodoma, kad nesant galimybės nustatyti, kuris iš dvie-
jų ar daugiau asmenų mirė anksčiau, laikoma visus juos mirus tuo
pačiu metu. Nenuginčijama prezumpcija nustatyta ir CK 2.2 straipsnio
trečiojoje dalyje.
Šiuolaikinė pozityvioji teisė, teismų praktika ir teisės doktrina pri-
pažįsta esant tokias teisines prezumpcijas:
1
2
Phipson on Evidence. 14th ed. / by M. N. Howard, P. Crane, D. A. Hochberg. Lon-
don: Sweet and Maxwell, 1990. P. 83-95.
3
Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 313-314.
435
- Žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija (CK 6.248 str. l d.).

Taikant ją, ieškovas neprivalo įrodyti atsakovo kaltės dėl žalos atsira-
dimo. Siekdamas, kad ieškinys būtų atmestas, ir todėl neigdamas savo
kaltę dėl žalos atsiradimo, atsakovas privalo įrodyti, jog žalos padary-
ta ne dėl jo kaltės1;
- Paskleistų žinių, žeidžiančių asmens garbę ir orumą, nesutikimo
su tikrove prezumpcija. Garbės ir orumo gynimo bei moralinės žalos
atlyginimo bylose ieškovas neprivalo įrodinėti, kad paskleistos apie jį
žinios neatitinka tikrovės (CK 2.24 str.). Ieškovas privalo įrodyti tik
kad žinios buvo paskleistos ir šitai padarė atsakovas. Savo ruožtu at-
sakovas privalo įrodyti, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę. Prie-
šingu atveju teismas patenkintų ieškinį ir įpareigotų atsakovą paneigti
ginčijamas žinias bei atlyginti moralinę žalą;
- Tėvystės prezumpcija. Vaiko, gimusio santuokoje, tėvu laiko-
mas vaiko motinos sutuoktinis (CK 3.140 str.) (lot. pater is est quem
nuptie demonstrant). Ši prezumpcija išlieka tris šimtus dienų po san-
tuokos pripažinimo negaliojančia, separacijos, santuokos nutraukimo ar
sutuoktinio mirties (lot. si quis pregnantem uxorem reliquit, non vide-
tur sine liberis decessisse). Remiantis ja, išlaikymo išieškojimo byloje
nereikia įrodinėti, jog atsakovas yra vaiko tėvas. Kad nesąs vaiko tė-
vas ir todėl neturįs mokėti išlaikymo, atsakovas privalo įrodyti, t. y.
nuginčyti tėvystę.
- Civilinės būklės aktų įrašų tikrumo prezumpcija (CK 3.286 str.
l d.). Ji reiškia, kad pripažįstami tikrais faktai, patvirtinti civilinės būk-
lės aktų įrašais, kol neįrodyta kitaip2;
— Antrosios šalies nekaltumo prezumpcija. Šalis, pagal kurios ieš-
kinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios
šalies padengti savo turėtas išlaidas, taip pat atlyginti už savo prarastą
ar sužalotą turtą, jeigu įrodo suklydusi dėl kitos šalies kaltės. Šalis,
pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, neįrodžiusi, kad
suklydo dėl kitos šalies kaltės, privalo padengti jos turėtas išlaidas,
taip pat atlyginti už jos prarastą ar sužalotą turtą (CK 1.90 str. 2d.);
— In odium spoliatoris omnia praesumuntur prezumpcija. Kai pre-
ziumuojama asmens, neįvykdžiusio prievolės arba ją įvykdžiusio ne-
1
Ši prezumpcija pripažįstama ir darbo teisėje. Pavyzdžiui, darbdaviui laiku neatsi-
skaičius su atleidžiamu darbuotoju, preziumuojama, kad dėl to kaltas darbdavys, todėl
įrodinėti aplinkybę, jog nebuvo darbdavio kaltės, privalo pats darbdavys, o ne darbuo-
tojas: žr, pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 24 d. nutartį c. b. V. Ma-
žėtis v. AB Lietuvos taupomasis bankas, Nr. 3K-3-350/2001, kat. 2.7.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 18d. nutartis c. b. G Bikušaitė v. Kre-
tingos rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, Nr. 3K-7-167/2001, kat. 18.
436
tinkamai, kaltė, įrodinėti nesant kaltės turi prievolę pažeidęs asmuo

(CK 6.256 str.);
- Prievolės įvykdymo prezumpcija. Tai, kad skolininkas turi sko-
los dokumentą, nors ir be įvykdymo žymos, patvirtina prievolę esant
pasibaigus, kol neįrodyta priešingai (CK 6.65 str.);
- Neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija. Darbdavio iniciatyva
iš darbo atleistų asmenų grąžinimo į darbą bylose darbdavys privalo
įrodyti įstatyme numatyto atleidimo iš darbo pagrindų teisėtumą;
- Vežėjo kaltės prezumpcija. Vežėjas atsako už priimto gabenti
krovinio ir bagažo praradimą, trūkumą ir sužalojimą, jeigu neįrodo ne-
sąs dėl to nekaltas. Tačiau įstatymuose gali būti nurodyta ir vežėjo
nekaltumo prezumpcija, t. y. kad vežėjo kaltę dėl krovinio praradimo,
trūkumo ar sužalojimo turi įrodyti gavėjas ar siuntėjas (CK 6.820 str.);
- Komisionieriaus kaltės prezumpcija. Komisionierius atsako ko-
mitentui už esančio pas jį komitento turto praradimą, trūkumą ar su-
žalojimą, jeigu neįrodo, kad šitai įvyko ne dėl jo kaltės (CK 6.788 str.);
— Mirties prezumpcija. Jeigu apie asmenį paskutinėje jo gyvena-
mojoje vietoje jokių žinių nėra ilgiau nei trejus metus, preziumuoja-
ma, kad jis miręs (CK 2.31 str.);
- Santuokos teisėtumo ir galiojimo prezumpcija. Preziumuojama,
kad santuoka yra teisėta ir galioja, kol ji nėra pripažinta negaliojančia
(CK 3.37 str.);
- Turto valdymo teisėtumo prezumpcija. Preziumuojama, kad tur-
to valdytojas yra sąžiningas įgijėjas ir valdo turtą teisėtai (CK 4.26 str.)1;
- Contra spoliatorem prezumpcija, t. y. jeigu šalis slepia, sunaiki-
na ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir esant pačius
nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs;
— Įstatymo sutikimo su Konstitucija prezumpcija (Konstitucijos
105 str.);
- Contra proferentem prezumpcija. Jos pagrindu neaiškūs sutar-
ties žodžiai, terminai, sąlygos aiškinamos juos pasiūliusios šalies ne-
naudai (lot. in stipulationibus cum quaeritur quid actum sit, verba con-
tra stipulatorem interpretanda sunt) (CK 6.193 str.);
- Biomedicininių tyrimų žalos prezumpcija. Pagal 2000 m. gegužės
2
l l d . Biomedicininių tyrimų įstatymo 11 straipsnio pirmąją dalį pre-
ziumuojama, kad žala atsirado dėl atliktų biomedicininių tyrimų, kol
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis c. b. /. Bunokaitė v.
A. Garšva ir kt., Nr. 3K-3-1145/2000, kat. 42.
2
Žinios. 2000, Nr. 44-1247.
437
ĮRODYMĄI CIVILINIAME PROCESE
— Vyraujančios padėties prezumpcija. Pagal 1999 m. kovo 23d.

1
Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio vienuoliktąją dalį, neįrodžius prie-
šingai, laikoma ūkio subjektą užimant vyraujančią padėtį atitinkamoje
rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Ne-
įrodžius priešingai, pripažįstama, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio
skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos
dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos da-
lį, užima vyraujančią padėtį;
- Autorystės prezumpcija. Pagal 1999 m. gegužės 18d. Autorių
teisių ir gretutinių teisių įstatymo2 6 straipsnio antrąją dalį fizinis as-
muo, kurio vardas įprastu būdu nurodytas kūrinyje, yra laikomas to
kūrinio autoriumi, jeigu neįrodyta kitaip. Ši nuostata taikoma ir kai
vietoj autoriaus vardo nurodomas pseudonimas, jei jis nekelia jokių
abejonių dėl tikrojo autoriaus vardo;
- Reklamos įstatymą pažeidusio reklamos davėjo kaltės prezumpci-
ja. Pagal 2000 m. liepos 18d. Reklamos įstatymo3 21 straipsnio pir-
mąją dalį reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudoji-
mą, jeigu neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės;
— Teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančio geriamo van-
dens pavojingumo žmonių sveikatai prezumpcija. Pagal 2001 m. liepos
10d. Geriamojo vandens įstatymo4 3 straipsnio pirmąją dalį draudžia-
ma tiekti į rinką geriamą vandenį, kuris neatitinka teisės aktų nustaty-
tų reikalavimų, jeigu neįrodyta, kad, vartojamas griežtai ribotą laiko-
tarpį, toks vanduo nekels potencialaus pavojaus žmonių sveikatai;
- Notarine forma patvirtintuose dokumentuose nurodytų faktų bu-
vimo prezumpcija. Pagal 1992 m. rugsėjo 15d. Notariato įstatymo3
26 straipsnio antrąją dalį pripažįstama, kad notarine forma patvirtin-
tuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol
šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti ne-
galiojančiais;
- Notarinio veiksmo atlikimo prezumpcija. Pagal Notariato įstaty-
mo 37 straipsnio ketvirtąją dalį registro įrašas yra įrodymas, kad nota-
rinis veiksmas atliktas;
1
Žinios. 1999, Nr. 30-856.
2
Žinios. 1999, Nr. 50-1598; LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 10 d. nutartis
c. b L. Vilčiauskas v. UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko", Nr. 3K-3-154/2000,
kat. U.
3 Žinios. 2000, Nr. 64-1937.
4
Žinios. 2001, Nr. 64-2327.
5
Žinios. 2001, Nr. 55-1943.
438
- Nekilnojamojo turto registro duomenų tikrumo prezumpcija.

1
Pagal 1996 m. rugsėjo 24d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo
37 straipsnį nekilnojamojo turto registro duomenys pripažįstami tik-
rais, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ir nepripažinti
negaliojančiais;
- Vežėjo nekaltumo dėl rankinio bagažo praradimo prezumpcija.
Pagal 1996 m. rugsėjo 12d. Prekybinės laivybos įstatymo2 35 straips-
nio trečiąją dalį už rankinio bagažo praradimą, trūkumą arba sužaloji-
mą vežėjas atsako tik jeigu keleivis įrodo, kad rankinio bagažo prara-
dimas, trūkumas arba sužalojimas yra vežėjo tyčios arba neatsargumo
rezultatas;
- Susidūrusių laivų valdytojų nekaltumo prezumpcija. Pagal Pre-
kybinės laivybos įstatymo 57 straipsnio antrąją dalį nė viena iš laivų
susidūrimo šalių nelaikoma kalta, kol jos kaltė nėra įrodyta įstatymų
nustatyta tvarka;
- Draudiko pranešimo apie draudimo įmokos nesumokėjimą gavi-
mo prezumpcija. Pagal Draudimo įstatymo3 11 straipsnio pirmąją dalį,
jeigu draudimo sutartyje nenustatytas kitoks pranešimų siuntimo bū-
das, preziumuojama, kad draudėjas gavo draudiko pranešimą, išsiųstą
paštu, praėjus protingam terminui po jo išsiuntimo;
- Kontroliuojamųjų prekių įsigijimo (gavimo) nelegalumo prezump-
cija. Pagal 1995 m. liepos 5 d. Strateginių prekių ir technologijų impor-
to, tranzito ir eksporto kontrolės įstatymo4 15 straipsnio ketvirtąją dalį,
jeigu neįrodoma, kad gautos legaliai, kontroliuojamosios prekės yra sulai-
komos ir konfiskuojamos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka;
- Buksyruojančio laivo valdytojo nekaltumo prezumpcija. Pagal
Prekybinės laivybos įstatymo 45 straipsnio pirmąją dalį buksyruojan-
čio laivo valdytojas pripažįstamas nekaltu, kol neįrodyta jo kaltė;
- Indosamento įrašymo laiko prezumpcija. Pagal 1999 m. kovo
16d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo5 22 straipsnio antrąją
dalį, jeigu indosamento data nenurodyta, pripažįstama, kad vekselyje
jis įrašytas iki termino, nustatyto protestui įforminti, pabaigos, nebent
būtų įrodyta priešingai;
- Vekselio akcepto išbraukimo laiko prezumpcija. Pagal Įsakomų-
jų ir paprastųjų vekselių įstatymo 31 straipsnio pirmąją dalį pripažįs-
1
Žinios. 1996, Nr. 100-2261; 2001, Nr. 55-1948.
2
Žinios. 1996, Nr. 101-2300.
3
Žinios. 1996, Nr. 73-1742; 2002, Nr. 29-1033.
4
Žinios. 1995, Nr. 61-1533; 2002, Nr. 74-3142.
5
Žinios. 1999, Nr. 30-851.
439
tama, kad akceptas išbrauktas prieš grąžinant vekselį, jeigu neįrodyta

priešingai;
— Čekio indosamento įrašymo laiko prezumpcija. Pagal 1999 m.
1
kovo 16d. Čekių įstatymo 26 straipsnio antrąją dalį, jeigu indosamento
data nenurodyta, pripažįstama, kad čekyje jis įrašytas iki protesto arba
panašaus veiksmo, arba prieš baigiantis šio straipsnio pirmojoje dalyje
nurodytam čekio pateikimo apmokėti terminui, nebent būtų įrodyta prie-
šingai;
- Atstovavimo atlygintinumo prezumpcija. Preziumuojama, kad at-
stovavimas yra atlygintinis, jeigu sutartis ar įstatymas nenumato ko kita
(CK 2.151 str., 6.758 str. 2d.);
- Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, jeigu jos
dalykas yra pinigai, ir neatlygintinė, jeigu jos dalykas yra pagal rūši-
nius požymius apibūdinti daiktai (CK 6.872 str. 3 d.);
- Glaudžiausio prievolės ir atitinkamos valstybės teisės ryšio pre-
zumpcija (CK 1.37 str. 4d.);
- Žinojimo esant išreikštą valią prezumpcija (CK 1.65 str. 3d.);
- Sandorio patvirtinimo prezumpcija (CK 1.79 str. 2 d);
- Termino nustatymo skolininko naudai prezumpcija (CK 1.129 str.
3 d., 6.34 str. 4 d.);
- Gyvo vaiko gimimo prezumpcija (CK 2.2 str. 3 d.);
- Įmonės darbuotojų įgaliojimų turėjimo prezumpcija (CK
2.185 str. 2d.);
— Esminės klaidos sudarant santuoką prezumpcija (CK 3.40 str. 3 d.);
- Faktinio santuokos iširimo prezumpcija (CK 3.53 str. 2 d.);
- Sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija (CK
3.60 str. 3d.);
- Išlaikymo reikalingumo prezumpcija (CK 3.72 str. 2 d.);
— Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija (CK
3.88 str. 2d.);
- Sutuoktinio sutikimo sudaryti sandorį buvimo prezumpcija (CK
3.92 str. 3d.);
- Lygių bendro sutuoktinių turto dalių prezumpcija (CK 3.117 str.
1d.);
- Lygių bendro turto dalių prezumpcija (CK 4.73 str. 3 d.);
- Tinkamos turto apraše nurodyto turto kokybės prezumpcija (CK
4.245 str. 3d.);
- Administratoriaus pritarimo kitų administratorių priimtam spren-
dimui prezumpcija (CK 2.246 str. 3 d.);
Žinios. 1999, Nr. 30-852.
440
— Turto investavimo saugumo prezumpcija (CK 2.248 str. 2 d.);

- Prievolės nesolidarumo prezumpcija (CK 6.6 str. l d.);
— Prievolės solidarumo prezumpcija (CK 6.6 str. 3 d.);
- Nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str.);
— Atleidimo nuo prievolės vykdymo prezumpcija (CK 6.129 str. 4 d.);
- Novacijos nebuvimo prezumpcija (CK 6.141 str. 2d.);
— Žinojimo prezumpcija (CK 6.166 str.);
- Pastatų savininko (valdytojo) prezumpcija (CK 6.266 str. 2 d.);
— Daiktų kainos vienodumo mainų sutarties atveju prezumpcija
(CK 6.433 str. l d.);
— Negrąžintinos paskolos prilyginimo rentai iki gyvos galvos pre-
zumpcija (CK 6.439 str. 3 d.);
- Būtinos pasaugos prezumpcija (CK 6.849 str. 4 d.);
— Daiktų saugojimo drabužinėse neatlygintinumo prezumpcija (CK
6.869 str. l d.);
— Indėlininko sutikimo priimti pinigus iš trečiųjų asmenų prezump-
cija (CK 6.899 str.);
— Partnerių įnašų lygybės prezumpcija (CK 6.970 str.).
Nemažai teisinių prezumpcijų yra tarptautinės teisės aktuose. Pa-
vyzdžiui:
— 1975 m. Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabeni-
mo su TIR knygelėmis (1975 m. TIR konvencija)1 8 straipsnio šešto-
joje dalyje sakoma, kad, nustatant šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje
dalyse minimų muitų ir mokesčių sumas, TIR knygelėje pateikti duo-
menys apie prekes pripažįstami teisingi, jeigu nėra įrodoma kitaip;
riančiu vežėju, unifikavimo2 6 straipsnio penktojoje dalyje nustatyta,
kad siuntėjo reikalavimu vežėjo surašytas važtaraštis bus laikomas su-
rašytu siuntėjo, kol neįrodyta priešingai;
riančiu vežėju, unifikavimo 11 straipsnyje numatyta, kad važtaraštis,
kol neįrodyta priešingai, yra sutarties sudarymo, prekės priėmimo ir
vežimo sąlygų įrodymas. Važtaraštyje esantys duomenys apie prekių
būklę, dydį ir įpakavimą, taip pat vietų skaičių yra įrodymas, jeigu
nebus įrodyta priešingai; duomenys apie prekių kiekį, apimtį ir būklę
1
Žinios. 2000, Nr. 6-155.
2
Žinios. 1997, Nr. 19-415.
441
yra įrodymas vežėjo nenaudai, jeigu tik jis patikrino juos dalyvaujant
siuntėjui ir nurodo apie tai važtaraštyje, arba jeigu tai susiję su duo-
menimis apie išorinę prekės būklę;
čiu vežėju, unifikavimo 18 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad
tais atvejais, kai vežimas žeme, jūra arba upe už oro uosto ribą, atlie-
kamas vykdant vežimo oru sutartį, siekiant pakrauti, išduoti arba per-
krauti, bet kokie nuostoliai, kol nebus įrodyta priešingai, laikomi kilu-
siais iš įvykio, atsitikusio vežant oru;
čiu vežėju, unifikavimo 21 straipsnyje nustatyta, kad pripažįstama dėl
žalos atsiradimo nesant žalą patyrusio asmens kaltės, kol vežėjas ne-
įrodo, jog patyręs žalos asmuo yra pats dėl to kaltas arba padėjo tai
žalai atsirasti;
čiu vežėju, unifikavimo 26 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad jeigu
bagažą ir prekes gavėjas priėmė nepareikšdamas priekaištų, kol nebus
įrodyta priešingai, bus laikoma prekes atgabenus geros būklės ir pagal
važtaraštį;
konvencijos' 2 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad jeigu bus įro-
dyta krovinį praradus, sugadinus ar pavėluotai pristačius vežant ne ke-
lių, o kitos rūšies transportu ir kelių transporto vežėją nesant kaltą,
nes tai įvyko dėl kitos rūšies transporto vežėjo, vežusio tą krovinį,
kaltės, kelių transporto vežėjas atsako ne pagal šią konvenciją;
— 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties
konvencijos 9 straipsnyje nurodyta, kad važtaraštis yra vežimo sutar-
ties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo
dispozicijon yra perėjęs, iki tol, kol bus įrodyta priešingai; jeigu vežė-
jas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės
būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma krovinio ir pakuotės išorę
priimant buvus tinkamos būklės ir krovinio vietų skaičių, žymėjimą ir
numeracija atitikus važtaraščio įrašus;
konvencijos 20 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad krovinys lai-
komas prarastu, jeigu, pasibaigus sutartam pristatymo terminui, jis per
Žinios. 1998, Nr. 107-2932.
442
trisdešimt dienų nepristatomas, o jeigu terminas nebuvo suderintas, per

šešiasdešimt dienu nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas, jeigu
konvencijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad jeigu gavėjas
priima krovinį kartu su vežėju neįvertindamas krovinio būklės ir ne-
pareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadi-
nimo, iki bus įrodyta priešingai, pripažįstama, jog gavėjas priėmė kro-
vinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje;
— 1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už
taršos nafta padarytą žalą1 I straipsnio pirmojoje dalyje pripažįstama,
kad laivas sukonstruotas ar pritaikytas gabenti supiltą naftą kaip kro-
vinį ir jam taikoma ši konvencija, išskyrus atvejus, kai yra įrodoma,
jog laive nėra supiltos ir gabenamos naftos likučių;
- 1992 m. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už
taršos nafta padarytą žalą V straipsnio antrojoje dalyje pripažįstama,
kad laivo savininko atsakomybė yra ribota, išskyrus atvejus, kai įrody-
ta taršos žalos atsiradus dėl jo asmeninės veiklos ar neveikimo sie-
kiant padaryti tokios žalos arba dėl didelio nerūpestingumo, žinant,
jog tokios žalos tikriausiai atsiras.
Šalis, kuri remiasi preziumuojamu faktu, be abejo, turi teisę pa-
teikti papildomai jį patvirtinančių įrodymų. Tačiau, kitai šaliai patei-
kus prezumpciją paneigiančių įrodymų, šalis, kuri rėmėsi prezumpcija,
privalo įrodyti anksčiau preziumuotą faktą. Jeigu šalis prieš ją panau-
dotos prezumpcijos nenuginčija (CPK 182 str. 4 p.), teismas privalo pri-
pažinti faktą (lot. stabit praesumptio donec probetur in contrarium).
§ 3. VISIEMS ŽINOMI FAKTAI
Kita bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išimtis yra

principas, kad „nereikia įrodinėti visiems žinomų faktų" (lot. notaria
non eget probatione; manifesta probatione non indigent). Lietuvos CPK
182 straipsnio l punkte sakoma, kad aplinkybių, teismo pripažintų vi-
siems žinomomis, nereikia įrodinėti. Visiems žinomais pripažįstami fak-
tai, kuriuos žino:
- visi žmonės iš savo gyvenimo patirties, t. y. kuriuos žino bet
kuris protingas, vidutinio išprusimo žmogus, pavyzdžiui, istoriniai įvy-
kiai, mokslo atradimai, geografinės žinios, metų laikai, dienų skaičius
metuose ir t.t;
Žinios. 2000, Nr. 43-1224.
443
- tam tikri asmenys tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku, pa-
vyzdžiui, avarija, stichinė nelaimė ir panašiai.
Taigi pripažįstamos visiems žinomomis aplinkybės, kurios: 1) ob-
jektyviai žinomos šalims nagrinėjant bylą ir priimant joje sprendimą;
2) žinomos bylą nagrinėjančiam teismui. Dėl atleidimo nuo visiems ži-
nomų aplinkybių įrodinėjimo teismas priima nutartį ir ji įrašoma į teis-
mo posėdžio protokolą.
Panaši taisyklė yra ir kitų valstybių civilinio proceso įstatymuose.
Pavyzdžiui, Švedijos teismo proceso kodekso 35:2 straipsnyje sakoma,
kad nereikalaujama įrodinėti visuotinai žinomų aplinkybių. Analogiška
taisyklė yra Vokietijos CPK 291 straipsnyje. Ji taip pat galioja bendro-
joje teisėje.
Nuo teismo pripažintų visiems žinomais faktų reikia skirti teis-
mui žinomus faktus. Pripažįstama, kad teismas ex officio žino ir išma-
no materialiąją ir proceso teisę, įstatymų galiojimą ar negaliojimą, tik-
rąją jų prasmę (lot. iura novit curia). Todėl visų šių aplinkybių šalims
nereikia įrodinėti. Be abejo, šalis gali pateikti savo vienos ar kitos
teisės normos aiškinimą, gali teigti, kad įstatymas negalioja ir pana-
šiai. Tačiau visus šiuos faktus teismas privalo patikrinti ex officio.
Kai taikyti užsienio teisę numato šalių susitarimas, užsienio teisė
Lietuvoje laikoma fakto klausimu (CK 808 str. 2 d.). Todėl šalis, kuri
remiasi užsienio teise ir reikalauja ją taikyti, privalo įrodyti užsienio
teisės turinį, galiojimą ir aiškinimo bei taikymo praktiką atitinkamoje
valstybėje. Visais kitais atvejais, pavyzdžiui, kai užsienio teisės taiky-
mą numato tarptautinė sutartis ar Lietuvos kolizinės normos, užsienio
teisė pripažįstama teisės klausimu, todėl visus užsienio teisės klausi-
nius aiškinasi teismas sua sponte, t. y. ex officio.
Nuo visiems žinomų faktų taip pat reikia skirti faktus, kuriuos
teisėjas sužinojo privačiai, t. y. ne dėl teismo proceso. Pavyzdžiui, tei-
sėjas žino, kad miręs ieškovo tėvas buvo pradėjęs statyti gyvenamąjį
namą, nes teisėjo tėvas ir ieškovo tėvas buvo kaimynai. Tokiais fak-
tais teisėjas negali remtis, jeigu jie nėra įrodyti bendrąja tvarka, nes
priešingu atveju jis taptų liudytojas (lot. non refert quid notum sit ju-
dici, si notum non sit in forma judicii).
§ 4. PRIEŠINGOS ŠALIES PRIPAŽINTI FAKTAI
Šalis turi teisę pripažinti esant faktus, kuriais kita šalis grindžia savo
reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 187 str. l d.). Ši šalies teisė yra dis-
pozityvumo ir rungimosi principų išraiška. Pripažinimo objektas šiuo
atveju yra faktinės arba teisinės aplinkybės, patvirtinančios priešingos
444
šalies teiginius, t. y. naudingos priešingai šaliai. Pavyzdžiui, pirmuoju

atveju ieškovas teigia, kad atsakovas sudaužė jo automobilį (faktinė
aplinkybė), ir atsakovas šią ieškovo aplinkybę pripažįsta. Antruoju at-
veju ieškovas teigia esąs namo savininkas (teisinė aplinkybė), ir atsa-
kovas pripažįsta, kad ieškovas tikrai yra namo savininkas. Tačiau pri-
pažinimo objektu nelaikoma teisės normų, jų aiškinimo, įrodymų
vertinimo pripažinimas. Kadangi spręsti šiuos klausimus yra teismo
kompetencija, vienokie ar kitokie šalies pareiškimai dėl šių aplinkybių
negali būti kvalifikuojami kaip jų pripažinimas. Faktų pripažinimo sub-
jektas gali būti tik veiksni šalis, laisvai reiškianti savo valią.
Faktų pripažinimu negali būti laikomas nereagavimas į ieškinį. Pa-
vyzdžiui, aplinkybė, kad atsakovas nesurašė atsiliepimo į ieškinį ar ne-
atvyko į teismo posėdį, negali būti laikoma nei ieškinio, nei ieškovo
nurodytų faktų, sudarančių faktinį ieškinio pagrindą, pripažinimu. Ta-
čiau tai, kad atsakovas surašo atsiliepimą į ieškinį, tačiau kai kurių
ieškovo nurodytų faktų neginčija, gali būti kvalifikuojama kaip netie-
sioginis tų faktų pripažinimas.
Šaliai pripažinus faktus, kuriais remiasi kita šalis, teismas gali at-
leisti pastarąją nuo tolesnio jų įrodinėjimo (CPK 182 str. 5 p.). Tačiau
faktų pripažinimas automatiškai neatleidžia kitos šalies nuo pareigos
įrodinėti, nes teismas privalo įsitikinti, ar pripažinimas tikrai savano-
riškas. Faktas, šalies pripažintas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, su-
klydus ar siekiant nuslėpti tiesą ir neatitinkantis bylos aplinkybių, teis-
mo nelaikomas pripažintu ir nuo jo įrodinėjimo šalis neatleidžiama
(CPK 187 str. 2d.).
Skiriamos dvi faktų pripažinimo rūšys: teisminis ir neteisminis fak-
tų pripažinimas.
Faktų pripažinimas teisme vadinamas teisminiu faktų pripažini-
mu. Savo ruožtu jis gali būti žodinis arba rašytinis. Žodžiu faktai
pripažįstami žodiniame teismo posėdyje. Toks faktų pripažinimas turi
būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Raštu faktai vykstant teis-
mo procesui gali būti pripažįstami tam tikruose procesiniuose doku-
mentuose, pavyzdžiui, atsiliepime į ieškinį, ieškinio pareiškime, rašy-
tiniuose šalių paaiškinimuose ir panašiai1.
Neteisminis faktų pripažinimas esti tada, kai šalis patvirtina prie-
šingai šaliai naudingus faktus ne teismo procese. Pavyzdžiui, pokylyje
asmuo pareiškia turįs nesantuokinį vaiką. Tokį pripažinimą galima lai-
kyti įrodomuoju faktu, kitaip tariant, reikia įrodyti, kad faktai pripa-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis c. b. D. Gudaitienė ir
kt. v. E. Naujokas ir kt., Nr. 3K-3-392/2001, kat. 30.3.
445
žinti. Įrodytą pripažinimą teismas gali laikyti tam tikro fakto įrodymu.
Pavyzdžiui, teisme įrodžius, kad asmuo kitiems girdint pareiškęs esąs
vaiko tėvas arba kitu būdu pripažinęs savo tėvystę (tarkime, laiške vai-
ko motinai), teismas gali patenkinti ieškinį dėl to asmens tėvystės nu-
statymo (CK 3.148 str.). Neteisminiu faktų pripažinimu taip pat laiky-
tina ir faktų pripažinimas vykstant tardymui ar kitokiam tyrimui1.
Faktų pripažinimas taip pat skirstomas į nekvalifikuotą ir kvali-
fikuotą. Nekvalifikuotu pripažinimu vadinamas priešingai šaliai nau-
dingų faktų pripažinimas be jokių išlygų. Pavyzdžiui, ieškovas teigia
paskolinęs atsakovui dešimt tūkstančių litų ir atsakovas šį faktą pripa-
žįsta. Kvalifikuotas pripažinimas yra toks priešingai šaliai naudingų
faktų patvirtinimas, kai pripažįstama tik tam tikra faktinių aplinkybių
dalis, daromos tam tikros išlygos. Pavyzdžiui, ieškovas teigia paskoli-
nęs atsakovui dešimt tūkstančių litų. Atsakovas pripažįsta, kad skoli-
nosi iš ieškovo, bet ne dešimt, o penkis tūkstančius litų arba skolinosi
ieškovo nurodytą sumą, tačiau pinigus grąžino arba dar nesuėjo jų grą-
žinimo terminas. Esant kvalifikuotam faktų pripažinimui nebereikia įro-
dinėti tik tos faktinių aplinkybių visumos dalies, kuri yra pripažįstama.
Pripažinus faktus, pripažinimą galima paneigti tik įrodžius sukly-
dimą, apgaulę, prievartą, grasinimą ar smurtą (CPK 187 str. 2d.). Tai
reiškia, kad faktų pripažinimas iš esmės yra neatšaukiamas. Todėl kai
šalis faktą iš pradžių pripažįsta (pvz., vykstant procesui pirmosios ins-
tancijos teisme), o vėliau pradeda jį neigti (pvz., vykstant apeliaci-
niam procesui), teismas turi teisę remtis ankstesniu šalies pripažini-
mu, nes negalima kartu to paties ir teigti, ir neigti (lot. allegans
contraria nos est audiendus). Ir tik įrodžius CPK 187 straipsnio antro-
joje dalyje nurodytas aplinkybes, pripažinimas netenka galios ir anks-
čiau pripažintas faktas tampa įrodinėjimo dalyko sudedamąja dalimi,
t. y. faktą privalo įrodyti šalis, kuri juo remiasi.
Kartu pažymėtina, kad aptartos taisyklės taikytinos tik dispozity-
viose bylose. Nedispozityviose bylose faktų pripažinimas teismo ne-
saisto, nes teismas tokias bylas privalo spręsti vadovaudamasis impe-
ratyviomis teisės normomis. Pavyzdžiui, negalima absoliutinti faktų
pripažinimo, kai kaltinamasis buvo tardomas, taip pat kitais atvejais2.
' LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis c. b. D. Krupecko in-
dividuali įmonė v. Utenos apskrities mokesčiu inspekcija, Nr. 3K-3-1133/2001, kat. 126.
2 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutartis c. b. J. Ragelis v. Lietu-
vos Respublikos teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-155/2001, kat. 39.6.2.3.; 2001 m. ge-
gužės 7 d. nutartis c. b. S. Kapbatutas v. A. Kapbatutienė ir kt., Nr. 3K-3-535/2001,
kat. 15.2.1.4.
446
Panašiai faktų pripažinimą reguliuoja ir užsienio valstybių civili-

nio proceso teisė. Pavyzdžiui, bendrojoje teisėje teismui privalomas ne
bet koks fakto pripažinimas. Antai kai šalis pripažįsta sutarties suda-
rymo faktą, tačiau teismas įžvelgia sutartį prieštaraujant viešajai tvar-
kai, toks fakto pripažinimas jokios teisinės reikšmės neturi ir teismas
jo nepriima, nes privalo viešajai tvarkai prieštaraujančią sutartį pripa-
žinti negaliojančia. Teismas taip pat nepriima neteisėtai, pavyzdžiui,
prievarta, išgauto faktų pripažinimo. Bendrojoje teisėje yra trys sąly-
gos, kurias turi atitikti faktų pripažinimas. Pirma, faktai turi būti pri-
pažinti iškėlus bylą. Antra, jie turi būti pripažinti dėl to, kad nagrinė-
jama byla. Trečia, turi būti pripažinti faktai, kuriais remiasi kita šalis
ir kurių pripažinimas kitai šaliai naudingas. Faktus galima pripažinti
aktyviu elgesiu (veiksmais) arba juos pripažįstant numanyti iš aplin-
kybių, pavyzdžiui, šaliai visiškai nereaguojant į kitos šalies nurodytus
faktus arba elgiantis indiferentiškai, nors tokiomis pat aplinkybėmis
protingas žmogus juos paneigtų. Faktus gali pripažinti ir šalis, ir jos
atstovas1.
Švedijoje faktų pripažinimas dispozityviose bylose teismui yra pri-
valomas; nedispozityviose bylose teismas šalies faktų pripažinimo gali
nepriimti ir nagrinėti bylą iš esmės. Nors fakto pripažinimas yra visiš-
kas jo įrodymas, Švedijos teismo proceso kodekso 35:3 straipsnyje ša-
liai suteikiama teisė panaikinti savo pripažinimą. Tačiau dėl melagin-
go pripažinimo reikšmės Švedijos teisės doktrinoje bendros nuomonės
nėra. Vieni mano, jog dispozityvumo principas reikalauja, kad teismas
priimtų net ir melagingą pripažinimą. Kiti teigia, kad toks sprendimas
pakirs teismo reputaciją, todėl teismas melagingo pripažinimo neturi
priimti2.
Prancūzijoje faktų pripažinimas laikomas galutiniu ir visišku jų
įrodymu, todėl savo pripažinimo šalis negali atšaukti. Paneigti faktų
pripažinimą galima tik įrodžius, kad pripažinta suklydus, dėl apgaulės
ar prievartos3.
Italijoje nepalankius faktus gali pripažinti tik pati šalis, o ne jos
atstovas. Pripažinimas gali būti teisminis arba neteisminis. Pastarąjį ga-
lima įrodyti rašytiniais įrodymais arba liudytojų parodymais, jeigu liu-
dytojų parodymai yra leistina pripažintų faktų įrodinėjimo priemonė. Šalis
savo pripažinimą gali paneigti, įrodžiusi buvus klaidą ar prievartą4.
1
2
3
4
447
Ikikarinėje Lietuvoje faktų pripažinimo institutą reguliavo Civili-

nės teisenos įstatymo 479-484 straipsniai. Skirtas teisminis ir neteis-
minis faktų pripažinimas. Teisminiu laikytas bylos aplinkybių, kurio-
mis remiasi kita šalis, pripažinimas, pareikštas teisme raštu ar žodžiu.
Teisminis pripažinimas buvo besąlygiškas pagrindas atleisti šalį nuo
pripažintų faktų įrodinėjimo. Neteisminis pripažinimas laikytas paprastu
įrodymu. Šalis savo faktų pripažinimo nebegalėjo atšaukti, išskyrus at-
vejus, kai pripažinusi ne savo pačios veiksmus arba įrodydavo buvusi
suklaidinta. Vieno iš bendrininkų pareikštas pripažinimas galiojo tik jį
pareiškusiam, o ne visiems bendrininkams. Tačiau privalomojo ben-
drininkavimo atveju, prievolei ar teisei buvus nedalomai, vieno ben-
drininko faktų pripažinimas galiojo ir kitiems bendrininkams, jeigu teis-
mas nenuspręsdavo kitaip1.
§ 5. PREJUDIC1NIAI FAKTAI
Pagal CPK 182 straipsnio 2-3 punktus šalys atleidžiamos nuo faktų,
kurie įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu jau nustatyti ki-
tose bylose, įrodinėjimo. Faktai, nurodyti įsiteisėjusiame teismo spren-
dime ar nuosprendyje, vadinami prejudiciniais faktais.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčija-
mas. Todėl civilinėje byloje nereikia įrodinėti fakto, kuriuo šalis re-
miasi ir kuris teismo jau nustatytas anksčiau nagrinėtoje byloje, kur
dalyvavę tie patys asmenys. Be to, šalys negali tokio fakto ir ginčyti.
Teismo sprendimo prejudicinė galia turi subjektines ribas - ji tai-
koma tik asmenims, dalyvavusiems nagrinėjant ankstesnę bylą. Išimtį
sudaro tik teismo sprendimai dėl pripažinimo, nes jų res judicata tai-
koma visiems asmenims. Pavyzdžiui, teismo sprendimo dėl asmens pa-
skelbimo mirusiu prejudicinė galia taikoma visiems asmenims. Teis-
mo sprendimo prejudicinės galios taisyklė galioja ir teismui: įsiteisėjęs
vieno teismo sprendimas dėl tam tikrų faktų privalomas kitam teis-
mui, nagrinėjančiam civilinę bylą, kurioje dalyvauja tie patys asmenys.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę galią ir kitoms instituci-
joms. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodi-
nėjami administracinėse institucijose, arbitraže ir t.t. Tai viena iš įsi-
teisėjusio teismo sprendimo privalomumo išraiškų (CPK 18str.).
Teismo sprendimo prejudicinė galia baigiasi jį panaikinus apelia-
cine ar kasacine tvarka.
Kitų institucijų, pavyzdžiui, administracinių, tardymo ir panašiai,
sprendimuose ir aktuose nurodyti faktai teismui prejudicinės galios netu-
Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 330-332.
448
1
ri . Tokių institucijų dokumentai laikytini rašytiniais įrodymais (CPK
197str.). Tačiau prejudicinę galią turi Konstitucinio Teismo sprendi-
mai dėl įstatymo ar kitų teisės akrų sutikimo su Konstitucija (Konsti-
tucijos 107 str.).
Teismų praktikoje prejudiciniai faktai gana dažni. Pavyzdžiui, teis-
mo tvarka nustačius tėvystę, išlaikymo išieškojimo byloje nebereikia
įrodinėti atsakovą esant vaiko tėvą. Teismo tvarka pripažintos auto-
riaus teisės į kūrinį nebereikia įrodinėti atlyginimo už jo panaudojimą
išieškojimo byloje.
Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja ir nenuginči-
jamumo savybę. Todėl šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys bei jų
teisių perėmėjai nebegali kitose bylose ginčyti įsiteisėjusiu teismo spren-
dimu nustatytų faktų (CPK 279 str. 4 d.). Pavyzdžiui, vienoje byloje
teismui pripažinus atsakovo veiksmus teisėtais, kitoje byloje ieškovas
nebegali iš naujo įrodinėti tų pačių veiksmų neteisėtumo fakto2.
Teismas privalo sustabdyti bylą, kol bus išspręsta kita byla, ku-
rioje priimtas sprendimas turės jai prejudicinę galią (CPK 163 str. 3 p.).
Prejudicinę galią civiliniame procese taip pat turi įsiteisėjęs teis-
mo nuosprendis. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje
privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, ku-
riam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padari-
nių. Pavyzdžiui, civilinėje byloje dėl atlyginimo už nusikaltimu pa-
darytą žalą ieškovui jau nereikia įrodinėti pačios žalos, padarytos
nusikaltimu, taip pat kad ją padaręs būtent atsakovas ir yra priežas-
tinis žalos ir nuteistojo veiksmų ryšys, nes visa tai jau patvirtinta
teismo nuosprendžiu. Tačiau teismo nuosprendyje nenurodytą žalos
dydį ieškovas turi įrodyti. Be to, atsakovas nebegali įrodinėti savo
nekaltumo, nes jo kaltė jau patvirtina įsiteisėjusiu teismo nuospren-
džiu. Būtent toks teismo nuosprendžio prejudicialumas civiliniame
procese yra pripažįstamas ir teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 26d. nutartyje nurodė, jog
„Lietuvos CPK 62 straipsnis nustato, kad įsiteisėjęs teismo nuosp-
rendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam
civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiks-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 25 d. nutartis c. b. M. Berškiene v, AB
„Lietuvos kuras", Nr 3K-3-695/1999, kat 5.
2
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 4 d. nutartį c. b. UAB
„Nord-K" v Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nr. 3K-3-926/2000, kat. 7; 2000 m.
birželio 12 d. nutartį M. Morkūnienė v Tauragės rajono savivaldybės civilinės met-
rikacijos skyrius, Nr. 3K-3-676/2000, kat. 52
449
mų civilinių teisimų pasekmių. Ši norma reiškia, kad teismas, nagri-

nėdamas civilinę bylą civilinio proceso tvarka, neturi teisės revizuoti
įsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Civilinėje byloje pripažinus, kad
žala yra ne nuteistojo, o kito asmens veiksmų padarinys, būtų su-
griautas teismo nuosprendžio autoritetas, jo privalomumas ir nenu-
neigiamumas. Tokiu teismo sprendimu būtų paneigta teismo nuosp-
rendyje konstatuota išvada, kad žala yra būtent nuteistojo asmens
neteisėtų ir kaltų veiksmų tiesioginis padarinys."1
23.4 ĮRODYMŲ SĄVOKA IR BRUOŽAI
§ 1. ĮRODYMŲ POŽYMIAI
Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomas

remiantis įrodymais. Įrodymai - tai priemonės, padedančios aplinky-
bėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis ir aiškio-
mis. Įrodymų sąvoka pateikiama CPK 177 straipsnio pirmojoje daly-
je. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokie
faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta
tvarka konstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžian-
čias ir kitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jų
nesant. Analizuojant šios definicinės normos turinį, nesunku nustaty-
ti įrodymų požymius.
Pirmas požymis, kad bet kuris įrodymas yra tam tikri duo-
menys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo da-
lyką. Informacija sudaro įrodymų turinį, jų esmę2. Bet kuris tikrovės
reiškinys, įvykęs praeityje, palieka savo pėdsakus, atsispindi tam tik-
ruose šaltiniuose. Pavyzdžiui, sutarties sudarymo faktas gali būti fik-
suotas rašytinėje sutartyje, turto sužalojimo faktas gali atsispindėti su-
žalotų daiktų defektų pavidalu ir panašiai. Taigi tikrovės faktai yra
sukaupę informacijos, kuria remiantis galima atkurti praeities įvykius.
Be abejo, pati informacija apie faktines aplinkybes gali būti labai įvairi.
Kartais ji visiškai įtikinama ir nedviprasmiška, tiesiogiai patvirtinanti
faktą. Kartais - netiesioginė, neduodanti pagrindo daryti kategorišką
išvadą. Todėl teismas, vertindamas gautą informaciją, visada turi nu-
statyti jos įrodomąją vertę.
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 26 d. nutartis c. b. A. Kupšienė v. AB
„Javinė", Nr. 3K-3-205/1999, kat. 3; 1999 m. spalio 6d. nutartis c. b. V.Černiauskas v.
UAB „Sela", Nr. 3K-3570/1999, kat. 7; 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis c. b. N. ir A. Ku-
tyriovai v. D. Potašovas ir kt„ Nr. 3K-7-874/200I, kat. 15.2.2.3.; 2001 m. gegužės 16 d.
nutartis c. b. B. Brazdeikienė v. K. Jurkus, Nr. 3K-3-525/2001, kat. 39.2.
2
Keane A. The Modern Law of Evidence. 3rd ed. London: Butterworths. 1994. P. 1.
450
Antras požymis yra įrodymų turinio, t. y. informacijos, ryšys

su byla, su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką. Pagal CPK
180 straipsnį teismas priima nagrinėti ir tiria tik tuos įrodymus, kurie
patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes. Šis įrodymų požymis, kartu viena
iš svarbiausių įrodinėjimo taisyklių, vadinamas įrodymų sąsajumu. Kiek-
vienoje civilinėje byloje įrodinėjimas turi būti koncentruojamas tik įro-
dinėjimo dalykui, t. y. faktams, kuriuos būtina nustatyti, ištirti. Todėl gali
būti priimama, tiriama ir vertinama tik informacija, būtina ir pakanka-
ma visoms bylos aplinkybėms nustatyti. Ši taisyklė iš gausybės informa-
cijos padeda atrinkti tą, kuri nieko bendra su byla neturi, ir neapkrauti
teismo nereikalingu darbu tiriant su byla nesusijusius faktinius duome-
nis. Ar byloje dalyvaujančių asmenų pateikti ir prašomi išreikalauti įro-
dymai susiję su byla, turi nustatyti teisėjas. Preliminariai įrodymų sąsa-
jumą teisėjas nustato rengdamasis teisminiam bylos nagrinėjimui. Byloje
dalyvaujantys asmenys, pateikdami įrodymus ar prašydami teismą juos
išreikalauti, privalo nurodyti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tie įro-
dymai gali patvirtinti ar paneigti. Pavyzdžiui, asmuo, prašantis iškviesti
liudytoją, privalo nurodyti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tas liu-
dytojas gali patvirtinti (CPK 190str.). Neįvykdžius šios pareigos, teis-
mas turi pagrindą atsisakyti tenkinti prašymą. Teismas visada turi nuro-
dyti atsisakymo priimti įrodymą motyvus (CPK 181 str. l d.).
Įrodymų sąsajumo taisyklė bus tinkamai taikoma tik jeigu teisin-
gai bus taikomos materialiosios teisės normos1. Tai logiška, nes visa-
da būtina išsiaiškinti, ar faktas, kuriam nustatyti pateikiamas įrody-
mas, įeina į įrodinėjimo dalyką toje byloje. O teisingai nustatyti
įrodinėjimo dalyką įmanoma tik kai tinkamai nustatyta materialiosios
teisės norma, reguliuojanti ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Nu-
stačius, kad faktas įeina į įrodinėjimo dalyką, reikia įsitikinti esant nors
kokį pateikto įrodymo ir nustatyto fakto ryšį. Antai, nagrinėjant bylą
dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo, žalos pada-
riusio asmens kaltė neįeina į įrodinėjimo dalyką, nes CK 6.270 straips-
nyje nustatyta atsakomybė už žalą be kaltės. Todėl įrodymai, patvirti-
nantys atsakovo kaltumą ar nekaltumą, su tokia byla nesusiję ir neturėtų
būti priimami (išskyrus patvirtinančius buvus nenugalimą jėgą arba nu-
kentėjusiojo tyčią, arba tai, kad žalos padaryta susidūrus dviem dides-
nio pavojaus šaltiniams).
1
Žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 20 d. nutartį c. b. AB „Lie-
tuvos energija" v. Trakų rajono savivaldybė ir kt., Nr. 3K-3-12I4/2000, kat. 43; 2001 m.
spalio 10 d. nutartį c. b. Ž. Budros individuali įmonė „Sėkmės sistemos" v. AB „Lietu-
vos telekomas", Nr. 3K-3-927/2001, kat. 31.4; 2001 m. balandžio 18 d. nutartį c. b. Sta-
čiūnų žemės ūkio bendrovė v. AB „Pasvalio grūdai", Nr. 3K-3-403/2001, kat. 15.2.1.1.
451
Nagrinėjant bylą susijusių su ja įrodymų apimtis gali keistis. Ieš-

kovui pakeitus ieškinio pagrindą, anksčiau su byla visiškai nesusiję
įrodymai gali tapti su ja susiję ir, atvirkščiai, susiję su byla įrodymai
gali prarasti ryšį su ja. Pavyzdžiui, nagrinėjant žalos atlyginimo bylą
pagal CK 6.263 straipsnį įrodymai, patvirtinantys atsakovo nekaltumą
arba, atvirkščiai, kaltę, yra susiję su byla, nes atsakovo nekaltumas
arba kaltė yra įrodinėjimo dalykas byloje.
Kadangi įrodymų sąsajumo taisyklė užtikrina proceso koncentruo-
tumą, ekonomiškumą ir operatyvumą, beveik visų valstybių civilinio
proceso įstatymai žino šią taisyklę. Pavyzdžiui, Švedijos teismo proce-
so kodekso 35:7 straipsnyje nurodoma, kad teismas atmeta nesvarbius
nagrinėjamai bylai aplinkybes ir įrodymus. JAV federalinės įrodymų
taisyklės (401 str.) nustato, kad nesusijusių su byla įrodymų (angl. ir-
relevant evidence) teismas nepriima.
Taigi įrodymų sąsąjumui nustatyti pirmiausiai reikia išsiaiškinti,
ar bylai reikšmingi faktai, kuriuos norima tais įrodymais patvirtinti.
Bylai nereikšmingais ir neįrodinėtinais faktais (angl. irrelenant facts)
laikytinos aplinkybės, visiškai nesusijusios su byla arba pernelyg „nu-
tolusios" nuo jos (angl. too remote), taip pat tos, kurių šalis negali
įrodyti1. Pavyzdžiui, skolos išieškojimo civilinei bylai atsakovo cha-
rakteris, jo asmeninės savybės nėra reikšmingos, todėl įvairios atsako-
vo charakteristikos ar kiti įrodymai, patvirtinantys jo darbštumą, pa-
reigingumą ar kitus būdo bruožus, su byla nesusiję.
Kai kurių faktų šalys negali neigti. Pavyzdžiui, šalys negali gin-
čyti prejudicinių faktų (CPK 182 str. 2-3 p.). Todėl įrodymai, susiję
su prejudiciniais faktais, negali būti priimami ir tiriami.
Trečias požymis yra tai, kad tik įstatymo nustatyta procesine
tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija gali
būti laikoma įrodymu. Kai pažeista nustatyta įrodymų rinkimo, pa-
teikimo, tyrimo procesinė tvarka, neteisėtais būdais ištirta informacija
negali būti laikoma įrodymu. Pavyzdžiui, jeigu pažeidžiama liudytojų
parodymų gavimo tvarka, iš liudytojo gautos informacijos negalima lai-
kyti įrodymu. Kai pažeista ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarka (CPK
212-219 str.), eksperto išvados irgi negalima laikyti įrodymu2. Nėra lai-
komi įrodymais ir suklastoti dokumentai (CPK 184 str.). Todėl teis-
mas, vertindamas byloje esančius įrodymus, visada turi patikrinti ir
nustatyti, ar nebuvo pažeista procesinė įrodinėjimo tvarka.
1
Evidence: Its History and Policies. P. 77; Herzog P., Weser M. Cit. op. P. 308.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 9d. nutartis c. b. J. Vaišvilienė v.
UADB „Baltikums draudimas", Nr. 3K-3-549/2001, kat. 115.
452
Tačiau informacijos tyrimas laikantis griežtos procesinės tvarkos

pripažįstamas įrodymų požymiu ne visose valstybėse. Jau minėta, kad
Švedijoje absoliutus laisvo įrodymų vertinimo principas leidžia teis-
mui priimti ir vertinti bet kokią informaciją, net gautą neteisėtais bū-
dais ir priemonėmis. Panašus principas taikomas ir Vokietijoje, tačiau
Vokietijos Aukščiausiasis Teismas orientuoja teismų praktiką į tai, kad
teismas negali remtis įrodymu, kuris gautas pažeidžiant materialiosios
teisės normas ir kuriuo remiantis procese būtų pažeistos šalies konsti-
tucinės teisės. Pavyzdžiui, be asmens sutikimo padarytu vaizdo ar gar-
so įrašu negalima remtis kaip įrodymu, nes būtų pažeista konstitucinė
asmens teisė į privatų gyvenimą1.
Tuo tarpu JAV, Anglijos civilinio proceso įstatymuose nurodyti at-
vejai, kai atitinkama informacija nėra laikoma įrodymu. Pavyzdžiui,
liudytojo parodymai apie aplinkybes, kurių jis pats nematė ir negirdė-
jo, o sužinojo iš kitų, vertinami kaip gandai (angl. hearsay rule) ir
nelaikomi įrodymais (Federalinių įrodymų taisyklių 803 str.). Suklasto-
ti įrodymai (angl. evidence fabricated) pripažįstami neturinčiais įrodo-
mosios vertės.
Prancūzijoje taip pat pripažįstama įrodymų rinkimo procedūros lai-
kymosi svarba. Tačiau hearsay taisyklė nėra taikoma. Faktas, kad liu-
dytojas pats nematė ar negirdėjo įvykio, Prancūzijoje nėra laikomas
pagrindu jo parodymų nepripažinti įrodymu2.
Ketvirtasis požymis - tai įrodinėjimo priemonių leistinumas
(angl. admissible evidence; pranc. preuve admissible; vok. zulassiges
Beweismittel). Jis susijęs ne su įrodymų turiniu, o su jų procesine iš-
raiška. Pirma, įrodymu gali būti laikoma tik iš įstatyme numatyto šal-
tinio ar įrodinėjimo priemonės gauta informacija. Paprastai sąvokos
„įrodymų šaltinis" ir „įrodinėjimo priemonė" sutampa. Pavyzdžiui, do-
kumentas yra ir įrodymas, t. y. informacijos šaltinis, ir įrodinėjimo prie-
monė. Tačiau kartais jos skiriasi. Antai liudytojas, kaip fizinis asmuo,
yra įrodymų šaltinis, o įrodinėjimo priemonė yra liudytojo parodymai.
Šalys, kiti byloje dalyvaujantys asmenys gali įrodinėti tik CPK
177 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nurodytomis įrodinėjimo
priemonėmis. Įstatymo leidžiamos įrodinėjimo priemonės yra šalių ir
trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai,
rašytiniai įrodymai ir eksperto išvada. Nors ir susijusi su bylos aplin-
kybėmis, tačiau iš kitų šaltinių gauta informacija negali būti laikoma
įrodymu.
1
2
453
Vaizdo, garso įrašai, nuotraukos, fonogramos, filmai, mikrofilmai

įrodinėjimo priemonėmis civiliniame procese ilgai nebuvo laikomi.
1994 metais Lietuvos Respublikos CPK 57 straipsnis buvo papildytas
trečiąja dalimi, kurioje nurodoma, kad įrodinėjimo priemonės civili-
niame procese gali būti nuotraukos, kino juostos, nepažeidžiant įstaty-
mą padaryti vaizdo ir garso įrašai. Naujajame CPK šios įrodinėjimo
priemonės taip pat nurodytos (CPK 177 str. 3 d.).
Taigi vertinant išvardytų įrodinėjimo priemonių leistinumą daugiau-
sia dėmesio reikia kreipti į jų gavimo tvarką ir procedūrą. Teismas
privalėtų atsisakyti priimti ir tirti įrodinėjimo priemones, gautas pažei-
džiant asmens teisę į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 str.), pavyz-
džiui, slapta klausantis konfidencialių pokalbių ir juos įrašant, neteisė-
tai patenkant į asmens būstą (Konstitucijos 24 str.) ir kitais neteisėtais
būdais.
Tobulėjant technikai, ryšio priemonėms, ateityje atsiras ir naujų
informacijos fiksavimo priemonių, kurios civiliniame procese galės būti
naudojamos kaip įrodymai. Pavyzdžiui, jau dabar JAV, Anglijos teis-
mai įrodinėjimo priemone pripažįsta elektroniniu paštu ir kitomis kom-
piuterinės technikos priemonėmis užfiksuotus duomenis1. Pagal 2000 m.
liepos l l d . Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio pirmąją dalį sau-
gus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir
patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duome-
nims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumen-
tuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme2.
Techninių priemonių naudojimo įrodinėjimo procese problema yra
kontroversiška. Viena vertus, įstatymas negali atsilikti nuo technikos
pažangos, nes labai daug įvairios informacijos fiksuojama būtent to-
kiomis priemonėmis. Vadinasi, atsisakius jas laikyti įrodinėjimo prie-
monėmis, gerokai sumažėtų galimybių nustatyti bylai reikšmingas ap-
linkybes. Kita vertus, leidimas įrodinėjimo procese neribotai naudoti
technines priemones gali turėti ir neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, sten-
giantis užfiksuoti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes, gali būti slap-
tai klausomasi telefono pokalbių, slaptai patenkama į asmens gyvena-
mąsias patalpas, slaptai, be sutikimo, asmuo gali būti fotografuojamas
1
Išsamiau žr.: Electronically Recorded Evidence. A Guide to the Use of Tape and
Video Recordings in Criminal and Civil Proceedings / by S. Sharpe. London: Fourmat
Publishing, 1989. Kita vertus, net bendrojoje teisėje įrodymų leistinumo taisyklę kai
kurie autoriai vertina kritiškai, motyvuodami tuo, kad ji riboja laisvo įrodymų vertini-
mo principą: Damaską M. Free Proof and its Detractors // The American Journal of
Comparative Law. 1995, vol. 43, p. 343 -357.
2
Žinios. 2000, Nr. 61-1827.
454
ar filmuojamas. Tada būtą pažeidžiamos Konstitucijos 22 ir 24 straips-

niuose nurodytos žmogaus teisės. Todėl, remiantis laisvo įrodymų ver-
tinimo principu, reikia pripažinti teismo teisę savo nuožiūra spręsti,
konkrečiu atveju šiuolaikinėmis informacinėmis ir kitokiomis techno-
logijomis užfiksuota informacija yra įrodymas ar ne.
Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia ne vien tai, kad gali-
ma įrodinėti tik įstatyme nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ant-
ras įrodinėjimo priemonių leistinumo taisyklės reikalavimas nustaty-
tas CPK 177 straipsnio ketvirtojoje dalyje. Ši norma nurodo, kad bylos
aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtinamos tam tikro-
mis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis ki-
tomis įrodinėjimo priemonėmis. Pavyzdžiui, šalys, nesilaikiusios įsta-
tymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, kilus ginčui
dėl sandorio sudarymo, negali remtis liudytojų parodymais jam patvir-
tinti, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (CK 1.93 str. 2d.)1. Šiuo at-
veju leistinos visos, išskyrus liudytojų parodymus, įstatyme nurodytos
įrodinėjimo priemonės. Remtis liudytojų parodymais draudžia ir kiti
įstatymai. Pavyzdžiui, pagal Prekybinės laivybos įstatymo2 44 straips-
nio pirmąją dalį susitarimą pavesti buksyruojančio laivo kapitonui va-
dovauti buksyravimui galima įrodyti tik rašytiniais įrodymais.
Liudytojų parodymai taip pat neturi būti laikomi leistina įrodinė-
jimo priemone, kai šalys nesilaikė įstatymo reikalaujamos notarinės san-
dorio formos (CK 1.93 str. 3 d.). Liudytojai irgi negali įrodinėti, kad
toks sandoris įvykdytas.
Panaši praktika susiklosčiusi ir tose užsienio valstybėse, kur ab-
soliutus laisvo įrodymų vertinimo principas nepripažįstamas. JAV ci-
viliniame procese įrodymai, kuriais įstatymas draudžia remtis įrodinė-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartis c. b. A. Grubliauskienė v.
S. Pašilienė ir kt, Nr. 3K-3-2 71/2000, kat. 35.
2
Teismų praktika taip pat yra pateikusi nemažai taisyklių įrodymų leistinumo klau-
simais: žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 27 d. nutartį c. b. AB
„Dirbtinis pluoštas" v. UAB „Armanai", Nr. 3K-3-890/2000, kat. 10; 2000m. rugsėjo
18d. nutartį c. b. J. Černijenko v. V.Remeikienė ir kt., Nr. 3K-3-82 7/2000, kat. 37;
2001 m. sausio 22 d. nutartį c. b. L. Drevinskienė v. L R. Drevinskienė, Nr. 3K-3-25/2001,
kat. 115; 2001 m. sausio 22d. nutartį c. b. A. Aleškevičius v. UAB „Pas Juozapą",
Nr. 3K-348/2001, kat. 94.1; 2001 m. vasario 28 d. nutartį c. b. E. Kaniauskas v. V. Vil-
kas, Nr. 3K-3-221/2001, kat. 94.3; 2001 m. kovo 27d. nutartį c. b. A. Storpirštienė v.
D. Krasauskienės individuali įmonė, Nr. 3K-3-371/2001, kat. 94;1; 2001 m. gegužės 9 d.
nutartį c. b. J. Vaišvilienė v. UADB „Baltikums draudimas", Nr. 3K-3-549/2001, kat. 115;
2001 m. spalio 15 d. nutartį c. b. AB „Alita" v. Alytaus apskrities valstybinė mokesčiu
inspekcija, Nr. 3K-3-967/2001, kat. 126; 2001 m. rugsėjo 17d. nutartį c. b. V. Kavleis-
kis v. AB „Vilma", Nr. 3K-3-820/2001, kat. 2.11.
455
jant, vadinami netinkamais įrodymais (angl. incompetent evidence). Bel-

gijos CK 1341 straipsnis draudžia žodinius liudytojų parodymus, kai
reikalavimo suma viršija tris tūkstančius frankų. Prancūzijos CK
1341 straipsnis draudžia liudytojų parodymus, kai sutarties suma virši-
ja penkis rūkstančius frankų, o sutartis nebuvo sudaryta raštu1.
Bendrojoje teisėje draudžiama remtis liudytojų parodymais siekiant
įrodyti, kad rašytinės sutarties tekstas (turinys) yra ginčytinas ar keis-
tinas, nes sudarydama sutartį šalis neva turėjusi omenyje visai ką kita.
Anglijos ir JAV civiliniuose procesuose tai vadinama žodinių įrodymų
taisykle (angl. parol evidence rule).
Tačiau užsienio valstybių civiliniame procese yra ir įrodymų leis-
tinumo taisyklės išimčių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje reikalavimas įrodi-
nėti tik rašytiniais įrodymais netaikomas, kai:
1) yra tam tikrų netiesioginių rašytinių įrodymų, pavyzdžiui, su-
tarties projektas, nepasirašytos sutarties egzempliorius, pašto atvirukas,
laiškai ir panašiai (CK 1347str.);
2) rašytinių įrodymų neįmanoma gauti, nes jie dingę per gaisrą,
stichinę nelaimę, juos sunaikinusi kita šalis ar kiti asmenys ir panašiai;
3) viena šalis teigia, kad kita šalis ją apgavusį ir sutartis sudaryta
apgaule;
4) šalys sutartimi atsisakė remtis tik rašytiniais įrodymais įrodinė-
damos, kad sutartis sudaryta2.
Italijos CK 2721-2726 straipsniuose taip pat nurodomi atvejai, kai
sudarius sutartį galima įrodyti tik remiantis rašytiniais įrodymais. Ta-
čiau ši taisyklė netaikoma, kai:
1) neetiška reikalauti sutartį sudaryti raštu, pavyzdžiui, tarp arti-
mųjų giminaičių;
2) rašytinių įrodymų objektyviai neįmanoma gauti, pavyzdžiui, jie
sudegę per gaisrą;
3) sutarties objektyviai nebuvę įmanoma sudaryti raštu, pavyzdžiui,
skęstant laivui;
4) yra kitų, netiesioginių rašytinių įrodymų;
5) šalis rašytinį dokumentą praradusi ne dėl savo kaltės, pavyz-
džiui, jis buvęs pavogtas3.
Panašios išimtys, suteikiančios galimybę remtis liudytojų parody-
mais, numatytos ir Lietuvos CK 1.93 straipsnio šeštojoje dalyje, kur
1
2
Ten pat. P. 322-323.
3
456
liudytojų parodymai leidžiami įrodinėjant sandorio sudarymo ar įvyk-

dymo faktą, kai:
1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo
(ar jo įvykdymo) įrodymų;
2) sandorio sudarymo (ar jo įvykdymo) faktą patvirtinantys rašy-
tiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies, prašančios leisti remtis liu-
dytojų parodymais, kaltės;
3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo (ar jo įvykdymo) aplinky-
bes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio (ar jo įvykdymo) įforminti
raštu;
4) draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarautų sąžiningu-
mo, teisingumo ir protingumo principams.
Valstybėse, kur pripažįstamas absoliutus laisvo įrodymų vertinimo
principas, pavyzdžiui, Švedijoje, įrodymų leistinumo taisyklės nėra.
Žodinių įrodymų taisyklės išimčių yra ir bendrojoje teisėje1.
Nustatant įrodinėjimo priemonių leistinumą, reikėtų remtis lex fo-
ri, t. y. bylos nagrinėjimo vietos teise. Tačiau dokumento įrodomoji
galia turėtų būti nustatoma pagal jo išdavimo vietos teisę, o sandoriui
įrodyti rašytiniai įrodymai turėtų būti privalomi tik kai pagal vietos
teisę jis privalėjo būti sudarytas raštu.
Trečias įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektas, kad tam tik-
roms aplinkybėms nustatyti galimi tik atitinkami rašytiniai įrodymai ar
kitos įrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui:
- fizinio asmens psichikos būklė gali būti nustatoma tik teismo
psichiatrine ekspertize. Todėl piliečio pripažinimo neveiksniu byloje
būtina įrodinėjimo priemonė yra eksperto išvada, pateikiama atlikus
teismo psichiatrinę ekspertizę (CPK 466 str.);
- darbingumo netekimas ir jo laipsnis gali būti įrodinėjami tik
medicininės socialinės ekspertizės komisijos aktu (Vyriausybės 1992 m.
vasario 25 d. nutarimu Nr. 123 patvirtinti Valstybinės medicininės so-
cialinės ekspertizės komisijos laikinieji nuostatai)2;
— testatoriaus valia gali būti įrodinėjama tik įstatyme numatytos
formos ir turinio testamentu (CK 5.27-5.30 str.);
- nelaimingo atsitikimo priskyrimas prie draudiminio įvykio gali
būti įrodytas tik 1999 m. gruodžio 23d. Nelaimingų atsitikimų darbe
ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio antrojoje
dalyje numatytais rašytiniais įrodymais3;
1
2
Žinios. 1992. Nr. 13-368.
3
Žinios. 1999, Nr. 110-3207.
457
— aplinkybės, kurios gali būti vežėjo jūra, krovinių siuntėjų, kro-

vinių, gavėjų ir keleivių atsakomybės pagrindas, patvirtinamos specia-
lios formos ir turinio aktais ir kitais įrodymais (Prekybinės laivybos
įstatymo 69 str. l d.);
— aplinkybės, kurios gali būti geležinkelio įmonės, keleivių, kro-
vinių siuntėjų (gavėjų) atsakomybės pagrindas, patvirtinamos specia-
lios formos ir turinio aktais ir kitais įrodymais (l996 m. birželio 4d.
Geležinkelių transporto kodekso 74 str. 2d.) 1 ;
— draudimo sutarties sudarymą patvirtina oficialus dokumentas -
draudimo polisas, o draudiminius įvykius patvirtina oficialūs įrodymai
(CK 6.989 str. 2 d., Draudimo įstatymo 2 str.).
Įstatyme nurodytų faktų įrodinėjimas tam tikromis, įstatymo nu-
statytomis įrodinėjimo priemonėmis vadinamas įrodinėjimu remiantis
būtinais įrodymais (angl. indispensable evidence). Sprendimas, kurio
teismas nepagrindžia įstatymo numatytomis būtinomis įrodinėjimo prie-
monėmis, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti naikinamas. Ta-
čiau reikalavimas remtis privalomais įrodymais nedraudžia ir kitų įro-
dinėjimo priemonių. Pavyzdžiui, fizinio asmens pripažinimo neveiksniu
byloje, be eksperto išvados, kaip būtinos įrodinėjimo priemonės gali-
mi ir kiti įrodymai, pavyzdžiui, liudytojų parodymai, rašytiniai įrody-
mai. Šiuo atveju kiti įrodymai, palyginti su būtinais, yra tik papildo-
mi. Kadangi jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios
(išskyrus įstatymo numatytas išimtis), tirdamas papildomus jis gali pa-
tikrinti, ar būtini įrodymai tikrai patvirtina įrodinėjamus faktus.
Vadinasi, įrodymais (angl. evidence; pranc. preuves; vok. Beweis-
mittel) galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie atitinka vi-
sus keturis aptartus požymius. Trūkstant bent vieno požymio, faktiniai
duomenys nėra įrodymai.
Taigi įrodymai civiliniame procese yra bet kokia įstatymo nusta-
tyta tvarka surinkta, ištirta ir įvertinta informacija, galinti patvirtinti
reikšmingus bylai faktus.
23.5 ĮRODYMŲ KLASIFIKACIJA

Įrodymai klasifikuojami į rūšis pagal įvairius kriterijus. Įrodymų skirs-
tymas į rūšis turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę: tik žinant,
kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokios rūšies yra konkre-
tus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingai nustatyti visas bylos
aplinkybes.
1
Žinios. 1996, Nr. 59-1402.
458
Pagal įrodymų turinio, t. y. informacijos, santykio su įrodomuoju

faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.
Tiesioginiais (angl. direct evidence; pranc. preuve tėmoignale; vok.
unmittelbarer Beweis) laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti
kategorišką ir vienintelę išvadą dėl įrodomojo fakto. Tarp tiesioginio
įrodymo ir įrodomojo fakto yra tiesioginis vienareikšmis ryšys, neke-
liantis jokių abejonių ir nesudarantis joms prielaidų. Pavyzdžiui, testa-
mentas yra tiesioginis testatoriaus valios patvirtinimo įrodymas; rašy-
tinė sutartis yra tiesioginis tam tikro sandorio sudarymo įrodymas,
sudaužytas automobilis yra tiesioginis žalos įrodymas ir t.t. Kai bylo-
je surinkti tiesioginiai įrodymai, įrodinėti paprastai lengviau, nes dėl
įrodomųjų faktų, patvirtinamų tiesioginiais įrodymais, abejonių nebe-
kyla. Paprastai tam tikram faktui patvirtinti pakanka vieno tiesioginio
įrodymo. Pavyzdžiui, rašytinė paskolos sutartis yra pakankamas šalių
sutartinių santykių patvirtinimo įrodymas. Tačiau nereikia perdėti tie-
sioginių įrodymų reikšmės. Visais atvejais tiesioginius įrodymus būti-
na gretinti, lyginti su kitais byloje esančiais įrodymais, įsitikinti, kad
tarp jų nėra prieštaravimų, tikrinti, ar tiesioginiai įrodymai yra tikri,
nesuklastoti. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad viena šalis gali
ginčyti kitos šalies pateiktus tiesioginius įrodymus, pavyzdžiui, reika-
lauti pripažinti sutartį ar testamentą negaliojančiu, pareikšti, kad do-
kumentas, kuris yra tiesioginis įrodymas, esąs suklastotas, ir t.t. Tokiu
atveju teismas turi rinkti ir tirti kitus įrodymus, tarp jų ir netiesiogi-
nius. Tiesioginiai gali būti ir rašytiniai, ir daiktiniai, ir žodiniai (liudy-
tojų parodymai) įrodymai. Vertinant tiesioginius rašytinius ar daikti-
nius įrodymus, galimi du atvejai. Pirma, juos vertindamas gali suklysti
pats teisėjas, pavyzdžiui, neatidžiai apžiūrėjęs. Antra, jie gali būti su-
klastoti.
Vertinant tiesioginius liudytojo parodymus, pavyzdžiui, tvirtinimą,
kad tam tikrą įvykį jis matęs asmeniškai, reikia turėti omenyje keturis
dalykus. Pirma, stebėdamas įvykį, liudytojas galėjo suklysti. Antra, tam
tikras svarbias aplinkybes liudytojas galėjo pamiršti. Trečia, dėl tam
tikrų motyvų liudytojas gali nesakyti visos tiesos. Ketvirta, liudytojas,
duodamas parodymus, savo tikruosius įspūdžius gali nevisiškai adek-
vačiai išdėstyti, t. y. galimi liudytojo įspūdžių perteikimo iškraipymai1.
Taigi net ir vertindamas tiesioginius įrodymus teismas turi būti
labai atidus ir besąlygiškai jais nepasikliauti.
Netiesioginiais įrodymais (angl. indirect evidence; pranc. preuve
indirecte; vok. Indizienbeweis) laikoma informacija, daugiareikšmiškai
Evidence: Its History and Pohcies P. 132-133.
459
susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šios priežasties remiantis vienu ne-

tiesioginiu įrodymu negalima daryti vienintelės ir kategoriškos išvados
dėl įrodomojo fakto. Šiuo atveju darytina tik prielaida, kad viena iš
kelių galimų versijų yra tikresnė. Pavyzdžiui, jeigu šalys paskolos su-
tarties raštu nesudarė, o pinigai buvo pervesti paštu, pašto perlaidos
kvitas laikomas netiesioginiu sandorio sudarymo įrodymu. Remiantis
netiesioginiais įrodymais įrodinėjama ilgiau, nes tiesioginei išvadai rei-
kia surinkti visus netiesioginius įrodymus. Pavyzdžiui, jeigu tėvystės
nustatymo byloje ekspertai pateikia išvadą, kad, esant nustatytoms at-
sakovo ir vaiko kraujo grupėms, atsakovo tėvystė yra galima, teismas
gali remtis tokia eksperto išvada nustatydamas tėvystę, kai ir kiti įro-
dymai byloje patvirtina prielaidą atsakovą esant vaiko tėvą. Kartais
byloje gali būti tik netiesioginių įrodymų, tačiau, kai nėra jų priešta-
ravimų ir visų jų pagrindu galima daryti vieną, galutiną išvada, teis-
mas gali priimti sprendimą remdamasis vien netiesioginiais įrodymais.
Pavyzdžiui, tėvystės nustatymo byloje surinkus įrodymus, patvirtinan-
čius bendrą atsakovo ir vaiko motinos gyvenimą ir ūkio tvarkymą iki
vaiko gimimo arba vaiko auklėjimą ir išlaikymą, taip pat esant eks-
perto išvadai, kad atsakovas gali būti vaiko tėvas, teismas gali paten-
kinti ieškinį dėl tėvystės nustatymo. Netiesioginių įrodymų byloje vi-
sada turi būti surinkta pakankamai, t. y. tiek, kad būtų pašalinta kitų
prielaidų galimybė ir liktų vienintelė galima prielaida. Negalima teig-
ti, kad tiesioginiai įrodymai yra svaresni už netiesioginius. Kai tiesio-
ginis įrodymas vienintelis, jo reikšmė ir vertė sumažėja, nes daugiau
galimybių suklysti jį vertinant. Kuo daugiau netiesioginių įrodymų, tuo
suklydimo galimybė juos vertinant mažesnė. Kita vertus, tiesioginiai
įrodymai iš tiesų ne tokie jau dažni. Pavyzdžiui, įrodyti asmens tyčios
tiesioginiais įrodymais beveik negalima, nes tiesioginis tyčios įrody-
mas yra tik paties asmens paaiškinimas ir prisipažinimas. Todėl tyčia
paprastai įrodoma netiesioginiais įrodymais, o tai gali būti asmens
veiksmai iki tam tikros veikos (pasirengimas, kt.), žodžiai, elgesys vei-
kos metu, veiksmai po veikos1.
Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai skirs-
tomi į pirminius ir išvestinius.
Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę tiesiogiai iš įrodomojo fak-
to. Antai pirminiai įrodymai (angl. original evidence; pranc. preuve
originale; vok. Beweismaterial) yra įvairių dokumentų originalai, įvy-
kį mačiusio liudytojo parodymai, per autoavariją padaryti mašinos de-
fektai ir t. t.
1
Evidence: Its History and Policies. P. 142.
460
Išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta ne tiesiogiai iš įrodo-

mojo fakto, o iš kitų, tarpinių šaltinių. Pavyzdžiui, išvestiniais įrody-
mais laikomos dokumentų kopijos, įvykio nemačiusio, tačiau girdėju-
sio apie jį iš kito konkretaus asmens liudytojo parodymai.
Labai svarbu nustatyti, įrodymas yra pirminis ar išvestinis. Papras-
tai turi būti pateikiami pirminiai įrodymai, pavyzdžiui, dokumentų ori-
ginalai (CPK 198, 202 str.)1. JAV ir kitų užsienio valstybių civiliniame
procese toks reikalavimas vadinamas geriausio, t. y. pirminio, įrodymo
taisykle (angl. best evidence rule; pranc. preuve originale; vok.
primares Beweismittel). Pirminiame įrodyme dažniausiai yra visa, ne-
išsklaidyta informacija apie faktą, todėl jį paprasčiau vertinti. Tuo tar-
pu išvestiniuose įrodymuose gali nebebūti visos, išsamios informacijos
apie faktą, nes dalis jos gali dingti. Pavyzdžiui, akcininkų susirinkimo
protokolas (stenograma), būdama pirminis įrodymas, apima visą infor-
maciją apie susirinkimo eigą. Tuo tarpu tokio susirinkimo protokolo
išrašas pateiktų tik dalį informacijos. Kartais byloje galima remtis tik
išvestiniais įrodymais, pavyzdžiui, kai dokumentų originalai dingę ar-
ba jų neįmanoma pateikti teismui. Tiriant ir vertinant išvestinius įro-
dymus, reikia patikrinti, kaip jie susidarė, iš kokių tarpinių šaltinių,
kokiomis sąlygomis buvo gauti, ar nėra išvestinių ir kitų byloje esan-
čių įrodymų prieštaravimų ir t.t. (CPK 202 str.).
Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir
mišrius.
Asmeniniais įrodymais laikomi tokie, kurių atsiradimo šaltinis yra
fizinis asmuo. Asmeniniai įrodymai yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiš-
kinimai ir liudytojų parodymai. Šiuose įrodymuose esanti informacija
paprastai perduodama žodžiu. Asmeniniai įrodymai gali būti pateikia-
mi ir raštu, pavyzdžiui, rašytiniai šalių paaiškinimai, liudytojų parody-
mai, gauti nustatyta tvarka (CPK 186, 195 str.).
Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdi
informacija, pavyzdžiui, daiktai, dokumentai.
Mišriais yra laikomi įrodymai, atsirandantys kaip fizinio asmens
veiklos padarinys, tačiau kuriuose glūdinti informacija yra perduoda-
ma ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu. Mišrūs yra
rašytiniai įrodymai2 ir eksperto išvada.
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 23 d. nutartis c. b. O. Rėklaitienė v.
Kauno miesto valdyba ir kt., Nr. 3K-3-1,37/2000, kat. 36; 2002 m. birželio 24 d. nutar-
tis c. b. ADB „Preventa" v. UAB DK „Baltic polis", Nr, 3K-3-903/2002, kat. 54.
2
Išsamiau žr: Documentary Evidence / by Ch. Style, Ch. Hollander. London: Long-
man, 1993.
461
Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus, turinčius di-

desnę įrodomąją galią, arba prima facie įrodymus, ir įrodymus, turin-
čius įprastą įrodomąją galią.
Prima facie įrodymų institutas yra laisvo įrodymų vertinimo prin-
cipo išimtis. Proceso ekonomiškumo ir operatyvumo sumetimais įsta-
tymų leidėjas nustatė, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldy-
bių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant
jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentams
keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais
ir turi didesnę įrodomąją galią. Oficialių rašytinių įrodymų įrodomąją
galią įstatymas gali suteikti ir kitiems dokumentams (CPK 197 str.
2d.)1. Taigi rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiu tik esant
tokioms sąlygoms:
1) jis išduotas įstatyme numatytų subjektų, t. y. valstybės ar savi-
valdybių institucijų ar kitų įstatyme numatytų subjektų, pavyzdžiui, no-
taro;
2) įstatyme numatyti dokumentą išdavę subjektai neviršijo savo
kompetencijos;
3) dokumentas atitinka teisės aktuose nustatytus jo formos ir tu-
rinio reikalavimus.
Šių įrodymų didesnė įrodomoji galia reiškia, kad aplinkybės, nu-
rodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrody-
tomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų
parodymus, įrodymais. Tačiau draudimas remtis liudytojų parodymais
siekiant paneigti oficialių rašytinių įrodymų tikrumą, nėra absoliutus.
Pirma, liudytojų parodymai galimi siekiant įrodyti oficialaus rašytinio
įrodymo formos ar tūrinio trūkumą, jo suklastojimo faktą. Antra, drau-
dimas remtis liudytojų parodymais netaikomas, jeigu tai prieštarautų
sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
Kai kuriuose įstatymuose specialiai nurodoma, kad vieni ar kiti
dokumentai turi prima facie įrodomąją galią. Tokiais įrodymais įstaty-
mas pripažįsta konkrečius, pavyzdžiui, juridinių asmenų registro išduo-
tus dokumentus (CK 2.71 str. 3 d.), hipotekos registro duomenis (CK
4.185 str. 5 d.), notaro patvirtintus dokumentus (Notariato įstatymo
26 str. 2d.).
1
Herlitz G. N. The Meaning of the Term „Prima Facie" // Lomsian Law Review.
1994, vol. 55, p. 391-408.
462
DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
24.1 ŠALIŲ IR TREČIŲJŲ ASMENŲ PAAIŠKINIMAI

Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemonių yra
šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai (CPK 186str.). Žodinio proceso
atveju bylos nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjų
asmenų paaiškinimais (CPK 249 str. 2 d.). Paprastai byloje dalyvau-
jantys asmenys geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iške-
liant bylą teisme. Be to, neretai būtent šių asmenų konkretūs veiks-
mai, jų pačių matyti ar girdėti faktai sukūrė, pakeitė ar nutraukė
materialiuosius teisinius santykius, dėl kurių ir kilo teisinis ginčas.
Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretieji asme-
nys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytos prie-
žasties jų paaiškinimus būtina vertinti itin atsargiai. Taigi ne be reika-
lo CPK 186 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodoma, kad šalių ir trečiųjų
asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių paaiški-
nimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitas byloje esan-
čiais įrodymais.
Kadangi bylos šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškini-
mų teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operaty-
viam bylos teisminiam išnagrinėjimui, t. y. kuo išsamesni yra šalies pa-
aiškinimai, tuo aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės,
kuriomis patvirtinti galėtų būti pateikta papildomų įrodymų. Dėl nuro-
dytų priežasčių šią įrodinėjimo priemonę būtina vertinti kaip svarbiau-
sią informacijos apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes šaltinį.
Kita šios įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjų as-
menų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame pro-
cese, nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikala-
vimų pagrįstumą, t. y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.
Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK
178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl darytina išvada, kad
pateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė, bet
(tam tikru požiūriu) ir pareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretie-
ji asmenys jiems žinomas bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teis-
me per apklausą. Prieš apklausiamas, byloje dalyvaujantis asmuo pri-
valo prisiekti.
463
ĮRODYMAI C I V I L I N I A M E PROCESE
Byloje dalyvaujančio asmens priesaika yra naujas reiškinys mūsų

procesiniame įstatyme. Prieš tai galiojęs CPK šalims ir tretiesiems as-
menims nenumatė jokios atsakomybės už pateiktus paaiškinimus, nors
liudytojai buvo raštu įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už iš
anksto žinomus melagingus parodymus. Taigi pagal CPK 186 straips-
nio šeštąją dalį prieš apklausiamas byloje dalyvaujantis asmuo prisie-
kia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos: „Aš, (var-
das, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti tiesą byloje."
Prisiekęs asmuo pasirašo priesaikos tekstą. Šalys gali būti apklausia-
mos parengiamajame posėdyje (CPK) 230 str. l d.), tačiau prieš ap-
klausą jos neprisiekia, nes šioje stadijoje įrodymai netiriami.
Teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne tik teisė,
bet ir pareiga, todėl šios teisinės pareigos vykdymas gali būti užtikrina-
mas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos priesai-
kos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda. Kita
vetus, šie asmenys gina savo teises ir interesus, todėl negalima jų versti
teikti paaiškinimus prieš save (Konstitucijos 31 str.). Nurodyta Konstitu-
cijos nuostata įtvirtinta CPK 188 straipsnyje, numatančiame, kad šalys
ir tretieji asmenys turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tik-
rus pateiktus klausimus, jeigu tai reikštų paaiškinimus prieš save, savo
šeimos narius ir artimuosius giminaičius. CK 3.135 straipsnyje artimai-
siais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo
laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos
antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Šalies ir trečiojo asmens
šeimos nariais laikomi kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai
(įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat šalies ar trečiojo
asmens sutuoktinis arba sugyventinis (partneris) arba sutuoktinio tėvai.
Tokiais atvejais asmens galimybė teikti teismui paaiškinimus tiesiogiai
priklauso jo giminystės ar šeiminių ryšių su byloje dalyvaujančiais as-
menimis ir sutikimo (ar nesutikimo) dalyvauti apklausoje ar atsakyti į
tam tikrus teismo ar byloje dalyvaujančių asmenų klausimus. Tai, kad
asmuo atsisako apklausos ar nenori atsakyti į tam tikrą klausimą, pažy-
mima teismo posėdžio protokole. Be pagrindo atsisakęs apklausos as-
muo gali būti nubaustas už priesaikos sulaužymą. Taigi už atsisakymą
pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus, byloje dalyvaujantiems asme-
nims negali būti taikomos teisinės sankcijos.
Byloje dalyvaujančių asmenų priesaika buvo numatyta ir tarpuka-
rio Lietuvoje, tačiau tuo metu priesaikos paskirtis buvo kitokia. Pagal
Civilinės teisenos įstatymo 115 ir 117 straipsnius teismas, esant atitin-
kamam bylininkų susitarimui, galėjo spręsti bylą remdamasis vieno iš
bylininkų priesaika, kuri buvo pripažįstama įrodymu ir negalėjo būti
464
griaunama jokiais kitais įrodymais. Kita vertus, reikia pažymėti, kad

1
bylininkų priesaika leista ne visais atvejais .
Šiais laikais šalies priesaika, kaip didesnę įrodomąją galią turintis
įrodymas, yra išlikusi Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Panašiai kaip
ir mūsų civiliniame procese priesaika suvokiama Vokietijoje, Austrijo-
je, Švedijoje. Mūsų proceso įstatyme tai naujas institutas, todėl prak-
tinis priesaikos taikymas iš pradžių gali sukelti įvairių keblumų, pa-
vyzdžiui, bus nelengva nustatyti jos sulaužymo faktą.
Byloje dalyvaujantys asmenys paaiškinimus pateikia pradėjus bylą
nagrinėti iš esmės, iš karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą
(CPK 249 str. 2 d.). Paaiškinimai teikiami žodžiu, tačiau įrodinėjimo prie-
monė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenų rašytiniai paaiškinimai, jeigu
jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2d.). Rašytiniai paaiškinimai galimi,
kai šalys ar tretieji asmenys negali atvykti į teismą. Taip pat byloje da-
lyvaujančių asmenų paaiškinimai gali būti gaunami teisminio pavedimo
ar įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 174, 221, 806 str.). Iš šalies ar tre-
čiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio atvykti į teismo posėdį,
teismas turi teisę pareikalauti rašytinių paaiškinimų arba išimtiniais at-
vejais išklausyti jo buvimo vietoje. Vis dėlto, šalys ir tretieji asmenys,
pateikę rašytinius paaiškinimus, turi teisę dalyvauti teismo posėdyje nag-
rinėjant bylą iš esmės ir pateikti paaiškinimus žodžiu. Raštu pateikti pa-
aiškinimai teismo posėdyje perskaitomi balsu - šitaip įgyvendinami žo-
dinio proceso ir tiesioginio dalyvavimo principai (CPK 14-15 str.).
Pirmiausia teismas išklauso ieškovo ir su juo dalyvaujančio tre-
čiojo asmens paaiškinimų, paskui - atsakovo ir su juo dalyvaujančio
trečiojo asmens paaiškinimų. Įrodymais pripažintini tik pateiktos ži-
nios ar informacija apie bylai reikšmingas aplinkybes. Šalys ir tretieji
asmenys gali pateikti paaiškinimus sakydami baigiamąsias kalbas ir re-
plikas (CPK 253-254 str.). Be to, byloje dalyvaujantys asmenys turi
teisę pateikti vieni kitiems klausimus (CPK 249 str. 2 d.).
Teismas privalo išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti pa-
aiškinimus apie aplinkybes, nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme,
posėdžio pirmininkas turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus -
nutraukti byloje dalyvaujantį asmenį (CPK 255 str.).
Salių ir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmai
teikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas pri-
valo iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylai
reikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima
skirstyti į dvi rūšis - tvirtinimus ir pripažinimus.
Civilines teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 363-364.
465
Tvirtinimas - tai šalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, ku-

ria siekiama įrodyti faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pa-
grindą. Pavyzdžiui, pareiškęs ieškinį dėl paskolos grąžinimo, ieškovas
tvirtina, kad atsakovas iki šiol neįvykdė savo prievolės grąžinti pinigus,
savo ruožtu atsakovas pateikia paskolos raštelį ir tvirtina, jog paskola
yra grąžinta. Paprastai tvirtinimai atitinka tvirtinančio asmens interesus.
Pripažinimas - tai byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informa-
cija, kuria patvirtinamos aplinkybės, esančios priešingos šalies reikala-
vimų ar atsikirtimų pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais
priešinga proceso šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK
187 str. l d.). Skirtingai negu tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktą
pripažįstančios šalies interesų. Pažymėtina, kad gali būti pripažįstami ne
bet kokie, o tik tokie faktai, kuriais priešinga šalis grindžia savo reika-
lavimus arba atsikirtimus. Šalis, kurios pateikus faktus priešinga šalis
pripažįsta, atleidžiama nuo pareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patys
faktai tampa nustatyti ir toliau neįrodinėjami. Pavyzdžiui, paskolos grą-
žinimo byloje atsakovui pripažinus, kad jis pasirašė skolos sutartį, ieš-
kovas atleidžiamas nuo pareigos įrodinėti sutarties sudarymo faktą.
Atkreiptinas dėmesys, kad šalies tam tikro fakto pripažinimas nė-
ra teismui privalomas. Teismas gali pripažinti atitinkamą faktą nusta-
tytu tik įsitikinęs, kad šalies fakto pripažinimas atitinka bylos aplinky-
bes ir nėra jos pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo
ar siekiant nuslėpti tiesą (CPK 187 str. 2d.). Nustatęs nurodytas ap-
linkybes, teismas atsisako pripažintą faktą laikyti įrodytu.
Pripažinimas gali būti išreikštas tiek raštu procesiniuose ar paruo-
šiamuosiuose dokumentuose, tiek raštu pateiktuose šalies paaiškinimuo-
se. Tokiais atvejais teismas privalo įsitikinti, ar tokį dokumentą tikrai
yra rašiusi pati šalis, ar nėra CPK 187 straipsnio antrojoje dalyje nu-
rodytų aplinkybių. Be to, tokie paaiškinimai (pripažinimai) galimi ir
notarine forma, nes Notariato įstatymo 26 straipsnio antrojoje dalyje
nustatyta, kad notaro patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra
nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (ar atitinkamos jų dalys)
įstatymų nustatyta tvarka bus pripažinti negaliojančiais. Faktai gali būti
pripažinti ir ne teisme ar procesiniuose dokumentuose, tačiau toks pri-
pažinimas yra įrodomasis faktas ir jį dar reikia įrodyti.
Fakto pripažinimo negalima tapatinti su ieškinio pripažinimu. Tai,
kad atsakovas pripažino tam tikrą faktą, visai nereiškia, jog jis pripa-
žįsta visus ieškinio reikalavimus pagrįstais. Pavyzdžiui, atsakovas gali
pripažinti gavęs iš ieškovo tam tikrą sumą, tačiau tai savaime nereiš-
kia, kad jis nurodytą sumą vis dar yra skolingas ieškovui. Atsakovas
gali įrodinėti (tvirtinti), kad pinigai buvo grąžinti laiku. Pripažįstant
466
faktą įgyvendinamas rungimosi principas, nes pripažintos aplinkybės

nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 5 p.), o pripažįstant ieškinį įgyvendi-
namas dispozityvumo principas. 1964 m. CPK 186 straipsnyje buvo nu-
matyta teismo galimybė baigti nagrinėti bylą iš esmės, jeigu atsakovas
pripažįsta ieškinį ir yra ištirtos visos bylos aplinkybės bei atsižvelgta
į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Naujajame CPK atitinkamos
nuostatos nėra, tačiau esant tokioms aplinkybėms teismas turi teisę nu-
traukti įrodymų tyrimą ir baigti nagrinėti bylą iš esmės (CPK 251 str.).
Teisme tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims atstovauja atsto-
vai. Ilgai teismų praktikoje nebuvo vieningos nuomonės dėl atstovo
paaiškinimų, pateiktų teismo posėdyje, pripažinimo įrodinėjimo prie-
mone, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1991 m. kovo
29 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso ko-
dekso normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje"
2 punkte nurodė, kad teismai gali pripažinti įrodymais fizinių asmenų
atstovų pagal įstatymą ir juridinių asmenų vadovų paaiškinimus, o fi-
zinių ir juridinių asmenų atstovų, turinčių atitinkamus įgaliojimus, pa-
aiškinimai gali būti pripažįstami įrodymais, kai teismo posėdyje neda-
lyvauja juridinio asmens vadovas arba įgaliojimą išdavęs fizinis asmuo1.
Tuo tarpu CPK 186 straipsnyje jau nurodyta, kad šalies apklausai yra
prilyginama atstovo, vieno iš bendrininkų (procesinio bendrininkavi-
mo atveju) ir tikrosios ūkinės bendrijos nario arba individualios (per-
sonalinės) įmonės savininko, kai bylos šalis yra ūkinė bendrija arba
individuali (personalinė) įmonė, apklausa.
Taigi fizinių ir juridinių asmenų atstovų, turinčių įgaliojimus at-
likti visus procesinius veiksmus, paaiškinimai, kaip įrodinėjimo prie-
monė, yra tiesiogiai nurodyti įstatyme (CPK 52, 54-55 str.). Kai juri-
dinių asmenų bylas veda jų organai arba dalyviai, veikiantys pagal
įstatymus ir steigimo dokumentų jiems suteiktas teises ir pareigas, pri-
pažįstama, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Pavyzdžiui, uždarosios
akcinės bendrovės administracijos vadovo (generalinio direktoriaus), ku-
ris yra bendrovės atstovas pagal įstatymą, paaiškinimai yra pripažinti-
ni bendrovės (juridinio asmens) paaiškinimais. Tokioje byloje dalyvau-
jančių ir CPK 55 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nurodytų
bendrovės atstovų nustatyta tvarka pateikti paaiškinimai būtų įrodinė-
jimo priemonė tik jeigu teismo posėdyje nedalyvautų bendrovės admi-
nistracijos vadovas, nes šalys ir tretieji asmenys teikia paaiškinimus
tiesiogiai ar per atstovus (CPK 177 str. 2d.).
1
baudžiamosiose bylose 1995-2000. Vilnius, 2001. P. 8.
467
Todėl šalies ir trečiojo asmens atstovas, kurio paaiškinimai yra

prilyginti šalies ar trečiojo asmens apklausai, neturi prisiekti nustatyta
tvarka. Be to, šalies ir trečiojo asmens apklausai prilyginami vieno iš
bendrininkų paaiškinimai, kai kiti bendrininkai, esant privalomam pro-
cesiniam bendrininkavimui (CPK 44 str. 3 d.), kviečiami neatvyksta į
teismo posėdį. Šalies ar trečiojo asmens apklausai prilyginami tikro-
sios ūkinės bendrijos nario arba įmonės savininko paaiškinimai, kai
bylos šalis ar trečiasis asmuo yra ūkinė bendrija arba individuali (per-
sonalinė) įmonė. Tokia galimybė kyla iš materialiosios teisės normų,
numatančių, kad individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teisėmis
priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios
jungtinės nuosavybės teisėmis (Įmonių įstatymo 7 str. l d.), o tikroji
ūkinė bendrija yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta ben-
drosios jungtinės veiklos sutartimi (Įmonių įstatymo 8 str. l d.). Tai
gali būti taikoma ir komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos tik-
rajam nariui, nes jis pagal bendrijos prievoles solidariai atsako visu
savo turtu (Įmonių įstatymo 9 str. l d.).
Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais
gali būti įtraukiamos teismo arba savo iniciatyva įsitraukti į procesą,
kad pateiktų išvadą byloje (CPK 49 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai,
kad šių institucijų atstovų paaiškinimai, kuriais yra pateikiama išvada,
nėra įrodinėjimo priemonė. Toks informacijos (išvados) pateikimas tė-
ra išvada, susijusi su viešojo intereso gynimu, pavyzdžiui, Vaiko teisių
apsaugos tarnybos išvada dėl vaiko gyvenamosios vietos.
Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinami
kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad by-
loje dalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingas
aplinkybes, tačiau, kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra ir
labiausiai suinteresuoti bylos baigtimi.
Skirtingai nei kontinentinės teisinės sistemos valstybėse, bendro-
sios teisės šalyse byloje dalyvaujantys asmenys yra priskiriami prie liu-
dytojų ir tai suteikia galimybę patikrinti jų kompetenciją ir parodymų
tikrumą (teisingumą). Tai, kad mūsų CPK kartu su priesaika numatyta
ir atsakomybė už priesaikos sulaužymą, leidžia daryti išvadą, jog ir
Lietuvos civiliniame procese šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimai
tam tikru atžvilgiu yra prilyginami liudytojų parodymams. Anglijoje ir
JAV šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai ir eksperto išvada sudaro
vieną įrodinėjimo priemonę - liudytojų parodymus1.
P e a . A . Cit. op. P . 147-149.
468
24.2 LIUDYTOJŲ PARODYMAI

Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas fizinis
asmuo neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su byloje daly-
vaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parody-
mus apie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinky-
bes (CPK 189str.). Liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojo
parodymai (žodiniai jam žinomų bylos aplinkybių paaiškinimai) yra
Paprastai liudytojas gali būti kiekvienas bet kurio amžiaus teisiš-
kai nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, kuriam yra žinomos ko-
kios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo suinteresuotu-
mas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui, jis gali būti
vienos Šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas ar bendradarbis.
Vis dėlto nurodytos aplinkybės nėra kliūtis tokį asmenį apklausti teis-
me kaip liudytoją, bet jo parodymus teismas turi vertinti labai atsargiai,
atsižvelgdamas į jų ryšį su kitais įrodymais. Tad prieš išklausydamas
liudytojo parodymus teismas visada privalo išsiaiškinti jo santykius su
byloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitas svarbias aplinkybes, galin-
čias paveikti liudytojo parodymus, t. y. teismas privalo išsiaiškinti, ar
liudytojas yra tiesiogiai arba netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi
(CPK 192str. 5d.).
Asmuo, kurio subjektines teises ir pareigas gali tiesiogiai paveikti
byloje priimtas teismo sprendimas, negali būti apklausiamas kaip liu-
dytojas. Liudytoją, kuris tiesiogiai teisiškai suinteresuotas bylos baig-
timi, būtina įtraukti į bylą kaip byloje dalyvaujantį asmenį1 arba spręsti
dėl netinkamos šalies pakeitimo (CPK 45 str.), bendrininko įtraukimo
(CPK 43 str. 2 d.) arba asmens įtraukimo į bylą kaip trečiojo asmens
(CPK 47 str. 2 d.). Kita vertus, teisėjas, teismo posėdžio sekretorius,
ekspertas ar vertėjas, žinantys tam tikras bylos aplinkybes, privalo nu-
sišalinti nuo savo funkcijų byloje (CPK 64 str.) ir vėliau turi būti ap-
klausiami kaip liudytojai.
Asmenų, kurie negali būti apklausiami byloje kaip liudytojai, są-
rašas pateikiamas CPK 189 straipsnio antrojoje dalyje. Vadovaujantis
šia įstatymo norma, negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudyto-
jai tokie asmenys:
1) atstovai civilinėje byloje arba gynėjai baudžiamojoje byloje dėl
aplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo parei-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 20 d. nutartis c. b. M Bartaševičienė v.
Teismo antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkes teismo, Nr 3K-3-674/1999, kat. 7.
469
gas (Advokatūros įstatymo 40 str. l d.). Pastebėtina, kad įstatymai ne-

draudžia nurodytiems asmenims administracinėse bylose duoti parody-
mus dėl aplinkybių, kurias sužinojo vykdydami atstovo (dažniausiai
advokato) pareigas. Administracinį procesą reglamentuoja ATPK ir Ad-
ministracinių bylų teisenos įstatymas, numatantys atstovo dalyvavimą
administracinėje byloje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo
15 straipsnio pirmosios dalies 3 punktą ir 16 straipsnį administracines
bylas nagrinėja tiek bendrosios kompetencijos (apylinkių), tiek specia-
lizuoti (administraciniai) teismai. Šiose bylose įgalioti atstovai (pagal
pavedimą) paprastai yra advokatai todėl visai pagrįstai ir administraci-
nėse bylose atstovai negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudyto-
jai dėl aplinkybių, kurias sužinojo eidami atstovo pareigas. Tokią nuo-
statą galima paaiškinti tuo, kad, į Administracinių bylų teisenos įstatymą
mechaniškai perkeltos 1964 m. CPK nuostatos, reglamentuojančios liu-
dytojo padėtį. Esant tokiai padėčiai būtina taikyti analogiją (CPK 3 str.
5 d.) ir kaip liudytojai civilinėje byloje dėl aplinkybių, kurias sužinojo
eidami atstovo pareigas administracinėje byloje, šie asmenys neap-
klausiami;
2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisin-
gai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplin-
kybių teisingų parodymų. Šiuo atveju galimybė šaukti ir apklausti liu-
dytojus priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių ir faktų, kurie
įrodinėjami tokio liudytojo parodymais. Pavyzdžiui, kurčnebylis negali
būti apklausiamas dėl aplinkybių, kurios gali būti tik išgirstos, neregys
— dėl aplinkybių, kurios gali būti tik pamatytos, tačiau jie gali būti ap-
klausiami dėl aplinkybių, kurias jie patyrė kitais jutimo organais. Kilus
abejonių dėl galimybės asmeniui, turinčiam tam tikrų fizinių trūkumų,
būti liudytojui konkrečioje byloje, teismas gali skirti medicininę eksper-
tizę jo fizinei būklei nustatyti ir pavesti ekspertui atsakyti į klausimą, ar
jis dėl fizinės negalios gali suvokti tam tikras bylos aplinkybes. Teismų
praktikoje daugiausia sunkumų kyla dėl asmenų, turinčių psichikos trū-
kumų, galimybės teisingai suvokti bylos aplinkybes. Tokie asmenys yra
linkę neadekvačiai vertinti tam tikras bylos aplinkybes, tačiau tai savai-
me nereiškia, kad neadekvačiai vertinamos visos aplinkybės.
Pasitaiko, kad asmuo klaidingai suvokia tik dalį bylos aplinkybių,
o kitas vertina teisingai. Pavyzdžiui, toks asmuo gali teisingai nurodyti
automobilį vairavusį asmenį ar autoįvykio laiką. Todėl teismas privalo
itin kruopščiai vertinti tokių asmenų duotus parodymus ir prireikus skir-
ti teismo psichiatrinę ar psichologinę ekspertizę psichikos ar psichologi-
nei būklei nustatyti ir pavesti ekspertui atsakyti į klausimą, ar kaip liu-
dytojas kviečiamas asmuo gali adekvačiai suvokti matytas ar girdėtas
470
aplinkybes ir atkurti įvykius (Vyriausybės 1997 m. liepos 3 d. nutarimu

Nr. 712 patvirtintos Teismo psichiatrinės, narkologinės ir psichologinės
1
ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos 3.4, 5.1 papunkčiai) . Nu-
rodytais atvejais asmens pripažinimas (ar nepripažinimas) neveiksniu dėl
sveikatos sutrikimo, kuris neleidžia suprasti įvykių, reiškinių, teikti pa-
aiškinimų, neturi reikšmės jo galimybei dalyvauti byloje kaip liudytojui.
Svarbus pats psichikos sveikatos sutrikimo faktas. Tam, kad as-
muo negalėtų būti apklaustas kaip liudytojas, pakanka nors vienos iš
nurodytų aplinkybių - negalėjimo tinkamai suprasti faktinių aplinky-
bių arba negalėjimo duoti dėl jų teisingų parodymų;
3) dvasininkai - dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpa-
žintį. Pagal 1995 m. spalio 4 d. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstaty-
mo 5 straipsnį2 valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio
ir socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojan-
čias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų
apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų
(stačiatikių), judėjų, sentikių, musulmonų sunitų ir karaimų. Taigi ne-
svarbu, kokiai religinei bendruomenei ar bendrijai atstovauja, dvasinin-
kas neturi teisės atskleisti aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo iš-
pažintį, tačiau pažymėtina, kad ne visose religijose egzistuoja išpažintis,
mūsų krašte daugiausia tai taikytina katalikų dvasininkams.
4) medikai - dėl aplinkybių, sudarančių profesinę paslaptį. Tai
nauja nuostata - įstatyme jos nebuvo. Informacija apie pacientą turi
būti laikoma konfidencialia net pacientui mirus ir paciento medicininę
paslaptį būtina saugoti, išskyrus atvejus, kai gautas paciento sutikimas
ar privaloma teikti informaciją apie jo sveikatą (CK 6.738 str. l d.,
1998 m. lapkričio 24d. redakcijos Sveikatos priežiūros įstaigų įstaty-
mo 45 str. l d.3, 1996 m. spalio 3 d. Pacientų teisių ir žalos sveikatai
atlyginimo įstatymo l0 str. 2d.4, 2001 m. lapkričio 5d. redakcijos Psi-
chikos sveikatos priežiūros įstatymo 14 str.5). Sveikatos apsaugos mi-
nistro 1999 m. gruodžio 16d. įsakymu Nr. 55 buvo patvirtinti Asmens
sveikatos paslapties kriterijai6 ir 2001 m. vasario 10d. įsakymu Nr. 65
- Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms
teikimo tvarka7. Šie įsakymai detaliau reglamentuoja klausimus, susi-
1
Žinios. 1997, Nr. 65-1586.
2
Žinios. 1995, Nr. 89-1985.
3
Žinios. 1998, Nr 109-2995.
4
Žinios. 1996, Nr 102-2317.
5
Žinios. 2001, Nr 64-2326.
6
Žinios. 1999, Nr. 109-3195.
7
Žinios. 2001, Nr. 13-405.
471
jusius su mediko profesine paslaptimi. Taigi medikai gali būti apklau-

siami dėl aplinkybių, sudarančių profesinę paslaptį, tik kai šitai lei-
džia įstatymas ar kitas teisės aktas, nes labai svarbu užtikrinti priva-
taus gyvenimo neliečiamumą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių konvencijos 8 str.). Europos žmogaus teisių komisija 1997 m.
vasario 25 d. sprendime (byla Z. v. Suomija) nurodė, kad visos visuo-
menės interesus dėl medicininių duomenų slaptumo gali nusverti po-
reikis atlikti tyrimą, persekioti už nusikaltimą ir užtikrinti teismo po-
sėdžio viešumą, jeigu įrodyta, kad šie interesai yra svarbesni1.
5) kiti įstatymų nustatyti asmenys. Vadovaujantis CPK 177 straips-
nio penktąja dalimi, faktiniai duomenys, sudarantys valstybės arba tar-
nybos paslaptį, negali būti įrodymai civilinėje byloje, iki jie bus iš-
slaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Kas yra valstybės ar tarnybos
paslaptis, nustato Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Valstybės
paslaptis — politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos, mokslo ir tech-
nikos duomenys, kurių praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pa-
žeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę ga-
lią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai, politiniams
interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai, jo konstituci-
nėms teisėms. Tarnybos paslaptis - politiniai, ekonominiai, kariniai,
teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenys, kurių platinimas riboja-
mas valstybės ir jos institucijos interesais, taip pat siekiant apsaugoti
žmogaus konstitucines teises. Be to, pateikiamas tiek valstybės, tiek
tarnybos paslapčių sąrašas. Taigi asmenys, turintys teisę dirbti ir susi-
pažinti su informacija, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, gali
duoti parodymus dėl tokių aplinkybių tik jeigu atitinkami duomenys
išslaptinti. Tokiais atvejais neturi reikšmės, ar toks asmuo dabar dirba
darbą ar nedirba darbo, sudarančio galimybę susipažinti su valstybės
ar tarnybos paslaptimi. Reikšminga tik aplinkybė, kad jis žino faktus,
sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį. Kol tokie faktai nebus iš-
slaptinti, jis negalės būti apklaustas dėl atitinkamų aplinkybių. Be abejo,
toks asmuo gali būti apklaustas dėl bylos aplinkybių, kurios nesudaro
valstybės ar tarnybos paslapties. Šis CPK punktas taikomas ir viešo-
sios informacijos rengėjams, platintojams, viešosios informacijos ren-
gėjo ir (ar) platintojo savininkams, žurnalistams (Visuomenės infor-
2
mavimo įstatymo 8 straipsnis) , kurie negali liudyti apie aplinkybes,
susijusias su savo informacijos šaltiniu (atskleisti informacijos šalti-
nio). Dabar Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimu yra
1
Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. D. 1. Vilnius, 2000. P. 202-222.
2
Žinios. 2000, Nr. 75-2272.
472
pripažinta, kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis priešta-

rauja Konstitucijos 23 straipsniui ir tam tikrais atvejais informacijos
1
šaltinis teismui turi būti atskleidžiamas .
Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti tei-
singus parodymus (CPK 191 str. l d.), galimi atvejai, kai jis gali atsi-
sakyti juos duoti. Pavyzdžiui, Konstitucijos 31 straipsnyje draudžiama
versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimuosius gimi-
naičius. Ši konstitucinė norma įtvirtinta CPK 191 straipsnio antrojoje
dalyje, numatančioje, kad liudytojas gali atsisakyti duoti parodymus,
jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba arti-
muosius giminaičius. Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais
pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai
(tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laips-
nio giminaičiai (broliai ir seserys). Liudytojo šeimos nariais pripažįs-
tami kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai,
seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat sutuoktinis arba sugyventinis (part-
neris) arba sutuoktinio tėvai. Tokiais atvejais asmens galimybė būti
liudytoju tiesiogiai priklauso nuo jo giminystės ar šeiminių ryšių su
byloje dalyvaujančiais asmenimis ir asmens sutikimo (nesutikimo) duoti
atitinkamus parodymus. Taigi tokie asmenys gali būti apklausiami kaip
liudytojai tik jų pačių sutikimu, tačiau tai savaime nereiškia, kad jie
apskritai negali duoti parodymų prieš save, savo gimines ar šeimos
narius.
Nors CPK 189 straipsnio pirmojoje dalyje galimybė būti liudytoju
nesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa
turi tam tikrų ypatumų. Jaunesnis negu šešiolikos metų liudytojas ne-
prisiekia teismui CPK 192 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta tvar-
ka, tačiau teismas privalo jam išaiškinti pareigą duoti teisingus paro-
dymus (CPK 194 str. 2d.). Be to, apklausiant tokį, o teismo nuožiūra
— ir jaunesnį negu aštuoniolikos metų liudytoją, gali būti šaukiami da-
lyvauti ir jo atstovai pagal įstatymą, t. y. tėvai, globėjai, rūpintojai, taip
pat pedagogas arba Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas. Nurodyti
asmenys turi teisę pateikti tokiam liudytojui klausimus, nes geriau pa-
žįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus, galimybes suvokti ir perteikti
gaunamą informaciją. Išimtiniais atvejais, siekiant nustatyti tiesą arba
nepakenkti nepilnamečio liudytojo interesams, t. y. apsaugoti jį nuo psi-
chinio spaudimo ir įtakos, nepilnamečio liudytojo apklausos laikui teis-
mo nutartimi bet kuris byloje dalyvaujantis ar kitas teismo posėdžio
1
Žinios. 2002, Nr. 104-4675.
473
salėje esantis asmuo gali būti pašalinamas iš posėdžio salės (CPK

194 str. 3 d.). Šitaip pašalintam byloje dalyvaujančiam asmeniui grįžus
į teismo posėdžio salę būtina išdėstyti nepilnamečio liudytojo apklau-
sos turinį ir suteikti teisę pateikti jam klausimus. Apklaustas jaunesnis
negu šešiolikos metų liudytojas turi pasišalinti iš teismo posėdžio sa-
lės, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jam reikia joje būti (CPK
194 str. 4d.).
Liudytojai šaukiami į teismą dažniausiai byloje dalyvaujančių as-
menų prašymu. Asmuo privalo nurodyti prašomo šaukti liudytojo var-
dą, pavardę, gyvenamąją vietą ir bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ku-
rių šis gali duoti parodymus (CPK 190 str.). Jeigu asmuo nenurodo,
kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti arba paneigti pra-
šomas apklausti liudytojas, teismas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį
prašymą.
Kad būrų laikomasi operatyvumo principo, kviestinus į teismą liu-
dytojus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. l d. 3 p.), o
atsakovas - atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2 d. 3 p.) arba prieši-
niame ieškinyje (CPK 143 str. 3 d.). Tokia teisė gali būti įgyvendina-
ma ir bet kuriame procesiniame arba paruošiamajame dokumente (CPK
111 str. 1d. 3 p., 112 str.), taip pat parengiamajame teismo posėdyje
(CPK 230 str. l d.). Tik išimtiniais atvejais galima tenkinti prašymą
apklausti liudytojus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK
245 str. 2d., 251 str.) arba apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).
Prašymą iškviesti liudytoją pareiškęs byloje dalyvaujantis asmuo
privalo apmokėti visas liudytojo turėtas išlaidas (CPK 190 str.). Pa-
prastai liudytojui turi būti atlyginama už atitraukimą nuo darbo ar įpras-
tos veiklos už kiekvieną dėl iškvietimo į teismą sugaištą dieną, jo ke-
lionės ir gyvenimo išlaidos. Šios išlaidos padengiamos iš prašymą
pateikusios šalies sumokėto užstato (CPK 90 str. l d.) liudytojui atli-
kus savo pareigą (CPK 91 str. l d.).
Tam tikrais atvejais liudytojai gali būti kviečiami ne byloje daly-
vaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms,
kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosios
teisenos bylose (CPK 375 str. l d., 414 str. l d., 443 str. 8 d.).
Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus
parodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo atsako CPK
248 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka (tokiam asmeniui gali
būti skiriama iki vieno tūkstančio lirų bauda ir teismo nutartimi jis
gali būti atvesdintas į kitą teismo posėdį).
Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.).
Rengdamasis teismo posėdžiui teismas išsiaiškina, kokie liudytojai at-
474
vyko į posėdį (CPK 239 str.). Posėdžio pirmininko patvarkymu liudy-

tojai privalo išeiti iš teismo posėdžio salės į liudytojų kambarį (CPK
241 str.). Be to, teismo posėdžio pirmininkas privalo imtis priemonių,
kad teismo apklausti liudytojai nesusižinotų su dar neapklaustais liu-
dytojais. Liudytojų kambaryje liudytojai yra atskirti nuo kitų asmenų,
tačiau mūsų sąlygomis dėl teismo patalpų trūkumo ši nuostata sunkiai
įgyvendinama. Paprastai liudytojai dažniausiai laukia teismo korido-
riuje prie teismo posėdžių salės, ne visada pavyksta užkirsti kelią liu-
dytojų susižinojimui.
Kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo posėdžių salę ir apklau-
siamas atskirai. Tam, kad apklausti ir neapklausti liudytojai negalėtų
tarpusavyje bendrauti, apklausti liudytojai lieka iki posėdžio pabaigos
teismo posėdžio salėje. Tam tikrais atvejais, apklaustų liudytojų prašy-
mu ir išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, teismas gali
leisti liudytojams išeiti iš teismo posėdžio salės dar nepasibaigus teis-
mo posėdžiui (CPK 192 str.).
CPK 192 straipsnio antrojoje dalyje numatyta galimybė apklaus-
ti liudytoją ne tik teismo posėdžio salėje, bet ir jo buvimo vietoje.
Tai įmanoma, kai teismo šaukiamas liudytojas negali atvykti dėl li-
gos, senatvės, invalidumo ar kitų teismo pripažintų svarbiomis prie-
žasčių, o byloje dalyvaujantis asmuo, kurio iniciatyva kviečiamas liu-
dytojas, negali užtikrinti jo atvykimo. Tokiais atvejais teismas vyksta
į liudytojo buvimo vietą, o teismo posėdžio protokole nurodoma, kad
liudytojas buvo apklaustas savo buvimo vietoje. Be to, liudytojai ga-
li būti apklausiami teismo pavedimo arba įrodymų užtikrinimo tvarka.
Tokiu būdu duoti liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyje
byloje dalyvaujančių asmenų pageidavimu. Nors šitaip apklaustiems
liudytojams atvykus į teismo posėdį įgyvendindamas tiesioginio da-
lyvavimo principas, teismas savo arba byloje dalyvaujančių asmenų
iniciatyva gali apklausti liudytojus bendrąja tvarka (CPK 195 str.).
Tačiau liudytojai negali būti apklausiami parengiamajame teismo po-
sėdyje (CPK 230 str.).
Prieš liudytojui duodant parodymus, teismo posėdžio pirmininkas
nustato liudytojo asmens tapatybę, išaiškina liudytojo teises, pareigas
ir atsakomybę už priesaikos sulaužymą ar netinkamą kitų liudytojo pa-
reigų vykdymą (CPK 192 str. 3 d.). Prieš duodamas parodymus, liudy-
tojas žodžiu prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konsti-
tucijos. Priesaikos tekstas: „Aš (vardas, pavardė) garbingai ir sąžiningai
pasižadu sakyti byloje tiesą, nieko nenuslėpdamas, nepridedamas ir ne-
pakeisdamas." Prisiekęs žodžiu, liudytojas pasirašo priesaikos tekstą ir
šis pridedamas prie teismo posėdžio protokolo.
475
Už priesaikos nevykdymą ar netinkamą vykdymą liudytojas atsa-

ko įstatymo nustatyta tvarka. Priesaikos sulaužymu laikytina melagin-
gi parodymai ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 235 str.).
Asmuo, kuris bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją teisme duoti me-
lagingus parodymus arba trukdė jam pagal šaukimą atvykti į teismą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės ribojimu, arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų (BK 232 str. l d.).
1964 m. priimtas CPK nenumatė liudytojo priesaikos. Liudytojui bu-
vo išaiškinama jo pareiga duoti teisingus parodymus, jis buvo pasirašy-
tinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už atsisakymą arba ven-
gimą duoti parodymus ir už iš anksto žinomus melagingus parodymus.
Priesaika buvo numatyta Civilinės teisenos įstatyme, kurio 95 straipsny-
je nurodyta liudytojo priesaika dvasininkui, tačiau bylininkai turėjo teisę
tarpusavio susitarimu atleisti liudytoją nuo priesaikos. Nesant dvasinin-
ko, apylinkės teisėjas galėjo apklausti liudytojus ir be priesaikos, „pri-
mindamas jiems pareigą parodyti gryna sąžine visą, ką jie žino, ir pa-
imdamas iš jų parašą, kad jie pasižada visą savo parodymą, bet kuriam
bylininkui pareikalavus, patvirtinti priesaika". Be to, nuo priesaikos bu-
vo atleidžiami visų krikščionių tikybų dvasininkai ir vienuoliai bei as-
menys tokių tikybų ir sektų, kurios nepripažįsta priesaikos (CTĮ 96 str.).
Liudytojui pasirašius priesaikos tekstą, teismo posėdžio pirminin-
kas išsiaiškina liudytojo santykius su bylos šalimis, trečiaisiais asme-
nimis ir kitas aplinkybes, reikšmingas liudytojo parodymams įvertinti
(pvz., liudytojo išsilavinimą, veiklos sritį ir kt.), ir pasiūlo jam teisin-
gai pasakyti teismui viską, kas jam yra žinoma byloje, ir vengti pa-
teikti informaciją, kurios šaltinio jis negali nurodyti (CPK 192 str. 5 d.).
Apie nurodytas aplinkybes liudytojas turi teismui pasakyti tai, ką žino
asmeniškai. Liudytojo parodymai duodami laisvo pasakojimo forma,
tačiau, jam pradėjus pasakoti su byla nesusijusias aplinkybes, teismo
posėdžio pirmininkas privalo pasiūlyti kalbėti apie tai, kad yra susiję
su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.
Duodamas parodymus, liudytojas turi teisę naudotis užrašais, tačiau
tik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos sun-
ku atsiminti, pavyzdžiui, padarytos turtinės žalos, atliktų rangos darbų
vertės ar apimties skaičiavimais, įvairiais planais, brėžiniais, schemo-
mis. Pažymėtina, kad naudojimasis ar nesinaudojimas užrašais priklauso
tik nuo liudytojo valios ir tam nereikia teismo leidimo, tačiau teismas
gali uždrausti naudotis tokiais užrašais, kilus įtarimui, kad tokie liudy-
tojo parodymai yra paruošti ir surašyti jį iškvietusios šalies. Be to,
liudytojo naudojami užrašai turi būti pateikiami susipažinti teismui ir
476
byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai gali

būti pridedami prie bylos (CPK 193 str.). JAV civiliniame procese to-
kia taisyklė vadinama „atminties atgaivinimu" (Federalinių įrodymų tai-
syklių 612 str.). Tokia galimybė numatyta ir Rusijos Federacijos CPK
172 straipsnyje, tuo tarpu Prancūzijos CPK 212 straipsnyje liudytojui,
duodančiam parodymus, draudžiama remtis kokiais nors užrašais.
Įrodymais negali būti laikomi parodymai, duoti tokio liudytojo, ku-
ris negali nurodyti informacijos šaltinio (CPK 192 str. 4d., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų, reguliuojančių
įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 14 p.)1.
Išklausius liudytojo parodymų (pasakojimo forma), liudytojui gali
būti pateikiami klausimai. Pirmasis liudytoją apklausia asmuo, kurio
prašymu liudytojas buvo šaukiamas, ir jo atstovas, o vėliau - ir kiti
byloje dalyvaujantys asmenys. Kai byloje dalyvaujantis asmuo veda bylą
per atstovą, „pirmojo klausimo teisė" gali būti perduota jam. Ypatinga
taisyklė taikoma, kai liudytojas iškviestas teismo iniciatyva. Tokiais at-
vejais pirmasis klausimus pateikia ieškovas (CPK 192 str. 6 d.). Teisė-
jas turi teisę šalinti menančius atsakymą klausimus ir klausimus, netu-
rinčius ryšio su byla. Teisėjai turi teisę pateikti klausimus bet kuriuo
liudytojo apklausos momentu, net per laisvą pasakojimą (dažniausiai
pateikiami tikslinamieji klausimai).
Svarbu pažymėti, kad liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo prie-
monė, turi būti gauti tik įstatymų nustatyta tvarka — tiesiogiai apklau-
siant liudytoją teismo posėdyje (arba įrodymų užtikrinimo ar teismo
pavedimo tvarka). Liudytojo parodymai, gauti ne CPK nustatyta tvar-
ka, pavyzdžiui, teismui (paštu) atsiųstais asmens rašytiniais pareiški-
mais, notaro patvirtintais raštais arba pažeidžiant nustatytą teismo po-
sėdžio tvarką, kai liudytojo apklausa atliekama apie tai nepranešus
byloje dalyvaujantiems asmenims, neatitinka įstatymų reikalavimų ir
negali būti laikomi įrodymais2. Tačiau negalima sutikti su nuomone,
kad notaro patvirtinti liudytojo parodymai nelaikytini įrodinėjimo prie-
mone, nes notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai
yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai nėra pripažinti nega-
liojančiais (Notariato įstatymo 26 str. 2 d.). Jeigu notaras užfiksavo liu-
1
2
Žr.: LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 28 d. nutartis c. b. E. Kaniaus-
kas v. V. Vilkas, Nr. 3K-3-221/2001 kat. 39.3, 39.6, 2.2, 94.3 // Teismų praktika. 2001,
Nr. 15, p. 217-223.
477
dytojo parodymus, tai laikytina rašytiniu įrodymu, kuris turi būti įver-
tintas laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Užsienio valstybėse liudytojo apklausos tvarka yra skirtinga. Ben-
drosios teisės valstybėse liudytoją apklausia šalių advokatai, atlikdami
kryžminę apklausą, o teisėjas tik stebi ją ir atmeta nesusijusius su by-
la klausimus bei kontroliuoja proceso tvarkos laikymąsi, tačiau taip
pat turi teisę apklausti liudytoją. Pažymėtina, kad kryžminei apklausai
teikiamas pirmumas, todėl susiformavo taisyklė, jog negalima pateikti
įrodymo, kuris negali būti patikrinamas teisme per kryžminę apklausą.
Prancūzijoje liudytojai apklausiami specialaus teisėjo (judge de la mi-
se en etat) rengiantis teisminiam nagrinėjimui.
Apklausti liudytojai pakartotinai neapklausiami, tačiau prireikus
teismas gali byloje dalyvaujančio asmens arba savo iniciatyva apklausti
liudytoją pakartotinai. Tai gali būti padaryta tame pačiame teismo po-
sėdyje arba apklaustą liudytoją dar kartą iškviečiant į kitą teismo po-
sėdį. Liudytoją apklausiant pakartotinai, būtina laikytis CPK 192 straips-
nyje nustatytos tvarkos. Teismui pripažinus, kad šitai būtina, liudytojas
gali būti apklausiamas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (CPK
324 str. 3d.).
Prireikus teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asme-
nų prašymu gali atlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.). Akistata
reikalinga, kai tarp liudytojų parodymų yra esminių prieštaravimų. Aki-
stata skiriama teismo nutartimi.
Vertindamas liudytojo duotus parodymus, teismas privalo atsižvelgti
į daugybę aplinkybių, galinčių turėti įtakos jų turiniui, pavyzdžiui, į
liudytojo amžių, sveikatos būklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asme-
nines savybes, į tai, kaip liudytojui tapo žinomi įrodomieji faktai, kiek
laiko praėjo nuo to laiko, kai šis juos sužinojo. Visada būtina atsi-
žvelgti, ar nėra liudytojo parodymų ir kirų byloje esančių įrodymų (ra-
šytinių įrodymų, ekspertizės išvados) prieštaravimų. Ypač sudėtinga ver-
tinti prieštaringus liudytojų parodymus, kai jie yra vienintelė įrodinėjimo
priemonė byloje. Tokius prieštaravimus būtina šalinti itin kruopščiai,
analizuojant visus byloje įrodinėjamus faktus.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tam tikrais atvejais materialio-
sios teisės normos draudžia naudoti liudytojų parodymus kaip įrodinė-
jimo priemonę (CK 1.93 str. 2d.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27d.
nutartyje c. b. A. Storpirštienė v. D. Krasauskienės individuali įmonė
(Nr. 3K-3-371/2001, kat. 5.4, 94.1) suformuluota teisės taikymo ir aiš-
kinimo taisyklė, kad, „tarp įmonės ir darbuotojo kilus ginčui, darbo
užmokesčio išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų pa-
478
rodymais. Tik rašytiniai įrodymai pripažįstami leistinomis įrodinėjimo

1
priemonėmis" darbdaviui įrodinėjant darbo užmokesčio sumokėjimo
faktą.
Tačiau draudimas remtis liudytojų parodymais neturėtų būti besą-
lygiškai taikomas teismuose, ypač jeigu jis prieštarautų sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo principams2. Teismų praktikoje tam tikrais
atvejais liudytojo parodymai yra vienintelė įrodinėjimo priemonė (ypač
ypatingosios teisenos bylose siekiant nustatyti juridinę reikšmę turin-
čius faktus), todėl, formuodamas vienodą teismų praktiką, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pareiškęs nuomonę dėl įrodinėji-
mo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šios kategorijos bylose. Taigi
nagrinėjant pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teisėmis fakto
nustatymo bylas, teisme gali būti naudojamos visos CPK numatytos
įrodinėjimo priemonės3, įskaitant ir liudytojų parodymus. Kita vertus,
kai tarp asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teises į tą pačią žemę,
kyla ginčas dėl to, kas iki žemės nacionalizavimo buvo žemės savi-
ninkas, ieškovas privalo įrodyti nuosavybės teisių įgijimo teisinį pa-
grindą. Ieškovo kaip nuosavybės teisių įgijimo pagrindo nurodyto san-
dorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas vadovaujantis sudarant jį
sudarymo vietoje galiojusiomis materialiosios teisės normomis, nusta-
tančiomis sandorio galiojimo sąlygas4. Vadovaujantis materialiosios tei-
sės normomis, tokiais atvejais nustatant sandorio galiojimo sąlygas būtų
draudžiama remtis liudytojų parodymais. Tai dar kartą parodo, kaip
kruopščiai liudytojo parodymai turi būti naudojami kaip įrodinėjimo
priemonė.
24.3 RAŠYTINIAI ĮRODYMAI

Rašytiniais įrodymais pripažintini tokie materialūs daiktai, kuriuose žen-
klais išreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplin-
kybes. Toks rašytinių įrodymų apibrėžimas atspindi pagrindinius ir es-
minius šios rūšies įrodymų požymius, tačiau nesuteikia galimybės
tiksliai atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų byloje esančių rašytinę for-
mą turinčių įrodymų — byloje dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiški-
1
Teismų praktika. 2001, Nr. 15, p. 250-253.
2
LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 4 d. nutartis c. b. P. Bendaravičius,
J. Bendaravičius ir Birštono savivaldybė v. L. Reikelienė, Nr. 3K-3-218/2002,
kat. 15.2.2.6, 94.2.
3
LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 22 d. nutartis c. b. S. Rimulaitis v. N. Ki-
sielius, Nr. 3K-3-35/1999, kat. 35.
4
LAT CSB teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 15 d. nutartis c. b. J. J. Ivaškevičius
v. J. J. Lapačinskas, Nr. 3K-3-580/1999 kat. 42.
479
nimų, eksperto išvados akto, kurie irgi ženklais užfiksuoti popieriuje

ir kuriuose taip pat yra reikšmingos informacijos.
Siekiant atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų rūšių įrodymų, rei-
kia prie jau nurodytų požymių pridėti dar vieną - šių įrodymų kilmę,
šaltinį. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių byloje
dalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Tokių įrodymų turinys negali
būti priklausomas nuo jų autoriaus procesinės padėties byloje ir šie
įrodymai paprastai atsiranda dar iki teismo proceso pradžios, t. y. ne-
priklausomai nuo bylos teisminio nagrinėjimo. Dėl nurodytų priežas-
čių byloje dalyvaujančių asmenų raštu pateikti paaiškinimai ir raštu
išdėstyta eksperto išvada yra ne rašytiniai įrodymai, o savarankiška įro-
dinėjimo priemonė.
Taigi rašytiniai įrodymai yra materialaus pasaulio daiktai, kurių
turinys (rašytiniai ženklai), galintis patvirtinti arba paneigti teismą do-
minančius faktus, yra kilęs ne iš byloje dalyvaujančių asmenų ar eks-
perto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės padėties.
Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formos
ir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas ar
kita medžiaga, ant kurios gali išlikti rašytiniai ženklai). Rašytiniai žen-
klai turi būti užrašomi taip, kad ant daikto liktų įskaitomi materialūs
šių ženklų pėdsakai. Rašytiniai ženklai gali būti padaromi cheminiu
(rašalu, tušu, dažais) arba mechaniniu (išdeginant, graviruojant ir kt.)
būdu.
Pagal CPK 197 straipsnio pirmąją dalį rašytiniai įrodymai yra do-
kumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raš-
tai, kuriuose yra duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Teisės
literatūroje ir teismų praktikoje rašytiniai įrodymai dažnai tapatinami
su dokumentais, tačiau dokumentai yra tik viena rašytinių įrodymų rū-
šis. 1964 m. CPK 73 straipsnyje buvo numatyta ir kitos rūšies rašyti-
niai įrodymai - aktai, tačiau jie turėtų būti priskiriami prie dokumen-
tų, todėl naujajame CPK ši rašytinių įrodymų rūšis neišskiriama.
Rašytinius įrodymus galima skirstyti pagal įvairius požymius: kil-
mę, formą, turinį arba susidarymo (atsiradimo) procesą.
Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į
originalius pirminius (originalus) ir antrinius (nuorašus). Šis skirstymas
pagrįstas įstatymu ir turi labai didelę praktinę reikšmę. CPK 198 straips-
nio antrojoje dalyje nustatyta, kad rašytiniai įrodymai pateikiami CPK
114 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. byloje dalyvaujantys asmenys pri-
valo pateikti pirminius (originalius) įrodymus arba jų nuorašus, patvir-
tintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato arba dokumentą iš-
davusio (priėmusio) asmens. Taigi įstatymai nenurodo pareigos pateikti
480
vien pirminius (originalius) įrodymus, nes pateikiantis įrodymą asmuo

ne visada turi galimybę pristatyti pirminį įrodymą dėl jo apimties, sau-
gojimo tvarkos (pvz., buhalterijos dokumentai turi būti saugomi pačioje
organizacijoje) ar kitų priežasčių. Įstatymas nurodo asmenis, kurių pa-
tvirtinti pirminiai rašytiniai įrodymai gali būti pripažįstami įrodinėjimo
priemonėmis. Kitų asmenų patvirtinti nuorašai nepripažįstami tinkama
įrodinėjimo priemone. Tačiau CPK 114 straipsnio antrojoje dalyje nu-
matyta teismo teisė savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų
prašymu pareikalauti pateikti rašytinių įrodymų originalus. Tai gali būti
padaryta kilus abejonių dėl pateikto nuorašo tikrumo. Tokį prašymą by-
loje dalyvaujantys asmenys gali pareikšti ieškinyje, priešiniame ieškiny-
je, atsiliepime į pareikštą ieškinį ar kituose procesiniuose dokumentuo-
se. Vėliau tokį prašymą galima pareikšti, jeigu teismas pripažįsta
svarbiomis priežastis, dėl kurių Šis nebuvo pareikštas anksčiau, arba to-
kio prašymo pareiškimas nevilkins bylos nagrinėjimo (CPK 114 str. 2 d.).
Jeigu įrodomąją vertę turi tik dalis dokumento, teismui gali būti patei-
kiama atitinkama rašytinio įrodymo dalis (išrašas, ištrauka), tačiau vi-
sais atvejais pirminio įrodymo (jo dalies) nuorašas turi būti patvirtintas
atitinkamus įgaliojimus turinčių asmenų (CPK 114 str. 2, 4d.).
Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis: pa-
prastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio, patvir-
tinti notarine tvarka. Skirstymas pagal formą taip pat turi praktinę reikš-
mę, nes tik žinant įstatymų reikalavimus, keliamus tam tikro dokumento
formai ir turiniui, galima teisingai įvertinti rašytinį įrodymą1. Doku-
mentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymo reikalavimų, neturi
įrodomosios vertės.
Dokumentai, kurių formai ar turiniui įstatymas nenustato specia-
lių reikalavimų, gali būti sudaromi paprasta rašytine forma. Pavyzdžiui,
CK 1.73 straipsnyje nurodyta, kokie sandoriai gali būti sudaromi rašy-
tine forma. Kad sudarytas toks sandoris, galima įrodyti pateikus rašy-
tinę sutartį. CK 1.93 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad įstatymų
reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas, kilus ginčui dėl
sandorio sudarymo ar jo įvykdymo, atima iš šalių teisę remtis liudyto-
jų parodymais įrodant šį faktą, o įstatymuose įsakmiai nurodytais at-
vejais daro sandorį negaliojantį.
Kai kuriems dokumentams (draudimo polisams, gimimo ar mirties
liudijimams) įstatymai numato specialius reikalavimus. Pavyzdžiui,
2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo2 12 straipsnyje nu-
1
Mikelėnas V. Civilinis procesas. D. 1. P. 342.
2
Žinios. 2001, Nr. 99-3515.
481
statyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti
apskaitos dokumentais, kurių privalomus rekvizitus nustato šis įstaty-
1
mas. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR konvencijos )
6 straipsnis numato krovimo važtaraščio turinio reikalavimus. Taigi ne-
atitinkantys įstatymo reikalavimų dokumentai negali patvirtinti bylai reikš-
mingų aplinkybių ir negali būti įrodinėjimo priemonė civilinėje byloje.
Tam tikriems dokumentams įstatymai nustato privalomą rašytinę
notarinę formą (CK 1.74str.). Įstatymų reikalaujamos notarinės for-
mos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 str. 3 d.). Pa-
vyzdžiui, notarine forma būtina sudaryti oficialius testamentus, ve-
dybų sutartis, gyvenamojo namo, buto ar įmonės pirkimo-pardavimo
sutartis ir kita. Tokių dokumentų, nepatvirtintų notaro, teismas ne-
pripažįsta rašytiniais įrodymais, kuriais gali būti įrodomas sandorio
sudarymas ar įvykdymas.
Tam tikrais atvejais įstatymai numato registracijos reikalavimą (CK
1.75 str.). Pavyzdžiui, juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daik-
tais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių varžymais, turi būti regist-
ruojami Nekilnojamojo turto registre (2001 m. birželio 21d. redakcijos
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 str.)2. Tad gyvenamojo namo
ar buto pirkimo—pardavimo sutartį būtina įregistruoti Žemės ir kito ne-
kilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje. Šios sutarties
neįregistravimas atima teisę panaudoti sutartį prieš trečiuosius asme-
nis ir tokia sutartis negali sukelti tretiesiems asmenims teisinių pada-
rinių (CK 1.75 str. 2 d., 6.383 str. 3 d.). Neatitinkantys nurodytų reika-
lavimų dokumentai taip pat negali būti tinkama įrodinėjimo priemonė
įrodinėjant atitinkamų sandorių sudarymą arba įvykdymą, tačiau jie gali
būti panaudoti, jeigu registracija turi tik teisės išviešinimo reikšmę,
bet jeigu registracija turi teisę (servituto, hipotekos, registruojamų daiktų
uzufrukto) sukuriančią reikšmę, toks dokumentas negali būti tinkama
Pagal turinį rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tvarkomuo-
sius ir informacinius. Tvarkomaisiais rašytiniais įrodymais vadinami
įrodymai, kurių turinys liudija valinio pobūdžio faktus. Šiuose įrody-
muose, pavyzdžiui, nenorminio pobūdžio valstybės valdžios aktuose,
potvarkiuose, organizacijų pagal savo kompetenciją išduodamuose ak-
tuose, sandoriuose, įgyvendinama materialiųjų teisinių santykių daly-
vių valia. Tvarkomiesiems dokumentams paprastai būdinga ne tik tai,
kad juose yra informacijos, bet ir tai, jog jie sukelia atitinkamų teisi-
1
Žinios. 1998, Nr. 107-2932.
2
Žinios. 2001, Nr. 55-1948.
482
nių padarinių. Tuo tarpu informacinių rašytinių įrodymų turinį sudaro

įvykių, faktų, turinčių teisinę reikšmę, aprašymas arba patvirtinimas.
Juose visada yra tam tikrų faktinių duomenų, kurie patvirtinta arba
paneigia reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Tokiais įrodymais
pripažintini laiškai, ataskaitos, pažymos ir kita. Tam tikrais atvejais
rašytinio įrodymo turinys gali būti ir informacinis, ir tvarkomasis. Pa-
vyzdžiui, įmonės vadovo įsakyme sumažinti darbuotojų nurodoma įsa-
kymo data ir numeris (informacinė turinio dalis), o rezoliucinėje daly-
je išreiškiama valia nuo tam tikros datos sumažinti darbuotojų
(tvarkomasis turinys).
Pagal susidarymo (atsiradimo) būdą rašytiniai įrodymai gali būti
skirstomi į oficialius (viešuosius) ir asmeninius (privačius). Šis skirs-
tymas pateiktas CPK 197 straipsnio pirmojoje dalyje. Asmeniniais pri-
pažintini iš privačių fizinių arba juridinių asmenų kilę rašytiniai įro-
dymai (susirašinėjimas, užrašai, korespondencija).
Valstybės ar savivaldybės institucijų išduoti, kitų valstybės įgaliotų
asmenų pagal kompetenciją patvirtinti dokumentai pripažįstami oficia-
liais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK
197 str. 2 d.). Nurodytą įstatymo formuluotę atitinkantys įrodymai pripa-
žįstami prima facie įrodymais, t. y. tokiais, kurių įrodomoji galia yra
didesnė negu kitų įrodinėjimo priemonių (CPK 185 str. 2d.). Dėl minė-
tos priežasties šiuose įrodymuose nurodytos aplinkybės pripažįstamos vi-
siškai įrodytomis, kol bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais,
išskyrus liudytojų parodymus, tačiau draudimas remtis liudytojų parody-
mais netaikytinas, jeigu šitai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir pro-
tingumo principams. Oficialių rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstaty-
muose gali būti suteikta ir kitiems dokumentams (CPK 197 str. 2 d.).
Viešuosius rašytinius įrodymus išduoda valstybės ar savivaldybės
institucijos įstatymų nustatyta tvarka veikdamos pagal savo kompeten-
ciją ir laikydamosi tokiems dokumentams keliamų formos reikalavi-
mų. CK 2.35 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad valstybės ir sa-
vivaldybių institucijos įteisintos Konstitucijoje. Valstybės ir savivaldybių
institucijos yra: atstovaujamosios valdžios (Seimas, savivaldybės tary-
ba), valstybės vadovo (Lietuvos Respublikos Prezidentas), vykdomo-
sios valdžios (Vyriausybė, ministerijos, apskrities viršininkas, valdyba,
meras), teismo valdžios (Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausias
Teismas, Vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos apeliacinis teis-
mas, apygardų, apylinkių teismai, prokuratūra), kontrolės (priežiūros)
(Valstybės kontrolė, Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, Lietu-
vos Respublikos muitinė, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, mote-
rų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius, vaiko teisių apsaugos kontro-
483
lierius, savivaldybės kontrolierius), Lietuvos bankas, teisėsaugos (Vals-

tybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Policijos
departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Kalėjimų departa-
mentas) ir kitos institucijos, kurios finansuojamos iš valstybės ir savi-
valdybių biudžetų ir kurioms įstatymai suteikia viešojo administravi-
mo įgaliojimus. Jų kompetencija apibrėžiama įstatymuose.
Priėmus naują Valstybės tarnybos įstatymo redakciją buvo įvesta
valstybės ir savivaldybės įstaigos sąvoka, nes šio įstatymo 2 straipsnio
ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos
ir įstaigos yra atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teis-
mo valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kon-
trolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir
savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės
ar savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų ir kurioms įstaty-
mai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus1. Vadovaujantis nuro-
dyta įstatymo nuostata turi būti aiškinama CPK 197 straipsnio antroji
dalis ir oficialiu rašytiniu įrodymų pripažintini valstybės ir savivaldy-
bių institucijų ir įstaigų išduoti dokumentai. Šiems dokumentams ke-
liami Raštvedybos taisyklių2 ir atitinkamos institucijos nustatyti for-
mos reikalavimai, juos pasirašo valstybės tarnautojas, kurio statusą ir
kompetenciją nurodo Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai,
ir jo parašas tvirtinamas tam tikrais atvejais valstybės ar savivaldybės
institucijos ar įstaigos spaudu. Dėl nurodytų priežasčių svarbu nusta-
tyti, ar jis pagal savo kompetenciją galėjo išduoti ir pasirašyti atitin-
kamą dokumentą.
Oficialiais rašytiniais įrodymais laikomi ir kitų valstybės įgaliotų
asmenų išduoti dokumentai. Pavyzdžiui, notaro patvirtinti dokumentai
yra oficialūs (viešieji), nes Notariato įstatymo 26 straipsnio antrojoje
dalyje sakoma, kad notarine tvarka patvirtintuose dokumentuose nuro-
domi faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (ar jų
dalys) nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Tokia pati įro-
dymo prima facie galia numatyta ir Hipotekos įstatymo 6 straipsnyje,
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnyje. Prie šios rūšies įro-
dymų priskirtini ir civilinės būklės aktų įrašai, įvairių valstybės regist-
rų (juridinių asmenų, testamentų, vedybų) įrašai. Teismo antstolio su-
rašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (CPK 635 str. 4 d.)
yra oficialus rašytinis įrodymas. Šiuo atveju antstolis aplinkybes kon-
statuoja vykdydamas teismo pavedimą. Faktinių aplinkybių konstatavi-
1
Žinios. 2002, Nr. 45-1708.
2
Žinios. 2002, Nr. 5-211.
484
mas turi tam tikrų panašumų su vietos apžiūra, tačiau vietos apžiūrą
atlieka pats teismas, tuo tarpu faktus konstatuoja teismo antstolis teis-
mo pavedimu. Taip pat prie oficialių rašytinių įrodymų priskirtini teis-
mo antstolių surašyti procesiniai dokumentai, pavyzdžiui, turto arešto
aktai.
Vadovaujantis CPK 197 straipsnio antrąja dalimi, oficialių rašyti-
nių įrodymų pateikimas teisme reiškia įrodinėjimo pareigos šalims per-
skirstymą, nes priešinga šalis pirmiausia privalo paneigti pateiktą vie-
šąjį rašytinį įrodymą. Tokie įrodymai privalo užtikrinti visišką teismo
įsitikinimą dėl atitinkamų aplinkybių. Daroma prielaida, kad toks do-
kumentas yra tikras, jeigu jį viešosios teisės subjektas išdavė veikda-
mas pagal savo kompetenciją ir jis atitinka tokiems dokumentams ke-
liamus reikalavimus (CPK 197 str. 2 d.). Jeigu bylą nagrinėjančiam
teismui kyla abejonių dėl pateikto viešojo dokumento tikrumo, teis-
mas turi teisę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva parei-
kalauti dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų ir palyginti jį su ki-
tais to asmens išduotais, sudarytais ar patvirtintais dokumentais (CPK
203 str.). Šitaip gali būti patikrinama, ar dokumentas buvo išduotas
(patvirtintas) neviršijant kompetencijos, ar dokumentas buvo sudarytas
remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Pasitvirtinus nurody-
toms aplinkybėms, nurodyti dokumentai negali būti pripažįstami ofi-
cialiais rašytiniais įrodymais, o juos išdavę (patvirtinę) asmenys turi
būti traukiami drausminėn, administracinėn ar baudžiamojon atsako-
mybėn (BK 289 str.).
Oficialių (viešųjų) rašytinių įrodymų institutas buvo ir Civilinės
teisenos įstatyme. Jo 459 straipsnyje nurodoma, kad „aktai, sudaryti
arba patvirtinti nustatyta tvarka, turi pirmenybę prieš naminius aktus
ir kitus rašytus įrodymus, bet šiais galima remtis tiek, kiek įsakmiai
jie pirmiems neprieštarauja arba kiek jie anuos papildo. Naminių ar
kitų neformalinių aktų galią ir pirmenybę nustato teismas savo nuo-
žiūra."1 Taigi jau tarpukario Lietuvos civiliniame procese rašytiniai įro-
dymai skirstyti į oficialius ir privačius („naminius"). Nors šių laikų
oficialių rašytinių įrodymų užuomazgų buvo galima aptikti įvairiuose
įstatymuose (Hipotekos, Notariato, Nekilnojamojo turto registro įstaty-
muose), tačiau į CPK jie įtraukti 2001 m., atitinkamai pakeičiant ir
papildant 1964 m. priimto CPK 73 straipsnio antrąją dalį. Tada oficia-
liais rašytiniais įrodymais buvo pripažįstami dokumentai, išduoti vals-
tybės valdžios ar valdymo įstaigų, arba dokumentai, patvirtinti kitų vals-
tybės įgaliotų asmenų. Naujajame CPK atsirado nuostata, susijusi su
1
485
savivaldybės institucijų išduotais dokumentais, t. y. viešųjų rašytinių įro-

dymų sąrašas išplėstas.
Atkreiptinas dėmesys, kad faktas, kurį gali patvirtinti tam tikras
oficialus rašytinis įrodymas, paprastai negali būti patvirtinamas doku-
mentais. Pavyzdžiui, gimimo arba mirties faktas gali būti patvirtina-
mas tik gimimo arba mirties liudijimu.
Rašytinius įrodymus, kaip ir daugelį kitų įrodymų, paprastai pa-
teikia byloje dalyvaujantys asmenys, tačiau tam tikrais atvejais juos
gali išreikalauti teismas (CPK 198 str. l d.). Asmuo rašytinį įrodymą,
kuriuo grindžia procesinio dokumento turinį, privalo pateikti įstatymo
nustatyta tvarka (CPK 111 str. 2d. 4 p., 135 str. 2d., 142 str. 2d.,
143 str. 3 d.). Negalėdami patys gauti reikalingų įrodymų, byloje daly-
vaujantys asmenys gali raštu (paruošiamųjų dokumentų forma) arba
žodžiu (parengiamajame teismo posėdyje ar teismo posėdyje) prašyti
teismą išreikalauti atitinkamą rašytinį įrodymą. Tokiame prašyme turi
būti nurodoma:
1) reikalaujamas rašytinis įrodymas;
2) aplinkybės, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad atitinkamą įro-
dymą turi prašyme nurodytas asmuo;
3) aplinkybės, kurias gali patvirtinti reikalaujamas įrodymas (CPK
198 str. l d.). Nurodytų reikalavimų nesilaikymas suteikia teismui tei-
sę atmesti prašymą.
Rašytiniai įrodymai gali būti renkami tokiais būdais:
1) teismas išreikalauja rašytinius įrodymus iš juos turinčių fizinių
ar juridinių asmenų (CPK 199 str. 2 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad as-
menys, kurie nagrinėjamoje byloje negali būti liudytojai (CPK 189 str.
2 d.), neprivalo pateikti teismui reikalaujamų įrodymu, jeigu juos pa-
teikus būtų atskleistos aplinkybės, dėl kurių jie negali būti apklausia-
mi kaip liudytojai; tačiau, jeigu nurodytos aplinkybės sudaro tik dalį
reikalaujamo rašytinio įrodymo, turi būti pateikiamas nustatyta tvarka
patvirtintas įrodymo išrašas, neatskleidžiantis minėtų aplinkybių. As-
muo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų ir kai turi teisę atsisakyti bū-
ti apklausiamas ar duoti parodymus, jei tai būtų parodymai prieš save,
savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius (CPK 199 str. 3 d.);
2) asmeniui, prašančiam išreikalauti įrodymą, teismas gali duoti
teisės gauti reikalaujamą rašytinį įrodymą liudijimą, tačiau pažymėti-
na, kad teismas neturi teisės savo iniciatyva įpareigoti asmenį gauti
įrodymą, jeigu pats asmuo nesutinka šito padaryti. Tokiais atvejais as-
muo pats gauna įrodymą ir pateikia jį teismui. Taip pat rašytinius įro-
dymus gali išreikalauti advokatai, jų padėjėjai;
486
3) užsienio valstybėse esantys įrodymai renkami teismo pavedimo

tvarka, vadovaujantis tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių ir 1970 m
kovo 18d. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ar komercinėse
bylose paėmimo užsienyje1 nustatytomis taisyklėmis.
Asmenys, neturėdami galimybės pateikti teismui (arba pateikti per
nustatytą laiką) reikalaujamą įrodymą, privalo apie tai pranešti teis-
mui, kartu nurodydami įrodymo nepateikimo priežastis (CPK 199 str
6 d.). Už šių reikalavimų nevykdymą gali būti skiriama bauda. Jos pa-
skyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti reikalaujamą įrodymą.
Jeigu teismui reikalingus rašytinius įrodymus sunku pateikti, pa-
vyzdžiui, dėl didelės jų apimties, taip pat kai tik dalis didelės apim-
ties rašytinio įrodymo reikšminga nagrinėjamai bylai, teismas gali pa-
reikalauti pateikti nustatyta tvarka patvirtintus išrašus arba tokius
įrodymus apžiūrėti ir ištirti jų buvimo vietoje (CPK 199 str. 7d.).
Kartu su atitinkamais procesiniais dokumentais asmuo privalo pa-
teikti tiek rašytinio įrodymo nuorašų, kiek yra byloje dalyvaujančių as-
menų (neskaičiuojant įrodymą pateikiančio asmens), išskyrus numaty-
tas išimtis (CPK 113 str. l d.). Be to, jeigu dokumentas yra surašytas
ne valstybine kalba, kartu būtina pateikti ir nustatyta tvarka patvirtintą
jo vertimą į valstybinę kalbą (CPK 198 str. 2 d.).
Pažymėtina, kad dokumento rašytinei formai įstatymas prilygino
ir byloje dalyvaujančių asmenų pasirašytus dokumentus, kurie nustaty-
ta tvarka perduodami telekomunikacijų galiniais įrenginiais, tačiau ši-
tai įmanoma tik kai užtikrinama perduodamo teksto apsauga ir galima
identifikuoti asmens parašą. Telekomunikacijų galiniai įrenginiai - tai
telefono, telegrafo, faksimilinio ryšio aparatai, modemai ir kiti teleko-
munikacijų paslaugų įrenginiai, skirti prijungti prie atitinkamo tele-
komunikacijos tinklo galinių taškų (Telekomunikacijų įstatymo 2 str.
2 3
11 d.) . Pagal Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio pirmąją dalį
saugus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga
ir patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duo-
menims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose doku-
mentuose ir yra leistina įrodinėjimo priemonė teisme. Be to, įstatyme
sakoma, kad elektroninis parašas negali būti laikomas negaliojančiu
dėl bet kurios iš toliau išvardytų priežasčių: l) kad yra elektroninis;
2) kad nėra patvirtintas kvalifikuotu sertifikatu; 3) kad nėra patvirtin-
tas akredituoto sertifikavimo paslaugų teikėjo išduotu kvalifikuotu serti-
1
Žinios. 2000, Nr. 44-1250.
2
Žinios. 1998, Nr. 56-1548.
3
Žinios. 2000, Nr 61-1827, 2002, Nr. 64-2572
487
fikatu; 4) kad nėra sukurtas saugia parašo formavimo įranga. Jis visais
atvejais turi teisinę galią, jeigu parašų naudotojai tarpusavyje dėl Šito
susitaria. Juridinio asmens atstovo elektroninio parašo galia yra prily-
ginama juridinio asmens atstovo parašo, patvirtinto juridinio asmens
antspaudu, galiai rašytiniuose dokumentuose, jeigu elektroninis para-
šas sukurtas laikantis šio įstatymo reikalavimų1.
Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikia-
mi susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai
jie su šiais įrodymais yra susipažinę iki teismo posėdžio pradžios. Pa-
prastai byloje dalyvaujantys asmenys, besidomintys nagrinėjamos by-
los eiga, dažnai būna susipažinę su bylos medžiaga dar esant pasiren-
gimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijai. Be to, rašytinių įrodymų
nuorašai kartu su procesiniais dokumentais išsiunčiami byloje dalyvau-
jantiems asmenims, todėl nėra būtina šiuos įrodymus pateikti dar kar-
tą susipažinti teismo posėdyje. Reikiamais atvejais rašytiniai įrodymai
gali būti pateikiami susipažinti liudytojui ar ekspertui, siekiant nusta-
tyti aplinkybes, pavyzdžiui, ar liudytojas dalyvavo surašant dokumen-
tą. Susipažinę su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, byloje daly-
vaujantys asmenys turi teisę pateikti dėl tiriamų įrodymų paaiškinimus.
Asmeninis susirašinėjimas ar kitokio asmeninio susižinojimo duo-
menys viešajame teismo posėdyje gali būti skelbiami tik sutikimu vi-
sų asmenų, kurių susižinojimas turi būti skelbiamas. Priešingu atveju
tokie bylai reikšmingi duomenys paskelbiami ir ištiriami uždarame teis-
mo posėdyje, teismui priėmus šiuo klausimu nutartį (CPK 201 str.).
Teismo posėdžio protokole pažymima apie įrodymo ištyrimą uždarame
teismo posėdyje. Nurodytos privačių asmenų susirašinėjimo slaptumo
nuostatos taikomos visam asmenų susižinojimui, neatsižvelgiant į jo
būdą (paštu, faksimiliniu ar elektroniniu ryšiu, telefono pokalbiu). Ši-
taip įgyvendinamos Konstitucijos 22 straipsnio asmeninio gyvenimo ne-
liečiamumo, teisės į susirašinėjimą, telefono pokalbių slaptumo nuo-
statos, kurių ribojimai galimi tik esant įstatymų nustatyta tvarka
priimtam teismo sprendimui.
Neviešame teismo posėdyje turi būti tiriami ir rašytiniai įrodymai,
susiję su valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi, tačiau rašytiniai
įrodymai, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, negali būti įrody-
mai civilinėje byloje, kol informacija, sudaranti atitinkamą paslaptį, bus
išslaptinta nustatyta tvarka (CPK 177 str. 5 d.).
Apžiūrėtų rašytinių įrodymų (ar jų dalies) turinys prireikus gali
būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Po to, atsižvelgiant į byloje
dalyvaujančių asmenų nuomonę, pirminius rašytinius įrodymus (origi-
488
nalus) galima grąžinti juos pateikusiems asmenims, tačiau tokiais at-

vejais byloje būtina palikti teisėjo patvirtintus įrodymų nuorašus (CPK
202 str. 2 d.).
Pasitaiko rašytinių įrodymų, turinčių išorinių trūkumų (trintų, tai-
sytų, pridėtų, braukytų ir pan.), be to, būna atvejų, kai teismui patei-
kiami tik nustatyta tvarka nepatvirtinti neišlikusių (sunaikintų ar din-
gusių) įrodymų nuorašai. Tokiais atvejais dėl pateiktų įrodymų
įrodomosios galios sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgda-
mas į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį (CPK
202 str.).
Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę ginčyti rašytinį įrodymą
tokiais būdais:
1) pareikšdami įrodymą esant netikrą;
2) paneigdami įrodyme esančius duomenis;
3) pareikšdami įrodymą esant suklastotą.
Pirmuoju atveju asmuo privalo įrodyti, kad dokumentas nėra tin-
kamai įformintas, pavyzdžiui, dokumentą surašė neturintis reikiamų įga-
liojimų asmuo, dokumente nėra privalomų rekvizitų (parašo, antspau-
do). Kadangi dokumentas yra netikras, jame esantys duomenys negali
patvirtinti bylos aplinkybių. Šis būdas dažniausiai taikytinas oficialiems
rašytiniams įrodymams. Antruoju atveju įrodinėjama, kad dokumento
turinys neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, asmuo ima įrodinėti, kad ne-
laimingas atsitikimas darbe įvyko ne dėl jo neatsargumo (kaip nuro-
doma nelaimingo atsitikimo akte), o dėl darbdavio kaltės. Trečiuoju
atveju abejonės dėl įrodymo tikrumo sprendžiamos CPK 184 straips-
nyje nustatyta tvarka. Pareiškus, kad rašytinis įrodymas suklastotas, įro-
dymą pateikęs asmuo gali prašyti teismą nepripažinti įrodymo įrodinė-
jimo priemone, o bylą spręsti remiantis kitais įrodymais. Tokio prašymo
nepareiškus, teismas gali įpareigoti asmenį, pareiškusį esant klastotę,
pateikti klastojimo įrodymų. Be to, tokiam pareiškimui patikrinti teis-
mas gali skirti ekspertizę arba išreikalauti papildomų įrodymų. Teismo
pripažintas suklastotu, įrodymas negali būti pripažįstamas įrodinėjimo
priemone ir reikiamais atvejais suklastojimo faktas pranešamas proku-
rorui. Šis įrodymą klastojusiam asmeniui gali taikyti baudžiamąjį per-
sekiojimą.
Visi rašytiniai įrodymai, išskyrus oficialius (viešuosius) rašytinius
įrodymus, nėra svarbesni už kitas įrodinėjimo priemones. Jų tikrumą
ir pakankamumą būtina tikrinti taip pat kaip kitų įrodinėjimo priemo-
nių. Dažniausiai teisme tiriamos rašytinio įrodymo atsiradimo aplinky-
bės, galinčios turėti įtakos įrodymo turiniui ir tikrumui, nes rašytiniai
489
įrodymai kyla iš (yra surašomi) tam tikrą asmenų, o juos visada gali
paveikti įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Be to, kilus abe-
jonių, būtina patikrinti, ar dokumentą tikrai surašė jame nurodomas jo
autorius, ar dokumento turinys atitinka jo autoriaus ketinimus, valią.
Civilinio proceso įstatymai rašytinius įrodymus pripažįsta labai
svarbia įrodinėjimo priemone. Tam tikrais atvejais materialiosios tei-
sės normos atitinkamas bylos aplinkybes leidžia įrodinėti tik rašyti-
niais įrodymais (CK 1.93 str. 2d.). Dokumentiniame procese ieški-
nio reikalavimai grindžiami tik leistinais rašytiniais įrodymais (CPK
424 str. 2d.).
Teismų praktikoje, remiantis apibendrinimo duomenimis, taip pat
siekiama suformuluoti įrodinėjimo taisykles, taikytinas tam tikrų kate-
gorijų byloms. Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sau-
sio 16d. nutarimo Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nag-
rinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus,
kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę" 7 punkte nurodoma,
kad asmens kaltę patvirtinantys rašytiniai įrodymai gali būti: 1) nelai-
mingo atsitikimo darbe aktai; 2) teismo nuosprendžiai, sprendimai, tar-
dymo institucijų nutarimai; 3) pareigūnų, kontroliuojančių darbo saugos
būklę ir darbo įstatymų laikymąsi, surašyti sveikatos sužalojimo prie-
žasčių aktai; 4) medicininė išvada dėl asmens darbingumo netekimo
laipsnio nustatymo; 5) įsakymai ir nutarimai dėl drausminės arba ad-
ministracinės nuobaudos skyrimo kaltiems tos organizacijos darbuoto-
jams, ir 6) kiti dokumentai (aktai), kuriuose yra žinių apie bylai reikš-
1
mingas aplinkybes .
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad garbės ir oru-
mo gynimo bylose, kai žinios yra paskleistos dokumentuose, aktuo-
se, charakteristikose, reikalų ar asmeninio susirašinėjimo raštuose,
laiškuose ar paskleistos kitu materialiu būdu, paskleidimo faktą bū-
tina įrodyti rašytiniais įrodymais. Tokiais atvejais teismui privalu pa-
teikti įrodymų originalus, be to, visą įrodymą (laikraštį, biuletenį, žur-
nalą ar kt.), o ne publikacijų iškarpas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 1998 m. gegužės 15d. nutarimo Nr. l „Dėl Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respubli-
kos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nag-
2
rinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas" 4 p.) . Tuo tarpu
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16d. nutari-
1
2
Ten pat. P. 64-65.
490
mo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civi-

lines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos eismo įvykio metu"1
16 punkte nurodoma, kad teismo pavedimu transporto priemones ga-
li įvertinti tik įstatymų nustatyta tvarka įregistruotų ir turinčių teisę
verstis transporto priemonių vertinimo veikla įmonių nustatyta tvar-
ka atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Jų išvados pripažįstamos
rašytiniais įrodymais.
Daugelio valstybių civilinio proceso teisė rašytinius įrodymus pri-
pažįsta labai svarbia įrodinėjimo priemone. Daugumoje kontinentinės
teisinės sistemos valstybių (Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Len-
kijoje) rašytiniai įrodymai skirstomi į privačius ir viešuosius ir jiems
taikoma skirtinga nuginčijimo tvarka. Vokietijoje ir Austrijoje viešieji
rašytiniai įrodymai pripažįstami prima facie įrodymais.
Tam tikri ypatumai išsiskiria bendrosios teisės valstybėse, kur
rašytinių įrodymų tyrimui didelę įtaką turi ginčo proceso pobūdis ir
žodinio proceso vyravimas, suteikiantis liudytojų parodymams tam tik-
rą pirmumą, palyginti su rašytiniais įrodymais. Vadovaujantis „paro-
dymų pagal svetimus žodžius" taisykle, rašytiniai įrodymai pripažįs-
tami parodymais pagal svetimus žodžius. Bendrosios teisės valstybėse
rašytiniai įrodymai vadinami dokumentais. JAV Federalinių įrodymų
taisyklių 1001 straipsnyje išvardijama, kas gali būti priskiriama prie
rašytinių įrodymų: tai užrašai ir įrašai, sudaryti iš raidžių, žodžių ar
skaičių arba jų atitikmenų, kurie gali būti padaryti ranka, spausdinti
mašinėle arba atsiradę dėl spausdinimo, fotografavimo, magnetinių
impulsų, mechaninių ir elektroninių įrašų, taip pat fotografijos, įskai-
tant nuotraukas, kino juostas, rentgeno nuotraukas, vaizdajuostes 2 . Vis
dėlto įstatymai nenurodo kriterijaus, pagal kurį rašytiniai įrodymai
atskiriami nuo daiktinių įrodymų. Anksčiau vyravusi geresnio įrody-
mo taisyklė reikalavo pateikti dokumento originalą, tačiau šiuo metu
įsigali taisyklė, kad negalint gauti originalo teismas gali leisti antri-
nius įrodymus (t. y. nuorašus). Paprastai ši taisyklė taikoma, kai pir-
minį įrodymą turi kita šalis arba šalis nurodo, kad įrodymo origina-
las dingęs arba sunaikintas, tačiau visais atvejais šalis privalo
nurodyti, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių siekdama surasti pir-
minį įrodymą.
Bendrosios teisės procesui būdinga ir tai, kad šalys privalo vi-
sus rašytinius įrodymus atskleisti dar iki teismo posėdžio, įspėdamos
1
Ten pat. P. 108.
2
Federal Rules of Evidence for United States Courts and Magistrates. Notre Da-
me, 1995.
491
viena kitą apie turimų rašytinių įrodymų panaudojimą. Šios teisinės

sistemos valstybėse paplitęs ir kompiuterinių duomenų, kaip rašyti-
nių įrodymų, naudojimas. Pavyzdžiui, Anglijoje duomenys, esantys
panaudojant kompiuterinę techniką gautame dokumente, yra leistini
įrodymai tokio fakto, kuriam įrodyti leidžiamas tiesioginis žodinis įro-
dymas. Be to, privalu laikytis ir kitų sąlygų - dokumentas turi būti
gautas panaudojant kompiuterį, kuris nuolat naudotas informacijai
kaupti ir apdoroti; informacija į kompiuterį patekusi įprasta tvarka;
informacijai patenkant į kompiuterį, šis veikęs tinkamai. Nurodytų
taisyklių pagrįstumą pateisina tai, kad, naudodamasis kompiuterinės
technikos galimybėmis, teismas gautų patikimos informacijos apie by-
lai reikšmingas aplinkybes ir būtų pakankamai apsaugotas nuo kom-
piuterinių duomenų klastojimo1.
Nurodyta patirtimi pasinaudota kuriant ir naująjį CPK. Jo 198 straips-
nio antrojoje dalyje sakoma, kad rašytinės formos dokumentui prilygi-
nami tam tikri dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrengi-
niais. Ši nuostata taip pat atveria kelią panaudoti kompiuterine technika
sukurtą dokumentą kaip rašytinį įrodymą. Tokiu rašytiniu įrodymu lai-
kytini elektroniniai duomenų pranešimai, jeigu juose esanti informaci-
ja gali būti pateikta vėlesniam naudojimui ir yra žinių apie bylai reikš-
mingas aplinkybes. Be to, yra galimybių kompiuteriniais tyrimais
nustatyti su tiriamu įvykiu susijusios kompiuterinės įrangos - aparati-
nės ir programinės įrangos, informacijos, sukauptos kompiuterinėse duo-
menų laikmenose, kompiuterinės sistemos ir jos veikimo sąlygų bei
įtakos tiriamam įvykiui faktines aplinkybes. Tokius tyrimus atlieka Lie-
tuvos teismo ekspertizės centro ekspertai. Šiais tyrimais galima nusta-
tyti, ar kompiuterine technika sukurtas dokumentas nėra suklastotas.
Teismas vertindamas elektroninių duomenų pranešimų įrodomąją galią
turėtų atsižvelgti į būdo, kuriuo tas elektroninis pranešimas sukurtas,
saugomas ar perduotas, patikimumą, būdo, kuriuo išlaikytas informa-
cijos vientisumas, patikimumą, būdo, kuriuo nurodomas elektroninio
pranešimo autorius, patikimumą ir į kitas su elektroniniu pranešimu
susijusias aplinkybes.
24.4 DAIKTINIAI ĮRODYMAI

Daiktiniai įrodymai yra daiktai, kurie dėl savo ypatingų savybių arba
patys savaime gali būti priemonė, padedanti nustatyti bylai reikšmin-
gas aplinkybes (CPK 204 str.). Paprastai tai materialūs daiktai, kurių
buvimas, išorė, kokybė ar kitos savybės, buvimo vieta, taip pat ant
1
P e a . A . Cit. op. P . 155-156.
492
kurių palikti pėdsakai ir kiti požymiai gali patvirtinti arba paneigti tam
tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos įrodymus, teis-
mas gali nustatyti padarytos turtinės žalos dydį, įsigytos prekės koky-
bę, daikto vertę ir kita. Daiktiniai įrodymai gali būti patys įvairiausi
daiktai: apgadintas arba neapgadintas automobilis, įvairios paskirties
patalpos ir statiniai, įrengimai, prietaisai, įrankiai, baldai, drabužiai ir
t.t. Dažniausiai daiktiniai įrodymai yra daiktai, dėl kurių vyksta teis-
minis ginčas. Rečiau daiktiniai įrodymai būna įvairūs dokumentai. Jų
negalima painioti su rašytiniais įrodymais, nes tokiais atvejais įrodo-
mąją reikšmę turi ne rašytinio dokumento turinys, o išoriniai doku-
mento požymiai, pavyzdžiui, suklastotas gimimo liudijimas (patvirti-
nantis dokumento klastotės faktą), dokumento popieriaus arba rašalo
kokybė, dokumento buvimo (arba radimo) vieta.
Daiktinius įrodymus teismui pateikia byloje dalyvaujantys asme-
nys arba juos išreikalauja teismas (CPK 206 str. l d.). Negalintys pa-
tys gauti reikalingų daiktinių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys
gali prašyti teismą juos išreikalauti. Tokiame prašyme būtina nurodyti:
1) daiktinį įrodymą, kurį prašoma išreikalauti; 2) pagrindą, leidžiantį
manyti, kad įrodymą turi prašyme nurodytas asmuo; 3) priežastį, dėl
kurios prašantis asmuo pats negali pateikti daiktinio įrodymo, ir 4) ap-
linkybes, kurias gali patvirtinti arba paneigti įrodymas (CPK 205 str.).
Šių reikalavimų nesilaikymas yra pagrindas teismui atmesti prašymą
išreikalauti įrodymą. Be to, tokius prašymus būtina pareikšti procesi-
niuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, išimtiniais atvejais - žo-
džiu teismo posėdyje.
Daiktiniai įrodymai yra pateikiami tiesiogiai bylą nagrinėjančiam
teismui arba išduodami prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui, pa-
teikusiam liudijimą, kuriuo patvirtinama asmens teisė gauti išreikalau-
jamą įrodymą (CPK 206 str.). Daiktinių įrodymų nepateikimo padari-
niai yra analogiški rašytinių įrodymų nepateikimo padariniams (CPK
207 str.). Teismui pateikti daiktiniai įrodymai yra laikomi byloje arba
perduodami pagal specialų apyrašą į teismo daiktinių įrodymų saugo-
jimo kamerą. Paprastai kartu su byla seife ar nedegamojoje spintoje
saugomi nedidelės apimties daiktai (knygos, drabužiai, avalynė ir pan.).
Sudaromas daiktinio įrodymo, saugomo teismo daiktinių įrodymų sau-
gojimo kameroje, apyrašas, kuriame smulkiai aprašomas daiktinis įro-
dymas nurodant jo pavadinimą, technines charakteristikas, matmenis,
svorį, spalvą, ypatingus požymius, esamus pažeidimus ar sugadinimus
ir panašiai, t. y. požymius, leidžiančius identifikuoti daiktą. Teisėjo re-
zoliucija apyrašas pridedamas prie bylos, o jeigu šitai atliekama teis-
mo posėdyje, apyrašas pridedamas prie posėdžio protokolo ir teismas
493
priima protokolinę nutartį perduoti įrodymą saugoti daiktinių įrodymų

saugojimo kameroje.
Įrodymai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugojami buvimo vie-
toje ir ten apžiūrimi (CPK 208 str. 3 d.). Teismas privalo imtis priemo-
nių., kad daiktiniai įrodymai išliktų nepakitę, nes svarbu išsaugoti jų įro-
domąsias savybes. Pirmiausia, būtina uždrausti naudoti tokius daiktus
pagal jų tikslinę (ūkinę) paskirtį. Tam galima imtis laikinųjų apsaugos
priemonių. Tam tikrais atvejais, esant daiktinius įrodymus pateikusių as-
menų prašymui ir galimybei jį patenkinti be žalos bylos išnagrinėjimui,
teisme apžiūrėtus ir ištirtus daiktinius įrodymus galima grąžinti juos pa-
teikusiems asmenims iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Daiktų, išimtų iš
apyvartos ar ribotai esančių apyvartoje ir neišimtų iš apyvartos daiktų
(CK 4.7 str.) galima negrąžinti juos pateikusiems asmenims, o perduoti
atitinkamoms valstybės institucijoms. Jų perdavimo klausimas sprendžia-
mas įstatymo nustatyta tvarka, pavyzdžiui, į paveldėto turto apyrašą įtrau-
kus mirusiojo turėtą šaunamąjį ginklą, dėl jo perdavimo paveldėtojui ar
realizavimo sprendžiama 2002 m. sausio 15 d. Ginklų ir šaudmenų kon-
trolės įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka1.
Daiktiniai įrodymai tiesiogiai apžiūrimi teismo posėdyje: teismas
vizualiai apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius, ypa-
tumus, reikšmingus nagrinėjamai bylai. Tai gali būti atlikta analizuo-
jant daikto pažeidimus, stebint jo veikimą, jį matuojant, sveriant ir pa-
našiai. Kartu sudaroma galimybė susipažinti su įrodymais visiems byloje
dalyvaujantiems asmenims, o prireikus — ir ekspertams bei liudytojams.
Asmenys, susipažinę su daiktiniu įrodymu, turi teisę atkreipti teismo
dėmesį į aplinkybes, susijusias su įrodymu, ir tokios pastabos įrašo-
mos į teismo posėdžio protokolą (CPK 209 str.).
Vertindamas daiktinius įrodymus, teismas privalo atkreipti dėmesį
į jų įrodomųjų savybių atsiradimo (susidarymo) aplinkybes. Labai svar-
bu nustatyti, ar daiktinis įrodymas nebuvo dirbtinai paveiktas, kiek laiko
yra praėję nuo įvykio, kurio aplinkybės yra įrodinėjamos remiantis daik-
tiniu įrodymu, iki įrodymo ištyrimo teisme. Pavyzdžiui, siekdamas nu-
statyti prekės, dėl kurios kyla ginčas, kokybę ar kitas savybes, teismas
gali skirti teismo prekinę ekspertizę.
Daiktiniai įrodymai kaip įrodinėjimo priemonė pripažįstami viso-
se valstybėse. Anglijoje prie daiktinių įrodymų priskiriami materialūs
daiktai, žmogaus išorinė išvaizda, liudytojo elgesys, daiktinių įrodymų
apžiūra, įrašai. Taigi šioje valstybėje daiktiniai įrodymai suvokiami pla-
čiau, nes prie jų priskiriama net asmens psichikos būklė duodant pa-
1
Žinios. 2002, Nr. 13-467.
494
rodymus teisme. JAV daiktiniai įrodymai dažnai vadinami „ekspona-

tais". Šioje valstybėje eksponatai atlieka dvejopą vaidmenį: jie gali būti
realūs daiktiniai įrodymai arba iliustraciniai daiktiniai įrodymai, ku-
riais siekiama ką nors paaiškinti (pvz., autoįvykio schema). Gana pla-
čiai naudojami įrašai, kuriais atkuriami praeities įvykiai. Tokie įrašai
labai panašūs į Lietuvos baudžiamajame procese atliekamus eksperi-
mentus, tačiau Lietuvos civiliniame procese tokia įrodinėjimo priemo-
nė, buvusi numatyta CPK projekte, deja, iki šiol nėra taikoma. Be to,
JAV teismuose įvykiams atkurti naudojami ne tik vaizdo įrašai, bet ir
kompiuterinė technika1. Įvairių techninių priemonių naudojimas teis-
me sudaro galimybę operatyviau išsiaiškinti bylai reikšmingas aplin-
kybes, pavyzdžiui, kompiuterinis įvykių atkūrimas (rekonstrukcija) ga-
li būti naudojama ir Lietuvoje ekspertams teikiant ekspertizės išvadas.
Tuo tarpu reikia pabrėžti, kad Lietuvos teismuose daiktiniai įro-
dymai kaip įrodinėjimo priemonė naudojami gana retai.
24.5 EKSPERTO IŠVADA

Ekspertizės skyrimo pagrindas yra poreikis išsiaiškinti tam tikrus bylai
reikšmingus klausimus, kurių negalima išsiaiškinti be specialių moks-
lo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str. l d.).
1964 m. CPK 87 straipsnio pirmojoje dalyje buvo numatyta, kad eks-
pertizė skiriama siekiant išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausi-
mus, reikalaujančius specialių mokslo, meno, technikos ar amato ži-
nių. Tuo tarpu priimant dabartinį CPK atskirai išskirta viena mokslo
sritis - medicina, šitaip pabrėžiant šios mokslo srities tyrimų svarbą.
Taigi gali būti skiriama tokių sričių ekspertizė: a) mokslo - įvairių
mokslų sričių (humanitarinių mokslų: istorijos, lingvistikos, ekonomi-
kos; gamtos mokslų: biologijos, agronomijos; tiksliųjų mokslų: mate-
matikos ir kt.); b) meno (literatūros, dailės, muzikos); c) technikos
(transporto, buitinės technikos); d) amato; e) medicinos (psichiatrijos, psi-
chologijos, narkologijos), ir f) kitų sričių. Taigi eksperto išvada - tai įsta-
tymų nustatyta tvarka paskirto asmens, turinčio specialių mokslo, tech-
nikos, amato ar kitų sričių žinių, raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikus
tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismo ekspertizė negali būti skiriama
siekiant išaiškinti teisės klausimus, nes juos, vadovaudamasis nepri-
klausomumo principu, teismas privalo spręsti savarankiškai (lot. iura
novit curia). Teisme kilus abejonių dėl įstatymo ar kito teisės akto,
1
P e a . A . Cit. op. P . 160-161.
495
kuris turėtų būti taikomas byloje ir priklauso Konstitucinio Teismo kom-

petencijai, sutikimo su Konstitucija, teismas privalo sustabdyti bylą ir
kreiptis su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą (CPK 3 str. 4 d.).
Jeigu teisės aktas nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, ben-
drosios kompetencijos teismas turi teisę kreiptis į administracinį teis-
mą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo
dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės priimtą norminį teisės aktą (CPK
3 str. 4 d.). Vis dėlto ekspertizė gali būti skiriama ir siekiant išspręsti
klausimus, susijusius su užsienio teise, nes užsienio teisė yra teisės
klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio
21 d. nutarimo Nr. 28 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos tai-
kant tarptautinės privatinės teisės normas" 7 p.)1, nors CK 1.12 straips-
nio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių
sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę teismas taiko,
aiškina ir jos turinį nustato ex officio.
Tik teismas gali skirti ekspertizę, tačiau visais atvejais būtina
atsižvelgti į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Šalis, inicijuo-
dama ekspertizės skyrimą, privalo nurodyti aplinkybes, kurias būtina
nustatyti, ir ekspertui pateiktinus klausimus. Prašymai skirti eksper-
tizę neretai yra abstraktūs, netikslūs, kartais net nenurodomi klausi-
mai. Tokių prašymų nereikėtų tenkinti. Šalies prašymai skirti eksper-
tizę išdėstomi procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose,
nors tokius prašymus galima pateikti ir žodžiu teismo posėdyje. Eks-
pertizė gali būti skiriama rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui ir
nagrinėjant bylą (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuo-
se). Be to, turto vertės nustatymo ekspertizė gali būti teismo antsto-
lio skiriama ir vykdymo procese (CPK 682 str. l d.). Teismo nutarti-
mi paskyrus ekspertizę, bylos nagrinėjimas gali būti sustabdytas (CPK
164 str. 2 p.).
Skirdamas ekspertizę teismas privalo išsiaiškinti, kokius konkre-
čius klausimus reikia pateikti ekspertui. Šiuo tikslu teismas išklauso
visų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę (siūlymus), tačiau galuti-
nius kausimus nustato pats priimdamas nutartį. Atmesdamas byloje da-
lyvaujančių asmenų klausimus, teismas privalo nurodyti atmetimo ar-
gumentus (CPK 213 str.).
Teismo nutartis skirti ekspertizę arba jos neskirti neskundžiamą,
tačiau gali būti skundžiama nutartis sustabdyti bylą (paskyrus eksper-
tizę) (CPK 165 str.).
1
baudžiamosiose bylose 1995-2000. P. 105-106.
496
Nutartis skirti ekspertizę turi atitikti teismo nutarčiai keliamus rei-

kalavimus (CPK 291 str. l d.). Nutarties motyvuojamojoje dalyje būti-
na aprašyti bylos aplinkybes, susijusias su ekspertizės dalyku, ir nuro-
dyti ekspertizės skyrimo pagrindą. Ekspertui pateikiami klausimai turi
būti susiję su jo, o ne teismo kompetencija. Pavyzdžiui, autotechnikos
ekspertas gali nustatyti transporto priemonių gedimus, jų atsiradimo
laiką ir priežastis, autoavarijos eigą, tačiau negali spręsti, kuris auto-
įvykio dalyvis kaltas dėl žalos, nes šį klausimą turi išspręsti teismas,
įvertinęs eksperto išvadą ir kitas bylos aplinkybes.
Rezoliucinėje teismo nutarties dalyje nurodomi ekspertui patei-
kiami klausimai. Jie turi būti aiškūs ir tikslūs, be dviprasmybių. Be
to, šioje nutarties dalyje nurodomas ekspertas arba ekspertizės įstai-
ga, kuriai pavedama atlikti ekspertizę. Prireikus gali būti skiriami keli
ekspertai arba ekspertų komisija. Skiriant kompleksinę ekspertizę, kai
klausimus turi spręsti keli įvairių sričių specialistai, būtina nurodyti
ekspertą, privalantį atlikti bendruosius tyrimus ir pateikti bendrąją
išvadą (pavyzdžiui, psichiatrinė-psichologinė ekspertizė). Prieš tai teis-
mas atsižvelgia į ekspertų arba ekspertizės įstaigos (-ų) nuomonę.
Jeigu ekspertizę pavedama atlikti ekspertizės įstaigai, ekspertą skiria
įstaigos vadovas ir jis teismui praneša apie paskirtą konkretų eksper-
tą. Šitaip yra siekiama sudaryti teismui galimybę pranešti apie tai
byloje dalyvaujantiems asmenims ir išaiškinti jiems teisę nušalinti eks-
pertą.
Ekspertai gali būti ekspertizės įstaigų (pvz., Lietuvos ekspertizės
instituto, Valstybinės teismo psichiatrijos ar narkologijos tarnybos, Vi-
daus reikalų ministerijos Kriminalinių ekspertizių skyriaus, Lietuvos
teisės universiteto Teisės medicinos instituto, įvairių akcinių bendro-
vių) darbuotojai, asmenys, turintys reikiamą išsilavinimą ir atitinkan-
tys tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus (turto vertintojai, audito-
riai), bei kiti asmenys, turintys specialių žinių. Dabar yra įsteigtas
Lietuvos teismo ekspertizių centras1, kuris organizuoja ir koordinuoja
valstybinių ekspertizės įstaigų darbą. 2002 m. Teismo ekspertizės įsta-
tymas nustato teismo ekspertizės įstaigų ir teismo ekspertų statusą, kva-
lifikacinius reikalavimus teismo ekspertams, ekspertizės atlikimo tvar-
ką. Įstatymas įsigalioja kartu su BPK ir iš esmės skirtas ekspertų veiklos
reglamentavimui baudžiamajame procese. Tačiau tai nereiškia, kad teis-
mo ekspertai negali atlikti ekspertizės civilinėje byloje, nes šitai nu-
mato ir pats įstatymas2.
1
Žinios. 2000, Nr. 99-3148.
2
Žinios. 2002, Nr. 51-1942.
497
CPK 212 straipsnyje nurodyta, kad CK numatytais atvejais gali būti

nustatyta kitokia ekspertų skyrimo ir ekspertizės atlikimo tvarka. Tai
gali būti priverstinio akcijų pardavimo, juridinio asmens veiklos tyri-
mo byloje. Prieš skirdamas ekspertus, teismas privalo pasiūlyti šalims
susitarti dėl konkrečių ekspertų skyrimo. Šalims susitarus, teismas ski-
ria šalių bendrai pasirinktus ekspertus, kad ištirtų juridinio asmens veik-
lą ir raštu pateiktų ataskaitą bei siūlymus. Šalims nesusitarus, teismas
ekspertus skiria savo nuožiūra iš šalių pateikto siūlomų ekspertų sąra-
šo, kuriame nurodoma ne mažiau kaip dešimt ekspertų. Tokiais atve-
jais šalis turi teisę iš kitos šalies pateikto sąrašo išbraukti penkis eks-
pertus ir pareikšti nuomonę apie sąraše likusius ekspertus (CK
2.127 str.). Galutinį ekspertų skaičių nustato teismas, atsižvelgdamas į
juridinio asmens veiklos tyrimo mastą. Taigi proceso ir materialiosios
teisės normos numato skirtingą atitinkamų ekspertų skyrimo tvarką.
Eksperto nušalinimo pagrindai nurodyti CPK 67 straipsnyje, ku-
riame greta bendrųjų nušalinimo pagrindų, numatytų CPK 65 straips-
nyje, nustatomi ir specifiniai nušalinimo pagrindai, t. y. kai ekspertas
dėl tarnybos ar kitokių priežasčių yra priklausomas nuo bet kurio by-
loje dalyvaujančio asmens arba kai ekspertas atliko reviziją, auditą ar
kitokį patikrinimą, kurio medžiaga sudarė pagrindą iškelti nagrinėja-
mą civilinę bylą; tačiau pagrindas nušalinti ekspertą nėra aplinkybė,
kad ekspertas dalyvavo ankstesnėje tos pačios bylos ekspertizėje (CPK
68 str. 3 d.). Vykdant teismo sprendimą teismo antstoliui nesutikus su
ekspertui pareikštu nušalinimu, šis klausimas nedelsiant perduodamas
spręsti apylinkės teismui (CPK 598 str. 5 d.). Vykdymo proceso šalys
turi teisę pareikšti nušalinimą per penkias dienas nuo patvarkymo skirti
ekspertizę dienos (CPK 682 str. l d.).
Ekspertu paskirtas asmuo privalo atvykti teismo šaukimu ir pateikti
nešališką išvadą jam pateiktais klausimais (CPK 214 str. l d.). Už šios
pareigos nevykdymą dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvar-
biomis, ekspertui gali būti skiriama bauda, o už melagingos išvados
pateikimą ekspertas atsako įstatymo nustatyta tvarka (BK 235 str.). Eks-
pertas turi teisę atsisakyti pateikti išvadą, jeigu mano, kad išvadai ne-
pakanka medžiagos arba jam pateiktas klausimas viršija jo kvalifikaci-
ją ar kompetenciją (CPK 214 str. 3 d.). Be to, jis gali pats nusišalinti
ar būti nušalintas CPK 65 straipsnio pirmosios dalies 1-5 punktuose
nurodytais pagrindais, kita vertus, tik jam taikytini specialūs pagrin-
dai, nurodyti CPK 67 straipsnio antrojoje dalyje (jis yra dėl tarnybos
ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų byloje dalyvau-
jančių asmenų; atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio me-
džiaga buvo pagrindas iškelti tą civilinę bylą).
498
Ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti teis-

mo posėdyje, pateikti byloje dalyvaujantiems asmenims ir liudytojams
klausimus, prašyti teismą pateikti papildomos medžiagos, reikalingos
ekspertizei (CPK 214str. 2d.). Už ekspertizės atlikimą ekspertas gau-
na užmokestį (CPK 89 str. 2 d.), be to, jam mokami dienpinigiai ir
atlyginamos turėtos atvykimo į teismą, važiavimo ir gyvenamosios pa-
talpos nuomos išlaidos (CPK 89 str. 4 d.).
Ekspertizės atlikimo išlaidos apmokamos iš teismo nustatyto už-
stato bylinėjimosi išlaidoms padengti pagal patvirtintą sąmatą, tačiau
jeigu ekspertas iškviečiamas ir ekspertizė skiriama teismo iniciatyva,
šios išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto. Tam tikri eksperto dar-
bo užmokesčio ypatumai nustatyti priverstinio akcijų pardavimo ir ju-
ridinio asmens veiklos tyrimo bylose (CK 2.129 str.).
Ekspertizė gali būti atliekama teisme, ekspertizės įstaigoje arba
kitose vietose (tiriamo dalyko buvimo vietoje). Pavyzdžiui, tiriant gali
išsiskirti nuodingosios medžiagos, dėl kurių ekspertizė turi būti atlie-
kama specialiai tam skirtose patalpose, arba ekspertizė dėl statinio sta-
tybos darbų kokybės ir vertės neišvengiamai turi būti atliekama stati-
nio buvimo vietoje (nors patys skaičiavimai pagal statybos vietoje
surinktus duomenis gali būti atliekami ir eksperto kabinete).
Tam tikrais atvejais įstatymai numato būtiną ekspertizės skyrimą.
Ekspertizę būtina skirti tėvystės nustatymo (CPK 389 str.), fizinio as-
mens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu (CPK 466, 471 str.),
priverstinio akcijų pardavimo ir juridinių asmenų veiklos tyrimo bylo-
se (CK 2.118, 2.127 str.), taip pat dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar
susirgimų profesine liga (Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų
darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 str. 8 d.) ir ki-
tais atvejais.
Teismų praktikoje dažniausios tokių rūšių ekspertizės:
1) rašysenos ekspertizė, kai reikia nustatyti asmenis, rašiusius ar
pasirašiusius tam tikrą dokumentą, rašto klastojimo atvejus. Ši eksper-
tizė dažniausiai pavedama Teismo ekspertizės centro ekspertams;
2) psichiatrinė ekspertizė, kai reikia nustatyti fizinio asmens psichi-
kos būklę siekiant nuspręsti dėl asmens veiksnumo arba atsakyti į klau-
simą, ar asmuo tam tikru metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir
juos valdyti. Tokios ekspertizės dažniausiai pavedamos Valstybinei psi-
chiatrijos ir narkologijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos1;
3) psichologinė ekspertizė, kai nustatomas asmens gebėjimas su-
prasti bylos aplinkybes ir nepilnamečio asmens gebėjimas suvokti ir
1
Žinios. 1997, Nr. 65-1586.
499
valdyti savo veiksmus, atsižvelgiant į individualius psichologinius ir

amžiaus ypatumus. Ši ekspertizė taip pat pavedama Valstybinei psichiat-
1
rijos ir narkologijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ;
4) narkologinė ekspertizė, kai siekiama pripažinti asmenį ribotai
veiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar
toksinėmis priemonėmis, išnagrinėti medicinos apžiūros išvadas dėl as-
mens neblaivumo ar girtumo laipsnio nustatymo2;
5) dokumentų ekspertizė dėl dokumento turinio tapatybės ar su-
klastojimo, dokumento gamybos būdo, laiko ir kitų aplinkybių. Ją daž-
niausiai atlieka Teismo ekspertizės centras;
6) medicinos ekspertizė, kai ginčijama tėvystė, siekiama nustaty-
ti asmens kūno sužalojimo, darbingumo netekimo procentą. Šias eksper-
tizes atlieka Teismo medicinos institutas, Valstybinė medicinos sociali-
nės ekspertizės komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos3;
7) autorystės ekspertizė, kai nustatomas neredaguoto kūrinio au-
torius. Atlieka Teismo ekspertizės centras;
8) buhalterinė ekspertizė, kai nustatomas materialiųjų vertybių
ir pinigų trūkumas, turtinės žalos dydis. Atlieka Teismo ekspertizės
centras, revizijų departamentas prie Finansų ministerijos, pavieniai
auditoriai;
9) finansų ekspertizė, kuria siekiama nustatyti įmonių nemoku-
mą bankroto bylose, mokesčių mokėjimo tvarką ir pažeidimus vyk-
dant kredito ir finansų operacijas;
10) autotechninė ekspertizė, kuria siekiama išsiaiškinti transporto
priemonės gedimus, jų atsiradimo aplinkybes, autoįvykio mechanizmą.
Atlieka Teismo ekspertizės institutas;
11) techninės darbų saugos ekspertizė, kuria nustatomos nelaimingų
atsitikimų darbe techninės priežastys, darbo sąlygų sutikimas su nu-
statytais reikalavimais;
12) prekinė ekspertizė, kai ginčijama sugadinto automobilio re-
monto, sugadintų baldų, drabužių ar kitų daiktų vertė. Atlieka įvairūs
ekspertai ar turto vertintojai, dažniausiai Lietuvos prekių ekspertizės
asociacijos narių (pvz., UAB „Impeksservis") ekspertai;
13) turto ar verslo vertinimo ekspertizė, kuria siekiama nustatyti
nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat verslo vertę. Šią ekspertizę
atlieka turtą ir verslą vertinančios įmonės, turto vertintojai, turintys Au-
dito, apskaitos ir turto vertinimo instituto suteiktus kvalifikacijos atesta-
1
Žinios. 1997, Nr. 65-1586.
2
Ten pat.
3
Žinios. 1995, Nr. 101-2265.
500
tus, suteikiančius teisę verstis atitinkama turto vertinimo veikla (1999 m.

1
gegužės 25d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 str)
14) statinių projektavimo, statybos, statinių projektų ekspertizė, kai
ginčijama namų, butų ar kitų statinių statybos vertė. Ją atlieka ates-
tuotos statinių ekspertizės įmonės.
Žinoma, tai tėra dažniausiai teismuose atliekamų ekspertizių sąra-
šas. Vien Lietuvos teismo ekspertizės centras atlieka dvidešimt aštuonių
rūšių ekspertizes (teisingumo ministro 1998 m. lapkričio 2d. įsakymu
Nr. 173 patvirtintų Ekspertizių darymo Lietuvos teismo ekspertizės ins-
titute nuostatų 2 p.)2. Remiantis naujausiais moksliniais duomenimis ga-
li būti išaiškinamos pačios įvairiausios bylai reikšmingos aplinkybės.
Paskyręs ekspertizę teismas kartu su nutartimi skirti ekspertizę
pateikia ekspertui ir daiktus bei dokumentus, kurie turi būti ištirti. Daž-
niausiai ekspertui pateikiama visa civilinė byla. Ekspertizę būtina at-
likti objektyviai ir išsamiai, ekspertas privalo griežtai laikytis įstaty-
muose nustatytų reikalavimų.
Ekspertas gali teismui pranešti, kad išvados negalima pateikti tik
kai: 1) pateikta medžiaga yra neišsami, netinkamos kokybės ir Šių trū-
kumų negalima pašalinti; 2) klausimas nėra eksperto kompetencijos;
3) atsakyti į klausimą nėra moksliškai pagrįstos metodikos.
Ekspertizės eiga, rezultatai ir išvada išdėstomi raštu ekspertizės
akte. Prieš perskaitydamas eksperto išvadą teismo posėdyje, ekspertizę
atlikęs ekspertas prisiekia padėjęs ranką ant Konstitucijos (CPK 217 str.
l d.), išskyrus atvejus, kai ekspertizę atlieka asmuo, įtrauktas į Lietu-
vos Respublikos ekspertų sąrašą, jis buvo prisiekęs įtraukiant jį į są-
rašą, atleidžiamas nuo priesaikos teisme ir laikomas įspėtu dėl bau-
džiamosios atsakomybės (Teismo ekspertizės įstatymo l0 str.). Jeigu
ekspertizė atliekama ne teismo posėdyje, eksperto pasirašytas priesai-
kos tekstas, kaip ekspertizės akto sudedamoji dalis, yra pridedamas
prie ekspertizės akto.
Ekspertizės atlikimo tvarką ekspertizės įstaigose nustato atitinka-
mi teisės aktai, pavyzdžiui, Teismo ekspertizės įstatymas, Ekspertizių
darymo Lietuvos teismo ekspertizės institute nuostatai, Teismo psichiat-
rinės, narkologinės ir psichologinės ekspertizės organizavimo ir atliki-
3 4
mo tvarka , Teismo medicinos instituto nuostatai .
Ekspertizės aktą sudaro trys dalys: įvadinė, tiriamoji ir išvadų dalis.
1
Žinios. 1999, Nr. 52-1672.
2
Žinios. 1999, Nr. 10-224.
3
Žinios. 1997, Nr. 65-1586.
4
Žinios. 2001, Nr. 4-100.
501
Įvadinėje dalyje nurodoma akto surašymo data, byla, kurioje pa-

skirta ekspertizė, teismo nutartis, kuri yra ekspertizės atlikimo pagrin-
das, ekspertizės rūšis, ekspertizės įstaigos pavadinimas, žinios apie eks-
pertą (pavardė, vardas, išsilavinimas, specialybė, mokslo laipsnis,
einamos pareigos), ekspertui pateikti klausimai, ekspertizės atlikimo
vieta, atliekant ekspertizę dalyvavę asmenys, eksperto priesaikos žyma.
Tiriamojoje dalyje ekspertas privalo smulkiai aprašyti atliktus tyri-
mus ir jais remiantis padarytas išvadas. Taip pat būtina nurodyti prie-
žastis, kodėl negalima atsakyti į tam tikrus klausimus. Šią ekspertizės
akto dalį turi suprasti ir ne specialistai, specialūs terminai turi būti pa-
aiškinti. Paprastai tyrimo eiga atskleidžiama ir fotonuotraukomis, skaid-
rėmis, planais, brėžiniais, schemomis bei kitomis pagalbinėmis priemo-
nėmis - jos pridedamos prie akto. Kompleksinės ekspertizės atveju akto
tiriamojoje dalyje kiekvieno eksperto atlikti tyrimai išdėstomi atskirai.
Išvadų dalyje ekspertas privalo atsakyti į teismo nutartyje pateik-
tus klausimus. Į kiekvieną klausimą būtina atsakyti iš esmės (ne for-
maliai) arba nurodyti, kad negalima šito padaryti dėl akto tiriamojoje
dalyje nurodytų priežasčių (nepakanka medžiagos, nėra moksliškai pa-
grįstos metodikos, klausimas nėra eksperto kompetencijos). Eksperto
išvados jo paties iniciatyva spręstais klausimais išdėstomos pabaigoje.
Pagal atsakymų į teismo klausimus pobūdį eksperto išvada gali
būti trijų rūšių: kategoriška, tikėtina ir išvada, kad į teismo klausimus
negalima atsakyti.
Kategoriška išvada reiškia aiškų ir vienintelį atsakymą į pateiktą
klausimą (atsakymas gali būti ir teigiamas, ir neigiamas), pavyzdžiui,
kad ponas H. pasirašydamas testamentą negalėjo suprasti savo veiks-
mų esmės ir jų valdyti, kad paskolos lapelyje pasirašė ne ponia L., o
kitas asmuo. Tokia eksperto išvada yra tiesioginis įrodymas.
Tikėtina išvada yra tada, kai ekspertas nurodo, kad tam tikras fak-
tas galėjo arba gali egzistuoti. Pavyzdžiui, tokia yra išvada, kad pilie-
tės J. veiksmai prieštaravo Kelių eismo taisyklėms, jeigu ji per san-
kryžą važiavo degant raudonam šviesoforo signalui, tačiau jeigu degė
žalias šviesoforo signalas, tai jos veiksmai Kelių eismo taisyklėms ne-
prieštaravo. Taigi šiuo atveju kitomis įrodinėjimo priemonėmis turi būti
nustatyta, koks šviesoforo signalas degė pilietei J. važiuojant per san-
kryžą. Tokia eksperto išvada gali būti tik netiesioginis įrodymas.
Ekspertizę (komisijos, kompleksinę) atlikę ekspertai pateikia ben-
drą išvadą ir ją pasirašo visi ekspertizę atlikę ekspertai. Kai atliekant
kompleksinę ekspertizę paaiškėja, kad į pateiktus klausimus atskirai
turi atsakyti skirtingų specialybių ekspertai, tyrimų rezultatai gali būti
įforminami ir atskirais aktais.
502
Ekspertizės išvada, ekspertui prisiekus, balsu perskaitoma teismo

posėdyje. Teismas gali pasiūlyti ekspertui paaiškinti išvadą savais žo-
džiais. Toks aiškinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Siekiant
išaiškinti ir papildyti eksperto išvadą, jam gali būti pateikiami klausi-
mai. Pirmais klausimas pateikia asmuo, kurio prašymu paskirta eks-
pertizė, paskui - kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Teismo iniciatyva
paskyrus ekspertizę, pirmasis klausimus pateikia ieškovas. Teisėjas tu-
ri teisę pateikti klausimus bet kuriuo eksperto apklausos momentu (CPK
217 str.).
Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui nėra
privaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįs-
tą visapusišku, išsamiu ir objektyviu (nešališku) byloje esančių įrody-
mų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias tai-
sykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismo nesutikimas su
eksperto išvada turi būti pagrindžiamas teismo sprendime ar nutartyje.
Jeigu ekspertizės išvada nepakankamai aiški ar išsami, teismas gali
skirti papildomą ekspertizę ir ją pavesti tiems patiems ekspertams (CPK
219 str. l d.), tačiau jeigu kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstu-
mo, taip pat jeigu yra kelių ekspertų išvadų prieštaravimų, teismas ga-
li skirti pavesti pakartotinę ekspertizę kitiems ekspertams (CPK 219 str.
2 d.). Šiais atvejais teismas privalo nurodyti priežastis, dėl kurių eks-
perto išvada pripažintina nepagrįsta arba prieštaringa. Paprastai tokiais
atvejais skiriama komisijos ekspertizė. Pažymėtina, kad papildoma ar
pakartotinė ekspertizė gali būti skiriama ir vykdant sprendimą, išieš-
kotojui ar skolininkui pareiškus motyvuotus prieštaravimus dėl eksper-
tizės išvados (CPK 682 str. 2 d.).
Vertinant eksperto išvadą, reikia atkreipti dėmesį, kad tam tikrų ka-
tegorijų, pavyzdžiui, ypatingąja teisena nagrinėjamose asmens pripažini-
mo neveiksniu (CPK 464 str.), tėvystės nustatymo, bylose (CPK 389 str.)
ekspertizė yra prima facie įrodymas, nes atsakovo pareikštas ekspertizės
atsisakymas gali būti laikomas tėvystės įrodymu (CK 3.148 str.).
Teismas privalo laikytis nustatytos ekspertizės skyrimo ir atlikimo
tvarkos, nes dėl jos pažeidimų eksperto išvada gali būti nepripažinta
įrodinėjimo priemone. Be to, teismas privalo atsižvelgti į eksperto kva-
lifikaciją, patirtį, ekspertizei pateiktos medžiagos apimtį. Vertindamas
ekspertizės išvadas, teismas privalo vertinti ir akto tiriamojoje dalyje
nurodytas aplinkybes bei patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems by-
loje esantiems įrodymams. Vykstant teisminiam nagrinėjimui kaip įro-
dymai gali būti naudojami rašytiniai aktai, kurie dėl savo prigimties
yra ekspertinio pobūdžio, nes gaunami atlikus reikiamus tyrimus ir tai-
kant specialias žinias. Tai turto įvertinimo, defektų nustatymo, įrengi-
503
mų ir mechanizmų ištyrimo ar kitokie aktai, surašyti reikiamą kvalifi-

kaciją turinčių asmenų atlikus tyrimą. Jeigu toks tyrimas atliktas ne
pagal teismo nutartį civilinėje byloje, atsižvelgiant į jo tiriamąjį moks-
linį pobūdį, gauta eksperto išvada negali būti laikoma įrodymų pagal
CPK 216 straipsnį. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo prie-
monę - rašytinį įrodymą, nes jame yra žinių apie bylai reikšmingas
aplinkybes (CPK 197 str.). Taigi tinkamu įrodymu gali būti laikoma
eksperto išvada, gauta ir atlikta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos.
Eksperto išvada kaip įrodinėjimo priemonė yra žinoma daugelio vals-
tybių civilinio proceso įstatymuose, tačiau ne ji yra savarankiška įrodi-
nėjimo priemonė. Štai Anglijoje ekspertai yra asmenys, turintys tam tik-
rų specialių įgūdžių, pavyzdžiui, medikai, inžinieriai, buhalteriai,
draudimo specialistai, architektai, muitinės inspektoriai ir kiti. JAV liu-
dytojai ekspertai gali dalyvauti vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui,
jeigu jų mokslo, technikos ar kitos srities specialios žinios padeda tei-
sėjams ir prisiekusiesiems suprasti įrodymus ar nustatyti svarbiausius gin-
čo faktus (Federalinių įrodymų taisyklių 702 str.). Anglijoje ir JAV ga-
lioja griežtos taisyklės, draudžiančios liudytojui vertinti matytą įvykį,
reikšti savo nuomonę dėl jam žinomų aplinkybių. Kita vertus, liudytojas
gali pareikšti savo nuomonę tik dėl dalykų, kuriems nereikia specialių
žinių, ir to, ką gali atlikti bet kuris kitas asmuo, remdamasis savo pa-
tirtimi. Taigi galimos trys ekspertų ir jų parodymų rūšys:
1) liudytojas, duodamas teismui parodymus kartu išsakantis savo
nuomonę, kuri yra pagrįsta jo asmenine patirtimi. Savo ruožtu asme-
ninė patirtis yra tai, kas yra arba gali būti žinoma daugeliui paprastų
žmonių;
2) specialistas, kuris duodamas parodymus teisme siekia išaiškinti
tam tikrus reiškinius, terminus, sąvokas ir panašiai. Šie duomenys iš-
plaukia iš specialisto profesijos;
3) ekspertas, kuris pateikia išvadą, pagrįstą specialiai atliktu tyrimu1.
Nurodytose valstybėse ekspertui dažniausiai nekeliami kokie nors
konkretūs kvalifikaciniai reikalavimai, todėl advokatai turi teisę apklaus-
dami ekspertą pateikti klausimus, iš atsakymų į kuriuos būtų galima
spręsti apie eksperto kvalifikaciją ir jo naudojamus tyrimo metodus.
Paprastai ekspertai kviečiami šalių iniciatyva. JAV ekspertai gali
būti renkami pačios šalies ir kiekviena šalis turi teisę iškviesti savo
ekspertą, tačiau teismo leidimu prisiekusieji gali paskelbti, kuris eks-
pertas išrinktas teismo.
1
P e a . A. Cit. op. P. 147; The Supreme Court Practice (White Book).
London, 1988. P. 159-161.
504
Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse teismas gali savo ini-

ciatyva skirti ekspertizę. Pavyzdžiui, kiekviename Prancūzijos teisme
yra ekspertų sąrašas, kuriame nurodoma ekspertų kvalifikacija, specia-
lizacija, adresas ir kiti duomenys, tačiau teismui paliekama teisė eks-
pertu skirti ir sąraše nenurodytą asmenį. Ekspertu paskirtas asmuo pri-
pažįstamas teismo tarnautoju.
24.6 APŽIŪRA
Apžiūros atlikimo pagrindas - teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų
poreikis vietoje išsiaiškinti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Pa-
gal CPK 210 straipsnio pirmąją dalį prireikus ištirti bylos aplinkybes
teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu gali
skirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba vie-
tos apžiūrą. Taigi apžiūros protokolas, kaip įrodinėjimo priemonė, yra
įstatymo nustatyta tvarka apžiūrėjus daiktinius arba rašytinius įrody-
mus ir įvykio vietą raštu užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės.
Daiktinius arba rašytinius įrodymus, kurių negalima pristatyti į teis-
mą (pvz., dėl dydžio, nustatytos saugojimo tvarkos ir pan.), teismas
apžiūri ir ištiria jų buvimo vietoje. Vizualiai apžiūrėdamas įrodymą,
teismas nustato tam tikrus išorinius jo požymius, savybes, ypatumus.
Tirdamas įrodymą, teismas atsižvelgia į jo reikšmę bylai, analizuoja jo
savybes, požymius. Be to, siekdamas vietoje ištirti tikrąsias bylos ap-
linkybes, teismas gali atlikti vietos apžiūrą, pavyzdžiui, naudojimosi
žemės sklypu tvarkos arba servituto nustatymo bylose.
Apžiūra gali būti skiriama tiek rengiantis, tiek vykstant teisminiam
bylos nagrinėjimui. Byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti skirti ap-
žiūrą pateikdami procesinius dokumentus arba žodžiu teismo posėdyje.
Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas. Byloje dalyvaujantiems as-
menims pranešama apžiūros laikas ir vieta, išskyrus atvejus, kai ap-
žiūra atliekama tame pačiame teismo posėdyje, apie kurį pranešta by-
loje dalyvaujantiems asmenims. Asmens, kuriam pranešta apie apžiūrą,
neatvykimas nekliudo atlikti apžiūros (CPK 210 str. 2d.). Atsižvelg-
damas į bylos aplinkybes, teismas gali iškviesti į apžiūrą ir liudytojus
bei ekspertus. Šitai pažymima apžiūros protokole. Liudytojas gali vie-
toje paaiškinti savo parodymus, o ekspertas gali surinkti medžiagą sa-
vo tyrimui ar vietoje atlikti ekspertizę. Per apžiūrą byloje dalyvaujan-
tiems asmenims, liudytojams ar ekspertams gali būti pateikiami
klausimai. Šie asmenys turi teisę atkreipti teismo dėmesį į, jų nuomo-
ne, bylai reikšmingas aplinkybes, detales (CPK 210 str. 3 d.).
Dėl atliktų veiksmų ir rezultatų surašomas apžiūros protokolas. Jį
pasirašo visos sudėties teismas ir kiti apžiūroje dalyvavę asmenys (CPK
505
210 str. 4 d.). Atsižvelgiant į šios įrodinėjimo priemonės specifiką, prie

apžiūros protokolo pridedami visi teismo sudaryti ar patvirtinti planai,
brėžimai, nuotraukos ar vaizdo įrašai.
Teismo pavedimo tvarka apžiūrą gali atlikti ir kitas teismas. Pro-
duktus ir kitus greitai gendančius daiktus teismas privalo apžiūrėti ne-
delsdamas (CPK 211 str.), nes greitai gendančių daiktų palikti iki bylos
nagrinėjimo iš esmės, kad jie būrų apžiūrėti pagal CPK 209 straipsnio
taisykles, paprastai neįmanoma dėl jų savybių - ilgai laikomi, jie gali
sugesti ar prarasti dalį vertės. Tokie daiktai gali būti maisto produktai
(pieno, mėsos, konditerijos ar kiti gaminiai), kurie turi savybę greitai
gesti, kiti greitai gendantys (buitinės chemijos prekės, kai kurie vais-
tai ar statybinės medžiagos ir pan.) ir kiti suvartojamieji daiktai. Juos
būtina apžiūrėti nedelsiant, kai tik jie teismo išreikalaujami ar jam per-
duodami.
Daiktai gali būti apžiūrimi teisme, jų buvimo vietoje rengiantis
bylos nagrinėjimui įrodymų užtikrinimo tvarka ar išimtiniais atvejais
- nagrinėjant bylą iš esmės, taip pat teismo pavedimo tvarka. Apžiū-
rėti greitai gendantys daiktai nedelsiant grąžinami juos pateikusiems
asmenims. Daiktai grąžinami tokios pat kokybės ir rūšies. Greitai gen-
dantys bešeimininkiai ir rasti daiktai gali būti perduoti policijai, fi-
nansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kad esant galimybei būtų
parduoti, o už juos gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip prara-
dusiam juos asmeniui (CK 4.63 str.).
Anksčiau galiojęs proceso įstatymas tokios įrodinėjimo priemonės
nenumatė. Vietos apžiūra buvo suprantama kaip daiktinių ar rašytinių
įrodymų tyrimo būdas. Panašiai vietos apžiūra suvokiama ir daugelio
kitų valstybių proceso įstatymuose. Pavyzdžiui, Anglijoje daiktiniai įro-
dymai gali būti apžiūrimi jų buvimo vietoje atliekant dviejų rūšių ap-
žiūrą: dalyvaujant arba nedalyvaujant liudytojams. Liudytojui dalyvau-
jant apžiūra atliekama, kai jis nesugeba paaiškinti bylai reikšmingų
aplinkybių. Pavyzdžiui, liudytojas nesugeba schemoje ar brėžinyje nu-
rodyti, kurioje būtent vietoje radęs atitinkamą daiktą, tuo tarpu nuvy-
kęs į vietą asmuo nurodo, kur tiksliai jį rado.
Pažymėtina, kad vietos apžiūra teismų praktikoje gana reta, nors
šitaip teismas galėtų tiesiogiai išsiaiškinti daugelį bylai reikšmingų ap-
linkybių, tiesiogiai ištirti daiktinius ir rašytinius įrodymus.
24.7 KITOS ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS

Pagal CPK 220 straipsnio trečiąją dalį kitos įrodinėjimo priemonės gali
būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, tačiau šie daiktai gali būti įro-
dinėjimo priemonės tik tada, kai jie padaryti nepažeidžiant įstatymų.
506
Teismų praktikoje byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami įro-

dyti bylai reikšmingas aplinkybes, dažnai pateikia nuotraukas, vaiz-
do ir garso įrašus. Pavyzdžiui, žalos atlyginimo bylose pateikiamos
apgadinto daikto nuotraukos, garbės ir orumo gynimo bylose patei-
kiami garso įrašai, patvirtinantys garbę ir orumą žeminančių žinių
paskleidimo faktą, akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo ne-
galiojančiais bylose pateikiami vaizdo įrašai, patvirtinantys susirinki-
mo tvarkos pažeidimus.
Pažymėtina, kad bylai reikšmingos aplinkybės turi būti užfiksuo-
tos prieš iškeliant bylą teisme. Kai fotografuojama, įrašinėjama ar fil-
muojama tiriant įrodymus teisme, nuotraukos, garso ar vaizdo įrašai
tėra sudedamoji procesinių veiksmų dalis. Pavyzdžiui, prie apžiūros
protokolo ar ekspertizės akto pridėtos nuotraukos, vaizdo ar garso įra-
šai yra ne savarankiška įrodinėjimo priemonė, o tik apžiūros protoko-
lo ar ekspertizės akto sudedamosios (neatskiriamos) dalys.
Svarbiausias reikalavimas, keliamas tokioms įrodinėjimo priemo-
nėms, yra jų atsiradimas nepažeidžiant įstatymų. Lietuvos Aukščiau-
siojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstaty-
mų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką,
taikymo teismų praktikoje" 2.2 papunktyje pabrėžiama, kad įrodinėji-
mo priemonės gali būti nuotraukos, kino juostos, vaizdo ir garso įra-
šai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, pavyzdžiui, Konstitucijos 22 ir
24 straipsnių, CK 2.23 straipsnio, Visuomenės informavimo įstatymo
18 straipsnio1. Taigi naudojant šias įrodinėjimo priemones, negalima
pažeisti konstitucinės asmeninio gyvenimo ir būsto neliečiamumo nuo-
statos, t. y. negali būti naudojami slaptai, neteisėtai įsibraunant į būstą
ar kitomis neteisėtomis priemonėmis padaryti nuotraukos, vaizdo ar
garso įrašai. Taip pat pažymėtina, kad informacija apie privatų asmens
gyvenimą gali būti renkama tik vadovaujantis įstatymu, panaudojama
įstatymų nustatytais tikslais ir tvarka (CK 2.23 str., Asmens duomenų
teisinės apsaugos įstatymo 5, 7-8 str.2; Policijos veiklos įstatymo 18 str.
l d. 3 p.3, Valstybės saugumo departamento įstatymo 4-5 str.4, Opera-
5
tyvinės veiklos įstatymo 8-11 str. ) ir tik motyvuotu teismo sprendi-
mu. Tačiau visada būtina atsižvelgti, ar asmuo nepiktnaudžiauja teise
' Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos civilinėse ir
2
Žinios. 2000, Nr. 64-1924.
3
Žinios. 2000, Nr. 90-2777.
4
Žinios. 1994, Nr. 11-163.
5
Žinios. 1997, Nr. 50-1190.
507
apskritai ir teise į privatumą1. Be to, parodyti arba paskelbti teismo

posėdyje nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus, kuriuose užfiksuotas pri-
vatus asmens gyvenimas, leidžiama tik to asmens sutikimu, o kitais
atvejais - tik uždarame teismo posėdyje (CPK 220 str. 2 d.).
Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodymai, pateikti teis-
mui, ištiriami teismo posėdyje. Spręsdamas, ar priimti tokius įrody-
mus teismas turi nustatyti, ar jie gauti nepažeidžiant įstatymų. Pavyz-
džiui, santuokos nutraukimo bylose įrodinėjant santuokos iširimą dėl
atsakovo (-ės) kaltės (CK 3.60 str., CPK 382 str. 6 p.) gali būti patei-
kiami atsakovo ar atsakovės slaptus susitikimus su atitinkamai drauge
ar draugu įrodantys garso ar vaizdo įrašai, padaryti slapta patekus į
būstą; tačiau tokie įrodymai negali būti priimami teismo ir pripažįsta-
mi įrodinėjimo priemone, nes šie daiktai gauti pažeidžiant įstatymą.
Kita vertus, teismui pateikta nuotrauka, kurioje atsakovas nufotogra-
fuotas su savo drauge gatvėje, koncerte ar kitoje viešojoje vietoje, pri-
pažintina teisėta įrodinėjimo priemone.
Teismo posėdyje tiriant nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus, byloje
dalyvaujantys asmenys, liudytojai ar ekspertai, susipažinę su minėtais
įrodymais, gali duoti paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti dėme-
sį į bet kurias išgirstas ar pamatytas aplinkybes (CPK 220 str. l d.).
Tokius įrodymus teismas privalo vertinti itin kruopščiai, atsižvelgti į
ją atsiradimo aplinkybes, suklastojimo galimybes ir ryšį su įrodinėja-
momis aplinkybėmis bei kitais byloje esančiais įrodymais.
Daugelio užsienio valstybių proceso įstatymuose nurodytos įrodi-
nėjimo priemonės nėra laikomos atskira įrodinėjimo priemonių rūšimi.
Pavyzdžiui, Anglijoje įrašai priskiriami prie daiktinių įrodymų, tačiau
neteisėtai arba pažeidžiant visuomenės interesus gautas įrašas nepripa-
žįstamas įrodymu. JAV tokios įrodinėjimo priemonės priskiriamos prie
„eksponatų" (lot. exhibits), t. y. daiktinių įrodymų. Vis dėlto JAV teis-
muose įvykiai atkuriami (rekonstruojami) remiantis liudytojų parody-
mais ir dokumentais. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į liudytojų parodymus
padaryta autoįvykio, kuriame sužalotas ieškovas, rekonstrukcija, užfik-
suota ne vaizdajuostėje, gali būti įrodinėjimo priemonė teisme.
24.8 ĮRODYMŲ UŽTIKRINIMAS

Įrodymų užtikrinimas - tai įstatymo nustatyta tvarka įrodymų išsaugo-
jimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog iki bylos teisminio
išnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks (žus, išnyks, pasi-
1
LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis c. b. R. Mikelevičius
v. A.Lekavičius, Nr. 3K-3-1406/2002, kat. 20.6, 126.
508
keis) arba pagrindo manyti, kad gauti minėtą informaciją vėliau taptų
negalima arba sunku.
Įrodymų užtikrinimo priemonės suteikia galimybę užfiksuoti ir iš-
saugoti įrodymus. Pavyzdžiui, liudytojas gali išvykti į ilgalaikę koman-
diruotę ar gyventi į užsienį, gali dingti daiktas, kuris gali būti daikti-
nis įrodymas byloje, atsakovas gali sunaikinti rašytinius įrodymus ir
panašiai. Dėl nurodytų priežasčių asmuo, turintis pagrindo manyti, kad
pateikti reikalingus įrodymus vėliau taps negalima ar sunku, gali pra-
šyti teismą juos užtikrinti (CPK 221 str.). Šiai galima padaryta prieš
pareiškiant arba jau pareiškus ieškinį. Pareiškime nurodoma:
1) įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti;
2) aplinkybės, kurias įrodymas gali patvirtinti;
3) priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymą.
Pareiškime nenurodžius minėtų aplinkybių teismas gali tokį pra-
šymą atmesti.
Pažymėtina, kad pareiškimas užtikrinti įrodymus paduodamas teis-
mui, kurio veiklos teritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Jeigu
ieškinys pareikštas vieno teismo, o įrodymas yra kito teismo veiklos
teritorijoje, bylą nagrinėjantis teismas priima nutartį dėl teisminio pa-
vedimo ir įpareigoja kitą teismą užtikrinti tam tikrą įrodymą, esantį to
teismo veiklos teritorijoje.
Įrodymų užtikrinimo klausimais teismas rašytinio proceso tvarka
priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Tokią nu-
tartį būtina priimti ne vėliau kaip per tris dienas nuo atitinkamo pra-
šymo pareiškimo teisme dienos (CPK 223 str. l d.). Teismo nutartyje
nurodoma, kokie įrodymai, kokia tvarka ir būdu yra užtikrinami. Dėl
teismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, atitinkamą pra-
šymą pareiškęs asmuo gali pateikti skundą (CPK 224 str.). Prašančiam
užtikrinti įrodymus asmeniui ir byloje dalyvaujantiems asmenims pra-
nešama teismo posėdžio, kuriame sprendžiamas įrodymų užtikrinimo
klausimas, vieta ir laikas, tačiau šių asmenų neatvykimas į teismo po-
sėdį nekliudo užtikrinti įrodymų. Žinoma, esant trijų dienų terminui
nerealu, kad byloje dalyvaujantys asmenys gaus tokį pranešimą iki teis-
mo posėdžio, tačiau tokiems pranešimams perduoti gali būti naudoja-
mos ir elektroninio ryšio priemonės. Išimtiniais atvejais įrodymai gali
būti užtikrinami skubiai, t. y. iki pranešimo byloje dalyvaujantiems as-
menims apie įrodymų užtikrinimą.
Kai nepareiškęs ieškinio asmuo prašo užtikrinti įrodymus, pri-
ėmęs nutartį juos užtikrinti teismas skiria ne ilgesnį kaip keturioli-
kos dienų terminą ieškiniui pareikšti. Per teismo nustatytą laiką ieš-
kinio nepareiškus, teismas nutartimi panaikina įrodymų užtikrinimo
509
priemones (CPK 223 str. 2 d.). Be to, užtikrindamas įrodymus teismas

gali pareikalauti, kad šito prašantis asmuo pateiktų užstatą, siekdamas
užtikrinti šiuo atveju galimų nuostolių atlyginimą. Jeigu per teismo nu-
statytą laiką ieškinys nebuvo pareikštas, o asmuo, dėl įrodymų užtik-
rinimo patyręs nuostolių, per trisdešimt dienų nepareiškia ieškinio dėl
jų atlyginimo, užstatas grąžinamas (CPK 223 str. 3 d.).
Gali būti užtikrinamos visos įrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui,
gali būti iš anksto apklausiami liudytojai, apžiūrimi daiktiniai ir ra-
šytiniai įrodymai ir surašomas apžiūros protokolas, atliekama eksper-
tizė. Visa įrodymų užtikrinimo tvarka surinkta medžiaga pridedama
prie civilinės bylos arba perduodama bylą nagrinėjančiam ar nagri-
nėsiančiam teismui. Be to, tokia tvarka gauti įrodymai tiesiogiai pa-
teikiami teismo posėdyje susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims
(CPK 230 str.).
Užsienyje esančių įrodymų užtikrinimo tvarką nustato tarptautinės
sutartys ir 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinė-
se ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje, kurią Lietuvos Respub-
likos Seimas ratifikavo 2000 m. balandžio 13 dieną1. Įstatymas numa-
to, kad mūsų valstybės teismas gali užtikrinti įrodymą, esantį Lietuvoje,
jeigu dėl šito reikia priimti užsienio valstybės teismo sprendimą. Toks
prašymas pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje
yra užtikrinti reikalingas įrodymas (CPK 806 str.).
24.9 TEISMO PAVEDIMAI

Nereti atvejai, kai įrodymai, kuriuos reikia surinkti, yra kitame mieste,
rajone ar net valstybėje, todėl prireikia kreiptis į kitą teismą, kurio
veiklos teritorijoje yra renkami įrodymai. Įstatymas nustato, kad pri-
reikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone bylą nagrinėjantis
teismas paveda atitinkamam teismui atlikti tam tikrus procesinius veiks-
mus (šalių, trečiųjų asmenų ir liudytojų apklausą, vietos apžiūrą ir kt.)
(CPK 173 str.).
Nutartis dėl teismo pavedimo gali būti priimama tiek rengiantis,
tiek nagrinėjant bylą teisme. Ji gali būti priimama tiek bylą nagrinė-
jančio teismo iniciatyva, tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu.
Teisminis pavedimas galimas, kai bylą nagrinėjantis teismas pats ne-
gali surinkti įrodymų, pavyzdžiui, kai kviečiamas liudyti asmuo gyve-
na kito apylinkės teismo veiklos teritorijoje ir dėl sunkios ligos negali
atvykti į teismą, kai byla nagrinėjama Vilniuje, tačiau dauguma liudy-
tojų gyvena Skuodo rajone ir juos ekonomiškiau apklausti teisminio
1
Žinios. 2000, Nr. 44-1250.
510
pavedimo tvarka, kai daiktinis įrodymas yra kitame mieste ir jį reikia

apžiūrėti. Pažymėtina, kad negalima pavesti kitam teismui atlikti veiks-
mų, kuriuos gali atlikti pats bylą nagrinėjantis teismas. Pavyzdžiui, kai
rašytinis įrodymas yra kitame mieste, teismas, žinodamas jį turinčius
asmenis, negali pavedimo tvarka išsiųsti kitam teismui reikalavimo iš-
reikalauti įrodymą.
Nutartyje dėl teismo pavedimo trumpai išdėstoma nagrinėjamos
bylos esmė, nurodomos aplinkybės, kurias reikia nustatyti, įrodymai,
kuriuos turi surinkti pavedimą vykdantis teismas (CPK 174 str. 2d).
Jeigu prašoma apklausti liudytoją, nurodoma jo pavardė, vardas, gyve-
namoji vieta ir aplinkybės, kurias reikia išsiaiškinti, gali būti išdėsto-
mi klausimai, kuriuos būtina pateikti liudytojui. Ši nutartis yra priva-
loma teismui, kuriam ji adresuojama, ir turi būti įvykdyta ne vėliau
kaip per trisdešimt dienų nuo pavedimo gavimo (CPK 174str. 2d.).
Teismo pavedimas įvykdomas teismo posėdyje pagal CPK nusta-
tytas įrodinėjimo taisykles. Pavyzdžiui, liudytojas apklausiamas laikantis
CPK 192-194 straipsnių reikalavimų ir surašomas teismo posėdžio pro-
tokolas. Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama posėdžio vieta
ir laikas, tačiau jų neatvykimas nekliudo įvykdyti pavedimo (CPK
175 str. l d.). Tai, kad pavedimas apklausti liudytojus įvykdomas ne-
pranešus posėdžio vietos ir laiko, teismų praktikoje pripažįstama pro-
ceso normos pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto teismo sprendimo
priėmimui. Protokolai ir visa vykdant pavedimą surinkta medžiaga iš
karto išsiunčiama bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 175 str. 2d.).
Teismas nagrinėdamas bylą iš esmės informuoja proceso dalyvius
apie įrodymus, gautus teisminio pavedimo tvarka. Gauti protokolai ir
kita medžiaga byloje dalyvaujančių asmenų pageidavimu perskaitomi
teismo posėdyje (CPK 195 str.). Į bylą nagrinėjantį teismą atvykę liu-
dytojai, kurie davė parodymus pavedimą vykdančiam teismui, gali bū-
ti apklausti bendrąja tvarka (CPK 175 str. 3 d.).
Teismo pavedimu yra renkami ir įrodymai (apklausiami liudyto-
jai, surandami, paimami ir persiunčiami ar ištiriami buvimo vietoje
rašytiniai ir daiktiniai įrodymai), esantys užsienio valstybėje. Teismo
pavedimai siunčiami užsienio valstybių teismams tarptautinių dvišalių
sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komerci-
nėse ir šeimos bylose ir 1970 m. kovo 18d. Hagos konvencijos dėl
įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje1 nustaty-
ta tvarka. Apie tai plačiau kalbama skyriuje „Tarptautinis civilinis pro-
cesas .
1
Žinios. 2000, Nr. 44-1250.
511
La502 Civilinio proceso teisė / Egidijus Laužikas, Valentinas Mikelėnas,
Vytautas Nekrošius. - Vilnius: Justitia, 2003—.
ISBN 9986-567-92-0
T. l - 512 p. - ISBN 9986-567-91-2
Civilinio proceso teisės vadovėlio pirmasis tomas — teisės doktrinos mėgini-
mas pateikti naujojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir apskri-
tai civilinio proceso teisės reformos apžvalgą. Šiame tome analizuojama bendroji
civilinio proceso teisės dalis. Vadovėlio autoriai tiesiogiai dalyvavo ir dalyvauja
reformuojant civilinį procesą. Šitai leido giliau pažvelgti į esamus ir būsimus
civilinio proceso pokyčius. Tačiau civilinio proceso teisės reforma priėmus nau-
jąjį CPK, nesibaigė. Todėl vadovėlyje aptariami ir kiti aktualūs civilinio proceso
klausimai - civilinio proceso teisės vienodinimas, šiuolaikinės civilinio proce-
so raidos tendencijos, konkretūs užsienio šalių civilinio proceso institutai.
UDK 347.9(474.5)
Egidijus Laužikas, Valentinas Mikelėnas, Vytautas Nekrošius

I TOMAS
Redaktorė Dalia Vėbrienė
Išleido leidykla „Justitia". Sėlių g. 8, 2004 Vilnius.

www.justitia. lt
Spausdino UAB „Spaudos kontūrai". Viršuliškių skg. 80, 2056 Vilnius.

Civilinio Proceso Teise (Lauzikas E. Mikelenas V. Nekrosius V.)

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Civilinio Proceso Teise (Lauzikas E. Mikelenas V. Nekrosius V.)

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

VILNIAUS UNIVERSITETO TEISĖS FAKULTETAS

CIVILINIO PROCESO TEISE

Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. T. 1.

Egidijus Laužikas parašė šeštąją dalį, septintosios dalies 21 skyrių

Vadovėlį rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir

ISBN 9986-567-91-2 (l tomas) © E. Laužikas, 2003

3.3 Teisingumą vykdo tik teismas 146

10.3 Atstovo įgaliojimų įforminimo tvarka 287

16.3 Įteikimas atstovams 313

20.3 Ieškinio keitimas 373

CIVILINIO PROCESO TEISĖ

CIVILINIO PROCESO TEISĖS IR CIVILINIO

1.1 CIVILINIO PROCESO TEISĖS SĄVOKA, ESMĖ, UŽDAVINIAI,

Fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas nustato materialioji teisė:

mis ar trukdymais. Pavyzdžiui, A ir B nesutaria dėl padarytos žalos

Savigynos pavyzdžių yra ne tik privatinės teisės, bet ir viešosios

teismui ar kitai valstybės institucijai. Savo ruožtu ginčo sprendimo pro-

§ 2. TEISĖS Į GYNYBĄ TEISINĖ PRIGIMTIS

Pripažinus, kad savigyną civilizuotoje visuomenėje pakeitė teisminė pa-

Yra ir priešingas požiūris į materialiosios subjektinės teisės ir

ciją. Šios doktrinos šalininkų yra Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, Švei-

' International Encyclopedia of Comparative Law. Vol. XVI. Ch. 4. P. 6

nuomonė, kad teisė į gynybą yra pažeistos materialiosios teisės įgy-

§ 3. MATERIALIOJI IR PROCESO TEISĖ

Tradiciškai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles grupes: į viešą-

teisė1. Prie kurios teisės - viešosios ar privatinės - reikėtų priskirti

Modern Legal System Cyclopedia. New York, 1990. Vol. 3. P. 3, 1107.

kreipimosi į teismą tvarką, ginčo dėl teisės nagrinėjimo procedūrą ir

Nors šiandien niekas neabejoja proceso teisės savarankiškumu, ta-

XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pradėjo formuotis trečioji

§ 4. CIVILINIO PROCESO TEISĖS DALYKAS

Siekiant išsiaiškinti bet kurios teisės šakos sampratą ir nustatyti jos

Jolowicz J. A. On the Nature and Purposes of Civil Procedūrai Law. P. 136.

civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų

§ 5. TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Ne mažiau nei teisinio reguliavimo dalyką svarbu nustatyti ir teisinio

Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso tei-

§ 6. CIVILINIO PROCESO TEISĖS SISTEMA

Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuo-

1.2 CIVILINIO PROCESO TEISĖS MOKSLAS.

ceso mokslo sąvoka turi tarpvalstybinį ir istorinį atspalvį. Civilinio pro-

§ 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS MOKSLO REIKŠMĖ

Neperdedant civilinio proceso teisės mokslo reikšmės, galima drąsiai

§ 3. CIVILINIO PROCESO MOKYKLOS

Nemažą reikšmę civilinio proceso teisės mokslui turi susiformavusios

§ 4. LIBERALIOJO CIVILINIO PROCESO MOKYKLA

Kartu su Didžiąja Prancūzijos revoliucija kaip neigiama reakcija į vi-

Wassermann R. Der soziale Zivilprozess. Dormstadt: Neuwied. S. 21.

menę sudaro savarankiški žmonės, kurios nariais pripažįstami tik savi-

Wassermann R. Cit. op P. 29.

tu ir jai atstovaujanti institucija - teismas. Šiame procese atsisakoma

Wach A. Vortraege ueber die Reichszivilprozessordnung. Bonn, 1896. S. 2.

cipai (ypač rungimosi ir dispozityvumo) tarytum nepajudinami asmens

§ 5. SOCIALINIO CIVILINIO PROCESO MOKYKLA

Tad liberalusis civilinis procesas — tai tam tikra įsivaizduojamų lygių

Wassermann R. Cit. op. P. 50.

ji tampa anonimiška institucija. Sandoriai sudaromi įvairiomis ryšio

Į Kleino civilinio proceso teoriją negalima žvelgti tik teisiniu po-

teisinį konfliktą galima apibūdinti kaip kliūtį, trukdančią darniam vi-

čiau pašalintas, daro nepaprastai didelę neigiamą įtaką visuomenės dva-

rankišką civilinio proceso tikslą Kleinas įvardijo teisingo sprendimo

rėtojas. Naujajame procese teismas vadovauja procesui1 (o tai jau aiš-

Mažiau nei prieš šimtą metų Kleino parengtas civilinio proceso

1.3 CIVILINIO PROCESO TEISĖS TIKSLAI