ATVIROS LIETUVOS KNYGA

Arno Anzenbacher
FILOSOFIJOS VADAS

Vilnius "Katalik pasaulis" 1992

TURINYS
l 1.1 1.2 1.3 1.3.1 1.3.2 1.3.3 1.3.4 1.4 1.4.1 1.4.1.1 1.4.1.2 1.4.1.3 1.4.1.4 1.4.2 1.4.3 1.4.4 1.4.4.1 1.4.4.2 1.4.4.3 1.5 1.5.1 1.5.2 1.5.3 1.5.4 1.5.5 1.6 1.6.1 1.6.2 1.6.3 1.6.4 1.6.5 1.6.6 1.6.7 KAS YRA FILOSOFIJA? vadins pastabos odio "filosofija" kilm Pradios problema Patyrimas Nuostaba Abejon Beprielaidikumas Atribojimai . Filosofija ir specialieji mokslai Specialij moksl klasifikacija Realieji mokslai Filosofija ir realieji mokslai Filosofija ir formalieji mokslai Filosofija ir religija Filosofija ir menas Filosofija ir ideologija Marksistin ideologijos samprata Pozityvistin ideologijos samprata Neutrali ideologijos svoka Bandymas apibrti filosofij Mokslas Fundamentinis mokslas Universalusis mokslas Protu besiremiantis mokslas Kritinis mokslas Pavyzdiai i filosofijos istorijos Platonas Aristotelis Tomas Akvinietis Rene Descartes ThomasHobbes Immanuel Kant Johann Gottlieb Fichte. , 15 15 16 17 17 18 19 20 21 22 22 22 23 27 28 * 31 33 33 35 36 36 36 37 37 37 38 39 39 39 39 39 40 40 41

1.6.8 1.6.9 1.6.10 1.6.11 1.6.12 1.6.13 1.7 1.8 1.8.1 1.8.2 1.8.3 1.8.4 1.8.5 1.9 2 2.1 2.1.1 2.1.2 2.1.3 2.2 2.2.1 2.2.2 2.2.3 2.2.3.1 2.2.3.2 2.2.4 2.2.5 2.3 2.4 2.4.1 2.4.2 2.4.3 2.5

GeorgWilhelmFriedrichHegel KarlMarx Ludwig Wittgenstein Martin Heidegger KarlJaspers KarlPopper Filosofijos vienyb - sistem vairov Pagrindiniai filosofijos klausimai - Platono trikampis ... Olos alegorija Patyrimo kritika Platono trikampis Praktika (6) Filosofinio klausimo klimo svarbiausios kryptys (3,4,7.2.3) Filosofijos suskirstymas DABARTIES FILOSOFIJA Fenomenologikai orientuotos pozicijos Fenomenologinis metodas (Husserl) Egzistencializmas Hermeneutika (4.4.4,5.5) Analitin filosofija

41 41 42 42 42 43 43 44 45 47 48 49 50 51 53 53 54 56 58 60

Pozityvizmas (4.23.1) 60 Ankstyvasis Wittgensteinas (4.5) .'. 61 Vienos ratelio neopozityvizrnas (4.6) 64 Prasms kriterijus (7.1.5,4.6.3.2) 65 Nuo Vienos ratelio prie naujosios analitins filosofijos (4.4.1) 67 Kritinis racionalizmas 68 Vlyvasis Wittgensteinas (4.4.4) 70 Palyginimas Marksizmas Kari Marx (5.5.4.3,7.1.2) Marksizmas-leninizmas Neomarksizmas (2.5.2,6.4.1.2) Atskiros pozicijos 71 72 72 73 75 77

2.5.1 2.5.2 2.5.3 2.5.4 3 3.1 3.1.1 3.1.1.1 3.1.1.2 3.1.1.3 3.1.1.4 3.1.2 3.1.3 3.1.4 3.1.5 3.1.6 3.2 3.2.1 3.2.1.1 3.2.2 3.2.2.1 3.2.3 3.2.3.1 3.2.4 3.2.5 3.2.6 3.2.6.1 3.2.6.2 3.3 3.3.1 33.2 3.3.3 3.3.4 3.4 3.4.1 3.4.2 3.4.3

Dialogin rekonstrukcija (Erlangeno mokykla) Universali pragmatika (J. Habermas) Transcendentalin hermeneutika (K. O. Apel) Universali kalbos kritika (E. Heintel) TIKROV Tikroji ir netikroji btyb Ikisokratinis klausimo klimas Jonijos natrfilosofai Heraklitas Efezietis Parmenidas Eljietis Apvalga Descartes'o mechanicizmas Kontinumo labirintas (Leibniz) Atomizmas Substancija (Aristotelis) (3.4.4,3.4.3.3) Netikroji btyb (4.1) Aktas ir potencija Akto-potencijos perskyros kilm ir reikm (7.2.1.1) ... Dialektika ' Substancija ir akcidencija Kategorijos (3.3) Materija ir forma (hilemorfizmas) Ontologin materijos svoka Esm ir btis Perskyr sistema (7.2.1.3) Ontologinis prieastingumas (4.3.2, 4.6.4) Aristotelio prieasi teorija (7.2.1) Prieastingumas ir akto-potencijos teorija (4.6.4,6.1.5) . Transcendentalios (4.5.2.2) Vienis Tiesa (4.7) Gris (6.1) Grois Gamta Gamtos mokslas ir gamtos filosofija (4.6) Porfyrijaus medis (4.5.5.2) Knas (4.6.3)

77 78 79 81 83 84 85 85 85 85 86 86 88 89 90 91 94 94 95 96 99 100 101 103 104 105 106 106 109 110 111 112 113 114 114 115 117

3.4.3.1 Erdv 3.4.3.2 Laikas (5.5) 3.4.3.3 Neorganika 3.4.4 Gyva btyb 3.4.4.1 Knas kaip organizmas 3.4.4.2 Teleologija (7.2.1.1.2) 3.4.5 Juslios btybs (4.2.1,4.1.1) 3.4.5.1 Gyvno organizmas (4.2,5.1-3) 3.4.5.2 Evoliucija (5.5.3,7.2.1.1.2) 4 4.1 4.1.1 4.1.2 4.1.3 4.1.4 4.1.5 4.1.6 4.2 4.2.1 4.2.2 4.2.2.1 4.2.2.2 4.2.2.3 4.2.2.4 4.2.3 4.2.3.1 4.2.3.2 4.2.3.3 4.2.3.4 4.3 PAINIMAS Savimons filosofija: transcendentalin refleksija Filosofin painimo problema Atspindio teorija Kanto kopernikikasis poskis Transcendentalin perskyra (6.1-2) Ribin svoka: daiktas pats savaime Ginas dl pasaulio egzistavimo (7.2.3) Juslinis ir dvasinis painimas Iorinis ir vidinis juslumas Juslumas ir dvasia Subjektikumas (5.2, 5.7) Universalumas (4.5.2.4) Totalumas (5.4) Kalbikumas (4.4) Empirizmas ir racionalizmas Empirizmas (6.3.2) Racionalizmas vietimas Kantas: empirizmo ir racionalizmo veika Painimo sranga

118 120 122 123 124 127 128 129 131 134 134 134 136 136 139 142 143 145 145 147 147 147 148 149 150 151 152 153 153 154 155 155 157 158 158 159 159

4.3.1 Painimo sranga pagal Tom Akviniet 4.3.1.1 Pirmoji perskyra 4.3.1.2 Antroji perskyra 4.3.2 Painimo sranga pagal Kant 4.3.2.1 Transcendentalin estetika 4.3.2.2 Transcendentalin logika (4.5.1.1) 4.3.2.2.1 Transcendentalin analitika .
10

4.3.2.2.2 4.3.2.3 4.4

Transcendentalin dialektika Tolesns nuorodos (6.1, 7.2.2) Painimas ir kalba

161 162 162 163 163 163 164 166 166 168 170 171 171 173 173 174 174 176 177 178 179 179 181 182 182 183 183 184 184 184 185 185 185 186 186 187 187 187 188 189

4.4.1 Analitin ir neanalitin kalbos filosofija 4.4.1.1 Analitin kalbos filosofija 4.4.1.2 Neanalitin kalbos filosofija 4.4.2 Antenklinis kalbos pobdis 4.4.3 Kalbos tripusikumas (5.6) 4.4.4 Kalbinis pasaulvaizdis (5.4) 4.4.5 Kalbos dialektika (5.7) 4.4.5.1 Universalioji gramatika (N. Chomsky) 4.5 4.5.1 4.5.1.1 4.5.1.2 4.5.1.3 4.5.1.4 4.5.2 4.5.2.1 4.5.2.2 4.5.2.3 4.5.2.4 4.5.3 4.5.3.1 4.5.3.1.1 4.5.3.1.2 4.5.3.1.3 4.5.3.1.4 4.5.3.1.5 4.5.3.2 4.5.4 4.5.4.1 4.5.4.2 4.5.4.3 4.5.4.4. 4.5.4.5 4.5.4.6 4.5.5 4.5.5.1 4.5.5.2 Logika Kas yra logika? Formalioji ir transcendentalin logika Formaliosios logikos istorija Filosofija ir formalioji logika Logistika ir metalogika odis ir reikm Tikriniai vardai ir predikatai Vienareikmikumas ir daugiareikmikumas Apibrimas Universalij problema Teigini logika (4.7) Teigini junginiai Konjunkcija Disjunkcija Implikacija Grietoji alternatyva Ekvivalentikumas Logikos dsniai Predikat logika Vienvieiai ir daugiavieiai predikatai Elementarus teiginys ir teiginio forma Kvantoriai Formalizavimas Logikos dsniai Tradicinis teigini suskirstymas Klasi logika Klasi junginiai Teiginiai apie klases

11

4.5.6 4.5.7 4.5.7.1 4.5.7.2 4.5.8 4.6 4.6.1 4.6.2 4.6.3 4.6.3.1 4.6.3.2 4.6.3.3 4.6.4 4.6.5 4.6.6 4.7 5 5.1 5.2 5.3 5.4 5.4.1 5.4.2 5.5 5.5.1 5.5.2 5.5.3 5.5.4 5.5.4.1 5.5.4.2 5.5.4.3 5.5.4.4 5.6 5.6.1 5.6.2 5.6.3

Loginis kvadratas Silogistika Taisykling silogizm kombinacijos Ivedimo figros Nuorodos

189 190 190 191 192 192 192 193 194 195 197 199 200 201 202 204 208 208 '209 210 213 213 215 217 218 220 223 224 225 226 226 227 228 229 231 234

Mokslo teorija Sistema- teorija - mokslas Dedukcija ir aksiomin sistema Indukcija Stebjimas - apraymas - klasifikavimas Hipotez Teorija Aikinimas Kai kurios kitos svokos Empirini teorij reikm Tiesa (7.2.3) MOGUS mogus kaip mokslo tema Gyvnikumas ir dvasia mogus kaip fenomenas Pasaulikumas Pasaulis kaip visuma Veikla (6.1) Istorikumas Buvimas mirties link Istorikumas ir istorija Gamta ir istorija Istorijos Augustinas Hegel Mara vertinimas Visuomenikumas Konfliktai Lytis eima . :

filosofija t

12

5.6.4 5.6.5 5.6.6 5.7 5.7.1 5.7.2 5.7.3 5.8 6 6.1 6.1.1 6.1.2 6.1.3 6.1.4 6.1.5 6.2 6.2.1 6.2.2 6.2.3 '6.2.4 6.3 6.3.1 6.3.2 6.3.3 6.3.4 6.3.5 6.3.5.1 6.3.5.2 63.5.3 6.3.5.4 6.4 6.4.1 6.4.1.1 6.4.1.2 6.4.1.3 6.5

Bendruomen Valstyb (6.5) monija (6.4) Knas ir siela ....................................

235 238 239 239

Siela ir dvasia 239 Mginimai isprsti tapatumo-netapatumo problem... 240 Dvasia kaip siela 242 Nemirtingumo problema (6.3.5.3,7.4.2) ETIKA Valios laisv Teorija ir praktika Korin ir vidin laisv Laisv kaip kritinis protas Gris ir blogis Laisv ir determinizmas Sin Dorovinis apriori Taikymas Sins autonomija Sin iki ir po poelgio Norm problema Teorinio prasminimo problema Empiristin etika Tikslai, kurie kartu yra ir pareigos Savirealizacija mogaus praktikos prasminimo bdai Gamtos motyvuojama laisv mogikumo motyvuojama laisv Etinis paradoksas (7.4.2) Teorija ir pojetika Socialin etika Pagrindins socialins etikos pozicijos Liberalizmas Socializmas Krikionikoji socialin teorija Teiss filosofija : '. 245 249 249 249 251 253 257 260 262 263 264 265 266 267 267 269 271 272 274 274 276 277 280 282 282 283 286 288 291

13

6.5.1 6.5.2 6.5.3 6.6 7 7.1 7.1.1 7.1.2 7.1.3 7.1.4 7.1.5 7.1.6 7.1.7 7.1.8 7.2

Teis ir etika Teiss pagrindimas Bausm Apvalga DIEVAS Religijos kritika Feuerbach Mare Nietzsche Freud Carnap Sartre Solle Santrauka Filosofinis mokymas apie Diev

291 293 296 298 299 299 299 301 302 303 303 304 304 305 306 306 306 307 309 310 312 315 315 316 317 319 320 323 324 327 327 329 330 332 335 341

7.2.1 Dievo klausimas bties filosofijoje 7.2.1.1 Kosmologinis ir teleologinis argumentai 7.2.1.1.1 Kosmologinis argumentas 7.2.1.1.2 Teleologinis argumentas 7.2.1.2 Analogin kalba apie Diev 7.2.1.3 Dievo svoka bties filosofijoje 7.2.2 Dievo klausimas savimons filosofijoje 7.2.2.1 Kantas: bties filosofijos Dievo rodymo kritika 7.2.2.2 Dievas kaip reguliatyvin idja 7.2.2.3 Dievas kaip praktinis postulatas 7.2.3 Dievo klausimas dvasios filosofijoje 7.2.3.1 Ontologinis argumentas 7.2.3.2 Ontologinio argumento kritika 7.3 7.4 7.4.1 , 7.4.2 7.4.3 Nuorodos Tikjimo prasms plotm Tikjimas ir filosofija odio klausytojas Totalinis eksperimentas Svarbiausieji Vakar filosofijos veikalai Literatros rodykl Vard rodykl

14

l KAS YRA FILOSOFIJA?

1.1 vadins pastabos K. JASPERSAS "Filosofijos vado" pradioje rao:
Kas yra filosofija ir ko ji verta - ginijamas dalykas. Ijos laukiama nepaprast atradim, arba ji abejingai atmetama kaip mstymas, neturintis objekto. j irima su baiminga pagarba kaip reikmingas nepaprast moni pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotoj imons. Ji laikoma dalyku, kuris lieia kiekvien ir todl turi bti paprastas ir suprantamas, arba manoma j esant toki sudting, kad jos imtis yra beviltika. Tai, kas vadinama filosofija, i tikrj duoda pagrind tokiems prietaringiems vertinimams (JASPERS (2), 25).

Daniausiai filosofija vadinama tai, kas yra surayta begalje knyg, tai, k filosofai dsto universitetuose, tai, kam suteiktas institucionizuotas pobdis ir k galima studijuoti. Jei itaip irime filosofij, tai matome tik jos susvetimjusi pavidal. Tokia filosofija i tikro gali bti tik atitrkusi nuo pasaulio ir skirta vien elitui. Ji gali tik tnoti dramblio kaulo bokte ir vengti vieo gyvenimo. Taiau tikroji filosofijos prasm yra kita. Visi mes esame kada nors filosofav. Dar bdami vaikai. I esms filosofija mums nra naujiena. Filosofija prasideda klausimais, kuriuos keliame, kai prastas kasdienis pasaulis praranda savaime suprantamum ir tampa problema. Paprastai gyvename savo pasaulyje kaip gerai rengtame name, kuriame be vargo orientuojams. Taiau kai is prastumas pasidaro problemikas, mes staiga atsiduriame "lyg plyname lauke" ir "neturime net keturi kuoleli, kad galtume sau palapin iskleisti"(M. BuBER, 317). Viskas tampa abejotina. vardykime kelet ios ries klausim - klausim, kuriuos gali kelti vaikai, bet kurie yra inomi kiekvienam, nes kiekvienas juos jau yra kls: Kodl apskritai yra kakas? Kokia visumos prasm? Kodl a esu a, o ne kas nors kitas? Kas yra po mirties ? Ar esu laisvas ir atsakingas u tai, k darau, ar mano veikla yra priverstin? Kas yra teisingumas? Tokie klausimai yra pirmaprad filosofijos versm. Filosofiniai klausimai tiesiogiai palieia kiekvien. Todl kiekvienas laiko save sugebaniu ir galiotu juos atsakyti. Nuosavas savs patyrimas, nuosava mogyst tam, atrodo, yra pakankamas pagrindas. Kiekvienas jauiasi kompetentingas kalbti apie tuos dalykus, nes ino, kad jo gyvenimo tkmei ne menkiausi reikm turi atsakymai iuos klausimus. Mes nesame tik io klausim aidimo irovai, bet patys esame ustatas tame aidime (G. MARCEL). Todl tokie klausimai mogui yra neivengiami. inoma, galima usimerkti ir apsimesti, kad t klausim apskritai nra, taiau ir tada lieka aik, kad btina juos kelti. Matome, kad, ivadavus filosofij i jos

15

susvetimjimo dramblio kaulo bokte, ji pasirodo mums kaip mogaus likimas. mogus nuo pat gimimo yra pasmerktas filosofijai. Nors filosofijos klausimai kiekvienam mogui kyla vis i naujo ir pirmapradikai, vis dlto mes nesame pirmieji j svarstytojai. Filosofijos klausimai turi tradicij. ioje tradicijoje vis labiau suvokiamas t klausim problemikumas. is suvokimas suteikia ms pai filosofavimui mat, standart. Nors kiekvienas esame pasmerktas ir kompetentingas filosofuoti, vis dlto tas problemikumo suvokimas rodo, kad filosofija gali bti vairaus lygio. Galima filosofuoti gerai ir blogai, diferencijuotai ir nediferencijuotai. Galima tam tikra visikai apibrta prasme mokytis filosofuoti. Taiau tai yra manoma tik tada, kai mes sijungiame dialog, kuriame nuo pat ms kultros pradios dalyvauja filosofuojantys mons. Turime atgaivinti susvetimjusi filosofijos pavidal, traukdami j nuosav filosofavim. Praeities filosofavime turime atrasti savojo filosofavimo problemas. Tai ir yra svarbiausia. 1.2 odio "filosofija" kilm odis "filosofija" yra graikikos kilms. Veiksmaodis "philein" reikia "mylti"; "sophia'1 i pradi reik bet kok tobulum ar gebjim, taiau vliau iuo odiu imta nusakyti inojim ir, vis pirma, auktesnj inojim, aprpiant doryb bei gyvenimo men. Taigi "sophos" i pradi reik mog, kuris nusimano apie profesij ir apie gyvenim, o vliau- pirmiausia "imini". Todl "filosofija" daniausiai veriama kaip "iminties meil". Jau PITAGORAS (apie 590-500), atrodo, vartojo od. HERAKLITAS EFEZIETIS (apie 540-480) nekjo apie filosofus. Bet tik SOKRATAS (470399) suteik iam pavadinimui istorikai patvari reikm. SOKRATO ir imintingosios Diotimos pokalbyje PLATONAS (427-347) nusako filosofij kaip iminties meil, personifikuodamas tiesos, grio ir groio meil demono Eroto vaizdiu:
DIOTIMA: Kai gim Afrodit, dievai susirinko puot. Tarp j buvo ir Metids [Iminties - Red.] snus Poras [Apsukrumas - Red.]. Vos jiems pavalgius, o valgio buvo valias, atjo prayti imaldos Penija [Neturtas - Red.] ir atsistojo prie dur. Poras apsvaigs nuo nektaro - vyno tada dar nebuvo, - ijo Dzeuso sod ir apsunks umigo. Penija, bdama labai neturtinga, sugalvojo nuo Poro turti vaik. Ji atsigul alia jo ir pradjo Erot [Meil - Red.]. tai kodl Erotas pasidar Afrodits palydovu ir tarnu: jis buvo pradtas deivs gimimo ikilmse, be to, jis i prigimties myli kas grau, o Afrodit grai. Tai, kad Erotas yra Penijos ir Poro snus, nulm vis jo likim: jis visados neturtingas, ir toli grau ne toks velnus bei graus, kokiu j prasta laikyti. Prieingai, jis iurktus, nevalyvas, basas, be prieglaudos, guli visada ant ems, be patalo, miega prie dur, pakelse, neturi pastogs, ir kaip tikras savo motinos snus niekad neisikapsto i bdos. Antra vertus, i tvo jis gavo palinkim visa, kas grau ir gera, jis drsus, narsus,

16

atkaklus, puikus mediotojas, nuolat rezgs kokias nors pinkles, vis savo gyvenim filosofuoja, labai mgsta apsisvarstym ir kvepia j kitiems, geras ynys, kertojas ir sofistas. Savo prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: t pai dien jis tai ydi ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai mirta, taiau, paveldjs tvo prigimt, ir vl atgyja. Visa, k jis sigyja, nueina niekais, ir jis niekad nebna nei turtingas, nei vargas. Jis taip pat yra viduryje tarp iminties ir kvailumo, ir tai kodl: i diev n vienas neusiima filosofija, ir nenori pasidaryti imintingas, kadangi jie ir be to imintingi; ir aplamai n vienas iminius nesiekia iminties. Nefilosofuoja ir nesiekia iminties n kvailiai: ia ir gldi kvailumo nelaim, kad kvailys, nebdamas nei graus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas. O kas nemato, kad jam ko stigt, tas n nenori to, ko jam, jo manymu, netrksta. SOKRATAS: Kas gi, Diotima, ieko iminties, jei jos nemyli nei iminiai, nei kvailiai? DIOTIMA: Bet tai aiku ir vaikui,-tie, kurie yra t dviej prieybi viduty; jiems priklauso ir Erotas. Juk imintis -vienas i graiausi dalyk, o Erotas - meil to. kas grau; todl Erotas btinai myli imint, kitaip sakant - jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp imini ir kvaili. Tai vl pareina nuo kilms: jo tvas imintingas ir turtingas, o motina neturi nei iminties, nei turto. tai kokia, mielas Sokratai, io demono prigimtis. (Puota, 203b-204b//D 53-54)

13 Pradios problema Nuo ko prasideda filosofija? Kokios yra jos prielaidos? Kadangi filosofuoti galime imokti tik dalyvaudami dialoge su filosofais, paiekokime atsakym filosofijos tradicijoje. 13.1 Patyrimas Veik visi filosofai vienu balsu tvirtina, kad patyrimas yra bet kokio filosofavimo pradia. Mes pradedame nuo mums prasto kasdienio patyrimo pasaulio, kuriame orientuojams ir susivokiame. Visados jau esame ir patiname pasaulyje. Tai nereikia, kad filosofijos prielaida yra tam tikras mokslikas patyrimo bdas. Tam, kad galtume filosofuoti, visikai nebtina studijuoti "patyrimo 1 mokslus ' (pvz., fizik, chemij, biologij ir t.t.). Filosofija kyla greiiau i ikimokslinio, kasdienio patyrimo bdo, kuriame pasaulis visuomet jau yra atviras ms painimui ir veiklai. M. HEIDEGGERIS ikimokslin, kasdien patyrim aikina kaip mogaus buvojimo buvim-pasaulyje. ARISTOTELIS (384-322) patyrim (empeiria, empirij) aprao taip:
Patyrimas monse kyla i atminties; nes to paties dalyko daugelis prisiminim gyja vieno patyrimo prasm ir patyrimas lyg sutampa su mokslu ir menu. Mokslas ir menas monse kyla i patyrimo. (Met. I, l, 980b-981a).

2. 2217

17

Tai, k ia vadiname "patyrimu", galime aptikti ir kalboje. Kasdien kalb, kuria nevaromai nekuiuojams, vadiname natralija kalba ir skiriame j nuo vairiausi moksl specialij kalb. Tiesa, ios specialiosios kalbos ilgainiui paliko savo pdsak ir natraliojoje kasdienje kalboje, kurioje knibdte knibda medicinos, psichologijos, sociologijos ir kit posaki. Vis dlto kasdien kalba dl io pdsako netapo specialij moksl kalba. W. KAMLAH'as rao:
Kasdien kalba kaip natralioji kalba skiriasi nuo arts, moksl dirbtini kalb. Nors ji ir yra mogaus sukurta, taiau tai ne pagal plan pagamintas krinys. [Praddami filosofuoti] mes pradedame i pradi, mes vengiame t "dirbtini pasakym", t "termini technici", kurie daniausiai iorikai pasiymi tuo, kad pasirodo mums "svetimodi" pavidalu. Tuo bdu mes patenkame situacij, kurioje dar neinome, kas yra "realyb" ar "smon", "subjektyvu" ar "filosofika", "elektronas" ar "angliavandenis", "svoka" ar "loginis sprendinys", "eschatologija" ar "socialin struktra" ir taip toliau. Mes draudiame sau, kaip dabar yra prasta, uklupti nepasiruous panekov, klausytoj ar skaitytoj tokiais pasakymais. (KAMLAH/LOReNZEN, 23).

Ikimokslikas - kasdienis patyrimas (pirmapradio buvimo-pasaulyje prasme) santykiauja su metodikai apibrtu, moksliniu patyrimu taip, kaip kasdien nekamoji kalba (kaip natralioji kalba) su moksl specialiosiomis kalbomis. Galime sakyti: nekamosios kalbos atskleistas patyrimo pasaulis yra vienintel filosofijos prielaida. 132 Nuostaba Filosofinis klausimas prasideda tada, kai ms patyrimo pasaulis praranda savaime suprantamyb ir prastum. Anot K. JASPERSO, tai atsitinka vis pirma "ribinse situacijose", kaip antai mirties akivaizdoje, keniant, kovojant, suvokiant savo kalt ir 1.1. Danai i prastos kasdienybs mums padeda itrkti ramyb ir vienatv. "Filosofavimas - tai lyg pabudimas i priritumo prie gyvenimo reikal". Tradicija mini du filosofinio klausimo impulsus: nuostab ir abejon. PLATONAS rao "Teaiteto" dialoge (155d):
Nuostaba yra nuostata mogaus, kuris tikrai myli ties; juk nra kitos pradios filosofijai, kaip tik nuostaba, ir, atrodo, nesuklydo dl kilms tas, kuris Irid [vaivorykt - diev pasiuntinj laik Taumos [nuostabos personifikacijos] dukterimi.

ARISTOTELIS (Met. 1,2,982b) taip pat pltoja motyv:

Nes nuostaba ir anksiau, ir dabar skatina mones filosofuoti. I pradi jie stebjosi tuo, k tiesiogiai mat, bet nesuprato. Vliau jie pamau skverbsi gilyn ir m kelti reikmingesnius klausimus, kaip antai apie Mnulio, Sauls ir vaigdi judjim arba apie Visatos kilm. O kas klausia ir stebisi, tas jauiasi neins. Todl ir mit mgjas tam tikra prasme yra filosofas -juk mituose pilna nuostabi dalyk. Taigi, nordami

isivaduoti i neinojimo, jie m filosofuoti...

I. KANTAS (1724-1804) rao (PPK A288-289//186-187):

Du dalykai pripildo siel vis naujo ir vis stiprjanio susiavjimo bei giliausio pagarbumo, kuo daniau ir ilgiau apie juos susimstome - vaigdtas dangus vir mans ir morals dsnis manyje. Nei vieno, nei antro man nereikia iekoti ir tik tarti kaip apgaubt tamsumos arba esani u mano akiraio rib; a juos matau prieais save ir tiesiogiai juos sieju su savo egzistavimo sismoninimu. Pirmasis prasideda nuo tos vietos, kuri a uimu ioriniais jutimais suvokiamame pasaulyje, ir ssaja, kuriai a priklausau, ipleia neapvelgiam tol su pasauliais vir pasauli ir sistem sistemomis, be to, dar j periodinio judjimo, j pradios ir tsimosi beribiuose laikuose. Antrasis prasideda nuo mano neregimo A, manosios asmenybs, ir atvaizduoja mane pasaulyje, kuris i ties begalinis, bet apiuopiamas tik intelektu... Pirmasis, nesuskaiiuojamos pasauli daugybs, reginys tarsi sunaikina mano svarbum kaip gyvniko padaro, kuris vl turi planetai (tik takui visatoje) grinti materij, i kurios jis atsirado, po to kai iai materijai trump laik (neinia kokiu bdu) buvo suteikta gyvybin jga. Antrasis, prieingai, be galo ikelia mano verte kaip protaujania subjekto per mano asmenybe, kurioje morals dsnis man atveria nuo gyvnikumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausom gyvenim...

Kai nustembame, pasirodo, kad kasdienis patyrimu pagrstas inojimas yra neinojimas. Artimas, prastas buvimas-pasaulyje pasirodo ess pavirutinikas ir neautentikas. SOKRATUI filosofavimas prasidjo inojimu, kad nieko neino. Bet neinojimas siekia inojimo, kuris yra kitokio pobdio, negu patyrimu pagrstas inojimas.

133 Abejon Savaimesuprantamybs praradimas patyrimu pagrst inojim daroabejotinu. Remdamasis patyrimu pagrs to inojimo ir kasdienio patirtinio pasaulio kritika, mogus siekia naujo, pamatinio tikrumo. Jis siekia naujai pagrsti inojimo galimyb. Taiau tai yra manoma tik tada, kai mogus abejoja radikaliai rinitai ir abejodamas prieina galutines ivadas. Tik taip jis gali veikti abejon. ia pirm eil ikyla du vardai: AUGUSTINAS (354-430) ir DESCARTES (1596-1650). AUGUSTINAS, kur Banyia gerbia kaip ventj ir Banyios tv, jaunystje buvo skeptikas, t.y. jis abejojo, ar apskritai manoma ties painti. tai tekstas, kuriame matome, kaip veikiamas skepticizmas:
Ir kas galt abejoti, kad jis gyvena, prisimena, velgia, nori, rnsto, ino, sprendia? Juk net jei koks [mogus] abejoja, jis vis dlto gyvena; jei jis abejoja, tai ir prisimena tai, dl ko abejoja; jei jis abejoja, tai ir velgia, kad abejoja; jei jis abejoja, tai ir nori sitikinti; jei jis abejoja, tai ir msto; jei jis abejoja, tai ir ino, kad kako neino; jei jis abejoja, tai ir sprendia, kad negali lengvabdikai pritarti. Nes jei viso to nebt, jis apskritai negalt abejoti. (Tr. X, 10)

UI

R. DESCARTES laikomas Naujj \aik\\pasukio link subjekto pradininku. tai tekstas, kuriame jis pltoja AUGUSTINO motyvus:
Kadangi, prie tapdami suaugusiais, mes buvome vaikai ir apie ms pojius veikusius daiktus skirtingas nuomones - tiek teisingas, tiek ir klaidingas - susidarme pirmiau negu imokome naudotis visu savo mstymo pajgumu, kai kurie iankstiniai nusistatymai nukreipia mus nuo teisingo painimo ir taip mus valdo, kad atsikratyti j, atrodo, galime tiktai bent kart suabejoj visais tais dalykais, kuri tikrumas kelia menkiausi nepasitikjim. ...itaip atmesdami visa, kuo bent maiausiai galime suabejoti, ir netgi laikydami visa tai esant netiesa, lengvai sutiksime, kad nra nei Dievo, nei dangaus, nei ems ir kad mes patys neturime kno, bet negalsime tarti, kad mes neegzistuojame, nors ir abejojame visa ko teisingumu. Tad taip pat paika manyti, jog nra to, kas msto, kai yra mstoma, todl, nepaisant vis kratutini prielaid, mes galime netikti, kad ivada: a mstau, vadinasi, a egzistuoju, yra teisinga ir todl ji yra pirmoji ir teisingiausia i t, kurios prieinamos monms, tvarkingai dstantiems savo mintis (Prad. l, l ir 7).

AUGUSTINAS ir DESCARTES parod, kad abejon, kaip pradinis filosofavimo takas, veda tai, kas neabejotina. Radikali abejon veikia neabejotinas smons faktas. Abejotinos pirmiausia yra patirties duotybs, kurias matome "kno akimis" (AUGUSTINAS). G. W. LEIBNIZAS (1646-1716) pavadino jas fakto tiesomis (vrits de fait). Neabejotina yra tai, kas sudaro toki duotybi slyg - "vidinis inojimas" (AUGUSTINAS) kaip cogito (DESCARTES) arba kaip proto tiesos (vrits de raison, LEIBNIZ)."Neklaidiok lauke! save sugrk - mogaus viduje gyvena tiesa..."(AUGUSTINAS).

1.3.4 Beprielaidikumas Vienintel filosofijos prielaida yra kasdiens kalbos vartosenoje atsivrs patirtinis pasaulis (plg. 1.3.1). Todl ir kalbama apie filosofijos beprielaidikum. Beprielaidikum pirmiausia turime pabrti vienu poiriu: filosofijos metodas negali bti jos prielaida, atvirkiai -filosofijos metodas pats y ra filosof o problema. Taigi \ klausim, nuo ko turime pradti filosofuoti, gali atsakyti tik pati filosofija. Tuo filosofija skiriasi nuo vadinamj specialij moksl. Jei n vienas specialusis mokslas pats neapibria nei savo objekto, nei savo metodo, tai filosofija pati turi pateikti sau ir objekt, ir metod. Tik taip ji gali ivengti prielaid ir tapti "pirmuoju mokslu". Taigi filosofijos metodas negali bti jai skiepytas "i alies", pavyzdiui, i kokio kito mokslo pozicij. Prieingai - paiame filosofiniame klausime turi atsirasti filosofavimo metodas.

20

Grietas matematikas formalizmas ir jo taikymas "tiksliesiems" gamtos mokslams nuo seno nepaprastai avjo filosofus. B. SPINOZA (1632-1677), susiavjus iuo tikslumu, band filosofuoti more geometrico ( = geometrijos bdu). Ir LEIBNIZAS svajojo apie mathesis universalia ( viening tikslj moksl). Taiau matematikos, taip pat ir logikos formalizmas remiasi visikai apibrta abstrakcija. Jei filosofija nori likti be prielaid, ji negali nekritikai priimti i abstrakcij, o privalo (kaip matematikos ar, atitinkamai, logikos filosofija) klausti, k i abstrakcija reikia ir kaip ji atsiranda. Ypating dmes tokiam beprielaidikumui skyr G. W. HGELIS (17701831):
Filosofijoje, moko jis, svarbiausia yra "atsiduoti objekto gyvenimui, kitaip tariant, turti prie akis objekto vidin btinyb ir j isakyti.1' ia prasme filosofijos tiesa yra "ios tiesos judjimas joje paioje." Kadangi matematikos "mediaga yra negyva erdv ir taip pat negyvas vienetas", taikydami matematikos metodus realizuojame "painim, kuris yra iorikas mediagos atvilgiu". Tuo tarpu filosofija "gali tvarkytis tik per svokos nuosav gyvenim". Savo srityje ji negali leisti, kad toki metod apibrtumas "bt i iors priklijuotas esamybei". Svarbiausia jai yra "pilno turinio save pai judinanti siela". (DF.,WW2,46~50).

1.1 - 13 skyri santrauka Visi mes filosofuojame. Filosofija neivengiamai priklauso mogaus gyvenimo tkmei. "Filosofija" yra graikikas svetimodis ir gali bti veriamas kaip "iminties meil". Filosofijos pradinis takas yra kasdienis, ikimokslinis patyrimas, besiskleidiantis po natraliosios (nekamosios) kalbos enklu. Filosofija prasideda tada, kai kasdienis buvirnas-pasaulyje praranda savaime suprantamum. ios pradios takais tradicija laiko nuostab ir abejon. mogus ia suvokia savo neinojim ir siekia neabejotino, pamatinio inojimo. * Vienintel filosofijos prielaida yra kasdienis, patirtinis buvimaspasaulyje. Ji nesiremia jokiu iankstiniu metodu, bet pati sau suteikia turin| ir metod. 1.4 Atribojimai Nuo 1.1 iki 1.3 skyriaus sklaidme preliminari filosofijos svok. Toliau atskirsime filosofij nuo specialij moksl, religijos, meno ir ideologijos.

21

1.4.1 Filosofija ir specialieji mokslai Paprastai filosofija ir teologija atskiriamos nuo kit moksl; pastarieji vadinami specialiaisiais mokslais. 1.4.1.1 Specialij moksl klasifikacija Specialiuosius mokslus galima klasifikuoti vairiai. Silome toki klasifikacij:

o Realieji mokslai Gamtos mokslai (pvz,, fizika, chemija, astronomija, teorin medicina, biologija) Kultros mokslai Dvasios mokslai (pvz., istorija, religijotyra, kalbotyra ir menotyra) Socialiniai ir kio veiklos mokslai o Formalieji mokslai (pvz., formalioji logika, matematika, struktr teorija)

Paaikinimas: Realij moksl objektas yra tam tikra patirtins tikrovs dalis, kuri jie tyrinja taikydami tam tikr metod. Ta dalis gali bti gamta (gamtos mokslai) arba tai, kas yra atsirad dl moni veiklos ir gamybos (kultros mokslai); ia galima skirti istorij, kalb ir men, kaip mogikosios dvasios krinius ir socialins bei kins veiklos dsningumus. Formalieji mokslai netyrinja patirtins tikrovs kokios nors atskiros dalies; jiems rpi gryna forma, abstrakti ryi struktra, taip pat t ryi iraik apskaiiuojamumas, t.y. padarymas, kad jas bt galima "skaiiuoti". 1.4.1.2 Realieji mokslai Realieji mokslai tyrinja savo sritis, aptikdami apraomuosius ir grindiamuosius ryius. Apskritai galima nurodyti tris bdingus realij moksl poymius, kurie, beje, vairiuose moksluose reikiasi labai vairiai. Realieji mokslai visuomet yra

22

o empiriniai, t.y. j objektas yra patirtinio pasaulio sritis. Apraomieji ir grindiamieji ryiai, kuriuos tie mokslai aptinka, tyrinjamoje srityje visuomet gali bti patvirtinti ir neperengia srities rib.
Matme (1.3.1), kaip ARISTOTELIS filosofijoje pradeda kalbti apie empirij. "Empirij" galime versti kaip "patyrim". Viskas, kas yra objektyviai duota patirtiniame pasaulyje, yra empirika. ia od "empirika" vartojame labai plaia prasme. Empiriki. t.y. duoti patyrime, yra ne tik gamtos reikiniai, bet ir (per altini mediag) istoriniai faktai, konkreios kalbos, meno kriniai, moni elgsena, socialins struktros ir kiniai procesai. Nurodydami grindiamuosius ryius, realieji mokslai vien empirin dalyk visuomet aikina kitu empiriniu dalyku.

o tematikai redukuoti, t.y. j tema (objektas) yra apribota (redukuota) tam tikru poiriu (aspektu), tuo tarpu kitus poirius neatsivelgiama, taip pat o metodikai abstrakts, t.y. j tema yra tik tiek sugriebiama, kiek tai leidia padaryti metodas; tai, ko tam tikras metodas negali sugriebti, nra tematizuota; tai neatsivelgiama (abstrahuojamasi).
Pasakymus "tematikai redukuoti" ir "metodikai abstrakts" paaikinsime pavyzdiu: Naujj laik pradios gamtos moksl suklestjimas tapo manomas dl naujo metodinio poirio - dl reikini matematizavimo (metrizavimo). Imta mginti kokybines apibrtis vis labiau redukuoti kiekybines, t.y. padaryti jas matuojamas (pvz., ilum, kokybe, matuoti termometru ir tuo bdu ireikti skaiiais). kis skelb: "Matuoti visk, kas yra matuojama, ir mginti padaryti matuojam tai, kas dar nra matuojama" (G. GAULEI, 1564-1642). i tendencija ved nauj stebjimo ir tikrinimo eksperimentu bd. Taiau su tuo susij temos redukcija ir metodo abstrakcija: taps "tiksliu", gamtos mokslas pasta gamt tik matuojamumo aspektu. Jo metodinis poiris atvaizduoja gamt tik tematikai redukuoto ir metodikai abstraktaus matematinio modelio forma. Taiau pati gamta nra joks matematinis modelis. Tuo tarpu "grietas" gamtos mokslas turi atsiriboti (abstrahuotis) nuo skirtumo tarp gamtos ir modelio, nes is skirtumas nra sugriebiamas metodo pagalba.

4.6

1.4.13 Filosofija ir realieji mokslai Nurodydami tris bdingus realij moksl poymius, n nemginome j nuvertinti. Nepaprasta i moksl paanga buvo manoma tik dl to, kad jie vystsi pagal tuos poymius. Taiau mes juk turime inoti, kokios problemos ia kyla ir kaip ias problemas turi irti filosofija.
Filosofijos santykis su vadinamaisiais pozityviaisiais mokslais gali bti ireiktas formule: filosofija kelia tokius klausimus, kuri neklimas slygoja mokslinio tyrimo skme. Taigi tuo norime pasakyti, jog mokslo skm, be kita ko, priklauso ir nuo to, kad atsisakoma kelti tam tikrus klausimus (V. WEIZSACKER (2), 167).

Labai senas metodologinis principas teigia, kad joks mokslas nepateikia sau paiam nei objekto, nei metodo. Pavyzdiui, klausimas, kaip istorikas

23

nustato savo objekt arba apibria savo metod, nra istorijos klausimas. Takas, i kurio yra nustatomi tam tikro mokslo objektas ir metodas, visuomet yra u io mokslo rib. Tas takas yra iki mokslinio iankstinio inojimo srityje. is iankstinis inojimas tam tikra prasme yra inojimas apie visum, todl jis leidia i visumos iskirti tam tikr objekt ir tam tikr metod. Tad galima konstatuoti svarb dalyk: 1.3.1 skyrelyje matme, kad iki mokslinis, kasdienis patyrimas, buvimas-pasaulyje su nekamja kalba yra filosofijos pradinis takas. Dabar matome, kad ir realieji mokslai turi t pat pradin tak. Filosofija ir realieji mokslai suponuoja t pat pradin tak: iki mokslin, kasdien patyrim. Empiriniai klausimai: Kiek dant turi baltoji meka? Kada lydosi varis? Kas atrado Australij? Kokiu greiiu krenta knai? Kiek naftos suvartojama Austrijoje? Koki nuod esama musmirje? Kuo pavojingos atomins elektrins? Kas nugaljo taut myje prie Leipcigo? Ar vengr kalba yra indoeuropiei kalba? Filosofiniai klausimai: Kodl yra btis, o ne greiiau niekas? Kas yra painimas? Kas yra tiesa? Ar yra laisvas apsisprendimas? Kas -yra mogus? Kas yra gyvyb? Kokia mogaus bties prasm? Kas yra dorovinis gris? Kas yra menas? Ar istorija turi prasm? Kas yra kalba? Ar egzistuoja Dievas?
l pie,: Empiriniai ir filosofiniai (neempiriniai) klausimai

Galime parodyti skirtum tarp realij moksl ir filosofijos, grdami prie 1.4.1.2 skyrelyje nurodyt poymi: o Realieji mokslai yra empiriniai, nes j objektas yra patirtinio pasaulio sritis, jie neperengia ios srities rib: nurodydami grindiamuosius ryius, jie aikina vien empirin dalyk kitu, kuris priklauso tai paiai sriiai. Nors filosofija ir prasideda nuo patyrimo, taiau ji neapsiriboja patyrimo sritimi. Ji klausia apie patyrimo ar, atitinkamai, patirtinio pasaulio arba jo srii galutines slygas ir pamatus. Ji pradeda nuo patyrimo ir klausia, kas sudaro patyrimo pamat. Patyrimo slygos ir pamatai, apie kuriuos klausia filosofija, nra kakas empirika, nra patirtiniai daiktai alia kit patirtini daikt. Filosofijai rpi to, kas

24

empirika, neempirins slygos ir pamatai, nes empiriniai dalykai negali bti iki galo paaikinti kitais empiriniais dalykais, Tuo tarpu realiesiems mokslams rpi to, kas empirika, empirins slygos ir pamatai.
Pavyzdys: Kai gamtos moksl atstovas klausia, kaip atsirado pasaulis, jis btinai klausia apie empirin grindiamj ry. Jis klausia apie kakok (plaiausia prasme) empirin dalyk, kaip Visatos antecedentin slyg (prieast). Kai LEIBniZAS kaip filosofas klausia, kodl yra btis, o ne greiiau niekas, jis klausia ne apie taip pat egzistuojani, empirin antecedentin slyg, o apie neempirini to, kas empirika. pagrind.

T pat galima ireikti ir garsija KANTO formuluote: filosofija klausia apie patyrimo galimybs slygas. Ji pradeda (kaip realieji mokslai) nuo patyrimo. Toliau (skatinama nuostabos ir abejons) ji klausia: kaip galimas patyrimas? Kokios yra tos slygos, kurios daro patyrim galim? Kokios yra patyrimo galimybs slygos? Ir ia vl pasitvirtina, kad ios patyrimo galimybs slygos negali bti vl patirtiniai daiktai alia kit patirtini daikt. Filosofijos poiris greiiau yra toks: patyrimas pats yra slygotas; jis nurodo j slygas, kurios daro patyrim galim, bet paios nra patirtiniai dalykai. o Realieji mokslai yra tematikai redukuoti, nes j tema (objektas) yra apribota tam tikru aspektu. Filosofija nra tematikai redukuota. Ji klausia apie to, kas empirika (ar, atitinkamai, jo srii), neempirines slygas, kaip apie visum. "Tiesa yra visuma" (HEGEL). Ji neapsiriboja tik vienu kuriuo nors aspektu, bet klausia apie visum. Net nagrinjant atskiras sritis (mog, gamt, painim, istorij ir t.t), jai rpi atskiros srities visuma ir jos galimumo slygos.
Pavyzdiui, antropologija ( = mokslas apie mog), kaip specialusis mokslas, yra suskilusi daugyb atskir disciplin. Kalbama apie biologin, psichologin, sociologin ir kultrin antropologij, taiau kiekviena i antropologija .skyla dar begal specialij antropologij. Kiekvienos i antropologij tema yra visikai apibrtas dalinis mogaus bties aspektas, taiau n viena nesidomi mogumi kaip visuma. O filosofins antropologijos udavinys yra kaip tik toks: ne nagrinti tam tikr dalin mogaus aspekt, bet tematizuoti mogaus visum.

5.1

o Realieji mokslai yra metodikai abstrakts, nes j tiriama sritis yra sugriebiama tik tiek, kiek leidia j apibrtas metodas. Filosofija nra metodikai abstrakti, nes ji nesiremia jokia i anksto nustatytu metodu, kur taikyt, tirdama savo objekt. Filosofijos metodas greiiau yra pats filosofijos turinio, jos objekto gyvenimas (HEGEL, plg. 1.3.4), kuris ir nustato filosofijos metodo pobd. Taigi galime nurodyti kelet svarbi ivad: realieji mokslai tyrinja savo sritis tam tikrais daliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus. Tad jie visumos kaip tik ir nepasta, nes ji niekada nebna i moksl tema. A. HUXLEY parodo tai gamtos moksl pavyzdiu:
25

...kaip tikrovs atvaizdas, gamtamokslinis pasaulio vaizdas niekados nra pakankamas jau vien dl to, kad gamtos mokslas n nemano turti reikal tiesiogiai su patyrimu; j domina tik tam tikros patyrimo ikarpos ir tik tam tikri jo ryiai. Labiau filosofikai orientuoti gamtamokslininkai visa tai visikai aikiai suvokia. Deja, kai kurie gamtamokslininkai, daugelis technik ir vis pirma daugybs ma technikos laimjim vartotojai neturi ne! laiko, nei noro pavelgti gamtos moksl filosofines itakas ir ukulisius. Todl ie daniausiai priima gamtos moksl implicitikai pateikiam pasaulio vaizd kaip ubaigt ir isam tikrovs atvaizd; tuos patyrimo aspektus, kuriuos gamtamokslininkai dl savo ribotos kompetencijos neatsivelgia, jie link? traktuoti taip, lyg ie bt maiau reals negu tie aspektai, kuriuos gamtos mokslas abstrakcijos pagalba savarankikai iskiria i be galo turtingos fakt visumos (HUXLEY 28-29).

2 pie.: Filosofija ir specialusis mokslas

Taigi realieji mokslai neino savo teigim visumos apimties. ios ivados reikm auga kartu su didjania realij moksl specializacija. Technologijos ir pramons paang galinantys mokslai neino, kiek toli siekia j sukurtos technologijos bei struktros visumos sryio kontekste (pvz., aplinkos tara, socialini ryi pokyiai ir t.t.). Specialij moksl pedagogika negali pati nustatyti aukljimo tiksl. Medicina vis labiau suvokia, kaip svarbu irti mog kaip visum. Bandoma prietarauti, es realieji mokslai integruojasi. ioje integracijoje ir atsiskleidianti visuma. Taiau labai abejotina, ar visumos sry galima pateikti kaip i gabal sudliojam paveiksll-galvosk. Juk io paveiksl-

26

lio gabalai yra taip padaryti, kad jie susidstyt visum. Pirmiau buvo visuma, o tik paskui gabalai. Bet jei realieji mokslai negali patys nustatyti savo vietos visumoje, kaip tada jie gali integruotis visum? Atrodo, kad tik filosofija yra pajgi i visumos pozicij parodyti konkrei moksl viet visumoje. Prasmingas yra tik tarpdisciplininis dialogas tarp realij moksl ir filosofijos. Yra bent trys poiriai filosofijos santyk su realiaisiais mokslais: o Filosofija yra realij moksl tarnait, kaip kai kuriose scholastinse mokyklose ji buvo ancilla theo/ogiae. Realij moksl turinys yra moksl turinys apskritai. Filosofija yra tik realij moksl teigini, prielaid bei metod analiz, taigi - realij moksl login analiz, mokslotyra ir pagrind tyrinjimas. Toks poiris vadinamas scientizmu (scientia lot. mokslas), nes jis pripasta realij moksl ir j metod absoliut autoritet. o, Filosofija ima realij moksl rezultatus kaip prielaidas ir juos apibendrina. Toki apibendrinim rezultatai yra vadinamieji "moksliniai pasaulvaizdiai". Ir iam poiriui bdingas scientizmas. o Filosofija egzistuoja autonomikai alia realij moksl bei j metod, Filosofinis tyrinjimas i esms skiriasi nuo realij moksl tyrinjimo. Filosofija savo mokslikumo negali nekritikai skolintis i realij moksl, jos mokslikumas pats yra filosofin problema. Filosofija nra empirinis mokslas, ji - neempirinis mokslas apie empirij. Ji tyrinja ne patirtinio pasaulio atskiras sritis, o patyrimo apskritai galimybs slygas. Tik taip filosofija yra pajgi isakyti visum ir tuo paiu padti nustatyti realij moksl viet.

1.4.1.4 Filosofija ir formalieji mokslai Kadangi formalieji mokslai tyrinja tik grynj sryi form, gryn struktr, jie skleidiasi per tam tikr metodin abstrakcij. Todl remdamiesi tuo, k jau suinojome, skiriame juos nuo filosofijos. Ypating vaidmen ia atlieka formalioji logika, kuri danai traktuojama kaip filosofijos disciplina. Ir iandien formaliajai logikai, atrodo, tinka ta vieta filosofijoje, kuri jai paskyr ARISTOTELIS: ji yra filosofijos organonas (gr. rankis), taigi turi instrumentin prasm, kadangi moko taisyklingos argumentacijos ir padeda tiksliai analizuoti filosofijos problemas.

4.5

1.42 Filosofija ir religija odiu "religija" ymime daugialyp reikini vairov. Religijos mokslai skiria vairius religijos aspektus. Yra kalbama apie primityvias, arba.gamtos religijas, ir ivystytas, arba kultrines religijas, tautines ir pasaulines religijas, iaugusias natraliai ir steigtas, misijines ir nemisijines, monoteistines, politeistines, panteistines, animistines, fetiistines, totemistines ar net ateistines religijas. Danai specialiai iskiriamos knygins, arba apreikimo religijos. Mums pakanka tik paminti i neimatuojam vairov. Jei klaustume, kas i vairov vienija, galt tikt' toks apibrimas:
Religija yra bdas, kuriuo "mogus egzistuoja santykiaudamas su (neperengiamu ir ia prasme "galutiniu") prasms pagrindu, kuris, kaip galutinai grindiantis ir prasm teikiantis, aprpia ir bt apskritai, ir atskiras bties sritis". (SCHLETTE, 1165).

ia esama dviej aspekt: o Religija visuomet apibrtas, t.y. konkretus ir realus santykis tarp mogaus ir galutinio prasms pagrindo (Dievo, absoliuto, ventybs ir t.t.), "tarp grindiamojo ir grindianiojo" (O. SPANN); taigi religija yra "viso mogaus .egzistencinis saitas" su iuo prasms pagrindu (K. RAHNER). o Antra vertus, is saitas visuomet priklauso nuo to, kaip suprantama mogaus btis ir pasaulis. Plaija prasme galime i samprat traktuoti kaip mokym. Scholastai skirtum tarp egzistencinio saito ir mokymo pateik kaip skirtum tarp fides qua creditur (= tikjimo, per kur ar kuriuo yra tikima, t.y. egzistencinio tikjimo akto) ir fides quae creditur (= tikjimo, kur tikima, t.y. to, kuo tikima kaip mokymu). Tad koks santykis tarp religijos ir filosofijos? K. JASPERSAS pagrindinmis filosofijos funkcijomis laiko egzistencin nuskaidrinim (= savojo A nuskaidrinim), orientavimsi pasaulyje ( supratim nukreipt pasaulio interpretacij) ir transcendavim (egzistencijos ir pasaulio perengim link dievybs, aprpianios ir vien, ir kit). Tuo jis i esms tik pakartoja tai, k jau nuo PLATONO laik daugelis filosof laik filosofijos udaviniu. Jau ARISTOTELIS mokym apie siel, mokym apie gamt ir mokym apie Diev (psichologija-fizika-teologija) laik pagrindinmis teorins filosofijos disciplinomis, o KANTAS vis painim susiejo su sielos, pasaulio ir Dievo idjomis. Taiau yra aiku, kad ir kiekviena religija atlieka i esms tas paias pagrindines funkcijas. Todl klausdami apie skirtum tarp filosofijos ir religijos, klausiame: kaip ias pagrindines funkcijas atlieka filosofija ir kaip jas atlieka religija? Svarbiausias skirtumas yra is: filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtins tikrovs visumos galimybs slygas (plg. 1.4.1.3)

28

kyla i mogaus proto pastang. Todl filosofija atmeta visus tuos teiginius, kurie negali bti pateikti vien i grynojo proto pozicij. Tiesa, egzistuoja (vis pirma ivystytose religijose) tarn tikra mokslin-sistemin religinio tikjimo refleksija. i refleksij vadiname teologija. Taiau teologijos kaip mokslo pobdis yra kitoks negu filosofijos: ji panaesn specialius mokslus. Teologijai svarbs "pagalbiniai" ir specialieji mokslai (pvz., kalbos ar istorijos mokslai interpretuojant v. Rat). Bet kodl teologija nra toks pat proto mokslas kaip filosofija? Taip yra tai kodl: religijos svarbiausias komponentas yra tai, kad mogus per mint egzistencin sait sitikina, jog dievikasis prasms pagrindas apsireikia ir tampa patiriamas pats i savs ir kad vyksm (iganymo vyksm) liudija mitai, tradicijos ir/arba knygos. Kaip tik sis, prasms pagrindo "pats-i-savs" yra problema. Jei prasms pagrind traktuosime kaip "visikai kit", absoliut, neimatuojam paslapt, tai i io dievikojo prasms pagrindo kylantis judesys nra mogaus kontroliuojamas dalykas. Tai, k prasms pagrindas apreikia, bna nulemta tik neimatuojamos paties prasms pagrindo laisvs ir nepriklauso nuo mogaus. Kalbama apie tai, kas yra aukiau proto, prieingai negu protingi arba neprotingi dalykai. Taiau jei teologija yra tam tikro religinio tikjimo mokslin-sistemin refleksija, tai teologijai tenka kaip tik i prot virijani dalyk prasmin plotm. Todl jai tenka teiginiai, kurie negali bti rodyti grynojo proto. inoma, ir teologija yra proto mokslas ta prasme, kad ji siekia sistemikai pltoti tam tikr religin tikjim ir apibrti savo (dogmini) teigini prasme.. Taiau ji suvokia, kad judesys, kylantis i prasms pagrindo (apreikimas), negali bti ms proto judesys, kad jis transcenduoja ( = perengia) pastarj. Su tuo susijs dar ir kitas dalykas: religinis tikjimas, kaip egzistencinis saitas, jungiantis su prasms pagrindu, suvokia save, kaip perengiant visas galimybes, kurias mogus turi pats i savs. Tikjimas suvokia save kaip Dievo dovan. Tikjimas yra malon. "Ir k gi turi, ko nebtum gavs?" (l Kor 4,7). Tikjimas yra buvimas irinktu. Jis neatskiriamas nuo judesio, kylanio i prasms pagrindo. i ivada dar reikmingesn, norint suprasti mogikj praktik. Filosofijai mogikoji praktika gyja giliausi prasm kaip moralin praktika, kaip laisvas apsisprendimas. Religijos poiriu visa mogikoji praktika be to dar susijusi su malons problema. Taigi skirtumas tarp religijos ir filosofijos yra aikus. Kaip protu besiremiantis mokslas, filosofija ino judes i prasms pagrindo puss geriausiu atveju tik kaip ribin svok. Filosofijos galutin instancija yra mogaus (kiekvienam savo) protas. Taiau koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos? Abiej pagrindin funkcija yra ta pati. Religija atlieka i funkcij, traukdama ir prasms pagrindo judes, filosofija, kaip protu besiremiantis

29

mokslas to nedaro. Danai religijos ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikjimo ir inojimo santykis. Tradicija yra ibandiusi praktikai visas io santykio galimybes. Tai aikja i tokio sugretinimo: O Religija ir filosofija neturi nieko bendra.
Kiekviena sritis turi savo ties ir savas problemas. Jos yra visikai atsietos viena nuo kitos. Tokio poirio laikosi, pvz., neopozityvistai: religijos teiginiai nra klaidingi, bet mokslo poiriu jie beprasmiai. -Tikriausiai sunku bt gyventi su tokia atskira tikjimo ir inojimo buhalterija. O Religija ir filosofija prietarauja viena kitai ia esama dviej galimybi: Religija contra filosofija: tikjimas sitvirtina kaip proto prieyb ir atmeta filosofij. Danai taip interpretuojama l Kor 1,20: "Argi Dievas nepavert pasaulio iminties kvailyste?" TERTULIANAS (apie 160-220) paliko mums teigin: Credo quia absurdum (Tikiu, nes tai nesmon). M. LUTHERIS (1483-1546) pavadino prot velnio keke. S. KIERKEGAARDAS (1813-1855) suprato tikjim kaip egzistencin itverm absoliutaus dievikojo paradokso akivaizdoje. 7. l Filosofija contra religija: filosofija bando demaskuoti religij kaip prietaraujant protui dalyk. Toki religijos kritikos form jau buvo Antikoje. Dar ir iandien laikomasi toki poiri: L. FEUERBACHAS (1804-1872): Dievas yra moni tarpusavio meils projekcija anapus; K. MARXAS (1818-1883): religija yra liaudies opiumas; F. NIETZSCHE (1844-1900): Dievo mirtis galina antmog; S. FREUDAS (1856-1939): religija kaip santykis tarp Ego ir Super-Ego yra vaiko ir tvo santykio projekcija. O Religija ir filosofija sudaro vienov, ia vl esama dviej galimybi: K religijos puss: ia turima omeny vis pirma t "krikionikj filosofij", kuri ireikia principas: Credo ut intelligam (Tikiu, kad suprasiau, AUGUSTINAS). Tik tikjimas galina tikr filosofij. Tikjimas ieko intelekto (Fides quaerens intellectum, ANZELMAS KENTERBERIETIS, 1033-1109). jis nuvieia prot, kad filosofikai teisingai paint ir pat save filosofijos pagalba reflektuot. Tam tikra prasme ir HGELIS priklauso iai tradicijai. I filosofijos puss: filosofija bando redukuoti religij filosofij ir pagrsti j protu grindiamu mokslu. Rezultatas yra "religija tik pro to ribose" (KANT) arba "filosofinis tikjimas" (JASPERS). 7.4.1 o Religija ir filosofija yra skirtingos, taiau viena su kita susijusios prasmi plotins. i samprata priklauso TOMUI AKVINIEIUI (1225-1274). ia teigiama: jei judesys kyla i prasms pagrindo, tai jis suponuoja mog ir jo prot kaip adresat. I to plaukia principas Gratia supponit naturam (Malon suponuoja prigimt). Be to, (sukurtas) mogaus protas ir (i prasms pagrindo kylantis) Apreikimas negali vienas kitam prietarauti, nes abiej kilm yra ta pati. Taigi Apreikimas (religija) suponuoja, kad mogui visuomet (i prigimties) jau yra ikilusi egzistencijos nuskaidrinimo, orientavimosi pasaulyje ir transcendencijos problema, kuri turi sklaidyti filosofija, kaip protu besiremiantis mokslas. Apreikimas (religija) atitinka i mogaus problem. Jis yra i Dievo kylantis ios problemos sprendimas ir veika. Todl teologija, kaip religinio tikjimo refleksija, savo specifiniu mokslo pobdiu suponuoja filosofij ir bando m-

30

styti Apreikimo turin filosofins problemins smons terpje.

1.43 Filosofija ir menas Anot KANTO, menas yra "toks vaizdavimosi bdas, kuris pats sau yra tikslas ir kuris, nors ir be tikslo, bet visuomet skatina sielos gali kultivavim, nukreipt bendravim tarp moni" (SGKA 176). ia turime du dalykus: o Menas yra laisvas. Jo tikslas yra jis pats. Jis nra subordinuotas jokiam iorikam jo atvilgiu tikslui. Tuo jis skiriasi nuo bet kokio amatininkikai techniko gaminimo. o Menas kai k pateikia. Jis kai k ireikia. Jis yra komunikatyvus. Tuo jis skiriasi nuo tik malonaus aidimo, "kurio niekas daugiau nedomina, kaip tik padaryti, kad laikas nepastebimai prabgt" (KANT). Paprastai menai skirstomi poezij, muzik, vaizduojamuosius (pvz., architektra, skulptra, tapyba) ir vaidybinius (pvz., teatras, okis, filmas) menus. I to, kad menas perteikia ir ireikia, darosi suprantamas toks skyrimas: viena vertus, mene svarbu yra tai, kas yra perteikiama ar ireikiama, t.y. dvasinis turinys. Antra vertus, yra tam tikra terp, mediaga, kurios pagalba perteikiama arba ireikiama. Meno krinyje abiej i pusi priepriea yra veikta ir perjusi tobul turinio ir mediagos vienyb. Meno mediag galime vadinti juslumu (pvz., garsai, spalvos, formos ir t.t.). Mene dvasingumas pasireikia per juslum.
HGELIS ry nusak taip;"Meno krinio juslumas turi egzistuoti tik taip, kaip jis egzistuoja mogaus dvasiai, o ne taip. kaip jis egzistuoja kaip juslumas pats sau." Todl juslumas kaip mediaga yra "pavirius ir regimyb", nes dvasia jame pasirodo kaip "sujuslinta". Taigi menas "turi atskleisti ties juslinio meninio pavidalinimo forma". Jis gali tai daryti teigdamas ir praskaidrindamas, bet taip pat demaskuodamas ir kritikuodamas (st. WW 12,64,67,89).

Kaip tobula turinio ir iraikos (mediagos) vienov, meno krinys yra graus. TOMAS AKVINIETIS sako: "Grau yra tai, kas pamaius patinka" (pulchra sunt, quae visa placent). J, G. HERDERIS reikalavo, kad vaizduojamasis menas bt igyventas kaip graus i "pirmo vilgsnio" (kuris turi bti "permanentikas, isamus, aminas"), nes krinys turi bti duotas "visomis dalimis i karto". Anot KANTO, estetiniame sprendime, kuriuo a k nors apibdinu kaip gra, svarbu ne tik tai, "kad a suvokiu objekt ir sprendiu apie j, jausdamas malonum", bet ir io malonumo visuotinis pobdis; igyvendamas meno krin, a inau: i tikrj kiekvienas turt
31

laikyti krin graiu. Meno kurinio grois yra visuotinai reikmingas ir tuo pakyla vir skonio arbitralumo. Poetas F. SCHILLERIS mato juslumo ir dvasingumo meninje vienovje abiej mogaus bties dali sutaikym. Grois yra tarp kilnumo, "kaip viepataujanios dvasios iraikos", ir juslinio avesio. Jis yra i dviej dalyk junginys ir todl - ubaigta mogikumo iraika.
Per gro juslinis mogus engia formos ir mstymo link, per gro dvasinis mogus grinamas materij ir vl atsiduria jusli pasaulyje. Atrodo, i to seka, kad tarp materijos ir formos, tarp pasyvumo ir aktyvumo turt bti tam tikra pusiausvyros bsena ir kad grois i bsen mumyse sukelia (Apie estetin moni aukljim, 18 laikas, 624).

Poetas F. GRILLPARZERIS taip aprao groio igyvenim:

Groio jausmas yra begalinis ir todl vienas jo bding poymi yra tas, kad poveikis ia toli pranoksta t jausm sukeliani prieast. Ko gi esama tobulai idstytos kolonados materijoje ar net paiose proporcijose, kad vienu ypu kakas pakylja vis tavo esyb, apavi tave, sukausto, sujaudina iki aar, visa, k esi didingo ir puikaus regjs, skaits, girdjs, jauts, nuo vieno burtingo prisilietimo sukyla ir iltomis bangomis ima sroventi pulsuojaniomis arterijomis? Kodl tu esi geresnis, velnesnis, irdingesnis, rytingesnis groio kontempliacijos akimirkomis ir tuoj po j, kol spdis dar neiblss? Ar gali ioje bsenoje neapksti, pykti, pavydti, klastauti? Ar neatrodo, kad tokiomis akimirkomis amina dorovins ir juslins prigimties, noro ir privaljimo prietara inyksta? Ar Dievas tau dar tebra nesuvokiamas ir Visata nesuprantama? Ar nejauti giminysts su emesnmis btybmis ir su tuo, kas yra aukiau tavs? Ar nra taip, lyg nematomos gijos, isidriekusios i tavo vidaus, netikiausiais ryiais susiet vis pasaul? Ir viso to prieastis - tik kolonada i kieto smiltainio, pastatyta prisilaikant tam tikr proporcij? O gal tai greiiau visumos jausmas, kai ms esyb, gyvenimo suskaidyta daugyb dali, staiga vl tampa vientisa; gal tai io poveikio sukeltas visos baigtinybs vienumo begalybje jausmas? (WW H/7, 339-340).

Kas gi sudaro dvasingum, i ties, kuri meno dka tampa regima juslume? vairs atsakymai klausim yra tarpusavyje susij, o toje ssajoje atsiskleidia ir meno universalumas, ir jo istorikumas. Anot ARISTOTELIO, menas mgdioja gamt (ars imitatur naturam)', is teiginys yra daugiasluoksnis: antrinis krinys (mogaus veiklos rezultatas) suponuoja pirmin krin (gamt) ir lieka su pastaruoju susijs. Be to, mogaus menin kryba mgdioja dievikj tvrimo men (TOMAS AKVINIETIS). Anot KANTO, meno krinys yra ''dorovins grybs simbolis". HERDERIS pabria kultivuojani, formuojani meno funkcij. Be to, menas ireikia absoliut, nesvarbu, ar absoliut religijos prasme, ar tai, k absoliutu laiko tam tikra epocha (visuomen). Menas, kaip ''neisakomybs tarpininkas" (GOETHE) turi religin prasm, nes jis baigtiniu bdu atvaizduoja begalyb (SCHELLING). Marksizmas, prieingai, kalba apie socialins tikrovs, kurios atspindys ir yra menas, absoliut; i to iplaukia kritin demaskuojanti meno funkcija, bet drauge kyla ir udavinys pakilti vir dabartins tikrovs

neprotingumo ir atvaizduoti proto bei laisvs bkl kaip ateit (TH. W. ADORNO). HEIDEGGERIS supranta men per bties istorin ties; menas yra ''kuriantis tiesos patvirtinimas krinyje", "bties vaizdinimas" (H. G. GADAMER), "egzistencijos nuskaidrinimas sitikrinimu, kuris bt faktiniame egzistavime pateikia stebjimui kaip dabart" (JASPERS). Tokio pobdio atsakymai gali bti vadas tai, k vadiname meno filosofija (estetika}. emiau pateiktas HEGFLIO tekstas reziumuoja daugel i motyv.
Bendras meno poreikis yra protingas, nes mogui tenka vidini ir iorin pasaul pakelti iki dvasins smons kaip objekt, kuriame jis atpasta savo paties A. ios dvasins laisvs poreikis patenkinamas tuo, kad, viena vertus, paprast esamyb mogus vidujai paveria kakuo sau esaniu, taiau kartu i bt-sau jis realizuoja iorikai ir, tuo bdu j sudvejindamas, pateikia savo ir kit stebjimui bei painimui tai, k jis turi savyje. Tai laisvas mogaus protingumas, kuris yra ne tik bet kokios veiklos ar inojimo, bet ir meno pagrindas bei btinas altinis (st., WW 12, 58-59).

Matome, kad meno, kaip ir religijos bei filosofijos pagrindins funkcijos yra egzistencijos nuskaidrinimas, orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas. Todl menas, filosofija ir religija yra susij tarpusavyje. Dabar lengva nurodyti skirtum tarp filosofijos ir meno: filosofija pradeda nuo juslumo (patyrimo), taiau tas pagrindines funkcijas atlieka proto, svokos, mokslins refleksijos terpje. Tuo tarpu menas ias dvasios pagrindines funkcijas atlieka juslumo terpje. Filosofijos ties sudaro proto argumentacijos grietumas, meno ties- vaizdavimo tobulumas. Filosofijai rpi teorijos bendrumas, menui - visuotinai reikmingas grois krinio atskirume. Todl filosofija nra suinteresuota bti grai. Anot KANTO, "mokslas, kuris i prigimties turt bti graus, bt nesmon". 1.4.4 Filosofija ir ideologija odis "ideologija" (paraidiui "mokymas apie idjas") iandien vartojamas labai vairiomis reikmmis. Santykis tarp filosofijos ir ideologijos priklauso nuo i skirting odio "ideologija" reikmi. Pamginsime iskirti tris svarbiausias reikmes ir jas apibdinti. 1.4.4.1 Marksistin ideologijos samprata K, MARKAS savo istorinio materializmo teorijoje laiksi tokios sampratos: filosofija, religija, taip pat paproiai, teiss sistemos ir menai yra tik materialins bazs dvasinis antstatas. i bazs-antstato schem reikt taip suprasti: materialin baz sudaro faktiniai moni gyvenimo santykiai,
3. 2217

33

pirmiausia j ekonomin padtis ir dirbani moni gamybiniai santykiai. Dvasinis antstatas atspindi tik i materialin baz. Todl, pagal MARXO filosofij, religija ir t.t, yra tik moni ekonomini santyki atspindiai. antstat MARKAS pavadino ideologija. IDEOLOGINIS ANTSTATAS: IDJOS Moral, teis, menas, filosofija, religija ir t.t.

Smon Atspindys Btis

MATERIALIN BAZ: GAMYBA Gamybini jg isivystimo lygis, gamybiniai santykiai

3 pie.: Baz ir antstatas

Visai prieingai negu vokiei filosofija, kuri nusileidia i dangaus ant ems, mes ia pakylame nuo ems j dang, t.y. mes remiams ne tuo, k mons sako, mano, vaizduojasi, taip pat - ne monmis, apie kuriuos tik kalbama, mstoma, manoma, kuriuos tik vaizduojamasi, kad nuo j galtume ateiti prie tikrj moni; mes remiams tikrai veikianiais monmis ir i tikrojo j gyvenimo proceso kildiname ir ideologini io gyvenimo proceso atspindi bei atgarsi isivystym. Net migloti vaizdiniai moni smegenyse taip pat yra btini materialinio, empirikai nustatomo ir su materialinmis prielaidomis susijusio j gyvenimo proceso sublimatai. Taigi moral, religija, metafizika ir kitos ideologijos atakos bei jas atitinkanios smons formos daugiau nebeatrodo esanios savarankikos, Jos neturi istorijos, jos nesivysto: mons, vystantieji savo materialin gamyb ir savo materialin bendravim, drauge su ia savo tikrove taip pat keiia ir savo mstym, ir savo mstymo produktus. Ne smon nulemia gyvenim, bet gyvenimas nulemia smon. (MARX (2) 20-21)

ia taip samprotaujama: viepataujanti ideologija yra viepataujanios klass ideologija. Taigi ideologija stabilizuoja ir pateisina (legitimizuoja) esamus valdios santykius. Todl revoliucijos keiia viepataujani ideologij, nes visas dvasinis antstatas keiiasi, keiiantis materialinei bazei. MARXAS savo paties teorij laik paskutins klass, revoliucinio proletariato, kuris turi sukurti beklas visuomen, filosofija. Kaip paskutinis siekiantis viepatavimo ir galiausiai viepatavim panaikinantis mokymas, i filosofija turt bti absoliuiai teisingas mokymas, galintis parodyti, kad visi ankstesnieji mokymai, filosofijos, religijos ir t.t. buvo tik ideologijos, stabilizuojanios ir pateisinanios pasenusius viepatavimo ir gamybos santykius, ir ias ideologijas demaskuojantis. Todl MARXUI ideologija i esms yra melaginga smon, kuri proletarins revoliucijos procese galiau34

iai pati visikai inyks. Tad marksizmas i esmes yra sitikinimas, kad bet kokia nemarksistin filosofija yra ideologija ir melaginga smon. MARXO ideologijos svoka yra. aikiai negatyviai nuspalvinta (melaginga smon!), tuo tarpu LENINAS (V. I. ULJANOV, 1870-1924) teikia ideologijai pozityvi prasm. Proletariato ideologija jis laiko "mokslin socializm1' ir priestato j buruazinei (negatyviai) ideologijai. 1.4.42 Pozityvistin ideologijos samprata Pozityvizmas yra poiris, kuriam bdingi pirmiausia du dalykai: scientizmas (tikjimas absoliuiu konkrei moksl autoritetu, pirmiausia tikslij gamtos moksl autoritetu) ir empirizmas (poiris, pagal kur juslinis patyrimas yra vienintelis painimo altinis). XIX amiuje atsiradusi pozityvizmo tradicija XX amiuje buvo daug kart transformuota ir i to atsirado neopozityvizmas ir kritinis racionalizmas. Scientistinis-empiristinis poiris dav nauj ideologijos svok. Ideologija yra para-teorija. Tai reikia, kad mokslini teorij sritimi scientistai ir empiristai laiko tik specialij moksl srit. Todl ideologiniais laikomi "teoriniu poiriu neteisti teiginiai, kurie, nors ir yra sumanyti kaip teoriniai, bet j turinys perengia teorijos ribas" (TH. GEIGER). Taigi ideologiniai teiginiai yra teiginiai apie dalykus, kurie stebjimu (empirizmas!) negali bti nei rodyti, nei paneigti. Tokie yra vis pirma metafizikos ir religijos teiginiai. Ideologijos kritik kritinis racionalizmas kreipia vis pirma prie pasaulmr\ipretenzij totalum (pretenzij paaikinti visum). Marksizm, taip pat daugel tradicini filosofini mokym, o danai ir religijas jis bando demaskuoti kaip ideologijas. i ideologijos kritika ypa nukreipta prie socialines teorijas, kurios skelbiasi galinios sukurti ideali visuomen kaip udar socialin sistem. i pretenzija danai prikiama marksizmui. Tokiai sistemai bandoma prieinti neideologin, atvir visuomen (K. POPPER), kuri remiasi mokslinmis darbinmis hipotezmis ir niokosi i klaid.
Kriticistiniu poiriu ideologijos kritikai galima... kelti udavin: sumainti socialinio gyvenimo iracionalum, formuojant visuomens smon bei viej nuomon kritinio mstymo rezultatais bei metodais. Trumpai tariant - kelti lietimo udavin. Pirmiausia tai reikia, kad reikia skatinti aukljim, padedant racionaliai sprsti problemas, taigi orientuot tok mstymo stili, kuris... atitinka kritinio racionalumo model. Danai svarbu yra ne perteikti inias apie atskiras detales, o imokyti metod, kurie padeda individui suformuluoti savarankik sprendim ir taip demaskuoti imunizavimo, slaptinimo, migl ptimo ar liaupsinimo strategijas, t.y. dogmatiko elgesio bdus. Taigi tokio aukljimo tikslas bt: padidinti visuomens nariu atsparum irelevantikiems argumentacijos bdams bei padaryti juos jautresnius tikrai ir relevantikai kritikai (H. ALBERT, 99-100).

2.4

2.2.1

2.2.3 2.2.4

35

Matome, kad kritiniai racionalistai ir marksistai i skirting pozicij vienas prie kit nukreipia negatyvi ideologijos svok. Vieni jauiasi tam galioti scientizmo, kiti - savo paangios proletarins smons. Ir vieni, ir kiti laiko save tikrais filosofais ir nepripasta, kad tokie yra ir j oponentai. 1.4.43 Neutrali ideologijos svoka odis "ideologija'1 danai vartojamas neutralia prasme, t .y. nei pozityvia, nei negatyvia prasme. Taip, pavyzdiui, inojimo sociologija laiko bet kok inojim ideologiku tokiu mastu, kokiu jis yra slygotas visuomens ir kultros; "ideologikumas atitinka socialum dvasios srityje" (O. STAMMER). Danai pasaulira plaija prasme vadinama tiesiog ideologija; tada ideologija yra "any sistematic st of beliefs, meanings or propositions" (H. H. TOCH). Tokios ideologijos svokos neutralumas gali plaukti dar ir i to, kad domn imama k funkcija, kuri psichologikai ar sociologikai atlieka ideologija. Ideologijos ikrauna ir stabilizuoja moni elges; jos tenkina mogui buding tolydumo, orientacijos ir saugumo pasaulyje poreik (R. V. BURKS); jos supaprastina mogikosios veiklos galimybes (N. LUHMANN), urnalist kalboje danai viskas, kas turi bent kok pasaulirin atspalv ir yra praktikai motyvuota, vadinama ideologija. Taip, pavyzdiui, kalbama apie partijos ideologij ir ideologin diskusij. Tenka apgailestauti dl tokios "ideologijos" svokos infliacijos. Reikt taupiau vartoti od, o vartojant, nurodyti, koki prasm jam teikiame-. 1.5 Bandymas apibrti filosofij Pradin filosofijos svoka, kuri susiformavo skyreliuose nuo 1.1 iki 1.3, 1.4 skyrelyje buvo patikslinta. Jau esame apdoroj pakankam mediagos kiek, kad galtume pamginti apibrti filosofij. Pirmiausia surinkime reikiamus elementus. 1.5.1 Mokslas Jei filosofij vadiname mokslu, tai negalime nekti apie apibrt mokslo svok, kuri filosofijai bt pateik kiti specialieji mokslai. Matme (1.3.4), kad filosofijos metodas yra paios filosofijos problema ir negali bti jai primestas "i alies". Todl jei ir nusakme filosofij kaip moksl, tai tik

36

labai plaia ir neapibrta prasme. Mokslas ia reikia tik tarpusavyje susiet ini visum. Btent ini sryis daro moksl visuma, sistema. Taigi filosofijai rpi ini arba teigim sisteminis sryis. 1.5.2 Fundamentinis mokslas Vakar filosofija prasidjo klausimu apie arch (graik. pagrindas, pradas). Apskritai, filosofijai visuomet rpjo is klausimas. Filosofija yra mokslas apie galutinius pagrindus, slygas, prielaidas. Kieno? 1.3.1 skyrelyje parodme, kad filosofijos ieities takas yra patyrimas. Filosofija prasideda nuo kasdienio patyrimo, nuo empirijos plaija prasme. 1.4.1.3 skyrelyje matme, kuo filosofija skiriasi nuo specialij moksl: empiriniai specialieji mokslai klausia apie empirijos empirinius pagrindus, slygas ir prielaidas; empirinius dalykus jie aikina empiriniais. Tuo tarpu filosofija klausia apie empirijos apskritai pagrindus, slygas ir prielaidas, kurios paios nra empirins; empirinius dalykus ji aikina neempiriniais. Ji yra fundamentinis mokslas, nes klausia apie galutinius, neempirinius pamatus, t;y. ap\ie empirijos fundament. 1.4.1.3 skyrelyje pateikme KANTO formuluot: filosofija klausia, kaip galimas patyrimas; ji klausia apie bet kokio patyrimo slygas, kurios sudaro bet kokio patyrimo prielaid; kaip fundamentinis mokslas, ji klausia apie patyrimo (t.y. empirijos) galimybs slygas. 1.53 Universalusis mokslas 1.4.1.3 skyrelyje parodme, kuo filosofija skiriasi nuo tematikai redukuot ir metodikai abstraki specialij moksl. Filosofija nagrinja patirtin tikrov (ar jos dalin srit) ne tara tikru aspektu ir ne tam tikro metodo poiriu, bet visuotinai. Ji klausia apie patirtins tikrovs kaip visumos galimybs slygas. Todl filosofija yra universalusis, o ne specialusis mokslas. Filosofija klausia apie empirijos visumos, visos patirtins tikrovs galutinius pagrindus, slygas ir prielaidas. 1,5,4 Protu besiremiantis mokslas Kaip tiksliau suprasti, k reikia "protas", panagrinsime vliau. Dabar od vartojame prasta, kasdiens kalbos prasme. 1,4.2 skyrelyje parodme, kad filosofija, kaip protu besiremiantis mokslas, skiriasi nuo teologijos.
37

4.6.1

Filosofija pretenduoja tai, kad visi jos teiginiai but pagrsti protu, t.y. kiekviena protinga btyb (kiekvienas mogus) galt suprasti, kad ie teiginiai pretenduoja j grietum ir kodl jie pretenduoja. Taigi perjimas nuo patyrimo prie neempirini patyrimo galimybs slyg neturi savyje nieko fantastiko ar poetiko, o pretenduoja \ argumentuot neabejotin grietum. 1.5.5 Kritinis mokslas Kadangi filosofija klausia apie patirtins tikrovs galimybs slygas, ji i principo abejoja ms vis (kasdieniu ir specialij moksl atskleistu) patirtiniu "pasauliu. Filosofija yra universali kritika', kuri, kaip protu besiremiantis mokslas, sprendia apie bet koki nuomon, bet kok pasaulvaizd, bet kok aikinim. Filosofija yra ideologijos kritika, religijos kritika, technologijos kritika, visuomens kritika. Ji kovoja su bet kokiu nekritiku dogmatizmu ir atlieka visuomenje vietimo funkcij.

Santrauka: Filosofija yra protu besiremiantis kritinis mokslas apie patirtins tikrovs kaip visumos galimybs slygas.

38

1,6 Pavyzdiai i filosofijos istorijos Parinkome kelet pavyzdi, iliustruojani, kaip vairiai filosofai supranta filosofij. 1.6.1 Platonas (pagal: Valstyb VI, 484-490)
Filosofai sugeba analizuoti tai, kas visuomet yra tapatu sau. Jie aistringai siekia ini, kurios bent kiek atskleist jiems esm, amin ir nepatiriani nei atsiradimo, nei inykimo. Jie nesustoja prie daugybs daikt, kurie tik atrodo es, bet nenuilsdami eina pirmyn, ir j aistra nenurimsta tol, ko! jie nepalieia kiekvieno daikto esms ta sielos dalimi, kuriai ir dera liesti tokius daiktus ~ o dera itai jiems giminingam pradui. Jo dka priartjs prie tikrosios bties ir susijungs su ja, jis pagimdys prot ir ties.

1.62 Aristotelis (Met. 1,25 982a-9S2b)

inojimas ir supratimas dl j pai labiausiai dera mokslui apie tai, kas labiausiai vertas painimo. Nes tas, kuris pasirenka inojim dl paties inojimo, greiiausiai pasirinks ir tobuliausi moksl, o tai yra mokslas apie dalykus, labiausiai Bertus palminio. Bet labiausiai verti painimo yra pradai ir prieastys, nes per juos ir jais remdamiesi pastame ir visa kita, o ne j uos pastame, remdamiesi tuo, kas jiems pajungta. Mokslas, kuris i vis yra vyriausias ir vyresnis u pagalbinius mokslas, yra mokslas, pastantis tiksl, dl kurio dera veikti kiekvienam atskiru atveju; is tikslas kiekvienam atskiru atveju yra gris, o visos gamtos mastu - aukiausias gris.

1.63 Tomas Akvinietis (Pag. 1,3)

Tame, k mes teigiame apie Diev, gali bti dviej ri tiesa. Yra dalyk, kurie, bda mi Dievo atvilgiu teisingi, perengia bet koki mogaus proto gali, kaip antai, kad Dievas yra triasmenis, taiau yra nemaa ir toki dalyk, kuriuos prigimtinis protas gali suvokti vienas pats, kaip antai, kad Dievas yra, kad Dievas yra vienas, ir kiti panaaus pobdio dalykai, kuriuos filosofai yra rod savo samprotavimais apie Diev, kai juos ved prigimtinio proto viesa.

1.6.4 Rene Descartes (Prad., Pratarm)

Pirmiausia noriau iaikinti, kas yra filosofija, praddamas nuo labiausiai prast dalyk, pavyzdiui, nuo to, kad odis "filosofija" reikia iminties tyrinjim ir kad imintimi vadiname ne buitik apdairum, bet tobul vis daikt inojim, kai mogus stengiasi painti daiktus, nordamas atrasti patikimus gyvenimo kelrodius, taip pat

39

isaugoti sveikat bei puoselti vairiausius menus. Toliau noriau parodyti, kad tok inojim galime pasiekti tik aptik? pirmsias prieastis. Tad kas stengiasi tok inojim pasiekti (o tai ir yra tikrasis filosofavimas), privalo pradti nuo pirmj prieasi ar prad tyrimo. ie pradai turi tenkinti dvi slygas: pirma, jie turi bti tokie aiks ir ryks, kad, atidiai juos stebdamas, mogaus protas negalt abejoti j tikrumu; antra, kad kit daikt painimas taip priklausyt nuo prad, jog pradus galtume painti, kit daikt nepaine, tuo tarpu daikt painti, nepaine, prad, negaltume. Po to reikt pamginti ivesti daiktu painim i j prad taip, kad visoje ivad sekoje nebot nieko, kas nebt visikai aiku.

1,6.5 Thomas Hobbes (pagal: Apie kn, l sk.)

Filosofija yra racionalus padarini arba apraik painimas i j prieasi arba atvirkiai - galim pasekmes sukeliani prieasi painimas, remiantis inomomis pasekmmis. Filosofijos tikslas ir udavinys yra panaudoti numatytas pasekmes mo naudai, arba veikiant vien kn kitu, sukelti tokias paias pasekmes, kokias mes savo protu imstme, kiek tai leidia objektas, jga ir stropumas, kad palengvintume mogaus gyvenim. Painimas yra kelias galyb. Filosofijos subjektas, arba jos nagrinjamas dalykas, yra kiekvienas knas, kurio atsiradim galime suvokti, arba kur stebdami galime palyginti su kitais knais, arba kuris gali boti sudtas ir iardytas, t.y. kiekvienas knas, apie kurio atsiradim arba savybes mes galime turti koki nors ini.

1.6.6 Immanuel Kant (AAIX, 24-25)

Nes filosofija yra tobulos iminties, parodanios mums mogaus proto galutinius tikslus, idja. Anot mokyklins sampratos, filosofij sudaro dvi dalys: pirmiausia, pakankamai didel protu pagrst ini atsarga, antra - i ini sisteminis ryys arba j sryis visumos idjoje. Kai dl filosofijos kaip pasauliros, tai j galima vadinti ir mokslu apie ms proto taikymo aukiausij maksim, jei maksima vadinsime tiksl pasirinkimo vidin princip. Nes filosofija pastarja prasme yra mokslas apie bet kokio painimo ar proto taikymo santyk su mogaus proto galutiniu tikslu. iam protui, kaip aukiausiam tikslui, visi kiti tikslai yra subordinuoti ir privalo susijungti vienum. Filosofijos ia kosmopolitine prasme tyrim laukas gali boti nusakytas iais klausimais: 1. K a galiu inoti? 2. K a privalau daryti? 3. Ko a galiu tiktis? 4. Kas yra mogus? | pirmj klausim atsako metafizika, antrj- moral, treij - religija, o ketvirtj -antropologija. Taiau i esms visa tai galt bti priskirta antropologijai, nes pirmieji trys klausimai atsiremia ketvirtj.

40

1.6,7 Johann Gottlieb Fichte (Pirmasis mokslo teorijos vadas, WWI,4195)

Koki filosofij pasirinkome, priklauso nuo to, kokie mons esame; nes filosofijos sistema nra koks negyvas nam apyvokos daiktas, kur galima numesti ar paimti kaip mums patinka; j sudvasina mogaus, kuris j turi, siela. I prigimties nerangus ar dl dvasios vergikumo, mokytos prabangos bei tutybs nerangiu pasidarys ir ikreiptas charakteris niekados nepakils iki idealizmo. Filosofu (jei idealizmas turt rodyti, jog btent jis yra vienintel teisinga filosofija) reikia gimti, bti tam iaukltu ir paiam save tam iauklti: bet joks moni menas negali padaryti filosofu. Todl is mokslas ir nesitiki rasti daug pasekj tarp jau subrendusi vyr; jei jis apskritai gali ko nors tiktis, tai tik i jaunimo, kurio gimtos galios dar nra prauds laikmeio surembjimas.

1.6.8 Georg Wilhelm Friedrich Hegel (TF, WW 7,35 f)

Svoka ireikti-tai, kas yra - filosofijos udavinys, nes tai, kas yra, yra protas. O dl individo, tai kiekvienas, inoma, yra savo laikmeio kdikis; panaiai yra ir su filosofija: ji yra savo paios epocha, ireikia mintimis. Manyti, kad kokia nors filosofija per/engia savo aminink pasaul, yra taip pat kvaila, kaip manyti, kad individas gali perokti savo epoch... Tai, kas skiria prot, kaip save suvokiani dvasi, ir prot, kaip egzistuojani tikrove, kas skiria pirmj prot nuo pastarojo ir neleidia pasitenkinti juo, yra kakokios abstrakcijos, kuri dar nra ilaisvinta iki svokos, paniai. Atpainti prot kaip ro dabarties kryiuje ir ja diaugtis - tokia proto valga yra susitaikymas su tikrove, susitaikymas, kur filosofija duoda tiems, kas kart pakluso vidiniam reikalavimui suvokti svokomis ir kartu isaugoti tame, kas substancialu, savo paties subjektyvi laisve, taip pat likti su savo subjektyvia laisve ne ypatingybje bei atsitiktinume, bet tame, kas yra savyje ir sau... Norint dar tarti od apie pamokym, koks pasaulis turs bti, reikia, be kita ko, pabrti, jog filosofija visuomet ateina per vlai. Kaip mintis apie pasaul, ji pasirodo tik tada, kai tikrov jau ubaig formavimosi proces ir tapo kakuo ubaigtu. Tai, ko moko svoka, btinai pasirodo ir istorijoje, btent - idealyb pasirodo kaip tikrovs prieyb tik tada, kai tikrov pasiekia savo brand, idealyb stato sau intelekto karalysts pavidalu t pat pasaul, suvokt kaip jo substancija. Kai filosofija nugrimzta pesimizm, gyvenimo forma yra pasenusi ir pesimizmas negali jos atjauninti, o gali tik painti; Minervos pelda tik temstant pradeda savo skryd.

1,6.9 Kari Mara (Marx (1) 45-46)

Panaiai kaip filosofija proletariate randa savo materialini ginkl, taip proletariatas filosofijoje randa savo dvasin ginkl, ir kai tik minties aibas kaip reikiant trenks i nepaliest liaudies dirv, vyks vokieio emancipacija mog... Vokietijoje jokia vergov negali boti panaikinta, nepanaikinant kiekvienos vergovs. Mgstanti visk rimtai pagrsti

41

Vokietija negali vykdyti revoliucijos, nepradjusi revoliucijos nuo pat pagrind. Vokieio emancipacija yra mogaus emancipacija. ios emancipacijos galva yra filosofija, jos irdis -proletariatas. Filosofija negali virsti tikrove, nepanaikinant proletariato, proletariatas negali inykti, nepaversdamas filosofijos tikrove.

1.6.10 Ludwig Wlttgenstein (Tractatus logico-philosophicus)

4.112 Filosofijos tikslas yra mini loginis nuskaidrinimas. Filosofija yra ne mokymas, o veikla. Filosofin veikal i esms sudaro paaikinimai. Filosofijos rezultatas yra ne "filosofiniai teiginiai", o teigini tapimas aikiais. Filosofija privalo mintis, kurios iaip yra tam tikra prasme miglotos ir susiliejusios, padaryti aikias ir rykias. 6.53 Teisingas filosofijos metodas i tikrj bt toks: nesakyti nieko, iskyrus tai, k galima pasakyti, taigi apsiriboti gamtos moksl teiginiais (t.y. tuo, kas su filosofija neturi nieko bendra), o jei kas mgins pasakyti k nors metafizika, visuomet jam parodyti, kad savo sakiniuose kai kuriems enklams jis nesuteik prasms. Jis bt nepatenkintas tokiu metodu, nes nejaust, jog mokome j filosofijos, taiau tai bt vienintelis grietai teisingas metodas.

1.6.11 Martin Heidegger (Heidegger (2), 42)

Jei tik mogus egzistuoja, tai tam tikra prasme vyksta ir filosofavimas. Filosofija, arba tai, k mes iuo vardu vadiname, yra ijudinimas tos metafizikos, kurioje ji atranda save ir savo aktualias uduotis. Filosofija ijudinama specifiku savosios egzistencijos jungimu mogaus bties kaip visumos pamatines galimybes. iam jungimui lemiamos reikms turi: pirmiausia, suteikimas erdvs btybms kaip visumai; toliau - savs paties atidavimas Niekui, t.y. isivadavimas nuo stab, kuriuos turime kiekvienas ir u kuri esame prat slapstytis; galiausiai toks ios kybojimo bsenos sibavimas, kad nuolatos bt grtama metafizikos pagrindin klausim, kur veria kelti pati nebtis: kodl apskritai yra kakas, o ne greiiau Niekas?

1.6.12 Kari Jaspers (Jaspers (2), 31)

iandien filosofij galbt galima apibdinti tokiomis formuluotmis, jos prasm tokia: tikrovje velgti jos itakas tikrove mstyti taip, kaip a mstydamas esu susijs su vidinius veiksmus atliekania savastimi atsiverti Aprpties erdvei umegzti ry su mogumi, pasiryus myliniai kovai vis tiesos prasmi stichijoje kantriai ir itvermingai isaugoti budr prot paioje tamsiausioje ir beviltikiausioje situacijoje. Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas mogui padeda tapti paiu savimi, nebgant nuo tikrovs.

42

1.6.13 Kari Popper (XXV f)

Visi mons turi filosofij, nesvarbu, ino jie tai ar ne. Sakysite, kad is ms filosofavimas nedaug ko vertas. Taiau jo taka ms mstymui ir veiklai danai bna tiesiog niokojanti. Todl reikia ms filosofavim kritikai patyrinti. Tai filosofijos udavinys... Kaip kiekvienas turi savo filosofij, taip kiekvienas turi ir savo - daniausiai nesmoning - painimo teorij; ir daugelis dalyk rodo, kad ms painimo teorijos turi lemiamos reikms ms filosofijoms. Pagrindinis j klausimas yra: ar mes galime apskritai k nors inoti?,.. Atsakymas nra pesimistikas, reliatyvus ar skeptikas: jis rodo, kad mes galime mokytis i savo klaid. Priartti prie tiesos yra manoma. Tai mano atsakymas gnoseologiniam pesimizmui-. Bet a atsakysiu ir gnoseologiniam optimizmui: tikras inojimas mums nepasiekiamas. Ms inios yra kritinis spliojimas; hipotezi tinklas, nuojaut audinys.

1.7 Filosofijos vienyb - sistem vairov Bandydami susidaryti pirmj spd apie filosofijos tradicij, tikriausiai tik susipainiojame ir nusiviliame. Susipainiojame, nes pasijuntame stov nepaprastai painios filosofij ir filosof vairovs akivaizdoje, kur visi vienas kitam be galo prietarauja. Nusiviliame, nes buvo galima tiktis, jog per pustreio tkstanio met i filosofijos isirutulios is tas naudinga; tuo tarpu filosofijos ir filosofai prietarauja vieni kitiems dar ir iandien. Ir vis dlto filosofija neturi alternatyvos. Didieji filosofijos klausimai yra ir didieji mogaus - ios nuolat kintanios problemos - klausimai. Filosofijos veikia istorijoje kaip dinamitas, jos sukelia pokyius, perversmus, revoliucijas. Kartais nekame apie skandal filosofijoje. Jis kyla dl to, kad, specialiesiems mokslams nesustabdomai engiant priek ir pasiekiant ger rezultat, filosofijoje vyrauja tokia sumaitis ir nusivylimas. Kai kurie filosofai, matydami visa tai, net puola nevilt. Jie atsiada filosofijos kaip pirmojo mokslo, t.y. kaip autonomiko, fundamentinio ir universalaus mokslo (1.5) ir tampa scientistais (1.4.13), t.y. jie nebenea vliavos konkrei moksl prieakyje, bet eina i paskos, nedami j leif. Bet ar i tikrj turime tok "skandal filosofijoje"? Didysis filosofas ir matematikas G. W. LEIBNIZAS rao:
Turdamas laiko, palyginiau savo teiginius su senovs mstytoj bei kit auni vyr teiginiais. Tiesa yra daug plaiau inoma, negu paprastai manoma, tik pasirodo ji mums daniausiai nugrimuota arba usimaskavusi, ar net nustipusi ir ikraipyta, sugadinta svetim pried, menkinani jos vert ir naud. Jei irtume tiesos pdsakus senj mstytoj ar, apskritai, ms pirmtak darbuose, tai auks atskirtume nuo mlo, deimantus nuo rdi, vies nuo tamsos, ir tai bot tikrai aminoji filosofija (perennis quaedam philosophia). (Laikas Remondui, 26.8.1714, WW3,624 f)

LEIBNlZAS toliau pltoja i philosophia perennis idj: tai, ko mok patys

43

2.5.4

filosofai, beveik visuomet buvo tiesa, klaida daniausiai bdavo teigimuose, kuriais kiti filosofai jiems prietaraudavo. Filosofin tradicija rutuliojasi tuo bdu, kad visuma, kuri rpi filosofijai, ireikiama vairiais aspektais, momentais, atspalviais; filosofai puola tam tikr vienpusikum, kai jie suabsoliutina vien (kad ir teising) aspekt. Filosof gine vienas suabsoliutintas aspektas keliamas prie kit suabsoliutint aspekt, nors daniausiai abu aspektai bna teisingi, kol j nesuabsoliutiname. Nors esama plai sintezi, taiau nuolatos ikyla nauji teisingi aspektai, kurie turi bti kritikai prieinami jau turimoms sintezms. O jei taip, tai vadinamasis skandalas filosofijoje neturi pagrindo. Atsiveria visikai nauja perspektyva: filosofijos istorija pati yra filosofinis procesas. Ji yra filosof dialogas apie vien ties. Irykja vieni aspektai, prie kuriuos vienpusikai kovojama, ikeliami prieingi aspektai, bandoma sukurti sintezes, kurios alia vl naujai irykjusi aspekt pasirodo paios esanios vienpusikos. Kai LEIBNIZAS band sujungti PLATON ir DEMOKRIT, ARISTOTEL ir DESCARTES', scholastik ir tuometin gamtamoksl, jis tradicij traktavo ne kaip tui kivir aren, o kaip dialog, kuris, juddamas priek, per aspekt vairov pltoja visum. Filosofas, nugaljs pavirutinik skandalo spd, pamgins padaryti tai k:jis kritikai sisavins tradicijoje pasireikusius aspektus ir sistemikai juos susies tarpusavyje. Tuo bdu jis sijungia dialog ir pratsia j. Filosofas ino, kad ir jis neubaigs ios philosophia perennis. Bet jis ieko nauj aspekt ir bando sujungti tai, k pavyksta atrasti. itaip jis palieka atvir diferencijuoto problem suvokimo horizont ir mgina atskleisti bei demaskuoti lozung, supaprastinim, mad bei ideologij lktum. Kritikai sisavindamas ir sistemikai apvelgdamas aspektus, jis tuo paiu atveria galimybes racionaliai orientuotis prasmi visumoje. iuo poiriu, nepaisant filosofij vairovs, visuomet egzistuoja tik viena vienintel filosofija. Jos paanga yra jos problem suvokimo paanga. inoma, i paanga yra sunkiau apiuopiama negu skridimas Mnul arba irdies persodinimas. Taip yra dl to, kad filosofija nra tematikai redukuota ir metodikai abstrakti (1.4.1.3), kaip specialieji mokslai. Kaip fundamentiniam ir universaliam mokslui, jai rpi visumos tiesa, kuri nra reginys, o turi egzistencin reikm. Todl FlCHTE (1.6.7) nurod, kad to ar kito filosofo filosofavim lemia tai, koks jis mogus. 1.8 Pagrindiniai filosofijos klausimai - Platono trikampis Brit filosofo A. N. WHITEHEADO poiriu, visa Europos filosofija sudaryta i pastab PLATONO paratse. Pamginsime, remdamiesi kai ku44

riomis svarbiausiomis PLATONO mintimis, nubrti tris pagrindinius filosofinio mstymo klausimus arba svarbiausias kryptis. Tuo paiu velgsime ir pagrindines filosofijos problemas apskritai. 1.8,1 Olos alegorija Problem, kuri mus ia domina, galime atskleisti, remdamiesi vienu garsiausi filosofijos tekst- PLATONO olos alegorija (Valstyb, VII, 514516 // V 244-246, sutrumpinta):
SOKRATAS: sivaizduok mones ol primenaniame bste. Per vis j driekiasi platus viesos ruoas. T moni kojos ir kaklas i pat maens surakinti grandinmis, todl jie negali pasijudinti i vietos ar pasukti galvos al ir vis laik mato tik tai, kas yra prie juos. Jie yra nugara vies, kuri sklinda nuo toli auktumoje deganios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalini auktai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenania udang, vir kurios fokusininkai rodo savo stebuklus. sivaizduok, kad u ios, pertvaros mons nea visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie isikia vir pertvaros; nea jie ir statulas, ir visokiausius gyv btybi atvaizdus, padarytus i akmens ir medio. GLAUKONAS: Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! SOKRATAS: Jie panaos mus. Vis pirma ar tu manai, kad jie yra mat k nors kita, sava ar svetima, iskyrus elius, kuriuos ugnis meta ant prie juos esanios uolos sienos? GLAUKONAS: Kaipgi matys, jei vis gyvenim negali pajudinti galvos? SOKRATAS: Tie kaliniai tikrove laikyt ne k kit, o pro al neam daikt elius. GLAUKOMAS: Btinai taip bt. SOKRATAS: Jei kuriam nors i j nuimt grandines ir priverst j atsistoti, pasukti galv, vaikioti, pavelgti auktyn - vies. visa tai jam sukelt skausm, ir, viesos apakintas, jis negalt irti daiktus, kuri elius mat iki iol. Kaip tu manai, k jis pasakyt, jei kas imt jam tvirtinti, kad iki iol jis matydavo tik niekus, o dabar yra kur kas ariau bties ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas vien ar kit praneam daikt, priverst j atsakyti, kas tai? Ar tau neatrodo, kad jis labai sutrikt ir tai, k mat anksiau, laikyt ymiai tikresniu dalyku, negu tai, kas jam rodoma dabar? GLAUKONAS: inoma, laikyt. SOKRATAS: O jeigu 1cas nors jga tempt j laitu auktyn ir nepaleist tol, ko! neivilks vies, argi jis nekentt ir nesipiktint itokia prievarta? O ikops vir, jis bt apakintas stiprios viesos ir negalt irti n vieno i t tikr daikt, apie kuriuos jam kalbama. GLAUKONAS: Taip, i karto tikrai negalt irti. SOKRATAS: Kad galt pamatyti visa, kas yra ten, viruje, jis pirmiau turt priprasti. Pradti reikia nuo to. kas lengviausia: i pradi irti elius, o jau po to - paius daiktus; be to, tai, kas yra danguje, ir pat dang jam bt lengviau matyti ne dien, bet nakt, tai yra bt lengviau irti vaigdi vies ir Mnul, o ne Saul ir jos vies. Gal gale, manau, jis jau galt irti ir pai aul, esani prastinje savo vietoje, ir velgti jos savybes.

45

Platonas (427-347) knija pirmj Vakar mstymo apogj. Jo dialog metafizika ir etika padar nepaprastai didel tak visai filosofijos tradicijai. Jis buvo Sokrato mokinys ir 387 metais Atnuose kr Akademij - iki pat Antikos pabaigos garsjusi filosofijos mokykl.

46

1.8.2 Patyrimo kritika PLATONAS pradeda kasdienio patyrimo pamatine kritika. Kol mons nekritikai pasilieka kasdienio patyrimo ribose, jie gyvena iliuzij pasaulyje (ola!) ir nieko neino apie tikrj bt. Filosofija ilaisvina mones i iliuzij olos ir veda tiesos sauls link. Tad pagrindinis skirtumas yra skirtumas tarp grynos iliuzijos (doxa) ir tikros bties (6n), Kaip PLATONAS atskiria tuos dalykus? Parodysime tai paprastu pavyzdiu: a matau karv. K tai reikia? Pamginkime nurodyti, k gi mes i tikro suvokiame juslmis, kai matome karv. Mes matome spalvas, formas, pavidalus, girdime mykim. Tai, k suvokiame juslmis, PLATONAS pavadino reikiniu (phainomenon, fenomenu). ie juslmis suvokiami reikiniai nuolatos kinta: jie juda, spalvos keiia atspalvius, vienas pavidalas virsta kitu, mykimas aidi. Ir vis dlto yra kakas, kas ioje nuolat besimainani reikini kaitoje ilieka ir nesikeiia - i "karv"'. Besimainantys, nuolatos kintantys, juslmis suvokiami reikiniai yra apraikos to, kas per juos pasirodo ir juose nekinta: jie yra karvs apraikos. Sakome "a matau karv", nes inome, kad po nuolatos besikeiianiais reikiniais yra kakas, kas reikim kaitoje nekinta. Galime pavadinti tai "karvs esme". i karvs esm lieka tapati sau. Bet ar mes matome t karvs esm? Ar mes j suvokiame juslmis? inoma, ne. Ji pati nra joks juslmis suvokiamas reikinys, bet sudaro reikini pagrind ir per juos reikiasi. Galime lengvai sitikinti, kad kiekviename patyrime esama io skirtumo. Viena vertus, kiekviename patyrime patiriame nuolatos kintant reikin, kur suvokiame juslmis. Taiau, antra vertus, kiekviename patyrime kakaip patiriama ir esm, kuri lieka pastovi reikiniams kintant ir kuri mes nors ir pastame, bet juslmis nesuvokiame. Vliau matysime, kad ia kyla daugyb problem ir kad dalykas nra toks paprastas, kaip dabar atrodo. Reziumuosime: o Regimybs sritis yra juslumo sritis. Juslumas priklauso materialiam, knikam pasauliui. Jis skleidiasi per ms knikas jusles (rega, klausa, skonis ir t.t.) ir susijs su juslmis suvokiamais reikiniais. Jusls reikiniuose suvokia nuolatinio kitimo tkm, nuolatin tapsm, virsm ir nyksm. o Tikrosios bties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per "dvasios akis" vyksta tikrasis painimas (noesis, epistme). Jis neturi nieko bendra su kintani reikini regimybe ir skleidiasi ne per juslum, o yra susijs su tikrja btimi, kuri nekinta, visuomet yra tapati sau ir sudaro reikini pagrind (1.6.1).
47

1.83 Platono trikampis Tai paskatino PLATON suformuluoti problem, kuri tapo lemtinga visai filosofijai. Tapo aiku, kad painimas negali bti paaikintas remiantis tik juslumu. Juslumas rodo, kad ms knas (jusli organai) ir juslmis suvokiami daiktai (reikiniai) yra tarpusavyje susij. Knas yra "giminingas'1 juslmis suvokiamiems daiktams. Taiau nuo juslumo skiriasi ms pastanioji dvasia (nous), kuri PLATONAS dar vadina "siela", ir ta nekintanti bei sudaranti reikini pagrind tikroji btis. Klausimas, kuris jam kyla, yra toks: kaip ms dvasia gali painti tikrj bt! Kaip galimas tikrasis painimas? Klausim galima paaikinti PLATONO vaizdiais: ms dvasia (siela) yra tam tikra prasme udaryta ms kne ir tuo bdu atskirta nuo tikrosios bties. Dvasi ir tikrj bt skiria juslumo iliuzij pasaulis. Bet juslumas negali bti tiltas tarp dvasios ir tikrosios bties. Ir vis dlto mes ne tik juslmis suvokiame ( kaip gyvnai), bet dar ir pastame. Kaip tai manoma? PLATONAS sprendia i problem taip: mogaus dvasiai, i vienos puss, ir tikrajai daikt biai, kuri sudaro reikini pagrind, i kitos, jis priestato trei moment - idjas. Tai grynosios esms savaime, aminos ir nekintanios. Bent svarbiausi savo gyvenimo tarpsn PLATONAS man, kad idjos egzistuoja atskirai nuo sielos (dvasios) bei fizini (gamtos) daikt ir anapus j. (Savo vlyvuosiuose dialoguose jis modifikavo poir.) Taigi idjos yra daikt esmi amini provaizdiai. Idj vairov jungia ir virija grio ir groio idja, kaip idj idja. i idj idja PLATONO sistemoje yra absoliutas (dievyb). Olos alegorijoje (1.8.1) saul simbolizuoja i idj idj, o sauls apviesti gamtos daiktai - kitas idjas. Kaipgi PLATONAS idj teorijos pagalba sprendia mint problem? Jis pateikia du mitus: o Anamnezs (anamnesis gr. prisiminimas) mitas: sielos esm yra panai idjas ir joms gimininga. Iki engdama nykstam kn,/;' mat idjas. Bet sielos engimas kn, juslumas nuslopino tai, k mat dvasia. Apsivalant (katharsis) nuo juslini pani (ieinant i olos), darosi manoma prisiminti idjas. Taigi tikrasis painimas pasiekiamas prisimenant. o Metekss (mthexis gr. dalyvavimas) mitas: kosmosas atsirado dl pasaulio krjo (demiourgos) veiklos. is krjas pagamino gamtos daiktus i pirmins mediagos, nusiirdamas idjas. Todl kaip idj atvaizdai, gamtos daiktai dalyvauja jose. Jie egzistuoja, dalyvaudami idjose. Taigi tikrasis painimas manomas dl to, kad siela ir tikroji daikt btis

48

susisieja idjoje (ar idjose). Anamnezs (prisiminimo) poiriu siela yra susieta su idjomis, kuriose gamtos daiktai dalyvauja metekss (dalyvavimo) poiriu. Juslinis suvokimas yra tik iorin dingstis prisiminimui. Apraydamas i problem (j galime apibdinti kaip PLATONO trikamp), PLATONAS ikl pagrindin udavin visai vlesnei filosofijai. Situacijos arnyrus jis paslp po mito ydu. Nuo to laiko filosofijos udavinys yra interpretuoti mit.
IDJA DIEVAS DVASIOS FILOSOFIJA HGELIS ABSOLIUTAS

1.8.4 Praktika

Kaip rodo olos alegorija, PLATONO trikampis nra vien teorinis klausimo klimas. ia greiiau keliamas dar ir etinis reikalavimas. PLATONAS neketina apsiriboti aikinimu, kaip galimas painimas ar kokios yra patyrimo galimybs slygos (plg. 1.4.1.3 ir 1.5.2). Jis parodo dar ir tai, k reikia daryti (plg. 1.6.6). Trikampio problematikoje problema tampa ir mogaus praktika. Kodl?

4.2217

49

Jei suvokiau skirtum tarp juslumo ir dvasios, tai inau, kad negaliu likti oloje, bet privalau stengtis isivaduoti. Tada inau ir L ii, kad negaliu pasiduoti kaprizingam juslini polinki ("instinkt") aismui, bet esu pareigotas veikti, remdamasis protu. mogui dera, kad dvasia (protas) valdyt juslum. Taiau kai dvasia isivaduoja, j valdo grio idja. ia prasme svarbiausias udavinys yra mogaus emancipacija: jis privalo isivaduoti i tariam grybi, netvarking geism, akl aistr bei olos polinki ir veikti remdamasis mogikumu, proto valga. Jis privalo ne ne smoningai pasiduoti juslini motyv slygotumui, bet patirti dvasios laisv, apsisprsti remdamasis protu. Tik viepataujant protui, juslumas gali skleistis kaip mogikas juslumas. mogaus emancipacija mogikumo vardan reikia dar ir tai, kad esame pareigoti padti kitiems, o galiausiai visiems monms atrasti ios emancipacijos galimyb. Olos alegorijoje tas, kuris jau isivadavo, sugrta atgal ol ir bando savo buvusius nelaims draugus "ilaisvinti ir ivesti vir". 1.8.5 Filosofinio klausimo klimo svarbiausios kryptys Nors PLATONO filosofija daugeliu poiri yra persmelkta mit ir dl savo pirmapradio pobdio daugel dalyk palieka nediferencijuot, vis dlto, remiantis olos alegorija ir trikampiu, joje galima aptikti pagrindines filosofavimo problemas. Trikampis pirmiausia veda mus prie teorins ir praktins filosofijos, painimo ir veiklos skyrimo. Atvaizduodamas bties-a-idjos (arba gamtos-subjekto-absoliuto, arba pasaulio-sielos-Dievo) sry, trikampis apibria vis teorins filosofijos erdv. Svarbiausios filosofins tradicijos pozicijos pirmiausia skiriasi viena nuo kitos atsakymu klausim: nuo kurio i trij "kamp" filosofavimas turi "pradti" sistemingai pltotis kaip visuma. Taip gauname tris svarbiausias filosofavimo kryptis: o Bties filosofija: mstymas, praddamas nuo reikini, kelia klausim apie bt - t reikini pagrind. Taigi klausiama apie patyrimo galimybs slygas ne-savimonje (ne-A). Tad filosofija ia pirmiausia orientuota ontologikai (ontologija = mokymas apie btybes, t.y. apie tai, kas buvoja). Klausiama apie btybi tikrj bt ir mginama suprasti btyb i jos galutini pagrind. o Savimons filosofija: ia mstymas engia prieingu keliu. Jis pradeda klausimu apie A, kaip bet kokio patyrimo subjekt. Taigi klausiama apie patyrimo galimybs slygas savimonje (A), subjekte. Tad mstymas ia pirmiausia orientuotas transcendentaliai, t.y. jis klausia apie

50

patirtinio pasaulio ir jo apibri subjekt.

.
7.2.3

o Dvasios filosofija: mstymas pradeda nuo idjos. Jis bando suvokti patyrimo galimybs slygas i idjos puss. Taigi toks filosofavimas bt ir savimon, substancij ir subjekt, meteks ir anamnez, ontologin ir transcendentalin problem apmsto absoliuto poiriu kaip vienyb. Filosofijos istorijoje ios trys svarbiausios kryptys susijusios su trimis didiais vardais: bties filosofija su ARISTOTELIU, savimons filosofija su KANTU, dvasios filosofija su HEGELIU. Taiau visos trys svarbiausios kryptys eina per vis tradicij. Jos i esms ne prietarauja viena kitai, o i skirting pradini tak pltoja t pat visumos sry. Beje, visi trys pradiniai .takai gali bti labai vairiai traktuojami. I to plaukia ta didiul aspekt vairov, kuri ir sudaro philosophia perennis diferencijuot problem suvokim (plg. 1.7). PLATONO trikampyje keliamais klausimais skleidiasi visa filosofijos tradicija.

1.7 ir 1.8 skyri santrauka \ Nors inome daug filosofij, i tikro filosofija yra viena. Filosofijos raida - tai filosofini problem, aspekt bei sintezi daugyb, kuria skleidiasi philosophia perennis. Filosofinio klausimo svarbiausios kryptys gali bti ivestos i PLATONO trikampio: PLATONAS atskleidia skirtum tarp dvasios ir juslumo, o bties (gamtos), A (sielos) ir idjos (absoliuto) poli rmuose kelia klausim apie tikrojo painimo slygas. I viso to aikja skirtumas tarp teorins ir praktins (etins) filosofijos. Teorins filosofijos svarbiausios kryptys yra bties filosofija, savimons (A) filosofija ir dvasios filosofija (kaip idjos filosofija).

1.9 Filosofijos suskirstymas I 1.8.4 ir 1.8.5 skyreli, kai k ipldami, o kai k pakeisdami, galime ivesti svarbiausias filosofijos disciplinas. Grietai sistemikas filosofijos suskirstymas pats bt filosofijos problema ir suponuot filosofijos sistem. Todl emiau pateikiamoje apvalgoje apsiribojome nors ir netiksliu, bet naudingu ir prastu filosofijos suskirstymu pagrindines disciplinas:
51

Teorin filosofija Ontologija (= mokymas apie btyb kaip btyb) Gamtos filosofija (= filosofinis mokymas apie gamt; jo negalima painioti su empiriniais gamtos mokslais) Antropologija (- filosofinis mokymas apie mog; jo negalima painioti su specialij moksl pobd turiniomis antropologijomis) Filosofin teologija (== filosofinis mokymas apie Diev; jo negalima painioti su Apreikimu besiremiania teologija) Painimo teorija ( = filosofinis mokymas apie painim; ypating reikm ia turi transcendentalin filosofija, taip pat hermeneutin filosofija [ - supratimo teorija]).

o Praktin filosofija (= mokymas apie mogaus elges ir krybin veikl) Etika ( = mokymas apie morals poiriu reikming elges ir jo normas) Pojetika ( = mokymas apie kryb arba gamyb; iai sriiai priklauso ne tik estetika, kaip meno filosofija, bet ir technikos filosofjja). Aplink ias pagrindines disciplinas sutelktos vadinamosios "kilmininko" filosofijos (pvz., kalbos filosofija, matematikos filosofija, religijos filosofija ir pan.). Mat kiekviena specialij moksl tyrimo sritis reikalinga filosofins refleksijos, kuri susiet i srit su pagrindinmis disciplinomis. Kadangi filosofija yra fundamentinis ir universalus mokslas (1.5.2 ir 1.5.3), nra tokios mogikojo painimo ar veiklos srities, kuri negalt bti filosofinio apmstymo tema. Pavelg ios knygos turin, susidarysime iok tok spd apie filosofijos tem vairov. Trumpo paaikinimo reikalingas senas metafizikos pavadinimas. Atrodo (nors tai ir abejotina), kad jis yra bibliotekins kilms. Tvarkant ARISTOTELIO ratus, knygos, kurios buvo ileistos/w (gr. meta) fizikos knyg, buvo pavadintos metafizika. Taiau greitai pavadinimas gijo gilesn prasm: metafizika yra mokymas apie tai, kas sudaro fizini btybi pagrind. Todl ARISTOTELIUI metafizika reik tiesiog pirmj moksl ir apm ontologij bei teologij. Ms filosofijos vado struktra atitinka PLATONO trikampyje nubrtas linijas. Po trumpos dabarties filosofijos apvalgos (2) pereisime prie bties filosofijos (Tikrov, 3). Toliau bus poskis subjekto link: apvelgsime svarbiausias savimons (A) filosofijos kryptis (Painimas, 4). Kadangi mogaus problema apima gamt (tikrov ir subjetyvum (A), tai po i dalyk svarstymo eis antropologija (5). Toliau atsigrime praktin filosofij (Etika, 6) ir ubaigsime filosofine teologija (7).

52

2 DABARTIES FILOSOFIJA
Dabarties filosofija daniausiai vadinama XX amiaus filosofija. i riba nra atsitiktin. Apie 1900 metus Vakar ali filosofijoje vyko ymus poskis. Irykjo ir sitvirtino naujos tendencijos. Dabarties filosofij galima suskirstyti tris dideles grupes, atsivelgiant bendriausi orientacij: o Fenomenologikai orientuota pozicija: jai pirmiausia priklauso klasikin fenomenologija, egzistencializmas ir hermeneutin filosofija. o Pozityvistikai orientuota pozicija: jai priskiriama neopozityvizmas, kritinis racionalizmas, taip pat daugyb logini empiristini ir lingvistini krypi. Jas aprpia vadinamoji analitin filosofija. o Marksistikai orientuota pozicija: jai priklauso neomarksizmo, taip pat marksizmo-leninizmo, oficialios komunistini valstybi doktrinos, vairios atmainos. inoma, ios trys grups neisemia visos dabarties filosofijos. Dar yra daug mokykl, susijusi su didij mstytoj filosofinmis teorijomis. Tai platonikai, aristotelininkai, augustinikai, tomistai, kantininkai ir hegelininkai. Kaip svarbiausios mokyklos, palaikanios ankstesnes filosofines tradicijas, greta neopozityvizmo ir neomarksizmo pirmiausia mintinos neokantizmas ir neotomizmas. 2.1 Fenomenologikai orientuotos pozicijos Fenomenologinio mstymo pradia yra susijusi su dviem austr mstytojais. F. BRENTANO (1838-1917) buvo jo pirmtaku, o E. HUSSERLIS (18591938) padjo pagrindus visai tolesnei fenomenologijos raidai. Fenomenologija pirmiausia paplito Vokietijoje, Pranczijoje ir Beneliukso alyse. Apie 1960 metus iose alyse ji buvo svarbiausia filosofin srov. Nuo to laiko jos reikm m silpnti. Taiau daugelis fenomenologinio mstymo ivad tapo nuolatiniu impulsu tolesniam filosofavimui: turima omenyje hermeneutin problema arba fenomenologikai orientuot egzistencialist didiosios analizs.
Fenomenologins filosofijos svarbiausieji atstovai yra E. HUSSERL, M. SCHEI.ER, M. GEIGER, N. HARTMANN, A. PFANDER, D. v. HILDEBRAND, O. BECKER, M. HEIDEGGER, E. STEIN, R INGARDEN, H. G. GADAMER, J. P. SARTRE, E. LEVINAS, E. FINK, M. MERLEAU-PONTY, P. RICOEUR, H. REINER, L. LANDGREBE ir kiti.

53

2.1.1 Fenomenologinis metodas (E. HUSSERL) E. HUSSERLIO knyga "Loginiai tyrinjimai" (1900/01) yra vienas novatorikiausi dabartins filosofijos veikal. Joje HUSSERLIS pagrind vien svarbiausi filosofinio tyrinjimo metod -fenomenologin metod. Pavadinimas "fenomenologija" kilo i graikiko odio phainetai ( reikiasi). Tuo paiu jau pateikta ir fenomenologijos programa: Prie pai daikt! Analizuoti tai, kas reikiasi! Filosofija turi pasukti nuo XIX a. pabaigoje vykusi nevaising diskusij apie painimo teorij tai, kas reikiasi, kas neabejotinai duota, kas yra fenomenas. Fenomenologija yra mokslas apie fenomenus. Fenomenas pirmiausia yra visa tai, k aptinkame patyrime. Galima skirti iorin patyrim, kuriame mums duoti ''ioriniai" daiktai (namai, mediai, automobiliai), ir vidin patyrim, kuriame mes refleksijos bdu suvokiame, kas vyksta "mumyse" (norai, baims, pojiai, siekimai). Abiem atvejais man yra kakas "duota fenomenaliai". Prisiminus PLATONO trikamp (1.8.2 ir 1.8.3), galt kilti spdis, es HUSSERLIS neka tik apie justum ir supranta fenomenologij kaip empirin moksl (plg. 1.4.1.2). Vis dlto jis jokiu bdu nra empiristas ( = tas, kuris mano, kad painimas yra tik juslinis). Ne kart jis priekaitavo empiristams, kad fenomen jie analizuoja nepakankamai atidiai. Tatai, kas fenomenuose reikiasi (phainetai), nra tik juslika. Fenomeno analiz rodo, kad juslume gldi ir nejusliniai dalykai. Taigi HUSSERLIO mstyme vyrauja platonizmas.
Isiaikinkime skirtum tarp to, kas juslika, ir to, kas nejuslika. Imkime pavyzd: a matau dvi pievoje besigananias karves. Prie j prieina treia. Kokia prasme a dabar matau, kad du plius vienas yra trys? Aiku, kad "2 -f l = 3" (akivaizdus matematikos dalykas) nra man duota juslikai-vaizdiai. Grynoji lygyb "2 + 1 ~ 3" jokiu bdu nepriklauso nuo faktikai besiganani karvi. Karvs ganykloje yra empirikos, realios, individualios, j padtis ir savybs yra atsitiktins. "2 +1 = 3" yra visai kas kita: i lygybe ne juslmis apiuopiame, o teigiame. Jusliniai aktai, kuriuose man duotos besigananios karvs, galbt tik paskatina mane velgti, kad 2 + 1 lygu 3. Nors lygyb "2 +1 = 3" pasirodo mums per pojius, taiau ji pati nra juntama. Grynuosiuose logikos ir matematikos formalizmuose HUSSERLIS ir atrado nejuslikus fenomenus (panaiai kaip PLATONAS).

Tad irykja fenomeno dvisluoksnikumas, kuris yra pamatinis visai fenomenologinei filosofijai: o Viena vertus, fenomenas turi empirinio realumo sluoksn, kur akivaizdiai suvokiame juslumu. is sluoksnis yra grindiantysis (sudaro fenomeno pamat ir "laiko" antrj sluoksn). o Kita vertus, fenomenas turi esms sluoksn. Jis apibudinamas kaip ideali, t.y. eidetik (i gr. eidos ~ idja, esm, provaizdis), objekt
..

54

sluoksnis. is sluoksnis yra prieinamas dvasios aktams, noezms (i gr. noesis = nejuslinis painimas), ir yra suvokiamas esms valgoje.
Toki esmi esama ne tik logikos ir matematikos srityse. Patyrime aptinkame veikiau materialisias (turinio prasme) esmes. Pavyzdys? a turiu raudon pietuk, neabejotinai real daikt. io pietuko raudonumas yra man duotas juslinio suvokimo aktu. Taiau esms valga sugriebia ne konkret raudon, bet "raudonio" eidos, gryn esme, bendr visiems raudoniams. Jinai nepriklauso nuo io raudonio ir konkretaus io raudonio atspalvio, lygiai kaip "2 4-1 = 3" nepriklauso nuo besiganani karvi. Be to, egzistuoja vairios esmi pakopos. Nuo eidoso "raudonis" a galiu pereiti prie eidoso "spalva" ir toliau prie eidoso "savyb".

Dabar mes galime nurodyti, koks yra fenomenologins filosofijos udavinys: fenomenus analizuoti taip, kad idealios esms tapt duotybmis. Fenomenologijos tikslas yra gryn (formali ir materiali) esmi sistema, kuri aprpt visas filosofines disciplinas. Dl to fenomenologin filosofija vadinama esms filosofija. Filosofiniai mokslai yra eidetiniai mokslai (esms mokslai), prieingai negu empiriniai mokslai (fakt mokslai). HUSSERLIS ir ankstyvieji fenomenologai man, kad fenomenologiniu metodu galima iskirti ir itirti grynj, idealij, antlaikini ir antistorini esmi srit. ia linkme fenomenologinis metodas buvo nuolat tobulinamas ir tikslinamas. Jis turjo suteikti filosofijai nauj ir galutin pavidal. I pradi fenomenologai nebuvo orientuoti nei bties filosofij (ontologij), nei savimons filosofij (transcendentalin filosofij) (plg.1.8.5). Galima sakyti, kad jie laiksi dvasios filosofijos nuostatos ir analizavo tai, kas eidetika ir idealu. Tiesa, pats HUSSERLIS netrukus pasuko transcendentalin fenomenologij, tuo tarpu kiti fenomenologai veikiau ilaik ontologin tendencij. Didels reikms fenomenologija turjo ir praktinei filosofijai. ia buvo remiamasi tuo, kad esms fenomenologin painim ("matym") praktinje filosofijoje atitinka vertybs bei santyki tarp vertybi pajautos. Taigi esms ir vertybs sudaro dvi grynosios, idealiosios bties sritis. Esms (teorin) filosofij atitinka vertybi filosofija, taikoma etikoje ir estetikoje. Svarbiausi fenomenologins etikos atstovai buvo M. SCHELERIS ir N. HARTMANNAS. Pagrindinis fenomenologins estetikos atstovas buvo R. INGARDENAS. iandien pirmaprads fenomenologijos pozicij laikosi tik nedaugelis filosof. Vis dlto didieji fenomenologai labai praturtino dabarties filosofij: j atliktos gausios ir rpestingos analizs pateikia gerai paruot mediag beveik visoms filosofinms disciplinoms. Kruoptumas, kurio jie laiksi, taikydami savo metod, atrino ir kit filosof vilgsn fenomenin duotyb.

55

2.1.2 Egzistencializmas Pirmuoju egzistencins filosofijos atstovu galima laikyti dan mstytoj S. KlERKEGAARD (1813-1855). Jis padar lemiam tak dabartiniam egzistencializmui. Dauguma egzistencialist atjo i fenomenologinio judjimo ir todl taik fenomenologin metod.
Egzistencializmui priskiriami ie mstytojai: S. KIERKEGAARD, K. JASPERS, G. MARCEL, M. HEIDEGGER, J. P. SARTRE, P. WUST, A. CAMUS, ir platesne prasme abu austr dialogistai M. BUBER bei F. EBNER.

Egzistencializmas yra ypatingas savimons filosofijos variantas. Jo pamatines mintis galime paaikinti, remdamiesi KIERKEGAARDO suformuluotu skyrimu. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksij skyrimas.
^Objektyvus mstymas yra abejingas mstaniam subjektui ir jo egzistencijai, tuo tarpu subjektyvus mstytojas, kaip egzistuojantysis, yra esmikai suinteresuotas savo paties buvimu - iuo buvimu jis egzistuoja. Todl jo mstymas yra kitokio pobdio refleksija, btent vidujybs refleksija..., priklausanti tik iam, o ne kitam subjektui. Objektyvais mstymas visk sudeda rezultat. Pakidamas rezultat nusiraymui ar pasakindamas, objektyvus mstymas skatina monij smulkiam sukiavimui. Tuo tarpu subjektyvus mstymas visk paveria tapsmu, o rezultatams neteikia reikms; i dalies dl to, kad jie priklauso tiesiog mstytojui, inaniam keli, i dalies dl to, kad pats mstytojas, kaip egzistuojantis, nuolat tampa, kaip, beje, kiekvienas mogus, kuris neapsijuokia, tapdamas objektyviu arba kokiu nors nemoniku bodu virsdamas spekuliacija. Vidujybs refleksija yra subjektyviojo mstytojo dviguba refleksija. Mstydamas jis msto bendryb, taiau egzistuodamas iame mstyme, paversdamas bendrybe vidujybe, jis vis labiau subjektyviai izoliuojasi.(III, 200-201)

K reikia is skyrimas? mogus gali reflektuoti kasdien patyrim, i kurio kyla filosofija (1.3.1). Egzistencialistai mano, kad jis i esms turi dvi galimybes: o Jis gali savo interes nukreipti tai, kas duota objektyviai, atsisakydamas savs, savo asmeninio individualaus subjektyvumo ir vidujybs. ios galimybs bdingas pavyzdys yra mokslinis-techninis interesas. Egzistencialistai mano, kad ir filosofija daniausiai yra objektyvios refleksijos paenklinta.
Net kai a reflektuodamas atsigriu save, refleksija gali ilikti objektyvi. Taip bna, kai a save mstau kaip gyv btyb, kaip proting btyb, kaip valstybs piliet. ia visuomet neku apie save, kaip apie kak, kuo gali bti ir kiti. A kaip itas A ia nesvarbus. Nekreipiu j dmesio. Taiau btent is "mano paties" A ir rpi egzistencialistams. Jie atmeta objektyvi refleksij. G. MARCELIS joje iri pagrindin "turjimo" tendencij, visk racionaliai subordinuojani ir technikai pasisavinani. Pasak J. P. SARTRE, ji veda prie leiktul sukelianios bties savaime (l'en soi). M. BUBERIS kalba apie daiktiko pasaulio neautentikum. Ir M. HEIDEGGERIS laiko objektyviai reflektuojam mogaus bt neautentika ir nupuolusia.

o Taiau mogus gok suvokti save pat ir kaip galimyb. ioje subjektyvioje refleksijoje jis ieko savojo "A pats", asmenins, individualios, subjek-

56

tyvios bties, to A, kuris vadinamas egzistencija. Radikali laisv pasireikia tuo, kad mogus save pat suvokia kaip galimyb ir projektuoja save. A esu toks, kok pats save projektuoju egzistuodamas.
Egzistencija yra pagrindin egzistencializmo tema. Ji yra subjektyvumas, laisv, kurioje a pats save kuriu. Ji yra suvokiama egzistenciniuose igyvenimuose, suprantant savo bt kaip buvim-mirties-link (HEIDEGGER), inant saviudybs galimyb (CAMUS), patiriant bties trapum gyvenimo ribinse situacijose (JASPERS), Egzistencija visuomet esti pasaulyje. Ji atsiskleidia kaip besirpinantis ir sergintis buvimas -pasaulyje (HEIDEGGER). Ji atsiranda meilingoje komunikacijos kovoje (JASPERS), Pasak KIERKEGAARDO, egzistencija yra "santykis, kuris santykiauja pats su savimi". mogus yra tokia btyb, "kuriai bnant rpi pats jos buvimas" (HEIDEGGER).

Objektyvios ir subjektyvios refleksij, objektyvumo ir egzistencijos skyrimas egzistencializmui/turi lemiamos reikms. Egzistencinis filosofavimas radikaliai kelia autentiko egzistavimo reikalavim. Egzistencialistai atskleidia mogui jo tikrj A kaip laisv ir kaip galimyb. Autentikos bties-galimybs reikalavimas atskleidia ir svarbiausius praktinius etinius siekius. mogus yra paadinamas i kasdienio buvimo-pasaulyje savimaros ir susiduria su savo, kaip laisvos egzistencijos, atsakomybe. Jis stumiamas rpest, baim, net nevilt savo buvimo absurdikumo, neivengiamos neskms ir mirties akivaizdoje. Perpl kasdienybs, vartotojikos mstysenos ir kasdienos isiblakymo migl, slepiani egzistencij, egzistencialistai negailestingai ikelia pirm plan mogaus bties prasms problematik. Baigtinume, mestyje pasaul ir faktikume mogus patiria save kaip laisv ir galimyb. Tiesa, i prasms problematika interpretuojama vairiai. KlERKEGAARDUI vienintelis galimas bdas veikti nevilt yra egzistencinis mogaus ryys su Dievu. Lygiai taip pat MARGELIUI tikroji egzistencija yra dalyvavimas dievikoje btyje mylint, tikint ir bnant itikimam. JASPERSO poiriu, ribins situacijos ir mirtis, kaip galutinis lugimas, yra Dievo ifrai, kuri reikm turime isiaikinti. SARTRE ir CAMUS atmeta Diev, kaip galutin prasms pagrind. Tuo jie pripasta visik egzistencijos absurdikum, kuriam mogus turi atsispirti ir kuriame turi itverti. SARTRE: mogus yra beprasm aistra (l'home st une passion inutile). Koks yra egzistencializmo santykis su fenomenologija? Pirmiausia akis krenta egzistencialist priekaitas fenomenologijos klasikams (vis pirma paiam HUSSERLIUI): klasikin fenomenologija yra paenklinta objektyvios refleksijos ir dl to umirta egzistencij. Todl daugelis egzistencialist atsisak fenomenologijos. Kas gi, egzistencialist nuomone, turt bti fenomenologins analizs objektas? Fenomenologija turt analizuoti egzistencijos struktras. Ji turt parodyti, kokia yra pirmaprad egzistencijos sranga ir sklaida. HEIDEGGERIS tokias struktras vadina egzistencialais. ios analizs yra vienas svarbiausi egzistencializmo pasiekim. Egzisten-

57

cins struktros, nulemianios egzistencij, yra pasaulikumas, istorikumas, knikumas, buvimas-drauge, taip pat specialesns: anonimikumas, buvimas-mirties-link, lytikumas, gda, baim, turjimas ir pan. Egzistencial teorija iandien yra btina filosofins antropologijos dalis. 2.13 Hermeneutika Hermeneutika (i Hermio, diev pasiuntinio, neusio monms diev inias) kilo i skelbimo, vertimo ir aikinimo (hermeneus = gr. heroldas, aikintojas) meno. iandien hermeneutikos problem ratas apima tekst, teorij, vyki, dalyk aplinkybi ir kt. interpretavim, aikinim ir supratim, Lemiam impuls kelti hermeneutin klausim dav teologija (1.4.2), tiksliau; ventojo Rato aikinimo (egzegezes) problematika. Moderniosios hermeneutikos pirmtakai buvo F. E. D. SCHLEIERMACHER (1768-1834) ir W. DlLTHEY (1833-1911). iuolaikinis hermeneutikos pavidalas kyla i egzistencialist, pirmiausia HEIDEGGERIO, egzistencial teorijos. Remdamiesi egzistencial teorija, hermeneutikos problem galime suformuluoti taip: suvokus kalb, istorikum, buvim-drauge kaip egzistencialus, ikyla visikai konkreti supratimo problema.
Imkim tok pavyzd: Herbertas von Karajanas diriguoja orkestrui, atliekaniam Beethoveno 9-j simfonij. Taigi, jis meno kurin interpretuoja. K tai reikia? Ar Karajanas atkuria tik tai, k Beethovenas sukr? Tiksliau sakant, ar jis tik pakartoja tai, k norjo ireikti Beethovenas? O gal tokios interpretacijos prasm veikiau ta, kad pats interpretatorius yra krjas ir savo nuostatas nea interpretacij! Vargu arkas suabejos, kad teisingas yra antrasis atvejis.

Tekst, teorij, vyki, aplinkybi ir meno krini aikinimas, supratimas ir interpretavimas yra daugiau nei grynas pakartojimas. H. G. GADAMERIS sako taip:
Filosofin hermeneutika prieina ivad, kad supratimas yra galimas tik tuomet, kai suprantantysis atsivelgia savo prielaidas. Produktyvus interpretatoriaus naas neatsiejamas nuo paios supratimo prasms. (GADAMER (2), 1069-1070).

Taigi supratimo prielaida visuomet yra iankstinis supratimas. Su iuo iankstiniu supratimu artjame prie to, k norime suprasti, ir iankstinis supratimas tampa supratimo dalimi. Iankstinis supratimas yra vairiai slygotas. Svarbiausia slyga yra ms buvimo-pasaulyje istorikumas, kuris kondensuojs! kalboje. ia reikia skirti: o Viena vertus, visos visuomens bendr (buvimas-drauge) save s supratimo ir iankstinio supratimo bd, kur lemia konkreti visuomens istorin situacija. "Nepanaikinamas, btinas atstumas tarp epoch, kultr, klasi, rasi yra antsubjektyvus momentas, suteikiantis supratimui tamp ir gyvenim"(GADAMER).

o Antra vertus, individual istorikum, kuris plaukia i individo kilms ir jo gyvenimo istorijos. Todl iuo atvilgiu visi supratimai, aikinimai, interpretavimai yra istoriki, taigi paenklinti io slygotumo. Ar, inodami apie slygotum,, negalime jo iaikinti? Ar negalime aikiai atskirti tai, k Beethovenas norjo ireikti, ir tai, kas yra Karajano interpretacija? Ar negalime atskirti ms iankstinio supratimo nuo "paties dalyko"? Fenomenologijos klasikai (HUSSERL, SCHELER, INGARDEN) man, kad tai padaryti galima (plg. 2.1.1). Taiau hermeneutinio mstymo raida parod, kad tai nemanoma. Esama neveikiamo hermeneutinio rato: bet kok supratim slygoja suprantanioje iankstinis supratimas. Kai reflektuodamas noriu paaikinti iankstin supratim, vl susiduriu su iankstiniu supratimu, kuris yra nepaaikinama prielaida. K norjo ireikti Devintojoje simfonijoje pats Beethovenas, mes niekada nesuinosime. E. CORETH hermeneutin rat apibdino taip:
Jis reikia, kad negali bti pradinio tako be prielaid. Visuomet jau yra konkretus, aplinkybi slygotas, pasaulyje save patiriantis ir suprantantis mogus, kuris... klausia. Konkretus iankstinis supratimas negali bti visikai paalintas. Mes negalime savs perengti. Mes negalime reflektuodami pereiti nuo savo konkretaus buvimo "ia" prie gryno "A mstau". Mes visuomet atsineame patys save - savo istorin supratimo horizont. (CORETH (2), 18)

Svarbiausia ia yra kalba. GADAMERIS pabria:

mogus pasta^ pasaul, tarpininkaujant kalbai. Pirmoji orientacija pasaulyje vyksta, mokantis kalbos. Dar daugiau, ms buvimo-pasaulyje kalbikumas galiausiai artikuliuoja vis patyrimo srit. (1071)

Konkreti gyva kalba yra vis ta kalba kalbani moni bendro iankstinio supratimo iraika. Ji gyvuoja komunikacijoje. Pasaulis visuomet yra patiriamas per komunikacij ir yra atviras kalbos dka. Kalba pati savaime kiekvienam kalbaniajam yra tam tikras iankstinio supratimo bdas, ir iuo atvilgiu ji yra bet kokio supratimo slyga. Hermeneutika atlieka svarb vaidmen iuolaikinje dvasios moksl (plg. 1.4.1.1) metod sampratoje. Dvasios mokslai tyrinja "mogaus dvasios kurinius" (istorij, men, religij, kalb). i moksl metodas yra ypatingas supratimo bdas (aikinimas, interpretavimas).
Istorikas ino, kad istorinio vykio reikm negali bti vienareikmikai nustatyta, kadangi kinta istoriko supratimo horizontas ( = iankstinis supratimas); todl istorijos raymo problema nuolat kyla i naujo. Istorija turi boti nuolat perraoma. Meno mokslai negali interpretuoti meno krini pai savaime, neistorikai, nes interpretacijoje dalyvauja iankstinis supratimas. Taiau ir teologas ino, kad ventojo Rato egzegez ir tradicinio tikjimo turinio supratimas visuomet slygotas istorikai konkreios ms iandienio buvimo-pasaulyje kalbos. Todl ir tikjimo tiesos.turi bti vis i naujo artikuliuojamos. Ankstesni filosofini teorij geresnis filosofinis istorinis suvokimas skleidiasi iame hermeneutiniame rate. -

4.4.4

5.5

59

inoma, tai nereikia, kad dvasios moksluose vyrauja savival: kiekvienas i i moksl yra grietai metodikas. Vis dlto tai nepaalina hermeneutins problemos. Mat is metodikumas pats kyla i istorikai ankstesnio supratimo.

Ir gamtos mokslai neivengia ios problemos. Gamtos moksl ir teorij istorija rodo, kaip glaudiai pastarieji yra susij su iankstiniais, laiko ir kultros slygotais supratimo bdais. Maiausiai nuo hermeneutins problematikos priklauso formalieji mokslai. 22 Analitin filosofija Analitin filosofija priklauso antrajai dabarties filosofijos grupei. Jos itakos - XIX amiaus pozityvizmas. XX amiaus analitins filosofijos centrai buvo Viena ir Cambridge. Europoje sigaljus nacionalsocializmui ir komunizmui, analitin filosofija pasitrauk anglosaks ir Skandinavijos alis. ia ji tapo vyraujania filosofine kryptimi. Madaug nuo 1960 met jos reikm Europoje m augti. Glaustai pristat klasikin pozityvizm, apibdinsime keturias svarbiausias analitins filosofijos pozicijas: ankstyvj WlTTGEiNSTElN, Vienos ratelio neopozityvizm, kritin racionalizm, vlyvj WlTTGENSTEIN. 2.2.1 Pozityvizmas Klasikinio pozityvizmo pagrindiniai atstovai XIX amiaus antrojoje pusje buvo A. COMTE (1798-1857), E. LAAS (1837-1885) ir E. MACH (1838-1916). Pateiksime pagrindinius pozityvizmo principus: 4.2.3.1 o Empirizmas: dauguma pozityvist yra radikals empiristai. J nuomone, visas painimas gali bti redukuojamas pojius. Pozityvizmas "nepripasta joki kit pagrind, iskyrus pozityvius faktus, t.y. iorinius ir vidinius pojius" (E. LAAS). Vis fizin ir psichin tikrov sudaro vien poji kompleksai. Net formalij logik bandoma paaikinti empiristikai. o Materializmas: su empirizmu tiesiogiai susijusi tendencija - atmesti visk, kas nra juslika, t.y. materialu. Todl visos kalbos apie prot, dvasi, Diev ir t.t. nuosekliai empiristikai ir materialistikai atmetamos. o Scientizmas: su vietjiku patosu pozityvizmas paskelb beslygik tikjim mokslu. Tik empiriniai mokslai, pirmiausia tikslusis gamtos Mokslas, laikomi mokslu. Filosofija yra tik mokslo tarnait, jos udavi60

nys apibendrinti atskir moksl rezultatus (plg. 1.4.1.3). Garsioji A. COMTE'O trij stadij koncepcija ireikia pozityvizmo patos ir iki iol daro tak. Ji teigia, kad yra trys monijos raidos pakopos: teologin, metafizin ir pozityvistin. Pozityvistin pakopa yra monijos paangos rezultatas. Tik joje monija veikia religinius ir metafizinius prietarus, t.y. pasiekia mokslikumo pakop. is patosas leidia suprasti daugumos pozityvist antimetafizin ir antireligin nusiteikim. 2.2.2 Ankstyvasis WUtgensteinas Austras L. WITTGENSTEINAS (1881-1951) yra vienas ymiausi dabarties filosof. Jo ankstyvuosius darbus i esms slygojo formaliosios logikos raida, prasidjusi apie 1850 metus ir pasiekusi aukiausi tak A. N. WHITEHEADO ir B. RUSSELLO darbe "Principia mathematica" (1910-1913) (plg. 1.4.1.1. ir 1.4.1.4). Pirmasis, naujas perspektyvas atvrs, WITTGENSTEINO darbas yra maa, numeruotais teiginiais parayta knygel "Tractatus logicophilosophicus" (1921, WW Bd. I, 7-83). Pateiksime svarbiausias traktato mintis. Kadangi jo autoriaus kalba yra paprasta ir tiksli, kiek galima daniau naudosims paties WlTTGENSTElNO odiais. WnTGENSTElNAS remiasi savo draugo B. RUSSELLO loginiu atomizmu. i teorija teigia, kad pasaulis yra "fakt, o ne daikt visuma" (Tractatus 1.1).
2: Tai, kas yra, faktas, yra dalyk padties buvimas. 2.01: Dalyk padtis - tai objekt (dalyk, daikt) sryis. 2.011: Svarbu yra tai, kad daiktas gali bti dalyk padties sudedamoji dalis.

4.5

Logika nagrinja dalyk padties galimyb. Ji rodo, kokia dalyk padtis yra galima ir kokia negalima. i galimyb ji pateikia grynai formaliai. Visas painimas yra atspindjimas. Painimas yra galimas dl to, kad ir tikrovs forma (dalyk padties galimyb), ir (mini) atspindjimo forma yra logins prigimties.
2.18: Tai, kas turi boti bendra kiekvienam atspindiui (nesvarbu, kokia jo forma) ir tikrovei, kad atspindys galt j apskritai - teisingai arba klaidingai - atspindti, yra login forma, tikrovs forma. 3: Loginis fakto atspindys yra mintis. 3.01: Teising mini visuma yra pasaulio atspindys. 3.1: Sakinyje mintis ireikta juslmis suvokiamu pavidalu. 4.01: Sakinys yra tikrovs atspindys.

Kadangi logika yra tikrovs ir atspindio forma, tai:

4.0312: Sakinio galimyb grindiama objekt pavadavimo enklais principu. Mano pagrindin mintis ta, kad "logins konstantos" nieko nepavaduoja. Todl "fakt logikos negalima niekuo pavaduoti".

Taigi visuose prasminguose sakiniuose yra du dalykai: login forma, kuri

61

Ludwig Wittgenstein, gim 1889 m. Vienoje, mir 1951 m. Cambridge. Rykiausia dabarties filosofijos figra. Pirmuoju savo krybos periodu dav stipr impuls neopozityvizmui atsirasti (Vienos ratelis). Antruoju, orientuotu lingvistik, sukr, be kita ko, ir kalbos aidim teorij.

62

yra ir tikrovs forma, ii enklai, kurie mintyse pavaduoja atspindtus objektus. T pat galima pasakyti kitaip: visus prasmingus sakinius sudaro tik o empirins svokos ( = daiktus atitinkanios iraikos) ir o logins funkcijos, kurios susieja empirines svokas. Taigi ios ivados liudija, kad apsisprsta empirizmo naudai (plg. 2.2.1). Po to neivengiamas ir scientizmas:
4.11: Teising sakini visuma yra gamtos mokslo visuma (arba gamtos moksl visuma).

1.6.10 skyrelyje matme, kok vaidmen WlTTGENSTElNAS skyr filosofijai. Ji nra nei teorija, nei mokslas. Ji yra gamtos moksl tarnait. Jos udavinys - logikai analizuoti gamtos moksl kalb.
4.113: Filosofija apibria ginijam gamtos moksl srit. 4.114: Ji turi apibrti, kas gali bti mstoma ir tuo paiu - kas negali bti mstoma. T, kas negali boti mstoma, ji turi .i vidaus apriboti tuo, kas gali bti mstoma. 4.115: Ji parodo, kas negali bti isakyta, aikiai apibrdama, kas gali bti isakyta. 4.116: Visa, kas apskritai gali bti mstoma, gali bti mstoma aikiai. Visa, kas gali bti isakoma, gali bti isakoma aikiai.

Prieingai negu klasikinis pozityvizmas, WlTTGENSTElNAS atmeta poir, es logika yra empirinis mokslas, kuris atsiranda, apibendrinus atskirus stebjimo faktus. Logika yra visikai nepriklausoma nuo patyrimo. Jos teiginiai yra tautologiki, t.y. visikai nieko nesakantys. Prisiminkime PLATONO trikamp (1.83)! WnTGENSTElNO pozicij galima interpretuoti kaip empirikai redukuot (apribot) dvasios filosofijos variant. Idjos viet uima tautologika formalioji logika. Ja remiantis, abu kiti "kampai" redukuojami tokiu bdu: "A" redukuojamas atspindinius, logikai struktruotus sakinius (gamtos mokslas), btis redukuojama atspindim, logikai struktruot dalyk padt (tikrov). Po ios PLATONO trikampio redukcijos atrodo, jog WlTTGENSTElNAS visas tris filosofini klausim grupes taip supaprastina, kad, kalbant platonikai, jo filosofija pasilieka juslini eli oloje. Matysime, kad ia redukcija remiasi neopozityvizmas (2.2.3). Tiesa, paties WlTTGENSTEINO poiris kitoks. Matme, kad, jo poiriu, apmstom dalyk visuma sutampa su gamtos moksl visuma. Apmstom dalyk riba yra ir (empirinius) faktus atspindinios kalbos riba. "Mano kalbos ribos reikia mano pasaulio ribas". Taiau ia WlTTGENSTEINUl ikyla savimons filosofijos klausimas apie subjektyvias patyrimo slygas (plg. 1.8.5). Jo atsakymas:
5.632: Subjektas nepriklauso pasauliui, jis yra pasaulio riba. 5.633: Kur pasaulyje galima aptikti metafizin subjekt? Tu sakai, kad ia esama panaumo ak ir regjimo lauk. Bet juk akies tu i tikrj nematai Ir niekas regjimo lauke neduoda pagrindo ivadai, kad tai, k matome, matome akimi.

63

"Regjimo laukas nra, sakykim, tokios formos" (kaip l pie,) Greiiau jo forma yra tokia kaip 2 pie.

6 pie. Akis ir regjimo laukas pagal Wittgenstein.

Labai panaiai WlTTGENSTEINAS samprotauja apie vertybs problem, kuri kelia praktin filosofija:
6.41: Pasaulio prasm turi bti u jo rib. Pasaulyje viskas yra taip, kaip yra, ir vyksta taip, kaip vyksta; jame nra jokios vertybs - net jeigu ji bt, ji neturt jokios verts. Jeigu yra kokia nors vertyb, turinti verte, ji turi bti anapus visko, kas vyksta, anapus visko, kas vienaip ar kitaip yra, rib. Nes visa, kas vyksta ir vienaip ar kitaip yra, yra atsitiktinai. Tai, kas visam tam suteikia ne-atsitiktinumo pobd, negali bti pasaulyje, nes tai vl bt atsitiktinis dalykas. Tai turi bti anapus pasaulio.

Panaiai yra ir su Dievo problema bei religija:

6.432: Koks yra pasaulis, stoviniam vir pasaulio visikai nerpi. Dievas neatsiveria pasaulyje. 6.4321: Visi faktai yra tik udavinys, o ne sprendimas. 6.44: Mistika yra ne tai, koks yra pasaulis, o tai, kad jis yra. 6.45: { pasaul irint sub specie aeterni [aminybs poiriu], jis regimas kaip (ribota) visuma. Pasaulio, kaip ribotos visumos, pajauta yra tai, kas mistika. 6.5: Atsakymui, kurio negalima isakyti, negalima ikelti ir klausimo. Msls nra. Jeigu klausim apskritai galima ikelti, [galima ir atsakyti. 6.522: Tikriausiai esama neisakomybs. Ji pasirodo, tai yra mistika.

Pasinaudoj PLATONO trikampiu, matome, kaip WlTTGENSTElNO filosofija yra susijusi su tam tikra klasikine problematika: pasaulio (bties), sielos (A), Dievo (idjos) problematika, taip pat laisvs prasms problematika (praktika). ios problemos pasirodo. Taiau j ne manoma isakyti. Garsiojoje traktato pabaigoje sakoma:
6.54: Mano teiginiai suteikia aikum tuo bdu, kad tas, kuris mane supranta, galiausiai pripasta j beprasmikum, kai, remdamasis jais, pakyla vir j. (Jis turi, taip sakant, numesti kopias po to, kai jomis ulipo). Jis turi iuos teiginius veikti, kad teisingai pamatyt pasaul. 7: Apie k negalima kalbti, apie tai reikia tylti.

2.2.3 Vienos ratelio neopozityvizmas

Neopozityvistin mokykla, kuri susiformavo, gana stipriai veikiama WrrrGENSTELvo Traktato, tapo inoma visuomenei, pasirodius 1929 metais darbui "Mokslinis pasaulio supratimas

64

- Vienos ratelis". Svarbiausieji neopozityvizmo atstovai yra: M. SCHLICK, O. NEURATH, R. CARNAP, V. KRAFT, H. HAHN, H. REICHENBACH, K. POPPER, K. FEIGL ir kiti.

Neopozityvistai yra loginiai empiristai. Be to, jie yra radikals scientistai. Mokslo etalonu jie laiko tiksliuosius gamtos mokslus. Visi kiti mokslai tikslaus gamtos mokslo metodo pagalba turi bti paversti vieninteliu vieningu mokslu. Neopozityvist pagrindinis reikalavimas yra: pertvarkyti moksl sistem taip, kad joje likt tik du elementai: o empiriniai (jusliniai) elementars potyriai ir j o formals loginiai ryiai (plg. 2.2.2). Neopozityvistai ir daugelis j pasekj dl j scientistini pair vadinami moksliniais filosofais. Remdamiesi COMTE trij stadij koncepcija (2.2.1), jie laikosi nuomons/kad tik dabar tapo galima teisinga (mokslika) filosofija. Tad didesnioji filosofijos dalis nuo PLATONO iki HGELIO buvo atmesta kaip nemokslika. Neopozityvistai daug nusipeln formali logini tyrinjim bei metodologijos ir mokslo teorijos srityse. Vliau, pasitelk pavyzd, parodysime, kaip vystsi neopozityvistin filosofija. 2.23.1 Prasms kriterijus Galima ikelti klausim, kokiomis slygomis teiginiai yra mokslikai prasmingi. WITTGENSTEINO poiriu, teiginio prasm gldi jo verifikacijos metode. Taigi sakinio prasm nustatoma metodu, kuriuo parodoma, kada sakinys yra teisingas ir kada ~ klaidingas. WITTGENSTElNAS ir neopozityvistai pripasta tik empirinius metodus. poir perm ir j patikslino R. CARNAPAS: sakinys yra prasmingas tuomet, kai o jame nra beprasmi odi, t.y. odi, neturini empirini atitikmen, ir o jei sakinys yra sudarytas korektikai sintakss poiriu. Taigi pirmasis kriterijus yra empirinis, o antrasis - loginis. Tad yra dvi beprasmi teigini (t.y. teigini, kurie nra nei teisingi, nei klaidingi) klass. Pirmajai klasei priklauso sintakss poiriu korektiki teiginiai, kuriuos sudaro beprasmiai odiai.
CARNAPAS pateikia pavyzd: kakas vartoja predikat "liamzikas" (akivaizdiai visikai neprasmingas odis) ir daiktus skirsto liamzikus ir ne-liamzikus. Jo klausiama, kokiomis slygomis daiktai vadinami liamzikais, jis sako, jog pasakyti negals, nes liamzikumas yra metafizin savyb. CARNAPO poiriu, odiai "Dievas", "Absoliutas", "Niekas" ir pan. yra beprasmiai kaip ir "liamzikumas"; sakiniams su iais odiais nepritaikomas verifikacijos metodas. Kita vertus, sakin "iame debesyje sdi Jupiteris" galima nagrinti kaip visikai
5.- 2217

4.6

prasming. Kaip tik griaustin interpretuojant kaip Jupiterio niurzgjim, "Jupiteriui" nuro7.1.5 domas empirinis atitikmuo.

Antrajai klasei priklauso sintakss poiriu netaisyklingi teiginiai, pvz., "Cezaris yra pirminis skaiius" arba "Niekas niekja" (HEIDEGGER). Mes matome, kaip atriai reikiasi antimetafizin nuostata. CARNAPAS nori pasakyti: inoma, be mokslo yra dar kitos mogikosios veiklos rys, pvz., religija ir menas. Taiau tos veiklos rys nra mokslas, ir jos negali turti pretenzij bti mokslu. Mokslo svoka apibriama, nuosekliai remiantis scientizmu. CARNAPO poiriu, metafizika ireikia tam tikr gyvenimo pajaut, kuri visikai teistai gali ireikti religija arba menas (plg. 1.4.2 ir 1.4.3). Taiau metafizikai religijos ir poezijos dalykus suplaka su mokslu ir gauna darinius, kurie mokslo poiriu yra beprasmiai, o religijos ar meno poiriu - beveriai. Metafizikai yra tarsi muzikantai be klausos. i neopozityvist metafizikos kritika yra Visikai skaidri: o Jie nekritikai remiasi empiristine ir scientistine mokslo svoka. o I ios mokslo svokos jie neabejodami iveda prasms kriterij. o Visk, kas neatitinka ios mokslo svokos, jie demaskuoja kaip beprasmybe. i empiristinio prasms kriterijaus samprat kritikavo K. POPPERIS. Jis parod, kad, remiantis tokiu prasms kriterijumi, ne tik metafiziniai, bet ir daugelis gamtamokslini teigini galt bti laikomi beprasmiais. Jis grta prie D. HUME'O (1711-1776) poirio, kurio pagrindin mintis tokia: gamtos mokslai formuluoja dsnius kaip bendruosius teiginius; empiriniai bendrieji teiginiai negali bti verifikuojami; bet jei teiginio prasm yra nustatoma (empirins) verifikacijos metodu, tai empiriniai bendrieji teiginiai yra 4.63.2 beprasmiai.
Pavyzdys: "Visas varis yra laidus elektrai" yra gamtamokslinis visybinis teiginys. Kaip is teiginys gali boti verifikuotas? Tvirtinimas, kad varis yra laidus elektrai, iki iol patikrintas tik daliai vario. Taiau dalis vario dar lieka nepatikrinta. inomas garsus pavyzdys: "Visos gulbs yra baltos". Taiau juk gali bti atrastos ir juodos gulbs.

Tad kaip POPPERIS atskiria gamtamokslinius teiginius nuo metafizini? Atsisaks empirinio verifikavimo idjos, jis ikelia empirinio falsifikavimo kriterij. Gamtamoksliniai teiginiai (taip pat bendrieji teiginiai) skiriasi nuo metafizini teigini tuo, kad stebjimo bdu gali bti rodytas j klaidingumas. Australijoje buvo atrastos juodos gulbs. Gal galima rasti var, kuris bus nelaidus elektrai. Tuo tarpu metafiziniai teiginiai nra empirikai falsifikuojami, dl to jie ir neturi prasms. Taiau tuo diskusija apie prasms kriterij nesibaig. Remiantis POPPERIO teorija, ieit, kad visos hipotezs apie ko nors egzistavim yra beprasms, t.y. metafizins: pvz., hipotez, kad

66

yra dar neatrast planet. CARNAPAS pateik nauj prasms kriterijaus variant, praplsdamas verifikacij patvirtinamumu, kitaip tariant,patikrinamu/nu. Dl to prasms kriterijus tapo ymiai tolerantikesnis. J galima suformuluoti taip:
Tam, kad teiginys "bt empirikai prasmingas, yra btina ir pakankama, kad is teiginys bt empirins kalbos dalis, t.y. dalis pagal tikslias sintakss taisykles sudarytos kalbos, kurios teigini visuma gali bti patvirtinta" (STEGMULLER, l, 410).

Taiau ir i tolerantik samprat teko suvelninti. Pasirodo, kad vadinamosios dispozicins svokos (pvz., "tirpstantis vandenyje", "laidus elektrai", "trapus"), taip pat svokos '"ilgis", "temperatra1', "mas", "elektronas", "Schrodingerio funkcija" ir t.t, kelia sunkum. J negalima be tam tikr papildym redukuoti pagrindinius stebimus predikatus, t.y. patvirtinti. G. PATZIGAS prasms kriterijaus problematik apibendrina taip:
...arba pats prasms kriterijus yra beprasmis teiginys, kadangi jis nepriklauso n vienai jo nustatytai prasming teigini klasei (t.y. jis nra nei loginis, nei teorinis teiginys) toki absurd vedani ivad drsiai padar WrrTGENSTEiNAS savo "Traktate", ji galioja visiems filosofiniams teiginiams, taip pat ir jo paties (plg. 2.2.2 pabaiga), - arba jis yra tik pasilymas, kaip tvarkyti kalbos vartojim; tuo atveju jo neprivalo paisyti tas, kas teikia pirmenyb kitam, pvz., tradiciniam kalbos vartojimui. Atmetus abi ias galimybes, lieka dar dvi: empirin prasms kriterij galima suprasti kaip iraik "prasmingas sakinys", "mokslinis teiginys" ir kt. faktiko vartojimo nustatym. Tuomet jis veikiau yra klaidingas empirinis teiginys. Pagaliau CARNAPO princip galima aikinti kaip bandym nubrti aiki rib tarp logini matematini arba empirini mokslini teigini i vienos puss, ir metafizikos teigini i kitos. Pastarasis aikinimas, mano nuomone, labiausiai atitinka CARNAPO intencijas; vis dlto net taip interpretuojant bandymas nra skmingas: pirma, jo nubrta riba yra ne ten, kur jos pagrstai galima bt tiktis, ir antra, nepakanka tik nubrti rib, kad metafizinius teiginius jau laikytume beprasmiais. (CARNAP (2), 116-117)

2.23.2 Nuo Vienos ratelio prie naujosios analitins filosofijos Prasms kriterijaus pavyzdys aikiai parodo, kad neopozityvizmo poirio pamatinius filosofijos klausimus raida yra "vidinio btinumo slygoto pagrindini pozicij nuolatinio perirjimo istorija" (E. HEINTEL). Problematika, kuri mes pavaizdavome PLATONO trikampiu (plg. 1.8), negali bti taip lengvai veikta, kaip man Vienos ratelio neopozityvistai, - apie tai liudija vadinamosios empirins bazs klausimas. Kas i tikro yra pradin empirin duotyb! Ar tai fizinis daiktas, ar psichinis igyvenimas? Knygoje "Pasaulio login struktra" (1928) CARNAPAS pasirinko vadinamj savos psichikos baz. Taigi jis pagrind empirin svok elementariais psichiniais igyvenimais.
Pavyzdys: A stebiu, kaip almarg karv da ol. inoma, tai empirinis dalykas. Neopo-

67

zityvistai diskutavo apie tai, kas i tikro yra ta empirin baz? Fizinis dalykas, kuris gali bti ireiktas sakiniu "almarg karv da ol", ar psichinis dalykas - mano stebjimo, kad almarg karv da ol, igyvenimas? CARNAPAS pasirinko antrj sprendim. Tuo jis um metodinio solipsizmo pozicij, t.y. pozicij, apsiribojani vien mokslininko psichika.

Tokio metodinio solipsizmo pasekms pasirod lemtingos: fizika turt tapti psichologijos disciplina, paliekania likimo valiai intersubjektyvum (galimyb kitiems subjektams patikrinti stebjimo teiginius), ir tuomet niekas negalt pasakyti, k turi veikti mokslininkai su gamta. Dl to POPPERIS atmet psichin baz ir pasirinko daikt ir kn pasaulio kalb. Taiau iuo atveju kyla pavojus psichologijai tapti fizikos disciplina, kadangi tai, kas psichika, gali bti aptinkama tik kaip iorin intersubjektyviai suvokiama elgsena. Kaip, pvz., dant skausm galima ireikti daikt ir kn pasaulio kalba? Matome, kad radikali empirin pozicija susiduria su panaiais sunkumais tiek prasms kriterijaus atveju (2.2.3.1), tiek empirins bazs atveju. Negali bti panaikinti savimons filosofijos (transcendentaliniai) ir bties filosofijos (ontologiniai) klausimai. Atmetus iuos klausimus, remiantis vien empirins duotybs baze; negalima pasakyti, nei kam ta duotyb duota, nei kas ja yra duota. Reikiniai lieka be subjekto, kuriam jie reikiasi, ir be btybs, kuri perjuos reikiasi (plg. 1.8.2). Vienos ratelio pdin analitin filosofija atsisak radikali neopozityvizmo pozicij. Analitin filosofija tapo tolerantikesn metafizikos atvilgiu. W. STEGMULLERIS rao:
Reikia tiktis, jog visos vadinamosios metafizikos problemos daugiasluoksnikumo suvokimas atves tai, kad nepagrsta abipus polemika liausis: i vienos puss, empiristas nebegins, perengdamas tai, k jis gali pagrsti, tezi, kurias galima paremti tik jo paties atmestaisiais metafiziniais argumentais, o i kitos puss, metafizikas nelaikys, nepagrstos baims kvptas, (su antimetafizine pozicija apskritai nieko bendro neturinio) empirinio mstymo pozityvaus nao logik ir mokslo teorij - "pozityvistine velnio imone", reikalinga tik tam, kad sugriautojo sistem. (1,428)

4.4.1

2.2,4 Kritinis racionalizmas

Jau 1.4.4.2 skyrelyje minjome kritin racionalizm. Jo pagrindiniai atstovai yra K. POPPER, H. ALBERT, E. TOPITSCH. Plg. taip pat 1.6.13.

Kritin racionalizm reikt pristatyti ne kaip koncepcij, o veikiau kaip metodin nuostat, mstymo bd. Todl nesunku suformuluoti pagrindin kritinio racionalizmo mint: mokslini teorij negalima rodyti i principo. Mes mokoms ne i ini ir valg, o i klaid. Mokslin paanga kyla i to, kad bandome falsifikuoti esamas mokslines teorijas. Nra galutinio ini

68

pagrindimo. Mums nieko kito nebelieka, kaip laipsnikai tobulinti tai, kas yra, nurodant tai, kas yra klaidinga. Dl to kritinis racionalizmas atsisako daugelio filosof uimamos filosofijos neutralumo pozicijos politins ir socialins tikrovs atvilgiu; "jis negali sustoti ties kuria nors riba; nei ties mokslini disciplin, nei ties kurios nors socialins srities riba, kuriai protis, tradicija ar smoningas draudimas galt suteikti imunitet nuo racionalios kritikos" (H. ALBERT, 6). Tad kritinis racionalizmas yra usiangaavs. Pagrindinis io usiangaavimo punktas yra ideologijos kritika. Kiekvien valstybs, visuomens, Banyios ar mokslo teigin, koncepcij ar nuomon kritinis racionalizmas imasi vertinti, Kritikuojama dviem kryptini: o Kritika nukreipta prie visas nefalsifikuojamas koncepcijas bei teiginius - mginama jas demaskuoti kaip beprasmes arba iracionalias. o Kritika nukreipta prie tokias falsifikuojamas koncepcijas, kurios dl tam tikros strategijos ar interes turi imunitet kritikai, kitaip sakant, yra nuo kritikos apsaugotos. iuo atvilgiu kritiniam racionalizmui yra budingi agresyvumas ir vietjikumas. Taigi, kritinio racionalizmo poiriu, filosofija yra kritinis protu besiremiantis mokslas (1.5.5). Jokia prasm, koncepcija, teorija negali pretenduoti imunitet kritikai. Jau vien intelektualinis siningumas reikalauja kritikai tikrinti tai, k ruoiams teigti. Nra tokio vento ir tokio gerbtino dalyko, kuriuo negalt suabejoti kritinis protas. Atsivelgdami valstybs imunizuotos ideologijos patirt (marksizmas-leninizmas, nacionalsocializmas), kritinio racionalizmo atstovai teistai pabria, jog btina negailestingai kritikuoti bet kok dogmatizm, bet koki imunizavimo strategij. Taiau ikyla problema: kritimo racionalizmo kritikos svoka remiasi POPPERIO falsifikacijos principu (plg. 2.2.3.1 ir 1.6.13). is principas yra susijs su empirizmu ir scientizmu ir, be kita ko, teigia, kad viskas, kas nra empirikai (t.y. mokslikai) falsifikuojama, turi bti laikoma iracionaliu, t.y. beprasmiu. Jei kritinio racionalizmo atstovai taip teigia, tai pats j tvirtinimas yra dogma, reikalaujanti kritikos. Jau ARISTOTELIS inojo, kad rodymo metodas priklauso nuo dalyko, kuris rodinjamas. Akivaizdu, kad tokios filosofins teorijos, kaip ARISTOTELIO metafizika arba KANTO transcendentalin filosofija, bdamos neempirins empirikumo teorijos (plg. 1.4.1.3), nra empirikai patikrinamos ar falsifikuojamos. Taiau, kadangi jos grietai racionaliai reikalauja transcenduoti patyrim, joms turi bti taikoma kitos ries kritika, kuri nors ir nra empirin (eksperimentin, prognozistin), yra nemaiau racionali. Tad jei kritinis racionalizmas nenori pats tapti kritikai imunitet turiniu

69

dogmatizmu, jis turi filosofikai skirti kritikos svok. Antraip jis bus priverstas racionaliausias filosofines ir teologines teorijas nekritikai ir dogmatikai traktuoti kaip iracionalias ir beprasmes, kadangi jis j negali suprasti, remdamasis savo prielaidomis. 2.2.5 Vlyvasis Wlttgensteinas Jei WlTTGENSTElNO "Tractatus" (2.2.1) turjo lemiam tak loginiam empirizmui, t.y. neopozityvizmui, tai 1953 metais po autoriaus mirties ileisti "Filosofiniai tyrinjimai" buvo nemaiau svarbs moderniajai lingvistikai ir su ja glaudiai susijusiai filosofinei pozicijai. Lingvistika yra empirinis kalbos mokslas. Jis aprao konkreias kalbas ir nurodo j korektiko vartojimo normas. Vlyvojo WlTTGENSTElNG mstymui bdingas tas poskis kalbos link, kuris madaug nuo 1960 met tapo bdingas visai filosofijai. Ankstyvasis WlTTGENSTEINAS ir Vienos ratelis (2.2,2 ir 2.2.3) man, pasitelk formalij logik, galsi sukurti formali ideali kalb. i vieninga mokslo kalba turjo paalinti kasdiens kalbos netikslumus, daugiaprasmikum, atspalvius ir tuo bdu tapti aiki ir vienprasm. Dabar WlTTGENSTEINAS sitikino, kad gyvojoje kalboje nemanoma iraik reikms atskirti nuo t iraik vartojimo.
Kiekvienas enklas atskirai atrodo negyvas. Kas suteikia jam gyvyb ? - Jis gyvena vartojamas (Filosofijos tyrinjimai, Nr. 432).

Tai, k reikia iraika, priklauso nuo to, kaip ji vartojama konkreioje kalboje. Nra idealios kalbos. Mes turime grti j kasdien kalb. Kaip iraika vartojama kalboje, parodo tos kalbos gramatika. Ji apima kalbos aidimo taisykles.
Esm yra ireikta gramatikoje. (371) Kokios ries objektas kas nors yra, pasako gramatika. (373) Gramatika nesako, kaip turi bti sudaryta kalba, kad ji atlikt savo paskirt, kad ji vienaip ar kitaip veikt mog. Ji tik aprao enkl vartojim, bet jokiu bdu jo neaikina. (496) Reikms aikinimas aikina odio vartojim. odio vartojimas kalboje yra jo reikm. Gramatika aprao odi vartojim kalboje. Tad jos santykis su kalba panaus aidimo aprao, aidimo taisykli santyk su aidimu (Filosof. gramatika I, Nr. 23).

Kalbos sugretinimas su aidimu ia yra svarbiausia. WlTTGENSTEINAS kalba apie kalbin aidim.
"Kalbin aidim" paprastai sudaro kalbini iraik seka, kuriai taip pat priklauso tam tikra iorin padtis, o danai ir kiti veiksmai (STEGMULLER 1,589).

Antai 'kalbos aidimai yra sakymai ir veikimas pagal sakymus, daikto apraymas pagal ivaizd arba imatavimus, istorij prasimanymas, smoj laidymas ir t.t. Kas sitraukia ir dalyvauja aidime, tas taip pat jsitraukia

70

tam Pragyvenimo form. Kalba yra gyvenimo forma. Kalba yra riba, kurios perengti negali niekas. "Kalboje yra viskas sprendiama". Ji yra "mstymo neja". -Taiau kuo ia dta filosofija? WnTGENSTElNO poiriu, santykis tarp lingvistins analizs ir filosofijos yra panaus \ santyk tarp gamtos mokslo ir filosofijos, aprayt "Traktate" (2.2.2).
Filosofijos udavinys yra ne sukurti ideali kalb, bet iaikinti esamos kalbos vartojim (Filos. gramatika, p. 19). Filosofija jokiu bdu neturi kitis faktin kalbos vartojim, ji gali tik j aprayti. Taip pat ji negali jo ir pagrsti. Ji palieka visa, kaip yra (Filos.tyrinjimai, Nr. 124).

4.4.4

Taigi ar filosofija yra lingvistika, t.y. specialus mokslas? Taip! Bet ji turi dar ir svarb terapeutin udavin: jai privalu gydyti senamadikus filosofus nuo "filosofini problem", kadangi jie suteikia iraikoms kit reikm negu ta, kuri yra kalboje. Klasikins filosofins problemos yra pseudoproblemos. Jos yra suvediojimas vartojant kalb. Ankstesnieji filosofai yra mons, kurie, igird sakant lyja, klausia: "Kas lyja?". Perskait, kad kyla sviesto kainos, jie nori sulaikyti sviest. Lingvistin terapija galt iems filosofams parodyti, kaip taisyklingai, pagal gramatikos taisykles reikia vartoti inomas iraikas (pvz., "bti", "a", "tikras", "niekas" ir t.t.). Ji galt igydyti prot nuo apav.
Koks tavo tikslas filosofijoje? - Parodyti musei keli i musgaudio (Filos. tyrinjimai, Nr. 309). Problemos, kylanios dl ms kalbos form painiojimo, turi gelms pobd. Tai gilus nerimas; jo gylis siekia tiek, kiek siekia ms kalbos formos, ir jo svarba tokia pat, kaip ms kalbos svarba. - Paklauskime: kodl gramatin pokt suvokiame kaip gil? (O tai ir yra filosofijos gylis).(111) Mes griname odius i metafizinio kasdien vartojim. (116) Filosofijos rezultatai yra kuri nors paprast nesmoni atradimas ir gumbai, kuriuos protas gavo, atsitrenks kalbos rib. Jie, gumbai, leidia painti tokio atradimo verte.(119)

Tad ikyla situacija, panai "Traktato" pabaig: "Apie k negalima kalbti, apie tai reikia tylti.1' 23 Palyginimas Trumpai idstme pagrindines fenomenologijos ir analitins filosofijos pozicijas. Galime pateikti tokius sugretinimus: o HUSSERLIS ir ankstyvieji fenomenologai buvo sitikin galsi fenomenologiniu metodu iskirti gryn, ideali, neistorin grynosios esms srit ir tuo bdu naujai pagrsti filosofij. Ankstyvasis \VlTTGENSTElNAS ir Vienos ratelis buvo sitikin galsi, remdamiesi scientizmu bei formalija logika, sukurti formali ideali kalb ir ideal viening moksl.

71

o Egzistencialistai pasuko A, laisv, istorikum, individual konkretum. Egzistencin praktika leido suabejoti fenomenologijos idealu. Analitins filosofijos raida vert atsisakyti Vienos ratelio prielaid. Kritinis racionalizmas tvirtina, kad tikras inojimas yra negalimas. o Hermeneutika pabria: ms supratimas, inojimas ir painimas yra slygoti iankstinio inojimo, t y. iankstinio supratimo, kuris yra ms istorikumo rezultatas ir yra fiksuotas kalboje. Hermeneutinis ratas yra neveikiamas. Taip pat vlyvasis WITTGENSTEINAS pabria konkreios kalbos, kitaip tariant, konkretaus kalbinio aidimo, kuris yra ms gyvenimo forma, reikm. Matome, kad abi dabarties filosofijos srovs, klusios absoliuius reikalavimus, galiausiai atsirm konkreios kalbos problematik. 2.4 Marksizmas Iki 1960 met marksizmas vaidino tam tikr vaidmen dabartinje filosofijoje labiausia dl to, kad 1917 metais marksizmas-leninizmas tapo oficialia SSSR valstybs doktrina. Taiau ir Vakaruose marksizmui buvo skiriamas dmesys (pvz., austromarksizmas}. Nuo 1960 met Vakaruose didel reikm \gLJoneomarksizmas. 2.4.1 Kari Mara {1818-18S3) Jau 1.4.4.1 skyrelyje pristatme vien pagrindini MARXO koncepcijos element- bazs ir antstato samprat. Rekomenduojame dar kart perskaityti t skyrel. MARXAS mog apmsto darbo proceso, kuriame mogus dalyvauja, poiriu, taigi ekonomikos (pramons) isivystymo lygio ir socialini gamybini santyki poiriu. Abu pastarieji sudaro materiali ekonomin baz. Siedami su PLATONO trikampiu ir trimis tradicinmis filosofavimo kryptimis (plg. 1.8.3 ir 1.8.5), galime taip interpretuoti MARXO teorij: gamyba, kaip materialin ekonomin baz, uima Absoliuto viet. Garsioji MARXO pretenzija pastatyti HEGEL nuo galvos ant koj atitinka | aspekt: HGELIO teorijos dievikojo Absoliuto viet MAUKO teorijoje uima materialinis ekonominis Absoliutas, kaip visk grindianti tikrov. i materiali ekonomin baz stovi aukiau u visa, kas individualu, ji yra kolektyvins prigimties, kadangi tai moni gimins socialinis gamybinis procesas. iame gamybos procese mogus gamina ir pats yra gaminamas.

72

Todl beprasmika nagrinti mog kaip individual asmen.

Ta gamybiniu jg, kapital ir socialini bendravimo form suma, kuri kiekvienas individas ir kiekviena karta randa kaip kak duota, yra realus pagrindas to, k filosofai vaizdavosi kaip "substancij" ir kaip "mogaus esm", k jie dievino ir su kuo kovojo... (MARX (2) 35). Bet mogaus esm nra abstraktas, priklausantis atskiram individui. Savo tikrovje ji yra visuomenini santyki visuma (MARX (2) 464).

Taigi mogaus egzistencin situacija visikai priklauso nuo materialins ekonomins bazs. Taiau i baz yra isigimusi. Jai bdingas klasi prieikumas, kur lemia gamybiniai santykiai. Klasi prietaravim altinis yra privatin gamybos priemoni nuosavyb. Privatin nuosavyb disponavim daiktais paveria disponavimu monmis. Isigimusi materialin ekonomin baz vystosi pagal vidin dsningum: i pradi gamybos santykiai atitinka esam gamybini jg (renginiai, mainos, technika) lyg. Taiau gamybins jgos vystosi toliau. Ilgainiui jos pradeda prietarauti (ligtoliniams) gamybiniams santykiams. Taip industrializacija pradjo prietarauti feodaliniams gamybiniams santykiams. is prietaravimas veda revoliucijas. Nauja, iki tol engiama, paangi klas nuveria pasenusi (reakcing) viepataujani klas ir pati tampa viepataujanti. Taip vergovin visuomen pakeit feodalin visuomen, o i buruazin visuomen. Kiekvienai visuomenei yra bdingos skirtingos prieikos klass. Buruazinje kapitalistinje visuomenje materialins ekonomins bazs isigimimas ess didiausias. Kapitalizme, kaip jokioje kitoje visuomenje, mogus yra inaudojamas, susvetimjs ir paverstas preke. i kapitalizmo numoginta mas yra proletariatas. Ji yra viso vystymosi paskutin klas. Tolesnio gamybini jg vystymosi procese proletariatas emancipuojasi, suvokia savo numogint padt ir paskutinje revoliucijoje nuveria kapitalizm tam, kad sukurt beklas visuomen. Naujieji gamybiniai santykiai panaikina inaudojim ir susvetimjim, o mogaus ries esm visikai atsiskleidia tobuloje visuomenje. moni viepatavimas monms, buvs privatins nuosavybs slygomis, liaujasi, eksproprijavus ekspropriatorius. Tad koks yra filosofijos udavinys? "Filosofai tik skirtingai aikino pasaul, udavinys -j pakeisti" (Plg. taip pat 1.6.9) Filosofija turi tapti praktin tam, kad tai, kas protinga, tapt tikrove. Pagrindinis filosofijos udavinys yra paadinti proletarin smon ir suformuoti revoliucines pairas. 2.4 2 Marksizmas-leninizmas Marksizmas-leninizmas yra K. MARXO, F. ENGELSO ir V. I. ULJANOVO (LENINO) pairomis pagrsta sistema. Ji yra SSSR ir jos sjungininki

73

Kari Marx, gim 1818 m. Triere, mir 1883 m. Londone. ymiausias socializmo teoretikas. Pasak jo istorinio materializmo teorijos, socialinis ekonominis procesas yra visuomens raidos pagrindas. Marksizmas yra viena stipriausi dabarties filosofijos srovi.
74

oficiali doktrina. Marksizmo-leninizmo sistemai bdinga tai, kad iose alyse filosofijos tyrinjimai ir dstymas (nors ir bna ioki toki iimi) nra laisvi. Filosofai turi laikytis partijos nustatyt marksizmo-leninizmo rib. Todl i doktrina vis labiau stingsta, darosi nekritikai dogmatika ir garbstanti "klasikus". Marksizmo-leninizmo pavyzdys rodo, kad filosofijai i esms reikalinga laisve. Valstybei ir visuomenei reglamentuojant filosofij, sunaikinama atmosfera, btinajai pltotis. 2.43 Neomarksizmas
ia kalbama apie daugialyp judjim, pastebimai isipltusi madaug nuo 1960 met. Pagrindiniai neomarksizmo atstovai arba io judjimo pradininkai, enklus filosofijoje, yra ie: G. LUKACS, E. BLOCH, M. HORKHEIMER, TU W. ADORNO^ H. MARCUSE, J. HABERMAS ir W. BENJAMIN. Be j, neomarksizmui artimi yra J. SARTRE ir M. MERLEAU-PONTY.

Didioji dalis neomarksist atsisak Ryt Europos valstybinio komunizmo marksistins-leninins sistemos. Neomarksistins pairos yra MARKO mini (vis pirma jo jaunysts darb) junginys su smola^n&mi&filosofijos (anarchistinmis ir egzistencialistinmis) ir psichologijos (vis pirma psichoanalitinmis) teorijomis. Kartkartmis neomarksistinis mstymas susilaukdavo didelio akademinio jaunimo dmesio. Neomarksistiniuose sluoksniuose danai formuojasi tiesiog tikros sektos, dl to kyla nirtinga kova tarp vairi pakraip (pvz., kritins teorijos alinink, leninist, trockist, maoist ir t.t). Be to, tarp neomarksist paplits sunkiai suprantamas argonas. Nors ir daugiasluoksniam, neomarksizmui yra bdingos bendros pagrindins tendencijos: o Antropologinis poskis. Daugelis egzistencializmo kvpt (2.1.2) ir Ryt Europos valstybinio komunizmo rezultat baugint neomarksist, pasirm MARXO ankstyvaisiais darbais, m irti mog daug plaiau negu marksizmo-leninizmo ortodoksai. J dmesys krypsta mog, kaip krybikai savarankik, atsaking ir laisv asmenyb. Vlyvojo kapitalizmo engiamas ir inaudojamas, technologins sistemos manipuliuojamas mogus turi atsiskleisti egzistencikai kaip laisva individualyb. o Kritika, Antropologinis poskis veda esamybs kritik, prie sitikinimo, kad tikrov yra neprotinga ir nemogika. ia kalbama ne apie atskir trkum kritik bei reikalavim juos paalinti. Veikiau kritikuojama visa vlyvosios kapitalistins visuomens organizacija. Tikslas - visikai panaikinti i socialin neteisyb. Kritika nukreipta ir prie (analitins

75

filosofijos silom) moksl, kuris apsiriboja objektyviu esamybs tyrimu ir atspindjimu, atsisakydamas j vertinti. Neomarksistai reikalauja (ypa dvasios, visuomens ir ekonomikos moksl srityse, plg. 1.4.1.1) kritikai angauoto mokslo, kuris, atspinddamas esamyb, kartu j kritikuot. ios tendencijos ypatingai rykios Frankfurto mokyklos kritinje teorijoje (HORKHEIMER, ADORNO, MARCUSE, HABERMAS). 2.5.2 o Demokratizacija. Neomarksistai yra sitikin, kad bet kuri socialin moni nelygyb i esms yra klasins visuomens rezultatas, inykstantis, j panaikinus. Tai lieia vyro ir moters nelygyb (moter emancipacija), mokytoj ir mokini nelygyb (antiautoritarinis aukljimas), darbdavi ir darbinink nelygyb, apskritai viepataujani ir valdomj nelygyb. Socialinis teisingumas i esms yra lygybs visose visuomens srityse atkrimas. Tiesa, dauguma neomarksist atmeta biurokratikai ipst centralizuoto aprpinimo bei valdymo valstyb ir reikalauja visas sritis maksimaliai decentralizuoti. Jie reikalauja ma, kiek galima autonomikesni vienet su demokratine savivalda. Taikant demokratij ne tik valstybei (politin demokratija), bet ir visai visuomenei (socialin demokratija), turi bti sukurta sistema, kurioje pagaliau bt demokratikai legitimuotos ( = teisintos) visos priemons ir procesai. Tuo bdu baigtsi inaudojimas, dingt susvetimjimas ir viepatavimas. Vyrauja sitikinimas, kad visos vis srii problemos yra i principo veikiamos t srii demokratizavimu. inoma, danai tokie sivaizdavimai yra utopiki, stokoja konkrei praktini modeli, kurie galt parodyti, kaip turi funkcionuoti pramon, visuomen, kultra ir politika iomis totalins decentralizuotos demokratizacijos slygomis. Kai kurie neomarksistai, aiku, mano, kad, nuvertus supuvus vlyvj kapitalizm, savaime gims naujas mogus, kuris demokratikai isprs visas ias problemas. o Technologijos kritika. MARXAS man, kad pagrindinis blogis, gimdantis moni susvetimjim, yra privati gamybos priemoni nuosavyb. Naujas, geras mogus atsiras savaime, jei bus paalintas is pagrindinis blogis. Neomarksistai taip pat atmeta gamybos priemoni privatin nuosavyb, taiau pagrindin blog supranta plaiau. J kritika yra vis pirma nukreipta prie gigantines technologijas, kuri dka pramon ir valstyb viepatauja monms ir jais manipuliuoja. moni susvetimjimas vlyvajame kapitalizme veikia technokratikai, Galingas valstybinis ir monopolistinis kapitalizmo aparatas sukuria vartotoj ir -pertekliaus visuomen, kurioje neprivilegijuotoms masms i esms atimamas savarankikumas, ir jos maitinamos tariama gerove. Neomarksistai bjaurisi ia gerove, kuri uliliuoja susvetimjusias, inaudoja-

6.4.1.2

76

mas ir manipuliuojamas mases. O Revoliucija. Daugelis neomarksist mano revoliucij esant btin. Dl to jie, inoma, susiduria su didele problema: MARXO poiriu, revoliucijos prielaida yra revoliucin klas. Kapitalistinje visuomenje i klas gali bti tik darbinink klas. Taiau neomarksistai turi pripainti, kad iuolaikin darbininkija nra linkusi revoliucij. Objektyviai proletariatas yra, taiau subjektyviai jis nieko nenori inoti apie savo proletarin situacij. Taiau bet kurio marksisto poiriu, revoliucin situacija be revoliucins klass yra nesmon. Daugelis marksist rezignavo ir atsitrauk "didiojo vengimo" pozicij (MARCUSE). Kiti, negausus intelektual elitas, daugiausia studentai, laiko save galiotais ginti masi objektyvius, tikruosius interesus, apie kuriuos paios mass neino ir nenori inoti. Juk LENINAS ir MAO vykd komunistin revoliucij be industrinio proletariato. Kai kurie neomarksistai pasirinko terorizmo keli, kuriam MARXAS,beje, nepritar, kadangi, jo poiriu, revoliucija negali vykti be j vykdanios klass. Bt klaidinga atmesti neomarksizm kaip neskming socialin romantin jaunuoli pokt, praradus bet kok aktualum. Neomarksizmas turjo didel tak filosofijos raidai nuo 1960 met. Jis sukl didel susidomjim socialine filosofija, kuri iandien (visai kitaip negu ankstesniais deimtmeiais) formuoja filosofini problem rat. Jis pakirto naiv tikjim mokslu, technika bei pramone ir rytingai stojo prie pozityvistins tradicijos empirin scientistin mstym (pozityvizmo ginas}. Jis ikl gyvenimo kokybs, aplinkos, demokratijos ir decentralizacijos klausimus. Jis- atkreip dmes \altematyvias gyvenimo formas. 23 Atskiros pozicijos Apvelgme dabartin filosofij, susipainome su fenomenologijos, pozityvizmo ir marksizmo pozicijomis. Vis dlto dabartin filosofija yra ymiai 'vairesn. emiau pateiksime keturias atskiras pozicijas, apie kurias diskutuojama vokikai kalbaniose alyse. 2.5.1 Dialogin rekonstrukcija (Erlangeno mokykla)
Erlangeno mokyklai priskiriami ie filosofai: P. LORENZEN, V. KAMLAH, O. SCHWEMMER. ios grups pairos yra artimos analitins filosofijos tradicijai.

ios mokyklos atstovams bdinga tai, kad jie mones supranta kaip
77

dialogo, t.y. pokalbi, pasitarim ir diskusij dalyvius.

mogaus kalba yra visuomet kreipimasis j vien ar daugiau partneri, kurie, keisdamiesi sakymu ir atsakymu, sukuria pokalb. Tad sakiniai nesti teisingi arba klaidingi tuioje erdvje, jais kas nors teigiama arba neigiama...(KAMLAH/LORENZEN, 158).

Todl Erlangeno mokyklos atstovai siekia rekonstruoti logik, etik ir mokslo teorij, remdamiesi dialogo procesu. domus yra j bandymas apibrti ties, remiantis dialogu. Teiginys yra teisingas tuomet, jei kiekvienas kompetentingas panekovas (t.y. kiekvienas, kuris kalba ta paia kalba kaip ir a, o be to, imano reikal ir yra protingas) jam gali pritarti, atitinkamai j patikrins. Teiginys ''Petras yra ivyks" yra teisingas tuomet, jei pastantys Petr iam teiginiui gali pritarti.
Kadangi taip vertindami teigini teisingum nurodome kit, kalbani su mumis ta paia kalba, nuomon, tai veiksm galime pavadinti interpersonalia verifikacija. Taigi, taikydami "metod", nustatome kalbaniojo ir jo partnerio sutarim, kuris sokratikoje dialogikoje buvo vadinamas "homologija".(121)

Taigi tiesa apibriama kaip konsensas ( = susitarimas) tarp pokalbio partneri. i teorij (tiesos konsenso teorij) P. LORENZENAS ir O. SCHWEMMERIS pritaik etikai. Etins normos yra sutarimai. Jie yra fiktyvi arba faktik pasitarim, kuriuose bendros praktikos suburti asmenys pateikia ir suderina savo prieingus interesus, rezultatas. Tad pagrindin etin pareiga yra transcenduoti savo subjektyvum ir savo interesus. Savi tikslai pasitarimo metu turi bti pakeisti, kad jie dert su kit tikslais. Interpersonalins verifikacijos teorija susilauk daug priekait. Antai jai buvo prikiama, kad ji i ties nekelia tiesos problemos, o tik suponuoja j ir palieka neisprst. Erlangeno mokyklos atstovai sako: teiginys yra teisingas tuomet, jei kiti, galintys sprsti apie jo teisingum, nusprendia esant j teising. Taiau tai loginis ratas. 2.5.2 Universali pragmatika (J. HABERMAS)
J. HABERMASAS priklaus Frankfurto mokyklai (plg. 2.4.3), kuri septintajame deimtmetyje ir atuntojo deimtmeio pradioje dar didel tak vokikajam neomarksizmui. Vadinamajame pozityvizmo gine J. HABERMASAS buvo vienas svarbiausi neopozityvistins (tiksliau tariant, kritins racionalistins) pozicijos scientizmo kritik (plg. 2.2).

HABERMASAS klausia, kaip modernioje visuomenje manomas identitetas (ia: sitikinim bendrumas), kur ankstesnse visuomense lm mitai, religijos, filosofins sistemos ir kurio stokoja "pliuralistin" visuomen. Kritinio racionalizmo atstovai atsakyt, kad "atvirai visuomenei" (POPPER, plg. 1.4.4.2 ir 2.2.4) toks identitetas nereikalingas; nuomoni ir interes

78

vairov, susijusi su racionalios kritikos dvasia, pati savaime veda prie nuolat gerjanios demokratins visuomens. Taiau HABERMASAS yra kitos nuomons. Jis atsako klausim taip: naujas identitetas gali bti sukurtas tik per konsens ( = susitarim), kuris pasiekiamas laisvuose diskursuose. Laisvas diskursas yra toks, kuriame kontrafaktikai ( == prieingai faktams) postuluojama ideali kalbjimo situacija ir jos siekiama. HABERMASAS analizuoja laisvo diskurso pragmatik (t.y. parodo, kaip turi vykti pokalbis, kad jis bt laisvas). Dl to jis atmeta P. LORENZENO pasilyt kompetentingo ir nekompetentingo panekov skyrim: idealioje pokalbio situacijoje visi dalyviai turi bti laikomi vienodos kompetencijos (prieingai faktui; nes jie, ties sakant, tokie nra). Laisvo diskurso pragmatikos taisykls taip pat yra pagrindins etikos normos (principai). Remdamasis ia teorija, HABERMASAS bando isprsti tris svarbias problemas: o Tiesos problem: teiginys yra teisingas, jei juo ireikiamas sutarimas, kuris yra pasiektas laisvame diskurse. o Identiteto problem: pritaikius laisvame diskurse pasiekt sutarim visoms visuomens sritims, moderni visuomen pasieks nauj identitet.
... kolektyvinis identitetas iandien yra galimas tik refleksijoje, btent - jis remiasi suvokimu, jog egzistuoja bendri ir lygs ansai dalyvauti tokiuose komunikacijos procesuose, kuriuose identitetas formuojasi nuolatiniame mokymosi procese (HABERMAS/HEINRICH, 66).

o Legitimacijos problem, t.y. klausim, kaip visuomeniniai sprendimai (politikoje, pramonje, kultroje ir pan.) gali bti teisinti atvilgiu to, kam "jie taikomi; tik laisvame diskurse pasiektas sutarimas gali isprsti teisinimo problem. iuo klausimu buvo isakyta daug prietaravim. Buvo suabejota tokio diskurso praktiku pritaikomumu, i dalies dl to, kad tokio diskurso prielaida yra auktas dalyvi moralinis lygis, taip pat dl to, kad diskursas yra sudtinga sistema, kurios funkcionavimas priklauso nuo daugelio prielaid, galiausiai dl to, kad vis visuomens srii formavimas tokio diskurso pagrindu turt isigimti kak, ko atskiras mogus nebegali aprpti. Be to, HABERMASO tiesos konsenso teorija palieia tik vien aspekt to, k mes paprastai vadiname "tiesa".
2.53 Transcendentalin hermeneutika (K. O. APEL)
K. O. APELIO teorija siejasi su tiesos konsenso teorija, su kuria mes susipainome nagrin79

darni Erlangeno mokyklos atstov ir HABERMASO pairas. APELIS bando susieti KANTO transcendentalin filosofij (plg. 1.8.5) su modernija hermeneutika (plg. 2.1.3).

Tam, kad mons galt suprasti vienas kit, galt tarpusavyje kalbtis ir argumentuoti, jie turi turti (hermeneutikai kalbant) bendr iankstin supratim, t.y. (WITTGENSTEINO prasme) laikytis kalbos aidimo taisykli. Tad kiekviena komunikacijos bendrija turi patenkinti komunikacijos galimybs slygas. Plaiausia komunikacijos bendrija yra iandien gyvenanti monija. Bet koks painimas, mstymas ir veikimas rutuliojasi komunikacijos rmuose. APELIS klausia: kokios yra realios komunikacijos galimybs btinos slygos, kurias turi tenkinti visi mons, kad apskritai galt vienas su kitu kalbti? ia taip pat susiduriame su konsenso problema. Konsensas nra toks sutarimas, kuris gali bti pasiekiamas diskurse (kaip man HABERMASAS). Jis gldi slygose, kurios nulemia pat diskurs. Tad tiesa yra tai, kas yra btina komunikacijos bendrijai, kad komunikacija apskritai galt vykti.
Taigi supratimo galimybs ir reikmingumo slyg transcendentaline refleksija mes pasiekiame kak panaaus filosofijos galutinio pagrindimo dekartin tak. Btent, kas apskritai dalyvauja filosofinje argumentacijoje, tas jau implicitikai pripasta k tik nurodytas prielaidas kaip argumentacijos apriori [ = argumentacijos galimumo slyg], ir jis negali j paneigti, drauge nepaneigdamas ir savo paties argumentacins kompetencijos. Todl noriau tvirtinti, kad argumentacinio tarpusavio supratimo (neribotoje komunikacijos bendrijoje) apriori uima ypating viet supratimo transcendentalins hermeneutins "pirmins struktros" viduje: visos likusios - materialios ir egzistencins - realaus susipratimo prielaidos (kad ir kaip danai j gyvybinis reikmingumas prietaraut argumentacijos aidimo taisyklms) turi i principo paklusti argumentacijos apriori arba argumentacijos bendrijai; kadangi tik esant iai prielaidai gali bti drauge painta viso kito reikm arba dl jos gali bti diskutuojama (Bd. I, 62).

Kaip ir Erlangeno mokykloje (2.5.1), is poiris taikomas etikai.

Moralins argumentacijos prasm i tikrj gali bti ireikta... principu, kad visi mogaus poreikiai... turi tapti komunikacijos bendrijos tikslu; argumentacijos procese tie poreikiai suderinami su vis kit poreikiais (Bd. II, 425).

Si pozicija taip pat susilauk priekait: buvo nurodyta, kad reali komunikacija ir komunikacijos bendrija visuomet yra empirika (plg. 1.4.1.2 ir 1.4.1.3). ios empirins komunikacijos bendrijos galimybs slygos, apie kurias kalba APELIS, vlgi savo ruotu yra empirikos (panaiai kaip aidimo taisykls WlTTGENSTElNO kalbos aidime, plg. 2.2.5). Tuo tarpu neempirins slygos, apie kurias kalba KANTAS, lieka nepastebtos. Be to, kyla praktinio taikymo problema: kaip suprasti monij kaip komunikacijos bendrij? Koks realios komunikacijos bendrijos ryys su laiku - ar ji nra kasdien vis kita? (plg. 1,6.8).

80

2.5.4 Universali kalbos kritika (E. HEINTEL) Austr filosofas E. HEINTELIS skiria tris pagrindines kryptis, kuriomis "nuo kalbos refleksijos ateinama prie kalbos kritikos": o Login, arba formalioji, analiz (plg. 2.2.2 ir 2.2.3), kuria rmsi analitin filosofija, orientuota dabartin fizik arba matematik; ji siekia kiek galima tikslesns kalbos (idealios kalbos), "kad mokslin kalbos vartojim apgint nuo natrali kalb daugiareikmikumo ir neaikumo". o Spekuliatyvi kalbos kritika, "kuri parodo, kad tikslumo reikalavimas, remiantis tikslaus gamtos mokslo pavyzdiu, yra neadekvatus ir ne vykdomas". ia turima mintyje nuo natralios kalbos (1.3.1) besiskirianti kalba, kuria kalbama filosofijoje apie empirikumo neempirines slygas (plg. 1.4.1.3). o Universali kalbos kritika, aprpianti ir virijanti login bei spekuliatyvij kalbos kritik. HEINTELIS tapatina universali kalbos kritik su filosofija apskritai:
Joje odiai i tikrj suprantami paodiui: universali kalbos kritika tampa universalia prasms filosofija, kuri neapsiriboja "tik" verbalinmis iraikomis, bet tiriamos ir vertinamos visos galimos ir realios "nekos" (Logoi) j individualios prasmi plotms poiriu. ios ries kalbos kritika apima ir login, ir spekuliatyvij kalbos.kritik ir stengiasi atsivelgti visk, kas pretenduoja bti neka; ji veikiau susieja kiekvien toki nek su jos paios tikslu ir tuo bdu bando jas padaryti vaisingesnes, in maiorem perennis philosophiae gloriam (=didesnei aminosios filosofijos garbei, plg. 1.7). (HEINTEL (1), 426-427).

Tad filosofija, kaip universali kalbos kritika, remiasi visuma to, k tradicin* taip pat dabarties filosofija yra pasakiusi. Kalba, apie kuri ia kalbama, yra visos philosophia perennis kalba. Ji kritikai prisiima visas filosofines nekas ir atsivelgia j isakytus dalykus. Ji susieja iuos dalykus tarpusavyje ir siekia juos susisteminti plaios problemins smons erdvje. is supratimo, kritinio sisavinimo ir sistematizacijos procesas skatina filosofijos paang. Universali kalbos kritika nieko i anksto neatmeta, tad kiekvieno (filosofinio) panekovo kompetencija pripastama tol, kol tai, k jis sako, gali bti traukta isam problemos suvokim. Sykiu i kritika spja apie pavoj, kad pradtas ir net isakytas problemos suvokimas gali likti pavirutinikas:
... neveikta tradicija tampa - tiesiog dl jos didingumo - nata, kurios negalime atsikratyti, kadangi ji mus kaltina, nesvarbu, ar mes j neigiame, ar lyg svetim daikt velkame i paskos (333).

6.2217

81

Dabarties filosofija - apvalga Fenomenologikai orientuota pozicija o Klasikin fenomenologija Esms filosofija - Vertybi filosofija - Eidetins idealybs analiz fenomenologinio metodo pagalba o Egzistencializmas Nuoroda savo paties egzistencij - "A" kaip galimybs ir laisvs samprata - Egzistencial analiz o Hermeneutika Supratimo teorija - Supratimas, painimas, inojimas yra paenklintas iankstinio inojimo - Hermeneutinis ratas Analitin filosofija o Ankstyvasis Wittgensteinas ir Vienos ratelis Neopozityvizmas - Empirizmas - Scientizmas - Moksl rekonstrukcija formaliosios logikos pagalba - Metafizikos kritika o Kritinis racionalizmas Falsifikacijos principas - "Mokytis i klaid" - Ideologijos kritika - Atvira visuomen o Vlyvasis Wittgensteinas Lingvistinis poskis - Kasdien kalba - Filosofija kaip kalbos aidimo analiz ir terapija prie suvediojim vartojant kalb

Marksistin filosofija o Marx Bazs-antstato teorija - mogaus apibrimas remiantis gamyba - Proletariatas kaip paskutin klas - Revoliucija o Marksizmas-leninizmas Komunistini valstybi oficiali doktrina o Neomarksizmas Antropologinis poskis - Kritin teorija - Visuomens demokratizacija - Technologijos kritika - Revoliucija

82

3 TIKROV
Filosofija pradeda nuo kasdienio patyrimo (1.3) ir klausia apie jo galimybs slygas (1.4.1.3). Filosofin empirijos (1.5) kritika rodo, kad empirija suponuoja neempirij (1.8.2). PLATONO trikampis parodo, kokiomis trimis kryptimis eina filosofija nuo empirijos prie jos neempirini slyg. Iskyrme (1.8.5) tris filosofinio klausimo kryptis: bties filosofij, savimons filosofij ir dvasios filosofij. Dabar kalbsime apie bties filosofij. Ji dar vadinama ontologija (gr. 6n = btyb). Apie k joje kalbama? Kasdienio patyrimo pasaulis visuomet mums yra jau atviras. Taiau filosofin patylimo kritika (1.8.2) rodo, kad pasaulis, kuris reikiasi ms juslms, yra reikini pasaulis. Bties ir regimybs skirtumas jau PLATON vert klausti: kas yra reikini pagrindas? Kas yra tikroji btis, kuri reikiasi ir rodosi per reikinius? Tad ms kasdienio, kalbikai patirianio (plg. 4.4.4) jau-buvimo-pasaulyje (HEIDEGGR) klausiame apie tai, kas yra pamatin tikrov. Kokia turi bti tikrovs sandara, kad bt manomas is kalbikai patiriantis buvimas-pasaulyje? Ontologija klausia ne apie vien ar kit btyb ar bties srit, bet tiesiog apie btyb, kitaip sakant, apie btyb kaip btyb. Svarbiausi ontologijos svok lietuvikj itar bene giliausiai yra apmsts A. MACEINA:
odis bti nurodo, kad kas nors bna; gi veiksmas, kuriuo kas nors bna, lietuvikai vadinasi buvimas. Lietuvikasis "regjimo kampas" interpretuoja buvim ne kaip padt Parmenido prasme, bet kaip veiksm greiiau Heraklito prasme, kadangi j nusako veiksmaodiniu daiktavardiu, turiniu priesag -imas, kuri, pasak gramatikos, yra vartojama "labai aikia ir gryna veiksmo prasme" (plg. Lietuvi kalbos gramatika, Vilnius 1965, t. I, p. 289, 290). Metafizinis klausimas, ar bti ir veikti yra tas pat, lietuvikuoju buvimas yra atsakomas teigiamai, ir is atsakymas yra austas kalbine buvimo lyt: buvimas taria ne pasyvum, o aktyvum. Nn, bdamas veiksmas, buvimas visad yra kieno nors veiksmas, vadinasi, turi subjekt arba "savinink", kur vadiname btybe: tai, kas bna, yra btyb. is odis yra plaios prasms, nes jis apima vis, kame tik susitelkia kaip veiksmas. Priesaga -yb teikia odiui, pasak gramatikos, "labai ryki, stipriai pasireikiani ypatyb" (ten pat, p. 308). Kalbikai tad btyb yra tai, kam bti yra ryki bei stipri savyb. Bet kaip tik todl, kad buvimas btybei yra savyb, jis nra jai btinas: btybs gali ir nebti. Gi tai, kas padaro, kad btyb, nors ir galdama nebti, vis dlto bna, yra btis: btis yra buvimo altinis ir jo pagrindas bei galia;'ji gldi u buvimo, kaip atmintis slypi u atsiminimo, ir minis u mirimo. Priesaga - od sukonkretina, sykiu taiau teikia jam grindiamosios jgos: viltis yra vylimosi pagrindas bei neja; stotis galina traukin sustoti. Teikiama odiui bti, i priesaga padaro, kad btis gyja transcendentins prasms, vadinasi, kad ji yra mstoma kaip perengianti btybe ir tuo paiu skiriantis nuo iosios ontologikai, tai yra paiu buvimu (311).

Tad ontologija yra fundamentinis (1.5.2) ir universalusis (1.5.3) mokslas. ARISTOTELIS, kuris pagrind ir i esms suformavo ontologij, apibr j

83

kaip pirmin moksl:

Yra mokslas, kuris nagrinja btyb kaip btyb ir jai kaipo tokiai bdingas apibrtis. is mokslas nesutampa su jokiu atskiru mokslu, nes joks kitas mokslas nenagrinja apskritai btybs kaipo tokios. Veikiau jie atsiria sau btybs dal ir tiria iai daliai bdingas apibrtis, kaip, sakykime, matematikos mokslai (Met.III,I,1003 a).

ia turime atkreipti dmes tai, kad ontologin refleksija tam tikra prasme yra neivengiamai vienpusika. Bties filosofija ir savimons filosofija yra viena kitos prielaida. Be to, abi kelia t pat klausim, kaip ir dvasios filosofija (1.8.5). Pradedame nuo ontologins refleksijos, nes istorijos poiriu ji yra pirmoji Vakar filosofijos kryptis.

3.1 Tikroji ir netikroji btyb Kasdieniame patyrime susiduriame su vairiais daiktais. Imok kalbti, kartu imokstame vadinti daiktais tam tikrus fenomenus (reikinius). Tai mediai, namai, automobiliai, kalnai, akiniai, mons, jros, knygos, debesys. Tokie daiktai pirmiausia yra sudtiniai dariniai. Jie yra sudaryti i dali, ias dalis taip pat vadiname daiktais: med sudaro aknys, kamienas, akos ir lapai, mog - galva, liemuo ir galns. i dali dalis irgi vadiname daiktais. Antra vertus, toki daikt sankaupas suvokiame kaip vienius, kuriuos irgi vadiname daiktais: daug medi sudaro mik, daug nam miest, daug automobili, vaiuojani vienas paskui kit - kolon. Taip pasimato beveik visikas ms kasdiens odi vartosenos santykinumas, Paprastai nekyla joki problem, vadinant vair, automobil ar kolon daiktais, btybmis. Taiau ontologin kritika rodo, kad i tikro io santykinumo neturi bti. Veikiau tai santykinumo regimyb. Juo negalime pasitenkinti, turime klausti, kas yra tikroji btyb, kuri sudaro reikini santykinumo pagrind.
Ar mano kno dalys, a pats ir valstyb, kurios pilietis esu, vienodai yra btybs? Aiku, kad taip negali bti. Yra trys galimybs: o Tikrosios btybs yra mano kno dalys (arba j dalys), o a pats esu i dali agregatas. Valstyb tuomet yra agregat agregatas, o Tikroji btyb yra valstyb. A esu tik valstybs momentas, o mano kno dalys yra io momento dalys. o Tikroji btyb esu a. Mano kno dalys yra tai, kas jos yra tik organins mano kno vienybs dka. Valstyb yra toki kaip a tarpusavio santyki visuma. ios galimybs parodo, kokie pavojai kyla, jei santykinum laikysime savaime suprantamu dalyku.

84

Pamginsime veikti regimybs santykinum, pasiteik ontologin refleksij. Ms mstymo ingsniai sutaps su klasikins ontologijos svarbiausiomis pozicijomis. 3.1.1 Ikisokratinis klausimo klimas Grkime prie ontologinio klausimo pradios ir pasiremkime trimis pozicijomis. Visos trys stengiasi nuo reikini santykinumo eiti prie juos grindianios tikrosios bties. ios pozicijos vadinamos ikisokratinmis, nes susiformavo iki SOKRATO (470-399). 3.1.1.1 Pirmaisiais ms tradicijos filosofais laikomi ankstyvieji Jonijos gamtos filosofai. Jie jau klaus apie galutin visa ko pagrind, arba prad (gr. arche), t.y. apie tikrj bt, sudarani vis reikini pagrind. TALIS MILETIETIS (apie 625-545) mok, kad tikrasis pamatinis visa ko pradas yra vanduo. ANAKSIMENAS MILETIETIS (apie 585-526) man, kad arche yra oras. Jie mok, kad reikini vairov yra paaikinama vieno i i prad judjimu ir kitimu. Taigi tikroji btis yra vienalyt, materiali ir paprasta. 3.1.1.2 HERAKLITAS EFEZIETIS (apie 540-480) eina visai kitu keliu. Jis klausia, i kur atsiranda daugis, kuris pasirodo kaip reikini vairov ir nuolatin kaita. Miletieiai, remdamiesi vienalyiais pirmaisiais pradais (oru, vandeniu), io klausimo isprsti negaljo. Pasak HERAKLITO, reikini pasaul grindiantis pradas yra prieybi kova, prietara, kuri visk valdo, judina ir keiia. Todl jis pasirinko ugnies vaizd - jos nuolatinis virpjimas, siliepsnojimas ir gesimas yra tikrai dievikas. Niekas neilieka, niekas nestovi vietoje. Viskas juda ir kinta.
i pasaulio tvarka, viena visoms esybms, nra sukurta nei kurio i diev, nei i moni, bet visada buvo, yra ir bus aminai gyva ugnis, pagal dali siliepsnojant! ir pagal dali gstanti (F.30). Karas yra visa ko tvas, visa ko karalius. Vienus jis paskyr bti dievais, kitus - monmis, vienus padar vergais, kitus - laisvaisiais (F.53). Dievas yra diena ir naktis, iema ir vasara, karas ir taika, sotis ir alkis. Jis kinta kaip ugnis, kuri, sumaiyta su skirtingais smilkalais, vadinama skirtingai pagal kiekvieno i j kvap (F.67). Negalima dukart bristi t pai up (F. 91). Vis laik mumyse vienas ir tas pats: gyvas ir mirs, budrus ir miegantis, jaunas ir senas. Juk itas pavirsta anuo, o anas-ituo (F.88).

Patirtinis pasaulis yra iliuzija ir regimyb. Tikroji btis yra visa valdanti dievikoji ugnis. Filosofuoti - reikia painti ios ugnies prasm, jos prot, racij. 3.1.1.3 PARMENIDO ELJIEIO (apie 540-480) didaktinje poemoje deiv nurodo du filosofinio tyrimo kelius:
Pirmasis - kad btis yra, ir nra nebties - sitikinimo kelias, nes laikosi jis Tiesos. Tuo tarpu kitas - kad nebtis yra... - tai, sakau tau, takas visai neitirtas; mat to, ko nra,

35

negali nei painti (nes tai nemanoma), nei odiais ireikti... (F.2)

Deiv atskleidia ir prietaros princip: niekas negali kartu boti ir nebti. PARMENIDAS prieina toki ivad: jei nebties nra, tai nra nei kilties, nei nykties, nes dar-ne-btis (kiltis, tapsmas) ir nebe-btis (nyksmas) yra nebtis, o nebties nra. Taigi nra jokio judjimo ar kitimo. Nra ir vairovs, nes jei alia bties bt dar kas nors, tai tas "kas nors" bt nebtis. Kas gi belieka? Pati btis. Pasak PARMENIDO,
nejudama ir nekintama, sukaustyta galingais saitais, ji neturi nei pradios, nei galo; juk kiltis ir nyktis nubloktos alin (jas atmet tikras rodymas), ir ta pati [btis] toje paioje [vietoje] rymo pati savyje...(F.8)

Reikini pasaulis, kuriame yra daugis, judjimas, tapsmas ir nyksmas, yra regimyb. Prietaros principas kildina patyrimo kritik, atskleidiani tikr, vien^ sau tapai, amin, vienalyt ir tolydi bt. ios bties poymiai vliau bus nurodomi kaip absoliuto poymiai. 3.1.1.4 Apvalga: Klausdama apie tikrj bt, ikisokratinio patyrimo kritika susiduria su dviem problemom: o Nuolat kintanti reikini pasaulio vairov negali boti tikra. Daugis suponuoja vien (plg.1.8.2). Tikroji btis yra tikrasis vienis. o Kad bt galimas patyrimas, is vienis negali bti neiskaidytas. Tikroji btis negali bti tiktai vienis ir tapatyb, bet turi bti ir daugis. Taiau kaip tikrosios bties vienis ir daugis gali bti m so i kartu? I t m kur vienyje atsiranda daugis, [galinantis vairov ir kait? Ikisokratik atsakymai pasirodo nepakankami: o MILETIEIAI nurodo material, pradin, vienalyti vien, Daugio klausimas lieka atviras. o HERAKLITAS uatrina daugio klausim, vien itirpindamas prieybi kovoje (''ugnis1', "karas"). o PARMENIDAS radikaliai ikelia vienio klausim, paneigdamas bet kok daug. Ikisokratinis klausimo klimas tam tikru mastu idsto tai, k toliau pltoja ontologin refleksija.

3.1 JI Descartes'o mechanicizmas Nuo antikinio ontologijos klausimo pereikime prie Naujj laik ontologijos klausimo. Nors ir skiriamus daugiau kaip dviej tkstani met, juos
86

Ren Descartes (1596-1650), lot. Renatus Cartesius. Naujj laik racionalizmo pradininkas. Metodiniu abejojimu prijs abejoni nekelianio Cogito ergo sum (mstau, vadinasi, esu), jis pradjo savimons filosofijos posk subjekt.

87

lengva susieti. Prancz filosof (taip pat matematik ir fizik) R. DESCARTES' (plg. 1.4.4, ir 1,6,4) veik stulbinanti naujojo gamtamokslio (pirmiausia mechanikos) paanga, Mechanika yra mokslas apie kn judjim, jo prieastis, vadinamas jgomis, ir judjimo priklausomyb nuo jg. DESCARTES mgino atsakyti ontologin klausim, nusiirdamas nuo mechanikos. Todl ir kalbame apie DESCARTES'O mechanicizm. Taiau svarbu neileisti i aki, kad Dievo bt ir mogaus dvasios bt (1.3.3) jis priskiria visikai kitiems bties lygmenims, Mechanistikai jis aikina tik empirin materiali gamt, DESCARTES klausia ir apie tikrj bt ~ juslini reikini pagrind. Jis taip pat susiduria su vienio ir daugio problema (3.1.1). Tikrosios bties sfer sudaro du momentai: o Knikoji substancija. Jos esm yra tsumas ilg, plot ir aukt (res extensa). Tai begalin ir visikai vientisa, visikai vienalyt, tapati sau paiai mas, sutampanti su erdve. o Judjimas. Tai daugio principas. Mat knika substancija yra dali, o jos dalys gali judti. Judjimas yra "...vienos materijos dalies, arba vieno kno, persiklimas i kaimynysts j j betarpikai lietusi kn, kuriuos laikome nejudaniais, kit kn kaimynyst." (Prad.II,25// RR 276). Taigi knika substancija formuojasi tik todl, kad tam tikru bdu juda jos dalys. Tad vis gamt ir visus daiktus galime laikyti mainomis. Gamtos mokslai parodo, kaip ios mainos veikia. Kadangi mas ir judjimas yra matuojami, gamtoje nra nieko, ko negalima bt ireikti matematikai (plg. 1.4.1.2). Be to, i vientisa, vienalyt, judi mas yra begalinis kontinumas - tai visum kuri, neirint skirtum ir rib, atsirandani dl judjimo, yra rilus, tsus vienis. 3.13 Kontinumo labirintas (Leibniz) DESCARTES'O mechanistin ontologij i pagrind kritikavo G. W. LEIBNIZAS (1646-1716, plg, 1.7). Ar vienalyt, tolydi, savaime neiskaidyt, tsi mas, kuri pripasta DESCARTES ir kuri primena PARMENIDO bt (3.1.1), i tikro galime laikyti pagrindu, aikinaniu reikini pasaul? Ar galima j laikyti antruoju pamatiniu pradu alia judjimo? LEIBNIZAS mano, kad is DESCARTES'O kontinumas yra "labirintas mogaus protui". Kodl? DESCARTES mass kontinum laiko sudtiniu ir daliu. Dalys, kurias gauname dalydami kontinum, paios yra vl dalios: mat jos nagrinjamos tiktai tsumo aspektu, o tsumas reikia dalum. Bet koks tolesnis tsi dali dalijimas duoda tsias dalis, kurios vl yra dagios. Taip atsiranda

88

begalimo dalumo problema. Laikyti dalumo riba geometrin tak - ne ieitis, nes geometrijos poiriu kontinumas negali bti sudtinis, tss daiktai negali bti sudti i netsi (tak). Tad i ko sudtas kontinumas? Jis negali bti sudtas i tak, nes takai kontinumo nesudaro. Jis nra sudtas ir i maiausi dali, nes ios paios yra U7"r> ir dalios. Tad DESCARTES'O mass kontinumas yra nemanomas. B3 galo dalijamas jis inyksta.
Jau PARMENIDO (3.1.1) mokinys ZENONAS (apie 490-430) suvoks i problem ir rodinjo, kad toks kontinumas padaro nemanom judjim. Kaip ir jo mokytojas, jis norjo parodyti, kad joks judjimas ir kitimas nemanomas, jei btis yra visikai vienalyt, tolydi ir neiskaidyta. Todl ZENONAS suformulavo garsisias aporijas (aporija = padtis be ieities). tai ymiausia: Achilas ir vlys eina lenktyni ir greitakojis Achilas negali pavyti ltojo vlio. Kodl? Achilas leidia vliui kiek paropoti i priek. Kol Achilas nubga atstum, vlys pajuda dar truput. Kol Achilas veikia i atkarp, vlys dar iek tiek paropoja. ios atkarpos vis mas, bet Achilas niekad nepavys vlio. Taiau ZENONAS ir LEibNiZAS t pai problem sprendia skirtingai: o ZENONAS sako: "kadangi yra dalus kontinumas, nra judjimo." o LEIBNIZAS sako: "kadangi yra judjimas ir dalumas, nra DESCARTES'O kontinumo."

LEIBNIZAS prieina ivad, kad DESCARTES'O mass kontinumas yra nemanomas dalykas. Tsus kontinumas gali bti suprastas liktai kaip suma nedali dali -vienet, kuri nedalumas remiasi tuo, ko visikai nepaaikina tsumas. Kontinumo pagrindas yra ne kiekyb (tam tikras tsumas), bet kokyb, esm ar forma (formalumas). iuos vienetus LEIBNIZAS dar vadino formaliaisiais atomais (atomon - gr, nedalyb) arba monadomis (menas gr. vienetas).
Kadangi daugiui realum gali suteikei tik tikri vieniai, kuri kilm visai kitokia ir kurie yra visai kas kita, negu takai (kontinumas negali susidt i i j a), tai, nordamas rasti tuos realius vienius, a buvau priverstas griebtis formalaus atomo, nes materialioji btis negali bti kartu ir materiali [i.y. tsi], ir visikai nedali, arba pasiymsi tikra vienybe. Tad reikjo vl prisiminti ir tarsi iteisinti substancines formas, taip iandien apmeitas, taiau taip, kad jos pasidaryt suprantamos ir jomis nebt piktnaudiaujama kaip anksiau (Naujoji substancij prigimties,., sistema, 3/7 FIChr R 2,433)

3.1.4 Atomizmas
Taigi i ontologins refleksijos LEIBNIZAS padare toki ivad: tikroji btis, kuria remiasi reikini pasaulis, v/a U principo kitokia. Jai svetimas bet koks regimas dali ir junginiui santykinumas (3.1), kur pera mums kasdien kalbos vartosena. Btyb btinai yra tikrasis vienis.

itai suprato jau ikisokratikai atomistai LEUKIPAS MILETIETlS (5a.) ir DEMOKRITAS ABDERIETIS (apie 460-380). J pozicijoje jau gldjo visas

89

tas esminis turinys, kuris po dviej tkstani met tapo bdingu naujj laik atomizmo bruou. Antikos atomistai inojo PARMENIDO (3.1.1.3) mokym ir mgino ivengti kontinumo labirinto (arba ZENONO aporij). tai (kiek supaprastinta) j mokymo esm: Vietoje PARMENIDO nebties ir bties atomistai ima tutum ir pilnat. Tad nebt jie laiko tuia erdve. Pilnatis, arba btis, yra begalin daugyb nedali, nekintam ir neatsiradusi maiausi kn, atom. Atomai skiriasi nuo kits kito geometrinmis savybmis. Antai apvals atomai (jis yra ypa judrs) sudaro ugn ir siel. Pasaulio tapsmas yra visikai atsitiktinis ir mechanikas. Atomai aminai juda tuioje erdvje. Todl tam tikrose tuios erdvs vietose (atsitiktinai) susidaro j sankaupos. I to kils skurys sukelia pasaulio tapsm. Atomistinis pasaulvaizdis yra mechanistinis, kaip ir DESCARTES'O (3.1.2). Taiau DESCARTES'O mechanicizmas yra neatomistinis, tuo tarpu antikos ir naujj laik atomist - atomistinis. Iliekamas atomist nuopelnas yra tas, kad jie sulau radikal bties vien (PARMENIDO ar DESCARTES'O), idant galima bt mstyti skirtumus ir daug. Be to, j vestas daugis buvo vienari dali daugis. Atomistin kritika pavelg reikini pasaul taip, kad pasirod, jog jo pagrindas tra tik vienari atom sankaupa.
Taiau tokiu atveju kiekvienas atomizmas prieina lemting ontologin ivad, kuri E. HEINTELIS apibendrina taip: ia atsiranda ypatinga atomizmo peripetija [ = lis, poskis]: jo principas, kad reikiniai yra iorikai sudti i materiali elementarij daleli [ = atom], negali bti pritaikytas paioms elementariosioms dalelms. Jos yra prielaidos bet ko, kas sudta i dali, bet paios yra tokiu bdu nepaaikinamos. Juk prieingu atveju materijos takas bot paskutinis atomizmo odis [plg. 3.1.3], o kartu - jo susinaikinimas (HEINTEL 1,95).

Mat teigdamas, kad viskas yra sudaryta i atom ir todl yra sankaupos, atomizmas kartu teigia, kad patys atomai, kitaip negu tos sankaupos, nra i ko nors sudaryti. Kaip tikrosios btybs, jie yra tikrieji vieniai. Kaip tikrieji . vieniai, jie yra bet koki dali ir jungini pagrindas. Jei jie nelaikomi tikraisiais vieniais, tuoj pat vl ikyla kontinumo labirinto (3.1.3) problema. Taiau jei atomai yra ia prasme tikrieji vieniai, ikyla problema, su kuria susidrme, kalbdami apie LEIBNIZ: kas yra j vienio pagrindas? Aiku, ne j tsumas, nes jis yra be galo dalus. Nedalaus atomo vienio pagrindas turi bti visai kitoks. Kaip tik tai turjo galvoje LEIBNIZAS, kalbdamas apie formaliuosius atomus, arba apie substancines formas (3.1.3). 3.1.5 Substancija (Aristotelis) Atomistinis mechanicizmas (3.1.4) pasirodo nepriimtinas, kai tik pavelgiame gyvnij. tai karv, su kuria susiduriame kasdieniame reikini pasaulyje. Atomistiniam mechanicizmui karv bt tiesiog atom sankau-

90

pa. Taiau tuoj matyti, kad \ gyv, organik vien labai sunku laikyti sankaupa. Juk atrodo, kad karv savyje ir savaime yra tikrasis vienis, kurio negalima paaikinti mechanine sudtimi i maiausi daleli. I tikro, bt absurdika norti sudti karv i daleli arba j daleles suskaidyti. Pirmuoju atveju niekad nepasidaryt karv, antruoju - dalels bt nebe karvs, bet karvs maitos dalels. Karvs atsiranda i buli ir karvi ne sudedant daleles, bet natraliai gimdant.
Galbt tam tikro mokslo (sakykime, biochemijos) abstrakcij (plg. 1.4.1.2) poiriu prasminga ir teisinga sakyti, kad gyvnai yra sudaryti i molekuli, atom, elementarij daleli ir t.t. Taiau reikia turti omenyje, kad tokia kalbsena yra metodikai abstrakti. Ji atsiriboja nuo to, kad kiekvieno gyvno dalis funkcionuoja kaip tikrosios visumos dalis ir todl suponuoja visum. Organin gyvosios btybes sranga negali bti mstoma kaip sankaupinis junginys. Prieingai - dalys ir dalels turi bti mstomos remiantis visuma ir apibriamos per gyvosios btybs visum.

3.4.4

Taigi LEIBNIZAS, kalbdamas apie formaliuosius atomus, turi omenyje ne atomistinio mechanicizmo maiausius vienius, bet tai, kas yra tikrasis vienis. Remdamiesi ARISTOTELIO ontologine tradicija, kiekvien tikrj btyb arba kiekvien tikrj vien galime vadinti substancija. Substancija yra tai, kas, kaip tikroji btyb, yra tikrasis vienis savyje. Kitaip sakant, substancija yra ontologinis atomas. Taiau tam, kad ivengtume nesusipratim, veriau palikime atomo svok gamtos mokslams. I ms ontologins refleksijos galima padaryti kelias svarbias ivadas: o Santykinumas, kur pera kasdien odi vartosena (3.1), neatsilaiko prie ontologin kritik. Visa, kas yra, galiausiai yra substancija, tikroji btyb ir tikrasis vienis savyje. Jei taip nebt, pasiklystume kontinumo labirinte (3.1.3). o Pirmiausia paaikja, kad gyvosios btybs (mons, gyvnai, augalai) yra substancijos. Bet ir negyva btyb gali bti tiktai tuomet, kai ji yra substancika, kai ji yra tikroji btyb kaip tikrasis vienis savyje. Taiau kodl kakas yra substancija? Kokio pagrindu kakas yra tikrasis vienis savyje? Kokios apibrties dka kakas yra tikroji btyb? Matme, kad tsumas ar kiekyb negali bti toks pagrindas (3.1.4). PLATONAS (1.8.3) kalba apie btybs dalyvavim (mthexis) idjoje. ARISTOTELIS (ir jo sekjas LEIBNIZAS) kalba apie substancin forma, kuri apibria materij kaip tikrj vien ries viduje. 3.1.6 Netikroji btyb Ontologin ms kasdienio patyrimo kritika rodo, kad reikini pasaulio pagrindas galiausiai yra tikrasis substancinis vienis grietja prasme. Prisiminkime, nuo ko pradjome 3.1 skyri! Dabar matome: daug kas, k, 3.4.3.3

91

kasdienikai vartodami odius, suvokiame kaip daiktus ir vadiname daiktais (pavyzdiui, automobiliai, sodai, akiniai, namai, kriaus, paveikslai, akos, tiltai, stalai, knygos ir t.t.), ontologine prasme nra substancija, nra tikroji btyb, tikrasis vienis. Bet kas gi tai yra? Galime pasakyti taip: substancijos, kaip savyje esantys (ens in se), tikrieji vieniai, yra natrals vieniai. Todl ontologin substancija danai vadinama natralija. Substancija yra ms buvimo pasaulyje, ms paintinio ir veiklaus santykio su pasauliu prielaida. Pagaliau substancija yra ms buvimo pasaulyje pamatas. iuo pamatu remdamasi, ms teorin ir praktin pagava formuoja reikini pasaul, kuriame pasirodo visa, apie k kalbame, kasdienikai ir mokslikai vartodami odius. Pasitelk pramon bei technik, i natrali daikt pagaminame vairius kitokius daiktus (lktuvus, duon, gatves, viebuius, plokteles, batus, gamyklas ir t.t.). Menininkai sukuria meno krinius (katedras, operas, paveikslus, skulptras). odi vartosena rodo, kaip fenomen kompleksus, natralius ir dirbtinius daiktus mes galime aprpti, vardyti ir suvokti kaip daiktus (pavyzdiui, kalnus, vietoves, miestus, aiktes, kariuomenes, aerouostus ir kt.). Gamta kaip to, kas natralu, t.y. ontologini substancij visuma, dar vadinama pirminiu kriniu. Tai dangus ir em, kiek jie yra gamtos arba Dievo sukurti. iam pirminiam krimui prieinamas antrinis (t.y. mogaus teorijos ir praktikos sukurti dalykai). Teologijos poiriu i perskyr idst TOMAS AKVINIETIS:
Kiekvienas daiktas vadintinas tikru tiek, kiek jis pajungtas intelektui, nuo kurio priklauso. Todl dirbtiniai daiktai vadinami tikrais, jei jie yra pajungti ms intelektui. Namas vadinamas tikru, jei jis atitinka form, gldini statytojo dvasioje, o kalba vadinama tikra, jei ji ireikia tikr supratim. Panaiai vadinami tikrais ir gamtos daiktai, jei jie atitinka idjas, esanias Dievo dvasioje. (TV 1,16,1) "Tikru" ia vadinama: o btybs buvimo skirtingo laipsnio tikrumas ir o btybs painumas io tikrumo pagrindu.

Apie "antrinio krinio", arba "netikrosios" btybs, problem galima padaryti tokias labai bendro pobdio ivadas: o Tik ontologins arba natraliosios substancijos (pvz., gyvosios btybs) yra savyje ir savaime tikrieji vieniai grietja prasme. Joks dirbtinis daiktas nra grietja prasme substancija. o Dirbtiniai daiktai ("antrinis krinys") suponuoja natraliosios substancijos ("gamtos") provaizd ir priklauso nuo jos. i antrinio krinio priklausomyb nuo pirminio, dirbtinio dalyko - nuo natralaus pirmiausia reikiasi tuo, kad mogus - antrinio krinio valdovas

92

- pats kaip gyva btyb yra pirminis ir todl pats yra natralus. iandien, diskutuojant apie aplinkos problem, gyvenimo kokyb, alternatyvi gyvensen ir darbo humanizavim, kalbama btent apie tai.

3.1 skyriaus santrauka a Pasirodo, kad tai, k, kasdienikai vartodami odius, suvokiame kaip daikt ir vadiname daiktu, yra gantinai santykinis dalykas. Todl kyla ontologinis klausimas: kas yra tikroji btyb, kuria remiasi ms reikini pasaulis! Jau ikisokratik ontologin kritika parod, kad is klausimas lieia vienio ir daugio problem. DESCARTES stengsi ontologin klausim isprsti neatomistinio mechanicizmo bdu: vienio pagrindas yra vienalyt begalin tolydi mas (mass kontinumas), daugio pagrindas - io kontinumo dali judjimas. LEIbNIZAS parod, kad DESCARTES'O pasilytu pagrindu remtis negalima ("kontinumo labirintas"). Reikia laikytis formalij atom (monad) - tikrj vieni. Jie negali remtis kiekybe kaipo tokia. * Atomizmo prielaida yra ta, kad atomo kaip vienio pagrindas yra kitoks, negu bet kokios sankaupos, mechanikai sudarytos i atom. Atomistinis mechanicizmas lunga susidrs su gyvybe, kuri yra tikrasis vienis savyje ir savaime. Tad tikroji btyb, kaip tikrasis vienis, yra visikai kitokia, ' Tikroji btyb, kaip tikrasis vienis, vadinama substancija (ARISTOTELIS). Visa, kas sudaro reikiniu pasaulio pagrind, yra substancija. Aikiausiai matome gyv btybi substancini pobd. Bet ir visa, kas negyva, galiausiai turi bti substancika, antraip dingt kontinumo labirinte. Substancijos ontologine prasme natralios. Joks dirbtinis daiktas nra substancija. Visa, kas dirbtinu, suponuoja k nors natral (substancij) ir lieka su juo susij.

93

3.2 Aktas ir potencija Siame skyriuje norime iskleisti kelias pagrindines ontologijos svokas. Jos atsirado aristotelinje tradicijoje, kuri ontologijai buvo lemiama. I esms ontologij iki i dien laiko ARISTOTELIO peiai. 3.2.1 Akto-potencijos perskyros kilm ir reikm Akto ir potencijos perskyra yra svarbiausia ARISTOTELIO ontologijos perskyra. Svarbu parodyti, kaip prie ios perskyros buvo prieita. Jau kalbjome apie ikisokratin HERAKLITO ir PARMENIDO (3.1.1.2 ir 3.1.1.3) prieprie. Vienio ir daugio problema (3.1.1.4) paatrja taip: HERAKLITUI bet koks vienis itirpsta daugyje. PARMENIDUI bet koks daugis - vienyje. i priepriea buvo nagrinjama vis pirma klausiant: kas yra judjimas? Mes nuolat patiriame judjim ir kitim. Bet kas tai yra? Pasak PARMENIDO (ir ZENONO, plg. 3.1.3), judjimas yra tik regimyb. Bet ir HERAKLITAS man, kad judjimo nemanoma mstyti, nes jis visuomet jau suponuoja kok nors santykinai nejudam, nesikeiiant dalyk. Taiau nesikeiiant dalyk slepia prieybi kova. Ir PLATONAS (plg. 1.8.2 ir 1.8.3), bent jau reikmingu savo mokymo laikotarpiu, priskyr judjim empirinei regimybei (doxa). Tuo tarpu tikroji idj btis yra "atskirta" nuo bet kokio judjimo ir kitimo. ARISTOTELIUI aiku, kad judjimas yra ir kad jis yra ontologikai reikmingas. Taiau kaip jis sprendia problem? ARISTOTELIS laiko, k&d kiekvienoje btybje aptinkame du momentus: o Aktualiosios bties (gr. energeia) moment, kurio pagrindu btyb yra tai, kas ji aktualiai yra. moment vadiname aktu (lot. actus). o Potencialiosios bties (gr. dynamis) moment, kurio pagrindu btyb gali bti kakas kita negu tai, kas ji yra. moment vadiname potencija (potentia = lot. galia, galimyb, geba). Taigi ontologinis klausimas apie tikrj bt reikalauja skirti aktualij ir potencialij bt. i perskyra gldi kiekvienoje tikrojoje btybje. Btyb yra tai, kas ji i tikro yra, veikdama t perskyr. Kiekviena tikroji btyb yra potencijos-akto perskyros rezultatas.
i pagrindin ontologijos perskyr dar kart paaikinsime pavyzdiais: tai stiklin. Ji tuia, bet gali bti pripildyta vandens, t.j. turi galimybe, potencij bti pripildyta. Taigi aktualiai ji yra tuia, o potencialiai -pilna. A suprantu, kad i;u Ciklin tik tuomet, jei suprantu j kaip abiej aspekt rezultat. O tai marmuro luitas. Aktualiai tai tiesiog marmuro luitas, atgabentas i akmen skaldy-

94

klos. Potencialiai - puiki skulptra. Vejoje guli futbolo kamuolys. Aktualiai jis yra paiame aikts viduryje, potencialiai vartuose arba nuoalje. A nesuprantu italikai, taiau esu gabus kalboms ir pradjau ital kalbs mokytis. Aktualiai dar nemoku italikai, bet potencialiai - moku.

Kaip ARISTOTELIS aikina judjim? Judjimas yra potencijos aktualizacija. Kamuolys yra tam tikroje vietoje. Jis aktualiai yra toje vietoje. Bet jis padarytas taip, kad gali judti, yra judus: kitoje vietoje jis yra potencialiai. Futbolininkas spiria kamuol t .y. padaro aktualiu tai, kas kamuolyje buvo potencialu. Jis aktualizuoja kamuolio potencij. Kamuolys .lekia, t.y. jo potencija virsta aktu. Dabar kamuolys guli kitoje vietoje, t.y. jis aktualiai yra kur kitur, Taiau i potencijos aktualizacija suponuoja prieast, kuri kamuol veikia, t.y. veikiamj prieast, i prieastis aktualizuoja potencij, taigi ji pati yra aktuali. Futbolininkas gali (t.y. turi potencij) perduoti akt kamuoliui. Pasirodo, dar turime perskirti ir pai potencijos svok: o Aktyvioji potencija yra gebjimas sukelti akt (pavyzdiui, futbolininko potencija kamuolio atvilgiu). o Pasyvioji potencija yra gebjimas priimti akt, bti akto aktualizuota (pavyzdiui, kamuolio potencija aidjo atvilgiu). Taigi, pasak ARISTOTELIO, kiekvien btyb sudaro du momentai: aktualumas, kurio dka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dka ji yra ko kito galimyb, Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai - kas kita (daugis). Kiekvienoje btybje gldi vienio ir daugio momentai. Kaip tik todl ji yra i apibrta, konkreti btyb.

7.2.1.1.1

3.2.1.1 Dialektika Remiantis aristoteline akto ir potencijos perskyra, naujaisiais laikais kalbama apie dialektik, kuri ypa svarbi G. W. F. HGELIO filosofijoje. Filosofijoje dialektika visuomet siejasi su aptariamu dalyku. Dialektin dalyk turime tuomet, kai j galima suvokti tiktai kaip dviej prieingi} moment rezultat, pavyzdiui, aristotelin judjim. Abu dialektinio dalyko momentai visuomet yra tarpusavyje susij. Vienas nurodo kit, prieing. Patys savaime, atskirti vienas nuo kito, jie yra abstrakts, daliniai, vienpusiai aspektai. Jie sukonkretja ir virsta tikruoju vieniu tik tada, kai abu yra nukeliami,

95

Nukelties (Aufhebung) svok m vartoti HGELIS, nusakydamas dialektinio dalyko moment sryio specifik. ios svokos prasm yra triguba: nukeltis - tai l)paalinimas, 2)ilaikymas ir 3)perklimas auktesn pakop. Dialektikoje nukeltis reikiasi kaip tezs ir antitezs sintez: mstydami tam tikr svok (tez), aptinkame joje vidin prietaravim, kuris j paneigia (antitez), taiau suvokdami, kad svoka ir jos paneigimas vienas nuo kito neatskiriami, j prietaravim nukeliame (sintez). Pavyzdys: bt pirmiausia mstome kaip neapibrt, paprast betarpikum, t.y. grynosios bties svokoje nra jokio apibrto turinio, kuris galt bti nurodytas kaip konkretus bties poymis (tez); taiau bt kaip bt galime mstyti tik kartu su nebtimi, nes tik nebtis kaip "kontrastingas fonas" apskritai leidia mums suvokti bt (antitez); tad bt ir nebt turime mstyti kartu (sintez), j prieyb nukeldami, t.y. paalindami (nesilaikydami grieto "arba-arba"), ilaikydami (suvokdami, kad nebtis nra btis) ir perkeldami auktesn pakop (bties ir nebties vienyb suvokdami kaip judjim). (Red. past.)

Kad ia svarstoma vienio ir daugio problema, matyti i to, kaip HGELIS apibdina dialektik: tai tapatybs ir netapatybs tapatyb, bet kokios btybs vienio ir daugio vienyb, aristotelin akto ir potencijos vienyb.
Dialektika HGELIO prasme yra, pavyzdiui, natralioji btyb (substancija) - reikinio (iorybs) ir tikrosios bties (vidujybs) vienyb. Reikinys kaip reikinys yra (juslin) apraika kako, kas yra reikinio pagrindas. Taigi reikinys nurodo, kieno reikinys jis yra, nurodo tikrj bt. Taiau tikroji btis, bdama "daikto vidujyb", yra "reikinio judjimo tarpinta". Ji jo reikalinga ir nurodo j. Be iorins raikos tikroji btis negalt bti vidujyb. Todl natralioji substancija savo konkretybe yra bties (vidujybs, esms) ir reikinio (iorybs, regimybs) tapatyb, tapatybs ir netapatybs tapatyb. Natraliojoje substancijoje abu momentai yra dialektikai vieningi ir "nukelti". Ji yra abiej moment "rezultatas".

Taigi dialektika nra metodas, lyg i alies pridtas prie daikto. Jau matme (1.3.4), kad toki "iorini" metod filosofijoje apskritai negali bti. Prieingai -pats daiktas pasirodo ess dialektikas. Kaip tik did atradim padar ARISTOTELIS, mokydamas apie akt ir potencij.

3.2.2 Substancija Ir akcidencija ARISTOTELIS pradeda ontologin analiz, tyrindamas substancij kait. Judjimas erdvje tra tik viena tokios kaitos ris. Kitos rys aptinkamos nagrinjant kiekyb (pavyzdiui, didjimas ir majimas), kokyb (susirgimas ir pasveikimas), substancijos santykius su kitomis substancijomis (pavyzdiui, simyljimas ir susipykimas) ir 1.1. Visose iose kaitose kinta substancijos apibrtys, tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau. Kartu irykja dar viena svarbi perskyra: o Substancija yra savistovi btyb, kuri tam tikra prasme "stovi savyje" (ens

96

Aristotelis, gim 384 m. Stagiroje, mir 322 m. Chalkidje. Laikytas vis klasikini filosofijos disciplin krju. Platono mokinys, Aleksandro Didiojo mokytojas. 336/35 m. Atnuose kr peripatetik filosof mokykl, kurioje buvo filosofuojama vaiktinjant (gr. peripatetos - vaiktinjimas, pasivaikiojimas).
7.2217

97

in se), ilieka ir nesikeiia, kintant apibrtims. o Substancijos apibrtys, kurios keiiasi, yra nesavistovios btybs. Jos ne "stovi savyje", bet yra tik dka kako kito, dka substancijos (ens in alio}. ias nesavistovias apibrtis vadiname akcidencijomis (lot. accidere = vykti, atsitikti). Akcidencijos ir substancijos santykis yra akto ir potencijos santykis. Substancija yra potenciali akcidencij atvilgiu. Akcidencijos yra aktai, kurie apibria substancij. Substancija ir akcidencijos slygoja viena kit: substancija yra reali tik dl pilnutins akcidentins apibrties. Akcidencijos yra realios tik substancijos dka. Tad substancijos ir akcidencijos santyk galime vadinti dialektiniu. Prisiminkime, kaip reikin ir tikrj bt skiria PLATONAS (plg. 1.8.2)! Dabar matome, kad reikinys yra akcidencinio pobdio. Substancija tampa reikiniu savo akcidencij dka. Mes suvokiame karvs dyd, pavidal, spalv, judjim, uuodiame ir girdime j. Substancija/7#$/rotfc> savo besireikiani akcidencij dka. Akcidencij dka patiriame, kokios ries yra substancija. tai kaip, sekdamas ARISTOTELIU, substancij ir akcidencijas skiria TOMAS AKVINIETIS:
Kai subjektas [ = substancija] turi [pasyvi] potencij [plg. 3.2.1], jis priima akcidentines apibrtis. Bet kai jis yra aktualus, jis jas gimdo. Taiau tai lieia savyb kaip esmin akcidencij. Kadangi iorins akcidencijos atveju subjektas [ = substancija] yra grynai priimantysis, i akcidencija yra iorinio veiksnio pagimdyta (TV 1,77,6).

Taigi akcidencijos yra dvejopos: o Atsitiktins (arba iorins) akcidencijos, kurios prisijungia prie substancijos lyg "i iors". Substancijos esminei apibriai jos yra nebtinos, o dalyko esmei - iorins.
Antai, irint mogaus esms, atsitiktinis dalykas yra tai, kad kas nors yra blondinas, muzikas, emaitis, viengungis, suaugs ar kairiarankis.

o Savybs, kurios priklauso nuo substancijos ir todl remiasi paia dalyko esme. Substancija skleidiasi savybmis ir rodosi j dka.
Klasikinis pavyzdys - moni gebjimas juoktis. J aptinkame visur, kur pasirodo mogus. Kitos mogaus savybs yra visuomenikumas, lytikumas, taip pat techninis, meninis ar kultrinis gebjimas ir pan.

Atsitiktines akcidencijas atskirti nuo savybi btina klausiant, kaip tikrosios btybs (substancijos) esm rodosi per akcidencijas. Pati substancija niekad nra duota tiesiogiai. Ji pasirodo tik per savo (besireikianias) akcidencijas. Tik pakankamai ilgai stebdami ir tyrindami btyb, imame suvokti, kas jai esmikai priklauso. I ios patirties mums ima aikti, kurios akcidentins substancijos apibrtys yra atsitiktins, nebtinos ir iorins,

98

o kurios yra savybins. Apibrti substancijos esm - reikia nurodyti, kokios yra jos savybs ir kaip jos siejasi. 3.22.1 Kategorijos "Kategorija" kyla i graikiko odio kategoria ( = kaltinimas, payminys, predikatas). ARISTOTELIO ratuose ji reikia teiginio schem ar form. ARISTOTELIS pradeda nuo to, kad mes visuomet kalbame apie daiktus. Jis klausia: kokios yra aukiausios gimins svok, kurias mes teigiame apie daiktus! ias gimines ARISTOTELIS ir vadina kategorijomis. Jis mano, kad visa, k galime teigti apie daiktus, turi priklausyti vienai i deimties jo ivardyt kategorij. ARISTOTELIS remiasi tuo, kad kategorijos yra ne tik teigimo, bet ir buvimo bdai. Taigi kategorijos yra ir pagrindins ontologins formos, kuriomis btyb yra. Tad visko, kas kokiu nors bdu yra, buvimo bdas priklauso vienai kuriai kategorijai. Matome, kad pirmoji yra substancijos kategorija, tuo tarpu visos kitos ymi akcidencijas. Substancijas ARISTOTELIS skiria taip: o Pirmin substancija yra individuali, sakykime, is mogus ar ita karv. o Antrin substancija yra pirmins substancijos esm, t.y. ris, kuriai priklauso individuali substancija. Teigdamas "Petras yra mogus", antrine substancija (predikatu) nusakau pirmin (subjekt).

ARISTOTELIO kategorij lentel 1. Substancija (ousia) 2. Kiekyb (poson) 3. Kokyb (poion) 4. Santykis (pros ti) 5. Kur? (pou) 6. Kada? (pote) 7. Padtis (keisthai) 8. Turjimas (echein) 9. Veikimas (poiein) 10. Ksmas (paschein)

Yra predikat, kurie perengia ir kategorijas. Tokie antkategoriniai predikatai vadinami transcendentalijomis (nuo lot. transcendere = perengti). Tai "btyb", "vienis", "tiesa", "gris" ir "grois". Tarp transcendentalij ir kategorij esama esminio skirtumo: o Kategorijos nusako savo designatus ( = tai, k jos ymi) vienareikmikai. Kai sakome "obelis yra substancija", "litas yra substancija", "mogus yra substancija", tai substancijos kategorija visais trim atvejais ymi t pat - savistovi btyb, kuri ilieka ir nesikeiia kintant apibrtims

99

(plg. 3.1.5, 3.2.2). Taiau kaip tik dl to substancijos kategorija abstrahuojasi nuo visko, kuo obelis, litas ir mogus skiriasi, o Transcendentalios savo designatus nusako ne vienareikmikai, o analogikai. Kai, pavyzdiui, sakome "spalva yra vienis", "akmuo yra vienis", "mogus yra vienis", "vienio" transcendentali] a nusako ne kok bendr spalvai, akmeniui ir mogui moment, pastebim abstrahuojantis nuo j skirtum, o predikat, kuris tinka jiems visiems, bet kiekvienam skirtingu bdu, t.y. ir spalva, ir akmuo, ir mogus yra vienis, taiau kiekvienas savaip, pagal analogij. ARISTOTELIS taip paaikina, k reikia i analogija:
Apie btyb kalbama daugeliu reikmi, bet visuomet santykyje su vienu, su vienatine esme; ir ne tik dl atsitiktinio vard sutapimo, bet taip, kaip viskas, kas vadinama sveiku, priklauso sveikatai - arba todl, kad j palaiko ar padaro, arba kad yra jos poymis ar gali j gyti... taip pat ir apie btybe gali boti kalbama daugeliu reikmi, taiau tiktai . vieno prado atvilgiu (Met.IV.2.1003 a-b). is pradas yra substancija.

ARISTOTELIO kategorij lentel yra labai svarbi iki iol Matysime, kad KANTAS mokym apie kategorijas pasuka savimons (transcendentalins) filosofijos link. Fenomenologai, pavyzdiui, N. HARTMANAS (2.1.1), suskirsto aukiausias kategorijas emesni (sritini) kategorij "medius". Tad "kategorija" iandien vartojama labai plaia prasme. Kartais kone kiekviena "* bendra svoka vadinama kategorija. 323 Materija ir forma (hilemorfizmas) Akto-potencijos perskyra akcidencijos-substancijos pavidalu (3.2.2) pasirodo nagrinjant substancij, kuri yra nesikeiiantis pagrindas (substratas), kai kinta akcidencijos (vieta, kokyb, kiekyb ir kt.). Taiau pasirodo, kad ir pati substancija yra kintama. Gali vykti ne tik akcidencinis kitimas nekintanios substancijos pagrindu, bet ir substancinis paios substancijos kitimas. Ms kakada nebuvo ir kada nors nebebus. Gimme ir mirsime. ARISTOTELIS vadina substancin kitim "kiltimi ir nyktimi kaip tokiomis". Taip atsiranda ontologin problema, panai akcidentinio kitimo problem. Vykstant akcidentiniam kitimui, substancijos, kaip potencinio, nesikeiianio substrato, viena (akcidentin) aktuali apibrtis virsta kita, prieinga (pvz., judjimas, 3.2.1). Apskritai ARISTOTELIO ivada yra tokia: bet kokiai kaitai reikalingas nekintantis substratas. is substratas pasirodo kaip potencija kintani aktuali apibri atvilgiu. Substancin pokyt taip pat galima suvokti remiantis akto ir potencijos perskyra. Substancijos kiltis ir nyktis taip pat turi turti nesikeiiant substrat.

100

Kas yra is potencialus, nesikeiiantis substancinio pokyio substratas? Galime sukonstruoti j ontologikai. Pirmiausia is substratas neturi joki akcidentini apibri (nuo antrosios iki deimtosios kategorijos, plg. 3.2.2.1): juk akcidentins apibrtys yra substancijos apibrtys, o iuo atveju kinta pati substancija, tad jos negalime laikyti substratu. Bet is substratas, kaip pastovus substancinio pokyio pagrindas, neturi ir substancins apibrties* nes jo substancin apibrtis turi kisti. Taigi konstruodami prieiname ribin svok: savaime visikai neapibrt, pasyviai potencial substrat. ARISTOTELIS substrat vadina materija (hyle).
O materija vadinu tai, kas savaime nra paymima nei kaip kakas, nei kaip kokio nors dydio, nei kaip kas nors, k apibrt kiti predikatai, apibriantys btyb. I tikro yra kakas, apie k sakomas kiekvienas i predikat ir kieno btis skiriasi nuo kiekvieno i i predikat bties. Mat kiti predikatai sakomi apie substancij, o i - apie materij. Tad i paskutinyb savaime nra nei apibrta substancija, nei kiekis, nei dar kakas (Met. VII,3,1029 a).

Taigi materija, pasak ARISTOTELIO, yra bet kokios natraliosios substancijos galutinis, neapibrtas, taiau apibriamas pagrindas, neapibrtos apibriamybs pasyviai potencialus pradas. i materijos ribin svok aptinkame klausdami apie substancinio kitimo substrat ir nuosekliai atsiribodami nuo vis (akcidentini ir substancini) aktuali apibri. Taip aristotelizmas prieina ivad, kad substancija kaip tokia, kaip btyb, yra dviej moment (atitinkani akt ir potencij) rezultatas: o Substancins aktualios apibrties, vadinamos substancine forma (gr. morphe) (plg. 3.1.3). Ji apibria materij kaip tam tikros ries substancikai reali bt. Pavyzdiui, ji suteikia materijai buvimo litu ar buvimo uolu ontologin tobulum. Ji yra aktas, kurio dka substancija yra tai, kas ji yra. o Pasyviai potencialaus substrato, materijos kaip neapibrtos apibriamybs prado. Ji priima substancins formos savyje akt ir lieka substancijos galimo kitonikumo pradu. i ARISTOTELIO ontologin teorija vadinama hilemorfizmu (hyle - materija, morphe = forma). Tokia ontologija siekia iaikinti substancijos srang ir suvokti substancin kitim. 3,2.3.1 Ontologin materijos svoka Ribini svok mstymas, apie kur sukasi hilemorfizmo teorija, danai sudaro sunkum pradedantiesiems. Mginsime veikti kai kuriuos i j: Pirmiausia reikia atsisakyti bet kokios gamtamokslins materijos sampra-

101

tos. Gamtos mokslas tam tikros metodins abstrakcijos (1.4.1.2) pagalba paaikina vien empirin dalyk kitu. Jis stengiasi parodyti, i koki materiali daleli (pavyzdiui, atom, elementarij daleli) yra sudaryta materialioji tikrov. Taigi vien material dalyk ji paaikina kitu. Klausimas, kas gal gale yra materija, taigi - kas yra vis materiali daikt apibrties substratas, visai nra gamtamokslinis klausimas. ia kalbama ne apie empirines, o apie neempirines empirijos slygas. Taigi beprasmika mginti kaip nors sivaizduoti tiek materij, kuri ARISTOTELIS vadino pirmine materija, tiek substancin form. Kas turima omenyje, kalbant apie materij ir form, suvokiame tik tuomet, kai hilemorfizmo teorij suprantame kaip dialektin teorij (3.2.1.1). Materija ir forma yra du prieingi momentai, kuri rezultatas yra btyb. Paskirai iedu momentai nra btybs. ia galima padaryti perskyr, kuri ARISTOTELIS, TOMAS ir HGELIS laiko lemiama. Kalbdami apie btyb, skiriame: o btyb, kuri pati yra tikroji btyb (ens quod ens), ir o moment, kuris yra nukeltas toje btybje kaip rezultatas, t.y. kit btyb, kurios dka i btyb yra tikra (ens quo ens). Nagrinjant bet kok dialektin dalyk, siekiama suprasti btyb kaip rezultat jos moment, kurie nra tikri tokia prasme, kokia tikra yra pati btyb. Kalbant apie ontologinius dalykus, paprastai sakoma, kad momentai yra ne tikri, bet reals. Tuo norima pasakyti, jog momentai skiriasi ne tik mintyse, bet ir realiai, t.y. kaip tam tikri "daiktai" (lot. res = daiktas), nors, atskirti vienas nuo kito, jie nra tikri, neegzistuoja. Tikras yra tik j dialektikos rezultatas. ia prasme materija ir forma kaip potencija ir aktas yra tikrosios substancijos reals momentai. ios teorijos ontologin prasm pasimato tuomet, kai atsivelgiame jos ivadas. Juk ontologija turi paaikinti arba rekonstruoti patyrim. Tad k gi gali paaikinti hilemorfizmas? o Natralios substancijos kontingentikum (- galimyb, kad daiktas bt kitas, negu yra, (contingit = lot. atsitiktinai priklauso). Materija yra neapibrtos apibriamybs pradas. Jei materijos pasyvij poten. cij aktualizuoja substancin forma, taigi jei turime reikal su natralija substancija, materija yra jos galimo kitonikumo pradas -ji ilaiko galimyb priimti kit substancin form. Tai reikia, kad natralioji substancija i principo yra tokia, kad gali ir kilti, ir nykti, nes substancins formos ryys su materija nra btinas. Sakome: natralioji substancija yra kontingentika. o Natraliosios substancijos individualum. Substancin forma pati savai-

102

me yra apibrtos ries btybs (pvz., lito, uolo) tobulas "modelis". Taiau savaime ji nepasako, ar ris sudaryta i daugelio individ (pvz., lit, uol). Savo ruotu, materija pati savaime yra neapibrta galimyb priimti bet kok apibrtum. Kaip pasyvi potencija, ji pati nenulemia i to kylani substancij vienareikmio apibrtumo ir palieka j vairov. Tad r (substancin form) ireikia tik viena ri individ (substancij) vairov.
Sakome: "tai karv", "tai obelis", bet nesakome: "tai karv kaip tokia", "tai obelis kaip tokia*. Ir SOKRATAS yra mogus, bet ne mogus kaip toks.

Pasirodo, kad materija yra substancijos individualybs ir atskirybs pradas jos ries ribose. Joks natralusis individas nereikia savo ries kaip visumos. o Vien ir daug. Tam tikru atvilgiu natralioji substancija yra vienis ir daugis kartu. Ji yra daugis, dali vairov iki pat kontinumo labirinto (3.1.3). Antra vertus, ji yra tikrasis vienis, pvz., gyvas organizmas. Vienio aspektas atsiranda i substancins formos, daugio (kiekybs) aspektas - i pirmins materijos.

3.2.4 Esm ir btis Matme, kad akto-potencijos perskyra akcidencijos-substancijos pavidalu (3.2.2) suponuoja akto-potencijos perskyr formos-materijos pavidalu (3.2.3). TOMAS AKVINIETIS, vienas ymiausi vis laik ontolog, mgino pateikti pat galutin ir pamatin akto-potencijos perskyros pavidal, kuris bt hilemorfins (materijos ir formos) perskyros prielaida. Tai bties ir esms perskyra. Jau ARISTOTELIS inojo, kad kiekvienos btybs tobulumas visuomet priklauso nuo akto. Potencija visuomet yra vardan akto. TOMAS mgino mstyti bt (esse) kaip akt.
Pati btis yra tobuliausia i visa ko, nes ji su visu kuo santykiauja kaip aktas. Mat aktualu yra tai, kas egzistuoja. Todl pati btis yra vis daikt, taip pat ir [akcidentini bei substancini] form aktualyb. Todl btis santykiauja su kuo kitu ne kaip priimanioji [potencija] su priimamuoju [aktu], bet prieingai - kaip priimamoji su priimaniuoju. Kalbant apie mogaus, arklio ar bet ko kito bt, btis nagrinjama kaip suteikianti form ir,priimamoji, o ne kaip tai, kas siekia bties. (TV 1,4,I ad 3).

iuo poiriu bties aktas (actus essendi) yra "kiekvieno akto aktualumas" ir "kiekvienos tobulybs tobulumas". Taiau jei bties aktas pats savaime yra tobulybs apskritai aktuali pilnatv, tai kodl konkrei btybi (substancij) tobulumas yra ribotas? Jei bties aktas pats savaime yra vien pozityvumas, tobulumas, o ne riba, kaip
103

galime mstyti baigtinyb? Aiku, kad reikia, potencijos prado, prieinamo bties aktui. is potencijos pradas turi (plg. stiklin 3.2.1): o bti visai pasyviai potencialus, nes jis savaime nra tobulyb, kadangi visa tobulyb eina i bties akto, o turti ribos, ribojimo kaipo tokio pobd. TOMAS vadina potencijos prad esme (essentia). Pastebtina, kad "esm" ia suprantama visai kitaip negu paprastai. "Esm" ia reikia ne substancijos pozityvi prasms pilnatv (pvz., mogaus esm), bet kaip tik prieingai - apibrt negatyvum. Esm priima bties akt ir kartu j riboja. Bties akt kaip kiekvieno akto aktualum ir kiekvienos tobulybs tobulum gyja ir riboja pasyviai potenciali esmi sistema. i esmi sistema suskaido bties akt baigtini btybi kosmos. Taigi kiekviena substancija yra akto-potencijos vienyb kaip bties akto ir esms vienyb. Hilemorfin perskyra (materija-forma) paaikina, i kokios ontologins struktros kyla baigtins bties modusai (kontingentikumas, individualyb, vienyb-daugyb, plg. 3.2.3.1). Ji parodo, kad baigtin substancija kyla i baigtinybs ir nyksta baigtinybje, bet neparodo, kodl btyb yra baigtin. Tuo tarpu perskirdamas bt ir esm, TOMAS AKVINIETIS teigia, kad ia aptinkame galutin, fundamentali ontologin struktr. Btyb (substancija) pasirodo bties ir esms (kaip akto ir potencijos) moment dialektikoje. HGELIS priartja prie i struktr, teigdamas:
Faktiniame buvime apibrtyb sutampa su btimi, o kartu, dedama kaip neigimas, ji yra riba, ris. Taigi kita btis nra indiferentikas jo [faktinio buvimo, substancijos] atvilgiu dalykas, bet yra jo paties momentas (Encikl. 92).

Ypa tomizmo mokykla imtmeius pabrdavo akto-potencijos perskyros esms-bties pavidalu svarb. Visai naujai prakalbino problem, M. HEIDEGGERIS. Jis prikio tradicinei ontologijai bties umart, atsirandani dl to, kad domimasi tik btybe (t.y. atsakymo klausim "kas?" turinio apibrtimi), o ne paia btimi, kuri btyb tik ir daro galim. Tad reikia "mstyti paios bties ties, uuot suvokus btyb tik kaip btyb", t.y. suvokti btyb perjos bt, o filosofij- per bties klausim (plg. 1.6.11). 3.2.5 Perskyr sistema Dabar mginkime sujungti tris akto ir potencijos perskyros pavidalus (btis-esm, forma-materija, akcidencija-substancija). inoma, j ryys gali bti tiktai dialektinis, kitaip sakant, btyb yra ivardyt moment sryio rezultatas. Pradkime nuo bties-esms perskyros: Bties akt (kiekvieno akto aktualum ir kiekvienos tobulybs tobulum) priima ir riboja esmi sistema. Esms ribotumas pasireikia tuo, kad bties

104

aktas isiskaido [form ir materij ir taip gyja materialios natraliosios substancijos apibrt. Natraliojoje substancijoje materija ir forma skleidiasi savybmis, t.y. tomis akcidencijomis, kurios iplaukia i substancijos kaipo tokios. Substancijoms sveikaujant, atsiranda atsitiktins akcidencijos, kurios atbaigia konkreios substancijos, tikrosios btybs pilnutin apibrt. Visai konkreti natralioji substancija yra rezultatas. inoma, anaiptol ne visi ontologai sutinka, kad yra toks dialektinis ryys. io ryio pripainimas ar nepripainimas pirmiausia priklauso nuo to, kaip fundamentaliai yra ikeliamas ontologinis klausimas. Nemaa ontolog atmeta paimt i ARISTOTELIO ir ia idstyt klausimo klimo bd. Jie praktikai apsiriboja kategorij nagrinjimu arba gamtamokslio ivad apibendrinimu.

7.2.1.

7 pie: Ontologini .perskyr sistema

3.2.6 Ontologinis prieastingumas Prieastingumo principas buvo formuluojamas vairiai: "visa, kas bva, bva dl prieasties" (PLATONAS), "niekas nebva be pagrindo'1 (AUGUSTINAS) visi kitimai vyksta pagal prieasties ir padarinio ryio dsn" ( K A N T ) . Prieastingumo principas domina filosofij bent trejopai: o ontologiniu poiriu prieastingumo princip mginama suprasti kaip bties princip, o transcendentaliniu (savimons filosofijos) poiriu prieastingumo princip mginama suprasti kaip transcendentalin painimo princip, o mokslo teorijos poiriu prieastingum stengiamasi suprasti kaip konkretaus mokslinio tyrimo metodin princip. ie poiriai jokiu bdu neprietarauja vienas kitam. Prie transcendentalinio ir mokslo teorijos poirio grime kita proga. Dabar, baigdami 3.2.1 skyrelyje pradt svarstym, panagrinsime ontologin prieastingumo prasm.
43.

4.6.

105

3.2.6.1 Aristotelio prieasi teorija ARISTOTELIS, apibrs filosofij kaip paskutini prieasi moksl, skaid klausim apie prieastis keturias dalis:

8 pie.: Prieasi klausimas (ARISTOTELIS)

7.2.1

Btybs prieastis pirmiausia yra tai, kas j konstituoja (vidin prieastis). Pavyzdiui, namo atveju tai - statytojo plan atitinkanti/<9/rm<7, antra vertus, tai - statybin mediaga, materija, i kurios statomas namas. Taiau btybs prieastis yra ir tikslas, tai, kam btyb egzistuoja. Tikslas sukelia btybs kilt, pasitelkdamas veikiamsias prieastis. Namo tikslas yra bti buveine, ir dcl io tikslo statybininkai stato nam. Filosofija klausia apie galutines prieastis. Galutin formalioji prieastis yra substancin forma, kurios dka btyb priklauso savai riai. Galutin materialioji prieastis yra pirmin materija - tai, i ko galiausiai daiktas padarytas. Klausimas apie btybs veikiamj prieast ir apie galutin jos tiksl. t.y. apie galutines iorines prieastis, nuo PLATONO laik veda filosofij prie filosofins teologijos problemos. Klausimas apie galutin tiksl yra neivengiamas. Tai aiku i tokio samprotavimo: kiekvien btyb substancin forma kreipia tiksl; bet, kadangi yra kosmosas, o ne chaosas, tai turi bti tiksl sistema, o tad ir - galutinis tikslas. Problema, kuri ia kyla, yra teleologijos (gr. telos - tikslas) problema. Prie jos dar grime. Klausimas apie pirmj veikiamj prieast tiesiogiai ikyla, nagrinjant akto ir potencijos santyk. 3.2.6.2 Prieastingumas ir akto-potencijos teorija Prieastingumo principas daniausiai suprantamas kaip veikiamojo prieastingumo principas ir todl prieastingumas ir tikslingumas skiriami. Remdamiesi akto ir potencijos teorija, prieastingumo princip, kaip veikiamojo prieastingumo princip, galime idstyti itaip: Niekas negali tuo paiu metu ir tuo paiu atvilgiu bti aktualiai ir potencialiai, kitaip atsirast prietara. Stiklin negali bti ir aktualiai, ir potencialiai pilna: ji arba aktualiai pilna, o potencialiai tuia, arba aktualiai tuia, o potencialiai pilna. Bet kadangi kiekvienas kitimas yra potencijos
106

virsmas aktu, o tai, kas kinta, negali bti kartu viena ir kita, aktas turi ateiti i ko kito, kas yra aktualiai. Tas kitas yra veikiamoji prieastis. TOMAS AKVINIETIS aikina taip:
Taiau jokio daikto potencijos negalima paversti aktu kitaip, kaip tik tam tikros aktualios btybs dka. Pavyzdiui, aktuali ugnies iluma priveria potenciali medio ilum virsti aktualia iluma; taip ji ijudina med ir keiia j. Nemanoma, kad tas pats daiktas kartu bt ir aktualus, ir potencialus tuo paiu atvilgiu. Toks jis gali bti tik skirtingais atvilgiais. Kas yra aktualiai iltas, tuo paiu metu gali bti ne potencialiai iltas, bet tik potencialiai altas. Taip pat nemanoma, kad kas tuo paiu atvilgiu ir tuo paiu bdu bot judintojas ir judinamasis, kitaip tariant, kad bt savo paties judjimo prieastis. Taigi visa, kas juda, turi bti judinama kieno nors kito. (TV.I, 2,3// plg. FlChr V,411) Pavyzdiai, kuriais remiasi TOMAS, yra slygoti ano meto, taiau jie gerai iliustruoja argumentavim.

Prieastingumo principas buvo suformuluotas Antikoje kaip tik itaip: niekas pats savs nejudina. Kas tik juda, yra kito judinama. Tad i trij idstyt akto-potencijos perskyros pavidal pasidaro trys atitinkamos ontologinio prieastingumo perskyros: o Substancija - akcidencija (3.2.2): ia prieastingumas svarstomas akcidentinio kitimo plotmje; j pirmiausia aikinoms judjimo pavyzdiu. Materialiosios substancijos akcidentin apibrtis tam tikru laiko momentu yra daugelio veiksni prieastinio veikimo rezultatas. Jokia akcidentin kaita nevyksta be veikiamosios prieasties. o Materija -forma (3.2.3): kiekviena substancin kaita (kiltis ar nyktis) yra paenklinta prieastingumo. Pirmin materija nekuria formos; veikiamoji prieastis ia turi pridti formos akt. Jokia substancija nra pati sau prieastis. o Btis - esm (3.2.4): esms aktualizavimo btyje negalima paaikinti paia esme. Kiekviena baigtyb kaip baigtyb yra slygota. Dar viena svarbi ivada - niekas nra pakankamas pagrindas veiksmui, tobulesniam u j pat. Prieastis paaikina padarin tik tiek, kiek padarinio tobulumas nepranoksta prieasties (arba jos aktyvios potencijos) tobulumo. Jokia prieastis negali suteikti daugiau aktualumo, negu turi pati. Pamatysime, kad mokslo teorijos prieastingumo samprata yra nepalyginamai silpnesn u ontologin, iplaukiani i akto-potencijos teorijos. Reikia grietai skirti ias prieastingumo sampratas. Mokslo teorijos samprata orientuojasi tiktai atskir moksl praktik, ir ia gldi jos prasm ir reikm, Ji neturi nieko bendra su ontologine ar transcendentaline analize.

4.6.4 6.1.5

' 107

3 2 skyriaus santrauka Kiekviena btyb yra dviej moment rezultatas. Tai aktualiosios bties, arba akto, ir potencialiosios bties, arba potencijos, momentai. Dalyk vadiname dialektiniu, jei jis gali bti suprastas tik kaip dviej prieing ir tarpusavyje susijusi moment rezultatas. Akcidentiniame kitime akto-potencijos perskyra pasirodo akcidencijos-substancijos perskyros pavidalu. Akcidencijos yra substancijos apibrtys, kurios gali keistis, substancijai nesikeiiant. Substancija reikiasi savo akcidencijomis. Kategorijos yra predikat, kuriuos galima priskirti btybei, aukiausios gimins. Kiekvienas predikatas priklauso tam tikrai kategorijai. Substancinje kaitoje (kiltyje ir nyktyje) akto-potencijos perskyra pasirodo formos-materijos perskyros pavidalu. Natrali substancija yra i moment rezultatas. Pirmine materija, kaip neapibrtos apibriamybs pasyvios potencijos pradu, remiasi natraliosios substancijos atsitiktinumas, individualumas ir vienio-daugio pobdis. Pasak TOMO AKVINIEIO, bties-esms perskyros pavidalu akto-potencijos perskyra parodo fundamentaliausi ontologin struktr ir tuo bdu ikelia esmik btybs baigtinum. Ontologin prieastingumo svoka kyla i akto-potencijos teorijos: jei niekas tuo pat metu ir tuo paiu atvilgiu negali bti ir aktualus, ir potencialus, tai niekas nra savs paties prieastis. Kiekviena akcidentin ar substancin kaita ir apskritai kiekviena baigtin btyb turi turti pakankam prieast.

108

33 Transcendentali]o Jau esame trumpai pasiaikin, kuo skiriasi kategorijos ir transcendentalijos (3.2.2.1). Transcendentali]o (nuo lot. transcendere = perengti) yra tie predikatai, kurie perengia kategorijas. Klasikins ontologijos prasme kategorijos yra bendriausi vienareikmiai predikatai. Transcendentalios perengia bet koki apibrt objekt gimin. Todl jos yra ne vienareikms, bet daugiareikms ir turi tiek reikmi, kiek yra kategorij. Matme, kaip daugiareikmikum apibr ARISTOTELIS: transcendentalios yra ne atsitiktinai daugiaprasms (kaip, pvz., "kasa" gali reikti ir supintus plaukus, ir staig, kurioje atliekamos pinigins operacijos), j daugiaprasmikumas yra sisteminis. Transcendentalios//7maws/fl ymi substancij, o paskui (substancijoje ir substancija remiantis) akcidentines kategorijas. Pirmoji transcendentali]a yra predikatas "btyb". is predikatas i tikrj perengia kiekvien kategorij ir kiekvien apibrt objekt srit. Kitos transcendentalios (dl to, kiek j yra, tradicija nesutaria) danai vadinamos btybs savybmis (savyb: 3.2.2), kadangi jos visuomet ir btinai iplaukia i btybs ir yra duotos su btybe. Pirmiausia tai vienis, tiesa, gris ir grois. Pradedant PLATONU, ios transcendentalios yra svarbiausios ontologinio svarstymo kryptys. Be to, galioja transcendentali tarpusavio pakeiiamumo principas. Scholastai taip formulavo pakeiiamum: omne ens est unum (kiekviena btyb yra vienis), ens etunum convertuntur (btyb ir vienis yra pakeiiami vienas kitu) ir pan. tai tekstas, kuris pateikia transcendentali teorijos apybrai ir rodo, kad ne tik btyb, vien, ties ar gr, bet ir kitus predikatus galima apibdinti kaip transcendentalias:
Tai. k intelektas pirmiausia suvokia kaip geriausiai inom dalyk ir kuo remdamasis jis aikina visas kitas savo svokas, yra btyb. Todl visos kitos intelekto svokos turi bti gautos, k nors pridedant prie btybs.Taiau prie btybs negalima pridti nieko, kas bt jos atvilgiu iorin esyb (kaip akcidencija pridedama prie substancijos), nes kiekviena esyb jau yra btyb. Todl btyb negali bti kategorija. Taiau galima pasakyti, kad kakas yra prie btybs pridta, kai nusakome tam tikr btybs bd (modus), kurio pati btybs svoka neisako. Tai manoma dviem atvejais: Pirma,jei, nusakydami t bd, turime reikal su tam tikru ypatingu btybs modusu. Btent - yra skirtingos bsmo pakopos, kuriomis remiantis priimami skirtingi buvimo bdai, o tuomet i buvimo bd prasme priimamos skirtingos daikt kategorijos. Tad substancija neprideda jokios skirtybs, kuri bt kokia prie btybs papildomai pridta esm. odiu, "substancija" tik ireikiamas savyje stovinios btybs buvimo bdas. Taip pat yra ir su kitomis kategorijomis. Antra, jei nusakomasis buvimo bdas bendrai iplaukia i kiekvienos btybs. Tai vl manoma dvejopai: arba buvimo bdas plaukia i btybs kaipo tokios, arba i jos pajungimo kitai btybei.

4.5.2.2

109

. ; ; \
:

Pirmuoju atveju apie btyb norima k nors pasakyti pozityviai arba negatyviai. Taiau nra nieko, k galima bt pasakyti tiesiog pozityviai ir k rastume kiekvienoje btybje kaip jos esme. kaip kak, ko pagrindu sakoma, jog ji yra. Taip vedamas odis daiktas (res). Jis skiriasi nuo btybs tuo. kad btyb iplaukia i bties akto, o "daiktas" ireikia btybs "kas", arba esme. Tuo tarpu neigimas, iplaukiantis i btybs apskritai, yra nedalyb. J ireikia odis "vienis". Vienis yra btyb kaip nedalyb. Antruoju atveju kalbama apie vieno subordinacij kitam. Tokia subordinacija gali bti dvejopa: Pirma - remiantis "vieno" ir "kito" skyrimu. Tai ireikia odis "kakas" (aliquid). Kaip btyb vadinama vieniu, nes yra nedali, taip ji vadinama kakuo, nes ji skiriasi nuo ko kito.

Antra - remiantis btybs derme (convenientia) su kita btybe. Taiau tai manoma tik tuomet, jei pripastama kakas alia, kas dera su kiekviena btybe. Taiau tai yra siela, kuri savaip yra viskas. O siela sugeba painti ir siekti. Btybs ir siekio derm ireikia odis "gris". Btybs ir intelekto derm ireikia odis "tiesa". (To.MAS AKVINIETIS, Ts. 1,1 sutrumpinta)

9 pie.: Tomo Akvinieio transcendentalij skirstymas

3,3.1 Vienis Kiekviena btyb yra vienis. Kontinumo labirintas leido LEIBNIZUI velgti, kad btybi daugis yra galimas tik tuo atveju, jei kiekviena btyb galiausiai yra tikrasis vienis, formalusis atomas, monada (3.1.3). Daugis suponuoja vien. Tad vienis pirmja ir tikrja prasme yra substancija, kaip savyje bvanti btyb (plg. 3.1.5). Danai substancijos, kaip vienio, apibr-

110

tumas nusakomas taip: substancija yra savyje tarpinta arba savyje reflektuota. Tai reikia, kad tikrojoje btybje visa, kas yra dalis, daugis, vairov, yra tokie todl, kad btyb grta save. Tai ypa ryku gyvosios substancijos atveju. Bet ir akcidencija yra btyb tik tuo mastu, kiek ji yra tikrai vieninga. inoma, akcidentis vienis yra silpnesnis u substancin ir j suponuoja. Antai taip kalbame apie kiekybs vienius (pvz., vienetas yra skaiius) arba apie santyki vienius (pvz., santuoka, eima). Nuo toki ontologikai reikming (substancini ir akcidentini) vieni skiriame dirbtinius vienius, kuri vienybs pagrindas yra ne jie patys, bet j praktinis santykis su mogumi (3.1.6). Bet koks btybs vienis gal gale remiasi paia btimi, bties aktu (3.2.4). Kiekvienoje btybje btis yra vienijanti, i vairovs save grtanti substancin forma (3.2.3). Todl kuo labiau btyb yra btika, tuo labiau ir tuo tobuliau ji yra vienis. Antai gyvno vienis yra tobulesnis u augalo, o moguje pasireikia i principo naujas, auktesnis vienio ir individualumo tipas. iuo pagrindu metafizika nuolat mgino mstyti dievikj Absoliut kaip absoliut vien ir paprastum. HGELIS vis filosofij laik ne kuo kitu, kaip "vienio apibri studija". 33.2 Tiesa Btyb, mstoma santykyje su painimo subjektu, yra tiesa. HEIDEGGERIS valgiai iaikino graik odio aletheia (tiesa) etimologij: is odis reikia ne k kit, kaip tik nepaslpt, atskleist. Ms patiriantis buvimaspasaulyje (I.3.I) visuomet jau yra alia btybs ir j atskleidia. Taiau tai reikia, kad btis bva, leisdama save atskleisti. Ji pasirodo reikinio regimybje (plg. 1.8.2 ir 3.2.2). Scholastai btybe, kaip ties vadino intelligibile (lot. painus dalykas), t.y. intelektu itiriamu dalyku. Btybs painumas patyrimo faktas, kuriuo remiasi bet kokia filosofija (1.3.1). Btyb yra paini tuo mastu, kuriuo ji yra aktuali ir pozityvi. Pirmiausia painios yra besireikianios akcidentins apibrtys, nuo kuri reikia skirti atsitiktines savybi apibrtis (3.2.2). Savybmis skleidiasi pati substancija. Ji "pasirodo" savybi dka. Nepainu ir tik ribinmis svokomis ireikiama tai, kas tra vien pasyviai potencialu (3.2.1), kaip antai materija kaipo tokia bei ja besiremianti individualyb (plg. 3.2.3 ir 3.2.3.1). Individualyb kaipo tokia yra neisakoma (individuum st ineffabile).
Galiu, tiesa, nurodyti tai io mogaus (sakykime, ivils) daug apibri ir tuo bdu j apibdinti. Kiekviena i i apibri kaipo tokia yra bendra ir remiasi tam tikromis akcidencijomis. Taiau ivils individualyb yra kakas visai kita, negu toki apibri suma. Tiesa, patyrime jos individualyb tam tikru mastu ikyla aiktn, tampa juslikai stebima, taiau kaipo individualyb ji nesileidia suvokiama.

111

Apie ties galime pasakyti t pat, k ir apie vien: btybs painumas galiausiai priklauso nuo jos bties. Kuo btikesn yra btyb, tuo labiau ji pati savaime yra paini. Todl mums nesunku painti kaip substancijas auktai ivystytas gyvas btybes. Taiau mginant apibrti neorganikos substancikum, tuoj atsiranda sunkum. Tiesa, tai, kas painu savaime, nra tiesiog proporcinga tam, kas painu mums (tai inojo jau ARISTOTELIS). Mat ms painimas yra baigtinis ir todl yra proporcingas tam, kas atsiveria patirianiam buvimui-pasaulyje.
Antai ARISTOTELIS taip samprotauja apie dievikj Absoliut: kadangi is Absoliutas yra nepaprastai btikas, tai jis taip tobulai painus, kad jo btis yra gryna, neribota aktualioji btis, tobula saviina: Mstymas kaipo toks krypsta tai, kas savaime geriausia: aukiausias mstymas - tai, kas aukiausia. Todl [absoliutus] protas, sugriebdamas savo mstymo objekt, msto pats save: jis tampa mstymo objektu, kur jis lieia ir msto; taip protas ir tai, kas protu suvokiama, yra tas pat (Met. XII.7,1072 b). Taiau ARISTOTELIS pabria, kad is savaime tobulai painus dalykas mums yra maiausiai painus.

Tai rodo, kad ia pateikme tik vien tiesos problemos aspekt. Matysime, kad tiesa turi dar daug kit aspekt.

333 Gris
Gris bdingas kiekvienai btybei, todl jis mstytinas ontologikai. iuo atvilgiu gris yra tas pat, kaip tobulumas. Kadangi btis yra "vis tobulybi tobulyb" (3.2.4), kiekviena btyb, kiek ji yra, yra tam tikru laipsniu tobula. is laipsnis ar tobulyb priklauso nuo substancins formos (3.2.3) ir btybs akcidentins apibrties. Btyb yra tobula lygiai tiek, kiek ji aktuali.
Taigi apie "tobulum" ia kalbama ne moraline vertinamja, bet ontologine prasme. Sakome, kad egl tobulesn u akmen, o mogus - u gyvul, nes susiduriame su vis auktesniu btikumu, kuris reikiasi auktesniu veiklumo tipu. Ontologinis gris neturi nieko bendra ir su praktiniu naudingumu ar tuo, ko mes pageidautume. Kai, einant maudytis, mus puola uodai, nemanome, kad uodai yra kakas gera. Taiau, ontologikai irint, uodai, iurks ar kinivarpos yra tobulesni ir todl geresni u vis pasaulio auks ir visus augalus. Nors siuniame uodus po velni, jie yra, o jei yra -jie yra geri ir tobuli.

Taiau kiek kiekvienos btybs gerumas priklauso nuo mogaus valios? Kai kurie ontologai aikina: kadangi btyb kaip esanti turi tam tikr tobulyb, mons jai turt pritarti. Kiekviena btyb yra taip, kad jos vidin vert gali bti pripainta ir jai pritarta. Jei pamatine meils realizacija laikoma mylimojo pripainimas ir pritarimas jam, tai kiekvien btyb dl jos bties galima suvokti kaip meils vert. Btybs tobulyb yra nukreipta l tai, kad jai bt pritariama, kad ji bt pripastama ir mylima. Tai pritarimo ir meils biai, kriniui ontologinis pagrindas.

112

Taiau juk esama ir netobulybs, blogio. Klasikin ontologija atsako: jis nra tikras. Tai, kas .yra, kiek yra - yra gera ir tobula. Netobulyb, blogis, pikta (malum) i esms yra bties stygius, bties stoka. Apie blog kalbame tada, kai nra to, kas tikrai (substancins formos prasme) turt bti. Todl stygius dar vadinamas privacija (privatio lot. atmimas), tai yra ribotumas, nebuvimas to, kas turi bti kaip tikrai reikalingas substancinei formai.
Senas pavyzdys yra aklumas. Jis aikinamas kaip stygius, nebtis organo, kuris, jei yra, yra gris. Blog galima palyginti su skyle: juk jos taip pat nra ir ji tuo didesn, kuo maiau yra. ARISTOTELIS neineioto kdikio pavyzdiu parodo, kad btyb visai negali bti, jei ji yra maesn u minimali tobulybe. Neineiotas kdikis gali bti tik tuomet, jei jis nra maesnis u tam tikr minimum.

Nagrindami uodus, matme, kad vertinaniam ir noriniam subjektui (t.y. mogui) ontologin aspekt visuomet ugoia mogikoji prasms problematika. Viskas, ko mons apskritai gali siekti, galiausiai yra btis. Bet kokia tobulyb ir gryb, bet koks prasminimas ir tikslo pasirinkimas galiausiai yra nukreipti tik vien dalyk: labiau bti. Kyla klausimas: kaip ontologinis gris siejasi su moraliniu? klausim tursime isiaikinti etikoje. 33.4 Grois 1.4.3 skyrelyje nagrinjome meno gro. Kalbant apie transcendentalin "gro" ontologikai, pirmiausia turimas omenyje gamtos grois ir, kaip kit transcendentali atveju, vis pirma substancija. Jei kiekviena btyb vadinama graia, kiek ji yra, tai pirmiausia kalbama apie substancijos raik, juslin jos duotum. Btyb yra grai, jei raika, ivaizda tobulai ireikia jos esm, substancin form. Meno groiu mogaus dvasia siekia tobulos iraikos juslumo terpje, o gamtos groyje randa atitinkam juslin raik natralioji btis. Sakoma, kad btis (substancin forma) spindi, vyti, vieia reikinyje. Pavyzdys: puikus eiolikaragis elnias, kuriame tobulai reikiasi elnikumas. Btyb kaip tiesa yra susijusi su mogikuoju painimu ir skleidiasi mstymo procese (diskurse). Btyb kaip gris yra susijusi su mogaus siekimu. Groyje btybs btis yra reikinyje ir kelia pasigrjim tiesiog irint (ar klausantis ir pan.). Tai ne painimo procesas ir ne siekimas, bet "kontempliacijos", iros malonumas. Kiekviena btyb yra grai. Tai reikia, kad kiekviena btyb (arba kiekviena natrali substancija) bva taip, kad jos btis pasirodo reikinyje. Kaip, kalbant apie gr, bties stygius yra blogis (pikta), taip, kalbant apie gro, bjaurastis taip pat yra bties stygius (3.3.3). Pastebtina, kad btybs btikumas irykina groio reikm.
Aiku, k turime omenyje, kai sakome, kad ro ar litas yra gras. Sunkiau yra mogaus

6.1

113

atveju. Tiesa, ir ia kalbama apie gro, o groio konkurse apie graias merginas kalbama taip pat, kaip apie graias karves galvij turguje. Nieko baisaus, jei taip juokaujame. Taiau jei taip kalbame rimtai, darome klaid, nes mogaus gro, t.y. jusline jo bties iraik, traktuojame tik kaip jo knik raik. ia susiduriame su panaia problema, kaip kalbdami apie ontologinio ir moralinio grio santyk.

Nuo substancijos priklauso ir gamtos groio akcidencijos. Kalbame apie graius mikus, kaimenes, upes ir pan. Taiau nereikia pamirti, kad, nykstant ontologiniam vieniui (3.3.1), nyksta ir gamtos groio ontologin prasm. 3.4 Gamta Klasikin gamtos filosofija svarsto dvi dideles temas: o Natralij btybi bendriausias gimines bei j perskyras. Turima omenyje neorganikos ir organikos perskyra, taip pat organikos "pakop" skyrimas. o Materialiosios tikrovs visumos klausim. iuo atvilgiu gamtos filosofija dar vadinama kosmologija.

3.4.1 Gamtos mokslas ir gamtos filosofija Ar filosofija neturt palikti gamt gamtos mokslams? Matme, kad WiTTGENSTElNAS ir Vienos ratelio tradicija (2.2) klausim atsak teigiamai. Tokiam poiriui prietarauja tai kas: va skyrelyje 1.4.1 sakme apie pozityvaus mokslo santyk su filosofija, 4.6 Praktikai tinka gamtos mokslo santykiui su gamtos filosofija: o Gamtos mokslai yra tematikai redukuoti ir metodikai abstrakts (1.4.1.2 ir 1.4.1.3). Jie nagrinja gamt, naudodamiesi visikai apibrto poirio filtru. is poiris yra panaus grietai nustatyto tankumo rt: kas to tankumo neatitinka, ibyra i rio. Gamtos mokslai yra empiriniai. Jie pltoja empirines empirijos teorijas. Jie kuria modelius, siekdami dviej dalyk: kuo paprasiau paaikinti tam tikros srities stebjimus ir galinti tos srities prognozes. Koks yra i modeli santykis su paia gamta - nebe gamtos mokslo klausimas. WITTGENSTEINAS taikliai pastebi:
Jauiame, kad tuomet, kai visi galimi mokslo klausimai jau atsakyti, ms gyvenimo problemos dar nra n pajudintos (Traktatas, 6.52).

114

Gamtos mokslas klausia: kaip turime aikinti fenomenus, kad galtume prognozuoti? Gamtos filosofija klausia: kas yra gamta ir kas yra natralioji btyb, kuri reikiasi fenomenais? Gamtos filosofija nra empirinis empirijos mokslas, ji klausia apie ms empirinio gamtos painimo ontologines slygas. Gamtos mokslo ir gamtos filosofijos kilm yra ta pati - kasdienis patyrimas (1.3.1 ir 1.4.1.3). Gamtos mokslai kuria modelius. J vert pirmiausia lemia tai, kiek jie tinka aikinti stebjimus taip, kad galtume prognozuoti. O gamtos filosofijai rpi btybs (kuri yra patyrimo pagrindas) esms apibrtys. Gamtos mokslas nra gamtos filosofija. Gamtos mokslai verti susiavjimo ir pagarbos. Ms dabartin civilizacija remiasi spdinga j paanga. Taiau gamtos mokslai negali ir nesiima vertinti empirini teorij ir modeli reikms mogaus egzistencijos nuskaidrinimo, orientacijos pasaulyje ir ryio su transcendencija visumai. Veikiau ia reikia filosofijos, ypa gamtos filosofijos, ir mokslo teorijos. Be kritinio filosofinio apmstymo kyla naivaus tikjimo mokslu ir beslygikai optimistinio poirio paang pavojus. 3.4.2 Porfyrijaus medis

Neoplatonikas PORFYRIJUS (234 - 305) rao:

Kas pasakyta, norime paaikinti, remdamiesi viena kategorija. Substancija pati yra gimin, o jai priklauso knas, knui - turintis siel knas, pastarajam -jusli btyb, jusliai btybei *- protinga jusli btyb, pastarajai - mogus: mogui priklauso Sokratas. Platonas ir paskiri mons (|vadas j kategorijas. 2a).

I io teksto kildinamas vadinamasis Porfyrijaus medis:

4.5.5.2

is medis parodo gamtos filosofijos siekim apibrti svarbiausias natralij btybi gimines. Kai filosofinje antropologijoje kalbsime apie mog, svarstysime tris gimines: kn, gyv btyb K jusli btyb. ios trys gimins yra viena kitai subordinuotos. Kiekviena gyva btyb yra knas. Kiekviena jusli btyb yra gyva btyb, tad ji yra ir knas. mogus yra jusli btyb, tad jis yra ir gyva btyb, ir knas. Auktesnioji gimin rins skirties (savybs, plg. 3.2.2) pagalba toliau apibriama kaip sekanti emesnioji gimin, pvz., knas, per poym turintis siel, apibriamas kaip gyva btyb. io medio gale yra mogaus ris. Jau inome, kad savo substancins formos dka kiekviena individuali natralioji btyb (t.y. kiekviena substancija) priklauso riai. Ji individualiai atstovauja savo riai (plg. 3.2.3, 3.2.3.1). Ir PORFYRIJAUS medyje neorganik, augalij ir gyvnij galima bt iskirstyti mintas ris. emesns rys yra individ rys, jie skiriasi nuo kits kito tik akcidentikai, kaip kad mones daliname j deiniarankius ir kairiarankius. Pasak ARISTOTELIO (ir PORFYRIJAUS), ris yra paskutin, nedali natraliosios btybs PGRFYRIJAUS medis apibdina gamtos filosofijos program, kuri nuo PLATONO iki dabar pripasta didiuma gamtos filosof. i program galima taip trumpai formuluoti: pradedame nuo to, kas yra bendra visoms natraliosioms btybms, taigi nuo kno gimins. Ikeliame tas savybes (plg. 3.2.2), kurios yra bdingos visiems knams. Toliau parodome, kuo gyvas knas skiriasi nuo negyvo (neorganinio), t.y. ikeliame gyvybs savybes, kurios leidia apibrti gyvos btybs gimin. Paskui parodome, kuo jusli gyvyb skiriasi nuo nejuslios, tuo atskleisdami juslios btybs (gyvnijos) savybes. PORFYRIJAUS medis yra sukurtas, remiantis iki mokslinio patyrimo makroskopija. iame patyrime, pavyzdiui, nejuslios gyvos btybs vadinamos augalais. Mums tokia odio vartosena nra svarbi. Juk esama nejusli gyv btybi, kurios nevadinamos augalais (pvz., bakterijos). Gamtos filosofijos poiriu PORFYRIJAUS medio tvirta erdis yra turinio siel - besielio, juslaus - nejuslaus, protingo - neprotingo perskyros. Gamtos filosofija negali pasakyti, kur empirikai eina i apibri ribos. Tai empirinio mokslo reikalas. Gamtos filosofija nurodo tik esmines perskyras ir tuo bdu apibria skyrimo kriterijus. i programa svarbi dar vienu poiriu: apibr toki savybi sistem ir remdamiesi mokslo teorija, galime sprsti, kas sudaro tam tikro mokslo tematin redukcij, t.y. kas praeina pro jo rio akis.

M6

3.43 Knas Kiekviena natralioji btyb yra knas. Matme, kaip ARISTOTELIS mgino paaikinti kn kaip materiali substancij, remdamasis akto-potencijos dialektika (3.2.1.1) tarp materijos ir formos (3.2.3). Paklaus apie savybes (3.2.2), kuriomis knikoji btis reikiasi, gauname tris apibrtis, persmelkianias vis gamtos filosofijos istorij: o Tsumas: knai yra ekstensyvs (~ tss) dydiai, taigi kiekybikai apibrtos btybs. ARISTOTELIS laik kiekyb pirmja akcidentine kategorija (3.2.2.1), kuria remiasi visos kitos. KANTAS formulavo pirmj patyrimo pagrindin teigin taip: "visi stebiniai yra ekstensyvs dydiai". Dl tsumo knai yra dals, tad potencialiai jie yra daugiai (3.1.3). Bdami ekstensyvs ( = tsus), knai yra ir koekstensyvs su kitais knais: knai riboja kits kit. o Judjimas: knai yra judus, mobils. J koekstensyvumas kinta. Matme (3.1), kad gamtos filosofija kilo kaip tik i judjimo problemos. o Veiklumas: jei knai apibriami tik judjimu ir tsumu (mechanicizmas, 3.1.2), jie dingsta kontinumo labirinte ir ZENONO aporijose (3.1.3). Tuo, kad knai tam tikru bdu veikia ir atveikia, pasireikia j vienybs kokybinis, rims pobdis. Substancin forma (3.2.3), apibrdama knus kaip formaliuosius atomus (3.1.3), suteikia jiems ypating (aktyvi ir pasyvi) potencij (jg), kuria jie vienas kit veikia, judina ir keiia. ia potencija skleidiasi substancin forma kaip ris.
Pavelkime atskirus mokslus (plg. 1.4.1.2 ir 1.4.1.3), Matematika atsirado kaip mokslas apie kiekyb kaip toki. Jos pradinis udavinys buvo padaryti knus disponabilius j kiekybs poiriu (pvz., ems matavimas). Geometrijai rpi tolydi kiekyb, aritmetikai - diskretika {skaiius!). Kadangi matematika nekreipia dmesio visus nekiekybinius aspektus, ji yra abstrakti, Siekdama padaryti kiekyb disponabili, matematika priima apibrtas aksiomas (prielaidas) (pvz., apibrt koordinai sistem, euklidins geometrijos lygiagretumo aksiom, skaii teorijos prielaidas ir kt.) ir iveda (konstruoja) i j kiekybinius santykius geometrij ir aritmetik prasme. Taip ji sukuria grietas, formaliai abstrakias aksiomines konstrukcijas. Gamtoje nra joki i konstrukcij atitikmen. Koordinats, apskritimai, skaiiai ir pan. neegzistuoja. Fizikai pirmiausiai rpi kiekybs ir judjimo empirinis ryys, chemijai - dar ir specifins kno potencijos (jgos) veikti ir atveikti (reaguoti), tad cheminis procesas gali boti pavadintas "aukiausiu lygiu, kur gali pasiekti neorganin gamta" (HEGEL). Fizika ir chemija, kaip iuolaikine prasme "tikslieji" gamtos mokslai, taiko fenomenams matematikos konstrukcijas. Tuo bodu jie matematizuoja patyrim, darydami fenomenus matuojamus. Kokybs paveriamos kiekybmis. Matematinio konstravimo modelis pritaikomas gamtai. Taiau tuo paiu "tiesa apribojama modeli naudingumu" (G. SCHWARZ), t.y. j tinkamumu prognozms kurti,

4.63

117

3.43.1 Erdv Su kokiais sunkumais susiduria ms kasdienis erdvs vaizdinys, taigiai parod A. EINTEINAS.
Erdv daniausia vaizduojams kaip d. Taiau ds esm sudaranti galimyb talpinti nepriklauso nuo tos ds sien storio. Gal galima stor sumainti iki nulio, neprarandant "erdvs"? Akivaizdu, kad toks artjimo prie ribos procesas yra visikai manomas, taigi galime mstyti erdv be ds, t.y. kaip savaime esant daikt, kuris taiau pasirodo nerealus, kai tik pamirtama ios svokos kilm. Tad nenuostabu, kad DESCARTES veng nagrinti erdve kaip daikt, nepriklausom nuo knik objektu ir galint egzistuoti be upildo... Bdus, kuriais knai gali bti patalpinti erdvje (dje), nagrinja trimat euklidin geometrija. Jos aksiomin sranga sudaro iliuzij, es ji tinka situacijoms, kurias galime igyventi. Bet jei sudarysime erdvs svok aukiau apraytu bdu, t.y. remdamiesi ds "pripildymo" patirtimi, tai tursime ribot erdve. Vis dlto is ribotumas pasirodo neesminis, kadangi mintyse galime imti vis didesne de, kuri apima maesne. Tad erdv suvokiame kaip kak neribot. (EINSTEIN l, 87 ir t.)

iame tekste slypi daugelis erdvs kasdiens sampratos aporij (neisprendiam dalyk). Pirmoji platesn ir gamtos filosofijai iki iol reikminga tokio erdvs vaizdinio kritika priklauso ARISTOTELIUI. Pavelkime jo samprotavim eig: Erdvs kaip ds, kaip kn talpyklos vaizdinys veda toki aporij: erdv tampa tsiu daiktu, taigi knu, kuriame yra kiti knai. Knas yra erdvje taip pat, kaip skrybl yra dje. Skirtumas tarp kno ir erdvs lieka neaikus. Be to, dar atsiranda vaizdinys, nuo kurio ima svaigti galva: d, kuri yra ir erdv, ir knas vienu metu. Ta proga ARISTOTELIS samprotauja itaip:
Kaip turime suprasti erdv? Jos esm tokia, kad ji negali bti nei pati elementas, nei bti sudaryta i element, nesvarbu, ar tie elementai kniki, ar bekniai. Mat jie turi dyd, bet neturi mass. Juslmis suvokiamo kno elementai turi mas, bet vien mstomas dalykas neturi dydio. Toliau: kokias daikt savybes turime paaikinti erdvs pagalba? Juk jai nebdinga n viena i keturi prieasi [3.2.6.1]. Juk ji nra nei daikt materija, nes niekas nra ijos sudaryta, nei forma ar svoka, nei tikslas, nei judjimo postmis... (Fiz.IV,I,209a),

Toliau ARISTOTELIS mgina paaikinti vietos (kur? plg. 3.2.2.1) kategorij. Kno vieta yra "gaubianio kno ribos". Tad viet apibria kn koekstensyvumas (3.4.3), j tarpusavio ribojimasis arba turjimas-kakoalia-savs. ia "riba" yra negatyvi svoka. Pozityviai tikras yra knas. Tik jis turi savybes ir tik jis yra tsus. Riba yra io kno "ne" kitam knui, su kuriuo jis "ribojasi".
Tai rodo ir tas faktas, kad kno ribas galima mstyti tik kaip pavirius. Taiau pavirius (geometrikai - dvimatis darinys) nra knas. Galime pasakyti ir taip: tikras visuomet yra tik knas. Jo vieta yra negatyvi apibrtis.

118

Taigi, vartodamas vietos kategorij, ARISTOTELIS parodo, kad kno ir vietos santykis yra dialektinis (3.2.1.1). Pozityviai tikras yra tiktai knas. Taiau kartu kno apibrtis reikia, kad jis turi kak alia savs, taigi yra apribotas. Bet koks ekstensyvumas yra koekstensyvus. Knas yra tai, kas jis yra, tik tiek, kiek jis yra ne tai, kas yra u jo. Taigi erdvs svoka negatyviai remiasi knu. Erdv yra viet koekstensyvumas. Ji nra u kno, nra d-erdv-knas, turs kokias nors savybes. "Knas yra kakas apribota, t.y. jo nemanoma mstyti kaip neturinio nieko alia savs. is "kakas", turintis kak alia savs, yra knas "erdvje"" (G. SCHWARZ, 118). ARISTOTELIS tai ireik itaip: "Taigi ji [erdv] visuomet atrodo kaip daiktas, kuris kakur yra ir bdamas pats savaime, ir turdamas kak kit alia savs" (209 b). Kartu sunaikinamas tutumos kaip "kako" vaizdinys:
Kadangi erdv jau aptarme, o tutuma turi bti erdv, i kurios iimtas daiktas, ir kadangi jau inome, kokia prasme erdv yra, o kokia - ne, tai aiku, kad erdv negali sudaryti tutumos ia prasme - nei kaip kakas atskiriama, nei kaip neatskiriama. Mat tutuma puikiai gali, pati nebdama knu, bti kno tsumas (214 a).

Kadangi tsumas budingas tiktai knui, tutuma negali bti tsi. Tutuma tarp kn pati turt bti knas. Todl ARISTOTELIS kalba apie or ir eter (eterio teorija), o modernioji fizika - apie lauk. I to ARISTOTELIS daro ivad: visata gali bti tik koekstensyvi kn kontinumas. Ar is realus kontinumas yra baigtinis, ar begalinis? ARISTOTELIS stengiasi sprsti klausim, taikydamas visatai matematin skaii sekos model: kadangi negali bti aktualiai begalinio skaiiaus, koekstensyvi kn kontinumas negali bti begalinis. Taigi visata yra baigtin. Taiau ar anapus visatos nra tuios erdvs - visatos vietos? Ne. "Tik knas..., kuris turi kit [kn] kaip rib u savs, yra erdvje; kas neturi kito, nra [erdvje]" (212 a). Beprasmika kalbti apie baigtins visatos viet. Ji yra baigtin, taiau rib neturi. Pastebsime, kad ARISTOTELIS prieina i ivad tik todl, kad jis taiko matematin model. Platonizmo gamtos filosofijos tradicija pripasta, kad aktuali begalyb galima. KANTAS velgia principin prietaravimq (antinomij) tarp abiej teigini ir mano, kad tas prietaravimas teorikai neisprendiamas.
Dl gamtamokslins diskusijos apie baigtins neeuklidins ar begalins neribotos euklidins erdvs "tikrum" pastebsime, kad abiem atvejais matematini (geometrini) modeli konstrukcijos neleistinai taikomos gamtai. Empirikai is klausimas neisprendiamas. Mat gamtamokslin empirija pati priklauso nuo sukonstruot modeli, kuriuos ima kaip prielaidas.

119

3.43.2 Laikas
Taigi kas yra laikas? Kol apie j mans niekas neklausia -inau, o kai noriu klausianiam paaikinti - neinau. Taiau sitikins sakau, jog inau, kad. jei niekas nepraeit, nebot botojo laiko, o jei niekas neateit, nebt bsimojo, ir jei niekas neegzistuot, nebt esamojo laiko. (AUGUSTINAS, Ip. X1.14 // FlChr V105-106).

Nagrinjant erdv, pirmiausia kalbama apie materialios btybs tsumo aspekt, nagrinjant laik- apie judjimo aspekt. Abu ie aspektai glaudiai siejasi: erdvs, kaip negatyvios kno apibrties, problematika atsiranda kaip tik dl to, kad kn koekstensyvumas yra kintamas, t.y. kad knai juda (3.43). Kno ir erdvs dialektika (3.4.3.1} pasirodo kaip tik judant, knui "keiiant viet". Pasak ARISTOTELIO, laikas yra "judjimo skaiius to, kas anksiau, ir to, kas vliau, prasme". Kas ia turima omenyje? Pirmiausia tai, kad be judjimo nra laiko. Judjim galime pavadinti laiko materialiuoju aspektu. Taiau kuo ia dtas skaiius?
Galima ginytis, ar laikas yra tik tuomet, kai nra smons ir sielos. Juk kur nra kas skaiiuoja, negali boti ir to, kas skaiiuojama, taigi ir skaiiaus (Fiz. IV, 223 a).

Tad alia laiko materialiojo aspekto reikalingas ir formalusis aspektas. Laikas nra tiktai judjimas. Taiau is formalusis aspektas yra ne kas kita, kaip smon, "skaiiuojanti siela". Siela ilaiko sugriebusi prajusi tkm ir laukia bsimosios. Be subjekto laiko nra. Be subjekto susidaro aporija:
Kad laikas arba visai neegzistuoja, arba egzistuoja tik vos vos, arba tik neaikiai, galima spti tai i ko. Viena jo dalis yra prajusi ir dabar jos nebra, kita turi ateiti ir jos dar nra. Laikas yra sudarytas i abiej i dali... Taiau kas yra sudarytas i nesam dali, tas ir pats, atrodo, negali egzistuoti. Be to, kiekvienas dalus daiktas, jei jis egzistuoja, turi egzistuoti visas arba bent kai kurios jo dalys. O laiko, kuris yra dalus, viena dalis yra buvusi, o kita turi ateiti, bet n vienos nra dabar (Fiz. IV. 217 b - 218 a).

Garsus ios aporijos sprendimas priklauso AUGUSTINUI:

Tai, kas dabar aiku ir suprantama, nra nei bsimi, nei buv dalykai, ir netikslu sakyti, jog yra trys laikai: btasis, esamasis ir bsimasis. Bet galbt bt tikslu sakyti, kad yra tokie trys laikai: esamasis apie btj, esamasis apie esamj ir esamasis apie bosimj. Mat visi ie trys yra mano sieloje kaip kakas neapibrta, ir niekur kitur a j nematau. Esamasis apie btj yra atsiminimas (memoria), esamasis apie esamj - stebjimas (contuitus), o esamasis apie bsimj - laukimas (expectatio). (Ip. XI, 20 // FlChr V 110).

Taigi laikas ia suprantamas per subjekt, kuris laik konstituoja,"laikina". Ypa KANTAS, HUSSERLIS ir HEIDEGGERIS pabr, kad be io formalaus savimons filosofijos aspekto laiko svokos bti negali. Bet ir materialusis laiko aspektas yra problemikas.ARISTOTELIS nusako judjim kaip materialj laiko aspekt. Ar to pakanka? Judjimas (pvz.,

120

vietos keitimas) yra reikinys (akcidencija) jo pagrind sudaranio, trukmje substanciko kno, jo veikos ir atoveikos aktyvumo iraika. Materialusis aspektas, kur mogikasis subjektas prisimindamas, stebdamas ar laukdamas suaktualina, aprpia vis btybs judjimo ir kaitos dinamik. Si btybs veikos ir atoveikos dinamika gal gale remiasi substancine forma (3.2.3). "Daikt formos leidia reiktis laikams" (formae rerum exserunt lempom; AUGUSTINAS, Ip. XII,29). Visa daugialyp kaitos dinamika, sudaranti materialj laiko aspekt, yra kno substancins bties iraika, reikinys, raika (3.1.3, 3.1.5, 3.2.2). ioje dinamikoje (materialiajame aspekte) subjektas (formalusis aspektas) konstituoja laik, "taikina". Laikas, kaip ir erdv, negali bti tuias. Laiko nra be materialiosios substancijos trukme pagrstos kaitos. Tad laiko nra, kol dar nra kno arba kai jo jau nebra. Nra laiko iki laiko ar po laiko. klausim, k Dievas dar prie sukurdamas dang ir em, AUGUSTINAS ironikai atsako: Dievas kr pragar tiems, kas kelia tokius beprasmikus klausimus. Klausimas apie ios dinamikos ("laiko") baigtinum ar begalinam atrodo filosofikai taip pat neisprendiamas, kaip klausimas apie erdvs baigtinum ar begalinum. ARISTOTELIS stengsi rodyti laiko begalinum, TOMAS laik problem filosofikai neisprendiama, KANTAS man, kad ji veda antinomij. Kaip ir erdvs problema, laiko problema patenka matematinio modeliavimo vienpusikum. iai tendencijai dav pradi ARISTOTELIS, suvoks laik kaip judjimo skaii, o judjim - kaip vietos keitim.
Kadangi laikas yra judjimo ir judesio matas ir laiku galima matuoti judjim, atribojant tam tikr judjim, kaip visumos mat (taip uolektis matuoja ilg, kadangi ji yra atribota kaip tam tikras ilgis visam ilgiui matuoti), tai judjimui bt laike - reikia bti matuojamam laiku - ir jam paiam, ir jo trukmei (221 a).

Siame tekste laikas ir judjimas erdvje i esms yra tapatus. Atsisakoma formaliojo laiko aspekto, vairialyp dinamika redukuojama lengvai matuojam (matematizuojam) judjim erdvje. Tiesa, is laiko ir judjimo erdvje sutapatinimas gerokai susiaurina filosofin laiko problem, taiau yra praktikas ir naudingas. Tai inome i visai kasdieniko laikrodio pavyzdio. ia laikas yra tiesiog judjimas. Tuo bdu tam tikras judjimas tvirtinamas kaip laiko matas. mat apriboja erdv (ciferblatas). Laikrodis yra laiko, kaip judjimo erdvje, erdvinis modelis. Panaius modelius vartoja mokslai. Jie konstruoja geometrin erdv kaip koordinai sistem su nulio taku ir gali ioje erdvje tiksliai matuoti atstumus, jgas kaip judjimo impulsus ir greiius. Tai naudinga, praktika ir paranku, taiau negalima pamirti, kad filosofin laiko problema itaip itirpinama modeliavime, nesvarbu, ar tai bt NEWTONO mechanika, ar EINTEINO reliatyvumo teorija.

121

Judjimas, kaip vietos keitimas, suteikia erdvei kno pobd ("ds" erdv-knas!) ir susiduria su ZENONO aporijomis (3.1.3), kurios iandien veikiamos, "tiksliai" skaiiuojant nykstamai maus dydius. Taigi, kad galtume praktikai visuotinai apibrti judjim, turime laikyti absoliuia tam tikr viet, kuri bt apibrta tiesiog kaip vieta, kurioje visas kitas vietas galima apibrti, nusakant atstumus tarp j. i intelekto nustatyt absoliui viet NEWTONAS pavadino "absoliuia erdve". Tai reikia, kad kiekvienai mechanika reikalingas tam tikras konstruktyviai apibriamas koordinai sistemos nulio takas, kad galima bt nustatyti santykius. Apibrus nulio tak ir kiekvien viet apibriant keturiomis koordinatmis, atstum nuo nulio tako kitimus galima tiksliai aprayti kaip judjim. Tai reikia, kad koordinai sistemoje matuojama vietos kaita tam tikru metu. Laikas taip pat turi bti apibrtas nulio tako arba absoliuios erdvs atvilgiu kaip absoliutus, kitaip nemanoma matuoti judjimo. Laiko absoliutumas apibriamas analogikai kaip erdvs absoliutumas. Norint apibrti laik ir nustaius tam tikr tak kaip nul (t.y. kaip nejudam), dar reikia nustatyti tam tikr tak kaip judam. Tuomet vien judjim reikia apibrti kaip absoliut ir lyginti su juo visus kitus kaip santykinius. Kiekvienas matavimas, ir ilgio, ir judjimo, yra toks absoliutumo apibrimas, nes pats matas negali boti matuojamas. Taiau kadangi skirtingi matai reliatyvizuoja vienas kit, o tai yra nepaprastai nepraktika, greitai buvo pereita prie absoliutaus erdvlaikio, taigi absoliutaus judjimo vieningo apibrimo. Tobulinant model, ikilo btinyb naujai apibrti absoliut erdvlaik, nes senieji apibrimai daniausiai tik labai nesuprantamai ir prietaringai tiko naujiesiems formalizmams. Su kiekvienu nauju absoliutaus erdvlaikio apibrimu, inoma, keitsi "erdvs ir laiko sampratos" t, kurie nevelg ARISTOTELIO- NEWTONO modelio konstrukcinio pobdio. Kartais atskiri mokslininkai nesupranta nauj dalyk naujumo dl to, kad neperpranta modelio kaip tokio ir gali operuoti tik jo nustatyt formalizm viduje (G. SCHWARZ, 183 ir t.).

3,433 Neorganika Pasirod, kad natralioji substancija vis pirma yra gyva btyb (3.1.5). Antra vertus, nagrinjant kontinumo labirint (3.1.3), paaikjo, kad kiekviena btyb gal gale turi bti tikroji btyb, formalusis atomas, substancija. Tad kyla klausimas: kas yra substancija (ontologine prasme) neorganikos srityje? Atrodo, kad is klausimas yra filosofikai neisprendiamas. Tai ir nenuostabu, nes, kaip matme transcendentalij teorijoje (3.3 skyrius), btyb yra tuo vieningesn, painesn ir tobulesn, kuo ji btikesn. O neorganika yra maiausiai vieninga, paini ir tobula. Jei klausim vis dlto norime sprsti, turime remtis gamtos moksl modeliais. Taiau atrodo, kad ir remiantis iais modeliais, atsakymas svyruoja tarp dviej pagrindini krypi, susidariusi gamtos filosofijos tradicijoje: Pirmoji kryptis bdinga platonizmo tradicijai. Remdamasis atomistais (3.1.4), PLATONAS mok, kad visi knai yra sudti i prad, tai yra i ems, vandens, oro ir ugnies. ie pradai traktuojami atomistikai: kiekvieno prado atomai turi tam tikr apibrt geometrin form. Jei taip, tai neorganikos

122

substancikumas yra prad atom substancikumas. Taikant gamtamokslin model, galima bt sakyti: substancija yra molekul, atomas arba dalel. Antroji kryptis bdinga aristotelizmui. Tiesa, ARISTOTELIS taip pat remiasi mokymu apie keturis pradus, taiau paius pradus traktuoja neatomistikai. Tuo bdu susidaro silpnesn negu PLATONO neorganins substancijos svoka. Nors substancin forma (3.2.3) apibria pradus kokybikai (plg. aktyvumas 3.4.3), taiau elementari substancij atribojimas viena nuo kitos yra kiekybikai atsitiktinis. Vanduo stiklinje yra substancija taip pat, kaip vanduo statinje. Tad elementari substancija, viena vertus, yra tai, kas turi prado kokyb (pvz., vanduo), o, antra vertus, tai, kas yra apribota kitos ries kno (pvz., stiklo). Be to, ARISTOTELIS pripasta dar antr, auktesn neorganik substancialum - sudtin. Skirtingi pradai sudtinje substancijoje sudaro nauj, ril, kokybikai apibrt vien, kuris atribojamas nuo kit substancij vl grynai kiekybikai: akmuo alia kelio ar vynas butelyje yra sudtins substancijos. Be to, i antroji kryptis neorganikos substancikumo linkusi iekoti platesnse, daugiau ar maiau vienalytse visumose. Remiantis gamtamoksliniu modeliu, galima bt sakyti: substancijos^yra ne molekuls, atomai ar dalels, bet, sakykime, laukai.
ia galima pasiremti H. D. KLEINU, kuris gina poir, kad neorganikos substancikumo kriterijus yra trauka. Vadinasi, substancija bt em, kurios padt erdvje slygot kitos "ems" (vaigds) (T.II,84 - 89).

is aristotelinis sprendimas pritaikomas teologijoje - TOMO AKVINIEIO Eucharistijos mokslui.

Knas i prigimties uima tam tikr viet dl savo matmen, kuriais jis atitinka savo viet. Taiau substancinis dalykas santykiauja su tuo, kame jis yra kitaip negu kokia nors kiekyb. O kiekybin visuma [t.y. geometrinis knas] telpa visumoje [vietoje!] ne taip, kaip visuma dalyje, bet kaip dalis dalyje ir visuma visumoje. Todl natralusis knas [nagrinjamas kiekybs poiriu] yra visuma savo visoje vietoje tuo bdu, kad jis yra ne visuma kurioje vietos dalyje, bet kno dalys atitinka vietos dalis. Taiau kai kokia nors substancija visumoje yra visuma, tai ji yra visuma ir kiekviena savo dalimi. Taip visa vandens prigimtis ir ris gldi kiekvienoje vandens dalyje, o visa siela - kiekvienoje kno dalyje. O kadangi Kristaus Knas substancikai yra sakramente (juk duonos substancija persikeiia i [Kristaus Kno] substancij, tuo tarpu matmenys ilieka), tai kaip visa duonos esm buvo kiekvienoje duonos substancijos dalyje, taip ir visas Kristaus Knas yra kiekvienoje duonos matmen dalyje (Pag. W, 67).

3.4.4 Gyva btyb

Pirmiausia nurodysime specifines gyvos btybs apibrtis (savybes), paskui panagrinsime, kaip kno savybs, kurias aptarme 3.4.3 skyrelyje, toliau apibriamos gyvame organizme. Gamtos filosofija pabria tris

123

btybs savybes: o Mediag apykaita: gyva btyb pasisavina tai, kas jai prieinga (nuo jos skirtinga), taip pat kak iskiria. Tai mityba ir kvpavimas.
Bet yra skirtumas, apie k mes galvojame: ar apie maisto paskutin bsen, kurioje jis pasisavinamas organizmo, ar apie jo pirmykte bsen. O jei atsivelgiame vien ir antr, t.y. tiek nesuvirkint, tiek ir suvirkint maist, tai jam galima bt taikyti abudu prieingus poymius. irint, kiek maistas dar nra suvirkintas, prieinga maitinama prieingo, o irint, kiek jis jau suvirkintas - panaus maitinamas panaaus (ARISTOTELIS, Apie siel II, 4,416 b // 97).

Taigi mediag apykaitoje prieyb supanainama (asimiliuojama). Galima kalbti apie substancin kait (3.2.3): vykstant mediag apykaitai, tai, kas nra gyva btyb, (i dalies) integruojama gyvos btybs substanc vien. o Augimas: mediag apykait leidia gyvai btybei statyti paiai save. Taip save statydama, ji ilaiko savo esam bt ir pltojasi. Savistatos procese skleidiasi substancin forma. Gil virsta uolu. Taigi vyksta procesas tos ries, kuri apibria substancin forma. o Dauginimasis: dauginantis individualios gyvos btybs savistata (mediag apykaita ir augimas) perengia individ ir nukrypsta rus . Savistatoje siekiama branda kartu yra sugebjimas substancinje kaitoje pagimdyti tos paios ries gyv btyb. Dauginimasis rodo, kad ris yra individo tikslas (individuum propter speciem).
KANTAS apibria gyv btyb kaip gamtos tiksl. Daiktas "yra gamtos tikslas, jei jis pats savaime (nors ir dvejopa prasme) yra prieastis ir padarinys". Kalbama apie prieastingum (3.2.6.2), "kurio nemanoma suvokti, jei taikysime tik gamtos svokas ir nepripainsime jame gldinio tikslo". Tad jis parodo, kaip gyva btyb, dalyvaudama mediag apykaitoje, augdama ir daugindamasi tam tikra prasme yra savs paties prieastis ir padarinys, savs paties kaip individo arba kaip ries (SGK B 286).
> *

3.4.4.1 Knas kaip organizmas Gyvas knas yra tikrasis vienis auktesne prasme negu neorganika. Mediag apykaita, augimas ir dauginimasis suponuoja organik kno srang. Kno dalys yra organai (gr. organon = rankis), t.y. jos funkcionuoja kno visumoje. Organikoje gyvo kno srangoje kiekviena dalis yra visumos funkcija. Itisin vis dali sveik, dl kurios visuma susidaro ir vystosi, ireikia sena formul: "gyvos btybs btis yra gyvenimas". Gyvos btybs substancin forma (3.2,3) tradicikai yra vadinama siela (psyche, anima}. iandien vargiai bekalbama apie augal ir gyvn sielas.

124

"Siela" danai vadinamas mogaus dvasinis pradas. Bet ia kalbame ne apie j. Substancin gyvos btybs form (jos "bt") galime vadinti ne siela, bet gyvybe arba gyvybs pradu. ARISTOTELIS j vadino entelechija (gr. telos tikslas, en = kame, chein turti), tai yra savyje-tikslo-turjimu. Tai tas pat, k KANTAS .vadino gamtos tikslu. Kalbant apie gyvos btybs entelechija, turimos omenyje dvi prasms: o Substancin forma kaip entelechija organizuoja gyvo kno dalis visum. Entelechijos pagrindu gyva btyb yra organikai savyje tarpinta arba yra "savyje reflektuota" (pirmin entelechija). o Entelechija apibria gyvos btybs natral gyvenimo proces nuo tapsmo iki nykties. Entelechijos dka gil tampa uolu (antrin entelechija). Kartu entelechijos negalima mstyti kaip faktoriaus, lyg papildomai prijungiamo prie kno (taip man kai kurie biologai, pvz., H. DRIESCH). Gyva btyb nra sudta i kno ir entelechijos. Veikiau entelechija, kaip substancin forma, sukuria i materijos (3.2.3) organin kn, taigi gyv btyb. Taiau kartu visos kno savybs (3.4.3) gyja nauj prasme.: o Tsumas virsta gyvos btybs povyza. Sudtis virsta organine sandara. Aktualaus vienio ir potencialaus daugio santykis gyv btybi atveju reikia, kad jas galima dalyti tik atsivelgiant vienos ar kitos ries specifik, antraip gyva btyb va. l^^^koeksiefisyvumas (erdv) taip pat gyja ypating prasm, kuri atskleidia ekologija: mediag apykaita, augimas ir dauginimasis vyksta gyvybinje erdvje. o Detalizuojama, ir judjimo apibrtis: gyvos btybs gyvenimo (akcidencini ir substancini) pokyiu (3.2.3) dinamikos pobd lemia ris. Jos tapsmas yra entelechijos slygotas dauginimasis. Jos nyktis yra baigtis. Kartu atsiranda nauja laiko ypatyb. Visa judjimo ir kitimo (gyvenimo proceso) dinamika turi i paios entelechijos tam tikru bdu gaut mast, kuris nra bet koks: imkime, pavyzdiui, vienmet arba daugiamet augal, vienadien drugel arba vl. i gyvos btybs ypatyb galime pavadinti jos nuosavu laikikumu (E. HEINTEL). o Veikimo ir atoveikio aktyvumas gyja riai bding pobd. Gyvos btybs sveikauja gyvybinje erdvje kiekvienos ries apibrtais bdais, kurie galutinai suformuoja gyvybinius procesus. Todl kyla tam tikri reikalavimai kitiems gyvybins erdvs komponentams (pvz,, emei, vandeniui, klimatui). Individo ir ries santykis taip pat konkreiau apibriamas: gyva btyb savo ries viduje gali daug labiau skirtis nuo kit individ, negu neorganinis daiktas (paveldjimas!).
Kiek gamtos mokslai ("bio-mokslai": biologija, biochemija, biofizika ir kt.) leidia

125

suvokti substancin form kaip entelechij, priklauso nuo metodini prielaid, taigi nuo "filtro" arba "rio". Tad ir ia dirbama su modeliu. is modelis galiausiai yra mechanistinis modelis (plg, 3.1.2, 3.1.4), todl gyvybs srityje viskas, kas kokybika, kas substancialu, redukuojama kiekybs bei judjimo impuls bei matematizuojama. Tok model taikant, gyva btyb tampa maina ir inyksta gamtos filosofijai bdingas neorganikos ir organikos skyrimas. Tuo bdu pasiektas biochemijos ir biofizikos tikslumas neturt paslpti nuo ms metodinio abstraktumo (1.4.1.1), kuriuo is modelis remiasi. Be abejo, tokie modeliai yra naudingi, praktiki ir tikslingi, technikai valdant gyvj gamt. Taiau bt visikai klaidinga interpretuoti tok model ontologikai. Sakykime, jei gamtininkas, remdamasis savo modeliu, negali atrasti gyvybs prado, entelechijos, skirtumo tarp neorganikos ir organikos, neaptinka teleologijos (tikslingumo), ar jis gali teigti, kad viso to nra? inoma ne! Juk tas, kas renka tik pato enklus, negali galvoti, kad pasaulyje nra monet. Paprasiausiai jis j nerenka. Tiesa, emiau pateikiamas vieno ymiausi ms imtmeio biolog A. PORTMANNO tekstas rodo, kad modernioji biologija yra atvira gamtos filosofijos problematikai. A. PORTMANNAS rao apie biologijos atnaujinim: Lemiama naujov yra pripainimas, kad gyvos btybs pasirodo pasaulyje kaip subjektai, kad jos, kaip santykikai savarankiki veiksm centrai, siterpia savo aplink ir sitaiso joje. Tai tinka ir augalams, ir gyvnams, todl drstame tuoj pat spti, kad is subjektikumas nebt perdaug tapatinamas su smone. Organizmai "santykiauja su pasauliu", taiau tai dar nereikia, kad jie "igyvena pasaul". Organizmo subjektins prigimties pripainimo pasekms yra nepaprastai svarbios. inoma, atsiranda proga ir kai kurioms klaidoms. Todl turime spti, kad naujuosiuose biologiniuose tyrimuose niekuomet nenorima gyvybs apraik sumoginti. ia nemginama perkelti mogaus bties igyvenimo kitoms gyvoms btybms, nebandoma atrasti bent mauts dalies ms vidinio gyvenimo vadinamosiose emesniojoje ir emiausiojoje gyvybs pakopose. Stengiamasi tik rimtai traktuoti vidujyb, kaip ypating gyvybs bsen. Apie i ypatyb daugiausia inome i savs pai. Kad ir kaip energingai kovotume prie mogaus jautimo ir potyrio perklim, neturime pamirti, kad visos gyvos btybs kakokiu paslaptingu bdu kaip tik yra esybs, turinios vidujyb (15). Nesunku supras; tai, k ireikme i, kalbdamas apie vidujyb, PORTMANNAS turi omenyje kaip tik Ddami apie substancin form, entelechij ar gyvybs prad.

TSUMAS SUDTIS KOEKSTENSYVUMAS TAPSMAS NYKTIS LAIKIKUMAS

11 pie.: Knas kaip organizmas

KNAI:

POVYZA ORGANIN SANDARA GYVYBIN ERDV DAUGINIMASIS BAIGTIS NUOSAVAS LAIKIKUMAS

GYVOS BTYBS:

126

3.4.4.2 Teleologija odis "teleologija", kaip ir "entelechija", yra kils i graikikojo telos (tikslas). Teleologija daniausiai reikia t pat, k ir tikslingumas. ARISTOTELIUI tikslas buvo viena i keturi natrali prieasi (3.2.6.1). Jau Antikos atomistai (3.1.4) i savo teorijos paalino tiksl. Kosmoso dinamika buvo aikinama vien atsitiktiniu atom judjimu. Naujj laik mechanicizmas (3.1.2) redukuoja gamt j kiekyb (mase) ir judjimo impuls. Kadangi naujj laik gamtamokslio idealas ilg laik orientavosi \ mechanicizm, imta nepasitikti teleologija ir bet kokiomis kalbomis apie gamtos tiksl. Ir iandien danai sakoma, kad gamtos moksluose teleologijos nra. Taiau mes jau inome, kad tokie teiginiai priklauso nuo modelio. Gamtamoksliniame tyrime gali bti naudinga panaudoti model, per kurio "rt" teleologija islysta. Taiau klystume manydami, kad, paalindami tiksl i gamtamokslinio modelio, paaliname tiksl ir i paios gamtos. Teleologija yra centrin gamtos filosofijos problema. Teleologija aikiausiai reikiasi gyvybs entelechijoje. Gyvos btybs substancin forma veria i \btyb atlikti veiksmus (aktus), kuriuose ji visa atsiskleidia. i sklaida yra jos tapsmo tikslas. is tikslas kaip galimyb (potencija) gyvoje btybje slypi nuo gyvenimo, pradios ir realizuojamas (aktas., plg. 3.2.1) gyvenimo procese (jei niekas nesutrukdo, kaip sako ARISTOTELIS). Gil teleologikai sudaryta taip, kad ji potencialiai yra uolas ir tampa uolu, jei niekas nesutrukdo. Dauginimasis (3.4.4) rodo, kad individualios gyvos btybs entelechins teleologijos tikslas yra jos ris (individuum propter speciem). Bet ir rys atsiranda ir ilieka paenklintos teleologija gimini viduje, kurios apima ir neorganik. Taigi gamtos visuma pasirodo kaip teleologikai sutvarkyta visuma. Ir kaip tik ia prasideda filosofija: nuostaba (1.3.2), kad yra kosmosas, o ne chaosas, taigi kad tai, kas protinga, yra tikra, o kas tikra ~ protinga (HEGEL).
nekant apie KANTO filosofij, reikia pastebti, kad "Sprendimo galios kritikoje" KANTAS ived mstym i vienos svarbios [tikslo] svokos ir kad i svarbi svok j i sudar i vidinio tikslo, tai yra gyvasties svokos. Tai ir ARISTOTELIO.svoka: kiekviena gyva btyb yra tikslas, kurio priemons slypi jame paiame - tai jo organai, jo sranga, o i organ procesas yra tikslas - gyvastis. Pasaulis yra gyvas; jis apima gyvast ir gyvasi karalystes, o ir tai, kas negyva, yra esmikai susij su gyvybe - neorganin gamta, saul, dangaus viesuliai... Tai gyvasties apskritai, o kartu - pasaulyje esamos gyvasties apibrtis. i pastaroji, inoma, yra gyvastis savyje, vidinis tikslingumas, taiau tik toks, kad kiekviena gyvybs ris yra labai siauras ratas, labai ribota gamta. Tikroji paanga ir vyksta nuo ios ribotos gyvasties prie absoliutaus, visuotinio tikslingumo, taip, kad is pasaulis yra kosmosas, sistema, kurioje visa kas yra esmikai susij tarpusavyje, niekas nra izoliuota: savyje sutvarkyta visuma, kurioje viskas turi savo viet, yra jungta i visum ir egzistuoja dka visumos, taip pat dirba, veikia vardan visumos susidarymo, jos gyvenimo (G. W. F. HEGEL, RF, WW, 16,537).

127

I esms kiekvienas mokslas turi remtis prielaida, kad tikrov yra protinga, kad tai teleologikai sutvarkytas kosmosas, o ne chaosas. Siekiant sistemingai paaikinti stebjimus, laikoma, kad pati gamta yra tokia, jog ji savaime gali bti dsningai atskleista. Net kratutiniausias mechanicizmas pripasta, kad gamta yra tvarkinga visuma, kuri galima (bent jau mode.2.1.1.2 liuojant) paaikinti mechanistikai. 3.4 J Juslios btybs Gyvnus ir mones kartais vadiname jusliomis btybmis. Juslum norime ikelti kaip apibrt, kuri visoje gyv btybi srityje skiria gyvnus ir mones nuo kit gyv btybi. Juslum galima apibdinti trimis savybmis: o Juslinis painimas: turime omenyje/?<9/wi:/ ir suvokim. Danai kalbame apie estetin (gr. aisthesis pojtis, suvokimas) arba sensorin (lot. sensus = jusl, juslumas) bruous. "Ior" juslioms btybms yra tam tikru bdu "viduje duota".
iaip ar taip, kiekviena jusl gali bti suvokiama kaip prieiga ir tam tikru mastu kaip atvertis "iore", atvertis kokio nors konkretaus objekto kryptimi (H. PLESSNER 3,5).

4.2.1

o Juslinis siekis: turime omenyje apetitin (lot. appetitus = siekis), patetin (gr.pathos = ksmas) arba afektyvuj (lot. afficere = kam nors k nors padaryti, affectus = aistra) bruo. Juslios btybs ne tik pasta (junta, suvokia) "ior", bet jusdamos, geisdamas, siekdamos ar instinkto genamos uima pozicij jos atvilgiu.
Metodikai taikant mechanicizm biologijai ir psichologijai, is apetitinis patetinis bruoas paaikinamas skutuliu sistema. Kiekvienam juslios btybs elgesio tipui vedamas ypatingas skatulys, suprantamas panaiai kaip judjimo impulsas mechanikoje. i skatuli struktros teorija duoda patog model, kurio taiau negalima interpretuoti ontologikai. Skatulio modelis susiaurina juslios btybs spontanik, apetitin patetin pozicij, nukreipt i vidujybs ior (plg. PORTMANN, 3.4.4.1). PLATONAS i juslios btybs apetitin patetin pozicij redukavo dvi pamatines formas, kurios nulm filosofins tradicijos pobd: jis skyr geism ir nirtul. Geisdama (gr. epithymetikon, lot. concupistibile) jusli btyb kreipiasi tiesiogiai kak, ko geidia ar k atmeta (pvz., juslin meil ar juslin neapykanta). Nirta (gr. thymoeides, lot. irascibil) jusli btyb, kai geisdama susiduria su klitimi ir jos atvilgiu uima pozicij (pvz., pykio, juslins - drsos, juslins nevilties, agresijos, baims).

o Savijuda: turime omenyje motorin (lot. motus - judjimas) arba kinetin (gr. kinesis judjimas) juslios btybs bruo. Juslinio painimo dka "ior" juslioms btybms tampa vidujine duotybe. Siekdamos ir jusdamos jos uima pozicij "iors" atvilgiu. O kartu jos yra motyvuotos judti savo gyvybinje erdvje riai bdingu bdu. Dabar is

128

sryis vadinamas sensomotorika.

Kai kurie biologai abejoja, ar juslumas tikrai yra esmika visos gyv btybi srities skirtyb. Ar negalima juslumo (sensomotorikos) procesus vaizduotis ne tik kaip psichines empirines dinamines visumas, bet ir kaip nejuslius (t.y. vien vegetacinius) gyvybs procesus? Ar mediag apykaita (3.4.4) ir pojtis tikrai i principo skiriasi? Juk ir vien, ir kit galima aprayti kaip dinamin visum! Pavyzdys: Kaip atsiranda regjimo pojtis? Objektas atspindi tam tikro danio elektromagnetines bangas. ios patenka tinklain ir sukelia pokyius, kurie per tam tikrus nervus nueina tam tikras smegen dalis, kur tampa pojiais. Taigi turime reikal (panaiai kaip mediag apykaitos atveju) su biofizikai ir biochemikai apraoma dinamine visuma, kurioje vyksta tam tikri (apraomi) pokyiai. Kas gi ia esmikai naujo, lyginant su grynai vegetaciniais procesais? H. D. KLEINAS (T.1,15 -17) pateikia prieing pavyzd ir duoda paprast, bet taikl atsakym: Sakykime, kad juntame raudon. Kur visoje ioje apraytoje dinaminje visumoje galtume "rasti bent truputl raudonio"? Nei bangos, nei tinklain, nei nervai, nei kas nors" smegenyse nra raudona, o jei ir bt - tikrai tai nebt tas raudonio pojtis, kuris mums rpi. "Tuo bdu nebelieka jokios vilties fizikiniais metodais kakaip sugriebti tai, k vadiname raudoniu" (17).

4.1.1

3.4.5.1 Gyvno organizmas Parodme, kaip kn ir gyv btybi bruoai (savybs) skleidiasi gyv btybi organizme: o Tsumas: gyvos btybs tsumas gyja povyzos prasm (3.4.4.1) H. DRIESCHAS ir H. PLESSNERIS parod, kad tipika augalo povyza ("gyvybs forma") yra atvira gyvybins erdvs atvilgiu (atvira gyvybs forma). Augalai savo akn, ak ir kt. vairove atsiveria gyvybinei erdvei, yra jai atsidav ir prie jos pririti. Juslios btybs usidaro gyvybinje erdvje (udara gyvybs forma) ir kartu pasirodo labiau nepriklausomos nuo jos, nes paios gali j apibrti savo sensomotorikos pagalba. Mat juslios btybs turi (tinklin ar centrin) nerv sistem. Todl erdvinis koekstensyvumas (3.4.3) kaip gyvybin erdv (3.4.4.1) juslioms btybms gyja nauj reikm. Ji tampa jusli btybi stabos ir veiklos pasauliu. o Judjimas: jau paprastame augal vegetatyvume buvo matyti, kad (akcidentini ir substancini) kitim (3.2.3, 3.4.4.1) prasms negalima traktuoti kaip mechaninio judjimo impuls primimo. Veikiau ia visuomet aptinkame i gyvos btybs vidujybs iplaukiani elgsen. Dar labiau tai tinka jusli btybi sensomotorikai (3.4.5). Juslios btybs ryys su laiku yra gilesnis ir gali bti nusakytas kaip nuosavas laikikumas (3.4.4.1): su juslumu atsiranda prisiminimas ir mokymasis. Riai bdingi instinktai slygoja elges, kuriuo i anksto kakuo rpi9.2217

129

namasi, tad, pavyzdiui, met laik kait gyvnas igyvena visai kitaip negu augalas. o Aktyvumas: nuo juslios btybs substancins formos (entelechijos) priklausanti (aktyvi ir pasyvi) potencija (3.2.1, 3.4.4.1) labiausiai diferencijuojasi. Gyvno veikimas ir atoveikis yra juslikai spontanika sensomotorin nuostata, besiremianti vidujybe. Entelechija realizuojasi sensomotorikai ries apibrtu bdu (instinktas!). Tai poravimosi kovos, perjimas, jaunikli prieira, lizdo sukimas, brio formavimas.

12 pie.: Atvira ir udara gyvybs forma pagal Driesch ir Plessner

o Mediag apykaita (3.4.4): sensomotorika veria gyvn stabos ir veiklos pasaulyje paiam iekotis maisto. Tai slygoja riai bding organizmo susiformavim (tam tikros jusls tobulinimas, mitybos aparato specializavimas, tam tikr instinkt buvimas). o Augimas: ia atsiranda btinyb, kad ankstyvosiomis augimo fazmis gyvn apsaugot kiti tos paios ries gyvnai, kurie danai rpinasi ir jaunikli mityba (pvz., induoliai). o Dauginimasis: nors lyi skirtumo provaizdis jau yra augaluose, jis visikai susiformuoja tik jusliose btybse, gydamas organik ir sensomotorik pavidal. o Lytikumas parodo ries viduje pasireikiani ir paios ries slygot skirtybi tarpusavio priklausomyb, kuri lemia skirtingas funkcijas.
Naujaisiais laikais daugelis ymi filosof, biolog ir psicholog (M. SCHELER, H. CONRAD-MARTIUS, L. BINSWANGER, M. MERLEAU-PONTY, J. V. UEXKLL, A. PORTMANN,

H. PLESSNER, A. GEHLEN, L. v. BERTALANFFY, F. J. J. BUYTENDUK ir kiti) stengsi

130

sukurti isami gyvybs teorij be mechanicistini supaprastinim ir empiriniuose tyrimuose nuolat atsivelgti j gamtos filosofijos matmen. Pasirodo, kad empirin mediaga sukonkretina ir iliustruoja gamtos filosofijos valgas. Antikos, scholastikos ir vokiei idealizmo gamtos filosofijos inios pasirodo relevantikos ir reikmingos empiriniams tyrimams.

4.2 5.13

3.4.5.2 Evoliucija

Evoliucijos teorija yra empirin teorija. J apibendrina is tekstas:

1. Keiiantis geologinms epochoms, visos gyvn ir augal rys pavirsta kitomis rimis. 2. Daugelio gimini akos dar smulkiau akojasi. 3. Visi organizmai yra to paties gimins medio atalos. Kartais vien su kita susieja nenutrkstanios totipotentini [ = sugebani atgaminti visum] lsteli (daniausia tai atsirandanios ir brstanios gemalo lstels) dalijimosi sekos. 4. Daugelyje gimini ak galima aptikti auktesn vystymosi pakop (anagenez), kitose - tik progresuojant prisitaikym prie aplinkos (adaptacijos genez), dar kitose - net ir kai kuri organ regres. 5. mogus priklauso gyvn gimins mediui. Jis yra kils i bedions, o. Tampa vis labiau tiktina, kad gyvos btybs laipsnikai kilo i negyvj. 7. Vystantis jusli organams ir nerv sistemoms, lygiagreiai pltojasi psichini reikini vairov ir sudtingumas (B. RENSCH, 837).

i teorija kelia daug filosofini klausim. Dar gerokai iki CH. DARVINO filosofai (pvz., G. W. LEIBNIZ, I. KANT ir J. G. HERDER) svarst evoliucijos idj. Kodl? inoma, todl, kad filosofin gamtos teleologija (3.4.4.2) suprato skirtingas natralij substancij pakopas (neorganik, nejuslias gyvas btybes, gyvnus, mones) architektonikai: emesns yra vardan auktesnij. Gyv btyb sudaro neorganiniai pradai, auktesnieji gyvnai minta augalais ir emesniaisiais gyvnais, o mogus tam tikra prasme suponuoja emesnes btybes kaip kak, kuo jis gali disponuoti. Be to, labai anksti atsirado paira, kad apvaisinimu prasidedanti mogaus raida kakaip ontogenetikai pakartoja teleologine gamtos srang. i pair galime aptikti viename TOMO AKVINIEIO tekste:
Formos aktai [ = substancins formos] yra tam tikru bdu laipsniuoti. Taip pirmin materija [3.2.3.1] yra potencija prad [3.4.3.3] formos atvilgiu. Taiau kadangi ji egzistuoja dka prad form, ji yra potenciali sudtinio daikto formos atvilgiu. Todl pradai yra sudtinio daikto materija. Nagrinjant sudtinio daikto form, ji [ = pirmin materija] yra potenciali vegetacins sielos [ = nejuslios gyvos btybs entelechijos] atvilgiu, nes siela yra tokio kno aktas. Vegetacin siela taip pat yra potencija jusliom sielos {= gyvno entelechijos] atvilgiu, o jusli siela - protingos atvilgiu. Tai parodo augimo procesas: pradioje gemalas gyvena augalo, paskui - gyvno, pagaliau - mogaus gyvenim. Taiau u ios formos tapsmo ir nyksmo srityje nerandame tolesns ir auktesns formos. Tad galutin visos raidos pakopa yra mogaus siela. j krypsta materija kaip savo galutin form. Taigi pradai yra vardan sudtinio daikto, pastarasis - vardan gyv btybi, j tarpe augalai vardan gyvn, o gyvnai vardan moni, nes mogus yra visos raidos tikslas (Pag. 111,22).

131

Atsiribojus nuo laikmeio slygot empirini intarp, tai grynai gamtos filosofijos tekstas. Tereikia tik neymiai pakeisti vilgsn, kad pagal analogij su gamtos teleologij ir mogaus ontogeneze velgtume evoliucij.
H. D. KLEINAS (T. 11,30 ir toliau) parodo, kokia artima klasikins gamtos filosofijos motyvams yra evoliucijos samprata. Kiekviena ris visuomet laikosi tam tikroje aplinkoje. "Viena ris kitai yra aplinka, o sau - ris". Todl apvaisinimas "nra tiktai atskirtos ries entelechija, bet ri kovos, daugelio ri, kurias jungia apvaisinimas, entelechija". Ries ir aplinkos dialektika per ries kovos entelechija (arba gamtos teleologij) veda prie paveldjimo ir tuo paiu prie palikuoni (ries evoliucijos): "Palikuonys veikia ries ir aplinkos prietar ir reguliuoja save kaip isidstymo ekologinje gyvybinje erdvje sistem".

5.5.3 7.2.1.1.2

Ir iuo atveju reikia skirti teorijos filosofin reikm ir atskiro mokslo model. Ypa tai svarbu, kai kalbama apie perjim \ auktesn pakop (anagenez). Modelis interpretuoja emesnes ris kaip auktesni ri pakankamas slygas, kai turime palanki aplink. Kratutiniu atveju tai reikia, kad evoliucija nuo neorganikos iki mogaus vyksta tiesiog sumuojantis tik kiekybikai apibrtiems pradams ir veikiant i aplinkos ateinaniam judjimo impulsui. Toks modelis nuo pat pradi atmeta bet kokius esminius skirtumus tarp neorganikos ir organikos, floros Ir faunos, entelechijos ir dvasios. Gamtos filosofijos poiriu evoliucijos teorija gali parodyti tik btinas, bet ne, pakankamas tolesnio vystymosi slygas. Ji parodo tam tikrus materialins ir veikliosios prieasties aspektus, taiau visikai atmeta klausim apie formalij prieast ir teleologij (plg. 3.2.6.1, 3.4.4.2). Tik remiantis visai apibrto gamtamokslinio modelio metodine abstrakcija, galima kildinti Goeth i vienalsio ar i neorganikos. Taiau jei modelis yra perprastas, pasirodo visa teleologijos svarba evoliucijai. Tuomet matyti, kad viskas, k evoliucija gali pasiekti, jau yra jos prielaidose, panaiai kaip gilje i esms jau yra viskas, kuo gali tapti uolas. Taiau jei taip yra - mus vl apima nuostaba (1.3.2).

132

3.4 skyriaus santrauka Gamtamokslis kuria modelius, kuri pagalba jis turi kuo paprasiau paaikinti stebjimus ir galinti prognozes. Gamtos filosofija klausia apie natralij btybi bendriausi gimini ir materialiosios tikrovs esms apibrtis. Porfyrijaus medis rodo kno, gyvos btybs ir juslios btybs gimini subordinacij. Kartu atsiranda natralij btybi skirstymas neorganikos, nejusli btybi, gyvn ir mogaus ris. Tsumas, judjimas ir veiklumas yra kno savybs. Erdv apibriama negatyviai, kaip kn koekstensyvumas. Laiko ontologinis materialusis aspektas yra kno kitimo dinamika. Laiko formalusis aspektas yra laiko sintez smonje. Neorganikos substancialumas negali bti grietai filosofikai apibriamas. Mediag apykaita, augimas ir dauginimasis yra gyvos btybs savybs. Gyvos btybs substancin forma yra entelechija^ kurios dka organikai sudarytas ir savo riai bdingo gyvenimo proceso apibriamas gyvas knas. I entelechijos matosi visuotin gamtos ideologija: yra kosmosas, o ne chaosas, tikrov yra protinga. Juslinis painimas, siekimas ir savijuda yra juslios btybs savybs ir sudaro jos sensomotorik. Jusli btybi entelechija reikiasi sensomotorika. Taip juslioje btybje toliau apibriamos kn ir gyv btybi savybs. Jei gamtamokslins evoliucijos teorijos modelinis pobdis perprantamas, pasirodo, kad evoliucija yra ri entelechija ir gamtos teleologijos dalis.

133

4 PAINIMAS

Platono trikampis (1.8.3) parod mums tris filosofavimo kryptis. Pirmj, bties filosofijos (ontologijos} krypt, nagrinjome 3-je dalyje. Dabar usiimsime antrja, savimons filosofijos (transcendentalins filosofijos) kryptimi. 4.1 Savimons filosofija: transcendentalin refleksija

emiau turime parodyti, kodl transcendentalin refleksija beslygikai btina ir kas j sudaro. Kaip ARISTOTELIS buvo ontologins refleksijos svarbiausias atstovas, taip KANTAS yra svarbiausias transcendentalins refleksijos atstovas. 4.1.1 Filosofin painimo problema mogikojo painimo klausimus tiria daugyb atskir moksl (psichologija, sociologija ir t. t.). Kai kas mano, kad filosofai painimo problem apskritai turt perleisti atskiriems mokslams. Tad pirmiausia turime isiaikinti, ar i tikrj egzistuoja filosofin painimo problemai iuose svarstymuose galime pasiremti tuo, k isiaikinome 1.4.1.2 ir 1.4.1.3 skyreliuose.
Pradkime pavyzdiu, pasiskolintu i G. PRAUSSO (213-216): Metu akmen imirkusi em. Akmuo imua emje dub. Aiku, kad ios dubos dydis priklauso nuo krintanio akmens poveikio ir nuo ems minktumo. duba yra padarinys krintanio akmens poveikio ir ems atoveikio (pasiprieinimo). inome, kad poveikis, atoveikis ir padarinys yra taip glaudiai tarpusavyje susij, jog, inant du, treij galima apskaiiuoti. ie trys dydiai (padarinys, poveikis, atoveikis) apibria srit, kuri tyrinja empirinis mokslas. io mokslo objektas yra t trij dydi sveika. Jis turi reikal su fiziniais daiktais bei j savybmis, nesvarbu, ar tai but makroskopinio, ar mikroskopinio lygmens sveikos. Empirija visuomet aikinama per empirij. Padarinys, poveikis ir atoveikis visuomet yra fizins empirins duotybs.

Ar galime ir painim aikinti panaiai kaip dub ms pavyzdyje, btent - kaip tam tikro poveikio ir atoveikio padarin fizikai empirinje sveikoje? Jeigu taip, tai tada galime painimo problem ramiai perleisti empiriniams mokslams.
Pavyzdys: Matau almarg karv. Fizikas man sako, kad tam btinas tam tikras poveikis ("i

134

iors"), ir pasakoja man apie fotonus. Fiziologas aikina, kaip is poveikis dirgina tinklain ir kaip tai sukelia impulsus, kurie nervinmis skaidulomis nukeliauja regos centr smegenyse. Chemikas ino, kad iame procese vyksta nepaprastai sudtingos chemins reakcijos. Visi jie - fizikas, fiziologas ir chemikas - nuosekliai laikosi empirins poveikio, atoveikio ir padarinio sampratos. Jie analizuoja fizine empirin sveik. Visuomet kalbama apie tai, kad tam tikras fizinis poveikis kartu su atoveikiu sukelia tam tikr fizin padarin. Bet ar is padarinys ir yra manasis almargs karvs matymas? Ar is matymas pakankamai paaikinamas, nurodant fizin poveik bei atoveik? inoma, be tokios fizins empirins sveik grandins a nematyiau jokios almargs. Bet ardei to is mano matymas ir yra toji sveik grandin? Manasis almargs matymas akivaizdiai yra smoningas, tik mano paties, subjektyvus dalykas. Bet btent itai yra visikai svetima fizinei empirinei poveiki ir atoveikiu ssajai. Jau H. D. KLEINO pavyzdyje apie elementar raudonumo pojt (3.4.5) tai buvo aiku. ia atsiskleidia principinis empirinio tyrimo ribotumas: empiriniai mokslai niekuomet negali parodyti, kaip empirins fizins sveikos kontekste gali atsirasti toks subjektyvus, asmeninis, smoningas dalykas, kaip "A matau almarg karve".

Fizikas, fiziologas, chemikas, taip pat psichologas bei sociologas gali papasakoti nuostabi dalyk apie ias empirines priklausomybes. Taiau kaip filosofas besiavt iais darbiais ir protingais monmis, viena jis ino tikrai: Visi j empiriniai mokslai niekuomet negali atsakyti klausim, kas i tikrj yra painimas.
Kiek empirinis mokslas, ypa fizika ir fiziologija, yra pajgus t empirin afekcij aprayti ir j tiksliai paaikinti poveiki, atoveikiu ir padarini kontekste, tiek jis nieko neduoda, aikinant pat patyrim kaip galutin toki poveiki padarin, o jo rezultatai, kad ir kokie jie bt svarbs kitais poiriais, neturi reikms patyrim aikinant. (G. PRAUSS, 215).

Painimas (ar patyrimas) nra patyrimo objektas alia kit patyrimo objekt. Fizini empirini sveik kontekste painimas apskritai nepasirodo. Painimas nra joks empirinis dalykas. WnTGENSTEL\AS (2.2.2) visikai teisus: ia turime akies ir jos regjimo lauko analogij. Niekas regjimo lauke neleidia padaryti ivados, kad tai regima akimi. Kaip akis regjimo lauke nepasirodo, o yra jo slyga, taip painimas pats nepasirodo empirini reikini lauke, o yra jo slyga. i valg LEIBniZAS suformulavo tokiu vaizdiu:
Beje, reikia pripainti, kad suvokimas ir visa, kas nuo jo priklauso, nepaaikinama mechaninmis prieastimis, t. y. pavidalais ir judesiais [fiziniais empiriniais sveikos ryiais]. Jei tarsime, kad yra maina, kurios sandara galina j mstyti, justi, suvokti, bus galima j sivaizduoti tiek padidint, ilaikant visus santykius, jog j bus galima eiti kaip maln. Padar toki prielaid, apirindami jos vid, rastume tiktai dalis, stumdanias viena kit. ir niekada nerastume ninieko, kuo bt galima paaikinti suvokim. (Monadologija 17//FIChrR 2,442)

Dabar suprantama, kodl 1.5 skyriuje filosofij pavadinome neempiriniu mokslu apie empirij. Filosofija pradeda nuo empirijos, bet j domina ne empirijos empirins slygos, ne fizins empirins sveikos ryys, o empirijos neempirins slygos. Painimo problema nra fizinio empirinio sryio

135

problema ir negalima jos isprsti, remiantis iuo sryiu. Painimas yra neempirin empirikumo slyga. 4.1.2 Atspindio teorija Nuolat vis mginama painim suprasti kaip atspindjim. Pirmj ir paprasiausi atspindio teorij sukr Antikos atomistai (plg. 3.1.4). Visos vlesns pastangos tra ios atomistins teorijos padailinimai. Atomist supratimu, i daikt pastoviai sklinda nematomos atom grupes, kurios paskui per jutimo organus patenka siel. ios atom grups turi atvaizd pobd. Vliau danai buvo naudojamasi spaudo vaizdiniu. Antai pagal J. LOCKE (1632 - 1704), protas yra visikai pasyvi ir tuia ertm (empty cabinet, sheet of blank paper, waxed tablet), kurioje "i lauko'' kakas spaudiama arba atspindima. LENINAS (2.4.2) irgi mano, kad objektyvi tikrov mumyse "kopijuojama, fotografuojama, atspindima". Kalbos apie spaudus (pagal analogij su monet kalimu) ir fotografij byloja apie tai, kad visos atspindio teorijos painim galiausiai supranta kaip fizins empirins sveikos dalyk (4.1.1). I "lauko" kyla empirinis poveikis, kuris kartu su tokiu paiu empiriniu "vidiniu" atoveikiu .sukelia empirin padarin, o is interpretuojamas kaip atvaizdas (kopija, fotografija, spaudas). Mes jau matme, kodl painimo problema ios ries modeliu niekuomet n neapiuopiama. Tokios atspindio teorijos gynjus galima gerokai sutrikdyti j paklausus, kaip gi a matau mintj atvaizd (kopij, fotografij, spaud) - juk akivaizdu, kad matymas kaip toks nra nei atspindys, nei atspindjimas.
E. HUSSERLIS labai taikliai formuluoja i atspindio teorijos aklaviet (aporij): "Atvaizdas . kaip realus komponentas psichologikai realiame suvokime savo ruotu bt tam tikra realyb [ = empirijos dalis] - tam tikra realyb, turinti vaizduoti kak kita" (Ideen I/I, 186). K jis ia turi galvoje, galime pailiustruoti pavyzdiu: Jei a matau Gedimino pil, tai ar a matau pilies vaizd (atvaizd), ar pai pil? Jei atspindio teorijos alininkas mano, kad matau pilies vaizd, tai ar jis neturt pripainti ir to, kad is pilies vaizdas yra manyje atspindtas taip, kad a, matydamas pil, i tikrj atspindiu pilies atspindio atspind, ir taip toliau?

4.13 Kanto kopernikikasis poskis Prieingai negu tie, kas mgino painimo problem sprsti empirikai (2.2.1) kaip sveikos ry, KANTAS pasuko vis problematik nauja linkme. posk, kur jis atliko "Grynojo proto kritikoje" (1781), jis pats lygina su

136

tuo, k padar KOPERNIKAS.

ia yra tas pat, kaip su pradine Koperniko mintimi: kai pasirod, kad dangaus kn judjimo negalima gerai paaikinti, laikantis prielaidos, jog visa vaigdi mas sukasi apie stebtoj, jis paband nustatyti, ar nepavykt geriau, tarus, kad stebtojas sukasi, o vaigds yra rimtyje. (GPK B XVI//40)

"Kopernikikasis poskis" byloja apie perjim prie transcendentalins refleksijos. K KANTUI reikia "transcendentalinis"? Pradkime nuo svok "imanentinis" ir "transcendentinis". Tam tikrai sriiai imanentika yra visa, kas priklauso iai sriiai. KANT domino visa empirijos sritis, t. y. sritis to, kas tiesiogiai patiriama. Galime pasakyti: Visa, kas empirika, yra imanentika patyrimui, t. y. priklauso tiesiogiai patiriam dalyk sriiai.
Patyrimui imanentika yra, pirmiausia visa. kas mums duota ioriniu patyrimu, visas daikt ir j savybi empirinis pasaulis. Bet taip pat imanentika patyrimui yra visa, kas mums duota vidiniu patyrimu, pvz., pokyiai ms psichikoje, ms jausmai, norai, vaizdiniai, reakcijos ir 1.1., kuriuos galime savyje refleksyviai suvokti.

KANTAS atriai kritikavo beveik suirusi savo laikmeio metafizik. i "mokyklin metafizika" laiksi nuostatos, kad galima painti u patyrimo rib esant "transcendentik'' (nepatiriam, "metafizini") daikt pasaul, panaiai kaip pastame patyrimo ribose empirini objekt pasaul. i dviej ri objekt skirtumas ess tik tas, kad vieni (patyrimui imanentiki) jusliniai, o kiti (patyrimui transcendentiki) nejusliniai.
E. HEINTELIS (2) (57) taip apibdina skirtum: "Abiem atvejais tariama, kad daiktai iapus ir anapus painimui duodami betarpikai, ir todl abiem atvejais nekritikai apeinama pati problema..." Metafiziniai dalykai, kurie vien negatyviai kaip nejusliniai atskiriami nuo empirini, praktikai gyja mkl pavidal ("mklikoji metafizika"). HEINTELIS i blogj imanencijos ir transcendencijos prieprie vadina juslikumonejuslikumo perskyra. Kai kurie analitiniai filosofai metafizikos problem apskritai pripasta tik ios blogosios perskyros pavidalu. Bet i tikro nevienas didij metafizik nemst tokios naivios perskyros terminais.

Patyrimo imanencijai (empirijai) ir patyrimo transcendencijai (blogosios metafizikos prasme) KANTAS prieina termin "transcendentalinis":
A vadinu transcendentaliniu kiekvien painim, kuriam apskritai labiau rpi ne objektai, bet bdas, kuriuo mes pastame objektus, kiek is bdas turi bti galimas a priori. (GPKB25//69)

Taigi k nukreipta transcendentalin refleksija? Ji pradeda nuo ms patyrimo objekt, empirijos. Bet jai nerpi patyrimui imanentik empirini dalyk aikinimas kitais, taip pat empiriniais dalykais. Ji siekia isiaikinti empirini objekt apskritai painimo slygas. Ji klausia: Kokios yra empirini objekt duotumo ms painime slygos? Koks tad yra is ms painimas, kuriuo daiktai mums gali bti duoti ir kuriuo btent ie daiktai gali bti duoti?
137-

13 pie.: Juslikumo-nejuslikumo perskyra "mklikoje metafizikoje" Tai dar kart galime pailiustruoti akies ir regjimo lauko pavyzdiu (2.2.2}. Regjimo lauke akis nepasirodo, o ir niekas regjimo lauke nebyloja, kad tai, kas regima, regima akimi. Dabar galime pasakyti, kad regjimo laukas WrrTOENSTEiNO pavyzdyje atitinka KANTO imanentin pa tyrimo srit, empirijos srit. KANTAS klausia: Kokia turi bti akis, kad b t galimas regjimo laukas? Ir ia jis, inoma, turi omenyje ne tik ak (juslum), bet apskritai subjekto, kuris yra empirijos slyga, painimo bd.

14 pie.: Transcendentalin refleksija

138

KANTUI rpi, .kokiu mastu is painimo bdas turi apriorin pobd. Apriorinis yra toks painimas, kuris kyla ne i patyrimo, o yra iki patyrimo kaip jo slyga. K KANTAS ia turi galvoje?
Bet nors kiekvienas ms painimas prasideda nuo patyrimo, taiau dl to ne visas jis kyla btent i patyrimo. Visikai galimas daiktas, kad netgi ms patyrimu pagrstas painimas susideda i to, k suvokiame spdiais, ir i to, k ms pai sugebjimas painti (juslini spdi tik skatinamas) teikia pats i savs; priedl nuo pagrindins juslins mediagos mes atskiriame ne anksiau kaip tada, kai ilgalaiks pratybos atkreipia j ms dmes ir galina mus j iskirti. (GPK B 2//5S)

Tad transcendentalinje refleksijoje KANTAS nori parodyti, kad painimo subjektas naudojasi iniomis, kurios yra apriorins, t. y. kyla ne i patyrimo, bet daro j galim kaip patyrimo slygos. Sukdamas transcendentaline kryptimi, KANTAS perima aristotelikj materijos ir formos skyrim (plg. 3.2.3) ir suteikia jam nauj, savimons filosofijai bding prasm. Jis skiria: o "Pirmin mediag", t. y. "neapdorot juslini spdi mediagn,juslinio stebjimo vairov, ia turima galvoje neapiforminta, amorfika juslins mediagos mas, kuria yra paremtas visas patyrimas. o . Apriorines inias, kurias turime iki patyrimo ir kurios kaip apriorins formos suteikia pavidal juslinio stebjimo vairovei. i dviej moment rezultatas yra empirinis objektas. Patyrimas konstitutuoja objekt ta prasme, kad apriorins formos i juslins mediagos suformuoja objekt. Todl transcendentalin filosofija kelia sau udavin atskleisti apriorini form sistem kuri yra ms patirtinio pasaulio slyga, Nurodydama neempirines, apriorines empirijos slygas, kantikoji transcendentalin refleksija aikiai liudija, kad painimo problema yra transcendentalin problema, kuri i principo negali bti aikinama kaip patyrimui imanentika sveikos problema (4.1.1). Tad savimons filosofijoje KANTAS eng tokius pat lemiamus ingsnius, kaip ARISTOTELIS - bties filosofijoje.
3.3 skyriuje kalbjome apie bties filosofijos transcendentali jas. Matme, kad ontologin transcendentalij doktrina domisi antkategorinmis btybs kaip btybs apibrtimis. Transcendentalin (savimons) filosofija transcenduoja (= perengia) pa tyrimui imanentin srit prieinga kryptimi. Transcendentalij doktrinai galiausiai rpi btis kaip pamatin (ontologin) viso, kas empirika, slyga. Transcendentalinei filosofijai galiausiai rpi A (savimon) kaip pamatin (transcendentalin) viso, kas empirika, slyga. ios abi philosophia perennis (1.7) puss yra neatskiriamos ir viena kit slygoja.

4.1.4 Transcendentalin perskyra KANTO transcendentalin refleksija atskleidia vien aplinkyb, kuri turi lemiamos reikms visai filosofijai. Sekdami E. HEINTELIU, pavadinkim j
139

transcendentaline perskyra. Kalbama tai apie k: Transcendentalin refleksija suteikia toki prasme, odiams "A", "subjektas" ir "painimas", kuri mus veria ias svokas radikaliai atskirti nuo viso, kas empirika ar patyrimui imanentika. Kaip akis nra jokia regjimo lauko dalis, bet io pastarojo slyga ir riba, taip ir transcendentalinis subjektas (A) yra "pasaulio riba" (WITTGENSTEIN). Empiriniame, patyrimui imanentikame pasaulyje jo i principo nemanoma aptikti.
ia turime atkreipti dmes tai k: inoma, a esu sau duotas taip pat it empirikai, pvz., kai velgiu j save veidrodyje, taip pat kai refleksyviai suvokiu savo pojius, jausmus, norus, nuotaikas. Yra daugyb bd, kuriais a ioriniu ar vidiniu patyrimu galiu save padaryti objektu. Taiau tuo mastu, kuriuo a itaip save sudaiktinu ir pasidarau empiriniu objektu, manasis a jau nebra transcendentalinis, bet pats remiasi transcendentaliniu A. Pavyzdys: a mginu sivaizduoti, kok spd padariau kitiems prajusiame baliuje. Tad sivaizduoju save kaip baliaus dalyv, t. y. is "A kaip baliaus dalyvis" tampa man objektu. Bet transcendentalin refleksija man sako, kad kiekvienas empirinis objektas turi savo neempirin, transcendentalin slyg. K tai reikia iuo atveju? Kuriam A is empirikai-daiktikas "a kaip baliaus dalyvis" yra objektas? inoma, tam A, kuris "a kaip baliaus dalyv" sivaizduoja, j pasta, apie j sprendia. is sivaizduojantis, pastantis A yra transcendentalin slyga sivaizduotam, paintam, vertintam empiriniam "a kaip baliaus dalyviui". Tad btina empirin A nuosekliai skirti nuo transcendentalinio A (subjekto). Visa, kas empirika, kartu su empiriniu A remiasi neempiriniais, transcendentaliniais dalykais. *

ia transcendentaline prasme kalbdami apie A, apie subjekt, apie painim galime naudotis paprastu transcendentalumo terminu. ia turime omenyje t ry su A, t subjektikum, kuris yra neempirin viso, kas empirika, slyga (1.4.1.3). Transcendentalin perskyra primena mums principin skirtum tarp transcendentalumo ir empirikumo. Transcendentalumas niekada nepasirodo empirijoje. Todl apie transcendentalum niekuomet negali bti kalbama kaip apie empirin dalyk. Transcendentalumas nepagaunamas jokios empirins teorijos. Jis niekuomet negali tapti specializuot mokslini tyrim objektu. Transcendentalumas niekuomet negali bti mstomas kaip empirin duotyb, kuri pati yra jo slygota. Pats patyrimas negali bti suvoktas kaip vykis, kur galime kaip nors patirti (pvz., kaip fizin empirin sveika, 4.1.1, ar fotografavim panaus atvaizdavimas, 4.1.2). Todl empirikas psichologas (ar psichoanalitikas) visikai nieko negali pasakyti apie transcendentalum; jis gali tik juo remtis. Ubgdami u aki, galime pasakyti: Tik todl, kad transcendentalumas numato i perskyr, ir tik todl, kad mes kaip mons esame susij su transcendentalumu, galima kalbti apie mogaus asmens orum. Jei transcendentalumo mumyse nebt, mes visikai itirptume empirijoje - ir ito net neinotume. Mumyse nebt nieko, kas teikt mums orumo.

140

Immanuel Kant, gim 1724 m. Karaliauiuje, mir ten pat 1804 m. Trys jo "Kritikos" laikomos racionalistinio ir empiristinio vietimo veika ir transcendentalins filosofijos bei vokiei idealizmo pradia.

141

4.1.5 Ribin svoka: daiktas pats savaime KANTAS niekada neabejojo tuo, kad patyrimas yra neempirinis padarinys fizikai empirinio poveikio (4.1.1). poveik jis vadina afekcija (lot. affectio = spdis, poveikis).
Kad ir kokiu bdu, kad ir kokiomis priemonmis painimas santykiaut su objektais, vis dlto bdas, kuriuo painimas betarpikai su jais santykiauja ir kurio kaip priemons siekia kiekvienas mstymas, yra stebjimas. Jis vyksta tik tada, jei mums yra duotas objektas; o tai vlgi manoma, bent mums, monms, tik dl to, kad objektas tam tikru bdu paveikia (affiziere) siel. (GPK B 33/773)

Taigi stebjimas (taip pat patyrimas) yra grindiamas fiziniu empiriniu ne-A poveikiu (afekcija). Neapdorotoji poji vairovs mediaga, kuri apriorini form dka virsta patyrimo objektu (4.1.3), suponuoja tam tikr ne-A kaip patyrimo slyg. i aplinkyb veria KANT nustatyti tok skirtum; o I vienos puss, kalbama apie objekt, kuris yra ms patyrimo ar ms objektinio konstituavimo rezultatas. Jis susidaro kaip poji mediagos ir apriorins formos sintez. KANTAS j j vadina reikiniu, arba fenomenu (gr.phainetai = parodo save, pasirodo, plg. 1.8.2,2.1.1), savaip pltodamas platonikj motyv. Visa, kas patyrimui imanentika (4.1.3), yra fenomenas. o Nuo objekto kaip reikinio KANTAS skiria tai, kas yra ne-A ir todl daro galim afekcij, t. y. yra viso patyrimo prielaida: daikt pat savaime. Jis vadina j noumenu (gr. proto dalykas, ia: kas gali bti tik protu suvokta). Kam KANTUI reikia io skirtumo? Vis pirmajam rpi sivesti tam tikr ribin svok. i ribin svok susikuriame, kitaip negu objekt, "tuo, kad savj stebjimo bd abstrahuojame nuo objekto", mstydami ne-A kaip kak, kas be apriorini ms painimo form yra painimo prielaida. Kas jis yra kaip toks, mes neinome. Jis, inoma, "nra ms juslinio stebjimo objektas". Taiau afekcijos faktas veria prot mstyti daikt pat savaime (ne-A) kaip ms patyrimo prielaid ir rib. Ir ia jis gali bti apibrtas tik negatyviai kaip ne-A, ne-fenomenas. Naudodamasi daikto paties savaime ribine svoka, transcendentalin filosofija sprendia dvi svarbias problemas: o Painimas yra ribotas, mogikas painimas. Savo apriorinmis formomis jis tik interpretuoja t, kas jam jau yra pateikta. Jis nra absoliutus (dievikas), daiktus kuriantis painimas. Jis konstituoja reikinius, bet nekuria daikt pai savaime, kurie yra jo riba.

142

o Daikto paties savaime ribin svoka yra substancijos ontologine prasme atitikmuo. Transcendentalin (savimons filosofijos) nuostata KANTO sistemoje atitinka ARISTOTELIO ontologin (bties filosofijos) nuostaReikia pastebti, kad termin "noumenas" KANTAS naudoja ne tik daiktui paiam savaime (mintam ne-A) paymti, jis vadina noumenu taip pat transcendentalin A. Tokiu bdu abi empirijos neempirins slygos (transcendentalins refleksijos A ir ontologins refleksijos btis) atribojamos nuo patyrimui imanentikos srities.
Vadinasi, noumeno svoka tra demarkacin [=ribin] svoka, apribojanti juslumo pretenzijai ir todl taikoma tik neigiamai. Vis dlto ji ne savavalikai igalvota, bet susijusi su juslumo apribojimu, nors ir negali nustatyti nieko pozityvaus u juslumo srities rib. (GPK B 310//239)

t-

4.1.6 Ginas dl pasaulio egzistavimo

Skyrelio pavadinimas atitinka lenk fenomenologo R. INGARDENO inomos knygos pavadinim (plg. 2.1.1).

Ginas, apie kur kalbama, gana keistas. Yra moni, kurie laikosi nuomons (neinia i kur kilusios), kad filosofai yra susiskaid dvi, tarpusavyje nirtingai kovojanias stovyklas. Viena ~ tai es idealist stovykla, kita realist. Be to, realist stovykloje esama dviej taip pat besivaidijani partij: naivij ir kritini realist.
Kaip ie mons tai sivaizduoja, galime pailiustruoti paprastu pavyzdiu: kai idealistai mato karves, tai jie es mano, kad ios karvs nra tikros karvs, o tik kakokios sivaizduotos ar isigalvotos karvs. Kai karves mato realistai, tai jie es mano, kad ios karvs yra tikros karvs, kurios realiai egzistuoja. Bet es kai kurie realistai tokie naivs, jog jie galvoja, kad karvs i tikro yra tokios, kokios jos mums atrodo. Tuo tarpu protingesnieji realistai iuo poiriu yra kritiki ir ino, kad i tikro karvs nra visai tokios, kokios jos mums atrodo, o kakokios kitokios.

I tikrj jokio tokio gino dl pasaulio egzistavimo filosofijoje nra. Joks bent kiek ymesnis filosofas nesidomjo tokio pobdio klausimais, kadangi visi jie yra aikiai pseudoklausimai. Kodl visa tai vadiname pseudoklausimais? 1.3.1 skyrelyje matme, kad filosofija visuomet pradeda patyrimu. Ji remiasi patirianiu buvimu pasaulyje ir ieko jo galimybs slyg. R. REININGERIS, rpestingai ityrs vadinamj realizmo-idealizmo problematik, apie i pradin prielaid rao:
Neabejotinai tikra gali bti tik tai, kas apskritai jau nebra vertinama kaip teisinga ir klaidinga, o tik paprasiausiai "yra", taigi ne "tiesa", o tik pati tikrov. Bet jai pasiekti mes turime tik vien betarpik prijim, btent betarpik dabartin igyvenim arba,

143

kiek netiksliai sakant, "vidin" patyrim. Neabejotinai tikra yra tai, kas man btent dabar duota igyvenimo pavidalu. Ir tikras yra ne tik pats igyvenimas, bet ir tai, kas jame igyvenama. Beprasmika bt abejoti ia tikrove. Kad igyvenamas dalykas savo ruotu yra tikras, ituo dar niekas rimtai neabejojo. Igyvenimas ir tai, kas igyvenama, sudaro pirmaprade vienybe, kuri gali bti skaidoma tik abstrahuojaniame mstyme (1,7).

M. HEIDEGGERIS (1) taip pat laiko tok gin dl pasaulio egzistavimo beprasmiku:
mogaus bties "nukreiptumas ..." ir suvokimo pradia nra vidus, kuriame mogaus btis neva pirmiausia udaryta. Pirmapradis mogaus buvimo bdas yra buvimas jau visuomet "iorje", prie j pasitinkani jau atviro pasaulio btybi. O tas btybes apibriantis paintinis buvojimas alia j nra joks vidinio pasaulio praradimas, nes ir iame "buvime-iorje", prie objekto, mogaus btis tam tikra prasme yra "viduje", t. y. ji pati yra pastantis buvimas pasaulyje. /I/2 83/

Patyrimas - tai "jau-buvimas-pasaulyje". Kadangi patyrimas yra filosofijos ieities takas, tai is "jau-buvimas-pasaulyje" yra jos prielaida. Kad ir kaip kritikai filosofija velgt i prielaid, ji vis dlto niekuomet negali jos atmesti. PLATONO trikampis (1.8.3) parod, kad filosofija (kaip bties, savimons ir dvasios filosofija) trimis kryptimis tiria io visuomet jau duoto patyrimo galimybs slygas. ios pagrindins filosofini klausim kryptys (1.8.5) niekuomet neatmeta betarpikai tikrojo, igyvenamojo buvimo-pasaulyje, o visuomet juo remiasi. Jeigu filosofijoje norime prasmingai vartoti terminus "realizmas" ir "idealizmas", turime suprasti, kad kalbame apie filosofins refleksijos bd, refleksijos, kuri paremta betarpikai tikru buvimo-pasaulyje "pirmapradiu igyvenimu" (REININGER). ia prasme galima skirti: o Ontologins refleksijos realizm (bties filosofija) o Transcendentalins refleksijos idealizm (savimons filosofija) o Absoliui sistem idealizm (dvasios filosofija), kuris bties ir savimons filosofij mgina dialektikai (3.2.1.1) sujungti remdamasis Absoliutu (Dievu, Idja, pvz., HGELIO sistema).
6.1-2

7.2.3

4.1 skyriaus santrauka Painimas negali bti suprastas kaip fizinis empirinis sveikos ryys ir todl negali bti specializuoto mokslinio tyrimo objektas. Painimo atspindio teorija nepagrindiama, kadangi painim ji supranta kaip fizin empirin sveik. KANTO transcendentalin refleksija parodo, kad painimas kaip

144

empirijos slyga pats negali bti empirija. Patyrime apriorins ( = neempirins) ms painimo formos juslinio stebjimo vairov paveria empiriniu objektu. Transcendentalin perskyra teigia, kad transcendentalumas kaip subjektikumas yra visos (patyrimui imanentikos) empirijos slyga, ir todl patyrimo srityje jis nepasirodo. Ribine daikto paties savaime svoka KANTAS nubria ms patyrimo ribas. Viena vertus, i ribin svoka parodo, kad ms painimas baigtinis ir kad objekt konstituavimas daikt nekuria, o juos interpretuoja. Kita vertus, daiktas pats savaime yra substancijos ontologine prasme atitikmuo. Ginas dl pasaulio egzistavimo yra pseudoproblema. Idealizmorealizmo klausimas veda prie PLATONO trikampio trij filosofini nuostat, kurios visos tarpusavyje susijusios.

4.2 Juslinis ir dvasinis painimas prasta sakyti, kad gyvn painimas apribotas juslumu, tuo tarpu mogui bdingi ir kiti painimo bdai. Todl mogus, kaip protinga jusli btyb (animal rationale), skiriamas nuo gyvno, kaip vien juslios btybs. Kalbama apie dvasin painim, kaip juslinio painimo prieyb. Ir nors yra moni, kurie, igird apie dvasi, tegali sivaizduoti spirit ir mklas, filosofija negali apie dvasi nekalbti. 42.1 Iorinis ir vidinis juslumas Pirmiausia vilgtelkime vien klasikins painimo teorijos doktrin: iorinio ir vidinio juslumo skyrim. Iorinis juslumas apima penket iorini jusli (reg, klaus, uosl, skon ir lytjim), kurias, inoma, galima ir smulkiau diferencijuoti. Visais iais atvejais iorinis (fizinis) poveikis (4.1.1,4.1.5) jusli btybi yra sugaunamas apibrtu jusliniu bdu. Tarp (fizinio) poveikio ir (juslinio) padarinio yra principinis skirtumas, kurio, kaip matme, nemanoma paaikinti fizinio empirinio sryio kontekste (plg. taip pat 3.4.5). Nuo iorini jusli klasikin painimo teorija skiria keturias vidines jusles. ia reikia pabrti, kad vis dar kalbama apie. jusles, kuri juslumo pagrindas bendras ir monms, ir gyvuliams. Taigi ia kalbama apie tok vidin juslum, kurio pobdis visai nra dvasinis, nors odiai, kuriais vidinis juslumas
10.2217

145

apraomas, danai taip pat vartojami dvasikumo atvilgiu. o Bendroji jusl: Ji buvo laikoma juslumo apskritai pagrindu. Ja yra suvokiami, skiriami ir koordinuojami iorinio juslumo aktai. Todl ji yra tam tikras pagrindas jusliniam susivokimui ir refleksyvumui, kuris, pvz., jgalina tai, kad un matome lojant. ' o Vaizduots galia; Ji suima ir ilaiko suvoktus dalykus. ia prasme kalbama apie juslikai suvokt form atsarg, kuri gali bti aktualizuota ir sivaizduota, daikt nematant. o Sprendimo galia: Ji leidia jusliai btybei vertinti suvokiamus dalykus kaip naudingus ar alingus, pvz., kai avis bga, pamaiusi vilk. Sprendimo galia taip pat teikia pagrind jusliniam mgdiojimui ("mokymuisi"). o Atmintis: ia turima galvoje tai, kad jusli btyb savo sprendimo galia atliktus vertinimus gali ilaikyti ir, prireikus, aktualizuoti. Buvo manoma, kad i vidini jusli galimyb gyvuliuose, labiau nei monse, [tvirtinta instinktais. Madaug nuo XVII amiaus iuolaikiniuose specialiuose moksluose atsirado tendencija i filosofin vidini jusli teorij keisti vienokia ar kitokia empirine teorija. Vienas pirmj pavyzdi - tai J. LOCKE'O ir D. HUME'O sukurta asociacij teorija. iuolaikin empirin psichologija perm i problematik ir savo atminties bei mokymosi teorijose j labai idiferencijavo. Taiau filosofiniu poiriu svarbu ia pastebti tai k: 4.1.4 skyrelyje matme, kad empirins teorijos i principo nieko negali pasakyti apie neempirin painimo ar transcendentalumo pobd. Jau juslumas (iorinis ir vidinis) kaip toks turi savyje transcendentalin, neempirin element, kurio nemanoma aptikti empirins teorijos pagalba (plg. 3.4.5,4.1.1), nes jis negali bti suprastas fizins empirins svokos kontekste. Jau pats skirtumas tarp juslumo ir dvasikumo, kuris gali bti nubrtas tik transcendentalumo pakopoje, empirinei teorijai yra neprieinamas. ia lengva sivelti pavojing painiav.
Antai kai vienu atsikvpimu kalbama apie iurki, un, delfin ir mogaus intelekt, kai mogaus protas, mokymasis, atmintis ne i principo, o tik laipsniu skiriama nuo "atitinkam" kit gyvn sugebjim, tada skirtumas taip juslumo ir dvasios, tarp gyvulio ir mogaus darosi neesminis.

. Norint ivengti ios painiavos, reikia nuolat turti galvoje, kad: o Juslumo ir dvasios skirtumas yra ne empirin, o transcendentalin problema.

146

o Iorinis ir vidinis juslumas yra bendri mogui ir kitiems gyvnams, ir tai yra vairi reikini panaumo mogaus ir kit gyvn elgsenoje filosofinis pagrindas. Bet juslumas nra dvasia. o Vertinant empirines teorijas, reikia neileisti i aki, kokia tematine redukcija ir metodine abstrakcija jos vadovaujasi (plg. 1.4.1.2). Reikia inoti sistem, kurioje jos veikia. 422 Juslumas ir dvasia Toliau pamginsime keturiais aspektais apibrti skirtum tarp juslumo ir dvasios. 4.2.2.1 Subjektikumas

Dvasinis painimas yra subjektikas, su A, su savimone susietas painimas. Visame kame, k jis pasta, jis visuomet yra ir pats su savimi ir todl visuomet reflektuodamas jis gali prie savs grti.
"Kas sielai artimiau u j pai?", - klausia AUGUSTINAS. Pasak FICHTE, dvasios esm ta, "kad ji sau neturi kito predikato, kaip save pai". Pagal KANT, "mes a priori sismoniname visik savo pai tapatybe vis vaizdini, priklausani ms painimui, atvilgiu".

Dvasinis painimas i esms susijs su tapai sau A. is A yra tapatus elementas ms vaizdini sraute. Jis sintezuoja sraut ir suteikia jam rilum. Jis neitirpsta empirini igyvenim tkmje, bet yra pastovus Dabar toje tkmje (E. HUSSERL). Todl mogus gali praeit ir ateit prisiminimu ir numatymu "sudabartinti" (plg. 3.43.2). Kadangi tokiu bdu jis turi praeit ir ateit savo dabartyje, mes j vadiname istorine btybe. Grynai juslinis painimas, kur pripastame kitiems gyvnams, nra smoningas, subjektikai sintezuotas painimas. Antai karv nesismonina savo paios tapatumo jos "igyvenim" sraute, ji, galima sakyti, itirpsta tame sraute. Ji gyvena savo momentini, dabartini suvokim betarpikume, nesusiedama j prasming gyveninio sry. Savo dabartyje ji neturi nei praeities, nei ateities. Ji neino, kad ji yra karv, ir todl pati sau ji nra jokia problema. 4222 Universalumas Dvasinis painimas yra svokinio pobdio. Mes pastame kak kaip kak, pvz., tai daikt kaip stal, ir "stalas" reikia visa, kas tam tikru
147

poiriu yra toks, kaip tai is daiktas. Svokinis painimas leidia abstrahuotis nuo reikinio juslini ia ir dabar ir j suvokti kaip tam tikros bendrybs egzempliori. ia prasme svokinis painimas yra universalus, jis perengia individ tuo, kad bendrai nusako, kas jis yra. Pagal KANT. intelektas yra toji nejusli painimo galia, kuri, kaip galia suvokti ir sprsti, yra slyga to, kad juslmis stebim vairov galime mstyti. Svokinis painimas perengia tai, kas reikiasi ia ir dabar, ir perkelia reikin rili visum. i rili visuma aprpia kintanius reikinius, kuriuos mums atveria juslumas, ir svokose ilaiko tai, kas daugiau ar maiau nuo i pakitim nepriklauso (plg. 1.8.2). is svokinio painimo ypatumas juslinio suvokimo atvilgiu Antikoje buvo pirmkart sismonintas, susidrus su matematika (pitagorieiai), kuri, kaip ir visi formals dalykai, aikiai parodo svok nepriklausomum nuo stebini ir dargi svokini dalyk ''aminum'1, prieing stebim dalyk laikinumui. Net ir turdamas labai sudting juslumo sistem, gyvnas nepasiekia 4.5.2.4 svokinio painimo ir mstymo. Jo painimas visikai priritas prie reikini ir negali j perengti svokinio mstymo link. 4223 Totalumas 5.4 Dvasinio painimo subjektikumas ir svokinis jo pobdis lemia dar vien jo aspekt. Galime j pavadinti totaliniu aspektu. Dvasinis painimas nukreiptas totalum.
Arab filosofas AVICENA (980 - 1037) vadino btyb pirminiu ms painimo objektu. Vis, k mes pastame, pastame kaip btyb, t. y. visumos apskritai horizonte. Pagal KANT, ms painimas yra a priori apibrtas (4.1.3) trimis visumos idjomis, kurias jis vadina reguliatyviomis idjomis, kadangi jos sutvarko ms painim visumos poiriu. tai tos idjos:pasaulio kaip iorinio patyrimo visumos, sielos kaip vidinio patyrimo visumos ir Dievo kaip viso galimo patyrimo visumos pagrindo idjos. Pagal HEIDEGGER, mogus (tai-btis) visuomet jau atvertas pasauliui apskritai

emiau pateiktas M. BUBERIO tekstas ireikia tas paias mintis ir, be to, parodo skirtum tarp mogaus ir kit gyvn:
Gyvno turimas... aplinkos vaizdas yra ne kas kita, kaip dabarties moment kaita, kuri somatinje atmintyje suvienijama tiek, kiek to reikia gyvybinms funkcijoms. Ji susieta su gyvybiniais gyvno instinktais. Tik mogus vietoje io nepastovaus konglomerato, kurio srang lemia individualaus organizmo gyvybinis ciklas, ikelia mstom ar sivaizduojam savaimin visum. Galingu skrydiu jis pakyla vir to, kas jam duota, vir esam o horizonto ir vir stebim vaigdi, ir tada aprpia visum. Su juo, su jo mogikja btimi atsiranda pasaulis. Gamtins bties susitikimas su gyvja btybe sukuria daugiau ar maiau kintani susiejam juslini duomen sankaup, apibrt gyvno gyvybins erdvs; taiau tik jos susitikimas su mogumi ikelia tai, kas nauja ir tvaru, kas t erdve aprpia ir neribotai prapleia. Savo suvokim erdvje gyvnas yra kaip branduolys

148

kevale; mogus pasaulyje 30-3 arba gali bti kaip sveias didiuliame statinyje, kuris nepaliaujamai toliau statomas ir kurio rib jis negal prieiti, bet kur jis vis dlto pasta, kaip mogus pasta savo namus- nes jis pajgus suvokti statinio visum kaip toki. Taip yra todl, kad jis yra toji btyb, per kurios bt tai, kas yra, nuo savs atsitraukia ir save pasta. Tik taip atsitraukusi, nuo pilkos dabarties momento isilaisvinusi, nuo poreiki ir btinybi pusiau nepriklausanti, distancijuota ir pati save perengianti erdv yra kakas daugiau ir kakas kita negu erdv. Tik kai prie btybe atsiveria savistovi bties sranga, savistovi priestata, atsiranda pasaulis. (1,412-413)

4.2.2.4 Kalbikumas Visi ie aspektai susivienija dvasinio painimo kalbikume. Graikai mog vadino zoon logon echon, t. y. btybe, turinia od (logos gali reikti ir od, ir dvasi). I tikrj painimas ir kalba yra neatskiriami. "Protas - tai kalba" (J. G. HAMANN).
I to seka ivada, kad bet koks racionalaus painimo bdas susijs su kalba. Kalbos egzistavimas yra ne tik priemon, bet ir painimo galimybs prielaida - priemon, nes pats painimas gali vykti tik kalbos terpje, - prielaida, nes painimas savo objekt nukreiptas kaip tai, kas skleidiasi teigini pavidalu. (R. REININGER, 1,313)

Todl dvasinio painimo prigimt galima aikintis kalbos pagrindu. Painimo subjektikumas (4.2.2.1) pasireikia tuo, kad mes kalboje kalbame apie kalb; tuo taip pat pasireikia transcendentalinis kalbos pobdis (4.1.3). Painimo svokinis aspektas atsiskleidia kalbjimo prasmingume. Ms painimo totalumas ir pasaulikumas (4.2.2.3) yra kalbins prigimties: ms buvimas-pasaulyje skleidiasi konkreia kalba. Kartu kalboje reikiasi bdingas ms painimo visuomenikumas ir istorikumas, taigi - kultrinis slygotumas. Kalba sukuria "dvasinio bendrumo aukljime ir tradicijoje erdv" (E. HEINTEL). Todl negalima vienodai vadinti "kalba" ir mogaus kalb, ir tuos raikos bdus, kurie susiklosto nelaikikoje ir nerefleksyvioje gyvno veiksenoje. inoma, abi ias "kalbsenas" galima vienodai apibdinti kaip biologikai reikming komunikacij. Bet tokiu atveju reikia visuomet prisiminti, kad tada neatsivelgiama juslumo ir dvasios skirtum ir tikrj kalbikai 1 apipavidalinto dvasinio painimo prasm. "Gyvuli kalbos' ir moni kalbos skirtumas nra tik laipsnio skirtumas, bet yra principinis skirtumas. Kad net jau iorikai egzistuoja lemiamas skirtumas tarp i dviej komunikacijos bd ir kad mogus "jau kaip gyvnas" turi kalb (J. G. HERDER), rodo is tekstas:
F. KAINZAS pirmiausia kritikuoja paplitusi nuomon, es "gyvn "kalba" nuo simptomo ir signalo nepakyla iki simbolio. Nors i pirmo vilgsnio teisinga, i tez turi bti keliama su ilygomis. Gyvnams bdingi raikos bdai turi ne tik adinamj poveik, bet jie taip

149

4.4

pat teikia tam tikr dalykin informacij (apie pavojaus pobd, apie geidiamo dalyko gaus, nuotol ir krypt), ir kai kurie simbolikos pradmenys gyvnams jokiu bdu nra svetimi. Taiau vis pirma skirtumas, apie kur ia kalbama, nra tik sugebjim skirtumas, jis yra esminis skirtumas. Gyvn komunikaciniai garsai nra vaizduojantieji enklai, o tik iraikos bdai, kurie socialiniuose kontaktuose veikia kaip adinimo signalai, nors kai kuriuose kontekstuose jie gali atlikti net "susikalbjimo" funkcij." Skirtingai negu jie, mogaus kalba yra "kultros darinys, kuris biologin refleks ir instinkt pagrind pertvarko intelektualiais ir racionaliais pavidalais, gautais ne paveldimais instinktais, bet tradicijos perimamumu". (172-173)

4.23 Empirizmas ir racionalizmas Remdamiesi juslumo ir dvasinio racionalumo skirtumu, galime nuviesti dvi viena kitai prieingas filosofines pozicijas: empirizmas suabsoliutina juslumo, racionalizmas - racionalumo aspekt. Empiristini ir racionalistini pozicij bta visose filosofijos istorijos epochose. Taiau j klasikiniai pavidalai atsirado naujj laik filosofijoje iki KANTO, t. y. XVII ir XVIII amiuje. Naujyj^laik filosofijai bdingas poskis subjekt. is poskis galjo vykti dwjorju^^fflu: kaip poskis , subjekt^, kai^jj^lj^btjj^ (empinznias57^a kaip poskis subjekt, kaip proting btyb (racionalumas J. Net geografikai galima pastebti susiskirstym, kul-isTulsTj^omis galioja ir iandien: empirizmas plito vis pirma anglosaks kratuose, racionalizmas - Europos kontinente. o Pagrindiniai klasikinio empirizmo atstovai buvo TH. HOBBES (1588-

150

1679), J. LOCKE (1632-1704), G. BERKELEY (1685-1753) ir D. HUME (1711-1776). Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai - R. DESCARTES (1596-1650), B. SPINOZA (1632-1677), G. W. LEIBNIZ (16461716) ir CH. WOLFF (1679-1754).

423.1 Empirizmas Empirizmo poskis subjekt yra poskis (juslin patyrim. Kartu mginama prot redukuoti juslum ir juslin painim traktuoti kaip vienintel galim painim: Kaip ir racionalizmas, empirizmas avisi naujj laik gamtos moksl paanga. Bet jo avjimasis pirmiausia nukreiptas j eksperimentin, empirin, sintetin aspekt, tuo tarpu racionalist pirmiausia avi j loginis matematinis aspektas. Tipik empiristin pozicij galime pailiustruoti kai kuriomis D. HUME'O mintimis. HUME'AS klausia, kaip ms smonje atsiranda vienoks ar kitoks turinys. Jis tvirtai laikosi nuostatos, kad bet koks smons turinys galiausiai susideda i juslini suvokini (perceptions). Pastarj yra dvi rys - spdiai ir idjos. o spdiai (impressions) - tai gyvi jusliniai suvokiniai, kuriuos turime, kai girdime, matome, jauiame, mylime, neapkeniame, geidiame etc. o Idjos (ideas) skirstomos paprastas ir sudtines. Paprastos idjos kyla i refleksijos apie spdius, todl jos yra silpnesns spdi kopijos. Sudtins idjos kyla i paprast idj jungimosi asociacijos bdu. Asociacija vyksta mechanikai, remiantis panaumu, laikiniu ar erdviniu lygiagretumu, taip pat prieasties ir padarinio ryiu (asociacijos dsniai). Tad visas smons turinys susideda vien i aktuali juslini suvokini, j kopij ir asociacijos mechanizm. Nra jokios dvasins, nejuslins proto galios. I ia HUME'AS daro dvi ivadas: o Daiktai (substancijos} tra juslios smons suvokini serijos. o A tra juslini suvokini raizginys. Tokiu bdu lieka tik suvokini mas, apie kuri mes neinome, nei i kur ji kilus (substancijos iskaidymas), nei kas jos subjektas (A iskaidymas). Fizinis atomizmas (3.1.4) perkeliamas [psichik. spdiai - tai psichiniai atomai.
Be to, HUME'AS yra skeptikas. Jis teigia, kad mokslo ribos yra labai anktos. Viena vertus,

mokslas apima idj tarpusavio ryius (relations of ideas) gryno mstymo srityje (formalieji mokslai), kita vertus - fakt tarpusavio ryius {relations of matters of fact), kurie sudaro gamtos moksl objekt. Filosofijai i esms nelieka vietos. Be to, filosofij jis laiko nereikalinga dar ir todl, kad mogus visai savarankikai isiugdo savotik prigimtin instinkt, proiu grindiam tikjim, kur gerai patvirtina praktika. Antai mogus tiki substancij, stelos (A) ir Dievo egzistavimu. Mokslikai toks tikjimas nepagrindiamas. Todl HUME'AS pataria skaitytojui, imaniam rankas bet koki knyg, elgtis taip: "Ar joje yra koki nors abstraki samprotavim apie kiekyb arba skaii [t. y. geometrij ir aritmetik]? Ne? Ar joje yra koki nors patyrimu paremt samprotavim apie tai, kas faktika ir kas egzistuoja? Ne? Meskite j tuomet ugn, nes joje negali bti nieko, iskyrus sofistik ir iliuzij" (ST pabaiga).

6.3.2

Klasikinis empirizmas turjo lemiam [tak tiek klasikiniam pozityvizmui (2.2.1), tiek ir neopozityvizmui (2.2.3) bei daugeliui analitins filosofijos atstov (2.2.3.2 ir 2.2.4). 4232 Racionalizmas Racionalizmas posk subjekt supranta kaip posk prot ir kartu kaip juslumo nuvertinim. Mums jau yra pastama sistemin abejon ir toji radikali juslinio patyrimo kritika, kuri DESCARTES' veda prie, pamatini, neabejotin painimo slyg paiame subjekte (1.3.3). ios pamatins slygos, nuo kuri visas painimas priklauso, yra idjos arba proto principai. Abejon DESCARTES' veda prie neabejotino Cogito ergo sum. Atsirms archimedikj tak, jis taip tsia savo samprotavim:
Juk sitikinau, kad a - tai mstantis daiktas, taiau argi neinau, ko reikia, norint apskritai kuo nors sitikinti? Aiku, iame pirminiame inojime, iskyrus aik ir ryk suvokim [dar et distincta perceptio] to, apie k kalbu, daugiau nra nieko, kas patvirtint jo teisingum. ito, inoma, neutekt mane tikinti tikrumu to, apie k kalbu, jei bent vienas taip aikiai ir rykiai suvokiamas dalykas pasirodyt ess klaidingas. Taiau, man regis, galiu ivesti bendr taisykl, kad visi ms aikiai ir rykiai suvokiami dalykai - tikri [illud omne esse verum guod valde clare et distincte percipio]. (MA III // RR 179-180)

is aikus ir rykus pirmj painimo princip suvokimas neturi nieko bendra su juslumu ir vyksta grynai racionaliai. Kaip aritmetikoje ir geometrijoje, ia turime reikal su aikia ir rykia pagava, grynja ira, kuri garantuoja neabejotin teigini teisingum. Kaip matematikoje teiginiai logikai ivedami i pirmj teigini (aksiom), taip ir filosofija pradedama nuo pirmj idj bei princip ir visa kita logikai i j ivedama. ios aikiai ir rykiai suvoktos idjos bet principai protui yra gimti (ideae arba veritates innatae). Be to, klasikiniam racionalizmui buvo aiku, kad protas savo gimtas idjas bei tiesas yra gavs i Dievo.

152

4.233. vietimas Empirizmas ir racionalizmas padjo pagrindus tam, kas vadinama vietimo epocha. Poskis (empiristinis ar racionalistinis) subjekt ioje epochoje vis k (pvz., religij, paveldtj politin ir visuomenin santvark) pervertina pagal naujai sukurt mat. Empirizmui is matas yra juslinis patyrimas, racionalizmui - rodymas, paremtas proto principais. Abiem atvejais vietimas siekia smons ilaisvinimo ir santyki surevoliucinimo. Abiem atvejais j kvpia tikjimas mokslu ir paanga.
KAMLAH/LORENZEN taip apibdina ias prieingas nuostatas (17-18): Nuo DESCARTES'O ir LOCKE'O susiklosto "racionalizmo" ir "empirizmo" priepriea. Racionalistai te ia krikionikojo platonizmo tradicij, pagal kuri mogus, kaip Dievo atvaizdas, pajgus atkartoti Krjo mintis, jeigu jis pradeda nuo "gimt", Krjo jam suteikt "idj" (svok) ar "princip" (teigini). Skm pranaaujaniu racionali princip pavyzdiu visuomet buvo euklidins geometrijos aksiomos, kol NEWTONAS neaksiomatizavo mechanikos... DESCARTES pirmiausia pat abejojant subjekt padaro "pradiniu taku" mstymui, kuriame jis tuoj pat atranda "gimtas idjas". Empiristai pradeda tuo paiu, bet labiau pasitiki paprastais jusliniais spdiais, atseit pirmaisiais i pradi tuios smons davimais. LOCKE'AS lygina paprastsias idjas su GASSENDI atomais (btent pastarasis atnaujino antikin atomistik). Jeigu racionalistai painimo analitinje sklaidoje naudojosi loginiu ivedimu i pirmj princip, tai empiristai vadovavosi paprastj element sintetins srangos vaizdiu. Dar XIX amiaus psichologija iekojo i paprastj smons element ir dar neopozityvizmas [2.2.3] pradioje laiksi ios keistos dogmos, manydamas, kad savo "protokoliniais teiginiais" jau yra atrads viso empirinio mokslo statybin mediag.

4.23.4 KANTAS: empirizmo ir racionalizmo |veika KANTO transcendentalin refleksija parodo abiej pozicij dalin pagrstum. Bet ji apriboja absoliutistines abiej pretenzijas. Juslinis ir nejuslinis (dvasinis) painimas slygoja vienas kit ir kartu sudaro ms mogikj painim. o Prie empirizm: parodoma, kad visas patyrimas remiasi apriorinmis formomis (svokomis, principais, idjomis), kurios kyla ne ii patyrimo, bet yra patyrimo slygos. Empirija remiasi neempirikumu (apriorikumu). iuo poiriu KANTAS sutinka su racionalizmu. o Prie racionalizm: parodoma, kad apriorins formos esmingai susietos su stebjimu ir be stebjimo nra jokio painimo. iuo poiriu KANTAS sutinka su empirizmu.
Ms prigimtis tokia, kad stebjimas niekada negali boti kitoks, kaip tik juslinis, t. y. jame

153

gldi tik bdas, kuriuo objektai mus veikia (plg. 4.1.5). Sugebjimas mstyti juslinio stebjimo objekt yra intelektas. N vienai i i savybi negalima teikti pirmenybs kitos atvilgiu. Be juslumo mums nebt duotas joks objektas, o be intelekto n vieno objekto nebt galima mstyti. Mintys be turinio - tuios, stebiniai be svok - akli. Todl vienodai btina savo svokas padaryti juslines (t. y. stebjime prie j prijungti objekt), o savo stebinius suprasti (t. y. pajungti juos svokoms). Abu stebjimai, arba gebjimai, negali pakaitomis atlikti vienas kito funkcij. Intelektas nieko negali stebti, o jutimai nieko negali mstyti. Tik i j junginio gali kilti painimas. (GPKB 75 // 98-99)

Tokiu bdu nustatomos ribos empirizmui ir empiriniam mokslui. J absoliutistins pretenzijos nepagrstos. Empiriniai mokslai remiasi neempirikumu, bet negali jo padaryti savo tyrimo objektu. Prie racionalizm ir jo iprotaut metafizik-(plg. 4.1.3: "mklikoji metafizika") argumentuojama, kad apriorikumas be stebjimo yra tuias. Taiau tokiu bdu KANTAS puola abi vietimo pakraipas. Todl laikoma, kad KANTAS yra veiks vietim.

43 Painimo sranga is skyrius turi suteikti galimyb 4.1 ir 4.2 skyri mediag pakartoti ir pagilinti. Jis iek tiek sunkesnis u daugel kit skyri. ia norime idstyti

154

dvi filosofinje tradicijoje svarbiausias painimo teorijas. Viena yra TOMO AKVINIEIO, kuris prats ARISTOTEL, antra - KANTO. 43.1 Painimo sranga pagal TOM AKVlNIET Sekdamas ARISTOTELIU, akto-potencijos doktrin TOMAS pritaiko painimo problemai. Todl io skyriaus prielaida - tos doktrinos inojimas (ji buvo dstyta 3.2 skyriuje ir ypa 3.2.1 skyrelyje). Parodysime, kaip painimo sranga atrodo pagal i doktrin. Nagrinsime j dviej perskyr, kulias inome i anksiau, poiriu. 43.1.1 Pirmoji perskyra ia kalbama apie empirinio sveikos ryio ir juslinio painimo perskyr (4.1.1). Nors juslinis painimas yra fizinio empirinio poveikio padarinys, jis yra padarinys visikai kitoje plotmje. Todl empirin afekcij (4.1.5) specialiesiems mokslams yra nekandama problema.
Juslumas yra pasyvi potencija, kurios prigimtis tokia, kad iorinis juntamas daiktas j keiia. Iorinis kints daiktas kaip toks yra juslumo suvokiamas ir juslins potencijos skirtingumo pagrindu diferencijuojamas. (TV 1,78,3)

Pasyvioji potencija - tai tokia potencija, kuri priima kakieno kito akt. Juslumas yra pasyvioji potencija, kadangi jos aktas yra iorinio poveikio padarinys. Ji priima poveik savu bdu, vairiai, pagal (iorini ir vidini) jusli ypatumus (4.2.1). o TOMAS skiria juslin pokyt nuo materialaus ar gamtinio pokyio, empirine, afekcij - nuo empirinio sveikos ryio (4.1.1):
Esama dviej ri pokyi. Vieni yra gamtiniai, kiti -jusliniai. Gamtin pokyt lemia tai, kad visa keiianioje formos gamtin btis pereina keiiamj, pvz., iluma ildomj. Jusliniai - tai pokyiai, kai tik juslin keiianioje formos btis pereina keiiamj, pvz., spalvos forma vyzd, kuris netampa dl to spalvotas. (I, 78, 3) Nors [juslinis painimas] vyksta knikais organais, taiau ne knikomis kokybmis... Nes nors iluma, altis, drgnumas, sausumas bei kitos knikos kokybs reikalingos juslinei veiklai, vis dlto juslins sielos veikla galima ne i kokybi pagrindu (nors jos ir btinos organ veiklai). (I, 78,1) iandien vietoje ilumos, alio etc. galime ivardinti visa, k fizikas, chemikas ir fiziologas ino apie fizinius empirinius painimo proces sryius. Bet nors tyrim lygis nepalyginamai pakilo, filosofin mintj pokyi skirtingumo problema pasiliko.

Jusli btyb suvokia iorin poveik ar pokyt taip, kad iam suvokimui taip pat priklauso itisa fizinio empirinio sryio grandin. Taiau pati

155

i grandin nra juslinio suvokimo aktas, o tik tai, "kas btina organ veiklai", t. y. materiali slyga, be kurios nebt juslinio suvokimo. Kitaip sakant, ji yra ne pats juslinis suvokimas, o tik jo materija. o Ta d kas vyksta jusliniuose pokyiuose ?
TOMAS naudoja toki formuluot: Per juslini pokyt daiktai atsiduria sieloje be savo materijos, bet vis dlto taip, kaip to reikalauja j atskiryb, individualus apibrtumas, kuris t materij atitinka. Juslumas pagauna individualius reikinius be materijos, bet vis dlto knikais organais. Tai paaikina juslini dalyk neapibrtum ir j redukuojamum i k nors kita.

ia galioja toks principas; Kas bebt suvokiama, visuomet suvokiama specifiniu suvokianiojo bdu. Todl jusli btyb iorin poveik suvokia jusliniu bdu. Juslinis pokytis padaro btent individualiaiypatingq juslin daikt juslumo duotybe. Jis sukuria, juslin vaizd (lot. =species), kurio nevalia aikinti atspindio teorijos (4.1.2) prasme. Juslinis vaizdas nra tai, k jusli btyb suvokia, bet tai, kuo ji juslin daikt suvokia. Todl TOMAS vietoje "vaizdo" ("species") danai kalba apie intencij (intentio = lot.: nukreiptumas kak), tuo nordamas pasakyti, kad juslinis aktas yra juslios btybs nukreiptumas juslin daikt, kuris akte duotas "intencionaliai". ia cituojamas ARISTOTELIS: Juslinio suvokimo aktas yra tai, kas aktualiai suvokiama. Suvokime atsiranda akto-potencijos vienyb, jungianti aktualiai veikiant juslin daikt su jusline potencija.

43.12 Antroji perskyra ia bus kalbama apie skirtum tarp juslinio ir dvasinio (intelektinio) painimo. Ir ia reiks skirti du i esms skirtingus prasminius lygmenis.
Yra tokia sielos veikla, kuri taip pranoksta knikj prigimt, kad jai vykdyti netinka joks knikas organas; tai protingosios sielos veikla. (I, 78,1)

o Intelektas remiasi juslumu, kuris savo ruotu veikia "knikais organais". Bet veikdamas jis pats yra visikai nematerialus.
ia gali bti paprietarauta, es negalime mstyti be smegen, o smegenys neabejotinai knikas dalykas. TOMAS su tuo lengvai sutikt. Bet jo argumentas bt toks: mogaus smegenys yra mogaus vegetatyvumo ir sensomotorikos organas (plg. 3.4.5, 3.4.5.1). Todl visos juslios btybs, net gyvnai, turi smegenis. Kadangi (dvasins) intelekto veiklos prielaida i esms yra juslumas (ptg. 4.2.3.4), kadangi visas mogaus painimas remiasi juslumu, o smegenys yra juslumo organas, be smegen mes i tikrj negaltume mstyti. Bet tai nereikia, kad smegenys yra toks intelekto organas, kaip akys - regos organas. Intelektas pats savaime neturi jokio organo. Bet jis remiasi juslumu, kuris nemanomas be organ. Todl, pagal TOM, negalimas, pavyzdiui, toks dalykas, kaip dvasios liga. Tai, k mes itaip vadiname, i tikrj yra sensomotorikos organ (pvz., smegen) defektas, taigi negalavimas juslumo, be kurio intelektas negali veikti. Jeigu aklasis neturi spalvos svokos, tai ne todl, kad negaluoja jo intelektas, o todl, kad kakoks organinis defektas sutrikd regos veikl.

o Kadangi juslumas priklauso materialumo sferai, o intelektas (kaip dvasia) yra nematerialus, tai juslumas kaip toks negali intelekto nukreipti painim. Tik intelektas pats save gali nukreipti intelektiniam (dvasiniam) painimui. o Bet intelektas pats savaime neturi joki ini. Jis yra tarytum tuia lenta, kurioje nieko neparayta. Pats savaime jis yra pasyvi potencija, gebjimas gyti apibrtum. Tai intelektas kaip galimyb (intellectus possibilis). ia kyla problema: pagal antrj perskyr intelektas tik pats gali save nukreipti intelektiniam painimui. Bet pats savyje jis neturi nieko, kuo galt save nukreipti, ir yra reikalingas juslumo. Taiau is negali intelekto apibrti, btent dl mintojo skirtumo. o Kad intelektas pats save nukreipt painim, jame turi susidaryti du skirtingi momentai: kaip potencialiojo intelekto (intellectus possibilis) priepriea turi rastis apibriantysis, veiklusis intelektas (intellectus agens), kuris su pirmuoju santykiaut kaip aktas su potencija. Klausimas: Kodl is veiklusis intelektas gali gyti painimo turin, apibriant potencialaus intelekto "tui lent"? Atsakymas: Nes veiklusis intelektas santykiauja su juslumu kaip aktas su potencija. Nors intelektas ir juslumas i principo tarpusavyje skiriasi, taiau kaip aktas ir potencija

157

jie vienas nuo kito yra priklausomi. Pojtis, kaip aktualus suvokimas, yra tuo pat metu potencialiai inteligibilus (suprantamas). Veikliojo intelekto aktas persmelkia, "apvieia", aktualizuoja potencialiai inteligibil pojt suteikia jam savo paties svokin form ir tokiu bdu gyja prasm, turin, reikm. Jis atsieja inteligibil turin nuo juslikai-materiali apibrtum (abstrakcija!) ir taip virsta aktualiai pastaniu aktu. Bdamas toks, jis gali potencial intelekt nukreipti inojim.
Veiklusis intelektas apvieia vaizdinius ir savo galia atsieja nuo j inteligibil turin (species intelligibiles). Jie yra apvieiami, nes veikliajam intelektui jie pasirodo ypatingai tinkami j inteligibiliems turiniams abstrahuoti, kaip ir apskritai juslumas dl savo ssajos su dvasia reikalauja deramojo pasisavinimo. Inteligibilus turiniai abstrahuojami veiklaus intelekto, kadangi jo galios dka mes esame pajgos isaugoti ms painime turini esm be j individualaus apibrtumo. Tokiu bodu... potencialiam intelektui gali bti suteikta forma. (I, 85,I ad 4)

o Taigi elementarus paintinis vyksmas dialektikai klostosi dviej aktopotencijos santyki sveikoje: veikliojo ir potencialaus intelekto akto-potencijos santykio, veikliojo intelekto ir juslumo akto-potencijos santykio. Intelekto refleksija elementaraus paintinio vystymosi atvilgiu sukuria kitas pagrindines intelekto veikimo formas. Viena i j - tai gretinimas ir skyrimas sprendiniuose, kita - perjimas nuo inomo prie neinomo ivadose. 432 Painimo sranga pagal Kant ia apvelgsime kai kuriuos pagrindinius "Grynojo proto kritikos" teiginius. 43.2.1 Transcendentalin estetika Transcendentalinei refleksijai rpi parodyti, "k ms painimo sugebjimas... teikia pats i savs", vadinasi, kas kyla ne i painimo, bet kaip painimo slyga yra subjekte (4.1.3). Pirmoji transcendentalins refleksijos pakopa atskleidia, kad jau juslume slypi transcendentalumas kaip empirijos slyga. Kalbant apie "estetik", ia turimas omenyje juslumas. Kodl chaotikoje juslins mediagos vairovje mes Apskritai galime k nors stebti?
Pamginkime koki nors ms stebjimo duotybe (pvz., karv ganykloje) iskaidyti atskirus pojius. ia netrukus paklisime labirint, pana t, kur aptikome nagrindami

158

kontinum (3.1.3). Jei kartu su senaisiais empiristais (4.2.3.1) mgintume atrasti atominius pojius, tai tuoj pat siveltume tuos sunkumus, su kuriais Antikos atomistai (3.1.4) susidr ontologijoje. Visikai aiku, kad tokiu bdu mes niekada neprieitume stebimos karvs ganykloje.

KANTAS parodo, jog stebjimas galimas tik todl, kad egzistuoja apriorins (vadinasi, neempirins), transcendentalins stebjimo formos. J dka "juslins mediagos vairov gali tapti stebima. Jis skiria dvi grynsias stebjimo formas: o Erdv kaip iorinio juslumo stebjimo form (4.2.1), kurios dka gali bti apibrti objekto "pavidalas, dydis ir tarpusavio santykis", ir o Laik kaip vidinio juslumo stebjimo form, kurios dka gali bti apibrtas objekt "vienalaikikumas arba nuoseklumas laike".
ia galime pastebti ry su 3.4.3.1 ir 3.4.3.2 skyreliais. Transcendentalin refleksija ir ontologin refleksija yra komplementarins (papildanios) viena kitos atvilgiu. Problemos, kurias 3 skyriuje atskleidme ontologiniu poiriu, vl ikyla 4 skyriuje, bet jau transcendentaliniu poiriu. Abi refleksijos rys, kildamos i PLATONO trikampio, sudaro viena kit papildanias filosofijos puses.

4322 Transcendentalin logika mogikasis painimas nra tik objektu stebjimas, bet kartu ir stebinio mastymas. I ia kyla pagrindinis transcendentalins logikos klausimas: Kokios transcendentalins, apriorins svokos bei principai slygoja tai, kad stebimai gali bti mstomi? Kokios apriorins mstymo formos yra btinos, kad i stebini galt kilti patyrimo pasaulis? 4322.1 Transcendentalin analitika Transcendentalin logika skirstoma j transcendentalin analitik ir transcendentalin dialektik. Analitika aikinasi intelekto svokas bei principus, dialektika -proto idjas. Intelektas ~ tai sugebjimas naudotis svokomis bei pagrindiniais ie^'niais.^ Jis teikia pats i savs tas apriorines formas (4.1.3), kuriomis stebinys mstomas. ios apriorins formos visuomet ir btinai yra susietos su stebjimu. Be stebjimo jos tuios, kaip ir stebiniai be i form - akli (4.2.3.4). Transcendentalin analitika skyla dvi dalis: o Svok analitika. Intelektas teikia pats i savs, taigi, spontanikai, svokines apriorines formas, kuriomis stebjimo mediag jis paveria suvokiamais, mstomais objektais. ios apriorins intelekto svokos yra
/

159

kategorijos (3.2.2.1). Tad kategorijos - transcendentaliniu poiriu - yra tuios galimo patyrimo formos.
Jokio objekto mes negalime mstyti kitaip, kaip tik kategorijomis; jokio mstomo objekto mes negalime painti kitaip, kaip stebintais, atitinkaniais tas svokas. (GPKB165//152)

Kategorijos -sintetiniai intelekto aktai,t.y (stebjimo)vairov jos suvienija vientis painim. Kategorijomis stebinys mstomas ir suvokiamas kaip vienumas.
KANTO kategorij lentel apima keturias trejet grupes: kiekybs (vienumas, daugis, visyb), kokybs (realumas, neigimas, apribojimas), santykio (savybingumas-subsistavimas, prieastingumas-priklausomyb, bendravimas), modalumo (galimyb, egzistavimas, btinumas) kategorijas. Visos ios kategorijos yra aprioriniai sintetiniai aktai, kuriais stebinys suvokiamas.

o Pagrindini teigini analitika. Sekdamas ARISTOTELIU, KANTAS skiria dviej ri teiginius:

Analitiniai teiginiai: tai teiginiai, kuri predikatas gldi teiginio subjekte; jo predikat gauname paprasta subjekto analize; analitiniai teiginiai ms painimo neipleia, o tik j padaro aikesn. Pavyzdys: Knai tss. Sintetiniai teiginiai: tai teiginiai, kuri predikatas negldi teiginio subjekte; predikatas apie subjekt taria kak nauja, kas ms painim ipleia. Pavyzdys: Dinozaurai yra imir. Akivaizdu, kad visi empiriniai teiginiai (patyrimo teiginiai) yra sintetiniai. Bet ar yra sintetini teigini, kurie bt ne empiriniai, bet aprioriniai! Ar yra teigini, kurie kyla ne i patyrimo, bet yra patyrimo a priori slygos?

Ar egzistuoja sintetiniai teiginiai a priori? Tai pagrindinis visos "Grynojo proto kritikos" klausimas. Ar egzistuoja apriorins mstymo formos, besireikianios sintetini teigini pavidalu, kuriomis kaip tokiomis ms patyrimas visuomet jau remiasi? Jeigu ne, tai patyrim galiausiai sudaro stebimai ir tos mstymo formos, kurios gali bti analizuojamos formalioje logikoje. Painimo sranga tada galt bti aikinama pagal loginio empirizmo koncepcij, su kuria susipainome, kalbdami apie ankstyvj WlTTGENSTEIN (2.2.2) ir Vienos ratel (2.2.3). Taiau KANTO transcendentalin analiz parodo, kad egzistuoja sintetiniai teiginiai a priori. Remdamasis kategorij lentele, KANTAS sudaro vis apriorini sintetini teigini sistem. Jis j taip pat vadina intelekto pagrindiniais teiginiais.
Tai tokie teiginiai, kaip pvz.: "Visi stebiniai yra ekstensyvs dydiai". Tam, kas realu ir yra pojio objektas visuose reikiniuose, bdingas intensyvus dydis, t. y. laipsnis". "Patyrimas galimas tik turint btino suvokim ryio vaizdin". "Kintant reikiniams, substancija visada ilieka..." Tokiu bodu KANTAS atmeta bet kok empirizm. Be to, jis parodo, kad formalij logik turi papildyti transcendentalin logika. Tad KANTAS pratsia ARISTOTEL, kuris i

160

tikrj jau buvo atrads sintetini teigini a priori btinum, tiesa, eidamas ontologijos kryptimi. 3.2.2 skyrelyje paaikinome, kuo atsitiktins (empirins) akcidencijos skiriasi nuo savybi. ARISTOTELIUI it scholastams teiginys, kurio predikatas ireikia savybes, yra visuomet sintetinis teiginys a priori (lot. dictio in secundo modo dicendiperse, t. y. antrojo [ = sintetinio] moduso teiginys esmikja [ = apriorine] prasme).

4.5.1.1

18 pie.: Patyrimo sranga pagal KANT

43222 Transcendentalin dialektika Analitika parod, kaip stebjimo vairov sintetiniais intelekto aktais (svokomis, principais) susiejama sintetinius patyrimo vienetus. Transcendentalin dialektika parodo, kad patyrimas galimas tik tada, kai iuos sintetinius patyrimo vienetus aprpia/?roto idjos. Tik tada tampa paaikintas patirtinio pasaulio visikas vienumas. Protas yra toji transcendentalin instancija, kuri sintezuoja sintetinius intelekto aktus. Jei intelektas aprpia stebinius (juslum) ir konstituoja objektus bei objekt sritis (sintetinius patyrimo vienetus), tai protas aprpia iuos intelekto sintetinius vienetus ir
11.-2217

161

sutvarko juos patyrimo visumos, patyrimo pasaulio apskritai poiriu. Tam tarnauja apriorins proto idjos: o Pasaulis - iorinio patyrimo visumos idja. o Siela - vidinio patyrimo visumos pagrindo idja. o Dievas - visumos apskritai pagrindo idja. Tiesa, ios idjos nra konstitutyvios, t. y. jos neteikia mums joki nauj, "transcendentik" objekt, kaip kad sivaizduoja racionalistin metafizika (4.1.3, 4.2.3.2). Jos yra greiiau reguliatyvios, t. y. teikia mums "tik taisykl arba princip intelekto taikymo sisteminei vienybei". Jos tvarko intelekto veikl patirties pasaulio visumos atvilgiu. Juslumo stebjimo formos (4.3.2.1), intelekto svokos bei pagrindiniai teiginiai (4.3.2.2.1) ir proto idjos leidia ikelti patyrimo vienumo ir totalumo siek kaip teorinj painimo tiksl. Pamatin transcendentalin io vienumo ir totalumo slyg KANTAS vadina transcendentalins apercepcijos pirmaprade sinteze, pradine, nekintama smons tapatybe (4.2.2.1), transcendentaliniu subjektu (A). Ji yra viso patyrimo slyga, juslumo, intelekto ir proto transcendentalini funkcij pirmaprads sintezs slyga. Kaip viso patyrimo slyga, ji transcendentaliai skiriasi nuo viso, kas empirika (4.1.4). 4323 Tolesns nuorodos Pirma kritika (GPK), kurios srang trumpai apvelgme, neapima visos KANTO painimo teorijos. Jos tikslas buvo parodyti, kokiomis prielaidomis rmsi tuometiniai, mechanicistikai orientuoti empiriniai mokslai. Tokiu bdu KANTAS nustat ribas ir empirizmui, ir racionalizmui (4.2.3). Antroje kritikoje, "Praktinio proto kritikoje", parodoma, kad transcendentalinis subjektas yra praktin laisv, kad visas teorinis painimas paremtas praktikos pirmenybe ir kaip praktikos pagrindu galima filosofikai atsakingu bdu kelti klausim apie transcendentalin A kaip laisve, taip pat kalbti apie Diev. I praktikos pasisemta tikslingumo svoka treioje, "Sprendimo galios kritikoje" teikia galimyb estetini (ia: groio ir didingumo) ir teleologini dalyk (gamtos tikslas, plg. 3.4.4.2) painim rekonstruoti transcendentalins filosofijos svokomis. 4.4 Painimas ir kalba Painimo teorijos temos iandien danai reikiasi kalbos filosofijos problem pavidalu. is poskis kalb bdingas visai dabarties filosofijai (2).

6.1 7.2.2

162

Tiesiogiai nesiremdami ankstesniais pastebjimais apie kalb (1.3.1, 2.1.3, 2.2.2, 2.2.3, 2.2.5, 2,5, 3.2.2.1, 4.2.2.4), panagrinsime kelet pagrindini kalbos filosofijos problem. 4.4.1 Analitin ir neanalitin kalbos filosofija Dabarties filosofijoje yra i esms dvi didiosios kalbos filosofinio tyrimo stovyklos - analitin (plg. 2.2) ir neanalitin (plg. 2.1, 2.5). 4.4.1.1 Analitin kalbos filosofija Ji velgia kalb kaip objektyv, empirikai duot dalyk, kur galima analizuoti kaip bet koki kit empirin duotyb. Galima iskirti dvi pagrindines analitins kalbos filosofijos kryptis: o Login kalbos analiz. Ji susijusi su ankstyvuoju \VHTGENSTEINL' (2.2,2) ir Vienos rateliu (2.2.3). Kalbos kritika yra jos bdingas bruoas. Ji kritikuoja kasdien kalb, kadangi i danai bna negrieta, netiksli ir daugiaprasm. Siekiama sukurti tam tikr nauj, dirbtin kalb, pasiymini didesniu grietumu. Puikus rankis ia yra nepaprastai isivysiusi/0/772fl/f'0/7 logika. iai tendencijai svarbiausia, kad kalba tenkint moksl, ir pirmiausia grietj gamtos moksl, poreikius. Logins^albos analizs tikslu danai buvo laikomas vis moksl grietos vieningos kalbos sukrimas. o Lingvistin kalbos analiz. Ji susijusi pirmiausia su vlyvuoju WITTGENSTEINU (2.2.5). ios analizs objektas - [prasta, kasdien, empirikai duota kalba (kalbiniai aidimai}. Ji taip pat domisi "turiniu enkl bei enkl kombinacij, kaip jos pasirodo prastuose kalbiniuose veiksniuose, kur vartojamos kalbikai formintos iraikos" (H. B. BREKLE). Ji nesiekia sukurti jokios dirbtins kalbos, o mgina empirikai tirti kasdien kalbos vartojim prastose kalbose. Pastaruoju metu ios svarbiausios kryptys labai suartjo. Mat lingvistin kasdiens kalbos ir jos gramatikos analiz tapo tokia sudtinga, kad isiversti be formaliosios logikos nebemanoma. 4.4.1.2 Neanalitin kalbos filosofija Neanalitinei kalbos filosofijai rpi parodyti, kad kolba filosofiniu poiriu yra daugiau negu analizei prieinama, empirikai objektyvi duotyb - daugiau

163

negu specializuoto mokslinio tyrimo instrumentas. Visa, kas mums duota, mums yra duota kalboje. Ms visas painimas kalbikai pavidalintas. Kalboje mes kalbame apie kalb. Skirtum tarp visos empirins duotybs ir neempirinio, transcendentalinio subjekto, kuriam ji yra duota, mes esame pavadin transcendentaline perskyra (4.1.4). i perskyra pasireikia ir kalboje. Kalba visuomet ir esmingai turi neempirin, transcendentalin aspekt. Transcendentalinis subjektas yra kalbinis. Todl mes taip pat kalbame apie transcendentalin kalbs filosofij. Ji visikai neneigia logins ir lingvistins kalbos analizs pasiekim, bet laiko juos specializuoto mokslinio tyrimo dalykais, kurie, nors ir bdami vertingi, negali atskleisti filosofini kalbos problem.

4.42 Antenklinis kalbos pobdis Analitin kalbos filosofija laiko kalb enkl sistema. Ji tiria i enkl tarpusavio santykius, j reikm ir j vartojim kalbiniuose veiksmuose. Mes mginsime (sekdami HEINTEL (2), 40-55) atskleisti kai kuriuos an~ tenklinius kalbos bruous.
H. G. GADAMERIS (2.1.3) kelia klausim, ar kalbin iraika yra enklas, atvaizdas, ar simbolis. Atvaizdas stovi "tarsi dviej kratutinum viduryje. ie kratutiniai vaizdavimo atvejai yra grynoji nuoroda - enklo esm, ir grynasis atstovavimas - simbolio esm" (GADAMER (1), 144 ir toliau). Abu jie bdingi ir atvaizdui. Atvaizdas taip pat kak nurodo ir dl to panaus enkl. Bet jis nra enklas, nes enklas kreipia save dmes tik tam, kad nurodyt kak kit. Taigi jis nukreipia dmes nuo savs kitur. Tuo tarpu atvaizdas "neatlieka vien tik nuorodos funkcijos, bet paia savo btimi dalyvauja tame, k jis atvaizduoja." Taigi paiu savo turiniu jis nurodo atvaizduojamj dalyk. iuo poiriu jis artimas simboliui, kuris atstovauja simbolizuojamam dalykui. Taiau simboliai "atlieka atstovavimo funkcij savo grynu buvimu ir reikimusi, bet patys nieko nesako apie simbolizuojam dalyk"; nors jie gali bti vaizds (pvz., Vytis valstybiniame herbe), taiau tai nra btina (pvz., valstybin vliava). Simbol btina inoti, norint suprasti jo atstovavimo funkcij, panaiai kaip reikia inoti enkl, kad galima bot sekti jo nuoroda. Tuo tarpu atvaizdas vaizduoja pats savaime: jame paiame yra tai, k jis vaizduoja. Nei nuorodos, nei atstovavimo funkcija jo neisemia, "bet savo paties btimi jis dalyvauja tame, k vaizduoja". Ir tuo pat metu atvaizdas grtamai veikia tai, k jis vaizduoja: "Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba: provaizdis tik atvaizdo dka tampa vaizdu - ir vis dlto atvaizdas yra ne kas kita, kaip provaizdio apraika..." GADAMERIS mgina suprasti kalb pagal i vaizduojamj funkcij ir parodyti, kad klaidinga kalb laikyti atsitiktine, konvencine ir grynai instrumentalia enkl ar simboli sistema.

Ir K. JASPERSAS pabria, kad odis yra daugiau negu enklas.

io reikms ir reikms galimybs, raikos pilnatvs, perteikimo ir adinimo galios pervirio altinis - universalus, metaforinis vis garsini darini ir odi pobdis, kurio dka j reikmi istorin kaita bet kuriuo metu pajgia paadinti juose slypini reikmi lobyn... (JASPERS (4), II, 403).

164

Kalbos kaip visumos pobdis yra alegorinis, metaforinis. Jis utikrina "begalybs [ia: Absoliuto, Dievybs] raik apiuopiamybje". Tuo tarpu kalba kaip enklinimo mechanizmas (login kalbos analiz!) tra "skirta metodikai operatyviam vartojimui". Panaiai ir M. HEIDEGGERIUI kalba (kaip "rodantis sakymas", kuris sakymu rodo) yra antenklin.
Sakymas jokiu bdu nra antraeil reikinio iraika, greiiau visas reikimasis ir nesireikimas remiasi rodaniu sakymu. (HEIDEGGER (3), 257).

Reikinys, tai, apie k kalbama, paprasiausiai negali bti atskirtas nuo "rodanio sakymo". Kalba negali bti suprasta kaip antraeilis enklo ir enklinamojo dalyko suderinimas. fakt HEIDEGGERIS taip pat aikina savotika klausymosi pirmenybe prie kalbjim:
Mes ne tik kalbame kalb, mes kalbame ijos. Sitai mes galime tik todl, kad jau esame kalbos klaus. Ir k gi mes ia girdime? Girdime kalbos kalbjim. (254)

Jau W. v. HUMBOLDTAS (1767-1835), vienas ymiausi iuolaikins kalbos filosofijos pirmtak, atkreipia dmes tai, kad kalba "glaudiasi" prie taut ir individ individualumo. Kalbama apie savotik kalbos "lankstum" tiek objektyvios btybs, tiek subjektyvaus individualumo atvilgiu. Mstymas ir painimas kalboje gyja gimtosios kalbos (J. L. WEISGERBER), taip pat asmeninio individualumo, kuris reikiasi gimtja kalba, atspalv. Turdamas tai galvoje, M. BUBERIS atkreipia dmes kalbos asmenikum:
Kai, sakysime, du draugai sutaria dl svokos vartojimo, tai nors kiekvieno j svokos prasm bt labai panai kito, mes negalime laikyti j tapaiomis. Dalykas nepasikeiia net ir tada, kai abu pradeda sutarti dl svokos apibrimo: didysis asmenikumo faktas prasiver ir paiame apibrime - nebent abu "suokalbininkai" sutartinai iduot Logos logistikai (446).

Remdamasis W. v. HUMBOLDTO kalbos "lankstumo" idja, B. LlEBRUCKSAS nurodo analogij tarp kalbos ir valstybs. Kalboje, kaip ir valstybje, reikiasi statymo ir laisvs ryys:
K kalbos sandara duoda kalbai, t valstybin santvarka turi duoti politiniam moni gyvenimui. Pagal analogij su kalba ia reikia irti, kad apribojimas, kur mogus btinai patiria i jo laisvei tarnaujani institucij, neperengt laisvs saiko. (II, 50)

i laisv paalinama formalizuot, dirbtini kalb grietumu. Ir tai yra teista ta prasme, kad formalij moksl ir tikslij gamtos moksl srityje tuo nieko neprarandama. Bet jeigu filosofin kalbos problema apskritai apribojama vien ia perspektyva, "mogus redukuojamas vien specializuot jo veikimo pasaulyje bd" ir, tam tikru mastu, sugyvulja.

165

4.43 Kalbos tripusikumas

Anot LIEBRUCKSO, "kiekviename mogaus kalbjime visuomet gldi kakas i to, kuris kalba, visuomet kakas i to, kuriam kalbama, ir visuomet i to, apie k kalbama. Sis pamatinis bet kurio mogaus kalbjimo tripusis nukreiptumas jau byloja apie garsiojo subjekto-objekto santykio mogikajame painime ribotum" (I, 28). Tad painimas ir kalba visuomet reikiasi "subjekto-subjekto-objekto" santykiu. Mes visuomet kalbame su kuo nors apie k nors. i "dialogin" kalbos ypatyb buvo taip pat pabriama egzistencializmui (2.1.2) artim mstytoj, kurie danai vadinami dialogistais (pvz., M. BUBER, F. EBNER, G. MARCEL), nes jie ypating svarb teikia dviej pagrindini santyki ~A~Tu ir A-Tai skyrimui.

5.6

Matme, kad filosofija visuomet prasideda nuo pirmapradio "jau-buvimo-pasaulyje" (HEIDEGGER; 1.3.1,4.1.6); "betarpikame patyrime a neinau, kad patiriu: suprasdamas ar veikdamas tiesiog itirpstu "duotybi" ("daikt", esani "pasaulyje") ryi raizginyje" (HEINTEL (2)). Tas pat galioja pirmapradiam kalbjimui, kuris betarpikai atsiveria iuo tripusikumu: A kalbu su Tavimi apie Tai. Filosofin refleksija atskleidia tripusikum: ji parodo, kad kalbjimas ir painimas reikalauja ne tik Mans, bet ir Tavs, taigi ir Bendruomens, ir kad tik tarp moni mogus tampa mogumi (J. G. FlCHTE). Ji parodo, kad A, pasakydamas Tau kak apie Tai, kak pasakau pats sau. Ji leidia suvokti, kad kalba pasako apie save pai, kai ji pasakymu apie Tai sujungia Mane ir Tave savyje. is ryys tarp A, Tu ir Tai parodo, kad tam tikru poiriu kalba yra ms gebjimo skirti A, Tu ir Tai prielaida.

19 pie.: Kalbos tripusikumas

4.4.4 Kalbinis pasaulvaizdis Du klausimai turi lemiamos reikms: o Ar nepriklausomai nuo skirting konkrei kalb egzistuoja gryn, ideali, bendramogik reikmi sritis?

166

I pirmo vilgsnio atrodo, kad tokia sritis yra. Juk tai, k mums reikia "raudonas", atrodo, yra tas pat, k britams reikia "red", o pranczams "rouge". Taiau ir WlTTGENSTElNO kalbini aidim teorija, ir hermeneutin filosofija klausim atsako neigiamai. Mes negalime atrasti jokios idealios grynj reikmi viepatijos, kuri nepriklausomai nuo konkrei kalb galiot visiems laikams ir visoms kalboms. Bet kuri reikm yra konkreios kalbos reikm. itai inojo jau W. v. HUMBOLDTAS: Svokos nemanoma atskirti nuo odio, lygiai kaip mogui nusiimti savo veido bruous. odis yra individualus svokos pavidalas. Prarasdama pavidal, ji tampa kita svoka. o Ar manoma bekalb pasaul savaime prieinti vairioms konkreioms kalboms, kuriomis kalbama apie pasaul? Ir ia atsakymas gali bti tik neigiamas. Bekalbis nuogas daiktikumas savaime geriausiu atveju bt ribin svoka. Pasaulis, kuriame mes visada jau patirdami gyvename, yra kalbikai at\>ertas pasaulis. Konkreti kalba, kurioje mes patirdami pasaul esame, apibria ir ms "pasaulir", "pasaulvaizd". Ji yra tarytum "tinklas", kuriuo pasigauname pasaul. Todl mes kalbame apie bet kurio pasaulvaizdio kalbikumq.

20 pie.: Kalbinis pasaulvaizdis

Tad konkreti kalba nuspalvina visas reikmes ir kiekvien pasaulir. F. v. KUTSCHERA nurodo tai,
...kaip glaudiai vienas su kitu siejasi kalbjimas ir suvokimas, apraymas, grindimas ir 1.1.; kad mes pirmiausia per kalb, per kalbinius veiksmus imokstame i veiklos ri; kad tame, k ia imokstame ir tame, kaip to imokstame, slypi kultrin tradicija, kad painimas yra ne pasyvus i anksto duot skirtum permimas, bet aktyvus imokto meno panaudojimas; taigi, kad tas vaizdas, kur susikuriame apie pasaul, yra kultros pasiekimas, kur kalba atlieka svarbiausi vaidmen. (KUTSCHERA (2), 338)

Dabar taip pat aikja, kad konkretus kalbinis pasaulvaizdis nesugretinamas nei su grynj reikmi pai savaime viepatija (plg. 2.1.1), nei su bekalbiu pasauliu paiu savaime. Mes tik galime painti skirtingus kalbinius pasaulio vaizdus, juos lyginti su savuoju ir vien su kitu sieti, kaip darome mokydamiesi svetim kalb. Kalba, kuria mes tai atliekame, inoma, skiriasi nuo lyginamj pasaulvaizdi kalbikumo. Taip bna ir tada, kai mes gimtja kalba pradedame suvokti (ligiolin) kalbin gimtosios kalbos pasaulvaizd: gimtoji kalba, kuria mes tai atliekame, atsiskiria nuo gimtosios

167

kalbos, kurios pasaulvaizd analizuojame. Bet kalba, kurioje mes lyginame ir analizuojame, pati niekada nra absoliuti ar ideali kalba (kurios, kaip parod WITTGENSTEINAS, apskritai nra, plg. 2.2.5), o vlei konkreti kalba.
5.4 itai taip pat leidia parodyti, kas yra filosofija kaip universali kalbos kritika (plg. 2.5.4): Kritikas permimas ir sistemikas sugretinimas kalbini pasaulvaizdi prasmini intencij visuminje tradicijos erdvje.

4.4.5 Kalbos dialektika Apie dialektin dalyk (3.2.1.1) kalbame visais tais atvejais, kai kas nors gali bti suvoktas tik kaip dviej prieing, vienas su kitu susijusi moment padarinys. Abu momentai, atskirai paimti, yra vienpusiai ir abstrakts daliniai aspektai. Savo pai prasm jie turi tik abu kartu, kaip junginys. Mes susidrme su dialektiniais dalykais, kai nagrinjome aristotelikj akto-potencijos doktrin. KANTO filosofijoje patyrimas yra stebjimo ir intelekto formos (4.3.2.2) padarinys dialektinio dalyko prasme. "Kalbos stebuklas" (HUMBOLDT) apima daugel dialektini dalyk. Vien i labai svarbi mes aukiau (4.4.4) jau nurodme. Turime galvoje santyk tarp dviej prieing, vienas su kitu susijusi kalbos moment, santyk tarp transcendentalinio ir hermeneutinio aspekto. Pradioje pasiaikinkime abu iuos aspektus. o Transcendentalinis aspektas. KANTAS (4.1.3, 4.1.4, 4.3.2) parod, kad transcendentalinis subjektas su savo aprioriniais apibrtumais yra paskutinis ir absoliutus ms painimo atskaitos takas. Anot jo, transcendentalinis subjektas kaip smon, vykdanti vis painim, yra paskutin, nebeginijama, absoliuti instancija. Ji yra bet kokio painimo tarpininkas. Todl ji transcendentaliai skiriasi nuo visko, kas per j pastama ar tarpinama. Todl negalima absoliut, transcendentalin subjekt mstyti kaip objekt, taip sakant, pavelgti j i nugaros. Transcendentalins filosofijos poiriu btina pripainti, kad is subjektas yra absoliuti, beslygika viso painimo slyga. Suformuluokime aspekt kalbos filosofijos terminais! Bet kokiame kalbjime apie kalb atsiskleidia kalbos transcendentalin prasm (plg. 4.4.1.2). Bet tai reikia: Bet kokio kalbjimo apie kalb ir/ar pasaul btina prielaida yra absoliuti, transcendentalin kalbikumo prasm, kuri negali bti suprasta kaip konkreti kalba.
Imkime pavyzd i 4.4.4 skyrelio. Lygindami vien su kitu vairius kalbinius pasaulvaizdius, mes tai darome kalba, kuri nra tapati kuriai nors i pasaulvaizdi kalbai. Kai lyginame pasaulvaizdius, tai kalb, kuria lyginame, laikome tam tikra prasme absoliuia ir transcendentaline. ia susiduriame su panaia problema, kaip ir aikindamiesi santyk tarp absoliutaus (transcendentalinio) A ir empirinio A (4.1.4): Visa. kas

168

empirika, objektyvu, numato transcendentalum kaip absoliui prielaid. Jei tik mginu transcendentalum (pvz., kalb, kurioje lyginu vairius kalbinius pasaulvaizdius) mstyti kaip kak objektyv, empirikai apibrt (pvz., kaip konkrei kalb), josios transcendentalumas man islysta, ir belieka tik kakas empirika, kas savo ruotu pats reikalauja transcendentalumo (pvz., kalbos, kuria kalbini pasaulvaizdi lyginimo kalb a mstau kaip konkrei kalb).

o Hermeneutinis aspektas. I HEIDEGGERIO ir GADAMERIO (2.1.3) suinojome, kas rpi hermeneutikai. Visas patyrimas ir painimas visuomet jau paenklintas supratimo istorikumo. Be to, visas patyrimas ir painimas turi kalbos pavidal. Kalba glaudiasi prie taut ir individ individualumo (HUMBOLDT) ir savo tripusikumu (LlEBRUCKS) pasirodo susijusi su kalbine bendruomene. Tad kalba pasirodo kaip tai, kas visuomet yra visuomenikai ir istorikai apibrta. Bet kokia pasaulira yra kalbin, t. y. susieta su visuomenikai ir istorikai konkreia kalba, kuria ji reikiasi. Tokiu bdu hermeneutinis aspektas atveria fundamental viso painimo reliatyvum.
ia prasme K. O. APELIS kalba (2.5.3) apie komunikacins bendrijos a priori Marksizmas (2.4.1) tvirtina, kad visas painimas ess atspindys "materiali, empirikai konstatuojam ir materialiomis prielaidomis paremt visuomens gyvenimo proces". Kalbos filosofijos terminais tai reikia, kad visas painimas yra kolektyvins komunikacins' bazs antstatas, taigi galiausiai vlgi konkreti kalba.

5.7

. Tokie yra ie du aspektai. Jie prieingi vienas kitam ir vis dlto esmikai tarpusavyje susij. Vienas teigia painimo beslygikum, absoliutum ir apriorikum. Kitas -jo (visuomenini ir istorin) slygotum ir reliatyvum konkreios kalbos atvilgiu. Be to, aspektai nurodo vienas kit ir vienas kit suponuoja: o Jeigu a sakau: "Bet koks painimas yra kalbikai slygotas ir priklauso nuo supratimo istorikumo", tai a jau darau prielaid, kad egzistuoja absoliutus, transcendentalinis kalbos prasmingumas, kuriame a galiu kalbti apie konkrei kalb, t. y. kad a galiu kalbti absoliuia, "neistorine" prasme apie konkreias istorinio supratimo apraikas. Hermeneutinis reliatyvumas reikalauja kaip prielaidos transcendentalinio absoliutumo. o Jeigu a sakau: "Painimas yra absoliuiai apriorini apibrtum ar absoliuiai transcendentalinio kalbikumo padarinys", tai lygiai taip pat negaliu tuo pasitenkinti. Juk a inau, kad visa, k kaip prielaid turiu laikyti transcendentaliniais dalykais, a galiu refleksijos bdu paversti empiriniais dalykais. inoma, tuo a vl postuluoju transcendentalum. Bet nors transcendentalin postulat (subjekt, kalb) a galiu paversti empiriniu dalyku (empiriniu A, konkreia kalba), vis dlto inau: Transcendentalumas tik knytas, tik konkreioje kalboje, tik visuomen-

169

je ir istorijoje yra realus.

Yra moni, kurie iuos aspektus painioja su poiriais. Vieni yra reliatyvistai ir mano, kad viskas slygika. Jie ginijasi su kitais, kurie mano tur absoliui, visuotinai galiojani ties. Pirmieji pralaimi veikus skepticizm (1.3.3), pastarieji - hermeneutiniame rate (2.1.3). Taiau ir vieni, ir kiti atstovauja btiniems dialektinio dalyko aspektams. Kiek klaidingi j poiriai, tiek teisti ie aspektai. Abu aspektai suriti tarpusavyje, jie galina t mogikj painim, kuris drauge yra ir tiesa, ir "dalinis painimas" (l Kor 13,9). E. HEINTELIS taip apibendrina fakt:
Kalba, kaip konstitutyvus objektikumo apskritai tarpinimo momentas, ir konkreti kalba, kaip konstitutyvus konkretaus objektiko kalbinio pasaulvaizdio tarpinimo momentas, turi bti skiriami, bet vis dlto jie ilieka susij, nes galiausiai ir fundamentalioji, filosofikai reikminga objektikumo konstitucija visuomet vyksta konkreioje kalboje. Konkreti kalba, kaip kalba fundamentaliu filosofiniu ir konstitutyviuoju poiriu, t. y. transcendentaliai, yra "absoliuti"; kalba, kaip konkreti kalba santykyje su kitomis konkreiomis kalbomis, yra "reliatyvi" ir, atitinkamai, konstitutyvi konkretaus kalbinio pasaulvaizdio atvilgiu. (HEINTEL (1), 321)

4.4.5.1 Universalioji gramatika (N. CHOMSKY) io dialektinio dalyko kontekste domu pavelgti teorij, kuri yra ikls N. CHOMSKY. Jis taria, kad egzistuoja gimtas kalbinis mogaus sugebjimas ir ia prasme pripasta (remdamasis klasikiniu racionalizmu, plg. 4.2.3.2) gimtas idjas. Kiekvienas mogus turs gimt, nuo patyrimo nepriklausom informacij, taigi jam, kaip ries atstovui, bding, biologikai determinuot apriorikumo sistem. ios idjos - tai lingvistins universaluos (bendros kalbins formos), sudaranios bendramogik universalij gramatik, i kurios kildintinos visos atskir kalb gramatikos. Tuo grindiamas vis mogikj kalb panaumas. i gimta, genetin informacija leidia vaikui universalij gramatik transformuoti atskir savo gimtosios kalbos gramatik. Todl vaikas taip lengvai imoksta gimtj kalb. Jis turi gimt sugebjim nedidels kalbins patirties pagrindu atlikti i transformacij. i teorija yra empirin teorija ir todl reikalauja empirinio patvirtinimo. Mes ia j minime ne tik todl, kad daug dmesio jai skyr analitin filosofija, bet ir todl, kad net tokioje empirinje teorijoje atsiskleidia panaus skirtumas, kur aukiau (4.4.5) velgme tarp transcendentaliai apriorinio kalbikumo ir konkreios kalbos.

170

4.4 skyriaus santrauka Mes skiriame analitin ir neanalitin kalbos filosofij. Analitin filosofija velgia kalb kaip \ tam tikr empirin duotyb. Ji reikiasi kaip login arba kaip lingvistin kalbos analiz. Neanalitin kalbos filosofija pabria transcendentalin kalbos prasm. Kalbins iraikos yra daugiau negu paprasti enklai. Paymtinas atvaizduojamasis ir metaforinis kalbos pobdis. Dl savo lankstumo ji prisiderina prie taut ir individ. Kalba i esms yra tripus, t. y. ji reikiasi kaip subjekto-subjekto-objekto santykis. A kalbu su Tavimi apie Tai. Nra nei ideali reikmi viepatijos, kuri galt bti atskirta nuo konkreios kalbos, nei bekalbio pasaulio savaime. Transcendentalinis ir hermeneutinis aspektai, absoliutumas ir reliatyvumas, beslygikumas ir slygotumas - visa tai yra dialektinis dalykas, bdingas visam mogikajam painimui ir kalbjimui. Viena vertus, visame painime ir kalbjime visuomet jau postuluojama absoliuti, transcendentalin paintin ir kalbin prasm. Kita vertus, transcendentalumas reikiasi tik konkreia kalba istoriniame kontekste.

4.5 Logika 4.5.1 Kas yra logika? odis "logika" kyla i graikikojo logos, kuris veriamas kaip "odis", "protas" arba "dvasia". Apie logik kalbama keliomis prasmmis: o Transcendentalin logika (43.2.2): KANTAS j supranta kaip apriorini intelekto (kategorij, pagrindini teigini) ir proto (idj) apibri doktrin. o Dialektin logika: HGELIS j supranta kaip mginim dialektikai (3.2.1.1) sujungti transcendentalines intelekto apibrtis su ontologinmis bties apibrtimis. o Formalioji logika: ARISTOTELIS j apibdina kaip moksl apie mstymo ar kalbjimo/o/TOfl/^ ivad taisyklingum. Toliau pateiksime formaliosios logikos vad.

171

K reikia ivad taisyklingumas, gali parodyti pavyzdys: "Jeigu visi mons mirtingi, o Sokratas mogus, tai Sokratas mirtingas". Mes sakome: tai logika. Kodl? Todl, kad ivada "tai Sokratas mirtingas" gali bti ivesta i teiginio "jeigu visi mons mirtingi, o Sokratas mogus". Fraz "tai Sokratas mirtingas" vadiname ivada i prielaid "jeigu visi mons mirtingi" ir "Sokratas - mogus". ia svarbu dar tai kas. Kalbdami apie formal login ivad taisyklingum, turime galvoje tiktai teigini form, o ne j turin. Tai rodo pavyzdys: "Jeigu visi paukiai - induoliai, o visos arkos - paukiai, tai visos arkos - induoliai". Suprantama, ivados turinys ia klaidingas. Bet pati ivada logikai iplaukia i prielaid. Ivada padaryta taisyklingai. Kad pirmosios prielaidos "Visi paukiai - induoliai" turinys klaidingas - itai logikui nerpi. J domina vien ivad taisyklingumo formalios slygos.

Kas yra formaliosios logikos objektas? Galime pasakyti, kad formalioji logika visuomet jau remiasi kalbiniu buvimu-pasaulyje (1.3.1) ir yra specifin, antrin refleksija apie kalbin buvim-pasaulyje. Ji nagrinja j abstrakiai, tiksliau -jo formalaus ivad taisyklingumo poiriu.
Anot TOMO AKVINIEIO, logikos objektas - tai antrini svok (intentiones secundae) sritis. Jis taip apibria skirtum tarp pirmini ir antrini svok: "Pirminiu bodu suvokiami kaip tik sielai ioriki daiktai, kuriuos suvokiantis intelektas pirmiausia atsigria. Antriniu bodu suvokiamomis vadinamos tos svokos, kurios atskleidia suvokimo bod. Juk [suvokim] intelektas suvokia antriniu bdu, kai jis pats apie save reflektuoja ir suvokia savo suvokim bei t bod, kuriuo jis suvokia" (De potentia 7, 9). Tokiu bdu svoka, kuri a susikuriu mstydamas akmen, yra pirmin svoka. Jeigu a susikuriu akmens svokos svok (pvz., kai sakau: "Akmuo" yra teiginio "Akmuo apskritas" subjektas), tai ji yra antrin svoka. Taigi svokos "subjektas", "predikatas", "ris", "gimin", "ivada", "prielaida" ir 1.1. yra antrins svokos. Ir ia prasme logikos kalba yra antrin kalba - kalba, kuria kalbama apie kalb.

Atkreipkime dmes dar du svarbius formaliosios logikos ypatumus: o Formalioji logika neturi nieko bendra su psichologija. Jai nerpi, kaip ir k kalba ar msto empiriniai subjektai (konkrets mons). Ji nra empirinis mokslas. o Formalioji logika yra grietai apriorin. Ji tiria mstymo apskritai formalias struktras, bendriausias ivad taisyklingumo slygas. KANTAS taip apibendrina abi ias ypatybes:
Kaip bendroji logika, is mokslas abstrahuojasi nuo intelektinio painimo bet kokio turinio ir nuo jo objekt skirtingum ir turi reikal tik su gryna mstymo forma... Kaip grynoji logika, jis neturi joki empirini princip, taigi nieko neperima... i psichologijos, kuri dl to neturi jokios takos intelekto kanonui. Jis yra rodomoji doktrina ir jame viskas turi bti tikra visikai a priori. (GPK B 78//100)

WITTGENSTElNAS (2.2.2) nurodo, kad logikos teiginiai yra tautologinio pobdio, kad jie yra be turinio.
6.1 Logikos teiginiai yra tautologijos. 6.11 Tad logikos teiginiai nieko nesako. (Jie yra analitiniai.) 6.111 Teorijos, leidianios bent vienam logikos teiginiui atrodyti turiningam, yra visuomet klaidingos. (Traktatas)

172

Kaip antrinis kalbjimas apie kalb, formalioji logika dvejopa prasme remiasi kasdiene kalba: o Kasdien kalba i esms yra toji kalba, apie kuri kalba logika. Login analiz yra visuomet jau duotos kalbos analiz. o Kasdien kalba i esms yra toji kalba, kuria logika siveda savo svokas ir aksiomas ( = principus). Formalioji logika gali vystytis tik kasdiene kalba kalbdama apie kasdien kalb. i pastaba svarbi. Ji reikia, kad formalioji logika btinai remiasi kasdiene kalba (t. y. neanalizuojama kalba) ir pastarosios niekada neaprpia. Vlyvasis WnTGENSTEINAS yra parods (2.2.5), kad abstrakti formalioji login analiz i principo negali aprpti gyvojo kalbos vartojimo tuo pavidalu, kuriuo jis i tikrj reikiasi kalbiniuose aidimuose. 45.1,1 Formalioji ir transcendentalin logika Pagal KANT, formalioji logika domisi tik mstymo forma ir todl yra tik "negatyvi tiesos slyga": "taiau toliau logika negali eiti, ir jokiu kriterijumi ji negali atskleisti suklydimo, susijusio ne tik su forma, bet ir su turiniu". (GPK B 84//104). Transcendentalinei logikai, be i (formaliai logini) tiesos slyg, rpi isiaikinti "io painimo turimo teisingumo poym" (B 83//103), Todl transcendentalin logika eina prie sintetini (t. y. netautologini) apriorini pagrindini teigini (43.2.2.1), kuri formaliojoje logikoje nra ir negali bti. Juk formalioji logika atskleidia tik negatyvias, formalias paintins sintezs slygas, o ne pozityvisias, turinines. 4.5.12 Formaliosios logikos istorija I. M. BOCHENSKI (1) formaliosios logikos istorij yra palygins su banguota linija, kurioje yra trys pakilimai ir trys smukimai. Pagal tai galime iskirti tris pagrindines formaliosios logikos raidos epochas:
O Antikin logika. ARISTOTELIS laikomas formaliosios logikos pradininku. Jo loginiai darbai buvo surinkti vadinamajame Organone ( = rankyje). Didels reikms taip pat turjo Megaros-stoik mokykla. Po io pirmojo pakilimo eina platus nuosmukio tarpas, kai nepasirod n vieno reikmingesnio logiko. O Scholastin logika. Jos suydjimo laikas - pirmiausia XIII amius. ymiausi logikai: ALBERTAS DIDYSIS, ROBERTAS KILWARDBY, WILLIAM SHYRESWOOD ir PETRAS ISPANAS ( = Popieius JONAS XXI). Po augimo periodo XFV-me ir XV-me amiuje vl smukimas, utruks iki pat XIX amiaus. Vienintelis ymus logikas iame nuosmukyje buvo G. W. LEIBNIZAS. O Matematin logika (taip pat vadinama simboline logika arba logistika) susiformuoja madaug XIX amiaus viduryje. Pagrindiniai ios iuolaikins logikos atstovai: G. BOOLE, A. DE MORGAN, E. SCHRODER, C. S. PEIRCE, G. FREGE, G. PEANO, B. RUSSELL,

173

A. N. WHirEHEAD, D. HlLBERT, L. E. J. BROUWER, J. LUKASIEWTCZ, A. TARKI, R. CARNAP ir K. GODEL.

ie trys didieji formaliosios logikos raidos etapai sudaro vieningos formaliosios logikos tradicij:
"a) Visi tradicins logikos dsniai priklauso logistikos dsniams; b) bet daug pastarosios dsni nepriklauso pirmajai; c) logistikos raikos priemons (jos apibrimai, ivedimo taisykls ir pan.) ymiai pranoksta tradicin logik savo grietumu ir veiksmingumu."
(BOCHENSKI-MENNE, 12).

4.5,1.3 Filosofija ir formalioji logika Kaip formalusis mokslas, logika visikai neutrali vairi filosofini sistem atvilgiu. Daugelis ymi logik buvo taip pat yms filosofai (pvz., ARISTOTELIS, LEIBNIZ, WHITEHEAD, WITTGENSTEIN), taiau laiksi skirting filosofini pair. Paplitusi nuomon, es formaliosios logikos taikymas filosofijoje yra neopozityvistins (2.2.3) nuostatos apraika, yra grynas prietaras, paaikinamas tuo, kad daugelis neopozityvist buvo taip pat yms logikai. Lyginant su filosofija, formalioji logika yra organonas (instrumentas, rankis). Kadangi formalioji logika, kaip mokslas apie antrines svokas (4.5.1), yra visuomet antrin refleksija, besiremianti kalbiniu buvimu-pasaulyje, formaliosios logikos taikymas filosofijoje taip pat remiasi jau diferencijuota filosofine problematika. Todl formalioji logika nra filosofijos etalonas. Kaip, anot vlyvojo WITTGENSTElNO, login analiz tik slyginai gali aprpti gyvj kalbos vartojim kalbiniuose aidimuose, taip ji tik slyginai gali aprpti ir filosofini kalbini aidim kalbos vartojim. Vis dlto turi pagrindo patarimas, kur GOETHES "Fauste" Mefistofelis duoda studentui: "Pastudijuokit logik, kad protas, {drausmintas gerai ir idresuotas, Priprast prie apynasrio..." Formaliosios logikos taikymas filosofijoje gali nemaai prisidti problemas suskirstant, paprastinant ir aikinant. Daugeliui filosof, raani nepakeliamai sudtinga kalba, galima bt patarti savo teiginius logikai paanalizuoti ir formalizuoti. Tada galbt jie rayt suprantamesni stiliumi. 4.5.1.4 Logistika ir metalogika iuolaikinje formaliojoje logikoje skiriame dvi dideles sritis: logistik ir metalogik. Logistika ( = matematin ar simbolin logika) yra loginio skaiiavimo

174

teorija. Logistikai rupi atlikti tok griet formalizavim, kad enklais (simboliais) galima bt "skaiiuoti", laikantis nustatyt operavimo taisykli (kaip matematikoje). Tam visikai abstrahuojamas! nuo bet kokio turinio (4.5.1) ir eliminuojama (danai netiksli) kasdien kalba. Tad loginis skaiiavimas yra "enkl sistema su jai priklausaniomis operavimo taisyklmis'' (BOCHENSKI-MENNE). Pvz., achmatai arba algebra yra toks skaiiavimas. Metalogikoje aikinamasi formalios loginio skaiiavimo prielaidos. Tai reikia, kad, prie sudarant loginio skaiiavimo sistem ir joje "logikai skaiiuojant", turi bti isiaikinta enkl reikm ir vartojimas. Metalogika danai vadinama semiotika (i gr. sema arba semeion = enklas). Skiriama trys enklo matmenys ir, atitinkamai, trys metalogins disciplinos: o Sintaktika yra mokslas apie enkl kaip tok (pvz., jo garsin ir raytin form), taip pat apie enkl tarpusavio santykius. ia nekreipiama dmesio enklo reikm ir jo vartojim komunikacijai. enklo prasm apibriama grynai operatyviai, t. y. nustatoma, pagal kokias taisykles tam tikros kalbos enklai turi bti vartojami, kad jais bt galima '"skaiiuoti". o Semantika yra mokslas apie enkl reikmes, apie enkl santyk su tuo, k jie reikia. Antai danai sakoma, kad tikriniai vardai ymi objektus, predikatai - savybes arba santykius, o sakiniai - dalyk padt. Ypa svarbus yra kalbos lygmen (tip) skyrimas: kalba, kuri ymi nekalbinius objektus, savybes, santykius ir dalyk padtis, vadinama objektine kalba. Kalba, kuri ymi objektins kalbos enklus, vadinama metakalba. Kalba, kuri ymi metakalbos enklus, vadinama metametakalba ir 1.1.

21 pie.: Kalbos lygmen skyrimas Pavyzdys: "Jonas eina mik" yra objektins kalbos sakinys. '"'Jonas" yra tikrinis vardas" yra metakalbos sakinys. Loginis skaiiavimas paprastai vyksta objektinje kalboje. Jo
175

operavimo taisykls formuluojamos metakalboje. ias operavimo taisykles galiu, suprantama, savo ruotu padaryti skaiiavimo objektu. Bet tam man reikalingos operavimo taisykls, kurias turiu suformuluoti metametakalba. Matome, kad bet koks loginis skaiiavimas galiausiai remiasi (4.5.1 pabaiga) neformalizuota (kasdiene) kalba. Kalbos lygmen skyrimas ypa svarbus dl to, kad jo nepaisymas veda prie logini paradoksu. Seniausias ir inomiausias i j - "Melagio" paradoksas, kur yra atrads EPIMEniDAS (VI a. p.m.e.). J cituoja apatalas PAULIUS: "Vienas i j [kretiei], j pai pranaas, yra pasaks: "Kretieiai visuomet melagiai, pikti vrys, tings pilvai" (Tit 1. 12). Jeigu kretietis sako: "Visi kretieiai - melagiai", tai ar is sakinys teisingas, ar klaidingas? Matome, kad jeigu jis teisingas, tai jis klaidingas. Su panaiu paradoksu susiduria tas, kuris imasi udavinio sudaryti katalog vis t katalog, kurie nenurodo savs. Ar is katalogas vis t katalog, kurie nenurodo savs, gali save nurodyti, ar ne? (RUSSELLO paradoksas). Loginiai paradoksai atsiranda, kai neskiriamos skirting kalbos lygmen (tip) iraikos.

o Pragmatika yra mokslas apie santykius tarp enkl ir j vartotoj. ia domimasi praktiniu komunikaciniu enkl vartojimo kontekstu, kur kalbantysis figruoja kaip komunikacini veiksm dalyvis.

4.5.2 odis ir reikm enklas yra tai, kas nurodo kak kita (enklinamj). Kalbines iraikas logikas traktuoja kaip enklus (plg. 4.4.2).

22 pie,: Semiotinis kubas pagal BOCHENSKI (2)

176

odiai irgi yra enklai. od pirmyktje reikme mes suprantame kaip mogaus kalbos padargais artikuliuot, akustikai suvokiam enkl, kur galime pavadinti akustema. J atitinkant raytin enkl vadiname grafema, od atitinkani psichin bsen vadiname psichema, o gestais reikiam od - kinema. (A. MENNE, 15)

432.1 Tikriniai vardai ir predikatai Iskirsime dvi svarbias odi grupes: o odius, kurie objekt atitinka arba neatitinka. Juos vadiname predikatais. Predikatai paymti kursyvu: Sokratas yra filosofas. Tai-klevas. Petras skaito. Tai juokinga. o odius, kurie atstovauja objektui arba j ymi. Tikriniai vardai (pvz., "Aristotelis", "Palanga", "Nemunas") atstovauja objektui. Vietoje tikrinio vardo danai vartojami apraai. ia vartojami parodomieji odiai (pvz., "tai ia"), parodomj odi ir predikat jungimai (pvz,, "is kalnas") arba kitokios iraikos (pvz., "iaurs Atnai", "Lietuvos karalius"). Tikriniai vardai ir apraai objektams atstovauja arba juos "ymi" (G. FREGE). Bet kam atstovauja arba k ymi predikatai? Juk akivaizdu, kad predikatas "langas" ymi ne tik tai lang. Predikatai yra bendri. Todl scholastai juos vadindavo universaliomis. Bendrumas gali bti suprantamas dvejopa reikme - ekstensine ir intensine. o Predikato ekstensija (kitaip: apimtis) yra jo designat klas (t. y. visuma daikt, kuriuos jis ymi). Antai predikato "karv" ekstensij sudaro visos karvs. o Intensija (ia: reikm) yra tai, k predikatas ireikia, t. y. k jis apie objekt taria. Tad intensija, arba reikm, yra tai, kieno atvilgiu predikato designatai panas. Intensija danai taip pat vadinama svoka.
Taiau io odio vartosena nra vienareikm. Kartais "svoka" suprantama kaip odis kartu su savo reikme, kartais - tik odio reikm.

sidmkime: Predikatai ireikia intensijas (reikmes, svokas), bet j neymi. Jie greiiau ymi objektus (designatus) pagal apibrtas reikmes.

12.2217

177

4JS22

Vienareikmikumas ir daugiareikmikumas

Santykius tarp odi, reikmi ir objekt vadiname semantiniais santykiais (4.5.1.4). ARISTOTELIS skyr du pagrindinius semantini santyki tipus: o Vienareikmikumas: Vienodo pavidalo odiai ymi ta paia reikme skirtingus objektus.
Sakinyje "Brigita, Kristina ir Pranas yra mons" odis "mons" reikia t pat vis trij designat atvilgiu. "mogus" vienareikmikai ymi tris designatus.

o Daugiareikmikumas: Vienodo pavidalo odiai skirtingomis reikmmis ymi skirtingus objektus.

Antai odis "iedas" reikia viena, kai juo ymime ydinio augalo dal, ir visai k kita, kai juo ymime ant pirto neiojam papuoal. "iedas" ymi iuos designatus daugiareikmikai.

ARISTOTELIS skiria dar atsitiktin ir neatsitiktin daugiareikmikum. Atsitiktinio daugiareikmikumo atveju odis tik atsitiktinai susijs su visikai skirtingomis reikmmis (pvz., "iedas"). Neatsitiktinio daugiareikmikumo atveju odiai yra vienodo pavidalo ne atsitiktinai, o todl, kad j designatai tam tikru bdu susij. Sis neatsitiktinis daugiareikmikumas vadinamas analogija. Galime iskirti du pagrindinius analogijos tipus: o Atribucijos analogija (attributio = lot. priskyrimas). Du skirtingi daiktai ymimi tuo paiu odiu skirtingomis jo reikmmis, nes vienas daiktas "priskirtas" kitam, vienas daiktas priklauso nuo kito arba j nurodo.
ARISTOTELIUI priklauso inomas odio "sveikas" pavyzdys. Sakome apie Ingrid, raudonus Ingridos skruostus ir apie vaisius, kad jie sveiki. Tikrja prasme tik pati Ingrida gali bti sveika. Vaisiai yra sveika, nes jie teikia sveikat mogui (pvz., Ingridai). Ingridos raudoni skruostai yra sveiki, nes jie rodo, kad Ingrida sveika.

o Proporcijos analogija (proportionalitas - lot. dviej (ar keleto) santyki santykis, kaip, pvz., matematikoje: "2:4 = 3:6"). ia tuo paiu odiu skirtingomis reikmmis ymimi du skirtingi daiktai, kadangi jie tarpusavyje susij tais paiais arba panaiais santykiais.
Pagal ARISTOTEL, sparn santykis su paukiais yra toks pat, kaip pelek su uvimis. Tad vien ir kit galima vadinti "galnmis". Taip pat skirtingi kalbos lygmenys (tipai) yra susieti tarpusavyje proporcijos analogija (4.5.1.4). Atskira proporcijos analogijos forma yra metaforin kalba, t. y. kalba, naudojanti perkeltines reikmes. Antai kalbame apie "besijuokiani piev", nes ydinti pieva kakuo primena besijuokiant mogaus veid. Analogin kalba svarbi filosofijai. Kadangi filosofijai visuomet rpi neempirins empirikumo slygos (1.4.1.3 ir 1.5), visuomet ikyla klausimas, kaip neempirikum kalbos priemonmis ^gauti i to, kas empirikai duota (1.3.1). Sis klausimas veda prie atribucijos

178

analogijos struktros. Svarbiausi analogijos panaudojimo filosofijoje atvejai ie: Kadangi kalbos vienareikmikumas baigiasi ties kategorijomis (3.2.2. Iir4.3.2.2.1),o transcendentalijos kategorijas perengia (3.3), transcendentalins svokos (btis, vienis, tiesa, gris, grois) btinai yra analogins ARISTOTELIO atribucijos analogijos prasme; juk pirmine prasme jie ymi substancij, o antrine (kaip "sveikumo" pavyzdyje) - akcidentines kategorijas, kurios savo ruotu atributikai santykiauja su substancija. "Aktas" ir "potencija" (3.2) taip pat yra analoginiai odiai, bet jau proporcijos analogijos prasme, nes substancin forma ir akcidentinis apibrtumas vadinami aktu todl, kad substancin forma taip pat santykiauja su materija, kaip akcidentinis apibrtumas su substancija. Analogijos problema tapo ypa svarbi filosofinje teologijoje: Apie Diev gali bti kalbama tik analogine kalba. Kadangi i problema ir daugyb kit filosofijos problem yra susijusios su odio "btis" daugiareikmikumu, bties analogija (Analogia entis) buvo viena pagrindini filosofijos tem.

7.2.1.2

4.5.2.3 Apibrimas Galime iskirti analitinius ir sintetinius apibrimus. o Analitinis apibrimas gaunamas analizuojant apibriamj od ar svok (= lot. definiendum). Tad apibriamj dalyk, definiendum, aikiname pasiremdami kalbos vartosena.
Pvz., analizuojame odio "senbernis" vartosen ir apibriame "senbern" kaip "nevedus vyr". Klasikin analitinio apibrimo forma - tai apibrimas per gimin ir rin (specifin) skirtum. ia prasme "mogus" buvo apibriamas kaip "protinga jusli btyb", kur "jusli btyb" figruoja kaip gimin, o "protinga" - kaip rinis (specifinis) skirtumas. Porfyrijaus medis (3.4.2) teikia daug ios ries apibrim.

o Sintetinis apibrimas yra nustatymas. Mes patys nustatome, kaip tam tikr od norime vartoti.
Antai mes galime nustatyti, kad, pvz., "emaii plentas" bus vartojamas vietoje "plentas, jungiantis Kaun su Klaipda". ia mes neanalizuojame esamos vartosenos, bet nustatome bsim kalbos vartosen.

Apibrimus taip pat galima suprasti kaip sutartines santrumpas. Pagal tai apibriamoji iraika ( = definiendum) yra apibrianiosios iraikos ( = definiens) sutrumpinimas. Tarp definiendumo ir definienso logikai rao enkl" = df". Tad galime rayti: mogus emaii plentas = df protinga jusli btyb = df plentas, jungiantis Kaun su Klaipda

4.5J! .4 Universalij problema Tas faktas, kad predikatai gali bti interpretuojami ekstensikai ir intensikai (4.5.2.1), sukl vadinamj universalij problem. Universalijos tai bendros svokos. Mes ia apsiribosime vienareikmmis universalijomis,

179

nekreipdami dmesio analogines universali] a (4.5.2.2). Tokios universalijos yra predikatai, kurie tapaia intensija ymi skirtingus designatus. Antai odis "vedas" sako apie visus vedus t pat, nepaisant vis galim j skirtingum. Kaip bendrum paaikinti? Pradioje apibdinkime dvi kratutines pozicijas: o Universalij realizmas: Jis taria, kad egzistuoja bendros, idealios esybs, kurios kakokiu bdu yra atskirtos nuo reali, egzistuojani daikt. Kaip tikriniai vardai (4.5.2.1) ymi realius daiktus, taip ir universalijos (predikatai) ymi ias idealias esybes.
Antai jeigu turiu un, vardu Sargis, tai sakinyje "Sargis yra uo" odis "Sargis" ymi mano un, o "uo" - nuo io uns atskir, bendr uns apskritai idj, i koncepcija danai gretinama su PLATONO idj doktrina (1.8.2). Bet nereikia pamirti, kad pats PLATONAS savo vlesniuose darbuose universalij realizm atmet kaip nepagrst.

o Nominalizmas: Jis taria, kad universalijos tra vardai (lot. nomen), kurie nieko nereikia, o tik ymi. Tad jos yra odiai, kurie, kaip ir tikriniai vardai, yra reali daikt enklai. Skirting daikt panai empirini poymi pagrindu ie odiai taikomi ne tik kaskart atskiram daiktui, bet daugeliui daikt (panai daikt klasei).
Pvz., tam tikr empirin daikt pavadinu "kate". Tada pastebiu, kas esama daugiau daikt, kurie pasiymi panaiais empiriniais poymiais (dydiu, ivaizda, elgesiu ir 1.1.), kaip ir tas daiktas, kur pavadinau "kate". Todl ir iuos daiktus vadinu "katmis". itaip odis "kat" interpretuojamas grynai ekstensikai ir todl jis neturi jokios reikms. Nominalizmas daniausiai yra empiristins pozicijos iraika. (4.2.3.1).

Abi ios kratutins pozicijos pasirod filosofikai nepagrindiamos. Universalij realizmas teigia bendrj turini idj savaimingum, kuris tiesiogiai veda mklik metafizik (4.1.3). Juk kas gi turt bti ios atskirtos nuo daikt idjos? Ir kas, antra vertus, turt bti nuo idj atskirti daiktai? i pozicija susiduria su daugybe ontologini ir epistemologini aporij.
Vien i j atskleid PLATONAS vadinamojoje "treiojo mogaus" aporijoje: Jeigu realus mogus ir idealus mogus yra vienas nuo kito atskirti, tai kyla klausimas, kodl abu juos vadiname "mogumi". Tekt pripainti mogaus idj, kuri apimt real mog ir ideal mog. Bet kad i idj ir real mog galima bt pavadinti "mogumi", vl reikalinga mogaus idja ir 1.1.

Tuo visai nenorime paneigti idj Dievo prote doktrinos. Juk ios idjos Dievo prote toli grau nra ms odi reikms. Nominalizmas, kaip tai parod HUSSERLIS (2.1.1), nesuvokia, kad panaumas visuomet grindiamas tapatumu. Smailj ir bukj trikamp tik todl galime pavadinti "trikampiu", kad turime trikampikumo svok ir, remdamiesi tik ia svoka, vadiname juos abu tam tikru poiriu "panaiais". Bet i svoka negali bti redukuota juslinius empirinius vaizdinius. Ji gali bti aikinama tik kaip

180

nejuslinis dvasins galios darinys, btent intelekto darinys (plg. 4.2.2.2, 4.3.1.2,4.3.2.2). Panaiai kaip empirizmas, nominalizmas siekia eliminuoti btent i dvasin gali, kad viskas bt redukuojama juslikai apraomus terminus. Kaip rodo emiau pateikiamas tekstas, nominalizmo negali igelbti ir empiristin abstrahavimo teorija:
Tradicinje filosofijoje, pvz., svokos "mogus" abstrahavimas vaizduojamas taip: imami atskiri mons ir mintyse atsiejami j skirtingumai (pvz., gis, plauk spalva, amius, lytis, sumanumas ir 1.1.), paliekant tik panaumus; gautas abstraktus, be atsitiktini savybi mogaus vaizdinys laikomas bendru mogaus vaizdiniu arba mogaus svoka. Taiau tokia svokos sudarymo i atskir objekt idja - atsiejant arba nekreipiant dmesio skirtingas savybes -yra aikiai avantiristin: I objekt niekuomet negaunama svoka, ir bet kurios objekt aibs atvilgiu esama be galo daug svok, kurios bendros visiems ios aibs elementams... Pagaliau vaizdinius reikia grietai skirti nuo svok; negali bti "abstraktaus" mogaus (nei aukto, nei emo, nei vyro, nei moters, nei jauno, nei seno) vaizdinio, bet puikiausiai yra svoka "mogus", kurios turinys nra apibrtas nei gio, nei lyties, nei amiaus poiriu. (KUTSCHERA (1), Bd. II, 476 f.)

Svok (universalij) nemanoma redukuoti (juslinius) vaizdinius arba jas pagal juos aikinti, nes jos yra dvasinio painimo darinys. Tas faktas, kad daugyb skirting daikt galime vienareikmikai paymti taip pat skambaniais odiais, gali bti paaikintas tik kaip nejuslins, dvasins svok sudarymo galios padarinys. Intelektas sukuria i juslins mediagos bendrj svok (intensij). Kokiu mastu universaluos ireikia ontologines apibrtis? i universalij ontologins reikms problema grina mus prie pagrindini ontologijos klausim (3.1 vadas, 3.1.6,3.2.2). Paioje universalij problematikoje galime iskirti skirtingos ontologins svarbos universalijas.
Ontologikai reikmingiausia svoka yra toji, kuri ireikia natralios substancijos esm, kaip, pvz., svoka "mogus" ireikia mogaus esm. Platesne prasme ontologikai reikmingos tos universaluos, kurios figruoja gimini ir ri skirtum "mediuose" ir kurios gal bti kildinamos i natralij substancij, kaip tai, pvz., rodo PORFYRIJAUS medis (3.4.2). Plaiausia prasme ontologikai reikmingos yra natralij substancij akcidencij svokos (3.2.2), pirmiausia neatsiejam savybi svokos, taip pat akcidencij "mediuose" figruojanios svokos. Ontologikai tik netiesiogiai reikmingos yra netikrj btybi svokos (3.1.6), t. y. t btybi, kurios nra natraliosios substancijos ar j apibrtys, pvz., dirbtini daikt svokos.

4.53 Teigini logika Teiginys ymi tam tikr dalyk padt. Mes skiriame elementarius teiginius (pvz., "Vilnius yra palei Ner") ir sudtinius teigimus. Sudtiniuose teiginiuose jungtimis "ir", "arba" ir pan. sujungiami elementars teiginiai (pvz., "Sokratas yra atnietis ir Teliai yra emaitijos sostin"). Teigini logika

181

domisi teigini jungimu. Jai nerpi nei teigini forma, nei j turinys, o vien PI jungimo forma. Teiginiai pasiymi svarbia savybe: jie gali bti teisingi arba klaidingi. K .7 reikia "teisinga" ir "klaidinga" filosofine prasme, tursime apsvarstyti vliau. Daugelis logik pasitenkina garsiuoju A. TARSKIO tiesos apibrimu, kuris filosofikai maai turiningas. Jis skamba taip:
Teiginys "..." yra teisingas tada ir tik tada, jeigu... Pavyzdiui, teiginys "New Yorke lijo 1960.II.4 10.15 vai. vietos laiku" yra teisingas btent tuo atveju, jeigu New Yorke lijo 1960.II.4 10.15 vai. vietos laiku.

Tai reikia, kad teiginys yra tada teisingas, kai dalyk padtis, kuri jis vaizduoja, yra tikra. Formaliajai logikai pakanka io apibrimo. Taigi teiginys turi teisingumo reikm. Mes iskyrme dvi teisingumo reikmes: "teisinga" ir "klaidinga". ia prasme kalbama apie dvireikm logik. Bet galima vesti daugiau negu dvi reikmes. Jeigu priimamos trys reikms (pvz., "verifikuota", "neapibrta", "falsifikuota"), tai kalbama apie trireikm logik arba trireikm skaiiavim. Teorikai galima sukonstruoti kiek norint daug daugiareikmi logini skaiiavim. Centrinis teigini logikos klausimas skamba taip:
Kaip jungimo bdu gaut sudtini teigini teisingumo reikm priklauso nuo jungiamj teigini teisingumo reikms? (KAMLAH/LORENZEN, 153).

Teiginius "Lyja" ir "Gatvse lapia" galime sujungti teigin "Jeigu lyja, tai gatvse lapia". Kiekvienas i pirmj dviej teigim turi tam tikr teisingumo reikm. Naujojo teiginio teisingumo reikm priklauso nuo pirmj dviej teigim teisingumo reikms ir nuo j sujungimo bdo. Dabar vedame nauj grup odi, vadinam jungtimis. Tai logins dalelyts, kurios jungia teigimus. Jungtys yra tokie odiai kaip "ir", "arba", "jeigu - tai" ir 1.1. Yra lygiai 16 dviej teigini jungimosi galimybi dvireikmje logikoje. Smulkiau panagrinsime penket j. 4,53.1 Teigini junginiai 4.53.1.1 Konjunkcija Ji sudaroma du teiginius sujungus jungtimi "ir", kuri vaizduosime simboliu "^". Vietoje pirmojo teiginio raant "p" ir vietoje antrojo - "q", konjunkcija simbolikai vaizduojama kaip "p^q". Pavyzdys: Petras mokosi grieti violonele ir Burgundijoje nuimamas vynuogi derlius. Kaip konjunkcijos teisingumo reikm priklauso nuo abiej teigini teisingumo reikms? Sakome: jeigu p teisingas ir q teisingas, tai p^q teisin-

182

gas. Jeigu p teisingas, o q klaidingas, tai p^q klaidingas. Jeigu p klaidingas, o q teisingas, tai p^q klaidingas. Jeigu p klaidingas ir q klaidingas, tai p^q klaidingas. Vadinasi,konjunkcija teisinga tik tada,kai p ir q teisingi. prasta tai vaizduoti lentele:

Konjunkcija

Disjunkcija

Implikacija

(Paaikinimas: "T" reikia "teisinga", "K" - "klaidinga") 4.53.1.2 Disjunkcija Ji sudaroma panaudojant jungt, kuri atitinka kasdiens kalbos odis "arba". Tiesa, odis "arba" nra vienareikmis. Disjunkcijos jungtis nra grietai alternatyvin. Kai sakoma "X yra lietuvis- arba rusas", is "arba" leidia vien i dviej arba abu. Tad disjunkcija teisinga, kai bent vienas i abiej teigini teisingas. Raome "p Vq". 4.53,1.3 Implikacija Ji sudaroma panaudojant jungt, kuri atitinka odiai "jeigu...tai". Taiau kasdiens kalbos odiai "jeigu...tai" taip pat nra vienareikmiai. Implikacija ireikia ne prieastin ar tikslin dviej dalyk padi ry, o tik formal pakankamos slygos ry. Logikai rpi tik teigini ryys, o ne jais reikiam dalyk ssaja. Pavyzdiu galime paimti teigin: "Jeigu Kaunas yra Lietuvos miestas, tai Bethovenas - didis kompozitorius". Implikacija tik tada klaidinga, kai pirmasis teiginys teisingas, o antrasis - klaidingas. J uraome "p-q".

183

4.53.1.4 Grietoji alternatyva Kasdienje kalboje ji ireikiama odiais "nra kartu... ir...". Pvz., "X nra kartu gydytojo ir kunigo brolis". X nra ir tas, ir kitas; jis yra vienas kuris i j arba nei vienas. Raome "p q". 4.53.1.5 Ekvivalentikumas Kasdienje kalboje jis gali bti reikiamas jungtuku "tada ir tik tada". Ekvivalentikumo jungtis ireikia btin ir pakankam slyg. Ekvivalentikumas tik tada teisingas, kai abu teiginiai turi vienodas teisingumo reikmes. Pavyzdys: "Naujieji Metai yra sekmadien tada ir tik tada, kai v. Kaldos yra pirmadien". Raome "p^". 4.5.3.2 Logikos dsniai emiau suformuluosime kelet teigini logikos dsni. Teigini logikos dsniai - tai sudtiniai teiginiai, kurie gali turti tik teisingumo reikm T. veskime dar du simbolius: o Neiginys. Jis vaizduojamas simboliu p" skaitomas "ne p". o Skliaustai. Paprastumo dlei vartojame lenktinius, lautinius ir figrinius skliautus, kaip tai daroma algebroje. Matematinje logikoje vietoje skliaust danai naudojami takai. Pamginkite dabar perskaityti dsnius pagal tai, kaip buvo apibrti simboliai, pvz., "p *q" kaip "p tada ir tik tada, kai q". Deinje pusje pateikti logini dsni pavadinimai.

184

23 pie.: Teigini logikos dsniai (Kai kuri odi paaikinimas: asociatyvumas = sujungiamumas; redukavimas = ia: supaprastinimas; inversija = apgrimas; modus ponendo ponens = sakymo bdas, kai teigimu teigiama; modus tollendo tollens = sakymo bdas, kai neigimu neigiama; modus tollendo ponens = sakymo bdas, kai neigimu teigiama.)

4.5.4 Predikat logika Grkime prie 4.5.2.1 skyrelio. Ten tikrinius vardus (ir apraus) atskyrme nuo predikat. 4.5.4.1 Vienvieiai ir daugiavieiai predikatai Kalbame apie vienvieius, dvivieius ir daugiavieius predikatus pagal tai, kiek tikrini vard predikatas ria.
Vienvieiai predikatai - tai, pvz., "miega" teiginyje "Birut miega", "filosofas" teiginyje "Sokratas - filosofas". Dvivieiai predikatai yra, pvz., "didesnis u" teiginyje "Petras didesnis u Edit", "mok" teiginyje "Aristotelis mok Aleksandr Didj" ir "myli" teiginyje "Kazimieras myli Karolin". Trivieiai predikatai yra, pvz., "seka" teiginyje "Senel seka vaikams pasak", "yra sandauga" teiginyje "6 yra 2 ir 3 sandauga" ir 1.1. Teiginyje "Austrija yra tarp Lichtenteino, veicarijos, Vakar Vokietijos, ekoslovakijos, Vengrijos, Jugoslavijos ir Italijos" predikatas "yra tarp" yra net atuonvietis.

4,5.4 J Elementarus teiginys ir teiginio forma Elementariame teiginyje tikrinis vardas (arba apraas) jungiamas su predikatu. Tam danai panaudojama jungtis "yra". Mes skiriame teigin ir teiginio form. "Sokratas yra filosofas" - elemen-

185

tarus teiginys. Dabar pakeiskime tikrin vard "Sokratas" individiniu kintamuoju, t. y. laisva vieta bet kokiam tikriniam vardui ar apraui, ir paymkime j simboliu "x". Po to pakeiskime predikat "filosofas" predikatiniu kintamuoju, t. y. laisva vieta bet kokiam predikatui, ir paymkime j simboliu "P". itaip gausime elementaraus teiginio form "Px". Kintamuosius pakeitus tikriniais vardais ir, atitinkamai, predikatais> i teiginio formos vl gaunamas teiginys. 4.5.43 Kvantoriai Kvantoriai - tai enklai, kurie visuomet suriti su individiniais kintamaisiais. Mes naudojame du kvantorius: o Bendrumo kvantorius (arba generalizatorius). Jis reikia, "kad teiginio forma visais jos laisv viet upildymo atvejais duoda teising teigin" (MENNE) . Jam naudoj ame simbol skaitome: "visiems x galioja". o Egzistavimo kvantorius (arba partikuliarizatorius). Jis reikia, "kad bent vienas laisvos vietos upildymo atvejis duoda teising teigin" (MENNE). Jam naudojame simbol skaitome: "bent vienam x galioja". Toliau, skaitome: "visiems x galioja, kad x yra P" ir "(3x)~lPx" skaitome: "bent vienam x galioja, kad x nra P". Be to, \isosjungtys, su kuriomis susipainome teigini logikoje, priklauso ir predikat logikai (plg. 4.5.3.1). 4.5.4.4 Formalizavimas Pamginkime kelet kasdiens kalbos teigini iversti simbolin predikat logikos kalb. o "Yra balt gulbi". Vietoje "baltas" naudojame "B", vietoje "gulb" - "G" ir raome: Skaitome: "Yra bent vienas x, kuriam galioja, kad x yra baltas ir x yra gulb". o "Visi logikai - rkaliai. Vietoje "logikas" naudojame "L", vietoje "rkalius" - "R" ir raome . Skaitome: "Visiems x galioja: jeigu x yra logikas, tai x - rkalius". Danai esama skirting lygiaveri vertimo ar formalizavimo galimybi. Imkime pavyzd: o "Kai kurie grybai nra nuodingi". Vietoje "grybas" naudojame "G",
186

vietoje "nuodingas" - "N" ir raome: 'H(Vx)(Gx-*Nx)", t. y. "Ne visiems x galioja: jeigu xyra grybas, tai x- nuodingas". Bet galime taip pat rayti: "(3x)(GxA~'Nx)", t. y. "Yra bent vienas x, kuriam galioja, kad x yra grybas ir x nra nuodingas". 4.5.4.5 Logikos dsniai Pateikiame dar kelet logikos dsni, kart i predikat logikos:

4.5.4.6 Tradicinis teigini suskirstymas Tradicin predikat logika skiria keturias teigini ris; ivardinkime juos ir formalizuokime: o A-teiginiai yra bendrieji pozityvs:" - mirtingi". o E-teiginiai yra bendrieji negatyvs: nas nra augalas". o I-teiginiai yra daliniai pozityvs:" - rkaliai". o O-teiginiai yra daliniai negatyvs: " grybai nra nuodingi". ', pvz., "Visi mons , pvz., "Joks gyv, pvz., "Kai kurie britai ', pvz., "Kai kurie

Raids A, E, I ir O yra pirmosios balss odiuose affirmo (lot. teigiu) ir nego (lot. neigiu). 4,5.5 Klasi logika Esame iskyr predikat ekstensij ir intensij (4.5.2.1). Predikat logik (4.5.4) domina tai, kaip individams taikomi predikatai. Klasi logikai pirmiausia rpi ekstensionalusis aspektas. Pradedame individais, kuriems taikomas tam tikras predikatas.

187

Galime postuluoti: Kiekvienas vienvietis predikatas (4.5.4.1) apibria tam tikr klas. Pvz., "gydytojai", "filatelistai", ''Kauno gyventojai", "mlyni automobiliai" ir 1.1. apibria klases. Klases sutrumpintai ymsime didiosiomis raidmis "K", "L", "M". Vietoje "yra (klass) elementas" raysime "E". Taigi "xL" skaitome kaip "x yra klass L elementas". Jeigu Petr ymsime raide "a", o katalik klas "K", tai "a K" reikia ''Petras yra katalikas". 4.5.5.1 Klasi junginiai Klass gali bti tarpusavyje jungiamos [vairiomis jungtimis, taip sukuriant naujas klases. Ivardykime kelet j: o Sjunga: Tarkime, "K" bus muzikant klas, "L" - sodinink klas. Jas sujungiant, gaunama jungtin klas "K L", t. y. klas vis t, kurie yra muzikantai, sodininkai arba ir vieni, ir kiti. Jungtin klas galime taip apibrti: K L= (= klas vis x, kuriems galioja: x yra K elementas arba x yra L elementas). o Sankirta: Tarkime, ''M" bus mergin klas, "N>! - abiturient klas. Tada tos merginos, kurios yra abiturients, sudarys mintj klasi sankirt "M N". Apibrkime j: M N= ( = klas vis x, kuriems galioja: x yra M elementas ir x yra N elementas). o Skirtumas: Tegul "K" bus staiakampi klas, "L" - kvadrat klas. Staiakampiai, kurie nra kvadratai, sudarys skirtumo klas "K"-"L". Apibrkime j: K-L = ( = klas vis x, kuriems galioja: x yra K elementas ir x nra L elementas). Klasi M ir N sjung, sankirt ir skirtum galime pavaizduoti grafikai:

Sjunga: M U N

Sankirta: M O N

Skirtumas: M - N

25 pie.: Klasi sjunga, sankirta ir skirtumas

188

4.5.5.2 Teiginiai apie klases K galima pasakyti apie dvi klases? Keletas svarbi teigini apie klases yra ie: o Klasi K ir L lygiareikmikumas. Sakome "K lygi L".

_ T L,

Pavyzdys: K tebnie proting jusli btybi klas, L - moni klas, o Klasi K ir L subsumpcija. Sakome "K sub L":

K L=
Pavyzdys: K tebnie anglai, L - britai (plg. su PORFYRIJAUS mediu 3.4.2 skyrelyje). o Klasi K ir L perkirtimas. Sakome "K kerta L".

K L=
Pavyzdys: Bent vienas Vilniaus gyventojas yra logikas. K ir L turi bent vien bendr element. A-, E-, I- ir O-teiginius, kuriuos aukiau (4.5.4.6) apibrme predikat logikos terminais, taip pat galime apibrti klasi logikos terminais: A-teiginys = df S P I-teiginys = df S P E-teiginys = df S O-teiginys = df S

Paaikinimas: S ir P yra klass. (ia pasirinktos didiosios S ir P raids, kadangi jos yra odi "subjektas" ir "predikatas" pirmosios raids.) "P" skaitome kaip "P brknys" (= df klas vis x, kurie nra P elementai). Tariame, kad S ir P yra apibrtos klass, t. y. kad S ir P nra nulins klass, kitaip sakant, tuios be element klass. Be to, tariame, kad nei S, nei P nra visk apimanti klas arba vis objekt apskritai klas.

4.5.6 Loginis kvadratas Loginis kvadratas duoda mums galimyb inagrinti prieybes (opozicijas) tarp A-, E-, I- ir O-teigini. Skiriame prietaringumo, prieingumo ir poprieingumo prieybes (bei subsumpcijos santyk).
Paaikinimas: Keturiuose kvadrato kampuose surayti A-, E-, I-, O-teiginiai. Dviejose eilutse po jais pateikta predikat ir klasi logikos terminais j forma. Teigini logikos iraika apaioje turi parodyti, kad ir teigini logikoje esama i prieybi analog. Paios prieybs formalizuojamos teigini logikos terminais. ia susiduriame su mums dar nepastama jungtimi, kontravalencija, (">-<"), kuri galime skaityti kaip griet "arba - arba". Jos lentelje deinje pusje turt bti raoma "KTTK". Pagal predikat logikos formalizacij (4.5.4.6) loginiame kvadrate galiot tik prietaringumas, bet ne kitos prieybs.

189

4.5.7 Silogistika ARISTOTELIS taip apibria silogizm: "Silogizmas yra samprotavimas, kai, pamus tam tikras prielaidas, i j btinai plaukia kakas nuo j skirtinga." (Pirmoji analitika I, I, 24b). "Silogizm" veriame kaip "ivada" arba "ivedimas".
Tipika ivada bot: Visi rkaliai - mons. Petras - rkalius. Vadinasi, Petras - mogus.

Nuo ARISTOTELIO laik silogistika sudaro svarbi logikos dal. J domina klausimas: Kokios turi bti predikat ar klasi logikos prielaidos, kad i dviej toki prielaid logikai plaukt tam tikra ivada?
Prielaidos yra pirmieji silogizmo teiginiai (pvz., "Visi rkaliai - mons" ir "Petras rkalius"). Ivada yra baigiamasis teiginys ("Vadinasi, Petras - mogus"). Pirmj prielaid vadiname didija, antrj - maja prielaida.

4.5.7.1 Taisykling silogizm kombinacijos Apsiribosime ivadomis, daromomis naudojantis A-, E-, I- ir O-teiginiais (4.5.4.6). Mus domina, kurios trejeto teigini grups ia leidia sudaryti taisyklingus silogizmus. Atlikime pratim! Suraykime visas ia galimas trejet kombinacijas (btent AAA, AAE, AAI ir 1.1. iki 000). Toki galim

190

kombinacij yra lygiai 64. Dabar, vadovaudamiesi emiau pateiktomis taisyklmis, ibraukime visas tas trejet grupes, kur tikrai negalimas joks taisyklingas silogizmas. o I dviej teigiam prielaid neseka neigiama ivada. (Pagal scholast hegzametr: Ambae affirmantes nequeunt generare negantem.) Taigi turime ibraukti, pvz., IAO. o I dviej neigiam prielaid neseka niekas. (Utraque si praemissa neget, nil inde sequetur.) Tad reikia ibraukti visas kombinacijas, prasidedanias raidmis EE, EO, OE ir OO. o Ivada visuomet seka i silpnesns prielaidos. (Peiorem sequitur semper conclusio partem.) Neigiama prielaida silpnesn u teigiam, dalin u bendr. Ivada negali bti stipresn u silpniausij prielaid. Tad turime ibraukti, pvz., IAA ir IEI. o I dviej dalini prielaid neseka niekas. (Nil sequitur geminis ex particularibus umquam.) Turime ibraukti, pvz., 100. Lieka ios kombinacijos: AAA, AAI, AEE, AEO, AII, AOO, EAE, EAO, EIO, IAI, IEO, OAO. Tik jose galimi taisyklingi silogizmai. 4.5.7J Ivedimo figros Skiriame keturias silogizmo figras. Jos sudaromos pagal tai, kaip silogizme gali isidstyti trys svokos, btent - vidurinioji svoka - ("M"), kuri turi figruoti abiejose prielaidose, ivados subjekto svoka ("S"), kuri turi figruoti vienoje prielaidoje, ir ivados predikato svoka ("P"), kuri taip pat turi figruoti vienoje prielaidoje. Suraykime ias keturias figras:

o Pirmoji figra: Pagal j leistinos ivados kombinacijose AAA, EAE, AII, EIO.
Scholastai ia sukr hegzametr Barbara Celarent Darii Ferioque primae. Pirm keturi odi balses ymi ias keturias trejet grupes Silogizme "Visi vrys yra gyvos btybes Visi lokiai yra vrys. Vadinasi, visi lokiai yra gyvos btybes" ivada daroma pagal pirmosios figros modus Barbara

o Antroji figra: Pagal j galima daryti ivadas kombinacijose EAE, AEE, EIO ir AOO.

191

Pavyzdys (AEE): Visos vaigds spinduliuoja savo vies. Jokia planeta nespinduliuoja savo viesos. Vadinasi, jokia planeta nra vaigd.

Treioji figra: Pagal j darome ivadas kombinacijose AAI, AII EAO, EIO, IAI, OAO.
Pavyzdys (AAI): Visi katalik vyskupai yra kunigai. Visi katalik vyskupai yra vyrai. Vadinasi, kai kurie vyrai yra kunigai.

o Ketvirtoji figra: Pagal j darome ivadas kombinacijose AAI, AEE, IAI, EAO, EIO.
Pavyzdys (AAI): Visi tarnautojai yra dirbantieji. Visi dirbantieji yra mokesi moktojai. Vadinasi, kai kurie mokesi moktojai yra tarnautojai. Logistika yra toli paengusi silogistikos tyrinjim srityje ir yra padariusi nauj atradim, pvz., kad i dviej neigiam prielaid puikiausiai galima daryti ivadas. Silogizmo modusai iandien daniausiai formalizuojami predikat logikos arba klasi logikos terminais.

4.5.8 Nuorodos Nurodysime kelet kit svarbi logikos sistem: santyki logika yra login santyki teorija, tirianti daugiavieius predikatus (4.5.4.1), kaip pvz., '' kair nuo", "kils i", "vyresnis u". Modalin logika tiria teigim modalumus, t. y. tiria juos tuo poiriu, ar j teisingumas (klaidingumas) yra btinas, galimas, negalimas ar atsitiktinis. Temporalin logika tiria laiko aplinkybi raik teiginiuose. Deontika (norm logika) aikinasi normatyvi sakini (sakym, draudim) logines struktras bei etins argumentacijos taisyklingumo formalias slygas. 4.6 Mokslo teorija Mokslo teorija yra "mokslini teorij teorija" (v. KUTSCHERA). Jai rpi ne moksl turinys, bet\sistematizacijos problemos. Ji klausia: Kaip vairs mokslai kuria savo svokas^ Kokiomis prielaidomis jie turi remtis? Kokius metodus jie naudoja? Specialiosios mokslo teorijos objektas yra tam tikri mokslai. Bendroji mokslo teorija domisi sistematizacijos problemomis, kurios bendros visiems mokslams. ia panagrinsime kai kurias mokslo teorijos problemas, susijusias su empirinmis teorijomis (1.4.1.2). 4.6.1 Sistema - teorija - mokslas
Apie sistemas kalbama vairiausiomis prasmmis: sociologai kalba apie visuomen kaip socialin sistem, psichologai - apie psichikos sistem, biologai - apie biosistem. Pagal

192

sistem loia patyr lojai, o i mokslo teistai reikalaujama sistemikos pltotes. Tad jeigu kalbama apie sistem, tai, inoma, turima omenyje tam tikra sudtine vienyb, tam tikra sranga, kuri sudaryta ne atsitiktinai, bet pagal tam tikr tvark.

Kiekvien sistem sudaro dvi klass: jos element klas ir santyki tarp i element klas. Tuos santykius dar vadiname struktromis. Struktr dka sistemoje elementai jungiami tam tikr visum, vienybe. Galime iskirti dvi element klases: o Elementai, kuriuos sudaro lingvistins iraikos. Jei sistema susideda i lingvistini element, ji yra lingvistikai suformuluota sistema. o Elementai, kuriuos sudaro nelingvistiniai objektai. Tokiu atveju turime realioj'q sistem (pvz., socialin, psichin ar biologin sistem). Teorijos yra lingvistikai suformuluotos sistemos. Jas sudaro sistemikai sutvarkyta teigini visuma. "Teorija" ir "mokslas" nra vienas nuo kito grietai skiriami. Daniausiai, kalbant apie moksl, turima omenyje sistemikai sutvarkyta teorij visuma. Pavyzdys ia gali bti realieji mokslai (1.4.1.1-3). Kiekvienas mokslas remiasi logika (plg. 4.5.1.3). Mokslo sistemos sranga turi bti logika. Be to, ir tyrimas turi vadovautis logika, bent dvejopu bdu: o Mokslinis tyrimas daniausiai yra netiesioginis painimas, taigi - ivestims painimas. Bet ivedimo taisyklingumas yra logikos objektas (4.5.7). o Tyrimas turi vykti "metodikai". Bet bendriausi metodiniai principai taip pat yra logikos objektas. (Plg. BOSHENSKl (2), 19f). 4.62 Dedukcija ir aksiomin sistema Empirini moksl teorijoje inomi du pagrindiniai metod tipai: dedukcinis-aksiominis ir indukcinis metodas. Parodysime, kas yra dedukcinis-aksiominis metodas, paaikindami, kas yra aksiomin sistema. iandien aksiomin sistema daniausiai kuriama grynai sintaksikai (4.5.1.4).
Tai reikia suprasti tokiu bdu (plg. BOCHENSKI-MENNE, 41-44): "Aksiomin sistem sudaro terminai, iraikos ir dsniai, taip pat apibrimo taisykls terminams, sudarymo taisykls iraikoms bei dedukcijos taisykls dsniams." Terminai yra sistemos atomins iraikos. Skiriame dvi termin klases: O pagrindini termin, kurie sistemoje neapibriami, O ivestini termin, kurie sistemoje apibriami. Apibrimas (4.5.2.3) sudaromas pagal apibrimo taisykles. Sudarymo taisykls nustato, kaip sistemos terminai gali bti grupuojami {molekulines) iraikas. Kaip ir termin atveju,
13.2217

193

yra dvi dsni klass: O sistemos aksiomos, t. y. dsniai, kurie sistemoje nra ivestiniai; O sistemos teoremos, t. y. dsniai, kurie sistemoje yra ivestiniai. Ivedama pagal ivedimo taisykles (dedukcijos taisykles).

Tad aksiomin sistema remiasi dviej ri prielaidomis: pirma, pagrindiniais terminais bei aksiomomis, antra - taisyklmis, kurios nustato, kaip gali bti operuojama tais terminais bei aksiomomis. ias prielaidas suformulavus, sistema gali bti pltojama, remiantis tik iomis taisyklmis, nekreipiant dmesio j termin ir teorij reikm. Formalizuotose sistemose operuojama simboliais pagal tam tikras taisykles. Tad grynai operacionaliai dedukuojama ( daromos ivados) i sistemos aksiom. Danai is darbas perduodamas kompiuteriui. Kiekvienas dedukcijos ingsnis ia yra grietai formaliai logikai apibrtas. Tad aksiomin sistema yra grynai dedukcin sistema.
Grieiausi ir aikiausi form teorijos gyja jas aksiomikai formalizuojant, kai pateikiama grietai apibrta aksiom, kaip pagrindini dsni, aib, i kurios tada grynai loginmis priemonmis gali bti ivesti visi lik teorijos teiginiai taip, kad visas materialus teorijos turinys sutelkiamas aksiomose. Tik kai teorijos pagrindiniai dsniai isamiai ir tiksliai ufiksuoti ir raikiai suformuluoti taip, kad kiekvieno teiginio atvilgiu galima pasakyti, ar jis i teorijos kyla, ar ne - nors tai ne visuomet gali bt isprendiama - tik tada ios teorijos turinys yra grietai apraytas ir tik tada galima nustatyti, ar tam tikras empirinis faktas su teorija suderinamas, ar ne. (v. KUTSCHERA (1), 1,254)

Galime iskirti progresyvij ir regresyvij dedukcij (BOCHENSKI (2)):

o Progresyvioji dedukcija pradeda aksiomomis ir savo ivadomis eina prie teorem.

Antai silogizmas (4.5.7) yra progresyvus, kadangi jis nuo prielaid eina prie ivad. H. SEIFFERTAS lygina progresyvij dedukcij su upe, itekania i altinio (aksiom).

Progresyvioji dedukcija yra ivedimas siaurja prasme. o Regresyvioji dedukcija pradeda teoremomis ir veda jas atgal prie aksiom.
Pavyzdys ia gali bti tas atvejis, kai silogizmo ivadai iekau prielaid: Kodl Sokratas mirtingas? Argumentuoju pagal regresyvij dedukcij: Kadangi visi mons mirtingi, o Sokratas - mogus.

Tad regresyvioji dedukcija yra rodymas. 4.63 Indukcija Aksiomins sistemos formos yra empirini teorij idealioji forma. Taiau aksiomins empirins teorijos remiasi tyrimo procesu, kur neivengiamai

194

naudojamasi nededukciniais metodais ir vis pirma - indukcijos metodu. vilgtelkime kiek detaliau indukcin tyrimo proces (pagal v. KUTSCHERA (1), I, 252 ff). Jame skiriame tris fazes: o Pradinis takas yra empirini reikini stebjimas. Mes apraome, klasifikuojame iuos reikinius, renkame stebjim mediag.
Metame vanden skirtingus daiktus. Vieni plduriuoja, kiti sksta. Mginame iuos daiktus bei procesus aprayti ir suklasifikuoti. Pasirodo tai kas: jeigu metame vanden medinius daiktus, jie plaukia. Bet jeigu metame geleinius daiktus, jie sksta.

o ios stebjim meiagos pagrindu darome apibendrinimus. Stebjimus apibendriname hipotezmis. Hipotezs reikinius aikina.
Mums kyla idja: Galbt visi mediniai daiktai plaukia, o visi geleiniai daiktai sksta. Esame ikl hipoteze, kuri<turi paaikinti tai, k stebjome.

o Jeigu yra ikelta daugiau hipotezi, pradioje jos lieka nesusijusios viena su kita. Bet mes norime rasti j sistemin ry. Todl iekome auktesnio tipo hipotezs, kuri galt apimti ir paaikinti emesnio tipo hipotezes. Tad kuriame teorij.
Kodl mediniai daiktai plaukia, o geleiniai sksta? Kaip yra susijusios ios dvi hipotezs? ia vl mums kyla idja: galbt visi daiktai tam tikrame skystyje plaukia, jeigu j tankis maesnis u skysio tank, o visi daiktai sksta, jeigu j tankis didesnis u skysio tank. Esame ikl teorij, kuri apima abi hipotezes ir jas paaikina.

.Iklus teorij, galima tokia login dedukacija:

Jeigu visi knai, kuri tankis maesnis u vandens tank, vandenyje plaukia, o visi mediniai daiktai yra knai, kuri tankis maesnis u vandens, tai visi mediniai daiktai vandenyje plaukia.

Panagrinkime ias tris frazes isamiau. Remsims BOCHENSKl (2), KUTSCHERA (1), SEIFFERT. 4.63.1 Stebjimas - apraymas - klasifikavimas o Stebjimas
Daugel nakt stebime vaigdt dang. Matome vaigdes - vytinius takus tam tikrose dangaus vietose. Laikui bgant pastebime, kad vaigds juda tarsi kokiuose rmuose per nakt i ryt vakarus. Pasirodo ir skirtumas: kai kurios vaigds nekeiia savo padties kit vaigdi atvilgiu, tuo tarpu kitos vaigds nuolat keiia savo padt pirmosios vaigdi grups atvilgiu.

Kiekvienas empirins teorijos pagrindas yra stebjimas. Stebime savo patirties pasaulio objektus bei procesus, kaip jie atsiskleidia ms suvokimui. Paprastai tai daryti mus veria tam tikras interesas, kuris tuo paiu riboja ms stebjimo srit.

195

o Apraymas
Toliau savo dangaus stebjimus fiksuojame ratu. Tam reikia vaigdes pavadinti. vaigdes, kurios nekeiia savo padties viena kit atvilgiu, vadiname "nejudaniomis vaigdmis", o tas, kurios j keiia nejudani atvilgiu, vadiname "planetomis". Paskui ' grupuojame nejudanias vaigdes j vaigdynus ir suteikiame jiems vardus. Kadangi mus pirmiausia domina planetos, vardus parenkame joms visoms. Parenkame vardus taip pat kai kurioms nejudanioms vaigdms, kad galtume tiksliai aprayti, kurioje vietoje tam tikru laiku buvo ta ar kita planeta. Raome, pvz.: "Kovo l d. Jupiterio planeta buvo kairje prie pat Regulos vaigds Lito vaigdyne." Lygiai kaip dedukcikai grindiant teiginius, reikia turti prielaidas, kuri pagrindimo konkreti dedukcin sistema nereikalauja ir kurios sudaro dedukcinio grindimo galutin pagrind, t. y. aksiomas, taip ir indukcikai grindiant teiginius konkreioje sistemoje, reikia turti teigini, kuriais grindimas pradedamas, o tai ir yra teiginiai apie tiesiogiai stebimus reikinius, stebjimo teiginiai, (v. KUTSCHERA (1) I, 257f.)

Stebjimo teiginiai taip pat danai vadinami protokoliniais teiginiais. Pasak O. NEURATHO, protokolini teigini forma yra tokia: "asmuo N.N. laiku t ir vietoje x stebjo tai ir tai'1. K, POPPERIS (2.2.3.2), baimindamasis, kad nuoroda asmen N.N. reikt rmimsi subjektyviais psichologiniais dalykais, silo kalbti apie bazinius teiginius, kurie aprao tik stebjimui prieinamus vykius ir kuri forma bt: "toje ar anoje laiko ir erdvs vietoje yra tai ir tai". Kalba, kuria apraomas stebjimo objektas, vadinama stebjimo kalba. Stebjimo kalbos predikatai turi bti grynai deskriptyvs, tik apraantys. Stebjimo teiginiai yra kiekvienos empirins teorijos objektyvusis pagrindas. o Klasifikavimas
vaigdes suskirstame nejudanias vaigdes ir planetas. Tad jas suklasifikavome. Tuo bdu gavome predikatus stebjimo teiginiams. Jas galime taip pat suklasifikuoti pagal j rykum arba regim dydi ir taip susikurti komparatyvini ( = lyginamj) predikat, pvz., "rykesn u", "didesn u". Jei mes norime savo dangaus stebjimus atlikti kuo grieiau ir tiksliau, turime rasti bd iuos predikatus ireikti matematikai, t. y. suteikti skaitmenines reikmes vaigdi vietai, judjimo greiiui arba nuotoliui.

Stebjimo kalbos svokos yra pirmiausia klasifikacins ir lyginamosios. Kasdienje stebjimo kalboje objektams taikomos kokybins, kvalitatyvins svokos. Daugelyje empirini teorij ias svokas btina keisti kiekybinmis, kvantitatyvinmis, kad jas bt galima kvantifikuoti, matematizuoti. Tada kalbame apie metrines svokas, GALILEO GALILEI (1.4.1.2) skelb, kad gamtos knyga surayta matematikos kalba; tad btina matuoti, kas imatuojama, ir daryti imatuojama, kas dar nra imatuojama. Nuoroda: Empirini teorij pagrinduose, kuriuos ia trumpai apibdi-. nome, gldi filosofins problemos, kuri negali isprsti empirins teorijos,

196

bet kurias reikia visuomet turti galvoje: o Stebjimas kelia filosofin patyrimo problem (4.1. skyrius). Ginas dl subjektyviai psichologini it fizini jo pagrind (2.2.3.2) gali bti sprendiamas tik filosofijoje. o Interesas, kuris vadovauja stebjimui, susijs su mogikosios praktikos apskritai problema, taigi su istorinmis ir visuomeninmis ms painimo prielaidomis (2.1.3). o Perjimas nuo objekt (daikt) prie svok ir teigini nurodo filosofin juslinio ir dvasinio painimo skirtum (4.2.2, 4.5.2.4), taip pat kelia sintetini apriorini teigini problem (4.3.2.2). o Perjimas nuo kokybini prie metrini svok visuomet lieia tematins redukcijos klausim (1.4.1.2). Matematizavimas redukuoja stebin grynai kiekybin aspekt (3.4.3), kuris gali bti ireiktas skaiiais. Tad metrizavimas susijs su svarbia iankstine nuostata.

4.63.2 Hipotez
Ilgai stebjome vaigdt dang ir savo stebjimus uprotokolavome stebjimo kalba. Turime sukaup pakankamai stebjimo mediagos. Uprotokolavome, kur planetos isidsto tam tikru laiku, ir dabar lyginame savo duomenis. Kyla klausimas: kaip aikinti iuos stebjimo kalba uprotokoluotus duomenis? Kyla ir idja: tariame, kad planetos juda tam tikra kreive. Kiekvienai planetai sudarome kreive, apskaiiuodami j i turim duomen, ir pateikiame matematins funkcijos pavidalu. Taigi esame ikl vien ar kelet hipotezi.

Kol kas i hipotez yra tik prielaida ir ne daugiau. ia tyrimo proces sijungia fantazija ir iradingumas. Mginame visikai nerodytos prielaidos pagrindu aikinti turimus duomenis. Iekome dsningo atskir fakt sryio. Ypa svarb vaidmen empirinse teorijose vaidina prieastinis aikinimas. Jis parodo, kokios prieastys slygoja tam tikr reikin.
Tar, kad planetos juda tam tikromis kreivmis, dabar irime, ar ios hipotetins kreivs atitinka ms jau turimus duomenis. Dabar mums rpi patikrinti hipotezs tinkamum. Galime pasakyti: pagal ms hipotez Jupiterio planeta laiku t turi bti vietoje 1. Tai reikia, kad mes numatome (prognozuojame) tam tikr padt. Jeigu Jupiteris laiku t i tikrj yra vietoje I, tai ms hipotez i dalies patvirtinama. Taiau jeigu Jupiteris laiku t nra vietoje l, tai ms hipotez, inoma, klaidinga.

Taigi kalbama apie hipotezi verifikavim bei falsifikavim (2.2.3.1). ia naudojams numatymais (prognozmis), kuriuos galime logikai dedukuoti i ms hipotezs. Po to stebime, ar prognozuojami reikiniai pasirodo, ar ne. Turime skirti: o Hipotezs falsifikavim, kuris gali bti vienareikmis. Jeigu bent .vienu

197

atveju prognozuojami reikiniai aikiai nepasirodo, tai hipotez yra logikai nepriekaitingai falsifikuota.
Antai jeigu pastebime, kad Jupiteris bent kart laiku t pasirodo ne ten, kur prognozuoja ms hipotez, tai jau inome, kad esame neteisingai nustat jo kreive. Kad falsifikacija yra logikai nepriekaitinga, tuo sitikinome svarstydami (4.5.3.2) modus ponendo ponens ir modus tollendo tollens dsnius.

o Bendriniu teiginiu suformuluotos hipotezs verifikacij, kuri niekada negali bti vienareikmikai atlikta. Btent ia susiduriame su indukcinio rodymo problema.
Akivaizdu, kad "[(p-C^gJ-p" yra logikai klaidingas. Jeigu visi mons mirtingi ir Sokratas mirtingas, tai i ia jokiu bdu neseka, kad Sokratas - mogus.

Svarstydamas prieastinio aikinimo problem, D. HUME'AS (4.2.3.1) taip formuluoja login indukcini ivad nepatikimum:
Toli grau ne t pat sako iedu teiginiai: atradau, kad toks ir toks daiktas visuomet buvo lydimas toki ir toki padarini, ir: numatau, kad kiti panas daiktai bus lydimi toki pai padarini. A mielai pripastu, kad vienas i j teistai gali bti ivestas i kito; a net inau, kad jis visuomet taip ivedamas. Bet jeigu tvirtinama, kad i ivada gaunama laikantis minties akt ryio, tai praau man tuos minties aktus parodyti. Ryys tarp i dviej teigini nra intuityviai akivaizdus; jam trksta jungiamojo nario, kuris siel galint padaryti toki ivad, jeigu ji i tikrj turi boti padaryta nuosekliai ir pagrstai. Kas tai per grandis - itai, prisipastu, virija mano supratim; ir j nurodyti dera tiems, kurie tvirtina, jog jos tikrai esama ir jog ji yra vis ivad, paremt faktais, altinis. (ST 4 sk. 2 d.) I tikrj iki ios dienos dar niekas nra rads to jungiamojo nario, kurio reikalauja
HUME'AS.

'Taigi susiduriame su keistu faktu: Kadangi nra logikai patikimo indukcini ivad patvirtinimo, visos empirins teorijos yra hipotetins.
Net jeigu Jupiteris visais ligioliniais stebjimo momentais visuomet buvo prognozuotose astronominse vietose, ms prielaida, kad ateityje laiku t jis bus prognozuojamoje vietoje l, liks visada hipotetin. Vis dlto mums atrodo, kad ji tiktina. Mes galvojame, kad jeigu hipotez nra falsifikuota ir daugelio isipildiusi prognozi patvirtinta, tai jos tikimyb yra didel.

Bet ia kyla tai kokia problema (2.2.3.1); hipotezs daniausiai formuluojamos kaip,bendriniai teiginiai, pvz., varis (=bet koks varis) laidus elektrai. Tad jos turi galioti begalinei daugybei atvej. Jeigu tikimyb yra stebt (n) ir galim atvej santykis, tai gauname . Stebt atvej skaiius visuomet baigtinis, o galim - begalinis. Bet tai reikia, kad negali bti kalbos apie empirini hipotezi ir teorij objektyvi tikimyb, v. KUTSCHERA (1) daro toki ivad:
Induktyvi ivad pateisinimas galimas tik kaip slygini tikimybs teigini pateisinimas subjektyvios tikimybi teorijos rmuose. (1,251)

198

Tai reikia tai k: Tam tikrus vykius mes vertiname kaip vienodai tiktinus (pvz., kauliuko ikraun 1. 2, 3,4,5,6 puse) ir j tikimybs poiriu laikome juos tarpusavyje pakeiiamais. Tai leidia mums daryti vairius tikimybinius vertinimus. Pakeiiamumo prielaidos yra susijusios su tuo pasaulio vaizdiniu, kur susidarome imokdami kalb (4.4.4). Patyrimo dka ias prielaidas papildome ir keiiame. Dl to mes visuomet jau iek tiek inome, kokiais lkesiais vadovaudamiesi turime veikti, kad galtume sulaukti geidiamo rezultato. Tad ir gamtamokslininkas turi naudos i tikimybini vertinim.

4.633 Teorija
Taigi visoms planetoms, kurias galjome stebti, esame sukr j judjimo kreivi hipotezes ir ias hipotezes patvirtino vlesni stebjimai bei prognozs. Taiau lieka klausimas, ar ios kreivi hipotezs turi tarpusavyje k nors bendra, t. y. ar jos gali bti paaikintos auktesnio tipo hipoteze - teorija. Toki teorij ikl KOPERNIKAS. Jis padar prielaid, kad planetos tomis kreivmis juda aplink Saule. ia turime reikal su itin sudtinga visuma teigini, i dalies priklausani geometrijai, ir i dalies - fizikai.I KOPERNIKO teorijos gali bti dedukuoti, viena vertus, atskir planet judjimo kreivi dsniai, kita vertus-prognozs, pvz., kur bus Veneros planeta laiku t.

Sekdami BOCHENSKl (2) (109), galime pavaizduoti, kaip, remiantis indukcija, kuriama empirin teorija ir kaip ji paskui (idealiu atveju) virsta aksiomine sistema.

27 pie.: Indukcija ir dedukcija Paaikinimas: Kairje pusje vienos rodykls kyla i apaios j vir (indukcija), kitos nuo viraus leidiasi apai (dedukcija). Po to pasikartoja procesas, su kuriuo susipainome nagrindami perjim nuo stebjimo teigini prie hipotezi, tik kart auktesniame lygmenyje. Nuo hipotezi induktyviai engiama prie teorij, kaip anksiau nuo stebjimo teigini prie hipotezi. I teorijos dedukuojamos hipotezs, i kuri galime ivesti stebjimo prognozes, kurios tada gali hipotez (teorij) patvirtinti arba falsifikuoti. Pieinio deinje visos rodykls leidiasi i viraus apai pagal dedukcin aksiomins sistemos srang.

199

inoma, is procesas gali bti pratstas: keletas teorij gali bti aikinamos viena auktesnio tipo teorija, ir i j taip pat gali bti ivedamos naujos emesniojo tipo teorijos. 4.6.4 Aikinimas Skiriame tris aikinamj teigini ris: o Prieastinis aikinimas: Tarkime, kad inome, jog teiginys S teisingas. S tebnie bet kuris stebjimo teiginys. Bet mes neinome, kodl ji& teisingas. Pavadinkime S eksplanandu ( = kas paaikintina). savo klausim "kodl?" tikims atsakymo, nurodanio S prieast.
Antai klausiame: Kodl peilis sksta mestas vanden? Prieastinis paaikinimas bt toks: Todl, kad daiktai, kuri tankis didesnis u vandens, vandenyje sksta, o peilis yra kaip tik toks.

Matome, kad prieastiniame aikinime turi figruoti prieastims dsnis, i kurio (kartu su kitomis slygomis) kyla S. Prieastiniai dsniai yra deterministiniai, t. y. jais sakoma, kas tikrai vyks, jeigu dsnyje suformuluotos prielaidos (antecedentins slygos) bus patenkintos. Jie taip pat yra nuoseklumo dsniai, t. y. laiko poiriu prieastys ankstesns u j padarinius.
Reikia paymti, kad prieastingumo svoka mokslo teorijoje toli grau nra tapati filosofinei prieastingumo svokai (3.2.6.2). Mokslo teorijoje apie prieastingum kalbama ne kaip apie ontologin ar transcendentalin princip, bet kaip apie grynai fenomenal nuoseklumo ry tarp antecedentins slygos ir slygoto vykio. Mokslo teorijos kontekste prieastingumo principas danai "interpretuojamas ne kaip teiginys, kuris teisingas arba klaidingas, bet kaip mokslins programos iraika arba kaip gamtamokslins veiklos prielaida". (v. KUTSCHERA (1) II357)

o Teleologiniai (plg. 3.4.4.2) aikinimai - tai aikinimai, turintys tok pavidal: "B tam, kad A", pvz., elniaragio vabalo patino lerva igrauia skyles dviejose savo kiauto vietose tam, kad elniaragis vabalas, kuriuo ji vliau virs, turt vietos savo nyplms (plg. II, 375). Kokiu mastu teleologinis aikinimas leistinas naudoti empirinse teorijose, yra ginytinas dalykas. Teleologiniai aikinimai visuomet ypa artimi biologijai, v. KUTSCHERA interpretuoja "B tam, kad A" kaip dedukcin aikinim: B yra (A atvilgiu) tikslingas, jeigu A yra tikslingas ir jeigu B su didele tikimybe veda prie A. o Statistiniai aikinimai remiasi statistiniais dsniais. Pastarieji - tai teiginiai apie klases, pvz., apie kobr kandim klas teiginyje ''Kobros kandimas 80% vis atvej yra mirtinas". Mokslui, ypa visuomens

200

mokslams, statistiniai aikinimai yra labai svarbs. Taiau jie visikai neatskleidia pakankam aikinamojo dalyko slyg.
Teiginys "Ponas X mir todl, kad jam kando kobra, o kobros kandimas yra 80% vis atvej mirtinas", duoda tik induktyv pono X mirties paaikinim, bet nenurodo pakankamos slygos, i kurios jo mirtis galt bti dedukuota (plg. II, 373).

4.6.5 Kai kurios kitos svokos emiau paaikinsime kelet svarbi mokslo teorijos svok. Eksperimentas: Hipotezs suteikia stebjimui tam tikr kryptingum. Jos leidia stebjimus atlikti planingai, sukuriant tas slygas, kuriomis hipotez remiasi. ia reikalingas eksperimentas: stebime, kas vyksta tiksliai apibrtomis slygomis. Eksperiment atliekame ten, kur savo apibrtu instrumentiniu poveikiu keliame griet klausim gamtai ir gauname apibrt, stebjimo teiginiais suformuluot atsakym. Modelis: Kasdienje kalboje modeliu laikome daikt imitacijas (aislinis geleinkelis) arba j projektus (pastatytinos banyios modelis). Moksle modelis yra
konstrukcija, kurioje, smoningai supaprastinant, atvaizduojami kai kurie gamtinio reikinio aspektai ir kuri leidia daryti dedukcines ivadas, vliau tikrinamas patyrimu. (L. v. BERTALANFFY, 290)

Modelis vis pirma yra pagalbin mstymo priemon. Jis supaprastina tikrov ir todl yra pavaizdus ir apvelgiamas. Tipikas pavyzdys - N. BOHRO atomo modelis. Kai mogaus smegenys lyginamos su elektronine skaiiavimo maina, tai taip pat yra modelis. iandien danai kalbama apie empirini teorij apskritai modeliuojant pobd. ia turima omenyje tai kas: Tematin redukcija bei metodin abstrakcija (1.4.1.2 - 3), kuriomis remiantis kuriamos empirins teorijos, i esms leidia konstruoti tik gamtos modelius, vaizduojanius supaprastintus tikrovs aspektus. Vis empirini teorij modeli atvilgiu galioja filosofinis spjimas - modelio nepainioti su tuo, k jis vaizduoja, t. y. jo neontologizuoti.
v. BERTALANFFY iliustruoja ontologizavimo pavoj iliuzija, kuri patiria Hoffmannas operoje "Hoffmanno pasakos"; "Opera nepalieka mums jokios abejons: Olimpijos stereotipikas "taip, taip" kartojimas vietoje atsakymo Hoffmanno meilinimsi, didiulis raktas, kuriuo ji prisukama, aikiai rodo, kad ji yra mechaninis aislas - pagaliau ll sudta, ir vargo Hoffmanno rankose lieka tik sraigt krva. Toks pat Hoffmanno iliuzijos pavojus slypi kiekviename modelyje." (ten pat)

Teoriniai terminai: Stebjimo teiginiai sudaro empirins teorijos pagrind. Stebjimo teigim predikatai pirmiausia yra deskripciniai ( = apraomieji) stebjimo kalbos terminai. Mes jau matme, kad empirinse
.

201

teorijose stebjimo terminus taip pat danai reikia matematizuoti, taip sukuriant metrines svokas (4.6.3.1). Metrines svokas galima redukuoti \ stebjimo terminus. Daugeliui empirini teorij kyla reikalas sivesti termin, kurie nra stebjimo terminai ir kurie negali bti apibrti stebjimo terminais.
i problema pirmiausia kyla vadinamj dispozicini svok atvilgiu (pvz., "trapus*, "magnetinis", "lankstus", "tirpus"). Bet ir tokios svokos, kaip "ilgis", "temperatra", "mas", "elektronas", "Schrodingerio -funkcija", negali bti apibrtos stebjimo terminais.

Tokius terminus vadiname teoriniais terminais. J interpretavimas kelia empiristams didiuli problem (2.2.3,2.2.3.1,4.2.3.1). W. STEGMULLERIS taip formuluoja CARNAPO silom sprendim:
Teorin svoka, kurios nemanoma apibrimu ar korespondencijos taisyklmis visikai arba i dalies redukuoti stebinius, turi bti traktuojama kaip prielaida arba prognoz kitaip ji negali bti laikoma empirikai praman. (1,465)

Taigi teorija, turinti svok, kuri negalima apibrti stebjimo svokomis, galioja kaip empirin teorija tol, kol ji leidia ijos dedukuoti patvirtinamas prognozes. Aiku, kad tokiu atveju empirini teorij empirinis pobdis gerokai sureliatyvinamas. Bet tai vl tik byloja apie modelini empirins teorijos pobd. 4.6.6 Empirini teorij reikm Empirins teorijos pakeit pasaul. Ms iandien civilizacija nesivaizduojama be audringos empirini teorij ir j techninio pritaikymo pltros. J pranaumas pareina nuo j sugebjimo sistemikai aprpti neapvelgiam reikim mas ir j paaikinti vadovaujantis elementariais principais. Vis patirties vairov jos sutraukia paprast aikinamj model, kuris leidia daryti prognozes. Pasaulio techninis valdymas grindiamas iuo metodiniu empirini moksl veiksmingumu. Empiriniai metodai bei teorijos suformavo gamtamokslin pasaulvaizd, kuris iandien plaiai paplits. Taiau is gamtamokslinis pasaulvaizdis susilaukia vis daugiau kritikos. Kai kurie mstytojai aistringai stoja "prie metodo prievart" (P. FEYERABEND) gamtos moksluose arba pranaauja "gamtamokslinio amiaus gal" (H. PlETSCHMANN). Mokslo teorijos raidoje, atrodo, buvo veiktas tas filosofinis empirizmas (2.2.3,4.2.3.1), kuris gldjo jos itakose. io empirizmo tikslas buvo: o moksl apskritai paaikinti pagal empirini teorij paradigm ("vieningo mokslo" idja), o empirines teorijas rekonstruoti remiantis tik stebjimo terminais bei j

202

loginiais junginiais. Tai pasirod negyvendinama. Prisiminkime gino dl psichinio ir fizinio pagrindo neisprendiamum (2.2.3.2), stebjimus skatinani interes visuomenin kontekst (4.6.3.1), perjim nuo stebini prie svok (4.5.2.4), teorini termin problem (4.6.5). tai k sako A. EINTEINAS:
Mano sitikinimu, reikia pasakyti dar daugiau: visos ms mstyme ir kalbinje raikoje figruojanios svokos loginiu poiriu yra minties laisvos krybos tvariniai ir negali bti gautos induktyviai i juslins patirties. tai tik todl nelengvai pastebima, kad tam tikras svokas bei j junginius mes esame prat taip tvirtai sieti su tam tikra jusline patirtimi, jog jau nebesuvokiame tos logikos priemonmis neperengiamos prarajos, kuri skiria juslins patirties pasaul nuo svok ir teigini pasaulio (ElNSTEIN (2), 286).

Gamtamokslinio pasaulvaizdio kritika remiasi pirmiausia dviem argumentais: o Gamtos mokslai yra konstruktyvistiniai. J teorijos atsiranda kaip "minties laisvos krybos tvariniai", modeliai, kurie pirmiausia orientuoti technines reikmes. Bet ie modeliai - tai tematikai redukuotos ir metodikai abstrahuotos (1.4.1.2) konstrukcijos. Gamtamoksliniame pasaulvaizdyje ios modelins konstrukcijos tapatinamos su tikrove. mogus kaip asmuo su jo egzistencinmis problemomis, taip sakant, metodikai ifiltruojamas i i konstrukcij. ia prasme gamtamokslinis pasaulvaizdis svetimas mogui. Jis nepalieia jo bties prasms.
Gamtamokslininkas konstruoja tikrovs model, kuris neprietaringas viduje ir kuris neturi prietarauti eksperimento duomenims. Jis turi bti kiek galima paprastesnis, intersubjektyviai patikrinamas ir bendrais principais aprpiantis vairiausius reikimus. Kad itai bt pasiekta, kai kurios prielaidos turi ilikti neginijamos; jos turi bti pripastamos vis, kurie iuo modeliu naudojasi. Mes imokstame valdyti pasaul tuo, kad mginame visk paversti daiktais, i kuri paalinti visi prietaravimai. Individualus mogus su savo problemomis bei jausmais i ia turi bti paalintas. (PIETSCHMANN, 36)

o Empiriniai metodai bei teorijos sukr tam tikr mokslinio racionalumo samprat, kuri iandien virto sisenjusia ideologija. io racionalumo absoliutinimas kelia pavoj mogui ir demokratijai. Turi bti suprasta, kad i mokslinio racionalumo samprata tra viena i daugelio. Jos monopolizmui turi bti ukirstas kelias.
Taiau iuolaikin mstysena yra veikiama moksl. Proto gynjai traktuoja mokslus ne kaip atsitiktin darin, bet kaip racionalumo vaisi. Protas ir mokslas -jiems tai vienas ir tas pats. (FEYERABEND (2), 14) Taiau mokslai nra kakas venta. Kad jie egzistuoja, kad mes jais avims, kad jie duoda rezultatus - ito dar nepakanka paversti juos ms gyvenimo etalonu. (20) - ...proto tradicija tra viena i daugelio tradicij ir neturi daugiau teisi negu kitos tradicijos. (124)

203

ios ries argumentai prie gamtamokslin pasaulvaizd ir jo racionalumo samprat, taip pat alternatyvi gyvenimo pasaulyje orientyr paiekos gyja vis didesn reikm. Visa tai naujai kelia mogaus bei jo bties prasms problem. 4.7 Tiesa
Pamginkime suvesti viena ms aikintus skirtingus dalykus. Prisiminkime Erlangeno mokyklos (2.5.1), HABERMASO (2.5.2) ir APELIO tiesos teorijas, ties kaip transcendentalij (3.3.2), transcendentalin filosofijos nuostat (4.1.3), kalbos filosofijos dimensij (4.4), santyk tarp formaliosios ir transcendentalins logikos (4.5.1.1) bei TARSKIO tiesos apibrim (4.5.3). Dar panagrinsime kelet L. B. PUNTELIO tem.

Vienas inomiausi tiesos apibrim priklauso TOMUI AKVINIEIUI: Tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas (veritas est adaequatio rei et intellectus). Kai kalbame apie teigini teisingum, tai, aiku, visuomet turime galvoje atitikim tarp bties ir mstymo, tikrovs ir kalbos, fakto ir teiginio. Mintoji formuluot atskleidia dvi puses, kurios turi atitikti viena kit tiesos atveju: o Teisingumo pretenzija, kuri mes keliame, sakydami apie teigin p "p yra teisingas". o Pati dalyko padtis, nes p tik tada teisingas, kai padtis i tikrj tokia, kaip teigia p (TARKI). Panagrinkime teisingumo pretenzij. Aiku, sakydami "p yra teisingas", mes ne iaip k nors teigiame, bet pretenduojame ties. Tai reikia, kad teigin laikome pagrindiamu, kad esame pasireng nurodyti jo pagrindus, taigi argumentuoti. Jeigu mes sakome "p yra teisingas" ir mums kas nors prietarauja, tai privalome savo teigin pagrsti, t. y. rodyti, kad p yra teisingas. Jei to nedarome, ms pretenzij rimtai neirima. Mums bus pasakyta: p yra plikas teiginys; ar p teisingas, ar klaidingas - nesvarstoma. Tad tiesa vis pirma reikia pagrindiam teisingumo pretenzij. I to iplaukia, kad tiesa visuomet priklauso tam tikrai kalbinei atskaitos sistemai (4.4.4-5). Teisingumo pretenzija gali bti grindiama tik kalboje. Kaip nra jokio bekalbio pasaulio savyje ir joki bekalbi reikmi savyje, taip nra ir plikos, bekalbs tiesos. Erlangeno mokykla, HABERMASAS ir APELIS nurod svarb tiesos problemos aspekt. Bet jie mgina ties apibrti vien iuo aspektu. Vis dlto i kalbos vartojimo matyti, kad tiesa turi ne vien aspekt. Kai sakome "p yra teisingas", turime omenyje, kad dalyk padtis, kuri ireikia p, yra reali. Kitaip sakant, kad patys dalykai yra tokie, kaip teigia p. Tad
204

sakydami "p yra teisingas", mes teigiame isakytos dalyk padties ir pai dalyk tapatum. Bet kaip tai gali bti? Atitikimo formul ("tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas") pera vaizdin, es galima palyginti vien su kitu kalbin dalyk (teigin) ir nekalbin dalyk (pat daikt). Bet nuo kurio bokto tai galima padaryti? Juk nei ms mstymas gali ieiti u kalbos rib, nei iam mstymui egzistuoja bekalbis pasaulis. Prisiminkime (1.3.1), kad filosofija turi pradti nuo kalbikai patirianio buvimo-pasaulyje. Filosofij domina neempirins io buvimo-pasaulyje slygos ir ji j rekonstruoja i i slyg (1.5). Bet kasdienis, pirmapradis buvimas-pasaulyje dar neatskiria bties ir painimo, fakto ir teiginio, objekto ir subjekto. Greiiau jie sudaro betarpik vienyb. Kasdieniame pasaulyje esame taip, kad ms teisingumo pretenzija ir dalyk padtis sutampa. Todl ir realizmo-idealizmo problema tra pseudoproblema (4.1.6), kuri teistai nuleidiama juokais. Pirmapradiame buvime-pasaulyje ji apskritai nepasireikia.
inoma, mogus tokiu mastu pranoksta gyvul, kokiu jis pirmaprad betarpikum visuomet turi perengti. HGELIS teisingai paymi, kad mogikosios smons betarpikumas "tarpinim turi ne u savs, bet sutampa su juo" (II, 34). mogikasis buvimas-pasaulyje neitirpsta betarpikume, bet reflektuoja ir perengia j. Btent todl mes "visuomet jau filosofuojame" (1.1). Vis dlto bet koks filosofavimas remiasi buvimo-pasaulyje betarpikumu.

T mint ireikia M. HEIDEGGERIS:

Mstoma btyb pati rodo save taip, kaip j pati yra; tai reikia, kad ji kaip "ji pati" yra tokia, kokia ji nurodoma, atskleidiama teiginyje. Vaizdiniai nra gretinami nei vienas su kitu, nei santykyje su realiu daiktu. rodymo reikalauja ne painimo ir daikto, ne psichikumo ir fizikumo atitikimas ir net ne "smons turini" tarpusavio atitikimas. rodymo reikalauja tik paios btybs buvimas atskleista, io buvimo "kaip". itai patvirtinama tuo, kad tai, kas isakyta, tai yra pati btyb, pasirodo kaip ta pati. Patvirtinimas reikia: btybs pasirodymas kaip "jos paios". Patvirtinimas remiasi btybs save.s parodymu. Tai manoma tik tada, kai teigiantis ir save patvirtinantis painimas savo ontologine prasme yra paios realios btybs atskleidianioj i btis... Tiesa kaip atskleistumas vlgi ontologikai manoma tik buvimo-pasaulyje pagrindu. (HEIDEGGER (1), 1/2,288)

PUNTELIS (2) silo toki formuluot: "Tiesa reikia diskursyviai pagrindiam teisingumo pretenzij pavidalu besireikiant pai daikt atvertum." Taigi keliant tiesos problem, du svarbiausi filosofins refleksijos aspektai grinami pirmaprad buvim-pasaulyje ir suvokiami kaip tapats: o Ontologijos btyb, kuri transcendentalij doktrinoje (3.3) buvo aikinama kaip tiesa (3.3.2). o Pastantis transcendentalins filosofijos subjektas (4.3.2) su savo apriorine apibrtimi.

205

28 pie.: Tiesos problemos diferenciacija

Tarpininkas, kuris suvienija abu aspektus, yra kalba, kurioje btyb pastama kaip tiesa ir kurioje skleidiasi visas transcendentalumas. Bet tai reikia, kad abiem aspektais tiesos problema yra ir hermeneutin problema (plg. 2.1.3,4.4.4-5): ontologijos btyb gali pasirodyti tik kalbinio pasaulvaizdio sistemoje, o ir transcendentalinis subjektas gali pasireikti tik konkreioje kalboje. Bet kaip tada suprasti POPPERIO ir kritinio racionalizmo tez (1.6.13, 2.2.4), kad tiesa niekuomet nra galutin, kad ji pasiekiama tik priartjimu? svarb aspekt galime nesunkiai paaikinti. Jeigu galiojimo pretenzijos ir pai dalyk padtis skleidiasi kalbos erdvje, tai pai dalyk atsivrimo bdas ir ms prijimo prie j bdas yra neatskiriamai susij su kalba. Bet mes neesame savo kalboje kaip sraig savo kiaute.
4.4.5 skyrelyje jau esame nagrinj transcendentalinio ir hermeneutinio kalbos aspekt dialektik. Matme, kad kiekviena konkreti kalba gali boti reflektuojama ir reliatyvizuojama. Transcendentalumas nesileidia pagaunamas jokia empirine apibrtimi ir jokia konkreia kalba. Nors jis ir reikiasi tik konkreia kalba, bet gali transcenduoti bet koki konkrei kalb (taip ir atsitinka, kai tik kalba suvokiama kaip konkreti kalba). O ir bet kokiame painime mes remiams prielaida, kad patys daiktai yra kakas daugiau negu tam tikras j atsivrimo bdas konkreiame kalbiniame pasaulvaizdyje, nors tik tokiame pasaulvaizdyje jie ir gali atsiverti. Antai dabartins1 ekologins problemos parodo, kaip pati gamta (itis gyvnijos ir augalijos ri imirimas, vanden isekimas, mogaus sveikatingumo smukimas) veria abejoti paveldtais poiriais gamt. Patys daiktai tam tikru mastu gali "versti" koreguoti konkret kalbin pasaulvaizd.

Esama ir paangos, ir atangos. Juk pai daikt atsivrimo bdas ir ms poirio daiktus bdas, nors ir skleidiasi konkreia kalba, bet taip, kad i kalba reflektuojama ir reliatyvizuojama. Mes galime keisti kalbin atskaitos sistem. Mes galime tobulinti poir j daiktus tam, kad daiktai geriau atsivert. inoma, galime ir prarasti jau pasiekt atverties lyg. i paangos ir atangos dinamika priklauso paiai tiesos svokai.

206

Prisiminkime PLATONO trikamp (1.8.3)! Tiesos problem mes nagrinjome bties filosofijos ir savimons filosofijos prieprieos tampoje. Filosofinje tradicijoje nuo PLATONO iki HGELIO vyravo sitikinimas, kad tiesos problemos galutinis, ubaigtas sprendimas gali bti surastas tik Treiame - dievikame Absoliute. Tik absoliutus, dievikasis bties ir inojimo tapatumas yra paskutinis tiesos galimybs pagrindas.
iandien kai kurie kalbos filosofai link? kalb statyti dieviko Absoliuto vieton. Es A ir Btis, Subjektas ir Substancija yra tai, kas yra, tik dl to, kad dalyvauja (Methexis!) komunikacins bendrijos kalboje (2.5.3). Bet tokia samprata nepagauna nei transcendentalins, nei ekologins problematikos. Matme, kad transcendentalinis subjektas visuomet yra kakas giau negu konkreti kalba, net jeigu jis reikiasi tik konkreia kalba. Tikroji btis (substancija) taip pat visuomet yra kakas daugiau negu jos konkretus atsivrimo bdas konkreiame kalbiniame pasaulvaizdyje. Pamatin neempirin slyga to, kad patys daiktai visuomet jau artikuliuoti grindiam teisingumo pretenzij, negali bti paaikinta kalbos filosofijos priemonmis.

7.2.3

207

5 MOGUS
Kad ir k nagrint filosofija, galiausiai ji kalba apie mog (plg. 1.6.6). I esms ir mes lig iol kalbjome ne apie k kita. Taiau dabar mogaus problem mginsime pasklaidyti i ariau. 5.1 .mogus kaip mokslo tema Mokslas, kurio tema yra mogus, iandien vadinamas antropologija (gr. anthropos = mogus). Reikia skirti filosofin antropologij nuo nefilosofins. Jeigu abstrahuotumms nuo teologins antropologijos, tai galtume sakyti, kad nefilosofin antropologija tiria mog kaip specialij moksl objekt (1.4.1). Jos galimybs yra didiuls: egzistuoja biologin, medicinin, kibernetin, paleontologin, morfologin, fiziologin, patologin, ekologin, etnologin, psichologin, pedagogin, taip pat socialin ir kultrin antropologijos. ioms specialiosioms antropologijoms bendra yra tai, kad, besiremdamos tam tikromis metodinmis prielaidomis, jos tiria dalinius mogaus bties aspektus. Mes jau apsvarstme santyk tarp filosofijos ir specialij moksl (1.4.1). K. LOWITHAS taip j taiko antropologijai:
Taiau kas gi filosofin antropologij skiria nuo kit antropologij, pvz., nuo medicinins arba biologins? mog galima tirti anatomikai, fiziologikai, biologikai ir psichologikai ir tuo bdu iskirti tam tikrus jo aspektus. Bet net jeigu visus iuos aspektus sudtume, tai i to dar neiplaukt mogus kaip toks. Juk mogus nra nei anatomikai preparuojamas skeletas, nei fiziologikai funkcionuojantis organizmas, nei tai, k jame tyrinja vairios psichologijos. Kitaip negu tokios antropologijos, tik filosofin antropologija mgina suvokti mog kaip tok ir kaip bendryb, kadangi filosofij apskritai domina visuma ir ji nra specialus mokslas. (LowiTH (1), 330)

Specialiosios antropologijos yra suskaidytos siaurai specializuotas dalines disciplinas. J metodini abstrakcij (1.4.1.2) visum danai sunku aprpti. Kaip tik todl mogaus kaip tokio ir kaip visumos ia nebematome, kad ir kokie svarbs tie tyrinjimai bt kitokiu poiriu. klausim "kas yra mogus?" galtume atsakyti tik tada, jeigu pavykt pairti mogaus esm kaip visum. l prasms klausim (V. FRANKL), kuris asmeninje bei socialinje srityje vis labiau ikyla pirm plan, specialij moksl tyrinjimai neatsako. L. WlTTGENSTElNAS (2.2.2) teigia, "kad net tuomet, kai bus atsakyta visus galimus mokslinius klausimus, ms gyvenimo problemos bus dar net nepaliestos". Tik klausimas apie mog kaip tok ir kaip visum galina

208

pamatyti mogaus problem. Tik tai suteikia specialiosioms antropologijoms visumos prasm. 5.2 Gyvnikumas ir dvasia Graikai vadino mog gyva btybe, turinia logos (zoon logon echon; logos = odis, protas, dvasia). Romnai-animal rationale ( = protinga jusli btyb). ie pavadinimai ymi du polius, apie kuriuos sukasi mogaus problema: o Vien poli sudaro gyvnikumas (3.4.5). mogus priklauso materialiajai gamtai. Jis yra fizinis knas (3.4.3), gyva btyb (3.4.4) ir jusli btyb. Gamtos filosofijoje (3.4) mes aptarme knui, gyvybei ir gyvnui btinas savybes. Jos bdingos ir mogui. Jis yra tam tikros ries gyvnas (homo sapiens). Gyvnikumo poiriu jis yra padaras, "kuris vl turi planetai (tik takui visatoje) grinti materij, i kurios jis atsirado, po to kai iai materijai trump laik (neinia kokiu bdu) buvo suteikta gyvybin jga" (KANT PPK A 289 //186). o Kit poli sudaro transcendentalumas (4.1.4). ia mes susiduriame su subjektikumu, su cogito (DESCARTES, 1.3.3), su A, transcendentaliai slygojaniu visa, kas objektyvu, visa, kas empirika, bei transcendentaliai nuo visko besiskirianiu. is polius pats nra objektyvus, empirikas, "nra pasaulio dalis" (WlTTGENSTElN). Kalbdamas apie i dvasin mogaus bt, ARISTOTELIS teigia, kad ji visk kuria ir viskuo tampa ir netgi kad ji yra dievikoji mogaus dalis. Vadinasi, irint antrojo poliaus link, atsiveria "nuo gyvnikumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomas gyvenimas" (KANT, ten pat). HGELIS iuos mogaus bties polius vaizduoja taip:
mogus yra gyvnas, taiau, net atlikdamas savo gyveniksias funkcijas, jis nelieka tokia [btis] savaime, kokia yra gyvnas. Jis sismonina tas funkcijas, pvz., virkinimo proces, pasta ir pakelia jas iki sismoninto mokslo lygio. itaip jis perengia savosios bties savaime betarpikum [ = gyvnikum] ir kaip tik dl to, kad ino ess gyvnas, jis nustoja bti gyvnu ir pasta pat save kaip dvasi. (WW XII, 120).

Ontologin refleksija (1.8.5, vad.) leidia suvokti mog kaip jusli btyb, kuri kaip gamtos dalis yra evoliucijos rezultatas (3.4.5.2). Transcendentalin refleksija (1.8.5, 4.1.3) leidia suvokti mog kaip subjekt, kuris nra gamtos dalis. Filosofija negali neatsivelgti abu kelius. Jie rodo, kad mogus yra "dviej pasauli pilietis" (KANT). i dviej pasauli prieingumas ir tampa tarp j sudaro mogaus problem. Pagal S. KIERKEGAARD (2.1.2), mogus kaip begalybs ir baigtinumo, laikinumo ir aminybs,
14.2217

209

laisvs ir btinumo sintez, yra "paradoksali egzistencija". Pagal SARTRE' (2.1.2), jis yra prietaravimas tarp tre en soi ( = bties-paios-savaime, knikumo) ir tre pour soi ( = bties-paiam-sau, subjektikumo).

29 pie.: Gyvnikumas ir dvasia

Viena vertus, tikrasis ms A yra dvasia (ARISTOTELIS), kita vertus, pasaulio vies ivystame tarp imat ir lapimo (inter faeces et urinam) (AUGUSTINAS). - Vis dlto mogus, kaip abiej i pusi vienyb, yra knikas asmuo. 53 mogus kaip fenomenas mog apmstyti galime tok, kok patiname, kai jis mums apsireikia. Akivaizdu, jog mogaus transcendentalumas yra realus tik tuo atveju, jeigu jis yra knikas. Jis visada jau yra knytas (l'etre incarne, plg. G. MARCEL 2.1.2). Todl daugelis filosofins antropologijos atstov remiasi iuo mums besireikianiu, patiriamu knikumu, kad, praddami nuo jo, atskleist mogaus esm. Paliesime kelet itin svarbi moment.
Toks tyrimas visuomet turi rato pavidal. "Ratu" mes laikome toki mstymo figr, kurioje kaip prielaida numatoma tai, kas turi boti rodyta (plg. hermeneutin rat, 2.1.3). Ratas yra ydingasis ratas (circulus vitiosus} tuomet, kai prielaida visikai sutampa su tuo, kas rodyta. Taiau ia kalbama ne apie ydingj rat. Mums apsireikianio svetimo knikumo supratimas visuomet suponuoja suprantanioje saviprat. mogaus fenomene atpastu save pat. Todl antropologija, pagrsta mums apsireikianiu, patiriamu mogumi, visada yra kniko mogaus savirefleksija. Bet i savirefleksija mus veda toliau. rodymas ne tik pakartoja prielaid, bet j ir interpretuoja bei skaido.

210

Pirmiausia pastebsime, kad "mogus jau biologijos poiriu skiriasi nuo gyvno. Tai ne gyvno biologija, prie kurios bt mechanikai pridurta dvasia arba kakas panaaus, o specifin mogika biologija, kurios savitum sudaro neatskiriamas btikas ryys su antbiologiniu principu" (HENGSTENBERG (2), 194). J. G. HERDERIS t pat pasako kalbos filosofijos svokomis: "Jau kaip gyvnas mogus turi kalb". mogaus knas nepalyginamai menkiau determinuotas negu gyvno, kuris turi visk, kas reikalinga gyventi tai ar kitai riai tinkamoje aplinkoje (pvz., gyvnas turi kail, plunksnas, vynus, kiaut, kanopas, nagus, sparnus, pelekus, snap, straubl, dantis). Lyginamas su tokiu specializuotu gyvn apibdinimu, mogus atrodo kaip btyb su trkumais (A. GEHLEN). Bet itoks nespecializuotumas ir nepritaikytumas rodo, kad jau mogaus knikumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena ilaisvina nespecializuotas mogaus rankas ir atveria vilgsniui plat horizont. H. PLESSNERIS kalba apie mogaus akies-rankos lauk. Klausa ir rega tampa svarbesni u lytjim, uosl ir skon. mogaus nespecializuotumas rodo j esant tokia gyva btybe, kuri "pati turi susikurti gyvenimo galimyb", jis turi tapti homofaber, t.y. gaminaniu mogumi, instrumentizuojaniu (t.y. padaraniu rankiais) savo kn ir kitus daiktus.
Instrumentikumas lemia mogaus fizin egzistavim. Tai reikia, jog jam nuolat tenka naudoti savo kn kaip priemone, veikti juo. Tam tikra prasme to reikalauja atsivrs akies-rankos laukas. Tas laukas yra veikimo laukas par excellence. Daniausia veikiame rankomis, kurias "apdairiai" kontroliuoja akys. Patys elementariausi rankiai buvo rankai skirtos priemons - instrumentai, skirti mesti, dauyti, skusti. Kaip ten bebt, nepanau, jog pirmaeiliu bt buvs laikomas poreikis kaip instrument naudoti kojas (pvz., kojinis malnas) (PLESSNER (2), 58).

Instrumentikume esama ir grtamojo ryio bei vidujumo, kurie iaip nra bdingi gyvnams. Gyvno veiksm ir reakcij sistema yra pakankamai grietai fiksuota. (J. v. UEXKULL). "Dl savo instinkt ir aplinkos abipuss priklausomybs" gyvnas reaguoja "tik tam tikr dirgikl priklausomai nuo jo ries specifins srangos, leidianios igyventi tam tikrose situacijose" (HENGSTENBERG (1), 69). Jis visikai itirpsta "tiesioginje, belaikje ir bekalbje nereflektuot gyvybini proces dabartyje". (HEINTEL (2)).
Gyvno organizmas rodo, kad vairs organai ir nariai yra vieni su kitais visapusikai susieti, taiau j funkcionavimas pritaikytas tik ries specifik atitinkaniai aplinkai. Tai, kad gyva btyb yra susietam tam tikra aplinka, reikia, jog ji gali pastebti tik tam tikrus, jos instinkt sandar atitinkanius objektus ir kad iuose objektuose gali iskirti vien specifines, jai gyvybikai reikmingas savybes. i vadinamj stabos aplink, bding tam tikrai gyvn riai, atitinka tokia pati specifin veiklos aplinka. Tai reikia, jog tam tikra gyvn ris gali veikti tik tam tikrus pastebto objekto organizmo takus, kuriuos savo ruotu vlgi determinuoja instinkt sandara. Pavyzdiui, vapsva instinktyviai ino, kuriame take ji turi durti vorui, kad j apsvaigint ir galt padti kiauinlius

211

voro kne. (HENGSTENBERG (2), 194-195).

! Lyginant su iuo "gyvn reakcij patvarumu" (PLESSNER), apie mog galima pasakyti, kad jis, viena vertus, yra savasis knas, bet, antra vertus, turi savj kn. Jis visada jau yra ikils vir savo knik gyvybs proces instinktikos priklausomybs nuo aplinkos ir juos perpranta. Grtamuoju ryiu susijs su paiu savimi, jis gyvena, remdamasis kitokiu negu gyvnai vidujumu. Vidujumas gyja savimons pobd.
inoma, bet koks sugebantis savarankikai judti organizmas suponuoja instrumentin santyk su savo knu. Bet mogaus atveju pats is santykis dar kart tampa priemone, kurios dka jis suvokia save kaip visum "i alies". Kaip mogus suvokia kalb kaip priemon ir ja naudojasi (irdamas pro kalbos grotas), taip jis manipuliuoja savo knu ir kartu suvokia save kaip susiet su juo (PLESSNER (2), 55). Tik mogus suvokia, jog turi kn, tik jis atranda savyje savo paties knikumo instrumentikum. (58).

Su tuo, kad mogus turi savj kn ir suvokia save kaip visum "i alies", yra susijs dar ir kitas dalykas. mogus ino, jog knikumas daro j prieinam kito mogaus vilgsniui (SARTRE). Bti knikam - tai bti istatytam (MARCEL). A turi alia savs Kit ir suvokia Kit kaip save, kaip "A". A gali save padaryti objektyv tik per Kit. mogus grta save per Kit. Vidujumo negalima atsieti nuo inojimo, kad yra ior. "Tapti mogumi ir painti savj nuogyb yra neatskiriami dalykai." (PLESSNER (2), 58). . PORTMANNAS atkreip dmes tai, kad mogus, lyginant su atitinkamais induoliais, gimsta metais per anksti. Savo pirmuosius metus jis gyvena kaip "ekstrauterin neineioto vaisiaus brendimo period" po per trumpo ntumo. io "pernelyg ankstyvo gimimo" prasm yra ta, kad neprisitaiks, nespecializuotas kdikis turi augti savo paties instrumentikum, o tam reikalingas aplinkinis pasaulis. Ries specifikos tvirtai slygotam gyvnui tai nra btina, mat jis jau gimsta instinktikai prisitaiks prie savo aplinkos. F. NlETZSCHE kalba apie mog kaip apie nestabil gyvn. I to, kas pasakyta, darosi aiku, kodl M. SCHELERIS (2.1.2) vadino mog objektinania btybe. mogus nra tik instinktais susietas su aplinka. Jis geba painti daiktus kaip daiktus. Tai reikia, kad jis paalina betarpikum, ir paindamas, kas daiktai yra, uima pozicij j atvilgiu. Daikt pobdis j motyvuoja. Tik mogus turi objektus. Tik jis gali objektinanios "valios" (TH. LITT) aktu juos mokslikai suobjektinti ir technikai panaudoti. is objektikumas siejasi su atvirumu:
Savo aplinkoje gyvnas yra orientuotas, tuo tarpu mogus su pasauliu santykiauja klausdamas. I prigimties susijs su pasauliu, jis yra specifikai informuojamas i iors. Jo painim determinuoja ne jo painimo organ sandara, bet, kaip sako PLATONAS [plg. 1.3.2], Tauma gimdo Irid: nuostaba pasiadina ak. Kaip tik iuo receptyviu [ = priimaniuoju] mogaus atvirumu pasiymi ir jo knikumas. Jusli organai ir visas knas yra imls. J imlumas perengia bet kok knikum ir visk, kas tarnauja tik ries specifikai. Jie rodo gyvybs ry su "pasauliu paiu savaime". Lygiai taip pat knikum

212

determinuoja pasauliui atviro subjektikumo ekstatika prigimtis. Visi veiklos organai ir yra stabos organai. Knas yra sielos darbo objektas. (W. I. REVERS, 140).

Buvimas knu ir kno turjimas yra mogaus knikumo, kaip pirmaprads jo buvimo pasaulyje formos, apraika. Knas yra mogikosios egzistencijos vieta ir pirmapradis asmens veiksmas (G. SlEWERTH). Tuo paiu knikai apsireikianio mogaus fenomenas primena tai, k esame isiaikin apie kalb (4.4). Juslmis suvokiamos, "iorins" iraikos ir ja ireiktos "vidins'1 reikms, buvimo-kaibiku ir kalbos-vartojimo, kalbos kalbjimo ir kalbjimo apie kalb vienumas, o drauge kalbos dialogikumas - visa tai rodo, kad kalba apima visas mogaus fenomeno problemas. Daugel metodini abstrakcij (fiziologin, psichologin, sociologin, lingvistin, login ir t.t.), taikom tiriant kalb, galima palyginti su abstrakcijomis, kurias vairios specialiosios antropologijos taiko mogaus tyrimui (5.1). Iraikos ir reikms vienumas atitinka kno ir dvasios vienum: mogaus fenomenas rodo, kad knikumas yra dvasios iraika.
... mogaus dvasia save realizuoja prasmingai, jei ji save ontologikai ireikia kne; ir mogaus knas yra knas tik tiek, kiek jis pats su visomis savo aktualizacijomis tinka dvasiai ireikti, mainais gaudamas struktr, bt ir prasm. Kaip mogaus odyje atskiri garsai, i dvasios gav struktr ir prasm, pakyla iki nepakartojamo odinio kno vienumo, taip ir daugyb materiali ms mogikosios egzistencijos sand tampa individualaus mogaus kno vieniu, kai ontologikai ir anksiau u bet kok sismoninim apsireikianti dvasia suteikia jiems bt. Knas yra tarsi "metafizinis dvasios
odis"... (HENGSTENBERG (2), 82).

Dabar detaliau panagrinsime tris apibrtis, priklausanias pagrindinei mogikojo buvimo struktrai: pasaulikum, istorikum ir visuomenikum. 5.4 Pasaulikumas mogaus btis visada yra buvimas pasaulyje (1.3.1, 4.2.2.3). Pasaulis mogui visada yra jau atskleistas. HEIDEGGERIS kalba apie pirmaprad "artum pasauliui". Mes atkreipsime dmes du aspektus: mogaus ry su pasauliu, kai jis konstituoja pasaul kaip visum ir mogaus veiklum pasaulyje. 5.4,1 Pasaulis kaip visuma 4.2.2.3 skyrelyje pateiktas M. BUBERlO tekstas rodo, kad pasaulis egzistuoja tik mogaus dka, kadangi tik mogus sugeba mstyti vairov kaip vien, Nuodugniai ir tiksliai i mint yra ivysts KANTAS (43,2.2, ypa

213

4.3.2.2.2). Transcendentalines pasaulio srangos apibrtis jis atranda mogikajame painime. Dalyje "Tikrov" (ypa 3.4 skyriuje) matme, kokiu bdu erdv (3.4.3.1) gyvosioms btybms (3.4.4) gyja gyvybins erdvs reikme.. Augalas gyvybinje erdvje yra siaknijs, o gyvnas juda joje sensomotorikai, todl gyvnui i erdv tampa ries specifik atitinkania stabos aplinka (3.4.5, ypa 3.4.5.1). Tuo tarpu mogui erdvikumas gyja pasaulio prasm. K. LowiTHAS i mint ireikia taip:
Gyvnas, juslikai suvokdamas ir stebdamas, bet neturdamas mogikosios savimons, sigyvena aplink ir gyvena ijos, bet aplinkos jis neturi prieais save kaip objekto, nutolusio tam tikru atstumu, kaip bdinga mogui. Mat gyvnas negali smoningai atskirti savs nuo to, kas nra jis pats. Jis dar nra atsietas nuo savo aplinkos ir emancipuotas. Vadinasi, ne kart kaltinim susilauks subjekto-objekto skilimas nra kakas, dl ko reikt dejuoti ir k reikt mginti veikti; juk jis sudaro mogaus bties pagrind. Hgelikasis laisvs kaip "su-savimi-paiu-buties kitaip-btyje" apibrimas taip pat nepaalina io skirtumo, o tiktai j atbaigia. Kaip subjekto ryys su objektais, mogaus smone yra pasaulio sismoninimas, kur atitinka savimon. (334).

itaip sismoninamas pasaulis atskleidiamas kaip visuma. Tai nra koks nors mokslinis pasaulio painimas arba "pasaul kaip pasaul sudarani ssaj teorinis skaidrumas" (M. HEIDEGGER (1)). i visuma vairiai mstoma mituose, religijose, moksluose ar vaik vaizdiniuose. Kiekvienas mogus turi pasaulvaizd, t.y. jis suvokia save kaip esant tam tikroje visumoje. mogus, kuris kaip savimon pats sau yra problema ir kuriam "savojoje btyje rpi pati ta btis" (HEIDEGGER (1)), sykiu kelia bties klausim: kodl yra btis, o ne veikiau niekas? (LEIBNIZ). Savo sugebjimu klausti mogus padaro abejotin bet koki klausinjimo rib ir itaip j perengia (E. CORETH (1)). Kad ir kaip i mogaus pasaultra (4,4.4) bt kultros slygota (mes inome, kad egzistuoja tik kalbin pasaultra), kad ir kaip pasaulvaizdiai skirtsi priklausomai nuo visuomens ir istorijos situacijos, mogaus savimon visada slygoja pasaulio sismoninim, t.y. visumos sismoninim. Jeigu nebt mogaus, tai "bt" tik daugyb daikt, bet nebt btybs, galinios tuos daiktus paversti pasauliu. "mogaus btis yra pasaulika. Jo egzistencijoje suvinta begalinis pasaulio vienumas ir vientisumas, pasaulio, kuris yra daugiau negu daikt suma" (D. v. USLAR, 323).
Drauge savimon atspindi pasaul kaip visum kiekvienam subjektui bdingu badu. Pagal LEIBNIZ, kiekviena monada ( = substancija, plg. 3.1.5), ir ypa kiekvienas mogus, yra tarsi visas pasaulis ir tarsi Dievo veidrodis arba, dar geriau, veidrodis visos visatos, kuri monados ireikia, kiekviena savaip, "panaiai kaip tas pats miestas, jeigu j irima i vairi pusi, atrodo visikai kitoks ir tarsi perspektyvikai padaugintas" (Monadologija 57 //FIChrR2, 448). Bet is stebjimo takas yra knas, kuris kaip tarpininkas perduoda pasaul: "Taigi, nors kiekviena sukurta monada atvaizduoja vis visat, taiau rykiausiai ji atvaizduoja t kn, kuris specialiai su ja susijs ir kurio entelechija [plg. 3.4.4.1] ji yra; o kadangi tas kanas dl visos materijos sryio pilnyje

214

atspindi vis visat, tai ir siela atvaizduoja vis visat, atvaizduodama specialiai jai priklausant kn". (62/7449).

5.4.2 Veikla

mogaus buvimas-pasaulyje yra veiklus buvimas. Vis veikl ARISTOTELIS skirsto j tris sritis: o Teorin veikla, vedanti nuo paprasto patyrimo per moksl prie grynosios teorijos, prie tiesos tobulos kontempliacijos. o Praktin (siauresne prasme) veikla, kuria vadinamas pats savaime vertingas veikimas, btent dorovinis elgesys. o Pojetin veikla (poiesis = gr.pagaminimas, sukrimas) yra vertinga ne pati savaime, bet priklausomai nuo to, kas sukuriama, nuo krinio. Pojetinei veiklai priklauso techninis-gamybinis darbas ir menin kryba.

30 pie.: Aristotelinis veiklos skaidymas

HEIDEGGERIS (1) mogaus pasaulikum kildina i rpesio mogaus, kuriam "jo btyje rpi pati ta btis". Jo nuomone, iuo poiriu pasaulikumas pirmiausia ir i pradi reikiasi kasdieniu apsirpinimu (daiktais, kurie mums yra "po ranka") ir rpinimusi (monmis, kurie yra su mumis). Rpestis, kaip apsirpinimas ir rpinimasis, visada jau ymi paios mogaus bties svarb jam paiam. Veikla visada jau yra paenklinta prasms, Veiklos prielaida yra tai, kad mogus jau visada ino prasms visum. Savimon, kaip pasaulio sismoninimas, ino save kaip savitiksl, t.y. ne tik kaip duot, bet ir kaip uduot. mogaus veikla skleidiasi prasminiame apriori (= prasmje, kaip veiklos prielaidoje ir slygoje). itai reikia, kad savitikslika, uduota paties mogaus btis (kuri jam rpi) gali bti atbaigta, iskleista, gyvendinta. ARISTOTELIS taip formuluoja i problem: Visi mons siekia laims.

215

Laim yra tai, kas siekiama dl jo paties, kas pasitenkina paiu savimi ir yra galutinis veikimo tikslas. Ji yra atbaiga, iskleidimas, gyvendinimas. Bet kokia veikla yra laims siekimas.
Bet kas gi turt bti laim, dl to nuomons skiriasi, ir minia j aikina visikai kitaip negu iminiai. Vieni aikina j esant kakuo apiuopiamu ir matomu kaip, pvz.,' malonumas, turtas ir garb, kiti kakuo kitu, o kartais tie patys mons vienkart tuo, kitkart anuo. (NE 1,2,1095a).

Vadinasi, veiklos prasminimas priklauso nuo to, koks yra mogus. HEIDEGGERIS kalba apie tai, kad mogus daniausiai yra nupuols beasmenikum, pilk kasdienik buvim-pasaulyje, bsen "taip-daroma", tuo tarpu sin ragina mog pakilti i nuopuolio ir siekti autentikumo, sismoninto, rytingo galjimo-bti-paiu-savimi. Bet visa tai rodo, kad veiklusis buvimas-pasaulyje visada jau turi reikal su vairi lygi prasmmis. Jam reikia rinktis tarp autentikumo ir neautentikumo, tarp gyvendinimo ir nugyvendinimo, tarp grio ir blogio. mogaus veikla yra dorovinio pobdio. Paprasiausia ir tiesmukiausia technin-gamybin veikla kyla i to, kad mogus "kaip gyva btyb pats turi susikurti gyvenimo galimybes" (PLESSNER).
O gyvenimui pirmiausia reikalingas maistas ir grimas, butas, drabuiai ir dar kai kas. Taigi pirmasis istorinis aktas yra reikaling iems poreikiams patenkinti reikmen gaminimas, paties materialinio gyveninio gamyba. Ir tai yra toks istorinis aktas, tokia pagrindin bet kokios istorijos slyga, kuri (ir iandien, kaip ir prie tkstanius met) turi bti vykdoma kasdien ir kas valand jau vien tam, kad mons galt gyventi (MARX (2), 24-25).

Imdami pavyzdiu technik, parodysime, kokias problemas ikelia ita paprasiausia ir labiausiai pirmaprad mogaus veikla.
iai technikai plaija prasme bdingi du momentai: 1. Vis gaminimo laik mogus ilaiko kontakt su apdorojama mediaga. 2. Jeigu naudojamas rankis, tai taip pat vis laik dirbantysis j tiesiogiai kontroliuoja. Tuo bdu natrals daiktai paveriami dirbtiniais daiktais. Sykiu reikalingas tam tikras gebjimas, susijs su prisitaikymo prie mediagos, rankio bei gaminio etosu. Technikai siaurja prasme bdinga tai, kad mintas dvejopas tiesiogikumas (mediagos ir rankio atvilgiu) yra paalinamas. mogus ileidia mediag ir rank i savo tiesiogins kontrols. Ir tuomet rankis daugiau nebra rankis pirmine prasme, bet virsta maina-aparatu. Technika siaurja prasme atsiranda tada, kai pagaminama kakas, kas pats gali gaminti. Maina-^aparatas reikalauja duomen ir teikia rezultat. mogus perleidia dal iniciatyvos iam aparatui ir tampa panaus t, kuris tik "aptarnauja" aparat. Juo daugiau pakop apimama, juo sudtingesnis ir autonomikesnis aparato vykdomas procesas, tuo labiau jis atitinka technikos siaurja prasme svok. Gebjimas reikiasi nebe prisitaikymu prie rankio ir mediagos, bet aparato iradimu ir pagaminimu. ios technikos siaurja prasme paskutin pakopa yra kibernetika, kuri savo ruotu geriausiai reprezentuoja kompiuteris ir jo sistemikas taikymas. (HENGSTENBERG (2), 185).

216

Tai rodo veikliojo buvimo-pasaulyje siek paversti pirmin (natralij) krinij antrine (technine-dirbtine), vadinasi, kovojant su gamta, kurti kultr ir civilizacija. i tendencija apima dvi galimybes: o Viena vertus, antrin krinija kyla i mogaus susirpinimo savo btimi. iuo poiriu ji, kaip mogaus krinys, tarnauja jam. Technologin emancipacija yra mogaus emancipacijos apskritai dalis. o Kita vertus, antrin krinija jgyja mogaus atvilgiu tam tikr savarankikum ir gali. Ji pati veria mog tarnauti jai. Technologine emancipacij lydi mogaus technokratinis pavergimas, kai mogus tampa daikt prievolininku. J tai pagrstai atkreip dmes neomarksistai (2.4.3). ia taip pat susiduriame ir su alternatyva: nuopuolis beasmenikum (ia: paklusimas technologinms-ekonominms prievolms-daiktams) ar apsisprendimas siekti autentikumo (ia: atsivelgimas mogaus bties prasminimo bd tvark). Daiktai, kuriuos turime, da mus tuo mastu (G. MARCEL), kokiu mes jiems save patikime. 5.5 Istorikumas 3.4.3.2 skyrelyje suinojome, kad be mogaus nra laiko; laikas egzistuoja tik todl, kad mogaus dvasia prisimindama sudabartina praeit ir laukdama sudabartina ateit. Be mogaus egzistuot tik belaiks trukms ir belaikiai judjimo procesai. Dar kalbjome apie gyv padar, ypa gyvn (3.4.5.1), nuosav laikikum (3.4.4.1). mogui nuosavas laikikumas virsta istorikumu.
mogaus istorikumo analiz mgina parodyti, jog i btyb yra "laikika" ne dl to, kad ji "yra istorijoje", bet prieingai, jog ji egzistuoja ir gali egzistuoti istorikai tik todl, kad jos bties pagrindas yra laikikas. (HEIDEGGER (1), 498).

6.1

is pirmapradis mogaus laikikumas reikia du dalykus: o mogus visada jau yra motyvuojamas praeities. Visum motyv (determinani), slygojani mogaus veiklj buvim-pasaulyje, galime pavadinti motyvacijos horizontu. mogaus motyvacijos horizontas priklauso nuo to, kaip mogus yra atskleids pasaul. Vadinasi, jis yra ankstesnio (prajusio) painimo ir ankstesns (prajusios) veiklos rezultatas. Kiekvienas asmuo turi savo paties motyvacijos horizont, kuris nuolatos kinta sulig kiekvienu painimo ir veikimo aktu. Vadinasi, motyvacijos horizonte motyvuoja praeitis, kai ji prisimenant sudabartinama.

217

31 pie.: Istorikumas

o mogus visada jau yra projektuojamas ateit. Kadangi mogui rpi jo paties btis, veikdamas jis visada siekia gyvendinti motyvus ir realizuoti prasm. Bet kokia veikla yra susieta su prasminiu apriori (5.4.2) ir iuo poiriu orientuota ateit. Vadinasi, mogaus istorikum sudaro tai, kad mogus niekada negali itirpti savo dabartyje, bet savo veikliajame buvime-pasaulyje visada yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas ateit. 5.5.1 Buvimas mirties link mogus visada jau ino, kad nuosav laikikum turintis jo gyvenimas yra baigtinis. J riboja gimimas ir mirtis. HEIDEGGERIS tai ireikia kiek painokai, bet labai plastikai:
Tik btyb, kuri bodama yra i esms bsimoji, tokia, kad, bdama atvira savajai miriai, gali j atsitrenkti ir bti atblokta savo faktikj "tai", t.y. tik btyb, kuri vienodai pirmapradikai yra ir bsimoji, ir prajusioji, gali, pati sau perduodama paveldt galimybe, perimti savo paios mest ir bti dabartin "savajam laikui". Tik tikrasis laikikumas, kuris kartu yra baigtinis, daro galim tok dalyk kaip likimas, tai yra daro galim tikrj istorikum. (HEIDEGGER (1), 509)

Vadinasi, istorikumas kyla i to, kad mogus, ubgdamas priek, sudabartina mirt. AUGUSTINAS taip vaizduoja bgim mirties link:
Juk t pat akimirksn, kai kas nors engia mirting gyvenim, ima artintis mirtis. Btent kintamumas, kuriam paklsta kiekvienas kol gyvena - jei tai apskritai galima pavadinti gyvenimu -veda mus mirties link. Nra n vieno, kuris po met nebot ariau mirties negu prie metus, rytoj ariau negu iandien, iandien ariau negu vakar... Juk kiekviena prabgusi laiko dalel yra atimama i gyvenimo, ir diena po dienos j lieka vis maiau ir maiau, tad visas gyvenimo laikas yra ne kas kita, kaip bgimas mirties link, kai niekas negali stabtelti bent trumpam arba eiti iek tiek liau... Vadinasi, jeigu imama mirti, t.y. bti apimtam mirties, t akimirksn, kai mirtis pradeda savo darb,

218

Martin Heidegger (1889-1976) rmsi E. Husserlio fenomenologija, kuri transformavo egzistencijos filosofij. Jo egzistencin analiz gerokai paveik dabartin filosofij ir teologij. Vlyvasis Heideggeris ieko naujo bties mstymo.

010

btent, atiminti gyvenim --juk jeigu gyvenimas yra atimtas iki galo, tai mirtis yra jau prajusi ir jos jau nebra jame,- tai neabejotina, kad mirtis apima vos prasidjus knikajam gyvenimui. Juk kas gi kita vyksta tomis atskiromis dienomis, valandomis ir akimirksniais, bganiais pro al, kol merdjimas, kuris vyko, sustoja ir baigiasi, ir tada prasideda laikas po mirties, tuo tarpu ankstesnis laikas, kai gyvenimas nyko, buvo laikas mirtyje? Vadinasi, mogus niekada tikrai negyvena, kol jis yra iame daugiau mirtaniame negu gyvenaniame kone. (DV XIII, 10).

| stovinio mirties akivaizdoje savo mokytojo SOKRATO lupas PLATONAS |deda tokius odius: "Filosofuoti reikia mokytis mirti". Anot HEIDEGGERIO, iuo u aki ubganiu savo mirties inojimu galiausiai remiasi rpestis. Tik sudabartinus mirt, praeitis virsta problema:
Istorija, kaip mogaus buvimo bodas, yra taip giliai siaknijusi ateit, kad mirtis, kaip Bdinga mogikosios bties galimyb, atblokia j priek ubgani egzistencij atgal jos faktikj mest ir tik tokiu bdu suteikia praeiiai specifik pirmenyb istorikume. Autentikas buvimas mirties link, tai yra laikikumo baigtinumas, yra slaptas mogikosios bds istorikumo pagrindas (510).

Kadangi mogikoji btis yra buvimas mirties link, tai mogus turi rpintis ia savo btimi. is rpestis, kuriuo remiasi bet kokia veikla, veria rnog save motyvuoti praeitimi, atsigrti j, kad per j paint savo galimybes, mogaus autentikajai biai i esms priklauso tai, kad jis privalo priimti savo gyvenim kaip buvim-mirties-link. Savo veikliajame buvime-pasaulyje jis turi ne vengti savo baigtinumo bei mesties, bet rytingai priimti juos kaip galimyb. beasmenikum nupuols mogus vengia autentiko mirties suvokimo: jis nesako "A mirtu", bet sako "Mirtama" - ir jauia, kad tai jo nelieia. S J2 Istorikumas ir istorija mogaus buvime-pasaulyje pasaulis mogui visada jau yra atskleistas kaip visuma (5.4.1). Savo veikla, apsirpindamas ir rpindamasis, jis keiia pats save ir pasaul. Dl savo istorikumo (5,5.1) mogus priverstas suprasti save i savo istorijos, kad savo baigtinumo bei mesties (buvimo mirties link) akivaizdoje galt suvokti save kaip galimyb ir motyvuotai projektuoti save l ateiti (5.5). Bet drauge tampa aiku, kad mogus visada atskleidia savo pasaul istorikai.
HEIDEGGER: "Kartu su istoriko buvimo-pasaulyie egzistencija pasaulio istorij visada jau yra traukti parankiniai daiktai ir esamybs". (513) Tai nereikia, jog gamta kaip tokia yra istorika. Natraliosios substancijos (3.1,5) yra ankstesnes u bet kok patyrim ir yra jo neistorika slyga. Daiktai kaip tokie nra istoriki. Bet mo istorikumas juos visada atskleidia istorikai. Kaip mums nra duotas pasaulis be kalbos, o visada tik tam tikra kalba atskleistas pasaulis (4.4.4), taip savaime neistorik pasaul galime atskleisti tik tam tikru istorikumu. Kalbikurnas ir istorikumas yra dvi to paties

220

kniko buvimo-pasaulyje puss. Pavyzdys: Du jauni mons perka aukso iedus. Jie myli vienas kit. Susiieduodami jie tuos iedus usimauna, paskui tuos paius iedus dvi kaip vestuvinius iedus. Gimsta vaikai, ateina krizs, rpesiai. Vaikai uauga, abu mons pasensta. Jie susilaukia ank ir proanki ir pagaliau venia auksines vestuves. Po j mirties iedai atitenka j vaikams. Viso io vyksmo metu iedai patys savaime ilieka tokie patys. Taiau io vyksmo asmen istorikumo poiriu ied reikm nuolat kinta. Prie tai jie buvo paprasti juvelyriniai dirbiniai, vliau virto jaunysts meiles enklais, dar vliau - santuokos, imginim enklais, primenaniais vaikus ir bendr dali, dar vliau buvo ilgo, bendro gyvenimo simbolis ir galiausiai mirusi tv atminimas vaik rankose.

iuo poiriu visa, k mogus atskleidia savo buvimu-pasaulyje, yra atskleidiama istorikai. enkime dar vien ingsn: kad galt veikti dabartyje, mogus turi save motyvuoti praeitimi. Savo buvimu mirties link jis suvokia save kaip praeities rezultat ir iuo poiriu kaip galimyb. Dabart jis supranta tik tuo atveju, jeigu supranta j kaip tpusija. Jis supranta save tik tuo atveju, jeigu supranta save ir savo pasaul kaip tapusiuosius. Todl JASPERSAS pabria, kad "istorijos kaip visumos suvokimas" yra neatsiejamas nuo egzistencinio nuskaidrinimo ir mogaus orientacijos pasaulyje (1.4.2). Kaip mogaus buvimas-pasaulyje atskleidia pasaul kaip visum, lygiai taip pat kaip visum jis atskleidia ir istorij. i istorijos kaip visumos atskleistis gali bti ireikiama mitais, padavimais, legendomis ir t.t. inoma, monms, kuriems istorija yra itaip atskleista, rpi tikroji istorijos atskleistis, o ne "vien" mitai, padavimai ir legendos. iuolaikinis specialusis mokslinis istorijos tyrimas (istorijos mokslas) iuo poiriu tra viena i daugelio galimybi mogaus ir jo pasaulio tapsmikumui suprasti. Visada siekiama suprasti dabart kaip tapusi, kaip rezultat. Mat tik tokiu bdu yra atskleidiamas pasaulis ir yra galima motyvuota veikla. Drauge galioja tai, k suinojome 4.4.4 skyrelyje. Kaip bet koks pasaulvaizdis yra galimas tik tam tikroje kalboje ir kalba visada apima kalbins 'bendrijos matmen (nors kiekvienas atskiras mogus tam tikru bdu turi dar ir nuosav kalb), taip ir bet koks istorijos vaizdas ir bet koks bdas istorijai kaip visumai atskleisti (pvz., legendos, istorijos mokslas ir kt.) visada yra tam tikroje istorinje ir kultrinje bendrijoje (nors kiekvienas atskiras asmuo tam tikru bdu turi dar ir nuosav istorij). Vadinasi, istorija kaip visuma visada jau yra atskleidiama, remiantis istoriku buvimu-pasaulyje. Bet i to kyla savotikas dialektinis santykis (3.2.1.1,4.4.5): o Viena vertus, tai, kas praj, yra fakt viepatija, atsiskleidianti altini dka, vadinasi, yra kakas objektyvu, nekintama, itiriama. Tuo remiasi specialusis istorijos mokslas su savo rafinuotais metodais.

221

o Kita vertus, praeitis yra mogaus ir jo dabartinio pasaulio buvimas tapusiu. Vadinasi, tai yra kakas, kas pats priklauso mogaus buvimuipasaulyje ir negali bti nuo jo atskirtas. Vadinasi, praeitis paradoksikai yra vienu metu ir tyrimo objektas, ir subjektas. Tyrindamas istorij, mogus tiria save pat. Jis tiria save kaip atskiras asmuo, kaip istorins bendrijos narys ir galiausiai, jeigu kalbama apie pasaulio istorij, kaip monijos narys. Dl to istorijos tyrinjimas gyja t pat perspektyvikum, su kuriuo mes susipainome, nagrindami kalbin pasaulvaizd (4.4.4). Prajusio vyksmo prasms nemanoma nustatyti nepriklausomai nuo mst uimamos pozicijos. Pavyzdyje pateiktos vestuvini ied reikms nemanoma nustatyti nepriklausomai nuo vyksmo eigos. Praeities prasm priklauso nuo ms ir nuolatos kinta kartu su mumis. Bet koks istorijos tyrinjimas vyksta hermeneutiniu ratu (2.1.3). Todl ir istorij tenka nuolatos perraintus naujo. Ir ne todl, kad istorikai atranda vis naujos mediagos, bet todl, kad mes patys vis kitaip suprantame istorij, keisdami savo pozicij. Juk istorija tsiasi.
Tad specialusis istorijos mokslas niekada negali pasakyti, "kaip gi i tikrj buvo" (L. v. RANKE). Istorijos negalima tirti taip kaip gamtos. Tad aikja, kad dl ios prieasties vieningo mokslo (2.2.3) bei vieningo vis realij moksl metodo (1.4.1.1) idja nra vaisinga. Be abejo, istorijos moksle egzistuoja kakas panaaus protokolinius (atrastus, remiantis altiniais) bei fundamentinius teiginius (4.6.3.1), pvz., "1918.02.16 Vilniuje Lietuvos Tarybos nariai pasira Lietuvos nepriklausomybs paskelbimo akt". Bet istorija yra is tas daugiau, negu toki fakt ivardijimas. Istorijos mokslas turi parodyti j sry. Taiau, kuriant hipotezes ir teorijas, istorijos moksle (dl istoriko istorikumo) ikyla i principo kitokios problemos negu gamtos moksluose (4.6.3.2-3), Pvz., lenk ir lietuvi istorikams raant 1569-1795 m. (Lenkijos ir Lietuvos valstybs) istorij arba buruaziniams istorikams ir komunistams vaizduojant naujausi istorij nuo 1917 m., atsiranda skirtum. Ne dl to, kad vieni yra geresni istorikai u kitus arba kad jiems trukt mediagos, bet dl to, kad tas pats vyksmas jiems turi skirting reikm. Skiriasi pozicijos, i kuri ie istorikai stebi vyksm. Visiems vienoda istoriografija bt galima tik tuo atveju, jeigu egzistuot visiems vienoda pozicija, i kurios bot stebimas vyksmas.

Tuo neteigiama, kad istorijos moksle nereikia taikyti tiksli ir precizik metod. Istorijos mokslui ie metodai reikalingi, kadangi prajus vyksm galima itirti ir nebegalime jo suvokti mitais, legendomis ar padavimais. Bet net tiksliausi metod? nepaalina to, kad vyksmas stebimas i nuolatos kintanios dabartins buvimo-pasaulyje pozicijos ir, remiantis ia pozicija, interpretuojamas. Jeigu i istoriko pareikalautume tokio objektyvumo, kok pasiekiame taikydami gamtos moksl metodines abstrakcijas, tai itai reikt bet kokios istoriografijos gal. Tuo paiu, kalbant apie istoriko pozicij, galioja tai, k esame pasak apie kalbin pasaulvaizd (4.4.4) ir kalbos dialektik (4.4.5): mes netnome tam tikroje kalboje arba tam tikroje pozicijoje-kaip sraig kiaute. Savj pozicij galime reflektuoti, perirti,

222

tikslinti, ir kaip tik ia mums padeda istorijos mokslas. Bet ir tada mes vl uimame tam tikr pozicij.
Nurodome HEINTEL (4), kuriuo i esms rmms.

5.5,3 Gamta ir istorija Pagrs i t, ,ra skiriama gamtos istorija 'i pasaulio istorija. HGELIS rao:
Pirmiausia turime neileisti i aki, kad ms objektas -pasaulio Istorija, siaknijs dvasios dirvoje. Pasaulis apima fizin ir psichin gamt; fizin gamta taip p:,* siterpia pasaulio istorij [plg. klimatas, gamtins katastrofos]; ir iuos pagrindinius santykius mes atkreipsime dmes jau pradioje. Bet tai, kas [pasaulio istorijoje] substancialu, yra dvasia ir jos vystymosi procesas. Mums ia nereikia nagrinti gamtos tuo poiriu, kuriuo ji pati kaip tokia yra proto sistema [gamtos filosofija, 3.4!],... nagrinsime j tik tuo poiriu, kuriuo ji susijusi su dvasia. Bet teatre, kuriame mes dvasi nagrinjame pasaulio istorijoje, ji pati yra konkreti tikrov.,.. (IF, WW 11,43).

I mogaus istorikumo kyla klausimas apie jo paties ir jo pasaulio buvim tapusiais. inoma, is pasaulis apima ir gamtos daiktus, bet pirmi^sk. ak tokiu mastu, kokiu jie priklauso mogaus atskleistam ir mogui r p i m a m pasauliui (pvz., mediojamieji vrys, statybin miko mediaga, akmen skaldykla ir kt). Istorija, kuri mogus visada jau yra atskleids savo buvimu-pasaulyje, pirmiausia yra laisve pagrstas vyksmo sryis, Gamta siterpia j tik tiek, kiek laisv (dvasia) su ja kovoja ir j keiia. Tik mogus turi istorij. Istorija remiasi laiku (5.5 vad.). Laikas egzistuoja tik tada, kai subjektas prisimindamas sudabartina tai, kas praj, ir laukdamas sudabartina tai, kas bus (3.4.3.2) Tik mogus yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas ateit. Be mogaus egzistuoja tik procesai, bet ne laikas. Tai, kas iki mogika (neorganin gamta, augalai, gyvnai), savaime neturi istorijos ir j gyja tik mogaus dka. i istorija, i tikrj, yra ne to, kas iki mogika, istorija, o mogaus prieistor. mogus, kuris yra ir jusli btyb (3.4.5), ir dvasia (4.2.2), perengdamas istorij, kaip laisva pagrst vyksmo sry, pats sau duoda gamtos istorij, kuri lieka susieta su juo kaip -juslia btybe. Bdas, kuriuo mogus tiria gamt ir jos istorij, priklauso nuo to, kaip jis savo istoriku buvimu-pasaulyje atskleid pasaul. mogaus si kurta gamtos svoka yra istorika. Gamtos moksl ir j metod istorija rodo, kaip i gamtos svoka kinta. Kadangi mogus sieja gamt ir jos istorija su savo paties natralumu (gyvnikumu), tai jo gamtos svoka galiausiai priklauso nuo to, kaip jis supranta savo paties gyvnikum, savo knikj buvimpasaulyje. iuolaikiniam gamtos mokslui bdingas tematins redukcijos ir

223

metodins abstrakcijos (1.4.1.2) taikymas tra vienas i daugelio bd, kuriais mogus suvokia savo paties natralum, gamt bei jos istorij.
Gamta ir istorija danai viena kitai suprieinamos kaip btinumo viepatija ir laisvs viepatija, kaip dsningai pasikartojani proces sritis ir kaip neapgriam veiksm sritis, kaip tai, kas fiksuotai nustatyta nuo pradios, ir kaip tai, kas atvira ateiiai. Bet tokiomis priestatomis galima abejoti: ar gamtos istorija neturi savyje to, kas ne-btina, neapgriama, atvira ateiiai (pvz., evoliucija)? Ar istorijos procesas neapima btinybi, dsningum ir fiksuot dalyk? Naujj laik mstymas, suprasdamas gamtos proces kaip vystymosi proces ir mgindamas suvokti istorijos btinum bei dsn, "suistorino gamt" ir "sugamtino istorij" (plg. SCHAEFFLER, 15-31). ypating problemos aspekt atkreipia dmes Laikas Romieiams 8,19-22: "Krinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikti Dievo vaikai. Mat krinija buvo pajungta tutybei,ne savo noru, bet pavergjo valia,- su viltimi, kad ir pati krinija bus ivaduota i pragaities vergovs ir gis Dievo vaik garbs laisve. Juk mes inome, kad visa krinija iki iol tebedsauja ir tebesikankina".

5.5.4 Istorijos filosofija Ar istorija turi prasm? is klausimas turi du aspektus: o mogaus buvimo-pasaulyje poiriu istorijos prasm yra ta, kad ji yra dabartinio buvimo-pasaulyje genez. mogaus veikla visada suponuoja prasm (5.4.2). Bet tam, kad savo situacij mogus galt^suprasti kaip prasms galimyb, jis turi j pavelgti pro jos istorij. Savo dabartyje mes galime gyventi ir veikti tik i jos gaudami ir jai suteikdami prasm. Vadinasi, kad galtume veikti, turime mstyti istorij kaip prasming dabarties atvilgiu. mogui veikiant, i subjektyvi istorijos prasm visada suponuojama. Ji priklauso nuo ms pozicijos. J apibria ms praktika. itaip irint, istorijos prasm yra tokia, koki mes jai suteikiame veikdami. o Antrasis aspektas lieia klausim, ar istorijos vyksmo sryis yra prasmingas pats savaime ir savyje ir ar jis yra protingas. ia esama dviej tendencij: Istorija suprantama pagal analogij gamtai, ar tai bt vaigdyn sukimasis, ar gyvybs procesai. Tokiu bdu atsiranda ciklika istorijos samprata, o kratutiniu atveju imama kalbti apie amin vieno ir to paties pasikartojim (NIETZSCHE).
Tokie poiriai buvo labai paplit Antikoje, ypa stoik filosofijoje. iuolaikinis ios doktrinos variantas yra O. SPENGLERIO kultrini ciklu teorija. Anot jo, visos kultros, panaiai kaip gyvi padarai, gimsta, subrsta ir mirta.

224

Tokios teorijos niekada neaptiks laisvs dirvos (HEGEL) iuose fatalistiniuose, monotonikuose, ciklikuose procesuose. Jeigu mogaus subjektikumas reikia i laisvs kylani savideterminacij, tai mogaus istorijos nemanoma mstyti kaip tokio cikliko proceso, nes istorijos eiga i esms siejasi su ia nedisponuojama, laisva, istorijoje veikianio mogaus savideterminacija.

32 pie.: Ciklin ir tiesin istorijos samprata

Istorija suprantama kaip mogaus paangos, tolesnio vystymosi ir emancipacijos procesas. is procesas i pradi buvo mstomas teologikai: Dievas yra proceso prieastis. Pasaulio istorijai jis suteikia iganymo istorijos reikm. Istorijoje jis auklja monij. Bet koks vyksmais turi prasm tik dievikosios Apvaizdos rmuose. Gamtos moksl pasaulvaizdio (4.6.6) paveiktas istorinis mstymas sekuliarizavosi, supasauljo, pradjo istorijos proceso prasm aikinti "natraliomis prieastimis" (pvz., moksl paanga, visuomeniniekonomini santyki kitimu ir kt.). Nurodysime tris itin svarbias istorijos filosofijos pozicijas: 5.5.4.1 Augustinas Antikoje paplitus ciklin istorin mstym jis veikia taip:
Kristus tik vien kart numir u ms nuodmes, o "prisikls i numirusij, Kristus

225

daugiau nebemirta; mirtis jam nebeturi galios" [Rom 6,9] (D V XII, 14).

itaip visa istorija gyja vienintel centr, i kurio reikia klausti apie jos pradi ir pabaig. Istorija yra Dievo pradta iganymo istorija nuo sutvrimo iki teismo. Ji ''kaip nuostabi poema ipuota vairiausiomis antitezmis". Dievas "komponuoja" i poem i "dviej valstybi" prieprieos. Viena, Dievo valstyb (civitas Dei), susideda i irinktj, gyvenani i Dievo malons pagal Jo statymus, kita, pasaulio valstyb, (civitas terrestris), susideda i atstumtj, tarnaujani mogikiesiems potrokiams. Abi valstybs turi savo atstovus, Dievo karalyst - pirmiausia Izrael, paskui Banyi, pasaulio karalyst - didisias valstybes ir ypa Romos imperij. Taiau abiej valstybi pilieiai gyvena sumiai, todl valstybi prieyb istorijoje lieka paslpta. Istorijos proces galima skirstyti j epochas, kurios, viena vertus, atitinka krimo dienas (gamta!) ir, antra vertus, mogaus gyvenimo laikotarpius. Tai reikia, kad istorij Dievas formuoja protingai, analogikai pirmins krinijos (gamtos) protingumui ir natraliam mogaus gyvybs procesui. Istorijos tikslas, jos septintoji diena, yra aminasis sekmadienis, mogaus ir jo istorijos atbaigimas laik pabaigoje. Tuo paiu istorijos tikslas nr a pati istorija. 5.5.4.2 Hegel Istorijos filosofija ia irgi yra pajungta teologijai. Istorija yra dievikosios apvaizdos pradta laisves sismoninimo paanga. mogaus subjektyvi dvasia autentikai save realizuoja valstybje, tautos dvasioje. Valstybi taut dvasios yra susietos tarpusavyje pasaulio istorijoje:
Taut dvasi principai dl j pai ypatingumo, kurio dka ios dvasios kaip egzistuojantys individai yra objektyviai tikros ir turi savimone, apskritai yra riboti principai, o t" dvasi likimai bei darbai tarpusavio santyki sferoje pasireikia j baigtinumo dialektika; i io baigtinumo bendroji,pasaulin dvasia kuria save kaip neribot ir, remdamasi iuo baigtinumu, realizuoja savo teis - o jos teis yra vis aukiausia - pasaulio istorijoje kaip teisme, kuriame teisiamas pasaulis (TF 340).

Pagrindinis istorijos filosofijos teiginys yra tai, "kad protas valdo pasaul ir kad, vadinasi, pasaulio istorijoje viskas vyksta protingai". >Savo istorijos filosofij HGELIS pltoja, orientuodamas;^ / dabart ir neperengdamas dabarties rib. Pasaulins dvasios vystymasis ubaigiamas dabartimi. 55.43 Marx MARXO istorinio materializmo (2.4.1) filosofijoje HEGELIO pasaulin dvasi pakeiia materialin-ekonomin baz (gamybos jg ir gamybos

226

santyki bkl). Dl darbo pasidalijimo ir gamybos priemoni privatins nuosavybs prasideda negatyvus procesas: atrjant mogaus susvetimjimo ir inaudojimo formoms, mogus totaliai ir iki paskutins ribos numoginamas, paveriamas kapitalistins epochos proletaru. Kaip Dievo tarnas yra paeminamas ir iauktinamas (Jzaus mirtis ir prisiklimas), taip proletarinje revoliucijoje didiausias mogaus paeminimas virsta naujojo mogaus beklase visuomene, mogaus, kuris, ilaisvintas ir iganytas, engia laike (o ne anapus laiko) egzistuojant "aminj sekmadien", istorijoje (o ne anapus istorijos) egzistuojanius dang ir naujj em, kur viepatauja komunizmas. Negatyvus, vis didesn paeminim stumiantis ikirevoliucinis istorijos procesas iuo poiriu tra naujojo mogaus gamtin istorija, tikroji istorija prasideda tik nuo pasaulins revoliucijos. Svarbu tai, kad MARXAS (pirmiausia pagrindiniame veikale - "Kapitale"), prieingai negu HGELIS, pretenduoja istorikai-filosofikai apibrti ir ateit . 5.5.4.4 {vertinimas Visos teorijos, mstanios istorij kaip progresuojani, savyje prasming veiksm visum, visuomet atrodo paveiktos krikionikosios teologijos. Krikioniku poiriu istorija yra iganymo istorija, grindiama Dievo apvaizda ir iganinga veikla. Senojo Testamento kelias, vedantis nuo senojo Adomo iki Kristaus, kaip naujojo Adomo, kuris padaro galim Dievo vaik laisv, visikai realizuojam laiko pabaigoje, sudaro didij tokios istorijos filosofijos paradigm. Net istorinis materializmas i esms yra sekuliarizuota teologija. Kaip manoma i absoliui istorijos prasm neprietaringai mstyti kartu su istorijoje veikianio mogaus laisve? o Vlyvojoje AUGUSTINO filosofijoje is klausimas veda prie radikaliosios Dievo predestinacijos ( = iankstinio nustatymo) teorijos, i esms atmetanios mogaus laisv ir i jos kylani savideterminacij. o HGELIO filosofijoje mogui kyla grsm pavirsti grynja akcidencija, grynuoju momentu, kuriuo, tarpininkaujant tautinms dvasioms, naudojasi pasaulin dvasia, kad pasiekt savo tiksl. o MARXO filosofijoje mogaus dvasia tra vis vyksm determinuojani materialini-ekonomini proces atspindys. Kokiu mastu manoma istorij mstyti kaip prasming pad savaime ir savyje, o ne tik subjektyviai,- is klausimas filosofijai tebra atviras.
Mes dar atkreipsime dmes keturias svokas, kurios istorijos filosofijos kontekstuose turi didele reikme;.

227

o Utopija (gr.nesama vietov): Kalbama apie bkle, kuri neegzistuoja ir, matyt, negali egzistuoti. i bkl galima mstyti kaip ideali arba kaip radikaliai negatyvi. Istorijos filosofijoje utopija kritikai prieinama faktinei bklei. Tada ji kaip reguliatyvi idja (4.3.2.2.2) atlieka pozityvi (siektinumo)arba negatyvi (vengtiname) funkcij. o Eschaton (gr. paskutinis): Kalbama apie galutin, istorij ubaigiani bkl. Ji yra mstoma kaip egzistuojanti laike (MARXO beklas visuomen) arba nukeliama anapus istorijos (AUGUSTINO aminasis sekmadienis, naujasis dangus ir naujoji em, kuriuos Dievas sukurs, pasibaigus istorijai). Mokslas apie eschaton yra eschatologija. o Apokaliptika: ia kalbama apie artjanios pasaulio pabaigos atskleidim (apokalypsis gr. atskleidimas), pranaavim ir laukim. Visa tai siejama su isterijoje matomais ateinanios katastrofos arba pabaigos enklais. I pradi buvo laikomasi teologinio, iganymo istorijos konteksto: Dievas pabaigs ir atbaigs, iandien danai kalbama apie specialij moksl kalba reikiamas katastrof prognozes, pvz., ekologijos problemas, vystymosi ribas, biologinio isigimimo poymius, gyventoj pertekli, ginklavimosi varybas ir kt. Tipikas bet kokio apokaliptinio istorinio mstymo bruoas yra tai, kad galutinis vyksmas suvokiamas kaip toks, kurio mogaus praktika negali nei sulaikyti, nei pakeisti, nei kaip nors kitaip paveikti. o Profetika: Biblijos pranaai (propheta - gr.pranaas) vyksmo sry suvokia kaip formuojam ir Dievo, ir mogaus. Vyksm determinuoja pastovi Dievo ir nepastovi mogaus itikimyb sandorai. Taigi ar i anksto paskelbtas iganymas bei lemtis vyks, visada priklauso ir nuo mogaus (pvz., nuo jo atsivertimo arba kietairdikumo). Apokaliptinio ir profetinio mstymo tarpusavio tampa turi lemiam reikm visai istorijos filosofijai.

5.6 Visuomenikumas mogaus buvimas-pasaulyje yra buvimas-kartu, t.y. buvimas su kitais monmis. mogus kaip savitikslis gali save atbaigti, iskleisti ir gyvendinti tik kartu su kitais monmis. itai jau aptarme, nagrindami kalb: mogaus dvasia (transcendentalumas) realizuoja save kalbikai (4.4.3). Sakome, kad mogaus esm yra visuomenikumas. Galime skirti dvi pagrindines mogaus visuomenikumo formas: o Bendravimas (komunikacija): Tai moni betarpik santyki sritis. mons bendrauja kaip A ir Tu. Jie kreipiasi vieni kitus, pripasta vieni kitus esant monmis, skatina vieni kitus save realizuoti, auklja vieni kitus, jie sudaro vieni su kitais bendrij. Mes kalbame apie moni asmenin ssaj. Asmenins ssajos aukiausia forma yra meil.
Asmeninio bendravimo ir bendrijos reikm filosofija iki galo sismonino tik naujaisiais laikais. Pagal J. G. FICHTE, mogus "virsta mogumi tik tarp moni"; "jei apskritai turi bti mons, tai j turi bti keletas". Juk mogui reikalingas "paskatinimas pradti laisv saviveikl". Pati pirmaprad skatinimo forma yra aukljimas: "Visi individai turi bti aukljami monmis, kitaip jie monmis netaps" (WW 1/3, 347). inoma, mogus gimsta kaip mogaus ries individas. Bet nepakartojamas bodas, kuriuo jis iskleidia savo individualum save realizuodamas, rodo j esant asmeniu. Individai turi virsti

228

asmenimis. Bet kad taip atsitikt, jie turi bti priimami, pripastami, skatinami save realizuoti, aukljami, mylimi kit asmen. iuo poiriu mogus virsta A tik Tu dka. "mones tiesia vieni kitiems dangikj buvimo savimi duon" (M, BUBER, I/423).

o Bendradarbiavimas (kooperacija): mons bendradarbiauja, siekdami bendro tikslo. Materialines grybes ir kultrines vertybes, kuri jiems reikia savirealizacijai, galima realizuoti tik veikiant drauge. Kalbame apie mogaus socialin ssaj su kitais, atsirandani dirbant.
Kad mogus i esms yra susietas su kitais, suprasta labai seniai. Jau ARISTOTELIS atkreip dmes tai, kad mons vienijasi vardan bendro grio. Sis bendrai realizuotinas gris (visuotin gerov) turt bti ne tik mogaus paprasto buvimo, bet ir buvimo geru slyga. "Bet kas nesugeba gyventi bendrijoje arba kam ji nereikalinga..., tas yra ... arba laukinis vris, arba Dievas" (Pol.1,2). ARISTOTELIS skiria tris bendruomens plotmes: pagrind sudaranti eima, vairios bendradarbiavimo atmainos poreikiams patenkinti ir pagaliau valstyb, atbaigianti bendruomene. skirstym perima TOMAS ir HGELIS. iandien, be kita ko, reikmingas tampa pasaulinis bendradarbiavimas. mogus i prigimties yra politin arba socialin btyb. Tai matyti i to, kad mogui nepakanka paties savs, kai jis gyvena vienas, kadangi gamta pakankamai tenkina tik nedaugel mogaus interes. Ji suteik jam prot, kurio dka jis turi susikurti visa, kas reikalinga gyvenimui, pvz., maist, apdar ir panaius dalykus. Bet visam tam pagaminti vieno mogaus nepakanka. Todl mogui i prigimties lemta gyventi visuomenje. (TOMAS AKVINIETIS, Pag. III, 85).

Bendravimas ir bendradarbiavimas, asmenin ir socialin ssaja, meil ir darbas neretai vieni nuo kit atskiriami bendrijos ir bendruomens svokomis.

5.6.1 Konfliktai mogaus visuomenikumas sukelia tamp ir konfliktus. Tai nra jokia neigiamyb. Savirealizacija nevyksta be krizi. Krizs reikalingos, kad mogus jose save imgint ir jas veikt. Paminsime tris tarpusavyje susijusius konfliktus: o Individas ir visuomen: kad asmuo save realizuot, jam reikalinga laisvs erdv. is reikalavimas gali prietarauti visuomens reikmms. Asmenikumu grindiamoje bendrijoje (pvz., eimoje) abu reikalavimus sutaiko pirmiausia meil (abipusis pripainimas, atsivalga, pasiryimas), socialinje bendruomenje (pvz., valstybje) - pirmiausia teis.
KANTAS vadina konflikt "mogaus nevisuomeniku visuomenikumu, t.y. jo polinkiu bti visuomenje, kuris taiau yra susijs su radikaliu pasiprieinimu, nuolat kelianiu grsm i visuomene suskaldyti". Yra dvi nesuderinamos kratutins pozicijos: Individualizmas paveria visuomen individualios laisvs erdve, kurioje viepatau-

229

ja savival. Kolektyvizmas individ laiko tik visuomens momentu ir tuo neigia j kaip asmen. Socialinje etikoje mes dar grime prie i dalyk.

o Meil ir darbas: Save realizuojame tik myldami ir dirbdami. Tarp dviej i pusi nuolatos egzistuoja tampa. Jei darb ("profesij") prieiname eimai, draugystei arba laisvalaikiui, tai ima atrodyti, jog abi puss yra nesuderinamos, ir gyvenimas suskyla dvi sritis. Darbas ima rodytis ess beasmenis, danai jis tampa nata arba lau, tuo tarpu asmenin ssaja lieka laisva, "ventadien" ir socialiai nepareigojanti.
Sritys konkuruoja viena su kita. Darbo aistra daro tak asmeniniams santykiams, asmenini santyki krizs neigiamai veikia darb. Yra marksist, manani, jog manoma visikai sutaikyti meil su darbu. Es mogaus darbin susvetimjim slygoja ioriniai santykiai, todl is susvetimjimas inyksis, pakeitus santykius. Tuomet dingsi visi barjerai, skiriantys abi sritis. - Tai utopija, kadangi darbinis susvetimjimas ir asmenini ryi kriz, be abejons, remiasi ne tik ioriniais (pvz., ekonominiais) santykiais (2.4). Vis dlto reikalavimas humanizuoti darb, padaryti darbo proces komunikatyvesn, kolektyvikesn yra itin svarbus. Lygiai taip pat svarbu yra tai, kad gyvoji bendrija (eima, grup, kaimynija ir kt.) nesulugt dl "ne namie" dirbamo darbo pertekliaus (pvz., virvalandi, antraeili pareig ir kt.) ir pati galt tapti bendradarbiavimo pamatu. Bendradarbiavimas turi apimti bendravim, bendravimas bendradarbiavim.

o Priklausomyb ir emancipacija: Asmenini ir socialini ryi srityse mons yra vairiopai vienas nuo kito priklausomi. Egzistuoja natrali priklausomyb (pvz,, vaik priklausomyb nuo tv, priklausomyb, pagrsta visuomenikai ir istorikai susidariusiomis struktromis (pvz., kinio bendradarbiavimo), priklausomyb, kuri yra "savanorikas nesavarankikumas", ir liguista priklausomyb (pvz., vidin fizin priklausomyb, manija). Emancipacija, kaip savirealizacija, ima konfliktuoti su priklausomybe.
io konflikto paalinim galime pavaizduoti trimis pakopomis: B pradi priklausomyb tiesiog yra ir kaip tokia nra suvokiama. Prisiminkime kad ir mao vaiko priklausomyb nuo tv. Pamau mogus sismonina savo priklausomyb, jis engia i savo nepilnametysts ir kovoja prie visk, nuo ko jis priklauso. Prisiminkime vaik paauglysts laikotarpiu, vietimo epochas istorijoje (pvz., 4.2.3.3), revoliucijos patos, "lstant neigim" (HEGEL). Priklausomybs atmetimas i pradi atrodo nepripasts joki rib. Vliau, kai mogus labiau subrsta, jis suvokia ne tik savo priklausomyb, bet ir savo galimos nepriklausomybs ribas. Prajus paauglystei, veikus vietim (4.2.3.4), darosi manoma sutaikyti ias prieybes. Emancipacijos erdv atsiranda meilje (bendrijoje) ir teisje (bendruomenje). inoma, visikai paalinti konflikt retai kada pavyksta. Konfliktas pasikartoja. Tada emancipacija nukreipiama prie bendrijos beirdikum ir bendruomens neteisingum. Tik

230

dabar kalbama jau nebe apie lstant neigim (kaip paauglystje), bet apie apibrt kritik, kuri skatina bendrij ir bendruomen vystytis toliau. Taiau vis dlto atrodo, kad kai kurie mons savo psichines brandos atvilgiu tam tikru mastu visada ilieka maais vaikais arba paaugliais.

5.62 Lytis
Senovje ms prigimtis nebuvo tokia, kaip dabar, bet jung moterikj ,r vyrikj lytis: savo ivaizda ir vardu ji apm tiek vyrikj, tiek moterikj lyt. i to mogaus knas buvo apvalus: jis turjo apvali nugar, onus, keturias rankas, koj dek pat, kiek ir rank, du visikai vienodus veidus ant apvalaus kaklo, prieingas pu'^es nukreipt veid galva buvo viena, ausys keturios, gdingosios dalys dvi, o visa kita kiekvienas gali sivaizduoti pagal tai, kas jau pasakyta. Vaikiodavo mogus tiesiai, kaip ir dabar, taiau vien ar kit pus - kur tinkamas; o kai panordavo greitai bgti, ritosi, sukdamasis ir pasiremdamas visomis atuoniomis galnmis, uvertas kojas auktyn, tarsi virsdamas klio. Milinika buvo j stipryb ir jga, ir sumanymus jie turjo didelius. Jie ksinosi ukopti dang ir paskui pulti dievus. Ilgai Dzeusas 'r kiti c?ievai tarsi, k jiems su iais monmis reikt daryti. Pagaliau Dzeusas, vargais negalais sugalvojs, sako: "Man rodos, radau bd ir mones isaugoti, ir j sauval sutramdyti, j jg atmus. tai dabar, sako, perpjausiu kiekvien i j pusiau". Tai pasaks, perpjov mones pusiau, kaip pjauna ermukn, rengdamiesi diovinti. Kur perpjovs tuoj liepdavo Apolonui apsukti veid ir pus kaklo pjvio pus, kad, nuolat matydamas it nuopjov, mogus bt kuklesnis, o kitas dalis Apolonui sak ugydyti. Tad Apolonas atsukdavo veid ir sutempdavo i vis pusi od t viet, kuri dabar vadinama pilvu, panaiai kaip kad ria maius, o vien skylut, susidariusi vidur pilvo, btent t, kuri dabar vadina bamba, umezg. Tokiu bdu, kai mogaus knas buvo perkirstas pusiau, kiekviena jo pus, geisdama antrosios, m su ja susieiti; apsikabindamos viena antr ir susipynusios, troko vl suaugti; mir i bado ir negalios k veikti, nes viena be antros nieko nenorjo daryti. Taip nyko ta gimin. Pagailo j Dzeusui, ir sugalvojo kit gudryb: perstat gdinga s j vietas prieak, iki tol jos buvo upakaly, ir jie skl liedavo ne vienas antr, bet em, tartum cikados. Taigi Dzeusas perstat jiems ias vietas priek ir padar taip. kad vienas apvaisint antr ir kad, vyrui susijungus su moterim, gimtu vaikai. itaip jie galjo pasitenkinti nuo to susijimo ir atsikvpti, kad po to galt vl imtis kokio darbo ir pasirpint kitais savo reikalais. tai kaip seniai moni irdyse gyvena abipus meil. Erotas graina pirmykt prigimt, jis stengiasi padaryti i dviej vien ir taip igydyti mogaus prigimt. Tad kiekvienas i ms yra mogaus "pusmarkis". Kiekvienas nuolat savo "pusmarkio" ieko. (Pagal PLATON, Puota, 14-16//D 30-34 sutrump.)
;

.Matme, kad mogus jau biologikai nra gyvnas (5.3). Todl mogaus seksualumas gyja ypating antropologin reikm. inoma, seksualumo pagrind sudaro mogaus gyvnikumas (3.4.5,1) ir iuo poiriu jis yra biologikai slygotas. Taiau mogaus knikajame buvime- pasaulyje visa, kas biologika, gyja mogikas ypatybes ir asmens bruous. Tad lyi skir231

tuntas taip pat nra "vien biologinis" mogaus aspektas, bet paliepia vis mogaus buvim-pasaulyje. iuo skirtumu duodamas pirmapradis skirtingumas, bet kartu ir pirmapradis lyi tarpusavio ryys. is ryys tam tikra visikai apibrta j prasme sudalo moni visuomens pagrind. Tai, k PLATONAS teigia cituotame mite, ARISTOTELIS glaustai apibendrina taip:
Pirmiausia vienas su kitu susijungti turi tie, kurie vienas be kito negali egzistuoti, btent, moterikasis ir vyrikasis pradai... (Pol.1,2,1252a).

susijungim jis laiko esminiu, natraliu bet kokios bendrijos ir bendruomens altiniu. HGELIS tikrj visuomenin vienum taip pat kildina i vyro ir moters meils. Jis taip j apibdina:
Meil apskritai reikia suvokim to, kad a ir kitas yra viena, suvokim, kad nesu pats sau izoliuotas, o sismoninu save tik atsisakydamas savo buvimo-paiam-sau ir paindamas save kaip mano paties vienum su kitais ir kit vienum su manimi. Bet meil yra jausmas, t._v dorov natraliu pavidalu... Pirmasis meils momentas yra tai, kad a nenoriu bt i savarankikas asmuo pats sau ir kad, jeigu toks biau, jausiausi turs trkum ir ^ss nepilnas. Antrasis momentas yra tai, kad a atrandu save kitame asmenyje, kad a jame darausi reikmingas, o jis, savo ruotu,- manyje. (TF 158)

Remdamiesi PLESSNERIU (5.3), jau atkreipme domes nuostab vidujumo (interiorikumo) ir iorikumo (eksteriorikumo) santyk, bding mogaus knikam buvimui-pasaulyje. SARTRE inagrinjo fenomen, analizuodamas gd, kurios pirmin pagrind sudaro tai, kad per savo knikj iraik a esu pateiktas kit vilgsniams. Drabuiuose (mada!) i tikrj slypi visa antropologija. ia mes irgi matome skirtum tarp "btiknu" ir "turti-kn": mes esame ms knas ir patenkame kito asmens akirat. Antra vertus, mes turime savo kn ir suteikiame sau t ar kit pavidal, atitinkamai rengdamiesi, ukuodamiesi, sksdamiesi, kvpindamiesi, grimuodamiesi ir t.t. Suteikdami pavidal savo iorei, mes visuomet kokiu nors bdu ireikiami e savo vid. Tai primena kalb. Kaip kalboje iraika (odis) ir jos "vidin" reikm yra vieningos, taip savo iore mes ireikiame vid. inoma, ia s am ir prieingos galimybs. Mes galime ireikti (kalba ar savo iore) kak, kas yra prieinga ms vidui. mogus gali pasakyti tai, ko jis visikai nemano. Jis gali meluoti. Tai, k mes kalba ir savo iore pasakme kitiems, gal i bti tiesa arba melas. Seksualumo poiriu nepaprastai svarbu, ar savs pateikimas, elgsen savs parodymas, yra raiks bei enkls. Iraikos galimybi palet l?4*t>ai plati: nuo prieraiaus vilgsnio iki vairiausi kalbjimo bei glamoni bd. Erotika mes galime laikyti "su instinktais susijusius ir juslikus mogaus seksualumo, kuriuo galiausiai remiasi bet koks rafinuotas lytinis malonumas ir meils menas, komponentus". iuo poiriu erotika i esms yra iraika.

232

"Malonumas nra savitikslis. Jis yra simbolis". (P. RlCOEUR (1)). Bet tuomet, kalbant apie mogaus seksualum, kyla toks klausimas: Ar tai, k ireikia erotika, i tikro yra nuostata kito asmens atvilgiu, ar seksualumas vis dlto yra savitikslis, kuriam tokia nuostata nebdinga? Tam tikru poiriu seksualin iraika yra vienareikm. Buinys, glamon, gdos veikimas, susijungimas, - visu tuo norima kak ireikti, btent - meil. mogaus seksualin iraika skirta bti meils iraika. mogaus seksualumas i principo pajungtas meils prasminimui. Seksualumas tampa isipildymu, sklaida, realizacija tik tada, kai j valdanti erotika ireikia meil. Kartu ia slypi mogaus seksualumo moralins problemos branduolys.
Pasakym "A myliu tave" J. PIEPERIS veria pasakymu "Gerai, kad tu esi!" A. PFANDERIS vadina meil "usiangaavimu mylimojo buvimui", G. MARCELIS sako: "Mylti mog reikia sakyti: Tu nemirsi". Vadinasi, meil yra Taip" sakymas Tau, teigiantis, pripastantis, beslygikas angaavimasis kito asmens labui. Btent tokios nuostatos reikalauja ir mogaus seksualumo esm. Ji kyla i laisvo apsisprendimo usiangauoti kitam asmeniui. Tik esant iai nuostatai atsiranda partneryst: "Meils gyvenimas tampa turtingas, kai keiiamasi visomis mintimis, visa sielos vairove, iekoma begalini skirtum ir surandami begaliniai t skirtum sujungimo bdai, kreipiamasi vis prigimties vairove, kad i kiekvieno jos gyvybs altinio galima bt atsigerti meils" (HEGEL). iuo poiriu mogaus seksualumo prasm yra suprantama visikai klaidingai, jeigu seksualumas siejamas tik su instinktu ir malonumo siekiu. V. E. FRANKUS atkreipia dmes tai, kad malonumas kaip savitikslis, malonumas be meils, alina pats save: "juo svarbesnis kam nors yra malonumas, juo greiiau jis jam praeina".

Seksualumas kaip nuostatos neturintis, "bemeilis" savitikslis pasiymi tendencija naudoti kit asmen kaip priemon, paversti j objektu, preke, piktnaudiauti juo arba prieingai: paversti preke save pat, save paniekinti. Todl kaip tik toje srityje, kuri i esms skirta meilei, galimas kratutinis mogaus paeminimas ir beirdikumas. Meilei esmin poveik daro tas antropologinis faktas, kad mogus yra istorikas (5.5). Jis negali kaip gyvnas betarpikai itirpti dabartyje, bet yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas ateit. iuo poiriu meils taip pat nemanoma apriboti vien dabartimi (ia naktimi, iuo savaitgaliu, iomis atostogomis ir kt.); praeitis ir ateitis joje virsta problema. Vadinasi, jei kalbai ne apie meil, o ne vien apie savitiksl seksualum, tai j prasmina itikimyb. Itikimyb laike isaugo Tau sakom "Taip". Tik itikimyb realizuoja meil.
Pagal MARGEL, dl to meilei i esms bdinga tampa tarp itikimybs ir idavysts (fidelite et trahison). Stebtina, kad kai kurie marksistai apskritai kildina itikimyb i nuosavybs siekimo, pretenduojanio kit asmen, kaip privatin nuosavybe.

Bet tokiu bdu akirat patenka santuoka kaip ta bendrija, kuri yra orientuotas mogaus seksualumas.
HGELIS atmeta mint, es santuokos prasme sudaro tik emocija. jausmas, polinkis, nors ir pripasta, kad ji prasideda ypatinga simpatija. Juk meilje, "kuri remiasi jausmu, bet

233

kokiu atvilgiu gali gldti atsitiktinumas, o jo negali bti dorovje. Todl santuok reikt konkreiau apibrti kaip teisikai dorovik meile; tada ijos inyks visa tai, kas laikina, kas priklauso nuo kaprizo ir kas yra vien subjektyvu". (TF 161)

Kadangi santuokai, kaip pamatinei moni ryio* formai, bdinga tampa tarp itikimybs ir idavysts, tai ji yra "svarbiausios ms kultros laybos" (P. RICOEUR). 5.63 eima ARISTOTELIUI priklauso tekstas, kuris, neirint senumo, nusipelno, kad j bt atkreiptas dmesys. tai jis:
Atrodo, kad tarp vyro ir moters i prigimties egzistuoja draugysts ai t>a meils santykis. Juk mogus i prigimties labiau sutvertas santuokinei nei pilietinei l^endirijai, kadangi eima yra ankstesn ir btinesn negu valstyb, o dauginimasis yra bendras visoms juslioms btybms. Kitos gyvos btybs sudaro bendrij ir bendrauja btent tik dl dauginimosi, tuo tarpu mones suburia ne tik dauginimasis, bet ir gyvenimo poreikiai. Abiej lyi udaviniai ir darbai yra padalyti i anksto, ir vyro jie yra kitokie negu moters. itaip vyras ir moteris vienas kit papildo, kiekvienas nedamas savo dal bendrreikal. Todl santuokoje galima lygia dalimi aptikti ir tai, kas naudinga, ir '.ai, kas malonu... Kit ry tarp sutuoktini, atrodo, sudaro vaikai, todl bevaiks santuokos lengvai iyra. Juk vaikai yra abiej sutuoktini bendrasis turtas, o tai, kas bendra, sutvirtina. (NE VIII, 14,1162a)

Jeigu visa, kas moguje "biologika", yra susij su mogumi kaip asmeniu, tai su asmeniu susijs ir faktas, kad seksualumas biologikai siejasi su pradjimu ir gimdymu. Taigi vyro ir moters meil (santuoka) antropologikai implikuoja ir orientacijai vaik. HGELIS i orientacij, vaizduoja taip:
Meils santykis tarp vyre, ir monos dar nra objektyvus, juk nors jausmas ir yra substancialus vienis, jis vis dlto dar neturi objektikumo. Tvai gyja objektikum tik savo vaikuose, kuriuose jie prieais save mato susijungimo visum. Motina myli vaike vyr, is jame -mon; abu jame mato savo meil. Bendro turto vienumas tra koks nors iorinis daiktas, tuo tarpu vaikuose is vienumas yra dvasia, kurioje tvai yra mylimi ir kuri jie myli. (TF 173)

iuo poiriu e\ma yra tv ir vaik vienumas. Vaikas, anot PORTMANNO, gimsts per anksti (53), i pradi visikai priklauso nuo globos ir aukljimo. Mokslai apie mog liudija, kad labiausiai vaikui reikia mylinio dmesio, ilumos ir nam saugumo, tvirt, ilgalaiki sait su monmis, kurie j globoja. is vaiko priklausomumas i pradi ir pirmiausia siejasi su tvai". Tvysts ir motinysts taip pat negalima laikyti biologiniu, ioriku dalyku, tai dalykas, susijs su mogaus asmenikumu. iuo poiriu tvyst ir motinyst atlieka svarb vaidmen mogui save realizuojant kaip vyr ar mon, kurie kaip tvai susieti su vaiku, priklausomu nuo j. Todl eima ikyla aiktn kaip natralus vienis, "ankstesnis ir btinesnis" (ARISTOTE234

Lis) u valstyb.
Tokiu poiriu eim taip pat yra pagrstos SNO 1966 m. mogaus teisi konvencijos. Sutarties dl kini, socialini ir kultrini teisi 10 str. nustato, kad "eima, kaip visuomens pagrindin natrali lstel, vis pirmj kuriant ir laikotarpiu, kai j i yra atsakinga u globos reikaling vaik prieir ir aukljim, turi naudotis kuo didiausia apsauga ir parama". 13 str. kalba apie tv teis "rpintis vaik religiniu ir doroviniu aukljimu pagal j pai pairas". Net sutartis dl valstybini-pilietini ir politini teisi pabria eimos, kaip visuomens pagrindins natralios lstels, vaidmen (str.23) ir tv aukljimo teis? (str.17 ir 18).

Nepakartojamu bdu eima suteikia galimyb suderinti bendravim ir bendradarbiavim, meil ir darb (5.6). inoma, vykstant industrializacijai, vyko gilus skilimas tarp darbo eimoje (aukljimas, nam kis, sodas ir kt.) ir darbo u eimos (udarbiavimas ne namie). Tai pakeit eimos funkcijas. is pokytis neturt eimos funkcij panaikinti. Naujos perspektyvos galt atverti eimai ir naujas galimybes.
Kartu reikia nepamirti, kad eima, kaip visuomens pagrindin natrali lstel, yra skirta ne tik bti udara bendrija, bet ir likti atvira iorei, eima turi jungti kartas (pvz., senelius su ankais), rpintis giminyste, sudaryti kaimynyste. Didesnis laisvo laiko kiekis bei gyvenimo slyg humanizavimas galt tradicinms darbo eimoje ir darbo u eimos funkcijoms suteikti nauj pavidal ir ikelti naujus udavinius: veikti kart tarpusavio udarum, ivaduoti senus mones i& izoliacijos, dalyvauti formuojant gyvenamj aplink, perimti globos ir prieiros udavinius, vairiapusikas kaimyn tarpusavio pagalbos ir bendravimo u eimos formas ir kt. inoma, tam btina pakeisti mstysen, pakelti darbo eimoje verte. Udarumas ir atvirumas, vidus ir ior, saugumas namuose ir atvirumas pasauliui yra susij dalykai. Tarp j yra dialektinis ryys (3.2.1.1). Vienas dalykas slygoja kit.

inoma, santuoka skirta tam, kad atsirast eima. Bet ir viengungyst (pvz., vienuoli adai), ir bevaik santuoka taip pat suteikia vairiapusik galimybi save realizuoti.. 5.6.4 Bendruomen Bendruomene iandien daniausia laikoma ta tarp eimos ir valstybs esanti sritis, kuri "reikiasi kaip pats save savyje varantis ir "socialiniu procesu" vadinamas fenomenas" (R. KONIG). Bendruomen yra socialinio bendradarbiavimo erdv (5.6). Ji formuojasi, remdamasi poreiki sistema. Kadangi mogus "tik pats turi susikurti gyvenimo galimybes" (PLESSNER), jo poreikiai j veria bendradarbiauti su kitais.
Bsto ir apdaro poreikis, btinyb, kad maistas nebt alias, bet bt paruotas, kad bt sunaikintas jo natralus betarpikumas - visa tai padaro, kad mogus negyvena taip patogiai kaip gyvnas, ties sakant, jis, kaip dvasia, ir neturi gyventi taip patogiai. Intelektas, suvokdamas skirtumus, padaugina poreikius, o, skoniui bei naudingumui virstant vertinimo kriterijais, nuo j darosi priklausomi ir patys poreikiai. Galiausia

235

pasirodo, kad tai, k reikia patenkinti, yra jau nebe poreikis, bet nuomon, o skaidyti konkretybe jos ypatingybes yra kaip tik lavinimosi dalykas. Didjanti poreiki vairov kaip tik slopina geismus, kadangi, jeigu monms reikia daugelio dalyk, tai kurio nors vieno reikalingo dalyko siekimas nra toks stiprus, o tai reikia, kad stygius apskritai nra toks atrus. (HEGEL, TF 190).

> Pirmiausia egzistuoja elementarus poreikiai (maistas, drabuiai, bstas). Jie vairiai skaidomi toliau. Dl i poreiki apibri ir objekt vairovs vystosi teorinio ir praktinio (inojimo ir gebjimo) lavinimo interesas, kuris patenka poreiki sistem. Kol mogaus dvasia yra orientuota natralius poreikius, tol ji nra laisva. Laisva ji tampa tada, kai suvokia savo giliausi poreik kaip dvasi, pvz., poreik kurti gro (menas, L4.3). prisiliesti prie to, kas dievika (religija, 1.4.2), arba iekoti galutini kasdienio buvimo-pasaulyje slyg (filosofija). Dvi didiules bendruomeninio bendradarbiavimo sritis vadiname kiu ir kultra. iose srityse ryki darbo jgos pasidalijimo ir specializacijos tendencija. Antra vertus, pagal interesus ir sitikinimus formuojasi susivienijimai (sjungos). iuose susivienijimuose artikuliuotai pasireikia neaprpiama gyvenimo vairov. Jie sudaro bendruomenini jg struktr.
Ankstesniais laikais tokios bendruomenins jgos buvo banyios, luomai ir gildijos. iandien be banyi joms dar priklauso partijos, profsjungos, verslinink, valstiei, vartotoj. eim sjungos, draugijos ir kt. Pastaruoju metu vis didesn vaidmen atlieka spontanikai atsirandantys, visikai konkretiems, aktualiems tikslams realizuoti susikuriantys susivienijimai (pvz., pilietins iniciatyvos).

Jeigu "pats save varantis" socialinis procesas vyksta toliau, jis ikelia vis naujus poreikius ir mgina juos patenkinti. Dl to "auga turtai", bet drauge, dl didjanios specializacijos, "darbas tampa vis labiau atskirtas bei ribotas ir todl stiprja priklausomyb" (HEGEL). Socialinis procesas pats savaime nra protingas. Ypa neomarksistin io pat save varanio proceso kritika sudirgino viej nuomon ir atkreip jos dmes j lydinius veiksnius, turinius griaunamj gali, sukelianius chaos ir susvetimjim.
Daugelis poreiki, paadinam reklamos, yra tariamieji poreikiai, maskuojantys ir trukdantys patenkinti tikruosius mogaus poreikius. Neribotas, nekontroliuojamas kio augimas naikina aplink: natrali mogaus aplinka yra pasiekusi apkrovos rib; ms miest vystymasis buvo orientuotas nekontroliuojam transporto bei gamybos augim ir nepais vaik. Seim, sen moni tikrj poreiki (plg. A.MITSCHERLICH). Kartligiko bendradarbiavimo perteklius slopina pagrindin moni bendravimo poreik (5.6). Meil ir darbas beviltikai vienas nuo kito nutolsta. Vartotojikumas slopina krybikum ir lavinimsi. Klestint visuotinei gerovei, tarpsta kultrinis proletarizmas. Beprasmyb, kurios link veda pats save varantis procesas, sukelia prasms kriz, pasireikiani besaikiu vartojimu, nevaldomu malonum siekimu, narkomanija ir alkoholizmu. eimai imamas daryti spaudimas, ir ji tik vargais negalais begali suvokti savj pamatin vaidmen.

Kaip surasti ieit i ios socialins krizs? Alternatyvos iandien reikalaujama garsiau negu bet kada anksiau. HGELIS, kuris pirmasis analizavo

236

Georg Wilhelm Friedrich Hegel, gim 1770 m. Stuttgarte, mir 1831 m. Berlyne. Jo sistema ubaigia ir apvainikuoja vokiei idealizm. Band dialektikai susieti Aristotelio ontologizm ir Kanto transcendentalizm.

237

 ias problemas, mat dvi versmes, i kuri reikt laukti atsinaujinimo: eim ir korporacijas. I i abiej akn turt iaugti nauja smon, nukreipta tikruosius mogaus poreikius, ir naujas etosas. Nuo tokios naujos orientacijos priklauso visuomens humanizavimas, protingas pat save varanio proceso formavimas.
5.6.5 Valstyb ARISTOTELIS mog vadina politiniu gyvnu. Tuo jis nori pasakyti, kad mogaus visuomenikumas i prigimties yra orientuotas valstyb. Tik valstybje mogus pasiekia savarankikumo (autarkijos) bkl, sudaro slygas atskiram asmeniui realizuoti save bendrijoje ir bendruomenje. iuo poiriu valstyb yra visuomens visuma, kuri privalo veiksmingai ir plaiai utikrinti savo piliei savirealizacijos slygas. Jos tikslas -piliei visuotin gerov. Tam jai yra suteikta aukiausia valdios galia, kuri ji vykdo statym leidimu, valdymu ir teismo sprendimais. Galime skirti tris valstybs udavini sritis: 6.5 o Teis: Valstyb vis pirma yra "daugelio moni susivienijimas pagal teiss statymus" (KANT). Savo viduje ji, kaip teisin valstyb, turi utikrinti teistum ir taik. Drauge ji privalo veiksmingai tvirtinti (usienio politikos ir kariuomens pagalba) savo teis kit valstybi atvilgiu (savo nepriklausomyb). o Valstyb privalo savo pilieiams garantuoti socialines, kultrines ir kines savirealizacijos slygas. Tai daroma atitinkamai formuojant socialin, kultrin ir kin politik. Todl jos veikla yra subsidika (teikianti pagalb), t.y. ji remia ir palaiko eimas bei visuomenines jgas. o Mastas, kuriuo valstyb teise, saugumo, socialine, kultrine ir kine politika garantuoja visuomens mogikum, priklauso nuo to, kiek ji, remdamasi visuomene, gali realizuoti dorovin idj (HEGEL).
Valstybs, kaip dorovins idjos, svokoje yra tarpusavyje susieti ir kiti udaviniai. ARISTOTELIS pagrindiniu valstybs udaviniu laiko tai, kad ji teisingais statymais galint visais atvilgiais ger piliei gyvenim. Anot HGELIO, valstyb, kaip "dorovins idjos realyb", prieingai negu save varantis visuomeninis procesas (5.6.4), yra "tai, kas protinga savaime", kai valstybs proto ir etoso natralias aknis sudaro eima ir korporacijos. I i akn, kildama i apaios, iauga dorovin valstybs, kaip protingos piliei vienybs, idja. KANTAS, prieingai, man, kad valstyb turi apsiriboti vidiniu teisins valstybs vaidmeniu: kiekvienam pilieiui ji suteikia savirealizacijos erdv, pati nevirsdama dorovine idja. MARXAS teig, kad valstyb (o su ja teis) i esms tra valdaniosios klass instrumentas. Jis man, kad proletarin revoliucija padalysianti valstybe nereikaling. Juk jeigu revoliucija pakeis visuomeninius santykius, tai socialinis procesas savaime virsis geru ir valstybs daugiau nebereiksi.

238

Laisvs sismoninimo paanga padar, kad valstyb gali suvokti savo udavinius tik jei ji yra laisva demokratija, vadinasi, kai "tauta valdo tautos pagalba ir tau tos labui" (A. LINCOLN). 5.6.6 monija Niekada istorijoje mogus dar nebuvo taip aikiai sismonins fakto, kad jis yra monijos narys. iuolaikin transporto ir ryi sistema leidia pajusti pasaul kaip vientis visum. Pasaulinis kis ir pasaulin politika aikiai rodo, kaip tarpusavyje glaudiai susij valstybs bei tarpvalstybiniai junginiai aprpia vis pasaul ir paveria j vieningu pasauliniu procesu. Pirmojo, Antrojo ir Treiojo pasaulio problemos kelia monijai bendrus udavinius. Naujas pasaulinis karas grst visos monijos egzistavimui. Kol neegzistuoja tarptautin, visos monijos pripastama aukiausia valdia, viso pasaulio monms ir visoms tautoms veiksmingai tvirtinanti teisines, socialines, kultrines ir kines savirealizacijos slygas, tol aukiausia valdia yra pavieni valstybi rankose. Todl tarptautin teiss ir taikos utikrinimo sistema, kova prie bad ir atsilikim, bendra planetos ateitis,- visa tai palikta savanorikam valstybi bendradarbiavimui bei sienas perengiantiems (kiniams ir kultriniams) visuomeniniams procesams. Vis moni lygios esms ir lygaus orumo idja, ireikta mogaus teisi svoka, leidia suprasti, kad tik visiems monms lygiomis pagrindinmis savirealizacijos slygomis gali rastis mogaus verta monija. Todl mogaus visuomenikumas ir veria svajoti apie,pasaulin valstyb, kuri veiksmingai utikrint pasaulin visuotin gerov vientiso mogikumo prasme. 5.7 Knas ir siela Vadinamj kno-sielos problem galime suformuluoti taip: kokiu bdu reikt mstyti mog kaip vientis asmen, jeigu jis yra ir knika jusli btyb, ir dvasinis subjektas? kaip tarpusavyje suderinti iuos abu mogaus bties momentus? 5.7.1 Siela ir dvasia 3.4.4.1 skyrelyje, remdamiesi ARISTOTELIU, vedme "sielos" svok. Vartojome i svok ''gyvybs" ir "entelechijos" prasme. iuo poiriu siela yra gyvyb, gyvos btybs entelechija. "Jei akis bt gyva btyb, tai jos galia

6.4

239

matyti bt siela" (ARISTOTELIS). Atsivelgdami nevienod svokos vartojim, sivesime vitalins sielos svok ir ymsime ja gyvyb ( = lot.vita), entelechij bei gyvos btybs (ne tik mogaus, bet ir augalo ar gyvno) substancin form (plg.3.2.3). mogaus dvasi reikia grietai skirti nuo vitalins sielos. Dvasia yra neempirin viso, kas empirika, galimybs slyga. Ji yra subjektikumas kaip laisv ir transcendentaliai skiriasi (4.1,4) nuo bet kokio objektikumo. Dvasia mes skiriams nuo gyvno. Kaip savimon, ji yra pirmapradis cogito buvimas-su-savimi-paiu (4.2.2).

33 pie.: Tapatumo ir netapatumo tez

Dabar kno-sielos problem galime suformuluoti tiksliau: kaip mogaus dvasia santykiauja su mogaus, kaip juslios btybs, vitaline sielai I pradi galimas toks atsakymas: arba dvasia ir vitalin siela yra tapaios (tapatumo tez), arba jos yra netapaios (netapatumo tez). Mes nagrinsime problem, remdamiesi tuo, k isiaikinome anksiau: o mogaus dvasia yra reali tik knikame buvime-pasaulyje. o Jau biologinis mogaus knikumas nra gyvno knikumas.

5.72 Mginimai isprsti tapatumo-netapatumo problem

Neliesime materialistini, t.y. kratutini empiristini (4.2.3.1) bei pozityvistini pozicij, kurios apskritai atsisako kalbti apie dvasi, transcendentikum bei subjektikum. Tokios pozicijos yra arba biologistins (t.y. jos redukuoja mog paprast organizm, gyvn), arba mechanistins (t.y. jos dar redukuoja ir organizm kiekyb (mase) ir judjim). Tokios redukcijos tam tikruose specialij moksl modeliuose gali bti prasmingos. Filosofijoje jos visikai netinka.

Netapatumo tezs buvo laikomasi vis pirma platonizmo, augustinizmo ir racionalizmo tradicijose, bet jos alininkas buvo ir KANTAS. Ji teigta principin ontologin mogaus vitalins sielos ir dvasios skirtingum.
Viduramiais netapatumo tezs laiksi BONAVENTRAS (1221-1274) savo form pliuralizmo teorijoje. Jis man, jog moguje egzistuoja tiek substancini form (3.2.3), kiek yra skirtum PORFYRIJAUS medyje (3.4.2). Dl to jis taria moguje esant tris formas, arba "sielas": augalin, gyvnik ir intelektin ( = dvasin). ios trys mogaus sielos skiriasi ontologikai.

240

Ypa radikalus netapatumo tezs alininkas buvo DESCARTES. Gyvj mogaus knikum jis mechanistikai (3.1.2) redukavo fizin kn-main (res extensa) ir tuo apskritai eliminavo vitalin siel. kn-main jis suprieino su cogito (1.3.3, 4.2.3.2), kaip mstaniu daiktu (res cogitans). Tad mogus "yra" res extensa ir res cogitans ontologini substancij dvejyb.

Tokia netapatumo pozicija visada susiduria su dviem pagrindinmis antropologijos problemomis: o Kokiu bdu taip suprastas mogus galt bti mstomas kaip vienii Jeigu vairios mogaus substancins formos yra skirtingos, tai tekt pripainti ir vairias ontologines substancijas. Bet ar tada mogus nevirsta daugiui Ar manoma mog mstyti tik kaip vairi substancij santyki vien! PLATONAS sivaizdavo, kad siela ( = dvasia) udaryta kne kaip kape. DESCARTES susidr su dideliais sunkumais, kai pamgino nustatyti ry tarp kno-mainos ir cogito. Tuo tarpu mogaus fenomenas (53) nurodo itisai mogik, sudvasint, "dvasios persmelkt" knikum. o Bet kokioje mogaus veikloje vyksta ir vitaliniai (augaliniai, jusliniai), ir dvasiniai procesai. Tik prisiminkime, kad mogaus painimas visuomet remiasi juslmis (4.2.3.4,4.3.1.2,4.3.2.1). Bet jeigu vitalin siela ir dvasia skiriasi viena nuo kitos kaip dvi substancijos, tai nebesuprantama, k ie abu proces tipai beturi vienas su kitu bendro. DESCARTES'O filosofijoje res extensa ir res cogitans procesai vyksta lygiagreiai, be jokio tarpusavio ryio. LEIBNIZAS tarp sielos-dvasios vaizdini sekos ir knik pokyi sekos taria esant i anksto nustatyt harmonij: Dievas harmonizavo abi sekas taip, kaip laikrodininkas nustato du laikrodius, kad jie visada rodyt t pat laik. iandien iame kontekste danai kalbama apie paralelizm. Bet ar toks paralelizmas tikrai paaikina antropologin fenomen? Visikai kitokia netapatumo problema ikyla, remiantis ARISTOTELIU, kurio pozicija, tiesa, interpretuojama vairiai. ARISTOTELIS vienareikmikai atskiria dvasi (nous) nuo vitalins sielos, kuri jis apibria kaip fizinio kno entelechij (3.4.4.1).
"Kalbant apie prot [ = dvasi], atrodo, kad jis sikuria kne kaip tam tikra substancija ir neva" (Apie siel I,4,408b//77). O vitalins sielos analizs ivada tokia: "Bet apie prot [ = dvasi]... tuo tarpu dar negalima pasakyti nieko aikaus, taiau atrodo, kad jis yra visai kitos ries sielos sugebjimas, vienintelis, kuris gali reiktis be materijos, panaiai kaip [tai, kas] amina nepriklauso nuo [to, kas] laikina". (I!,2,413b//90). Kitoje vietoje dvasia vadinama dievikuoju mogaus pradu: "Yra didiulis skirtumas tarp paties io dievikojo prado ir i kno bei sielos [vitalines sielos?] susidedanio mogaus; ir lygiai toks pat didiulis skirtumas yra tarp veiklos, kylanios i io dievikojo prado, ir veiklos, susijusios su bet kokia kita dorybe. Jeigu dvasia, lyginant su mogumi, yra kakas dievika, tai gyvenimas pagal dvasi, lyginant su mogikuoju gyvenimu, taip pat turi bti dievikas (NE X,7,1177b).

16.2217

241

Didysis arab filosofas AVEROJUS (1126-1198) (padars didels takos Vakar Europos filosofijai) suprato i ARISTOTELIO dvasi ne kaip individual-mogik prad, bet kaip vien (antindividuali) dvasi visuose monse. Kaip saul viesdama leidia daugybei jusli btybi matyti, taip viena dvasia daugelyje moni yra painimo prieastis. Vadinasi, joks atskiro mogaus subjektikumas neegzistuoja, bet daugyb mogik gyv btybi stovi prieais vien vis monij apimani dvasi. Tam tikru poiriu aristotelikosios AVEROJAUS interpretacijos paveikta ir HGELIO dvasios filosofija. HGELIO prielaid, jog egzistuoja antindividuali, individualius mones kaip momentus apimanti ir juos nukelianti dvasia, marksizmas interpretavo materialistikai (istorinis materializmas: 1.4.4.1). Kai kurie kantininkai kalbjo apie vien antindividuali smon apskritai. Kai kuriose iuolaikins filosofijos pozicijose tokios antindividualios dvasios * viet uima kalba bei bendravimas (komunikacija) (plg. 2.2.5,2.5.1-3). Prie tokios, nuo vitalins sielos skirtingos antindividualios dvasios egzistavim kalba asmens neriboto, nelygstamo tapatumo sismoninimas, vis pirma, i laisvs kylanioje moralinje savideterminacijoje. Bet kaip nuo individualios vitalins sielos "atskirta" dvasia gali bti individuali?
Pastarasis klausimas ikilo ARISTOTELIO ontologijai. Jis buvo aktualus HGELIO filosofijai. Toks jis iliko iki dabar. 3.2.3.1 skyrelyje parodyta, kad ARISTOTELIS individualum ri viduje aikina materijos svoka. Vadinasi, vitalin siel, kaip substancine form, individualizuoja materija. Bet kaip ries (monijos) viduje galima individualizuoti dvasi, jeigu ji yra atskirta nuo vitalins sielos ir yra nemateriali?

5.7 J Dvasia kaip siela Bene svarbiausi tapatumo tezs atmain pateikia TOMAS AKVINIETIS, remdamasis (matyt, klaidinga) ARISTOTELIO teorijos interpretacija. Jo tapatumo tez ne redukuoja dvasi vitalin siel (kaip biologizmas: 5.7.2), o itirpdo vitalin siel dvasioje. TOMAS taip apibendrina netapatumo tezs problem:
Pirma, gyva btyb nebt visikas vienis, jeigu ji turt kelias sielas. Juk niekas nra visikas vienis, jei nra vienos formos, kurios dka jis turi bt, kadangi bet kokiam daiktui jo bties pagrindas ir jo vienio pagrindas yra tapats [3.3.1J... Vadinasi, jeigu mogui bti gyva btybe lemt viena forma, btent augalin siela, o juslia btybe vlgi kita, btent juslin siela, o mogumi dar kita, btent protinga siela, tai i to iplaukt, jog mogus apskritai nra vienis (TV I, 76, 3).

Nebot manoma velgti, kad vegetatyviniai augaliniai procesai (pvz., mediag apykaita, 3.4.4), juslin veikla (pvz., matymas, 3.4.5) ir dvasin veikla (pvz., mstymas)priklauso vienam ir tam paiam mogui, O kalbama

242

btent apie tai, kad is (juslinis) jutimas ir is (dvasinis) suvokimas yra io tapataus, individualaus mogaus jutimas ir suvokimas. TOMAS taip idsto tapatumo tez: Akivaizdu, jog kakas ontologikai tobulesnis gali implikuoti to, kas maiau tobula, tobulum, nors ir tobulesniu bdu. itaip gyvos btybs substancin forma implikuoja vis tobulum, priklausant knui kaip knui, bet, inoma, gyvybs bdu (3.4.4.1). Lygiai taip pat juslios btybs (animal) vitalin siela tam tikru bdu implikuoja tobulum, priklausant nejusliai gyvai btybei (plg.3.4.5.1). Juk bet kokia gyva btyb yra knas ir bet kokia jusli btyb yra gyva btyb. Pratsdamas analogij, TOMAS daro prielaid, kad mogaus dvasia savo apibrtu tobulumu apima taip pat gyvno vitalins sielos tobulum. Ji, kaip mogaus dvasia, implikuoja ir savyje itirpdo vitalin siel, kaip gyvnikumo entelechij. Vadinasi, iuo poiriu, pagal TOM, mogaus dvasia yra sykiu mogaus vitalin siela ir dl to vienintel substancin viso mogaus forma, savyje itirpdanti ir apimanti visas kitas formas (knikum, augalikum, gyvnikum). Taigi, ontologijos poiriu, dvasios "prieyb" yra ne gyvas knas ir net ne knas, kaip fizinis objektas, bet tik (pirmin) materija, kaip ribine svoka ymimas substratas (3.2.3). Tuo paiu ios formos yra mogiku bdu implikuotos dvasioje. Kaip dvasia, materijai ji suteikia t knikum, t juslum, kurie jai, kaip dvasiai, yra reikalingi mogikame buvime-pasaulyje. Btent todl mogus neturi nieko gyvniko, kadangi jis jau biologikai nra gyvnas. Kaip gyvnas, jis jau turi kalb.
Vadinasi, kadangi siela [ = dvasia] yra substancin forma (ji konstituoja mog kaip tam tikros ries substancij), tai tarp sielos ir pirmins materijos nra jokios kitos, tarpin viet uimanios substancins formos. Veikiau i dvasins stelos kaip tokios mogus gyja vairias tobulumo pakopas: jis yra ir tiesiog knas, ir gyvas knas, ir protinga jusli btyb. Tuo paiu, inoma, materij, kuri i dvasins sielos kaip tokios gauna emutini pakop tobulumus (ir dl toji virsta ir tiesiog knu, ir gyvu knu, ir juslia btybe), reikia traktuoti kaip turini visas reikalingas dispozicijas. Juk ji turi bti materija, tinkama dvasinei sielai, kurioje slypi aukiausias tobulumas. (Apie siel 9)

Vadinasi, emutini pakop formos (knikumas, augalikumas, gyvnikumas) yra sutvarkytos atsivelgiant dvasi. mogaus dvasios specifik sudaro tai, kad ji tampa savimi tik per buvim-ne-savimi, kadangi kaip tokia ji yra tuia lenta, kurioje nieko neparayta (4.3.1.2). Vadinasi, ji turi remtis juslumu. Todl jos specifin apibrtis apima ir vitalins sielos tobulum, kurio dka ji pati yra j atitinkanios, mogikos juslios btybs substancin forma. Gamtos filosofijos poiriu bt galima pridurti: materialus kosmosas galiausiai egzistuoja tik todl, kad jis yra reikalingas mogaus dvasiai, kad i jusliniame buvime-ne-savimi pasiekt dvasin savs determinacij.

243

34 pie.: Dvasia kaip vitalin siela

Ar tai reikia, jog mogaus dvasia itirpsta savo, kaip vitalins sielos, funkcijoje? Jokiu bdu:
Reikia nepamirti, kad juo forma yra tobulesn, tuo aukiau ji ikyla vir knikos materijos ir tuo maiau joje itirpsta... Bet mogaus siela [ = dvasia] yra aukiausia formos tobulumo atvilgiu. Todl savo sugebjimu ji taip auktai ikyla vir materijos, kad darosi pajgi veikti, neturdama jokio slyio su knikja materija; is sugebjimas yra intelektas (TVI,76,1).

Vadinasi, galima bt kalbti apie dvasios dvejybikum. Viena vertus^ ji yra vitalin siela, substancin forma, kno entelechija. Taiau, kita vertus, ji neitirpsta ioje funkcijoje, ir, atlikdama dvasin akt, yra pati savimi. buvim-savimi ir ne-itirpim TOMAS vadina subsistencija (madaug: turjimu-savyje-patvarumo).
Jeigu kakas grta savo paties esm, tai itai reikia, kad jis subsistuoja pats savyje. Kadangi forma [ia: mogaus dvasia] ubaigia materij, suteikdama jai bt, tai ji tam tikru mastu joje inyksta. Bet kadangi ji savyje turi bties, ji save sugrta (I,14,2,ad1 ).

is kno formos (vitalins sielos, entelechijos), i vienos puss, ir subsistencijos (savimons, transcendentalumo), i kitos puss, dvejybikumas paaikina taip pat buvimo-knu ir kno-turjimo skirtum (5.3). A esu mano knas, kadangi mano dvasia yra io kno vitalin siela, substancin

244

forma, entelechija. A turiu savo kn, kadangi mano dvasia neitirpsta ioje funkcijoje, bet kaip dvasia ilieka subsistentika; tuo paaikinamos ir antropologins instrumentikumo, vidujumo ir iorikumo apibrtys, apie kurias jau kalbjome. iuo poiriu mogaus dvasia yra dvasin siela. Ji yra laisvasis A (transcendentalumas), turintis kn ir galintis paversti gamt rankiu. Bet sykiu ji yra ir organizmo gyvyb, paverianti kn mogaus knu, juslin painim - mogaus painimu, instinktikum - problema, lytikum - A ir Tu susitikimu, augim - mogaus brendimo procesu ir mityb - valgymu. 5.8 Nemirtingumo problema Gerokai anksiau, negu nemirtingumo klausimo msi filosofija, tikjimas nemirtingumu gyvavo mituose ir religijose. Filosofija i problem sklaido dviem poiriais: egzistenciniu ir teoriniu. Egzistencinis poiris kyla i mogaus istorikumo (5.5) kaip buvimo-mirties-link (5.5.1). mogus yra btyb, sudabartinanti savo mirt ir sudabartintos mirties akivaizdoje klausianti apie gyvenimo prasm. HEIDEGGERIS parykina problem: mogus gyvena "nuolatinje neubaigtyje". Tik mirtis j ubaigia ir padaro visuma. ios visumos bkls mogus negali patirti buvime-pasaulyje. Mat visumos bkl sutampa su mirties bkle. Laikome, jog bet kokia veikla (5.4.1) suponuoja prasm. Bet prasm kreipia mus savirealizacij, gebjim bti savimi, gebjim bti visuma. Tad jeigu visumos bkl sutampa su mirties bkle, t.y. su jau-nebe-btimi, tai atrodo, jog prasmei, kuri turime laikyti bet kokios veiklos prielaida, lemta lugti. iuo poiriu SARTRE ir CAMUS nuosekliai mgino mstyti mogaus buvim kaip absurd, kaip radikali beprasmyb. itaip suvokiant problem, irykja alternatyva: absurdas arba nemirtingumas. Todl prie pat savo mirt SOKRATAS (PLATONO "Fedone") diskutuoja su savo mokiniais apie nemirtingum ir engia mirtin, bdamas tikras dl nemirtingumo.
ios egzistencins mirties ir nemirtingumo problemos buvo mginama vairiais bdais ivengti. Graikas EPIKRAS (341-270) rodinjo: mirtis yra visikai ne ms reikalas. Ji ms nepalieia. Juk t akimirksn, kai mirtis yra, ms jau nebra, o kol mes esame, nra mirties. Taiau is iradingas samprotavimas i tikro yra tik triukas, kuris nieko nepatenkina. AUGUSTINAS taikliai pastebi: Mirtantysis visada yra dar gyvenantysis. Juk jeigu ir imua jo paskutin valanda ir jis tuoj tuoj, kaip sakoma, ileis dvasi, jis vis dlto iki tol, kol siela palieka kn, dar tebegyvena. Vadinasi, jis yra ir mirtantysis, ir gyvenantysis... (DV XIII,9). Tolesnio gyvenimo vaikuose vaizdis taip pat negali ms patenkinti. Tarp tv ir vaik nra jokio asmeninio tapatumo ir tolydumo. Vaikai yra kiti, nauji asmenys. Lygiai taip pat nepatenkina tolesnio gyvenimo ryje (monijoje) vaizdis, pvz., tikintis tobulos moni visuomens ateityje. Visi ie vaizdiai (j bendras bruoas yra prielaida, jog paioje istorijoje

245

yra galutin prasm, kuri po ms mirties kada nors realizuos kiti) turi vien didel trkum. mogus, kuriam jo btyje rpi pati i btis, neivengiamai patiria save kaip savitiksl. Jis egzistuoja dl savs paties. Kad ir kaip mogus bt trauktas j bendrij ar bendruomen, bendravim ar bendradarbiavim (5.6), vis dlto jis nra vien priemon tikslui, kuris nra pats mogus. Veikiau bet kokios meils ir darbo tikslas gali bti tik moni kaip asmen savirealizacija. Tai, k mes vienas kito labui darome, darome sitikin, kad asmens buvimas turi prasm. O kaip tik i prasm mirtis, atrodo, neigia.

Teorin poir galima idstyti vairiais bdais. Pavyzdiui, taip: mogaus dvasia suvokiama kaip nemateriali, bekn esyb, kaip kakas, kas neitirpsta materialioje gamtoje, bet ikyla vir jos kaip transcendentalumas ir savimon. Pagal ARISTOTEL, bet kokia kiltis ir nyktis ontologikai remiasi natralij substancij materialumu (3.2.3.1). Jos yra nykstanios, kadangi j materialumas i esms implikuoja galjim-bti-kitaip. Bet jei dvasia nra natralioji materiali substancija, tai ji neturt bti nykstanti kaip natraliosios substancijos. Principinis dvasios kitonikumas rodo, kad ia gldi problema, simetrika egzistencinio poirio problemai. Bet ar manoma grietai filosofikai rodyti mogaus dvasios nemirtingum? Nuo PLATONO nemirtingumo rodym iki KANTO nemirtingumo postulato buvo nuolat mginama tai padaryti. iuo klausimu, atrodo, yra svarbs trys dalykai: o Nemirtingumo problema yra problema, kurios filosofikai nemanoma atmesti. Ji neivengiamai ikyla ir i egzistencinio (prasms problematika), ir i teorinio (dvasios esm) poiri. Bet koks mginimas neigti problem tuo paiu yra mogaus asmens savitikslikumo ir mogaus dvasios transcendentalumo neigimas.

o Nemirtingumo postulato nemanoma filosofikai sugriauti. Nra joki griet argument, pajgiani rodyti, jog nemirtingumas neegzistuoja. o Filosofinio rodomumo klausimas priklauso nuo klausimo, kokiu mastu galimas filosofinis mokymas apie Diev,
Nemirtingumo ar absurdo alternatyv nemirtingumo naudai galima isprsti tik tuo atveju, jeigu neabsurdikum ir prasm galiausiai garantuoja Dievas. Teorinis samprotavimas, kad nemateriali dvasia negali inykti taip, kaip inyksta materials daiktai, nerodo, kad dvasia negali inykti kitokiu bdu. Nemirtingumo problema ir Dievo problema yra glaudiai susijusios. Tai ikyla aiktn ir tada, kai klausiama, kokiu gi bdu nemirtingumo atveju bt realizuota galutin mogaus prasm (pvz., palaimingas Dievo kontempliavimas). Tuo paiu i aki negalima ileisti ir kitokios problematikos. Yra krikioni teolog, pabrtinai neigiani mogaus dvasios nemirtingum. Jie mano, kad mogus mirdamas numirta visikai (visikos mirties teorija) ir kad mogaus gyvenimas gyja galutin prasm 6.3.5.3 tik kai Dievas j prikelia i numirusi. Bet nemirtingumas ir priklimas i numirusi yra dvi 7.4.2 skirtingos problemos. Abiem bendra tik tai, kad galutin mogaus gyvenimo prasm nra mstoma kaip kakas, telpantis pasaulyje (istorijoje).

246

5 dalies santrauka Specialusis antropologijos mokslas tiria dalinius mogaus aspektus, tuo tarpu filosofinei antropologijai rpi mogus apskritai. mogaus problem sudaro tai, kad jis, kaip gyvnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia (transcendentalumas) yra virs ios gamtos. mogaus fenomenas rodo, kad mogus jau kaip knika btybe nebra gyvnas. Net mogaus knikume galima irti dvasi. Pasaulikumas . mogaus btis yra buvimas-pasaulyje. mogus visada jau yra atskleids pasaul kaip vientis visum. Jo buvimaspasaulyje yra veiklus. mogus suvokia save kaip savitiksl, kurio prielaida -prasminga savirealizacija. Istorikumas yra tik mogui bdinga laikikumo atmaina. mogus visada yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas j ateit. Istorikas mogaus buvimas yra buvimas mirties link. Kad galt save motyvuoti ir projektuoti, mogus visada jau yra atskleids istorij kaip visum. Tik mogus turi istorij. Gamta kaip tokia yra beistor. Klausimas apie istorijos prasm yra istorijos filosofijos tema. Visuomenikumas. mogaus buvimas-pasaulyje yra buvimaskartu. mogaus esm daro j visuomenik. Buvimas-kartu realizuojamas bendraujant (bendrija) ir bendradarbiaujant (bendruomen), mylint ir dirbant. Natrali buvimo-kartu struktra prasideda lyi tarpusavio ryiu, kuris, paklusdamas meilei ir itikimybei, virsta santuoka ir eima. Poreiki sistema atskleidia visuomen kaip socialinio bendradarbiavimo erdv (kis ir kultra). Valstyb, kuri kaip visuomens visuma turi utikrinti savo pilieiams plai visuotin gerov, atbaigia i struktr, taiau veria perengti savo ribas ir pereiti prie monijos bei siekti pasaulins visuotins gerovs (mogaus teiss!). Kno-sielos problema. mogaus gyvnikumo entelechij (substancin form) vadiname vitaline siela, jai prieindami mogaus dvasi kaip transcendentikum (laisv, savimon). I esms ia kalbama apie vitalins sielos ir dvasios santykio klausim. Materialistin (biologistin, mechanistin) dvasios redukcija vitalin siel neilaiko kritikos. Netapatumo tez, kuri pripasta natral

ontologin abiej pusi skirtingum, susiduria su dideliais sunkumais, kadangi negali mstyti mogaus ar jo veiklos vienumo. Mginant mstyti vitalin siel kaip nukelt dvasioje (t.y. suvokti dvasi kaip viso mogaus gyvyb (bet dvasios savitumo neitirpdyti vitalins sielos funkcijoje), gyvnikumo ir transcendentalumo vienumas moguje (tapatumo tez} darosi aikesnis. Nemirtingumo problema. Ir egzistencini (prasms problematikos), ir teorini (dvasios esms) klausim klimas neivengiamai atsiremia nemirtingumo problem. Nemirtingumo postulato nemanoma filosofikai sugriauti. Nemirtingumo filosofinio rodomumo klausimas yra neatsiejamas nuo filosofins Dievo problemos.

6 ETIKA
Etik kaip filosofin discipin pirmasis iskyr ARISTOTELIS. mogaus veikl jis skirst teorin (painimas), praktin (elgesys) ir pojetin (darymas) (plg- 5.4.2.). Etikoje kalbama apie praktin veikl. ia prasme ji yra praktik filosofija.
Darymas- tai veikla, kurios tikslas yra ne ji pati, o tai, kas padaroma dirbant. Jeigu statomas namas, tai atliekam veiksm (darb) tikslas yra gaminamas produktas, iuo atveju namas. Darymas gali bti ir profesinis-techninis gaminimas, ir menin kryba. Elgesys (praktika) yra veikla, vertinga pati savaime. Jeigu a padedu senelei pereiti gatv, tai ios veiklos tikslas yra pats poelgis. Jis vertingas savaime. Kartu darymas ir elgesys vienas kito neneigia, veikiau darymas gali implikuoti elges. Pvz., ekologijos problematika rodo, kad negalima daryti visko, k manoma padaryti, bet tik tai, u k galima ir atsakyti. Tad technikai ir gamintojai turi ne tik daryti, bet ir tuo paiu metu (atsakingai) elgtis,

Vadinasi, mogikasis elgesys pasiymi tam tikru vertybikumu. Remdamiesi iuo vertybikumu, mes kalbame apie moral arba amoral, apie dor arba nedor elges.
Etikoje vartojame odius, ivestus i graikiko odio ethos ( = prasta gyvenamoji vieta, aprotys, bdas), lotyniko mos ( = paprotys, bodas) ir lietuviko doras (t.y. kas dera, plg. anskrito dharma = dsnis, darna)- ie odiai yra beveik vienareikmiai. Praktinje filosofijoje odi etikas, moralus ir doras vartojimas nra suvienodintas. Remdamiesi KANTU, mes toliau taip vartosime iuos odius: O Sakydami "moralumas" ir "moralus", tursime galvoje, kad elgesys atitinka sin nepriklausomai nuo motyvuojanio turinio. O Sakydami "etikas" ir "doras", tursime galvoje turinio, o ne sins aspekt. Tai reikia tai k: ar poelgis yra moralus, sprendia tiktai to, kuris elgiasi, sin. O apie ii, ar jis yra etikas ir doras, galima diskutuoti.

.1 Valios laisv Valios laisv yra pirmoji pagrindin praktines filosofijos problema. Toliau mes pamginsime i problem suskaidyti. 5.1.1 Teorija ir praktika Klasikin filosofija skiria du pagrindinius mogaus dvasios veikimo bdus: painim ir norjim.
Mes inagrinjome filosofin painimo problem (4), atskleidme skirtum tarp juslinio ir dvasinio painimo (4.2) ir isiaikinome painimo srang. (4.3). Matme, kad, jau nekant

249

apie juslum (3.4.5), irykja skirtumas tarp painimo ir siekimo. Analogikas skirtumas egzistuoja ir dvasios srityje. Tai skirtumas tarp (dvasinio) painimo ir norjimo (= dvasinio siekimo).

Skirtumas tarp painimo ir siekimo danai apibdinamas tuo, kad. abu pagrindiniai veikimo bdai implikuoja skirting subjekto ir objekto tapatum: o Painimas siekia sutapatinti subjekt ir objekt, subjekte, t.y. inojime, paintyje.
Jeigu a, eidamas Gedimino prospektu, atpastu Arkikatedr, tai iame atpainimo akte Arkikatedros suvokimas yra mano suvokimas. Painimas sutapatinama s su objektu (Arkikatedra) subjekte, vadinasi,painime.

o Norjimas siekia sutapatinti subjekt ir objekt objekte, t.y. sutapatinti juos realiai.
Jeigu noriu bti gydytoju, tai buvimas gydytoju yra mano noro objektas. Nordamas siekiu sutapti su noro objektu paiame objekte, t.y. realiai: siekiu realizuoti buvim gydytoju.

Abiejuose pagrindiniuose veikimo bduose mogikasis buvimas pasaulyje visada yra jau atskleids pasaul kaip visum. Painimas atskleidia pasaul kaip to, k galima painti ("tiesos", 3.2.2.),visum, norjimas atskleidia pasaul kaip siektin galimybi ("grio"; 3.3.3) visum. Kartu abu pagrindiniai veikimo bdai yra neatskiriamai susipyn buvime -pasaulyje. i sampyn formuluojame kaip teorijos-praktikos problem. Akivaizdu, kad mes pastame tik tuo atveju, jei norime painti. Taiau negalime norti nieko, ko n kiek nesame paine. Tad painimas ir norjimas, teorija ir praktika yra susij kaip vienas kito prielaida. Abu veikimo bdai vienas kit slygoja.

SLYGOJA, KAD

PAINIMAS

ATLIKT

SLYGOJA, KAD
SPECIFIKUOT

NORJIMAS

35 pie.: Abipusis painime, ir norjimo slygotumas Norjimas slygoja painim [painimo] akto atlikimo atvilgiu. Mat ir tiesa kaip tokia (jos siekia painim a) yra tam tikras apibrtas gris, kur aprpia bendroji geno svoka. Bet, atsivelgiant tai, kaip objektas apibria [specifikuoja] [valios] akt, painimas slygoja norjim, kadangi gr kaip tok irgi apima kaip ypatingyb bendroji tiesos svoka. (TOMAS AKVIniETIS, TV 1.11.9,1).

250

Valia visuomet ir i esms krypsta / gr apskritai, savirealizacij, prasme. PLATONAS kalbjo apie grio idj, ARISTOTELIS apie laim, kurios visi siekia. i pagrindin valios tendencija slygoja vis mogaus veikl kaip smoning veikl. Taiau valia kaip tokia negali pati savs apibrti (specifikuoti). Apibrta valia ji tampa tik apibrto objekto dka. Bet objekt (akstin, motyv) jai duoda tik painimas. Tad ji mobilizuoja painim, kad painimas j apibrt. Tik kai painimas j apibria, ji tampa apibrta valia, krypstania tam tikras galimybes, egzistuojanias grio apskritai erdvje,, ir siekia tas galimybes realizuoti. Tad praktika yra pirmin painimo atvilgiu (KANT). Juk painimo pirmin prasm yra motyvuoti vali apibrtai elgtis. Kasdieniame buvime-pasaulyje ms norjimas visada yra konkretus, apibrtas norjimas. Valia visada jau yra motyvuota, kadangi pasaulis mums yra jau atsiskleids kaip visuma (5.4.1). Todl ir ms painimas visada yra jau apibrtas io apibrto norjimo poiriu ir nukreiptas apibrt dalyk. Vadinasi, ms painimas pajungtas apibrtam interesui (J. HABERMAS). is painim valdantis interesas priklauso nuo to, kaip mes savo buvimu-pasaulyje pasaul atskleidme. Tad teorija visuomet yra slygota praktikos (ir intereso). Grynos, nuo praktikos ir intereso nepriklausomos teorijos nra.
Istorinio materializmo teorijoje (1.4.4.1) MARXAS i valga radikalizuoja. Ms interesai iplaukia i ms socialins-ekonomins, vadinasi, i klasins padties. Todl ms painimas (teorija) atspindi tik materialines ms ekonomins praktikos slygas. Galima paprietarauti. inoma, visas painimas pajungtas praktikai ir painim valdaniam interesui. Bet savajame interes rate mes netnome kaip sraig kiaute (4.4.4.-5). Mes pajgiame iuos interesus reflektuoti, tematizuoti, t.y. juos sismoninti. Galbt itaip niekada nepasiekiame absoliutaus, idealaus poirio, lygiai kaip, reflektuodami tam tikr kalb, nepasiekiame absoliuios, idealios kalbos, kurios, kaip parod WITTGENSTEINAS, ir nra (2.2.5). Taiau mes nesame tiesiog atiduoti savo interes valion. Juk interesai ir reikms, kuri anksiau nebuvome reflektav, gali tapti teorins refleksijos (H. WAGNER) objektais. Galime juos sismoninti ir pakeisti.

6.1.2 Iorin ir vidin laisv Kalbdami apie laisv, daniausiai ikart pagalvojame apie iorins prievartos prieyb. Nelaisvas, sakome, yra kalinys, udarytas kaljime. Ta paia prasme kalbame ir apie teisines laisves, kurios laisvoje teisinje valstybje kiekvienam pilieiui garantuoja laisv nustatytose ribose daryti visa, k jis nori, pvz., tikti, kalbti, publikuoti, k jis nori. Jeigu kalbame apie laisve ia prasme, tai turime galvoje iorin laisv, t.y. laisv i iors niekieno neveriamiems daryti visk, k norime. ARISTOTELIS, prieingai, kalba

25J

Edmundas Husserlis, gim 1859 Prossnitze, mir 1938 Freiburge i.Br. Vienos takingiausi iuolaikins filosofijos krypi feno menologijos krjas. K r i t i k u o d a m a s empirizrn ir psichologizm kl Filosofijos kaip grieto mokslo" idj.

itaip: "Tad koki veikl reikt vadinti priverstine? Atsakome: toki, kurios prieastis yra iorin ir kurioje veikiantysis neprideda nieko savo". (NE III, 1,1110 b)
Iorins laisvs neturtume suprasti per siaurai. Psichologijoje ir psichiatrijoje taip pat kalbama apie prievart (pvz., kyri bsen neuroz), trukdani pacientui daryti tai. k jis nori daryti. i ilgos sukelta ir laisv ribojanti prievarta tam tikra prasme irgi yra "iorine". Juk iuo atveju ARISTOTELIO apibrimas taip pat tinka, nes ir ia prieastis yra iorin, o veikiantysis nieko neprideda savo. Todl sakome, kad jis dl to nra kaltas, nra veiksnus, nra atsakingas u tai, k daro.

Visikai kitaip yra su vidine laisve. Pagal ARISTOTEL, savanorikumas vidins laisvs poiriu yra tai,"ko principas yra veikianiojo viduje". Poelgis yra savanorikas tada, kai veikjo dvasia pati save determinuoja iam poelgiui. Kasdieniame buvime-pasaulyje mes visuomet darome prielaid, jog mus supantys mons paprastai elgiasi savanorikai. Todl laikome juos atsakingus u tai, k jie daro, priekaitaujame jiems arba juos giriame. Kaip iorin laisv santykiauja su vidine? inome, kad didiausia iorin prievarta ir visika vidin laisv neretai gali egzistuoti kartu. Kankinys, politinis kalinys, persekiojamas disidentas - visi jie akivaizdiai rodo, kad iorin prievarta i principo nepalieia vidins laisvs. Prieingai, iorin prievarta j dar paakina tam tikromis aplinkybmis nepasiduoti iki pat mirties. Btent tokia yra vidin suimtojo laisv, kurios n kiek negali paeisti joks kankintojas ar budelis. I gero mogaus netgi tikimasi, jog iorins prievartos akivaizdoje jis ilaikys savo vidin laisv:
Yra dalyk, u kuriuos nors ir nepagiriama, bet vis dlto atleidiama, btent -jei tai, ko nereikt daryti, daroma bijantis to, kas virija mogaus prigimties galimybes ir ko niekas negalt itverti. Tuo tarpu gali bti ir toki poelgi, kuri nepateisina jokia prievarta. Tada veriau reikia rinktis mirt didiausiose kaniose (ARISTOTELIS, NE III, I, 1110a).

Taiau tam tikromis aplinkybmis iorin prievarta gali sutrukdyti ilaikyti vidin laisv. Prisiminkime kad ir vadinamuosius smegen plovinius, psichik veikiani vaist taikym, vairiausius siaubingus metodus, naikinanius organines gyvenimo slygas, be kuri dvasia negali knikai btipasaulyje. 6.13 Laisv kaip praktinis protas Prisiminkime abi filosofines refleksijas, kurias isiaikinome PLATONO trikampio pagalba (1.8): o Transcendentalin (savimons filosofijos) refleksija (4.1.4) padjo mums atrasti A, pirmin proto sintez (4.3.2.2.2), neempirin viso to, kas empirika, slyg, tai, k vadinome dvasia.

253

o Ontologin (bties filosofijos) refleksija padjo mums susidaryti juslios btybs kaip gyvosios substancijos svok (3.4.5). Juslioje btybje iskyrme (juslin) painim ir (instinktais pagrst) siekim. it siekim (KANTAS j vadina emesniuoju sugebjimu norti) galiausiai slygoja empiriniai malonumo ir nemalonumo motyvai. Gyvno elgsen valdo prieastingumas (3.2.6), kuris visikai sutampa su instinktine malonumo-nemalonumo motyvacija. Gyvnas siekia malonumo ir vengia nemalonumo. mogui, kaip transcendentalumo ir gyvnikumo vienovei (5.7), ikyla toks klausimas: Ar mogaus veikla taip pat paklsta tik iam malonumo-nemalonumo motyvacijos prieastingumui, ar vali determinuoti gali ir protas (transcendentalumas)? Kitaip sakant, ar gali protas pats savaime virsti praktiniu protu? Jeigu jis to negali padaryti, tai kalbti apie vidin laisv reikia apgaudinti save. Tada mogaus elgesys sutampa (kaip moko visi empirizmo alininkai, plg. 4.2.3.1) su gyvnikai natralia malonumo-nemalonumo motyvacija.
KANTO formuluot: "Vadinasi, pirmas klausimas ia toks: ar vien tik grynojo proto paties savaime pakanka determinuoti valiai, ar jis gali boti valios determinuotu tik empirikai slygotas (t.y. determinuotas malonumo-nemalonumo motyvacijos)". (PPK A 30 // 27) Kas determinuoja vali konkreiai praktikai? Ar tiktai jusliniai malonumo ir nemalonumo motyvai? Ar vis dlto pakankamu valios determinantu gali bti ir protas, kaip "grynasis", t.y. nepriklausomas nuo empirins malonumo-nemalonumo motyvacijos, protas?

"Grynojo proto kritikoje" KANTAS parod, kad pats is klausimas nra empirinis klausimas. Specialieji empiriniai mokslai i principo negali j atsakyti. Kodl? Todl, kad rmai, kuriuose gali k nors nagrinti specialieji empiriniai mokslai, yra su stebjimu susijusios intelekto veiklos rmai (4.3.2,4.1.3). Empiriniai mokslai tai, kas empirika, aikina tuo, kas empirika. J prieastiniuose aikinimuose (4.6.4) ir prieastis, ir padarinys yra empiriniai. Tuo tarpu transcendentalin refleksija atskleidia transcendentalin perskyr - skiria visa, kas empirika, nuo transcendentalinio subjekto, kaip bet kokio empirikumo slygos. Jei grynasis protas galt savaime virsti praktiniu, tai veikt prieastingumas, kur reikt grietai skirti nuo prieastinio aikinimo empirijos srityje. Neempirin prieastis tada bt prieinama empiriniam padariniui. KANTAS skiria: o Gamtin prieastingum, kai empirins prieastys sukelia empirinius padarinius; apie gamtin prieastingum kalba prieastiniai specialij empirini moksl aikinimai. Malonumo ar nemalonumo motyvuotas elgesys irgi siterpia gamtinio prieastingumo rmus. o Laisv prieastingum, kai prieastis yra ne empirin, bet transcendentalin (protas kaip valios determinantas). Todl i prieastis i principo

254

l
islysta i specialij empirini moksl (psichologijos, sociologijos ir kt.) akiraio. Ar egzistuoja toks laisvas prieastingumas, kurio srityje protas kaip toks (transcendentalumas) yra valios determinantas? Bet kokiu atveju mes inome, kad, atskleidiant transcendentalin perskyr (4.1.4), transcendentalumo plotm atskiriama nuo empirijos. Vadinasi, apibriama ir i empirizmo atimama laisvo prieastingumo erdv. Bet tuo dar nerodoma, kad laisvas prieastingumas yra tikras dalykas.
TRANSCENDENTALUMAS LAISV SAVIDETERMINACIJA

36 pie.: Laisva savideterminacija

KANTAS rodinja dalyk taip: Laisvas prieastingumas yra neabejotinas tik tuo atveju, jeigu galime parodyti, kad egzistuoja grynasis, neempirinis proto dsnis, kuris kaip valios determinantas funkcionuoja absoliuiai beslygikai (kategorikai). inoma, empirikai atskleisti tok praktin proto dsn nemanoma. Jeigu grynasis protas "tikrai yra praktinis, tai jis veiksmu rodo savo ir savj svok realum, ir kiekvienas ivediojimas, nukreiptas prie jo galimyb bti tokiu, yra bergdias" (PPK A 3 //15). Vadinasi, klausiama dl neempirinio proto fakto, "kur mes tiesiogiai sismoniname" (A 537/44). Jeigu galime parodyti, kad grynasis protas pats sau teikia statymus ir iuo poiriu pajgia determinuoti vali, tai tada laisva savideterminacija yra tikras dalykas. Tok kategorin praktin dsn, pakankam valios determinant, KANTAS atranda kategoriniame imperatyve: "Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galt kartu bti visuotinio statym leidimo principas". (A54//45) Paprasiau: Elkis taip, kad galtum panorti, jog visi elgtsi taip, kaip tu dabar!
KANTAS turi galvoje tai k: Kiekvienas mogus, kuris supranta kategorin imperatyv,

255

tiesiogiai velgia, kad is proto faktas galioja ir jam paiam. Kiekvienas asmuo ino, jog jis visada yra a priori sipareigojs kategorinio imperatyvo atvilgiu. Bet kategorinis imperatyvas yra visikai grynas, t.y. jame nra apskritai joki malonumo-nemalonumo motyv gamtinio prieastingumo poiriu. Jis apima grynj proto form, kurioje nra jokios empirins materijos (malonumo-nemalonumo). Kaip faktinis proto dsnis, jis yra nepriklausomas nuo bet kokio juslinio siekimo. Tai, kad valia yra a priori pavaldi kategoriniam io formalaus ( = neempirinio-juslinio-materialaus) praktinio dsnio imperatyvui, rodo, kad grynasis protas (transcendentalumas) gali savaime virsti praktiniu ir dl to yra pakankamas valios determinantas. Vadinasi, morales dsnis, kur mes tiesiogiai sismoniname..., yra tai, kas mums pirmiausia silosi ir veda tiesiai prie laisvs svokos, kai protas j pavaizduoja kaip determinant, nepersveriam joki juslini slyg ir netgi nuo j visikai nepriklausom (PPK A 53//44).

"Vadinasi, laisv ir beslygikas praktinis dsnis savitarpikai vienas kit nurodo" (A 527/43). Vidin laisv pasirodo esanti akivaizdiai susijusi su morale. "Grynasis protas pats savaime yra praktinis protas ir teikia (monms) visuotin dsn, kur mes vadiname dorovs dsniu" (A 56/146). Vadinasi, vali motyvuoja ne tik malonumo-nemalonumo motyvai, bet ir proto apriorinis dorovs dsnis. Taigi valia yra laisva.
Empirizmo alininkams toks rodinjimas gali boti nesuprantamas, kadangi empirizmas visa, apie k galima kalbti, redukuoja empirij. Taiau valios laisv yra ne empirin, bet transcendentali, dvasin. Psichologijai ir sociologijai daugeliu atvilgiu gali bti svarbu mogaus elges aikinti gamtinmis prieastimis. Bet daryti ivadas apie valios laisve jos neturi jokios teiss. To, kas transcendentalu, empirikai nemanoma nei rodyti, nei paneigti.

Pamginsime parodyti aikiau, kodl KANTAS kategorin imperatyv vadina formaliu proto dsniu. Etinis formalizmas teigia, jog bet koks moralikai pareigojantis dsnis turi turti dsnius teikiani proto form ir todl bti nepriklausomas nuo malonumo-nemalonumo motyv. Tai nereikia, kad dorovs dsniai neturi jokio turinio. Kategorinis imperatyvas turin turi. Taiau ia svarbiau yra tai, kad is turinys privalo remtis vien tik proto valga.
Jeigu sakau "Nevok!" ir suprantu imperatyv remdamasis proto valga, kad niekas negali norti visuomens, kurioje viskas vagiama, tai is imperatyvas yra formalus ir kategorinis. Bet jeigu sakau "Nevok, nes vagystmis toli nenueisi!", tai ia pateikiamas empirinis determinantas, btent malonumo-nemalonumo motyvas (gali bti pagautas!). iuo atveju imperatyvas nra nei formalus, nei kategorinis, nei moralinis, mat jeigu nevagiu tik bijodamas bausms, tai mano elgesys morals poiriu yra bevertis.

Mes vadovavoms KANTU, kadangi jo pateiktas laisvs ir moralumo apibrimas pasiymi vaizdingu aikumu, grietumu ir tikslumu (tai KANTO tiesiogins polemikos su empirizmu rezultatas). Bet, remdamiesi PLATONU, ARISTOTELIU, AUGUSTINU, TOMU ar HEGELIU, btume pasiek labai panai, tik gal ne toki ryki rezultat. Atkreipsime dmes dar vien, tradicijoje nemaiau reikming, laisv

256

lieiant argument. Kadangi mogaus buvimas-pasaulyje visada jau yra atskleids pasaul kaip visum, kaip bties horizont, tai joks apibrtas, baigtinis motyvas negali valios determinuoti taip, kad ji bt priversta veikti su gamtinio prieastingumo btinumu. Mat bet koks apibrtas motyvas visumos horizonte visada yra virytas ir paklsta tik proto sprendimui. TOMAS taip apibendrina argument:
Judjimas ir veikla plaukia i bendrosios svokos tik tarpininkaujant atskiram suvokimui, mat judjimas ir veikla siejasi su atskirybe. Vadinasi, tam, kad i proto sudarytos svokos iplaukt judjimas arba kokia nors veikla, bendroji proto svoka turi bti susieta su atskirybe. Taiau bendryb potencialiai apima daug atskirybi. Todl proto svoka gali bti taikoma daugybei ir vairybei. Vadinasi, protas, sprsdamas, kas darytina, nra determinuotas tiktai vien dalyk. Todl visos protingos btybs turi sprendimo laisv (Pag. II, 48).

visumos horizont, kuriame mums visada yra jau atskleistas pasaulis, galime pavadinti praktikos motyvacijos horizontu (E. HEINTEL). Kaip tik jame inyra poelgi motyvai, o jis pats bet kok apibrt motyv virija. Abiej pagrindini dvasios veikimo bd - painimo (proto, teorijos) ir norjimo (valios, praktikos) sampyna liudija, kad mogaus dvasia yra laisva vidins laisvs prasme. Dvasia gali pati determinuoti savo veikim. Laisva savideterminacija - tai toks prieastingumas, kuris perengia bet kok (empirin) gamtin prieastingum. Jis yra transcendentalus, nes grynasis protas pats sau teikia morals dsnius. (Plg. taip pat KANTO tekst 1.3.2). 6.1.4 Gris ir blogis Grynasis protas gali savaime virsti praktiniu (6.1.3). Jis yra pakankamas valios determinantas. Taiau jis yra tik pakankamas, o nepakankamas ir btinas valios determinantas.
Determinantas yra pakankamas, jeigu jo utenka kam nors determinuoti. Determinantas yra pakankamas ir btinas, jeigu jis ir tik jis gali determinuoti atitinkam dalyk. Galime itai suprantamiau paaikinti, nagrindami skirtum tarp implikacijos (4.5.3.1'.3) ir ekvivalencijos (4.5.3.1.5). Implikacija (p-q) teiginyje p pateikia tik pakankam a lyg teiginiui q. Todl implikacija yra teisinga, kai p klaidingas ir q teisingas. Implikacija "Jeigu lyja, tai gatvs yra lapios" yra teisinga ir tuo atveju, jeigu nelyja, ir gatvs vis dlto yra lapios; juk jas galjo palaistyti. Tai reikia: teiginys p yra pakankama, bet ne pakankama ir btina slyga teiginiui q. Tuo tarpu ekvivalenioje (p-q) kalbama apie pakankam ir btin slyg. Jei q teisingas ir ekvivalencija turi bti teisinga, tai teisingas turi bti taip pat p, kadangi q yra tada ir tik tada. jeigu p. mogaus elgesys plaukia i proto imperatyvo ne ekvivalencijos, bet implikacijos prasme.

Kodl? Matyt, todl, kad vali gali determinuoti ne tik proto, bet ir kiti determinantai (motyvai). Vadinasi, mes skiriame dvi valios determinant

17.2217

257

ir motyv klases: o Proto motyvai: jiems bdingas imperatyvumas. Juos dar vadiname pareigomis. o Malonumo-nemalonumo motyvai, jie yra perdm empiriniai. Juos vadiname polinkiais.

37 pie.: Blogis ir gris

Pareigos yra kategoriniai proto dsniai. J pareigikumas plaukia i proto formos kaip tokios. Pareiga yra kaip tik tai, k a velgiu kaip proting dalyk, nepriklausomai nuo bet koki malonumo-nemalonumo motyv. KANTAS poelg vadina moraliai geru tada ir tik tada, jeigu jis atliktas i pareigos. Vadinasi, moraliai gero poelgio paskata yra pareiga kaip tokia, kaip proto motyvas, kaip kategorinis imperatyvas. Kas elgiasi morals poiriu gerai, t.y. i pareigos, tas nesitiki kokios nors naudos (polinkis!), bet paklsta proto valgos kategorikumui.
Pareiga! Tu prakilnus, didis odis, tavyje nra nieko patrauklaus, kas monms siteikt, tu reikalauji paklusti, nors, kad suadintum vali, ir negrasini niekuo, kas sukelt sieloje natral nepalankum ir gsdint, bet tik nustatai dsn, kuris savaime prasiskverbia siel ir net prie vali gyja pagarb (nors ne visada bna vykdomas), prie kur nutyla visi polinkiai, nors slapta jie ir veikt prie j. - kas gi yra tavasis tavs vertas altinis ir kur gldi aknys tavo taurios kilms, ididiai neigianios bet koki giminyst su polinkiais, ir i kokios aknies iauga btina slyga tos verts, kuri tik mons gali sau suteikti? (PPK A 154//106)

KANTAS kildina pareig i mogaus asmenybs, i jo "laisvs ir nepriklausomybs nuo visos gamtos mechanizmo". Kadangi pareigos altinis slypi mogaus viduje ir pareiga, kaip kategorinis proto dsnis, yra venta, tai teisingi tokie odiai:
Tiesa, mogus ne toks jau ventas, bet monija jo asmenyje jam turi bti venta. I viso to, kas sukurta, viskas, kas tik norime ir kam turime nors kiek galios, gali bti panaudota lik kaip priemon; tik mogus, o su juo ir kiekviena protinga sukurtoji btyb, yra tikslas pats savaime. (A 155-156//107)

Kadangi mogus gali save laisvai determinuoti ir yra pareigos altinis, jis

258

yra aukiau gamtos ir jos prieastingumo. Jam vieninteliu! bdingas orumas ir tik jis nusipelno pagarbos. Morals dsnis manyje ikelia mane vir mane gaubianio vaigdto dangaus (1.3.2). Polinkiai yra. juslinio siekimo motyvai, pagrsti malonumo gijimu ir nemalonumo vengimu (3.4.5). Polinkiai taip pat yra pakankamas valios determinantas, t.y. valia gali bti j determinuojama ir gali jais vadovautis. Tada p tam tikru mastu gyvena juose, suteikia jiems tipikai mogik smoningum ir dvasikai juos persmelkia; be ito nebt jokio mogiko trokimo, jausmo, meils, neapykantos, diaugsmo, kentjimo, vilties, nusiminimo ar pykio. Vadovautis polinkiais, vadinasi, leistis j determinuojamam, nra nei moralu, nei amoralu. KANTAS, kaip ir ARISTOTELIS, pripasta mogaus natrali tendencij vadovautis polinkiais. Amoraliai arba morals poiriu blogai elgiuosi tik tuo atveju, jeigu a leidiuosi determinuojamas polinki, prietaraujani pareigai. Kaip tik tada darau tai, ko neturiau daryti. Pareiga kategorikai reikalauja elgtis pagal pareig ir lygiai taip pat kategorikai draudia elgtis, vadovaujantis pareigai prietaraujaniais polinkiais. ia nra jokio kompromiso. K reikia morals poiriu blogai elgtis? Moraliai blogas poelgis veria mus prietarauti tam, kas sudaro ms kaip moni orum. Morals dsnis mumyse ikelia mus vir bet kokio gamtinio prieastingumo ir veda laisvos savideterminacijos erdv. Kaip tik tai sudaro mogaus orum. Moraliai blogas elgesys neigia veikianiojo asmenyje btent orum, kadangi blogai elgdamiesi mes paklstame gamtiniam prieastingumui, kurio srityje nra jokio orumo.
Pareiga draudia mogui blog, "kad jis pats i savs neatimt moralins btybs pranaumo..., t.y. vidins laisvs, ir itaip nepaverst savs vien tik polinki aismo mechanizmu, t.y. daiktu". (KANT, DMD A 68)

Blogai elgdamasis mogus pats tampa blogas. is buvimas blogu prietarauja pats sau: mogus kaip moralin btyb turi orum, taiau blogai elgdamasis jis paeidia orum. Protas, kurio imperatyvas nra vykdomas, "kanda atgal" (TOMAS). Mes kalbame apie "sins grauim". Bet pareiga ir polinkis gali ir sutapti. Tada mes su malonumu darome tai, kas gera. KANTAS buvo links manyti, kad poelgis praranda dal moralins verts, jeigu pareiga ir polinkis sutampa. Tik prietaraudamas polinkiui, malonumas gyja tikrj prasme. Visai kitaip moko ARISTOTELIS, pagal kur "nra tikrai dorybingas tas, kuris nesidiaugia dorovikai gerais poelgiais".
ARISTOTELIS mano. jog valia gali ir yra moraliai pareigota polinkius iugdyti taip. kad ie atitikt prot. Ms juslin veikla (sensomotorika, plg. 3.4.5), prieingai negu ms vegetacin veikla (plg. 3.4.4), paklsta valiai. Todl mes (irdami arba klausydami) galime k nors nukreipti savo dmes, taip pat valingai determinuoti savo trokim, meil ar neapykant. Bet negalime valingai tiesiogiai paveikti (vegetacini) auginio arba ntumo proces.

259

Todl moralje kalbama ne tik apie tai, kad, kai pareiga prietarauja polinkiui, reikia elgtis pagal pareig, kaip mano KANTAS, bet ir apie tai, kad polinkius reikia valingai iugdyti ir paveikti taip, jog tarp pareigos ir polinkio nekilt prietaravim. Tikrai geras mogus bt, anot ARISTOTELIO, tas, kuris pareig harmoningai suderint su polinkiu, t.y., visada su malonumu daryt tai, kas gera. Tokia samprata pagrsta klasikin dorybs svoka. Doryb yra gytas (moralinmis pastangomis iugdytas) gebjimas su malonumu daryti tai, kas gera, remiantis pareigos ir polinkio harmonija. Todl dorybingas mogus kartu yra laimingiausias mogus, kadangi jo dvasia (pareiga) yra harmoningai suderinta su gyvnikumu (polinkiu). Poetas F. SCHILLERIS savo rainyje "Apie aves ir orum" (1793), prietaraudamas KANTUI ir pritardamas ARISTOTELIUI, pabr i harmonij. - Dorybs prieingyb yra ne polinkis, bet yda.

6.1.5 Laisv ir determinizmas iuolaikin determinizmo problema atsirado XVII a., veikiant naujj laik gamtos mokslams bei mechanistinei (3.1.2) mokslo svokai. Determinizmo turin sudaro du teiginiai: o Visk, kas vyksta, prieastingai determinuoja nekintami gamtos dsniai, o Visa, kas vyksta, galima paaikinti dviem momentais: mase ir judjimu. Vadinasi, viskas vyksta mechanistiniame deterministiniame kosmose, yra pagrsta prieastiniais dsniais, kai ir slyga - antecedentas ("prieastis"), ir vykis - konsekventas ("padarinys") yra empirins duotybs. KANTAS sakyt, kad, remiantis ia samprata, vis vyksm reikt aikinti gamtiniu prieastingumu (6.1.3). I to plaukia, kad valios laisv yra negalima. Ilgainiui paaikjo, kad mechanistinis deterministinis pasaulvaizdis neilaiko kritikos. iandien mokslo teorija tuos dalykus aikina visikai kitaip. Ji ir toliau pripasta, kad prieastiniai aikinimai empirinse teorijose yra labai garbs (4.6.4). Aikinti stebjimo duomenis prieastimis, reikia aikinti juos prieastingumo dsniais. Kartu mokslo teorija suvokia prieastingum kaip empirin slygos (antecedento) ir vykio (konsekvento) sek. Taiau prieastingumo princip, kaip empirini teorij prielaid, ji neretai traktuoja tik kaip tom tikros mokslins programos iraik (v. KUTSCHERA). Vadinasi, ji susilaiko (prieingai negu klasikinis determinizmas) nuo bet kokios ontologins (3.2.6) arba transcendentalins (sintetinis apriorinis teiginys, 4.3.2.2.1) prieastingumo principo interpretacijos. Vadinasi, ji jokiu bdu neteigia, kad visa, kas vyksta, kaip vykis (konsekventas) btinai iplaukia i empirins slygos (antecedento). Bet itaip klasikin determinizmo problema gamtos moksluose isisprendia savaime. Kartu nereikia ileisti i aki tai ko: laisva savideterminacija jokiu bdu neprietarauja ontologiniam prieastingumo principui (3.2.6). Laisva prak-

260

tika nereikia nei nepagrstumo, nei savivals. Laisva saviderminacija veikiau reikia tai, kad empirinis padarinys (poelgis) turi neempirin prieast. Btent tai turjo galvoje KANTAS, skirdamas gamtin prieastingum ir laisv prieastingum.
Atkreipiame dmes filosofijos ir fizikos sandroje kylant klausim, kuris vl ir vl ikyla iame kontekste. Kalbama apie fiziko W. HEISENBERGO neapibrtumo princip. G. FREY taip apibdina jo teorij: "HEISENBERGO neapibrtumo principas, aikiausiai ireikiantis kvantins mechanikos teorini dsni statistin prigimt, teigia, kad, pvz., vienu metu negalima nustatyti vis atskirai paimto elektrono bsen parametr, kadangi, pvz., padties ir impulso vienu metu negalima imatuoti pakankamai tiksliai. HEISENBERGAS grindia neapibrtum tuo, kad, stebint mikrofizinius objektus, niekada nemanoma ivengti matavimo proceso poveikio iems objektams. Jis rao "Kai, grietai formuluodami prieastingumo dsn, tariame, jog, tiksliai inodami dabart, galime apskaiiuoti ir ateit, klaidinga bna ne ivada, bet prielaida. Mes i principo negalime painti vis dabarties apibrtumo pakop" (156). i teorija paskatino kai kuriuos mstytojus ginti kelet labai keist nuomoni: O Es HEISENBERGO teorija sugriaunanti prieastingumo princip. O Es ia teorija rodoma, kad gali egzistuoti valios laisv. Abi nuomons yra absurdikos. K. HBNERIS ir P. MITTELSTAEDTAS atkreip dmes tat, kad pacituotas HEISENBERGO teiginys patvirtina prieastingumo princip. Juk jeigu prieastingumo principas reikia, kad teiginys q ("mes galime apskaiiuoti ateit") implikuoja (4.53.1.3) teigin p ("mes pastame dabart"), tai implikacija yra teisinga ir tuo atveju, jeigu p klaidingas. I fakto, kad daleli padtis ir impulsas vienu metu negali bti tiksliai nustatyti, galime daryti kai kurias ivadas apie fenomen stebjimo galimum, taiau nieko negalime pasakyti apie ontologin prieastingumo princip. HEISENBERGO teorij su valios laisve nedert sieti dl trij prieasi: O i teorija kalba tik apie deterministinio-prieastinio aikinimo, pagrsto subatomini fenomen stebjimu, galimyb. iuo poiriu ji neturi nieko bendra su laisvs problema. O Laisv neturi nieko bendra su indeterminizmu (neapibrtumu). Kalbdami apie laisv, veikiau turime galvoje ypatingos ries prieastingum (laisv prieastingum). O Laisv i principo nra empirika, ji yra transcendentali. Todl empirinmis teorijomis jos nemanoma nei rodyti, nei paneigti. Nuomon, kad laisvos savideterminacijos galimyb galima rodyti maiausi daleli indeterminizmu, liudija apie nekritik scientizm ir visik filosofijos problem specifikos nesupratim.

261

6.1 skyriaus satrauka Etika yra praktine filosofija. Jos objektas yra mogaus elgesys (praktika). Painimas ir norjimas, pagrindiniai dvasios veikimo bdai, yra vienas su kitu glaudiai susij. Norjimas slygoja painimo veiksm, painimas - norjimo apibrim. Kadangi valia visada yra jau apibrta valia, tai painimas visada yra jau pajungtas tam tikram interesui. iuo poiriu teorij slygoja praktika. Taiau painim slygojantys interesai gali bti teorikai reflektuoti. Iorin laisv yra laisv nuo iorins prievartos. Vidin laisv yra atsakinga savideterminacija. Vidin laisv yra reali, jeigu grynasis protas gali savaime virsti praktiniu, t.y. jeigu jis, kaip pakankamas valios determinantas, nepriklauso nuo empirini malonumo-nemalonumo motyv. Tai vyksta, kai protas teikia moralinius dsnius. Kategorinis imperatyvas liudija prot esant pakankamu valios determinantu. Egzistuoja dvi pakankam valios determinantu klass: pareigos ir polinkiai. Poelgis yra moraliai geras, jeigu jis iplaukia i pareigos. Jis yra moraliai blogas , jei jis iplaukia i polinkio, prietaraujanio pareigai. mogaus asmuo yra pareigos altinis. Todl jam bdingas orumas ir jis nusipelno pagarbos. Mginimas neigti valios laisv, remiantis gamtiniu-prieastiniu determinizmu, neilaiko kritikos.

62 Sin Atskyrs teorij ir praktik (6.1.1), ARISTOTELIS skiria teorin ir praktin prot. o Teorinis protas pradeda nuo atskirybs, kintamybs, empirijos, patirties duotybs ir pakyla prie bendrybs, itaip pasiekdamas mokslins teorijos visuotinum. Jo tikslas yra tiesa, kurios jis siekia dl jos paios. o Praktinis protas pradeda nuo bendrybs, nuo grio kaip poelgio tikslo apskritai ir susieja i bendryb su konkreia poelgio situacija. Kaip slyg jis visuomet numato ir teorin valg. J ireikia klausimas: K a privalau daryti ia ir dabar? Tai, "j k nukreiptas siekimas, yra pradinis

262

praktinio proto takas; jo galutinis takas yra poelgio pradia" (ARISTOTELIS). Etikos kontekste praktin prot vadiname sine.

62.1 Dorovinis apriori Sin klausia: K a privalau daryti? Kas yra gris ia ir dabar? Sin, kaip praktinis protas, btinai sieja bendryb su situacija. Dl to ikyla klausimas: ar egzistuoja visuotinis principas, visuomet ir btinai siejantis praktin prot kaip tok su situacija? Kitaip suformulavus: ar egzistuoja monms bendras dorovinis apriori?
Jau ARISTOTELIS pripaino, kad teorinis protas turi pirmuosius, nerodomus principus (pvz., prietaros princip). "Grynojo proto kritikoje" KANTAS apra tas apriorines svokas, pagrindinius teiginius ir idjas, kurie nekyla i patyrimo, bet yra bet kokio patyrimo slyga. Apriori. anot KASTO, yra neempirin, visuotin painimo slyga (4.1.3). Ar egzistuoja ir praktinio proto apriori, t.y. praktinis, dorovinis sins apriori?

Pradiai irykinsime du elementus, kurie sinei btinai turi bti aprioriniai: o Privaljimo ypatyb. D. HUME pagrstai atkreipia dmes tai, jog i to, kad kakas yra, niekada logikai nekyla, kad kakas turi bti. Teorinis protas negali paaikinti privaljimo. Todl privaljimas kaip toks, pareigikumas (6.1.4), yra praktinio proto bei sins apriori. o Gero ir blogo ypatyb (6.1.4). Ji tiesiogiai susijusi su privaljimu. ia dar nekalbame apie tai, kas yra gera ir kas yra bloga, kalbame tik apie tai, kad gris ir blogis yra praktinio proto objektai a priori. Remdamasis tokiu svarstymu, TOMAS formuluoja vien bendriausi dorovinio apriori apibrim: daryti tai, kas gera, ir nedaryti to, kas bloga. Sis principas sujungia privaljimo ypatyb su gero ir blogo ypatybe.
KANTAS samprotauja taip: "Grynasis protas pats savaime yra praktinis protas ir teikia (monms) visuotin dsn, kur mes vadiname dorovs dsniu" (PPK A 56 //46). Dsniui yra bdinga "imperatyvo forma", vadinasi, privaljimo forma. is apriorinis dsnis galioja "visoms protingoms btybms, jeigu tik jos apskritai" turi "vali". Kiekvienas mogus turi sine.

TOMO apibrimas "Daryti tai, kas gera, ir nedaryti to, kas bloga" nors ir nekelia abejoni, taiau yra toks bendras, kad praktikai neturi jokio turimo. Ar manoma dorovin apriori apibrti konkreiau? KANTO kategorinis imperatyvas (6.1.3) yra jau konkretesnis apibrimas. Kitaip suformuluotas, jis skamba taip: "Elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje niekada mogaus nepanaudotum vien kaip priemons, o visada kaip tiksl" (DMP A 66-67 //62}. Pastaruoju metu siloma tokia formuluot: "Kiti turi poreiki kaip ir tu. Elkis pagal tai!" (W. KAMlAH), 2t>3

arba: "Perenkime savo subjektyvumo ribas!" (P. LORENZEN). Bet kokioje inomoje kultroje rasime bendriausi imperatyvini formuluoi, kurios pateikiamos kaip absoliuiai visuotinai galiojanios. Prisiminkime Biblijos Deimt sakym (I 20,1-17).
Kol elges nagrinjame tik moralumo (derms su sine) aspektu, mums nerpi, koks yra dorovinio apriori turinys. Turinio problem pasiaikinsime vliau.

622

Taikymas

Sin taiko dorovin apriori konkreiai situacijai. itaip ji atlieka praktin sprendim. Kategorinio imperatyvo poiriu KANTAS taip formuluoja io taikymo princip:
Paklausk savs, ar savo sumanyt poelg galtum laikyti galimu tavo valia, jei jis bt atliktas pagal gamtos, kurios dal tu sudarytum, dsn? (PPK A 122 //88). Tai reikia: ar tu gali norti tokios tvarkos, kurioje bot elgiamasi taip, kaip tu dabar ketini pasielgti?

Danai is taikymas bdavo interpretuojamas silogistikai (4.5.7). Pirmosios prielaidos vaidmen atlieka dorovinis apriori, vadinasi, imperatyvas. Antroji prielaida tiesiogine nuosaka vertina tam tikr elgimsi situacijoje dorovinio apriori poiriu. Ivada, apimanti praktin sprendim dl konkreios pareigos, vl yra imperatyvas.
Pavyzdys: Nevok! Slapta neti vynias i kaimyno sodo reikia vogti. Nenek slapta vyni i kaimyno sodo!

Problemika, pirmiausia, yra antroji prielaida. ARISTOTELIS atkreipia dmes tai, kad situacij kompleksikumas reikalauja tokios sprendimo galios, kuri nebt nei teorinis inojimas, nei techninis galjimas.* Kad, remdamiesi apriori, teisingai vertintume situacij, mums reikalinga ypatinga situacijos "nuojauta". i reikaling taikymui ypating sprendimo gali jis vadina protingumu (gr.phronesis, lot. prudentia). Tai sugebjimas "protingai elgtis dalykuose, kurie mogui yra grybs ir blogybs". (NE VI, 5, 1140 b) Jeigu praktinis protas (sin) turi sieti dorovin apriori su elgesiu situacijoje, tai jis apvelgia visk, kas kokiu nors bdu turi reikms itam elgesiui situacijoje vertinti. ia reikminga viskas, k a kokiu nors bdu inau, patyriau, igyvenau. ionai siterpia visa mano pasaulio atskleistis. Galime sakyti dar taip: kaip mes taikome dorovin apriori, priklauso nuo ms motyvacijos horizonto (6.1.3 pabaiga). Taiau is motyvacijos horizontas visada yra istorikas (5.5). Todl sakym ir draudim turiniu ne visi mons laiko tuos paius dalykus.

264

Kiekvieno istoriko motyvacijos horizonto problem galime ireikti kalbos filosofijos svokomis (plg. 4.4.4-5): Bet koks patyrimas ir painimas, bet koks pasaulvaizdis ir bet koks praktinis-dorovinis vertinimas yra susietas su kalba, t.y. susietas su tam tikru buvimopasaulyje bdu. iai kalbikai pasaultrai bdingi individuals skirtingumai, taip pat skirtumai tarp atskir kalbins bendrijos grupi (sluoksniai!) bei skirtumai tarp vairi kalbini ar kultrini bendrij. Dorovinis apriori, formuluojamas bendriausiais apibrimais, galioja visiems monms ir skiria mog nuo gyvno. Taiau motyvacijos horizontas, kuriame is apriori siejamas su elgesiu situacijoje, nra vis moni vienodas. Tiesa, kiekvienas mogus ino, kad jis turi elgtis remdamasis inojimu ir sine. Taiau tas inojimas gyja vairius atspalvius vairiuose asmen, grupi, sluoksni, taut ir kultr motyvacijos horizontuose.

I to iplaukia labai svarbi ivada: mogus niekada tiksliai neino, kokiame motyvacijos horizonte kitas mogus taiko dorovin apriori. Todl nemanoma vertinti kit moni moralumo. Moralumo poiriu galioja v. Rato odiai: "Neteiskite, kad patys nebtumte teisiami!" (Mt 7,1). Bet jie negalioja dorovs ir teiss poiriu. 623 Sins autonomija

Grieta moraline prasme apie pareig galima kalbti tada ir tik tada, kai asmens praktinis protas susieja dorovin apriori su elgesiu konkreioje situacijoje ir itaip padaro praktin sprendim. Vadinasi, pareiga yra kiekvieno savos sins praktinis sprendinys. Tik sin gali moraliai pareigoti. Sin pati sau teikia statym. Kalbame apie sins autonomij (gr. statym leidim sau).
KANTAS pabria sins autonomij, suprieindamas sin, kaip laisv prieastingum, su gamtiniu prieastingumu (6.1.3). Jeigu leidiams determinuojami ms polinki (malonumo-nemalonumo motyv), tai ms valia determinuojama heteronomikai (gr. taip, kad statymas gaunamas i kito), kadangi valios determinantas kyla i alies. Sin yra autonomika, jeigu protas pats yra valios determinantas. Sin yra autonomika, jeigu ji pati save determinuoja. Ji yra heteronomika, jeigu ji leidia save determinuoti (ii alies, empirikai).

Sins autonomija reikia dar ir tai, kad niekas ms negali moralikai kam nors pareigoti, jeigu mes nesuvokiame, jog patys esame tam sipareigoj. Toliau cituojamas TOMO tekstas rodo, kad ir Dievas gali mog pareigoti tik per sins valg.
Todl tam tikras pareigojimas saisto kok nors asmen tik tiek, kiek tas pareigojimas jam yra inomas. Vadinasi, jeigu koks nors asmuo neino, kad yra pareigotas, tai tas pareigojimas jo nesaisto. Taip pat jeigu kas nors neino Dievo sakymo, tai jo nesaisto reikalavimas t sakym vykdyti, nebent mogus bt pareigotas Dievo sakym inoti. Taiau jeigu jis pareigotas nebt ir nieko apie t sakym neinot, tai sakymas jo niekaip nesaistyt. Vadinasi, kaip kn srityje knikasis agentas [~ veiksnys] veikia tik slyio dka, taip dvasinje srityje pareigojimas saisto tik inojimo dka (Ts. 17, 3).

iuo poiriu prieingyb tarp sins autonomijos ir teonomijos ( = sta-

265

tym gavimo i Dievo) yra netikra problema. Dievo valia (ar statymas) moraliai pareigoja tiek, kiek kiekvienas suvokia Dievo autoritet ir vali savos sins motyvacijos horizonte.
ia prasme autonomijos ir teonomijos vienum pabria ir KANTAS, prieindamas jas empirinei heteronomijai. Anot KANTO, "morals dsnis per aukiausiojo grio, kaip grynojo praktinio proto objekto ir galutinio tikslo svok, veda prie... vis pareig, kaip dievikj priesak, painimo -ne kaip... atsitiktiniu svetimos valios potvarkiu, bet kaip kiekvienos laisvos valios paios savaime esmini dsni, kuriuos betgi reikia laikyti aukiausios esybs priesakais..." (PPK A 233 //153).

Sins autonomijai i esms budinga tai, kad moralus elgesys yra elgesys, paremtas inojim ir sine. A negaliu moraliai elgtis, negaldamas bti tikras, jog statymas mano sinje buvo duotas remiantis sitikrinimu. itaip aiktn ikyla pareiga, apriori priklausanti sins esmei: pareiga lavinti sin. Morals autonomija suponuoja praktinio proto pastangas siekti sitikrinimo, vadinasi, siekti proto valgos. itaip sins autonomija i esms veria imtis norm problemos. 6.2.4 Sin iki ir po poelgio Dorovin apriori galima taikyti elgesiui situacijoje iki poelgio ir po poelgio. Iki poelgio, praktikai sprendiant, reikia nutarti, k privalau daryti. Po poelgio reikia vertinti, ar teisingai pasielgiau. Moralin poelgio vert priklauso tik nuo ankstesnes u poelg sins. Poelgis yra moraliai geras arba blogas priklausomai nuo to, kaip a j vertinau prie j atlikdamas, kaip ger ar kaip blog. Vlesn sin prikia man atlikt blog poelg (sins grauimas, nerami sin), pritaria atliktam geram poelgiui (rami sin) ir reikalauja atsakyti u poelgio padarinius.
ia taip pat pasireikia ta pirmin valga, kuri KANTAS suformulavo taip: "Nemanoma sugalvoti nieko, k visame pasaulyje ir dargi apskritai u jo rib galima be ilyg laikyti geru, iskyrus vien tiktai ger vali" (DMP A l //15).

62 Skyriaus santrauka Praktinis protas yra protas, kuris kelia klausim: "K a privalau daryti?" Etikos kontekste praktin prot vadiname sine. Sin sieja visuotin praktin princip su situacija. is principas yra dorovinis apriori ir apima privaljimo (pareigos) ir gero bei blogo ypatybes. KANTAS formuluoja dorovin apriori kategorinio imperatyvo pavidalu. Taikydama dorovin apriori situacijoje, sin padaro praktin sprendim, nustatant, kas ia ir dabar yra pareiga.
266

 Pareiga morals poiriu egzistuoja tik tada, jeigu praktinis protas sieja savo dorovin apriori su elgesiu situacijoje ir itaip padaro praktin sprendim. iuo poiriu mes kalbame apie sins autonomij. Niekas mans negali moralikai pareigoti, jeigu a nesuvokiu, jog pats esu tam sipareigojs. Moralin poelgio vert priklauso tiktai nuo ankstesns u poelg sins. 63 Norm problema Morals pagrindinis reikalavimas skamba taip: Elkis pagal sin! Tai reikia: Elkis remdamasis sitikrinimu ir sine! Dorovinis apriori apima imperatyv, reikalaujant siekti sitikrinimo. inoma, ms motyvacijos horizontas yra istorikas (6.2.2). Taiau mes netnome savo motyvacijos horizonte kaip sraig kiaute. Mes galime savo poir reflektuoti, patikrinti i naujo, pergalvoti. Visa tai siejasi su paprastu dalyku, kur atkreip dmes metaetikai ( - filosofai, analizuojantys etin kalb logikos arba lingvistikos poiriu, plg. 4.4.1.1): Mes galime pateikti etinius argumentus. Jau i kategorinio imperatyvo iplaukia, kad poelg galiu laikyti moralikai geru tik tada, jeigu esu tikras, jog kiekvienas mogus, esantis mano situacijoje, privaltu elgtis taip, kaip dabar elgiuosi a.
Matydamas kokius nors poelgius, i anksto pripastu, kad, jei mogus nesielgia blogai, tai jis gali protingai pa teisinti savo elges. Juk kiekvienas mogus, kuris gerai elgiasi, yra sitikins, kad principas, pagal kur jis elgiasi, galioja visuotinai.

Bet akivazdu, kad ne visi mons t pat dalyk laiko geru arba blogu (plg. 6.2.2). Vadinasi, visuotinai galiojaniais jie laiko skirtingus dalykus. Dl to ikyla etinio rodymo, etins diskusijos btinumas. Taigi tenka klausti: kas turinio poiriu i tikro yra gera? Kokios yra visuotinai galiojanios normos?
Iki iol kalbjome apie tai, kas yra moralikai gera ir bloga, turdami galvoje, kad poelgiai atitinka arba neatitinka kiekvieno sav sine. Dabar kalbama apie etin rodym, vadinasi, apie normas, pretenduojanias galioti antindividualiai, visuotinai, t.y. apie dorovines normas. Reikia skirti morals plotme ir doros plotm. Tuo bdu skiriame moralin gr ir blog nuo dorumo ir nedorumo. Morals matas kiekvienam yra sava sin. Dorumo mat sudaro visuomenikai reikmingi vertinimai (normos).

63.1 Teorinio prasminimo problema Suformulavome (visiems mons bendr) dorovin apriori nepaprastai bendrai (6.2.1). inoma, kasdieniame gyvenime niekada nesusiduriame su tokiomis bendrybmis ir visuotinai galiojaniomis laikome daug apibrte-

267

snes normas. Kol visi pripastame vienodas normas, problem neturime. Problemos atsiranda tik tada, kai vairus mons visuotinai galiojaniomis laiko skirtingas normas. Etinje diskusijoje, kuri tada darosi neivengiama, kyla lemtingas klausimas: kaip galima pagrsti normas? Jeigu, remdamiesi doroviniu apriori, norime parodyti, kas konkretybje yra gris, tai akivaizdu, kad mums reikalingas kriterijus. is kriterijus turi bti kokiu nors bdu teorikai suvokiamas, antraip mes galtume ne rodinti, o tik pasikeisti nuomonmis ir jausmais. Racionalus etinis rodinjimas yra galimas tik tada, kai dorovinis apriori yra prasmintas teorikai, t.y. nurodo k nors, kas yra suvokiama teorikai. Ar egzistuoja toks dorovinio apriori apriorinis teorinis prasminimas? Pateikiame ia tris atsakymus: ARISTOTELIS mano, jog teisinga bet kokios btybs veikla yra ta, kuri bdinga btybei pagal jos esm, t.y. kuri;'a$ esm j orientuoja. Juk bet koks elgesys ir veikla kyla i veikjo bties. ARISTOTELIS klausia:
Ar neturtume veikiau tarti, jog, kaip akis, ranka, koja ir apskritai kiekviena kno dalis atlieka tam tikr veikl, taip ir mogui, be i veiklos atmain, dar yra bdinga ypatinga veikla? O kokia gi jinai bt? Akivaizdu, kad ne gyvyb, kadangi i bdinga ir augalams, tuo tarpu mums rpi tai, kas mogui savita (NE I, 7,1097 b).

Vadinasi, ARISTOTELIS mano, kad bet koks dorovinio grio apibrimas yra teorikai susietas su mogaus esme. Vadinasi, dorovinis gris yra tai, kas atitinka mogaus esm; j pasiekdamas mogus visikai save realizuoja. TOMAS apriorin dorovs dsn vadina prigimtiniu dsniu.
Pirmiausia is dsnis pareigoja daryti tai, kas gera, ir tuo vadovautis, bet vengti to, kas bloga. iuo pareigojimu yra grindiami visi kiti prigimtinio dsnio pareigojimai. Vadinasi, visi ie pareigojimai ir draudimai yra tie prigimtinio dsnio pareigojimai, kuriuos mogus natraliai suvokia kaip gerus monms. Bet gris yra tikslas, o blogis - tai, kas prieinga tikslui. Todl visa, k mogus yra natraliai orientuotas, protas natraliai suvokia kaip gr ir, vadinasi, kaip kak, k reikia daryti, o prieingyb kaip kak bloga, ko nereikia daryti. Vadinasi, prigimtinio dsnio pareigojim tvarka atitinka natrali orientacij tvark. (TV 1.11.94,2)

Vadinasi, apbrtai kalbti apie dorovin gr ir dorovin blog manoma tiktai teorikai siejant juos su mogaus esme. I prasms plotmi, apimani mogaus bt, tam tikra tvarka kyla prasminimo bdai, kurie elgiantis turimi galvoje. KANTAS teigia, jog visi mons pavalds dsniui,
pagal kur n vienas i j nei savs paties, nei kurio kito niekados negali traktuoti vien 1 kaip priemons, o visada ir kaip tiksl pat savaime. O i ia per bendrus objektyvius dsnius ir atsiranda sisteminis proting btybi ryys, t.y. viepatija; kadangi tie dsniai kaip tik atsivelgia t btybi santykius vienas su kitu kaip tiksl ir priemoni, ji gali boti pavadinta tiksl viepatija ... (DMP 74-75 //68)

Kategorinio imperatyvo reikalavimas elgtis taip, kad elgesio norma galt bti visuotinio statym leidimo principas ir kad monija bet kokiame

268

asmenyje bt gerbiama kaip savitikslis, padaro mogikum pareiga. Kadangi etikoje visuomet kalbama apie moni savitikslikum, tai tie tikslai, kuriuos mogus i esms yra orientuotas, yra tikslai, kurie kartu yra ir pareigos. Klausimas "K a privalau daryti?" veria pereiti prie klausimo "Kas yra mogus?". Vadinasi, visi trys minti atsakymai rodo ton paion pusn. Dorovinis gris apibriamas kaip tai, kas pridera mogui ir yra pajungta mogikumu. Etika grtamuoju ryiu susieta su antropologija. Taigi filosofinje etikos sistemoje kalbama apie klausimus: Kokios prasms plotms ir prasmino bdai plaukia i mogaus esms? Kokia tvarka prasms plotms ir prasminimo bdai isidst vieni kit atvilgiu? mogaus bties prasms plotmi ir prasminimo bd sistema kartu bt dorovinio apriori konkretizavimas.

38 pie.: Norm problema

632 Empiristin etika ios pagal ARISTOTEL, TOM ir KANT orientuotos pozicijos nuo Antikos prieinasi empiristinms pozicijoms (plg. 4.2.3.1). Empiristin etika neigia i laisvs kylanios savideterminacijos bei grynojo praktinio proto transcendentalin dvasin prasm (6.1.3). Tuo bdu empirizmas redukuoja mogaus praktik polinkius ir malonumo-nemalonumo motyvacij, t.y. tai, kas juslika bei empirika.
Skirdamas auktesniuosius ir emesniuosius malonumus, empirizmas gali bti labai vairus. Bet jei jis nuoseklus, tai visa mogaus praktika traktuojama kaip gamtikai prieastingas vyksmas, o laisvas prieastingumas atmetamas.

269

Anot ARISTIPO KIRniEIO (apie 435-366), pagrindinis visos etikos principas yra: gyti kuo daugiau aktuali malonumo poji. Todl i etika yra gyvenimo meno teorija, galinanti maksimal malonum ir minimal nemalonum. EPIKRUI (341-270) labiau rpjo ne aktualus, koki nors dirgikli sukeltas malonumas, bet skausmo nebuvimo ir sielos ramybs malonumas (gr. ataraxia). Malonumo principu grindiama etin pozicija yra vadinama hedonizmu (gr. hedon- malonumas). PLATONAS kritikavo hedonizm ir SOKRATO lpomis keliuose dialoguose sugriov hedonistines pozicijas. Klasikinis empiristins etikos klestjimo laikotarpis buvo XVII ir XVIII ami brit empirizmas.
Pagrindiniai atstovai: TH. HOBBES (1588-1679), J. LOCKE (1632-1704), F. HUTCHESON (1694-1746), D. HUME (1711-1776), A. SMITH (1723-1790).

Brit empirizmo etika domjosi vadinamaisiais moraliniais jausmais (moral sentiments). Subtili i jausm analiz veikia tiesmukik egoistin hedonizm. Pripastant palankumo kitiems monms jausmus, simpatijos jausmus, netgi jausmus, nukreiptus j visos monijos laim, malonumo-nemalonumo principas tampa rafinuotesnis. Taiau ie moraliniai jausmai galiausiai tra jusliki instinkt impulsai, neturintys nieko bendra su proto savaiminiu virtimu praktiniu; dl to empiristin etik kritikavo KANTAS.
Empiristins etikos dirvoje subrendo ir etinis utilitarizmas (lot. utile - naudinga). Jo pagrindiniai atstovai buvo J. BENTHAM (1748-1832), J. ST. MILL (1806-1873) ir H. SIDGWICK (1838-1900). Utilitarizmas iandien labai paplits. Anot O. HOFFE (p. 247-248), j galima apibdinti keturiais pagrindiniais principais: O O O Padarinio principas: Poelgius reikia vertinti, remiantis j padariniais. Naudin^tmo principas: Padarini matas yra poelgi naudingumas savaiminei grybei. Hedonizmo principas: Savaimin gryb yra mogaus poreiki ir interes patenkinimas, t.y. laim. Kas ji yra, sprendia kiekvienas pats. Laims kriterijus yra diaugsmas (malonumas).

O Socialinis principas: Svarbi ne tik paties veikianiojo, bet ir vis t, kuriuos poelgis palieia, laim. Danai teigiama, kad dl vienodos instinkt struktros {vairi moni laims siekimai sutampa, tad patys instinktai susieja individual laims siekim su bendrosios laims siekimu. MILLAS mgina laim diferencijuoti pagal kokyb: geriau "bti nepatenkintu mogumi negu patenkinta kiaule". Utilitarizmui prietaraujama taip: Dorovins pareigos galioja nepriklausomai nuo j ryio su visuomens gerove. Tikslas (nauda) niekada nepateisina priemoni (poelgi). Pagrindins asmens teiss negali bti paeistos net ir tuo atveju, jeigu tai bt naudinga visuomens gerovei. Bet svarbiausias priekaitas yra tas, kad utilitarizmas nepastebi etins problematikos esms: proto virtimo praktiniu kaip laisvos savideterminacijos, nepriklausomos nuo malonumo-nemalonumo motyvacij.

270

Empiristin etika labai skatino mogaus praktik tirti empirikai psichologikai. i tendencij ypa sustiprino psichoanaliz. Praktikos psichologizavimas iandien yra labai paplits. Neretai praktikos problema visikai itirpinama paskat struktr, kompleks, neurozi, agresij, frustracij ir kt. mechanizmuose, Tiriant praktik, be abejons, galima remtis empirinmis psichologinmis teorijomis. Taiau reikt neumirti, kad tokios teorijos praktik redukuoja elgsen, pagrst gamtos prieastingumu. Tuo tarpu mogaus orumas remiasi ne elgsena pagal gamtos prieastingum, bet laisva savideterminacija-juk moguje slypintis morals dsnis ilaisvina j i gamtos prieastingumo! 633 Tikslai, kurie kartu yra ir pareigos Kadangi dorovin apriori reikia teorikai sieti su mogaus esme ir mogikumo prasme (6.3.1), tai turime paklausti: kokie gi yra tie tikslai (siekiniai, prasminimo bdai), kuriuos mog orientuoja jo esm? Tokios ries tikslai kartu yra ir pareigos.
Bet tai, kad a esu pareigotas padaryti savo tikslu kak, kas slypi praktinio proto svokose, vadinasi, be formalaus laisvos valios determinanto ... turti dar material [turinio prasme] tiksl, kuris galt bti suprieintas su tikslu, kylaniu i juslini paskat f = polinki] - is kakas bt svoka tikslo, kuris pats savaime yra pareiga... (DMD A 5).

Kokie gi yra tikslai, kurie patys savaime yra pareigos? I pradi mes vadovausims KANTO klasifikacija (DMD). Jis skiria du tikslus, kurie patys savaime yra pareigos: o Savo paties tobulumas o Kit laim Vartodamas od "laim", jis perima hedonistin laims svok, bet susieja j su kitais asmenimis. Jis spja, kad pavojinga sukeisti svokas ir siekti "savo paties laims" bei "kit tobulumo": mat savo paties laims kiekvienas siekia net jei ji nra pareiga, o tobulum udaviniu sau gali padaryti kiekvienas tik pats. Panagrinsime, kaip KANTAS toliau skaido abu tikslus, kurie patys savaime yra pareigos. Pirmiausia savo paties tobulumas:
Jeigu apie mogui apskritai (i tikro visai monijai) bding tobulum sakoma, jog padaryti j savo tikslu yra pareiga pati savaime, tai tobulum reikia sieti su tuo, kas gali bti mogaus veiklos padarinys, o ne su tuo, kas yra vien dovana, u kuri reikia bti dkingam gamtai; juk kitaip tai nebt pareiga. Vadinasi, is tobulumas gali bti ne kas kita kaip savojo sugebjimo (arba gimto gabumo) kultra [ = lavinimas]... (DMD A15).

271

Bet juk t pat sako ir ARISTOTELIS (6.3.1): mogaus pareiga yra jam bdingo sugebjimo, duoto tiesiogiai su jo, kaip mogaus, esme, iskleidimas, gyvendinimas, lavinimas. Vadinasi, ia kalbama apie "pareigas sau paiam". KANTAS skiria tris pareig sau paiam plotmes: o Pareigos sau paiam kaip gyvai btybei. Kalbama apie "savo vitalins prigimties prieir" (pvz., kno sveikatos palaikymas). o pareigojimas lavinti intelekt.
Jam [mogui] tenka pareiga: i savo prigimties primityvumo, i gyvnikumo... palaipsniui skintis keli link mogikumo, vien tik kurio dka jis pajgia kelti sau tikslus, veikti savo neiprusim ir taisyti savo klaidas; ir itai jam ne tik pataria techninis-praktinis protas, siekiantis kitoki tiksl, bet ir beslygikai liepia moralinis-praktinis protas, kuris padaro tiksl jo pareiga, kad jis bt vertas jame gldinio mogikumo (DMD A 15).

o Pareigos sau paiam kaip moralinei btybei. ia kalbama apie "moralumo mumyse lavinim. mogaus didiausias moralinis tobulumas yra toks: atlikti pareig btent i pareigos..." (A 24). I kit laims kaip tikslo, kuris pats savaime yra pareiga, kyla tokios pareigos: o Pareigos kitiems vien kaip monms. ia kalbama apie pareig mylti (suprantant tai kaip geranorikum ir geradaryb, o ne kaip polink) ir gerbti kiekvien mog vien dl to, kad jis mogus.
Vadinasi, artimo meils pareig galima ireikti ir taip: ji yra pareiga padaryti kit tikslus (jeigu tik jie nra nedori) savaisiais; pagarbos artimui pareiga slypi maksimoje neeminti jokio kito mogaus, laikant j vien priemone savo tikslams (nereikalauti, kad kitas turt save paniekinti, tarnaudamas mano tikslams) (A 119).

o moni savitarpio pareigos, atsivelgiant j padt. ia kalbama apie meil ir pagarb tam tikrose moni bendro gyvenimo srityse, t.y. ne apie pareigas mogui kaip mogui, bet kaip vaikui, sutuoktiniui, ligoniui, beturiui, virininkui, verslo partneriui, draugui ir kt. Prie mus - etikos sisteminis apmatas, kur, inoma, bt galima pltoti toliau. 63.4 Savirealizacija Tikslus, kurie patys savaime yra pareigos, galime sutraukti vienintel tiksl - pareig realizuoti save kaip asmen. mogus yra galimyb, kuri reikia realizuoti praktikoje. Bet koks dorovinio apriori sukonkretinimas yra susietas su mogikumo prasme (6.3.1). Todl realizuoti save reikia veikiant realizuoti mogikum kaip laisvs pareig. Savirealizacija apima vis

272

prasms plotmi, kurias mogus siterpia, kurioms mogus priklauso dl savo esms, visus sluoksnius, pradedant rpinimusi paprasiausiais gyvenimo poreikiais (maistu, drabuiais, bstu) ir baigiant tuo, k PLATONAS ir ARISTOTELIS vadina aukiausiojo mogaus sugebjimo aukiausija realizacija. Panagrinkime, kaip mogaus prasms plotmi struktr supranta ie abu filosofijos klasikai. "Puotoje" (206 b-212 a//D 63-65) PLATONAS kalba apie demon Erot, kuris stovi tarp mogaus ir Dievo ir ireikia mogaus verimsi \ tobulyb (ir. 1.2). Jo veikla yra gimdyti groyje vardan nemirtingumo. Pakopos, kurias jis, verdamasis tobulyb, pereina, pasirodo esanios prasms plotmmis, kurias aptinkame mogaus praktikoje.
I pradi Erotas nukreipia groio meil gra kn ir gimdo iame kne gyvyb vardan to nemirtingumo, kur sudaro tolesnis gyvenimas vaikuose. Tada jis suvokia, "kad, jei reikia siekti groio, gldinio pavidale, bt didel nesmon nelaikyti vairi kn groio tapatingu", ir nukreipia savo dmes sielos gro. Tokiu bdu jis pasiekia aukljimo plotm kaip viet, kurioje gimdoma groyje vardan nemirtingumo. "Galiausiai dvasios gro jis pripains brangesniu negu kno gro, ir jei jam pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai graiame kne, tenkinsis ir tuo, pamils j, rpinsis ir gimdys tokias kalbas, kurios jaunuolius daro geresnius". Tai paskatina j pereiti prie poet ir amatinink krini,,vadinasi, prie meno groio. Jis nukreipia dmes taip pat (gro statym, kuriais valstybs auklja mones. Po to jis siekia teorini ini, "kad pamatyt painimo gro ir, turdamas prie akis vis groio didyb, neatiduot vergikai savo meils vieno asmens patrauklumui, kokio bernikio graktumui, vieno mogaus ar darbo groiui ir tos vergijos menkystje nebekalbt skurdi nek, bet, atsigrs plaias groio jras, kontempliuot ir gimdyt daug groi, kilni kalb bei mini, skatinamas nepasotinamo tiesos trokimo." Bet tai dar nra aukiausia prasms plotm: "Kas iki tokio laipsnio bus ilavintas meils dalykuose, kas bus stebjs graius dalykus palaipsniui, pagal tiksli j eil, tas ito kelio gale staiga ivys nuostabios prigimties gro, t pat..., dl ko lig iol taip plkms, pamatys kak, pirmiausia, amin, nepastant gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo; ir antra, gra ne vienu kuo, o kitu bjaur, ne kakada... gra, o kitu metu... bjaur. itas grois nepasirodys jam nei kaip koks veidas, rankos ar kita kuri kno dalis, nei kaip koks odis ar mokslas, ar koks kitas apibrtas pavidalas, gyvens emje ar danguje, ar dar kas nors, -ne: tik grois kaip toks, savyje vienalytis ir aminas; visi kiti gras daiktai dalyvauja jame tokiu bdu, kad atsiranda ir nyksta, o jis nesidaro nei didesnis, nei maesnis, ir jokia permaina jo nelieia". Vadinasi, Eroto tikslas -paties dievikojo groio nemirtinga kontempliacija.

Poiris, kuriuo praktikos plotines skirsto ARISTOTELIS (NE 1,6, 1097 b-1098 a), remiasi klausimu apie mogaus veiklos savitum (plg. 6.3.1).
I pradi jis parodo, kad ia veikla negali bti vien tik vegetacin gyvyb, kuri mums yra bendra su augalais ir gyvnais; tai mitybos, augimo ir dauginimosi procesai. Kas gyvena, kad valgyt, ir laiko sveikat absoliuiai svarbiausiu dalyku, tas supranta savo mogikumo uduot vegetacins (augalo) bties lygiu. Bet ir juslios gyvybs veikla neireikia mogaus savitumo, nes ji bdinga ir gyvnams. Vadinasi, mogikumui prasminti negana malonumonemalonumo motyvacijos. ARISTOTELIS paiepia pasakikai turting Ninevijos karali Asurbanipal, kuris savo antkapio epigramoje giriasi turs dabar tai, "k yra valgs ir k patyrs, tenkindamas lyties aistr: "Ant galvijo kapo nieko kito ir negalima buvo urayti". Vadinasi,

18. 2217

273
.., :f **'

savita mogaus veikla gali bti tik protin-dorovin: "mogaus gris yra doryb atitinkanti sielos veikla, o jeigu egzistuoja kelios dorybs, tai veikla, atitinkanti geriausi ir tobuliausi dorybe". Taiau ir ia vedamas skirtumas: Aukiausioji mogaus kaip mogaus veikla yra bendradarbiavimas valstybs teisingumui palaikyti, vadinasi, dalyvavimas socialinje ir politinje praktikoje. Bet mogui, "kaip savyje turiniam dievik prad", aukiausioji veikla yra grynoji teorija - proto valdomas kontempliatyvus gyvenimas.

63.5 mogaus praktikos prasminimo bdai "Prasms klausimas" yra taps ms laik kiu. klausim filosofijoje sprendia etika. Parinkome motyv i KANTO ir Antikos filosofijos (6.3.34), kitus paimsime i scholastins ir fenomenologins (2.1.1) etikos, tam tikru poiriu dar remsims E. HEINTELIU. Mums rpi susisteminti mogaus praktikos prasms plotmes ir prasminimo bdus ("vertybes"). Pirmiausia skiriame tris prasms plotmes, kadangi ms laisv motyvuoja trij ri motyvai. o Gamtos motyvuojama laisv. ia ms laisv vali motyvuoja natralaus gyvnikumo poreikiai. o mogikumo motyvuojama laisv. ia motyvuoja tie prasminimo bdai, kurie iplaukia i mogikumo kaip laisvs udavinio. o Malons motyvuojama laisv. ia ms laisv motyvuoja i Dievo molons ateinantis iganymas (1.4.2).
i trei, tikjimo plotm filosofija gali nagrinti tik kaip ribin klausim. Taiau minime j dl to, kad Vakar Europos filosofavimas (pritardamas ar kritikuodamas) niekada jos neileido i aki.

63.5.1 Gamtos motyvuojama laisv ioje pirmojoje prasms plotmje ms praktikos motyvais tampa tie prasminimo bdai, kurie iplaukia i mogaus gyvnikumo tikslins srangos (teleologijos, 3.4.4.2), t.y. i fakto, kad mogus yra gyva ir jusli btyb (3.4.4) (animal, 3.4.5). ia kalbama apie pareigas, kurios mogaus savirealizacijai yra labai reikmingos, apie vertybes, kurias reikia realizuoti. Kadangi gyvyb yra juslumo prielaida ir slyga, tai hedonistin (juslumo) prasminim laikome emesniu u biologin (gyvybs) prasminim. Hedonistinis prasminimas: mogus, kaip jusli btyb, yra pavaldus malonumo-nemalonumo motyvacijai. mog motyvuoja polinkiai. Jusliniai polinkiai nra kakas savaime bloga. Diaugsmas, malonumas, pasitenkinimas, pasimgavimas teikia mogaus gyvenimui daug groio. Bet hedonisti-

274

nis prasminimas tra pats emiausias prasminimo bd sistemoje. Tai, k ARISTOTELIS sak apie mint karali ir jo antkapin ra (6.3.4 pabaiga), i principo tinka kiekvienam mogui, laikaniam prasminimo bd vieninteliu ir absoliuiu. KANTAS parodo, kad toks mogus atsisako savo kaip mogaus orumo, kadangi jis leidiasi determinuojamas gamtos prieastingumo, uuot pats save determinavs laisvje. HGELIS rao:
inoma, patirtasis malonumas yra teigiamas, nes padaro pat save objektine savimone, bet jis lygiai taip pat yra negatyvus, nes nukelia/?a# save; kai savimon suvokia savirealizacij tik pozityvija prasme, gyta patirtis pasirodo kaip prietaravimas, ir pasiektasis jos kaip atskirybs tikrumas yra naikinamas negatyvios esms, kuri, nebdama tikra ir stovdama prieais j tuia, vis dlto yra j naikinanti galia, ita esm yra ne kas kita, kaip svoka to, kas yra is individualumas pats savaime. Taiau jis dar tra skurdiausia save realizuojanios dvasios forma... (DF WW 2,280f).

mogaus seksualumo pavyzdys (5.6.2) mums parod, kad hedonizmas galiausiai siekia panaudoti kitus mones kaip priemones. Pulti malonumonemalonumo motyvacijos aism reikia piktnaudiauti kitais monmis. Tuo paiu hedonizmas turi savyb griauti save pat, kadangi "kuo labiau kam nors rpi malonumas, tuo greiiau jis jam praeina" (V. E. FRANKL). Biologinis prasminimas. ia kalbama apie individo ir ries ilaikym ir biologin sveikat.
Ivardysime kelet tem, pabriani io prasminimo aktualum. Individuali sveikatos prieira (sveika gyvensena, higiena, nepiktnaudiavimas alkoholiu, nikotinu, narkotikais ir t.t), sveikos aplinkos utikrinimas, mitybos problemos (perteklius ir trkumas), demografins problemos (gyventoj perteklius, gimim majimas).

Biologinis prasminimas yra svarbesnis u hedonistin. Jo reikm neginytina. Bet jis jokiu bdu nra svarbiausias mogaus praktikos prasminimo bdas. Posakis "sveikata - svarbiausia" nra blogas tol, kol jo netraktuojame pernelyg rimtai. Jeigu jis bt traktuojamas rimtai, tai nebelikt vietos mogikumo motyvuojamos laisvs plotmei.
iandien susiduriame su smarkia civilizacijos kritika, kuri remiasi ekologine smone ir ieko alternatyvi gyvenimo bd. iai kritikai esame dkingi u vertingus impulsus, skatinanius susimstyti dl daugelio dalyk. Bet po ia civilizacijos kritika neretai slepiasi keistas gamtiko gyvenimo ilgesys, tarsi bt ilgimasi instinkt tvarkomo fiksuoto gyvenimo, bdingo gyvn pasauliui, tarsi tapimas mogumi bt apgailtina pati pirmaprad nuodm. Toks bgimas ikimogik natralum yra prietaringas prasminimas. mogaus natralumas yra i esms dirbtinis (5.3).

Jeigu individo ar ries sveikata laikoma aukiausia vertybe, tai atsiranda vadinamasis biologinis nihilizmas. Nuo jo iki akivaizdiai nemonik pasekmi - vienas ingsnis.
tai keli biologini-nihilistini samprotavim pavyzdiai: mons traktuojami kaip viena i daugelio gyvn ri ir reikalaujama atitinkamai sumainti j skaii, kad mons netrukdyt natraliai skleistis kitoms gyvn rims. mogus matuojamas "sveiko" gyvno

275

matu ir reikalaujama susilaikyti nuo visko, kas yra susij tik su mogikumu ir nra bdinga instinkt tvarkomam gyvn elgesiui. Ries sveikata laikoma svarbesne u individuali mogaus teis gyventi, o atskiro mogaus gyvenimas skirstomas vert ir nevert gyventi gyvenim. Svarstomos prie gyventoj pertekli nukreiptos priemons, kurios yra nesuderinamos su individualaus asmens orumu.

6.3.5.2 mogikumo motyvuojama laisv ia motyvas yra mogaus kaip mogaus savirealizacija. Joks mogus negali savs realizuoti pats vienas. Savirealizacijos slyga yra tai, kad mogus, bendraudamas ir bendradarbiaudamas (5.6) su kitais monmis, padaro j tikslus savais. Tik prisiddamas prie kit laims, jis pasiekia (jam manomu mastu) savo paties tobulum. Jis realizuoja save kaip savitiksl kaip tik tiek, kiek jis savs atsisako ir angauojasi kit labui. Vadinasi, prasminimo bdai, kurie iplaukia i ios plotms, kyla i mogaus visuomenikumo, kur jau esame aptar 5.6 skyriuje. Turime galvoje artim, kur "vien kaip mog" bei "atsivelgiant jo padt" (KANT, plg. 6.3.3) privalome mylti ir gerbti; draugysts, santuokos, eimos, aukljimo prasminimo bdus; prasminimo bdus, iplaukianius i kinio ir kultrinio (5.6.4) bendradarbiavimo; angaavimsi susivienijimuose (sjungose), teiss ir politikos prasminimo bdus, monijos reikalus apskritai. Save realizuoti savo paties tobulumo ir visiko moralumo poiriu galima tik laikantis i prasminimo bd erdvje, susiejant save su jais, imantis atsakomybs, realizuojant mogikum. Savirealizacija, kaip laisvei uduoto mogikumo realizacija, galutinai ubaigiama aukojantis, tarnaujant, atsiduodant kit dispozicijai, vadinasi, kaip tik atsisakant paties savs. Jau moralumo plotmje galima pasakyti: "Kas myli savo gyvyb, j praudys; o kas nekenia savo gyvybs iame pasaulyje, isaugos j..." (Jn 12,25).
Taiau nereikia pamirti, kad turto, valdios ir garbs siekimas kaip toks priklauso polinki sriiai (malonumo-nemalonumo motyvacijai 6.3.5.1), taigi jis susijs su hedonistiniu prasminimu. mogikumo motyvuojamos laisvs plotm i polinki taip paprastai nepaalina. Juk, anot ARISTOTELIO (6.1.4 pabaiga), geras poelgis nepraranda verts, jeigu jis atliekamas su malonumu, t.y. ne tik i pareigos, bet ir i polinkio. Taiau mogikumo motyvuojamos laisvs plotmje pirmiau motyvuoja ne tokie polinkiai, bet minti prasminimo bodai, jei tik jie, kaip mogikumo prasminimas, yra tikslai, kurie patys savaime yra pareigos (6.3.3.). Vadinasi, jeigu mintose srityse kam nors rpi tik turtas, valdia ir garb, tai tas mogus pasilieka malonumo-nemalonumo motyvacijos plotmje ir nra motyvuojamas mogikumo.

Aukiausiasis gris, kurio mogaus praktikos erdvje siekia mogikumo motyvuojama laisv, pasak KANTO, apima "dviprasmyb, kuri, jeigu j neatkreipiamas dmesys, gali sukelti nenaudingus ginus" (PPK A 198 //132). Aukiausiasis gris yra arba

276

o Pirmasis (supremum) gris; bet tai yra tobulas moralumas, doryb, realizuojama moraliai elgiantis; arba o Tobulas (consummatum) gris; is gris (visose prasms plotmse ir visuose prasminimo bduose) yra mogaus laim (laimingumas), kurios mogus nusipelno moralumu. Vadinasi, aukiausiajam griui bdingi du momentai. Pirmasis gris priklauso tik nuo ms moralins valios. Tuo tarpu tobulas gris priklauso nuo daugelio aplinkybi (pvz., nuo sveikatos, kit asmen moralumo, visuomenini ir politini santyki ir kt.), kuriomis ms valia negali disponuoti. Bet dl to aukiausiasis gris tampa problemikas.

Remiantis ARISTOTELIU ir KANTU, aukiausij gr, apimant abu momentus, galima bt apibrti madaug taip: Bti geram mogui, sveikai ir pasituriniai gyventi, pasiekti laim santuokoje ir eimoje, turti ger draug, dalyvauti kiniame ir kultriniame visuomens gyvenime ir bti atsakingu laisvos teisins valstybs pilieiu. Be abejo, tokia bkl yra "proting baigtini btybi sugebjimo norti objektas " (KAST). Bet, viena vertus, tokia bkl nepriklauso vien nuo ms moralumo, o, kita vertus, ms "buvimas mirties link" (5,5.1) ir tokioje bklje neduot mums ramybs,

mogikumo motyvuojamos laisvs plotms nemanoma atmesti. Jei kas nors nuo jos nusigria, tai nusigria ir nuo savo kaip mogaus orumo. Ji virija gamtos motyvuojamos laisvs plotm (63.5.1); todl kratutiniais atvejais gali atsitikti taip, kad pareigos, iplaukianios i mogikumo, gali pareikalauti rizikuoti sveikata, net gyvybe. Taiau kain, ar tai aukiausia prasms plotm. 63 J3 Etinis paradoksas . . , KANTO suformuluota aukiausiojo grio problema (63.5.2), susiejanti disponuojamo pirmojo grio moment su nedisponuojamo tobulo grio momentu, jau ARISTOTELIUI sukl tok sunkum:
277

I vienos puss, tik geras doras mogus gali bti tobulas ir laimingas. Juk tik geras mogus gali realizuoti vis prasms plotmi ir prasminimo bd (6.3.5.1-2) sistem, harmonizuodamas savo asmenyb. Tik jis "aviai ir oriai" (F. SCHILLER) knija mogikum. Tokio mogaus gyvenimui "jokiu bdu nra btinas malonumas, kur jis galt neioti kaip papuoal; jam pakanka jo paties" (NE 1,9,1099 a). I kitos puss, iai graiai asmenybs harmonijai nuolatos gresia lugimas, kadangi daugeliu ios harmonijos slyg mogus nedisponuoja.
: Tuo tarpu laimei reikalingos ir iorins grybs... Juk nemanoma (bent jau nelengva) daryti kilnius darbus, neturint joki pagalbini priemoni. Juk daug kas pasiekiama tik padedant draugams, pinigais ir politine taka, vadinasi, taip, lyg naudotume visa tai kaip rankius. Antra: egzistuoja tam tikros grybs, be kuri grynasis laims pavidalas nublanksta, pavyzdiui, aukta kilm, puiks vaikai, grois; juk negalima laikyti laimingu vyro, kuris yra visikai atstumianios ivaizdos arba emos kilms, arba gyvena visikai vienas ir neturi vaik. Dar sunkiau kalbti apie laim, jeigu kas nors turi blogus vaikus ar draugus arba jei gerus i jo yra iplusi mirtis (NE I, 9,1099 a-b).

Taiau laimes (eudaimonia) ARISTOTELIS jokiu bdu nesupranta hedonistikai (6.3.5.1); prieingai, laim reikia abi prasms plotmes apimant, moraliniu elgesiu ubaigtin tobulum, kur pasiekus baigiasi viso mogaus savirealizacija. iuo poiriu ji yra vis mogaus bt apimanti harmonija, pajungta mogikumui, ir reikia t pat, k KANTAS vadina "aukiausiuoju griu". sitikinim, jog mogaus praktika gali realizuoti moralinio, biologinio ir hedonistinio grio harmonij, Antikoje sudrebino SOKRATO mirtis. SOKRATAS renkasi mirt (kratutin biologinio ir hedonistinio grio neigim), be kompromis paklusdamas sins balsui.
Tobuliausi moralin didybe jis pasiekia tada, kai suimtas ir nuteistas mirti, atsisako bgti. Jis atsisako, nes laiko, kad neteisinga nepaklusti valstybs, nuteisusios j mirti, statymams. Ir jeigu pasirodyt, kad taip daryti neteisinga, tai veriau ia pasilikti ir nieko nedaryti, nors tekt ir mirti ar kaip kitaip nukentti, negu pasielgti blogai (PLATONAS, Kritonas, 9//D134). Jokiu bdu nedera savo noru neteisingai elgtis... Todl ir atsimokti neteisybe u neteisyb, kaip mano minia, negalima, nes iviso nevalia elgtis neteisingai (10//D135).

iuo poiriu SOKRATAS Antikai knija etin paradoks. Aukiausias moralumas ir dorumas pasirodo ne graios, vis mogaus bt apimanios harmonijos pavidalu, o kaip bausm nuteistajam mirti. Ir vis dlto SOKRATAS sitikins, kad geriau mirti, bnant geru mogumi, negu gyventi, bnant blogu. Nors dorovinis apriori mus orentuoja realizuoti save vis prasms plotmi ir prasminimo bd poiriu, atsitikti gali (kaip atsitiko SOKRATUl), kad moralumas (mogikumo motyvuojama laisv) mus pareigos atsisakyti gyvnikumo (laisvs, motyvuojamos gamtos, t.y, malonumo, sveikatos, gyvybs). Tai reikia, jog mogaus esm yra tokia, kad dorovinis apriori kategorikai
278

orientuoja mog kak, k jis, moraliai elgdamasis, gali realizuoti tik i dalies. i problema ikyla ne tik mogui kaip individui. Pasitaiko, jog lunga santuokos, eimos, kio sistemos, kultros, valstybs ir kt. To nemanoma paaikinti tik moraliniu nuosmukiu. Tai tragedija. Ir vis dlto mogikumas mus moraliai pareigoja veikti siekiant kit laims.
mogikumo motyvuojamos laisvs plotmje is etinis paradoksas neisprendiamas. Neretai i pusiausvyros mus imua faktas, kad mog uklumpa neveikiama ir morals poiriu nepelnyta kania. Juk inome tokius beviltikus aplinkybi raizginius, kuri akivaizdoje visa mogaus praktika pasirodo nieko neverta. Antika jaudinaniai pavaizdavo morals poiriu' nepaaikinam mogaus tragikos gelm. Prisiminkime kad ir legend apie Edip.

is faktas, kad mogaus praktika nuolat susiduria su faktoriais, kurie, remiantis morale kaip tokia, nra nei paaikinami, nei disponuojami, jau filosofijoje veria klausti, ar mogikumo motyvuojamos laisvs plotm (t.y. moralumo plotm) tikrai yra aukiausia mogaus praktikos prasms plotm. Kania, lugimas, tragik, mirtis Veria prasms iekant mog perengti ios prasms plotms ribas ir pereiti prie tikjimo plotms.
SOKRATAS igeria nuod taur ne tik i moralumo, bet ir bdamas tikras nemirtingumu bei bsimu atbaigimu. KANTAS postuluoja Dievo buvim, kadangi tik Dievas gali isprsti etin paradoks: nors mes ir privalome siekti aukiausiojo grio, bet ms galioje yra tik pirmasis, o ne tobulas gris.

63.5.4 Teorija ir pojetika 5.4.2 skyrelyje mes skyrme teorij, praktik ir pojetik kaip pagrindines mogaus veiklos formas. 63.5.1-3 skyreliuose mus domino praktikos prasms plotms ir prasminimo bdai. Glaustai idstysime, kaip teorija ir pojetika santykiauja su praktika. Pagal santyk su praktika galime skirti: o Teorij ir pojetik kaip tarnaujanias praktikai: ia galimi trys variantai:
Ta pojetika, kuria naudojasi praktika, kad realizuot praktinius tikslus, t.y. techninis gebjimas, kurio dka galima disponuoti gamta, patenkinti poreikius (5.6.4) ir valdyti visuomen. Ta teorija, kuri yra io techninio gebjimo prielaida - vis pirma gamtamokslinis-techninis inojimas. Teorija apskritai, kadangi tik praktikos motyvacijos horizonte (6.1.3 pabaiga) ji gyja prasm, t.y. kai kalbama apie inojim kaip praktikos motyvuot inojim. iuo poiriu teorija ir pojetika yra susij su praktika. J reikm mogaus savirealizacijai priklauso nuo praktikos prasms plotmi bei prasminimo bd ir yra jiems pavaldi.

Teorija ir pojetika vardan j pai:

Praktika kaip moralinis elgesys siekia tos "tiksl viepatijos" (KANT, 6.3.1), kurioje savo paties tobulumas ir kit laim vienas kit slygoja. Taiau pagal ARISTOTEL (NE X,7), praktikos dka (moraliai elgiantis) pasiekta bkl nra savitikslis. Veikiau jis turi suteikti asmeniui iorin laisv ("laisvalaik"), kad is galt atsidti veikti tokiai veiklai, kuri yra siektina vardan jos paios. i veikla suponuoja praktik, bet perengia j ir atbaigia asmens savitikslikum. ia galimi du variantai: Teorija kaip inojimas vardan inojimo, pirmiausia 'filosofinis inojimas, kuris, kaip pirmasis mokslas, yra "vienintelis laisvas" ir siekiamas dl jo paties. Pojetika kaip dailusis menas (1.4.3), kuriame dvasia atvaizduoja bt juslumo terpje. Jeigu abstrahuosims nuo tikjimo plotms, tai praktikos tikslas perengia paios praktikos ribas ir yra bties tiesos ir groio vaizdavimas bei suvokimas. Btent ia slypi mogaus aukiausiojo sugebjimo aukiausia realizacija aukiausiojo grio atvilgiu (6.3.4). Bet ios realizacijos galimyb riboja etinis paradoksas (6.3.5.3), veriantis pereiti nuo praktikos prie tikjimo. Tikjimo plotmje krikionikoji teologija ve! perm PLATONO ir ARISTOTELIO motyv: absoliuiai galutin ir aukiausioji mogaus paskirtis yra Dievo, kuris pats yra absoliuti btis, tiesos ir groio amina kontempliacija, sklidina meils ir palaimos.

280

63 skyriaus santrauka Imperatyvas "Elkis, remdamasis sitikrinimu ir sine!" reikalauja rpintis sins lavinimu. Tuo paiu atsiranda norm problema. Jei i dorovinio apriori turi bti ivestos etinje diskusijoje pagrindiamos normos, tai dorovin apriori teorija turi susieti su tuo, kuo remiantis galima k nors rodinti. Dorovin apriori teorija susieja su mogaus esme bei mogikumo prasme. Empiristin etika neigia proto, kaip i laisvs kylanios savideterminacijos, praktin pobd. mogaus praktik ji redukuoja empirin malonumo-nemalonumo motyvacij. Remdamasis mogikumo prasme, KANTAS kalba apie tikslus, kurie kartu yra ir pareigos. Jis pateikia du pagrindinius tikslus: savo paties tobulum ir kit laim. iuos tikslus galima toliau skaidyti. PLATONO mokslas apie Erot ir ARISTOTELIO etin analiz pateikia skirting, bet tarpusavyje susijusi mogaus bties prasms plotmi ir prasminimo bd apmat. Pirmoji prasms plotm yra ta, kurioje laisv motyvuoja gamta (gyvnikumas) . ionai priklauso hedonistinis ir biologinis prasminimo bdai. Antroji, auktesn prasms plotm yra ta, kurioje laisv motyvuoja mogikumas. Tai moralumo kaip tokio plotm. ia mogus vairiais bdais visuomenikai angauodamasis pasiekia savo paties tobulum. Etin paradoks, kuris ikyla aiktn keniant, lungant, patiriant tragedijas ar mirtant, sudaro tai, kad moralinje praktikoje pasiekiamas aukiausiasis gris yra tik pirmasis gris (moralinis tobulumas), bet ne tobulas gris (laim). Etinis paradoksas veria pereiti prie praktikos treiosios plotms, kurioje laisv motyvuoja malon (tikjimo plotm). Teorija ir pojetika arba tarnauja praktikai (techninis gebjimas, gamtamokslinis-techninis inojimas, motyvuojantis inojimas), arba yra prasmingos paios savaime (painimas dl painimo, dailusis menas).

281

6.4 Socialin etika Etika neretai skirstoma j individualij ir socialin. ia turimas galvoje dviej sins motyvacijos srii skyrimas. Apie individuali etik kalbama tada, kai mane motyvuoja kakas, kas susij su mano individualiu tobulumu arba su kito konkretaus mogaus gerove. "Socialin etika nagrinja tas asmens pareigas, kurios yra mogui udtos todl, kad jis turi atlikti tam tikr dalin funkcij visuotins gerovs tikslo vienijamoje visumoje" (Utzl 89). Vadinasi, individualioje etikoje visuomet kalbama apie konkretaus asmens (artimo mogaus arba mano paties) individual tiksl, kuris pats savaime yra ir pareiga; socialinje etikoje visuomet kalbama apie bendrus tikslus, apie visuotin gerov, t.y. apie kak, k turi gyvendinti daugelis moni, vienas su kitu bendradarbiaudami.
Pavyzdys: Palyginime apie gailestingj samariet (Lk 10,25-37) pasakojama apie samariet, radus plik sumut mog: "Jis prijo prijo, upyl ant aizd aliejaus ir vyno, aptvarst jas. Paskui, ukls ant savo gyvulio, nugabeno ueig ir slaug j." Samarieio elgesio motyvai buvo individuals-etiniai. Jam rpjo gerov to mogaus, kur buvo sumu plikai. Jeigu jo elgesio motyvai bt socialiniai-etiniai, tai jis bt nuvyks Jeruzal ir padars visk, kad plikai bt suiupti, kad ateityje keliautojai jaustsi saugs kelyje tarp Jeruzals ir Jericho.

Vadinasi, socialinje etikoje elgesio motyvas visuomet yra visuotin gerov. Visuotin gerov, kaip socialin-etin tiksl, kuris pats savaime yra pareiga, galima apibrti kaip daugelio moni asmenin gerov, kurios galima siekti tik bendromis priemonmis (Utzl 136).
Visuotins gerovs (bonum commune) svok pirmasis apibr ARISTOTELIS. Visuomeninio bendradarbiavimo tikslu jis laik tai, kas teisinga (dikaion), kas visiems visuomens nariams leidia gerai gyventi ir gerai elgtis (eu zen kai eu prattein). Tuo paiu ikyla klausimas dl visuotins gerovs visose bendruomense - nuo eimos iki valstybs.

Vadinasi, socialin-etin motyvacija siekia socialinio teisingumo visose bendro moni gyvenimo srityse. 6.4.1 Pagrindins socialins etikos pozicijos Nemanoma rimtai suabejoti, jog usiangaavimas visuotinei gerovei ir socialinio teisingumo siekimas yra pareiga. Vis dlto visuotins gerovs turinio ir formos sampratos labai skiriasi. i dien visuomeniniame ir politiniame gyvenime dominuoja trys skirtingi poiriai visuotins gerovs turin ir form. Tai liberalizmas, socializmas ir krikionikoji socialin teorija.

282

Daugelio valstybi politini/>ara/w pavadinimai siejasi su iomis trimis pozicijomis. Vis dlto vargu ar manoma tuos dalykus vienareikmikai tapatinti. Visos trys pozicijos ilg laik veik viena kit. Kiekviena j ikl tam tikrus socialinius-etinius tikslus, kurie iandienos demokratinse valstybse yra virt bendru turtu. Tad aktual visuomenin ir politin gyvenim pajgsime suprasti tik inagrinj i trij pozicij pirmin filosofin prasm.

6.4.1.1 Liberalizmas
Jo aknys -J. LOCKE'O, A. SMITHO, D. RIARDO ir J. ST. MILLO teorijose. Liberalizmas yra giminingas brit enipirizmui (4.2.3.1,6.3.2). Toliau vystydamasis, stipri impuls jis patyr i KANTO. Istoriniu poiriu liberalizmas atsirado kaip reakcija Naujj laik absoliutizm.

41 pie.: Pagrindins socialins etikos pozicijos

Liberalizmas pradeda nuo to, kad mogus yra ankstesnis u valstyb. Todl jis pltoja mogaus iki valstybins prigimtins bkls teorij. ioje bklje mogus buvs pats sau ponas. Jis turjs neribot iorin laisv (6.1.2) ir netrukdomai disponavs savo nuosavybe. Taiau ilaikyti ios bkls buv nemanoma, kadangi, neturdami teisins santvarkos, mons nuolat kl grsm vieni kitiems. Todl laisvi mons, sudarydami laisv sutart (sutarties teorija), kr valstyb. Bet tai reikia, kad valstybei visus jos galiojimus laisvi mons (tauta) perleido pagal sutart. Todl valstyb vis savo galiojim atvilgiu yra atsakinga tautai. Tad liberalizmas reikalauja kontroliuoti valstybs valdi; tam ji turi bti padalyta.
statym leidiamosios valdios (legistatyvos) pagrindas turi bti politin demokratija (parlamentas!). Vyriausybs valdia (egzekutyva) turi priklausyti nuo statym ir bti atsakinga statym leidiamajai valdiai. Teismo valdia (justicija) yra nepriklausoma, bet pavaldi statymams. Tauta yra valstybs suverenas (tautos suverenitetas^).

Drauge mons perleidia valstybei neribotus galiojimus, bet tik tuos, kurie btini, kad valstyb veiksmingai paalint grsm, bding prigimtinei bklei. Vadinasi, valstyb pirmiausia yra teisin valstyb. Teiss udavinys yra apriboti vieno asmens laisv kit asmen laisvs atvilgiu ir j saugoti. Dar valstyb turi udavin gintis nuo iors prie (armija) ir

283

formuoti santykius su kitomis valstybmis (usienio politika). Visas laisves, neaprptas i valstybs galiojim, i principo pasilaiko patys mons.
Liberalizmas daug nusipeln, nuo valstybs pasiksinimo gindamas vadinamsias laisvs teises kaip iki valstybines mogaus teises. Prisiminkime asmens, nuosavybs, pair, sins, mokymo, spaudos ir kt. laisves. ios laisvs teiss visuomet yra Iorins laisvs erdv, kurioje kiekvienas gali daryti, k nori. Todl liberali teisin valstyb yra koegzistuojani laisvi koordinai sistema (lot. liber - laisvas).

Su visu tuo yra susijs grietas civilins visuomens atskyrimas nuo valstybs. Civilinei visuomenei priklauso visa, k laisvi individai laisvs teisi rmuose vieni su kitais bendrai organizuoja ir veikia, tuo tarpa valstyb tenkinasi grietai ribotais galiojimais. Valstybei nevalia kitis tas civilins visuomens gyvenimo sritis, kuriose asmenys patys tvarkosi ( eimas, susivienijimus, k, kultr). Bet i kur tada atsiranda visuotin gerov? Klasikinis liberalizmas teigia: Jeigu kiekvienas asmuo laisvs teisi garantuojamoje erdvje daro tai, k jis nori, tai automatikai susidaro optimali bkl, didiausios laims didiausias kiekis (J. BENTHAM). Kodl? Kaip pavyzd paimsime t visuomenin srit, kuri liberalizmas laiko itin svarbia - k. Pasila ir paklausa kuria rink. Ji savaime optimaliai reguliuoja vis k.
"Vadinasi, visikai nesikiant statymui, patys asmeniniai interesai ir aistros skatina mones paskirstyti visuomens kapital tarp vairi versl tokiu santykiu, kuris labiausiai atitiktu, visuomens interes" (A. SMITH). Vadinasi, visa tai vyksta panaiai kaip mike, kariame yra peld ir peli. Jeigu yra daug peld, tai netrukus sumas peli, kadangi peldos da peles. Sumajus peli, peldos neranda pakankamai maisto ir ima nykti. Dl to padidja peli skaiius. Kaip tokie optimals santykiai "nusistovi" gamtoje, taip atsitinka ir kyje: "nusistovi" pusiausvyra tarp pasilos ir paklausos, atlyginim ir kain ir pan. Neretai bdavo argumentuojama ir teologikai: Dievas sukor mog tok, kad, kaip ir visoje gamtoje, optimali bkl atsiranda visikai automatikai ir mechanikai, jeigu tik kiekvienas asmuo, niekieno i iors neveriamas, vadovaujasi malonumo-nemalonumo motyvacija. kyje laisvoji rinka tarsi "nematoma ranka" visk tvarko savaime.

Liberalizmo teoretik poiriu, konkurencijos mechanizmai sukuria ir optimali kultros bkl, Geriausios teorijos, meno kriniai, spaudos leidiniai ir kt. prasimu savaime. Netgi etik valdo rinka: u pador elges atlyginama palankumu bei simpatija, o u nedor elges - panieka ir pasibjaurjimu. monms malonu justi palankum ir simpatij, todl, laikui bgant, visikai automatikai nusistovs visuotinio dorumo bkl. Vadinasi, visoms visuomens sritims galioja toks principas; leisti dalykams vykti savaime (laissez faire). Negerov kyla i to, kad valstyb kiasi procesus, kurie jai neturt rpti. Jeigu ji leist dalykams vykti savaime, tai konkurencijos mechanizmai pasirpint, kad viskas bt gerai.
Asmens ir nuosavybs laisv liberalizmas suvok kaip absoliui iki valstybin mogaus teis. Su ja i principo yra susijusi teis parduoti savo paties darbo jg, laisva valia sudarant

284

darbo sutart. Rinkos kio poiriu darbo jgos kain (atlyginim) savaime nustato pasila ir paklausa darbo rinkoje. Tuo remiasi kapitalizmas. Sis savaiminis procesas buvo laikomas laisvo kio dalyku, kur valstybe neturjo teiss kitis (F. LASSALL.E: "panaktini valstyb"), tad liberali valstyb bejgikai ir pasyviai irjo, kaip masikai nusigyvena ankstyvojo kapitalizmo pramoninis proletariatas. Ne tik kinis, bet ir kultrinis liberalizmas tik i dalies pateisino liberalizmo teoretik optimizm. Antai spaudos laisvs slygomis rinka tapo bulvarins, s^nsacins, taip pat pornografins spaudos masini tira prieastimi.

Klasikinis liberalizmas ms platumose yra retokas. Taiau kai kurios vertybs, kurias jis ikl, dar ir iandien turi didiul reikm. Tokios vertybs yra laisvs teiss, kuri svarbos nemanoma nepastebti, matant, kaip mogus eminamas totalitarinse (komunistinse ir faistinse) valstybse. -Nemaiau svarbs yra liberalin, politin demokratija, iuolaikin teisin valstyb ir rinkos kio mechanizm reikms iklimas. KANTAS liberalizmo tradicij ne mint, kad vidinei (morals poiriu reikmingai) laisvei yra btina teisikai utikrinta erdv ir kad galiausiai tik pats mogus gali save emancipuoti. Liberalizmo palikim iandien ilaiko tokios pozicijos: o Neoliberalizmas: Jis kalba nebe apie neribotai laisv rinkos k, bet apie socialini rinkos k.
Tai reikia, jog tara, kad rinkos kis galt optimaliai realizuoti visuotin gerov, valstyb j btinai turi tvarkyti, reguliuoti, koreguoti socialiniu bei. kiniu-politiniu poiriu. Todl kalbama apie valstybs politines tvarkomsias priemones, kurios ir turi sukurti rink atitinkani visuotin gerov.

o Kritinis racionalizmas (2.2.4), skelbdamas atviros visuomens teorij, irgi pasilieka liberalizmo tradicijoje. o Daugelis konflikto teorijos atstov mano, jog teisinje valstybje kylantys konfliktai (ypa partij ir koalicij) yra vaisingi, jei yra sutvarkytas konflikt sprendimo mechanizmas (primenantis klasikinio liberalizmo rinkos mechanizm), kuris visikai automatikai veria daryti optimalius sprendimus. Visiems liberalizmo teorijos variantams bdingas sitikinimas, jog nebtina klausti apie mogaus esm ar lauyti galv dl visuotins gerovs turinio. Juk gal gale egzistuoja metodins taisykls (laissez faire, laisvas arba socialinis rinkos kis, atvira visuomen, sutvarkytas konflikt sprendimo mechanizmas ir kt.), kuriomis vadovaujantis optimali bkl bei socialinis teisingumas susikuria automatikai.

285

6.4.1JZ Socializmas Dvasios istorijos poiriu socializmas yra labai sudtingas fenomenas, ir mes n nemginsime apibdinti vis vairialypio socializmo atmain, kurios atsirado XVIII a. pabaigoje. Joms visoms yra bendros dvi pagrindins tendencijos: o Socialinis teisingumas yra lygyb, nelygyb yra neteisingumas. o Privati gamybos priemoni nuosavyb yra nelygybs prielaida, todl j reikia kokiu nors bdu socializuoti ( = paversti visuomens nuosavybe). Nors K. MARX ir F. ENGELS orientuotas socializmas ir nra vienintel socializmo atmaina, bet, matyt, ji yra svarbiausia. Kadangi mums jau ne kart teko kalbti apie marksizm (plg. 1.4.4.1,2.4.1-3,5.5.4.3), tai, k jau inagrinjome, yra inomi dalykai.
Apibendrinkime: mogaus problem pastebime, analizuodami mogaus darb (gamybos proces). io darbo pobod determinuoja gamybiniu jg it gamybini santykiu bkl. Tad mog determinuoja kakas antindividualaus, btent visuomenins gamybos materialins slygos. Vadinasi, savo autentikos tikrovs poiriu jis yra ne individualus asmuo, bet riai atstovaujanti btyb. Tikroji mogaus substancija yra ris. Vystantis gamybiniams santykiams, klasinis antagonizmas vis atrja, valdanioji klas engia, inaudoja ir veria susvetimti valdomj. Klasikinis antagonizmas kyla i gamybos priemoni privaios nuosavybs, kuri disponavim daiktais paveria disponavimu monmis. Kapitalizme klasinis antagonizmas gyja atriausi form. Kapitalas atsiranda kapitalistui vagiant i samdomojo darbininko pridedamj vert, t.y. darbas yra vertas daugiau, negu u j gauna darbininkas. iuo poiriu kapitalistas darbinink inaudoja, paveria j preke ir j proletarizuoja. Bet, kita vertus, iuolaikiniame gamybos procese proletariatas vystydamasis virsta paangia klase. Jis gyja revoliucin smon. Galiausiai, kilus revoliucijai, proletariatas susprogdina kapitalistinius gamybinius santykius, eksproprijuoja eksproprijatorius, socializuoja gamybos priemones ir sukuria beklas visuomen. Bet kadangi mog kaip r determinuoja materialins gamybos slygos, o proletarin revoliucija sukuria materialin gr knijanias beklass gamybos slygas, tai ir mogus kaip ris po revoliucijos taps geras. Komunizme beklas lygyb, mogaus ries laisv ir susvetimjimo paalinimas sutaps. Naujas mogus naujoje visuomenje reik galutin mogikumo realizacij.

Tegul istorikai papasakoja, kaip LENINAS mgino realizuoti ias idjas per Spalio revoliucij (1917) ir kas i to ijo, valdant STALINUI. Vakarietikos pakraipos socialistams totalitarin marksistin-leninin valstyb nra pavyzdys. Vakarietikas socializmas (ypa socialdemokratija) veikiau perm esmines liberalizmo idjas. Jis pasirinko liberalin, politine demokratij ir laisvs teises. Jo veikla (kaip ir krikionikj socialini judjim) buvo nureipta tai, kad pagrindins socialins teiss bt garantuotos taip pat, kaip liberalins laisvs teiss.
ia itin svarbu yra tai, kad klasinis antagonizmas nesustiprjo ir mass nenuskurdo, kaip prognozavo MARXAS. Veikiau profsjungoms ir socialinms grupms pavyko realizuoti toki socialine politik, kuri suvelnino klasin antagonizm ir pavert j socialine partneryste (kuri

286

socialistai ginija).

N vienas nuoseklus socialistas neabejoja, kad tikrasis socialinis teisingumas pasiekiamas tiktai tada, kai beklasje visuomenje realizuojama visika lygyb. Klasi slygojama nelygyb yra i principo neteisinga. Demokratinis socializmas, engdamas politins demokratijos keliu, stengiasi palaipsniui gyvendinti lygyb ir mainti nelygyb. Antai reikalaujama lygi starto slyg (galimybi lygybs). Diskutuojama dl dviej keli: o Etatistinis (socialinis-valstybinis) kelias. Lygyb realizuojama tada, kai visuomenje, kyje ir kultroje privaias iniciatyvas pakeiia tam tikr srii korporacijos. Didjant valstybs (komunalizacija), krat ir bendruomeni (visuomeninimas) takai, tam tikr srii korporacijos gali per savo centrinius aparatus realizuoti didesn lygyb visuomenje, kyje ir kultroje.
. Drauge ypatinga reikm neretai teikiama profsjungoms (sindikalistinis kelias). Ireikalaudamos, kad vis daugiau klausim darbdaviai sprst kartu su darbininkais, profsjungos gali daryti vis didesn tak ne tik kiui, bet ir kitoms visuomens sritims ir tuo . bdu realizuoti didesne lygyb.

o Socialin demokratija. Liberalins demokratijos princip reikia i valstybs perkelti visuomen. Lygyb reikia realizuoti demokratizuojant visas visuomens sritis i apaios. Visose visuomeninse srityse (versluose, monse, universitetuose, mokyklose, ligoninse, profsjungose, partijose ir kt.) demokratizavimas turi paalinti nedemokratin valdym ir realizuoti didesn lygyb.
Pagrindin visuomens analizs tendencija ia atrodo madaug taip: Tarkime, tam tikroje visuomens gyvenimo srityje ikyla problema. Analiz parodo, kad turime reikal su klasi bei legitimacijos (=valdios teisinimo) problema. I to iplaukia terapija: kadangi, demokratizavus visuomens gyvenim, inyksta klasi bei legitimacijos problema, tai ir problema kaip visuma isprendiama savaime.

Abu keliai tam tikra prasme vienas kitam prietarauja. Socialins demokratijos alininkai kritikuoja etatistin keli dl centralizmo tendencijos; jie nuogstauja, jog centro biurokratija gali pagimdyti nauj prievart ir priklausomyb (biurokratijos kritika). Etatistinio kelio alininkai atkreipia dmes tai, kad vis visuomens srii demokratizavimas i apaios yra per menkai imgintas, gali bti neveiksmingas, o tam tikromis aplinkybmis net generuoti nauj nelygyb. ia taip pat vyrauja sitikinimas, kad socialin teisingum reikt gyvendinti remiantis keliomis (i esms formaliomis) metodinmis taisyklmis (pvz., eksproprijuoti eksproprijatorius, centralizuoti udavinius, demokratizuoti visas visuomens gyvenimo sritis, realizuoti didesn lygyb). is

sitikinimas yra bendras liberalizmui ir socializmui. Skiriasi tik metodins taisykls. 6.4.13 Krikionikoji socialin teorija
Pavelkime krikionikj socialin teorij. Sprendiant i apibdinimo "krikionikoji", galima bt manyti, kad ia kalbama apie specifine teologijos bei tikjimo teorij. Bet tai netiesa. Socialins etikos raid Banyioje veikiau lm tas faktas, kad TOMAS AKVINIETIS perm ARISTOTELIO socialine etik ir j ivyst. Todl banyios socialin etika turi filosofin pagrind, kuris, amiams bgant, buvo sutvirtintas. XIX amiuje i socialin etika buvo pritaikyta socialinei ankstyvojo kapitalizmo visuomens padiai vertinti. Banyia perm i teorine tradicij ir nuo didiosios popieiaus LEONO XIII socialins enciklikos "Rerum novarum" (1891) m j vieai skelbti. Taigi turime skirti du dalykus: O Pagrindin motyv, skatinant Banyi reikalauti angauotis visuotins gerovs ir socialinio teisingumo labui. Tai specifikai krikionika meil (artimo meil), O Banyios socialins etikos (labiau filosofinio pobdio) turin.

Pirmasis dalykas, krintantis j akis ioje socialinje etikoje, yra jos nepasitikjimas metodini taisykli visagalybe. Tuo ji skiriasi nuo liberalizmo ir socializmo. Kaip ARISTOTELIS ir TOMAS, ji sitikinusi, jog socialinje praktikoje protingai parinkti priemones tikslui galima tik tuo atveju, jeigu inomas tikslas. O tikslas yra visuotin gerov. Todl reikia klausti, koks yra visuotins gerovs turinys. Tik tada galima nustatyti, kaip reikia veikti. Bet klausimas apie visuotin gerov veria mus sugrti prie klausimo apie mog. Jei visuotin gerov turi garantuoti asmenin kiekvieno visuomens nario gerov, vadinasi, reikia klausti, kas i asmenin gerov sudaro. Todl Banyios socialins etikos prielaida yra antropologija, paremta sistemiku tradicins filosofins mogaus problemos (5) sismoninimu. ios filosofins tradicijos poiriu mogus yra asmuo (asmens,principas), t.y. siknijusi dvasia, pajgi laisvai save determinuoti ir, kaip tikslas pats savaime, pasiyminti orumu. mogus yra visuomenikas, nes jis gali save realizuoti tik tuo atveju, jei visi mons, solidariai bendradarbiaudami (solidarumo principas), vieni kitiems sudaro savirealizacijos galimybes. Bendradarbiaujant niekuomet nra siekiama visuomens kaip tokios, bet visuomet asmens kaip savitikslio.
Tuo krikionikoji socialin teorija i esms skiriasi nuo liberalizmo bei socializmo. Liberalizmas remiasi individualistiniu laims siekimu ir tikisi, jog rinkos mechanizmai automatikai pavers j optimalia visuomens bkle. Dorovinio solidarumo udavinio jis nepripasta. Socializmas links traktuoti mog kaip r ir mstyti visuomen kaip mogaus tiksl. iuo poiriu jis nepripasta asmens principo, galutinio mogaus savitikslikumo.

Remiantis iomis prielaidomis, rpinamasi atskleisti mogikumo konstantas, kurios bet kokiu atveju turi padti nustatyti visuotin gerov bei
288

socialin teisingum. Tokios konstantos iplaukia i mogaus bties prasms plotmi ir prasminimo bd (6.3.5).
Rykiausias pavyzdys yra eima. Moters ir vyro meils bei itikimybs antropologin prasm veria pereiti prie santuokos (5.6.2). Motinysts ir tvysts antropologin (asmenin) prasm i pat pradi susieja vaik su tvais ir tuo pagrindia pirmaprad (ankstyvesn negu visuomen ir valstyb) tv teis auklti. Kaip ir ARISTOTELIO, TOMO bei HGELIO etikose, eima (5.6.3) ia laikoma mogikumo konstanta, natraliu doroviniu ir visuomen grindianiu vienetu.

Nepasitikjimas abstraki metodini taisykli visagalybe kyla, be kita ko, i situacijos lemiamos reikms. Koki priemoni reikia visuotinei gerovei gyvendinti, priklauso tik nuo visuomens situacijos. mogikumo konstantos konkrei prasm gyja tik konkreioje situacijoje. ia lemiama yra aristotelin protingumo svoka (6.2.2). Visuotins gerovs organizavim turi reguliuoti subsidikumo principas. Principo autorius yra ARISTOTELIS, o popieius PLIUS XI j suformulavo (Quadragesimo anno, 1931) taip:
To, k paskiras mogus gali atlikti savo paties iniciatyva ir savo paties jgomis, negalima atimti i mogaus ir atiduoti tvarkyti visuomenei; panaiai bus nusiengta teisingumui, jeigu tai, k atlikti ir skmingai ubaigti gali maesns bei emesns visuomens grups, pretenduos didesn ir viresn bendrija; tai yra itin alinga ir sudarko vis visuomenin tvark. Bet kokia visuomenin veikla pagal savo esm ir svok yra subsidika [lot. subsidium = parama]; ji privalo remti socialinio kno narius, bet niekuomet neturi j sudauyti arba itirpinti savyje (n. 79).

Tai reikia: decentralizuoti tiek, kiek manoma, centralizuoti tiek, kiek beslygikai btina. Atskiram asmeniui ir kiekvienai maesnei bendrijai btina suteikti tiek asmenins atsakomybs, kiek manoma, o didesnei bendrijai ir valstybei perduoti tik tiek atsakomybs, kiek neivengiamai btina. Kur tik manoma, kiekviena didesn bendrija turi remti kiekvienos maesns bendrijos tiesiogin atsakomyb labiau, negu imtis sprsti jos udavinius. I to kyla reikalavimas kuo plaiau federalizuoti valstyb. Kiek galima decentralizuoti ir kiek btina centralizuoti - itai priklauso nuo visuomenins situacijos ir nuo visuotins gerovs. Prieingai negu liberalizmas, krikionikoji socialin teorija pabria, kad bet kokia iorin laisv (bet kokia laisvs teisi nustatyta veikios erdv) yra subordinuota visuotinei gerovei. Nra tokios laisvs teisi nustatytos veiklos erdvs, kurioje nebt dorovikai pareigojama.
Tuo bdu, pvz., nuosavybs teis (ypa gamybos priemoni nuosavybs) nra absoliuti. Ji reikminga tik tiek, kiek tarnauja visuotinei gerovei. Kad ir kokie vertingi bei svarbs tam tikroms sritims bt rinkos mechanizmai, j konkretus pateisinimas ir tvarka priklauso nuo visuotins gerovs. Spaudos laisv neduoda teiss gaminti purv ir lamt, kadangi tai prietarauja mogaus orumui, taigi ir visuotinei gerovei.

Prieingai negu socializmas, krikionikoji socialin teorija pabria,

19.2217
289

kad ne kiekviena nelygyb yra teisinga. Egzistuoja nelygybs, kylanios i mogaus esms; jos nedisponuojamos ir nuo noro nepriklauso.
inoma, visi mons yra lygs kaip mons, ir iuo poiriu egzistuoja bendras ir lygus mogaus orumas. Taiau konkreios asmens bties poiriu visi mons yra nelygs. i nelygyb kyla O i prigimties (pvz., i vairi gimt polinki, i gabum, i sveikatos, amiaus, lyties ir kt. skirtum); O i aukljimo slyg (pvz., vairios eimynins situacijos); O i laisvs, t.y. i skirting bd, kuriais mogus apsisprendia, remdamasis prigimties bei aukljimo slygotomis prielaidomis. inoma, egzistuoja disponuojamos nelygybs, ir jas reikia alinti. Taiau u mginimus paalinti nedisponuojamas nelygybes visuomet tenka mokti mogikumu ir teisingumu.

Vadinasi, socialinis teisingumas privalo atsivelgti j lygyb ir nelygyb. Jis turi garantuoti asmens sklaid kiekvienam asmeniui jo paties mastu, ypa remiant socialiai silpnus asmenis. Kadangi ne kiekviena nelygyb paeidia teise, tai vairi visuomens sluoksni ir grupi interes egzistavimas taip pat nra nusiengimas. Vadinasi, toki grupi, sluoksni ir pagal interesus susiskirsiusi organizacij tarpusavio santykis turi bti. suprantamas ne kaip klasi kova, bet kaip socialin partneryst bendrai siekiant visuotins gerovs. Krikionikoji socialin teorija teigia, kad absoliuiai tobulos visuomens niekuomet nebus.
Pirmiausia todl, kad visuotins gerovs niekada negyvendinsi vien tik pritaiks metodines taisykles; gerov visada priklauso ir nuo nedisponuojamos moralins-dorovins mogaus nuostatos, ir nuo politini sprendim pro tingumo.

6.4 skyriaus santrauka Socialinje etikoje kalbama apie tas pareigas, kurias turi atlikti mogus, bendradarbiaudamas kuriant visuotin gerove.. Visuotin gerov yra daugelio atskir moni asmenin gerov, kurios galima siekti tik bendromis priemonmis. Liberalizmas remiasi iki valstybine iorine individo laisve ir tikisi, kad teisins valstybs pavidal gav konkurencijos mechanizmai sukurs optimali visuomen. Socializmas traktuoja mog kaip r ir tikisi, jog tobula visuomen atsiras paalinus nelygyb, kai vienas mogus valdo kit mog ir i to kyla susvetimjimas ir inaudojimas.

290

 Krikionikoji socialin teorija traktuoja mog kaip savitiksl (asmens principas), reikalauja solidariai sudaryti visiems savirealizacijos slygas (solidarumo principas) ir pasisako u subsidik visuomenins veiklos pobd (subsidikumo principas).

6.5 Teiss filosofija "Teis yra konkretus santykis tarp moni, atsirandantis daugeliui asmen taikomos ir veiksmingos normos dka". (Utz2 31). Tai reikia, kad: o Teiss srityje turime reikal su normomis, kuri dka tarp asmen susidaro tam tikras teisinis santykis. o ios normos yra veiksmingos, t.y. teisins normos tvarko santykius tarp moni taip, kad i tvark galima ireikalauti prievarta. mogaus visuomenikumo galutin forma yra valstyb (5.6.5). Valstybs udavinys yra gyvendinti visuotin gerov. Jei vis piliei savirealizacij turi garantuoti visuotin gerov, tai nepakanka, kad i visuotin gerov bt dorovin norma. Pilieiai jai turi bti pareigoti dar ir veiksmingai, t.y. taip, kad j bt galima ireikalauti prievarta. Vadinasi, visuotin gerov turi bti dar ir teisin norma. Jai gyvendinti reikalinga teisin sistema. Valstybs valdia tvirtina toki sistem. Kita vertus, valstybs valdia priklauso nuo teisins sistemos ir yra jos apribota, bent jau tuo atveju, jei valstyb yra teisin valstyb.
Kol neegzistuoja vis pripaintas pasaulinis autoritetas, pajgiantis teisins sistemos pagalba veiksmingai realizuoti visuotin gerov viso pasaulio mastu ("pasaulin valstyb"), tai alia atskir valstybi teisini sistem egzistuoja tik tarpvalstybins teisins sutartys ir teisiniai susitarimai ("taut teis", "tarptautin teis"), kuri veiksmingumas galiausiai priklauso nuo atskir valstybi,

Tam tikroje valstybje galiojani teis mes vadiname pozityvija teise. Austrijos, Pranczijos, Japonijos teis ia prasme yra pozityvioji teis. 6.5.1 Teis ir etika Praktinje filosofijoje moralumo, dorumo ir teiss plotmes reikia skirti. Teis ir moralumas: Abiem atvejais kalbama apie pareigas; pirmuoju atveju - apie teiss pareigas, antruoju - apie sins pareigas. o Teiss pareigos susijusios su poelgi iorikumu. Vadinasi, teis pareigoja ne kategorikai (6.1.4), bet,grasindama bausme, reikalauja poelgi iorinio derjimo su statymu (KANT: legalumo).

o Sins pareigos susijusios su poelgi vidujumu, j moralumu. Jeigu sin kak nurodo kaip pareig, tai tuo ji reikalauja poelgio, iplaukianio i geros valios nuostatos. Nuostata bei valia turi atitikti moralin pareig.
Jeigu parlamentas priima mokesi statym, tai jis negali pareigoti moni sins, kad jie mokt mokesius pagal statym i pareigos, i nuostatos arba netgi su malonumu. Tik grasindamas bausme, jis gali priversti mokti mokesius pagal statym.

Legalumo ir moralumo skyrimas rodo, kad bet koks mginimas priversti sin i iors ("sins prievarta") prietarauja mogikumui. Joks pasaulio autoritetas pats savaime negali pareigoti sins. Daugiausia, k jis gali, tai, grasindamas bausme, reikalauti poelgi (iorinio) legalumo.
Teismas i esms irgi turi sprsti ne apie kaltinamojo moralum, bet apie jo poelgi legalum. Tai nereikia, jog valstybs statymai (arba kiti kokio nors autoriteto pareigojimai, pvz., tv vaikams, mokytojo mokiniams, abat savo vienuoliams) negali pareigoti sins. Taiau tokia moralin pareiga remiasi tik paia sine. Vadinasi, autoriteto reikalavimai mane moraliai pareigoja tada ir tik tada, jeigu a inau ess sins pareigotas jiems paklusti. Jeigu neinau ess tokiu bdu pareigotas, tai jie pareigoja tik iorikai, t.y. tik legalumo poiriu.

Teis ir dorov: Teisins sistemos udaviniu negali bti laikomas siekimas teisikai tvirtinti visk, kas yra dorovin norma. inoma, abiem atvejais kalbama apie vien ir t pat mogikum. Taiau dorov reikalauja visas mogikumo prasms plotmes ir visus prasminimo bdus (6.3) ipltoti kaip mogaus praktikos visum (norm problema, 6.3 pradia). Tuo tarpu teisje teisinmis normomis (statymais) reikia laikyti tik tas normas, be kuri nemanoma realizuoti visuotins gerovs. ia viskas priklauso nuo visuomens situacijos. Juk teisins normos turi bti tokios, kad j bt manoma laikytis. Teis imt prietarauti pati sau, jeigu ji panort udrausti visk, kas nedora, ir sakyti visk, kas dora. Tada ji pasidaryt nebefiksuojama. Kita vertus, i to, kad poelgis yra leistinas teiss poiriu, jokiu bdu neiplaukia, kad tuo paiu jis yra leistinas dorovs poiriu. Klausimas, kaip plaiai teis tam tikroje visuomenje daro pareiga mogikum ir draudia nemogikum, yra teisins politikos protingumo dalykas. Juk nors dorov ir teis priklauso skirtingoms plotmms, jos vis dlto yra tarpusavyje susijusios ir daro viena kitai poveik. Visuomenje egzistuoja teis formuluojanti dorovs jga ir lygiai taip pat dor lavinanti teiss jga.
Dvi kratutins tendencijos, atrodo, yra klaidingos: viena i j nort visk, kas yra dora, maryti fiksuot teisikai. Kita nort teis "dekriminalizuoti" taip, kad ji nebedraust beveik nieko, kas yra nedora. statym leidjui tradicija ikl udavin atsivelgti visuomens situacij taip, kad teis pagelbt i situacij protingai veikiant pagerinti. Kokiu mastu lai galima padaryti ms "pliuralistinje" visuomenje, yra sunkus ir daug diskusij sukeliantis klausimas.

292

6.5.2 Teiss pagrindimas Pagrsti teis reikia ivesti konkreias normas i galutins ir aukiausios teisins normos. Remdamiesi H. KELSENU, mes j vadiname pagrindine norma. Tada klausimas dl teiss pagrindo teiss filosofijoje skamba taip: ar pati pagrindin norma yra pozityviosios teiss dalis, ar pozityvioji teis vis dlto yra ivedama i ne~pozityvios (iki-pozityvios = prepozityvios) pagrindins teiss normos?
is klausimas labai senas. Jau iki sokratikai sofistai ginijosi dl to, ar teisins normos yra tik pozityvieji valstybs nuostatai (thesei = gr. i nustatymo), ar vis dlto egzistuoja prigimtins (physei=gr. i gamtos) teisins normos, kurias turi orientuotis pozityvieji valstybs nuostatai.

Visikai sekdamas empiristine-pozityvistine tendencija (plg. 2.2.1,2.2.3, 4.2.3.1,6.3.2), teisinis pozityvizmas atmeta bet koki prepozityvi pagrindin norm. Kitaip sakant, jis mano, jog pozityviosios teisins sistemos nemanoma pagrsti prepozityviais "prigimtiniais" (physei) teisiniais principais.
Austras H. KELSENAS, pagrindinis teisinio pozityvizmo atstovas ir Austrijos federacins konstitucijos krjas, moko, jog teis "gamina save pai", t.y. pozityvioji pagrindin norma (tam tikros valstybs konstitucija) nustato metod, kurio dka atsiranda pozityvioji teis. U ios pozityviosios pagrindins normos rib nra jokio teiss pagrindo. Teisinis pozityvizmas daug nusipeln teiss logikumo poiriu tikslindamas teiss sistem teisinje valstybje. Jis reikalauja teiss sistemos vidinio neprietaringumo. Net konkreiausios teisins prievols turi bti grietai logikai ivedamos i pozityviosios pagrindins normos (konstitucijos). Neabejotina, kad be neprietaringos, logikos teisins sistemos nra jokios teisins valstybs, t.y. valstybs valdios visikos priklausomybs nuo teiss, kad nemanoma visikai ukirsti kelio vykdomosios valdios savivalei.

Bet pagrindin teisinio pozityvizmo problema yra tokia: jis turi pripainti, kad pozityvioji pagrindin norma galiausiai gali bti bet kokia. Vienintelis pagrindins normos pagrindas tuomet tra valstybs galia? kuri j veiksmingai tvirtina. Jeigu faktin valdia turi galimyb k nors kuriam nors laikui veiksmingai tvirtinti kaip pagrindin norm, tai visa, kas i ios pagrindins normos iplaukia, tampa teise. AUGUSTINAS man, kad neteisingas statymas (lex iniusta) apskritai nra joks statymas. Tuo jis norjo pasakyti tai k: kalbama ne tik apie tai, kad pozityvij teis reikia galiausiai ivesti i bet kokios, valstybs galios dka nustatomos pagrindins normos, bet ir apie tai, kad pozityvioji teis turi atitikti mogikumo reikalavimus. Toks atgalinis ryys su prepozityviu mogikumu teisiniam pozityvizmui yra negalimas. Jam neegzistuoja neteisingas statymas. Jeigu kokia nors norma yra statymas, t.y. jeigu ji logikai iplaukia i pagrindins normos, tai itai drauge yra teis (lex iusta). Po iurpios stalinizmo ir nacionalsocializmo patirties, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sustiprjo tendencija grsti teis prepozityvia plotme,

293

perengiania pozityviosios pagrindins normos ribas. Toks prepozityvus pagrindimas vadinamas taip pat teisiniu pozityviosios teiss pagrindimu prigimtinmis teismis. Dauguma teiss filosofijos pozicij nuo PLATONO iki HGELIO buvo orientuotos j prigimtines teises.
Egzistuoja daugyb teiss pagrindimo prigimtinmis teismis variant, nelygu kokie prepozityviosios plotms aspektai pabriami. Taiau visoms prigimtines teises orientuotoms pozicijoms bendra yra tai, kad visoms joms bdingas atgalinis ryys su mogikumo prasme kaip prepozityviuoju teiss matu. ia pateiksime TOMO ir KANTO pozicijas.

TOMO AKVINIEIO prepozityvioji pozityviosios teiss pagrindin norma yra visuotin gerov, "...statymo udavinys yra kreipti visuotin gerov...". Vadinasi, visuotin gerov yra ir socialins etikos, ir teiss pagrindin norma. Kadangi visuotin gerov reikia kiekvieno visuomens nario asmens sklaid, kuri galima pasiekti tik socialiai bendradarbiaujant, tai ji visuomet reikia ir tai, kas atitinka mogaus esm, vadinasi, ji garantuoja tas mogikumo konstantas (6.4.1.3), kurios yra asmens sklaidos slygos. iuo poiriu teisei yra reikmingos visos mogaus bties prasms plotms ir visi prasminimo bdai. Priklausomai nuo situacijos teis turi atitikti prepozityv mat.
TOMAS nepateikia mogaus teisi teorijos iuolaikine prasme. Vis dlto jo argumentacija yra reikminga, kalbant apie mogaus teises. Klausim dl mogaus teisi turinio manoma isprsti tik pripastant mogikum ir visuotin gerov kaip prepozityvi pagrindin norm. Neatsakius klausim "Kas yra mogus?", nemanoma nustatyti, kas yra mogikumo bei mogaus teisi konstantos.

KANTO teiss filosofijai poveik dar LOCKE'O liberalin prigimtin teis (6.4.1.1). Jis pradeda nuo iki valstybins prigimtins bkls, kurioje laisv kaip "nepriklausomyb nuo kito asmens prievartins savivals" yra "vienintel, pirmin, bet kokiam mogui vien dl jo mogikumo priklausanti teis" ir tuo paiu apriorinis prigimtins teiss principas (DMT A45). Svarbiausia ia yra iorin laisv, kaip suteikianti erdvs vidinei laisvei. Kadangi prigimtins bkls beteisikumas padaro moralin savirealizacij praktikai negalim, tai kategorinio imperatyvo poiriu (6.1.3) kyla pareiga "btinai palikti prigimtin bkl... ir susivienyti... su kitais, paklusti vieajai statym prievartai", vadinasi, "pereiti pilietin bkl" (DMT A163). Vadinasi, teis gauna prasm sudarydama slygas asmeniui moraliai ir dorovikai skleistis. iuo poiriu teis yra "visuma slyg, kuriomis vieno asmens savival gali bti sujungta su kito asmens savivale pagal visuotin laisvs dsn" (A 33). Vadinasi, prigimtin teis, "kuri remiasi vien aprioriniais principais" (plg. 4.1.3), yra valstybs pozityviosios teiss prielaida.
Pagal KANT, teiss prepozityvioji pagrindin norma yra vienui viena: laisv, "kiek ji gali egzistuoti kartu su bet kurio kito asmens laisve pagal visuotin dsn". Su ja tiesiogiai susieta lygyb kaip nepriklausomyb, kai kiti asmenys mane pareigoja tiek, kiek jie patys mano

294

atvilgiu gali bti tam pareigoti", nepaeidiant mogaus savybs "buri sau paiam ponu" (A 45). Kadangi i ios prepozityviosios pagrindins normos gali bti ivesti tik formals aprioriniai teiginiai, tai kalbama apie KANTO teisin formalizm.

Prietaraudamas tokiems teiss pagrindimo variantams, teisinis pozityvizmas neretai argumentuoja itaip: Teis apibriama taip, kad ji apima ireikalaujamumo prievarta svok. Bet nei bendramogikai gimtos laisvs (KANTAS), nei su mogikumu susietos visuotins gerovs (TOMAS) kaip toki negalima ireikalauti prievarta kitaip, kaip tik remiantis pozityvija teise. Vadinasi, tokios prigimtini teisi normos nra teisins normos. Jos gali bti dorovins normos, bet jokiu bdu neturi teisinio pobdio. Pateiksime tris kontrargumentus: o TOMO visuotin gerov nra absoliuiai galutin prepozityvioji pagrindin teiss norma. Veikiau visuotin gerov kaip norma veria grti prie dorovinio sins apriori. Sins kategorikumas metafizikai pasireikia kaip mogaus istorikas dalyvavimas (participatio) aminajame statyme, t.y. dievikajame prote ir dievikojoje valioje. mogikumas galiausiai yra sins reikalavimas, kylantis i Dievo. Dieve absoliutus protas ir absoliuti btis sutampa. Todl aminasis Dievo statymas yra absoliuiai veiksminga galutin pagrindin norma. Anapus istorijos, Paskutiniame Teisme Dievas rodys prigimtins teiss veiksmingum. * o Anot HGELIO, aukiausioji teis apskritai priklauso pasaulinei dvasiai ( = Dievo apvaizdai, plg. 5.5.4), kuri galiausiai nesulaikomai sitvirtina istorijoje kaip laisvs sismoninimo paanga. Viepataujant pasaulinei dvasiai, tai, kas protinga, virsta tikrove. Bet to, kas neprotinga, atvilgiu pasaulin istorija vyksta kaip pasaulinis teismas. o R, MARCIC, remdamasis sisteminiu prigimtins teiss ir pozityviosios teiss vienumu, rodinja:
Kadangi teis, kaip sistema, yra tvarka, tai jos vidin sandara panai pakopas, tarp kuri (imant visum ar atskiras pakopas) nustatytas toks santykis, kad emesn pagal rang pakopa subordinuota auktesnei pagal rang (pakopin struktra, pakop teorija). Auktesnioji slygoja emesnij ir atvirkiai: emesnioji reikalinga auktesniajai (statymui veikti reikalingas teismo sprendimas ir vykdymas). Prigimtin teis ir pozityvioji teis, kuri suskyla nesuskaiiuojamus skyrius ir vis plaiau akojasi, sudaro vien itisin ir nuosekl atitikimo ir slygotumo sry: sistem, kuri nepakenia joki svetimkni, kad ir kok rang jie turt. is vienumas nra vien tiktai painimo teorijos slyga, loginis apriori, bet veikiau ir pirmiausia jis yra dalykinis apriori, ontin-ontologin dalyko esm. Artimiausias, tiesioginis... teiss galiojimo pagrindas yra prigimtis kaip bties tvarka...; tokia yra ARISTOTELIO, romn teiss klasik ir AKVINIEIO teorija (p. 908).

Vadinasi, io pozityviosios teiss ir prigimtins teiss vienumo veiksmin-

295

gumas remiasi dalyko prigimtimi, mogaus bties btikja tvarka. Tai, kas yra nemogika, prieinga prigimiai, neirint tariamo prievartinio tik valstybs jga pagrsto, ireikalaujamumo, i esms yra netvirta, neilaiko kritikos ir neturi pagrindo, kadangi tai prietarauja mogaus tvarkai. 6.53 Bausm

iandieninje diskusijoje dl bausms prasms teisins santvarkos ribose pirm plan ikyla dvi sampratos. Tai-atpildo teorija ir prevencijos teorija. Atpildo teorijos alininkai buvo ARISTOTELIS, TOMAS, KANTAS ir HGELIS. Si teorija grindiama tuo, kad mogus yra asmuo ir, remdamasis savo vidine laisve, sugeba atsakingai pats save determinuoti poelgiui. Vadinasi, i teorija traktuoja mog i principo kaip veiksn piliet, kuris tai, k daro, daro atsakingai. (ia neabejojama, kad gali egzistuoti psichikai nesveiki, neveiksns mons, bet jie laikomi iimtimi). Kadangi btinas visuotinei gerovei gyvendinti normas teis realizuoja veiksmingai, t.y. taip, kad jas but galima ireikalauti prievarta, tai i to plaukia, kad laisvo, veiksnaus pilieio prietaraujantis teisei, nelegalus poelgis nusipelno bausms. Baudiama ne u amoral, nedor poelg, bet u to poelgio nelegal pobd. Pilietis ino statym, jis veiksniai elgiasi prietaraudamas statymui, ir todl statymo veiksmingumas reikalauja j nubausti. Baudiant tuo paiu vykdomas teisingumas. Nelegalus poelgis (nusikaltimas) paeidia teisingum, veiksmingai pareigojam teiss.
ARISTOTELIS remiasi teisingumo, kaip lygybs, samprata: "Teisjais mgina kompensuoti neteisyb, kuri sudaro nelygyb. Juk jeigu vienas asmuo buvo sumutas, o kitas mu, arba jeigu vienas asmuo nuud, o kitas buvo nuudytas, tai ita kania ir anas darbas yra padalyti nelygiai; tad teisjas bausms dka mgina i nelygyb kompensuoti..." (NE V,7,1132a).

Vadinasi, teisinga bausm yra neteisybs kompensacija ir teisingumo atkrimas atpildu.

KANTAS i mint formuluoja taip: "Nepelnyt skriaud, kuri tu darai kitam asmeniui tautoje, darai pats sau" (DMT A 197).

Taigi pelnytos bausms mast reikia nustatyti taip, kad ji atitikt nusikaltimo mast. Kalt ir bausm turi viena kit atitikti.
HGELIS atkreipia dmes tai, kad tik teisinga bausm gali sutaikyti nusikaltl su teisingumu ir tuo paiu su visuomene. Teisinga bausme kompensuotas nusikaltimas yra paalinamas dvigubo neigimo (4.5.3,2) prasme. Vienintel galima teisin nusikaltlio reabilitacija yra bausm, kurios jis nusipeln.

Prevencijos teorija (spjimo teorija) teigia, kad bausms prasm yra visuomens apsauga ir nusikaltlio pataisymas. Vadinasi, bausm yra tera-

296

pija, turinti ukirsti keli nenormaliam elgesiui ateityje. i teorija neretai remiasi tokiu samprotavimu: kalt yra psichikai arba socialiai slygotas nenormalus elgesys, vadinasi, i esms liga, todl imperatyv "Kalt reikalauja bausms!" turi pakeisti imperatyvas "Liga reikalauja gydymo!". Toks samprotavimas remiasi prielaida, kad a negaliu traktuoti mogaus kaip laisvo, atsakingo, veiksnaus asmens, o mogaus praktika tra vien elgsena, gamtikai prieastingai kylanti i psichini arba socialini mechanizm. Jeigu mogus itirpsta gamtos prieastingumo mechanizme, tai jis i esms negali bti nei kaltas, nei (atpildo teorijos poiriu) baudiamas. J galima tik gydyti.
Tokia argumentacija perama i dviej pusi: Empiristin psichologija bei empiristin etika mgina neigti i laisvs kylani savideterminacij ir aikinti mogaus elges vien empiriniais" motyvais. Jei tai yra tiesa, kalts jausmas rodo ne tikr kalte, o tik nenormal elges. Panaiai ir marksizmas mgina mstyti teiss paeidim kaip neivengiam klasins visuomens susvetimjimo apraik, u kuri atsakinga bloga visuomen, o ne nusikaltlis; be to, teis ia traktuojama tik kaip valdaniosios klass viepatavimo priemon.

KANTAS rytingai atmeta bausms prevencijos teorij:

Teismas... niekada negali skirti bausms kaip priemons kitam griui padidinti, ar paties nusikaltlio [pataisymas!], ar pilietins visuomens [apsauga, gsdinimas] labui, bet visuomet tik todl, kad jis nusikalto, juk mogaus niekuomet negalima naudoti vien tik kaip priemons kito asmens ketinimams ir prilyginti j daikt teiss objektams, nuo ito j saugo jo prigimtin asmenyb, nors teismo sprendimu jis gali visikai netekti pilietins asmenybs. Prie pradedant galvoti apie naud, kuri bausm gali duoti jam paiam arba jo bendrapilieiams, pirmiau reikia nustatyti, ar jis yra baustinas (DMT A197).

is tekstas vis pirma liudija, kad atpildo teorija jokiu bdu neatmeta toki tiksl kaip, pvz., bausms vykdymo humanizavimas, kaltininko pataisymas, visuomens apsauga, pakartotinis kaltininko grinimas visuomen, jam atlikus bausm. Visi ie tikslai yra nepaprastai svarbs mogikumo poiriu. Taiau atpildo teorijos alininkai mano, jog itie tikslai apskritai neturi nieko bendra su bausms esme. Bausms esm sudaro veikiau teisingumo atkrimas, teisingai atlyginant u kalt.
KANTAS rodo, kad kaltininkas, teisingai j baudiant, pripastamas atsakingu, veiksniu asmeniu. Kas nelegal poelg laiko psichine liga arba visuomens slygojamu susvetimjimo rezultatu, tas negali rimtai irti nusikaltim kaip mogaus poelg, o kaltinink- kaip mog. Kyla toks klausimas: argi demokratin teisin valstyb i esms nesuponuoja to, kad teisin santvarka laikyt jos pilieius lygiais, subrendusiais, atsakingais, veiksniais asmenimis? HGELIS, be to, atkreipia dmes tai, kad iame kontekste visikai netinka kalbti apie kert. Kertas yra atpildas, kai tarpusavio santyk sudaro individai (pvz., kraujo kertas). Teisinje valstybje nepriklausomo teismo skiriama pelnyta bausm nra kertas. Rmimasis krikionybe taip pat neprietarauja atpildo teorijai. inoma, Kalno pamokslas moko: "Nesiprieink piktam [mogui], bet, jei kas tave ugaut per dein skruost, atsuk jam kit" (Mt 5,40). Taiau is reikalavimas ikyla krikionikojo moralumo, o ne valstybins teiss plotmje. Bodamas pagrindiniu teisiniu teiginiu, is reikalavimas sugriaut bet koki

297

valstybe. Jokia krikioni Banyia nesuprato io teiginio kaip teiss pagrindinio teiginio. Jis veikiau sako tai k: Mano kaip krikionio pareiga yra asmenikai atleisti ir prieui, daraniam man pikta, bei atsisakyti asmeninio kerto. Tai neprietarauja mano, kaip valstybs pilieio-krikionio, pareigai padti, kad teisinje valstybje viepataut teisingumas.

6.6 Apvalga mogaus praktikos kontekste vartodami kasdiens kalbos odius "geras" ir "blogas", danai nesismoniname i odi daugiaprasmikumo. Baigdami nortume parodyti plotmes, sudaranias daugiaprasmikum. Tai praktikos plotms, kurias reikia viena nuo kitos skirti ir vien su kita sieti. o Moralumas: ia kalbame apie moralin gr ir moralin blog, taip pat apie moralius ir amoralius poelgius. Turima galvoje poelgi sutapimas arba nesutapimas su elgesio subjekto sine. Vadinasi, ia kalbama apie nuostat, kuri determinuoja poelg. o Dorov: ia kalbama apie dorovin gr ir dorovin blog, taip pat apie dorus ir nedorus poelgius. Turimas galvoje santykis tarp elgesio bd ir visuomenikai reikming dorovini norm, kurias galima skaidyti etikoje. Remdamasis tam tikra visuomenine dorove, galiu vertinti kit moni poelgius kaip dorus arba nedorus. Bet niekada negaliu sprsti ' apie kito mogaus poelgi moraline vert. o Teis: ia kalbama apie tai, kas yra teis, ir apie tai, kas neteis f a, arba apie legalius ir nelegalius poelgius. Turimas galvoje santykis tarp mogaus praktikos ir teisins santvarkos. Teismas sprendia apie poelgi legalum. Visa, kas sudaro teis, turt bti ir dora. Bet ne visa, kas dora, galima teisikai pareigoti. o Religija: ia kalbama apie meil ir nuodm, turint galvoje mogaus praktikos santyk su Dievo sukurta iganymo tvarka. Nuodm visada yra amorali, danai nedora ir kartais nelegali. Jos tikroji prasm paaikja tik tikjimo plotmje.

298

7 DIEVAS
Dievo problema yra paskutin didioji filosofijos tema. Jeigu remsims kasdieniu buvimu-pasaulyje ir klausime apie jo slygas, kurias nagrinja bties filosofija (ontologines slygas) ir savimons filosofija (transcendentalines slygas), tai absoliuti slyga ms akiratyje pasirodys paskutin.
ARISTOTELIS aikina, kodl taip yra: "I tikrj, kaip iknosparnis slpta akis nuo dienos viesos, taip protas ms sieloje nuo to, kas pagal savo prigimt akivaizdiausia" (Met. II, l, 993 b).

Dievo problema ikyla trijuose filosofijos kontekstuose: o Filosofijai svarbu, kad religija (1.4.2) slygoj a moni motyvacij. Religij (tikjim),-kaip moni praktikos srit ir jos prasminimo siekim, turi apmstyti religijos filosofija. o Filosofijos istorijoje/!/ar0//wsr mokymas apie Diev uima svarbi viet. Nepriklausomai nuo konkreios religijos egzistuoja filosofin Dievo problema; j filosofija nagrinja nuo pat atsiradimo. o Prie religij ir filosofin mokym apie Diev vairiuose filosofiniuose istoriniuose kontekstuose yra nukreipta religijos kritika. iuos tris filosofins Dievo problemos aspektus aptarsime atvirkia tvarka. 7.1 Religijos kritika iandien veiksmingiausia Naujj laik religijos kritika nukreipta daugiausia prie tradicin krikionyb. Kilusi i vietimo, ji stengiasi tikjimo reikalavimus redukuoti kitus reikalavimus ir demaskuoti religij kaip klaiding smon. Religijos kritika retai tiesiogiai polemizuodavo su Dievo filosofija, todl beveik niekada nepasiekdavo PLATONO, ARISTOTELIO, PLOTINO, AUGUSTINO, PROKLO, TOMO, DUNSO KOTO, DESCARTES'O, LEIBNIZO, KANTO, FICHTE, SCHELLINGO ir HGELIO filosofinio lygio. 7.1.1 Feuerbach L, FEUERBACHAS (1804-1892) mgina teologij redukuoti antropologij. Jo poiriu, Dievas faktikai yra paties mogaus esm.
"Absoliuti mogaus esm, jo Dievas yra jo paties esm" (Krikionybs esm, 56). mogus istorijoje savo tikrj esm projektuoja ui savs, paveria j anapusiniu objektu ir iam

29-0-

ii

Aurelius Augustinas, gim 354 m. Tagastje (Numidija), mir 430 m. bdamas Hipponos vyskupu. ventasis, Banyios tvas. ymiausias krikionikojo neoplatonizmo atstovas. Padar didel tak Vidurami bei Reformacijos mstymui.

300

objektui suteikia visas tobulybes, kuri pats ilgisi. mogus - ir tai yra religijos paslaptis - i pradi suobjektina savo esm, o paskui padaro save tos suobjektintos, paverstos subjektu arba asmenybe esms objektu, jis msto save kaip objekt, bet kaip objekto objekt, kaip kitos btybs objekt (82-83).

Vadinasi, tradicin religija, anot FEUERBACHO, yra susidvejinimo bsena, mogaus susvetimjimas sau paiam. FEUERBACHAS nori proces pasukti prieinga kryptimi. mogus turi tapti kitiems monms Dievu (homo homini Deus). Uuot Dievui tapus mogumi, mogus turi tapti Dievu. Krikionikoji Trejybs dogma tra mogikosios meils tarp A ir Tu projekcija. Sudvejinanios religins projekcijos epocha monijos istorijoje yra vaikysts epocha.
Religija - tai monijos vaikikoji esm, o vaikas mato savo esm, save kaip mog lyg kak atskir nuo savs, taigi mogus, kaip tas vaikas, irgi suobjektina save taip, tartum ia bt ne jis, o kitas mogus (64). Todl neivengiamas istorijos poskio takas yra is ms atviras pareikimas ii pripainimas, kad Dievo suvokimas yra ne kas kita, kaip ries suvokimas, kad mogus gali ir turi pakilti vir savo individualybs arba asmenybs rib, bet nevirs dsni, nevirs savo ries esms predikat, kad mogus negali mstyti, geisti, sivaizduoti, jausti, tikti, norti, mylti ir gerbti kaip absoliuios, dievikos esybs jokios kitos btybs, kaip vien tik mogik btyb (345).

7.1.2 Mara Jis remiasi FEUERBACHU, taiau irykina moni, kaip rini btybi^ aspekt istorinio materializmo poiriu (plg. 1.4.4.1). Tuo tarpu FEUERBACHAS pirmiausia turjo omenyje meil tarp dviej individuali asmen ir maai domjosi materialiniais-ekonominiais procesais. Todl MARXAS j kritikavo:
FEUERBACHAS nori tyrinti juslinius objektus, i tikrj skirtingus nuo mintini objekt, bet pai mogaus veikl jis ima ne kaip daiktin veikl. Todl "Krikionybs esmje" [FEUERBACHO svarbiausias veikalas] jis tik teorin elges nagrinja kaip tikr mogaus elges, o praktika imama ir fiksuojama tik jos nevaria, vertelgika pasireikimo forma. Todl jis nesupranta "revoliucins", "praktins kritins" veiklos reikms, (l tez apie FEUERBACH // MARX (3) 463)

Paiam MARXUI religija, kaip materialins-ekonomins bazs ideologinis antstatas, yra negatyvi, susvetimjusi gamybos santyki atspindys. Inaudojimas klasinje visuomenje veria mones kaip ries btybes tikr tikrov projektuoti fantastin anapus pasaul, nes iame susvetimjusiame pasaulyje jis randa tik vargan tikrovs regimyb. Religija yra "mogaus esms fantastin tikrov, nes mogaus esm neturi tikros tikrovs". Kartu religija nra smoninga fantastin projekcija. Pastaroji btinai ir neiven-

giamai kyla i materialini santyki, kuriuose mogus negali bti mogumi i tikrj.
Religinis skurdumas kartu yra tikrojo skurdo iraika u protestas prie tikrj skurd. Religija - tai engiamos btybs atodsis, beirdio pasaulio irdis, ji yra bedvass santvarkos dvasia. Religija yra liaudies opijus. Panaikinti religij kaip iliuzin liaudies laime reikalauja jos tikroji laim. Reikalavimas isiadti iliuzij apie savo padt yra reikalavimas isiadti tokios padties, kuriai reikalingos iliuzijos. Vadinasi, kritikuoti religij reikia pradti kritikuoti t aar pakaln, kurios venta aureol yra religija (...). Religija tra iliuzin saul, kuri sukasi apie mog tol, kol jis nepradeda suktis apie save pat. (MARX (1) 32). Tuo bdu dangaus kritika pavirsta ems kritika, religijos kritika - teiss kritika, teologijos kritika - politikos kritika. (Ten pat).

Taiau MARXAS nesiek religijos panaikinti per prievart. Jis buvo sitikins, kad ji inyks pati, kai po revoliucijos sitvirtins* beklas visuomen. Transcendentaline ir etin problematika inyksta mogaus kaip ries btybs materialinje-ekonominje bazje. Tokio mogaus smon yra "ries smon", o dvasia - "visuomenin dvasia". Kartu inyksta ir mirties problema.
Atrodo, kad mirtis yra iauri ries pergal prie tam tikr individ ir prietarauja ries vienybei; bet tam tikras individas tra tam tikra ries btyb ir, toks bdamas, jis mirtingas. (MARX (3), 393).

mogaus bties prasm yra moni ries, o ne individo prasm. Dievikojo absoliuto viet uima ries btybs materialinis-ekonominis procesas. Dievo krinio viet uima gamybos produktas.. 7.13 Nietzsche NIETZSCHE (1844-1900) taip pat nori pereiti nuo teologijos j antropologij. Panaiai kaip FEUERBACHAS, jis mano, kad monija visa, kas stipru ir didinga, iki iol priskyr anapusiniam Dievui ir pavert antmogiu, tuo tarpu save pai - silpna ir niekinga. Jis stengiasi parodyti, kaip istorijoje vadinamasis "tikras" pasaulis, niekingas pasaulis, kur filosofija ir teologija prieprieino Dievui, virto netikru. NlETZSCHE nori ubaigti vystymsi, skelbdamas mirt. Dievas turi mirti, kad galt gyventi antmogis. Prie Dievui mirtant, mogus buvo silpnas ir menkas. Jis iekojo pateisinimo kakur kitur, o ne pats savyje. Naujasis mogus, antmogis, pateisina pats save. Jis atmeta senj, su Dievu susijusi etik ir vykdo tik savo vali: vali galiai. ia valia antmogis nugali (jau buvusius) mones.
Kas yra monms bedion? Ijuoka arba skaudi gda. Ir toks pat turt atrodyti mogus prie antmog: ijuoka arba skaudi gda... Klausykit, a mokau jus antmogio mokslo! Antmogis yra ems prasm. Js valia lai sako: te antmogis bna ems prasm! (itaip kalbjo Zaratustra).

302

Kitaip negu MARXO beklass visuomens modelis, antmogis knija tobulos monijos elitin-aristokratin ideal. (Pastarj NlETZSCHE idj nacionalsocialistai klaidingai interpretavo kaip rasistin).
Bet dabar mirta is Dievas! Jums, auktesnieji mons, is Dievas buvo didiausias pavojus. Nuo tada, kai jis atgul kap, jus prisiklte. Tik dabar ateina didysis vidudienis, tik dabar gimsta auktesnysis mogus - valdovas!.. Ar suprantate iuos odius, o, mano broliai? Js isigandote: ar js irdys svaigsta? ia jums atsivr bedugn? ia js ivydote pragaro pabaisas? Pirmyn! Pirmyn! Js - auktesnieji mons! Tik dabar ikyla mogaus ateities didyb! Dievas mirta: dabar js norite - kad gyvent antmogis. (itaip kalbjo Zaratustra).

7.1.4 Freud S. FREUDAS (1856--1939) buvo psichoanalizs pradininkas. Jo religijos kritika paplito toli u psichoanalizs rib. emiau pateikiamas tekstas apibendrina aspekt:
Dabar a galiu pateikti ms (perdm trumpo) tyrinjimo ivad: Edipo komplekse sutampa religijos, dorovs, visuomens ir meno pradia. Tai visikai atitinka psichoanalizs teigin, kad mintasis kompleksas sudaro vis neurozi branduol, bent jau tiek, kiek j dabar mes galime suprasti. Didel staigmena man yra tai, kad taut dvasinio gyvenimo problema gali bti isprsta, remiantis vieninteliu konkreiu dalyku - ms santykiu su tvu (IX, 188).

U Dievo galiausiai slepiasi tvo figra. Dievo vaizdinys yra vaiko-tvo ryio atspindys, tiksliau - kylantis io ryio pagrindu super-ego arba egoidealas.
Psichoanaliz moko mus apie glaud ry tarp tvo komplekso ir tikjimo Dievu. Ji parodo, kad asmeninis Dievas psichologiniu poiriu yra ne kas kita, kaip iauktintas tvas, visagalis, teisingas Dievas ir geroji gamta pasirodo mums kaip didinga tvo ir motinos sublimacija, dar daugiau - kaip ankstyvosios vaikysts vaizdini apie juos atnaujinimas ir pakartotinis tvirtinimas. (VIII,195).

Tuo bdu ia kalbama apie tok pat mogaus susidvejinim, kaip FEUER BACHO, MARKO ir NIETZSCHE religijos kritikoje. 7.1.5 Carnap Jau buvo parodyta, kaip R. CARNAPAS (2.2.3.1), nusakydamas empiristin prasms kriterij, visus sakinius, kuriuose pasitaiko "beprasmiai odiai", apibr kaip beprasmius. Beprasmiai odiai yra tokie, kuriems negalima rasti empirini atitikmen. Remdamasis iomis prielaidomis, jis laiko sakinius, kuriuose pasitaiko odis "Dievas", tokiais pat beprasmiais, kaip saki-

303

nius su odiu "liamzikas". Tok poir gerai ireikia emiau pateikiamas A. J. AYERIO tekstas:
Jeigu man kas nors sako, kad, pavyzdiui, griaustinio faktas yra btinas ir pakankamas rodyti, jog Jahv rstauja, tai i to a galiu sprsti, kad, taip vartojant kalb, teiginys "Jahv rstauja" yra ekvivalentikas teiginiui "griaudia". Vis dlto didiosiose religijose, nors jos tam tikru mastu gali remtis moni baime dl jiems nepakankamai suprantam gamtos vyki, "asmuo", kaip manoma, stebintis empirin pasaul, vis dlto nra jo dalis. Toks asmuo laikomas pranaesniu u empirin pasaul ir todl esaniu u jo. Dar jam suteikiami antempiriniai atributai. Taiau tokio asmens, kurio svarbiausi atributai yra neempiriniai, svoka apskritai nra racionali svoka. Mes galime turti od, vartojam taip, tarsi jis apibrt tok "asmen". Taiau kol sakiniai, kuriuose jis pasitaiko, ireikia empirikai nepatikrinamus teiginius, tol mes negalime sakyti, kad jis k nors ymi. Analogikas yra odio "Dievas" vartojimas tais atvejais, kai jis susijs su transcendentiniu objektu. (154).

Neopozityvistin religijos kritika remiasi empirizmu ir scientizmu. Neopozityvizmas suabsoliutina tam tikr mokslo ideal ir supranta j kaip mogaus proto ir nepriklausomybs mastel, drauge laikydamas religijos kalb neracionalia ir primityvia. 7.1.6 Sartre J. P. SARTRE'AS(1905-1980, plg. 2.1.2) teigia, kad Dievo buvimas i principo nesuderinamas su laisvo, pat save kurianio mogaus egzistencija. Panaios nuomons laiksi ir N. HARTMANN, M. MERLEAU-PONTY ir A. CAMUS. Tik atsisaks Dievo, mogus tampa visikai atsakingas u savo gyvenim ir savo pasaul. Jeigu bt Dievas, tada laisvei nebt kur reiktis, nes Dieve ir Dievo viskas visada jau gyvendinta ir nulemta.
Anot SARTRE'O, Dievo svoka sukuriama todl, kad a apibendrinu ir formalizuoju kit moni vilgsnius. Btent - kitas yra tas, kurio atvilgiu a tampu objektu. Kaip subjektas ir laisv, a droviuosi bti objektu kito subjekto vilgsniui. Galvodamas formaliai apie begalin kit moni (j vilgsni) vairov, a sukuriu svok begalinio subjekto, kuris niekada negali tapti objektu, bet kurio atvilgiu a visada esu objektas ir prie kur a visada jauiuosi emesnis. is subjektas yra mstomas kaip velgianti btis, kurios mes velgti negalime, kaip Dievas. Kartu Dievas yra tokio subjekto idealas, kuris pats sau tapo objektu (btis-sau-irsavyje). Btent ioje btyje~sau-ir-savyje skleidiasi mogaus egzistencija kaip laisv. "Bti mogumi reikia norti tapti Dievu". Taiau btis-sau-ir-savyje yra vidujai prietaringa. Nra jokio Dievo, ir toks mogaus projektas pasmerktas neskmei.

7.1.7 Solle Teolog D. SOLLE supranta religijos kritik kaip "teologij po Dievo mirties". SOLLE mano, kad iandien jau nemanoma "pripainti jokio dangiko ar
304

asmeninio Anapus", "dangikos btybs", "antasmenio", "Visatos valdovo, kuris j sukr", bet pats "absoliuiai nepriklauso nuo sa\ o krinio". "Slyga, kuria iandien pasirodo tai, kas beslygika..., yra "Dievo mirtis", tas Europos dviej paskutini imtmei istorijoje visk apsprendiantis vykis1' (9). "Dievo jau nebra" (178). S6LLE tvirtina, kad religija iandien yra galima tik kaip "ateistinis tikjimas". Kaip tai suprasti? "Kristus paliko io dabar nesanio Dievo viet mums neuimt" (179). Dievas buvoja meilje, kuria Kristus myljo mones, jo gyvenime ir mirtyje. Po Dievo mirties Dievas gyvendintinas moni praktikoje (meilje), kuri seka Kristumi. Dievas gimsta istorijoje per moni meil. Dievas gyvena praktikoje. Mes galime Diev "vienas kitame vaidinti" (192).
Taigi Dievas "vyksta" tame, kas vyksta tarp moni. "Dievas neturi kit aki, tik ms, Dievas neturi kit aus, tik ms, Jis neturi kit rank, tik ms".

Panaiai kaip FEUERBACHAS ar NlETZSCHE, S6LLE priskiria tikjim "visikai kitu", "aminu", "anapusiniu" Dievu monijos istorijos "vaikysts stadijai". 7.1.8 Santrauka Visas idstytas koncepcijas vienija sitikinimas, kad religija prietarauja mogaus nepriklausomybei, kad ji yra mogaus nepilnametysts iraika ir todl turi bti veikta. Nurodysime dvi kratutines pozicijas, kuriomis galiausiai remiasi visa religijos kritika: o Pirmoji dievikj Absoliut supranta taip, kad mogus gamtoje (Krimas) ir istorijoje (Apvaizda) paveriamas Dievo marionete. Laisvas apsisprendimas virsta regimybe, iliuzija, nes viskas visada priklauso nuo dievikojo inojimo ir valios visagalybs.
Artimi iai krypiai pirmiausia yra tie mstytojai, kuriuos apibdinome kaip dvasios filosofijos atstovus: PLATONAS, vlyvasis AUGUSTINAS, SPINOZA ir HEGELIS. Glaudiai su ia kryptimi susij evangelik reformat atstovai, ypa KALVINAS. iuo atvilgiu taip pat reikmingas mechanistinis determinizmas, slygojs Naujj laik pasaulvaizd ir mokslo ideal. Jo kilm (kaip mano, pvz., HOBBES) glaudiai susijusi su teologijos tendencija Dievo suverenum laikyti tokiu absoliuiu, kad jo akivaizdoje tampa nemanoma jokia laisv.

o Antroji mogaus laisv supranta taip absoliuiai, kad mogus tiesiog yra tai, k jis i savs padaro, arba kad mogaus esm yra jo egzistencija (HEIDEGGER, SARTRE).
Tai reikia: nra jokio mogui i anksto duoto, kylanio i mogaus esms mogikumo, kaip nepriklausomos jo veiksm normos. Atvirkiai -mogus kuria i savs tai, kuo jis

nori boti. Anot MARXO, mogus savo gamybine veikla kuria mog. Anot NIETZSCHE, mogus veikia mog taps antmogiu. Anot SARTRE'O, mogaus esm yra tik egzistencija (laisv). Anot SOLLE, moni praktika pati yra Dievas. Tokiai pozicijai kyla dideli sunkum. Pakanka prisiminti, kad transcendentalumas (4.1.4) kaip laisv gali boti realizuotas tik knikai, vadinasi, tik per gamtos slygot mogaus gyvnikum. Visos savikros, savs projektavimo galimybs atsimua i anksto duotas, realias, objektyvias ribas. mogaus laisv yra baigtin, ribota ir slygota. Ji susijusi su tokiais mogikumo aspektais, kurie nra mogui pavalds. Tok ms neivengiam slygotum ir baigtinum religija supranta kaip sukurtos bties enklus.

Religijos kritikos ir religijos dialogas pirmiausia turt paliesti i kratutini pozicij suformuluotus klausimus. Vyraujanti filosofin ir teologin tradicija abi ias pozicijas laiko klaidingomis. 12 Filosofinis mokymas apie Diev Dabar parodysime, kaip Dievo problema ikyla filosofinse sistemose nuo PLATOXO iki HGELIO. Taip pat inagrinsime, pasiremdami PLATONO trikampiu (1.8.3-5), kaip Dievo klausimas formuluojamas bties filosofijoje (ontologinis aspektas), savimons filosofijoje (transcendentalinis aspektas) ir dvasios filosofijoje. 12.1 Dievo klausimas bties filosofijoje Bties filosofijos problematika jau buvo aptarta treioje dalyje. Todl emiau pateikiamas tekstas remiasi ontologija, idstyta 3.2 skyriuje. 12.1.1 Kosmologinis ir teleologinis argumentai
Kalbant apie filosofinius Dievo rodymus, bt klaidinga juos tapatinti su empiriniais rodymais, pavyzdiui, su hipotezi eksperimentiniu patikrinimu. Dievo rodymai yra filosofin argumentacija ontologins refleksijos viduje. Remdamiesi patyrimu ir ontologiniu prieastingumo principu (3.2.6), jie nurodo btinum pripainti absoliui patyrimo slyg.

Nuo Antikos iki ms dien buvo sukurta daug tokios ries "Dievo rodym". Taiau i esms yra tik du svarbiausi tipai: kosmologinis ir teleologinis argumentai. Abiej argument pradios takas yra gana paprastas. J sudaro du klausimai, kuriuos veria kelti nuostaba (1.3.2) kaip filosofavimo pradia: o Kodl yra btis, o negreiiau niekas? Kosmologinis argumentas nurodo galimos patirti btybs slygotum ir klausia apie pirmojo pagrindo

306

beslygikum ir btinum. o Kodl yra kosmosas, o ne chaosas? Teleologinis (3.2.6.1) argumentas nurodo natralios btybs tvark ir tikslingum bei klausia apie prot, kuris yra ios tvarkos pagrindas.

7.2.1.1.1 Kosmologinis argumentas 3.2 skyriuje iskyrme tris ontologines perskyras: substancija-akcidencija (3,2.2), materija-forma (3.2.3) ir esm-btis (3.2.4). Jomis pasinaudoj, galime lengvai patys suformuluoti kosmologin argument. Tik reikia kiekvien perskyr atitinkamai susieti su ontologiniu prieastingumo principu -(3.2.6). o Substancijos-akcidencijos perskyra remiasi klasikinis argumentas, pagrstas judjimu, kur suformulavo dar PLATONAS ir ARISTOTELIS. Yra judjimas. Kas juda, tas turi bti judinamas kito. Vadinasi, turi bti pirmasis nejudantis judintojas. o Materijos-formos perskyra remiasi argumentas, pagrstas kontingentikumu. Btybs randasi ir inyksta. Kas gali rastis ir inykti, turi turti prieast. Galiausiai turi bti prieastis, kuri pati neturi prieasties, taiau yra btina.

o Esms-bties perskyra remiasi argumentas, pagrstas baigtinumu. Yra baigtinyb. Jai, kaip esaniai ir baigtinei, reikia prieasties. Galiausiai turi bti absoliuti begalyb, kuri bt baigtinybs bties ir baigtinumo pagrindas. Visada turima omenyje ta pati svarbiausia problema: tai, kas slygota, negali be galo grsti to, kas slygota, ir todl turi bti kakas beslygika. Pateiksime vien idstyt argument pavyzd. Pasirinkome TOMO AKVINIEIO suformuluot argument, pagrst judjimu:
Pirmasis ir aikesnis bdas iplaukia i judjimo supratimo. Juk yra aiku ir rodoma pojiais, kad kai kas iame pasaulyje juda. Taiau visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito. Juk tai, kas juda, juda tik dl to, kad yra potencialus to, kurio link juda, atvilgiu. O ijudinti gali kas nors todl, kad pats yra aktualus: juk ijudinti k nors yra ne kas kita, kaip daikto potencij paversti aktu. Taiau jokio daikto potencijos negalima paversti aktu kitaip, kaip tik tam tikros veikianios bties dka. Pavyzdiui, aktuali ugnies iluma priveria potenciali medio ilum virsti aktualia iluma; taip ji ijudina med ir keiia j. Taiau nemanoma, kad tas pats daiktas kartu bt ir aktualus, ir potencialus tuo paiu atvilgiu. Toks jis gali boti tik skirtingais atvilgiais. Tai, kas yra aktualiai iltas, tuo paiu metu gali bti n potencialiai iltas, bet tik potencialiai altas. Lygiai taip pat nemanoma, kad kas nors tuo paiu atvilgiu ir tuo paiu bdu bt ir

Tomas Akvinietis, gim 1225/26 m. netoli Aquino, mir 1274 m. Fossanovoje prie Terracinos. ymiausias Vidurami mstytojas. Jo filosofinei teologinei sistemai lemiamos reikms turjo Aristotelio taka. Buvo dominikonas, gyveno ir kr Paryiuje ir Romoje. ventasis ir Banyios mokytojas (Doctor angelicus).
308

judantis, ir judinamas, kitaip tariant, pats bt savo judjimo prieastis. Taigi visa, kas juda, turi bti judinama kieno nors kito. O jeigu judinamas daiktas ir pats juda, vadinasi, j judina dar kas nors kitas, ir t.t. Taiau tai negali tstis iki begalybs, nes tokiu atveju nebt pirmojo judintojo ir kartu jokio kito judintojo, nes antros eils judintojai juda tik tiek, kiek patys yra ijudinti pirmojo judintojo. Pavyzdiui, lazda juda tik tiek, kiek yra rankos ijudinta. Taigi btina prieiti iki kakokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina. Tokiu judintoju visi laiko Diev. (TV I, 2.3 // FlChr V 410-411)

Kai kurie teksto paaikinimai:

O Argumente vartojama judjimo svoka apima ne tik judjim erdvje, bet i principo kiekvien akcidentin pokyt. O Argumento prielaida nra teiginys, kad viskas juda, bet tik tai, kad kai kas juda. O Galima parodyti, kad argumentas remiasi kai kuriomis tuometins gamtos filosofijos ivadomis. Taiau jos nelieia argumento svarbiausios idjos. O Argumentas formaliu loginiu poiriu nekelia abejoni. Jis buvo ne kart formalizuotas. O Ivada ("Tokiu judintoju visi laiko Diev") neduoda konkreios Dievo svokos (pvz., krikionikos), bet tik nurodo tai, k visi filosofai laiko absoliuto predikatu: "pirmasis nejudantis judintojas". O Galima parodyti, kad kiekvienas io argumento teiginys rodomas, remiantis taip pat antikine ir arab (t.y. nekrikionika) filosofine tradicija.

7.2.1.1.2 Teleologinis argumentas is argumentas taip pat yra antikins kilms. Jo pamatin struktra gana paprasta: o Patyrimui prieinama natrali btyb turi teleologin (3.4.4.2) srang. Yra kosmosas, o ne chaosas. Gamt slygojamos tikslai. Tikrov yra protinga. Tok pradin tak galima vairiai formuluoti:
Gamtin btyb pati turi teleologin srang. Turima omenyje gyvos substancijos organin sranga (3.4.4.1). Gyvos btybs entelechija kreipia jos vystymsi atitinkama kryptimi (pvz.: gil virsta uolu). Natralij btybi sveika rodo, kad jos tarpusavyje susietos tam tikra tvarka, apimania ir vis kosmos (plg. HGELIO tekst 3.4.4.2).

o Natraliosios btybs protinga teleologin sandara nepaaikinama, remiantis tik paia natraliai a btybe. Neprotingos gyvybs teleologijos slyga yra protas. Vadinasi, teleologija interpretuojama kaip prieastingumas.
Juk tie, kurie neturi proto, siekia tikslo tik tiek, kiek juos nukreipia j apdovanotas

protu ir imintimi, kaip aulys nukreipia strle. (TV I, 2,3 // FlChr V 413) Organizmo, ekosistemos arba specifinio gyvn elgesio tvarka negali bti paaikinta, remiantis organizmo, sistemos dalimis arba konkrei gyvn pavyzdiu.

o Vadinasi, protas yra btina slyga tam, kad bt kosmosas, o ne chaosas, kad vairiuose lygiuose viskas bt sutvarkyta teleologikai, o pati tikrov bt protinga. emiau pateikiamas KANTO tekstas nra teleologinis argumentas, bet jame idstyta tai, apie k iame argumente kalbama:
i Taiau k gi pagaliau rodo pati isamiausia teleologija? ... nieko daugiau kaip tik tai, ; kad, remdamiesi ms paintini gali sandara, vadinasi, derindami patyrim su aukiausiais proto principais, mes galime susidaryti svok apie tokio pasaulio galimyb ne kitaip, kaip mstydami smoningai veikiani aukiausi jo prieast... Mes galime tikslingum, kuris turt bti daugelio gamtos daikt vidins galimybs painimo pagrindas, mstyti ir suprasti ne kitaip, kaip sivaizduodami juos ir pasaul apskritai kaip protingos prieasties (Dievo) padarin... Yra visikai aiku, kad mes negalime pakankamai gerai painti ir tuo labiau paaikinti organizm bei j vidins galimybs, remdamiesi tik mechaniniais gamtos principais, ir tai yra taip tikra, kad galima drsiai pasakyti: monms beprasmika net manyti arba tiktis, kad kada nors atsiras naujas NEWTONAS, kuris sugebs paaikinti bent olyts atsiradim, remdamasis vien tik gamtos dsniais, veikianiais be jokio iankstinio tikslo. Prieingai - tokio moni valgumo galimybe reikia visikai atmesti. (SKG B 334-339).

12.12 Analogin kalba apie Diev Kai reikia kalbti apie kak, kas yra neempirin empirijos slyga (1.4.1.3), ikyla login-semantin (4.5.1.4) problema. Juk mes negalime kalbti apie neempirij tokiu pat bdu, kaip apie empirij. Filosofija i

esms visada nagrinjo i problem. Ypa atri ji tampa tada, kai filosofijai reikia kalbti apie Diev. Filosofinje tradicijoje i problema apsprendiama, remiantis analogijos logine-semantine teorija.
ios teorijos uuomazgas galima rasti jau PLATONO filosofijoje, o pirm kart j idst ARISTOTELIS. Toliau i teorij pltojo neoplatonikai ir scholastai. Jos apybraia, kuria remsims toliau, pateikta 45.2.2.

Analogin kalba apie Diev yra atskiras proporcijos analogijos atvejis. Turima omenyje tokia struktra: o Pradedama nuo to, kas mums inoma, kas mums atsiskleidia kasdienje kalboje ir analizuojama filosofine kalba. Vadinasi, remiamasi patyrimu. o Filosofin patyrimo analiz rodo (pvz., "Dievo rodymuose"), kad natrali btyb yra slygota (prieastingumas, kontingentikumas, priklausomyb) ir todl tam tikru m2&\.Mproporcinga kakam, kas nra natrali btyb. o Remdamasi tokia proporcija, filosofin kalba pasakymus, kuriais apibdinama tai, kas inoma, panaudoja apibdinti tam, kas neinoma (bet j k nurodo tai, kas inoma). Proporcijos analogijos metodas leidia pasakymus, vartojamus inomam dalykui apibdinti, perkelti neinomam, remiantis slygotumo proporcingumu.
Tai gerai iliustruoja paprastas, labai senas pavyzdys. Mes sakome, kad oras yra viesus. Tarkime, kad neinome, i kur oras gauna viesum (saul? proektorius?). Taiau inome, kad viesumas yra kakas, k oras gauna i kako kito. Oro viesumas yra slygotas. Kas j slygoja? Greiiausiai tai, kas beslygikai yra viesus, kas viesum gauna ne i kako kito, bet pats yra viesus. Tai reikia, kad, remdamiesi slygotumu, mes perkeliame pasakym apie or "viesus" mums neinomam viesos altiniui ir vadiname j "viesiu". Nereikia per daug norti i io pavyzdio. Kalbant apie Diev, visi empiriniai pavyzdiai yra nevyk palyginimai.

itaip pasakymus "prieastis", "pagrindas", "protas", "judintojas", "btyb", "aktas1' ir t.t. apie mums inom dalyk perkeliame neinomam ("Dievui"). Tokiu atveju btinai pasikeiia pasakymo reikm. Kai ie pasakymai apibdina mums inom dalyk, jie daniausiai turi pakankamai tiksli reikm. Kai jie pritaikomi apibdinti neinomam dalykui, j tiksli reikm dl proporcingumo tampa reliatyvi. Jie tampa netiksls. Taiau mes gerai inome, kodl jie pasidaro netiksls: dl proporcingumo, kuriuo remdamiesi perkeliame pasakymus. Galima suformuluoti du svarbius analogijos teorijos teiginius, kai ji vartojama kalbti apie Diev: o Analogikai galima kalbti apie neinom dalyk, remiantis inomu, t.y. jo inomu proporcingumu. Vadinasi, kalbama apie mums neinom

311

dalyk, kalbant apie inom. Taiau, remiantis analogine kalba, negalima pasakyti, kas yra neinomas dalykas pats savaime. o Analogin kalba perkelia pasakymus apie inom dalyk neinomam ir drauge keiia j reikm. Perkelt pasakym reikms pasidaro netikslios. Nors analogikai apie neinom dalyk galima kalbti tik apytiksliai, bet vis dlto prasmingai. Tuo bdu ia turimas omenyje ne atsitiktinis odi daugiareikmikumas (kaip odio "kasa" atveju), bet toks, kuris kyla, perkeliant inomo dalyko inom proporcingum neinomam dalykui. Neoplatonikai suskaid analogins kalbos login-semantin proces j tris fazes: o Teigimas. Pozityvs inomo dalyko predikatai, remiantis proporcingumu, perkeliami neinomam.
Todl mums neinomas dalykas vadinamas pirmuoju pagrindu, protu, pirmja btybe, sakoma, kad jis turi aktyvi potencij (gali), kad jis yra aktualus, tobulas, geras ir t.t.

o Neigimas. Parodoma, kad ie neinomo dalyko predikatai jam negali bti pritaikyti tuo paiu bdu (ta paia prasme), kaip inomam. Parodoma, kodl negali.
Turimos omenyje trys ontologins perskyros (substancija-akcidencija, materija-forma, esm-btis), kuriomis remiantis natrali btyb apibdinama kaip slygota. Mintos trys perskyros negali apimti neinomo beslyginio dalyko. Kalbant apie neinom dalyk, i perskyr atsisakoma. Todl pozityvs predikatai, kuriais apibdinamas neinomas dalykas, remiantis inomu, neturt bti suprantami taip, kai kalbama apie apibdinam mintomis trimis perskyromis inom dalyk.

o Eminentin kalba. Neigimas viso to, kuo remiasi mums inomo dalyko slygotumas, parodo neinomo dalyko beslygikum, absoliutum, tobulum.
Pavyzdys: teigiu, kad neinomas dalykas turi bti aktas, idant jis galt bti aktuali prieastis. Bet neigdamas turiu parodyti, kad neinomas dalykas bna aktu kitaip, nei prieastingai slygota btyb. Ontologijos poiriu tai reikia, kad visa tai, kas slygota, slygojama tiek, kiek apima pasyvi potencij kaip kitos bties galimybe (3.2.1). Todl neinomo dalyko atvilgiu neigiu bet koki pasyvi potencij. Savo ruotu galiu sakyti, kad neinomas dalykas yra grynasis aktas, grynoji tobulyb.

Dabar aiku, kad analogins kalbos netikslumas yra labai tiksli logini veiksm rezultatas. 7 J,13 Dievo svoka bties filosofijoje Reikia paymti, kad analogine kalba rmsi scholastika, pltodama Dievo svok. Mes net apytikriai negalime perteikti jos pasiekto tikslumo.

312

Susipainkime tik su kai kuriais svarbiausiais Dievo svokos apibrimais. o Grynasis aktas. Visa, k apima akto-potencijos perskyra, yra slygota. Pasyvi potencija (3.2.1) yra to, kas mums inoma, slygotumo pagrindas. Todl neinomas beslyginis dalykas negali turti jokios pasyvios potencijos. Dievas yra grynasis aktas.
I ia gauname daug aptari: Dievui negalioja substancijos-akcidencijos perskyra, nes jis tapatus visiems savo apibrimams, santykiams ir veiksmams. Jis yra savo paties veikla, savo paties santykis ir t.t. ^ Dievui negalioja materijos-formos perskyra: jis nra knas, todl yra nematerialus ir netsus. Dievui negalioja esms-bties perskyra, nes jis, kaip grynasis aktas, yra beribis bties aktas (3.2.4), vadinasi, begalin bties tobulumo pilnatv. I to iplaukia, kad Dievas yra vienintelis. Daug diev prietaraut Dievo begalybei. Dievas, kaip grynasis aktas, yra nekintamas. Visa, kas keiiasi, turi pasyvi potencij. Dieve nra neaktualizuotos galimybs. Jis yra aktuali bties pilnatv. Su iais apibrimais susijs ir aminumas. Jis iplaukia i to, kad atmestas bet koks substancinis ar akcidentinis pokytis (plg.3.2.3), tuo paiu pradia ir pabaiga. Aminumas yra "visalaikis neriboto gyvenimo visas ir tobulas turjimas" (BOECIJUS). Jis yra visalaikikumas, lyginant su bet kokia trukme. Dievas nra laike. Jis yra savo ' paties absoliutus Dabar. (Jo santykis su laikikumo trukme yra toks pat, kaip apskritimo centro su periferija).

o Dvasia. inome, kad, pasiekusi tam tikr tobulum, btis yra gyvyb. Dar tobulesn btis yra dvasia. Tuo bdu gyvyb yra viso to, kas gyva, btis, o dvasia - protingos btybs btis. Dievo bties grynasis aktas pats yra absoliuti dvasia.
Jo gyvenimas yra tobulumas... nes jo veikla tuo paiu yra diaugsmas... Mstymas kaipo toks krypsta tai, kas geriausia savaime; aukiausias mstymas - tai, kas aukiausia. Todl [absoliutus] protas, apiuopdamas mstomyb, msto pats save. Nes, paliesdamas ir mstydamas savo objekt, jis pats yra mstomas, tad protas ir tai, kas protu suvokiama, yra tas pat... Taip jis bna. Ir jis i tikrj yra gyvyb, nes proto veikla yra gyvenimas, o Dievas yra veikla. Jo veikla pati savaime yra tobuliausias ir aminas gyvenimas. Todl sakome, kad Dievas yra amina ir geriausia gyva btyb. (ARISTOTELIS, Met. XII, 7,1072 b) Tuo remdamiesi gauname kitus apibrimus: Dvasios veikla labiausiai pasireikia painimu ir valia (6.1.1). Kaip absoliuti dvasin veikla, Dievas yra begalinis pat save pastantis painimas ir savs paties geidianti valia. Savo ruotu painimo ir valios perskyra bdinga tik baigtinei dvasiai, kuri apima teorijos-praktikos perskyra. Dieve ios perskyros nra. Jis yra painimo ir valios tapatyb tobuloje btyje-su-savimi, absoliuti dvasios pilnatv.

313

o Dievas ir pasaulis. Kaip gali bties grynasis aktas bti paskutin baigtini btybi kosmoso prieastis? Mokymas apie Diev bties filosofijoje kreipia nuo to, kas slygota, prie to, kas beslygika. Taiau ir prieingai: remiantis tuo, kas beslygika, vl tampa problema tai, kas slygika.
Kaip painimo ir noro gryniausias ir tobuliausias begalinis bties-su-savimi aktas, Absoliutas yra sau pakankamas. Jam nereikia nieko baigtinio. Baigtinis dalykas negali papildyti Absoliuto, nes is jau yra paios bties grynasis aktas. Dievas kuria pasaul ne dl prigimtinio btinumo, o laisvai. Pasaulis yra laisvai apsisprendusio j] kurti Dievo aminybje. Absoliuiai tobulas dalykas nori kitam, baigtiniam dalykui suteikti bt ir ji palaikyti Dievas nori bti atbaigimas to, k jis kuria. Dievas savo pastanioje ir savs troktanioje btyje-su-savimi pasta save ir trokta savs, kaip galimo atkartoti baigtinybje. Todl jo btis-su-savimi kartu yra pasaulio ir mogaus krimas, globa, apvaizda ir atbaiga (pasaulis yra mogaus vardan). Krinys skleidiasi laike kosmoso, gamtos ir monijos praeities ir ateities pavidalu. Dieve tai yra absoliuios bties-su-savimi nekintamas ir aminas Dabar. Btis-su-savimi save pasta ir savs trokta (save myli) taip, kad, laisvai paindama save kaip atkartojam pasaulyje ir trokdama savs (myldama save), pasta pasaul (ir trokta jo) kaip savo paios atvaizd save pai, kaip to pasaulio atbaig. Tuo bdu Dievas kaip krinijos virn kuria proting ir laisv mog, kad is pasirinkt Diev kaip galutin prasm ir kad Dievas bt mogui laim ir tobula atbaiga.

Glaustai inagrinjome svarbiausius filosofini mokym apie Diev pagonikojo ir krikionikojo neoplatonizmo, arabikosios, ydikosios ir krikionikosios scholastikos, taip pat Naujj laik mstymo - motyvus. Dievas, kur apmsto filosofija, danai vadinamas filosof Dievu (PASCAL) ir prieprieinamas Apreikimo Dievui. Be abejons, tikjimas apsireikusiu Dievu labai skiriasi nuo filosofijos, o j santykis yra svarbus filosofijos ir teologijos klausimas. Pabaigai nurodysime kai kurias danai vartojamas svokas: o Teizmas: teigiama, kad Dievas yra nuo pasaulio skirtingas, j kuriantis ir saugantis (apvaizda) Absoliutas, aminasis mogaus Tu. o Politeizmas: teigiama, kad egzistuoja daug diev. o Monoteizmas: teigiama, kad egzistuoja vienintelis Dievas. o Deizmas: pripastamas pasaul kuriantis Absoliutas, bet neigiama, kad Dievas pasaul saugo ir apvaizda j valdo. o Panteizmas: teigiama, kad pasaulis vienaip ar kitaip sutampa su Dievu.

314

122 Dievo klausimas savimons filosofijoje Perj prie transcendentalins refleksijos (4.1), i karto atsiduriame prieingoje pozicijoje, lyginant su bties filosofijos mokymu apie Diev. Dievo problema savimons filosofijoje nepanaikina jos bties filosofijoje. Taiau ji formuluojama (PLATONO trikampio prasme), remiantis kitu pagrindu. Abi filosofins refleksijos kryptys, kaip ne kart buvo parodyta, viena kit papildo. 122.1 Kantas: bties filosofijos Dievo rodymo kritika Tarp ontologins ir transcendentalins refleksijos neivengiamai kyla is prietaravimas: o Klausdamas ontologikai apie patyrimo slygas btyje, tam tikra prasme ''umirtu", kad visa tai, kas duota patyrime, tampa duotybe subjekto (A) painimo dka. A esu tam tikru poiriu nekritikas btybs bties atvilgiu. o Klausdamas transcendentaliai apie patyrimo slygas subjekte, panaiu bdu "umirtu", kad patyrime btis tampa reikiniu. Toki "bties umart" transcendentalinje refleksijoje atitinka "subjekto umartis'' ontologinje refleksijoje. Jau inome, kad KANTAS savo transcendentalinje filosofijoje proto teorin taikym apribojo su stebimais susijusia intelekto veikla. ("Man teko paalinti inojim, kad ilaisviniau viet tikjimui..."). I to btinai iplaukia "Dievo rodym" bties filosofijoje (7.2.1.1) kritika, nes inagrintuose argumentuose (kosmologiniame ir teleologiniame) protas perengia to, k galima stebti, ribas.
Vadinasi, bna samprotavim, neturini joki empirini premis, kuriais mes i ko nors mums inoma darome ivad apie kak kita, kieno svokos neturime ir kam vis dlto dl neivengiamos regimybs priskiriame objektyv realum. Todl tokias ivadas j rezultato poiriu veikiau reikia vadinti bergdiais ivediojimais, o ne samprotavimais... (GPK B 397//291).

Tokios ivados transcendentalins filosofijos poiriu yra neteistos, nes intelekto apriorins kategorijos bei pagrindiniai teigimai (4.3.2.2.1) ia taikomi transcendentikai, vadinasi, taip, kad ksinasi "nugriauti visus tuos pasienio stulpus ir leistis visai nauj srit, kuri nepripasta jokios demarkacijos" (B 352/7 265). Anot KANTO, argumentas neteistas todl, o kad jis yra pagrstas prieastingumu. Prieastingumo principui, kuris yra su stebjimu susijs apriorinis transcendentalinis teiginys, pripasta-

mas transcendentinis taikymas. Tuo paiu i empirijos engiama neempirij; o kad taiko aukiausios btybs, kuriai priskiriama egzistencija, svok; nepastebima, kad i svoka yra tik ms svoka, kuri be stebinio yra tuia ir kuriai todl negalima pripainti realaus egzistavimo. KANTO kritika remiasi principiniu transcendentalins ir ontologins refleksij suprieinimu.
Abu filosofavimo bodai yra btini. Ontologin analiz atveda prie substancijos ir j apimani ontologini perskyr. Transcendentalin analiz atveda prie subjekto ir jo apriorini apibdinim. Taiau abu filosofavimo bdai yra vienpusiki. Dievo problema, kaip j formuluoja ontologin analiz, yra negalima transcendentalins analizs poiriu. Kita vertus, pasirodo, kad transcendentalin analiz, nors kitu keliu, taip pat atveda prie Dievo problemos. Tad KANTO kritika nukreipta pirmiausia prie racionalistin "Dievo rodym" formulavim, reikalaujant gimtas idjas bei principus vienodai taikyti baigtinybei ir Dievui ("juslikumo - antjuslikumo perskyra", "mklika metafizika", plg.4.1.3,4.2.3.2). Klasikinis (neoplatoninis ir scholastinis) mokymas apie Diev atmeta tok reikalavim savo analogijos teorijoje (7.2.1.2). iuo atvilgiu neoplatonizmo ir scholastikos poiris sutampa su KANTO pozicija: Dievas nra objektas, kur galima apibdinti ms kategorijomis ir principais.

1222. Dievas kaip reguliatyvin idja KANTO manymu, tokios "neivengiamos regimybs" (7.2.2.1) - remiantis patyrimu, daryti ivadas apie Diev - pagrindas yra paiame prote. Protas jau a priori turi idjas (4.3.2.2.2), intelekto veikl nukreipianias patyrimo totalum. Tokios yra pasaulio, sielos ir Dievo idjos. J negalima taikyti konstitutyviai. Vadinasi, jos neleidia daryti ivados apie idjas atitinkani objekt real egzistavim. Prieingai -tokios idjos yra reguliatyvios. Jos nukreipia intelekto veikl totalum kaip tiksl. Dievas, kaip teorinio proto reguliatyvi idja, nukreipia intelekt visk apimant, tiksling daikt vienum "ir spekuliatyvusis proto interesas veria vis pasaulio architektonik traktuoti taip, tarytum ji bt kilusi i aukiausiojo proto ketinimo" (GPK B 714//481). Tad bties filosofija nurodo Diev kaip egzistuojanio pasaulio btin slyg, o savimons filosofija supranta j kaip apriorin, ideali slyg, kuri suteikia patirtiniam pasauliui transcendentalinje konstitucijoje visa apimant, tiksling vienum. Vadinasi, 'ia kalbama apie vienos problemos dvi puses. Abiem atvejais Dievas suprantamas kaip patirianio buvimo-pasaulyje galutin teorin slyga. Kartu, oponuojant empirizmui, pabriama, kad Dievo klausimas i principo nra empirin problema. Todl empiriniai mokslai kaip tokie i principo nieko negali pasakyti apie Diev: nei rodyti Diev, nei j paneigti. KANTAS daro toki ivad:
316

Tad jei klausiama (turint omenyje transcendentalin teologij), pirma, ar egzistuoja kas nors skirtinga nuo pasaulio, kas yra pasaulio tvarkos ir jo sryio pagal visuotinius dsnius pagrindas, tai atsakymas toks: be abejons. Juk pasaulis yra reikini suma, vadinasi, turi egzistuoti transcendentalinis, t.y. galimas mstyti tik grynuoju intelektu, jo pagrindas. Antra, jei klausiama, ar i esyb yra substancija, pasiyminti didiausiu realumu, btinumu ir t.t, tai a atsakau, kad is klausimas neturi jokios reikms. Juk visos kategorijos, kurias pasitelks a bandau susidaryti tokio objekto svok, taikomos tik empirikai ir neturi jokios prasms, jei jos taikomos ne galimo patyrimo objektams, t.y. ne jutimais suvokiamam pasauliui. U ios srities jos tra pavadinimai svok, kurias galima tarti esant, bet kuriomis nieko negalima suprasti. Pagaliau, treia, jei klausiama, ar mes galime bent mstyti i nuo pasaulio skirting esyb pagal analogij su patyrimo objektais, tai atsakymas toks: inomu, bet tik kaip objekt idjoje, o ne realybje, btent tik kiek jis yra mums neinomas pasaulio srangos sisteminio vienumo, tvarkos ir tikslingumo, kuriuos protas turi padaryti savo gamtos tyrimo reguliatyviuoju principu, substratas [ = pagrindas]. Dar daugiau, mes galime be baims ir nenusipelnydami priekait tarti ioje idjoje tam tikr antropomorfikum [ = priskirti jai mogik savybi], nauding mintajam reguliatyviajam principui. Juk tai visada yra tik 'idja, tiesiogiai susijusi ne su nuo pasaulio skirtinga esybe, bet su pasaulio sisteminio vienumo reguliatyviuoju principu, ir tai tik per jo schem, btent per aukiausios inteligencijos, sukrusios vienum pagal imintingus sumanymus, schem. Dl to negalima mstyti, kas is pasaulio vienumo pirminis pagrindas yra pats savaime, bet galima tik mstyti, kaip mes turime pasinaudoti juo arba veikiau jo idja sisteminiame proto taikyme pasaulio daiktams. (GPK B 723-724 // 48^487)

KANTAS pabria, kad negalima perkelti su stebjimu susijusi ms intelekto svok (kategorij) Dievui, ir kartu pasisako prie intelektualistin racionalizmo metafizik ("mklika metafizika", 7.2.2.1 pabaiga, plg.4.1.3,4.2.3.2). Jis akcentuoja, kad analogin kalba yra vienintel filosofijos galimyb kalbti apie Diev. KANTO pozicija iuo atvilgiu sutampa su bties filosofijos mokymu apie Diev. 1223 Dievas kaip praktinis postulatas KANTO savimons filosofija atveda prie A kaip laisvs (6.1.3). Ji pripasta praktikos pirmenyb, t.y. atskir moksl viso teorinio painimo pajungim praktiniams tikslams. Todl KANTO mokymo apie Diev centras yra praktin filosofija. Turima omenyje galimyb mstyti Diev kaip praktin postulat, t.y. parodyti, kad Dievo buvimas slygoja ms praktikos prasmingum. Dievo buvimo postulatas KANTO filosofijoje glaudiai susijs su tuo, k pavadinome etiniu paradoksu (6.3.5.3).
Pateikiame argumentacijos santrauk: mogus pagal savo esm siekia aukiausiojo grio (6.3.5.2), vadinasi, savirealizacijos visose praktikos plotmse (6.3.5.1-2), laimingo ir sveiko gyvenimo tobuloje visuomenje (="geriausiame pasaulyje'')- Taiau mogus pats gali realizuoti tik vien io aukiausiojo grio aspekt, btent - dorov, t.y. moralin tobulum. Tuo tarpu aukiausiasis gris apima ne tik dorov, bet ir visu sieki isipildym, t.y. moralin

317

tobulum atitinkani laim. Bet laim tik i dalies priklauso nuo mogaus elgesio (pvz., sveikata, iorins aplinkybs ir t. t.). Kyla klausimas: ar apskritai galima visa apimanti, mogaus esm atitinkanti savirealizacija (aukiausiasis gris), jei mogus aukiausij gr praktikoje gali realizuoti tik i dalies"] Ar galima mogaus praktik suvokti kaip prasming, jei aukiausiasis gris, kurio jis siekia, i dalies (vadinasi, jo sieki isipildymo atvilgiu) virsta iliuzija? Jeigu mogaus praktik norime suvokti kaip prasming, turime postuluoti galimyb, kad aukiausiasis gris gali bti pasiektas, vadinasi, kad mogus galiausiai pasieks jo moralum (dorov) atitinkani laim (vis sieki isipildym). Taiau tai manoma tik tuo atveju, jei yra Dievas. Tad aukiausiojo ivestinio grio (geriausio pasaulio) galimybs postulatas kartu yra ir aukiausiojo pradinio grio, btent Dievo buvimo, tikrumo postulatas. (PPK A 266 // 149). Pareigai ia priklauso tik pastangos gyvendinti aukiausij gr pasaulyje ir prisidti prie io grio, kurio galimyb, vadinasi, galima postuluoti; bet ms protas i galimyb gali mstyti tik tars esant aukiausij inteligencij, tad jos egzistavimo pripainimas susijs su ms pareigos sismoninimu ... (Ten pat).

Su Dievo buvimo postulatu glaudiai susijs nemirtingumo postulatas. Btinumas postuluoti Dievo buvim, kaip praktikos prasmingumo slyg, filosofijoje buvo daug kart nagrintas ir interpretuotas. Keli pavyzdiai: o mogus siekia gyventi prasmingai. Kadangi mogaus dvasia i esms skleidiasi visumos horizonte (5.4.1), tai jo prasms siekimas transcenduoja (= perengia) kiekvien baigtin prasm. Jeigu mogaus siekis gyventi prasmingai pats privalo bti prasmingas, t.y. turi turti galutin prasming tiksl, tada turi bti tiesiog absoliuti prasm, kurioje isipildys mogaus trokimas gyventi prasmingai.
PLATONO filosofijoje Erotas (6.3.4) pereina vairius prasms lygius ( = groio pakopas), kol galiausiai nemirtingame dieviko groio regjime atranda ramyb ir tobulyb. inome garsius AUGUSTINO odius: "Tu sukrei mus sau ir nenurims ms irdis, iki neras atilsio Tavyje" (Ip. I, 1). TOMAS nurodo, kad tik palaimingas Dievo regjimas tobulybje (visio beatifica) gali bti prasmingas tikslas, kurio mogus siekia pagal savo esm. Savo ruotu kiekvienas kitas mstomas prasmingas tikslas tampa reliatyvus.

o Pradiniu taku gali bti pasirinktas ir kategorinis sins reikalavimas. J. H. NEWMANNAS taip samprotauja:
Jeigu toki sielos judesi prieastys nepriklauso regimam pasauliui, tai objektas, kurio link jie nukreipti, turi bti antgamtinis ir dievikas. Taigi sin yra tinkamas bdas ms dvasioje spausti auktesnio valdovo atvaizd, tokio teisjo, kuris bot ventas, teisingas, galingas, visaregis, atlyginantis. (77).

o Su Dievo buvimo postulatu KAISTI o filosofijoje glaudiai susijs ir toks samprotavimas. Turi bti galimas teisingumas, apimantis visas praktikos sritis. Sin, dorov ir pozityvioji teis negali atstovauti toliau universaliam teisingumui, nes jos paios nuo jo priklauso. Jei galimas toks visk apimantis teisingumas, tai turi egzistuoti Dievas.

318

73,3 Dievo klausimas dvasios filosofijoje 1.8.5 skyrelyje buvo parodyta, kad dvasios filosofija pretenduoja veikti bties ir savimons filosofij vienpusikum ir suvienyti abi filosofins refleksijos puses. Dvasios filosofija nori suvienyti ias puses, remdamasi savo principu - idja, absoliutine dvasia, Dievu, kaip bties ir painimo principu. Klasikinis pavyzdys yra PLATONAS. Jis remiasi faktu, kad yra galimas teisingas patyrimas. Taiau inome, kad juslumas (1.8.2) negali isprsti patyrimo ir painimo problem. Jeigu galimas teisingas patyrimas, tai jo prielaida nra subjekto ir btybs sveika, t.y. tarsi kakas "i iors" "eit" subjekt (atspindio teorija, plg. 4.1.2). Prieingai - teisingas patyrimas suponuoja dvi patyrimo vyksmo prielaidas (1.8.3): o Pastantysis subjektas suponuoja "prisiminim" (anamnesis - apvietimas): subjektui yra "gimtos" aminos idjos ir tiesos. o Pastamoji btyb suponuoja "dalyvavim" (methexis): btybs sandara atitinka mint idj ir ties sandar. Jeigu, nepaisant subjekto-objekto perskyros (kurios negali panaikinti juslumas), teisingas patyrimas yra galimas, tai jo prielaida yra abiej pusi absoliuti tapatyb. i absoliui tapatyb, kaip prisiminimo ir dalyvavimo sankirt, PLATONAS pavadino grio idja. Su ja prisiminimu susiejamas painimas ir j atvaizduoja egzistuojantys daiktai. Ji yra grois, kuriame Erotas pasiekia ramybe, (6.3.4). Tokios prielaidos leidia dvasios filosofijai reikalauti, kad, remiantis Absoliutu, subjektas (savimons filosofija) ir substancija (bties filosofija) bt mstomi drauge. Remiantis dvasios filosofijos principu, j' santykis suprantamas kaip dialektinis (3.2.1.1).
PLATONAS viename vlyvame krinyje ("Sofiste") dievik idj pradjo aikinti kaip gyv, proting, absoliui bt, o filosofij - kaip ios absoliuios bties mstymo mstym. Visa dvasios filosofija sitikinusi, kad ms mstymas taip susietas su Dievo mstymu, jog filosofija galima kaip Dievo mstymo mstymas. Vadinasi, jei, anot krikionikojo neoplatonizmo, Dievas yra "mums ariau u ms pai vidujyb", tai "mogaus vidujybje gyvena [dievika] tiesa" (AUGUSTINAS). Tpat teigia ir racionalistai, kalbdami apie gimtas idjas ir tiesas (DESCARTES, SPINOZA). Ubaigt pavidal dvasios filosofija gavo HGELIO absoliutinje sistemoje.

Visos dvasios filosofijos pagrindin problema yra klausimas, kaip galima pagrsti reikalavim: absoliuto poiriu mstyti ir subjekt (A), ir substancij (bt) kartu. Kaip "ms" mogikas mstymas gali mstyti absoliut mstym? Mes jau inome, kad PLATONAS aikino anamnez mitu, pagal kur sielos prie siknydamos regjo idj pasaul (1.8.3). Krikionyb tok reikalavim suprato kaip tikjimo reikalavim (AUGUSTINO Credo ut intel-

ligam - Tikiu, kad suprasiau, 1.4.2 Pabaiga). emiau pateikiamas HGELIO tekstas i istorijos filosofijos paskait iliustruoja tok Credo ut intelligam:
Taiau paminjs dievikosios apvaizdos plano painim apskritai, a priminiau reikming ms laikams klausim, btent, - galimyb painti Diev arba greiiau... virtus prietaru mokym, pagal kur Dievo painti negalima. Visikai prieinga ventajam Ratui, skelbianiam kaip aukiausij pareig ne tik mylti Diev, bet j ir painti, iandien vyraujanti nuomon, neigianti paties ventojo Rato odius, btent, kad Dvasia veda ties, kad ji pasta visus daiktus ir siskverbia net Dievybs gelmes. Tvirtinimas, kad dievikoji esm yra neprieinama ms painimui... naudingas ta prasme, kad, juo remiantis, galima pasitenkinti savo paties supratimu. Drauge tampa nebtina savo painim sieti su tuo, kas dievika ir teisinga... Krikionybje Dievas apsireik, t.y. jis suteik mogui galimyb suinoti, kas jis yra. Tuo bdu jis jau nebra usidars ir slaptingas. Kartu su galimybe painti Diev mums teko ir pareiga tai daryti. Dievas nori, kad jo vaikai bot ne bejausmiai ir tuiagalviai, o tokie, kurie, patys turdami vargdienio dvasi, bt turtingi jo painime ir labiausiai vertint tik Dievo painim. Mstanios dvasios vystymasis, kurio pradinis takas buvo mintas dievikos esms apsireikimas, turi pagaliau pasiekti, kad ir mintis suvokt tai, kas prie tai buvo parodyta jauianiai ir vaizdiniais suvokianiai dvasiai. (IF WW. XI. 40 f.).

7.23.1 Ontologinis argumentas Taip KANTO pavadintas argumentas filosofinje tradicijoje buvo formuluojamas vairiai. Taiau nepakito jo pamatin idja: jeigu mstymas per prisiminim yra susijs su Absoliutu, tai svokos ir tiesos, kurias jis btinai sudaro, yra ne tik io mstymo tiesos ir svokos, bet turi ir ontologinius atitikmenis. Remdamasis tokiu ryiu, mstymas msto ias svokas ir tiesas kaip paties Dievo mstym (ir subjektinio, ir objektinio kilmininko prasme). Argumento pirmtaku galt bti pripaintas toks AUGUSTINO samprotavimas: mstymas atranda nekintanias ir aminas tiesas. Jos negali remtis nei kintaniu patyrimu, nei mumis paiais, nes mes atrandame jas jau duotas. Jos turi remtis kakuo auktesniu u mus. Tokia aminj ties karalyst remiasi Dievu kaip viena ir vienintele tiesa, kuri yra amin ties vairovs pagrindas.
Neik laukan, atsigrk save pat! mogaus viduje gyvena tiesa. Jeigu atrandi, kad tavo prigimtis pernelyg permaininga - palik j! O dabar pagalvok, kad net palikus prigimt, lieka protinga siela. Taigi sieki to, i kur ateina viesos spindulys, apvieiantis tavo prot. Nes k gi pasiekia tas, kuris teisingai naudojasi protu, jeigu ne ties? Juk tiesa nra paties proto padarinys, bet ji yra tai, ko visi, kurie naudojasi protu, siekia. Tad irk, - tai vis aukiausias sutapimas, ir tu su tiesa taip pat sutampi. Pripaink, kad nesi, kas yra ji. Nes ji pati savs neieko, o tu iekodamas nori j pasiekti; ir ne matuodamas erdv, o skatinamas dvasios trokulio. Todl vidinis mogus gali su ja, jame gyvenania, sutapti ne per emus ir knikus, o auktesnius ir dvasinius malonumus (TR, 39).

320

Gottfried Wilhelm Leibniz, gim 1646 m. Leipcige, mir 1716 m. Hannoveryje. Vienas paskutinij universalij mokslinink. Savo filosofijoje tsia racionalizmo tradicij, kita vertus, jo monad teorija susiaukia su Aristotelio ontologija.

43 pie.: Ontologinis argumentas

Tiesos, kurias atrandame mstyme (pvz., logikos ir matematikos tiesos), pagrstos apvietimu (iliuminacija), kur teikia dievikoji tiesa. i gyvena mogaus viduje. Ir ta pati tiesa, kurioje buvo sukurti dangus ir em, yra ms vidaus mokytoja. Kadangi mstyme atrasta tiesa yra dievikos kilms, ji turi ontologin atitikmen. Pirmasis ontologin argument suformulavo AN'ZELMAS KENTERBERIETIS (1033-1109). Jis argumentuoja taip: mes turime svok Dievo, kaip kako, "u k nieko didesnio negalima sugalvoti" (aliquid quo nihil maius cogitari possit). i svok supranta kiekvienas, net beprotis. Bet ne kiekvienas velgia, jog tai, "u k nieko didesnio negalima sugalvoti'', dar ir egzistuoja.
Taigi ir mintas beprotis yra priverstas pripainti, jog yra prote kakas, u k nieko didesnio negalima sugalvoti, nes, girddamas iuos odius, supranta juos, o tai. k supranta, yra prote. Taiau tai, u k nieko didesnio negalima sugalvoti, negali bti vien tik prote. Juk, jeigu yra vien tik prote, galima pagalvoti, kad yra i tikrj, o tai jau yra daugiau negu bti vien tik prote. O jeigu tai, u k nieko didesnio negalima sugalvoti, yra vien tik prote, tai tas, u k nieko didesnio negalima sugalvoti, yra tai, u k galima sugalvoti kak didesn. O to jokiu bdu negali bti. Taigi nra jokios abejons, jog tai. u k nieko didesnio negalima sugalvoti, egzistuoja ir prote, ir i tikrj (Proslogionas, 2//FIChrV358).

Tuo bdu, remiantis svoka, (kuri yra prote), daroma ivada apie tikrov. I pirmo vilgsnio atrodo, jog ia paprasiausias gudravimas. Taiau A.\-

322

ZELM reikt suprasti, remiantis AUGUSTINU. Juk protas (taip pat beproio), kuris btinai susidaro Dievo svok ir j supranta, nra tik ms subjektyvus protas, bet per prisiminim (anamnez) susietas su dievikja tiesa ir jos apviestas protas. Todl jo turima Dievo svoka nra vien tik svoka, bet svoka, kilusi apvietimo dka kaip subjekto ir substancijos tapatyb. Todl i svoka implikuoja Dievo buvim. ANZELMO (ontologin) argument perm ir isamiai suformulavo DESCARTES ir LEIBNIZAS. Ypa jis svarbus HEGELIUI, kuris savo sistemoje siek ontologin refleksij (kaip j suprato ARISTOTELIS) ir transcendentalin (kaip j suprato KANTAS) dialektikai mstyti kartu, t.y. absoliutins dvasios poiriu, ir, tuo remiantis, mstyti substancij (methexis) kaip subjekt (anamnesis). Substancijos ir subjekto dialektin vienyb jis pavadino svoka.
Mstant apie svok, pirmiausia reikia atsikratyti minties, es ji yra kakas, k turime tik mes, k mes padarome tik savyje. Svoka yra daikto, gyvos btybs siela, tikslas. Tai, k vadiname siela, yra svoka. Ir dvasioje, smonje svoka kaip tokia gauna egzistencij kaip laisva svoka, skirtinga nuo savo realybs kaip tokios: svoka savo subjektyvume. (RFWWXVI,544) Svoka yra tai, kas gyva, yra savs paios tarpinimas savimi; vienas i jos apibrim taip pat yra btis. (543)

Ontologinis argumentas persmelkia vis HGELIO sistem. 1232 Ontologinio argumento kritika Ontologinis argumentas yra teistas tik dvasios filosofijos rmuose. Kadangi dvasios filosofijos reikalavimas visada galiausiai pagrindiamas Credo ut intelligam (= Tikiu, kad suprasiau), tai nuosekliai filosofikai jo pagrsti negalima. Bties ir savimons filosofijos poiriu ontologinis argumentas yra neteistas. Dabar aiku, kodl TOMAS (i bties filosofijos pozicij) ir KANTAS (i savimons filosofijos pozicij) argument atmet. TOMAS taip argumentuoja prie ANZELM:
Tarkime, jog kiekvienas gali suprasti, kad pavadinimas "Dievas" ymi tai, kas pasakyta ("u k nieko didesnio negalima sugalvoti"). Taiau i to, kad suprantame, k reikia pavadinimas, negalima daryti ivados, kad toks dalykas egzistuoja tikrovikai, o ne vien kaip intelekto svoka. Taiau negalima tarti, kad kas nors yra tikrovikai, jeigu tikrovikai nra "to, u k nieko didesnio negalima sugalvoti". (TV 1,2, l ad 2)

KANTAS argumentuoja itaip:

B subjekto X analizs a niekada negaliu ivesti jo egzistavimo kaip predikato. Vadinasi, teiginys "X egzistuoja" visada yra sintetinis. Btis apskritai "nra realus predikatas, t.y. jis nra svoka kako, kas galt bti prijungta prie daikto svokos. Ji yra tik daikto arba tam tikr apibrtum pai savaime pripainimas egzistuojant" (PK B 626 // 427), Tuo

bdu, kad ir kaip bt gautas X, jo egzistavimas arba neegzistavimas nra X realus predikatas ir todl niekada i X neseka. "Taigi tame, kas tikra, glodi ne daugiau negu tame, kas vien tik galima. imte tikr taleri yra n kiek ne daugiau negu imte galim taleri" (ten pat). Todl taip pat (vien tik) i Dievo svokos niekada negali iplaukti jo egzistavimas.

HGELIS tai atsako:

Kasdieniame gyvenime imto taleri vaizdinys vadinamas svoka. Bet tai nra svoka, o tik mano smons turinio apibrimas. Koks nors abstraktus juslinis vaizdinys (sakysim, "ydras") arba intelekto apibrimas, kuris yra mano galvoje, gali, inoma, neturti bties. Bet tuo paiu jo negalima vadinti svoka. Svok (juo labiau absoliui svok, svok savyje ir sau, Dievo svok) reikia traktuoti kaip toki. Tokia svoka turi bt kaip savo apibrim. (RF, WW XVI, 542).

Dvasios filosofijos problematika pasirodo ne tik teologinio Credo ut intelligam kontekste, bet ir sekuliarizuota ( paodiui: supasaulinta, ia: atsisakiusia teologins prasms) forma. Marksistai mano, kad kiekvien filosofin refleksij absoliuiai slygoja ir apriboja mogaus, kaip ries btybs, materialin-ekonomin praktika. Filosofija tra ios praktikos atspindys. Scientizmas (pvz., neopozityvizmas, 2.2.3) suabsoliutina tam tikr metod ir moksl ideal bei pajungia jo reikalavimams filosofij. 73 Nuorodos Naujojoje filosofijoje gausu bandym filosofikai kalbti apie Diev. Nurodysime kai kuriuos i j: o KlERKEGAARDAS (2.1.1) apibria mogaus egzistavim kaip paradoks, vedant baim ir nusivylim. Tuo egzistavimas nurodo Diev:
tai formul, kuri aprao asmens bsen, kai neviltis yra nugalta: santykyje su savimi paiu ir trokime bti paiu savimi- asmuo aikiai suvokia, jog remiasi j laikania galia (11,33).

o A-Tu filosofijoje apie Diev kalbama kaip apie Tu, kuris niekada negali bti beasmenis kaip daiktas (Tai) (4.4.3).
Pasak G. MARCELIO, Dievas yra Tu, su kuriuo a galiu kalbti apie visus dalykus, bet kuris niekada netampa beasmeniu, tai absoliutus dialogo partneris, beslyginis mano itikimybs ramstis. M. BUBERIS teigia: "Pratstos santyki linijos susikerta aminajame Tu. Kiekvienas atskiras Tu yra vilgsnis J". (128).

o K. JASPERSUI Dievas yra aprpianioji transcendencija, absoliuiai nesivaizduojama ir paslpta. Taiau visi vykiai yra transcendencijos ifrai, leidiantys j mums velgti dabartyje. Savo egzistencija mogus aikinasi iuos ifrus. Esminis transcendencijos ifro bruoas yra tai, kad bet kokia mogaus veikla pasmerkta lugti.

Antanas Maceina, gim 1908 m. Bargene, netoli Prien, mir 1987 m. Miunsteryje. Vienas ikiliausi lietuvi filosof. Patyr egzistencijos filosofijos ir filosofins antropologijos tak. Pltojo savo mokytojo S. alkauskio apmest katalikik kultros koncepcij, sukr gana originali religijos filosofij, ikl gimtosios kalbos reikm tikram filosofavimui.

325

o Fenomenologai (2.1.1) parodo, kad ventyb ir ne-ventyb yra visikai savita vertybi grup, susijusi su savita vertybs pajauta. Plaiai yra inomas R. OTTO bandymas, remiantis religij istorijos mediaga, irykinti vairius vertybi, susijusi su ventybe ir dievikumu, pajautos bdus. o R. GUARDINI remiasi religiniu patyrimu. Gamtos igyvenimai, gyvenimo aplinkybs, daikt baigtinumas ir kintamumas mums leidia patirti Diev, velgti dievikum baigtinybje. Daiktai simbolizuoja dievikum. Paymtina, kad kai kurie mokslininkai taip pat mgina sprsti Dievo klausim. Empirins teorijos (pvz., entropijos teorija, pirminio sprogimo teorija) suprantamos iuo atveju kaip "Dievo gamtamokslinio rodymo" atramos takas.
Remdamosi mokslinmis-teorinmis (4.6) prielaidomis, empirins teorijos operuoja stebjimais, aikinimais ir prognozmis. Bet visa tai lieka empirijos srityje. Dievo problema empirinse teorijose i principo negali ikilti. Dievo buvimas nra empirin problema. Taiau gamtotyrininkai yra ne tik teoretikai, apsiribojantys tam tikrais empiriniais metodais, bet ir mons, klausiantys apie ontologines ir transcendentalines slygas to, k jie daro kaip mokslininkai. Tai padeda suprasti j samprotavimus apie Diev. J argumentacija i esms sutampa su bties filosofijos kosmologiniu ir teleologiniu argumentais (7.2.1.1). Jie juos iliustruoja empirini teorij modeli konstrukcijomis.

Istorinis-etnologinis argumentas. Dievas turi egzistuoti, nes mons visada tikjo Dievu arba dievais. is argumentas netikina. Lygiai taip pat pagrstas ir prieingas argumentas, kur skelbia religijos kritikai. Jei mons visada tikjo Diev arba dievus, tai reikia, kad monija iki iol turjo vaikik (klaiding) smon. 12 ir 73 skyri santrauka Dievo klausimas bties filosofijoje sprendiamas, susiejant ontologin analiz su prieastingumo principu. Kosmologinis (kodl yra btis, o ne greiiau niekas?) ir teleologinis (kodl yra kosmosas, o ne chaosas?) argumentai yra argumentai, paremti prieastingumu* Remdamiesi tuo, kas slygota, jie nurodo j tai, kas beslygika. Analogikai kalbti apie Diev reikia kalbti apie j perkeltine prasme, t.y. remiantis mums inoma baigtinybe ir tuo, kas slygota. Analogins kalbos metodas leidia bties filosofijai apibrti Diev kaip gryn, begalin ir amin paios bties akt, kuris yra tobulos bties-su-savimi absoliuti dvasia ir kuri save pasta ir savs trokta kaip atkartojamos baigtinybje.
326

 Savimons filosofija i transcendentalini pozicij kritikuoja bties filosofijos argumentus. Transcendentaliniu poiriu prieastingumo principas yra su patyrimu susijs apriorinis teiginys. Vis dlto savimons filosofija apie Diev kalba. ia jis suprantamas kaip teorinio proto reguliatyvi idja ir praktinio proto postulatas. Btina dvasios filosofijos slyga yra dievikasis Absoliutas. Nordami j suprasti, turime ontologin ir transcendentalin refleksijas mstyti kartu. Kaip krikionikoji filosofija, ji remiasi principu: Credo ut intelligam. Svarbiausias dvasios filosofijos argumentas yra ontologinis, kuriuo i Dievo svokos ivedamas jo buvimas. Bties ir savimons filosofij rmuose is argumentas netikina. Naujojoje filosofijoje egzistuoja daug bandym kalbti apie Diev. Apie j kalbti veria neviltis ir egzistencijos trapumas. Jis gali bti suprantamas kaip Tu, niekada negalintis virsti daiktu, kaip savitos vertybs pajautos koreliatas, kaip tai, k galima patirti daiktuose, simbolizuojaniuose dievikum.

7.4 Tikjimo prasms plotm od "tikti" lotyn kalboje atitinka du odiai: putare ir credere. Putare galtume versti odiu "manyti". Filosofija traktuoja nuomon (PLATONAS j pavadino doxa, plg. 1.8.2) kaip netobul, nepakankam inojim ir prieina j tikram inojimui (kur PLATONAS pavadino episteme). od credere galtume versti kaip "bti sitikinusiam". itaip atskiriame tikjim, kaip prasminimo bd, nuo "gryno" tikjimo (nuomons), kuris, kaip sakme, nra inojimas. Todl tikti (prasminimo poiriu) reikia: bti sitikinusiam. Tai susij su dviem dalykais: su mokymu, kaip galimu perduoti tikjimo turiniu, ir su imginimais 'gyvenimo praktikoje. 7.4.1 Tikjimas ir filosofija Neabejotinai egzistuoja tvirtas ir gyvas tikjimas. is faktas filosofijai ikelia alternatyv: o Arba tikjimas yra teistas, neivengiamas mogaus bties prasminimas. Tada filosofija turi pateisinti tokio prasminimo savarankikum bei atriboti j nuo kit prasminimo bd.

327

o Arba filosofija neigia- tikjimo, kaip prasminimo budo, pagrstum bei savarankikum ir virsta religijos kritika (7.1). Tada jos udavinys yra demaskuoti tikini smon kaip klaiding (susvetimjusi, neurotin, vaikik) ir redukuoti tikjim kitus prasminimo bdus. Pirmiausia ia susiduriame su hermeneutine problema (2.1.3).
P. RICOEURAS i problem formuluoja taip: "Vienu atvilgiu hermeneutika suvokia save kaip manifestacij ir atstatym prasms, kuri inios skelbimo arba, kaip tai kartais vadinama, kerigmos pavidalu nukreipta mane; kitu atvilgiu hermeneutika supranta save kaip demistifikacij, kaip iliuzijos sunaikinim". (RICOEUR (2), 40)

Pritarimo tikjimui arba jo demaskavimo alternatyvos akivaizdoje paaikja, "koks yra mogus" (FICHTE, 1.6.7). Taiau inome, kad mus slygoja tam tikras iankstinis inojimas (2.1.3), tam tikros kalbos duotybs (4.4.4), tam tikri interesai (6.1.1). Ir vis dlto nesame udaryti kaip sraig kiaute arba karv tvarte. Kaip tik kritinis filosofijos udavinys yra visk patikrinti Refleksija (H. WAGNER), kuri nukreipta prie nereflektuotus prietarus ir vadovaujasi proto sprendimais. Jeigu nesame abejingi pritarimo/demaskavimo .alternatyvai, tikjimo tikrumui arba religijos kritikai, tada kyla udavinys "intelektualiai siningai" (K. RAHNER) inagrinti i problem. Filosofijai svarbu tai kas: prasminimas tikjimu pretenduoja bti mogiku prasminimu. Vadinasi, jis lieka susijs su tuo, k filosofikai nagrinjome, keldami klausim "Kas yra mogus?". Jei Apreikimas ir Iganymas yra vyksmas, tylantis i dievikojo prasms pagrindo (1.4.2), tai mogus yra io vyksmo adresatas, galimo Apreikimo adresatas. Drauge mogus yra btina galimo Apreikimo slyga. Juk Apreikimas, kaip vyksmas ir prasms pagrindas, galimas tik tada, jeigu jis pasiekia mog, bnant mogikai, pasiekia jo savit buvim-pasaulyje, lieia jo prasms problemas.
Tam pritaria ir senosios formuluots: Homo naturaliter christianus (mogus i prigimties yra krikionis) ir Gratia supponit natrom (Prigimtis, mogaus esm yra malons prielaida). E. HEINTELIS formuluoja taip: Dabar a kalbu apie ry taip Dievo Apreikimo ir io Apreikimo mogikojo permimo, apie bendr "prasms apriori" taip Dievo ir mogaus. Toks prasms apriori jokiu bdu nereikia, kad mogus, taip sakant, ubga Apreikimui u aki, bet reikia tik tai, kad Apreikimas ragina mogaus supratim sismoninti apreikt "od", kiek tik mogus stengia... Visa tai ypa lieia tradicin ir laikom privalomu tikjimo turin, kuris turt bti susietas su iuolaikins monijos motyvacij horizontu, pasisavintas io horizonto erdvje ir uimt deram viet. (110)

Tikjimo plotmje mogus pasirodo kaip galimo Apreikimo adresatas ir tam tikra prasme kaip jo slyga. Kartu irykja visikai konkreti filosofijos vieta tikjimo prasms plotmje. Juk filosofija (antropologija ir etika) nagrinja mogaus bties esm ir prasm. Vadinasi, Apreikimas susijs su tuo, k nagrinja filosofija. Apreikimo prielaida yra egzistencijos nuskai-

drinimas, orientavimas pasaulyje ir mogaus bties transcendavimas. O tai yra filosofijos temos. Galima ir taip pasakyti: klausimai, kuriuos Apreikimas turi atsakyti, yra klausimai, kurie ikyla filosofijai.
Klasikin teologija kalba ia prasme apie tikjimo preambul (preambula fidei), taigi apie galimo Apreikimo filosofines prielaidas. Jeigu mogus negalt kelti klausim ir problem, kurios jam nurodyt galim Apreikim, tai bt tiesiog nesuprantama, kaip i viso galimas sitikins ir gyvas tikjimas. Tai nereikia, kad filosofija, kaip moni klausim ir problem aikinimas, remiasi Apreikimu arba pati gali j konstruoti. Apreikimas gali ymiai viryti tai, ko klausiantysis laukia. Bet ir tada jis yra tik atsakymas klausim, kuris i tikrj rpi mogui.

ia irykja specifinis teologijos udavinys: sistemingai reflektuoti pozityv, tvirt ir gyv tikjim. Viena vertus, ji \.ur'\ perimti perduodam tikjim ir, kita vertus, taip susieti tikjim su iandieninio mogaus motyvacij horizontu, kad kiekvienas tikjimo turiny s motyvuoti} atsakymus klausimus, kuriuos neivengiamai kelia mogaus btis. Todl teologijai reikia filosofijos. 7.4.2 odio klausytojas Pavelkime klausimus, kurie neivengiamai kyla filosofijai, bet vis dlto lieka be atsakymo. Su kai kuriais i j buvome jau susidr. o Kaip galima apibrti galutin mogaus bties prasm?
Atsidrus mirties akivaizdoje (5.5.1), ikyla nemirtingumo problema (5.8). Etinis paradoksas (6.3.5.3) rodo, kad mogus savo jgomis negali pasiekti aukiausio grio, kuriam i prigimties jis skirtas. Kania, tragikumas, aplinkybi raizginys tampa problema. Nepripainus Dievo buvimo kaip praktinio postulato, negalima velgti praktikos prasms (7.2.2.3). Atrodo, kad lugimas yra neivengiama ir paskutin ivada, jei norime apibrti mogaus bties prasme, nesiremdami j apreikianiu ir galinaniu pagrindu (Dievu).

o Kokia kalts vieta mogaus prasms problematikoje?

Pirmja ir tikrja prasme kalt yra moralinis blogis (6.1.4). Taiau mogui, kaip visuomeninei ir istorinei btybei, blogis yra ne tik trumpalaikis vykis. }(pat blogis daro blogu. Dar daugiau: vyks blogis veikia visuomenje ir istorijoje kaip blogas pavyzdys, bloga taka ir t.t. Vis i naujo kylantis blogis sukuria visuomenje kalts atmosfer, o istorijoje - kalts tradicija, vadinasi, painioja kalts ryius, su kuriais nusikalsiantis mogus save tapatina. Visa tai stipriai veikia moral (6.3.5.2). Galjimas-bti-ne-geru patiriamas egzistencikai. Todl prasms pagrindas kartu turt bti mogaus iganymas (galutinis igelbjimas). (Susvetimjimas ir revoliucija pagal MARX, neuroz ir psichoanaliz pagal FREUD yra bandymo pasiekti iganym savomis jgomis sekuliarizuotos formos. Bet ar nra tokia idja i esms Miunhauzeno gudryb? Itraukti save pat u plauk i pelks?)

Tokios ries klausimai kyla filosofijai tam tikra prasme anksiau u tikjim. Pagaliau tokios ries klausimai konfrontuoja su religijos kritikos

(7.1) intencija atsakyti juos visapusikai ir "netikint". Kai religinis-kritinis vietimas nepatenkina klausianiojo, is patenka (jeigu savo klausimus velgia rimtai) odio klausytojo (K. RAHNER) situacij. Jis klausia, ar prasms pagrindas pats atsakys j jo klausim. Be to, jis ino ir tai: jeigu toks prasms pagrindo atsakas yra duodamas mogui, kaip visuomeninei ir istorikai btybei, tai is atsakas taip pat turi bti aptinkamas moni visuomenje ir istorijoje. Taigi jis klausia apie Apreikim ir Iganym moni visuomenje ir istorijoje, apie iganyt visuomen ir iganymo istorij, kuriose odis (prasms pagrindo atsakas) yra gyvas. 7.43 Totalinis eksperimentas Pirmiausia atsiribokime nuo eksperimento gamtamokslins-technins sampratos. Remdamiesi E. HEINTELIU, kalbame apie eksperiment mogaus prasms problematikos kontekste. Taigi eksperimentas yra rytingas bandymas prasminti praktik (6.3.5.1-3). Taip pat skiriame dalin ir totalin eksperiment. o Dalinio eksperimento atveju kalbama apie praktik, kuria siekiama prasminti tai, kas yra ms dispozicijoje. Dalinio eksperimento pavyzdiai: ruoimasis abitros egzaminams, uduoties atlikimas, politini tiksl realizavimas.
Dalinis eksperimentas, "susijs su bties prasme ir ios gyvendinimu, apibriamas tuo, kad visa jo pavidal, pagal aplinkybes gaunani skirting reikme, vairov, skleidiasi kaip tai, kas tikrja to odio prasme priklauso nuo ms, t.y. kaip atskiras veiksmas tam tikrame konkreiame motyvacij horizonte" (HEInTEL (3) 111).

o Totalinio eksperimento atveju kalbama apie praktik, susijusi su tuo, kas nuo ms nepriklauso, vadinasi, apie veiksm, kuris yra rizikingas, kurio negali apibrti ir numatyti joks patyrimas, veiksm, susijus su mogaus bties kaip visumos prasme,
ARISTOTELIS parod, kad jau moral gali tapti totaliniu eksperimentu, ypa tada, kai kalbama apie pareig ivengti gding veiksm net gyvybs aukos kaina. Visur, kur veiksmai susij su tuo, kas nuo ms nepriklauso, kur jie perengia apibrt horizont ir rodomi tik rizikuojant, mogus atlieka totalin eksperiment. Tik jo rmuose visos refleksijos apie mirt gauna bent kiek aikesne prasme. (HEINTEL (3) 112)

HEIDEGGERIS (5.4,2) nurodo, kad sin kvieia mog pakilti i beasmenikumo nuopuolio autentik buvim. Tai galima taip interpretuoti: atsidrs mirties (5.5.1) akivaizdoje, mogus pareigotas ne apsiriboti dalini eksperiment gausybe ir juose inykti, bet prisiimti totalinio eksperimen-

330

to rizik ir patikrinti j praktika. Tik tada, kai mogus pasiryta totaliniam eksperimentui, jis turi galimyb atrasti dalini eksperiment tvark ir prasmin ry. Tik totalinis eksperimentas gali suteikti visam gyvenimui ir visoms praktikos plotmms prasm. Autentika, rytinga mogaus btis neivengiamai yra totalinis eksperimentas. Totalinis eksperimentas yra glaudiai susijs su prasminimo tikjimu ir jo destrukcijos (religijos kritika) alternatyva. Tikjimas ir religijos kritika galiausiai sutaria, kad mogaus verta btis galima tik kaip totalinis eksperimentas. Tikjimas, kaip savarankika prasminimo intencija, yra. realus tik totalinio eksperimento pavidalu. Religijos kritika, atlikdama religijos destrukcij, siekia apriboti totalin eksperiment tekiais tikslais (prasminimo bdais), kurie tikjimo poiriu tra tik daliniai eksperimentai, negalintys apimti mogaus prasms problematikos.
Turima omenyje moni brolyb (FEUERBACH, SCILE), beklas visuomen (.MARX), valios galiai realizacija antmogyje (NIETZSCHE), empiristinis mokslo idealas (CARNAP), neurozs veikimas (FREUD) ir t.t., dar - individo sveikata, mokslin-technin paanga ir t.t.

Tikjimo poiriu, totalinis eksperimentas i esms ir btinai remiasi Dievu bei yra susijs su eschatonu ( = paskutiniuoju), kuris negali bti apribotas ms pasaulio vidins struktros laiku ir erdve. Ir prieingai religijos kritika redukuoja eschaton [ tok laik ir erdv. Totalinis eksperimentas yra galimas tik kaip rizika. Apsisprendimas dl alternatyvos galiausiai yra ne teorin ivada, bet totalinio eksperimento pradia.
Tai nereikia, kad teorins refleksijos iam apsisprendimui yra nesvarbios. Neveltui klasikin teologija rytingai pabr rodomumo vert tikjimui. Tikjimo tikrumo ir religijos kritikos dialogas tebelieka udaviniu, kur sprendiant filosofijai tenka svarbus vaidmuo. Taiau pats apsisprendimas vyksta savame istoriniame motyvacij horizonte. Ir jis turi vykti. Juk "mogus be savybi" (R. MUSIL) praranda dalini eksperiment gausoje visumos prasm.

SVARBIAUSIEJI VAKAR FILOSOFIJOS VEIKALAI

ie veikalai - tai Vakar filosofins tradicijos (nuo Platono iki XIX a. pabaigos) klasika. alia pateikiamos knygoje vartojamos santrumpos. Platonas (427-347) Valstyb (10 knyg) statymai (12 knyg) Dialogai: Puota, Fedonas, Teaitetas, Parmenidas, Sofistas, Politikas, Filebas, Timaijas Aristotelis (383-322) Organonas (= veikalai logikos klausimais) Fizika (8 knygos) Apie siel (3 knygos) Metafizika (14 knyg) Nikomacho etika (10 knyg) Politika (8 knygos) Augustinas (354-430) Apie tikrj religij Apie laisv vali (3 knygos) Apie Trejyb (15 knyg) Ipainimai (13 knyg) Dievo valstyb (22 knygos) Tomas Akvinietis (1225-1274) Teologijos visetas Prie pagonis Apie ties Apie siel V D

Fiz. Apie siel Met. NE Pol. TR LV Tr. Ip. DV TV Pag. Ts. Apie siel

Thomas Hobbes (158&-1679) Filosofijos pradai: Apie kn (1655), Apie mog (1658), Apie piliet (1642), Leviatanas (1651) Rene Descartes (1596-1650) Proto vadovavimo taisykls (apie 1628) Metafiziniai apmstymai (1641) Filosofijos pradai (1644) Benedict (Baruch) de Spinoza (1532-1677) Etika, idstyta geometrijos bdu (1677)

MA Prad.

332

John Locke (1632-1704) Apie mogikj supratim (1690) Dvi studijos apie valdym (1690) Gottfried Wilhelm Leibniz (1646-1716) Teodicja (1710) Monadologija (1720) David Hume (1711-1776) mogikojo supratimo tyrinjimas (1748) Morals princip tyrinjimas (1751) Adam Smith (1723-1790) Morals jausm teorija (1759) Taut turto prigimties ir prieasi tyrinjimas (1776) Immanuel Kant (1724-1804) Grynojo proto kritika (1781) Grynojo proto kritika (antrasis leidimas, 1787) Dorovs metafizikos pagrindai (1785) Praktinio proto kritika (1788) Sprendimo galios kritika (1790) Religija vien proto ribose (1793) Dorovs metafizika (1797): Teiss teorija Dorybi teorija GPK A GPK B DMP PPK SGK Rel. DMT DMD

Mon. ST

Johann Gottlieb Fichte (1762-1814) Bendrosios mokslo teorijos pagrindai (1794) Prigimtins teiss, atitinkanios mokslo teorijos principus, pagrindai (1796) Dorovs teorijos, atitinkanios mokslo teorijos principus, sistema (1798) Friedrich Wilhelm Joseph Schelling (1775-1854) Apie A kaip filosofijos princip (1795) Gamtos filosofijos idjos (1797) Transcendentalinio idealizmo sistema (1800) Georg Wilhelm Friedrich Hegel (1770-1831) Dvasios fenomenologija (1806) Logikos mokslas (1812/16) Filosofijos moksl enciklopedija (1817) Teiss filosofijos apmatai (1821) Religijos filosofijos paskaitos Istorijos filosofijos paskaitos Estetikos paskaitos DF Encikl, TF RF IF st.

* :-

Arthur Schopenhauer (1788-1860) Pasaulis kaip valia ir vaizdinys (1819) Soren Kiekegaard (1813-1855) Arba - arba (1843) Filosofijos trupiniai (1846) Krikionybs pratybos (1850) Kari Man (1818-1883) Politin ekonomija ir filosofija (1844) Vokiei ideologija (1845/46) Kapitalas (3t., 1867-1894) Friedrich Nietzsche (1844-1900) itaip kalbjo Zaratustra (1883) Anapus grio ir blogio (1886) Apie morals genealogij (1887) Kitos knygoje vartojamos santrumpos Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. V., 1977 Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramiai. V., 1980 Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. V., 1986 Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX ami Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974 Groio kontrai: I XX a.usienio estetikos. V., 1980 Grio kontrai: I XX a. usienio etikos. V., 1989 Poetika ir literatros estetika. V., 1978 Poetika ir literatros estetika. V., 1989 FIChr FlChr A FIChr V FlChr R XIX-XX GrK GK PLEI PLE II

LITERATROS

SRAAS

Adomo, Th. W. Gesammelte Schriften (Suhrkamp), ab 1970 Albert H. Traktat uber kritische Vernunft, (3)1975 S. Anselmi Opera omnia, PL 1.158 (liet. Anzelmas Kenterberietis, Proslogijonas/FIChr V 355-365) Anzenbacher A. Menschenwiirde zwischen Freiheit und Gleichheit, (2)1978 tas pats, Analogie und Systemgeschichte, 1978 Apel K. O. Transformation der Philosophie, 2 Bd., 1976 Aristoteles, Gesamtausgabe... der Berliner Akademie, 1831 (liet. Apie siel, 1954; Poetika/PLR 136-81; Nikomacho etika, Politika (itraukos)/FIChr A 240-286) S.Augustinus Opera omnia, PL t. 32-47/(liet. . Aurelijaus Augustino Ipainimai, 1933; tas pat (itraukos)/FIChr V 103-120; tas pat (itraukos)/Sietynas VI, 1989,38-54; Apie Dievo valstyb/FIChr V120-129) Ayer A. J. Sprache, Wahrheit und Logik, 1970 Berklis D. Traktatas apie mogikojo painimo principus, V., 1988 Bertalanffy L. v. Zur Geschichte theoretischer Modelle in der Biologie, in: Studium Generale 5 (1965) 290 ff Bloch E. Gesamtausgabe (Suhrkamp), 16 Bd., ab 1968 Bochenski I. M. (Bochenski (1)). Formale Logik, (4)1978 tas pats, (Bochenski (2)). Die zeitgenossischen Denkmethoden, (7)1975 Bochenski I. M./Menne A. Grundri/3 der Logistik, (4) 1973 Brentano F. Wahrheit und Evidenz. Nachdr. 1964 Brekle H. E. Semantik, (2)1972 Buber M. Werke, 3 Bd., Bd. 1: Schriften zur Philosophie, 1962 Burks R. V. A Conception of Ideology for Historians, J. Hist. Ideas 10 (1949) 183-198 Carnap R. (Carnap (1)). Der logische Aufbau der Welt, Nachdr. 1974 tas pats (Carnap (2)). Scheinprobleme in der Philosophie, 1976 Chomsky N. Reflexionen uber die Sprache, 1977 Coreth . (Coreth (1)). Metaphysik, (2) 1964 tas pats (Coreth (2)). Was ist der Mensch? Grundzuge einer philosophischen Anthropologie, (2) 1976 tas pats, Grundfragen der Hermeneutik, 1969 Descartes R., Oeuvres (Ch. Adam u. P. Tannery), 1897-1913 (liet. Dekartas R. Rinktiniai ratai, V., 1978 [RR]) Diels H. Fragmente der Vorsokratiker, 3 Bd., I. (17)1974, II. (16)1972, III. (15)1975 EbnerF. Schriften (F. Seyer), 3Bd., 1963-65 Einstein A. (Einstein (1)). Relativitatstheorie nach dem heutigen Stande gemeinverstandlich dargestellt, (16)1954 tas pats (Einstein (2)). Bemerkungen zu B. Russels Erkenntinstheorie, in: Schlipp P. A. (Hrsg.). The Philosophy of Bertrand Russell, (4)1971, 278-290

Epiktetas. Rinktin, V., 1986 Ermacora F. Die Menschenrechte in der sich wandelnden Welt, Bd. 11974 Feyerabend P. (Feyerabend (1)). Wider den Methodenzwang, 1976 tas pats (Feyerabend (2)). Erkenntnis fur freie Menschen, 1979 tas pats (liet.) Fejerabendas P. Tyrimo "racionalumas"/ Problemos-32, 107-117 Fojerbachas L. (Feuerbach) Krikionybs esm, V., 1985 Fichte J. G. Gesamtausgabe (Bayer Akad.) ab 1964; Werke [WW] (I.H. Fichte), 8 Bd. 1845/46, u. Nachgelassene Werke (I. H. Fichte), 3 Bd. 1834/35, Nachdruck (liet.: Ficht J. G. mogaus paskirtis, V., 1982) Figl 3. Atheismus als theologisches Problem, (2)1979 Frankl V.E. Der Wille zum Sinn, (2) 1978 Freud S. Gesammelte Werk (A. Freud), 1952-1968; (liet. Froidas Z. Ego ir Id/ Problemos-17, 88-101; Raytojas ir fantazavimas; Dostojevskis ir tvaudyst/ Gr.K 74-96) Frey G. Determinismus/ Indeterminismus II, in: Hist. W6rterb. d. Philos. (J. Ritter) Bd. 2 (1972) 155-157 Fromas E. Psichoanaliz ir religija, V., 1981 tas pats, Turti ar bti? V., 1990 Furger"F. Begrundung des Sittlichen. Ethische Stromungen der Gegehwart, 1975 Gabriel L. Existenzphilosophie, 1968 Gadamer H. G. (Gadamer (1)). Wahrheit und Methode, (4)1975 tas pats (Gadamer (2)). Hermeneutik: in: Hist. Worterb. d. Philos. (J.Ritter) Bd. 3 (1974) 1061-1073 tas pats (liet. Gadameris H.G.Estetika ir hermeneutika/ Meno kritika, V., 1986,207-218) Gehlen A. Der Mensch. Seine Natur und Stellung in der Welt, (12)1978 Geiger Th. Ideologie, in: Handworterb. d. Sozialwiss. Bd. 5 (1956) 179-184 Grillparzer F. Samtliche Werke (Sauer/Backmann), 1909-1948 Guardini R. Religion und Offenbarung, 1958 Habermas J. Legitimations probleme im Spatkapitalismus, 1975 Habermas J./Henrich D. Zwei Reden, 1974 Habermas J./ Luhmann N. Theorie der Gesellschaft oder Sozialtechnologie? 1974 Handbuch philosophischer Grundbegriffe (H. Krings u. a.), 3 Bd., 1973/74 Hartmann N. Ethik, (4) 1962 (liet. itraukos/ GK 182-200) tas pats liet. Estetika (itraukos)/ GrK 335-352 Hegel G. W. F. Werke [WW] (H. Glockner), 1927/39, Neudr. 1959; (liet. Hgelis G. Istorijos filosofija (Itraukos)/ FlChr XIX-XX 41-62; Estetika (itraukos)/ PLE1320-411) HeideggerM. (Heidegger (1)). Gesamtausgabe, ab 1975 (1/2: Sein und Zeit) tas pats (Heidegger (2)). Was ist Metaphysik? (11)1975 tas pats (Heidegger (3)). Unterwegs zur Sprache, (5)1975 tas pats (liet. Heidegeris M. Meno krimo prigimtis/ GrK 208-255; Apie humanizm/ GK 224-260; Helderlinas ir poezijos esm/ Veidai-88, V., 1989, 252-266)

336

Heintel E, (Heintel (1)). Die beiden Labyrinthe der Philosophie, Bd. 1,1968 tas pats (Heintel (2)). Einfuhrung in die Sprachphiosophie, (2)1972 tas pats (Heintel (3)). Vom Sinnanspruch ds Glaubens, in: J. Reikerstorfer (Hrsg.), Befreiter Mensch, 1976,109-124 tas pats (Heintel (4)). "Wie es eigentlich gewesen ist", in: Erkenntnis u. Verantwortung. Festschr. f. Th. Litt., 1960, 207-230 Hengstenberg H. E. (Hengstenberg (1)). Die Frage nach verbindlichen Aussagen in der gegenwartigen philos. Anthropologie, in: Philos. Anthropologie heute (R. Rocek/ O.Schatz) (2)1974,65-83 tas pats (Hengstenberg (2)).Die gesellschaftliche Verantwortung der philos. Anthropologie, in: Rocek/ Schatz (r. Hengstenberg (1)), 183-200 tas pats (Hengstenberg (1)). Philosophische Anthropologie. (3)1966 Herder J. G. Sprachphilosophische Schriften (E.Heintel), (2)1964 (Philos. Bibl.248) Historisches W6rterbuch der Philosophie (J, Ritter u. K. Grunder) ab 1971 Hobbes Th. De corpore, 1655; De homine, 1658; De cive, 1642; Leviathan, 1651 (liet. Hobsas T. Apie kn (itraukos); Leviatanas (itraukos)/ FlChr RII234-268) Hoffe O. (Hrsg.) Lexikon der Ethik, 1977 Horkheimer M. Zur Kritik der instrumentellen Vernunft, 1974 Hubner K., in: Philosophia naturalis 9 (1965) Humboldt W. v. Werke in 5 Bd. (A. Flitner/ K. Giel), Bd. III: Sprachphilosophische Schriften, 1963 Hume D. An Enquire concerning Human Understanding, 1748 tas pats, An Enquire concerning the Principles of Morais, 1751 Husserl E. Husserliana, ab 1950 (liet. Huserlis E. Grynosios fenomenologijos ir fenomenologins filosofijos idjos/ FlChr XIX-XX 189-199; Meditacija apie absoliuiai atsakingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo idja/ GK174-181) Huxty A. Science, Liberty and Peace, 1947 Ingarden R. Der Streit um die Existenz der Welt, 3 Bd., 1964/65 tas pats, Das literarische Kunstwerk, (4)1972 Jaspers K. (Jaspers (1)). Philosophie, 3 Bd. (4)1973 tas pats (Jaspers (2\). Jaspersas K. Filosofijos vadas, V., 1989 tas pats (Jaspers (3)). Der philosophische Glaube, Neuausg. (6)1977 tas pats (Jaspers (4)). Von Wahrheit, (2) 1958 tas pats / Jaspersas K. Kalts klausimas (itraukos)/ GK 261-280 Kainz F. Die "Sprache" der Tiere, 1961 Kamlah W./Lorenzen P. Logische Propedeutik, (2) 1973 Kant I. Gesammelte Schriften, ab 1910 (liet. Kantas I. Prolegomenai, V., 1972; Dorovs metafizikos pagrindai, V., 1980; Grynojo proto kritika, V., 1982; Praktinio proto kritika, V., 1987; aminj taik/ Europa-1, V., 1989) Kelsen H. Reine Rechtslehre. Nachdr. V., (2)1960,1970 Kierkegaard S. Philos.-theol. Schriften (Hegner), 3 Bd. 1951-59 tas pats (liet.) Kjirkegoras S. Arba-arba (Itraukos)/ FlChr XIX-XX 107-124
22.2217

337

Klein H. D. Vernunft und Wirklichkeit, 2 Bd. 1973/75 Konig R. (Hrsg.) Soziologie (Fischer-Lexikon). Neuausg. 1967 Kutschera F. v. (Kutschera (1)). Wissenschaftstheorie, 2 Bd., 1972 (UTB 100,198) tas pats (Kutschera (2)). Sprachphilosophie, 1975 (UTB 80) Lametri Z. O. Du traktatai, V., 1981 Leibniz G, W. Die philosophischen Schriften (C. J. Gerhardt), 1875-1890, Neudr. 1960 (liet. Leibnicas G. V. Apmstymai apie painim, tiesas ir idjas; Naujoji substancij prigimties ir bendravimo, taip pat ryio, esanio tarp sielos ir kno, sistema; Monadologija/ FlChr RII426-453) Liebrucks B. Sprache und Bewu/3tsein, bisher 7 Bd., ab 1964 Litt Th. Mensch und Welt. Grundlinien einer Philosophie ds Geistes, (2)1961 Locke J. An Essay Conserning Human Understanding, 1961 tas pats, Two Treatises of Government, 1967 Lowith K. (Lowith (1)). Zur Frage einer philosophischen Anthropologie, in: Neue Anthropologie (H. G. Gadamer/ P. Vogler) Bd. 7,1975, 330342 tas pats, Von Hegel bis Nietzsche, (7)1977 Lorenzen P./SchwemmerO. Konstruktive Logik, Ethik und Wissenschaftstheorie, (2)1975 Luhmann N. \Vahrheit und Ideologie, in: Der Staat I (1962) 431-448 Maceina A. Filosofijos kilm ir prasm, Roma, 1978 Marcei G. Journal metaphysiques, 1927 tas pats, Etre et avoir, 1935 Marcic R. Recht, in: Kath. Soziallexikon, 1964.905-919 Marcuse H. Der eindimensionale Mensch, (9)1977 Markas Aurelijus. Sau paiam, V., 1984 Marksas K. (Marx (1)). Dl Hgelio teiss filosofijos kritikos. vadas/ Marksas K., Engelsas F. Apie religija. V., 1958 Marksas K., Engelsas F. (Marx (2)j. Vokiei ideologija, V., 1974 Marksas K. (Mane (3)). Ankstyvieji filosofijos ratai, V., 1986 Marksas K. Kapitalas, I-IV t., V., 1957-59 Menne A. Einfuhrung in die Logik, (2) 1973 (UTB 34) Merleau-Ponty M. Phenomenologie de la perception, 1945 (liet. MerloPonti M. Suvokimo fenomenologija (Itrauka)/ Problemos-25 94-106 MM J. St. Utilitarianism, 1863 Mitscherlich A. Die Unwirtlichkeit unserer Stande, 1976 Mittelstaedt P. Philosophische Probleme der Physik, (2) 1966 Montenis M. Es, V., 1983 Muller A. u. a. Kunst, in: Hist. W6rterb. d. Philos. (J. Ritter u. K. Grunder), Bd. IV, 1976,1357-1434 Newman J. H, Works, 1947 Nietzsche F. Werke, 1976 (liet. itaip kalbjo Zaratustra, K., 1938; Ny F. V. Tragedijos gimimas i muzikos dvasios/ PLEII169-180; Valia valdiai (Itraukos), Dievaii saullydis (Itraukos)/ Pergal 1990, Nr.4, 124-140)

338

Otto R. Das Heilige, 1917, letzte Aufl. 1971 PfanderA. Phanomenologie des Wollens-Motive und Motivation, (3)1963 Pieper J. Uber die Liebe, (3)1972 Pietschmann H. Das Ende des naturwissenschaftlichen Zeitalters, 1980 Plotos Werke. Studienausgabe, Bd. 1-8,1970-183 (liet. Platonas. Sokrato apologija, Puota, Kritonas, Fedonas/ Dialogai. V.. 1968; Valstyb, V., 1981) ' Plessner H. (Plessner (1)). Die Stufen ds Organischen und der Mensch, (3) 1975 tas pats (Plessner (2)). Der Mensch als Lebewesen, in: Rocek/Schatz, r. Hengstenberg (1) 51-64 tas pats (Plessner (3)). Anthropologie der Sinne, in: Gadamer/ Vogler, r. L6with (1) 3-63 Popper K.Logik der Forschung, (6) 1976 tas pats (liet. Poperis K. R. Kaip a sivaizduoju filosofij/ Problemos-24 97-108 Porphyrii in Kategoriae Aristotelis Introductio/ Berliner Aristoteles Ausgabe, Bd. 4,1836 Portmann A. Entla t die Natur den Menschen? 1970 Prauss G. Kant und das Problem der Dinge an sich, 1974 Puntel L. B. (Puntel (1)). Wahrheitstheorien in der neueren Philosophie, 1978 tas pats (Puntel (2)). Wahrheit, in: Hand. philos. Grundbegriffe (s.d.), Bd. III, 1649-1668 Rahner K. Horer des Wortes, 1971 Raselas B. Religija ir mokslas, V., 1982 Reininger R. Metaphysik der Wirklichkeit, (2) 1947, Neudr. 1970 Rensch B. Evolutionstheorie, in: Hist. Worterb. D. Philos. (J. Ritter), Bd. II, 1972,836-38 Revers W. J. Das Leibproblem in der Psychologie, in: Rocek/ Schatz, r. Hengstenberg (1) 130-141 Ricoeur P. (Ricoeur (1)). Sexualitat, 1967 tas pats (Ricoeur (2)). Die Interpretationen, 1974 tas pats (liet.) Rikioras P. Egzistencija ir hermeneutika/ Problemos-28, 100-115 Ruso . . Rinktiniai ratai, V., 1979 Sartre J. P. L'Etre et te Neant. 1943 tas pats (liet.) Sartras , P. Egzistencializmas ir humanizmas/ FJChr XIX XX, 439-450 Schaeffler R. Einfuhrung in die Geschichtsphilosophie, (2)1980 Scheler M. Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, (5)1966 tas pats, Die Stellung des Menschen im Kosmos, (8) 1975 tas pats (liet.) leris M. Dorovingo asmens esm/ Problemos-13,117-127; Ordo amoris forma/ GK 201-223 Schiller F. Samtliche Werke (Fricke/Gopfert-Hanser), Bd. 5, 1959 (liet. ileris F. W. Apie naivij ir sentimentalij poezij (Itrauka)/ PLE I

240-255; Laikai apie estetin mogaus aukljim/ Menas ir laisvalaikio kultra, V., 1981,239-268 Schlette H. R. Religio, in: Lexik. f. Theol. und Kirche, Bd. 8,1963,1164-68 Shwan G. Raum und Zeit, 1972 Schwemmer O. Philosophie der Praxis, 1971 Seiffert H. Einfuhrung in die Wissenschaftstheorie, 2 Bd., I (6)1973, II (4)1972 Seneka. Laikai Lucilijui, V., 1986 Smith A. The Theory of Moral Sentiments, 1759 tas pats, An Enquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations. 2Vol.,1776 Sotie D. Stellvertretung. Ein Kapitel Theologie nach dem "Tode Gottes", 1965 Spann O. Gesamtausgabe, 22 Bd., ab 1963 (Bd. 16: Religionsphilosophie) Spengler O. Der Untergang des Abendlandes, Nachdr. 1973 Stammer O. Die Entstehung und die Dynamik der Ideologien, in: Kolner Zeitschr. f. Soziologie 3 (1950/51), 281-297 Stegmuller W. Hauptstromungen der Gegenwartsphilosophie, 2 Bd., I (6)1978, II (6)1979 veiceris A. Kultra ir etika, V., 1989 Tarki A. Der Wahrheitsbegriff in den formalisierten Sprachen, in: Studia philosophica l (1935/36), 261-405 Teste zur katholischen Soziallehre Bd. I (Einf. v. O. v. Nell-Breuning) (4)1977 Thomas Aquinas, Editio Marietti, Questiones disputatae I (R. Spiazzi), 1964, II (P. Bazzi) 1965, Summa contra gentiles (P. Mare, C.Pera) 21., 1961-1967, Summa theologiae (P. Carmello) 31., 1962-63 (liet. Tomas Akvinietis. Teologijos svadas (Itraukos)/ FlChr V 408-441) Uexktt J. v. Kompositionslehre der Natur. Biologie als undogmatische Naturwissenschaft. Ausgewahlte Schriften, 1980 Uslar D. v. Die Welt als Ort des Menschen, in: Gadamer/ Vogler, r. Lowith (1) 305-329 Utz A. F. (Utz (1)). Die Prinzipien der Gesellschaftslehre, (2)1964 tas pats (Utz (2)). Rechtsphilosophie, 1963 Wagner H. Philosophie und Reflexion, (2)1967 Weisgerber J. L. Muttersprache und Geistesbildung, 1929 Weizsacker C. F. v. (Weizsacker (1)). Die Tragweite der Wissenschaft, (5) 1976 tas pats (Weizsacker (2)). Deutlichkeit, 1978 Whitehead A. N./Russel B. Principia Mathematica, (3) 1950 Wittgenstein L. Schriften (Suhrkamp), 1960 liet. Vitgenteinas L. Filosofiniai tyrinjimai (Itraukos)/ FlChr XIX-XX 281-293

VARD RODYKL
Adorno, Theodor W. 33,75,335 Albert, Hans 35,68,69,335 Albertas Didysis (A. v. Bollstadt) 173 Anaksimenas Miletietis 85 Anzelmas Kenterberietis 30,322, 335 Anzenbacher, Arno 335 Apel, Karl-Otto 79, 80,169, 204, 335 Aristipas Kirnietis 270 Aristotelis Stagirietis 17,18,23,27,28,32, 39,44,51, 52, 83, 91, 93-109,116-127, 134, 139, 143, 155, 160, 168, 171, 173, 174, 178, 190, 209, 210, 215, 229, 232, 234, 238, 239, 241, 246, 249, 251, 253, 256, 259, 260, 262-264, 268, 269, 272, 273, 276-278, 280-282, 288, 289, 295, 296, 299, 307, 311, 313, 323, 330, 332, 335 Augustinas, Aurelijus 19, 30, 105, 120, 121, 147, 210, 218, 225, 227, 245, 256, 293, 299, 300 pie.; 305, 318-320, 332, 335 Averojus Ibn Rudas 242 Avicena Ibn Sina 148 Ayer, Alfred Juls 304, 335 Becker, Oskar 53 Benjamin, Walter 75 Bentham, Jeremy 270,284 Berkeley, George 151,335 Bertalanffy, Ludwig v. 130,201,335 Binswanger, Ludwig 130 Bloch, Ernst 75,335 Bochenski, Joseph Maria 173, 193, 195, 199,335 Boecijus, Anicijus Manlijus Severinus 313 Bonaventras Dovanis Fidanca 240 Boole, George 173 Brekle, Herbert E. 163,335 Brentano, Franz 53, 335 Brouwer, Luitzen Egbertus Jan 174 Buber, Martin 15, 56,148,165,166, 229, 324,335 Burks, Richard Voyles 36,335 Buytendijk, Frederik J. J. 130 Camus, Albert 56, 245 Carnap, Rudolf 65, 65-68, 174, 202, 331, 335 Chomsky, Noam 170,335 Comte, Auguste 60,65 Conrad-Martius, Hedwig 130 Coreth, Emerich 59,214, 335 Darwin, Charles Robert 131 Demokritas Abderietis 44,89 De Morgan, Augustus 173 Descartes, Rene 19,39,44,88,87 pav,, 90 93,151-153,209,241,299,319,323,332 335 Diels, Hermann 335 Dilthey, Wilhelm 58 Driesch,Hans 129 Ebner, Ferdinand 56,166,336 Einstein, Albert 118,121,203, 336 Engels, Friedrich 73,286 Epiktetas 336 Epikras Samosietis 245,270 Epimenidas 176 Ermacora, Felix 336 Feigl, Herbert 65 Feyerabend, Paul K 202, 336 Feuerbach, Ludwig 30, 299,301-303,331, 336 Fichte, Johann Gottlieb 41, 44,147,166, 228,299, 328, 333, 336 Figl, Johann 336 Fink, Eugen 53 Frankl,Viktor E. 208,233,275,336 Frege, Gottlob 173,177 Freud, Sigmund 30,303,329,331,336 Frey, Gerhard- 261, 336 Fromas, Erichas 336 Furger, Franz 336 Gabriel, Leo 336 Gadamer, Hans-Georg 33, 53, 58, 164, 169, 336 Galilei, Galileo 23,196 Gassendi, Pjeras 153 Gehlen, Arnold 130,211,336 Geiger, Moritz 53 Geiger, Theodor 35,336 Godel, Kurt 174 Goethe, Johann Wolfgang 32,174 Grillparzer, Franz 32,336 Guardini, Romano 326,336 Habermas, Jurgen 75,78-80,204,251,336 Hahn, Hans 65 Hamann, Johann Georg 149 Hartmann, Nicolai 53,55,100,337

341

Hegel, Georg Wilhelm Friedrich 21, 25, 31, 33, 41,51, 65, 72, 95,102, 104,111, 117,127, 144, 171, 207, 209, 223, 225227, 229, 230, 232-238, 237 pav., 242, 256, 275, 289, 294-297, 299, 305, 306, 319,320, 323,324, 333, 337 Heidegger, Martin 17, 33, 42, 53, 56, 66, 104, 111, 120, 144, 148, 165, 166, 169, 205, 213-218, 219 pav., 220, 245, 305, 330, 337 Heintel, Erich 67, 81, 90, 125, 137, 139, 149, 164, 170, 211, 223, 257, 274, 328, 330,337 Heisenberg, Werner C. 261 Hengstenberg, Hans-Eduard 211, 213, 216,337 Henrich, Dieter 79 Heraklitas Efezietis 16,85,94 Herder, Johann Gottfried 31, 131, 149, 211,337 Hilbert, David 174 Hildebrand, Dietrich v. 53 Hobbes, Thomas 40, 150, 270, 305, 332, 337 Hoffe, Otfried 270,337 Horkheimer, Max 75,337 Hubner, Kurt 261,337 Humboldt,Wilhelmv. 165,169,337 Hume, David 66,146,151,152,198, 263, 270,333,337 Husserl, Edmund 53-55,59, 71,120,136, 147,180,252 pav., 337 Hutcheson, Francis 270 Huxley, Aldous 25,338 Ingarden, Roman 53,55,59,143,338 Jaspers, Kari 15,28,30,33,42,56,164,221, 324,338 Jonas Dunsas kotas 299 Kainz, Friedrich 149,338 Kalvinas, Jonas 305 Kamlah, Wilhelm 18,77,153,182,263,338 Kant, Immanuel 19,25, 30 31,37,40,51, 80,100,105,117,119,120,124,127,131, 134,136,137,139, 141 pav., 143,144145, 147, 150, 153, 159, 160, 162, 168, 171 ir toliau, 209, 213, 229, 238, 240, 246, 249, 251, 254-256, 258, 260, 261, 263, 264-266, 268-273, 275-281, 283, 285, 291, 294-297, 299, 310, 315-317, 320, 323,333,338 Kelsen, Hans 293,338

Kierkegaard, Soren 30, 56, 209, 324, 334, 338 Klein, Hans-Dietrich 123,129,132,338 Konig, Rene 235,338 Kopernikas, Mikalojus 137,199 Kraft, Victor 65 Kutschera, Franz v. 167, 181, 192, 195, 198, 200,260, 338 Laas, Ernst 60 Landgrebe, Ludwig 53 Lascalle, Ferdinand 285 Leibniz, Gottfried Wilhelm v. 20, 25,43, 88, 91, 93,110, 131,135, 151, 174, 214, 241, 299,321 pav., 323,333,338 Lenin (V. L Uljanov) 35,73,136,286 Leonas XIII 288 Leukipas Miletietis 89 Levinas E. 53 Liebrucks, Bruno 165,166,169, 338 Lincoln, Abraham 239 Litt, Theodor 212,338 Locke, John 136,146,151, 153, 270, 283, 294, 333,338 L6with, Kari 208,214,338 Lorenzen, Paul 18,77,153,182,264,338 Luhmann, Niklas 36,338 Lukasiewicz, Jan 174 Lukacs, Georg 75 Luther, Martin 30 Maceina, Antanas 83,325 pav., 338 Mach, Ernst 60 Marcei, Gabriel 15,56,166,210,212,217, 233,324,339 Marcic, Rene 295,339 Marcuse, Herbert 75,77,339 Mara, Kari 30, 33, 41, 72, 73, 75-77, 74 pav., 82, 216, 226, 227, 238, 251, 286, 301-303,306,329,331,334,339 Menne, Albert 174,175,177,193,339 Merleau-Ponty, Maurice 53,75,130, 339 Mill, John Stuart 270,283,339 Mitscherlich, Alexander 236,339 Musil,Robert 331 Nell-Breuning, Oswald v. 341 Neurath, Otto 65,196 Newmann, John Henry 318,339 Newt6n, Israel 121,153 Nietzsche, Friedrich 30,212,224,302,303, 305,306,331,334,339 Otto, Rudolf 326,339 Parmenidas Eljietis 85,88,94

342

Pascal, Blaise 314 Patzig, Gunther 67 Peano, Giuseppe 173 Peirce, Charles Sanders 173 Petras Ispanas 173 Pfander, Alexander 53,233 Pieper, Josef 233, 339 Pietschmann, Herbert 202, 339 Pitagoras 16 Pijus XI 289 Platonas 16,18, 28, 39, 44, 45, 47-51, 65, 83, 91-94, 105. 106, 109,122, 128, 142, 180, 207, 220, 231, 241, 245, 251, 256, 270, 273, 278, 280, 281, 294, 299, 305307, 311, 318,319,327, 332, 339 Plessner, Helmut 108,129,130, 211, 212. 216, 232, 235, 339 Plotinas 299 Popper, Kari R. 35,43,65-68. 78,196,206, 339 Porfyrijus 115,181, 240, 339 Portmann, Adolf 126,130,212, 234, 340 Prauss, Gerold 134, 340 Proklas 299 Puntel, L. Bruno 204,340 Rahner, Kari 28, 328, 330, 340 Ranke, Leopold v. 222 Reichenbach, Hans 65 Reiner, Hans 53 Reininger, Robert 143,149,340 Rensch, Bernhard 131,340 Revers, Wilhelm Josef 213, 340 Riardo, David 283 Ricouer, Paul 53,233, 234,328 Robert Kilwardby 173 " Ruso, anas akas 340 Russel, Bertrand 61,173,176,340,341 Sartre, Jean Paul 53,56, 75,210,212,232, 245, 304-306,340 Schaeffler, Richard 224,340 Scheler, Max 53,55,59,130,212,340 Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph 32, 299,333 Schiller, Friedrich 32,260, 278, 340

Schleiermacher, Friedrich Ernst Daniel 58 Schlette, Heinz Robert 28, 340 Schlick, Moritz 65 Schopenhauer, Arthur 334 Schroder, Emst 173 Schwarz, Gerhard 117,119,122,340 Schwemmer, Oswald 77,340 Seiffert, Helmut 194,195,340 Sidgwick, Henry 270 Siewerth. Gustav 213 Smith, Adam 270,284,333, 340 Solle, Dorothee 304, 306, 331, 341 Sokratas 16,19, 85,220, 245, 270,278 Spann, Othmar 28,341 Spengler, Oswald 224,341 Spinoza, Benedict (Baruch) de 21, 151, 305,319, 332 Stalin 286 Stegmuller, Wolfgang 67,68,202,341 Stein, Edith 53 veiceris, Albertas 341 Talis Miletietis 85 Tarki, Alfred 174,182, 204 Tertulianas, Kvintus Septimus 30 Tipitsch, Ernst 68 Tomas Akvinietis 30, 31, 39, 92, 98, 102, 103, 107, 108, 110, 123, 131, 155, 157, 172, 204, 229, 242, 244, 250, 256, 257, 259, 263, 265, 268, 269, 288, 289, 294296, 299, 307, 308 pav., 310, 318, 323 Uexkull, Jakob v. 130,211 Uslar, Detlev v. 214 t Utz, Arthur Fridolin 282,291, 341 Wagner, Hans 251,328,341 Weisgerber, J. Leo 165,341 Weizsacker, Carl Friedrich v. 23,341 Whitehead, Alfred North 44,61,174,341 William Shyreswood 173 Wittgenstein, Ludwig 42, 60-65, 70-72, 80,82,114,135,138,140,160,163,168, 172,174,208, 209,251, 341 Wolf, Christian 151 Zenonas Eljietis 89,117