Welcome to Scribd, the world's digital library. Read, publish, and share books and documents. See more
Download
Standard view
Full view
of .
Save to My Library
Look up keyword
Like this
5Activity
0 of .
Results for:
No results containing your search query
P. 1
Rejus Bredberis "Pieniu vynas"

Rejus Bredberis "Pieniu vynas"

Ratings: (0)|Views: 591 |Likes:

More info:

Published by: Silvija Guzovijūtė on Apr 05, 2011
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as PDF, TXT or read online from Scribd
See more
See less

01/01/2013

pdf

text

original

 
R
JUS BREDBERIS Pieni
ų 
vynasVILNIUSDANDELION WINE
BY RAY BRADBURY
 New York, 1964Vert
G. KIRVAITIS
Volteriui J. Bredberiui - ne d 
dei ir ne giminai
č
iui,
o
tik leid 
 jui ir draugui.
 AUŠO TYKUS RYTAS; MIESTAS, APGAUBTAS TAMSOS, saldžiai miegojo. Ore dvelk
 
 
vasara, v
 jas buvo vasariškas, pasaulis alsavo ramiai, šiltai ir tingiai. Užteko tik atsikelti, iškišti
 
galv
ą 
pro lang
ą 
, kad suprastum: štai ir at
 jo pirmoji tikrosios laisv
s, tikrojo gyvenimo akimirka,
 
pirmasis vasaros rytas.Dvylikametis Daglas Spoldingas k
ą 
tik atmerk
akis ir lyg
į 
drungn
ą 
up
ę
pasin
r
 
į 
 nedrums
č
iam
ą 
rytme
č
io tyl
ą 
. Jis gul
 jo savo miegamajame, ketvirtame aukšte, po kupolu, ir jaut
,
 
kad šis puikiausias viso miesto bokštas, aukštai iškil
ę
s birželio v
 jyje, teikia jam nepaprastos
 
galios. Naktimis, kai medžiai susilieja
į 
tamsi
ą 
mas
ę
, jo žvilgsnis tarsi švyturio spindulys
 
klaidžioja aplinkui po vilnijan
č
ias guob
ų 
,
ą 
žuol
ų 
bei klev
ų 
marias. O dabar...— Tai puikum
lis! —sušnibžd
 jo Daglas, Priešaky — visa vasara, daugyb
dien
ų 
— vos ne
 
pus
kalendoriaus. Jis jau vaizdavosi tap
ę
s daugiarankiu, kaip deiv
Šiva iš kelioni
ų 
knygut
s,
 
ir tik skina dar neprinokusius obuolius, persikus ir tamsias it naktis slyvas. Nebeišviliosi jo išmiško, kr
ū
m
ų 
ar up
s. O kaip bus gera kiek atv
sti,
į 
lindus
į 
apšerkšnijusi
ą 
ledaun
ę
, kaip
 
linksma kepti senel
s virtuv
 je kartu su t
ū
kstan
č
iais viš
č
iuk
ų 
.
 
Bet dabar jo lauk
 
į 
prastas darbas.Kart
ą 
per savait
ę
jam buvo leidžiama palikti t
v
ą 
, motin
ą 
ir jaunesn
į 
 j
į 
brol
į 
Tom
ą 
, kuriemiegojo gretimame namelyje, ir nakvoti
č
ia, pas senel
į 
; jis užb
gdavo tamsiais
į 
vijais laiptais,
į 
 
 
kambar
į 
po kupolu ir užmigdavo šioje burtininko buvein
 je tarp žaib
ų 
ir vaiduokli
ų 
, o pary
č
iais,kol dar nesigird
davo pienininko buteli
ų 
krištolinio skambesio, nubusdavo ir prad
davo savomagišk
ą 
ritual
ą 
.Stov
damas tamsoje prie atviro lango, jis
į 
kv
p
piln
ą 
krutin
ę
oro ir iš vis
ų 
j
g
ų 
p
ū
stel
 jo.Gatv
s žibintai akimirksniu užgeso, tarsi žvak
s ant juodo torto. Jis p
ū
stel
 jo dar kart
ą 
ir dar, irdanguje prad
 jo bl
sti žvaigžd
s. Daglas šyptel
 jo. Parod
pirštu.
Č
ia ir
č
ia. O dabar ten ir va
 
ten...Pary
č
io migloje vienas po kito
m
ryšk
ti geltoni kvadratai — namuose žieb
si šviesos.Kažkur toli toli auštan
č
iuose rytuose staiga nušvito ištisa virtin
lang
ų 
.
 
Visiems nusižiovauti Visiems kelt! Didysis namas apa
č
ioje atgijo.
 
 
Seneli, išsiimk dantis iš stiklin
s! — Jis kiek pal
ū
k
 jo.— Senele ir prosenele, kept karšt
ų 
 bandeli
ų 
!Skersv
 jai išnešiojo po koridorius šilt
ą 
kepamos tešlos kvap
ą 
, ir štai visuose kambariuose jau
 
sujudo tetos, d
d
s, pusbroliai ir pusseser
s, suvažiav
ę
 
č
ia pavieš
ti.Pabusk, Seni
ų 
gatve! Mis Helena Lumis, pulkininke Frili, mis Bentli! Atsikos
kit,kelkit
s, prarykit savo tabletes, na, vikriau! Misteri Džonai, kinkykit arkl
į 
, stumkit furgon
ą 
paši
ū
r
s ir —
į 
keli
ą 
!Ni
ū
r
ū
s pastatai anapus daubos, kertan
č
ios miest
ą 
, atmerk
klastingas drakoniškas akis. Tuojapa
č
ioje pasirodys dvi senut
s elektrin
 je Žaliojoje mašinoje ir nuried
s ryto al
 jomis, draugiškai
 
mojuodamos kiekvienam sutiktam šuniui.
 
 
Misteri Tridenai, b
kite
į 
tramvaj
ų 
park
ą 
!Tuoj, kibirkš
č
iuodamas karštomis melsvomis žiežirbomis,
į 
plytomis gr
į 
st
ų 
gatvi
ų 
vagas
 
išplauks tramvajus.
 
 
Džonai Hafai,
Č
arli Vudmenai, j
ū
s pasiruoš
ę
? — sušnibžd
 jo Daglas Vaik
ų 
gatvei.—
 
Pasiruoš
ę
? — paklaus
jis beisbolo kamuoli
ų 
, mirkstan
č
i
ų 
rasotose vejose, ir tuš
č
i
ų 
virvini
ų 
 
 
s
ū
puokli
ų 
, nukarusi
ų 
nuo medži
ų 
.
 
 
Mama, t
ti, Tomai, atsibuskit!Tyliai su
č
iršk
žadintuvai. Sugaud
teismo r
ū
m
ų 
laikrodis. Tarsi tinklas, sviestas jo ranka, viršmedži
ų 
š
ū
stel
 jo ir pragydo paukš
č
iai. Toliau diriguodamas savo orkestrui, Daglas išties
rank
ą 
 
 
ryt
ų 
link. Ir patek
 jo saul
.J
 
is sukryžiavo rankas ant kr
ū
tin
s ir nusišypsojo kaip tikras burtininkas. Štai, prašom,pagalvojo jis, užtenka tik man panor
ti — ir visi šoka, visi b
ga. Puiki bus vasara. Galiausiai,
 
spragtel
 j
ę
s pirštais, dav
miestui paskutin
į 
 
į 
sakym
ą 
. Atsiv
r
nam
ų 
durys, žmon
s iš
 jo
į 
gatv
ę
.
 
Prasid
 jo t
ū
kstantis devyni šimtai dvidešimt aštunt
ų 
 j
ų 
met
ų 
vasara.T
Ą 
RYT
Ą 
, EIDAMAS PER VEJ
Ą 
, DAGLAS SPOLDINGAS veidu užkliud
voratinkl
į 
.Plonytis nematomas si
ū
lelis paliet
jo kakt
ą 
ir tr
ū
ko be garso.
 
Ir iš to menko
į 
vykio Daglas suprato, kad diena bus ne tokia, kaip kitos. Ne tokia dar ir tod
l,kad, kaip aiškino t
vas, mašina veždamas j
į 
ir jo dešimtmet
į 
brol
į 
Tom
ą 
už miesto, yra dien
ų 
,
 
sud
t
ų 
vien iš kvap
ų 
: vis
ą 
pasaul
į 
gali
į 
kv
pti ir iškv
pti pro nos
į 
. O kitomis dienomis, t
ę
s
jis,
 
gali išgirsti kiekvien
ą 
trenksm
ą 
, kiekvien
ą 
krebždes
į 
visatoje. Yra ir skonio dien
ų 
, ir lyt
 jimo
 
dien
ų 
. O yra ir toki
ų 
, kai jauti visk
ą 
kartu. Štai šiandien, pavyzdžiui, kalb
 jo jis, taip kvepia,tartum per nakt
į 
ten už kalv
ų 
b
ū
t
ų 
išaug
ę
s didžiulis sodas ir užpild
ę
s vis
ą 
žem
ę
iki pat horizontomaloniais kvapsniais. Oras kvepia lietumi, o danguje — n
debes
lio. Ims, ži
ū
r
k, ir nusikvatos
 
kas miške, bet dabar ten viešpatauja tyla...Išp
ū
t
ę
s akis, Daglas ži
ū
r
 jo
į 
skriejan
č
ius laukus. Ne, nekvepia nei sodu, nei lietumi, o iš kur
 
tas kvapas ir imsis, jeigu nei obel
ų 
n
ra, nei debes
ų 
. Ir kas gi ten gali kvatoti miške?.. Ir vis
 
d
lto,— Daglas suvirp
 jo, kad ir be jokios priežasties,— diena ypatinga. Mašina sustojo pa
č
iametylaus miško viduryje.
 
 
Na, berniukai, neišdykaukit! Jie kumš
 jo vienas kit
ą 
alk
ū
n
mis.
 
 
Gerai, t
ti.Jie išlipo iš mašinos, pasi
m
m
lynus skardinius kibirus ir, palik
ę
tuš
č
i
ą 
ir purvin
ą 
keli
ą 
,pasin
r
šviežiai nulytos žem
s kvapuosna.Ieškokite bi
č
i
ų 
,— pasak
t
vas.— Jos visada zuja apie vynuoges, kaip berni
ū
č
iai apie
 
virtuv
ę
. Dagai!Daglas kr
ū
ptel
 jo ir pak
l
galv
ą 
.
 
 
V
l skrajoji padebesiais, — pasak
t
vas. — Atsipeik
k ir drožiam kartu.
 
 
Taip, t
ti.Ir jie vorele patrauk
per mišk
ą 
: prieky t
vas, aukštas ir petingas, už jo Daglas, o mažut
lis
 
Tomas tipeno paskutinis brolio šeš
ly. Užkop
 
į 
neaukšt
ą 
kalvel
ę
ir pažvelg
 
į 
tol
į 
. Štai ten,paži
ū
r
kit, parod
pirštu t
vas, ten gyvena didžiuliai tyk
ū
s vasaros v
 jai ir nematomi sklandožaliose gelm
se tarsi bangini
ų 
pam
kl
s.Daglas skubiai pažvelg
 
į 
t
ą 
pus
ę
, bet nieko nepamat
ir pasijuto apviltas, — t
vas, kaip ir
 
senelis, amžinai kalba m
į 
sl
mis. Bet... Bet vis d
lto... Daglas sulaik
kvap
ą 
ir sukluso. Taip,kažkas turi atsitikti, galvojo jis, tikrai turi.
 
Va papartis, vadinamas Veneros garbanomis. — T
tis neskub
damas ženg
pirmyn,skardinis kibiras skamb
č
iojo jo rankoje.
 
 
O šit
ą 
jau
č
iate? — bato galu pažarst
žem
ę
. Milijonus met
ų 
kaup
si tas storas puven
ų 
 sluoksnis. Tik
į 
sivaizduokite, kiek rudeniu pra
 jo, kol žem
pasidar
tokia minkšta.
 
 
O lia lia! Žengiu kaip ind
nas, — pasak
Tomas. — Visai negird
ti.Daglas paliet
žem
ę
susikaup
ę
s, klausydamasis, bet nieko nepajuto. Mus apsupo, galvojo jis.Kažkas atsitiks! Bet kas? Jis stabtel
 jo. — „Nagi, išeik, kad ir kas tu b
ū
tum, kad ir kur
 
besisl
ptum!" — mintyse š
ū
ktel
 jo. Tomas ir t
tis žingsniavo tolyn per minkšt
ą 
žem
ę
.
 
—Gražiausi n
riniai pasaulyje, — tyliai tar
t
vas.
 
Ir parod
ranka aukštyn
į 
medži
ų 
virš
ū
nes,
į 
pintas
į 
dang
ų 
, o gal dang
ų 
,
į 
pint
ą 
medži
ų 
virš
ū
n
se,— n
pats tikrai nežinojo, kaip ten yra. Pagaliau nesvarbu, nusišypsojo t
vas, vis tiek
č
ia n
riniai,
 
žali ir m
lyni: tik
į 
siži
ū
r
kite gerai ir pamatysite — miškas audžia juos tarsi gaudžian
č
ios stakl
s.
 
T
tis stov
 jo,
į 
sisprend
ę
s rankas
į 
šonus, pasakojo apie visokiausius dalykus, ir žodžiai jam liete
 
liejosi iš l
ū
p
ų 
. Dažnai jis ir pats šaip
si iš savo pasakojim
ų 
, ir d
l to jie plauk
dar sklandžiau.
 
Gera kartais pasiklausyti tylos, sak
jis, jeigu išvis tylos
į 
manoma klausytis, nes tada, t
ę
s
jis, gali
 
išgirsti, kaip skrajoja lauko g
li
ų 
žiedadulk
s, o oras taip ir d
ū
zgia nuo bi
č
i
ų 
, taip taip, d
ū
zgia! O
 
štai — girdite? Ten, anapus t
ų 
medžiu, tarsi krioklys liejasi paukš
č
i
ų 
giesm
s!
 
Dabar, galvojo Daglas, jau ateina! Atlekia! O aš dar nematau... Atlekia! Tiesiai
į 
mane!
 
— Laukin
s vynuog
s!—š
ū
ktel
 jo t
vas.— Mums pasisek
. Ži
ū
r
kite!Oi ne! — aiktel
 jo be garso Daglas.
 
Bet Tomas ir t
tis jau pasilenk
ir sukišo rankas
į 
šlamant
į 
kr
ū
m
ą 
. Kerai išsisklaid
. Tas baisus,
 
gr
smingas pasal
ū
nas, kuris tykojo, ketindamas užpulti ir sukr
sti jo siel
ą 
, staiga išnyko.Nust
r
ę
s ir kaip nesavas Daglas parkrito ant keli
ų 
. Jo pirštai giliai paniro žaliame šeš
lyje ir v
l
 
pasirod
, nudažyti tokia spalva, tarsi jis b
ū
t
ų 
sužeid
ę
s mišk
ą 
ir
į 
kiš
ę
s rank
ą 
 
į 
atvir
ą 
žaizd
ą 
.
 
— Berniukai, priešpie
č
i
ų 
!Kibirai buvo apypilniai laukini
ų 
vynuogi
ų 
ir žemuogi
ų 
, aplinkui zvimb
bit
s, — visai ne bit
s,o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosim, pasak
t
vas; jie s
d
 jo ant apsamanojusio r
ą 
sto,
 
kramtydami sumuštinius, ir band
klausytis miško, kaip jo klaus
si t
vas. Daglas jaut
, kad t
tis j
į 
 stebi su lengva pašaipa. Atrod
, jis nor
 jo kažk
ą 
pasakyti, ta
č
iau apsigalvojo, atsikando dar k
ą 
sn
į 
 
 
sumuštinio ir ži
ū
r
 jo susim
ą 
st
ę
s.
 
—Sumuštinis miške — jau nebe sumuštinis. Skonis visai kitoks, negu namie, tiesa? Dauggardesnis. Atsiduoda m
ta ir sakais. O koks apetitas atsiranda!Daglas nustojo kramt
ę
s ir paliet
liežuviu duon
ą 
ir kump
į 
. Ne, ne... papras
č
iausias sumuštinis.
 
Tomas linktel
 jo, toliau kramtydamas.—Aš suprantu, t
ti.Juk vos ne
į 
vyko, galvojo Daglas. Nežinau, kas tai, bet jis baisiai didelis, tiesiog milžiniškas!
 
Kažkas j
į 
nubaid
. Kurgi jis dabar? V
l gl
ū
di už to kr
ū
mo? Ne, kažkur užpakaly! Ne,
č
ia... beveik
 
č
ia... Daglas slap
č
iom pasi
č
iupin
 jo pilviuk
ą 
.Dar sugr
į 
š, reikia tik pal
ū
k
ti. Neskaud
s, aš žinau, juk ne d
l to ateis, kad mane
į 
skaudint
ų 
. Bet
 
kas tai gal
ų 
gale? Kas? Kas?O tu žinai, kiek kart
ų 
mes š
į 
met žaid
me beisbol
ą 
? O pernai? O užpernai? — nei iš šio,nei iš to paklaus
Tomas.Daglas žvilgtel
 jo
į 
greitai judan
č
ias brolio l
ū
pas.
 
visk
ą 
užrašiau! T
ū
kstant
į 
penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis kartus! O kiek kart
ų 
valiau dantis per dešimt
į 
met
ų 
? Šešis t
ū
kstan
č
ius kart
ų 
! Ploviau rankas — penkiolika t
ū
kstan
č
i
ų 
.Miegojau — keturis t
ū
kstan
č
ius su viršum kart
ų 
, neskaitant sn
ū
stel
 jim
ų 
. Suvalgiau
 
šešis šimtus persik
ų 
, aštuonis šimtus obuoli
ų 
. Kriauši
ų 
— du šimtus. Nelabai aš m
gstukriaušes. Klausk, ko tik nori, visk
ą 
turiu susiraš
ę
s. Jeigu suskai
č
iuotum, k
ą 
aš padariau pervis
ą 
dešimt
į 
met
ų 
, išeit
ų 
milijardai milijon
ų 
!
 
Štai, štai, m
ą 
st
Daglas. V
l art
 ja. Kod
l? Tod
l, kad Tomas plepa? Bet argi d
l Tomo? Jis vis
 
tarška ir tarška pilna burna, t
tis s
di ant r
ą 
sto, budrus it l
ū
šis, o Tomui žodžiai tik plaukia irplaukia iš l
ū
p
ų 
, tarsi burbuliukai iš gazuoto vandens.
 
Perskai
č
iau knyg
ų 
— keturis šimtus. Ma
č
iau kine: keturiasdešimt film
ų 
su Baku Džounzu,trisdešimt — su Džeku Hoksiu, keturiasdešimt penkis — su Tomu Miks
ų 
, trisdešimt devynis
 
su Hutu Gibsonu, šimt
ą 
devyniasdešimt penkis multifilmus apie katin
ą 
Feliks
ą 
, dešimt suDaglu Ferbenksu, aštuonis kartus ma
č
iau „Operos vaiduokl
į 
" su Lonu
Č
aniu, keturiskart Milton
ą 
 Sils
ą 
ir vien
ą 
apie meil
ę
su Adolfu Menžu, tik tada aš pras
d
 jau ištisas devyniasdešimt valand
ų 
 tualete, laukdamas, kol pasibaigs ta šlykštyn
ir prad
s rodyti „Kat
ę
ir kanar
l
ę
" ar„Šikšnosparn
į 
". O tada jau visi stvarst
si vienas už kito ir spieg
dvi valandas be pertr
ū
kio. O
 
suvalgiau per t
ą 
laik
ą 
keturis šimtus ledinuk
ų 
, tris šimtus iris
ų 
, septynis šimtus porcij
ų 
led
ų 
...
 
Tomas dar taušk
 jo kokias penkias minutes, kol t
tis j
į 
Pertrauk
:
 
O kiek uog
ų 
šiandien surinkai, Tomai?Lygiai du šimtus penkiasdešimt šešias! — iš karto išpyškino Tomas. T
tis susijuok
, ir tuo
 
baig
si priešpie
č
iai; v
l visi patrauk
 
į 
miško unksm
ę
rinkti laukini
ų 
vynuogi
ų 
ir smulku
č
i
ų 
 žemuogi
ų 
. Visi trys lankst
si iki pat žem
s, rankos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, kibirai vis
 
sunk
 jo, o Daglas, sulaik
ę
s kvap
ą 
, galvojo: štai, štai, jis ir v
l arti. Alsuoja man kone
į 
pakauš
į 
!
 
Nesidairyk! Dirbk, rink uogas, mesk
į 
kibir
ą 
. Jei atsigr
ę
ši — v
l nubaidysi. Na, jau š
į 
kart
ą 
 nebepaleisk! Bet kaip, kaip j
į 
prisivilioti ar
č
iau, kaip pamatyti, pažvelgti tiesiai
į 
akis? Kaip?
 
Kaip?
 
O aš turiu snieguole degtuk
ų 
d
žut
 je, — tar
Tomas ir šyptel
 jo, pažvelg
ę
s
į 
savo rank
ą 
 — nuo uog
ų 
ji buvo raudona tarsi pirštin
ta.
 
Užsi
č
iaupk! — vos nesuriko Daglas. Bet ne, juk riksmas pažadins aidus ir visk
ą 
išbaidys! Ir, be
 
to... Kuo daugiau Tomas plepa, tuo ar
č
iau slenka tas baisiai didelis Kažkas; jis nebijo Tomo,Tomas tik pritraukia j
į 
, Tomas pats yra jo dalis!
 
Dar vasario m
nes
į 
, — sukikeno Tomas, — kai smarkiai snigo, išnešiau d
žut
ę
 
į 
lauk
ą 
,sugavau didžiul
ę
snaig
ę
— paukšt! — užtrenkiau, parb
gau namo ir
į 
kišau
į 
šaldytuv
ą 
! Arti, visaiarti. Daglas ži
ū
r
 jo
į 
smeig
ę
s akis
į 
krutan
č
ias Tomo l
ū
pas. Jam nor
 josi atšokti
į 
šal
į 
, pasprukti — juk už miško kyla milžiniška banga. Ji užgrius juos visus ir sutraiškys...
 
 
Taigi, ponai, — d
st
Tomas, raškydamas vynuoges, — aš vienintelis visoje Ilinojo valstijojeturiu snieguole vasaros metu. Tai brangiau už deimantus, garb
s žodis. Rytoj aš j
ą 
atidarysiu.Dagai, tu irgi gal
si paži
ū
r
ti...Kit
ą 
kuri
ą 
dien
ą 
Daglas b
ū
t
ų 
tik paniekinamai prunkštel
 j
ę
s — kurgi ne, snieguole, taip ir
 
patik
siu. Bet dabar
į 
j
į 
l
k
tas didžiulis Kažkas, štai tuoj trenks iš giedro dangaus, — ir jis tiklinktel
 jo užsimerk
ę
s.
 
Tomas nusteb
ę
s liov
si rink
ę
s uogas ir atsisuk
ę
s
į 
sistebeilijo
į 
brol
į 
. Prit
ū
p
ę
s Daglas buvo
 
tiesiog idealus taikinys. Riktel
 j
ę
s karo š
ū
k
į 
, Tomas šuoliu užl
k
ant jo, parvert
ant žem
s. Jie

Activity (5)

You've already reviewed this. Edit your review.
1 thousand reads
1 hundred reads
Šukytė Fausta liked this
Kostas Gudvalis added this note
nelabai suprantu jo

You're Reading a Free Preview

Download
/*********** DO NOT ALTER ANYTHING BELOW THIS LINE ! ************/ var s_code=s.t();if(s_code)document.write(s_code)//-->