Welcome to Scribd, the world's digital library. Read, publish, and share books and documents. See more
Download
Standard view
Full view
of .
Save to My Library
Look up keyword
Like this
2Activity
0 of .
Results for:
No results containing your search query
P. 1
CCC Hronoluogeje 1492 - 1795 m.

CCC Hronoluogeje 1492 - 1795 m.

Ratings: (0)|Views: 222 |Likes:
Published by Dāris Solitāris
Baltijos šalių istorijos chronologija
Baltijos šalių istorijos chronologija

More info:

Published by: Dāris Solitāris on Jun 26, 2012
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as DOC, PDF, TXT or read online from Scribd
See more
See less

04/23/2013

pdf

text

original

 
1492 m.
 
vasarą 
trys nedidelės karavelės su 90 žmonių įgula vadovaujamos Kristupo Kolumbo išplaukė Ispanijos į Atlantą. Praėjus 70 dienų nuo išplaukimo, auštant ispanų laivai priplaukė Ameriką.
1492 m.
Maskva, valdant Ivanui III pasiskelbė Trečiąja Roma, perėmė pasaulio sostinės vardą išKosntantinopolio.
1494 m.
Prūsijoje išleisti įstatymai skelbė, kad pabėgusius valstiečius reikia sugrąžinti jų šeimininkams, o tiegalį valstietį pakarti arba už ausies prikalti prie stulpo, palikę tik peilį išsilaisvinimui. Pomeranijos,Brandenburgo, Meklenburgo valstiečių padėtis taip pat blogėjo, tačiau šiose žemėse, pavyzdžiui, Riugenosaloje, jie turėjo šiokios tokios laisvės. Buvo vietų, kuriose gyveno laisvi ir pasiturintys valstiečiai
CölmischeFreie
, kuriems priklausė daugiau kaip 15 proc. Prūsijos žemės, be to, jie turėjo teisę skųstis Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, o vadinamieji „Kuršių karaliai“ Livonijoje turėjo eiti karinę tarnybą, bet buvoatleisti nuo kitų prievolių ordinui. Tačiau 1498 m. įvedus specialų mokestį, Livonijos valstiečių karo tarnybosprievolė buvo panaikinta, o po 9 metų jie prarado ir laisvųjų piliečių teisę nešiotis ginklą. XV a. Livonijojepaplito „paveldimojo valstiečio“ (erfbur) sąvoka. Dėl krizės, ištikusios žemės ūkį po „juodosios mirties“, daugvalstiečių buvo įsiskolinę žemvaldžiams, kurie, nenorėdami prarasti pagrindinio savo pajamų šaltinio –dešimtinių ir kitų valstiečių mokamų duoklių – noriai skolindavo jiems galvijus, darbinius gyvulius ar grūdussėklai. Baigiantis XV amžiui kiekvienas valstietis buvo dvaro skolininkas, todėl negalėjo palikti savojo ūkio,negavęs pono sutikimo, ir dar turėjo eiti prievoles dvaro ūkyje. Panašių tendencijų pastebėta ir Danijoje, taippat Šlezvigo bei Holšteino hercogystėse.Mažėjant gyventojų ir dėl to ėmus stigti darbo jėgos bei krintant žemės ūkio produktų kainoms, dėl silpnoscentrinės valdžios feodalai buvo suinteresuoti susaistyti valstietiją prie žemės, bet valstiečiams buvo paliktos jų teisės ir teisinė padėtis. Derlingose Holšteino žemėse didikų dvarai daugiausia buvo susivieniję, tadfeodalai turėjo savus teismus, kurie galėjo skirti valstiečiams kūno ir mirties bausmes. Danijoje dvarai buvoišsisklaidę, todėl ir feodalų teismų buvo mažiau, o teisingumą dažniausiai vykdydavo
herredsting
, kuriamevalstiečiai vaidino aktyvų vaidmenį.
1494 m.
sudaryta taikos sutartis tarp LDK ir Maskvos kunigaikštystės.
1495 m. vasario 15 d.
siekdamas draugystės su Maskvos valdovu Ivanu III, kuris po Kazimiero mirties buvoužėmęs nemažai pasienio kunigaikštysčių, paklusnių LDK, ir įtvirtindamas prieš metus sudarytą taiką, po ilgų derybų Aleksandras sudarė taikos sutartį tarp LDK ir Maskvos. Po taikos sutarties sudarymo Aleksandras vedėIvano III dukterį Jeleną. Vedybų iniciatorius buvo Aleksandras, šitaip norėjęs palenkti savo pusėn Ivaną III.Tačiau Ivanas III pareikalavo, kad Jelena liktų stačiatike. Su ja į Vilnių buvo pasiųstas didokas skaičiusMaskvos Bojarinų ir stačiatikių dvasininkų, kurie čia šnipinėjo ir perdavinėjo žinias Maskvai. Jonas III ir toliaupalaikė ryšius su LDK priešu Krymo chanu Mengli Girėjumi ir kurstė jį pulti LDK. Aleksandrą kaltino, kad šisnestatąs Jelenai reikalingos cerkvės, spaudžiąs stačiatikius ir t.t. pagaliau po 5 metų, prisidengdamaspravoslavų gynimu pradėjo karą su LDK.Vėliau didysis kunigaikštis išvarė žydus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, konfiskavo jų turtą. Karo suMaskva metu žydams įsiskolino ir didysis kunigaikštis, ir nemažai įtakingų didikų.
1495 m.
 
rugpjūčio 23 d.
buvo patvirtintas pirmojo Vilniaus miesto cecho – auksakalių – statutas.
1495 m. rudenį
sudaręs taikos sutartį su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru ir 10 metų paliaubomisneutralizavęs Livonijos ordiną, Ivanas III užpuolė Suomiją. Tris mėnesius buvo apgulta Vyborgo tvirtovė.
1495 m. lapkričio 30 d.
Vyborgo tvirtovę buvo mėginta užimti šturmu, tačiau puolančiosios pajėgos buvoatmuštos ir pralaimėjo. Kai pagalbon atvyko Steno Sturės armija, rusai jau buvo pasitraukę.
1496 m.
 
vasarį
rusai įsiveržė į Suomijos gilumą. Vasarą buvo nuniokota Šiaurės Suomija, tuo tarpu SvanteNulssonas ir Knutas Posse sėkmingai perėjo į kontrpuolimą skersai Suomijos įlankos ir sudegino Ivangorodą –Ivano III 1492 metais rytiniame Narvos krante pastatytą tvirtovę. Didesni rudenį numatytos kampanijosplanai žlugo, kai į Švediją grįžo Steno Sturės priešininkas, skųsdamasis lėšų stygiumi, o Suomijoje likę būriaiėmė grasinti maištu, jei nebus sumokėta alga. Beviltiškai ieškodamas sąjungininkų, Stenas Sture LDKdidžiajam kunigaikščiui Aleksandrui net žadėjęs Švedijos karūną. Nors Aleksandras ir atsisakė šio pasiūlymo,bet tarpininkavo derybose su savo uošviu Maskvoje. Ivanas III buvo linkęs sudaryti taiką, nes grėsė naujitotorių antpuoliai, taigi 1497 m. kovo mėn. Novgorode buvo sudarytos 6 metų paliaubos.
1498 m. gegužės mėnesį
portugalų laivai išmetė inkarus prie Kolkatos miesto Indijoje.
1498 m.
Klaipėdoje buvo 25 miestiečiai biurgeriai, t.y. tie, kurie turėjo miestiečių teises. Be jų dar gyveno jų šeimos ir kiti, kas neturėjo miestiečių teisių, taigi XV pabaigoje –XVI pradžioje Klaipėdoje gyveno apie 100žmonių. Paskatino priemiesčių augimą –Vitė (Uosto g.), Senoji Vitė –XV a, žvejų kaimelis iš kelių sodybų,išsiplečia kai miestas buvo uždarytas fortifikacijų. Krammaist –Krūmamiestis (Liepų g., Laikrodžių muziejus)
 
irgi jau gyvavo nuo XV a. Ledergasse (Odų gatvelė) –laisvosios pilies žemės priklausė ne miestui, o piliai(Vilniaus bankas, Turgaus gatvė, iki pat parodų rūmų). XVI a. 16 sodybų –gyveno amatininkai, kurie dirbopiliai. Vėliau Ledergasse išaugo į Frydricho miestą, kuris vėliau įjungtas į Klaipėdą. Baltikalnis (Tilžės g.). TikVitė nebuvo įtvirtinta. Priemiesčiai smarkiai nesivystė išskyrus Baltikalnį, nes šis buvo netoli vandens malūno(kryžiuočiai jį pastatė prie prūdo). Specialiais įsakymais būdavo sudeginami priemiesčiai, kad priešui būtų sunkiau užimti Klaipėdą.
1499 m.
sudaryta Vilniaus “unija”: didysis kunigaikštis Aleksandras ir Lenkijos karalius Jonas Albrechtasnusprendė ir ateityje derinti veiksmus renkant atskirus abiejų valstybių valdovus, teikti abipusę karinępagalbą. Gdanske išspausdinta Vilniaus kapitulos kanauninko Martyno pirmoji Lietuvoje paruošta knyga “Agenda”. Joje pateikti bažnytinių apeigų aprašymai su maldų tekstais vietiniams liturginiams poreikiamstenkinti.
1499 m.
 
Ivanas III, prisidengdamas neva engiamų pravoslavų gynimu pradėjo karą su LDK.
Tuometu Lenkijos karalius Jonas Albrechtas buvo sudaręs karinę sąjungą su Čekijos ir Vengrijos karaliumiVladislovu bei LDK Aleksandru prieš Turkiją (buvo nutarę bendrai kariauti su turkais; buvo numatę užimtiDunojaus ir Dniestro žiotis – Kilikiją, Belgradą – ir išardyti plėšikų lizdą – Krymo ordą) ir negalėjo suteiktikarinės pagalbos LDK kare su Maskva. Lenkijos karalius Jonas Albrechtas buvo surengęs žygį į buvusią vasalinę Moldaviją, bet visa Lenkijos kariuomenės žuvo Bukovinos miškuose.LDK sąjungininkais buvo Livonijos Ordino magistras Valteris Pletenbergas ir Užvolgio (Didžiosios Ordos)chanas Šach Achmetas. Kariniai veiksmai prasidėjo 1499 m., nors karas paskalbtas tebuvo 1500 m.
Iki XV a. pabaigos
Lietuvos gyvenama teritorija išsiplėtė, buvo apgyvendinta daug tuščių žemių –Užnemunė, Šiaurės Lietuva, Baltijos pajūris ties Palanga, žemės palei Prūsų sieną – iš viso apie 25 tūkst.km2; lietuvių etninė teritorija pasiekė 80–100 tūkst. km2. Etninėje Lietuvoje gyveno per 0,5 mln. gyventojų.Tuo metu kilo bent aštuonios užkrečiamųjų ligų epidemijos.Funduota apie 130 parapinių bažnyčių. Krokuvos universitete įsirašė beveik 400 studentų iš Lietuvos.
XV a. paskutiniame dešimtmetyje
padidėjo grūdų eksportas Zundo sąsiauriu: būdavo perplukdoma nuo 50000 iki 80 000 lastų (vienas lastas apytikriai lygus 2,3 tonos) daugiausia iš Dancigo ir Kionigsbergo.Priešingai pereitas dešimtmetis buvo eksporto nuosmukio dešimtmetis. Yra apskaičiuota, kad visus Estijosgyventojus (jų buvo šiek tiek per 250 000) XVI a. viduryje pamaitinti būtų prireikę 30 000 – 35 000 lastų grūdų kasmet. Maždaug tuo metu iš Estijos uostų buvo išplukdoma apie 10 000 lastų grūdų, kitaip tariant,gana didelis derliaus perteklius. Daugiausia tai būdavo valstiečių ūkiuose išauginti grūdai. Bajorų ūkių buvomažiau, bet grūdus parduodavo dažniausiai bajorija.Iki XVI a. tarp Elbės ir Oderio esanti pakrantės dalis buvo visiškai germanizuota. Vokiečių žemaičių kalbaBaltijos šalyse buvo tapusi lingua franca. Ši kalba vartota komercijoje, jūrininkystėje, o kartais – irdiplomatijoje. Tai buvo valdančiojo visuomenės sluoksnio, kolonizavusio prietines jūros pakrantes, kalba.Vienas XVI a. vidurio rašytojas užsimena, esą paskutinysis pomeraniečių kalba kalbėjęs Riugeno salosgyventojas miręs prieš šimtą metų, ir šioje Pomeranijos dalyje tebegyveną tik keletas vendų ir kašubų.Rytinėse žemėse mažėjo ir prūsiškai kalbančių žmonių. Ši kalba nunyko XVIII amžiuje. Į rytines Baltijosžemes vokiečių kolonistai skverbėsi ne taip smarkiai, o vokiečių miestų diduomenės ir žemvaldžių sluoksniouždarumas trukdė germanizuoti vietinius žmones. Nuo XIV a. tenykščiai latviai ir estai laipsniškai ėmėprarasti teisę dalyvauti svarbesnėse savo miestų prekybos bei komercijos srityse.. kadangi vokiškai kalbantysvaldovai vietos gyventojus priskirdavo „nevokiečiams“, tai pastarieji negalėjo tapti nei Didžiosios Rygosgildijos, nei kitų miesto gildijų nariais. Buvo mėginama uždrausti mišrias santuokas. Pavyzdžiui, apie 1400 m.Revelio vokiečių pirkliams buvo draudžiama vesti ne vokiečių kilmės moterį.Toji daugybė taisyklių ir įsakų, skirtų varžyti ne vokiečių kilmės gyventojus, negalėjoužkirsti kelio tautų ir kalbų maišymuisi. Pavyzdžiui, Revelyje vartotoje vokiečių kalboje prigijo daug estiškų iršvediškų žodžių bei posakių. 1556 m. iš užsienio atvykusiam pameistriui buvo skirta piniginė bauda už tai,kad šis paklausė, ar miesto tarybos nariai apskritai kalbą vokiškai. Tas kalbų kratinys trikdydavo ne vieną atvykėlį iš Vokietijos. Iš Liubeko atvykę pirklių atstovai būdavo skatinami mokytis vietos kalbų.Vokiečių valdančiojo sluoksnio uždarumas ir arogancija, savaime suprantama, kėlėįtampą. Vokiškoji gyventojų mažuma dar nebuvo pamiršusi 1343 m. Estijos valstiečių sukilimo, kai buvoišžudyta daug vokiečių, nenorėjusių prarasti politinio viešpatavimo jiems pavaldžiose tautose.Šiaurės Europos miestai savo išvaizda ir gyvensena labai skyrėsi. Keliautojas FynesasMorysonas Liubeką apibūdino kaip šviesų, gerai suręstą ir švarų miestą, kuriame gyvena mandagūs irpaslaugūs žmonės, tačiau Lüneburgas jam atrodė „labai purvinas ir blogų kvapų sklidinas“, o Kopenhaga –
 
 „neišvaizdi, namai čia pastatyti iš medžio ir dumblo, o juose gyvenę žmonės kuo barbariškiausiai maneapšaukdavo, tarsi niekad anksčiau nebūtų regėję atvykėlių“. Thomas Kantzowas pasakoja, kad Štetinemaistas ir gėrimai kur kas geresni nei kituose Pomeranijos miestuose, o Stolpą giria už mokyklą, kuriojemokėsi net iš Hamburgo ar Danijos atvykę mokiniai. Dancigo miestas savo gražiais pastatais ir judriomispalei Mottlau upę išsirikiavusiomis prieplaukomis ne vienam miesto svečiui kėlė pasigėrėjimą. Švedijosmiestai (anot vieno prancūzų diplomato, panašesni į medinių namų gyvenvietes nei į miestus) buvo gerokaimažiau įspūdingi.Baltijos jūros pietinės pakrantės miestai aukštais bažnyčių bokštais, laiptuotomis, išplytų statytomis rotušėmis ir tvirtomis gynybinėmis sienomis iš toliau atvykusiam kaimiečiui buvo bauginantisir nuostabus reginys. Baugino, nes čia gyveno antstoliai, prekybininkai, kromelninkai ir prostitutės, tik irbesitaikantys apiplėšti net menkiausiai progai pasitaikius ar pasityčioti iš netašyto prasčioko. Tačiau miestaitaip pat ir žavėjo, nes prireikus slėptis nuo pono, bėglys čia jautėsi saugus, miestas galėjo apginti nuošeimininko pastangų jį susigrąžinti. Nors ir maži šalia didžiųjų Pietų Europos miestų atrodė Baltijos šalių miestai, bet čia – tame tankių miškų, skurdaus gamtovaizdžio krašte, kur, regis, žmonės niekur, išskyrusmiestus, negyvena, - virė gyvenimas.Pabėgę valstiečiai įsiliedavo į neprivilegijuotosios daugumos – inwaner – sluoksnį. Jiedirbdavo atsitiktinius darbus, išnešiodavo ar siūlydavo pirkti prekes, o apsigyvendavo medinėse lūšnose arrūsiuose.Miestiečių, arba biurgerių (borger), luomo žmonės buvo miestų piliečiai irdalyvaudavo miesto reikalų tvarkyme. Biurgeriu galėjo tapti asmuo, sulaukęs pilnametystės, gyvenantissantuokoje ir turintis nepriklausomą pragyvenimo šaltinį, priklausąs garbingai giminei ir mokąs biurgeriomokestį.Teutonų Ordino miestų būdingas bruožas – visiškai atskiros viename anklaveegzistavusios struktūros. Dancigą ir Kionigsbergą faktiškai sudarė trys miestai, kiekvienas jų turėjo savoadministraciją. Marienburge dominavo masyvūs pilies – didžiojo magistro būstinės nuo 1309 iki 1466 metų įtvirtinimai. Rygoje ir Revelyje virš žemutinių miestų dunksojo ordino pilys, nors nė viename iš šių miestų provincijų magistrai neturėjo didelės valdžios. Daugelį amžių ordinas kivirčijosi su arkivyskupu dėl teisėsviešpatauti Rygoje. Pats miestas, 1500 m. turėjęs apie 8000 gyventojų, tvarkėsi visiškai autonomiškai, jisnetgi atliko apeliacinio teismo funkcijas septyniolikoje Livonijos miestų. Kita vertus, Revelyje galiojo Liubekoįstatymai. Čia provincijos magistro valdžia apsiribojo ginčų tarp miesto bei Estijos diduomenės arba gildijų viduje kilusių nesutarimų sprendimu, nors XV amžiaus V dešimtmetyje magistras mėgino priversti miestotarybą atsisakyti minties valdyti miestą, neatsiklausus bendruomenės nuomonės.
XV a.
Bažnyčios konvulsijos apėmė šiaurinę Europą. Švediją pasiekė daug Jano Huso rankraščių, be to,husitų doktrinos kėlė ordinui nerimą Prūsijoje. Kunigas Nikolaus Rutze išvertė Rostoke husitų darbus į vokiečių žemaičių kalbą. Erezijos sėklos įveikė jūras; Rostoke ant laužo buvo sudeginta Johno Wyclifopasekėja. Pietines Baltijos jūros pakrantes apėmė religinių permainų sumaištis, nusiritusi per Vokietiją irCentrinę Europą. Stambesnieji Danijos bei Švedijos miestai taip pat pakliuvo į šį šurmulį, tačiau jų buvonedaug, taigi kitoms dviem karalystėms didesnės įtakos neturėjo. 1527 m. Švedijos, o 1536 m. ir DanijosBažnyčia neteko galios ir turtų, tačiau nuo katalikybės jos atsiskyrė palaipsniui. Vienuolynai abiejosekaralystėse dar egzistavo keletą dešimtmečių. Diduomenė labai norėjo, kad vienuolynai išliktų ir priglaustų  „atliekamas“ jų dukteris. Kad vietos didikams netektų saistytis vedybiniais ryšiais su valstiečiais ar kitais „nelaisvais luomais“ ir taip perduoti luomo kilmę už šeimos ribų, karalius Kristijonas II dar 1552 m. prašėįsteigti Jutlandijoje du vienuolynus. Reformatai buvo konservatyvūs bažnytinių apeigų atžvilgiu, todėlišsaugojo pagrindines Katalikų Bažnyčios apeigas.Hanzos pakrančių miestai palaikė glaudžius ryšius su Centrinės Europos kraštais, esančiais toliau nuo jūros,todėl pietines Baltijos pakrantes netrukus pasiekė ir humanizmo spinduliai, nors gana blyškūs. Pirmasisuniversitetas Baltijos šalyse įsteigtas Rostoke 1419 m., o 1456 m. įkurtas universitetas Greifsvalde, tačiauįtakingiausias humanistinio mokslo centras buvo Premonstratų ordino Šv. Marijos bažnyčios mokyklaTreptove.Naują impulsą reformacijai Rygoje davė miesto sekretorius Johannesas Lohmülleris, 1522 m. vasarą užmezgęs ryšius su Liuteriu, prašydamas jį tapti rygiečių Pauliumi. Lohmulleris buvo sumanus partijos narys, jis stiprino ryšius su Prūsijos hercogu Albrechtu, kurio sekuliarizuota liuteroniškoji valstybė buvo pavyzdys, į kurį lygiavosi Livonijos protestantai. 1522 m. Andreas Knopkenas buvo paskirtas Rygos Šv. Petro bažnyčiosvisuomeniniu pamokslininku. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį prie jo turėjo prisijungti Sylvesteris Tegetmeieris– kiek maištingos sielos žmogus, Vitenberge patekęs Karlštato įtakon. Krizių kupinais 1524-1525 m.Livonijoje pasirodė dar liepsningesnė figūra – kailininkas Melchioras Hoffmannas, apokalipsės skelbėjas.Beveik nėra įrodymų sieti Hoffmanną su Livonijos valstiečių judėjimu, tačiau kai vyskupo antstolis 1525 m.

You're Reading a Free Preview

Download
/*********** DO NOT ALTER ANYTHING BELOW THIS LINE ! ************/ var s_code=s.t();if(s_code)document.write(s_code)//-->