You are on page 1of 299

Mindaugas Maksimaitis

Stasys Vansevičius

LIETUVOS VALSTYBĖS IR TEISĖS


ISTORIJA
UDK 34(474.5)(091)
Ma 244

Maksimaitis M , Vansevičius S
Lietuvos valstybes ir teises istorija V J u s t i t i a , 1997 304 p

Prof. Stasys Vansevičius parašė įvadą, I, II ir IV skyrius,


prof. Mindaugas Maksimaitis - III ir V skyrius

Rekomenduota Vilniaus universiteto Teises fakulteto


Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedros

ISBN 9986-567-15-7 © M Maksimaitis, 1997


©S Vansevičius 1997
© "Justitia", 1997
Turinys

įvadas
LIETUVOS VALSTYBES IR TEISES ISTORIJOS
DALYKAS IR JOS STUDIJAVIMO METODAI 10

Pirmas skyrius
LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTES
VALSTYBE IR TEISE 15
l LIETUVOS VALSTYBES SUSIDARYMAS 15
1 Feodaliniu santykiu susidarymas ir klasių atsiradimas 15
2 Valstybinių teritorinių junginių susidarymas 17

II ANKSTYVOJI FEODALINĖ
MONARCHIJA(XIII-XIVa ) 18
1 Centralizuotos valstybės kūrimasis 18
2 Visuomeninė santvarka 20
3 Valstybinė santvarka 23

III LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTES


VISUOMENINE IR VALSTYBINE SANTVARKA
nuo XIV a pabaigos iki XVI a vidurio 26
J Visuomenine santvarka 26
2 Valstybine santvarka 36

IV LIETUVOS VISUOMENINE IR VALSTYBINE


SANTVARKA LUOMINES MONARCHIJOS
LAIKOTARPIU (nuo XVI a. iki XVIII a pabaigos) 43
1. Visuomenine santvarka 43
2 Valstybinė santvarka 59
3 Aukščiausiųjų valstybės organų sistema 146
4 Posūkis į autoritarizmą 1928 m Lietuvos Valstybės Konstitucija
11 įstatyminis jos įgyvendinimas 151
5 N a u j a s požiūris į valstybės ir visuomenės uždavinius
ir jo atspindėjimas 1938 m Lietuvos Konstitucijoje 157
6 Administracinis aparatas 163
7 Funkcinė savivalda ir vietos savivaldybės 173
8 Teismas 178

III. TEISINE KLAIPĖDOS KRAŠTO PADĖTIS 184

IV PAGRINDINIAI TEISES BRUOŽAI 190


1 Teisės š a l t i n i a i 190
2. Civilinės teisės bruožai 192
3 Baudžiamoji teisė 204
4. Teismo procesas 209

Ketvirtas skyrius
I. LIETUVOS OKUPACIJA
IR TARYBŲ VALDŽIOS ĮVEDIMAS 1940-1941 m
LIETUVOS INKORPORACIJA Į TSRS SUDĖTĮ 213
1. Tarybų Sąjungos ir Lietuvos 1939 m. spalio 10 d.
savitarpio pagalbos sutarties sudarymas
ir Lietuvos okupacija 213
2 Tarybinė konstitucija ir jos ypatybės 222
3 Valstybinio socializmo ekonomikos kūrimas 225
4 Teisės sistemos ypatumai 227

II. VOKIEČIŲ OKUPACINIS


LIETUVOS VALDYMAS 1941-1945 m 229
1 Okupaciniai valdymo institutai 229
2 Gyventojų padėtis 232
3 Liublino u n i j a ir valstybes įstaigų sistema 70
4. Didiku oligarchija 75
5 Konstitucinės monarchijos pradai 77
6 Ketverių metų seimas ir jo reformos 83
7. Targovicos konfederacija ir 1793 metų konstitucija 89

V. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 91


1 Teisės š a l t i n i a i 91
2. Pagrindimai teises bruožai 92
3. Magdeburgo miesto teise 100

Antras skyrius
LIETUVOS VALDYMAS
RUSIJOS IMPERIJOS SUDĖTYJE 106
1. Valdymo įstaigų sudarymas ir jų veikla 106
2. Teisme visuomenes l u o m u padėtis 110
3 Užnemune Prūsijos valdžioje 113
4. Kaizerinės Vokietijos okupacinis režimas Lietuvoje 119

Trečias skyrius
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS (l918-1940 m.)
VALSTYBE IR TEISE 121
1. LIETUVOS VALSTYBES ATKŪRIMAS 121
1. Lietuvos tarybos sudarymas ir veikla 1917-1918 metais 121
2. Valstybes kūrimo pradžia 125
3. Pasirengimas sušaukti Steigiamąjį seimą 135
4. Atkurtos Lietuvos valstybes paskelbimas 138

II VALSTYBINE IR VISUOMENINE SANTVARKA


l 1922 m Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas 140
2. Piliečių teisme padėtis 142
III VALSTYBINIO SOCIALIZMO
PAGRINDŲ KŪRIMAS IR PARTOKRATINIS
LIETU VOS VALDYMAS 1945-1952 m 234
1 Socialinė-ekonominė ir politinė padėtis Lietuvoje.
Valstybės institucijų kūrimas ir jų veikla 234
2 Vietiniu valdžios ir valdymo įstaigų
sudarymas ir jų veikla 236
3 Teismas ir prokuratūra 241

IV VALSTYBINIO SOCIALIZMO PLĖTOJIMAS


IR BANDYMAS LIBERALIZUOTI PARTOKRATINĮ
VALDYMĄ 1953-1965 m 243
1 Valstybes aparato tobulinimas 243
2 Teismas ir prokuratūra 248

V VALSTYBINIO SOCIALIZMO KRIZES GILEJIMAS


IR BIUROKRATINIO ADMINISTRACINIO APARATO
STIPRINIMAS 1965-1985 m 249
1 Socialinė-ekonomine ir politine padėtis 249
2 1978 metų Konstitucija 251
3 Valdžios ir valdymo įstaigų veikla 252
4 Liaudies deputatų tarybos 254
5. Teismo ir prokuratūros įstaigos 255

VI MĖGINIMAI REFORMUOTI
EKONOMINĮ IR POLITINI VISUOMENES
GYVENIMĄ J 985-1990 m 256
1. Socialinė-ekonomine padėtis 256
2. Mėginimas tobulinti ir demokratizuoti valstybės įstaigas 258

VII TEISĖS SISTEMOS RAIDA 265


1 Civiline teisė 265
2 Šeimos teisė 269
3 Darbo teisė 270
4. Baudžiamoji teisė 275
5. Civilinis piocesas 280
6. Baudžiamasis procesas 282
Penktas skyrius
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS VALSTYBĖS
ATKŪRIMAS IR KONSTITUCINE RAIDA 286
l Nepriklausomybės paskelbimas
ir konstitucinis jos įtvirtinimas 286
2. A u k š č i a u s i ų j ų valstybes organų sistema 291
3 Lietuvos valstybes tarptautinis pripažinimas
ir konstitucine jos raida 297
ĮVADAS

Lietuvos valstybės ir teisės istorijos


dalykas ir jos studijavimo metodai
Lietuvos valstybės ir teisės istorija tiria Lietuvos valstybės ir
teisės atsiradimą ir raida, valstybės įstaigas ir teisės institutus,
jų sistemą ir struktūrą, sudarymo priežastis ir sąlygas, praktinį
jų taikymą, atskiru visuomenės sluoksniu ir grupių teisine pa-
dėti, kurioje jie atsiduria įgyvendinant teisės normas. Politi-
niai ir teisės institutai yra tyrinėjami nuo jų susidarymo iki
mūsų dienų.
Valstybės ir teisės istorijos dalykas yra konkretūs politiniai ir
teisiniai reiškiniai. Iš pradžių tyrinėjama faktinė medžiaga, sie-
kiant nustatyti bendrus dėsningumus, išryškinti bendrą valsty-
bės ir teisės raidos tendenciją. Norint teisingai suvokti valsty-
bės ir teisės esmę, tyrinėtinas apibrėžtas istorinis laikotarpis su-
siejant su ekonominiais ir socialiniais santykiais, visuomeniniais
judėjimais ir ideologiniais principais. Reikia nustatyti, koki vaid-
menį vaidino politinės organizacijos ir įstaigos, politinės, teisi-
nės, filosofinės teorijos, religiniai įsitikinimai ir tradicijos.
Visuomenė pati kuria savo istorija. Ji sukuria materialines
vertybes, tobulina darbo įrankius ir darbo įgūdžius, vaidina le-
miamą vaidmenį politiniame gyvenime. Visuomenės politinis
gyvenimas negali apsieiti be organizacijų ir partijų, kurioms va-
dovauja patyrę vadovai, išreiškiantys tam tikrų visuomenės
sluoksnių ar grupių interesus.
Pagrindinis šio kurso uždavinys - ištirti ir nustatyti valstybės
ir teisės susidarymo ir raidos priežastis, valstybės ir teisės for-
mas, valstybines įstaigas ir teisės institutus. Tiksliai ir sistemin-
gai išdėstyti svarbiausius lemiamus įvykius, valstybės ir teisės
kitimo procesą ir moksliškai apibendrinti gausią istorinę ir tei-
sine medžiaga.
Valstybė yra visuomenės politinės organizacijos sudedamoji
dalis ir jai būdingi bendri šios organizacijos dėsniai. Teisė yra
visuomenės gyvenimo norminiu veiksnių dalis ir jai būdingi ben-
dri žmonių gyvenimo norminio reguliavimo reikalavimai. Ta-
čiau valstybė ir teisė turi ir savu specifiniu raidos ir funkciona-
vimo dėsnių. Šie dėsniai lemia valstybės institucijų sistemos su-
darymą, jų vidaus struktūrą, darbo metodus, teisės sistema ir
teisės normų struktūrą.
Valstybės ir teisės istorija nėra tik valstybės ir teisės veikimo
praktikos faktų surinkimas ir jų aprašymas, nors be faktu apsieiti
negalima. Tie faktai turi būti išanalizuoti ir apibendrinti jų rai-
dos dėsningumai, nustatytas tarpusavio ryšys. Valstybė teisės pa-
dedama gali daryti įtaką visuomenės raidai trejopai: 1) šalinti kliū-
tis ir sudaryti palankias sąlygas ekonominei, politinei ir kultūri-
nei žmonių veiklai; 2) daryti kliūtis tokiai veiklai ir stabdyti visuo-
menės pažangą; 3) laikinai net pasukti visuomenės gyvenimą tam
tikru mastu atgal, tačiau anksčiau ar vėliau objektyvūs visuome-
nės raidos dėsniai pašalina tokias valstybės politines ir reakcines
teisines priemones, tokius valstybės vadovus ir jos įstaigas.
Nors istorija yra nenutrūkstamas judėjimas, tačiau tyrinėti
ištisine jos visuma yra neįmanoma. Mokslinei analizei ir api-
bendrinimui istorine medžiagą reikia suskirstyti j chronologi-
nius vienetus - periodus. Lietuvos valstybės ir teisės istorijos
periodai būtų tokie: 1) ankstyvoji feodalinė monarchija, 2) luo-
minė atstovaujamoji monarchija, 3) didikų oligarchija, 4) kon-
stitucinės monarchijos pradai, 5) Lietuvos Nepriklausomos Res-
publikos laikotarpis (1918-1940 m.), 6) Lietuvos valdymas Ta-
rybų Sąjungos sudėtyje (1940-1990 m.).
Valstybės formos kaita yra periodo kriterijus. Tam tikra vals-
tybės forma nesirutulioja automatiškai. Ją nulemia atitinkamo
laikotarpio visuomeniniai-ekonominiai pokyčiai. Papildomai vals-
tybės formos kaitą gali lemti ir užsienio politiniai santykiai. Tačiau
valstybės forma gali ir nepasikeisti kartu su visuomenės sociali-
nes-ekonomines struktūros pokyčiais. Valstybės forma dažniau-
siai pasikeičia vėliau ir yra socialinių-ekonominių santykiu pasi-
keitimo padarinys Antai kapitalistiniai santykiai brendo feodali-
nės visuomenės viduje, tačiau valstybės esmė ir forma pasikeitė
tik įsigalėjus kapitalistiniams santykiams. Bet yra glaudūs eko-
nominės sistemos, visuomeninių santykiu ir politinės santvarkos
bei teisės ryšiai. Kiekvienai epochai būdinga ūkinių-visuomeninių
ir valstybinių santykių vienybė. Pasikeitę ekonominiai santykiai
laikui bėgant priverčia keisti ir politinę-teisinę santvarką, kuri
savo ruožtu daro poveikį ūkiui ir visuomeniniams santykiams.
Valstybės ir teisės tyrimo metodus lemia jos dalykas. Taiko-
mi Šie pagrindiniai metodai: istorinis, loginis, sisteminis ir lygi-
namasis. Istorinio tyrimo metodo uždavinys - nustatyti konkre-
čias vienų ar kitų reiškinių raidos sąlygas ir prielaidas, istorinį
jų nuoseklumą ir perėjima iš vienų istoriškai būtinų stadijų į
kitas. Istoriniam metodui reikia, kad kiekvienas valstybės ir tei-
ses institutas būtu nagrinėjamas nuo jo atsiradimo iki mūsų die-
nų, atskleidžiant jo susidarymo sąlygas ir priežastis, vaidinta vaid-
menį, kad būtų galima teisingai suprasti dabartinio bet kurio
valstybės ir teisės instituto esmę ir paskirtį.
Loginio tyrimo uždavinys - nustatyti kai kurių sistemos ele-
mentų vaidmenį visai sistemai.
Abu šie metodai padeda atskleisti istorinius vidinius reiškiniu
ryšius, sudarančius vieno ar kito mokslo dalyką arba objektą.
Istorinis tyrimo metodas papildo loginį realiais tikrovės rai-
dos faktais, o loginis - atskleidžia dalykų ir reiškiniu esmę, tiria
istorinius faktus, nušviečia istorinės raidos kelią. Be istorinio
tyrimo, t. y. be tikrovės objekto raidos, negali būti jo esmės ži-
nių, t. y. teorijos, taip pat be dalyko esmės supratimo neįmano-
ma nustatyti jo istorijos - atsiradimo ir raidos.
Neištyrus objekto esmės, istoriniai faktai atrodytų chaotiš-
kai išsidėstė, atsitiktiniai. Loginis tyrimo metodas sudaro gali-
mybę nustatyti istorinių faktų vietą ir tikrą vaidmenį, vaidintą
konkrečiu istoriniu visuomenės raidos etapu. Tik derinant isto-
rinį ir loginį tyrimo metodus galima moksliškai suprasti ir pa-
aiškinti tikrovės dėsningą raidą jos reiškinių įvairovėje.

12
Be faktu negali būti mokslo. Tačiau faktai - tai tik medžiaga.
Svarbiausia yra loginis jų apmąstymas, teorinis apibendrinimas
ir šiuo pagrindu objektyvaus istorinės tikrovės raidos dėsningu-
mo atskleidimas. Tačiau nagrinėtini ne paskiri faktai, o jų visu-
ma, susijusi su tiriama problema, ieškoma jų objektyvaus ryšio
ir priklausomybės. Valstybės ir teisės institutai turi būti tiriami
susiejant su kitais visuomeniniais reiškiniais, su visuomenės raida
apskritai. Čia ir padeda sisteminis tyrimo metodas. Tik tada vals-
tybės ir teisės istorija nebus vien istoriniu faktų, įvykių, valsty-
bės įstaigų ir teisės formų aprašymas.
Be minėtų pagrindinių tyrimo metodų, taikomi ir pagalbi-
niai metodai. Lyginamasis metodas padeda geriau suprasti vie-
no ar kito valstybės ir teisės instituto savitumus, palyginti ji su
kaimyninių š a l i ų tuo pat metu buvusiais tokiais pačiais institu-
tais ir nustatyti, kas tarp jų buvo bendra ir atskira, kad būtų
galima suprasti jų specifika ir ypatumus nulėmusius veiksnius.
Statistinis metodas padeda nustatyti vieno ar kito teisės ins-
tituto vaidintą visuomenės raidoje vaidmenį.
Teisingi apibendrinimai ir išvados gali būti gauti tik kom-
pleksiškai taikant istorinį, loginį, probleminį-teorinį, lyginamą-
jį ir chronologini tyrimo metodus.
Tyrinėjant valstybės ir teisės istoriją, reikia laikytis moksli-
nio objektyvumo, stengtis, kad politinis tikslingumas nepakeis-
tų mokslinio pagrįstumo ir negintu vienų ar kitų grupuočių ar-
ba partijų interesu. Be to, valstybės ir teisės raidos duomenys
renkami ir analizuojami konkrečių asmenų, todėl teisinei ana-
lizei daro įtaka subjektyvumas. Tačiau subjektyvumas neturi virs-
ti subjektyvizmu, t. y. sąmoningu faktų iškraipymu, vienų igno-
ravimu ir tik tinkamų pateikimu.
Lietuvos valstybės ir teisės istorijos studijos padės studen-
tams geriau perprasti dabar galiojančią teisę ir valstybinių įstai-
gų paskirtį. Vadovėlis supažindina su valstybės ir teisės insti-
tutų atsiradimu ir raida, su daugeliu įvairių teisės šakų kate-
gorijų ir sąvokų, kurių moksliškai suformuluoti apibrėžimai,
teisinė terminija vartojama ir mūsų dienomis. Valstybės ir tei-
sės istorija yra savotiškas specialių teisės disciplinų įvadas ir

13
todėl dėmesingas jos studijavimas, svarbiausių teisinių šalti-
niu tyrinėjimas b ū t i n a s studentų dalykiniam pasirengimui ir
jų teisinei kultūrai.
PIRMAS SKYRIUS

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės


valstybė ir teisė
1. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS

1. Feodalinių santykiu susidarymas ir klasių atsiradimas


Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje
(IX-V tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo gimine, vadovaujama ren-
kamo seniūno. Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (mat-
riarchatas). Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybos
įrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasi-
dalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o moterys rinko
augalini maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios gimi-
nes, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reika-
lus sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko
genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.
Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulinin-
kystė ir pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba.
Gyvenvietes kuriamos tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdir-
bystei vietose. Bendruomenėje pradėjo didėti vyrų vaidmuo, ir
žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame geležies amžiuje
įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės vie-
netas buvo patriarchalinė šeimine bendruomenė, kuri susidėjo
iš keleto kartų seimu Šeiminei bendruomenei priklausė gyvu-
liai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo
kitų bendruomenių užpuolimų buvo įrengiami piliakalniai ir su-
stiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio pradžia).
Gimininė santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Gi-
mininei santvarkai irti nemažą įtaką turėjo geležinių įrankių nau-
dojimas. Atsirado lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi ama-
tai. Geresni geležiniai darbo įrankiai leido mažesniam kolekty-
vui Įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo reikmenų. Šeiminė
bendruomenė pamažu skaidėsi i mažesnes šeimas. Didėjo ben-
druomenių ir šeimų t u r t i n ė nelygybė.
IV-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jau-
čių traukiamu arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkiniu vienetu tapo
šeima. Gimininius ryšius pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė
teritorines bendruomenės, kurių viduje didėjo turtinė jos narių
nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau turto, pradėjo išnaudo-
ti svetima darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės narių).
Tai davė pradžia klasinei visuomenei.
IX-XIl a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-
niu noragu, įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našu-
mas. Pereita prie pūdyminės žemdirbystės ir trilaukės žemės
dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės šeiminė nuosavybė,
ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo pagrindu ta-
po gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik
šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės
santykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pa-
vergimo sąlygas.
XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmė pili, priešpilį ir
kelis arba keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo,
vadinamo nobiliu (vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sody-
ba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo be-
laisviai bei prasiskolinę ir patekę jo priklausomybėn bendruo-
menės nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems duotą
žemės sklypą ir turėjo asmeninį ūkį. Be to, jie kartu su savo
šeima ir savo įrankiais dirbo bajoro žemę. Šeima buvo bajoro
nuosavybė ir jos nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti.
Tokie žemdirbiai buvo vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų
santykiai buvo baudžiaviniai.
Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepri-
klausė ir turėjo nuosavą žemę ir ūkius. Jie gyveno laukų ben-

16
druomenėmis. turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vy-
ko turtinė diferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskurs-
davo, kiti kilo iki bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos or-
ganas buvo sueiga (krivūlė), ji rinko seniūną. Bendruomenė
atsakydavo už savo n a r i ų nusikaltimus, spręsdavo jų tarpusa-
vio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duokle žemės kuni-
gaikščiui. Kunigaikštis turėjo pili, keletą kaimų ir valdė vieną
arba kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai
v a d i n t i kunigaikščio žmonėmis. Laikydamasi papročiu, ben-
druomenė kunigaikšti gerbė, jį vaišino, davė dovanas, statė
pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais važinėjo po
sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo ka-
ro metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme,
galėjo pereiti į kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kuni-
gaikščiui prievoles, duoti mezliavą, atlikti pastote, jį vaišinti ir
pan. Kunigaikščio ir bendruomenės narių santykiai buvo pu-
siau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių, nes bendruo-
menės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo tu-
rimų žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų
bendruomenių skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir rinkti duok-
lę kunigaikščiui padėjo jo kariniai būriai, susidėję iš bajorų.

2. Valstybinių teritorinių junginių susidarymas


Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams
prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi
valstybiniai teritoriniai junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti
bendruomenių krivūles, seniūnus, kuopos teismus savo inte-
resams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai junginiai - feo-
dalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva, Upy-
tė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-
tuva. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir iš-
reiškė laisvų bendruomenės narių interesus. Tačiau žemių ku-
nigaikščių valdžia, skirtingai nuo genčių vadų valdžios, buvo
ne visuomeninio, o politinio pobūdžio - rėmėsi ne vien auto-
ritetu, bet ir prievarta.

17
II. ANKSTYVOJI FEODALINE MONARCHIJA (XIII-XIV a.)

1. Centralizuotos valstybės kūrimasis


Susidariusios žemės - kunigaikštystės - ekonomiškai ir politiškai
buvo nevienodai išsivysčiusios. Todėl stipresnės pradėjo pajungti
silpnesnes. Kunigaikštystėms užmezgus ekonominius, politinius
ir kultūrinius tarpusavio ryšius, susidarė sąlygos jungtis į sąjun-
gas. XI-XII a. susidarę socialiniai-ekonominiai santykiai, tarpu-
savio vaidai ir n u o l a t i n i s priešų užpuolimu pavojus vertė kuni-
gaikštystes jungtis į vienų valstybę. Silpnesnės iš jų turėjo pripa-
žinti stipriausios kunigaikščio valdžią ir laikyti jį vyresniuoju. Jau
XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių sąjungos ir vyres-
nieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės kunigaikščiais pa-
sirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki vyriausieji 1 . Atski-
ros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai sudarė val-
džios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas bu-
vo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.).
Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba net nužu-
dydavo. Nemažai kunigaikščių-Vykintas, Daumantas,Treniota,
Tautvilas ir kiti - pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais.
Mindaugas apie 1240 metus turėjo savo valdžioje didelę dali Lie-
tuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitija, Žemaitija, Deltuvą,
N alsią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dali, šiaurinę sūduvių-
jotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietu-
vos valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai san-
tykiai. Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu.
Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir
bajorų viršūnių kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai
buvo nepatenkinti Mindaugo viešpatavimu ir net ieškojo para-
mos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie stengėsi atgauti turėtą
savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo kunigaikščio sostą. Pirmie-
ji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir Žemaitijos kuni-
gaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-Volynės

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955. T. I. P. 34.


kunigaikšti ir Livonijos ordiną. Mindaugo padėtį komplikavo rusų
žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įjungimas
į Lietuvos sudėtį. Galičo-Volynės kunigaikštis Danilas Romano-
vičius atsiėmė rusu žemes ir toliau nepuolė. Sukilę Lietuvos dali-
niai kunigaikščiai gavo pagalbų iš Livonijos ordino, ir Mindaugas
buvo apsuptas Vorutos pilyje. Kad sužlugdytų priešų jėgas. Min-
daugas papirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimais
priėmė katalikų tikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Min-
daugą Lietuvos karaliumi. Sukilę feodalai buvo priversti nurimti.
Lietuvos ankstyvoji monarchija buvo įvairiu žemių komplek-
sas. Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinio išsivystymo
lygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžia priklausė
didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiai va-
salai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavo prieš-
taravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai ne-
galėjo būti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniai
feodalai įsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo val-
džios, nei bendrų valstybės interesų.
XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į ko-
vą su Livonijos ordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m.
Žemaitijos kunigaikštis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Dauman-
tas sudarė sąmokslą ir Mindaugą su dviem sūnumis nužudė.
Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmoks-
lininkų. Tik XIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuo-
ju kunigaikščiu (1295-1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę ir
kraštą padarė savo dinastijos tėvonija.
Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gedimi-
nas (1316-1341 m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestų
statyba ir prekyba. Savo sostine perkėlė iš Kernavės j Vilnių ir
pavertė jį ekonominiu ir politiniu centru.
Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Ru-
sijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji
kunigaikščiai, pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais bū-
dais pradėjo jas jungti prie Lietuvos. Kartais pavienių rusų že-
mių feodalai patys pasiduodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio
valdžion, kad išvengtu totorių-mongolų jungo, supratę, jog stipri

19
Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik apsaugos nuo to-
torių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir
juos išnaudoti.
Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdyti
Lietuvos didieji kunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba gimi-
naičius vasalinių santykių pagrindu arba palikdavo vasalais vie-
tinius kunigaikščius. Jie nesikišo į tose žemėse susiklosčiusius
socialinius-ekonominius santykius, kultūrą ir papročius, stačia-
tikių tikybą. Todėl rusų žemių feodalai drauge su lietuviais ko-
vojo su bendrais priešais. Lietuva gynė juos nuo totorių-mongolų
ir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antra
vertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamų
padarinių. Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes,
rūpinosi savo valdžios stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su
Kryžiuočiu ordinu, kad išvaduotų užgrobtas vakarines lietuvių
žemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimo prie Lietuvos nu-
trūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijos žemių
tarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir tai
trukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.

2. Visuomeninė santvarka
Feodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes
didžiojo kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feo-
dalų tėvonijoms. Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorų
kaimus, jų turtus. Praturtėję feodalai savo ūkiuose apgyven-
dindavo vadinamąją šeimyną, t. y. nelaisvus žmones, kurie dir-
bo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalai stengėsi gauti
iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu su juo-
se gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavy-
bė įsitvirtino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kelių
savininkų, kuriuos būtų sieję vasaliniai santykiai. Feodalai gau-
davo žemės iš didžiojo kunigaikščio ir už tai atlikdavo karine
ar kitą tarnybą. Jie turėjo statyti ir remontuoti pilis ir tiltus,
tiesti kelius ir atlikti kitas prievoles. Feodalų pajamos buvo
valstiečių duoklės, kurių didelę dalį sudarė medus ir kailiai,

20
Lurėje r i n k o j e paklausa. Mindaugo valdymo metais žinomos
dvi feodalu grupės: stambūs feodalai - kunigaikščiai ir smul-
kūs feodalai - bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje.
Kiekvienas jų turėjo dvarą ir buvo karys. Smulkūs feodalai buvo
ne vienos kilmės. Kunigai buvo senesnė feodalu grupė, iškilu-
si pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorų gretas
papildė kunigaikščiu kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas ir
buvo kunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyveno
iš kunigaikščio suteiktų žemių, valde dvarus ir valsčius, jiems
dirbo priskirti valstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklauso-
mi nuo kunigaikščių, prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi
bajorija susidarė susiliejus senai smulkiai aristokratijai ir aukš-
tesniems kunigaikščio kariams ir administratoriams.
Valstiečiu padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nes
vis daugiau jų patekdavo feodalų priklausomybėn ir turėdavo
a t l i k t i jiems prievoles. Duodavo natūrines duokles grūdais, me-
dumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro laukus. Valstiečiai pri-
klausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir smulkiems ba-
jorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai bu-
vo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių nor-
mos skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo ba-
jorų veldamais ne visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis
bei priemonėmis.
Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir
jų darbo prievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievo-
les. Jogaila, 1387 metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius,
kartu atidavė visus valstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų,
sidabrinės, duoklių, pilių ir tiltų statymo ir taisymo, pastočių ir
sargybų kunigaikščiui. Tokias prievoles Aukštaitijoje atliko dau-
2
gumos valsčių žmonės . Veldamai buvo priklausomi nuo feoda-
lų administracinės ir teismo valdžios.
Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus rei-
kalus tvarkė sueigoje. Bendruomenė solidariai atsakė už duok-
lių davimą didžiajam kunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuo
2
Lietuvos TSR istorijos Šaltiniai. Vilnius, 1955. T. I P. 58.

21
gauto derliaus, sumedžiotu žvėrių ir surinkto medaus kiekio.
Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek jie gaus duok-
l i ų , o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie
1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles.
Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą
grūdų kiekį, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir stati-
nė arba dvi avižų. Iki dėklos nustatymo valstiečiai turėjo ati-
duoti dešimtąja dalį derliaus. Kol buvo imama dešimtinė, feo-
dalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir derliaus didi-
nimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšme
turėjo valstiečiu ū k i ų skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių
prievolių vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek
jie turi valstiečių ūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalams
valstiečiai turėjo mokėti sidabrinę. Už sidabrinę buvo samdo-
mi karo specialistai ir ginklų meistrai.
Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudoji-
mas ir jų priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasi-
darė labiau priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau - nuo
bendruomenės. Bendruomenė tik dalį prievolių, pvz., pasėdžio
prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo solidariai.
Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysis
kunigaikštis galėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruo-
menę, o pavienių valstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą da-
bar gaudavo po kelis valstiečius vietoj gaunamo atlyginimo
maistu, drabužiais ir pinigais. Atiduoti valstiečiai tapdavo vel-
damais ir turėjo feodalo klausyti. Tai būdavo nurodyta didžio-
jo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosi savo že-
mės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamas
dukterį už vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinį
mokestį (kiaunės kailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo tur-
tas tekdavo feodalui tik išmirus visai šeimai. Veldamas nega-
lėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiui jis mokėjo dėklą
ir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savo feodalui.
Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų įbaudžiavini-
mo etapas.
Miestiečiu padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės
ūkio ir tapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiau-
sia gamino žemės ūkio inventorių ir ginklus.
V i s u o m e n i n i o darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygas
plėtotis prekybai. Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europos
kraštais. Iš Lietuvos buvo išvežamas vaškas, kailiai, medžio pe-
lenai, derva ir gintaro dirbiniai, taip pat medžio dirbiniai, odos,
linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska, geležis ir ginklai.
Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis mies-
tams. Pilys, turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūki-
niais centrais. Aplink jas koncentravosi prekyba, amatai ir for-
mavosi miestai.
Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo ir
tobulino laisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvo
suinteresuoti savo darbu, nes visa jų pagamintą produkciją pa-
imdavo feodalas. Geresnius gaminius feodalai pirko iš laisvųjų
amatininku, sudariusiu miestų gyventojų daugumą.
Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjo
pirklių. Didysis kunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savo
pirklių, parūpindavusių jiems reikalingų dalyku. Tokie pirkliai
vadinosi faktoriais, o jų kontoros-faktorijomis. Vilnius ir Kau-
nas turėjo savo sankrovos teisę, ir visos gabenamos iš užsienio
prekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliai pirkdavo jų di-
desnį kieki ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštis
palaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su už-
sienio pirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mo-
kesčiais. Prie stambių savo dvarų feodalai pradėjo steigti mies-
telius ir rengti turgus. Miestelių gyventojai gaudavo teisę vers-
tis amatais ir prekyba.

3. Valstybinė santvarka
Lietuvos centralizuotos feodalinės monarchijos ypatybė - stipri
didžiojo kunigaikščio valdžia. Feodalinės valstybės susidarymo
laikotarpiu laisvi bendruomenininkai jau buvo pasidaliję žemę,
todėl jos neužgrobė nobiliai ir pati valstybė. Laisvi laukininkai

23
alodininkai tapo pavaldus didžiajam kunigaikščiui. Stambiųjų
kunigaikščių buvo nedaug. Nedaug buvo ir bajorų. Todėl didy-
sis kunigaikštis rinkosi tarnybinius žmones iš t u r t i n g ų laukinin-
kų, kurie, tapę eiliniais bajorais, sudarė socialini jo valdžios pa-
grindų. Be to, ankstyvas rusų žemių prijungimas ir tai, kad iki
pat XIV a. pabaigos nebuvo Bažnyčios valdų, leido didžiajam
kunigaikščiui išlaikyti savo rankose didelį domeną. Už tarnybą
j i s dalijo žemes Baltarusijoje.
Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėjų iš stambiausių fe-
odalų ir karo vadų. Iš jų vėliau susiformavo didžiojo kunigaikš-
čio taryba. Gediminas jau turėjo tokia nuolatinę tarybą. Didy-
sis kunigaikštis rėmėsi kariuomene ir besikuriančiu centriniu
bei v i e t i n i u v a l d i n i n k ų aparatu. 1387 m. priėmus krikščiony-
bę, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapo
valstybine organizacija. Stambūs bajorai buvo didžiojo kuni-
gaikščio vietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniū-
nai. Už tarnyba jie gaudavo dalį surinktų duoklių. Didysis ku-
nigaikštis buvo tampančių feodalais žemvaldžių priešakyje. Di-
džiojo kunigaikščio žemėse gyvenę žmonės buvo dvarų laiky-
tojų v a l d i n i a i . Didysis kunigaikštis laikė visa šalies teritoriją
savo tėvonija ir d a l i j o žemę laikinai naudotis arba nuosavybėn
kariams ir tarnybiniams žmonėms. Antai Gediminas laiškuo-
se rašė: "...esame didžiausias savajame krašte, kur turime ga-
lią duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, už-
daryti ir atverti įėjimą į mūsų valdas." Lietuvoje nebuvo to-
kių vasalinių santykių kaip Vakarų Europoje. Vietoj senjorų
buvo dvarų laikytojai, kurie įgyvendino dvarų savininkų teises
valstiečiams. Tarnyba turėjo viešą valstybinį pobūdį. Stipri di-
džiojo kunigaikščio valdžia gynė feodalus nuo priešų ir garan-
tavo priklausomų žmonių išnaudojimą.
Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima,
tačiau paveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikš-
čio sūnūs turėjo bendrą teisę į valdžią, kuri buvo įgyvendinama
taip: kunigaikštystė broliams buvo padalijama arba visi jie vai-
dė ja nepasidaliję. Didysis kunigaikštis turėjo aukščiausią val-
džią visose žemėse, o kai kurias iš jų valdė jo broliai. Valstybe
politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Iš pradžių vals-
tybės teritorija sutapo su didžiojo kunigaikščio valdoma žeme.
Gediminas, Algirdas ir Kęstutis manė esą ne vien tėvonijos, bet
ir kitų ponų ir bajorų neužvaldytų žemių, o netiesiogiai ir jų
dvarų bei žemių savininkai.
Palaikant santykius su užsieniu didysis kunigaikštis buvo vi-
sos valstybės galva ir vyriausiasis karo vadas. Didžiojo kunigaikš-
čio giminaičiai valdė didelius žemės plotus ir atliko valstybines
pareigas rūmuose. Jie neturėjo sprendžiamojo balso teisės ir,
sudarant teisinius aktus, dalyvavo kaip liudytojai. Sričių kunigaikš-
čiai ir jų palikuonys valdė sritis savarankiškai, tačiau klausė di-
džiojo kunigaikščio įsakymų karo metu, remontavo pilis, tiesė
kelius, rūpinosi valstybės sienų sauga. Didysis kunigaikštis buvo
vyriausiasis teisėjas ir priimdavo skundus iš sričių gyventojų.
Vietinis valdymas. Administracinis vietos vienetas buvo vals-
čius. Valsčių centrai buvo feodalu pilys. Pilių savininkai vykdė
didžiojo kunigaikščio valdžią savo teritorijoje. Jie organizavo
kariuomenę, naudodami valstiečių darbą ir lėšas statė įtvirtini-
mus, tiese kelius. Centrinės ir vietinės valdžios ryšiai buvo sil-
pni, todėl feodalai savavaliavo ir dažnai nukentėdavo nuo kry-
žiuočių antpuolių.
Kaimo bendruomenei ilgą laiką buvo būdingi visuomeniniai
ir valstybiniai pradai. Iš tokių bendruomenių ir susidėjo vals-
čiai. Kiekvienas didžiojo kunigaikščio valsčius turėjo tijūną. Vals-
čiai buvo nevienodo didumo: vieni jų apėmė ištisas buvusias
kunigaikštystes (Upytės, Deltuvos, Karšuvos), kiti - tik plotus
aplink didžiojo kunigaikščio kaimus ir pilis. Valsčių tijūnai bu-
vo stambūs ir įtakingi bajorai. Aukštaitijoje žemės susijungė grei-
čiau, o Žemaitijoje jos dar ilgai buvo nedidelius valsčius val-
džiusių bajorų rankose. Už valsčiaus valdymą tijūnai gaudavo
dalį surinktų iš valstiečių duoklių. Didesniuose valsčiuose tijū-
nams talkino vadinamieji pristovai. Toks valsčius skirstėsi j ke-
letą pristovysčių.
III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS
VISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖ SANTVARKA
nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio

1. Visuomeninė santvarka
Bajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feo-
dalai ir nuo jų priklausomi valstiečiai. Miestiečiai tik formavosi
į klasę ir taip pat buvo feodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo,
kad jau XIII a. Lietuvoje buvo trijų rūsiu žemės nuosavybė: di-
džiojo kunigaikščio domenas, didikų (nobilių) tėvonijos ir lais-
v ų j ų valstiečiu žemė. Didikai vis labiau pajungdami valstiečius
konsolidavosi i luomą. Livonijos ir Kryžiuočių ordinu puolimai
vertė jungtis sparčiau. Dėl turtinės nelygybės susidarė feodalų
luomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybiniu bajorų gru-
pė. Ją papildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti į bajorus tur-
tingesni laisvi valstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų,
tarnavusių didžiojo kunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje vir-
šūnėje buvo didžiojo kunigaikščio dinastijos grupė. Bajorai, nau-
dodamiesi valstybės aparatu, laikė savo rankose žemės nuosa-
vybe ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę ir administ-
raciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atlikti kuni-
gaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles: statyti bei taisyti pilis,
priimti kunigaikšti pasėdžio. Bajorų žmonės turėjo mokėti di-
džiajam kunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luo-
mo. Didysis kunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne ba-
jorus. Savita bajorų padėtis buvo ta, kad už tarnyba didžiajam
kunigaikščiui jie gaudavo valdyti sritis ir valsčius. Tarnaudami
bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai.
Lietuvoje senjorijos ir visiškas bajorų imunitetas formavosi
lėtai, todėl ir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Didžiojo ku-
nigaikščio vasalai ir bajorų viršūnės gaudavo žemes su teise val-
dyti iki gyvos galvos. Tėvoninė bajorų žemėvalda dar tik forma-
vosi. Bajorus su didžiuoju kunigaikščiu jungė vasalitetas be le-
no arba su lenu, kuris susidėjo iš duotinių žemių. Visiškai susi-
formavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo
įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams.
Ekonominis ir politinis stambiu bajoru stiprėjimas aiškinti-
nas žemės valdų didėjimu ir prekiniais ryšiais su vidaus ir užsie-
nio rinka. Kadangi vyravo natūrinis ūkis, didysis kunigaikštis
galėjo atlyginti savo tarnybiniams žmonėms tiktai žeme. Kiek-
vienas žemvaldys turėjo atlikti karo tarnybą ir pagal žemės val-
dų dydi atsivesti atitinkamą jam priklausomų žmonių skaičių.
Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karo
tarnybai. Jie savo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadi-
namų beneficijų. Taip gausėjo smulkių ir vidutinių feodalu
sluoksnis. XIV a. pabaigoje jau buvo trys feodalų grupės: kuni-
gaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai. Kadangi kunigaikš-
čiai bodėjosi stiprios didžiojo kunigaikščio valdžios, tai didieji
kunigaikščiai remdavosi bajorija ir suteikdavo ištikimiems ba-
jorams imunitetą, t. y. administracinę ir teismo valdžią jų val-
dose gyvenantiems žmonėms.
Už neištikimybę ar dėl kitų priežasčių pašalinus kunigaikštį
arba jam mirus, didysis kunigaikštis srities valdytoju paskirdavo
poną bajorą. Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m.
kare tarp Švitrigailos ir Žygimanto. Žygimantas rėmėsi ponais
bajorais. Ponų Įsigalėjimas vietoje dalinių kunigaikščių buvo pa-
žangus reiškinys, nes stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir
pačią feodalinę valstybe.
Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs
imunitetą turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai.
Juos galėjo teisti tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas.
Vidutiniai ir smulkūs bajorai neturėjo aukštų postu ir visiš-
ko imuniteto. Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai po-
nai. Tik valstybės organų leidimu jie turėjo teisę trečdalį turto
perleisti ir du trečdalius įkeisti už skolas. Kad žemė pasiliktų
didžiojo kunigaikščio žinioje, jo bajorai negalėjo jos įkeisti po-
nams bajorams. Visų kategorijų bajorų vaidmuo kunigaikščių
kovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo labai didelis. Pre-
tendentai į didžiojo kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita ba-
jorų grupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegi-
jų. Visi bajorai valdė ir teisė priklausomus valstiečius vienoda
teise. Visų gyvybė buvo vienodai saugoma ir ginama.

27
Lenkijos feodalai po 1385 m. Krėvos unijos baiminosi, kad
Lietuvos didysis kunigaikštis tapęs Lenkijos karaliumi ir rem-
damasis Lietuvos bajorais nepaverstu jų savo tarnais. Jie nuta-
rė suteikti Lietuvos bajorams tokias pačias privilegijas, kurias
turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo sąjungininkais. Tai bu-
vo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises, kurios išdėsty-
tos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir Vytauto
privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje 4 .
1387 m. privilegija duota Jogailos dalyvaujant keliems Lie-
tuvos kunigaikščiams ir daugeliui aukštų Lenkijos bajorų. Joje
sakoma, kad bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis ga-
li valdyti ir tvarkyti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos
bajorai. Pilių ir kitose apskrityse turi būti paskirta po vieną tei-
sėja, kurie spręstu bylas kaip Lenkijoje. Bajoru dukterys, gimi-
naitės ir našlės gali būti laisvai išleidžiamos už vyrų, tačiau tik
už katalikų. Našlės gali ištekėti ir pirmojo vyro turtą grąžina jo
giminėms arba lieka našlauti ir valdo mirusiojo vyro turtą. Ba-
jorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išsky-
rus naujų pilių statybą, kai šaukiama į darbą visa Lietuvos šalis
ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar remonto dar-
bams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo seno-
vės remontavo. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis.
1413 m. Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas.
Bažnyčiai suteiktos tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Lie-
tuvos bajorai, gavę Lenkijos bajorų herbus, naudojosi privilegi-
jomis, laisvėmis ir pačiais herbais kaip Lenkijos bajorai. Patvir-
tintos bajorų teisės į jų paveldėtus turtus ir turtus, gautus pagal
didžiojo kunigaikščio raštus, tačiau perleisti juos galėjo tik di-
džiojo kunigaikščio leidimu. Lenkijos papročiu turto perleidi-
mo aktas turėjo būti atliekamas didžiojo kunigaikščio arba jo
urėdo akivaizdoje. Lietuvos bajorai gavo teisę paveldėti turtą,
galėjo skirti krieną savo žmonoms kaip Lenkijos bajorai. Tačiau
bajorai nebuvo atleisti nuo pilių statymo, karo tarnybos ir duok-

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955. T. I. P. 57, 131-134.


lių pagal senus papročius. Šias privilegijas gavo tik tie bajorai,
kurie turėjo Lenkijos bajorų herbus ir buvo katalikų tikėjimo.
Trečia privilegija 1432 m. duota Jogailos, dalyvaujant dau-
geliui lenkų ponų ir sutinkant didžiajam kunigaikščiui Žygiman-
tui. Joje patvirtinama, kad bajorų paveldėti ir pagal didžiojo
kunigaikščio raštus gauti turtai yra gavusiojo nuosavybė, bajo-
rai turi teisę juos valdyti ir perleisti. Tačiau paminėtos pilių sta-
tymo, karo tarnybos ir duoklių davimo prievolės. Bajorų privi-
legijas šį kartą gavo ir stačiatikiu tikybos bajorai. Baltarusijos ir
Ukrainos bajorams lietuviai bajorai žadėjo suteikti gautus iš len-
kų bajorų herbus. Šios trys privilegijos duotos didžiojo kuni-
gaikščio vardu Lenkijos bajorų Lietuvos bajorams. Lenkiškų her-
bų Horodlėje buvo suteikta nedaugeliui bajorų giminių. Kiti
Lietuvos bajorai pradėjo naudoti herbus raštams antspauduoti
vietoje parašo.
Norėdami perleisti žeme bajorai turėjo gauti didžiojo kuni-
gaikščio leidimą. Tai buvo susiję su karo tarnyba, kurią bajorai
atliko savo lėšomis. Bajoras, netekės žemės ir priklausomų žmo-
nių, būtų neįstengęs atlikti karo tarnybos. Teismai nebuvo su-
daryti Lenkijos pavyzdžiu. Lenkų bajorams nepavyko Lietuvo-
je sudaryti tokio paties bajorų luomo.
1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams pri-
vilegiją, nedalyvaujant lenkams . Remiantis privilegija, tokias
pačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo
garantiją, kad įskųsti be teismo jie nebus persekiojami. Turėjo
teisę paveldėta turtą parduoti, iškeisti, kitaip perleisti, tačiau
perleidimo aktai turėjo būti sudaromi prie didžiojo kunigaikš-
čio arba jo pareigūnų akivaizdoje. Toliau pakartotos bajorų tei-
sės iš pirmesnių privilegijų, taip pat našliu turtinės teisės, pažy-
mint, kad karo tarnyba neturi nukentėti. Vytauto ir Žygimanto
bajorams duoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus.
Bajorų veldamai ir kiti valdiniai buvo atleisti nuo dėklos didžia-
jam kunigaikščiui, bajorų žmonės - nuo kitokių darbų, išskyrus

29
valstybės p i l i ų statyba, jų remontą ir karo tarnybų. Patvirtintos
stačiatikiu bajorų teisės naudotis jiems suteiktais lenkų herbais.
P r i v i l e g i j a garantavo, kad bajorai nebus baudžiami be teismo,
ir suteikė jiems teisę plačiau išnaudoti veldamus. Privilegija su-
stiprino bajorų padėtį. Neminimos politinės bajorų teisės, nes
bajorai dar nebuvo pakankamai stiprūs ekonomiškai ir sava-
rankiški: jie priklausė nuo didžiojo kunigaikščio.
Gerokai platesne p r i v i l e g i j u o t ą b a j o r ų padėtį į t v i r t i n o
1447 m. Kazimiero privilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privile-
giją todėl, kad sutiko išleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sos-
tą. Ši privilegija buvo bajorų ir didžiojo kunigaikščio sutartis,
kuria bajorai plačiai patenkino savo poreikius. Joje patvirtintos
jau turimos b a j o r ų teisės. Garantuojama, kad i bažnytines vie-
tas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kad bajorai ir
miestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą bus bau-
džiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai ga-
vo teisę laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešo šalis. Tačiau iš-
vykdami turėjo pasirūpinti, kad būtų atliekama karo tarnyba.
Pabrėžta bajorų teisė laisvai disponuoti visais turtais, tačiau per-
leidimas turėjo b ū t i įforminamas prie kunigaikščio arba jo pa-
reigūno. Našlės gavo teisę valdyti vyro turtą ir laisvai disponuo-
ti joms užrašyta krieną. Moterys ir merginos galėjo laisvai ište-
kėti už vyrų katalikų be pranešimo didžiajam kunigaikščiui.
Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių didžia-
jam kunigaikščiui, t. y. nuo sidabrinės, dėklų, pastočių, nuo ak-
menų ir rąstų pilių remontui, malkų plytoms ar kalkėms degti
vežimo, šienavimo ir kt. darbų. Sis atleidimas nelietė paties Ka-
zimiero duotų bajorams valdinių. Jie nebuvo atleisti nuo naujų
p i l i ų statymo ir senų remonto darbų. Nebuvo atleisti nuo senų-
jų prievolių: rinkliavų, stacijų, naujų tiltų statymo ir senų re-
monto, kelių tiesimo. Taigi bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo
prievolių didžiojo kunigaikščio dvarams, o ne nuo prievolių vals-
tybei. Didysis kunigaikštis ir jo valdininkai pasižadėjo nepriimti
nuo bajorų pabėgusių valstiečių ir vergų, tačiau ir bajorai netu-
rėjo teisės priimti pabėgusių didžiojo kunigaikščio žmonių. Ba-

30
jorai gavo teisę valdyti ir teisti savo valdinius. Teismo vaznys
buvo atsiunčiamas tik bajorui atsisakius teisti nusikaltusi savo
žmogų, tačiau nuteistojo bauda buvo sumokama bajorui.
Teismo teisės bajorams suteikimas, pabėgusiu valstiečių grąži-
nimo teisė ir jų žmonių atleidimas nuo mokesčių ir prievolių di-
džiojo kunigaikščio dvarams buvo juridinis baudžiavos pagrindas.
Didysis kunigaikštis įsipareigojo nemažinti Lietuvos terito-
rijos ir neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. Ta-
čiau ši privilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valsty-
bę, nes bajorai dar nesudarė vieningo luomo. Privilegija buvo
juridinis bajorų savarankiškumo pagrindas.
1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu pro-
ga davė bajorams privilegija. Si privilegija yra sutartis su ponais
bajorais. Joje patvirtinti Kazimiero 1447 m. privilegijos straips-
niai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų,
priimtų kartu su Fonų taryba. Pasižadėjo laikytis ponų patari-
mu, nors su jais ir nesutikdamas. Be ponų patarimo didysis ku-
nigaikštis negalėjo keisti valdininkų ir skirti naujų, negalėjo su-
mažinti v i e t i n i n k ų ir kitų valdininku pajamų. Neturėjo teisės
paprastų žmonių pakelti į bajorus. Bajorų tarnyba dabar pri-
klausė nuo jų iškilimo tarp bajorų, o ne nuo didžiojo kunigaikš-
čio. Ponai pasidarė savarankiški ekonomiškai ir politiškai ir sie-
kė paimti j savo rankas valstybės valdymą. Uždraudimas ne ba-
jorui užimti valstybini postą sudarė bajorų luomo susiformavi-
mo pagrindą. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtinti
Aleksandro duotą privilegiją.
Dvasininku luomo padėtis. Bažnyčia feodalinėje Lietuvoje
buvo stambus žemvaldys. Vyskupų katedros, vienuolynai, kata-
likų ir stačiatikių dvasininkai turėjo didelius žemės plotus nuo-
savybės teise. Tie plotai nuolat didėjo, nes didysis kunigaikštis
ir ponai jiems duodavo žemių papildomai. Be to, dvasiškiai fe-
odalai skolindavo pinigų ir gaudavo žemę įkaitu. Dvasininkų
dvarai buvo privilegijuoti, t. y. atleisti nuo valstybinių mokesčių
ir prievolių. Dvasininkams nereikėjo atlikti ir karo tarnybos.
Jie turėjo savo teismą, teisę ir gaudavo dešimtinę iš visų privati-

31
nių žemių. Miestuose aukštieji dvasininkai turėjo savo jurisdi-
kas ir neribotai naudojosi feodalinės žemėvaldos atributu, su-
teikiančiu žemės savininkui politines, administracines ir teismo
teises priklausomiems gyventojams.
Dvasininkai stengėsi gauti ir valstybines tarnybas, tačiau
tam priešinosi ponai bajorai, reikalavę, kad didysis kunigaikš-
tis uždraustu dvasininkams užimti valstybinius postus. Aukš-
t i e j i dvasininkai turėjo didelę įtaką visai feodalu klasei. Visos
privilegijos bajorams pirmiausia mini vyskupus, prelatus, o po
jų - kunigaikščius ir ponus. V i l n i a u s vyskupijos katedros, pa-
rapinių ir vienuolynų bažnyčių valdoms buvo suteiktas imuni-
tetas. Bažnyčių valdų imunitetas silpnino valstybę ekonomiš-
kai ir politiškai. Pabėgusių iš vyskupų valdų valstiečių ieškojo
valstybės pareigūnai ir, vadovaudamiesi didžiojo kunigaikščio
raštu, juos gražindavo. Pasauliečiai feodalai tokios pagalbos
negaudavo.
Dvasininkai nebuvo vienalytis luomas nei ekonominiu, nei
užimamos bažnytinėje hierarhijoje vietos atžvilgiu. Bažnyčios
aristokratai vyskupai, vienuolynų viršininkai, prelatai, kanau-
n i n k a i ir d i d e l i ų parapijų klebonai palaikė ryšius su ponais ba-
jorais ir sudarė Bažnyčios oligarchija.
Svarbiausia vaidmenį Bažnyčios ir valstybės gyvenime vaidi-
no vyskupai. Jie buvo Ponų tarybos nariai ir valdė didelius že-
mės plotus su priklausomais valstiečiais ir miestiečiais. Diece-
zijos aukšto rango dvasininkai vadinti prelatais. Jie turėjo aukš-
tas pareigas: kapitulos klebonų, dekanų, scholastų, kantorių,
bibliotekų ir muziejų saugotojų. Kapitulai priklausė žemės plo-
tai, kurie nebuvo vyskupo nuosavybė.
Mažiausi vienetai buvo parapijos, ponų steigiamos prie pri-
vačių bažnyčių. Ponai parinkdavo kandidatą į klebonus, o kle-
boną paskirdavo vyskupas. Vyskupą rinko kapitula, tačiau kan-
didatą pristatydavo didysis kunigaikštis, todėl tie rinkimai buvo
formalūs.
Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines. Jai
buvo pavesta neturtingų žmonių globa.
Valstiečiu padėtis. Valstiečiai buvo tėvoniniai feodalu ir vals-
t y b i n i a i , arba didžiojo kunigaikščio. XV a. ir dar XVI a. pra-
džioje greta baudžiauninkų buvo nemažai laisvu valstiečių. An-
tai 1447 m. Kazimiero žemės privilegijoje dar kalbama apie lais-
vus ir nelaisvus valstiečius. Pabėgusių nelaisvu valstiečių didy-
sis kunigaikštis ir feodalai neturėjo teisės priimti. Laisvi valstie-
čiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo feodalinės priklau-
somybės. XV a. dauguma valstiečiu turėjo teisę išeiti, tačiau su-
sidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą
30 metų, netekdavo teisės išeiti. XVI a. tokios senaties termi-
nas buvo tik 10 metų. Senaties termino sutrumpinimas dauge-
l i u i valstiečių atėmė teisę išeiti. Turinčių teisę išeiti valstiečių
padėtis nebuvo geresnė. Atėję pas nauja feodalą, jie dažniau-
siai prasiskolindavo ir netekdavo asmens laisvės. Iki XV a. vi-
durio valstiečiai turėjo teise naudotis giriomis. Girioje jie įdirb-
davo žemės sklypelius, kurie iš tikrųjų buvo jų nuosavybė.
Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti
natūrines duokles, atiduoti feodalui pusę medaus (ši prievolė
atsirado iš bičiulystės santykių), atlikti pasėdžio prievolę, t. y.
vaišinti atvykusį feodalą ir duoti jam dovanų. Savo ūkiuose vals-
tiečiai šeimininkavo nevaržomai. Iki XVI a. vidurio valstiečių
šeimos nariai prievolių neatliko. Valstiečių dukterys galėjo ište-
kėti be feodalo sutikimo, sumokėjus kiaunės kailiuką arba
30 grašiu mokestį. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės skly-
pus. Nubaustas valstietis valstybinio teismo baudą mokėjo savo
feodalui. Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius
ir prievoles.
Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIV a.
pabaiga ir vadinosi tarnyba. Tarnyba - tai vienas arba keli vals-
tiečių kiemai, privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per
savaitę 2-3 dienas dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Feodalai
taip pat laikydavosi tokių pačių tarnybos normų, kad jų valstie-
čiai neišbėgiotų. Jeigu valstietis turėdavo daugiau žemės arba
padidėdavo jo šeima, tarnyba buvo suskaldoma į dvi. Ilgainiui
susidarė didelis skirtumas tarp tarnybų: vienos susidėjo iš kelių

33
ū k i ų , o prievoles a t l i k o kaip viena, kitos - tik iš vieno ūkio, o
prievoles turėjo atlikti tokias pačias. Todėl vieni valstiečiai nu-
skurdo, k i t i - praturtėjo. Apskritai valstiečiai nebuvo suintere-
suoti gerinti ūki, nes tada būtų padidėjusios prievolės.
Plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, didysis ku-
nigaikštis ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino
jas p a d i d i n t i . Buvo pabandyta nustatyti prievoles pagal dirba-
mos žemės plotą ir įvestas vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė
- tai dviejų j a u č i ų jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama
žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimo darbi-
nių gyvuliu skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių t u r i -
mos žemės plotu, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo
žeme. Didysis kunigaikštis ir po jo feodalai paskelbė, kad vals-
tiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių na-
tūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų iš-
naudojimą. Valstiečiai atsakė į tai sukilimais. Feodalu ir jiems
priklausomų valstiečių santykiu jokios teisės normos neregulia-
vo. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami didžiojo kuni-
gaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvo
nustatytos valstiečių prievolės ir jų normos.
Be baudžiauninkų, feodalai turėjo nelaisva šeimyną. Jos na-
rius feodalas galėjo parduoti. Tačiau nelaisva šeimyna turėjo
šiokį tokį turtą. Be to, kad feodalui nereikėtų jos maitinti, kiek-
vienas dirbantis gaudavo keturias statines nevėtytų rugių, tam
tikrą kiekį daržovių, druskos, lašiniu. Galėjo ganyti gyvulius fe-
odalo naudmenose. Nelaisvos šeimynos narių padėtis buvo ar-
tima baudžiauninkų padėčiai. Jeigu laisvasis susituokdavo su
nelaisvuoju, tai kiekvienas jų pasilikdavo savo pirmesnėje pa-
dėtyje. Gimusiu vaikų padėtis buvo tokia: sūnų kaip tėvo, duk-
terų - kaip motinos. Todėl tokioje šeimoje buvo laisvų ir nelais-
vų žmonių. Didelė dalis nelaisvos šeimynos buvo paverčiami
baudžiauninkais.
Dvaruose buvo ir bernų. J i e daugiausia dirbo lauko dar-
bus, be to, remontavo pastatus, prižiūrėjo gyvulius, statė už-
tvankas ir pan.

34
Miestiečių padėtis. Miestai ir miesteliai buvo steigiami pri-
vilegijų pagrindu. Feodalai prašydavo d i d į j į kunigaikšti privi-
legijos s a v a i t i n i a m turgui ir metiniams turgums organizuoti.
Didysis kunigaikštis reguliavo miestų steigimą, kad jie neda-
rytų konkurencijos valstybinių miestų miestiečiams ir nesu-
m a ž i n t ų iždo pajamų, gaunamu iš miestiečių. Įsteigus mieste-
lį, tos vietovės valstiečiai tapdavo miestiečiais. Be žemės ūkio,
jie galėjo verstis prekyba, laikyti karčemas. Už žemės sklypus,
prekyba ir karčemas mokėjo feodalui mokesčius ir atidirbda-
vo nustatyta dienų skaičių per metus. Feodalai draudė valstie-
čiams parduoti produktus ne turguje, kad gautų pajamų iš tur-
gaus r i n k l i a v ų .
Miestiečiai buvo laisvi. Jie galėjo parduoti savo turtą ir išeiti.
Feodalas galėjo parduoti visų miestelį kitam feodalui.
Didesnių miestų, amatų ir prekybos centrų, Lietuvoje iki
XVI a. buvo nedaug. Paminėtini Vilnius, Trakai, Kaunas, Gar-
dinas. Žemaitijoje nebuvo nė vieno didelio miesto. Didieji ku-
nigaikščiai, ypač Gediminas, kvietė į miestus užsienio amati-
ninkus ir pirklius. Kad galėtų plėstis amatai ir prekyba, reikėjo
suteikti miestiečiams savarankiškumą. Negarantavus amatinin-
kams ir pirkliams pajamų ir teisinės saugos, nebūtų galima jų
parsikviesti iš užsienio. Todėl nuo Jogailos valdymo metų dideli
miestai gaudavo Magdeburgo miesto teisę. Didysis kunigaikš-
tis suteikdamas tokia teisę atleisdavo miesto gyventojus nuo vals-
tietiškų prievolių; jie gaudavo įvairių pajamų šaltinių ir nebū-
davo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro laikytojui. Miesto vaitų
skyrė didysis kunigaikštis, o burmistrus, tarėjus ir šuolininkus
(lovininkus) rinko patys miestiečiai. Vėliau įsigalėjo turtingiausi
miesto gyventojai ir burmistro ar tarėjo jau neberinko, o juos
kooptuodavo iš savo tarpo. Įsigalėjus miesto diduomenei, miesto
savivaldos organai susidėjo iš keleto giminių narių.
Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose mies-
tuose teismas skirstėsi į t a r y b ų ir lavų. Tarybų sudarė burmistrai
ir tarėjai. Ji užsiėmė ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas.
Lava susidėjo iš vaito ir šuolininkų ir sprendė baudžiamąsias

35
bylas. Vaitas turėjo ginkluota jėgų ir užtikrindavo viešąją tvarkų
ir saugumą mieste.
Miestiečiai nesudarė vieningo luomo. Diduomenė turėjo že-
mės valdu ir dvarų, naudojosi feodalu teisėmis. Paprasti mies-
t i e č i a i p r i v a l ė j o mokėti v a l s t y b i n i u s ir miesto mokesčius, at-
likti darbines prievoles (statyti namus, gristi gatves, tiesti šali-
gatvius ir pan.).
Miestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo
nepavaldūs miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir
Bažnyčia. Visos tos žemės ir gyventojai priklausė ne miesto, o
feodalo ar Bažnyčios valdžiai. Tai buvo vadinamosios jurisdi-
kos. Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl kildavo daug
ginčų ir k o n f l i k t ų . Ypač dažnai kivirčydavosi amatininkai ir pir-
kliai. Amatininkai buvo susijungę į cechus. I cechą galėjo pa-
tekti amatininkas, keletą metų pabuvęs mokiniu, išlaikęs egza-
minus ir dar keletą metų dirbęs pameistriu. Pašaliniams verstis
amatais a m a t i n i n k ų privilegijos draudė, kad apsaugotų nuo kon-
kurencijos. Jurisdikų amatininkai nestodavo į cechus, dėl to ir
kildavo k o n f l i k t ų . Jurisdikos turėjo neigiama įtaka miesto ū k i u i
ir ardė mieste viešąją tvarką.

2. Valstybinė santvarka
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje j a u turėjo di-
delę teritoriją. I jos sudėti įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrai-
niečių žemių plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo sil-
pni, nes viešpatavo natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo už-
daros. Feodalai apsiribojo tik artimiausia rinka.
Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės te-
ritorijos valdymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės,
valdomos didžiojo kunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietinių
kunigaikščių. Jau valdant Gediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikš-
tystė susidėjo iš pusiau savarankiškų dalinių kunigaikštysčių. Ge-
dimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes, Trakus, Žemai-
tiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai - Volynę, Tu-
rovą, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.

36
Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, vals-
tybini aparatą ir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajam
k u n i g a i k š č i u i , duodavo jam dovanų, priimdavo atvykusį, karo
atveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių. Kartais didysis kuni-
gaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais vals-
tybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijos kunigaikš-
čiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko Lietuvos Kuni-
gaikštystę septyniems sūnums: Manvydui - Slonimą ir Kerna-
vę, Karijotui - Juodąja Rusią su Naugarduku, Algirdui - Vi-
tebską ir Krėva, Narimantui - Turovo ir Pinsko žemes, Liubar-
t u i - Volynę, Kęstučiui - Gardina, Palenkę (Bretą, Drohočiną),
Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui - V i l n i ų , Ukmerge ir Breslaują
bei Ašmena. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Po-
locke - Vainiaus s ū n u s Liubakas.
1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžia iš Jaunučio jėga.
V i l n i a u s ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęs-
tutis buvo Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Al-
girdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdas
nesikišo i vasalų vidaus reikalus. Daliniu kunigaikščių atskiru-
mas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei rai-
dai ir silpnino pačia valstybę.
Vytautas panaikino feodalini rusų žemių savarankiškumą ir
atėmė valdžią iš Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš
Švitrigailos-Vitebską, iš Kaributo-Seversko Naugardą, iš Vla-
dimiro - K i j e v ą , iš Teodoro Karijotaičio - Podolę, iš Teodoro
Liubartaičio - Volynę. Valdyti Šias žemes paskyrė vaivadas.
Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonomini didžiojo ku-
nigaikščio valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai,
pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai
ir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominalią teisę disponuoti visos
teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobū-
džio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tik senų
giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai
didžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo ka-
rinių duoklių ir r i n k l i a v ų , taigi turėjo didelių pajamų.

37
D i d į j į k u n i g a i k š t i r i n k o kunigaikščiai ir ponai iš valdančios
dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu buvo renkamas galingiau-
sias iš kunigaikščių, kurio klausė ir jį rėmė kiti kunigaikščiai ir
bajorai.
Didysis kunigaikštis buvo valstybės vadovas palaikant santy-
kius su užsieniu, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas.
Šalies viduje ji vadino šeimininku (gaspadoriumi). Didysis ku-
nigaikštis skyrė feodalus į valstybines tarnybas ir už tai duodavo
jiems žemės arba trečdalį pajamų, gaunamu iš valdomo dvaro
arba valsčiaus.
Iki Vytauto valdymo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidė-
jo iš atskiru žemių. Valstybe politiškai vienijo didžiojo kunigaikš-
čio valdžia. Vytautas dėl dalinių kunigaikščių maištų panaikino
stambias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo-Seversko, Ki-
jevo, Podolės ir Volynės kunigaikštystes. Jis paėmė panaikintų
kunigaikščiu turtus ir tuo sustiprino ekonominį savo valdžios
pagrindą. Valdžios stiprėjimą rodo didžiojo kunigaikščio apa-
rato didėjimas. Vytautas 1411 m. paskyrė Žemės maršalka, ku-
ris tvarkė ūkio ir teismo reikalus, įsteigė kanceliarija, vadovau-
jama kanclerio, pradėjo leisti teisės aktus vidaus reikalais.
Nuo XV a. vidurio didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Le-
miama reikšmę čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių
išplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodali-
niams santykiams, dėl ekonominio ir politinio bajorų įsigalėji-
mo, kovų dėl didžiojo kunigaikščio sosto ir personalinės unijos
su Lenkija bajorai apribojo didžiojo kunigaikščio valdžia: jis ne-
teko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų.
Ponu taryba. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo reikalinga
feodalams, kad atstovautų valstybei palaikant santykius su už-
sienio šalimis, organizuotų kariuomene kraštui nuo priešo puo-
limų ginti. Stambieji feodalai turėjo visišką imunitetą ir stiprią
valdžia savo valdose - karinius būrius ir administracinį aparatą.
Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų sluoksniams paskirs-
tyti surinktas pajamas ir išlaidas, nustatyti prievoles ginti šalį ir
vykdyti užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius. To-

38
kius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūroms
organas - Ponų taryba.
XIV a. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje da-
lyvavo didžiojo kunigaikščio broliai, k i t i kunigaikščiai, kartais
pakviesti Įtakingi bajorai ir Vilniaus miestiečiu viršūnės. Vytau-
to valdymo metais taryboje buvo k i l m i n g i bajorai, sričių vieti-
ninkai, vaivados, kaštelionai, maršalkos. Ponų tarybos sudėtis
dar nebuvo nusistovėjusi ir valdant Žygimantui Kęstutaičiui ir
Kazimierui.
Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Kunigaikštystėje atsirado nauji
valdininkai: kancleris, žemės ir rūmu iždininkai, taurininkas,
raikytojas, vyriausias virėjas, stalininkas, pakamorė, arklidinin-
kas, žemės karužas, kalavijuotis. Jie visi pateko į Ponų tarybą.
Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygi-
manto I valdymo metais. Iš jos išsiskyrė vyresnieji ponai, su ku-
riais didysis kunigaikštis nuolat tardavosi. Tokie buvo: vysku-
pai, vaivados, kaštelionai, Žemaičių ir Lucko seniūnai, žemės ir
r ū m u maršalkos ir žemės paiždininkis. XIV-XV a. Ponų tary-
ba buvo de jure ir de facto. Prireikus didysis kunigaikštis su ja
tardavosi. Valdant mažamečiui Kazimierui Ponų taryba pasida-
rė vyriausybinis organas, ir Kazimieras vėliau pripažino tokią
jos reikšme. Ponų taryba tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės taryba, ji pavaduodavo didįjį kunigaikšti jo nesant ir rūpi-
nosi valstybės reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirti-
no Ponų tarybos teises 6 . Didysis kunigaikštis negalėjo keisti nu-
tarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos
pritarimo vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybine tarnybą, leisti
iždo lėšas ir pan. Žygimanto I 1506 m. privilegijoje sakoma, kad
visi įstatymai, skirti valstybės gerovei, turi būti leidžiami kartu
su ponais tarėjais, su jų žinia ir pritarimu.
Poną tarybos narius skyrė didysis kunigaikštis ponų sutiki-
mu. Ponų tarybos branduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos.
Ponai turėjo aukštas pareigas valstybėje, todėl jų įtaka buvo di-
dele. Ponas veikė savarankiškai greta didžiojo kunigaikščio. Ta-
čiau Ponų taryba ne visada varžė didžiojo kunigaikščio valdžią.
Einamuosius reikalus didysis kunigaikštis tvarkė be Ponu tary-
bos. Visu ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirti-
niais atvejais. Daug reikalų didysis kunigaikštis sprendė su arti-
miausiais ponais: Vilniaus ir Žemaičių vyskupais, Vilniaus ir
Trakų vaivadomis, Žemaičių seniūnu ir rūmų valdininkais.
Ponų taryba buvo nuolatinis luominis stambių feodalų orga-
nas, kartu su didžiuoju kunigaikščiu turėjęs valstybinę valdžią.
Nesant didžiojo kunigaikščio. Ponų taryba spręsdavo daugumą
vidaus ir užsienio politikos klausimų. Tačiau teisės aktus be di-
džiojo kunigaikščio Ponų taryba priimdavo tetai.
Valdymo organai. Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto val-
dymo aparatas dar nebuvo gausus. Aukštieji valdininkai vadi-
nosi dignitoriais, o žemesnieji - urėdais. Vieni aukštieji valdi-
n i n k a i buvo visos kunigaikštystės (visos žemės), kili - didžiojo
kunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvo mišrios - rū-
pintis visos valstybės ir didžiojo kunigaikščio asmeniniais reika-
lais. Pagal 1529 m. Lietuvos Statutą, senos pareigos yra šios:
v a i v a d ų , kaštelionų, Žemės ir rūmų maršalkų, kanelerio, seniū-
nų ir didžiojo kunigaikščio dvariškių. Visi valdininkai buvo ski-
riami iki gyvos galvos. Tik už nusikaltimą didysis kunigaikštis
galėjo pašalinti valdininką iš pareigų.
Svarbiausi dignitoriai buvo Žemės maršalka, kancleris, paiž-
dininkis ir etmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didžiojo
kunigaikščio rūmuose ir apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka
turėjo jurisdikciją būdamas prie didžiojo kunigaikščio. Jis skel-
bė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net m i r t i e s bausmę. Di-
džiajam kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka Šaukė kunigaikš-
čių ir ponų suvažiavimą naujam kunigaikščiui i š r i n k t i . Kancle-
ris buvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis tu-
rėjo valstybės antspaudą: be jo parašo ir antspaudo dokumen-
tai negaliojo. Kancleris perduodavo didžiojo kunigaikščio atsa-
kymus užsienio pasiuntimams. Jo žinioje buvo Lietuvos Metri-
ka (valstybės archyvas). Kancleriui talkino ir ji pavaduodavo
pakancleris.

40
Paiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pa-
jamas ir išlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir didinti arba ma-
žinti mokesčius. Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavo
valstybinius dvarus, sandėlius, galėjo kontroliuoti iždui iš se-
n i ū n i j ų ir valdu priklausančias pajamas. Paiždininiui talkino iž-
dininkas, kuris priimdavo pinigus ir juos išmokėdavo. Iždas vyk-
dė ir valstybės pašto funkcijas.
Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas va-
dovavo samdytai kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti ba-
jorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitu priežasčių, karo metu
j i s vykdė ir teisėjo f u n k c i j a s .
V i e n i didžiojo kunigaikščio rūmu v a l d i n i n k a i tvarkė kuria
nors ūkio šaka arba dalyvavo jo svitoje, kiti - ėjo valstybinių ir
rūmu urėdu pareigas. Antai virtuvės meistras, pataurininkis, sta-
lininkas, pakamorė ir kiti buvo vien rūmu urėdai; medžioklis,
instigatorius, rotmistrai turėjo ir valstybines funkcijas. Buvo urė-
dų, kurie rūpinosi didžiojo kunigaikščio asmeniu: patalininkas,
pakamorė, raikytojas, taurininkas, stalininkas. Be to, rūmuose
buvo nemažas būrys sekretorių ir raštininkų, taip pat rūmu tar-
nu, kurie atlikdavo tam tikrus pavedimus.
Vietiniai valdymo organai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės teritorija susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaiva-
dą skyrė didysis kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tik
šiuo atveju didysis kunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vai-
vada atliko karines, administracines ir teismo funkcijas. Jis tu-
rėjo savo tarnybinius žmones, vykdžiusius jo potvarkius. Vaiva-
da žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktu prievoles valstybei. Jis
buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp vaivadijos gyven-
tojų ir didžiojo kunigaikščio. Jis perduodavo didžiajam kuni-
gaikščiui gyventoju prašymus, rekomenduodavo skirti į tarny-
bą, suteikti žemės valdas.
| valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininkai ir seniūnai.
Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojams. Šie urėdai turėjo
valdų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises. Seniūnijos ir val-
dos buvo ūkiniai ir administraciniai vienetai.

41
Žemaitijoje vietos valdininkai buvo valsčių tijūnai, pavaldus Že-
maičiu seniūnui. Tijūnai atliko dvarų laikytoju funkcijas.
Teisinas. Teismo funkcijas atliko administraciniai organai,
nes viso aparato pagrindas buvo specifinis feodalinis principas
-žemės s a v i n i n k u i priklauso administracija ir teismas. Teismo
f u n k c i j a s vykdė vaivados, seniūnai, vietininkai, Žemės maršal-
ka, dvaru laikytojai kiekvienas savo valdose. Aukščiausiasis teis-
mo organas buvo didysis kunigaikštis ir Ponų taryba. Iki 1447 m.
Žemės privilegijos didysis kunigaikštis buvo aukščiausiasis tei-
sėjas visiems valdiniams. Minėta privilegija suteikė teise bajo-
rams teisti priklausomus žmones. Vaivados, v i e t i n i n k a i , seniū-
nai, dvarų laikytojai du trečdalius gautų iš teismo pajamų turė-
jo atiduoti valstybės iždui. Buvo atvejų, kai didysis kunigaikštis
duodavo bajorui kartu su žeme apsaugos raštą ir atleisdavo jį
nuo vaivados, vietininko ar seniūno teismo. Toks bajoras turėjo
teise kreiptis į didžiojo kunigaikščio teismą. Nepatenkinti že-
mesnių teismų sprendimais skųsdavosi apeliacine tvarka didžia-
jam kunigaikščiui. Bylų žinybingumas priklausė nuo asmenų tu-
rimų p r i v i l e g i j ų , jų tarnybos rango bei laipsnio ir kartais - nuo
š a l i ų susitarimo.
Ponus teisė pats didysis kunigaikštis, o kai jo nebučiavo, -
Ponų taryba. Didysis kunigaikštis sprendė žemės, žmonų krai-
čio garantijų ginčus, globos, duotinių raštų ir privilegijų galioji-
mo, luominės bajorų priklausomybės bylas bei paveldėjimo klau-
simus. Jis taip pat sprendė v a l s t y b i n i ų nusikaltimų, savavališko
muitų įvedimo, žemės užvaldymo, tarnybinių nusikaltimų, karo
prievolės neatlikimo ir panašias bylas. Kadangi didysis kunigaikš-
tis daugiau būdavo Lenkijoje kaip jos karalius negu Lietuvoje,
tai aukščiausiojo teismo funkcijas čia vykdė Ponų taryba. Ji bu-
vo apeliacinė instancija seniūnų ir vaivadų išspręstoms byloms
ir kaip pirmoji instancija teisė ponus, valdininkus ir stambius žem-
valdžius. Kai didysis kunigaikštis grįždavo į Lietuvą, Ponų tary-
bos, kaip aukščiausiojo teismo, savarankiškas vaidmuo pasibaig-
davo. Ponų tarybos sprendimus buvo galima apskųsti didžiajam
kunigaikščiui.
IV. LIETUVOS VISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖ
SANTVARKA LUOMINĖS MONARCHIJOS
LAIKOTARPIU (nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos)

1. Visuomeninė santvarka
Bajorų (šlėktų) vieningo luomo susidarymas. XV a. pabaigoje
ir XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystė-
je ėmė sparčiau plėtotis žemės ūkis, amatai ir prekiniai-piniginiai
santykiai. Daugiau buvo parduodama kailių, medaus, vaško, gy-
vulininkystės produktų, žuvies, medžio ir jo dirbinių, linų, ka-
napių ir grūdų. Feodalai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai. Plė-
tėsi prekyba su Ryga ir Vakarų Europos miestais. Feodalai plė-
tė savo žemės valdas ir ryšius su vidaus ir užsienio rinka. Nuola-
tiniai karai vertė didįjį kunigaikštį stiprinti šalies gynybą ir daly-
ti feodalams žemę kartu su valstiečiais. Kiekvienas žemvaldys
turėjo atsivesti karių būrį pagal valdomos žemės plotą. Bajorai
nuolat prašė žemės ir k i t ų naudmenų motyvuodami tuo, kad
neįstengia atlikti karo tarnybos. Seniūnijose ir valsčiuose že-
mes jiems duodavo vietininkai ir seniūnai, o po to tai patvirtin-
davo didysis kunigaikštis. Gavę žemės laikinai valdyti, bajorai
labai ją alino ir plėšė valstiečius, todėl didysis kunigaikštis pra-
dėjo duoti žemę iki gyvos galvos. Laikinai duota žemę bajorų
prašymu didysis kunigaikštis atiduodavo paveldimai valdyti be
teisės perleisti kitam. Ilgainiui bajorai išprašydavo iš didžiojo
kunigaikščio raštą dėl laikinai valdomos žemės pavertimo tėvo-
nine žeme. Tokių raštų XV-XVI a. buvo gana daug.
XVI a. pradžioje atsirado žemių, įkeistų už skolas. Stambūs
feodalai skolino pinigus didžiajam kunigaikščiui ir gaudavo įkai-
tu žemę su joje gyvenančiais valstiečiais, įkeistos žemės kaupė-
si feodalų rankose ir stiprino ekonominę jų galią.
Vieningas bajorų luomas formavosi pamažu. Nors feodalai
ir turėjo imunitetą, tačiau bajorai liko didžiojo kunigaikščio val-
diniai. Tik stambiu ponų žemės nuosavybė buvo suskaldyta, nes
jie turėjo p r i k l a u s o m ų smulkių bajoru. Vieningas bajorų luo-
mas išsirutuliojo iŠ trijų feodalinių grupių: buvusių dalinių ku-

43
nigaikščių, ponų bajorų ir tarnybinių bajorų. Vieningo feodalų
luomo evoliucija vyko didėjant bajorų vaidmeniui. Iš pradžių
ponai bajorai susilygino su daliniais kunigaikščiais. Susilyginus
dviem stiprioms f e o d a l ų grupėms, trečioji -vidutiniai ir smul-
kūs feodalai - stengėsi gauti vis daugiau žemės, teisių ir privile-
g i j ų . Kunigaikščiu tarpusavio kovu dėl valdžios metu vidutiniai
ir smulkūs feodalai gaudavo vis didesnių teisių ir privilegijų ir
stiprėjo ekonomiškai bei politiškai. Didieji kunigaikščiai, spręs-
dami karinius ir mokesčių klausimus, buvo priversti kviesti ir
feodalų atstovus. Feodalinių santykių raidos išdava - politinis
v i d u t i n i ų ir s m u l k i ų bajorų iškilimas. Buvę kunigaikštukai, po-
nai ir v i d u t i n i a i bei smulkūs feodalai XVI a. viduryje susiliejo į
vieninga luomą, t u r i n t i vienodu teisių ir p r i v i l e g i j ų . Bajorų ir
ponų teisės buvo sulygintos karo dėl Livonijos metu. Neturėję
savo tiesioginių interesų Livonijoje bajorai pradėjo bodėtis už-
sitęsusiu karu, reikalavo sau daugiau teisių ir reiškė nepasiten-
k i n i m ą ponu p o l i t i k a . Reikalavo, kad ponai atsisakytų savo iš-
i m t i n i ų teisių, kad būtų renkamas seimas, visiems vienodas teis-
mas. 1562 m. žygio ties Vitebsku metu bajorai pareikalavo uni-
jos su Lenkija, bendro karaliaus ir seimo, tokių pačių teisių ko-
kias turėjo l e n k ų šlėktos ir pareiškė, kad, kol nebus patenkinti
jų reikalavimai, neduosią lėšų karui 7 . Ponai, vengdami skilimo
feodalų klasės viduje, nutarė atsisakyti savo išimtinių politinių
teisiu ir sulyginti visų feodalinių grupių teises.
Bajorų luomas turėjo tik formaliai lygias teises. Ponai, kaip
ir anksčiau, faktiškai vadovavo šalies politiniam gyvenimui. Dau-
guma bajoru turėjo nuosavus dvarus ir buvo savarankiški že-
mės savininkai, mažesnė jų dalis gyveno ponų žemėse ir ėjo jiems
tarnybą. Formaliai juridiškai bajorai galėjo užimti valstybines
tarnybas, dalyvauti seimeliuose ir seimuose, 1566 m. Statutas
į t v i r t i n o neribotą bajorų žemės nuosavybę, asmens laisvę ir ne-
liečiamybę. Bajorai gavo teisę disponuoti dvarais savo nuožiū-
ra, t. y. parduoti, dovanoti, įkeisti, užrašyti Bažnyčiai ir pan. Di-

44
dysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti bajoru pagal įtarimą, slap-
ta ar viešų Įskundimą. Bajoru ir didžiojo kunigaikščio santykiai
buvo normuojami sutartimi, kurią jie sudarydavo pastarojo rin-
kimų metu.
Visi bajorai turėjo formalią teise rinkti didįjį kunigaikštį, o iš
tikrųjų į r i n k i m u s jų atvykdavo nedaug ir viską nulemdavo po-
nai. Tarpuvaldžiu kiekvieno pavieto bajorai, susirinkę į kaptūri-
nius seimelius ir sudarę kaptūrinius teismus, savarankiškai tvarkė
savo reikalus. Bajorai ir jų valdiniai nemokėjo valstybei mokes-
čių. 1588 m. Statute pasakyta, kad didysis kunigaikštis be seimo
nutarimo negali skirti sidabrinės ir kitų mokesčių bajorams, dva-
sininkams, miestiečiams ir jų valdiniams. Bajorai ir jų valdiniai
buvo atleisti nuo darbų ir prievolių valstybei, taip pat nuo pilių
ir tiltu statybos bei remonto. Jau 1566 m. bajorai buvo atleisti
nuo mokesčių vidaus muitinėse, o jų pastotės su namų apyvo-
kos gaminiais ir maisto produktais atleistos nuo tiltų mokesčio.
1588 m. Statutas leido bajorams be jokių muitų gabenti sausu-
mos ir vandens keliais savo javus ir miško gaminius, nemokėti
turgų ir kitų mokesčių. Iš užsienio jie įsiveždavo reikalingų daiktų
be m u i t ų mokesčių. Tik jei būdavo rimtas priešų užpuolimo pa-
vojus, bajorai apmokestindavo savo valdinius karo reikalams.
Vienintelė bajorų prievolė - karo tarnyba. Pašauktinė jų ka-
riuomenė buvo pagrindinė karinė jėga. Pagal 1588 m. Statutą, į
visuotinį šaukimą turėjo atvykti visi pilnamečiai bajorai žem-
valdžiai su savo arkliais, pašaru ir maistu. Karo tarnyba buvo
susijusi ne su bajoro asmeniu, bet su žemės valdymu. Jeigu šei-
moje buvo keli suaugę broliai, tai į karą jodavo vienas iš jų su
palydovais pagal valdomos žemės plota. Nepilnamečiai, našlės
ir sergantys bajorai turėjo atsiųsti vietoj savęs tinkamą karį.
Ponai, kaip ir anksčiau, buvo aukšti valdininkai ir sričių valdy-
tojai. Valstybinio aparato vietose nebuvo, todėl čia visi valdinin-
kai buvo ponų tarnai. Eiliniai bajorai neturėjo savo valdininkų
aparato, todėl į aukštus postus jų neskirdavo. Ponai buvo didžio-
jo kunigaikščio patarėjai ir vaidino pagrindinį vaidmenį pavietų
seimeliuose: jie buvo visų pavieto bajorų korporacijos vadai.

45
XVII a. bajorai savo valdiniams valstiečiams ir amatininkams
turėjo neribotą administracinę ir teismo valdžią. Bajoras, pasi-
kvietęs vaitą ir savo kaimyną bajorą, galėjo nuteisti valstietį net
m i r t i e s bausme.
Padidėjus žemės ūkio produktu paklausai, bajorai ėmė plės-
ti savo žemes ir didinti valstiečiams prievoles. Buvusioje vals-
tiečiu žemėje kūrėsi palivarkai. Lietuvoje rinka buvo siaura, pre-
kiniai-piniginiai santykiai plėtojosi lėtai, nes bajorai vis daugiau
produktu parduodavo užsienyje ir ten pirkdavosi reikalingus da-
lykus. Iš užsienio j i e gabeno vyną, dalgius, plieną, peilius, gelum-
be, popierių, šilką, auksą, odos dirbinius, dažus, ginklus, pietų
kraštu vaisius . Dvarų ūkiui užmezgus ryšius su užsienio rinka,
amatai ir prekyba nusmuko. Miestuose nebuvo naudojamas sam-
domasis darbas, todėl cechinė gamyba nesiplėtė. Žemės ūkyje
samdomasis darbas taip pat nebuvo naudojamas. Lietuvoje stip-
rėjo feodaliniai, o ne kapitalistiniai santykiai. Ūkis liko natūrinis,
žemdirbystės technika buvo primityvi. Feodalų ūki reikalingais
daiktais turėjo aprūpinti valstiečiai. Feodalų pajamos didėjo ne
plečiant arba intensyvinant žemės ūkį, bet apiplėšiant valstiečius.
Valstiečiai badavo ir skurdo, plito ligos. Valstiečiai priešindavosi
didėjančiam išnaudojimui arba mesdavo ūkius ir pabėgdavo. Dėl
valstiečiu bėgimo ir didelio mirtingumo XVII a. dirbamos žemės
plotai mažėjo. Visa tai stabdė gamybinių jėgų raidą. Bajorai at-
sigabendavo įvairių prekių iš užsienio ir versdavo valstiečius jas
p i r k t i aukštomis kainomis. Prekyba be m u i t ų ir rinkliavų žlug-
dė miestų amatus ir pati save; žemės ūkio gamybos mažėjimas
dėl valstiečių apiplėšimo, amatų ir prekybos žlugdymas dėl pre-
kių pirkimo užsienyje buvo Lietuvos ekonominio smukimo prie-
žastys. Lietuvos ūkio smukimą pagreitino XVII a. viduryje pra-
sidėję karai. Sustojo gamybos ir prekinio-piniginio ūkio plėtra.
Lietuvoje siautė badas ir maras, daug kaimų ištuštėjo. Bajorai
negalėjo atkurti savo palivarkų, nes valstiečių buvo nedaug ir
jie neturėjo darbinių gyvulių. Tik XVII a. pabaigoje dvarų ūkis
pradėjo atsigauti, tačiau valstiečių išnaudojimas padidėjo.

46
Mokesčiai, rinkliavos, kariuomenės plėšikavimai karų metu
sužlugdė amatininkus ir pirklius miestuose. Amatininku cechai
trukdė prekyba pirkliams, nes jie turėjo teisę neleisti prekiauti
savo gaminamais gaminiais. Seimuose bajorai nustatydavo ama-
tininkų gaminiams mažas kainas, o tai žlugdė amatus.
Karu metu prekyba plėtojosi labai menkai, nemaža jos dalis
teko smulkiems amatininkams. Valstiečiai pirko prekes iš savo
bajoru; šie stengėsi neįsileisti į savo valdas pirklių. Lietuvoje
muitai buvo gana dideli, o tai kliudė prekybai su kitomis šali-
mis. Be to, buvo daugybė privačiu muitu už kelius, t i l t u s , bras-
tas ir pervažas. Miestiečius vargino butų prievolė. Jie turėjo ap-
nakvyndinti bajorus, suvažiavusius j seimus ir seimelius. Feo-
dalu savavaliavimas žlugdė miestus. Turtingieji miestiečiai pir-
kosi dvarus, neturtingieji nuomojo iŠ feodalu žemės sklypus.
Miestiečiu perėjimas i valstiečiu kategorija reiškė darbo visuo-
meninio pasidalijimo mažėjimą. Visa tai rodė ūkio smukimą.
Šiaurės karo metu (1700-1709 m.) Lietuva ūkiškai visiškai
nusilpo. 1708 m. prasidėjo badas, o vėliau - maras. Baudžiavi-
nis ūkis pakriko dėl darbo jėgos trūkumo. Kadangi buvo daug
dirvonu ir nežinia kiek valstiečiu, 1717 m. buvo surašyti gyven-
tojai. Dvaru savininkai turėjo prisiekdami pasakyti, kiek turi
valstiečiu kiemu, žmonių ir ar nieko nenuslepia 9 .
Dėl ūkio nuskurdimo ir kitu šalių konkurencijos grūdų eks-
portas iš Lietuvos beveik sustojo. Bajorai neieškojo būdų kaip
išbristi iš krizės, stengėsi išsaugoti sau žemes ir baudžiaunin-
kus. Žeme jie ėmė dalyti valstiečiams už trečdalio arba ketvir-
tadalio derliaus činšą. Tik XVIII a. daugėjant gyventojų ir gau-
sėjant gyvulių palivarkai pradėjo atsigauti. Palivarkų steigimą
skatino žemės ūkio produktu paklausos didėjimas užsienio rin-
kose ir grūdu kainu kilimas.
Stambūs feodalai pradėjo steigti manufaktūras savo dvaruo-
se. Manufaktūrose baudžiauninkai dirbo nemokamai arba už
mažą užmokesti. Dėl prievartinio darbo ir nepakankamo dar-

47
b i n i n k ų sugebėjimo gaminiai buvo prastos kokybės ir negalėjo
konkuruoti su i m p o r t i n i a i s . Tik po 1775 m. reformų Nuolatinė
taryba nustatė generalinius prekybos su užsieniu muitus ir pa-
naikino bajoru muitines privilegijas bei vidaus muitus. Tačiau
k a p i t a l i s t i n i a i santykiai formavosi labai lėtai. Kapitalistinio ūkio
raida stabdė bajoru p o l i t i n i s viešpatavimas ir jų privilegijos.
Dvasininkų padėtis. Dvasininkai, kaip ir anksčiau, buvo privi-
legijuoti, laisvi nuo mokesčių ir prievolių. Jie gaudavo dešimtinę
ir išnaudojo savo valstiečius ir amatininkus. Rinkdavo kalėdinę
ir kitas bažnytines duokles. Ėmė mokesčius už santuoką, vaiku
krikštijimą ir m i r u s i ų j ų laidojimą. Gamindavo Įvairius paveikslė-
lius, rožančius ir pan. ir versdavo tikinčiuosius juos pirkti. Globo-
jo nepilnamečius įpėdinius, našles, organizuodavo įvairias religi-
nes šventes ir surinkdavo nemažas pajamas. Dideles pajamas gau-
davo iš smukliu, kurias steigė ne tik miesteliuose, bet ir kaimuose.
XVI a. antrojoje pusėje ir XVII a. bajorai nepalankiai žiū-
rėjo i dvasininku turtu ir politinės galios didėjimą. L635 m. sei-
mo k o n s t i t u c i j a apribojo teisę steigti naujus vienuolynus, kad
bajorų turtai nepatektu Į jų rankas. Bajoras, stojantis [ vienuo-
lyną, turėjo savo dvarą parduoti pasauliečiui. Uždrausta apmo-
kestinti turtus Bažnyčios naudai mokesčiais, didesniais kaip
7 proc. metinių pajamų. Vietoje dešimtinės dvasininkai gauda-
vo mokesti pinigais. Skundus dėl dešimtinės nemokėjimo nag-
rinėjo pilies arba žemės teismas 1 0 . Visa tai aiškinama reforma-
cijos įtaka ir bajorų diktatūros įsigalėjimu.
XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. centrinės valdžios pairi-
mas sudarė sąlygas vėl sustiprėti Bažnyčiai. Dvasininkų viršū-
nės glaudžiai bendradarbiavo su didikų oligarchija. Ypač su di-
dikais bendradarbiavo jėzuitai, turėję ne tik didelius turtus, bet
ir spaustuves bei platų mokyklų tinklą. Antra vertus, prieš Baž-
nyčios viešpatavimą ir jos idėjas stojo reformacijos šalininkai.
Socialinė ir ekonominė stambių feodalų ekspansija sukėlė
politinę reakciją, kuri reiškėsi suaktyvėjusiu katalikybės plėti-
mu. Katalikybė buvo feodalu ginklas prieš nacionalinę ir religi-

Volumina legum. T. 3. Str. 855.

48
ne kitų tautybių nepriklausomybe. 1596 m. pasirašyta Bresto
bažnytinė unija, kuri sukėlė miestiečiu opoziciją. Nemaža miestų
priėmė kalvinizmą. Reformacijos judėjimas suteikė feodalams
teisę valdyti savo žemėse esančias bažnyčias. Nors kalvinizmas
iš esmės reiškė buržuazijos interesus, tačiau Lietuvos feodalai
didikai pritaikė jį savo tikslams. Reformuodami Bažnyčią, jie
konfiskavo jos turtus ir žemes prijungė prie savo valdų.
Po Liublino unijos prasidėjo puolimas prieš reformaciją. Dau-
gumas feodalų išsigando antifeodalinio judėjimo, reformacijos
ideologų griežtų reikalavimų ir grįžo į katalikybę.
Valstiečių padėtis. Prekinių-piniginių santykiu plėtra vertė
feodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės ren-
tos. Norint gauti daugiau produktų, reikėjo racionaliau organi-
zuoti ūkį ir valstiečiams skirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinį
pajėgumą. Tai pasiekti buvo įmanoma tik apskaičiavus žemės
kiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečių ūkiuose, paskyrus vals-
tiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę, pašalinus tarp-
rėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais.
Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjį
kunigaikšti panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas.
Jam reikėjo vis daugiau lėšų kariuomenei samdyti, nes bajorų
pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga. Pradėtas valstiečių že-
mės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valakų reforma.
Valakų reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo ku-
nigaikščio valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atim-
ti iš jų užgrobtas žemes; 2) išmatuoti žemę valakais ir įkurdin-
tiems juose valstiečiams paskirti prievoles pagal žemės kiekį ir
jos kokybę; 3) nustatyti dirbamos žemės plotus didžiojo kuni-
gaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4) išaiškinti ir
nustatyti įvairius pajamų šaltinius; 5) suorganizuoti naują vals-
tiečių administraciją.
Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta tei-
sės aktų. 1514 m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais
bandyta reguliuoti ūkinę jų veiklą 1 1 . Dvarų valdytojai ir seniū-
11
Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955. T. L P. 101.

49
nai įpareigoti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti stacijų, reika-
laujama išskirti lauka, kurį įdirbtų dvaro žmonės, iš kurių vieni eitų
lažą, kiti - mokėtu už turimą žemę, mokėti činšo mokestį - po kapą
grašių per metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir
pajamų mokesčius, eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare
įvairių tarnų ir amatininkų tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems
paskirti činšo mokestį.
Dvaru laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešim-
tine Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kieki dvaro nelaisvai Šei-
mynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti i tris dalis, iš kurių dvi
atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos
dvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po
šių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai
priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikš-
tis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir valstiečių prievolių nor-
mas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Tra-
kų vaivadijų dvarų laikytojams 12 . Šiais nuostatais siekta padi-
dinti iŠ dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūri-
nės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produk-
tus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai tu-
rėjo būti parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui. Nuostatuo-
se įsakyta palikti reikiamą skaičių lažinių valstiečių, o kitus
apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statine kviečių ar-
ba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų kategorijų
žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to, nuosta-
tuose reikalaujama, kad b ū t ų geri trobesiai, inventorius, tin-
kamai prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomo-
ti, tačiau atiduoti ją be prievolių - kategoriškai draudžiama.
Nuostatai uždraudė dvarų valdytojams išnaudoti valstiečius sa-
vo interesams tenkinti.
Valstiečiai priešinosi nauju prievolių įvedimui, todėl didysis
kunigaikštis 1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavi-
nių prievolių išieškojimo . Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių vals-
tiečių žemes atiduoti kitiems už prievoles. Jeigu išėjęs valstietis
grįžtu, jam turėjo būti duota žemė kitoje vietoje. Laisvos žemės
neturėjo būti išnuomojamos už pinigus, kviečius ar medų, o ati-
duotos už tarnybą, kad būtų gaunama daugiau pajamų. Dvarų
valdytojai neturėjo teisės savintis pabėgusių valstiečių arba iš-
marų turto, įsakyta žiūrėti, kad valstiečiai nepardavinėtų ir ne-
ikeistų žemės bajorams ir tuo nemažintų didžiojo kunigaikščio
žemių ploto. Valstiečių sūnus urėdai turėjo išsiųsti mokytis ama-
to, nes dvare reikalingi įvairūs meistrai. Minėti nuostatai nelie-
tė valstiečiu žemės valdymo santykiu, o tik nustatė mokesčius ir
prievoles bei nurodė ūkininkavimo tvarka.
1557 m. balandžio l d. išleisti valakų nuostatai, o spalio 20 d.
-jų pakeitimai 1 4 . Pagal šiuos nuostatus valakų reformą vykdė
revizoriai ir matininkai.
Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą.
Buvo sudaromi sklypai po 30-33 margus (20-21 ha), paskirsto-
mi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kie-
mas arba sujungti 2-3 silpni kiemai gautų tris lygias vienam va-
lakui juostas žemės trijuose laukuose. Valstiečių kiemus per-
keldavo į vidurinį lauką ir jie įsikurdavo juostoje prie kelio. Taip
susidarė gatviniai kaimai po 40-50 kiemų. Valstiečiams prievo-
les paskirdavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarny-
bų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrin-
das buvo žemė, t. y. pagrindinė gamybos priemonė. Reformos
vykdytojai turėjo žiūrėti, kad kiekviena valstiečio šeima gautų
žemės tiek, kad galėtų iŠ jos pragyventi ir atlikti prievoles. Že-
mė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras - suskirstyta į ke-
turias rūšis: I rūšies - gera žemė, II - vidutinė, III - bloga ir IV
- labai bloga. Buvo nustatyta: činšo mokestis - 21,12,8 ir 6 gra-
šiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė - po dvi statines
avižų už geros ir vidutinės ir po vieną - už blogos žemės valaką
arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir viduti-
nės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, dvi vištos arba 16
pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai - už blogos ir labai blo-
14
Lietuvos TSR istorijos Šaltiniui. Vilnius, 1955. T. I. P. 172-178.

51
gos žemės valaką. Lažiniai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per
savaitę ir keturias dienas talkų per vasara. Visi valstiečiai mo-
kėjo žvejybos mokestį ir už stacija po 2,5 grašio.
Revizoriai turėjo žiūrėti, kad bajorai ir kiti valdiniai nedary-
tų nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matinin-
kų darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėję, kad
šie nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikš-
čiui. Revizoriai organizavo žemės matavimo darbus, apkeisda-
vo bajorų įsiterpusias žemes su valstybės žeme, ieškojo nuslėp-
tų ir neteisėtai užimtų žemių, drauge su urėdais dalijo valstie-
čiams valakus ir žiūrėjo, kad jie apsigyventu viduriniame lauke,
kad nesikurtų mažuose sklypuose, o urėdai ar bajorai nepasisa-
v i n t ų reformos fondui skirto miško.
Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būk-
les duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą, skyrė reikia-
mą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gau-
namas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstų
bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Revizorius
privalėjo surasti reikiamą skaičių tarnų dvarui ir piliai, kartu su
girininku parinkti žvėrių sekėjus, nustatyti reikalingą skaičių
amatininkų, skirti vaitus. Revizorių padėjėjai buvo matininkai;
jie už darbą gaudavo po tris valakus be prievolių.
Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: la-
žininkai, osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų
kaimai turėjo geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau
darbiniu gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto,
nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką.
Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. Už neat-
likimą pirmą kartą buvo baudžiama vieno grašio bauda, už ne-
atlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią
kartą plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildo-
mų prievolių: šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir
tiltų remontas, sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams.
Už mokesčių nesumokėjimą ir duoklių neatidavimą laiku buvo
baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už areštinę, be to, drau-

52
džiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesuž-
lugtų ūkis. Nuo mokesčių atleisdavo stichiniu nelaimiu, šeimos
narių ligos ir didelio skurdo atvejais.
Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad
nereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų
žemiu kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo
činšą ir davė dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osa-
dos ir 12 grašių už talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko
naktine sargyba, remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę.
Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo
ir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio viena die-
ną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė
javus arba ravėjo daržus. Daržininkams duodavo po tris margus
žemės. Jie parsisamdydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečius
ir buvo pigi darbo jėga.
Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo ku-
nigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatinin-
kai. Valstiečio tarnyba buvo kelio bajoro, arklininko, žvėrių
sekėjo, burtininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kuri jis
dirbo vietoje činšo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos bu-
vo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes
jie galėjo nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti
buvo šarviniai bajorai, maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo
po du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginės
tarnybos, mokėjo činšą. Arklininkai turėjo atlikti papildo-
mas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmų
tarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo
prievolių, o kitą valaką - už činšą. Sauliai, bebrininkai, bar-
čiai, žvejai gaudavo po valaką žemės be kitų prievolių. Ama-
tininkai taip pat turėjo po valaką žemės be prievolių.
Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai. Net už nusikalti-
mą žemė nebuvo atimama. Jiems leisdavo rinkti grybus ir uo-
gas, medžioti mažus žvėrelius savo valakuose, žvejoti ežeruose
ir upėse meškere ir mažais tinkleliais. Po rudens darbų su urė-

53
do ž i n i a valstietis galėjo išeiti uždarbiauti. Pabėgusiu valstiečiu
ieškodavo ir už tai konfiskuodavo jų turtą. Sugautus apgyven-
dindavo laisvame neįdirbtame valake. Valstietis, apgyvendinęs
savo valaką ir pardavęs trobesius, galėjo išeiti kitur, tačiau pri-
valėjo apsigyventi didžiojo kunigaikščio valsčiuje.
Po valaku reformos buvo pertvarkyta valstiečiu administra-
c i j a . Visi valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš tri-
jų l a u k ų , bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Ben-
driems reikalams aptarti turėjo kaimo vyrų sueigą - kuopą. Kuo-
pa rūpinosi bendrais ūkiniais reikalais ir santykiuose su dvaru
gynė savo narius. Kuopa pasipriešindavo didinamoms prievo-
lėms, todėl feodalai turėjo su ja tartis.
Valsčiaus centriniame dvare buvo seniūno arba dvaro lai-
kytojo būstinė. Reikalus tvarkė jo vietininkas su raštininkais.
Jie prižiūrėjo dvaro ūkį, ieškojo naujų pajamų šaltinių, vykdė
policijos ir teismo valdžia valstiečiams, kontroliavo prievolių
a t l i k i m ą . Valstiečių kaimai buvo suskirstyti j vaitystes po
400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytoju
paskirdavo v a i t ą . Vaitas varė valstiečius j darbą, ragino ati-
duoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų
ir valsčių ribas, žemės ežias ir kapčius. Jis pranešdavo dvaro
ūkvedžiui apie n u o s t o l i u s ir nusižengimus, atvesdavo valstie-
čius į vietininko teisiną ir jame pats dalyvavo, pranešdavo re-
vizoriui apie dvaro urėdų neteisėtus veiksmus. Be to, iš vals-
tiečių buvo skiriami du šuolininkai, kurie žiūrėjo, kad valstie-
čiams nebūtu daroma nuostolių ir kad šie jų nedarytų, padėjo
vaitui. Vaitai ir šuolininkai dažnai reikalaudavo sau įvairių rin-
k l i a v ų , todėl valstiečiai stengėsi, kad jais būtų skiriami kuopos
pasiūlyti žmonės.
Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūs
miškai buvo atriboti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Tokį atri-
bojimą vykdė paskirti komisarai. Miško žemė, tinkama žemdir-
bystei, buvo išmatuota valakais ir atiduota valstiečiams už prie-
voles. Netinkamą žemdirbystei žemę įrašydavo į registro kny-
gas. Šienaujamus plotus prijungdavo prie dvaro žemių arba iš-

54
dalydavo valstiečiams. Medžioti miškuose buvo uždrausta. Bu-
vo medžiojama tik didžiojo kunigaikščio naudai. Girininkai par-
duodavo valstiečiams išvirtusius medžius.
Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo
1-2 valakus žemės. Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė na-
tūra buvo pakeista pinigais. Kai kur Bažnyčiai buvo palikta de-
š i m t i n ė specialiu didžiojo kunigaikščio rastu.
Vykdant valaku reformą, valstiečiai davė pastotes ir darbi-
ninkus revizoriams ir matininkams. Seniūnai ir dvarų laikytojai
sudarydavo gavusių valakus valstiečių sąrašus ir perduodavo
jiems sklypu valdymą.
1567 m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikyto-
jams . Jose įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad
jie galėtų sumokėti ir dar sumokėtu sidabrine. Bado, gaisro ar
gyvulių kritimo atvejais valstiečiams suteikdavo mokesčių
lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo ieškoti iš valstie-
čių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus ir baus-
ti piniginėmis baudomis. Toli nuo dvaro gyvenantiems valstie-
čiams rekomendavo skirti činšą, nes atvykti i darbą dvare atim-
davo daug laiko. Duoti žemės vien už pinigini činšą buvo už-
drausta. Valstiečiai galėjo parduoti namus, inventorių ir išeiti iš
ūkio savo vietoje palikę kitą valstietį. Parduoti žeme jie neturė-
jo teisės. Valstiečiai turėjo teisę apskųsti seniūnų ir laikytojų
neteisėtus veiksmus revizoriui.
Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valakų reforma buvo baigta
apie 1565 metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stam-
būs feodalai vykdė valaku reformą savo valdose. Buvo panaikin-
ta valstiečių žemės nuosavybė, senos paprotinės prievolės, nuo
senovės susiformavusi jų gyvenimo tvarka, nes ji netiko išsivys-
čiusiems feodaliniams santykiams. Feodalinę rentą nustatydavo
nuo sklypo, ir feodalai galėjo lengvai keisti rentos formą ir dydį.
Galėjo lengvai priderinti valstiečių išnaudojimo formas prie be-
siplečiančios prekinės gamybos. Ši reforma buvo tolesnis feoda-
linių santykių ir baudžiavinės santvarkos raidos etapas.
Valstiečių padėtis nuolat blogėjo. Palivarkai buvo plečiami
atimant iš valstiečių žemę ir paliekant šeimai po puse valako.
Ta pati darė ir valstybinių bei bažnytinių žemių laikytojai. Se-
niūnai ir dvarų valdytojai steigė palivarkus savo nuožiūra. Ple-
čiant palivarkus, valstiečiams daugėjo lažo dienų. XVI a. vidu-
ryje vidurkis buvo dvi lažo dienos per savaite nuo valako, o
XVII a. viduryje - šešios dienos. Feodalai pradėjo reikalauti mo-
terų ir pusberniu lažo dienų, jų skaičių didindavo smulkindami
valstiečių valakus. Į talkas išvarydavo visus darbingus valstiečio
šeimos narius, palikdami vieną žmogų saugoti namu.
Valstybiniu ir bažnytinių valstiečių atliekamos prievolės bu-
vo analogiškos bajorų ir ponų valstiečių atliekamoms prievo-
lėms. Feodalai daugiau reikalavo kiaušinių, n a m i n i ų paukš-
čių, l i n ų , grūdų, grybų, riešutų, apynių ir kitų duoklių. Valstie-
čiai turėjo vežti feodalų prekes į turgus, pirkti prekes savo po-
no krautuvėje, malti grūdus jo malūne, velti audeklus vėlyklo-
se ir už viską mokėti.
Lažinis ūkis negalėjo gyvuoti be feodalų valdžios valstiečių
asmeniui. Tokia valdžią feodalai XVII a. turėjo neribotą: vals-
t i e č i u s parduodavo, kartu su žeme ir be jos, turėjo visą admi-
nistracinę ir teismo valdžią. Baudė fizinėmis bausmėmis, pri-
rišdavo prie stulpo, įsprausdavo į kaladę ir pan. Baudė už blo-
gai atliktą darbą, už dvaro tarnų neklausymą, už bažnyčios ne-
lankymą. Valstietis be pono leidimo negalėjo sukurti šeimos.
Tik valstybinių žemių valstiečiai galėjo skųstis didžiajam ku-
nigaikščiui, ir jis įsakydavo savo valdiniams ištirti skundus.
Feodalai savo valstiečius skirstė į valsčius, vaitystes ir dešim-
tijas, kad būtų lengviau valdyti. Vaitai ir dešimtininkai buvo pa-
renkami iš pasiturinčių valstiečių ir turėjo lengvatų.
XVIII a. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolinin-
kai, bajorai ir žemininkai. Daugiausia buvo prievolininkų, ku-
rie turėjo nuo ketvirtadalio iki viso valako žemės. Jie atliko lažą
arba mokėjo činšą, o dažniausiai - lažą ir činšą. Be to, turėjo
atlikti 12 dienų talkų, šarvarkų (taisyti kelius ir tiltus), kulti ja-
vus, eiti sargybą ir pan. Taip pat turėjo duoti duokles natūra.

56
Valstybiniu ir bažnytinių žemių valstiečiai, be mokesčių (pa-
dūmės), turėjo mokėti kvarta ir hiberną (mokesčius kariuo-
menei išlaikyti).
Atskira valstiečių kategorija buvo bajorai ir žemininkai. Iš-
nykus bajoru pašauktinei kariuomenei, jie skyrėsi nuo valstie-
čių tuo, kad neatliko lažo, o mokėjo činšą. Daugiausia gyveno
valstybinėse žemėse, tačiau jos savininkais nebuvo. Gyveno ge-
riau už lažinius valstiečius ir atlikdavo dvarui karinę bei polici-
ne tarnyba.
Žemininkai XVIII a. nebuvo žemės savininkai. Jie naudojo-
si sodybine ir gauta dvaro žeme ir mokėjo už ją činšą, atliko
dvarui sargybą prie rūmų, prižiūrėjo turguose tvarką, padėjo
surinkti iš valstiečių mokesčius, saugoti ir ginti dvaro žemių ri-
bas. Žemininkai turėjo turėti savo namus su seklyčia ir ūkio
trobesiais, gerą žirgą, balną, ginklus ir uniformą. Nusikaltusi
žemininką ponas perkeldavo j bajorus.
Visi valstiečiai turėjo atlikti prievoles Bažnyčiai produktais
ir pinigais.
Miestiečių padėtis. Valakų reforma palietė ir miestiečius.
Miestų, neturinčių Magdeburgo teisių, žemės buvo išmatuotos
valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. Miestiečiai už valaką ge-
ros žemės mokėjo 50 grašių, už vidutinės - 40 grasių ir už blo-
gos- 30 grašių.
Miestų gyventojai susidėjo iš turtingos feodalų viršūnės, tur-
tingų pirklių, vidutinių sluoksnių - amatininkų, prekybininkų,
proletariato - pameistrių, mokinių, darbininku ir tarnų.
Svarbiausi prekių gamintojai buvo cechų amatininkai, nes
įmonių miestuose buvo nedaug. Amatininkai, norėdami išvengti
feodalinės priklausomybės, organizuodavosi į cechus. Cechas
gaudavo didžiojo kunigaikščio patvirtintą statutą ir privilegiją,
kuri draudė ne cecho nariams verstis amatu. Cechų meistrai
pirkdavo žaliava, gamindavo gaminius ir juos parduodavo. Tarp
cechų ir feodalų jurisdikų kildavo ginčų, nes įstojęs į cechą bu-
vęs feodališkai priklausomas amatininkas tapdavo miestiečiu.
Ilgainiui feodalai pasiekė, kad ir cechų nariai nuo jų priklausy-

57
t u . Ypač daug priklausomu cechų turėjo dvasininku viršūnės.
Cechu nariai puldavo necechinius amatininkus ir naikindavo
jų dirbtuves. Cechai patys realizuodavo savo gaminius. Juose
meistrai išnaudojo mokinius. Vyko kova tarp meistrų ir pa-
meistrių.
Amatų cechinį sutvarkymą rėmė didysis kunigaikštis, magist-
ratas ir jurisdikų savininkai, nes gaudavo iš cechų pajamų. Ba-
jorai seimuose ir seimeliuose nustatydavo žemas gaminių kai-
nas ir tuo žlugdė amatininkus. Cechai darėsi uždari, nes meist-
rai nenorėjo, kad jų daugėtų. Cechų nariai skirstė miestą i ap-
tarnavimo rajonus ir naujų narių į cechus nenorėjo priimti. Ce-
chai turėjo savo karine organizacija ir vėliava.
Pirkliai organizuodavosi į bendrijas. Tapti pirkliu buvo gana
sunku. Žmogus turėjo būti laisvas ir 5-7 metus dirbti pas savo
patroną padėjėju. Po to reikėjo duoti ištikimybės priesaika mies-
tui, ir tada buvo priimamas i pirklių luomą. Miesto pirklių or-
ganizacija buvo uždara ir naujų narių neįsileisdavo. Bendrija
rėmė savo narius kreditais, organizavo jų apsaugą mieste ir už
jo r i b ų , gynė reikalus magistrate ir seimuose. Stambiausi pir-
k l i a i buvo bendrijos valdybos nariai.
Prekybos plėtotei labai trukdė muitai. Valstybiniai muitai bu-
vo išnuomojami. Muitų nuomotojas, sugavęs nesumokėjusius
muito pirklius, konfiskuodavo prekes; pusė prekių tekdavo jam,
o kitos - iždui. Senieji muitai buvo imami už importo ir ekspor-
to prekes. Naujais muitais buvo apmokestinti raguočiai, vaškas,
medus, žuvys, oda, nustatyti ir papildomi muitai. Be to, feoda-
lai imdavo muitus už tiltus, pervažas, brastas ir kelius kiekvie-
nas savo valdų ribose.
Ginkluoti feodalai, atvykę į miestus, gaudė gyventojus ir vežė
į baudžiavą. Daug žalos miestiečiams padarydavo butų prievolė.
Miestiečiai turėjo apgyvendinti atvykusius į seimus ir suvažiavi-
mus feodalus, todėl vengė statyti gerus namus. Kiti bėgo iš mies-
tu ir pirko žemę. Didelių miestų valdybų nariai turėjo bajorų tei-
ses ir naudojosi miesto palivarkais. Miestiečių virtimas žemval-
džiais buvo miestu organizacijos ir kartu ūkinės krizės padarinys.

58
Magdeburgo miesto teisę turintys miestai rinko valdyba, ku-
rią sudarė administracijos, iždo ir teismo valdininkai. Rotušėje
vykdavo valdybos posėdžiai, ten buvo miesto kasa, saikai ir ka-
lėjimas. Valdybos narius rinko iki gyvos galvos. Magdeburgo
miesto teises turintys miestai ir miesteliai mokėjo didžiajam ku-
nigaikščiui mokesčius. Miesto magistratas buvo sudarytas iš pa-
tricijų - miesto tarybos narių. Burmistrai, tarėjai ir šuolininkai
buvo kooptuojami iš giminių ir paprastu miestiečiu reikalais ma-
žai rūpinosi.
Didysis kunigaikštis nesikišo j dvasininkų ir feodalu mieste-
liu valdymą. Jis tik gaudavo vadinamąją kapščizną, t. y. mokesti
nuo smuklių.

2. Valstybinė santvarka
Seimo reforma. Seimas buvo aukščiausiasis valstybinės valdžios
organas. Iš pradžių jis susidėjo iš Ponų tarybos su didžiuoju ku-
nigaikščiu priešakyje. Svarbiausiems (didžiojo kunigaikščio rin-
kimo, unijos su Lenkija arba karo) klausimams svarstyti buvo
Šaukiamas išplėstinis seimas, kuriame turėjo dalyvauti įtakingi
dvasiškiu ir pasauliečiu feodalu atstovai. XVI a. pradžioje ypač
aktualūs tapo karo ir mokesčių karo reikalams k l a u s i m a i . Jie
tiesiogiai lietė tarnybinius bajorus-pagrindinę karinę jėgą. Tar-
nybinių bajorų atstovai buvo kviečiami i seimą, kai reikėjo svars-
tyti karo prievolės ir mokesčių karo reikalams dydi. Tokie sei-
mai vadinti didžiaisiais. Nuo 1512 m. nustatyta, kad iš kiekvie-
no pavieto j tokį seimą atvyktų po du bajorų šlėktų atstovus.
Didysis kunigaikštis turėjo kviesti i seimą bajorų atstovus,
nes jų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių ir mokesčių valsty-
bei. 1528-1529 m. seimas priėmė I Statutą ir ėmė leisti įstaty-
mus. Tačiau tarnybinių bajoru atstovų pageidavimai seime ne-
buvo privalomi. Seimo sudėtis juridiškai nebuvo nustatyta. Sei-
muose visada dalyvaudavo vyskupai, vaivados, kaštelionai arba
ponai, paiždininkis, kancleris, etmonas, pataurininkis, raikyto-
jas, arklininkas, taurininkas, pakamorė, stalininkas, vyriausias
virėjas, kalavijuotis, žemės ir rūmų maršalkos, karužai, seniū-

59
nai ir dvaru laikytojai, vietininkai, tijūnai, stačiatikių vyskupai.
Bajorai turėjo teisę atvykti į seimą patys. Seime dominavo ku-
nigaikščiai ir ponai, o bajorai nevaidino svarbaus vaidmens. Jie
buvo kviečiami pasakyti savo nuomonę kuriuo nors klausimu.
Ponu taryba apsvarstydavo visus projektus ir pranešdavo nuta-
rimų turinį bajorų atstovams. Taigi seimas - tai ponų pasitari-
mas, kuriame dalyvaudavo ir bajorų atstovai.
Likvidavus dalines kunigaikštystes, reikėjo šaukti seimus ben-
driems valstybės reikalams aptarti. Iki XVI a. šeštojo dešimt-
mečio nebuvo teisės aktų, nustatančių seimo sudėti. Bajorų at-
stovus i seimą parinkdavo vietos urėdai ponai. Seimo reformų
klausima bajorai iškėlė 1565 m. Reformos būtinai reikėjo, nes į
seimą atvykdavo ne visi šaukiami bajorai, ir todėl kildavo klau-
simas, gali atvykusieji spręsti reikalus, ar ne. Dažnai bajorai pa-
reikšdavo, kad jų laukia ūkio darbai ir jie negali posėdžiauti
seime. Seimų organizavimo tvarka nustatyta 1566 m. Statute.
Jame pasakyta (III skyrius, 6 str.), kad visus gynybos ir teisin-
gumo reikalus svarstys seimas. Pavietuose įsteigiami bajorų sei-
meliai, kuriuose dalyvauja vaivados, kaštelionai ir Žemės urė-
dai. Seimeliai susirenka prieš keturias savaites iki seimo, ap-
svarsto didžiojo kunigaikščio atsiųstame rašte iškeltus klausi-
mus ir pavieto bei vaivadijos reikalus. Po to išrenka po du kiek-
vieno žemės teismo pasiuntinius į seimą ir paveda jiems išdės-
tyti seime pavieto bajorų nuomonę didžiojo kunigaikščio iškel-
tais klausimais ir pavieto poreikius.
Seimas buvo pagrindinis valdžios organas, o didysis kunigaikš-
tis tapo tik pirmuoju urėdu valstybėje. Jau 1566 m. Statutas nu-
statė, kad valstybės gynimo klausimus sprendžia seimas, kuria-
me dalyvauja kunigaikštėliai, ponai tarėjai, maršalkos ir kiti Že-
mes bei rūmų urėdai, ponai vėliavininkai ir pavietų pasiunti-
mai. Seimas svarstydavo ir kitus valstybės reikalus, kad būtų
tenkinami bajorų interesai. Seimai buvo šaukiami pagal reikalą
Ponų tarybos patarimu ir bajorų prašymu. 1588 m. Statutas pa-
brėžė, kad Įstatymai būtų leidžiami tik seime, visų luomų suti-
kimu. Luomais buvo laikomi didysis kunigaikštis, Ponų taryba
ir bajorų pavietų seimelių išrinkti pasiuntiniai. Seimai sprendė

60
karo ir taikos klausinius, ekonominius ir finansinius reikalus,
svarstė santykius su užsienio šalimis, įvairias sutartis, tvarkė iž-
dą, skyrė mokesčius, nustatė muitus, rinkliavas ir net kainas.
Tam tikrais atvejais seimas buvo aukščiausiasis teismo organas.
Jis sprendė didžiojo kunigaikščio įžeidimo, valstybiniu nusikalti-
mu, bajoru garbes paneigimo, valdininkų nužudymo ir jų sužalo-
jimo bylas. Seimas rinko didįjį kunigaikštį ir iš dalies kontroliavo
jo veiklą. Kunigaikštis turėjo atsakyti į paklausimus ir įvairius
priekaištus. Seimas buvo feodalų atstovaujamasis organas.
Didysis kunigaikštis šaukė ponus ir stambius žemvaldžius i
seimą asmeniškai, bajorai buvo kviečiami bendrais šaukimais.
Pagal 1567 m. nuostatus, raštai dėl seimo sušaukimo buvo siun-
čiami pilies teismui prieš dvi savaites iki sesijos. Seimo kanc-
leris bendrame posėdyje informuodavo ponus ir bajorų atsto-
vus apie didžiojo kunigaikščio poziciją. Po to klausimus atski-
rai apsvarstydavo ponai ir bajoru atstovai. Juos apsvarstę, vėl
susirinkdavo j bendra posėdi ir priimdavo sprendimą vienbal-
siai. Nesutinkantiems dažnai grasindavo, o kartais priversda-
vo sutikti su daugumos nuomone. Tokia tvarka buvo priimami
sprendimai karo, mokesčiu, prievolių ir kitais klausimais.
Pavietų seimeliai. Pavietų seimeliai buvo organizuoti 1565 m.
Vilniaus seimo nutarimu. Seimeliai turėjo rūpintis visais pavie-
to reikalais, teisingumu ir gynyba. Į seimelius suvažiuodavo pa-
vieto urėdai, kaštelionai, kunigaikštėliai, ponai ir bajorai.
1567 m. Gardino seimas nustatė privalomą bajorų dalyvavimą
seimeliuose. Be priežasties neatvykusius bajorus baudė bauda
ir atimdavo teisę prieštarauti priimtiems nutarimams. Pirmieji
pavietu seimeliai buvo sušaukti 1566 m. Bajorai gaudavo didžio-
jo kunigaikščio universalą šaukti pavietų seimelius; jame būda-
vo surašyti numatomi svarstyti seime klausimai. Be to, univer-
sale galėjo būti įvairių didžiojo kunigaikščio įsakymų.
Seimeliai buvo įvairūs: priešseiminiai, poseiminiai, rinkimi-
niai, kaptūriniai.
Priešseiminis seimelis pirmiausia išklausydavo didžiojo ku-
nigaikščio pasiuntinio kalbą, po to rinkdavo delegatus į seimą
ir rengdavo jiems instrukciją kaip elgtis seime. Visada įsakyda-

61
vo delegatams priminti didžiajam kunigaikščiui apie bajoru tei-
sių pažeidimus arba pažadų nevykdymą, paprašyti naujų teisių
ir privilegijų.
Poseiminiai seimeliai susipažindavo su seimo priimtais nuta-
rimais. Pranešimai apie mokesčius arba ruošiamų karo žygį bū-
davo įforminti didžiojo kunigaikščio universalu, kiti vidaus rei-
kalai - surašyti į seimo konstitucijas. Be to, atskiri pavietai lauk-
davo, kad seimas išspręstųjų reikalus. Poseiminis seimelis pavie-
te turėjo būti sušauktas per keturias savaites po seimo sesijos.
Lietuvos Statute nepasakyta, kad seimo nutarimai seimelyje gali
būti svarstomi ir kritikuojami. Bajorai turėjo su jais susipažinti ir
vykdyti. Seimo konstitucijos būdavo skelbiamos turguose, iška-
binamos prie bažnyčių ir pan. Poseiminio seimelio nutarimai va-
dinosi laudemijomis. Kartais didysis kunigaikštis norėdamas su-
žinoti visų bajorų nuomone pasiūlydavo apsvarstyti poseiminiuose
seimeliuose seime iškeltus, bet neišspręstus klausimus.
Rinkiminiai seimeliai rinko kandidatus (po 1565-1566 m. re-
formos) i žemės teismo teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietą. Rin-
kimų teisė nuolat buvo plečiama, ir 1588 m. Statutas suteikė
teisę rinkti pakamarį, karužą ir vaznius.
Nuo 1582 m. rinkosi (vasario 2 d.) vadinamieji grabnyčių sei-
meliai, kurie išrinkdavo du Vyriausiojo tribunolo narius. J grab-
nyčių seimelį niekas neturėjo teisės atvykti ginkluotas šauna-
muoju ginklu. Kartais grabnyčių seimelyje bajorai svarstydavo
ir kitokius savo reikalus.
Kaptūriniai (tarpuvaldžio) seimeliai susirinkdavo, mirus di-
džiajam kunigaikščiui. Bajorai susirinkdavo ginkluoti ir manė,
kad visa valdžia priklauso jiems. Kaptūriniai seimeliai išrinkda-
vo delegatus į seimų, kuris rinko d i d į j į kunigaikšti. Bajorai neiš-
siskirstydavo, kol išrinkdavo naują didįjį kunigaikštį.
Centriniai ir vietiniai valdymo organai. Visi urėdai skirstėsi
į centrinius ir vietinius. Centriniai savo ruožtu skirstėsi į visos
Žemės ir didžiojo kunigaikščio rūmų urėdus. Žemės ir rūmų
urėdų kompetencija nebuvo griežtai atribota.
Pirmasis urėdas buvo didysis maršalka, iš dalies vykdęs vi-
daus reikalų ir teisingumo m i n i s t r ų funkcijas. Jis p i r m i a u s i a rū-

62
pinosi tvarka ir saugumu didžiojo kunigaikščio buvimo vietoje,
tvarkė jo garbei skirtas iškilmes. Didžiojo maršalkos valdžios
ženklas buvo lazda; pakelta lazda reiškė, kad reikalaujama ty-
los ir klausyti maršalkos. Seimu metu didysis maršalka žiūrėjo
tvarkos, turėjo teisę areštuoti ir bausti nusikaltėlius.
Rūmu maršalkai buvo pavaldūs didžiojo kunigaikščio rūmu
urėdai ir tarnai. Jis rūpinosi didžiojo kunigaikščio saugumu ir
tvarka rūmuose, pavaduodavo didįjį maršalka.
Antrasis urėdas buvo kancleris, turėjęs žinioje valstybės kan-
celiarija ir antspaudą. Kancleris tikrino visus valstybinės reik-
mės raštus ir aktus vidaus ir užsienio klausimais. Jis buvo lai-
komas Lietuvos teisiu saugotoju, todėl galėjo neantspauduoti
net didžiojo kunigaikščio aktu, prieštaraujančių Statutui. Kanc-
leris rūpinosi teisės kodifikacija, redagavo teisės aktus, pri-
iminėjo užsienio šalių atstovus ir kalbėjo su jais didžiojo kuni-
gaikščio vardu. Jis tvirtino teismu išduotas banicijas bei infa-
mijas (nuosprendžius dėl nusikaltėlių ištrėmimo ir garbės at-
ėmimo ir mirties nuosprendžius), rūpinosi, kad iš valstybės kan-
celiarijos neišeitų aktai, pažeidžiantys didžiojo kunigaikščio
arba bajoru teises. Kanclerio pavaduotojas buvo pakaneleris,
jis turėjo mažąjį antspaudą ir jo antspauduoti rastai taip pat
galiojo.
Trečiasis urėdas- tai Žemės paiždininkis, kurio žinioje buvo
valstybės pajamos ir išlaidos, pinigu kaldinimas, algų išmokėji-
mas samdytai kariuomenei, valstybiniai dvarai, miškai ir vande-
nys. Jis tvarkė šių turtų administravimą, kontroliavo gaunamas
iš ekonomijų pajamas. Dalį pajamų rinko pats paiždininkis iš
atiduotu bajorams už nuopelnus valstybinių turtų.
Rūmų iždininkas tvarkė asmenini didžiojo kunigaikščio iždą.
Tarp centrinių urėdų svarbūs buvo Didysis Lietuvos etmo-
nas ir lauko etmonai, vadovavę kariuomenei ir tvarkę jos rei-
kalus. Etmono valdžios ženklas buvo buožė. Didysis Lietuvos
etmonas turėjo savo žinioje bajoru pašauktinę ir samdytą ka-
riuomene. Pagal jo išleistus artikulus valdžia buvo plati. Jis
vadovavo karo veiksmams, turėjo bajorų, privalančių vykti į
žygį, sąrašus. Senius ir sergančius atleisdavo nuo prievolės, o

63
neatvykusius į žygį ir nusikaltusius jo metu baudė įvairiomis
bausmėmis.
Lauko etmonas buvo didžiojo etmono pavaduotojas ir vado-
vavo samdytai kariuomenei.
Prie svarbesnių centrinių urėdų priskirtini referendoriai, rink-
davę ir pateikdavę didžiajam kunigaikščiui skundus.
Ypatingas centrinis urėdas buvo Lietuvos instigatorius -vals-
tybės prokuroras. Jis kaltino didžiojo kunigaikščio įžeidimo, ki-
tokių nusikaltimų kunigaikščiui ir valstybei bylose.
Buvo nemažai antraeilių žemės ir rūmų urėdų, atlikusių nedi-
deles pareigas arba buvusių tik garbės urėdais. Iš jų paminėtini:
pakamorė, taurininkas, pataurininkis, raikytojas, stalininkas, me-
džioklis, patalininkas, arklidininkas, kalavijuotis ir kt. Jie vadino-
si didžiaisiais, siekiant atskirti nuo tokių pačių pavietų urėdų.
Pirmąją urėdų kategoriją sudarė didžiojo kunigaikščio dva-
riškiai. Vieni jų dirbo raštinėje ir atliko administracijos funkci-
jas, kiti buvo palydovai ir stovėdavo garbės sargyboje.
Antroji urėdų kategorija buvo vietos urėdai. Lietuvos Di-
džioji Kunigaikštystė 1566 m. buvo suskirstyta į 13 vaivadijų
ir 30 pavietų 1 6 . Vaivadijos priešakyje buvo vaivada ir kaštelio-
nas. Vaivada atliko karines, administracines ir teismo funkci-
jas, visuotinio šaukimo metu vadovavo bajorams. Valdė vals-
tybines žemes, kurių jis buvo seniūnas. Centriniame vaivadi-
jos paviete jam visiškai priklausė administratoriaus ir teisėjo
pareigos. Necentriniuose pavietuose vaivadų vaidmuo buvo
mažesnis: j i e čia buvo tik kariniai viršininkai. Mirus žemės teis-
mo teisėjui, vaivada šaukė pavieto seimeli kandidatams į tei-
sėjo pareigas išrinkti ir pristatydavo išrinktus kandidatus di-
džiajam kunigaikščiui tvirtinti. Magdeburgo miesto teisę tu-
rinčiuose miestuose vaivada rūpinosi miesto apsauga ir tvarka
jame, prižiūrėjo matus ir nustatinėjo prekių kainas. Vaivada
teisė žydus visoje vaivadijoje. Vaivadai talkino jo paties pa-
skirtas pavaivadis.

16
ao . Boe K . , 1910. C . 5 8 .

64
Žemaičiu seniūnas, Polocko ir Vitebsko vaivados buvo ren-
kami seimeliuose. Išrinktuosius tvirtino didysis kunigaikštis. Kitų
vaivadijų vaivadas skyrė didysis kunigaikštis.
Kaštelionas savarankišku funkcijų neturėjo ir buvo laikomas
vaivados pavaduotoju. Kaštelionai - tai centrinių pavietų bajo-
rų vadai. Jie atliko necentrinių pavietų maršalkų funkcijas.
Pavietai turėjo administracinę, karinę ir politinę reikšmę, bu-
vo gana savarankiški vienetai. Kiekvienas jų turėjo savo seime-
lį, teismus, urėdus ir savo mokesčių sistemą. Necentriniuose pa-
vietuose aukščiausiasis urėdas buvo maršalka. Karo metu jis nu-
vesdavo vaivadai susirinkusius pavieto bajorus, taikos metu da-
lyvavo bajorų karinės parengties apžiūrose, pirmininkavo bajo-
rų seimeliuose.
Antrasis pagal svarbą po maršalkos buvo pakamaris - žemės
ginčų teismo teisėjas. Po jo buvo vėliavininkas, pranešdavęs pa-
vieto bajorams apie visuotini šaukimą, tikrindavęs atvykusius ir
jų ginkluote, surašydavęs ir perduodavęs juos maršalkai arba
kaštelionui, nešdavęs pavieto vėliavą. Karo metu pradėdavo ei-
ti pareigas vaiskis. Jis gyveno pilyje ir ja saugojo, rūpinosi pa-
vieto saugumu. Svarbesnes pilis saugojo horodnyčiai.
Paviete administracines ir teismo funkcijas turėjo pilies se-
niūnas, buvęs ir pilies teismo pirmininku. Pilies seniūnų nebu-
vo centriniuose pavietuose, nes tas pareigas atliko patys vaiva-
dos. Tačiau Bresto, Mstislavlio ir Minsko vaivados neturėjo pi-
lies seniūnu pareigų, nes nuo seno seniūnai buvo skiriami šių
vaivadijų centriniuose pavietuose. Teismo seniūnijas dažniau-
siai gaudavo ponai, kurie patys neįstengdavo atlikti pareigų, to-
dėl kiekvienos pilies seniūnas turėjo paskirti savo vietininką.
Pilies seniūnas arba paseniūnis skelbė didžiojo kunigaikščio uni-
versalus ir kitus raštus bei įsakymus bajorams, vykdė tuos įsaky-
mus, prižiūrėjo mokesčių rinkimą, vykdė teismo sprendimus,
savo žinioje turėjo vaznius ir kalėjimą. Pilies seniūnai teisė ba-
jorus už padarytus nusikaltimus.
Antrai pavietų urėdų kategorijai priklausė valstybinių dvarų
laikytojai. Valstybiniai dvarai buvo suskirstyti į ekonomijas, skir-

65
tas didžiojo kunigaikščio šeimai išlaikyti, ir i s e n i ū n i j a s , kurios
buvo išdalijamos nusipelniusiems bajorams. Bajorai nedidelę
gaunamu pajamų dali atiduodavo valstybės iždui. Valstybiniu
dvaru administratoriai vadinosi seniūnais ir laikytojais. Laiky-
tojai turėjo mažesnes valdas. Seniūnai ir laikytojai privalėjo rū-
pintis ūkiu, valdyti ir teisti valstiečius.
Trečiai kategorijai priklausė įvairūs garbės urėdai. Kiekvie-
name paviete buvo stalininkas, pastalininkis, taurininkas, pa-
taurininkis, raikytojas, kalavijuotis, arklidininkas, raktininkas,
paraktininkis, kelininkas ir kt. Daugumas jų neturėjo pareigų ir
tai buvo bajorų tuščios garbės patenkinimas.
Teismas. 1564 m. Bielsko seime ponai atsisakė teisėjų teisių
ir sutiko sudaryti bendrus visų feodalinių sluoksnių teismus, kaip
to ilgą laika reikalavo eiliniai bajorai. Šiame seime didysis kuni-
gaikštis išleido privilegija dėl naujų teismų ir kunigaikštystės
administracinio-teritorinio suskirstymo į pavietus. 1565 m. Vil-
niaus seimas suskirstė teritorija į 30 pavietu, kiekvienas pavie-
tas buvo teismo apygarda. 1566 m. Statutas nustatė tris teismus:
žemės, pilies ir pakamario.
Žemės teismas nepriklausė nuo administracijos ir susidėjo
iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. 1566 m. Statuto nustatyta tvarka
didysis kunigaikštis šaukdavo pavieto bajorų suvažiavimą, į ku-
rį atvykdavo visi turintieji paviete nuosavas žemes. Suvažiavi-
mas į teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietas išrinkdavo po keturis
tinkamus ir sumanius bajorus, išmanančius teisės dalykus, krikš-
čionis, seniai gyvenančius tame paviete, ir vaivada pristatydavo
juos didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis iš šių kandi-
datų rinko teisėją, pateisėjį ir raštininką. Teismo nariai buvo
skiriami iki gyvos galvos arba iki suteikiant aukštesnes parei-
gas. Visi teismo nariai sudarė teismo kolegija ir kolegialiai spren-
dė bylas. Vienam teismo nariui dėl svarbių priežasčių negalėjus
atvykti j teismo sesiją, kiti du pasirinkdavo iš bajorų tinkamą jo
pavaduotoją; šis prisiekęs įgydavo teisėjo teises. Teismo rašti-
ninkas turėjo padėjėją, tačiau už protokolų teisingumą atsakė
pats. Teismui talkino vaivados paskirtas vaznys. Vaznys kvies-

66
davo į teismą bylos šalis, liudydavo teisme, ką matė ir girdėjo,
vykdė teismo sprendimus. Vaznys tyrimą vietoje įformindavo
protokolu ir uždėdavo savo antspaudą. Remiantis įrašytu į teis-
mo knygas vaznio pareiškimu galėjo prasidėti byla.
Žemės teismas organizuodavo tris sesijas per metus. Jam bu-
vo žinybingos karo tarnybos atlikimo ir žemėvaldos teisiu pa-
žeidimo bylos. Šis teismas nagrinėjo skundus dėl trečiųjų teis-
mo ir kuopos teismo sprendimu nevykdymo, ginčus dėl bajorų
kilmės ir luomo, įžeidimu ir grasinimų atvejus.
Pilies teismas gynė bajoru gyvybę ir turtą bei garbę. Šio teis-
mo pirmininkas buvo pavieto seniūnas, turintis teismo funkci-
jas. Seniūnas turėjo daug kitokiu reikalų, todėl bylas sprendė
paseniūnis ir pilies urėdai. Paseniūnis pasiskirdavo pavaduoto-
ja, sprendusi bylas jam nesant. Be to, seniūnas paskirdavo pilies
teismo teisėja ir raštininką iš vietinės kilmės bajorų. Pagal Lie-
tuvos Statutą, teismo nariai turėjo išmanyti teisės dalykus, būti
vietinės kilmės, krikščionys ir mokėti baltarusiu kalbą. Teismo
posėdyje dalyvaudavo trys teismo nariai. Teismo šaukimus iš-
nešiodavo vaznys. Jis apžiūrėdavo įvykio vietą, teisme patvir-
tindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo įvykdant teismo nuosp-
rendžius, o teismo proceso metu atlikdavo tvarkdario pareigas.
Pilies teismas pradėdavo savo posėdžius kiekvieno mėnesio
pirmą dieną, ir jo sesija trukdavo dvi savaites. Teismas vedė sa-
vo knygas, kurių pirmoje dalyje buvo įrašomi pareiškimai, ant-
roje - teisminio nagrinėjimo aktai. Pilies teismas buvo baudžia-
masis teismas. 1566 metų Statutas jam paskyrė tokias bylas: ba-
jorų namų užpuolimo, padegimo, plėšimų kelyje, išžaginimo,
vagystės, sukčiavimo ir nužudymo. Pilies teismas teisė tik tik-
ruosius savarankiškus bajorus. Ne bajorus, nesavarankiškus ba-
jorus ir neturinčius Magdeburgo miesto teisių miestiečius teisė
seniūnas kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas.
Pakamario teismas sprendė žemės ežių ginčus. Bajorų, toto-
rių, miestiečių ir bažnyčių žemės buvo susimaišiusios su valsčių
ir pilių žeme, kai kurie dvarai buvo valdomi bendrąja valdymo
teise ir dėl to kildavo daug žemės ginčų. Šių ginčų ypač padau-

67
gėjo, prasidėjus valakų reformai, nes buvo naikinami rėžiai ir
apkeičiamos žemės. Todėl nuo 1565 m. į pavietus pradėti skirti
vadinamieji pakamariai, kurie sprendė žemės ginčus. Iš pradžių
pakamarį skyrė didysis kunigaikštis savo nuožiūra. 1588 m. Sta-
tutas suteikė bajorams teisę išrinkti į pakamario vietą keturis
kandidatus, iš kurių vieną didysis kunigaikštis skyrė pakamariu.
Pakamaris pasirinkdavo pavaduotoją vadinamąjį kamarniką.
Jam padarius byloje nedideliu pažeidimu, buvo galima skustis
pakamariui. Pakamaris sprendė bylas žemės ginčo kilimo vieto-
je. Jis skirdavo kuopos teismo vietą, vedė teismo knygas, daly-
vaudavo d a l i j a n t i s paveldėtą žeme įpėdiniams, prašiusiems jį
padalyti jiems paveldėtą žemę.
Mirus didžiajam kunigaikščiui, bajorai sudarydavo vadinamąjį
kaptūrinį teismą, sprendusį visas bylas, nes tuo metu sustodavo
teismų ir kitų įstaigų veikla. 1587 metų Vilniaus bajorų suvažiavi-
mas nustatė, kad kaptūrinis teismas susideda iš pilies bei žemės
teismų teisėjų ir pakamario.
Bylos šalys galėjo susitarti ir sudaryti vadinamąjį trečiųjų teis-
mą. Vienas teisėjų buvo pasirenkamas abiejų šalių ir vadinosi
superarbitru. Kitus po vieną arba po du paprašydavo kiekviena
šalis, ir jie vadinosi arbitrais. Trečiųjų teismo sprendimas turėjo
b ū t i vykdomas kaip ir kitų teismų sprendimai. Jie buvo įrašomi
į žemės teismo knygas.
Didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylas sprendė kuopos
teismas. Kuopos teismą sudarydavo trys teisėjai. Kiekviena šalis
skirdavo savo teisėją, o trečiąjį teisėją pasirinkdavo abi šalys; ša-
lims nesusitarus, teisėją paskirdavo vaivada arba seniūnas. Spręsti
baudžiamųjų bylų kuopos teismas išvykdavo į nusikaltimo vietą,
o civilinių bylų dėl žemės arba nuganymų - į sklypą, kur buvo
kilęs ginčas. Kuopos teismas sprendimą skelbė žodžiu. Sprendi-
mo nevykdant, laimėjusi bylą šalis galėjo skųstis žemės teismui.
Turinčių Magdeburgo miesto teises miestų gyventojų bylas
sprendė miestu savivaldos teismai: civilines bylas - miesto tary-
bos arba pačių miestiečių rinktas burmistras ir tarybos nariai, o
baudžiamąsias ir svarbias civilines bylas - miesto vaito pirmi-

68
ninkaujamas šuolininkų teismas. Šuolininkus, dažniausiai sep-
tynis, kasmet rinko miestiečiai arba miesto tarybos nariai.
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui nuolat būnant Lenkijoje kara-
liaus soste, jo teismas nepajėgė išspręsti visų bylų pagal gauna-
mus apeliacinius skundus. Bylų vilkinimas neigiamai atsiliepda-
vo asmeniniams ir turtiniams bajorų interesams. Be to, siekdami
didesnio savarankiškumo, Lietuvos bajorai norėjo turėti savo
aukščiausiąjį teismą. Todėl 1581 metais Varšuvos seimas leido
įsteigti Lietuvos Vyriausiąjį tribunolą. Pagal 1581 metų Vyriau-
siojo tribunolo nuostatus, kiekviena vaivadija ir pavietas į tribu-
nolą rinko po du teisėjus, o Žemaičių seniūnija turėjo teisę rinkti
tris teisėjus vieniems metams. Jeigu viena bylos šalių buvo dvasi-
ninkas, bylą nagrinėjo mišri teismo sudėtis - keturi dvasininkai ir
šeši teisėjai pasauliečiai. Toks mišrus tribunolas sprendė bylas dėl
dešimtinės neatidavimo Bažnyčiai, dėl atskyrimo nuo Bažnyčios,
dvasininkų ir pasauliečių ginčus dėl žemės.
Pagal 1588 metų Statutą, Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo
skundus dėl žemės, pilies ir pakamario teismų, taip pat dėl vaiva-
dų, seniūnu ir jų vietininku nagrinėtų bylų sprendimų. Vėliau
Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo skundus dėl Iždo tribunolo ir
karo teismų išspręstų bylų sprendimų. Kaip pirmosios instancijos
teismas Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo bylas dėl žemesniųjų
teismų teisėjų nesąžiningumo, valdininkų neteisėtų veiksmų, dėl
bylų vilkinimo teismuose ir pan. Jo sprendimas buvo galutinis.
Iždo tribunolas. Jis įsteigtas 1613 metais ir nagrinėjo mo-
kesčių bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Seimas išrink-
davo 2-7 senatorius ir 16-26 bajorų rūmų atstovus tribunolo
nariais. Nuo 1703 metų deputatus į iždo tribunolą rinko pavie-
to seimeliai po du iš kiekvieno pavieto.
Asesorių teismas. Šio teismo pirmininkas buvo kancleris.
Teismas susidėjo iš sekretoriaus, raštininko, referendoriaus ir
keturių senatorių. Sprendė bajorų iždo bylas ir buvo apeliacinė
instancija didžiojo kunigaikščio miestų miestiečių byloms. Jis
taip pat sprendė didžiojo kunigaikščio žemių valdytojų ir priva-
čių asmenų žemės ginčus.

69
Referendorių teismas. Šis teismas nagrinėjo didžiojo kunigaikš-
čio dvaru valstiečiu skundus, ginčus tarp ekonomijų valdytojų ir kaš-
telionu bei kunigaikščio miestų gyventojų ginčus dėl žemės. Teis-
mas turėjo žiūrėti, kad seniūnai nealintų didžiojo kunigaikščio
dvaru, neskriaustu valstiečių ir nemažintu iždo pajamų.

3. Liublino unija ir valstybės įstaigų sistema


Jau 1385 metų Krėvos aktu lenkų magnatai siekė inkorporuoti
Lietuvą Į savo karalystės sudėti. Lietuvos ponai stengėsi išlaiky-
ti savarankiškumą ir kartu savo valdžią. Bajorai, norėdami pa-
laužti ponų viešpatavimą ir gauti lenkų šlėktų turimas teises,
stengėsi suartėti su Lenkija. Lietuvos didieji kunigaikščiai pa-
laikė Kunigaikštystės atskirumą, nes tuo garantavo sau galimy-
be būti renkamais j Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai
norėjo per personalinę uniją pajungti Lietuvą.
Maskvos valstybės iškilimas ir nesisekantys karai dėl Rusijos
žemių Lietuvos feodalus vertė ieškoti artimesnės sąjungos su
Lenkija. XVI a. viduryje Lietuvos bajorai juridiškai gavo lygias
teises su ponais; valstybinė santvarka buvo keičiama ir panašė-
jo i Lenkijos santvarką. Atsirado vaivadijų ir vaivadų, turinčių
didelę valdžią. Pavietuose sudaryti bajorų seimeliai ir teismai,
nusistovėjo seimo sudėtis, konsolidavosi vieningas vadinamųjų
šlėktų luomas ir stiprėjo jų diktatūra.
XVI a. viduryje Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Ry-
tus ir pradėjo kurti unijos su Lietuva projektus, kad per uniją
prasiskverbtų į baltarusių ir ukrainiečių žemes. Abiejų valstybių
interesai Livonijoje taip pat buvo bendri. Lietuvos feodalai ma-
tė, kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių, ir
todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos. Lietuvos sava-
rankiška politika silpnėjo. Be to, Žygimantas Augustas neturėjo
įpėdinių, todėl kilo pavojus nutrūkti personalinei unijai.
Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai Žygimantas
Augustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė
prie Karalystės Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą, Lietuvos po-
nai pasijuto gerokai silpnesni ir 1569 m. liepos i d. Liubline pasi-

70
rasė unijos akta. Unijos aktas buvo pasirašytas lygiais pagrindais
kaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis. Lenkijos-Lietuvos valsty-
bėje (Respublikoje) buvo karalius ir kartu Lietuvos didysis kunigaikš-
tis ir bendras seimas. Šlėktų pasiuntinių rūmuose buvo Lietuvos
bajorų delegatai, o senate -vyskupai, vaivados, kaštelionai, pen-
ki ministrai ir Žemaičių seniūnas. Lietuva pasiliko savo centrines
Įstaigas ir teisės sistema. Buvo atskirta Lietuvos kariuomenė ir
iždas. Tačiau lenkai ir lietuviai feodalai galėjo įsigyti žemės Lie-
tuvoje ir Lenkijoje ir laisvai kilnotis, o tai sudarė sąlygas lenkams
skverbtis į baltarusių ir lietuvių žemes.
Liublino unija nesukūrė vieningos valstybės. Lietuva ir Len-
kija buvo lygiateisės sąjungos narės. Lietuvos feodalai stengėsi
išlaikyti savo rankose turimas žemes ir tarnybas. Po Žygimanto
Augusto mirties Lietuvos bajorų savarankiškumo tendencijos
sustiprėjo. Prieš prisiekdami ištikimybe karaliui Steponui Ba-
torui ir pripažindami ji Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Lietu-
vos feodalų pasiuntiniai gavo iš jo rasta, kuriame jis įsipareigo-
jo Lietuvos senatorius įtraukti į karaliaus tarybos sudėtį, Lietu-
vos teritorijoje esančius karaliaus dvarus perduoti Lietuvos Ku-
nigaikštystei, uždraudė karūnos urėdams ir vaivadoms kištis į
Lietuvos jurisdikcija, kviesti pagal gautus iš Lietuvos šaukimus
į teismą ir kėsintis į Lietuvos urėdų valdžia.
1697 metais Augustas 11 karūnacijos proga davė Lietuvos fe-
odalams Aprobatio Coeguationis Iurium, t. y. pripažino Lietu-
vos centriniams urėdams lygias teises su Lenkijos tokiais pa-
čiais urėdais. Pažadėjo patvirtinti duotus antspaudus, dvarus ir
neleisti pažeisti turimų teisiu. Aprobavo vaivadijų ir pavietų sei-
melių nutarimus dėl dvigubos hibernos, ekstraordinarinių mo-
kesčių, kurie seimelių priimti ir ateityje bus priimti. Pažadėjo ne-
dislokuoti kariuomenės dvaruose, išskyrus Gardino, Alytaus ir
Pinsko ekonomijas, neleisti pažeisti Lietuvos santvarkos ir visko,
kas įrašyta į pacta conventa (valdymo sąlygas). Taip pat pažadėjo
pripažinti teises, kurias luomai priims visuotiniu balsavimu.
Karaliaus valdžia. Karalių rinko rinkiminis (elektorinis) sei-
mas. Formaliai visi bajorai turėjo teisę rinkti karalių, ir tai sudarė
sąlygas ponams bei užsienio šalims pinti intrigas ir prastumti į
sostą pageidaujama kandidatą. Tarpuvaldžiu visą valdžią turėjo
bajorai, susiorganizavę į kaptūrinius seimelius. Jų valdžios prie-
šakyje buvo arkivyskupas, nors visos karališkos valdžios ir netu-
rėjo. Jis atstovavo valstybei užsienyje ir vadovavo administracijos
veiklai, taip pat rūpinosi naujo karaliaus rinkimais. Karaliaus rin-
kimai buvo gana sudėtingi. Pirmiausia rinkdavosi sušauktinis
(konvokacinis) seimas. Jame bajorai susijungdavo į generalinę
konfederaciją, patvirtindavo kaptūrinius teismus, tačiau jokių nau-
jų aktų nepriimdavo. Sušauktinis seimas paskirdavo terminą su-
sirinkti pavietų seimeliams, karaliaus rinkimų laiką, vietą ir pro-
cedūrą. Po to susirinkdavo rinkiminis (elektorinis) seimas, kuris
išklausydavo pavietų bajorų pasiuntinius ir priimdavo pacta con-
venta - valdymo sąlygas. Rinkiminis seimas išrinkdavo karalių
vienu balsu ir pateikdavo karaliui valdymo sąlygas. Jos apėmė
užsienio politiką, kariuomenės reikalus, finansus ir pan. Henri-
kas Valua atsisakė patvirtinti jam pateiktas valdymo sąlygas, o
Steponas Batoras 1576 m. jas patvirtino 17 . Šios sąlygos nustatė
laisvus karaliaus rinkimus, buvo reikalaujama be senato nespręs-
ti karo ir taikos reikalų, kariuomenės neišvesti j užsieni, be seimo
nutarimo nešaukti bajorų į karą. Karaliui nesilaikant pažadų, ba-
jorai turėjo teisę jo neklausyti. Valdžia karalius gaudavo karūna-
cijos aktu, kurį atlikdavo primas. Karalius prisiekdavo ir pažadė-
davo vykdyti konvokacinio ir elektorinio seimų nutarimus.
Po Žygimanto Augusto mirties karaliaus valdžia pradėjo silpnė-
ti. Karalius tapo visiškai priklausomas nuo seimo. 1590 metais
karaliaus iždas buvo atskirtas nuo valstybės iždo. Zigmantui III
bandžius sustiprinti savo valdžią, bajorai su ginklu stojo prieš ab-
soliutinės karaliaus valdžios įvedimų, ir karalius nusileido.
Karalius buvo sudedamasis seimo institutas. Jis turėjo įsta-
tymu leidybos iniciatyvą, sankcionavo seimo nutarimus, juos ant-
spauduodavo ir skelbė savo vardu, tačiau pabrėždamas, kad jie
išleisti seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė jo žinio-

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955. T I. P. 234-235.


je buvusius miestus, sprendė žydų ir savo žemiu valstiečių rei-
kalus, turėjo aukščiausiąją administracinę valdžia. Skyrė visus
pareigūnus, nors kai kuriuos kandidatus siūle bajoru seimeliai.
Pareigūnus galėjo nubausti tik bauda. Skirdavo seniūnijas ir dva-
rus seniūnams ir laikytojams.
įgyvendinti karaliaus valdžią padėdavo seimas, sesijų metu
nustatydavęs administracijos veiklos krypti. Prie karaliaus buvo
senatoriai rezidentai, patarnavę karaliui tarp seimo sesijų ir kon-
troliavę jo veiklą. Senatorius rezidentus karalius kviesdavo dve-
jiems metams pagal ranga ir vietų eiliškumą senate. Tokių se-
natorių iš pradžių buvo 16, o vėliau net 28. Tai - vyskupai, vai-
vados, kaštelionai. Prie karaliaus nuolat buvo keturi rezidentai,
ir kas puse metų jie keitėsi. Apie savo veiklą rezidentai infor-
muodavo seimą.
Formaliai karalius buvo kariuomenės vadas, o iš tikrųjų ir
čia jo valdžia ribojo etmonai. Daugiausia buvo apribota kara-
liaus teismo valdžia. Karalius asmeniškai dalyvavo tik seimo
teisme, davė apsauginius raštus, tačiau neturėjo nei amnesti-
jos, nei malonės teisės.
Seimas 1607 ir 1609 metais priėmė konstitucijas, suteikusias
bajorams teisę neklausyti karaliaus, jei jis nesilaiko savo paža-
dų. Pareiškus karaliui nepaklusnumą trečią kartą, seimas galė-
jo ji pašalinti iš sosto. 1717 metų konstitucija įpareigojo karalių
vykdyti senatorių rezidentų nutarimus.
Nuo XVII a. antrosios pusės karaliais buvo renkami lenkų
didikai. Kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi. Nuo
pat XVII a. pradžios padažnėjo bajorų konfederacijos. Kara-
lius arba organizuodavo savo šalininkų kontrkonfederaciją, ar-
ba pripažindavo bajorų konfederaciją ir tenkino jų reikalavi-
mus. Karaliaus nubaustus bajorus konfederatus seimas amnes-
tuodavo. Lietuvoje taip pat organizuodavusi konfederacijos. Vi-
suotinė arba generalinė konfederacija save laikė aukščiau už
karalių ir manė galinti net jį teisti. Konfederacijos vadas buvo
maršalka, jis turėjo konsultantų. Aukščiausiąjį organą - vadi-
namąją didžiąją tarybą, rinkdavo konfederaciniai seimeliai. Buvo

73
ir konfederacijos teismas. Seimas tvirtindavo didžiosios tarybos
nutarimus. Konfederacijos rodė karaliaus valdžios bejėgišku-
mą, ardė valstybę.
Seimas. Seimas susidėjo iš d v i e j ų rūmų: bajoru pasiuntiniu
ir senato. Bajoru pasiuntiniu buvo 170 (iš Lietuvos 48). Dvasi-
n i n k i j a i senate atstovavo vyskupai. Seimas buvo aukščiausiasis
valstybės organas, o karalius - sudedamasis jo institutas. Be ka-
raliaus seimas negalėjo funkcionuoti, nes jis buvo feodalu va-
lios reiškėjas. Karalius šaukė seimą universalu. Seimo šaukimo
terminai ir posėdžiu vieta nebuvo nustatyta. Karalius šaukė sei-
mą, kai reikėjo. Jis nustatydavo seimo susirinkimo laika, vietą
ir darbotvarkę. Seimas buvo šaukiamas vieną du kartus per me-
tus. 1573 metais vadinamuosiuose Henriko artikuluose kara-
lius įpareigotas šaukti seimą kartą per dvejus metus. Seimo po-
sėdžiai turėjo trukti šešias savaites, o nepaprastojo seimo - dvi
savaites. Seimas posėdžiavo Varšuvoje, o nuo 1673 metų kiek-
vienas trečias seimas posėdžiavo Gardine. Taip buvo pabrėžia-
ma Lenkijos ir Lietuvos lygybė.
Senato nariu buvo 140, ir jie vadinosi Ponu taryba. Senatas
susidėjo iš vyskupu, vaivadų, kaštelionu, ministru, Žemaičiu se-
niūno. Karalius kvietė senatorius į seimą asmeniškai. Senatas,
pirmininkaujamas karaliaus, svarstė įstatymų projektus, gautus
iš bajorų pasiuntinių rūmų, ir pareikšdavo savo nuomonę, taip
pat užsienio politikos klausimus. Senatoriai sudarė dalį asesorių
teismo narių. Senatas buvo karaliaus taryba ir iš dalies ribojo jo
valdžią, tačiau kartu prieštaravo bajorų siekiams plėsti savo tei-
ses. Jeigu seimas iširdavo nieko nenutaręs, tai karalius šaukdavo
senato pasitarimą. Senato nutarimai karaliaus griežtai nevaržė.
Senato posėdyje kiekvienas senatorius pasakydavo savo nuomo-
nę, karalius suformuodavo bendrą senato nuomonę, kartais pri-
tardamas mažumai senatorių. Seimo konstitucijos (aktai) buvo
skelbiami karaliaus vardu. Karalius turėjo teisę jų tekstus inter-
pretuoti plačiau.
Mokesčių ir bajorų privilegijų klausimus svarstė ir nutarimus
priėmė bajorų pasiuntiniai. Jie tik atstovaudavo savo pavieto sei-
melio nuomonei, t. y. turėjo laikytis gautos iš pavieto seimelio

74
instrukcijos. Visi nutarimai turėjo būti priimti vienu balsu. Kiek-
vienas atstovas turėjo teise pareikšti veto dėl to ar kito nutarimo.
Tik seimo maršalka buvo renkamas balsu dauguma.
XVI a. pabaigoje dėl įsigalėjusio vienbalsiškumo principo
seimuose išaugo pavietų seimelių vaidmuo. Pasiuntiniams bu-
vo Įsakyta nesutikti su seimo nutarimais, kol nebus patenkinti
kurio nors pavieto seimelio reikalavimai. Seimo nutarimai bu-
vo laikomi vieninga visuma: nepriėmus paskutinio seimo nuta-
rimo, negaliojo ir anksčiau priimtieji.
Seimas nustatydavo mokesčius, pripažindavo bajoro titulą,
sutikdavo skelbti bajoru visuotinį šaukimą, išklausydavo užsie-
nyje buvusius pasiuntinius ir nustatydavo užsienio politiką, iš-
klausydavo paiždininkių apyskaitas, atlikdavo asesorių teismo
funkcijas ir turėjo malonės bei amnestijos teisę. Seimas išreikš-
davo valstybės suverenitetą.

4. Didikų oligarchija
Lenkijos-Lietuvos karaliai Augustas II ir Augustas III nesuge-
bėjo sustiprinti savo valdžios ir valstybėje prasidėjo didiku frak-
cijų anarchija. Tos frakcijos palaikė ryšius su Prancūzija ir Tur-
kija. Užsienio šalys papirkinėjo didikus ir darė įtaka politikai.
Po Poltavos mūšio švedai buvo išstumti ir sustiprėjo Rusijos bei
Prūsijos įtaka. Pats Augustas II buvo už Respublikos dalybas
tarp kaimynų, kad išsaugotų savo tėvoniją ir įvestu absoliutiz-
mą. Rusija organizavo Augusto III rinkimus, nors bajorai norė-
jo Stanislovo Leščinskio. 1655 metais Lietuvos didikai Jonušas
ir Boguslavas Radvilos sudarė uniją su Švedija, žadėjusia ginti
Lietuvos žemes nuo Rusijos ir grąžinti prarastąsias. Vadinamo-
ji bajoru respublika pasirodė nestipri. Didikų įsigalėjimas for-
maliai nepakeitė valstybės institutų. Formaliai ir toliau buvo
skelbiama bajoru demokratija, o faktiškai jų vardu valdė didi-
kai. Tačiau abiejų feodalų grupių tikslai sutapo -jie stengėsi ir
toliau valdyti valstiečius ir miestiečius.
Lenkijos-Lietuvos valstybėje toliau stiprėjo priešinimasis cen-
tralizacijai. Konfederacijos baigdavosi riaušėmis, seimai ir sei-
meliai nieko nenutardavo dėl vienbalsiškumo principo buvimo.

75
Didiku oligarchija buvo labai reakcinga valdymo forma, susida-
riusi irstant feodalizmui. Didikai savo latifundijose valdė kaip no-
rėjo, leido teisės aktus, turėjo savo valdininkus ir kariuomenę.
Seimas buvo pajungtas didikų interesams, nes eiliniai bajorai
vykdė savo šeimininkų norus. Tik seime buvo sprendžiami karo
ir taikos klausimai, svarbiausius pareigūnus karalius galėjo pa-
skirti tik seime. Seimą paralyžiavo vienbalsiškumo principas ir
bajorų pareiga laikytis seimelių intrukcijų. Kai seimas nustojo
tvarkingai funkcionavęs, įsigalėjo feodalinė anarchija. Didikai,
jei priimtos konstitucijos jiems nepatikdavo, nutraukdavo seimą.
Pairus seimui, didėjo pavietų seimelių vaidmuo. Seimeliuo-
se viską lemdavo didikai. XVII a. antrojoje pusėje seimeliai rin-
kosi savo iniciatyva, o XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje
jie pasidarė nepriklausomi nuo centro valdžios. Seimeliai ėmė-
si tvarkyti f i n a n s i n i u s reikalus. Jų sutikimu buvo renkami mo-
kesčiai. Jie vykdė administracines funkcijas, o seniūnų valdžia
mažėjo. Karalius kreipdavosi į seimelius įvairiais reikalais, nes
seimas buvo suiręs. Tik 1717 metų seimo konstitucija atėmė iš
seimelių teisę spręsti iždo ir kariuomenės reikalus. Savavališ-
kas seimelių susirinkimas buvo pripažintas neleistinu 18 .1764 me-
tais Vilniaus generalinė konfederacija nutarė žemės urėdus, mar-
šalka, pakamorę, karužą, teisėjus ir raštininkus rinkti balsų dau-
guma ir tik po vieną kandidatą. Uždraudė seimeliuose trukdyti
darbą, atsivesti kareivių arba bajorų iš kitų vaivadijų, atvykti gin-
19
kluotiems. Už tai grasino teisti žemės arba pilies teisme . Tais
pačiais metais Varšuvos seimas nutarė, kad rinkiminiai ir zems-
kiniai seimeliai priimtų nutarimus balsų dauguma ir jų posėdžiai
nebūtų nutraukiami. Balsuoti gavo teisę bajorai, turintys 18 me-
tų amžiaus ir nuosavus dvarus. Tuo mėginta sumažinti didikų įta-
ką, tačiau didikai turėjo savo rankose valdininkų aparatą. Valdi-
ninku pareigos buvo pardavinėjamos, iš to karalius gaudavo pa-
jamų. Valdininkais tapdavo turtingiausi, tačiau neturintys suge-

l8
V o l u m i n a legum. T. 6 Str. 302.
19
Prawa, konstylucje i przywileje Krolewstwa Polskiego i Wielkego Xsięstwa
Litewskiego. T. 7. Str. 183-184.
bėjimų feodalai. Aukščiausiai iškilo etmonas, pradėjęs varžytis
su karaliumi. 1717 metų seimas atėmė iš etmono teise susiraši-
nėti su užsienio šalimis, tvarkyti iždą, naudoti kariuomene priva-
tiems tikslams. Praktiškai šie draudimai nebuvo įgyvendinti.
Didesnių teismo organų sistemos pokyčių neįvyko. XVII a.
sumažėjo žemės ir pakamario teismų reikšmė. Pilies teismas iš-
plėtė savo veiklą ir sprendė ne tik baudžiamąsias, bet ir civili-
nes bylas, tačiau faktiškai priklausė nuo pavieto seimelio. Didi-
kai tiesiog kreipdavosi į Vyriausiąjį" tribunolą, todėl jo kompe-
tencija išsiplėtė. Asesorių teismas atsiskyrė nuo karaliaus ir ta-
po įrankiu kanclerio rankose. Seimo teismas sprendė paiždi-
ninkio bylas, baudė bajorus už melagingą priesaiką, teisėjus -
už blogą pareigų atlikimą. Teisingumas buvo netobulas, bajorai
nevykdė teismų sprendimų.

5. Konstitucinės monarchijos pradai


Kardinalinės (pagrindinės) teisės. Po Augusto III mirties šau-
kiamajame ir rinkiminiame seimuose nuo 1764 metų, kovojant
su reakcinga didikų grupuote, buvo parengtos dalinės reformos.
Čartoriskių ir Poniatovskių grupuotės, siekdamos valdžios pa-
siūlė panaikinti liberum veto teisę, sustiprinti seimo ir vyriausy-
bės valdžia. Šios grupuotės rėmėsi Rusija ir jos kariuomenės
padedamos karaliumi išrinko Stanislavą Poniatovskį. Tačiau di-
desnių reformų Rusija ir Prūsija įvykdyti neleido. Kai Čartoris-
kiai pabandė išsivaduoti iš Rusijos imperatorės Jekaterinos II
globos, ši pasinaudojo jų priešais ir 1767 metais Radome subū-
rė juos į konfederaciją. Konfederatai pasirašė aktą ir kvietė pri-
sijungti karalių, o Jekaterinos prašė garantuoti bajorų teises.
1768 metais konfederatai, Rusijos kariuomenės padedami, už-
ėmė Varšuvą ir sušaukė seimą, kuris pripažino Rusijai teisę pri-
žiūrėti, kad nebūtų pakeista valstybinė santvarka ir paliestos
bajorų teisės. Tos jų teisės buvo surašytos teisės akte, pavadin-
tame "Kardinalinės bajorų teisės"20. Šis teisės aktas pripažino

77
Rusijai teisę prižiūrėti, kad nebūtų pakeista valstybinė santvar-
ka ir paliestos bajorų teisės. Pagal šias teises Įstatymus leido
karalius, senatas ir bajoru pasiuntiniai. Be visu trijų institutu
s u t i k i m o negalėjo būti suteiktos tarnybos, dvarai ir leidžiama
jais disponuoti. Tarpukariu visus klausimus turėjo spręsti sena-
tas ir bajoru pasiuntiniai. Jų nutarimus turėjo aprobuoti išrink-
tas naujas karalius. Jis turėjo tvirtinti pacta conventa. Karaliui
už pacta conventa nesilaikymą grasino neklausymu.
Seime buvo palikta liberum veto teisė. Pagal nustatytą politi-
ni statusą be seimo vienbalsio sutikimo negalėjo būti įvesti, pa-
keisti ir panaikinti mokesčiai ir tarifai, padidinta kariuomenė,
sudarytos konvencijos, sąjungos, sutartys, paskelbtas karas ar-
ba sudaryta taika. Negalėjo būti pakeistas piniginis vienetas ar-
ba valiutos kursas, įsteigtos naujos tarnybos, padidintos arba
sumažintos ministru teisės, pakeista seimo ir seimelių darbo tvar-
ka, įstaigų kompetencija, išplėstos senatorių rezidentų teisės.
Be seimo leidimo karalius neturėjo teisės neribotai pirkti dva-
rus ir posesijas savo įpėdiniams. Karalius turėjo atiduoti laisvas
žemes bajorų nuosavybėn. Karaliaus rūmų dvarų žemes galėjo
atiduoti seniūnai arba laikytojai, o karalius jų aktus patvirtin-
davo. Bažnyčios valdų žemę galėjo atiduoti bažnyčios vadovai,
o po to karalius konfirmuodavo.
Bajorų teisės ir privilegijos buvo neliečiamos: tik teismas ga-
lėjo nubausti bajorą. Valstybines tarnybas atimti iš bajoru galė-
jo tik seimas. Lietuva buvo laikoma provincija ir neatskiriama
Respublikos dalimi.
Katalikų tikyba buvo pripažinta valstybine vyraujančia reli-
gija. Perėjimas i kita tikyba laikytas nusikaltimu ir už tai buvo
ištremiama iš valstybės. Tačiau disidentams ir graikams unitams
paliktos jų turimos bajorų teisės. Tarpukario arba konfederaci-
jų metu kardinalinės teisės neturėjo būti pažeistos. Už pažeidi-
mą nutarta pripažinti tėvynės priešu.
Kardinalinės teisės įtvirtino feodalinės anarchijos ir didikų
oligarchijos pradus. Tokie pradai buvo: laisvi karaliaus rinki-
mai, liberum veto teisė, bajorų teisė neklausyti karaliaus, gauti
žemės valdas ir tarnybas ir absoliuti valdžia valstiečiams.

78
Čartoriskiai buvo palikti valdžioje, tačiau dalis feodalų
1768 m. Baro miestelyje susiorganizavo į konfederaciją prieš
Čartoriskius ir Rusijos įsigalėjimą. Konfederatai nesutiko su ki-
tatikiu ir katalikų teisių sulyginimu, gynė karaliaus rinkimus ir
liberum veto teisę seime. Baro konfederatus rėmė Prancūzija,
Austrija ir Turkija, norėjusios susilpninti Rusijos įtaką. Lietu-
voje konfederatai nesudarė stipresnės karinės jėgos, ir rusų ka-
riuomenė juos lengvai išvaikydavo. Lietuvos feodalai parodė tik
savo politinį aklumą, nes jokiu siekiu, naudingų Lietuvai, jie
neturėjo, siekė tik asmeninės naudos.
V i d i n i u Lenkijos-Lietuvos pairimu pasinaudojo Rusija,
Austrija ir Prūsija ir 1772 metais pirma kartą ją pasidalijo. Pa-
sidalijimas buvo sankcionuotas 1773 m. rugsėjo 18 d. pasira-
šyta sutartimi.
XVIII a. antrojoje pusėje pradėjo formuotis kapitalistiniai
santykiai, kuriuos atspindėjo visuomenės klasinė struktūra, idėjų
kova, valstybinė santvarka ir teisė. Per dvejus metus buvo pa-
rengtos ir 1775 m. seimo priimtos Kardinalinės teisės, gerokai
papildžiusios 1768 m. teises 21 . Bajorams buvo garantuoti dva-
rai ir tarnybos, teisė visiškai valdyti valstiečius. Politinėje srityje
palikti laisvi karaliaus rinkimai, tačiau renkamas turėjo būti vie-
tinis feodalas; sostas negalėjo būti perimtas iš tėvo arba sene-
lio. Aukščiausioji valdžia priklausė seimui, tačiau Rusija, Aust-
rija ir Prūsija nustatė tik šešių savaičių jo darbo trukme, ir tik
kai kurie klausimai buvo sprendžiami balsų dauguma. Seimas
pasiliko dviejų rūmų, priimtas jo reglamentas, ir darbas tapo
nuoseklesnis. Bajorų pasiuntinių priesaika pavietų seimeliams
panaikinta, bet po seimo sesijos pasiuntiniai turėjo atsiskaityti
seimeliuose. Sustiprėjo seimo maršalkos valdžia. Seimo priimami
aktai skirstėsi į materia status ir ekonominius. Prie materia sta-
tus priskirti politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai. Šie rei-
kalai buvo sprendžiami vienbalsiai, kiti - balsų dauguma. Eko-
nominiais klausimais priimti nutarimai turėjo galioti ir seimui
iširus. Seimai buvo konfederuoti, ir tai leido spręsti klausimus
balsų dauguma. Įstatymų projektams rengti buvo sudaromos
komisijos. Siekiant suvaržyti karaliaus valdžią ir garantuoti sei-
mo jo veiklos kontrole, taip pat norint turėti nuolatini valdo-
m ą j į organą, sudaryta Nuolatinė taryba. Lenkijos-Lietuvos są-
junga tapo glaudesnė, nes turėjo bendrus organus - Nuolatinę
tarybą ir Edukacinę k o m i s i j ą . Siekiant didesnės valstybinės vie-
nybės, sumažintas pavietu seimelių vaidmuo. Seimeliai savo de-
legatus ir valdininkus rinko balsų dauguma, taip pat priimdavo
instrukcijas ir nutarimus. Tokia tvarka užkirto kelią konkuruo-
j a n č i ų d i d i k ų grupuotėms išardyti seimelius ir į seimą išrinkti
tik savo grupės atstovus. Seimeliai neteko teisės nustatyti mo-
kesčius. Tai leido seimo disponuojamas valstybės pajamas su-
koncentruoti ižde. Teisės dalyvauti seimeliuose neteko bajorai,
neturintys dvarų. Politinės teisės suteiktos turėjusiems atitin-
kamą turtą. Šiuo atveju jau taikomas buržuazinis turto cenzo, o
ne feodalinis luominis principas.
Karaliaus valdžia. Karaliaus valdžia buvo dar labiau apri-
bota. Sušauktinio seimo nutarimai galiojo be karaliaus patvirti-
nimo. Tačiau Nuolatinėje taryboje karaliaus vaidmuo buvo di-
delis. Be to, jam buvo pavaldus kabinetas ir karo komisija. Ka-
raliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuome-
nės kanceliarijos, kabineto, arklidės, virtuvės, aludės ir biblio-
tekos. Kabinetas pradėjo veikti 1714 m. Jam vadovavo direkto-
rius, prižiūrėjęs kanceliarijos darbą ir palaikęs ryšius su kara-
liumi. Direktorius informuodavo karalių apie raštų turinį, reng-
davo jo Įsakymų projektus. Kabinetas turėjo ryšių su vaivadijo-
mis ir gaudavo informaciją apie politines nuotaikas šalyje. Ka-
bineto skyriai buvo šie: asmeninis sekretoriatas, turtų administ-
racijos, Bažnyčios ir Romos kurijos reikalų ir karaliaus kariuo-
menės kanceliarijos. Kariuomenės ir užsienio reikalus karalius
tvarkė per kabinetą.
Nuolatinė taryba. Nuolatinę taryba sudarė seimas 1775 m.
ir perdavė jai visą valdymą, išskyrus švietimo reikalus. Tarybos
kūrėjai norėjo apriboti Stanislovo Augusto valdžią. Karalius ne-
teko teisės vienasmeniškai leisti potvarkių administracijos or-
ganams; jis tik galėjo skirti senatorius, maršalkas ir asesorius. Iš

80
jo atimta teisė skirti karininkus, disponuoti dvarais, seniūnijo-
mis ir vadovauti gvardijai. Tačiau karalius pirmininkavo Nuola-
tinėje taryboje ir turėjo viena balsą, o balsams pasiskirsčius ly-
giomis, turėjo du balsus. Stanislovas Augustas nepaisė riboji-
mų, nes buvo remiamas Rusijos imperatoriaus.
Nuolatine taryba rinko seimas iš savo narių dvejiems me-
tams. Pusė jos narių buvo senatoriai, kiti - bajorų rūmų atsto-
vai. Kiekvienas naujas seimas išrinkdavo trečdali Tarybos na-
riu, kad u ž t i k r i n t u jos darbo netrūkstamumą. Nuolatinė taryba
turėjo penkis departamentus: Užsienio reikalų (pirmininkas ka-
ralius ir 4 nariai), Policijos arba Gerosios tvarkos (pirmininkas
maršalka ir 8 nariai valdė karališkuosius miestus), Kariuome-
nės (pirmininkas etmonas ir 8 nariai), Teisingumo (pirminin-
kas vyskupas ir 8 nariai) ir Iždo (pirmininkas iždininkas ir 8 na-
riai). Visus aktus pasirašydavo karalius, pirmojo rango senato-
rius ir Tarybos maršalka. Tarybos veiklą prižiūrėjo seimo atsto-
vai, kurie, pastebėję neteisėtumų, turėjo pranešti seimui.
Nuolatinė taryba vadovavo administracinių organų veiklai ir
ją kontroliavo, teikė seimui įstatymų projektus, vykdė įstaty-
mus, siuntė karaliaus paskirtus pasiuntinius i užsienio šalis, rengė
jiems instrukcijas, siūlė karaliui po tris kandidatus į valstybi-
nius postus. Seimas išklausydavo Tarybos ataskaitas, ir už įsta-
tymų pažeidimą jos nariams grėsė teismas.
Nuolatinės tarybos departamentai tvarkė einamuosius reika-
lus ir teikė siūlymus Tarybos plenumui. Jie kontroliavo aukštųjų
urėdų (maršalkos, kanclerio, etmonų, paiždininkių, kariuome-
nės komisijos) veiklą. Taryba taikė priminimų metodą arba kvies-
davo į seimo teismą. Tarybos ir kitų centrinių įstaigų ginčus spren-
dė seimas. 1776 m. Nuolatinės tarybos teisės buvo išplėstos, ji
įgaliota aiškinti prievolių teisę ir kontroliuoti, kaip laikomasi įsta-
tymu. Tarybos duotas teisės išaiškinimas buvo privalomas visiems
valstybės organams. Teisingumo departamentas rengdavo šiuo
klausimu rezoliucijas. Bajorai turėjo teisę skųsti seimui Tarybos
veiksmus. Nuolatinę tarybą panaikino Ketverių metų seimas.
Valdymo komisijos. Čartoriskių iniciatyva buvo sudarytos at-
skirai Lenkijai ir Lietuvai didžiosios Iždo ir Kariuomenės ko-

81
misijos (1764 m.), o 1773 m. -bendra Edukacinė (švietimo) ko-
misija. Komisijų sudarymas reiškė valdžios centralizavimą ir jos
administracinių funkcijų plėtimą. Komisijų pirmininkai buvo
paiždininkis ir etmonas, o Edukacinės komisijos pirmininkas -
vyskupas. Komisijų narius rinko seimas dvejiems metams iš ka-
raliaus pasiūlytu kandidatų. Komisijos už savo darbą buvo atsa-
kingos seimui.
Lietuvos iždo komisija turėjo 16 narių. Ji rūpinosi Lietuvos
kunigaikštystės iždo pajamų didinimu, kelių gerinimu, ekono-
mikos plėtra, pramonės ir prekybos plėtimu, komunikacijo-
mis ir transportu. Be to, sprendė finansines ir prekybines by-
las bei ginčus. Komisija turėjo įvairių valdininkų aparatą, ta-
čiau dirbo menkai.
Kariuomenės komisija rūpinosi kariuomenės organizavimu,
apmokymu ir jos biudžetu, sprendė kareivių bylas. Dėl etmono
rungčių su karaliumi 1776 m. Kariuomenės komisija buvo lik-
viduota ir jos funkcijos perduotos Nuolatinės tarybos Kariuo-
menės departamentui.
Edukacinė komisija turėjo autonomines teises. Ji priklausė
karaliui ir seimui. J 775 m. seimo konstitucijos pagrindu jai bu-
vo perduoti universitetai, gimnazijos, viešosios mokyklos. Švie-
timo reikalams ji naudojo panaikinto jėzuitų ordino turtus.
Komisijos narius skyrė karalius. Komisija rūpinosi mokytoju
ruošimu, rengė mokomąsias programas, instrukcijas. Mokyk-
lose plito racionalizmo idėjos, vyravo m a t e r i a l i s t i n ė pažiūra į
pasaulį. Nemažas dėmesys buvo skiriamas teisei, ekonomikai
ir istorijai.
Veikė kitokios komisijos, pavyzdžiui, ligoninių, mainų ir ki-
tos, tačiau jos buvo ne tokios svarbios.
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centriniai valdymo or-
ganai buvo savarankiški. Kaip ir anksčiau, centriniai valdinin-
kai buvo maršalkos, kancleris ir pakancleris, iždininkas ir paiž-
dininkis, žemės ir lauko etmonai. Prie karaliaus rūmų iš Lietu-
vos buvo sekretoriai, referendoriai, rūmų iždininkas, pakamo-
rė, karužai, kalavijuotis, arklidininkas, paarklidininkis, taurinin-

82
kas, raikytojas, stalininkas, medžioklis, kanceliarijos regentai,
metrikų vedėjai, teismo raštininkai, instignatorius ir painstig-
natoris. Seimo klausimus, liečiančius Lietuvą, išdėstydavo Lie-
tuvos kancleris. Seime visada buvo penki Lietuvos ministrai.
Lietuva turėjo savo kanceliarija, kuri siuntė raštus vaivadoms ir
seniūnams. Lietuvai skirtu konstitucijų leidimu ir saugojimu rū-
pinosi Lietuvos kancleris.
1697 m. sulyginus Lenkijos ir Lietuvos teises, buvo susiau-
rintos Lietuvos etmono, paiždininkio ir kanclerio teisės. Iki tei-
siu sulyginimo Lietuvos etmonai galėjo laikyti kariuomene vi-
suose valstybiniuose ir karaliaus dvaruose, teises sulyginus - tik
seimo nustatytose vietose. Lietuvos etmonas turėjo atsakyti teis-
ine už įvairius kariuomenės padarytus ekscesus. Iki teisių suly-
ginimo Lietuvos paiždininkis gaudavo visus mokesčius karo rei-
kalams ir perduodavo etmonui. Po to lėšas iš mokesčiu rinkėju
etmonas gaudavo seimo nutarimu. Lietuvos kancleris neteko
teisės tvirtinti teismo nuosprendžių, kuriuose buvo nustatytos
ištrėmimo ir bajoro garbės atėmimo bausmės. IŠ maršalkų bu-
vo atimta teisė teisti bajorus. Užtat Lenkijos ministrai prireikus
galėjo pavaduoti Lietuvos ministrus, o Lietuvos ministrai - Len-
kijos ministrus.
Kiekvienoje šalių veikėjos ministrai ir kiti urėdai. Pirmeny-
bę turėjo šalies, kurioje seimas posėdžiavo, ministrai. Karalius
nesprendė Lietuvos reikalų, jei nedalyvavo Lietuvos ministrai.
Lietuvos maršalka teisė nusikaltusius Lietuvos žmones, prižiū-
rėjo, kad nebūtu pažeidžiamos Lietuvos bajorų teisės.

6. Ketverių metų seimas ir jo reformos


1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Susirinkęs 1788 metais sei-
mas dirbo iki 1792 metų. Per pirmuosius dvejus metus aktyviai
dirbo tik valdžios formų pakeitimo projektu komisija. Šios ko-
misijos parengtus projektus 1789 metais reakcinė seimo dalis
atmetė. Buvo nutarta seimo deputatų rūmų sudėtį palikti dve-
jiems metams su sąlyga, kad per naujus rinkimus deputatų skai-
čius bus padvigubintas. 1791 metais seimas priėmė du svarbius

83
įstatymus: "Dėl pavietų seimeliu reorganizacijos" ir "Dėl mies-
tu valdymo organizacijos ir miestiečių padėties" 2 2 . Konstituci-
jos projektas buvo rengiamas slaptai pas seimo maršalką Sta-
nislovą Malachovskį, kuris buvo susitaręs su karaliumi dėl jos
principų. Konstitucija buvo priimta 1791 m. gegužės 3 d. supras-
tinta procedūra. Reakciniai bajorai griežtai protestavo, tačiau
konstitucinė komisija, bajorų ir miestiečiu remiama, konstitu-
ciją pasirašė ir pavadino "Valdymo įstatymu'' . Seimas priėmė
nutarimą, kad bet kokie priešingi konstitucijai aktai bus laiko-
mi negaliojančiais. Konstitucijoje numatytos gyventojų luomi-
nės teisės ir pareigos bei valdžios sudarymo principai. Pagal kon-
stitucija, vieninga Lenkijos karalystė turėjo būti vientisa suve-
reni valstybė. Konstitucija keitė ne valstybės tipą, o tik jos for-
ma. Valstybė liko feodalinė ir neatitiko besivystančių kapitalis-
tinių santykių reikalavimų.
Bajorų padėtis. Konstitucija garantavo bajorams visas pri-
vataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas. Tačiau šias
teises turėjo ne visi bajorai, o tik dvarininkai. Jie turėjo visas
teises priklausomiems valstiečiams, galėjo gaminti įvairius ga-
minius, jų asmuo buvo neliečiamas. Nors bajorai ir parėmė iš
dalies buržuazines idėjas, tačiau neatsisakė savo privilegijuotos
padėties. Iš politinio gyvenimo buvo išstumti nesėslūs bajorai
činšininkai. Nebajoriškos kilmės bajorai iki trečios kartos nega-
lėjo gauti aukštų valstybės tarnybų. Ši nuostata buvo skirta mies-
tiečiams, gavusiems bajoro titulą, kad jie nedarytų įtakos senų
bajorų viešpatavimui.
Valstiečių padėtis. Konstitucija tik deklaratyviai skelbė vals-
tiečių globą. Bajorai raginami sudaryti su valstiečiais sutartis dėl
jų lažinių ir činšinių prievolių. Sudarytos sutartys buvo privalo-
mos abiems šalims, jų laikymąsi prižiūrėjo valdžios įstaigos. Ba-
jorai arba jų dvarų valdytojai negalėjo savavališkai keisti sutar-
čių, o valstiečiai turėjo laiku atlikti prievoles. Konstitucija garan-
tavo asmens laisvę atvykusiems iš užsienio ir pabėgėliams, grįž-
tantiems namo. Jie galėjo pasirinkti verslą ir gyvenamąją vietą.
22
Volumina legum. T. 9. Str. 233-239.
23
Ten pat. Str. 220-225.

84
Miestiečių padėtis. 1791 m. balandžio 18 d. priimtas kara-
liškųjų miestu Įstatymas tapo sudedamąja konstitucijos dali-
mi. Nekilnojamojo turto savininkai gavo asmens neliečiamu-
mo teise, teisę įgyti ir valdyti žemę, eiti žemesnes administra-
cines ir teismines pareigas, būti advokatais, bažnyčios tarnais,
karininkais. Turtingiems miestiečiams ir inteligentams buvo
suteikiamos bajoru teisės. Bajorai taip pat galėjo tapti mies-
tiečiais, ir jiems galiojo miestų teisė. Miestiečiai, gavę tarnybą
arba karininko laipsni, gaudavo ir bajoro titulų. Kiekviename
seime turėjo dalyvauti 50 miestiečių atstovų, turto savininkų,
tarnavusių kariuomenėje, dirbančių prekybos ir pramonės tvar-
kymo k o m i s i j o j e . Konstitucijoje mėginta išplėsti socialinį po-
litinės santvarkos pagrindą, priimant į bajorų luomą turtingus
miestiečius. Luominį principą turėjo pakeisti turto cenzas, iš-
silavinimas, visuomeninė veikla. Bajorai gavo teisę verstis pre-
kyba ir pramone.
Konstitucija skelbė tikybos laisvę, tačiau pirmenybę teikė ka-
t a l i k ų tikybai. Karaliaus sostą ir ministrų postus galėjo užimti
tik katalikai.
Valstybinė santvarka. Konstitucija įjungė Lietuvą į Lenkijos
sudėti. Buvo bendros centrinės įstaigos, iždas ir kariuomenė.
Tačiau į valdžios įstaigas buvo priimama pusė lenkų ir pusė lie-
tuvių bajoru. Lietuvoje liko savo vietinės įstaigos, teismai ir tei-
sės sistema.
Konstitucija skelbė, kad aukščiausiosios valdžios pradai - tau-
tos valia. Valdžia suskirstyta į įstatymų leidžiamąja (seimas), vyk-
domąja (karalius ir teisių sargyba) ir teismą. Iš tikrųjų visą val-
džią turėjo seimas, susidėjęs iš senato ir bajorų deputatų rūmų.
Deputatus rinko pavietų seimeliai, tačiau deputatai buvo laiko-
mi tautos atstovais ir jų nevaržė seimelių instrukcijos. Deputa-
tai pirmiausia turėjo spręsti valstybės reikalus ir tik sesijos pa-
baigoje -vietinius.
Deputatų rūmuose posėdžiavo 24 miestų įgaliotiniai, išrink-
ti miestų susirinkimuose, tačiau jie galėjo kelti tik klausimus,
lietusius miestus, ir turėjo teisę tik kalbėti, o ne balsuoti. Į sei-
mą jie patekdavo per prekybos ir pramonės komisijas.

85
Senato nariai buvo vaivados, kaštelionai, vyskupai, minist-
rai. Karalius senate turėjo viena balsą. Jis neteko teisės sank-
cionuoti įstatymų ir nustojo buvęs trečiuoju seimo institutu. Sei-
mą šaukė karalius, kuris kartu su Teisiu sargyba pateikdavo svars-
tyti įstatymų projektus. Įstatymai buvo skelbiami karaliaus var-
du. Seimas galėjo susirinkti ir pats, jeigu karalius jo nešaukė
nustatytu laiku.
Senato teisės buvo gerokai apkarpytos. Jis turėjo tik suspen-
syvinio veto teisę politiniais ir nuolatiniu mokesčių bei civilinės
ir baudžiamosios teisės klausimais. Deputatų rūmams antra kar-
ia priėmus tą patį įstatymą, senato aprobavimo nereikėjo. Ma-
žiau svarbiais klausimais deputatų ir senatorių balsai buvo skai-
čiuojami bendrai, nors rūmai posėdžiavo atskirai. Valdymo įstai-
gų veikla kontroliavo abeji rūmai bendrame posėdyje. Senato-
riai neturėjo į s t a t y m ų leidybos iniciatyvos teisės.
Seimo deputatai buvo renkami dvejiems metams ir turėjo
būti pasirengė karaliaus arba seimo maršalkos kvietimu vykti į
sesija. Nepaprastoji sesija buvo šaukiama karo ir taikos klausi-
mais, vidaus n e r a m u m ų , karaliaus sunkios ligos ar mirties atve-
jais, taip pat karaliaus ir Teisių sargybos arba komisijų kolizijos
atvejais. Seimas leido įstatymus, nustatė mokesčius, kontrolia-
vo valdymą. Buvo uždraustos konfederacijos ir liberum veto tei-
sė. Svarbius klausimus seimas sprendė kvalifikuota trijų ketvir-
tadaliu balsų dauguma. Įstatymų projektus rengdavo sudarytos
komisijos. Seimo maršalka įėjo į Teisių sargybos sudėtį, kad pa-
ragintų vykdyti seimo nutarimus.
Pavietų seimeliuose turėjo teisę posėdžiauti tik turintys nuo-
savus dvarus bajorai. Seimeliai rinko seimo deputatus, valdymo
komisijų narius ir teisėjus. Poseiminiai seimeliai turėjo teisę at-
imti iš seimo deputato mandatą.
Karaliaus valdžia. Karaliaus sostas buvo paveldimas ir tuo
pašalinta įvairių feodalinių grupuočių kova dėl sosto ir užsienio
valstybių kišimasis. Karalius neatsakė už šalies valdymą, už tai
seimui atsakė ministrai. Karalius teisinius aktus pasirašydavo
kartu su atsakingu už akto vykdymą ministru.

86
Teisių sargyba. Tai buvo aukščiausiojo valdymo ištaiga. Ji
susidėjo iš karaliaus (pirmininkas), primo (dvasininkų atstovas
ir edukacinės komisijos pirmininkas), penkių ministrų (polici-
jos ministro, valdžiusio miestus, vieno kanclerio - antspaudo
arba vidaus r e i k a l ų ministro, antro kanclerio - užsienio reikalų
ministro, vieno etmono - karo ministro, vieno paiždininkio -
finansų ministro), sosto įpėdinio ir seimo maršalkos be balso
teisės. Ministru, ne Teisių sargybos narių, buvo 16, juos skyrė ir
atleisdavo karalius seime. Seimas galėjo pareikšti nepasitikėji-
mą 2/3 balsų dauguma abiejų rūmų posėdyje. Seimas galėjo pa-
traukti ministrą teismo atsakomybėn. Teismą sudarydavo iš de-
putatų ir senatorių.
Didžiosios komisijos. Didžiosios komisijos buvo pavaldžios
Teisių sargybai. Komisijų narius rinko seimas. Lenkijai ir Lietu-
vai komisijos buvo bendros: policijos, kariuomenės, iždo ir edu-
kacinė. Komisijos buvo sudaromos iš 14-15 komisarų, kuriuos
rinko seimas dvejiems metams, ir šešių miestų Įgaliotinių, bu-
vusių tik policijos ir iždo komisijų nariais. Iždo ir kariuomenės
komisijos, be tiesioginių pareigų, sprendė finansines ir karines
bylas. Be to, iždo komisija privalėjo rūpintis ekonomika, steigti
manufaktūras, padėti plėtoti prekyba, tiesti kelius, kasti kana-
lus, tvarkyti upes, išlaikyti paštą ir pan. Tačiau bajorams ūki-
niais reikalais turėjo teisę tik patarti.
Policijos komisija užsiėmė miestu valdymu. Ji rūpinosi vie-
šosios tvarkos palaikymu, saugumu ir ramybe. Jos žinioje buvo
sveikatos apsaugos, gyventojų gerovės ir statybos reikalai, glo-
ba, priverčiamojo darbo namai. Kraštas buvo suskirstytas į
26 apygardas, ir kiekvienoje jų buvo policijos intendantas. Poli-
cija kontroliavo literatūrą, rinko statistikos duomenis, prižiūrė-
jo komunikacijas. Nors komisijos tenkino bajorų ir turtingų mies-
tiečių interesus, tačiau apskritai prisidėjo prie tolesnės ekono-
mikos ir kultūros plėtotės.
Tvarkymo komisijos. 1789-1792 metais buvo sudarytos va-
dinamosios civilinės-karinės komisijos. Jų narius rinko vaivadi-
jos arba pavieto seimeliai. Lietuvoje buvo 26 tokios komisijos.

87
Jos rūpinosi kariuomenės apgyvendinimu, rekrūtu surinkimu,
pastotėmis, tikrino gyventoju judėjimą bei ekonominiais rei-
kalais: rinko statistikos duomenis, organizavo žemės ūkio pa-
rodas, padėjo plėtoti amatus ir prekybų, remontavo kelius, rin-
ko mokesčius, rūpinosi priešgaisrine sauga, parapijų mokyk-
lomis, vargšų ir našlaičių globa. Be to, vykdė didžiųjų komisi-
jų pavedimus ir joms talkino. Seniūnai savo funkcijas perdavė
šioms komisijoms.
Miestu valdymas. Konstitucija palietė karališkuosius mies-
tus, laikomus laisvais. Visi šie miestai buvo valdomi vienodai.
Jų teisė buvo privaloma visiems miesto gyventojams, taip pat ir
bajorams. Feodalinės jurisdikos buvo panaikintos. Rinkimu teisę
gavo tik turintys nekilnojamąjį turtą miestiečiai. Pagal 1791 m.
birželio 17 d. ''Karūnos ir Lietuvos Kunigaikštystės miestu vi-
daus valdymo sutvarkymo nuostatus" 24 mažesniuose miestuose
buvo vienas miestiečių susirinkimas, kuriame dalyvavo visi tur-
to savininkai. Didesnieji miestai buvo suskirstyti į rajonus (cir-
kulus), o visa šalis - į zonas. Kiekviena zona apėmė tam tikra
skaičių miestu. Tie miestai turėjo zonos susirinkimą, kuris susi-
dėjo iš deputatų, išrinktų mažesnių miestų ir rajonų susirinki-
muose. Miestiečių susirinkimai rinko miesto pareigūnus, depu-
tatus, teisėjus, o zoniniai - įgaliotinius į seimą, klausė jų ata-
skaitų, skyrė mokesčius ir šarvarkus policijos komisijos sutiki-
mu. Mažesnius miestus valdė magistratas, susidėjęs iš preziden-
to, viceprezidento ir tarėjų, kurių skaičius atitiko miesto rajonų
skaičių. Rajonuose buvo vaitai. Magistratas atstovavo miestui,
tvarkė miesto turtą, kasą, rūpinosi saugumu, globa, vykdė tei-
singumą ir padėjo centrinei valdžiai.
Miestų valdymą prižiūrėjo policijos komisija. Į jos sudėtį įė-
jo karaliaus rūmų maršalka, 15 komisarų: trys senatoriai, šeši
bajorų rūmų atstovai ir šeši miestų atstovai. Policijos komisija
buvo aukščiausias l a i s v ų j ų miestų organas. Privatiems bajorų
miestams policijos komisija galėjo duoti tik patarimus.

24
Volumina legum. T. 9. Str. 214-219.

88
1793 m. Gardino seime sudaryta atskira policijos komisija
Lietuvai, tačiau joje nebuvo miestiečių atstovų. Miestų savival-
da buvo pajungta civilinei-karinei komisijai.
Teismas. Žemės, pilies ir pakamario teismai sujungti j vieną
Žemės teismą . Šis teismas buvo pirmosios instancijos ir dirbo
nuolat. Antrosios instancijos teismas buvo Vyriausiasis tribu-
nolas. Žemės teismas susidėjo iš 10 teisėjų ir 2 raštininkų, ku-
riuos rinko pavieto seimelis ketveriems metams. Šis teismas
sprendė visas bajoru bylas.
Miestuose civiliniai teismai buvo atskirti nuo baudžiamųjų.
Buvo trys c i v i l i n i ų teismų instancijos: burmistras ir keturi teisė-
j a i - p i r m o j i instancija, miestu zoninis teismas-apeliacinė ins-
tancija ir asesorių teismas. Asesorių teismas prižiūrėjo visų kitų
miestų teismų veiklą.
Miestu zoninis teismas sprendė baudžiamąsias bylas pirmą-
ja instancija. A p e l i a c i n į skunda buvo galima paduoti tik dėl by-
lų, kuriose nusikaltėlis nuteisiamas kalėti ilgą laiką arba iki gy-
vos galvos. Miestų teismams buvo žinybingos visų miestų gy-
ventoju bylos, tarp jų ir bajorų bei miestiečių bylos.

7. Targovicos konfederacija ir 1793 metų konstitucija


Reakciniai didikai nenorėjo netekti turėtos valdžios. 1792 m.
gegužės 14 d. Targovicos miestelyje (Ukrainoje) jie organizavo-
si į konfederaciją, kurią parengė Jekaterina II. Žygiuojant Ru-
sijos kariuomenei į Lenkiją, konfederatai steigė savo laikinąją
valdžią ir Šalino Ketverių metų seimo sudarytas įstaigas. Kara-
lius perėjo i konfederatų pusę. 1793 metais Gardine susirinko
teroro sąlygomis išrinktas seimas. Rusijos ambasadoriaus Se-
verso r e i k a l a v i m u Lenkijoje vėl buvo gražinta didikų oligarchi-
ja, vėl grąžintos ir 1775 metų "Kardinalinės teisės" . Bajorams
patvirtintos visos teisės ir laisvės, teisė nevaržomai valdyti vals-
tiečius, leista neribota prekyba su užsieniu.

89
Miestiečiams palikta asmens neliečiamumo teisė. Teise pirkti
žeme turėjo tik d i d e s n i u miestu miestiečiai. Politinės teisės iš
m i e s t i e č i u buvo atimtos. Atimta savivalda ir p a n a i k i n t i zoniniai
organai. Miestu į g a l i o t i n i a i pašalinti iŠ seimo.
Formaliai valdžia atiduota seimui, tačiau jis rinkosi kas ket-
veri metai. Seimas susidėjo iš vienerių rūmu. Grąžintas vien-
balsiškumo principas, tačiau liberum veto teisė apribota, kara-
liaus valdžia taip pat. Jis atsakė už "Kardinalinių teisių" ir pač-
ia conventa pažeidimus. Administracijos priešakyje buvo Nuo-
latinė taryba, kontroliavusi ir vietos įstaigas. Į Nuolatinės tary-
bos sudėti įėjo karalius ir 24 nariai, seimo renkami ketveriems
metams. Taryba turėjo teise vetuoti seimo aktus, prieštaravu-
sius "Kardinalinėms teisėms". Nuolatinė taryba turėjo Šakinius
departamentus ir valdymo komisijas. Jos žinioje buvo tvarky-
mo komisijos, prižiūrėjusios miestu valdymą vaivadijose.
1793 m. sausio 23 d. R u s i j a ir Prūsija antrą kartą padalijo
Respublika. Rusija prisijungė visas baltarusių žemes, buvusias
Lietuvos Kunigaikštystės sudėtyje.
1794 metais Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš
Rusijos okupacija ir reakcinius didikus, bendradarbiavusius su
okupantais. Lietuvoje sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės Laikinoji tautinė taryba. Ji sudarė deputacijas: priežiū-
ros, saugumo, iždo ir slaptąja. Saugumo deputacija rūpinosi ka-
riuomenės organizavimu ir jos aprūpinimu; priežiūros deputa-
cija - administracija ir viešąja tvarka; slaptoji deputacija vado-
vavo kariuomenei. Buvo sudarytas teismas konstitucijos prie-
šams ir Targovicos konfederatams teisti.
Lenkijos didikai privertė sukilimo vadą T Kosciuška panaikinti
Lietuvos vyriausiąją tautinę tarybą ir vietoje jos buvo sudaryta
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės deputacija kaip Lenkijos vy-
riausybės atstovybė. Deputacija susidėjo iš 7 deputatu, kurie va-
dovavo tvarkos, saugumo, iždo, maitinimo, kuro, švietimo ir tei-
singumo skyriams. Deputacija neturėjo teisės priimti nutarimų.
Rusijos kariuomenė sukilimą numalšino. 1795 metais Res-
publika buvo padalyta trečią kartą. Lietuvos žemės iki Nemuno
atiteko Rusijai, o anapus Nemuno - Prūsijai.
V LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

i. Teisės šaltiniai
Seniausias teisės Šaltinis - paprotinė teisė - kito kartu su feo-
daliniu santykiu raida. Feodalai panaudodavo tik papročių for-
ma, suteikdami jai l u o m i n į turini. Paprotinės teisės normos
reguliavo feodalų ir jų valstiečių santykius, nes didžiojo kuni-
gaikščio valdžia nesikišo į feodalu vidaus reikalus pagal feo-
dalinį principą - žemės savininkas turi valdžią toje žemėje gy-
venantiems žmonėms.
Seniausias žinomas rašytinis teisės šaltinis yra 1387 metų Jo-
gailos žemės privilegija bajorams katalikams. Greta žemės pri-
vilegijų, buvo leidžiamos ir sričių privilegijos. Lietuvos didieji
kunigaikščiai prijungtose baltarusiu ir ukrainiečių žemėse pali-
ko senus visuomeninius santykius ir miestu savivalda. Sričių pri-
vilegijos nustatė srities arba miesto ir Lietuvos Didžiosios Ku-
nigaikštystės santykius. Tos sritys turėjo savo papročius ir teisę.
Privilegijos saugojo sričių papročius ir teises nuo didžiojo kuni-
gaikščio urėdų pažeidimų. Privilegijose aptariami gyventoju ir
didžiojo kunigaikščio vietininko arba vaivados santykiai. Ne-
mažai dėmesio skiriama teismo proceso ir teisės klausimams.
Tarp teisės šaltinių paminėtinas 1468 metų Kazimiero teisy-
nas, reguliavęs teismo proceso, žemės ginčų sprendimo, atsa-
komybės už įvairias vagystes ir kai kuriuos žalos atlyginimo klau-
simus. Teisynas suteikė teisę bajorams teisti ir bausti savo pri-
klausomus žmones. Bajorų žemės ginčus turėjo spręsti pakvies-
ti teisėjai. Iš 25 teisyno straipsnių 17 skirta kovai su vagystėmis
ir nelaisvų žmonių išsivedimu. Teisynas nustatė nusikaltėlio as-
meninę atsakomybę už padaryta nusikaltimą. Atsakomybė pra-
sideda nuo septynerių metų amžiaus. Teisyne numatytas ir ben-
drininkavimo institutas. Bausmės dydis priklausė nuo nusikal-
timo objekto vertės ir nusikaltimo kartotinumo. Vagį už turto,
kurio vertė didesnė kaip pusė kapos grašiu, vagystę, taip pat už
pakartotinę vagystę baudė mirties bausme.
Pagrindinis teisės šaltinis buvo Lietuvos Statutai. 1529 me-
tų Pirmasis Statutas buvo parengtas bajorų reikalavimu ir

91
priimtas jų seimo. Statutą sudaro 13 skyrių, apimančių beveik
visu teisės šakų normas. Pirmame skyriuje yra daugiausia didžio-
jo kunigaikščio statuso normų; antrame - bajorų karo tarybos
atlikimo normos, nors yra kai kurių baudžiamosios ir žemės tei-
sės normų; trečio skyriaus normos nustato bajorų teises ir lais-
ves; ketvirtame - normos, reguliuojančios moterų paveldėjimo
teise ir jų išleidimą už vyru; penktas skyrius reguliuoja globos
santykius; šeštas - teismo procesą; septintas - atsakomybę už ba-
jorų nužudymą, sumušimą ir prievartavimą; aštuntas ir devintas
- reguliuoja feodalų žemės nuosavybės ir kitus turtinius santy-
kius; dešimtas - nustato įkeistų už skolas dvarų valdymą; vienuo-
liktas - atsakomybe už bajorų -pasiuntinių, valstiečių ir nelaisvų
šeimyniškių nužudymą; dvyliktas - atsakomybę už feodalų turto
pagrobimą ir tryliktas - atsakomybe už vagystes. Statuto šaltiniai
buvo paprotinė teisė, žemės privilegijos ir romėnų teisė.
Pagal Pirmąjį Statutą bajorai gavo nemažas teises, tačiau jos
nebuvo lygios su ponų teisėmis. XVI a. pirmojoje pusėje padi-
dėjo bajorų vaidmuo kariuomenėje ir kaip valstiečių valdytojų,
be kurių sutikimo didysis kunigaikštis negalėjo valstiečių ap-
mokestinti. Bajorai seime nuolat prašė papildyti Statutą ir įtvir-
tinti jų naujas teises. 1554 metais didysis kunigaikštis kartu su
Ponų taryba sutiko sudaryti komisiją Statutui peržiūrėti. Komi-
sija parengė Antrąjį Statutą, kuris buvo priimtas 1566 metais.
Stiprėjant bajorų diktatūrai, Antrasis Statutas buvo keičia-
mas ir papildomas. Bajorai reikalavo visus laimėjimus įrašyti i
Statutą. Trečiąjį Statutą Zigmantas III patvirtino 1588 metais.
Antrasis ir Trečiasis Statulai susidėjo iš 14 skyrių.
Be to, teisės šaltiniai buvo ir seimų priimtos konstitucijos.
Magdeburgo miesto teisė ir kanonų teisė.

2. Pagrindiniai teisės bruožai


Civilinė teisė. Ekonominis feodalinės santvarkos pagrindas bu-
vo žemės nuosavybė. Susidarė kelios žemės nuosavybės for-
mos. XV a. pradžioje susiformavo didžiojo kunigaikščio do
menas. Iš jo didysis kunigaikštis gaudavo pajamų, aprūpinda-

92
vo žeme ir valstiečiais bajorus ir dvasininkus. Dėl to didžiojo
kunigaikščio domenas nuolat mažėjo. Daug žemių buvo įkeis-
ta už skolas didikams.
XTII-XIV a. bajorų turimos žemės valdos daugiausia buvo
gautos už tarnyba. Greta laikino žemės valdymo vis plačiau įsi-
gali paveldimas jos valdymas - tėvonija, kuri tapo pagrindine
žemės nuosavybės forma. Bajorai žeme prarasdavo tik padarę
valstybini nusikaltimą.
Antra feodalinė žemės nuosavybės rūšis buvo pirkta žemė.
Nuo visų žemėvaldos rūšių bajorai turėjo atlikti karo tarnybą, ir
jei žemės valda didelė, tai nuo 8-10 valstiečių kiemų turėjo pri-
statyti po vieną kareivį.
Pagrindinė žemės nuosavybės forma buvo tėvonija. Tėvonijo-
mis tapdavo ir užtarnauti dvarai. Bajorai turėjo teise iki 1566 m.
Statuto laisvai perleisti tik trečdalį tėvonijos, nes kiti du trečda-
liai buvo skirti karo tarnybos atlikimui garantuoti ir įpėdiniams
aprūpinti žeme. Du trečdalius valdos buvo galima laikinai įkeisti
už skolas. Už visos valdos pardavimą didysis kunigaikštis toki ba-
jorą atiduodavo tarnauti pirkusiam žemę bajorui. Pagal Antrąjį
Statutą, bajorai jau turėjo teisę disponuoti visa turima žeme.
Sutelktinė, arba užtarnauta, žemė buvo tokia valda, kuria
didysis kunigaikštis ar stambus ponas bajoras duodavo kaip at-
lyginimą už nuopelnus arba su sąlyga, kad jos gavėjas atliks ka-
ro arba kitokia tarnybą. Bajorai laikinai gaudavo žemės ir tada,
kai jų turėtoji žemė buvo užimta priešo. Suteiktos žemės nebu-
vo galima perleisti be didžiojo kunigaikščio arba pono bajoro
leidimo. Suteiktų dvarų valstiečiai turėjo duoti dėklą iždui. Ka-
dangi ponai bajorai nuo 10 valstiečių kiemų turėjo duoti vieną
karį, tai jie savo kariniams tarnams taip pat duodavo žemės.
Didysis kunigaikštis tarnybinius dvarus savo privilegijomis pa-
versdavo tėvonijomis. Ponai bajorai to nedarė.
Kiekvieno bajoro žemės valda susidėjo iš dvaro žemės ir vals-
tiečių turimos žemės. Bajoras turėjo teisę perleisti valstiečių
ūkius. Jeigu su valstiečiu kildavo ginčas dėl žemės, tai į teismą
reikėdavo kviesti jo bajorą, kuris su savimi atsivesdavo valstietį.

93
feodalinė žemės nuosavybės teisė buvo įgyjama tokiais bu-
dais: p a v e l d ė j i m u , gaunama už tarnybą ir pirkiniu. XV a. Įsiga-
l ė j o senaties institutas. Jeigu bajoras valdė žeme 10 metų ne-
g i n č i j a m a i , tai po to žemė buvo laikoma jo nuosavybe.
Buvo žinomas turto įkeitimo už skola institutas, t. y. laikinas
jo perleidimas. 1529 m. Statutas leido bajorui įkeisti visą turtą.
Įkaito laikytojas turėjo teise naudotis turtu ir privalėjo atlikti
prievoles, jeigu sutartyje nebuvo aptarta kitaip. Sutartyje neap-
tarus, kad jei pasibaigus skolos gražinimo terminui skola nebus
gražinta, tai Įkeistas turtas pereis kreditoriaus nuosavybėn, ne-
išpirktas turtas likdavo įkeistas iki kitų metų tos pačios dienos.
Šitokia turto įkeitimo forma garantavo bajorams žemės nuosa-
vybe jų luomo rankose. Įkaito laikytojas galėjo perleisti įkeistą
turtą kitam ir atgauti savo paskolintą sumą, tačiau turtas vis
tiek buvo laikomas įkeistu.
Pagal Antrąjį ir Trečiąjį Statutus, bajorai turėjo teisę laisvai
disponuoti žeme, nepaisant, kokiu būdu ji Įgyta. Jie galėjo že-
me parduoti, dovanoti, užrašyti, palikti testamentu kam nori.
Statutai pripažino žemės bendros nuosavybės institutą. Ben-
drasavininkis turėjo teisę reikalauti išskirti jam priklausančią
turtą dali. Buvo draudžiama daryti brastą nuo vieno upės kran-
to iki kito be priešingo upės kranto savininko sutikimo.
Pasėjus ginčo žemėje javus, nebuvo galima jų pjauti, kol pa-
kamaris neišspręs žemės nuosavybės klausimo. Žemės savinin-
kui tekdavo javų derlius.
Radinys ir lobis buvo laikomi žemės savininko nuosavybe. Buvo
draudžiama medžioti svetimose naudmenose. Už sumedžiotus
žvėris medžiotojas turėjo sumokėti, o ji patį sodino Į kalėjimą.
Statutai pripažino servitutų institutą. Didžiojo kunigaikščio
ponų ir bajorų miškuose buvo galima turėti bartinių medžių ir
pagal papročius jais naudotis. Taip pat leidžiama turėti ežerų ir
šienaujamų plotų. Statutai draudė naikinti gulbių ir sakalų liz-
dus. Už miško padegimą buvo išieškomi nuostoliai.
Paveldėjimo teisė. Vyrų ir moterų turto paveldėjimo teisės
nebuvo lygios, nes vyrai atlikdavo karo tarnybą. Statutai skyrė

94
tėvo ir motinos turtą. Tėvo turtą paveldėdavo sūnūs, o dukterys
turėjo teisę gauti ketvirtadali tėvo palikimo kaip kraitį. Jei ne-
būdavo sūnų, visą bajoro palikimą paveldėdavo dukterys lygio-
mis dalimis. Žmona po vyro mirties gaudavo savo kraičio ga-
rantini turtų.
Buvo žinomas ir testamentinis turto paveldėjimas. Testamen-
tą sudarydavo raštu, dalyvaujant liudytojams. Vyras turėjo teise
dalį turto testamentu palikti žmonai, ir jo giminaičiai negalėjo
tos dalies reikalauti. Žmona turėjo teisę turtą palikti testamen-
tu, j e i g u neturėjo vaiku. Testamento negalėjo palikti nepilna-
mečiai, vienuoliai, sūnūs, neatsiskyrė nuo tėvo ūkio, baudžiau-
ninkai ir asmenys, kuriems per teismą atimtos turtinės teisės.
Testamentą surašydavo urėdas teisme, dalyvaujant dviems ba-
jorams kaip liudytojams. Jeigu urėdo nebuvo, tai turėjo daly-
vauti trys liudytojai. Testatorius galėjo keisti testamento turinį.
Sūnui ir dukrai tėvas galėjo nepalikti nieko, jeigu jie tėvus mu-
šė, eikvojo jų turtą, negynė jų teisiu, nesuteikė pagalbos senat-
vėje ir nenorėjo išpirkti iš nelaisvės.
Valstiečiu t u r t ą taip pat paveldėdavo sūnūs. Jeigu sūnų ne-
buvo, tai turtas tekdavo bajorui. Valstiečio ūkyje broliai pavel-
dėjimo teisės neturėjo. Vienam jų mirus, kiti likdavo ūkio val-
dytojais, kad nebūtų ardomas ūkis.
Prievolinė teisė. XIV-XV a. žemės ir valstiečių ūkių perlei-
dimo sutartys buvo sudaromos žodžiu. Vėliau tokios sutartys
jau sudaromos raštu, nurodant liudytojus. Liudytojai bajorai tu-
rėjo būtinai uždėti savo antspaudus. Perleidžiant žemės sklypą,
šalys kartu su liudytojais apeidavo jo ribas. Kitos sutartys buvo
sudaromos žodžiu.
Pagal Statutus prievoles reikėjo atlikti asmeniškai. Solida-
rios atsakomybės, kai prievolę turėjo atlikti keli asmenys, nebu-
vo. Nevykdantieji prievolės atsakė kiekvienas savo dalies dy-
džiu. Buvo žinomos pirkimo-pardavimo, nuomos, Įkeitimo, pa-
saugos ir paskolos sutartys. Jei būdavo parduotas svetimas tur-
tas, tai savininkas ji atgaudavo, o pirkėjas savo sumokėtų pini-
gų išieškodavo iš nesąžiningo pardavėjo. Bajorai turėjo teisę

95
laisvai išnuomoti smuklę, malūną, mišką. Didesnės nei 10 kapų
grasiu sumos paskolos sutartį reikėjo sudaryti raštu. Turto įkei-
timo ir pasaugos sutartys taip pat buvo sudaromos raštu. Sau-
goma turtą praradus, už ji reikėjo atlyginti. Tik žuvus turtui kartu
su saugotojo turtu, Šiam prisiekus, kad saugomo turto nesunau-
dojo, atsakyti neturėjo.
Šeimos teisė. Statutai gana nuodugniai reguliavo santuokos
sudarymo tvarka, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, tė-
vu ir vaiku santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų
patarimu laisvai ištekėti. Tačiau turėjo gauti tėvu, o jeigu jų ne-
buvo, - dėdės arba broliu sutikimą. Už šio reikalavimo nevyk-
dymą jos netekdavo teisės gauti kraičio ir paveldėti motinos tur-
to. Santuoka buvo įforminama bažnyčioje pagal kanonų teise.
Santuoką panaikinti galėjo tik bažnytinis teismas.
Tėvas, skirdamas ištekančiai dukrai kraitį, paimdavo iš žento
raštą, kuriuo šis trečdalį savo turto skirdavo įkraičiu, t. y. ga-
rantuodavo kraiti savo turtu. Jeigu tokio rašto jaunosios tėvai
negaudavo, tai, vyrui mirus, žmona negalėjo atgauti kraičio,
nes tas turtas buvo grąžinamas į tėvo ūkį. Mirusio vyro įpėdi-
niai turėjo teise pusę įkraičio išpirkti. Jeigu našlė ištekėdavo,
tai vaikai turėjo jai sumokėti už įkraitį 30 kapų grašių arba
duoti ketvirtadalį to turto naudotis iki gyvos galvos. Nenorė-
jusi antrą kartą ištekėti, ji kartu su vaikais naudojosi vyro tur-
tu ir įkraičiu.
Kai tėvas mirdavo neišleidęs dukterų už vyrų, joms kraitis
buvo duodamas pagal testamentą. Nesant turto tiek, kiek buvo
nurodyta testamente, broliai turėjo duoti seserims kraičio vie-
ną ketvirtadalį dvaro. Jeigu duktė ištekėdavo be kraičio tėvui
esant gyvam, tai po jo mirties neturėdavo teisės ieškoti kraičio.
Statutai draudė santuoką tarp pirmosios eilės giminaičių. Už
tokią santuoką iš sutuoktinio atimdavo pusę dvaro, o jo žmona
netekdavo kraičio ir pusės dvaro. Tokia santuoka buvo panaiki-
nama, o vaikai laikomi gimusiais neteisėtoje santuokoje. Vyras
nebuvo skiriamas į valstybinę tarnybą. Už dvigubą santuoka nu-
matyta mirties bausmė.

96
Globa. Globa buvo skiriama nepilnamečiams vaikams: ber-
niukams iki 18 metu, o mergaitėms iki 13 metų. Globa galėjo
būti paskirta ir nepilnamečių vaikų turtui. Globėją tėvas pa-
skirdavo testamentu. Juo būdavo dėdė, vyresnysis brolis ir šiaip
geras žmogus. Globėjas kartu su vazniu ir liudytojais sudaryda-
vo vaikų turto sąrašą ir įtraukdavo jį į Žemės teismo knygas.
Globėjas išlaikė ir mokė vaikus atsižvelgdamas i jų turto dydį.
Už rūpinimąsi vaikais globėjas gaudavo dešimtąją dalį vaikų ūkio
pajamų. Globėjas atsakė už padarytus vaikų turtui nuostolius.
Civilinis procesas. Civilinis procesas vyko rungimosi būdu.
Naudota lažybų forma. Šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir
savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą,
kuris įrašytas į teismo knygas. Po to dėdavo prieš teismą kepurę
ir eidavo lažybų iš tam tikros pinigu sumos, kad liudytojas pa-
liudys taip, o ne kitaip. Jeigu priešinga bylos šalis nesutikdavo
priimti lažybų, tai bylą pralaimėdavo. Priešingai bylos šaliai bu-
vo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teis-
mas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Nagrinėjant
žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po devynis liudy-
tojus. Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasi-
rinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad
ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų
ir kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai.
Vienai šaliai be priežasčių neatvykus į teismą, bylą laimėdavo
atvykusioji šalis. Pateisinamos priežastys buvo valstybinė tar-
nyba arba liga.
Baudžiamoji teisė. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas
buvo didžiojo kunigaikščio nustatytos visuomeninės tvarkos pa-
žeidimas ir padaryta nukentėjusiajam skriauda. Bausmė taip pat
buvo dvilypė: atlyginimas nukentėjusiajam už padarytą skriau-
dą ir bauda didžiojo kunigaikščio iždui arba bajorui, kuris teisė
nusikaltėlį. Už valstybinius nusikaltimus skirdavo mirties baus-
me. Jeigu nusikaltėlio turto nepakakdavo atlyginti nukentėju-
siajam ir sumokėti baudą, iždas nieko negaudavo. Be atlygini-
mo nukentėjusiajam už skriaudą, dar galėjo būti padengiami

97
padaryti nuostoliai. Piniginė bauda buvo trijų rūšių: galvinė,
smurto ir kompensacija. Gaivinęs baudos dydis priklausė nuo
n u k e n t ė j u s i o j o luomo. Jeigu nužudytas bajoras, tai bauda buvo
100 kapu grasiu, už valstiečio nužudymą - 10 kapų.
Smurto bauda - 20 kapų grašių - buvo skiriama už bajorų
dvarų užpuolimą. Jeigu užpuolimo metu buvo nužudyta ar su-
žeista žmonių, buvo skiriama gaivine bauda. Už moterų nužu-
dymą arba jų sužalojimą buvo skiriama dviguba bauda.
Kompensacija buvo skiriama už sužeidimą, įžeidimą, turto
pagrobimą. Už sužeistą bajorą skyrė baudą 12 ilgųjų sidabrinių
lazdelių, už valstieti - 1-2 lazdeles.
Jau 1529 metų Statutas nustatė principą, kad niekas be kal-
tės neturi nukentėti. Todėl nebuvo kreipiamas dėmesys į nusi-
kaltimo padarymo motyvus ir kaltės formą.
Antra pagrindinė bausmė už sunkius nusikaltimus buvo mir-
ties bausmė pakariant. Ją skirdavo už valstybės išdavimą, de-
zertyravimą iš karo lauko, už pareigūnų nužudymą, už plėšimą
ir pakartotine vagystę. Mirties bausmė 1529 m. Statute sudaro
10 procentų visų bausmių. Mirties bausme baudė valstiečius už
bajorų nužudymą. Asmenį, suklastojusi dokumentus, baudė mir-
ties bausme sudeginant ant laužo. Statute minima ir kalėjimo
bausmė iki 6 savaičių. Kalėjimu bausdavo už didžiojo kunigaikš-
čio ir Ponų tarybos sprendimų paniekinimą, teisėjo įžeidimą.
Bajorams taikydavo ištrėmimo bausmę, kai jie buvo kaltinami
nužudymu ir neatvykdavo į teismą. Tokį bajorą paskelbdavo ba-
nita, t. y. ištremtu, ir uždrausdavo su juo bendrauti ir suteikti
pagalbą. Net už jo nužudymą atsakyti nereikėjo.
Antrasis ir Trečiasis Statutai pirmiausia numatė atsakomybę
už valstybinius nusikaltimus. Baudė mirties bausme, atimdavo
garbę ir konfiskuodavo turtą. Konfiskuodavo turtą ir suaugusių
sūnų, jeigu jie žinojo apie tėvo nusikaltimą ir nepranešė valdžiai.
Už bajoro dvaro, kaimo ar vienkiemio užpuolimą ir žmonių
nužudymą užpuoliką baudė mirties bausme, gaivine bauda, bau-
da už prievartą ir išieškodavo nuostolius. Jeigu užpuolimo me-
tu nukentėdavo žmonės, tai užpuolikas buvo baudžiamas 12 rub-

98
lių dydžio bauda už prievarta, 12 savaičių kalėti ir turėjo atly-
ginti padarytus nuostolius.
Statutuose buvo numatytas kvalifikuotas ir paprastas nužu-
dymas. Kvalifikuotu nužudymu laikytas vyro ar žmonos, tėvo,
motinos arba giminaičio nužudymas. Toks žudikas buvo baudžia-
mas mirties bausme. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami
kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti,
kad tai jie padarė.
Už nužudymą per muštynes, jeigu jas pradėjo žudikas, taip
pat už nužudymą dvikovoje buvo baudžiama mirties bausme.
Buvo aiškus luominis bausmių politikos principas. Nužudęs
paprastą žmogų bajoras baudžiamas gaivine bauda ir jam nu-
kertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien
už bajoro sužalojimą.
Griežtai buvo baudžiama už grupinius nusikaltimus. Jeigu
paprastu žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos gru-
pės buvo nubaudžiami mirties bausme.
Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką ir su
dviem liudytojais prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo.
Už merginos išžaginimą, jeigu buvo įvykio liudytojų ir nu-
kentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė mirties bausme
ir bauda už negarbę. Mirties bausme baudė ir merginos pagro-
bėja už privertimą tapti jo žmona.
Žiaurias bausmes Statutai numatė už pilies ar namų padegi-
mą. Padegėją sugavus vietoje, savininkui reikėjo su šešiais liu-
dytojais prisiekti, kad pastarasis padegė, ir tada padegėjas buvo
sudeginamas ir iš jo turto išieškomi nuostoliai.
Statutai visapusiškai reglamentavo vagystę ir turto grobimą.
Bausmės dydis vagiui priklausė nuo pavogto turto vertės ir va-
gystės kartotinumo. Trečią kartą pavogęs, kad ir mažavertį daik-
tą, vagis buvo baudžiamas mirties bausme. Vagyste buvo laiko-
mas ir nelaisvų žmonių išvedimas arba pagrobimas.
Už nusikaltėlių, nubaustų mirties bausme, slėpimą ir už pa-
sinaudojimą nusikaltimo vaisiais Statutai numatė tokias pat
bausmes kaip už patį nusikaltimą. Be to, buvo išieškoma turtui

99
padaryta žala. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžia-
ma kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius.
Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas jo nenorėda-
vo atiduoti teismui, tai turėjo sumokėti baudą už prievartą, gai-
vine ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo.
Baudžiamasis procesas. Lietuvos Statutai kai kuriems nusi-
kaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus. Ga-
liojo formalios įrodymu teorijos principai. Atvykus ne visiems
reikalaujamiems liudytojams, bausmė nusikaltėliui buvo skiria-
ma mažesnė.
Nusikaltimą padarius bajorų valdiniams, teisingumą turėjo
įvykdyti patys bajorai. Sugautą vagi reikėjo vesti pas jo poną,
ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neleisdavo, pats buvo
kviečiamas į teismą ir turėjo atsivesti vagį. Vagies nesugavus,
tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo,
kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškojo sekdami jų
pėdsakais.
Asmuo, kaltinamas vagyste, galėjo įrodyti, kur daiktą pirko
ir įrašė į Žemės teismo knygas. Jeigu buvo surastas pardavėjas,
jis turėjo įrodyti, iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo,
įrodęs, iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau
prarasdavo sumokėtus pinigus.
Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir
du kviestinius.
įtariamą padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo du ar
trys liudytojai, teigę, kad jis galėjo pavogti, kankino, kad prisi-
pažintų.
Baudžiamasis procesas buvo aiškaus luominio pobūdžio su
pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, ja-
me buvo ir formalių dalykų.

3. Magdeburgo miesto teisė


Lietuvos didieji kunigaikščiai, norėdami sudaryti palankias są-
lygas amatams ir prekybai plėtotis miestuose, suteikdavo jiems
savivaldą Magdeburgo miesto teisės pagrindu. 1387 m. Jogaila

100
suteikė tokią teise Vilniui, o XV a. ja gavo Trakai, Brestas, Kau-
nas, Luckas, Kamenecas, Vladimiras, Polockas, Kijevas, Mins-
kas ir Naugardukas. XVI a. šią teisę gavo ir mažesni miestai.
Magdeburgo miesto teisė buvo suteikiama privilegija, pagal ku-
ria miestiečiai gaudavo pajamų šaltinių, būdavo atleidžiami nuo
valstietišku prievolių, nuo vaivados ar seniūno teismo ir teisės
normų, prieštaravusių Magdeburgo teisei.
Civilines ir baudžiamąsias bylas mieste sprendė vaitas su bur-
mistrais ir tarėjais, o namų užpuolimų, padegimų, plėšimų, ba-
jorų sužalojimo ir išžaginimo bylas -vaivada. Kai kuriuose mies-
tuose teismas skirstėsi i tarybą ir miestiečių teismą - suolą (la-
vą). Taryba, susidėjusi iš burmistrų ir tarėjų, tvarkė ūkinius rei-
kalus ir sprendė civilines bylas, o suolas, kurį sudarė vaitas ir
prisiekusieji šuolininkai, -baudžiamąsias bylas.
Magdeburgo teise privalėjo vadovautis visi miesto gyvento-
jai. Tiktai žydai turėjo prie sinagogų savo bendruomenes, ku-
rios rinko seniūnus, o šie, vadovaujami rabino, sudarė kolegiją.
Kolegija nagrinėjo civilinius ginčus ir skyrė dvasines bausmes.
Baudžiamąsias bylas sprendė didžiojo kunigaikščio vietininkas.
Magdeburgo teisės šaltiniai buvo Saksų veidrodis ir Mag-
deburgo miesto normos. Į Lietuvą ši teisė pateko iš Lenkijos
miestų, kurie padarė joje pakeitimų, ir dar buvo papildyta Lie-
tuvos miestų papročiais, todėl ne visos normos atitiko galioju-
sias Magdeburge.
Teisės subjektai buvo patys miestai ir pilnamečiai jų gyven-
tojai. Tik 2 L metų amžiaus vyrai ir moterys turėjo visišką veiks-
numą. Moterys teisinius veiksmus atlikdavo vyro arba globėjo
akivaizdoje. Miestų vardu civiliniuose santykiuose dalyvavo bur-
mistrai ir tarėjai. Miestų pretenzijoms nebuvo taikoma senatis.
Teisės subjektais būdavo cechai ir pirklių draugijos, ligoninės ir
vaikų prieglaudos.
Nuosavybės teisė. Buvo aiškiai skiriama nuosavybės teisė ir
turto valdymo teisė. Pirmasis nuosavybės teisės įgijimo būdas buvo
turto užvaldymas pasibaigus senaties terminui, kuris kilnojama-
jam turtui buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamajam

101
tiek, kiek siekė žmogaus atmintis. Pasibaigus senaties terminui,
nebuvo galima įsigyti valstybės ir Bažnyčios turto. Miestiečiai tu-
rėjo alodinę nuosavybės teise i žemės sklypus, bet nuosavybės
teisė neapėmė žemės gelmių. Buvo skiriama paveldėta ir įgyta
nuosavybė. Įgytu turtu buvo galima disponuoti laisvai, o parduo-
dant paveldėta turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikima. Uždrausta
parduoti nekilnojamąjį turtą dvasininkams ir bajorams.
Nuosavybės teisė į kilnojamąjį turtą buvo perleidžiama, per-
duodant turtą įgijėjui, o į nekilnojamąjį - sudarant sutarti, ku-
rią įregistruodavo, ir teisėjas perduodavo įgyto turto valdymą.
Savininkas turėjo naudotis turtu taip, kad nedarytų žalos ki-
tiems. Buvo žinomi ir servitutai, kurie atsirasdavo sutarties ar-
ba senaties pagrindu. Plačiai praktikuotas turto įkeitimas. Tur-
tas galėjo būti įkeistas su teise valdyti arba be valdymo teisės.
Paveldėjimo teisė. Sūnūs ir dukterys turėjo vienodas pavel-
dėjimo teises. Tačiau buvo skiriamas specifinis motinos ir tėvo
turtas. Prie motinos turto priskiriamas jos kraitis, asmeninio
naudojimo daiktai ir santuokoje įgytas turtas. Motinos turtas
tekdavo dukterims, kurios nebuvo gavusios kraičio, ir sūnums,
įstojusiems į dvasininkų luomą. Tėvo specifiniu turtu buvo lai-
komi ginklai, šarvai, arklys su kamanomis. Šį turtą gaudavo sū-
nūs. Tėvai galėjo nepalikti turto vaikams, kurie blogai elgėsi.
Pirmiausia turtą paveldėdavo žemutinės linijos giminaičiai, jų
nesant - aukštutinės linijos, jeigu ir tokių nebuvo, turtą pavel-
dėdavo šalutinės linijos giminaičiai iki septintosios kartos. Pas-
kutiniai buvo vyras ir žmona. Tėvai turėjo pirmumo teisę toli-
mesnių aukštutinės ir šalutinės linijos giminaičiu atžvilgiu. Vy-
ras paveldėdavo žmonos kraitį, išskyrus specifinį motinos turtą.
Nekilnojamasis žmonos turtas tekdavo vaikams. Našlė gauda-
vo į k r a i t į , o jo nebuvus išskirto, trečdalį arba ketvirtadalį san-
tuokoje įgyto turto.
Turtą buvo galima palikti ir testamentu. Testamentas turėjo
būti sudarytas dalyvaujant septyniems liudytojams, buvo sura-
šomas teisme arba magistrate ir įrašomas į knygas. Paveldėta
turtą be įstatyminių įpėdinių sutikimo palikti testamentu buvo

102
uždrausta. Testamente nurodydavo ir jo vykdytoja, kuris kartu
buvo našlės ir vaikų globėjas.
Prievolinė teisė. Šalys laisvai sudalydavo sutartis ir nustaty-
davo jų Įvykdymo sąlygas. Kreditoriaus teisės buvo garantuoja-
mos į k a i t u ir laidavimu. Šalys susitardavo dėl mokėjimo sumos
ir prievolės Įvykdymo vietos. Prievolė pasibaigdavo ne tik tada,
kai ja įvykdydavo, bet ir panaudojus depozitą, cesiją, prievolę
pakeitus arba atleidus nuo jos, taip pat jei prievolės nebuvo ga-
lima įvykdyti ne dėl skolininko kaltės. Plačiai buvo paplitusios
pirkimo-pardavimo, paskolos, nuomos ir rangos sutartys. Buvo
žinomos ir darbo sutartys. Teisės normos draudė išeiti iš darbo
prieš terminą. Samdytojas atsakė už žalą, padarytą tretiesiems
asmenims pas ji dirbančiu žmonių.
Buvo žinomos bendrovės, vežimo ir pasaugos sutartys, ku-
rios atsirado plečiantis prekybai.
Šeimos teisė. Santuoką įformindavo Bažnyčia pagal kanonų
teisę. Visus iškilusius klausimus sprendė bažnytinis teismas. Bu-
vo praktikuojamos sužadėtuvės, kurių metu sudarydavo sutartį
dėl būsimos santuokos, dėl kraičio, išrangos ir įkraičio. Žmona
gaudavo vyro luomo teises ir vyras tapdavo jos globėju. Jis turė-
jo teisę bausti žmona kūno bausmėmis.
Tėvų teises vaikams galėjo atimti teismas dėl tikybų skirtu-
mo arba motinai ištekėjus antrą kartą.
Be tėvų likusiems vaikams buvo skiriamas globėjas iš vyriškos
lyties giminaičių. Teismas galėjo priversti būti vaikų globėju.
Baudžiamoji teisė. Nusikaltimai buvo skirstomi į viešus ir
p r i v a t i n i u s , į gėdingus ir negėdingus. Tarp veiksmo ir jo padari-
nių turėjo būti priežastinis ryšys, ypač nužudymų ir kūno suža-
lojimu atvejais. Kiekvienas nusikalstamas veiksmas buvo laiko-
mas tyčiniu. Tai, kad nusikalstamos valios nebuvo, turėjo įrody-
ti pats kaltinamasis. Buvo žinomos tyčios, neatsargumo ir atsi-
tiktinumo sąvokos. Sumanymas padaryti valstybinį nusikaltimą
buvo laikomas nusikaltimu, o kitų nusikaltimų atvejais suma-
nymas nebuvo laikomas nusikaltimu. Faktinė klaida pašalinda-
vo atsakomybę, o juridinė - nepašalindavo. Nereikėjo atsakyti

103
už priverstinius veiksmus ir veiksmus esant būtinam reikalin-
gumui. Vaikai i k i 12 metų už savo nusikaltimus neatsakė. Už
vaiko veiksmus materialiai atsakė tėvai arba globėjai.
Atsakomybė buvo asmeninė. Girtumas nuo atsakomybės ne-
atleido. Šeimos nariu interesai nukentėdavo tik valstybinių nu-
sikaltimų atvejais, nes būdavo konfiskuojamas turtas. Buvo bau-
džiama už baigtą nusikaltimą. Valstybinių nusikaltimų atvejais
baudė už sumanymą ir pasirengimą. Baudė už pasikėsinimą api-
plėšti arba nužudyti kelyje, už pasikėsinimą panaudoti netikrus
pinigus ar svorio ir ilgio matus, už ginklo nešiojimą draudžiamu
metu, už padegimo priemonių nešiojimąsi.
Visus bendrininkus baudė vienodai. Baudė ir už nepraneši-
mą apie rengiamą arba padarytą nusikaltimą. Buvo numatyti
atvejai, pašalinantys veikos nusikalstamą pobūdi, būtent: 1) sa-
vo teisių apsauga; 2) būtinoji gintis; 3) būtinas reikalingumas;
4) įsakymo vykdymas.
Bausmės, kaip ir nusikaltimai, buvo skirstomos į viešas ir
privatines. Švelnesnė bausmė buvo skiriama, kai nuo nusikalti-
mo padarymo praėjo daug laiko, nusikaltėlis kilmingo luomo,
jam atleido nukentėjęs asmuo, bloga nusikaltėlio sveikata, nėš-
čia moteris ir pan. Sunkinančios aplinkybės buvo šios: nusikal-
timu suardyta viešoji tvarka, veika, nukreipta prieš giminaitį,
viršininką, tarnybiškai aukštesnį arba aukštesnio luomo asme-
nį, padaryti dideli nuostoliai, sugautas nusikaltimo vietoje, pa-
kartotinis nusikaltimas. Nusikaltėlis, atsipirkęs nuo mirties baus-
mės ar kūno sužalojimo bausmės, netekdavo garbės.
Pirmiausia n u m a t y t i nusikaltimai miestui. Už išdavimą,
maištą buvo baudžiama mirties bausme ir konfiskuojamas tur-
tas. Lengvesniais nusikaltimais laikyti: miesto valdžios neklau-
symas, teismo sprendimų nevykdymas, įvairių draudimų ne-
paisymas ir pan.
Už religinius nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausme
sudeginant. Nemažai vietos buvo skiriama nusikaltimams gyvy-
bei ir sveikatai. Pavojingais buvo laikomi moraliniai nusikalti-
mai, turtiniai, pinigų, ilgio ir svorio matų padirbimas. Už pini-
gų padirbimą ir jų paleidimą į apyvarta nukirsdavo galvą.

104
Bausmių paskirtis buvo garantuoti saugumą, suteikti satis-
fakcija nukentėjusiam ir visuomenei. Bausmes buvo vykdomos
viešai, turėjo luominį pobūdį. Turtingieji buvo baudžiami daž-
niausiai pinigine bauda, o neturtingi plakami, ženklinami ir iš-
varomi iš miesto.
ANTRAS SKYRIUS

Lietuvos valdymas
Rusijos imperijos sudėtyje
1. Valdymo įstaigų sudarymas ir jų veikla
Po trečiojo Lenkijos-Lietuvos padalijimo Lietuvos žemės deši-
niajame Nemuno upės krante teko Rusijai, o kairiajame -Prū-
sijai. Dar 1794 m. spalio 10 d. Jekaterina 11 paskyrė M. Repniną
Lietuvos generalgubernatoriumi. Lietuvos teritoriją buvo numatyta
suskirstyti į Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas. Kadangi gy-
ventoju trims gubernijoms nepakako, tai Jekaterina II1795 m. gruo-
džio 14 d. įsaku sudarė Vilniaus ir Slonimo gubernijas. Guber-
nijos turėjo būti suskirstytos į apskritis, nepaisant ekonominių
sąlygų, gyventoju nacionalinės sudėties, jų interesų. Vilniaus gu-
bernija buvo suskirstyta į 11 apskričių, o Slonimo gubernija į
8 apskritis. Dėl Jekaterinos II mirties administracinio suskirs-
tymo planas nebuvo įgyvendintas. Imperatorius Pavlas I paliko
vieną Lietuvos guberniją ir įsakė įsteigti gubernijos valdybą ir
iždo rūmus. Aleksandras I 1802 m. rugpjūčio 9 d. įsaku sudarė
1
Vilniaus ir Gardino gubernijas .
Iš pradžių valdymo reikalus tvarkė karinės žinybos. Guber-
nijose buvo korpusų vadai, o apskrityse - pulkų vadai, jiems
talkino komisarai. Komisarai rūpinosi maistu, butais, pastotė-
mis ir pašaru kariuomenei. Komisarams padėjo komisijos, susi-
dėjusios iš regentų ir p a s i u n t i n i ų .
Apskritai Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba, kuri turėjo iž-
do, b a u d ž i a m ą j į , civilinį ir ekonominį skyrius. Skyriams vado-
1
oe c o 6 p a e P . T. 26. N 20004
(Toliau rašoma C ) .

106
vavo viršininkai - Vyriausiosios valdybos nariai, jiems talkino iš
vietiniu bajoru paskirti ekspeditoriai. Aukščiausiąją valdžią tu-
rėjo generalgubernatorius. Jis rūpinosi, kad būtų laikomasi vie-
šosios tvarkos ir dorovės. Jam buvo pavaldi miestų ir apskričiu
policija. Generalgubernatorius turėjo teisę sustabdyti teismų
sprendimų vykdymą, prižiūrėti, kaip renkami mokesčiai ir at-
liekama rekrūtinė prievolė. Lietuvos vyriausioji valdyba buvo
prie generalgubernatoriaus kanceliarijos. Valdyba sprendė to-
kius uždavinius: 1) žiūrėjo, kad įstaigos ir valdiniai vykdytų įsta-
tymus; 2) skyrė administracines baudas nepaklusniems arba juos
perduodavo teismui; 3) rūpinosi tvarka ir saugumu miestuose,
kaimuose ir keliuose. Vyriausioji valdyba nagrinėjo skundus dėl
prievolių neįvykdymo, skyrė areštą turtui pagal teismo sprendi-
mą. Jos potvarkius turėjo vykdyti žemesnieji žiemietėjos teis-
mai ir miestų magistratai. Valdybos iždo skyriaus žinioje buvo
dvarai ir buvusios karaliaus ekonomijos, mirusių arba pabėgu-
sių iš Lietuvos dvarininkų ir vienuolynų už Lietuvos ribų že-
mės. Baudžiamasis ir civilinis skyriai buvo apeliacinė instancija
žemesniems teismams.
Gubernijoms vadovavo gubernatoriai. Buvo gubernijos val-
dyba. Valdyboje buvę gubernatoriaus patarėjai padėjo spręsti
klausimus ir vykdė generalgubernatoriaus įsakymus. Teisėtu-
mo laikymosi priežiūra rūpinosi gubernijos prokuroras ir du
jo padėjėjai.
Apskrityse valdžia buvo kapitonų ispravnikų rankose. Isp-
ravnikas žiūrėjo, kad gyventojai laikytųsi tvarkos, rūpinosi ke-
lių ir tiltų remontu ir garantavo važiavimo jais saugumą. Aprū-
pindavo karines komandas butu ir maistu. Savo funkcijas vykdė
kartu su administracine policine įstaiga -žemesniuoju žiemie-
tėjos teismu, renkamu iš ispravniko ir dviejų trijų posėdininkų.
Sis teismas turėjo prižiūrėti, kaip laikomasi viešosios tvarkos ir
ramybės, kaip vykdomi Vyriausiosios valdybos ir jos skyrių nu-
tarimai, stebėti, kad niekas nepriimtų pabėgusių valstiečių, ir
rūpintis kelių bei tiltų remontu. Žiemietėjos teismas buvo ir
vykdomasis organas apskrityje.

107
Jekaterina 11 leido atkurti pilies, žemės ir magistrato teismą
miestuose. Lietuvos Vyriausiasis tribunolas nebuvo sudarytas.
Apeliacinė instancija buvo Vyriausiosios valdybos civilinis ir bau-
džiamasis skyriai. Skundus dėl šių skyrių sprendimų siųsdavo
senatui. Pavlas I 1797 m. vasario 6 d. įsaku leido bajorams rink-
ti atkuriamus pilies, žemės ir pakamario teismus ir Vyriausiąjį
tribunolą pagal Lietuvos Statutą 2 . Išrinktus teisėjus tvirtino im-
peratorius. Vilniuje buvo išrinktas kiemo teismas, nagrinėjęs
apskričiu miestu ir iždo privilegijų bylas.
Nuslopinusi 1830-1831 m. sukilimą, caro valdžia ėmėsi vie-
nodinu Lietuvos ir kitų gubernijų valdymą. 1831 m. rugsėjo 16 d.
sudarytas Vakaru gubernijų komitetas, kuris rengė įstatymų pro-
jektus, uždarė Vilniaus universitetą, panaikino Lietuvos Statu-
tą. 1842 m. iš Vilniaus gubernijos išskiriama Kauno gubernija.
Nuo 1840 m. birželio 25 d. įvedami Rusijos imperijos įstatymai.
Gubernatoriais, vicegubernatoriais, prokurorais ir net pašto vir-
šininkais buvo skiriami tik rusai bajorai, o vietiniai perkeliami i
kitas gubernijas.
Panaikinus Lietuvos Statutą ir pagal ji buvusius teismus.
1840 m. gruodžio 4 d. sudaromi apskričių teismai iš teisėjo ir
trijų posėdininkų. Teisėją ir posėdininkus rinko bajorų suvažia-
vimas ir tvirtino generalgubernatorius. Gubernijose buvo aukš-
tesnis žiemietėjos teismas, turėjęs baudžiamąjį ir civilini depar-
tamentus. Kiekvienas departamentas susidėjo iš pirmininko, sky-
riamo caro senato teikimu, ir penkių posėdininkų, kuriuos rin-
ko gubernijos bajorų susirinkimas. Gubernijos teismas buvo ape-
liacinė ir revizinė instancija apskrities teismui. Apskrities teis
mas sprendė nedideles visų luomų civilines ir baudžiamąsias
bylas, saugojo žemės knygas ir planus, tvirtino įvairius teisės
aktus ir dokumentus.
Miestuose buvo magistratas iš dviejų burmistrų ir keturių
ratmanų, kuriuos rinko pirkliai ir miestiečiai trejiems metams.
Gubernijos centriniame mieste buvo gubernijos magistratas, tu-

108
rėjęs civilinį ir baudžiamąjį departamentus. Departamentų pir-
mininkus skyrė senatas, o tris posėdininkus rinko pirkliai ir mies-
tiečiai. Šis teismas buvo apeliacinė ir revizinė instancija miestų
magistratams.
XIX a. antrojoje pusėje, vykdydama buržuazines reformas, ca-
ro valdžia nepasitikėjo Lietuvos bajorais, ypač po 1863 metų su-
kilimo. Apskrities įstaigų sudaryti neleido. Aukščiausiąją politi-
nę priežiūrą vykdė generalgubernatorius. Gubernijose guberna-
toriai vadovavo valdybai ir kanceliarijai. Gubernatorius buvo vi-
sų Įstaigų ir komitetų bei komisijų pirmininkas. Per valstiečių rei-
kalų įstaigą prižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veiklą, per
miestų reikalų ištaigą - miestų valdymo organų veiklą, per fabri-
kų įstaigą - fabrikų ir įmonių veiklą, per gėrimų įstaigą - gėrimų
gamybą ir pardavimą, per gubernijos sutvarkymo komitetą - na-
tūriniu prievolių atlikimą, per miškų apsaugos komitetą rūpinosi
miškų apsauga, per karo prievolės įstaiga vadovavo kariuomenės
komplektavimui. Gubernatorius turėjo teisę revizuoti visas civi-
lines įstaigas, o nuo 1876 m. gavo teisę leisti privalomus nutari-
mus. Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio gubernatorių teisės dar
buvo išplėstos. Jie gavo teisę peržiūrėti taikos teisėjų kandidatų
ir prisiekusiųjų posėdininkų sąrašus. 1889 m. gubernatoriai tapo
gubernijos administracinės-teisminės įstaigos pirmininkais. Ši
įstaiga prižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veikla.
Apskrityse visa valdžia buvo kapitono ispravniko rankose.
Jis vadovavo policijos valdybai. Apskritys buvo suskirstytos į po-
licinius vienetus - stanus. Stanams vadovavo pristovai ir jų pa-
dėjėjai vadinamieji uriadnikai. Jiems buvo pavaldūs šimtinin-
kai ir dešimtininkai.
Miestai turėjo renkamus organus - dūmas ir valdybas. Šie
organai sprendė administracinius ir ūkinius klausimus, rūpino-
si miestų sutvarkymu, transportu, apšvietimu, šildymu, vadova-
vo mokykloms, ligoninėms, prekybos įstaigoms. Miesto dūma
rinko iš savo tarpo miesto valdybą -jos pirmininką ir narius.
Nedideliuose miestuose namų savininkai rinko įgaliotinius, o
šie - miesto seniūną ir vieną du jo padėjėjus.

109
Kaimo seniūnijos turėjo sueiga, kuri rinko seniūną, mokes-
čių rinkėja, š i m t i n i n k u s ir dešimtininkus, skirstė mokesčius ir
juos rinko. Kelios kaimo seniūnijos sudarė valsčių. Valsčiaus
organai buvo sueiga, susidėjusi iš visu kaimo ir valsčiaus pa-
reigūnu ir r i n k t i n i ų po vieną iš 10 kiemų. Sueiga rinko viršaiti
t r e j i e m s metams ir valsčiaus teismą. Valsčiaus valdyba susidė-
jo iŠ viršaičio, visų k a i m u seniūnų, mokesčiu rinkėjų, vieno
d v i e j ų posėdininkų ir raštininko. Šie organai rūpinosi admi-
nistraciniais ir politiniais reikalais, skirstė seniūnijoms mokes-
č i u s ir prievoles.
Pagal 1864 m. Rusijos imperijos teismu reformą Lietuvoje
smulkias civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėjo apylinkių tai-
kos teisėjai. Juos skyrė teisingumo ministras. Antroji instancija
buvo apskrities taikos teisėju suvažiavimas. Kelioms apskritims
buvo sudarytas apygardos teismas, kuris susidėjo iš trijų vyriau-
sybės skiriamų teisėjų. Jis sprendė svarbesnes civilines ir bau-
džiamąsias bylas. Didesnes baudžiamąsias bylas nagrinėjo pri-
siekusiųjų posėdininkų teismas. Bylą sprendė trys teisėjai ir dvy-
lika posėdininkų. Posėdininkus parinkdavo specialios komisi-
jos iš bajorų vado, gubernijos valdybos, prokuratūros ir polici-
jos atstovu.
Valstiečių bylas nagrinėjo jų luominis valsčiaus teismas.
1903 m. birželio 8 d. Lietuvos gubernijose įsteigtas zemski-
nių viršininkų institutas. Zemskiniai viršininkai pakeitė taikos
teisėjus kaime. Zemskiniu viršininkų ir valsčiaus teismo apskus-
tus sprendimus ir nuosprendžius nagrinėjo apskrities zemski-
nių viršininkų suvažiavimo teismo skyrius.

2. Teisinė visuomenės luomų padėtis


Bajorų padėtis. 1796 m. sausio 31 d. caro manifestu Lietuvos
gyventojai gavo atitinkamų Rusijos imperijos luomų teises ir
prerogatyvas. Aleksandras I 1801 m. kovo 15 d. įsaku grąžino
bajorams Rusijos bajorų privilegijas, suteikė turėtas teises ap-
skričių ir gubernijų seimeliams. Bajorai gavo asmens neliečia-
mumo teisę, teisę gauti tarnybą. Seimeliai negalėjo liesti valsty-

110
bės reikalų, vienos ar kitos klasės teisių. Seimeliai paskirstyda-
vo gubernijai skirtus mokesčius, pašto prievole, kelių remonto
ir buto prievoles. Apskrities seimelis rinko pakamarį, karužą,
teismo pirmininkus ir teisėjus, asesorius, policijos valdyba, vaz-
nius. Tik kapitoną ispravniką skyrė vyriausybė.
Po 1830-1831 m. s u k i l i m o svarbesnius klausimus bajorai
sprendė gubernijos seimelyje. Apskričiu seimeliai sprendė tik
a n t r a e i l i u s klausimus. Gubernatorius pateikdavo seimeliui sa-
vo siūlymus. Seimelio darbe dalyvavo prokuroras, prižiūrėjęs,
kaip laikomasi teisėtumo. Bajoru išrinktus valdininkus tvirtino
vyriausybė. Bajorai turėjo stoti i tarnyba Rusijos gubernijose.
Pagal 1852 m. caro įsaką bajorų sūnūs privalomai turėjo stoti į
karo arba c i v i l i n ę tarnyba Rusijos gubernijose ir tarnauti pen-
kerius metus.
Valstiečių padėtis. Valstiečių padėtis pablogėjo. Caro valdžia
įvedė naujus mokesčius ir prievoles. Buvo nustatytas asmens
mokestis vyrams, mokesčiai zemstvų reikalams, rekrūtų apran-
gai ir maistui, rekrūtų prievolė. Bajorai valstiečių rankomis at-
liko kelių remonto prievolę, už valstiečių pinigus statė pastatus,
rinko pinigus paštui išlaikyti.
Valstybiniai valstiečiai buvo suskirstyti tik į bendruomenes.
Kaimo bendruomenė turėjo administratorių. Bendruomenės or-
ganai buvo sueiga, kaimo viršininkas, kaimo susidorojimo teis-
mas. Sueiga rinko kaimo viršaitį, mokesčių rinkėja, seniūną. Šių
pareigūnų veikla prižiūrėjo apygardos viršininkas ir dvaro val-
dytojas.
Valstybiniai valstiečiai turėjo civilines teises. Jie turėjo nuo-
savybe, galėjo įsigyti namą mieste, sudaryti sutartis. Kaimo ben-
druomenė galėjo steigti ūkines įmones, laikyti pašto stotis.
Miestiečių padėtis. Jekaterina II 1796 m. rugpjūčio 19 d. įsa-
ku suteikė V i l n i u i ir apskričių centrams 1785 metų privilegijų
raštą. Miestai buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių priklau-
somybe. Miestiečiai pagal verslus ir turtingumą suskirstyti į še-
šias kategorijas, o pirkliai - į tris gildijas pagal turimo kapitalo
dydį. Pirmai kategorijai buvo priskirti miestiečiai, turintys mieste
gyvenamąjį namą ar kitą pastatų arba žemės sklypą; antrai kate-
gorijai -visų trijų gildijų pirkliai; trečiai - amatininkai; ketvirtai
- atvykę iš kitų miestų imtis verslo ir svečiai iš užsienio; penktai -
žymūs žmonės, t. y. stambūs kapitalistai, bankininkai, urmo pre-
kybininkai, laivų savininkai, mokslininkai, menininkai ir miesto
pareigūnai, ir šeštai kategorijai - pasadų žmonės, gyvenę iš savo
darbo. Miestiečių bendruomenė kas treji metai rinko miesto vir-
šininką (galva) ir bendrąją dūmą. Bendroji dūma išrinkdavo še-
šiabalsę dūmą - vykdomąjį organą. Be to, kasmet rinko magist-
rato, t. y. teismo, narius ir seniūnus turto cenzo pagrindu.
Bendroji dūma rūpinosi prekyba, nustatė mokesčius, tvarkė
miesto ūkį, sprendė įvairius ginčus, rūpinosi tvarka ir saugumu
mieste. Bendrosios dūmos nutarimus vykdė šešiabalsė dūma.
Jos veiklą kontroliavo gubernatorius ir gubernijos valdyba.
Feodalinės jurisdikos miestuose buvo panaikintos. Panevė-
žys, Švenčionys ir Telšiai buvo atiduoti rusams karininkams ar-
ba priklausė dvarininkams. Tik Vilnius, Kaunas ir Šiauliai buvo
laisvi miestai. Privilegijų raštas miestams buvo pradėtas taikyti
tik nuo 1808 metui
Miestai buvo apdėti dideliais akcizais. Lietuvos gubernijų ap-
skričių miestuose buvo gėrimų, druskos ir komunikacinė rin-
kliava. Iš pradžių akcizus rinko apskričių akcizų komisijos, o
vėliau šių mokesčių surinkimas buvo perduotas supirkėjams 4 .
Jau 1808 m. rugsėjo l d. imperatorius Aleksandras l nustatė, kad
susidarius miestuose mokesčių nepriemokai, policija pareikalau-
davo iš nepriemokininkų parašo ir įspėdavo likviduoti neprie-
moką per tris mėnesius. Nelikvidavus nepriemokos, namai, krau-
tuvės ir kiti objektai turi būti paimti priežiūron ir aprašyti, o nuo-
mininkams uždrausta mokėti nuompinigius savininkui. Šie pini-
gai buvo paimami nepriemokai padengti. Kai namai nebuvo nuo-
mojami, juose paskirdavo policijos postą. Civilinio teismo rūmai
netvirtino sutarčių, jeigu šalys turėjo mokesčių nepriemokų 5 .
Apie miestų įstaigų sudėtį galima spręsti iš Vilniaus miesto
įstaigų. 1816 m. Vilniaus gubernijos valdyba įsakė miesto ma-
gistrui išrinkti du burmistrus, keturis ratmanus, o į miesto du-
rna - miesto viršininką ir narius: po vieną iš pirklių trijų gildijų,
cechu, svečių, žymesnių garbės piliečių ir pasadinių žmonių. Žy-
6
dų bendruomenei buvo leista išrinkti du atstovus .
Miestuose policija buvo sudaryta pagal 1782 metų Policijos
nuostatus. Policijos valdyba susidėjo iš policmeisterio, baudžia-
m ų j ų bylu pristavo, civilinių bylų pristavo, dviejų ratmanų iš
nuėsto magistrato, sekretoriaus, vertėjo, protokoluotojo, dvie-
jų ekspeditorių arba stalo viršininkų, dviejų kanceliarijos vyres-
n i ų j ų ir Šešių raštininkų. Miesto kvartaluose buvo: kvartalų pri-
stavai, teisėjai iš magistrato, kanceliarijos darbuotojai, kvartalų
prižiūrėtojai. Be to, kiekviename miesto kvartale buvo miesto
sargai ir policijos karininkai, taip pat gaisrinė dalis 7 .

3. Užnemunė Prūsijos valdžioje


Po trečiojo Lenkijos-Lietuvos padalijimo 1795 m. gruodžio 26 d.
Prūsijos karalius perėmė valdyti Užnemunę. Visi valdiniai tu-
rėjo prisiekti ištikimybę karaliui. Demarkacijos planą pasirašė
1796 m. rugsėjo 2 d. Gardine Prūsijos paskirti komisarai ir Ru-
sijos komisarai. Siena tarp Rusijos ir Prūsijos ėjo Bugu, Nare-
vu, Kamenka, Lososum, Nemunu. Dešinieji upių krantai teko
Rusijai, o kairieji - Prūsijai. Nemunui įtekėjus į senas Prūsijos
8
žemes, siena ėjo sena riba žemaičių-prūsų siena iki Palangos .
Abiejų pusių žmonės galėjo laisvai plaukioti Nemunu, žvejoti,
bet upėmis galėjo naudotis tik iki jų vidurio.
1796 m. rugpjūčio 9 d. Prūsijos karalius išleido manifestą, ku-
riame nustatė, kad: 1) visiems gyventojams yra privalomas Prūsi-
jos teisynas ir pagal jį bus griežtai baudžiami už maištą, sąmokslą
prieš valstybę ir valdymo tvarką, už nepranešimą, pagalbos teiki-
mą priešui; 2) dvarininkai atsakingi už pavaldinių veikas ir bus
baudžiami už pavaldinių neprižiūrėjimą arba už netikusį tarnau-

113
t o j ų pasirinkimą; 3) valstiečiai neturi klausyti pono, kai jis ragina
ardyti viešąją tvarką, dalyvauti maište, ir apie tai privalo pranešti
valdžiai; 4) dvarininkai turėjo sugrįžti iš užsienio, o tu, kurie ne-
sugrįš, turtas bus konfiskuotas; 5) vykstantys t užsieni turėjo gau-
ti leidimą, o vykstantys verslo ar prekybos reikalais - tik kelionės
pasą; 6) už važiavimą per sieną be leidimo bus baudžiama, o už
sienos perėjimą slapta, bus konfiskuotas turtas ir atimtos vasalo
teisės; 7) bežemiai bajorai ir nemokantys amato turėjo registruo-
tis pas pavieto v i r š i n i n k ą , įrodyti, kad yra gero elgesio, ir pareikš-
ti norą likti vietoje ar išvykti į užsienį; 8) visi atvykę užsieniečiai
turėjo prisistatyti policijai; 9) pranešusiam apie sąmokslą bus do-
vanota kaltė už dalyvavimą sąmoksle.
Užnemunė buvo pavadinta Naujaisiais Rytu Prūsais. Prūsi-
jos karalius turėjo absoliučią valdžią. Valdininkai buvo vokie-
čiai, vokiečiu kalba leidžiami ir Prūsijos įstatymai. Valdininkai
labai stropiai reikalavo mokesčių ir rekrūtų. Teisėjai ir valdi-
ninkai neturėjo žmonių pasitikėjimo. Teismuose buvo daug by-
lų dėl įstatymų neaiškumo ir hipotekos stokos.
Valdymo įstaigos. 1796 m. gegužės 18 d. karaliaus vardu pa-
skelbtas įsakymas, kuriuo visas kraštas perduotas Karo-ūkio rū-
mų komisijai. Jai priklausė policija, mokesčiai, karo reikalai,
kariuomenės aprūpinimas, domenų valdymas, turto perėmimas.
Karaliaus dvarams buvo paskirti valdytojai, miškams - gaisri-
ninkai, policijos komisarai ir teisės žinovai - jų pagalbininkai.
Mokesčius rinko mokesčių kasos. Buvo sudarytos keturios apy-
gardos su direktoriais priešakyje. Apygardos dalijamos į distrik-
tus su policijos komisija iš dviejų narių. Miestuose tvarką užtik-
rino policija ir magistratas, kaimuose - seniūnai ir šuolininkai.
Pati Karo-ūkio rūmų komisija susidėjo iš prezidento, direkto-
riaus, vyresniojo girininko, 14 patarėjų ir asesorių ir daugelio
žemesnių valdininkų.
1797 m. birželio l d. įstatymu Naujieji Rytų Prūsai priskirti
Rytų Prūsų departamentui, kurio viršininku tapo ministras Šrio-
teris. Visa provincija buvo padalyta į du Rūmų departamentus
su Karo-ūkio rūmais priešakyje. Vieni rūmai buvo Baltstogėje,

114
o kiti Plocke. Baltstogės rūmu departamento sudėtis: preziden-
tas, du direktoriai, policijos viršininkas, vyriausiasis girininkas,
12 patarėjų, statybos patarėjas, kanceliarijos viršininkas, 6 sek-
retoriai, domenų registratorius ir trys asistentai, pajamų iždi-
ninkas ir kt. Dar buvo tikybos ir mokslu komisija, medicinos ir
sveikatos kolegija ir penki juristai.
Baltstogės rūmams priklausė Marijampolė, Kalvarija, Vyg-
riai, Dambava, Baltstogė, Bielskas, Dargukainas, Suražius, Go-
nionis ir Lomža.
Pavietuose (apskrityse) buvo priklausantys Rūmams tarėjai,
viršininkai, domenu justicijos komisaras, eiguliai. Pavieto virši-
ninkas turėjo policine valdžia gyventojams, pavieto tarėjas -vir-
šininko padėjėjas - buvo prievolių atlikimo kontrolierius. Rū-
mų tarėjas prižiūrėjo domenus.
Teismas. 1796 m. kovo 31 d. išleistas Laikinasis teismų san-
tvarkos įstatymas. Vietoje pilies, žemės ir pakamario teismų
įsteigtos keturios teismo komisijos. Baudžiamąsias bylas spren-
dė Prūsu teismo komisijos. Jų darbą prižiūrėjo Prūsų apygar-
dos teismo komisija ir Vyriausioji teismo komisija. Vyriausioji
teismo komisija buvo vietoje Vyriausiojo tribunolo.
1797 m. balandžio 23 d. išleistas Teismu santvarkos (nuola-
tinis) įstatymas. Pagal jį sudarytos dvi Vyriausiojo teismo kole-
gijos, vadinamosios regentijos, sprendusios svarbias bylas ir pri-
žiūrėjusios kitų teismų darbą. Jų žinioje buvo teisiamosios ko-
misijos ir inkvizitoriatai.
Apskrityse (pavietuose) buvo žemesnieji teismai ir dvasiniai teis-
mai. Be to, buvo keletas policijos teismų.
Tiesioginei regentijos jurisdikcijai priklausė bajorai, karaliaus
tarnautojai ir kunigai. Buvo teismingos bylos dėl dvarų, priklau-
sančiu bajorams ir kito luomo žmonėms, kai dvaras buvo duotas
bajoro teisėmis, taip pat visos baudžiamosios bylos, išskyrus pa-
liktas miestų teismams. Regentija leido įsakymus karaliaus var-
du ir sprendė skundus. Regentiją sudarė: prezidentas, direkto-
rius, 11 teisėjų, vaikų tarėjas. Turėjo du senatus. Pirmam senatui
priklausė pirmosios instancijos bylos, antram - apeliacinės bylos.
Pagalbinės regentijos ištaigos buvo teisiamosios pavietų ko-
misijos. Jose buvo ne teisėjai, o tik deputatai. Teisiamosios pa-
vietu komisijos vykdė vietos apžiūra, patardavo, vykdė regenti-
jos įsakymus, priiminėjo skundus, sprendė nedideles bylas, at-
kurdavo pažeistą turto valdymų. Jos buvo tokios sudėties: komi-
saras, asesorius, vertėjas, raštininkas, tekūnas arba vykdytojas.
Teisiamosios pavietu komisijos buvo Seinuose, Vilkaviškyje, Go-
nionyse, Bielske ir Lomžoje. Tardymą atliko inkvizitoriai.
Pavietuose buvo teismai, susidėję iš teisėjo, aktuarijaus ir ke-
lių subalternų, asesorių arba šuolininku. Šie teismai sprendė
bylas, neteismingas regentijai, - tarnų bylas, skundus magistra-
to nariais, bažnyčių ir mokyklų tarnautojų, smulkių bajorų var-
žytinių bylas ir pan. Be to, buvo policijos teismai. Jie teisė už
policijos įsakymų pažeidimus, už mažas vagystes ir kitus nusi-
žengimus. Mieste teisė policmeisteris su dviem tarybos nariais,
o kaime - dvarininkas su kaimo teisėjais. Kaimo teismą sudarė
tvarkos saugotojas ir kaimo sueigos vyriausieji. Baudė iki vieno
dolerio bauda, atliko kvotą mažų vagysčių ir įžeidimų atvejais.
Bajoru padėtis. Baltstogės departamente buvo apie 25 tūkst,
bajorų šeimų9. Daugiausia buvo bežemių bajorų. Jiems reikėjo
duoti žemės, bet Prūsu valdžia žeme laikė vokiečiams kolonis-
tams, todėl tokius bajorus ragino stoti į kariuomenę.
Bajorai neteko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėtų
politinių teisių. Jie tapo valdiniais, tačiau jų asmeninės ir turti-
nės teisės buvo lygios su prūsų bajorų teisėmis.
Bajorai turėjo mokėti 10 proc. pajamų mokesčius. Smulkūs
bajorai mokėjo padūmės mokestį. 1798 m. birželio 29 d. įstaty-
mu bajorams uždrausta skaldyti dvarus be Karo-ūkio rūmų lei-
dimo. Dvaras iki penkių valakų dydžio negalėjo būti skaldo-
mas 10 . Valstiečių valdoma žemė, nors dvaras ir būtų skaidomas,
buvo jiems paliekama. Neapgyvendintus žemės sklypus dvari-
ninkai turėjo apgyvendinti.

116
Dvasininkų padėtis. 1797 metu Karo-ūkio rūmų reglamen-
te pasakyta, kad rūmams priklauso visu tikybų bažnyčių ir mo-
kyklos reikalai. Valdžios priežiūroje buvo viešosios pamaldos.
Tikybos apeigos galėjo būti sustabdomos tik jeigu kenktų nu-
statytai tvarkai. Reglamentas draudė tolimas keliones į atlai-
dus, numatė sumažinti bažnytinius pasninkus. Į dvasininkų luo-
mą buvo priimama tik su vyriausybės leidimu. Kunigai negalėjo
be leidimo išvykti j užsieni. Beneficijas suteikdavo vietos dvasi-
ninkams. Vyriausybė kontroliavo ir bažnytinio teismo darbą.
Dvasinė vyresnybė galėjo skirti tik saikingas kalėjimo bausmes,
buvo draudžiama per daug plakti vienuolius ir juos kalinti. Baž-
nyčios klebonas turėjo stropiai tvarkyti bažnyčios knygas.
Atsiskyrėliai buvo perduodami policijos priežiūrai, kad iš tik-
rųjų pasitrauktų nuo pasaulio. Vienuolynai buvo kontroliuoja-
mi ir žiūrima, dėl kokių motyvų stojama į vienuolynų ir ar laisva
valia. Kontroliuotas ir mokymas vienuolynų mokyklose. Į susi-
rinkimą užsienyje v i e n u o l i a i galėjo išvykti tik gavę leidimą ir
pasą. Be karaliaus leidimo priimti į vienuolyną naujus narius
buvo uždrausta. Taip pat uždrausta pašalinti vienuolius iš vie-
nuolyno be leidimo, todėl kasmet buvo reikalaujama vienuolių
sąrašo ir lyginama su praėjusių metų sąrašu.
Iš bažnytinių žemių valdytojų buvo reikalaujama žemės, ka-
pitalo ir namų valdymo ataskaitos.
Dvasininkai, sužinoję per išpažintį apie valstybei gresianti
pavojų, privalėjo pranešti vyriausybei. Už dvasinių dalykų nusi-
žengimus dvasininkus teisė bažnytinis teismas, o visais kitais
atvejais - bendrieji teismai.
Vyskupai buvo laikomi valdininkais ir turėjo vykdyti valdžios
politiką. Vyskupų siunčiamus vyskupijai laiškus peržiūrėdavo
Karo-ūkio rūmai.
Dvasininkai už religinius patarnavimus galėjo imti tik nustatyto
dydžio užmokesti. Paėmę didesnę suma, turėjo grąžinti perviršį
ir iždui sumokėti ketveriopą permokėtos sumos dydžio baudą 1 1 .
Bažnyčios turtai buvo sekuliarizuoti. Palikta tik keletas dva-
ru ir maži klebonijų ūkiai. Dešimtinė Bažnyčiai taip pat pradė-
ta naikinti.
Miestiečių padėtis. 1798 metais Naujųjų Rytų Prūsų rūmų
k o m i s i j a nustatė, kad miestų magistratą skiria vyriausybė.
1800 m. kovo 20 d. įstatymu buvo palikti Rūmų paskirti miestų
v a l d i n i n k a i , o sudaromo naujo magistrato narius skyrė kara-
lius, tačiau algas bajoru miestuose turėjo mokėti bajorai arba
patys miestai. Miestai pajamų gaudavo iš mokesčių: už gėrimus,
parduotuves, turgų, t i l t u s , grindinį, gyvulių pervarymą, įstojant
į miestiečiu luomą ir pan. Miestus kontroliavo valstybės institu-
tai, todėl jų savivalda buvo gana ribota. Pagal 1797 m. balan-
džio 23 d. ir 1797 m. rugsėjo 21d. įstatymus, visiems miestams
(turintiems savivaldą, priklausantiems bajorams ir esantiems do-
menuose) buvo sudaryti du teismai kiekviename paviete. Į pa-
vieto teismo darbą neturėjo teisės kištis nei bajoras, nei miesto
magistratas.
Valstiečių padėtis. Pagal Prūsų Žemės teisyną, valstiečiai
turėjo asmens laisve ir civilines teises. Jie galėjo įgyti nuosavybę,
ginti savo teises teisme. Tačiau buvo priskirti prie dvaro ir be dva-
rininko žinios negalėjo pasitraukti. Dvarininkas neturėjo teisės
jų perleisti kitam. Jis galėjo tai padaryti perleisdamas kitam visa
dvarą; bet kokiu atveju valstiečių padėtis neturėjo pablogėti.
Valstiečių buvo kelios kategorijos: laisvieji valstiečiai mokė-
jo dvarui činšą pinigais ir natūra (duokles ir mezliavas) ir galėjo
laisvai kilnotis; karališkieji valstiečiai atliko nustatytas prievo-
les ir nebuvo baudžiauninkai, turėjo savo sklypus; bajorų vals-
tiečiai - baudžiauninkai, nors Žemės teisyne skelbiami laisvais,
bet santykiai su dvaru dėl žemės ir lažo liko kaip buvę. Prūsų
valdžios aktuose 1797 m. vasario 15 d. jiems įsakyta dirbti dva-
re, o jeigu būtų skriaudžiami, galėjo skųstis.
Kaimuose buvo paskirti seniūnai, o jeigu kaimas didesnis
(daugiau kaip 15 kiemų), tai buvo skiriami ir šuolininkai. Se-
n i ū n u s skyrė bajorai, domenuose - domenų valdytojai. Kai ku-
riuose kaimuose buvo leista bendruomenei išrinkti seniūną.
1807 m. liepos 7 d. Tilžėje Napoleonas ir Rusijos caras Alek-
sandras l pasirašė taikos sutartį, pagal kuria užnemunė buvo
į j u n g t a į Rusijos imperiją.

4. Kaizerinės Vokietijos okupacinis režimas Lietuvoje


1915 metu rudeni Lietuva okupavo kaizerinės Vokietijos kariuo-
menė. Okupantai likvidavo buvusius carinės Rusijos valdymo ir
teismo institutus. Iš pradžių kraštą valdė etapu inspekcijos. Eta-
pu komendantai vykdė karinius uždavinius ir palaikė tvarka.
1915 m. b i r ž e l i o 15 d. feldmaršalas Hinderburgas įsteigė Tilžė-
je Nemuno armijos civilinę valdyba, kuri valdė dali Kauno ir
Suvalkų gubernijų. 1916 m. buvo sudarytos šešios sritys: Lietu-
vos, Vilniaus, Suvalkų, Baltstogės, Gardino ir Kuršo. Kiekvie-
ną sritį valdė valdyba. Sritys buvo suskirstytos į apskritis, vado-
vaujamas viršininku. Sričių valdybos veikė vyriausiojo Rytų fron-
to vado vardu, vykdė jo ir kitu karo valdininkų įsakymus ir karo
nuostatus. 1916 m. balandžio mėnesį Kaune buvo įsteigta Kau-
no-Suvalkų karo valdyba, o 1917 m. visos valdybos sujungtos į
Lietuvos karo valdybą, turinčią centrą Vilniuje. Karo valdyba
turėjo šiuos skyrius: centrini, teisingumo, ūkio, miškų ir preky-
bos ir žaliavų. Karo valdybos žandarmerijos skyriai buvo Vil-
niuje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose.
Lietuvos karo valdyba suskirstė kraštą į 32 kaimiškąsias ir
dvi miestu apskritis. Prie apskričių viršininkų buvo patarėjai ūkio
reikalams, taikos teisėjas, gydytojas, keletas karininku ir lauko
žandarmerija. Apskritys buvo suskirstytos į valsčius, kuriems va-
dovavo v i r š a i č i a i . Viršaičiai turėjo karo sargybą, kuri palaikė
tvarką ir padėjo rinkti duokles. Buvo 17 karo girininkijų, šešios
mokyklų apygardos ir trys teismo apygardos.
1918 m. rugpjūčio mėn. buvo sudaryta Lietuvos karo guber-
nija, vadovaujama karo valdymo viršininko, o lapkričio mėnesi
po buržuazinės revoliucijos Vokietijoje Ministrų kabinetas per-
tvarkė Lietuvos karinį valdymą į civilinį ir paskyrė įgaliotinį.
Buvo sudarytos teismo ir prokuratūros institucijos. Rytų fron-
to vyriausiojo vado 1916 m. kovo l d. potvarkiu "Dėl teismų san-

119
tvarkos Rusijos kraštuose" sudaryti taikos teismai, valsčių teis-
mai ir vyriausiasis teismas. Taikos teismas susidėjo iš vieno arba
keleto teisėju, bet bylas sprendė vienas teisėjas. Valsčiaus teis-
mą sudarė vienas arba keli teisėjai ir posėdininkai. Teisėjus ir
posėdininkus skyrė Lietuvos karo valdybos viršininkas apskri-
ties viršininko teikimu. Vyriausiasis teismas susidėjo iš pirmi-
ninko ir nariu. Prokuratūra buvo prie valsčiaus teismo. Apie
90 proc. bylu nagrinėjama administracine tvarka. Apskričių vir-
šininkai skyrė bauda arba kalėjimą iki šešių mėnesių už potvar-
kių nevykdymą.
Be c i v i l i n i ų teismų, plačiai veikė karo teismai.
Okupantai plėšė Lietuvą ir grobį vežė į Vokietiją. Jie įvedė
žemes ūkio produktu rekvizicijas. Valdžia kontroliavo prekyba
ir vartojimą. Nustatė daugybę mokesčių: asmens, žemės, drus-
kos, šunų. tiltų pervažiavimo ir pan.
Nesuspėjusias evakuotis i Rusijos giluma įmones demonta-
vo ir įrengimus išvežė į Vokietiją. Buvo paliktos tik įmonės,
gaminusios reikalingus dalykus frontui. Šalyje siautė badas ir
epidemijos. Vokiečiai kolonizavo dvarus ir vertė juose dirbti
aplinkinius valstiečius ir darbininkus. Miestuose bedarbius ir
kaimo jaunimą prievarta vežė darbams į Vokietiją arba siuntė
į darbo batalionus Lietuvoje. Darbo batalionus saugojo gin-
kluoti sargybiniai.
TREČIAS SKYRIUS

Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.)


valstybė ir teisė
L LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMAS

1. Lietuvos tarybos sudarymas ir veikla 1917-1918 metais


Nacionalinio išsivadavimo lietuviu tauta ėmė siekti XIX a.
antrojoje pusėje. Konkretesnes formas šis siekis ėmė įgauti
1905-1907 m., kai imtas kelti Lietuvos kultūrinės autonomi-
jos Rusijos sudėtyje reikalavimas. Nauja pakilimą lietuvių na-
cionalinis judėjimas išgyveno prasidėjus Pirmajam pasauliniam
karui.
Jau pirmaisiais karo metais politiškai aktyvi lietuvių inteli-
gentija, gyvenusi tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, kėlė politinės
autonomijos carinės imperijos sudėtyje mintį. O pasikeitusias
1915 m. rudenį Lietuvos teritorija okupavus vokiečiams aplin-
kybes lietuvių visuomenės veikėjai nutarė panaudoti mėgini-
mams išsilaisvinti iš Rusijos priklausomybės. Naujas impulsas,
skatinės susirūpinimą Lietuvos valstybingumo atkūrimu, buvo
Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos 1916 m. lapkričio 5 d. nutari-
mas atkurti Lenkijos valstybę. Naujų šio reikalo perspektyvų
atvėrė Vasario revoliucija Rusijoje, nuvertusi caro patvaldystę
ir sustiprinusi pavergtųjų tautų pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau
kilo grėsmė patekti i kito kaimyno - Vokietijos - priklausomybę.
Vokietijos valdantiesiems sluoksniams planuojant pajungti
okupuota Lietuvą, lietuvių veikėjams pasiūlyta prie vokiečių ka-
rinės administracijos sudaryti pasitikėjimo tarybą. Šiuo pasiūly-

121
mu pasinaudota, paprašius okupacinės valdžios sutikimo sušauk-
ti lietuvių atstovų konferencija tokiai tarybai išrinkti.
Konferencijai sušaukti buvo sudarytas organizacinis komi-
tetas, numatęs delegatus į konferenciją, nes organizuoti jų rin-
kimus vietose okupacinė valdžia neleido. Tarp numatytų dele-
gatų buvo po 5-8 atstovus iš kiekvienos apskrities; čia buvo at-
stovaujami Įvairūs socialiniai sluoksniai ir politinės srovės.
Lietuvių Vilniaus konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18-23 d.
Tačiau joje daugiausia dėmesio buvo skirta ne sudaryti okupan-
tų pasiūlyta pasitikėjimo tarybą, o Lietuvos ateities problemai.
Priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiamas lietuvių tautos pasiry-
žimas siekti laisvo Lietuvos vystymosi, sukurti nepriklausoma,
demokratiniais pagrindais sutvarkyta Lietuvos valstybe jos et-
nografinėmis sienomis, kurios pagrindus ir santykius su kito-
mis šalimis turėsiąs nustatyti Steigiamasis seimas (Konstituan-
ta). Nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas konferenci-
jos dokumentuose buvo minimas kaip konkretus netolimos at-
eities uždavinys. Atsižvelgdama į politines krašto sąlygas, ati-
duodama duoklę gyvenimo realijoms, Lietuvių Vilniaus konfe-
rencija taip pat pareiškė pripažįstanti esant galimu užmegzti ne-
kenkiančius savarankiškai Lietuvos raidai santykius su Vokieti-
ja, jei tik ši sutiktų pripažinti Lietuvos valstybę ir būsimojoje
taikos konferencijoje ja paremti.
Konferencija taip pat sudarė dvidešimties narių, atstovau-
jančių visoms tuometinėms pagrindinėms lietuvių partijoms ir
nepartiniams, krašto tarybą, pavadintą Lietuvos taryba. Šiai lie-
tuvių visuomenės institucijai, kol kas nevykdžiusiai jokių valdy-
mo ar visuomeninio gyvenimo tvarkymo funkcijų, Vokietijos val-
džia tepripažino patariamosios institucijos vaidmenį ir manė ją
panaudoti Lietuvai pajungti, nors pati Lietuvos taryba užsibrė-
žė tikslą visomis priemonėmis siekti politinio Lietuvos savaran-
kiškumo.
Rengiantis 1917 m. gruodžio deryboms Breste, Vokietijos vy-
riausybės ir Lietuvos tarybos atstovai, kurie stengėsi pasiekti
bent tai, kas tomis sąlygomis buvo įmanoma, susitarė, kad Vo-

122
kietija suteiks Lietuvai savarankiškumą, bet ši turės Įsipareigoti
užmegzti su ja sąjunginius ryšius.
Šiomis aplinkybėmis 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos taryba
priėmė akta, kurio pirmame straipsnyje skelbiama, kad Taryba
"skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sosti-
ne Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visu valstybinių ryšių, kurie
kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis", t. y. su Rusija: ant-
rame akto straipsnyje Taryba pareiškė prašanti Vokietijos pa-
galbos ir pasisakanti "už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį
su Vokietijos valstybe", kuris turėtų pasireikšti pirmiausia kari-
nės bei susisiekimo konvencijų ir muitų bei pinigų sistemos ben-
drumo pagrindais.
Tačiau Vokietijai atsisakius pripažinti Lietuvos nepriklauso-
mybe ir neleidus jai kurti civilinės valdžios, be to, kilus dėl mi-
nėtosios gruodžio 11 d. akto provokiškos formuluotės nesutari-
mui tarp Tarybos narių, Taryba 1918 m. vasario 16 d. ryžosi pa-
skelbti naują pareiškimą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir
kitų šalių vyriausybes, jog, remdamasi pripažintąja tautų apsi-
sprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu,
skelbia ''atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais su-
tvarkyta Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę at-
skirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis
tautomis". Savo teisę kalbėti visos lietuvių [autos vardu Taryba
išreiškė teiginiu, jog ji esanti tuo metu vienintelė lietuvių tautos
atstovybė. Tačiau atsižvelgta, kad Taryba, kaip sudaryta ne vi-
suotiniais ir laisvais rinkimais, negalinti atstovauti bendrajai tau-
tos valiai, todėl pareikšta, jog Lietuvos valstybės pamatus ir san-
tykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų de-
mokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas.
Sis aktas reiškė viešą pranešimą, tiesiogiai adresuotą užsie-
nio valstybių vyriausybėms, o netiesiogiai - ir Lietuvos visuo-
menei, kad Lietuvos taryba skelbia neturinčiais galios prievarta
savo šaliai primestus valstybinius ryšius su kitomis šalimis. Kar-
tu tai buvo pirmasis atviras pareiškimas, kad nepriklausomybės
atkūrimas iš idėjos pagaliau imtas versti tikrove, kad tiesiogiai

123
pradedamas įgyvendinti svarbiausias Lietuviu Vilniaus konfe-
rencijos suformuluotas uždavinys.
Nors ši Lietuvos tarybos politinė deklaracija yra laikoma Vals-
tybės atkūrimo aktu, bet faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokie-
tijos okupacijos objektu ir nepriklausomybės paskelbimas teisi-
niu padariniu neturėjo. Okupacinė valdžia ne tik atsisakė šio
akto pagrindu pripažinti Lietuvos valstybe, bet ir apskritai ne-
leido dokumento skelbti. Siekdamas šio pripažinimo, Tarybos
prezidiumas vasario 28 d. rašte Vokietijos kancleriui buvo pri-
verstas pareikšti, kad vasario 16 d. aktas neprieštaraująs 1917 m.
gruodžio 11 d. nutarimui, kuris ir esąs būsimų Lietuvos ir Vo-
kietijos santykių pagrindas.
Toks klausimo interpretavimas Vokietiją tenkino, todėl
1918 m. kovo 23 d. kaizerio Vilhelmo II aktu buvo paskelbta
apie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą gruodžio lld. Ta-
rybos pareiškimo sąlygomis. Tačiau ir oficialus Lietuvos valsty-
bės pripažinimas nepanaikino buvusio okupacinio režimo, ne-
suteikė Lietuvai valstybingumo. Negana to, politiniuose Vokie-
tijos sluoksniuose pradėtas brandinti planas sujungti Lietuvą
su Prūsija ar Saksonija.
Šiomis sąlygomis, ieškodama mažesnės blogybės, Tarybos
dauguma nutarė ieškoti ryšių su katalikiška vokiečiu Viurtem-
bergo valstybėle, pasiūlydama hercogui Vilhelmui fon Urachui
Lietuvos karaliaus sostą. Tarybos prezidiumo 1918 m. birželio
4 d. aktu buvo nutarta Lietuvą skelbti konstitucine monarchija,
o gavus Uracho sutikima - liepos 11 d. Tarybos narių balsų dau-
guma jis buvo išrinktas karaliumi ir pavadintas Mindaugu II.
Šiam reikalui parengtame Lietuvos konstitucijos (Laikino-
sios Konstitucijos Pagrindu) projekte buvo numatyta, kad Lie-
tuvos karalystę valdo karalius ir dviejų rūmu tautos atstovybė.
Karaliui pavedama vadovauti vykdomajai valdžiai, suteikiama
įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos atstovybės priimtų įstaty-
mų tvirtinimo teisės.
Lietuvos tarybos, dabar pasivadinusios Valstybės taryba, nu-
tarimo, kuriuo Lietuva buvo paskelbta konstitucine monarchi-
ja ir Urachas išrinktas karaliumi, Vokietijos vyriausybė nepri-
pažino. Pats Urachas šioje situacijoje nesiryžo užimti Lietuvos
sosto, todėl Tarybos nutarimas liko, nors ir nepanaikintas, bet
nevykdomas.
Okupacinė valdžia ir toliau darė visa, kad Taryba liktu savo-
tiška tarpininke tarp Vokietijos vyriausybės bei okupacinės ad-
ministracijos ir Lietuvos gyventojų, kad neįgautų savarankiškos
valstybės institucijos reikšmės. Tarybai buvo leista tvarkyti tik
nedidelius, neesminius reikalus. Šioms galimybėms įgyvendinti
1918 m. buvo sudaryta keletas Tarybos komisijų: teisės komisi-
ja būsimajai Lietuvos valstybei rengė įstatymų projektus, į lie-
tuvių kalbą vertė Rusijos įstatymus; švietimo komisija mėgino
rūpintis lietuviškomis mokyklomis ir kultūra; veikla pagal gali-
mybes plėtojo finansų, agronomijos, sveikatos, tremtinių ir be-
laisvių grąžinimo, skundų komisijos.

2. Valstybės kūrimo pradžia


Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralai-
mėjimas neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrob-
tas šalis, spalio 21 d. Valstybės tarybai pagaliau buvo leista pri-
imti Lietuvai konstitucija ir sudaryti vyriausybę, o lapkričio 3 d.
kaizeris pasirašė įsakymą dėl karinės okupacinės administraci-
jos pakeitimo civiline.
Taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m. spalio 28 d. Vilniuje
skubiai susirinko Valstybės taryba. Motyvuodama tuo, kad Vo-
kietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos ka-
raliumi, lapkričio 2 d. posėdyje priėmė rezoliuciją, skelbiančia,
jog liepos 11 d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas,
o galutinai valstybės valdymo formos klausimą spręsiąs Steigia-
masis seimas. Tą pačią dieną Taryba priėmė Lietuvos Valstybės
Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius [LVŽ. 1918. Nr. l
papildymas], nustatančius savo pačios teisine padėtį.
Įstatymų leidžiamuoju organu paskelbta Valstybės taryba.
Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės ta-
rybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų vice-

125
prezidentų, ir Ministrų kabinetui, atsakingam Valstybės tary-
bai. K o n s t i t u c i n i o akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės
tarybos Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju
organu, bet ir k o l e g i a l i u valstybės vadovu, s k e l b i a n č i u įstaty-
mus, kviečiančiu ministrą pirmininką, tvirtinančiu Ministru ka-
bineto sudėti, Kiekvienam Prezidiumo aktui reikėjo visų trijų
jo n a r i u parašu ir Ministru kabineto atstovo kontrasignacijos.
Konstitucijoje buvo paskelbta visu lygybė prieš įstatymus, luo-
mų p r i v i l e g i j ų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės nelie-
čiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimu, draugijų lais-
vės, kurios "kilus karui, taip pat valstybei gresiančiam sukilimui
ar riaušėms neprileisti" galėjo būti laikinai suvaržytos.
Konstitucija neaptarė daugelio principine reikšmę turinčių
klausimu: nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės ta-
rybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarka, jų įgaliojimų terminus.
Valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis seimas. Ta-
ryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą ir
deklaravo visuotiniu, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principus.
Konstitucijos keitimo teisė buvo pavesta Valstybės tarybai,
nustatant tam reikalui kvalifikuota balsu daugumą.
Valstybės tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvir-
tino A. Voldemaro vadovaujama Ministrų kabinetą, sudarytą
ne koalicijos, o darbo pagrindu, kuriame vyraujančią padėti už-
ėmė dešiniųjų srovių atstovai. Kabineto nariams buvo paskirs-
tyti devyni ministru portfeliai: Vidaus reikalu, Maitinimo ir vie-
šųjų darbų. Finansų, prekybos ir pramonės, Žemės ūkio ir vals-
tybės turtų, Susisiekimo, Švietimo, Teisingumo, Krašto apsau-
gos ir Užsienio reikalų.
Dar tą pati mėnesį imta savanoriškumo pagrindu kurti ka-
riuomenę, pradėta formuoti diplomatinė tarnyba.
Įstatymams ir kitiems valstybės aktams skelbti 1919 m. gruo-
džio 29 d. pradėtas leisti periodinis oficialus leidinys -Laikino-
sios vyriausybės žinios (nuo 1920 m. birželio 22 d. - Vyriausy-
bės žinios).
Siekdama plėsti valdžią vietose, bet neturėdama valstybės
aparato, laikinoji Vyriausybė kreipėsi i Lietuvos gyventojus at-

126
sišaukimu, kviesdama nedelsiant rinkti parapijų komitetus ir
imti valdžia i savo rankas, organizuoti viešosios tvarkos apsau-
ga. P a r a p i j ų komitetai buvo raginami užmegzti tarpusavio ry-
šius ir kurti apskričių komitetus. Vyriausybė įsipareigojo atsiųs-
ti i vietas savo Įgaliotinius.
Vietose besikuriančius savivaldos organus pamėginta tei-
siškai reglamentuoti jau gruodžio 17-20 d. išleistais trimis vi-
daus reikalų ministro aplinkraščiais (cirkuliarais) [LVŽ. 1919.
Nr. 1-2].
Aplinkraštyje Nr. l "Dėlei savivaldybių Lietuvoje" valsčiaus
(gminos) savivaldybe skelbiamas valsčiaus susirinkimas, kuria-
me galėjo dalyvauti, rinkti ir būti išrinktais valsčiaus gyventojai,
sulaukę 21 metų amžiaus; susirinkime turėjo būti renkami vir-
šaitis, jo padėjėjas ir valsčiaus komitetas. Iš valsčių, miestų ir
m i e s t e l i ų , turinčių valsčių teises, turėjo būti renkami atstovai i
apskričių seimelius arba susirinkimus, kurių vykdomaisiais or-
ganais buvo numatyti apskričių komitetai ir "kiti viršininkai,
kurie bus galutinai nurodyti įstatymuose". Rinkimų tvarkos do-
kumentas nereglamentavo. Miestų savivaldybė privalėjo tvar-
kytis pagal carinės Rusijos 1892 m. įstatymą, išskyrus tai, kad
miestų tarybų rinkimai turėjo būti visuotiniai, lygūs, slapti, tie-
sioginiai ir vykti pagal proporcinę atstovavimo sistemą.
Savivaldybių kompetencijos aplinkraštis įsakmiai neregla-
mentavo.
Aplinkraštis Nr. 2, pavadintas "Laikinosios apskričių virši-
ninkų teisės ir pareigos", nustatė, kad vidaus reikalų ministro į
apskritis skiriamas apskrities viršininkas "yra Laikinosios Vy-
riausybės vietos atstovas, vykina visus jam pavestus įsakymus ir
t a r p i n i n k a u j a tarp Laikinosios Vyriausybės ir vietos gyventojų",
jis įpareigojamas iš okupacinės valdžios perimti ūki, prižiūrėti
savivaldybių steigimą, organizuoti apskrities apsaugą, rūpintis vie-
tos žmonių maitinimu, kooperacijos įstaigų steigimu, mokyklų
organizavimu, sveikatos apsauga ir kt. Apskrities viršininkas tu-
rėjo dirbti bendrai su kitų žinybų v a l d i n i n k a i s ir jiems padėti.
Aplinkraštis Nr. 3 "Dėlei piliečių apsaugos sudarymo" nu-
statė, kad vietose kuriama apsauga yra pavaldi vidaus reikalų

127
ministrui, bet jos finansavimu rūpintis ir jai vadovauti pirmiau-
sia t u r i savivaldybės. Ši apsauga pavadinta milicijos.
Nors t i k r o j i valdžia Lietuvos teritorijoje ir toliau liko vokiečių
okupacinės administracijos rankose, jiems tebepriklausė visa ry-
šių sistema, bet, atsiliepdami į laikinosios Vyriausybės kreipimą-
si, aktyviausieji gyventojai energingai ėmėsi formuoti komitetus,
tarybas ir kitų pavadinimų savaveiksmius organus ir, kiek tai bu-
vo įmanoma, imti vietose valdžią į savo rankas. Tačiau kai kurio-
se vietovėse susidurta su iš Rusijos grįžtančių komunistine ideo-
logija persiėmusių asmenų, užsimojusių organizuoti vadinamą-
sias darbininku ir valstiečių tarybas, priešiška veikla.
Negana to, 1918 m. gruodžio 8 d. Vilniuje jie įformino Mask-
voje suorganizuotą bolševikine vadinamąją laikinąja revoliuci-
ne darbininkų ir valstiečių vyriausybę, vadovaujamą V. Kapsu-
ko, k u r i kitą dieną patvirtino manifestą, skelbianti vokiečių oku-
pacinės valdžios, lietuviškosios Valstybės tarybos ir kitų tauti-
nių tarybų ir komitetų nuvertimą ir valdžios perėjima į Lietu-
vos darbininkų, bežemių ir mažažemiu atstovų tarybų rankas.
Be to, dvarininkų, "buožių", Bažnyčios žemių, taip pat gele-
ž i n k e l i u , pašto įstaigų, fabrikų, bankų nacionalizavimą, darbo
užmokesčio pakėlimą, darbo laiko reguliavimą, kovą su spe-
kuliacija.
Dokumentas numatė šios vyriausybės šliejimąsi prie sovieti-
nės Rusijos.
Po to V. Kapsukas ir kai kurie jo vyriausybės nariai išvyko Į
Daugpili derinti rusų Raudonosios armijos veiksmų prieš be-
sikuriančią Lietuvos valstybę, o pats manifesto projektas pa-
siekė RKP(b) CK, kur buvo redaguojamas. Buvo numatyta
dokumentą paskelbti Vilniuje gruodžio 16 d. rengiamo visuo-
tinio politinio streiko metu, tačiau nespėta laiku pristatyti teks-
tą ir todėl pirmiausia jis buvo išspausdintas Maskvoje (gruo-
džio 19 d.), o tik po to (gruodžio 22 d.) - Vilniuje. Tą pačią
dieną Maskva oficialiai pripažino V. Kapsuko vyriausybę ir Įsa-
kė visoms Rusijos karinėms ir civilinėms Įstaigoms teikti jai
reikalingą pagalbą.

128
Manifesto turinys rodė, kad komunistai ignoruoja lietuvių
tautos apsisprendimo teisę ir siekius sukurti savarankišką Lie-
tuvos valstybe.
Iš tikrųjų manifestas, žinoma, nepašalino nei Valstybės tary-
bos, nei vokiečių okupacinio valdymo aparato, be to, į valdžią
V i l n i j o j e pretendavo dar ir lenkai. Tačiau Valstybės tarybos pa-
dėti komplikavo tai, kad okupacinei vokiečių kariuomenei
1918 m. gale susirengus palikti Lietuvą ir ėmus trauktis i Vaka-
rus, jai iš paskos į Lietuvos giluma pradėjo plūsti Raudonosios
armijos daliniai. 1919 m. sausio 5 d. jie užėmė Vilnių, vėliau
Šiaulius, pasiekė Telšius, artinosi prie Alytaus ir Kauno.
Lietuvos Valstybės tarybos ir jos laikinosios Vyriausybės gy-
vavimui iškilo m i r t i n a s pavojus. Tarybos pirmininkas A. Sme-
tona, ministras pirmininkas A. Voldemaras, kai kurie kiti poli-
tikai, ieškodami efektyvesnės pagalbos besikuriančiai valstybei,
buvo priversti skubiai išvykti j užsieni. Likę Lietuvoje veikėjai
suprato, kad A. Voldemaro kabinetas, atstovaudamas dešinio-
sioms jėgoms, yra nepajėgus sutelkti visuomenę, kas buvo būti-
na iškilusios grėsmės akivaizdoje.
1918 m. gruodžio 26 d. buvo sudarytas naujas Ministrų kabi-
netas, prieš tai spaudoje paskelbus "Trijų Prezidiumo nutari-
mą" apie tai, kad Valstybės tarybos Prezidiumo nutarimai, pasi-
rašyti bent vieno nario, laikomi pasirašytais viso Prezidiumo.
Vadovaujamas liaudininko M. Sleževičiaus, šis Ministrų kabi-
netas, s k i r t i n g a i nuo ankstesniojo, atstovavo plačiausiai parti-
nei koalicijai. Vokiečiu kariuomenei traukiantis iš Vilniaus, nau-
joji laikinoji Vyriausybė 1918 m. gruodžio 31 d. persikėlė i Kau-
ną. Čia b u v o imtasi p r i e i n a m u priemonių stiprinti savo pajėgas
ir plėsti įtaką krašte. Dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų įsibrovimo
į Lietuvos teritoriją 1918 m. sausio 16 d. Lietuvos laikinoji Vy-
riausybė pareiškė oficialų protestą Maskvai.
Pradėta organizuoti centrinių valstybės organų sistema, ku-
rioje aiškiai dominavo Valstybės taryba, dėl nepakankamo lanks-
tumo, trukdančio operatyviai reaguoti j sparčiai besikeičiančią
politinę situaciją, krizinei padėčiai aiškiai netiko. Tai atsispin-

129
dėjo Valstybės tarybos 1919 m. sausio 24 d. priimtame Lietuvos
Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių papildy-
me [LVŽ. 1919. Nr. 4], suteikusiame Ministru kabinetui teise
tarp Valstybės tarybos sesijų pačiam leisti laikinuosius įstaty-
mus, kuriuos j i s p r i v a l ė j o pateikti artimiausiai sesijai ir galioju-
sius, kol Valstybės taryba jų nepakeis.
Faktiškai šios tvarkos jau buvo laikomasi nuo sausio 9 d., o
pirmuoju tokiu Įstatymu buvo Laikinasis įstatymas apie Lie-
tuvos pilietybe [LVŽ. 1919. Nr. 2-3], piliečiais laikės gyvenan-
čius Lietuvoje asmenis, k u r i ų tėvai ir seneliai joje gyveno, as-
menis, ne mažiau 10 metų gyvenusius Lietuvoje iki 1914 m.,
taip pat piliečio vaikus, žmona, našle; kitiems pilietybe galėjo
suteikti vidaus reikalų ministras, susitaręs su teisingumo mi-
n i s t r u , jei to p a g e i d a u j a n t y s i s išgyveno Lietuvoje ne mažiau
kaip penkerius metus, t u r i nuolatinį užsiėmimą ir nebuvo teis-
mo baustas.
Siekdama tęsti pradėta valdžios koncentravimą Vyriausy-
bės rankose, 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė
n a u j u s Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius
Dėsnius [LVŽ. 1919. Nr. 6-priedas]. Tiesa, dauguma šio kon-
s t i t u c i n i o dokumento n u o s t a t ų pažodžiui kartojo 1918 m. lap-
kričio 2 d. P a m a t i n i ų Dėsniu nuostatas. Iš esmės tebuvo pa-
keista centrinių valstybės organų sistema, kurioje į pirmąją vie-
tą naujoji konstitucija iškėlė vykdomuosius organus - Valsty-
bės prezidentą (vietoje kolegialaus Tarybos Prezidiumo) ir Mi-
nistru k a b i n e t ą .
Paskelbusi, kad prezidentą renka Valstybės taryba, konstitu-
cija nenustatė nei jo rinkimų tvarkos, nei Įgaliojimų terminų.
Prezidentui buvo suteikta išimtinė teisė sušaukti Valstybės ta-
rybos sesijas ir jas paleisti. Šios prezidento prerogatyvos reikš-
me didino tai, kad Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai suteikė jam
teisę pertraukų tarp Valstybės tarybos sesijų metu pačiam leisti
įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto. Kabineto pri-
imta Įstatymo projektą prezidentas galėjo jam grąžinti, o pakar-
totinai p r i i m t o j o likimą turėjo spręsti Valstybės taryba.
Prezidento išleisti įstatymai jau buvo visiškai prilyginami įsta-
tymams, priimtiems Valstybės tarybos.
Prezidentas turėjo tvirtinti ir Valstybės tarybos priimtus įsta-
tymus. Jo pareikštas veto galėjo būti įveiktas tik Tarybai tą patį
įstatymą priėmus antrą kartą.
Be to, prezidentui buvo suteikta teisė kviesti ministrą pirmi-
ninką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinti jo sudė-
ti, skirti aukštuosius valdininkus, savo žinioje turėti kariuomene,
reprezentuoti valstybe, skelbti amnestija. Visiems prezidento ak-
tams reikėjo Ministru kabineto atstovo kontrasignacijos.
Be įstatymu leidybos, Valstybės tarybai buvo pavesta kon-
troliuoti Ministrų kabineto veiklą; Ministrų kabinetas privalėjo
turėti jos pasitikėjimą.
Balandžio 4 d. Valstybės taryba prezidentu išrinko A. Sme-
toną, balandžio 12 d. jis patvirtino naują M. Sleževičiaus vado-
vaujama Ministrų kabinetą, į kurio sudėti vėl įėjo visų pagrindi-
nių partijų ir t a u t i n i ų mažumu atstovai.
Šiam M i n i s t r u kabinetui funkcionuojant (iki 1919 m. spalio
mėn.) Valstybės taryba nė karto nebuvo sušaukta. Tai leido iš-
vengti ilgos ir sudėtingos įstatymų leidybos procedūros, kuri Vals-
tybes taryboje buvo įgijusi tipiška parlamentinę forma: įstaty-
mų projektus p r e l i m i n a r i a i svarstydavo komisijos, plenariniuo-
se posėdžiuose jų priėmimas vyko trimis skaitymais. Tuo tarpu
Ministrų kabinete, supaprastinant šią procedūrą, nuo liepos 31 d.
įstatymų svarstymas pavestas komisijai iš ministro pirmininko,
jo pavaduotojo ir ministro, kurio vadovaujama žinyba projektą
buvo pateikusi.
Visą valdžią savo rankose sutelkė vykdomosios valdžios ins-
titucijos, o tai užtikrino karo sąlygomis reikalingą valdymo ope-
ratyvumą.
Didelį dėmesį Vyriausybė sutelkė organizacinei centrinių ir
vietinių valstybės organų kūrimo veiklai.
Atitinkamas valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sritis Mi-
nistrų kabinetas ėmėsi tvarkyti per ministerijas, kurių dabar pa-
daugėjo iki dešimties, nes buvo sudarytos atskiros Finansų bei
Prekybos ir pramonės ministerijos; be to, šio ministrų kabineto
sudėtyje buvo du ministrai be portfelių pagrindinių Lietuvos
teritorijoje gyvenusių tautinių mažumų - gudų ir žydų - reika-
lams (analogiška vieta buvo siūloma ir lenkams, bet šie, tikėda-
mi, jog Lietuva arba bent Vilniaus kraštas bus įjungti į Lenkijos
sudėti, pasiūlymo nepriėmė).
Ieškant optimalios valdymo sistemos. Maitinimo ir viešųjų
darbų ministerija 1919 m. balandžio mėn. buvo reorganizuota į
dvi savarankiškas - Tiekimo ir maitinimo (skirta kariuomenei
aprūpinti) bei Darbo ir socialinės apsaugos ministerijas, tačiau
dėl nedidelės darbo apimties tų pačių metų spalio lapkričio mė-
nesiais jos abi buvo likviduotos, o jų funkcijos perduotos atitin-
kamai Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijoms, taip pat
atsisakyta savarankiškos Prekybos ir pramonės ministerijos: ji
vėl sujungiama su Finansų ministerija ir pavadinama Finansų,
prekybos ir pramonės ministerija.
Siekiant sparčiau kurti ir stiprinti kariuomene, 1919 m. sau-
sio 15 d. paskelbta karininkų, o vasario 13 d. -jaunuolių, su-
laukusių 20-21 metų, mobilizacija. Jaunos tautinės ginkluoto-
sios pajėgos Įsitraukė i kovos veiksmus prieš Raudonąją armija,
kurios globojami komunistai mėgino kurti kitų, priklausančią
sovietinei Rusijai, valstybę.
Aukščiausiuoju savo valstybinės valdžios organu jie laikė liau-
dies komisarų tarybą, kuri pati leido dekretus ir nutarimus vi-
sais svarbiausiais klausimais bei vadovavo Vidaus reikalų, Švie-
timo, Finansų, Susisiekimo, Pašto ir telegrafo, Prekybos ir pra-
monės, Darbo, Žemdirbystės, Maitinimo, Karo reikalų, Svei-
katos apsaugos, Socialinio aprūpinimo, Teisingumo, Valstybės
kontrolės ir Užsienio reikalų liaudies komisariatams. Vietose-
apskrityse, valsčiuose, miestuose - buvo kuriami revoliuciniai
komitetai, 1919 m. vasario mėn. reorganizuoti į darbininkų, be-
žemių ir mažažemių valstiečių deputatų tarybas.
1919 m. vasario 18-20 d. Vilniuje įvyko vadinamasis Lietu-
vos darbininkų, bežemiu, mažažemių valstiečių ir raudonarmie-
čių tarybų suvažiavimas, kurio formaliai priimtais dokumentais

132
buvo paskelbtas Lietuvos sovietinės respublikos suku rimas bei
proletariato diktatūros įvedimas, centro vykdomojo komiteto
sudarymas, nutarimas sukurti vieningą Lietuvos-Baltarusijos so-
v i e t i n e respublika (Litbielą). Pastarasis nutarimas pradėtas įgy-
vendinti 1919 m. vasario 27 d., kai Lietuvos ir Baltarusijos cen-
tro v y k d o m ų j ų komitetu posėdyje pagal RTFSR 1918 m. kon-
stitucijos pavyzdį buvo sudaryti bendri valstybiniai valdžios ir
valdymo organai.
Šiomis sąlygomis jaunoms Lietuvos ginkluotosioms pajė-
goms, besikaunančioms su bolševikais, Vakaru šalių vyriausy-
b i ų įpareigoti iš pradžių ėmė talkinti okupacinės vokiečių ka-
riuomenės kariai, o 1919 m. balandžio 21 d. bolševikus iš Vil-
niaus išvijo Lenkija, bet pati jį okupavo.
Didžiulėmis pastangomis stiprindama savo įtaka, jau 1919 m.
pirmosiomis dienomis Lietuvos Vyriausybė ėmė steigti apskričių
karo komendantūras. Vasario 10 d. jos įsakymu 30 km pločio zo-
noje išilgai fronto linijos paskelbiama karo padėtis, kurios veiki-
mas buvo plečiamas įtraukiant išvaduotus rajonus. Karo padė-
ties režimui reguliuoti 1919 m. kovo 5 d. išleistas specialus įstaty-
mas - Ypatingi valstybės apsaugos įstatai [LVŽ. 1919. Nr. 5].
Karo padėties paskelbimas, anot šio įstatymo, reiškė plačių
teisių s u t e l k i m ą karo komendantų rankose, tvarkant politinį,
ekonomini ir kultūrini gyvenimą jiems pavestose apskrityse. Ka-
ro komendantai galėjo neleisti gyventojams rengti susirinkimų,
turėjo teisę stabdyti laikraščių ir kitų spaudinių l e i d i m ą , iš-
tremti gyventojus arba drausti jiems išsikelti iš gyvenamosios
vietos, daryti rekvizicijas, uždaryti pramonės ir prekybos įmo-
nes, drausti pirkti, parduoti, įvežti ar išvežti tam tikrus daik-
tus. Civiliniai vietos organai - policija, savivaldybė ir kitos įstai-
gos - p r i v a l ė j o vykdyti karo komendantų nurodymus, teikti
jiems visokeriopa pagalbą.
K o n k r e t i n a n t suteiktą karo komendantams kompetenciją,
Ypatingais valstybės apsaugos įstatais buvo įtvirtinta jų teisė
leisti gyventojams privalomus įsakymus, o už jų nevykdymą -
bausti administracine tvarka pinigine bauda ir areštu.

133
1919 m. sausio 16 d. buvo išleistas Laikinasis Lietuvos teis-
mu ir jų darbo sutvarkymas [LVŽ. 1919. Nr. 2-3], įteisinės ben-
d r ų j ų teismu sistema ir paskelbęs carinės Rusijos 1903 m. Bau-
džiamojo statuto įsigaliojimą Lietuvoje. Tų pačių metų kovo 27 d.
Ministru kabinetas priėmė Karo teismo įstatus, o liepos 7 d. -
Laikinuosius armijos teismo įstatus [LVŽ. 1919. Nr. 5,10], įtei-
sinusius karo teismu, vaidinusiu svarbų vaidmenį esant karo pa-
dėčiai, sistemą.
Lietuvos valstybė formavosi kaip u n i t a r i n ė valstybė. Svar-
bia reikšmę v i e t i n i u administraciniu organu sistemai kurti tu-
rėjo a d m i n i s t r a c i n i o - t e r i t o r i n i o Lietuvos suskirstymo Įteisini-
mas. Tai buvo a t l i k t a 1919 m. liepos l d., išleidžiant Apskričių
sienų ir jų centrų įstatymą [LVŽ. 1919. Nr. 9], p a t i k s l i n u s i ap-
skričių centrus ir jų teritorijas, suskirsčiusi jas į valsčius. Ta-
čiau tai nebuvo n a u j i teritoriniai dariniai, nes ir caro laikų ujez-
dai, ir vokiečiu okupacijos kreisai l i e t u v i ų buvo vadinami vie-
nodai - apskritimis.
Nepaisant organizacinių priemonių, laikinosios Vyriausybės
vaidmuo kuriamoje valstybėje buvo ribotas, nes Lietuva tebe-
priklausė nuo Vokietijos. Tik 1919 m. liepos 1l d. vokiečių ka-
riuomenė pagaliau paliko Kauną, suteikdama veikimo laisvę tau-
tiniams valstybės organams. Kitą diena laikinoji Vyriausybė pa-
skelbė kreipimąsi Į Lietuvos piliečius, kuriame išdėstė a r t i m i a u -
sios savo veiklos programą: buvo žadama tvarkyti valstybę tei-
sėtumo ir teisingumo pagrindu, netrukus išleisti savivaldybių
Įstatymą, rengtis Steigiamojo seimo rinkimams; dokumente de-
klaruojama piliečių lygybė prieš Įstatymą, kviečiami visi, nepai-
sant tautybės ir tikėjimo skirtumų, aktyviai prisidėti kuriant ne-
priklausomą Lietuvos valstybę.
Rugpjūčio mėnesi Lietuvos kariuomenė išstūmė Raudono-
sios armijos d a l i n i u s iš Lietuvos teritorijos, tačiau didelė etno-
grafinės teritorijos dalis pietryčiuose buvo likusi lenkų rankose,
š i a u r i n ė j e Lietuvos dalyje dar teko grumtis su bermontininkų
gaujomis, buvo neišspręstas prancūzų administruojamo Klai-
pėdos krašto likimas.

134
3. Pasirengimas sušaukti Steigiamąjį seimą
Politinei padėčiai stabilizuojantis, atkrito būtinumas Įvairioms
politinėms jėgoms vienytis į bendrą bloką, dirbti išvien, atsisa-
kant savo s i e k i ų ir ideologinių nuostatų. Kartu tarp koalicijos
partnerių vis labiau ryškėjo nuomonių tam tikrais klausimais
s k i r t u m a i ir nesutarimai.
1919 m. spalio 7 d. buvo patvirtintas naujas Ministrų kabine-
tas, iš esmės susidedantis iš dešiniosios pakraipos atstovų. Ka-
binetas a t n a u j i n o bendradarbiavimą su Valstybės taryba, nors
pagrindiniu Įstatymu leidėju tebeliko Vyriausybė.
Svarbiausiu naujosios Vyriausybės u ž d a v i n i u tapo sušaukti
Steigiamąjį seimą ir teisiškai įtvirtinti naująją valstybę. Nedel-
siant tai padaryti buvo neįmanoma jau vien dėl to, kad didelė
Lietuvos teritorijos dalis buvo bolševiku ir lenkų okupuota. Bet
ir v ė l i a u atsirado s u n k u m u , nes ėmė siautėti bermontininkai,
sąmokslą valstybės viduje mėgino organizuoti vadinamoji Len-
kų karinė organizacija (POW). Tačiau ir šiomis be galo sudėtin-
gomis sąlygomis buvo pradėti parengiamieji darbai.
Šiuo atžvilgiu aktualus Valstybės tarybos, prezidento ir Mi-
nistrų kabineto veiklos baras buvo pirmiausia jau faktiškai vei-
kusių valstybės aparato grandžių tobulinimas, jų pritaikymas
prie r e a l i ų gyvenimo poreikių. Reikšmingas buvo 1920 m. gegu-
žės mėn. išleistas etatų įstatymų, nustačiusių organizacinę visų to
meto valdymo žinybų struktūrą, centrines ir vietines jų instituci-
jas, paketas [LVŽ. 1920. Nr. 33]. Pažymėtinas 1920 m. gegužės
14 d. Milicijos įstatymas [LVŽ. 1920. Nr. 32], suformulavęs ap-
skričių viršininkų bei milicijos organų (nuo 1924 m. jie buvo pa-
vadinti policija) uždavinius ir organizacinius principus, 1919 m.
spalio 28 d. paskelbtas Savivaldybių įstatymas [LVŽ. 1919. Nr. 14].
1919-1920 m. išleisti įstatymai skirti sutvarkyti mokesčius,
susisiekimą ir ryšius, ūkį, švietimą ir kultūrą, darbą ir socialinę
apsaugą.
Siekdama sunorminti visuomeninių organizacijų, susirinki-
mų ir spaudos veiklą, ypač aktualią rengiantis pirmiesiems poli-
tiniams rinkimams, laikinoji Vyriausybė 1919 m. spalio 10 d. pri-

135
ėmė Draugijų Įstatymą, lapkričio 30d. - Spaudos įstatymą,
1920 m. vasario 21 d. - Susirinkimų įstatymą [LVŽ. 1919. Nr. 15,
17; 1920. Nr. 20].
Draugijų įstatymo pagrindu netrukus Vidaus reikalų minis-
terijoje oficialiai užsiregistravo Lietuvos politinės partijos, be-
siskiriančios viena nuo kitos ne tiek klasiniu, politiniu ar eko-
nominiu, kiek ideologiniu pagrindu. Iš jų įtakingumu ypač išsi-
skyrė Lietuvių tautos pažangos partija, 1924 m. reorganizavusis į
Lietuvių tautininkų sąjungą; Lietuvos krikščionių demokratų par-
tija, kuri drauge su dviem giminingomis politinėmis organizaci-
jomis - Darbo federacija, o vėliau ir Ūkininkų sąjunga - sudarė
oficialų bloką; Demokratinė tautos laisvės santara, 1925 m. per-
siorganizavusi į Ūkininkų partijų; Lietuvos socialistų liaudininkų
demokratų partija, 1922 m. susijungusi su Lietuvos valstiečių są-
junga ir pasivadinusi Lietuvos valstiečiu liaudininkų sąjunga; Lie-
tuvos socialdemokratų partija.
Beveik penktadalį Lietuvos gyventojų ir piliečių sudarę kita-
taučiai - žydai, vokiečiai, lenkai, rusai, gudai - grupavosi pagal
tautybe ir nesijungė į lietuviškąsias partijas.
Kovojusi už Lietuvos pajungimą sovietinei Rusijai Lietuvos
komunistų partija,kurios atžvilgiu 1919 m. liepos 15 d. Ministrų
kabinetas pareiškė oficialų neigiamą nusistatymą [LVŽ. 1919.
Nr. 11], savo priešvalstybinių užmačių neatsisakiusi ir vėliau,
liko veikti nelegaliai.
Visos oficialiai veikusios partijos aktyviai įsitaukė į Steigia-
mojo seimo, turėjusio nustatyti Lietuvos valstybės pagrindus,
parengti konstituciją ir laikinai atlikti aukščiausiojo valstybės
valdžios organo funkcijas, rinkimus.
Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas, priimtas 1919 m. spa-
lio 30 d. [LVŽ. 1919. Nr. 16], rinkimų teisę suteikė Lietuvos
piliečiams, sukakusiems 21 metų. Rinkimuose negalėjo dalyvauti
asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą ar kita sunkų nusikalti-
mą teismo atimtos teisės, taip pat teismo nubaustieji už žmo-
gaus garbę žeminantį nusikaltimą bei už rinkimų laisvę saugan-
čio įstatymo pažeidimus, jei nuo bausmės atlikimo laiko nepra-
ėjo t r e j i metai. Rinkimu teisė taip pat nebuvo suteikta kariš-
kiams, tačiau po neramumų, komunistų išprovokuotų Kauno
įguloje, 1920 m. kovo 15 d. kariškiams leista dalyvauti rinki-
muose nuo 17 metų amžiaus [LVŽ. 1920. Nr. 20].
Kartu su Steigiamojo seimo rinkimų įstatymu buvo paskelb-
tas R i n k i m ų laisvės apdraudimo įstatymas [LVŽ. 1919. Nr. 16],
numatęs piliečių ir valdininkų atsakomybę už neleistiną agita-
ciją, rinkimų trukdymą ir panašius veiksmus.
Rinkimai buvo organizuojami pagal proporcine atstovavimo
sistema.
R i n k i m u s s k e l b i a n t jau nebebuvo laukiama užsitęsusio teri-
t o r i n i ų problemų sprendimo. Todėl, nepaisant to, kad Vyriau-
siosios r i n k i m u komisijos nustatytoms v i e n u o l i k a i r i n k i m ų apy-
gardų, jungusioms po 3-4 apskritis ir visiškai apėmusioms et-
nografine Lietuvos teritoriją, buvo skirtos 229 Steigiamojo sei-
mo atstovu vietos, iš t i k r ų j ų laisvoje Lietuvoje rinkimai tegalėjo
v y k t i šešiose r i n k i m u apygardose ir būti renkami tik 112 atsto-
vų: VII-X apygardos buvo sudarytos didelei buvusios Vilniaus
gubernijos daliai, okupuotai lenku, o Klaipėdos kraštui ("prūsų
Lietuvai"), kuris tuokart dar neįėjo į Lietuvos sudėtį, pasak įsta-
tymo, Steigiamojo seimo rinkimai galėjo būti skiriami atskirai,
tuo parodant, kad Lietuva šį kraštą laiko savo teritorijos dalimi.
Siekiant sudaryti kiek galint palankesnes rinkimų sąlygas, jų
išvakarėse, 1920 m. kovo 1 d., didžiojoje Lietuvos vyriausybės
kontroliuojamoje teritorijos dalyje buvo panaikinta karo padė-
tis [LVŽ. 1920. Nr. 20], galiojusi nuo 1919 m. spalio 9 d, kai
buvo k i l u s i bermontininkų grėsmė.
Steigiamojo seimo rinkimuose, vykusiuose 1920 m. balan-
džio 14-16 d., dalyvavo apie 90 procentų rinkimų teisę turėju-
siu piliečių. Socialiniu požiūriu Steigiamajame seime buvo at-
stovaujami įvairiausi gyventojų sluoksniai. Greta lietuvių, ats-
tovais tapo keletas žydų, lenkų, vokietis. Politiškai gausiausia
buvo atstovaujamas krikščioniu demokratų blokas, gavęs abso-
liučią atstovų daugumą -59. Bloko pergalei didelę reikšmę tu-
rėjo Bažnyčios įtaka gyventojams, taip pat jo pažadėta sparti

137
agrarinė reforma. Socialistų liaudininkų demokratų partija ir
Valstiečių s ą j u n g a kartu paėmus turėjo 28 atstovų vietas, so-
cialdemokratai - 13. Likusius mandatus dalijosi nepartiniai ir
t a u t i n i u m a ž u m ų atstovai. Tik dešinysis visuomenės sparnas li-
ko neatstovautas, nes Lietuvių tautos pažangos partijos, ma-
žiau už kitas sroves pasidavusios radikalizmui ir todėl stokoju-
sios masines paramos, gauti balsai nevykusiai išsidėstė apygar-
dose ir nesuteikė j a i teisės nė į viena mandatą.

4. Atkurtos Lietuvos valstybės paskelbimas


Susirinkęs Į pirmąjį posėdį, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis
seimas priėmė rezoliuciją, skelbiančia, jog, reikšdamas Lietu-
vos žmonių valią, jis proklamuoja "esant atstatytą nepriklauso-
mą Lietuvos valstybę, kaip demokratine respubliką, etnografi-
nėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra
buvę su kitomis valstybėmis". Tai buvo oficialus steigiamosios
valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės sukūrimą. Nu-
statydama neribotą Lietuvos valstybės suverenumą, rezoliucija
įgavo principinę konstitucinę reikšmę. Ne mažiau svarbu ir tai,
kad, nurodydamas konkrečią tos valstybės valdymo formą - de-
mokratine respubliką, šia rezoliucija Steigiamasis seimas nustatė
Lietuvos valstybės pamatus, t. y. atliko tai, ką jam buvo pavedu-
sios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos taryba.
Tiesioginiam ir pagrindiniam Steigiamojo seimo uždaviniui
atlikti - Lietuvos valstybės pagrindams įvilkti į konstitucini rū-
bą - reikėjo laiko, o pats Steigiamojo seimo buvimo faktas grio-
vė g a l i o j u s i u s 1919 m. Pamatinius Dėsnius, todėl 1921) m. bir-
želio K) d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Vals-
tybės Konstituciją [LVŽ. 1920. N r. 37].
L a i k i n o j i Konstitucija pakartojo Steigiamojo seimo nuosta-
tą dėl valstybės valdyme) formos, skelbdama Lietuvą esant de-
mokratine respublika.
Remiantis populiaria konstitucinės teisės teorijoje "steigia-
mosios ir įsteigtosios valdžių" koncepcija, pagal kurią tauta iš-
imtinai jai priklausančią steigiamąją suverenią galią galinti pa-
vesti t i k specialiai šiai funkcijai atlikti išrinktiems reprezentan-
tams, Konstitucija skelbė, kad Steigiamasis seimas yra suvere-
nios Lietuvos galios reiškėjas, jam pavedama leisti įstatymus ir
prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą.
Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo sei-
mo vaidmenį, Konstitucija sumažino prezidento reikšme - da-
bar jo Įstatymu leidybos teisės tesiribojo Steigiamojo seimo iš-
leistu Įstatymu skelbimu.
Vykdomoji valdžia buvo pavesta Steigiamojo seimo renka-
mam Respublikos prezidentui ir prezidento tvirtinamam Mi-
nistru kabinetui, kuris vėlgi atsakingas Steigiamajam seimui: pa-
reiškus nepasitikėjimą, Ministru kabinetas privalėjo atsistatydinti.
Politiniais sumetimais krikščionių demokratų blokas į nau-
jai suformuota vyriausybę pakvietė liaudininkus. Koalicijos part-
neriu reikalavimu krikščionys demokratai sutiko, kad preziden-
tas nebus renkamas, o jo pareigas eis, kaip numatė Laikinoji
Konstitucija, Steigiamojo seimo pirmininkas.
Laikinoji Konstitucija, palyginti su 1919 m. Laikinosios Kon-
stitucijos Pamatiniais Dėsniais, išplėtė piliečių demokratinių tei-
sių ir laisvių sąrašą įtaukdama į jį dar streikų laisvę. Konstituci-
ja taip pat deklaravo mirties bausmės ir luomų panaikinimą.
Kartu nurodyta, kad, kilus karui, ginkluotam sukilimui ar ki-
tiems pavojingiems neramumams, Steigiamasis seimas gali skelb-
ti karo ar kurią kita nepaprastąja padėti, kuriai galiojant su-
stabdomas deklaruotų teisiu ir laisvių veikimas.
Laikinoji Konstitucija nenustatė jos keitimo ar papildymo
tvarkos: tai turėjo b ū t i savaime aišku iš Steigiamojo seimo pri-
gimties ir paskirties.
Laikinosios Konstitucijos priėmimas užbaigė Lietuvos vals-
tybės kūrimosi ir laikinosios Vyriausybės veiklos laikotarpi.
Tačiau Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, tarptautinis
pripažinimas užsitęsė. Tiesa, 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje bu-
vo pasirašyta Lietuvos Taikos sutartis su Rusijos TFSR, kuria
Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklau-
somybę lietuvių gyvenamojoje teritorijoje su sostine Vilniumi.
Dar anksčiau - 1918 m. kovo 23 d. - tai, bet su išlygomis, buvo
padariusi Vokietija. Tačiau į Tautų Sąjungą ji tebuvo priimta
1921 m. rugsėjo 22 d., o didžiosios pasaulio valstybės Lietuvos
valstybę de jure pripažino tik 1922 m. pabaigoje.

11. VALSTYBINĖ IR VISUOMENINĖ SANTVARKA

L 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas


Steigiamasis seimas posėdžiavo dvejus metus, išskyrus Lenkijos
agresijos prieš Lietuvą laikotarpį, kai 1920 m. spalio-1921 m. sau-
sio mėn. laikinai buvo nutraukęs savo darbą, įstatymų leidybą
bei jų vykdymo priežiūrą pavesdamas jo tam tikslui specialiai su-
formuotam Mažajam seimui, susidedančiam iš Steigiamojo seimo
pirmininko ir šešių narių, atstovaujančių pagrindinėms frakcijoms.
Svarbiausias Steigiamojo seimo uždavinys buvo parengti ir
konstituciškai įtvirtinti naujos valstybės pagrindus. Politinės to
meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ja pasižymėjo didžiuliu demok-
ratiniu jėgų pakilimu. Ilgus amžius kentusi rusu carizmo prie-
spaudą, paskutiniais metais patyrusi kaizerinės okupacijos žiau-
rumus, lietuvių tauta troško laisvės ir idealizavo demokratiją,
su jos vėliava skynėsi kelią pro ją engusias imperijas. Demokra-
tija turėjo tapti svarbiu veiksniu atremiant iškilusią bolševizmo
grėsme; daugelis Lietuvos inteligentu, karą praleidusių Rusijo-
je, kaip tik iš joje įsiliepsnojusios revoliucijos persiėmė radika-
lizmo, atsiliepusio jiems ėmus atkurti savo valstybę.
Pagaliau demokratijos siekius stiprino visoje Europoje įsivy-
ravusios tam palankios politinės ir socialinės sąlygos.
Visos šios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos rengiamai Lie-
tuvos konstitucijai.
Valstybės valdymo formos klausiniu Steigiamajame seime vyra-
vo parlamentinės respublikos šalininkai. Šiuo požiūriu nesutapo
tik jame visiškai neatstovaujamos Tautos pažangos, mažiau pasi-
davusios radikalizmui, nuomonė: taip pat propaguodama demok-
ratiją, savo spaudoje ji pasisakė už kitokią jos konstrukciją - už
prezidentine respubliką, už platesnių teisių suteikimą prezidentui.
Rengiant konstitucijos projektą, sprendžiant konkrečius kon-
s t i t u c i n i u s klausimus, įvairiu partijų vienybės būta mažiau: kai-
rysis sparnas - socialdemokratai ir l i a u d i n i n k a i - reikalavo at-
s k i r t i Bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti prezidento institucijos,
įvesti teisėju renkamumą, užtikrinti streikų laisve ir pan., o de-
šinieji, atstovaujami krikščioniu demokratų bloko, pasisakė už
konservatyvesne konstitucija, reikalavo privilegijuotos padėties
Bažnyčiai, pasisakė prieš teisėjų renkamumą ir kitas liberales-
nes priemones.
Krikščioniu demokratu blokas, turėdamas Steigiamajame sei-
me absoliučią balsų daugumą ir todėl apsieidamas be kitų frak-
c i j ų paramos, mažai tesiskaitė su partnerių nuomone, ir Lietu-
vos Valstybės Konstitucija [VŽ. 1922. Nr. 100] 1922 m. rugpjū-
čio l d. buvo priimta vien tik šio bloko balsais.
Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į
108 straipsnius.
Pagrindiniai jos bruožai atitiko bendrus demokratinių kon-
stitucijų reikalavimus.
Konstitucijos l straipsnyje Lietuvos valstybė skelbiama nepri-
klausoma demokratine respublika. Čia pat deklaruojama viena
svarbiausiu jos nuostatų - suvereni valstybės valdžia priklauso
tautai, kuri, kaip matyti iš 103 straipsnio, suprantama ne kaip et-
ninė lietuvių tauta, o kaip turinčių rinkimų teisę piliečiu visuma.
Buvo užfiksuotas formalus teisinis Konstitucijos prioritetas
visų kitų teisės normų sistemoje. Tai matyti iš straipsnių, nuro-
dančiu, jog valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas
Konstitucijai (3 str.), bei nustatančių ypatingą jos keitimo tvar-
ką (102-103 str.). Kartu buvo laikomasi požiūrio, kad Konsti-
tucija nėra tiesioginio veikimo teisės aktas, neturi piliečiui ar
valstybės institucijai privalomos galios, ji tėra privaloma įstaty-
mų leidėjui, kurio leidžiami įstatymai Konstitucija įgyvendina.
Steigiamasis seimas, išreiškęs tautos steigiamąją galią, nepa-
geidavo, kad eilinis seimas lengvai kaitaliotų jos priimtos Kon-
stitucijos nuostatas. Todėl buvo numatyta, kad keisti ar papil-
dyti Konstituciją tegali Seimas 4/5 visų atstovų balsų dauguma.
Ten, kur paliečiama steigiamoji tautos galia, Konstitucija nesi-
tenkino vien reprezentaciniu veiksniu, o numatė ir tiesioginio
suvereninio tautos įsikišimo referendumo forma galimybę: Kon-
s t i t u c i j o s papildymas ar pakeitimas. Seimo priimtas 3/5 visų at-
stovu balsu dauguma, galėjo įsigalioti tik per tris mėnesius Res-
publikos prezidentui arba 1/4 visų Seimo atstovų, arba 50 tūks-
tančių rinkimų teisę turinčių piliečių nepareikalavus papildymo
ar pakeitimo likimą atiduoti spręsti tautai visuotiniu balsavimu.
Beje, šiai Konstitucijai galiojant nebuvo padaryta nė vieno
jos pakeitimo.

2. Piliečių teisinė padėtis


Nustatydama p i l i e č i ų teisinę padėtį. Konstitucija pirmiausia pa-
brėžė jų lygiateisiškumą, nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir ti-
kėjimo. Konstitucijos antrajame skyriuje, pavadintame "Lietu-
vos piliečiai ir jų teisės", skelbiamas demokratinių teisių ir lais-
v i ų sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės
laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinki-
mų ir sąjungų laisvės, peticijos ir įstatymų iniciatyvos teisės. Dau-
guma Konstitucijos straipsniu, skelbusių piliečių teises ir lais-
ves, papildė pastabos, kurios nustatė, kad jos galioja tam tikrų
įstatymų ribose.
Iškeldama žmogų ir skelbdama jį visuomeninio gyvenimo cent-
ru, deklaruodama galimą jo teisiu ir laisvių ribojimą išimtinai įsta-
tymu, Konstitucija rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis.
Antai Konstitucijos 17 straipsnyje skelbiama sąjungų laisvė,
"jei jų tikslai ir vykdomos priemonės nėra priešingos baudžia-
miesiems Įstatymams". Detaliau šios laisvės turinį nustatė vi-
suomeninių organizacijų veiklą reguliavęs 1919 m. spalio 10 d.
Draugijų įstatymas, pagal kurį kiekvienos visuomeninės orga-
nizacijos įstatų registravimas buvo pavestas specialiai komisi-
j a i , susidedančiai iš apskrities viršininko (komisijos pirminin-
ko), apskrities komiteto nario ir taikos teisėjo. Apskrities virši-
n i n k a s ir Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departa-
mentas galėjo sustabdyti bet kurios organizacijos veiklą, jei ši
"igyja priešingo valstybės įstatymams krypsnio", o minėtoji ko-
m i s i j a - uždrausti organizacija, nesilaikančia savo Įstatu.
Draugijų laisvės turinys labai glaudžiai siejasi su susirinki-
mu laisve. Konstitucijos 16 straipsnyje leidžiama susirinkimus
rengti tik "be ginklo ir neardant viešosios tvarkos" bei laikantis
"įstatymo nurodytos tvarkos". Susirinkimu įstatymas, priimtas
1920 m. vasario 21 d., susirinkimu organizatorius įpareigojo apie
rengiamų susirinkimą iš anksto informuoti policija. Policijos at-
stovai turėjo teise dalyvauti visuose viešuosiuose susirinkimuo-
se, taip pat ir bet kuriame kitame susirinkime turėdami žinių,
kad "bus keliama ar svarstoma, kas yra draudžiama baudžia-
m ų j ų įstatymu". Policininkai, dalyvaudami susirinkimuose, pa-
gal ši įstatymą, turėjo teisę uždaryti susirinkimų, jeigu jame ky-
la netvarka arba kurstoma "prievarta nuversti esamąją valdžią",
"viena gyventoju dalį sukilti prieš kitą" ir pan.
Konstitucijos 15 straipsnyje skelbiama žodžio ir spaudos lais-
vė ir kartu pabrėžiama, kad šia laisvę galima suvaržyti įstatyme
nurodytais atvejais, kai to reikia "dorai ar valstybės tvarkai sau-
goti". Pagal 1919 m. lapkričio 30 d. Spaudos įstatymą, periodi-
niu l e i d i n i u redaktoriai ir leidėjai turėjo pranešti vidaus reikalų
organams apie rengiamus leisti spaudinius. Buvo reikalaujama,
kad kiekvieno spaudinio aštuonis egzempliorius spaustuvė pri-
statytu apskrities viršininkui. Sis, įžiūrėjęs spaudinyje nusikalti-
mo žymiu, turėjo teisę sustabdyti jo platinimą ir iškelti baudžia-
mąja byla. Galutinai sustabdytojo leidinio likimą sprendė teis-
mas, įstatymas suteikė vidaus reikalu ministrui teisę drausti įvežti
į Lietuvą ir platinti užsienyje išleistus spaudinius.
Taigi visi šie įstatymai konstitucinėms teisėms ir laisvėms įgy-
vendinti nustatė pareikštinį režimą: piliečius įpareigojo apie sa-
vo ketinimus tik pareikšti atitinkamoms valstybės institucijoms,
nereikalaudami siu sutikimo.
Tiesiogini poveikį šioms demokratinėms teisėms ir laisvėms
įgyvendinti turėjo nepaprastosios padėties veikimas.
Galimybė taikyti nepaprastąja padėti ir pagrindiniai to tai-
kymo padariniai užfiksuoti Konstitucijos 32 straipsnyje, kur nu-
rodyta, kad karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį "kilus karui,
ginkluotam sukilimui", taip pat atsiradus ''kitokiems pavojin-
giems neramumams" gali įvesti Respublikos prezidentas, vė-
liau patelkiant šį aktą tvirtinti Seimui. Čia pat pabrėžiama, kad
nepaprastosios padėties paskelbimas yra susijęs su piliečių kon-
stituciniu teisiu ir laisvių sustabdymu.
Karo padėtis dėl Rytų Lietuvoje vykstančiu karo veiksmų
tarp RTFSR ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgu ir kartu Lietuvos
komunistų išvystytos ginkluoto sukilimo prieš Lietuvos vyriau-
sybe agitacijos Steigiamojo seimo 1920 m. liepos 24 d. buvo pa-
skelbta visoje Lietuvos teritorijoje [VŽ. 1920. Nr. 41]. Vėliau,
tų pačių metų spalio lapkričio mėnesiais Lietuvos kariuomenei
teko kautis su lenkų agresoriais, o po to šalia atplėštos teritori-
jos dalies ribos Lietuva įgijo nesibaigiančios karinės įtampos
židinį. Dėl šios priežasties tik 1922 m. rugpjūčio 17 d., prasidė-
jus rengimuisi pirmojo Seimo rinkimams, karo padėties veiki-
mo teritorinės ribos buvo kiek apribotos [VŽ. 1922. Nr. 105].
Karo padėtis, išskyrus l km pločio zoną išilgai demarkacijos
linijos, buvo panaikinta dar vėliau - 1926 m. liepos 2 d.
[VŽ. 1926. Nr. 229]. Tačiau tų pačių metų gruodžio 17 d. per-
versmo vydytojų įvesta [VŽ. 1926. Nr. 242] ji veikė visoje Lietu-
vos teritorijoje iki 1938 m. spalio 31 d. [VŽ. 1938. Nr. 624].
Karo padėties režimą visą šį laiką reguliavo Ypatingi valsty-
bės apsaugos įstatai, keletą kartų papildyti, įskaitant nuostatą,
suteikiančia karo komendantams teisę ištremti pavojingus vi-
suomenės tvarkai asmenis į koncentracijos stovyklą, o nuo
1934 m. liepos 12 d. - sustabdyti visuomeninių organizacijų veik-
lą arba jas uždrausti. Pakeisdamas pareikštinį konstitucinių tei-
sių ir laisvių įgyvendinimo režimą leidiminiu, šis įstatymas su-
konkretino Konstitucijoje numatytą teisių ir laisvių sustabdymą.
Seimas 1925 m. gegužės 19 d. priėmė Sustiprintos apsaugos
įstatymą [VŽ. 1925. Nr. 194], reguliavusi kitą nepaprastosios
padėties rūšį -vadinamąją sustiprintą apsaugą. Sustiprintos ap-
saugos padėčiai buvo būdinga tai, kad teises, panašias į tas, ku-
riomis naudojosi komendantai karo padėties metu - sustabdyti
visuomeninių organizacijų veiklą, drausti išleisti ir platinti spau-
dos leidinius, drausti susirinkimus, taikyti ištrėmimą, sulaikyti as-
menis, uždaryti pramonės ir prekybos įmones - gavo vidaus rei-
kalų ministras ir jam pavaldūs pareigūnai, pirmiausia - apskričių
viršininkai. Įstatymas suteikė vidaus reikalu ministrui teisę leisti
privalomuosius įsakymus, už kuriu nevykdymą apskričiu viršinin-
kai galėjo nusižengusius gyventojus bausti bauda ir areštu.
Sustiprintos apsaugos padėtis prireikus galėjo pakeisti karo
padėti, tačiau jai nuolat veikiant sustiprinta apsauga ilga laiką
nebuvo panaudota, ir tik 1938 m. gruodžio 10 d. ji buvo pa-
skelbta Kauno mieste ir apskrityje, o 1939 m. kovo 22 d. -viso-
je Lietuvos teritorijoje.
Ypatingi valstybės apsaugos įstatai ir jų papildymai ir pake-
t i m a i buvo inkorporuoti į 1939 m. gegužės 10 d. išleistą Nepa-
prastojo meto įstatymą, kuris identišką karo padėčiai būklę pa-
vadino valstybės gynimo metu; šis įstatymas taip pat naujai reg-
lamentavo sustiprintos apsaugos režimą.
Reikšmingų piliečių teisinės padėties nuostatų buvo ir kai
kuriuose kituose 1922 m. Konstitucijos skyriuose. Bet šios nuo-
statos, atsižvelgiant į realia socialinę ir ekonominę Lietuvos vals-
tybės padėti bei Konstitucijos rengėjų pažiūras, kiek nutolo nuo
liberaliosios koncepcijos, buvo pakoreguotos katalikiškųjų so-
c i a l i n i ų bei valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų socialisti-
n i ų idėjų kryptimi: jos deklaravo valstybės rūpestį, kad kiekvie-
nas pilietis turėtu darbo (88 str.), kad būtų sudarytos sąlygos
"taisyklingai žemės ūkio gamybai" (90 str.), kad darbininkai būtų
apsaugoti ligos, senatvės, nelaimingų atsitikimų atvejais, trūks-
tant darbo (97 str.). Konstitucija skelbė nuosavybės teisės ap-
saugą, nurodė, jog piliečio turtą galima nusavinti tik įstatymu ir
tik esant viešajam reikalui, bet nutylėjo visuotinai pripažinta
išankstinio ir teisingo atlyginimo reikalavimą.
Konstitucijos septintajame skyriuje, skirtame tautinėms ma-
žumoms, numatyta jų teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės
kultūros reikalus ir tam tikslui įstatymo nustatyta tvarka suda-
ryti savo atstovaujamuosius organus.

145
3. Aukščiausiųjų valstybės organų sistema
Pripažinusi suverenia valstybės valdžią tautai, ja vykdyti Kon-
stitucija (2 str.) pavedė Seimui, Vyriausybei, susidedančiai iŠ Res-
publikos prezidento ir Ministrų kabineto, ir teismui. Deklaruo-
dama valdžių padalijimo principą, į pirmąją vietą Konstitucija
vis dėlto iškėlė parlamenta.
Konstitucijos trečiajame skyriuje, pavadintame ''Seimas"
(27-32 str.), išvardytos vienerių rūmų, renkamu trejiems me-
tams, Seimo prerogatyvos - leisti įstatymus, tvirtinti valstybės
biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines
sutartis (taikos, teritorines ir kai kurias kitas), spręsti karo ir
taikos klausimus, t v i r t i n t i nepaprastosios padėties Įvedimą, pri-
ž i ū r ė t i vyriausybės darbus - toli gražu neatspindėjo viso tikro-
jo Seimo vaidmens valstybėje, kuris ypač išryškėja santykiuose
su vykdomosios valdžios institucijomis.
Seimo teisinę padėti taip pat reglamentavo 1924 m. birželio
18 d. priimtas Seimo statutas [VŽ. 1924. Nr. 163; pirmasis ir
antrasis seimai vadovavosi 1920 m. gegužės 18 d. Steigiamojo
seimo statutu].
Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdinanti jo vietą valstybės
organų sistemoje, buvo įstatymų leidyba - Seimui priklausė iš-
imtinė įstatymų leidybos teisė.
įstatymų leidybos iniciatyvos subjektai buvo: a) 25 tūkstan-
čiai piliečių, turinčiu Seimo rinkimų teisę; b) Ministrų kabine-
tas; c) Seimo atstovai. Tikroji šių subjektų įstatymų leidybos ini-
ciatyva buvo nevienoda - pirmojo ir trečiojo seimų duomeni-
mis, Ministrų kabinetas pasiūlė 82 proc., Seimo atstovai -
18 proc. visų įstatymų projektų; rinkėjai įstatymų projektų ne-
pateikė.
Pagal nustatytą tvarką įstatymų projektai pirmiausia buvo
siunčiami Seimo komisijoms, plenariniuose posėdžiuose jie bu-
vo p r i i m a m i per tris skaitymus. Seimo priimtus įstatymus skel-
bė prezidentas. Seimo priimtą įstatymą prezidentas galėjo per
21 dieną grąžinti su savo pastabomis svarstyti pakartotinai. Įsta-
tymą Seimui vėl priėmus absoliučia atstovų balsų dauguma, pre-
zidentas privalėjo ji skelbti. Prezidentas negalėjo gražinti Įsta-
tymo antram svarstymui tuo atveju, kai Seimas kvalifikuota balsų
dauguma pripažino, jog įstatymas yra skubus.
Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklos
priežiūra. Konstitucija nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybės
darbus, teikia jam paklausimus bei interpeliacijas, skiria revizi-
jas. Be to, Seimas turėjo teise bet kuriam ministrui už tėvynės
išdavimą ar už tarnybinius nusikaltimus iškelti baudžiamąją byla.
Respublikos prezidentą rinko Seimas trejiems metams. For-
maliai Konstitucija prezidentui suteikė reikšmingas teises: jis
buvo pagrindinis valstybės reprezentantas tarptautiniuose san-
tykiuose, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose
pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo respub-
likos ginkluotosioms pajėgoms, turėjo bausmės dovanojimo teisę
(46, 48-49, 51, 53-54 str.). Kabinetui pasiūlius, prezidentas ga-
lėjo skelbti karo ar kita kurių nepaprastąja padėti, laikinai su-
stabdyti konstitucines piliečiu teisių garantijas ir imtis priemo-
nių kilusiam pavojui atremti (32 str.). Konstitucija (47 str.) su-
teikė p r e z i d e n t u i teisę kviesti m i n i s t r ą pirmininką, pavesti jam
sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti sudarytą Ministrų kabinetą
ir priimti jo atsistatydinimą. Prezidentas naudojosi nesunkiai
įveikiama veto teisė Seimo priimtiems įstatymams (50 str.), tei-
se paleisti Seimą nesibaigus jo Įgaliojimų l a i k u i (52 str.), teise
pratęsti Seimo įgaliojimų laiką karo atveju ar, kai daugiau nei
pusėje valstybes teritorijos įvesta karo padėtis, pateikdamas to-
ki aktą t v i r t i n t i Seimui (25 str.).
Tačiau faktiškai, kaip paprastai esti parlamentinėse respub-
likose, prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra. Esminę reikš-
mę turėjo tai, kad Respublikos prezidentą rinko Seimas ir jų
kadencijos visiškai sutapo: kiekvienas naujos sudėties Seimas,
vėl išrinktas trejiems metams tiek pasibaigus ankstesniojo ka-
dencijai, tiek ji paleidus anksčiau laiko, turėjo naujai rinkti pre-
zidentą. Mandato gavimas iš Seimo bei visiškas kadencijų suta-
pimas Respublikos prezidentą darė priklausomą nuo Seimo, ri-
bojo jo savarankiškumą. Seimas kvalifikuota atstovų balsų dau-

147
guma galėjo nušalinti prezidentą nuo pareigu arba iškelti jam
baudžiamąja byla (44, 63 str.). Visi be išimties prezidento kom-
petencijos aktai Įsigaliodavo tik kontrasignuoti Ministrų kabi-
neto atstovo (55 str.).
Ministru kabinetas, skirtingai nuo prezidento, Konstitucijo-
je buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybės
organas. Konstitucija skelbė, kad Ministru kabinetas "vykdo res-
publikos Konstitucija ir įstatymus, veda respublikos vidaus ir
užsienio politika, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę
ir vidaus tvarka" (61 str.).
Ministrų kabinetas buvo solidariai atsakingas Seimui už ben-
drą Vyriausybės politika, o kiekvienas ministras - už savo dar-
bą. Kabinetas privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą, o tai reiškė,
kad prezidento nutarimas dėl ministro pirmininko paskyrimo ir
kabineto sudėties patvirtinimo galėjo būti priimtas tik suderi-
nus su p a g r i n d i n i ų Seimo frakcijų vadovybe.
Konstitucija formaliai ignoravo politiniu partijų vaidmenį
valstybės mechanizme, nors iš tiesų šis vaidmuo buvo labai reikš-
mingas. Įtvirtinus centrinių valstybės organų sistemą su aiškiu
Seimo primatu, partijų konkurencinė kova dėl valdžios reiškėsi
per Seimo rinkimus.
Konstitucija skelbė, kad Seimo rinkimai vykdomi visuotiniu,
lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcinę rinki-
mų rezultatų nustatymo sistema (23 str.). Rinkti atstovus i Sei-
mą turėjo teisę pilnateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys,
turi ne mažiau kaip 21 metus, o būti išrinkti - ne mažiau kaip
24 metus amžiaus (24 str. ). Konstitucija taip pat nurodė, jog rin-
kimu tvarką bei renkamų atstovų skaičių nustato įstatymas.
1922 m. liepos 19 d. Seimo rinkimų įstatymas [VŽ. 1922.
Nr. 98] bendrais bruožais mažai tesiskyrė nuo Steigiamojo sei-
mo rinkimų įstatymo.
Be apribojimų, numatytų Steigiamojo seimo rinkimu įstaty-
me, Seimo r i n k i m ų įstatymas papildomai nurodė, kad negali
rinkti arba būti išrinkti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą
ar kitą sunku nusikaltimą ne tik atimtos, bet ir susiaurintos tei-

148
sės, taip pat kuriems teismo sprendimu paskirta globa. Akty-
v i ą j a rinkimų teise negalėjo naudotis ir asmenys, rinkimų metu
laikomi s u i m t ų j ų namuose, tačiau išrinkti jie galėjo būti, jei tik
nebuvo k i t ų įstatyme numatytų kliūčių.
Rinkimams buvo sudarytos devynios rinkimų apygardos, pa-
dalytos i apylinkes. Kaip ir Steigiamojo seimo rinkimuose, rea-
liai veikė tik I-VI rinkimu apygardos, o 1926 m. Seimo rinki-
mams papildomai buvo sudaryta X apygarda, kurios teritorija
apėmė Lietuvai sugražinta Klaipėdos kraštą.
Įstatymas nustatė, kad kiekvienoje rinkimų apylinkėje ne vė-
liau kaip per šešias savaites iki rinkimų turi būti sudaryti ir pa-
teikti susipažinti rinkėjų sąrašai. Rinkimams organizuoti ir pa-
tiems rinkimams turėjo būti sudaromos Vyriausioji, apygardų
ir apylinkių rinkimų komisijos. Vyriausiąją rinkimų komisiją Mi-
nistru kabineto teikimu tvirtino prezidentas; apygardų ir apy-
l i n k i ų komisijų pirmininkus skyrė aukštesnė komisija, o narius
rinko a t i t i n k a m a i apskričiu ir valsčių arba miestų tarybos.
Seimo atstovu, renkamu kiekvienoje apygardoje, skaičių (skai-
čiuojant po atstovą 25 tūkstančiams gyventojų; atstovavimo nor-
ma Steigiamojo seimo rinkimuose buvo vienas atstovas 15 tūks-
t a n č i ų gyventojų) turėjo nustatyti Vyriausioji rinkimų komisija.
Kandidatų į Seimo atstovus sąrašus galėjo siūlyti partijos ar
kitokios žmonių grupės. Buvo tik reikalaujama, kad sąrašą pa-
sirašytų ne mažiau kaip 50 tos apygardos rinkėjų. Minimalūs
reikalavimai padarė tai, kad Steigiamojo seimo rinkimams bu-
vo pasiūlyta 31 kandidatų sąrašas, pirmojo Seimo rinkimams -
36, antrojo - 41, trečiojo - 55 sąrašai.
Mandatams tarp sąrašų paskirstyti buvo naudojamas renka-
mojo skaičiaus, kuris gaunamas visus apygardoje atiduotus rin-
kėjų balsus padalijus į apygardai skirtų vietų skaičių, metodas:
kiekvieno kandidatų sąrašo surinkti balsai, dalijami iš renka-
mojo skaičiaus, rodo to sąrašo gautas Seime vietas; likusios at-
stovų vietos atiduodamos sąrašams, atsižvelgiant j paskutinia-
me dalybos veiksme gautos liekanos dydi. Sąrašų viduje man-
datai kandidatams atitekdavo pagal surašymo eiliškumą.

149
Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimu kandidatų sąrašai,
balsavimo metu nesurinkę renkamojo skaičiaus, negalėjo dalyvauti
mandatų dalybose dėl likusių balsų. Ši tvarka mažino partini Sei-
mo susiskaldymą, bet buvo naudinga Įtakingiausioms partijoms.
Seimo atstovo elgesys Seime priklausė nuo partijos, įtrauku-
sios ji i savo kandidatu sąrašus, valios. Partinė drausmė ir prieš
rinkimus d u o t i papildomi Įsipareigojimai darė atstovą priklau-
somą atitinkamai Seimo frakcijai, todėl Seimo sprendimai daž-
niausiai išreiškė atitinkamos partijos sprendimą arba buvo kom-
promiso rezultatas.
Kadangi nuo Seimo, kaip aukščiausiojo valstybinės valdžios
organo, priklausė Vyriausybė, valdančioji partija savo rankose
laikė ir vykdomąją valdžią.
Dėl didelio visuomenės partinio susiskaldymo rinkimų re-
zultatai paprastai nesuteikdavo kuriai nors vienai partijai aki-
vaizdaus pranašumo. Esant šiai situacijai nuolat reikėjo parti-
nės koalicijos.
Per pirmojo Seimo r i n k i m u s 1922 m. nė viena partija nega-
vo absoliučios atstovu daugumos. Seimo funkcionavimas pasi-
darė sudėtingas tiek leidžiant Įstatymus, tiek formuojant Vy-
riausybe. Partijoms nesusitarus, 1923 m. kovo 12 d. prezidento
aktu šis Seimas, neišbuvęs nė metų, buvo paleistas.
K r i k š č i o n i u d e m o k r a t ų blokas antrajame Seime gavo
51,3 proc. atstovu vietų. Norėdami tvirčiau jaustis, iš pradžių
jie į vyriausybę pasikvietė liaudininkus, bet 1924 m. vasarą koa-
licinius ryšius nutraukė. Partijų varžybos dėl to dar labiau pa-
aštrėjo, ypač 1926 m. pradžioje, rengiantis naujiems Seimo rin-
kimams. K a i r i ų j ų partijų opozicija, vykusiai išnaudojusi tikras
ir pramanytas vyriausybės klaidas, kartu su tautinių mažumų
bei pirmą kartą Seimo rinkimuose dalyvavusiais Klaipėdos kraš-
to atstovais sugebėjo iš krikščionių demokratų paveržti daugu-
mą Seime: jos tegavo 30 atstovų vietų iš 85, nors nė viena kita
skyrium paimta partija taip pat absoliučios daugumos neturėjo.
Naują vyriausybinę koaliciją sudarė liaudininkų ir socialde-
mokratų partijos.
Gyvenimas parodė, kad pikta partijų konkurencija perne-
lyg skaldė tautos, neseniai atkūrusios savo valstybingumą ir
neturinčios demokratiniu tradicijų, jėgas. Todėl vos tik ėmus
ryškėti, kad j i , n a u d o d a m a tradicinius demokratinius meto-
dus ir institutus, neįstengia spręsti jaunai respublikai kylančių
sudėtingu p r o b l e m ų , atsirado jėgų, ėmusių bodėtis parlamen-
tarizmu.

4. Posūkis į autoritarizmą. 1928 m. Lietuvos Valstybės


Konstitucija ir įstatyminis jos įgyvendinimas
Po karo Europoje nuvilnijusi demokratijos pakilimo banga
netrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis judėjimas,
propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tai
negalėjo nekelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių ko-
vos, nepripažįstančios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir ten-
dencija s i a u r i n t i demokratiją, sudarančią palankias sąlygas de-
struktyviems judėjimams.
Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje šeimini režimą, taip
pat greitai išryškėjo didėjantis visuomenės susiskaldymas, ver-
tes valstybės gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis par-
tinėmis koalicijomis, kęsti nuolat besikeičiančius ministrų ka-
binetus, politinį nestabilumą, balansuojanti ant krizės ribos. To-
dėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių rezultatų stiprinant
jauną valstybę, krašte ėmė stiprėti konservatyvios nuotaikos, pa-
plito didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėje
didėjo nusivylimas parlamentarizmo negaliomis.
Jau pirmajam Seimui atskleidus nesugebėjimą atlikti pagrin-
dines jam skirtas funkcijas, Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš
parlamentarizmą. Jis telkėsi apie Tautos pažangos partiją (vė-
liau - t a u t i n i n k u s ) , niekada nesimpatizavusią parlamentarizmui,
ir apie krikščionis demokratus, patyrusius, jog jų politinė plat-
forma nesusilaukia pastovesnio rinkėjų pritarimo, kurio jie ti-
kėjosi. Šios jėgos susivienijo, krikščioniu demokratų blokui pra-
laimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liau-
dininkų ir socialdemokratų vyriausybei.

151
Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų kon-
servatyvesnių įstatymų, panaikino karo padėtį, paskelbė politi-
nių k a l i n i u amnestija. Valstybės aparato kai kurie valdininkai
imti keisti "savais" žmonėmis, vyriausybiniai sluoksniai plana-
vo mažinti aukštųjų pareigybių etatus kariuomenėje, nebemo-
kėti algų dvasininkams, imtis tam tikrų kitų priemonių.
Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankes-
nes politines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo
streikų, mitingų bei politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi
patraukti prie savęs profsąjungas.
Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad ji Seime neturėjo abso-
liučios balsų daugumos, dėl ko jos likimas nemažai priklausė
nuo tautinių mažumų atstovų Seime pozicijos, darė mažumoms,
ypač lenkams, šiokių tokių nuolaidų.
Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politi-
kai diskredituoti, kaltinti ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu.
1926 m. gruodžio 17 d. ankstų rytą grupė karininkų n u t r a u -
kė užsitęsusi Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus,
o Respublikos p r e z i d e n t u i K. Griniui paskyrė namų areštą. Po
to sąmokslininkai paskelbė t a u t i n i n k ų veikėją A. Smetoną
Valstybės vadu.
Perversmas, reiškęs konstitucinės santvarkos žlugimą, pra-
ėjo be pasipriešinimo. Tačiau, siekiant stabilizuoti padėti, tuo-
jau pat buvo pamėginta sukurti valdžios tęstinumo vaizdą, le-
galizuoti perversmo padarinius, ir tam gautas nuverstųjų liau-
dininkų ir socialdemokratų sutikimas.
Jau ta pačia gruodžio 17 d. apie savo atsistatydinimą pareiš-
kė liaudininkų bei socialdemokratų Ministrų kabinetas. Atsi-
statydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Mi-
nistrų kabinetą pavedė tautininku veikėjui A. Voldemarui, po
to patvirtino Kabineto, į kuri įėjo Tautininkų sąjungos, krikš-
čionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų
partijos atstovai, sudėtį. Gruodžio 19 d. įvykusiame Seimo po-
sėdyje buvo paskelbta apie K. Griniaus, kaip prezidento, atsi-
statydinimą. Čia pat, nedalyvaujant pašalintųjų nuo valdžios par-
tijų atstovams, 38 Seimo atstovų balsais prezidentu buvo išrink-

152
tas A. Smetona. Perrinkta ir Seimo vadovybė, atiduota i krikš-
čionių demokratų bloko rankas.
Taigi formaliai konstituciniai politinės valdžios organai liko
tie patys - Seimas ir Vyriausybė, susidedanti iš Respublikos pre-
zidento ir Ministru kabineto. Formaliai jie taip pat buvo suda-
ryti laikantis Konstitucijos nustatytos tvarkos. Tačiau Konstitu-
cijos reikalavimų nebeatitiko tai, kad Respublikos prezidentas
ir Ministru kabinetas, turėję remtis Seimo dauguma, tos dau-
gumos neturėjo: Vyriausybė susidėjo iš politinių grupių, Seime
teturinčiu 38 balsus.
Prievarta nušalinta nuo valdžios dauguma, neperžengdama
nuosaikios parlamentinės opozicijos ribų, sudarė sąlygas atėju-
sioms j valdžia jėgoms laimėti laiko ir Įsitvirtinti. Tačiau 1927 m.
balandžio 12 d., kilus konfliktui tarp opozicinės Seimo daugu-
mos ir Vyriausybės dėl Seimo atstovo J. Pajaujo arešto, parla-
mentas buvo paleistas, nepaskiriant, kaip to reikalavo Konstitu-
cija, naujų jo rinkimų. Po to tuojau pat suiro ir partinė koalicija.
Valdžioje likę tautininkai iš savo pirmtakų - Tautos pažan-
gos partijos - buvo paveldėję ir į savo programų įrašę neigiamą
požiūrį i parlamento viršenybę valstybės organu sistemoje, pa-
siryžimą siekti prezidentinio valdymo. Ir nors 1922 m. Konsti-
tucija faktiškai buvo nustojusi galios perversmo metu, tautinin-
kai ėmė kalbėti ir rašyti apie būtinumą ją keisti, nes ji buvusi
priimta revoliucinio pakilimo sąlygomis, autoriams neturint rei-
kiamo patyrimo.
Apie teisėta Konstitucijos reformos būdą, panaudojant tam
reikalui Seimą, nebuvo kalbama. Buvo tikimasi tai padaryti re-
ferendumu, tačiau nesulaukusi paramos iš kitų politinių jėgų,
Vyriausybė 1928 m. gegužės 25 d. oficialiai paskelbė preziden-
to dekretuotą dokumentą, pavadintą Lietuvos Valstybės Konsti-
tucija [VŽ. 1928. Nr. 275]. Šis Konstitucijos oktrojavimo faktas
buvo švelninamas nuostata (106 str.), jog ji ne vėliau kaip per
dešimtį metų būsianti ''patikrinta" ''tautos atsiklausimo", t. y.
referendumo, būdu.
Naujoji Konstitucija pažodžiui pakartojo daugelį 1922 m.
Konstitucijos nuostatų, bet būdingiausias jų skiriamasis bruo-
žas -vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos preziden-
to, galios išplėtimas, autoritariniu elementų įdiegimas. Kartu
buvo išsaugota pagrindinių demokratinių institutų, skyrium
imant-parlamentarizmo regimybė, netgi demonstruojamas iš-
augės pasitikėjimas tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip
referendumas.
Stiprinant prezidento galia ji pamėginta atpalaiduoti nuo pri-
klausomybės Seimui. Tam tikslui atsisakyta prezidento rinkimų
Seime, nurodoma, kad prezidentą rinks ypatingieji tautos at-
stovai, o rinkimu tvarka nustatys specialus įstatymas (43 str.);
prezidento kadencija išplečiama iki 7 metų, nesiejant jos su sei-
mų kaita.
Atvirkščiai, Konstitucija sustiprino prezidento Įtakų Seimui.
Viena svarbiausių šio pobūdžio priemonių - prezidento teisė,
nesant Seimo arba pertraukos tarp jo sesijų metu, pačiam vyk-
dyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biu-
džetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarptautines sutartis, iškelti mi-
nistrams dėl valstybės išdavimo ar tarnybinio nusikaltimo bau-
džiamąja byla.
Esant taip formuluotam įstatymų leidybos dualizmui, kiek-
vieno įstatymų leidybos subjekto lyginamoji dalis priklausė nuo
Seimo posėdžiavimo trukmės. Konstitucija nustatė, kad Seimas
kasmet šaukiamas dviem sesijoms, kurios, kartu paėmus, galėjo
trukti iki 6 mėnesių (28 str.). Be to, prezidentas savo iniciatyva
arba 3/5 Seimo atstovų pasiūlymu gavo teisę sušaukti Seimą ne-
paprastajai sesijai, iš anksto numatytiems klausimams spręsti
(36 str.). Prezidentas galėjo baigti sesijas, taip pat paleisti Sei-
mą pirma laiko (53 str.). Seimo galiai riboti buvo panaudotas ir
referendumo institutas, nes Konstitucija, nenumatydama gali-
mybių skelbti referendumą dėl Respublikos prezidento priimtų
ar atmestų įstatymų, tokią galimybę numatė (104 ir 105 str.) dėl
Seimo priimtų ar atmestų Konstitucijos pakeitimų ir papildy-
mų bei kitų įstatymų.
Ypač reikšmingas buvo Konstitucijos 28 straipsnis, nusta-
tęs, kad pirmajam Seimui sušaukti jokie terminai nenumato-

154
mi, ir tuo visiškai nuvertinės visas Seimą liečiančias konstitu-
cines nuostatas.
Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Pre-
zidentas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o
jo t e i k i m u - ir kitus ministrus, taip pat paleisti Ministru kabi-
netą arba atskirus ministrus. Pažymėtina, kad pastaruoju at-
veju prezidento aktams Ministru kabineto atstovo kontrasig-
nacijos nereikėjo.
Konstitucija nustatė tam tikrą formalu Ministrų kabineto pri-
klausomumą ir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Kabinetas
turėtu Seimo pasitikėjimą. Tačiau nepasitikėjimui pareikšti bu-
vo būtina kvalifikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma.
Koncentravimas, nesant Seimo, prezidento rankose jo tei-
sių, ypač įstatymų leidybos bei biudžetinės galios sferose, taip
pat prezidento teisė be kontrasignacijos paleisti Ministrų kabi-
netą -pagrindinės Konstitucijos nuostatos, pavertusios Respub-
likos prezidentą centrine konstitucine institucija.
1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija-vienas pirmųjų Eu-
ropoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į auto-
ritarizmą.
Nepaisant prezidento prioriteto valstybės organų sistemoje
konstitucinio Įtvirtinimo, realią valdžią savo rankose pamėgino
telkti m i n i s t r a s pirmininkas A. Voldemaras. Prasidėjusios tarp
dviejų pretendentų i lyderius varžybos baigėsi prezidento per-
gale: 1929 m. rugsėjo 12 d., pasinaudojęs konstitucine nuosta-
ta, suteikiančia prezidentui teisę paleisti Ministrų kabinetą ir
nereikalaujančia šiuo atveju kabineto kontrasignacijos, A. Sme-
tona, varžovui to nesitikint, pasirašė aktą dėl Kabineto paleidi-
mo. Rugsėjo 23 d. patvirtintas naujas Ministrų kabinetas, vado-
vaujamas J. Tūbelio.
1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas Prezidento rinkimu
jstatymas [VŽ. 1931. Nr. 369], o jo esmę sudarė netiesioginių ir
daugialaipsnių rinkimų kombinacija: dalyvauti prezidento rin-
kimuose galėjo ne tiesiogiai piliečiai, o tik savivaldybių -vals-
čių, miestų ir apskričių tarybų - nariai, o Klaipėdos krašte -

155
apskričių ir Klaipėdos miesto seimelių nariai. Įrašyti į apskričių
v i r š i n i n k ų sudarytus sąrašus. Prezidento rinkimai jiems buvo
patikėti ne tiesiogiai: vadovaujant apskričių viršininkams, jiems
tebuvo pavesta iš savo tarpo išrinkti rinkikus - ypatinguosius
tautos atstovus. Ministro pirmininko sukviesti i specialų susi-
rinkimą iš kandidatų, tame pačiame susirinkime pasiūlytų ne
mažiau kaip 20-ties ypatingųjų tautos atstovų, jie slaptu balsa-
vimu turėjo išrinkti prezidentą.
Šio Įstatymo pagrindu 1931 m. gruodžio 11 d. prezidentu bu-
vo išrinktas A. Smetona, o 1938 m. perrinktas.
Konstitucijoje numatyto Seimo Lietuvos Vyriausybė ilgą lai-
ka apskritai nešaukė, prezidentas vienas leido Įstatymus ir vyk-
dė kitas parlamentines funkcijas. Tuo tarpu opozicija labai ak-
tyviai reikalavo demokratijos ir Seimo rinkimų, juose matyda-
ma vienintele legalią galimybe sugrįžti į valdžią.
1936 m. kovo 6 d. buvo paskelbtas naujas Seimo rinkimų Įsta-
tymas [VŽ. 1936. Nr. 533].
1928 m. Konstitucija buvo pakėlusi rinkėjų amžiaus cenzą ir
tai atsispindėjo naujajame įstatyme: dabar aktyviąją rinkimų tei-
se turėjo piliečiai, sulaukę 24, pasyviąją - 30 metų amžiaus. Be
to, nustatyta, jog balsavimo teisės neturi asmenys, iš kurių teis-
mas atėmė arba kuriems apribojo teises; kaltinami nusikalti-
mais, už kuriuos gali būti atimtos teisės; priklausantys organi-
zacijoms, siekiančioms ''atimti Lietuvai nepriklausomybe arba
atplėšti Lietuvos teritorijos dalį", jei teismas pripažino organi-
zaciją turint Šiuos tikslus ir nuo teismo sprendimo dienos ne-
praėjo 10 metų; organizacijų, kurių veikla sustabdyta ar uždraus-
ta, nariai, jei jie neišėjo iš organizacijos bent prieš 6 mėnesius
iki sustabdymo arba uždraudimo. Be to, rinkti negalėjo asme-
nys, rinkimų dieną laikomi s u i m t ų j ų namuose.
Visiškai nauja Seimo rinkimų įstatyme buvo tai, kad rinki-
muose tarp savęs turėjo varžytis kandidatų sąrašai, sudaryti sa-
vivaldybių - apskričių (arba miestų), įeinančių Į rinkimu apy-
gardą, tarybų. Rinkėjai rinkimų metu galėjo savo nuožiūra išsi-
rinkti kandidatą iš bet kurio savo apygardos sąrašo. Rinkimu

156
rezultatus apygardose nustatydavo paskirstydami mandatus tarp
sąrašu, proporcingai atiduotiems už kiekvieno tu sąrašu kandi-
datus balsams. Kiekviename sąraše pirmenybė buvo teikiama
kandidatams, gavusiems daugiau balsų.
Nustatytoji rinkimu rezultatų apskaičiavimo tvarka vietoje
partinės kandidato priklausomybės pripažino tik jo teritorine
priklausomybe, pasalindama galimybe susidaryti Seime organi-
zuotai opozicijai.
Seimo rinkimai vyko 1936 m. birželio 9-10 d. Net 85 proc.
išrinktų Seimo narių priklausė Tautininku sąjungai.
Pradėjęs veiklų, Seimas priėmė savo statutą [VŽ. 1936.
Nr. 550], detaliai reglamentavusi įvairius procedūrinius klausimus.
Viena pagrindiniu Seimo funkcijų liko Įstatymų leidyba. Ta-
čiau tai jau nebebuvo išimtinė Seimo teisė, nes ja naudojosi ir
prezidentas. Per visa šio Seimo veikimo laiką Seimo išleisti įsta-
tymai tesudarė 53 proc. visų per tą laiką įsigaliojusių įstatymų.
Įstatymų leidybos iniciatyva priklausė Ministrų kabinetui:
91,3 proc. visų įstatymų projektų, svarstytų Seime, buvo jo pa-
siūlyti, likusia dali sudarė paties Seimo projektai.
Tam tikra įstatymų leidybos vaidmenį 1928 m. Konstitucija
skyrė pagalbinei, iš specialistų sudarytai institucijai - Valstybės
tarybai. Ji veikė pagal 1928 m. rugsėjo 21 d. Valstybės tarybos
įstatymą [VŽ. 1929. Nr. 283]. Įstatyme nurodyta, kad Taryba,
kurios narius skiria prezidentas, "rengia įstatymu kodifikacijos
sumanymus, praneša Kabinetui ar atitinkamam ministrui apie
pastebėtus prasilenkimus su Konstitucija vykdomosios valdžios
organų aktuose, kelia klausimą dėl naujų įstatymu reikalingu-
mo, svarsto Kabineto ar įstatymų leidimo įstaigos pateikiamus
įstatymų sumanymus, reikalaujant prezidentui teikia nuomonę
apie veikiančius įstatymus".

5. Naujas požiūris į valstybės ir visuomenės uždavinius


ir jo atspindėjimas 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje
Rengiant 1928 m. Konstituciją, tautininkų konstitucinės valdžios
organizacijos koncepcija ir apskritai požiūris į valstybės ir vi-
suomenės uždavinius dar tik kristalizavosi, veikiamas Europoje
jau vykusių procesų ir politinių tendencijų, kurių pagrindą su-
darė visuomenės solidarumo arba tautos vienybės siekimas, be-
siremiantis nuostatomis, kad tauta nesanti vienalytė masė, to-
dėl jos interesai galį sutapti tik tada, kai individai paklūsta vie-
nam vadui, kad valstybė, siekdama tautos vienybės, negalinti
tenkintis nustatinėdama jos g a l i m y b i ų ribas, o privalanti šiam
tikslui mobilizuoti visu jos narių pastangas.
Aktyviai šias idėjas Įgyvendinti Vyriausybė pradėjo ketvirto-
jo dešimtmečio pradžioje. Delsimas šaukti Seimą faktiškai pa-
vertė Lietuva valstybe su vienpartine sistema, nes, nesant par-
lamento rinkimų ir valdžią monopolizavus tautininkams, kitos
politinės partijos neteko galimybių atlikti svarbiausia savo funk-
c i j ų - legaliomis priemonėmis siekti valdžios. Įteisinti šią situa-
ciją leido 1936 m. vasario l d. paskelbtas naujas Draugijų įsta-
tymas [VŽ. 1936. Nr. 522], suteikęs vidaus reikalu ministrui teisę
sustabdyti jų veiklą arba jas uždrausti. Remdamasis šiuo įstaty-
mu, vidaus r e i k a l ų ministras tų pačiu metų vasario 6 d. paskel-
bė, jog uždraudžiamos visos politinės partijos, išskyrus Tauti-
ninkų sąjungą.
Uždraudė opozicines partijas, tautininkai suaktyvino pastan-
gas kurti vadinamąja organizuota tautą, Įkūnijančią tautos vie-
nybe. Tam tikslui buvo mėginama kuo plačiausiai gyventojus
sutelkti Į įvairias valstybės įtakojamas politines, ekonomines,
kultūros organizacijas. Be Tautininkų sąjungos, šio pobūdžio
organizacijomis buvo "Ūkininkų vienybė", sukarinta sporto or-
ganizacija ''Geležinis vilkas" (dėl užkulisinių intrigų abi uždraus-
tos 1930-1936 m.), Lietuvių mokytojų dr. J. Basanavičiaus są-
junga, studentų korporacija Neo Lithuania, jaunimo organiza-
cija "Jaunoji Lietuva" ir nemažai kitų. Kai kurių šių organizaci-
jų - Saulių sąjungos, J a u n ų j ų ūkininkų ratelių sąjungos, Skautų
sąjungos - teisinę padėtį reglamentavo specialūs įstatymai.
Siekiant organizacinio sutelkimo, 1933 m. buvo paskelbtas Tau-
tiškojo darbo talkos statutas, pasak kurio, Talką sudarė visos lie-
tuviškos organizacijos, remiančios Tautininkų sąjungos idėjas.
Labai ryški naujo Vyriausybės požiūrio i valstybės ir visuo-
menės uždavinius išraiška buvo 1935 m. Spaudos įstatymo nuo-
stata, suteikusi ministrui pirmininkui arba jo pavedimu kitam as-
m e n i u i teisę ne tik drausti skelbti spaudoje tam tikra medžiagą,
bet ir įpareigoti redaktorius ir leidėjus privalomai spausdinti
tam tikra medžiaga, smulkiai nušviesti atitinkamus valstybinio
ar visuomeninio gyvenimo reiškinius. Ši priemonė sudarė Vy-
riausybei sąlygas panaudoti opoziciniu politiniu sroviu spauda
valstybės politikai reikšti, aktyviai joje propaguoti net priešta-
raujančias tų srovių nusistatymui Vyriausybės priemones.
Išryškėjo valstybės kišimosi Į ūkini gyvenimą suaktyvėjimas,
ypač ekonominės krizės metais, kai valstybė ėmė reguliuoti kai
kuriu pramonės gaminiu kainas, nustatinėti tvirtas eksportuo-
jamų prekių kainas, stengėsi mažinti neigiamą žemės ūkio pro-
duktu ir pramonės gaminiu kainų neatitikima ir pan.
1939 m. buvo įsteigta finansų ministro vadovaujama Tautos
ūkio taryba. Tais pačiais metais, prasidėjus Antrajam pasauli-
niam karui, išleistas Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti
Įstatymas [VŽ. 1939. iNr. 661], suteikęs finansų ministrui teise
leisti įsakymus prekių ir medžiagų įvežimo, išvežimo ir paskirs-
tymo, gamybos ir taupymo, g a m i n i ų paskirstymo ir pardavimo,
kainų klausimais. Remdamasis šiuo įstatymu, finansų ministras
1939 m. pabaigoje- 1940 m. pradžioje įsteigė 10 privalomu pra-
monės į m o n i ų sąjungų, jungiančių visas nustatytoms gamybos
šakoms priklausančias įmones; pramonės sąjungos buvo įparei-
gotos vykdyti ministro nurodymus gamybos normavimo, prekių
ir medžiagų Įvežimo bei išvežimo, realizacijos sąlygų nustatymo
klausimais. 1939 m. rugsėjo 7 d. paskelbiamas Nepaprastojo me-
to įstatymo papildymas [VŽ. 1939. Nr. 662], suteikęs vidaus rei-
kalų ministrui teisę įvesti darbo prievole darbingiems asmenims
nuo 16 iki 60 metų amžiaus.
N a u j ų j ų politinių pažiūru fone 1928 m. Konstitucija pasiro-
dė esanti beviltiškai pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino,
per kurį Konstitucijos leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti re-
ferendumu, pabaiga. Todėl, užuot rengusis referendumui, vir-

159
šūnėse buvo nutarta parengti nauja konstituciją. Šią Lietuvos Kon-
stitucijų Seimas priėmė 1938 m. vasario 1l d. Paskelbta preziden-
to, ji įsigaliojo tų pačių metų gegužės 12 d. [VŽ. 1938. Nr. 608].
Konstitucija susidėjo iš 21 skyriaus, suskirstyto i 156 straips-
nius, ir buvo atvirai autoritarinė. Jos 3 straipsnis skelbė: "Lie-
tuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos
Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei".
Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimu laikas nepasikeitė.
Konstitucija neberibojo valstybės vadovo kompetencijos įsak-
miu jo prerogatyvų išvardijimu, teigdama, kad prezidentas "rep-
rezentuoja Lietuvos Valstybe, priima svetimųjų valstybių atsto-
vus, skiria Lietuvos Valstybės atstovus ir daro kita, kas Konsti-
tucija ir įstatymais jam pavesta" (61 str.). Kituose straipsniuose
nurodyta prezidento teisė skirti ir atleisti valstybės kontrolierių
ir kitus įstatymų nustatytus pareigūnus, prezidentas buvo skel-
biamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, galinčiu skirti ir
atleisti kariuomenės vada. "Kai yra pavojus viešajai tvarkai ar-
ba valstybės saugumui", jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjį
meta. Prezidentas, Vyriausybei pasiūlius, sprendė mobilizaci-
jos, karo ir taikos klausimus.
Kardinaliai keitėsi prezidento ir kitų valstybės institucijų san-
tykiai.
Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Konstitucijai nustačius
dvi Seimo paprastąsias sesijas per metus, prezidentui buvo pa-
vesta jas sušaukti ir suteikta teisė baigti sesijos darbą pirma lai-
ko. Prezidentui suteikta teisė savo nuožiūra ar kvalifikuotos Sei-
mo narių daugumos reikalavimu sušaukti nepaprastąja sesija ir
nustatyti joje svarstytinus klausimus, taip pat ją nutraukti net
nebaigus tų klausimų svarstyti. Prezidentui pavesta paleisti iš-
buvusį penkerių metų kadencijos laika Seimą, taip pat leista jį
paleisti ir pirma laiko.
Išimtinei Seimo kompetencijai Konstitucija tepavedė priim-
ti savo statutą bei Konstitucijos pakeitimo projektą.
Ir pagal šią Konstituciją Seimas neturėjo išimtinės įstatymų
leidybos teisės: joje nustatyta, kad, Seimo ar jo sesijos nesant,

J
įstatymus leidžia prezidentas. Seimui Konstitucija pavedė svars-
tyti ir priimti tik įstatymu projektus, kurie įstatymais tapdavo
tik prezidento p a t v i r t i n t i ir paskelbti. Per 30 dienu prezidentas
įstatymo projektą galėjo gražinti Seimui svarstyti antrą karta.
Seimui pakartotinai ta patį projektą priėmus absoliučia halsu
dauguma, prezidentas turėjo jį skelbti arba Seimą paleisti. Tik
naujai išrinktas Seimas, vėl priimdamas tą patį įstatymo projek-
tą, galėjo įveikti prezidento veto.
Panaši procedūra buvo numatyta prezidentui vetuojant Sei-
mo priimta Konstitucijos pakeitimo projektą: šiuo atveju veto
galėjo būti įveiktas tik naujam Seimui tą patį projektą priėmus
kvalifikuota balsų dauguma.
Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis.
Ir tik Seimo sesijai esant, norint gauti ratifikavimo pritarimą,
jam turėjo būti pristatomos sutartys, pakeičiančios galiojanti ar
įpareigojančios išleisti naują įstatymą.
Prezidentui taip pat buvo pavesta tvirtinti Seimo priimtą vals-
tybės biudžetą, bet, Seimo nesant arba jam biudžeto nepriėmus
iki sesijos pabaigos, Vyriausybė galėjo jį pristatyti tvirtinti tie-
siai prezidentui.
Pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik
ministras pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų
Taryba, o prezidentas iš Vyriausybės institucijos buvo eliminuo-
tas. Ministrą pirmininką ir jo pristatymu kitus ministrus skyrė ir
atleido prezidentas. Jam suteikta teisė savo iniciatyva šaukti Vy-
riausybės posėdžius, dalyvauti juose ir pirmininkauti. Preziden-
tui suteikta teisė duoti sutikimą kelti ministrui pirmininkui, mi-
nistrui ar valstybės kontrolieriui bylą dėl tarnybinio nusikaltimo.
Tai, kad prezidento aktams, kuriais skiriami ir atleidžiami
ministras pirmininkas ir valstybės kontrolierius, taip pat duo-
damas sutikimas iškelti jiems bylą, Konstitucija nereikalavo Vy-
riausybės atstovo kontrasignacijos, gerokai išplėtė valstybės va-
dovo galimybes. Kartu Vyriausybė menkai tepriklausė nuo Sei-
mo - Konstitucija jau neužsiminė apie Seimo pasitikėjimą Vy-
riausybe, apie teisę reikalauti jos atsistatydinimo. Netgi išklau-
sęs m i n i s t r o p i r m i n i n k o atsakymą į interpeliaciją ir kvalifikuota
balsu dauguma pripažinęs, jog atsakymas nepatenkinamas, Sei-
mas galėjo s u l a u k t i iš prezidento ne ministro pirmininko atlei-
dimo, o paties Seimo paleidimo. Ir tik n a u j a i susirinkęs Seimas,
pripažinęs m i n i s t r o pirmininko atsakymą j tą pačią interpelia-
cija esant nepatenkinama, galėjo prezidentą priversti atleisti mi-
nistrą pirmininką.
Suteikdama prezidentui plačiausias teises, Konstitucija nu-
rodė, jog už savo galios veiksmus prezidentas neatsako, o už
k i t u s veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn,
kol vadovauja valstybei (73 str.).
Apibūdindama valstybės ir piliečio santykius, Konstitucija
aiškiai pabrėžia valstybės primatą: "Piliečiui valstybė yra jo pa-
ties buvimo pamatas" (16 str.).
Konstitucijos trečiajame skyriuje, pavadintame "Piliečiu tei-
sės ir pareigos", apie teises kalbama neatsiejamai nuo pareigu:
čia skelbiama, kad pilietis naudojasi savo laisve, "visuomet atsi-
mindamas savo pareigas Valstybei", ir kad piliečio pareiga - būti
ištikimam valstybei (17 str.).
Pagrindines piliečių laisves Konstitucija (25 str.) sujungė j
''visuomeninio veikimo laisve", kurią "valstybė saugo", žiūrė-
dama, kad n e b ū t ų veikiama "kenksminga valstybei kryptimi".
Prieš tai nurodyto bendro reikalavimo kontekste šiame straipsny-
je išskirta visuomeninė veikla, ypač spaudoje, organizacijose ir
susirinkimuose, turėjo atitikti ištikimybės valstybei reikalavimą.
Konstitucijos 21-24 straipsniuose skelbiamas asmens ir bu-
to neliečiamumas, susižinojimo turinio paslapties valstybinė ap-
sauga, kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Nu-
rodoma, kad valstybė galinti šias laisves varžyti "valstybės sau-
gumo", "kovos su nusikaltimais" sumetimais, t. y. nebekeliami,
kaip ankstesnėse konstitucijose, konkretūs reikalavimai teisiu
ir laisvių subjektams, o jų įgyvendinimo priežiūra pavedama ati-
tinkamoms valstybės institucijoms.
Valstybės v a i d m e n i u i ūkio sferoje nusakyti skiriamas specia-
lus Konstitucijos skyrius "Tautos ūkis". Čia, greta tradicinės de-

162
klaracijos apie tai, kad valstybė saugo nuosavybės teise, yra nauja,
savininką Įpareigojanti nuostata: "Turtas deda jo valdytojui pa-
reigą turto naudojimą derinti su Valstybės reikalais" (51 str.).
Skelbiama, kad valstybė "prižiūri ir rikiuoja" ūkio ir jo atskiru
į m o n i ų veikla, rūpinasi veikliu ūkininkų dalyvavimu tikslingoje
ir taisyklingoje žemės ūkio veikloje, pramonės, prekybos ir amatų
ūkiniu g a l i m u m u tikslingu panaudojimu ir t. t. Konstitucija nu-
stato aktyvia valstybės poziciją šeimos ir motinystės, auklėjimo
ir švietimo, darbo, sveikatos ir socialinio aprūpinimo klausimais.

6. Administracinis aparatas
Aukščiausioji Lietuvos valdžia savo funkcijas vykdė per centri-
nius valdymo organus- ministerijas, kurių sąrašas netrukus nu-
sistovėjo ir tapo stabilus visą tarpukario laikotarpi. Specialus
įstatymas - Ministerių kabineto etatai [VŽ. 1924. Nr. 156] -
išvardijo šias aštuonias ministerijas: Finansų, Žemės ūkio, Su-
sisiekimo, Vidaus reikalų, Teisingumo, Švietimo, Krašto apsau-
gos ir Užsienio reikalų.
Trys pirmosios ministerijos rūpinosi Lietuvos valstybės ūki-
nės-ekonominės politikos rengimu ir įgyvendinimu. Pagrindinė
jų - Finansų ministerija. Ji buvo sudaryta 1924 m. reorganiza-
vus Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją. Ši ministerija
ne tik disponavo pagrindiniais valstybės poveikio ūkiniam kraš-
to gyvenimui svertais, bet ir sudarė viso valstybinio aparato veik-
los ekonomini pagrindą.
Centrinio Finansų ministerijos aparato struktūra nekart kei-
tėsi, bet du pagrindiniai jo padaliniai - Finansų ir Mokesčių
departamentai - funkcionavo nuolat.
Pagrindinis ministerijos padalinys buvo Finansų departamen-
tas (iki 1921 m. jis vadinosi Bendrųjų reikalų ir valstybės lėšų
departamentu), užsiiminėjęs valstybės biudžeto sudarymu ir Įgy-
vendinimu, valstybės lėšų tvarkymu. Departamentui buvo pa-
valdžios vietinės iždinės, Į kurias patekdavo mokesčiai ir rin-
kliavos, bet kasinį biudžeto aptarnavimą perdavus Lietuvos ban-
kui, jos buvo panaikintos.

163
Valstybės įplaukomis rūpinosi Mokesčių departamentas. Jam
buvo pavaldžios 1924 m. įsteigtos vietinės mokesčių inspekci-
jos, kontroliavusios, kad laiku būtų sumokėti visi mokesčiai.
Atsižvelgiant į netiesioginiu mokesčių - akcizo, kaip svar-
baus valstybės pajamų šaltinio, svarbą, 1921-1924 m. Finansų
ministerijos sudėtyje funkcionavo savarankiškas Akcizo depar-
tamentas.
Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos pramonė smarkiai
nukentėjo, dalis įmonių buvo evakuota į Rusijos giluma. Finan-
sų ministerijos sudėtyje sudarytas Prekybos ir pramonės depar-
tamentas turėjo padėti įveikti čia iškilusius sunkumus. Jam, be
kita ko, buvo pavesta spręsti organizacinius klausimus, susiju-
sius su pramonės įmonių atstatymu ir kūrimu; tam daugiausia
buvo naudojamas akcinių bendrovių bei privačių asmenų kapi-
talas. Prekybos srityje privati iniciatyva dėl kreditu stokos reiš-
kėsi silpnai, todėl valstybė ėmėsi iniciatyvos organizuoti b ū t i n ų
prekių importą ir talkinti eksporto organizavimui.
Iki 1924 m. tiek prekybos, tiek ir pramonės srityse jau ėmė
aktyviai reikštis privati iniciatyva, todėl šiose srityse su valsty-
bės pagalba spręstinų uždavinių apimtis susiaurėjo. Tai lėmė
Prekybos ir pramonės departamento reorganizavimą: jame bu-
vo panaikintas pramonės skyrius, o likusio Prekybos departa-
mento žiniai pavestas daugiausia muitų politikos įgyvendinimas.
Tuo tikslu departamentui buvo perduotos muitinės ir pereina-
mieji punktai, anksčiau priklausę specialiam tos pačios minis-
terijos M u i t i n i ų departamentui, kurio buvo atsisakyta. Tik pa-
aštrėjus tarptautinei situacijai ir valstybei aktyviau ėmus regu-
l i u o t i ūkio gyvenimą, 1939 m. Prekybos departamentas buvo re-
organizuotas į Užsienio prekybos departamentą ir įsteigtas nau-
jas Pramonės ir prekybos departamentas, turintis pramonės ir
prekybos inspektorių vietose.
Finansų ministerijos sistemoje taip pat veikė (l 924 m.) Vals-
tybinio draudimo įstaiga, Centrinis statistikos biuras, Matų, sai-
kų, svarstyklių ir prabavimo rūmai, Taupomosios valstybės ka-
sos ir kai kurios kitos institucijos.
Finansų ministerijai pavaldi Kredito ištaigų ir kooperatyvų
inspekcija 1932 m. buvo reorganizuota j Viešojo atsiskaitymo
Įstaigų ir į m o n i ų priežiūros inspekciją, kuri turėjo kontroliuoti,
kad kredito, draudimo, biržų, prekybos, pramonės ir kitos įstai-
gos ir įmonės, kurias bendrieji įstatymai ar jų įstatai įpareigoja
viešai atsiskaityti, laikytųsi įstatymų, nedarytų žalos visuome-
nės reikalams ir kt. Finansų ministras gavo teisę skirti šių įstai-
gų ir įmonių priežiūrai valdininkus, reikalauti pašalinti netin-
kamus darbuotojus, drausti joms atlikti tam tikras operacijas ir
net jas uždaryti. 1938 m. buvo sudaryta Kredito inspekcija.
Siekiant įveikti ekonominės krizės sukeltus sunkumus, Fi-
nansų ministerijos sistemoje 1935 m. buvo įsteigta Kainų tvar-
kytojo įstaiga, kuriai suteikta teisė nustatyti prekių kainas ir už-
mokesti už patarnavimus, prekių paskirstymą ir kt., ir iškeltas
uždavinys mažinti neigiama žemės ūkio produktų ir pramonės
gaminių kainų neatitikimą.
Lietuvoje, agrariniame krašte, didžiulė reikšmė buvo skiria-
ma žemės ūkio žinybai.
Kurį laika Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos struk-
tūra mažai tesikeitė: ji susidėjo iš Bendrojo, Žemės ūkio, Že-
mės tvarkymo ir matavimo bei Miškų departamentų. 1924 m.
žinybą imta vadinti tiesiog Žemės ūkio ministerija, o jos struktū-
roje atsirado nauji padaliniai: greta Žemės ūkio ir Miškų de-
partamentų, joje buvo sukurta Žemės reformos valdyba, susi-
dedanti iš Žemės reformos bei Žemės tvarkymo departamentų.
Ministerijos sudėtyje 1931 m. papildomai suformuotas Veteri-
narijos departamentas, o 1938 m. Žemės reformos valdyboje -
dar ir Melioracijos departamentas. Į ministerijos sudėtį įėjo ir
kai kurie kiti padaliniai.
Vieliniams Žemės ūkio ministerijos organams priklausė apy-
gardų žemės tvarkytojai, miškų ūkio tarnybos, veterinarijos tar-
nybos; m i n i s t e r i j a i buvo pavaldžios žemės ūkio mokyklos.
Susisiekimo ministerijos veiklos sritis visiškai atspindėjo jos
struktūra, be Bendrųjų reikalų departamento, apimanti Gele-
žinkelių, Plentų, vandens kelių ir uostų, Pašto, telegrafo ir tele-
fono valdybas. Šių valdybų tvarkomi objektai iš esmės sudarė
valstybės nuosavybe ir jiems eksploatuoti bei aptarnauti funk-
cionavo platus šakinių ir vietiniu įstaigų ir įmonių, turinčių dau-
giausia gamybini pobūdį, t i n k l a s ir daug tarnautoju.
į v a i r i buvo Vidaus reikalų ministerijos veikla: daug kartų struk-
tūriškai keitęsis Šios Įstaigos centrinis aparatas ir jam pavaldžios
vietinės įstaigos vadovavo viešosios tvarkos apsaugai, kovai su
nusikaltimais, vietiniam valdymui, prižiūrėjo vietos savivaldy-
bes, rūpinosi sveikatos bei socialine apsauga, statybų ir sauske-
lių priežiūra, tikybų reikalais.
Atkuriant Lietuvos valstybę susiformavusi savaveiksmė mi-
licija buvo menkai organizuota, negausi ir silpna, todėl nepajė-
gė tinkamai atlikti savo funkcijų. Jos veiklos sritis buvo siaura,
o daugeli p o l i c i n i ų funkcijų apskritai vykdė kariuomenė: ji pa-
dėjo palaikyti viešąją tvarka, saugojo valstybės sienas, geležin-
kelį; prie G e n e r a l i n i o štabo Rikiuotės skyriaus sudarytoji Žinių
dalis, 1919 m. pertvarkyta į Žvalgybos skyrių, be karinės žvalgy-
bos bei kontržvalgybos atliko dar ir politinio sekimo valstybės
viduje funkcijų.
Svarbus žingsnis stiprinant Lietuvoje milicija žengtas 1920 m.
gegužės 1 4 d . - išleidžiamas Milicijos įstatymas, nusakęs jos
paskirtį ir naujus organizacinius principus. Milicija buvo cen-
tralizuota ir įpareigota saugoti įstatymų nustatyta valstybės ir
visuomenės tvarką, vykdyti įstatymus ir įsakymus. Įstatyme nu-
rodyta, kad vidaus reikalu ministras gali steigti slaptosios mili-
cijos skyrius.
Remiantis tą pačią diena priimtu Vidaus reikalų ministeri-
jos etatų įstatymu centriniame aparate įsteigiamas Piliečių ap-
saugos departamentas vadovauti milicijai, o tarp jų vietinių ins-
titucijų jau figūravo ir kriminalinės milicijos pareigūnai. Tai ro-
dė praktiškai prasidėjusį milicijos veiklos specializavimą.
Viešosios milicijos, turinčios tikslą užtikrinti visuomenės rimtį
ir saugumą, žemutine organizacine grandimi tapo teritorinės
nuovados, apimančios 2-3 valsčius arba atitinkamo dydžio mies-
to rajoną, milicija. Apskrities mastu milicijai vadovavo milicijos
vadas. Besikuriančios slaptosios - kriminalinės milicijos veiklos
sieros buvo nusikaltėlių išaiškinimas, paieška ir sulaikymas, pir-
miniu tardymo veiksmų atlikimas.
1923 m. r u g p j ū č i o 13 d. V i d a u s reikalu m i n i s t e r i j a i perduo-
tos politinio sekimo krašto viduje funkcijos, tam tikslui Piliečių
apsaugos departamento ž i n i o j e organizuotas Kriminalinis sky-
rius B, 1924 m. reorganizuotas į Politinės policijos skyrių (kaip
minėta, tais melais m i l i c i j ą imta vadinti policija).
Stengiantis telkti slaptosios policijos materialines jėgas ir ga-
limybes, 1927 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerijoje buvo
sukurta savarankiška, nebepavaldi Piliečių apsaugos departa-
mentui, Kriminalinės policijos valdyba su skyriais A (politinė)
ir B ( k r i m i n a l i n ė ) . Kriminalinės policijos, centriniame ministe-
rijos aparate ėmusios veikti departamento teisėmis, direktorius
tapo pavaldus tiesiogiai vidaus reikalų ministrui. Tais pačiais
metais vietiniai kriminalinės policijos punktai buvo pavadinti
kriminalinės policijos rajonais; jų būta septynių.
1933 m. Kriminalinės policijos valdyba reorganizuota i sa-
varankiška Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo de-
partamentą, vadovavusi valstybės saugumo ir kriminalinei poli-
cijoms. Kasdienei veiklai vykdyti Lietuvos teritorija buvo su-
skirstyta i šešias apygardas, o šios - į rajonus. Kauno apygardo-
je valstybės saugumo ir kriminalinė policijos veikė skyrium, Klai-
pėdos apygardoje buvo tik valstybės saugumo policija (krimi-
nalinės policijos veiklos sfera įėjo i autonominės administraci-
jos kompetencija), likusiose apygardose jos veikė išvien.
Iš karinės žinybos Vidaus r e i k a l ų ministerija 1923-1924 me-
tais taip pat perėmė valstybės sienų ir geležinkelio apsaugos
funkcijas, kurioms vykdyti sudarytos specializuotos pasienio ir
geležinkelio policijos nuovados.
Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamen-
tas, kuriam buvo pavaldi visa viešoji policija, 1935 m. reorgani-
zuotas į Policijos departamentą, tvarkiusį policijos reikalus. Jam
ir toliau liko nepavaldi tik valstybės saugumo ir kriminalinė po-
licijos šakos.

167
Kitas svarbus Vidaus reikalu ministerijos darbo baras buvo
vielos savivaldybių priežiūra. Šia veikla, taip pat socialine ap-
sauga, 1920 m. užsiėmė Savivaldybių ir darbo bei socialinės
apsaugos departamentas, o nuo 1921 m. -jau savarankiškas
Savivaldybių departamentas. Departamentui vadovaujant bu-
vo organizuojami savivaldybių rinkimai, kontroliuojama vals-
čių viršaičiu ir tarybų narių sudėtis, prižiūrima savivaldybių
veikla, nagrinėjamos apeliacijos dėl miestų ir apskričių tarybų
nutarimų.
Vidaus reikalų ministerijai pavesta rūpinimąsi samdinių ir
jų šeimų narių interesais nuo 1921 m. atliko naujai sukurtas at-
skiras Darbo ir socialinės apsaugos departamentas. Jį 1924 m.
panaikinus, šios funkcijos atiteko 1919 m. sukurtai Darbo ins-
pekcijai, vietose turinčiai 12 darbo inspektorių. Specialus Dar-
bo inspekcijos įstatymas [VŽ. 1925. Nr. 179] nustatė, kad jos
tikslas yra "kelti darbingumą, saugoti gyvybę ir sveikatą darbui
pasamdytų ž m o n i ų , kurie dirba einant samdymo sutartimi", iš-
skyrus žemės ūkius, mažesnius kaip 80 ha, taip pat saugoti gy-
vybę ir sveikata ''darbui pasamdytų žmonių šeimynų". 1926 m.
dar buvo įsteigta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, stei-
gusi ir prižiūrėjusi teritorines ligoniu kasas.
Vidaus reikalų ministerijoje nuolat veikė Sveikatos departa-
mentas, kuriam buvo pavesta rūpintis užkrečiamų ligų profi-
laktika, spręsti bendruosius sanitarijos reikalus, išduoti specia-
listams leidimus verstis privačia medicinos praktika, steigti vais-
tines ir t. t. Departamentui buvo pavaldūs keletos valstybinių
gydymo ir sanitarijos įstaigų, apskričių gydytojai.
1920 m. prie Vidaus reikalų ministerijos įkūrus Lietuvos at-
statymo komisariatą, šios ministerijos kompetencijai buvo pa-
vesta statybos taisyklių priežiūra. Komisariatas 1925 m. reorga-
nizuotas į Statybos inspekciją. Statybos darbams prižiūrėti į ap-
skritis ir miestus, turinčius apskričių teises, vidaus reikalų mi-
nistras skyrė inspekcijai pavaldžius technikus.
Iki 1924 m. Vidaus reikalų ministerijoje funkcionavo Tiky-
bų departamentas, vėliau reorganizuotas į Tikybos reikalų re-
ferentūrą. Tik 1928 m. tikybų reikalų tvarkymas perduotas Švie-
timo m i n i s t e r i j a i .
I š s k i r t i n ė vieta ne tik vidaus reikalų, bet ir apskritai vietinių
a d m i n i s t r a c i n i u valstybės organu sistemoje ir toliau teko ap-
skričiu viršininkams. Tiesa, apsitvarkius kitoms žinyboms, jie
neteko bendrosios kompetencijos organo pobūdžio, bet tarp vi-
daus r e i k a l u ministerijos vietos organų neabejotinai užėmė vy-
raujančią padėtį.
Skinamu vidaus reikalų ministro ir jam pavaldžiu apskri-
ties viršininkų teisinė padėtis ir kompetencija specialaus įsta-
tymo nebuvo reglamentuota. Tačiau galiojantys kitiems reika-
lams skirti Įstatymai jiems patikėjo išties plačias teises ir pa-
reigas. Pagal 1920 m. Milicijos įstatymą, apskrities viršininkui
buvo pavaldus apskrities milicijos vadas, apskrities viršininkas
galėjo leisti privalomus įsakymus gyventojams visuomenės tvar-
kai ir ramybei, sveikatai bei švarai palaikyti; 1919 m. Savival-
dybių įstatymas jam suteikė teisę revizuoti savivaldybių veik-
lų, protestuoti jų nutarimus, reikalauti valsčiaus viršaičio ir
k i t ų tarybos n a r i ų atleidimo; 1924 m. pakeistas Savivaldybių
įstatymas s u j u n g ė apskrities viršininko ir apskrities valdybos
pirmininko pareigybes.
Teisingumo ministerija vadovavo teismų sistemai, prokuratū-
rai, n o t a r i a t u i ir įkalinimo vietoms. Negausus jos centrinis apa-
ratas iš pradžių struktūriškai susidėjo iš Pirmojo bendrųjų rei-
kalų, Antrojo t e i s i ų ir Kalėjimų departamentų. 1924 m. minis-
terijos struktūra buvo supaprastinta: visas jos funkcijas ėmė vyk-
dyti sekretoriatas, kurio sudėtyje taip pat buvo kalėjimų ins-
pektorius ir Teisingumo ministro taryba, susidedanti iš trijų pre-
zidento skiriamų nuolatinių narių ir šešių vadovaujančių minis-
terijos sistemos valdininkų - generalinio sekretoriaus bei teis-
mo, prokuratūros ir advokatūros atstovų. Tarybai buvo paves-
tas kodilikacinis darbas, svarstyti teisingumo ministro siūlomus
įstatymų projektus, teikti išvadas teisiniais klausimais.
Apskritai teismai nepriklausė administraciniam valstybės apa-
ratui. Tačiau 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas aukštesnie-

169
šiems teismams žemesniųjų atžvilgiu suteikė ir administracinės
priežiūros teises: lankyti teismus ir tikrinti jų darbą, išreikalauti
atskiras bylas, reikalauti iš teismų ir teisėju žinių ir paaiškini-
mu; nurodyti teismams pašalinti pastebėta netvarkų, siūlyti iš-
kelti teisėjui drausmine bylą.
M i n i s t e r i j a i priklausė kalėjimai ir arešto namai, turintys sa-
vo a d m i n i s t r a c i j a , prižiūrėtojus ir kt. tarnautojus.
Vadovauti švietimo ir kultūros sritims buvo pavesta Švietimo
ministerijai. Struktūriniu požiūriu ji susidėjo iš Aukštesniojo
mokslo, Pradžios mokslo ir Bendrųjų reikalų departamentų. Be
to, 1922 m. m i n i s t e r i j a i priklausė Valstybės centrinis knygynas.
Valstybės centrinis archyvas. Valstybės muziejus, Knygų leidy-
bos komisija ir kai kurie kiti padaliniai.
Svarbi buvo karinė valdymo žinyba, vadovaujama Krašto ap-
saugos ministerijos. Krašto apsaugos ministras remiantis Kariuo-
menės vadovybės įstatymu [VŽ. 1935. Nr. 465] buvo visos ka-
riuomenės viršininkas. Jam tiesiogiai buvo pavaldūs kariuome-
nės vadas, kariuomenės tiekimo viršininkas ir kai kurie kiti aukš-
tieji pareigūnai.
Kariuomenės vadas atsakė už ginkluotųjų pajėgų karini ren-
gimą ir vadovavimą karinėms operacijoms. Jis nebuvo skiria-
mas tik 1928-1935 m., ir jo pareigas tuokart ėjo Vyriausiojo štabo
viršininkas. Kariuomenės vadui buvo pavaldūs Vyriausiojo šta-
bo viršininkas, divizijų vadai, ginklų rūšių viršininkai ir inspek-
toriai, karo mokymo ištaigų viršininkai, Šaulių sąjungos virši-
ninkas ir vyriausiasis kariuomenės kapelionas.
Vyriausiasis štabas buvo sudarytas 1924 m., reorganizavus
Generalinį štabą, ir susidėjo iš Generalinio štabo ir Administ-
racijos valdybų. Vėliau, 1935 m., Vyriausiasis štabas buvo pava-
dintas Kariuomenės štabu, panaikintos jo buvusios valdybos,
kurių skyriai perėjo i tiesioginį štabo viršininko pavaldumą.
K a r i n i o valdymo požiūriu Lietuvos teritorija buvo suskirsty-
ta į tris karo apygardas.
Pirmą kartą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizavimo pa-
grindus įstatymiškai sureguliavo 1919 m. rugsėjo 27d. išleisti
Laikinieji naujoku šaukimo įstatai [LVŽ. 1919. Nr. 13], paskel-
bę visuotinę karinę prievolę ir nustatę šaukimo tvarką bei atlei-
dimo iš tarnybos pagrindus.
Pagal Steigiamojo seimo išleista Karinės prievolės įstatymą
[VŽ. 1922. Nr. 91 ], ginkluotosios pajėgos susidėjo iš kadrinės
kariuomenės, naujoku rezervo, atsargos ir apsaugos. Atlikti ka-
ro prievolę privalėjo visi Lietuvos piliečiai vyrai. Šauktinų as-
menų skaičių kasmet turėjo nustatyti įstatymas. Galėjo būti šau-
kiami b u r t ų keliu 20 metų sulaukė vyrai ir priklausomai nuo
kariuomenės rūšies turėjo tarnauti dvejus trejus metus. Atliku-
sieji tarnybą 13 metų buvo laikomi atsargoje ir galėjo būti šau-
kiami trumpalaikei tarnybai, o vėliau dar 10 metu - apsaugoje.
Nepašauktieji į tikrąja tarnybą 12 metų buvo laikomi naujokų
rezerve, o po to 13 metų - apsaugoje.
Naujas Karinės prievolės įstatymas [VŽ. 1936. Nr. 538] nu-
statė, kad tikroji karo tarnyba trunka 1,5-2 metus, į ją šaukiami
21 metų amžiaus vyrai, o po tarnybos iki 45 metų amžiaus jie
buvo atsargoje.
Naujokams kariuomenėn šaukti, mobilizacijai rengti ir vyk-
dyti kiekvienoje apskrityje veikė karo komendantūros.
Užsienio reikalų ministerija Lietuvos valstybės gyvavimo pra-
džioje - 1919-1920 m. plėtojo veikla, kuria svarbiausia buvo
siekiama tarptautinio pripažinimo, stengiamasi propaguoti už-
sienyje Lietuvos tautinę nepriklausomą valstybę ir jos proble-
mas. Šiems uždaviniams spręsti veikė Bendrasis ir Informacijų
departamentai.
Užsienio šalims ėmus skirti Lietuvai daugiau dėmesio, nu-
s t a t i n ė t i su ja kai kuriuos politinius ir ekonominius ryšius, Už-
sienio reikalų ministerijos veiklos apimtis išaugo ir tapo įvaires-
nė. Tai matyti iš jos vidaus struktūros, 1921 m. reorganizuotos
regioniniu principu: ministerijoje, be Bendrojo departamento,
buvo Rytų. Europos centro ir Vakaru departamentai. Tačiau
1924 m. ministeriją imtasi pertvarkyti funkciniu principu: Poli-
tikos ir ekonominiu reikalu departamentas įgyvendino valsty-
bės užsienio politiką, ekonominius ryšius su užsienio valstybė-
mis, vadovavo informacijos reikalams; Teisiu ir administracijos
departamentui buvo pavesti tarptautinės privatinės teisės, kon-
s u l i n i a i , ūkiniai-administraciniai klausimai.
Užsienio reikalų ministerijai buvo pavaldūs Lietuvos atsto-
vybė ir konsulatai.
Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje Ministru kabineto su-
dėtyje funkcionavę ministrai be portfelio žydų ir gudų reikalams
taip pat turėjo atitinkamų etatų įstatymų nustatyta savo aparatą.
Šių ministru institutas gyvavo iki 1923 m. pabaigos, o 1924 m.
valstybės išlaidų sąmatoje neskyrus finansavimo, jie likvidavosi.
išimtine vietą aukščiausiųjų valstybės organų sistemoje už-
ėmė Valstybės kontrolieriaus ištaiga, įsteigta 1919 m. vasario 20 d.
Įstatymo valstybės kontrolei tvarkyti [LVŽ. 1919. Nr. 5] pagrin-
du. Tai buvo savarankiška, nepriklausanti nuo Ministrų kabine-
to, valstybės valdymo institucija. Jai vadovavo Valstybės kon-
trolierius, skiriamas ir atleidžiamas Respublikos prezidento, pri-
lygintas ministrui, bet kabineto darbe dalyvavęs patariamojo bal-
so teise. Valstybės kontrolieriaus kompetencijai priklausė vals-
tybės pajamų ir išlaidų, turto, skolų ir apskaitos priežiūra. Vals-
tybės kontrolieriaus įstaigai turėjo atsiskaityti valstybės ir savi-
valdybės įstaigos, besinaudojančios valstybės lėšomis, taip pat
visuomeninės organizacijos, gavusios valstybės kreditus. Struk-
tūriškai Ši įstaiga susidėjo iš Biudžeto vykdymo apskaitos sky-
riaus, Bendrosios revizijos, Susisiekimo revizijos ir Krašto ap-
saugos revizijos departamentų.
Lietuvoje būta valstybės institucijų, pavaldžių tiesiogiai Mi-
nistrų kabinetui. Antai, siekiant pajungti valstybei piliečių vi-
suomenine veiklą, buvo paskelbtas Visuomeninio darbo valdy-
bos įstatymas [VŽ. 1938. Nr. 617]. Ministro pirmininko žinioje
sukurtai institucijai buvo pavesta prižiūrėti žodinę agitaciją,
spaudą, sąjungas, meną ir kitas visuomeninės veiklos sritis. Val-
dybai iš Vidaus reikalų ministerijos žinios perduota kino filmų
cenzūra, iš Švietimo ministerijos - Valstybės radiofonas. Kitais
metais panaikinus Valdybą, Vidaus reikalų ministerijos siste-
moje šiam reikalui buvo sudarytas Spaudos ir draugijų skyrius,

172
o Valstybės radiofonas perduotas ministro pirmininko žinion
[VŽ. 1939. Nr. 644].
Valstybės administracinio aparato raidai tam tikrą poveikį
padarė 1939 m. V i l n i a u s krašto sugrąžinimas Lietuvai: prezi-
dentas, ministrui pirmininkui pristačius, skyrė įgaliotinį Vil-
niaus miestui ir sričiai, kuriam pavesta s i ū l y t i reikiamus įsta-
tymu pakeitimus, prižiūrėti ir koordinuoti valstybės ir savival-
dybių darbą ir kt.
Skirtingai nuo ministru, kuriuos parenkant svarbiausias vaid-
muo teko valdančiosios partijos arba bloko vadovybei, o autori-
tarinio režimo metais - Respublikos prezidentui ir jo aplinkai,
kitus aparato tarnautojus skirdavo atitinkamo rango viršinin-
kas, o nemažai aukščiausiųjų tarnautoju, vadovaujantis Konsti-
tucija, - prezidentas. Ministrų padėtis poste buvo nestabili, nes
priklausė nuo daugelio politinių veiksniu, o dauguma valstybės
tarnautoju savo postuose likdavo nuolat. Profesionalūs tarnau-
tojai užtikrino administracijos veiklos perimamumą.
Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje tarnautojai neturėjo pa-
tyrimo ir pakankamo išsilavinimo. Jų kadrai buvo labai margi:
čia atėjo dirbti negausus būrys buvusiu Rusijos imperijos valdinin-
kų, bet dauguma jų buvo energingas ir entuziastingas jaunimas.
Ilgainiui šie žmonės įgijo patyrimo, gavo reikiamą išsilavinimą.

7. Funkcinė savivalda ir vietos savivaldybes


Jau 1922 m. Konstitucijos 89 straipsnis (po to ir 1928 m. Kon-
stitucija) skelbė, kad atskiroms ūkio sritims įstatymai suteikia
tam tikrą savivaldą, turinčia bendradarbiauti su valstybės val-
džia normuojant ūkio gyvenimą. 1938 m. Konstitucijoje taip pat
buvo numatyta galimybė ūkio ir verslo sritims suteikti funkcinę
(veikmens) savivalda (126 str.).
Si konstitucinė nuostata buvo pradėta įgyvendinti sukuriant
savivaldžias visuomenines institucijas - Pramonės ir prekybos
bei Žemės ūkio rūmus [VŽ. 1925. Nr. 181].
Vėliau šios institucijos buvo reorganizuotos pritaikant nau-
jiems uždaviniams spręsti.

173
1936 m. Pramonės ir prekybos rūmai reorganizuoti į pusiau
v a l s t y b i n i o pobūdžio Pramonės, prekybos ir a m a t ų rūmus
[VŽ. 1936. Nr. 539]. Rūmų pirmininkų skyrė prezidentas, finan-
sų ministras skyrė 33 iš 75 rūmų narių, likusieji buvo renkami
pramonės, prekybos, amatu, kredito ir draudimo ištaigu ir įmo-
nių savininku. Rūmai atstovavo pramonei, prekybai ir amatams,
turėjo tirti jų sąlygas, reikšti nuomonę dėl jiems a k t u a l i ų įstaty-
mų projektų, organizuoti reikiamas pramonės, prekybos ir amatų
šakas, rengti g a m i n i ų normas ir standartus, rūpintis negarbin-
gos konkurencijos š a l i n i m u .
1935 m. reorganizuoti Žemės ūkio rūmai [VŽ. 1935. Nr. 539]
tapo pavaldūs žemės ūkio ministrui. Rūmų p i r m i n i n k ą skyrė
prezidentas, 5 narius - Ministrų kabinetas, kitus 55 narius rin-
ko apskričių tarybos arba delegavo įvairios organizacijos ar įstai-
gos, susijusios su žemės ūkio gamyba. Rūmai buvo įpareigoti
kaupti žinias apie žemės ūkį, iškilus reikalui parūpinti eksper-
tus, t e i k t i išvadas, imtis priemonių žemės ūkio kultūrai kelti,
išsakyti nuomone dėl Įstatymų, išvežamos ir įvežamos žemės
ūkio produkcijos muitų tarifų, transporto tarifų ir kt.
Tais pačiais metais įsteigti Darbo rūmai [VŽ. 1935. Nr. 505],
kurie turėjo rūpintis ekonominiais ir socialiniais darbininkų rei-
kalais - teikti žinias samdomojo darbo klausimais, reikšti nuo-
mone darbą dirbančių asmenų ekonominiais, kultūriniais ir so-
cialiniais, darbo našumo reikalais, galėjo reikšti nuomone ir siū-
lyti įstatymų projektus, liečiančius samdomąjį darbą ir jį dirban-
čius žmones. Kandidatus į rūmus galėjo siūlyti 30 rinkėjų - pri-
valomai apdraustų ligonių kasose, taip pat kai kurių kitų katego-
rijų darbininkų ir tarnautojų -grupė; vidaus reikalų ministro pa-
skirta rinkimų komisija iš šių kandidatų turėjo atrinkti 90 tinka-
m i a u s i ų tam reikalui asmenų, iš kurių buvo renkama 30 rūmų
n a r i ų ir tiek pat kandidatų.
Vietiniams reikalams tvarkyti buvo skirtos vietos savivaldybės.
Vietos savivaldybėms įstatymai suteikė teises tvarkyti vietos
ūkio, finansų, buities, kultūros ir kitus reikalus: tvarkyti vieti-
nės reikšmės pajamas ir išlaidas bei mokesčius, rinkti valstybi-
nius mokesčius, remti žemės ū k į , pramone ir prekybą, steigti ir

174
išlaikyti smulkaus kredito ištaigas, Įrengti ir prižiūrėti vietinės
reikšmės kelius, gatves ir tiltus, rūpintis labdara, švietimu, svei-
kata, priešgaisrine apsauga, paskirstyti gyventojams prievoles,
užtikrinti visuomenės tvarka ir rimti, atlikti kitus įstatymais pa-
vestus valstybės ir vietos reikalus. Ketvirtajame dešimtmetyje
specialiais įstatymais savivaldybėms buvo pavestos svarbios funk-
cijos prezidento ir Seimo rinkimuose.
Savivaldybės organai valsčiuose buvo valsčiaus taryba (iš pra-
džių dar ir valsčiaus valdyba) ir viršaitis (vėliau valsčiaus savi-
valdybės organams buvo priskirti ir seniūnijų krivulės bei se-
n i ū n a i ) ; apskrityse - apskrities taryba ir apskrities valdyba;
miestuose -miesto taryba (iš pradžių dar ir miesto valdyba) ir
burmistras.
Savivaldybių sudarymo tvarką, be 1919 m. Savivaldybių įsta-
tymo, reguliavo dar ir 1921 m. kovo 11 d. priimtas Savivaldybių
rinkimų įstatymas [VŽ. 1921. Nr. 62] bei 1931 m. gegužės 2 d.
Vietos savivaldybės įstatymas [ VŽ. 1931. Nr. 356]. Aktyviąją rin-
kimų teisę iš pradžių turėjo asmenys, sulaukę 20, vėliau -24 me-
tų, o pasyviąją - 24 metus amžiaus.
1919 m. Savivaldybių įstatymas rinkėjams nustatė sėslumo
cenzą, reikalaudamas, kad piliečiai, dalyvaują savivaldybių rin-
kimuose, i k i rinkėjų sąrašų sudarymo būtų išgyvenę tame vals-
čiuje ne mažiau kaip šešis mėnesius. 1921 m. Savivaldybių rin-
k i m ų įstatyme, nors ir neužsimenama apie sėslumo terminus,
tačiau nurodoma, kad savivaldybių rinkimuose negali dalyvauti
piliečiai, negyvenantys tame valsčiuje ir neturintys buto, tarny-
bos ar kito nuolatinio užsiėmimo. Didžiausius reikalavimus rin-
kėjams kėlė 1931 m. Vietos savivaldybės įstatymas, pagal kurį,
be reikalavimo išgyventi tame valsčiuje ar mieste ne mažiau kaip
metus, buvo reikalaujama, kad rinkėjai mokėtų ar privalėtų mo-
kėti nekilnojamojo turto, žemės, prekybos, pramonės, amato,
asmens pajamų ar buto savivaldybės mokesčius arba būtų vals-
tybės ar savivaldybės įstaigos tarnautojai; dalyvauti valsčiaus sa-
vivaldybės organų rinkimuose galėjo ir asmenys, baigę aukštąjį
arba specialųjį žemės ūkio mokslą.

175
Įstatymas rinkėjams kėlė ir kitų reikalavimų, panašiu j tuos,
kurie buvo nustatyti Seimo rinkėjams.
Didžiausią reikšmę pagal 1921 m. įstatymą turėjo valsčių ta-
rybų r i n k i m a i , nes jas r i n k ė j a i rinko tiesiogiai, o jau apskričių
tarybų narius savo posėdžiuose rinko valsčių tarybos. Tiesa,
1921 m. įstatymas nustatė tiesioginius ir apskričių tarybų rinki-
mus, bet 1921 m. ir 1924 m. toks jų vykdymas kaskart buvo ati-
dedamas ir apskritai neįvyko.
1919 m. Savivaldybių įstatymas, atsižvelgdamas į menka dau-
gumos gyventojų išprusima, nustatė balsavimą įmetant rutuliu-
kus į skirtingų spalvų dėželes. Pagal 1921 m. Savivaldybių rinki-
mų įstatymą, kandidatus i savivaldybių narius siūlė partijos ir
grupės reikalaujant, kad kandidatų sąrašus pasirašytų bent
20 rinkėjų. Rinkimų rezultatus nustatydavo pagal proporcinę
sistema, visą valsčiaus teritoriją laikant viena rinkimų apygarda.
193 l m. vietos savivaldybės įstatymas pagrindinį vaidmenį
komplektuojant savivaldybes skyrė krivūlei, t. y. seniūnijos gy-
v e n t o j ų susirinkimui, kuriame galėjo dalyvauti turį minėtuo-
sius cenzus asmenys. Ji buvo laikoma teisėta, jei dalyvavo bent
trečdalis turinčių teisę joje dalyvauti gyventojų. Krivūlė atviru
balsavimu rinko seniūną, jo padėjėją ir seniūnijos atstovą į vals-
čiaus tarybą. Išrinktais laikydavo gavusiuosius paprastą daly-
v a u j a n č i ų j ų krivūlėje balsų daugumą. Valsčiaus taryba, susi-
dedanti iš s e n i ū n i j ų atstovų ir savo pačios išrinkto viršaičio,
rinko savo atstovą į apskrities tarybą, kuri susidėjo iš valsčių
atstovų bei viršaičių ir antraeiliu miestų atstovų bei burmist-
rų. Tik miestų tarybos buvo renkamos slaptais tiesioginiais rin-
kimais, kandidatus siūlydavo sąrašais, miestas sudarė vieną rin-
kimu apygardą. Kauno miesto tarybos trečiąja dalį skyrė Vy-
riausybė.
Išrinktos visų lygių tarybos savo susirinkimuose rinko kole-
gialius vykdomuosius organus -valsčių valdybas ir jų viršaičius,
apskričiu valdybas ir pirmininkus ir miestų valdybas ir jų bur-
mistrus. Bet 1931 m. įstatyme jau nutolta nuo kolegialumo prin-
cipo: kolegialumas išliko tik apskrities savivaldybės grandyje,

176
nes buvo renkami du valdybos nariai; trečiasis čia buvo apskri-
ties viršininkas.
Savivaldybės buvo pavaldžios aukštesnio lygio savivaldybės
organui: apskričiu tarybos prižiūrėjo valsčių ir miestu tarybų
veikla, t i k r i n o žemesniųjų tarybų nutarimus, kontroliavo, kad
jie atitiktų "valsčiaus gyventojų reikalams ir naudai". Įstatymas
reikalavo, kad apskričių tarybos tvirtintų žemesnių tarybų nu-
tarimus tam tikrais klausimais - dėl paskolų, valstybės iždo pa-
šalpų panaudojimo ir kt.
Savivaldybės buvo pavaldžios ir administracijos organams, įsta-
tymai savivaldybių veiklą pavedė prižiūrėti Vidaus reikalų minis-
terijos Savivaldybių departamentui, kad jos "neiškryptu iš nusta-
tomų joms šiuo Įstatymu vėžių" ir kad jų veikla nebūtu priešinga
valstybės įstatymams. Departamentas naudojosi teise nagrinėti
apeliacijas dėl miestų ir apskričiu tarybų nutarimų, nušalinti vals-
čiaus viršaiti arba valsčiaus tarybos narį, jei taryba apskrities vir-
šininko reikalavimu to nepadaro pati. Apskričių viršininkai gavo
teise revizuoti savivaldybes, protestuoti jų potvarkius.
Vėlesnieji Savivaldybių įstatymo pakeitimai ir papildymai dar
labiau apribojo savivaldybių teises ir išplėtė apskričių viršinin-
kų galia savivaldybėms. Šiuo požiūriu ypač buvo reikšmingi
1924 m. liepos 29 d. pakeitimai, kai apskrities viršininkas gavo
teisę tvirtinti viršaitį iš trijų valsčiaus tarybos pateiktų kandida-
tų, sustabdyti viršaičio ar kito valsčiaus tarybos nario veiklą, o
svarbiausia -jis pats buvo paskelbtas apskrities tarybos pirmi-
ninku. 1931 m. įstatymas suteikė vidaus reikalų ministrui teisę,
Ministrų kabinetui nutarus, paleisti bet kurios grandies tarybą;
apskričių viršininkai tvirtino seniūnus, viršaičius, antraeilių mies-
tų burmistrus; netvirtinant seniūnas turėjo būti renkamas iš nau-
jo, o viršaitis ir burmistras galėjo būti paskirti vidaus reikalų
ministro; ministras tvirtino apskričių valdybų narius bei pirma-
e i l i ų miestų burmistrus; visus minimus savivaldybių pareigūnus
apskričių viršininkai arba vidaus reikalu ministras galėjo nuša-
l i n t i nuo pareigu. Svarbiausieji savivaldybės aktai buvo reika-
lingi administracinių organu tvirtinimo.

177
Didele reikšmę v i e t i n i ų valstybės organų, valstybės ir savi-
valdybės organu santykiams turėjo nepaprastosios padėties ga-
liojimas. Priklausomai nuo nepaprastosios padėties rūšies kai
kurios f u n k c i j o s , dažniausiai priklausančios savivaldybei, buvo
perduodamos vietos kariniams arba vidaus reikalų organams.
Pavyzdžiui, Ypatingi valstybės apsaugos įstatai iškėlė apskrities
karo komendantu reikšmę. Komendantai savo žinioje turėjo ko-
mendantūrų įgulas, jiems paklusti turėjo policija. Komendan-
tai galėjo sustabdyti civilinių valstybės bei savivaldybės įstaigų
ir v a l d i n i n k ų įsakymų vykdymą.

8. Teismas
Visos trys laikinosios Lietuvos konstitucijos apie teismo valdžią
neužsiminė. Pirmą kartą ji buvo konstitucionizuota 1922 m. Lie-
tuvos Respublikos Konstitucijoje.
Lietuvos bendrųjų teismu sistema pirmiausia įteisino 1918 m.
lapkričio 28 d. Valstybės tarybos priimtas ir 1919 m. sausio 16 d.
oficialiai paskelbtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo su-
tvarkymo įstatymas bei 1921 m. liepos 8 d. šio įstatymo papildy-
mas [LVŽ. 1919. Nr. 2-3; VŽ. 1921. Nr. 68].
įstatymas nustatė trijų pakopų teismą.
Žemiausia teismų sistemos grandis buvo taikos teisėjai, nag-
rinėję bylas vienasmeniškai. Kiekvienas taikos teisėjas turėjo
savo veiklos teritorija - nuovada, į kurią įeidavo keletas valsčių.
Jų kompetencijai priklausė dalis civiliniu ir nedidelės baudžia-
mosios bylos. Taikos teisėjas galėjo nagrinėti bylas dėl neteisė-
tumų rinkėjų sąrašuose, valsčiaus tarybos rinkinių panaikini-
mo, susirinkimų [statymo pažeidimų.
Kita teismų sistemos grandis - apygardų teismai. Jie buvo
sudaryti Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Kaip
pirmosios instancijos teismams jiems buvo teismingos iš esmės
visos bylos, kurios nepriklausė taikos teisėjų kompetencijai. Tam
tikrais atvejais buvo n u m a t y t a galimybė apskųsti apygardų teis-
mams administracinių Įstaigų nutarimus, pavyzdžiui, nutarimą
atsisakyti [registruoti visuomeninę organizaciją ir kt. Kaip ape-
liacinė instancija apygardų teismai pagal apeliacinį skundų nag-
rinėjo taikos teisėju išnagrinėtas bylas. Apygardų teismuose by-
las nagrinėjo t r i j ų teisėju kolegijos.
Aukščiausioji teisminė instancija Lietuvoje buvo Lietuvos
Vyriausiasis tribunolas. Kaip pirmosios instancijos teismas Vy-
riausiasis tribunolas galėjo spręsti prezidento, ministro pirmi-
ninko ar kurio kito ministro bylas. Visas kitas bylas Tribuno-
las nagrinėjo kaip apeliacinė instancija apygardos teismu spren-
dimams ir nuosprendžiams ir (nuo 1921 m.) kaip kasacinė ins-
tancija taikos teisėjų sprendimams ir nuosprendžiams, apelia-
cine tvarka patikrintiems apygardos teismuose. Vyriausiojo tri-
bunolo sprendimai buvo galutiniai ir neskundžiami, bet bau-
džiamosiose bylose buvo leidžiama kreiptis į prezidentą su pra-
šymu dovanoti arba švelninti skirta bausmę. Vyriausiojo tri-
bunolo teisiamojo posėdžio sudėtį sudarė taip pat trijų teisėjų
kolegija.
1933 m. liepos J l d. buvo paskelbtas naujas Teismų santvar-
kos įstatymas [VŽ. 1933. Nr. 419], pakeitęs 1919 m. Laikinąjį
Lietuvos teismu ir jų darbo sutvarkymo įstatymą.
Įstatymas įvedė keturių pakopų teismą.
Žemutine teismų sistemos grandimi tapo apylinkių teismai,
kuriuose galėjo dirbti po kelis teisėjus. Apylinkių teisėjų veik-
los formos ir kompetencija buvo panašūs į anksčiau buvusių
taikos teisėju.
Kita teismu sistemos grandimi liko apygardų teismai, kurių
kompetencija taip pat iš esmės nepakito: kaip pirmosios instan-
cijos teismai jie sprendė svarbesnes civilines ir baudžiamąsias
bylas, išskyrus politines; kaip apeliacinė instancija - apylinkių
teismuose išnagrinėtas bylas.
Teismų santvarkos įstatymas į bendrųjų teismų sistema įtrau-
kė visai naują grandį - vienus visai respublikai Apeliacinius rū-
mus, apeliacine tvarka nagrinėjusius bylas, pirmąja instancija
jau nagrinėtas apygardų teismuose. Be to, Apeliaciniai rūmai
kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėjo nusikaltimų vals-
tybės saugumui bylas, anksčiau teismingas apygardų teismams.

179
Aukščiausiąja teismu sistemos grandimi ir toliau liko Vyriau-
siasis tribunolas. Tiesa, jis neteko apeliacinių teisių ir veikė iš-
i m t i n a i kaip kasacinė instancija byloms, išnagrinėtoms apylin-
k i ų ir apygardų teismuose, Apeliaciniuose rūmuose ir Kariuo-
menės teisme, taip pat kaip pirmosios instancijos teismas by-
loms, kuriose k a l t i n a m i Vyriausybės nariai.
Apygardos teismai, Apeliaciniai rūmai ir Vyriausiasis tribu-
nolas jiems teismingas bylas dažniausiai nagrinėjo trijų teisėjų
kolegijomis; kai kuriems klausimams spręsti buvo numatyti vi-
suotiniai šių teismų narių susirinkimai.
Vyriausiojo tribunolo visuotiniam narių susirinkimui priklau-
sė įstatymų aiškinimo teisė, ginču tarp teismų bei tarp teismų ir
administracijos organų dėl bylų priklausomybės nagrinėjimas
ir t. t. Visuotinis susirinkimas leido potvarkius ir instrukcijas
teismams.
Visų grandžių žemesniųjų teismų veikla prižiūrėjo aukštes-
nieji teismai; visų teismu priežiūra buvo pavesta teisingumo mi-
nistrui.
Pagal 1919 m. įstatymą taikos teisėjus skyrė ir atleido teisin-
gumo ministras, apygardos teismų narius - Respublikos prezi-
dentas teisingumo ministro teikimu, Vyriausiojo tribunolo na-
rius-prezidentas. 1933 m. įstatymas nustatė, kad visus be išim-
ties teismų sistemos grandžių teisėjus skiria prezidentas teisin-
gumo m i n i s t r o teikimu; kandidatus į apygardos teismų bei Ape-
liacinių rūmų teisėjus turėjo siūlyti atitinkamo teismo visuoti-
nis susirinkimas, kandidatai buvo pristatomi ministrui, o jis tu-
rėjo teisę savo nuožiūra parinkti asmenis iš pasiūlytų kandidatu
arba ir ne iš jų ir su atitinkamomis atestacijomis pristatyti prezi-
dentui.
Teismo valdžios nereglamentavimas pirmuosiuose konstitu-
ciniuose aktuose, taip pat laikinojo įstatymo neribojamos gali-
mybės teisėjus pašalinti iš pareigų aiškinamas tuo, kad besiku-
rianti Lietuvos valstybė neturėdama pakankamai teisininkų tei-
sėjais buvo priversta skirti tam nepasirengusius žmones, todėl
valdžia, kol teismai buvo organizuojami ir teisėjų tik ieškoma,
buvo suinteresuota išlaikyti priklausomą teismo padėtį.

180
Labai trūkstant specialistų dirbti teismuose, 1919 m. gruo-
džio 11 d. priimtas Teismo kandidatų įstatymas [LVŽ. 1919.
N r. 18]. Remiantis šio įstatymo reikalavimais, teismo kandida-
tais buvo p r i i m a m i ne jaunesni kaip 20 metų amžiaus asmenys,
dažniausiai turintys vidurini išsilavinimą. Jie vienus dvejus metus
turėjo stažuotis pas taikos teisėjus, tardytojus, valstybės gynėja ar
jo p a d ė j ė j u s , apygardos teismo rastinėje, rengtis teoriškai ir lai-
kyti egzaminus. Po to jie galėjo būti skiriami į laisvus taikos teisė-
jų, valstybės gynėjo padėjėju ir teismo tardytojų etatus.
Per daugiau nei dešimtį metų aukštuosius teisės mokslus Lie-
tuvoje baigė nemažai žmonių, todėl 1933 m. Teismų santvarkos
įstatymas jau turėjo pagrindą teismų darbuotojams kelti kur kas
aukštesnius reikalavimus. Teisėjais, pagal šį įstatymą, galėjo tapti
p i l i e č i a i , sukakę 25 metus amžiaus, turintys a u k š t ą j į issimoksli-
n i m ą . Teisėjais negalėjo būti asmenys, kuriems teismo sprendi-
mu atimtos teisės, kurie paskelbti neišsimokančiais skolininkais,
ir kt. Be to, apylinkės teismo teisėjais skiriami asmenys turėjo
būti ne mažiau kaip dvejus metus ištarnavę teismo kandidatais,
išlaikę nustatytus egzaminus ir po to bent vienus metus ėję teis-
me sekretoriaus ar panašias pareigas; apygardos teismų teisėjas
turėjo būti ne mažiau kaip trejus metus dirbęs apylinkės teisėju;
Apeliacinių rūmų ir Vyriausiojo tribunolo nariams reikėjo atitin-
kamai trejų ir Šešerių metų apygardos teismo teisėjo stažo. Dar
didesni reikalavimai buvo keliami visų teismų pirmininkams.
įteisindamas teisėjų nepakeičiamumo principą, 1933 m. Teis-
mų santvarkos įstatymas nustatė, kad teisėjas iš tarnybos atlei-
džiamas tik pareiškęs savo sutikimą; be jo sutikimo teisėjas ga-
lėjo b ū t i atleidžiamas tik jam be pateisinamos priežasties nu-
statytu l a i k u neatvykus į paskirtą teisėjo vietą, netekus Lietu-
vos pilietybės, paskelbus neišsimokančiu skolininku, teismo
sprendimu uždėjus globą, dėl ligos nesugebant eiti pareigų. Šie
a p r i b o j i m a i galėjo būti netaikomi tik teisėjui, neištarnavusiam
trejų m e t ų , jam dėl ligos neinant pareigų ilgiau nei nustatyta
valstybės tarnautojams, taip pat sulaukus 65 metų (Vyriausiojo
tribunolo teisėjui - 70 metų) amžiaus. Visais atvejais atleisti tei-
sėją galėjo prezidentas teisingumo ministro teikimu.

181
Prie apygardos teismu bei Vyriausiojo tribunolo, o įsteigus
Apeliacinius rūmus - ir prie jų buvo organizuoti valstybės gy-
nėjai (prokurorai). Jiems pavesta ginti valstybės interesus, pa-
laikyti valstybini kaltinimą nagrinėjant bylas teismuose. Vado-
vauti žemesniu grandžių prokuratūroms ir prižiūrėti jų veikla
turėjo aukštesnės prokuratūros. Pagal 1933 m. įstatymą, vyriau-
siuoju prokuroru buvo laikomas teisingumo ministras.
Prie apygardos teismų veikė tardytojai, a t l i k i n ė j ę parengtini
tardymą apygardos teismams teismingose bylose. Vėliau, nuo
1933 m., prie apygardos teismų buvo apygardų ir apylinkų tar-
dytojai, o prie Apeliacinių rūmų -ypatingieji tardytojai.
Prie teismų buvo priskirti taip pat notarai, teismo antstoliai,
teismo k a n d i d a t a i .
1922 m. Konstitucijos 69 straipsnis (taip pat 1928 m. Kon-
stitucijos 70 straipsnis) skelbė: "Teismas visiems piliečiams yra
lygus". Toliau tame pačiame straipsnyje nurodomos dvi minėto
bendro principo išimtys: ''Karius dėl tarnybos nusikaltimų tei-
sia tam tikri teismai. Ypatingieji teismai gali būti steigiami tik
karo metu arba karo padėčiai esant", įgyvendinant šią konsti-
tucinę nuostata, "tam tikri teismai" kariams, karo padėčiai esant,
buvo kartu ir ypatingaisiais teismais kitiems gyventojams.
Pagrindinis teismo organas karo teismų sistemoje buvo ka-
riuomenės (armijos) teismas, organizuotas pagal Laikinuosius
armijos teismo įstatus [LVŽ. 1919. Nr. 10].
Teritoriniu požiūriu kariuomenės teismo teismingumas apė-
mė visą Lietuvą, o jam buvo teismingos, be grynai karinio po-
būdžio bylų, dar ir kai kurių sunkių nusikaltimų, padarytų karo
padėties sąlygomis, išvardytų Ypatinguose valstybės apsaugos
įstatuose, bylos. Šio Įstatymo papildymu [VŽ. 1936. Nr. 532]
krašto apsaugos ministras gavo teisę, susitaręs su vidaus reikalų
ministru, "ypatingais atvejais" bet kurią bylą perduoti karo teis-
mui; Nepaprastojo meto įstatymas [VŽ. 1939. Nr. 644], veikiant
sustiprintos apsaugos metui, suteikė vidaus reikalų ministrui tei-
sę, susitarus su teisingumo ministru, prašyti krašto apsaugos mi-
nistrą perduoti kariuomenės teismui nagrinėti tam tikrų kate-
gorijų bylas.

182
Kariuomenės teismas susidėjo iš dviejų nuolatinių nariu, ku-
riuos krašto apsaugos ministro teikimu skyrė prezidentas, ir iš
dešimties laikinųjų narių (penkių karininkų ir penkių kareivių),
k a r i n i u dalių vadu t e i k i m u vieniems metams skiriamu krašto
apsaugos ministro. Teismas posėdžiavo kolegijomis, susidedan-
čiomis iš pirmininko (iš n u o l a t i n i ų narių) ir keturių teisėjų (iš
l a i k i n ų j ų nariu - dviejų karininkų ir dviejų kareivių, o karinin-
ku bylose - keturių karininkų).
Kariuomenės teismo nuosprendžius buvo galima skųsti ir
apeliacine, ir kasacine tvarka, nuo 1928 m. gegužės 14 d., iš da-
lies pakeitus Laikinuosius armijos teismo įstatus [VŽ. 1928.
Nr. 273], tik kasacine tvarka. Speciali instancija tokiems skun-
dams nebuvo sudaryta. Apskųstus kariuomenės teismo nuosp-
rendžius nagrinėjo Vyriausiasis tribunolas, dalyvaujant vienam
kariuomenės teismo nuolatiniam nariui, o nuo 1933 m. tribu-
nolo sudėtyje buvo karo teisėjas, skiriamas prezidento, krašto
apsaugos ministrui pristačius, iš kariuomenės teismo teisėjų.
Prie kariuomenės teismo dirbo karinis valstybės gynėjas, jo
padėjėjai ir tardytojai.
Karo teismų kategorijai priklausė pulkų teismai, kurie pagal
1919 m. vasario 13 d. Pulko teismo įstatus [LVŽ. 1919. Nr. 4]
buvo steigiami prie stambesnių karinių dalių bei įstaigų. Jų su-
dėtį - pirmininką ir keturis narius - parinkdavo dalies ar įstai-
gos vadas, o tvirtindavo krašto apsaugos ministras. Pulko teis-
mai nagrinėjo kariškių bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos įstaty-
mas numatė bausmes, nesusijusias su teisių siaurinimu.
1919 m. Karo teismo įstatai [LVŽ. 1919. Nr. 5] reglamenta-
vo karo lauko (karo) teismu sudarymą ir veikla. Skirtingai nuo
kitų, šie teismai nebuvo nuolatiniai: juos sudarydavo nagrinėti
kiekvienai atskirai bylai ar keletai konkrečių bylų; jie buvo skir-
ti "greitai teisti svarbiems nusikaltėliams, kurių nusikaltimas yra
visiškai aiškus ir nereikalauja didelio tardymo". Šie teismai ga-
lėjo būti sudaromi aktyvių karo veiksmų vietose; galiojant karo
padėčiai, juos galėjo sudaryti vyriausiasis kariuomenės vadas,
krašto apsaugos ministras, kai kurie žemesnieji vadai ir karo
komendantai. Teismo nariais buvo skiriami trys karininkai ir du

183
kareiviai. Prireikus kaip karo lauko teismas buvo panaudojama
pulko teismu sudėtis.
Plačia karo lauko teismų kompetenciją dar labiau išplėtė Ka-
ro teismo Įstatu papildymas [LVŽ. 1920. Nr. 23], suteikęs vy-
riausiajam kariuomenės vadui ar krašto apsaugos ministrui tei-
se karo lauko teismui perduoti asmenis už nusikaltimus, "jeigu
tam atsiras reikalo dėl m i n i m ų j ų darbų svarbos arba armijos
interesams apsaugoti, arba dėl valstybės ar visuomenės tvarkos
ir saugumo".
Karo lauko teismai procesiniais ryšiais nebuvo susiję su aukš-
tesnėmis teisminėmis instancijomis, todėl šių teismų nuospren-
džiai negalėjo būti skundžiami nei apeliacine, nei kasacine tvar-
ka, bet juos dar turėjo t v i r t i n t i teismą sudaręs asmuo. Jam nuo-
sprendžio nepatvirtinus, byla turėjo būti perduodama vyriau-
siajam kariuomenės vadui ar krašto apsaugos ministrui, kurie
arba galėjo nuosprendį patvirtinti patys, arba sušvelninti skirtą
bausmę, arba bylą persiųsti kariuomenės teismo valstybės gy-
nėjui; suinteresuoti asmenys galėjo kreiptis tik į Respublikos
prezidentą su malonės prašymu.

III. TEISINĖ KLAIPĖDOS KRAŠTO PADĖTIS


Klaipėdos kraštas - tai šiaurės rytinė vadinamosios Mažosios
Lietuvos, nuo seno apgyventos prūsų ir lietuvių, teritorijos da-
lis, dėl dar X1I-X1I1 a. vokiečių ekspansijos ilgus amžius tapusi
sudedamąja Vokietijos dalimi.
Vokietijai patyrus pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame ka-
re, Versalio taikos sutartimi (99 str.) Klaipėdos kraštas, moty-
vuojant tuo, kad krašto gyventojų dauguma yra lietuviai, buvo
nuo jos atskirtas. Tačiau kalbos apie šio krašto perdavimą Lie-
tuvai, dar neturėjusiai tarptautinio pripažinimo, nebuvo: taikos
konferencija ji perdavė trečiosioms šalims - Didžiajai Britani-
jai, Prancūzijai, Italijai ir Japonijai; kraštą administruoti buvo
pavesta Prancūzijai.
Bet tai dar nebuvo galutinis problemos išsprendimas. 1922 m.
didžiųjų valstybių politiniuose sluoksniuose tapo populiari "lais-
vojo miesto" statuso suteikimo Klaipėdai idėja, tačiau 1923 m.

184
sausio 15 d. f a k t i n į jos valdymą į savo rankas perėmė vietos lie-
tuviai - Klaipėdos krašto sukilėliai, Lietuvos Vyriausybės re-
miami. Atsižvelgdama į tai, Ambasadorių konferencija 1923 m.
vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvai valsty-
bės autonominės dalies teisėmis, taip pat numatyta, kad detali
krašto valdymo tvarka bus reglamentuota vėliau.
Šiam reikalui konvencijos projektą rengė Tautu Sąjunga. Po
ilgų ir sunkių derybų tik 1924 m. gegužės 8 cl. Lietuvos ir Di-
džiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos bei Japonijos įgalioti
atstovai pasirašė Konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo
Lietuvai ir priedus: Klaipėdos krašto autonomijos statutą, Klai-
pėdos uosto statutą ir Tranzito statutą [VŽ. 1924. Nr. 169].
Nuo šiol Klaipėdos kraštas oficialiai tapo sudedamąja de-
mokratiniais pagrindais organizuota Lietuvos valstybės dalimi,
nors centrinės Vyriausybės teisės jame ir buvo ribotos.
Klaipėdos krašto autonomijos ribas nusakė Konvencijos
2 straipsnis, kuriame nurodyta, jog kraštas Lietuvos valstybėje
sudarys t e r i t o r i n i vienetą, turinti įstatymų leidybos, teismų, ad-
ministracijos ir finansų autonomiją.
Visus krašto teisinės padėties Lietuvos sudėtyje klausimus
detaliai reglamentavo Klaipėdos krašto statutas.
Statuto 5 straipsnis skelbė, jog Klaipėdos krašto autonomi-
nių organų kompetencijai priklauso valsčių ir apskričių organi-
zavimas ir administravimas, civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio,
miškų, prekybos, socialinės apsaugos ir darbo įstatymų leidi-
mas, teismų santvarka, tikybos ir švietimo reikalai, vietinės reikš-
mės keliai, vietos policija ir nemažai kitų klausimų. Statute įsak-
miai nepaminėti dalykai buvo palikti Lietuvos centrinės valdžios
kompetencijai.
Vykdydamos savo galią, autonominės Klaipėdos krašto ins-
titucijos turėjo laikytis bendrųjų Lietuvos Konstitucijos prin-
cipų. Vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai naudojosi tomis pa-
čiomis teisėmis ir laisvėmis, apribotomis viešosios tvarkos ir
valstybės saugumo interesais, kaip ir visi Lietuvos gyventojai,
pagal bendruosius įstatymus dalyvavo renkant Lietuvos Sei-
mo atstovus.

185
Remiantis Statutu, Klaipėdos kraštas turėjo aukščiausiuo-
sius autonominius organus - Seimelį, ir Direktoriją. Lietuvos
Vyriausybei krašte atstovavo gubernatorius.
Seimelis - tai atstovaujamasis organas, renkamas trejiems
metams. Rinkimai vyko visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu
balsavimu, vadovaujantis Lietuvos Seimo išleistu Klaipėdos
krašto Seimelio rinkimu Įstatymu bei jo pakeitimais ir papil-
dymais [VŽ. 1925. Nr. 195; 1926. Nr. 222; 1930. Nr. 336; 1932.
Nr. 380]. Rinkimuose galėjo dalyvauti Lietuvos piliečiai-vie-
t i n i a i Klaipėdos krašto gyventojai, sukakę 24 metus, būti ren-
kami - 30 metu, išskyrus asmenis, kuriems teismo sprendimu
atimtos ar susiaurintos teisės, kurie teismo bausti už žmogaus
garbę žeminantį n u s i k a l t i m ų arba nusikaltimą rinkimu įstaty-
mui ( j e i nuo bausmės atlikimo nepraėjo treji metai) ir kurie
teismo sprendimu yra globojami. Įstatymu buvo įvesta pro-
porcinė atstovavimo sistema. Kandidatų sąrašus galėjo siūlyti
partijos ir visuomenės grupės, juos turėjo pasirašyti bent 20 rin-
kėju. Rinkimu metu Klaipėdos krašto teritorija sudarė vieną
rinkimų apygarda. Rinkėjai balsavo už jų pasirinktą kandida-
tų sąrašą.
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Statuto 18 straipsnis su-
teikė Seimeliui ir Direktorijai, tačiau įstatymu leidybos teise tu-
rėjo tik Seimelis. Įstatymų leidybos, paklausimų ir interpeliaci-
jų pateikimo bei svarstymo ir kitas procedūros Seimelyje tai-
sykles, jo organus, jų sudarymą ir funkcionavimą detaliai regla-
mentavo paties Seimelio 1926 m. priimta darbų tvarka.
Prie Seimelio kaip patariamasis organas ekonominiais ir fi-
nansiniais klausimais veikė Ekonominė taryba. Ir nors ji netu-
rėjo sprendžiamojo balso teisės, Seimelis, priimdamas ekono-
minio ar f i n a n s i n i o pobūdžio įstatymą, turėjo išklausyti Ekono-
minės tarybos išvadą.
Seimelio atstovai turėjo parlamentinį imunitetą: jų negali-
ma buvo traukti atsakomybėn už veiksmus bei pareiškimus, pa-
darytus einant atstovo pareigas, negalima buvo sesijos metu su-
imti ir traukti atsakomybėn be Seimelio sutikimo, išskyrus at-
vėjus, kai jie užklumpami nusikaltimo vietoje. Imunitetu netru-
kus ėmė piktnaudžiauti Seimelio atstovai hitlerininkai: jie čia
galėjo nebaudžiami varyti agitaciją prieš Lietuvą.
Aukščiausiasis krašto vykdomosios valdžios organas buvo Di-
rektorija, sudaroma dviem etapais: gubernatorius skyrė Direk-
torijos pirmininką, šis - kitus keturis Direktorijos narius. Visi
jie turėjo būti vietiniai krašto gyventojai. Direktorija privalėjo
turėti Seimelio pasitikėjimą. Jeigu ji buvo sudaroma ne Seime-
lio sesijos metu, tai per keturias savaites Seimelis turėjo susi-
rinkti ir apsvarstyti pasitikėjimo klausima. Pareiškus nepasiti-
kėjimą, Direktorija turėjo atsistatydinti.
Gubernatorių skyrė Respublikos prezidentas. Jam buvo pa-
vesta prižiūrėti krašto autonomiją. Gubernatorius skelbė Sei-
melio priimtus įstatymus. Jei kuris nors įstatymas pažeisdavo
Statutu nužymėtas krašto organu kompetencijos ribas, priešta-
raudavo Lietuvos Konstitucijai arba tarptautiniams įsipareigo-
jimams, gubernatorius galėdavo jį vetuoti. Netikslingumas ar
prieštaravimas Lietuvos interesams, kaip Seimelio priimto įsta-
tymo vetavimo motyvas, Statute nebuvo numatytas.
Gubernatorius galėjo sušaukti Seimelį nepaprastajai sesijai,
baigti ir atidėti jo sesijas, paleisti ji anksčiau laiko. Visais šiais
atvejais turėjo būti Direktorijos pritarimas.
Direktorija - autonominės centrinės administracijos orga-
nas, prižiūrėjo viso krašto administracija, vadovavo finansų, tei-
singumo ir vidaus administracijoms: finansams administruoti
krašto teritorija buvo padalyta į dvi apygardas, kiekvienoje jų
buvo mokesčių komisaras, vadovavęs gyventoju apmokestini-
mui, tačiau bendras vadovavimas mokesčių srityje priklausė Di-
rektorijai; teisingumo administracija priklausė išimtinei Direk-
torijos kompetencijai: vidaus administracija dar buvo padalyta
į kulto, susisiekimo ir policijos administracijas.
Administracijoms apskrityse (jų Klaipėdos krašte buvo trys)
atstovavo apskričių viršininkai, skinami Direktorijos. Jie pri-
žiūrėjo vietos policiją, kitas vietos administracijas, leido priva-
lomuosius įsakymus ir kt.

187
Savivaldybės institucijos apskrityse - tai apskrities seimelis,
susidedantis iš apskrities viršininko (jis ir pirmininkas) ir gy-
ventoju renkamu seimelio narių, taip pat apskrities komitetas, į
kurio sudėtį, be apskrities viršininko, įėjo šeši apskrities seime-
lio rinkti nariai. Komitetas rengė apskrities seimelio nutarimų
projektus, vykdė priimtus nutarimus, tvarkė einamuosius rei-
kalus, skyrė ir prižiūrėjo apskrities valdininkus.
Miestų savivaldybės organai buvo gyventojų renkama mies-
to taryba - sprendžiamasis organas - ir magistratas (miesto valdy-
ba), susidedantis iš burmistro, jo pavaduotojo ir magistrato na-
riu. Magistratą rinko miesto taryba, o tvirtinti turėjo Direktorija.
Magistratas - tai miesto savivaldybės vykdomasis organas.
Savivaldos teise taip pat naudojosi valsčiai ir kaimai. Vals-
čiuose priklausomai nuo balsavimo teisę turinčiu piliečių skai-
čiaus veikė valsčių susirinkimai (jei turinčiųjų balsavimo teisę
nebuvo daugiau kaip 40) arba valsčių atstovybės. Buvo renka-
mos kaimų valdybos, susidedančios iš pirmininko ir narių.
Be autonominės administracijos, Klaipėdos krašte veikė kai
kurios centrinės Vyriausybės įstaigos. Tiesiogiai joms priklausė
pasienio, muitinių ir geležinkelio policija. Centrinės valstybės
saugumo policijos sistemoje veikė saugumo policijos Klaipėdos
apygarda, turėjusi šiame mieste savo būstine.
įvykus 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui, visoje Lietuvos
teritorijoje įvesta karo padėtis galiojo ir Klaipėdos krašte, Čia
įsigaliojo Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, iš centro Klaipė-
dos kraštui buvo paskirtas karo komendantas.
Pagal Klaipėdos krašto statuto 24 straipsnį Lietuvos Vyriau-
siojo tribunolo jurisdikcija apėmė ir Klaipėdos kraštą. Tribuno-
le buvo sudarytas specialus skyrius Klaipėdos krašto byloms, o
jo narius skyrė prezidentas iš priklausančių Klaipėdos krašto
magistratūrai teisėju. Klaipėdos krašto teismų sistemos Statu-
tas nereglamentavo, ji buvo sudaryta pagal Vokietijos teismų
santvarkos įstatymus. Žemiausia teismų sistemos grandis buvo
valsčiaus teismas. Valsčiaus teisėjas vienasmeniškai sprendė ci-
vilines ir nedideles baudžiamąsias bylas, kuriose teisiamasis bu-
vo prisipažinęs. Kitas smulkias baudžiamąsias bylas valsčių tei-
sėjas sprendė dalyvaujant dviems "šefenams" - posėdininkams.
Klaipėdos apygardos teismas, kuris susidėjo iš grupės teisė-
jų, buvo apeliacinė instancija visoms Klaipėdos krašto valsčių
teismų išspręstoms byloms ir pirmoji instancija byloms, nepri-
klausančioms valsčių teismu kompetencijai. Apygardos teisme
bylas sprendė trijų teisėjų kolegija, o jame kaip pirmosios ins-
tancijos teisine nagrinėjant baudžiamąsias bylas - dar dalyvavo
šeši prisiekusieji posėdininkai.
Visus Klaipėdos krašto teisėjus iš diplomuotų teisininkų, tu-
r i n č i ų kandidato stažą ir išlaikiusių nustatytą egzaminą, tarpo
skyrė Direktorija.
Prie Klaipėdos krašto apygardos teismo veikė prokuratūra.
Konvencija ir Statutas nepakankamai aiškiai ir preciziškai
atskyrė centrinei Lietuvos vyriausybei ir autonominiams orga-
nams suteikiamas teises. Tai sudarė sąlygas kiekvienai suintere-
suotai šaliai savaip komentuoti šiuos dokumentus. Vengiant
t a r p t a u t i n i ų pretenzijų, prie Ministrų kabineto veikė konsul-
tantų Klaipėdos krašto reikalams komisija, užsiėmusi prevenci-
ne Klaipėdos karšto gubernatoriaus veiklos priežiūra, o vėliau
buvo išleistas Statutinio teismo įstatymas [VŽ. 1935. Nr. 474],
steigiantis Vyriausiojo tribunolo instituciją, kuriai pavesta nag-
rinėti bylas dėl Lietuvos bei Klaipėdos krašto įstatymų ir atitin-
kamų institucijų aktų prieštaravimo Klaipėdos krašto statutui.
Tačiau a p s k r i t a i Konvencija ribojo Lietuvos centrinės val-
džios teises ir tuo pačiu sudarė sąlygas Klaipėdos krašte tarpti
nacizmo ir vokiečių revanšizmo idėjoms. Hitlerininkai ilgai-
niui tapo v i e š p a t a u j a n č i a jėga krašto politiniame ir ekonomi-
niame gyvenime. Jų veikla ypač išsiplėtė 1938 m. pabaigoje,
rengiantis
O
eiliniams Seimelio rinkimams: vietinė hitlerinė agen-
O

tūrą atvirai ėmė kelti reikalavimus prijungti kraštą prie Vo-


kietijos, ėmėsi prievartos veiksmų prieš šios idėjos priešinin-
kus. O jau 1939 m. kovo mėn. Lietuvos vyriausybė, tenkinda-
ma Berlyno reikalavimą, sutiko perleisti Klaipėdos kraštą Vo-
kietijai.

189
IV PAGRINDINIAI TEISES BRUOŽAI

1. Teisės šaltiniai
N e p r i k l a u s o m y b ė s Akto teiginys apie nepriklausomos Lietu-
vos valstybės atstatymą preziumuoja jos saitus su Didžiąja Lie-
tuvos Kunigaikštyste, šių dviejų valstybių tęstinumą, politini,
e k o n o m i n į , k u l t ū r i n i , t e i s i n į p e r i m a m u m ą . Tačiau politinės,
socialinės ir kitos sąlygos atkuriamoje Lietuvoje smarkiai sky-
rėsi nuo sąlygų, buvusiu joje X V I I I a. pabaigoje. Kol Lietuva
merdėjo carizmo nelaisvėje, gyvenimas Europoje buvo spėjęs
nužengti, į s k a i t a n t ir tai, kad jau aiškiai atgyveno luominė fe-
o d a l i n ė teisė. Taigi ir Lietuvos Statutai, teisiškai į t v i r t i n ę feo-
dalinę žemės nuosavybę ir kitus pasenusius ir nebeegzistuo-
j a n č i u s i n s t i t u t u s , netenkino gyvenimo poreikių ir negalėjo būti
atgaivinami.
Tačiau Lietuvos politiniai veikėjai, neatmesdami teisės tęsti-
numo principo, nuėjo kitu keliu ir apie tai paskelbė konstituci-
niuose aktuose. Štai 1918 m. Laikinosios Konstitucijos Pamati-
n i u Dėsnių 24 s t r a i p s n y j e buvo rašoma: "Srityse, kuriose Lietu-
vos Valstybės nėra išleista naujų įstatymų, laikinai palieka tie,
kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios
Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams''; ši bendra nuostata, tik
kiek kitais žodžiais išreikšta, buvo visose be išimties laikinose ir
nuolatinėse Lietuvos konstitucijose. Taip Lietuvoje buvo sukur-
tas teisinis pamatas recepuoti svetimų šalių įstatymus, kuriems
galioti nustatytos šios ribos: l) jie Lietuvoje galiojo iki karo, t. y.
i k i 1914 m. rugpjūčio l d; 2) neprieštarauja Lietuvos Konstitu-
cijai; 3) nepakeisti nacionaliniais įstatymais.
Ši nuostata reiškė, kad atkuriamoje Lietuvoje įteisinamas tei-
sės partikuliarizmas: atskiros jos teritorijos dalys paveldėjo ilgą
laika jose politiškai viešpatavusiu užsienio pavergėju čia įdieg-
tus skirtingus teisės, ypač civilinės, šaltinius: kai Lietuva buvo
p r i j u n g t a prie Rusijos imperijos, didžiojoje jos etnografinės te-
ritorijos dalyje 1840 m. įsigaliojo Rusijos civilinės teisės siste-
ma, taigi pagrindinis civilinės teisės šaltinis čia tapo Rusijos įsta-

190
tymu sąvado X tomo l dalis; Užnemunės Lietuvoje, kuri, su-
t r i u š k i n u s Napoleoną, buvo prijungta prie Rusijos kaip Varšu-
vos hercogystės sudedamoji dalis, ir toliau galiojo 1808-1809 m.
čia įvestas 1804 m. Prancūzijos Civilinis (Napoleono) kodeksas
su pakeitimais, 1807 m. Prancūzijos prekybinis kodeksas,
1 8 1 8 m . Nekilnojamojo turto nuosavybės teisiu įtvirtinimo,
1825 m. Privilegijų ir hipotekos, 1836 m. Santuokos įstatymai;
Lietuvai atitekusioje buvusios Kuršo gubernijos teritorijos da-
lyje - Palangos valsčiuje bei nedidelėje Zarasu apskrities dalyje
- galiojo Pabaltijo gubernijų civilinių Įstatymų rinkinys.
Gerokai vienodesnė buvo baudžiamoji teisė. Šioje srityje ne-
sitenkinta bendro pobūdžio ikikariniu teisės šaltinių galiojimo
nuostata, o 1919 m. sausio 16 d. buvo paskelbtas įstatymas dėl
palikimo galioti Rusijos imperijos 1903 m. Baudžiamojo statuto,
beje, įvesto vokiečių okupacijos metais [LVŽ. 1919. Nr. 2-3]. Šis
Statutas ir padaryti jo pakeitimai ir papildymai galiojo visoje Lietu-
vos teritorijoje, išskyrus Klaipėdos kraštą. Lygiai taip pat Lietuva
naudojosi carinės Rusijos civilinio proceso ir baudžiamojo pro-
ceso įstatymais, kurių pagrindą sudarė 1864 m. Teismų statutas.
Iš minėtos konstitucinės nuostatos taip pat matyti, kad Lie-
tuvos įstatymų leidėjas rezervavo galimybę savo nuožiūra ma-
žinti teisės šaltinių įvairovę, unifikuoti teisę. Nacionaliniai įsta-
tymai galiojo visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus kai kuriuos
dalykus, Klaipėdos krašte tvarkomus vietinių Įstatymų. Ketvir-
tajame dešimtmetyje Valstybės taryba plačiai užsiėmė teisės ko-
difikavimu, tačiau darbams baigti nebeužteko laiko.
Lietuvos teisės šaltinių įvairovę taip pat nulėmė Konvenci-
jos dėl Klaipėdos krašto nustatyta šio krašto įstatymų leidybos
autonomija, reiškusi, kad Lietuvos valstybė prisiėmė tarptauti-
nį įsipareigojimą pripažinti savus Klaipėdos krašto teisės šalti-
nius. Vadinasi, šiame krašte galiojusios ir visoje Lietuvoje ga-
liojusios teisės suvienodinimas priklausė ne nuo Lietuvos įsta-
tymų leidėjo valios, o buvo įmanomas tik autonominiam krašto
Įstatymų leidėjui sumanius išleisti įstatymus, identiškus galioju-
siems likusioje Lietuvos dalyje įstatymams.
Klaipėdos krašte liko galioti Vokietijos imperijos Įstatymai
(1900 m. Civilinis kodeksas, 1871 m. Baudžiamasis kodeksas ir dau-
gybė kitų XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Vokietijos bei Prūsi-
jos teisės šaltiniu), prancūzų administracijos 1920-1923 m. ir Lie-
tuvos vyriausybės įgaliotinio 1923-1924 m. išleisti norminiai aktai
- paliepimai ir galiausiai autonominio Seimelio įstatymai.

2. Civilinės teisės bruožai


Pagrindinis Lietuvoje galiojęs civilinės teisės šaltinis - Rusijos
Įstatymu sąvado X tomo 1 dalis - susidėjo iš keturių knygų:
l. Dėl šeimos teisių ir pareigų; 2. Dėl teisių turtui įgijimo ir įtvir-
tinimo apskritai; 3. Dėl turtinių teisių įgijimo ir įtvirtinimo tvar-
kos; 4. Dėl sutartinių prievolių.
Vienas pagrindinių civilinės teisės institutų buvo nuosavybės
teisė. Įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnyje nuosavy-
bės teisė apibūdinama kaip savininko teisė "išimtinai ir nepri-
klausomai nuo pašalinio asmens valdyti turtų, juo naudotis ir
disponuoti amžinai ir paveldėtinai". Čia pabrėžiamas nuosavy-
bės teisės amžinumas ir paveldimumas reiškė, kad savininkas
šia teise naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis
savininko ir jo turimos nuosavybės ryšį; išimtinumas reiškė, kad
be savininko valios niekas neturi teisės naudotis daiktu; nepri-
klausomumas -visiška savininko laisvė įgyvendinti savo teisę.
Suprantama, dėl gamybos plėtojimo ar k i t ų savininkų inte-
resų tam tikras nuosavybės ribojimas yra neišvengiamas. To-
dėl Lietuvoje buvo priimtas Įstatymas dėl atlyginimo už pri-
verčiama nekilnojamųjų turtų nusavinimą, už laikiną jų paė-
m i m ą i r u ž s u t e i k i m ą teisės d a l y v a u t i j u o s n a u d o j a n t
[VŽ. 1922. N r. 87]. Šis įstatymas pakeitė to paties pavadini-
mo skyrių įstatymų sąvade. Jis nustatė, kad tuo atveju, kai vals-
tybei ar visuomenei naudinga, nekilnojamąjį turtą galima nu-
savinti prievarta, laikinai paimti arba suteikti kam nors teisę
dalyvauti jį naudojant. Kartu buvo pabrėžta, kad tai galima
padaryti t i k išleidus kiekvienam konkrečiam atvejui specialų
Įstatymą ir tik už atlyginimą.
Svarbiausi nuosavybės požymiai buvo turto valdymas, juo
naudojimasis ir disponavimas. Pagal šių požymių buvimą ar ne-
buvimą Įstatymas skyrė visiškąją ir dalinę nuosavybę.
Nuosavybė buvo laikoma visiškąja, kai vienas asmuo be jo-
kio pašalinio asmens dalyvavimo Įstatymo nustatytose ribose
turėjo valdymo, naudojimo ir disponavimo teises (423 str.). Vi-
siškosios nuosavybės teisės turėtojui priklausė vaisiai, pajamos,
pelnas, prieaugis, visa, kas jo darbu bei sumanumu padaryta
tam turtui (425 str.).
Visiškoji žemės nuosavybė suteikė jos turėtojui teisę į visą,
kas yra žemės paviršiuje ir gelmėse, taip pat virš nuosavos že-
mės ore (424 str.). Todėl užkastas turtas priklausė žemės savi-
n i n k u i , be kurio sutikimo jo ieškoti negalėjo ne tik privatūs as-
menys, bet ir vietos valstybiniai organai. Žemės savininkui pri-
klausė ežerai, esantys jo žemes valdose (išskyrus ežerus, nusa-
v i n t u s Žemės reformos įstatymu), ir upės, tekančios jo žeme.
Savininkas turėjo teisę savo nuožiūra keisti upės tėkmę su sąly-
ga, kad upė iš jo žemės ištekėtų toje vietoje, kur ištekėjo natū-
raliai. Jei upė teka dviejų žemės savininkų valdų riba, tai į ją
teise turėjo abu savininkai, kiekvienas savo pusėje iki upės vi-
durio. Savininkas galėjo nukapoti kaimyno medžiu šakas ir šak-
nis, išsikišusias į jo žemės valdą.
Nuosavybė buvo laikoma daline, kai savininko teisę turtą
valdyti, juo naudotis ir disponuoti ribojo pašalinių asmenų turi-
mos j ta patį turtą dalinės teisės (432 str.): teisė dalyvauti naudo-
jant svetimą turtą, servitutų teisė ir kai kurios kitos retesnės teisės.
Teisė dalyvauti naudojant svetimą turtą (Užnemunėje galio-
ję Įstatymai Šios teisės neskyrė nuo servitutu) buvo skirstoma į
viešąja ir privačiąją dalyvavimo teisę.
Esant viešajai dalyvavimo teisei, nuosavybės apribojimai bu-
vo nustatomi bendrai visų žmonių naudai. Pagal šią teisę, pavyz-
džiui, savininkui buvo neleidžiama suarti einantį per jo žemę ke-
lią, trukdyti kam nors juo eiti ar važiuoti, plaukioti vandenimis,
esančiais jo žemėje; plukdomų upių krantų žemės savininkai ne-
galėjo statyti užtvankų, kurios trukdytų plukdyti mišką, ir t.t. Vie-
šąją dalyvavimo teisę nustatydavo, pakeisdavo ar panaikindavo
tik įstatymai, o ja saugodavo administracinės institucijos.
Privačioji dalyvavimo teisė varžė savininko teises konkrečiu
a s m e n ų - d a ž n i a u s i a i k a i m y n u - naudai, todėl ji dar buvo vadi-
nama kaimynystės teise. Ja nustatydavo, keisdavo ar panaikin-
davo savininko ir dalyvio raštu sudarytas tarpusavio susitari-
mas, o saugojo teismas.
įstatymai skyrė miesto ir kaimo kaimynystės teisę. Mieste,
pavyzdžiui, namo savininkas galėjo reikalauti, kad kaimynas savo
namo stogo nenuleistų į jo kiemą; statydamas namą pačiame
kiemo pakraštyje, savininkas neturėjo teisės iškirsti langų į sa-
vo kaimyno kiemo puse be jo sutikimo; statydamas namą, ati-
trauktą n u o kiemo ribos, savininkas galėjo kirsti langus į kai-
myno pusę savo nuožiūra, tačiau pastarajam niekas nedraudė
pačiame kiemo pakraštyje statyti sieną ar kitą pastatą, nors sta-
tinys užstotu k a i m y n u i šviesą, ir pan. Kaime upės aukštupyje
esančios žemės savininkas galėjo reikalauti, kad kaimynas dirb-
t i n a i nekeltu upės vandens lygio; priešingų upės k r a n t u savi-
ninkai, norėdami priglausti statomą užtvanka prie svetimo kran-
to, turėjo prašyti kito savininko sutikimo ir kt.
Servitutas - teisė naudotis svetimu daiktu. Servitutu buvo
laikomas, pavyzdžiui, vadinamasis naudojimasis įvažiavimo į miš-
ką teise, t. y. teisiškai įtvirtinta galimybe naudotis statybine me-
džiaga ir kuru iš svetimo miško.
Daiktus, galinčius b ū t i nuosavybės teisės objektu, įstatymai
skirstė į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius, įsigytinius ir gimini-
nius. Daiktų klasifikacija turėjo reikšmės įgyjant juos nuosavybėn.
Nuosavybės teisė į turtą galėjo būti įgyjama tik įstatymu nu-
statytais būdais (699 str.), iš kurių labiausiai paplitę buvo: do-
vanojimas (tikrąja prasme, taip pat atidalijimas, kraitis), pavel-
dėjimas, pirkimas-pardavimas, mainai, dešimties metų valdy-
mo senatis. Nuosavybės teisės įgijimas visais būdais buvo laiko-
mas tikru, jei šalys tai atlikdavo laisva valia.
Kilnojamąjį turtą įstatymai leido įgyti žodine sutartimi ar susi-
tarimu be jokių rašytiniu aktų, išskyrus specialiai įstatymo numa-
tytus atvejus. Įgyti nuosavybėn nekilnojamąjį turtą įstatymai lei-
do tik būtinai jo perdavimą įforminus sudėtinga notarine tvarka.
Gimininiam (jis nebuvo žinomas Užnemunėje ir Klaipėdos
krašte), t. y. paveldėtam, nekilnojamajam turtui perleisti įstaty-
mai numatė kai k u r i u o s suvaržymus. Buvo draudžiama gimini-
ni turtą dovanoti svetimiems ar giminėms, išskyrus artimiau-
sius įpėdinius. Gimininį turtą savininkui pardavus, giminės tu-
rėjo teisę per trejus metus jį atpirkti.
Įstatymai nuosavybės teisę skyrė nuo valdymo teisės, kurią
savininkas perduoda kitam asmeniui sutartimi ar kitokiu aktu.
Valdymas galėjo būti teisėtas ir neteisėtas: teisėtas valdymas bu-
vo įgyjamas įstatymų leistais būdais, neteisėtas - klasta, smurtu
ar savivale. Bet ir neteisėtas valdymas galėjo būti sąžiningas: kai
valdytojas nežino, jog valdomas turtas iš tikrųjų priklauso kitam.
Valdymą, ir neteisėtą, įstatymai saugojo tol, kol turtas nebu-
vo priteisiamas kitam asmeniui.
Lietuvoje galioję Rusijos imperijos civiliniai įstatymai daug
vielos skyrė prievolinei teisei, įstatymai skyrė prievoles, atsiran-
dančias iš žalos padarymo (deliktų), ir prievoles, atsirandančias
iŠ sutarčių.
Pagal Įstatymų sąvado X tomo l dalies 574 straipsnį, "pada-
ryta kam nors žala bei nuostoliai, iš vienos pusės - įpareigoja
duoti, o iš antros pusės -suteikia teisę reikalauti atlyginimo".
Sąvadas numatė, kad asmuo, neteisėtai valdės svetimą turtą
(nepaisant to, sąžiningas ar nesąžiningas buvo valdymas), teis-
mui nutarus, privalėjo jį grąžinti savininkui. Be to, nesąžiningas
valdytojas buvo įpareigotas apmokėti savininkui už visa, kas su-
menkino to turto vertę, gražinti iš jo gautas pajamas ir atlyginti
nuostolius, padarytus savininkui turto valdymu. Sąžiningas valdy-
tojas galėjo grąžinti turtą tokį, koks jis buvo ieškinį iškeliant; tu-
rėjo teisę reikalauti atlyginti už to turto patobulinimą; už turtui
padarytą žalą turėjo atlyginti tik tuo atveju, jei ja padarė sąmo-
ningai; turtą valdant gautų pajamų apskritai neprivalėjo grąžinti.
Asmuo, tyčia ar netyčia padaręs kokį nusikaltimą ar nusi-
žengimą, turėjo atlyginti visus tiesiogiai dėl to atsiradusius nuo-

195
stolius. Jei nusikaltimą ar nusižengimų padarydavo keli susita-
rė žmonės, nuostolius turėdavo atlyginti visi solidariai, o jei su-
sitarimo nebuvo, - kiekvienas kaltųjų atlygindavo tik savo veiks-
mais padarytus nuostolius.
Žala ir nuostolius taip pat privalėjo atlyginti tas, kuris juos
padarė veiksmu ar neveikimu, nors tai ir nebuvo nusikaltimas
ar nusižengimas. Paprastai tėvai buvo atsakingi už mažamečius
vaikus, globėjai - už globotinius, samdytojai - už jų pavedimu
padarytus samdiniu veiksmus, laukinių ir kitų pavojingų gyvu-
lių laikytojai, nepakankamai prižiūrėję juos, - už gyvulių pada-
ryta žalų.
Užnemunėje galioję civiliniai įstatymai klausimams "apie nu-
sižengimus ir tariamus nusižengimus" teskyrė penkis straips-
nius. Apskritai ir čia galiojo tie patys principai, bet už gyvulio
padarytus nuostolius savininkas visada turėjo atsakyti.
Specialus įstatymų sąvado skyrius skirtas sutartiniu santykių
teisiniam reguliavimui. Sąvado nuostatos šioje srityje rėmėsi kla-
sikiniais principais: susitariančių šalių lygybės (1528 straipsnis
skelbė, jog sutartis sudaroma susitariančių asmenų tarpusavio su-
tikimu), sutarties laisvės (tebuvo nustatyta, kad sutarties objek-
tas gali būti žmonių turtas arba veiksmai, taip pat nurodyta, kad
sutarties tikslas negali "prieštarauti įstatymams, padorumui ir vi-
suomenės tvarkai"), sutarties stabilumo (sutartys turėjo būti vyk-
domos "pagal tikrąją jų prasmę, nežiūrint pašaliniu aplinkybių ir
nepaisant jokių asmenų"; sutarčių padariniai buvo privalomi ir
šalių įpėdiniams, išskyrus sutartis dėl konkretaus asmens darbų).
Sutartys galėjo būti sudaromos namine tvarka žodžiu arba
raštu ir notarine tvarka.
Reglamentuodamas pirkimo-pardavimo sutartį, Sąvadas nu-
rodė, kad esminė jos sąlyga yra Šalių susitarimas sumokėti pini-
gus. Parduodamas daiktas turėjo būti pardavėjo nuosavybė, lais-
va nuo arešto, o nekilnojamasis turtas - dar ir nuo bet kokių
apribojimų. Pirkti ir parduoti buvo galima ir per įgaliotų asme-
nį. Nuosavybę parduodamam kilnojamajam daiktui pirkėjas įgy-
davo sumokėdamas pinigus, o kai būdavo parduodama kredi-
tan, nuosavybė atsirasdavo perduodant daiktą. Savotiška pirki-
mo-pardavimo sutartis buvo privataus turto pirkimas iš viešų
varžytynių, savininkui praleidus mokesčių bei skolų mokėjimo
terminus, nes šiuo atveju nebuvo laisvo šalių susitarimo, kuris
būdingas pirkimui-pardavimui.
Prieš sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, šalys galėjo su-
daryti vadinamąja užpardavimo sutarti, kuria viena šalis įsiparei-
godavo kitai šaliai parduoti sutartu laiku kilnojamąjį ar nekilno-
jamąjį turtą, iš anksto nustatydama kaina ir netesybų dydį.
Turto nuomos sutartyje turėjo būti nurodomas nuomos ob-
jektas, sutarties terminas ir atlyginimo dydis. Nustatyti turto nuo-
mos terminą buvo palikta susitariančių Šalių nuožiūrai, tačiau
šiuo klausimu būta ir tam tikrų nurodymų: nekilnojamojo turto
nuomos terminas negalėjo būti ilgesnis nei 36 metai; mažame-
čio vaiko turtą globėjai galėjo išnuomoti iki jam sukaks 17 me-
t ų . Nuomos užmokestis dažniausiai buvo nustatomas pinigine
išraiška, bet galėjo būti sumokamas ir kitomis vertybėmis: Lie-
tuvoje labai paplitusi buvo žemės nuoma, kai nuomininkas įsi-
pareigodavo atseikėti žemės savininkui pusę nuomojamame
sklype išauginto derliaus (pusininkavimas); žemė galėjo būti iš-
nuomojama trobesiams statyti - nuomos terminui pasibaigus,
trobesiai likdavo žemės savininko nuosavybe.
Nekilnojamojo turto, jūrų ir upių laivų nuomos sutartys tu-
rėjo būti sudaromos raštu, kito turto nuomos sutartims užteko
žodinio susitarimo.
Pagal įstatymą paskolos sutartis negaliojo, jei ji buvo nepi-
niginė (pagal ją nebuvo gauta pinigų), jei sudaryta apgaulin-
gai ar lošimui, jei buvo lupikiška. Tiesa, Įstatymų sąvadas nenu-
statė maksimalaus palūkanų dydžio, tai buvo padaryta Lietuvos
įstatymų, draudusių didesnes nei 12 proc. per metus palūkanas
[VŽ. 1932. Nr. 402]. Kai palūkanų dydis sutartyje nebuvo nuro-
dytas, kreditorius turėjo teisę iš skolininko reikalauti iki 6 proc.
palūkanų per metus.
Paskolos sutartys galėjo būti sudaromos namine arba nota-
rine tvarka. Paskolos raštą kreditorius galėjo perduoti kitam as-

197
m e n i u i , pareiškusiam norą sumokėti jam už skolininką ir kartu
įgyti teisę pačiam reikalauti iš skolininko skolos. Šiuo atveju
kreditorius perduodamajame rašte turėjo įrašyti vadinamąjį per-
duodamąjį įrašą.
Į paskolos sutartį iš dalies buvo panaši, dažnai taip pat ir
vadinama, panaudos sutartis, pagal kurią vienas asmuo neatly-
gintinai perduodavo kitam teisę laikinai naudotis savo kilnoja-
muoju turtu su sąlyga, kad tas pats daiktas bus gražintas toks,
koks buvo duotas.
Reguliuodamas samdos sutartį, įstatymu sąvadas išvardijo
namu patarnavimu, žemės, amato, fabriku ir gamyklų darbo,
prekybos ir kitokiu verslų atlikimo sutartis; taip pat buvo nu-
matytos visokių darbų ir tarnybų, kurių nedraudžia Įstatymas,
sutartys. Samdos sutarties terminas negalėjo būti ilgesnis nei
penkeri metai. Imant į darbą nepilnamečius vaikus, buvo reika-
laujama tėvų ar globėjų sutikimo; žmona, gyvendama su vyru,
negalėjo parsisamdyti be jo sutikimo. Įstatymas taip pat draudė
tėvams išleisti tarnauti savo vaikus be jų pačių sutikimo, išsky-
rus atvejus, kai vaikai atiduodami mokytis amato. Keletas Są-
vado straipsniu Įpareigojo samdinį būti ištikimą, paklusnu ir
mandagų Šeimininkui ir jo šeimos nariams, neeikvoti šeiminin-
ko turto, nepadaryti jam nuostolių ir pan.
Samdos sutarčiai teisiškai reglamentuoti Lietuvoje buvo iš-
leista keletas savo Įstatymų.
Pramonės darbininkų samdos įstatymas [VŽ. 1933. Nr. 429]
nustatė, kad samdos sutartis gali būti sudaroma raštu arba žo-
džiu, ribotam arba neribotam laikui, taip pat tam tikram darbui
atlikti. Įstatymas draudė samdyti paauglius, jaunesnius nei 14 me-
tų, draudė nakties darbą moterims ir 14-16 metų paaugliams.
Nustatyta, kad samdiniu uždarbio normas tvirtina darbo inspek-
torius. Išdirbusiems metus, nustatomos kasmetinės 12 darbo dienų
mokamos atostogos. Įstatymas normavo samdos sutarties nutrau-
kimo sąlygas, kompensacines išmokas, šalių atsakomybę ir kt.
Žemės ūkio d a r b i n i n k ų samdos į s t a t y m a s [VŽ. 1929.
Nr. 306] nustatė, kad asmenys, sukakę 17 metų, gali sudaryti
samdos sutarti be tėvų, o ištekėjusi moteris - be savo vyro suti-
kimo. Samdytojui buvo leidžiama nutraukti sutarti, jei samdi-
nys serga i l g i a u kaip dvi savaites, o ištarnavęs šešis mėnesius -
j e i serga i l g i a u nei šešias savaites, taip pat dėl kai kurių kitu
priežasčių. Samdytojui buvo leista nustatyti samdinio darbo ap-
i m t į , poilsi ir kita, vadovaujantis vietos papročiais.
Abiem atvejais darbininkas ir samdytojas buvo Įpareigoti su-
darant sutarti l a i k y t i s ne tik Įstatymų, bet ir "geru Įpročių".
Didele reikšme civiliniai Įstatymai skyrė bendrovės sutarčiai.
Į s t a t y m u sąvadas skelbė, kad bendrovė susidaro iš asmenų, su-
s i j u n g u s i ų į vieningą organizaciją ir veikiančių bendru vardu
(2126 str.). Galėjo būti steigiamos prekybos, draudimo, trans-
porto, Įvairių gamybos šakų bendrovės. Jos buvo steigiamos pa-
gal sutartis, laikantis įstatymų nustatytų taisyklių. Įstatymas iš-
vardijo keturias bendrovių rūšis: pilnąja, patikimąją (indėlių),
darbo, dalininkų (akcinę).
Pilnoji bendrovė - tai asmenų, už bendrovės sandorius atsa-
kančių visu savo turtu, susivienijimas. Patikimoji bendrovė buvo
asmenų (bendrininkų), atsakančių visu savo turtu, ir asmenų (in-
dėlininkų), kurių atsakomybė buvo ribojama tam tikru Įnašu, jun-
ginys. Darbo bendrovė susidarydavo tam tikriems darbams arba
verslams pačių dalyvių darbu, lėšomis bei solidaria atsakomybe.
išskirtinė padėtis buvo akcinių bendrovių, susidedančių vien
iš asmenų, kurių turtinė atsakomybė buvo ribojama tam tikru
jų Įmokų, padarytų įsigyjant akcijas, dydžiu. Iš pradžių akcinės
bendrovės Lietuvoje veikė pagal Rusijos įstatymus, o vėliau bu-
vo išleistas specialus Akcinių bendrovių įstatymas [VŽ. 1925.
Nr. 179]. Akcinių bendrovių kapitalas pagal šį įstatymą negalė-
jo būti mažesnis nei 100 tūkstančių l i t ų . Akcinės bendrovės stei-
gimą t v i r t i n o f i n a n s ų ministras (akcinių bankų - Ministrų kabi-
netas) ir apie tai buvo skelbiama "Vyriausybės žiniose''.
Kapitalo koncentracijai plačiai buvo naudojamasi koopera-
tinėmis bendrovėmis-smulkaus kredito, vartotoju, žemės ūkio,
pieno perdirbimo ir kt. Tai buvo laisvas neriboto žmonių skai-
čiaus formaliai savivaldus susivienijimas bendriems ūkiniams

199
reikalams tvarkyti. Formaliai visi kooperatyvo nariai turėjo ly-
gias teises, asmeniškai jame dalyvavo ir materialiai atsakė už
kooperatyvo įsipareigojimus, paprastai Įmokėto pajaus dydžiu,
nors ta atsakomybė galėjo būti ir didesnė. Kooperatyvai buvo
steigiami ir veikė pagal Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įsta-
tymą [LVŽ. 1919. Nr. 4 priedas]. Vėlesniu įstatymo pakeitimu
[VŽ. 1929. Nr. 212] buvo gerokai išplėsta kooperacijos valsty-
bės priežiūra.
Visu rūšių bendrovės turėjo juridinio asmens statusą.
Civiliniai įstatymai, be čia minėtų sutarčių, taip pat regla-
mentavo mainu, dovanojimo, rangos, tiekimo, pasaugos, drau-
dimo sutartis.
Sutarčių vykdymui garantuoti Įstatymų sąvade (l 554 str.) bu-
vo nustatytos šios priemonės: laidavimas, netesybos, kilnojamojo
turto užstatymas ir nekilnojamojo turto įkeitimas. Ypač smul-
kiai reglamentuotas nekilnojamojo turto įkeitimas; tokį turtą
įkeisti buvo galima tiktai notariškai.
Klaipėdos krašte. Užnemunėje bei buvusioje Kuršo guber-
nijoje galiojusiais įstatymais buvo numatyta ir sutarčių užtikri-
nimo nekilnojamuoju turtu forma- hipoteka. Visoje Lietuvoje
hipotekos institutas įvestas 1938 m. sausio l d., vadovaujantis
1936 m. šiam reikalui išleistu įstatymu [VŽ. 1936. Nr. 560]. Jį
vykdant apskrityse buvo steigiamos hipotekos įstaigos, kurios
tvarkė vadinamąsias nekilnojamojo turto hipotekos knygas. Jo-
se turėjo būti įrašomi turto įkeitimo duomenys, įkeistojo turto
savininkui negrąžinus skolos, hipotekinis kreditorius turėjo pir-
menybe tenkinant reikalavimus iš to turto.
Specialūs įstatymai reglamentavo savotišką skolos (kredi-
to) raštą - pasižadėjimą nustatytu terminu sumokėti tam tikrą
pinigų sumą - vekseli. Vekselis, tai įstatymo apibrėžta forma
ant specialaus blanko surašytas vienašalis įsipareigojimas nu-
statytu t e r m i n u sumokėti vekselio pateikėjui nurodytą pinigų
sumą, dažnai sutvirtinamas žirantų bei laiduotojų parašais. Pa-
g r i n d i n ė j e Lietuvos dalyje šiuo klausimu g a l i o j o Rusijos
1902 m. Vekselių statutas, Užnemunėje-Prancūzijos 1807 m.

200
Prekybinis kodeksas, o Klaipėdos krašte - Vokietijos vekselių
Įstatai. Jei dokumente nurodytu terminu vekselio davėjas jo
neišpirkdavo, termino suėjimo dieną arba per artimiausias dvi
dienas vekselis suinteresuoto asmens turėjo būti pristatomas
notarui protestuoti, t. y. išduoti o f i c i a l ų vekselio nemokėjimo
pažymėjimą. Protestas suteikė vekselio laikytojui teisę ieškoti
vekselio sumos iš visų į vekselį įsirašiusių asmenų: vekselio
davėjo, žirantų, laiduotojų.
Lietuvoje iš esmės buvo laikomasi šeimos teisės principų, įsi-
tvirtinusiu Rusijoje dar XVIII a. Vienintelė santuokos forma
buvo pripažįstama bažnytinė, t. y. santuoka, sudaryta religinė-
mis apeigomis. Civilinės metrikacijos nebuvo ir Užnemunėje:
Prancūzijos 1804 m. Civilinio kodekso pirmoji knyga, skirta, be
kita ko, šeimos teisei ir numačiusi civiline santuokų, čia nega-
liojo, buvo pakeista 1836 m. Santuokos įstatymu. Civilinė met-
rikacija galiojo tik Klaipėdos krašte.
Tokia tvarka prieštaravo Lietuvos konstituciniams aktams,
deklaravusiems fakultatyvinę civilinę metrikaciją, skatino visuo-
mene siekti, kad santuokos sudarymo monopolis iš Bažnyčios
būtų atimtas.
Nesant c i v i l i n ė s metrikacijos, santuokos sudarymo tvarką,
jos nutraukimą reguliavo įvairių konfesijų bažnytinės normos.
Įstatymų sąvadas nustatė santuokini amžių vyrams 18, mo-
terims - 16 m e t ų . Buvo neleidžiama tuoktis, jei nepanaikinta
senoji santuoka. Įstatymai draudė tuoktis be tėvų, globėjų ar
rūpintoju leidimo, o kariams ir civiliams valdininkams - be jų
viršininko sutikimo. Panaikinti santuoką galėjo tik dvasinis teis-
mas, jei to prašė vienas iš sutuoktinių, motyvuodamas kito su-
tuoktinio svetimavimu, netikimu santuokiniam gyvenimui arba
dingimu (VŽ. 1930. Nr. 332].
Įstatymai įpareigojo sutuoktinius gyventi drauge, todėl buvo
draudžiami visokie aktai, kurių tikslas savavališkai perskirti vy-
rą su žmona; žmona turėjo sekli vyrą, kai jis keitė nuolatinę
gyvenamąją vietą (103 str.). Vyras privalėjo išlaikyti žmoną pa-
gal savo materialines išgales (106 str.). Žmona taip pat turėjo

201
p r i s i d ė t i prie šeimos i š l a i k y m o ir net p r i s i i m t i jos išlaikymo iš-
laidas, jei vyras buvo beturtis ir negalėjo užsidirbti. "Žmona tu-
ri klausyti savo vyro, šeimos gaivos, mylėti ji, gerbti, būti neri-
botai p a k l u s n i jam, stengtis visaip jam į t i k t i ir būti prisirišusi,
kaip namu š e i m i n i n k ė " (107 str.).
S u t u o k t i n i u turtiniams santykiams buvo būdingas vyro ir
žmonos turto atskirumas (109 str.). Susituokus vyro ir žmonos
turtas netapdavo bendras: kiekvienas jų galėjo turėti ir dar įsi-
gyti atskira nuosavybe, tvarkyti ja savo nuožiūra. Įstatymai ne-
draudė s u t u o k t i n i a m s p e r l e i s t i vienas kitam turtą už atlyginimą
ar be jo (116 str.). Juodu neatsakė vienas už kito skolas.
Užnemunėje turtinė sutuoktiniu padėtis buvo kitokia: čia žmo-
nos t u r t u naudojosi ir ji valdė vyras. Nors Lietuvoje paskelbtas
C i v i l i n i u įstatymų pakeitimas ir papildymas [VŽ. 1922. Nr. 85]
Užnemunėje taip pat buvo nustatęs sutuoktiniu turto atskirumo
principą, bet čia ir toliau liko priešvedybinės sutartys, kuriose, be
kita ko, buvo galima susitarti ir dėl turto bendrumo.
Tėvinė valdžia vaikams atsirasdavo teisėtai gimus, įteisinus
(nustatyta tvarka sutuoktiniams pripažįstant ne santuokoje gi-
musi savo vaiką) ir Įvaikinus (suteikiant svetimam vaikui visas
savo vaiko teises; tai buvo leidžiama tik neturintiems savo vai-
ku sutuoktiniams).Tėvinė valdžia nesantuokoje gimusiems ir ne-
į t e i s i n t i e m s vaikams priklausė motinai. Tokio vaiko tėvas priva-
lėjo ''pagal savo lėšas ir motinos visuomeninę padėtį" duoti lė-
šų jam išlaikyti.
Tėvai privalėjo nepilnamečius vaikus m a i t i n t i , auklėti, ginti,
išmokyti verslo, vėliau-sūnus įtaisyti į jų padėčiai tinkama tar-
nybą ar verslą, o dukteris išleisti už vyrų. Vaikai turėjo gerbti
tėvus, jų klausyti, juos mylėti, priimti jų pamokymus, su pagar-
ba apie juos atsiliepti. Nepaklusniems vaikams taisyti tėvai tu-
rėjo teise naudoti "namines taisomąsias priemones" (165 str.).
Tėvai valdė nepilnamečiu vaikų turtą globos teisėmis - tik pri-
žiūrėjo ji ir negalėjo naudoti savo naudai. Turtinė pilnamečių vaikų
padėtis priklausė nuo to, atidalyti jie ar ne. Neatidalytieji, t. y.
negavę iš tėvų jokios turto dalies, negalėjo daryti sandorių dėl jų
numatomo paveldėti turto; atidalytieji, t. y. gavę iš tėvų savo dalį,

202
sudarė atskiras nuo tėvų šeimas ir su turtu galėjo elgtis savo nuo-
žiūra, o tėvai jau nebegalėjo tokio turto tvarkyti. Atidalytieji vai-
kai prireikus turėjo m a i t i n t i ir išlaikyti savo tėvus.
Labai daug dėmesio buvo skiriama paveldėjimo teisei, turė-
jusiai į t v i r t i n t i nuosavybės šventumą ir nepajudinamumą, besi-
tęsianti ir po savininko mirties.
Pagal Įstatymu sąvada, surašant testamentą kiekvienas te-
statorius galėjo savo nuožiūra pasirinkti paveldėtojus, savo tur-
tą palikti kam nori (1067str.). Apribojimai buvo taikomi tik
gimininei nuosavybei: savininkas, turėjęs žemutinių tiesioginės
eilės giminaičiu (vaikų, vaikaičių), galėjo visa giminini turtą už-
rašyti vienam iš j ų ; jei tokių nebuvo, -savininkas giminini turtą
galėjo pavesti vienam iš tolimesnių giminaičių. Be to, testato-
rius turėjo teise pavesti 1/7 dalį gimininio turto arba užrašyti
teise valdyti visą giminini turtą iki gyvos galvos liekančiam su-
tuoktiniui.
Užnemunėje bei Klaipėdos krašte galioję įstatymai Šiuo po-
žiūriu skyrėsi: jais buvo numatyta privalomoji dalis palikėjo tei-
sėtiems vaikams.
Testamento nesant arba jei jame paminėtas ne visas turtas,
mirusiojo asmens turto arba likusios jo dalies paveldėtojus nuro-
dė Įstatymai. Šiuo atveju paveldima buvo pagal kraujo giminystę.
Artimiausią paveldėjimo teisę turėjo žemutinės eilės gimi-
naičiai, jų nesant, - šalutinės eilės arba kai kuriais atvejais mi-
rusiojo tėvai ir kiti aukštutinės eilės giminaičiai. Kiekvienoje
eilėje artimesnio laipsnio giminystė šalino nuo paveldėjimo to-
limesnio laipsnio giminaičius. Jei vienas paveldinčių giminai-
čių, palikimui atsiradus, buvo miręs, jo vietą užimdavo ir jo gi-
minystės laipsniui priklausančią teisę gaudavo jo vaikai, o vai-
kams mirus - vaikaičiai. Toje Lietuvos dalyje, kur galiojo Rusi-
jos bei Vokietijos teisė, giminystės laipsnis paveldint pagal įsta-
tymą nebuvo ribojamas. Bet Užnemunėje tolimesni kaip dvy-
liktojo laipsnio giminaičiai įpėdiniais nebuvo laikomi.
Iš pradžių pagal didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje galio-
jusį Rusijos 1912 m. įstatymą moterų teisės paveldėti nekilno-
j a m ą j į turtą buvo apribotos. Tačiau jau minėtu Lietuvos 1922 m.

203
civilinių Įstatymu pakeitimu vyrų ir moterų paveldėjimo teisės
buvo sulygintos. Likęs sutuoktinis iki 1922 m. galėjo gauti 1/7 da-
lį nekilnojamojo ir 1/4 kilnojamojo mirusio sutuoktinio turto,
vėliau - l i k u s i a m s u t u o k t i n i u i buvo suteikta teisė gauti 1/4 kil-
nojamojo ir nekilnojamojo mirusio sutuoktinio turto. Jei miru-
sysis nepaliko vaiku ar jų tiesioginių įpėdinių, likęs sutuoktinis
galėjo gauti likusias 3/4 dalis turto valdyti iki gyvos galvos arba
iki naujos santuokos sudarymo.

3. Baudžiamoji teisė
Lietuvoje galiojęs Rusijos 1903 m. Baudžiamasis statutas susi-
dėjo iš 37 skyrių (vienas jų, įvedant Statutą Lietuvoje, buvo pri-
pažintas negaliojančiu [LVŽ. 1919. Nr. 2-3]). Pirmame šio Sta-
tuto skyriuje, apėmusiame 8 poskyrius, išdėstyti baudžiamosios
teisės bendrosios dalies klausimai. Kiti Statuto skyriai sudarė
ypatingąja baudžiamosios teisės dalį.
Statutas smulkiai reglamentavo nusikaltimo sudėties elemen-
tus: subjektą ir subjektyviąją pusę, objektą ir objektyviąją pusę.
Pagal jį nusikaltimas - tai kiekvienas žmogaus veiksmas, kuris
jo atlikimo metu buvo draudžiamas baudžiamuoju įstatymu ir
už k u r į nustatyta bausmė (1 str.). Būtinas nusikaltimo požymis
buvo kaltė. Statutas apibūdino kaltės formų - tyčios ir neatsar-
gumo -požymius.
įstatymai nurodė, jog nelaikomi nusikaltimu veiksmai, teismo
pripažinti būtinąja gintimi ar būtinuoju reikalingumu (45-46 str.).
Baudžiamasis statutas aptarė nusikaltimo raidos stadijas.
Skirdami bausmę įstatymai atsižvelgė į kaltųjų asmenų daly-
vavimo padarant nusikaltimą laipsnį. Bendrininkams ir vykdy-
tojams numatyta vienoda bausmė, tačiau teismas, atsižvelgda-
mas į nedidelę jų pagalbos svarbą, bausmę galėjo švelninti.
Asmenys, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalėję suprasti
savo veiksmų reikšmės, buvo laikomi nepakaltinamais. Jais taip
pat buvo laikomi vaikai, nesulaukę 10 metų amžiaus.
Baudžiamojo statuto įvedimo Lietuvoje įstatyme, be kita ko,
nurodoma, kad Statute numatyta mirties bausmė naikinama.

204
Tačiau netrukus ji oficialiai buvo atgaivinta: įvedus Lietuvoje
karo padėti. Įsigaliojo Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, už
kai kuriuos nusikaltimus numatę mirties bausme, o 1920 m. va-
sario 25 d. Baudžiamojo statuto papildymo ir pakeitimo įstaty-
mas [LVŽ. 1920. Nr. 20] už veikas, susijusias su ginkluotu suki-
l i m u , mirties bausme numatė jau ir karo padėtį panaikinus.
Susirinkęs Steigiamasis seimas 1920 m. Laikinojoje Konsti-
tucijoje pakartotinai deklaravo mirties bausmės panaikinimą,
tačiau ir vėl tu pačiu metų liepos 23 d. Įstatyme karo padėčiai
įvesti buvo nurodyta, kad konstitucinės garantijos sustabdomos
ir įvedama mirties bausmė. Paskesnėse konstitucijose apie mir-
ties bausmės panaikinimą jau nebeužsimenama.
Įstatymas, įvesdamas Lietuvoje galioti Baudžiamąjį statutą,
šiek tiek pakeitė Statute numatytu bausmių sistemą ir nustatė
šias jų rūšis: sunkiųjų darbų kalėjimą, paprastąjį kalėjimą, areš-
tą ir pinigine baudą.
Sunkiųjų darbų kalėjimas galėjo būti skiriamas nuo 4 iki
15 metų arba iki gyvos galvos. Kalėti paprastajame kalėjime ga-
lėjo būti skiriama nuo dviejų savaičių iki m e t ų ; areštas buvo
skiriamas nuo vienos dienos iki šešių mėnesių. Atsisakius Lie-
tuvoje taikyti kai kurias Statuto nustatytas bausmes, buvo nu-
statyta, kad vietoje mirties bausmės, nutrėmimo ir grasos kalė-
jimo taikomas sunkiųjų darbų kalėjimas, o vietoje tvirtovės ka-
lėjimo -paprastasis kalėjimas įvairiems terminams. Papildomai
pinigine bauda leista keisti areštą ir paprastąjį kalėjimą, nusta-
tyta, kad piniginės baudos, Statute išreikštos rusų rubliais, ver-
čiamos litais santykiu l rublis lygus 5 litams [VŽ. 1924. Nr. J59].
Paaugliai nuo l0 iki 14 metų amžiaus vietoje mirties ir kalė-
jimo bausmių turėjo b ū t i atiduodami į drausmės įstaigas. Ne-
pilnamečiai nuo 14 iki 17 metų amžiaus vietoje mirties arba sun-
kiųjų darbų kalėjimo iki gyvos galvos bausmių turėjo b ū t i bau-
džiami paprastuoju kalėjimu iki 12 metų, vietoj terminuoto sun-
kiųjų darbų kalėjimo - paprastuoju kalėjimu iki 8 metų; nepil-
namečiams nuo 17 iki 21 metų amžiaus mirties bausmė turėjo
būti pakeičiama sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos, sun-

205
kiųjų darbų k a l ė j i m a s iki gyvos gaivos - sunkiųjų darbu kalėji-
mu 15 m e t ų ir t. t.
N u b a u s t i e j i mirties bausme, s u n k i ų j ų darbu kalėjimu, taip
pat paprastuoju k a l ė j i m u atimant "luomo padėties teises" ne-
tekdavo garbės t i t u l ų , l a i p s n i ų , ordinų, pensijų, Bažnyčios ir vi-
suomenės pareigu (28 str.). Nubaustieji mirties bausme arba sun-
k i ų j ų darbų kalėjimu, be to, dar netekdavo turtinių teisių, vedy-
b i n i ų teisių (santuoka buvo nutraukiama kito sutuoktinio pra-
š y m u ) bei tėviškosios valdžios vaikams teisių (29 str.). Nubaus-
tieji s u n k i ų j ų darbų kalėjimu, taip pat paprastuoju kalėjimu at-
imant "luomo padėties teises" netekdavo teisės rinkti ir būti
renkami, eiti valstybės, savivaldybės ar visuomenės tarnybą, eiti
tarnyba kariuomenėje ir kt. (30 str.).
T o b u l i n a n t bausmių sistemą buvo įvestas lygtinis nuteisimas
[VŽ. 1928. N r. 284 ].
Nusikalstamus veiksmus, už kuriuos įstatymų numatyta mir-
ties arba s u n k i ų j ų darbų kalėjimo bausmė, Baudžiamasis statu-
tas vadino didžiaisiais nusikaltimais, numatančius areštą arba
baudą - nusižengimais (3 str.).
Rusijos 1903 m. Baudžiamojo statuto trečiasis skyrius, ku-
riame kalbama apie maištą (kėsinimąsi i imperatorių ir jo šei-
ma, kėsinimąsi smurtu pakeisti Rusijoje esamą valdymo tvarką
ir kt.) ir bausmes už ji, įvedant kodeksą galioti Lietuvoje buvo
p a n a i k i n t a s . Šiame s k y r i u j e numatytos nusikaltimų sudėtys, pri-
taikytos Lietuvos sąlygoms, netrukus buvo atgaivintos 1920 m.
vasario 25 d. išleistame jau minėtame Baudžiamojo statuto pa-
pildymo ir pakeitimo įstatyme. Apibrėžta sankciją - mirties baus-
mę - šis įstatymas nustatė už ginkluotą sukilimą, siekiant atimti
Lietuvos nepriklausomybę, atplėšti Lietuvos teritorijos dali, su-
daryti su kitomis valstybėmis ryšius, pažeidžiančius Lietuvos su-
verenumą, nuversti konstituciniu būdu įvestą tvarką ir valdžią,
įstatyme taip pat buvo numatyta griežta baudžiamoji atsako-
mybė už kėsinimąsi a t l i k t i minėtus nusikaltimus, rengimąsi
jiems, priklausymą slaptoms organizacijoms, siekiančioms mi-
nėtų tikslų, taip pat atsakomybė už valstybės gynybinės galios
mažinimą, geležinkelių, telegrafo, telefono, t i l t u , susisiekimo
priemonių, kariniu medžiagų naikinimą, be to, d i d i n t i atsako-
mybę už vidaus tvarkos ir ramybės ardymą, plėšima ir kt. Pana-
šaus pobūdžio veiką - rengimąsi ginkluotam sukilimui ir gin-
kluota sukilimą prieš Lietuvos valstybę - karo padėties sąlygo-
mis numatė Ypatingu valstybės apsaugos įstatu 14 straipsnio
l punktas.
Už komunistinę veikla, nuolat kėlusia grėsmę Lietuvos ne-
priklausomybei, paprastai buvo taikomas Baudžiamojo statuto
penktasis skyrius ''Apie sąmyšį", kuriame skiriamos trys nusi-
k a l t i m u sudėčių grupės:
Kurstymas. S t a t u t o 129 straipsnyje buvo numatytas viešos
prakalbos sakymas, rašinio skaitymas, viešas paveikslo rodymas,
kuriais kurstoma sukelti maištą arba išduoti valstybę, nuversti
esama valstybėje visuomenės sutvarkymą, neklausyti arba prieš-
tarauti įstatymui ir pan.: 130 straipsnis nusikaltimu laikė nevie-
ša mokslų arba nuomonių, kurstančiu atlikti minėtus veiksmus,
skleidimą. Be šių ir kai kurių kitų Statuto nuostatų, apibūdi-
nančių kurstymą, 1919 m. gegužės 23 d. buvo išleistas Karo teis-
mo Įstatų papildymo įstatymas [LVŽ. 1919. Nr. 8]. Šio įstatymo
14 straipsnis numatė nuo dvejų metų kalėjimo iki mirties baus-
mės "už bolševistinę, priešvalstybinę ir priešininkų valstybių nau-
dai agitaciją kariuomenės tarpe, kurstančią prie aktingo prieš
valstybės tvarka ėjimo, prie sukilimo prieš vyriausybę, prie su-
darymo bolševistinių ir kitų Lietuvos valdžiai priešingų organi-
zacijų". Ypatingų valstybės apsaugos įstatų 14 straipsnio 2 punk-
te taip pat numatyta atsakomybė už priešvalstybini kariuome-
nės ir visuomenės kurstymą karo padėties metu;
Sambūris kaip neteisėtas minios susibūrimas. Statutas nu-
matė atsakomybę už viešo sambūrio, kuriam policija ar ka-
riuomenė buvo įsakiusi išsiskirstyti (120 str.). nepasidalinimų,
dalyvavimą sambūryje, susirinkusiame kritikuoti esama vals-
tybės valdymą, pritarti maištui arba mokslui, "kuris moko
smurtu sugriauti esamąjį valstybėje visuomenės sutvarkymų",
ir pan. (121 str.);

207
Nusikalstamos sąjungos. Statutas draudė dalyvauti žinomai
uždraustoje s ą j u n g o j e (124 str.), taip pat sąjungoje, kurios tiks-
las yra kurstyti neklausyti [statymų, kiršinti atskiras gyventoju
dalis, klases, šeimininkus ir darbininkus, kurstyti darbininkus
s u k e l t i arba tęsti streiką (125 str.) arba kurios tikslas nuversti
esamą valstybėje visuomenės sutvarkymą (126 str.).
Emigravusiems į Lenkiją nepavykusio pučo Lietuvoje da-
lyviams užsienyje plečiant antivyriausybinę veiklą, buvo išleis-
tas Organizacijų, s u d a r y t ų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose
valstybėse, d a l y v i a m s ir jų padėjėjams bausti įstatymas
[VŽ.1929. Nr. 304].
1934 m. vasario 6 d . buvo paskelbtas platus (apimantis
38 straipsnius) Tautai ir valstybei saugoti įstatymas [VŽ. 1934.
Nr. 437], numatęs daug įvairių, kartais neapibrėžtu, nusikalti-
mų sudėčių: l i e t u v i ų tautos, Lietuvos valstybės, jos ženklo, vė-
liavos ir t.t. įžeidimas ar niekinimas, piliečių valstybinės ištiki-
mybės, vieningumo ar atsparumo silpninimas, maišto kėlimas,
pramanytų ar iškraipytų žinių apie valstybės valdžios organo ar
valstybės įstaigos veikimą ir kt. skleidimas.
V i e n ą iš c e n t r i n i ų vietų baudžiamajame statute užėmė nuo-
savybės apsaugos nuostatai. Statutas skyrė paprastą vagystę, už
kurią numatyta kalėjimo bausmė ne trumpesniam kaip 3 mė-
nesių laikui (58 str. l d.), ir kvalifikuota vagyste, už kurią kai
kada galėjo būti paskirta sunkiųjų darbų kalėjimo iki 8 metų
bausmė. Statutas numatė 23 kvalifikuotos vagystės rūšis: su ypa-
tingu įžūlumu, peržengiant pasitikėjimą, sulaužant užraktus,
traukinyje, nakties metu, iš kapo, bažnytinių šventenybių ir kt.
Be to, Statutas buvo numatęs nemažai kitų turtinių nusikalti-
mų sudėčių: plėšimą, prievartavimą ir šantažavimą, sukčiavi-
mą, pasisavinimą ir pasitikėjimo naudojimą piktam, nesąžinin-
gumą, bankrutavimą, lupikavimą, turto sužalojimą, savavališką
naudojimąsi svetimu t u r t u ir pan.
Tarp n u s i k a l t i m ų asmeniui Statutas numatė atsakomybę už
nusikaltimus žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, dorai, garbei.
Be to, į Statutą buvo į t r a u k t i nuostatai, numatę baudžiamąją

208
atsakomybe už nusikaltimus religijai, šeimai, samdos įstatymams,
tarnybinius n u s i k a l t i m u s ir kt.
Plačiai praktikuojant karo padėties taikymą, reikšminga vietą
tarp Lietuvos baudžiamųjų įstatymų užėmė Ypatingų valstybės
apsaugos įstatų 14 straipsnis, taip pat jo papildymai, išvardiję dau-
giau kaip 100 nusikaltimų sudėčių, numatytų įvairiuose Baudžia-
mojo statuto skyriuose, ir nustatę, kad už juos, esant karo padė-
čiai, "svarbesniais atsitikimais" gali būti taikoma mirties bausmė.
Reikšmingas baudžiamosios teisės šaltinis buvo taip pat iš
carizmo laikų paveldėtas 1869 m. Rusijos imperijos Karinis bau-
džiamasis statutas, pagal kurio normas buvo teisiami už pada-
rytus nusikaltimus kariškiai, o karo apdėties metu kai kuriais
atvejais - ir civiliai asmenys.
Baudžiamosios teisės normų buvo ir kai kuriuose kituose įsta-
tymuose, skirtuose įvairiems visuomeniniams santykiams tei-
s i š k a i r e g l a m e n t u o t i . Tai, p a v y z d ž i u i , Tranzito t a i s y k l ė s
[VŽ. 1924. Nr. 154], Muitinių įstatai [VŽ. 1924. Nr. 164], Me-
džioklės įstatymas [VŽ. 1925. Nr. 191], Emigracijos įstatymas
[VŽ. 1929. Nr. 3l0] ir kt.

4. Teismo procesas
Bylos teismuose paprastai buvo nagrinėjamos viešai, laikantis
žodiškumo ir rungimosi principų. Sprendimai ir nuosprendžiai
visuose teismuose buvo priimami Lietuvos Respublikos vardu.
Pas taikos teisėja, o nuo 1933 m. - apylinkės teisme civilinės ir
baudžiamosios bylos buvo nagrinėjamos supaprastinta tvarka, ne-
skirstant proceso į stadijas. Taikos ir apylinkės teismo teisėjas fak-
tiškai buvo ne tik teisėjas, bet kartu ir tardytojas, ir kaltintojas.
Civilinėse ir privataus kaltinimo baudžiamosiose bylose tei-
sėjas privalėjo lenkti šalis taikytis. Šalims nesusitaikius, remda-
masis surinktais ir patikrintais įrodymais teisėjas priimdavo
sprendimus civilinėse ir nuosprendžius baudžiamosiose bylose.
Visi pagrindiniai procesiniai teisėjo veiksmai, taip pat sprendi-
mo ar nuosprendžio esmė trumpai buvo įrašomi specialioje pro-
tokolų knygoje. Tiesiogiai teismo posėdyje buvo skelbiama

209
sprendimo ar nuosprendžio esmė, o galutinai tai buvo Įformi-
nama per tris dienas.
Teismo procesas aukštesniuose teismuose, pradedant apy-
gardos teismu, skyrėsi nuo proceso žemiausioje teismo grandy-
je, buvo daug sudėtingesnis.
Civilinės bylos paprastai prasidėdavo ieškininio prašymo teis-
mui Įteikimu. Prašymo nuorašas buvo siunčiamas atsakovui. Ieš-
k i n i u i užtikrinti ieškovo prašymu teismas galėjo skirti atsakovo
kilnojamojo turto areštą (per teismo antstolį) arba nekilnoja-
mojo turto draudimą (per notarą).
Prieš pradedama nagrinėti byla galėjo būti raštiškai paren-
giama: atsiliepdamas į ieškininį prašymą, atsakovas galėjo pa-
rašyti atsakymą, o ieškovas savo ruožtu - atsikirtimų, į kuri at-
sakovas atsiliepdavo rašydamas paneigimą. Tačiau ši procedūra
šalims nebuvo privaloma.
Atsakovui i teismą neatvykus, byla galėjo būti nagrinėjama
be jo, o neatvykus ieškovui - byla nutraukdavo, jei tik ieškovas
ieškininiame prašyme nebuvo prašės tokiu atveju byla nagrinė-
ti jam nedalyvaujant.
Teisminis nagrinėjimas prasidėdavo bylos esmės išdėstymu. Po
to vykdavo šalių ginčai, įrodinėjimo našta tekdavo šaliai, iškėlu-
siai aplinkybes, turėjusias bylai reikšmę ir kurias reikėjo jrodyti.
Įrodymais civilinėse bylose galėjo būti liudytojų, apylinkės
žmonių, parodymai, raštiški įrodymai ir dokumentai, pripažini-
mas ir priesaika.
Apylinkės ž m o n i ų (kaimynu, pažįstamų ir kt.) parodymai
buvo į f o r m i n a m i ypatingu protokolu, surašytu teisėjo ar tar-
dytojo, ir pateikiami teisminiam tardymui; patys apylinkės žmo-
nės i teismini tardymą nebuvo šaukiami. Pripažinimu buvo va-
dinamas šalies pareiškimas apie tokią aplinkybę, kuri turi įro-
domąją reikšmę priešingos šalies naudai; bet kuriai šaliai raš-
tu ar žodžiu teisme pačiai pripažinus tokią aplinkybę, faktas
buvo laikomas įrodytu. Šalims susitarus, įstatymai leido pra-
šyti teismą jų bylą išspręsti pagal priesaiką, kurią viena iš jų
apsiima duoti; šalį prisaikdindavo dvasininkas bažnyčioje, ir

210
tai buvo laikoma j rodymu, kuris jokiais kitais įrodymais nega-
lėjo b ū t i paneigtas.
Įstatymų buvo nustatytas įrodymų patikrinimas ir patikri-
n i m o b ū d a i : vietos apžiūra, žinovų išvados ir dokumentų pa-
tikrinimas.
Baigęs teisminį nagrinėjimą, teismas skelbė vadinamąją rezo-
l i u c i j a , o galutinis sprendimas šalims buvo pranešamas ne vėliau
kaip per dvi savaites.
Apeliacinėse instancijose civilinės bylos iš esmės buvo nag-
rinėjamos ta pačia tvarka. Šalių neatvykimas į apeliacinę ins-
tancija netrukdė jai priimti sprendimo; šiuo atveju vienos šalies
neatvykimas neatimdavo teisės kitai šaliai duoti teismui savo
paaiškinimus.
Teisėtos vados baudžiamajai bylai pradėti buvo privačių as-
menų skundai, policijos ir pareigūnų pranešimai, atvykimas pri-
sipažinti. Bylą kėlė valstybės gynėjas arba teismo tardytojas.
Nusikaltimo fakto buvimą ir kaltuosius asmenis nustatinėjo
kvotos organai, dažniausia policija. Bet politinio pobūdžio kvota
atlikdavo specialūs - žvalgybos ar politinės policijos - organai,
Lietuvoje, kaip minėta, skirtingu l a i k u veikę ir Įvairiai vadinti.
Parengtini tardymą baudžiamosiose bylose atlikdavo teismo
tardytojai valstybės gynėjų prižiūrimi. Jie rinkdavo ir pagal pro-
ceso reikalavimus Įtvirtindavo Įrodymus: kaltinamojo bei liudy-
tojų parodymus, apylinkės žmonių parodymus, daiktinius ir ra-
šytinius įrodymus, organizuodavo ekspertizes. Atliekant tardy-
mo veiksmus, tardytojui turėjo padėti policija. Gynėjams daly-
v a u t i per parengtinį tardymą nebuvo leidžiama. Baigus tardy-
mą, visa bylos medžiaga buvo pateikiama kaltinamajam ir jo
pageidavimu galėjo būti papildoma.
I k i t e i s m i n ė veikla baigdavosi tardymo surinktos medžiagos
tikrinimu ir kaltinamojo akto surašymu; tai turėjo atlikti valsty-
bės gynėjas. Po to teismo sudėtis remdamasi vieno teisėjų pra-
nešimu ir valstybės gynėjo išvada sprendė Įrodymų pakanka-
mumo klausimą ir priimdavo nutartį dėl bylos perdavimo teis-
me n a g r i n ė t i .
Teismo posėdis prasidėdavo kaltinamojo akto paskelbimu.
Po to buvo tardomi teisiamieji, apklausiami liudytojai, tikrina-
mi kiti Įrodymai. Teismas Įrodymus turėjo vertinti laisvai, vado-
vaudamasis vidiniu Įsitikinimu. Jei teisiamojo prisipažinimas ne-
kėlė abejonių, o proceso dalyviai nereikalavo teisminio tardy-
mo, teismas galėjo iš karto pereiti prie baigiamųjų ginčų -vals-
tybinio ar privataus k a l t i n t o j o ir gynėjo kalbų ir teisiamojo pas-
kutinio žodžio. Teisiamojo gynėjas ginamojoje kalboje ir teisia-
masis paskutiniame žodyje neturėjo teisės kalbėti klausiniais,
neliečiančiais bylos esmės; apie religiją, įstatymus ir valdžią jie
privalėjo atsiliepti tik pagarbiai.
Nuosprendžio esmė buvo skelbiama tuoj pat ji priėmus, o de-
talus ir motyvuotas jo turinys - ne vėliau kaip po dviejų savaičių.
Nuosprendžiai pagal pobūdi buvo skirstomi Į negalutinius, t. y.
tokius, kurie dar galėjo būti peržiūrimi apeliacine tvarka, ir galu-
t i n i u s , kurie tegalėjo būti peržiūrimi ne iš esmės, o tik dėl jų tei-
sėtumo, t. y. kasacine tvarka. Kol terminai šalims skųstis nebuvo
pasibaigė, nuosprendis buvo laikomas neįsiteisėjusiu.
Baudžiamųjų bylų nagrinėjimas karo teismuose turėjo savo
ypatumų. Kariuomenės teismas vadovavosi procesinėmis nor-
momis, išdėstytomis Rusijos 1869 m. Karo į s t a t ų r i n k i n i o
XXIV knygoje. Karo lauko teismų veiklos baudžiamosios pro-
cesinės normos apskritai nelietė.
KETVIRTAS SKYRIUS

I. LIETUVOS OKUPACIJA
IR TARYBŲ VALDŽIOS ĮVEDIMAS 1940-1941 m.
LIETUVOS INKORPORACIJA l TSRS SUDĖT[

1. Tarybų Sąjungos ir Lietuvos 1939 m. spalio 10 d.


savitarpio pagalbos sutarties sudarymas ir Lietuvos okupacija
1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija įžengė į Vakaru Ukrai-
na, Vakarų Baltarusiją ir į Vilniaus kraštą. 1939 m. rugsėjo 28 d.
Vokietijos užsienio reikalu ministras J. Ribentropas ir TSRS už-
sienio reikalų komisaras V. Molotovas pasirašė slaptąjį proto-
kolą ir pasidalijo Lietuva: dešinysis Nemuno krantas teko Tary-
bų Sąjungai, kairysis - Vokietijai.
Lietuvos vyriausybė per TSRS reikalų patikėtinį N. Pozdnia-
kovą pranešė TSRS vyriausybei, kad norėtu tartis dėl Vilniaus
miesto ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai. Rugsėjo pabaigo-
je užsienio reikalų komisaras V. Molotovas Lietuvos pasiuntiniui
L. Natkevičiui pareiškė, kad TSRS vyriausybė norėtų tartis su Lie-
tuvos ministru pirmininku arba su užsienio reikalu ministru. 1939 m.
spalio 3 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys išskrido į
Maskva. J. Stalinas jam pranešė, kad TSRS ir Vokietija sudarė
sutarti, pagal kuria didesnė Lietuvos teritorijos dalis teko Tarybų
Sąjungai, o pasienio ruožas - Vokietijai 1 .
J. Stalinas ir V. Molotovas, piršdami Lietuvos delegacijai Vil-
niaus miesto ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai ir savitarpio
pagalbos sutartį įtikinėjo, jog ji nekelia grėsmės Lietuvos nepri-
klausomybei ir kad TSRS karinių dalinių įvedimas pagal tą su-
tarti bus tikra Lietuvos gynimo nuo užpuolimo garantija, ka-
riuomenė padės u ž t i k r i n t i Lietuvos saugumą ir kartu TSRS sau-
gumą, kadangi niekas iš imperialistu neįsitvirtins Lietuvoje. Jie
tiesiog pareikalavo sutikti su Raudonosios armijos įvedimu į
Lietuva. Kaip pažymėjo tuometinis užsienio reikalų ministras
J. Urbšys, pasirinkimas Lietuvos vyriausybei buvo toks: arba pa-
sirašo TSRS reikalaujama savitarpio pagalbos sutarti, suteikian-
čia TSRS vyriausybei teise dislokuoti tam tikrose Lietuvos teri-
torijos vietovėse sutartą kiekį įgulos ir atgauna V i l n i ų ir Vil-
niaus kraštą, arba sutarties nepasirašo, negauna Vilniaus ir su-
eina į karinį k o n f l i k t ą su Tarybų Sąjunga, kuris Lietuvai būtų
aiškiai pražūtingas 2 . Lietuvos delegacija (užsienio reikalu mi-
nistras J. Urbšys, premjero pavaduotojas K. Bizauskas ir kariuo-
menės vadas generolas S. Raštikis) buvo priversta priimti Tary-
bų Sąjungos pasiūlymus ir sutarti pasirašyti.
Sutarties šeštame straipsnyje buvo pasakyta, kad šalys pasi-
žada nesudarinėti bet kurių sąjungų ir nedalyvauti koalicijose
prieš vieną iš susitariančių šalių. Septintame straipsnyje pabrėžta,
kad sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi pažeisti susita-
riančių šalių suvereniu teisių, ypač jų valstybinės santvarkos,
ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir apskri-
tai nesikišimo į vidaus reikalus principo.
Lietuvos vyriausybė labai sąžiningai vykdė sutarties reikala-
vimus, tačiau TSRS vyriausybė be jokio pagrindo ją apkaltino
sabotuojant sutartį, kad esą dingsta raudonarmiečiai, Lietuva
sudariusi slaptą karinę sąjungą su Latvija ir Estija prieš Tarybų
Sąjungą. 1940 m. gegužės 25 d. V. Molotovas Lietuvos pasiun-
t i n i u i L. Natkevičiui padarė TSRS vyriausybės pareiškimą:
1) kad neseniai iš Lietuvoje esančių tarybinių karinių daliniu
vėl dingę du kareiviai; 2) Tarybų Sąjunga esą tikrai žino, jog
kareivių dingimą organizuoja asmenys, esantys Lietuvos vyriau-
sybės organų globoje, -jie nugirdą tarybinius karius, į t r a u k i a
juos į nusikaltimą ir paskui paruošia jų pabėgimą arba juos su-
naikiną. Toliau sakoma, jog TSRS vyriausybė laiko tokį Lietu-
2
Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais. Vilnius, 1988. P. 34.

214
vos vyriausybės elgesį provokaciniu ir reikalauja, kad Lietuvos
vyriausybė nutrauktu provokacinius veiksmus ir imtųsi priemo-
nių dingusiems kariams surasti ir juos pristatyti į g u l u vadovy-
bei. V. Molotovas pagrasino, kad jeigu reikalavimai nebus pa-
t e n k i n t i , Tarybų Sąjungos vyriausybė imsis k i t ų priemonių .
Lietuvos vyriausybė jokių kareiviu dingimo faktų nenustatė
ir kreipėsi Į TSRS vyriausybe, kad pateiktų duomenų apie orga-
nus ir asmenis, kaltus dėl karių dingimo. Tačiau TSRS vyriausy-
bė jokių duomenų pateikti negalėjo.
1940 m. birželio 7 d. TSRS užsienio reikalų komisaras V. Mo-
lotovas Lietuvos ministrui pirmininkui A. Merkiui pareiškė, kad
Lietuva esą sudarė su Latvija ir Estija karinę konvenciją prieš
Tarybų Sąjunga. Iš tikrųjų jokia konvencija nebuvo sudaryta.
Tarybų Sąjungos 1940 m. birželio 14d. notoje Lietuvos
vyriausybei nurodyta, kad esančios panaudotos nežabotos rep-
resijos prieš Lietuvos piliečius, aptarnaujančius Tarybų Sąjun-
gos karinius d a l i n i u s , ir tai daroma siekiant ne tik padaryti ne-
įmanomą tarybinės kariuomenės daliniu buvimą Lietuvoje, bet
ir sukelti priešišką nusistatymą jų atžvilgiu ir paruošti tu dalinių
užpuolimą. Toliau notoje sakoma: "Tarybų Sąjungos vyriausy-
bė mano, kad panaši padėtis ilgiau negali trukti. Tarybų Sąjun-
gos vyriausybė laiko būtinai reikalingu ir skubiu: 1) kad vidaus
reikalu ministras K. Skučas ir saugumo departamento viršinin-
kas A. Povilaitis būtų atiduoti teismui kaip tiesiog kalti už provo-
kacijos veiksmus prieš Tarybų Sąjungos įgulas Lietuvoje; 2) kad
tučtuojau Lietuvoje būtų sudaryta vyriausybė, sugebanti ir no-
rinti užtikrinti Tarybų Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio pagalbos
sutarties padorų vykdymą ir ryžtinai nuslopinti sutarties priešus;
3) kad tučtuojau būtų užtikrintas laisvas Tarybų Sąjungos kariuo-
menės dalinių įėjimas į Lietuvos teritoriją, kurie bus įkurdinti
pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose ir bus pakankamai
gausūs, kad galėtu užtikrinti galimumą įgyvendinti Tarybų Są-
jungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią pro-
vokaciniams veiksmams, nukreiptiems prieš Tarybų Sąjungos įgu-
las Lietuvoje. Tarybų Sąjungos vyriausybė tų reikalavimų įgyven-
dinimą laiko pirmaeile sąlyga, be kurios neįmanoma užtikrinti
Tarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties pado-
raus ir lojalaus vykdymo" 4 . Šie ultimatyvūs reikalavimai rodė, kad
Tarybų Sąjunga okupuoja Lietuvą, nes visiškai nepaisoma Lietu-
vos suvereniteto ir jos teritorijos neliečiamybės.
Tarybų Sąjungos vyriausybė atmetė generolo S. Raštikio kan-
didatūrą i ministro pirmininko postą. V. Molotovas pareiškė:
"... kaip jūs galite be mūsų žinios ir be mūsų pritarimo skirti
naują ministrą pirmininką" 5 .
1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos prezidentas An-
tanas Smetona, nenorėdamas aprobuoti Lietuvos nepriklauso-
mybės praradimo, išvyko į Vokietiją. Naujos vyriausybės suda-
rymą jau kontroliavo TSRS vyriausybės Įgaliotinis užsienio rei-
kalų komisaro pavaduotojas V. Dekanozovas.
Tarybų Sąjungos vyriausybė Lietuvos aneksiją [formino pa-
naudojusi 1938 metų Lietuvos Konstituciją. Ministras pirminin-
kas A. Merkys, pagal Konstitucijos 72 straipsnį einąs preziden-
to pareigas, V. Dekanozovo nurodymu pavedė sudaryti vyriau-
sybę žurnalistui J. Paleckiui. Prof. M. Riomerio teigimu, pagal
Konstituciją, Respublikos Prezidentui išvykus į užsienį, minist-
ras pirmininkas tiktai jį pavaduoja, tačiau valstybei nevadovau-
ja, tik atlieka atskirus jo galios veiksmus ir nepriima visos prezi-
dento galios 6 . Tačiau TSRS reikalavimu A. Merkio vadovauja-
ma vyriausybė priėmė nutarimą, kad prezidento išvykimas toly-
gus jo atsistatydinimui.
Pagal 1938 metų Lietuvos Konstitucijos 72 straipsnį paskir-
tas ministru pirmininku J. Paleckis užėmė prezidento postą, o
A. Merkys atsistatydino. Pagal Konstitucijos 102 straipsnį, mi-
nistras pirmininkas, gavęs prezidento postą, negali eiti ministro
pirmininko pareigų, todėl šias pareigas vykdė jo pavaduotojas.
Naujos vyriausybės sudėtis buvo tokia: ministras pirmininkas

216
J. Paleckis, jo pavaduotojas, užsienio reikalų ministras ir laiki-
nai einas švietimo ministro pareigas V. Krėvė-Mickevičius, kraš-
to apsaugos ministras ir kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas,
teisingumo ministras P. Pakarklis, finansų ministras ir laikinai
einas susisiekimo ministro pareigas E. Galvanauskas, žemės ūkio
m i n i s t r a s ir l a i k i n a i einas vidaus reikalu ministro pareigas
M. Mickis, sveikatos apsaugos ministras L. Koganas.
Faktiškai .J. Paleckis gavo prezidento valdžių iš TSRS reika-
lų patikėtinio N. Pozdniakovo ir vyriausybės įgaliotinio V. De-
kanozovo. Tai buvo konstitucinis perversmas, skirtas komunis-
tinei "proletariato diktatūros revoliucijai" 7 .
Pasak M. Riomerio, naujoji vadinamoji Liaudies vyriausybė
Tarybų Sąjungos jai skirtos funkcijos nesuprato. Ji naiviai pasiti-
kėjo Tarybų Sąjungos valdžios sąžiningumu ir manė, kad išlaisvins
Lietuvos valstybe nuo "plutokratinio", reakcinio A. Smetonos tau-
tininkų režimo ir pasuks demokratijos ir liaudiškumo linkme 8 .
Liaudies vyriausybė paskelbė savo politinę programa, grindžia-
ma tokiais principais: užsienio politikoje palaikyti normalius san-
tykius su visomis valstybėmis ir iš tikrųjų nuoširdžius su Tarybų
Sąjunga; krašto suklestėjimui pasiekti dėti pastangas, kad būtų
apsaugotos visos liaudies teisės, pakelti kultūrinį gyventoju lygį
ir materialinę gerove; tarp artimiausių uždavinių buvo politinės
santvarkos pertvarkymas (paleisti seimą, panaikinti cenzinius rin-
kimus, paleisti politinius kalinius, uždaryti privilegijuotas sąjun-
gas ir partijas); tautybių lygybės įgyvendinimas ir šovinizmo tarp
tautų pašalinimas; sveikatos apsaugos gerinimas ir švietimo plė-
tojimas. Apie proletariato diktatūros įvedima nebuvo nė žodžio.
LKP CK stengėsi įtraukti į vyriausybės sudėtį komunistus.
1940 m. birželio 19 d. vidaus reikalų ministru buvo paskirtas
LKP narys M. Gedvilas, darbo ministru - M. Jučas-Kučinskas,
susisiekimo-S. Pupeikis, švietimo-A. Venclova, valstybės kon-
trolieriumi paskirtas L. Adomauskas. Liaudies vyriausybė klausė
LKP CK, o šis aklai vykdė VKP (b) CK reikalavimus.

217
LKP CK 1940 m. birželio 18 d. atsišaukime sveikino Liaudies
vyriausybės pažadus vykdyti sutarti su TSRS, įsipareigojimus su-
t e i k t i l i a u d ž i a i demokratines teises ir ragino išvalyti valdžios apa-
ratą nuo "liaudies priešų" ir juos izoliuoti, uždrausti antivalstybi-
nes organizacijas, legalizuoti LKP, profsąjungas, konfiskuoti pa-
bėgusiu i užsieni asmenų turtą, kovoti su spekuliacija 9 .
Nuo birželio 18 d. i k i rugpjūčio mėnesio iš d e v y n i ų kalėji-
mų ir dviejų stovyklų buvo paleista 516 politinių kalinių 1 0 . Bir-
želio 25 d. legalizuota LKP, o birželio 28 d. - komjaunimo or-
ganizacija.
1940 m. birželio 18 d. atitinkamu ministrų įsakymais pakeis-
ti m i n i s t r ų pavaduotojai, generaliniai sekretoriai, departamen-
tų direktoriai, miestų burmistrai, apskričių viršininkai ir karo
komendantai, v a l s t y b i n i ų ekonominių į m o n i ų vadovai. Iš dvyli-
kos svarbiausių miestų burmistrų nušalinti vienuolika ir paskir-
ti nauji, iš dvidešimt trijų antraeilių miestų burmistrų paskirta
devyniolika n a u j ų , naujai paskirti 175 valsčiaus viršaičiai". Bu-
vo keičiami ir policijos viršininkai, teisėjai ir prokurorai. Iš kar-
to prasidėjo represijos. Ankstesnieji valdžios pareigūnai buvo
areštuojami, be jokios kaltės teisiami kaip liaudies priešai ir iš-
tremiami į koncentracijos stovyklas.
Ministrų Tarybos 1940 m. liepos 29 d. nutarimu buvo likvi-
duota p o l i c i j a ir visuomenės tvarkos apsauga perduota milici-
j a i . Milicija turėjo saugoti valstybės santvarką, prižiūrėti val-
džios aktų vykdymą, garantuoti tvarką ir ramybę, kovoti su nu-
s i k a l t ė l i a i s . Kandidatus į miliciją siūlė fabrikų ir įmonių, kurio-
se dirbo ne mažiau kaip 50 žmonių, darbininkų komitetai, tary-
bos ir profsąjungų valdybos.
Sunkiau buvo pakeisti teisingumo įstaigų ir žinybų darbuo-
tojus, nes naujai valdžiai tinkančių parengtu kadrų nebuvo, to-
dėl 1941 metų pradžioje Teisingumo liaudies komisariate dar
dirbo 55 senieji valdininkai 1 2 .

218
Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Liaudies kariuomene
ir iš jos pašalinti nepatikimi karininkai. Ministru Tarybos 1940 m.
birželio 25 d. nutarimu atleista 17 generolų ir 33 aukštesnieji
karininkai. Atleistieji ir dalis neatleistų Lietuvos kariuomenės
karininkų buvo ištremti į Sibirą. Buvo ištremti 329 kareiviai ir
276 karininkai 1 3 .
Vidaus reikalų ministro 1940 m. birželio 19 d. įsakymu už-
daryta Tautininkų sąjunga ir visi jos padaliniai, nuo birželio 27 d.
sustabdyta visų draugijų ir jų padalinių veikla.
1940 m. liepos 2 d. Ministrų Taryba nutraukė konkordatą su
Vatikanu ir nutarė nemokėti dvasininkams algų, iš mokyklų ir
kariuomenės atleido kapelionus, įvedė civiline metrikaciją, pa-
naikino privalomą bažnytinių švenčių šventimą, uždarė kleri-
kalines pasaulietines ir klerikalines religines organizacijas.
Prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus tvirtinimu, vadinamoji Liau-
dies vyriausybė tikrosios valdžios neturėjo. Ji buvo bejėgė, tačiau
už viską, kas dėjosi Lietuvoje, turėjo atsakyti savo tautai. Vidaus
reikalu ministerijoje buvo Maskvos atsiusti valdininkai. Ministeri-
ja vykdė LKP CK ir V. Dekanozovo nurodymus, o ne vyriausy-
bės įsakymus. Tarybinė atstovybė ir Tarybų Sąjungos įgaliotinis
V. Dekanozovas duodavo nurodymus komunistų partijai, spau-
dos organams, Eltai, reikalavo atleisti vienus ar kitus valdinin-
kus, šeimininkavo ministerijose, kurioms vadovavo komunis-
tai. Raudonosios armijos vadai ultimatyvia forma reikalavo leisti
demonstracijas ir eisenas ir jas organizuoti. Kai dėl tokios ne-
normalios padėties ministro pirmininko pavaduotojas V. Krėvė
kreipėsi į TSRS Liaudies Komisarų Tarybos pirmininką V. Mo-
lotovą, kad neleistų TSRS atstovams kištis į Lietuvos vidaus rei-
kalus, šis atsakė, kad prezidentas A. Smetona savo politika pri-
vertė Tarybos Sąjungos vyriausybę kariška jėga okupuoti Lietu-
vą ir nors tarybinė vyriausybė yra sudariusi su Vokietijos vy-
riausybe draugišką sutarti, bet toji sutartis neatleidžia jos nuo
atsargumo žygių. Todėl visai nemanydama kištis į pasaulinį ka-

219
ra, s i a u č i a n t i Vakaruose, saugumo sumetimais tarybinė vyriau-
sybė turėjo okupuoti tiek Lietuva, tiek ir kitas Baltijos šalis.
Tarybų Sąjungos vyriausybė nutarė įtraukti Baltijos valstybes į
"tarybinių respublikų šeimą'' 1 4 .
Nepaisant LKP CK ir TSRS atstovų kišimosi į vyriausybės
veikla, Liaudies vyriausybė sprendė socialinius-ekonominius už-
davinius. 1940 m. birželio 17 d. finansų ministro įsakymu buvo
uždrausta didinti prekių kainas, sunkinti prekybos sąlygas ir plės-
ti spekuliacijų. Prekybos ir pramonės įmonių savininkams už-
drausta slėpti prekes ir sudaryti nenormalias jų atsargas. Savi-
ninkai buvo įpareigoti rūpestingai tvarkyti įmones ir jas plėsti.
Žemės ūkio savininkai privalėjo gerai ūkininkauti ir didinti že-
mės ūkio produktu gamybą. Darbininkai ir tarnautojai turėjo
laikytis darbo drausmės, didinti darbo našumą. Buvo išleistas vals-
tybinių įmonių įstatymas ir pakeistas valstybės kontrolės įstaty-
mas. Valstybės kontrolierius prižiūrėjo valstybės pajamas ir išlai-
das, skolas ir atskaitomybę, kad visose valstybės finansų ir ūkio
srityse būtų dirbama teisingai ir tikslingai. Valstybės kontrolė re-
vizavo valstybines, savivaldybių ir privačias įmones, kurių žinioje
buvo valstybės turtas arba kurios naudojosi valstybės kreditais.
Buvo priimtas sveikatos ir socialinės apsaugos įstatymas, dar-
bininkų ir tarnautojų butų statybos fondo įstatymas.
1940 m. liepos 20 d. priimtas ūkio planavimo tarybos statu-
tas. Jame sakoma, kad plačiųjų gyventojų sluoksnių gerovei kelti,
visų tautos ūkio šakų gamybai padidinti bei atpiginti ir visų iš-
teklių bei jėgų įtraukimo į gamybos procesą planams parengti,
parengtų planų vykdymui kontroliuoti ir rekomendacijoms reng-
ti sudaroma ūkio planavimo taryba. Jos parengtus planus tvirti-
no Ministrų Taryba.
Liaudies vyriausybė neturėjo tikslo daryti socialistinių per-
tvarkymų ir spręsti valstybės santvarkos keitimo klausimo. To-
dėl TSRS vyriausybės įgaliotinis V. Dekanozovas, vykdydamas
Tarybų Sąjungos planą inkorporuoti Lietuvą į TSRS sudėtį, pa-
reikalavo, kad vyriausybė priimtų Liaudies seimo rinkimų įsta-
14
Lietuvių archyvus. Bolševizmo metai. Kaunas, 1942. T. 2. P. 11.

220
tyma ir s k u b i a i surengtu seimo rinkimus. Liaudies seimo rinki-
mų Įstatymas paskelbtas liepos 6 dienų. Remiantis šiuo įstaty-
mu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta i 8 apygardas. Kiekvie-
noje apygardoje buvo pasiūlyta tiek kandidatu, kiek reikėjo iš-
r i n k t i seimo n a r i ų . LKP sudarė vadinamąja Lietuvos darbo są-
jungą, kuri parinkdavo kandidatus ir juos patvirtindavo apskri-
čių miestuose sušaukti "darbo žmonių susirinkimai".
Vadovaujantis rinkimų įstatymu, balso teisę gavo piliečiai,
sukakę 21 metus. Teisės dalyvauti rinkimuose neturėjo tie, kam
teismas atėmė teises, išskyrus atvejus, kai teisės atimtos dėl po-
l i t i n i o nusikaltimo; taip pat teisti už vagystes, sukčiavimą, sveti-
mo turto pasisavinimą, vogtų daiktų pirkimą arba slėpimą, ky-
šių ė m i m ą ir kitus nusikalstamus darbus, kurie plėšia žmogaus
garbę, j e i nuo teismo nuosprendžio nepraėjo penkeri metai; kvo-
čiamieji ir tardomieji, įtariant padarius nusikaltimą, už kuri gre-
sia t e i s i ų atėmimas, arba tokį, kuris nuplėšia žmogaus garbę;
globojamieji teismo sprendimu. Rinkėjų sąrašai nebuvo suda-
ryti. Į balsavusiųjų pasus buvo dedamas spaudas "balsavo". Rin-
kimai vyko liepos 14-15 dienomis. Seimo rinkimų išvakarėse -
liepos l L ir 12 dienomis - areštuoti keli tūkstančiai žmonių, va-
d i n a m ų j ų liaudies priešų. Į Liaudies seimą buvo išrinkti 79 at-
stovai (vienas į posėdžius neatvyko). Iš 78 atstovu buvo 21 dar-
bininkas, 25 valstiečiai, 27 inteligentai ir tarnautojai, l amati-
ninkas, l kumetis, 3 kareiviai. Pirmasis teismo posėdis buvo su-
šauktas liepos 21 dieną. Seimas patvirtino šią darbotvarkę:
1) Lietuvos santvarkos klausimas; 2) apie Lietuvos įėjimą į Ta-
rybų Sąjungos sudėtį; 3) žemės nacionalizacija; 4) bankų ir stam-
biosios pramonės nacionalizacija.
Liaudies seimas, neturėdamas j o k i ų liaudies įgaliojimų, spe-
kuliuodamas liaudies valia, paskelbė Lietuvą "tarybine socialis-
tine respublika". Už tarybinės santvarkos įvedimą pasisakė
M. Gedvilas (žemės ūkio ministras), D. Ročius (žemės ūkio dar-
bininkas), S. Vainauskienė (Palangos miesto burmistre), R. Že-
benka (agronomas), B. Abdulskaitė (valstietė). Tiek kalbų už-
teko tarybų valdžiai įvesti. Įstoti į TSRS sudėtį pasiūlė A. Snieč-

221
kus. Pranešimą dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungos sudėtį
padarė teisingumo ministras P. Pakarklis 15 . Lietuvos įstojimui į
TSRS pritarė P. Cvirka, Liudas Gira, Latvis-Fridmanas, M. Meš-
kauskienė, T. Tamulevičius. P. Pakarklis įrodinėjo, kad tik įsto-
jus į TSRS bus garantuotas Lietuvos valstybės suverenitetas,
tikras pramonės ir žemės ūkio pakilimas, tautinės kultūros su-
žydėjimas, "medžiaginiu ir dvasinių liaudies jėgų išvystymas".
Liaudies seimas, išrinktas nedemokratiniu būdu, tautai ne-
atstovavo ir todėl negalėjo spręsti politikos, ekonomikos ir kul-
tūros klausimu. Jis aklai vykdė TSRS vyriausybės Į g a l i o t i n i u nu-
rodymus. Seimas pamynė 1938 metų Lietuvos Konstituciją, jam
tokios galios nesuteikusia. Liaudies seimas, pasak profesoriaus
M. Riomerio, atliko savo, bet ne Lietuvos liaudies darbą, atliko
pakelta n u o t a i k a ir sąžiningai, bona fide, iš t i k r ų j ų b ū d a m i sve-
timos p o l i t i n ė s jėgos sąmoningo, tikslaus, iš anksto paruošto ir
racionalaus sprendimo agentai 1 6 . "Visa, kas nuo birželio 15 iki
liepos 21 dienos vyko Lietuvoje - tai buvo tiktai šios sovietų
jėgų spaudimu pagristos jų politikos inscenizavimas, sui generis
politinio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmo-
ningas veikėjas buvo Lietuvos kompartija, režisieriais buvo De-
kanozovas su Pozdniakovu, Molotovui ir Stalinui vadovaujant,
o agentais buvo Liaudies vyriausybė ir Liaudies seimas." 1 7
1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė
Lietuvos TSR i Tarybų Sąjungos sudėti sąjunginės respublikos
teisėmis.

2. Tarybinė konstitucija ir jos ypatybės


Liaudies seimas 1940 m. liepos 23 d. išrinko 11 narių konstitu-
cinę komisiją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą. Pa-
rengtą konstitucijos projektą Liaudies seimas priėmė rugpjūčio
25 dieną. Konstitucija skelbė, kad Lietuvos TSR yra socialisti-
nė darbininkų ir valstiečių valstybė, p o l i t i n į jos pagrindą suda-
ro Darbo žmonių deputatų tarybos. Ši konstitucija turėjo k e l e -
tą ypatybių, skyrusių ją nuo kitų respublikų konstitucijų. Ji už-
fiksavo t r i j ų socialinių-ekonominių sanklodų - socializmo, pri-
valaus ūkio (kapitalizmo) ir smulkiosios prekių gamybos bu-
vimą. K o n s t i t u c i j o j e pasakyta, kad socialistinio ūkio pagrindą
sudaro valstybinė gamybos priemonių nuosavybė: žemė, jos
gelmes, vandenys, miškai, stambios gamyklos, fabrikai, trans-
portas, bankai, ryšių priemonės. Skyrėsi nuo kitu respublikų
ir kooperatinė nuosavybė, nes ji buvo organizuota Lietuvos
Respublikos kooperatiniu susivienijimų pagrindu ir nebuvo ko-
operatinė-kolūkinė, kadangi nebuvo kolūkių. Privataus ūkio
kapitalistinę nuosavybę sudarė stambesnieji valstiečiu ūkiai ir
smulkios kapitalistinės įmonės mieste, o smulkiaprekę nuosa-
vybę - smulkūs valstiečių ūkiai, namudininkai ir amatininkų
dirbtuvėlės.
1940 metų Konstitucija neskelbė išnaudojimo panaikinimo, so-
cialistinės visuomenės sukūrimo, o tai formulavo kaip tikslą.
1940 m. rugpjūčio 25-26 d. Liaudies seimas pradėjo kurti Ta-
rybų Lietuvos valstybini aparatą. Jis pasiskelbė Laikinąja Aukš-
čiausiąja Taryba, išrinko Prezidiumą, sudarė Liaudies Komisa-
rų Tarybą ir išrinko Aukščiausiąjį teismą. Kuriant valstybini apa-
ratą buvo atleisti ne iš darbininkų ir dvaro valstiečių kilę patyrę
darbuotojai ir vieloj jų paskirti mažai išsilavinę ir be jokio paty-
rimo asmenys. Buvę valstybės tarnautojai buvo represuojami ir
ištremiami. LKP CK griežtai kritikavo liaudies komisarus, ne-
skubėjusius atleisti senų darbuotojų ir priimti neparengtų dirb-
ti proletarų. Antai Žemės ūkio komisariate dirbo 60 proc. senų
darbuotoju, o Finansų komisariate net 81,7 proc. Panaši padė-
18
tis buvo Teisingumo, Sveikatos apsaugos komisariatuose .
1940 m. lapkričio 5 d. LKP (b) CK biuras įpareigojo liaudies
komisarus per dvi savaites atleisti iš vadovaujančių postų bur-
žuazijos atstovus.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m.
lapkričio 12 d. Įsaku vietoje apskričių viršininkų, miestų bur-
mistru, valsčių viršaičiu, kaimų seniūnų sudaryti laikinieji vyk-
d o m i e j i komitetai. Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Š i a u l i ų mies-
tų ir apskričių centrų vykdomieji komitetai buvo sudaromi iš
pirmininko, jo pavaduotojo, sekretoriaus ir 2-6 nariu, o vals-
čių, miestelių ir apylinkių - iš pirmininko, jo pavaduotojo ir
sekretoriaus. Parinkti apskričių ir respublikinio pavaldumo
m i e s t ų v y k d o m ų j ų k o m i t e t ų sudėtį buvo pavesta Liaudies Ko-
m i s a r ų Tarybai ir ją tvirtino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-
mas. Apskričių centrų, valsčių, m i e s t e l i ų ir apylinkių vykdo-
m ų j ų komitetų sudėtį pavesta tvirtinti patiems apskričių vyk-
domiesiems komitetams. Iki 1940 m. gruodžio 29 d. buvo su-
daryti visu 23 apskričiu, 36 miestų, 267 valsčių ir 1866 apylin-
k i ų vykdomieji komitetai 1 9 .
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. lapkričio 30 d.
išleido įsaką "Dėl Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo" 2 0 .
Pagal šį įsaką buvo sudaryti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teis-
mas, apygardų teismai ir liaudies teismai. Liaudies teismų tei-
sėjus rinko apskričių vykdomieji komitetai, o miestuose - mies-
tų vykdomieji komitetai. Liaudies tarėjus pagal Teisingumo liau-
dies komisariato 1940 m. gruodžio 15 d. instrukciją miestuose
rinko visuotiniai įmonių ir ištaigų darbuotojų susirinkimai, ka-
riniuose daliniuose-visuotiniai karių susirinkimai, o kaimuose
-valstiečių susirinkimai. Kandidatus i liaudies tarėjus siūlė vi-
suomeninės organizacijos ir darbo žmonių kolektyvai. Rinki-
mai vyko atviru balsavimu.
Lietuvos TSR konstitucijos 77 straipsnyje numatyti apskri-
čių teismai nebuvo organizuoti. Lietuvos TSR Aukščiausiosios
Tarybos Prezidiumas 1940 m. spalio 16 d. išleido įsaką "Dėl apy-
gardų teismų sudaigino". Apygardų teismų pirmininkus, jų pa-
vaduotojus ir narius, taip pat liaudies tarėjus rinko Aukščiau-
sioji Taryba penkeriems metams. Buvo sudaryti penki apygardų
teismai: Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Šiaulių ir Panevėžio.
Apygardų teismai buvo kasacinė instancija liaudies teismams ir
pirmąja instancija nagrinėjo svarbesnes bylas.

'''Tarybų Lietuvos valstybės ir teisės dvidešimtmetis. Vilnius, 1960. P. 55.


20
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1941. Nr. 1.

224
Aukščiausiasis teismas susidėjo iš pirmininko, dviejų pava-
d u o t o j u ir šešių narių, taip pat šešiolikos liaudies tarėjų. Sis teis-
mas prižiūrėjo kitų teismų darbą, turėjo baudžiamųjų ir civili-
nių bylu kolegijas.
Be to, buvo sudaryti specialūs teismai: Lietuvos linijinis ge-
l e ž i n k e l i o teismas ir karo tribunolai. Linijinio geležinkelio teis-
mo sudėti rinko Prezidiumas ir tvirtino Aukščiausioji Taryba.
Karo tribunolu organizacija ir kompetencija numatė karo tri-
bunolų ir karinės prokuratūros nuostatai.
Buvo paskirti Lietuvos TSR prokuroras, apskričių ir miestų
prokurorai. Lietuvos Vyriausiojo tribunolo, Apeliacinių rūmų,
V i l n i a u s , Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės prokura-
tūros ir teismu tardytojai buvo perduoti Lietuvos TSR proku-
roro ž i n i o n .

3. Valstybinio socializmo ekonomikos kūrimas


Tarybinė ekonomika buvo kuriama dviem būdais- nacionalizaci-
jos ir konfiskacijos. 1940 m. liepos 26 d. paskelbtas bankų nacio-
nalizacijos įstatymas 2 1 . Bankai buvo panaudoti valstybinei nuo-
savybei gausinti. Įstatymas apėmė ir privačių asmenų seifus,
draudimo ištaigas, taupomąsias kasas, tarpusavio kredito drau-
gijas ir lombardus. I nacionalizuojamus bankus buvo paskirti
komisarai. Nacionalizuota 17 stambių kredito ištaigų.
Dar iki nacionalizuojant privačias įmones, fabrikus buvo su-
rašytas stambesnių Įmonių turtas. Įmonėse ir fabrikuose suda-
ryti darbininkų komitetai, kurie kontroliavo įmonių savininkų
ir administracijos veikla, saugojo gamyklų turtą. 1940 m. liepos
pabaigoje prie Ministrų Tarybos sudaryta Nacionalizacijos ko-
misija. Į stambias įmones paskirti komisarai. Stambiose įmo-
nėse buvo sudarytos 3-5 asmenų komisijos iš Pramonės minis-
terijos, profsąjungų ir darbininkų komitetų atstovų. Komisijos,
vadovaujamos įmonių komisarų, per penkias dienas turėjo na-
cionalizuoti įmones.
Nors Pramonės nacionalizacijos įstatymas (l940 m. liepos
26 d.) buvo taikomas įmonėms, kuriose dirbo daugiau kaip
20 d a r b i n i n k u , ir mechanizuotoms įmonėms, turėjusioms ne ma-
žiau kaip 10 d a r b i n i n k u , tačiau buvo suvalstybintos ir kai ku-
rios įmonės, kuriose dirbo mažiau d a r b i n i n k u . Iki 1941 m. ge-
gužes mėnesio nacionalizuota daugiau kaip 1000 stambių ir vi-
d u t i n i ų įmonių 2 2 .
j n u m a t y t a s n a c i o n a l i z u o t i stambesnes prekybos Įmones
Prekybos m i n i s t e r i j a paskyrė 1600 komisaru. Buvo nacionali-
zuotos 1597 parduotuvės, restoranai, valgyklos, sandėliai. Na-
cionalizuoti 43 viešbučiai, 2555 namai, suvalstybintos trans-
porto priemonės 2 3 .
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. spalio 8 d. Įsa-
ku nacionalizuotos j u r i d i n i u ir fizinių asmenų laivininkystės įmo-
nės ir visas turtas, tačiau buvo numatytas 25 proc. laivų vertės
atlyginimas, nes daugelio laivų savininkai buvo užsieniečiai 2 4 .
Svarbia reikšmę okupacinei valdžiai turėjo žemės nacionali-
zacija ir žemės reforma. 1940 m. rugpjūčio mėnesį pradėta vyk-
dyti žemės reforma. Sudaryta Valstybinė žemės ūkio komisija ir
apskričių bei valsčių žemės ūkio komisijos. Pradėjo darbą ir Že-
mės tvarkymo departamentas. I dvarus paskirti komisarai. Mi-
n i s t r ų Taryba 1940 m. rugpjūčio 5 d. priėmė nutarimą "Dėl vals-
tybinio žemės fondo sudarymo" 2 5 . Į valstybinį žemės fondą bu-
vo paimta valstybinė ir savivaldybių žemė, dvarininku žemė su
sodybomis, trobesiais ir inventoriumi, visų bažnyčių, vienuoly-
nų ir r e l i g i n i u organizacijų žemė, piliečių, gyvenančių miestuo-
se, išskyrus darbininkus, eilinius tarnautojus, mokytojus ir nu-
sipelniusius asmenis, jeigu sklypas buvo iki 10 ha, žemė, ir že-
mė per 30 ha. Žemes gavo du trečdaliai visų prašančiųjų. Kita
žemė buvo atiduota tarybiniams ūkiams ir kitoms įstaigoms. Visi
miškai perduoti valstybės žinion.

226
Kitas valstybinės nuosavybės kūrimo būdas buvo konfiskaci-
ja ir sekvestracija. Konfiskacija buvo vykdoma pagal teismo nuo-
sprendžius kaip papildoma bausmė. Administracine tvarka bu-
vo konfiskuotas pabėgusiu i užsienį po 1940 m. birželio 15 d.
a s m e n ų turtas. 1940 m. birželio 2cS d. Aukščiausioji Taryba iš-
leido į s t a t y m ą "Dėl pasislėpusių Lietuvos piliečių turto konfis-
26
kavimo" . Pagal ji buvo konfiskuojamas piliečiu, po birželio
15 dienos dėl p o l i t i n i u motyvu išvykusiu i užsieni ir vidaus rei-
kalų m i n i s t r u i r e i k a l a u j a n t per mėnesi negrįžusių atgal, turtas.
1940 m. rugpjūčio 8 d. priimtas naujas įstatymas "Dėl asmenų,
pabėgusių iš Lietuvos ir besislapstančiu, turto konfiskavimo" 27 .
Konfiskavimą vykdė komisija, sudaryta iš vidaus reikalų minist-
ro, f i n a n s ų ministro, valstybės kontrolieriaus ir valstybės sau-
gumo departamento direktoriaus.
Sekvestras buvo vykdomas pagal Aukščiausiosios Tarybos
1940 m. gegužes 7 d. Įstatymą "Dėl nacionalinio ūkio valdymo
nepaprastame laikotarpyje" 2 8 . M i n i s t r ų Taryba finansų minist-
ro t e i k i m u galėjo sekvestruoti privačia įmone, jos savininkui
atsisakius vykdyti finansų ministro reikalavimą atnaujinti įmo-
nės v e i k l ą arba išplėsti gamybą. Sekvestruotos įmonės buvo
eksploatuojamos iždo sąskaita arba perduodamos privatiems
asmenims.

4. Teisės sistemos ypatumai


Teismai ir k i t i valstybės organai iki RTFSR kodeksų įvedimo,
t. y. iki 1940 m. gruodžio l d., taikė Lietuvos Respublikos įsta-
tymus kiek jie neprieštaravo 1940 m. K o n s t i t u c i j a i ir TSRS įsta-
tymams. Senieji Įstatymai iš dalies buvo keičiami ir papildomi.
Prezidiumo 1940 m. spalio 22d. įsaku papildyti Baudžiamojo
statuto 578 ir 639 s t r a i p s n i a i ir numatyta atsakomybė už kenki-
mą ir sabotažą. Už tyčinį turto sužalojimą ar sunaikinimą sie-
kiant pakenkti socialistiniam ūkiui buvo baudžiama 10 metų sun-

227
kiųjų darbų kalėjimo; už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi,
tyčini nesirūpinimą reikalais, siekiant susilpninti tarybų valdžių
arba sutrikdyti valstybės aparato veikimą, nustatyta kalėjimo
bausmė i k i 10 metu; už sąmoninga įstatymų arba sutarčių ne-
vykdymą, siekiant pakenkti socialistiniam ūkiui, - kalėjimas iki
5 metų. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. spalio
22 d. pakeitė Baudžiamojo statuto 562, 563 ir 568 straipsnius ir
už turto sužalojimą, padegimų, susprogdinimų nustatė 15 metų
laisvės atėmimo arba mirties bausme.
Griežtai buvo baudžiami nacionalizuotų įmonių savininkai,
akcininkai, tarnautojai, kurie savinosi pinigus, prekes ar kitų turtų.
Papildžius Baudžiamojo statuto 242 straipsnį sustiprinta at-
sakomybė už spekuliacijų. Spekuliacijos sąvoka apėmė slaptą
prekyba, kainų pakėlimų, prekių atsargų sudarymų, jų slėpimų
ir už tai buvo baudžiama nuo 5 iki 10 metų kalėjimo ir turto
konfiskavimu. Prezidiumo 1940 m. spalio 24 d. įsaku papildy-
tas Baudžiamojo statuto 2622 straipsnis ir sugriežtinta bausmė
už chuliganizmų iki 5 metų laisvės atėmimo.
Nuo 1940 m. gruodžio l d. įvedus RTFSR kodeksus, nusta-
tyta, kad išspręstos iki 1940 m. liepos 21 d. bylos, jeigu jų nuo-
sprendžiai neįvykdyti, turėjo būti perspręstos pagal RTFSR bau-
džiamąjį kodeksų. Civilinėse bylose teismo sprendimai buvo vyk-
domi tik peržiūrėti ir pripažinti vykdytinais.
Už nusikaltimus, padarytus iki okupacijos, asmenys buvo bau-
džiami pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksų. Tai buvo didžiau-
sias teisės principų ir teisingumo paneigimas. Juk Lietuvos Res-
publikoje daugelis veikų nebuvo laikoma nusikaltimais, o
RTFSR baudžiamasis kodeksas laikė jas pavojingomis tarybi-
nei santvarkai ir numatė žiaurias bausmes. Toks valdžios elge-
sys pavadintinas cinišku.
Buvo parengti ir nauji įstatymai - Santuokos ir metrikų, LTSR
švenčių, Prezidiumo įsakas "Dėl skolų išieškojimo", "Dėl mies-
telių ir pramonės vietovių žemės tvarkymo" ir kiti.
Svarbus buvo Liaudies seimo 1940 m. rugpjūčio 12 d. priim-
tas Santuokos ir metrikų įstatymas. Santuokos registravimas bu-
vo perduotas apylinkių metrikų vedėjams. Bažnytinės apeigos

228
neteko teisinės reikšmės. Vyrų santuokinis amžius buvo nusta-
tytas 18 metų, o merginų - 16 m e t ų . Vienintelis reikalavimas
buvo a b i e j ų besituokiančiųjų laisva valia. Nebuvo registruoja-
ma artimų g i m i n a i č i ų , sergančių psichine liga, užkrečiamomis
ligomis ir j a u s u s i t u o k u s i ų j ų santuoka. Nustačius, kad yra fakti-
nė santuoka, abiejų šalių sutikimu metrikų vedėjas turėjo teise
pripažinti santuoka nuo jos pradžios, nepaisant, kad ji nebuvo
niekur įregistruota.
Nustatytas abiejų sutuoktinių lygiateisiškumas ir jų turto at-
skirumas. Santuoka galėjo būti nutraukta liaudies teismo vieno
sutuoktinių reikalavimu.
Gimimo ir mirties faktus registravo taip pat metrikų vedėjai.
Nuo 1940 m. gruodžio l d. įsigaliojo 1926 m. RTFSR santuo-
kos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas.
Okupacinė valdžia prieš buvusius Lietuvos Respublikos valsty-
bės ir visuomenės veikėjus, inteligentus, karininkus, dvasininkus
ir pasiturinčius ū k i n i n k u s be jokios jų kaltės griebėsi represijų.
1941 m. birželio 14- 17 d. pagal TSRS valstybės saugumo komisa-
riato direktyvą iš Lietuvos buvo ištremta 34 260 žmonių 2 9 . Už
"antitarybinę" veiklą nuteisti 3 649 žmones. Tai uždraustų organi-
zacijų nariai, valstybės tarnautojai, karininkai ir kultūros veikėjai 30 .

II. VOKIEČIŲ OKUPACINIS


LIETUVOS VALDYMAS 1941-1945 m.

1. Okupaciniai valdymo institutai


Lietuvos teritoriją hitlerinė kariuomenė okupavo pirmosiomis ka-
ro dienomis. Iš pradžių aukščiausia valdžią turėjo pražygiuojan-
čių karinių dalinių vadai, o vėliau - karo lauko komendantūros.
1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įkurtas Lietuvių akty-
vistų frontas (LAF). LAF organizacijos pogrindyje buvo kuria-
mos ir Lietuvoje. 1941 m. birželio 23 d. vienas LAF vadovų
L. Prapuolenis paskelbė Laikinosios vyriausybės sudarymą. Mi-

229
nistru pirmininku buvo paskirtas K. Škirpa, tačiau Vokietijos
vyriausybė neleido jam išvykti iš Berlyno. Tada ministru pirmi-
ninku ir švietimo m i n i s t r u buvo paskirtas J. Ambrazevičius, vi-
daus reikalu ministru - pulk. J. Šlepetys, teisingumo - P. Mac-
kevičius, pramonės - A. Damušis, sveikatos - K. Vencius, susi-
siekimo - A. Navickis, kontrolės ir kartu prekybos - P. Vainaus-
kas, f i n a n s ų - J . Matulionis, darbo ir socialinės apsaugos-J. Pa-
j a u j i s , žemės ūkio - B. Vitkus, komunalinio ūkio - V. Landsber-
gis-Žemkalnis 3 1 . Partizanų jėgoms koordinuoti vyriausybė su-
darė Krašto gynimo taryba. Taryba organizavo apsaugos bata-
lionus ir aprūpindavo juos ginklais.
1941 m. birželio 25 d. buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srities
komitetas. Komiteto žinioje buvo Įvairios valdybos: krašto ap-
saugos, vidaus reikalų, finansų, prekybos, pramonės, žemės ūkio,
miškų ūkio, teisingumo, susisiekimo, švietimo, socialinio aprūpi-
nimo, sveikatos ir valstybės kontrolės. Komitetui buvo pavaldi ir
Vilniaus miesto savivaldybė, provincijos administracinės Įstaigos,
spaudos ir telegramų agentūra ELTA. Apskričių ir valsčių valdy-
mas pavestas Vilniaus miesto ir srities komitetui.
Laikinoji vyriausybė ir Vilniaus miesto ir srities komitetas
sudarė apskričių, miestu ir valsčių administracines įstaigas. Bu-
vo paskirti apskričiu viršininkai, miestų burmistrai, policijos va-
dai, gimnazijų direktoriai, aukštųjų mokyklų rektoriai. Per 43 gy-
vavimo dienas Laikinoji vyriausybė priėmė apie 100 įstatymų, nu-
tarimų ir potvarkių. Patys pirmieji buvo denacionalizacijos įsta-
tymai. Jais remiantis tarybinės valdžios nacionalizuoti fabrikai,
įmonės, namai ir kitas turtas buvo gražinamas buvusiems savi-
ninkams. Žemės denacionalizacijos įstatymas panaikino tarybi-
nę žemės reforma ir žemė iki 50 ha buvo grąžinta savininkams.
Vokiečiu okupantai turėjo tikslą kolonizuoti Lietuvą, todėl
Laikinosios vyriausybės priimtų įstatymų vykdyti neleido. Vil-
niaus miesto ir s r i t i e s komitetui nurodė nuosavybės klausimais
daryti, kas būtina, ir nacionalizuotus turtus sąžiningai valdyti.
Be to, pažymėjo, kad Laikinosios vyriausybės potvarkiai Komi-

31 S ū d u v i s N. E. V i e n ų vieni. Brooklyn, New York, 1964. P. 66.

230
tetui neprivalomi ir jis turi vykdyti karo lauko komendantūros
nurodymus 3 2 .
1941 m. liepos 28 d. reichskomisaras Lozė paskelbė apie vo-
kiečiu okupacinės valdžios įvedimą Ostlande. Ostlandas susidėjo
iš keturių generalinių sričių: Lietuvos, Latvijos, Estijos ir didesnės
dalies Baltarusijos. Lietuva buvo suskirstyta i šešias apygardas:
Vilniaus ir Kauno miestu, Vilniaus krašto, Kauno krašto, Šiaulių
ir Panevėžio. Lietuvai valdyti paskirtas generalinis komisaras
A. Rentelnas. 1941 m. rugpjūčio 5 d. jis pareiškė Laikinajai vyriau-
sybei, jog mano esant jos darbą baigtą ir perima krašto valdymą.
Generalinis komisaras turėjo didelį aparatą: politinę valdyba, eko-
nomine valdybą, krašto ūkio skyrių, teisės, propagandos, mokslo
ir kultūros, darbo ir s o c i a l i n i ų reikalų skyrius. Apygardas valdė
komisarai, pavaldūs generaliniam komisarui. Generalinis komisa-
ras iš sutikusiųjų bendradarbiauti su okupantais paskyrė genera-
linius tarėjus. Pirmuoju generaliniu tarėju ir vidaus reikalų tarė-
ju buvo generolas P. Kubiliūnas, krašto ūkio - VI. Jurgutis, žemės
ūkio-B. Vitkus, švietimo-Pr. Germantas, teisingumo-M. Mac-
kevičius, susisiekimo - K. Germanas, darbo ir socialinės apsau-
gos - J. Paukštys, finansų - J. Matulionis, administracinės kon-
trolės-St. Puodžius. Generaliniai tarėjai ir jų žinybos buvo tar-
pininkai tarp vokiečių okupacinės valdžios ir apskričiu viršinin-
kų, burmistrų ir kitų jiems pavaldžių ištaigų. Generalinių tarėjų
žinybų darbą prižiūrėjo generalinio komisaro referentai.
1942 m. hitlerininkai, patyrė nesėkmių Rytų fronte, paskel-
bė, kad suteikia savivalda, ir tuo įteisino lietuvių įstaigas. Gene-
r a l i n i a i tarėjai gavo teisę leisti potvarkius, tačiau liko okupaci-
nių įstaigų kontrolė.
Apskričiu v i r š i n i n k ų Įstaigų darbuotojai apygardų komisarų
įsakymu ir vidaus reikalu generalinio tarėjo nurodymu apmo-
kestindavo gyventojus, vykdė Įvairias rinkliavas, rekvizavo že-
mės ūkio produktus, rinko žmones i reicho darbo tarnybą, sky-
rė bausmes už prievolių ir valdžios įsakymų nevykdymą .

231
Daugelis savivaldos ištaigu darbuotoju priešinosi okupantams
plėšti kraštą, mobilizuoti žmones darbams.
Generaliniam komisarui buvo pavaldi vokiečių saugumo po-
licija (Gestapo) ir saugumo tarnyba (SD). Buvo sudaryti okupan-
tu teismai: aukštesnysis teismas visam Ostlandui - apeliacinė ir
priežiūros instancija, vokiečių teismas - byloms, kurias gaudavo
iŠ prokuroro arba policijos teismo, karo teismai prie saugumo
įstaigų, sprendę gyventojų bylas savo nuožiūra. Prie aukštesniojo
ir vokiečių teismo bei ypatingojo teismo buvo prokuratūros.
Apskrityse visų įstaigų vadovas buvo apskrities viršininkas, vals-
čių -viršaitis ir miestų - burmistras, kuris buvo pavaldus apskri-
ties viršininkui. Visos įstaigos turėjo bendradarbiauti su vokiečių
įstaigomis ir vykdyti jų įsakymus. Vietinių valdymo ištaigų užda-
viniai buvo palaikyti saugumą ir tvarką, parūpinti vokiečių ka-
riuomenei reikalingų dalykų, valstybės nuosavybės apsauga ir val-
dymas, maisto produktų racionu Įvedimas gyventojams.
Okupantams talkino ir teismai. Buvo sudaryti apylinkių teis-
mai, apygardų teismai ir apeliacinis teismas. Jų kompetencija
buvo ribota. Generalinio komisaro potvarkiu civilinės bylos
dėl v o k i e č i ų ir žydų, bylos dėl žemės sklypų ir įmonių buvo
perduotos vokiečių teismui arba sprendžiamos administraci-
ne tvarka. Baudžiamosiose bylose lietuvių teismai buvo kom-
petentingi t i k jeigu teisiamieji buvo ne vokiečiai, jeigu negrė-
sė laisvės atėmimas daugiau kaip šešeri metai, jeigu vokiečių
teismo prokuroras nereikalauja bylos perduoti vokiečių teis-
mui ir kai vokiečių prokuroras perduoda bylą. Teismai, pro-
kurorai ir t a r d y t o j a i turėjo vadovautis Vokietijos įstatymais.
Vietiniai prokurorai turėjo perduoti kaltinamąjį aktą vokiečių
prokurorui ir laukti, kuriam teismui byla bus perduota. Vo-
kiečių prokuroras galėjo bet kurią bylą paimti iš lietuvių teis-
mų ir perduoti vokiečių teismui.

2. Gyventojų padėtis
Okupantai panaikino gyventojų teises ir laisves. Reicho komi-
saro 1941 m. rugsėjo 21 d. potvarkiu buvo uždrausti susirinki-

232
mai, sąjungos ir eisenos. Karo komendantai įvedė karo padėtį
ir uždraudė išeiti iš namų nuo 21 valandos iki 5 valandų ryto.
Buvo suvaržytas važiavimas t r a u k i n i a i s ir be apygardos komi-
saro arba jo nurodymu apskrities viršininko leidimo važiuoti
t r a u k i n i u buvo draudžiama.
Valstiečiams buvo nustatytos privalomos n a t ū r i n ė s duok-
lės, o už jų nevykdymą grasinta mirties bausme. Duoklių išieš-
k o j i m u rūpinosi apygardų komisarai ir apskričių viršininkai.
Darbininkams už darbo drausmės pažeidimus buvo taikomas
areštas.
1944 m. sausio mėnesį generalinis tarėjas P. Kubiliūnas iš-
leido slaptą potvarkį "Dėl ypatingų priemonių saugumui, tvar-
kai ir rimčiai užtikrinti Lietuvos generalinėje srityje". Pagal šį
potvarki apskrities karo komendantas galėjo i š t r e m t i asmenį,
jeigu manė, kad jis pavojingas vokiečių kariuomenei arba vie-
šajai tvarkai, galėjo įsakyti pasilikti asmenims, kuriu darbas
naudingas tvarkai ir rimčiai palaikyti, bausti gyventojus bauda
iki l0 tūkst, markių, kalėjimu iki šešių mėnesių arba abiem
bausmėmis kartu, arba siųsti į darbo stovyklą iki vienų metų,
o išskirtiniais atvejais - perduoti karo teismui. Karo teismai
taikė mirties bausme už ginkluotą pasipriešinimą, už rengi-
mąsi arba kėsinimąsi užpulti kariuomenės dalinius, valdžios
įstaigas ar pareigūnus arba jų užpuolimą, už kariuomenės ir
visuomenės kurstymą, už susisiekimo priemonių (geležinke-
lio, telefono, t i l t ų ) gadinimą, už kariškos medžiagos naikini-
mą, už pagalbos priešui teikimą, už valstybinio, savivaldybių
ar visuomeninio t u r t o grobimą, už smurtą asmeniui, už bet
kurį tvarkos ir rimties ardymą. 1943 m. rugsėjo 10 d. Genera-
l i n i s komisaras davė direktyvą pirmajam generaliniam tarėjui
dėl kolektyvinės atsakomybės už partizanų veiksmus. Buvo
duotas nurodymas išvežti gyventojus ir sunaikinti gyvenvietes
ir artimiausius namus, išsprogdinti geležinkelio, tiltų ir kitus
objektus 3 4 .
I I I . VALSTYBINIO SOCIALIZMO
PAGRINDU KŪRIMAS IR PARTOKRATINIS
LIETUVOS VALDYMAS 1945-1952 m.

1. Socialinė-ekonominė ir politinė padėtis Lietuvoje.


Valstybės institucijų kūrimas ir jų veikla
Tarybinė armija, 1945 m. sausio 28 d. išstūmusi vokiečius iš Klai-
pėdos, užėmė beveik visa (išskyrus nedidelę Klaipėdos krašto
dali) Lietuvos teritorija. 1944 m. rugpjūčio 29 d. į sesija susirin-
ko Aukščiausioji Taryba. Ji pritarė vyriausybės veiklai ir rugpjū-
čio 30 diena priėmė įstatymą "Dėl sąjunginio-respublikinio Lie-
tuvos TSR Užsienio r e i k a l u liaudies komisariato įsteigimo" ir
"Dėl sąjunginio-respublikinio Lietuvos TSR Gynybos liaudies
komisariato įsteigimo" 3 5 . Lietuva gavo teisę nustatyti tiesiogi-
nius santykius su užsienio valstybėmis, sudaryti su jomis sutar-
tis ir keistis diplomatiniais ir konsuliniais atstovais. Tačiau už-
sienio valstybės, nepripažinusios Lietuvos įjungimo į Tarybų Są-
jungos sudėti teisėtumo, jokiais atstovais su Lietuva nesikeitė.
Toje pačioje s e s i j o j e priimtas įstatymas "Dėl vokiečiu okupaci-
jos padariniu žemės ūkyje likvidavimo" 3 6 . Pagal šį įstatymą iš
naujo buvo pradėta vykdyti žemės reforma ir atimama žemė iš
jos savininku, p a l i e k a n t vienam ūkiui 30 ha, geresnės žemės -
20 ha, o okupantu vokiečių rėmėjams iki 5 ha žemės.
Ypatingosios valstybinės komisijos vokiečiu fašistų grobikų
bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti duomeni-
mis, Lietuvos ū k i u i ir kultūrai buvo padaryta apie 17 milijardų
rubliu nuostolių. Pramonės pajėgos sumažėjo iki vieno trečda-
lio ikikarinio lygio, daug nuostolių patyrė žemės ūkis 3 7 .
Aukščiausioji Taryba 1946 m. rugpjūčio 6 d. priėmė įstaty-
mą "Dėl penkmečio plano Lietuvos TSR liaudies ū k i u i atkur-
ti ir išvystyti 1946-1950 m.". Buvo planuojama atkurti sugriautą
ūki, pasiekti i k i k a r i n i pramonės ir žemės ūkio lygį. Norint įvyk-

234
dyti p l a n i n e s užduotis, reikėjo atkurti ir visiškai sukomplek-
tuoti valstybės i n s t i t u c i j a s ir gerinti jų darbą. 1947 d. vasa-
rio 9 d. įvyko r i n k i m a i į Aukščiausiąją Tarybą. Rinkimai ne-
buvo demokratiški, kadangi kandidatus parinko partiniai or-
ganai, nedaug r i n k ė j u balsavo ir todėl deputatai neišreiškė
ž m o n i ų valios.
Aukščiausioji Taryba sesijose priimdavo biudžetą, aptarda-
vo ūkio raidą, nubrėždavo metinius ekonominius ir kultūri-
n i u s uždavinius. Buvo pakeistas Konstitucijos 37 straipsnis ir
nustatyta, kad naujai išrinktą Aukščiausiųjų Taryba Prezidiu-
mas sušaukia ne vėliau kaip per tris mėnesius po rinkimų. Bu-
vo deklaruojamos piliečiu teisės i poilsį, mokslų, moterų ir vy-
rų lygiateisiškumas, valstybės pagalba daugiavaikėms ir vieni-
šoms motinoms. 1948 m. balandžio 7 d. Aukščiausioji Taryba
patvirtino Prezidiumo 1946 m. kovo 25 d. įsaką dėl Liaudies
Komisarų Tarybos pertvarkymo į Ministrų Tarybų ir komisa-
r i a t u į ministerijas. Šiuo pertvarkymu buvo išplėstos ministe-
r i j ų ir m i n i s t r u teisės. Aukščiausioji Taryba darė pakeitimu
Konstitucijoje dėl n a u j ų ministerijų įsteigimo ir jų pertvarky-
mo, Darbo ž m o n i ų deputatų tarybų ir jų vykdomųjų komitetų
kompetencijos išplėtimo, svarstė Prezidiumo darbų ir tvirtino
jo įsakus.
1951 m. gruodžio 25-26 dienomis įvykusi Aukščiausiosios Ta-
rybos sesija konstatavo, kad esą įvykdyti milžiniški socialistiniai
pertvarkymai ir Lietuvoje "visose liaudies ūkio srityse nedalo-
mai viešpatauja socializmas". Iš tikrųjų visa ekonomika buvo
sukoncentruota valstybės rankose, o nuo ūkinių reikalų spren-
dimo darbininkai ir kolūkiečiai nušalinti. Toje sesijoje Aukš-
čiausioji Taryba pakeitė 1940 m. Konstitucijos 4-10 straipsnius.
Ketvirtame straipsnyje buvo įtvirtinta valstybinė nuosavybė ir
konstatuota, kad panaikinama privatinė nuosavybė. Penktame
straipsnyje buvo įtvirtinta kooperatinė-kolūkinė nuosavybė. Ko-
lūkiečio kiemui buvo paliktas nedidelis žemės sklypas ir pagal-
binis ūkis, kolūkiams žemė perduota amžinai ir neatlygintinai
naudotis. Leistas privatus smulkus individualiu valstiečiu ir ama-
t i n i n k ų ūkis, grindžiamas tik asmeniniu darbu. Prie asmeninės

235
nuosavybės objektu priskiriamas ūkio inventorius, namų ūkio
ir apyvokos daiktai.
Iš t i k r ų j ų Aukščiausioji Taryba tik formaliai patvirtindavo biu-
džetą ir Prezidiumo Įsakus. Nuolatinės jos komisijos dirbo sil-
pnai, deputatai neatsiskaitydavo už savo darbą rinkėjams, žmo-
n i ų dalyvavimas p o l i t i n i a m e ir ūkio gyvenime buvo pasyvus.
Tarp Aukščiausiosios Tarybos sesijų valdžios institucija buvo
jos Prezidiumas. Tačiau jis daugiausiai pakartodavo TSRS Aukš-
čiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakus ir be LKP CK parengtų
projektu savo iniciatyva Įsakų nepriimdavo. Iš svarbesniu Įsaku
paminėtini šie: 1946 m. lapkričio 27 d. įsaku padidintas renkamų
Aukščiausiosios Tarybos deputatais piliečiu amžiaus cenzas iki
21 metų: 1948 m. gruodžio 14 d. '"Dėl tvarkos Lietuvos TSR vals-
tybinėms įstaigoms ir pareigūnams susižinoti su užsienio valstybių
Įstaigomis ir pareigūnais"; 1950 m. birželio 20 d. įsaku panaikintas
Lietuvos administracinis teritorinis suskirstymas į apskritis ir vals-
čius ir sudarytos 4 sritys ir 87 rajonai. 1950 m. spalio 7 d. Prezidiu-
mas įsaku patvirtino rinkimų į vietinius valdžios organus nuosta-
tus, o gruodžio 12 d. - rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą nuostatus38.
Ministrų Taryba rūpinosi įstatymų ir kitų norminiu aktų vyk-
dymu, politiniais, ūkiniais ir ideologiniais reikalais. Visais atve-
jais pirmenybė buvo teikiama ne žmonių, o totalitarinės valsty-
bės interesams.
Stiprinant biurokratinį aparatų, dažnai buvo pertvarkomos
valdymo įstaigos ir organizacijos, vienos jų likviduojamos ir su-
daromos kilos. Ministru Taryba vienijo 19 sąjunginių-respubli-
kinių ir 5 respublikines ministerijas, Meno reikalų valdybą, Kul-
tūros-švietimo įstaigų komitetą.

2. Vietiniu valdžios ir valdymo ištaigu sudarymas ir jų veikla


Liaudies Komisarų Taryba 1944 m. liepos 14 d. sudarė Vilniaus
miesto vykdomąjį komitetą. Rugpjūčio mėnesį buvo sudaryti iš
vokiečių atimtų apskričių vykdomieji komitetai. Šie komitetai pra-

236
dėjo organizuoti vietos ūkio atkūrimą, steigė švietimo, sveikatos
apsaugos ir kitas įstaigas. Siekdama pagerinti vykdomųjų komi-
tetu darbą, Liaudies Komisaru Taryba 1945 m. kovo 9 d. nutari-
mu patvirtino apskričiu ir valsčių vykdomųjų komitetų nuolati-
n i u darbo žmonių komisijų darbo formų ir metodų nuostatus39.
Buvo sudarytos Šios apskričiu ir valsčių vykdomųjų komitetu nuo-
latinės komisijos: žemės ūkio, paruošų, kultūros-švietimo, svei-
katos apsaugos, prekybos, komunalinė-kelių, finansų-mokesčių,
pagalbai karių šeimoms teikti. Šios komisijos turėjo talkinti vyk-
domiesiems komitetams ir kontroliuoti jų darbą, be to, atitinka-
mų vykdomųjų komitetų skyrių veikla, kitų vietos įstaigų ir Įmo-
nių darbą, įstatymų laikymąsi. Komisijos turėjo teisę į posėdžius
kviesti įstaigų ir įmonių vadovus, reikalauti pašalinti įstatymų pa-
žeidimus, parengti klausimus vykdomojo komiteto posėdžiui.
Apylinkių vykdomųjų komitetų pagalbininkai buvo dešimt-
kiemių įgaliotiniai. Jie dirbo vadovaudamiesi Ministrų Tarybos
1947 m. balandžio 4 d. patvirtintais nuostatais40, atlikdavo vyk-
domųjų komitetu pavedimus ir buvo laikomi kadrų rezervu.
Liaudies Komisarų Taryba 1945 m. rugsėjo 13 d. priėmė nu-
tarimų "Dėl Lietuvos TSR apskričių ir respublikinio pavaldu-
mo miestu vykdomųjų komitetų darbo organizavimo" 41 . Nuta-
rime nurodytos formos, kuriomis vykdomieji komitetai turėjo
organizuoti darbą: a) posėdžiuose išklausyti įmonių vadovų pra-
nešimus; b) priimti sprendimus ir numatyti įmonių veiklos ge-
rinimo, darbo našumo didinimo, gamybos planų vykdymo prie-
mones; c) leisti savo sprendimų ir vyriausybės nutarimų vykdy-
mo potvarkius; d) organizuoti savo sprendimų ir vyriausybės nu-
tarimų vykdymo kontrolę. Apskričių vykdomieji komitetai bu-
vo įpareigoti: a) sistemingai išklausyti valsčių ir apylinkių vyk-
domųjų komitetų ataskaitas ir skleisti teigiamųjų darbo patyri-
mą; b) rūpintis valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų orga-
nizacijų stiprinimu; c) kiekvieną mėnesį rengti seminarus pir-

237
m i n i n k a m s ir sekretoriams; d) a p r ū p i n t i vykdomuosius komi-
tetus tinkamais kadrais: e) kontroliuoti, kaip vykdomi įstatymai.
Per 1945 metus iš esmės buvo baigta žemės reforma, atkurti
t a r y b i n i a i ūkiai, mašinų-traktorių stotys ir mašinų-arklių nuo-
m o j i m o p u n k t a i , vykdomi kelių tiesimo ir tvarkymo darbai.
Miestų vykdomieji komitetai ėmėsi atkurti komunalinį ūki,
sveikatos apsaugos, kultūros-švietimo, socialinio aprūpinimo
įstaigas. V i l n i u j e periodiškai buvo rengiami apskričių vykdomųjų
komitetų pirmininku ir sekretorių seminarai. Tačiau vykdomie-
ji k o m i t e t a i dėl kadrų nepatyrimo ir dideliu materialinių nepri-
t e k l i ų dirbo s i l p n a i . Dėl to 1945 m. rugpjūčio 17 d. LKP (b) CK
biuras davė nurodymą apskričių vykdomiesiems komitetams per-
rinkti valsčių ir a p y l i n k i ų v y k d o m ų j ų komitetų narius. Į valsčius
buvo p a s i u s t i p a t i k i m e s n i darbuotojai 4 2 . Plečiant valsčių vyk-
d o m ų j ų komitetu veikla, jų sudėtyje buvo pradėta organizuoti
žemės ūkio, liaudies švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus skyrius.
1946 metais buvo organizuojami apylinkių ir valsčių valstie-
čių susirinkimai, kuriuose apylinkių ir valsčių vykdomųjų komi-
tetu p i r m i n i n k a i pateikdavo darbo ataskaitas. Susirinkimuose
a t s k l e i s t i v y k d o m ų j ų komitetų organizacinio darbo trūkumai,
nepakankama žemės paskirstymo kontrolė, silpna parduotuvių,
mašinų-arklių nuomojimo punktų darbo kontrolė.
VKP (b) CK 1947 m. gegužės 21 d. priėmė nutarimą "Dėl ko-
lūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR". "Savanorišku-
mas" stoti į kolūkius atsirado, kai valstiečiams nuo 1948 metų
50 proc. p a d i d i n t i žemės ūkio mokesčiai, nuo karvės pareikalauta
438 litrų pieno, grūdų ir mėsos prievolės padidintos 20-50 proc.
Valstiečių pajamos po 1947 metų pinigų reformos sumažėjo, pro-
duktai atpigo keletą kartų. 1948 metais tik 66 proc. valstiečių įsten-
gė sumokėti mokesčius. 1949 metais žemės ūkio mokesčiai buvo
padidinti dar 42 proc. Už mokesčių nesumokėjimą 1949 metais
buvo aprašytas 30 tūkst, ūkių turtas, l 200 valstiečių perduoti teis-
mui, o iš 2 500 valstiečių buvo atimtas turtas ir 550 pasodinta į
kalėjimą. 1949 metų pradžioje kolūkiuose buvo vos 4 proc. vals-

Komunistas. 1945. N i . 4. P. 38.

238
tiečių, o metų pabaigoje jau 62 proc. 1950 metais mokesčiai pa-
didinti trigubai. Daugiau kaip 29 010 ūkių buvo pripažinti buo-
žių. Tariamieji buožes į kolūkius nebuvo priimami.
1950 metu pabaigoje apie 90 proc. valstiečių buvo suvaryti į
kolūkius. Kolūkiu administravimas ir analfabetizmas žemės ūky-
je greitai nualino kolūkius. 1950 metais gauta 1,2 milijonų tonų
grūdų, o 1955 metais - tik 0,4 milijono tonų, 1956-1960 metais
- 0,8 m i l i j o n o tonų. Ikikarinis žemės ūkio lygis buvo pasiektas
tik aštuntojo dešimtmečio viduryje 43 .
Individualių valstiečių žemės sklypai neturėjo būti įsiterpę i
kolūkiu žemę, todėl iš jų prievarta buvo paimama žemė ir duoda-
mas sklypas už kolektyvinio ūkio žemių masyvo. Tokie sklypai
buvo labai toli nuo valstiečio sodybos ir sunkino ūkininkavimą.
Lietuvos Ministrų Tarybos ir LKP (b) CK 1948 m. kovo 20d.
n u t a r i m u "Dėl kolūkiu organizavimo Lietuvos Respublikoje" iš
karto numatyta steigti kolūkines gyvenvietes. Žemės ūkio ban-
kas turėjo duoti trejų metų laikotarpiui iki 2000 rb paskolą tro-
besiams perkelti. Taip pat numatyta skirti miško medžiagos ne-
turintiems namų valstiečiams. Privalomai buvo suvisuomenina-
mi arkliai, žemės ūkio inventorius, pašarai, sėklos, ūkiniai pasta-
tai. Valstiečiui palikdavo gyvenamąjį namą, asmeninius gyvulius,
paukščius, smulkų žemės ūkio inventorių, reikalingų 60 arų že-
mės sklypui įdirbti. Buvo galima laikyti dvi karves, iki dviejų gal-
vų raguočių prieauglio, dvi kiaules, ligi 10 avių ir ožkų drauge
paėmus, neribota kieki paukščių ir triušiu ir iki 20 avilių bičių.
Kolūkietis privalėjo per metus dirbti 100 darbadienių. Nuta-
rime pasakyta, jog privalu laikytis demokratijos, svarbiausius
reikalus spręsti kolūkiečių susirinkime, kad kolūkio valdymo
organai turi b ū t i renkami ir atskaitingi visuotiniam kolūkiečių
susirinkimui. Ateityje numatyta gerinti vadovavimą pramonės
įmonėms, ieškoti nauju gamybos rezervu, plėsti gyvulininkystę,
didinti žemės ūkio kultūrų derlingumą, gerinti mašinų-trakto-
rių stočių darbą. Reikėjo pertvarkyti prekybą, plėsti parduotu-
vių ir valgyklų t i n k l ą, plėtoti kooperatinę ir vietinę pramonę.
Vieni vykdomieji komitetai neįstengė visų šių uždavinių išspręsti.
Todėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas
1947 m. spalio 4 d. įsaku paskyrė rinkimus į apskričių, miestų ir
jų rajonų, valsčių ir apylinkių bei gyvenviečių Darbo žmonių
deputatų tarybas. Rinkimai įvyko 1948 m. sausio 18 d. Buvo iš-
r i n k t i deputatai į 37 apskričių, 54 miestų, 8 miestu rajonų,
320 valsčių, 2772 a p y l i n k i ų ir 8 gyvenviečių tarybas. Priklauso-
mai nuo gyventojų skaičiaus į apskričių tarybas buvo išrinkta
nuo 40 iki 70 deputatu, į valsčių tarybas nuo 15 iki 35 deputatų,
į miestų tarybas - nuo 15 iki 250 deputatų. Iš viso išrinkta
40 tūkst, deputatų 4 4 . Pirmosiose tarybų sesijose buvo išrinkti vyk-
domieji komitetai ir nuolatinės komisijos.
Vietinėms taryboms buvo įsakyta rūpintis organizaciniu ūki-
niu kolūkiu stiprinimu, jų visuomeninės nuosavybės gausinimu
ir ypač intensyviai dirbti p o l i t i n i darbą. Vykdomieji komitetai
buvo įpareigoti Šalinti kolūkių įstatų pažeidimus, paspartinti že-
mėtvarkos darbus, gerinti darbo organizaciją kolūkiuose, rū-
pintis kolūkių kadrų rengimu.
1950 metais buvo įvykdytas pokarinis ūkio atkūrimo penkme-
čio planas. Tolesnis vietines pramonės plėtojimas ir ūkinis or-
ganizacinis stiprinimas, visų gyvenimo sričių biurokratinis ad-
ministravimas reikalavo pakeisti administracinį teritorinį suskirs-
tymą. Sudarius sritis ir rajonus, 1950 m. gruodžio 17d. buvo
paskirti rinkimai į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių sričių,
45
87 rajonų, miestų ir jų rajonų bei apylinkių tarybas . Pagrindi-
ne visų ekonominių ir politinių priemonių įgyvendinimo gran-
dimi tapo rajonai, o politinės atramos punktais - sritys. Prakti-
nis gyvenimas greitai įtikino, kad sritys nereikalingos, jos tik
dubliuoja rajonų darbą. Todėl Aukščiausiosios Tarybos Prezi-
46
diumas 1953 m. gegužės 28 d. įsaku jas panaikino .
1951 m. liepos 20 d. Prezidiumo nutarimu patvirtinti Vieti-
nių tarybų n u o l a t i n i ų komisijų nuostatai 47 . Rajonu tarybos su-
darė nuolatines biudžeto-finansų, žemės ūkio, kultūros-švieti-
mo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, prekybos ir pa-
ruošų, gerovės, ryšiu ir kelių komisijas. Nuolatinės komisijos
turėjo teisę gauti iš vykdomojo komiteto ir vietinių Įstaigų bei
į m o n i ų veiklai reikalinga medžiaga, teikti tarybos sesijai arba
vykdomojo komiteto posėdžiui svarstyti klausimus, reikšti nuo-
monę svarstomais klausimais.

3. Teismas ir prokuratūra
Jau 1944 m. gruodžio 20 d. pradėjo darbą 35 liaudies teismai.
Liaudies teisėjai ir tarėjai buvo parenkami Lietuvos TSR Aukš-
čiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkričio 30 d. įsako "Dėl
Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo" nustatyta tvarka.
Dėl tinkamų kadrų stokos 1945 m. gruodžio 1 d. iš numatytų
136 dirbo 60 liaudies teisėjų 48 . 1948 m. lapkričio 24 d. buvo pa-
skelbtas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas "Dėl Lietu-
vos TSR liaudies teismų rinkimu" 49 . Rinkimai įvyko 1949 m. sau-
sio mėnesį - išrinkti 104 liaudies teisėjai ir 6 210 liaudies tarėjų.
Kiti liaudies teismų rinkimai įvyko 1951 m. gruodžio 16 d. - iš-
rinkta 119 liaudies teisėjų ir 8 870 liaudies tarėjų 5 0 .
1951 m. sausio mėnesį sričių teismų pirmininkus, jų pava-
duotojus, teisėjus ir liaudies tarėjus išrinko sričių Darbo žmo-
nių deputatų tarybos savo sesijose. Sričių teismai buvo kasacinė
instancija liaudies teismams ir pirmąja instancija sprendė svar-
bias baudžiamąsias ir civilines bylas. Respublikos Aukščiausia-
sis teismas pagrindinį dėmesį skyrė teisminei priežiūrai.
Sričių teismai buvo panaikinti 1953 m. birželio mėnesį kartu
su sričių likvidavimu.
Aukščiausiąjį teismą rinko Aukščiausioji Taryba penkeriems
metams. Šis teismas susidėjo iš civilinių bylų kolegijos, baudžia-
mųjų bylų kolegijos ir teisėjų drausminių bylų kolegijos. Aukš-
čiausiasis teismas buvo kasacinė instancija visiems teismams.

241
Jis periodiškai darė atskirų kategorijų bylų apibendrinimus.
Liaudies t e i s ė j a i atlikdavo Aukščiausiajame teisme praktika.
Greta c i v i l i n i ų teismu veikė k a r i n i ų įgulų karo tribunolai ir
atskirų karo j u n g i n i ų kariniai tribunolai. Jie nagrinėjo baudžia-
mąsias bylas dėl karių padarytų nusikaltimų ir dėl civilių asme-
nų padarytu kai k u r i ų nusikaltimu, tarp jų ir dėl hitlerininku ir
jų talkininkų n u s i k a l t i m ų .
Iki 1946 m. veikė Lietuvos geležinkelio karo tribunolas ir Ne-
muno baseino vandens transporto tribunolas. 1946 metais šie
tribunolai reorganizuoti į Lietuvos geležinkelio linijini teismų
ir į Nemuno baseino vandens transporto linijinį teismą. 1953 me-
tais abu šie teismai likviduoti.
1941 metais įsteigtos 22 apskričių ir miestų prokuratūros. Ap-
skričių ir miestų prokurorai turėjo pavaduotojus, padėjėjus ir
tardytojus. 1950 metais vietoje apskričių prokuratūrų sudary-
tos sričių ir rajonų prokuratūros. Respublikos prokurorą skyrė
TSRS generalinis prokuroras, rajonu ir miestų prokurorus -
respublikos prokuroras ir tvirtino generalinis prokuroras.
Prokuratūros uždaviniai buvo vykdyti teisėtumo priežiūrą,
kelti baudžiamąsias bylas, kaltinti teisiamuosius teisme valsty-
bės vardu, ginti piliečių teises ir teisėtus interesus. Tačiau Stali-
no asmenybės kulto sąlygomis ir teroro režimo aplinkybėmis
prokuratūra savo paskirties neatliko.
LKP (b) CK 1944 m. liepos 19 d. nutarimu sukūrė n a i k i n a -
muosius batalionus diversantams likviduoti. Plečiantis ginkluotai
pogrindinei kovai, šie batalionai buvo perduoti valstybės sau-
gumo ir vidaus reikalu organams. LKP (b) CK 1945 m. spalio
19 d. n u t a r i m u Šie batalionai pavadinti liaudies gynėju būriais.
Jų narių buvo apie 7 tūkstančiai, žuvo apie du t ū k s t a n č i u s .
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1941-1952 metais
52
iš Lietuvos buvo ištremta 37 362 šeimos arba 120 926 asmenys .
Be jokios kaltės ir teisinio pagrindo buvo tremiami pripažinti
buožėmis ūkininkai, privatūs savininkai, įskųstieji pagal nepa-

242
tikrintus skundus ir pranešimus, neva remia ginkluotą pogrin-
di, neatsargiai pasakę tiesą apie tarybinių represinių organų veik-
la. Visos šios teroristinės priemonės buvo grindžiamos proleta-
riato diktatūros valstybės nuverstųjų klasių slopinimo funkcijos
įgyvendinimu. Lietuvoje buvo neteisingai nuteistas ir ištremtas
53
kas dešimtas žmogus .

IV VALSTYBINIO SOCIALIZMO
PLĖTOJIMAS IR BANDYMAS LIBERALIZUOTI
PARTOKRATINĮ VALDYMĄ 1953-1965 m.

1. Valstybės aparato tobulinimas


1953 metais Lietuvoje baigta prievartinė žemės ūkio kolektyvi-
zacija, pramonė įvykdė bendrosios produkcijos gamybos pla-
nus, 1954 metais daugiausia biudžeto lėšų skirta pramonei, že-
mės ū k i u i , transportui ir komunaliniam ūkiui toliau plėtoti bei
gyvenamųjų namų statybai. Padidinti įdėjimai į plataus vartoji-
mo prekes gaminančią pramonę. 1954 m. vasario mėnesi įvykęs
LKP VIII suvažiavimas įpareigojo pramonės, statybos ir trans-
porto įmones garantuoti tolesnį industrializavimą 5 4 . Buvo nu-
matyta paleisti Kauno hidroelektrinę, pastatyti televizijos apa-
ratūros, grąžtų, staklių, kasos aparatų gamyklas.
LKP IX suvažiavimas (1956 m. sausio mėn.) svarstė pramo-
nės raidos, technikos pažangos, žemės ūkio atsilikimo įveiki-
mo, ideologinio darbo gerinimo klausimus. Turėdama tikslą sėk-
mingai šiuos uždavinius spręsti, vietos valdžia turėjo gauti pla-
tesnių teisių. TSKP XX suvažiavimas (1956 m.) nutarė suteikti
s ą j u n g i n ė m s respublikoms platesnių teisių, sprendžiant ekono-
minius, politinius ir kultūrinius uždavinius.
Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1955 m. spalio 8 d. priėmė
nutarimą "Dėl Respublikos ūkio valstybinio planavimo ir finan-
55
savimo tvarkos pakeitimo" . Pagal šį nutarimą Lietuvos TSR

243
vyriausybė tvirtino planus, skirstė visų rūšių pramonės produk-
ciją, kuria gamino respublikinių ministerijų ir žinybų įmonės,
nustatė kapitalinės statybos titulinių sąrašų tvirtinimo tvarka.
TSRS ūkio plane buvo nustatoma tik visų respublikos įmonių
bendrosios ir prekinės produkcijos apimtis ir centralizuotai pa-
skirstoma tik ta fondinės produkcijos dalis, kuri nepanaudojama
respublikos ūkyje. Lietuvos TSR vyriausybė gavo teise nustatyti
sąjunginės priklausomybės įmonėms papildomas gamybines už-
duotis, pasilikti 25-50 proc. sąjunginių ir sąjunginių-respubliki-
nių ministerijų įmonių viršum plano pagamintos produkcijos.
Ministru Taryba tvirtino ministerijų ir žinybų administraci-
jos bei valdymo personalo etatus, gavo teisę nustatyti respubli-
kinio ir vietinių biudžetų pajamas. Papildomas pajamas Minist-
rų Taryba skyrė gyvenamųjų namų statybai, komunaliniam ūkiui
ir socialinėms bei kultūrinėms priemonėms finansuoti, pertvar-
kytas ir žemės ūkio planavimas.
Kai kurios sajunginės-respublikinės ministerijos pertvarky-
tos į respublikines. Be to, sąjunginių respublikų Ministrų Tary-
bų pirmininkai buvo į t r a u k t i į TSRS Ministrų Tarybos sudėtį.
Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1959 m. balandžio mė-
nesį priėmė įstatymą "Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu stiprini-
mo ir dėl tolesnio liaudies švietimo sistemos vystymo Lietuvos
TSR"56. Buvo įvestas visuotinis aštuonmetis mokymas, bandyta
derinti bendrąjį ir politechninį mokymą bei darbinį auklėjimą.
Parengtas liaudies švietimo tobulinimo planas. Decentralizuo-
tas aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo valdymas ir įsteig-
tas Ministrų Tarybos Valstybinis aukštojo ir specialiojo viduri-
nio mokslo komitetas.
TSRS Aukščiausioji Taryba 1957 m. vasario 11 d. perdavė
respublikoms teismų santvarkos ir teismo proceso, civilinių ir
57
baudžiamųjų, darbo, santuokos ir šeimos įstatymų leidybą .
Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba nagrinėjamuoju laikotar-
piu svarstė ūkinio ir kultūrinio gyvenimo klausimus. Ji tvirtino

244
ūkio plėtojimo planus, valstybės biudžetą ir priėmė nemaža įstaty-
mu. Skirtingai nuo trečiojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos, ku-
ri buvo išrinkta l951 metais ir patvirtino tik biudžetų ir metini ūkio
planą, ketvirtojo šaukimo Aukščiausioji Taryba (išrinkta 1955 m.
vasario mėnesi) posėdžiavo gana dažnai, deputatai buvo aktyves-
ni, priėmė svarbius įstatymus: "Dėl apylinkių Darbo žmonių de-
putatu tarybų nuostatų patvirtinimo", Gamtos apsaugos Įstatymą,
"Dėl Aukščiausiosios Tarybos deputato atšaukimo tvarkos" ir kt.
1957 m. birželio 5 d. priimtas įstatymas "Dėl tolesnio pra-
monės ir statybos organizavimo tobulinimo Lietuvos TSR"58.
Pramonei ir statybai valdyti sudarytas ekonominis administra-
cinis rajonas ir Lietuvos TSR liaudies ūkio taryba. Panaikintos
aštuonios sąjunginės-respublikinės ir dvi respublikinės minis-
terijos ir Liaudies ūkio tarybos žinion perduota 440 įmonių, anks-
čiau priklausiusių devyniolikai sąjunginių ir sąjunginių-respub-
likinių m i n i s t e r i j ų . Įmonėms valdyti sudarytos Liaudies ūkio ta-
rybos valdybos: Energetinio ūkio, Kuro pramonės, Prietaisų ga-
mybos, Mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonės, Leng-
vosios pramonės, Žuvies pramonės, Maisto pramonės, Mėsos
ir pieno pramonės, Statybinių medžiagų pramonės, Popieriaus
ir medžio apdirbimo pramonės, Materialinio-techninio aprūpi-
nimo ir realizavimo. Liko respublikinės Autotransporto ir plen-
t ų , Miškų ūkio ir miško pramonės, Socialinio aprūpinimo, Sta-
tybos, Švietimo ir Teisingumo ministerijos.
Naujų uždavinių iškilo Plano komisijai. Ji turėjo koordinuo-
ti Liaudies ūkio tarybos žinioje esančią pramonę ir vietinių ta-
rybų ir nepramoninių ministerijų koordinuojamą pramonę, nag-
rinėti ekonominius ryšius su kitais ekonominiais rajonais. Ra-
joninės priklausomybės įmonės buvo perduotos miestų ir rajo-
nų Darbo žmonių deputatų taryboms. Joms i pagalbą prie Mi-
nistrų Tarybos buvo sudaryta Vietinio ūkio valdyba.
Tačiau ir pertvarkius pramonės ir statybos valdymą, įmonės
savarankiškumo ir savivaldos neturėjo. Joms buvo nustatomos
ne tik bendros užduotys, bet ir produkcijos nomenklatūra.

245
Centralizuotai skirstomi beveik visi kapitalo įdėjimai. Valdybos
stengėsi aprėpti visus kiekvienos įmonės darbo barus. Buvo svar-
bu įvykdyti ir viršyti gamybos planų, nepaisant gaminių kokybės
ir asortimento. Centrinės žinybos gaudavo iš įmonių netikras ži-
nias. Įmones slėpė savo gamybinio pajėgumo duomenis ir gau-
davo mažesnius p l a n u s ir užduotis, nei galėjo įvykdyti. Nepakan-
kamai kilo darbo našumas, produkcijos kokybė buvo žema. Nei-
giamus reiškinius bandyta šalinti administraciniais, o ne ekono-
miniais metodais. Pradėta steigti daugybė šakiniu valstybiniu są-
junginiu komitetu, kurie buvo labiau konsultaciniai. Pramonės
šakos dirbo nuostolingai, kaimyniniai ekonominiai rajonai negau-
davo pagal sutartis medžiagų ir pusfabrikačiu. Todėl 1965 metais
vėl buvo sudalytos ministerijos, įvestas šakinis pramonės valdy-
mas, o liaudies ūkio tarybos likviduotos. Taigi pakeista ne organi-
zacinė forma, o pramonės vadovavimo sistema. Išbujojo biurok-
ratiniai komandiniai valdymo metodai, atvedę į ekonominę krizę.
Aukščiausioji Taryba sustiprino valdymo įstaigų veiklos kon-
trole. Suaktyvino savo veikla jos nuolatinės komisijos. Buvo suda-
rytos nuolatinės mandatų, įstatymų sumanymo, biudžeto, žemės
ūkio, švietimo ir kultūros, sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpi-
nimo komisijos. Nuolatinės komisijos kontroliavo ministerijų ir
žinybų darbą, padėjo vykdyti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus.
Suaktyvino veikla ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.
Jis tobulino valstybės aparatą. 1957 m. vasario 9 d. įsaku per-
tvarkė Vidaus reikalų ministerijos miestu ir rajonų milicijos val-
dybas ir skyrius į miestu ir rajonų Darbo žmonių deputatų tary-
bų vykdomųjų komitetų vidaus reikalų valdybas ir skyrius, pa-
tvirtino Vietinių tarybų nuolatinių komisijų nuostatus" 59 . Išleisti
įsakai ir nustatyta piliečių civilinė ir administracinė atsakomy-
bė už pasėliu nuganymą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, už
melioracijos įrenginiu gadinimą ir už neteisėtą statybinių me-
džiagų įsigijimą 6 0 . Prezidiumas kontroliavo įstatymų vykdymą
ir valstybiniu įstaigų veiklos teisėtumą.
59
Lietuvos TSR įstatymų, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir Vy-
riausybės n u t a r i m u chronologinis rinkinys. Vilnius, 1958. T. 6. P. 119.
60
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1957. Nr. 1.

246
Teisių išplėtimas pareikalavo iš Ministrų Tarybos suaktyvinti
veiklą ir tvarkyti gerokai daugiau reikalų. Ministrų Taryba
1955 m. spalio mėnesi priėmė nutarimą "Dėl darbo organizavi-
mo Lietuvos TSR Ministrų Taryboje" 61 , kur numatė priemones
pagerinti vadovavimą liaudies ūkiui ir atsisakė tvarkyti tokius
reikalus, kuriais turėjo rūpintis tiesiogiai ministerijos, žinybos
ir vykdomieji komitetai.
Buvo numatytos priemonės plano komisijos darbui pagerin-
ti, priimtų nutarimų vykdymo kontrolei stiprinti ir valstybinei
drausmei visose aparato grandyse didinti. Ministrų Taryba pra-
dėjo t v i r t i n t i ministerijų ir žinybų administracijos ir valdymo
įstaigų struktūra ir etatus.
V i e t i n i u tarybų darbui pagyvinti didelę reikšmę turėjo gru-
baus teisėtumo normų pažeidimo šalinimas. Iki 1956 metų vie-
tinės tarybos neturėjo jokiu teisių įmonėms ir ūkinėms organi-
zacijoms. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1956 m. spalio
9 d. įsaku nustatė, kad rajonų, miestų, miestų rajonu ir apylin-
kių tarybų sesijos turi vykti ne rečiau kaip šešis kartus per me-
tus, o rajonais suskirstytu miestų - ne rečiau kaip keturis kar-
tus. Siekiant įtraukti daugiau gyventojų atstovų į tarybų darbą,
1956 metais buvo susmulkintos rinkimų apygardos ir tuo padi-
dintas deputatų skaičius 6 2 . Tarybos sesijose turėjo svarstyti pla-
no, biudžeto, pramonės, žemės ūkio, švietimo, sveikatos apsau-
gos, gyvenamųjų namų statybos, komunalinius, prekybos, vie-
šojo maitinimo, milicijos veiklos, piliečių ir valstybės nuosavy-
bės apsaugos, kovos su nusikaltimais reikalus. Po kiekvienos
sesijos deputatai turėjo susitikti su savo rinkėjais, informuoti
apie tarybos darbą ir organizuoti priimtu sprendimų vykdymą.
Buvo supaprastintas vietinio valdymo aparatas. Panaikinti
vykdomųjų komitetų valstybinių pašalpų daugiavaikėms ir vie-
nišoms motinoms skyriai, kadrų sektoriai, prekybos, sveikatos
apsaugos, kelių, k o m u n a l i n i o ūkio, vietinės ir kuro pramonės
skyriai. V i e t i n i a m ū k i u i valdyti rajonuose ir miestuose sudary-
61
L i e t u v o s TSR į s t a t y m ų , Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir Vy-
riausybes n u t a r i m ų chronologinis rinkinys. Vilnius, 1957. T 5. P. 230.
62
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1956. Nr. 12.

247
tos v i e t i n i o ū k i o valdybos. Joms perduotas komunalinis butų
ūkis, k e l i u - t i l t ų ūkiai, vietinės pramonės ir gyventojų buitinio
aptarnavimo įmonės, remonto ir statybos organizacijos. Reor-
ganizavus mašinų-traktorių stotis, tarybų žinion perėjo žemės
ūkio inspekcijos ištaigos, o nuo 1959 metų - beveik visas valsty-
binis butų fondas, butų statyba ir eksploatavimas.

2. Teismas ir prokuratūra
Buvo imtasi priemonių šalinti grubius teisėtumo pažeidimus ir
užkirsti kelią savivalei. Jau 1958 metais likviduotas Ypatingas pa-
sitarimas prie vidaus reikalų ministro, peržiūrėta daug genocido
ir savivalės aukų bylų, reabilituoti nekalti žmonės. 1957 metais
paskelbta plati amnestija. Buvo likviduoti specialūs transporto
teismai, Vidaus reikalų ministerijos karo tribunolai, reorganizuoti
kiti karo tribunolai ir iš jų paimtos civilių asmenų bylos.
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1954 m. rugpjūčio 30 d.
Įsaku sudarytas Aukščiausiojo teismo prezidiumas, kuris nagri-
nėjo civilines ir baudžiamąsias bylas priežiūros tvarkei63. TSRS
Aukščiausiasis teismas priežiūros tvarka peržiūrėdavo bylas tik
dviem atvejais: kai respublikos Aukščiausiojo teismo sprendi-
mas prieštaravo sąjunginiams įstatymams arba buvo pažeistos
kitų respublikų teisės.
1957 metais įvyko liaudies teismų "rinkimai". Buvo išrinkta
112 liaudies teisėjų ir 8 399 liaudies tarėjai 6 4 . Patobulinta liau-
dies teismų struktūra: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir
Panevėžio miestų apylinkių liaudies teismai sujungti į miesto
arba miesto rajono liaudies teismą. Liaudies teisėjai galėjo spe-
cializuotis spręsti civilines, darbo ar baudžiamąsias bylas ir bu-
vo išspręstas teisėjo pavadavimo klausimas.
1960 m. birželio 8 d. Aukščiausioji Taryba priėmė "Lietuvos
65
TSR teismų santvarkos įstatymą" , nustačiusį tokią teismų sis-
temą: Aukščiausiasis teismas, rajonų liaudies teismai. Teisingu-
mo vykdymas buvo deklaruojamas šiais principais: piliečiu ly-
gybės teisme, tikslaus įstatymų laikymosi, kolegialumo nagri-
nėjant bylas, teisėjų nepriklausomumo ir klausymo tik įstaty-
mo. Bylose galėjo dalyvauti visuomeniniai kaltintojai ir gynėjai.
Teisėjai, nepateisinę teisėjo vardo ir praradę pasitikėjimą, galė-
jo būti atšaukti iki pasibaigiant jų kadencijai.
Stiprinant teisėtumo priežiūrą ir kovą su nusikaltimais, TSRS
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1955 m. gegužės 25 d. pa-
tvirtino "Prokurorinės priežiūros nuostatus" 66 ir gražino proku-
ratūrai jai priklausančias teises. Pagal naujus nuostatus, proku-
ratūra turėjo stiprinti teisėtumą ir saugoti nuo pasikėsinimų į:
l) visuomeninę ir valstybinę santvarką, socialistinio ūkio sistemą
ir socialistinę nuosavybę; 2) piliečiu politines, darbo, buto ir ki-
tas asmenines ir turtines teises; 3) valstybinių ištaigų, įmonių, ko-
lūkių, kooperatyvų ir visuomeninių organizacijų teises. Prokura-
tūra prižiūrėjo kvotos ir parengtinio tardymo įstaigų, teismo or-
ganų darbo teisėtumą, laisvės atėmimo įstaigų veiklos teisėtumą,
pirmą kartą gavo teisę prižiūrėti vidaus reikalų ir valstybės sau-
gumo įstaigų veiklos teisėtumą.

V. VALSTYBINIO SOCIALIZMO KRIZĖS


GILĖJIMAS IR BIUROKRATINIO ADMINISTRACINIO
APARATO STIPRINIMAS 1965-1985 m.

1. Socialinė-ekonominė ir politinė padėtis


Iki 1981 metų Lietuvoje buvo sukurta elektros energetika, che-
mijos, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo, staklių ir radijo
technikos pramonė. Plečiama žemės ūkio produktų perdirbi-
mo, žemės ūkio mašinų, pašarų gamybos pramonė. Gana pla-
čiai išvystyta statybinių medžiagų pramonė, ryšių sistema ir ke-
lių tiesimas. Pagal ekonomikos laimėjimus Lietuva pakilo į pir-
maujančią padėtį, o žemės ūkyje pirmavo. Ji viena pirmųjų pra-
dėjo kurti šakinius susivienijimus, taikyti brigadinės rangos darbo
organizavimo ir skatinimo formą.
tas žemės ūkio produktų gamybos lygis, neįvykdytos pašaru ga-
mybos užduotys, menki derliai, žemi gyvulininkystės intensyvi-
nimo rodikliai.
Pabrėžti dideli geležinkelio ir automobilių transporto, staty-
bos organizacijų darbo trūkumai. Ūkiniai vadovai nesilaikė vals-
tybinės drausmės ir neįvykdydavo vyriausybės nurodymų.
Kitaip ir negalėjo būti esant administracinei komandinei ūkio
valdymo sistemai, kai biurokratinis aparatas savo nuožiūra skirs-
tė materialinius išteklius ir finansus, reikalavo vykdyti ir viršyti
planus, nepaisant gaminiu kokybės ir asortimento. Įmonių ir
kolūkiu kolektyvai nebuvo suinteresuoti dirbti geriau ir gamin-
ti daugiau geresnių gaminiu. Įsivyravo apgaudinėjimas, neat-
liktų darbų prirašymas, buvo klastojamos ataskaitos.

2. 1978 metų Konstitucija


Konstitucijos projektas buvo pateiktas svarstyti visuomenei.
Konstitucijos preambulėje teigiama, kad ji priimama siekiant
t o b u l i n t i respublikos konstitucinius įstatymus ir perimti
1940 metų Konstitucijos idėjas bei principus. Konstitucijoje gau-
su deklaratyvių ir programiniu teiginių. Joje yra nauji skirsniai;
socialistinis vystymas ir kultūra, užsienio politikos veikla ir so-
cialistinės tėvynės gynimas, Liaudies deputatu tarybų sistema ir
jų veiklos principai, liaudies deputatas, Lietuvos TSR valstybi-
nis ekonominio ir socialinio vystymo planas.
Konstitucija [tvirtino socialistinio ūkio sistema ir socialisti-
nę (valstybinę) gamybos priemonių nuosavybę, komunistų par-
tijos vadovavimą, deklaravo liaudies suverenitetą, piliečių tei-
ses ir laisves, nustatė jų pareigas, skelbė socialistinio teisėtumo
principą, socialistinį internacionalizmą ir demokratinį centra-
lizmą. Tačiau visa tai liko tik popieriuje. Iš tikrųjų buvo di-
džiulė praraja tarp ideologinių dogmų, šūkių ir tikrosios pa-
dėties visose gyvenimo srityse. Apgaudinėjant visuomenę bu-
vo tvirtinama, kad nėra nesutaikomų prieštaravimu, manipu-
liuojama utopinėmis brandaus socializmo, išplėstinės komu-
nizmo statybos idėjomis, o tai turėjo neigiamą [taką mokslo ir
kultūros raidai. Neapibrėžtas centralizmas ir biurokratizmas

251
žlugdė ekonomikos plėtojimą, skatino korupcija, inertiškumą,
žmonių apatiją ir nepasitikėjimą valdžia bei jos politika. Politi-
ka ir ideologija turėjo prioritetų, buvo suabsoliutintas partijos
ir valstybės vaidmuo, jų interesai keliami virš kitų vertybių, o
žmogaus asmenybė nevertinta.
Dešimtmečius skelbus žmonių gyvenimo lygio kilimą, gamy-
biniu planų viršijimą, taktinę lygybe, paneigus ekonominius ūki-
ninkavimo metodus prieita iki darbo užmokesčio lygiavos labai
žemu lygiu. Tuo tarpu kai kurios socialinės grupės gyveno labai
gerai, o tai rodė valdžios dviveidiškumą ir socialinę nelygybę.
Buvo akivaizdi valdžios aparato hierarchija, vienasmeniški arba
mažos grupės sprendimai, tikėjimas skundais ir pranešimais, abe-
jingumas žmogaus likimui, įstatymų nepaisymas, moralės normų
ignoravimas, bendrųjų žmogiškųjų vertybių pakeitimas dogmi-
niais stereotipais, neretai absurdiškais, prievarta, diktatas spren-
džiant kai kurias problemas. Daugybė įvairių draudimų, riboji-
mų ir įsakymų, dažnai visiškai beprasmių, lėmė situaciją, kurioje
buvo neįmanoma jų nepažeisti. Galų gale pradėta jų nesilaikyti.
Tuo laikotarpiu kritinį pobūdį įgavo tokie dalykai - dirban-
čiųjų atskyrimas nuo nuosavybės ir savo darbo produktų, eko-
nomikos suvalstybinimas ir ministerijų monopolija, visuome-
nės gyvenimo suvalstybinimas ir piliečių nušalinimas nuo svar-
biu gyvenimo reikalų tvarkymo, mažas dėmesys žmonių porei-
kiams tenkinti, jų apgaudinėjimas pažadais ir neteisėti valdžios
pareigūnų veiksmai.

3. Valdžios ir valdymo įstaigų veikla


Aukščiausiosios Tarybos "rinkimai" vyko 1967, 1975, 1980 ir
1985 metais. Deputatai, kurių buvo jau 350, sesijose svarstė ūkio
kėlimo, racionalaus žemės naudojimo, gamtos apsaugos, prekybos
gerinimo ir prekių gamybos didinimo, švietimo ir kitus klausimus.
Aukščiausioji Taryba 1980 m. balandžio 9 d. priėmė savo reg-
l a m e n t ą . Jame nustatė sesijų sušaukimo ir posėdžių vedimo
procedūrą, Prezidiumo darbo tvarką, nuolatinių komisijų veik-

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1980. Nr. 11.

252
lą, vyriausybės sudarymo procedūrą, įstatymų priėmimo tvar-
ką, plano ir biudžeto svarstymą, kontrolės vykdymų. Parengti ir
priimti svarbūs įstatymai, Lietuvos TSR kodeksai: 1969 m. San-
tuokos ir šeimos, 1970 m. Žemės ir miškų, 1971 m. Pataisos dar-
bų, 1972 m. Darbo įstatymų ir Vandens kodeksai. 1984 metais
priimtas Administraciniu teisės pažeidimu kodeksas.
Priėmus 1978 metų konstitucija, atnaujinti įstatymai. Išleis-
tas Ministrų Tarybos įstatymas (1978 m.), 1979 m. birželio 20 d.
priimtas naujas Aukščiausiosios Tarybos rinkimų įstatymas.
1981 m. priimti Lietuvos TSR gyvūnijos apsaugos ir naudojimo
bei Atmosferos oro apsaugos įstatymai.
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas rūpinosi Aukščiausiosios
Tarybos sesijų sukvietimu ir tinkamųjų darbo parengimu, organi-
zavo nuolatinių komisijų darbą, kontroliavo valdymo įstaigų veik-
la, tobulino v i e t i n i ų tarybų darbą. Posėdžiuose svarstė įstatymų
ir nutarimų vykdymą, rengė vietinių tarybų rinkimus, tvirtino ži-
nybų ir susivienijimų nuostatus. Prezidiumui talkino nuolatinės
komisijos, kurių 1980 m. padaugėjo iki 15 (mandatų, įstatymų
sumanymo, užsienio reikalų, plano ir biudžeto, pramonės, trans-
porto ir ryšių, statybos ir statybinių medžiagų, žemės ūkio, liau-
dies švietimo, liaudies vartojimo prekių gamybos ir prekybos, ko-
munalinio ūkio ir buitinio aptarnavimo, sveikatos apsaugos ir socia-
linio aprūpinimo, mokslo ir kultūros, moterų darbo ir buities, moti-
nystės ir vaikų apsaugos, jaunimo reikalų, gamtos apsaugos).
Prezidiumui buvo pavesta nagrinėti piliečių pareiškimus ir
skundus, tikrinti, kaip šį darbą atlieka tarybos, ministerijos ir
žinybos.
Ministrų Taryba pertvarkė pramonės šakų ir Statybos minis-
terijos struktūra. Buvo steigiamos naujos ministerijos, komite-
tai ir žinybos. Pertvarkant valdymą šakiniu principu, buvo su-
darytos sąjunginės-respublikinės ministerijos: Celiuliozės, po-
pieriaus ir medžio apdirbimo pramonės, Lengvosios pramonės,
Maisto pramonės, Mėsos ir pieno pramonės, Statybinių medžia-
gų pramonės, Melioracijos ir vandens ūkio. Taip pat buvo įsteig-
tos respublikinės Vietinės pramonės, Kaimo statybos ir Žemės
ūkio ministerijos.

253
Ministrų Taryba susidėjo iš pirmininko, jo pirmojo pavaduo-
tojo, p e n k i ų pavaduotoju, reikalu valdytojo, 22 sąjunginių-res-
publikinių m i n i s t e r i j ų m i n i s t r ų , penkių respublikinių ministeri-
jų m i n i s t r ų , 12 sąjunginių-respublikinių komitetų pirmininkų,
vieno respublikinio komiteto pirmininko ir dviejų valdybų pir-
m i n i n k ų . Ministrų Tarybos Prezidiumas turėjo ekonominių ry-
šių su u ž s i e n i o š a l i m i s , žemės ūkio rajonu suplanavimo sche-
moms analizuoti, stebėjimo, nepilnamečių reikalų, kovos su gir-
tavimu, eismo saugumo ir kitas komisijas.

4. Liaudies deputatų tarybos


Tarybų vaidmuo, sprendžiant iš jų veiklai gerinti priimtų teisi-
nių aktų, buvo padidintas. Aukščiausioji Taryba 1968 m. gruo-
džio 25 d. priėmė "Lietuvos TSR apylinkių, gyvenviečių DŽDT
įstatymų" 6 9 . Jame nustatyti apylinkių Liaudies deputatų tary-
bų sudarymo ir veiklos principai, teisės ir pareigos, darbo or-
ganizavimas, deputatų statusas. Įvesti visuotiniai piliečių susi-
rinkimai ir kaimo sueigos kaip gyventojų dalyvavimo tarybų
darbe formos.
Aukščiausioji Taryba 1971 m. gruodžio 10 d. priėmė "Lietuvos
TSR miesto, miesto rajono Darbo žmonių deputatų tarybos įsta-
t y m ą " . Jame nustatė tarybų sudarymo ir veiklos principus, ta-
rybos ir deputatų teises ir pareigas, darbo organizavimo tvarka,
nuolatiniu komisijų statusą. Nustatė, kad taryba svarbiausius vals-
tybinės, ūkinės ir socialinės kultūrinės veiklos klausimus pateikia
svarstyti visuotiniam susirinkimui įmonėse, įstaigose ir organiza-
cijose, taip pat p i l i e č i ų gyvenamosiose vietose, be to, taryba nu-
kreipia savanoriškųjų draugijų veikla ir vadovauja visuomeniniam
darbui. Pagal įstatymus taryboms priklausė jų teritorijos ūkiniai,
socialiniai, kultūriniai reikalai, visų įmonių ir organizacijų veik-
los koordinavimas, piliečių teisių ir interesų apsauga. 1972 m. rug-
sėjo 20 d. patvirtintas Darbo žmonių deputatų tarybų deputatų
71
statusas . Jame nurodyti deputatų įgaliojimai, deputato pareigų
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1968. Nr 36
Lietuvos TSR A u k š č i a u s i o s i o s Tarybos ir Vyriausybės žinios, l97l Nr. 35.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1972. Nr. 31.

254
suderinimas su tarnybinėmis pareigomis, pareiga palaikyti ryšius
su rinkėjais, sistemingai jiems atsiskaityti už savo veiklą.
1972 m. rugpjūčio 30 d. patvirtinti rajono, miesto, miesto rajo-
no, gyvenvietės ir apylinkės DŽDT nuolatiniu komisijų nuostatai.
Tarybų darbas labai priklausė nuo jų kadrų kompetentingu-
mo. Jau 1977 metais 98,4 proc. tarybų pirmininkų ir 95,5 proc.
pavaduotoju turėjo aukštąjį ir vidurinįjį išsilavinimą. Vėliau be-
veik visi v y k d o m ų j ų komitetų pirmininkai ir pavaduotojai turė-
jo aukštąjį arba specialųjį vidurinį išsilavinimą.
Tačiau liaudies deputatų veikla dėl menko tarybų biudžeto ne-
davė akivaizdžių rezultatų. Dėl finansų ir materialinių išteklių sto-
kos daug ūkinių ir socialinių-kultūrinių klausimų liko neišspręsta.

5. Teismo ir prokuratūros įstaigos


Tobulinant teismų organizavimą ir veikla, Aukščiausiosios Ta-
rybos Prezidiumas 1970 m. rugsėjo 30 d. įsaku 72 įsteigė sąjungi-
nę-respublikinę Teisingumo ministeriją ir pavedė jai vadovauti
teismo, notariato, advokatūros, civilinės metrikacijos įstaigoms,
tobulinti teismu darbą, rūpintis teisės aktų leidimu ir jų kodifika-
vimu. Aukščiausiasis teismas buvo atleistas nuo jam nebūdingų
teismų valdymo pareigų, teismų darbo kontrolės, kadrų parinki-
mo, teisminės statistikos tvarkymo, vadovavimo notariatui.
1981 m. gruodžio 4 d. priimtas naujas Lietuvos TSR teismų
santvarkos įstatymas 73 . Liaudies teismams pavestos nagrinėti be-
veik visos civilines ir baudžiamosios bylos. Tais pačiais metais
priimtas ir rajono liaudies teismo teisėjų ir tarėjų atšaukimo,
jeigu jie nepateisina rinkėjų pasitikėjimo arba padaro veiksmus,
nesuderinamus su teisėjo vardu, tvarkos įstatymas. Pagal ji, tei-
sėja atšaukia rinkimų apygardos rinkėjai paprasta balsų daugu-
ma viešai balsuodami.
TSRS Aukščiausioji Taryba 1979 m. lapkričio 30d. priėmė
74
įstatymą ''Dėl TSRS prokuratūros" . Jame nubrėžė prokura-
tūros uždavinius, jos veiklos kryptis ir principus, prokuratūros
72
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1970. Nr. 28.
73 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1981. Nr. 34.
74
TSRS Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1979. Nr. 49.

255
į s t a i g ų sistema. Šiame įstatyme nustatyti tokie prokuratūros už-
daviniai: prižiūrėti, kaip valstybės valdymo organai, įmonės, įstai-
gos, organizacijos, pareigūnai ir piliečiai laikosi įstatymų; kaip
kvotos ir parengtinio tardymo organai vykdo įstatymus; prižiū-
rėti įstatymų laikymąsi teismo organų veikloje; prižiūrėti, kaip
laikomasi įstatymų s u l a i k y t ų j ų laikymo vietose, kardomojo ka-
linimo vietose, vykdant teismo skiriamas bausmes ir kitokias
priverčiamąsias priemones.

VI. MĖGINIMAI REFORMUOTI EKONOMINĮ


IR POLITINI VISUOMENĖS GYVENIMĄ 1985-1990 m.

1. Socialinė-ekonominė padėtis
Oficialiais duomenimis, Lietuvos nacionalinės pajamos vienuo-
liktajame penkmetyje (1980-1985 m.) padidėjo 25,4 proc. Rekonst-
ruojama ir techniškai modernizuojama gamyba. Padidėjo darbo
našumas. Vienu trečdaliu atnaujinti pagrindiniai gamybos fon-
dai. Sparčiausiai buvo plečiamos elektronikos, prietaisų gamy-
bos ir chemijos pramonės šakos. Suaktyvėjo moksliniai tyrimai.
Liaudies ūkis ir gyventojai buvo geriau aprūpinami ryšio priemo-
nėmis. Bandyta tobulinti valdymo struktūra, gerinti planavimų ir
plėsti ūkiskaitą. Tačiau visa tai buvo sužlugdyta partinio ir admi-
nistracinio biurokratinio aparato. Be to, Tarybų Sąjungos įstai-
gos savo nuožiūra skirstė visus materialinius išteklius ir prekių
fondus. Todėl žmonių gerovė ne gerėjo, o nuolat blogėjo.
Greta kai kurių laimėjimų buvo ir didelių trūkumu. Nevisiš-
kai panaudojami gamybos efektyvumo didinimo rezervai, nuo-
lat pažeidžiama planinė ir sutartinė drausmė. Baldų ir Medžio
apdirbimo pramonės ministerijos, Statybinių medžiagų pramo-
nės ministerijos įmonės, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo
gamybiniai susivienijimai ir įmonės sistemingai neįvykdydavo
sutartinių įsipareigojimų.
Nepakankamai efektyviai buvo naudojami gamybos fondai,
materialūs, darbo ir finansų ištekliai Lengvosios pramonės, Sta-
tybinių medžiagų pramonės ministerijų, maisto, mėsos ir pieno

256
pramonės, masinu gamybos Įmonėse. Buvo dideli darbo laiko
nuostoliai ir kadru kaita. Nebuvo įvykdyti mokslo ir technikos
raidos planai ir silpnai diegiama nauja technologija. Nepagerėjo
gaminiu kokybė, buvo pažeidinėjami vietinės pramonės, lengvo-
sios pramonės ir staklių gamybos standartai ir techninės sąlygos.
Transportas nesusidorojo su vežimu terminais, ilgai stovė-
davo neiškrauti vagonai ir laivai 7 5 .
Visiškai sužlugo 1985 m. spalio mėnesi priimta liaudies var-
t o j i m o prekių gamybos ir paslaugu sferos vystymo kompleksinė
programa 1986-2000 metams 76 .
TSRS Aukščiausioji Taryba 1989 m. lapkričio 27 d. priėmė
"Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominio savarankiškumo įsta-
tymų" 7 7 . Lietuva gavo teisę nuo 1990 m. sausio l d. priimti eko-
nomikos ir socialinės sistemos pertvarkymo ir funkcionavimo
įstatymus, valdyti žeme ir kitus gamtos turtus, reguliuoti ūkio
šakų ir ūkio subjektu veikla, vadovauti finansų sistemai ir ban-
kams, formuoti pajamų sistemą, nustatyti darbo apmokėjimo,
pensijų, stipendijų, pašalpų sąlygas, kainodaros tvarką, vado-
vauti tarptautinei ekonominei veiklai, tvarkyti gamtos išteklių
fondą, gamtos apsaugą, kurti finansų rinką.
įmonėms buvo leista savarankiškai tvarkytis, ištaigos, organi-
zacijos ir ūkiai galėjo sudaryti sutartis, sąjungas, asociacijas, tu-
rėti Įvairias nuosavybės formas. Lietuva turėjo savo biudžetą,
nustatė lėšų gavimo šaltinius ir jų dydi. Rinka pradėta regu-
liuoti finansiniais ir piniginiais-kreditiniais svertais.
Sudarant 1990 metų ekonominės ir socialinės raidos metme-
nis, atsisakyta komandavimo, sumažinta užduočių, paliktas tik
valstybinis užsakymas tiekti Į TSRS fondą bei jos respublikas
maisto produktus ir žemės ūkio produkciją bei kai kuriuos pra-
monės gaminius. Kita produkcija buvo realizuojama tiesiogi-
niais ryšiais tarp gamintojų ir vartotojų. Vietinės tarybos gavo
teisę spręsti kapitalinės statybos klausimus.

257
Tačiau ekonominė padėtis 1989-1990 metais buvo labai sun-
ki. Augo produkcijos kainos, didėjo dalies gyventoju nepadeng-
tos prekėmis pajamos, stiprėjo infliacija ir šešėlinė ekonomika,
krito daugelio žmonių pragyvenimo lygis. Vis daugiau jų atsi-
durdavo prie skurdo ribos arba ir žemiau. Mažiau buvo gami-
nama a u d i n i ų , drabužių, televizorių ir kitų prekių. Mažėjo gy-
v u l i u , paukščių ir pieno supirkimas.
Biudžeto deficitas buvo 220 milijonų rublių, o padengta vos
80 m i l i j o n u rublių. Skola bankui už kreditus, išduotus žemės
ūkio produkcijos kainų skirtumui padengti, viršijo milijardą rub-
l i ų . 1990 metais biudžeto deficitas siekė 160 m i l i j o n ų r u b l i ų 7 8 .
Siekdama apsaugoti gyventojų interesus, Aukščiausioji Tary-
ba 1989 m. gruodžio 7 d. nutarė sustabdyti vartojamųjų prekių ir
žemės ūkio produktų išvežimą. Ne mažiau kaip 70 proc. prekių,
pagamintų viršum plano, turėjo būti realizuojama Lietuvoje79.

2. Mėginimas tobulinti ir demokratizuoti valstybės įstaigas


Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 m. ge-
gužės 27 d. Įsaku padaryta valstybės įstaigų sistemos pakeitimų.
Buvo įsteigtas Lietuvos TSR valstybinis statybos komitetas ir
panaikintas Valstybinis statybos reikalų komitetas bei Statybos
m i n i s t e r i j a . Taip pat buvo Įsteigtas Valstybinis kuro komitetas
ir p a n a i k i n t a s Valstybinis naftos produktų tiekimo ir Valstybi-
nis dujofikacijos komitetai, vietoj Automobilių transporto ir
plentų ministerijos įkurta Transporto ministerija. Įsteigta Dar-
bo ir socialinio aprūpinimo ministerija ir panaikintas Valstybi-
nis darbo komitetas ir Socialinio aprūpinimo ministerija.
Sąjunginė-respublikinė Miškų ūkio ir miško pramonės minis-
terija pertvarkyta į sąjunginę-respublikinę Miškų ūkio ministeri-
ją, sąjunginė-respublikinė Baldų ir popieriaus pramonės minis-
terija - į sąjunginę-respublikinę Miško pramonės ministeriją, są-
junginė-respublikinė Statybinių medžiagų pramonės ministerija
tapo respublikine Statybinių medžiagų pramonės ministerija.

78
Tiesa, 1989 m. gruodžio 7 d. N r. 279.
79
Ten pat.

258
Be to, panaikintos Melioracijos ir vandens ūkio, Grudų pro-
duktų ministerijos ir Valstybinis žuvininkystės komitetas ir jų
funkcijos perduotos Valstybiniam agropramoniniam komitetui.
Valstybinis kinematografijos komitetas savo funkcijas per-
davė Kultūros ministerijai. Iš viso buvo panaikinta 10 ministe-
rijų ir žinybų 8 0 .
Po pertvarkymu liko šios sąjunginės-respublikinės ministe-
rijos: Finansų, Kultūros, Lengvosios pramonės, Liaudies švieti-
mo, Miško pramonės, Mišku ūkio, Prekybos, Ryšiu, Sveikatos
apsaugos, Teisingumo, Užsienio reikalu, Vidaus reikalų ir vieti-
nės ministerijos: Buitinio gyventoju aptarnavimo. Darbo ir so-
cialinio aprūpinimo, Komunalinio ūkio, Statybinių medžiagų,
Transporto, Vietinės pramonės. Be to, liko šie sąjunginiai-res-
publikiniai valstybiniai komitetai: Piano, Agropramoninis, Gam-
tos apsaugos, Materialinio-techninio tiekimo, Kainų, Statistikos,
Televizijos ir radijo, Leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos, Sau-
gumo, Pramonės ir kalnakasybos, Darbu saugumo priežiūros, Kū-
no kultūros ir sporto bei vietiniai statybos ir kuro komitetai 8 1 .
Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1989 m. liepos 4 d. pri-
ėmė įstatymą "Dėl agropramoninio komplekso valdymo orga-
nu sistemos pakeitimo" 8 2 , kuriuo įsteigė Žemės ūkio ministeri-
ja ir Valstybini agropramoninio komplekso gamybinio techni-
nio aprūpinimo komitetą, panaikinusi sąjunginį-respublikinį Ag-
ropramoninį komitetą. Rajonų vykdomuosiuose komitetuose
buvo sudarytos žemės ūkio valdybos. Naujos žemės ūkio Įstai-
gos turėjo rengti agropramoninio komplekso plėtojimo planus,
ilgalaikių koncepcijų projektus, teikti ekonominių ir teisinių nor-
matyvų sudarymo, kaimo socialinio pertvarkymo, ekologijos ge-
rinimo ir pan. siūlymus.
Ministerijos ir komitetai atsisakė smulkmeniškos įmonių glo-
bos ir n u o l a t i n i ų nurodinėjimų, operatyvinio gamybos klausi-
mu sprendimo ir visa dėmes] turėjo skirti ekonominei strategi-
jai, mokslo ir technikos pažangai, socialiniams klausimams spręs-
ti. Ministerijų ir žinybų aparatas buvo sumažintas 50 proc., o
tai sudarė daugiau nei 2 800 žmonių. Šiek tiek buvo sumažintas
Plano komitetas, Finansų ministerija, Kainų komitetas, Mate-
rialinio-techninio tiekimo komitetas. Buvo sumažintas ir Mi-
nistrų Tarybos aparatas.
1987 m. rugpjūčio l dieną buvo 32 tūkst, valdymo aparato
darbuotojų. Valdymo aparatas buvo mažinamas naikinant įvai-
rius trestus, valdybas, prekybos organizacijas. 20 proc. suma-
žintas miestų ir rajonų vykdomųjų komitetu darbuotojų skai-
čius. Tiek pat buvo numatyta sumažinti rajonų agropramoninio
susivienijimo aparatą. Aptarnaujančiųjų organizacijų (metodi-
nių kabinetų, normatyvų tyrimo stočių, laboratorijų ir pan.) val-
dymo darbuotojų sumažėjo 50 procentų.
Sąjunginio pavaldumo organizacijų darbuotojų sumažėjo
50 proc., visuomeninių organizacijų - 24 proc. Iš viso buvo suma-
žinta 8 000 valdymo darbuotojų, t. y. 25 proc. bendro jų skai-
čiaus 83 .
Nepaisant valstybinio aparato persitvarkymo ir jo mažini-
mo, valstybės valdymo įstaigos dirbo senu stiliumi, neatsisakė
administravimo ir komandavimo. Toliau gilėjo visų gyvenimo
sričių krizė.
Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pakeitė savo darbo sti-
lių, pradėjo dažniau posėdžiauti ir spręsti sudėtingus sociali-
nius, ekonominius, politinius ir kultūrinius klausimus. 1989 m.
gegužės 18 d. sesijoje buvo pakeisti kai kurie Lietuvos TSR kon-
stitucijos straipsniai.
11 straipsnis nustatė, kad žemė, jos gelmės, vidaus ir terito-
riniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai yra Respublikos
nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos nuosavybė. Gamybos
priemonės pramonėje., statyboje ir žemės ūkyje, energetikos,
transporto ir ryšių tinklai bei priemonės yra bankų, įmonių, ūkių
ir kitų Lietuvos teritorijoje esančių juridinių asmenų bei pilie-
čių nuosavybė. Visos Lietuvos istorijos ir kultūros vertybės taip

260
pat yra respublikos nacionalinis turtas ir yra jos jurisdikcijoje.
Lietuvos TSR priklauso išimtinės teisės oro erdvei virš respub-
likos teritorijos, jos kontinentiniam šelfui ir ekonominei zonai
Baltijos jūroje. Nuosavybės santykius, tuo pačiu ir f i z i n i u asme-
nų nuosavybės, reguliuoja Lietuvos TSR įstatymai.
31 straipsnis nustatė Lietuvos TSR pilietybę. Piliečius už res-
publikos ribų gina ir globoja Lietuvos TSR.
37 straipsnis reglamentavo, kad piliečiai turi visas socialines,
ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skel-
bia Konstitucija bei respublikos Įstatymai ir tarptautiniai teisės
aktai. Teisiu ir laisvių gynimas garantuojamas teisme.
Ypač svarbus pakeitimas buvo padarytas 70 straipsnyje: Lie-
tuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referen-
dumu priimti įstatymai. TSRS įstatymai ir TSRS valstybinių val-
džios ir valdymo organu teisės aktai Lietuvos teritorijoje galio-
ja tik nustatyta tvarka patvirtinti ir įregistruoti. Jų galiojimas
gali būti sustabdytas ir apribotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios
Tarybos nutarimu. TSRS teisės aktus įregistruoja Aukščiausio-
sios Tarybos prezidiumas 8 4 .
Aukščiausioji Taryba 1989 m. gegužės 18 d. priėmė Dekla-
racijų apie Lietuvos TSR valstybinį suverenitetą 8 5 . Ten pasaky-
ta, kad 1940 metais Lietuva neteisėtai prievarta buvo prijungta
prie TSRS ir prarado politinį, ekonominį bei k u l t ū r i n i savaran-
kiškumą. Ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi
būti nustatomi tik sutartimis.
1989 m. gegužės 19 d Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos
TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymą 86 . Jame pa-
brėžta, kad Lietuva savarankiškai įgyvendina socialinę ir ekono-
mine politiką, ekonominius ryšius su kitomis respublikomis grin-
džia lygiateisėmis sutartimis. Respublika sąjunginiams organams
deleguoja tik tam tikras funkcijas ir skiria lėšų joms vykdyti. Eko-
nominio savarankiškumo tikslai yra šie: sudaryti sąlygas gyvento-

261
jams, kolektyvams atskleisti ir panaudoti kūrybines galimybes ir
garantuoti pragyvenimo lygio kilimą, įtvirtinti socialinį teisingu-
mą, sveikas gyvenimo sąlygas. Šiuos tikslus turi įgyvendinti plė-
tojamas Lietuvos ūkis, kurį sudaro įmonės, įstaigos bei organiza-
cijos ir verslininkai. Leidžiamos savarankiškos ir autonominės
valstybinės įmones, akcinės bendrovės, mišrios kompanijos, ko-
operatyvai. Pabrėžta nuosavybės formų įvairovė, ūkinės veiklos
laisvė, rinkos santykių, ūkio valdymo centralizavimas, valstybinis
ekonomikos reguliavimas, ryšių su TSRS ir užsienio šalimis atvi-
rumas. Valstybinė, kolektyvinė ir asmeninė nuosavybė yra vieno-
do statuso, ir valstybė jas saugo vienodai, savininkai gali laisvai
disponuoti turtu ir turi ūkinės veiklos laisve.
Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 23 d. sesijoje apsvars-
tyti Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo įgyvendinimo
klausimai, papildyta Lietuvos TSR Konstitucija, apsvarstytas rinki-
mų įstatymas, pilietybės įstatymo projektas, piliečiu karinės tarny-
bos klausimai, 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų padari-
nių tyrimo komisijos išvados, referendumo įstatymo projektas 8 7 .
1989 m. lapkričio 3 d. Aukščiausioji Taryba priėmė piliety-
bės ir referendumo įstatymus, pakeitė Konstitucijos 50 straips-
nį ir į t v i r t i n o sąžinės laisvę, apsvarstė informaciją dėl Lietuvos
nuosavybės santykių su Tarybų Sąjunga88.
Aukščiausioji Taryba 1989 m. gruodžio 7 d. priėmė įstaty-
mą "Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnių pakeiti-
89
mo" . Komunistų partija atsisakė savo valstybiniu prerogaty-
vų ir partinės diktatūros. Buvo nustatyta, kad partijos, visuo-
meninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai steigiami įsta-
tymų nustatyta tvarka ir veikia neperžengdami Lietuvos TSR
Konstitucijos bei įstatymų ribų. Politinės, profesinės, jauni-
mo, moterų, veteranų visuomeninės organizacijos ir visuome-
niniai judėjimai, kūrybinės sąjungos ir mokslo draugijos vado-
vaudamosi savo įstatais bei programų uždaviniais dalyvauja

262
tvarkant v a l s t y b i n i u s ir visuomeninius reikalus, sprendžiant po-
l i t i n i u s , ū k i n i u s ir socialinius bei k u l t ū r i n i u s klausimus.
Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą
"Dėl 1939 metų Vokietijos-Tarybų Sąjungos sutarčių ir jų pa-
90
sekmių Lietuvai likvidavimo" , kuriame sakoma:
1. Paskelbti, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d.
Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių
tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;
2. Pareikšti, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas "Dėl
Lietuvos TSR priėmimo Į TSRS" grindžiamas Lietuvos Liau-
dies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir
Lietuvos juridiškai nesaisto;
3. Pasiūlyti TSRS pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos vals-
tybės nepriklausomybės atstatymo.
Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 9 d. priėmė daug svar-
bių Įstatymų: Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių,
Lietuvos savivaldos pagrindų, Švenčiu ir atmintinų dienų, Lie-
tuvos banko. Prokuratūros, Teismu ir teisėjų statuso, Nuosavy-
bės, Archyvų 9 1 .
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas
garantavo spaudos laisvę, teisę gauti informacija, nurodė ne-
s k e l b t i n a informacija (valstybės paslaptys, karo kurstymas, na-
cionalinės, religinės nesantaikos kurstymas, pornografijos, žmo-
gaus asmeninio gyvenimo, tardymo duomenų). Už įstatymo pa-
žeidimą, padarytą moralinę žalą teismas galėjo priteisti atlygi-
nimą iki 3 tūkst, r u b l i ų .
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teikimu Lie-
tuvos TSR prokurorą skyrė Aukščiausioji Taryba penkeriems me-
tams, o jo pavaduotoją prokuroro teikimu -Aukščiausioji Taryba.
Rajonų ir miestų prokurorus skyrė Lietuvos TSR prokuroras.
Remiantis Archyvų Įstatymu, archyvų fondas buvo paskelb-
tas valstybės nuosavybe. Pagal Banko įstatymą Lietuvos bankas
priklausė Lietuvos valstybei.

263
1990 m. vasario 12 d. buvo pakeista ir papildyta Konstituci-
j a . Nustatyta, kad asmenys, kurie į e i n a į Ministrų Tarybos ir
vietinių tarybų sudaromų valdymo organų sudėtį, taip pat mi-
n i s t e r i j ų , valstybiniu komitetų ir žinybų vadovai, teisėjai, pro-
kurorai ir v a l s t y b i n i a i arbitrai bei kiti pareigūnai negali būti ta-
rybos, kuri juos renka, skiria ar tvirtina, deputatais 92 .
Ministrų Taryba gavo teise protestuoti Aukščiausiojoje Tary-
boje aukštesnės pakopos savivaldybės tarybos sprendimus, jeigu
jie prieštarauja įstatymams, įstatymu numatytais atvejais Minist-
rų Taryba galėjo sustabdyti ir protestuoti aukštesnės savivaldy-
bės valdymo organų sprendimus šios savivaldybės taryboje. Kilus
ginčui, klausimą turėjo spręsti Aukščiausioji Taryba. Žemesnės
pakopos savivaldybės Liaudies deputatų tarybos turėjo teisę pro-
testuoti Aukščiausiojoje Taryboje aukštesnės pakopos savivaldy-
bės organų sprendimus klausimais, priskirtais žemesnės pako-
pos savivaldybės išimtinei kompetencijai. Aukštesnės pakopos
Liaudies deputatų taryba turėjo teisę sustabdyti žemesnės pako-
pos savivaldybės organų sprendimus, jeigu jie prieštarauja Lietu-
vos įstatymams. Kilus ginčui, klausimą sprendė Aukščiausioji Ta-
ryba. Savivaldybių tarybos formavo ir skyrė joms atskaitingus pa-
reigūnus ir institucijas: apylinkės, gyvenvietės viršaiti, miesto bur-
mistrą, rajono valdytoją ir valdyba, tarybos prezidiumą (pirmi-
ninką, pavaduotoją, nuolatinių komisijų pirmininkus) 9 3 .
Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 12 d. priėmė Konstitu-
94
cijos pakeitimo įstatymą , kuriame nustatė, kad Lietuvos TSR
ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos TSR nuosavybė,
kurią sudaro piliečių privati, piliečių, susijungusių į grupes (ko-
lektyvus) nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Nuosavybės san-
tykius reglamentuoja įstatymai ir nuosavybės subjektų sutartys.
Kitų valstybių, tarptautinių organizacijų ir kitų valstybių pilie-
čių bei jų grupių nuosavybės objektų buvimo Lietuvoje sąlygas
nustato Įstatymai ir tarptautinės sutartys. Lietuvos TSR garan-
tuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai val-
92
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 7.
93 Ten pat.
94
Ten pat.

264
dyti jiems nuosavybės teise priklausančius objektus, jais naudo-
tis ir disponuoti. Savininkai turi teise samdyti kitus asmenis nuo-
savybės teisėms įgyvendinti.
Be to, buvo patikslinti anksčiau pakeisti Konstitucijos straips-
niai ir nustatyta, kad žemė, jos gelmės, vidaus teritoriniai vande-
nys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra
respublikos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos TSR nuosa-
vybė. Žemės gelmių nuosavybės teisė gali priklausyti tik Lietu-
vos valstybei. Kiti Lietuvos TSR išimtinės nuosavybės teisės ob-
jektai nuosavybės teise gali priklausyti ir piliečiams bei jų gru-
pėms; Lietuvos TSR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš
respublikos teritorijos, jos kontinentinį šelfą ir ekonominę zona
Baltijos jūroje; Lietuvai priklausantis turtas gali būti perduotas
atlygintinai arba neatlygintinai piliečių ir jų grupių nuosavybėn.
išimtiniais atvejais Lietuvos interesais gali būti atlygintinai pa-
imtas piliečių ir jų grupių, taip pat kitų valstybių piliečių turtas.
Šie demokratiški įstatymai buvo Įgyvendinti ne visi, nes ne-
buvo reikiamo ekonominio pagrindo ir trūko patirties.

VII. TEISĖS SISTEMOS RAIDA

1. Civilinė teisė
1940 metais Liaudies vyriausybė bandė rūpintis turtinių santykių
sureguliavimu. Pagrindinis uždavinys buvo užtikrinti šalies ūkio
gyvenimą ir piliečių aprūpinimą vartojimo prekėmis. Finansų mi-
nistras savo įsakymais uždraudė didinti prekių kainas, sudaryti
nenormalias jų atsargas arba jas nuslėpti. Gyventojai neturėjo
teisės kaupti nenormalias prekių atsargas. Valstybė nustatė dau-
gelio plataus vartojimo prekių kainas. Manufaktūros, galanteri-
jos, trikotažo ir avalynės parduotuvių savininkai turėjo vesti pir-
kėju sąskaitas ir jose nurodyti parduotą kiekvienam pirkėjui pre-
kių kieki. Tik Finansų ministerijos leidimu eksporto ir importo
įmonės galėjo sudaryti prekių tiekimo sutartis su užsienio firmo-
mis. Gyvulius buvo galima parduoti ir skersti tik neviršijant nu-
statytų ribų gavus Žemės ūkio rūmų agronomo arba gyvulinin-
kystės instruktoriaus specialų leidimą. Be to, 10-20 proc. buvo

265
s u m a ž i n t a s b u t u nuomos mokestis, sustabdytas n u o m i n i n k ų ,
laiku nesumokančių b u t u nuomos, iškeldinimas iš butų 9 5 .
1940 m. liepos 16 d. prezidentas patvirtino Valstybinių įmo-
n i ų į s t a t y m ų . Jame nustatyta įmonės fondų sudarymo, nekilno-
jamojo turto įsigijimo tvarka, numatyta įmonės atsakomybė už
skolas ir padarytus nuostolius. Apskritai buvo priimti tik priva-
čios gamybos kontrolės aktai. Esminių t u r t i n i ų santykių regu-
liavimo pakeitimų nebuvo padaryta.
įvedus tarybų valdžia ir inkorporavus Lietuva į Tarybų Są-
jungos sudėti, plačiai pradėta kurti valstybinė nuosavybė. Jau
1940 m. liepos 29 d. prezidentas pasirašė bankų ir stambiosios
pramonės nacionalizavimo įstatymus. Nacionalizacija pasidarė pa-
grindiniu valstybinės nuosavybės atsiradimo šaltiniu. Formavosi
kooperatinė nuosavybė ir valstybiniai -socialistiniai turtiniai san-
tykiai. Pradėjo g a l i o t i okupaciniai teisės aktai, reguliavę tieki-
mo, prekybos, butų nuomos, kapitalinės statybos, vežimų, kre-
dito, draudimo ir k i t u s santykius.
P r i v a t i n e gamybos priemonių ir Įrankių nuosavybė, priėmus
1940 metų Lietuvos TSR Konstituciją, buvo nacionalizuojama
pagal pramonės šakas ar nuosavybės objektų grupes. Išskyrus
laivus, kurių savininkai gavo 25 procentų laivu vertės kompen-
saciją, visi k i t i nuosavybės objektai buvo paimti be jokio atlygi-
nimo. Net nacionalizuotos įmonės skolos privatiems asmenims
buvo išieškomos iš buvusio įmonės savininko asmeninio turto.
Pertvarkytas kreditų ir paskolų teikimas. Įsteigtas žemės ūkio
bankas tarybiniams ūkiams kredituoti ir valstiečiams suteikti
piniginę paramą. Buvo teikiamas kreditas nebaigtų namų mies-
tuose ir miesteliuose statybai baigti, naujakurių ūkiams Įkurti.
Mažažemiai valstiečiai buvo atleisti nuo žemės ūkio paskolų grą-
žinimo bankui, o turintiesiems 5-10 ha žemės paskola suma-
žinta 50 procentų Įsiskolinimo sumos96.
Draudimo r e i k a l u s tvarkė naujai įsteigta Lietuvos TSR drau-
dimo valdyba.
95 Vyriausybės Žinios. 1940. Nr. 715; 721.
96
LTSR Vyriausybės n u t a r i m ų ir potvarkių r i n k i n y s . 1941, Nr. l ; Tiesa, 1941 m.
kovo 2 1 d .

266
Finansų ministro įsakymu buvo nustatyta 9 kv. metrų gyve-
namojo plolo norma vienam asmeniui ir viršpločio paėmimo
tvarka. Namų savininkai neturėjo teisės kelti butu nuomos ar-
ba imti mokestį avansu daugiau kaip už vieną mėnesį.
Kadangi greitai parengti ir priimti civilinį kodeksą nebuvo
įmanoma, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas
1940 m. lapkričio 30d. priėmė įsaką "'Dėl laikino taikymo
RTFSR baudžiamųjų, civiliniu ir darbo įstatymu Lietuvos TSR
teritorijoje" 9 7 . 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas nustatė lygų
piliečių teisinimą, sandoriu galiojimo sąlygas, nuosavybės rūšis
ir formas bei prievolių rūšis.
1944 m. rugpjūčio 26 d. Liaudies Komisarų Taryba priėmė
nutarimą "Dėl pamesto ir bešeimininkio turto apskaitos ir pa-
naudojimo" 98 . Neatsiradus savininko per tris mėnesius, tokį turtą
vietos valdžios organai galėjo parduoti.
Gerinant pramonės materialini aprūpinimą ir didinant įmo-
nių savitarpio atsakomybę, jau 1945 m. kovo 9 d. LKT priėmė
nutarimą "Dėl ūkinių sutarčių sudarymo 1945 metams". Visos
įmonės bei organizacijos savo santykius privalėjo įforminti su-
tartimis. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1947 m. kovo
13 d. įsaku padarė Civilinio kodekso pakeitimus ir nustatė, kad
Įpėdiniais gali būti nedarbingi tėvai bei broliai ir seserys. Testa-
m e n t u turtą buvo galima palikti tik įstatyminiams įpėdiniams.
Nepilnamečiai ir nedarbingi išlaikytiniai gaudavo įstatymine turto
dalį nepaisant testamento turinio.
Ministrų Taryba įpareigojo vykdomuosius komitetus skirti
sklypus individualiems namams statyti, aprūpinti statybinėmis
medžiagomis, nustatyti pastatytų namų priėmimo tvarką 9 9 . Mi-
nistrų Taryba 1949m. sausio 15d. patvirtino pastatų teisinės
registracijos atlikimo tvarkos instrukciją. 1955 m. liepos 2 d. nu-
tarimu Ministru Taryba pripažino naujakuriams perduotus nau-
dotis pastatus jų nuosavybe.

267
Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1950-1960 m. laikotarpiu pa-
tvirtino daug pagrindiniu pramonės įmonių gaminamos pro-
d u k c i j o s tiekimo sąlygų, nustatė kapitalinės statybos sutarčių
sudarymo, t i t u l i n i u sąrašu tvirtinimo ir baigtu objektu priėmi-
mo tvarką. 1951 m. sausio 10 d. ji patvirtino visuotines krovi-
niu vežimo bendrojo naudojimo automobilių transportu tai-
sykles, nustačiusias vežimo sutarčių sudarymo ir šalių atsako-
mybės tvarka.
Po TSKP XX suvažiavimo, plečiant respublikų, tarp jų ir oku-
puotų, teises, TSRS Aukščiausioji Taryba 1957 m. vasario l l d .
priėmė įstatymą "Dėl sąjunginių respublikų teismų santvarkos
Įstatymų leidybos, civilinio, baudžiamojo ir procesiniu kodeksų
priėmimo perdavimo sąjunginių respublikų žiniai", o 1961 m.
gruodžio 8 d. įstatymu patvirtino TSR Sąjungos ir sąjunginiu
respublikų civilinių įstatymų pagrindus, kuriais remiantis buvo
parengtas Lietuvos TSR civilinis kodeksas ir Aukščiausiosios
Tarybos Įstatymu patvirtintas 1964 m. liepos 7 d. (įsigaliojo nuo
1965 m. sausio 1 d ) . Civilinis kodeksas susidėjo iš aštuonių sky-
rių: b e n d r ų j ų nuostatų, nuosavybės teisės, prievolinės teisės, au-
torinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, paveldėjimo
teisės, užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisnumo, užsienio
valstybių civilinių Įstatymų, tarptautinių sutarčių ir susitarimų
taikymo, turėjo 610 straipsnių.
Lietuvos TSR civilinis kodeksas įtvirtino valstybinę, kolūki-
nę-kooperatinę, organizacijų ir jų susivienijimų bei visuomeni-
niu organizacijų nuosavybę, nustatė valstybinės, kolūkinės-ko-
operatinės ir visuomeninių organizacijų nuosavybės teisės ob-
jektus, išimtinės valstybinės nuosavybės teisės objektus, uždrau-
dė išieškoti iŠ valstybės įstaigų, kolūkių, kooperatinių ir visuo-
m e n i n i ų organizacijų turtą, priskirtą jų pagrindinėms priemo-
nėms, nustatė taisykles, reguliuojančias disponavimą valstybės
turtu (CK 98, 99, 100, 101, 103, 104, 108 str.).
Naujas dalykas - Civilinis kodeksas buvo jungtinės veiklos
sutarčių institutas, leidęs kolūkiams kartu su kitomis organiza-
cijomis statyti stambius gamybinius ir kultūrinius objektus.

268
Pagal Civilini kodeksą, piliečiams asmeninės nuosavybės teise
galėjo priklausyti turtas, skirtas jų materialiniams ir kultūriniams
poreikiams t e n k i n t i . Visuomeninės organizacijos gavo teisę ginti
piliečių subjeklines teises ir teisėtus interesus ir įstatymų nusta-
tytais atvejais spręsti kai kuriuos civilinius ginčus.

2. Šeimos teisė
1940 m. gruodžio l d. įvestas 1926 m. RTFSR Santuokos, šei-
mos ir globos įstatymų kodeksas galiojo Lietuvoje iki 1970 m.
sausio l d. Pagal šį kodeksą, civilinės būklės aktai buvo regist-
ruojami civilinės metrikacijos biuruose, o kaimo vietovėse - apy-
linkių tarybose. Santuokinis vyrų ir moterų amžius nustatytas
18 metų. Sutuoktiniu santykiai visose srityse lygiateisiai. Jų tu-
rėtas iki santuokos sudarymo turtas pripažįstamas atskiru, o įgy-
tas santuokoje tampa bendra sutuoktinių nuosavybe.
Kodeksas įteisino faktine santuoka ir nustatė, kad esant fak-
tinėje santuokoje negalima įregistruoti naujos santuokos. Fak-
tinės santuokos požymiais buvo laikoma pripažinimas vienas
kito sutuoktiniu, bendras šeimos ūkis, vaikų auklėjimas drauge
ir pan.
Santuokinių ir nesantuokinių vaikų teisės buvo lygios. Moti-
na galėjo reikalauti metrikacijos organų įrašyti vaiko tėvu as-
menį, su kuriuo ji nebuvo įregistravusi santuokos.
Nustatyta tėvų pareiga be jokių išlygų išlaikyti vaikus iki jų pil-
nametystės. Tėvai privalėjo išlaikyti nedarbingus ir neturinčius
pragyvenimo lėšų pilnamečius vaikus. Savo ruožtu pilnamečiai
vaikai turėjo išlaikyti nedarbingus ir neturinčius pragyvenimo
lėšų tėvus.
Savitarpio išlaikymo prievolė taip pat galiojo broliams ir sese-
rims, senoliams ir vaikaičiams. Be to, atsisakę savo teisių, įtėviai
turėjo išlaikyti buvusius įvaikius.
Pagal šį kodeksą, santuoką nutraukdavo civilinės metrikaci-
jos skyriai, gavę vieno ar abiejų sutuoktinių pareiškimą. Jie be
jokių paaiškinimų įregistruodavo ištuoka ir išduodavo liudiji-
mą. Ši supaprastinta tvarka pakeista TSRS Prezidiumo 1944 m.

269
liepos 8 d. Įsaku, kuriuo buvo nustatyta santuokos registracija
ir numatyta tik teisminė santuokos nutraukimo tvarka.
TSRS Aukščiausioji Taryba 1968 m. birželio 27 d. priėmė
TSR Sąjungos ir s ą j u n g i n i u respublikų santuokos ir šeimos įsta-
tymų pagrindus. Jais remiantis parengtas ir Lietuvos TSR Aukš-
čiausiosios Tarybos 1969 m. liepos 6 d. Įstatymu patvirtintas Lie-
tuvos TSR Santuokos ir šeimos kodeksas, Įsigaliojęs nuo 1970 in.
sausio l d. Kodeksas nustatė, kad galioja tik civilinės metrika-
cijos biuro registruota santuoka. Ji Įregistruojama praėjus vie-
nam mėnesiui nuo pareiškimo padavimo dienos. Nustatytos san-
tuokos sudarymo sąlygos: abiejų besituokiančiųjų laisva valia,
18 metų santuokinis amžius, artimos giminystės ir kitos santuo-
kos nebuvimas, abiejų veiksnumas.
Turtinės vyro ir žmonos teisės pagal kodeksą buvo lygios.
Įgytas santuokos metu turtas pripažįstamas bendra abiejų su-
tuoktinių nuosavybe. Nustatyta, kad sutuoktinių pareiga mate-
rialiai vienas k i t a remti išlieka ir santuoka nutraukus, jeigu vie-
nas jų yra nedarbingas ir jam reikia materialinės paramos, o
antras gali tokią paramą teikti. Kodeksas nustatė alimentus nėš-
čiai ir iki vienų metų vaiką auginančiai žmonai. Santuoka nu-
traukiama teismine tvarka, vieno sutuoktinių prašymu; santuo-
ką abiejų sutuoktiniu, neturinčių nepilnamečių vaikų, prašymu
nutraukia civilinės metrikacijos įstaigos. Vyras neturi teisės be
žmonos sutikimo kelti santuokos nutraukimo bylos, kai žmona
nėščia, ir vienus metus po vaiko gimimo.

3. Darbo teisė
1940 metais sudaryta Liaudies vyriausybė ėmėsi organizuoti
profsąjungas pramonėje ir žemės ūkyje, įvesti darbininkų kon-
trole, peržiūrėti darbo samdos įstatymus, aprūpinti bedarbius
darbu arba pašalpomis, organizuoti socialinį draudimą iš sam-
dytojo lėšų, gerinti materialines ir buitines darbininkų sąlygas.
1940 m. birželio 28 d. vidaus reikalų ministro įsakymu buvo le-
galizuotos profesinės sąjungos ir joms suteikta teisė dalyvauti
rengiant pagrindinių gamybos priemonių nacionalizaciją, dar-

270
bo įstatymus, kontroliuoti jų vykdymą, priėmimų į darbą ir at-
leidimą iš darbo, spręsti darbo ginčus.
Darbui reguliuoti, darbo jėgos apskaitai ir paskirstymui at-
l i k t i buvo įsteigta Darbo ministerija, o apskričių ir miestų vyk-
domuosiuose komitetuose sudaryti darbo skyriai, kurie rūpino-
si darbo sauga, tvarkė darbo jėgos apskaita ir paskirstymą, rin-
ko duomenis darbo užmokesčiu] normuoti.
I k i 1940 m. gruodžio l d. greta tarybinių darbo teisės aktu
buvo taikomi ir senieji darbo įstatymai, juos papildant arba kai
kurias jų nuostatas atitinkamai pakeičiant. Nuo 1941 m. gruo-
džio l d., įsigaliojus 1922 m. RTFSR darbo įstatymų kodeksui,
senieji darbo įstatymai nustojo galios.
1922 m. RTFSR darbo įstatymu kodekso taikymas Lietuvo-
je turėjo ir ypatumų. Priėmimą į darbą ir darbo jėgos paskirsty-
mą kontroliavo apskričių ir miestų vykdomųjų komitetų darbo
skyriai, o juos prižiūrėjo profsąjungos. 1941 m. sausio 8 d. Dar-
bo liaudies komisariatas patvirtino ''Bedarbiams registruoti ir i
darbus skirstyti taisykles". Visos Įmonės ir privatūs samdytojai
darbininkus samdė tik per darbo skyrius arba punktus, įmonės
administracija galėjo nepriimti i darbą siūlomo kandidato ir pa-
sirinkti kita. Darbuotojas dėl svarbių priežasčių turėjo teise at-
sisakyti siūlomo darbo. Darbo santykių atsiradimo pagrindas
buvo ne siuntimas i darbą, o abiejų kontrahentų sutartis. Admi-
nistracija atleisti darbuotoją iš darbo savo iniciatyva galėjo tik
gavusi darbininku ir tarnautoju komitetų sutikimą. Galutinai
darbo ginčą sprendė profsąjungos.
Pagal 1922 m. RTFSR darbo įstatymų kodeksą administra-
cija galėjo atleisti darbuotoja iš darbo tik esant įstatyme nusta-
tytam pagrindui. Neteisėtai atleistas darbuotojas turėjo teisę rei-
kalauti gražinti į darbą ir sumokėti už priverstine pravaikštą.
Darbininkai ir tarnautojai turėjo teisę savo noru nutraukti
darbo sutartį, įspėję apie tai administraciją prieš dvi savaites.
Darbininkams ir tarnautojams buvo padidintas darbo užmokes-
tis nuo 5 iki 30 procentų 1 0 0 .
Moterys už lygu darbą gaudavo vienoda užmokesti su vyrais.
Liaudies Komisaru Tarybos 1940 m. lapkričio 23d. nutarimu
buvo numatyta padidinti darbo užmokestį vidutiniškai 20 pro-
centu pramonės, transporto, ryšių, statybos, komunalinio ūkio,
žemės ūkio, prekybos, sveikatos apsaugos ir valstybiniu įstaigų
darbuotojams ir įvesti vienetine darbo užmokesčio sistema, kad
būtu didinamas darbo našumas.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m.
lapkričio 23 d. įsaku įvestas darbininkų ir tarnautoju socialinis
draudimas socialistinėse ir privačiose įmonėse. Draudimo įmo-
kas mokėjo įmonės, įstaigos ir privatūs samdytojai. Buvo nusta-
tytas ir socialinis nedarbingų ir mažai darbingų asmenų aprūpi-
nimas. Bedarbiai, negalėje gauti darbo, gaudavo pašalpas. Nuo
1941 m. sausio l d. pašalpos buvo mokamos ir daugiavaikėms
motinoms.
Liaudies Komisarų Tarybos 1941 m. kovo 25 d. nutarimu nu-
statyta 8 valandų darbo diena visose įmonėse ir įstaigose. Dar-
b i n i n k a i ir tarnautojai turėjo teisę gauti kasmetines mokamas
atostogas. Viršvalandžiai buvo uždrausti. Esant būtinam reika-
l u i skirti viršvalandžius administracija galėjo tik gavusi konflik-
tų vertinimo komisijos arba darbininkų ir tarnautoju komiteto
bei darbo inspektoriaus sutikimą.
Siekdama stiprinti darbo drausmę, Liaudies Komisarų Tary-
ba 1941 m. balandžio 14 d. patvirtino Pavyzdines vidaus darbo tvar-
kos taisykles. Jose buvo išdėstytos dirbančiųjų ir administraci-
jos teisės ir pareigos, nuobaudos darbo drausmės pažeidėjams
ir paskatos už gera darbą. Aukščiausioji nuobauda buvo atleidi-
mas iš darbo, įmonės administracija kartu su profsąjungos ko-
m i t e t u nustatydavo įmonės vidaus darbo tvarkos taisykles. Be
to, įmonėse, kuriose dirbo ne mažiau kaip 50 darbininkų, buvo
sudaryti draugiškieji teismai.
Darbo sauga prižiūrėjo darbo inspektoriai ir saugumo tech-
nikos inspektoriai. Pramoniniuose komisariatuose darbo sau-
gos reikalus sprendė vadinamieji socialinio būvio reikalų sekto-
riai. Visose įmonėse buvo išrinkti visuomeniniai darbo inspek-
toriai, o kur dirbo ne mažiau kaip 50 žmonių, prie profsąjungos

272
komiteto buvo sudaromos darbo saugos komisijos. Liaudies Ko-
misaru Tarybos 1941m. kovo 26 d. nutarimu Darbo liaudies ko-
misariato Darbo apsaugos valdyba buvo perduota profsąjungų
organizacijų Centro biurui ir tuo pašalintas dualizmas darbo
saugos srityje.
Darbo santykiai privačiose įmonėse buvo reguliuojami deri-
n a n t darbo sąlygų normavimą su kolektyvinėmis sutartimis.
1940 m. spalio 30 d. Lietuvos TSR profsąjungų Centro biuras
įpareigojo visus samdytojus sudaryti su dirbtuvių ir įmonių prof-
sąjungų komitetais kolektyvines sutartis pagal tipinės kolekty-
vinės sutarties reikalavimus. Tipinėje kolektyvinėje sutartyje bu-
vo nustatytos darbo užmokesčio, darbo ir poilsio normos, dar-
bo sauga, socialinis draudimas ir pan.
Samdos santykius žemės ūkyje reguliavo Liaudies Komisarų
Tarybos 1941 m. sausio 25 d. patvirtintos "Žemės ūkio darbi-
ninkų samdos privačiuose ūkiuose taisyklės". Jose buvo nusta-
tyta darbininkų samdymo tvarka, darbo užmokesčio normos,
darbo ir poilsio laikas ir pan.
Po karo, siekiant atkurti ūkį, reikėjo įtraukti į darbą kuo dau-
giau ž m o n i ų . Greta individualios darbo sutarties, taikytos nau-
jos įtraukimo į darbą formos: darbo prievolė, organizuotas dar-
bininkų telkimas, darbininkų rengimas darbo rezervų mokyk-
lose, specialistų rengimas vidurinėse ir aukštesniosiose mokyk-
lose ir jų skyrimas į darbą.
Liaudies Komisarų Taryba 1944 m. rugpjūčio 25 d. patvirti-
no Laikinąja darbo jėgos mobilizacijos instrukciją. Darbams pra-
monės, statybos ir kitose įmonėse buvo mobilizuoti darbingi
miestų ir kaimų gyventojai, išskyrus moksleivius ir studentus.
Vengiantieji mobilizacijos galėjo būti baudžiami teismo. Tai buvo
laikina priemonė: 1946 m. balandžio mėnesį mobilizacija be spe-
cialaus vyriausybės leidimo uždrausta. Tik kaimo gyventojams
iki 1952 metų reikėjo ruošti miško medžiagą.
Asmenys, baigę darbo rezervų mokyklas, buvo laikomi mo-
bilizuotais ir turėjo atidirbti pagal paskyrimą ketverius metus.
Atliekamieji darbo prievolę arba mobilizuotieji darbams ne-
galėjo pasitraukti iš darbo, kol nesibaigė terminas arba neįvyk-

273
dė užduočių. Už savavališkų pasitraukimą iš darbo buvo bau-
džiama. Įmonių ir ištaigu vadovai neturėjo teisės priimti į darbą
j a u n ų j ų specialistų, neatidirbusių pagal paskyrimą.
1945 m. spalio 24 d. Lietuvos TSR LKT patvirtino Samdo
mojo darbo privačiuose Lietuvos TSR ūkiuose naudojimo tai-
sykles ir Tipinę žemės ūkio darbininko samdos sutartį. Vykdo-
m i e j i komitetai registravo rašytines sutartis ir tikrino jų teisėtu-
mą. Darbo užmokestis turėjo būti ne mažesnis k a i p tarybinių
ūkių d a r b i n i n k ų , darbo diena trukti 8 valandas. Derliaus nuė-
mimo metu šalių susitarimu darbo diena galėjo būti ilgesnė ir
už ja papildomai mokama.
Lietuvos TSR LKT 1951 m. gruodžio 31d. Lietuvos valsty-
binių, kooperatinių ir visuomeninių įmonių bei įstaigų darbi-
ninkams ir tarnautojams patvirtino naujas Tipines vidaus dar-
bo taisykles. Pagal šias taisykles darbuotojai, padarę ilgalaikę
arba pakartotinę pravaikšta, turėjo atsakyti baudžiamąja tvar-
ka. Tačiau darbo drausmė nuo to nestiprėjo, nes įmonių vado-
vai tikėjo grasinimu poveikiu ir nesirūpino darbuotojų suinte-
resuotumu geru darbu.
Ministrų Taryba 1951 m. liepos 14 d. patvirtino Draugiškųjų
teismų įmonėse ir įstaigose nuostatus. Šiems teismams buvo pa-
vesta nagrinėti darbo drausmės pažeidimus.
Nuo 1953 metų darbo santykius daugiausia reguliavo TSRS
darbo įstatymai. Lietuvoje teisės aktų buvo išleista labai mažai.
1956 m. spalio 29 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba patvirtino mi-
nimalius darbo užmokesčio dydžius pagal liaudies ūkio šakas.
Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1972 m. birželio l d. pri-
ėmė Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksą (DĮK), kuris įsiga-
liojo nuo 1973 m. sausio l d. DĮK, greta teisės į darbą, poilsi,
garantuotą darbo užmokestį, skelbė darbuotojų teises į sveikas
ir saugias darbo sąlygas, nemokamą profesinį rengimą ir kvali-
fikacijos kėlimą bei teise dalyvauti valdant gamybą. Kodekse
pabrėžta, kad įvairios lengvatos socialinio-kultūrinio ir buitinio
aptarnavimo srityse pirmiausiai suteikiamos darbininkams ir tar-
nautojams, sąžiningai atliekantiems savo pareigas. Kodeksas

274
Į t v i r t i n o darbo sutarties laisvės principą. Administracija netu-
rėjo teisės reikalauti atlikti darbo, nenumatyto darbo sutartyje.
Darbuotojai turėjo teisę nutraukti darbo sutartį, įspėję admi-
nistracija prieš dvi savaites. Grąžinimo į darbą bei darbininkų ir
t a r n a u t o j ų materialinės atsakomybės ginčai galutinai buvo
sprendžiami teismo. Profsąjungos atstovavo darbininku ir tar-
n a u t o j ų interesams gamybos, darbo, buities ir kultūros srityse,
t u r ė j o Į s t a t y m ų leidybos iniciatyvos teisę.

4. Baudžiamoji teisė
Nuo l 9 4 0 m . gruodžio l d Lietuvoje pradėjo galioti 1926 m.
RTFSR baudžiamasis kodeksas, o iki tol taikomi baudžiamieji
įstatymai neteko galios. Buvo nustatyta, kad teismų nuospren-
džiai, p r i i m t i iki tarybų valdžios įvedimo ir dar neįvykdyti, netu-
ri būti v y k d o m i . Tokias bylas teismai turėjo perspręsti pagal
RTFSR baudžiamąjį kodeksą. Pagal šį kodeksą buvo baudžia-
mi asmenys, padarę nusikaltimus i k i tarybų valdžios įvedimo.
Tai buvo pasityčiojimas iš baudžiamosios teisės principų, visuo-
tinai pripažintų civilizuotose visuomenėse.
Iki TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. liepos
4 d. įsako "Dėl karo padėties panaikinimo" Lietuvoje Baudžia-
mojo kodekso normos buvo taikomos karo padėties sąlygomis.
Po karo buvo nustatytos naujos TSRS baudžiamosios teisės
normos. Kai kurių normų galiojimas apsiribojo tik dispozicija
arba sankcija, o galutinai straipsnio tekstas buvo papildomas
Lietuvos TSR valdžios organų.
Siekiant pagerinti moterų padėti, Lietuvos TSR Aukščiau-
siosios Tarybos Prezidiumas 1949 m. rugpjūčio 12 d. priėmė įsa-
kymą "Dėl Lietuvos TSR teritorijoje veikiančio RTFSR BK 133a
straipsnio papildymo". Jame numatyta atsakomybė už atsisaky-
mų priimti i darbą moteris nėštumo motyvais, taip pat maitinan-
čias k ū d i k i u s moteris arba darbo užmokesčio sumažinimą dėl tų
pačių motyvu. Bausmė - pataisos darbai iki šešių mėnesiu arba
bauda iki 1000 r u b l i ų . Minėto pažeidimo kartotinumo atveju baus-
mė galėjo būti padidinta iki dvejų melų laisvės atėmimo.

275
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1949 m. sausio 25 d. įsa-
ku pripažinti nustojusiais galios BK 84 , 84 ir 193 straips-
niai, numatė atsakomybę už valstybinės paslapties paskelbimą.
Stalino asmens kulto metais Lietuva neturėjo teisės leisti
savarankišku baudžiamosios teisės aktų. Pasmerkus asmens
kultų ir jo metu padarytus nusikaltimus, imtasi priemonių lik-
viduoti teisėtumo pažeidimus. Lietuvos TSR Aukščiausiosios
Tarybos Prezidiumas 1954 m. gruodžio 30 d. išleido įsaką "Dėl
Lietuvos TSR teritorijoje galiojančio RTFSR BK papildymo".
Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 54' straipsniu ir nu-
statyta, kad lygtinis paleidimas iš įkalinimo vietų prieš laiką
gali būti pritaikytas tiems, kurie sąžiningu darbu bei pavyz-
dingu elgesiu įrodė, kad pasitaisė, ir atliko ne mažiau kaip du
trečdalius jiems paskirtos bausmės. Atleidimo nuo tolesnio
bausmės atlikimo arba jos pakeitimo lengvesne klausimą spren-
dė teismas įkalinimo vietų administracijos teikimu. Remiantis
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. va-
sario 28 d., įsaku prieš laiką galėjo būti paleisti sąžiningai dir-
bę ir pavyzdingai elgėsi ir atlikę pusę bausmės asmenys. Tik
nuteistiesiems už valstybinius ir k i t u s sunkius nusikaltimus
priešlaikinis paleidimas galėjo būti taikomas atlikus ne ma-
žiau kaip du trečdalius bausmės.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1959 m.
birželio 19 d. priėmė įsaką "Dėl Lietuvos TSR teritorijoje ga-
liojančio RTFSR BK 541 straipsnio suderinimo su TSR Sąjun-
gos ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindais".
Įsake nustatyta, kad asmuo, nuteistas laisvės atėmimu, patai-
sos darbais, nutrėmimu, ištrėmimu ar pasiuntimu į drausmės
batalioną, pavyzdingu elgesiu ir sąžiningu darbu įrodęs, kad
pasitaisė, ir atlikęs ne mažiau kaip pusę bausmės, teismo gali
būti atleistas nuo bausmės prieš laiką arba neatliktoji baus-
mės dalis pakeista švelnesne. Taip pat nuteistasis galėjo būti
atleistas ir nuo p a p i l d o m ų j ų bausmių - ištrėmimo, nutrėmi-
mo, teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą.
Tik nuteistiesiems už itin pavojingus nusikaltimus lygtinis pa-

276
leidimas prieš terminą ir neatliktos bausmės dalies pakeiti-
mas švelnesne galėjo būti taikomas tik atlikus du trečdalius
bausmės. Lygtinis paleidimas ir neatliktos bausmės dalies pa-
keitimas švelnesne negalėjo b ū t i taikomas i t i n pavojingiems
recidyvistams.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m.
kovo 24 d. įsaku pakeistas Baudžiamojo kodekso 140 straipsnis
ir numatyta, kad už abortu darymą ne ligoninės sąlygomis arba
asmens, neturinčio medicinos mokslo, yra baudžiama laisvės
atėmimo bausme.
1956 m. gruodžio 28 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
įsaku baudžiamoji atsakomybė už nedideli chuliganizmą pakeista
administracine nuobauda ir nustatytas areštas iki penkiolikos
parų. Areštą skyrė vienasmeniškai liaudies teisėjas.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1957 m.
balandžio 19 d. išleido įsaką "Dėl baudžiamosios atsakomybės
už s m u l k i a spekuliaciją" ir nustatė bausmę - laisvės atėmimą
nuo dvejų iki trejų metu arba pataisos darbus nuo trijų mėnesių
iki vienų metų, arba baudą iki 3000 rublių konfiskuojant spe-
kuliacijos objektą.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1957 m.
rugsėjo 19 d. įsaku nustatė atsakomybę už grasinimą liudytojui
jį nužudyti, sunaikinti jo turtą ar panaudoti smurtą.
Remdamasis TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1957 m. vasa-
rio 15 d. įstatymu "Dėl baudžiamosios atsakomybės už karinius
nusikaltimus", Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-
mas 1957 m. liepos 12 d. išleido įsaką ir pakeitė daug BK straips-
niu, kurie numatė atsakomybe už karinius nusikaltimus.
Siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms statyboms, Lietuvos
TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1958 m. liepos 22 d.
išleido Įsaką ir nustatė, kad be leidimo statybų vykdyti negali-
ma, už šiurkštų statybos technikos taisyklių pažeidimą buvo nu-
matyta baudžiamoji atsakomybė.
Kovojant su nusikalstamu nerūpestingumu elgiantis su ugni-
mi ir kitais nerūpestingumo veiksmais, kai sunaikinamas turtas,

277
1958 m. rugpjūčio 27 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas iš-
leido įsaką ''Dėl atsakomybės už neatsargu valstybinio, visuome-
ninio ar piliečiu asmeninio turto sunaikinimą ar sugadinimą".
Už valstybinio ir visuomeninio turto sunaikinimą ar sugadinimą
buvo numatyta bausmė - laisvės atėmimas iki trejų metų arba
pataisos darbai iki vienų metų, o už piliečių turtą - laisvės atėmi-
mas i k i dvejų metų arba pataisos darbai iki vienų metų.
Būdingas 1953-1960 metų laikotarpio baudžiamosios teisės
raidos bruožas yra tas, kad buvo panaikinta atsakomybė už vei-
kas, praradusias visuomenei pavojinga pobūdi, sušvelnintos
bausmės už mažai pavojingus nusikaltimus ir sugriežtintos už
itin pavojingus nusikaltimus.
1958 m. gruodžio 25 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė
TSR Sąjungos ir s ą j u n g i n i ų respublikų baudžiamųjų įstatymų
pagrindus. Lietuvos valdžia rėmėsi Šiais pagrindais, tačiau dau-
geliu a t v e j ų skirtingai reguliavo kai kuriuos dalykus. Antai 1959 m.
gegužes 22 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-
mas išleido įsaką "Dėl atsakomybės už neteisėta statybinių me-
džiagų įsigijimą'' ir numatė už tai laisvės atėmimą iki dvejų metų
arba pataisos darbus iki vienų metų, konfiskuojant neteisėtai Įgy-
tas medžiagas arba pastatą, kuriam ši medžiaga panaudota. Tą
pačią dieną Prezidiumas priėmė ir įsaką "Dėl atsakomybės už
kliudymą vaikams ar paaugliams išeiti visuotini privalomą moky-
mą". Tėvai arba globėjai, taip pat pareigūnai, piktybiškai kliudė vai-
ku ir paauglių privalomam mokymui, buvo baudžiami pataisos
darbais iki trijų mėnesių arba bauda iki 500 rubliu.
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1959 m. gegužės 22 d.
įsaku pakeitė ir papildė BK 136 ir 137 straipsnius ir nustatė tyči-
nio nužudymo sunkinančias aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmis
laikė: 1) savanaudiškas paskatas, kerštą, chuliganizmą; 2) tikslą
nuslėpti kitą nusikaltimą; 3) kartotinumą arba įvykdymą asmens,
bausto už sunkų kūno sužalojimą, nužudymą vienu metu keleto
asmenų; 4) turint pareiga specialiai rūpintis nužudytuoju arba
pasinaudojant bejėgiška jo padėtimi; 5) būdą, pavojingą dauge-
lio žmonių gyvybei arba žiauriai kankinant nužudytąjį.

278
Siekdamas užtikrinti saugų eismą, Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumas 1959 m. rugsėjo 16 d. išleido įsaką "Dėl baudžia-
mosios atsakomybės už autotransporto eismo ir eksploatavimo
taisyklių pažeidimą". Baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta
tokiais atvejais: a) kai pažeidimas sudarė realia grėsmę kilti ne-
laimingam atsitikimui arba avarijai ar kitiems sunkiems padari-
niams; b) kai pažeidimas sukėlė nelaimingą atsitikimą, avariją
ar kitus s u n k i u s padarinius: c) kai pažeidimas buvo piktybinio
pobūdžio ir sukėlė itin sunkių padarinių žmonėms. Nustatyta
atsakingu už transporto priemonių techninę būkle arba jų eks-
ploatavimą asmenų, išleidusių į kelionę netvarkingas autotrans-
porto priemones, leidusiu vairuoti neblaiviam vairuotojui bau-
džiamoji atsakomybė, šiurkštų vairuotojo darbo režimo pažei-
dimą, jei tokie veiksmai sukėlė nelaimingą atsitikimą, avariją ar
kitų sunkių padariniu.
Iš RTFSR baudžiamojo kodekso Lietuvoje veikė 162 straips-
nis, numatęs slaptą svetimo turto paėmimą, padarytą dėl skur-
do, nedarbo; 160 ir 161 straipsniai, numatę atsakomybę už pa-
naikintų specialių mokesčių nesumokėjimą, 173 straipsnis- at-
sakom) be už lupikavimą ir pan. Todėl 1957 m. gegužės 21 d.
Lietuvos TSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą "Dėl Lietuvos
TSR teismų santvarkos įstatymo ir kodeksų projektų paruoši-
mo". Buvo sudaryta vyriausybinė komisija ir darbo komisijos
kiekvienam kodeksui rengti.
Rengiant BK projektą, panaudoti galiojantys baudžiamieji
įstatymai ir jie tobulinti atsižvelgiant i Lietuvos ypatumus. Buvo
numatyta baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos ūkinius, bui-
t i n i u s , t a r n y b i n i u s ir kitus nepavojingus nusikaltimus pakeisti
administracinėmis arba visuomeninėmis poveikio priemonė-
mis. Antra vertus, buvo stiprinama piliečių asmens ir jų teisių
apsauga. Lietuvos TSR baudžiamąjį kodeksą (BK) Aukščiau-
sioji Taryba priėmė 1961 m. birželio 26 d. Jame atsirado du
nauji skyriai: nusikaltimai piliečių politinėms ir darbo teisėms
ir nusikaltimai teisingumui. Sukurta daugiau nei 40 naujų nor-
m ų . Nusikaltimu laikomos tik kodekse numatytos veikos ir nu-

279
matyta atitinkamuose jo straipsniuose bausmė galėjo būti pa-
skirta tik teismo nuosprendžiu. Lietuvos piliečiai, padare nu-
sikaltimus užsienio šalyse, atsakė pagal Lietuvos TSR baudžia-
mąjį kodeksą nepriklausomai nuo sulaikymo, tardymo ar teis-
mo vietos.
Nepilnamečiu baudžiamoji atsakomybė kodekse numatyta
nuo 16 metu. Tačiau už tyčini nužudymą, tyčinį kūno sužaloji-
mą, suardžiusį sveikatą, išžaginimą, plėšimą, vagystę ir chuliga-
nizmą sunkinančiomis aplinkybėmis baudžiamoji atsakomybė
prasideda nuo keturiolikos metų. Teismas turėjo teise besitai-
santi nepilnametį, atlikusį trečdalį bausmės, atleisti nuo liku-
sios dalies bausmės arba sutrumpinti jos laiką ar paskirti švel-
nesne bausmę.
1961 m. Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso bendrąją dalį
sudarė penki skyriai: bendrieji nuostatai, nusikaltimas, baus-
mė, bausmės skyrimas ir atleidimas nuo bausmės, priverčiamo-
sios medicininės ir auklėjamojo pobūdžio priemonės. Ypatin-
goji dalis suskirstyta į vienuolika skirsnių: valstybiniai nusikalti-
mai, nusikaltimai socialistinei nuosavybei, nusikaltimai asmens
gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, nusikaltimai politinėms ir
darbinėms piliečių teisėms, nusikaltimai asmeninei nuosavybei,
ūkiniai nusikaltimai, pareiginiai nusikaltimai, nusikaltimai tei-
singumui, valdymo tvarkai, visuomenės saugumui ir viešajai tvar-
kai ir kariniai nusikaltimai. Vertinant nusikaltimų pavojingu-
mą, čia pirmavo valstybės interesai ir jos nuosavybė, o ne žmo-
gaus gyvybė ir jo interesai.

5. Civilinis procesas
Nuo 1940 m. gruodžio l d. Lietuvoje įsigaliojo 1923 m. RTFSR
civilinio proceso kodeksas (CPK). Jis buvo taikomas sprendžiant
civilinius ginčus, kylančius iš civilinių santykių, kurie buvo grin-
džiami socialistine ir privatine nuosavybe. Prokuroras turėjo tei-
sę iškelti civilinę bylą piliečių interesais ir įsitraukti į bylą bet kurio-
je jos stadijoje, jeigu to reikalavo piliečių ar valstybės interesai.
CPK buvo papildytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tary-
bos Prezidiumo 1946 m. rugpjūčio 3 d. įsaku "Dėl galiojančių

280
Lietuvos TSR teritorijoje Santuokos, šeimos ir globos įstatymų
kodekso ir Civilinio proceso kodekso pakeitimų", įsakas nusta-
tė teisminės ištuokos tvarka. Teisminės ištuokos procesas pa-
skelbtas viešu ir turėjo dvi stadijas. Pirmoji stadija vyko liaudies
teisme, kuris nustatydavo ištuokos motyvus, paskelbdavo apie
ištuokos bylos iškėlimą laikraštyje ir bandydavo šalis sutaikyti.
Sutuoktiniams nesusitaikius, liaudies teismas priimdavo nuta-
rimą dėl bylos užbaigimo. Po to ieškovas turėjo kreiptis su pa-
reiškimu i LTSR Aukščiausiąjį teismą, kuris bylą sprendė iš es-
mės. Aukščiausiasis teismas, nutraukdamas santuoka, kartu nu-
spręsdavo, su kuriuo iš tėvų vaikai lieka, kuriam iš tėvų ir kokia
tenka vaikų išlaikymo išlaidų dalis, nustatydavo išsituokiančių-
jų turto padalijimo tvarką, išsituokiančiųjų pageidavimu suteik-
davo jų turėtas iki santuokos pavardes ir nustatydavo mokesčio
sumą, kurią turėjo sumokėti vienas arba abudu sutuoktiniai už
ištuokos l i u d i j i m ą .
Plečiantis gamybos apyvartai tarp organizacijų pagausėjo
t u r t i n i ų ginčų, o teismai neįstengė jų greit išspręsti. Todėl Lie-
tuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1955 m. lie-
pos l d. įsaku pakeitė CPK 21 straipsnį, o 1959 m. gruodžio
25 d. ir 1960 m. lapkričio 2 d. įsakais dar kartą pakeitė CPK
21, 22 ir 248 straipsnius. Remiantis šiais pakeitimais, daugu-
ma b y l ų , kylančių tarp organizacijų, išskyrus kolūkius, buvo
perduota spręsti arbitražui.
Ilgainiui galiojantis Lietuvoje RTFSR civilinio proceso ko-
deksas, nepaisant nuolatinių jo keitimų ir papildymų, negalėjo
tenkinti naujų ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo
poreikių, todėl buvo parengtas ir Lietuvos TSR Aukščiausio-
sios Tarybos 1964 m. liepos 7 d. patvirtintas Lietuvos TSR civi-
linio proceso kodeksas. Pirmame šio kodekso skyriuje išdėsty-
tos normos, apimančios bendrus civilinio proceso institutus. Ja-
me pabrėžti principai, kuriais turi vadovautis teismas spręsda-
mas bylas. Pagrindiniai principai buvo šie: suinteresuotų asme-
nų teisė nustatyta tvarka kreiptis į teismą, ir teismas negali at-
mesti (nepriimti) ieškininio pareiškimo; visų piliečių lygybė prieš
įstatymą ir teismą; bylų nagrinėjimo kolegialumas; teisėjų ne-

281
priklausomumas ir vadovavimasis tik įstatymais; teismo proce-
so viešumas; proceso vedimas l i e t u v i u kalba.
Civilinio proceso kodeksas nustatė tris teisenas: ieškinine,
bylu, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, ir ypatingąja
teiseną. Pirmos ir antros teisenos tvarka sprendžiamos ginčo
bylos, o ypatingosios teisenos tvarka - ne ginčo bylos.
C i v i l i n i o proceso kodeksas numatė n a u j a institutą, t. y, ieš-
kinio palikimą nenagrinėto. Ieškovas turėjo teisę vėl pareikšti
ta patį ieškinį, kai pašalinamos sąlygos, nulėmusios ieškinio pa-
likimą nenagrinėto.
CPK sudarė galimybę dalyvauti civiliniame procese visuo-
menės atstovams. Antai pagal 380 straipsnį visuomeninių orga-
nizacijų ir darbo kolektyvų atstovai galėjo dalyvauti vykdant teis-
mo sprendimą.

6. Baudžiamasis procesas
Lietuvos prezidentas 1940 m. rugpjūčio 5 d. aktu panaikino
Baudžiamojo proceso į s t a t y m o straipsnius, teikusius privile-
gijuotą padėti teismo procese dvasininkams. Pavyzdžiui, buvo
p a n a i k i n t a s 93 straipsnio 2 punktas, draudęs dvasininkui būti
l i u d y t o j u dėl f a k t u , sužinotų per išpažintį, ir tuo buvo paneig-
ta išpažinties paslaptis, pažeistas sąžinės laisvės principas. Taip
pat panaikinta priesaika, kurią privalėjo duoti l i u d y t o j a i per
parengtinį tardymą ar teismo posėdyje. Kartu su priesaikos
panaikinimu buvo panaikinti 95-97, 99, 443-445, 706-708 ir
k i t i straipsniai. 98 ir 716 straipsniuose buvo nustatyta, kad teis-
mas įspėja liudytoją, jog j i s privalo sakyti tiesą, ir primena,
kad už melagingus parodymus bus patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn. 109 straipsnyje pasakyta, kad kviestiniais nega-
li b ū t i asmenys, dalyvaujantys byloje šalių teisėmis, taip pat
šalių giminaičiai.
1940 metų Lietuvos TSR Konstitucijoje buvo deklaruojami
asmens neliečiamybės, nepriklausomumo, nacionalinės teismo
proceso kalbos principai, todėl reikėjo priimti naują Baudžia-
mojo proceso kodeksą (BPK). Nuo 1940 m. gruodžio l d. buvo

282
įvestas 1923 m. RTFSR BPK. Šio kodekso pirmame skyriuje
išdėstyti bendrieji nuostatai, bylu žinybingumo normos, teismo
sudėtis, teisėju nušalinimas, įrodinėjimo klausimai, procesiniai
terminai. Antrame skyriuje nustatytas baudžiamosios bylos iš-
kėlimas, kvotos ir parengtinio tardymo atlikimas. Trečias sky-
rius reguliavo bylų nagrinėjimą liaudies teisme. Ketvirtas sky-
rius nustatė procesų apygardų, sričių teismuose, penktas sky-
rius - procesą Aukščiausiajame teisme, šeštasis skyrius - nuo-
sprendžių vykdymo tvarka.
Bylų nuosprendžiai, priimti iki tarybų valdžios įvedimo ir dar
neįvykdyti, neturėjo būti vykdomi. Tokias bylas Lietuvos TSR
teismai turėjo nagrinėti iš naujo pagal RTFSR BPK. Už nusi-
k a l t i m u s , padarytus Lietuvos teritorijoje, asmenys turėjo būti
traukiami atsakomybėn pagal RTFSR BPK, nors galiojo įstaty-
mu atgalinio neveikimo principas. Tai buvo vienas iš būdų susi-
doroti su okupacinės valdžios priešais.
Po TSKP XX suvažiavimo buvo panaikintos BPK normos,
nustačiusios supaprastintą ir pagreitintą baudžiamųjų bylų pro-
cesą. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas
1956 m. lapkričio 17 d. įsaku panaikino BPK 466-473 straips-
nius, reguliavusius bylų dėl teroristinių aktų prieš valdžios at-
stovus ir teroristiniu organizacijų, taip pat dėl kontrrevoliuci-
nio kenkimo ir diversijų, tyrimą ir nagrinėjimą. Šie straipsniai
buvo grubus elementaraus teisėtumo iškraipymas. Tardymas te-
roristinių aktų ir teroristinių organizacijų bylose turėjo būti baig-
tas ne vėliau kaip per 10 dienų. Kaltinamoji išvada įteikiama
prieš parą iki teismo. Byla nagrinėjama šalims nedalyvaujant,
apskųsti nuosprendžio neleidžiama, mirties bausmė įvykdoma
tuoj pat, priėmus nuosprendi.
TSRS Aukščiausioji Taryba 1958 m. gruodžio 25 d. priėmė
TSR Sąjungos ir sąjunginiu respublikų baudžiamojo proceso
pagrindus. Jais vadovaujantis buvo parengtas ir Aukščiausio-
sios Tarybos 1961 m. birželio 29 d. patvirtintas LTSR BPK.
Lietuvos TSR BPK susidėjo iš 7 skyrių ir 439 straipsnių. Pir-
mame skyriuje išdėstyti baudžiamojo proceso uždaviniai, jo prin-

283
cipai, aplinkybės, šalinančios bylos iškėlimų, ir pan. Nustatyta teis-
mo, prokuratūros ir kvotos organų kompetencija, proceso daly-
vių teises ir pareigos, įrodymų rūsys, kardomosios priemonės.
Antrame skyriuje apibūdintas baudžiamųjų bylų iškėlimas
kaip atskira savarankiška stadija, baudžiamosios bylos iškėlimo
vados, pagrindai ir tvarka.
Trečiame s k y r i u j e apibrėžtos parengtinio tardymo sąlygos,
kvotos organų veikla, išdėstyti atskiri veiksmai, parengtinio tar-
dymo sustabdymas ir pabaigimas.
Ketvirtas skyrius reguliavo procesą pirmosios instancijos teis-
me. Jame buvo išdėstytos normos, nustatančios kaltinamojo ati-
davimą teismui, teisminio nagrinėjimo sąlygas, teismo posėdžio
sudedamąsias dalis, nuosprendžio priėmimą.
Penktas skyrius skirtas procesui kasacinėje instancijoje. Ja-
me išdėstyta neįsiteisėjusių nuosprendžių apskundimo ir pro-
testavimo tvarka, kasaciniai nuosprendžio panaikinimo arba
pakeitimo pagrindai, bylų nagrinėjimo kasacinėje instancijoje
procedūra.
Šeštame skyriuje nustatytos nuosprendžio vykdymo sąlygos
ir tvarka, įvairių klausimų, kylančių nuosprendį vykdant, spren-
dimo tvarka.
Septintas skyrius nustatė įsiteisėjusių teismo nuosprendžių,
nutarčių ir nutarimų peržiūrėjimą. Čia nustatytas bylų peržiū-
rėjimo priežiūros tvarka ir jų atnaujinimo dėl naujai išaiškintų
aplinkybių procesas.
Baudžiamojo proceso kodeksas nuolat buvo tobulinamas ir
papildomas: 1966 m. spalio 24 d. papildytas aštuntuoju skyriu-
mi dėl chuliganizmo bylu ypatybių. 1967 m. spalio 27 d. į jį įra-
šytos normos, reguliuojančios garso įrašo panaudojimą atlie-
kant apklausą ir kitus tardymo veiksmus.
1
1969 m. rugpjūčio 27 d. BPK papildytas 9 straipsniu ir leis-
ta nekelti baudžiamosios bylos, o pasiųsti medžiagą visuomeni-
nio poveikio priemonėms taikyti.
1970 m. BPK buvo papildytas devintuoju skyriumi, kuriame
nustatytas kardomasis kalinimas, jo pagrindai ir motyvai.

284
1977 m. kovo 30 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo įsaku BPK buvo papildytas dešimtuoju ir vienuo-
l i k t u o j u skyriais. Juose nustatytas trumpalaikis sulaikymas ir ad-
ministraciniu nuobaudų skyrimas vietoje baudžiamosios atsa-
komybes už nepavojingus teisės pažeidimus.
PENKTAS SKYRIUS

Nepriklausomos Lietuvos valstybės


atkūrimas ir konstitucinė raida
1. Nepriklausomybės paskelbimas
ir konstitucinis jos įtvirtinimas
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą teisiškai parengė,
mokslinės i n t e l i g e n t i j o s iniciatyva ir platiesiems gyventojų
sluoksniams aktyviai remiant, vienuoliktojo šaukimo Lietuvos
TSR Aukščiausiosios Tarybos, pasipildžiusios keletu energingų
deputatų iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistų tarpo,
1989 m. žengti žingsniai. Svarbiausia buvo reformuotos kai ku-
rios principinės 1978 m. Lietuvos TSR konstitucijos nuostatos,
paskelbusios, be kita ko, kad Lietuvoje turi galia tik Aukščiausio-
sios Tarybos priimti ar ratifikuoti įstatymai, kad žemė, jos gel-
mės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištek-
liai, gamybos priemonės ir kt. yra Lietuvos nacionalinis turtas
ir jos išimtinė nuosavybė, nustačiusios Lietuvos pilietybę [ATVŽ.
1989. Nr. 15], Į t e i s i n u s i o s daugiapartinę sistema [ATVŽ. 1989.
Nr. 36]. Lietuvos kelias, kokį jį matė lietuvių tauta, buvo mė-
ginamas m o d e l i u o t i 1989 m. gegužės 18 d. LTSR Aukščiausio-
sios Tarybos Deklaracijoje "Apie Lietuvos v a l s t y b i n į suvere-
n i t e t ą " . Apžvelgusi Lietuvos valstybingumo kelią, prasidėjusį
XIII a. ir pasibaigusi 1940 m. prievartiniu neteisėtu prijungi-
mu prie Tarybų Sąjungos, Aukščiausioji Taryba išeitį iš esa-
mos padėties matė "tik atgaunant valstybini suverenitetą", ku-
ris, jos nuomone, yra "jau šiandien išryškėjęs lietuvių tautos
siekis ir neatimama t a u t ų teisė, įgyvendinama tik laisvo tautų

286
apsisprendimo sąlygomis". Deklaracijoje pabrėžta, kad atei-
ties s a n t y k i a i su TSRS ir k i t o m i s valstybėmis turi būti nusta-
tomi tik tarpvalstybinėmis sutartimis.
1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pri-
ėmė principinės reikšmės nutarimą "Dėl 1939 m. Vokietijos-
TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo", kuriame
sakoma, kad Lietuvos Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. pri-
imta Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lie-
t u v i ų tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti, todėl šia dekla-
racija grindžiamas TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas ''Dėl
LTSR priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga" taip
pat yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nevaržo.
Reikšmingi buvo taip pat Lietuvos TSR Aukščiausiosios Ta-
rybos Prezidiumo 1989 m. sausio 25 d. įsakai dėl Lietuvos vals-
tybinio h i m n o , vėliavos, dėl Vasario 16-osios - Lietuvos vals-
tybės a t k ū r i m o dienos - p a s k e l b i m o tautine švente, ir kai ku-
rie kiti aktai.
Šie visi aktai atspindėjo prasidėjusi ir, nepaisant įnirtingo
TSKP ir Tarybų Sąjungos viršūnių priešinimosi, grasinimu ir ple-
čiamos piktos antilietuviškos propagandos, vis sparčiau įsibė-
g ė j a n t i nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo procesą. Jau
nuo 1989 m. pradžios ėmė atsikurti politinės partijos-Lietuvos
demokratu partija, Lietuvos socialdemokratu partija, Lietuviu
tautininkų sąjunga, gruodžio mėnesi suskilo ilgus metus buvusi
valdančiąja Lietuvos komunistu partija: didžioji dauguma jos
narių rėmė Lietuvos suvereniteto idėją.
1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje įvyko demokratiški ir laisvi
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimai daugiapartiniu
pagrindu, atnešę užtikrintą pergalę Sąjūdžiui. Aukščiausioji Tary-
ba susirinko ir sesija buvo atidaryta tu pačiu metų kovo l O d.
išrinkta ir pradėdama darbą kaip Lietuvai svetimos valstybės
primesta institucija, bet turėdama lietuviu tau tos atstovu manda-
tą atkurti tą pačią Lietuvos valstybę, egzistavusią 1918-1940 me-
tais, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba kovo II d. pirmiausia
priėmė Deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos

287
deputatų įgaliojimų [ATVŽ. 1990. Nr. 9], argumentavusią tai,
kad svetimos valstybės institucijų panaudojimas neturi būti in-
terpretuojamas kaip tos valstybės suvereniteto lietuviu tautai
pripažinimas, kad rinkimu teisę turintys Lietuvos gyventojai sa-
vo valia patikėjo išrinktiems šios Lietuvos TSR Aukščiausiosios
Tarybos deputatams tautos suverenią galią, t. y. ji teisiniu po-
žiūriu yra kokybiškai nauja institucija, ir tik sąlygiškai naudoja-
si senu pavadinimu. Be to, Deklaracija skelbė, kad Aukščiau-
sioji Taryba nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietu-
vos Aukščiausiąja Taryba.
Po to buvo priimtas Įstatymas dėl valstybes pavadinimo ir her-
bo, nustatęs oficialų valstybės pavadinimą Lietuvos Respublika,
sutrumpintai -Lietuva. Šiuo [statymu Lietuvos Aukščiausioji Ta-
ryba ėmė vadintis Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba.
Tik po to i m t i svarstyti ir priiminėti Lietuvos likimą lemian-
tys konstituciniai dokumentai, o pirmiausia -Aktas dėl Lietu-
vos nepriklausomos valstybės atstatymo. Jame, be kita ko, skel-
biama: "Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama
Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas
1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės su-
v e r e n i n i ų galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklau-
soma valstybė."
Toliau Aktas nurodė, kad Lietuvos tarybos 1918 m. vasario
16 d. Nepriklausomybės aktas ir Steigiamojo seimo 1920 m. ge-
gužės 15 d. rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės vals-
tybės niekada nebuvo nustoję teisines galios ir lieka Lietuvos
valstybės konstitucinis pamatas. Ji skelbė Lietuvos valstybės te-
ritorijos vientisumą ir nedalomumą, negaliojimą joje kitos, t. y.
sovietinės, valstybės konstitucijos. Dokumente pabrėžiama, kad
Lietuvos valstybė lieka ištikima visuotinai pripažintiems tarp-
tautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, ga-
rantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Aktas bai-
giamas pareiškimu, kad Aukščiausioji Taryba "kaip suvereni-
n i ų galių reiškėją šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės
suverenitetą".

288
Vardiniu b a l s a v i m u už Akta balsavo 124 deputatai, susilaikė
šeši. prieš nebalsavo niekas.
Po to, siekdama pabrėžti atkuriamos Lietuvos valstybės ir
jos konstitucines tvarkos tęstinumą. Aukščiausioji Taryba pri-
ėmė įstatymą "Dėl 1938 metu gegužės 12 dienos Lietuvos Kon-
s t i t u c i j o s g a l i o j i m o atstatymo". Jame buvo nurodyta, kad Aukš-
čiausioji Taryba, atsižvelgdama i LTSR Aukščiausiosios Tary-
bos nutarimą "Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų
pasekmių Lietuvai likvidavimo", konstatuodama, kad 1938 m.
Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai dėl TSRS įvyk-
dytos prieš Lietuva agresijos sustabdytas ir, siekdama atstatyti
pažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nuta-
ria n u t r a u k t i 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijos, taip pat
1977 m. TSRS Konstitucijos galiojimą Lietuvos teritorijoje ir
atnaujinti 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą.
Šis nutarimas turėjo principine reikšme, tačiau jo faktiškas
įgyvendinimas, susijęs su būtinumu greitai atlikti plačius viso vals-
tybinio-teisinio gyvenimo pertvarkymus, buvo sunkiai įmanomas
ir netikslingas. Todėl pačiame minėtame akte buvo nurodyta, kad
1938 m. Konstitucijos skyrių ir straipsniu, reglamentuojančių Res-
publikos prezidento, Seimo, Valstybės tarybos ir Valstybės kon-
trolės statusą, galiojimas sustabdomas. Be to, nurodyta, kad se-
nosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas pats savaime neatkuria
Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.
Tam pačiam tikslui skirtas ir kitas kovo 11 d. priimtas Aukš-
čiausiosios Tarybos aktas - įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo", įstatyme, motyvuojant Aukš-
čiausiosios Tarybos siekiu suderinti atkurtosios 1938 m. Lietuvos
Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais; ekonominiais
ir kitais visuomeniniais santykiais, skelbiamas 1938 m. Lietuvos
Konstitucijos galiojimo sustabdymas ir Lietuvos Respublikos Lai-
kinojo Pagrindinio Įstatymo įsigaliojimas.
Kartu šiame įstatyme nustatoma, kad Lietuvos Respublikoje ir
toliau lieka galioti tie iki šiol veikė Lietuvos įstatymai bei kiti teisės
aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

289
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas susidėjo iš 132 straipsniu,
suskirstytu į 16 skirsnių.
Tai nebuvo originalus konstitucinis aktas, nes Aukščiausioji
Taryba naujai konstitucijai parengti paprasčiausiai neturėjo lai-
ko. Tiek Pagrindinio Įstatymo struktūroje, tiek turinyje gana
ryškiai atsispindėjo nemažai 1978 m. Lietuvos TSR Konstituci-
jos nuostatu, žinoma, griežtai atmetus bet kokias užuominas
apie politinius Lietuvos ir Tarybų Sąjungos ryšius, apie i š i m t i n e
vienos partijos padėtį.
Lietuvos Respublika skelbiama suverenia demokratine vals-
tybe, išreiškiančia "Lietuvos liaudies bendra valią bei interesus"
(l str.). Suvereni Valstybės valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai.
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo trečiasis skirsnis "Pagrindi-
nės Lietuvos piliečiu teisės, laisvės ir pareigos" beveik visais pa-
rametrais atitiko to paties pavadinimo 1978 m. Konstitucijos
skirsni. Bet lyginant abiejų dokumentų skirsnius "Ekonominė
sistema", naujajame dokumente ryškiai matyti naujos tenden-
cijos: visiškai atsisakydamas sovietinės konstitucijos aukštintos
socialistinės nuosavybės, kurios pagrindų sudarė valstybinė ir
kolūkinė-kooperatinė nuosavybės formos, Laikinasis Pagrindi-
nis Įstatymas (44 str.) teigė, kad Lietuvos ekonominės sistemos
pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurioje į pir-
mąja vieta iškeliama piliečių privati nuosavybė, toliau - pilie-
čių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir pagaliau
valstybinė nuosavybė. Jau aiškiai matomas ketinimas Šia ten-
denciją g i l i n t i : "Valstybinės nuosavybės teise Lietuvos Respub-
likai priklausantis turtas Lietuvos įstatymu nustatyta tvarka ga-
li būti perduotas atlygintinai arba neatlygintinai piliečių, jų gru-
pių (kolektyvų) nuosavybėn" (46 str.).
Dėl skubotumo, su kuriuo buvo priversta rengti ir priimti
Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, taip pat atsižvelgdama į užsimo-
tas esmines į v a i r i a u s i ų visuomeninio gyvenimo sričių reformas,
Aukščiausioji Taryba sąmoningai nustatė nesudėtingą kelią jam
keisti ir t o b u l i n t i . Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 132 straips-
nyje nustatyta, kad jo keitimo ar papildymo sumanymas turi

290
b ū t i svarstomas, jei jį pateikia dešimtadalis Aukščiausiosios Ta-
rybos deputatų arba Vyriausybė, o 1990 m. rugsėjo 11 d. šie rei-
kalavimai dar labiau sumažinti: sumanymui pateikti užteko vie-
nos penkioliktosios deputatu dalies, tai dar galėjo padaryti jau
ne tik Vyriausybė, bet ir bet kuri Aukščiausiosios Tarybos nuo-
l a t i n ė komisija. Visais atvejais Laikinasis Pagrindinis Įstatymas
galėjo b ū t i keičiamas Aukščiausiosios Tarybos sprendimu, pri-
imtu ne mažesne kaip dviejų trečdaliu balsų dauguma, arba re-
ferendumu (131 str.).
Jau ta pačia 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba pavedė
sudarytai Redakcinei komisijai parengti Laikinojo Pagrindinio
Įstatymo t o b u l i n i m o pasiūlymus. Kovo 17 d. buvo priimti pir-
m i e j i jo pakeitimai.

2. Aukščiausiųjų valstybės organų sistema


Laikinasis Pagrindinis Įstatymas vykdyti valstybinę valdžią pa-
vedė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Vyriausybei
ir Teismui (2 str.). Tačiau faktiškai išliko sovietinė valdžios struk-
tūra, besiremianti vieningos valdžios koncepcija, kurios esmę
sudarė vieninga Liaudies deputatų tarybų -Lietuvos Respubli-
kos Aukščiausiosios Tarybos, rajonų, miestu, gyvenviečių ir apy-
l i n k i ų Liaudies deputatų tarybų, kaip Lietuvos atstovaujamųjų
valstybės valdžios organu, -sistema, įtvirtinta Laikinojo Pagrin-
dinio įstatymo 60 straipsnyje.
Nustatydamas organizacinius Aukščiausiosios Tarybos prin-
cipus ir teisinį jos statusą, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas te-
besivadovavo jos visavaldiškumo ir viršenybės kitų valstybės or-
ganu atžvilgiu principais. Aukščiausiajai Tarybai pavesta formuo-
ti kitus svarbiausius valstybės organus, kurie buvo jos kontro-
liuojami ir jai atskaitingi.
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 78 straipsnio 22 punktuose
buvo išvardyti dalykai, priskirti Aukščiausiosios Tarybos kom-
petencijai, įskaitant teisę priimti Lietuvos Respublikos Konsti-
tucija ir daryti jos pakeitimus, tvirtinti valstybės biudžetą, leisti
ir aiškinti įstatymus, skirti Ministrų Tarybos pirmininką, jo tei-
kimu tvirtinti M i n i s t r ų Tarybos sudėti ir daryti jos pakeitimus,
rinkti visų lygių teisėjus, skirti Respublikos prokurorą ir jo pa-
vaduotojus, vyriausiąjį valstybinį arbitrą, išklausyti savo skina-
mų ar renkamų organų ir skiriamų pareigūnų ataskaitas, r a t i f i -
kuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis, priimti sprendimą su-
rengti referendumą, leisti amnestijos aktus ir kt.; dalis numaty-
tos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijos - tvirtinti svarbiau-
sių ekonominės ir socialinės raidos programų projektus, nusta-
tyti Lietuvos Respublikos aukščiausiųjų ir vietinių valstybės val-
džios organų steigimo ir veiklos tvarka, prokuratūros, teismų ir
kitų teisingumo organų sistema, kompetencija ir veiklos tvar-
ką, sudaryti n a u j u s rajonus, keisti rajonų ir miestų pavadinimus
ir pan. - tiesiogiai rodė, kad ji užsimojusi plačioms į v a i r i ų vi-
suomeninio ir valstybinio gyvenimo sričių retormoms. Tačiau ir
Šis didžiulis dalykų, priskirtų Aukščiausiosios Tarybos kompe-
tencijai, sąrašas nebuvo išsamus, nes taip pat pavedė jai "spręs-
ti kitus valstybinės reikšmės klausimus".
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė vienašmenio vals-
tybės vadovo institucijos. Jame buvo kalbama apie aukščiausią-
jį Lietuvos Respublikos pareigūną, atstovaujantį Lietuvos Res-
publikai tarptautiniuose santykiuose. Šiais žodžiais buvo api-
būdinamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Pagal savo
kompetenciją -vadovauti klausimų, kuriuos turi svarstyti Aukš-
čiausioji Taryba rengimui - tai buvo parlamentinės institucijos
vadovas; tačiau kartu Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui bu-
vo pavesta pasirašyti įstatymus, pateikti Aukščiausiajai Tarybai
pranešimus apie šalies padėtį ir kitus svarbius vidaus ir užsienio
politikos klausimus, teikti Ministrų Tarybos pirmininko, Aukš-
čiausiojo Teismo pirmininko, Respublikos prokuroro, vyriau-
siojo valstybinio arbitro kandidatūrą, t. y. dalykai, kurie paprastai
priklauso valstybės vadovo kompetencijai.
Dviejų atsakingų pareigų sugretinimas viename asmenyje dėl
didžiulės darbo apimties nepasiteisino, todėl jau 1990 m. ko-
vo 29 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 80 straipsnio pakeiti-
mu buvo numatytas Aukščiausiosios Tarybos renkamas seniū-

292
nas, kuriam suteikta teisė pirmininkauti Aukščiausiosios Tary-
bos posėdžiams.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas buvo renkamas iš de-
putatu slaptu balsavimu penkeriems metams, ne daugiau kaip
dviem kadencijoms paeiliui. Aukščiausiosios Tarybos jis galėjo
b ū t i atšauktas anksčiau laiko.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku 1990 m. kovo 11 d. bu-
vo išrinktas Vytautas Landsbergis.
Aukščiausiosios Tarybos institucija, užtikrinančia šio organo
darbo organizavimą, taip pat padedančia organizuoti referen-
dumus, įstatymu projektų liaudies svarstymus, teikiančia pilie-
tybe, skiriančia apdovanojimus, teikiančia malone, skiriančia ir
atleidžiančia diplomatinius atstovus, priimančia užsienio vals-
tybių atstovų skiriamuosius raštus. Laikinasis Pagrindinis Įsta-
tymas į v a r d i j o Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą (84 str.). Į
P r e z i d i u m o sudėti pagal einamas pareigas įėjo Aukščiausiosios
Tarybos Pirmininkas (jis - ir Prezidiumo pirmininkas), jo pava-
duotojai, Aukščiausiosios Tarybos sekretorius, nuolatinių ko-
m i s i j ų pirmininkai. Be to, Prezidiumo nariais galėjo būti renka-
mi neribojant jų skaičiaus ir kiti deputatai.
1990 m. kovo 29 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeiti-
mu Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas imtas rinkti iš 11 na-
r i ų , tarp kurių pagal pareigas teliko Aukščiausiosios Tarybos
Pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius.
Aukščiausioji Taryba buvo renkama penkeriems metams, o
1990 m. rugsėjo 11 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeiti-
mu nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba dviem trečdaliais balsų
gali n u t r a u k t i savo įgaliojimus anksčiau laiko. Tokiu atveju tu-
rėjo būti vykdomi pirmalaikiai rinkimai [ATVŽ. 1990. Nr. 27].
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nustatė, jog Aukščiausioji Ta-
ryba renkasi į dvi ilgalaikes eilines sesijas per metus ir į neeilines,
kurios gali būti kviečiamos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
arba trečdalio deputatų iniciatyva.
įgyvendinti vykdomąją valdžią buvo pavesta Vyriausybei, dar
vadinamai Ministrų Taryba, susidedančiai iš Ministro Pirminin-

293
ko, jo pavaduotoju ir ministrų (93 str.). Ministrą P i r m i n i n k ą ,
kuriam pavesta vadovauti Vyriausybei ir jai atstovauti, tvirtino
Aukščiausioji Taryba Aukščiausiosios Tarybos P i r m i n i n k o pa-
s i ū l y m u (94 str.). Vyriausybės sudėti Ministru Tarybos Pirmi-
ninko teikimu tvirtino Aukščiausioji Taryba. Ministrų Taryba
buvo atsakingu Aukščiausiajai Tarybai, o tarp jos sesijų -Aukš-
čiausiosios Tarybos Prezidiumui. Ji privalėjo turėti Aukščiau-
siosios Tarybos pasitikėjimą. Aukščiausiajai Tarybai dviejų treč-
dalių balsu dauguma pareiškus Vyriausybei ar atskiram minist-
rui nepasitikėjimą. Vyriausybė solidariai arba ministras turėjo
atsistatydinti.
1991 m. sausio 8 d. buvo nustatyta, kad nepasitikėjimui Vy-
riausybe ar atskiru m i n i s t r u pareikšti užtenka pusės Aukščiau-
siosios Tarybos deputatų b a l s ų .
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas Ministrų Tarybai pavedė pri-
i m t i nutarimus, leisti potvarkius, organizuoti ir t i k r i n t i jų vyk-
dymą. Konkretindamas kompetencija, 1990 m. kovo 22 d. Lie-
tuvos Respublikos Vyriausybės Įstatymas jai pavedė spręsti vi-
sus valstybes klausimus, jei tik Konstitucija jų nepriskyrė Aukš-
čiausiosios Tarybos, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Aukš-
čiausiosios Tarybos Pirmininko kompetencijai: toliau detalizuo-
jant ši kompetencija apėmė ekonomikos, teisėtumo, krašto ap-
saugos užtikrinimo, socialinio aprūpinimo, švietimo, mokslo,
kultūros, užsienio politikos sritis.
Įstatymas reikalavo, kad Vyriausybės narys būtų Lietuvos pi-
lietis ir j šias pareigas b ū t ų skiriamas ne daugiau kaip dviem
kadencijoms paeiliui.
Ministerijų skaičius buvo sumažintas. Veikė Ekonomikos,
Energetikos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros ir švietimo,
Materialinių išteklių, Miškų ūkio, Pramonės, Prekybos, Ryšių,
Statybos ir urbanistikos, Susisiekimo, Socialinės apsaugos, Svei-
katos apsaugos, Teisingumo, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų
ir Žemės ūkio ministerijos. Šis ministerijų sąrašas nebuvo sta-
bilus: jau netrukus, 1990 m. balandžio 3 d., Krašto apsaugos mi-
nisterija reorganizuota į departamentą, 1991 m. vasario 28 d.

294
p a n a i k i n t a Pramonės ministerija, jos funkcijas paskirsčius Eko-
nomikos ir Materialiniu ištekliu ministerijoms, ir t. t.
Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausioji Tary-
ba priėmė Į s t a t y m u , kuriuo visos buvusios Lietuvos TSR sąjun-
ginio-respublikinio pavaldumo ministerijos, valstybiniai komi-
tetai ir žinybos paskelbtos pavaldžiomis Lietuvos Respublikai.
Daug dėmesio, kaip ne vienoje kitoje buvusioje nepriklauso-
mos Lietuvos konstitucijoje. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas sky-
rė tiesioginės demokratijos institucijoms. Jo 2 straipsnyje sako-
ma, kad savo suverenią galia liaudis laisvai išreiškia ne tik rink-
dama deputatus arba per deputatu balsavimą, bet ir tiesiogiai
per įstatymų sumanymo iniciatyva, piliečių balsavimą konstituci-
niais klausimais ir demokratiška referendumą. Šią bendro pobū-
džio nuostata konkretino k i t i Pagrindinio Įstatymo straipsniai.
Tiesa, tarp įstatymu leidybos iniciatyvos teisės subjektų -
Aukščiausiosios Tarybos deputatų, Aukščiausiosios Tarybos Pre-
z i d i u m o , Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, Aukščiausiosios
Tarybos n u o l a t i n i ų k o m i s i j ų , Ministrų Tarybos, Aukščiausiojo
Teismo, Respublikos prokuroro, taip pat politiniu partijų bei
visuomeninių organizacijų respublikinių komitetų -Laikinasis
Pagrindinis įstatymas (81 str.) tiesiogiai piliečių nepaminėjo.
Teise skelbti referendumą turėjo Aukščiausioji Taryba savo
iniciatyva arba 300 tūkstančiu rinkimu teise turinčių Lietuvos
p i l i e č i ų reikalavimu. Be to, vadovaudamasis paskutiniąja sovie-
tine konstitucija, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas minėjo dar ir
į s t a t y m ų projektų bei kitų svarbiausių Lietuvos valstybinio ir
visuomeninio gyvenimo klausimų pateikimą Aukščiausiosios Ta-
rybos sprendimu l i a u d ž i a i svarstyti (pagal Laikinojo Pagrindi-
nio Įstatymo 1990 m. rugsėjo 11 d. pakeitimą-visuomenei svars-
tyti). Pastaroji priemonė, nors teturėdama tik patariamąją reikš-
mę, gerokai išplėtė tiesioginio tautos poveikio parlamentinės
įstaigos sprendimams galimybes.
L a i k i n a s i s Pagrindinis Įstatymas nustatė bendrus visų lygių
tarybų rinkimų teisės principus -visuotiniai, lygūs, tiesioginiai
rinkimai, slaptas balsavimas, kurie apskritai buvo formuluoja-

295
mi kaip ir 1978 m. LTSR Konstitucijoje. Toks pat nustatytas ir
amžiaus cenzas: teisė rinkti buvo įgyjama sulaukus 18, teisė bū-
ti išrinktam į Aukščiausiąja Taryba - 21, i kitas tarybas - 18 me-
tu amžiaus. Tačiau nustatęs kandidatų kėlimo tvarka, Laikinojo
Pagrindinio į s t a t y m o 70 straipsnis, prieštaraudamas nusistovė-
j u s i a i s o v i e t i n e i nealternatyvių rinkimų praktikai, pabrėžė, kad
kandidatu skaičius neribojamas, į rinkimų biuletenį gali būti
įrašytas bet koks jų skaičius.
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas rinkimų sistemos Įsakmiai
n e į v a r d i j o , bet buvo akivaizdu, jog kalbama apie mažoritarinę
sistema.
Vietinėms Liaudies deputatų taryboms Laikinasis Pagrindi-
nis Įstatymas (103 str.) pavedė spręsti vietos reikalus, Įgyven-
d i n t i aukštesniųjų valstybės organų sprendimus, svarstyti vals-
tybinės reikšmės klausimus, teikti dėl jų savo siūlymus.
Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę Aukščiausioji Tary-
ba s p e c i a l i u Į s t a t y m u Aukščiausiajam Teismui, rajonų ir mies-
tų teismams. Respublikos prokurorui ir jam pavaldiems pro-
kurorams (taip pat Valstybiniam arbitražui ir liaudies kontro-
lės organams) buvo pavedusi toliau vykdyti turimus į g a l i o j i -
mus. L a i k i n o j o Pagrindinio įstatymo nustatyta teismo ir pro-
kuratūros sistema taip pat iš esmės nesiskyrė nuo nustatytos
1978 m. LTSR Konstitucijoje.
Lietuvos Respublikos teismais buvo skelbiami Aukščiausiasis
Teismas, laikomas aukščiausiąja teismine valdžia Lietuvoje, įsta-
tymu nustatyta tvarka vykdanti teisingumą ir prižiūrinti kitų teis-
mų veikla, ir rajonų (miestų) teisinai (113,115 str.). Visi jie suda-
romi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų, ir bylas, išskyrus įstaty-
mo numatytas išimtis, turėjo nagrinėti kolegialiai (116 str.). Rinkti
visų grandžių teisėjus, taip pat Aukščiausiojo Teismo tarėjus bu-
vo pavesta Aukščiausiajai Tarybai, o rajonų (miestu) teismu tarė-
jus -vietinėms Liaudies deputatų taryboms. Teisėjai buvo renka-
mi dešimčiai, o tarėjai - penkeriems metams (114 str.).
Įmonių, įstaigų ir organizacijų ūkiniai ginčai turėjo būti spren-
džiami valstybinio arbitražo organų (124 str.).

296
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 125 straipsnis skelbė, jog
aukščiausiąja priežiūrą, kad visos ministerijos, žinybos, įmonės,
įstaigos ir organizacijos, vietinių Liaudies deputatų tarybų vyk-
domieji organai, kolūkiai, kooperatinės bei kitokios visuome-
ninės organizacijos, pareigūnai, taip pat piliečiai Lietuvos teri-
torijoje tiksliai ir vienodai vykdytų Įstatymus, įgyvendina Lietu-
vos Respublikos prokuroras bei jam pavaldūs žemesnieji pro-
kurorai. Skirti Respublikos prokurorą pavesta Aukščiausiajai
Tarybai Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teikimu. Visų pro-
kuroru į g a l i o j i m ų laikas - penkeri metai.
1990 m. liepos 27 d. įsigaliojo Prokuratūros įstatymas [ATVŽ.
1990. Nr. 23], detalizavęs prokuratūros organų uždavinius, jų
sistemą, organizavimo ir veiklos principus. Šiame įstatyme ir
drauge paskelbtame Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitime
Respublikos prokuroras imtas vadinti generaliniu prokuroru.

3. Lietuvos valstybės tarptautinis


pripažinimas ir konstitucinė jos raida
TSRS nenoras pripažinti procesus, vykstančius Lietuvoje, ska-
tino jos valdančiąją viršūne, pasitelkus kolaborantiškuosius ele-
mentus, daryti viską, kad išlaikytų lietuvių tautą savo priklauso-
mybėje. Tam buvo panaudotos įvairiausios priemonės. Iš pra-
džių -jėgos demonstravimas, prievarta ir tyčiojimasis, po to pra-
dėtas ekonominis karas: buvo tikimasi, kad dėl ekonominės blo-
kados atsiradusi žaliavų ir gamybos komponentų stoka sukels
prekių trūkumą, nedarbą, socialinius neramumus. Priešiškos
Lietuvai TSRS akcijos pasiekė apogėjų 1991 metais.
1991 m. sausio 10 d. Aukščiausioji Taryba gavo TSRS prezi-
dento pasirašytą ultimatumą, kategoriška forma "siūlantį" tuč-
tuojau visiškai atkurti TSRS konstitucijos ir LTSR konstituci-
jos galiojimą bei atšaukti anksčiau priimtus "antikonstitucinius"
aktus. Po u l t i m a t u m o TSRS kariuomenė pradėjo atvirą agresi-
ja prieš Lietuvos valstybę, o TSKP organizacija Lietuvoje sau-
sio ii d. paskelbė į k u r i a n t i "nacionalinio gelbėjimo komitetą"
ir kad šis komitetas "ima valdžią į savo rankas".

297
Iškilusios realios grėsmės teisėtų valstybės valdžios institucijų
veiklai akivaizdoje Aukščiausioji Taryba sausio 14 d. priėmė nu-
tarimą, jog tam atvejui, jei ji nebegalėtų vykdyti savo įgaliojimų,
sudaroma Lietuvos Respublikos Vyriausybė emigracijoje. Vidaus
reikalų ir krašto apsaugos daliniams svarbiausių valstybės objek-
tų užpuolimo atveju oficialiai suteikta teisė priešintis.
Tautos v i e n y b ė s ir pasišventimo dėka nepriklausomos Lie-
tuvos valstybės i n s t i t u c i j a s pavyko apginti. Bet TSRS ginkluo-
tosios pajėgos ėmėsi teroro aktų prieš Lietuvos įstaigas, parei-
gūnus, piliečius.
Tomis grėsmingomis dienomis 1991 m. vasario 28 d. priim-
tame Aukščiausiosios Tarybos n u t a r i m e nurodyta, kad Tarybų
Sąjungai t o l i a u vykdant prieš Lietuvos Respublika agresijos
veiksmus ir išliekant aktyvios okupacijos galimybei, visos TSRS
ir jos kolaborantų kuriamos Lietuvoje valdymo struktūros yra
neteisėtos, Lietuvos valdžios institucijos ir pareigūnai negali ben-
dradarbiauti su okupantais, o piliečiai aktyviosios okupacijos
režimo a t v e j u kviečiami laikytis nepaklusnumo, gintis ir ginti
kitus. Akte nurodyta, kad aktyviosios okupacijos pradžia nusa-
ko padėtis, kai Aukščiausioji Taryba yra prievarta suvaržoma.
Kartu Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsnis buvo papil-
dytas piliečių teise priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lie-
tuvos valstybės suverenumą ir vientisumą [ATVŽ. 1991. Nr. 8].
Tarybinę agresiją Lietuvos gyventojai sutiko ryžtingai nusi-
teikę, vieningi ir susitelkę. Tai parodė Aukščiausiosios Tarybos
n u t a r i m u 1991 m. vasario 9 d . atlikta visuotinė gyventojų ap-
klausa (plebiscitas): daugiau nei trys ketvirtadaliai turinčių ak-
t y v i ą j ą rinkimų teisę Lietuvos gyventojų slaptu balsavimu pasi-
sakė už Lietuva kaip nepriklausoma demokratinę valstybe. Rem-
damasi Šia aiškiai pareikšta tautos valia, Aukščiausioji Taryba
1991 m. vasario l1 d. priėmė konstitucinį įstatymą "Dėl Lietu-
vos valstybės" [ATVŽ. 1991. Nr. 6], kurio teiginys "Lietuvos vals-
tybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" skelbiamas
Lietuvos Respublikos konstitucine norma ir pamatiniu valsty-
bės principu; ji gali būti pakeista tik visuotinės apklausos būdu,

298
jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos
p i l i e č i u , t u r i n č i u aktyviąją rinkimu teisę.
Nepavykęs 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučas Maskvoje ir po jo
sekės TSRS subyrėjimas atitolino tiesiogine grėsme Lietuvos
nepriklausomybei, susidarė palankesnės jos tarptautinio įsitvir-
tinimo ir reformų sąlygos.
Siekdama Lietuvos Respublikos įsitraukimo į laisvų pasau-
lio tautu ir valstybių bendrija ir tam rengdamasi, Aukščiausioji
Taryba j a u 1991 m. sausio 29d. buvo priėmusi pareiškimą
[ATVŽ. 1991. Nr. 4], kuriuo įsipareigojo gerbti ir sąžiningai vyk-
dyti J u n g t i n i ų Tautu Įstatus ir kitus tarptautinius aktus, regla-
mentuojančius diplomatinius ir konsulinius santykius.
Per labai trumpa laika Lietuvos Respublika pripažino dau-
giau nei 100 pasaulio valstybių, tarp jų ir Rusija. 1991 m. rugsė-
jo 17 d. Lietuva tapo pilnateise Jungtinių Tautu nare, po to bu-
vo priimta į kitas autoritetingiausias tarptautines organizacijas,
pasirašė Helsinkio Baigiamąjį aktą.
Kartu matydama tam tikrų jėgų pastangas bet kokiu pavida-
lu išsaugoti buvusia Tarybų Sąjungą bei ketinimus ir Lietuvą
įtraukti į posovietinio Rytų bloko erdves, Aukščiausioji Taryba,
remdamasi 1918 m. vasario 16d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais
dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir 1991 m. va-
sario 9 d. tautos pareikšta valia, 1992 m. birželio 8 d. priėmė
konstitucini įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į
postsovietines Rytų sąjungas", kuriuo įsipareigojama niekada
nesijungti į jokias buvusios TSRS pagrindu kuriamas naujas po-
litines, karines, ekonomines ir kitokias valstybių sąjungas; to-
kie mėginimai laikomi priešiškais Lietuvos nepriklausomybei ir
užtraukiančiais atsakomybę pagal Lietuvos įstatymus. Įstatyme
taip pat nurodyta, kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių Ru-
sijos, NVS ir į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuome-
nės d a l i n i u .
Iškilo aktuali politinės dienotvarkės problema - buvusios so-
vietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos. Aukš-
čiausiosios Tarybos iniciatyva 1992 m. birželio 14 d. vykusiame

299
r e f e r e n d u m e už reikalavimų besąlygiškai ir n e a t i d ė l i o t i n a i
1992 metais išvesti iš Lietuvos teritorijos buvusią TSRS kariuo-
mene ir atlyginti Lietuvai padaryta žalą, pasisakė per 90 pro-
centų referendume dalyvavusių piliečiu. Reikalai pajudėjo, bet
svetima kariuomene Lietuvos teritoriją paliko tik baigiantis
1993 m. rugpjūčiui.
Lietuva žengė i rinkos santykius, pamažu įsisiūbavo ekonominė
ir ypač agrarinė reformos. 1993 m. birželyje vėl įvesta naciona-
linė valiuta- litas.
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, turintis daugybe aiškiai
pasenusių normų, nors dažnai keičiamas ir taisomas, bent kiek jį
p r i d e r i n a n t prie sparčiai kintančių Lietuvos visuomenės politi-
niu, ekonominių ir socialinių santykių, negalėjo būti Lietuvos tei-
sinės sistemos reformos pagrindu jau vien dėl to, kad atspindėjo
labiau ne Lietuvos Respublikos, o tarybinių konstitucijų tradici-
jas ir nuostatas. Naujos konstitucijos, atitinkančios Lietuvos kon-
stitucines tradicijas ir demokratinių valstybių konstitucinius prin-
cipus, rengimas buvo pradėtas dar 1990 m. lapkričio 7 d., Aukš-
čiausiosios Tarybos Prezidiumui priėmus nutarimą "Dėl Lietu-
vos Respublikos Konstitucijos rengimo". Tačiau šis nutarimas bu-
vo įgyvendinamas lėtai ir sunkiai. Lietuvos valstybės Konstituci-
jos samprata bei pagrindinės jos nuostatos brendo diskusijose,
dažnai aštriai polemizuojant. Ypač daug buvo diskutuojama dėl
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimų, prezidento insti-
tucijos atkūrimo, Konstitucinio teismo įsteigimo.
Konstitucijos rengimo ir apskritai Aukščiausiosios Tarybos
darbą komplikavo tai, kad Sąjūdyje susitelkusius įvairiu politi-
nių pažiūrų žmones, vienijamus Lietuvos nepriklausomybės idė-
jos, tą nepriklausomybę pasiekus ėmė veikti išcentrinės jėgos
ir, kaip nekart Lietuvoje jau buvo atsitikę, buvusios vienybės ir
susitelkimo nebeliko.
Esant šiai situacijai 1992 m. vasarą Aukščiausiosios Tarybos
deputatu frakcijoms vis dėlto pavyko susitarti dėl Aukščiausio-
sios Tarybos į g a l i o j i m u nutraukimo anksčiau laiko ir naujų rin-
kimų paskelbimo. Jiems numatyta pataisyti senąjį rinkimų įsta-

300
tymą arba išleisti n a u j a , kuriuo remiantis pusė deputatu būtų
renkama pagal mažoritarinę, pusė - pagal proporcinę sistema.
Susitarimas teisiškai buvo į t v i r t i n t a s Aukščiausiosios Tarybos
tu pačiu metu birželio 18 d. ir liepos 9 d. nutarimais [ATVŽ.
1992. Nr. 19,21 ]. Kartu buvo žengtas esminis konstitucinės Lie-
tuvos raidos žingsnis.
Pirmiausia tai matyti iš 1992 m. liepos 7 d. įstatymo "Dėl Lai-
kinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ir Lietu-
vos Respublikos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos
p a k e i t i m o " [ATVŽ. 1992. Nr. 22]. Įstatymo reikšme ta, kad ga-
iojančiame nepriklausomos Lietuvos konstituciniame akte bu-
vo atsisakyta tarybines vieningos Liaudies deputatų tarybų sis-
temos. Šiuo į s t a t y m u apskritai panaikintas Laikinojo Pagrindi-
nio įstatymo septintasis skirsnis ''Liaudies deputatu tarybų siste-
ma ir jų veiklos principai", o Aukščiausioji Taryba čia jau vadina-
ma Seimu (nurodant, kad ši nuostata įsigalioja, kai pradedamas
pirmasis po rinkimų Seimo posėdis). Pažymėta, kad Seimas susi-
deda iš 141 deputato, renkamo ketveriems metams, ir dviem treč-
daliais balsų gali nutraukti savo įgaliojimus anksčiau laiko.
Vietines Liaudies deputatų tarybos imtos vadinti savivaldybių
tarybomis, jų kadencija taip pat sutrumpinta iki ketverių metų.
Kiek anksčiau, sausio 16 d. [ATVŽ. 1992. Nr. 3], pakeistos
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios
teismų sistema. Dabar ji susidėjo iš Aukščiausiojo Teismo, Ape-
liacinio teismo, apygardų teismų ir apylinkių teismų. Nurodo-
ma, kad teismai sudaromi iš skiriamu teisėju ir renkamu tarėjų.
Aukščiausiąjį Teismą skirti pavedama Aukščiausiajai Tarybai,
kitus - Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Įdiegiant " t e i s ė j ų
nepakeičiamumo" principą, nustatoma, kad teisėjai skiriami
penkeriems metams, o šiam terminui pasibaigus - moterys, iki
sukaks 60, vyrai - 65 metus amžiaus.
Šie konstituciniai principai buvo išplėtoti ir konkretinti, tie-
sa, jau atsisakant tarėjų instituto, vasario 6 d. Teismų įstatyme
[ATVŽ. 1992. Nr. 8], iš dalies įgyvendintame 1992 m., o visa
apimtimi-l995 m.

301
1992 m. spalio 13 d Aukščiausioji Taryba pritarė Lietuvos
Respublikos Konstitucijos projektui [ATVŽ. 1992. Nr. 31], ku-
riame b u v o atsižvelgta į Lietuvos valstybės konstitucines tradi-
c i j a s - v i s a p u s i š k a i įvertintos Lietuvos 1922 m. ir 1938 m. Kon-
stitucijos, jų paskiros nuostatos: pasinaudota turtinga Vakarų
š a l i ų k o n s t i t u c i n ė s kūrybos patirtimi. Kartu A u k š č i a u s i o j i Tary-
ba pritarė įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsi-
galiojimo tvarkos" projektui ir nutarė abu projektus pateikti
referendumui kartu su Seimo rinkimais.
Specialiai šiam referendumui buvo priimtas įstatymas "Dėl
referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti". Ja-
me pažymėta, kad dalyvavimas referendume yra laisvas, refe-
rendumas grindžiamas visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų tei-
se, slaptu balsavimu. Teise jame dalyvauti suteikta Lietuvos pi-
liečiams, referendumo diena sukakusiems 18 metų amžių. Kon-
s t i t u c i j a bus laikoma p r i i m t a , jei referendume jai pritars dau-
giau nei puse visų t u r i n č i ų rinkimų teise Lietuvos p i l i e č i ų .
Referendumas, įvykęs 1992 m. spalio 25 d., projektui prita-
rė ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, lapkričio 6 d. pasirašyta
Aukščiausiosios Tarybos P i r m i n i n k o [ATVŽ. 1992. Nr. 33], ta-
po galiojančiu konstituciniu aktu.

You might also like