Turinys

Pratarm
I. FILOSOFIJOS 1. Filosofijos 2. Filosofijos 3. Filosofijos 4. Filosofijos KILM, ESM IR REIKME kilm prigimtis ir struktra ir mokslo santykis vaidmuo kultroje

II. BTIES PROBLEMA 1. Daikt pradai 2. Daiktai ir idjos 3. Bties hierarchija, arba Dievas ir pasaulis 4. Kas egzistuoja savaime? 5. Grynasis protas ir pasaulinis protas 6. Bties problema iuolaikinje filosofijoje m. DETERMINIZMO PROBLEMA 1. Chaosas ir kosmosas 2. Finalizmas ir kauzalizmas 3. Kosmoso sugriovimas" 4. Determinizmas ir indeterminizmas 5. Socialini reikini determinacijos problema 6. Determinizmas ir mogaus laisve IV. PAINIMO ALTINIS 1. I ko atsiranda inios? 2. Racionalizmo ir empirizmo ginas 3. Apriorizmas 4. Apriorizmo negandos V. MOKSLO METODAS, STRUKTRA IR RAIDA 1. Mokslas ir metafizika 2. Ginas dl mokslo metodo 3. Mokslo struktra 4. Mokslo raida VI. TIESOS PROBLEMA 1. Klasikin tiesos samprata 2. Akivaizdumo teorija 3. Logins darnos teorija 4. Pragmatin tiesos samprata 5. Tiesa ir tikimyb

Pabaigos odis Rekomenduojamos literatros sraas Priedai

Rene Descartes. METAFIZINIAI APMSTYMAI (itrauka) I prancz kalbos vert P. Raius Rudolfas Carnapas. METAFIZIKOS VEIKIMAS KALBOS LOGINS ANALIZS BDU. I vokiei kalbos vert E. Nekraas

Summary Asmenvardi

rodykl

Pratarm
i knyga susiklost i Filosofijos vado" paskait, kurias skaiiau Vilniaus universiteto Filosofijos ir Matematikos fakultet studentams. Ilgai iekojau parankios mokymosi priemons, kuria jie, ir ne tik jie, galt naudotis. Deja, nors perveriau daug filosofijos vadovli vairiomis kalbomis, tokio, kok noriau matyti Lietuvos student rankose, neradau. Todl pabandiau j parayti pats. Vadovavausi tokiomis nuostatomis. Vedant smalsuol filosofins minties .karalij, galima eiti bent dviem visikai skirtingais keliais. engiant pirmuoju, siekiama atskleisti, kaip filosofija atsiranda ten, kur nubunda mogus". Ji traktuojama kaip mstanio mogaus gimto polinkio filosofuoti produktas. Kodl pasaulis yra, ar jis btinas, kas yra laikas, kas esu a, kodl turiu mirti ir kokia ivis mano gyvenimo prasm tai klausimai, kurie kyla i kasdiens mogaus patirties. Filosofija atsiranda i nuostabos, i sugebjimo pavelgti pasaul naiviomis vaiko akimis, i daug k patyrusio, ilta ir alta gyvenime maiusio mogaus abejoni dl visuotinai pripaint ties tikrumo, ji kyla i kanios, kuri patiriame, kai netenkame artimj, lunga ms svajons ir viltys, iduoda draugai, kai atsiduriame ant mirties ar saviudybs slenksio. Todl dabar kai kurie filosofai link pabrti, kad vienintelis filosofijos altinis yra egzistencin mogaus patirtis. Tokio poirio laikosi i esms visa egzistencijos filosofija. Taiau kaina, kuri mokama u io kelio pasirinkim, gan didel. Jei vienintelis filosofo tikslas yra perteikti kitiems savo egzistencin patirt ir j apmstyti, tai jis darosi iek tiek panaus poet ar kompozitori. Visi jie labai gerbtini, o poetin metafizika" pasiymi tikrai nepakartojamu avesiu. Ir vis dlto reikia pabrti, kad individuali egzistencin mogaus patirtis toli grau nra vienintelis filosofijos altinis. Filosofija sveikavo ir toliau sveikauja su vairiomis kultros apraikomis: menu, mokslu, teise, religija, politika. Teis tikrai remiasi ne vien kasdiene mogaus patirtimi. Ir religija tai ne vien religiniai afektai, igyvenimai. Juolab negalima pasakyti, jog vien kasdien patirtis yra specialij moksl pagrindas moksl, kuri teorijos danai yra perdm abstrakios, atitrauktos nuo kasdienio patyrimo. Nepaisant to, pirmuoju filosofijos dstymo keliu galima eiti. Dstantiems filosofij gimnazijose j galima netgi rekomenduoti ir ikart nurodyti tam tikslui daugma tinkam mokymosi knyg Karlo Jasperso Filosofijos vad" (V., 1989). Taiau auktosiose mokyklose tikslingiau, matyt, bt aikinti filosofij kaip teorinio mstymo form, atskleisti jos raidos logik ir aptarti ryius su kitomis dvasinio gyvenimo ir intelektualins veiklos apraikomis.

 udavin galt padti isprsti gera filosofijos istorijos knyga. Taiau sudti filosofuos istorij palyginti nedidel, vairi specialybi studentams paranki knyg praktikai nemanoma. Kita vertus, nuodugnesnms filosofijos istorijos studijoms vis vien reikalingas sisteminis filosofijos vadas, kuriame aikinamos svarbiausios filosofijos svokos, gvildenamos reikmingiausios problemos ir aptariamos rykiausios kryptys. Net jeigu ir nesiruoiama gilintis filosofijos istorij, filosofuos pradus kultringam mogui dert painti. ios knygos tikslas padti skaitytojui tai padaryti. Bet ji nra vien teorinis filosofijos vadas. Toks vadas bt pernelyg nuobodus ir abstraktus. Nordamas ivengti abstraktaus teoretizavimo, bandiau atskleisti, kaip viena ar kita filosofin problema (tarkime, bties) buvo keliama vairiais filosofijos raidos periodais ir kaip j sprend skirtingi mstytojai. Nors ioje knygoje filosofija dstoma, orientuojantis jos problemas, o ne autorius ir j filosofini pair visum, paios filosofijos problemos nagrinjamos istorikai. Filosofija ia traktuojama kaip nenutrkstantis mstytoj ginas, kuriame iimtins teiss ties neturi niekas. Tas ginas - tai proto nuotyki istorija ir kai kuriuos i j siekiu knygoje pavaizduoti. Taigi, raydamas vad, bandiau suderinti teorin ir istorin filosofijos dstymo bd. Ar bent i dalies pavyko tai padaryti, sprs skaitytojas. Taiau reikia ikart pasakyti, kad laikui bgant miau suvokti, jog io udavinio sudtingumo i pradi deramai nevertinau. Raymas utruko, kai kuri pradini idj teko atsisakyti kaip nepagrst ar negyvendinam. Kartu kito ir mano skaitomi paskait kursai. Knygai pasiekus skaitytojus, is procesas, inoma, nenutrkti. Prieingai, viliuosi, kad kritins j pastabos, u kurias i anksto dkoju, j paspartins ir galbt pads ateity parengti tobulesn filosofijos vad. Turiu dar vien vilt, kad i knyga bus naudinga ne tik studentams ir dstytojams, bet ir visiems filosofijos myltojams tiek jauniems, tiek seniems. Baigdamas i trump pratarm, noriau nuoirdiai padkoti Arvydui liogeriui, Algirdui Gaiuiui, Aleksandrui Dobryninui ir Zenonui Norkui u param ir u kritines pastabas, tikrai ijusias knygai naud. Nuoirdiai dkoju Tomui Sodeikai, nes ilgi pokalbiai su juo padjo isikristalizuoti knygos koncepcijai, taip pat pirmajai teksto ir korektr skaitytojai savo dukrai Airai, kurios studijos privert mane ilgai rayt vad gal gale baigti.

L Filosofijos kilm, esm ir reikm

1. Filosofijos kilm
Filosofija atsirado, kai mogui m nepakakti tradicini mitologini atsakym j jaudinanius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritikai. Vis dlto, nors filosofija prieino save mitologijai, dirv jai atsirasti pareng btent mitologinis pasaulio aikinimas. Pasaulio tautos sukr vairiausi mit, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aikinama pasaulio kilm ir jo dali santykiai, pasakojama apie jgas, valdanias stichijas, verianias viesti viesulius, sukelianias vj ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientis pasaulio ir mogaus vietos jame vaizd. Mito forma kurdamas pasaulvaizd, senovs mogus neiekojo jo konstravimo princip vairovs. Svarbiausias jo mstymo principas buvo analogija. mogus gerai inojo, kad jo paties veiksmai turi tam tikr padarini: jis gali pagimdyti ir umuti, pastatyti ir sugriauti. Visais iais atvejais u padarinio slypi veikjas. Todl ir aikindamas didiul bei paslapting pasaul, mogus, j sudvasins , m iekoti mog globojani ir baudiani bei gamtos reikinius sukeliani veikj. Kadangi gamtos reikini mastas pranoksta jo paties veiksm padarini mast, tai, aiku, tie veikjai turjo bti galingesni u mog. Ilgainiui jie buvo pradti vadinti dievais. Daugelio taut mituose, taip pat ir graik mitologijoje, kuri mums ypa svarbi, dievai yra labai mogiki. Mokslikai kalbant, jie yra antropomorfiki (gr. anthropos mogus; morphe forma). Taigi mitologinis pasaulio aikinimas paprastai turjo antropomorfin pobd. Budingas tokio aikinimo pavyzdys graik mitas Pasaulio ir diev atsiradimas": I pradi buvo vien aminas, beribis, tamsus Chaosas gyvybs altinis. Viskas atsirado i beribio Chaoso visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. I Chaoso atsirado ir deiv em Gaja. Plaiai nusidriek ji, galinga, .duodanti gyvyb viskam, kas gyvena ir auga joje. O giliai po eme, taip giliai, kaip toli nuo ms neaprpiamas viesus dangus, neimatuojamoje gelmje gim nirusis Tartaras siaubinga bedugn, kupina aminos tamsos. I Chaoso gim ir galingoji, visk atgaivinanti Meil Erotas. Beribis Chaosas pagimd ir aminj Tams Ereb ir tamsij Nakt Niukt. I Nakties ir Tamsos atsirado aminoji viesa - Eteris ir diaugsminga viesi Diena Hemera. viesa pasklido po pasaul, naktis ir diena m keisti viena kit.

viii

bet ir demokratijos tvyn. Tiesa, ne visi graik poliai buvo demoAtsiriboti nuo mitologijos (ir glaudiai su ja susijusios politeisti- kratiki, bet ne veltui filosofija suklestjo demokratikiausiame i j ns, t. y. daugel diev pripastanios, religijos) filosofijai pirm Atnuose. kart pavyko senovs Graikijoje. inoma, atsiribojimas nebuvo absoMstymas Rytuose buvo dogmatikas ne tik dl yni draudimo liutus. Tiek graik, tiek vlesnje filosofijoje iliko mitologinio msabejoti j skelbiamomis tiesomis, bet ir dl despotik valdov, kutymo element, bet ne jie lm filosofijos pltros krypt. Todl ir teigiame, kad filosofija gim Heladoje taip graikai vadino savo rie neleisdavo svarstyti savo sakym. Jie turjo bti tik vykdomi. al. Btent Graikijoje filosofija pirm kart tapo i esms savaran- Todl nekildavo ir politini diskusij. Kadangi viskas buvo aiku, tai nieko nereikjo ir rodinti. Graikijoje, prieingai, tautos susirinkika, teorine mstymo apie pasaul ir mogaus viet jame forma. Tiesa, pirmosios filosofins idjos buvo ikeltos gerokai anksiau kime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galjo reikti savo senovs Ryt civilizacijose. Seniausias tekstas, kuriame rykja filoso- nuomon. Nordamas nuginyti oponent, jis turjo argumentuoti, fin problematika Upaniados", buvo pradtas kurti jau [rodinti. Todl visikai natralu, kad rodym pradta reikalauti ne X a. pr. Kr. Indijoje. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio - reli- tik silant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio ginio mstymo gelmse kaip senovs ind Ved himn religiniai fi- ir mogaus, grio ir teisingumo prigimt. Siekdami rodyti savo teilosofiniai komentarai. Todl Indijoje, kaip ir kitose Ryt alyse, filo- ginius, mons privaljo vartoti tikslias svokas ir samprotauti nuosofija ilg laik negavo savarankikos, nuo mitologijos ir religijos sekliai. O tai ir sudar prielaidas teoriniam mstymui, taigi filosofiatskirtos intelektualins jgos pobdio. Tuo metu, kai graik filoso- jai atsirasti. fai jau drsiai formulavo pirmsias teorijas mitams pakeisti, ind mstytojai tik interpretavo mitus, aikino juos alegorikai. Senojoje ind filosofijoje svarbesn yra metafora, o ne svoka, tradicija, o ne 2. Filosofijos prigimtis ir struktra grieti rodymai. Dl ios prieasties ji poetikesn negu graik filosofija ir danai traukia mones, pavargusius nuo grieto, racionalaus K ir kaip filosofija nagrinja? (lot. ratio protas), argumentuoto, logiko mstymo. Klausimas, k vienas ar kitas mokslas nagrinja, paprastai vadiTaiau Europos (o dabar jau ir pasaulio) civilizacijos, jos mokslo namas klausimu apie to mokslo dalyk. Kai kuri moksl dalyk ir politikos, apskritai visos kultros istorinis pagrindas yra graik apibrti palyginti nesunku. Tarkime, botanik galima apibdinti kultra ir vis pirma graik filosofija. Todl jei norime painti sakaip moksl apie augalus, o zoologij - kaip moksl apie gyvnus. ve, suprasti, kas mes esame ir i kur mes atjome, tai savo itak Apibrti matematikos dalyk jau kebliau, o filosofijos itin sunturime iekoti senovs Graikijoje. Tiesa, kartais minimi ne vienas, o ku. trys Europos kultros kertiniai akmenys - graik filosofija, romn Vis pirma reikia pabrti, jog yra filosof, abejojani, ar filoteis ir Palestinoje gimusi krikionyb. Taiau, net ir primus tok poir, reikia pripainti, jog be seniausio i j graik filosofijos sofija yra mokslas tokia io odio prasme, kuria mokslu vadinama biologija, fizika ar matematika. Jos santykis su iomis ir kitomis ms civilizacija negalt susiformuoti. mokslo disciplinomis yra iskirtinis. Aikindamas filosofijos ypatybes, Kodl teorinis pasaulio aikinimo bdas atsirado ne seniausiose Antanas Maceina (1908-1987), vienas ymiausi XX a. lietuvi filopasaulio valstybse, o btent senovs Graikijoje, kuri VII a. pr. Kr. sof, sako apie j tai k: buvo dar ne taip seniai iengusi i barbarysts epochos? Kodl i Savo turiniu ji yra ineiojusi bei pagimdiusi visus mokslus, su nedarni ma valstybli asociacija tokia reikminga pasaulio istorijais taiau nesusi liedama ir j neatstodama: vis moksl motina pajai? Juk graik valstybse - poliuose, isidsiusiuose Balkan pu2 siasalio pietuose, Egjo jros salose ir pakrantse, daniausiai gyveno ti nra mokslas" . Sutikus su ia nuomone, dert, matyt, padaryti ivad, jog filovos po keliasdeimt (ar net kelis) tkstani, gyventoj? Prieasi yra nemaa, bet svarbiausios, matyt, dvi. Pirma, nors sofija, nebdama mokslas, neturi ir savo dalyko. Taiau su Maceikai kuriuos astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perm i nos odiais be ilyg vargu ar galima sutikti. Apie filosofij ivis Babilono ir Egipto yni, paioje Graikijoje nebuvo takingo yni sunku kalbti neistorikai, kadangi, laikui bgant, kito jos nagrinjaluomo, kuris bt suinteresuotas ir sugebt ilaikyti mitologinio re- m problem apimtis ir pobdis, keitsi ir pai filosof poiris liginio mstymo monopol. Todl Graikijoje susiklost kur kas geres- savo disciplin. Antikoje ji siek aprpti visus teorikai aikintinus ns slygos laisvai, dogm nevaromai kritinio mstymo pltotei. klausimus apie mog ir pasaul ir, kaip jau minta, to meto filosoTik tokiomis slygomis ir galjo atsirasti naujas poiris pasaul ir fija buvo universalus mokslas. Tiesa, j visada daugiausia domino mog. Antra, pats mogus (nekalbame apie vergus, kuri bties, gyvenimo ir painimo pagrindai. Poiris tai, kas sudaro VII a. pr. Kr. Graikijoje buvo nedaug) ioje valstybje buvo kur kas laisvesnis negu Ryt despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos, Maceina A. Filosofijos kilm ir prasm. Roma, 1978, P. 3.

Galinga, palaimos kupina em pagimd bekrat mlyn Dang vininkystei astronomijos ini. Jas mogus gydavo sunkiai, ir i Uran, ir nusidriek Dangus vir ems. Ididiai ikilo j j e- pradi jos buvo nesusistemintos atskiros technins taisykls ir rems pagimdyti auktieji kalnai, ir plaiai isiliejo aminai niokian- ceptai. Senosios Ryt (Babilono, Egipto) civilizacijos, kuriose ir atsirado aritmetikos, geometrijos ir astronomijos pradmenys, i esms ti Jra. neinojo rodymo svokos. Tos inios tai daugiausia stebjim reUranas Dangus siviepatavo pasaulyje. Jis ved palaimingj em. eeto sn ir eeto dukter galing, rsi titan zultatas, danai gydavs paslapting form (astronomija buvo suplasusilauk Uranas ir Gaja. J snus, titanas Okeanas, ir deiv Teti- kama su astrologija, o skaiiams teikiama mistin prasm). Bet netd pagimd upes, kurios gena savo vandenis jros link, ir jr gi lyginant su iomis netobulomis ir ne visada patikimomis iniomis deives okeanides. O titanas Hiperionas ir Tja pagimd Saul mitologiniai vaizdiniai labiausiai isilavinusiems senovs monms Helij, Mnul Selen ir rausvaskruost Aur roiapirt Eos m atrodyti naivs. Pasaulio mitologinio aikinimo autoritet menkino ir kitas veiks(Aurin). Astrjas ir Eos pagimd vaigdes, kurios iba tamsiame nakties danguje, ir vjus: audringj iaur Borj, ryt Eur, drg- nys. Mitai buvo perduodami i kartos kart vienoje bendruomenje, giminje ar gentyje. Jie rmsi tradicija. Bet, pltojantis amanj piet Norta ir velnj vakar Zefyr, genant lietaus debesis. Galingoji em pagimd ne tik titanus, bet ir tris milinus tams ir prekybai, augant miestams ir dl vairi prieasi maiankiklopus su viena akimi kaktoje ir tris didiulius tartum kalnai tis gyventojams, kraujo giminysts ryi reikm moni gyvenime penkiasdeimtgalvius milinus imtarankius (hekatonkheirus), kuri m mati Todl ne tokia svarbi tapo ir tradicija, o be jos mitas kiekvienas turjo po imt rank. Prie j baisi jg niekas negal- netenka savo natralaus pagrindo. Mito teisingumas, susidrus su kitokiais svetimtaui mitais, imamas ginyti. jo atsilaikyti, j stichika galia buvo berib. Tokiomis slygomis greta mitologinio, antropomorfinio pasaulio ir Pradjo neksti Uranas savo vaik milin, nutrenk juos gilias ir tamsias deivs ems gelmes ir udraud grti pasaul. Kanki- mogaus vietos jame aikinimo bdo atsiranda visikai kitoks teonosi j motina em. J slg baisi nata, gldjusi jos gelmse. rinis aikinimo bdas. Kas j skiria nuo mitologinio? 1. Dievus ir herojus, veikianius mite, keiia beasmens jgos, Pasiauk ji savo vaikus titanus ir m kurstyti prie tv Uran, bet tie neidrso pakelti prie tv rankos. Tiktai jauniausias j, stichijos. Uuot kalbjus apie Poseidon, Tetid, kalbama apie vanden. klastingasis Kronas, gudrumu veik Uran ir atm i jo valdi. 2. Aikinant teorikai, vartojami ne poetiniai vaizdiai, o tikslios Deiv Naktis, bausdama Kron, pagimd daugyb siaubing diev: mirties diev Tanat, nesantaikos deiv Erid, apgauls deiv svokos (pavyzdiui, svoka atomas maiausia nedaloma mediaApat, naikinimo deives Keres, miego diev Hipn, lydim spie- gos dalel). iaus niri, sunki vizij, negailestingj kerto deiv Nemesid ir 3. Laisv pasakojim keiia teorija loginiais ryiais siejam daugel kit. Siaub, nesantaik, apgaul, karus ir nelaimes atne teigini sistema (gr. f neoria tyrimas). tie dievai pasaul, kur tvo soste siviepatavo Kronas"1. 4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikjimu, o proto argumentais, Kas bdinga mitologiniam (antropomorfiniam) pasaulio ir mo- rodymais. gaus vietos jame aikinimui? Teorinis pasaulio aikinimas atsirado madaug VII a. pr. Kr. Se1. Mite veikia ir paprasto mirtingojo likim lemia su vairiais novs g ai kai j vadino filosofija. od pirmkart pavartojo, mareikiniais tapatinami dievai ir pusdieviai. tyt, Pitagoras (apie 580500 m. pr. Kr.). Jis sudarytas i dviej 2. Mite naudojamasi poetiniais vaizdiais. graikik odi philein mylti ir sophija imintis. Taigi filosofija tai iminties meile. 3. Mitas yra paprastas pasakojimas. Filosofija kaip teorinis pasaulio ir mogaus vietos jame aikinimo 4. Jis remiasi tradicija. Tkstanius met tokio pasaulio aikinimo mogui uteko. Nors bdas i pradi buvo bendras, universalus mokslas. Pirmj filosof mitas nekl tiesiogini klausim, faktikai jis dav atsakymus la- veikalai danai vadinosi taip: Apie gamt", Apie Visat". Juose biausiai mog dominusius klausimus apie jo paskirt ir lemt, pa- buvo siekiama aprpti visas to meto teorines inias. Dabar studijuosaulio prigimt ir tvark, laik ir aminyb. Mitologinis pasaulio ai- dami filosofij kaip atskir disciplin, turime atsiminti, kad dar XVII a. ir net XVIII a. odis filosofas" buvo vartojamas mokslikinimas buvo btinas mogaus dvasins raidos etapas. . ninko" prasme. Taiau laikui bgant mito autoritetas m mati. Socialins I pat pradi filosofija siek atsiriboti nuo dviej dalyk. Pirraidos procesas kl mogui nauj problem. Prekybai reikjo aritmetikes, statybai ir emdirbystei geometrijos, emdirbystei ir lai- ma, nuo grynai praktini, vien instrumentin, bet ne aikinamj vert turini ini, lieiani daiktin moni veikl. Antra, nuo antropomorfinio, mitologinio pasaulio aikinimo. 1. Knas T. Senovs Graikijos legendos ir mitai. K., 1984. P. 13-14.

iuos pagrindus, keitsi; kito ir pai pagrind svokos aikinimas. Tyrinjant, sakysime, bties pagrindus, senovs Graikijoje i pradi daugiausia dmesio buvo skiriama daikt prad ar element tyrimui. Dabar pasakytume, jog daikt elementus turi tirti ne filosofija, o fizika ar chemija. Taiau kadaise j, kaip atskir moksl, nebuvo ir todl daikt prad ar princip aikinimas buvo laikomas vienu svarbiausi filosofijos udavini. Vliau daikt tyrimu i tikrj usim minti gamtos mokslai, nors tai ir nereik, jog filosofij visikai nustojo dominti daikt pradai. Kai kurie filosofai pripaino, jog greta gamtos moksl tyrinjam daikt element egzistuoja iems mokslams neprieinami, juslmis i principo negalimi suvokti antjutiminiai pradai, atskleidiami tik filosofo valgos. Ir vis dlto naujaisiais laikais filosof vilgsnis nuo daikt vis labiau ima krypti mogaus ir daikt santykio link, su io santykio aikinimu tiesiogiai siejosi gyvenimo ir painimo princip nagrinjimas. Filosofai, suvok, kad dabar daiktikj pasaul jau yra kam tyrinti, vis labiau ima domtis ne tiek juo paiu, kiek mogaus santykiu su pasauliu, o kartu ir su paiu savimi. Todl filosofijos dalyk galima bt nusakyti taip: Filosofija aikina bties pagrindus, mogaus santyk su pasauliu ir paiu savimi. inoma, siminti i (vien i daugelio galim) filosofijos apibri lengviau, negu j perprasti. Isamesnis supratimas ateis, matyt, vliau, o dabar tik pabrime, jog nagrindama, pavyzdiui, painimo pagrindus ar principus filosofija tyrinja, k ir kaip mogus pasta, ar gali painti, taigi aikina mogaus paintin santyk su pasauliu. inoma, painimas nra vienintelis mogaus santykio su pasauliu bdas, nes jis pasaul ne tik pasta, bet ir keiia, kuria, igyvena. Kadangi mog domina ne tik iorinis pasaulis, bet ir jis pats (jo mstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai), tai aiku, kad filosofui rpi ne tik mogaus santykis su pasauliu, bet ir su paiu savimi. Puikiai tai suprasdamas garsusis vokiei filosofas Immanuel Kant (Kantas, 17241804) pabr, jog vis pirma filosof turi dominti tai kokie klausimai: 1. K a galiu inoti? 2. K a privalau daryti? 3. Ko a galiu tiktis?,,3 Taiau kok filosofijos apibrim bepateiktume, jis visada kels bent kai kuri filosof abejones. Jau vien tai, kad kiekvienas mstytojas aptaria filosofij vis savaip, spja mus nepasitikti i anksto n vienu apibrimu"4. Reikalas tas, kad filosofijos dalykas ar apibrtis negali nustatyti filosofui rib, kuri jis negalt perengti. Filosofija pati save api-

3Kantas L Grynojo proto kritika. V., 1982. P. 551. 4Maceina A. Filosofijos kilm ir prasm. P. 5.

bria ir viena i svarbesni ir domesni filosofijos problem kaip tik ir yra klausimas Kas yra filosofija?" Kai kurie mstytojai, padar ivad, jog filosofija nagrinja tiek skirtingas problemas, kad nra jokios vilties aprpti jas viena formule ar apibrtimi, iekodami atsakymo klausim Kas yra filosofija?", eina kitu keliu. Uuot apibr filosofijos dalyk ar problematik, jie bando apibdinti filosofijos problem login prigimt. Pavyzdiui, taip: Filosofija yra bandymas argumentuotai atsakyti i esms ginytinus (essentially contestable) konceptinius klausimus5. Glaustai paaikinti i filosofijos apibrt nra paprasta. Bene problematikiausia ia, matyt, yra konceptinio klausimo samprata. Lotynikai conceptus reikia svok, taigi odis konceptinis" aikintinas taip: lieiantis svokas, svokinis". Bdingi konceptiniai filosofijos klausimai yra ie: ,,Kas yra gris?", Kas yra laisv?", Kas yra tiesa?" Jie lieia mstaniam mogui paias svarbiausias svokas. inoma, konceptiniai klausimai gali turti ir kitok pavidal. Antai filosofas gali kelti klausim, ar manoma nustatyti, jog ms inios yra beslygikai teisingos? Aiku, visi atsakymai filosofijoje keliamus konceptinius klausimus turi bti argumentuoti. Taiau atsakymus i tokius klausimus galima i esms, atkakliai, radikaliai ginyti, nes juose minimas pagrindines filosofijos svokas btina vienaip ar kitaip apibrti, o btent tie apibrimai (pavyzdiui toks: tiesa yra ms mini atitikimas daiktams) ir kelia daugiausia abejoni. Graik kilms odis filosofija" reikia, kaip minjome, iminties meil. Ties sakant, vardijim irgi galima laikyti filosofijos apibrtimi, kad ir perdm glausta. Ji nra pakankamai aiki, nes imintimi skirtingi filosofai laik skirtingus dalykus. Bet sakydami, kad jie myli imint, filosofai norjo pabrti k kita btent, kad jie yra ne iminiai, o iminties iekotojai. Iminiai skelbia savo ties, kuria reikia tikti. Kitiems tiesos iekoti nebereikia ji jau rasta. Belieka ja nuolat vadovautis. Tuo tarpu filosofas visada ieko tiesos. Jis, jei tik yra tikras filosofas, niekada nesustoja ir nesako: tai jums tiesa, tikkite ja ir bsite laimingi. Jis supranta, kad tiesa gimsta gine ir jame niekas neturi paskutinio odio teiss. Todl odiai Sek paskui t, kuris ieko tiesos, bet bk alin nuo to, kas tvirtina j rads" yra geras patarimas kiekvienam, noriniam tapti savarankikai mstaniu mogumi. Tiesos iekojimas numato kritin poir tradicines pairas, kasdienes nuomones ir ikiliausias teorijas. Kritikumas yra labai svarbus filosofijos bruoas. Filosofas privalo kritikai analizuoti ne tik savo pirmtak bei aminink pairas ir sitikinimus, j verty5Becker L. C. A Definition of Philosophy//Metaphilosophy, 1978 No. 2-3. P. 249. Vol. 8.

bes ir siekius, bet ir savo paties pair pagrindus ir prielaidas, argumentavimo metodus ir bdus. Pastarj aplinkyb nortsi pabrti. Matyt, geriausiai tai padaryti pateikiant dar vien filosofijos apibrt: Filosofija yra mastymo kritin analiz. Daug filosof, ypa iuolaikini, i apibrt pripaint pernelyg siaura, nes taip jiems rpini mogikj bt jie nebt link tapatinti su mstymu. Bet Kantui, kurio pagrindiniai veikalai vadinosi Grynojo proto kritika" ir Praktinio proto kritika", arba ne k maiau garsiam XX a. austr filosofui Ludwig Wittgenstein (Vitgenteinas, 18891951), aikinusiam, kad filosofija yra ms mini praskaidrinimas", tokia filosofijos apibrtis galt bti visikai priimtina. iaip ar taip, joje fiksuojami du svarbs filosofijai dalykai. Pirma, filosofija glaudiai siejasi su refleksija, t. y. mstymu, nukreiptu ne iorinius daiktus, o pat mstymo proces, prielaidas, kuriomis remiams, svokas, kurias vartojame, -bdus, kuriais samprotaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos darome Reflektoriaus gaubto veidrodio viesai koncentruoti terminas turbt visiems inomas. Norint paaikinti filosofins refleksijos svok, irgi galima pasinaudoti veidrodio vaizdiu. Daniausiai mogaus mstymas nukreiptas daiktus (reikinius, kitus mones ir kt.). Bet sivaizduokime, kad tarp mogaus ir jam rpim daikt pastatomas veidrodis, atspindintis j krintant proto vilgsn ir nukreipiantis j atgal mstaniojo prot. Tai nereikia, inoma, kad filosofas izoliuojasi nuo daikt. Jie jam rpi. Bet jam rpi ir tai, k ir kaip mes apie juos mstome. Antras dalykas, kur atkreipia dmes i filosofijos apibrtis, tai jos kritin orientacija. Filosofas siekia kritikai vertinti mstymo priemones (tarkime, svokas), bdus ir rezultatus. Mstydamas apie kok nors dalyk, mogus, pavyzdiui, urnalistas ar fizikas, remiasi aibe prielaid ir princip, kuri daugumos jis nefiksuoja, nesismonina ir neapmsto. Filosofas turt bti kritikesnis. Savo apmstymuose jis turt daug daniau klausti, ar tos prielaidos ir principai pagrsti, teisti, neprietarauja vieni kitiems, gal gale ar jie yra teisingi. Filosof gali dominti klausimas, kaip skirtingi mons vartoja laisvs svok, koki reikm ar prasm jai teikia. Bet paprastai klausdamas Kas yra laisv?" jis siekia nustatyti, k reikia laikyti laisve. Todl filosof teiginiuose gan danai slypi (aikia ar, prieingai, paslpta forma) vertinimai ir normos. visas, taip pat ir paplitusias, pairas filosofui dert irti kritikai. Taiau, irdamas kritikai kitus, jis turt kritikai velgti ir save. Toks kritikumas yra kriterijus, galinantis atskirti filosofij nuo pranaysi, kurios tik i pairos panaios j. Tiesa, filosofijos istorijoje buvo filosof, tikjusi savo absoliuiu neklaidingumu. Taiau jeigu kokia nors teorija laikoma venta, kurios negalima nei pakeisti, nei papildyti, jeigu jos teigini negalima kritikai analizuoti, o j auto-

rius leistina tik garbinti, ta teorija ne filosofija, jau ne filosofija ar dar ne filosofija. Jau minjome, kad filosofija gvildena labai vairias problemas. Taiau, nepaisant visos filosofini tem ir problem vairovs, daugum j galima priskirti vienai i trij gan glaudiai tarpusavy susijusi problem grupi. Pirmajai grupei priskirtinos problemos, susijusios su pasaulio (tiksliau, bties) prigimtimi ir jo daikt ar reikini tvarka. Bene svarbiausia i j pirmieji graik filosofai laik tok klausim: kas yra visuotinis daikt pradas ar pagrindas. Su juo glaudiai siejosi kitas: kas yra tikroji btis, t. y. realyb, o kas tik regimyb, neturinti btin realybs poymi. Atskyrus tikrj bt nuo netikros (ar nevisikai tikros) bties, neivengiamai ikyla j santykio klausimas. Antai Platonas (427347 m. pr. Kr.) ymiausias antikos filosofas rodinjo, kad laikinas ir netobulas emikasis pasaulis nra vertas didesnio dmesio. Svarbiausias iminties siekianio mogaus tikslas yra painti amin ir tobul esybi idj pasaul, nes juslmis suvokiam daikt pasaulis tra netobulas idj pasaulio atspindys. Filosofijos dal (skyri), nagrinjani iuos ir panaius klausimus, Aristotelis (384322 m. pr. Kr.) vadino pirmja filosofija. Laikui bgant (nuo I a. pr. Kr.), ji buvo pradta vadinti metafizika, siekiant pabrti, kad ji nagrinja pamatinius ir abstrakius, juslmis nesuvokiamus daikt pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai iaikintos ne tokios bendros ir abstrakios fizikos problemos (gr. ta meta ta physika tai, kas eina po fizikos). Dar vliau (nuo XVII a.) greta odio metafizika" panaia, bet kiek siauresne reikme buvo pradtas vartoti ontologijos, t. y. bties teorijos, terminas (gr. on, kilm. ontos esantis; logos odis, svoka, mintis, kalba, mokslas). Ontologija nagrinja bendriausias, visuotines bties problemas. Fizinio, juslmis suvokiamo pasaulio prigimt ir tvark nagrinjo kosjnologija. Sis terminas labai senas (iuolaikinje fizikoje ir astronomijoje jam teikiama daug siauresn reikm), o nuo I m. e. a. greta jo buvo pradtas vartoti vliau j pakeits terminas gamtos filosoGja. Antrosios filosofijoje nagrinjam problem grups erdis yra klausimas, kaip reikia gyventi arba, kaip pasakyt Kantas, K a privalau daryti?" Kai kuriems filosofams atrod, jog imint mylintis mogus gali neinoti, kaip juda planetos ar kokie yra atomai, bet jam privalu bandyti isiaikinti, kaip mogui dera elgtis. Jis turi iekoti atsakymo klausim, kas yra gris ir doryb. Siekdamas nustatyti visuotines dorovs normas, jis turi gebti atskleisti morals idj altin ir pagrind. Filosofijos dalis, nagrinjanti iuos ir panaius dalykus, vadinama etika (gr. ethos paprotys). Prie etikos liejosi politika, nagrinjanti valstybs valdymo bdus ir principus. Su ia disciplina, kuri v-

liau pradta vadinti politine filosofija (politika dabai laikomas pats valstybs reikal tvarkymas), siejasi istorijos filosofija. XIX a. i istorijos filosofijos isiskyr kultros filosofija. Treij didel filosofini problem grup sudaro painimo ir inojimo prigimties klausimai. Filosofija yra teorinis, argumentais paremtas inojimas. Todl filosofas, tvirtinantis, jog juslmis suvokiami fiziniai daiktai nra tikroji btis, arba, paimkime kit pavyzd, tapatinantis gr su malonumu, turi pagrsti savo poir. Kaip grindiami filosofiniai teiginiai? Kuo ms inios skiriasi nuo nuomoni? Kaip mogus pasta pasaul ir kok vaidmen iame procese vaidina protas ir juslin patirtis? Kas yra tiesa ir ar j mogus gali pasiekti? Filosofijos dalis, aikinanti iuos reikmingus dalykus, dabar vadinama epistemologija, gnoseologija arba tiesiog painimo teorija (gr. episteme inios, supratimas; gnosis painimas, inojimas). Artima epistemologijai disciplina yra logika, nagrinjanti priimtinus, taisyklingus samprotavimo bdus. XIX a., o gal ir anksiau nuo epistemologijos atsiskyr savarankika tyrinjim aka mokslo filosofija, gvildenanti mokslo ini gijimo ir vertinimo bdus-, j struktr ir raid. Kaip matome, filosofijos skyri gan daug. Ivardijome toli grau ne visus. Paminsime dar estetik, meno, religijos, teiss filosofij. O filosofijos nagrinjam klausim, aiku, yra dar daugiau. Vis j ioje knygoje nemanoma aptarti. Daugiausia dmesio skirsime svarbiausioms, pamatinms metafizikos (ontologijos), gamtos filosofijos, painimo teorijos ir mokslo filosofijos problemoms.

3. Filosofijos ir mokslo santykis

Kaip minta, i pradi filosofija buvo tapatinama su visomis teorinmis iniomis apie pasaul ir mog, taigi ji buvo universalus mokslas. Kadangi manyta, jog mogaus prigimt ir viet pasaulyje lemia paties pasaulio prigimtis, tai pirmieji graik filosofai daugiausia nagrinjo daikt pradus ir pasaulio reikini tvark. Taiau daugjant ini apie pasaul ir mog, filosofijoje gan anksti prasidjo jos skaidymosi, diferenciacijos procesas. Tiesa, is procesas ilgai buvo vidinis tyrim sritys, i kuri laikui bgant atsirado savarankikos disciplinos, i pradi paprastai buvo traktuojamos kaip filosofijos dalys ar skyriai. Bene pirmasis nuodugniau filosofijos struktr band aptarti Aristotelis. Atskyrs nuo filosofijos logik kaip paruoiamj disciplin, paioje filosofijoje jis iskyr dvi svarbiausias sritis: teorin filosofij, tyrinjani bties principus, ir praktin filosofij, tyrinjani mogaus veiklos principus. Pagrindinmis teorins filosofijos dalimis jis laik fizik, matematik ir pir mj filosofij. Pasak Aristotelio, jos skiriasi vis pirma abstraktu-

mo laipsniu pirmoji filosofija, nagrinjanti visuotines bties savybes, yra abstrakiausia. Svarbiausiomis praktins filosofijos dalimis* Aristotelis laik etik ir politik. Jis skyr dar ir treij, vadinamj poetin filosofij, tyrinjani krybos principus ir apimani poetik ir retorik, bet is terminas filosofijoje neprigijo, gal todl, kad Aristotelio darb apie kryb beveik neiliko. Tiek teorin, tiek praktin filosofija antikos ir vidurami laikais nekl sau tikslo pakeisti ar pagerinti daiktines, materialines moni gyvenimo slygas. Manyta, kad filosof neturi dominti nei nauda, nei lov, jiems turi rpti tik imintis. Pitagorui, pirmajam pavartojusiam od filosofija", priskiriamas filosof palyginimas su olimpini aidyni irovais. aidyni dalyviai, atletai, siekia pergals lovs, prekijai, pardavinjantys Olimpijoje savo prekes, siekia naudos, o irovai be aistr stebi stadione vykstanias varybas (sirgali tais laikais buvo, matyt, kiek maiau). Taip ir filosofas turi be aistr, nesitikdamas nei naudos, nei lovs, aikintis kosmoso harmonij ir bties paslaptis. Aistros, kylanios siekiant naudos ar lovs, tik trukdo suvokti bties prigimt jos temdo filosofo prot. Vidurami mstytoj vilgsnis daniausiai krypo dang labiausiai juos domino Dievas. emikasis pasaulis buvo laikomas sukurtu ir jau vien todl vertinamas maiau nei dangikasis. Todl ir materials emikojo gyvenimo dalykai filosofams rpjo maiau negu metafizins problemos, lieianios antjutimin (juslmis nesuvokiam) pasaul. Filosofijai skaidantis atsirad mokslai (norint juos atskirti nuo filosofijos, vliau jie buvo pradti vadinti specialiaisiais) i pradi siek panati metafizik, kuri iki naujj laik jiems buvo ini nuodugnumo pavyzdys. Tyrinjanti antjutiminius daikt pradus ir u regim daikt pasaulio iekanti tikrosios bties, metafizika buvo laikoma mogikojo painimo virne. Kad ir pasiyminti ypatingu tikslumu, matematika buvo vertinama gerokai maiau. Taiau naujaisiais laikais, pradedant XVII a., metafizikos autorit'Has ima mati. Didiausi tak tam turjo XVII a. mokslo revoliucija. Ji pakirto senojo, aristotelikojo pasaulvaizdio pagrindus. (Aristotelis buvo universaliausias antikos mstytojas ir jo poiris pasaul iki to laiko tarp filosof vyravo.) Vis daugja tiksli ini apie gamt. Spari gamtotyros pltr lm tai, kad joje buvo pradtas sistemingai taikyti eksperimentavimo metodas, o tyrimo rezultatus imta reikti matematinmis formulmis. Spariai pltojantis painimo metodams, kito ir mokslinio painimo tiksl samprata. Antikos, o ir vidurami laikais svarbiausiu teorinio painimo tikslu buvo laikomas bties prigimties, kosmoso darnos, harmonijos, groio atskleidimas. Vyravo intelektualiniai, teoriniai painimo tikslai Tiesa, praktin filosofija tyrinjo kai kuriuos mogaus veiklos aspektus, bet tik siekdama imokyti mones gyventi

11

imintingai ir protingai. (ia gal neproal pabrti, kad etika ir politika, aikindamos praktinio, veiklaus moni gyvenimo klausimus, nagrinjo juos teorikai, kaip ir visa filosofija. Praktin filosofija yra praktin tik problematika, o savo iraika ji, aiku, yra teorin: etika yra dorovs, o politika valstybs valdymo teorija.) Poirio painimo tikslus pasikeitimui nemenkos takos turjo visuomenje vykstanios permainos, slygojamos technikos, gamybos ir prekybos paangos. Visuomenje m kilti verslo mons, kuriems rpjo ne tiek bties prigimtis ir kosmoso harmonija, kiek aikiai apiuopiam materialin naud teikiantys mokslo atradimai ir iradimai. pasaul jie irjo visai kitomis akimis negu antikos filosofai ar vidurami teologai. Jie buvo suinteresuoti eksperimentins gamtotyros pltra daug daugiau negu metafizikos. ioje naujoje situacijoje XVII a. pradioje angl filosofas Francis Bacon (Beikonas, 15611626) suformulavo garsj princip inojimas jga". Atsirado nemaa tyrintoj, kurie svarbiausiu, galutiniu mokslinio painimo tikslu m laikyti ne pasaulio groio ir darnos atskleidim, o jo fizin, technin valdym. Mokslin ties jie traktavo tik kaip priemon gamtai uvaldyti. Siekiant pritaikyti mqkslo inias technikai, reikjo domtis visai ne tais dalykais, ku riuos gvildeno metafizika, ir nagrinti juos reikjo kitais bdais ir metodais. i gamtamokslinio painimo perorientacij gerai atspindi ital gamtotyrininko ir mstytojo Galileo Galilei (Galiljus, 15641642) credo: A labiau links rasti vien ties kad ir neymiuose dalykuose, negu ilgai ginytis didingiausiais klausimais, nepasiekiant jokios tiesos"6. Toks poiris jau leido gamtotyrai atsiskirti nuo filosofijos. Taiau iki pat XVIII a. pirmoji paprastai dar buvo laikoma antrosios dalimi. Ilg laik auktosiose mokyklose, taip pat ir senajame Vilniaus universitete, tikslieji ir gamtos mokslai (iskyrus medicin) buvo studijuojami filosofijos fakultetuose. Dar ir dabar vairiuose pasaulio universitetuose bei kitose mokslo staigose u matematikos, fizikos ir kit moksl disertacijas teikiami filosofijos daktaro laipsniai. Pabrdamas glaud filosofijos ir specialij mokslini tyrinjim ry, Rene Descartes (Dekartas, 15961650), garsusis prancz filosofas, matematikas ir fizikas, moksl dar iri kaip med, kurio aknys metafizika maitina ne tik kamien (fizik), bet ir visas medio akas (mechanik, medicin ir kt.; terminas mokslo aka kilo i io vaizdio). ymiausias XVII a. mokslo veikalas, kuriame buvo padti pamatai visai klasikinei XVIIXIX a. gamtotyrai, vadinosi Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai"; jo autorius buvo angl fizikas Isaac Newton (Niutonas, 16431727). Mokslo medio vaizdis, be abejo, graus. Taiau pradjus gamtotyroje sistemingai taikyti matematin eksperimentini metod, to medio akos darsi vis maiau ir maiau priklausomos nuo metafizini
6Galilei G. Opere. Firenze, 1890. Vol. 4. P. 738.

12

akn. Filosofijos vidins diferenciacijos procesas, prasidjs jau antikos laikais, peraugo specialij moksl atsiribojimo nuo filosofijos proces. Nuo jos viena po kitos m atsiskirti tiek senos, tiek naujos disciplinos: matematika, astronomija, fizika, chemija, biologija... Susidar spdis, kad filosofija atsidr karaliaus Lyro padtyje. Kaip ir ekspyro herojus, idalijs karalyst dukterims ir neteks stogo vir ilos galvos, taip ir filosofija, neva idalijusi vis nagrint problematik dukterims specialiosioms disciplinoms lyg ir prarado savo egzistavimo pagrind. iaip ar taip, btent prie tokios ivados prijo takingos filosofijos srovs pozityvizmo pradininkas prancz mstytojas Auguste Comte (Kontas, 17981857). Jo nuomone, visas pozityvias, t. y. tikslias, faktais pagrstas ir realius empirinius (juslmis suvokiamus) objektus apibdinanias inias teikia tikslieji, gamtos, apskritai empiriniai, patyrimu paremti mokslai. O ini apie bties pradus ar galutin daikt esm pateikti negali niekas, toki dalyk nagrinjimas neturi jokios verts. Filosofija atsirado kaip universalus mokslas, Dabar ji suskilo atskirus specialius mokslus. Todl, pasak Comte'o, vienintel ieitis filosofijai, noriniai ilaikyti savo mokslin orientacij, tai tapti paties mokslo filosofija. Kiekvien tikrovs reikini srit dabar nagrinja konkretus mokslas. Bet liko (ar atsirado) vienas svarbus reikinys, kurio joks mokslas nenagrinja. Tai pats mokslas kaip tam tikra moni intelektualins, paintins veiklos forma. Sis reikinys kelia problem. Antai neaiku, kaip jis atsirado, pagal kokius dsnius funkcionuoja, koks yra vairi moksl taikom metod santykis, kokia yra paties mokslo disciplinarin struktra, t. y. kaip klasifikuoti mokslus. itas problemas turinti tirti filosofija, gavusi mokslo filosofijos pavidal. XX a. svarbiausiu mokslo filosofijos udaviniu imta laikyti mokslo ini gijimo ir vertinimo bd tyrim, mokslo ini struktros ir raidos mechanizm aikinim, pagrindini mokslo vartojam svok turinio analiz ir gaut rezultat interpretacij. Poiris, kad filosofijos pertvarkymas mokslo filosofij yra vienintelis perspektyvus filosofijos pltots XX a. bdas, gijo nemaa alinink. Jam pritar daugelis gamtotyrinink, kurie neigiamai vertino metafizines filosofijos pretenzijas. Mokslo filosofijoje buvo tikimasi panaudoti paties mokslo sukurtus, pirmiausia loginius ir matematinius metodus, gerai tinkanius mokslo ini struktros analizei. Remdamasi tokiais metodais, mokslo filosofija turjo tapti tokia pat tiksli ir faktais pagrsta disciplina kaip ir patys specialieji mokslai. Mokslo filosofijos alininkai labai intensyviai propagavo savo pairas tarp mokslinink (su ymiausiais XX a. fizikais ir matematikais juos neretai siejo ir asmeniniai ryiai). Jau prie Antrj pasaulin kar jie m rengti gausiai atstovaujamas tarptautines konferencijas, kurias kviesdavo ymiausius gamtotyrininkus, o nuo etojo deimtmeio, be tradicini tarptautini filosofijos kongres, reguliariai vyksta tarptautiniai logikos, metodologijos ir mokslo filosofijos kongresai (metodologija yra glaudiai su mokslo filosofija susijusi

teorija, tirianti mokslo metodus; is odis vartojamas taip pat kokio nors mokslo metod sistemai paymti). Filosofij pertvarkant mokslo filosofij, ilaikomas tradicinis filosofijos ryys su mokslu, taiau filosofijos vaidmuo mokslo atvilgiu kiek kinta. Kadaise filosofija buvo vadinama moksl karaliene (tai buvo tais laikais, kai mokslai siek panti metafizik). Pavertus filosofij mokslo filosofija, ji tampa veikiau mokslo talkininke, o gal ir tarnaite. Tiesa, is vaidmuo filosofijai nra naujas viduramiais ji buvo laikoma teologijos tarnaite ir tuo tik didiavosi. Kuo filosofija gali bti naudinga specialiesiems mokslams? Vis pirma kaip mokslo savimon, kaip mokslinio painimo prielaid, priemoni, bd ir rezultat refleksija, apmstymas. Mokslininkai visada remiasi vienokiu ar kitokiu poiriu erdv, laik, pasaulio reikini tvark, tyrintojo santyk su tiriamu objektu (daiktu ar reikiniu). Tas prielaidas tyrintojas paprastai priima nekritikai, j net nefiksuoja, o filosofas kartais tas pats mogus, bet keliantis visikai kitokius, pamatinius klausimus jas irykina ir kritikai analizuoja. Mokslininkas ieko tiriamojo reikinio prieasi, o filosofas klausia, kas yra prieastis? Fizikas kuria, tarkime, reliatyvumo teorij, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teigini sistema, kad j bt galima laikyti moksline teorija. Biologas teigia, kad jis rod ikeltos hipotezs teisingum, o filosofas kelia klausim, kas yra mokslinis rodymas ir ar i tikrj, remiantis faktais, t. y. stebjim ir eksperiment rezultatais, galima rodyti teorini mokslo teigini teisingum. Filosofai kritikai nagrinja mokslo metodus, o juk ne vienas mokslininkas yra teigs, kad moksle nra nieko svarbesnio u jo metod. Filosofijos reikm mokslui ypa irykja mokslo krizi ir revoliucij metu, kai tyrintojams tenka atsisakyti deimtmeiais ar net imtmeiais taikyt mokslo princip. Tada jie norom nenorom atsiduria filosof vietoje, nes tokioje situacijoje be kritins refleksijos nemanoma pajudti i vietos. Ne veltui ymiausi mstytojai, j XVII a. mokslo revoliucijos istorij, Baconas, Galilei, Descartes'as, Newtonas, jo ir filosofijos istorij. T pat galima pasakyti ir apie XX a. pradios mokslo revoliucij: Ernst Mach (Machas), Henri Poincare (Puankar), Albert Einstein (Einteinas), Werjier Heisenberg (Haizenbergas) buvo ne tik fizikai ir matematikai, bet ir yms filosofai. Griaudami klasikin gamtotyr ir kurdami nauj, jie buvo priversti tyrinti, ant koki (filosofini) pamat stovjo senoji ir kokius naujus pamatus reikia padti, kad naujas mokslo rmas nepradt griti. Kai Machas kritikai analizavo Newtono vartot absoliuios erdvs svok ir kai Einteinas kl klausim, kaip galima nustatyti, kad skirtingose vietose vykstantys vykiai yra vienalaikiai, jie, analizuodami mokslo konceptin aparat, t. y. jo svok sistem, sprend i esms filosofines problemas. Sprendimai kai kada turjo bti radikals kvantin mechanika nebt sukurta neatmetus imtamets tradicijos tvirtinto poirio mokslo dsnius ir mogaus paintines galimybes.

Taigi filosofija yra svarbus mokslo raidos veiksnys. Mokslo laimjimai irgi daro didel poveik filosofijai. Dl glaudios filosofijos ir mokslo sveikos mokslo filosofija yra domi, reikminga ir perspektyvi filosofijos pltots kryptis. Bet ar tokia kryptis yra vienintel? Atsakymas klausim priklauso nuo to, kur i alternatyvi poiri scientizm ar antiscientizm pripainsime teisingu. Scientizmas (lot. scientia inojimas) tai, pasak Juozo Girniaus, ne kas kita kaip viso mogikojo painimo suvedimas tiktai mokslin painim, suprast vien atskirj (specialij E. N.} moksl (ar dargi tik gamtos moksl) prasme"7. Jo alininkai neigia metafizinio, arba filosofinio, painimo vert ir laikosi nuomons, jog realiai painti manoma tik matematikos objektus, tokius kaip skaiiai, ir tai, k galima tiesiogiai ar per instrumentus patirti juslmis. Bent jau dalis scientizmo alinink tiki, jog visas mogui ir monijai kylanias problemas galima isprsti remiantis vien moksliniais metodais. Antiscientizmas tai poiris, prieingas scientizmui. Jo alininkai teigia, kad filosofij reikia grietai skirti nuo specialij moksl. Jos metod negalima tapatinti su matematikos ir gamtos (ar netgi socialini) moksl metodais, nes galimi ir kitokie bties pagrind, mogaus santykio su pasauliu ir paiu savimi atskleidimo bdai. Jeigu scientizmo alininkai bt beslygikai teiss, tai filosofijai nieko kito nelikt kaip tarnauti mokslui. Bet, matyt, jie absoliutina ir perdeda mokslo reikm ir vert. Pats mokslas savaime nenuves mogaus ten, kur reikia". Mokslo inios tra instrumentas, kuris gali padti ir groio krimui, ir jo naikinimui, jis gali bti naudojamas ir grio labui, ir siekiant pikto. Pripain, kad scientizmo alininkai perdeda mokslo reikm, tursime konstatuoti; jog filosofijai turi rpti ne tik mokslas, bet ir daugyb kit svarbi mogui dalyk. Filosofijos nedera suvesti mokslo filosofij, kuri tra vienas, kad ir svarbus, filosofijos skyrius. Mokslo filosofija neatsako mogui gyvybikai svarbius jo egzistencijos, tiek individualios, tiek socialins, klausimus. Be to, filosofija sveikauja ne tik su mokslu, bet ir su menu, religija, dorove, teise, politika. Todl filosofijos reikm kur kas pranoksta jos reikm mokslui. Jos sveika su mokslu tra tik vienas i jos vaidmens kultroje element.

4. Filosofijos vaidmuo kultroje

Prie pradedant isamiau nagrinti filosofijos viet kultroje, reikia, matyt, bent glaustai aptarti pai kultros svok, kuri filosofai vartoja gan plaia prasme. Kultros apibdinim yra begal. Vienas paprasiausi bt toks: kultra (lot. cultura apdirbimas,
7Girnius J Filosofijos pagrindai//Ratai. V , 1991 T. l P. 295.

15

ugdymas, lavinimas, garbinimas) tai moni veiklos budai ir rezultatai. ia, plaija prasme, kultra prieinama natrai arba, kitaip tariant, gamtai. Kultra yra visa tai, kas iskiria mog (visuomen) i gamtos, elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialios, tiek dvasins veiklos produktai: organizacijos ir normos, darbo rankiai ir pagaminti produktai, teoriniai poiriai ir meno krimai, idealai ir tikslai, ritualai ir mitai. Kultr sudaro tai, k mogus apdorojo, ipuoseljo, iugd ir m vertinti bei gerbti. Slygikai kultr galima skirstyti materialin ir dvasin. Materialin kultr sudaro gamybos bdas ir pagaminti daiktai, technika ir technologija, lemiantys materialines moni gyvenimo slygas. Kartais uuot kalbjus apie visuomens materialin kultr, kalbama apie civilizacij, nors kultros ir civilizacijos santykis yra labai problematikas. Dvasin kultr sudaro moni dvasins, intelektualins veiklos bdai ir produktai: mokslas, menas, politins ir teiss teorijos, moral, religija*. Kai kultra prieinama civilizacijai, ji paprastai tapatinama su dvasine kultra. Per mokslini idj technin ir technologin taikym filosofija daro, be abejo, poveik materialinei kultrai. Bet kokia jos vieta dvasinje kultroje? I pirmo vilgsnio atrodo, kad dvasin kultra labai nevienalyt: j sudaro vairaus pobdio ir prigimties reikiniai, beveik neturintys slyio. Kas dabar sieja, pavyzdiui, moksl ir men? Sudting iuolaikinio mokslo teorij menininkai daniausiai neino ir nesupranta. Gerai inomas legendinis Einteino ir Chaplino (aplinas) pasikeitimas telegramomis: A aviuosi Jumis, telegrafavo Chaplinui Einteinas. Jus supranta ir dievina visas pasaulis". A aviuosi Jumis dar labiau, atsak Chaplinas. Jus taip pat dievina visas pasaulis, nors niekas Js nesupranta". Rykios ir sunkiai veikiamos ribos dabar skiria ir kitas dvasins kultros formas. Atrodo, kad ji panej abstrakcionistin mozaik i blizgani akmenli, kuri kiekvienas yra avus ir nepakartojamas, bet paimti drauge jie nesudaro jokios prasmingos struktros ar vaizdo. Ir vis dlto tokia nuomon yra klaidinga. Kad ir kokia prietaringa ir sudtinga bt dabartin kultra, ji, kaip ir anksiau, pasiymi tam tikra vienove. Kas gi j integruoja? Tas pat kas ir anksiau tai kultrai bdingas poiris pasaul ir mogaus viet jame, tos kultros puoseljami idealai, jai bdinga vertybi sistema. Tos vertybs vairiuose kultros baruose gauna specifin pavidal, yra transformuojamos ir modifikuojamos, bet, nepaisant to, mes galime atpainti jas, kad ir kokiais margais drabuiais jos bt aprengtos. Antai tiesos idja moksle, mene ir moralje reikiasi skirtingomis formomis, bet ir vienur, ir kitur, nepaisant skirting pavidal, galima atpainti t pai vertyb. Kultr integruojantis pradas yra pasaulira. Pasaulira tai pair pasaul ir mogaus viet jame sistema bei su iomis

16

pairomis glaudiai susij moni gyvenimo principai, sitikinimai, idealai, vertybin orientacija. Tos pairos ir vertybin orientacija (pastaroji lemia, kam mons savo gyvenime teikia pirmenyb valdiai, turtui, inioms ar, tarkim, meilei) atsispindi ne tik politinse doktrinose ar meno kriniuose tai akivaizdu, bet ir visose kultros apraikose, kas tai bebt: katedros ar teatrai, stadionai ar bibliotekos, televizoriai ar kompiuteriai. Visi ie objektai yra arba instrumentins, arba savaimins vertybs. Daniausiai jie atlieka ir vien, ir kit funkcij. Antai automobilis yra ne vien susisiekimo priemon, kuria galima nuvykti Balbierik ar Paryi, bet ir vartotojikos visuomens prestio enklas. Skirting epoch, skirting socialini grupi pasaulira nra vienoda. Nema tak jai daro konkrets t grupi ekonominiai ir politiniai interesai. J skirtumai sukelia pasauliros konfliktus. Taiau kai kuriais svarbiais aspektais skirtingos pasauliros sutampa. ''ai lemia ta aplinkyb, kad pasaulirai turi takos taip pat socialinio gyvenimo slygos, bdingos visai visuomenei, o ne tik tam tikrai jos grupei. Tarp toki slyg mintina visuomenje naudojama technika ir technologija, valstybs valdymo bdas, vyraujanti tikyba, vietimo bkl. Nema tak pasaulirai turi mokslo atradimai. Paminsime tik vien i j heliocentrins sistemos sukrim. mog, kuris, vidurami poiriu, vainikuoja sukurt pasaul ir jau vien todl turi bti jo centras, Kopernikas itrm eilin planet, o vliau astronomai i vis j nugrdo Visatos pakrat. Taigi po Koperniko mogaus viet pasaulyje teko pradti aikinti kiek kitaip. T pat galima pasakyti apie Darwin. inoma, ne kiekvienas mokslo atrastas faktas (ar teorija) turi pasaulirin reikm. Jis tampa svarbiu pasaulirai tik tuo atveju, jei perkeliamas vidin mogaus pasaul ir susiejamas su mogaus sitikinimais, idealais, vertybi sistema. Mokslinis atradimas turi takos pasaulirai tik tuo atveju, kai pakeisdamas mogaus santyk su pasauliu tampa jam vidujai reikmingas. Taigi pasaulir formuoja vairs veiksniai. Bet btent todl pasaulir galima traktuoti kaip i vairi element sulydyt struktr, kuri, suteikdama kultrai apibrt pavidal, palaikydama j, gali bti traktuojama kaip kultros karkasas. Taiau kas yra to kultros karkaso pasauliros pagrindas? Tiksliau sakant: teorinis pagrindas? Juo teorinio isivystymo pakop pasiekusioje visuomenje yra, matyt, filosofija. I tikrj juk filosofija, aikindama bties pagrindus, mogaus santyk su pasauliu ir paiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendr poir pasaul ir mogaus viet jame. Teorin filosofija sprendia pasaulio prigimties materialios ar dvasins problem, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausi pasauliros klausim. Praktin filosofija, konkreiai etika ir politin filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir irykina moni pasaulir (mons gali ivis neinoti, kas yra pasaulira, bet i j elg-

senos galima sprsti, kokia ji yra). Filosofija daro didiul poveik moni sitikinimamsv idealams, vertybinei orientacijai. Apie to poveikio dyd galima sprsti kad ir i to, jog visas svarbiausias Europos politines idjas yra ikl filosofai Platonas, Aristotelis, v. Augustinas, Machiavelli (Makiavelis), Locke'as (Lokas), Rousseau (Ruso), Marxas (Marksas), Nietzsche (Ny)... Daugyb filosofijos gvildenam problem yra labai reikmingos pasaulirai, todl kai kurie mstytojai i esms tapatina filosofij ir pasaulir. Su tokia nuomone negalima sutikti. Vis pirma pasaulira yra masins, socialins psichologijos reikinys moni sitikinimai, kuri apraikos yra j poelgiai, o filosofija yra teorinis darinys j sudaro vairios teorins doktrinos ir koncepcijos, dstomos vis pirma knygose ir straipsniuose. Antra* filosofija tra vienas i veiksni (nors ir labai svarbus), darani tak pasaulirai. Toki veiksni yra daug. Be aptartos mokslo atradim reikms, pasaulirai turi takos taip pat ekonomins ir politins moni gyvenimo slygos. Antai visuomenje, kurioje valdia gyvendinama autoritariniais, nedemokratikais metodais, kurioje nra privatins nuosavybs, susiklosto socialiai pasyvios asmenybs tipas, kuris suvokia save kaip didels mainos sraigtel. Jis laukia sakym ir vykdo juos, nejausdamas asmenins atsakomybs u t sakym vykdymo padarinius, o kai sakym negauna tiesiog neino, kaip gyventi. Didel tak pasaulirai daro ir religija. Ir ne vien tikinij pasaulirai, kas pakankamai akivaizdu. Nors dabartinje Europoje, ypa protestantikuose kratuose, nereliging (ar bent nepraktikuojani) moni ne taip jau maai, krikionikosios idjos ir vertybs nuo vidurami iki iol veikia visos Europos dvasin gyvenim, vis europiei (aiku, ne vien tik j) mstysen, j poir pasaul ir save. Trumpai tariant, filosofijos tapatinimas su pasaulira yra klaida. Bet ne maesn klaida bt ir jos reikms pasaulirai nevertinimas. vairiais bdais patekusios moni smon, filosofins idjos daro didel poveik j pasaulirinei orientacijai, kartu didesniu ar maesniu mastu veikia epochos kultr. Taiau kokiu gi bdu filosofins idjos prasiskverbia moni smon, paveikia j mstym ir pasaulio iros bd? Juk ilg laik filosofij studijavo labai maa visuomens dalis, kuri tik XX a. kylant vietimo lygiui, m spariai didti ir dabar kai kur sudaro keliolika ar dar daugiau procent. Toli grau ne visada tie bdai yra tiesioginiai. Tiesiausias, aiku, yra filosofijos paskait klausymas ir filosofins literatros skaitymas, taip pat savarankiki filosofiniai apmstymai. Kuriant visuomens dvasin kultr, ne visi visuomens nariai yra vienodai aktyvs. Krybinis aktyvumas mene, moksle, politikoje ir kitose socialins veiklos sferose paprastai siejasi su dideliu isimokslinimu, kurio btina dalis yra ir filosofinis pasirengimas. Dvasins kultros pltrai lemiam tak daro palyginti negausaus krybikiausi moni brio

veikla, nors tos veiklos prielaidas kuria visa visuomen. Na, o yrniaasi mokslininkai Euklidas ir Archimedas, Galilei ir Newtonas, Einteinas ir Heisenbergas, garsiausi raytojai Sofoklis ir Dant, Rabelais (Rabl) ir Voltaire (Volteras), Dostojevskis ir Tomas Mannas, takingiausi politikai ir religiniai veikjai visi jie buvo istudijav filosofij isamiai. Be to, kai kurie i j filosofij ne tik studijavo, bet ir toliau pltojo. Ikiliausi kultros veikjai, perprat filosofines idjas ir teorijas, danai bna tarpininkai tarp profesionali (ir kai kada sunkiai suprantam) filosof ir plaij visuomens sluoksni. Savo mokslo ir meno kriniuose, politinse kalbose ir moralistikoje" jie ipopuliarina tam tikras filosofines idjas, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi. Tiesa, t idj pavidalas kartais gerokai pakinta, jos supaprastinamos, bet utat tampa suprantamesns ir aikesns. inoma, kultros veikjai paprastai siekia kit tiksl negu filosofai, kuri idjomis jie remiasi. Jie nekelia sau tikslo platinti filosofines inias. Ne, jie siekia nulipdyti tobul skulptr ar parayti skaitytojo dmes prikaustant roman, atskleisti dangaus kn judjimo dsnius ar pasakyti bsimo prezidento vert rinkimin kalb. Taiau tiek, kiek filosofins idjos turjo takos j mstymui, pakeit j santyk su pasauliu, modifikavo vertybi sistem, jos daro poveik ir j krybai. Todl kartais labai tolima nuo filosofijos profesine veikla tokie kultros veikjai tvirtina tam tikr pasaulvaizd, apibrt mogaus ir jo vietos pasaulyje samprat, vienokius ar kitokius idealus. Kai meno krinius kuria profesionals filosofai (pvz., egzistencialistas JeanPauJ Sartre (Sartras)), j dramos, romanai ir apysakos gali tapti ir tiesiogine filosofo tribna, i kurios jis, nepasikliaudamas jokiais tarpininkais, kreipiasi irovus ir skaitytojus. Kaip tik tokiu bdu egzistencializmas nepaprastai ipopuliarjo pokario Europoje. inoma, pati filosofija dabar nra vienalyt. Kiek anksiau jau minjome scientizmo ir antiscientizmo gin. Jis suskaid didesn XX amiaus filosofijos dal dvi kryptis: scientistin ir antiscientistin. Tipiku pirmosios atstovu galima laikyti XX a. pozityvizm login empirizm, o antrosios egzistencializm. i filosofijos srovi atstovai nejaut vieni kitiems dideli simpatij. Pirmieji teig, kad antrieji usiima ne tiek teorija, kiek poezija ir ideologija, o antrieji tvirtino, kad pirmj bandymas paversti filosofij grynu mokslu veda j tiesiai prapult. Aiku, tokios skirtingos orientacijos filosofijos krypi poveikis vairioms kultros sritims nevienodas. Scientistin filosofija labiau veikia moksl, o per j technik ir technologij. Antiscientistin filosofija daugiau takos turi menui. Bet ir vienu, ir kitu atveju filosofijos poveikis ne vien mokslininkams ir menininkams, bet ir visiems mums yra didesnis negu paprastai manoma. Siekiant geriau paaikinti to poveikio pobd, ir dyd, dert turbt parykinti vien dalyk. Nagrindami filosofijos ir mokslo santyk, suformulavome tez, kad filosofija yra mokslo savimon. Bet apie filosofij galima pasakyti daugiau ji yra visos kultros savi-

mon, Filosofai apmsto ne tik mokslins, bet ir visos mogikosios krybosbos pagrindus, principus ir bdus. O kultra ir kryba yra neatskiriami dalykai. I pirmo vilgsnio filosofija tra vienas i daugelio kultros fenomen, kur galima statyti vien gret su menu, mokslu ir kitais kultros dariniais. Taiau bdama kultros ir vis jos apraik, tiek mint, tiek nemint, refleksijos bdas, filosofija yra prizm, kurioje ldama kultra sutviska naujomis varsomis, j kultr praturtinaniomis, sureikminaniomis ir naujai prasminaniomis. Taigi filosofija yra ne viena i daugelio kultros apraik, o veikiau jos erdis. Ji daro tak kultros formoms ne tik per pasaulir, bet ir veikdama jas tiesiogiai. Filosofins idjos persmelkia vis ms kultr ir vis ms gyvenim. Jos nemau mastu lemia, k mes manome apie pasaul ir mus paius. Kritikai analizuodama ms mintyjimo ir krybos prielaidas bei priemones, ir keldama naujas idjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio moni veiklos bdams ir rezultatams. Filosofins idjos, pagavusios mases, ne tik keiia j poir pasaul, bet gali turti lemtingos takos ir radikaliam jo pertvarkymui. Antai Didij Pranczijos revoliucij ir jos laisvs, lygybs, brolybs kius idjiniu poiriu pareng vietjai, taigi vis pirma filosofai. O ir mes atgimstanioje Lietuvoje siekiame pertvarkyti visuomens gyvenimo pagrindus, remdamiesi ymi naujj laik filosof keltomis idjomis, pavyzdiui, prigimtini mogaus teisi koncepcija ir valdi atskyrimo principu. Dar vienas dalykas, kur nortsi atkreipti dmes, tai filosofijos santykis su religija. Angl mstytojas Beitrand Russett (Raselas, 18721970) kart yra pasaks, kad filosofija tai niekieno em tarp mokslo ir religijos. Toki nuomon galima bt ir ginyti. Taiau jei galtume daugiau laiko skirti filosofijos, kaip kultros fenomeno, reikms ir prasms aikinimui, dert, inoma, nuodugniau panagrinti ne tik jos santyk su mokslu, bet ir su religija. Kai kuriuos io klausimo aspektus aptarsime vliau, gvildendami bties problem. Reikia paymti, jog religija padar didel poveik filosofijai, nors filosofai daniausiai gan grietai skyr Proto tiesas nuo Tikjimo ties. Pasaul vienijant proting prad, teikiant jam tvark ir darn, o mogaus gyvenimui tiksl ir prasm, kur pirmieji antikos mstytojai vadino logos, vlesni filosofai paprastai tapatino su. Dievu. Dievo ir pasaulio santykio problema buvo ne tik viduramiui filosofijos dmesio centras, ji rpjo ir Platonui, ir Descartes'ui, ir Hegeliui. Tiesa, filosof Dievas ne visada sutapo su Dievu, apie kur byloja v. Ratas, bet nesusipainusiam su Biblija sunku suprasti Europos filosofij, kaip, beje, ir vis Europos kultr. Krikionyb turjo labai didel tak ir ymiausiems Lietuvos filosofams Juozui Girniui ir Antanui Maceinai. Nagrindami mogaus situacij pasaulyje klausim, itin svarb jiems ir filosofiniu, ir religiniu poiriu, jie rmsi i esms ta paia nuostata, kuri J. Girnius ireik iais odiais: Kaip vienas yra mogus, taip vie-

nas ir jo paaukimas. Siame viename mogikajame paaukime mogaus pasauliniai ir dvasiniai udaviniai yra intymiai suriti. Vien j idavimas reikia ir antrj idavim. Neteisingai suprasiau savo mogikj paaukim, jei manyiau, kad galiu ar dargi privalau likti aklas ir kurias savo artimj pasauliui. Likdamas aklas bei kurias savo artimj vargams, a kaip tik liudyiau savo beirdikum ir savo dvasin netobulyb, nes nra tobulybs be meils. Atvirkiai, pats meils kupinas buvimas pasaulyje, mano artimj tarpe, jiems padjimas yra nuopelningas ir mano sielos iganymui. Todl, grieta prasme tariant, mogus turi ne du dvasin ir pasaulin paaukimus, o vien paaukim. Mums yra duotas vienas paaukimas iame ems pasaulyje siekti ir kovoti u ms dvasin tobulyb. Sis paaukimas, nors atbaigiamas tik aminybje, taiau jis vykdomas jau ir iame, ne tik diaugsmo, bet ir kanios sklidiname pasaulyje"8. A neinau tiesiausio kelio dvasin tobulyb. Negarantuoju, kad toks kelias yra filosofijos studijos, taiau j pasirinkusius galiu patikinti, jog jis, baigiamas taip pat aminybje, irgi yra kupinas tiek atradim diaugsmo, tiek praradim skausmo.

8Girnius J. Krikionyb ir pasaulis//Ratai. T. 1. P. 247-248.

II. Bties problema

1. Daikt pradai
Filosofijoje bties svoka reikia pirmiausia tai, kam bdinga bti, kas bna, yra, egzistuoja. Galima bt manyti, kad btis tai pasaulis. Taiau pasaulis paprastai suprantamas kaip juslmis pirmiausia regjimu ir lytjimu - suvokiami daiktai ir reikiniai, kitaip tariant, kaip patiriamas dalykas. Taigi pasaulio svoka turi aikiai ireikt empirin (gr. empeiria - patyrimas) turin; pasaulyje matome didiul juslmis suvokiamu daikt ir reikini vairov. Filosofin bties svoka abstraktesn, nes filosofas daikt ir reikini vairovje visada ieko vienovs. J, kaip filosof, patyrime duot daikt ir reikini vairov maai domina (todl, pavyzdiui, fizini reikini jis danai i esms neskiria nuo fizini daikt), nors tai ir nereikia, kad jis negali kalbti apie bties formas ar tipus. Bet tos bties formos, kurias jis gali nagrinti, tai ne skirtingos mineral, augal, gyvn ar kitoki empirini objekt rys (klass, buliai, gimins ir kt.). Tokios smulkmenos" jo nedomina empirin pasaul jis gali traktuoti kaip visum. Maa to, prieingai kasdieniam protui jis gali suabejoti tuo, ar empirinis pasaulis yra tikras, realus, ar jis i tikrj egzistuoja. Keldamas bties problem, filosofas klausia, kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, o dar tiksliau k tai reikia egzistuoti. Tai pagrindinis metafizikos klausimas. J ir jo sudtin dal klausim, kokie yra bties pavidalai ir koks j santykis, reikia aikiai skirti nuo tik i pairos panai j fizikos ir kit empirini moksl chemijos, biologijos ar sociologijos klausim. Metafizika, kuri Aristotelis vadino pirmja filosofija ir kuri nagrinjo bendriausius, visuotinius, bties pradus, buvo pirmoji logine prasme. Taiau istorikai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijos filosofijos forma, filosofija Heladoje atsirado ne Aristotelio laikais, o gerokai anksiau VIIVI a. pr. Kr. Tuo metu Aristotelio vliau atribotos metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo grietai skiriamos. Pirmieji graik filosofai (ikisokratikai) labiausiai jiems rpjusi pasaulio prigimties tem perm i mitologijos, j suproblemino ir, aiku, gvildeno remdamiesi ne tiek mitologiniais vaizdiais, kiek teorinmis priemonmis. Bent jau VII a. pr. Kr. graik mstytojus, atrado, daugiausia domino pasaulio genezs problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesni abejoni lyg ir nekl juk mes j matome, jame gyvename ir veikiame. Problemika atrod ne tiek jo sandara, kiek kilm. Todl buvo klausiama, i ko pasaulis atsirado, koks jis buvo i pradi. O pastarasis klausimas, j teorikai prasminus, gan greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daikt) prad. Tiesa, termin vairs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme,

 pradu jie vadino ir pirmaprad stichij, ir pirmj prieast, ir pagrind, ir element. Jau mintame pasaulio ir diev atsiradimo mite pasaulis, kuriam bdinga tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas i chaoso. Kosmoso atsiradim i chaoso mitas aikina kaip diev ir dievik jg veiklos padarin. Filosofijai, arba teoriniam mstymui, toks aikinimas buvo nepriimtinas. Filosofai nenorjo lemtis ir mitologiniu, poetiniu chaoso vaizdiu. klausim, i ko viskas atsirado, pirmasis mums inomas graik filosofas Talis Miletietis (apie 625547 m. pr. Kr.), senovje laikytas vienu i septyni imini, atsak taip: viskas atsirado i vandens. Vanduo yra gyvybs altinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todl Talio atsakym nesunku suprasti ir pateisinti, nors ir neinome vis argument, kuriais jis rmsi. Mat pirmj graik filosof, vadinamj ikisokratik gyvenusi prie Sokrat (469399 m. pr. Kr.), piln veikal neiliko. Mus pasiek tik j fragmentai ir tai daugiausia todl, kad juos citavo vlesni filosofai. ia ikart reikia priminti, kad senovs graikai skyr vadinamsias keturias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugn, or, vanden ir em. Taigi Talis, keldamas problem, i ko viskas atsirado, j suprato kaip klausim, kuri i i keturi stichij yra pirmoji, kartu ir svarbiausia. Termino pradas Talis, matyt, dar nevartojo, bet kiti Jonijos Graikijos dalies, apimanios Egjo jros salas ir Maosios Azijos pakrant filosofai j jau inojo. Iekodami daikt prado, jie rmsi mintomis keturiomis stichijomis: Anaksimenas Miletietis (apie 585525 m. pr. Kr.) juo laik or, Heraklitas Efesietis (apie 544483 m. pr. Kr.) ugn. Taigi empirinio, juslmis suvokiamo pasaulio prado jie iekojo paioje empirinje tikrovje. Tolesnei filosofijos raidai svarb ingsn eng Anaksimandras Miletietis (apie 610546 m. pr. Kr.); miletiei tarp Jonijos filosof daug, nes Miletas VI a. pr. Kr. buvo didiausias ne vien Jonijos, bet ir visos Graikijos miestas. Talio mokinys Anaksimandras pirmasis m vartoti prado, arche termin (gr. arche pradas, pagrindas, prieastis, principas). Ir pirmasis i Jonijos filosof daikt pradu jis paskelb ne vien i inom stichij, empirik pasaulio element, 6 patirtyje tiesiogiai neduot, juslmis nesuvokiam mediagik esyb, kuri jis vadino apeironu. Apeironas (gr. peiras riba, apeiros beribis) tai neapibrta berib btis, kuri Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, i dalies ir su laiku. Anaksimandro minties, kad daikt pradas gali i esms skirtis nuo patyrime duot pasaulio element, Jonijos filosofai nepalaik. Taiau be ios minties kiti graik filosofai turbt nebt ikl labai svarbaus metafizikai klausimo, kas yra btis. Jonijos filosofai nesvarst, ar juslmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat tikras, realus, kaip ir daikt pradas, jiems pasaulio tikrumas savaime suprantamas dalykas. Pasaul jie, ypa Heraklitas, traktavo kaip nuolat kintant (Heraklitas teig: Viskas teka"), bet

regimojo pasaulio kitimo jie n neman laikyti jo netikrumo poymiu. Todl klausdami, kas yra pasaulio ar daikt pradas, jie neklaus, kas yra pati btis. klausim, matyt, pirm kart ikl ymiausias Eljos mokyklos atstovas Parmenidas (apie 540480 m. pr. Kr.). Savo vard mokykla gavo nuo Eljos svarbaus vadinamosios Didiosios Graikijos, t. y. dabartins piet Italijos, miesto. mint klausim Parmenidas atsak taip: btis yra tai, kas neatsiranda ir neinyksta, btis tai, kas negali pavirsti nebtimi. Todl, jo nuomone, btimi galima vadinti tik tai, kas amina ir nekintama, nes bet koks kitimas reikia atsiradim ar inykim, taigi su btimi nesuderinam dalyk. Be to, btis turi bti nejudri ir nedaloma, nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant i visumos vien ar daugiau dali. Pripain, kad btis yra amina, nejudri, vientisa, neskaidoma, eljieiai jai prieino empirin pasaul, kuris neturi t savybi ir todl turi bti laikomas ne bties, o nebties pasauliu. Tiksliau sakant, nebties ivis nra. Juk, Parmenido odiais tariant, reikia sakyt ir galvot, kad viena tik btis egzistuoja, o nebties nra"1. Taiau vlesni mstytojai Parmenido filosofijoje velg ne tiek bties ir nebties, kiek realybs (tikrosios bties) ir regimybs (iliuzins bties) prieprie. Dar vien svarb ingsn pltodami filosofin mint madaug tuo paiu metu eng Didiosios Graikijos kitos filosofins mokyklos, steigtos Krotono mieste, mokiniai. J kr Pitagoras (apie 580500 m. pr. Kr.) ir filosofijos (bei mokslo) istorijoje ji vadinama pitagorinink mokykla. Pitagoras, gims Egjo jros amo saloje, daug keliavo. Matyt, Babilone ar Egipte j patrauk Rytuose paplitusi skaii mistika. VI a. pr. Kr. viduryje jo kurtoje mokykloje i pradi ypatinga reikm buvo teikiama skaiiui 7. Ties sakant, jis ir dabar danai laikomas laimingu. Senovs mons inojo septynis metalus, septynias kno dalis, na, ir svarbiausia septynias savaits dienas. Graikai man, kad mogui susirgus septint ligos dien Atn priima lemting sprendim mirs jis, ar ne. Todl skaiius 7 buvo laikomas likimo simboliu ar paia lemtimi. Taiau vliau, V. a. pr. Kr., reikmingiausiu ir tobuliausiu skaiiumi pitagorininkai jau m laikyti dekad 10. Jos virum prie kitus skaiius es lemia pirmiausia tai, kad ji yra pirm keturi natrini skaii suma. iai savybei pitagorininkai teik ne Vien aritmetin, bet ir geometrin prasm. Vienet jie tapatino su taku, dvejet su linija (tiese), trejet su plokia figra (trikampiu), ketvert su knu (ketursiene piramide, t. y. tetraedru). Tok tapatinim labai lengvino skaii ymjimas takais.
^Parmenidas. Apie gamt//Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika. V., 1977. P. 52.
24

Pitagorininkai gerai inojo savo pirmtak ir aminink pairas. inojo jie ir tai, kad Anaksimandras klausim, kas yra daikt pradas, atsak taip: juo yra apeironas. Taiau is atsakymas pitagorinink nepatenkino. Juk remiantis beribs, neapibrtos bties kaip vienintelio daikt prado samprata, paaikinama pasaulio vienov, bet ne jo daikt ir j savybi vairov. Todl pitagorininkai anaksimandrik beribs bties (apeirono) samprat papild ribos (peiraso) samprata. Ta riba yra pirmiausia geometrin forma. Apeironas ir peirasas jiems yra du lygiaveriai pasaulio pradai. Riba gina daiktus nuo grasinanios juos pasiglemti beribs tutumos. Todl kosmosas yra pastovus, daiktai jame turi apibrt geometrin form. Ji ir lemia daikt kokybinius skirtumus. Si mintis buvo didelis ingsnis priek, palyginti su Anaksimandro ir kit Jonijos mstytoj koncepcijomis. Joniei kosmosas yra takus, menkai apibrtas. Skirtingai nuo jo, pitagorinink kosmosas jau stabilus, aikiai apibrtas. J gamta tai tam tikra, dsninga tvarka isidst ir aikias formas turintys knai, j pasaulis tai geometrijos pasaulis. Ir kartu tai pasaulis, kuriame viskas yra skaiius" (tai garsiausia pitagorinink tez). Juk skaiius, kaip matme, jie tapatino su geometrinmis formomis. Kalbdami kiek mistikai, dekad jie vadino Pasaulio motina" btent todl, kad ji apima arba, kitaip tariant, gimdo" takus, linijas, plokias figras ir knus, t. y. tas formas, kurios suteikia pasauliui apibrt pavidal. Viskas yra skaiius (kitais odiais, pasaulio pradas yra skaiius) ne tik todl, kad apeironas ir peirasas yra, kaip tikino pitagorininkai, skaiiai pirmasis lyginis, antrasis nelyginis, bet ir todl, kad visos pasaulio formos ir visi daikt santykiai ireikiami skaiiais. Prisiminkime garsij Pitagoro teorem statusis trikampis paklsta" skaiiams. Pitagorininkai buvo tikri, kad skaiiams paklsta ne tik forma, bet ir judjimas. Maa to, skaiiams paklsta ir pats laikas juk j sudaro reguliari dien ir nakt, savaii, mnesi ir met seka. Tikrov, j nuomone, tai matematins harmonijos viepatija. Ankstyvieji pitagorininkai skaiius dar menkai teskyr nuo daikt. Todl j tez Viskas yra skaiius" galima buvo interpretuoti vairiai. Pitagorikas daikt prado aikinimas galino filosofij engti dviem skirtingais keliais. Einant pirmuoju, buvo remiamasi pitagorika monados (vieneto) samprata. Monada buvo pradta traktuoti ne kaip abstraktus skaiius l, ymimas taku, o kaip^maas, dl maumo nematomas, taip pat ir nedalomas knas. iuo * keliu pasuko Leukipas (apie 500440 m. pr. Kr.), apie kur mes inome labai maai, ir Demokritas Abderietis (apie 460-370 m. pr. Kr.). *Jie sutapatino pitagorika monad su atomu maiausia nedaloma mediagos dalele (gr. atomos - nedalomas). Tiesa, jie gerokai transformavo pitagorik monados samprat, kuri jiems buvo tik pamatas. Mat, pasak Demokrito, atom yra vairi ri; be to, daiktai susideda i atom. O

pitagorinink poiriu, monada yra viena (jei j yra daug, tai jos nesiskiria viena nuo kitos) ir daikt pradas yra ne pati monada, o skaiius. Skirtum tarp Demokrito ir pitagorinink yra, aiku, kur kas daugiau. Demokritui nema poveik padar, matyt, ne tik pitagoriinkai, bet ir eljieiai. Demokrito atomai, be abejons, turi neina"ai eljiei (tikrosios) bties bruo: atomai yra amini, nekintami, nedalomi. Tiesa, akivaizds ir skirtumai: eljiei btis yra vientisa . nejudri, o Demokrito atomai skiriasi savo forma, dydiu, padtimi tvarka; be j, dar egzistuoja ir tutuma (i dalies atitinkanti el"jiei nebt, kurios, pasak j, nra). Btent dl to, kad egzistuoja tutumai atomai gali judti, ilgesniam ar trumpesniam laikui sudavdami vairius darinius arba, kitaip tariant, knus. Svarbiausi Demokrito tez galima suformuluoti taip: pasaulio adai yra atomai ir tutuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti i atomu slygoja pasaulio vienov. Daikt savybi skirtum lemia ne tiek pa^ daikt (kaip teig pitagorininkai), kiek juos sudarani atom forma Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta i atom, bet ji skiriasi nuo daikt, nes sielos atomai, bdami itin mai ir sferikos formos, yra labai judrs. Visi regimi knai (kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir ivksta. Bet juos sudarantys atomai yra amini, kinta tik j padtis ir isidstymo tvarka. Tikrja, amina ir tobula, vien tik protu pastama btimi yra, aiku, tik atomai ir tutuma. Taiau juslmis suvokiami daiktai, prieingai tam, k teig eljieiai, nors ir laikini* nra iliuziki juk jie sudaryti i tikrosios bties daleli^ Demokrito filosofins idjos (taip pat kaip ir pitagorinink) turjo didel tak naujj laik gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulvaizdio, t. y. poirio pasaul kaip mechanini daleli sistema sivyravusio gamtotyroje, pagrindas. XIXXX a. atomistikos idj vaidmuo visiems inomas, be i idj nebt nei iuolaikins chemijos, nei fizikos. (Kad ms poiris atomus gerokai skiriasi nuo Demokrito, tai jau kitas dalykas.) iuolaikiniai gamtotyrininkai, ypa fizikai, u daug k turi bti dkingi antikos filosofams. Bet mums dabar daugiau rpi ne fizikos, metafizikos problemos, nors kur jau kur, o Demokrito filosofijoje jas itin sunku atskirti. T pat galima pasakyti ir apie kitus Demokritu sekusius filosofus, ^t. y. t filosofijos krypt, kuri paprastai vadinama materializmu. ios krypties atstov poiriu, vienintel realyb, tikroji btis yra knai, mediaga arba, vardijant j lotynikai, materija (galbt dar ir erdv, laikas). Taip man mstytojai smoningai siek pltoti filosofij tiesiogiai remdamiesi gamtos mokslu rezultatais, nors u tai jiems teko mokti gan didel filosofijos savitumo praradimo kain.

2. Daiktai ir idjos
Antrasis i dviej ms mint keli nuo pitagorinink ir eljiei ved visai kita idealistins filosofijos kryptimi. ymiausias jos antikos laik atstovas yra Platonas (428/427347 m. pr. Kr.). Jis buvo Sokrato mokinys, todl bent jau dl ios prieasties turime kelet odi tarti ir apie Sokrat. Sokratas (469399 m. pr. Kr.), bent jau vlyvuoju savo gyvenimo periodu, visikai nenagrinjo klausim, kuriuos gvildeno miletieiai, eljieiai ir pitagorininkai, apie daikt pradus, j prigimt, pasaulio srang ir kilm. Pasak Sokrato, imintis, kurios turi iekoti filosofai, tai inojimas, kaip reikia gyventi. Todl Sokratui labiau rpjo ne metafizikos, o etikos klausimai. Taiau jis buvo sitikins, kad, norint suinoti, kaip reikia gyventi, i pradi reikia isiaikinti ini esm. Jo nuomone, inojimas ireikiamas svokomis ir gyjamas apibriant svokas. Filosofiniuose dialoguose su mokiniais bei oponentais Sokratas kritikai analizavo ir vertino tiek Atn politin santvark, tiek moral bei religij, ir u tai buvo nuteistas myriop (oficialus kaltinimas toks: bedievyst ir jaunimo demoralizavimas). Sokratas pademonstravo, kad moka ne tik gyventi, bet ir mirti. Jo mokiniai (tarp j ir Platonas) buvo pareng Sokrato pabgim i kaljimo, bet jis io sumanymo atsisak kaip negarbingo ir drsiai igr teismo skirt nuod taur. Sokratui mirus Platonas paliko Atnus. Po klajoni, trukusi 12 met, jis gro atgal ir savo gimtajame mieste kr filosofin mokykl, kuri jo istorij Akademijos vardu. Bandymas apibrti svokas ir aikiai nusakyti objektus, kuriuos mes pastame svok dka (t. y. svok nurodomus objektus arba tiesiog svok objektus), ved Platon link naujos filosofins - idj teorijos, suvaidinusios didiul vaidmen filosofijos raidoje; bta filosof, teigusi, kad visa vlesn filosofijos istorija, tai tik prieraai prie Platono darb. Savo pairas Platonas dst daugiausia dialog forma. Platono mokiniai juos isaugojo ateities kartoms. Dialoguose Platonas savo pairas paprastai reikia Sokrato lpomis ir ypa ankstyvuosiuose Platono kriniuose ne taip jau lengva nustatyti, ar Platonas dsto savo mokytojo pairas, ar naudojasi jo vardu savo paties pairoms dstyti. Taiau idj teorija yra neabejotinai paties Platono apmstym rezultatas. Viename i Platono dialog Sokratas klausia savimi pasitikinio sofisto apmokamo iminties mokytojo (juos filosofai daniausiai vertino kritikai, nors vliau sofist mokykla, jo filosofijos istorij), kas yra grois? Daug nesukdamas sau galvos, sofistas Hipijas klausim atsako taip: grois tai grai mergel. Taiau Sokrato (t. y. Platono) toks atsakymas nepatenkina Mergels grois santykinis dievai graesni u mirtinguosius. Be to, jis laikinas ir metams bgant iblsta. Lygiai taip pat negalima tapatinti groio su graia amfora ar irgu.

Grois, apie kurio prigimt klausia Sokratas, negali bti sutapatintas su jokiu juslmis suvokiamu daiktu. Hipijo ivardintus juslinio pasaulio daiktus galima pagrstai vadinti graiais, bet juk klausimas keliamas taip: ne kokie daiktai yra gras, o kas yra pats grois? Tikras, tobulas, aminas, neatsirandantis ir neinykstantis grois yra ne koks nors regimas, apiuopiamas daiktas, o tai, k Platonas vadina idja (gr. eidos pavidalas, ris). Visi vienu vardu vadinamos ries ar klass juslinio pasaulio daiktai turi bendras savybes todl, kad egzistuoja vien tik protu (ne juslmis) suvokiama amina, beslygika prieastis, lemianti j priklausomyb tam tikrai klasei ar riai. Daiktai turi bendr savybi todl, kad, Platono odiais tariant, jie dalyvauja" idjose. Idja, apie kuri kalba Platonas, tai daikto esm, slygojanti jo rin priklausomyb. Dabar esme paprastai suprantame kaip daikto rini poymi visum. Idja, pasak Platono, irgi yra daikto esm, tik reikt pabrti, kad, jo nuomone, idjos yra neskaidomos ir egzistuoja kaip tam tikros ries daikt pirmvaizdis. Idja yra^ris kaip loginis objektas. ' ia reikt pasakyti tai k. Daiktai, pavyzdiui, mediai ar mons, atsiranda ir inyksta. Tuo tarpu ris medis" ar ris mogus" yra visai kitokios prigimties objektas (ries svoka ioje knygoje visada vartojama ne biologine, o logine prasme, todl biologins klass, tipai, briai ar kiti taksonai vadinami tiesiog rimis). Kai sakome medis", turime galvoje ir tuos medius, kurie jau seniai supuvo, ir tuos, kurie iaugs i besimtani ant ems skl. Taigi ries negalima sutapatinti nei su konkreiu, ms regimu jos atstovu, nei su dabar egzistuojani jos atstov visuma. Konkret med galima paliesti, o r medis" ne. Galima bt pasakyti, kad ris yra loginis, protu suvokiamas objektas, kur. reikia skirti nuo fizinio, juslmis suvokiamo objekto, pavyzdiui, konkretaus, individualaus medio. Kitaip tariant, galima bt pasakyti, kad ris yra bendryb, o jai priklausantis individas atskiryb. Platonas gerai supranta, jog turintys individuali skirtum ries atstovai priklauso tai paiai riai todl, kad turi jai bding bendr (svarbiausi, esmini) bruo. Biologas galbt pasakyt: medis tai daugiametis augalas su kietu kamienu ir akomis. Vargu ar jis kelt klausim, kokia prasme egzistuoja ris ir ar ris yra tikresn, realesn u individ, ar ne. Taiau Platonas kelia btent tok klausim. Ir teigia, kad ris yra idja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje (kuriame egzistuoja individuals mediai), o visikai kitokiame, idj pasaulyje. Idjos yra nuo daikt nepriklausomos daiktai gali inykti, p idjos nuo to nepakis. T pat galima pasakyti ne tik apie idjas - daikt ris, bet ir apie abstraktesnes narsumo, groio, teisingumo idjas. Visos idjos yra aminos, nekintamos, beslygikos, trumpiau tariant, tobulos, o daiktai tra netobuli idj siknijimai, jie atstovauja idjoms, bet dl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu bdu negali joms prilygti. Todl juslikai suvokiami fizinio pasaulio daik-

tai turi bti grietai skiriami nuo vien protu suvokiam idj, taip kaip grai mergel turi bti skiriama nuo groio idjos. Daiktai, pasak Platono, tra idj eliai. Lyginant juos su idjomis, jie pasirodo es tokie pat netvars, efemeriki, kaip kad daikt eliai, lyginant juos su paiais daiktais. Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio^ daiktus tikrais, realiais, mes apsirinkame. Tikrove, btimi (ar bent tikrja btimi) reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda ir neinyksta (ia jis aikiai seka eljieiais), tai, kas beslygika, amina, tobula. Todl tikrove, btimi reikia laikyti ne daiktus, o idjas. Suvokdamas, jog mons link manyti prieingai, Platonas visikai tikras, kad jie klysta. O klysta jie todl, kad skendi tamsybse. Siekdamas* tikinti visus savo poirio teisingumu, jis pasitelkia garsj olos vaizd, labai plastikai perteikiant Platono koncepcij. Platonas, gavs i pravard i gimnastikos mokytojo dl savo plai pei tikrasis jo vardas Aristoklis ir garsjs kaip atletas, buvo ne tik didis mstytojas, bet ir puikus odio meistras. Todl tekalba jis pats. I. Dabar, pasakiau, palygink ms mogikj prigimt iprusimo ir neiprusimo atvilgiu su tai kokia bsena. sivaizduok mones ol primenaniame poeminiame bste. Per vis j driekiasi platus viesos ruoas. T moni kojos ir kaklas i pat maens surakinti grandinmis, todl jie negali pasijudinti i vietos ar pasukti galvos al ir vis laik mato tik tai, kas yra prie juos. Jie yra nugara vies, kuri sklinda nuo toli auktumoje deganios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalini auktai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenania udang, vir kurios fokusininkai rodo savo stebuklus. sivaizduoju. sivaizduok, kad u ios pertvaros mons nea visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie isikia vir pertvaros; nea jie ir statulas, ir visokius gyv btybi atvaizdus, padarytus i akmens ir medio. Vieni nedami kalbasi, kiti tyli. . Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! pasak Glaukonas. Jie panas mus, tariau. Vis pirma ar tu manai, kad jie yra mat k nors kita, sava ar svetima, iskyrus elius, kuriuos ugnis mta ant prie juos esanios olos sienos? - Kaipgi matys, jei vis gyvenim negali pajudinti galvos? Tie kaliniai tikrove 'laikyt ne k kita, o pro al neam daikt elius. Btinai taip bt. Dabar, pasakiau, pairk, kas bt, jei juos ilaisvint i grandini ir pagydyt nuo to neimanymo kaip visa tai vykt natraliai? Jei kuriam nors i j nuimt grandines ir priverst j atsistoti, pasukti galv, vaikioti, pavelgti auktyn vies, visa tai jam sukelt skausm ir, viesos apakintas, jis negalt irti daiktus, kuri elius mat iki iol. Kaip tu manai, k jis pasaky-

t, jei kas imt jam tvirtinti, kad iki iol jis matydavo tik niekus, o dabar yra kur kas ariau bties ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas vien ar kit praneam daikt, priverst j atsakyti, kas tai? Ar tau neatrodo, kad jis labai sutrikt ir tai, k mat anksiau, laikyt ymiai tikresniu dalyku negu tai, kas jam rodoma dabar?^ inoma, laikyt.

[...] Kad galt pamatyti visa, kas yra ten, viruje, jis pirmiau turt priprasti. Pradti reikia nuo to, kas lengviausia: i pradi irti elius, paskui moni ir daikt atspindius vandenyje, o jau po to paius daiktus; be to, tai, kas yra danguje, ir pat dang jam bt lengviau matyti ne dien, bet nakt, tai yra bt lengviau irti vaigdi vies ir Mnul, o ne Saul ir jos vies. Be abejo, Gal gale, manau, jis jau galt irti ir Saul ne apgauling jos atspind vandenyje ar kurioje kitoje jai svetimoje aplinkoje, o pai Saul, esani prastinje savo vietoje, ir velgti jos savybes. inoma.

t"! III. Tai tai, mielas Glaukonai, tariau, it palyginim reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksiau: regimasis pasaulis yra panaus gyvenim kaljime, o liepsnos viesa Sauls gali; ikopim ir viruje esani daikt stebjim palygins su sielos pasiklimu protu suvokiam srit, spsi mano slapt mint, nes tu nori j suinoti. Dievas ino, ar ji teisinga. Kad ir kaip bt, man atrodo, jog pasaulio, kur galima painti, riba yra grio idja. Ji sunkiai irima, bet kai tik j pamatai, perasi ivada, kad ji yra viso to, kas teisinga ir grau, prieastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdo vies ir viesos valdov, o protu suvokiamoje srityje ji pati yra valdov, nuo kurios priklauso tiesa ir supratimas. Jos turi irti tas, kuris nori smoningai elgtis ir asmeniniame, ir visuomeniniame gyvenime. A sutinku su tavimi, kiek stengiu suprasti tavo mint. Tada sutik dar ir tai dl ko: nesistebk, kad mons, kurie pasikl tas auktumas, nebenori usiimti mogikais reikalais j sielos veriasi gyventi ten, auktai. Tai visai suprantama, nes atitin2 ka ms nupiet vaizd" . Svarbiausiam Platono veikalui Valstyb" ir kitiems tuo metu paraytiems jo darbams labai bdinga idj kaip tikrosios, aminos bties ir daikt kaip idj laikin ir netobul siknijim (ar eli) priepriea. Btis tai idjos, o daiktai, nors^jie kur laik ir egzistuoja, visada yra paenklinti nebties stigma. Si priepriea, kuri vliau Platonas kiek suvelnino, i karto tapo kritikos objektu.
2pjatonas. Valstyb. V., 1981. P. 244-247.
30

Didiausias kritikas buvo Platono mokinys, bendradarbis ir biiulis Aristotelis Stagyrietis (384-322 m. pr.Kr.). Vadovaudamasis vliau igarsjusiu principu Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesn", Aristotelis teig, kad idjos, traktuojamos kaip savarankikos, nuo juslinio pasaulio daikt nepriklausomos esybs, yra beverts daikt painimui btent todl, kad jos atskirtos nuo daikt. I tikrj idjos tra daikt antrininkai. Platono poiriu, idjos yra realiai egzistuojanios bendrybs, kuriose slypi tai, kas bendra tam tikros ries daiktams. Bet ar jas galima prieinti atskiriems, individualiems daiktams? Aristotelis atsako vienareikmiai: ne! Juk daikto idja tra jo bendr, rini poymi visuma ir tuos poymius (greta individuali) turi kiekvienas individas, priklausantis riai. Individualius ir rinius poymius reikia skirti, bet tai nereikia, kad jie egzistuoja kakokiame ypatingame idj pasaulyje. Aristotelio nuomone, Platonas, atskyrs idjas nuo daikt, negali paaikinti, koks yra tikrasis j santykis. Platonas teigia, kad juslinio pasaulio daiktai dalyvauja" idjose, kad jie idj eliai", bet visa tai tra metaforos. Ir tai nekelia nuostabos: suprieins du idj ir daikt pasaulius, Platonas nebegali atskleisti j ryio. Be to, Platonas kr idj teorij remdamasis prielaida, kad painti galima tik tai, kas amina ir nekintama. Bet i prielaida yra klaidinga: painti galima taip pat daikt atsiradimo ir inykimo prieastis, j judjim. Be metafizikos (pirmosios filosofijos), galima ir fizika. O fizikoje idj teorija yra visikai nepritaikoma. Paties Aristotelio poiris bendrybs ir atskirybs santykio problem, kurios Platonas patenkinamai neisprend, yra toks: realiai, i tikrj egzistuoja tik individuals daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas 'vliau buvo pradta vadinti substancija (Aristotelis vartoja termin ousia). I kiekvieno analizuojamo daikto (substancijos) galima iskirti tas jo savybes, kurios -eina daikto svok ir yra bendros visiems tos ries daiktams. Tas bendras, rines daikt savybes Aristotelis vadina j forma, o kitas, individualias, materija. Formos svokai Aristotelis ia suteikia nauj prasm: daikto forma, Aristotelio poiriu, tai ne" tas pat, kaip to daikto geometrin forma. Tiktai geometrini kn (rutulio, kubo, tetraedro) forma, pasak Aristotelio, sutampa su j geometrine forma. Kai kalbame apie mogaus form, tai turime galvoje ne jo kno (ar jo dali) geometrin form, o tokias rines mogaus savybes kaip, tarkime, protingumas, mirtingumas ar visuomenikumas. Daikto materija yra tai, kas jame nra forma. Taigi materija yra beform, neapibrta. Neapibrtumas kyla i to, kad individualios (nerins) daikt savybs yra kintamos (pavyzdiui, mogaus gis kaip individuali mogaus savyb yra neapibrtas, jis gali bti vienoks ar kitoks). Vadinasi, materijos svoka Aristotelio filosofijoje irgi praranda savo ankstesn prasm. Talis, Anaksimenas, Demokri-

31

tas materij suprato skirtingai, bet visi jie laik j apibrta, turinia tam tikr bendr savybi (Taliui materija tai vanduo, Anaksimenui oras, Demokritui atomai). Pasak Aristotelio, daikt mediaga, i kurios jie padaryti bronza ar marmuras tai jau suformuota materija. Grynoji arba pirmoji" materija neturi jokios formos, joki rini savybi, ji yra visikai neapibrtas daikt pagrindas. Aristotelio formos kaip daikt esms i dalies primena Platono idjas. Bet tarp j yra vienas labai svarbus skirtumas: idjos egzistuoja nepriklausomai nuo daikt, o formos paiuose daiktuose. Kadangi, Aristotelio poiriu, realiai egzistuoja tik atskiri, individuals daiktai, tai daikto forma visada yra sujungta su materija kaip formos realizacijos galimybe ar pagrindu.

3. Bties hierarchija, arba Dievas ir pasaulis

Jau minjome, kad Valstybje" (o tiksliau, visame vadinamajame viduriniame krybos periode) Platonas suprieina idjas ir daiktus. Remdamasis eljiei bties apibrimu, pagal kur btis yr tik tai, kas negali atsirasti ir inykti, jis daro ivad, kad laikini daiktai negali bti laikomi btimi. Todl yra (ik viena bties ris idjos. Kalbti apie bties hierarchij, remiantis tokiu poiriu, aiku, bt sunkoka. Taiau ilgainiui Platonas atsisako grieto idj ir daikt suprieinimo. Jo filosofijoje svarb vaidmen pradeda vaidinti Dievo ir materijos svokos. Remdamasis jomis, Platonas pradeda konstruoti bties hierarchijos koncepcij, kuri netrukus modifikuoja Aristotelis. Vliau i koncepcija persmelkia vis vidurami filosofij, tampa jos erdimi. Jau vien todl verta su ja susipainti kiek nuodugniau. Kodl Platonas turjo suvelninti idj ir daikt prieprie? Matyt, didiausi reikm Platono pair kitimui turjo jo aminink pitagorinink padaryti mokslo atradimai, i kuri svarbiausi, Platono poiriu, buvo du: pirma, nustatymas, kad em yra sfera (rutulys), ir antra, kad planetos juda apskritimais. Tai reik, kad kosmose vyrauja idealios geometrins formos. Kadangi Visatoje randame idjoms bding bruo, tai juslinio pasaulio negalima laikyti visikai netobulu. Jo sandaros principas yra darna, harmonija, kuri galima paaikinti tik tuo, kad kosmoso tvarka yra tikslinga ir jame viepatauja protas. O tai savo ruotu Platon veria tikti dievybe, kuri j tok sukr. Vadinasi, sako Platonas, egzistuoja pasaulio dievikas krjas, Demiurgas, kuris, bdamas geras, ir pasaul, aiku, siek sukurti kiek galima geresn (naujaisiais laikais G. Leibnizas pasakys, kad ms pasaulis yra geriausias i geriausi"). Siekdamas sukurti kiek galima geresn pasaul, Demiurgas turjo remtis tobulomis idjomis kaip pavyzdiais, panaiai kaip amatininkai, gaminantys daiktus, va-

32

dovaujasi tam tikrais pavyzdiais. Kaip tik todl kai kurias idj savybes paveldi pagal jas sukurti daiktai. Mint, kad pasaul sukr Dievas, vliau daugyb kart kartos krikionikieji mstytojai. Taiau, krikioni poiriu, Dievas sukr pasaul i nieko. Pagonis mstytojas Platonas man kitaip: pasaul Dievas kr i dar iki jo sukrimo egzistavusios mediagos arba, kitaip tariant, materijos. Platonas, kaip ir Aristotelis, materij laiko beforme ir neapibrta. I ankstesni mstytoj panaaus poirio materij laiksi, matyt, tik Anaksimandras prisiminkime jo apeirono koncepcij. Materij, nors ji ir amina, Platonas prieina Dievui. Dievas yra geras ir tobulas, todl viskas, kas pasaulyje yra negera ir netobula, kyla i materijos. Klasikins epochos graikai, visur vertin aikum ir darnum, neapibrtum laik akivaizdiu blogiu. Vlyvuosiuose Platono veikaluose pateiktoje bties hierarchinje srangoje emiausi viet uima beform materija, neapibrtumo, taigi ir blogio altinis (etiniai ir metafiziniai vertinimai tiek Platono, tiek kai kuri vlesni, ypa vidurami, autori darbuose neretai susipina). Auktesn padt bties hierarchijoje uima juslinio pasaulio daiktai S Jie, tiesa, skirtingai nuo materijos, nra amini. Taiau, bdami idj atvaizdai, daiktai yra ariau tobulos bties, ir vis pirma tai reikia pasakyti apie daiktus, kuri geometrins formos yra tobulos. Iskirtin padt empiriniame pasaulyje uima mogus. Mat jis turi-ne tik kn, bet ir siel. O siel, pasak Platono, sudaro trys dalys: protingoji, impulsyvioji (teikianti knui gyvyb ir judjim) ir juslin (leidianti patirti pojius ir jausmus). Nemateriali, nemirtinga ir tiesiogiai pastanti idjas siela bties hierarchijoje ikyla vir empirinio pasaulio daikt. Su iuo pasauliu j sieja tik jos kaljimas knas, i kurio ji siekia isivaduoti, nes tik isilaisvinusi i materijos pani ji tampa geresn ir laimingesn. Dar auktesn viet bties hierarchijoje uima idjos. Siela (emikajame gyvenime) yra sunkinama materijos, todl nra nei absoliuiai gera, nei tobula. Tuo tarpu idjos su materija neturi nieko bendro (iskyrus aminum). Idjos, palyginti su siela, turi dar vien privalum: jos yra nedalomos, o siel sudaro trys dalys. Todl idjos tobulesns u siel. Visos idjos yra tobulos, taiau j statusas nevienodas. Idjos yra svok objektai, todl j santykiai tokie patys kaip ir svok santykiai. Vienos svokos yra bendresns u kitas. Gyvno svoka bendresn u lito svok. Todl ir idj pasaulyje gyvno idja uima auktesn viet u lito idj. Dar auktesn viet idj hierarchijoje uima abstrakios idjos, tokios kaip grois ar teisingumas. O vir vis idj kyla Grio idja. Ji yra pasaulio, kur galima painti, riba". Pasak Platono, tiek siela, tiek visi daiktai siekia Grio pasaulio galutinio ir aukiausio tikslo. ia prasme jis yra aukiau idj ir bties tai idj pasaul ir vis bt vienijantis

principas, bties, taip pat ir tikrosios bties" (idj) egzistavimo slyga. ...Tai, kas pastamiems daiktams suteikia teisingum, o mogui sugebjim painti, ra Platonas, ir laikyk grio idja inojimo ir tiesos painumo prieastimi. [...] Manau, tu sutiksi, kad Saul matomiems daiktams suteikia ne tik gali bti regimiems, bet ir gimim, augim ir maist, nors pati Saul nra tapsmas. Be abejo! Lygiai taip pat painiems daiktams gris suteikia painum, buvim [...] ir esm, nors pats gris nra btis; reikmingumu ir galia jis pranoksta j"3. Gris kaip vis daikt tikslas padaro pasaul proting, todl Platonas suartina Gr su protu. Protingiausia ir apskritai visais atvilgiais tobuliausia esyb yra Dievas. Todl bent jau vlyvuoju savo krybos periodu Gr Platonas i esms tapatina su Dievu. Dievas yra pasaulio krjas. Kadangi jis yra pats Gris, tai, kaip aikinama Timjuje", jis panoro, kad jo sukurtas pasaulis bt panaus j. Dievas yra tikrasis, svarbiausias kosmoso pradas. O statymuose" Platonas teigia dar daugiau: Dievas yra ir bties pradia, ir vidurys, ir pabaiga. Jis yra pradia, kadangi i jo viskas kyla, vidurys, kadangi jis yra vis dalyk, kilusi i jo, esm, ir pabaiga, kadangi jis yra pasaulio tikslas. Aristotelis, kaip minjome, labai kritikavo Platono idj teorij u tai, kad is abstrakcijas paveria savarankikomis esybmis. Todl Aristotelio filosofijoje nerasime idj hierarchini laipt. Taiau vis bt Platono mokinys, kaip ir jo mokytojas, taip pat traktuoja hierarchikai. Pasak Aristotelio, emiausi padt bties struktroje uima beform materija. Po jos eina negyvosios gamtos daiktai, auktesn u juos padt uima organizmai, o dar auktesn siela. Pai aukiausi viet' bties hierarchijoje uima tokia forma, kurios realizacijai materija nereikalinga. Ja yra grynasis Protas, arba, kitaip tariant, Dievas. Nors Aristotelio vaizduojamoje bties hierarchijoje nra idj hierarchijos, taiau labiau nei Platono filosofijoje yra ipltota daiktikojo pasaulio hierarchin schema. Daiktikasis pasaulis, pasak Aristotelio, nra sukurtas, jis yra aminas (prisiminkime, kad Platonas amina laik tik materij, bet ne daiktikj pasaul). Taiau Dievas yra jo pirmoji prieastis ir galutinis tikslas. Dievo ir pasaulio priestata Aristotelio filosofijoje slygoja dangikojo ir emikojo pasaulio prieprie. ie abu pasauliai yra vieno daiktikojo pasaulio dvi dalys, bet jos labai skiriasi viena nuo kitos. Dangus (planetos ir vaigds) amin ir nekintam daikt, turini tobul sferin form ir be paliovos judani taisyklingais apskritimais, sritis. J sudaro daugyb sfer, aukiausia yra vaigdi
3Platonas Valstybe P 240

sfera. Btent j tiesiogiai judina Dievas (inertiko judjimo idja tiek antikai, tiek viduramiams buvo svetima). Kitas sferas judina maiau tobulos negu Dievas esybs. emikajame pasaulyje judjimas paprastai yra tiesiaeigis ir visada turi savo pabaig. Dangaus knai yra sudaryti i eterio (subtilesns u or mediagos, apie kuri kalbjo jau pitagorininkai), o ems knai i keturi stichij. Apraindami emikojo ir dangikojo pasaulio skirtumus, i metafizikos persikeliame kosmologijos srit. Taiau Aristotelio kosmologins bei fizikins idjos glaudiai susipina su metafizinmis, todl, norint susidaryti isamesn bties hierarchijos vaizd, btina paliesti ir jas. Vis pirma reikia pabrti, kad Aristotelio kosmologija turi aikiai ireikt geocentrin pobd, nebding Platonui. Kadangi Aristotelio kosmose Saul, planetos ir vaigds sukasi aplink em, tai jame rykiai iskirtos dvi kryptys: auktyn ir emyn. Auktyn nuo ems dangaus link, emyn prieingai. Tai, kas aukiau, yra, aiku, labiau tobula. Visa dangaus sritis yra dieviko veiksmo vieta. Ir apie Dievo tobulum galima sprsti jau ir i tos srities viena kit dt ir harmoningai besisukani sfer tobulumo. Bties hierarchijos, kuri vainikuoja Dievas, idja yra vidurami filosofijos dmesio centras. Tai visikai suprantama, nes vidurami Europos kultroje, kurioje tikjimas ir banyia pajung sau visas dvasinio gyvenimo sritis, Dievo ir pasaulio santykio problema uvald filosof protus. Vertikaliai orientuot mstym viduramiai paveldjo i antikos, bet rykiai ireikta feodalin luom hierarchija teik papildom paskat jo pltrai. Hierarchikai sutvarkyta su popieiumi piramids virnje yra ir katalik banyia, kuri, ypa ankstyvaisiais viduramiais, buvo praktikai vienintelis dvasinio gyvenimo idinys. Vidurami filosofai, su labai retomis iimtimis, tai dvasikiai, danai vienuoliai (bene daugiausia filosof dav dominikon, benediktin ir prancikon ordinai). Viduramiais Katalik banyia (XI a. galutinai atsiskyrusi nuo staiatiki) tampa labai centralizuota jga: susiskaldiusioje Europoje ji neturi sau lygi. Banyios taka didiul ne tik dvasiniam, bet ir politiniam bei ekonominiam gyvenimui. Kaip organizacija, kuri rmsi tradicija, tstinumu ir perimamumu, banyia isaugojo ymi antikos kultrinio palikimo dal. Vienuolynai ir banytins mokyklos veik ne tik kaip teologini, bet ir kaip filosofini tyrinjim centrai. Teologija aikina Diev ir jo santyk su pasauliu remdamasi daugiausia Apreikimo, v. Rato tiesomis. Filosofija, viduramiais nagrinjanti daugel t pai klausim, kuriuos gvildena ir teologija, remiasi proto, o ne Apreikimo tiesomis; logikos argumentais, o ne tikjimo dogmomis. Toks j pagrindinis skirtumas, nors ikart reikia pabrti, kad klausimas apie teologijos ir filosofijos, Apreikimo ir proto ties, tikjimo ir inojimo santyk viduramiais buvo labai aktualus ir galutinio, visus tenkinanio atsakymo taip ir nesulauk. Dl to, ar reikia tikti, kad inotum", ar inoti, kad tiktum", buvo ginijamasi ilgai ir atkakliai.
35

Bet grkime prie bties hierarchijos problemos. Filosofijoje ji buvo sprendiama remiantis pirmiausia Platono (bei neoplatonik, toki kaip Plotinas (204/205270)) ir Aristotelio idjomis. ios idjos yra visos vidurami filosofijos pagrindas. Ir nesunku suprasti, kodl. Palyginus Platono ir Aristotelio poir Diev su svarbiausiais krikionybs postulatais, nesunku suprasti, kodl pagonikieji mstytojai tapo didiausiais krikionikosios filosofijos autoritetais. Platonu tiesiogiai rmsi didieji Banyios mokytojai, tarp kuri kaip filosofas reikmingiausias buvo v. Augustinas (354430). Platono idjos dominavo vidurami filosofijoje iki pat XIII a. O nuo io amiaus, vidurami filosofams geriau susipainus su Aristotelio veikalais (po to, kai lotyn kalb buvo iversta Metafizika" ir kiti pagrindiniai jo kriniai), didiausiu autoritetu jiems tampa Aristotelis. Jis vadinamas Filosofu arba Mokytoju. inoma, tiek Platono, tiek Aristotelio idjos viduramiais i dalies transformuojamos, siekiant suderinti jas su v. Ratu. Modifikuota bei pltota ir bties hierarchijos schema. Vienas i scholastins (gr. scholastikos mokyklinis) vidurami filosofijos pradinink Jonas kotas Eriugena (apie 810877) savo pagrindiniame veikale Apie gamtos skirstym", sutapatins i esms Diev su gamta ir remdamasis V a. neoplatoniku Pseudo-Dionisijumi Areopagitu, bties hierarchij vaizduoja taip: Man atrodo, jog, atsivelgiant keturis skirtumus, gamt galima suskirstyti keturias ris: pirmoji ta, kuri kuria ir nra kuriama (creat et non creatur); antroji ta, kuri yra kuriama ir kuria (creatur et creat); treioji ta, kuri yra kuriama ir nekuria (creatur et non creat); ketvirtoji ta, kuri nei kuria, nei kuriama (nec creat nec creatur)"4. Eriugenos poiriu, Dievas yra visuose daiktuose, jis yra visa ko esm. Dievo btis tai nuolatinis pasaulio krimas, o ne vienkartinis aktas. Tiksliau sakant, nuolat vyksta ciklikas judjimas: nuo Dievo pasaulio link ir atgal nuo pasaulio Dievo link. Sekdamas Platonu, Eriugena teigia, kad Dievas yra visa ko pradia, vidurys ir pabaiga. Gamta, kuri kuria ir nra kuriama, tai krikionikasis Dievas Tvas, kuris yra slpiningas ir kurio nemanoma apibrti remiantis kokia nors viena filosofine kategorija ar" net visomis jomis drauge. Taiau protu tiesiogiai nepastamas Dievas atsiskleidia savo kriniuose. J tvarka, vis pirma gimini ir ri (kaip logini kategorij) tvarka, demonstruoja dievikj imint. Pirmajai gamtai bdinga absoliuti vienov, o jos sukurta antroji gamta pasiymi gimini ir ri idj vairove, nes antroji gamta tai i esms Platono idj pasaulis (tik to pasaulio Platonas nelaik sukurtu).

^Uriug-ena J. 5. Apie gamtos skirstym//Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramiai. V., 1980. P. 335.
36

Nors antroji gamta ir pagimdyta pirmosios, bet tai nereikia, kad idjos atsiranda tam tikru laiko momentu. Dievas kaip pirmoji gamta jas kuria nuolat. Treioji gamta, kuri yra kuriama, bet nekuria, tai konkrei, juslmis suvokiam daikt pasaulis. Jo vairov kur kas didesn negu idj pasaulio. Dievikosios krybos procese, kuriame tai, kas labiau bendra, gimdo tai, kas maiau bendra, bendrumo laipsniui majant, kartu maja ir realumo laipsnis (prisiminkime Platon: daiktai maiau reals u idjas). Todl konkrei, individuali daikt pasaulis nra stabilus. Jis na ir po to neivengiamai grta savo dievikj pagrind ketvirtj, nei kuriani, nei kuriam gamt. Platono teiginys, kad Dievas yra visa ko pradia, vidurys ir pabaiga, Eriugenos filosofijoje gauna toki interpretacij: Dievas kaip pirmoji _ gamta yra bties ar, tiksliau, dievikojo kosminio proceso pradia, kaip antroji ir treioji gamta jo vidurys, o kaip ketvirtoji gamta jo pabaiga, tikslas. Eriugenos ipltota keturi gamt koncepcija rmsi daugelis vidurami mstytoj, nuodugniai tyrinjusi kiekvienos gamtos prigimt. Nemaa j dalis (ypa daug j buvo ankstyvaisiais viduramiais) sutiko su Eriugena, kad mogaus protas nepajgus perprasti Dievo kaip pirmosios gamtos esms ir todl pirmenyb iuo atveju reikia teikti Apreikimui. Antroji gamta atrod prieinamesn mogaus protui. Vidurami filosofus ypa domino idj realumas ir j santykis su juslinio pasaulio daiktais, dl to buvo diskutuojama daugiausia. Diskusija jo filosofijos istorij kaip ginas dl universalij. Universalijos (lot. universalia bendros, visuotins) tai bendros svokos, gimins, rys. Medis, litas ar vaigd, suprantami ne kaip individai, o kaip klass, yra universalijos. Universalijos yra ir tokios iraikos kaip baltumas ar devyni, nes jos irgi nevardija jokio konkretaus daikto. Kitaip tariant, universalijos tai bendrybs, o ne atskirybs. Eriugena, kaip ir dera Platono alininkui, buvo sitikins, kad universalijos egzistuoja realiai. Jos, kaip antroji gamta, net realesns u treiosios gamtos daiktus ir, bdamos pirmesns u juos, nepriklauso nuo daikt. Ankstyvaisiais viduramiais poiris, kad universalijos egzistuoja realiai ir nepriklausomai nuo juslinio pasaulio daikt, vyravo. Sis poiris vadinamas realizmu. Su realistais ginijosi nominalizmo, t. y. poirio, kad universalijos tra vardai, alininkai (lot. nomen vardas). Nominalizmo pradininkas buvo Jonas Roscelinas (apie 10501120), o ymiausias atstovas Viljamas Okamas (apie 12851349). Jie abu nepripaino Eriugenos keturi gamt teorijos ir buvo sitikin, kad Dievui, krusiam daikt pasaul, nebuvo jokio reikalo prie tai kurti savarankiko idj pasaulio. Todl bendrybes jie laik vien terminais, enklais ar, kitaip tariant, vardais. Painimas, j nuomone, visada prasideda nuo daikt ir tik abstrahuodami

pradedame vartoti vis bendresnius terminus J vartojimas visikai nereikia kad jie ymi realiai ir nepriklausomai nuo daikt egzistuojanias esybes. Realizmo ir nominalizmo gine ymiausias vidurami filosofas Tomas Akvinietis (1225/1226-1274) um palyginti nuosaiki pozicij. Jo nuomone, sukurtame pasaulyje tik daiktai yra savarankikos esybs (substancijos), nors j savarankikumas, aiku, santykinis, kadangi visi jie s u k u r t i Dievo. Bendrybs egzistuoja daiktuose. Taiau, kita vertus, jos egzistuoja dar ir Dievo bei mogaus prote. Universaluos, egzistuodamos Dievo prote, yra, aiku, pirmesns u daiktus, todl toki Tomo Akvinieio pozicij galima pavadinti nuosaikiuoju realizmu. Skirtingai nuo Eriugenos, Tomas Akvinietis yra ne Platono, o Aristotelio sekjas. Nors XIII a. jo pairos daugeliui aminink atrod ginytinos ir prabgus vos trejiems metams po jo mirties netgi oficialiai pasmerktos, vliau Banyia pradjo jas labai vertinti, o j pat 1323 m. paskelb ventuoju. XVI a. popieius Pijus V pavadino Tom Akviniet vienu i didij Banyios mokytoj, XIX a. jo mokymas buvo teisintas kaip oficiali Katalik banyios doktrina, ir tik ms amiuje tomizmo taka oficialiajai katalikybei m mati. Tomas Akvinietis, kaip ir bene visi vidurami mstytojai, buvo ir teologas, ir filosofas. Tiek teologiniu, tiek filosofiniu poiriu svarbiausi jo veikalai yra du svadai (arba sumos): Katalik tikjimo ^tiesos svadas: prie pagonis" ir Teologijos svadas". mogikojo proto gali v. Tomas vertino labiau negu Eriugena, jo pairose kur kas maiau misticizmo. Taiau ir Tomas Akvinietis nemano, kad filosofas gali isamiai painti Diev. mogaus iganymui, be filosofijos moksl, kurie remiasi mogaus protu, buvo reikalingas tam tikras mokslas, pagrstas dievikuoju Apreikimu. Tai buvo btina pirmiausia dl to, kad mogus santykiauja su Dievu kaip su tam tikru savo tikslu. [...] O reikia, jog tikslas bt i anksto inomas monms, kad jie suderint su juo savo pastangas ir veiksmus. Tai rodo, jog mogui btina dl savo iganymo inoti kak tokio, ko nesuvokia jo protas, bet k atskleidia dievikasis Apreikimas" 5 . Bties hierarchij Tomas Akvinietis nusako kitaip negu Eriugena, bet ir jis pateikia j vaizduodamas pasaulio krimo proces. J pair skirtumus ymia dalimi lemia tai, kad Eriugena laiksi panteizmo, t. y. poirio, jog Dievas sutampa su gamta, o v. Tomas buvo alininkas teizmo, i. y. poirio, kad Dievas yra protinga asmenin ir antgamtin esyb, sukrusi pasaul, bet su juo nesutampanti. " Skirtingai nuo Platono ir Aristotelio, Tomas Akvinietis teig, kad Dievas yra ne tik tobuliausia, bet ir vienintel amina esyb. Pasak

5Tomas Akvinietis. Teologijos svadas//Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramiai. P. 408.

jo, materija, kuri abu antikos mstytojai laik amina, yra taip pat sukurta kaip ir pasaulis. Dievas sukr pasaul i nieko. Tarp Dievo ir sukurto pasaulio bties hierarchijoje nra tokios tarpins grandies kaip Platono- idj pasaulis. Dievas kr pasaul pagal savo idjas. Sukrs pasaul, Dievas, pasak v. Tomo, ir toliau jam vadovauja, gyvendindamas dievikj plan. Todl pasaulyje viepatauja protingumas ir tikslingumas. Jame egzistuoja didiul Dievo krini vairov, kuria jis ireikia savo esm, bet emesns dalys tarnauja auktesnms ir viskas tarnauja Dievui, kuris yra ne tik pasaulio krjas, bet ir jo tikslas. Aikindamas emesni ir auktesni dali santyk, Tomas Akvinietis daugiausia remiasi Aristoteliu, idstydamas jas taip: elementarios stichijos, sudtingi neorganiniai knai, augalai, gyvnai, mogus. Pastarajame vertingiausia dalis yra siela. Bties hierarchijoje esybs idstomos pagal j tobulum ir artum Dievui. Remdamasis Biblija, Tomas Akvinietis tarp mogaus ir Dievo hierarchinius bties laiptus traukia dar vien pakop angelus, kurie yra grynai dvasikos, bet ne tokios tobulos kaip Dievas btybs. Vien tik proto galiomis angel egzistavim bt sunkoka rodyti ir Tomas Akvinietis ia daugiau pasikliauja v. Rato autoritetu. Taiau jis yra visikai tikras, kad Dievo egzistavim galima rodyti, remiantis grynai racionaliais argumentais. Jie btini, nes, pasak v. Tomo, Dievo egzistavimas nra akivaizdus dalykas. Kaip rodyt Dievo egzistavim? Tomas Akvinietis sitikins, kad aprioriniai, t. y. nepriklausomi nuo patyrimo, rodymai nepagrsti (lot. a priori i pat pradi). Vien gars tokio tipo rodym XI a. buvo pateiks Anzelmas Kenterberietis, kuris band ivesti Dievo egzistavim i paios Dievo svokos. (Sis rodymas vadinamas ontologiniu ir yra madaug toks: Dievas kaip tobuliausia esyb turi objektyviai egzistuoti, nes jeigu jis neegzistuot, tai reikt, kad jo tobulumas yra ribotas.) Tomo Akvinieio pateikiami penki Dievo egzistavimo rodymai yra ne aprioriniai, o kosmologiniai, visuose juose Dievo egzistavimas ivedamas i patyrime mums duoto pasaulio rei^ kini santyki analizs. Pateiksime pirmus du: Dievo buvimas gali bti rodomas penkiais bdais. Pirmasis ir aikesnis bdas iplaukia i judjimo (ex motu) supratimo. Juk yra aiku ir rodoma pojiais, kad kai kas iame pasaulyje juda. Taiau visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito. (...) O jeigu judinantis daiktas ii pats juda, vadinasi, j judina dar kas nors kitas, ir t. t. Taiau tai negali tstis iki begalybs, nes tokiu atveju nebt pirmojo judintojo ir kartu jokio kito judintojo, nes antros eils judintojai juda tik tiek, kiek patys yra ijudinti pirmojo judintojo. Pavyzdiui, lazda juda tik tiek, kiek yra rankos ijudinta. Taigi btina prieiti iki kakokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina. Tokiu judintoju visi laiko Diev. Antrasis bdas iplaukia i veikianiosios prieasties (ex causa efficiens) supratimo. Mat pojiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikianij prieasi eil (ordinem). Taiau nerandame ir nega-

li bti tokio atvejo, kad koks nors daiktas but paties savs veikianioji prieastis, nes tokiu atveju jis turt bti anksiau u save pat, o tai yra nemanoma. Nemanoma ir tai, kad veikianij prieasi bt begalyb, nes tokios veikianij prieasi eils pirmasis narys yra viduriniojo nario prieastis, o vidurinysis narys paskutiniojo prieastis (t vidurinij nari gali bti daug arba tiktai vienas). Paalin prieast, mes paaliname ir padarin. Taigi jeigu veikianij prieasi eilje neliks pirmojo nario, tai neliks nei paskutiniojo, nei viduriniojo. Taiau jeigu veikianij prieasi eil bt begalin, nebt pirmins veikianiosios prieasties, o tokiu atveju nebt nei galutinio rezultato, nei tarpini veikianij prieasi, o tai yra akivaizdi netiesa. Taigi btinai turi bti kokia nors pirmin veikianioji prieastis, kuri visi vadina Dievu"6. Ar ie argumentai tikinantys? Silome apie tai pamstyti patiems.

4. Kas egzistuoja savaime?

Filosofijoje is klausimas vadinamas substancijos problema. Kaip jau minjome, terminas substancija yra lotynikas graikiko termino ousia atitikmuo (lot. substantia esm, pagrindas). Aristotelis substancija laik individualius daiktus, suprantamus kaip formos ir materijos vienov, o v. Augustinas siel. Bet pati substancijos svoka pradjo formuotis dar ikisokratinje epochoje Jonijos filosof pirmaprades stichijas ar Demokrito atomus galima bt vardinti kaip substancijas: juk visi jie jau kl klausim, kas yra daikt pagrindas, tik skirtingai j atsak. Viduramiais niekas neabejojo, kad Dievas, kaip pasaulio krjas, jo pagrindas ir esm, yra absoliuti substancija. (Jo v kaip absoliuios substancijos statuso ir naujaisiais laikais beveik niekas, iskyrus materialistus, neginijo.) Taiau dl to, kas sukurtame pasaulyje yra substancija, o kas ne, kartai ginytasi tiek viduramiais, tiek vliau. Gino dalyviai substancij apibdindavo kaip tai, kas egzistuoja savarankikai, savs dka ir savyje, o ne kito dka ir kitame. Nekintanti substancija danai buvo prieinama kintantiems, atsitiktiniams bviams ir savybms arba, kitaip tariant, akcidencijoms (lot. accidentia atsitiktinumas). Buvo pabriama, kad substancija turi tam tikr savybi, bet savybs (ir santykiai) negali bti laikomi substancija. Nekeldami tikslo isamiau nusviesti substancijos sampratos raid ir inagrinti visus su ia svoka susijusius ginus, aptarsime tik vien (tiesa, gan svarb) dalyk: substancijos sampratos evoliucij naujj laik filosofijos formavimosi periodu.
6 Tomas Akvinietis. Teologijos svadas//Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramiai. P. 410-412.

Visuotinai pripainta (filosofijoje tokie odiai tariami labai retai), kad naujj laik filosofijos pradininkas yra XVII a. prancz mstytojas R. Descartes'as. Kodl jam tenka i garb, atsakyti nra taip paprasta. Sudtingas ir klausimas, kuo naujj laik filosofija i pagrind skiriasi nuo antikos ir vidurami filosofijos. Pirmiausia, matyt, tuo, kad vyraujani objektyvistin ankstesns filosofijos orientacij nuo Descarte^'o laik keiia subjektyvistin. Kiek paprastinant dalyk, galima pasakyti, kad senoji filosofija vis pirma kl klausim, koks yra pasaulis. Nagrindami i problem, filosofai daniausiai velg pasaul tarsi kok prie juos esant daikt, objekt, kurio prigimt ir esm jiems reikia atskleisti; isprendus i problem, iaiks ir mogaus vieta pasaulyje, ir vertybs, kuriomis jis turi vadovautis. Naujj laik filosofijos pradinis takas yra kitas ne objektyviai, nepriklausomai nuo mogaus ir jo mstymo egzistuojantis pasaulis, o subjektas, t. y. mstantis ir veikiantis mogus, ir pirmoji jo mogikumo apraika - siela. Filosofas vis daniau pradeda kalbti savo vardu, sakydamas A ir suvokdamas save kaip individuali mstani btybe, patiriani ir keniani, pastani ir veikiani. Jo lpomis kalba jau ne Olimpo dievas, altu ir beaistriu vilgsniu velgiantis apaioje tsant pasaul, o subjektas, turintis aiki savimon ir bandantis suvokti, kas yra pasaulis jo poiriu ir jo atvilgiu. Filosofas iri pasaul ne i iors, o i vidaus, ne tiek vaizduoja, kiek konstruoja pasaul, tampant savita jo A projekcija. Pasaulio jis ieko ne erdvs platybse, o savo sieloje. Kas lm i reikming permain, pakeitusi filosofijos pltros krypt? J slygojo tam tikros socialins, kultrins ir intelektualins prieastys. Vis j neaptarsime, taiau btinai reikt paminti renesanso epochos mogaus prometjikum, titanizm, savo galios ir laisvs suvokim, perjim nuo ankstesnms epochoms bdingo kolektyvizmo prie individualizmo. Renesansas suformuoja asmenyb, kuri suvokia save ne vien kaip gimins, luomo, korporacijos, Banyios, gal gale monijos dal, bet ir kaip nepakartojam individ, kuriam pasaulis yra jo veiklos, nuotyki ir pergali laukas. Individo A ia prilygsta pasauliui, o kai kada net j nustelbia. Be to, naujaisiais laikais filosofija pradeda vis labiau atsiriboti nuo specialij moksl. Objektyvistin nuostata yra bdinga visiems specialiesiems, bet ypa gamtos mokslams gamtotyrininkai visada tiria tam tikrus, aikiai identifikuojamus objektus, jie taiko specialius, konkcei objekt tyrimui pritaikytus metodus ir remiasi ankstesni tyrintoj gautais rezultatais. Tuo tarpu valgiausi filosofai vis aikiau pradeda suvokti, kad j udavinys kitas. Jie turi kritikai vertinti ir kasdienio proto tiesas, ir kit mstytoj teorijas. Svarbiausia jiems visada yra ne kokios nors teorijos pltojimo, o pagrind problema. Jie nuolat turi grti prie itak, prie pradios. Jeigu autoritetais, taip vertintais vidurami filosof, nustojama remtis, tai pradia, apie kuri kalbame, gali bti tik pats mogus, A. Gamtos tyrintojai abejoja daug kuo, bet toli grau ne viskuo.

t \
4

Daugyb dsni ir fakt (ypa nustatyt anksiau) jie priima kaip neginijamus dalykus, ir tai natralu prieingu atveju jie negalt judti pirmyn. Tuo tarpu filosofijoje, Descartes'o odiais tariant, norint surasti ties, reikia vien kart gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik manoma"7. iais odiais prasideda vienas i reikmingiausi Descartes'o veikal, reziumuojantis jo filosofinius iekojimus. Pasak jo, mes turime daug iankstini nuostat, nukreipiani mus nuo tikrojo painimo. J atsikratyti galime tik suabejoj viskuo, kas kelia menkiausi nepasitikjim. Descartes'ui j kelia beveik visos pripaintos tiesos: ir atrastos specialiais tyrinjimais, ir bdingos sveikam protui. Galima ir reikia abejoti ir jutimini dalyk, t. y. juslmis suvokiam daikt, tikrumu, ir matematikos rodymais. Turime atmesti visk, kuo abejojame. itaip atmesdami visa, kuo bent maiausiai galime suabejoti, ir netgi laikydami visa tai esant netiesa, lengvai sutiksime, kad nra nei Dievo, nei dangaus, nei ems ir kad mes patys neturime kno, bet negalsime tarti, kad mes neegzistuojame, nors ir abejojame visa ko teisingumu. Tada taip pat paika manyti, jog nra to, kas msto, kai yra mstoma, todl, nepaisant vis kratutini prielaid, mes negalime netikti, kad ivada: a mstau, vadinasi, a egzistuoju, yra teisinga ir todl ji yra pirmoji ir teisingiausia i t, kurios prieinamos monms, tvarkingai dstantiems savo mintis"8. Prijs prie ivados, kad mes egzistuojame todl, jog mstome, Descartes'as daro kit tolesnei filosofijos raidai ne maiau lemting ivad: Ms supratimas apie ms dvasi arba apie mint yra pirmesnis u kno svok. Tas supratimas yra ir tikresnis, nes mes vis dar abejojame, ar pasaulyje yra kn, bet tikrai inome, kad 9 mstome" . ie odiai yra filosofijos poskio naujaisiais laikais esm. Kadangi savo dvasi (siel) mogus pasta geriau negu kn, filosofas, tyrinjantis pasaul, turi pradti nuo sielos. Siel reikia grietai skirti nuo kno. Pasak Descartes'o, svarbiausia sielos savyb yra mstymas. Jis apima ir suvokim, ir nor, ir sivaizdavim, ir jutim. mogus vis pirma turi save suprasti kaip siel ir suvokti, kad jo egzistavimui nereikalingas nei tsumas, nei figra, nei buvimas kokioje nors vietoje, nei kas nors kita, bdinga knui, mes egzistuojame tik 10 todl, jog mstome" . Siela, painusi save ir plsdama savo painim, aptinka savyje kai kuri dalyk idj. Viena i j Dievo idja. Ji ypa reikminga, nes neinant Dievo negalima painti ir kit dalyk. Mat,
^Dekartas R. Filosofuos P. 229. 8Ten pat. P. 231. 9 Ten pat 10Ten pat. pradai//Dekartas R. Rinktiniai ratai. V., 1978.

42

nors ir turdama aikias kai kuri dalyk idjas, siela vis dlto neranda jose nieko, kas j utikrint, kad jomis reikiami daiktai egzistuoja, o Dievo idjose siela mato ne tik galim, kaip kitose, bet tikrai btin ir amin buvim" 1 1 . Tai teigdamas Descartes'as remiasi, aiku, ontologiniu Dievo buvimo rodymu, kur Tomas Akvinietis pripaino nepagrstu. Tobulas ir tikrai egzistuojantis Dievas, bdamas viesa ir pasaulio Krjas, negali ms apgaudinti. Todl abejons kn egzistavimu yra nepagrstos. Jeigu kartais mes ir klystame, tai tik dl savo netobulumo tada, kai sprendiame apie mums nepakankamai aikius dalykus. Taigi k siela suvokia aikiai ir rykiai, vadinasi, pasak Descartes'o, teisingai? Vis pirma tai, jog egzistuoja trys substancijos, t. y. tokie dalykai, kurie egzistuoja patys, be kieno nors pagalbos. Pirmoji yra nesukurta, mstanti ir visikai nepriklausoma (absoliuti) substancija - Dievas, Kitos dvi substancijos yra sukurtos, taigi, tiksliai kalbant, jos neturi vis tikros substancijos savybi jos egzistuoja tik Dievo dka. Taiau sukurtame pasaulyje jos nuo nieko nepriklauso, todl jas vis dlto galima vadinti substancijomis (turint galvoje, aiku, mint ilyg). ios dvi substancijos tai siela ir knas. Svarbiausia sielos savyb (atributas) yra mstymas, o kno tsumas. mstym ir tsum galima irti kaip dalykus, sudaranius protingos ir knikos substancijos prigimt. Tsyk juos tursime suvokti ne kitaip, kaip pai mstanija ir tsij substancijas, t. y. dvasi ir kn" 12 . Dievo santykis su mstania substancija, kuri Descartes'as vadina ir siela, ir dvasia, ir protu, bei tsija substancija, vadinama ir knu, ir materija, filosofui pakankamai aikus Dievas yra j krjas. Kebliau su sielos ir kno santykiu. Descartes'as pabria, kad siela susijusi su knu", netgi kalba apie glaudi j sjung", bet abiej substancij savybs tiek skirtingos, kad paaikinti j sveikos pobd Descartes'ui buvo nelengva. Jis man, kad knai daro poveik sielos judesiams, pavyzdiui, afektams (jausm protrkiams). Kita vertus, Descartes'as neabejojo, kad valia daro poveik knams. Taiau vliau N. Malebranche (Malbranas, 16381715) ir G. Leibniz (Leibnicas, 16461716) atmet poir, kad siela sveikauja su knu, ir padar ivad, jog sielos ir kno veikla vyksta lygiagreiai (tokia paira vadinama psichofiziniu paralelizmu). Dviej substancij (sukurtame pasaulyje) koncepcija, t. y. dualizmas, dl ios ir kit prieasi daugumos filosof nepatenkino. Jie siek paaikinti pasaul remdamiesi monizmo (gr. monos vienas, vienintelis), t. y. vienintels substancijos koncepcija, kuri atrod ir paprastesn, ir nuoseklesn. Nuo Descartes'o dualizmo monizmo link galima buvo eiti dviem keliais: 1) pripainti, kad egzistuoja tik materiali, knika substancija, ir siekti rodyti, kad msto ne siela, o
11 Ten pat P 234 12Tcn pat. P. 255.

43

knas; 2) atsisakyti materialios substancijos parodant, jog knai, daiktai yra ne substancijos, o tik sielos (proto) idjos. Pirmuoju keliu pasuko angl filosofas Thomas Hobbes (Hobsas, 15881679) bei XVIII a. prancz mstytojai Jullien La Mettrie (Lametri, 1709-1751) ir Paul Holbach (Holbachas, 1723-1789). Antrj keli pasirinko angl filosofas George Berkeley (Berklis, 16851753). Hobbeso filosofij galima vadinti materialistine, arba natralistine. Gamtik pasaul Hobbesas, kaip ir Descartes'as, traktavo kaip kn, patiriani tik mechanines permainas, sistem. (Pirmoji jo veikalo Filosofijos pagrindai" knyga taip ir vadinosi Apie kn".) Taiau skirtingai nuo Descartes'o, Hobbesas laiksi poirio, kad be kn daugiau nieko nra. Tiesa, jis pripaino, kad egzistuoja dvi visikai skirtingos kn rys. Pirmosios ries knai vadinami gamtiniais, nes jie sukurti gamtos. Antrj r sudaro dalykai ii reikiniai, atsirad moni valia, i j susitarim ir sutari, vadinami valstybe"13. Gali pasirodyti, kad kno svokos vartojimas antruoju atveju yra perdm slygikas. Taiau nenuoseklumu Hobbeso iuo atveju negalima kaltinti. Teigdamas, kad be kn daugiau nieko nra, jis turjo galvoje, jog joki kit, iskyrus knikj, substancij neegzistuoja. Jeigu, pasak Descartes'o, msto siela, tai Hobbeso pozicij galima ireikti taip: msto knikas mogus. Visi psichiniai reikiniai, kuriuos Descartes'as vadino mstymu suvokimai, norai, jausmai, Hobbeso poiriu, tra mechaniniai judesiai. Schematikai Hobbeso koncepcij galima idstyti taip: ,,a) judesys gali sukelti tik judes ir gali bti sukeltas tik judesio; smons bviai sukeliami judesi ir sukelia judesius; b) judesiai ir smons reikiniai, konkreiai, judesiai ir valios impulsai, yra panas"14. Dar nuosekliau poir, kad egzistuoja tik viena, knika substancija, idst La Mettrie. Descartes'as sielos neturinius gyvnus (jo nuomone, j turi tik mogus) laik mainomis, automatais. Atmets Descartes'o poir, kad mones nuo gyvn skiria tai, kad pirmieji turi siel, La Mettrie pagrindin savo filosofin veikal pavadino mogus-maina". XX a., kai kibernetikai ir informatikai pradjo traktuoti smegenis kaip skaiiavimo main, is pavadinimas vargu ar daug k nustebint, bet XVIII a. jis buvo akiplikas. Pasak La Mettrie, organizuota materija pasiymi ne vien tsumu, bet ir vidujai jai bdinga judjimo galia bei jautrumu. poir jis grindia daugybe empirini gamtotyros duomen. mogaus knas, ra La Mettrie, tai maina, pati usukanti savo spyruokles, gyvas aminojo judjimo siknijimas"15. Tiesa, tai labai sudtinga maina, bet jos sudtingumas kaip tik ir lemia paprastesnms mainoms nebdingas savybes. Mstymas yra mogaus kno ir pirmiausia jo smegen savyb ar funkcija. Taigi siela tra tuias o13Hobsas T, Pirma filosofijos pagrind dalis. Apie kn//Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas, 2. V., 1986. P. 239-240. l*Tatarkiewjcz W.Historia filosofu. W-wa,^1968. T. 2. S. 76. 15Lametri 2. O. mogus-maina//Lametri . O. Du traktatai. V., 1981. P. 33.
44

dis, neturintis jokios prasms, protingas mogus j gali vaitoti tik nordamas paymti mstanija ms organizmo dal. Gyvi knai, tarus, kad jiems bdingas menkiausias judjimo pradas, turi visa, ko jiems reikia, kad galt judti, justi, mstyti, apgailestauti, odiu, reiktis tiek fiziniame, tiek nuo jo priklausaniame doroviniame pasaulyje"16.^ La Mettrie nuomone, pripainimo, jog organizuota materija turi judjimo prad, kuris skiria j nuo neorganizuotos, o visi- gyvn skirtumai priklauso nuo j organizacijos vairovs, utenka substancijos mslei minti. Visatoje egzistuoja tik viena, materiali substancija ir mogus yra tobuliausia jos dalis. i pozicij pats La Mettrie vardijo kaip materialistin. Berkeley'o poiris buvo prieingas. Tiesa, jis irgi man, kad pasaulyje egzistuoja tik viena substancija, bet teig, jog ji turi ne materiali, o dvasin prigimt. Traktate apie mogikojo painimo principus" (1710) Berkeley's pateikia svari argument, grsdamas filosofin pozicij, kuri La Mettrie vadina spiritualizmu (lot. spiritus dvasia), o kiti filosofai imaterializmu (arba subjektyviuoju idealizmu). Berkeley'o argumentai logikai gan nuosekls ir juos verta atidiau panagrinti ne vien tik kaip tam tikr filosofini pair pamat, bet ir kaip klasikin filosofins argumentacijos pavyzd. Todl daugiausia remsims paties Berkeley'o odiais. Pirmj Traktato" dal angl mstytojas, bsimasis misionierius ir vyskupas, kurio vardu Kalifornijoje dabar vadinamas vienas garsiausi pasaulio universitet, pradeda taip: 1. Kiekvienam, kuris tiria mogikojo painimo objektus, akivaizdu, kad jie yra arba juslse tikrai spaustos idjos, arba tie, kuriuos mes suvokiame stebdami proto aistras ir veiksmus, arba pagaliau idjos, kuriamos pasitelkus atmint ir vaizduot jungiant, skaidant ar tiesiog ireikiant tai, kas buvo i pradi suvokta anksiau mintais bdais. Regjimu a susidarau viesos ir spalv, skirting j laipsni bei ri idjas. Lytjimu a suvokiu, pavyzdiui, kietum ir minktum, ilum ir alt, taip pat judjim ir pasiprieinim, ir visus juos daugiau ar maiau kiekybs bei laipsnio poiriu. Uosl teikia man kvapus, skonis skonio pojius, klausa perduoda vis gars ton ir derini vairov. Kadangi skirtingos idjos stebimos drauge viena su kita, tai jos ymimos vienu vardu ir laikomos kokiu nors vienu daiktu. Pavyzdiui, stebimi drauge esantys tam tikra spalva, skonis, kvapas, forma, konsistencija, tai laikoma atskiru daiktu ir ymima vardu obuolys. Kiti idj rinkiniai sudaro akmen, med, knyg ir panaius juntamus daiktus [...] 2. Taiau, greta tos begalins idj ar painimo objekt vairovs, yra ir tai, kas j pasta ar suvokia ^ir atlieka vairius veiksmus: norjim, sivaizdavim, prisiminim. Si aktyvi pastanti esyb yra tai, k a vadinu protu, dvasia, siela arba mano A. iais odiais ymiu ne vien i savo idj, bet visikai skirting negu jos
16Ten pat. P. 69.

dalyk, kuriame jos egzistuoja arba (o tai yra tas pat) kuris jas suvokia, nes idjos btis yra bti suvokiamai"17. Pasak Berkeley'o, visi sutinka, kad nei mintys, nei vaizduots sukurtos idjos neegzistuoja atskirai nuo proto. Tiesa, mons mano, jog juntami daiktai, pavyzdiui, namai, kalnai, ups, egzistuoja ne prote, o atskirai nuo jo; jie gali kuo puikiausiai egzistuoti ir tada, kai mes j nesuvokiame. Taiau jie klysta. Berkeley's samprotauja madaug taip: kai a sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadinasi, a j matau ir juntu arba inau, kad galiau j suvokti, arba kad kokia nors dvasia (pavyzdiui, Dievas) j suvokia. Daikto egzistavimas reikia ne k kita, kaip jo suvokim arba suvokimo galimyb. Juk bt absurdika teigti, kad kokia nors idja ar pojtis egzistuoja nesuvokiami. Berkeley'o argumentus schemikai galima pateikti taip: 1. Daiktai yra savybi rinkiniai; kokio nors t savybi pagrindo knikos substancijos juose velgti nemanoma. 2. Tos savybs sutampa su ms pojiais ir vaizdiniais (idjomis). 3. Todl daiktai yra idj rinkiniai arba, kitaip tariant, sudtingos idjos, egzistuojanios ms prote (sieloje). 7. I to, kas pasakyta, ieina, kad nra jokios kitos substancijos, iskyrus dvasi, arba tai, kas suvokia. Siekdami isamiau pagrsti teigin, pripainkime, kad juntamos savybs tai spalva, forma, judjimas, kvapas, skonis ir pan., t. y. idjos, suvokiamos juslmis. Akivaizdus prietaravimas bt teigti, es idja gali egzistuoti nesuvokianiame daikte, nes turti idj vadinasi, j suvokti; taigi ten, kur spalva, forma ir panaios savybs egzistuoja, jos turi bti ir suvokiamos. Todl aiku, kad negali bti nemstanios t idj substancijos, arba substratam. 8. Bet, pasakysite js, nors idjos paios savaime neegzistuoja atskirai nuo proto, vis dlto gali bti jas panai daikt, kuri jos yra kopijos ar atspindiai ir kurie egzistuoja atskirai nuo proto, nemstanioje substancijoje. Atsakau: idja negali bti panai niek kit, tik idj; spalva ar forma gali bti panai tik kit spalv 18 ar form" . Descartes'as ir kiti filosofai kalba apie neveikli, nejuntani, materija vadinam substancij, kurios atributais yra tsumas, forma ir judjimas. Taiau Berkeley's visikai tikras, kad tsumas negali nei sutapti su materija, nei bti jos savybe, nes tsumas, kaip ir forma bei judjimas, tra prote egzistuojanios idjos ir todl nei jos paios, nei j pirmvaizdiai negali egzistuoti nesuvokianioje substancijoje. Taigi pati knikos substancijos svoka yra, pasak Berkeley'o, prietaringa, vadinasi, ir beprasmika. Knik substancij n-

17Berklis D. Traktatas P. 57-58 18Ten pat. P. 60-61.

46

apie

mogikojo

painimo

principus.

V ,

1988.

ra. Yra tik dvasins substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos protais arba mogikomis sielomis. 35. A neneigiu, rao Berkeley's, kad egzistuoja daiktai, kuriuos galime painti juslmis arba refleksija. Kad tie daiktai, kuriuos matau' savo akimis, lieiu savo rankomis, yra, realiai yra, tuo a n kiek neabejoju. Vienintelis dalykas, kurio buvim mes neigiame, yra tas, k filosofai vadina materija, arba knikja substancija. Ir tuo neigimu nepadaroma jokios alos likusiai monijos daliai, kuri, drstu pareikti, niekada tos materijos nepasiges"19. Ar i tikrj daikt sutapatinimas su pojiais ir vaizdiniais yra toks jau nealingas dalykas? Imaterializmo pozicij Berkeley's gina nuosekliai, bet, kaip gerokai vliau konstatavo kitas angl filosofas Bertrandas Russellas, nuosekliai samprotaudamas filosofas gali prieiti keisiausi ivad. Berkeley's yra geriausias pavyzdys: sutapatinus daiktus su idjomis, pasaulis praranda bet kok pastovum, stabilum. Juk, tarkime, artdami prie daikto, kiekvienu momentu patiriame kitokius pojius (vis pirma kinta regimas daikto dydis). Nuosekliai laikantis imaterializmo pozicij, reikt pripainti, kad joki pastovi daikt pasaulyje nra. Juk nauji pojiai tai, Berkeley'o poiriu, nauji daiktai. Ir vis dlto angl filosofo pozicijos negalime vadinti kuriozika. Ji padar didel tak kai kurioms XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios puss filosofinms kryptims, pirmiausia empiriokriticizmui ir ankstyvajam loginiam empirizmui. Berkeley's siek rodyti knikos substancijos iliuzikum. Taiau remiantis panaiais argumentais galima buvo paneigti ne tik knikos, bet ir dvasins substancijos egzistavim. Tai paband padaryti kitas brit filosofas (kils i kotijos) Dawid Hume (Himas, 1711 1776). Berkeley's teig, kad daiktai tra idj rinkiniai, o Hume'o nuomone, ir pati siela yra ne substancija, o vaizduots siejam paprast ir sudting idj, sekani viena paskui kit, srautas ar pluotas. Taigi XVIII a. substancijos svoka, vaidinusi tok svarb vaidmen ankstesnje filosofijoje, buvo gerokai sukompromituota. Tiesa, tai nereikia, kad vlesni filosofai jos visikai atsisak.

19Ten pat P 76.

47

5. Grynasis protas ir pasaulinis protas

Bties problema yra pagrindin metafizikos problema. Taiau naujaisiais laikais ji itin glaudiai susipina su painimo analizs keliamomis problemomis. Ties sakant, metafizikos ir epistemologijos (painimo teorijos) problematika ir anksiau turjo daug ssaj. Aikesniam ios aplinkybs supratimui trukd, matyt, vis pirma tai, jog epistemologija nebuvo traktuojama kaip' atskira filosofin disciplina. Antra, antikos ir vidurami filosofai, vadovaudamiesi bendra objektyvistine savo epochos filosofijos orientacija, paprastai siek' paalinti i savo filosofijos save, kaip filosofuojant individual subjekt. Bties prigimt jie galjo atskleisti tik j paindami, taiau, uuot analizav painimo proces, jie band nustatyti bties pradus, velgdami j ne ribotas paintines galimybes turinio mogaus, o visains btybs vilgsniu. Geriausiu atveju jie pripaindavo, kad bties prigimtis gali bti atskleista ne pojiais, o tik protu, ir nagrindavo, k galima painti protu. Taiau paios proto svokos ie mstytojai i esms kritikai neanalizavo. Todl jie nesugebjo velgti proto, ypa grynojo, apriorinio, t. y. nesiremianio jusliniu patyrimu, proto ir painimo objekto tikrojo santykio. i ankstesniosios filosofijos ypatyb XVIII a. vokiei filosofas, Karaliauiaus universiteto profesorius ir rektorius Immanuel Kant (Kantas, 17241804) jau laiko principine jos yda. Gamtos mokslai naujaisiais laikais padar enkli paang. Pasak Kanto, ji buvo galima todl, kad gamtininkai suprato, jog protas gamtoje velgia tik tai, k jis pats sukuria pagal savo plan, ir gamtoje reikia iekoti to, k protas j nea. Protas turi eiti priekyje ir versti gamt atsakyti jo klausimus. Tik musi remtis ia nuostata, ilgai klaidiojusi gamtotyra eng tikrj mokslo keli. M e t a f i z i k a i visai izoliuotam spekuliatyviam (abstrakiam E.N.) painimui protu, kuris perdm ikyla vir patyrimu gyt ini, btent painimui vien tik svokomis (bet j netaikant stebiniams, kaip matematikoje), kurioje tad protas turi bti savo mokiniu, likimas iki iol dar nebuvo toks palankus, kad ji galt engti tikrj mokslo keli, nors ji senesn u visus kitus mokslus ir ilikt, jei net visi kiti mokslai atsidurt visa naikinanio barbarikumo prarajoje. [...] A manyiau, jog matematikos ir gamtos mokslo, kurie dl staiga juose vykusios revoliucijos tapo tuo, kuo jie dabar yra, pavyzdys pakankamai spdingas, kad susimstytume dl mstymo bdo pakitimo, kuris jiems buvo toks naudingas, esms, ir bent pabandytume jais 'sekti, kiek leidia j, kaip painim protu, panaumas metafizik. Iki iol buvo manoma, kad visos ms inios turi prisiderinti prie objekt. Taiau, darant toki prielaid, visi bandymai apriorikai svokomis nustatyti k nors apie objektus, kas iplst ms inias, baigdavosi neskmingai. Todl derjo kart pamginti,
48

ar metafizikos udavinio mums nepavykt isprsti skmingiau, jei manysime, kad objektai turi prisiderinti prie ms painimo tai jau geriau dera su j apriorinio painimo, kuris kai k apie objektus turi nustatyti anksiau, negu jie mums duoti, galimybs reikalavimu" 2 0 . Grynojo proto kritikoje" (1781) savo pagrindiniame teorins filosofijos veikale Kantas nuolat pabria, kad daiktuose a priori pastame tik tai, k patys juos dedame" 21 . A priori, kaip jau minjome, lotynikai reikia i pat pradi", o Kantas, vartodamas i iraik, turi galvoje iki patyrimo", nepriklausomai nuo (konkretaus) patyrimo". Apriorinio btino ir visuotinio painimo pagrindas yra vadinamosios apriorins painimo formos (aprioriniai vaizdiniai ir apriorins svokos), kurios nuodugniau gvildenamos III skyriuje. Svarbu pabrti tik tai, kad prieingai negu Berkeley's, Kantas mano, jog daiktai (objektai) egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar juos suvokiame, ar ne. Taiau, jo nuomone, kiekvien objekt galima ir reikia traktuoti dvejopai: kaip ms pastam reikin ir kaip daikt pat savaime Pirmuoju atveju tiek iorini objekt stebjimas, tiek sielos savistaba mums iuos objektus atvaizduoja erdvje ir laike taip, kaip jie veikia ms jutimus, t. y. kaip jie r e i k i a s i"22. Kartu Kantas pabria, kad reikiniai, apie kuriuos jis kalba, nra regimyb: reikinyje objektai ir tos j savybs, kurias jiems priskiriame remdamiesi apriorinmis painimo formomis, visada yra kakas, kas tikrai duota. Taiau ios savybs priklauso nuo painimo subjekto ypatybi, jam bdingo painimo bdo ir todl reikinius kaip painimo objektus reikia grietai skirti nuo daikt pai savaime. Reikiniai yra galimo patyrimo objektai, ir todl jie pains, o apie kai kuriuos i j mes galime turti netgi visikai patikimas apriorines inias. Tuo tarpu daiktai patys savaime, nors ir yra tikri, lieka nepainti, nes, bdami anapus galimo patyrimo, jie yra ir anapus painimo. Tiesa, jie gali bti mstomi (jei mes apie juos kalbame, vadinasi, juos mstome), bet juk ne kiekvienas mstymas yra painimas. Reikinius Kantas vadina fenomenais, o daiktus paius savaime - noumenais. Reikinius galima traktuoti kaip daiktus mums, o daiktai patys savaime yra nepainus j pagrindas. Siekdamas veikti ankstesns metafizikos dogmatikum, Grynojo proto kritikoje" Kantas nuodugniai nagrinja painimo subjekto ir objekto santyk. Bet apie kok painimo subjekt jis kalba? Descartes'ui ar Berkeley'ui akivaizdu, kad pasta individualus mogus, tiksliau, jo siela. Taiau tas painimo subjektas, apie kur kalba Kantas, nra individualus mogus, nes subjektas pasta objektus, remdamasis apriorinmis painimo formomis, kurios bendros visiems
20Kantas I. Grynojo proto kritika V., 1982 2lTen pat P 41 22Ten pat P 94. P 38-40

49

monms. Apriorins painimo formos, ar tai but erdvs ir laiko vaizdiniai, ar prieastingumo ir btinumo svokos, yra ne individualios, o visuotins, todl Kanto grynasis protas, t. y. toks protas, kuriame gldi aprioriniai kokio nors dalyko beslygiko painimo principai"2*, turi bti laikomas ne individualiu, o bendru, riniu, monijos protu. Ar Kantas teisingai nusak tokio proto prigimt? klausim kitas ymus vokiei filosofas, Heidelbergo ir Berlyno universitet profesorius Georg Hegel (Hgelis, 17701831) atsako neigiamai. Pasak jo, ms mstymas priklauso nuo antasmeninio proto raidos, apie kuri Kantas nieko nekalba. T raid galime velgti ne tik painimo, bet ir religijos, teiss, valstybs istorijoje. Jai bdinga vidin logika, ji btina. Proto pltra neino joki klii, netgi geografini istorijos vyksmo btinumas reikiasi ir tuo, kad skirtingu laiku skirtingos tautos atlieka istorijos joms skirtus udavinius. Taigi mes turime kalbti apie pasaulin prot, kurio pltra lemia logikai btin ir tiksling vis mogikosios veiklos istorij. Anot Hgelio, vienintel mintis, kuri atsinea filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viepatauja protas, todl ir pasaulin istorija vyko protingai" 24 . Pasaulinio proto pltra tai vis pirma login sklaida idj, kuri gyvendinimo instrumentas yra konkrets mstytojai, religiniai ar politiniai veikjai. Pasaulinis protas kartu yra ir visos tikrovs pagrindas, jis persmelkia j vis. Jau senovs filosofai, konkreiai Anaksagoras, teig, kad protas, nous, valdo ir tvarko pasaul. Hgelis i mint ireikia taip: Pasaulyje yra protas; tai sakydamas a turiu galvoje, kad protas yra pasaulio siela, vis laik yra jame, yra jo vidin (imanentin) esm, jo pati tikriausia vidin prigimtis, jo visuotinumas"25. Daikt bt lemia j rin priklausomyb, j esm, taigi ne juslmis suvokiama ior, o mstoma vidin j prigimtis, turinti ideal pobd. Todl btent mstymas yra bties pagrindas, jis sutampa su btimi ir yra tiek iorini daikt, tiek visuotin dvasikumo substancija. Substancija Berkeley's laik mogaus siel. Bet juk ir jis, ir Descartes'as aikiai teigia, jog siela priklauso nuo Dievo. Berkeley's, Hgelio poiriu, padaro paang, palyginti su Descartes'u, nes jis pripasta, kad sukurtame pasaulyje tra viena substancija. Taiau jis klysta, manydamas, kad substancija gali nuo ko nors priklausyti. Substancija pagal pat savo apibrim turi bti absoliuti, t. y. nuo nieko nepriklausyti. Kadangi akivaizdu, jog ji yra dvasins prigimties (remiantis inertika, pasyvia materija, negalima paaikinti dvasios judjimo), tai vienintele substancija gali bti tik pasaulinis protas.

Hgelio pasaulinis protas, kur jis dar vadina (ikeldamas pirm viet kitus ios svokos aspektus) pasauline dvasia, absoliutine idja ar tiesiog Absoliutu, i t i k r j yra filosofin ir login Dievo abst rakcija. Toje abstrakcijoje nunyksta bent dalis Dievo kaip asmens bruo ir lieka i esms vien protas, mstymas, pastantis ir tuo pat metu kuriantis pasaul. Anapus to proto nieko nra, net ir Kanto daikt pai savaime. Hgelis tiesiai sako: itas protas sa\okonkreiausiu pavidalu yra Dievas. Dievas valdo pasaul, o jo valdy-mo turinys, jo plano realizavimas yra pasaulin istorija Filosofija nori suprasti it plan, kadangi tik tai, kas juo remiantis gyvendinta, yra tikrovika, o kas jo neatitinka, yra tik supuvusi egzistencija" 26 . Kaip krikioni Dievas egzistuoja trijuose asmenyse, taip ir Hgelio filosofijoje yra trys absoliutins idjos bties formos. Tiesa0 hgelika i form samprata labai skiriasi nuo krikionikosios ventosios Trejybs sampratos (dl ios ir kit prieasi oficialiosios krikionybs poiris Hgelio filosofij buvo neigiamas). Ortodoksiku krikioniku poiriu, Dievas kaip absoliuiai tobula esyb, aiku, nesivysto (vystytis gali tik tai, kam ko nors stinga iki tobulumo). Tuo tarpu Hgelio absoliutins idjos pavidalai yra btent jos pltots formos. Pirmoji i j yra grynojo mstymo karalyste kurioje absoliutin idja pltojasi, Hgelio odiais tariant, savo prieglobstyje", gryno jo mstymo stichijoje" arba, kitaip tariant, logikoje Logikoje abso litin idja atskleidia savo turin viena su kita susijusi logini kategorij sistema. ias kategorijas Hgelis traktuoja kaip metafizinius Dievo apibrimus. Todl jau logika yra pavaizdavimas Dievo, koks jis yra savo aminoje esmje iki gamtos ir bet kokios baigtins dvasios sukrimo" 27 . Kitaip tariant, Hgelio logikos vaizduojamas Dievas yra Dievas Tvas. Antroji absoliutins idjos raidos forma yra gamta kaip idjos kitabt. Absoliutin idja siknija gamtoje panaiai kaip Dievas siknija Kristuje. Virsdama gamta, absoliutin idja sudaiktina save, nutolsta nuo savo tikrosios esms ir gyja baigtini kn pavidal. Dievas sukr gamt, kad joje galt atsirasti mogus, o kartu -su juo ir mogikoji dvasia. Btent per mogaus veikl pasaulin dvasia realizuoja didj tiksl savs painim. Todl treioji ir paskutin absoliuios idjos forma (bent i dalies atitinkanti krikionikj ventj Dvasi) yra Dvasia, kuri idja grta i savo gamtikosios tremties, praddama istorin raid. Siekdama painti save, ji panaudoja daugyb moni kart (kol pasiekia Hgelio kart), bet tas didysis savs painimo (saviinos) tikslas pateisina visas ilaidas ir visas priemones. Tris absoliutins idjos raidos formas atitinka trys pagrindiniai Hgelio filosofijos skyriai. Idjos pltot grynojo mstymo stichijoje"

51

nagrinja, kaip minjome, logika, idjos pltr gamtoje gamtos filosofija, idjos istorin raid dvasios filosofija. Hgelio filosofin sistema, kurios tikslas atskleisti visus pasaulinio proto loginius, gamtinius ir istorinius pltros aspektus, yra grandiozin. Tokio miliniko projekto nei iki jo, nei po jo niekas neband realizuoti. Bet didiausi tak vlesnei minties pltrai padar jo Dvasios filosofija, kurioje Hgelis siekia parodyti, kaip prajusi subjektyvios dvasios" (nagrinjamos antropologiniu, fenomenologiniu ir psichologiniu aspektu) r objektyvios dvasios" (teis, moral, visuomen ir valstyb) raidos etapus, absoliutin idja absoliuios dvasios" stadijoje (menas, religija, filosofija) gal gale atskleidia savo evoliucijos turin ir esm. Per daug nesikuklindamas Hgelis teigia, kad btent jo, Hgelio, filosofijoje absoliutin idja galiausiai atpasta save ir tuo jos raida baigiasi. Nors XIX ir XX a. filosofai isak daugyb priekait Hgelio filosofyal, kaltindami j vis pirma tuo, kad jis mistifikuoja real istorin moni mstymo ir veiklos proces, sprausdamas savo schemos Prokrusto lov, Hgelio megalomanij bent i dalies galima pateisinti. Juo i tikrj baigsi pltra, bet ne absoliutins idjos", o klasikins filosofijos. Klasikin filosofija (ypa Hgelis) rmsi beribiu tikjimu proto galiomis, Grio, Groio ir Tiesos vienovs principu, svarb vaidmen joje vaidino perimamumas, intelektualin tradicija. Todl ir sprendiant bties problem, visoje klasikinje filosofijoje nuo Platono iki Hgelio, nepaisant visos ms nagrint mstytoj pair vairovs, i esms buvo sutariama dl metafizikos problematikos ir bendriausi jos nagrinjimo metod. Vlesnje (vadinamojoje iuolaikinje") filosofijoje tokio sutarimo jau pasigendama.

d. Bties problema iuolaikinje filosofijoje

Bties problemos traktuot dabartinje, t. y. pohegelinje, filosofijoje galsime aptarti tik labai glaustai. Reikia ikart pasakyti, kad daugelis iuolaikini filosof tradicin metafizik, kurioje i problema buvo gvildenama, iri kritikai. Su pozityvistiniu poiriu metafizik susipainsime IV skyriuje, nagrindami mokslo ir metafizikos santykio bei sveikos klausim. O dabar pairkime, kaip ironikai savo veikale Anapus grio ir blogio" metafizik vertina vokiei filosofas Friedrich Nietzsch (Ny, 1844-1900), nors j pat vliau M. Heideggeris pavadins paskutiniuoju metafiziku". Kaip g a l t kakas atsirasti i savo prieybs? Pavyzdiui, tiesa i suklydimo? Arba tiesos valia i apgauls valios? Arba pasiaukojimas i savanaudikumo? Arba saulta iminiaus ira i godumo? Ne, tai nemanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turti kit, s a v o kilm. J nemanoma kildinti i io niekingo, nepastovaus, pilno pagund ir apgauls pasaulio, i ios iliuzij ir geiduli maiaties.

52

Prieingai, j altinis bties gelm, aminyb, neregimas Dievas, daiktas pats savaime": i a , o ne kur kitur slypi j pagrindas!" Toks samprotavimo bdas tipikas prietaras: i jo galima atpainti vis laik metafizikus. Toks vertinimas yra vis j logini procedr prielaida; remdamiesi iuo tikjimu", jie bando pasiekti inojim", kur galop ikilmingai paskelbia tiesa". [...] Visi jie dedasi prij prie savo ivad remdamiesi alta, gryna, dievikai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, bdami nenuovokesni ir siningesni, kalba apie inspiracij"). I tikrj filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto iankstin tez. atsitiktin mint, kvpim", abstrakiai suformuluot, igrynint slapt trokim; visi jie advokatai, tik nenori bti taip vadinami. Daniausiai jie tik gudriai gina tiesomis" vadinamus savo prietarus..."28 Nietzsches poiriu, btis tai ne atomai, idjos ar pasaulinis protas, o stichikas tapsmas, tiek mogui, tiek visai gyvajai gamtai bdingas siekimas tvirtinti save, galios valia", aprpianti ir instinkt, ir energij, ir aistr, ir netramdom nor valdyti ir viepatauti. Gyvenimo srautas, kurio pagrindas yra galios valia" (ar valia viepatauti"), o ne altos ir bejausms metafizik abstrakcijos, ir yra tikroji btis. Tokia bties samprata reikalauja, aiku, radikaliai pakeisti pirmosios filosofijos" orientacij, i metafizikos ji virsta gyvenimo filosofija, kurioje glaudiai susipina ir religins pranaysts, dedamos Zaratustros lpas (tai taip Zaratustra kalbjo-"), ir koncepcijos, kurias savo knygoje Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" pltojo vokiei filosofas Arthur Schopenhauer (openhaueris, 17881860), ir socialdarvinizmo idjos. Nietzsche (kaip ir dan filosofas S0ren Kierkegaard (Kirkegoras, 18131855)) keiia ir klasikinei filosofijai bding racional filosofavimo stili. Jo buvusio klasikins filologijos profesoriaus Bazelio universitete darbai, tai poezija proza, o kai kada ir tikra poezija. To negalima pasakyti apie kit pohegelin filosof, tolesnei filosofijos raidai padarius ne maesn tak negu Nietzsche , Edmund Husserl (Huserlis, 18591938). Getingeno ir Freiburgo filosofijos profesoriaus darbai daug akademikesni ir artimesni klasikinei, pirmiausia Descartes'o tradicijai. Jam labiau rpi ne mog neanti dinamika gyvenimo srov, o mokslo ini pagrindimo problema, jam, kaip buvusiam matematikui, XIX-XX a. sandroje prasidjusios mokslo krizs akivaizdoje atrodanti kur kas aktualesn. Uuot kalbjs apie bties pradus, Husserlis siekia atskleisti mokslo pradus. Jis mano, kad tokius pradus gali nustatyti tik filosofija, paversta tiksliu mokslu apie smons fenomenus fenomenologija. Siekiant tok moksl sukurti, btina apvalyti smon nuo vis psichologini, empirini apna, nuo prastini natralistini smons nuostat pa28

Nye F. Anapus P 319-322

grio

ir blogio//Ny F

Rinktiniai

ratai

V ,

1991

saulio atvilgiu, nuo polinkio nuolat k nors teigti. Tokio smons apvalymo, jos redukcijos rezultatas yra gryna smons struktra intencionalumas, nukreiptumas daikt. Grynoji smon, pasak Husserlio, - tai intencionali akt igyvenimas. Fenomenologijos tikslas yra grynosios smons sraut struktruojani, artikuliuojani esmi" atskleidimas. Tiesa, Husserlio esmi statusas gerokai skiriasi nuo Platono esmi statuso: Platono esms (idjos) yra tikrosios bties elementai, o Husserlio esms tra reikms, apie kuri real egzistavim nra pagrindo kalbti. Grynosios smons analizs problemos, gvildenamos Grynosios fenomenologijos ir fenomenologins filosofijos idjose" (1913), atrodo labai tolimos nuo Nietzsches gyvenimo filosofijos problem. Taiau iekodamas tvirt mokslo pagrind ir nuolat modifikuodamas savo filosofines pairas, Husserlis gal gale ikelia gyvenimo pasaulio" (Lebenswelt) idj ir suartja su gyvenimo filosofija. Vliau mokslo krizs veikim 29 Husserlis sieja su radikaliu filosof poskiu gyvenimo pasaulio akivaizdybi tyrimo link. Pasak Husserlio, gyvenimo pasaulis, kuris sutampa su mogikojo kasdienio patyrimo pasauliu, fenomenologui ikyla kaip universalus horizontas, kaip judrus, priklausantis nuo besikeiiani smons intencij, mokslinio, metodinio mstymo akt fonas. Todl moksl pagrindu reikia laikyti ne logik, o fenomenologin gyvenimo pasaulio struktr tyrim. I gyveninio filosofijos ir fenomenologijos iaugo viena rykiausi XX a. filosofijos srovi egzistencijos filosofija. Kalbant apie jos pirmtakus, greta Nietzsches, Husserlio ir Kierkegaardo, reikt paminti ir daug anksiau gyvenusius mstytojus XVII a. prancz filosof Blaise Pascal (Paskalis, 1623-1662) ir IV a. filosof ir teolog v. Augustin. ymiausi XX a. egzistencijos filosofijos atstovai tai vokiei mstytojai Martin Heidegger (Haidegeris, 18891976), Karl Jaspers (Jaspersas, 18831969) ir prancz filosofas Jean Paul Sartre (Sartras, 19051980). Tarp j pair yra enkli skirtum. Antai 1946 m. raytame laike Heideggeris ivis bando atsiriboti nuo to, 30 kas paprastai vadinama egzistencializmu . Vlesn Heideggerio filosofija ities gan savita, nors, ms manymu, ginyti jo ry su ankstyvuoju jo veikalu Btis ir laikas" (1927), laikytu egzistencializmo biblija, bt sunkoka. Egzistencijos filosofija modifikavo tradicin bties samprat ir pai bties problem. Taiau i pradi, matyt, verta priminti, kad dauguma metafizik siek atskleisti tikrj bties prigimt, manydami, kad j udavinys nustatyti aminus ir nekintamus daikt pradus, j esm. pasaul jie velg beaistriu vilgsniu, ^bdami sitikin, jog aistros, emocijos tik temdo mstytojo prot. mogikosios

egzistencijos ypatybi jie i esms netyrinjo: kalbdami apie bt, jie paprastai turjo galvoje objektyvi realyb. Dekartikasis poskis i situacij pakeit tik i dalies. Subjektyvistin naujj laik filosofijos orientacija pasireik daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu taku tapo subjektas. Bet subjekt' objektas domino daugiau negu jis pats, subjektas. Hgelio filosofijoje subjektas, regis, visikai smoningai siekia painti save. Taiau sutapatins subjekt su absoliuia idja, Hgelis perdm j suobjektyvino, pavert nuo individualaus mogaus nepriklausoma jga, kuriai individas norom nenorom turi paklusti. Pohegelinje filosofijoje vyksta radikalesnis, palyginti su dekartikuoju, poskis, kuris paprastai vadinamas antropologiniu; filosofo pradiniu taku tampa ne abstraktus subjektas, o individualus mogus, ir iam individui parpsta jo individuali btis. Nepagrsta bt teigti, kad i perorientacija apima vis naujausij filosofij, bet egzistencializme ji krinta akis. ios srovs filosofai iorin tikrov (ypa socialin) prieina individui ir suvokia j kaip grsm jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie iri juos supant pasaul ne altu tyrintojo vilgsnii jie j igyvena. mogikoji egzistencija ioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpin grandis, jungianti anapus mogaus esani transcendentin (lot. transcendere perengti) bt su kasdieniame gyvenime besikepurnjanio nuasmeninto mogaus pasauliu. Priklausomai nuo to, k nukreipta mogikoji egzistencija kasdienybs pasaul ar transcendentin bt, galima kalbti apie du skirtingus mogaus egzistavimo bdus netikrj ir tikrj. Netikrasis, neautentikas egzistencijos bdas reikia mogaus nuskendim daikt pasaulyje, kai kitus mones ir pat save mogus i esms traktuoja daiktikai, vertindamas mones kaip priemones savo praktiniams, pavyzdiui, materialiems, tikslams pasiekti. Toks egzistavimo bdas reikia mogaus susvetimjim, suvidutinjim, savojo A praradim, itirpim susiklosiusiose visuomens struktrose, savs sulyginim su empirinio pasaulio daiktais. Tikroji, autentika egzistencija- reikia orientacij transcendentin bt, esani u kasdienybs sferos rib. Tai bandymas atgauti kasdienybje prarast mogikj esm, savo vidin laisv, pakilti vir daikt pasaulio. Tai atsivrimas jauiai, kurios sargu, pasak Heideggerio, mogus paauktas bti. mogus atsiveria biai, patirdamas baim, virpul, siaub, skausm, kani, nevilt, atsidrs mirties akivaizdoje. Toki igyvenim, kuriems egzistencijos filosofai teikia ne psichologin, o metafizin prasm, metu mogus praregi, jam atsiveria bties bedugn, tai sukreia j ir padeda isivaduoti i vis labiau gramzdinanio j kasdieni nereikming rpesi lino. Neautentik bt, nuskendim daikt pasaulyje beveik visi egzistencijos filosofai traktuoja panaiai. Kiek labiau skiriasi j autentikos egzistencijos samprata. Transcendentin bt, kuri turi orien55

tuotis autentikas, savojo A neprarads mogus, Jaspersas tapatina su Dievu. Dievas yra btis, knai visikai atsiduodamas pradedu autentikai egzistuoti. Kad ir kam atsiduoiau pasaulyje, netgi aukodamas savo gyvybe, visa padeda man prisilytti Dievo; nuolat esu pavaldus Dievo valiai, nuolat ibandomas. Atsiduodamas aklai, mogus nemstydamas tarnauja jgai, kuri ikyla vir jo kaip brutalus faktas ir tamsi stichija; nekeldamas klausim, neregdamas ir nemstydamas, jis veikiausiai tarnauja tonui". Atsiduodant pasauliui, kuris yra btina atsidavimo Dievui slyga, prabunda autentikoji savastis, kartu siaknijanti tame, kam ji atsiduoda. Taiau jeigu visa empirin btis susilieja su tikrove, eima, tauta, profesija, valstybe, t. y. su pasauliu, ir jeigu pasaulis praranda prasme, tada neviltis nieko akivaizdoje gali bti veikta tik kiekvienai konkreiai pasaulio apraikai prieprieinus ryting savitaig, besiremiani Dievu ir esania akis ak su Dievo btimi. Tik atsiduodama Dievui, o ne pasauliui, savastis atranda save ir, pasinerdama laisv, sitvirtina pasaulyje"31. Nereligins egzistencijos filosofijos pakraipos alininkai autentik mogikj egzistencij supranta tiesiog kaip mogikj laisv, prieinam sudaiktintam pasauliui, kuriame viepatauja btinumas. Laisvas mogus privalo pripainti ir kit moni laisv, suvokti, jog kaip asmenyb jis -nra supaniotas determi nacijos ryiais, viepataujaniais daikt pasaulyje. Ties sakant, mogus, pasak Sartre'o, yra pasmerktas laisvei" jis gali jos atsisakyti tik nustodamas bti autentiku mogumi, paiu savimi, asmenybe. Autentikai egzistuojantis mogus yra laisvas ir atviras, nes jis nuolat kuria pats save, priimdamas sprendimus, u kuriuos atsakingas tik pats, tos atsakomybs jis negali suversti nei visuomenei, nei istorijai, nei kam kitam. Heideggeris, iekodamas bties tiesos", teigia, jog siekdamas veikti netikrj egzistavimo bd, mogus turi grti prie istorijoje nerealizuot galimybi, prie ikisokratins Graikijos kultros. Toks grimas galimas, nes umirta" btis dar gyva kalboje, kuri yra tikrieji bties namai". Si 'atskleidianti bties ties" kalba gyva vis pirma poet kriniuose, ir todl vlyvuoju krybos periodu Heideggeris daug dmesio skiria F. Holderlino, R. M. Rilks ir kit poet krybai, kurioje es tiesos apie bt daugiau negu visoje tradicinje metafizikoje. Kalba, ypa meno kalba, yra tas bties prieglobstis, kuriame mogus gal gale pasijunta saugus ir ramus. Kalba, sako Heideggeris, vis dar slepia nuo ms savo esm kad ji yra bties tiesos namai. [...] Taiau, jeigu mogus privalo dar syk priartti prie bties, i pradi jis turi imokti egzistuoti tame, kas neisakoma. Jis turi tuo pat metu painti tiek vieo gyvenimo viliones, tiek privaios egzistencijos bejgikum. Prie praddamas kalbti, mogus vl turi
3lJaspersas
56

K Filosofijos vadas V , 1989 P 101-102

leistis ukalbinamas paios bties rizikuodamas, kad, taip ukalbintas, jis pats gali pasakyti labai nedaug ir tik protarpiais. Tik taip odiui bus grinta jo esmingoji vert, o mogui gyvenimo prie32 globstis bties tiesoje" . mogus gyvena kalbos kaip bties nam prieglobstyje, o mstytojai ir poetai yra, pasak Heideggerio, bties atvert subrandinantys io prieglobsio sargai. Isisakydami jie duoda biai kalb ir isaugo bt kalboje. Taigi viena tradicins bties problemos transformacijos XX a. filosofijoje linija yra aiki, uuot nagrinjus daikt pradus, gvildenti paios mogikosios bties prasm, mogaus santyk su btimi. Antra linija, kaip ir pirmoji, kyla i tradicins metafizikos kritikos, turi i dalies tas paias itakas (vis pirma Husserl), bet veda visai kit pus. Bties teorij filosofai, judj ia kryptimi, ir vis pirma Wittgensteinas, supranta kaip login ontologij, siekiani XIX a. antrojoje pusje ir XX a. itobulintomis logikos priemonmis nustatyti login daiktikosios bties struktr. Kadaise buvo manoma, kad logikos dsniai yra bendriausi bties dsniai (tokios nuomons laiksi i esms dar Hgelis, nors jo logikos samprata labai skyrsi tiek nuo aristotelikos, tiek nuo iuolaikins). XX a. logika imta laikyti mokslu apie leistinus samprotavimo bdus, j pradta traktuoti kaip kalbos analizs priemon. Ir btent i kalbos logins struktros savo Loginiame filosofiniame traktate" (1921) Wittgensteinas bando ivesti pasaulio login struktr. Heideggeris vadino kalb bties namais", o Wittgensteinui kalba buvo veikiau bties veidrodis, kuriame atsispindi pasaul sudarani fakt santykiai. Pagrindines savo logins ontologijos tezes Wittgensteinas idsto jau paioje Traktato" pradioje: , 1. Pasaulis yra viskas, kas yra faktas. 1.1. Pasaulis yra fakt, o ne daikt visuma. 33 1.11. Pasaul apibria faktai ir tai, jog tai yra visi faktai" . Visas Traktatas" yra skirtas i tezi pltotei remiantis mintimi, kad teiginiai yra fakt vaizdai ir kad fakt struktr atitinka juos vaizduojani teigini login struktra, t. y. loginiai termin santykiai. Kitaip tariant, kalbos (tiksliau, loginiu poiriu idealios kalbos) struktr Wittgensteinas projektuoja pasaul, remdamasis prielaida, kad kalbos ribos yra ir pasaulio ribos. Descartes'as pasakyt, kad tai, ko negalima rodyti, neegzistuoja. Wittgensteino poiriu, neegzistuoja tai, ko negalima aikiai ireikti. O ireikti aikiai, vadinasi, ireikti tokiais teiginiais, kuriuos galima iskaidyti paprasiausius, atomarinius teiginius, sudarytus tik i tikrini vard ir predikat (poymi). i elementari teigini vaizduojami faktai, kitaip tariant, atomariniai faktai, yra, pasak Witt-

^Heidegeris M. Apie humanizm//Grio kontrai. V., 1989. P. 228. 33Wittgenstcin L. Tractatus Logico-Philosophicus. London, 1922. T. 1.

gensteino, vienintel ontologin realyb visa kita tra t i k t o k i fakt konstrukcijos. Wittgensteino Loginiame filosofiniame traktate" idstytas pairas inspiravo B. Russello tyrinjimai logikos ir matematikos filosofijos srityse, nors vliau pats Russellas pripaino Wittgensteino intelektualin pranaum. XX a^ pradioje j abiej pltota filosofija vadinama loginiu atomizmu. Si filosofija, kurios abu mstytojai vliau atsisak, dav pradi labai svarbiai XX a. filosofijos krypiai analitinei filosofijai, apimaniai ir login atomizm, ir login empirizma, ir vadinamj lingvistin filosofija, kurios pagrindu tapo Wittgensteino vlyvosios filosofins idjos, idstytos jau po jo mirties ileistuose Filosofiniuose tyrinjimuose" (1953). Taiau ie tyrinjimai ved ne nauj logins ontologijos idj link, o nauj poir j kalb ir jos funkcijas. iam naujam poiriui bdinga tai, jog kalb irima ne kaip pasaulio veidrod, o kaip moni bendravimo, komunikacijos instrument. Evoliucionuojant analitinei filosofijai, ji i logins ontologijos ir ja paremtos mokslo filosofijos virto vis pirma kalbos filosofija. ios krypties filosofai daugiausia dmesio skyr problemoms, kuri, - kad ir domi ir svarbi, - mes ia nenagrinsime: jos, grietai kalbant, nra ontologins.

58

III. Determinizmo problema

1. Chaosas ir kosmosas
Determinizmo problem labai glaustai galima suformuluoti taip: ar egzistuoja grieta, nekintama ir visuotin pasaulio reikini tvarka ir. jeigu taip, tai koks tos tvarkos pobdis? Gvildenant i problem, kyla daug domi klausim: ar pasaulio tvarka yra protinga ir tikslinga, ar ne? ar ji beslygikai btina, ar ne? Pradin pasaulio bsen mitas apibdina kaip chaos. Graik mitologijoje chaosas traktuojamas kaip tamsi, iojjanti bedugn, kokybikai nediferencijuota (nesuskaldyta) btis, vairi prad ir daikt, neatskirt vienas nuo kito, samplaika. Ilgainiui i chaoso atsiranda absoliuti jo prieyb kosmosas. Jam bdinga apibrta daikt ir reikini tvarka, darna ir grois. Kosmoso atsiradimo i chaoso prieastis vairi taut mitai aikina skirtingai, bet pati kosmoso ir chaoso priepriea mitologinei smonei labai bdinga. Kalbdami apie pasaulio tvark, dabar daniausiai turime galvoje gamtos tvark. Ji mums atrodo grietesn ir pastovesn u socialin, visuomens tvark. Filosofijos istorijoje netrko mstytoj, tikinusi, kad gamtos tvarka tvirta ir nekintama, ir tuo pat metu ginijusi, kad egzistuoja visuomens dsniai. Todl daug kam atrodo, kad gamtos tvarkos idja yra pamatin, pirmin, o visuomens tvarkos ivestin, antrin. Taiau irint istorikai, pradinis takas buvo ne tiek gamtos, kiek socialin tvarka. Tai, k mes, lietuviai, vadiname dsniu pastoviu, reguliariu sryiu tarp reikini, i pradi buvo suprantama kaip norma, reguliuojanti moni santykius, norma, tapatinama su dorovs principu arba valstybje galiojaniu statymu. Dabartinje lietuvi kalboje (gamtos) dsnis yra aikiai skiriamas nuo (valstybje galiojanio) statymo. Bet is skyrimas ms kalboje atsirado tik XX a. Dsnio termin lietuvi kalb ved berods prof. Zigmas emaitis, siekdamas atskirti gamtos tvark nuo socialins tvarkos. Anksiau lietuvi autoriai ra apie gamtos statymus", o kitose, senesnes rato ir mokslins terminijos tradicijas turiniose kalbose tiek socialin, tiek gamtos tvarka nusakoma vienu ir tuo paiu odiu: law - anglikai, Gesetz vokikai, prawo - lenkikai. Si aplinkyb liudija, kad kadaise gamtos ir visuomens tvarkos prieprieos nebta. Kadangi statymai grietai ir tiksliai formulavo valdovo ar tautos vali ir buvo vieai skelbiami, tai statymo idja senovs mogui buvo aikesn negu gamtos reikini reguliarumo idja. inoma, gamtos reikini pastoviu sryiu mons rmsi vis laik, taip pat ir iki valstybs bei statym atsiradimo, bet to aikiai nepakako bendrai tvarkos idjai suformuluoti. mogus i pradi turjo tapti statym vykdytoju, kad galt prieiti ivados, kad

59

ne tik jis, bet ir visas pasaulis turi paklusti tam tikroms normoms, statymams arba dsniams. Kadangi pasaulio tvarkos idjos pagrindas buvo teiss normomis, statymais nustatyta socialinio gyvenimo tvarka, tai natralu, kad pasaulio tvarka taip pat buvo siejama su teisingumu. Graikikas odis kosmos (kosmosas arba kosmas) reikia ne tik (sutvarkyt) Visat, bet ir valstybin santvark. Todl kai pirmieji graik filosofai pradjo nagrinti dsnio (statymo) svok, jie siejo j su svoka dike, reikiania paprot, teis, teisingum, teismo proces, bausm. Antai Anaksimandras sako, kad daiktai, paeid nustatyt tvark, baudiami u neteisingum". Kalbdami apie kosmos, graik filosofai neabejojo tuo, kad pasaulis yra dsningas, kad jame egzistuoja tam tikra tvarka. Bet jiems reikjo t tvark aikiau apibrti, atskirti kosmoso tvarkos svok nuo paties kosmoso svokos ir nustatyti tos tvarkos prigimt. Kosmins tvarkos svok reikjo demitologizuoti. Mitologinis erinij, baudiani u statym paeidim kerto deivi (su besiraitaniomis ant galv gyvatmis, su fakelais ir rimbais rankose), vaizdis filosof nebepatenkino. Abstrakt pobd pasaulio dsningumo idjai pirmieji suteik, matyt, pitagorininkai. Dsningum jie siejo su grieta matematine tvarka, kuriai paklsta visa, kas egzistuoja. Ta tvarka tai skaii santykiais ireikiamos proporcijos, lemianios pasaulio harmonij ir gro. Bet aikiau kosmoso tvarkos svok nuo kosmoso svokos atskyr Heraklitas. Pirmajai nusakyti jis pradjo vartoti od Jogos, iki tol vartot pasakojimo, kalbos, odio, proto prasme. Heraklito Jogos filosofijos istorik interpretuojamas vairiai, bet daugelis tyrintoj sutaria, kad tai protingas pradas, persmelkiantis vis bt, visuotinis ir aminas bties dsnis, kuriam paklsta ir gamta, ir mogus. Heraklito Jogos apima ir Anaksimandro teisingum, ir pitagorinink harmonij. Jonijos ir Didiosios Graikijos filosofams pltojant pasaulio dsningumo samprat, dar nebuvo aikiai formuluojamas klausimas, kuris vlesniais laikais tapo bene svarbiausiu gvildenant determinizmo problem, ar ta tvarka yra tikslinga, ar ne?

2. Finalizmas ir kauzalizmas
I pirmo vilgsnio atrodo (ar bent jau daug kam atrod), kad pasaulyje viskas turi savo tiksl. Diena reikalinga mogaus darbui, naktis poilsiui; vanduo trokuliui, o maistas alkiui numaldyti. Pauktis turi sparnus, kad galt skraidyti, o uvis iaunas, kad galt kvpuoti vandenyje. Tikslingos pasaulio tvarkos samprata tiesiogiai siejasi su poiriu, kad ta tvarka yra teisinga, harmoninga ir protinga, bdingu ms mintiems pirmiesiems graik filosofams. Juk toks poiris reikia, kad pasaulis yra sutvarkytas i esms tobulai. Taigi jis tarnauja tam tikram tikslui, nes prieingu atveju jo
60

tobulumo but nemanoma paaikinti. Ypa glaudiai siej"-si tikslia gumas ir protingumas. Betikslei veiklai protas nereikalingas. O jeigu. protas yra, kaip man Heraklitas, kosmin jga, tai, aiku, ko^mo&ac yra sutvarkytas tikslingai. Dl mint prieasi reikini aikinimas nurodant j tikslui, yra visikai natralus. Toks aikinimas vadinamas finalistiniu (lot. finu riba, galas, tikslas), arba teleologiniu (graik. telos - galas, tiks. las), o poiris, kad visi pasaulio reikiniai ir jis pats yra tikslingi, finalizmu, arba teleologizmu. Pirm kart finalizmui prieing poir formuluoja, regis, Demokritas. Tok poir galima vadinti kauzalizmu (lot. causa prieastis). Kauzalizmo alinink poiriu, visi reikiniai turi savo prieastis; paaikinti pasaul tai nurodyti reikini prieastis. Demokritas sitikins, kad i atom sudarytame pasaulyje visi reikiniai yra btini. Kaip ir Leukipas, jis teig, jog n vienas daiktas neatsiranda be prieasties, o visada atsiranda remiantis kokiu nors pagrindu ir dl btinumo" 1 . Btinum jis supranta mechanistikai kaip materijos pasiprieinim, judjim ir smg". Kartais btinum Demokritas apibdina kaip skur", kuris yra visa ko atsiradimo prieastis. Btinumas, pasak Demokrito, veikia pasaulyje i pat pradi. Jis yra visaapimantis ir todl atsitiktini, t. y. neturini prieasi, reikini nra. Konstatavs, kad visi reikiniai pasaulyje btini, Demqkritas daro toki ivad: mons isigalvojo atsitiktinumo stab, kad galt juo pasinaudoti savo nevalgumui paslpti. Pripains, kad vis pasaulio reikini pagrindas yra dsningas atom judjimas, Demokritas eina istorij kaip mechanicizmo pradininkas. Pagrindiniai mechanicizmo principai yra tokie: 1. Pasaulis yra mechanini daleli (pavyzdiui, atom) visuma. 2. Visi pakitimai pasaulyje paaikinami mechanini daleli judjimu. 3. Mechanins dalels juda dl tani tikr prieasi, ir j judjimas yra dsningas ir btinas. Taip irint pasaul, jis suvokiamas i esms kaip didelis ir sudtingas mechanizmas. Mechanistin pasaulio samprata buvo labai populiari ir naujaisiais laikais, ypa XVil ir XVIII a. Kadangi geriausiai inomas sudtingas mechanizmas tuo metu buvo mechaninis laikrodis, tai btent su juo daugelis filosof ir lygino pasaul. Mechanistiniu poiriu, pasaulyje viepatauja btinumas. Bet ar galima, remiant it. mechanistinmis pozicijomis, teigti, kad pats pasaulis yra btinas? Atsakymas klausim priklauso nuo to, kaip suprantamas atsitiktinumas. Jei atsitiktinumas tapatinamas su prieasi nebuvimu, tai klausim kol kas neatsakyta, neaiku, k bt galima laikyti pasaulio prieastimi? Turbt tik Diev, bet mechanistini pair alininkai danai buvo link abejoti jo egzistavimu.

; [ j , l j j ' '

Taiau yra ir antras atsitiktinumo aikinimo bdas. Atsitiktina galima laikyti visa tai, kas nra tikslinga. Kasdienje kalboje od daniausiai vartojame btent ia prasme. Tai tai, ia antrja pras( me Demokrito pasaulis (kuriame, priminsime, viepatauja btinumas) yra atsitiktinis jis netarnauja jokiam tikslui. Gamta, nesiekdama jokio tikslo, nra protinga, ji veikia aklai. Tai turint galvoje, danai kalbama apie akl btinum, bding gamtai. inoma, mogus kelia sau tikslus ir jais vadovaujasi. Taiau gamtoje, mechanistiniu poiriu, jokio tikslingumo nra. Taigi nesunku padaryti ivad, kad egzistuoja glaudus mechanicizmo ir kauzalizmo ryys. Finalizmas, prieingai, siejasi su organicizrnu, t. y. poiriu, kad pasaulis yra panaus organizm. Kiekvien organizm sudaro jo dalys organai, turintys savit sandar ir atliekantys apibrtas funkcijas, btinas reikiamam visumos funkcionavimui. Nagrinjant organizmo dalis, visikai natralu klausti: kokia io organo paskirtis, kam jis reikalingas? Gan paprasta tok poir pritaikyti visuomenei, kurioje skirtingos socialins grups, staigos ar draugijos taip pat atlieka apibrtas funkcijas ir tarnauja tam tikram tikslui. Valstybje veikia valdios ir valdymo organai, funkcionuoja vairios organizacijos. Pakanka sigilinti iskirt odi kilm, kad suprastume, jog poiris visuomen kaip organizm turjo kadaise bti labai populiarus. Daug kam yra akivaizdu, kad visuomen, kaip ir j sudarantys mons, siekia ar bent jau turi siekti tam tikr tiksl. Tiesa, aikinant tuos tikslus, vairi mstytoj nuomons skyrsi. Vieni man, kad svarbiausias bendro moni gyvenimo tikslas yra socialin harmonija, kiti materialin gerov, treti mogaus dvasinis tobulumas ar sielos igelbjimas. Bet ginijantis dl visuomens tiksl paprastai buvo remiamasi prielaida, kad visuomen tok tiksl turi, tik ne visi mons j ino. Pripainus, kad organai, organizmai ir visuomen veikia tikslingai, nesunku padaryti ivad, kad ir visas pasaulis yra tikslingas. Antikoje rykiausi finalizmo alininkai yra Platonas ir Aristotelis. Pastarojo koncepcija labiau ipltota. Aikindamas bties prigimt, Aristotelis iskyr 4 svarbiausius pradus: 1) materij bt, dar negavusi apibrto pavidalo; 2) form daikto esm, kuri nusako bendra daikto svoka; 3) judjimo prieast; 4) tiksl, kurio siekiant judama. Antai statomo namo materija yra akmuo ar medis; forma namo esm ar svoka; judjimo (arba veikianioji) prieastis architekto ir statybininko veikla, o tikslas - namo paskirtis. Aristotelis kelia klausim: kuris i t prad yra pats svarbiausias? Materija, pasak Aristotelio, yra pasyvi, ji tra formos realizacijos daiktuose galimyb. Judjimo arba veikianioji prieastis priklauso nuo tikslo. Taigi svarbiausias pradas yra tikslas, kur galima suvesti form, jei j suprasime kaip tikslingai veikiani jg. Aristotelio nuomone, visi pasaulyje vykstantys procesai yra tikslingi. Antai augalai ir gyvnai augdami siekia gyti apibrt form, t. y. tam tikrai riai bdingas savybes. Tikslingumas bdingas ir negyvosios gamtos reikiniams. Pavyzdiui, sunks knai krenta e62

myn, o lengvi kyla auktyn todl, kad visi knai siekia uimti natrali, jiems skilt viet. Pasak Aristotelio, materijos pasyvumas lemia ir viso materialaus, fizinio pasaulio inertikum. Jam judjimas nra vidujai bdingas. Aristotelio poiriu (jo buvo laikomasi iki Galilei), judjimui palaikyti btina jga. Todl j paaikinti galima tik remiantis tuo, kad egzistuoja pirmasis judintojas", Dievas. Kaip vis form forma, vainikuojanti hierarchikai sutvarkyt pasaul, Dievas yra galutinis pasaulio tikslas. Kaip pirmasis judintojas" jis garantuoja, kad is tikslas bus pasiektas. Minjome, kad finalizmas remiasi pasaulio darnos idja. i idj pltojo pitagorininkai, ji vaidina svarb vaidmen ir Aristotelio filosofijoje. Poiris kosmos kaip harmoning, tobulai hierarchikai sutvarkyt struktr, kurioje visos bties formos uima joms skirt viet ir atlieka nustatytas funkcijas, neivengiamai numato pasaulio tvarkos tikslingum. Antikoje toks poiris kosmos aikiai vyravo. Kauzalizmo ir mechanicizmo alinink, toki kaip Demokritas ar Epikras, buvo nedaug. Viduramiais, sigaljus krikionybei, finalistin harmoningai sutvarkyto pasaulio samprata ivis gavo akivaizdios, visiems privalomos tiesos pobd.

3. Kosmoso sugriovimas"
Kosmoso tvarkos samprata labai pakito tik naujaisiais laikais, ir t permain lm vis pirma aristotelikosios fizikos ir kosmologijos pakeitimas galiljikja ir niutonikja gamtotyra. Vienas ii svarbiausi XVII a. mokslins revoliucijos padarini buvo ne tik matematizuotos eksperimentins gamtotyros sukrimas, bet ir tradicinio hierarchinio kosmoso vaizdinio sugriovimas. Ties sakant, vaizdin pradjo griauti jau Kopernikas. Kopernikui, pakeitusiam geocentrin Ptolemjaus sistem heliocentrine, mogus jau nra pasaulio centras, nes centrin padt Visatoje uima ne mogaus gyvenama em, o Saul. Drauge ir mog supantis pasaulis praranda gerai sutvarkyto, stabilaus ir darnaus kosmoso pobd. Kopernikas ipl" em i jos natralios vietos" ir svied" dang, tuo paeisdamas bene svarbiausi aristotelikj kosmoso tvarkos princip ems ir dangaus prieprie, be kurios nemanoma sivaizduoti viduramiko pasaulvaizdio. Kopernikikajame pasaulyje prarado savo prasm tokios svarbios aristotelikosios fizikos svokos kaip auktyn" ir emyn", jame neliko iskirt, natrali kn judjimo krypi. O Galilei suformulavus inercijos princip, galinant atsisakyti pirmojo judintojo, bei Newtonui nustaius, kad dangaus ir ems knai juda pagal tuos paius dsnius, hierarchikai sutvarkyto kosmoso samprata visikai prarado savo tikinamum. Vaizdiai kalbant, toks kosmosas, kok j kr antika ir viduramiai, sugriuvo. Sugriuvus kosmosui", pakito pati pasaulio tvarkos svokos prasm. Antikoje ir viduramiais aikinant pasaulio tvark buvo siekia-

63

ma nustatyti bties formas, aminus tipus, esmines daikt savybes ir j viet hierarchinje pasaulio sistemoje. Remiantis prielaida, kad harmoningame pasaulyje mogus turi bti Visatos atvaizdas, daug pastang buvo dedama bandant nustatyti tiksl atitikim tarp mikrokosmo", t. y. mogaus, ir makrokosmo", t. y. Visatos. Taigi antikos ir vidurami mstytojai, aikindami pasaulio tvark, svarbiausiu savo udaviniu laiko daikt esmi ar form tyrim, j klasifikavim, subordinacijos santyki nustatym. Tuo metu tokia tyrimo nuostata buvo visai natrali klasifikacinis periodas yra .btinas praktikai kiekvieno mokslo raidos tarpsnis. Bet tas potraukis klasifikuoti ir tipologizuoti kilo ne vien i pasaulio nepakankamo painimo, ukertanio keli sudtingesni problem klimui, bet ir i vyraujanios pasaulio sampratos. Glaustai j galima bt apibdinti kaip statin. Pirmieji graik filosofai, ypa Heraklitas, pasaul suprato kaip nuolatin kitimo proces, kuriame grumiasi prieingi vienas kitam pradai. J pasaulis buvo neapibrtas ir takus. Bet jau pitagorininkai siek veikti ankstesnio pasaulio vaizdo nestabilum. J pasaulyje sivyravo grietos geometrins formos, tiksls matematiniai santykiai, darna ir harmonija. Eljieiai btyje ivis nevelg jokio dalijimosi ir judjimo galimybs, j btis absoliuiai nedaloma ir nejudri. Nekintami yra ir Demokrito atomai, ir Platono idjos. Regimybs pasaulyje vyksta nuolatins permainos, bet realybs pasaulyje, kuris vien tik ir gali dominti filosof, permain nra. Tiesa, Aristotelis, atsisaks prieinti realyb ir regimyb, kn judjimo tyrim laik svarbiu filosofo udaviniu. Bet, jo nuomone, emje knai juda tik tol, kol pasiekia savo natrali viet. Todl bent jau emikajame pasaulyje judjimas tra laikinas, o natrali kno bsena yra ramyb* inoma, dangaus viesuliai juda nuolat, bet jie juda absoliuiai nekintamomis tobulomis apskritiminmis orbitomis. Kiekvieno viesulio judjimo kelias i anksto nustatytas ir i jo nemanoma iklysti. Taigi aristotelikoji pasaulio samprata, kuria rmsi ir viduramiai, tai pastovaus, stabilaus pasaulio samprata. Pasaulio tvark nusakantys dsniai suprantami vis pirma kaip pasaulio srangos principai. Po Koperniko, Galilei ir Newtono atradim pradjus irti hierarchikai sutvarkyto, stabilaus kosmoso vaizdiniui, keiiasi tiek paties pasaulio, tiek jo tvark nustatani dsni samprata. Baigtinis, udaras kosmosas virsta begaline, atvira visata, kurioje knai, neturintys savo pastovios natralios vietos, juda vairi (pirmiausia gravitacijos) jg veikiami ir i inercijos. Nra joki iskirt, ypating, knams natraliai bding judjimo krypi. Todl sivyrauja poiris, kad, norint teorikai aprayti ir paaikinti pasaul, reikia nurodyti ne kn natrali viet, o j judjimo dsnius. Ir ireikti juos kiekybikai, nustatant judjimo dsni matematin pavidal. Dsniai imami suprasti ne kaip kokybiniai srangos, o kaip kiekybiniai judjimo principai.

' 64

Mechanikai ir jos atradimais grindiamai technikai pltojantis ir gyjant vis didesn reikm organicizmo pozicijos nuo XVII a. silpsta. Organicizmo poiriu, pasaulis yra kokybikai diferencijuotas, nes skirtingos jo dalys atlieka skirtingas funkcijas. Bet vis labiau naujaisiais laikais sigalintis mechanicizmas i esms neigia kokybin pasaulio vairov. Jei pasaulis yra mechanin sistema, judanti pagal Newtono nustatytus dsnius, tai tenka padaryti ivad, kad kokybikai jis i esms vienalytis. Newtono mechanikos poiriu, kokios nors mechanins sistemos apraymas tai jos bvio j sudarani daliv koordinai, masi ir (momentini) judjimo greii nurodymas. inant t sistem veikianias jgas, galima apskaiiuoti, kaip su laiku keisis tos sistemos bvis. Todl naujaisiais laikais pasaulio tvarka vis daniau imama sieti su kitimo svoka: i tvarka laikoma inoma, kai gebama nurodyti, kaip kinta pasaulio bvis. Aikinant judjim, ypa negyvojoje gamtoje, paprastai buvo remiamasi kauzalizmo doktrina. Galilei ir kitus fizikus domino tik veikianios prieastys, o ne tikslai, ir jie buvo sitikin, kad mokslinio aikinimo tikslams kauzalinio, prieastinio reikini ryio nustatymo visikai pakanka. Tiesa, daugelis tyrintoj, tarp j ir Newtonas, rmsi prielaida, kad pasaulis buvo sukurtas, bet jie tvirtai tikjo, jog sukrs pasaul ir nustats btin prieastin jo reikini tvark, Dievas jo (ar bent jau gamtos) reikalus daugiau nesikia. Tiesa, tai nereik, kad finalizmo alinink ivis nebeliko. Bene ymiausias finalizmo alininkas XVIII a. buvo vokiei filosofas Christian Wolff (Volfas, 1679-1754). Jis buvo tikras, kad pagrindinis pasaulio tikslas yra Dievo didybs apreikimas, taigi Dievas nusprend sukurti pasaul tam, kad mogus i pasaulio galt painti Dievo tobulum"2. Logikai pltodamas i tez, Wolffas daro ivad, kad gamtos vykiuose nra jokio neivengiamo btinumo, nes visi daiktai yra tarpusavyje susij laisvu Dievo sprendimu"3. Wolffas pabria, kad daikt ryys paaikinamas tiksl ryiu: kiekvienas tikslas yra priemon kitam tikslui pasiekti. Kauzalizmo alininkai XVIII a. Holbachas, d'Alembertas (Dalamberas) ir kiti labai mgo kalbti apie prieasi grandines (kiekviena prieastis turi savo prieast, i savo ir t. t.), o finalizmo alininkas Wolffas pakeit jas tiksl grandinmis. Kadangi tas grandines Dievas tiesia visikai laisvai, tai pasaulis, pasak Wolffo, yra Dievikosios valios laisvs veidrodis. Ne visi finalizmo alininkai taip danai kaip Wolffas minjo Dievo vard. Taiau visikai be jo isiversti jiems buvo sunku, nes bt buv keblu paaikinti, kas nustato daikt ir reikini arba viso pasaulio tiksl.

2 Volfas K. Protingos mintys apie gamtos daikt tikslus//Filosofijos istorijos chrestomatija: Naujieji amiai. V., 1987. T. 1. P. 55. 3Ten pat. P. 62-63.

Finalizmo ry su religine pasaulio samprata jo alininkai laik, aiku, ne trkumu, o privalumu. Kritikuodami kauzalizm, jie pabrdavo, kad, neigdamas pasaulio tikslingum, jis padaro pasaul ne tik betiksl, bet ir beprasm. Be prasms tokiu atveju tampa ir pat mogikoji egzistencija/ Sis argumentas kauzalizmo alininkams vis dlto neatrod tikinamas. J nuomone, pasaulio tvarkos ir gyvenimo prasms klausimai toli grau nesutampa. Poiris pasaul kaip natrali prieastini ryi siejam gamtos sistem po Newtono atradim gerokai sutvirtjo, ir Wolffas nesugebjo jo sugriauti. Demokritas galjo tik teigti, kad visi reikiniai turi savo prieastis ir yra btini, bet negaljo tiksliau nurodyti btin gamtos reikini ryi, o po Newtono darb pagrindini gamtos reikini ryi pobdis pasidar aikus. Naujaisiais laikais, remiantis mechanikos laimjimais, auktu jos prestiu, mechanikos svokos buvo pradtos taikyti fizikoje, chemijoje, biologijoje. Jomis remiantis buvo siekiama aikinti netgi psichinius ir socialinius reikinius. Pradjo sigalti poiris, kad, norint mokslikai paaikinti kok nors dalyk, btina sukurti mechanin jo model, demonstruojant, koki mechanini jg veikla sukelia tiriam reikin.

4. Determinizmas ir indeterminizmas
Remdamiesi Newtono ipltota mechanistine pasaulio samprata, kauzalizmo alininkai galjo suformuluoti savo koncepcij grieiau negu anksiau, neapsiribodami vien paprasta teze, kad visi reikiniai turi savo prieastis. Isamiausiai ir aikiausiai tai padar prancz astronomas, fizikas ir matematikas Pierre Simon de Laplace (Laplasas, 1748-1827). Visi reikiniai, net tie, kurie dl savo nereikmingumo tarsi nepriklauso nuo didij gamtos dsni, yra neivengiamas i dsni padarinys [...]. Neinant j ryi su visa pasaulio sistema, jie buvo aikinami tikslingumu arba atsitiktinumu priklausomai nuo to, ar kartojasi reguliariai, ar ne; bet tos tariamosios prieastys, pleiantis ms inioms, pamau atmetamos ir visikai inyksta akivaizdoje blaivios filosofijos, kuri laiko jas tik tikrj prieasi neinojimo iraika. [...] Mes turime esam Visatos bv laikyti ankstesnio bvio padariniu ir vlesnio prieastimi. Intelektas, kuris tam tikru laiko momentu inot visas jgas, veikianias gamtoje, ir vis jos sudtini dali padt, kuris, be to, bt toks galingas, kad ianalizuot iuos duomenis, aprpt viena formule tiek didiausi Visatos kn, tiek lengviausi atom judjim nelikt nieko, kas bt jam neaiku ir netikra, jis numatyt ir ateit, ir praeit"4.
^Lap/ace P. S. Philosophischer Versuch uber die Wahrscheinlichkeit. Leipzig, 1932. S. 1-3.
66

is k tik idstytas poiris jo filosofijos istorij Laplace'o determinizmo pavadinimu. Paia plaiausia prasme determinizmas tai poiris, kad visi pasaulio reikiniai paklsta aikiai tvarkai, yra dsningi (lot. determinaie apibrti, nusprsti). ia reikia pabrti, kad gana danai determinizmo koncepcija suprantama siauriau, tapatinant j su kauzalizmu. Taiau, interpretuojant determinizmo svok plaiau, ji apima ir kauzalizm, ir finalizm: tiek prieastys, tiek tikslai gali lemti, slygoti, t. y. determinuoti reikinius. Taip plaiai suprantant determinizm, ginas tarp kauzalizmo, ir finalizmo alinink laikytinas skirting determinizmo pakraip atstov ginu - ne tik Laplace'as, bet ir Wolffas gali bti traktuojami kaip deterministai. domu paymti, kad mechanikos laimjimai privert ir Wolff sutikti su tuo, kad pasaulis yra maina. Taiau, jo nuomone, nuostabus tos mainos tobulumas gali bti paaikintas tik Dievo galia ir gerumu. Todl, pasak Wolffo, nors gamta ir gali bti aikinama mechanikai, bet toks aikinimas yra nepilnas, nordami suprasti, kodl pasaulis yra toks tobulas, turime apeliuoti Diev kaip pasaulio Krj ir galutin tiksl. Wolffo poiriu, pasaulio mainos veikla yra tikslinga, ' juk ir mons kuria mainas siekdami tam tikr tiksl. Laplace'o poiris labai skiriasi nuo Wolffo. Pirmasis, skirtingai nuo antrojo, mano ins ne tik kaip juda Sauls sistemos planetos, bet ir tai, kaip i kosmini dulki natraliai atsirado pati Sauls sistema. Pastarj hipotez ikl jau Kantas, o Laplace'as j ipltojo. Gamtos sistem Laplace'as aikina grynai kauzalikai, remdamasis vien natraliomis prieastimis, o ne u jos rib esaniu tikslu. Laplace'o nuostat gerai demonstruoja legendinis jo pokalbis su Napoleonu, kurio vidaus reikal ministru jis kur laik buvo. Kai Laplace'as iaikino Napoleonui Sauls sistemos kilm ir sandar, Napoleonas paklaus: Koki viet Js sistemoje uima Dievas?" Laplace'o atsakymas buvo lakonikas: Js didenybe, i hipotez man nebuvo reikalinga". Determinizmo, ypa kauzalinio, alininkai buvo sitikin, kad pasaulyje, kuriame egzistuoja grieta reikini tvarka, t. y. viepatauja btinumas, negali bti atsitiktinum. Laplace'o nuomon panai Demokrito. Bet bene kategorikiausiai iuo klausimu pasisak XVIII a. prancz filosofas Paul Henri Holbach (Holbachas, 17231789): Atsitiktinumas tai beprasmis odis, rodantis tik neimanym t, kurie j vartoja"5. Taiau ne visi mstytojai buvo link sutikti su tuo, kad pasaulyje viskas paklsta, kaip teigia deterministai, grietai tvarkai. Tokiu atveju stebuklai bt nemanomi, o jais daug kas tikjo. Taiau determinizmo prieinink, vadinam indeterministais^ svarbiausias argumentas prie determinizm buvo mogaus valios laisv. Juk, atrodo, mogus gali laisvai apsisprsti, k jam daryti vienoje ar kitoje situ5rojib6ax n. CncTCMa npHpoflbi. M., 1940. C. 303.

67

acijoje, ir ta vidin laisv (iorikai ji, aiku, gali bti varoma) yra esmin buvimo mogumi slyga. mogus be valios laisvs tai ne mogus. Determinist nuomone, mogus jokios valios laisvs neturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra btina, tai btini yra ir kiekvieno mogaus poelgiai bei sprendimai. Valios laisvs alininkams toks poiris buvo visikai nepriimtinas. Gindami valios laisv kai kurie filosofai rodinjo, kad jeigu mogus neturt valios laisvs, tai jis negalt bti nei moraliai, nei teisikai atsakingas u savo veiksmus. Taigi jau pats kultros egzistavimas, kurioje moral ir teis vaidina tok svarb vaidmen, rodo, kad ioje ^sferoje determinizmo principu remtis negalima. Vokiei filosofai I. Kantas ir Johanu Gottlib Fichte (Ficht, 1762-1814) pripaino, kad gamtoje i tikro vyrauja btinumas. Taiau jie pabr, kad mogus yra ne vien gamtin, bet ir dorovin btyb. mogus kaip gamtin, juslin btyb nra laisvas, nes gamtiniame, juslmis suvokiamame pasaulyje viepatauja btinumas, taiau kaip dorovinio elgesio subjektas mogus jau nepavaldus gamtos dsniams ir turi laisvo pasirinkimo galimyb. Tokio tipo determinizmo, kur gyn P. Laplace'as, ilgainiui atsisak ir daugelis gamtotyrinink. Kokios prieastys tai lm? Bene svarbiausia i j buvo kvantins mechanikos sukrimas. Newtono mechanika buvo tviriausia Laplace'o determinizmo atrama, o naujoji XX a. kvantin mechanika tapo jo duobkasiu. Remiantis Newtono mechanika buvo manoma, kad kn judjim galima nusakyti visikai tiksliai. Geras pavyzdys yra Sauls planet sistema. inodami planet ir j palydov padt (koordinates ir greiius) tam tikru laiko momentu bei juos veikianias jgas, galime apskaiiuoti j padt kitu momentu. Konkreiai, galima daugeliui met numatyti Sauls utemimus, t. y. apskaiiuotilv_ kada Mnulis, kirsdamas sivaizduojam ties, jungiani Saul ir em, mes ant jos savo el. Galima numatyti netgi tiksli to elio viet. Ms gebjimas, remiantis keliais mechanikos dsniais ir visuotins traukos dsniu, numatyti bsim ir buvus Sauls sistemos kn isidstym ir leido Laplace'ui suteikti determinizmo principui toki griet form. Kn judjimo apraym remiantis Newtono mechanika galima vadinti vienareikmiu, nes tiksliai nustatoma bsima kn padtis. Taiau elektron ir kit mikrodaleli judjimo tiksliai nusakyti, remiantis kvantine mechanika, negalima. Mikrodaleli judjimas apraomas tik tikimybikai. inant elektrono charakteristikas tam tikru laiko momentu ir jgas, j veikianias, tik su tam tikra tikimybe galima nurodyti jo charakteristikas (pavyzdiui, koordinates) kokiu nors kitu laiko momentu. (Tikimyb iuo atveju mes suprantame kaip vykio danio teorin iraik, t. y. dyd, apie kur svyruoja vykio danis.) Kitaip tariant, elektrono judjimo negalima nusakyti taip tiksliai kaip planetos. Ir prieastis ia ne ta, kad nemokame ar kol kas nesugebame tai padaryti, o ta, kad elektronui, kaip nustat W. Heisenbergas, negalima tuo paiu metu priskirti tiksli koordinai ir impulso (mass ir greiio sandaugos).
68

Judantis makroknas kiekvienu momentu turi tiksli padt ir tiksli impulso reikm, jo judjimo trajektorija yra linija, kurios takai tai kno padtys tam tikrais laiko momentais. Dl mint prieasi ir galima tiksliai numatyti judjimo trajektorij. Kadangi elektronas neturi tiksli vienalaiki koordinai ir impulso, tai ii kalbti apie jo judjimo\trajektorija i esms beprasmika. Elektronas turi ir bangos, ir dalels savybi, todl jo judjimo dsniai i pagrind skiriasi nuo makroobjekt judjimo dsni. Todl nieko keisto, kad inodami visk, k galima inoti apie elektrono savybes ir jg lauk, kuriame jis juda, galime tik su tam tikra tikimybe nurodyti jo padt tam tikru laiko momentu. ia prasme mikropasaulis yra tikimybinis pasaulis visai kitoks negu Newtono mechanikos pasaulis. Taigi Laplace'o determinizmo principas mikropasaulyje negalioja. Bet jis negalioja ir makropasaulyje. Net ir tokiais nepaprastais sugebjimais pasiymintis intelektas, apie kur kalba Laplace'as, galt inoti Visatos ateit ir praeit tik tuo atveju, jei jis sugebt visas objekt savybes (fizines, chemines, biologines ir t. t.) analizuoti mechanikos terminais. Todl XIX a. pabaigoje pripainus, kad pasaulis nra mechanin sistema ir kad vis gamtos proces nemanoma nei aprayti mechanikos terminais, nei paaikinti remiantis mechanikos dsniais, Laplace'o determinizmas prarado mokslin pagrind. Pripainus, kad Laplace'o pateikta determinizmo samprata nepagrsta, reikia kritikai vertinti tiek jo, tiek kit kauzalinio determinizmo alinink reikt nuomon, kad objektyviai atsitiktini vyki nra. Verta paymti, nors tai ir paradoksalu, kad Laplace'as yra ne tik jo vardu pavadintos grieto determinizmo koncepcijos alininkas, bet ir vienas i ymiausi tikimybi teorijos krj. Kaip paaikinti, kad mstytojas, teigs, jog visi reikiniai yra btini ir i esms gali bti tiksliai numatomi, tuo paiu metu pltojo tikimybi teorij, tyrinjani atsitiktinius reikinius? Reikalas tas, kad Laplace'as man, jog tikimyb yra ne objektyvi, t. y. nuo ms mastymo nepriklausoma, vykio charakteristika, o ms nuomoni ir ini apie vyk matas sitikinimo, kad vyks vienas ar kitas vykis (pavyzdiui, metant loimo kauliuk ikris 6), matas. Jo nuomone, jei inotume tiksli vykio viet gamtos sistemoje, visada galtume pasakyti, koks vykis vyks, ir tikimybi teorija bt nereikalinga. Taiau ms inios yra neisamios, ir kai kuri vyki tiksliai aprayti negalime. Btent todl ir turime tenkintis tikimybiniu j apraymu, kuris vis dlto t apie vyk (ar ms poir j) pasako. Kadangi tikimyb kaip ms sitikinimo matas turi subjektyv, o ne objektyv pobd, tai ir tikimybinis vyki apraymas tra tikro, t. y. objektyvaus ir tikslaus, mokslinio gamtos apraymo surogatas. Poiris, kad tikimybinis apraymas tra nepilnavertis tikro mokslinio apraymo pakaitalas, m keistis tik XIXXX a. sandroje, kai tikimyb pradta traktuoti ne kaip sitikinimo mat, o kaip vykio danio charakteristik. Kadangi danis yra ne subjektyvi, o

objektyvi vykio (pasikartojanio) savyb, tai objektyvia charakteristika imta laikyti ir tikimyb. Antai inoma, kad i imto k tik gimusi kdiki vidutinikai 51 yra berniukas, o 49 mergaits. statistin fakt galima ireikti taip: berniuko gimimo tikimyb yra 0,51, o mergaits 0,49. Abi tikimybes reikia laikyti objektyviomis charakteristikomis, nes j reikm nepriklauso nuo ms sitikinim (neinodami statistini duomen, tikriausiai manytume, kad mintos tikimybs turi bti lygios, kaip kad metant monet yra lygios tikimybs ikristi skaiiui arba herbui). O kai paaikjo, kad mikroobjekt ivis nemanoma tiksliai aprayti, teko pripainti, kad tikimybinis (arba, kitaip tariant, statistinis) vyki apraymas yra ne maiau objektyvus ir mokslikas negu labiau prastas vienareikmis apraymas. I to, kas pasakyta, nereikia daryti ivados, kad reikia atsisakyti bendrojo kauzalinio determinizmo principo Visi vykiai turi savo prieastis". princip galima isaugoti. Taiau negalima jo aikinti taip: prieastis visada vienareikmiai lemia nagrinjamo reikinio savybes. Taip interpretuojant kauzalinio determinizmo princip, nesunku atsakyti ir indeterminist priekaitus iam principui. Juk itaip ms interpretuojamas principas neprietarauja individo laisvos valios principui. Individas beveik visada gali elgtis vienaip ar kitaip, ir daniausiai iorins tiek fizins, tiek socialins aplinkybs vienareikmiai nenulemia to, kaip jis apsisprs. Du individai, esant toms paioms iorinms slygoms, gali pasirinkti radikaliai skirtingus sprendimus: vienas iduos, o kitas veikiau pasirinks mirt, o ne idavyst. Taiau egzistuoja, tiesa, ne vienareikm, o tikimybin, statistin pasirenkam sprendini priklausomyb nuo daugelio veiksni ir aplinkybi: interes, amiaus, lyties, isilavinimo, tikybos ir kt. Todl sociologas gali prognozuoti, koks procentas tos ar kitos socialins grups nari apibrtoje socialinje situacijoje elgsis vienaip ar kitaip. Negaldamas tiksliai numatyti konkretaus individo elgesio (ties sakant, tai ir nra jo udavinys), jis gals pateikti daugma pagrst grups socialinio elgesio tikimybin (statistin) model.

5. Socialini reikini determinacijos problema

Vis dlto kauzalinio determinizmo principo taikymas socialinje sferoje turi savo ribas. Reikalas tas, kad moni elges veikia ne vien biologiniai instinktai, materialiniai interesai ar gyvenimo slygos, t. y. tai, k pagrstai galima vadinti j elgesio prieastimis, bet taip pat ir j sitikinimai, vertybs, idealai, siekiai tai, k, nors ir su tam tikromis ilygomis, galima priskirti prie j tiksl. inoma, elgsenos prieasi ir tiksl skyrimas yra gan slygikas. Neretai sakoma, kad mogaus sitikinimai yra vienokio ar kitokio jo poelgio prieastis, bet teorikai gvildendami klausimus, lieianius kauzalizmo ir finalizmo gin, prieastis ir tikslus turtume skirti.
70

Prieastimis dert laikyti materialius fizinius, biologinius, ekonominius - veiksnius, daranius tak nagrinjamiems reikiniams. Tikslai gi ir su jais susij sitikinimai, morals normos, idealai, vertybs, skirtingai nuo prieasi, yra ne materials, o ideals: jie egzistuoja smonje, turi ne fizin, o dvasin prigimt. mogaus tikslai gali tiesiogiai priklausyti nuo materiali veiksni, pavyzdiui, nuo jo ekonomins padties, bet neretai mons siekia toki tiksl, kurie su j ekonomine padtimi neturi nieko bendro. Biblin tiesa, kad mogus ne vien duona gyvas turi gili prasm. Dl ios prieasties kauzalinio determinizmo principo negalima taip paprastai taikyti visuomenei, kaip jis taikomas gamtai. Aikinant gamt, iuo principu remiamasi labai plaiai. Tiesa, pai prieasties svok mokslininkai dabar vartoja daug reiau negu prie imt ar du imtus met. Antai iuolaikinje teorinje fizikoje j aptikti gan sunku. Teorikai isivysts mokslas paprastai operuoja matematin pavidal turiniomis funkcinmis priklausomybmis, siejaniomis vairius reikinius ar skirtingus vieno reikinio (objekto) parametrus. Taiau fiziko pateikiam reikini aikinim vis dlto galima, kad ir su ilygomis, vadinti kauzaliniu, jis nagrinja vairi materiali objekt ry. iaip ar taip, fizikas, gvildendamas savo disciplinos problemas, nenagrinja tiriam reikini tiksl". Kai kam atrod ar net ir dabar atrodo, kad ir visuomens gyvenim galima aikinti remiantis kauzalizmo doktrina. inoma, tuo, kad moni veikla yra tikslinga, t. y. kad jie nuolat siekia tam tikr tiksl, praktikai niekas neabejojo. Atrodyt, kad moni veiklos tikslingumo pripainimas reikalauja tiriant visuomen remtis finalizmo principu, o kauzalizmo princip taikyti gamtos sferai. Jeigu jau visuomens gyvenime galima aptikti dsning tvark (tiesa, kai kurie mstytojai, neabejoj gamtos dsningumu, neig, kad socialinis gyvenimas yra dsningas), tai, atrodo, jos altinis ir pagrindas gali bti tik tas tikslas, kurio siekia, nors galbt aikiai to nesuvokdama, visuomen. Todl pirmieji bandymai sukurti visuomens raidos teorij rmsi finalizmu. Finalistiniu poiriu, istorijos vyksmas yra nukreiptas antempirin tiksl: aukiausi gr, Diev, Absoliut. Bet toks istorijos traktavimas, bdingas v. Augustinui ar Hegeliui, buvo nepriimtinas tiems tyrintojams, kurie mokslinio visuomens ir jos istorijos tyrimo metod iekojo gamtotyroje. Tiek v. Augustino, tiek Hgelio istorijos filosofija jiems atrod abstrakti, spekuliatyvi ir maai k bendro turinti su realiu istorijos vyksmu. Jie atmet arogantik Hgelio tez, kad jei teorija neatitinka fakt, tai tuo blogiau faktams. Istorijos finalistins traktuots prieininkai siek sukurti kauzalin istorinio proceso teorij, kuri atskleist natralias istorini vyki prieastis, neapeliuodama jokius galutinius istorijos tikslus. Tokia teorija turt paalinti btinyb nagrinti moni veiklos tikslus, kuri nebt galima kildinti i j gyvenimo socialini ir ekonomini slyg ir vis pirma i j materialini interes. Idj, kad istorin proces galima aikinti materialiais veiksniais, vienas pirmj ikl prancz vietjas Charle Lui Montesguieu
71

(Monteskj, 16891755). Tokiais materialiais veiksniais, lemianiais tiek tautos dvasi, tiek istorijos vyksm, Montesuieu laik vis pirma klimat, dirvoem, landaft. Taiau jis pabr ir gamybos, nuosavybs bei kit socialini veiksni svarb. Dar labiau ekonomini veiksni svarb visuomens gyvenimui ir raidai akcentavo XVIII a. pabaigosXIX a. pradios angl politins ekonomijos atstovai, vis pirma A. Smithas ir D. Riardo. O daugiausia prie materalinio, kauzalinio istorijos aikinimo prisidjo vokiei mstytojas Kati Marx (Marksas, 18181883). Tiesa, jis dar nemaai ilyg, lieiani ideali veiksni, pirmiausia visuomens smons, vaidmen istorijoje. Jo alininkai, nuo kuri K. Marxas band i dalies atsiriboti, t ilyg dar vis maiau ir maiau, nuosekliai redukuodami visus moni ir j grupi tikslus j materialinius interesus. Jie prim vadinamj ekonominio determinizmo nuostat, pagal kuri visuomens raid lemia tik materials ekonominiai veiksniai. Dabar pakankamai gerai suprantame, kad ekonominio determinizmo teorija yra primityvi ir klaidinga. moni tikslams ir idjoms materialins j gyvenimo slygos neabejotinai daro takos, bet vien tos slygos nelemia j idj, o kita vertus, tos idjos paios daro poveik per technik, politik, teis, vietim mintoms materialioms slygoms. Bandym abipus materiali ir ideali socialinio gyvenimo veiksni sveik (juos net atskirti ne visada lengva) paversti paprasta vienareikme ideali veiksni priklausomybe nuo materiali dabar reikt' vertinti kaip tam tikr mechanicizmo socialinje teorijoje relikt, t. y. kaip bandym sudtingas socialini reikini sveikos struktras pertvarkyti paprastas prieastini ryi grandines, kurios visada prasideda materialiais reikiniais. Taigi ekonominis determinizmas kaip konkreti forma, kuria kauzalizmo principas buvo taikomas socialiniams procesams aikinti, yra nepriimtina. Taiau ar tai reikia, kad kauzalizmo principas socialini reikini sferoje neveikia ir turi .bti pakeistas finalizmo principu? Tai gana sudtingas klausimas. Nuodugniau tyrinjant socialini reikini determinacijos problem, dert turbt grieiu skirti du lygmenis: mikrosocialin (individo ir maos grups veiksm aikinim) ir makrosocialin (masini, vis visuomen ar didel jos dal apimani reikini aikinim). Nagrinjant mikrosocialinius reikinius be finalizmo isiversti, matyt, nemanoma, nes, norint paaikinti individo elges, btina iekoti motyv ir tiksl. Makrosocialiniu lygmeniu apie individus nekalbama ir j elgesio motyvacija nenagrinjama. Todl ia kauzalizmo pozicijas ginti lengviau. Taiau ir iame lygmenyje sunku ivengti finalistinio klausini klimo bdo, pavyzdiui, kokios yra vien ar kit socialini institut (tarkime, valstybs) funkcijos? ios domios problemos priklauso socialini moksl metodologijos kompetencijai. Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose (i dalies ir biologijoje) finalizmo ir kauzalizmo ginas tsiasi iki iol.
72

6. Determinizmas ir mogaus laisv

Baigiant determinizmo problemos analiz, neivengiamai reikia paliesti vien su ja susijus klausim, rpint ne vien istorikams, sociologams ir filosofams, bet ir kiekvienam apie savo santyk su pasauliu mstaniam mogui. Kaip bebt aikinamas dsningas socialinio proceso vyksmas remiantis kauzalizmu ar finalizmu, visiems mums aktualu, kok vaidmen tame procese vaidina laisvas mogus? Jau anksiau minjome, kad indeterminizmo alininkai atmeta determinizmo princip todl, jog jis es nesuderinamas su laisvos mogaus valios principu. Ms poiriu, nuosaikaus determinizmo principas neprietarauja laisvos valios idjai. Taiau ia natraliai kyla klausimas: tarkime, kad individas i tikrj turi galimyb priimti vairius sprendimus. Taiau ar jis gali juos realizuoti? Ar jis nra bejgis prie istorij ir ar jo pasiprieinimas jai nra i anksto pasmerktas lugti? Sis klausimas nra paprastas. Matyt, tikslinga, aikinant mogaus santyk su visuomene ir istorija, palyginti j su mogaus santykiu su gamta. Gamtos dsniai i esms nevaro mogaus daiktins veiklos galimybi. Taip, mogus neturi galimybi tuos dsnius (pavyzdiui, gravitacijos) pakeisti. Jis gyvena pasaulyje, kuriame tie dsniai veikia, ir todl jis nori to ar nenori neivengiamai tiems dsniams priverstas paklusti. Taiau tai nereikia, kad jis negali aktyviai veikti. mogus negali panaikinti traukos dsnio, bet, remdamasis savo iniomis apie gamt bei jos dsnius, gali veikti gravitacij, panaudodamas kitas jgas. Jis gali pakilti or lengvesniais u or aparatais balionais ir diriabliais, sunkesniais u or lktuvais ir malnsparniais, ir gal gale gali paleisti erdvlaivius, kuriuose, nors jie ir juda gravitaciniame ems lauke, astronautai gyvena nesvarumo slygomis. Tai, kad mogus gali pritaikyti gamtos dsnius savo tikslams ir kad t dsni egzistavimas toli grau nepaveria mogaus bevaliu gamtos vergu, daugeliui pakankamai aiku. Aiku ir tai, kad kuo geriau mes pastame gamt, tuo labiau isipleia ms laisvos veiklos galimybs: technins priemons, sukurtos remiantis paintais gamtos dsniais, daugyb kart sustiprino mogaus rankas, dav jam geresnes akis ir ausis, eiklesnes kojas ir atresn intelekt ir dabar mogus yra daug daugiau nepriklausomas nuo gamtos negu anksiau. Gamtos painimas yra svarbi jo laisvjimo slyga. Taiau kai pradedama kalbti apie mogaus laisvs ir visuomens dsni santyk, pasirodo, kad problema yra sudtingesn. Isiskiria dvi prieingos viena kitai pozicijos. Pirmosios alininkai socialin proces traktuoja kaip individ laisv sprendim ir veiksm rezultat. iems sprendimams ir veiksmams socialiniai dsniai (pavyzdiui, pasilos-paklausos dsnis, pagal kur pasilai augant kainos laisvoje rinkoje krinta) daro takos, bet j vienareikmiai nedeterminuoja. Nra jokio Istorijos Dsnio, kuris lemt jos vyksm.

Antrosios pozicijos alininkai, remdamiesi grieto determinizmo principu, mano, kad individas, nori jis to ar ne, turi paklusti Istorijai. Laisv bt galima apibrti kaip galimyb pasirinkti, remiantis savo interesais, polinkiais ir iniomis. Taiau grieto determinizmo alinink nuomone, tokia laisv tra iliuzija. Tikroji laisv, pasak j, j- tai sismoninta btinyb. i tez, kartojam iki iol, aikiai suformulavo XVII a. Nyderland filosofas Benedictus Spinoza (Spinoza, 16321677). Sutapatins Diev su Gamta, o Gamt su Mechanizmu, Spinoza prijo ivad, kad Gamtoje viskas yra btina. Kadangi mogus, Spinozos poiriu, tra Gamtos dalis, tai btini ir visi mogaus poelgiai. Jis neturi galimybs nusprsti vienaip ar kitaip dl tos paprastos prieasties, kad pasaulio reikini tvarka yra btina. Jokios vadinamosios laisvos valios individas, pasak Spinozos, neturi. Laisvas jis pasidaro ne tada, kai bando beprasmikai maitauti prie pasaulio tvark, o kai tai tvarkai, suvoks jos btinyb, paklsta. Tokios laisvs sampratos alinink nestigo ne tik mechanistinio poirio i pasaul vyravimo metu, bet ir vliau, kai niekas jau netapatino pasaulio su mechanine sistema. Mat XIX a. mechaninis btinumas buvo paprasiausiai pakeistas istoriniu btinumu. Istorij tuo metu kai kurie mstytojai ima suvokti kaip grynai objektyv, nuo moni valios nepriklausom proces, kurio krypties pakeisti nemanoma. Ji be gailesio atmeta tai, kas neilaik laiko patikrinimo, kas sena ir atgyven, taigi reakcinga, ir ikelia visk, kas nauja ir turi ateit, taigi paangu. Svarb vaidmen pltojant XIX a. pradioje toki istorijos samprat suvaidino Georgas Hgelis. iuo poiriu, individas bejgis pakeisti istorijos eig. Tiesa, jis gali jai kliudyti, bet visos jo pastangos bus bevaiss. Taiau tai nereikia, kad laisv mogui nepasiekiama. Perprats Istorijos btinum ir paskyrs visas savo jgas jos diding tiksl gyvendinimui, jis pasidaro laisvas, o jo gyvenimas gyja prasm ir tiksl. Jis tampa ne tik laisvas, bet ir laimingas, nes nra didesns laims kaip engti pirmyn su Istorija. Daugelis marksist i esms pritar tokiai istorijos sampratai. Jie rmsi jau minta ekonominio determinizmo teorija, pagal kuri gamybini jg, vis pirma technikos ir technologijos, tobuljimas tiesiogiai lemia socialinio gyvenimo formas ir vis visuomens raid. Si samprata nepripasta joki istorini alternatyv, kurias pasirinkusi visuomen galt pltotis viena ar kita kryptimi. Istorija, iuo poiriu, yra vienos linijos procesas; visos socialins permainos yra btinos. Toks poiris, matyt, klaidingas. Tiek Spinoza, remdamasis kauzalizmu, tiek Hgelis, remdamasis finalizmu, mogaus vaidmen istorijoje traktuoja i esms fatalistikai (lot. fatum - likimas, lemtis, btinyb), t. y. kaip i anksto nulemt, nepriklausom nuo jo valios, sprendim ir veiksm. Bet juk lygiai taip pat, kaip gamtos dsni egzistavimas nepaveria mogaus gamtos vergu, taip ir socialini dsni (kokie jie bebt) egzistavimas nepaveria mogaus be74

jge ir bereikme btybe. Kaip gamtos dsniai ireikia pasikartojanius gamtos reikini ryius, taip ir socialiniai dsniai irgi fiksuoja pasikartojanius socialini reikini ryius. Dl to, kad tiek gamtos, tiek socialini reikini ryiai yra reguliars ir nuo mogaus valios nepriklauso, egzistuoja objektyvios mogaus veiklos slygos ar aplinkybs. Jei mogus tas slygas ar aplinkybes ignoruoja, jo veikla bus neefektyvi. Bet kuo geriau jis tas slygas pasta ir panaudoja, tuo jo veiklos efektyvumas auga. Tikrasis istorijos subjektas, veikiantis ir pertvarkantis visuomen, yra mogus, o ne mistin pasaulio dvasia. mogus kuria nauj, naesn technik, kuri, revoliucionizuodama gamybos proces, daro tam tikr poveik visuomens struktrai, socialiniams santykiams. Keldamas visuomenei reikmingas idjas, pavyzdiui, laisvs, lygybs prie statymus, savivaldos ir demokratijos, jis daro poveik visuomens politinei organizacijai, teisiniams institutams. inoma, tas jo idjas veikia ankstesns, kitose istorinse epochose keltos idjos, o j gyvendinimo galimybes nuo gamybos budo priklausanti socialin struktra, nuosavybs santykiai, darantys tak vairi socialini grupi interesams. Bet esamos ekonomins ir socialins slygos nelemia keliam ir pripainim gyjani socialini idj turinio. Visuomen nuolat susiduria su alternatyviomis jos pltots programomis bei skirtingais socialiniais projektais ir konkretaus jos raidos kelio pasirinkimas priklauso ne tik nuo daugybs ekonomini, politini ir kultrini veiksni, bet ir nuo konkrei istorini veikj intelekto, energijos ir ryto. Kai mes irime istorij retrospektyviai (lot. retrospicio iriu atgal), apvelgdami jos eig iki ios dienos, matome j kaip up, tekani viena apibrta vaga, ir tai skatina manyti, kad egzistuoja vienintel jos raidos kryptis, vienintel istorinio vyksmo linija. Nerealizuot istorijos alternatyv, velgdami praeit, paprastai nematome. Visa, kas joje bent kiek reikmingesnio vyko, pradeda atrodyti btina. Taiau utenka pamstyti, kiek vairi ateities galimybi slypi dabartyje, ir suvoksime, kad tai, kuri i j bus realizuota, priklauso nuo ms vis sieki ir pastang, nuo vairi socialini ir politini jg veiksm, kuriems didels takos turi t jg lyderiai. T suvokus, istorijos vienos linijos, beslygiko btinumo koncepcija praranda savo tikinamum. Kaip gamtos dsniai nelemia, kokias mainas ir prietaisus sukursime ir kokiems tikslams taikysime, taip ir vien socialiniai dsniai nenulemia, kokias socialines ^staigas ar organizacijas kursime ir kokias funkcijas jos vykdys. inoma, tos staigos ir organizacijos, sukurtos visuomens reikalams tvarkyti, gali siekti itrkti i visuomens kontrols ir paversti individ nieko nereikianiu valstybs masinos sraigteliu. Bet kad ir kaip iradingai ar negailestingai valstyb slopint individ, istorija rodo, kad laikui bgant net ir tobuliausios" valstybins mainos praranda galimyb visikai kontroliuoti mog.

IV. Painimo altinis

1. I ko atsiranda inios?
Nagrindami tiek bties prigimties, tiek dsningumo problem, tiek aikindami kitus klausimus, filosofai formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas. Kadangi tikra filosofija, kurios myltojai ieko iminties, negali bti dogmatika, tai tokie teiginiai ir teorijos logikai susiet teigini sistemos negali bti pateikiami kaip aklo tikjimo dalykai. Filosofas, mastantis ne tik apie bties, bet ir apie painimo prigimt, neturi teiss kartu su antikos krikionikuoju mstytoju Tertulianu pasakyti Credo, quia absurdum" (tikiu, nes tai absurdas). Filosofas turi paaikinti, i kur jis ino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, i ko atsiranda jo ir kit moni inios. Klausimas, i ko atsiranda ms inios, ir yra vadinamas painimo altinio problema. Pasakymas painimo altinis" yra perimtas, matyt, i mitologijos: mitologinei mstysenai poiris, kad i stebuklingo altinio galima atsigerti skaidraus painimo vandens arba nuo painimo^ medio nurakyti udraust painimo vaisi, yra visikai natralus. altinius mitologija mgsta. Graik mitologijoje bene garsiausiu i j buvo Hipokrens altinis Helikono arba, kitaip tariant, mz kalne. Pasitelkus painimo altinio vaizd, nesunku buvo paaikinti, kodl vieni mons turi daug ir isami ini, yra protingi ir imintingi, o kiti ne. Atsakymas paprastas: vieni gr i painimo altinio (gal patys to ir neinodami), o kiti ne. Filosof toks aikinimas, suprantama, negaljo patenkinti. Painimo altinio jie iekojo ne slpininguose kalnuose ar rojaus soduose, o paiame moguje. Kuo gi remiasi mogus painimo procese? Pirmiausia juslmis regjimu, lytjimu, klausa ir kt. mogus mato j supanius daiktus: augalus, gyvnus, kitus mones, upes ir kalnus, Saul ir vaigdes. Stebdamas juos, imoksta skirti vien nuo kito, nustato j savybes. Daugiausia informacijos apie pasaul mogus gauna regjimo dka. Stebdamas daiktus ir reikinius, mogus naudojasi, aiku, ir kitomis juslmis: lytjimu nustato, ar knas, kur jis mato, yra kietas ar minktas, iurktus ar glotnus, kartas ar altas. Turdamas klaus, jis girdi vairiausius garsus, i kuri sprendia apie juos skleidianius gyvius ir 'gamtos reikinius, suvokia kit moni nek. Uosl ir skonis leidia jam skirti ger, tinkam maist nuo prasto, sugedusio. Pripainus, kad pasaulio painime tok didel vaidmen vaidina jusls, galima bt tarti, kad painimo altinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimu vadinamas daikt ir reikim savybi, taip pat organizmo vidini bvi, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindjimas Sivokimu daikto ar reikinio visumos atspindjimas, jam
76

tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra procesai, o j rezultatai vadinami pojiais ir suvokiniais. Pojiai ir suvokimai, taip pat atmintyje isaugota juslins kilms informacija yra svarbiausia patyrimo ar patirties (kaip i svoka suprantama filosofijoje) dalis. Patirtis, be abejo, btina mogaus orientacijai pasaulyje, be jos bt nemanoma mogaus gyvybin veikla. Patirtis teikia mums informacij apie konkreius vykius, daiktus ir asmenis. Bet ar ji 'yra painimo altinis? Atsakymas klausim priklauso pirmiausia nuo to, k vadiname painimu. Kasdienje kalboje galime pasakyti: pastu Arvyd Sabon. Ta paintis gali bti artimesn ar tolimesn arba ivis abejotina. Bet tarkime, kad ms panekovas i tikrj gerai pasta mog. Vadinasi, jis ino apie garsj krepinink daugiau negu kiti jo gerbjai, ino jo privalumus ir trkumus tiek krepinio aiktelje, tiek iaip gyvenime, ino jo praeit ir galbt ateities planus. Bet visos ms panekovo inios lieia vien asmen, individ. Filosofijoje painimu paprastai laikomas ne atskiro, individualaus objekto, vadinamo atskirybe, o visos objekt klass, to, kas jiems yra bendra, t. y. bendrybs bruo atskleidimas. Ar galima tiktis, kad, pain vien individ, kartu painsime bendrsias vis krepinink, vis sportinink ar vis moni savybes? Vargu. O jeigu mes norime painti daikt pradus, pasaulio tvark ar dorovs dsnius? Kai filosofai m kelti tokius klausimus, daugelis j greit prijo ivad, kad dsni, prad ir pagrind painimo altiniu vargu,ar gali bti juslin patirtis. Regjimu nemanoma nustatyti Demokrito atom savybi jie per daug mai ir todl nematomi. Negalima pamatyti, palytti ar igirsti ir Platono idj jos ivis nra juslmis suvokiami daiktai. To, kad visi reikiniai turi prieastis, taip pat negalime pamatyti. Aikindami, kokie yra atomai arba Idjos, Demokritas ir Platonas nesirm jusli liudijimais. Jie buvo sitikin, kad filosofinio painimo altinis yra ne juslin patirtis. J atsakymas klausim apie painimo altin buvo kitas: juo yra intelektas, protas. Protu mes galime velgti tai, ko nemato ms akis. Remdamiesi loginiais argumentais, galime rodyti tai, ko neinome i patirties. Vadovaudamasis tokiu poiriu, Demokritas skyr tamsias" ir viesias" inias. Pirmosios kyla i patirties, bet jos neturi didesns verts. Jusls leidia mums painti tik kintant, besimainant iorin daikt pavidal. Kadangi juslmis suvokiami daiktai nra pastovs ir amini, tai ir tamsios" inios nra nei pastovios, nei aminos. Jau vien dl to jos nra tikros inios. Be to, jos neatskleidia to, kas svarbiausia daiktuose, t. y. j esms. Daikt esm, Demokrito poiriu, tai j atomin sandara. Amin, nekintam ir nedalijam atom savybes pastame tik protu ir todl tik protas yra viesaus", aikaus ir tikro painimo altinis. Nepaisant to, kad Platonas bties esm aikino kitaip negu Demokritas, jis irgi aikiai skyr dvi painimo ris, du jo bdus. Vienas tai nuomons apie kintant, tak regimybs", t. y. juslmis suvokiam daikt pasaul,

kitas tai tikrosios inios apie realybs", idj pasaul. Kadangi idjos yra aminos, nekintamos, tobulos, tai tokios yra ir protu gyjamos inios apie idjas. Tiktai jas tikrja prasme ir galima vadinti iniomis (gr. episteme) skirtingai nuo besimainani, subjektyvi nuomoni (gr. doxa). Taigi jau antikoje buvo atskirti du galimi painimo altiniai: juslin patirtis ir protas. { klausim, i kurio altinio semiamas painimo vanduo yra skaidrus ir gaivinantis siel, tiek Demokritas, tiek Platonas atsako nedvejodami: tikrasis painimo altinis yra protas. io atsakymo teisingumu antikoje palyginti maai kas abejojo. Poirio, kad painimo altinis yra protas, alininkai filosofijoje vadinami racionalistais (lot. ratio protas). Prieingo poirio, t. y. poirio, kad painimo altinis yra juslin patirtis, alininkai vadinami empuistais (gr. empeiria patirtis), arba sensualistais (lot. sensus pojtis). Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas. Kodl? Todl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizin problematika, buvo iekoma daikt prad, pirmj prieasi. Sprendiant tas problemas ir u fizini reikini pasaulio iekant tikrosios bties, juslin patirtis buvo prasta pagalbinink. Reikia turti galvoje ir tai, kad daug antikos filosof protin veikl vertino kur kas aukiau u fizin darb, kurio metu kaupiama juslin patirtis, toks darbas buvo pirmiausia verg prievol. Kita vertus, i filosofijos tuo metu nebuvo laukiama koki nors technikos ar technologijos -patobulinim, kuriems bt reikalingi stebjimai ii eksperimentai. Filosofai kl sau didingesnius udavinius, ir protas buvo vienintelis bdas atskleisti bties pradus, kosmoso harmonij ar aukiausiojo grio prigimt. Patyrimo vaidmen painime pripastani filosof antikoje buvo palyginti nedaug. ymiausias i j buvo Aristotelis. Aristotelio poiris painimo altin sudtingesnis negu jo mokytojo Platono. Aristotelis nemaai nuveik fizikoje, kuri jis laik teorins filosofijos skyriumi, biologijoje ir apskritai gamtotyroje. Skirtingai nuo Platono, juslikai suvokiam daikt jis nelaik regimybs pasauliu. Gamtikj pasaul, Aristotelio poiriu, galima painti, ir nors aukiausias painimo tikslas yra daikt prad, pirmj prieasi painimas, nema reikm turi taip pat ir gyvn bei augal ri apraymas ar kn judjimo bd tyrimas. Todl juslinis patyrimas yra, pasak Aristotelio, btina painimo faz: fakt nustatymas btinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patyrimo fakt filosofas turi pereiti prie bendr princip, kuri tikrumui nustatyti btinas protas, bet iekant t princip isiversti be juslinio patyrimo nemanoma. Vidurami filosofija iaugo i Platono ii Aristotelio filosofijos. Taiau aikindama painimo altinio klausim, ji daugiau sek Platonu negu Aristoteliu. Dl religins vidurami filosofijos orientacijos empirinio pasaulio daiktai ir reikiniai j domino kur kas maiau negu bties prigimtis ir Aristotelio Metafizik" ji vertino labiau u jo Fizik". Vieninteliu metafizini problem sprendimo instrumentu ir Aristotelis laik mogaus prot. rodinjant Dievo egzistavim,
78

aikinant tikjimo ir painimo santyk, tyrinjant nemirting mogaus siel, ginijantis dl universalij ir dl valios laisvs, vienintelis filosofo vadovas buvo protas, o ne juslin patirtis. Dauguma vidurami filosofijos problem yra perdm abstrakios, teorins, spekuliatyvios, jos lieia antjutimin bt, todl i filosofija turi dar labiau ireikt racionalistin pobd nei antikos filosofija. Tik tie filosofai, kurie domjosi magija, astrologija ar alchemija, pavyzdiui, Roderis Beikonas, arba skeptikai vertino galimybes rodyti tikjimo tiesas, pavyzdiui, Viljamas Okamas, bent i dalies pripaino juslinio patyrimo^paintin vert.

2. Racionalizmo ir empirizmo ginas

Patyrimas kaip painimo altinis buvo pradtas labiau vertinti tik renesanso epochoje. XVXVI a. renesanso mstytojus vidurami scholastin filosofija, tyrinjanti antjutiminius bties pradus, menkai tedomino ir jie pradjo irti j i aukto. Pats terminas scholastinis" tuo metu gijo neigiam atspalv: scholastiniais imta vadinti bet kokius tuius, formalius ivediojimus. Renesanso filosofai nuo scholastini problem pamau suko empirini gamtos filosofijos ir kasdienio mogaus gyvenimo problem link. ioje epochoje didjo meninink, kuriems bdingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis slytis su mediaga, reikm jie tapo centrinmis to meto kultros figromis. Graik filosofai, nors ir avjosi groiu, nevertino meninink. Dabar j prestias augo. Ikilo plaiai pripainti menininkai amatininkai (jais buvo, pavyzdiui, daug ymiausi epochos skulptori) ir menininkai mokslininkai. Ne tik Leonardo da Vinci (da Vinis, 1452-1519), bet ir F. Brunalleschi (Bruneleskis, 1377-1446), L. Alberti (Albertis, 1404-1472), B. Cellini (Celinis, 1500-1571) (vis ir neivardysi) vienodai lengvai kr teorijas, eksperimentavo, tap paveikslus, liejo skulptras, projektavo ir stat rmus. Besiformuojanioje (pirmiausia Italijoje) naujoje visuomenje, kurioje didja amatinink, pirkli, pramoninink, bankinink reikm, maja panieka fiziniam darbui, praktinei, peln duodaniai veiklai. Viduramik askez, kno marinim, siekiant igelbti siel, orientacij dang keiia orientacya emikj gyvenim ir visus jo teikiamus juslinius malonumus. Veikli renesanso asmenyb nori ibandyti save visose srityse ir vis plaiau bando ne tik save, bet ir gamt. Pltojantis eksperimentavimo praktikai, racionalizmui filosofijoje auga ir vis labiau stiprja ilg laik buvs elyje konkurentas empirizmas. Taiau didesn tak jis gyja tik XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje sistemingai pradedamas taikyti eksperimentinis metodas ir daugelis tyrintoj, sekdami ms jau cituotu G. Galilei, pripasta, kad ginai fundamentaliais klausimais, ypa lieianiais antjutimin bt, yra bevaisiai. O norint sprsti empirines problemas, lieianias patirtas pasaulio daikt ir reikini savybes bei j ryius, nemanoma isiversti be stebjimo ir eksperimento.

79

Tokiu bdu gytos inios turi kur kas didesn praktine (technin ir technologin) reikm negu abstraki, faktais neparemt logini samprotavim rezultatai. Todl visikai natralu, kad F. Baconas, labai vertins ini praktin reikm, nirtingai puola racionalistin painimo teorij. Racionalistas, bandydamas ivesti teorijas vien i savo proto, elgiasi, pasak Bacono, kaip voras, verpiantis i savs voratinkl. Todl racionalisto sukurta teorija neturi ryio su gyvenimu ir plevena vjuje. Grynai teorinis gamtos mokslas yra visikai bevaisis ir todl turi bti pakeistas nauju empiriniu, pagrstu stebjimais ir eksperimentais. Bacono pateikta racionalistinio mstymo kritika padjo formuotis klasikinei naujj laik gamtotyrai, ypa Anglijoje, sustiprino jos autoritet, o vliau ir pats Baconas tapo autoritetu gamtotyrininkams, kurie vaduose vairiausius savo veikalus m teigti, kad jie remiasi tik empiriniais (stebjimo, eksperimento) faktais ir jais grindia visus savo teiginius. Baconu danai rmsi ir I. Newtonas. Ir vis dlto naujj laik filosofijos pradininkas R. Descartes'as (Baconas dar yra veikiau renesanso nei naujj laik mstytojas) buvo ne empirizmo, o racionalizmo alininkas. Jo poiriu, juslin patirtis negali bti tikru ini altiniu. Bet k gi jis laiko tikromis iniomis? Tikromis iniomis, pasak jo, yra aiks ir ryks teiginiai, nes tik tai, kas aiku ir ryku, yra proto gerai apvelgiama. Aikios ir rykios yra matematikos inios: mums aiki j struktra, loginiai ryiai tarp atskir ini dali. Patyrimu gytos inios tokios aikios struktros neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasiymi visuotinumu ir btinumu, t. y. neturi t savybi, kurios kartu su aikumu ir apibrtumu yra tikrojo inojimo poymis. Kai rodome, sakykime, Pitagoro teorem, esame tikri, kad i teorema teisinga visiems statiesiems trikampiams ir kad kiekvienas statusis trikampis btinai turi nurodyt savyb jo ambins kvadratas lygus statini kvadrat sumai. Tuo tarpu matydami lyjant liet, negalime bti tikri, kad jis lyja visur, juolab manyti, kad jis yra btinas panaia prasme, kaip btina Pitagoro teorema. Lietus gali lyti, gali ir nelyti, jis, bent jau Descartes'o poiriu, yra ne btinas, o atsitiktinis. Juslin patirtis galina nustatyti tik tai, kas vyksta ia ir dabar, o ne visur ir visada. Remdamiesi juslmis, negalime nustatyti ir vykio btinumo juslin patirtis leidia nustatyti, kas yra, ,bet ne kas turi bti. ini visuotinum ir btinum nustato tik protas. Todl protas ir yra painimo altinis, kuris btent matematikoje aikiausiai demonstruoja savo paintin gali. Be poji bt nemanoma mogaus gyvybin veikla. Antai i vaisiaus spalvos ir skonio sprendiame, ar jis prinoks ir tinkamas maistui, ar ne. Bet pojiai ir suvokimai neatskleidia mums btinos pasaulio tvarkos ar kit vien protu galim painti dalyk prigimties. Viename i svarbiausi savo veikal Filosofijos praduose" (1644) R. Descartes'as ra: Mums uteks paymti, kad visa, k suvokia80

me pojiais, yra susij su glaudia dvasios it kno sjunga ir kad jie paprastai parodo mums, kuo ioriniai daiktai gali bti mums naudingi ar kenksmingi, bet ne tai, kokia j prigimtis, nebent tik retkariais ir atsitiktinai. itaip galvodami, be vargo atsikratysime vis sitikinim, pagrst tiktai ms pojiais, ir vadovausims tiktai savo protu, kadangi tik jame viename natraliai gldi pirmins svokos arba idjos, kurios yra tarsi koki mums suprantam ties branduoliai (semences)"1. Kokios yra tos gimtos idjos? Svarbiausiomis i j Descartes'as laik Dievo, sielos, substancijos idjas. Tiesa, daugelis kit, pavyzdiui, matematini, idj nra gimtos, bet sugebjim kurti tokias idjas Descartes'as laiko gimtu. Taigi Descartes'o atsakymas F. Baconui yra toks: vien tik protu (o ne jusline patirtimi) besivadovaujs mogus i tikrj kaip voras gali verpti i savs painimo gij juk jo prote gldi gimtos idjos. Racionalizmo alininkai buvo ir Benedictas Spinoza, Gottfriedas Leibnizas, Georgas Hgelis. Visi jie buvo sitikin, kad pasaulio tvarka yra protinga ir btina, todl protas gali ir privalo j perprasti. Gindami poir, kad painimo altinis yra protas, jie, kaip ir R. Descartes'as, daugiausia rmsi metafizinio ir matematinio painimo bdo analize. Tiek metafizikas, atskleisdamas bties pagrindus, tiek matematikas, rodindamas teoremas, - neatlieka koki nors speciali stebjim. Ir vienam, ir kitam pakanka proto paintini gali. O gamtotyr racionalistai vertino maiau u metafizik ir matematik. Tie racionalistai, kurie kaip Descartes'as ar Leibnizas, patys ne indl jos pltot, traktavo j daugiausia kaip matematinio mstymo taikymo gamtai painti produkt. Todl, j galva, pagrindiniai gamtotyros principai atskleidiami taip pat proto, o ne juslins patirties dka. ia reikia prisiminti, kad tuo metu XVIIXVIII a gamt paprastai buvo irima kaip mechanin sistem. Antai Descartes'o poiriu, knai turi tik geometrini savybi ir patiria tik mechanines permainas. Taigi gamtos apraymui pakanka geometrijos ir mechanikos svok bei dsni, o ios disciplinos yra grynojo (nuo juslins patirties tiesiogiai nepriklausomo) proto produktas. Grynojo proto produktas yra ir metafizika. Iki XVII a. daugelis moksl band j pamgdioti. Taiau, prasidjus XVII a. mokslinei revoliucijai, jos autoritetas, ypa gamtotyrinink akyse, ima smukti. Tiesa, gamtotyrininkai vis plaiau ima taikyti matematik eksperiment duomenims aprayti ir analizuoti, todl, atrodo, grynojo proto vaidmuo gamtotyroje turt didti. Taiau gamtotyrininkai man kitaip. Jie suprato, kad eksperimentas tai klausimas gamtai, kur turi atsakyti ji pati, o ne mogus, kad ir koks jis bt protingas. Juk atsakymo klausim eksperimentatorius i anksto, a priori, neino prieingu atveju nebt prasms ir klausti. Matematin kalba teikia galimyb suformuluoti ir klausim, ir matematiDekartas R. P. 265. Filosofijos pradai//Dekartas R. Rinktiniai ratai. V., 1978.

niais simboliais ireikti atsakym, bet j duoda tik gamta, ir mes suinome j savo juslins patirties dka. Todl kuo toliau, tuo daugiau filosof pripaino, kad painimo altiniu reikia laikyti ne prot, o juslin patirt. Gamtotyrininkai, ypa eksperimentatoriai, aikindamiesi painimo altinio problem, orientavosi ne Descartes', o F. Bacon. I. Newtono, laikiusio save Bacono alininku ir klusio fakt, stebjim ir eksperiment paintin vaidmen, fizik jie vertino daug labiau nei Descartes'o fizik, o tai neabejotinai turjo reikms empirizmo takos didjimui. Descartes'o gimt idj teorij - klasikinio racionalizmo pagrind labai kritikai vertino Newtono amininkas angl filosofas John Locke (Lokas, 16321704). Jis pripaino, kad nei vaik, nei laukini prote nra t idj, kurias Descartes'as laik gimtomis. Be to, net jei skirtingi mons turi, pavyzdiui, Dievo idj, jie ne visada sutaria dl jos pobdio. Pasak Locke'o, visos ms idjos yra ne gimtos, o gytos, ir j turinys priklauso nuo patyrimo. Locke'as teigia, kad mogaus protas tai tabula rasa (lot. vari lenta), kuri ramenimis upildo patyrimas. Visos sudtingos idjos sudarytos i paprast, o j tiesioginis altinis yra patyrimas. Si koncepcija yra empiristins painimo teorijos pamatas. tai kaip j savo veikale mogaus proto tyrinjimai" (1748) dsto ymiausias empirizmo atstovas Dawid Hume (Hiumas): Visus proto suvokimus galima padalyti dvi klases arba ris, besiskirianias stiprumu ir gyvumu. Silpnesni ir maiau gyvi suvokimai paprastai vadinami mintimis arba idjomis. Antr suvokim kategorij [...] galima pavadinti spdiais, suteikiant tam odiui kiek skirting nuo prastins prasm. Vartodamas od spdis", turiu galvoje visus gyvesnius suvokimus, kurie kyla, kai girdime, matome, jauiame, mylime, neapkeniame, geidiame arba troktame. spdius skiriu nuo idj, kurios yra maiau gyvi suvokimai ir kurias suvokiame tada, kai pagalvojame apie kur nors i anksiau mint igyvenim ar jauduli. I pirmo vilgsnio nra, atrodo, dalyko, kuris bt maiau suvarytas negu mogaus mintis; isprsta ji i bet kokios mogaus valdios ir kontrols, o jos laisvs nevaro netgi gamtos ir tikrovs ribos. [...] Taiau nors mintis, atrodo, turi neribot laisv, geriau patyrinj sitikinsime, kad i tikrj ji udaryta labai anktai ir kad vis krybin proto gali sudaro vien tik gebjimas jungti, perkelti, padidinti arba sumainti duomenis, kuriuos mums teikia pojiai ir patyrimas. Kai galvojame apie auksin kaln, jungiame tik dvi viena kitai neprietaringas idjas. Dor arkl galima mstyti; juk remdamiesi savo patyrimu galime pagalvoti apie doryb ir sujungti j su arklio, gerai mums inomo gyvulio, forma ir ivaizda. Trumpai tariant, visa minties mediaga kyla i vidini arba iorini igyvenim, o tik j sujungimas ir sandara priklauso nuo proto ir valios.

82

Filosofikai tariant, visos ms idjos, arba silpnesni suvokimai, yra spdi, arba gyvesni suvokim, kopijos"2. Bet jeigu painimo altinis yra patyrimas, tiksliau juslinis patyrimas, ir painti galime vien tai, kas mums jame tiesiogiai duota, tai kaip paaikinti stebinanius matematinio mstymo laimjimus? klausim Hume'as duoda tok atsakym. Visus mogikojo tyrimo dalykus galima natraliai padalyti dvi dalis. 1) idj santykius; 2) faktus. Idj santykius nagrinja geometrija, algebra, aritmetika. i moksl teiginiai yra intuityviai arba demonstratyviai (rodomai) tikri. Antai teiginys, kad triskart penki lygu. penkiolikai, ireikia skaii (taigi tam tikr idj) santyk, Pitagoro teorema staiojo trikampio kratini (irgi tam tikr idj) santyk. Toki teigini teisingum, pasak Hume'o, galima nustatyti proto dka nepriklausomai nuo to, kokie daiktai egzistuoja Visatoje ir ar jie i viso egzistuoja. Btent todl matematinio tyrinjimo rezultatai yra visuotiniai, btini ir tikri. Tuo tarpu fakt nemanoma rodyti taip, kaip rodomi matematikos teiginiai. Faktai pagrsti stebjimais, taiau joks faktas nepaalina jam prieingo fakto galimybs. Teiginys, kad saul rytoj nepateks, yra ne maiau suprantamas ir ne daugiau prietaringas negu teiginys, kad ji pateks. Veltui bandytume rodyti jo klaidingum. Jeigu io teigimo klaidingum bt galima rodyti, jis turt bti vidujai prietaringas, o tokiu atveju protas negalt jo aikiai suprasti"3. Taigi ms inios apie faktus nra btinos, remdamiesi patirtimi nustatome tik tai, koks pasaulis yra (tiksliau, yra dabar), o ne koks jis turi bti (ar bus ateityje). Ms inios apie faktus nra ir absoliuiai tikros. Kad ir kiek kart stebtume patekani saul, negalime bti absoliuiai tikri, kad ji pateks rytoj. Ms bendros inios apie gamt yra fakt apibendrinimai, bet juk, Hume'o odiais tariant, visikai nesunku sivaizduoti, kad gamtos eiga" pasikeis. Todl reikalavimas, kur racionalistai kelia visoms inioms, kad jos bt visuotins, btinos ir beslygikai tikros, - yra pernelyg grietas ir nerealistikas. inios apie gamt, skirtingai nuo matematini ini, tokiomis bti negali.

3. Apriorizmas
D. Hume'o argumentai, neigiantys gamtotyros teigini absoliut tikrum, padar didel poveik garsiajam vokiei filosofui Immanueliui Kantui. Jo paties teigimu, ie argumentai paadino j i dogmatinio snaudulio", nekritiko sitikinimo vis mokslo dsni tikrumu. Problemos, k gali painti protas ir kaip jis gali painti, tyri2. Hume D An Enquiry Concerning Human Understanding Indianapolis, 1980. P. 26-28 3Ten pat P 40

mui skirtas didiausias Kanto darbas Grynojo proto kritika" (1781), vienas i ikiliausi vis laik filosofijos veikal. Tiesa, Hume'o argumentai nepakeit Kanto nuomons, kad mokslo dsniai absoliuiai tikri. Taiau Kantas suprato, kad neutenka dogmatikai tvirtinti, jog jie tikri tai filosofas turi rodyti. Kaip ir racionalistai, mokslo ini absoliut tikrum Kantas siejo su j visuotinumu ir btinumu. Patyrimo faktai yra individuals, atskiri, o tikromis iniomis, kaip pabr jau Aristotelis, galima laikyti tik visuotinius teiginius. Visuotiniai teiginiai galt bti patyrimo fakt apibendrinimais. Bet, Kanto nuomone, Hume'as {tikinamai {rod, kad fakt apibendrinimuose neslypi btinumas, i kurio tik ir gali atsirasti ini absoliutus tikrumas. Taigi, prims jau Platono formuluot nuostat, kad tikros inios, skirtingai nuo netvari nuomoni, turi bti absoliuiai tikros, Kantas konstatuoja tai k: absoliuiai tikros inios ir pirmiausia fundamentals, pamatiniai matematikos ir teorins gamtotyros teiginiai turi bti nepriklausomi nuo patyrimo fakt. Nepriklausomi nuo patyrimo fakt (konkrei stebjim ar eksperiment) teiginiai vadinami, kaip jau minjome, aprioriniais tuo norima pasakyti, kad j teisingumas inomas iki patyrimo, i pat pradi. Taigi Kanto ivad galima suformuluoti taip: pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai. Kantas, inoma, sutinka, kad mokslinio painimo procese formuluojami ne tik nuo patyrimo nepriklausomi aprioriniai, bet ir nuo patyrimo priklausomi aposterioriniai teiginiai (lot. & posteriori i paskesnio), t. y. teiginiai, kuri teisingumu galima sitikinti tik atlikus tam tikrus stebjimus ar eksperimentus. Jie irgi yra svarbs gamtos painimui ia Kanto pozicija aikiai skiriasi nuo Descartes'o poirio. Antai metal iluminio pltimosi dsn, gaut apibendrinus stebtus faktus (vairi metal stryp pailgjim juos kaitinant), reikia laikyti aposterioriniu. Taiau btinumas iame dsnyje neslypi, ir todl jo negalima laikyti fundamentaliu gamtotyros principu. Aposteriorini ini gyjame i juslins patirties. Bet kaip galime gyti apriorini ini? Vienas i bd yra aikus: kai kuri apriorini teigini tikrum nustatome remdamiesi juos sudarani svok analize. Panagrinkime teigin Visos kvadrato kratins yra lygios". Sis teiginys yra teisingas, ir apie tai mes inome nepriklausomai nuo patyrimo. Kodl? Todl, kad kvadrato svoka apibriama taip: Kvadratu vadinamas staiakampis, kurio visos kraitins yra lygios". Taigi nagrinjamo teiginio teisingum nustatome analizuodami j einani svok kvadratas". Tokie teiginiai vadinami analitiniais ir jie visi yra, aiku, aprioriniai. Neanalitiniai teiginiai vadinami sintetiniais. Tradicinje logikoje mstymo objektas (tai, apie k kalbama teiginyje) vadinamas subjektu, o jam priskiriamas poymis predika84

tu. Taigi teiginyje sniegas yra baltas" sniegas" yra subjektas, o baltas" predikatas. (Kadangi painimo teorijoje, skirtingai nuo logikos, subjektu paprastai vadinamas pastantis mogus, i dviej odio subjektas" reikmi nedert maiyti.) Vartodamas loginius subjekto ir predikato terminus ir teiginius vadindamas sprendiniais, pats Kantas taip atriboja vienos ir kitos ries teiginius: Visuose sprendiniuose, kuriais mstomas subjekto ir predikato santykis [...], is santykis gali bti dvejopas. Arba predikatas B priklauso subjektui A kaip kakas, kas (paslpta forma) gldi ioje svokoje A, arba B visai yra u svokos A, nors su ja susijs. Pirmuoju atveju a sprendin vadinu a n a l i t i n i u , antruoju s i n t e t i n i u . Taigi analitiniai sprendiniai [...] yra tie, kuriais predikato ir subjekto ryys mstomas per tapatyb; o tie sprendiniai, kuriais is ryys mstomas be tapatybs, turi bti vadinami sintetiniais. Pirmuosius taip pat bt galima vadinti a i k i n a m a i s i a i s , antruosius i p l e i a n i a i siais sprendiniais, nes pirmieji savo predikatu nieko neprideda prie subjekto svokos, o tik skaidymu padalija j j atskiras svokas, kurios jau buvo mstomos (nors neaikiai); tuo tarpu sintetiniai sprendiniai prie subjekto svokos prideda predikat, kuris visai ja nemstomas ir negalt bti i jos igaunamas jokiu skaidymu"4. Aposterioriniai arba, kitaip sakant, patyrimo sprendiniai (teiginiai) yra, aiku, sintetiniai. Kantas pabria, kad bt beprasmika analitin sprendin grsti patyrimu, nes tokiam sprendiniui sudaryti man visai nereikia ieiti u mano svokos rib ir, vadinasi, nereikia jokio patyrimo liudijimo"5. Dabar galime kelti klausim: ar pamatiniai, aprioriniai mokslo sprendiniai yra analitiniai? klausim Kantas atsako neigiamai. Tiesa, moksle yra formuluojami aprioriniai analitiniai sprendiniai, tokie kaip visos kvadrato kratins yra lygios", bet jie atlieka veikiau pagalbin vaidmen. Jie aikina ms inias, bet j neipleia. Jie irykina svok prasm, bet neatskleidia pasaulio tvarkos. Analitiniai nra netgi tokie elementars aritmetikos sprendiniai kaip 5-f7=12. Juk analizuodami skaiiaus 5 ir skaiiaus 7 ar j sumos svok mes niekaip (skaidydami tas svokas) negalime velgti, kad jose slypi skaiiaus 12 svoka. Kita vertus, kad ir kiek analizuotume trikampio svok, neaptiksime joje, t. y. paioje svokoje tos trikampio savybs, kad jo vidaus kamp suma lygi dviem statiems kampams. Sintetinis, o ne analitinis yra ir fundamentalus gamtotyros principas visi reikiniai turi savo prieastis", t. y. prieastingumo principas. Juk kad ir kiek analizuotume, skaidytume, dalintume reikinio svok, nerasime joje prieasties svokos. Taigi, Kanto nuomone, pagrindiniai matematikos ir teorins gamtotyros teiginiai yra nors ir aprioriniai, bet ne analitiniai, o sinteti^Kantas I. Grynojo proto kritika. P. 61. 5Ten pat.

niai. Todl ir pagrindin Grynojo proto kritikos" klausim Kantas formuluoja taip: Kaip galimi sintetiniai aprioriniai sprendiniai?" Bendriausias Kanto atsakymas yra toks: tokie sprendiniai galimi todl, kad painimo rezultatai slygojami painimo bdo. Smon, gavusi juslinius spdius, juos formuoja, organizuoja, sutvarko tam tikru bdu, o t bd lemia jos paios struktra, juslinio suvokimo ir mstymo formos. Tos smons (painimo) formos nepriklauso nuo konkretaus ms patyrimo, jas lemia rins mogaus kaip painimo subjekto savybs. Kadangi tos formos yra apriorins, tai visai suprantama, kodl galime turti sintetini apriorini ini. Jos yra sintetins, nes lieia ne paias svokas, o patyrime duot painimo objekt. Taiau painimo objektas yra priklausomas nuo painimo subjekto, kadangi juslin patyrimo mediag smon sutvarko remdamasi apriorinmis painimo formomis. Kokios yra tos apriorins painimo formos? Kantas skiria dvi j ris: apriorines juslumo formas ir apriorines intelekto formas. Apriorins juslumo formos yra grynieji, t. y. nuo patyrimo mediagos nepriklausomi, vaizdiniai erdv ir laikas. Visus daiktus suvokiame erdvje ir laike. Bet erdvs ir laiko savybs nepriklauso nuo patyrime duot daikt ir vyki savybi bei santyki, pavyzdiui, nuo daikt ir vyki isidstymo, nes is yra netolygus, o erdvs ir laiko savybs visur vienodos. Be to, mes galime sivaizduoti tui erdv ir laik be vyki, o daikt ir reikini be erdvs ir laiko ne. Kadangi erdv ir laikas yra ne savarankikos, nuo subjekto nepriklausomos esybs, o painimo formos, mes ir galime painti j savybes a priori. Ar i tikrj pastame jas a priori? Taip! Juk geometras, tyrindamas erdvs savybes, nustato jas a priori, jam nereikia atlikti koki nors stebjim ar matavim. Geometrijos teoremos (aksiomos taip pat) yra btini ir visuotiniai teiginiai, o ne atsitiktini fakt apibendrinimai. Ir aritmetikos teiginiai yra btini ir visuotiniai, taigi aprioriniai, o aritmetika, Kanto poiriu, yra laiko teorija. Aprioriniai erdvs ir laiko vaizdiniai skiriasi, aiku, savo prigimtimi nuo patyrimo bdu gyt vaizdini, kurie yra empiriniai, aposterioriniai, pripildyti konkreios juslinio patyrimo mediagos. Pirmieji yra gryni, juose nra jokios patyrimins mediagos, jie gryna juslumo forma, lemianti juslin pasaulio suvokimo bd. Taigi erdvs ir laiko vaizdiniai yra ne patyrimo rezultatas, o jo prielaida. Todl, pasak Kanto, juos visai pagrstai galime vadinti apriorinmis juslumo formomis. Ne vien grynieji vaizdiniai, bet ir daug svarbiausi svok arba, kitaip tariant, kategorij yra painimo prielaidos. Juk praddami tirti kok nors reikin, mes i anksto, t. y. a priori, jau inome realumo, egzistavimo, galimybs, btinumo, prieasties ir kitas fundamentalias svokas. Mes mstome objektus iomis svokomis, todl jos vadintinos grynosiomis intelekto svokomis. Loginio mstymo

86

procese jos atlieka pana vaidmen t, kur grynieji vaizdiniai erdv ir laikas atlieka pasaulio juslinio suvokimo procese. Kai kurie fundamentals teiginiai taip pat yra patyrimo prielaidos. Praddami tirti kokio nors reikinio prieastis, remiams ne vien prieasties kategorija, bet ir prieastingumo principu: mes sitikin, kad visi reikiniai turi prieastis. Sis principas yra apriorinis: jeigu nerastume tiriamo reikinio prieasi, tai nepriverst ms suabejoti io principo teisingumu. Iekodami reikinio prieasi, nekeliame klausimo, ar tas reikinys turi prieast, ar ne. Mes a priori inome, kad reikinio prieastis (ar prieastys) egzistuoja, ir vienintelis ms udavinys yra j rasti. Grynieji vaizdiniai, kategorijos, grynojo intelekto pagrindiniai teiginiai garantuoja sintetinio apriorinio painimo galimyb, rodo, kad toks painimas yra galimas. Kanto poiris painim, vaizdiai tariant, yra toks: painimo procese subjektas tarsi meta ant daikt pai savaime" savo painimo form tinkl ir tik tai, k jis tuo tinklu sugauna, yra jo laimikis reikiniai, painimo objektai. Tai, kas t tinkl nepakliva, lieka nepains daiktai patys savaime". Kadangi juslinei mediagai smon suteikia tam tikras formas, kurias lemia jos paios, t. y. smons, struktra, mes galime painti reikinius (daiktus mums) a priori. Aiku, juose a priori pastame tik tai, k juos dedame. Iki iol buvo manoma, rao I. Kantas, kad visos ms inios turi prisiderinti prie objekt. Taiau, darant toki prielaid, visi bandymai apriorikai svokomis nustatyti k nors apie objektus, kas iplst ms inias, baigdavosi neskmingai. Todl derjo kart pamginti, ar metafizikos udavinio mums nepavykt isprsti skmingiau, jei manysime, kad objektai turi prisiderinti prie ms painimo ... [...] Jei stebjimas turt prisiderinti prie objekt savybi, tai a nesuprantu, kaip apie jas bt galima k nors a priori inoti; taiau jei objektas (kaip jutim objektas) prisiderina prie ms sugebjimo stebti savybs, tai a visai gerai galiu sivaizduoti ap6 riorinio painimo galimyb" . Objektai prisiderina ir prie ms svok, nes pats patyrimas yra painimo ris, reikalaujanti intelekto dalyvavimo intelekto, kurio taisykles a privalau turti savyje kaip prielaid dar prie tai, kai man yra duoti objektai, taigi a priori. ios taisykls ireikiamos apriorinmis svokomis, prie kuri, vadinasi, visi patyrimo objektai turi btinai prisiderinti ir jas atitik7 ti" . Pasak Kanto, painimo procesas yra (bent jau gamtotyroje) juslins mediagos ir apriorini painimo form sintez. Jis siek sujungti racionalizm su empirizmu, ikeldamas tiek vieno, tiek kito privalumus ir atskleisdamas ir vieno, ir kito trkumus. Kantas pripasta du painimo altinius: juslum ir intelekt. Pasak jo, mintys be tu6Ten pat P 39-40 7Tcn pat. P. 40
87

rinio tuios, stebimai be svok akli. Siekimas sujungti empirizm ir racionalizm pasireikia ir tuo, kad netgi apriorins painimo formos, paaikinanios paties svarbiausio mokslui apriorinio painimo galimyb, yra dviej ri: juslumo ir intelekto. Ir vis dlto Kantas yra artimesnis Descartes'ui ir Leibnizui negu Locke'ui ir Hume'ui. Juk painimo altinio problem galima kelti ne tik taip, kaip ji buvo tradicikai formuluojama, t. y. ar painimo altinis yra protas, ar patyrimas. J galima pateikti ir kitaip: ar protas (intelektas) turi nepriklausom nuo poji pasaulio painimo gali. i klausim Kantas, kaip ir racionalistai, atsako: Taip!" Kanto grynoji apriorin vaizduot labai jau primena Descartes'o intuicij, nors Kantas pabria ne intelektualine, o juslin jos prigimt. O kategorij paintinis statusas i dalies yra panaus gimt idj status. Tiesa, siel ir Diev, kuriuos Descartes'as laik mogui gerai inomais dalykais (j idjos yra gimtos), Kantas traktavo kaip nepainius daiktus paius savaime", kuriuos mes galime mstyti, bet negalime painti. Jie nepains todl, kad siela, pasaulis kaip visuma ir Dievas yra u patyrimo rib, o patyrimo ribos yra ir ms painimo ribos. Pasak Kanto, painimas, bandantis ieiti u galimo patyrimo rib, virsta neisipildiusiu lkesiu, o samprotavimai apie upatyriminius dalykus bergdiais ivediojimais. Patyrimo rib netgi apriorinis painimas negali nebaudiamai perengti perengs jas, protas susipainioja prietaravimuose, vadinamosiose grynojo proto antinomijose. (Antai grynasis protas gali rodyti tiek tai, kad pasaulis turi pradi laike, tiek tai, kad jis jokios pradios neturi.) Kadangi Kantas ypating reikme skyr apriorinio painimo galimybs pagrindimui, jo painimo teorija vadinama apriorizmu. Dl tos paios prieasties ji vadinama ir transcendentaline, nes transcendentalinis, pasak Kanto, yra kiekvienas painimas, kuriam labiau rpi ne objektai, bet bdas, kuriuo mes pastame objektus, kiek is bdas turi bti galimas a priori"8. Kadangi savo svarbiausiu udaviniu Kantas laik ne doktrinos sukrim, o grynojo proto kritik, jo altini ir rib aptarim, tai ji vadinama dar ir kriticizmu, arba kritine filosofija (aik kritin pobd turi dar du svarbs Kanto veikalai, skirti kit filosofini problem analizei, Praktinio proto kritika" ir Sprendimo galios kritika"). Kanto painimo teorija suvaidino labai svarb vaidmen filosofijos raidoje. Tokios nuodugnios painimo analizs iki jo niekas nebuvo pateiks. Todl nieko keisto, kad ji turjo daug alinink, kuriems aprioristin racionalizmo ir empirizmo sintez atrod paskutinis ir joki abejoni nekeliantis odis ilgame gine dl painimo altinio.

8Ten pat

P 69

88

4. Apriorizmo negandos
XIX a. pradia buvo tikras Kanto idj triumfas teisingomis jas pripaino daugelis filosof, matematik, fizik. Bet laikui bgant Kanto painimo teorija susidr su didelmis problemomis. Pirmiausia j kilo matematikoje. Aikindamas, kad matematins inios (kaip ir teorins gamtotyros principai) yra sintetins apriorins, Kantas daugiausia rmsi geometrinio painimo kritine analize. Geometrijai jau Euklidas III a. pr. Kr. suteik tobul (kaip ilgai buvo manoma) aksiomin form. Susistemins tuometins geometrijos inias, jis suformulavo geometrijos objekt (tak, linij ir kt.) apibrimus ir nustat postulatus ir aksiomas, i kuri loginiu keliu ivedami kiti geometrijos teiginiai teoremos. Postulatai ir aksiomos (vliau, naujaisiais laikais, postulatus nustota skirti nuo aksiom) sudaro tvirt pagrind, vir kurio kilo aiki struktr turintis tiksli ir patikim geometrijos ini pastatas. Aksiominis geometrijos idstymas daugel ami buvo keliamas pavyzdiu kitiems mokslams. Iki XIX a. Euklido geometrija (kaip ir Aristotelio logika) buvo laikoma tobula ir i esms baigta teorija. Jos autoritetas buvo milinikas; Euklido Pradmenys", kuriuose ji dstoma, turjo didiul pasisekim ir buvo ileisti vairiomis kalbomis daugiau negu du tkstanius kart. Kitokios geometrijos (kaip ir kitokios negu aristotelikoji logikos) Kantas ir jo amininkai neinojo. Euklido geometrija buvo suprantama kaip vienintel manoma erdvs teorija, kurios teisingumu gali abejoti tik neimanliai. Taigi visikai natralu, kad Kantas buvo sitikins, jog Euklido geometrijos aksiomos yra visuotiniai ir btini teiginiai. Jam buvo aiku, kad jie yra aprioriniai ir sintetiniai. Teze, kad geometrijos teiginiai yra aprioriniai ir sintetiniai, nesunku buvo patikti, kol egzistavo vienintel geometrya Euklido. Bet padtis pasikeit, kai XIX a. matematikai N. Lobaevskis, J. Bolyai (Bojajus), B. Riemann (Rymanas) sukr vadinamsias neeuklidines geometrijas. Bene svarbiausias neeuklidini geometrij skirtumas nuo euklidins yra toks. Euklidinje geometrijoje ploktumoje per turim tak galima ivesti tik vien ties, nekertani turimos tiess, o neeuklidinse geometrijose tokios tiess nra n vienos (eliptinje, Riemanno geometrijoje) arba j yra daugiau nei viena (hiperbolinje, Lobaevskio geometrijoje). Kitaip tariant, lygiagrei turimai tiesei neeuklidinse geometrijose arba ivis nra, arba j daugiau nei viena. Neeuklidini geometrij pripainimas matematinmis teorijomis, prilygstaniomis reikmingumu euklidinei geometrijai, buvo ilgas ir sudtingas procesas. Bet po to, kai buvo rodytas neeuklidini geometrij neprietaringumas, taigi ir j matematinis pilnavertikumas, Kanto filosofijos alininkai atsidr keblioje padtyje juk du vienas kitam prietaraujantys teiginiai (pavyzdiui, Euklido ir Lobaevskio teiginiai apie lygiagrei skaii) negali bti abu btini. Tai

89

viena. Kita vertus, visikai neaiku, kuri i viena kitai prietaraujani geometrij yra teisinga erdvs teorija. I ios keblios padties kapstytis buvo galima dviem skirtingais bdais. Lobaevskio nuomone, reikia atsisakyti Kanto poirio, kad geometrija yra apriorin teorija, ir traktuoti j kaip, sakykime, fizins erdvs optini savybi teorij, kurios teisingumas nustatomas stebjimais ir matavimais. Neeuklidinje geometrijoje trikampio vidaus kamp suma nelygi 180 ir skiriasi nuo io dydio tuo daugiau, kuo didesnis yra trikampio plotas. Todl galima pabandyti imatuoti didelio viesos spinduli sudaryto trikampio vidaus kamp sum ir nustatyti, kuri i geometrij yra empirikai teisinga. Tai ir buvo padaryta, bet iaikjo, kad skirtumas maesnis u matavimo paklaid. Kit bd pasirinko H. Poincare (Puankar). Pasak jo, reikia atsisakyti Kanto poirio, kad geometrija yra sintetin erdvs teorija. Geometrijos aksiomas tokiu atveju galima traktuoti ne kaip empirikai teisingus ar klaidingus teiginius, o kaip konvencijas, susitarimus, nustatanius, kaip dera vartoti tako, tiess, ploktumos ir kitas geometrines svokas. (Euklido pateikt geometrijos apibrim tokiu atveju, aiku, atsisakoma.) Ginas dl geometrijos ir kit matematikos dali pamatini teigini prigimties (paintinio statuso) buvo ilgas, permainingas9. Nepagrsta bt teigti, kad neeuklidini geometrij sukrimas rod Kanto matematikos filosofijos klaidingum. Mokslo faktai negali paneigti, tikslija, logine, io odio prasme, filosofini koncepcij, jei jos nra paprastas mokslo fakt apibendrinimas, jei j autoriai nesutapatina filosofijos su matematika, gamtotyra ar kitais specialiaisiais mokslais. Juolab mokslo laimjimai negali rodyti epistemologini koncepcij klaidingumo. Atkakliausi ir itikimiausi filosofins koncepcijos alininkai netgi nepalankiausioje, atrodo, situacijoje lieka itikimi filosofins mokyklos principams ir, uuot- atmet juos, bando kitaip prasminti pai situacij. Taiau vis dlto mokslo faktai (ir / pripaintos teorijos) gali pakirsti filosofini koncepcij pagrindus, sumainti j taigum, sumenkinti j vert mokslins bendrijos akyse. Taip atsitiko ir su Kanto matematikos filosofija. Prabgus dar keliasdeimiai met, jau XX a. pradioje buvo pakirsti ir Kanto gamtotyros filosofijos pagrindai. Kantas tvirtai tikjo ne tik Euklido geometrijos, bet ir Newtono mechanikos dsni btinumu. Bet po to, kai A. Einteinas sukr ir empirikai pagrind reliatyvumo teorij, teko pripainti, kad Newtono mechanikos dsniai nra btini, be to, jie yra tik apytiksliai. Tik apytiksliais teko pripainti nemaa klasikinje gamtotyroje joki abejoni neklusi princip, pavyzdiui, greii sudties taisykl. Klasikinje fizikoje knai, judantys prieingomis kryptimis greiiu v atskaitos sistemos atvilgiu, tolsta vienas nuo kito greiiu 2v, o reliatyvumo teorijoje galioja
9. r. Nekraas E. Matematikos paintinis statusas gino su Kantu peripetijos ir idavos // Kanto filosofijos profiliai V , 1988. P. 114-140.
90

kita, sudtingesn greii sudties taisykl, kuri tik ma (palyginti su viesos greiiu) greii srityje daugma sutampa su klasikine taisykle. Pltojant statistin fizik ir kvantin mechanik, susvyravo postulatas, kur Kantas laik visos teorins gamtotyros pagrindu, prieastingumo principas. Paaikjo, kad jis nra, matyt, absoliuti ir neginijama bet kokio mokslinio tyrimo prielaida, pat io principo turin ir formulavimo bd mokslinio tyrimo rezultatai gali versti keisti. Ivada, kuri ne vienas mstytojas padar XX a. pradioje, buvo tokia: matematikos teiginiai yra aprioriniai, bet ne sintetiniai, o gamtotyros teiginiai taip pat ir fundamentals sintetiniai, bet ne aprioriniai. i ivada suformuota Kanto terminais, taiau savo turiniu ji yra radikaliai prieinga Kanto filosofijos principams. Kita vertus, ji i esms atitinka Hume'o poir ini ris ir j pobd. Todl ms neturt stebinti, kad XX a. vl populiariomis (ypa tarp gamtotyrinink) tapo empiristins idjos. Energingiausiai jas gyn ir rytingiausiai pltojo vienos i takingiausi XX a. filosofijos srovi loginio empirizmo atstovai. ymiausiu savo pirmtaku jie laik Hume'. bet nema tak jiems dar jau mintas pozityvizmo pradininkas A. Comte'as ir ymus XIX a. pabaigosXX a. pradios fizikas ir filosofas Ernstas Machas. Kartais loginis empirizmas ir kai kurios kitos artimos jam kryptys, pavyzdiui, loginis atomizmas, vadinamos treiuoju pozityvizmu (taip pat ir neopozityvizmu), skiriant j nuo pirmojo f A. Comte'as, J. S. Millis, S. Spenceris (Spenseris)) ir nuo antrojo (E. Machas, R. Avenarius) pozityvizmo. ymiausi loginio empirizmo atstovai buvo Moritz Schlick (likas, 1882-1936), Rudolph Carnap (Karnapas, 1891-1970) ir Hans Reichenbach (Raichenbachas, 18911953). i filosofijos kryptis (i pradi vadinta loginiu pozityvizmu) treij ir ketvirtj ms amiaus deimtmet buvo pltojama daugiausia Vienoje ir Berlyne, o po karo pirmiausia anglosaks kratuose (ypa JAV). Bene rykiausias loginio empirizmo skirtumas nuo klasikinio, Locke'o ir Hume'o, empirizmo yra tas, kad nuo psichin, mentalin (lot. mentalis protinis) pobd turini 'painimo proceso element poji, suvokini, idj tyrimo buvo pasukta login kalbos, kuria reikiami painimo rezultatai mokslo faktai, hipotezs, teorijos, trumpiau tariant, inios, tyrim. Klasikiniame empirizme spdi ir idj analiz virsdavo sunkiai identifikuojam ir diferencijuojam mentalini esybi santyki aikinimu, o pagrindiniu tyrimo metodu tapdavo introspekcija (savistaba) filosofas band analizuoti savo paties smons turin ir joje vykstanius procesus. Tai buvo nelengvas udavinys, nes smons turinio analiz i dalies j keit. Sunkoka buvo atskirti ir smons elementus. Ir gal gale tokio pobdio tyrim rezultatus buvo labai sunku patikrinti kitiems tyrintojams.
91

Loginio empirizmo atstovai pripaino, kad, norint tirti inias ir inojim, ypa mokslin inojim, reikia tirti ne individo, pavyzdiui, mokslininko, smons turin ar jo pltot, o painimo rezultatus, gijusius kalbin pavidal. Jie, kaip ir kai kurie ankstesni tyrintojai, traktavo kalb kaip reali smon: per kalb individo smons turinys tampa prieinamas kitiems monms. Tik gij kalbin form painimo rezultatai tampa visuotinai reikmingi: kol jie vien tyrintojo galvoje, jie nra inijos dalis ir negali bti kit tyrintoj nei suvokti, nei patikrinti. Todl, norint suprasti, kas yra mokslas ir ko verti jo rezultatai, reikia tyrinti ne subjekto smonje vykstanius reikinius, o intersubjektyvias skirting subjekt suprantamas, kalbin form turinias ir galimas patikrinti inias. Su pirmuoju loginio empirizmo skirtumu nuo klasikinio empirizmo, t. y. su painimo psichologinio tyrimo pakeitimu ini loginiu tyrimu, glaudiai susijs antrasis perjimas nuo idj kilms prie ini struktros tyrimo. XX a. empiristai atsisak nagrinti problem, i ko atsiranda ms idjos, mintys, poiriai. J nuomone, is klausimas yra ne kalbos logins analizs, o psichologijos (kuri XX a. pradioje buvo jau menkai su filosofija tesusijs mokslas) udavinys. Kaip ms galvoje atsiranda hipotezs, teikianios atsakymus mums rpimus klausimus, kok vaidmen iame procese vaidina pranaingi sapnai, vaizduot, negrietos analogijos ar intuicija ie dalykai, kad ir doms, filosofui neturi rpti. Jo tikslas nustatyti, kas yra mokslo inios, kuo jos skiriasi nuo nemokslini ar pseudomokslini samprotavim, kokia yra mokslo ini login struktra, t. y. ryiai tarp atskir ini element, kaip tikrinamas mokslo ini teisingumas. Todl painimo altinio klausim loginiai empiristai pakeiia kitais: daug svarbiau, j nuomone, inoti ne i ko atsiranda ms inios, kas protas ar patyrimas yra j altinis, o suprasti, kas yra mokslo ini pagrindas, kokie mokslo fakt ir teorini teigini santykiai. Kartu btina pabrti, kad pastaroji problema vis dlto glaudiai siejasi su painimo altinio problema, juk loginiai empiristai klausim apie mogaus paintini gali juslinio patyrimo ir teoretizuojanio proto santyk keiia ne kuo kitu, o klausimu apie skirting ini element empirini ir teorini santyk. Ties sakant, jau Kantas keldamas klausim Kaip galimi sintetiniai aprioriniai sprendiniai?" i dalies pakeit ligtolins painimo teorijos problematik, nors jo atsakym, pagrst apriorini painimo form idja, su tam tikromis ilygomis dar galima traktuoti kaip atsakym klausim apie painimo altin. Jeigu reikt glaustai suformuluoti loginio empirizmo pozicij Kanto nagrintu klausimu, ji bt tokia: sintetiniai aprioriniai sprendiniai neegzistuoja"10. Taigi loginis empirizmas yra radikali Kanto apriorizmo antitez. Taiau loginio empirizmo lyder R. Carnap ir jo alininkus nuo Kanto ski^Kapnan P. <I>n;ioco(}>CKHe ocHoeaHHH nmiKii. M., 1971. C. 245.

92

ria gal net dar svarbesnis dalykas: Kantas nagrinja painim, o Carnapas inias. Objektyvias inias, o ne subjektyv painim nagrinjo ir kitos svarbios XX a. filosofijos srovs, pavyzdiui, kritinis racionalizmas (Karlas R. Popfceris, Hansas Albertas). Descartes'o, Locke'o, Hume'o ir Kanto pltot tradicin painimo teorij XX a. pamau ima keisti i jos gelmi kylanti nauja disciplina mokslo filosofija. Tai nereikia, kad XX a. nebenagrinjamos tradicins painimo teorijos problemos, pavyzdiui, juslinio suvokimo tikrumo ar painimo objekt realumo. Taiau didesn dalis filosof, kuriuos domino mokslas, jo metodai ir rezultatai, laiksi nuostatos, kad daug skmingiau galima tirti inias, o ne pat painimo proces, ir todl reikia nagrinti vien mokslo filosofijai bding problematik mokslo metodus, struktr ir raid.

V. Mokslo metodas, struktra ir raida

1. Mokslas ir metafizika
Mokslo filosofija formavosi labai veikiama pozityvistini idj. Bene svarbiausia i j buvo suformuluota pozityvizmo pradininko A. Comte'o XIX a. viduryje: mokslinis mstymas yra aukiausia mogaus proto pltots pakopa, pranokstanti ankstesnes teologin ir metafizin. Jas mogaus protas turjo veikti (ar pereiti), kad pasiekt dabartin. Dabar tie senieji mstymo bdai tik kliudo pozityviam mstymui ir monijos paangai, todl nuo j reikia atsiriboti. tai kaip pats A. Comte'as formuluoja savo garsj trij proto raidos fazi dsn: Tirdamas vis mogaus proto raid vairiose jo veiklos sferose [...], atradau, mano nuomone, svarbiausi dsn, nuo kurio i raida tiesiogiai priklauso [...]. Pagal dsn kiekviena svarbiausia ms mintis, ms ini aka nuosekliai praeina tris skirtingas teorines bsenas: teologin, arba fiktyvij; metafizin, arba abstrakij; mokslin, arba pozityvij. Kitaip tariant, mogaus dvasia pagal savo prigimt tyrindama nuosekliai naudojasi trimis, i esms skirtingais ir netgi tiesiog vienas kitam prieingais mstymo metodais: i pradi teologiniu, po to metafiziniu ir galiausiai pozityviuoju meto1 du" . Teologinje fazje, t. y. tuo metu, kai mogaus protas nesugeba isprsti paprasiausi problem, jis, kupinas entuziazmo ir remdamasis beveik tik vaizduote, kurios nevaro nei grieta logika, nei sistemingas stebjimas, sprendia beveik vien tik daikt kilms klausim, siekia atskleisti j stebinani reikini esmines, pirmsias arba siekiamsias (tikslins) prieastis, taip pat j atsiradimo bd, taigi neri gyti absoliut inojim"2. Metafizinje stadijoje mogaus protas toliau siekia absoliuios tiesos, bet ieko jos jau kitais bdais. Metafizika, kaip ir teologija, pirmiausia siekia atskleisti visko, kas egzistuoja, vidin prigimt, kilm ir tiksl, vis reikini esm, bet remiasi ne antgamtiniais veiksniais, o vis labiau pakeiia juos abstrakiomis esybmis [...]. Gryna vaizduot tuo metu jau praranda savo valdi, o tikras stebjimas jos dar negyja, taiau samprotavimo sfera isipleia, ir tokiu kiek miglotu bdu rengiama dirva tikram moksliniam tyrinjimui"3. Metafizin proto raidos stadija yra paangesn u teologin loginiu poiriu. Bet teologinis protas vienija, integruoja moni bendriiKoHtn O. Ayx noaiiTHBHofi 4>H-fioco()HM. CIT6 ,1910 C 3-4. Ten pat. P. 4-5. 3Ten pat. P. 11-12
2

94

j, o metafizinis protas j tik ardo. Jis tinka kritikai, neigimui, bet ne pozityviai, konstruktyviai veiklai. Metafizika, pasak A. Comte'o, yra chronika liga, kuria turi persirgti individo ir bendrijos protas, pereidamas nuo vaikysts prie brandos amiaus. Gal gale, sitikins, kad teologinis ir metafizinis mstymas yra neproduktyvus, bevaisis, mogaus protas nustojo iekoti absoliui ties, taip viliojusi j kdikystje, ir visas savo jgas skiria pltotei nuodugnaus stebjimo, kuris yra vienintelis jam pasiekiamo inojimo, protingai pritaikyto prie reali poreiki, pagrindas"4. mogus pagaliau supranta, kad inojimo tikslas ne pirmapradi prieasi ir galutini tiksl nustatymas. Pozityvus mstymas (Comte'as danai sako pozityvi filosofija") siekia inoti, kad galt numatyti. Todl pozityvi filosofija taip apibria savo tikslus ir udavinius: 1) ji tiria tai, kas realu, t. y. prieinama protui, o ne nevelgiamas paslaptis; 2) usiima tuo, kas naudinga, o ne bevaisika; 3) siekia tikrumo, pakeiianio abejones ir ginus; 4) turi garantuoti tikslum, prieing neapibrtumui; 5) skirta organizavimui, o ne kritikai. Taip suprantama pozityvi filosofija i esms sutampa su specialiaisiais mokslais, pirmiausia su matematizuota eksperimentine gamtotyra. J labiau u metafizik vertino jau G. Galilei. Bet bene radikaliausias metafizikos kritikas klasikinje filosofijoje buvo D. Hume'as. Pasak Comte'o, metafizika kelia sau nepasiekiamus tikslus ir bando isprsti neisprendiamus udavinius. Todl ji nevaisinga, nors ir yra btina mogaus proto raidos stadija. O Hume'as tiesiai pareikia, kad metafizika, tyrinjanti antempirinius, juslikai nesuvokiamus daikt pradus ir u regim daikt pasaulio iekanti tikrosios bties, ivis neturi aikaus turinio. Metafizini problem nemanoma isprsti ne dl mogaus proto nepajgumo, o dl to, kad paios problemos yra visikai neapibrtos. Jos formuluojamos vartojant tokias svokas kaip substancija, siela, jga, bet ios svokos neturi aikios prasms, kadangi nesusijusios su ms potyriais. O btent jie ir sudaro, pasak Hume'o, mogikojo painimo pagrind. Jis buvo tikras, kad visos mogaus idjos kyla i pirmini jutimini spdi, todl tik ryys su jais ir gali suteikti idjoms prasm. Vadinasi, tarus, kad koks nors filosofinis terminas yra vartojamas be prasms arba idjos ^kas bna pernelyg danai), mums tereikia itirti, i kokio spdio kyla ta. tariamoji idja. Jeigu jokio spdio nurodyti nemanoma, tai ms tarimus reikia taikyti patvirtintais"5. Platonas ir kai kurie kiti antikos ir vidurami filosofai ypating reikm teik ini atskyrimui nuo nuomoni. Berie svarbiausiu ini ir nuomoni skirtumu jie laik tai, kad inios yra apibrtos ir pastovios, o nuomons, prieingai, amorfikos ir paslankios. Painti, pasak j, galime tik tikrosios tobulos, aminos ir nekintamos bties sfer, o apie regimybs fizin, empirin, netobul, laikin ir kintant pasaul galima susidaryti tik subjektyvias ir netvarias
4Ten pat. P 15 SHume D. An Enuiry Concerning Human Understanding P 30

95

nuomones. Tikroji, antempirin btis pastama tik protu; nuomons apie empirin pasaul formuojasi remiantis patyrimu, stebjimu. Hume'o ir Comte'o poiris inias ir nuomones visikai kitoks negu Platono. Tai, k Platonas traktuoja kaip inias, jiems tra beveriai (ar net beprasmiai) samprotavimai. Tikrosios, pozityvios inios tai ne samprotavimai apie daikt esmes, pradus ar galutines prieastis^ o inios apie matematinius objektus arba apie empirin pasaul. ini pamatas yra sistemingas nuodugnus stebjimas. iuo poiriu, vienintels galimos inios tai pozityvios, mokslins inios. Taiau ini vaidmen pretenduoja ir metafizika. Naujaisiais laikais metafizikai pripaino, kad ir specialieji mokslai teikia tam tikr ini. Taiau jie buvo link nuolat pabrti, kad metafizins inios yra daug svarbesns ir nuodugnesns negu empirinio mokslo inios. _ Tiek Hume'as XVIII a., tiek Comte'as XIX a., tiek Carnapas XX a. su tuo kategorikai nesutiko. Jie buvo sitikin, kad mokslinis tyrimas gali bti skmingas tik tuo atveju, jei jame grietai atsiribojama nuo metafizikos, kuri moksl gali nuvesti tik klystkeliais. Jeigu mokslo filosofija siekia nuodugniai tyrinti moksl, ji turi pirmiausia nubrti rib tarp mokslo ir metafizikos. J turi aikiai matyti patys mokslininkai tik tada moksliniame tyrime jie sugebs ivengti metafizini problem (ar pseudoproblem) ir metafizini idj. Kita vertus, i riba labai reikminga ir mokslo filosofijai: ji irykina tikrj mokslo filosofijos tyrimo objekt - moksl. Metafizik vargu ar apskritai verta tyrinti, bet jei kas ir turi tuo usiimti, tai ne mokslo filosofija, o filosofjos istorija. Comte'as band atskirti pozityv moksl nuo metafizikos kaip skirtingas mogaus proto istorins raidos stadijas, kurios skiriasi pirmiausia nagrinjamomis problemomis ir j sprendimo metodais. Loginiai empiristai, gvildendami metafizikos ir mokslo atribojimo (demarkacijos) klausim, orientavosi daugiau Hume' ir iekojo aikaus loginio kriterijaus, galinanio atskirti metafizinius teiginius (tiksliau, pseudoteiginius) nuo mokslo teigini. T kriterij jie traktavo kaip empirin prasms kriterij, nes, j nuomone, moksl nuo metafizikos skiria tai, kad mokslo teiginiai prasmingi, o metafizikos ne. Empirin prasms kriterij (nevartodamas, tiesa, io pasakymo) pirmasis suformulavo Hume'as, susiedamas termino prasmingum su jutiminio spdio, i kurio kyla terminu reikiama idja, egzistavimo faktu. Loginiai empiristai i pradi, t. y. ms amiaus treiojo deimtmeio pabaigoje, taip pat man, kad metafizikos beprasmikumo tez reikia grsti apeliuojant jos svok, toki kaip absoliuti idja ar pasauline valia, visik atsietum nuo patyrimo. Taiau toks nusiteikimas neleido bent kiek aikiau pranokti Hume'o rezultat. O loginio empirizmo alininkai man, kad jie gali padaryti kur kas daugiau. Juk savo rankose jie turjo nauj ir, kaip jiems atrodo, labai veiksming filosofins analizs instrument formalij, arba matematin, logik. Sis instrumentas buvo vis pirma pri-

96

taikytas teigini analizei. Todl nuo ketvirtojo deimtmeio pradios siekta empirin prasms kriterij formuluoti kaip princip, galinant atskirti prasmingus teiginius nuo beprasmi. Eidami iuo keliu, loginiai empiristai vadovavosi jiems artimo ir j labai gerbto vieno i ymiausi XX a. filosof - Liudwigo Wittgensteino pateikta prasms samprata. Garsiajame Loginiame filosofiniame traktate" (1921) jis ra: Suprasti teigin, - vadinasi, inoti, kas bna, kai jis teisingas. (Taigi j galima suprasti neinant, ar jis teisingas, ar ne.)"6 Remdamiesi iuo poiriu, ketvirtojo deimtmeio pradioje loginiai empiristai formulavo empirin prasms kriterij taip: Teiginys yra prasmingas (turi paintin vert), jeigu j galima verifikuoti, t. y. nustatyti jo teisingumo reikm" (lot. veritas tiesa). Taiau tarus, kad prasmingi yra tik tie teiginiai, kuri teisingumo reikm galima visikai tiksliai nustatyti (nors iuo momentu mes jos galbt neinome), visus bendrus teiginius apie begalines objekt klases reikia pripainti beprasmiais. Kitaip sakant, beprasmiais reikt pripainti ir mokslo dsnius. Realus tyrintojas, bdamas ribot fizini galimybi, negali, pavyzdiui, visikai tiksliai ir neabejotinai nustatyti teiginio visi knai traukia vienas kit jga, tiesiogiai proporcinga j masi sandaugai ir atvirkiai proporcinga nuotolio tarp j kvadratui" teisingumo reikm, nes jis negali itirti vis kn. Todl nagrinjamj prasms kriterij reikia pripainti pernelyg grietu ir pabandyti j modifikuoti vadovaujantis nuostata, kad viskas, k gali realus tyrintojas, tai patvirtinti bendr teigin verifikacija laikomas visikas ir galutinis teisingumo reikms nustatymas, ra R. Carnapas, - tai kaip jau ne kart buvo paymta bendrus teiginius, pavyzdiui, fizikos ar biologijos dsnius, reikia laikyti neverifikuojamais teiginiais. [...] Mes negalime verifikuoti dsni, bet galime juos patikrinti, tikrindami atskirus j atvejus, t. y. vieninius teiginius (teiginius apie individualius objektus. - E. N.), ivestus i dsnio ir anksiau pagrst teigini. Jeigu tikrinant nesusiduriame su negatyviais atvejais, o uregistruot teigiam atvej skaiius didja, tai pamau tvirtja ms sitikinimas, kad tikrinamas dsnis yra tinkamas ir tikslus. Taigi reikia kalbti ne apie verifikacij, o apie laipsnikai augant dsnio patvirtinim" 7 . Aptartos prieastys privert Carnap pakeisti verifikacin prasms teorij koncepcija, tapatinania teiginio prasmingum su jo patvirtinamumu. Taip verifikacionizmo doktrin pakeit konfirmacionizmo (lot. confirmatio patvirtinimas) doktrina. Joje verifikacinis prasms kriterijus keiiamas konfirmaciniu; pagal j prasmingais laikomi tik tokie teiginiai, kuriuos galima empirikai patvirtinti.
6Wittgcnstem L. Tractatus logico-philosophicus //Wittgenstcin L Schriften. Frankfurt a. M.,1960 Bd. l 4 024. 7 Carnap R. Sprawdzalnos i znaczemc // Carnap R. Filozofia jako anahza logiczna jfzyka W-wa, 1969. S. 75.

*- Jeigu

i empirinio prasms kriterijaus versija yra tobulesn u ankstesn, siejusi prasmingum su galimybe visikai tiksliai nustatyti teiginio teisingumo reikm. Atrod, kad konfirmacinis prasmes kriterijus galina nustatyti svarbiausi pozityvaus, t. y. specialiojo, mokslo teiginiu savyb ir atskirti juos nuo metafizikos teigini. Carnapas neabejojo, kad metafizikos teiginiai io kriterijaus nepatenkina, nes i j joki stebjimo teigini, apibdinani ^konkreius empirinius faktus, ivesti nemanoma. Taigi j nemanoma patvirtinti. Ivada: jie beprasmiai. Metafizikai buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Na gerai, galt pasakyti koks nors garbus metafizikas. A neneigiu, kad esu metafizikas, bet nenoriu sutikti su tuo, kad mano teiginiai yra beprasmiai - juk a juos puikiausiai suprantu. Man atrodo, kad juos supranta ir mano knyg skaitytojai bei mano paskait klausytojai. Kodl a turiu laikytis empirinio prasms kriterijaus? Ar js galite rodyti, kad jis yra teisingas? klausim loginio empirizmo alininkai nesugebjo tinkamai atsakyti. Tiesa, kai kurie i j, pavyzdiui, A. Ayeris, band tikinti, kad nagrinjamas kriterijus atitinka visuotin kalbos vartosen. Taiau su tuo negalima sutikti, juk metafizikai taip pat yra kalbos vartotojai. Aiku, kad geriausiu atveju galima teigti tik apie geresn ar blogesn kriterijaus atitikim kasdiens kalbos vartosenai. Betgi daugelio mokslo termin vartosena neatitinka kasdienio j vartojimo bdo, jau nekalbant apie tai, kad daugybs mokslo termin atitikmen kasdienje kalboje apskritai nra. Teoretikas, nordamas isiverti i kasdiens smons, neivengiamai turi keisti kalbos praktik. Loginiams empiristams nepavyko' ir negaljo pavykti rodyti, kad fizikas turi teis tai daryti, o metafizikas ne. Tvirtinant, kad abstrakts ir paprastam mogui sunkiai suvokiami pirmojo teiginiai yra prasmingi, nelengva pagrsti, kad panas ar net paprastesni antrojo teiginiai yra beprasmiai. Ilgainiui tai suprato ir patys loginio empirizmo atstovai. Analizuodamas istorikai susiklosiusias kalbas, Carnapas buvo priverstas konstatuoti, kad rpintis mums reikia ne tuo, ar nagrinjama iraika yra prasminga, o tuo, koks yra jos pobdis: ar galima j verifikuoti, patvirtinti ir t. t. odi prasmingas" ir beprasmis", keliani, pasak Carnapo, neaikias filosofines asociacijas, jis rekomendavo apskritai atsisakyti. Si i pirmo vilgsnio terminologin rekomendacija liudijo karingiausio loginio empirizmo pltros etapo pabaig. Viltis laimti kar su metafizika, rodius jos beprasmikum, teko galutinai palaidoti. Tai nereik, kad empirinio prasms kriterijaus buvo apskritai atsisakyta. Pasikeit tik jo alinink poiris j. Sis kriterijus buvo pradtas traktuoti vien kaip mokslo ir metafizikos demarkacijos, atribojimo principas. iuo atvilgiu logini empirist poiris supanajo su kritinio racionalizmo pradininko K. R. Popperio poiriu jo paties pasilyt falsifikacijos princip. princip, kur jis prieino verifikacijos principui, Popperis i pat pradi traktavo
98

ne kaip prasms, o tik kaip demarkacijos, mokslo ir metafizikos atribojimo kriterij. Pagal falsifikacijos princip moksliniais (empirinio mokslo) teiginiais dera laikyti tik tokius teiginius, kuriuos galima empirikai paneigti (falsifikuoti mokslo filosofijoje reikia btent paneigti, o ne ikreipti). Kitaip tariant, falsifikacijos principas teigia, kad moksliniais galima laikyti tik tokius teiginius, kurie gali pasirodyti es nesuderinami su mokslo faktais, su stebjimo ir eksperimento rezultatais, taigi tik tokius teiginius, kurie draudia kak, kas i principo (logikos poiriu) gali bti ar vykti ir k tokiu atveju galima empirikai stebti, A, ra K. R. Popperis, pripastu tam tikr sistem empirine, arba moksline, tik tuo atveju, jei j manoma patikrinti patyrimu. Todl galima tarti, kad ne sistemos verifikacijos, o jos falsifikacijos galimyb reikia laikyti demarkacijos kriterijumi. Vadinasi, mes neturime reikalauti, kad kokia nors mokslin sistema kart ir visiems laikams bt iskirta teigiama prasme, bet btina, kad ji turt toki login form, kuri leist empirini patikrinim bdu iskirti j neigiama prasme: empirin sistema turi bti tokia, kad remiantis patyrimu j bt galima paneigti"8. Teiginius, kuriuos galima empirikai paneigti, falsifikuoti, reikia laikyti turiniais empirin turin. Tokio turinio neturi, pasak Popperio, ne tik metafizikos teiginiai (jie neprietarauja jokiam galimam patyrimui, nedraudia joki empirini vyki), bet ir logikos, ir matematikos teiginiai jie irgi negali net i principo bti empirikai paneigti. Todl, tiksliai kalbant, falsifikacijos kriterijus, kaip ir verifikacijos ar konfirmacijos, atskiria nuo metafizikos ne moksl apskritai, o tik empirin, faktais besiremiant moksl (fizik, biologij, ekonomik, sociologij ir t. t.). Matematikos teiginiai, neturdami tiesioginio ryio su konkreiais empiriniais faktais, n vieno i i kriterij neatitinka. Taiau nei Carnapas, nei Popperis dl to nesirpino matematikos (ir logikos) mokslikumas abejoni nekl. rodyti, kad metafizikos teiginiai yra beprasmiki, nemanoma. Bet sunku rodyti ir tai, kad visi metafizikos teigimai, tarkime, falsifikacijos kriterijaus neatitinka, o visi empirinio mokslo teiginiai kriterij atitinka. Reikalas tas, kad kai kuri teorini mokslo princip faksifikacija yra labai keblus dalykas. Vienu i fundamentali fizikos princip yra energijos tverms dsnis. inoma, galima sivaizduoti, kad, pavyzdiui, kokioje nors branduolinje reakcijoje is dsnis yra paeidiamas. Taiau dsn visada galima ginti tvirtinant, jog paprasiausiai neatsivelgme mums dar neinom reakcijos produkt energij. Btent remiantis prielaida, kad is dsnis, prieingai, atrodo, akivaizdiems empiriniams faktams, yra teisingas, buvo padarytas vienas i svarbi XX a. fizikos atradim atrasta neutrino dalel.
Sflonnep K. JIorviKa HayMHoro nccneflOBaHna///7o^> K JIorHKa H pocr Haymoro 3HaHHH. M., 1983. C. 63.

99

Kita vertus, kai kuriuos Aristotelio Metafizikoje" formuluojamus teiginius drsiai galima pripainti falsifikuojamais ir bent jau Carnapas i tikrj juos laik empirikai klaidingais. Taigi vargu ar pozityv moksl nuo metafizikos skiria tokia grieta riba, kuri norjo nubrti Carnapas ir Popperis. iaip ar taip, nra abejoni, kad metafizika ir mokslas veikia vienas kit. Kai kurios metafizikos idjos, pavyzdiui, pitagorinink tez Viskas yra skaiius" suvaidino netgi labai didel vaidmen mokslo raidos procese. Be pitagorinink metafizikos nebt, matyt, nei G. Galilei, nei I. Newtono, nei visos matematizuotos gamtotyros. XIX a. pab.XX a. prad. E. Machas padjo daug pastang bandydamas diskredituoti atomistik, nes, jo nuomone, atomas tai tipika metafizin idja, perimta i Leukipo ir Demokrito filosofijos. Taiau dabar aiku, kad jis klydo. Vadinasi, turime padaryti ivad, kad mokslui metafizins idjos yra reikmingos. Tai konstatuojant reikia, aiku, turti galvoje, kad metafizika nagrinja ne tik tai, kas yra vir ar anapus patyrimo, bet ir tai, k Kantas pavadint patyrimo slygomis", tarp kuri verta paminti erdvs ir laiko vaizdinius, reikinio ir jo prieasties (ar tikslo) samprat. K betvirtint entuziastingi pozityvaus mokslo garbintojai, dabar maai kas abejoja, kad i dalyk metafizinis svarstymas turjo takos mokslinio painimo raidai. Tai, kad tarp mokslo ir metafizikos nra neperengiamos ribos, nereikia, aiku, jog metafizini teorij ivis nemanoma atskirti nuo mokslini. Taiau skyrimo pagrindas yra veikiau ne metafizikos ir mokslo teigini logins formos skirtumai, kuriuos band nustatyti Carnapas ir Popperis. Tuo pagrindu nra, matyt, ir ryys su patyrimu, nes metafizika taip pat savitai siejasi su patyrimu, apmsto j. Metafizikos ir mokslo skirtum lemia turbt j tiksl ir udavini skirtumas. Mokslas (empirinis mokslas), kaip konstatavo jau Comte'as, siekia painti, kad galt numatyti, siekia ini, kurias bt galima pritaikyti technikai ir technologijai, o metafizikai tokia orientacija nebdinga. Ji siekia ne numatyti, o suprasti suprasti, kas yra btis.

2. Ginas dl mokslo metodo

Moksl nuo metafizikos skiria, aiku, ne vien tikslai ir udaviniai, bet (bent i dalies) ir taikomas metodas. Su teze, kad mokslui nra nieko svarbesnio u metod, sutikt, matyt, absoliuti dauguma mokslinink. Tai gerai suprato ir filosofai. Mokslo metodo klausimas ypa aktualus tapo XVII a. Anksiau, ypa viduramiais, filosofijoje, taigi ir jos skyri teismis pltojamuose moksluose, gan plaiai buvo paplits dogmatinis teoretizavimas. Taip sak Mokytojas" toks buvo mokslinio gino lemiamas argumentas. Naujj laik mstytojai, m daugiau pasikliauti savo pai paintinmis galiomis, kritikai vertino tiek auto100

rittus, tiek moksl, kuriam autoritetas buvo galutinis tiesos kriterijus. Tok moksl, dstyt tuometinse mokyklose, jie traktavo kaip scholastin. odis scholastika siaurja prasme reikia vidurami krikionikos filosofijos krypt, taiau naujj laik mstytojai buvo link teikti jam platesn, niekinam mokyklins iminties, abstraktaus teoretizavimo, bergdi iekojim prasm. Jie buvo sitikin, kad scholastinis mokslas yra bevertis btent todl, jog remiamasi netinkamu metodu. Prie ios ivados prijo tiek F. Baconas, tiek R. Descartes'as. Taiau j nuomon dl naujo, vaisingo mokslo metodo, garantuojanio tyrimo skm, isiskyr. Nuomoni skirtum pirmiausia lm tai, kad pirmasis buvo empiristas, o antrasis racionalistas. Nagrinjant painimo altinio klausim, t. y. i ko atsiranda ms inios, neivengiamai kyla ir kitas, glaudiai su juo susijs: kaip mes gyjame ini. Ties sakant, ie du klausimai i tikrj tra du skirtingi vienos problemos aspektai. Juk jeigu nesugebsime parodyti, kaip i pradini, pirmini ini ivedamos kitos, tai negalsime argumentuotai teigti, kad protas arba patyrimas yra vis ini altinis. Racionalistas turi rodyti, kad visos ms inios vienokia ar kitokia prasme yra ivedamos i pirmini proto ties, o empiristas, kad jos yra ivedamos i patyrimo (fakto) ties. inoma, galima sivaizduoti racionalist, tvirtinant, kad visos ms inios yra akivaizdios ir painimui jokie loginiai samprotavimai nereikalingi, viskas yra nuviesta natralios proto viesos ir pastama tiesiogiai. Taip pat bt galima sivaizduoti ir empirist, tvirtinant, jog visos ms inios tai tiesioginio patyrimo duomenys. Taiau toki pair alinink nelengva aptikti. Tiek racionalistai, tiek empiristai pripaino, kad painimo, ypa mokslinio painimo, procese svarbus vaidmuo tenka loginiams samprotavimams, galinantiems i vien teigini ivesti kitus. Tiesa, klausim, kokio pobdio yra tie samprotavimai, vedantys nuo pradini prie ivestini ties, t. y. klausim, koks yra mokslo metodas, racionalistai ir empiristai atsak skirtingai, nes skyrsi j nuomon dl pirmini mokslo teigini pobdio. Racionalist poiriu, mokslo metodas yra dedukcija, empirist indukcija. XIX a. logikos vadovliuose dedukcija ir indukcija danai buvo apibriamos gan paprastai: dedukcija tai samprotavimas, vedantis nuo bendr ties prie atskir, o indukcija nuo atskir prie bendr. i lengvai simenam prieprie btina pakomentuoti ir reikia ikart pabrti, kad ji nra visai tiksli. Turbt ymiausias XIX a. logikos ir mokslo metodologijos vadovlis buvo fundamentali J. S. Millio Logikos sistema". Joje Millis aikina, kad indukcija yra vieno teiginio ivedimas i kit, maiau bendr u j. Indukcija yra toks samprotavimas, kurio dka padarome ivad, kad tai, kas (kaip mums inoma) teisinga vienu atskiru atveju arba keliais atvejais, bus teisinga ir visais atvejais, tam tikru atvilgiu panaiais pirmj (ar pirmuosius). Kitaip tariant, indukcija yra procesas, kurio metu padarome ivad, kad tai, kas

teisinga, kalbant apie kelet klass individ, teisinga ir visai klasei, arba tai, kas teisinga tam tikru laiku, bus teisinga esant pana9 ioms aplinkybms - visada" . Tokia indukcija vadintina paprastu (pirminiu) apibendrinimu. Gali bti apibendrinami, aiku, ne tik teiginiai apie pavienius atvejus, bet ir bendri teiginiai. Taigi indukciniu samprotavimu nuo teigini apie tam tikrus atvejus kylame prie bendro teiginio arba, remdamiesi keletu bendr teigini, ivedame i j dar labiau apibendrinant teigin. Dedukcija, kuri Millis vadina ivedimu i bendro teiginio", yra, pasak jo, teiginio ivedimas i teigini, kurie yra bendresni ar bent jau ne maiau bendri u ivedam teigin. Kadangi samprotaujant dedukcikai danai tenka remtis dar ir daugiau ar maiau bendromis papildomomis prielaidomis, tai dedukcij, sekant Milliu, galima apibrti ir taip: dedukcija yra toks samprotavimas, kai i bendro teiginio ir kit teigini ivedamas tiek pat ar maiau bendras teiginys. Logikoje bendri teiginiai, priskiriantys apibrt savyb tam tikros klass objektams (kuo i klas didesn, tuo bendresnis teiginys), prieinami vieliniams (singuliariems) teiginiams, priskiriantiems savyb individualiam objektui, t. y. klass nariui. Teiginys Delfinai yra induoliai" bendras. Jis priskiria savyb bti induoliu" visiems delfin, klass nariams (klass termin vartojame ia logine, o ne biologine prasme). Kita vertus, teiginys is delfinas yra baltaonis" jau vieninis, nes jis priskiria tam tikr savyb individui. Turint tai galvoje, galima pasakyti, kad paprasiausias indukcinis samprotavimas yra bendro teiginio ivedimas i vienini teigini. Chrestomatinis indukcijos pavyzdys: Pirmoji (stebta) gulb yra balta", Antroji gulb yra balta", Treioji gulb yra balta", vadinasi Visos gulbs yra baltos". Dar vienas pavyzdys: Geleis ildoma pleiasi", Varis ildomas pleiasi", Sidabras ildomas pleiasi", vadinasi, Visi metalai ildomi pleiasi". Nevartojant bendro ir vieninio teiginio svok, indukcij galima apibrti ir taip: Indukcija yra toks samprotavimo bdas, kai ityrus atskirus klass objektus ir nustaius, kad jie turi tam tikr savyb, daroma ivada, kad t savyb 10 turi visi tos klass objektai" . Chrestomatinis dedukcinio samprotavimo pavyzdys: Visi mons mirtingi", Sokratas yra mogus", vadinasi, Sokratas yra mirtingas". Loginiu poiriu nuo jo kiek skiriasi kitas dedukcinis samprotavimas: Visi induoliai yra iltakraujai", Delfinai yra induoliai", vadinasi, Visi delfinai yra iltakraujai". Pirmuoju atveju i bendro ir vieninio teiginio ivedamas vieninis teiginys, antruoju i dviej bendr teigini (pirmasis teiginys bendresnis u antrj) ivedamas treias bendras teiginys (to paties bendrumo kaip antrasis). Racionalistai teigia, kad mokslo metodas tai dedukcija. Mat, pasak j, proto tiesos logini samprotavim prielaidos - yra
^MiiJjib JIc Cm Ciicrcvia .lonihii ciiji lonicni'iccKofi H iiiiayKniBHon M , 1914 C 160 ^Plekaitis R Logikos jvadas V , 1978 P 213

102

bendri teiginiai. Ties sakant, individualus objektai racionalist beveik nedomino. Filosofinis painimas (vliau ir mokslinis) buvo suprantamas kaip bendrybi, bendr daikt savybi, dsni painimas. Kai Demokritas sako, kad visi daiktai sudaryti i atom, arba kai Platonas teigia, kad daiktai yra laikini, o idjos aminos, jie formuluoja bendrus teiginius. Maa to, jie siekia rasti paius bendriausius protu nustatomus bties principus. To paties siekia Descartes'as ir Leibnizas. Kiti, maiau bendri, teiginiai turi bti dedukuojami i pirmj, bendriausi. Daugelio, ypa naujj laik, mstytoj poiriui mokslo metod didels takos turjo matematikoje, pirmiausia geometrijoje taikomas vadinamasis aksiominis metodas. Jo esm tokia: nedidelis teorijos teigini skaiius priimamas be rodymo (tokie teiginiai vadinami aksiomomis), o kiti teorijos teiginiai teoremos dedukcikai ivedami i aksiom. Rykiausias tokio metodo taikymo pavyzdys ilg laik buvo Euklido geometrija. Aksiomas i esms visi matematikai ir filosofai iki XIX _a. laik akivaizdiomis tiesomis. Jos priimamos be rodymo es todl, kad nra n maiausio reikalo jas rodinti. rodinjama tai, kas neaiku, neinoma, kelia abejoni. Tuo tarpu Euklido geometrijos aksiomos Lygs vienam ir tam paiam, lygs ir tarp savs", arba Visa daugiau u dal" joki abejoni nekelia. Tokie teiginiai, Descartes'o odiais tariant, yra nuviesti natralios proto viesos, mes tiesiogiai ir visikai aikiai velgiame j teisingum. iuo atvilgiu nuo j nesiskiria ir tie teiginiai, kuriuos Euklidas vadina postulatais, bet kurie dabar, kai teorijos pagrindai nediferencijuojami, vardinami kaip aksiomos: I bet kurio tako bet kur tak galima ivesti tiesi linij", Visi stats kampai yra lygs". Euklido geometrijos tikslumas ir grietumas daugeliui filosof buvo neginytinas rodymas, kad mogaus protas geba savarankikai, be patyrimo pagalbos, atskleisti pasaulio darn. Es aikinant j utenka remtis intuicija, t. y. proto valga, reikalinga aksiomoms nustatyti, ir dedukcija, kuri padeda i aksiom ivesti teoremas. ia gal reikt tik pridurti, kad, suteikdamas geometrijai griet login form, Euklidas vienas pirmj (greta matematiko Eudokso, sukrusio aksiomin proporcij teorij) gyvendino jau Aristotelio keltus reikalavimus tikslaus ir sistemingo painimo metodui: pradti reikia nuo akivaizdi pirmj princip ar prad, po to jais remiantis rodinti kitas, ivestines tiesas. Bdamas tikras, kad matematikos skm garantuoja vis pirma nepriekaitingas jos metodas, Descartes'as siek pritaikyti j ir kitoms disciplinoms. Jeigu tikrasis, skm garantuojantis mokslo metodas tai matematikos metodas, tai visur reikia pradti nuo akivaizdi ties, dedukuojant i j visas kitas. Tok poir mokslo metod galima pavadinti dedukcionizmu. Jam pritar i esms visi XVII ir XVIII a. racionalistai. Taiau tuo pat metu, kai Descartes'as aikiau ir nuosekliau negu daugelis jo pirmtak dst racionalizmui bding dedukcionistin

103

mokslo metodo samprat, paiame moksle jau vyko reikmingos permainos, kurios vert suabejoti Descartes'o poirio pagrstumu. XVII a. mokslo revoliucijos laimjimai gamtotyroje, pirmiausia fizikoje (skaitant mechanik), buvo pasiekti remiantis ne tiek dedukciniu, kiek indukciniu metodu. Nors idjos, kad gamtos knyga parayta matematikos kalba, vaidmuo ioje revoliucijoje labai svarbus, dar didesn reikm turjo tuo metu vis labiau tarp gamtotyrinink sigalinti nuostata, kad mogus turi kelti klausimus ne tik sau, bet ir gamtai. Klausimo gamtai forma eksperimentas, jo rezultatas ir yra gamtos atsakymas klausim. Vien tik paprasto gamtos stebjimo, kad ir koks nuodugnus jis bt, nepakanka gamtai painti. Tuo labiau iam tikslui pasiekti nepakanka vien proto. Gamtotyrininkai buvo tikri, kad be stebjimo ir eksperimento protas negali atskleisti gamtos paslapi. Gamta yra darni sistema, bet jos tvarka nra akivaizdi ir negali bti dedukuota i akivaizdi pirmj princip. i tvarka gali bti nustatyta tik remiantis faktais. Faktai yra stebjim ir eksperiment rezultatai. Juos fiksuojantys (ireikiantys) teiginiai nra, aiku, bendri, nes stebime konkret, apibrt viet erdvje ir laike uimant daikt ar reikin. Nordami nustatyti bendrus mokslo dsnius, turime faktus analizuoti, sisteminti ir apibendrinti. Mokslinis painimas tai tarsi kilimas laiptais auktyn: nuo vieniniu teigini bendresni link, o nuo i prie dar bendresni. Mokslo (taip pat ir gamtotyros) dsn ireikiant bendr teigin vadindamas aksioma, t. y. teikdamas iam terminui platesn prasm negu ta, kuria jis vartojamas matematikoje, XVII a. empiristas F. Baconas pabr: Negalima leisti, kad protas perokint nuo detali prie tolimiausi ir beveik pai bendriausi aksiom (kuriomis yra vadinamieji moksl ir daikt pradai). [...] Todl mogaus protui reikia ne sparn, o veikiau vino ir svars11 i, kad jie sulaikyt bet kok jo uol ir skryd" . Taigi reikia niekada nenutolti nuo fakt. Bet kaip, nenutolstant nuo j, kilti vis auktyn ir auktyn? Bacono atsakymas toks: vienintel ms pagalbinink gali bti indukcija. Tiesa, jis turi galvoje ne ms nagrint vadinamj populiarij arba enumeracin indukcij (lot. enumeratio ivardijimas), bet kiek sudtingesn analizs ir apibendrinimo proces. Taiau kaip ir enumeracin indukcija, jis prasideda nuo tiriam reikin lieiani fakt rinkimo siekiant nustatyti aplinkybes, galinias bti rpimo reikinio prieastimis ar padariniais. Kokiomis taisyklmis reikia vadovautis, siekiant atskirti tikrsias tiriamo reikinio prieastis (ar padarinius) nuo tariamj. Remdamasis F. Bacono idjomis, XIX a. J. Millis jas formulavo taip: jeigu kokia nors aplinkyb nuolat bna, kai vyksta tiriamas reikinys, o kitos aplinkybs kinta, J,ai ta aplinkyb yra tiriamojo reikinio prieastis arba padarinys. i taisykl galima pavadinti vienintelio suta-

II^SKOH 0. HoBbiH opraHOH//5,?KaM 0. COH. M., 1972. T. 2.

104

pimo taisykle, arba, kaip sako pats Millis, vienintelio sutapimo kanonu. Antra taisykl, vadinama vienintelio skirtumo kanonu, yra tokia: Jeigu t atvej, kai tiriamas reikinys vyksta ir t, kai jis nevyksta, visos aplinkybs sutampa, iskyrus vien, esani pirmuoju atveju, o antruoju ne, tai i aplinkyb yra tiriamojo reikinio prieastis arba padarinys. Ir dar viena taisykl (Millis formulavo j daugiau): jeigu kokia nors aplinkyb kinta visada, kai keiiasi tiriamasis reikinys (pavyzdiui, kinta jo intensyvumas), o kitos aplinkybs nekinta, tai i aplinkyb yra tiriamojo reikinio prieastis arba padarinys12. Tokio pobdio indukcija skirtingai nuo anksiau mintos enumeracins vadinama eliminacine jos tikslas yra eliminuoti, t. y. paalinti visas tariamsias prieastis (aplinkybes) i galim prieasi srao ir nustatyti vienintel tikrj. Poiris, kad pagrindinis mokslo metodas yra indukcija, vadinamas indukcionizmu. Naujaisiais laikais indukcionizmo prestias didjo kartu su empirizmo prestiu. Mokslinio tyrimo rezultat praktinio taikymo poreikiai vert rpintis nuodugniu empiriniu mokslo ini pagrindimu, ir indukcija atrod vienintelis tinkamas mokslo ini susiejimo su empiriniais faktais bdas. F. Bacono pozicij gine su Descartes'u dl mokslo metodo parm labai didelis autoritetas gamtotyrininkams I. Newtonas. Pasak jo, mokslas be stebjim ir eksperiment nemanomas. Kadangi empirinius faktus btina apibendrinti, tai mokslas negali isiversti be indukcijos, galinanios i fakt ivesti mokslo dsnius. I. Newtonas, kad ir taps 1703 m. Londono Karalikosios Draugijos, vienijusios daugel} ymiausi pasaulio mokslinink, prezidentu, vis dlto ne visiems tyrintojams buvo neginytinas autoritetas. Bacono ir Descartes'o gine G. Leibnizas palaik pastarj: tyrindami pasaul, turime pradti ne nuo atsitiktini fakt rinkimo, nuo kurio pereinama prie taip pat atsitiktini j apibendrinim, o nuo protingos pasaulio tvarkos pagrind paiek. Perpratus proting pasaulio tvark, faktus nesunku dedukcikai ivesti i bendr, btin ir akivaizdi princip. Taiau gamtotyrininkai dedukcionizmo ir indukcionizmo gine kuo toliau, tuo labiau palaik indukcionizmo pus. vairiausiu gamtos mokslo vadovli ir monografij vaduose XVIII, XIX, i dalies ir XX a. mokslininkai prisiekinjo itikimyb indukcionistins mokslinio tyrimo metodologijos principams. Kita vertus, filosofams mokslo metodo klausimas atrod sudtingesnis negu gamtotyrininkams. Analizuodami indukcin mokslo ini pagrindim, t. y. bendr mokslo teigini ivedimo i empirini fakt proces, jie velg vien didel - indukcijos pateisinimo problem. i problem, vliau imt vadinti, gal kiek ir perdedant, filosofiniu skandalu, pirmasis ikl vienas ymiausi empirizmo ir indukcionizmo atstov D. Hume'as, bet dedukcionizmo alininkai lai-

kui bgant m j traktuoti kaip svarbiausi argument prie indukcionizm. Indukcijos pateisinimo problema paprastai suprantama kaip enumeracins indukcijos problema: kaip logikai pateisinti perjim nuo teigimo stebti A yra B" (Stebti klass A nariai turi savyb B, priklauso klasei B") prie teiginio Visi A yra B"? Daugeliui indukcijos teoretik atrod, kad tokia indukcija yra nepatikima kodl nestebti klass A nariai turi bti panas stebtus? Todl buvo iekoma kitoki, ne enumeracini, o eliminacini indukcijos metod. Bet ar eliminacin indukcija yra daug patikimesn u enumeracin? Tiesa, kruopti stebjimo duomen analiz galina, remiantis dedukciniais metodais, paalinti tariamsias reikinio prieastis. Bet mes neinome ir negalime inoti, ar ms sudarytas galim reikinio prieasi sraas yra isamus, t. y. neinome, ar tikroji prieastis j buvo traukta. Ir kuo grindiama eliminacins indukcijos ivada, kad viena i to srao pozicij yra tikroji mus dominanio reikinio prieastis? Jeigu buvo remtasi, pavyzdiui, vienintelio panaumo kanonu, tai ji grindiama vien tuo, jog stebtais atvejais spjama prieastis buvo nuolat fiksuojama kartu su tiriamuoju reikiniu. Bet ar mes galime bti tikri, kad nestebti atvejai bus visada panas stebtus? Vadinasi, nors eliminacins indukcijos rodymo galia remiasi dedukciniais elementais, jos sudt eina ir enumeracins indukcijos element. Todl kritikas enumeracins indukcijos vertinimas veria kritikai irti ir eliminacin, vadinamj mokslin" indukcij, o bendra indukcijos pateisinimo problema yra ir eliminacins indukcijos problema. Indukcijos teistumas palyginti su dedukcija, atrodo abejotinas. I pirmo vilgsnio pateisinti indukcij visikai nesunku. Indukcijos taisykls iki iol buvo taikomos, apskritai pamus, skmingai, todl, reikia manyti, jos bus skmingai taikomos ir ateityje. Arba, kitais odiais tariant, indukcij pateisina tai, kad iki iol indukcija buvo efektyvus samprotavimo metodas indukcijos rezultatai daniausiai bdavo teisingi. Deja, is paprastas indukcijos pateisinimo bdas yra, matyt, logikai ydingas. Empiristini pair laiksi tyrintojai pripaino, kad, norint pateisinti indukcij, btina nurodyti argumentus, kodl pagrsta tikti, kad indukcinio samprotavimo ivados bus teisingos. Argumentu, kad ios ivados iki iol daniausiai bdavo teisingos, todl jos bus teisingos ir ateity, remtis jokiu bdu negalima, nes jis pats yra indukcinis, t. y. remiasi indukcija, kuri kaip tik ir siekiama pateisinti.

3. Mokslo struktra
Taigi tiek dedukcionizmas, tiek indukcionizmas susiduria su dideliais sunkumais. Bent dalis j, regis, inykt pripainus, kad yra
106

dviej skirting ri ar tip mokslai: 1) dedukciniai; 2) indukciniai. Toks poiris leist konstatuoti, kad i dalies teisus buvo ir R. Descartes'as, ir F. Baconas. Pirmasis buvo teisus tvirtindamas, kad matematika yra dedukcinis mokslas, o antrasis, kad gamtotyra yra indukcinis mokslas. Kita vertus, nepagrstu reikt pripainti tvirtinim, kad visas mokslas yra arba dedukcinis, arba indukcinis ir abiem mstytojams bei j alininkams bding polink suprieinti dedukcij ir indukcij, neigiant arba vieno, arba kito samprotavimo metodo vert. Negalime tiksliai nurodyti, kada pirm kart buvo ikelta dedukcini ir indukcini moksl atribojimo ar atskyrimo idja, bet jau XIX a. vidury ji buvo gan populiari. Tiesa, is dviej tip moksl atribojimas sukl nemaai nesusipratim. Taiau juos manoma isiaikinti ir paalinti. Daug svarbiau u tuos danai kuriozikus nesusipratimus yra vis dlto tai, jog mintas atribojimas galino skmingiau sprsti tiek mokslo padalijimo skirtingo tipo disciplinas (interdisciplinarins struktros), tiek skirtingo tipo disciplinoms priklausani mokslo teorij struktros problemas. iaip ar taip, i esms veikus I. Kanto poir, kad ir grynosios matematikos, ir teorins gamtotyros pamatiniai teiginiai yra sintetiniai aprioriniai sprendiniai, pasidar sunkoka ginti nuomon, jog matematikos ir gamtotyros prigimtis i esms tokia pati. I pradi apie matematik. Ji be ilyg laikytina dedukciniu mokslu. Dedukcini moksl yra ir daugiau pirmiausia, matyt, reikt minti logik ir informatik. Taiau dabar logika (ar, bent matematin logika) paprastai traktuojama kaip pamatin matematikos dalis, o informatika i esms iaugo i matematikos (ar bent jos pagrindas yra matematika). Todl, nagrindami dedukcinius mokslus, analizuosime vien matematikos metod ir struktr, turdami galvoje, kad didiuma to, k pasakysime apie matematik, tinka ir kitiems dedukciniams mokslams. Dedukciniu reikt laikyti tok moksl, kuris nuolat remiasi dedukcija arba, kitaip tariant, tok, kurio teiginiai yra pamatini dsni" princip, postulat, aksiom ar bent jau apibrim dedukcins ivados. Dedukcija dabar daniausiai suprantama kaip loginio ivedimo, t. y. perjimo nuo pradini teigini (prielaid) prie ivad, procesast kuriame i teising prielaid visada gaunamos teisingos ivados. Sis perjimas turi vykti pagal logikos formuluojamas grietas taisykles. Tiesa, matematikoje taikomi ir indukciniai samprotavimai, bet jie yra labai saviti. Reikalas tas, kad indukciniuose matematiniuose rodymuose remiamasi vadinamuoju matematins indukcijos principu, kuris formuluojamas taip. Tegu: 1) kokia nors formul (lygyb) F(n) teisinga, kai n=l; 2) jeigu F(n) teisinga, kai n=k (k natrinis skaiius), tai ji teisinga ir kai n=k+l. Tada F(n) teisinga bet kuriam natriniam skaiiui n. Remiantis iuo principu, nesunku rodyti, pavyzdiui, kad
107

Matematikoje matematins indukcijos principas traktuojamas kaip aksioma. Todl indukcin pavidal turintys matematiniai samprotavimai yra i esms dedukciniai: matematins indukcijos principo teisingumas garantuoja j ivad teisingum. Matematikos, kaip ir kit dedukcini moksl, ryys su patyrimu yra kitoks negu, tarkime, biologijos ar sociologijos. Matematikos pamatiniai dsniai" nra patyrimo apibendrinimai. Maa to, matematikoje i pamatini dsni", sakykime, aksiom, dedukcikai ivedus kitus teiginius teoremas, jos nra empirikai tikrinamos. Kad ir kokias teoremas ivestume i aksiom, j neprivalsime keisti. Tuo tarpu nededukciniuose moksluose i bendr teigini padaryt ivad empirinis klaidingumas gali priversti pakeisti tuos bendrus teigimus, i kuri buvo padarytos ivados. Tiesa, J. S. Millis band rodyti, kad matematika, kaip ir kiti mokslai, yra patyrimo apibendrinimas, bet nedaug kas i matematik ir filosof su juo sutiko. Dl matematikos ties ir ypa pamatini jos teigini paintinio statuso buvo daug ginijamasi. Aksiomas bandyta aikinti ir kaip analitinius teiginius, ir kaip akivaizdias, intuityvias tiesas, ir kaip mokslines konvencijas, susitarimus. Vis dlto XX a. antrojoje pusje sivyravo, regis, poiris matematik kaip moksl apie abstrakias (matematines) struktras. poir ipltojo prancz matematik grup, skelbusi savo darbus Nicolas Bourbaki (Burbaki) pseudonimu. Matematin struktra apibriama taip: nustatomi vienas ar keletas santyki tarp apibrtos aibs element ar poaibi ir postuluojama, kad tie santykiai tenkina tam tikras slygas (aibs ir jos element prigimtimi visikai nesidomima). ios slygos ivardijamos ir laikomos nagrinjamos struktros aksiomomis. Struktros aksiomin teorija kuriama dedukuojant i aksiom logines j ivadas. Remiantis bendriausiomis, pirmiausia vadinamosiomis tvarkos, algebrinmis ir topologinmis struktromis, nesunku konstruoti ne tokias bendras, didinant aksiom skaii; galima taip pat kurti sudtines struktras, jungiant skirting ri darinius, pavyzdiui, algebrines ir topologines struktras. Struktralistin (taip j, matyt, galima pavadinti) matematikos samprata veria keisti per amius susiklosiusius vaizdinius ir pertvarkyti tradicin matematini disciplin sra. Vienas i io srao tenka ibraukti, kitas naujas rayti. Gerokai kinta ir disciplin tarpusavio ryiai. Ta prasme ji, aiku, nepatogi. Galima nurodyti ir daugiau jos trkum. Bet privalum ji, matyt, turi daugiau. Svarbiausias yra tas, kad matematikos pastat N. Bourbaki perstato pagal aik ir griet plan. Tokia matematikos rekonstrukcija yra labai naudinga ir praktiniu poiriu. Pamats, kad tarp jo nagrinjam element egzistuoja santykiai, tenkinantys tam tikro tipo struktr aksiomas", matematikas ikart gali pasinaudoti arsenalu bendr teorem, lieiani io tipo struktras, o anksiau jam bt

108

reikj vargti ir paiam kurti nagrinjamos problemos sprendimo metodus, kuri galia priklausyt nuo jo talento; be to, juos danai menkint pernelyg siauros ir ribotos prielaidos, slygojamos nagrinjamos problemos ypatybi"13. Poiris i matematik kaip abstrakias struktras tyrinjant moksl jokiu bdu nereikia, kad neigiamas matematikos ryys su praktine mogaus veikla ar jos taikymo kituose moksluose galimybs. Pirmj matematikos element atsiradim Rytuose lm praktiniai prekybos, karybos, emdirbysts, statybos poreikiai. Reikjo mokti suskaiiuoti mainomas prekes, apskaiiuoti, kokie maisto itekliai btini ilgam karo ygiui, imatuoti ems plotus, nustatyti statybai reikaling mediag kiek. (Tiesa, vliau Graikijoje matematikos raid daugiau slygojo filosofins, pirmiausia pitagorinink, Platono ir Aristotelio, idjos.) Naujaisiais laikais matematikos pltot daug kuo lm mechanikos poreikiai. Ms amiuje, kaip ir antikinje Graikijoje, matematika yra labiau autonomika jos taikymo srii atvilgiu. inoma, ir toliau konkreios fizikos, biologijos ar ekonomikos problemos veria kurti specialius matematinius j sprendimo metodus. Bet matematikos raida pastarj imtmet buvo tokia sparti, matematini teorij spektras toks platus, kad dabar, susidrus su naujais reikiniais, uuot krus nauj matematizuot teorij jiems aprayti, galima perirti itirt matematini struktr katalog" ir, turint laims, rasti reikiam, galini bti tiriam empirini reikini matematiniu modeliu. Abstrakios matematins struktros gali bti vairiai interpretuojamos, nustatant atitikim tarp j element ir empirini objekt, tarp element santyki ir reali objekt ryi. vairiai gali bti interpretuojamos ir prastins matematikos formuls. Pavyzdiui, ta pati lygtis gali bti pritaikyta mechaniniams, akustiniams, hidrodinaminiams ir elektromagnetiniams reikiniams aprayti. Tokia situacija lm, kad reikmingiausios XX a. fizikos teorijos atsirado i matematini teorij. A. Einteinas, kurdamas bendrj reliatyvumo teorij, galjo remtis jau inomu tenzori skaiiavimu, o E. Schrodingeris, uraydamas bangos lygt, operatori teorija. Elementari daleli fizikoje dabar taikomi itobulinti grupi teorijos metodai. Matematika yra reikminga kitiems mokslams kaip universali mokslo kalba. i idj vienas pirmj naujaisiais laikais ikl Galilei, daugiau kaip prie 300 met pareiks, nustebindamas savo amininkus, kad filosofija surayta didiausioje knygoje, visados atverstoje ir esanioje prie ms akis (a kalbu apie Visat), bet ios knygos nemanoma suprasti, pirma neimokus jos kalbos ir neperpratus enkl, kuriais ji parayta, O parayta ji matematikos kalba, ir jos enklai tai trikampiai, lankai ir kitos geometrins figros, kuri neinodamas mogus negali suprasti jos odi: be j jis tik

bergdiai klaidios tamsiame labirinte" 14 . Matematik universalia mokslo kalba laik ir R. Descartes'as bei G. Leibnizas. Matematika nagrinja abstrakius, idealius objektus, skirtingai nuo gamtos moksl, nagrinjani juslikai suvokiam, fizini, materiali objekt savybes. Bet matematin kalb ar matematin aparat (tiek simbolines matematikos formas, tiek matematikos metodus) galima pritaikyti paiuose vairiausiuose moksluose btent todl, kad i esms jis yra neutralus j turinio atvilgiu. Galimyb labai plaiai panaudoti matematines konstrukcijas reali objekt tyrimui lemia tai, kad abstrakti matematin schema gali bti daugybs vairiausi reikini modeliu. Kai kurie Kanto amininkai laik per daug kategorikais jo pasakytus odius, kad kiekviename konkreiame mokyme apie gamt mokslo tikrja io odio prasme galima rasti tik tiek, kiek jame yra matematikos. Dabar juos priimame kaip savaime suprantamus, bet aikiau nei kadaise Kantas suprantame, jog matematikos praktinio taikymo srities platum lemia ne kas kita, o matematikos abstraktumas. Matematins struktros gali bti vairiausi materiali struktr modeliai tik todl, kad pirmosios, kitaip negu antrosios, yra ne konkreios, bet abstrakios. Siekiant abstraktumo, btina, aiku, nutraukti tiesiogin matematini svok ry su jusline patirtimi. Glaudaus ryio su jusline patirtimi negali prarasti nededukciniai mokslai. Fizika, biologija, ekonomika, sociologija remiasi faktais ir j indukciniais apibendrinimais. Ar tai reikia, kad juos (ir visus kitus mokslus, neeinanius dedukcini moksl klas) galima vadinti indukciniais? Taip. Terminas indukciniai mokslai ypa plaiai buvo vartojamas XIX a. ir XX a. pradioje. Dabar jis retesnis ir tez, kad visi nededukciniai mokslai yra indukciniai, nepaisant jos paprastumo, reikia aptarti nuodugniau. Biologijos, sociologijos ir kit indukcini moksl santykis su patyrimu i pagrind skiriasi nuo matematikos ir patyrimo santykio. Todl labai skiriasi ir indukciniams bei dedukciniams mokslams bdinga mokslo ties rodymo procedra. Matematikoje pradedame nuo neginytin bendr teigini. Kad ir kaip bebt aikinamas j pobdis, visuotinai pripastama, jog j rodyti negalima ir nereikia. Ivedus i aksiom teorem, gautas rezultatas, jei tik ivedimo procese nebuvo padaryta logini klaid, nebus ginijamas. Tiesa, matematikos filosofijoje diskutuojama dl to, kokie matematinio, dedukcinio rodymo bdai yra leistini ir kokie ne, bet is ginas lieia ne kokios nors konkreios teoremos rodym, o bendr matematinio rodymo samprat. Indukciniuose tiek gamtos, tiek humanitariniuose ir socialiniuose moksluose rodymo svoka kelia daugiau filosofini problem jau vien todl, kad tas rodymas yra ne dedukcinis, o indukcinis.

14GaWei G. Operc. Firenze, 1891. Vol. 6. P. 232.

110

Paprasiausias indukcinis rodymas but mokslo dsnio ivedimas i empirini fakt remiantis enumeracins indukcijos metodu. Kai kurie XIX a. gamtotyrininkai, pavyzdiui, vokiei biologas E. Haeckelis, i tikrj teig, kad mokslo dsniai nustatomi paprastu fakt apibendrinimu. Tiesa, kiti tyrintojai daug didesn reikm indukcinio rodymo procese teik eliminacinei indukcijai. Bet ar eliminacins indukcijos metodai iuo atvilgiu pranaesni u enumeracin indukcij? Juk pateisinti indukcijos j alininkams taip ir nepavyko. Dl ios ir kit prieasi XX a. vl sustiprjo opozicija indukcionizmui. Dabar dedukcionizmo ir indukcionizmo ginas apm vien gamtos bei humanitarini ir socialini moksl sfer (matematik ir vieno, ir kito poirio alininkai pripaino dedukciniu mokslu) ir gavo nauj, specifini bruo. ymiausias indukcionizmo kritikas K. Popperis prijo prie ivados, kad indukcija ne tik kad nra tinkamas, teistas mokslinio rodymo metodas, bet kad ji ivis yra igalvotas dalykas. Indukcija, t. y. samprotavimas, paremtas daugeliu stebjim, rao K. Popperis, yra mitas. Ji nra nei psichologinis faktas, nei kasdienio gyvenimo faktas, nei mokslins procedros faktas"15. Bet kokiu gi tada metodu remiasi fizikai ir biologai, ekonomistai ir sociologai? Popperio atsakymas yra toks: svarbiausias mokslo metodas yra spjim ii paneigim metodas: drsi hipotezi (neivedam indukcikai i stebjimo duomen) klimo ir kritinio ibandymo metodas. Hipotezms Popperis kelia tok principin reikalavim: j empirinis turinys turi bti platus. Tokios hipotezs yra drsios ir rizikingos. Smarkiai pranokdamos stebtus faktus, jos gali bti nesunkiai paneigiamos (falsifikuojamos), jeigu atrandama nauj, joms prietaraujani fakt. Aptikus toki fakt, hipotezs turi bti atmetamos. Popperis pabria, kad visos ikeltos mokslo hipotezs turi bti grietai ibandomos. Paprastai hipotezs ibandymas (patikrinimas) suprantamas taip: i hipotezs daromos (dedukuojamos) ivados ir empirikai nustatoma t ivad teisingumo reikm, kuria remiantis sprendiama apie hipotezs teisingum ar klaidingum. Popperis hipotezs ibandymui kelia papildom reikalavim. Jis nurodo, kad pagal prastin hipotezs ibandymo koncepcij hipotez bus laikoma ibandyta ir tuo atveju, jei iekosime hipotez patvirtinani nauj fakt ir i tikrj j rasime. Bet nuostata iekoti hipotezes patvirtinani fakt, kuri visada galima rasti, yra nesuderinama su kritine mokslo dvasia, be kurios mokslo nemanoma sivaizduoti. Mokslininkas turi iekoti ne duomen, patvirtinani jo ar kito tyrintojo ikelt hipotez, o duomen, j paneigiani. Iekant toki duomen, reikia tikrinti, ar teisingos yra ivados i naujos hipotezs (teorijos), kurios yra nesuderinamos su ivadomis i senos, pripaintos teorijos arba su ivadomis i konkuruojani hipotezi. Nustaius faktus,

15

Popper K. R. Conjccturs and Refutetions. New York, 1962. P. 53.

111

prietaraujanius tikrinamai hipotezei (teorijai), ji turi bti atmetama ir kuriama nauja hipotez. Jeigu Popperio teiginys, kad indukcija yra mitas, bt teisingas, tai apie indukcinius mokslus kalbti, aiku, nebt pagrindo. Termin indukcinis mokslas reikt pakeisti kitu, pavyzdiui, empirinis mokslas, kuris iuolaikinje mokslo filosofijoje i tikrj yra plaiai vartojamas. Vartoja j ir indukcionizmo alininkai, nors ir supranta, kad daugelis empirini (t. y. patyrimo faktais besiremiani) moksl, pavyzdiui, fizika, turi labai ipltotas teorines dalis. (Prieinant empiriniams mokslams matematik ar logik, ie mokslai vadinami formaliais, nes jie nagrinja ne konkreius, empirinius daiktus ir reikinius, o abstrakias formas ar struktras.) Taigi ar Popperis teisus, t. y. ar tiesa, kad empiriniai mokslai nesiremia indukcija (klausimas, ar indukcija vartojama indukciniuose moksluose, aiku, bt kiek kuriozikas)? Ne, neteisus. Apibrdamas indukcij16, jis i esms tapatina j su paprastu apibendrinimu. Teorini mokslo princip (kad ir Galilei inercijos ar Heisenbergo neapibrtumo princip) i tikrj nemanoma ivesti i stebjimo fakt, remiantis paprastomis indukcijos taisyklmis, nors jos labai naudingos atliekant kai kuriuos biologijos, psichologijos ar medicinos tyrimus (pavyzdiui, nustatant naujai sukurt vaist efektyvum). Bet indukcija dabar laikoma ne tiek ini gavimo, ivedimo, kiek hipotezi ir teorij pasirinkimo, pagrindimo, pripainimo metodu. Pirmoji indukcijos samprata gali bti vadinama genetine, antroji metodologine. Pamau nuo , vidurio naujai, metodologinei, indukcijos sampratai buvo imta teikti didesn reikm negu senajai, genetinei. Indukcijos teoretikus ms dienomis labiau domina ne klausimas, kaip daromi mokslo atradimai, o kokie yra kriterijai, kuriais remiantis tikrinami ir pripastami moksliniai teiginiai. Taip suprantant indukcij, galima bti indukcionistu ir kartu pripainti, kad daugelyje moksl svarb vaidmen vaidina hipotetinis dedukcinis metodas. J indukcionistai dabar laiko atskiru indukcijos atveju. i aplinkyb ypa pabrtina, nes kadaise indukcionizmo alininkai buvo kaltinami tuo, kad menkina dedukcijos ir hipotezi reikm mokslui. Bet kas yra tas hipotetinis dedukcinis metodas, apie kur tiek daug kalbama, analizuojant mokslin painim? metod galima apibdinti kaip samprotavimo bd, paremt ivad dedukcija i hipotezi ir kit teigini, kuri teisingumo reikm nra nustatyta. I dalies jis primena aksiomin metod. Taiau nuo jo hipotetinis dedukcinis metodas skiriasi tuo, kad prielaid, i kuri dedukuojamos ivados, teisingumas yra abejotinas (tuo tarpu aksiomos, i kuri dedukuojamos matematikos teoremos, laikomos neabejotinais teiginiais). Todl vairaus pobdio ir bendrumo laipsnio ivad dedukavimas i hipotetini prielaid yra ne tik mokslins teorijos pltojimo

112

priemon, bet padeda nustatyti ir mint hipotetini prielaid teisingumo reikm. Kaip tai daroma? I bendros hipotezs ir papildom prielaid ivedama maiau bendra hipotez H2; po to i H2 siekiama ivesti dar maiau bendr hipotez H3 ir t. t., kol dedukciniu bdu gaunamas toks teiginys, kur jau galima tiesiogiai empirikai tikrinti. Jeigu is teiginys pasirodo ess i tikrj teisingas (tai nustatoma stebjimu ir eksperimentu), tai is faktas patvirtina ir hipotez (bei kitas, tarpines, hipotezes), nes dedukciniu bdu i teising prielaid ivedamos teisingos ivados. Tiesa, is faktas nerodo neginytinai hipotezs ir kit hipotezi teisingumo, nes ir i klaiding prielaid galima dedukuoti teisingas ivadas (pavyzdys: bandels kepamos i smlio, smlis yra maistingas, vadinasi, bandels yra maistingos). Bet jeigu toki patvirtinani hipotez fakt daugja, tai ms sitikinimas tuo, kad i hipotez yra teisinga, stiprja. Jeigu dedukuotas i hipotezs stebjimo teiginys pasirodo ess klaidingas, tai ms pasitikjimas hipoteze silpsta. Logikos poiriu ivados klaidingumas rodo ir prielaidos klaidingum, bet kadangi dedukcijos procese tenka remtis papildomomis prielaidomis, tai sunku vienareikmikai nustatyti, ar klaidinga pati hipotez, ar mintos prielaidos. Todl labai bendr, juolab idealizuotus objektus (tokius kaip absoliuiai kietas knas ar materialus takas) lieiani hipotezi nemanoma galutino! nei verifikuoti, nei falsifikuoti. Vis dlto empirinio tikrinimo rezultatai leidia hipotez priimti (arba atmesti), nors niekada negalime bti absoliuiai tikri, kad i hipotez yra teisinga (arba klaidinga). Hipotetinis dedukcinis metodas i dalies padeda pltoti inias, bet vis pirma jis yra jau turim (kad ir hipotetini) ini sutvarkymo ir empirinio pagrindimo bdas. Kitaip tariant, galima kalbti apie hipotetin dedukcin mokslo teorijos model, irykinant teorijos struktr. Aiku, mokslo metodai ir struktra glaudiai siejasi. Taiau reikia pabrti, kad XVIIXIX a. ginas dl mokslo metodo vyko daugiausia dl to, kaip i tam tikro tipo neginytinai teising teigini ivedami kiti, pagrindin mokslo ini masyv sudarantys teiginiai, t. y. kaip gaunama ini. XX a. gino objektas i dalies pakito: moksl tyrinjantiems filosofams m daugiau rpti, kokia yra ar, tiksliau kalbant, turi bti gerai (tinkamai, tobulai) sutvarkyt mokslo ini struktra. Jie klaus, kokios turi bti mokslo ini sistemos sudtins dalys ir kokie turi bti j loginiai santykiai? Anksiau mokslinio painimo tyrintojams rpjo viena vienintel mokslo ini pltots kryptis nuo inomo prie neinomo, o dabar, tyrinjant indukcinius (empirinius) mokslus, pradta suvokti, kad juose mokslinio painimo procesas yra sudtingesnis: jam nebdingas linijinis, vienpusis judjimas nuo inomo prie neinomo. Tarp vairaus lygmens (daugiau ar maiau bendr) mokslo teigini egzistuoja ne vienpusiai, o dvipusiai ryiai. Taigi norint suprasti, kas yra mokslo inios ir kokia j vert, btina tirti toki ini struktr. Nagrinjant empirini moksl ini struktr, daugiausia dmesio reikia, matyt, skirti mokslo teori-

jai. Tai sudtingiausia ir labiausiai ipltota mokslo ini forma. Aiku, ji nra vienintel. Tiek kai kurie empiriniai faktai, tiek atskiri mokslo dsniai danai nustatomi iki mokslins teorijos sukrimo. Taiau, j sukrus, dsniai paprastai eina teorij kaip jos sudtins dalys, o faktai tampa jos empiriniu pamatu. Aikinant empirinio mokslo teorijos struktr, reikia iskirti bent tris ini lygmenis. Pirmas tai teorinis pagrindas pamatins teorijos prielaidos, principai, bendriausi dsniai. Ipltotose teorijose io lygmens teiginiai aprao tiriamos reikini srities teorin, idealizuot model, kuris dar vadinamas idealizuotu objektu arba teorine schema. Antai Newtono mechanikoje toks idealizuotas objektas yra materiali tak (tak, turini baigtin mas) sistema; pradinje atomo fizikos raidos fazje N. Bohro (Boro) planetinis atomo modelis (sferinis atomo branduolys, apie kur, tarsi palydovai apie planet, skrieja elektronai). Pamatins teorijos prielaidos gali bti gaunamos vairiais bdais. Vienas i j tai mintims eksperimentas. Juo remiantis buvo suformuluotas inercijos principas. G. Galilei samprotavo taip: ploktumos nuolydis yra kno, judanio emyn, greitjanio judjimo prieastis ir kno, judanio auktyn, ltjanio judjimo prieastis; knas, judantis beribe horizontalia ploktuma, neturs prieasi nei greitti, nei ltti, todl juds tolygiai17. Kitas pamatini prielaid gavimo bdas tai analogija, kuria aikiai remiasi ir mintasis planetinis atomo modelis. Taiau joki griet bendr taisykli, galinani nustatyti pamatines prielaidas, nra jos pirmiausia yra krybins vaizduots produktas, drsios ar net beprotikos (kaip pasakyt N. Bohras) hipotezs. Antras ne pagal bendrum, o reikmingum mokslo teorijos lygmuo yra empiriniai faktai, gyti stebjimo ir realaus (ne mintinio) eksperimento bdu. Tokie faktai sudaro teorijos empirin pagrind. Juos teorija turi paaikinti ir numatyti. Nuo to, kaip ji sugeba tai padaryti, ymiu mastu priklauso teorijos likimas. Faktai yra empirinio stebjimo (eksperimento) rezultatai. Kai kurie i j nustatomi i esms atsitiktinai, nesiremiant jokiomis teorinmis prielaidomis. Taiau dauguma mokslo fakt vis dlto nuo j priklauso. Fakt iekoma, siekiant patikrinti tam tikras naujas hipotezes ar teorijas. Kita vertus, faktinius teiginius eina terminai, paimti i anksiau pripaint teorij, be kuri nebt sukonstruoti matavimo prietaisai, galin nustatyti tuos empirinius faktus (imatuoti tam tikrus dydius). Treias, tarpinis lygmuo, kur einantys teiginiai sudaro pagrindin teorini ini dal, tai ivesti teiginiai. io tarpinio lygmens teiginiai gali bti ivesti dedukcikai i pamatini (ir papildom) teorijos prielaid arba indukcikai i fakt, sudarani teorijos empirin pagrind.

Kaip paymi kai kurie tyrintojai, svarbiu teorijos komponentu reikia laikyti ir teorijos logik teorijoje taikomas loginio samprotavimo taisykles, taip. pat ir teorijos pltojimo program. Ji, tiesa, nra kokia nors atskira teorijos dalis, bet j i esms lemia vienokio ar kitokio teorinio tikrovs modelio pasirinkimas. Trij teorijos lygmen skyrimas leidia geriau suprasti hipotetinio dedukcinio metodo esm ir veikti tiek naiv dedukcionistin, tiek naiv indukcionistin poir gamtos ir humanitarini bei socialini moksl struktr. Pamatiniai teorijos principai ir dsniai, netgi tokie kaip energijos tverms dsnis ar inercijos principas, nra absoliuiai neginytini teiginiai. Fizikai gali bti sitikin j teisingumu, bet nauji empiriniai faktai gali priversti jais suabejoti, kaip kad XX a. buvo suabejota Newtono mechanikos dsni beslygiku tikrumu. ia prasme fundamentalios empirinio mokslo prielaidos ar principai i esms skiriasi nuo matematikos aksiom, kuri negali paneigti absoliuiai jokie empiriniai faktai. Pradiniu taku pamus teorin pagrind, nesunku velgti, kad kiti hipotetins dedukcins teorijos teiginiai turi bti pamatini teorijos teigini dedukcins ivados. Tokioje teorijoje netgi tie tarpinio lygmens teiginiai, kurie i pradi buvo tiesiogiai indukcikai ivesti i empirini fakt, turi bti paaikinti, remiantis pamatiniais teoriniais teiginiais, taigi dedukuoti i j. Taiau ne maiau svarbus yra ir kitas hipotetins dedukcins teorijos struktros tyrimo bdas. Jeigu ms pradinis takas yra empirinis teorijos pagrindas, tai kitus teorijos teiginius reikia irti kaip empirini fakt indukcikai patvirtintus. Vadinasi, nagrinjant kiekvien empirinio mokslo teorij, reikia skirti du jos analizs bdus ir du jos sutvarkymo aspektus: dedukcin ir indukcin. Tiesa, ne tik Popperis, bet ir kai kurie ymiausi XX a. mokslininkai buvo link lyg ir menkinti indukcijos reikm. Nra jokio indukcinio metodo, ra A. Einteinas, kuris vest fundamentali fizikos svok link [...]. Loginis mstymas neivengiamai yra dedukcinis, jis remiasi hipotetiniais vaizdiniais ir aksiomomis"18. Jeigu ie Einteino odiai bt teisingi, tai nebt pagrindo kalbti apie indukcin teorijos analiz. Bet su jais sutikti negalima. Juk fizikai, kaip ir kiti tyrintojai, daro vairius, taip pat ir visikai elementarius indukcinius apibendrinimus, taigi ms mstymas nra neivengiamai dedukcinis". Verta paymti, kad, tsdamas k tik pacituot mint, A. Einteinas teigia, jog tyrinjimas teikia daugiausia vili, kai naujas fundamentalias hipotezes kvepia, suadina pats eksperimentas. Fundamentalios hipotezs, aiku, nra, paprasti empirini fakt apibendrinimai: loginis nuotolis tarp j ir empirini fakt yra per daug didelis jos aprao ne tiesiogiai paius empirinius faktus, o teorinius
]&3imiumeiwA. <J>H3HKa H pea^bHOCTb. M., 1965 C. 47.

115

tikrovs modelius. Taiau reikia paklausti: ar eksperimento kvptas (ir netgi nekvptas) fundamentalias hipotezes sieja su faktais indukciniai ryiai? klausim reikia atsakyti teigiamai, nes visos tokios hipotezs turi bti tikrinamos tol, kol pasiekiami empiriniai faktai, o ie tas hipotezes arba indukcikai patvirtina, arba ne. iuolaikinje mokslo filosofijoje indukcija laikoma: 1) nededukcins hipotezi gavimo procedros; alia klasikini indukcini metod ia reikia paminti bent jau samprotavimus, remiantis analogija; 2) hipotezs vertinimas, remiantis empiriniais faktais, pavyzdiui, hipotezs patvirtinimo laipsnio nustatymas; 3) hipotezs pasirinkimas i keli konkuruojani hipotezi ir jos pripainimas, remiantis empiriniais faktais. Jeigu atsivelgsime visas indukcijos svokos reikmes, tai tursime pripainti, kad tiek Einteino teiginys, jog ms mstymas yra neivengiamai dedukcinis", tiek Popperio tvirtinimas, jog indukcija yra mitas", nepagrsti. Pripainus indukcijai svarbi viet moksliniame painime, prie mus vl lyg pamkl ikyla indukcijos pateisinimo problema. Bet ar tai turi mus gsdinti? Juk ji buvo ikelta remiantis klasikinei filosofijai bdinga tendencija moksliniais laikyti tik tokius teiginius, kurie gali bti grietai rodyti. O rodyti jie gali bti tik tuo atveju, jei egzistuoja visikai patikimas ini pagrindas, fundamentas. Tez, kad inios turi tok pagrind, kartais vadinama fundamentalizmo teze. Jeigu remsims tradicine ini ir nuomoni priepriea tai i tez teks pripainti beveik trivialia, savaime suprantama. inios, skirtingai nuo nuomoni, turi bti rodomos ir turime mokti jas rodyti. (Descartes'as pasakyt madaug taip: tai, ko kol kas nemokame rodyti, reikia traktuoti kaip klaiding dalyk, o tai, ko ivis nemanoma rodyti, neabejotinai yra klaidinga.) Kadangi rodymo procese galime prieiti prie patikim ivad tik tuo atveju, jei prielaidos, kuriomis remiams rodydami, yra patikimos, tai, kaip nesunku suprasti, inios turi turti absoliuiai patikimus pagrindus. Klasikinis empirizmas ir klasikinis racionalizmas pateik du skirtingus atsakymus klausim, kokie turi bti tie pagrindai. Empirizmo poiriu, ini pagrindas yra patyrimo tiesos, racionalizmo poiriu proto tiesos. Taiau abu poirius sieja sitikinimas ini pagrind tvirtumu. sitikinimas, kad mokslo inios turi bti absoliuiai patikimos, vyravo iki pat XIX a. Bet XX a. po klasikins gamtotyros pakeitimo iuolaikine, i to sitikinimo maai kas beliko. Mes inome galbt ir daugiau negu ms pirmtakai, bet neturime j iliuzij, kritikiau irime savo inias ir nebelaikome j absoliuiomis tiesomis, nes aikiai suvokiame, kad visos empirini moksl inios yra hipotetins. Kai jos yra nuodugniai patikrintos ir gerai empirikai patvirtintos, tada turime svari argument jomis pasikliauti ir remtis savo praktinje, techninje ir socialinje veikloje. Bet turime visada bti pasireng pripaintas teorijas patikslinti, modifikuoti ar ivis, pltojantis ms inioms, rytingai atmesti ir keisti naujomis.

116

4. Mokslo raida
Pastaraisiais amiais daugelis tyrintoj, ypa gamtotyrinink, man, kad moksliniam painimui bdinga greitesn ar ltesn, bet i esms nepaliaujama paanga. Neabejota, kad vyksta nuolatinis ini kaupimo procesas: prie vien atrast ties po kurio laiko prijungiamos kitos ir jos, tarsi plytos, dedamos auktyn kylant diding mokslo ini pastat. Geriausiai i paang demonstravo matematika: i akivaizdi (es) aksiom, sudarani tvirt jos (ar bent geometrijos) pamat, viena po kitos ivedamos teoremos, i kuri vl ivedamos naujos matematikos tiesos ir t. t. Matematikos rezultat daugja, matematins inios pleiasi, jos yra kumuliuojamos (lot. cumulare kaupti). ini kaupimas, atradim gausjimas rodo nuolatin, nenutrkstam mokslo paang. Po to, kai Galilei, Newtonas ir kiti mokslininkai sukr klasikins gamtotyros pagrindus, kuriais, pltodamos inij, galjo remtis naujos tyrintoj kartos, poiris, kad mokslo inios nuolat kaupiamos, gijo dar daugiau alinink. is poiris vadinamas kumuliatyvizmu. Naujaisiais laikais jo laiksi beveik visi matematikai ir gamtotyrininkai. Ne vienas j mgo priekaitauti filosofams, kad filosofijoje tokio nuoseklaus augimo ir pltojimo proceso i esms nemanoma velgti: joje nuolat susiduria skirtingos nuomons, daug ginijamasi, bet neabejotin ties, kuriomis drsiai bt galima remtis vlesniuose tyrimuose, stokojama. Kumuliatyvizmo alinink poiriu mokslo (jei neminsime filosofijos) raida yra neproblematikas dalykas ji tokia pat natrali kaip medio augimas. Prasminga, atrod, kelti tik tok klausim: ar tas augimas kada nors pasibaigs? j daug tyrintoj buvo link atsakyti teigiamai: ateity visos mokslo problemos bus isprstos, visos augal ir gyvn rys itirtos, visi gamtos dsniai nustatyti. Keletas ymi fizikos profesori XIX ir XX ami sandroje netgi atkalbinjo savo gabiausius studentus nuo ketinimo pasirinkti mokslin karjer: fizikoje, teig jie, jau beveik viskas atrasta. Tiesa, laikantis kumuliatyvizmo nuostat, sunkoka buvo paaikinti esminius naujj laik mokslo skirtumus nuo t teorini ini, kurios senovs Graikijoje buvo vadinamos episteme, o viduramiais scientia. Turint galvoje tuos skirtumus sunkoka, atrodo, traktuoti mokslo raid kaip vientis, tolyd ini daugjimo ir kaupimo proces. Juk keitsi ne vien inios, bet ir poiris tai, kas yra inios. Kito pati painimo tiksl ir metod samprata. Taiau kumuliatyvizmo alininkams tai maai terpjo mokslo istorijos jie nuodugniai nestudijavo (kaip savarankika disciplina ji susiformavo tik XIX a. antrojoje pusje). Vidurami mstytoj tyrinjim jie ivis nebuvo link laikyti moksliniais ir todl tikro mokslo (gal iskyrus matematik ir astronomij) pradi paprastai datavo XVII a. Bet kai klasikin gamtotyra buvo bebaigianti, kaip atrod daugeliui kumuliatyvizmo alinink, isprsti visas svarbias ir domias mokslo problemas, XIX ir XX a. sandroje fizikoje prasidjo permainos, kurios privert pakeisti poir ne vien klasikin gamtoty117

r, bet ir pat mokslo raidos proces. Reliatyvumo teorijos ir kvantins mechanikos buvo nemanoma vaizduoti kaip nauj ties, prijungiam ar pridedam prie senj Newtono mechanikos ties pirmosios buvo nesuderinamos su antrosiomis, joms prietaravo. Daugelis kompetenting tyrintoj suvok, kad j akyse vyksta tikra mokslo revoliucija, keiianti mogaus poir pasaul, teorinius mokslo pagrindus ir netgi paius mokslinio painimo principus. Teko perirti prieastingumo princip ir atsisakyti fundamentalios klasikinio mokslo prielaidos, kad tyrimo procese galima visikai atsiriboti nuo tyrintojo (ar jo naudojam prietais) takos tiriamam reikiniui. Pasidar aiku, kad mokslo raidos procesas netolygus ir jame yra li. Mokslo inios ne tik kaupiamos, bet kai kada ir peririmos, radikaliai atnaujinamos, keiiamos kitomis. Taigi mokslo raidos procesas nra paprasta ini kumuliacija. Kumuliatyvizm ilgai vyravusi mokslo raidos koncepcij XX a. mokslo filosofijoje pakeit an tikum uliatyvizmas. Antikumuliatyvizmo poiriu, mokslo raida yra ne tiek ini kaupimo, kiek mokslo teorij kaitos procesas. Naujos teorijos vienokia ar kitokia prasme paneigia sensias, nors tarp j gali egzistuoti tam tikras ryys ir perimamumas. Taiau neretai jos formuluojamos vartojant visai kitas svokas ir remiantis i principo naujomis idjomis, ir tokiu atveju senj ir naujj teorij net sunkoka lyginti pernelyg skirtingus poirius pasaul jos ireikia. Kokie veiksniai lemia vienos teorijos pakeitim kita? klausim skirtingi mstytojai atsako skirtingai. Vien teoretik nuomone, svarbiausias veiksnys, lemiantis mokslo raid (teorij kait), yra sen teorij neatitikimas naujiems empiriniams faktams. Antai, K. Popperio nuomone, mokslo inios pltojasi tik empirikai paneigiant ankstesnes teorijas, nes jas paneigus pasidaro btina ikelti naujas hipotezes, suformuluoti naujas teorijas. Jau minjome, kad, pasak Popperio, visos ms teorijos yra hipotetins. Jos, aiku, turi bti ibandomos, empirikai tikrinamos. Taiau teigiami bandymo rezultatai ms ini neprapleia ir nerodo, kad tikrinamos teorijos yra teisingos. Taigi nauda i j menka. inios pltojamos tik neigiant sensias teorijas, t. y. empirikai rodant j klaidingum. Todl ilg laik Popperis laiksi poirio, kad principin ini pltros schema yra spjimai paneigimai. is poiris dstomas jau Tyrimo logikoje" ir vlesnje Popperio knygoje Spjimai ir paneigimai"19. .Taiau i schema, nors ir taigi, turi vien nema trkum: ji neatitinka realios mokslo praktikos. Mokslo teorijos, joms susidrus su prietaraujaniais faktais, tikslinamos, modifikuojamos, papildomos naujomis hipotezmis. Mokslininkai daniausiai neskuba atmesti sen teorij. Todl vlesniame savo darbe Objektyvios inios" Popperis tikslina savo schem, akcentuodamas problem svarb moksle: kiekviena
19Popper K. R. Conjectures and Refutations.

118

teorija, hipotez yra atsakymas \ tam tikr problem, ikilusi mokslo raidoje. Pagrindin mokslo ini pltros proceso grand jis dabar vaizduoja taip:

Popperio odiais tariant, mes i pradi turime koki nors problem , nuo jos pereiname prie bandomojo sprendimo arba bandomosios teorijos TT (tentative theory), kuri gali bti i dalies arba visikai klaidinga; ir vienu, ir kitu atveju ji yra klaid paalinimo procedros (error-elimination) objektas. O i ms krybinio aktyvumo kyla naujos problemos ..."20 Ar vienintel klaid alinimo procedros idava yra teorijos paneigimas ir atmetimas, ar teorija taip pat gali bti ir modifikuojama? is klausimas pastato Popper kebli padt. Jis, atrodo, supranta, kad, teorijai susidrus su jai prietaraujaniais faktais, ji ne visada atmetama. Taiau, kita vertus, toki teorij vis dlto reikia laikyti paneigta, falsifikuota, klaidinga. Taigi kada galima ir reikia atmesti sen teorij? Regis tik tuo atveju, kai vykdytos bent dvi slygos. Pirma, ms bandymai modifikuoti senj teorij paalinant i jos klaidas yra neskmingi teorija, net i dalies j pertvarkius, vis vien neatitinka kai kuri inom empirini fakt, kuriuos turt paaikinti. Reikia bti pasirengus j atmesti ir tada, kai, bandant suderinti teorij su faktais, prie jos tenka prijungti daugyb papildom hipotezi, kurios paveria j pernelyg sudtinga, gremzdika, suardo jos vidin darn. Aiku, nuomon, jog teorija tapo pernelyg sudtinga ir todl j reikia atmesti, visada gali bti ginijama. Paprastumas yra vienas i teorijos priimtinumo kriterij, bet j labai sunku kiekybikai apibrti. Todl nubrti aiki rib tarp priimtin paprast ir nepriimtin sudting teorij gan sunku. Sen tiek pernelyg sudting, tiek neatitinkani fakt teorij galima atmesti tik tada, kai ipildyta antroji slyga: sukurta nauja geresn teorija. Ji turi paaikinti visus tuos faktus, kuriuos sugebjo paaikinti senoji. Bet to maa, nauja teorija turi paaikinti ir tuos faktus, kuri sena nesugebjo paaikinti. Reikia, kad i naujos teorijos bt galima ivesti teiginius, neivedamus i senos, ir tokie teiginiai, juos empirikai patikrinus, pasirodyt es teisingi. Reikalavim, kuriuos turi atitikti nauja teorija, kadr jai pagrstai bt galima teikti pirmenyb prie senj, galima pateikti ir daugiau. Bet turbt pats laikas ikelti principin klausim: ar teorij kait lemia tik j suderinamumas su empiriniais faktais ir pai teorij loginiai santykiai, ar yra ir kit veiksni? Dl pozityvizmo idj takos dauguma tyrintoj XX a. pirmojoje pusje buvo link teigti, kad, norint paaikinti mokslo raid, u-

119

tenka itirti teorij loginius santykius su faktais ir kitomis teorijomis. Popperio knygos Tyrimo logika" pavadinimas yra pakankamai ikalbus. Joje Popperis kategorikai tvirtina, kad ini pltros problema turi bti tiriama remiantis vien tik loginiais metodais. Be to, tiriant mokslo ini raid, nra reikalo ieiti u specialiojo mokslo rib ir nagrinti platesni kultrin ar intelektualin kontekst, kuriame ji vyksta. Mokslo logika turi bti grietai atskirta ir nuo mokslo psichologijos. ia ikart kyla klausimas: argi tikrai mokslas yra toks autonomikas? Konkreiai: ar filosofija ir vis pirma metafizika daro tak mokslo raidai, ar ne? Loginiai empiristai man, kad metafizikos teiginiai yra beprasmiai (ar bent neturi empirinio turinio), aiku neig, kad metafizins idjos gali daryti poveik mokslo raidai. Taiau antrojoje XX a. pusje dauguma tyrintoj jau man prieingai (toki tyrintoj bta ir anksiau tarp j vis pirma mintinas A. Koyre21). inoma, metafizikos idjos, tokios kaip Viskas yra skaiius", nebuvo tiesiog perkeltos mokslo teorijas i metafizini traktat; jos buvo modifikuotos, i naujo prasmintos, ireiktos grieta ir tikslia specialiojo mokslo kalba. Taiau tai, kad j pirminis altinis yra metafizika, ginyti turbt bt sunku. Nagrinjant mokslo raid atsietai nuo metafizikos, sunkoka paaikinti daugel itin reikming tos raidos poski. Antai sunku perdti Koperniko perversmo astronomijoje vaidmen geocentrins (Ptolemjaus) sistemos pakeitim nauja, heliocentrine. Vertinant Koperniko sistem pagal jos atitikim empiriniams faktams astronomini stebjim rezultatams, reikia konstatuoti, kad ji nra pranaesn u Ptolemjaus. Tai neturt kelti nuostabos, nes, pasak Koperniko, planetos skrieja aplink Saul apskritiminmis orbitomis (o ne eliptinmis, kaip buvo vliau nustatyta). Neinodamas gravitacijos dsnio, Kopernikas negaljo atsivelgti, aiku, ir planet sveik. Ptolemjaus sistemoje planetos, Mnulis ir Saul juda aplink em apskritimais, vadinamaisiais epiciklais. Pai epicikl centrai juda kitais apskritimais (deferentais). Siekiant paaikinti stebim planet judjim, t. y. suderinti teorij su astronominiais stebjimais, paprastai vieno epiciklo nepakakdavo tekdavo j pasitelkti daugiau. Todl Ptolemjaus teorija gan sudtinga. Koperniko sistema daug paprastesn ir tai didelis jos privalumas. Bet paprastumas nebuvo vienintel prieastis, dl kurios Kopernikas tikjo jos teisingumu. Hipotez, kad em nra kosmoso centras, kl jau kai kurie pitagorininkai. Taiau ne maesn poveik Kopernikui padar, regis, viena neoplatonizmo idja. Pasak Platono, tikrosios bties pasaulyje egzistuoja idj hierarchija ir vir j vis ikyla Grio idja, kuriai jis (ir ypa neoplatonikai) buvo link teikti special status ir tapatinti su Dievu. Fiziniame pasaulyje idjas atitinka (ar knija) tam tikri daiktai. Gr, pasak neoplatonik, daiktikajame pasaulyje ati-

tinka viesa (Gr su viesa metaforikai siejame ir mes). I to buvo daroma ivada, kad pagrindinis viesos altinis, t. y. Saul, turi bti pasaulio centras. Si metafizin idja turjo takos Kopernikui, kai jis pltojo heliocentrin sistem, i pagrind pakeitusi mogaus poir ne tik dangaus kn judjim, bet vis pasaulio samprat. em, anksiau laikyta pasaulio centru, tapo viena i daugelio aplink Saul skriejani planet, sugriuvo ankstesnms epochoms taip bdingas stebimo pasaulio skirstymas emikj ir dangikj, susilpnjo antropocentrizmo pozicijos. Jeigu nauji astronominiai faktai nevaidino esminio vaidmens tokioje svarbioje mokslo revoliucijoje, vadinasi, mokslo raid lemia ne vien faktai, ne vien logika. Mokslo revoliucijos metu pakinta pasaulio matymo bdas, o j slygoja ir keiia daug veiksni psichologini, socialini, kultrini. Visi ie veiksniai daro poveik mokslinink bendrijoms, kurios atmeta vienas ir pripasta kitas mokslo teorijas. Mokslininkai, kaip ir visi mons, remiasi ne vien tik loginiais argumentais. Savo kasdieniame tyrimo darbe mokslins bendrijos nariai vadovaujasi tuo, kas iuolaikinje mokslo filosofijoje paprastai vadinama paradigma (gr. paradeigma - pavyzdys, modelis). termin mokslo filosofijoje (ir mokslo istorijoje) m vartoti amerikiei tyrintojas Thomas Kuhnas (Knas). Pirmuosiuose savo Mokslo revoliucij struktros", tapusios viena i garsiausi XX a. antrosios puss mokslo filosofijos knyg, puslapiuose paradigm jis apibdina taip: Paradigma a vadinu visuotinai pripaintus mokslo laimjimus, kurie mokslinei bendrijai tam tikr laik teikia problem klimo ir sprendinio metodus"22. Dabar paradigmos paprastai dstomos vadovliuose, kuriuose aikinama kokioje nors mokslo akoje (pagrindins) mokslins teorijos esm, demonstruojami jos skmingi pritaikymai ir jie lyginami su tipikais stebjimais bei eksperimentais. Anksiau panaias funkcijas atlikdavo klasikiniai mokslo veikalai, tokie kaip Aristotelio Fizika", Ptolemjaus Didioji astronomijos sandara" (Almagest"), Newtono Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai". Pasak Kuhno, ie veikalai savo originalumu ir nuodugnumu patraukdavo daug alinink i konkuruojani krypi (kuri moksle niekuomet netrkdavo) ir kartu buvo pakankamai atviri, kad naujos tyrintoj kartos rast daugyb neisprst problem, kurias bt galima isprsti remiantis t veikal idjomis. Nuodugniau aikindamas paradigmos svok, Kuhnas rao: ms vartoti termin, a turjau galvoje, kad kai kurie visuotinai pripainti mokslini tyrim praktikos pavyzdiai pavyzdiai, apimantys dsn, teorij, j praktin pritaikym ir btin rang, visi jie drauge teikia mums modelius, i kuri kyla konkreios mokslinio tyrimo tradicijos. Tokias tradicijas mokslo istorikai vardija kaip ptolemjikoji (kopernikikoji) ast-

ronomija, aristotelikoji (arba newtonikoji) dinamika, korpuskuliarin (arba bangin) optika ir pan. Paradigm, taip pat ir labiau specializuot negu ia mintos, nagrinjimas vis pirma ir parengia student sitraukti koki nors mokslin bendrij. Kadangi tokiu bdu jis prisijungia prie moni, kurie moksi savo mokslins srities pagrind remdamiesi tais paiais konkreiais modeliais, jo vlesn mokslinio tyrimo praktika retai nukryps nuo fundamentali princip. Mokslininkai, kuri mokslin veikl lemia vienodos paradigmos, remiasi vienodomis mokslins praktikos taisyklmis ir vienodais standartais"23. Mokslinink bendruomen, kuri vadovaujasi tam tikra paradigma, mokslines problemas sprendia i esms kopijuodama klasikinius analogik problem sprendimo bdus. Tokio tipo mokslin veikl Kuhnas vadina normaliu mokslu. Normalaus mokslo tikslas nra i principo nauj reikini numatymas. Usiimdami normalia moksline veikla, mokslininkai nekelia sau tikslo sukurti naujas teorijas ir yra nepakants bandantiems tai daryti. Jie siekia tyrinti tik tuos reikinius, kuriuos numato paradigma, ir bando paaikinti juos paradigmos svokomis. Jie tarsi spraudia pasaul paradigm i anksto sukalt ir gana ankt d. Galima pasakyti ir taip: pasaul jie velgia per paradigmos akinius. Antai klasikins fizikos paradigmos alininkai vis XVIII ir dal XIX a. pasaul laik tokiu, kok j vaizdavo Newtonas pagal jo mechanikos dsnius judani ir sveikaujani mechanini daleli sistema. Normalaus mokslo fazs metu mokslas pltojasi ekstensyviai, vis pirma jis auga platyn, nustatant vis naujus faktus, kuriuos galima paaikinti remiantis paradigmine teorija. Ji gali bti tikslinama, papildoma, taikoma tose srityse, kuriose ja anksiau nebuvo remiamasi. Toks mokslinis darbas yra labai reikmingas ir reikalingas, bet jis primena galvoski ir mokyklini udavini sprendim: paprastai i anksto inoma, kad atsakymas egzistuoja, reikia tik gerai pasukti galv, kad j rastum. Taiau normalus mokslas tai tik viena i dviej mokslo raidos fazi. Antroji faz yra mokslo revoliucija. Kaip ji kyla? Minjome, kad normalus mokslas nekelia sau tikslo atrasti i principo naujus reikinius. Ir vis dlto laikui bgant tokie reikiniai atrandami (kartais atsitiktinai, pavyzdiui, radioaktyvumas). Sakydami, jog jie i principo nauji, turime galvoje tai, kad jie negali bti suprasti ir paaikinti, remiantis priimta paradigma. inoma, paradigmos alininkai stengiasi t bt tai padaryti, bet ne visada jiems pavyksta. Toks paradigm netelpantis reikinys yra anomalija. Tyrintojams tenka konstatuoti, kad gamta (ar pasaulis) apvyl paradigmos alinink lkesius. Be radioaktyvumo, geras anomalijos pavyzdys yra rentgeno spinduli atradimas. Paradigma, kuria rmsi Roentgenas ir jo kolegos, toki spinduli egzistavimo nenumat ir negaljo paaikinti, kas tai yra.
23Tcn pat P 29

122

sismoninimas, kad naujai atrasti reikiniai yra anomalijos, ir neskmingi bandymai jas likviduoti spraudiant tuos reikinius paradigm, pamau ima griauti beslygik pasitikjim ja. Pasitikjim klasikine teorija, sudarania paradigmos branduol, maina taip pat daromos joje pataisos, dl j teorija tampa labai sudtinga. Jau minjome, kad, siekiant suderinti geocentrin teorij su astronomini stebjim rezultatais, i teorij teko papildyti tiek epicikl, kad jau iki Koperniko kai kam ji atrod pernelyg paini. Pasaulis, kaip mano daugelis tyrintoj ir dabar, nra itin sudtingas, todl paini, gremzdika teorija su daugybe papildym ir patikslinim vargu ar gali bti teisinga. Anomalijos ir kitos teorins komplikacijos maina paradigmos, kuria iki iol vadovavosi mokslin bendruomen, tikinamum ir veria iekoti radikaliai nauj teorini sprendim, k normalaus mokslo fazje daryti draudiama. Normalaus mokslo tarpsnis baigiasi, prasideda mokslo kriz. ia reikia pabrti, jog kiekviena paradigma atsiranda tam tikromis socialinmis ir kultrinmis slygomis ir, kad ir netiesiogiai, joms atliepia. Pakitusios socialins ir kultrins slygos gali padidinti paradigmos kriz. Koperniko epocha, aiku, skyrsi nuo Ptolemjaus epochos. XVI a. pasidar btina reformuoti kalendori, pakito poiris Aristotel, kurio autoritetas anksiau stiprino geocentrins sistemos pozicij, paplito neoplatonizmo idjos. I krizs mokslas ieina prims nauj paradigm. Jos pakeitimas yra mokslo revoliucija. Tai antra mokslo raidos faz: pltojantis mokslinei disciplinai, normalaus mokslo ir mokslo revoliucijos fazs keiia viena kit. Mokslo revoliucija daug kuo panai politin revoliucij. Ir vienos, ir kitos svarbiausia prielaida yra sismoninimas, kad lig iol egzistav institutai ir vyravusios idjos pasidar neefektyvs. Kaip politinje, taip ir mokslo revoliucijoje laimi ne teisieji, o stiprieji. Moksle tie, kurie sugeba patraukti kitus bendrijos narius ir pasiekti, kad jie priimt naujas pairas. Tai svarbu pabrti, nes naujos paradigmos (ar keli toki konkuruojani paradigm) alininkai negali grietai logikai rodyti, kad j prieininkai klysta, o jie patys yra teiss. Juk paradigma tai pasaulio matymo bdas, svok tinklas, per kur mokslininkai velgia tikrov. Todl tyrintojai, besiremiantys skirtingomis paradigmomis, mato skirtingus reikinius, metaforikai kalbant, gyvena skirtinguose pasauliuose. Juk remdamiesi skirtingomis teorinmis svokomis, jie skirtingai interpretuoja tuos paius faktus. , Kuhno poir, kad paradigma lemia pasaulio iros bd, verta palyginti su Kanto poiriu apriorines painimo formas. Kantas buvo sitikins, kad mogui bdingas vienintelis pasaulio iros bdas, kur lemia mogui bdingi ir nuo patyrimo nepriklausomi, t. y. aprioriniai, erdvs ir laiko vaizdiniai bei apriorins grynosios intelektins svokos (kategorijos). Kuhnas, prieingai negu Kantas, yra reliatyvistas, jis pripasta, kad yra daug pasaulio iros bd ir ne-

123

manoma rodyti, kad vienas i j teisingesnis u kitus. Galime konstatuoti tik tai, kad mokslo raidos procese jie keiia vienas kit. Kuhno pateikta nauja mokslo raidos koncepcija sukl mokslo filosofijoje labai plai ir i esms iki iol tebesitsiani diskusij. Jo idjas vieni entuziastingai palaiko, kiti negailestingai kritikuoja. Daugiausia turbt buvo kritikuojama paradigmos svoka. Antrajame savo knygos leidime Kuhnas band j patikslinti, ms vartoti vadinamosios disciplinarins matricos svok, bet kritik nepatenkino ir ji. Kuhnui buvo prikiama ir tai, kad jis nesugeba aikiai parodyti, kok vaidmen mokslo raidoje vaidina faktai (anomalijos), o kok socialiniai ir kultriniai reikiniai. Paradigmos yra nepalyginamos tik tuo atveju, jei faktai priklauso nuo juos aikinani teorij, bet btent to Kuhnas es ir nesugeba rodyti. Kai kurie filosofai, pirmiausia Popperis, jokiu bdu nenorjo sutikti, kad normalus mokslas" yra natrali mokslo raidos faz. Jo nuomone, mokslo raida yra nuolatin, permanentin revoliucija visada ir visais bdais reikia stengtis paneigti suformuluotas teorijas ir ikeltas hipotezes. Bet koks draudimas (kad ir laikinas) abejoti mokslo pagrindais mokslui yra pratingas, nes kritikumas mokslo esm. Savit pozicij Kuhno ir Popperio gine um pastarojo mokinys Imre Lakatosas. i, galima pasakyti, kompromisin pozicija laikui bgant tapo labai takinga. Kuhno paradigmos svok Lakatosas pakeit mokslinio tyrimo programos svoka. Toki program sudaro serija tarpusavy susijusi teorij; nauja teorija yra ankstesns modifikavimo (paprastai prijungiant prie jos papildom hipotez) rezultatas. Bene svarbiausias programos elementas yra jos tvirtas branduolys, kur sudaro iai programai bdingiausi teiginiai, principai ir prielaidos, tam tikros filosofins idjos. Programos branduol supa apsaugin juosta, t. y. hipotezs, kurios, skirtingai nuo branduolio, gali bti keiiamos. Kitas svarbus programos elementas yra vadinamoji negatyvi heuristika (gr. heuriskein atrasti) taisykls, nurodanios, koki veiksm reikia vengti realizuojant program (tos taisykls draudia, pavyzdiui, keisti branduol) ir pozityvi heuristika, nurodanti, kaip programa turi bti realizuojama kuriant ir keiiant apsaugin juost sudaranias hipotezes24. Svarstant Lakatoso mokslo raidos koncepcij, pagal kuri tos raidos procese skirtingos programos konkuruoja ir, laikui bgant, keiia viena kit, ypa atriai ikilo vidini ir iorini mokslo raidos veiksni problema. Vidiniais laikomi intelektualiniai veiksniai, bdingi paiam mokslui (filosofija gali bti prie j priskiriama, o gali bti traktuojama ir kaip iorinis veiksnys). Veiksniai, turintys psichologin, socialin, kultrin pobd, yra ioriniai. Lakatosas buvo sitikins, kad mokslo raid lemia vidiniai veiksniai, todl galima atskleisti racionali mokslo raid, vidin jos logik, nors tokia racio-

124

naliai atkurta, rekonstruota mokslo istorija turi bti papildoma iorine istorija, kurioje atsivelgiama tai, jog dl vairi iorini prieasi mokslo raida ne visada atitinka racionalumo reikalavimus. Vis dlto, nepaisant ios aplinkybs, jis buvo tikras, kad egzistuoja mokslinio siningumo kodeksas", kurio nedert paeisti. Mokslinio tyrimo programa, remiantis tuo kodeksu, turt bti keiiama nauja tik tada, kai senosios programos galimybs visikai isemtos. Taiau Lakatoso kritikai pagrstai nurod, jog jis nesugebjo pateikti grieto kriterijaus, leidianio vienareikmiai nustatyti, kokiu momentu ir kokiomis slygomis reikia atsisakyti senosios programos ir pradti realizuoti nauj, alternatyvin. O kai kurie i j netgi teig, kad joks mokslinio siningumo kodeksas", nurodantis, kaip reikia elgtis tam tikroje probleminje situacijoje, ivis neegzistuoja mokslininkas gali pasirinkti bet kokius problemos sprendimo bdus ir metodus. Energingiausiai toki pozicij gyn (pripaindamas, kad j reikia vertinti kaip anarchistin) Paulis Feyerabendas25. Mokslo raidos, jos veiksni ir mechanizm problema labai reikminga ne tik mokslo filosofijai, bet ir mokslo istorijai, nes ji neivengiamai turi remtis kokiu nors teoriniu (filosofiniu) mokslo raidos modeliu. Dl ios problemos ities daug ginijamasi ir neverta tikti, kad toks aistringas ginas greitai baigtsi.

VI. Tiesos problema

1. Klasikin tiesos samprata
Antikos mstytojai, pradedant Platonu, buvo sitikin, kad labiausiai filosofui turi rpti trys dalykai: Gris, Grois ir Tiesa. i svok traukos lauke skleidiasi ne vien Platono ar Aristotelio, bet ir vlesni laik filosofija. Daugelis filosof, ypa vidurami mstytojai, jas traktavo kaip glaudiai susijusias. Ir vis dlto, nepaisant j vienovs, filosofijos raidos procese isikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriose mintos trys idjos nagrinjamos santykinai savarankikai: etikoje Gris, estetikoje Grois, o epistemologijoje (painimo teorijoje) Tiesa. Painimo teorijoje teisingumo reikm (teisinga" ar klaidinga") priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jeigu mintis ar teorija teisinga, ji vadinama tiesa. Bet koki mint ar teorij reikia laikyti teisinga? Daug kas klausim atsakyt, matyt, madaug taip: toki, kuri atitinka tikrj dalyk padt, faktus, tikrov. Arba kiek kitaip: teisinga yra mintis, kuri atitinka mstomus daiktus, t. y. nurodo (fiksuoja) j tikrai turimas savybes arba tikruosius j tarpusavio santykius. ia natralia ir paprasta tiesos samprata rmsi, atrodo, tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas ir leidia vadinti j klasikine. Antai, pasak Platono, [...] tas, kas kalba apie daiktus, atskleisdamas, kokie jie yra, sako ties, o tas, kuris kalba kitaip, - sako neties"? O Aristotelio odiais tariant, Kalbti apie esamybe, kad jos nra, arba apie nesamyb, kad ji yra, reikia kalbti klaidingai, o kalbti, kad esamyb yra ir nesamybs nra - reikia sakyti ties" ? Vidurami mstytojai, sek antikos autoritetais, ties glaustai apibrdavo taip: Tiesa yra daikto ir minties atitikimas" (Veritas st adaequatio rei et intellectus). Per daug nenutolstant nuo j, bt galima, matyt, pasakyti ir taip: Tiesa yra tikrov atitinkanti mintis". Atrodo, viskas paprasta ir aiku. Taiau tai apgaulingas spdis. Norint tuo sitikinti, pakanka paklausti, koks yra tiesos ir melo santykis. Melas labai danai laikomas tiesos prieybe. Igirdus kokio nors mogaus (pavadinkime j individu A) pasakyt teigin (paymkime j raide S), kurio teisingumu abejojame, visikai pagrsta bt paklausti: ar Js nemeluojate? Tikriausiai A patikins, kad nemeluoja. Tarkime, kad jis nuoirdiai tiki, jog jo teiginys yra teisingas. Ar i to darytina ivada, kad teiginys S yra teisingas? klausim reikia atsakyti neigiamai. Individo A siningumas, nuoirdumas, tiesumas negarantuoja teiginio S teisingumo. Mat A

gali nuoirdiai klysti. Psichologine- prasme jis nemeluoja, bet loginiu poiriu jo teiginys gali bti klaidingas. Ir prieingai, individo B, siekianio pameluoti, apgauti, suklaidinti kit mog, suformuluotas teiginys R gali bti teisingas. Kad B yra sitikins teiginio R klaidingumu, dar nereikia, jog R yra netiesa. Vadinasi, tiesaus mogaus teiginys gali bti klaidingas, o melagio teisingas. Todl tiesos prieinimas melui, labai bdingas kasdienei smonei, nra pagrstas. Ties reikia prieinti ne melui, o netiesai. Ties, regis, bt galima prieinti klaidai. Taiau pasakymuose raybos klaida", vairavimo klaida", aidimo klaida" odis klaida" reikia ne klaiding teigin, juo paymimas taisykli nesilaikymas. Vengiant painiavos, odio klaida" nereikt vartoti netiesos" prasme. Taigi kai -mogus mano, kad jo teiginys yra teisingas, tai dar nereikia, kad taip yra i tikrj. Remiantis k tik idstytu, i antikos mus pasiekusiu poiriu, teisinga yra tik tokia mintis (teiginys), kuri atitinka 1 tikrov. Bet apie kok atitikim ia kalbama? K tai reikia, kad mintis ar teiginys atitinka tikrov? Atitikimas danai reikia vienok ar kitok panaum. Bet ar mintis (teiginys) Sniegas yra baltas" panai snieg? Juk i mintis (kaip ir visos kitos mintys) nra nei balta, nei alta. Mintys (teiginiai) tiek skiriasi savo prigimtimi nuo daikt, kad kalbti apie j panaum daiktus, tikrov, atrodo, visikai nepagrsta. Kitas bdas paaikinti, k reikia teiginio ir tikrovs atitikimas, yra toks: teiginys atitinka tikrov, jei jo struktra tokia pati kaip tikrovs struktra. Bet ar teigin sudarani termin loginius ryius galima laikyti daikt fizini ryi atitikmenimis? Vargu. Todl ir tok teigini ir tikrovs atitikimo aikinim reikia pripainti nepriimtinu. Abejoni kai kam kelia ir reikalavimas, kad teisingas teiginys atitikt tikrov. G. Galilei suformulavo svarb fizikos teigin: knai, neveikiami jg, juda tolygiai ir tiesiaeigiai (arba yra rimties bklje). is teiginys inercijos principas prietaravo Aristotelio fizikai, bet vliau vis fizik buvo pripaintas teisingu. Taiau ar tokie knai kur nors egzistuoja? Ar egzistuoja fizik nagrinjami materials takai ir visi kiti vadinamieji idealizuoti objektai? Jeigu iuos klausimus atsakoma neigiamai, tai turime pripainti, kad bent jau kai kuriuos ms teiginius tiesiogiai atitinkanios tikrovs nra, bet, nepaisant to, mes laikome juos teisingais. Sunkum kyla ne tik bandant paaikinti, kas turima galvoje sakant, kad mokslo dsniai yra teisingi, bet ir bandant perprasti, kokia prasme kalbame apie pai paprasiausi, kasdien formuluojam teigini teisingum. Sakome, kad teiginys Sniegas yra baltas" teisingas. Bet ar i tikrj mes lyginame teigin su tikrove? Ne vienas mstytojas pareikt, kad patyrime mums duotas tik vienoks ar kitoks tikrovs vaizdas, ir teigin galima palyginti geriausiu atveju tik su iuo vaizdu. T vaizd lemia mogikasis pasaulio suvokimo bdas, ir todl tapatinti j su tikrove nra jokio pagrindo.

Filosofijos raidos procese klasikin tiesos samprata buvo kritikuojama ir dl kit prieasi. Samprotaujama buvo taip. Klasikiniu poiriu, tiesa yra tikrov atitinkantis teiginys. Tarkime, kad atitikimo ir tikrovs svokos yra patikslintos ir problem nebekelia. Bet kokiu bdu nustatysime, kad teiginys atitinka tikrov? Tam tikslui btinas tam tikras tiesos kriterijus, aikiai suformuluota taisykl. Bet ar galime bti tikri, kad pats ms kriterijus^yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti btinas kitas kriterijus, io teisingumui dar kitas ir t. t. Tokiu argumentu rmsi jau antikos laik skeptikai. Tiesa, jiems bt galima atsakyti, jog teisingumo reikm galima priskirti tik esamosios nuosakos sakiniams, apraantiems ar aikinantiems dalyk padt. Nei tariamosios, nei liepiamosios nuosakos sakiniams teisingumo reikms priskirti negalima. sakymai ar paliepimai Eik!", Stok!", Gulkis!" nra nei teisingi, nei klaidingi, nors kartais bt neprotinga ar netikslinga j nesilaikyti. Bet protingumas ir tikslingumas tai ne tas pat kaip tiesa. Taisykls (bent jau pagal prasm, jei ne pagal form) yra liepiamosios nuosakos sakiniai, todl ii joms teisingumo reikms priskirti nedera jos gali bti (kieno nors) priimtos, pripaintos, vykdomos arba ne, o ne teisingos arba klaidingos. Kadangi tiesos kriterijus pagal savo pobd yra taisykl, nurodanti, k reikia daryti siekiant nustatyti teiginio teisingum, tai klausim apie jos (taisykls) teisingumo kriterij galima pripainti nepagrstu. Tokiu atveju atkrinta ir skeptik ikelta begalins kriterij sekos problema. Taigi skeptik argumentus prie klasikin tiesos samprat reikia vertinti kritikai. Klasikins tiesos sampratos alininkai rasdavo k atsakyti ir kitiems savo kritikams. Ir vis dlto argumentai prie klasikin tiesos samprat turjo didels takos tolesnei tiesos teorijos pltotei. Nemaa dalis naujj laik filosof pripaino, kad reikia atsisakyti poirio ties kaip mini ir daikt atitikim ir pabandyti sutapatinti ties su aikiai apibrtu jos kriterijumi. Tai radikaliausias daugelio nagrint keblum veikimo bdas. Kadangi j taikant buvo iekoma kitokio tiesos apibrimo negu tas, kuriuo rmsi Platonas ir Aristotelis, tai naujos tiesos teorijos buvo pradtos vadinti neklasikinmis.

2. Akivaizdumo teorija
Iekant alternatyvos klasikiniam poiriui ties, buvo pabandyta suformuluoti toki tiesos samprat, kurioje tikrov (daiktai) bt visikai neminima. Tokiu atveju nereikt nagrinti ir painaus teigini arba jais ireikiam ini atitikimo tikrovei klausimo. Klasikins tiesos sampratos kritin analiz netiesiogiai rodo, kaip galima suformuluoti ios sampratos alternatyv. Jeigu dideli keblum kelia bandymas palyginti inias su tuo, kuo jos nra, su tikrove, tai gal verta bt pabandyti tirti pai ini savybes ir vienas inias paly128

ginti su kitomis iniomis. Racionalistui toks poiris turt atrodyti gan natralus: proto viesa nuviest ini teisingumas neturt kelti joki abejoni ir lyginti j su visai kitokios prigimties dariniais nebt n maiausio reikalo. Priimti tok poir empiristui, atrodo, sunkiau - juk patyrimas, kur jis laiko painimo altiniu ir pagrindu, nra tapatus inioms. Juslinio suvokimo rezultatai yra, regis, pojiai, o ne inios. Bet inias, matyt, taip pat sunku lyginti su pojiais, kaip ir su tariamai nuo painimo nepriklausomu painimo objektu. Juslinio suvokimo rezultatai tampa reikmingais painimui faktais tik ireikti odiais, svokomis." Pojiai yra individuals, subjektyvs, o painimu dauguma tyrintoj sutinka vadinti tik tai, kas yra reikminga visiems ir gali bti visiems perteikta, t. y. tai, kas yra inteisubjektyvu. Taigi painimui reikmingas dalykas yra ne patys pojiai, bet juslinio suvokimo rezultatus ireikiantys teiginiai. O tokie teiginiai, kad ir kaip juos vadintume empiriniais, stebjimo, patyrimo, jau yra tam tikros inios. Taip samprotaujant kyla mintis, kad tiesos reikia iekoti vien ini sferoje. Kita vertus, i klasikins tiesos sampratos kritikos galima padaryt ivad, kad nusakant kas yra tiesa, reikia i karto nurodyti aik ir galutin" tiesos kriterij, nes prieingu atveju tiesos samprata lieka nepakankamai apibrta. Kriterijus turi bti galutinis, kad nereikt rodinti jo pagrstumo. Kriterijaus pagrsti nereikia, atrodo, tik tuo atveju, jei jis traukiamas pai tiesos samprat: tiesa tiesiog tapatinama su tokiu galutiniu kriterijumi. Taigi, iekant alternatyvos klasikinei tiesos sampratai, atrod visai pagrsta pripainti, kad (1) tiesa yra pai ini savyb ir (2) ties reikia tapatinti su aikiu ir galutiniu, t. y. nereikalaujaniu pagrindimo, tiesos l^riterijumi. Koki gi aikiai apibriam ir palyginti nesunkiai nustatom ini savybe galima bt tapatinti su tiesa? Filosofijos istorija ino du pagrindinius atsakymus j klausim: ties buvo bandoma tapatinti (1) su ini akivaizdumu arba (2) su ini neprietaringumu, loginiu darnumu. ymiausias poirio ties kaip akivaizdias inias alininkas buvo R. Descartes'as. Si tiesos koncepcija turi, atrodo, kelet itak. Pirmiausia kasdienje kalboje, kai kas nors ko nors nesupranta, mes, nusistebj panekovo nenuovokumu, neretai jam sakome, jog tai akivaizdu, turdami galvoje, kad ms suformuluotas teiginys nereikalauja rodymo, nekelia abejoni, yra savaime aikus. Akivaizds yra daugelis juslinio patyrimo dalyk: tai, kad a raau iuos odius, sddamas prie stalo, man yra visikai akivaizdu. Be patyrimo yra dar bent dvi sritys, kuriose akivaizdiais, nereikalaujaniais rodymo laikomi ar gali bti laikomi tam tikri teiginiai. Pirma sritis yra religija, antra matematika. Religini ir matematini teigini prigimtis yra, aiku, visai kitokia negu teigini apie fizinius daiktus. Kai tikintysis sako, jog jam akivaizdu, kad Dievas egzistuoja, jis turi galvoje, kad Dievo egzistavimo nereikia rodint remiantis ko-

129

kiais nors empiriniais ar teoriniais argumentais, nors, kaip matme, kai kurie mstytojai toki argument iekojo. Akivaizdiais danai laikomi ir kai kurie pamatiniai matematikos teiginiai, pavyzdiui, Euklido geometrijos aksiomos (ir postulatai, kuriuos Euklidas skyr nuo aksiom). Tai, kad lygs vienam ir tam paiam, lygs ir tarpusavy, arba kad i bet kurio tako bet kur kit tak galima ivesti tiesi linij tai, atrodo, akivaizdu. Akivaizdiais teiginiais Euklido aksiomas ir postulatus laik i esms visi senovs, o ir vlesni laik (iki XIX a.) matematikai. Descartes 'as, aikindamas, i kur mes inome, jog tokie teiginiai yra teisingi, sako, kad jie apviesti natralios proto viesos", todl yra intuityviai aiks arba, kitaip tariant, akivaizds. Matematikos aksiom ir postulat teisingum garantuoja j aikumas ir rykumas, nes, pasak Descartes'o, viskas, kas aiku ir ryku, yra teisinga. Kadangi matematikos teoremos yra dedukcikai ivedamos i akivaizdi pirmini ties (aksiom ir postulat), tai j akivaizdumas garantuoja ivestini teigini teisingum. Akivaizdios, Descartes'o poiriu, yra ir pamatins matematins gamtotyros tiesos, nes jos formuluojamos matematikos kalba ir yra aikios bei rykios. Akivaizdi tiesa mstau, vadinasi, egzistuoju" yra, pasak Descartes'o, visos filosofijos pamatas. Taigi Descartes'o pozicij galima idstyti taip: teisingos yra inios, kurios yra arba tiek elementarios, aikios, rykios, kad yra akivaizdios, arba inios, kurios gali bti logins dedukcijos bdu ivestos i toki elementari, akivaizdi ties. i pozicija patraukli savo paprastumu. Jos privalumu yra tai, kad teisingais laikant akivaizdius, teiginius ir j logines ivadas ivengiama beveik vis klasikinei tiesos sampratai kylani problem. Taiau i paprasta tiesos samprata kelia rimt abejoni. Pirma, ginytinas yra ios tiesos sampratos universalumas (visuotinumas). Klasikin tiesos samprat galima taikyti labai plaiai kiekvienas teiginys apie tikrov j atitinka arba ne. Bet juk daugelis teigini apie mog ir pasaul toli grau nra akivaizds. Nustatant mokslo dsnius (jau nekalbant apie pavienius faktus), tenka remtis eksperimentu, stebjimu, matavimu ir vargu ar kas nors dabar ryis pasakyti, kad viesos greiio reikm fundamentali fizikin konstanta yra akivaizdi. Descartes'as buvo racionalistas, tikjs beribe grynojo, nuo patyrimo nepriklausomo proto galia, bet dabar tokio tipo racionalist kaip Descartes'as, bent jau tarp gamtotyrinink, nra. Daugelis dabarties filosof Descartes'o teigin cogito ergo sum" (mstau, vadinasi egzistuoju), kuris iam mstytojui buvo absoliuiai akivaizdus, laiko daugiau negu abejotinu. Kai kurie XX a. filosofai, pavyzdiui, R. Carnapas, teigin laiko ivis beprasmiu, nes jis es paeidia logins gramatikos taisykles. (R. Carnapo nuomone, galima pasakyti a esu vyras" arba a esu auktas", bet pasakymas a esu" yra neubaigtas sakinys, neturintis prasms, kaip kad neturi prasms pasakymas a ir". O a esu" ir a egzistuoju" yra tas pat.) Matematikos aksiom po to, kai buvo sukurtos neeuklidins geometrijos, irgi nra pamato laikyti akivaizdiomis.

130

Euklidinje geometrijoje per tak, esant greta tiess, eina tik viena ties, lygiagreti duotajai, o neeuklidinse geometrijose tiesi, lygiagrei duotajai, arba i viso nra arba yra daugiau nei viena. O jeigu turime du prietaraujanius vienas kitam teiginius, tai jie negali bti abu akivaizds. Antra, akivaizdumo svoka atrodo paprasta tik i pirmo vilgsnio. Akivaizdu yra tai, kas intuityviai aiku. Bet kas yra intuicija ir k galima, o ko negalima suvokti intuityviai? Tai sudtinga filosofin problema ir ji gvildenama iki iol. J nagrinj mstytojai band atskirti juslin ir intelektualin intuicij, bet nesutar, kuri i j yra svarbesn (pavyzdiui, matematiniam painimui). Taigi akivaizdumo svokos prasm toli grau nra akivaizdi. Tai, kas psichologiniu poiriu akivaizdu vienam mogui, kitam, turiniam kit ini, kit patirt ir prot, gali bti visikai neakivaizdu. Kadaise daug kam buvo akivaizdu, kad judjimui palaikyti btina jga, o dabar daug kas pasakyt, kad jam akivaizdu, jog, jgai nustojus veikti, judjimas nesibaigia, o tsiasi. Todl, matyt, reikia iekoti ne psichologini, o logini akivaizdumo kriterij. Loginiu poiriu akivaizds tra logikos dsniai: j neiginiai (prieingi jiems teiginiai) vidujai prietaringi. Sutapatinus ties su loginiu akivaizdumu, teisingais reikt laikyti, matyt, tik logikos dsnius. Tokia ivada negali ms patenkinti, nes iekome bendro ini teisingumo kriterijaus, kur bt galima taikyti ne vien logikoje.

3. Logins darnos teorija

Antra neklasikin tiesos samprata sieja ini teisingum su j neprietaringumu. ini loginis neprietaringumas reikia j vidin darn, rilum arba, mokslikiau kalbant, koherentikum (lot. cohaerentia vidinis ryys, rilumas).- Todl tiesos samprata, siejanti ini teisingum su j logine darna, filosofinje literatroje dar vadinama koherencine tiesos teorija. Nuosekli ir radikali koherencine teorija tapatina ini teisingum su j loginiu neprietaringumu. Taiau, nagrinjant tiek i, tiek kitas neklasikines tiesos sampratas, reikia turti galvoje, kad klasikins tiesos koncepcijos autoritetas yra toks didelis ir ji tiek prasta, jog kai kurie neklasikini tiesos samprat alininkai vienaip ar kitaip ta koncepcija remiasi. Tokie ne visai nuosekls mstytojai priima klasikin tiesos samprat kaip gerai visiems inom ir beveik banal dalyk, taiau tuo pat metu formuluoja vienok ar kitok galutin tiesos kriterij. Tikrais klasikins tiesos sampratos prieininkais jie tampa, pirma, teikdami galutiniam tiesos kriterijui didesn reikm negu ini ir tikrovs atitikimui ir, antra, t galutin tiesos kriterij traktuodami kaip klasikinio tiesos apibrimo ekvivalent, t. y. pakeisdami apibrim kokiu nors tiesos kriterijumi. Antai R. Descartes'as (iaip jau gan nuoseklus), usimins apie tai, kad jis, kaip ir

131

visi, mano, jog tiesa yra ms mini ir daikt atitikimas, po to prie ios tezs daugiau nebegrta ir aikina, k&d teisingos yra tik akivaizdios (ir i j ivestos) inios. I esms t pat galima pasakyti ir apie G. Leibniz. ymiausias koherencins tiesos sampratos salininkas knygoje Nauji mogaus proto tyrimai" (Teofilo, dstanio Leibnizo pairas, lpomis) teigia, kad tiesa gldi dvasioje esani teigini ir daikt, apie kuriuos kalbama, atitikime". Taiau aikindamas tiesos prigimt} vliau jis kalba apie visai kitus dalykus. Leibnizas skiria dviej ri tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsiranda i patirties, antrosios yra intelekto produktas. Taiau pasaulis, pasak Leibnizo, yra protingos Dievo veiklos produktas, taigi jis visas yra sutvarkytas gerai, protingai Maa to, ms pasaulis yra geriausias i vis galim pasauli, nes juk sunku patikti, kad krjas, galjs sukurti tobul pasaul, sukr j netobul. O jeigu pasaulis yra protingai ir tobulai sutvarkytas, tai proto visikai pakanka, kad galtume atskleisti jo dsnius, jo tvark. Remdamiesi savo ribotu protu, kuris daug menkesnis negu Dievo protas, negalime nurodyti kiekvieno fakto racionalaus, pakankamo pagrindo, bet negali bti abejoni, kad visi faktai tok pagrind turi. Vadinasi, i principo visos fakto tiesos gali bti ivestos i proto ties. Leibnizo odiais tariant, reikini ryys, garantuojantis fakto tiesas, lieianias juslikai suvokiamus daiktus, egzistuojanius u ms, patikrinamas remiantis proto tiesomis, panaiai kaip optiniai reikiniai paaikinami remiantis geometrija"4. Leibnizo poiriu, protinga pasaulio tvarka negali bti kitokia nei login tvarka, nes racionalus, protingas mstymas tai loginis mstymas. Todl turi egzistuoti ir pai proto ties login tvarka: visos jos logikai susijusios. Be to, visas jas galima (tiesa, vl tik i principo) ivesti i svarbiausio logikos dsnio tapatybs dsnio: A = A. is dsnis Leibnizo pair painim sistemoje vaidina pana vaidmen kaip Descartes'o pairose teiginys mstau, vadinasi, egzistuoju". Ir vienas, ir kitas teiginys yra pradia, nuo kurios prasideda ms ini pltot, ir vienas, ir kitas skirtingose sistemose turi bti j pagrindas. Skirtumas tik tas, kad Descartes'o cogio ergo sum" nra logikos dsnis ir atrodo daug turiningesnis nei i pairos banali lygyb A = A. Taiau, Leibnizo poiriu, tapatybs dsnio banalumas yra tariamas. Jis parodo, kaip i io dsnio galima ivesti aritmetikos teiginius, pavyzdiui, O sitikins, kad tapatybs dsnis' yra aritmetikos pagrindas, matematikas ir filosofas Leibnizas drsiai teigia, jog i jo galima ivesti ne tik matematinius, bet ir visus kitus btinus teiginius. Kadangi, kaip tradicikai buvo manoma, logikos dsniai kartu yra ir svarbiausi bties dsniai, tai geriausiame i ge-

132

riausi pasauli viskas, kas egzistuoja, yra, aiku, btina. Btina grynai logine prasme kaip tapatybs dsnio login ivada. Turint visa tai galvoje, nesunku suprasti, kad Leibnizas yra tikras, jog, norint sitikinti ms ini teisingumu, pakanka parodyti, kaip jas galima ivesti i loginio tapatybs dsnio. inoma, ne visk, k lengva pasakyti, lengva ir padaryti. Leibnizas puikiai suprato, kad niekas neino, kaip realiai i tapatybs dsnio bt galima ivesti, sakykime, kok nors fizikos dsn. Todl jis pripaino, kad reikia iekoti paprastesnio, parankesnio teigini ir teorij teisingumo nustatymo bdo, t. y. paprastesnio tiesos kriterijaus. Leibnizo mini eig galima rekonstruoti taip. I tapatybs dsnio ivedam teigini sistema yra, aiku, logikai neprietaringa. Kaip pasauliui bdinga login darna, taip ir logikai darnios turi bti ms inios. Todl ini login neprietaringum galima ir reikia laikyti tiesos kriterijumi. Tiksliau tariant, teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logikai suderinami su kitais ms teiginiais. Tokiu bdu tiesa sutapatinama su ini sistemos logine darna, koherentikumu, neprietaringumu. Koherencine tiesos samprata paranku remtis filosofams, laikantiems nepriklausani nuo painimo subjekto tikrov nepainiu daiktu paiu savaime" arba pat tokios tikrovs egzistavimo klausim traktuojantiems kaip metafizin pseudoproblem. inoma, tokie mstytojai tikrov gali tapatinti su patyrimu ir performuluoti klasikin tiesos samprat taip: tiesa yra inios, atitinkanios patyrim. Taip daug kas ir dar. Taiau jeigu toks mstytojas, pavyzdiui, Kantas, patyrim ir patirtus reikinius laiko priklausomais nuo apriorini (tiek juslini, tiek intelektualini) painimo form, tai jis i esms neturi galimybi aikiai atskirti patyrim nuo ini. O neatskyrus dviej dalyk, sunku sprsti apie j atitikim. Todl kad ir deklaruodamas (taip pat kaip Descartes'as ir Leibnizas) itikimyb klasikinei tiesos sampratai, i tikrj Kantas keiia j koherencine tiesos teorija. XX a. loginio empirizmo atstovai (pavyzdiui, M. Schlickas) i pradi buvo link laikyti ties iniomis, atitinkaniomis patyrim. Bet kas yra tie patyrimo faktai, kuriuos turi atitikti ms inios? Juos galima suprasti dvejopai: arba kaip individualius mogaus (painimo subjekto) potyrius, igyvenimus, turinius psichologin pobd, arba kaip teiginius, ireikianius tai, k tyrintojas patyr. Tokius teiginius, tiesiogiai ireikianius patyrimo duomenis protokolikai, nieko nuo savs nepridedant ir nieko neatimant, loginio empirizmo atstovai Otto Neurathas (Noiratas), Rudolfas Carnapas ir kiti vadino protokoliniais teiginiais. Anksiau jau minjome, jog ios krypties alininkai siek nagrinti inias loginiu aspektu, t. y. ne kaip individo mintis, o kaip visiems suprantamus teiginius ir j sistemas. Todl idj, kad teisingos inios turi atitikti patyrimo faktus, jie formulavo taip: teisingos yra inios, atitinkanios protokolinius teiginius. Atitikimas buvo suprantamas kaip galimyb suvesti inias protokolinius teiginius arba ivesti i j. Protokolinius teiginius ati-

133

tinkanios inios turi sudaryti, aiku, logikai neprietaring sistem. Matome, kad i klasikins tiesos sampratos kylanti idja, jog inios turi atitikti patyrim, j kiek pertvarkius, ima panati koherencin tiesos samprat. Taigi tarp skirting tiesos samprat nra labai griet ir neperengiam rib. Tiesa, poirio, kad visos inios turi atitikti stebjimo teiginius, panaum koherencin tiesos samprat menkina tai, kad tarp vis teigini, einani neprietaring ini sistem, protokoliniai teiginiai yra iskirtiniai. Jie tiesiogiai ireikia juslinio patyrimo duomenis ir todl turi bti absoliuiai pirminiai, pamatiniai. Jie turt bti nepajudinamas ini sistemos pamatas, garantuojantis viso ant jo statomo painimo pastato i pamatini stebjimo teigini ivedam kit teigini tvirtum. ini teisingumo nustatymo, arba verifikavimo, procedra turjo atrodyti taip. Pirma, inios redukuojamos j protokolinio pobdio teiginius. Antra, patikrinama, ar jie sutampa su faktikais tyrintojo stebjimo protokolais. Jeigu sutampa, tai turime pripainti, kad verifikacijos rezultatas yra teigiamas ir inios yra teisingos. Jei nesutampa rezultatas yra neigiamas, o inios (tai, k laikme iniomis) neteisingos. Taiau ia kilo dvi problemos. Pirma, labai greitai buvo suprasta, kad realaus tyrintojo stebjimo protokol skaiius visada yra baigtinis tyrintojas negali be galo ilgai stebti. O mokslo dsniai yra bendri teiginiai, lieiantys visus galimus, atvejus, kuri skaiius paprastai begalinis. Antai laisvo kn kritimo dsnis apima visus knus. Todl jeigu bendr teigin (mokslo dsn) ir galima iskaidyti stebjimo teiginius, tai toki teigini skaiius yra begalinis. Realus stebtojas gali patikrinti tik dal (labai nedidel) toki teigini. Be to, danai ivis sunku ar nemanoma nurodyti, kokia stebjimo teigini klas yra ekvivalentika (lygiavert) tam tikram teoriniam mokslo teiginiui, pavyzdiui, inercijos principui. (Kn, kuri neveikia jokios jgos, nesame mat.) Antra, buvo pradta abejoti tuo, kad protokoliniai stebjimo teiginiai yra tokie tvirti ir patikimi, jog, nustaius kokios nors hipotezs neatitikim jiems, i hipotez reikia atmesti kaip klaiding. Juk protokoliniai teiginiai jau vien todl, kad yra btent teiginiai, nesutampa su stebtojo potyriais. Stebtojo pojiai yra individuals, j turinys subjektyvus, o stebjimo rezultatus reikia ireikti intersubjektyvia, visiems suprantama kalba. Ireikdamas savo potyrius odiais, stebtojas formuluoja teigin, kuris gali bti klaidingas. Antai stebtojas gali dl neatidumo ar kit prieasi klaidingai nurodyti stebjimo viet, laik, prietais parodymus ir kitas svarbias aplinkybes. Todl nors kai kurie loginiai empiristai band ginti poir, jog stebtojo potyriai ir protokolai gali bti laikomi tvirtu mokslo pagrindu (tokio poirio laiksi vis savo gyvenim M. Schlickas), garantuojaniu jo teisingum, kiti - pavyzdiui, Otto Neurathas, pripaino, kad vienintel ieitis i keblios padties nuosekliai remtis koherencine tiesos samprata. Tam reikia atsisakyti postulato, kad
134

stebjimo teiginiai yra iskirtiniai. ini sistemai nereikia kelti reikalavimo, kad ji atitikt stebjimo teiginius, o tik irti, kad ji bt logikai neprietaringa. Ties O. Neurathas, kaip ir G. Leibnizas, laiko ini sistem sudarani teigini logine darna. Jeigu sistemoje irykja prietaravimas, tai jis gali bti paalintas tiek keiiant teorin hipotez, tiek stebjimo teiginius. Kiti O. Neurathui daugma artimi mstytojai vis dlto nenorjo su tokiu poiriu sutikti. Jie nurod, kad, vieninteliu ini sistemos teisingumo kriterijumi laikant jos login neprietaringum, nemanoma nustatyti, kuri i konkuruojani neprietaring teorij yra teisinga, kuriai reikia teikti pirmenyb. Bt nepagrsta teigti, kad jos visos teisingos, nes teorijos, bdamos vidujai neprietaringos, gali prietarauti viena kitai. O manyti, kad gali bti teisinga teorija T ir teorija ne-T, absurdika. Filosofas N. Rescher (Reeris) prie kur laik pasil dar vien koherencijos teorijos variant 5 . Jo nuomone, teisingais reikia laikyti tuos teiginius, kurie suderinami su didiausiu empirini teigini skaiiumi. I pirmo vilgsnio i idja atrodo patraukli. Taiau i tikrj N. Rescherio pasilymas maai k duoda. Pirmiausia grietai atskirti empirinius teiginius nuo teorini nra taip jau lengva. Antra, sunkoka skaiiuoti empirinius teiginius, nes tuos teiginius galima jungti ir skaidyti, be to, j skaiius kinta stebjim ir eksperiment metu. Gal gale reikia pabrti, kad nepriklausomai nuo to, priimame N. Rescherio pasilym ar ne, koherencin tiesos samprata susiduria su dideliais sunkumais dl to, kad sudtingos teigini sistemos neprietaringumo nustatymas nra toks jau paprastas dalykas. Danai belieka konstatuoti, kad iki iol sistemoje nebuvo susidurta su prietaravimais. Bet toks konstatavimas dar nra sistemos loginio neprietaringumo rodymas. Maa to, kai kuriose mokslo srityse (net tokioje palyginti tikslioje kaip fizika) yra teorij, kuriose buvo irykj prietaravimai, bet tomis teorijomis toliau remiamasi, nors prietaravimai buvo veikiau umaskuoti negu veikti.

4. Pragmatin tiesos samprata

Keblumai, bdingi tiek akivaizdumo, tiek koherencijos teorijai, skatino iekoti kit klasikins tiesos sampratos alternatyv. Bene takingiausia tarp j vadinamoji pragmatin tiesos samprata. Yra vairi -ios sampratos variant ir variacij, taiau vis j autoriai teisingum sieja su teiginio (ar j sistemos) naudingumu mogikajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Pragmatin tiesos samprata buvo ipltota XX a. pradioje. Taiau iekant jos itak reikia grti bent XVII a. pradi, tuos laikus, kai F. Baconas suformulavo princip inojimas jga".
5r.: JRescher N. The Coherence Theory of Truth. Oxford, 1973.
135

is principas buvo susijs su XVII a. mokslins revoliucijos metu prasidjusiu painimo tiksl revidavimu, kai iki tol vyravus grynai teorin poir painimo tikslus pamau pradeda keisti praktinis techninis. Kai kurie tyrintojai ima irti inias kaip j pasaulio techninio ir technologinio valdymo instrument. inias jie ir pirmiausia F. Baconas ima traktuoti ne kaip tiksl dl tikslo, o kaip kit, technini tiksl siekimo bd. Si permaina glaudiai siejasi su tradicins scholastins metafizikos kritika, ypa bdinga brit empirizmui. Pagrindu, kuriuo remiantis gali bti nustatomas teorij (iskyrus galbt matematines teorijas) teisingumas, jo atstovai laiko juslin patyrim, faktus. Teoriniai samprotavimai, i kuri negalima padaryti joki ivad apie faktus, negali, empirist poiriu, pretenduoti ties. Maa to, XVIII a. D. Hume'as tokius samprotavimus paskelbia esant ivis beprasmikais. Beveriais XIX a. juos laiko ir pozityvizmo pradininkas A. Comte'as. Pasak jo, vertingos vien pozityvios tikslios, realius objektus apibdinanios ir faktais pagrstos inios. Vienas i svarbiausi pozityvi ini bruo, pasak A. Comte'o, yra j praktinis naudingumas. Tiesa, A. Comte'as ini praktinio naudingumo dar nelaiko j teisingumo kriterijumi. Bene pirmasis ini praktin efektyvum su tiesos problema tiesiogiai susieja K. Marxas, metafizik irjs beveik taip pat neigiamai kaip A. Comte'as. Savo Tezse apie Feuerbach" K. Marxas aikina, jog klausimas, ar mogaus mstymui pasiekiama daiktin tiesa, yra ne teorijos, bet praktikos klausimas. Praktikai mogus turi rodyti savo mstymo teisingum, t. y. tikrum ir gali, iapusikum. Ginas, ar mstymas, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra tikras ar netikras, tai grynai scholastinis klausimas"6. Praktika K. Marxas laik vis mogaus materialin juslin daiktik veikl. Praktika prieinama teorijai, t. y. grynai intelektualiai, idealiai mogaus veiklai. Praktikoje mogus operuoja daiktais, teorijoje idjomis. Tiesa, tarp praktikos ir teorijos labai ryki rib nra. Antai sunku bt atsakyti klausim, ar teiss norm keitimas yra praktin ar teorin veikla. Ir vis dlto praktikos, apimanios stebjim, eksperiment, gamybin ir socialin (pavyzdiui, politin) moni veikl, prieinimas teorijai, t. y. bendroms inioms ir idjoms, galina veikti kai kuriuos sunkumus, su kuriais susiduria akivaizdumo ir koherencin tiesos teorijos. J alininkai, nagrindami tiesos problem, jos sprendimo i esms ieko teorijos, ini sferos viduje. Tuo tarpu praktikos kategorija galina perengti teorijos, grynojo mstymo sfer ir reikalauja iekoti ini tikrumo, teisingumo pagrind anapus ios sferos. 'Teorijos sferoje visada galima vienai idjai prieinti kit, vienai neprietaringai ini sistemai kit neprietaring sistem, vienus teorinius argumentus kitiems, ir to"Marksas K. Tezs apie Fojerbach // Marksas K., Engelsas F. Vokiei ideologija. V., 1974. P. 463.
136

r
dl mintis joje sukasi kaip vover rate, nerasdama sau tvirtos atramos. Tuo tarpu per praktik idjos yra susiejamos su empirine tikrove. Atrodo, kad praktika ir yra ta forma, kurios dka gali bti nustatomas klasikins tiesos sampratos postuluojamas mini ir daikt atitikimas. To atitikimo mes negalime nustatyti teorikai argumentuodami, bet tik praktikai veikdami, stebdami ir eksperimentuodami. Stebjimo reikm painimo procese pabr jau klasikinis empirizmas, kuris juslin patyrim laik ne tik painimo altiniu, bet ir ini teisingumo pamatu. Pltojantis eksperimentinei gamtotyrai, tapti tokiu pamatu vis labiau ima pretenduoti eksperimentas, kaip tyrintojo aktyvios daiktikos veiklos forma, netapati paprastam, pasyviam gamtos stebjimui. Painimo subjekto aktyvum pabria ir vokiei klasikin filosofija, pirmiausia L Kantas ir G. Hgelis. K. Marxas, o vliau ir pragmatizmo alininkai, iskyr dvi subjekto veiklos dalis: teorin ir praktin, pastarosios efektyvum ima traktuoti kaip pirmosios rezultat idj, teorij, koncepcij teisingumo kriterij. Idj skirtumai turi reiktis j praktini padarini skirtumais, todl, remiantis pastaraisiais, galima nustatyti idj tikrum. K. Marcas nuodugniau savo tiesos sampratos neirutuliojo. Pragmatin tiesos teorij, remdamasis ne Marzo, o kito XIX a. filosofo Ch. Peirce (Pirsas, 18391914) idjomis, ipltojo ymiausias amerikietikojo pragmatizmo atstovas W. James (Deimsas, 1842-1910). Pragmatizmo (gr. piagma veiksmas; odis praktika" yra tos paios kilms) pradininkas Ch. Peirce'as pabr, kad ms idjos ar, tiksliau, sitikinimai i tikrj yra ms veiksm taisykls. iuo poiriu, painti objekt vadinasi, inoti praktinius padarinius, kuriuos tas objektas (ar veiksmai su juo) gali sukelti. Kitaip tariant, turime inoti, koki poji galime tiktis ir kokioms reakcijoms reikia pasiruoti. W. Jamesas dar labiau akcentavo idj instrumentin funkcij, j gebjim vienaip ar kitaip kreipti ms veiksmus. Praktikai veikdami vadovaujams tam tikromis idjomis. Remdamiesi jomis, tikime, kad ms veiksmai duos pageidaujam rezultat, bus efektyvs. Todl, jei pasiekiame laukt rezultat, galime pripainti, kad idja, teorija, kuria vadovavoms, yra teisinga, o jei ne klaidinga. Pasak W. Jameso, negali bti abstraki teorij skirtumo, kuris nepasireikt skirtumu konkreiame fakte ir veiksme, iplaukianiame 7 kakam, kakaip, kakur ir kakada i jo (teorij skirtumo)" . odiai ir teiginiai yra ne tiek vien ar kit msli minimai, kiek nurodymai, kaip galima pakeisti egzistuojani realyb. Todl teorijas reikia traktuoti kaip instrumentus. Mes nesiilsime ant j, mes judame priek, o progai pasitaikius, j pagalba pertvarkome gam' Deimsas V. Pragmatizmas // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX a. Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974. P. 172.

137

t"8. J teisingumas reikia gebjim produktyviai perkelti mus i vienos patyrimo sferos kit ir j gali dirbti", funkcionuoti. Taigi, W. Jameso poiriu, ini teisingumas glaudiai siejasi su j efektyvumu, praktiniu naudingumu. Prieindamas praktik teorijai, Jamesas pabria, kad praktika reikia tai, kas konkretu, individualu, specifika ir efektyvu kaip prieyb abstrakcijai, bendrybei ir inertikumui" 9 . Tarp K. Marxui ir W. Jamesui bding poiri praktik yra skirtum. Pirmasis daugiau links pabrti jos visuomenin, antrasis asmenin pobd. Taiau dabar svarbiau sutelkti dmes kit problem. Ar poiris, kad teorij vert lemia j praktinis efektyvumas, reikia, kad tiesa turi bti definuojama, apibriama kaip praktinis naudingumas, efektyvumas, ar efektyvumas tra tiesos kriterijus, o pati tiesa turi bti suprantama klasikine prasme. ia susiduriame su ta paia problema kaip ir akivaizdumo bei koherencijos teorijose. I kai kuri pragmatins tiesos sampratos alinink W. Jameso, J. Dewey (Diujis, 1859-1952), F. Schiller (ileris, 18641937) pasakym galima padaryti ivad, kad jie link tapatinti ties su praktiniu naudingumu ir efektyvumu. Marksistinje filosofijoje praktika laikoma tik tiesos kriterijumi, o ne tiesos apibrimo pamatu. Taiau ir pragmatizmo alininkai ne kart yra nurod, kad jie remiasi klasikiniu tiesos apibrimu, t. y. supranta ties kaip ini atitikim tikrovei. Ir vis dlto kuo pragmatin tiesos samprata skiriasi nuo klasikins? Ne tik tuo, kad pateikiamas apibrtas tiesos kriterijus, bet ir tuo, kad tiek pati tikrov, tiek atitikimas suprantami kitaip, negu iuos dalykus suprato dauguma klasikins tiesos sampratos alinink. Pirmiausia apie tikrov. Aristoteliui tikrov yra daiktika, objektyvi, egzistuojanti nepriklausomai nuo subjekto. Ji gali bti stebima, gali bti atskleidiama jos reikini esm, bet ji visada prieinama j pastaniam mogui. Tuo tarpu tiek Marxui, tiek Jamesui, nepaisant j pair kitais klausimais skirtum, tikrov yra mogaus veikla, praktika ji turi bti traktuojama ne tiek objektyviai, kiek subjektyviai. Tikrov, pasaulis yra mogikosios veiklos, jo interes ir tiksl, trumpiau, mogaus pasaulis. W. Jameso odiais tariant, 10 tikrov yra ms pai intelektualini iradim kaupimas" . mogaus pasaulis nra absoliuiai nepriklausomas nuo mogaus, jis negali bti jam prieinamas. Juos sieja mogaus veikla. Todl ir ini atitikimo tikrovei nustatymas negali bti suprantamas kaip vienkartinis aktas. Ms idjos turi vesti nuo vienos patyrimo dalies prie kitos ir, atlikdamos ms veiksm instrumento vaidmen, garantuoti j ry. ini atitikimas tikrovei yra, W. Jameso odiais tariant, aproksimacinio (lot. approximare priartti) pobdio procesas. Paindami tikrov, mes prie jos artjame. Daiktika juslin

mogaus veikla, praktika galina keisti mogaus pasaul, o kita vertus modifikuoti, pertvarkyti, keisti ms inias, jei jos nra pakankamai efektyvios ms poreiki tenkinimo priemons. Jei, remdamiesi tam tikromis iniomis, nesugebame pasiekti usibrt praktini tiksl, tai rodo, kad ms inios yra netikslios ir turime iekoti jose slypini klaid. Jas rad ir itais (is darbas, aiku, toli grau nra toks jau paprastas), remdamiesi modifikuotomis iniomis, mes pertvarkome savo praktins veiklos bdus ir metodus. Jei tai padarius usibrti praktiniai tikslai pasiekiami, vadinasi, paengme pirmyn painimo keliu. Tas kelias neturi pabaigos. Juk pltojantis inioms kartu pleiasi ir praktins veiklos galimybs. Kuriami nauji prietaisai, galinantys pamatyti tai, ko negalima buvo matyti anksiau, naujos mainos ir rengimai stiprina monijos jgas ir todl jos praktins veiklos sfera pleiasi. Keiiasi ir socialins veiklos galimybs. Naujomis slygomis gali irykti ir, kaip rodo mokslo istorija, i tikrj danai irykja, kad ankstesns inios buvo neisamios it netikslios. Taigi jei tam tikr ini dabar mums utenka, nes remdamiesi jomis pasiekiame usibrtus tikslus, tai dar negarantuoja ini efektyvumo ateityje. Kalbant apie praktin efektyvum kaip tiesos kriterij, to reikia neumirti. Reikia paymti, kad pragmatin tiesos samprata i dalies traukia, asimiliuoja koherencin tiesos teorij. Pasak W. Jameso, susidrs su naujais faktais, prietaraujaniais senajai patiriai, individas bando modifikuoti savo ankstesnes nuomones. Taiau jis stengiasi pastarj kuo daugiau igelbti, kadangi savo sitikinimais mes kratutinai konservatyvs. Taigi i pradi jis mgina pakeisti vien nuomon, o po to kit... kol pagaliau ateina kokia nors nauja idja, kuri jis prijungia prie senj, minimaliai jas sujudins... Tuomet i nauja idja yra teisinga. Ji isaugo sensias tiesas, minimaliai jas modifikuodama, praplsdama jas btent tiek, kad si11 terpt tarp j..." Galima sutikti su W. Jamesu, kad reikinio paaikinimas, prietaraujantis visoms ankstesnms ms inioms, vargu ar gali bti pripaintas teisingu. ini sistema turi bti logikai darni, koherentika, taiau mokslo revoliucijos (tiek XVII, tiek XX a.) rodo, kad isiversti minimaliomis ini sistemos modifikacijomis kai kada nemanoma. Palyginti su koherencine tiesos teorija, pragmatin tiesos samprata vis dlto turi bent vien privalum: ini logins darnos ji nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Pragmatizmo poiriu, is kriterijus yra veikiau pagalbinis svarbiausias dalykas yra ini praktinis efektyvumas. Tiesa, i svoka nra tokia aiki, kaip gali atrodyti i pirmo vilgsnio. Praktinis efektyvumas gali bti nustatytas tik empirikai. Tai konstatavus kyla klausimas, kuo praktinis efektyvumas skiriasi nuo empirinio adekvatumo? W. Jamesas neabejoja tuo, kad faktai gali versti perirti ms ankstesnes nuomones. Tai galbt

pirminis ini teisingumo kriterijus yra j atitikimas faktams, o praktinis efektyvumas tik antrinis kriterijus? Bet ar tai nereikia, kad praktinis teorijos efektyvumas tra jos empirinio adekvatumo (atitikimo faktams) padarinys? Vienareikmio ir tikinamo atsakymo klausim pragmatins tiesos sampratos alinink darbuose nerasime. Kit problem kelia pragmatins tiesos sampratos alinink teiginys, kad teorija turi bti geras instrumentas. Bet, bdama geras instrumentas vieniems, ji gali bti blogas kitiems. Tarkime, kad remiantis tam tikra socialine teorija vienai socialinei grupei pavyksta pasiekti geidiam tiksl - ikovoti politin valdi. Taigi teorija pasirod efektyvi. Bet ar tai reikia, kad ji yra teisinga? Grup, atjusi valdi, gali, remdamasi ta paia teorija, sugriauti ekonomik ir kultr, nuskurdinti, pavergti ir demoralizuoti alies gyventojus. Valdini atvilgiu teorija bus visikai neefektyvi, nenaudinga, taigi neteisinga.

5. Tiesa ir tikimyb
Visi inagrinti tiesos kriterijai turi trkum. ie kriterijai gan bendri, nepakankamai grieti ir todl gali bti skirtingai interpretuojami. Jais remiantis sunkoka tiksliai nustatyti, ar konkretus mokslo teiginys, juolab j sistema - teorija, yra teisingas ar klaidingas. Kita vertus, i mokslo istorijos inoma, jog vienoje epochoje teisingomis buvo laikomos vienos teorijos, kitoje kitos. Netgi rpestingai patikrinta ir praktikoje plaiai taikoma teorija vliau gali bti pripainta bent i dalies klaidinga. Tai konstatav turime kelti klausim, ar inias i tikrj galima prieinti nuomonms, kaip ties ir tikimyb? Teising ini ir tiktin nuomoni priepriea suvaidino reikming vaidmen ne tik filosofijos, bet ir visos europins kultros istorijoje. Be ios prieprieos negalt, matyt, atsirasti mokslas, taps, laikui bgant, europins kultros ar bent jau technologins civilizacijos varomja jga. Apie ini ir nuomoni prieprie kalbta ne kart. Taiau norom nenorom vl turime prie jos grti. Filosofinei refleksijai tai labai bdinga. Matematik ar fizik, pratus prie kitokio dstymo bdo, tai gali net erzinti, bet nieko nepadarysi is bruoas yra vienas i svarbiausi to, k ymusis lietuvi semiotikas Algirdas Julius Greimas (1917-1992) pavadint filosofiniu diskursu, ypatum (odis diskursas" ia reikia tekst, kalbjim). Fundamentalius filosofinius klausimus galima nagrinti kritikai tik taip. Reikt tik pabrti, kad vis naujas kilpas pinanti filosofo mintis kiekvien kart juda kita trajektorija ir prie t pai klausim grta i kitos puss. Iki iol ini ir nuomoni prieprie nagrinjome daugiausia dviem tarpusavy susijusiais ir vis dlto skirtingais aspektais. Aikinoms: 1) kas protas ar jusls yra ini ir kas nuomoni
140

altinis; 2) ar tikros inios, skirtingai nuo nuomoni, gyjamos eksperimentini mokslini tyrim ar metafizini apmstym keliu. Dabar grime prie to paties klausinio i treios puss, ikeldami j taip: ar ini ir nuomoni priepriea yra ivis pagrsta? Tai turbt radikaliausias jo klimo bdas natralu, kad j palikome knygos pabaigai. Bet i pradi turbt verta pasiirti, kaip inias nuo nuomoni skyr tie, kuri nuomon apie inias lm europins minties raid. Atskirdamas inojim (episteme) nuo nuomons (doxa), Teaitete" ir Menone" Platonas aikina, kad inojimas neturi bti maiomas netgi su teisinga nuomone". Tiesa, teisinga nuomon yra teista ir naudinga; remiantis ja, galima efektyviai veikti. Taiau teisingos nuomons yra geros tik tol, kol jos pastovios. O jos tokios nra. Visos nuomons, laikui bgant, keiiasi. Nuomons yra paremtos potyriais. Todl permainingas j srautas nea su savim ir nuomones. Sulaikyti jas ir paversti iniomis galima tik susiejant nuomones su tvirtomis, aminomis ir nekintamomis idjomis (eidais). Nuomoni sulaikymo akt Platonas vadina prisiminimu" siela prisimena tai, k ji inojo apie tikrj bt, t. y. idj pasaul, tuomet, kai ji dar neturjo emiko, kniko apvalkalo, atskirianio j nuo idj sferos. Valstybje" Platonas nurodo, jog, skirtingai nuo inanioje, nuomons mogus pernelyg myli regimybs, empirin pasaul, kad vargt, iekodamas tikrojo, idj pasaulio. Nuomons mons mgsta klausytis ir irti, jie grisi graiais garsais, graiomis spalvomis, formomis ir visais tais kriniais, kuriuose pasireikia i dalyk grois, bet j protas nesugeba velgti paties groio prigimties ir jo pamilti"12. Nuomons pagrindas yra patirtis, o inojimo pagrindas tiesiogin eid ira. Todl inojimas ir nuomon yra skirtingi dalykai f...]. Kiekvienas i j turi skirting objekt ir skirting sugeb13 jim" . Platonas pabria, kad inojimo objektas yra grynoji, tikroji btis, o nuomons objektas juslmis suvokiam daikt pasaulis. Tokie daiktai uima tarpin padt tarp bties ir nebties. Todl ir nuomon, bdama miglotesn negu painimas ir aikesn negu neinojimas, yra kakas tarpika tarp inojimo ir neinojimo"14. inojimas, gyjamas grynojo mstymo, intelektualins iros bdu, visada yra eid, idj inojimas. Kaip tokiu atveju vertinti matematin inojim? Ar jis prilygsta grynam intelektiniam inojimui? Reikia pasakyti, kad Platonas labai vertino matematik ir net jo jos istorij prisiminkime Platono knus, t. y. taisyklingus daugiasienius. Nepaisant to, jis buvo priverstas konstatuoti, kad matematiniai objektai, pavyzdiui, geometrins figros, bdami giminiki eidams, tokiems kaip grois arba teisingumas, vis dlto nra

141

jiems tapats. Matematini objekt painimas, skirtingai nuo eid painimo, nemanomas be vaizduots. Taigi jis apima kai kuriuos nuomons elementus ir negali bti toks tvirtas kaip idj inojimas. Labai svarbi nuomoni netvarumo prieastis yra, pasak Platono, pai j objekt juslmis suvokiam daikt kintamumas. Todl nuomons niekada negali bti tikros. Jos tra tiktinos. Prieingai nuomons objektams, inojimo objektai vien protu suvokiami daiktai yra amini ir nekintami. Todl inojimas gali bti, o tiksliau sakant, turi bti ne tiktinas, o visikai tikras. Aristotelis, Platono idj teorij pakeits sava formos ir materijos teorija, prarado galimyb atskirti tikr inojim nuo tiktinos nuomons pagal j objekt. Taiau pai inojimo ir nuomons prieprie jis ilaik. Tiesa, pakito tos prieprieos pagrindas i ontologinio jis tapo epistemologinis. Topikoje" Aristotelis aikina, kad teisingi ir pirmieji teiginiai tai tie, kurie tikri ne dl kit, o patys savaime. Juk, kalbant apie ini pradus, nereikia klausti kodl?" kiekvienas i t prad turi bti tikras pats savaime. O tiktina tai, kas atrodo teisinga visiems arba daugumai moni, arba imintingiesiems - visiems arba daugumai j, arba garsiausiems ir lovingiausiems"15. Taigi tikr ini ar bent j prad skiriamasis poymis yra akivaizdumas, kuriuo nepasiymi tiktinos nuomons. Tiesa, pasak Aristotelio, prad akivaizdumas irykja tyrinjimo procese jeigu daiktas nra patirties objektas, tai negali bti ir t daikt atitinkanio tikro inojimo. Taiau, nustaius pradus, tikrus paius savaime, j jau nemanoma paneigti. Tuo tarpu nuomonei, kur nra tikra pati savaime, visada galima prieinti kit nuomon. inojimo ir nuomons priepriea bdinga visai antikos, vidurami ir renesanso filosofijai. Du antikos gigantai Platonas ir Aristotelis met el ant visos Europos, ir Vakar filosofija ilg laik skleidsi daugiausia j idj ir koncepcij paunksnje. Todl joje vyravo poiris, kad inojimas gali bti vadinamas inojimu tik tiek, kiek jis yra tikras. Poir, kad ms inios turi bti absoliuiai teisingos, galima vadinti epistemologiniu absoliutizmu. Jam prieingas poiris, kad ms inios tra tiktinos, vadinamas epistemologiniu probabilizmu (lot. piobabilis keliantis pasitikjim, tiktinas). Europos intelektualinje kultroje ilgai vyravo absoliuiai tikro inojimo idealas. Bet tai nereikia, kad niekas neginijo jo pagrstumo. inomiausia filosofin mokykla, neigianti inojimo ir nuomons grieto atskyrimo galimyb, buvo, be abejo, skepticizmas. Antikinio skepticizmo alininkai ir ipltojo- mint, kad ms inias galima vertinti tikimybs terminais, traktuoti jas kaip tiktinas. Aiku, is poiris buvo nesuderinamas su radikaliu Pirono (apie 365275 pr. Kr.) skepticizmu. Radikalij skeptik nuomone, visi ms sprendiniai yra i esms vienodai netikri, nepatikimi. Taiau i nuostat galima buvo susilpnini. Tai padar Karneadas

142

(214129 pr. Kr.), prijs prie ivados, kad visus ms sprendinius (teiginius) galima suskirstyti pagal j tikimyb ar tiktinum. Viduramiais, ypa ankstyvaisiais, skepticizmo idjos nebuvo itin populiarios. Turbt tiktai V. Okamo filosofijai jos padar didesns takos. Remdamasis jomis, jis band ginyti teologijos, racionaliosios psichologijos ir etikos kaip tikro inojimo status. Taiau jau ankstyvuoju vidurami filosofijos periodu jos gelmse m formuotis login disciplina, kuri tapo tikra epistemologinio skepticizmo sjunginink, nors toli grau ne visi jos alininkai palaik skepticizmo idjas. Tai dialektika viduramika io odio prasme, t. y. login tiktin samprotavim teorija. Bene didiausias dialektikos autoritetas ne tik viduramiais, bet ir renesanso epochoje buvo Petras Ispanas (nuo 1277 m. popieius Jonas XXI). Remiantis tiktin samprotavim teorija, galima buvo geriau ar blogiau pagrsti beveik kiekvien teigin. Taigi nuomon tapo logikai pagrindiamu dalyku. Tiesa, nuomons loginis pagrindimas, taikant dialektikos priemones, nereik jos rodymo. Tokio pagrindimo procedrai buvo teikiama tik oponento tikinimo metodo prasm. Bet, iaip ar taip, rodymo galutinis tikslas taip pat yra tikinimas. Todl dialektinio samprotavimo, tapusio tikra intelektualine mada, praktika objektyviai ard inojimo ir nuomons prieprieos pagrindus. Renesanso epochoje takinga skepticizmo idj reikj tapo humanistin filosofija. Humanistai, atsigr emikojo gyvenimo problem tyrim, svarbiausias vidurami filosofijos problemas, lieianias Diev ir nemirting mogaus siel, paskelb neisprendiamomis. Taiau jie, pavyzdiui, Michel de Montaigne (Montenis, 1533 1592), neig ir tai, kad visikai tikri yra emikosios mogaus egzistencijos slyg painimo rezultatai. Humanistin filosofija veng teorini spekuliacij, abstrakiu samprotavimu, todl ir Platono bei Aristotelio grynai teorikai grindiama tikro inojimo ir tiktinos nuomones priepriea negaljo tarp humanist rasti alinink. Ir vis dlto XVII a. R. Descartes'as, ddamas pamatus naujj ami filosofijai, vl restauruoja renesanso kiek apardyt inojimo ir nuomons prieprie. Natralios proto viesos nuviestas ir gerai logikai sutvarkytas tikro inojimo kosmosas i esms skiriasi, Descartes'o poiriu, nuo neaiki ir miglot nuomoni chaoso. Nors XVII ir XVIII a. empiristai ginijo daugum Descartes'o tezi ir skirtingai aikino painimo prigimt, jie, iskyrus galbt tik D. Hume', beveik be ilyg rm racionalistin poiri painim kaip griet rodym, garantuojant ini tikrum. Atmet Descartes'ui bding patirties kaip vien tik tiktin nuomoni altinio aikinim, jie djo daug pastang, nordami rodyti, kad ir i io altinio galima atsigerti skaidraus tikrojo inojimo vandens. Tiesa, J. Locke'as dar nesiryo teigti, kad faktai yra tikrasis bendr teigini teisingumo pamatas ar kriterijus (jie yra tik j altinis), bet kiti empiristai ne tik tikr ini altinio, bet ir pamato ieko patirtyje. XVIII a. empirizmo traukos sferoje jau aikiai vyravo poiris, kad fakt tikrumas garantuoja ir viso ant fakt pamato pastatyto

143

ini pastato tvirtum. Reikia tik irti, kad nebt nusiengta statybos meno taisyklms, t. y. indukcijos - fakt analizs ir apibendrinimo principams, ir tikr, neabejotin ini rmas kils iki dangaus. Newtono credo Hipotezi nekuriu" kartojo bema visa XVIII a. mokslo Europa. Tuo, kad moksle neturi bti hipotezi, tikjo tiek empiristai, tiek, aiku, ir racionalistai. Taiau tai nesukliud racionalistui G. Leibnizui imtis konstruoti login aparat, kur i principo galima buvo pritaikyti bet koki, taip pat ir mokslini hipotezi pagrstumo tyrimui. Leibnizas band sukurti tikimybin hipotezi vertinimo teorij, galinani nustatyti, kokiu mastu vieni teiginiai remia kitus, su pirmaisiais susijusius, bet deduktyviai i j neiplaukianius teigimus mast Leibnizas tapatino su tikimybe. Reikia pabrti, kad skirtingai nuo ankstesni epoch mstytoj, tapatinusiu tikimyb su nra visikai tikra, kad", Leibnizas i svok ima vartoti grieta matematine prasme ir teikia jai skaitin reikm (nuo O iki 1). Konstruodamas hipotezi tikimybinio vertinimo teorij, jis jau rmsi pirmaisiais matematins tikimybi teorijos rezultatais (i teorija atsirado XVII a. vidury). Leibnizas pirmasis suformulavo kai kurias svarbias idjas, kuriomis remiantis kur kas vliau, XX a., buvo pltojama tikimybin logika. Taiau jis neman, kad tikimybin hipotezi vertinimo teorija gali bti taikoma mokslo dsni tikimybiniam vertinimui. Mokslo dsniai jam kaip racionalistui buvo visikai tikri. Pagrindine savosios teorijos taikymo sritimi Leibnizas laik jurisprudencij. Bene pirmasis i naujj ami filosof mokslo dsni tikrum m ginyti Hume'as. mogikojo painimo analizs ivados, prie kuri jis prijo, turjo labai didel reikm tolesnei painimo teorijos pltotei. Gerai inomas j poveikis Kantui. Hume'as sudav skaudiausi smg tikro inojimo ir tiktinos nuomons prieprieai. Antikos, vidurami ir renesanso skeptik argumentai, nukreipti prie i prieprie, neprilygo Hume'o argumentams nei nuodugnumu, nei veiksmingumu. Jo argumentus epistemologinio probabilizmo naudai reikia laikyti klasikiniais. Jau minjome, kad mogikojo painimo objekt srit Humel'as dalija dvi dalis: 1) santykius tarp idj, 2) faktus. Teiginiai apie idj (Hume'as turi galvoje vis pirma matematikos idjas) santykius yra intuityviai arba demonstratyviai (rodomai) tikri. Teigini apie faktus prigimtis kita. J tikrumas negali bti didesnis u poji ir atminties tikrum. Daniausiai j tikrumas dar maesnis, nes, samprotaudami apie faktus, turime ieiti u to, kas tiesiogiai duota, rib ir nagrinti prieastinius fakt ryius. O samprotavim apie prieasi ir padarini santykius tikrumas neprilygsta tikrumui griet matematini rodym, kuriais remiantis nustatomi idj (pavyzdiui, tak, tiesi ir ploktum) santykiai. Taigi prie juslinio suvokimo klaid gali prisidti ir samprotavimo klaidos. Turdamas tai galvoje, Hume'as, remdamasis painimo objekt suskirstymu, diferencijuoja ir painimo rezultatus. Jis skiria inias, t. y. akivaizdu144

m, kylant i idj palyginimo", ir tikimyb, apimani visas m16 s ivadas i prieasi arba veiksm" . Kodl visos ms ivados i prieasi arba veiksm" tra tiktinos? Reikalas tas, kad, inagrinjs galimyb racionaliai pagrsti samprotavimus apie prieasties ir padarinio ry, Hume'as konstatavo, jog dl padarinio skirtumo nuo prieasties pirmasis negali bti antrosios dalimi (t. y. j ryys nra logikai btinas). Kita vertus, patyrimas, pasak Hume'o, neliudija, jog tarp atskir vyki, kuriuos mes link laikyti prieastimi ir padariniu, egzistuoja kitoks (ne loginis, o natralus) btinas ryys. Vadinasi, nordami nustatyti, kad du vykius sieja prieastinis ryys, galime remtis tik tuo, kad praeityje vienas vykis visada jo paskui kit. Bet ios aplinkybs negalima laikyti teiginio apie j prieastin ry pakankamu pagrindu. Juk seniai inoma, kad po to" nereikia dl to". Hume'o argument prie absoliuiai tikr inojim reikm suprato toli grau ne visi XVIII a. mstytojai. Ir netgi tie, kurie labai vertino Hume', nelaik j argumentais, griaunaniais absoliuiai tikro inojimo ideal. iaip ar taip, Kantas, Hume'o paadintas i dogmatinio snaudulio", net nesuabejojo grynosios (teorins) gamtotyros princip tikrumu. Svarbiausiu savo painimo teorijos udaviniu jis laik paaikinim, kodl jie (kaip ir grynosios matematikos principai) yra visikai tikri. Kanto paaikinimas, paremtas apriorini painimo form idja, patenkino daugel XVIII a. pab.XIX a. prad. mstytoj. Bet netgi tie teoretikai, kurie nenorjo ar negaljo sutikti su Kantu, nereik simpatij probabilizmui. Klasikins, niutonikos gamtotyros princip autoritetas, laikui bgant, taip pakilo, kad rytis ginyti j absoliut teisingum pasidar labai sunku. Situacij painimo teorijoje ir mokslo metodologijoje labai pakeit neeuklidins geometrijos sukrimas. Euklido geometruos postulat absoliutaus teisingumo uginijimas vert pavelgti nauju vilgsniu ir gamtotyros postulatus. Kartu su teorini mokslo postulat revizija buvo pradti reviduoti (keisti) ir metodologiniai mokslinio tyrinjimo principai. Mokslo metodologijoje tuo metu (XIX a. vidury) vienu i didiausi autoritet buvo J. S. Millis. Ypating reikm jis teik jau aptartiems eliminacins indukcijos metodams arba kanonams. Sistemingas ir apdairus j taikymas turs garantuoti mokslinio tyrimo rezultat objektyvum ir tikrum. Tiesa, Millis norom nenorom turjo sutikti, kad indukcinio samprotavimo ivados kartais bna netikslios, bet svarbiausia, jo manymu, to prieastis bna tyrintoj surinktos empirins mediagos nepakankamumas, skubotumas ir indukcijos taisykli nepaisymas. iaip jau indukcija, Millio nuomone, yra kelias tvirt inojim. Mokslinis, pozityvus inojimas tai tikras, visikai patikimas inojimas; iuo klausimu pozityvisto Millio pairos sutapo su krypties pradininko Comte'o pairomis.

Su tuo XIX a. antrojoje pusje jau ne visi norjo sutikti. Millio kritikai pabr, kad jis klaidingai aikina hipotezi reikm moksliniame tyrime. Tiesa, Millis, skirtingai nuo Newtono, pripaino, kad hipotezs mokslui reikalingos, bet jis buvo links manyti, kad jas visada galima induktyviai rodyti (ar paneigti). Todl, jo nuomone, hipotetiniai mokslo teiginiai ilgainiui i esms praranda savo problemikum. Millio kritikai man prieingai: problemikumas yra mokslinio painimo skinamasis poymis. O jeigu taip, tai mokslo teiginius reikia laikyti ne absoliuiai tikrais, o tiktinais. Tai reikia, kad galima ir reikia bandyti analizuoti j tikimyb. Todl j reikia laikyti fundamentalia logine ir metodologine svoka, o Millio ipltot mokslo metodologij btina perirti. Kas buvo tie kritikai? Pirmiausia mintini A. de Morgan, W. Whewell (Hjuelas), W. S. Jevons (Devonsas). Jie atmet Millio nuomon, kad logikai turi iekoti mokslinio atradimo taisykli, ir tvirtino, jog logikos udavinys pateikti turim ini vertinimo bdus. inias reikia vertinti tikimybs terminais, o pati tikimyb turi bti suprantama kaip visikai racionalaus individo pasitikjimo hipotetiniu teiginiu matas. sitikinim, kad empirini fakt analize paremti mokslini tyrinjim rezultatai yra visikai tikri, pamau griov tikimybini metod ir idj plitimas XIX a., ypa antrojoje pusje. Ilg laik reikini tikimybinis apraymas buvo traktuojamas kaip mokslo ini nepilnavertis pakaitalas. Klasikin gamtotyra pasaul laik grietai determinuotu. Todl, apraydamas vien ar kit reikin tikimybs terminais, tyrintojas kartu pripaindavo, kad tikroji reikinio vieta gamtos sistemoje jam neinoma. Tikimyb paprastai buvo laikoma ne objektyvia reikinio charakteristika, o subjektyvi tyrintojo ini apie reikin matu. Padtis pakito suformulavus statistin tikimybs interpretacij. Susiejus tikimyb su vykio daniu (statistikai aikinama tikimyb gali bti laikoma vykio danio riba ar to danio teorine iraika), tikimybiniams dsniams ir teorijoms reikjo teikti objektyvaus inojimo status. Dabar mokslo ini tikrumo ir tikimybs problem derjo pavelgti nauju vilgsniu. Norom nenorom teko pripainti, kad tikimybins inios egzistuoja. Maa to, tikimybinmis reikjo vadinti ne tik inias, vertinamas tikimybs terminais, t. y. problemikas inias, bet ir inias, reikiamas tikimybs terminais, t.y, statistines inias. Ginti tikro inojimo ir tiktinos nuomons prieprie darsi vis sunkiau. Tikimybinio ini vertinimo idj priimtinesne dar ir ta aplinkyb, kad statistini dsni negalima buvo interpretuoti kaip absoliuiai tikr, beslygikai teising. Ties sakant, niekas net ir neband j taip aikinti. XX a. pradioje lemtingas smgis buvo suduotas paskutinei absoliuiai tikro inojimo gamtotyroje tvirtovei Newtono mechanikai. J dauguma XVIII ir XIX a. tyrintoj traktavo kaip beslygikai teisingo inojimo virn. Taiau XX a. j jau irjo Einteino

146

akimis. Newtono mechanikos likimas rod, kad jokiomis aplinkybmis neperirimas, absoliuiai tikras sintetinis inojimas tra iliuzija. XIXXX a. sandroje prasidjusi mokslin revoliucija revidavo ne tik ankstesns epochos pairas erdv, laik ir judjim, bet ir kitus fundamentalius klasikinio pasaulvaizdio principus. Laplace'o grieto determinizmo postulatas buvo atmestas. Sukrus kvantin fizik ir primus tikimybin jos aikinim, vis daugiau fizik ir filosof m remti idj, kad fundamentals gamtos dsniai turi tikimybin, statistin pobd, XX a. jau praktikai niekas nesiryo teigti, kad atsitiktinumas tai beprasmis odis. Prieingai, imta tvirtinti, kad ms pasaulis yra i esms tikimybinis. O jeigu taip, tai galima buvo manyti, kad ir visas inias apie tok pasaul privalu vertinti tikimybs terminais. Ar is poiris, kur XX a. rytingiausiai gyn H. Reichenbachas, yra absoliuiai teisingas? Silome apie tai pamstyti.

Pabaigos odis
Skaitytojui, skmingai veikusiam jo kelyje pasitaikiusias klitis, dert ne tik palinkti geriausios kloties, bet, matyt, ir kai k patarti. Knygos pradioje jau buvo pabrta, kad joje nagrinjamos tik svarbiausios, pamatins metafizikos (ontologijos), gamtos filosofijos, painimo teorijos ir mokslo filosofijos problemos. Tiems, kuriuos jos sudomino, rekomenduoiau dar perskaityti j knyg dtus du filosofinius tekstus: didok R. Descartes'o Metafizini apmstym" itrauk ir R. Carnapo straipsn Metafizikos veikimas kalbos logins Analizs bdu". Tekstai buvo parinkti siekiant parodyti, kad filosofija i tikrj yra nesibaigiantis skirtingos orientacijos mstytoj dialogas, kuriam net laikas ne klitis. Mano galva, ie tekstai neblogai reprezentuoja dvi skirtingas (ir filosofijai gan svarbias) epochas XVII ir XX a.( bei du skirtingus filosofavimo bdus metafizin ir pozityvistin. Descartes'o tekst galima rasti lietuvi kalba jo Rinktiniuose ratuose", bet, kiek inau, ios knygos egzempliori auktj mokykl bibliotekos turi nedaug. Programinis Carnapo straipsnis lietuvikai dar nebuvo publikuotas, jo vertim parengiau specialiai iai knygai. Nuodugnesnms filosofijos studijoms, taip pat seminarams, galt padti ,,Rekomenduojamos literatros sraas". Siekiau jo neperkrauti. Atsivelgdamas ms bibliotek fondus, kuriuose kol kas filosofins literatros angl, vokiei ar prancz kalba labai stokojama, nurodau veikalus tik lietuvi ir rus kalbomis. Srae daugiausia filosofijos klasikos. J sudaro dvi dalys. Pirmojoje pateikiami veikalai, kuriuos verta studijuoti siekiant geriau suprasti iame Filosofijos vade" nagrintas problemas. Antrojoje nurodoma literatra, galinti bti naudinga tam, k traukia knygoje netyrintos, bet reikmingos ir domios kitos filosofijos problemos. Tokiam skaitytojui patariau
147

pastudijuoti vien ar kelis antroje srao dalyje ivardytus filosofijos skyrius etik, istorijos, kultros ar religijos filosofij. Filosofijos dstytojui, aptarusiam su studentais ioje knygoje nagrintas problemas ar j dal, rekomenduoiau taip pat pasirinkti vien ar du i k tik mint (o gal ir nemint) filosofijos skyri ir isamiau pagvildenti jame (ar juose) keliamas problemas. Jeigu ios knygos autoriaus nuostata nagrinti teorines problemas istorikai pasirodyt priimtina, ja galima bt remtis ir toliau. Deja, kol kas negaliu nurodyti tam tikslui tinkam ir visiems prieinam iuolaikini studij priemoni, nors, dstant kultros filosofij, gal ir galima bt pasinaudoti A. Maceinos Kultros filosofuos vadu". Taiau, viliuosi, netrukus atsiras ir naujesni mokymo knyg.

Rekomenduojamos literatros sraas I dalis

I skyrius
Jaspersas K. Filosofuos vadas. V., 1989. Girnius J. Filosofijos pagrindai // Ratai. V., 1991. T. 1. alkauskis S. Filosofijos vadas // Ratai. V., 1990. T. 1. Maceina A. Filosofijos kilm ir esm. Roma. 1978. Poperis K. Kaip a sivaizduoju filosofij // Problemos. Nr. 24. 1979. Kokelmanas J. Mintys klausimu: Kam reikalinga filosofija" // Problemos. Nr. 42. 1990

II ir III skyriai
Platonas. Dialogai. V., 1968. Platonas. Valstyb. V., 1981 Aristotelis. Apie siel // Rinktiniai ratai. V., 1990. Augustinas A. Ipainimai. K., 1933. Tomas Akvinietis. Teologijos svadas // Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramiai. V., 1980. Dekartas R. Filosofuos pradai // Rinktiniai ratai. V., 1978. Berklis D. Traktatas apie mogikojo painimo principus. V., 1988. Kantas I. Prolegomenai. V., 1972. Ny F. Rinktiniai rastai. V., 1991. Heidegeris M. Rinktiniai ratai. V., 1993. Sezemanas V. Laisvs problema//Problemos. Nr. 39, 40, 41. 1988; 1989. Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. V., 1981. liogeris A. Btis ir pasaulis. V., 1990. ApucmomeAb. Mera(pH3HKa//CoH. B 4x T. M., 1978. T. 1. FezeAbF, 3HUHioioneflHJi cpH.ioccxpCKHX Hayic. M., 19751977. T. 13. BumzenuimeiiH JI. JIorHKO-<>HJioco(pcKHH rpaKTar. M., 1958. flo6poxomoe A. JI. Kareropua 6biriiH B miaccnnecKOM sanaAKoesponencKOM (piiJiocotpMU. M., 1986.

148

IV skyrius
Dekartas R. Proto vadovavimo taisykls // Rinktiniai ratai. V., 1978. Kantas I. Grynojo proto kritika. V., 1982. Sezemanas V. Gnoseologija. V., 1987.

V ir VI skyriai
Dekartas R. Samprotavimai apie metod // Rinktiniai rastai. V., 1978. Deimsas V. Pragmatizmas // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX a. Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974. likas M. Apie painimo pagrind // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX a. Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974. Fejerabcndas P. Tyrimo racionalumas"// Problemos. Nr. 32. 1984. Greimas A. J. Semiotika. V., 1989. Nekraas E. Loginis empirizmas ir mokslo metodologija. V., 1979. Pavilionis R. Kalba. Logika. Filosofija. V., 1981.

dalis (etika, istorijos, kultros, religijos filosofija)

Aristotelis. Nikomacho etika // Rinktiniai raitai. V., 1990. Markas Aurelijus. Paiam sau. V., 1984. Epiktetas. Rinktin. V., 1986. Seneka. Laikai Lucilijui. V., 1986. Kantas I. Dorovs metafizikos pagrindai. V., 1980. Kantas I. Praktinio proto kritika. V., 1987. Sezemanas V. Sokratas ir savs painimo problema / /Etikos etiudai 8. V., 1984. Sezemanas V. Platono etika ir blogio problema // Etikos etiudai 6. V., 1982. Rolsas D. Teisingumas kaip nealikumas // Problemos. 1985. Nr. 33. Fromas E. Turti ar bti. V., 1990. Grio kontrai. V., 1989.

149

Bcpduee H. CMBICJI Mcropiiit. M., 1990. Koj\iinzeyd Jlxc. M/CH HcropHH. AirroGiiorpacpufl. M., 1980. JIoceeA. 0. AjmiHHaH (pHJiococpHH iicTopim. M., 1977 i jfcnepc K. CMbioi n Ha3Ha ieHHe iicTopnif. M., 1991. Maceina A. Kultros, filosofijos {vadas, Pirmins kultros pagrindai; Kultros sintez ir lietuvikoji kultra//Ratai. V., 1991. T. 1. alkauskis S. Kultros filosofija; Specialiosios kultros filosofijos problemos//Ratai. V., 1990. T. 1. Memfordas L. Megalopolio ikilimas ir smukimas // Problemos. Nr. 43. 1990. Gurieviius A. Vidurami kultros kategorijos. V., 1989. Karsavinas L. Europos kultros istorija. V., 1991. T. 1. Groio kontrai. V., 1980.

Maceina A. Religijos filosofija. V., 1990. Maceina A. Trilogija Cor Inquictum" (I. Didysis inkvizitorius. U. Niekybs paslaptis. III. Jobo drama) // Ratai. V., 1990. T. 1. Girnius J. mogus be Dievo//Ratai. V., 1993. T. 2. (spausdinama) Eliad M. ventoji erdv ir pasaulio sakralizacija // Problemos. Nr. 29. 1984. Fromas E. Psichoanaliz ir religija. V., 1981.

PRIEDAI
Rene Descartes

Metafiziniai apmstymai (itrauka)*

Apmstymai apie pirmj filosofij, aikiai rodantys Dievo buvim ir real skirtum tarp mogaus kno ir sielos
Pirmas apmstymas Apie dalykus, kuriais galime abejoti Norint moksle pasiekti k nors ilgaamiko, reikia vien kart atmesti visas ankstesnes nuomones. Nra reikalo nagrinti vis j paeiliui, utenka vien tik paneigti principus, kuriais jos grindiamos. ie principai pojiuose, kuriais negalima pasikliauti dl j apgaulingumo. Nors mums atrodo, kad pojiai ms neklaidina, bet, remdamiesi vien jais, negalime atskirti budjimo nuo sapno. Dalykai, regimi sapnuose, nebtinai esti sivaizduojami. Bent jau j vaizdiniai, atrodo, gali bti sudaryti tik i kit, paprastesni ir tikr, dalyk idj junginio. Kokie tai dalykai ir kokie mokslai, kuri objektai jie yra, teikia tiesas, kuriomis, atrodo, galima neabejoti. Ar bent kokios prieastys veria mus tais dalykais abejoti. Ar yra kas nors, kuo bt galima neabejoti. Negana tai pastebti, svarbu dar ir tvirtinti ms prote. Norint turti naudos, ankstesnes savo nuomones reikia laikyti ne tik abejotinomis, bet ir klaidingomis. Taip elgtis nra nei pavojinga, nei klaidinga. Kokias prielaidas reikia padaryti it kaip jomis naudotis. Kodl sunku vykdyti sumanym. Jau seniai pastebjau, kad nuo pirmj savo gyvenimo met buvau pratintas daugel klaiding nuomoni laikyti teisingomis ir kad visa, k vliau grindiau tokiais abejotinais principais, turjo bti labai jau abejotina ir netvirta. Tad a jau tada nusprendiau, kad, jeigu noriu pasiekti k nors rimto ir ilgaamiko moksle, vien syk turiu rimtai pamginti atsikratyti ankstesni nuomoni ir pradti visk i naujo nuo pai pagrind. Bet is ingsnis man atrod pernelyg sunkus, todl vis laukiau, kada bsiu tokio amiaus, kad galiau engti sumanyt ingsn. Tai vert mane taip ilgai dvejoti, jog

dabar jau bgtauju padarysis klaid, jeigu laik, skirt veiklai, vaistysiu postringavimams. Taigi iandien, kai iam sumanymui vykdyti paiu laiku ivadavau prot nuo visokeriop rpesi ir, savo laimei, nejaudinamas jokios aistros, usitikrinau sau vienatvs ramyb, pasistengsiu sugriauti visas savo ankstyvesnes nuomones. Tai visikai nereikalauja parodyti, kad visos jos klaidingos. To tikriausiai a niekada ir nepadaryiau, tuo labiau, kad nuovoka tikina mane, jog privalau nesikliauti ne visai tikrais ai bent kiek abejotinais dalykais, lygiai kaip ir tais, kuri netikrumas akivaizdus. To visikai pakanka joms visoms atmesti, jei surasiu koki nors dingst suabejoti kiekviena i j atskirai. Norint jas paneigti, nebtina nagrinti kiekvien i j atskirai, nes tai bt begalinis darbas. Kadangi, sugriovus pamatus, griva visas pastatas, a ikart atakuosiu pamatus, ant kuri laikosi mano senosios nuomons. Visa, k lig iol laikiau esant tikra ir pagrsta, buvau gavs i poji arba per juos, taiau poji apgaulingumu man teko sitikinti ne kart, o apdairumas reikalauja niekada nepasitikti tuo, kas jau syk tave apgavo. Galbt pojiai mus apgaudinja tik silpnai juntamuose ir labai tolimuose dalykuose, bet yra dar daug kit, kuriais abejoti neprotinga, nors ir jie suvokiami pojiais. Pavyzdiui, tai, kad esu ia, sdiu prie ugnies, apsirengs chalatu, su popieriaus lapu rankose ir pan. Tad kaip galiau neigti, jog tai ne mano rankos ar knas? Nebent tik susilygindamas su kakokiais pamiliais, kuri protas taip utemdytas juodj tulies gar, kad jie vis laik tvirtina es karaliai, i tikrj bdami skurdiai, arba vilk auksu ir purpuru, i tikrj bdami nuogi, arba sivaizduoja es soiai ar stikliniai indai. Bet juk tai beproiai, ir a biau ne maiau paikas, jei sekiau j pavyzdiu. Taiau turiu atsivelgti tai, kad esu mogus, todl miegodamas esu prats sapnuoti tokius paius, o kartais netgi maiau tiktinus dalykus, negu tie, kuriuos sivaizduoja pamiliai nemiegodami. Kieksyk man teko sapnuoti save besdint ia, prie ugnies, apsirengus, nors tuo metu nusirengs guldavau lovoje! Teisyb, dabar man atrodo, kad popieriaus lap iriu ne mieguistomis akimis, kad galva, kuria linguoju, nesnaudia, kad jauiu it rank ir smoningai j tiesiu. Sapne nebna taip aiku ir ryku. Taiau, nuodugniai pagalvojs, prisimenu, jog sapne ne kart buvau apgautas panai iliuzij. sigilins i mint, sitikinu, kad nra joki tikr poymi, leidiani aikiai skirti nemig nuo miego, ir nustembu taip, kad esu links patikti, jog miegu. Tarkime, kad mes miegame ir kad aki atmerkimas, galvos judinimas, rank tiesimas ir kt. tai tik apgaulingos iliuzijos, ir galbt nei ms rankos, nei knas nra tokie, kokius mes juos sivaizduojame. Vis dlto reikia pripainti, kad ms sapnuojami dalykai primena paveikslus, sukurtus nusiirjus kak realaus ir tikro. Todl bent jau tokie bendri dalykai, kaip akys, galva, rankos ir visas

152

knas, bus ne sivaizduojami, o tikrai egzistuojantys. Juk net dailininkai, stengdamiesi nupieti keistas ir neprastas siren bei satyr figras, nesugeba sukurti visikai naujos kno formos ir prigimties, o vaizduoja visoki gyvn vairi kno dali jungin. Netgi jei j vaizduot bt tokia nepaprasta, kad jiems pavykt sugalvoti k nors naujo, ko dar niekas nra mats, ir j paveikslas vaizduot grynai pramanyt ir nebt dalyk, vis tiek spalvos, kuriomis jie tapo, visada bus tikros. Dl tos paios prieasties btina pripainti, kad jeigu net tokie bendri dalykai, kaip knas, akys, galva, rankos ir kt., gali bti sivaizduojami, tai vis dlto esama kai kuri kit dalyk, dar paprastesni ir bendresni, kurie yra tikri ir reals ir kuriuos sumaiius, kaip ir sumaiius tikras spalvas, ms prote atsiranda tiek tikr ir reali, tiek pramanyt ir fantastik dalyk vaizdiniai. Prie i dalyk priklauso knika prigimtis apskritai ir jos tsumas, taip pat i tsi dalyk figra, kiekyb, arba dydis, skaiius, j buvimo vieta, laikas, matuojantis j trukm ir pan. Manau, neapsiriksime, padarydami ivad, kad fizika, astronomija, medicina ir kiti mokslai, priklaus nuo sudting dalyk stebjimo, yra labai abejotini ir netikri, o aritmetika, geometrija ir kiti mokslai, tiriantys tik labai paprastus ir bendrus dalykus, nesirpindami, ar jie yra gamtoje ar ne, turi kak tikro ir neabejotino. Nesvarbu, miegu ar budiu, du ir trys visada bus penki, o kvadratui neatsiras penkta kratin. Toki aiki ir akivaizdi ties, atrodo, negalima tarti jokiu klaidingumu ir netikrumu. Vis dlto a jau seniai esu sitikins, jog yra visagalis Dievas, sukrs mane tok, koks esu. Taiau i kur man inoti, ar jis nepadar taip, kad i tikrj nra jokios ems, jokio tsaus kno, jokios figros, jokio dydio, jokios vietos? Nors a visa tai juntu ir niekas, atrodo, negali egzistuoti kitaip, negu a sivaizduoju. Ir kadangi manau, jog retkariais kiti klysta netgi dalykuose, kuriuos tariasi labiausiai iman, tai i kur man inoti, ar Dievas ir mans nesutvr tokio, kad klystu kiekvien syk, suddamas du ir tris, skaiiuodamas kvadrato kratines arba sprsdamas kok nors dar lengvesn udavin, jei tik galima sivaizduoti k nors lengvesnio. O gal Dievas nepanoro, kad a taip apsirikiniau, nes jis laikomas vis geriausiu. Taiau, jeigu mintis, kad Dievas sukr mane klystant, prietaraut Dievo gerumui, jam turt prietarauti ir mintis, kad Dievas man leidia retkariais klysti. O juk a negaliu bti tikras, kad jis to neleidia. Turbt atsirast moni, kurie greiiau paneigt visagalio buvim, negu visus kitus dalykus laikyt netikrais. Taiau neprietaraukime jiems dabar, o j naudai netgi tarkime, kad visa, kas ia pasakyta apie Diev, pasaka. Vis dlto, kad ir kain kokiu bdu, anot j, biau pasieks savo bkl ir bt, ar priskirtume tai likimui, arba lemiai, ar atsitiktinumui, ar irtume nuosekli dalyk raid ir sry, ar aikintume dar kokiu nors bdu, kadangi apsirikimas ir klydimas yra trkumas, tai kuo silpnesnis bus kr153

jas, kuriam jie priskirs mano kilm, tuo didesn tikimyb, kad a netobulas ir nuolat klystantis, j argumentus neturiu k atsakyti ir esu priveistas prisipainti, kad i to, k seniau laikiau tikru, nra nieko, kuo negaliau kokiu nors bdu suabejoti. Ir visai ne dl neapdairumo ai lengvapdikumo, bet dl gan pagrst ir gerai apgalvot sumetim. Todl, jei noriu atrasti moksle k nors tikro ir pagrsto, privalau saugotis pagundos patikti ne tik akivaizdiai melagingais dalykais, bet n kiek ne maiau ir tais, kurie atrodo teisingi. Taiau ito neutenka tik paminti, tai reikia dar ir atsiminti, nes dar labai danai galv ateina ankstesns prastins nuomons. Mat ilgai ir danai vartojamos, jos prie mano vali sitvirtina mano dvasioje ir gyja beveik visik mano pasitikjim. O a niekada neatprasiu pasikliauti ir tikti jomis, jei laikysiu jas tokiomis, kokios jos yra i tikrj, btent, kai kada abejotinos, kaip jau parodiau, bet vis dlto tokios tiktinos, kad yra daugiau pagrindo jomis tikti, negu atmesti. Todl, manau, pasielgsiu teisingai, jei, smoningai pripaindamas prieing poir, apgausiu save ir kuriam laikui tarsiu, kad visos tos nuomons perdm klaidingos ir pramanytos, kol pagaliau nenukreipsiu savo senj ir naujj prietar taip, kad jie negalt nusverti mano sitikinimo nei vien, nei kit pus. Tokiu bdu a ilaisvinsiu savo prot nuo blog proi ir neiklysiu i teisingo kelio, leidianio painti ties. Esu sitikins, kad is kelias nra pavojingas ar klaidus, todl nebsiu per daug nepatiklus: juk ia kalbama ne apie veikim, o tik apie samprotavim ir painim. Taigi tarsiu, kad ne gerairdis ir didiausias tiesos altinis Dievas, o kakoks, ne tik gudrus ir apgaulus, bet ir galingas pikto genijus panaudojo vis savo imon mane apgauti. Laikysiu, jog dangus, oras, em, spalvos, formos, garsai ir visi kiti ioriniai dalykai yra vien tik iliuzijos ir kliedesys, kuriais jis naudojasi, spsdamas abangas mano patiklumui. Tarsiu, jog visai neturiu rank, aki, kno, kraujo, poji, o tik klaidingai galvoju juos turs. A atkakliai laikysiuos ios minties, ir jeigu nepajgsiu pasiekti tiesos, vis dlto galsiu kuriam laikui susilaikyti nuo sprendimo. Todl rpestingai stengsiuosi nepatikti niekuo klaidingu, ir visos didiojo klaidintojo gudrybs, nors ir labai gudrus bei stiprus jis bt, negals nieko man teigti. Bet tai labai sunkus, didelio darbo reikalaujantis sumanymas, ir kakoks tingumas nepastebimai traukia mane prasto gyvenimo ves. Kaip vergas, besimgaujantis sapne sivaizduojama laisve, bijo pabusti, kai tik pradeda tarinti, kad ta laisv tra vien sapnas, ir graibstosi i maloni iliuzij, nordamas ilgiau jomis pasidiaugti, taip ir a nepastebimai grtu prie ankstesns savo nuomons ir vengiu pabusti i savo snaudulio, baimindamasis, kad veiklus budjimas, turs pakeisti i poilsio ramyb, uuot atnes kelet tiesos
154

painimo dien ir kiek nors viesos, nepajgs apviesti k tik mint sunkum tamsybs. Antras apmstymas Apie mogaus dvasios prigimt, kuri galima painti lengviau negu kn Kol nebus rasta kas nors tikra, reikia atmesti visa, kas bent truput abejotina. Rasti bent vien tikr dalyk vadinasi, atlikti didel darb. Reikia atmesti kaip klaidinga visa, k mes kada nors painome pojiais. Taiau, nors abejojame viskuo, negalime abejoti tuo, kad esame ir kad teiginys A esu" teisingas. sitikinus savo buvimu, reikia itirti, koks esi. Todl verta patirti, koks tareisi ess. I viso to, kuo tarms es, nesame niekas, iskyrus tai, kad mes mstantis daiktas. Ms pai y painimas neturi nieko bendro su tuo, k galima painti vaizduote. Kas yra mstantis daiktas. Kodl manoma, kad lengviau painti knikus daiktus negu mstant daikt. Mintys apie jutimini dalyk painim, tiriant vako gabal. Visa, k manome aikiai in apie vako gabal, jausmams neprieinama. Kas yra is vako gabalas, mes suvokiame tiktai protu. Kodl sunkiai susitaikoma su ia tiesa. Kodl ji rodo, jog mes turime dvasi. Kodl dvasi pastame geriau u bet k kita. Kodl nra nieko lengvesnio, kaip painti savo nuosav dvasi. Po vakarykio apmstymo mane upldo tiek abejoni, kad dabar nebeturiu jg j pamirti. Be to, neinau, kaip jas galiau isklaidyti. Esu toks sutriks, lyg biau krits gil vanden ir negaliau nei kojomis pasiekti dugno, nei isilaikyti paviriuje. Vis dlto eisiu toliau vakar pasirinktu keliu, aplenkdamas visa tai, kuo galima bent kiek suabejoti, taip pat tai, kas absoliuiai klaidinga. Taip elgsiuos tol, kol rasiu k nors tikra, arba, jei nieko daugiau negalsiu padaryti, bent jau tol, kol sitikinsiu, kad pasaulyje nra nieko tikro. Archimedas ems rutuliui pakelti reikalavo tik tvirto ir nejudanio atramos tako. A taip pat galiau puoselti dideles viltis, jei man pavykt rasti bent vien tikr ir neabejotin dalyk. Taigi tariu, kad visi dalykai, kuriuos matau klaidingi, ir tikinu save, jog niekada nebuvo to, k atkurdavo mano apgaulinga atmintis. A galvoju, jog neturiu joki poji, jog knas, figra, tsumas, judjimas ir vieta tai tik mano imon. Tad k gi galima laikyti tikru? Turbt tik tai, kad pasaulyje nra nieko tikro. Taiau i kur gali inoti, ar nra kokio nors dalyko, besiskirianio nuo t, kuriuos a pripainau netikrais, ir kuriuo nebt galima abejoti. Ar tik nebus koks nors dievas arba kokia nors kita galinga jga djusi ias mintis mano prot? inoma, nebtinai taip. Juk galbt a ir pats sugebu jas kurti. Todl ar tik nebsiu ir a pats koks nors daiktas? Taiau a jau paneigiau turs bet kokius pojius ir kn. Nors vis dlto a dvejoju, bet kas i to seka? Argi a
155

taip priklausau nuo poji ir kno, kad negaliau be j bti? Bet juk a sitikinau, kad pasaulyje visikai nieko nra: dangaus, ems, dvasios ar kno. Tad argi nesitikinau, kad ir mans nra? Anaiptol. A biau, jei tik sitikiniau kuo nors arba jei tik pagalvoiau k nors. Taiau yra kakoks labai galingas ir gudrus apgavikas, vis savo imon naudojantis tam, kad galt vis laik mane apgaudinti. Bet, jeigu jis mane apgaudinja, nra abejons, jog a esu. Ir tegul apgaudinja kiek tiktai nori, jam niekada nepavyks tikinti mans, kad a nesu, jeigu tik manysiu kakuo ess. Taigi, visk gerai apgalvojus ir nuodugniai ityrus, pagaliau reikia padaryti ivad ir pripainti tikru tai, kad teiginys a esu, a egzistuoju" neivengiamai teisingas kiekvien kart, kai tik j sakau ar suvokiu protu. Bet vis dar nepakankamai aikiai inau, koks esu a pats, a tikras dl savo buvimo. Todl dabar man reikia ypa saugotis per neapdairum savimi nepalaikyti ko nors kito ir nesuklysti inojime, kur laikau tikresniu ir akivaizdesni u bet kur ankstesn. Todl dabar i naujo perirsiu visa, kuo laikiau pats save, praddamas taip galvoti. I ankstesni savo pair apie save paalinsiu visa, kas gali kliudyti argumentams, kuriais k tik rmiausi, ir paliksiu tik tai, kas tikra ir neabejotina. Kuo gi a laikiau save anksiau? inoma, mogumi. O kas yra mogus? Ar galiu sakyti, jog tai protaujantis gyvnas? Be abejo, ne, nes tada man reikt isiaikinti, k reikia gyvnas" ir protaujantis". Taigi nuo vieno nepastebimai nuklysiau prie daugybs kit, vis sudtingesni ir painesni klausim. O a nenoriau piktnaudiauti tuo trupuiu man skirto laiko, narpliodamas panaius sunkumus. Veriau pagvildensiu mintis, kurios savaime gimdavo mano prote ir kurias man kvpdavo tiktai mano prigimtis, kai a analizuodavau save pat. Anksiau maniau turs veid, rankas ir vis it tais i kaul ir msos, kok randame lavone ir vadiname knu. Be to, galvojau valgs, vaikiojs, msts ir visa tai priskyriau sielai. Bet a niekada nesusimstydavau, kas yra siela, o jei ir susimstydavau, sivaizduodavau j kaip kak labai ret ir subtil, artim vjui, liepsnai arba labai praretintam orui ir pasklidus stambiausiose mano kno dalyse. inoma, kno prigimtimi neabejojau ir galvojau, kad puikiai j pastu. Jei biau sumans j paaikinti tada turtomis svokomis, biau nusaks j taip: knu laikau visa, k galima apriboti kokia nors figra, k galima suvokti esant kokioje nors vietoje ir kas gali upildyti erdv taip, kad bet kokiam kitam knui nelikt joje vietos, k galima suvokti lytjimu, regjimu, klausa, skoniu, uosle ir kas gali vairiausiai judti, teisyb, ne pats savaime, bet veikiamas kokio nors paalinio daikto, nes a anaiptol nemaniau, kad savaiminis sugebjimas judti, taip pat jausti arba galvoti priklauso kno prigimiai. Prieingai, a veikiau stebdavausi, pamats tokius sugebjimus kai kuriuose knuose. Bet kas gi esu a pats, jeigu tariu esant kakoki labai galing ir, jei taip galima sakyti, gudri bei klasting dvasi, kuri visas savo igales ir imon naudoja man apgauti? Ar galiu tvirtinti turs
156

bent vien i t poymi, kuriuos priskyriau kno prigimiai? Ilgai ir atidiai msiau, galvojau ir pergalvojau, bet neradau n vieno, kur galiau priskirti sau. Nra reikalo visus juos ivardinti. Pereikime prie sielos poymi ir pasiirkime, ar a turiu bent kur i j. Pirmieji i j tai sugebjimas judti ir maitintis. Taiau , jeigu tiesa, kad a neturiu kno, tai tiesa ir tai, kad negaliu maitintis ir judti. Kitas sielos poymis sugebjimas justi, bet juk negalima justi be kno. Be to, kadaise galvojau, jog sapnuodamas juntu daugel dalyk, taiau pabuds sitikindavau, kad j visai nejutau. Dar vienas poymis sugebjimas mstyti. Turiu pripainti, kad tai vienintelis man bdingas poymis, vienintelis ir neatskiriamas nuo mans. A esu, egzistuoju tai tikra tiesa, taiau kuriam laikui? Ogi tol, kol mstau, nes, ko gero, visikai nustojs mstyti, visikai nustoiau ir egzistuoti. Dabar sivaizduosiu tik tai, kas neivengiamai tikra. Taigi, ties sakant, a esu tik mstantis daiktas, t. y. dvasia (esprit), supratimas (entendement) arba protas (raison). Tai terminai, kuri reikms anksiau a nesuprasdavau. Vadinasi, a esu tikras ir tikrai esantis daiktas. Bet koks daiktas? A jau sakiau mstantis daiktas. O kas dar? Pakurstau vaizduot, nordamas suinoti, ar nesu dar kas nors daugiau. A visai ne tas nari junginys, kuris vadinamas mogaus knu, ne retas, skvarbus oras, paplits visuose tuose nariuose, ne vjas, dvelksmas, garas ir visai ne kas nors i to, k galiu sivaizduoti, nes jau tariau, kad visa tai niekas. Vis dlto, nekeisdamas ios prielaidos, esu tvirtai sitikins, kad a tai kakas. Bet galbt teisinga tai, kad tie patys dalykai, kuriuos laikiau nesaniais todl, kad jie man neinomi, i tikrj nesiskiria nuo man inomo a". Apie tai nieko neinau ir todl visai nesiginiju, nes galiu sprsti tik apie man inomus dalykus. A inau, jog esu, ir tiriu, btent koks esu, a, inantis, kad esu. Taigi, ties sakant, mano asmenybs painimas tikrai nepriklauso nuo man neinom dalyk. Vadinasi, jis nepriklauso nuo nieko, k galiu prasimanyti savo vaizduote. Be to, patys terminai prasimanyti", sivaizduoti" spja mane, jog klystu. A prasimanyiau i tikrj, jei sivaizduoiau kakas ess. Juk sivaizduoti reikia ne k kita, kaip regti kokio nors kniko daikto form ar vaizd. Bet a jau tikrai inau, kad esu ir kad visi ie vaizdai ir apskritai visi dalykai, priskiriami knikai prigimiai, gali pasirodyti bes sapnai arba chimeros. Todl aikiai matau, kiek maa tiesos mano odiuose pakurstau vaizduot, nordamas aikiau suinoti, koks esu", taip pat odiuose dabar a nemiegu ir matau kak realaus ir tikro, bet, kadangi matau dar nepakankamai tiksliai, tyia umigsiu, kad sapne tai atsiskleist man daug tikrovikiau ir akivaizdiau". Taigi a puikiai inau, kad nieko i to, k galiu suvokti vaizduote, negalima priskirti savs paties painimui. Tai verta prisiminti ir todl, jog prot reikia atpratinti nuo tokio painimo bdo, kad jis pats galt aikiai painti savo prigimt.
157

Tad kas gi pagaliau a esu? Mstantis daiktas. O kas yra mstantis daiktas? Tai yra daiktas, kuris abejoja, suvokia, supranta, teigia, neigia, nori, nenori, sivaizduoja ir jauia? inoma, tai ne taip jau maa, jei visa priklauso mano prigimiai. O kodl gi nepriklausyti? Argi a dabar neabejoju viskuo, nors vis dlto suvokiu ir suprantu kai kuriuos dalykus, tvirtinu, jog vieni yra teisingi, neigiu visus kitus, noriu, geidiu painti dar daugiau ir nenoriu bti apgautas? Netgi savo paties apmaudui sivaizduoju daugyb dalyk, o daugel juntu tarsi kno organais. Argi ia nra nieko, kas bt taip pat tikra, kaip tai, kad a esu, egzistuoju, netgi jei vis laik miegoiau ir jei tas, kas mane sukr, panaudot vis savo imon man apgauti? Argi nra i i poymi tokio, kur bt galima atskirti nuo mano mstymo arba nuo mans paties? Juk savaime aiku, kad tai a abejoju, suvokiu, troktu, todl nra reikalo daugiau tai aikinti. Be to, a sugebu sivaizduoti, nors gali atsitikti (kaip maniau anksiau), kad mano sivaizduojami daiktai nra tikri. Bet dl to sugebjimas sivaizduoti nedingsta ir nenustoja buvs mano mstymo dalimi. Pagaliau a jauiu, t. y. suvokiu, vairius dalykus lyg pojiais, nes tikrai matau vies, girdiu triukm, juntu ilum. Taiau man pasakys, kad tai apgaulingos mklos ir kad a miegu. Tebnie taip. Vis dlto tikra bent jau tai, kad man atrodo, jog matau vies, girdiu triukm bei juntu ilum. Tai negali bti netikra, ir btent taigas vadinu jutimu. Ties sakant, tai ne kas kita, kaip mstymas. ia pradedu geriau ir aikiau negu anksiau suprasti, koks a esu. Taiau man vis dar atrodo, ir negaliu susilaikyti negalvojs, kad knikieji daiktai, kuri vaizdai sukuriami mstymu ir prieinami bei pastami pojiais, man inomi geriau negu ta kakokia mano paties dalis, kuri vaizduotei nepasiekiama. Nors i tikrj bt labai keista teigti, kad geriau pastu ir suprantu tuos dalykus, kuri buvimu abejoju ir kurie man neinomi ir man visai nepriklauso, negu tuos, kuri tikrumu esu sitikins, kurie man inomi ir priklauso mano paties prigimiai, odiu, geriau negu save pat. Taiau a puikiai matau, kodl taip yra. Mano protas klajoklis, kuriam malonu klaidioti ir kuris neitvert udarytas anktuose tiesos rmuose. Tad dar kart atleiskime vadias ir, dav jam visik laisv, leiskime tirti dalykus, kurie jam atrodo ioriniai, kad vliau, pamau ir tinkamu akimirksniu sustabdytas bei priverstas tirti save pat ir savyje randamus dalykus, duotsi geriau valdomas. Dabar apvelkime dalykus, kurie paprastai laikomi lengviausiais painti ir kuriuos manome geriausiai past, btent, matomus ir lieiamus knus, bet ne knus apskritai, nes bendrosios svokos paprastai esti kiek miglotos, o kok nors paskir daikt. Pavyzdiui, paimkime gabaliuk vako, iimt k tik i avilio, dar nepraradus medaus skonio ir isaugojus kvap gli, i kuri buvo surinktas. Jo spalva, forma, dydis yra akivaizds. Jis kietas, altas, tsus, suduotas suskamba. Pagaliau jis turi visus poymius, i kuri galima painti kn.
158

Taiau, taip kalbdamas, priartinsiu j prie ugnies, ir jame liks skonis pranyks, kvapas isisklaidys, spalva pasikeis, forma dings, apimtis isipls, vakas virs skysiu, kais, pasidarys lipaus, begarsis. Ar tai bus tas pats vakas? Reikia pripainti, kad taip. Niekas tuo neabejoja, niekas negalvoja kitaip. K gi buvo galima aikiai inoti apie vako gabal? inoma, tai negali bti niekas i to, k pastebjau pojiais, kadangi visa, k galima paragauti, pauostyti, pamatyti, paliesti, igirsti, kinta, nors vakas lieka vaku. Galbt buvo taip, kaip a galvoju dabar, btent, kad vakas nebuvo nei medaus skonis, nei malonus gli kvapas, nei blyki spalva, nei forma, nei garsas, o tiktai knas, kur truput anksiau sivaizdavau viena juntama forma, o dabar kita. Bet k gi, ties sakant, a sivaizduoju, taip j suvokdamas? Atidiai patyrinkime, kas liks, jei atmesime visa, kas nepriklauso vakui. Aiku, lieka kakas tsaus, lankstaus ir kintamo. Bet kas yra kintamumas" ir lankstumas"? Ar tai, kad sivaizduoju, jog is apvalus vako gabalas gali virsti keturkampiu, o i jo trikampiu? inoma, ne, nes inau, kad jis gali turti daugyb toki pakitim. A net negaliau sivaizduoti ios daugybs. Vadinasi, ir manasis vako supratimas nra vaizduots padarinys. O kas yra tsumas"? Gal jis taip pat neinomas? Juk prie didesns ilumos vakas tirpsta ir uverda, jo apimtis vis didja ir didja. Todl aikiai ir teisingai taip ir nesuprasiau, kas yra vakas, jei negalvoiau, kad ms tiriamas gabaliukas tsumo atmain gali turti daugiau, negu a galiu sivaizduoti. Tad reikia sutikti, kad vaizduot taip ir nepads man suprasti, kas yra vakas. Tai gali padaryti tik protas. Galvoje turiu konkret atvej. Kai kalbame apie vak apskritai, tai matyti dar akivaizdiau. Koks gi tas^ vako gabalas, kur galima suprasti tiktai suvokimu arba dvasia? inoma, jis toks pat, kok a j matau, lyi, sivaizduoju, pagaliau toks, kok a j maniau esant i pat pradi. Reikia paymti, jog supratimas apie vak ne regjimas, ne lytjimas, ne vaizduot ir niekada nebuvo tuo, nors anksiau man taip ir atrod. Jis yra tiktai proto vilgsnis, kuris gali bti netobulas ir miglotas, kaip buvo anksiau, arba aikus ir rykus, kaip yra dabar, irint, kiek dmesio skirsime tam, kas supratim sudaro. Bet labai nustembu, suprats, koks silpnas mano protas ir kaip jis links klysti, ir nors a mstau tylomis, savyje, odiai man vis tiek kliudo, o prastins kalbos terminai beveik imua i vi. Juk mes sakome mat t pat vak, kai jis mums prie akis, uuot laik, kad tai tik ta pati spalva ir ta pati forma. Todl a beveik links padaryti ivad, jog vak pastame ne tiktai protu, bet ir akimis. Lygiai taip, kaip sakau mats vak, a btinai sakau mats mones, jei atsitiktinai pamatau pro lang juos einant, nors i tikrj matau tik kepures ir apsiaustus, po kuriais gali bti dirbtins spyruokli varomos mainos. Bet a sakau, kad tai mons, ir tiktai savo proto sugebjimu sprsti suprantu tai, k, kaip man atrod, a matau akimis.
159

mogus, norintis savo iniomis pakilti vir minios, turi gdytis kibti prie jos sukurtos kalbos. Todl geriau paliksiu tai ir pasiirsiu, kada aikiau ir tobuliau suvokiau, kas yra vako gabalas: ar tik j ivyds ir tars, jog pastu j ioriniais pojiais, arba, kitaip sakant, nuovoka (kaip tie pojiai yra vadinami), t. y. sugebjimu sivaizduoti, ar dabar, isamiai ityrs, kas yra vakas ir kaip j galima painti? Aiku, bt juokinga tuo abejoti. Kas gi aikaus buvo pirmajame suvokime? Kas buvo jame, ko savo pojiais nesuvokt ir gyvulys? Bet kai a atskiriu vak nuo iorini form ir tarsi j nurds, tiriu visai nuog, tai, nors mano sprendime dar gali pasitaikyti kokia nors klaida, darosi aiku, jog vis dlto a negaliu jo suvokti be mogikojo proto. Taiau k a galiu pasakyti apie it dvasi, t. y. apie pat save, juk lig iol a negalvojau apie save, kaip apie k nors kita, o tiktai kaip apie dvasi? Tad kas gi ta dvasia? Negi a, rodos, taip aikiai ir tiksliai suvoks vako gabal, nepastu savs paties ne tik teisingiau ir tikriau, bet ir daug aikiau bei tiksliau? Juk, jei dl to, kad, matydamas vak, galiu galvoti, jog jis yra, tai dl to, kad j matau a, dar akivaizdiau rodo, jog esu a pats. Taiau gali bti taip, kad tai, k a matau, anaiptol ne vakas. Be to, gali bti ir taip, kad a visai neturiu aki, kuriomis galiu k nors matyti. Bet negali bti taip, kad a mstantysis, matydamas arba manydamas, jog matau (ia a nedarau jokio skirtumo), nebiau kas nors. Visikai taip pat i to, jei a manau, jog vakas yra todl, kad j lyi, iplaukia ta pati ivada, btent, kad a pats esu. Jei manyiau, kad tuo, jog yra vakas, mane tikina vaizduot ar kokia nors kita prieastis, tai ir vl prieiiau prie tos paios ivados. Visa, k ia pasakiau apie vak, galima pritaikyti u mans esantiems ir man svetimiems daiktams. Be to, jei vak a daug aikiau ir rykiau supratau arba suvokiau, panaudodamas ne tik regjim ir lytjim, bet ir kitokius bdus, tai turiu prisipainti, kad dar tiksliau ir aikiau pastu save pat. Juk visos prieastys, padedanios painti ir suvokti vako arba kokio nors kito daikto prigimt, daug aikiau rodo mano dvasios prigimt. Dvasioje, be ia ivardint dalyk, galima rasti dar ir daug kit, padedani isiaikinti jos prigimt, todl prieastis, priklausanias nuo kno, galima beveik nekreipti dmesio. Pagaliau mes pasiekme tai, ko a norjau. Dabar man jau aiku, jog knai, ties sakant, pastami ne pojiais ar sugebjimu sivaizduoti, bet tiktai protu ir kad apie juos inome ne todl, kad juos matome ar lieiame, bet todl, kad mstome arba suprantame mintimis. Dabar a aikiai matau, jog nieko negalima lengviau painti kaip savo dvasi. Taiau, kadangi ne taip paprasta atsikratyti sisenjusios nuomons, reikt ia sustoti, kad, ilgiau pasamprotavus, naujj inojim bt galima siminti.

160

Treias apmstymas Apie tai, kad yra Dievas Atsiriboj nuo poji, mes labai aikiai pastame save kaip mstant daikt. Visi dalykai, kuriuos pastame aikiai ir rykiai, yra tikri. Mes neturime jokios aikios ir rykios idjos apie daugel dalyk, kuriuos pripainome netikrais ir kuriuos anksiau laikme tikrais. Abejoti dalykais, kuriuos aikiai suvokiame, mus gali versti tai, kad galbt Dievui patinka mus apgaudinti. Tad, norint bti kuo nors tikru, reikia patirti, ar yra mus apgaudinjantis Dievas. Norint painti ms mini teisingum ar klaidingum, reikia jas suskirstyti keliolika ri. Ms mintys yra arba idjos, arba afektai, arba samprotavimai. Ms mintys nra klaidingos. Afektai taip pat. K.p atsitinka, kad sprendimuose mes darome klaidas. Trys mumyse esani idj rys. Dvi prieastys, tikinusios mus, kad idjos, kaip atrodo, atjusios pas mus i daikt, esti panaios juos. Pirmoji i ms prieasi netikinanti. Antroji taip pat. Taigi mes be jokio tvirto pagrindo tikjome, kad yra daiktai, sukeliantys mumyse panaias save idjas. Kodl ms idjos viena u kit tobulesns. Kiekviena veikianti prieastis yra tobula kaip ir jos pasekm. Kodl tai rodo, kad objektyvus idjos tobulumas formaliai ir eminentikai slypi prieastyje. Jei mumyse yra kokia nors idja, neturinti objektyvaus tobulumo nei formaliai, nei eminentikai, tai reikia, kad jos prieastis yra kakas i ms. Ms turim idj ivardijimas. Kaip i ms pai gali kilti idjos apie mones, augalus ir gyvnus. Idjos apie knikus daiktus. Idjos apie jutiminius dalykus. Idjos apie substancij, trukm, skaii ir kt. Taip pat ms turimos idjos apie tsum, form, viet ir kt. Dievo idja negali kilti mumyse, jos prieastis turi bti Dievas. Begalyb, t. y. Diev, suvokiame tikra idja, i idja pirmesn u idj apie save. Dievo idja visai neklaidinga. Prieingai, ji labai teisinga. Be to, ji labai aiki ir suprantama. Netgi jei mes nesuprastume begalybs, ji bt teisinga. Nesvarbu, kokia prielaida pasiremtume, nemanoma, kad Dievo idja kilt i ms. Naudojimasis pojiais veria mus greit umirti ios tiesos prieastis. Mes nesame savs prieastis. Pirmoji prieastis. Antroji prieastis. Nors mes ir manytume, jog buvome vis laik, ms gyvenimo trukm rodo, kad yra mus gimdanti prieastis. Si prieastis skiriasi nuo ms pai. Nemanoma, kad ji bt kas nors kita, o ne Dievas. Kodl negalima manyti, jog gimstame i daugelio prieasi, taip pat, jog tvai mus pagimdo arba isaugo. I to reikia padaryti ivad, kad Dievas yra. i Dievo idja mums yra gimta. Ji kyla i Dievo, aktualiai ir neribotai turinio visus joje esanius tobulumus. I ia ir paaikjo, kad Dievas nra apgavikas. Kad ir kaip grtumeis visagaliu Dievu ir garbintum j, ito niekada nebus per daug. Tai ir yra didiausias gyvenimo gris. Dabar a usimerksiu, usikimiu ausis, nuslopinsiu visus pojius, isivaduosiu i bet koki knik daikt vaizd arba, kadangi

161

tai vargu ar manoma, bent jau atmesiu juos kaip bergdius ir klaidingus. Taigi, liks vienas ir gilindamasis save, pasistengsiu palengva geriau ir artimiau painti save. A esu mstantis daiktas, t. y. abejojantis, teigiantis, neigiantis, bei t inantis ir labai daug ko neinantis, mylintis, neapkeniantis, norintis, nenorintis, sivaizduojantis ir jauiantis. Mat, kaip jau minjau, nors mano juntam ir sivaizduojam dalyk u mans ir nebt, vis dlto a esu tikras, kad patys mstymo bdai, mano vadinami jausmais ir vaizduote, kadangi tai yra mstymo bdai, manyje tikrai ' pasitaiko ir randa sau prieglobst. iais keliais odiais a, atrodo, pasakiau visa, k tikrai inau, arba bent jau visa, k ligi iol pastebjau ins. Dabar, nordamas praplsti savo inojim, apsidairysiu ir atidiai pairsiu, ar galiu atrasti dar k nors, ko ligi iol nebuvau pastebjs. Juk sitikinau, kad a tai mstantis daiktas, taiau argi neinau, ko reikia norint apskritai kuo nors sitikinti? Aiku, iame pirminiame inojime, iskyrus aik ir ryk suvokim to, apie k kalbu, daugiau nra nieko, kas patvirtint jo teisingum. ito, inoma, neutekt mane tikinti tikrumu to, apie k kalbu, jei bent vienas taip aikiai ir rykiai suvokiamas dalykas pasirodyt ess klaidingas. Taiau, man regis, galiu ivesti bendr taisykl, kad visi ms aikiai ir rykiai suvokiami dalykai tikri. Bet juk ir anksiau daugel dalyk laikydavau tikrais ir akivaizdiais, o vliau pripaindavau abejotinais ir netikrais. Kas jie tokie? Tai buvo em, dangus, vaigds ir visi kiti daiktai, kuriuos painau pojiais. K a juose suvokiau aikiai ir rykiai? inoma, tik tai, kad idjos, arba mintys, apie iuos daiktus kildavo mano prote. Ir netgi dabar neneigiu, jog turiu i idj. Taiau buvo dar vienas dalykas, kur a gyniau ir i proio tariausi aikiai mats, nors i tikrj nemaiau nieko. Btent, man atrod, kad u mans yra daiktai, i kuri kyla juos panaios idjos. Kaip tik ia a klydau, o jeigu kartais ir galvodavau teisingai, tai visikai ne dl kokio nors savo inojimo. Bet argi, gvildendamas kok nors labai paprast ir lengv aritmetikos arba geometrijos dalyk, pavyzdiui, kad, prie dviej pridjus tris, bus penki ir pan., a j nesuvokdavau gana aikiai, bent jau taip, kad galiau teigti, jog jie yra teisingi. Aiku, jei sakiau, kad jais galima abejoti, tai tik todl, kad man kildavo mintis, jog galbt koks nors dievas galjo sukurti mane tok, kad nuolat apsirinku netgi dalykuose, kurie man atrodo akivaizds. Todl kiekvien kart, kai mane uvaldo ankstesn nuomon apie aukiausij Dievo galyb, esu priverstas pripainti, jog panorjus jam buvo lengva sutvarkyti taip, kad klysiau netgi dalykuose, kuriuos manau geriausiai pasts. Ir prieingai, kiekvien kart, kai pagalvoju apie dalykus, kuriuos manau labai aikiai suvokis, jie mane tikina taip, kad a norom nenorom sakau: tegul mane apgaudinja kas tik nori, jam niekada nepavyks padaryti taip, kad biau niekas, kol sivaizduoju kakas ess, arba taip, kad vien dien pasirodyt tiesa, jog mans niekada ir bti nra buv, jei tiesa tai, kad esu dabar, arba
162

taip, kad prie dviej pridjus tris but daugiau arba maiau u penkis ir pan. Juk a aikiai matau, kad tie dalykai negali bti kitokie, negu a juos suvokiu. inoma, kadangi a neturiu jokio pagrindo tikti, jog yra kakoks mane apgaudinjantis Dievas, ir kadangi dar neperirjau argument, teigiani, jog Dievas yra, abejojimo prieastis, priklausanti tik nuo ios nuomons, yra labai nepagrsta ir metafizika. Taiau, nordamas visikai isklaidyti abejones, a privalau, pirmai progai pasitaikius, itirti, ar yra Dievas. O jei pasirodys, kad Dievas yra, turiu sitikinti, ar jis gali bti klaidintoju. Neinodamas i dviej ties, a niekada negalsiu bti kuo nors tikras. O kad galiau surasti prog tai itirti, nepaeisdamas savo svarstym tvarkos, kurios esm sudaro palaipsnis perjimas nuo svok, pirmiausia rast savo prote, prie kit, aptikt vliau, turiu suskirstyti savo mintis atskiras ris ir pairti, kuriose i j tiesa, o kuriose netiesa. Kai kurios mano mintys yra tarsi tokie daikt vaizdai, ir btent jas reikt vadinti idjomis. Tokiais vaizdais gali bti kokio nors mogaus, chimeros, dangaus, angelo arba netgi Dievo vaizdiniai. Kitos mintys, be viso to, turi truput kitokias formas. Pavyzdiui, kai a noriu, bijau, teigiu arba neigiu, tada suvokiu kak kaip savo dvasios veiklos subjekt (sujet) , taiau ta veikla a kak pridedu idjai, susidarytai apie daikt. Vienos i toki mini vadinamos norais (volonts), arba afektais, kitos sprendimais. Paios idjos, nesusietos su kuo nors kitu, ties sakant, negali bti klaidingos. Juk ar a sivaizduoiau ok, ar chimer, bus vienodai teisinga, kad sivaizduoju tiek vien, tiek kit. Nereikia bijoti galimos klaidos afektuose, arba noruose. Juk kad ir geisiau blog ar nebt dalyk, vis dlto bus ne maiau teisinga, kad a j noriu. Taigi lieka vien tiktai sprendimai, kur reikia bti itin atsargiam, kad neapsiriktum. Pagrindin ir prasiausia, kokia tik gali pasitaikyti, klaida yra ta, kad a manau, jog mano turimos idjos yra panaios u mans esanius daiktus arba atitinka juos. Juk, jeigu idjas iriau kaip tam tikrus savo mstymo bdus arba modusus, nesusiedamas j su kokiu nors ioriniu daiktu, vargu ar jos mane suklaidint. Be to, vienos idjos man atrodo gimtos, kitos svetimos, atjusios i iors, treios mano paties sugalvotos ir sukurtos. Mat tai, kad sugebu suvokti, kas yra daiktas apskritai arba tiesa, arba mintis, a manau turs i savo prigimties, o ne i "kitur. O lig iol maniau, jog triukmas, sauls viesa, iluma kyla i kako u mans. Pagaliau man atrodo, kad ir sirenos, hipogrifai ir kitos chimeros tai tik mano proto fikcija ir imon. Bet galbt a galiu sitikinti, kad visos ios idjos priklauso prie t, kurias vadinu sveti-

momis, gautomis i iors, arba kad visos jos man yra gimtos, arba kad visos jos mano paties sukurtos, kadangi dar nepakankamai gerai isiaikinau tikrj j kilm. Svarbiausia, k dabar turiu padaryti, tai isiaikinti, kas veria tikti, kad idjos, kurios, man atrodo, kyla i koki nors u mans esani daikt, yra i juos panaios. Pirmoji prieastis ta, jog man atrodo, kad tai man yra {teigusi prigimtis, o antrj sudaro asmenin patirtis, liudijanti, kad ios idjos nepriklauso nuo mano valios, kadangi labai danai jos atsiranda prie mano vali. Pavyzdiui, dabar, noriu a to ar ne, jauiu ilum ir todl sitikinu, kad pojt, arba ilumos idj, manyje sukelia kitas daiktas, kuris nuo mans skiriasi btent iluma ugnies, prie kurios sdiu. Ir teisingiausia bt galvoti, kad is atokus daiktas siunia man ir tvirtina manyje greiiau savo panaum, o ne k kit. Dabar reikia pasiirti, ar ios prieastys pakankamai pagrstos ir tikinamos. Sakydamas man atrodo, kad tai man yra teigusi prigimtis", odiu prigimtis" a suprantu tam tikr polink tikti, o ne natrali mano proto vies, leidiani painti, kad tai tiesa. Taigi ie du pasakymai skiriasi, nes a negaliu abejoti niekuo, k natrali proto viesa parodo esant tikra. Pavyzdiui, ji mane tikino, kad dl to, jog abejoju, galiu padaryti ivad, jog esu. Be to, tiesai nuo netiesos atskirti neturiu kito sugebjimo ar galios, pajgianios mane tikinti, kad tai, k natrali proto viesa rodo kaip tikra, nra tikra, galios, kuria galiau pasitikti taip pat kaip ir natralia viesa. O polinkiai, atrod natrals, kaip neretai pastebdavau, vos prireikus pasirinkti doryb ar yd, mane vienodai vesdavo tiek blog, tiek gr. Todl nesu links jais vadovautis, kalbdamas apie ties ir neties. Pagal antrj prieast, idjos turi ateiti i alies, kadangi jos nepriklauso nuo mano valios. ios prieasties irgi nelaikau patikima. Juk jeigu a turiu k tik mintus polinkius, nors ir ne visada sutampanius su mano valia, tai galbt a turiu ir sugebjim ar gali kurti tokias idjas be paalins pagalbos, nors to ir neinau. Pavyzdiui, lig iol man atrodydavo, kad, man miegant, idjos susidaro be iorins pagalbos daikt, kuriuos jos panaios. Pagaliau, jeigu ir sutikiau, kad idjas sukuria ie daiktai, tai visai nebtina, kad jos bt panaios tuos daiktus. Prieingai, a daugsyk pastebjau didel skirtum tarp daikto ir jo idjos. Pavyzdiui, a turiu dvi visikai skirtingas Sauls idjas. Viena i j yra kilusi i poji ir priskirtina prie idj, ateinani i alies. Dl ios pirmosios idjos Saul atrodo labai maa. Antroji idja yra paimta i astronomijos rodym, t. y. i tam tikr svok, atsiradusi drauge su manim, arba a pats kokiu nors bdu ja. sukuriu. Dl antrosios idjos Saul man atrodo didesn u pai em. inoma, ios dvi idjos, kuriomis suvokiu Saul, negali bti panaios vien ir t pai Saul. Nuovoka mane tikina, kad idja, susidaryta pagal iorin Sauls vaizd, maiausiai panai Saul.
164

Visa tai man pakankamai gerai rodo, jog lig iol a ne dl tikro ir gerai apgalvoto sprendimo, o tiktai dl aklo ir akipliko impulso tikjau, kad iorje yra daikt, kurie skiriasi nuo mans ii kurie pojiais arba kokiu nors kitu bdu siunia mano protui j idjas arba vaizdinius ir palieka jame j atspaudus. Taiau yra dar ir kitas bdas itirti, ar u mans yra daikt, kuri idjas turiu savyje. Btent: jei tas idjas suprasime kaip tam tikr mastymo bd, tai tarp j a nematau jokio skirtumo ar nelygybs. Visos jos, man atrodo, kyla manyje vienu ir tuo paiu bdu, bet, irint jas kaip vaizdus, kuri vienas reikia vien, kitas kit daikt, darosi akivaizdu, kad jos smarkiai skiriasi viena nuo kitos. Juk i ties idjos, teikianios substancijas, yra kakas daugiau ir apima, jei galima taip pasakyti, daugiau objektyvios tikrovs, t. y. geriau atspindi bt ir tobulyb negu idjos, teikianios modusus ir akcidencijas. Dar daugiau, idja, kuria suvokiu Viepat Diev amin, begalin, nekintant, visain, visagal ir universal vis u jo esani daikt krj, be abejo, turi daugiau objektyvios tikrovs negu idjos, atspindinios baigtines substancijas. Dabar natrali mano proto viesa akivaizdiai rodo, kad veikianti ir visuotin prieastis privalo bti ma maiausiai tokia pat reali kaip jos darinys. Juk i kur, jei ne i prieasties, vyksmas gali gauti realum? Ir kaip prieastis teikt t realum, pati jo neturdama? Tai rodo ne tik tai, kad neegzistuojantis negali nieko sukurti, bet ir tai, kad tobulesnis, t. y. turintis daugiau realumo, dalykas negali iplaukti i maiau tobulo ar priklausyti nuo jo. i tiesa aiki ir akivaizdi ne tiktai padariniuose, turiniuose to realumo, kur filosofai vadina aktualia, arba formalia, tikrove, bet ir idjose, atspindiniose tikrov, filosof vadinam objektyvia*. Pavyzdiui, akmuo, kurio anksiau nebuvo, negali atsirasti ir dabar, jeigu jo nesukuria kitas daiktas, formaliai arba eminentikai turintis visa, kas eina akmens sandar, t. y. turintis tuos paius kaip ir akmuo ar net pranaesnius dalykus. Be to, ilum anksiau jos neturjs daiktas gali sukurti tik dl to, kad savo prigimtimi, laipsniu ir rimi jis yra bent jau tokio paties tobulumo kaip pati iluma. T pat galima pasakyti ir apie kitus daiktus. Taiau, be viso ito, ilumos arba akmens idjos a negaliau turti, jeigu jos ten nebt djusi kokia nors prieastis, bent jau tokia reali, kokius a manau esant ilum arba akmen. Nors i prieastis mano idjai neduoda nieko i savo aktualios, arba formalios, tikrovs, taiau dl to nereikia sivaizduoti, kad i prieastis maiau reali. Taiau reikia atsiminti, jog kiekviena idja, bdama dvasios gaminiu, savo prigimtimi yra tokia,

kad nereikalauja jokios kitos formalios tikrovs, iskyrus t, kuri gauna arba skolina i mstymo arba supratimo, bdama vienu i jo modusu, t. y. priemone, arba mstymo bdu. Taigi, kad idja turt tos, o ne kitokios objektyvios tikrovs, ji, inoma, privalo j gauti i kokios nors prieasties, kurioje bt bent jau tiek pat formalios tikrovs, kiek objektyvios tikrovs yra idjoje. Jeigu mes tarsime, kad idjoje yra kakas, ko nebuvo prieastyje, vadinasi, tai turi bti gauta i nebties. Taiau, nors ir labai netobulas bt tas egzistavimo bdas, kurio dka daiktas yra objektyviai arba yra sivaizduojamas prote savo idjos dka, vis dlto mes, inoma, negalime sakyti nei to, kad is egzistavimo bdas, arba ris, yra niekas, nei to, kad idja atsiranda i nebties. Nereikia taip pat sivaizduoti, kad jeigu idjose pastebima tikrov yra tik objektyvi, tai ji jau nebtinai formaliai ir aktualiai turi bti i idj prieastyje, o utenka, kad ji ten bt irgi tik objektyviai. Mat, kaip objektyvus egzistavimo bdas priklauso idjoms dl j prigimties, lygiai taip ir formalus egzistavimo bdas, arba ris, priklauso i idj prieastims (bent jau pirmosioms ir pagrindinms) dl j prigimties. inoma, gali atsitikti, kad viena idja pagimdyt kit, taiau tai negali tstis ligi begalybs. Gal gale prieitume pirmin idj, kurios prieastis bt tarsi itaka ar originalas, formaliai ir tikrai turintis vis tikrov, arba tobulyb, prieinam tik objektyviai arba per vaizdinius. Taigi natrali mano proto viesa akivaizdiai parodo, kad idjos tai manyje esantys savotiki paveikslai ar atvaizdai, ties sakant, galintys lengvai nukrypti nuo tobulybs t dalyk, i kuri jie yra kil, bet negalintys turti nieko, kas bt daugiau ar tobuliau. Ir kuo ilgiau ir rpestingiau visa tai nagrinju, tuo aikiau ir tiksliau matau, kad tai tikra. Bet koki ivad reikia padaryti i viso to? tai koki: jei a aikiai matau, jog nei formaliai, nei eminentikai negaliu bti kokios nors savo idjos objektyvia tikrove, arba tobulybe, ir todl negaliu bti jos prieastis, i to btinai iplaukia, jog a ne vienas pasaulyje. Be mans, jame yra dar kakoks daiktas tos idjos prieastis. Jei manyje tokios idjos neatsirast, a neturiau jokio rodymo, galinio mane tikinti, kad, be mans, yra dar kakas, nes a rpestingai visk ityriau ir lig iol negaljau rasti jokio kito rodymo. Taigi tarp vis manyje esani idj, iskyrus t, kuri a sivaizduoju kaip save pat ir kuri nekelia joki sunkum, dar yra idja, reikianti Diev, ir kitos idjos, reikianios knikus ir negyvus daiktus, dar kitos angelus, gyvulius, ir pagaliau moni, panai mane, idjos. A lengvai suvokiu, kad idjas apie kitus mones arba gyvulius, arba angelus galima sukurti i kit knik daikt bei Dievo idj, nors u mans pasaulyje visai nebt nei kit moni, nei joki gyvuli, nei joki angel. O knik daikt idjose a nematau nieko didaus ir nuostabaus, kas neturt atrodyti kil i mans. Pasiirjus knikus daiktus
166

i ariau ir ityrus juos taip, kaip vakar ityriau vako idj, matyti, kad labai maai k a suvokiau aikiai ir tiksliai. Pavyzdiui, t galima pasakyti apie dyd, arba tsum plot, ilg ir gyl, apie figr, gaunam, apribojant tsum, padt, kuri susidaro, daiktams formuojantis, ir judjim, arba ios padties pakilim. Be to, dar galima paminti substancij, trukm ir skaii. Kitos ypatybs, pavyzdiui, viesa, spalva, garsas, kvapas, skonis, iluma, altis ir kilos, suvokiamos lytjimu, man yra tokios miglotos ir neaikios, kad tiesiog neinau, ar jos teisingos, ar klaidingos, t. y. ar i tikrj mano turimos i ypatybi idjos yra kokio nors realaus daikto idjos, ar jos teikia tik chimerikus dalykus, kuri negali bti. Anksiau minjau, kad tik sprendimuose galimos tikros ir formalios klaidos. Vis dlto ir idjose galimos tam tikros materialios klaidos, btent, kai jos teikia nesant dalyk taip, lyg jis bt. Pavyzdiui, mano turimos alio ir ilumos idjos tokios neaikios ir miglotos, kad man sunku iaikinti, ar altis yra tik ilumos trkumas, ar iluma alio trkumas, ir i viso ar jie yra reals dalykai, ar ne. Juo labiau kad idjos, bdamos lyg ir savotiki paveikslai, visada mums turi atrodyti k nors teikianios. Jei bus teisinga alt vadinti ne kuo nors kitu, kaip ilumos trkumu, tai idj, kuri man j parodys kaip kak realaus ir teigiamo, pelnytai galima pavadinti klaidinga. T pat galima pasakyti ir apie kitas idjas. Taiau, ties sakant, nra reikalo joms priskirti kit krj, o ne save pat. Juk jeigu jos klaidingos, t. y. teikia nesanius dalykus, tai natrali proto viesa man parodo, kad jos kyla i nebties, t. y. a turiu jas tik todl, kad kako trksta mano prigimiai ir kad ji ne visai tobula. O jeigu idjos yra teisingos, tai, kadangi jos man parodo tiek maai tikrovs, jog negaliu atskirti j teikiamo dalyko nuo nebties, a nematau, kodl pats negaliau bti j krju. O i aiki ir tiksli idj apie knikus daiktus yra keletas, kurias, man rodos, galima ivesti i idjos apie save pat. Tokios yra, pavyzdiui, substancijos, trukms, skaiiaus ir panai dalyk idjos. Juk, kai galvoju, kad akmuo substancija, t. y. daiktas, sugebantis egzistuoti savaime, o a pats irgi substancija, nors puikiai inau, jog esu tik mstantis ir netsus daiktas, o akmuo, prieingai, tsus ir nemstantis, tarp i svok yra didelis skirtumas, taiau jos abi panaios tuo, kad reikia substancijas. Lygiai taip pat, galvodamas, kad esu dabar, arba prisimindamas, kad buvau anksiau, ir daug bei vairiai mstydamas ir inodamas savo mini kiek, a gyju trukms ir skaiiaus idjas, kurias vliau galiu taikyti bet kokiems kitiems dalykams. Kit savybi, kurios sudaro knik daikt idjas, btent: tsumo, figros, padties ir judjimo, formaliai a neturiu, nes a tik mstantis daiktas. Taiau, kadangi tai tik tam tikri substancijos modusai, o a pats esu substancija, atrodo, kad a jas galiu turti eminentikai. Taigi belieka Dievo idja, kuri reikia itirti ir suinoti, ar joje nra ko nors, kas galjo kilti i mans. odiu Dievas" a supran167

tu begalin, amin, nekintam, nepriklausom, visain, visagal substancij, sukrusi mane ii visus kitus daiktus, jei tiesa, kad bent vienas i j i tikrj yra. Taigi ie pranaumai tokie dideli ir tokie miliniki, jog kuo atidiau juos nagrinju, tuo maiau tikiu, kad i idja galt bti kilusi i mans. Todl i viso to, k pasakiau, reikia padaryti ivad, kad Dievas yra. Juk, nors substancijos idj turiau todl, kad a pats esu substancija, vis dlto, bdamas ribota btyb, negaliau turti beribs substancijos idjos, jei man jos nesuteikt kokia nors tikrai berib substancija. Nereikia sivaizduoti, kad beribikum suvokiu ne kaip tikr idj, o tik kaip ribotumo neigim, panaiai kaip ramyb ir tams suprantu kaip judjimo ir viesos neigim. Prieingai, a aikiai matau, jog berib substancija realesn u ribot. Vadinasi, a kakokiu bdu pirmiau turiu beribikumo, o ne ribotumo, t. y. Dievo, o ne savo paties, svok. Kaipgi, neturdamas idjos tobulesns u save esybs, j kuri lygiuodamasis matau savo trkumus, galiau inoti, kad abejoju ar noriu, t. y. kad man kako trksta ir nesu toks jau tobulas? Ir negalima sakyti, kad galbt i Dievo idja materialiai klaidinga ir kad a j galiu turti i nebties, t. y. kad ji gali bti manyje dl to, jog man kako trksta, kaip esu saks apie alio, ilumos idjas ir kitus dalykus. Prieingai, kadangi i idja yra labai aiki ir turi daugiau objektyvios tikrovs u bet kuri kit, tai neatsiras n vienos kitos idjos, kuri savaime bt teisingesn ir kuri maiau bt galima tarti esant klaiding ar melaging. Taigi a jums sakau: i labai tobulos ir beribs esybs idja yra visikai tikra. Juk nors ir galima sivaizduoti, kad tokios esybs nra, taiau negalima sakyti, kad ji neteikia nieko realaus, kaip neseniai sakiau apie alio idj. i idja taip pat labai aiki ir tiksli, nes visa, k tikro ir realaus aikiai ir tiksliai suvokia mano protas ir kas turi bent kiek tobulumo, visikai telpa ioje idjoje. Tai bt tikra net tada, jei nesuprasiau begalinumo ir jei Dievuje bt begal dalyk, kuri a jokiu bdu nepajgiau nei suvokti, nei suprasti mintimis. Juk begalinumo prigimtis tokia, kad a, baigtinis ir ribotas, negaliu jos suvokti. Man tereikia tai gerai suvokti ir pripainti, jog visi dalykai, kuriuos aikiai suprantu ir kuriuose yra iek tiek man inomos tobulybs ir begalyb neinom, formaliai ir eminentikai yra Dievuje tam, kad mano idja apie j bt aikesn ir suprantamesn u visas kitas, esanias mano prote. Bet galbt a pats esu kakas daugiau, nei sivaizduoju, ir visos tobulybs, kurias priskiriu Dievo prigimiai, kokiu nors bdu potencialiai yra manyje, nors dar nepasireikia ir neisiduoda savo veiksmais. I tikrj a jau patyriau, kad mano inojimas pleiasi ir pamau tobulja. Ir a nematau nieko, kas galt sutrukdyti jam ingsnis po ingsnio plstis iki begalybs, ir kodl, jam labai iaugus ir itobuljus, a negaliau gyti ir vis kit Dievo prigimties tobulybi. Pagaliau, kodl mano galios ioms tobulybms gyti, jei tai tiesa, kad a j turiu, negalt utekti j idjoms sukurti? Taiau,
168

geriau siirjs, matau, kad tai nemanoma. Pirmiausia, net Jeigu ir bt tiesa, kad mano inojimas kasdien gis vis nauj tobulybi, o mano prigimtis potencialiai turs daugyb dalyk, kuri dabar ji aktualiai dar neturi, ie privalumai toli grau nepriartja prie mano dievybs idjos, kurioje nieko nra tik potencialiai, bet kurioje viskas yra aktualiai ir tikrai. Ir pagaliau argi tai, kad mano inojimas nuolat didja, nra tikras ir nesugriaunamas rodymas, kad jis nra tobulas? Be to, nors mano inojimas plstsi ir plstsi, vis dlto a suprantu, kad aktualiai jis negalt bti begalinis, nes jis niekada nepasieks tokios tobulybs, kad jau nebegalt toliau didti. Bet a suvokiu Diev aktualiai begalin tokiu laipsniu, kad prie jo aukiausios tobulybs nebegalima ko nors pridurti. Pagaliau a puikiausiai suprantu, jog objektyvios kokios nors idjos bties negali sukurti tik potencialiai esanti btis, nes ji, neturdama formalios arba aktualios bties, ties sakant, yra niekas. inoma, visa tai, k ia pasakiau, neturi nieko, ko negalt suprasti natralia proto viesa kiekvienas, pands apie tai susimstyti. Taiau, vos tiktai mano dmesys sumaja, mano protas, aptemdytas ir tarsi apakintas jutimini daikt vaizd, nebeatsimena, kodl mano idja apie tobulesn u mane esyb btinai turi bti duota tikrai tobulesns esybs. Todl noriu eiti toliau ir pasiirti, ar a pats,, turs Dievo idj, galiau bti tuo atveju, jei Dievo nebt. Kyla klausimas, i kur a tada paimiau savo egzistencij? Galbt i savs paties ar i savo tv, ar dar i kokios nors prieasties, menkesns u Diev, nes nemanoma sivaizduoti nieko tobulesnio ar jam lygaus. Taiau, jei a nepriklausyiau nuo nieko kito, o biau savs paties krjas, tai niekuo neabejoiau ir net toki nor man nekilt. Pagaliau man netrukt jokios tobulybs, nes duoiau sau visas tobulybes, kuri idjas turiu, ir todl biau Dievas. Nereikia manyti, kad sunkiau sigyti dalykus, kuri man trksta, negu tuos, kuriuos jau turiu, Prieingai, visikai aiku, jog man, t. y. mstaniam daiktui, arba substancijai, bt daug sunkiau atsirasti i nebties, negu perprasti ir painti daugel man dar neinom dalyk, kurie tra substancijos akcidencijos. inoma, jei biau sau suteiks tai, apie k tik kalbjau, t. y. jei biau savs paties krjas, tai bent neatsisakyiau lengvai gaunam dalyk, kaip begalinis inojimas, kurio trksta mano prigimiai. A netgi neatsisakyiau n vienos savybs, esanios Dievo idjoje, nes n viena i j neatrodo man sunkiai gyjama arba pasiekiama. O jeigu i j bent viena pasitaikyt sunkesn, tai, inoma, ji ir pasirodyt man tokia (tarus, jog visa kita, k turiu, gavau i savs), nes pamatyiau, kad mano galia ribota. Netgi jei manyiau, kad visada buvau toks, koks esu dabar, mano samprotavimas nepasidaryt maiau tikinamas, ir a nesiliauiau galvojs, jog mano bties krjas btinai turi bti Dievas. Juk vis mano gyvenim galime padalinti be galo daug dali, kurios visikai nepriklauso viena nuo kitos. Ir tai, kad buvau anksiau, nerei169

kia, jog turiu bti ir dabar, jei tik iuo metu kokia nors prieastis negimdo ir nekuria mans i naujo, t. y. neisaugo mans. I tikrj tiems, kas atidiai siirs laiko prigimt, bus labai aiku ir akivaizdu, jos substancijai, noriniai ilikti kiekvien savo trukms akimirk, reikia tos paios galios ir veiksmo, kurie yra btini jai pagimdyti ar sukurti i naujo, jei jos dar nebuvo. Taigi natrali proto viesa mums aikiai parodo, kad isaugojimas ir sukrimas skiriasi ne tikrovs, o ms mstysenos atvilgiu. ia turiu tik paklausti save ir nusprsti, ar turiu koki nors gali ar sugebjim padaryti taip, kad a, esantis dabar, ilikiau ir vliau. Kadangi esu tiktai mstantis daiktas bent jau lig iol buvo kalbama tik apie i mano savyb, tai, turdamas toki gali, a j turiau mstyti ir inoti. Bet a nesijauiu j turs ir todl tikrai inau, kad priklausau nuo kakokios esybs, visikai skirtingos nei a pats. Bet galbt ta esyb, nuo kurios priklausau, nra Dievas, o mane pagimd tvai ar kokia nors kita prieastis, ne tokia tobula, kaip Dievas? Anaiptol ne. To negali bti, nes, kaip jau anksiau sakiau, visikai aiku, kad prieastis privalo bti bent jau tokia reali kaip jos pasekm. O kadangi esu mstantis daiktas ir turiu tam tikr Dievo idj, tai, nesvarbu, kokia prieastis bt mane pagimdiusi, btina pripainti, kad ji irgi mstantis daiktas ir turi idj vis tobulybi, kurias a priskiriu Dievui. Paskui reikia itirti, ar i prieastis atsiranda pati savaime ar i ko nors kito. Jeigu ji atsiranda i savs, tai dl anksiau nurodyt prieasi ieina, kad ji Dievas. Sugebdama savaime egzistuoti, ji neabejotinai privalo turti gali aktualiai turti visas tobulybes, kuri idjos slypi joje, t. y. tas tobulybes, kurias mstau esant Dievuje. Bet jeigu ta prieastis atsiranda ne savaime, o dl kitos prieasties, tais paiais sumetimais vl reiks klausti, ar ta antroji prieastis yra atsiradusi savaime, ar dl kitos prieasties, ir taip toliau, kol pagaliau prieisime prie paskutins prieasties Dievo. Visikai suprantama, kad taip negali tstis iki begalybs, nes mums rpi ne tiek kadaise mus pagimdiusi prieastis, kiek prieastis, isauganti mus dabar. Negalima taip pat manyti, kad mane sukr keletas prieasi i karto ir kad i vienos gavau vienos, o i kitos kokios nors kitos Dievui priskiriamos tobulybs idj. Taigi visos ios tobulybs plyti kakur visatoje, o ne susirinkusios ir susijungusios vienoje prieastyje Dievuje. Prieingai, vienyb, paprastumas ir Dievuje esani dalyk nedalumas viena i pagrindini tobulybi, kurias jam priskiriu. inoma, vis i Dievo tobulybi vienybs idjos negaljo man suteikti n viena prieastis, i kurios nebiau gavs ir kit tobulybi idjos. Juk ji nebt galjusi priversti mane suprasti jas visas kartu ir neatskiriamas viena nuo kitos, nepriversdama suinoti, kas jos yra, ir bent kiek jas visas painti. Pagaliau kai dl tv, kurie, atrodo, mane pagimd, tai, netgi jei visa tai, kuo anksiau galjau tikti, bt tiesa, vis dlto ne jie
170

mane isaugo ir netgi ne jie mane pagimd kaip mstant daikt, nes nra jokio ryio tarp kniko veiksmo, kuriam a priskiriu savo gimim, ir tokios substancijos kilms. Prie mano gimimo jie prisidjo tik tiek, kad suteik kakokius polinkius materijai, kurioje, kaip maniau lig iol, yra mano a", t. y. mano siela, kuri vienintel laikau savuoju a". Taigi negali bti joki sunkum tv atvilgiu. Bet vien dl to, kad esu ir turiu tobuliausios esybs, t. y. Dievo, idj, btinai reikia padaryti ivad, jog Dievo buvimas akivaizdiai rodytas. Man belieka itirti, kaip sigijau i idj. Jos negavau pojiais, ir niekada ji nesibrov prie mano trokimus, kaip paprastai bna su jutimini daikt idjomis, kai ie daiktai yra arba atrodo es teikiami jutimo organ. Si idja nra ir grynas mano proto krinys ar imon, nes a negaliu i jos k nors atimti ar pridti. Todl belieka pasakyti, kad i idja yra gimusi ir sukurta drauge su manimi, panaiai kaip idja apie pat save. Tikrai nra nieko keisto, kad Dievas, .kurdamas mane, suteik man i idj, tarsi autorius ym savo kriniui Visai nebtina, jog i ym bt kakas skirtinga nuo paties krinio. Bet vien dl to, jog Dievas mane sukr, labai tiktina, kad jis sukr mane kakiek pana save ir kad a suvokiu panaum, kuriame slypi Dievo idja, ta paia galia, kuria suvokiu save. Tai reikia, kad, mstydamas apie save, a ne tik suprantu, jog esu daiktas netobulas, nepilnas ir priklausomas nuo kako kito, be paliovos norintis ir siekiantis ko nors geresnio ir didesnio u save pat, bet ir inau, kad tas, nuo ko priklausau, turi visus didius dalykus, kuri a siekiu ir kuri idjas turiu, ne tik neapibrtai ir potencialiai,^ bet ir aktualiai ir neribotai naudojasi jais, ir todl jis yra Dievas. ia pavartoto argumento Dievo buvimui rodyti esm ta, kad a pripastu, jog nemanoma, kad mano prigimtis bt tokia, kaip dabar, t. y. kad ji turt Dievo idj, jei Dievo i tikrj nebt. Tas pats Dievas, sakau a, kurio idj turiu, t. y. Dievas su visomis didiausiomis tobulybmis, kurias ms protas gali tik numanyti, nepajgdamas j suvokti, neturi joki trkum ir nieko bendro su tuo, kas reikia kok nors netobulum. I to visikai aiku, kad Dievas negali apgaudinti, nes natrali proto viesa mus moko, jog melas ir apgaule kyla i kokio nors trkumo. Bet, pradedant isamiau tirti ir apmstyti i ia iplaukianias kitas tiesas, atrodo, reikt pasvarstyti apie tobuliausi Diev, laisvai vertinti jo nuostabius poymius, ivysti, pasigrti ir palovinti nepalyginam ios neaprpiamos viesos gro, bent jau tiek, kiek leis jo tarsi apakinta mano dvasia. Taiau, kaip moko tikjimas, didiausia bsimo gyvenimo palaima yra ne kas kita kaip dievikosios didybs stebjimas, o mes jau dabar patiriame, kad toks samprotavimas, nors ir nepalyginamai menkesnis, mus veria ( patirti didiausi palaim, koki tik galime pajusti iame gyvenime.
171

Rudolfas Carnapas

Metafizikos veikimas 1 kalbos logins analizs bdu

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. vadas odio reikm (Bedeutung). Bereikmiai metafiziniai odiai. Teiginio prasm (Sinn). Metafiziniai pseudoteiginiai. Visos metafizikos beprasmikumas. Metafizika kaip gyvenimo jausmo iraika.

1. vadas
Pradedant graik skeptikais ir baigiant XIX a. empiristais, buvo daug metafizikos prieinink. J apmstymai ir abejons savo pobdiu labai skyrsi. Vieni teig, kad metafizikos doktrina yra klaidinga, nes ji prietarauja empirinms inioms. Kiti man, kad ji yra tik nepatikima, nes jos nagrinjamos problemos perengia mogikojo painimo ribas. Daugelis antimetafizik teig, kad metafizini klausim gvildenimas yra bergdias darbas; nepriklausomai nuo to, manoma juos atsakyti ar ne, jais domtis neverta; reikia visikai atsidti sprendimui praktini udavini, kuriuos veikliam mogui kelia kiekviena diena. Moderniosios logikos pltot galino pateikti nauj ir tiksl atsakym klausim, ar metafizika yra teista ir pagrsta. Tyrinjimai taikomojoje logikoje" (painimo teorijoje"), siekianioje logins analizs bdu atskleisti mokslo teigini paintin turin ir juose aptinkam odi (svok") reikm, duoda vien pozityv ir vien negatyv rezultat. Pozityvus rezultatas gaunamas empirinio mokslo srityje; atskiros vairi mokslo disciplin svokos praskaidrinamos, nustatomi j formals loginiai ir epistemologiniai ryiai. Metafizikos (skaitant vis vertybi filosofij ir norm moksl) srityje login analiz duoda negatyv rezultat ivad, kad ios srities teiginiai (tiksliau, neva teiginiai) yra visikai beprasmiai. Tuo bdu prie metafizik pasiekiama galutin pergal, kurios nebuvo galima laimti kritikuojant j i ankstesni antimetafizini pozicij. Tiesa, panaias mintis galima aptikti ir kai kuriuose ankstesniuose (pavyzdiui, nominalistiniuose) apmstymuose, bet lemiam argument galima pateikti tik dabar, kai logika, ipltota pastaraisiais deimtmeiais, tapo pakankamai atriu instrumentu.

Sakydami, kad metafizikos vadinamieji teiginiai yra beprasmiai, iam odiui teikiame visikai tiksli reikm. Netiksliai kalbdami, teigin ar klausim kartais vadiname beprasmiu, jei jis yra visikai bergdias (pavyzdiui, klausimas, kiek vidutinikai sveria tie asmenys Vienoje, kuri telefono numerio paskutinis skaitmuo yra trys?), arba teiginys yra akivaizdiai klaidingas (pavyzdiui, 1910 metais Vienoje buvo 6 gyventojai"), arba jeigu jis yra ne tik empirikai, bet ir logikai klaidingas, taigi kontradikcikas (pavyzdiui, Kiekvienas i dviej asmen, A ir B, yra metais vyresnis u kit"). Tokie teiginiai yra, neirint bergdumo arba klaidingumo, vis dlto prasmingi, nes tik prasmingus teiginius galima skirstyti (teorikai) vaisingus ir bergdius, teisingus ir klaidingus. Beprasms, grietai kalbant, yra tokios odi sekos, kurios konkreioje kalboje ivis nesudaro jokio teiginio. Bna, kad tokia odi seka i pirmo vilgsnio atrodo esanti teiginys; tokiu atveju vadinsime j pseudoteiginiu. Ms tez dabar gali bti suformuluota taip: login analiz rodo, kad metafizikos neva teiginiai i tikro tra pseudoteiginiai. Kalb sudaro odynas ir sintaks, t. y. tam tikras kiekis odi, turini reikm, ir teigini (sakini) sudarymo taisykls; ios taisykls nustato, kaip i vairi ri odi gali bti sudaromi teiginiai. Todl egzistuoja dvi pseudoteiginiu rys: tokie, kuriuose figruoja odis, klaidingai laikomas turiniu reikm, ir tokie, kuri visi odiai turi, tiesa, reikm, bet yra sujungti prieingai sintakss taisyklms ir todl neperteikia jokios prasms. I pavyzdi matysime, kad metafizikoje aptinkami abiej ri pseudoteiginiai. Vliau tursime apsvarstyti, kokie argumentai remia ms tez, kad vis metafizik sudaro tokie pseudoteiginiai.

2. odio reikm
Jeigu odis (konkreioje kalboje) turi reikm, tai sakoma taip pat, kad jis ymi svok"; jeigu tik atrodo, kad odis turi reikm, o i tikro jos neturi, tai kalbama apie tariamj svok". Kaip paaikinti tariamosios svokos" atsiradim? Argi ne tiesa, kad kiekvienas odis traukiamas kalb siekiant ireikti k nors apibrto, taigi i pat pradi teikiant jam apibrt reikm? Kaip paaikinti bereikmi odi atsiradim prastinje kalboje? Tikrai, i pradi kiekvienas odis (neskaitant ret iimi, kurias vliau pailiustruosime pavyzdiu) 'turi vien ar kit reikm. Per ilg laik ji danai keiiasi. Atsitinka ir taip, kad odis praranda senj reikm, negydamas naujos. Taip atsiranda tariamoji svoka. Kas lemia odio reikm? Kokios turi bti vykdytos slygos, kad tas ar kitas odis turt reikm? (Ar tokios slygos aikiai formuluojamos, kaip tai bdinga kai kuriems iuolaikinio mokslo odiams ir simboliams, ar tik numanomos, kas charakteringa daugumai kasdiens kalbos odi, tai mums nesvarbu.) Pirma, turi bti nustatyta odio sintaks, t. y. jo traukimo paprasiausi teiginio (propozicin) form bdas; toki teiginio form vadinsime
173

elementariu teiginiu. Pavyzdiui, odiui akmuo" elementari teiginio forma yra x yra akmuo"; ios formos teiginiuose x" keiiamas kokio nors daikto pavadinimu, pavyzdiui, is deimantas", is obuolys". Antra, su atitinkamo odio elementariu teiginiu S turi bti susietas atsakymas emiau pateiktus klausimus, kuriuos galima formuluoti vairiai: 1. I koki teigini galima ivesti S ir kokius teiginius galima ivesti i 5? 2. Kokiomis slygomis S turi bti teisingas ir kokiomis klaidingas teiginys? 3. Kaip galima verifikuoti S (patikrinti, ar S yra teisingas)? 4. Koki prasm turi S? (1) formuluot yra tiksli; (2) formuluot bdinga logikai, (3) painimo teorijai, (4) filosofijai (fenomenologijai). V i t t g e n s t e i n a s nurod, kad tai, k filosofai turi galvoje, formuluodami klausim (4), apima klausimas (2): teigimo prasme sudaro jo teisingumo kriterijus. [(1) yra metalogin" formuluot; isamiai metalogik kaip sintakss ir prasms, t. y. logins sekos santyki, teorij idstysime vliau kitoje vietoje.] Daugelio odi ir, beje, absoliuios daugumos mokslo odi reikm galima nurodyti, suvedant juos kitus odius (vadinamja konstitucija", apibrimu"). Pavyzdiui, Artropodai" yra gyvnai, turintys segmentuot kn, segmentuotas galnes ir chitinin kno dang". is apibrimas duoda atsakym anksiau mint klausim, susiet su odio artropodas" elementaria teiginio forma, btent forma Daiktas x yra artropodas"; apibrimas nustato, kad i form turint teigin galima ivesti i prielaid x yra gyvnas", x turi segmentuot kn", x turi segmentuotas galnes", x turi chitinin kno dang" ir, prieingai, kiekvien i paskutinij teigini galima ivesti i pirmojo teiginio. Taip nustaius elementaraus teiginio apie artropod" ivedimo galimybes (arba, kitaip tariant, teisingumo kriterij, verifikacijos metod, prasm), fiksuojama odio artropodas" reikm. Tokiu bdu kiekvienas kalbos odis ireikiamas kitais odiais, einaniais vadinamuosius stebjimo teiginius" arba protokolinius teiginius". Taip odis gyja savo reikm.
Iki iol galutinai neisprst klausim apie pirmj teigini (protokolini teigini) turin ir form iame darbe galima palikti nuoaly. Painimo teorijoje sakoma, kad pirmieji teiginiai lieia duotyb (das Gegebene), taiau nra vieningos nuomons dl to, k reikia laikyti duotybe. Kartais tvirtinama, kad teiginiuose apie duotyb kalbama apie paprasiausias jutimikas savybes ir jausmus (pavyzdiui, iltas", ydras", diaugsmas" ir pan.); kiti autoriai link manyti, kad pirmieji teiginiai turi ireikti visuminius igyvenimus ir j panaumo santykius; dar kiti mano, kad net ir pirmuosiuose teiginiuose jau kalbama apie daiktus. Nepaisant pair skirtum, tikra tai, kad odi seka turi prasm tik tuo atveju, kai nustatyta, kaip j galima ivesti i protokolini teigini (nepriklausomai nuo protokolini teigini pavidalo). Taip pat tikra yra tai, kad odis turi reikm tik tada, kai teigin, j kur jis eina, galima suvesti i protokolinius teiginius.

Kadangi odio reikm atskleidia jo kriterijus (kitaip tariant, jo elementaraus teiginio ivedimo santykiai, jo teisingumo slygos, jo
174

verifikacijos metodas), tai, nustaius j, negalima daugiau svarstyti, kas yra manoma" tariant od. Kad odis gyt tiksli reikm, btina pateikti ne maiau kaip kriterij; bet negalima pateikti ir nieko daugiau kaip kriterij, nes is nustato visk (alles Weitere). Kriterijuje slypi reikm, belieka tik j aikiai ireikti. Tarkime, pavyzdiui, kad kakas sukuria nauj od bdvard babus" (babig), teigdamas, kad yra babi daikt ir toki daikt, kurie nra babs. Siekdami suinoti io odio reikm, mes pasiteirausime jo krjo, koks yra io odio kriterijus: kaip konkreiu atveju nustatyti, ar apibrtas daiktas yra babus, ar ne? Tarkime i pradi, kad paklaustasis neatsako klausim ir teigia, kad neegzistuoja joki empirini babumo poymi. iuo atveju mes konstatuosime, kad odio vartoti negalima. Jeigu tas, kas vartoja od, sako, jog vis dlto yra babi ir nebabi daikt, bet menkam, baigtiniam mogaus protui amina paslaptimi yra tai, kokie daiktai babs ir kokie ne, tai toki kalb mes laikysime taukalais. Taiau galbt jis tikins mus, kad sakydamas babus", jis kak mano. I to mes suinosime vien psichologin fakt, kad jis sieja su odiu kakokius vaizdinius ir jausmus. Bet iuo bdu odis negyja reikms. Jeigu naujam odiui nenustatomas joks kriterijus, tai teiginiai, kuriuos tas odis eina, nieko nesako, jie tra tariamieji teiginiai. Bet tarkime, kad naujam odiui, pavyzdiui, bebus" (bebig), yra nustatytas kriterijus, kuris formuluojamas taip: teiginys Daiktas yra bebus teisingas tada ir tik tada, kai daiktas yra keturkampis". (Ms samprotavimams neturi reikms, ar is kriterijus pateikiamas tiesiogiai, ar mes j nustatome stebdami, kokiais atvejais odis vartojamas teigiant ir kokiais neigiant.) Kalbamu atveju mes pasakysime: odis bebus" turi t pai reikm kaip odis keturkampis". Mes laikysime neleistinu dalyku tvirtinti, kad vartojantys t od man" kak kit negu keturkampis"; es kiekvienas keturkampis daiktas yra bebus ir prieingai, bet taip yra tik todl, kad keturkampikumas yra regima bebumo apraika, o pats bebumas ess paslpta, pojiais nesuvokiama savyb. Mes atausime, kad fiksavus kriterij nustatyta, jog bebus" reikia keturkampis" ir kad todl nebelieka laisvs minimu odiu manyti" t ar kit dalyk. Reziumuosime ms samprotavimus. Tegu s" yra koks nors on dis, o S(a) elementarus teiginys, kuriame figruoja is odis. Btina ir pakankama slyga, kad a" turt reikm, gali bti ireikta tokiomis formulmis, kurios i esms yra lygiaverts: 1. inomas "a" empirinis skiriamasis poymis (Kennzeichen), 2. Nustatyta, i ko galima ivesti protokolinius teiginius ,,S(a)". 3. Nurodytos S(a)" teisingumo slygos, 1 4. inomas S(a)" verifikavimo bdas .

3. Bereikmiai metafiziniai odiai

Daugelis metafizikos odi nepatenkina k tik pateikt slyg, taigi neturi reikms. Panagrinkime, pavyzdiui, metafizikos termin pradas" (btent bties prad, o ne painimo princip). vairs metafizikai taip atsako klausim, kas yra (pagrindinis) pasaulio (arba daikt, bties, esamybs) pradas": vanduo, skaiius, forma, judjimas, gyvenimas, dvasia, idja, tai, kas nesismoninta (Unbewuste), veikla, gris ir pan. Nordami suinoti, koki reikm iame metafiziniame klausime turi odis pradas", turime paklausti metafizik, kokiomis slygomis teiginys, turintis form x yra y pradas" laikytinas teisingu ir kokiomis klaidingu; t. y. mes reikalaujame apibdinti ar apibrti od pradas". Metafizikas atsako madaug taip: x yra y pradas" reikia, kad y kyla i x", y bties pagrindas yra x btis", ny sudarytas i x" ar pan. Taiau ie odiai y ta. daugiareikmiai ir neapibrti. Danai jie turi aiki reikime; pavyzdiui, apie daikt ar vyk y sakome, kad jis kyla i x, kai matome, kad kandin x ries daikt ar vyki danai arba visada seka y ries daiktai ar vykiai (taigi tarp j egzistuoja prieastinis ryys, suprantamas kaip dsninga seka). Bet metafizikas sako mums, kad jis neturi galvoje i empirikai nustatom santyki; juk pastaruoju atveju jo metafizins tezs tapt paprastais patyrimo teiginiais, panaiais fizikos teiginius. odiui kyla" jis nepriskiria sekos ir slygojimo santykio reikms, kuri iam odiui prasta priskirti. Kartu jis nepateikia jokio kriterijaus, nustatanio kit odio reikm. Vadinasi, tariamoji metafizin" odio reikm, skirtingai nuo empirins jo reikms, ivis neegzistuoja. Pamst apie pirmin odio principium" (ir atitinkamo graikiko odio reikm, matysime t pai evoliucij. I odio aikiai atimama pirmin reikm pradia" ir dabar jis turi reikti jau ne pirmum laiko atvilgiu, o pirmum kitu, specifikai metafiziniu atvilgiu. Taiau kriterijai, galinantys nustatyti pirmum metafiziniu atvilgiu", nepateikiami. Taigi abiem atvejais i odio atimama ankstesn reikm, o nauja nesuteikiama; odis lieka tarsi tuias kevalas. J lydi ankstesniu prasmingo vartojimo periodu gim asociatyvs vaizdiniai; jie susijungia su naujais vaizdiniais ir jausmais, bdingais dabartinei odio vartosenai. Taiau ie vaizdiniai ir jausmai nesuteikia odiui reikms. Jis lieka bereikmis tol, kol nenurodomas verifikavimo bdas. Kitas pavyzdys yra odis dievas". iuo atveju nepriklausomai nuo odio vartojimo variant toje ar kitoje srityje turime skirti jo vartosen trim skirtingais atvejais arba istoriniais periodais, kurie, tiesa, laiko atvilgiu i dalies ukloja vienas kit. Mitologinje vartosenoje odis turi aiki reikm. iuo odiu (ir analogikais odiais kitose kalbose) kai kada paymimos knikos btybs, kurios viepatauja Olimpe, danguje ar poeminiame pasaulyje ir kurios pasiymi daugiau ar maiau pilnai ireikta jga, imintimi, griu ir laime. Kartais odis paymi taip pat dvasines btybes, kurios, tiesa, neturi mogikojo kno, bet vis tik vienaip ar kitaip pasirodo regi176

mo pasaulio daiktuose ir vykiuose ir todl yra empirikai aptinkamos. Metafizinje vartosenoje, prieingai, dievas" ymi kak antempiriko. Knikos btybs arba knikoje esybje gldinios dvasins btybs reikm yra i odio aikiai atimama. Kadangi jam nesuteikiama jokia nauja reikm, jis tampa bereikmis. Tiesa, danai atrodo, tartum odiui dievas" bt teikiama reikm ir metafizikoje. Bet, geriau panagrinjus pateikiamus apibrimus, paaikja, kad jie tra tariamieji apibrimai. Jie suvedami arba logikai neleistinus odi ryius (apie juos bus kalbama vliau), arba kitus metafizinius odius (pavyzdiui, pirminis pradas" (Urgrund), absoliutas", beslygikas" (das Unbedingte), nepriklausomas" Mas Unabhangige), savarankikas" (das Selbstandige) ir pan, bet ne odio elementaraus teiginio teisingumo slygas. io odio atveju nevykdomas net pirmasis logikos reikalavimas reikalavimas pateikti sintaks, t. y. odio traukimo elementar teigin form. Elementarus teiginys turt iuo atveju turti toki form: x yra dievas". Bet metafizikas arba visikai atmeta i form, nepateikdamas kitos, arba, prims i form, nenurodo kintamojo x sintaksins kategorijos. (Kategorij pavyzdiai: knai, kn savybs, santykiai tarp kn, skaiiai ir t. t.) Tarp mitologins ir metafizins odio dievas" vartosenos randame teologin vartosen. Pastaruoju atveju nepateikiama jokia sava odio reikm, o svyruojama tarp abiej mint vartosen. Kai kurie teologai remiasi Aikiai empirine (taigi ms terminais mitologine") dievo svoka. iuo atveju joki pseudoteigini neformuluojama, bet teologams neparanku, kad i interpretacija veria j teiginius empiriniais teiginiais juk, remdamasis ja, klausim apie teologini teigini teisingum gali atsakyti empirinis mokslas. Kiti teologai aikiai teikia pirmenyb metafizinei vartosenai. Dar kit teolog vartosena neaiki. Tai jie seka viena, po to kita vartosena, tai suplaka abi vartosenas vien. Panaiai kaip aptarti odiai pradas" ir dievas", taip ir dauguma kit specifikai metafizini termin neturi reikms, pavyzdiui, idja", absoliutas", beslygikas", begalinis" (das Unendliche), esybs btis" (das Sein des Seienden), nesyb" (das Nicht-Seiende), daiktas pats savaime" (Ding an sich), absoliuti dvasia", objektyvi dvasia", esm", btis pati savaime" (Ansichsein), btis pati savaime ir sau" (Anundfiirsichsein), emanacija", manifestacija", iskaidymas" (Ausgliederung). A", ne-A" ir t. t. Su iomis iraikomis elgiamasi taip pat kaip su odiu babus" anksiau nagrintame pavyzdyje. Metafizikas sako mums, kad iems odiams nemanoma nurodyti empirini teisingumo slyg; jei jis priduria, kad vienu ar kitu tokiu odiu jis vis dlto kak mano", mums ikart pasidaro aiku, kad jis turi galvoje lydinius od vaizdinius ir jausmus, kurie nesuteikia odiui jokios reikms. Metafiziniai pseudoteiginiai, kuri sudt eina tokie odiai, neturi jokios prasms, nieko nesako, yra teiginiai tik i pairos. J istorins kilms klausim aptarsime vliau.

177

4. Teiginio prasm
Iki iol nagrinjome pseudoteiginius, kuriuose aptinkamas odis, neturintis reikms. Yra dar ir kita pseudoteigini ris. Jie sudaryti i odi, turini reikm, bet ie odiai yra sujungti taip, kad neperteikia jokios prasms. Kalbos sintaks nurodo, kokie odi junginiai yra leistini ir kokie neleistini. Bet gramatin sintaks nepajgi inaikinti visus beprasmius odi junginius. Panagrinkime pavyzdio dlei tokias dvi odi sekas; 1. Cezaris yra ir". 2. Cezaris yra pirminis skaiius". odi seka (1) yra sudaryta paeidiant sintakss taisykles; sintaks reikalauja, kad treioje vietoje eit ne jungtukas, o payminys, taigi daiktavardis arba bdvardis. Pagal sintakss taisykles yra sudaryta kad ir tokia odi seka: Cezaris yra karvedys"; ji yra prasminga odi seka, tikras teiginys. Taiau ir odi seka (2) yra sudaryta pagal sintakss taisykles, nes ji turi t pai gramatin form kaip k tik suformuluotas teiginys. Nepaisant to, odi seka (2) yra beprasm. Pirminis skaiius" yra skaii savyb; asmuo negali j turti arba jos neturti. Kadangi (2) atrodo kaip teiginys, bet nra teiginys, nes nieko nesako, neireikia jokios esanios ar nesanios dalyk padties, i odi seka vadintina pseudoteigini". Kadangi gramatin sintaks iuo atveju nepaeidiama, pirmas spdis slygoja nepagrst nuomone, kad prie mus teiginys, nors ir klaidingas. Bet a yra pirminis skaiius" yra klaidingas teiginys tada ir tik tada, kai a dalijasi i natrinio skaiiaus, nelygaus l arba a; aiku, kad ia a negali bti pakeistas Cezariu". is pavyzdys yra parinktas taip, kad beprasmikum pastebti lengva; i daugelio metafizini vadinamj teigini nra taip lengva nustatyti, kad jie yra pseudoteiginiai. Tai, kad kasdienje kalboje manoma sudaryti beprasmikas odi sekas, nepaeidiant sintakss taisykli, rodo, jog loginiu poiriu gramatin sintaks yra nepakankama. Jeigu gramatin sintaks tiksliai atitikt login sintaks, tai negalt atsirasti joks pseudoteiginys. Jeigu gramatinje sintaksje bt skiriamos ne tik kalbos dalys - daiktavardiai, bdvardiai, veiksmaodiai ir t. t., bet i odi ribose bt dar daromos tam tikros logins distinkcijos (skirtumai), tai jokie pseudoteiginiai negalt bti sudaromi. Jeigu, pavyzdiui, daiktavardiai gramatikai bt skirstomi vairias kalbos dalis pagal tai, kieno kn, skaii ir 1.1. savybes jie paymi, tai odiai karvedys" ir (pirminis) skaiius" priklausyt skirtingoms kalbos dalims ir (2) bt nesuderinama su kalbos taisyklmis taip pat kaip (1). Taigi nepriekaitingai sukonstruotoje kalboje visos beprasmikos odi sekos bt tos paios ries kaip ir (1). Jos bt gramatikos paalinamos i esms automatikai; t. y. siekiant ivengti beprasmybi, nereikt paisyti atskir odi reikms utekt atsivelgti j kaip kalbos dali tip (sintaksin kategorij", pavyzdiui, daiktas, daikto savyb, daikt santykis,
178

skaiius, skaiiaus savyb, skaii santykis ir pan.). Jeigu ms tez, kad metafizikos teiginiai yra pseudoteiginiai, yra pagrsta, tai logikai tobulai sukonstruotoje kalboje metafizika bt ivis neireikiama. Todl logik dabar sprendiamas logins sintakss sukrimo udavinys turi didel filosofin reikm.

5. Metafiziniai pseudoteiginiai
Dabar pateiksime kelet metafizini pseudoteigini pavyzdi, i kuri ypa aikiai matyti, kad jie paeidia login sintaks, nepaeisdami istorins gramatins sintakss. Mes parinksime kelet sakini i metafizins doktrinos, labiausiai takingos iuo metu Vokietijoje 1 . Reikia itirti tik tai, kas yra (Seiende) ir daugiau nieko; tik bt ir be to nieko; vienintel bt, o u jos nieko. Kaip yra su iuo nieku? Ar niekas yra tik todl, kad yra ne, t. y. neigimas? Ar prieingai? Neigimas ir ne yra tik todl, kad yra niekas? Mes teigiame: niekas yra pirmesnis negu ne ir neigimas. Kur mes iekome nieko? Kaip mes randame niek. Mes inome niek. Baim atskleidia niek. Ko ir kodl mes bijoms, buvo, ties sakant", niekas. Tikrai: pats niekas kaip toks buvo ia. Kaip yra su nieku? Niekas pats nieksta (nichtet)" Siekdami parodyti, kad galimyb suformuluoti pseudoteiginius slygoja kalbos loginis defektas, sudarysime emiau pateikiam schem. Pirmosios grafos teiginiams tiek gramatiniu, tiek loginiu poiriu nieko negalima prikiti, taigi jie yra prasmingi. Antrosios grafos teiginiai (iskyrus B 3) gramatiniu poiriu visikai analogiki pirmosios grafos teiginiams. Teiginio forma II A (tiek klausimas, tiek atsakymas) neatitinka, tiesa, slygos, kuri turi patenkinti logikai nepriekaitinga kalba. Taiau i forma vis dlto yra prasminga, nes j galima iversti j kalb be trkum; tai rodo teiginys III A, turintis t pai prasm kaip ir II A. Teiginio formos II A netikslingum rodo tai, kad gramatikai taisyklingomis operacijomis i jos galima gauti beprasm teiginio form II B, kuri paimta i pateiktos citatos. Neturinioje trkum III grafos kalboje i form ivis nemanoma sudaryti. Nepaisant to, j beprasmikumo negalima ikart pastebti, nes klaidina j panaumas prasmingus teiginius I B. Taigi ia nustatyt ms kalbos yd sudaro tai, kad ji, prieingai logikai taisyklingai kalbai, sulygina prasming ir beprasmi odi sek gramatin form. Kiekvienam teiginiui logistikoje priskiriama

tam tikra formul. Tokios formuls leidia visikai aikiai {velgti netiksling analogij tarp I A ir II A ir jos slygot beprasmi konstrukcij II B atsiradim.
I. Prasmingi prastins kalbos teiginiai A. Kas yra lauke (Wes ist draussen)? dr(?) Lauke lyja (Draussen ist Regen). dr(Re) B. Kaip yra su iuo lietumi? (t. y. k lietus daro? arba: k dar galima pasakyti apie liet?) ?(Re) 1, Mes inome (kennen) liet. k(Re) 2. Lietus lyja (regnet) rc(Re) II.. Beprasmybi atsiradi- III. Neturinti logini mas prastinje kalboje trkum kalba i prasming teigini A. Nra (neegzistuoja, neturime) ko nors, kas yra lauke. ~(3x)-dr(x) B. Vis i form ivis nemanoma sudaryti

A. Kas yra lauke? dr(?) Lauke nra nieko (Draussen ist Nichts). dr(Ni) B. Kaip yra su iuo nieku? ?(Ni)

1. 2. 3. 2.

Mes iekome nieko", Mes randame niek", Mes inome niek". Niekas nieksta" (nichtet). ni(Ni) 3. Yra tik niekas, nes..." ex(Ni)

j r k(Ni) J

Geriau panagrinjus pseudoteiginius II B, irykja tam tikri j skirtumai. Teiginys (1) sudarytas klaidingai manant, kad odis niekas" vartojamas kaip daikto vardas, kadangi prastinje kalboje formuluojant negatyv egzistavimo teigin (r. II A), is odis vartojamas btent taip. Logikai taisyklingoje kalboje tam tikslui naudojamas ne atskiras vardas, o tam tikra teiginio login forma (r. III A). Teiginyje II B 2 susiduriame su dar viena naujove, btent, bereikmiu odiu nieksta"; taigi pseudoteiginys yra beprasmis dl dviej prieasi. Anksiau aikinome, kad bereikmiai metafiziniai odiai paprastai atsiranda i reikming odi, iems graradus savo reikm dl metaforikos j vartosenos metafizikoje. ia, prieingai, turime ret atvej, kai traukiamas naujas odis, kuris i pat pradi neturi reikms. Teigin II B 3 reikia atmesti taip pat dl dviej prieasi. Kaip ir ankstesniame teiginyje, jame odis niekas" klaidingai vartojamas kaip- daikto vardas. Be to, jame slypi prietaravimas. Netgi tarus, kad od niekas" galima bt traukti kaip daikto vard ar apibdinim, io daikto apibrime bt neigiamas jo egzistavimas. Tuo tarpu (3) teiginyje is daiktas laikomas egzistuojaniu. Taigi jei jau anksiau is teiginys nebt beprasmikas (sinnlos), jis tapt vidujai prietaringas, vadinasi, absurdikas (unsinnig).
180

Matydami dideles logikos klaidas, daromas formuluojant teiginius II B, galtume spti, kad cituotame veikale odis niekas" turi, ko gero, turti visikai kit reikm nei paprastai. is spjimas sustiprja skaitant, kad baim atskleidia niek, kad baimje slypi pats niekas kaip toks. Susidaro spdis, kad odis niekas" turi ymti tam tikr jausmo sukelt bkl, turini galbt religin pobd, arba kak, kas sudaro tokio jausmo pagrind. Jeigu i tikro bt taip, tai teiginiuose II B nebt logikos klaid. Bet pateiktos citatos pradia rodo, kad i interpretacija yra negalima. I tik" ir daugiau nieko" sugretinimo aikiai matyti, kad odis niekas" ia turi prastin reikm logins dalels, naudojamos reikiant paneigt egzistavimo teigin. Taip traukus od niekas", tuoj pat formuluojamas pagrindinis veikalo klausimas: Kaip yra su iuo nieku?" Ms abejons, ar mes kartais neinterpretavome odio klaidingai, bus visikai iblakytos, suvokus, kad veikalo autorius puikiai supranta, jog jo klausimai ir teiginiai prietarauja logikai. Klausimas ir atsakymas, lieiantys niek, yra vienodai vidujai absurdiki (widersinnig). Paprastai pateikiamos pagrindins mstymo taisykls, prietaravimo dsnis, visa logika" paalina klausim". Tuo blogiau logikai! Mes turime nuversti jos valdi: Taip veikus proto gali klausim apie niek ir bt srityje, nulemiamas logikos" valdios filosofijoje likimas. Pati logikos" idja inyksta pirmesnio klausinjimo maiaty (Wirbel)". Bet ar blaiv moksl patenkina alogiko klausinjimo maiatis? Ir klausim duotas atsakymas: Menamas mokslo blaivumas ir pranaumas ims kelti juok, jei jis rimtai netraktuos nieko". Taip mes randame ger savo tezs patvirtinim; pats metafizikas ia konstatuoja, kad jo klausimai ir atsakymai nesuderinami su logika ir moksline mstysena. Dabar irykja skirtumas tarp ms tezs ir ankstesni antimetafizik pozicijos. Mums metafizika nra tuti svaiiojimai" ar pasakos". Pasak teiginiai prietarauja ne logikai, o vien tik patyrimui; jie perdm prasmingi, nors ir klaidingi. Metafizika nra joks prietaras"; galima tikti teisingais ir galima tikti klaidingais teiginiais, bet ne beprasmikomis odi sekomis. Metafiziniai teiginiai negali bti traktuojami ir kaip darbo hipotezs", nes hipotezei labai svarbus santykis su ivedamais i jos (teisingais arba klaidingais) empiriniais teiginiais, o io santykio pseudoteigini atveju kaip tik ir stokojama. Siekiant gelbti metafizik, kartais prietaraujama, remiantis nuoroda vadinamj mogikojo painimo galimybi ribotum: es mogus ar kitokia baigtin btyb negali verifikuoti metafizini teigini, bet jie galt bti laikomi spjimais apie atsakymus, kuriuos ms klausimus pateikt btyb, pasiyminti didesnmis ar ivis beribmis painimo galimybmis; kaip spjimai jie vis dlto bt vidujai prasmingi. Apie i prietar reikia pasakyti tai k. Jeigu odio reikms nemanoma nurodyti arba odi seka paeidia sintakss taisykles, tai klausimo paprasiausiai nra. (Pagalvokime apie pseudoklausimus: Ar is stalas yra babus?", Ar skaiius septyni

181

yra ventas?", Kokie skaiiai tamsesni lyginiai ar nelyginiai?") Ten, kur nra klausimo, net visainanti btybe negali atsakyti. Prietarautojas galbt mums dabar pasakys: kaip regintis gali perteikti naujas inias neregiui, taip galbt auktesn btyb galt perteikti mums metafizines inias, pavyzdiui, ar regimas pasaulis yra dvasios apraika. Todl mes turime apsvarstyti, k reikia naujos inios". inoma, galime sivaizduoti, kad susidursime su btybmis, kurios pateiks mums nauj ini. Jeigu tokios btybs rodyt mums F e r m a teorem arba irast nauj fizikin prietais, arba nustatyt neinom iki iol gamtos dsn, tai j dka ms inojimas bt praturtintas. Juk tokius dalykus mes galime patikrinti, lygiai kaip aklas gali suprasti ir patikrinti vis fizik (taigi visus reginioje teiginius). Bet jeigu spjama btyb pareikt mums k nors, ko mes negaltume verifikuoti, tai mes jos ir nesuprastume; mums tai bt ne praneimas, o tuia, beprasm kalba, nors galbt ji ir kelt ms galvoje tam tikras asociacijas. Kita btyb nepriklausomai nuo to, ar ji ino daugiau, maiau ar visk, gali iplsti ms inias tik kiekybikai; ji negali duoti mums i principo naujo tipo ini. Tai, kas mums neinoma, gali su kito pagalba tapti geriau inoma, bet tai, kas mums yra nesivaizduojama, beprasmika, negali su kito pagalba tapti prasminga, kad ir kiek daug kitas inot. Todl nei dievas, nei velnias negali mums talkinti metafizikoje.

6. Visos metafizikos beprasmyb

Visi ms nagrinti metafizini teigini pavyzdiai paimti tik i vieno veikalo. Bet panas rezultatai gaunami analizuojant ir kitas metafizines sistemas; neretai juos galima formuluoti netgi tais paiais odiais. Ms ivad patvirtina tai, kad mintame veikale cituojamas H g e l i o teiginys (Gryna btis ir grynas niekas yra tas pat") ir jam veikale autorius pritaria. Loginiu poiriu, tiek ms" nagrinta iuolaikin metafizika, tiek H g e l i o metafizika pasiymi tais paiais bruoais. T pat galima pasakyti ir apie likusias metafizines sistemas, nors j formuluoi pobdis, o kartu ir logini klaid pobdis daugiau ar maiau skinasi nuo aptart pavyzdi pobdio. Pateikti daugiau vairi sistem metafizini teigini analizs pavyzdi nra reikalo. Nurodysime tik bdingus daniau pasitaikani klaid bruous. Tikriausiai daugiausia pseudoteiginiams bding logini klaid slygoja odio bti" (sein) vartosenos ms kalboje (ir atitinkam odi vartosenos likusiose ar bent jau daugumoje Europos kalb) logins ydos. Pirmoji yda tai odio bti" dviprasmikas vartojimas; kartais jis vartojamas kaip jungtis prie poym (a esu alkanas"), o kartais ymi egzistencij (a esu"). i yd pagilina ta aplinkyb, kad metafizikai paprastai nesuvokia io dviprasmikumo.
182

Antrj yd slygoja antrosios reikms, egzistencijos, veiksmaodin forma. Veiksmaodin forma simuliuoja predikat (tarin) ten, kur jo nra. Jau seniai inoma, kad egzistencija nra predikatas (plg. k a n t i k j Dievo buvimo ontologinio rodymo nuneigim). Bet tik iuolaikin logika yra iuo poiriu visikai nuosekli: egzistencijos enklui ji suteikia toki sintaksin form, kad jis galt bti priskiriamas tik predikatui, bet negalt bti priskirtas kaip predikatas daikto enklui (plg. pavyzdiui, III A teigin anksiau pateiktoje lentelje). Daugum metafizik nuo senovs klaidino veiksmaodin ir kait predikatyvin odio bti" forma ir jie formulavo pseudoteiginius, pavyzdiui, a esu", Dievas yra".
ios ydos pavyzdys yra D e s c a r t e s ' o argumentas cogito ergo sum". Mes visikai atsiribosime ia nuo turining abejoni, lieiani prielaid ar tikrai teiginys a mstau" yra turimos galvoje dalyk padties iraika, ar galbt hipostez ir nagrinsime abu teiginius tik formaliu loginiu poiriu. Nesunku velgti juose dvi esmines klaidas. Pirmoji gldi antrajame teiginyje a esu". Veiksmaodis bti" reikia ia, be abejo, egzistavim", nes jungtis negali bti vartojama be predikato: D e s c a r t e s ' o a esu" visada reikia btent tai. Taiau tokiu atveju teiginys paeidia anksiau mintas logines taisykles, pagal kurias egzistencija gali bti isakoma tik ryium su predikatu, o ne su vardu (daiktavardiu, tikriniu vard). Egzistencijos teiginys turi ne form a egzistuoja" (i form turi ms nagrinjamas teiginys: a esu", t. y. a egzistuoju"), o form egzistuoja kakas, turintis tam tikr pobdi (es existiert etwas von der und der Art)". Antroji yda gldi perjime nuo a mstau" prie a egzistuoju". Ivedant i teiginio nP(a)" (a turi savyb P") egzistencijos teigin, jis gali konstatuoti egzistavim tik ryium su predikatu P, o ne prielaidos subjektu a. I teiginio a esu europietis" plaukia ne a egzistuoju", o egzistuoja europietis". I a mstau" plaukia ne a esu", o egzistuoja kakas mstantis" (es gibt etwas Denkendes).

Ta aplinkyb, kad ms kalbos ireikia egzistavim veiksmaodiu (bti" arba egzistuoti"), dar nra pati savaime login yda, o tik netikslingas, pavojingas dalykas. Veiksmaodin forma lengvai gimdo iliuzij, kad egzistavimas yra predikatas; remiantis ja, konstruojamos logikai ikreiptos ir todl beprasms iraikos, kurias k tik nagrinjome. Tos paios kilms yra ir tokios formos, kaip esyb" (das Seiende), nesyb" (des Nicht-Seiende), kurios nuo seno vaidina metafizikoje didel vaidmen. Logikai tobuloje kalboje toki form ivis nemanoma sudaryti. Lotyn ir vokiei kalbose, galbt pasidavus graikikojo pirmvaizdio vyliui, formos ens", seiend" buvo imtos vartoti, matyt, vien metafizins vartosenos tikslu; taip kalba buvo loginiu poiriu pabloginta, manant, kad paalinamas jos trkumas. Kitas labai danas logins sintakss paeidimas yra vadinamasis srii sumaiymas". Anksiau mint klaid slygojo enkl, neturini predikat reikms, vartojimas vietoj predikat. O pastaruoju atveju predikatas vartojamas kaip predikatas, bet kitos srities" predikatas; paeidiama vadinamosios tip teorijos taisykl. Specialiai sukonstruotas tokio sumaiymo pavyzdys yra ms anksiau nagrintas teiginys Cezaris yra pirminis skaiius". Asmenvardiai ir skaitvardiai priklauso skirtingoms loginms sritims ar sferoms, todl as-

183

men predikatai (pavyzdiui, karvedys") ir skaii predikatai (pirminis skaiius") priskirtini taip pat skirtingoms sritims. Skirtingai nei anksiau aptarto veiksmaodio bti" atveju, srii sumaiymo klaidos altinis yra ne metafizika ji labai danai pasitaiko jau kasdienje kalboje. Bet joje i klaida retai gimdo beprasmybes; kasdienje kalboje odi daugiareikmikum srii atvilgiu nesunku veikti.
Pavyzdys 1. is stalas didesnis u an. 2. io stalo dydis didesnis negu ano stalo dydis". ia odis didesnis" teiginyje (1) vartojamas paymti santykiui tarp daikt, o (2) santykiui tarp skaii, taigi jis apima dvi sintaksines kategorijas. is defektas neesminis, j galima bt paalinti mus vartoti, pavyzdiui, odius didesnis1" ir ,,didesnis2"; didesnis," bt apibrtas per didesnis2", nustaius, kad teiginio forma (l) lygiareikme formai (2) (ir keletui kit panai form).

Kadangi srii sumaiymas kasdienje kalboje nepridaro bd, j ivis nekreipiama dmesio. Bet tai, kas prastinei vartosenai natralu, metafizikoje sukelia apgailtinus padarinius. Metafizikoje kasdiens kalbos proiai slygoja tok srii sumaiym, kurio, skirtingai nei kasdienei kalbai bdingo srii sumaiymo, nemanoma panaikinti, suteikus teiginiams logikai tiksli form. Kalbamos ries pseudoteiginius ypa danai vartoja, pavyzdiui, Hgelis ir Heideggeris, kuris kartu s u daugeliu h g e l i k o s kalbos formos ypatybi perima ir daugel jos logini yd. (Pavyzdiui, predikatai, kurie priskirtini tam tikros ries daiktams, priskiriami vietoj to t daikt predikatams arba biai" (Sein), arba ia-biai" (Dasein), arba santykiui tarp j.) Nustaius, kad daugelis metafizini teigini yra beprasmiai, kyla klausimas, ar metafizikoje esama prasming teigini, liekani joje po beprasmi teigini inaikinimo? Ms ligiolin analiz gali sukelti spd, kad metafizikoje slypi daug pavoj nugrimzti beprasmybs lin, taigi, norint usiiminti metafizika, j reikia atidiai vengti. Bet i tikro reikalas tas, kad joki prasming metafizini teigini ivis nemanoma suformuluoti. Taip yra todl, kad metafizika kelia sau tiksl rasti ir ireikti inias, neprieinamas empiriniam mokslui. Anksiau mes sitikinome, kad teiginio prasm slypi jo verifikavimo metode. Teiginiu isakome tik tai, kas gali bti verifikuota. Todl jei teiginys ivis k nors sako, jis ireikia vien empirinius faktus. Tai, kas i principo yra anapus patyrimo, negali bti nei pasakyta, nei pamstyta, nei paklausta. Yra tokios (prasming) teigini rys. Pirma, yra teigini, teising vien dl savo formos ( V i t t g e n s t e i n a s vadina juos tautologijomis; jie apytikriai atitinka K a n t o analitinius sprendinius"); jie nieko nesako apie tikrove. iai riai priklauso matematikos ir logikos formuls; jos paios nieko neteigia apie tikrov ir reikalingos tik teigini apie tikrov transformacijai. Antra, yra logikos ir matematikos teigini neiginiai (kontiadikcijos"); jie yra beslygikai, t. y. dl savo formos, klaidingi. Vis kit teigini teisingu184

m ar klaidingum lemia protokoliniai teiginiai, taigi visi kiti teiginiai yra (teisingi ar klaidingi) patyrimo teiginiai, priklausantys empirinio mokslo sriiai. Sudarius teigin, nepriklausant vienai i i ri, jis neivengiamai bus beprasmis. Kadangi metafizika neformuluoja analitini teigini ir atsiriboja nuo empirini moksl srities, ji priversta arba vartoti odius be joki kriterij, taigi bereikmius, arba taip jungti reikmingus odius, kad nesusidaryt nei analitinis (ar kontradikcikas), nei empirinis teiginys. Abiem atvejais neivengiamai sukuriami pseudoteiginiai. Login analiz skelbia beprasmikumo nuosprend kiekvienam tariamajam painimui, kuris nori siekti vir ar anapus patyrimo. is nuosprendis vis pirma skelbiamas kiekvienai spekuliatyviajai metafizikai, kiekvienam tariamajam painimui, kuris remiasi grynuoju mstymu arba grynja intuicija ir tikisi isiversti be patyrimo pagalbos. Nuosprendis lieia taip pat ir toki metafizik, kuri, pradjusi nuo patyrimo, ypatingais samprotavimais siekia painti tai, kas slypi u ar anapus patyrimo (taigi, pavyzdiui, neovitalistin tez apie organiniuose reikiniuose pasireikiani entelechij", kurios nemanoma fizikai aptikti; klausim apie prieastinio ryio prigimt", perengiant vyki sekos laike dsni nustatymo problematikos ribas; samprotavimus apie daiktus paius savaime"). Nuosprendis skelbiamas ir visai vertybi ir normatyvinei filosofijai, kiekvienai etikai ir estetikai kaip normatyvinei disciplinai. Juk vertybs ar normos objektyvus reikmingumas (Gultigkeit) negali bti (aksiolog poiriu) empirikai verifikuotas arba ivestas i empirini teigini; todl jis ivis negali bti (prasmingu teiginiu) ireiktas. Geram", graiam" bei kitiems normatyviniuose moksluose vartojamiems predikatams empiriniai j poymiai nurodomi arba nenurodomi. Pirmuoju atveju teiginys, apimantis tok predikat, tampa empiriniu sprendiniu apie faktus, o ne vertinimo sprendiniu; antruoju atveju jis virsta pseudoteiginiu; teiginio, kuris ireikia vertinimo sprendin, ivis nemanoma sudaryti. Beprasmybs nuosprendis lieia galiausiai ir tokias metafizikos kryptis, kurios nepagrstai laikomos epistemologinmis, btent realizm (tiek, kiek jis perengia ribas empirins konstatacijos, kad vykiai pasiymi tam tikru reguliarumu, teikianiu galimyb taikyti indukcin metod) ir jo prieininkus: subjektyvj idealizm, solipsizm, fenomenalizm, pozityvizm (anksiau minta prasme). Bet kas gi tada apskritai lieka filosofijai, jei visi teiginiai, kurie k nors ireikia, yra empirinio pobdio ir priklauso mokslo apie tikrov kompetencijai. Tai kas lieka, yra ne teiginiai, ne teorijos, ne sistemos, o vien tik metodas, konkreiai, login analiz. io metodo taikym negatyviais tikslais mes jau pademonstravome: jis padeda inaikinti bereikmius odius, beprasmius pseudoteiginius. Taikomas pozityviais tikslais, jis padeda skaidrinti prasmingas svokas ir teiginius, logikai pagrsti moksl apie tikrov ir matematik. Negatyvus metodo taikymas esamoje istorinje situacijoje yra btinas ir svarbus. Vis dlto vaisingesnis, taip pat ir dabartinei praktikai, yra po-

zityvus taikymas. Taiau nuodugniau j gvildenti mes galimybi neturime. Nurodytas logins analizs udavinys mokslo pagrind tyrimas sudaro tai, k mes vadiname moksline filosofija", prieindami j metafizikai; udavin nori sprsti dauguma ms urnalo autori. klausim apie logins analizs rezultat login pobd (pavyzdiui, io ir kit panai straipsni teigini), galima atsakyti madaug taip: i dalies jie yra analitiniai, i dalies empiriniai teiginiai. Tokie teiginiai apie teiginius ir j sudtines dalis priklauso i dalies grynajai metalogikai (pavyzdiui, seka, kuri sudaro egzistencijos enklas ir daikto vardas, nra teiginys"), i dalies deskripcinei metalogikai (pavyzdiui, odi seka tokioje tokios knygos vietoje yra beprasm"). Metalogika bus aptarta kitoje vietoje; bus parodyta, kad metalogika, nagrinjanti tam tikros kalbos teiginius, gali pati bti suformuluota ta kalba.

7. Metafizika kaip gyvenimo jausmo iraika

Girddamas, kad metafizikos teiginiai yra visikai beprasmiki, nieko nereikia, nustebs netgi tas, kas sutinka su ms ivadomis ir laiko jas pagrstomis: nejaugi i tikro tiek daug vairiausi taut moni, tarp j ir ymiausios galvos, galjo skirtingu metu dti tiek pastang ir rodyti tok uolum pltojant metafizik, jei i tra tik vienas greta kito beprasmikai idstyti odiai? Ir kaip paaikinti, kad metafizik veikalai iki i dien daro tok stipr poveik skaitytojams ir klausytojams, jei juose ivis nieko nra, netgi klaid? ie samprotavimai i dalies yra pagrsti: metafizika turi, inoma, tam tikr turin, tik jis nra teorinis turinys. Metafizikos (pseudo) teiginiai nevaizduoja dalyk padties nei egzistuojanios (nes tuo atveju jie bt teisingi teiginiai), nei neegzistuojanios (nes tuo atveju jie bt bent jau klaidingi teiginiai); jais ireikiamas gyvenimo jausmas (Lebensgeiuhl). Matyt, galima tarti, kad metafizika isirutuliojo i mito. Vaikas ant pikto stalo", kuris j ugavo; laukinis stengiasi numaldyti grsming ems drebjimo demon arba dkingas garbina vaisingo lietaus dievyb. ia mes susiduriame su gamtos reikim asmeninimu, kuris kvazipoetiniu bdu ireikia mogaus santyk su aplinka. Mito palikim paveldi pirmiausia, poezija, sutvirtinanti ir padidinanti mito reikm gyvenimui smoningai taikom priemoni dka, o kita vertus, teologija, ipltojanti mit iki sistemos. Koks gi metafizikos istorinis vaidmuo? Tikriausiai joje galima velgti teologijos pakaital sisteminio, svokinio mstymo srityje. Antgamtiniai (tariamieji) teologinio painimo altiniai pakeiiami joje gamtikais, bet (tariamai) antempiriniais painimo altiniais. Geriau pairjus, po ymiai pakeistu rbu joje galima velgti t pat turin kaip mite: mes matome, kad taip pat ir metafizika kyla i poreikio ireikti gyvenimo jausm, mogaus gyvenimik pozicij, emocin ir valios
186

nirta

nuostat aplinkinio pasaulio, kit moni, sprendiam udavini, likimo atvilgiu. is gyvenimo jausmas pasireikia, daniausiai nesmoningai, visu kuo, k mogus daro ir sako, jis siria jo veido bruouose, galbt net daro poveik jo eisenai. Kai kurie mons turi poreik ireikti gyvenimo jausm dar ir specialiu bdu, labiau koncentruotai ir stipriai. Jeigu tokie mons yra apdovanoti meniniais gabumais, jie turi galimyb ireikti save meninje kryboje. Daug autori (pavyzdiui, D i l t h e y' u s ir jo mokiniai) aikino, kaip menins krybos stilius ir atmaina atliepia gyvenimo jausm. (Tokiuose aikinimuose danai vartojama iraika pasaulira", bet mes link jos vengti dl dviprasmikumo, nutrinanio skirtum tarp gyvenimo jausmo ir teorijos, turint ms analizei lemiam reikm.) Mums ia svarbu paymti tik tai, kad menas yra adekvati, o metafizika neadekvati gyvenimo jausmo raikos priemon. inoma, savaime pamus (an und fur sich), nedert prietarauti bet koki (laisvai pasirinkt) io jausmo raikos priemoni naudojimui. Taiau metafizikos atveju reikia atsivelgti tai, kad savo krini forma ji simuliuoja tai, kuo ji nra. i forma tai forma sistemos teigini, kurie (tariamai) siejami ivedimo, pagrindimo santyki, kitaip tariant, teorijos forma. Tuo bdu simuliuojamas teorinis turinys ten, kur jo, kaip matme, i tikro nra. Ne tik skaitytojas, bet ir metafizikas apsigauna, manydamas, kad metafiziniai teiginiai kak sako, aprao dalyk padt. Metafizikas mano, kad jis tyrinja srit, kurioje galima bti teisiam arba klysti. Taiau i tikrj jis nieko nepasako, o tik kak ireikia, panaiai kaip tai daro menininkas. Apie tai, kad metafizikas apsigauna, sprendiame ne vien i to, kad raikos priemone jis pasirenka kalb, o raikos forma teiginius; juk t pat daro ir neapgaudinjantis savs lyrikas. Taiau metafizikas dar ir argumentuoja savo teiginius, jis reikalauja pritarti j turiniui, polemizuoja su kit krypi metafizikais, bandydamas savo veikale paneigti j teiginius. Lyrikas, prieingai, nekelia tikslo savo eilratyje paneigti kit lyrik eilrai teiginius jis ino, kad yra menins krybos, o ne teorijos sferoje. Tikriausiai gryniausia gyvenimo raikos priemon yra muzika, nes ji labiausiai laisva nuo viso, kas daiktika. Gyvenimo jausmo harmonija, kuri metafizikas nori ireikti monistine sistema, aikiau ireikiama Mozarto muzika. O kai metafizikas ireikia savo dualistikai heroik gyvenimo jausm dualistine sistema, ar nesielgia jis taip, ko gero, vien todl, kad jam stinga Bethoveno gabum ireikti jausm adekvaiomis priemonmis? Metafizikai yra muzikai be muzikini gabum. Utat jie turi stipr potrauk dirbti teorijos terpje, jungti svokas ir mintis. Uuot realizavs potrauk mokslo srityje, o saviraikos poreik tenkins meno srityje, metafizikas suplaka juos abu ir kuria struktras, kurios nieko neduoda painimui ir kuri nepakanka gyvenimo jausmo raikai. Ms spjim, kad metafizika yra meno pakaitalas, inoma, nepakankamas, patvirtina, matyt, ir tas faktas, kad metafizikas, tur187

js ko gero daugiausia menini gabum, btent N i e t z s c h e, reiausiai mai moksl ir men. ymi Nietzsches krini dalis turi daugiausia empirin turin; juose pateikiama konkrei kultros fenomen istorin analiz arba istorin psichologin morals analiz. O veikale, kuriame jis stipriausiai ireikia tai, k kiti reik metafizikos ar etikos pagalba, btent Zaratustroje", jis atvirai renkasi ne apgauling teorin form, o meno, poezijos form. Prieraas skaitant korektr. Savo diaugsmui a neseniai pastebjau, kad iuolaikin Nieko filosofij (Nichts-Philosophie) logikos vardan rytingai atmeta ir kiti autoriai. Oskaras K r a u s a s savo paskaitoje (Apie Visk ir Niek", Leipcigo radijas, 1930 m. gegus l d., Philos. Hefte, 2, S. 140. 1931), aptars kai kuriuos Nieko filosdijos istorins pltros bruous, apie Heidegger sako taip: Bt juokinga usiiminti mokslu, jeigu is tai [niek] irt rimtai... Tos Nieko ir Visko filosofijos atgaivinimas yra didiausia grsm geram filosofijos moksl vardui". Taip pat ir H i l b e r t a 5 savo paskaitoje (Elementariosios skaii teorijos pagrindimas'1, skaitytoje 1930 m. gruod Filosof draugijoje Hamburge; Math. Ann., 104, S. 485, 1931), nemindamas, tiesa, Heideggerio vardo, nurod: Viename neseniai padarytame filosofiniame praneime a aptikau tok teigin: Niekas yra absoliutus esybs visuotinybs paneigimas" (Das Nichts ist die schlechthinnige Verneignung der Allheit des Seienden). Sis teiginys yra tuias, nes, nepaisant jo trumpumo, jis iliustruoja visus pagrindinius nusiengimus taisyklms, nustatytoms mano rodymo teorijoje".

Summary
Introduction to Philosophy is an attempt to present and explain basic concepts, problems and trends of philosophy within the framework of the broader intellectual context. Special emphasis is laid on the interaction between philosophy and science. Relations of philosophy with religion and other phenomena of culture are also dealt with. The text is based on the lectures given by the author to the students of philosophy and mathematics at Vilnius University. However, the book is intended not only for students of universities but for anyone whose profession involves thinking and creative activity. While "arranging the text preference has been given to the philosophical problems and not to the philosophers. The book i not supposed to be a boring theoretical study. An effort has been made to show how the problems analysed ha ve bee'n put forward, modified and attacked by various thinkers living in different places and at different times. Accordingly, philosophical problems are dealt with in a historical fashion. Such an approach enables us to cover the main features of the development of the philosophical thought throughout centuries displaying its internal logic, stages and phases in a relatively small volume. The textbook emphasizes the unity and continuity of the philosophical thought. Philosophy is presented here as a permanent controversy among various thinkers where no one has the right to say the last word. In the book this controversy is treated as a history of the adventures of human mind. The author's role is essentially that of moderator. However, being rathet deeply involved in discussions concerning the problems of the philosophy of science, the author takes an active pait in the argument when the above problems are being dealt with. While selecting the subjects priority has been given to metaphysics, philosophy of nature, epistemology and philosophy of sciences. Chapter II (see Contents) covering the development of main metaphysical ideas from Thales to Heidegger is the backbone of the book. This chapter serves as a basis for the analysis of other philo-, sophical problems enabling one to locate them in the historical and theoretical perspective.

Asmenvardi rodykl
Ayer A. J. 98 d'Alembert J. L. 65 Albert H. 93 Alberti L. 79 Anaksagoras 50 Anaksimandras 23, 25, 33, 60 Anaksimenas 23, 31, 32 Anzelmas Kenterberietis 39 Archimedas 18, 155 Aristotelis 9-11, 18, 22, 31-33, 34-36, 38-40, 62-64, 78, 84, 89, 100, 103, 109, 121, 123, 126-128, 138, 142, 143, 148, 149 Augustinas 18, 36, 40, 54, 71, 148 Avenarius R. 91 Bachelard G. 149 Bacon F. 12, 14, 80, 81, 82, 101, 104, 105, 107, 135, 136, 149 Becker L. C. 7 Beikonas R. 12, 79 Berdiajevas N. 150 Berkeley G. 43, 45-47, 49, 50, 148 Bethoven L. van 187 Bohr N. 114 Bourbaki N. 108, 109 Brunalleschi F. 79 Carnap R. 91-93, 96-100, 130, 133, 147, 172, 175, 176 Cellini B. 79 Chaplin Ch. S. 16 CoUinngwood R. G. 150 Comte A. 13, 91, 94-96, 100, 136, 145 Dante A. 19 Demokritas 25, 26, 31, 32, 40, 61-64, 66, 67, 77, 78, 100, 103 Descartes R. 12, 14, 20, 40-44, 46, 49, 50, 53, 55, 57, 80-82, 84, 88, 93, 101, 103-105, 107, 110, 116, 129-133, 143, 147-149, 151, 163, 183 Dewey J. 138 Dilthey W. 187 Dobryninas A. viii Dobrochotovas A. 148 Dostojevskis F 19 Einstein A. 14, 16, 19, 90, 109, 115, 116, 146, 174 Eliade M. 151 Epiktetas 149 Epikras 63 Eriugena 36, 37, 38 Eudoksas 103 Euklidas 18, 89, 90, 103, 130, 131, 145 Feyerabend P. 125, 149 Fermat P. 182 Fichte J. G. 68 Fromm E. 149, 150 Gaidenko P. 149 Gaiutis A. viii Gablei G. 12, 14, 18, 63, 64, 65, 79, 95, 100, 109, 110, 112, 114, 117, 127 Girnius J. 15, 20, 21, 148, 150 Gliozzi M. 114 Greimas A. J. 140, 149 Gurieviius A. 150 Haeckel E. 111 Hegel G. F. 20, 50-52, 55, 57, 71, 74, 81, 137, 148, 149, 12, 184 Heidegger M. 52, 54-57, 148, 179, 184, 188 Heisenberg W. 14, 19, 68, 112 Heraklitas 23, 60, 61, 64 Hilbert D, 188 Hobbes T. 43, 44 Hoelderlin F. 56 Holbach P. H 43, 65, 67 Huizinga J. 150 Hume D. 47, 82-84, 88, 91, 93, 95, 96, 105, 136, 143-145, 149 Husserl E. 53, 54, 57 James W. 137-139, 149 Jaspers K. vii, 54, 56, 148, 150 Jevons W. S. 146 Jonas XXI 143 Kant L 6, 8t 9, 48-51, 67, 68^83-93^ 100, 107, 110, 123, ,133, ( l37, 144, 145, 148, 149, 184

Rodyklje, kaip ir tekste, antikos ir vidurami asmenvardiai lietuvinami, o vlesni pateikiami originalo forma (iskyrus rusikus).

190

Kameadas 142 Karsavinas L. 150 Kierkegaard S. 53, 54 Kockelmans J. J. 148 Koyre A. 120, 148 Kopernik M. 17, 63, 64, 120, 121, 123 Kraus O. 188 Kristus 51 Kuhn T. 121-124, 149 Knas T. 2 Lakatos I. 124, 125 La Mettrie J. 43-45 Laplace P. S. de 66-69, 147 Leibniz G. W. 32, 43, 81, 88, 103, 105, 110, 132, 133, 135, 144, 149 Leukipas 25, 61, 100 Locke J. 18, 82, 88, 91, 93, 143, 149 Losevas A. 150 Maceina A. 5, 6, 20, 148, 150 Mach E. 14, 18, 91, 100 Machiavelli N. 18 Malebranche N. 43 Mamardavili M. 148 Mann T. 19 Markas Aurelijus 18, 72, 138, 149 Marx K. 18, 72, 136-138 Mill J. S. 91, 101, 102, 104, 105, 108, 145, 146 Montaigne M. de 143 Montesquieu Ch. L. de 71, 72 Moore G. E. 149 Morgan A. de 146 Mozart W. A. 187 Mumford L, 150 Napoleon I 67 Nekraas E. 90, 149, 172 Neurath O. 133-135 Newton L 12, 14, 18, 63-66, 68, 69, 80, 82, 90, 100, 105, 114, 115, 117, 118, 121, 122, 144, 146, 147 Nietzsche F. 18, 52-54, 148, 188 Norkus Z. viii Okamas V. 37, 79, 143 Ortega-y-Gasset J. 150 Parmenidas 24 Pascal B. 54 Pavilionis R. 149 Petras Ispanas 143 Pijus V 38

Pironas 142 Pitagoras 3, 11, 24, 25, 80, 83 Platonas 9, 18, 20, 27-38^ 52, 54, 62, 64, 77, 78, 84, 96796, 103, 109, 120, 126, 128, 141-143, 148, 149 Plekaitis R. 102, 149 Plotinas 35 Poincare H. 14, 90, 149 Popper K. R. 93, 98-112, 115, 116, 118-120, 124, 148, 149 Pseudo-Dionisijus 36 Ptolemejus 63, 120, 121, 123 Rabelais F. 19 Rawls J. 149 Reichenbach H. 91, 147 Rescher N. 135 Riardo D. 72 Riemann G. 89 Rilke R. M. 56 Roentgen W. 122 Roscelinas J. 37 Rousseau J. J. 18, 149 Russel B. 20, 47, 58 Sartre J-P. 19, 54, 56 Schiller F. 138 Schlick M. 91, 133, 134, 149 Schopenhauer A. 53 Schroedinger E. 109 Seneka 149 Sezemanas V. 148, 149 Smith A. 72 Sodeika T. viii Sofoklis 19 Sokratas 23, 27, 28, 102, 149 Spencer S. 91 Spinoza B. 74, 81 alkauskis S. 148, 150 liogeris A. viii, 148 Talis 23, 31 Tatarkiewicz W. 44 Tertulianas 76 Toynbee A. J. 149 Tomas Akvinietis 3739, 40, 42, 148 Vinci L. da Voltaire 19 79

Waisman F. 175, 176 Whewell W. 146 Wittgenstein L. 8, 57, 58, 97, 148, 174-176, 184 Wolff Ch. 65, 66, 67 emaitis Z. 59

191

Evaldas Nekraas

Filosofijos vadas
Lietuvos mokslo tarybos ir Vadovli leidybos komisijos rekomenduotas vadovlis Lietuvos Respublikos auktosioms mokykloms

Mokslo ir enciklopedij leidykla Vilnius, 1993

UDK 1(091) Ne 83

Recenzavo: humanitarini m. habil. daktaras profesorius ALGIRDAS GAIUTIS; humanitarini m. habil. daktaras profesorius ARVYDAS LIOGERIS

ISBN 5-420-01239-1

Evaldas Nekraas, 1993