Ekonomika ir ekonomikos teorija.
Mikroekonominis ir makroekonominis
ekonominių procesų tyrimo lygiai

Ekonomikos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių: „oikos“ – namas ir „nomos“ – dėsnis, įstatymas, taisyklė, tvarkymo (valdymo) menas. Šią sąvoką graikai naudojo dar 355m. prieš mūsų erą, kaip namų ūkio tvarkymo meną (racionaliai su minimaliom sąnaudom).

Ekonomika atsiranda ten, kur yra produktų gamyba, mainai ir vartojimas. Jos atsiradimą lemia riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai. Šiuo požiūriu ekonomika yra ūkininkavimo būdas, kaip reikia tvarkyti ūkinę veiklą, kad mažiausiomis sąnaudomis geriausiai būtų patenkinti žmonių poreikiai.

Istorijos raidoje keitėsi žmogaus ūkinė veikla, keitėsi ir ekonomikos supratimas. Antikoje ekonomika buvo siejama su natūraliniu vergoviniu ūkiu. Ilgą laiką ji buvo tapatinama su žemės ūkio veikla. Vėliau ekonomika buvo suprantama kaip visų ūkio šakų ūkinė veikla. XX a. antroje pusėje ekonomika prasiskverbė į visas žmogaus veiklos sritis. Atsiranda švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, gamtos apsaugos ir kt. ekonomikos šakos. Dabar nerasime nė vienos žmogaus gyvenimo ar veiklos srities, kur nevyktų ekonominiai skaičiavimai ir vertinimai. Ūkinė veikla – tai racionalus ūkininkavimas (min. sąnaudų max. rezultato). Šiuo metu ekonomika traktuojama kaip ūkinė veikla, kai iš ribotų išteklių reikia sukurti kuo daugiau produktų.

Ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip efektyviai paskirstyti, naudoti ir valdyti ribotus išteklius siekiant maksimaliai patenkinti materialinius žmonių poreikius. Ji pateikia bendrus ekonomikos veikimo principus, kurie tinka bet kurioje žmogaus veikloje.

2.Firma – tai tokia privačios ūkinės veiklos organizavimo forma, kai vienas ar keletas asmenų, turėdami savo bei skolintą kapitalą, siekdami ekonominės naudos, organizuoja prekių bei paslaugų gamybą ir realizavimą.

Makroekonomika įgalina suvokti nuo ko priklauso ekonomikos augimas, stabilūs gyvenimo lygio kilimo tempai, kaip išvengti ekonomikos nuosmukio, kaip užtikrinti racionalų tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą ir kt.

Materialiniam visuomenės gyvenimo pagrindui sukurti būtina ūkinė veikla dėka kurios visuomenė gali tenkinti savo poreikius (dvasinius, materialinius, socialinius, gamybinius, negamybinius,...). Pagrindiniais ekonominės veiklos rezultatais yra produktai (prekės ir paslaugos), kurios dar vadinami ekonominėmis gėrybėmis. Jų naudingumas priklauso nuo gebėjimo tenkinti tam tikrus poreikius ir sąnaudų jam sukurti ir pateikti vartotojui.

Prekėms ir paslaugoms gaminti reikalingos žaliavos, medžiagos , mašinos, įrengimai, energija, darbuotojai ir kt. Visa tai vadinamaištekia is. Dauguma jų yra riboti ir vadinami gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai skirstomi į 3 pagrindines grupes: žemė, darbas, kapitalas. Kai kurie ekonomistai išskiria dar verslumą ir informaciją.

medžiagos), t.y. visi žmonių darbu sukurti materialiniai ištekliai. Tai realus, fizinis kapitalas Jis skirstomas į pagrindinį (pastatai, įrengimai, įrenginiai) ir apyvartinį (žaliavos, medžiagos, atsarginės dalys). Be fizinio kapitalo svarbus vaidmuo tenka finansiniam kapitalui [banko indėliai, vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos)]. Už pinigus įsigyjamos materialinės gamybos priemonės ir vertybiniai popieriai. Piniginio kapitalo išlaidos fiziniam kapitalui ar vertybiniams popieriams įsigyti vadinamos investicijomis.

Ūkinė veikla – tai ne tik gamyba. Tai žymiai platesnė sąvoka. Pagaminti produktai tam tikru būdu paskirstomi, reikalui esant tarpusavyje mainomi ir pagaliau vartojami. Visą tai sudaro vieningą procesą. Todėl galima išskirti4 ūkinės veiklos tipus (fazes) – gamyba, paskirstymas, mainai ir

prekės ir paslaugos. Gamyboje dalyvauja daug žmonių, naudojami praktiškai visi gamybos veiksniai. Pagamintas gamybos produktaspaskirstoma s tarp visų gamyboje dalyvavusių veiksnių (jų savininkų). Tačiau produktai paskirstomi ne fizine prasme, o paskirstomos pajamos, gautos realizavus rinkoje gamybos produktą. Taigi kiekvienam gamybos veiksniui priskiriama tam tikra pajamų dalis, priklausomai nuo jo reikšmingumo gamybos procese. Šios pajamos vadinamos renta, darbo užmokestis, palūkanos, pelnas. Šias pajamas paskirsto atitinkamų gamybos veiksnių rinkos, nustatydamos šių veiksnių rinkos kainas.

Ekonomikos pagrindinė funkcija – patenkinti žmonių vis didėjančius poreikius. Individualūs poreikiai skirstomi į materialinius (fizinius), socialinius ir intelektualinius. Poreikiai – beribiai, o ištekliai - riboti. Ir poreikiai auga greičiau negu ekonomikos galimybės. Ekonomikos problemos esmė – prieštaravimas tarp beribių poreikių ir ribotų išteklių. Todėl reikia rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia riboti ištekliai. Taigi ekonomikosproblema - tai pasirinkimo problema. Su ja nuolat susiduria visa visuomenė ir atskiri jos nariai. Todėl ūkinė veikla turi būti racionali, siekianti kuo geresnio turimų išteklių panaudojimo. Pasirinkimo problema paprastai išskaidoma į 3 uždavinius:

1) ką gaminti – kiek ir kokių prekių, kad labiausiai patenkinti visuomeninius poreikius?
2) kaip gaminti (racionaliausia panaudojant gamybos veiksnius)?
3) kam gaminti (kaip paskirstyti gamybos produktus visuomenės nariams)?

6. Ekonomikos augimas(gamybinių pajėgumų didėjimas) Užtikrinti pastovų augimą, t.y. didesnio kiekio ir geresnės kokybės prekių ir paslaugų gamybą. Kitaip tariant užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį;

Metodai arba priemonės, kurios naudojamos šiems tikslams pasiekti vadinamos ekonomikos politikos instrumentais. Pagrindinės priemonės: mokesčiai, muitai, vyriausybės išlaidos, tiesioginis valstybinis ekonomikos reguliavimas arba dalyvavimas ekonominėje veikloje, socialinės ir investicinės programos, pinigų kiekio šalyje reguliavimas. Mokesčių bei valstybės išlaidų dydžio reguliavimas leidžia veikti gamybos apimtį, užimtumą bei infliacijos lygį norima kryptimi. Tokia ekonominė politika atsispindi formuojamame valstybės biudžete.