Welcome to Scribd, the world's digital library. Read, publish, and share books and documents. See more
Download
Standard view
Full view
of .
Look up keyword
Like this
1Activity
0 of .
Results for:
No results containing your search query
P. 1
kulturos_industrijos

kulturos_industrijos

Ratings: (0)|Views: 239|Likes:
Published by Mindaugas Grigaitis

More info:

Published by: Mindaugas Grigaitis on May 08, 2012
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as DOCX, PDF, TXT or read online from Scribd
See more
See less

05/08/2012

pdf

text

original

 
 
Max Horkheimer, Theodor W. Adorno, “Kultūros industrija. Apšvieta kaip masiųapgaulė“, Max Horkheimer, Theodor W. Adorno,
 
 Apšvietos dialektika
 , [Iš vokiečkalbos vertė Gediminas Mikelaitis], Vilnius, Margi raštai, 2006, p. 159—
217.
KULTUROS INDUSTRIJA.
Apšvieta kaip masių apgaulė
 
Sociologiniam poţiūriui, kad atramos taško praradimas objektyvioje religijoje, paskutiniųikikapitalistinės epochos likučių subyrėjimas, techninė ir socialinė diferen
ciacija bei
specializacija veda į kultūrinį chaosą, kasdien prikišamas nepagrįstumas. Dabar kultūraviską paţenklina vienodumo ţenklu. Kinas, radijas, ţurnalai sudaro sistemą. Kiekviena
sritis atskirai ir visos kartu yra vienin
gos. Net priešingų politinių pakraipų estetinės
manifestacijos vienodai s
kelbia gyrių bendram plieniniam ritmui. Autoritarinėse ir kitosešalyse dekoratyviškai vargu ar kuo skiriasi pramonės valdymo ir parodų vietos. Visurkylantys šviesūs monumentalūs statiniai reprezentuoja gerai apgalvotą išplanavimą
atskiras valstybes apim
ančių koncernų, į kuriuos strimgalviais puolė verslininkai, kuriųpaminklai yra aplink esantys slegiančių miestų gyvenamieji ir verslo pastatai. Anksčiaustatyti namai šalia betoninių centrų atrodo kaip lūšnos, o nauji bungalai priemiesčiuose,
kaip nes
olidţiu konstrukcijų tarptautinės mugės, skelbia gyrių techninei paţangai ir
reikalauja, kad
po
 
trumpalaikio naudojimo būtų išmesti kaip tuščios konservų dėţutės.Tačiau miestų statybos projektai, pašaukti įamţinti individą higieniškuose maţuose
butuose, tik1
dar pagrįsčiau pajungia jį savo varţovui, totaliai kapitalo valdţiai. Kai miesto centrasdėl darbo ir pramogų pri
traukia savo gyventojus kaip gamintojus ir vartotojus, jo
gyvenamosios ląstelės netrukdomai kristalizuojasi į
gerai organizuotus kompleksus.
Akivaizdi makrokosmoso ir mikrokosmoso vienybė demonstruoja ţmonėms jų kultū
-
ros modelį: klaidingą visuotinumo ir ypatingumo tapatumą. Valdant monopolijomsvisa masinė kultūra yra identiška, o jos skeletas, jų sufabrikuotas
 
sąvokinis stu
buras,
tampa aiškiai nubrėţtas. Jų (monopolijų valdymo) maskavimu vadovai nėra daugiautaip suinteresuoti, ji| valdţia tuo stipresnė, kuo ji brutalesnė. Kinas ir radijas daugiaunereikalauja būti laikomi menu. Ta tiesa, kad jie yra ne kas ki
ta, kaip verslas,
panaudojama kaip ideolo gija, turinti įteisinti šlamštą, kurį jie sąmoningai gamina. Jiepatys save vadina pramone, ir skelbiamų generaliniu direktorių pajamų skaičiaipaneigia bet kokią abejonę pa našių gatavų produktų visuomenine būtiny
be.
Suinteresuotos šalys noriai aiškina technologiniais terminais kultūros industriją.Teigiama, kad į ją įdėti milijonai daro būtinus reprodukcijos procesus, kurie savoruoţtu neišvengiamai sąlygoja, jog vienodus daugybės vietų poreikius patenkintų
 
sta
ndartizuoti produktai. Techniniai prieštaravimai tarp nedaugelio gamybos centrų ir
decen
tralizuoto naudojimo lemia būtiną skirstytojų organizaciją ir planavimą.Standartai atseit iš pat pradţių kyla iš vartotojų poreikių, dėl to jie ir priimami beveik
be pasiprie
šinimo. Iš tikrųjų tarp manipuliacijos ir reakcijos į jos poreikį čia yrauţdaras ratas, vis stiprinantis sistemos vienybę. Čia nutylima apie tai, kad pagrindas,kuriuo technika ima valdyti visuomenę, yra ekonomiškai stipriausiųjų valdţia
visu
omenėje. Šiandien techninis racionalumas –
pa-160
ties valdymo racionalumas. Tai pačios su savimi susvetimėjusios visuomenės savybėbūti prievartos visuomene. Automobiliais, bombomis ir kinu visuma sutelkiama tol,kol jai būdingas niveliuojantis elementa
s neparodo savo galios ta neteisybe, kuriai ji
tarnavo. Kol kultūros indust
rijos technika buvo paversta tik standartizacijos ir
serijinės gamybos fenomenu, buvo paaukota tai, kas meno kūrinio logiką skyrė nuosocialinės sistemos. Tačiau dėl to reikėtų kaltinti ne kaţkokį technikos vystymosidėsnį, bet dabartinį jos funkcionavimo ekonomikoje būdą. Poreikį, įstengiantįpasipriešinti centrinei kontrolei, išstumia individualios sąmonės kontrolė. Ţingsnis
nuo telefono prie ra
dijo aiškiai paskirstė vaidmenis
. Pirmasis vis dar leido jo
vartotojams liberaliai ţaisti subjekto vaidmenį. Antrasis demokratiškai paverčia visusvienodais klausytojais, kad autoritariškai atiduotų juos vienodoms įvairių stočių pro
-
gramoms. Nebuvo išplėtota aparatūros replika, o privačių radijo laidų neleistatransliuoti. Apsiribota apokrifine „mėgėjų" sfera, kuri, be to, buvo organizuota išviršaus. Bet koks publikos spontaniškos saviraiškos proverţis tam
pa valdomas ir
absorbuojamas per oficialias radijo laidas konkursais prieš mikrofoną talentų, kuriuosproteguoja įvairiausi profesionalios atrankos renginiai, medţiotojų. Talentai kultūrosindustrijai priklausė dar iki tol, kol ji juos parodė,
-
kitaip jie nebūtų taip stengęsiįsijungti į ją. Publikos nusiteikimas ir tariamai, ir iš tikrųjų palankiai kultūros
industrijos sistemai, yra ne jos pateisinimas, o sistemos dalis. Kai kokia nors menosritis pradeda laiky
tis recepto, būdingo ţiniasklaidai ir kitai labai tolimos sri
ties
medţiagai, kai dramatiška radijo „muilo operų"
 
intriga galų
gale pavirsta
pedagoginiu pavyzdţiu, kaip įveikti techninius keblumus, nugalimus kaip
jam
ir
dţiazo gyve
-161
nimo aukštumomis, arba kai įţeidţianti Beethoveno simfonijos fragmento „adaptacija"įgyvendinama taip pat kaip Tolstojaus romano adaptacija filme, atsigręţimas įpublikos norus tampa tuščiu atsikalbinėjimu. Arčiau reikalo esmės yra aiškinimas apie
techninio aparato ir per
sonalo lyginamąjį svorį, kurį, be kita ko, iki smulkmenų derasuprasti kaip ekonominio atrankos mechanizmo dalį. Čia dar pridu
rtinas taip pat
susitarimas, vykdomąją valdţią turinčiųjų maţų maţiausia kolektyvinis pasiryţimas
 
negaminti arba neleisti nieko, kas netelpa į jų schemas, kas neatitinka jų vartotojosampratos, ir visų pirma
-
kas nepanašu į juos pačius.
 
 Jei šitoje epochoje objektyvi socialinės raidos tendencija įsikūnija kaip subjektyvūs
abejotini sumanymai ir ge
neralinių direktorių planai, tai originalūs yra ne kas kita,kaip galingiausių pramonės sektorių
- metalurgijos, naftos gavybos, energetikos,
chemijos pramonės
- sumany
mai ir planai. Palyginti su jais, kultūros monopolijos yrasilpnos ir priklausomos. Jos turi skubiai suktis prieš tikruosius valdytojus, kad įvalymo akcijų eilę nepakliūtų jų veiklos sritis masinėje visuomenėje, kurios specifinis
pre
kių tipas
ir be to turi daug bendro su patogiu liberaliz
mu ir ţydų intelektualais.Net pačių stipriausių radijo stočių priklausomybė nuo elektros pramonės arba kino
-
nuo bankų charakterizuoja visą sferą, kurios atskiros šakos savo ruoţtu ekonominiuatţvilgiu yra
 
susipynusios. Čia viskas taip glaudţiai susiję, kad dvasios koncentracija
pasie
kia lygį, leidţiantį perţengti įvairių firmų ir techninių sričių demarkacinę liniją. Įnieką nekreipiančios dėmesio kultūros industrijos vienybė liudija būsimą politikos
vie
nybę. Aiškūs skirtumai, pavyzdţiui, tarp A ir B kategorijos filmų arba publikacijosskirtingo brangumo ţurna
-162
luose, atsiranda ne tiek dėl reikalo esmės, kiek dėl panaudojimo vartotojųklasifikacijai, organizacijai ir apskaitai. Visiems čia kaţkas
numatyta, kad niekas
nepraslystų, skirtumai iškeliami ir propaguojami. Publikos aprūpinimas serijinėsgamybos hierarchijos savybėmis skatina vis stiprėjančią kvantifikaciją. Kiekvienas turielgtis tarsi spontaniškai pagal iš anksto nustatytą indeksacijos „lygį" ir turėti reikalątik su tomis masinių produktų, kurie ga
minami specialiai tam tipui, kategorijomis.
Vartotojus kaip statistinę medţiagą geografijos ţemėlapiuose mokslinės instancijos, jau daugiau nesiskiriančios nuo propagandinių, skirsto į grup
es pagal pajamas,
sudarydamos raudonus, ţalius ir mėlynus laukus.
 
Naudojamo metodo schematizmas čia pasireiškia tuo, kad galų gale mechaniškai
diferencijuoti produktai visais atvejais niekuo nesiskiria vienas nuo kito. Tai, kad skir-
tumai tarp kompanijų „Chrysler" ir „General
-Motors" se
rijinių gaminių yra iš esmėsiliuziniai, ţino kiekvienas vaikas, kuris domisi panašiais skirtumais. Ką ţinovai apta
-
ria kaip pranašumus ir trūkumus, tik skatina įamţinti tariamą konkurencijos irpasirinkimo galimybę. Firmų „VVarner Brothers" ir „Metro Goldvvyn Mayers"
produk
tų pristatymas yra lygiai toks pats. Tačiau ir skirtumai tarp brangesnių irpigesnių modelių iš tos pačios firmos kolekcijos vis labiau nusitrina: automobilių
-
cilindrų skaičių skirtumai, variklio tūris, prietaisų patentiniai duomenys, filmų
- kino
ţvaigţdţių skaičiaus skirtumai, gausa išlaidų, skirtų technikai, darbui irdekoracijoms, taip pat švieţesnių psichologinių formulių panaudojimas. Vie
nintelis

You're Reading a Free Preview

Download
scribd
/*********** DO NOT ALTER ANYTHING BELOW THIS LINE ! ************/ var s_code=s.t();if(s_code)document.write(s_code)//-->