TĖVYNĖS SĄJUNGOS-LIETUVOS KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ

RINKIMŲ PROGRAMA 2012-2016 METAMS

XVI VYRIAUSYBĖS PROGRAMA

1

Turinys
NUO „DEŠINIOSIOS ALTERNATYVOS. SĖKMĖS LIETUVOS“ IKI „XVI VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS“......................................................................................................................3 VIEŠIEJI FINANSAI................................................................................................................5 EKONOMIKOS KONKURENCINGUMO POLITIKA....................................................................19 ENERGETINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ IR ENERGETINIS SAUGUMAS 2012-2016 M. IR LAIKOTARPIU IKI 2020 M....................................................................................................50 ŽEMĖS ŪKIO BEI KAIMO PLĖTROS POLITIKA.......................................................................56 SUSISIEKIMO POLITIKA.......................................................................................................64 SOCIALINĖ POLITIKA.......................................................................................................... 69 VALSTYBĖS VALDYMO PERTVARKA....................................................................................94 TEISĖ IR TEISĖTVARKA.....................................................................................................103 LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA..........................................................................................121 KRAŠTO SAUGUMAS........................................................................................................ 137 VALSTYBĖS SAUGUMAS...................................................................................................153 ŠVIETIMAS.......................................................................................................................156 KULTŪROS POLITIKA........................................................................................................166 TAUTINIŲ MAŽUMŲ POLITIKA...........................................................................................174 APLINKOSAUGOS POLITIKA..............................................................................................177 SVEIKATOS SISTEMOS PLĖTRA.........................................................................................183 SPORTAS IR SVEIKATINGUMAS.........................................................................................196

2

NUO „DEŠINIOSIOS ALTERNATYVOS. SĖKMĖS LIETUVOS“ IKI „XVI VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS“
Prabėgo ketveri metai nuo 2008 metų Seimo rinkimų. Prieš ketverius metus mes, TSLKD, rinkėjų valia prisiėmėme didžiausią atsakomybę už valstybės reikalus ir ją garbingai nešėme. Todėl šiandien galime sąžiningai pasakyti: mes buvome pajėgūs suvaldyti krizę, todėl esame pajėgūs sukurti ir solidarią gerovę. Svarbiausia: nesustoti. Nesustoti, - tai reiškia neleisti Lietuvos vėl grąžinti į buvusią stagnaciją. 2008 metais laimėjome Seimo rinkimus turėdami išsamią rinkimų programą. Todėl tada eidami į rinkimus drąsiai sakėme „Mes turime aiškų planą“. Ketveri prabėgę metai buvo nelengvi. Pasaulinė krizė ir nesibaigiantys eurozonos negalavimai, mūsų ekonomikos staigus ir skausmingas nuosmukis 2009 metais, energetinės nepriklausomybės darbai ir „šešėlio“ išskaidrinimas, - visa tai reikalavo sistemingo ir nuoseklaus darbo visose srityse, dažnai sulaukiant ir destruktyvaus pasipriešinimo bei nuolatinių pastangų sumenkinti tai, ką pasiekėme. Visa tai atlaikėme. Ir nemažai pasiekėme. Galbūt ne viską, ko norėjome, bet tikrai nemažai. Tai gebėjome padaryti, nes nuosekliai laikėmės dar 2008 m. patvirtintos programos – savo „aiškaus plano“. Verta prisiminti, kad 2008 metų programa taip pat atsirado ne tuščioje vietoje. Po 2000-ųjų metų rinkimų, kai Tėvynės sąjungai teko pasitraukti į opoziciją, daug dirbome siekdami suformuluoti aiškią tolesnės Lietuvos darbotvarkės viziją, kurią teisingiausia būtų vadinti mūsų šalies konservatyvios modernizacijos vizija. Į tokią viziją ėjome nuosekliai nuo 2001 metais parengto dokumento „Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos tapatybė ir strategija“, kuriame visų pirma siekėme atsakyti patys sau, - kas mes esame ir ko turime siekti, iki 2004 metais išleistos išsamios programinės knygos „Dešinioji alternatyva: Sėkmės Lietuva. Konservatyvioji politinė programa“, kurioje aiškiai nubrėžėme savo svarbiausius strateginius Stiprios Valstybės, Stiprios Ekonomikos ir Stiprios Visuomenės tikslus. Pakeliui paskelbėme doktriną „Rusijos sulaikymo strategija“ (2007 m.), kurioje aiškiai apibrėžėme pačius svarbiausius artimiausių dešimtmečių darbus, įtvirtinant nepriklausomybę, tame tarpe ir energetikoje bei žiniasklaidoje. Tuo pat metu buvome pirmieji, kurie visus pakvietėme į žygį už šeimą, dar 2003 metais paskelbę dviejų vaikų programą „2V“, vėliau daug darėme, kad gimtų „Nacionalinė šeimos koncepcija“ (2008 m.). Taip 2008 metais nuosekliai atėjome į Rinkimų programą, į tą „aiškų planą“, kurį visus ketverius metus ir įgyvendinome: energetikoje ir finansuose, ekonomikoje ir krašto gynyboje, šeimos politikoje ir žemės ūkyje. Dabar žengiame į naują 2012 – 2016 metų etapą, kurį pradedame nuo naujos programos šiam naujam etapui.

3

Ši nauja programa negimsta tuščioje vietoje. Visų pirma ji yra tęsinys mūsų ankstesnių minčių ir ankstesnių vizijų. Kartu ji yra mūsų patirties, sukauptos 2008 – 2012 metų sudėtingame laikotarpyje, tęsinys. Kodėl mūsų programa pavadinta „XVI Vyriausybės programa“? Todėl, kad ji gimsta iš XV Vyriausybės patirties ir yra ambicinga tęsti tai, kas svarbiausia. Ir antra – yra absoliučiai konkreti. Mūsų programa yra unikali ir visiškai kitokia nei kitų partijų programos. Visos partijos dažniausiai įvardija tik bendrinius tikslus, kuriems dažniausiai niekas neprieštarauja; pvz.: „rūpinsimės darbo vietų kūrimu“ arba „remsime smulkų ir vidutinį verslą“. Mes tokių bendrybių kartojimo nebegalime sau leisti. Lietuva negali sau leisti tokios prabangos, kai po rinkimų turi prabėgti vos ne pusė kadencijos, kol nauja valdžia pradeda susigaudyti, kaip savo deklaruotas bendrybes bent jau pradėti įgyvendinti konkrečiais veiksmais. Mūsų programa gimsta iš keleto aiškių klausimų, į kuriuos bandome atsakyti visuose programos skyriuose „Ką paveldėjome?“, „Ką pavyko ir ko nepavyko padaryti?, „Ką toliau būtina daryti?“. Todėl mūsų programa yra ne bendrybių atkartojimas, o labai konkretus sąvadas – kur esame šiandien ir ką konkrečiai reikia toliau daryti. Kartu sakome ne tik „ką reikia daryti“, bet ir „kaip tai reikia padaryti“. Todėl tai yra ne tuščių, populistinių, tarpusavyje nesusijusių pažadų rinkinys, ką matome daugelio partijų rinkimų programose, o tai yra tiesiog pamatas būsimos XVI Vyriausybės programai. Kartu tai yra ryškus tolesnės ambicingos veiklos planas, gimstantis iš darbo Vyriausybėje patirties. Laiminčios Lietuvos vizija, mūsų pastangomis įtvirtinta valstybės ilgalaikėje „Lietuva 2030“ strategijoje, mūsų programoje tampa konkrečiais darbais, apie kuriuos kitos partijos net nebando užsiminti. Lietuva, tvirtai besijaučianti XXI amžiaus globalių procesų vandenynuose, Lietuva nebijanti ir laiminti globalioje konkurencijoje – tai mūsų tikslas ir taip mes suprantame lietuvišką patriotinę ambiciją. „XVI Vyriausybės programa“ – tai aiškus mūsų šalies konservatyvios modernizacijos planas, kuriame siekis Lietuvos ekonomiką paversti globaliai konkurencinga dera su konservatyviu rūpesčiu išsaugoti tradicinę šeimą ir sustiprinti mūsų bendruomenes. Mums rūpi stipri valstybė, stipri ekonomika ir stipri visuomenė. Mes atlaikėme krizę. Mes sukursime ir solidarią gerovę. Solidari gerovė – tai konservatyvios modernizacijos tikslas. Mes turime aiškų planą. Nesustokime!

4

VIEŠIEJI FINANSAI 1.Gaisras užgesintas, pasekmės likviduojamos
2008 m. Seimo rinkimams TS-LKD rengėsi matydama, kad pasaulinės finansų problemos neabejotinai turės neigiamos įtakos išsibalansavusiam Lietuvos ūkiui ir viešiesiems finansams. Tačiau iki pat 2009 m. vidurio nebuvo įmanoma įvertinti, kokio stiprumo bus tas smūgis, mat tuo pat metu mūsų pramonei smogė staiga sumažėjusi užsienio paklausa, o vidaus rinkai dirbantiems sektoriams, įpratusiems augti skolintų lėšų sąskaita – visiškas likvidumo stygius. 2008-2009 m. pasaulinė krizė skaudžiai smogė daugelio šalių ekonomikoms, o ypač – Baltijos šalims, kurių nuosmukis 2009 m. buvo giliausias ir siekė 14-16 proc. Todėl daugelis ketinimų finansų srityje, kuriuos partija deklaravo 2008 m. rinkiminėje programoje, galėjo būti įgyvendinami tik iš dalies – mūsų suformuotai Vyriausybei visų pirma teko imtis gaisrininko darbo, nes buvusiųjų vyriausybių nebuvo pasirūpinta priešgaisrine ekonomikos ir biudžeto apsauga. Ir ne tik tuo. Dar pavojingiau – biudžeto miške buvo palikta daugybė degių ar net sprogių daiktų. Pradėję dirbti 2008 m. gruodį aptikome neapmokėtas sąskaitas ir iš ilgamečio pertekliaus į milijardinį deficitą patekusį „Sodros“ biudžetą. Buvo akivaizdu, kad buvusios Vyriausybės deklaruotas 0,5 procento bendrojo vidaus produkto (toliau BVP) deficito tikslas 2008 metais ne tik kad nebus pasiektas, bet faktinis rezultatas bus daug blogesnis. Faktiškai 2008-ųjų metų viešųjų finansų deficitas siekė 3,3 procentus BVP (beveik 3,7 mlrd. litų) ir pažeidė Mastrichto deficito kriterijų, dėl ko Europos Sąjungos institucijos Lietuvos atžvilgiu pradėjo perviršinio deficito procedūrą. Susirūpinimą šalies ekonomika atspindėjo per visus 2008 m. kilę ir galiausiai į rekordines aukštumas pakilę rizikos priedai, kurių investuotojai prašė už skolinimą Lietuvai ir jos įmonėms bei namų ūkiams. Valstybė nepajėgė išplatinti vertybinių popierių tarptautinėse rinkose visus 2008-uosius metus. Staigus ekonomikos smukimas reikalavo iš esmės peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės parengtus 2009 m. biudžetų projektus – atsisakyti nemažos dalies pažadėtų ar net pradėtų įgyvendinti išlaidas didinančių priemonių ir ganėtinai skubiai didinti kai kuriuos mokesčius. Ankstesnės Vyriausybės parengtų 2009 m. biudžetų projektų patvirtinimas ir vykdymas būtų reiškęs keliolika proc. BVP „skylę“ tarp pajamų ir išlaidų. Milžiniškas struktūrinis pajamų ir išlaidų neatitikimas, kuris susikaupė, nes dėl ūkio kaitimo gaunamos laikinos pajamos iki krizės buvo panaudojamos nuolatiniam mokesčių mažinimui ir išlaidų didinimui, nors ir pradėjo ryškėti 2008-aisiais, visiškai apsinuogino tik 2009-aisiais, kai, praktiškai sustojus ištisiems sektoriams, anksčiau gyvenusiems iš skolintų lėšų – statybai, prekybai, finansų sektoriui, išseko biudžetą maitinę ciklinių pajamų „šaltiniai“ ir biudžetų pajamos sumažėjo 30 procentų, nepaisant net didėjusių kai kurių mokesčių.
5

Kovoti su šiuo pajamų ir išlaidų disbalansu, kurį atvėrė ūkio nuosmukis 2009-aisiais, mūsų Vyriausybei teko per visą savo kadenciją. Nors ūkis ėmė atsigauti jau 2009-ųjų pabaigoje ir augo visus 2010-2012 metus, o 2011 m. augo kone sparčiausiai Europos Sąjungoje – realus augimas siekė 5,9 proc., tai jau visiškai kitoks ūkis nei buvo iki krizės – konkurencingesnis ir geriau subalansuotas, tačiau ir gerokai nuosaikiau maitinantis biudžetus, nei jį maitino buvęs skolintų pinigų srautas. Nelengva įrodyti, kad darbai, kurie mūsų Vyriausybės buvo atlikti, yra geri darbai, kai jie pasireiškė didėjančiais mokesčiais ir mažėjančiomis išlaidomis, o per tai mažėjo ir tų išlaidų gavėjų gerbūvis. Nelengva įrodyti, nes reikia lyginti su dalykais, kurie galėjo įvykti, jeigu Vyriausybė būtų tų darbų nedariusi, bet neįvyko. Sunku praktiškai pajusti tas alternatyvas, o būtent neatlaikiusią valiutų valdybą ir devalvuotą litą, ar chronišką Vyriausybės įsipareigojimų vykdymo vėlavimą, kai pensijos, algos ir sąskaitų apmokėjimas vėluoja 2-3 mėnesius, ar chaotišką viešųjų finansų susibalansavimą, kai valstybei tiesiog tenka gyventi iš to, ką turi, o tai būtų reiškę visų išlaidų sumažėjimą dar 30 procentų. Arba žinią, kad valstybė tiesiog nevykdys savo finansinių įsipareigojimų. Neretai teigiama, kad „šalį iš krizės ištraukė verslas“, arba „krizė buvo suvaldyta žmonių sąskaita“, apskritai nuneigiant bet kokį Vyriausybės vaidmenį. Tačiau be Vyriausybės pasiryžimo priimti būtinus, nors ir nepopuliarius sprendimus, 2008 metais dingęs investuotojų pasitikėjimas Lietuvos ekonomika nebūtų sugrįžęs, todėl ir verslo grįžimas į augimo kelią būtų gerokai vėlavęs. Sunku įsivaizduoti klestintį verslą nemokioje šalyje. Tvirtas pasiryžimas išlaikyti lito ir euro santykį nepakitusį taupiusiuosius apsaugojo nuo santaupų nuvertėjimo, o pasiskolinusius užsienio valiuta, kokių yra dauguma paskolas paėmusių namų ūkių – nuo staiga padidėjusios skolos naštos. Pasiskolinusius litais tai apsaugojo nuo dviženklių palūkanų normų. Kartais teigiama, kad dabartinė Vyriausybė tik „praskolino“ Lietuvą. Pirmiausia dera prisiminti, kad Lietuvos skola augo nuolat, net tada, kai ūkis augo dviženkliais skaičiais. Nors 2009 m. biudžetas net kelis kartus buvo peržiūrimas siekiant kuo mažesnio deficito ir skolinimosi, deficitas vis viena siekė 9,5 procento, o 2010-aisiais – kiek daugiau nei 7 procentus BVP, taigi stebėtis ryškiu skolos augimu 2009-2010-aisiais neverta. Kalbant apie skolos santykį su BVP dar verta prisiminti, kad, pvz., 2009 m. nominalus BVP, su kuriuo lyginama skola, buvo beveik 20 procentų mažesnis, nei 2008-aisiais, o 2010aisiais, lyginant su 2009-aisiais, paaugo vos keletu procentų, taigi skolos santykio su BVP didėjimą lėmė dar ir „bazės efektas“. Dabar apie skolą ypač daug kalba tie, kurie 2009-2010 metais aršiausiai kritikavo Vyriausybę už deficito mažinimą ir siūlė juo „skatinti ekonomiką“, kas būtų lėmę tik dar didesnę skolą. Šiuo metu Lietuva tarp 27 Europos Sąjungos šalių pagal valstybės skolos lygį yra šeštoji (pagal skolos mažumą). 2008 metais su 15,5 proc. BVP skola, kurią dabartinė opozicija mėgsta minėti buvus „itin mažą“, Lietuva buvo penkta pagal skolos mažumą ES. Taigi Lietuvos vieta „skolos reitinge“ praktiškai nepakito. Dedant visas pastangas stabilizuoti skolos augimą, atpigo ir pats skolinimasis.
6

Įrodyti, kad visa tai padaryta ne tik verslo ir žmonių sąskaita, bet ir verslo bei žmonių labui, nelengva. Lengviau įrodyti, kad kai kurių dalykų galėjo ir nebūti, jeigu ankstesnės Vyriausybės būtų laiku ėmęsi „priešgaisrinės finansų apsaugos“, kurios imtis ši Vyriausybė jau neturėjo galimybių. Valstybės, kur tvarkingiems viešiesiems finansams jau du dešimtmečius teikiama derama pagarba, nepaisant to, kad jų ekonomika patyrė geroką ar net didesnį nei Lietuvos nuosmukį, per krizę faktiškai neužsiaugino skolos. Tiek Švedijos, tiek Estijos politikai supranta, kad lengvi pažadai žmonėms šiandien gali tapti sunkia našta tiems patiems žmonėms rytoj, todėl, nors Estijos ūkis 2008-2009 m. patyrė net didesnį nuosmukį nei Lietuvos, Estijos valstybės skolos ir BVP santykis nepadidėjo ir išliko mažiausias ES. Lietuva tokį supratimą įgyja pavėluotai, tik po skausmingos krizės, bet tai supranta jau daugelis. Todėl įsipareigojame toliau tęsti tą politiką, kuri leis kuo greičiau liautis gyventi skolon, ko dar nebuvo padariusi jokia Vyriausybė. Tai leis pagaliau pradėti vykdyti tokią biudžeto politiką, kuri realiai veikia ekonomiką, atsižvelgiant į jos ciklą, o ne taškytis neuždirbtais pinigais ūkio kaitimo metu, vėliau skausmingai taupant pačiu nepalankiausiu ūkiui momentu.

2. Drausminga fiskalinė politika – būtina tvaraus ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo sąlyga
Dėl 2008 m. išryškėjusio struktūrinio nesubalansuotumo sparčiai pablogėjus viešųjų finansų būklei, 2009-2012 m. fiskalinė politika buvo orientuota į kuo greitesnį viešųjų finansų deficito suvaldymą. Tai padaryti pavyko – planuojamas viešųjų finansų deficitas 2012 m. turėtų būti mažesnis nei 2008-aisiais. Metai 2007 2008 2009 2010 2011 2012 *planuojama Viešųjų finansų deficitas 2007-2012 m. Mlrd. litų 1,001 3,686 8,68 6,867 5,823 3,3* Proc. nuo BVP 1 3,3 9,4 7,2 5,5 3*

Mažinti viešųjų finansų deficitą buvo siekiama dėl paprastos priežasties – neturinčiai iš anksto sukauptų rezervų valstybei deficitas visada reiškia didėjančią skolą. Kaip jau minėta, apžvelgiant viešųjų finansų būklę iki XV Vyriausybės kadencijos pradžios reikia pasakyti, kad Lietuvos skola augo net tais metais, kai buvo ekonominės galimybės kaupti perteklių. Tačiau taip daroma nebuvo. Todėl nenuostabu, kad 2009-2012 metais, po ūkį sukrėtusios krizės, iš esmės pakeitusios biudžeto pajamų struktūrą, skola augo toliau. Sparčiausiai skola augo 2009 metais, kai šalies ūkis susitraukė beveik 15 procentų, bei 2010-aisiais. 2011-2012 m. skola augo gerokai nuosaikiau, ir tai lėmė iš esmės sumažėjęs viešųjų finansų deficitas. Metai Skola Mlrd. litų Proc. nuo BVP
7

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 *planuojama

3,088 4,666 6,223 7,436 9,963 10,842 11,221 11,620 12,039 12,155 13,276 14,939 16,698 17,375 27,106 36,113 40,8 44,4*

11,9 14,3 15,6 16,6 22,8 23,7 23,1 22,3 21,1 19,3 18,3 17,9 16,8 15,5 29,4 38 38,5 40,2*

Ryšys tarp deficito ir skolos augimo toks akivaizdus, kad akivaizdi tampa ir artimiausio laikotarpio finansų politikos siekiamybė – kuo greičiau panaikinti deficitą ir sustabdyti skolos augimą. Imti gyventi pagal išgales – mokesčiais, kuriais visuomenė yra sutarusi finansuoti viešąjį gėrį, finansuojant, t.y. perkant jų tiek, kiek įmanoma pagal apmokestinimo lygį, o ne tiek, kiek norėtųsi, ignoruojant finansavimo galimybes. Gyvenimas pagal išgales yra dabartinės kartos atsakomybė prieš savo vaikus ir anūkus. Gyvenimas ne pagal išgales – tai siekis dabar nemokėti už gaunamas viešąsias socialines, sveikatos, švietimo ir kitas paslaugas, finansuojant jas iš augančios skolos, kurią padengti turės vaikai ir anūkai. Tokią gyvenimo pagal išgales politiką programuoja tiek mūsų įsipareigojimai pagal Europos Sąjungos sutartis, tiek mūsų įstatymai, tiek ir racionalus požiūris, mat nesiekiant subalansuoto ir net kiek perteklinio biudžeto skola vėl ims augti pašėlusiais tempais, ypač tada, kai pradės reikštis gyventojų senėjimo pasekmės. Tuomet šiuo metu dar nepavojinga ūkio plėtrai 40 procentų BVP skolos našta gali pakilti iki augimą stabdančių aukštumų. Mes įsipareigojame laikytis Fiskalinės drausmės įstatymo, mūsų Vyriausybės patvirtintos Konvergencijos programos ir per artimiausius trejus metus pasiekti subalansuotų viešųjų finansų, kasmet nuosekliai, po apytikriai 1 procentinį punktą, mažindami atotrūkį tarp pajamų ir išlaidų. Tokiu būdu 2012 metais valstybės skola bus pasiekusi savo aukščiausią tašką, lyginant su BVP, ir nuo 2013 m. tas santykis ims tolydžiai mažėti, o nominaliai skola kasmet priaugs vis mažiau. Skolinimosi poreikis daugiausia bus nulemtas būtinybės refinansuoti anksčiau išleistas obligacijų emisijas. Tokiu atveju 2015 m. skolos santykis su BVP turėtų sumažėti iki apytikriai 35 procentų. Nuoseklus ir nuosaikus, bet nekaitaliojamas kursas subalansuotų viešųjų finansų link suteiks Lietuvai tvirtesnę apsaugą nuo pasaulyje tebesiaučiančių ekonomikos skersvėjų.
8

Nors prognozuojama, kad Lietuvos ūkis toliau augs, jo augimo perspektyvas gerokai veikia ir veiks sukrėtimai euro zonoje ir globalioje ekonomikoje. Investuotojų požiūris į pinigų sąjungos ir net visos ES gebėjimus priimti operatyvius sprendimus dėl senų ir iškylančių naujų iššūkių išlieka skeptiškas. Lietuva, kurios visuomenė, verslas ir valdžia kartu įgyvendino ūkio konkurencingumui ir viešųjų finansų sveikatai atgauti reikalingus sunkius sprendimus ir, kas dar svarbiau – įrodė gebėjimą tuos sprendimus išlaikyti kelerius metus, įgijo deramą reputaciją ir investuotojų priimama kaip ryškus teigiamas kontrastas, palyginus su ES šalimis, tik dabar pradėjusioms eiti šių sunkių sprendimų keliu. Tai pasireiškia mažėjančia premija, kurią turime sumokėti už skolinimąsi tarptautinėse finansų rinkose, ir mažėjančia skolos kaina bei stabiliais skolinimosi reitingais. Tačiau negalime manyti, kad esame viską jau atlikę ir užsidirbta iki šiol reputacija mus gelbės nuolat, nesvarbu kokią politiką vykdytume toliau. Lietuva ekonominiais ir finansiniais ryšiais yra tampriai susijusi su kitomis ES šalimis ir bendrąja rinka, o kitų ES šalių problemos įvairiais kanalais persiduoda tiek kaimynėms, tiek tolimesnėms Sąjungos narėms. Taigi tik politikos nuoseklumas ir tęstinumas gali padėti išvengti staigaus investuotojų nuotaikų ir požiūrio į mus pasikeitimo, skolinimosi reitingų blogėjimo, o per tai – brangstančios skolos ir toliau didėjančių išlaidų skolai aptarnauti. Pasaulinė krizė ir XV Vyriausybės patirtis įrodė: užtruksime dar ilgai, jei tik diskusijomis bandysime ugdyti fiskalinės drausmės kultūrą Lietuvoje. Diskusijos yra vertingos, tačiau dar vertingesni yra tvirti įsipareigojimai. Todėl tęsime pradėtus fiskalinės drausmės taisyklių įteisinimo įstatymuose darbus, siekdami, kad įsipareigojimai dėl tausaus mokesčių mokėtojų turto naudojimo būtų ne tik politiniai, bet ir teisiniai, tokiu būdu apsaugantys visuomenę nuo politinių ekonomikos ciklų ateityje. Taigi, ką mes, TS-LKD, įsipareigojame padaryti? 2.1 Per trejus metus subalansuosime viešuosius finansus

Tuo sudarysime sąlygas stabilizuoti valstybės skolos santykį su BVP ir jį reikšmingai sumažinti per 2013-2016 metus. Viešųjų finansų deficitas bus mažinamas po apytikriai 1 procentinį punktą kasmet, kol viešosios išlaidos atitiks viešąsias pajamas, kaip planuojama, 2015 metais. Šis planas remiasi 2012 m. Konvergencijos programoje pateiktomis ūkio raidos projekcijomis.

Planas gali būti peržiūrimas mažinant tikslų ambicingumą tik tuo atveju, jeigu ūkio plėtra sulėtėtų lyginant su Konvergencijos programoje pateiktomis ūkio raidos projekcijomis. Ir priešingai, jeigu ūkio plėtra bus spartesnė, nei šiuo metu prognozuojama, gausesnės biudžetų pajamos bus skiriamos spartesniam viešųjų finansų subalansavimui.
9

2.2 Įstatymais užkirsime kelią politiniams ekonomikos ciklams fiskalinėje politikoje

Nuosekliai įgyvendindami Seimo 2012 m. ratifikuotą Fiskalinės drausmės sutartį, atitinkamuose įstatymuose įtvirtinsime:

- teisiškai įpareigojančius vidutinės trukmės viešųjų pajamų ir viešųjų išlaidų, deficito ir skolos rodiklius bei skaidrias ir aiškias jų pakeitimo taisykles ypatingais atvejais;

- automatinį išlaidų mažinimo ar pajamų didinimo mechanizmą, jei per metus faktinė padėtis nukryptų nuo užsibrėžto deficito ir/ar skolos tikslo;

- procedūras, užtikrinančias, kad ekonomikos pakilimo laikotarpiais kaupiamos finansinės atsargos, kuriomis ateityje būtų valdomos finansavimo sunkmečiu pasekmės;

- visų institucijų pareigą viešai skelbti biudžetų projektus ir išlaidų poreikio pagrindimą.

Seimo statute siūlysime nustatyti reikiamas procedūras, kad Vyriausybės programos neatitinkančios iniciatyvos dėl mokesčių mažinimo ir išlaidų didinimo, taipogi Seimo narių pasiūlymai biudžetų projektams būtų teikiami ir svarstomi su deramu rimtumu, – iniciatyvos, gresiančios didesne valstybės skola, neturi būti naudojamos siekiant asmeninio politinio populiarumo ar neskaidrių susitarimų su kokiomis nors interesų grupėmis.

Šios priemonės leis išvengti biudžeto politikos „procikliškumo“, t.y. ji bus modeliuojama pagal ekonomikos ciklą, papildomai stiprinant biudžetinę drausmę ūkio pakilimo laikotarpiais, kad ūkio nuosmukio laikotarpiais galima būtų disponuoti lėšomis, reikalingomis viešosioms funkcijoms finansuoti.

2.3 Padėsime tvirtus pagrindus ilgalaikiam viešųjų finansų tvarumui

Tuo tikslu įgyvendinsime Seime šiuo metu svarstomą pensijų reformą, kuri kartu su jau priimtu sprendimu dėl laipsniško pensinio amžiaus ilginimo iki 2026 metų įgalins užtikrinti,
10

kad senėjančios visuomenės išlaidų finansavimas nepakeliama našta neužgrius ant mūsų vaikų ir vaikaičių pečių.

3. Konkurencingesnė ir teisingesnė mokesčių sistema
Lietuva pagal mokesčių naštą (mokesčių įplaukų santykį su BVP) nuolat užima vieną paskutinių vietų tarp ES valstybių narių. Dažnai teigiama, jog taip yra dėl to, kad didelė dalis mokesčių nesumokama. Tai – tiesa. Tačiau akivaizdus faktas yra ir tai, kad kai kurių apmokestinimo elementų, būdingų absoliučiai daugumai ES šalių (nekilnojamojo turto mokesčio, transporto priemonių mokesčio), Lietuvoje praktiškai neturime. Tokiu būdu susidaro gana paradoksali situacija – pagal bendrą mokesčių lygį ir kai kurių elementų apmokestinimą esame nuolat ES gale, nors pagal, tarkime, darbo apmokestinimo naštą esame viduryje „turnyrinės lentelės“, nepaisant vieno žemiausių pajamų mokesčio tarifų. Daugiausia mokestinių nuostolių taipogi patiriame per darbo mokesčių, ypač socialinio draudimo įmokų, vengimą. Mes nesieksime „didesnio perskirstymo vardan didesnio perskirstymo“, tačiau manome, kad perskirstomą per biudžetą lėšų dalį ilgainiui galima padidinti perkėlus dalį darbo mokesčių naštos kitiems, mažiau kenkiantiems ekonominiam augimui mokesčiams. Įvairiausi ekonominiai tyrimai rikiuoja mokesčius pagal jų žalingumą ūkio augimui tokia seka: mažiausiai žalingais laikomi turto mokesčiai, toliau – vartojimo mokesčiai, darbo mokesčiai, na, o patys žalingiausi ūkio plėtrai – pelno mokesčiai. Todėl mes, TS-LKD: 3.1 Palaipsniui mažinsime mažas pajamas gaunančių dirbančiųjų apmokestinimą ir nustatysime socialinio draudimo įmokų lubas Lietuva netaiko progresinių pajamų mokesčio tarifų, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas Lietuvos pilietis moka santykinai vienodai mokesčių. Antai uždirbantis MMA (850 litų į mėnesį) kaip pajamų mokestį sumoka apie 7 procentus savo uždarbio, tuo tarpu uždirbantis 3500 litų per mėnesį – 15. Mažiausias pajamas uždirbantiems mokesčių naštą mažina neapmokestinamasis pajamų dydis, kurio „progresiškumas“ buvo padidintas nuo 2009 m., nes jo dydis tapo priklausomas nuo gaunamų pajamų, o didesnes pajamas gaunantiesiems jis netaikomas. Mes neketiname keisti esamos pajamų mokesčio sistemos į progresinių tarifų sistemą, kadangi esama sistema yra skaidri, administraciškai paprasta ir mažina paskatas vengti gyventojų pajamų mokesčio. Tačiau manome, kad yra galimybių didinti pajamų mokesčio „progresiškumą“ dar labiau, mažinant mažiausias pajamas gaunančiųjų mokamą gyventojų pajamų mokestį. Ketiname nuosekliai didinti neapmokestinamų pajamų dydį, kol jo maksimali suma mažiausiai uždirbantiems pasieks minimalią algą. Daugelis tyrimų tvirtina, kad tai ne tik sumažins pajamų nelygybę, bet ir prisidės prie užimtumo augimo. Įgyvendindami pensijų sistemos reformą ir, kaip joje numatyta, įvesdami socialinių draudimo įmokų lubas, taip sumažindami labiausiai kvalifikuotos darbo jėgos kaštus, paskatinsime užimtumą didelę pridėtinę vertę kuriančiame versle, taip pat tokio verslo konkurencingumą.
11

Atvirai pripažįstame, kad tokie pokyčiai, ypač trumpuoju laikotarpiu, gerokai mažins biudžetų pajamas, todėl, siekiant papildomai nedidinti skolos, bus reikalingi kompensuojantys sprendimai. Geriausiais kompensuojančiais sprendimais laikome tokią mokesčių sistemos pertvarką, kurią ne vieną kartą siūlėme įgyvendinti ir 2008-2012 metų laikotarpyje: - perėjimą prie visuotinio (su socialiai atsakingai nustatytu neapmokestinamu minimumu) nekilnojamojo turto mokesčio; - mažiau teršti aplinką skatinančio transporto priemonių mokesčio įvedimą; - tolesnį įvairių (socialiai nereikšmingų) lengvatų ir išimčių skaičiaus mažinimą, taip išplečiant taikomų mokesčių bazes. Tokie pokyčiai leistų perkelti daugiau mokesčių naštos ant tų visuomenės sluoksnių, kurie objektyviai pajėgūs labiau prisidėti prie viešojo gėrio finansavimo ir sumažinti mokesčių naštą mažiau pasiturintiems. Keitimai bus derinami ir su socialinės paramos pokyčiais, siekiant didesnės kiekvieno atsakomybės už save. Tobulindami gyventojų pajamų apmokestinimą pertvarkysime socialinio draudimo tarifą, jo „solidariąją dalį“ sujungdami su gyventojo mokamu GPM, o „solidariosios“ (bazinės) pensijos dalies finansavimą perkeldami į nacionalinį biudžetą, kaip numatyta Pensijų sistemos reformos gairėse. Solidarioji dalis bus finansuojama iš pajamų mokesčio, mokamo nuo plačios bazės, ir bus išvengta bandymų socialiniu draudimu apmokestinti pajamas, kurių prigimtis neleidžia adekvačiai prilyginti jų darbo užmokesčiui. Šį pertvarkymą atliksime palaipsniui, derindami veiksmus su pensijų reformos įgyvendinimu. 3.2 Išlaikysime konkurencingą pelno mokestį Neketiname keisti pelno mokesčio tarifų. Manome, kad esamas pelno mokestis yra pakankamai nuosaikus, kad neatgrasytų investicijų. Kaip ir numatyta Pelno mokesčio įstatyme, 2013 m. bus atliktas galiojančios lengvatos investicijoms įvertinimas. Jeigu vertinimo išvada nepatvirtins šios lengvatos efektyvumo, šiai lengvatai šiuo metu išleidžiamas biudžeto lėšas skirsime verčiau smulkaus verslo, kuriam taikomas sumažintas pelno mokesčio tarifas, apyvartos ribos didinimui ar darbo mokesčių mažinimui. Jeigu vertinimo išvada patvirtins lengvatos efektyvumą, ji bus patvirtina nuolatinai. 3.3 Užtikrinsime vartojimo mokesčių stabilumą Nežadame mažinti PVM tarifo (21 proc.). Toks pažadas tiesiogiai prieštarautų ankstesniam įsipareigojimui sustabdyti skolos augimą kaip įmanoma greičiau. PVM tarifo mažinimo poveikio biudžeto pajamoms tiesiog neįmanoma atsverti adekvačiu išlaidų mažinimu ir neprasminga atsverti adekvačiu kitų mokesčių didinimu – tam tektų didinti tuos mokesčius, kurių didinimo neigiamas poveikis ūkio augimui dar didesnis nei paties PVM.

12

Lietuvoje taikomi PVM tarifai yra nuosaikūs kitų ES valstybių patirties kontekste, o taipogi atitinka vartojimo apmokestinimo lygį regione. Mes neplėsime lengvatinių PVM tarifų taikymo, o priešingai – visais atvejais, kai tiesioginė finansinė parama taikliau sprendžia problemą nei PVM lengvata, naudosime šį būdą vietoje PVM lengvatų. Turėsime pakeisti kai kuriuos akcizus, kad jie pasiektų minimalius dydžius, numatytus Europos Sąjungos direktyvose. 3.4 Tęsime ryžtingą kovą su šešėline ekonomika Europos Komisijos pripažįstamų tyrimų duomenimis, mums pavyko sumažinti šešėlinės ekonomikos mastus nuo 29.6 procento 2009 metais iki 28.5 procento 2012 metais. Tie patys tyrimai rodo, kad taip vadinamais „klestėjimo“ metais – 2007-aisiais – šešėlis sudarė 29.7 procento, t.y. 1.2 procentinio punkto daugiau negu dabar. Pozityvios tendencijos džiugina, nors šešėlinė ekonomika vis dar labai didelė. Tai ne tik sumažina galimybes geriau finansuoti viešąsias paslaugas, bet ir smarkiai iškraipo konkurenciją. Kaip rodo Europos Komisijos pripažįstami tyrimai, du trečdalius „šešėlio“ sudaro nelegalus ar neapskaitomas darbas ir dėl to nesumokami mokesčiai. Siūlomi darbo jėgos apmokestinimo pakeitimai ir mokesčių naštos perkėlimas bazėms, kurios mažiau „paslankios“ ir sunkiau pritaikomos mokesčių vengimo schemoms (kaip turtas ar automobiliai), leistų sumažinti paskatas neapskaityti dalies darbo užmokesčio. Ne paskutinę vietą darbo santykių „šešėlio“ mažinime užima ir darbo santykių reforma, kurios sprendimai leistų dar labiau sumažinti erdvę neskaidriems susitarimams ir padidinti realaus socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavių svarbą. Taip pat ir toliau sieksime, kad nepakantumas šešėliui taptų ne tik mokesčių ar darbo inspekcijos, muitinės ar teisėsaugos struktūrų pareiga, bet ir kiekvieno iš mūsų rūpesčiu. Nuolat tobulinsime kovos su šešėliu veiksmų planą, perimdami gerąją praktiką iš valstybių su maža šešėline ekonomika. Rezultatai, pasiekti per pastaruosius kelerius metus, įrodo, kad tinkamai suformavus užduotis bei pasiekimų vertinimo rodiklius, koncentravus pajėgas galima pasiekti esminio persilaužimo net tose srityse, kur nelegalios veiklos pelnas, taigi, ir paskatos ją vykdyti yra itin didelis.

4. Biudžetas. Stebuklų nebus
Aiškiai suvokiame, kad viešasis sektorius veikia ties savo galimybių riba. Daugelis viešųjų paslaugų teikėjų, taip vadinamų biudžetininkų, dėl menko finansavimo neužtikrina tinkamos paslaugų kokybės. Tokia krizės kaina. Tačiau elgtumės neatsakingai, jei pradėtume žadėti beatodairiškai didinti viešųjų paslaugų finansavimą. Tai reikštų didesnę skolą ir augančias palūkanas visiems – valstybei ir kiekvienam iš mūsų. Nedarydami žalos viešiesiems finansams, viešųjų paslaugų kokybę galime pagerinti pirmiausia efektyviau naudodami negausias turimas lėšas. Kiti šaltiniai – pabaigtų programų ir atskirose programose sumažėjusių poreikių išlaisvinti ištekliai bei struktūrinių reformų vaisiai, kurie prinoksta ne taip greitai, kaip norėtųsi.
13

Tai nėra daug. Bet verta pasistengti, nes blogai dirbantis viešasis sektorius apkartintų daugelio iš mūsų gyvenimą. Todėl mes, TS-LKD: 4.1 Nacionalinės pažangos ir konvergencijos programas paversime pagrindiniais vidutinės trukmės planavimo įrankiais, tuo tarpu ilgesnio laikotarpio atspirties taškai – strategija Lietuva 2030 ir Nacionalinė pažangos programa Europos Semestras suteikia Nacionalinėms pažangos ir Stabilumo (konvergencijos) programoms naują kvėpavimą. Šie dokumentai ir jų vertinimai nebėra „palinkėjimai praeičiai“, kokie buvo iki reformos, kai informacija būdavo rengiama remiantis patvirtintais biudžetais ir turint menkas galimybes ką nors keisti. Šiuo metu programos įvertinamos ir rekomendacijos šalims narėms teikiamos pačiu tinkamiausiu momentu, kad į jas būtų galima operatyviai reaguoti. Todėl šių programų rengimui ir svarstymui suteiksime daugiau svarbos, o jų turiniui – daugiau privalomumo, jos kartu su Europos Komisijos rekomendacijomis taps pagrindu atitinkamų metų biudžetams rengti. Apie Nacionalinę pažangos programą detaliau kalbame 5 dalyje. 4.2 Įgyvendinsime viešojo administravimo ir valstybės tarnybos reformą, didžiausią dėmesį skirdami viešųjų paslaugų kokybei ir efektyvumui Mes nežadame mažinti valdymo išlaidų, nes, mūsų nuomone, problema ne „didelės valdymo išlaidos“, o nepakankamai efektyvus viešojo administravimo sektorius. Viešojo administravimo sektoriaus neefektyvumą lemia menkas lankstumas ir menka motyvacija, o per tai – menkas interesas siekti rezultato. Per krizę sumažintas darbo užmokestis kaitina horizontalaus „atstatymo“ lūkesčius, o tai reiškia grėsmę finansų tvarumui ir potencialų nereformuoto status quo užšaldymą, tik aukštesnio finansavimo lygmenyje. Įgyvendinę reformą ne tik padidinsime viešojo administravimo sektoriaus paslaugų kokybę ir efektyvumą per didesnę ten dirbančiųjų motyvaciją ir vadovaujančiųjų atsakomybę, bet ir apsaugosime nuo „sprogstamojo“ išlaidų viešajam administravimui didėjimo pakeitus vieną ar kitą bazinį dydį. Mes tęsime kontroliuojančių institucijų veiklos reformą, o kuriamus ir diegiamus veiklos rodiklius imsime naudoti ir planuodami šių institucijų funkcijoms reikalingą biudžetą. Apie šias reformas detaliau kalbame kituose mūsų programos skyriuose: „Valstybės valdymo pertvarka“, „Ekonomikos konkurencingumo programa“. 4.3 Išnaudosime kol kas dar neišnaudotus rezervus biudžeto išlaidų efektyvumui didinti, taip atlaisvindami lėšas svarbiems uždaviniams spręsti Mes matome rezervų atlaisvinti biudžeto lėšas per mūsų inicijuotą turto valdymo reformą, pereinant prie centralizuoto turto valdymo, kuomet institucijoms taps naudinga atsisakyti šiuo metu „užsėsto“ perteklinio turto, kurio eksploatavimas ir išlaikymas reikalauja papildomų sąnaudų, neduodančių jokios pridėtinės vertės. Turto valdymui centralizuoti
14

reikalingi teisės aktai jau yra Seime. Mes visais būdais spartinsime jų priėmimą ir centralizavimo pradžią. Konkretiems iššūkiams spręsti visų pirma naudosime besibaigiančių programų ir sumažėjusių poreikių atlaisvinamas lėšas. Pavyzdžiui, 2014 metais bus atlaisvintos lėšos, kurias šiuo metu tenka rezervuoti pirmininkavimui ES. Nuo 2015 m., jeigu bus vykdoma mūsų siūloma nuosekli deficito mažinimo politika, pradės mažėti ir lėšų poreikis skolai aptarnauti.

5. Naujam ES finansinės perspektyvos laikotarpiui – spartus, sklandus ir prasmingas startas
ES ir kita tarptautinė finansinė parama užima labai reikšmingą vietą mūsų šalies viešųjų finansų struktūroje. Jos dėka turime dideles galimybes investuoti į šalies raidą ir spartinti ekonominius procesus net finansinės krizės metu. Šioje finansinėje perspektyvoje, nors lėtai startavusi, šiandien Lietuva gali didžiuotis būdama tarp pirmaujančių ES šalių pagal ES struktūrinės paramos panaudojimo spartą. Šios finansinės perspektyvos ES struktūrinės paramos panaudojimas 2007-2012 m. (kaupiamuoju metodu) Metai Pasirašyta % nuo visos Išmokėta (mln. % nuo visos sutarčių (mln. Litų) paramos Litų) paramos Iki 2007 12 31 d. Iki 2008 12 31 d. Iki 2009 12 31 d. Iki 2010 12 31 d. Iki 2011 12 31 d. Iki 2012 09 03 d. Viso: 20072012*

1 500 9 330 14 991 18 123 19 726 19 726

6,4 % 39,9 % 64,1 % 77,5 % 84,3 % 84,3 %

626 3 453 6 813 10 282 12 055 12 055

2,7 % 14,8 % 29,1 % 44,0 % 51,5 % 51,5 %

Tuo pačiu puikiai suprantame, kad sparčiai panaudoti lėšas – dar tik pusė darbo, svarbu, kur jas nukreipiame, kokių rezultatų pasiekiame ir kokį poveikį tai daro mūsų šalies gerovei. Ruošdamiesi 2014-2020 metų ES finansinei perspektyvai įvertinome 2007-2013 paramos planavimo ir panaudojimo pamokas, pasimokėme iš ankstesnių vyriausybių klaidų. Šio laikotarpio ES finansinė parama buvo suplanuota remiantis atskirų ūkio šakų poreikiais ir atsietai nuo nacionalinio biudžeto – išskirtinai ES finansinei paramai buvo parengtas ir programinis dokumentas. Ne visuomet pavykdavo išvengti veiklos dubliavimosi, atskirų institucijų veiklos nekoordinavimo ir kai kuriais atvejais nebūtinai prioritetinės veiklos finansavimo. Be to, procesai užtruko, todėl 2009 m. sunkmetį pasitikome be tuo metu taip reikalingų parengtų projektų „atsargų“.

15

Taip pat negalima išleisti iš akių vis labiau įsibėgėjančių derybų dėl 2014-2020 m. ES finansinės perspektyvos. Susitarimas nustatys, kokias ES lėšas per ateinančius septynerius metus Lietuva galės skirti savo plėtrai, kokiomis lėšomis disponuos ūkininkai, kiek ES prisidės prie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Akivaizdu, kad visuotinio viešųjų lėšų konsolidavimo ES metu šios derybos yra ir bus itin įtemptos. Todėl mes, TS-LKD: 5.1. Pasieksime, kad kitoje finansinėje perspektyvoje Lietuvai skiriama ES parama atitiktų objektyvius lūkesčius Nors šiuo metu būsimą ES struktūrinę paramą Lietuvai siūloma mažinti, manome, kad tai nėra teisinga, ir ši parama turi mažų mažiausiai išlikti šios finansinės perspektyvos lygyje. Manome, kad pasiūlytas būsimų tiesioginių išmokų žemės ūkyje lygis Lietuvai turėtų būti ambicingesnis ir maksimaliai priartėti prie ES vidurkio. Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirtas ES finansavimas turi būti pakankamas sklandžiam numatytų darbų tęsimui. 5.2. 2014-2020 metų perspektyvoje ES finansinę paramą nukreipsime šalies ilgalaikių tikslų pasiekimui Siekdami sutarti dėl ilgalaikių šalies plėtros prioritetų, inicijavome Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ parengimą. Ši Strategija tapo pagrindu rengiant Nacionalinę pažangos programą, kuri formuluoja tikslus ir uždavinius bei projektuoja pagrindinius viešųjų finansų srautus vidutiniu laikotarpiu. Šios programos parengimui pasitelkėme visuomenę, skatinome valdžios institucijas bei socialinius partnerius ieškoti bendro sutarimo ir pastangų sutelkimo. 5.3. Nacionalinę pažangos programą padarysime pagrindu susitarimui ne dėl atskirų sektorių plėtros, bet dėl svarbiausių ir didžiausią pridėtinę vertę kuriančių sričių Diskusijose atsispirsime norui kalbėti apie visas gyvenimo sritis, sieksime, kad nebūtų blaškomi riboti resursai. Dėmesį kreipsime į didžiausią poveikį socialiniams-ekonominiams procesams galinčius duoti dalykus. Tai leis pereiti nuo sektorinio prie strateginio mąstymo ir horizontalių uždavinių formulavimo. Tokiu būdu Nacionalinė pažangos programa viešąsias investicijas leis kilstelti į kitą lygmenį – išvengti fragmentiškų rezultatų ir pajusti bendro veikimo rezultatus. Tokia linkme skatina judėti šiandieninių problemų kompleksiškumas ir suvokimas, kad konkurencingumas tiesiogiai priklauso nuo gebėjimo bendradarbiauti ir sulieti kompetenciją. Galvodami apie šalies pažangos prioritetus neapsiribosime bendro pobūdžio ketinimais. Nustatysime aiškius tikslus iki 2020 metų ir jų įgyvendinimo pažangą atskleidžiančius rodiklius, kurie leis pasitikrinti, ar einama teisinga linkme. Tokiu būdu Nacionalinė pažangos programa bus ne deklaratyvus, o labai konkretus planavimo dokumentas, sudarantis visas reikiamas sąlygas tolesniam viešųjų finansų modeliavimui. Ypatingą dėmesį skirsime kultūros, regionų plėtros, jaunimo, bendruomeniškumo skatinimo, kūrybingumo ir pilietiškumo ugdymo klausimams.
16

5.4. Peržengsime ne tik atskirų valdymo sričių, bet ir finansavimo šaltinių ribas Nacionalinė pažangos programa visus lėšų šaltinius leis sukoncentruoti svarbiausiems tikslams įgyvendinti. Net ir sprendžiant pavienius klausimus galimybes neretai apribodavo finansavimo šaltinių pasirinkimas ir nepakankami gebėjimai pasinaudoti skirtingais fondais. Tuo tarpu Nacionalinėje pažangos programoje į viešuosius finansus žiūrėsime integraliai, kas leis nuosekliai planuoti resursus ir juos nukreipti didžiausios vertės kūrimui. Iškeltiems tikslams įgyvendinti nukreipsime ES struktūrinę paramą ir kitus paramos fondus (Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai, Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondą), nacionalinio biudžeto lėšas, ilgalaikes valstybės kapitalo investicijas.

6. Narystė eurozonoje išlieka artimiausio laikotarpio prioritetu
Lietuva Stojimo į ES sutartyje, kaip ir kitos naujosios ES šalys, yra įsipareigojusi įstoti į eurozoną, kai tenkins narystei būtinus kriterijus. Pastarojo laikmečio sukrėtimai, iš pradžių pasireiškę kaip abejonės atskirų valstybių viešosios ir privačios skolos tvarumu, kelia įtampų ir pačioje pinigų sąjungoje, tuo tarsi mažindami narystės privalumus. Bėdų turinčioms eurozonos valstybėms pagelbėti kuriamas Europos stabilumo mechanizmas – fondas, į kurį turi investuoti kiekviena eurozonos šalis, o taip pat suteikti su tuo susijusias garantijas. Visa tai verčia kalbėti apie tam tikrus narystės „kaštus“ ir juos lyginti su privalumais, kad būtų nustatyta tikroji narystės kaina, o taipogi skatina dvejones, neva buvimas už eurozonos ribų Lietuvai yra naudingesnis, nei narystė eurozonoje. Lietuva dėl pasirinkto monetarinio režimo – valiutų valdybos – jau daug metų yra eurozonos prieangyje. Narystės eurozonoje lūkesčiai lėmė nemažą privataus sektoriaus įsiskolinimą būtent eurais. Teorinė galimybė įdiegti klasikinio centrinio banko modelį ir vykdyti savarankišką monetarinę politiką, žinoma, egzistuoja, tačiau tai tėra teorinė galimybė. Sunku įsivaizduoti, kad valiutų valdybos, dvidešimtmetį buvusios pamatiniu Lietuvos ūkio akmeniu, užtikrinusios ilgalaikį stabilumą ir suvaldžiusios milžinišką infliaciją, būtų atsisakyta. Per sąsają su valiutų valdyba Lietuvą tiesiogiai veikia padėtis eurozonoje. Tačiau Lietuva – ir viešasis, ir privatusis sektorius – skolindamasi vis dar moka papildomą palūkanų premiją už tai, kad nėra eurozonoje ir teoriškai turi galimybę devalvuoti savo valiutą, nors to niekada neketina daryti, priešingai – visais būdais stengėsi to išvengti. Nemaža įsiskolinimo ne nacionaline valiuta dalis taipogi yra rizikos šaltinis. Visas šias rizikas leistų panaikinti faktinė narystė eurozonoje. Lietuvos bankinei sistemai narystė eurozonoje reikštų prieigą prie Europos Centrinio banko likvidumo išteklių. Net į narystės kaštus – mokėjimus Europos stabilumo mechanizmui – derėtų žvelgti kitaip: kaip į investiciją. Juk lėšos problemų turinčioms eurozonos šalims nėra dovanojamos, jos turės būti grąžintos. Norėdama įsivesti eurą Lietuva turi tvariai atitikti Mastrichto kriterijus – reikalavimus, keliamus valdžios sektoriaus deficitui ir skolai, infliacijai ir palūkanų normoms. Šiuo metu Lietuvai dar nėra panaikinta perviršinio deficito procedūra, o ir infliacija viršija atitinkamą
17

Mastrichto kriterijų. Tačiau manome, kad 2013 m. prasidės laikotarpis, kuris bus palankiausias Lietuvai atitikti visus Mastrichto kriterijus. Nepaisant netgi to, kada Lietuva įstos į eurozoną, svarbu finansų politikoje laikytis Mastrichto kriterijų. Tai minimalūs reikalavimai, kuriuos turėtų atitikti sveikas šalies ūkis, o siekiant sveikų viešųjų finansų tikslinga laikytis ir griežtesnių tikslų. Tikimės, kad ir eurozonos klubo situacija 2013 m. taps aiškesnė ir stabilesnė. Europos Sąjunga per savo neilgą istoriją nuo pat XX a. 6-ojo dešimtmečio yra pergyvenusi ne vieną krizę, ir iš kiekvienos krizės išeidavo labiau sustiprėjusi ir labiau konsoliduota. Pastarojo laikotarpio Europos Sąjungos priimti sprendimai dėl vieningos fiskalinės drausmės politikos, rengiami sprendimai dėl labiau konsoliduotos bankų priežiūros yra žingsniai, vedantys link labiau konsoliduotos Europos Sąjungos, ir todėl juos vertiname pozityviai. Šios krizės pagimdytas vis tvirtėjantis pačių europiečių suvokimas, kad ir politinė Europos Sąjunga turi tapti labiau konsoliduota, Lietuvai geopolitine prasme yra naudingas.

18

EKONOMIKOS KONKURENCINGUMO POLITIKA Paveldėtas ekonomikos silpnumas 2008 metais

1.

2006-2008 metų laikotarpiu Lietuva išgyveno ekonomikos neribojamą pūtimąsi vidaus vartojimo sąskaita. Vidutiniškai namų ūkiai šiuo laikotarpiu išleisdavo gerokai daugiau, nei gaudavo pajamų, ir namų ūkio skolos nuolatos augo. Vidaus vartojimas lėmė didelę infliaciją (1 pav.), didžiulį einamosios sąskaitos balanso deficitą (2 pav.), kuris buvo finansuojamas bankų paskolomis. Taigi didžiulis ekonomikos augimas buvo susijęs su didėjančiu vartotojų įsiskolinimu ir paskatintas nepagrįstų lūkesčių.

Grafikas 1. Infliacijos rodikliai veikiant 2004-2008 m. Vyriausybei ir 2008-2012 m. Vyriausybei

Lietuvos ekonomikai, dar neseniai tapusiai ES bendrosios rinkos dalimi, tai reiškė labai sparčiai didėjančius darbuotojų kaštus, kurių augimas gerokai lenkė produktyvumo augimo tempus. Tad per kelerius metus iki pasaulinės finansų krizės Lietuvos verslas palaipsniui prarado konkurencingumą, netgi prarado apetitą konkurencijai, kadangi vidaus rinka, išsipūtusi nuo skolintų pinigų, teikė labai daug, atrodytų, lengvesnių galimybių. Verslas nemažai investavo į neproduktyvią veiklą, nekilnojamąjį turtą, importą, ir visas šis užburtas veiksmų ratas, kūrenamas nerealių lūkesčių, vedė prie vidinio ekonomikos išsibalansavimo.

19

Grafikas 2. Einamosios sąskaitos deficitas veikiant 2004-2008 m. Vyriausybei ir 2008-2012 m. Vyriausybei

Nei to meto Vyriausybė, nei Lietuvos centrinis bankas nepadarė nieko, kad sustabdytų tokį paskolomis maitinamą ekonomikos augimą. Veikianti Vyriausybė ir Seimas tuo metu priiminėjo naujus finansinius įsipareigojimus, kurie vėliau slėgs valstybę. Tuo tarpu net ir didžiausiu ekonomikos augimo laikotarpiu Seimas patvirtindavo deficitinius biudžetus, tad nepritekliaus laikui nebuvo kaupiamos atsargos (3 pav.).

Grafikas 3. BVP ir biudžeto išlaidų kitimo santykis veikiant 2004-2008 m. Vyriausybei ir 2008-2012 m. Vyriausybei

Priešingai, svaiginantis ekonomikos kilimas leido Vyriausybei nekreipti dėmesio į verslo aplinkos degradaciją: • Viešuosiuose pirkimuose įsivyravusį cinizmą, nebaudžiamumą, nesąžiningus susitarimus. • Vyriausybė nesiimdavo daryti jokių sprendimų, kurie paskatintų užsienio investicijų atėjimą. Netgi atvirkščiai – investuotojai buvo atstumiami.

20

• Valstybės valdomos įmonės veikė kaip atskiros kunigaikštystės, dirbančios pačios sau. • Verslo sąlygų tema politinėje leksikoje apskritai neegzistavo.

• Milijardinių struktūrinių fondų skirstymo tvarka įnešė daug neteisybės jausmo į verslo bendruomenę bei sutelkė dalies verslo pastangas ne į verslo nišų ieškojimus, o į „struktūrinių fondų įsisavinimą“. Atėjusi pasaulinė finansų krizė 2008 metais įvyko veikiausiai pačiu nepalankiausiu Lietuvos ekonomikai momentu ir šaliai tam visiškai nepasiruošus. Gyventojai buvo labai priklausomi nuo paskolų, o verslas – nuo vidaus vartojimo. Staiga sustojo vidaus vartojimas, bankai praktiškai nustojo skolinti verslui, eksporto rinkos gerokai sumažino pirkimų apimtis ir pradėjo atidžiai žiūrėti į gamybos kaštus. Lietuvos verslas, kurio konkurencingumas dėl išsipūtusių kaštų buvo smarkiai sumažėjęs, o apetitas konkuruoti išblėsęs, patyrė šoką – eksporto apimtys krito per 30%. Atskirų pramonės šakų susitraukimas viršijo 50%.
2.

Permainų koalicijos darbai 2008-2012 metais

Permainų koalicija rinkimuose laimėjo sakydama gyventojams tiesą apie artėjančią krizę. Tačiau šios krizės gilumas buvo netikėtas. Krizės plitimo pasaulyje greitis, jos poveikio stiprumas ir Lietuvos verslo bei viešojo sektoriaus visiškas nepasiruošimas krizei reikalavo labai greitų sprendimų. Lietuvos Vyriausybė sugebėjo įgyvendinti ne tik biudžeto konsolidavimo, bet ir ekonomikos skatinimo priemones. Taupymas, valstybės tarnybos mažinimas, mokestiniai pakeitimai, nors ir skausmingi gyventojams, verslui ir ekonomikai, buvo būtini, kad Lietuva kaip valstybė išliktų stabili finansiškai. Vien tiktai 2009 metais valstybės išlaidos sumažintos 3,4 mlrd. Lt, o biudžeto deficitas – nuo 9,5% BVP (16-18 proc. BVP, jeigu nieko nebūtų daroma) 2009aisiais sumažintas iki 3% 2012 metais (4 pav.). Per tą patį laikotarpį valstybės tarnyboje etatų skaičius buvo sumažintas nuo 34,8 iki 29,2 tūkstančių. Iš šešėlio vien per 2011 metus ištraukta daugiau nei 500 milijonų litų.
1.

Finansinės sistemos stabilizavimas labai pasitarnavo verslui – Lietuvos verslui neteko aiškinti savo pirkėjams, kad „štai mano šaliai blogai, bet su mano kompanija viskas gerai“. Tai viena svarbių, tačiau dažnai neįvertinamų sėkmių.

21

Grafikas 4. Biudžeto deficitas veikiant 2004-2008 m. Vyriausybei ir 2008-2012 m. Vyriausybei

Suprasdama verslo esminį vaidmenį valstybės gerovės išlaikymui ir augimui, Vyriausybė taip pat susikoncentravo į priemones, skatinančias ekonomiką bei padedančias verslui atlaikyti krizę. Skirtingai nei dauguma išsivysčiusių Europos šalių, Lietuva ekonomikai skatinti panaudojo ne skolintas lėšas, o Europos Sąjungos struktūrinę pagalbą. Ekonomikos skatinimo paketas savo santykine apimtimi atitiko Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikos skatinimo 2008-2009 m. paketo dydį ir prilygo 5% BVP. Lietuva, skirtingai nei Vakarų Europos šalys, lėšas panaudojo šalies ir įmonių konkurencingumo gerinimui, o ne „sudegino“ jas skatindama trumpalaikį vartojimą. 2009-2012 m. pagal ES struktūrinių fondų panaudojimą nuolat esame tarp lyderių visoje Europos Sąjungoje. • Krizės įkarštyje, pasinaudojant Ekonomikos skatinimo plano priemonėmis, paramą gavo 11 694 Lietuvos įmonių, arba kas 5-ta Lietuvoje realiai veikianti įmonė. Iki 2012 metų vidurio tokių įmonių skaičius pasiekė 18 437. Ekonomikos skatinimo plano priemonės padėjo įmonėms išgyventi nepaprastai sunkų staigaus ekonominio nuosmukio laikotarpį. • Sukurtos finansinės inžinerijos priemonės, kurios leido vėl pradėti skolinimą įmonėms. Paskolos ir garantijos buvo itin svarbios 2009-2010 metais užtikrinant įmonių finansavimą. Per krizę 4179 Lietuvos įmonėms suteiktos paskolos arba garantijos padėjo išsaugoti arba kurti naujas darbo vietas. • Palengvintas Sodros ir VMI mokestinių paskolų suteikimas, iš esmės paskolinantis valstybei priklausančius mokesčių pinigus įmonėms. Tai padėjo išsaugoti darbo vietas 4820-yje įmonių.
• Buvo renovuota 519 viešųjų pastatų (mokyklų, ligoninių ir senelių namų) už beveik 1 mlrd. Lt. Vien švietimo sistemą per 2009-2012 m. renovacijos ir platesnės rekonstrukcijos tikslais pasiekė 1450 mln. Lt. Tokiu būdu valstybė padėjo nemažai daliai Lietuvos statybos sektoriaus įmonių tęsti savo veiklą ir išlaikyti darbo vietas.

• Lietuvoje įkurtiems 5 pramoniniams parkams suteikėme laisvos ekonominės zonos statusą, o jų infrastruktūrai išvystyti efektyviai panaudojome per 110 mln. Lt ES lėšų.
22

• Pagal „Naujų galimybių“ programą eksportuojančioms įmonėms buvo suteikta beveik 100 mln. Lt parama prekių ir įmonių reklamai užsienyje. • Verslumo skatinimui sukūrėme „Verslo krepšelius“. Naujos įmonės gauna beveik 6000 litų paramą įvairiomis joms reikalingomis paslaugomis: teisinėmis, biuro reikmių, mokesčių konsultacijomis, buhalterinės apskaitos ir kitomis paslaugomis. „Verslo krepšelių“ programa pasinaudojo 2050 naujai sukurtų įmonių. • Sukūrėme ir įstatymu įtvirtinome naują juridinę verslo formą, skirtą smulkiam šeimos verslui – „Mažoji bendrija“, kurios įstatinis kapitalas nėra reglamentuojamas, supaprastinta apskaita, mažesni mokesčiai, lengvesnis pelno išsimokėjimas.
• Suteikėme galimybę įmonę įregistruoti internetu, dabar tai užtrunka ne 8 dienas, o tik 15 minučių.

Kartu Vyriausybė aiškiai matė, kad reikalinga ne tik momentinė pagalba verslui, bet ir sisteminės reformos, atkuriančios Lietuvos konkurencingumą. • Saulėtekio iniciatyva – verslo sąlygų visos eilės priemonių visuma. Prasidėjusi nuo Saulėtekio komisijos, kurios per 90 sprendimų įgyvendinta, ir perėjusi į šiuo metu vykstančią Verslo priežiūros institucijų reformą, kurios tikslas priežiūros institucijas iš baudžiančiųjų paversti į konsultuojančias verslą. • Viešųjų pirkimų sistemos radikali pertvarka sustiprinant viešųjų pirkimų tarnybos galias, padidinant viešumą viešuosiuose pirkimuose. Dabar Lietuva atskleidžia daugiausiai informacijos ES apie kiekvieną viešąjį pirkimą. Lietuva yra pirmaujanti ES pagal atliktų elektroninių pirkimų skaičių (2008 metais buvo atlikto 0 pirkimų, tuo tarpu 2011 metais – jau daugiau nei 70%). Pertvarkydami viešųjų pirkimų sistemą, suteikėme galimybę smulkiam verslui dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
• Įsteigta „Investuok Lietuvoje“ agentūra su Ministro Pirmininko ir Ūkio ministro

pastangomis pritraukė tokius pasaulinius vardus kaip „Barclays“ ir „Western Union“. Per pastaruosius metus investicijos augo beveik 35 proc. nuo 32 mlrd. Lt iki 43 mlrd. Lt. Tai vienas didžiausių investicijų augimo tempų per visą Nepriklausomybės istoriją. Per trejus metus užsienio investuotojai įvykdė daugiau nei 100 projektų ir sukūrė apie 14 tūkstančių darbo vietų. Tai padėjo stabdyti augantį nedarbą ir davė taip reikalingų pajamų biudžetui. • Įsteigta agentūra „Versli Lietuva“ pateikė reikalingą pagalbą įmonėms, siekiančioms eksportuoti. Agentūros organizuota verslo akademija bei kitomis eksporto skatinimo priemonėmis pasinaudojo beveik 8000 Lietuvos eksportuotojų. Lietuvos eksportas nuo 2009 m. augo 71 proc. ir 2011 m. siekė 70 mlrd. litų, kai tuo tarpu 2009 m. eksportavome prekių už 41 mlrd. litų (5 pav.).

23

Grafikas 5. Lietuvos eksporto augimas valdant 2004-2008 m. Vyriausybei ir 2008-2012 m. Vyriausybei

• Stiprinami įmonių konkurenciniai gebėjimai, suteikiami mokymai ir konsultacijos, panaudojamas agentūros tinklas užsienyje. • Pradėta įgyvendinti valstybės valdomų įmonių reforma, kuri 2012 metais įgalino biudžetą gauti daugiau nei 520 mln. Lt pajamų – tiek, kiek reikėjo norint atstatyti pensijas. Per dvejus metus atlikti svarbūs darbai įtvirtinant įmonių skaidrumą ir ambicingus tikslus. • Vyriausybės pastangomis ir lėšomis suaktyvinta privataus kapitalo rinka, taip reikalinga įmonių augimui finansuoti ir užtikrinti. Plėtojantis kapitalo rinkoms įmonėms sukuriami nebankiniai finansavimo šaltiniai, tad sumažėja priklausomybė nuo bankinių paskolų.
• Realiai pradėjo vystytis naujų įmonių – start-up‘s kultūra ir jai reikalinga

ekosistema. Seimas priėmė Ūkinių bendrijų įstatymą, sukurdamas palankią teisinę aplinką fondams, paruoštas ir Seimui pateiktas Kolektyvinių investavimo subjektų įstatymas.
• 2010 m. įsteigti du ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojami rizikos kapitalo

fondai: KŪB „Lithuania SME Fund“ („BaltCap“) ir KŪB „LitCapital I“, investuojantys į dideliu augimo potencialu pasižyminčias smulkiojo ir vidutinio verslo įmones, kartu pritraukiant ne mažiau kaip 30 proc. privačių investuotojų lėšų. Minėti fondai kartu su privačių investuotojų lėšomis iki 2012 m. investavo 24,5 mln. Lt į 6 įmonių kapitalą. ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamas „Verslo angelų fondas I“ (kartu investuojantis fondas), kartu su „verslo angelais“ (individualiais investuotojais) iki 2012 m. investavo 5,8 mln. Lt į 7 įmonių kapitalą. Tokios įmonės pretenduoja tapti naujais „Skype“ ar „Get Jar“. • Nuosekliai įgyvendiname Lietuvos, kaip Šiaurės-Baltijos aukštųjų technologijų paslaugų centro viziją, pritraukdami investicijas, vystydami mokslo ir technologijų parkus, organizuodami pasaulinio lygio konferencijas-parodas (kaip, pavyzdžiui, biotechnologijų sektoriaus konferencija „Life Sciences Baltics 2012“). Santaros slėnyje pradėjome intensyviai
24

plėtoti Aukštųjų technologijų tyrimų klasterį, kuriame steigiami medicinos, biofarmacijos ir saulės energijos technologijų tyrimų ir eksperimentinės gamybos centrai. • Dėka klasterizacijos skatinimo, kam 2009-2012 m. buvo skirta 150 mln. Lt, 2011 m. susikūrė 8 nauji klasteriai, iš kurių 5 – tarptautiniai (pvz. Tarptautinis protingo namo („Smart house“) kūrimo klasteris, skirtas sukurti intelektualiomis technologijomis paremto namo prototipą. Per 2009-2012 m. į mokslinių tyrimų infrastruktūrą buvo investuota daugiau 1 mlrd. Lt. • Inovacijoms skatinti, įmonių moksliniams tyrimams plėtoti bei idėjoms versti konkurencingais produktais įkūrėme MITA (Mokslo, technologijų ir inovacijų agentūrą). MITA per kelerius metus finansavo 300 idėjų ar produktų patentavimą, suteikė paramą 280 įmonių, vykdančių konkrečius mokslinius tyrimus. • 2009-2011 m. parėmėme 98 tarptautinius patentų projektus. Europos patentinių paraiškų skaičius, 2011 m., palyginus su 2008 m., išaugo 27 proc., patentinių paraiškų, paduotų pagal Patentinės kooperacijos sutartį, skaičius 2011 m., palyginus su 2008 m., išaugo 39 proc. • Per ketverius metus 1551 įmonei suteikėme technologijoms įsigyti ar moksliniams tyrimams vykdyti. paramą verslui plėtoti,

Grafikas 6. Dividendai iš valstybės valdomų įmonių valdant 2004-2008 m. Vyriausybei ir 2008-2012 m. Vyriausybei

Lietuvos gyventojų supratimas, verslo gebėjimas persitvarkyti, atlaikyti tokius didelius išbandymus ir valstybės politika suvaldant krizę, išlygino ekonomikos disbalansą, atstatė Lietuvos ekonomikos konkurencingumą. Verslas persiorientavo iš vidaus rinkos į eksportą, gerokai išaugo ūkio produktyvumas. Pasirodė, kad Lietuvos verslas sugeba konkuruoti ir nugalėti bei leido valstybei pasiekti šių rezultatų: • Išsaugoti nedevalvuotą litą ir tuo pačiu nenuvertėjusias santaupas.
25

• Nepaisant visiško nepasirengimo ir nesukaupto piniginio fondo krizei įveikti (skirtingai nuo Estijos), ekonominė krizė Lietuvoje buvo trumpiausia ir mažiausiai gili. Krizės trukmė Lietuvoje buvo 6 ketvirčiai, Estijoje 8 ketvirčiai, o Latvijoje 12 ketvirčių (7 pav.). • Eksporto apimtys 2008 m. siekė 50 proc. BVP, o 2011 m. viršijo 80 proc. BVP.

• 2011 m. pasiekėme didžiausių Europos Sąjungoje BVP augimą (5,9 proc.), kuris net siaučiant krizei euro zonoje išliks vienas iš sparčiausių ir 2012 m.

Suvaldėme infliaciją: 2008 m. – 8,5 proc. ir 4,1 proc. – 2011 m. ir apie 3 proc. –

2012 m. Sustabdėme gyvenimą skolon, einamosios sąskaitos deficitas (pinigų, įeinančių ir išeinančių iš šalies, balansas) siekia tik 1,7 proc. 2011 m., kuomet 2007 m. siekė net 14,4 proc. Per 2012 m. antrąjį ketvirtį einamoji sąskaita buvo perteklinė, o prekių ir paslaugų eksporto perviršis siekė 0,9 proc. BVP ir buvo didžiausias nuo 1990 metų.

7 paveikslas parodo, kad Lietuvos bendras vidaus produktas krizės laikotarpiu pradėjo kristi vėliau, krito mažiau, o augti pradėjo anksčiau nei Latvijos ir Estijos. Tai bendro verslo, valdžios ir visos visuomenės susitelkimo rezultatas.

Grafikas 7. BVP pokyčiai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2007-2012 m.

Įdėtų pastangų sėkmę parodo ir tai, kad 2011 metais įsteigtas rekordinis per nepriklausomybės istoriją įmonių skaičius. 8 paveiksle matyti, kad išregistruojamų verslų skaičiui grįžus į 2008 metų lygmenį, naujų verslų steigimas tapo gerokai didesnis. Lietuvos gyventojai vis mažiau bijo pradėti savo verslą ir drąsiau imasi savo sumanymų. Tai neabejotinai sėkmingos „Verslios Lietuvos“ ir verslo priežiūros institucijų veiklos išdava.

26

14.000 12.000 10.000 8.000 6.000 4.000 2.000 0 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012*

Įregistruota Išregistruota

*2012 m. prognozės pagal 6 mėn. rezultatus Grafikas 8. Įregistruotų ir išregistruotų įmonių skaičiaus dinamika 2008-2011 m.

3. Pagrindiniai darbai 2012-2016
Lietuva po 2009 metų patyrė bedarbystės kilimo šoką. Jis būdingas daugeliui šalių, kurias ištiko krizė, tačiau nuo to bedarbystės skausmingumas nesumažėja. Vyriausybė ir Seimas skyrė didelį dėmesį nedarbo problemoms spręsti – pradedant darbo santykių lankstumo didinimu, paskatų sistemos bedarbių įdarbinimui sukūrimu, paskatomis pradėti verslą, tiesioginėmis paskatomis kurti darbo vietas. Vyriausybė nuosekliai laikėsi nuostatos, kad tik verslas gali kurti naujas darbo vietas – tiesioginis valstybės dalyvavimas darbo vietų kūrime negali būti efektyvus. Tad visos pastangos buvo dedamos siekiant sukurti sąlygas naujiems verslams kurtis, esamiems verslams kurti naujas darbo vietas, pritraukti užsienio investuotojus. Darbdaviams buvo sukurtos specialios paskatos jaunimo priėmimui į darbą paskatinti, įdarbinti bedarbius, etc.

27

Grafikas 9. Nedarbo lygio dinamika

Ši strategija pasiteisino, ir nedarbo lygis stabiliai mažėja kuriant darbo vietas ten, kur jos yra reikalingos verslui, kur jos kuria pridėtinę vertę (9 pav.). Siekiant užtikrinti nuoseklų Lietuvos ekonomikos augimą, darbo vietų skaičiaus augimą ir Lietuvos gyventojų gyvenimo lygio artėjimą prie ES vidurkio, turime pasiekti ilgalaikio Lietuvos ekonomikos konkurencingumo didėjimo. Konkurencingos ekonomikos augimas užtikrins darbo vietų skaičiaus augimą, atlyginimų didėjimą, užtikrins, kad Lietuva taps patraukli sugrįžti į užsienį išvažiavusiems dirbti ar studijuoti Lietuvos piliečiams, o kartu ir gebės pritraukti talentus iš kitų šalių. Ekonomikos konkurencingumo sąvoka nusipelno aptarimo, kadangi ją vienpusiškai suprantant gali būti daromi netinkami sprendimai. Lietuva per 2009-2011 metų laikotarpį atgavo savo ekonomikos konkurencingumą, ir tai rodo mūsų eksporto rezultatai. Lietuvos įmonės sugeba didinti eksportą net į stagnuojančias rinkas. Tačiau šis konkurencingumas didele dalimi buvo atgautas mažinant darbo jėgos kaštus. Kalbant apie Lietuvos ekonomikos ilgalaikį konkurencingumą, apibrėžiame jį kaip Lietuvoje įsikūrusių įmonių gebėjimą konkuruoti pasaulio rinkose, kartu užtikrinant augantį gyvenimo lygį Lietuvoje, – turime pasiekti ES vidurkį. Kokios tokio apibrėžimo pasekmės? Ekonomika pagrįsta mažais atlyginimais, nors ir padeda parduoti prekes, tačiau nedidina ilgalaikio konkurencingumo, kadangi neužtikrina gyvenimo lygio kilimo. Lygiai taip valiutos silpnėjimas nedidina ilgalaikio konkurencingumo – jis didina importuojamų žaliavų ir prekių kainas ir nukainuoja mūsų eksportą. Tad tikrasis ilgalaikio konkurencingumo didinimo kelias yra našumo didinimas – gebėjimas per darbo valandą iš kapitalo investicijos vieneto ar žaliavos kiekio sukurti didesnę vertę. Tad tik ekonomikos gebėjimas kurti didesnės vertės produktus ir paslaugas leis įmonėms klestėti, o Lietuvos gyventojų gerovei kilti. Numatome keturias kryptis, ties kuriomis turime sutelkti pastangas, kad sukurtume sąlygas ilgalaikiam Lietuvos ekonomikos konkurencingumui didėti. Pagrindinės kryptys:
28

-

Ūkio efektyvumo didinimas; Lietuvos ekonomikos globalizavimas; Ekonomikos inovatyvumo didinimas;

Ir visas priemones persmelkianti kryptis:
-

Darnios pasitikinčios ir nesupriešintos bendruomenės kūrimas.

Toliau detaliau aptariame pačias kryptis, jų keliamus iššūkius, reikalingas permainas ir kokias matome priemones joms pastūmėti į priekį.

3.1. Kryptis – efektyvumo didinimas
Lietuvos ekonomikos pastebima trumpalaikė augimo galimybė augti glūdi efektyvumo didinime. Žemas energetinis ūkio efektyvumas, įmonių žemas prekių apyvartumas – tai rodikliai, demonstruojantys, kad egzistuoja žemai kabantys vaisiai, kuriuos pasiekus galimas ryškus efektyvumo proveržis. Tačiau turime neišskirti vien tik privačių įmonių. Įmonės veikia bendroje Lietuvos ekonominėje erdvėje, kurios svarbūs veikiantys asmenys yra valstybės institucijos, reguliacinė aplinka, įstatymų leidimo tradicija, nusistovėjęs veiklos sferų pasidalijimas tarp privačios ir valstybinės veiklos. Tad kalbėdami apie efektyvumą turime matyti visos aplinkos funkcionavimą ir siekti jį pagerinti. Valstybės valdomų įmonių reforma tam yra puikus įrodymas – per du reformos metus įmonių į biudžetą mokami dividendai išaugo beveik 12 kartų (6 pav.). Matome daugelį ir kitų efektyvumo didinimo sričių.

3.1.1 Atidarysime rinkai sveikatos, švietimo ir socialinių paslaugų sektorius
Sveikatos apsaugos, švietimo ir socialinių paslaugų sektoriai sukuria daugiau nei 8% BVP, tačiau mažiau nei dešimtoji šių rinkų dalis yra privati. Nesant konkurencijos stebime, kad šiose srityse nesiekiama efektyvumo, veikia iškreipta veiklos motyvacija, nukenčia paslaugos vartotojams. Imsimės žingsnių atverti šias rinkas verslui ir konkurencijai, taip sieksime šių rinkų efektyvaus veikimo. Pirmiausias pokyčių žingsnis yra skaidrumas. 2013 metais paskelbsime sveikatos sistemos įstaigų metinę veiklos ataskaitą, analogišką Valstybės valdomų įmonių ataskaitai. Jų efektyvumui matuoti naudosime tuos pačius standartus ir palyginamus duomenis su privačiu sektoriumi, pritaikydami tarptautinius šių sektorių apskaitos standartus. Ataskaitos išvados pateiks ir reikalingus sprendimus tolesnei pertvarkai. Socialinių paslaugų sektoriuje diegsime skaidrumą, atskaitingumą, paslaugų teikimo efektyvumą, atversime sektorių konkurencijai per socialinių paslaugų klasterizacijos programas.

29

3.1.2 Tęsime valstybės valdomų įmonių reformą
Vykdoma reforma jau davė vaisių – įmonės tapo skaidresnės, efektyvumas didėja, o 2012 m. mokamų dividendų suma leido atstatyti sumažintas pensijas. Europos Komisija įvertino Lietuvos vykdomą reformą kaip labai ambicingą ir ypač pabrėžė įmonių veiklos skaidrumo užtikrinimą. Tačiau dar daug turi būti padaryta. Turi būti pertvarkytas įmonių nekomercinių funkcijų finansavimas. Sieksime, kad stambiose valstybės valdomose įmonėse nekomercinių funkcijų apimtis ir joms skiriamą finansavimą nustatytų Seimas. Turi būti įgyvendinta tai, kas jau numatyta Nuosavybės gairėse – suburtos profesionalios įmonių valdybos, užtikrinamas skaidrumas. Nustatysime ilgalaikį – 2-5 metų planą, pagal kurį dalį valstybės valdomų įmonių akcijų palaipsniui listinguosime akcijų biržose. Tai pagerins įmonių skaidrumą, jų valdymą. Kartu tai duos naujos finansinės energijos biržai, o jos gyvybingumas labai svarbus plėtojant nebankinį verslo finansavimą. Į ataskaitas, analogiškas valstybės valdomų įmonių ataskaitoms, jau pradėtos įtraukti savivaldybės. Plėsime šį barą ir ataskaitose matysime gilesnes ir platesnes analizes, rodančias kaip šilumos, vandens ir kitos įmonės yra valdomos. Reforma leis įmonėms sustiprėti, atrasti savo konkurencinių pranašumų stiprinimo galimybes ir prireikus – investuoti užsienyje.

3.1.3 Tęsime reguliavimo pertvarką, keisdami verslo priežiūrą iš baudžiančiosios į konsultuojančią
Tęsime verslą prižiūrinčių institucijų pertvarką, kuria siekiame sumažinti priežiūros naštą verslui bei užtikrinti reguliavimo tikslų pasiekimą. Geroka dalis verslo pastangų sunaudojama reguliavimo normų supratimui ir prisitaikymui prie jų – reguliavimo klaidumas ypač skausmingas privačiam verslui. Jau pradėti naudoti verslą prižiūrinčių institucijų klausimynai verslui, kurie sudėtingą teisinį reglamentavimą paverčia verslininkui suprantamu 20-50 klausimų, yra labai svarbus žingsnis. Šiuo metu per 50% patikrinimų jau atliekame su klausimynais. Tačiau šis darbas turi būti tęsiamas ir klausimynai turi atsirasti 80% visų patikrinimų. Sistemiškai perskirstysime dalį institucijų resursų iš kontrolės funkcijų į konsultavimo funkcijas. Tyrimai aiškiai rodo, kad pagrindinė priežastis, kodėl smulkios ir vidutinės įmonės nesilaiko reguliavimo, yra nežinojimas apie reguliavimą arba kaip jį įgyvendinti. Diegsime tokią priežiūros kultūrą, kurioje už mažareikšmius pažeidimus nėra baudžiama. Įdiegsime rizikos vertinimo sistemas, kurių pagalba bus atidžiau tikrinami tikėtini pažeidėjai ir mažiau tikrinami tvarkingai ir sąžiningai dirbantys verslai. Per sunki licencijų išdavimo tvarka kiekvienais metais kainuoja Lietuvai per 2000 darbo vietų, kadangi verslininkai, pasiruošę darbui, turi laukti per 30 dienų, kol gaus licenciją ir galės pradėti veikti. Pakeisime reikalingus įstatymus, kad sudarytume galimybes išduoti licenciją nedelsiant po dokumentų pateikimo.
30

Laikysimės taisyklės, kad, norint įvesti naują reguliavimą, turi būti panaikintas jau egzistuojantis. Taip pat sieksime mokesčių konsolidavimo į paprastesnius, aiškesnius, lengviau tvarkomus.

3.1.4 Poveikio vertinimas taps visapusiškesnis ir realistiškesnis
Jau prieš kurį laiką įvesta prievolė atlikti teisės aktų poveikio vertinimą – kaip įsigaliojęs teisės aktas paveiks verslo aplinką ir kitus aspektus – efektyviai neveikia. Institucijos formaliai nurodinėdavo, kad „neigiamo poveikio nenumatoma“, ir rimta analizė nebuvo atliekama. Šioje kadencijoje poveikio vertinimas buvo sustiprintas ir nuolatos reikalaujamas Vyriausybei priimant sprendimus, tačiau, reikia pripažinti, dar buvo nepakankamas. Todėl praktika buvo nuolatos tobulinama, Ūkio ministerijai prisiimant didesnį vaidmenį peržiūrėti poveikio vertinimą ir jo kokybę. Vyriausybei dedant pastangas gerinti verslo sąlygas, teisės aktų poveikio vertinimas yra ypač svarbus siekiant, kad nebūtų sukurtas naujas reguliavimas, kuris pablogintų šias sąlygas. Todėl toliau stiprinsime šią funkciją, sutelkdami reikalingą kompetenciją Ūkio ministerijoje.

3.1.5 Modernizuosime verslo priežiūros sistemą apjungdami institucijas
Vykdydami verslą prižiūrinčių institucijų reformą akivaizdžiai matome, kad kai kurios institucijos nesuvokia, kokią naudą jos atneša visuomenei, o veikia tik „įgyvendindamos įstatymą“. Toks institucijų veikimas dažnai lemia beprasmių, laiko dvasios neatitinkančių reikalavimų laikymąsi, kas kartais ima prieštarauti pirminiam teisės akto tikslui. Verslą prižiūrinčių institucijų visuma išaugo savaime, be bendros priežiūros institucijų sistemos planavimo. Kiekvienam naujam reguliavimui buvo sukuriama nauja institucija, ji įgaudavo naujų funkcijų, taip plėtojosi sistema, kurioje užaugo per 69 priežiūros institucijas. Šiuo metu vykdoma reforma, keičianti priežiūros institucijų inspektorių elgesį, yra labai reikšminga ir yra didžiausias prioritetas. Tačiau siekiant sistemiško institucijų veiklos efektyvumo didinimo turime iš esmės pertvarkyti tų institucijų sistemą. Tam reikalingi daugelio įstatymų pakeitimai, leidžiantys pertvarkyti institucijų darbą, todėl turi būti pradėti pasiruošus, nuo naujos vyriausybės kadencijos pradžios. Reformos metu įgyvendinsime šias nuostatas: Palaipsniui jungsime institucijas į didesnes, kurios apimtų visą Lietuvą, turėtų pakankamų resursų, leidžiančių išskirti savo veiklos prioritetus, galėtų išlaikyti ir panaudoti aukštos kvalifikacijos darbuotojus; Visos priežiūros institucijos naudosis viena patikrinimų informacine sistema, kuri sudarys galimybes keistis informacija, visapusiškai įvertinti įmonių rizikingumą bei kontroliuoti institucijų veiksmus;

31

Peržiūrėsime institucijų tikslus ir persvarstysime jų tikslingumą. Ar institucijos funkcijos negali būti atliktos rinkos žaidėjų? Ar funkcija galėtų būti efektyviai atlikta perdavus ją konsoliduotai priežiūros institucijai?

3.1.6 Didinsime viešųjų pirkimų efektyvumą
Per pastaruosius keletą metų viešųjų pirkimų srityje padarytas didelis darbas. Esminė jo dalis – pakirstas iki tol vyravęs cinizmas ir nebaudžiamumo jausmas. VPT principingai tiria pažeidimus ir taiko sankcijas. Ypač padidėjo skaidrumas – Lietuvoje, elektroninėje erdvėje, atskleidžiamas milžiniškas informacijos kiekis apie viešuosius pirkimus. Tęsime šiuos darbus, kartu užtikrindami, kad Viešųjų pirkimų kompiuterinės sistemos būtų visiškai apsaugotos nuo kriminalinių įsilaužimų ar kitokių sistemų patikimumo pažeidimų. Tačiau susikoncentravus tik į procedūras, išsprendžiamas tik teisėtumo klausimus. Ar organizacija nusipirko efektyviai, viešųjų pirkimų įstatymas neatsako. Todėl toliau didžiausią dėmesį skirsime viešųjų pirkimų efektyvumui didinti. Pirkimo poreikio identifikavimo, jo formulavimo, geriausio pirkimo būdo iš konkrečios rinkos nustatymo, pirkimo įgyvendinimo klausimams bus įsteigtas viešųjų pirkimų kompetencijos centras. Jis jungs vadybines kompetencijas, kurios padės perkančioms organizacijoms pirkti efektyviau.

3.1.7 Įvykdysime gyvenamųjų pastatų šiltinimo programą
Ūkio ministerijai vadovaujant per trejus metus daugiau kaip milijardas litų buvo panaudota viešųjų pastatų – mokyklų, darželių, poliklinikų ir ligoninių – renovacijai. Rezultatai matomi kiekviename rajone, o statybos pramonė gavo nemažai darbų ir lėšų, kas padėjo išgyventi ypač sunkiu laikotarpiu. Deja, bet vykdomas gyvenamųjų pastatų renovacijos mechanizmas neveikia tinkamai. Gyventojai nesiryžta pradėti renovacijos. To pasekmė – renovacijos procesas vėluoja, lėtai išsijudina, todėl ir turime pastatus, kuriuose gyventi šalta, didžiules sąskaitas už šilumą, didelį dujų importą, kuris panaudojamas orui šildyti kiauruose namuose. O galimybe masiškai renovuoti pastatus ir sukurti dešimtis tūkstančių darbo vietų nepasinaudojame. Energetikos ministerija ir Finansų ministerija atskirose savivaldybėse jau išbandė naują renovacijos modelį, pagal kurį savivaldybė ruoš renovacijos planą ir priims sprendimus dėl pastatų renovacijos, o visą procesą valdys savivaldybės komunalinių paslaugų įmonė, kuri ims ir paskolas, reikalingas renovacijai, bei prisiims riziką. Daugiabučio gyventojas neturės rūpintis renovacijos darbais, jam nebus užkraunama kokia nors paskola. Gyventojas gaus garantiją, kad jo sąskaita sumažės, butas taps šiltesnis, o komunalinių paslaugų įmonė grąžins renovacijai paimtą paskolą iš sutaupytos energijos sąskaitos. Skatinsime ir privačias iniciatyvas, galinčias pasiūlyti finansuoti ir atlikti renovaciją, o grąžą gauti per sumažintą energijos sąskaitą.

32

3.1.8 Statybos pramonės kuravimas iš Aplinkos ministerijos bus perduotas Ūkio ministerijai
Statybos pramonės priskyrimas Aplinkos ministerijai nėra nei efektyvus, nei logiškas. Statybos pramonės priskyrimas Ūkio ministerijai, kuri atsakinga už kitų pramonės sričių reglamentavimą, leis tinkamai atstovauti pramonės interesams, o konfliktai dėl teritorijų planavimo, aplinkos apsaugos klausimai bus sprendžiami Vyriausybėje, o ne ministerijos kabinetuose.

3.1.9 Didinsime viešosios ir privačios partnerystės (VPSP) modelio taikymą infrastruktūros projektams finansuoti ir valdyti
Daugelio pasaulio valstybių patirtis rodo, kad viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas gali teikti didelės naudos visuomenei, nes įgyvendinant partnerystės projektus privatus sektorius, naudodamas savo lėšas, patirtį ir iniciatyvą, gali teikti viešąsias paslaugas, gerinti jų kokybę, sukurti ir atnaujinti viešosioms paslaugoms teikti reikalingą turtą. Tokiu būdu įmanoma pastatyti ir pradėti naudotis ligoninėmis ar keliais, išdėliojant mokėjimus per 25 metus, o tokių stambių projektų kitaip negalėtume finansuoti dėl lėšų trūkumo biudžete. Per šios kadencijos laiką paruošti 15 socialinės infrastruktūros ir transporto projektų, kurių vertė per 1,3 mlrd. Lt. Įkurtas kompetencijos centras, paruošti standartiniai dokumentai, kurie palengvins tolesnių projektų rengimą, išbandytas partnerystės modelio veikimas. Pirmoji praktika su VPSP projektais parodė, kad tai sudėtingas ir ilgas procesas, reikalaujantis daug žinių ir įgūdžių, papildomų projektų parengimo sąnaudų, tinkamo projektų pasirinkimo, glaudaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Pasinaudoję išmoktomis pamokomis didinsime per partnerystę finansuojamų projektų kiekį. Dideles galimybes viešosios infrastruktūros plėtrai ir viešųjų paslaugų gerinimui suteikia ES struktūrinės paramos lėšos, tačiau jos naudojamos tik pirminėms kapitalo investicijoms finansuoti, o visų infrastruktūros objektų, reikalingų viešosioms paslaugoms teikti, eksploatavimo sprendimai ir išlaikymo našta atitenka valstybės ir savivaldybių biudžetams. Derinsime ES struktūrinių fondų lėšas kartu su privataus kapitalo investicijomis, įgyvendinant viešosios infrastruktūros projektus, ir taip ne tik padidinsime tokių projektų finansavimo galimybes, bet ir sudarysime sąlygas ilgalaikiam struktūriniam infrastruktūros ir paslaugų vystymui. Tokia partnerystė padės išnaudoti tiek privačiojo sektoriaus, tiek viešojo sektoriaus pranašumus bei siekti veiklos rezultatų, kurie būtų susieti su optimaliais investicijų ir sąnaudų sprendimais bei įsipareigojimais dėl geresnės kokybės viešųjų paslaugų ir jų didesnio prieinamumo.

3.1.10 Nuosekliai transformuosime darbo santykius ir kursime apsaugą mažai uždirbantiems žmonėms
Neramiais ekonomikos laikais, kai verslas nėra tikras dėl būsimos paklausos, jis atideda sprendimus priimti naujus žmones į darbą, kadangi tai gali būti susiję su dideliais kaštais dėl nepasiteisinusių verslo lūkesčių. Verslui būtina suteikti teisę darbuotojus lengviau priimti ir atleisti, valdyti jų darbo laiką ir pan. Darbuotojai yra vienas svarbių verslo
33

efektyvumo dalių, todėl efektyvumo didėjimui yra būtinas darbo santykių reglamentavimo pakeitimas. Laisvesni darbo santykiai paskatins verslą sukurti daugiau įvairių darbo vietų, tad darbuotojai turės daugiau pasirinkimo, dėl gerų darbuotojų bus konkuruojama, gerės darbo apmokėjimas ir kitos darbo sąlygos. Paveldėtas darbo santykių reglamentavimas, kuris tariamai saugo darbuotoją nuo išnaudotojo darbdavio, nebeatitinka nūdienos realijų. Darbuotojai, gaunantys dideles algas, nėra silpnoji derybų pusė – jie sugeba susiderėti dėl aukštų atlyginimų ir papildomų sąlygų su savo darbdaviais. Dabartinis darbo kodeksas tuos susitarimus riboja, nereikalingai suvaržydamas tiek darbuotojo, tiek ir darbdavio laisvę. Kartu suprantama, kad žemesnių grandžių ir kvalifikacijos darbuotojams reikia papildomos apsaugos nuo tokių pasikeitimų darbovietėje. Jie yra lengvai pakeičiami, dėl mažesnių atlyginimų jie gali mažiau susitaupyti. Todėl kai kurias darbo santykių lankstumo nuostatas pradėsime įvesti nuo daug uždirbančių darbuotojų ir palaipsniui kursime „Flexicurity“ sistemą – darbuotojų socialinio draudimo įmokomis finansuojamą sistemą, užtikrinančią atleisto darbuotojo apsaugą ir perkvalifikavimą.

3.1.11 Gerinsime sąlygas smulkiajam verslui
Smulkiajam verslui skirsime ypatingą dėmesį. Jau priimtas Mažųjų bendrijų įstatymas išsprendė didelę dalį svarbių problemų – atpigintas įmonės steigimas ir valdymas, supaprastinta apskaita, etc. Verslą prižiūrinčių institucijų reforma, „Verslios Lietuvos“ priemonės smulkiajam verslui davė puikių rezultatų – 2011 metais naujai įregistruotų įmonių skaičius buvo rekordinis ir toliau auga. Tačiau didžiausia našta smulkiajam verslui išlieka perteklinis reguliavimas. Smulkiam ir didesniam verslui taikomi vienodi reikalavimai, tad smulkiajam verslui santykiniai reguliavimo kaštai yra gerokai didesni. Todėl dažnai pasirenkama arba verslo nekurti, arba dirbti nelegaliai. Nustatysime, kad „buitinio“ dydžio verslas, t.y. toks, koks būtų daromas namuose, nebūtų reguliuojamas (išskyrus išimtinius atvejus). Negi turime dideliam vaikų darželiui taikomomis higienos normomis reguliuoti vaikų darželį, kuriame prižiūrimi penki vaikai? Juk tiek vaikų gali turėti šeima, kurios niekas nereguliuoja. Ar visa apimtimi reguliuoti vieną kambarį nuomojančią kaimo turizmo sodybą?

3.1.12 Struktūrinės paramos lėšas naudosime efektyviau
Per praėjusius laikotarpius matome, kad skirstytos ES struktūrinės paramos lėšos šalia didžiulės naudos padarė ir tam tikro žalingo poveikio mūsų ūkiui. Jos dažnai išstumdavo privačias lėšas, finansuodavo vieną konkurentą, o ne kitą. Atsirado įmonių, kurios tiesiog parazitavo fondų lėšomis. Viena iš svarbių prielaidų tokiai tendencijai yra dabartinis ES lėšų, skiriamų verslui, skirstymo mechanizmas – lėšos skiriamos įmonių projektams, kurie atitinka formalius kriterijus. Tokiu būdu susikūrė ypač palankios sąlygos konsultantų įmonėms, kurių pagrindinė veikla yra parengti projektus, kurie atitinka šiuos formalius kriterijus. Taip dalies
34

verslininkų energija yra panaudojama ne naujų produktų ar paslaugų kūrimui, naujų rinkų paieškai ar verslo procesų efektyvinimui, o tik siekiant išnaudoti tokios pinigų skirstymo sistemos mechanizmus. 2014-2020 ES finansinėje perspektyvoje vis dar valdysime milžiniškas ES lėšas. Pasimokę iš buvusių paramos periodų turime su tais pinigais elgtis atsargiai, kadangi veikiame atviroje rinkoje. Šios lėšos neturi iškraipyti konkurencijos, sukurti neteisingumo jausmo tarp tų, kurie gavo, ir tų, kurie tokios paramos negavo. Svarbu, kas ES lėšos, skiriamos verslui, būtų naudojamos rinkos neefektyvumui spręsti – Lietuvoje yra sudėtinga pritraukti kapitalą naujoms ir patirties neturinčioms įmonėms; įmonės mažai investuoja į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, kadangi ši veikla yra rizikinga. Valstybės nacionalinis interesas yra didinti verslumą, gerinti prieigą prie finansinių šaltinių bei skatinti naujų ar patobulintų produktų bei paslaugų kūrimą, todėl šiuose reikaluose valstybė gali pasidalinti rizika su verslu. Sieksime, kad sumažėtų tiesioginių didelių subsidijų, kai, pavyzdžiui, įmonei dovanojami ES lėšų milijonai įrangai įsigyti. Taip pat keisime dabartinę ES lėšų verslui skyrimo tvarką, pereidami nuo paraiškų vertinimo pagal formalius kriterijus prie vertinimo pagal projektų finansinę naudą analitiniu metodu. • Aktyviai veiksime per rizikos kapitalo fondus, kai fondai investuoja lėšas į įmonės kapitalą. Šie fondai į įmones atneša vadybinius gebėjimus, neformalizuotą kontrolę ir motyvaciją augti. • Plėsime paskolinių ir garantinių priemonių ratą. Taip pagerinsime verslo prieigą prie bankinio finansavimo. • Kursime nekonkursines priemones, kurių tikslas yra paskatinti tam tikrą elgesį (skirtingai nuo konkursinių priemonių, jose nėra konkurencijos tarp įmonių). Tai dalinio kaštų padengimo vaučeriai darbuotojų mokymams, inočekiai tyrimams užsakyti, kelionių į užsienio parodas dalies kaštų padengimas. • Krizės sąlygomis ypač efektyviai veikusią, Ūkio ministerijos valdomą investicijų ir verslo garantijų įmonę „Invega“ laipsniškai pertvarkysime į fondų fondą, galintį perimti šiuo metu Europos investicinio fondo administruojamas finansines ir rizikos kapitalo priemones, gebantį inovatyvios ekonomikos skatinimui efektyviai panaudoti pagal naują modelį skirstomas bei grįžtančias iš įvairių finansinės inžinerijos priemonių lėšas.

3.1.13 Priimsime sprendimus, palankius konkurencijai
Konkurencija yra didžiulė jėga, gebanti užtikrinti vartotojams geriausią kainos ir kokybės santykį, taigi didinanti visų rinkos dalyvių efektyvumą. Nuosekliai sieksime išlaikyti konkurenciją ir užtikrinti, kad mūsų verslas turėtų lygias galimybes konkuruoti ES rinkoje. Kartu dirbtinėmis priemonėmis nesaugosime Lietuvos verslo nuo sąžiningos pasaulinės konkurencijos.

35

Srityse, kur trūksta konkurencijos, nuosekliai ieškosime, kas ją riboja, ir šalinsime tas kliūtis. Viena iš pagrindinių užduočių agentūrai „Investuok Lietuvoje“ bus užtikrinti naujų rinkos žaidėjų atėjimą į mažmeninės prekybos sektorių. Nuosekliai įvesime rinkos santykius ten, kur jų šiandien trūksta. Biokuro biržos teisinė bazė sukurta įstatymuose, tad sieksime ją efektyviai realizuoti ir taip panaikinti įsitvirtinusių monopolių visagalybę. Ūkio ministerijos padaliniai, kurie yra skirti įvertinti naujos teisėkūros biurokratinę naštą ir poveikį konkurencijai, bus stiprinami. Vyriausybė priims gerai pasvertus ir argumentuotus sprendimus.

3.2 Kryptis – Lietuvos ekonomikos globalizavimas
Lietuvos ekonomikos ir visuomenės globalizavimas yra svarbus uždavinys. Tapdami ES nariais įstojome ir į ES bendrąją rinką, kurioje laisvai, be apribojimų ir muitų juda prekės ir paslaugos. Tai atveria didžiules galimybes mūsų verslui augti ir pasiruošti konkurencijai pasaulyje. ES bendrojoje rinkoje mūsų verslui atverta turtingiausia pasaulyje ekonominė erdvė. Tačiau šiandien tik apie 14% veikiančių mūsų verslo įmonių eksportuoja. Paslaugų srityje šie skaičiai gerokai žemesni. Tai reiškia, kad dauguma verslo vis dar galvoja, kad jų vidaus rinka apsiriboja Lietuva. Lietuvos verslas vis dar likęs labai lokalus ir bando konkuruoti siaurai apibrėžtoje Lietuvos rinkoje, neišnaudodamas ES rinkos potencialo. Būdami maža šalimi per krizę jau aiškiai supratome, kad ekonomikos augimo negalime tikėtis vien iš vidaus rinkos, tad būtina dideles pastangas nukreipti eksporto galimybių plėtrai. Šiuo metu turime gerokai sustiprėjusią ekonomiką, lyginant su 2009 metais. Ekonomika persiorientavusi į eksportą, o eksporto geografija palanki Lietuvai net ir pasaulinės ekonomikos nestabilumo akivaizdoje. Mes eksportuojame į Šiaurės Europą ir Vokietiją bei savo kaimynes, kuriose turime galimybes konkuruoti savo pagamintais produktais dėl labai patrauklios kainų struktūros ir aukštos kokybės. Kita didžioji eksporto kryptis – JAV, Rusija ir Vidurio Azija, kurioje matomos didelės augimo galimybės. Tikėtina, kad šios šalys nebus taip smarkiai paliestos galimos krizės bangos, kaip Pietų Europa. Pasaulyje sparčiai augant gyventojų skaičiui ir nepaisant kylančio efektyvumo žemės ūkyje bei maisto pramonėje, mažėjantis apsirūpinimas maistu suteikia puikias galimybes Lietuvai didinti maisto produktų eksportą. Šiame kontekste Lietuvai ypač įdomios turėtų būti milžiniškos Kinijos ir Indijos rinkos. Įmonės per pastaruosius kelis metus sustiprino savo finansinę padėtį, uždirbo ir didino laisvų lėšų dalį, sumažino užskolinimo lygį. Sukaupusios lėšų jos yra gerokai geriau pasiruošusios galimai naujai krizės bangai. Pastaruoju metu stebime, kad atsiveria galimybės Lietuvos verslui nupirkti nusilpusius konkurentus. Kita vertus, krizė Europos šalyse verčia tų šalių kompanijas ieškoti naujų tiekėjų, siūlančių palankesnį kokybės ir kainos santykį. Todėl šiuo metu Lietuvos įmonės dažnai įgauna galimybę, kurios neturėjo sotesniais laikais, kai kitose rinkose pirkėjai buvo patogiai įpratę dirbti su įprastais, nors ir „brangesniais“ partneriais.
36

10 paveikslas rodo, kad visos Baltijos šalys patyrė labai stiprų eksporto apimčių nuosmukį 2009 metais, tačiau Lietuvos įmonės geriausiai atlaikė šį šoką ir sparčiausiai vėl didino eksporto apimtis. Reikia pabrėžti, kad nemažą paramą Lietuvos eksportuotojams suteikė valstybės agentūra „Versli Lietuva“. Agentūros pagalba minėtu laikotarpiu pasinaudojo daugiau nei 8000 eksportuojančių įmonių.

Grafikas 10. Eksporto apimčių kitimo dinamika Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2007-2012 m., lyginant su 2007 m. I ketvirčiu.

Taigi, skirtingai nuo 2008 metų, kai pasaulinė finansų krizė sustiprino savaiminį Lietuvos ekonomikos nuosmukį, 2012 metais turime Lietuvos ekonomiką, kuri yra stabili, daug geriau subalansuota ir gebanti atlaikyti didelius išbandymus ar net jais pasinaudoti. Kaip rodo 2012 metų pirmojo pusmečio skaičiai, Lietuvos eksportas į ES šalis augo, kai ES ekonomika tuo laikotarpiu neūgtelėjo. Tai reiškia, kad mūsų įmonės sugeba konkuruoti ir sėkmingai didina savo rinkos dalį. Eksporto struktūra. Esame didele dalimi žaliavas ir pirminius produktus eksportuojanti valstybė – pusė mūsų eksporto pridėtinės vertės sukuriama iš žaliavų ir pirminių produktų eksporto. Lietuva yra ketvirta pasaulyje pagal žemės ūkio perprodukcijos eksporto nuošimtį. Tai reiškia, kad grūdus, kurių nesuvartojame maistui, eksportuojame kaip žaliavą, o ne perdirbame. Kitaip sakant, neturėdami savo gamtinių iškasenų vis tiek nemaža dalimi esame žaliavinė valstybė. Perdirbimas, aukštesnės pridėtinės vertės subproduktų kūrimas vis dar yra neišnaudotas potencialas. Kartu – tai didelės galimybės Lietuvos maisto perdirbimo pramonės plėtrai bei naujų darbo vietų kūrimui, ypač kaimiškuose šalies regionuose. Turime santykinai palankią eksporto struktūrą, tačiau joje matome ir esminį trūkumą. Mes neeksportuojame į šalis, kurios, ekonomistų sutarimu, bus ateinančio dešimtmečio pasaulio ekonomikos augimo varikliu – anksčiau paminėtos didžiosios Azijos šalys bei Brazilija.

37

3.2.1 Stiprinsime pastangas didinti eksportą ir plėsti eksporto geografiją
Eksporto srityje esame pasiekę labai svarbių rezultatų, bet ateičiai turime užsibrėžti ambicingą tikslą – pasiekti eksporto apimčių, lygių 115% nuo BVP (2008 m. turėjome 50%, 2011 m. – jau daugiau nei 80%). Palyginimui – Airijos eksporto dydis yra apie 110% BVP (N.B. šis parametras nereiškia, kad tiek pridėtosios vertės sukuria eksportas, jis tik lygina eksporto apimtis su BVP). Pastaruosius keletą metų sėkmingai veikia „Naujų galimybių“ programa, per kurią padengiame dalį verslo išlaidų dalyvaujant užsienio parodose, ieškant naujų klientų ir atveriant naujas rinkas. Tai svarbi nekonkursinė programa – visos įmonės, kurios planuoja atitinkamus veiksmus, gali gauti šią kompensaciją. Programa labai pasiteisino, tačiau ji bus peržiūrėta sumažinant valstybinės priežiūros naštą, nuimant apribojimus įmonių veiklos sritims, plečiant pagalbą paslaugų eksportui, tame tarpe daugiau dėmesio skiriant švietimo, sveikatos paslaugų eksportui bei įtraukiant kultūros eksportą. Toliau remsime verslo pastangas ieškoti naujų klientų esamose rinkose, ypač Europoje, kur vis dar slypi milžiniškas eksporto potencialas. Taip pat aktyviai dirbsime su Azijos šalimis, atverdami eksporto rinkas ir padėdami verslui užmegzti komercinius ryšius. Šiems tikslams pasiekti didinsime finansavimą bei reikšmingai plėtosime „Verslios Lietuvos“ atstovų tinklą – agentūros samdytus vietos verslo atstovus, turinčius patirtį ir ryšius tikslinėse eksporto rinkose bei gebančius suteikti kokybiškas paslaugas, verslo kontaktus, suteikti žinių apie vietinę rinką. Ši nauja praktika teikia daug vilčių ir yra didelis potencialas tolesnei eksporto plėtrai. „Konkurencingumo centro“, „Eksporto akademijos“ ir kiti projektai (kurių bendra vertė apie 52 mln. litų) jau parodė savo rezultatyvumą. Jų pagalba gebame padėti užpildyti eksportuojančių įmonių kompetencijų trūkumus, padedame įmonėms susidaryti realistišką eksporto plėtros strategiją ir pasirengti ją realizuoti. Vien „Nuo verslo pradžios iki eksporto plėtros“ projekto rėmuose suteikta 600 viešųjų paslaugų krepšelių, suteikta 1300 konsultacijų ir įsteigta 100 naujų, į eksportą orientuotų įmonių. Kuriamas verslo organizacijų e-mokymų tinklas, įgyvendinama „Globalios Lietuvos“ programa, teikiamos konsultacijos eksporto plėtros Skandinavijos rinkose klausimais. Tęsime šiuos projektus ir didinsime įmonių, pasinaudojusių šiomis priemonėmis, skaičių. Siekdami didinti Lietuvos įmonių eksportuojamos produkcijos pridedamąją vertę pagal „Eksporto akademijos“ modelį sukursime „Prekinio ženklo akademiją“, padėsiančia eksportuojančioms įmonėms transformuotis iš pigaus darbo jėgos pardavėjo į produkcijos, paženklintos nuosavu prekiniu ženklu gamintoją ir pardavėją.

3.2.2 Pritrauksime investicijas, reikalingas Lietuvai
Tęsime daromą darbą pritraukiant investicijas į Lietuvą. Užsienio investicijos pasitarnauja ne tik tuo, kad sukuria darbo vietas. Užsienio įmonės atneša savo vadybos ir darbo kultūrą, kompetencijas, bendradarbiavimo su universitetais gebėjimus, etc. Todėl jų poveikis yra gerokai didesnis, nei sumokami mokesčiai ar įkurtos darbo vietos. Kartu jos
38

augina geriau apmokamų darbo vietų skaičių, kelia darbo vietų kokybę, sukuria galimybes pasiūlyti darbo vietas užsienyje besimokantiems ir dirbantiems tautiečiams. Svarbu prisiminti, kad aktyviais veiksmais traukiame tas užsienio investicijas, kurios nekonkuruoja dėl rinkų su Lietuvos įmonėmis, t.y. jos nepardavinėja produkcijos ankštoje Lietuvos rinkoje. Tokios kompanijos kaip „Barclays“ ar „Western Union“ samdo Lietuvoje darbuotojus, tačiau teikia savo paslaugas ar gamina prekes kitoms šalims. Taigi atveria Lietuvai eksporto rinkas ir nekonkuruoja su Lietuvos įmonėmis. Šiuo metu esame mažiausiai finansinių paskatų teikianti investuotojams šalis regione, tokia ir siekiame išlikti, nes norime, kad investuotojai mus rinktųsi dėl kitų motyvų, ne dėl finansinės paskatos. Tačiau pritraukdami Lietuvai reikalingas investicijas, ypatingą dėmesį skirsime aukštųjų technologijų pramonei. Tą pasieksime iš esmės pertvarkydami egzistuojančią paskatų investuotojams sistemą. Išnagrinėsime Izraelio patirtį, kur investuotojams į gamybinius aukštųjų technologijų projektus yra siūloma parama, atitinkanti priklausomai nuo regiono, iki 5 metų jų sumokamų mokesčių vertės. Specifiškai stengsimės pritraukti investuotojus iš Azijos. Investicijų srauto atėjimas Lietuvos verslui padės suprasti kultūrą, sukurti kontaktus ir ilgainiui imti eksportuoti į Azijos šalis. Pramoninės investicijos susiduria su sunkumais investuoti dėl ilgalaikių teritorijų planavimo procesų. Per keletą metų gerokai supaprastinome tvarką, tad pramonės parke ar laisvojoje ekonominėje zonoje investuotojas gali suderinti norimą teritorijų pakeitimą vidutiniškai per 30 dienų. Užtikrinsime, kad tokių, paruoštų greitam įsikūrimui, privačių pramoninių teritorijų daugėtų ir investuotojai turėtų gausų pasirinkimą, atitinkantį jų poreikius.

3.2.3 Lietuva taps Šiaurės-Baltijos regiono paslaugų centru
Dar 2009 metais suformuluota strategija, pagal kurią turi būti nuosekliai didinamas paslaugų eksporto portfelis ir Lietuva tapti Šiaurės šalių paslaugų centru, buvo sėkmingai įgyvendinama. Lietuvoje įsikūrė „Barclays“, „Western Union“, CSC paslaugų centrai, kurie aptarnauja klientus visame regione ir teikia paslaugas skandinavų, anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Stiprinsime savo pozicijas šioje srityje, pristatydami Lietuvą kaip palankią šalį tokioms investicijoms, toliau skatinsime kalbų mokymąsi, specialistų ruošimą. Didinsime pastangas ir paskatas, siekdami pritraukti mokslinius tyrimus atliekančius padalinius, kad stiprėtų Lietuvos, kaip Šiaurės šalių inovacijų centro, padėtis. Kursime palankesnę teisinę aplinką investuotojams. Teisinė aplinka daro didžiulį poveikį investicijoms tiek iš užsienio, tiek Lietuvos. Praktika, kai išduoti statybos leidimai buvo atšaukiami po keleto metų ir investuotojas dėl tokių valstybės pareigūnų klaidų turi prisiimti nuostolius, atbaido nemažai investicijų. Todėl nuosekliai tobulinsime teisinę aplinką, užtikrindami Lietuvos ir užsienio investuotojus, kad priėmus atitinkamus sprendimus jų investicijos bus apsaugotos.
39

Teismai turi nepakankamą kvalifikaciją nagrinėti sudėtingus komercinius ginčus, o tai dar vienas labai svarbus netikrumo šaltinis investuotojams. Skirsime daug dėmesio teismų mokymams ekonominių ginčų tema.

3.2.4 Pritrauksime talentus į Lietuvą
Inovatyvumo dvasia, reikalinga naujoms idėjoms kurtis ir realizuotis, gali tarpti tik atviroje, tolerantiškoje, įvairialypėje aplinkoje, kurioje susitinka skirtingos patirtys, išsilavinimas ir kultūros. Sieksime pritraukti talentus iš Baltijos kaimynių, taip pat Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, pasiūlydami puikias sąlygas pradėti verslą bei palengvintas sąlygas jiems ir jų šeimoms gauti vizas ir darbo leidimus. Sieksime, kad Lietuva taptų pirmu pasirinkimu Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mokslininkams bei entrepreneriams, norintiems įsisteigti, kurti bei realizuoti inovacijas Europos Sąjungoje.

3.2.5 Padėsime verslui pasinaudoti Visagino atominės elektrinės statyba
VAE statyba atveria milžiniškas galimybes Lietuvos verslui, tačiau jomis turime sugebėti pasinaudoti. Tai didžiausias užsienio investicijų projektas mūsų regione, ir tai, kad jis vyks Lietuvoje, labai palanku mūsų verslui. Beveik penki milijardai litų bus išleisti įsigyti medžiagoms ir paslaugoms iš regiono įmonių. Statybos metu dirbs iki šešių tūkstančių žmonių. Projektas yra prikaustęs regiono ir visos Europos įmonių, kurios norėtų savo technologijas ir paslaugas pasiūlyti šioms statyboms, dėmesį. Tačiau pasinaudoti šiomis galimybėmis galėsime tik tinkamai pasiruošę. Mūsų įmonės turi pasiruošti atitikti labai aukštus atominės statybos reikalavimus, gauti specifines kvalifikacijas ir sertifikatus. Tam jau turime skyrę struktūrinių fondų lėšų, organizuojamos pasiruošimo konferencijos. Tas darbas turi būti tęsiamas. Kartu tai Lietuvos verslo „šlovės valanda“. Turime išnaudoti labai padidėjusį užsienio įmonių susidomėjimą projektu, užmegzti partnerystes, įgyti kvalifikacijos ir patirties bei įgytą kompetenciją pasiūlyti ir eksporto rinkose.

3.3 Kryptis – inovatyvios ekonomikos kūrimas
Lietuva, būdama visateise ES bendrosios rinkos nare, yra atvira ekonomika. Tai atveria mūsų verslui didžiulę ES rinką, didžiausią pasaulyje ekonominę erdvę. Kartu mūsų verslas privalo konkuruoti su visos ES verslu. Po krizės Lietuvos verslas parodė, kad jis sugeba konkuruoti ir laimėti net ir stagnuojančioje ES rinkoje. Šioje rinkoje didžioji dalis Lietuvos verslo konkuruoja žemos ir vidutinės pridėtinės vertės segmentuose. Juose varžomės su tokiomis sparčiai augančiomis šalimis kaip Indija, Kinija ar Brazilija. Lietuvai yra sunku atremti šių šalių konkurenciją, todėl turime ieškoti nišų, kurti naujus produktus, technologijas, tobulinti verslo procesus bei modelius ir kitais būdais didinti įmonių konkurencingumą.

40

Tai, kad Lietuva kartu su tokiomis inovatyviomis šalimis kaip Švedija, Suomija, Vokietija ar Danija priklauso vienam konkurencingiausių pasaulyje – Šiaurės-Baltijos jūros regionui, mūsų verslui suteikia galimybių tapti patrauklesniems pasauliniu lygiu. Bendradarbiavimas su regiono šalimis suteikia galimybę verslui perimti žinias, gebėjimus, kompetenciją, mokslui – taikyti naujausius metodus, naudotis pažangia technologine infrastruktūra ir dalyvauti bendruose projektuose. Kai kuriuos pagrindus inovatyvios ekonomikos plėtrai turime: didžiausias nuošimtis aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų, geros kokybės techninių disciplinų absolventų ruošimas, reformuotas ir į rinką orientuotas aukštasis mokslas, svarus fundamentalių tyrimų finansavimas. Deja, Lietuva pagal inovatyvumo indeksus ES vis dar yra tarp atsiliekančių, nors ir kylančių valstybių. Ypač pažymėtinas labai menkas verslo indėlis į mokslinius tyrimus – dauguma verslo nemato vertės iš tokių investicijų ir neturi patirties, kaip dirbti su mokslo ir tyrimų institucijomis. Jau nuo M.Porter‘io žymios knygos „The Competitive Advantage of Nations“ vyrauja sutarimas, kad šalies gebėjimas kurti inovacijas gali būti padidintas per klasterizacijos procesą. Daugelis šalių bando didinti savo inovacinį potencialą, tame tarpe bandydamos sukurti klasterius, kuriuose susijungia verslo, mokslo ir viešojo sektoriaus pastangos. Kaip parodyta daugeliu tyrimų, tai toli gražu nėra lengvas uždavinys, kuris pavyksta ne kiekvienai šaliai. Egzistuoja begalės nepavykusių projektų ir bevaisių investuotų milijardų. Ką matome iš daugelio pavyzdžių, yra tai, kad inovacijos negimsta tiesiog daugiau investuojant į mokslinius tyrimus ar geresnę mokslinę infrastruktūrą. Esminė, nors ir nelabai pastebima inovacijų mechanizmo dalis, yra inovatyvumo kultūra, kuriai sukurti reikia gerokai subtilesnių veiksnių, nei pastatų ir laboratorijų pastatymas. Remiantis geriausia pasauline praktika galime teigti, kad valstybės moksliniams tyrimams skiriamos lėšos privalo būti proporcingai dalijamos tarp fundamentaliųjų ir taikomųjų mokslinių tyrimų sričių. Šiandien, nepaisant valstybės išleidžiamų šimtų milijonų litų, reikšmingai atsiliekame net nuo Europos Sąjungos vidutiniokų pagal mokslinių tyrimų komercializaciją bei patentų skaičių. Sieksime didžiausią dėmesį skirti toms mokslinių tyrimų sritims, kuriose fundamentiniai ir taikomieji tyrimai sudaro darnią seką.

3.3.1 Užtikrinsime, kad moksliniai tyrimai veiktų verslą iš tikrųjų
Lietuva turi didelį mokslo potencialą, šios mokslo žinios gali būti panaudojamas ne tik biotechnologijų ar lazerių srityse, bet ir tradicinėse pramonės šakose. Siekiant šių tikslų reikalingas darnus mokslo ir verslo bendradarbiavimas. Tokios partnerystės prielaidos buvo pradėtos kurti jau pieš keletą metų. Per pastaruosius keletą metų buvo investuota daugiau nei milijardas litų į mokslinę infrastruktūrą. Kitas svarbus uždavinys yra užtikrinti, kad ši infrastruktūra iš tikro būtų išnaudojama inovacijų diegimui versle. Toliau plėtosime atviros prieigos centrus, kad verslas galėtų pasinaudoti sukurta moksline infrastruktūra savo poreikiams tenkinti. Universitetai privalės dalį lėšų tyrimų infrastruktūros išlaikymui užsidirbti iš bendradarbiavimo su verslu.
41

Sieksime, kad naujai įkurta ir sėkmingai veikianti Mokslo ir inovacijų agentūra MITA taptų rimtu taikomųjų mokslinių tyrimų finansuotoju, vertintoju ir patarėju.

3.3.2 Skatinsime Lietuvos įmones bendradarbiauti su mokslo institucijomis
Toliau vykdysime ir plėsime sėkmingą inovacinių čekių programą – dalinį išlaidų kompensavimą įmonėms, kurios užsako mokslinių tyrimų ar dizaino darbus mokslo įstaigose. Per šią programą finansuojami nedideli įmonių užsakymai mokslo ir studijų institucijoms, kuriais siekiama atlikti konkretų mokslinį tyrimą, sukurti dizainą ar pan. Stebime, kad pasinaudojusios šia programa įmonės, kurios anksčiau nebendradarbiavo su mokslo įstaigomis, užmezga ilgalaikius ryšius su mokslo ir tyrimų studijų institucijomis, užsakinėja naujas paslaugas. Taip pasiekiame, kad įmonės pamatytų inovacijų naudą ir užmegztų konstruktyvius santykius su partneriais – mokslo ir tyrimų studijų institucijomis, kurios padėtų šias inovacijas kurti.

3.3.3 Skatinsime įmonių jungimąsi į klasterius
Lietuvos verslo įmonėms yra sunku konkuruoti tarptautinėse rinkose. Ypač sunku yra konkuruoti aukštos pridėtinės vertės ekonomikos segmente, todėl mes toliau padėsime Lietuvos įmonėms jungtis į klasterius ir į tarptautinės vertės kūrimo grandines ir taip didinsime jų konkurencinį pranašumą. Per pastaruosius keletą metų klasterizacijos programoms buvo skirti daugiau nei šimtas penkiasdešimt milijonų litų. Jau veikia keletas klasterių pavyzdžių, kurie padeda savo įmonėms konkuruoti tarptautiniu mastu. Patirtis parodė, kad vien infrastruktūros finansavimas nesukuria gyvybingo klasterio, o reikalinga kompetencija pradėti veikti klasterių dinamikai yra reta. Todėl subursime specialistus, turinčius klasterių formavimo kompetencijos. Šių specialistų komandos betarpiškai dirbs su įmonėmis ir jų tinklais, kad galėtume padidinti klasterių sėkmės tikimybę. Be to, sieksime, kad Lietuvos verslo įmonės, mokslo ir kitos institucijos neapsiribotų vien nacionalinių klasterių kūrimu, bet kartu integruotųsi į tarptautinius inovacijų tinklus (klasterius), ir taip bendradarbiautų tarptautiniu mastu. Todėl įgyvendinsime tarptautines programas, atveriančias Lietuvos verslo ir mokslo atstovams galimybes įsijungti į tarptautinius inovacijų tinklus.

3.3.4 Skatinsime verslo investicijas į mokslinius tyrimus, vedančius į inovacijas
Lietuvoje investicijos į didesnę riziką pasižyminčius produktų ir paslaugų plėtros etapus (ypač moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje plėtroje (MTEP)) yra dešimtis kartų mažesnės, lyginant su pažangių šalių ūkio sektoriais. Šiai situacijai keisti mes prieš kelerius metus parengėme priemones, kuriomis valstybė dalijasi tokių investicijų rizika su verslu. Tokiu būdu verslą skatiname daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Išlaikysime ir plėsime finansavimo priemones, kuriomis valstybė dalijasi rizika su verslu, kuris kartu su mokslu kurs konkurencingus ir turinčius aukščiausią pridėtinę vertę
42

produktus nuo idėjos iki galutinio gaminio ar paslaugos. Tam panaudosime MITA agentūrai taikomųjų tyrimų ir komercializacijos finansavimui skirtas lėšas. Iki šiol visos inovacijų rėmimo formos buvo skirtos idėjos rėmimui, iš kurios gims produktas, kurį verslas galvoja, kad galės parduoti. Galėtume tai vadinti pasiūlos skatinimu. Pažangiose šalyse šiuo metu vis plačiau taikoma paklausos skatinimo praktika. Valstybė kaip pirkėjas užsako labai inovatyvius produktus, kurių šiuo metu apskritai nėra rinkoje. Tada įmonės, siekdamos sukurti tokį produktą, yra natūraliai priverstos atlikti tyrimus, kurti inovacijas. Tokie pirkimai yra specifiniai, jiems skirtas specifinis „ikiprekybinių santykių“ reguliavimas. Sukursime kompetenciją ir praktiką Lietuvoje pradėti naudoti ikiprekybinius pirkimus inovatyviems produktams įsigyti.

3.3.5 Padėsime mūsų verslui siekti aukštesnės pridedamosios vertės
Šiandien dauguma Lietuvos verslo dirba be nuosavų prekės ženklų. Tai reiškia, kad didžiausią dalį pridedamosios vertės atsiriekia kompanijos, kurios uždeda savo prekinį ženklą ant pagamintos produkcijos ir jį parduoda. Maisto pramonė turi puikių savo prekės ženklų sėkmės pavyzdžių Rytų rinkose. Sukurti vartotojo atpažįstamą prekės ženklą yra ilgas ir imlus resursams darbas. Todėl padėsime verslui investuoti į tarptautinę rinkodarą ir ypač į ženklodarą, ypač sieksime suvienyti gamintojus po nacionaliniais, o ne individualiais ženklais. Kaip jau rašėme 3.2.1 dalyje, pagal „Eksporto akademijos“ modelį sukursime „Prekinio ženklo akademiją“. Ilgainiui tai leis Lietuvos verslui kurti ir parduoti aukštesnės pridėtinės vertės produktus ir paslaugas.

3.3.6 Toliau skatinsime „Startup‘ų“ plėtrą
Toliau plėtosime per šią kadenciją sukurtą ankstyvo inovatyvaus verslo steigimo ekosistemą. Per pastaruosius ketverius metus su valstybės pagalba pradėjo aktyviai veikti keletas privačių rizikos kapitalo fondų. Buvo priimtas Ūkinių bendrijų įstatymas, kuris sukuria palankiausią aplinką Baltijos šalyse tokiems fondams veikti. Ekosistema apima prieigą prie finansinių šaltinių, inkubatorių, aukštos kokybės mentorių. Taip kiekvienas, turintis gerą verslo idėją, galės ją realizuoti, net neturėdamas pradinių finansinių resursų ar verslo žinių. Šią sistemą reikia toliau plėtoti. Jau padėti pagrindai Baltijos inovacijų fondui – Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendram fondui su Europos investicijų fondu. Turime užtikrinti, kad šiai sistemai finansavimas nenutrūks, o valstybės lėšos palaipsniui bus patraukiamos iš šios rinkos, užleidžiant vietą bręstančiam privačiam kapitalui. Remdamiesi geriausia pasauline praktika, sukurta Izraelyje ir JAV, parengsime ir įgyvendinsime plataus mąsto inovatyvaus verslo akseleratorių programą.

43

3.3.7 Pasinaudosime informacinių technologijų potencialu inovacijų skatinimui
Šiandien Lietuva žinoma pasauliui kaip šalis, kurioje yra įdiegta viena geriausių plačiajuosčio tinklo infrastruktūrų ir vartotojai gali naudotis didžiausiais pasaulyje interneto prieigos greičiais. Tačiau šie pranašumai infrastruktūroje nevirto konkurenciniais pranašumais ekonomikoje – elektroninių paslaugų įvairovė išlieka nedidelė, elektroninė prekyba plėtojasi vangiai, etc. Tuo tarpu, kaip rodo užsienio patirties analizė, tinkamai plėtojantis IT gebėjimams būna stebimas ryškus postūmis visoje ekonomikoje, įtakojantis net BVP augimą. Stebime tokį rezultatą, kadangi valstybė susikoncentravo į IT infrastruktūros plėtojimą, tačiau nebuvo sukurtos sąlygos ir paskatos plėtoti IT produktyvaus panaudojimo būtiną veiksnį – Lietuvai pritaikytas aplikacijas ir turinį. Valstybė vis dar užima nemažą dalį rinkų, kuriose gali veikti verslas. Dėl ribotos kompetencijos ir viešųjų pirkimų procedūrų apriboto lankstumo valstybė perka paslaugas ir informacines sistemas gerokai brangiau, jų diegimo laikas gerokai ilgesnis, nei tai daro verslas. Tarp tiekėjo ir užsakovo vyrauja santykis „perkuparduodu“, kuriame visą projekto dizainą ir riziką prisiima užsakovas. Sukurtos informacinės sistemos negauna lėšų jų tobulinimui, kas yra būtina bet kokiai informacinei sistemai. Dėl tokios situacijos verslo kūrybiniai gebėjimai gerokai nukenčia. Verslas netenka galimybės kurti gyvų informacinių sistemų ir prisidėti prie jų eksploatavimo, tad prarandamas kompetencijos auginimo potencialas, galimybė atgaivinti IT rinkas, galimybė kurti eksporto potencialą turintį verslą. Todėl toliau pertvarkysime valstybės IT politiką, visų pirma siekdami atsisakyti „perkuparduodu“ santykio. Įvesime viešosios ir privačios partnerystės elementus, kviesdami verslą dalyvauti projektuose partneriais, o ne pardavėjais, ir taip savo kompetencija padėti viešajam sektoriui spręsti sudėtingas problemas. Jei projektas neturi komercinio patrauklumo, darysime tokius konkursus, kurie suinteresuos dalyvaujančias įmones tinkamai įgyvendinti projektus, o ne tiesiog atlikti projektą – pavyzdžiui, sumokėdami verslui už kiekvieną nufotografuotą pažeidėją, o ne tik už foto įrangos instaliavimą.

3.3.8 Atversime valstybės duomenų skrynią
Valstybė išleidžia šimtus milijonų kurdama e-paslaugas, kurių analogai versle kuriami iki dešimties kartų pigiau ir kokybiškiau. Kartu nesuteikiamos galimybės vystytis IT verslo kompetencijoms, nes Lietuvos IT rinkos dalis yra sunaikinta valstybinių užsakymų. Šiuo metu gausybė valstybės institucijų renka duomenis, kurie viešai yra pateikiami tik apibendrintai. Tad tokių duomenų bazės potencialas nepanaudojamas. Vyriausybė imsis „OpenGov“ – „Atviri vyriausybės duomenys“ iniciatyvos. Jos rėmuose visi duomenys (išskyrus asmens duomenis ir saugomus duomenis), kuriuos renka valstybės institucijos, bus publikuojami viešai kompiuteriui skaitomais formatais. Šią masę duomenų verslas galės naudoti kaip tinkamas, transformuodamas, vizualizuodamas, kurdamas paslaugas, reikalingas jų vartotojams. Tokiu būdu sukursime didžiulę vidinę rinką verslui, o valstybė galės sukoncentruoti dėmesį į svarbesnius uždavinius.
44

• Vyriausybė įsipareigos prieš kurdama galiniam vartotojui skirtą e-paslaugą pasitikrinti, ar rinka negalėtų šios paslaugos sukurti.
• Prioritetiškai finansuosime tik nacionalinius e-projektus. Lietuva, savo dydžiu

būdama panaši į didelės šalies nedidelį miestą, neturi švaistyti lėšų panašiems projektams skirtingose savivaldybėse ar institucijose, kurie turi daug bendrų vardiklių.
• Skatinant atviros Vyriausybės projektų kūrimą įkursime prizų fondą, kurį gaus

„startup‘ai“, kuriantys paslaugas iš valstybinių duomenų.

3.4 Kryptis – darnios bendruomenės kūrimas
Darnios bendruomenės kūrimas, kurioje derėtų bendruomenės narių skirtingi interesai, yra sunkiai apčiuopiama sritis. Šiai sričiai buvo skiriama per mažai dėmesio, o ji turi ypatingos įtakos verslo plėtrai. Pasitikėjimo kultūra, kitaip dar vadinama socialiniu kapitalu, ekonomikoje turi labai svarbią reikšmę. Socialinis kapitalas, tai pasitikėjimo tradicija, sutepanti visuomenės mechanizmą ir leidžianti jam funkcionuoti. Pasitikėjimo trūkumas pasireiškia daugeliu aspektų. Matome Lietuvos įmones, nesugebančias dirbti kartu tam, kad galėtų sėkmingai eksportuoti į dideles rinkas, kuriose mūsų įmonės tiesiog per mažos. Stebime sunkiai vykstantį klasterizacijos procesą – negebėjimą sutelkti bendrų pastangų aukštesnės pridėtinės vertės produktų kūrimui. Matome, kad yra bijoma globalios konkurencijos, bijoma permainų, kurių reikalauja ekonomikos konkurencingumo iššūkiai ir t.t. Valstybės institucijos, verslas, įvairios bendruomenės dažnai jaučiasi ir elgiasi lyg amžini priešai, kurių siekiai nesuderinami, apgaubti nuolatinio abipusio nepasitikėjimo. Verslą prižiūrinčios institucijos traktuoja verslą kaip potencialius pažeidėjus, kuriems neturi būti pasigailėjimo. Visuomenei valdžia atrodo kaip antstatas, dirbantis prieš jos interesus, ar visiškai jais nesirūpinantis. Visuomenė laiko verslą nesąžiningu, neetišku. Žiniasklaida intensyviai palaiko šias nuotaikas. Ir, deja, tam yra daug priežasčių. Tad pasitikėjimo kultūros, kuri leistų visuomenei turėti bendrų tikslų, labai trūksta. Siekiant įveikti šį pasitikėjimo deficitą negalime laukti, kada jis išnyks savaime, nes jis destruktyviai veikia visą visuomenę. Emigracijos mastai yra didele dalimi su tuo susiję. Manome, jog tam, kad visuomenėje rastųsi daugiau pasitikėjimo, kažkas tą pasitikėjimo kreditą turi suteikti. Negalime pareikalauti daugiau pasitikėjimo iš kitų. Turime pradėti nuo savęs. Šį kartą – nuo valdžios, nuo mūsų valstybės institucijų. Tad visas mūsų programos siūlomas priemones persmelkianti yra darnios bendruomenės kūrimo kryptis. Visomis taikomomis priemonėmis siekiame, kad jos kurtų darnią visuomenės aplinką, skatintų pasitikėjimo santykius tarp visuomenės, verslo ir valdžios.

45

3.4.1 Pasitikėjimas verslu verslą prižiūrinčių institucijų pertvarkoje
Verslą prižiūrinčių institucijų pertvarkos esmė yra pasitikėjimas institucijomis ir verslu. Tai kelias, kuriuo einant iki šiol buvę priešingose barikadų pusėse verslas ir priežiūros institucijos gali suprasti, kad yra reikalingi vienas kitam, vienas kitam padeda atlikti bendrą misiją. Reformos metu jau pasiekėme:
• Paskelbta pirmų metų deklaracija, kuria institucijos įsipareigojo nebausti

pirmamečio verslo, o jį konsultuoti; • Įvesta dviejų datų taisyklė, kuria nustatoma, kad nauji reguliavimai verslui įsigalioja tik dviem datom per metus – gegužės 1 d. ir lapkričio 1 d., apie tai paskelbus ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, kad verslas suspėtų pasiruošti; • Pradėti patikrinimai pagal klausimynus, kuriuose atrinkti svarbiausi teisės aktų reikalavimai. Tik už jų pažeidimą gali būti baudžiama. Šiais metais jau daugiau nei pusė patikrinimų atliekami klausimynų pagalba; • Diegiamas rizikos valdymas, pagal kurį turi būti tikrinami rizikingi verslai, o nerizikingų tikrinimas retinamas; • Paskelbta deklaracija dėl mažareikšmių ženklinimo pažeidimų – už tokius pažeidimus verslas nebus baudžiamas. Pertvarkos metu keičiami ne teisės aktai (nors ir jų keitimas kartais reikalingas), o priežiūros institucijų vadovų ir darbuotojų požiūris bei paties verslo požiūris į institucijas. Per dvejus metus intensyvaus darbo akivaizdžiai matomi teigiami pokyčiai. Rekordinis 2011 metais įsteigtų įmonių skaičius parodo ir tai, kad visuomenė mato, jog valstybės institucijų požiūris į verslą keičiasi. Tačiau šis kultūros keitimo darbas nėra baigtas. Jis privalo būti tęsiamas, kad kiekvienas inspektorius suprastų savo misiją ne kaip baudėjo, o kaip padėjėjo ir konsultanto, kurio tikslas yra užtikrinti visuomenės ir vartotojų saugumą, etc.

3.4.2 Kursime pasitikėjimą valstybe, kuri laikosi savo žodžio
Visuomenėje turime įsikerojusį nepasitikėjimą valstybės sprendimais. Tam būta daug priežasčių. Tačiau nepasitikėjimas institucijomis yra viena svarbių problemų, kurias turime išspręsti, jei norime gyventi klestinčioje šalyje. Dviejų datų taisyklė, kai visi verslo sąlygas keičiantys teisės aktai įsigalioja tik gegužės 1 d. ir lapkričio 1 d., o ne bet kurią metų dieną, yra žingsnis ta kryptimi. Tačiau dar turime užtikrinti, kad visos institucijos be išimčių laikytųsi šių taisyklių. Šias nuostatas įtvirtinantį įstatymą jau pateikėme Seimui. Jau pateikėme Seimui pavėluotų mokėjimų įstatymo projektą, kuris numato, kad valstybė privalo atsiskaityti su verslu per 30 dienų, antraip privalo mokėti dideles baudas ir delspinigius. Tai bus sunku įgyvendinti, tačiau privalome tai padaryti, siekdami parodyti lygiaverčius santykius su verslu.
46

3.4.3 Licencijų išdavimas pasitikėjimo pagrindu
Iki šiol licencijos buvo išduodamos „nepasitikėjimo“ pagrindu. T.y. verslas, visiškai įsikūręs ir pasiruošęs veikti, privalėdavo laukti 30-60 dienų, kol jo dokumentai bus patikrinti ir jam bus leista veikti. Turėkim omeny, kad tuo metu verslui jau kaupiasi banko palūkanos už nupirktą įrangą ir jis negali įdarbinti darbuotojų, kurių reikės pradėjus veikti. Dėl tokios „nepasitikėjimo“ tvarkos Lietuva praranda 700-2000 darbo vietų bei ne mažiau kaip 0,02% BVP kiekvienais metais. Keičiame licencijų išdavimą į „pasitikėjimo“ tvarką. Nerizikingiems verslams licencijos bus išduodamos kitą dieną nuo prašymo pateikimo. Tačiau didelę riziką keliantiems verslams išliks griežta išankstinio patikrinimo tvarka. Tam, kad visiškai galėtume realizuoti sumanymą, privalėsime standartizuoti licencijų išdavimo tvarką ir pakeisti visus įstatymus, nustatančius licencijų išdavimą.

3.4.4 Investuotojai integruojami į Lietuvos visuomenės socialinį audinį
Investuotojus, ieškančius šalies įsikurti, galime suskirstyti į dvi grupes. Tai investuotojai, ieškantys palankiausios šalies, suteikiančios daugiausia lengvatų. Paprastai pasibaigus investicijos ciklui jie ima ieškoti kitos palankiausios šalies. Kita grupė – tai investuotojai, kurie įsikuria ilgam ir siekia pagerinti aplinką, kurioje dirba, tam, kad ji atitiktų jų ilgalaikius lūkesčius ir poreikius. Mes siekiame pritraukti būtent tokius – ilgalaikius investuotojus. Kuriame jiems socialinės atsakomybės paskatų sistemą, pagal kurią investuotojai, gaunantys finansines paskatas, turės dalį lėšų investuoti už įmonės ribų – į universitetus, ligonines, kultūrinius ar labdaringus projektus. Taip užtikrinsime, kad investuotojų įmonės integruotųsi į Lietuvą ir čia įsitvirtintų ilgam.

3.4.5 Skatinsime verslo savireguliaciją
Visuomenėje ir verslo bendruomenėje vis dar yra labai įsigalėjęs geidžiamo efektyvaus valstybinio reguliavimo mitas, kai tikima, kad valstybė pajėgi užtikrinti visų gaminių ir paslaugų kokybę, apsaugoti vartotoją nuo visų įmanomų grėsmių. Tačiau, kaip stebime išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai, valstybė aiškiai supranta, kad jos resursai yra riboti, ir juos ji turi panaudoti svarbiausioms funkcijoms užtikrinti, tame tarpe saugoti nuo didžiausių grėsmių gyvybei ir sveikatai, etc. Vartotojai turi suprasti, kad valstybė jiems negarantuoja kokybės – kokybę garantuoja ir už ją atsako įmonės, tad vartotojas pats turi prisiimti atsakomybę už savo priimamus sprendimus. Kita vertus, matome įsitvirtinusių verslo rinkos dalyvių siekį panaudoti tokį valstybinį reguliavimą sumažinant konkurenciją, sukuriant naujiems rinkos žaidėjams barjerus įeiti į rinką. Tai ypač skausminga mažosioms kompanijoms, kadangi santykinė reguliavimo našta joms didžiausia.
47

ES ir JAV jau nuo seno susiformavusios verslo savireguliacijos tradicijos, kurios tam tikrose srityse padaro valstybinį reguliavimą nebūtinu. Tai prisideda prie darnios, pasitikėjimu grįstos bendruomenės plėtros. Tad ir toliau veiksime pagal nuostatą, kad valstybinis reguliavimas yra kraštutinė priemonė. Iki jos imantis skatinsime verslą kurti savivaldos organizacijas, kurios realiai imtų veikti ir taikytų sankcijas už savo narių netinkamą elgesį. Remsime ir aktyviai bendradarbiausime su tokiomis verslo savivaldos organizacijomis. Kaip geras pavyzdys paminėtinas sprendimas, kad už profesinius pažeidimus žiniasklaidos priemonės tam tikrą laiką nebegali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o profesinius pažeidimus nustato ir žurnalistų savivaldos organizacijos. Taip valstybės politika sustiprina savivaldos efektyvumą.

3.4.6 Skatinsime bendrovių valdysenos diegimą versle
Bendrovių valdysena (ang. Corporate governance) – kompanijų gero valdymo praktika, susijusi su investuotojų teisių apsauga, informacijos atskleidimu ir valdybų formavimu. Tyrimai rodo, kad investuotojai sutinka mokėti veik 30 proc. daugiau už kompaniją, įsidiegusią bendrovių valdysenos praktiką, nei už analogiškus finansinius rezultatus turinčią kompaniją be tokios praktikos. Geras valdymas kartu yra ir skaidresnės veiklos, efektyvesnių sprendimų bei mažesnės rizikos instrumentas. Tokia įmone gali labiau pasitikėti tiek kiti verslai, tiek ir valstybės institucijos. Šiuo metu Vyriausybėje svarstomas Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimas, kuris leis efektyviau veikti bendrovių valdyboms, lengviau jas formuoti ir apmokėti už darbą. Vis dėlto bendrovių valdysenos kultūros privačiame versle dar labai trūksta. Valstybės valdomų įmonių reforma, siekianti įgyvendinti gerą valdymo praktiką valstybinėse įmonėse, veikia kaip katalizatorius privačiam verslui. „Achemos“ paskirta nepriklausomų narių valdyba, vadovaujama vieno garsių Danijos verslininkų, yra puikus tokių pokyčių pavyzdys. Matome augantį verslo vadovų ir savininkų susidomėjimą šia praktika ir galimybėmis pritaikyti ją savo versluose. Tad imsimės priemonių, parodančių privačiam verslui tinkamų valdybų funkcionavimo naudą – pavyzdžiui, įmonės, turinčios valdybas su nepriklausomais nariais, gaus mažesnės rizikos įvertinimus priežiūros institucijų sistemose, jos gaus papildomus balus pretenduojant į struktūrinės paramos lėšas.

4. Baigiamosios nuostatos
Šioje programoje įvardintos darbų kryptys ir konkretūs darbai, kurie turi būti daromi siekiant didinti ilgalaikį Lietuvos ekonomikos konkurencingumą. Tai jokiu būdu nėra baigtinis sąrašas darbų, kuriuos turime padaryti. Tačiau norime atkreipti dėmesį, kad tarp šių darbų nepamatysite „sidabrinės kulkos“ – vieno recepto, kuris padarys stebuklingą poveikį ekonomikos raidai. Lietuvos ekonomika, gerokai sustiprėjusi po 2009 metų krizės, šiandien yra konkurencinga, ji gali atlaikyti ne vieną audrą. Tačiau lygindami save su ilgesnes tradicijas turinčiomis šalimis, tokiomis kaip Nyderlandai ir Didžioji Britanija, matome, kad daug kur dar
48

turime pasitempti. Būtent daugelyje sričių turime nuosekliai ir kantriai dirbti, kad gerėtų mūsų galimybės konkuruoti ir augtų gyvenimo lygis. Rašydami programą stengėmės vengti abstrakčių gerų norų. Be jokios abejonės visos partijos nori paskatinti darbo vietų kūrimą ir mūsų įmonių eksportą. Tačiau kaip efektyviai pavyksta tuos norus realizuoti, yra esminė skiriamoji linija tarp tų, kurie apsiriboja bendrybių pažadais, ir tų, kurie daro konkrečius darbus ir įsipareigoja konkretiems darbams. Mūsų darbų planas gimsta iš mūsų pastarųjų metų patirties, todėl skiriasi nuo kitų partijų pateikiamo bendrybių sąrašo: rūpintis darbo vietomis ar smulkiu ir vidutiniu verslu. Planai stiprinti ekonomiką bus beverčiai, tik gražios svajonės apie konkurencingą Lietuvą, jei negebėsime jų įgyvendinti. Prisiminkite, kad smulkaus ir vidutinio verslo plėtra buvo prioritetas kiekvienai vyriausybei, tačiau tik šiandien įgyvendinamos ryškios permainos verslą prižiūrinčiose institucijose ir Mažosios bendrijos teisinės formos sukūrimas yra konkretūs žingsniai, palengvinantys smulkaus verslo veikimą. Pateiktiems planams realizuoti reikalinga kompetentinga politinė komanda ir efektyvus, gerus įgyvendinimo gebėjimus turintis viešasis sektorius. Todėl būtina reformuoti viešąjį administravimą, užtikrinant, kad jis sugebėtų pritraukti ir išlaikyti talentus. Efektyvus viešasis sektorius turi galimybes paskatinti ir pokyčius privačiame sektoriuje, paskatinti keistis jo kultūrai, ką parodė ir prasidėjusi valstybės valdomų įmonių reforma. Tad su optimizmu žvelgiame į ateitį, kurioje kartu kursime mūsų valstybės ir jos žmonių gerovę.

49

ENERGETINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ IR ENERGETINIS SAUGUMAS 2012-2016 M. IR LAIKOTARPIU IKI 2020 M. 1. Paveldėta energetinė priklausomybė
Lietuva po 1990 m. kovo 11 d. pasiekė politinę nepriklausomybę nuo Rusijos, o tapusi NATO ir Europos Sąjungos nare užsitikrino karinio ir ekonominio saugumo garantijas. Tačiau Lietuvos energetika išliko integruota į iš Rusijos perimtą imperinę SSRS energetikos sistemą ir yra visiškai priklausoma nuo jos valstybinių monopolinių energijos tiekimo kompanijų. Lietuvos elektros perdavimo sistema tebėra sudėtinė sinchroniškai veikiančios Rytų sistemos IPS/UPS dalis. Iš šios sistemos Lietuva importuoja apie 2/3 suvartojamos elektros energijos. Nuosavi bazinio elektros generavimo pajėgumai Lietuvos elektrinėse vos ne absoliučiai priklausomi nuo iš monopolinio Rytų tiekėjo importuojamo nuolat branginamo iškastinio kuro. 2001-2009 m. laikotarpiu, kai mūsų partija nebuvo valdžioje, Nacionalinėje energetikos strategijoje numatyti energetikos sistemų europinės integracijos projektai nebuvo įgyvendinami, nes to laikotarpio Lietuvos energetikos politikai stiprią įtaką darė su neskaidria Rusijos energetikos sistema privačiais interesais glaudžiai susijusios grupuotės energetikoje ir asmenys valstybės valdžios aparate. 2001 m. vasario 7 d., kai Vyriausybei vadovavo R.Paksas, buvo pasirašytas Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Estijos elektros bendrovių (BRELL) susitarimas, įtvirtinantis Lietuvos elektros perdavimo sistemą į posovietinę energetinę sąjungą, todėl net prieštaraujantis Konstitucijai. Vakarų skirstomieji tinklai buvo perleisti į privačios „Vilniaus prekybos“ finansinės grupės rankas specialiai sudarytomis palankiomis sąlygomis, jai sudaryta galimybė iš to pasipelnyti šimtais milijonų litų. 2003-2004 m. tuometinė A.M.Brazausko Vyriausybė „Lietuvos dujas“ kartu su magistraliniais dujotiekiais labai pigiai pardavė „E.ON Ruhrgasui“ ir „Gazpromui“. Artėjant Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko uždarymo terminui ir „Gazpromui“ diktuojant dideles dujų kainas, tuometinė Vyriausybė pradėjo rūpintis strateginiais energetikos projektais. 2007 m. Seime sausio mėn. priimta nauja Nacionalinė energetikos strategija, o liepos mėn. – naujos atominės elektrinės statybai teisinį pagrindą suteikiantis įstatymas. Tačiau buvo sukurta „Leo LT“ bendrovė, kurios dalyve tapo tos pačios „Vilniaus prekybos“ finansinės grupės valdoma „NDX energijos“. Bendrovė „Leo LT“ tiesiogiai neįsipareigojo ir neketino pastatyti nei atominės elektrinės, nei elektros jungties su Europos tinklais, tačiau jai buvo perleistas viso energetikos sektoriaus valdymo teisės ir sudarytos naujos galimybės „Vilniaus prekybos“ finansinei grupei pasipelnyti. 2007 m. pabaigoje tuometinė G.Kirkilo Vyriausybė pradėjo Europos Komisijai kelti klausimą dėl Ignalinos AE II bloko saugaus eksploatavimo pratęsimo dvejiems metams, tačiau Europos Komisija nesutiko dėl to derėtis. Todėl prie Užsienio reikalų ministerijos įsteigta derybinė grupė vedė intensyvų dialogą su Europos Komisija dėl Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių apsirūpinimo elektros energija problemų po Ignalinos AE II bloko sustabdymo ir parengė bendrą reikalingų įgyvendinti projektų planą.
50

2008 m. Vyriausybė ir Seimas priėmė svarbų sprendimą dėl Lietuvos ryžto įgyvendinti Europos Sąjungos Trečiąjį energetikos teisės aktų paketą, apimantį dujų ir elektros energijos vertikalių monopolijų suskaidymą į atskiras įmones, atskiriant energijos perdavimo (generavimo), paskirstymo ir tiekimo veikas ir atitinkamą nuosavybę.

2. Esminis strateginis proveržis 2009-2012 metais
Į 2008 m. Seimo rinkimus TS-LKD ėjo su savo Veiklos 2009-2012 m. programa, kurioje užsibrėžė strateginius tikslus – ryžtingai mažinti ir galop visiškai panaikinti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rytų monopolisto ir izoliaciją nuo Europos, įgyvendinti strateginius projektus ir kompleksiškai integruoti Lietuvos energetikos sektorius į Europos Sąjungos energetikos sistemas ir Europos rinką, ir tokiu būdu sustabdyti energijos kainų naštos didėjimą vartotojams. TS-LKD vadovaujama Permainų koalicija ir naujoji Vyriausybė įsteigė Energetikos ministeriją ir, nebodamos esamos padėties išsaugojimu suinteresuotų jėgų didžiulio pasipriešinimo, nuo pat 2009 m. ryžtingai pradėjo vykdyti energetinės nepriklausomybės didinimo ir energetinio saugumo vartotojams užtikrinimo politiką, ėmėsi esminės energetikos sistemų struktūrinės pertvarkos bei svarbiausių energetikos sektorių europinės integracijos projektų įgyvendinimo. 2009-2012 metų laikotarpiu Lietuvos Vyriausybė ir Energetikos ministerija: • likvidavo visuomenės interesams netarnavusią „Leo LT“ bendrovę ir sugrąžino valstybei elektros energetikos sektoriaus valdymą; • sėkmingai užbaigė derybas su Europos Komisija dėl Baltijos energijos rinkos jungčių plano (BEJP/BEMIP), pasiekė, kad šį planą patvirtintų Europos Sąjunga ir kad jis taptų ES energetikos integralios infrastruktūros plėtros strategijos sudėtine dalimi; • pasiekė Europos Sąjungos sprendimą iki 2015 m. panaikinti Baltijos valstybių energetinę izoliaciją įgyvendinant BEJP/BEMIP numatytus energijos jungčių projektus; • pasiekė, kad Europos Taryba suteiktų Europos Komisijai mandatą kartu su Baltijos valstybėmis derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl Baltijos valstybių elektros energetikos sistemų ryšių ir energijos mainų su Rusijos IPS/UPS laipsniško pertvarkymo iki galutinio perjungimo sinchroniniam sujungimui su kontinentinės Europos sistema, ir tai tapo ES bei Baltijos valstybių bendros atsakomybės reikalas; • kartu su Švedija Baltijos jūroje pradėjo tiesti elektros kabelį, sujungsiantį Skandinavijos ir Baltijos elektros perdavimo tinklus; • kartu su Lenkija atliko planavimo ir parengiamuosius darbus, reikalingus pradėti elektros linijos, sujungsiančios Lenkijos ir Lietuvos elektros perdavimo tinklus, statybą; • įsteigė elektros biržą, kartu su Latvija ir Estija kuria bendrą konkurencingą Baltijos elektros rinką;
51

• pasirinko Visagino regioninės atominės elektrinės strateginį investuotoją – Japonijos „Hitachi“ bendrovę ir su ja kartu didina projekto vystymo įdirbį; • ėmėsi vykdyti dujų sektoriaus pertvarką įgyvendinant III energetikos paketo reikalavimus dėl dujotiekių nuosavybės atskyrimo; sėkmingai įgyvendina suskystintų gamtinių dujų terminalo-laivo projektą, kuris bus užbaigtas 2014 m. Plėtojant atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą, bendra instaliuotų biokuro katilų galia 2011 m. pasiekė 710 MW, ir taip gaminama 20 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos. Elektros energijos gamyba biomasės jėgainėse padidinta nuo 60 GWh 2008 m. iki 240 GWh 2011 m., vėjo jėgainėse – atitinkamai nuo 130 GWh iki 470 GWh. Atsinaujinančių energijos išteklių dalis padidėjo nuo 5 proc. 2008 m. iki 12,6 proc. 2011 m. viso šalies elektros suvartojimo. Taupant šiluminę energiją 2009-2011 m. su ES finansine parama buvo renovuota ir 2012 m. toliau renovuojama daug viešųjų pastatų – mokyklų, darželių ligoninių ir kt. Kadangi koalicinėje Vyriausybėje ne mūsų kontroliuojamos Aplinkos apsaugos ministerijos buvo parengtas kitoks, nei TS-LKD programoje 2009-2012 m. numatytasis, gyvenamųjų namų renovacijos finansavimo modelis, nors ir keletą kartų tobulintas, neįgijo „šaltų namų“ gyventojų pasitikėjimo ir šiam tikslui ES skirtos didžiulės paramos lėšos nebuvo pakankamai išnaudotos.

3. Energetikos strateginiai tikslai ir plėtros kryptys
Strateginis tikslas – įgyvendinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę – atpalaiduoti Lietuvos energetikos sistemas nuo priklausomybės posovietinėms energetikos Rytų sistemoms, nuo monopolinio energijos išteklių tiekėjo ir jo diktato, užsitikrinti tiekimo alternatyvas, integruoti energetikos sistemas į Europos infrastruktūros sistemas ir tuo galutinai įgyvendinti Kovo 11-ąją tautos pasirinktą visišką nepriklausomybę ir vėlesnį integracijos į europines ir transatlantines struktūras geopolitinį apsisprendimą. Strateginis tikslas – įgyvendinti energetinį saugumą – užtikrinti visiems vartotojams įperkamomis kainomis prieinamą ir patikimą energijos tiekimą plėtojant tvarią, kompleksinę ir subalansuotą energetiką, pagrįstą konkurencingų energijos šaltinių ir tiekimo kelių įvairove, vartotojų pasirinkimo laisve konkurencijos rinkoje sąlygomis. Pagrindinės Lietuvos energetikos sektorių plėtros kryptys strateginiams energetikos tikslams pasiekti yra tarpusavyje susijusios ir turi išlikti tokios pačios, kaip ir 2009-2012 m. laikotarpiu: • darni energetikos sektorių plėtra; • Lietuvos energetikos infrastruktūrų ir sistemų visiškas integravimas į Europos Sąjungos energetikos infrastruktūras ir sistemas; • investicijų į inovacijas energetikos sektoriuose skatinimas; • energijos šaltinių įvairovės didinimas;
52

• naftos ir dujų naudojimo esminis sumažinimas ir maksimalus atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas; • apsirūpinimas ES rinkoje konkurencingais nuosavais energijos ištekliais; • išorinių energijos šaltinių, tiekimo ir energijos mainų alternatyvų užsitikrinimas. Strateginiams tikslams pasiekti reikalingas bendras parlamentinių partijų ir visuomenės supratimas, sutarimas ir parama strateginių sprendimų ir projektų nuosekliam įgyvendinimui. TS-LKD tvirtai pasisako už tai, kad vietoje atsinaujinančių šaltinių energetikos priešpastatymo branduolinei energetikai pagal visuomenę supriešinantį principą „už arba prieš“ būtų vadovaujamasi vienijančiu principu „už ir už“, pasisako už abiejų energijos šaltinių panaudojimą, kadangi jų abiejų panaudojimas sumažins iškastinio organinio kuro naudojimą ir atmosferos taršos mokesčius, padės sparčiau ir efektyviau pasiekti strateginių tikslų.

4. Pagrindinės nuostatos ir strateginiai sprendimai
Strateginis uždavinys šiluminės energijos sektoriuje ̶ bent perpus sumažinti pastatų šildymo išlaidas. Šį uždavinį reikia įgyvendinti dviem strateginėmis kryptimis: renovuojant „šaltus namus“ ir dujas šilumos gamyboje pakeičiant perpus pigesniu vietiniu biokuru, jo dalį kuro balanse padidinant nuo dabartinių 20 % iki 60-70 %. Greta šilumos sektoriaus katilinių perėjimo prie biokuro, atsinaujinantys energijos ištekliai taip pat turi būti kur kas plačiau naudojami elektros energijai gaminti, iki 2015 m. prie bendrojo elektros perdavimo tinklo prijungtų galingesnių kaip 30 kW vėjo elektrinių suminę galią padidinant iki 500 MW, biokuro elektrinių – iki 355 MW, hidroelektrinių – iki 141 MW, saulės šviesos energijos elektrinių – iki 10 MW. Primename, kad TS-LKD 2008-2012 m. programoje numatytas organizacinis gyvenamųjų namų renovavimo modelis grindžiamas valstybinių šilumos taupymo įmonių dalyvavimu taikant Pasaulio banko rekomenduotą principą, kad „gyventojui tenkanti kredito renovavimui dalis per projekto atsipirkimo laikotarpį padengiama jo sutaupomų metinių energijos kaštų ribose su bent nedideliu efektu gyventojui“. Dujų tiekimo sektoriuje 2014 m. Klaipėdoje bus įrengtas iki 4 mlrd. m3 per metus našumo plūduriuojantis suskystintų gamtinių dujų terminalas, nutiesta trūkstama dujotiekio žiedo atkarpa Jurbarkas-Klaipėda ir pastatyta požeminė dujų saugykla Syderiuose. Tokiu būdu dujų tiekimas visų Lietuvos regionų vartotojams taps patikimas. Iki 2015 m. bus restruktūrizuotos „Lietuvos dujos“ ir atskirtos bendrovės veikos bei nuosavybė pagal ES teisės aktus. Tokiu būdu bus sukurta dujų rinka, kurioje vartotojai įsigis dujas žymiai palankesnėmis kainomis. Pagal ES strateginius sprendimus apie 2020 metus Baltijos valstybių tinklai per Lenkiją bus sujungti su Vokietijos ir Danijos tinklais ir bus sukurta Baltijos jūros ES regiono dujų rinka, turinti daugiau dujų tiekimo alternatyvų.

53

Elektros energetikos sektoriuje numatome iki 2020 metų visiškai atpalaiduoti Lietuvos elektros energetikos sistemą nuo priklausomybės posovietinei IPS/UPS elektros energijos sistemai, Lietuvos sistemą visaverčiai integruoti į Europos Sąjungos elektros perdavimo sistemą ir elektros energijos rinką, pereiti nuo dominuojančio bazinio elektros generavimo naudojant iškastinį kurą (dujas ir mazutą) prie generavimo naudojant branduolinę energiją ir atsinaujinančių šaltinių energiją. Visagino atominė elektrinė (VAE), kuri reikalinga pakankamų ir konkurencingų nuosavų bazinio elektros generavimo pajėgumų sukūrimui Lietuvos ir ES Baltijos valstybių (LT-BV ) regiono energijos sistemoje, kaip ir anksčiau veikusi IAE, galės funkcionuoti tik LTBV sistemai sinchroniškai veikiant su gerokai didesnės galios elektros perdavimo sistema ir iš jos gauti, VAE reaktoriui išsijungus, sistemos stabilumui reikalingus pirminius (momentinius) galios rezervus (tenkinti vadinamąjį N-1 kriterijų). VAE tarnaus Lietuvos energetiniam saugumui tik tapdama ES energetikos erdvės elektrine, integravus Lietuvos (ir Baltijos valstybių) elektros perdavimo sistemą į Europos Sąjungos kontinentinės dalies elektros perdavimo KEEP dažnių sistemą. Jeigu ta sinchronizacija nebūtų įgyvendinta ir VAE veiktų RAO JES dažnių sistemoje, ji visam laikui integruotų Lietuvos elektros energetiką į posovietinę Rytų energetikos erdvę, būtų pažeistas Konstitucinis Aktas „Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ ir padaryta nepataisoma žala nacionaliniam saugumui. Todėl VAE statyba neatsiejama nuo elektros perdavimo sistemos sinchronizavimo su kontinentinės Europos elektros perdavimo (KEEP) sistema. 2015-2020 m. laikotarpiu lygiagrečiai su VAE statyba Lietuvos-Baltijos elektros energetikos sistemos turi būti parengtos sinchroniniam veikimui su KEEP sistema ir pradėti su ja sinchroniškai veikti iki VAE eksploatacijos pradžios. Lietuvos elektros energetikos sistemos įsijungimas į Europos Sąjungos kontinentinės dalies elektros perdavimo (KEEP) sistemą sinchroniniam veikimui yra visaapimantis aukščiausio prioriteto projektas ̶ kertinis energetinės nepriklausomybės akmuo. Šis projektas turi būti įtvirtintas atskiru įstatymu, o visi kiti elektros energetikos sistemos infrastruktūros projektai, įskaitant Visagino atominės elektrinės (VAE) ir tarpsisteminių jungčių su KEEP sistema projektus, turi būti vystomi taip, kad kompleksiškai užtikrintų elektros energetikos sistemos integravimą į KEEP sistemą sinchroniniam veikimui. Sinchroninis Lietuvos-Baltijos elektros energetikos sistemos veikimas su ES KEEP sistema bus naudingas Lietuvos energijos vartotojams, nes sudarys sąlygas Baltijos regiono EPS sistemos operatoriams naudotis visais pilnutinės narystės ENTSO-E privalumais KEEP sistemos elektros rinkoje, tuo užtikrinant vartotojams prognozuojamas ir palankesnes kainas. Ankstesnėse sinchronizacijos galimybių studijose buvo daromos preliminarios išvados, kad vienos Lietuvos elektros jungties su kontinentinės Europos elektros tinklais nepakaks. Pasirinkus Visagino AE 1300 MW galingumo reaktorių, sinchronizavimui su KEEP sistema reikės dviejų didelio galingumo tarpsisteminių kintamosios srovės jungčių ir papildomai panaudoti kitas technines galimybes. Todėl kartu su „LitPol Link-1“ jungties su Lenkijos tinklais statyba, sutarus su Lenkija, reikia su Europos Sąjungos parama neatidėliotinai vystyti antrosios jungties „LitPol Link-2“ projektą ir jį įgyvendinti iki 2020 m. Pastačius
54

pastarąją jungtį „LitPol Link-1“ srovės keitiklis Alytuje turės būti perjungtas prie tarpsisteminės jungties su IPS/IPS tinklu Baltarusijoje. Kadangi Europos Sąjunga ir Rusija pripažįsta, kad Lietuvos-Baltijos elektros energetikos sistemos veikimu pagal BV energetikos bendrovių 2001 m. vasario 7 d. pasirašytą BRELL susitarimą nesuderinamas su integracija į Europos Sąjungos sistemas ir elektros energijos rinką, Lietuva kartu su Europos Komisija, Estija ir Latvija nuo 2012-2013 m. turi pagal ES patvirtintą mandatą vesti derybas su Rusija dėl energijos mainų tarp Baltijos valstybių ir Rusijos-Baltarusijos elektros perdavimo sistemų reglamentavimo pagal ES taikomas taisykles. BRELL susitarimą turės pakeisti ES-Rusijos susitarimas, numatantis BV elektros energetikos sistemos perjungimą sinchroniniam veikimui su KEEP sistema iki 2020 m. Rusija, be jokių tarptautinio saugumo garantijų, įgyvendindama Visagino atominei elektrinei akivaizdžiai alternatyvų Baltijos atominės elektrinės (BAE) projektą Karaliaučiaus srityje, prie pat Lietuvos sienos, ir deklaruodama tikslą tiekti šios elektrinės energiją Europos Sąjungos šalims, turi išspręsti srities elektros perdavimo sistemai dėl ypač didelio BAE galingumo kylančias problemas. Jeigu Visagino atominės elektrinės ir (arba) LietuvosBaltijos elektros perdavimo sistemos sinchronizavimo projektų įgyvendinimas būtų sutrukdytas ar net sužlugdytas, Lietuvai grėstų likti priklausoma nuo elektros importo iš BAE ir reintegruota į posovietinę IPS/UPS sistemą. Mes numatome, kad Baltijos valstybėms sinchronizuojantis su KEEP sistema, Rusija turi realią galimybę savo interesus patenkinti ne konfrontuodama su Baltijos valstybių energetikos europine integracija, bet, užtikrindama skaidrumą ir aukščiausius tarptautinius BAE branduolinės saugos reikalavimus, Karaliaučiaus srities elektros energetikos sistemą taip pat sinchronizuodama su KEEP sistema bei pertvarkydama ją pagal dalyvavimo ES elektros energijos rinkoje standartus. Lietuva tokiems Rusijos sprendimams galėtų pritarti. *** Mes, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, turime politinės valios ir, siekdami Tautos įgaliojimų naujai 2013-2016 m. kadencijai, esame pasirengę ir pasiryžę įgyvendinti pradėtus vykdyti strateginius projektus visuose energetikos sektoriuose. Įsipareigojame 2013-2016 m. laikotarpiu Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimą padaryti negrįžtamą, o iki 2020 m. visiškai užbaigti Lietuvos dujų tiekimo ir elektros energetikos sistemų integravimą į Europos Sąjungos sistemas bei bendrą energijos rinką ir patikimai užtikrinti sąžiningą Lietuvos vartotojų aprūpinimą ir šalies energetinį saugumą.

55

ŽEMĖS ŪKIO BEI KAIMO PLĖTROS POLITIKA Paveldėta situacija
2008 metų rudenį žemės ūkyje radome tikrai nepavydėtiną situaciją: daugelis ūkininkų nusivylę ir praradę viltį kada nors modernizuoti savo ūkius; perdirbėjų ir prekybininkų savivalė; žemos kainos; įvairūs draudimai tiesiogiai parduoti savo užaugintą produkciją ar užsiimti veikla kaime; ES lėšomis pasinaudoti galėjo tik stambiausi ūkiai ir bendrovės, o tokių iš viso atsirado tik 1 600. Nieko nestebino ir visiška painiava žemėtvarkoje.

Daug nuveikta per ketverius metus
Žemės ūkis – kaimo gyvybingumo pagrindas. Žemės ūkio sektorius buvo ir išlieka šalies kaimo regionuose dominuojančia veikla, iki šiol įdarbinančia daugiau nei 100 tūkst. šalies gyventojų, prisidedančia kurti gerovę kaime gyvenantiems ir, svarbiausia, gaminančia kokybišką žemės ūkio produkciją.

1 pav. Bendroji žemės ūkio produkcija to meto kainomis, mln. Lt Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012.

Žemės ūkio sektorius buvo ir išlieka šalies kaimo regionuose dominuojančia veikla. Ekonomikos ir finansų krizės laikotarpiu, kaip ir buvo galima to tikėtis, žemės ūkio sektorius nepatyrė tokio masto neigiamų nuosmukių kaip bendras šalies ūkis ar kitos ekonominės veiklos sritys, ir jau 2011 metais jame sukurta bendroji žemės ūkio produkcija (to meto kainomis) viršijo 2008 metų sukurtos produkcijos mastus (žr. 1 paveikslą).
56

2 pav. Bendrosios žemės ūkio produkcijos apimties pokyčiai, proc. Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012.

Net 2010 metais stebimas žemės ūkio produkcijos apimčių gana didelis sumažėjimas (2010 metais žemės ūkio produkcijos apimtys sumažėjo daugiau nei 8 proc., lyginant su 2009 metais; žr. 2 paveikslą), kompensuotas kainų padidėjimu (2010 metais kainų indeksas siekė 124, palyginus su 2005 metais -100, kai - 2009 metais – tik 106; žr. 3 paveikslą), užtikrino bendros žemės ūkio produkcijos didėjimą.

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

Žemės ūkio 106, 124, 137, 106, 124, produktai, iš 95 100 147 3 6 1 7 1 viso 3 lentelė. Žemės ūkio produktų supirkimo kainų indeksai, palyginus su 2005 metais Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012.

Sunkiausiu šaliai laikotarpiu (ekonominės ir finansinės krizės pradžioje) pavyko išsaugoti ir stabilizuoti paramą žemės ūkiui, kuri per visus ketverius mūsų valdymo metus kiekvienais metais viršijo 2 mlrd. litų (žr. 4 paveikslą). Nuo 2009 m. žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamas pavyko stabilizuoti, jiems kasmet išmokant daugiau nei vieną milijardą litų tiesioginių išmokų pavidalu. Pastarųjų ketverių metų parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai beveik dukart viršijo iki 2008 metų pabaigos šiam sektoriui išmokėtų lėšų apimtis.

57

*Prognoziniai skaičiai

3pav. Parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai (atitinkamais metais išmokėtos lėšos; kartu ES ir valstybės biudžeto lėšos), Šaltinis: ŽŪM, 2012.

Per ketverius metus pavyko nemažai padaryti. Nuo 2002 metų iki 2008 metų rudens Lietuvoje tik 1,6 tūkstančio ūkių buvo pasinaudoję ES investicine parama. Kai kurie piliečiai šia parama pasinaudojo net po 6 ar net 7 kartus. 2008 metų lapkritį išsikėlėme tuo metu nerealiai atrodantį uždavinį – pasiekti, kad per ketverius ateinančius metus 20 tūkstančių ūkių ir kaimo gyventojų pasinaudotų investicine parama, sustiprėtų ir prisitaikytų prie naujų iššūkių, pagerintų savo gyvenamąją aplinką. Galime kartu pasidžiaugti, kad tikslą pasiekėme, ir su kaupu. 2008 m. pabaigoje buvo supaprastinta Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų laikotarpio programos paramos gavimo procedūra ir iki šiol ja pasinaudojo jau per 20 000 ūkininkų. Žaibiškai išpopuliarėjo ūkininkų turgeliai, supaprastinti reikalavimai perdirbant savo produkciją, atsirado galimybė pasistatyti daugumą ūkinių pastatų be statybų leidimų ir kitų varginančių procedūrų, sugriežtinta atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją tvarka ir kontrolė, teikiama parama perdirbimo kooperatyvams. Nuo 2009 metų ūkininkai palaipsniui įvesti į bendrąją mokesčių sistemą. Jie jau moka gyventojų pajamų bei valstybinio socialinio draudimo mokesčius. Vienas svarbiausių mūsų pasiekimų yra tai, kad visuomenė pradėjo gerbti kaimo žmogų, žemdirbį, suprato, kad kaimas – mūsų valstybės, jos kultūros bei ekonomikos pamatas. Bet turime nesustoti ir žengti toliau. Privalome pasiekti, kad kiekvienas, turintis idėjų ir noro tas idėjas įgyvendinti, sulauktų visokeriopos valdžios pagalbos. Turime pasiekti,
58

kad ne tik ministras, visi valdininkai padėtų veikliam žmogui vystyti konkretų ūkį ar verslą kaime. Veiklus žmogus iš valdžios neturi išgirsti žodžių „ne“ ar „negalima“. Pertvarkėme daugelį kaimo žmonėms paslaugas teikiančių valstybės įstaigų (apskritis, Nacionalinę žemės tarnybą ir kitas), pašalindami nereikalingas grandis ir priartindami paslaugas ir sprendimų priėmimą prie žmogaus, sumažinome valdininkų skaičių, pakeitėme tarnautojų požiūrį į kaimo žmogų. Tačiau ne viską spėjome įgyvendinti per ketverius metus.

Pagrindiniai darbai 2012-2016 metais
Mums akivaizdi yra žemės ūkio proveržio kryptis – gaminti didesnės pridėtinės vertės žemės ūkio produkciją. To pasiekti galime ryžtingai persiorientuodami: parduodami ne grūdus, o grūdus naudodami pieno ir mėsos produkcijai gaminti; plėtodami bioenergetiką, kad žemės ūkis asocijuotųsi ne su blogu mėšlo kvapu, o su šilumos ir elektros energijos gamybos galimybėmis; stiprindami kooperaciją, ypatingai žemės ūkio produkcijos perdirbimo sektoriuje, užtikrindami, kad galutinį vartotoją pasiektų ūkininkų ar jų įsteigtų kooperatyvų pagaminta produkcija. Svarbiausias valdžios uždavinys – visokeriopai pagelbėti žmogui, rodančiam iniciatyvą veikti. Panaikinsime dar likusias biurokratines ir administracines kliūtis statant žemės ūkio įrenginius ir pastatus mažuose ir vidutiniuose ūkiuose. Skatinsime mažų ir vidutinių ūkių plėtrą, jiems iki minimumo sumažinant aplinkosaugos, veterinarinius, gyvūnų gerovės ir kitus reikalavimus. Siekdami stiprinti šalies ekonominę galią, skatinsime vidaus rinkos plėtrą. Skatinsime tvarius ir draugiškus aplinkai ūkius, apribosime stambių gyvulininkystės kompleksų plėtrą. Ir toliau ypatingą dėmesį skirsime kooperatinių perdirbimo įmonių rėmimui. Žemės tvarkymą ir administravimą pakelsime į naują kokybę, visoje Lietuvos teritorijoje parengsime kompleksinius žemėtvarkos planus, kuriuose bus numatytos visos plėtros galimybės. Visa informacija apie valstybinę žemę bus internete (sklypų kadastriniai duomenys, jų naudotojai, naudojimo pagrindas). Nuo primityvaus dirvų sausinimo pereisime prie modernaus ir kompleksiško dirvų gerinimo, tam panaudojant tiek nacionalines, tiek ES lėšas. Toliau finansuosime melioracijos įrenginių naudotojų asociacijų iniciatyvas, tarp jų – ir naujų dirvos gerinimo sistemų kūrimą.
59

Remsime mažųjų bioenergetinių objektų kaimo teritorijoje statybas. Per ketverius metus visiškai įdiegsime elektroninę valdžią, ir visus dokumentus kaimo žmogus galės sutvarkyti neišeidamas iš namų arba seniūnijoje (su specialisto pagalba) internetu. Užtikrinsime, kad visi kaime užsiimantys žemdirbyste ar norintys užsiimti kitu verslu galėtų pasinaudoti Europos Sąjungos 2014-2020 metų laikotarpio parama. Paramos administravime pritaikysime visiškai naujus principus, kurių, negalėjome įdiegti Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programoje, nes ji jau buvo patvirtinta ankstesnių vyriausybių. Iš pagrindų pakeisime investicinės ES paramos administravimo principą – vertinsime ne paramos įsisavinimo procesą, o rezultatą. Jau nuo 2013 metų pradžios paraiškas paramai gauti bus galima pateikti internetu. Panaikindami daugelį bereikalingų ataskaitų, supaprastinsime projektų administravimą. Mažindami projektų administravimo naštą, lygiagrečiai mažinsime projektus administruojančių institucijų reikalaujamų pateikti pažymų skaičių. Investicinę ir tiesioginę ES paramą pirmiausia nukreipsime gyvulininkystės plėtrai, svarbiausia – veislinei medžiagai įsigyti. Atnaujinsime jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programą, prioritetą teikdami ne ūkių perėmėjams, o naujai ūkininkauti pasirengusiems, ypač – iš emigracijos grįžtantiems žmonėms. Mažiems ir vidutiniams šeimos ūkiams modernizuoti numatysime atskirą programą ir tam skirsime ne mažiau kaip pusę visų ūkių modernizavimui skirtų lėšų. Įgyvendinant mažus, iki 100 tūkst. eurų vertės, projektus iš viso nevertinsime procedūrų, o tik pasiektą rezultatą. Tiesioginėms išmokoms nustatysime „lubas“ – vienam vienetui ar susijusių vienetų grupei bendra tiesioginių išmokų suma negalės būti didesnė nei 1 mln. litų. ES žemės ūkio politika taps tikrai bendrąja. Per pastaruosius metus daug padarėme, kad 2002 metais tuometinės socialdemokratų Vyriausybės iš ES išsiderėtos tiesioginės išmokas naujuoju finansiniu 2014-2020 metų laikotarpiu mūsų žemdirbiams būtų padidintos. Veikėme kartu su Latvija ir Estija, kalbėjome vienu balsu ir jau pasiekėme, kad mūsų žemdirbių problemos būtų pristatomos ir apie jas diskutuojama visais lygiais – nuo Europos
60

Komisijos iki Europos Parlamento. Žemės ūkio finansavimas galutinėse ir lemiamose derybose 2013 metais nebus aukojamas dėl kitų dalykų, nes mums svarbūs visi prioritetai: tiek teisingas struktūrinių fondų paskirstymas tarp valstybių narių, tiek pakankamas finansavimas Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, tiek lygios konkurencinės sąlygos mūsų žemdirbiams. Padarysime viską, kad tiesioginės išmokos būtų tokios, kad užtikrintų Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą vieningoje ES rinkoje. Skatinsime eksportą. Tęsime eksporto plėtojimą į trečiąsias šalis. Dėl intensyvaus Žemės ūkio ministerijos darbo pristatant lietuviškus maisto produktus užsienyje, per pastaruosius ketverius metus Lietuvos gamintojų leidimų eksportuoti į Rusiją išaugo kelis kartus (nuo 76 iki 129 proc.), o bendras produktų eksportas – daugiau kaip 50 procentų. Tęsdami sėkmingai įsibėgėjusius darbus atversime duris lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų eksportui į naujas rinkas. Toliau aktyviai pristatinėsime lietuviškos produkcijos potencialą tarptautiniuose renginiuose. Kaimas – vieta, kurioje norisi gyventi ir dirbti, – atgal į kaimą. Toliau tęsime ir intensyvinsime infrastruktūros kaime gerinimą ir kūrimą. Strateginis tikslas – sustabdyti demografinės situacijos kaime blogėjimą, visų pirma – pakeisti migracijos kryptį, t.y. pasiekti, kad gyventojai iš miesto vyktų gyventi ir dirbti į kaimą. Tai, kad vykdome pažadus, geriausiai rodo šiferinių stogų programos sėkmingas įgyvendinimas. Ties tuo nesustosime – kaimo teritorijoje, pasinaudojant ES lėšomis, bus galima ne tik pasikeisti individualaus namo šiferinį stogą, bet ir atnaujinti visą namą, energijos taupymo tikslais – pasikeisti langus ir duris, apšiltinti sienas, įsirengti biokuro katilus. Ir toliau intensyviai remsime verslo, ypač mažo ir vidutinio, plėtrą kaimiškose teritorijose, prioritetą teikdami darbo vietų kūrimui kaime. Pradėti mažąjį verslą kaime bus gerokai paprasčiau nei mieste. Užtikrinsime ne tik investicinę paramą, bet ir kreditavimą lengvatinėmis sąlygomis visiems, norintiems užsiimti ne žemės ūkio veikla kaime. Toliau tęsime infrastruktūros atnaujinimo ir įrengimo projektus kaimiškose vietovėse. Sieksime, kad iki 2020 metų visi kaimai, kuriuose gyvena ne mažiau kaip 100 žmonių, turėtų vandentiekį ir kanalizaciją, o pagrindinės gatvės būtų asfaltuotos. Ne mažiau kaip 10 proc. ES Kaimo plėtros fondo lėšų skirsime naujiems verslams ir naujoms darbo vietoms kaime kurti. Sieksime, kad paramos intensyvumas kaimo vietovėse būtų didesnis nei kuriant verslą mieste. Nuo 2014 metų visi gyvenantys kaimiškose vietovėse galės dalyvauti individualių namų
61

renovavimo programoje, finansuojamoje iš Kaimo plėtros fondo. Bendruomenės – kaimo socialinio ir kultūrinio gyvenimo variklis. Sukurtas Kaimo tinklas, pagreitį įgauna Vietos veiklos grupių veikla, bendruomenės įgyvendino pirmuosius projektus ir kuria naujus. Pasimokėme iš klaidų, todėl esame pasiruošę pradėti įgyvendinti ambicingiausius Vietos veiklos grupių planus. Šiandien bendruomenės susiduria su didelėmis administracinėmis kliūtimis, kurios trukdo įgyvendinti projektus. Turime patirties supaprastinant procedūras – įgyvendinant valdų modernizavimo, verslo kūrimo kaime ir kitus investicinius projektus, todėl esame pasiruošę supaprastinti ir bendruomenių projektų administravimą, kad bendruomenės galėtų supaprastintai vykdyti pirkimus. Finansuojant bendruomenių kultūrinius, socialinius ir ekonominius poreikius dar plačiau taikysime LEADER metodą. Numatome tęsti bendruomenių finansavimą tiek iš nacionalinio biudžeto, tiek iš ES fondų lėšų: įgyvendinus ES remiamus projektus jų tolesniam administravimui numatysime nacionalinio biudžeto lėšas. Tikime, kad realu, jog kiekviena bendruomenė jau 2015 metais galės naudotis sparčiuoju internetu. Lietuvos žvejų pagauta ar Lietuvoje užauginta žuvis – mūsų stalo kasdienybė. Nors šiandien dar nesugebame Lietuvos rinkos pilnai aprūpinti lietuviška žuvimi, tačiau jau pavyko žengti pirmuosius tvirtus žingsnius: nuo bankroto išgelbėtas aukcionas, pradėta kurti priekrantės žvejams skirta infrastruktūra, Klaipėdoje veiklą pradėjo žuvų turgus. Siekiant ir toliau laikytis tausios žuvininkystės plėtros principo ir kartu užtikrinti vis didėjančios žuvininkystės produkcijos paklausą, keliame sau šiuos uždavinius: skatinti ir remti akvakultūros plėtrą, užtikrinant modernių, aplinką tausojančių technologijų diegimą, didinant akvakultūros produktų asortimentą ir kokybę; sudaryti žuvininkystės produktų perdirbimo pramonei optimalias teisines ir ekonomines sąlygas konkurencingumui didinti ir veiklai plėsti, atsižvelgiant į tai, kad tai yra didžiausią pridėtinę vertę ir darbo vietas kurianti žuvininkystės sritis; inicijuoti ir remti mokslinius tyrimus žuvų biologijos, ichtiologijos srityse, akcentuojant žuvų išteklių atsistatymo sąlygas bei produktyvaus ir tausaus jų naudojimo galimybes; skatinti ir remti žuvininkystės regionų iniciatyvą ir bendruomeniškumą, puoselėjant tautinį paveldą, vietos kultūrą bei tradicijas.

Baigiamosios nuostatos
62

Negalima nepastebėti, kad ekonomikos ir finansų krizės akivaizdoje dėl sektoriaus ypatumų ir išsaugotos didelės valstybės paramos žemės ūkis išliko labiausiai stabiliu sektoriumi, užtikrinančiu pakankamai stabilias pajamas šiame sektoriuje dirbantiems asmenims. Nepaisant nepadarytų darbų žemės ūkio sektoriuje iki 2008 metų, mums pavyko užtikrinti gana stabilų šio sektoriaus rėmimą, padėjusį apsaugoti sektorių nuo galimai didesnių ekonomikos ir finansų krizės padarinių. Svarbu yra tęsti pradėtus darbus. Manome, kad mūsų pasirinkta žemės ūkio politikos kryptis, numatanti ateityje didžiausią dėmesį didesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybos ir kooperuoto žemės ūkio produkcijos perdirbimo skatinimui bei bioenergetikos plėtrai, jau yra patikrinta ypač nepalankių ekonominių ir finansinių sąlygų ir galėtų ateityje būti patikima politinė aplinka tolesnei sektoriaus plėtrai. Niekada nepamirštame žemės ūkio sektoriaus svarbos kaimo ekonomikai, kaimo žmonėms, kaimo bendruomenėms ir maisto vartotojams. Jie yra ir turėtų būti galutinis mūsų numatomos politikos naudos gavėjas.

63

SUSISIEKIMO POLITIKA Susisiekimo sistemos plėtotė 2009-2012 metais
TS-LKD savo veiklos 2009-2012 programoje, kurios svarbiausios nuostatos buvo perkeltos į XV Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą, vienu svarbiausiu strateginiu tikslu buvo įvardintas pasiryžimas vykdyti aktyvią transporto politiką, siekiant, kad Lietuvos transporto sektorius užimtų kuo platesnį transportavimo ir logistikos paslaugų segmentą globalioje (Europos ir Azijos prekybos ašies) ir regioninėje (Baltijos jūros) rinkose. Kartu buvo iškeltas ir kitas strateginis uždavinys – užtikrinti Lietuvos transporto sistemos integralumą su ES senbuvių šalių transporto sistemomis, plėtojant ir modernizuojant mūsų šalyje esančią Transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) infrastruktūrą. Vykdydama savo programą 2009-2012 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė: atliktų INTERREG projektų (EWTCII, TransBaltic) pagrindu išplėtojo

bendradarbiavimą su pietinėje Baltijos jūros regiono dalyje esančiomis valstybėmis ir jų regionais. Tokiu bendradarbiavimu siekiama sukurti transporto ir logistikos paslaugų tinklą ir infrastruktūrą, kuri savo kokybiniais parametrais bei teikiamų paslaugų kokybe būtų konkurencinga kitiems regionams;
-

kartu su kitų suinteresuotų šalių vyriausybinėmis struktūromis skatino privačių ir

viešų transporto ir logistikos struktūrų iniciatyvas plėtojant transporto jungtis tarp Azijos ir Europos (projektai: Saulė, Merkurijus), o taip pat Baltijos-Juodosios jūros transporto jungties plėtrą (Vikingo projektas);
-

inicijavo

tarpregioninio

bendradarbiavimo

instrumento

Rytų-Vakarų

transporto koridoriaus Asociacijos (EWTCA), dabartiniu metu jungiančio partnerius iš 13 Europos ir Azijos šalių sukūrimą (2010 m.), kartu siekiant, kad šis nauja inovacinė struktūra būtų pripažinta vienu iš ES naująją Rytų kaimynystės politiką įgyvendinančiu įrankiu;
-

pašalino kliuvinius steigti ir formuoti viešuosius logistikos centrus (modernius

intermodalinio transportavimo ir paskirstymo centrus) šalia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Parengta techninė dokumentacija viešam logistikos centrui steigti Vilniaus regione (statybos darbai bus pradėti 2013 m.), rengiama techninė dokumentacija tokiems centrams Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių regionuose steigti;
64

-

sėkmingai

vykdė

Klaipėdos

valstybinio

jūrų

uosto

infrastruktūros

modernizavimo ir plėtotės darbus (uosto kanalo gilinimas, krantinių rekonstravimas, naujų krantinių statyba, uosto ir geležinkelių sąveikos gerinimas), siekiant, kad Klaipėdos jūrų uostas būtų labiau konkurencingas tarptautiniu mastu, o aptarnaujant atskiras krovinių rūšis (konteinerius, žemės ūkio produktus) taptų šių krovinių paskirstymo centru Baltijos jūros regione;
-

parengė suskystintų dujų terminalo Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste

infrastruktūros statybos reglamentavimo (funkcijų pasidalijimo) tvarką ir darbų planą bei vykdė jų įgyvendinimo monitoringą;
-

pradėjo strateginės reikšmės projekto geležinkelio „Rail Baltica“ statybos

darbus (atkarpa Lenkijos-Lietuvos siena-Kaunas), kurie planuojami baigti 2014 metais;
-

įgyvendino arba tęsia kitus strateginės reikšmės geležinkelių infrastruktūros

modernizavimo ir plėtotės projektus, kurių bendra darbų vertė viršija 1,2 mlrd. Lt. Jų tarpe – dėl išskirtinės reikšmės paminėtini: - modernaus eismo valdymo centro įrengimas (darbų vertė – 75, 2 mln. Lt); - Klaipėdos geležinkelio mazgo Draugystės stoties kelyno rekonstrukcija (darbų vertė – 109, 18 mln.Lt); - geležinkelio linijos Kaunas-Šiauliai modernizavimas (darbų vertė – 154,4 mln. Lt); - IX transporto koridoriaus geležinkelio linijos elektrifikavimas (I etapo darbų vertė – 94,4 mln. Lt.);
-

patobulino teisės aktus, kurie sudaro galimybes perimti visuomenės poreikiams

žemę, reikalingą strateginės reikšmės infrastruktūros objektams statyti;
-

įgyvendino valstybinės reikšmės kelių tiesimo ir rekonstrukcijos bei tiltų

statybos projektus (bendra vertė – 3,9 mlrd. Lt.), kurių tarpe dėl ypatingos svarbos išskirtini: - estakados Klaipėda-Kaunas kryptimi statyba Jakų sankryžoje (darbų vertė – 76 mln. Lt); - transeuropinio tinklo kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda dangos stiprinimas ir platinimas (pirmo etapo darbų vertė – 127,3 mln. Lt),

65

- transeuropinio tinklo kelio Kaunas–Zarasai-Daugpilis rekonstrukcija (darbų vertė – 258 mln. Lt), - transeuropinio tinklo kelio „Via Baltica“ dangos stiprinimas ir Marvelės sankryžos rekonstrukcija (darbų vertė – 93,2 mln. Lt), - žvyrkelių asfaltavimas – Lietuvos teritorijoje išasfaltuota 493 km žvyrkelių (darbų vertė – 471,9 mln. Lt), - tiltų per Nemuną Alytuje ir Druskininkuose statyba (bendra darbų vertė – 56, 4 mln. Lt).
-

sukūrė modernią informavimo apie eismo sąlygas valstybinės reikšmės

keliuose sistemą, panaudojant informacinių ryšių infrastruktūros galimybes.
-

taikant efektyvias priemones buvo gerokai sumažintas avaringumas automobilių

keliuose. 2011 m., palyginus su 2008 m., Lietuvos keliuose žuvusių sumažėjo 40,5 proc. 2008 m. žuvo 499 kelių eismo dalyviai, 2009 m. – 370, 2010 m. – 299, 2011 m. – 297.
-

atstatė bei pagerino Lietuvos pasiekiamumą oro transporto linijomis, kuris

buvo labai pablogėjęs po nacionalinės kompanijos „Fly-LAL“ bankroto (kurį 2008 m. pabaigoje paveldėjo XV Vyriausybė). Pagerinus Lietuvos pasiekiamumą oro transporto linijomis, 2012 m. pirmame pusmetyje Vilniaus, Kauno ir Palangos tarptautiniuose oro uostuose atvykusių ir išvykusių keleivių skaičius siekė 1481,7 tūkst. (arba 23 proc. daugiau negu per tą patį 2011 metų laikotarpį). parengė sunkiasvorių ir stambiagabaričių krovinių gabenimo iš Klaipėdos jūrų

uosto į Visaginą maršrutą (planą) bei suformavo jo įgyvendinimo mechanizmą; Šie faktai akivaizdžiai byloja, kad XV Vyriausybės transporto politika 2009-2012 m. buvo sėkminga. Pagaliau tai geriausiai liudija Klaipėdos jūrų uosto, kaip stambiausio Lietuvos multimodalinio transporto mazgo (ekspertai laiko jį viso šalies transporto sektoriaus raidos indikatoriumi), pastarųjų 3-jų metų veiklos bei krovos apimčių rezultatai. 2010 m. (31,28 mln. t) ir 2011 m. (36,59 mln. Lt) Klaipėdos jūrų uostas, nepaisant neigiamų globalios ekonominės situacijos tendencijų, pasiekė geriausių rezultatų per visą savo istoriją ir pakilo į trečią poziciją stambiausių rytinės Baltijos pakrantės uostų tarpe, aplenkdamas visus Baltijos šalių uostus, atkurtas ir pradeda veikti Šventosios uostas.

66

Susisiekimo sektoriaus strateginės plėtotės kryptys 2012-2016 metais
2013-2016 m. yra svarbu pratęsti 2009-2012 m. laikotarpiu pradėtus strateginius susisiekimo sektoriaus modernizavimo ir plėtotės darbus. Visų pirma, siekiant toliau didinti Klaipėdos jūrų uosto konkurencinį pajėgumą, būtina išgilinti jo kanalą iki 14,5 m. bei parengti galimybių studiją dėl uosto kanalo gilinimo iki 16 m., o taip pat statyti ir rekonstruoti krantines, sudarant sąlygas strateginės svarbos komercinių projektų (regioninio konteinerių paskirstymo centro, suskystintų dujų terminalo, naujojo keleivių ir krovinių terminalo, universalaus žemės ūkio produktų terminalo ir kitų) plėtotei. Taip pat toliau bus gerinama uosto bei geležinkelių ir kelių transporto tarpusavio sąveika, visų pirma rekonstruojant ir modernizuojant uosto ir uosto prieigų geležinkelio kelyną bei tinkamai išplėtojant Klaipėdos geležinkelio mazgo stotis. Taip pat yra labai svarbu rekonstruoti ir sutvarkyti automobilių privažiavimo kelius į multimodalinius terminalus. „Rail Baltica“ projektas yra vienas kertinių projektų užtikrinant Lietuvos transporto sistemos integralumą su ES senbuvių moderniais transporto tinklais. Todėl nuosekliai remsime Europos Komisijos pastangas įgyvendinti „RailBaltica-2“ – aukštų kokybės standartų projektą. Laikomės pozicijos, kad Lietuvos žmonės turi turėti galimybę greitai, saugiai ir patogiai sausumos transportu susisiekti su svarbiausiais Europos kultūros, verslo ir turizmo centrais. Taip pat ypač svarbus išliks „Via Baltica“ kelio rekonstrukcijos ir modernizavimo projektas, kurio plėtotė ir toliau išliks labai svarbi ne tik transporto verslo interesams, bet ir mūsų žmonių patogesniam susisiekimui su kaimyninėmis šalimis. Suprantama, kad ir toliau reikiamas dėmesys bus skiriamas Lietuvos automobilių kelių tinklo modernizavimui bei plėtotei ne tik šiaurės-pietų, bet ir rytų-vakarų krypties transeuropinio tinklo magistralėse. Mažinant transporto kamščius ir gerinant ekologinę aplinką, labai svarbu yra toliau tęsti ambicingą miestų aplinkkelių tiesimo programą. Čia kaip prioritetiniai išskirtini: Vilniaus pietinio aplinkkelio (iki kelio į Minską), Karmėlavos, Klaipėdos pietinio, Šiaulių, Jonavos, Utenos ir kt. projektai. Kitas ne mažiau ambicingas uždavinys – iš esmės gerinti krašto ir rajoninių kelių tinklo kokybę. Sieksime, kad 2013-2016 m. būtų rekonstruota ir asfaltuota iki 1000 km krašto ir rajoninių kelių.

67

Nepaisant akivaizdžių pastarųjų metų pasiekimų eismo saugumo srityje, vis dėlto mūsų dar netenkina pasiekta padėtis. Todėl eismo saugumo gerinimas (visų pirma rekonstruojant sankryžas, diegiant modernias eismo srautų valdymo priemones) visame automobilių kelių ir gatvių tinkle bus vienas prioritetinių uždavinių. Kartu įvertiname tai, kad eismo saugumas keliuose nėra tik transporto sektoriaus rūpestis Todėl bus rengiamos kompleksinės eismo saugumo programos, maksimaliai pasitelkiant įvairių visuomenės sluoksnių ir institucijų atstovus. Bus tęsiamos pradėtos daug žadančios iniciatyvos globalioje transporto ir logistikos paslaugų erdvėje (projektai: Saulė, Merkurijus, Vikingas ir kiti), tuo labiau, kad, sutinkamai su naujausiomis ekspertų prognozėmis, pradedant 2030 m. kasmet papildomi daugiau kaip 120 mln. t. krovinių pasieks Baltijos jūros regioną (BJR) plėtojant Azijos ir BJR prekybinius ryšius. Greta jau įvardintų tęstinių darbų ir projektų taip pat numatome įgyvendinti priemones, kurios yra būtinos reaguojant į naujausius nūdienos iššūkius ir visuomenės poreikius. Tarp tokių priemonių: - vieno bilieto sistemos įdiegimas vežant keleivius skirtingomis transporto rūšimis (autobusais, troleibusais, traukiniais, keltais) visos šalies mastu; - tolesnės konsultacijos ir derybos siekiant įsteigti civilinės aviacijos bazinę arba regioninės kompanijos filialą Vilniuje; - jungčių tarp skirtingų keleivinio transporto rūšių terminalų plėtojimas (sąveikos tarp jų ITS pagerinimas); - žaliojo transporto technologinių sprendimų bei žaliojo transporto priemonių skatinimo efektyvios sistemos formavimas ir taikymas; - viešojo transporto sistemos geresnis adaptavimas senėjančios visuomenės poreikiams; - aktyvios politikos vykdymas, įgyvendinant naująją ES Rytų kaimynystės politiką. TS-LKD pabrėžia, kad susisiekimas yra labai svarbus sektorius, nuo kurio nemažu mastu priklauso viso ūkio efektyvumas bei gyventojų mobilumas ir jų gyvenimo kokybė, todėl ir toliau yra pasiryžę vykdyti efektyvią transporto politiką.

68

SOCIALINĖ POLITIKA 1. Socialinė politika ir visuomenės moralė
Tvirtai laikomės nuostatos, kad socialinė politika yra daug daugiau nei pensijos, socialinės pašalpos ir kova su nedarbu. „Tautos erozija“ – tai ne tik mažas gimstamumas, bet ir nesustabdoma elgesio patologijos plėtra, elgesio skurdas, besiplėtojantis išlaikytinių mentalitetas, o neišmintinga socialinė politika šios tautos erozijos gali ne tik negydyti, bet ir dar labiau ją skatinti. Suvokiame, kad valstybės politikos socialinė kryptis – tai kryptis į visuomenės reikalus, į visuomenės nuotaikas, lūkesčius, visuomenės moralinių vertybių ugdymą, o ne vien socialinių pensijų, pašalpų ar darbo santykių reikalus. Kita vertus, pensijos, bedarbystės reikalai, parama motinystei, pašalpos skurdžiai gyvenantiems yra socialinės politikos kasdienybė. Lygiai taip pat socialinės politikos kasdienybė yra socialinės integracijos rūpestis: kaip padėti neįgaliesiems, ilgalaikiams bedarbiams, negalinčiam darbo rasti jaunimui ir panašiai. Elgesio skurdas – didžiausia problema. Tačiau net ir pergyvenę gilią krizę, padidinusią skurdą, vis tiek manome, kad ne ekonominis, o elgesio skurdas yra didžiausia Lietuvos problema. Būtent noro mokytis, dirbti ir turėti normalią šeimą stoka žmogų varo į ekonominį skurdą, o ne atvirkščiai. Elgesio skurdą rodo griūvančios šeimos, irstančios bendruomenės, visuomenės socialinių ryšių ir pasitikėjimo stoka. Elgesio skurdą gali skatinti ir netinkama socialinės paramos politika, kuri nesukuria moralinės motyvacijos įveikti elgesio skurdą, pašalpomis didina pagundą pasilikti asocialume, didina pagundą gimdyti ir auginti vaikus ne šeimoje, didina pagundą neieškoti nuolatinio darbo. Socialinės politikos tikslas – stiprinti šeimos ir bendruomenės institutus. Pagrindinis mūsų socialinės doktrinos teiginys ir yra toks, kad mes gerokai daugiau visuomenės problemų išspręsime, – ir skurdo ar nusikalstamumo, – jeigu rūpinsimės ne vien pensijomis, pašalpomis ar darbo santykiais, bet pirmiausia šeima ir bendruomene, jų būsena ir kaip jas panaudoti (taip pat ir tradicinei socialinei ar globos politikai), o taip pat, jeigu rūpinsimės valstybės socialine politika, kuri gali arba skatinti šeimų ir bendruomenių stiprėjimą, arba atvirkščiai – jų griovimą ir naikinimą. Ir šiuo atžvilgiu valstybės socialinė politika įgyja ypatingos svarbos: jeigu ji yra neišmintinga – pašalpų pagundomis griauna šeimą, jeigu išmintinga – stiprina šeimą ir bendruomenę ir jas išnaudoja siekti tikslo – didinti žmonių ekonominę gerovę, kartu stiprinti ir moralinę visuomenės dimensiją, kurią kuria stipri
69

šeima ir stipri bendruomenė. Taigi socialinė kryptis yra svarbi ne tik tradicine socialinės paramos prasme, bet ir politikos ir moralės ryšio atstatymo prasme. Tokio uždavinio – atstatyti politikos ir moralės ryšį sau nekelia nei socialdemokratinė, nei liberalioji socialinės politikos doktrina. Tai esminis mūsų socialinės doktrinos skiriamasis bruožas. Mes sakome, kad valstybės politikos, taip pat ir socialinės politikos, pagrindinis tikslas ir turi būti padėti toms socialinėms institucijoms – šeimai ir bendruomenei, kuriose ir formuojasi žmogaus charakteris, padedantis jam išvengti nusikaltimų ar skurdo spąstų. Todėl mūsų socialinės politikos doktrina yra pirmiausia moralės politikos doktrina. Norint ją įgyvendinti mūsų laukia daug iššūkių, bet vienas iš sunkiausių – tai iššūkis įveikti įsivyravusį nevykusį individualistinį laisvės supratimą – laisvę daryti bet ką ir elgtis bet kaip. Mūsų įsitikinimu, laisvė negali tapti laisve griauti visuomenės moralinių normų ir tradicijų, į kurias remiasi visuomenės vidinė tvarka. Tvirtai tikime, kad moralė yra ne individualus pasirinkimas, o per šimtmečius krikščioniškoje visuomenėje susiformavę žmogaus buvimo žmogumi kriterijai. Visuomenės gyvenimo tvarka remiasi į visuomenės moralės pamatą per tradicijas ir tikėjimą, saugomą bendruomenėje ar šeimoje ir perduodamą iš kartos į kartą. Todėl visuomenė turi teisę ir pareigą tokias vertybes ginti, nes tai yra visuomenės tvarkos gynimas. Kuo daugiau visuomenėje yra moralinės tradicijos, tuo mažiau reikia policijos ir kalėjimų. Visuomenei tiesiog naudinga, kad valstybės įgyvendinama politika stiprintų šeimas ir bendruomenes. Tik tokiu keliu eidami galime pasiekti, kad Lietuvoje mažėtų elgesio skurdo ir rastųsi daugiau kasdienės gerovės ir solidarumo, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami taupiai ir efektyviai, nebūtų švaistomi tiems, kurie nutarė gyventi tik iš pašalpų, nenori nei dirbti, nei mokytis, nes valstybė juos nuo to atpratino. Socialinė politika yra ir labai svarbi viešųjų finansų politikos dalis. 2007-2008 metų laikotarpiu padaryti neatsakingi sprendimai, radikaliai padidinę „Sodros“ ir kitas socialines išlaidas, yra gera pamoka visiems, kodėl socialinė politika negali būti neatsakingai išlaidaujanti.

2. Paveldėta situacija
2008 metų pabaigoje TS-LKD pradėjo savo veiklą Vyriausybėje ir iš ankstesnių socialdemokratų vadovaujamų vyriausybių paveldėjo socialinės apsaugos sistemą su visomis problemomis. Lietuvos socialinės apsaugos sistema buvo pažeidžiama tiek dėl trumpalaikių ekonominės krizės padarinių, tiek ir dėl ilgalaikių struktūrinių problemų. Pavyzdžiui, nepaisant

70

to, kad visuomenė sensta ir Lietuvoje mažėja dirbančiųjų, kurie padeda išlaikyti senjorus, ši problema nebuvo sprendžiama iš viso.

Išdarkytas „Sodros“ biudžetas. G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė nepaisė įvairių ekspertų perspėjimų apie artėjančią ekonominę krizę, nekaupė finansų rezervo, o priešingai – prieš 2008 metų rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą didino išlaidas socialinėje srityje. Jeigu 2007 metais „Sodros“ pajamos dar viršijo išlaidas beveik 500 mln. litų, tai 2008 metų pabaigoje išlaidos (su nerealiais pažadais) jau 1,4 mlrd. litų viršijo „Sodros“ pajamas. Šis skirtumas 2009 metais išaugo beveik du kartus, iki 3 mlrd. litų (žr. 1 paveikslą). 2008 metų pradžioje „Sodros“ biudžete buvo sukauptas daugiau nei 1 mlrd. litų rezervas, o 2008 metų pabaigoje visas šis rezervas jau buvoišeikvotas. Nepamatuotas „Sodros“ išlaidų didinimas (2007-2008 metų laikotarpiu senatvės pensijos per tris kartus buvo padidintos daugiau nei 50 proc.) ir prisiimti Valstybės įsipareigojimai giliausios per pastaruosius dešimtmečius ekonominės krizės akivaizdoje vos nesugriovė valstybės finansų sistemos.

1 pav. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos ir išlaidos 2001-2014 metais Šaltinis: SADM, 2012.

Pradėjus dirbti XV Vyriausybei teko nedelsiant spręsti problemą – suvaldyti „Sodros“ biudžeto deficitą ir užtikrinti, kad visi žmonės laiku gautų jiems priklausančias pensijas ir kitas išmokas, kad jos niekam nevėluotų, kaip buvo nutikę Rusijos ekonominės krizės metu, kuomet jos vėluodavo net po kelis mėnesius. Mums pavyko tai užtikrinti. Trumparegiškas ir neatsakingas požiūris į demografinius šalies rodiklius ir jų keliamas problemas. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, vyrauja su demografiniais
71

pokyčiais susijusios problemos (darbingo amžiaus dirbančiųjų ir pagyvenusių asmenų santykio blogėjimas lemia sistemos finansinio tvarumo mažėjimo perspektyvą) sąlygoja ilgalaikį socialinio draudimo pensijų sistemos deficitą. Remiantis „Eurostato“ prognozėmis nuo 2009 iki 2060 metų Lietuvoje liks tik apie 2,5 mln. gyventojų. Taip pat sumažės darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų nuo 59 iki 41 proc. (nuo visų gyventojų), o senyvų (65 metų ir vyresnių) gyventojų skaičius padidės daugiau nei du kartus – nuo 16 iki 33 proc. Nesiimant priemonių ilguoju laikotarpiu, mes ir mūsų vaikai susidurtume su šiomis problemomis: vis didėjanti pensijų išlaidų našta tektų vis mažesnei gyventojų daliai – šio šimtmečio viduryje kiekvienam vyresniam nei 65 metų gyventojui tektų vos 1,5 darbingo amžiaus žmogaus; socialinio draudimo pensijų išlaidos padidėtų nuo 7,4 proc. BVP iki beveik 12 proc. BVP, arba 1,5 karto (dabartinėmis kainomis tai sudaro apie 10 mlrd. litų ); nesiėmus būtinų darbų pensijų sistema 2050 metais galėtų užtikrinti tik 25 proc., arba beveik perpus mažesnę pensijų pakeitimo normą (vidutinės pensijos dydį lyginant su vidutiniu atlyginimu), palyginus su dabartine, 48 proc. pakeitimo norma; net ir išlaikant pensijų lygį, tai yra indeksuojant jas pagal darbo užmokestį, ši pakeitimo norma 2050 metais būtų penktadaliu mažesnė negu dabartinė, o pensijų biudžetas – deficitinis; didėjanti pensijų išlaidų našta tektų vis mažesnei gyventojų daliai. Chaosas įvairių išmokų sistemose. Centrinės valdžios paveldėta išmokų sistema sudarė sąlygas išmokoms dubliuotis, o tai lėmė neaiškią takoskyrą tarp socialinio draudimo išmokų ir socialinės piniginės paramos sistemos išmokų bei valstybinių pensijų. Kiekvieną mėnesį iš biudžeto buvo mokamos įvairios papildomos išmokos, t.y. valstybinės pensijos, rentos, kompensacinės išmokos, kurios nepagrįstos jokiomis socialinio draudimo ar kitomis įmokomis. Valstybinės pensijos mokamos neatsižvelgiant į turimą turtą ir pajamas, kas pažeisdavo socialinio teisingumo ir proporcingumo principą. Būtent toks privilegijų suteikimas visuomenei kėlė pagrįstą pasipiktinimą. Šių valstybinių pensijų ir rentų gavėjai taip pat turi teisę gauti ir valstybines socialinio draudimo pensijas. Per visą socialdemokratų valdymo laikotarpį tokių išmokų tik daugėjo. Finansų ir ekonomikos krizė parodė, kad valstybinio socialinio draudimo sistema yra finansiškai pažeidžiama ir pernelyg priklausoma nuo politikų. Sistemoje nebuvo kaupiamas rezervas, kuris atėjus ekonominiam ir finansiniam nuosmukiui ar blogėjant demografinei situacijai padėtų išlaikyti atitinkamą įvairių išmokų lygį. Per aštuonerius socialdemokratų valdymo metus nesugebėta susieti išmokų indeksavimo su ekonominiais ir demografiniais rodikliais, neišvystyta kovos su nedarbu sistema, išplėtota išlaikytinių mentalitetą kurianti socialinės piniginės paramos sistema.
72

3. Reformos per nacionalinį susitarimą
Nuosekliai atstatome pagarbą šeimai ir stipriname jos institutą. Stiprinant vieną pagrindinių socialinių visuomenės institutų – šeimą, šalyje buvo pasiektas Nacionalinis susitarimas „Dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo“, kurį pasirašė daugiau kaip 60 nevyriausybinių organizacijų ir visos Seimo frakcijos, išskyrus socialdemokratus. Jame išskirti svarbiausi bendri valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų, verslo ir kitų suinteresuotųjų veiklai trumpojo ir vidutinio laikotarpio tikslai: paslaugų ir infrastruktūros šeimai plėtra, teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimas, šeimos gerovės ir materialaus saugumo užtikrinimas, sąlygų įgyvendinti šeimos prokreacinę funkciją gerinimas. Iš nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovų prie Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto sukurta šio susitarimo įgyvendinimo priežiūros taryba, sistemiškai analizuojanti susitarimo įgyvendinimą ir teikianti pasiūlymus Vyriausybei bei Seimui. Visoje viešojoje erdvėje, priimamose įstatyminiuose aktuose buvo nuosekliai įtvirtinamas šeimos puoselėjimo ir pagarbos jai prioritetas. Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl šeimos sąvokos bei sustabdžius Nacionalinės šeimos koncepcijos veikimą, buvome aktyvūs iniciatoriai ruošiant reikalingą Konstitucijos pataisą. Siekėme visuomenei sugrąžinti stiprios šeimos siekimo prioritetą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija toliau plėtojo „Darnios šeimos“ programą bei pradėjo kurti „Šeimos ambasadorių“ sistemą, kviesdama ambasadoriais tapti visuomenėje autoritetą turinčias šeimas. Privataus verslo ir nevyriausybinių organizacijų pastangomis, prie to prisidėjus ir valstybės institucijoms pradėjo veikti „Šeimos universitetai“, kuriuose dalyvaujant specialistams šeimos, remdamosios savo patirtimi, ieškojo sprendimų šeimoje kylančioms problemoms. Pradėtos organizuoti tradicinės „Šeimų šventės“, suteikiančios galimybę pabendrauti ir pasidalinti patirtimi nevyriausybinėms organizacijoms, dirbančioms šeimos srityje, bei sukviečiančios daugiavaikes šeimas iš visos Lietuvos. Nepaisant šalį užgriuvusios krizės, Vyriausybė ir Seimo dauguma visų pirma taupė ne pagalbos šeimai sąskaita. Buvo iš esmės išsaugota pati dosniausia motinystes (tėvystės) atostogų sistema Europos Sąjungoje, nors tam buvo naudotos skolintos lėšos. Siekiant skatinti šeimos verslą buvo priimtas Mažųjų bendrijų įmonių įstatymas, numatantis mokestines lengvatas norintiems kurti šeimos verslą.
73

Įgyvendinant rinkimų programą ir siekiant, kad kuo mažiau vaikų gyventų vaikų namuose, buvo priimtas „Šeimynų įstatymas“, padidintos išmokos šeimynose augantiems vaikams. Skatinat įvaikinimą tam pasiryžusiems tėvams suteiktos 3 mėnesių vaiko priežiūros atostogos 70 procentų gauto atlyginimo dydžio. Įgalinome bendruomenes. Stiprindami pilietinę visuomenę ir piliečių aktyvumą įgalinome bendruomenes, įgyvendindami vietos bendruomenių savivaldos programą. Taip paskatinome bendruomenes visoje Lietuvoje aktyviai tartis ir priimti sprendimus dėl viešųjų lėšų panaudojimo, tenkinant vietos bendruomenių viešuosius poreikius. Bendruomenių savivalda pati sprendžia, kaip geriau panaudoti biudžeto lėšas – piliečiai geriausiai žino, kaip ir kam geriau panaudoti lėšas gerinant savo bendruomenės gyvenamąją aplinką. Pirmą kartą nuo 1990 metų nemaža pinigų suma buvo skirta programos įgyvendinimui. 2012 metais iš valstybės biudžeto yra skirta 8 mln. litų. Programos lėšomis galima finansuoti veiklą, kuri skirta vaikų ir jaunimo užimtumui, sportui ir sveikatinimui, parkų, vaikų žaidimų aikštelių gerinimui, bendruomeninės veiklos organizavimui ir kitoms, vietos bendruomenės gyvenimo kokybę gerinančioms iniciatyvoms. Sprendimus dėl lėšų panaudojimo priima Vietos bendruomenių tarybos, sudarytos iš seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ar kitų gyvenamųjų vietovių gyventojų, šiose teritorijose veikiančių bendruomeninių organizacijų, religinių bendruomenių ir bendrijų bei kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų. Pasirašėme pirmą valstybės istorijoje Nacionalinį susitarimą. 2009-2012 metų laikotarpį galima pavadinti nuolatinio taupymo ir naujų iššūkių metais. Ekonomikos ir finansų krizė lėmė, jog Lietuvoje didėjo bedarbių skaičius, tai lėmė ir šalies biudžeto deficito dydį. Dėl šalį ištikusios ekonominės ir finansų krizės teko neatidėliotinai priimti sprendimus, kurie užtikrintų galimybę laiku mokėti socialines išmokas apdraustiesiems, patekusiems į socialinę atskirtį visuomenės nariams. Sunkiu valstybei laikotarpiu svarbiausius savo sprendimus aptarėme ir suderinome su įvairiomis visuomenės grupėmis. Šios derybos leido 2009 metais pasirašyti pirmąjį valstybės istorijoje Nacionalinį susitarimą tarp Vyriausybės, verslo ir socialinių partnerių dėl tolesnio finansinio konsolidavimo priemonių. Susitarimas buvo pasirašytas tarp Vyriausybės, profesinių sąjungų, darbdavių. Nacionaliniame susitarime kartu su socialiniais partneriais priimtas sprendimas, jog taupumas, tame tarpe išmokų mažinimas, bus solidarus, o kartu apsaugos pažeidžiamiausias gyventojų grupes. Taip pat Nacionalinis susitarimas įvardijo valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos priemones, įgalinančias sistemą likti saugią,
74

finansiškai tvarią bei garantuojančią pakankamas išmokas – skatinti asmenis ilgiau likti darbo rinkoje, atidedant išėjimą į pensiją, didinti darbingo amžiaus asmenų užimtumą bei skatinti privatų daugiapakopį pensijų kaupimą. Užtikrinome nenutrūkstamą pensijų ir kitų išmokų mokėjimą. Pasirašytas Nacionalinis susitarimas leido užtikrinti nenutrūkstamą pensijų ir kitų socialinių išmokų mokėjimą, nors ankstesnė, G.Kirkilo vadovaujama socialdemokratų Vyriausybė iššvaistė sukauptus rezervus ir užprogramavo milžinišką skolą, o kartu ir nerealiai didelius piliečių lūkesčius. Ekonominės ir finansų krizės metu teko priimti sunkius, bet būtinus sprendimus – laikinai sumažinti pensijas ir kitas socialines išmokas, nes priešingu atveju būtų grėsęs valstybės bankrotas arba nacionalinės valiutos – lito nuvertėjimas. Sėkmingai vykdyta taupymo politika, o taip pat ir suvaldyta ekonominė ir finansų krizė leido Vyriausybei nuo 2012 metų pradžios visas socialinio draudimo pensijas, kurios yra mokamos iš „Sodros“ biudžeto, atstatyti į prieš krizę buvusį lygį. Suvaldę krizę jau nuo šių metų rugsėjo atstatėme pensijų dalį dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, kuri buvo sumažinta sunkmečio laikotarpiu, todėl jau nuo šio rudens žmonės jas gauna didesnes. Taip pat yra baigiamas rengti ir 2010-2011 metų laikotarpiu sumažintų socialinio draudimo pensijų kompensavimo mechanizmas, pagal kurį senjorams bus kompensuojama netekta pensijos dalis, kurios jie neteko per dvejus metus, kuomet buvo mokamos laikinai sunkmečio laikotarpiui sumažintos pensijos. Ši Vyriausybė, taupydama ir vykdydama pažadus valstybės piliečiams, grąžino ankstesnių vyriausybių paliktas skolas – šių metų birželio mėnesį kompensavo 263 mln. litų nepriemokų daugiau nei 88 tūkstančiams senatvės pensininkų, dirbusių 1995-2002 metų laikotarpiu. Suprojektavome ir pradėjome ilgalaikę, atsižvelgiant į demografinius šalies iššūkius, pensijų sistemos pertvarką. Projektuojant tolesnę ir ilgalaikę pensijų sistemos pertvarką vyko diskusijos su socialiniais partneriais – profesinių sąjungų atstovais, socialinės srities ekspertais, neįgaliųjų, pensininkų, šeimų asociacijų atstovais, Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba, politikais, socialinių reikalų taryba, pedagogų profesinėmis sąjungomis, akademinės bendruomenės atstovais, ekspertais. Šios kadencijos metu parengta Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcija, kurios pagrindu Seimo nutarimu patvirtintos pertvarkos gairės. Šia pertvarka siekiama užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos finansinį tvarumą, sudaryti sąlygas didesnėms, nei šiuo metu esamos, pensijoms ateityje, garantuojant, kad vidutinės pensijos ir

75

vidutinio darbo užmokesčio santykis ateityje nemažėtų, ir numatyti lankstesnes išėjimo į pensiją sąlygas. Radome kompromisą tarp galimybių derinti įsipareigojimus šeimai ir darbui bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo ilgalaikio finansinio tvarumo. Motinystės (tėvystės) socialinis draudimas yra antra pagal lėšų dydį socialinio draudimo rūšis, todėl šios sistemos finansinis tvarumas yra itin svarbus „Sodros“ biudžeto finansiniam tvarumui. Motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimas pagal laiką ir išmokų dydį buvo ir toliau išlieka vienas dosniausių Europos Sąjungoje. Siekdami sudaryti sąlygas derinti vaiko priežiūrą ir darbą sukūrėme galimybę derinti įsipareigojimus darbui ir šeimai. Vaiko priežiūros atostogų einantys tėvai gali pasirinkti vieną iš dviejų jiems priimtinų alternatyvų: jei vienas iš tėvų nusprendžia motinystės (tėvystės) pašalpą gauti, kol vaikui sueis vieneri metai, jam mokama 100 proc. kompensuojamojo užmokesčio siekianti pašalpa; arba jei vaiką auginantis tėtis ar mama apsispręs minėtąją pašalpą gauti, kol vaikui sueis dveji metai, tokiu atveju pirmaisiais vaiko gyvenimo metais bus mokama 70 proc., o antraisiais – 40 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio pašalpa. Pasirinkus antrąjį variantą numatyta, kad antraisiais vaiko auginimo metais tėtis ar mama jau galės dirbti bei gauti draudžiamųjų pajamų, – dėl to „Sodros“ mokama pašalpa nemažės. Ekonominės ir finansų krizės metu skatinome verslumą, jaunimo užimtumą ir mažinome nedarbą. Priimtos Vyriausybės parengtos Darbo kodekso pataisos, dėl kurių susitarimas buvo pasiektas diskutuojant ir tariantis su socialiniais partneriais. Buvo sutarta dėl terminuotų sutarčių, darbo santykių lankstumo, suminio darbo laiko apskaitos. Darbdaviams sudarytos patrauklios sąlygos įdarbinti patirties darbo rinkoje neturinčius asmenis – nustatytos mokestinės lengvatos ir subsidijos, „Sodros“ mokesčių lengvatos darbdaviams, kurie pagal darbo sutartį įdarbina patirties neturintį žmogų. Buvo leista šiais atvejais taikyti nuo 31 proc. iki 7,7 proc. sumažintą „Sodros“ mokesčio tarifą. 2011 metų rugsėjo pabaigoje šalyje buvo priskaičiuojama apie 34 tūkstančiai darbuotojų, įdarbintų pirmąkart taikant šią mokestinę lengvatą. Darbdaviams, įdarbinusiems jaunus (iki 29 metų) asmenis pagal įgytą kvalifikaciją, buvo skiriama subsidija darbo užmokesčiui (iki 6 mėnesių) kompensuoti. Iki 2011 metų rugsėjo pabaigos pasinaudojant lengvata buvo įdarbinta 63,9 tūkstančiai asmenų iki 29 metų. Įkūrėme Verslumo skatinimo fondą (VSF), kuris yra skirtas labai mažoms ir mažoms įmonėms bei fiziniams asmenims, kurie nori pradėti kurti nuosavą verslą, o socialinėms įmonėms – plėtoti esamą. VSF teikia mikrokreditus, ir taip yra skatinamas naujų darbo vietų
76

kūrimas, verslumas ir užimtumas. VSF kompensuoja net 95 proc. sumokėtų palūkanų už mikrokreditą, o tai yra vienos palankiausių sąlygų šiuo metu šalies paskolų rinkoje imantiems paskolą verslo pradžiai. Pertvarkėme darbo ginčų sprendimo tvarką. Pagal jau priimtus įstatymų pakeitimus bus sudarytos išorinės darbo ginčų komisijos apskrityse, kurios, sudarytos iš valstybės tarnautojų, Darbo inspekcijos darbuotojų ir socialinių partnerių – darbdavių ir darbuotojų asociacijų deleguotų atstovų. Tokia trišalė komisija priims ir spręs darbuotojų skundus dėl įvairių darbo ginčų, nemokamų atlyginimų ar viršvalandžių ir kitų problemų. Tai leis dirbantiesiems ir verslininkams išvengti bylinėjimosi teisme, didelių dėl to patiriamų išlaidų, sumažės administracinė našta verslui. Individualiems darbo ginčams nagrinėti maksimalus terminas bus 30 dienų, o komisijos sprendimas bus privalomas. Pokyčiai šioje srityje buvo seniai reikalingi, kadangi ankstesne tvarka buvo nepatenkintos visos šalys. Iki šiol darbo ginčai buvo nagrinėjami dviem pakopomis: įmonės sudaromoje specialioje komisijoje, kuri ne visuomet yra sudaroma, ir teismuose. Įdiegėme modernią vaučerinę sistemą bedarbių mokymo sistemoje. Kovodami su nedarbu ir efektyviau bei tikslingiau išnaudodami profesiniam mokymui skirtus pinigus, įdiegėme modernią vaučerinę sistemą. Socialdemokratų valdymo laikais lėšos, kurios buvo skiriamos profesiniam mokymui, buvo naudojamos neefektyviai, o profesinis mokymas buvo organizuojamas nesiejant jo su konkrečiu įsidarbinimu ar atsirasiančiomis laisvomis darbo vietomis.

2 pav. Nedarbo lygio dinamika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje 2004-2012 metais Šaltinis: Eurostat, 2012.

77

Finansų ir ekonominės krizės metu mažindami išaugusį nedarbą, o taip pat siekdami pritaikyti žmogaus darbinius gebėjimus prie darbo rinkos pokyčių skatinome tikslinį bedarbių mokymąsi, o tuo pačiu ir įdarbinimą. Lietuvos darbo biržoje įdiegėme naują sistemą, kurios pagrindinis tikslas – paruošti žmogų dirbti konkretų darbą konkrečioje vietoje, t.y. darbuotojas ruošiamas arba perkvalifikuojamas pagal darbdavio poreikius, o mokymai yra apmokami iš Lietuvos darbo biržos biudžeto. Padarytos permainos leido sparčiau mažinti nedarbo lygį Lietuvoje, kuris nuo 17,8 proc. 2010 metais sumažėjo iki 13,6 proc. 2012 metų antrame ketvirtyje (žr. 2 paveikslą). Šiuo metu nedarbo lygis Lietuvoje yra didesnis nei Estijoje, tačiau mažesnis nei Latvijoje. Griežtiname socialinių pašalpų skyrimą ir skaidriname jų sistemą. Parengtas ir priimtas naujas piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, kuriuo siekiama socialinę paramą teikti taip, kad ją gautų tie gyventojai, kurie dėl įvairių, nuo pačių žmonių nepriklausančių priežasčių negali dirbti ir patys pasirūpinti savimi bei savo vaikais. Įstatymu buvo sudarytas teisinis pagrindas piniginę socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams teikti pagal du modelius – atliekant dvejopas funkcijas: valstybinę funkciją ir savarankišką savivaldybių funkciją penkiose (Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės rajonų) bandomosiose savivaldybėse. Siekiant stiprinti savivaldybių galias ir įtraukti bendruomenes į piniginės socialinės paramos teikimo procesą, daugiau teisių ir atsakomybės skiriant piniginę socialinę paramą suteikta pačioms savivaldybėms. Penkios bandomosios savivaldybės 2012-2014 metų laikotarpiu piniginę socialinę paramą teiks atlikdamos savarankišką savivaldybių funkciją, kurią finansuos savivaldybių biudžetų lėšomis. Įstatymas leidžia bandomosioms savivaldybėms, pasitelkus į pagalbą bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, seniūnaičius ir kitus suinteresuotus asmenis, piniginę socialinę paramą teikti efektyviau: taikliau ir teisingiau skirti ją tiems, kuriems iš tiesų jos reikia, taikyti efektyvias priemones, užkertančias kelią galimiems piktnaudžiavimams, skatinančias išsaugoti norą dirbti, racionaliau naudoti tam skiriamas lėšas. Vadovaujantis bandomųjų savivaldybių patirtimi, bus nustatytas vienodas paramos teikimo visose savivaldybėse modelis. Naujoji tvarka leido didinti piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams sistemos taiklumą ir veiksmingumą, didinti darbingo amžiaus darbingų asmenų motyvaciją integruotis į darbo rinką, o taip pat mažinti ilgalaikę priklausomybę nuo socialinės paramos ir skurdo spąstų riziką, mažinti piktnaudžiavimo pinigine socialine parama galimybes. Ši parama leido suteikti žymiai daugiau teisių ir atsakomybės savivaldybėms, vietos bendruomenėms, įtraukiant jas į paramos teikimo procesą. Šios pertvarkos rezultatas – žmonės vis rečiau toleruoja nesąžiningus piniginės paramos gavėjus, kurie nenori dirbti ir
78

gyvena iš pašalpų. Situacija dėl socialinės paramos pastebimai gerėja visoje Lietuvoje. Per pirmąjį šių metų pusmetį socialinės paramos gavėjų vidutiniškai sumažėjo beveik 10 proc., lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Skyrėme ypatingą dėmesį socialinės globos problemoms spręsti. Viena didžiausių problemų socialinės globos ir socialinių paslaugų srityje, kurią nedelsiant reikėjo spręsti, buvo ta, kad daugelyje šias paslaugas teikiančių įstaigų gyvenimo sąlygos žmonėms buvo blogos, jos neatitiko higienos normų, buvo nepatogios gyventi, ypač negalią turintiems žmonėms. Globos įstaigose, kur gyvena negalią turintys žmonės, neretai sudėtinga vėžimėlyje sėdinčiam žmogui patekti į patalpas, jose taip pat trūksta liftų ir keltuvų. Todėl neįgalieji dažnai būdavo „įkalinami“ savo gyvenamajame kambaryje, neturėjo galimybės išeiti į kiemą, pabūti gryname ore. Kai kuriose senyvo amžiaus žmonių globos įstaigose dėl nepritaikytos aplinkos žmonėms su sunkia negalia darbuotojai susiduria su sunkiomis darbo sąlygomis – jie turi kilnoti ligonius, kuriuos reikia maudyti, aprengti. Globos įstaigose gyvena labai daug žmonių su sunkia negalia, kurie daugelyje įstaigų gyvena keliese viename nedideliame kambarėlyje (kai kur net daugiau nei po keturis asmenis) ir apie patogumą, praktiškumą, erdvę ir komfortą gali tik pasvajoti. Kitose globos įstaigose neįrengtos tinkamos vandentiekio, šildymo sistemos (kai kur iki šiol šildoma malkomis), jose trūksta asmens higienos patalpų, jos šaltos ir nešildomos, dažnai įrengtos toli nuo gyvenamųjų kambarių. Neretai pasitaikydavo, kad vonios kambarys yra tik vienas visoje įstaigoje ir juo naudojasi daugiau kaip 40 žmonių. Todėl reikėjo nedelsiant ieškoti būdų, kaip pagerinti gyvenimo kokybę tokiose globos įstaigose. Nuspręsta panaudojant Europos Sąjungos lėšas modernizuoti socialinės globos ir socialinių paslaugų įstaigas, t. y. pagerinti ten gyvenančių žmonių gyvenimo sąlygas. Šiems projektams įgyvendinti skirta 148 mln. litų ES lėšų. Priartinome socialinės reabilitacijos neįgaliesiems paslaugas. Socialinės

reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų finansavimas per savivaldybes nuo 2012 metų pradžios davė teigiamų rezultatų: tai užtikrino tolygesnį lėšų paskirstymą (prieinamumą) neįgaliesiems regionuose, padaugėjo finansuojamų projektų, paslaugų gavėjų sąrašas tapo tikslesnis, nes savivaldybėms žinias apie paslaugų gavėjus ėmė teikti organizacijos. Iki dabar 408 projektams įgyvendinti paskirstyta 15 mln. litų (valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų), o paslaugos pasiekė beveik 40 tūkstančių neįgaliųjų. Prasiplėtė pareiškėjų ratas, į projektų vertinimo ir atrankos stebėseną buvo įtrauktos skėtinės neįgaliųjų

79

asociacijos, suintensyvėjo savivaldybių administracijų ir nevyriausybinių organizacijų tarpusavio bendradarbiavimas. Sulaukta Lietuvos moterų ir vyrų lygybės politikos rezultatų pripažinimo. Atsižvelgdama į palankius Lietuvos moterų ir vyrų lygybės politikos rezultatų vertinimus Europos Sąjungoje ir tarptautinėse organizacijose, Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijavo ir organizavo Lietuvos atstovo kandidatavimą į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetą. 2012 m. birželio 26 d. Niujorke (JAV) vykusiame Jungtinių Tautų valstybių narių susitikime Lietuvos kandidatė, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė buvo išrinkta į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetą. Rinkimuose į 11 vietų pretendavo 24 kandidatai. Iki šiol, per 30 Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto veiklos metų, Lietuvos atstovas nė karto nebuvo išrinktas į komitetą, tad šis laimėjimas yra didelis įvertinimas visai šaliai. Įvykdėme pertvarką socialinių reikalų viešajame administravime. Atlikta pertvarka socialinių reikalų viešajame administravime leido pagerinti žmonių aptarnavimą, o tuo pačiu ir sutaupyti valstybės lėšas. Finansų ir ekonominės krizės metu optimizavome „Sodros“ ir Lietuvos darbo biržos struktūras (LDB). Po pertvarkos tiek „Sodroje“, tiek LDB iš 47 teritorinių skyrių liko tik 10. Po šios pertvarkos valstybė sutaupo daugiau nei 20 mln. litų kiekvienais metais. Po šios pertvarkos pagerėjo klientų aptarnavimas, kadangi padaugėjo tiesiogiai su klientas dirbančių specialistų. Dauguma paslaugų perkėlėme į elektroninę erdvę, taip pagreitindami ir pagerindami piliečių aptarnavimo kokybę. Kartu buvo sustiprinta šių institucijų specialistų vidurinioji grandis: daugiau atsakomybės ir sprendimų priėmimo galių suteikiama pensijų, išmokų ir pašalpų specialistams, kurie nuolatos dirba su klientais. Be to, su žmonėmis bendraujantiems specialistams yra keliami aukštesni reikalavimai ir tiesiogiai su klientais dirba geriausiai pasiruošę darbuotojai. Nuo 2013 metų nedarbo išmokas mokės „Sodra“, o ne LDB, todėl gyventojų aptarnavimas dar labiau gerės, o tai leis dar labiau optimizuoti išmokų mokėjimą. Nuo šių metų vidurio LDB pradėtas įgyvendinti naujas darbuotojų, tiesiogiai dirbančių su klientais – darbo ieškančiais žmonėmis – veiklos vertinimo modelis, kuriuo siekiama sėkmingai įdarbinti kuo daugiau bedarbių, padėti jiems įsitvirtinti darbo rinkoje, randant nuolatinį darbą. Darbo biržų darbuotojų veiklos rezultatus tiesiogiai susiesime su darbo užmokesčiu – kuo daugiau sėkmingai įdarbintų bedarbių, tuo didesnis atlyginimas. Šis bandomasis projektas jau pradėtas trijose teritorinėse – Alytaus, Kauno ir Marijampolės – darbo biržose. Visose teritorinėse darbo biržose prie naujos darbuotojų vertinimo sistemos bus pereita nuo 2013 metų pradžios.
80

4.

Socialinės politikos iššūkiai 2012-2016 metais ir jų sprendimo

planas Mūsų planuojama būsimoji pertvarka socialinėje srityje yra tęstinė. Toliau stiprinsime šeimos ir bendruomenių institutus, kaip visuomenės pamatus. Neatidėliotinai stiprinsime darbo rinką, sudarydami sąlygas naujoms darbo vietoms kurti. Taikysime priemones, skatinančias verslumą, tarp kurių bus numatytos lengvatos pradedantiems verslą ir jį plėtojantiems. Dideliu iššūkiu ir uždaviniu sau kelsime jaunimo užimtumo didinimą ir verslumo ugdymą, skatinimą. Numatome tęsti privataus pensijų kaupimo sistemos plėtrą ir pensijų sistemos reformos įgyvendinimą, siekiant sukurti tokias sąlygas, kad senatvėje žmonės galėtų gauti didesnes ir adekvačias pensijas. Siekdami išgyvendinti išlaikytinių mentalitetą, tačiau išsaugodami socialinį jautrumą ir teisingumą, aktyvinsime ilgalaikių bedarbių įtraukimą į darbo rinką, skatindami bedarbius dirbti ir užsidirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Manome, kad tokiu būdu mažinsime ir nelegalaus darbo mastą, traukdami nelegaliai dirbančiuosius iš šešėlinės darbo rinkos. Tęsime socialinės pagalbos socialiai neapsaugotiems piliečiams sistemos pertvarką, toliau didindami socialinės paramos taiklumą ir efektyvumą. Svarbiais uždaviniais išliks ir socialinės globos namuose gyvenančių žmonių tolesnis gyvenimo kokybės gerinimas, nestacionarių paslaugų plėtros skatinimas. Sudarysime sąlygas teigiamiems demografiniams pokyčiams. Lietuvoje viena moteris iki 45 metų, kaip ir vidutiniškai ES, augina 1,5 vaiko. Jei tokie gimstamumo rodikliai gali būti tenkinantys darbo jėgos išteklių iš imigracijos kompensavimo politiką propaguojančiose šalyse, tai mūsų jie netenkina, nes tai kelia grėsmę lietuvių tautos ateičiai, jau nekalbant apie spartų visuomenės senėjimą. Demografinę šalies situaciją komplikuoja ir didelė emigracija, kurios mastai yra kone gąsdinantys (nuo 2000 metų daugiau kaip 200 tūkstančių jaunų žmonių paliko savo valstybę). ES apėmusi krizė akivaizdžiai įrodė, kokias sunkias socialines, ekonomines ir egzistencines pasekmes gali turėti sisteminis tradicinės šeimos silpninimas, jai priešiškų vertybių propagavimas. Senėjanti ir išmirštanti Europa, savo ekonominės gerovės nebematanti be didžiulės imigrantų armijos iš trečiųjų šalių, nėra sektinas pavyzdys. Ekspertų vertinimu, ES reikia apie 60 mln. imigrantų iš trečiųjų valstybių išlaikyti esamą regiono ekonomikos augimą, spręsti socialinės apsaugos (pensijų ir sveikatos) sistemos ir kitų valstybės funkcijų finansavimo problemas. Jokios socialinės, ekonominės reformos negelbės išmirštančioje visuomenėje, todėl gimstamumo didinimas ir migracijos reguliavimas turi tapti kasdieniu būsimos mūsų vyriausybės rūpesčiu.

81

Sieksime praktiškai įgyvendinti krikščioniškomis vertybėmis grįstą šeimos politiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio nuostata sako kad šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas, iš kurio formuojasi bendruomenė ir valstybė. Šeimą suvokiame kaip vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtą visuomenės ląstelę, tačiau gerbiame ir žmonių teisę rinktis kitokį gyvenimo kelią, taip pat suvokiame, kad šeimos santykiai kyla ir iš tėvystės ar motinystės. Šeimos politika negali būti vienadienė, todėl nuosekliai toliau įgyvendinsime Valstybinės šeimos politikos koncepcijos pagrindines nuostatas Nacionaliniame susitarime „Dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo“ išskirtus svarbiausius bendrus valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų, verslo ir kitų suinteresuotųjų veiklai aktualius trumpojo ir vidutiniojo laikotarpio tikslus: paslaugų ir infrastruktūros šeimai plėtrą, teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimą, šeimos gerovės ir materialaus saugumo užtikrinimą, sąlygų įgyvendinti šeimos prokreacinę funkciją gerinimą. Ir toliau kursime šeimai palankią aplinką. Šeimai palankios aplinkos kūrimas turi apimti įvairias visuomenės gyvenimo sritis (socialinę politiką, teisėkūrą, švietimą, sveikatos (psichinės ir fizinės) apsaugą, žiniasklaidą, visuomenės nuostatas ir kt.), kurios tiesiogiai ar netiesiogiai veikia šeimą. Lietuva bus ištvermingesnė, kai gyvenimo kultūra laimės prieš girtuoklysčių, smurto ir mirties kultūrą. Pasisakome už pagarbą žmogui per visą jo gyvenimą, už atsakingą tėvystę ir motinystę. Mes neneigiame asmens saviraiškos, karjeros, tvirto materialinio pagrindo siekimo svarbos, bet manome, kad valstybė vaiko auginimą šeimoje turėtų vertinti labiau, nei bet kokios karjeros ar turtų siekimą. Sieksime, kad šeima būtų saugoma ir apsaugota nuo perteklinio institucijų kišimosi į jos santykius. Atlikdami teisės aktų projektų poveikio vertinimą, atliksime ir jų poveikio šeimos instituto stiprinimui vertinimą. Viešumoje turi būti formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šeimą, puoselėjamos šeimos vertybės. Vaikus šeimoje auginantiems tėvams suteiksime papildomų socialinių garantijų, įteisinsime nuostatą, prilyginančią vaikų auginimą šeimoje ypač visuomenei naudingam darbui, o vaiko auginimo metu mama arba tėvas turi būti papildomai draudžiamas socialiniu pensijų draudimu. Mokestinę politiką susiesime su šeimos pajamomis. Šeima turi būti skatinama auginti daugiau nei du vaikus. Visa tai įgyvendindami laikysimės principo, kad valstybė privalo rūpintis visais vaikais, tiek augančiais šeimoje, tiek be jos. Kuo anksčiau šeimos apsisprendžia turėti vaikų, tuo jos didesnės. Šiam
82

apsisprendimui didelės reikšmės turi galimybė turėti savo būstą, todėl sieksime, kad būtų kuo

greičiau paruošta ir įgyvendinta jaunų šeimų apsirūpinimo būstu programa, palengvinanti joms jį įsigyti ar išsinuomoti. Suprasdami, kad galimybė turėti nuolatines darbo pajamas auginant vaikus yra viena iš svarbiausių priežasčių, lemiančių šeimos gausumą, palaikysime ir skatinsime įvairias šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo formas, tame tarpe lanksčių darbo formų kultūrą, sudarysime palankias sąlygas šeimos verslui. Skatinsime darbdavius, suteikiančius papildomą pagalbą tėvams, auginantiems vaikus. Dažna šeima, ypač jauna, pasigenda kompleksinių paslaugų, apimančių vaikų priežiūrą, švietimą, mokymus, konsultacijas, tarpininkavimą bei kt.. Gerinsime ir pritaikysime infrastruktūrą šeimoms, nėščiosioms, vaikams. Pradėsime taikyti socialines, ekonomines priemones, sudarančias prielaidas šeimoms įgyvendinti troškimą turėti vaikų. Visokeriopai remsime pastangas, prisidedančias prie asmens vaisingumo išsaugojimo ir puoselėjimo. Vaikas nuo jo pradėjimo turi būti globojamas tėvų, o jo apsaugą turi užtikrinti visuomenė ir valstybė. Skatinsime globėjų ir įtėvių rengimą, tėvų globos netekusių vaikų globą šeimose ir įvaikinimą. Diegsime priešabortinio konsultavimo sistemą bei šviesime visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą. Valstybė turi neskatinti skyrybų ypač vaikų turinčiose šeimose, bet sukurti psichologinės pagalbos sistemą, skatinančią šeimas išsaugoti santuoką. Skatinsime krizių prevenciją, plėtosime kompleksinių paslaugų tinklą krizę patiriančioms šeimoms. Diegsime pasirengimo santuokai ir šeimai sistemą, ugdysime pozityvios šeimos patirties neturinčių asmenų gebėjimą kurti šeimą įsipareigojant santuokai. Diegsime privalomą konsultacijų prieš skyrybas sistemą, skatinsime mediaciją (civilinių ginčų taikinamąjį tarpininkavimą) ir kitas pagalbos priemones skyrybų atveju, ypač tada, kai šeima turi nepilnamečių vaikų. Priimsime kompleksinę jaunų tėvų, uždarbiaujančių užsienyje, susigrąžinimo

programą. Šalia patrauklių ilgalaikių darbo vietų kūrimo, būsto lengvatinės kreditavimo sistemos šeimai plėtotės turėsime sukurti informavimo sistemą išvykusioms šeimoms apie galimybes realizuoti savo sugebėjimus tėvynėje. Skirsime ypatingą dėmesį vaiko gerovės politikos efektyvumui. Vaikas yra neatskiriama visos šeimos sistemos dalis. Įgyvendindami Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją, kurios pagrindinis tikslas yra atsižvelgti į vaiko interesus ir jo poreikius, plėtosime prevencines paslaugas šeimoms: kompleksinės pagalbos šeimoms centrus, dienos socialinės priežiūros paslaugas vaikams ir šeimoms vaikų dienos centruose, sieksime teikti
83

paslaugas jaunoms, pozityvios tėvystės įgūdžių stokojančioms šeimoms, mediacijos paslaugas besiskiriančioms ar krizių ištiktoms šeimoms. Taip siekiame sudaryti visas sąlygas vaikui augti savoje šeimoje. Vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, problemos turės būti sprendžiamos kompleksiškai, ne tik formaliai užtikrinant vaiko teises, bet realiai siekiant vaiko ir šeimos gerovės. Per Vaiko gerovės įstatymą sieksime, kad vaiko teisių apsaugos specialistai orientuotųsi į institucijų, dalyvaujančių teikiant pagalbą vaikui ir šeimai, telkimą, pagalbos proceso koordinavimą, nesitenkindami baudėjo vaidmeniu ar vaiko paėmimu iš šeimos. Tik apjungiant bendras socialinių darbuotojų, pedagogų, sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų ir kitų sričių specialistų, bendruomenės narių pastangas, galima pasiekti efektyvesnių šeimos problemų sprendimo rezultatų, tuo pačiu ir pagalbos jose augantiems vaikams. To bus siekiama konkrečiais komandiniais specialistų apmokymais ir metodinėmis į vaiką ir šeimą orientuotų paslaugų rekomendacijomis. Tik išsėmus visas pagalbos šeimai galimybes vaikas galės būti paimamas iš šeimos, nenutraukiant darbo su jo biologine šeima. Kūdikių nuo 0 iki 3 metų globa bus leidžiama tik šeimos aplinkoje, išskyrus ypatingos slaugos ir priežiūros reikalingus atvejus. Netekusiam tėvų globos vaikui sieksime sudaryti tinkamas globos (rūpybos) ar įvaikinimo sąlygas augti globojančios šeimos aplinkoje arba aplinkoje, artimoje šeimai: mažose vaikų globos institucijose (kuriuose gyventų ne daugiau kaip 8 vaikai). Gerinsime vaikų, netekusių tėvų globos, integracijos į visuomenę sąlygas – stiprinsime darbą su gimdytojų šeimomis, globėjų paieškas, stiprinsime finansavimą jų apmokymo programoms, nuolat organizuosime konsultacinę pagalbą jiems, gerinsime sąlygas vaikų dienos centruose, kur lankosi vaikai, kol tėvai dirba, skatinsime šeimos krizių centrų steigimą, kam jau esame padėję pamatus. Skatinsime palydėjimo paslaugas vaikams, išėjusiems iš vaikų globos namų, kad jie galėtų tinkamai pasirengti savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. Koordinuosime smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams programas, kurios bus orientuotos į smurto prieš vaikus prevenciją bei intervenciją, apimant visas smurto rūšis ir formas (fizinį, emocinį ir seksualinį). Būtina įvesti itin griežtą organizuoto pedofilijos nusikalstamumo persekiojimą, garantuoti saugumą nuo pedofilijos vaikų namuose, ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinės prievartos, atitinkamai koreguojant Baudžiamąjį Kodeksą.

84

Svarbiausiu iššūkiu laikome darbo vietų kūrimą. Darbingo žmogaus gyvenimo kokybei yra būtinas dalyvavimas darbo rinkoje. Kokybiškas darbingų žmonių užimtumas padeda kurti visuomenės gerovę ir jos pridėtinę vertę, piliečiui jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu. Kokybišku užimtumu mes laikome darbą, kuris atitinka žmogaus galimybes, padeda jam tobulėti, o kartu ir užtikrina tinkamas pajamas, kurių užtenka elementarių poreikių patenkinimui, o taip pat ir dalyvavimui visuomeninėje veikloje, profesiniam tobulėjimui. Po suvaldytos ekonominės ir finansų krizės atsigaunanti ekonomika nesukuria užtektinai darbo vietų, kurios padėtų išspręsti nedarbo problemą Lietuvoje. Viešasis sektorius neturi pakankamai galimybių remti darbo vietų kūrimą. Tuo tarpu privatus sektorius, prisitaikęs prie krizės, išnaudoja mažesnį kiekį žmogiškųjų išteklių, o paskatų kurti naujas darbo vietas yra nepakankamai, kad jos padėtų visiškai išspręsti nedarbo problemą. Spręsdami šią opią problemą skatinsime kurti darbo vietas ir siūlysime pasitelkti užimtumo politikos priemonių teikiamas galimybes. Pirmiausia - turi būti gerinamos sąlygos verslo plėtrai, kad prarastos darbo vietos būtų pakeičiamos kokybiškai naujomis, kad darbo vietų daugėtų. Neatidėliojant būtina rasti valstybei ir darbdaviams priimtinų aktyvios užimtumo politikos svertų. Šioje kadencijoje pradėjome remti jaunų žmonių verslumą, todėl toliau remsime savarankišką darbą tų žmonių, kurie darbo ieško ir yra motyvuoti pradėti bei plėtoti savo verslą. Kaip vieną iš prioritetų įvardijame sąlygų šeimos verslui kurtis sudarymą, nedeklaruojamo darbo pavertimą oficialiu su visomis iš to išplaukiančiomis socialinio draudimo garantijomis. Spręsime darbo išteklių nepakankamumo problemą. Lietuvos, kaip ir kitų Europos Sąjungos valstybių, visuomenės sensta, o prie darbo išteklių nepakankamumo prisideda ir ekonominė emigracija. Šios dvi priežastys – demografinė padėtis ir emigracija – yra svarbiausi veiksniai, kurie ateityje turės įtakos valstybės ekonomikos augimui, ribos socialinių paslaugų biudžetą. Siekdami užtikrinti valstybės ekonomikos augimą, socialinių įsipareigojimų vykdymą, o taip pat ir konkurencingą šalies ūkį, sieksime kuo daugiau darbingų žmonių įtraukti į darbo rinką ir kuo ilgiau juos išlaikyti dirbančius. Siekiant tai įgyvendinti pirmiausia būtina užtikrinti greitą jaunimo integraciją į darbo rinką baigus mokslus ir išlaikyti darbo rinkoje vyresnio amžiaus žmones (bent jau iki pensijos). Sprendžiant šį iššūkį yra svarbu į darbo rinką įtraukti ir neaktyvius gyventojus bei juos išlaikyti, motyvuoti, perkvalifikuoti, padėti įgyti pasitikėjimo ir gebėjimą sėkmingai dirbti.
85

Todėl vykdysime nedarbo prevenciją, skatinsime jaunimo integraciją į darbo rinką, t.y. perėjimą iš švietimo sistemos į darbo, skatinant darbo įgijimo praktikos santykius tarp besimokančių ir darbdavių, tarp neturinčių darbo ir konkrečių darbo sferų. Sieksime užtikrinti moterų ir vyrų lygybę darbo rinkoje bei didinti šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo galimybes, didinti labiausiai nuo darbo rinkos nutolusių žmonių paskatas ir galimybes aktyviai dalyvauti darbo rinkoje, išnaudojant valstybės siūlomas priemones, kurių išties yra nemažai. Imsimės priemonių kvalifikacijos neatitikimo darbo rinkos poreikiams problemai spręsti. Baigęs universitetą jaunas žmogus negali gauti darbo, nes tam tikros srities specialistų darbo rinkoje yra tiesiog per daug. Šiuo metu darbo rinkoje pastebima dar viena tendencija – net ir esant aukštam nedarbui valstybėje, tam tikras vietas yra sunku užpildyti dėl tos srities specialistų trūkumo. Vyresnio ir ikipensinio amžiaus žmonėms ilgiau išlikti darbo rinkoje trukdo nesugebėjimas prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių, o taip pat žemas profesinis mobilumas. Šią problemą privalome spręsti kuo greičiau, nes ilguoju laikotarpiu tai sukels ilgalaikį struktūrinį nedarbą. Tuo tikslu skatinsime švietimo ir mokymo įstaigų glaudesnį bendradarbiavimą su potencialiais jaunimo darbdaviais, ką jau esame pradėję daryti, siekdami, kad mokymasis atitiktų dabartinę darbo rinkos paklausą. Plėtosime darbo jėgos profesinį mobilumą, o mokymąsi visą gyvenimą – kaip užimtumo garantą. Gerinsime darbo rinkos funkcionavimą. Lietuvos darbo rinka yra išbalansuota ir segmentuota. Darbo santykiai yra griežtai teisiškai reglamentuoti. Užimtumo apsaugos teisės aktais varžoma darbo rinka yra nepakankamai lanksti, nepakankamai saugi bei nepakankamai gebanti įtraukti. Suvaržymai kelia kliūtis žmonių mobilumui darbo rinkoje bei užkerta kelią aktyvesniam dalyvavimui joje. Nepakankamai šiuolaikiškas darbo rinkos administravimas mažina įtraukimo į rinką galimybes. Pirmiausiai sieksime padidinti žmonių ir darbo išteklių mobilumą darbo rinkoje. Tai darant labai svarbų vaidmenį atliks vidaus ir išorės lankstumo, darbo sutarčių įvairovės, darbo keitimo patrauklumo, abipusės atsakomybės bei tinkamų sutartinių santykių užtikrinimas. Sieksime remti ir skatinti savarankišką darbą, socialinių įmonių ir naujų įmonių steigimą, įdarbinimo subsidijas daugiausia skirti įdarbinantiems į naujas darbo vietas, mažinti darbo jėgos mokestinius kaštus, nedarant neigiamo poveikio biudžetui, integruotai ir nuosekliai susieti sutartinius darbo santykius, aktyvias darbo rinkos priemones, mokymąsi
86

visą gyvenimą ir socialinės apsaugos sistemas, kad būtų galima padidinti tiek darbo rinkos lankstumą, tiek saugumą, o drauge ir jos atsparumą ekonominiams pokyčiams. Tęsime pensijų ir visos socialinio draudimo sistemos pertvarką. Senstant tiek Lietuvos, tiek ir Europos visuomenėms demografiniai pokyčiai verčia rimtai abejoti dabartinės pensijų sistemos tvarumu. Ši sistema turėtų garantuoti adekvačias ir tikslingas išmokas, todėl sieksime, jog gaunamos išmokos būtų susietos su demografiniais pokyčiais ir gaunamomis pajamomis. Nors Lietuva patvirtino priemones, kuriomis pensinis amžius iki 2026 metų laipsniškai ilginamas iki 65 metų, vien tik jomis nebus užtikrintos tvarios ir adekvačios pajamos būsimiems pensininkams, todėl reikalingos papildomos priemonės. Jomis, be kita ko, pensinis amžius ir išmokos ateityje galėtų būti susietos su demografiniais veiksniais, galėtų būti nustatytos aiškios indeksavimo taisyklės, įmokos glausčiau susietos su išmokomis, panaikinant paskatas anksti išeiti į pensiją, o taip pat numatome siekti lankstaus pensinio amžiaus. 2008-2012 metų laikotarpiu siekėme, jog socialinio draudimo sistema būtų kuo aiškesnė ir skaidresnė, todėl dėjome ir dėsime pastangas, kad liktų mažiau erdvės politikams nedaryti nepamatuotus sprendimus, susijusius su „Sodros“ ir valstybės biudžetais. Manome, kad ateityje tokiems nepamatuotiems politikų sprendimams turi būti užkirstas kelias, todėl turi būti įkurtas rezervo fondas, kuris būtų skirtas apsaugoti ir spręsti ateities senėjimo problemas. Steigsime „Sodros“ fondo rezervą, kurio lėšos galės būti panaudojamos tik būsimoms visuomenės senėjimo problemoms spręsti, t.y. nuo ekonominių sukrėtimų apsaugotos pensijos – sukauptas rezervo fondas prie „Sodros“ leidžia mokėti tokias pensijas, kokios paskirtos, nepaisant ekonominės padėties. Norint užkirsti kelią nepamatuotam išlaidų didinimui, apribosime politikų įtaką priimant sprendimus, susijusius su „Sodros“ biudžetu. Stiprinome ir stiprinsime „Sodros“ tarybos, kuri bus sudaroma iš socialinių partnerių, vaidmenį. Be jos negalės būti didinamos ar mažinamos su „Sodra“ susijusios išmokos. Taip pat nustatysime naują pensijų apskaičiavimo ir indeksavimo tvarką. Nustatysime, kad nuo 2014 metų bazinė pensija būtų mokama iš valstybės biudžeto. Nepaisant skaudžių, bet būtinų sprendimų, kurie buvo reikalingi, siekiant įveikti užklupusią finansų ir ekonomikos krizę, toliau pasisakome už privačių kaupiamųjų pensijų
87

fondų plėtrą. Būdami valdžioje anksčiau mes inicijavome šių fondų atsiradimą. Patirtis rodo, kad fondų atsiradimas yra didelis privalumas žmonėms, kurie dalyvauja šioje sistemoje, turi didesnių garantijų nei tie, kurie neturėjo galimybės dalyvauti tokiuose fonduose. Todėl toliau skatinsime žmones pensiją kaupti ir privačiuose pensijų fonduose. Skatinsime paties žmogaus iniciatyvą kaupti profesiniuose fonduose, o taip pat ir trečiojoje pensijų pakopoje. Vykdysime antrosios pakopos pensijų sistemos pertvarką, kuri leis tęsti dalyvavimą pensijų kaupime dabartinėmis sąlygomis, t. y. kad ir toliau į privačius pensijų fondus ir draudimo įmones būtų pervedama ne mažesnė kaip 2 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis, kuri ateityje, sukaupus rezervą, galėtų būti didinama iki 3,5 proc. Nustatysime, jog žmonės, savarankiškai dalyvaujantys antrojoje pensijų pakopoje, galėtų grįžti į pirmąją pensijų pakopą. Esame parengę įstatymų projektus, kurie jau yra svarstomi Seime, kaip sukurti motyvuojančią sistemą, kurioje dalyvaudamas žmogus galėtų sukaupti didesnę pensiją. Siūlome papildomomis įmokomis iš valstybės biudžeto skatinti asmenis dalyvauti II pakopos pensijų draudime. Tuo būdu, jei žmogus apsispręstų dalyvauti II pakopos pensijų kaupime ir pats prisidėtų savanoriškomis papildomomis įmokomis į pensijų fondus ar draudimo įmones, tai valstybė, jį skatindama, pervestų papildomą skatinamąją įmoką į žmogaus pasirinktą pensijų fonde ar draudimo įmonėje esančią asmeninę pensijos sąskaitą. Tokiu atveju pensija susidarytų iš „Sodros“ mokamos ir privačiame pensijų fonde sukauptos (iš valstybinio socialinio draudimo, savanoriškai asmens papildomai įmokėtų ir valstybės skirtų skatinamųjų įmokų) pensijų dalių. Siūlysime nustatyti, kad antroje pensijų pakopoje esantys dalyviai galėtų išreikšti pageidavimą savanoriškai mokėti į pensijų fondus papildomą 2 proc. nuo savo darbo užmokesčio įmoką: tokiu atveju šių asmenų kaupiamosios sąskaitos būtų subsidijuojamos valstybės lėšomis visiems vienoda suma – po 2 proc. nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio (tuo įgyvendinant solidarumo principą). Be to, sieksime numatyti didesnį skatinimą pensijų kaupimo sistemoje dalyvaujantiems žmonėms, kurie augina vaikus. Taip pat sieksime, jog antrosios pakopos pensijų fondai būtų efektyvesni ir tuo pačiu metu duotų didesnę pensinę grąžą. Mes esame Seimui jau pasiūlę mažinti pensijų fondų taikomus atskaitymus nuo įmokos ir nuo sukaupto turto. Atskaitymų nuo įmokų palaipsniui siūlome visiškai atsisakyti, o nuo turto – palaipsniui mažinti. Tokiu būdu žmogui būtų atpigintas dalyvavimas pensijų kaupimo sistemoje. Tai irgi padėtų žmogui sukaupti didesnę
88

pensijos dalį, kadangi didesnė atskaitymų dalis atitektų jam, jo būsimai pensijai, o ne pensijų fondui.

3 pav. Numatomos pensijų sistemos pertvarkos tikėtini rezultatai: pensijų sistemos einamųjų metų balansas esant skirtingiems pensijų kaupimo scenarijams. Šaltinis: SADM, 2012.

Jau įgyvendinti (ilginamas pensinis amžius) ir numatomos įgyvendinti pertvarkos žingsniai (stiprinamas II pakopos pensijų kaupimas) sprendžia dvi pagrindines pensijų sistemos problemas, t. y. sistemos ilgalaikio finansinio tvarumo ir pensijų adekvatumo (didesnių pensijų ateityje). Jei iki šiol nebūtų keista pensijų sistema ir būtų buvę išsaugoti nemažinti (siekiantys 5,5 proc.) pervedimai į II pakopos pensijos kaupimo sistemą, tai pensijų sistemą jau būtų ištikęs bankrotas (žr. 3 paveikslą), nes jos įsipareigojimai būtų buvę didesni nei sukauptos įmokos pensijų draudimui. Kitu atveju, jei apsispręstume į II pakopos pensijų kaupimo sistemą pervedinėti tik po 2 proc. ir šių pervedimų nepapildyti jokiomis kitomis įmokomis, galėtume tikėtis pensijų sistemos finansinio tvarumo, tačiau tai nesudarytų sąlygų pensijų dydžio išsaugojimui ar didėjimui (vidutinės pensijos santykio su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje santykio išsaugojimui ar didėjimui). Gana akivaizdu, kad mūsų siūlomos pertvarkos būdas yra kompromisas, leidžiantis užtikrinti pensijų sistemos finansinį tvarumą, sudarant sąlygas pensijų sistemai dėka teigiamo einamojo balanso, palaipsniui išsispręsti sukauptų skolų problemas ir pensijų adekvatumą, sudarant sąlygas vidutinėms pensijoms siekti 40 ir daugiau procentų vidutinio darbo užmokesčio. Toliau vykdysime aiškią ir skaidrią pensinio pobūdžio išmokų politiką. Įsigalėjusi tendencija, jog iš valstybės biudžeto nuolatos mokamos papildomos išmokos, kurios nėra pagrįstos jokiomis socialinio draudimo įmokomis, bus stabdoma. Neplėsime nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų gavėjų grupių. Valstybines pensijas ir rentas suskirstysime į skiriamas pagal profesiją (mokslininkai, pareigūnai ir kariai, teisėjai, sportininkai, artistai ir kt.)
89

ir statusą (daugiavaikės motinos, garbės donorai, pasipriešinimo okupacijoms (rezistencijos) dalyviai-kariai savanoriai ir laisvės kovų dalyviai ir kt.). Išmokas, mokamas atskirų profesijų asmenims, kaip papildomas garantijas įtrauksime į bendrą socialinio draudimo pensijų sistemą. Sudarysime galimybę gauti išmokas iki nustatyto pensinio amžiaus (pvz., kariams ar policijos pareigūnams, kurių draudėjas – valstybė), mokant pensijų socialiniam draudimui iš valstybės biudžeto didesnes įmokas. Stiprinsime efektyvios, savalaikės ir teisingos socialinės paramos sistemos veikimą. Krizės metu pradėjome siekti, kad socialinės paramos instrumentais nebebūtų skatinamas išlaikytinių mentalitetas, kad socialinę paramą gautų tie gyventojai, kurie dėl įvairių, nuo pačių žmonių nepriklausančių priežasčių, negali dirbti ir patys pasirūpinti savimi bei savo vaikais. Tačiau socialinė parama negali būti skiriama tiems gyventojams, kurie gali legaliai dirbti, pasirūpinti savimi, bet to vengia. Todėl toliau skaidrinsime pašalpų skyrimo sistemą. Tuo tikslu gerinsime piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams sistemos taiklumą ir veiksmingumą, kuris padės mažinti piktnaudžiavimo pinigine socialine parama galimybes. Sieksime suteikti dar daugiau teisių ir atsakomybės savivaldybėms, vietos bendruomenėms, įtraukdami jas į paramos teikimo ir pagalbos organizavimo žmogui procesą. Vienas iš iššūkių – skatinti darbingo amžiaus žmonių motyvaciją integruotis į darbo rinką, mažinti ilgalaikę priklausomybę nuo socialinės paramos ir patekimo į skurdo spąstus. Esame numatę konkrečius būdus, kaip sieksime skatinti žmones dirbti ir užsidirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Tai jau esame pradėję daryti. Jau dabar įgyvendiname esmines reformas pilotinėse savivaldybėse, kai sprendimus dėl socialinės paramos teikimo priima ne valstybės institucijos, o penkios bandomajame mūsų inicijuotame projekte dalyvaujančios savivaldybės, kurios bendradarbiauja su bendruomenėmis, nevyriausybinių organizacijų atstovais, gerai žinančiais realią gyventojų situaciją ir galinčiais užkirsti kelią piktnaudžiavimui socialine parama. Mes siekiame, kad ši nauja, teisingesnė tvarka įsigaliotų visoje šalyje. Piniginės socialinės paramos skyrimą palaipsniui perduosime savivaldai. Stiprinant savivaldą paramos skirstymą palaipsniui perkelsime iš centro į savivaldą. Jau dabar dalis savivaldybių priima sprendimus dėl socialinės paramos teikimo, į šį procesą įtraukdamos ir bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų atstovus, kurie gerai žino realią gyventojų situaciją ir gali užkirsti kelią piktnaudžiavimui socialine parama. Nuo 2012 metų pradžios pradėta taikyti griežtesnė socialinės paramos skyrimo tvarka, bandomajame pilotiniame projekte dalyvauja 5 šalies savivaldybės – Raseinių, Radviliškio, Panevėžio,
90

Šilalės ir Akmenės rajonų, kuriose sudarytos specialios komisijos iš vietos bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, seniūnijų atstovų padeda teisingai nuspręsti, ar socialinių pašalpų prašančiam žmogui tikrai reikia tokios valstybės paramos, ar ne. Taip vis dažniau užkertamas kelias piktnaudžiauti socialine parama. Mes siekiame, kad ši nauja, griežtesnė, tvarka įsigaliotų visoje šalyje. Ir toliau aktyvinsime piliečius, skatinsime darbingo amžiaus darbingų žmonių motyvaciją integruotis į darbo rinką, mažinant jų ilgalaikę priklausomybę nuo socialinės paramos ir patekimo į skurdo spąstus. Stiprinsime bendruomenes. Sieksime sudaryti sąlygas dėl viešųjų lėšų konkuruoti ir bendruomeninėms organizacijoms, ir kitoms vietos institucijoms. Taip dalį savivaldybių funkcijų būtų galima perduoti į vietos bendruomenių lygmenį. Siekiant išlaikyti tam tikrą specifinį bendruomeninių organizacijų vaidmenį ir užtikrinti jų tvarią plėtrą, finansavimo sąlygos turėtų būti pakankamai lanksčios. Taip pat stiprinsime bendruomenines organizacijas, kad jos galėtų įgyvendinti vietos bendruomenei svarbias iniciatyvas ir teikti paslaugas bendruomenės nariams. Sukursime bendruomeninių organizacijų finansavimo mechanizmą, skirtą tiek veiklos, tiek administravimo išlaidoms finansuoti. Sieksime sukurti palankią teisinę aplinką ir įtvirtinti gerąją praktiką, sudarant galimybes vietos bendruomenėms priimti sprendimus dėl lėšų, skirtų tenkinti vietos bendruomenių viešuosius poreikius. Stiprinsime nevyriausybinių organizacijų vaidmenį. Socialinės gerovės kūrime turi dalyvauti ne tik valdžia, bet ir pilietinė visuomenė. Šioje kadencijoje stiprinome vietos bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas, ateityje tai toliau tęsime. Norėdami sustiprinti nevyriausybinį sektorių ir tuo pačiu sumažinti atotrūkį tarp Lietuvos ir ES nevyriausybinių sektorių, sieksime, jog ES struktūrinė parama 2014-2020 metų laikotarpiu būtų tikslingai skirta ir trečiajam, t.y. nevyriausybiniam sektoriui. Susiesime paramos NVO politikai tikslus ir priemones su atskirų viešųjų paslaugų teikimo perdavimu. Manome, jog NVO rėmimo ir valdžios įstaigų politikos sąlyčiai pavienių paslaugų atveju bei NVO ir valdžios įstaigų bendradarbiavimas perimant ir perduodant atskirose srityse viešąsias paslaugas duos veiksmingų rezultatų. Pirmiausiai stiprinsime paramą NVO vykdomoms programoms, o vėliau savivaldybėse bus skatinamas socialinių paslaugų pirkimas iš NVO. Toks modelis turėtų būti įgyvendinamas prieš tai išbandžius pilotiniuose projektuose, kad adekvačiai būtų įvertintos realios funkcijų įgyvendinimo galimybės.
91

Atsižvelgiant į tai, kad savanoriškos veiklos indėlis yra ypač didelis (2011 metais atkuriamoji savanoriškos veiklos vertė siekė daugiau nei 1,4 mlrd. litų arba sudarė apie 1,5% BVP), finansuosime atskirą programą, skirtą savanoriškos veiklos organizavimo ir vadybos profesionalumui užtikrinti tiek nacionaliniame, tiek vietos lygmenyse. Plėtosime socialines paslaugas, skirtas žmonių įgalinimui. Valstybės finansais bus skatinamas bendruomenių savarankiškumas, sudarysime galimybes nevyriausybinėms organizacijoms, tradicinėms religinėms bendrijoms ir bendruomenėms įsijungti teikiant socialines paslaugas įvairioms socialinėms grupėms – seniems žmonėms, neįgaliesiems (suaugusiesiems ir vaikams), jaunimui. Siekdami socialinių paslaugų teikimą priartinti prie žmogaus, investuosime į išvystymą bendruomeninių ir šeimos palaikymo paslaugų, kurios užtikrins nuoseklų perėjimą nuo paslaugų institucijoje prie bendruomeninių paslaugų. Socialinės globos ir sveikatos priežiūros paslaugos bus apjungiamos per mobilių komandų kompleksinių slaugos-globos paslaugų kūrimą. Tokiu būdu yra siekiama, jog šių paslaugų teikimo sistemos centre atsirastų žmogus, kuriam reikalingiausia kitų pagalba. Per kompleksines integruotos slaugos-globos paslaugas bus teikiama parama šeimoms, prižiūrinčioms savo pagyvenusius tėvus ar kitus artimuosius, kuriems reikalinga socialinė globa, sudarant galimybes derinti darbą, užimtumą ir pagyvenusių žmonių priežiūrą. Bendradarbiaudami su NVO, plėtosime nestacionarių bendruomeninių paslaugų tinklą (dienos centrai, bendruomenių namai) pagyvenusiems žmonėms. Bus tęsiami ir darbai, susiję su didžiaisiais vaikų globos namais – siekiant sudaryti vaikams sąlygas augti kuo artimesnėje šeimai aplinkoje, skatinsime šeimynų kūrimąsi ir profesionalią globą šeimoje, remdami ir gerindami vaikų socializaciją. Efektyvinsime darbą su biologiniais tėvais, kuriems apribota tėvų valdžia, siekdami, kad kuo mažiau vaikų patektų į institucinę globą. Skatinsime socialinio būsto nuomą. Sieksime kuo efektyviau tenkinti gyventojų poreikį socialiniam būstui. Siūlysime nuo 2013 metų nustatyti būsto nuomos mokesčio ar jo dalies kompensavimo teisę. Tokiu būdu gyventojai būstą rinkos sąlygomis galėtų nuomotis iš fizinių ar privačių juridinių asmenų. Tikėtina, kad būsto nuomos mokesčio ar jo dalies kompensavimas būtų patrauklus jaunoms, darbo rinkoje aktyvioms šeimoms. Prioritetą teiksime socialinio būsto nuomos kompensavimui, o socialinio būsto plėtrą perduosime savivaldybėms.
92

Šiuo metu yra nepakankama neįgaliųjų poreikiams pritaikyto būsto nuomos pasiūla ir šia priemone gali būti sunkiau pasinaudoti socialiai labiau pažeidžiamiems žmonėms, t.y. neįgaliesiems, nedarbingiems ar senatvės pensijos amžiaus ir kt. asmenims. Dėl to, siekiant sudaryti sąlygas tokiems žmonėms apsirūpinti būstu, siūlome neatsisakyti ir savivaldybių būsto fondo plėtros.

5.

Baigiamosios nuostatos

Vadovaudamiesi mūsų socialine doktrina, kurios centriniu objektu yra šeimos ir bendruomenės institutų stiprinimas, tikime, kad galėsime, tęsdami jau pradėtus darbus, išspręsti iš ankstesnių Vyriausybių paveldėtas „Sodros“ biudžeto finansinio trapumo, socialinės politikos trumparegiškumo ir chaotiškumo problemas. Ėmęsi nuoseklaus šeimos ir bendruomenių institutų stiprinimo, stipriname visą visuomenę. Stipri visuomenė lengviau sprendžia ir kitas valstybę užgulančias problemas. Tuo būdu pasiektas pirmasis valstybės istorijoje Nacionalinis susitarimas, ekonomikos ir finansų krizės metu užtikrintas nenutrūkstamas pensijų ir kitų išmokų mokėjimas yra ir sustiprėjusios visuomenės bendro darbo rezultatas. Mūsų pradėti pensijų sistemos pertvarkos darbai, atsižvelgiantys ir aiškiai atsakantys į ateities demografinius iššūkius, tiesiog privalo būti tęsiami, kad būtų užtikrintas pensijų sistemos ilgalaikis finansinis tvarumas ir pensijų adekvatumas ateityje. Reikia pripažinti, kad nedarbo problema, ir ypač jaunimo nedarbo, išgyvenant ekonominės ir finansų krizės padarinius, reikalauja ypatingos skubos sprendimų. Mūsų taikytos nedarbo mažinimo ir užimtumo skatinimo priemonės jau rodo savo veiksnumą, yra patikrintos, vertos būti tęsiamos ir papildomos kitomis efektyviomis priemonėmis, skirtomis tiek darbo pasiūlos, tiek ir jos paklausos problemoms spręsti. Atskirai reikėtų paminėti, kad tikriausiai bene pirmą kartą šalyje iš esmės peržiūrėjome socialinės piniginės paramos skyrimo sistemą ir nevienareikšmiai iškėlėme jai efektyvumo, skaidrumo, teisingumo tikslus. Paramos skyrimo perdavimo savivaldybėms penki pilotiniai projektai jau tampa gerąja praktika, kurią būtina perduoti ir kitoms šalies savivaldybėms ir dėka kurios su šaknimis pradėtas rauti pakankamai gajus išlaikytinių mentalitetas.

93

VALSTYBĖS VALDYMO PERTVARKA 1. Kodėl reikėjo pokyčių?

Pasaulinė ekonominė krizė, atkeliavusi į Lietuvą 2008 metais, labai aiškiai pademonstravo, jog valstybės valdymo srityje reikalinga esminė reforma. Tapo visiškai aišku, kad mes nepajėgūs išlaikyti ir suvaldyti smarkiai išsipūtusio ir labai inertiško biurokratinio aparato, kuris nepajėgia lanksčiai reaguoti į ekonominio nuosmukio keliamus iššūkius ir augančius piliečių lūkesčius. Valstybės valdymo kultūra, kuri susiformavo per pastarąjį dešimtmetį, neskatino siekti rezultatų, ieškoti pažangių valdymo sprendimų, naujų kelių, kaip spręsti visuomenei rūpimas problemas. Nepaisant Lietuvos pažangos valstybės valdymo srityje, kuri buvo ne kartą teigiamai įvertinta kompetentingų tarptautinių institucijų, tokių kaip OECD, Pasaulio bankas, Lietuva „užmigo ant laurų“, ir praktiškai nuo 2002 metų nebuvo įgyvendinta jokių esminių valstybės valdymo reformų. Pagrindiniu biurokratijos rūpesčiu tapo – kaip išlaikyti status quo ir išsaugoti stabilumą, užsitikrinant kuo didesnį biudžetinį finansavimą ir slapstantis po gausybės instrukcijų, taisyklių ir funkcijų vykdymo priedanga. Taigi ekonominės krizės akivaizdoje atėjusi Vyriausybė susidūrė su kardinaliu iššūkiu – optimalios ir dinamiškos valdymo sistemos bei profesionalios, gebančios reaguoti į pokyčius valstybės tarnybos poreikiu. Tad Vyriausybė turėjo ne tik imtis greitų viešojo sektoriaus stabilizavimo darbų, bet ir nedelsiant šalinti šiuos valdymo trūkumus: • Neaiški, išsklaidyta ministrų atsakomybė ir įgaliojimai už jų valdymo sritis. Ministrams priskirtose valdymo srityse veikė nemažai plačią autonomiją turinčių institucijų, kurios iš esmės vykdė savarankišką politiką. Ministras neturėjo realių įrankių prisiimti politinės atsakomybės ir reikalauti rezultatų. • Didelė administracinė našta – daugybė planų ir brangiai kainuojančių strategijų, smulkmeniškas reglamentavimas, inertiškas procedūrų laikymasis. Institucijos pernelyg daug resursų eikvojo detaliam reglamentavimui ir vis naujų strategijų kūrimui. Viešasis valdymas buvo paremtas inertišku nustatytų procedūrų laikymųsi ir techninių ataskaitų rengimu. • Neaiškūs prioritetai ir siektini rezultatai. Strateginis planavimas ir biudžeto formavimas tiek Vyriausybės, tiek institucijų lygiu buvo tapęs daugiau formaliu procesu nei realiu tikslų nustatymo ir išteklių planavimo įrankiu. Strateginiai veiklos planai atspindėjo tik nuolatinių funkcijų vykdymą, trūko sąsajų su politine darbotvarke. • Vyravo požiūris į institucijų veiklai skiriamus resursus kaip į nekintantį dydį, mažai dėmesio buvo skiriama veiklos efektyvumui. Ekonominis pakilimo laikotarpis ir nusistovėjusi praktika neskatino ieškoti alternatyvių veiklos organizavimo būdų, diegti pažangių valdymo metodų ir ieškoti taupymo rezervų. Institucijos neturėjo aiškios užduoties ir nuolatinio rūpesčio, kaip optimizuoti veiklą.

94

• Esminis poreikis valstybės tarnyboje – pažanga ir stabilumas. Valstybės tarnybos sistema negalėjo pasiūlyti pažangių valdymo sprendimų ir auginti reikalingos kompetencijos – nustatyti reikalavimai sukūrė pernelyg sudėtingus barjerus. Siekis išlaikyti status quo ir uždarumas konfrontavo su dinamiškos ir profesionalios valstybės tarnybos poreikiu. • Valdžios institucijos skyrė mažai dėmesio paslaugų kokybės gerinimui. Jos nebuvo teikiamos lanksčiai, reaguojant į besikeičiančius poreikius. Institucijos nekėlė ypač svarbaus klausimo – kokios paslaugų kokybės reikia visuomenei? Viešajame valdyme stigo supratimo, kad paslaugų teikimo tikslas yra vartotojų pasitenkinimas ir reikalingas nuolatinis veiklos kokybės vertinimas.

2.

Ką nuveikėme ir kur šiandien esame?

Puikiai suprasdami, kad smulkios korekcijos keliose srityse neduos reikalingo rezultato, ėmėmės pertvarkos visose viešojo valdymo sistemose – strateginiame planavime ir biudžeto formavime, žmogiškųjų išteklių valdyme ir institucinėje sąrangoje. Tapo aišku, kad pokyčiams įgyvendinti reikalinga naujomis vertybėmis paremta valdymo kultūra. Taigi pagrindinis penkioliktosios Vyriausybės įgyvendintos valdymo sistemos pertvarkos akcentas – daugiau skaidrumo, lankstumo ir valdymo galimybių, kartu stiprinant atsakomybę ir atskaitomybę už veiklos rezultatus.

Strateginio planavimo sistemos pertvarka
Perėjome nuo smulkmeniško priemonių analizavimo prie strateginių prioritetų planavimo ir vertinimo Vyriausybės lygiu. Dabar kasmet nustatomi 5-6 Vyriausybės prioritetai, kuriems planuojami svarbiausi darbai ir numatomi „sėkmės rodikliai“. Pasiekta pažanga yra svarstoma ministrų kabinete ir skelbiama viešai. Kiekvienas pilietis turi galimybę matyti, kaip sekasi įgyvendinti tai, kas buvo planuota. Diskusijose dėl biudžeto perėjome nuo „pinigų“ prie „rezultatų“. Derybose dėl biudžeto visų pirma tariamasi dėl tikslų ir rezultatų ir tik po to – dėl finansų. Tai paskatino institucijas pirmiausia galvoti apie prioritetus ir pagrindinius rezultatus, kurių jos turi pasiekti tikslingai paskirstydamos ribotus resursus. Gerokai sumažinome strateginių planų ir biudžeto programų skaičių. Valstybės biudžeto paskirstymą pakreipėme taip, kad lėšas gauna ne institucijos, kaip buvo įprasta, bet finansuojami viešosios politikos tikslai. 2012 metais savarankiškai biudžeto lėšas gaunančių institucijų, asignavimų valdytojų, lyginant su 2009 metais, sumažėjo beveik perpus – nuo 176 iki 94. Biudžeto programų sumažinta net tris kartus – nuo 596-ių 2009 metais iki 226-ių 2012 metais. Planavimo dokumentų sumažinta perpus (nuo 260 iki 150). Supaprastinome strateginio planavimo procedūras ir atsisakėme perteklinių reikalavimų. Įdiegėme vieningą institucijų veiklos rezultatų stebėsenos informacinę sistemą. Visi planavimo dokumentai perkelti į elektroninę erdvę. Visi darbuotojai turi galimybę aktualią informaciją apie pasiektus rezultatus ir panaudotus asignavimus matyti „viename lange“. Nebereikia pateikti atskirų ataskaitų kiekvienam strateginio planavimo dokumentui – dabar kartą per metus rašoma viena ataskaita.
95

Priimame argumentuotus sprendimus. Įdiegėme programų vertinimo ir funkcijų peržiūros sistemas, tobuliname sprendimų poveikio vertinimą. Tai leidžia geriau analizuoti problemas ir nustatyti jų sprendimo būdus. Vadovaujamės faktais ir argumentais, tad priimame objektyvius sprendimus. Pasiekėme, jog informacija apie veiklos rezultatus vis dažniau naudojama ministrų kabineto pasitarimuose, derybose dėl rezultatų ir asignavimų, „Saulėlydžio“ komisijos veikloje. Inicijavome Lietuvos pažangos „Lietuva 2030“ strategijos parengimą ir sutelkėme visuomenę šalies pažangai. Palaikėme plačias visuomenės diskusijas dėl šalies ateities. Į diskusijas paskatinome įsitraukti aktyvius piliečius, ypač jaunimą, pasaulio lietuvius, akademikus ir šalies sėkmingo verslo atstovus. Pirmą kartą šalyje strategija buvo rengiama kitaip – ne uždarai institucijose, bet lyderiaujant visuomenei – ieškant plataus konsensuso ir drąsiai diskutuojant dėl šalies ilgalaikių tikslų. Kartu parengėme pagrindinį šalies raidos dokumentą, turintį unikalų bruožą – nustatėme pažangos vertybes, kurios yra ne tik ateities viešosios politikos orientyrai, bet ir kasdienio gyvenimo klausimų sprendimo pagrindas. Pasiekę susitarimą dėl ilgalaikių šalies raidos krypčių, nukreipėme pastangas į pažangai svarbių rezultatų siekimą. Parengta Strategija tapo pagrindu planuojant atskirų valdymo sričių plėtrą. Europos Sąjungos struktūrinė parama 2014-2020 metams jau programuojama remiantis „Lietuva 2030“ prioritetais. Strategijos įgyvendinimui vadovauja suburta Valstybės pažangos taryba, o diskusijų dėl šalies ateities tęstinumą užtikriname inicijuodami Atvirą pažangos forumą.

Valstybės tarnybos pertvarka
Sumažinome biurokratinį aparatą ir apkarpėme darbo užmokesčio fondą. Valstybės biudžeto išlaidas, skirtas darbo užmokesčiui, nuo 2008 metų sumažinome 17,39 proc. (2008 m. buvo 3.958,1 mln. Lt, o 2011 m. – 3.269,7 mln. Lt.). Nuo 2008 metų pabaigos 32 proc. (166 įstaigomis) sumažinome Vyriausybei atskaitingų įstaigų, o jose dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų sumažinome 16,2 procento. Pakeitėme reprezentacinių išlaidų fondo tvarką – sumažinome jį nuo keturių iki vieno vidutinio atlygio ir reikalaujame atsiskaityti už kiekvieną litą. Ministrų atlyginimus nuo 2009 metų sumažinome daugiau nei 40 proc. Dabartinio Premjero atlygis, lyginant su prieš tai Ministrų kabinetui vadovavusio G. Kirkilo, sumažintas 38 proc., toks jis išlieka iki šios dienos ir jo didinti nesirengiama. Valstybės tarnautojų veiklą pradėjome vertinti pagal nuveiktus darbus. Valstybės tarnautojų veiklos vertinimo sistemą susiejome su individualiais veiklos rezultatais ir įstaigų strateginiais tikslais. Šiandien valstybės tarnautojas ne tik „vykdo funkcijas“, bet yra atsakingas už konkrečių metinių užduočių atlikimą. Įstaigų vadovų metinės užduotys ir vertinimo rezultatai skelbiami viešai. Modernizavome atrankos į valstybės tarnautojo pareigas sistemą. Supaprastinome konkursų organizavimą ir pradedame taikyti pažangius atrankos metodus. Atsisakome „atminties“ testų, kai atrankos metu yra klausinėjama smulkių enciklopedinių žinių. Atrankos metu bus vertinamos bendroji kompetencija, taip pat ir vadovavimo gebėjimai. Skatiname žinių ir patirties judėjimą, įvesdami vadovų kadencijas. Vyriausybei inicijavus ketverių metų kadencija įvesta visiems įstaigų prie ministerijų vadovams. Kadencijų
96

įvedimas ne tik skatins viešojo valdymo inovacijų diegimą ir gerosios patirties perdavimą, bei ir prisidės prie kritiško pasiektų rezultatų vertinimo ir nuolatinių veiklos tobulinimo procesų.

Institucinės sąrangos ir teritorinio valdymo pertvarka
Gerokai sumažinome Vyriausybei atskaitingų įstaigų. Vadovaujant Saulėlydžio komisijai vien per 2009-2011 metus neliko 166-ių Vyriausybei atskaitingų įstaigų (32 proc.). Siekiant veiksmingesnio valdymo mažinome biudžetinių įstaigų regioninių padalinių (atskirų juridinių asmenų), taip pat įstaigų, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų. Atsisakėme Vyriausybei nebūdingų ir nereikalingų funkcijų. Didinome įstaigų veiklos efektyvumą. „Saulėlydžio“ komisija ėmėsi lyderystės įgyvendinant sistemines efektyvumo didinimo iniciatyvas. Pradedant 2009 metais sistemingai vertiname bendrųjų funkcijų valdymo efektyvumą, kuris leidžia palyginti skirtingų institucijų veiklą ir ministrams nustatyti efektyvumo didinimo užduotis. Parengėme ir patvirtinome funkcijų peržiūros ir programų vertinimo metodikas, apmokėme ministerijų tarnautojus. 2012 metais ministerijos jau savo jėgomis atlieka joms pavaldžių įstaigų funkcijų peržiūrą ir programų vertinimą. Modernizavome Vyriausybės kanceliariją. Nelanksti ir gerokai išpūsta institucija buvo pertvarkyta į nedidelę, tačiau efektyvią Ministro Pirmininko tarnybą. Ši institucija tapo Ministrui Pirmininkui padedančių ekspertų-analitikų centru, sugebančiu veiksmingai koordinuoti ir įgyvendinti svarbiausias reformas. Ministro Pirmininko tarnybos darbo užmokesčio fondą sumažinome 34,4 proc., darbuotojų skaičių – 22,8 proc., o reprezentacines išlaidas sumažinome daugiau nei perpus. Įvykdėme apskričių administracijų reformą. Panaikinome nereikalingą tarpinę valdžios grandį, tarnautojų sumažėjo daugiau kaip 1000. Panaikinome perteklines apskričių viršininkų administracijų funkcijas, o likusias perdavėme valstybės ir savavaldybių institucijoms. Šie pokyčiai ne tik padeda greičiau priimti sprendimus ir mažina korupcijos galimybes, bet ir kasmet valstybei sutaupo apie 30 mln. litų.

3. Kokiomis kryptimis dirbsime toliau?
Daug nuveikta, rezultatai rodo, jog judama teisinga kryptimi, tačiau valstybės valdymo pertvarka reikalauja ne tik ryžtingų sprendimų ir politinės lyderystės, bet ir valdymo kultūros – mentaliteto pokyčių. Pokyčiams įtvirtinti reikia bent kelių viešosios politikos ciklų, todėl labai svarbu politikos tęstinumas. Toliau turime ieškoti būdų, kaip įtvirtinti įdiegtas naujoves, ir tęsti pažangaus viešojo valdymo tradicijas. Taigi, tęsime pradėtą pertvarką šiomis pagrindinėmis trimis kryptimis: 3.1 Sprendimų priėmimo centrą priartinsime prie žmogaus. Manome, kad valdžios institucijos turi mažinti savo intervencijos sritis ir įgalinti veikti arčiausiai žmogaus esančias bendruomenes, nevyriausybines organizacijas ir pačius piliečius. Didelį dėmesį skirsime mūsų piliečių „galėjimui“ ir „gebėjimui“ dalyvauti valdymo procesuose. Sieksime sudaryti sąlygas lyderystei arčiausiai žmogaus esančioms ir geriausiai situaciją žinančioms
97

bendruomenėms. Reikia ne tik stiprinti bendruomenių gebėjimus aktyviai veikti, bet ir suteikti realius įrankius, kaip įgyvendinti savo tikslus. 3.2 Didelį dėmesį skirsime viešųjų paslaugų kokybei – pasirinkimui, konkurencijai, kokybei. Užtikrinsime, kad pati visuomenė aktyviai dalyvautų paslaugų kūrimo, tobulinimo ir teikimo procese. Toliau reikalausime, jog valdžios institucijos pagrindinį dėmesį skirtų paslaugų kokybei ir grįžtamajam ryšiui iš paslaugų vartotojų. Nuosekliai sieksime, kad valdžios institucijos teiktų tik tas paslaugas, kurių negali teikti nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės ar privatus sektorius. Paslaugų teikimo srityje bus daugiau konkurencijos ir pasirinkimo galimybių. 3.3 Užtikrinsime atvirą ir į rezultatus orientuotą valdymą. Klausimas, kaip „su mažiau padaryti geriau?“ ir toliau išliks neatsiejama valdymo tobulinimo dalimi. Strateginius sprendimus priimsime skaidriai konsultuodamiesi su visuomene, remiantis įrodymais ir kokybiška analize. Todėl kritinė valdymo reformų sėkmės sąlyga ir toliau išlieka valstybės tarnybos kompetencija ir profesionalumas – vadovų lyderystė, analitiniai ir vadybiniai gebėjimai, atsakomybė už veiklos rezultatus.

3.1 Visuomenės įgalinimas: nuo centro link žmogaus
• Sieksime stiprinti savivaldą ir jos gebėjimus veikti efektyviai ir stabiliai. Ligšiolinės parlamentinės diskusijos nebuvo rezultatyvios – dėmesys buvo nukreiptas į svarbią, bet siaurą tiesioginių merų rinkimų temą. Siūlysime atlikti išsamią dabartinio savivaldos modelio veikimo analizę, išnagrinėjant jo stipriąsias ir silpnąsias puses. Ieškosime geriausių būdų, kaip merui suteikti daugiau įtakos savivaldybės vykdomajai veiklai. Analizė tuo pačiu turėtų atsakyti į klausimą, kokiu efektyviausiu ir žmonėms priimtiniausiu būdu meras gali būti išrinktas. Taip pat siūlysime svarstyti ar nėra verta apriboti mero kadencijų skaičių, taip skatinant naujų lyderių ir inovatyvių savivaldybių plėtros sprendimų paieškas • Siūlysime valstybės tarnyboje taikomą vadovų kaitumo principą pradėti vis plačiau taikyti ir savivaldybių įstaigose ir įmonėse bei seniūnijose. Valstybės tarnyboje įtvirtinus aukštesniųjų vadovų rotacijos principą ir ištyrus jo įgyvendinimo rezultatus siūlysime tokį principą pradėti taikyti ir savivaldybių administracijos padalinių vadovams. • Skatinsime vidinę savivaldybių decentralizaciją, taip viešąsias paslaugas priartinant kuo arčiau gyventojų. Mažinsime centralizaciją savivaldybėse, perduodant daugiau įgaliojimų seniūnijoms bei pačioms bendruomenėms. Skatinsime vis daugiau paslaugų, už kurių teikimą yra atsakinga savivaldybė, teikti išnaudojant privataus verslo, nevyriausybinių organizacijų ar vietos bendruomenių galimybes. Viena vertus, plačiai taikysime susitarimus su vietos bendruomenėmis dėl paslaugų ir jų kokybės, tuo stiprindami tiesioginę atskaitomybę piliečiams. Kita vertus, sistemingai vertinsime savivaldybių viešųjų paslaugų kokybę ir lyginsime jas tarpusavyje, taip didindami centralizuotą atskaitomybę už viešųjų išlaidų panaudojimą. • Stiprinsime seniūno instituciją, didinsime seniūno veiklos efektyvumą ir atsakomybę už veiklos rezultatus. Sustiprinsime bendruomenių vaidmenį skiriant ir atleidžiant seniūną. Tobulinsime seniūnų veiklos teisinį reglamentavimą, kuriuo įpareigosime seniūnus rengti viešas konsultacijas su vietos gyventojais dėl seniūnijos veiklos planavimo, taip pat
98

seniūnijos veiklos rezultatų aptarimus. Sieksime, jog seniūnijos turėtų atskirą finansinį krepšelį bendruomenių iniciatyvoms skatinti. • Stiprinsime bendruomenių savivaldą ir savarankiškumą, sudarydami realias galimybes vietos bendruomenėms priimti sprendimus aktualiais vietos klausimais. Užtikrinsime, kad valstybės biudžeto lėšų dalis, kurią sudarys gyventojų, nepervedusių iki 2 procentų mokamo gyventojų pajamų mokesčio, lėšos, būtų skiriama vietos bendruomenių poreikiams. Kartu su savivaldybėmis sukursime mechanizmą, kuris suteiktų vietos bendruomenėms galimybę priimti sprendimus dėl šių lėšų panaudojimo. Planuosime ir įgyvendinsime bendruomenių lyderių rengimo programą, formuosime dalyvavimo valstybės valdyme įgūdžius, skatinsime gerosios patirties sklaidą. • Skatinsime savivaldybes siekti geresnės paslaugų kokybės konkuruojant dėl investuotojų ir gyventojų dėmesio. Savivaldybės didžiąja dalimi teikia tas pačias paslaugas – nuo ikimokyklinio ugdymo iki socialinių paslaugų, tačiau viešųjų paslaugų kokybė, pritrauktų investicijų apimtys ir demonstruojami rezultatai gerokai skiriasi. Kartu su savivaldos institucijomis susitarsime dėl svarbiausių rodiklių, pagal kuriuos reitinguosime savivaldybes. Toks žemėlapis suteiks gyventojams ir potencialiems investuotojams daugiau informacijos apie savivaldybių veiklą bei paskatins pačias savivaldybes pasitempti ir konkuruoti dėl gyventojų ir investuotojų dėmesio. • Stiprinsime savivaldybių kontroliuojančias institucijas, siekdami, kad jos finansiškai nepriklausytų nuo kontroliuojamos institucijos - savivaldybės. • Plėsime ir stiprinsime savivaldybių vaidmenį kuriant saugią gyvenamąją aplinką. Svarstysime savivaldybių įtakos policijos veiklai stiprinimo galimybes, įskaitant ir municipalinės policijos sugrąžinimo galimybes. • Pertvarkysime žiedines savivaldybes. Lietuvoje sukaupta patirtis akivaizdžiai įrodo, kad tokia pertvarka yra subrendusi, nes žiedinės savivaldybės, įsteigtos aplink didžiuosius miestus, tapusius darbo ir visuomenės gyvenimo centrais, turi būti pertvarkytos mokestinės politikos ir paslaugų prieinamumo aspektais.

3.2 Viešosios paslaugos: pasirinkimas, konkurencija ir kokybė
• Plačiai įtrauksime piliečius į paslaugų teikimą. Skatinsime piliečius dalyvauti apsisprendžiant, kokių paslaugų jiems reikia ir už ką jie pasirengę mokėti. Sieksime abipusio susitarimo dėl paslaugų apimties ir kokybės standartų. Sistemingai vertinsime piliečių pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis, vertinimų metu gautą informaciją panaudosime paslaugų tobulinimui. Diegsime susitarimus tarp paslaugų vartotojų ir teikėjų dėl paslaugų kokybės. Ypatingą dėmesį skirsime savivaldybių susitarimams su vietos bendruomenėmis ir tų susitarimų viešinimui – piliečiai žinos, kokios paslaugos tikėtis ir kaip ji turi būti suteikta. • Teikiant viešąsias paslaugas skatinsime konkurenciją ir inovacijas. Sudarysime sąlygas paslaugas teikti visiems galimiems paslaugų teikėjams, gebantiems pasiūlyti nustatytus standartus atitinkančias paslaugas. Tuomet paslaugų teikėjai konkurencinėmis sąlygomis varžytųsi su kitais galimais paslaugų teikėjais. Kaip galima plačiau taikysime
99

paslaugų finansavimo modelį, kai biudžeto lėšos už konkrečias paslaugas paskirstomos potencialiems paslaugos gavėjams, o ne jas teikiančioms įstaigoms. • Piliečiams teiksime suprantamą informaciją apie paslaugų kokybę, paslaugas teikiančių įstaigų veiklos rezultatus. Visose viešųjų paslaugų srityse nustatysime vertinimo kriterijus ir pagal juos vertinsime paslaugas bei jas teikiančias įstaigas, nepriklausomai nuo to, ar paslaugas teikia valstybės, savivaldybės ar privataus kapitalo finansuojamas paslaugų teikėjas. Reitinguosime paslaugas teikiančias įstaigas ir rezultatus skelbsime viešai. Kiekvienas paslaugų vartotojas turės galimybę pats pasirinkti priimtiniausią paslaugų teikėją. • Užtikrinsime paslaugų prieinamumą pačiu patogiausiu piliečiams būdu. Užtikrinsime aukštą visuomenei svarbių paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę lygį, centralizuosime paslaugų teikimą paslaugų centruose, toliau diegsime vieno langelio principą, skatinsime viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų bendradarbiavimą. Informacija apie paslaugas bus lengvai prieinama ir suprantama kiekvienam žmogui.

3.3 rezultatyvus

Viešasis

valdymas:

strategiškas,

profesionalus

ir

• Skirsime didelį dėmesį sprendimų poveikio vertinimui. Užtikrinsime, kad kiekvienas svarbus sprendimas būtų pagrįstas įrodymais ir argumentais, kurie objektyviai ir nešališkai iliustruotų siūlomo sprendimo naudą ir galimas sąnaudas tiek atskiroms sritims, tiek visuomenei. Sudarysime sąlygas Vyriausybei svarstyti itin svarbių ir prioritetinių sprendimų galimas alternatyvas ir apsispręsti dėl tinkamiausios dar prieš parengiant konkretų teisės aktą. Sieksime pakeisti sprendimų rengimo kultūrą institucijose, kad rengiant konkrečius pasiūlymus Vyriausybei ir Seimui būtų galvojama apie jų poveikį įvairiais aspektais. • Užtikrinsime valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklos viešumą (priimamų sprendimų, viešųjų finansų naudojimo, išduodamų dokumentų, teikiamų paslaugų viešumą). Suprantamai ir nuolat informuosime visuomenę apie svarbiausius sprendimus ir pasiekimus. Neimituosime bendradarbiavimo, o vystysime konstruktyvų dialogą ir taikysime pažangius viešųjų konsultacijų mechanizmus. Svarbu visuomenę įtraukti į sprendimų priėmimo procesą pačioje pradžioje – aiškinantis poreikius ir sprendimo alternatyvas, o ne apsisprendus ir jau parengus teisinius aktus ar sprendimus. • Diegsime įrodymais grįsto valdymo kultūrą ir didinsime viešųjų išlaidų efektyvumą. Informaciją apie veiklos rezultatus naudosime valdymo sprendimams priimti, o problemas spręsime turėdami patikimą informaciją apie tikrąsias jos priežastis ir geriausius sprendimo būdus. Stiprinsime valstybės tarnybos analitinius pajėgumus, kaip vertinti veiklos rezultatus ir teikti profesionalius patarimus, kaip tobulinti veiklą. Ieškosime sisteminių sprendimų, kaip didinti viešųjų išlaidų efektyvumą ir resursus nukreipti į didžiausios naudos kūrimą. • Sieksime realaus bendradarbiavimo tarp institucijų sprendžiant kompleksines šiandienos problemas. Keisime vis dar „izoliuotą“ institucinį požiūrį ir dažnai formalų bendradarbiavimą, skatindami realų tarpministerinį darbą ir geresnį koordinavimą. Skirsime daugiau dėmesio diskusijoms politiniu lygiu dėl veiklos prioritetų ir įsipareigojimų perskirstyti resursus. Tarpinstitucinių klausimų koordinatoriams suteiksime daugiau įgaliojimų ir
100

kompetencijos peržengti institucines „ribas“ ir imtis iniciatyvos nustatant veiklos strategiją ar sprendžiant iškilusius sunkumus. • Stiprinsime Vyriausybės prioritetų įgyvendinimo mechanizmą, nukreipdami finansavimą ten, kur pokyčiai yra svarbiausi. Remiantis Vyriausybės prioritetais ir panaudojant informaciją apie veiklos rezultatus perskirstysime resursus ne vien tik tarp vienos institucijos biudžeto programų, bet ir tarp skirtingų valdymo sričių. Pirminėje biudžeto formavimo stadijoje plačiau panaudosime informaciją apie prioritetus, veiklos rezultatus ir efektyvumo rodiklius. • Iš esmės pertvarkysime žmogiškųjų išteklių valdymo sistemą. Užtikrinsime, kad visiems viešojo sektoriaus įstaigų ir įmonių finansuojamų iš valstybės biudžeto darbuotojams būtų taikomi vienodi valdymo ir darbo apmokėjimo principai. Suvienodinsime asmenų, dirbančių vienodos kvalifikacijos ir sudėtingumo darbą, darbo apmokėjimo sąlygas, įstaigų vadovų atlyginimą susiesime su įstaigų pasiektais rezultatais. Sudarysime galimybę atskirų klausimų sprendimui ar trumpalaikių projektų įgyvendinimui pasitelkti laikinuosius valstybės tarnautojus, numatant specialią atrankos tvarką ir specialų teisinį statusą. Sieksime, kad visų valstybės tarnautojų karjera priklausytų nuo veiklos rezultatų ir panaikinsime galimybę atleisti valstybės tarnautoją dėl pareigybės panaikinimo ar įstaigos likvidavimo. • Stiprinsime vadovaujančių viešojo sektoriaus tarnautojų grandį. Ugdysime lyderius. Vadovams suteiksime didesnių įgaliojimų valdyti personalą (lankstesnis personalo valdymas atrenkant, darbuotojų perkėlimas įstaigos viduje), kartu sustiprinsime atsakomybę už veiklos rezultatus (aiškios sankcijos ir paprastesnis atleidimas už netinkamą finansų panaudojimą, nepatenkinamus veiklos rezultatus). Visus vadovus į pareigas priimsime tik konkurso tvarka, profesionaliai įvertinus jų vadovavimo gebėjimus ir kompetenciją. Skatinsime vadovų kaitą, visiems vadovams nustatant kadencijas, geriausiai dirbantiems užtikrinsime karjeros galimybes. Stiprinsime vadovaujančiųjų viešojo sektoriaus tarnautojų vadovavimo ir lyderystės gebėjimus. Didelį dėmesį skirsime jaunų lyderių paieškai ir tobulinimui (diegsime „greitos karjeros“ modelį). • Modernizuosime valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sistemą. Dabartinė valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sistema labai sudėtinga ir ji nesuteikia galimybės susieti atlyginimą su darbo sudėtingumu, atsakomybe ir veiklos rezultatais. Bazinė atlyginimo dalis maža, o kintamoji dalis gali sudaryti iki 70 proc. atlyginimo. Numatome, jog atlyginimo bazinė dalis priklausys nuo įstaigos reikšmingumo, o kintamoji dalis ir vienkartinė išmoka – nuo įstaigos ir/ar darbuotojo veiklos rezultatų. Atsižvelgiant į kitų valstybių praktiką, kintamoji atlyginimo dalis sudarys ne daugiau kaip 20 proc. atlyginimo. • Gerinsime valstybės tarnautojo įvaizdį ir įtvirtinsime valstybės tarnautojo lojalumo institutą, priesaiką (iškilmingą pasižadėjimą) stojant į valstybės tarnybą. Tarnauti visuomenei didelė garbė ir atsakomybė, todėl valstybės tarnautojas turi pasižymėti nepriekaištinga reputacija, aukštais etikos standartais ir vertybinėmis nuostatomis privalo laikytis valstybės tarnautojų elgesio kodekso, kurį dar reikia priimti. Didelį dėmesį skirsime valstybės tarnybos įvaizdžio gerinimui, nuosekliai diegiant tokias vertybes kaip profesionalumas, rezultatyvumas, politinis neutralumas, skaidrumas, atsakingumas ir lankstumas. Svarbu abipusis visuomenės
101

ir valstybės tarnautojų pasitikėjimas, todėl ne tik iš naujai stojančiųjų į valstybės tarnybą, bet ir dirbančiųjų reikalausime puoselėti šias vertybes bei demonstruoti atitinkamus rezultatus.

4. Baigiamosios nuostatos
Viešojo valdymo pertvarka jau šiandien duoda reikšmingų rezultatų ir sutaupytų lėšų. Ypač svarbu, kad pokyčiai pradėti įgyvendinti ne fragmentiškai, o sistemingai – turint aiškių tikslų ir suvokimą, kokia linkme turi keistis atskiros valdymo sudedamosios dalys nuo personalo politikos iki institucinio tinklo struktūros. Jau ne kartą pabrėžėme, kad optimizuojant valdymą siekėme ne kosmetinių korekcijų, o atsakingo požiūrio ir pačios valdymo kultūros kaitos. Valdymo, kaip ir kitų viešosios politikos sričių, reformų sėkmė labai priklauso nuo rezultatų tvarumo. Didžiausią naudą galima pajusti tik įsitvirtinus naujiems reikalavimams ir prisitaikius prie naujų kokybės standartų. Suprasdami natūralų pasipriešinimą pokyčiams, toliau tęsime pradėtus darbus, plačiai skleisime geruosius pavydžius ir demonstruosime naujas galimybes. Būtina peržengti vienos institucijos ribas, ne tik bendradarbiaujant tarpusavyje ar su gerai organizuotais partneriais, bet plečiant valdymo sąvoką ir į ją įtraukiant visuomenę. Kompleksiškoje ir dinamiškoje aplinkoje principas „žinome viską, ir tai padarysime patys“ ne tik neskatina pažangos, o yra netgi ydingas. Reikalingas naujas požiūris ir kompetencija „dirbti kartu ir įgalinti visuomenę veikti“. Viešasis valdymas ir viešųjų paslaugų teikimas finansuojamas visų šalies gyventojų lėšomis. Todėl viešajame sektoriuje turi būti nuolat rūpinamasi, kaip pasiekti geresnių veiklos rezultatų kuo mažesnėmis sąnaudomis. Institucijų veikla neturi būti inertiška, todėl turime nuolat kelti klausimą, ar dirbame kokybiškai ir ar mūsų paslaugomis patenkinta Lietuvos visuomenė. Tokių klausimų kėlimui ir veiklos tobulinimo iniciatyvoms vis dar trūksta gebėjimų bei dėmesio viešųjų paslaugų kokybės vertinimui. Taigi keliame sau naują iššūkį. Viena vertus, tęsti pradėtus darbus ir nuosekliai diegti naujas valdymo vertybes, kita vertus – siekti reikšmingų kokybinių pokyčių ir ypač gerinti viešąsias paslaugas. Tokia perspektyva yra ambicinga, tačiau reikalinga valdymo kultūros pokyčių įtvirtinimui ir socialinių-ekonominių procesų raidos lyderystei.

102

TEISĖ IR TEISĖTVARKA Teisėkūra
Teisė reguliuoja itin įvairius santykius, tačiau gyvenimas visada yra įvairesnis, todėl neįmanoma sukurti elgesio taisyklių, aprėpiančių visus galimus žmogaus elgesio variantus įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Vadinasi, anksčiau ar vėliau aiškėja, kad formali teisė tam tikro santykio nereguliuoja ar reguliuoja netinkamai. Teisinio reguliavimo spragų ar netinkamo teisinio reguliavimo atsiradimo priežastys yra įvairios: gyvenimo dinamika, teisės aktų leidybos atsilikimas nuo sparčiai besikeičiančių žmonių santykių; netobula teisės aktų leidyba (teisėkūra), nepakankamas modeliavimas ir prognozavimas rengiant įstatymų, kitų teisės aktų projektus, nepakankamas tikrosios padėties žinojimas, kitaip tariant – teisėkūros subjektų klaidos. Teisinio reguliavimo spragos sukelia vienokio ar kitokio pobūdžio teisinių problemų, kurias reikia spręsti. Šių problemų sprendimo, t. y. teisinio reguliavimo spragų šalinimo būdai gali būti įvairūs: įstatymo (ar kito teisės akto) spragą galima pašalinti specialiai tam išleidus įstatymą (ar kitą teisės aktą), teisės spragos taip pat gali būti šalinamos teismo ir viešojo administravimo įstaigų aktais, priimtais sprendžiant konkrečias bylas ir situacijas.

Teisėkūros procesas iki 2008 metų
Tiek įstatymų leidėjo, tiek kitų teisėkūros procese dalyvaujančių subjektų veikloje nuo 1990 m. kovo 11 d. galima aiškiai pastebėti kiekybės, bet ne kokybės principo dominavimą, kuris pasireiškė statistiškai kiekvienais metais daugėjančiu priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų skaičiumi bei fragmentiškumu. Teisėkūros procesą reglamentavo keli skirtingos teisinės galios teisės aktai, reguliuojantys atskiras teisėkūros procedūras, pavienių subjektų įgaliojimus ir veiklą rengiant, priimant ir skelbiant teisės aktus. Nesant vieningo teisės akto, kuris sistemiškai įtvirtintų teisėkūros kaip sudėtinio, nuoseklaus ir vientiso proceso nuostatas, ir nesant bendros pareikštų teisėkūros iniciatyvų ir rengiamų teisės aktų projektų informacinės sistemos, nebuvo galimybės efektyviai koordinuoti teisės aktų projektų rengėjų veiksmų, nesudarytos pakankamos sąlygos visuomenei dalyvauti teisėkūroje, o valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms – įvertinti visuomenės pateiktus siūlymus; priėmus teisės aktus nepakankamai buvo vertinama arba iš viso nevertinama, ar pasiekti deklaruoti teisinio reguliavimo tikslai, ar teisinis
103

reguliavimas yra tinkamas ir neturi būti tobulinamas, nesudarytos sąlygos teisinio reguliavimo stebėsenoje dalyvauti asmenims, kuriuos tiesiogiai veikia nustatytas teisinis reguliavimas. Pačių svarbiausių Lietuvos Respublikos teisės aktų (Konstitucijos, Civilinio ir kitų kodeksų) projektai buvo rengiami ne vieną mėnesį darbo grupėse, kuriose dalyvavo geriausi atitinkamos srities teisės specialistai, todėl šie teisės aktai yra parengti kokybiškiausiai, nors ir jie turi būti tobulinami, papildomi. Tuo tarpu kitiems įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtiems teisės aktams būdingos nuolatinės pataisos, nors objektyvus tokių teisės aktų keitimo poreikis (t.y. pasikeitę teisės aktų reguliuojami visuomeniniai santykiai) dažnai abejotinas.

Permainų koalicijos darbai 2008-2012
Atsižvelgiant į minėtas teisėkūros proceso problemas svarbiausias Permainų koalicijos darbas teisėkūros proceso tobulinimo srityje buvo Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas, kuriuo siekiama įstatymo lygmens akte konsoliduoti ir įtvirtinti pamatines teisėkūrą reguliuojančias nuostatas; perkelti teisėkūros procedūras į viešą elektroninę erdvę ir užtikrinti teisėkūros procedūrų viešumą, taip sudarant galimybes valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms efektyviau įgyvendinti su teisėkūra susijusius įgaliojimus, o visuomenei – galimybę lengviau ir patogiau dalyvauti teisėkūroje, teikiant pastabas ir pasiūlymus dėl pareikštų teisėkūros iniciatyvų, rengiamų teisės aktų projektų, galiojančio teisinio reguliavimo. Teisėkūros iniciatyvas pareiškiantys, teisės aktų projektus rengiantys, teisės aktus priimantys ir (ar) teisinio reguliavimo stebėseną atliekantys subjektai įstatymu yra įpareigoti vertinti gautas visuomenės pastabas ir pasiūlymus. Įstatyme numatytas gautų pastabų viešas skelbimas, taip pat informacijos apie konsultavimosi rezultatus, konsultavimesi dalyvavusius asmenis viešinimas mažins galimybę neskaidriai veikti teisėkūroje dalyvaujančias valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas.

Pagrindiniai darbai 2012-2016
Teisėkūros pagrindų įstatyme numatyti tikslai (siekti efektyvesnės, skaidresnės, kokybiškesnės teisėkūros) bus įgyvendinti perkėlus teisėkūros procedūras į viešą elektroninę erdvę ir užtikrinant teisėkūros procedūrų viešumą, taip sudarant galimybes valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms efektyviau įgyvendinti su teisėkūra susijusius įgaliojimus, o visuomenei – galimybę lengviau ir patogiau dalyvauti teisėkūroje, teikiant

104

pastabas ir pasiūlymus dėl pareikštų teisėkūros iniciatyvų, rengiamų teisės aktų projektų, galiojančio teisinio reguliavimo. Nuo 2012 m. gruodžio 1 d. turi pradėti veikti Teisės aktų registras, kuriame bus skelbiami ne tik valstybės, bet ir savivaldybių institucijų priimti norminiai teisės aktai bei viešąjį administravimą įgaliotų atlikti asociacijų, valstybės ar savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, valdymo organų priimti norminiai teisės aktai. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas per pastaruosius keletą metų yra parengę ir paskelbę ne vieną Lietuvos Respublikos teismų praktikos apibendrinimą ir apžvalgą, kurie galėtų turėti didžiulės praktinės reikšmės ne tik teisės mokslui ir teismų praktikai, bet ir teisėkūros procesui. Sukurtas viešas ir visiems nemokamai internetu prieinamas Teisės aktų ir teismų baigiamųjų sprendimų registras sudarys galimybę teisėkūros subjektams ir visuomenei susipažinti ir praktikoje taikyti teismų jurisprudenciją, oficialų teisės aiškinimo šaltinį. Atitinkamai viešas ir visiems prieinamas Lietuvos teisės aiškinimo bei taikymo šaltinis turės įtakos ir reguliuojant teisinius santykius. Teisėkūros procese nemažos įtakos turi ir Konstitucinio Teismo priežiūra ir sprendimai. Reikia išvengti praktikos, kad kai kuriais atvejais Konstitucinis Teismas, nebūdamas įstatymų leidėjas, ima konkuruoti su Seimu dėl esminių teisėkūros nuostatų.

Teisėsaugos ir viešojo administravimo institucijų veikla
Seimo priimtus įstatymus ir kitus norminius teisės aktus įgyvendina teisėsaugos institucijos, viešojo administravimo subjektai, patys šalies gyventojai, o juos aiškina ir taiko Lietuvos Respublikos teismai. Permainų koalicija pagrindinėmis teisinės sistemos problemomis 2008 metais įvardijo valdžios įstaigų veiklos neskaidrumą ir suvešėjusią korupciją, nevienodą ir interesų veikiamą teisingumą.

Teisėsaugos, viešojo administravimo ir teismų veikla iki 2008 metų
Pagrindine objektyvia teisėsaugos, viešojo administravimo institucijų bei teismų veiklos problemų priežastimi galima įvardinti didžiulį darbo krūvį, kuris lemia ilgus administracinių procedūrų atlikimo bei bylų (ikiteisminių tyrimų) nagrinėjimo terminus, klaidas ir pan. Nagrinėjamų bylų skaičius ir dėl to, o kartais ir dirbtinai ilgi bylų nagrinėjimo terminai buvo pagrindinė abiejų instancijų administracinių teismų ir pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismų problema. Pavyzdžiui, viešojo administravimo srityje ilgos (įstatymuose nustatytus maksimalius terminus nuolat pažeidžiančios) viešojo administravimo procedūros
105

buvo nuolat pastebimos išduodant statybą leidžiančius dokumentus (statinio projektavimo sąlygų sąvadus) ir kitose srityse. Vienas pagrindinių Permainų koalicijos uždavinių kovos su korupcija srityje ir buvo skaidrumo didinimas bei korupcijos prielaidų mažinimas sveikatos apsaugos, viešųjų pirkimų ir statybos priežiūros srityse.

Nuveikti darbai 2008-2012 metais Kova su korupcija
Visos nuo 2000 m. viena kitą keitusios vyriausybės žadėjo kovoti su korupcija, tačiau buvo sukonstruota sistema, kuri tik imitavo kovą su ja. Siekdama veiksmingos korupcinių nusikaltimų valstybės tarnyboje prevencijos ir ryškesnio tokių nusikaltimų sumažėjimo, Permainų koalicija užsibrėžė tikslą priimti įstatymų pataisas, reikalaujančias, kad valstybės tarnautojai privalo pagrįsti įsigytą turtą teisėtomis pajamomis ir taip įrodyti, kad sąžiningai tarnauja valstybei. Seimas 2010-2011 m. priėmė Baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymus dėl išplėstinio turto konfiskavimo, didesnių bausmių už finansinius nusikaltimus, kurie yra labai svarbūs kovai su korupcija ir kuriuos prioritetiniais pripažino ir valstybės vadovė. Baudžiamojo kodekso pataisomis įtvirtintas kompleksas priemonių, kurios leidžia plačiau taikyti turto konfiskavimą, iš kaltininko paimti visą neteisėtai gautą turtą ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti tokį turtą įgijusius ar padėjusius nuslėpti jo kilmę asmenis. Tuo siekiama sudaryti sąlygas korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus padaryti ekonomiškai nenaudingus nusikalsti linkusiems asmenims, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų grupuočių potencialą daryti naujus nusikaltimus, taip mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Priėmus visiškai naują Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnį ,,Neteisėtas praturtėjimas“, numatantį baudžiamąją atsakomybę už teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimą nuosavybės teise, greta atliekamų ikiteisminių tyrimų vykdoma ir nusikalstamu būdu įgyto turto paieška. Baudžiamojo kodekso pataisomis taip pat penkis kartus padidintos maksimalios baudos už ekonominius nusikaltimus. Kartu priimti Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai ir papildymai, kurie pagerino (pagreitino) korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų atskleidimą, palengvino išsamų ir objektyvų tokių veikų ištyrimą, įrodymų rinkimą ir sumažino asmenų, kaltinamų korupciniais nusikaltimais, tačiau baudžiamosios atsakomybės išvengiančių dėl nepakankamų įrodymų, skaičių. Be to, įgyvendinta valstybės pareiga ginti sąmoningus piliečius, apsisprendusius
106

pasielgti taip, kaip skatina valstybė – pranešti apie jiems žinomus korupcijos atvejus, todėl išplėsti anonimiškumo taikymo pagrindai. Politinės korupcijos srityje priimtas labai svarbus teisės aktas – Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo apribojamos juridinių asmenų galimybės finansuoti politines partijas, taigi sumažintos prielaidos politinei korupcijai. Įstatymu taip pat siekiama užtikrinti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, taip pat reglamentuoti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo tvarką ir kontrolę. Siekiant sudaryti teisines prielaidas korupcijos prevencijai, įdiegta politinių partijų narių sąrašų teikimo Teisingumo ministerijai elektroniniu būdu informacinė sistema, kurioje kiekvienas gyventojas gali pasitikrinti duomenis apie save. Atsižvelgiant į tai, kad suėjus senaties terminams dažnai būdavo nutraukiamos bylos dėl korupcinio, finansinio pobūdžio veikų, kurių atskleidimas net ir praėjus nemažam laiko tarpui vis dar yra aktualus visuomenei, Baudžiamajame kodekse buvo iš esmės (pusantro karto) pailginti senaties terminai korupcinėms veikoms ir labai sunkiems nusikaltimams. Šie pakeitimai sudarys geresnes sąlygas siekti vieno pagrindinių baudžiamosios teisės principų – baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo – įgyvendinimo, neleis visuomenėje įsivyrauti nebaudžiamumo nuotaikoms, o iki šiol buvusi praktika, kai įtariamieji, kaltinamieji ir jų gynėjai vilkina baudžiamąjį procesą, siekdami jo trukmės iki senaties termino pabaigos, nebetenka prasmės. Dėl piktybinio vilkinimo reikėtų nustatyti papildomas baudžiamąsias normas ir išskirtinius proceso atvejus, kai jos taikomos ir jau vykstančioms (piktybiškai vilkinamoms) byloms. 2011 metų Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenimis, beveik pusė gyventojų ir verslininkų teigė, kad korupcijos masto augimas stabilizavosi. Jų vertinimu, korupcijos mastas per artimiausius 3 metus nebedidės. Korupcijos masto didėjimą prognozuojančių respondentų sumažėjo perpus (palyginus su 2005 ir 2007 metais). Kyšių prievartavimo ir kyšių davimo indeksai konkrečiose institucijose, palyginus su 2008 metais, sumažėjo, tačiau mažėjimo tempai mūsų netenkina. Padidėjo visuomenės antikorupcinis sąmoningumas ir korupcinių reiškinių netoleravimas. Duoti kyšį buvo pasirengę: verslo atstovų gyventojų tarnautojų 2008 m 51 proc. 64 proc. 42 proc. 2011 m. 40 proc. 57 proc. 35 proc.

Ikiteisminio tyrimo srityje
107

2011 m. atlikta didžiulės apimties Baudžiamojo proceso kodekso, galiojančio nuo 2003 m., revizija ir parengtas esminis daugybės straipsnių pataisų projektas. Įstatymą tobulinti padėjo teismų, generalinės prokuratūros, kitų institucijų atstovai – teisės mokslininkai ir praktikai. Viena svarbiausių minėto įstatymo nuostatų – į Baudžiamojo proceso kodeksą grąžinti ikiteisminio tyrimo terminai, nustatyta griežta jų laikymosi kontrolė. Įsigaliojus šioms pataisoms taip pat atsirado galimybė kai kuriais atvejais baigti ikiteisminį tyrimą ir įgyvendinti teisingumą kaltinamajam nedalyvaujant, ypač dėl tų asmenų, kurie įtariami įvykdę nusikaltimus 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu ir pabėgę iš Lietuvos. Nors Baudžiamojo proceso kodekso pataisos priimtos tik 2011 m. liepos mėn. ir konkretūs rezultatai paaiškės 2012 m. pabaigoje, Generalinės prokuratūros 2011 m. veiklos ataskaitoje skelbiami duomenys rodo, kad iki 2011 m. ikiteisminio tyrimo terminų ilgėjimo tendencija priėmus minėtas pataisas pasibaigė. Baudžiamojo proceso kodekso pataisomis išplėstos teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso taikymo galimybės, paspartėjo procesas, sudarytos sąlygos parinkti labiau individualizuotas bausmes. Numatyta, kad šis procesas gali būti taikomas ne tik padarius nusikalstamas veikas, už kurias numatyta bauda, bet ir nusikalstamas veikas, už kurių padarymą gali būti skiriama kaip vienintelė ar alternatyvi bet kuri bausmė, išskyrus tam tikrus atvejus. Atsižvelgiant į padarytus pakeitimus, 2011 m. buvo dažniau taikomas ikiteisminio tyrimo proceso užbaigimas teismo baudžiamuoju įsakymu (daugiau kaip 3 proc.), dažniausiai asmenims skiriama bausmė – bauda. Teismo įsakymo instituto išplėtimas leidžia baigti bylą per keletą ar keliolika dienų, o tai reiškia, kad kaltininkas ne tik tuoj pat patraukiamas atsakomybėn, bet ir sutaupoma nemažai mokesčių mokėtojų pinigų, išleidžiamų vykdant ikiteisminį tyrimą ir bylą ilgai nagrinėjant teisme.

Pradėta prokuratūros sistemos reforma
2011 m. priimtu Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymu pradėta prokuratūros sistemos reforma, kurios tikslai – reformuoti esamą prokuratūros struktūrą, pakeisti prokurorų darbo metodiką, stiprinti prokurorų specializaciją. Pati prokuratūros sistema, vykdomų funkcijų apimtis nuo 1990 m., kai Lietuvos prokuratūra buvo atskirta nuo sovietinės, mažai pakito. Todėl vykdomos reformos buvo seniai pribrendusios. Įgyvendinant paminėtus reformos tikslus nuo 2012 m. gegužės Lietuvos prokuratūros sistemą sudaro Generalinė prokuratūra ir penkios apygardos prokuratūros, anksčiau veikusi gremėzdiška daugiau kaip penkiasdešimties apylinkės prokuratūrų sistema tapo apygardos prokuratūrų padaliniu.
108

Prokuratūros sistemos pertvarkos privalumai: ikiteisminio tyrimo proceso ar kontrolė jos sutelkiama vienoje ikiteisminį bylos tyrimą organizuojančioje prokuratūroje padalinyje. Baudžiamosios nebebus

perduodamos dėl pasikeitusio nusikalstamos veikos kvalifikavimo kitoms ikiteisminio tyrimo įstaigoms ir prokuratūroms; - veiksmingesnė prokurorų veiklos kontrolė – prokuroras bus atsakingas už baudžiamąją bylą nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki jos nagrinėjimo pabaigos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose; - aiškesnis funkcijų atskyrimas – Generalinė prokuratūra orientuosis į prokuratūros sistemos administravimą, bendrosios praktikos formavimą ir metodinį vadovavimą, o apygardų prokuratūros – į prokuroro procesinių funkcijų vykdymą; - sumažėja žemiausios grandies prokuratūrų administravimo sąnaudos; - tampa galima prokurorų specializacija pagal nusikaltimų rūšis; - ikiteisminio tyrimo įstaigų ir teismų aptarnaujamos teritorijos suderinamos su apygardų prokuratūrų aptarnavimo teritorijomis; - vadovaujančių prokurorų sumažinta 33,3 procentais – nuo 187 (2011 m. sausio 1 d.) iki 126 (2012 m. gegužės 4 d.). Įstatymu taip pat numatytas glaudesnis prokuratūros ir Vyriausybės bendradarbiavimas. Vyriausybė, garantuodama valstybės saugumą ir viešąją tvarką, savo veiksmus įstatymu įgaliota koordinuoti su generaliniu prokuroru, generalinis prokuroras, savo ruožtu, apie prokuratūros ne proceso veiklą teikia informaciją Vyriausybei. Sugriežtinti reikalavimai asmenims, norintiems tapti prokurorais. Jais gali būti priimami ne tik nepriekaištingos reputacijos Lietuvos piliečiai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, išlaikę specialų egzaminą, bet ir turintys trejų metų teisinio darbo stažą. Kita vertus, visoje prokuratūros sistemoje sudaromose atrankos, tarnybinio vertinimo, tarnybinės atsakomybės taikymo komisijose numatytas visuomenės atstovų dalyvavimas.

Civilinės teisės srityje
Priimtas Fizinių asmenų bankroto įstatymas numato galimybę neišgalintį su kreditoriais atsiskaityti fizinį asmenį atleisti nuo likusių skolų mokėjimo, padedant jam išvengti skurdo. Įstatymas taip pat skatina greičiau atkurti skolininko mokumą ir vėl jam tapti vartotoju ar užsiimti komercine ūkine veikla. Lietuvos teisinėje sistemoje visiškai naujo teisės instituto paskirtis – suteikti fiziniam asmeniui išimtinę galimybę vieną kartą bankrutuoti pagal griežtai reglamentuotas procedūras. Fizinių asmenų bankroto įstatymas įsigalios 2013 m. kovo 1 d. ir bus taikomas fiziniams
109

asmenims, neatsižvelgiant į jų skolinių įsipareigojimų atsiradimo laikotarpį, t. y. įskaitant skolinius įsipareigojimus, prisiimtus iki įstatymo įsigaliojimo. Priimtomis Civilinio kodekso pataisomis užbaigtas Hipotekos registro vystymo koncepcijos įgyvendinimas. Įstatymais atsisakyta hipotekos skyrių prie apylinkės teismų ir hipotekos teisėjų funkcijų registruojant hipoteką (įkeitimą), nustatyta, kad hipotekos registravimas yra administracinis, o ne teisminis procesas, taip pat atlikti kiti teisės aktų pakeitimai didinant hipotekos ir įkeitimo teisinio reguliavimo efektyvumą ir užtikrinant kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą. Pagrindiniu galiojusio teisinio reglamentavimo trūkumu buvo dvigubas hipotekos ir įkeitimo sandorių teisinis tyrimas: hipotekos ir įkeitimo sandorių teisėtumą tikrino ir notaras, ir hipotekos teisėjas. Dabar tokius sandorius tvirtins tik notarai. Bendrosios kompetencijos teismai turės kompetenciją įstatymo numatytais atvejais nustatyti priverstinę hipoteką (įkeitimą), nes tokia hipoteka sukuriama prieš skolininko valią. Taigi sutrumpės biurokratinės procedūros ir sumažės įkeitimo ir paskolos gavimo kaštai. Priimtas Hipotekos įstatymas supaprastins ir atpigins įkeisto turto išieškojimo procedūrą ir tuo pačiu skolininkui suteiks papildomų garantijų: įstatyme aiškiai numatyta kreditoriaus atsakomybė už neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus skolininko atžvilgiu – nukentėjusysis įgyja teisę reikalauti, kad būtų atlyginti nuostoliai kreditoriui neteisėtai vykdant išieškojimą, neteisėtai administruojant įkeistą turtą ar neteisėtai priverstinai pardavus turtą. Numatyta kreditoriaus pareiga vykdyti išieškojimą kuo ekonomiškiau, įtvirtintas draudimas kreditoriui praturtėti skolininko sąskaita. Skolininkas taip pat turi teisę prašyti stabdyti išieškojimą ir įvykdyti prievolės dalį, kurios įvykdymo terminas praleistas. 2011 m. rudenį priimtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo siekiama išsamiau, detaliau ir aiškiau reglamentuoti autorių teisių ir gretutinių teisių apribojimus, užtikrinti, kad autorių teisių apsauga nebūtų kliūtimi neįgaliųjų integracijai, mokslo pažangai, ugdymui, valstybės saugumui, kad autorių teise saugomas kūrinys būtų pasiekiamas jautriausių ir lengviausiai pažeidžiamų visuomenės narių. Siekiant užtikrinti tinkamą kompensaciją autorinių ir gretutinių teisių turėtojams už atgaminimo teisės apribojimus (atgaminimą asmeniniais tikslais ir atgaminimą reprografijos būdu) ir iš dalies kompensuoti dėl minėtame įstatyme numatytų apribojimų negaunamas pajamas, įtvirtintos normos, nustatančios, kaip turi būti mokamas kompensacinis atlyginimas (ne tik nuo tuščių laikmenų, bet ir nuo atgaminimui skirtų įrenginių).

Probacijos srityje
110

Siekiant spręsti įsisenėjusias pataisos įstaigų problemas dėl augančio įkalintųjų skaičiaus ir sumažėjusio finansavimo priimtas Probacijos įstatymas ir jį lydintieji įstatymai. Šiais įstatymais siekiama sukurti palankią teisinę aplinką Lietuvoje vykdyti probaciją (bausmės vykdymo atidėjimą ir lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų), nes prieš tai galiojęs teisinis probacijos reguliavimas Lietuvos teisės sistemoje turėjo trūkumų – kai kuriuos probacijos aspektus, kurie turėtų būti numatyti įstatymu (pvz., institucijų įgaliojimai, nuteistųjų teisinė padėtis), reguliavo poįstatyminiai teisės aktai, kai kurie aspektai buvo nesureguliuoti arba numatomi nauji (probacijos principai, asmenų pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas, socialinio tyrimo išvadų rengimas, elektroninio stebėjimo taikymas), kai kuriuos aspektus (priežiūros vykdymas, nuteistųjų teisinė padėtis) reguliavo keli skirtingos teisinės galios teisės aktai, nustatydami nevienodas nuostatas, taip pat teisinis reguliavimas pasižymėjo teisės aktų gausa, todėl nebuvo suformuotos vientisos savo turiniu ir vidiniais ryšiais bei efektyviai veikiančios probacijos sistemos. Siekis užkrinti teisinį tikrumą ir aiškumą (teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną, teisinio reguliavimo aiškumą ir neprieštaringumą) nulėmė poreikį rengti atskirą įstatymą, kuris įtvirtintų probacijos institucinę ir vykdymo sistemą. Probacijos reforma padės nusikaltusių asmenų socializacijai, jiems bus suteiktos didesnės galimybės pasitaisyti, netaikant realios bausmės, jei tai galima padaryti atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą, tuo pačiu ši reforma – tai tam tikra alternatyva amnestijos įstatymų projektams.

Teisminio proceso srityje
2011-2012 m. priimtais Civilinio proceso kodekso ir Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymais proceso šalims sudarytos geresnės galimybės įgyvendinti savo teises teisminiame procese, siekiama skatinti modernių technologijų (vaizdo konferencijų, telekonferencijų ir kt.) naudojimą, numatyta posėdžio eigą fiksuoti garso įrašu (kuris tampa sudėtine bylos medžiagos dalimi), atsisakant posėdžio protokolo rašymo, atpiginant ir sutrumpinant bylų nagrinėjimą. Priimtomis Civilinio proceso kodekso pataisomis taip pat efektyviai sprendžiamas neturtinio pobūdžio teismų sprendimų, ypač dėl vaiko teisių apsaugos, vykdymas. Teismuose įdiegta ir realiai veikia kompiuterinė bylų paskirstymo teisėjams sistema, objektyviai skirstanti bylas teisėjams. Bylos patekimą pas konkretų teisėją lemia teisėjų specializacija ir atsitiktinai kompiuterio parinkti skaičiai. Visi teismų administracijų veiksmai skirstant bylas yra užfiksuojami bylų skirstymo protokoluose, išsaugomi ir negali būti pakeisti. Pvz., šiuose protokoluose yra užfiksuojama, koks darbuotojas prisijungė prie sistemos, kokie objektyvūs kriterijai nulėmė, kad byla paskirta nagrinėti konkrečiam teisėjui. Su bylų
111

skirstymo protokolais gali susipažinti tiek teisėjai, tiek bylos šalys ir visuomenė. Taip užtikrinamas visiškas bylų paskirstymo teisėjams skaidrumas. Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimais nuo 2011 m. sausio 1 d. skundų dėl nuobaudų už administracinius nusižengimus nagrinėjimas, turintis baudžiamosios teisinės prigimties ir nederantis su administracinės justicijos funkcija – viešojo administravimo institucijų veiklos kontrole, perduotas bendrosios kompetencijos teismams. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimą perdavus bendrosios kompetencijos teismams paspartėjo administracinių ginčų bylų nagrinėjimas. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme iki 2011 m. sausio 1 d. administracinių bylų nagrinėjimo trukmė buvo vidutiniškai 9-12 mėn. (o įskaičius nagrinėjimą apygardos administraciniame teisme visas procesas trukdavo gerokai daugiau negu metus), 2012 m. liepą administracinių bylų nagrinėjimas Vyriausiajame administraciniame teisme vidutiniškai trunka 4-7 mėn. (o kartu su procesu pirmosios instancijos teisme artėja prie 6-9 mėn.). Tai trumpiausi administracinių bylų nagrinėjimo terminai Europoje. Įstatymais įteisintas administracinio nurodymo institutas, kuriuo siekiama supaprastinti administracinių teisės pažeidimų bylų ištyrimą ir nagrinėjimą, kai pažeidėjas neginčija pažeidimo fakto, savo kaltės, o pažeidimas yra mažesnio pavojingumo, pažeidimas padarytas pirmą kartą ir juo nepadarytas turtinis nuostolis, jam už pažeidimą gresia ne griežtesnė administracinė nuobauda, nei 3000 litų piniginė bauda. Valstybė leido tokiems pažeidėjams sumokėti tik pusę sankcijoje numatytos minimalios piniginės baudos. Praktika parodė, kad tokia sistema drausmina pažeidėjus, ypač greičio mėgėjus, taip pat iš esmės pagerėjo baudų mokėjimas į valstybės biudžetą. Kartu buvo supaprastintas Kelių eismo taisyklių pažeidimų, susijusių su transporto priemonių stovėjimu netinkamose vietose, fiksavimas ir administracinių nurodymų dėl jų padarymo surašymas tais atvejais, kai pažeidimas fiksuojamas ne pažeidėjo akivaizdoje. Buvo atsisakyta transporto priemonės važiuoklės blokavimo, tačiau atsakomybės taikymas dėl to nė kiek nesumažėjo. Su tuo susijęs ir kitas Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisų paketas, kuriame buvo nustatyta supaprastinta administracinių teisės pažeidimų bylų teisena dėl pažeidimų, užfiksuotų stacionariomis greičio matavimo ir fiksavimo sistemomis, siekiant užtikrinti, kad transporto priemonių savininkai neturėtų galimybės išvengti administracinės atsakomybės už pažeidimus, kuriuos fiksuoja minėtos priemonės. Dabar už tokius pažeidimus atsako transporto priemonės savininkas, jeigu nenurodo, kas vairavo jam
112

priklausančią transporto priemonę. Tokia sistema padarė teigiamos įtakos eismo saugumui mūsų šalyje.

Religinių bendruomenių turto restitucijos srityje
Seimo priimto Religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisės į religinės paskirties nekilnojamąjį turtą registravimo tvarkos įstatymo tikslas – sudaryti teisines prielaidas išspręsti religinių bendruomenių ir bendrijų religinės paskirties nekilnojamojo turto – bažnyčių, cerkvių, varpinių, koplyčių, kitų pastatų ar statinių, kurių pagrindinė paskirtis yra pamaldų ir (ar) religinių apeigų atlikimas, bei tokio turto priklausinių problemą. Šis turtas 1948 m. birželio 19 d. buvo nacionalizuotas, tačiau paliktas naudotis religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, jų faktiškai ir nepertraukiamai naudotas ir šiuo metu naudojamas religiniams tikslams, tačiau neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Šiuo įstatymu buvo išspręsta ,,užburto rato“ problema, kai buvo sudaryta galimybė faktiškai religinių bendrijų valdomą turtą įregistruoti jų vardu. Taip pat priimtas Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas, pagal kurį kompensacija už totalitarinių režimų nusavintą turtą iš valstybės biudžeto bus mokama Vyriausybės paskirtam žydų bendruomenių fondui. Vadovaujantis minėtu įstatymu tam tikra kompensacija už prarastą turtą, kurio nebegalima grąžinti nuo holokausto nukentėjusiems asmenims ar jų palikuonims, bus pervedama dalimis specialiam fondui išdėstant tai per dešimt metų. Fondui skiriamos valstybės biudžeto lėšos bus naudojamos tik Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo projektams ir tik Lietuvoje finansuoti. Šio įstatymo priėmimu, ko neįstengė ankstesnės valdžios, Lietuva teigiamai išsiskyrė tarp daugelio Vidurio Europos valstybių.

Pagrindiniai darbai 2012-2016 m.
Pagrindiniai uždaviniai teisėsaugos ir viešojo administravimo institucijų veiklos srityje: užtikrinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklos (priimamų sprendimų, viešųjų finansų naudojimo, išduodamų dokumentų, teikiamų paslaugų) viešumą, užtikrinti didesnį visuomenės atstovų dalyvavimą teisėjų skyrimo ir įvesti jį teisingumo vykdymo procese, priimti Seime svarstomą Policijos veiklos įstatymo projektą, parengti ir priimti visai statutinei valstybės tarnybai bendrą Statutinės valstybės tarnybos įstatymą, parengti ir priimti visų ombudsmenų institucijų veiklą reglamentuojantį konstitucinį įstatymą.

Kovos su korupcija srityje

113

Toliau kovoti su korupcija valdžios ir teismų sektoriuje, ypatingą dėmesį skiriant korupcijos galimybių sumažinimui labiausiai jos pažeistose srityse (sveikatos apsaugos, viešųjų pirkimų, teritorijų planavimo, statybų), užtikrinant atsakomybės už korupciją neišvengiamumą, galutinai įtvirtinti valdžios, ypač viešųjų pirkimų, skaidrumo ir nešališkumo standartus. Užtikrinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklos (priimamų sprendimų, viešųjų finansų naudojimo, išduodamų dokumentų, teikiamų paslaugų) viešumą. Diegti informacines technologijas, skirtas baudžiamojo proceso ir administracinių nusižengimų teisenos procedūroms optimizuoti ir modernizuoti: - parengti išsamią integruoto baudžiamojo proceso informacinės sistemos (e. byla) specifikaciją. Naujai sukurta e. bylos informacinė sistema leistų susieti Vidaus reikalų ministerijos įstaigų ir Nacionalinės teismų administracijos, Generalinės prokuratūros bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos duomenų bazes ir sudarytų galimybę automatiškai kurti baudžiamųjų bylų struktūrą, procesinių dokumentų blankus, statistines korteles ir fiksuoti visų tyrime dalyvaujančių įstaigų pareigūnų veiksmus ir informaciją, susijusią su nusikalstamos veikos tyrimu nuo jos užregistravimo iki nuosprendžio paskelbimo; - sukurti elektroninių paslaugų informacinę sistemą, skirtą ne ginčo tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims paskirtoms baudoms administruoti. Didinant skaidrumą ir mažinant korupcijos prielaidas sveikatos apsaugos, viešųjų pirkimų, statybos priežiūros srityse: - įgyvendinti informacinę sistemą „Infostatyba“, sudarant galimybes fiziniams ir juridiniams asmenims elektroniniu būdu ne tik pateikti prašymus gauti ar perregistruoti statybos leidimą, leisti atlikti statinio konservavimo ar kitus darbus, bet ir gauti su statybos užbaigimo įforminimu susijusias paslaugas; - įdiegti kainų palyginimo modelį, kuris leistų atliekant viešuosius pirkimus palyginti pirkimų kainas su privataus sektoriaus įsigijimais („benchmarking“); - įtvirtinti pareigą visoms perkančiosioms organizacijoms viešai skelbti sudarytas viešųjų pirkimų sutartis, kai tam panaudoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai; parengti atitinkamas Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo įstatymo pataisas; - sudaryti teisines prielaidas visus vaistinius preparatus, už kuriuos mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vertinti vienodai ir perkelti iš vieno sąrašo į kitą, atsižvelgiant į tai, kuris kompensavimo būdas racionalesnis; - įdiegti pacientų informavimo sistemą, kuri kiekvienam pacientui leistų pateikti informaciją apie suteiktų stacionarių sveikatos priežiūros paslaugų kainas.
114

Teismų sistemos tobulinimas
Siekiant užtikrinti visuomenės atstovų dalyvavimą teisėjų skyrimo procese, reikia arba pakeisti šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, arba nustatyti kad visuomenės atstovų nuomonė Prezidentui pateikiama kitu reglamentuotu būdu. Norint didesnio teisėjų skyrimo, perkėlimo, paaukštinimo proceso skaidrumo į šį procesą būtina įtraukti ir visuomenės atstovus. Visos kandidatų į teisėjus atrankos stadijos turi būti viešos, o į atrankos bei kvalifikacinių egzaminų komisijas privalo būti įtraukti kompetentingi ir autoritetingi pilietinės visuomenės atstovai. Nustatyti aiškią procedūrą, kuri leistų visuomenei iš anksto sužinoti apie ketinamus atrinkti bei skirti teisėjus, teismų pirmininkus, jų pavaduotojus bei skyrių pirmininkus. Jų išsamios biografijos ir duomenys apie ankstesnį darbą ar politinę veiklą privalo būti skelbiami viešai, kad piliečiai turėtų pakankamai laiko susipažinti. Turintys nusiskundimų teikiamo kandidato atžvilgiu galėtų pareikšti savo pretenzijas, o visus nusiskundimus savo ruožtu turi nagrinėti atrankos komisija. Galutinius sprendimus administracinėse bylose priimantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai šiuo metu yra skiriami Prezidento taip pat, kaip žemutinės grandies bendrosios kompetencijos apylinkių teismų teisėjai. Jų kandidatūros nepristatomos ir nesvarstomos Seime, apie jas mažai arba nieko nežinoma visuomenėje, šiems teisėjams neįmanoma taikyti apkaltos instituto. Būtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų ir pirmininko skyrimo procesą, kuriame šiuo metu dalyvauja tik valstybės vadovas ir jam patarianti Teisėjų taryba, įtraukti ir Lietuvos Respublikos Seimą. Siekiant įtraukti kitų profesijų visuomenės atstovus į teisingumo vykdymo procesą, kol dar nėra įteisintas platesnis visuomenės atstovų (tarėjų) dalyvavimas, tam tikrų kategorijų bylose numatyti su byloje nagrinėjamais klausimais susijusių profesijų atstovų – specialistų dalyvavimą bylos nagrinėjimo procese byloje dalyvaujančių asmenų prašymu ar bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Tokių byloje dalyvaujančių specialistų užduotis – teikti nuomonę teismo nagrinėjamoje byloje, kuri būtų sudėtine teismo sprendimo dalimi, tuo pat metu užtikrinant aukštą specialistų kvalifikaciją ir dalyvavimo procese viešumą ir nešališkumą: - byloje dalyvaujantys asmenys ir teismas turėtų pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje susitarti (išsirinkti) atitinkamą ekspertą iš teisingumo ministro įsakymu patvirtinto specialistų
115

sąrašo. Tam būtina sukurti įvairių profesijų specialistų dalyvavimo teisingumo vykdymo procese atrankos ir skatinimo sistemą; - specialisto dalyvavimas procese būtų atlyginamas (kompensuojant jam pagrindinėje darbovietėje negautas pajamas arba mokant atlyginimą už dalyvavimą bylos nagrinėjime, nuomonės parengimą), šių išlaidų atlyginimas būtų bylinėjimosi išlaidų dalis, kurią turėtų atlyginti bylą pralaimėjusi šalis; specialistas dalyvautų ir pateiktų nuomonę tik tose byloje, kurios susijusios su jo priimdamas sprendimą teismas privalėtų atsižvelgti į specialisto nuomonę arba profesine sritimi; motyvuotai ir argumentuotai ją paneigti. Pastarosios pareigos nevykdymas būtų absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas; apeliacijos ir kasacijos objektu, prie esamų pagrindų, būtų specialisto nuomonės nepaisymas. Bylas apeliacine ir kasacine instancija nagrinėjančios teisėjų kolegijos savo iniciatyva į bylos nagrinėjimą iš to paties specialistų sąrašo galėtų įtraukti naujus specialistus. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl specialisto nuomonės nepaisymo apeliacinėje ir (ar) kasacinėje instancijoje dalyvavusių specialistų išlaidas padengtų valstybė. Toliau mažinti teismų darbo krūvį ir trumpinti bylų nagrinėjimo terminus, skatinti ikiteismines ginčų nagrinėjimo formas, mediaciją ir arbitražą. Jokių ginčų nekeliančias ir teisės aiškinimo nereikalaujančias bylas perduoti kitoms valstybinėms institucijoms ar valstybės funkcijas vykdantiems asmenims. Siekiant išlyginti nevienodą apylinkių teismų teisėjų darbo krūvį įgyvendinti Seimo 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimą, kuris numato keturis šiuo metu veikiančius Vilniaus miesto apylinkių teismus reorganizuoti į vieną apylinkės teismą, sujungti Kauno miesto ir rajono apylinkės bei Šiaulių miesto ir rajono apylinkės teismus. Taip pat įgyvendinti antrąjį apylinkės teismų reformos etapą, paliekant tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apylinkių teismus, kurių veiklos teritorijos sutaptų su apygardų teismų veiklos teritorijomis, kitus dabar veikiančius apylinkių teismus reorganizuoti į paminėtų apylinkių teismų teritorinius skyrius. Tokiuose apylinkių teismuose įsteigti specializuotus skyrius konkrečių kategorijų byloms nagrinėti. Tai sudarytų sąlygas didesnei teisėjų specializacijai bei padėtų išspręsti labai aktualią apylinkių teismų darbo krūvio skirtumo problemą, sumažintų mokesčių mokėtojų išlaidas teismų administravimui.

Policijos sistemos reforma
Pakeisti Lietuvos policijos generalinio komisaro skyrimo ir atleidimo tvarką. Policijos sistema yra sudėtinė vidaus reikalų sistemos dalis, galiojanti policijos generalinio komisaro
116

skyrimo tvarka iškreipia visą sistemą ir tampa neaišku, kam pavaldus Policijos departamentas. Pagal valdžių padalijimo principą Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas negali būti atsakingas už policijos sistemą, nors pagal dabar galiojantį Policijos veiklos įstatymą jam atskaitingas generalinis komisaras. Todėl remsime Seimo svarstomą Policijos veiklos įstatymo projektą, numatantį esminį policijos veiklos pertvarkymą: - įtvirtinti tvarką, pagal kurią policijos generalinis komisaras skiriamas vykdomosios valdžios ir yra jai atskaitingas; tuo pat metu sukonkretinti Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojų skyrimo, atleidimo tvarką, atsakomybę; - iš esmės pertvarkyti policijos pareigūnų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą, numatant, kad kiekvienas policijos pareigūnas kartą per nustatytą laikotarpį privalo tam tikrą laiką kelti kvalifikaciją; - įdiegti organizacinę sistemą ir skirti atitinkamą finansavimą, kad policijos pareigūnai, išėję į pensiją, būtų aktyviai panaudojami stiprinant vidinį saugumą ir viešąją tvarką, steigiant atitinkamas struktūras prie teritorinių ir šakinių policijos įstaigų; - pavesti policijai atnaujinti, skatinti ir visokeriopai plėtoti bendruomeniškų „Saugios kaimynystės“ iniciatyvų plėtrą savivaldybėse. Kaimiškose vietovėse diegti pažangiausią kitų šalių patirtį, užtikrinant vienkiemių ir mažų gyvenviečių saugumą; - toliau diegti visiško nepakantumo nusikalstamumui politiką; - toliau skatinti savivaldybes vietos lygmeniu steigti viešosios tvarkos užtikrinimo tarnybas, kurios, bendradarbiaudamos su Lietuvos policija ir gaudamos metodinę paramą, padėtų užtikrinti tvarką bendruomenėse, atliktų vietos savivaldos institucijų priimtų norminių teisės aktų laikymosi kontrolę. Būtina policijos sistemą daryti konkurencingą kitoms statutinėms tarnyboms, šiuolaikišką, lankstesnę, skaidresnę ir patrauklesnę visuomenei bei joje tarnaujantiems policijos pareigūnams, reformuoti policiją veiksmingumo ir ekonomiškumo aspektais. Būtina aiškiai apibrėžti policijos uždavinius ir funkcijas, tiksliau reglamentuoti policijos pareigūno statuso įgijimą, nustatyti papildomus apribojimus priimant į tarnybą policijoje, praplėsti stojimo į tarnybą policijoje sutarties sąlygas, aiškiau reglamentuoti policijos pareigūnų rotacijos, tarnybos eigos klausimus, atsisakius policijos pareigūnų atestacijos ir profesionalumo vertinimo tvarkos nustatyti kasmetinį pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimą, aiškiai reglamentuoti policijos pareigūnų darbo užmokestį atsisakant priedų.

Probacijos ir įkalinimo įstaigų srityje
117

Nors ir priimtas Probacijos įstatymas ir pradeda veikti probacijos sistema, būtina spręsti kalinimo ir darbo sąlygų įkalinimo įstaigose problemas. Beveik visos įkalinimo įstaigos Lietuvoje įsikūrusios labai senose patalpose, dėl to kaliniai kali, o personalas dirba prastose sąlygose. Dėl tokios padėties Lietuva nuolat pralaimi bylas Europos žmogaus teisių teisme ir patiria bereikalingų papildomų išlaidų. Pakeisti teisės aktus, kurie leistų padidinti užimtumą laisvės atėmimo vietose. Dėl įvairių priežasčių įkalinimo įstaigose esančios įmonės sunkiai gali konkuruoti viešuosiuose pirkimuose su kitais ūkio subjektais. Reikia numatyti galimybę skatinti darbo vietų kūrimą įkalintiems asmenims, skatinti jų darbo įgūdžius ir resocializaciją.

Valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybė
Priimti Civilinio kodekso 6.272 straipsnio papildymo ir Kodekso papildymo 6.273 1 straipsniu įstatymo projektą, kuriame būtų tiesiogiai įtvirtinta asmens teisė į nuostolių dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo ar bylos teisminio nagrinėjimo trukmės atlyginimą ir aiškiai nustatyti, kad žala, atsiradusi dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo ar bylos teisminio proceso trukmės, būtų atlyginama, nesvarbu kieno – ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ar teismo – tai kaltė. Siekiant užkirsti kelią viešojo administravimo institucijų piktnaudžiavimui jiems suteiktais įgaliojimais (neteisėtų sprendimų priėmimui ir neveikimui) Administracinių bylų teisenos įstatyme numatyti administracinę bylą dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų nagrinėjančio teismo teisę priimti viešojo administravimo subjektą įpareigojantį sprendimą, t.y. įpareigoti priimti atitinkamą sprendimą ar atlikti kitus viešojo administravimo veiksmus.

Statutinės valstybės tarnybos sistemos reforma
Siekiant sukurti teisines ir organizacines prielaidas efektyviai veikiančios statutinės valstybės tarnybos formavimui parengti ir priimti visai statutinei valstybės tarnybai bendrą Statutinės valstybės tarnybos įstatymą, kuriame: - nustatyti aiškią statutinio valstybės tarnautojo sąvoką, pareigybių priskyrimo statutinėms valstybės tarnautojų pareigybėms kriterijus ir tvarką. Šiuo metu sprendimą, kokias pareigybes priskirti statutinėms, priima įstaigos vadovas, todėl pasitaiko atvejų, kai pareigūno statusą turi ir tie darbuotojai, kurių atliekamos funkcijos nesusijusios su statutinės tarnybos ypatumais. Neteisingai suteiktas pareigūno statusas nepagrįstai didina valstybės biudžeto lėšų poreikį;
118

- reglamentuoti statutinių valstybės tarnautojų poreikio nustatymą; - pagrindinis kriterijus nustatant vidaus tarnybos pareigūnų pareigybės kategoriją, nuo kurios priklauso pareiginės algos dydis, būtų pareigybės paskirties ir funkcijų įvertinimas. Šiuo metu pasitaiko atvejų, kai panašios paskirties pareigybių kategorijos (ir gaunamas darbo užmokestis) skirtingose tarnybose skiriasi beveik tris kartus; - pareigūnų socialines garantijas sieti su pareigybės paskirtimi ir statutiniams pareigūnams būdingų funkcijų atlikimo pastovumu.

Žmogaus teisių apsaugos srityje
Priimti ir įgyvendinti Seime svarstomą Kriminalinės žvalgybos įstatymo projektą, kuriuo siekiama: 1) patobulinti Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas, užtikrinant efektyvią žmogaus teisių ir laisvių apsaugą bei kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos kontrolę ir tuo pačiu sukurti sąlygas kriminalinės žvalgybos subjektų efektyvesnei kovai su nusikalstamumu; 2) išsamiai reglamentuoti kriminalinės žvalgybos veiklą – sąvokas, būdus ir priemones, principus, informacijos rinkimo būdus, šios informacijos panaudojimą, apsaugą, atsakomybę už jos neteisėtą panaudojimą; 3) atriboti teisėsaugos institucijų nusikalstamų veikų išaiškinimo veiklą – kriminalinę žvalgybą nuo žvalgybos ir kontržvalgybos; 4) detaliau ir aiškiau reglamentuoti kriminalinės žvalgybos institucijų veiklos kontrolę ir koordinavimą; 5) nustatyti detalesnį kriminalinės žvalgybos subjektų pareigų sąrašą. Parengti ir priimti visų ombudsmeno institucijų (t.y. Seimo kontrolierių, Vyriausybės atstovų apskrityse, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus, Lygių galimybių kontrolieriaus ir kt.) veiklą reglamentuojantį konstitucinį įstatymą. Vietos savivaldos viešojo administracijos subjektų sprendimų ar teisės aktų projektų prevenciniam vertinimui ir priimtų rekomendacijų įgyvendinimo priežiūros tikslu ombudsmenų institucijų pavaldumui ar kompetenciniam žinybingumui priskirti savivaldybių pirminės valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos skyrių specialistų resursus. Atsižvelgiant į gerokai padidėjusį nuteistųjų skundų skaičių Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos etatų struktūroje numatyti etatą pataisos reikalų įstaigose atliekančių bausmę asmenų būklės ir kontrolierių priimtų sprendimų ir rekomendacijų stebėsenai įgyvendinti. Pertvarkyti vaiko teisių apsaugos administravimo savivaldybėse sistemą – atskirti savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) vaiko teisių apsaugos atstovavimo
119

funkciją nuo socialinių paslaugų teikimo, jos koordinavimą perduoti Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, o socialinių paslaugų šeimai ir vaikams teikimą priskirti savivaldybėms kaip savarankišką funkciją; parengti naujus šių tarnybų nuostatus. Reikalinga visų Lietuvoje galiojančių ir dar ratifikuotinų vaiko teisių įstatymų ir konvencijų peržvalga, kuo skubiau ištaisant nacionalinių reguliavimų bei normų spragas.

120

LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA 1. Ką radome: ankstesnių vyriausybių užsienio politika iki 2008 m.

Iki 2004 m. vieningos Lietuvos užsienio politikos prioritetas buvo įsiliejimas į Europos Sąjungą ir NATO. Jis pagrįstai sietas su saugesne, demokratiška, ekonomiškai geresne valstybės ateitimi. Vėliau šį prioritetą pakeitė išoriškai ambicinga Lietuvos regioninės lyderystės idėja, pagal kurią Lietuva turėjo tapti ne tik Vidurio-Rytų Europos lydere, bet ir pagrindine ES dialogo su Rytais stratege. Nepaisant kai kurių šios politikos privalumų (dėmesys transatlantiniam saugumui ir Rytų Europos demokratizacijai), ji turėjo ir matomų trūkumų: nesugebėjo suderinti tolimų diplomatijos užmojų, vizijų ir pažadų su realiais valstybės pajėgumais, gyvybiniais tautos interesais ir kasdieniais Lietuvos žmonių rūpesčiais. Visą 2008-2012 m. kadenciją TS-LKD skyrė ištaisyti šiuos ankstesnės Lietuvos užsienio politikos trūkumus. Pasaulio ekonomikos ir ES finansų krizė bei permainingos geopolitinės tendencijos regione nesutrukdė per 4 metus tvirčiau susieti užsienio politikos su gyvybiniais šalies ekonominio ir energetinio saugumo poreikiais, o tuo pačiu – reformuoti diplomatinę tarnybą, sustiprinti jos efektyvumą, padidinti realią užsienio politikos naudą Lietuvos saugumui ir piliečių gerovei.

2.

Svarbiausi pasiekimai 2008-2012 metais

2.1. Užsitikrinome tvirtą JAV ir Europos Sąjungos paramą strateginiams energetinio savarankiškumo bei transporto infrastruktūros projektams. Iškovojome, kad ES paremtų mūsų siekį iki 2015 metų iš „energetinės salos“ tapti savarankiška ir mažesnes energijos kainas mokančia valstybe. • Užsitikrinome aiškią Europos Sąjungos, artimų kaimynų ir transatlantinių partnerių – ypač JAV – paramą sparčiam Visagino atominės elektrinės, elektros ir dujų jungčių su ES bei III ES energetikos paketo projektų realizavimui. ES komisija patvirtino Baltijos regiono energijos jungčių planą (BEMIP) ir papildomą ES finansavimą energetikos infrastruktūrai (175 mln. eurų projektui NORDBALT, dujų reversinei srovei su Latvija) • Sutelkėme partnerių ir tarptautinių organizacijų dėmesį į branduolinės saugos standartų neatitinkančius ir ekonominę logiką iškreipiančius atominių jėgainių projektus Lietuvos pasienyje. Mūsų iniciatyva ES paragino kaimynines šalis atlikti jėgainių „testavimą nepalankiausiomis sąlygomis“. • Baltijos šalių vyriausybių raginama Europos Komisija išskyrė „Rail Baltica–2“ kaip prioritetinį projektą ir pasiūlė 2014-2020 metų daugiamečiame finansiniame plane jam skirti atskirą finansavimą; kartu su Latvija ir Estija įkūrėme šio projekto priežiūros komitetą. • Padidinome tarptautinį suinteresuotumą „Vikingo“ projektu, kurio našumas per pastaruosius 4 metus išaugo 1,6 karto, o prie „Vikingo“ prisijungė kitos Rytų Europos ir Pietų Kaukazo šalys; Vilniuje įsteigta Rytų-Vakarų transporto koridoriaus Asociacija; suderinus kelių šalių interesus, paleistas tarptautinis krovininis traukinys „Saulė“, per Lietuvą jungiantis Vakarų Europą su Kinija;
121

• Iškovojome JAV sprendimą ISAF krovinius iš JAV į Afganistaną gabenti ir per Klaipėdos uostą. 2.2. Ekonominė diplomatija padėjo Lietuvai vienai pirmųjų Europoje įveikti ekonominę krizę. • Per ambasadų ir verslo atstovybių tinklą keli šimtai užsienio kompanijų buvo pakviestos investuoti Lietuvoje, surengtas triženklis skaičius susitikimų su užsienio verslo atstovais, inicijuota ir jau įgyvendinama kelios dešimtys investicinių projektų. • Pramuštos naujos rinkos Lietuvos verslo plėtrai: 2011 m. pasiektas rekordinis metinis Lietuvos eksporto bei į Lietuvą atvykstančių turistų srauto prieaugis. Kasmet organizuojamos verslo misijos, Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas. Šiandien diplomatija padeda Lietuvos verslui žengti į naujas didelę perkamąją galią turinčias Azijos, Artimųjų Rytų, Lotynų Amerikos ir kt. rinkas, leisiančias užtikrinti šalies ūkiui naudingą eksporto diversifikaciją. • Sėkmingai pritaikius ES antidempingo priemones, apgintas lietuviškas verslas, Lietuvos pramonės įmonėms užtikrinta apie 200 mln. Lt papildomų metinių pajamų. Pradėtame laikinai taikyti ES ir jos valstybių narių laisvosios prekybos susitarime su dvylikta didžiausia pasaulio ekonomine galybe – Korėjos Respublika – atsižvelgta į Lietuvai aktualių pramonės sektorių (žuvies perdirbimo, tekstilės, chemijos pramonės, dviračių ir televizorių gamintojų) interesus. Išspręstos Lietuvos šaldymo įrangos, naftos produktų, tekstilės, baldų, trąšų gamintojų problemos Ukrainoje. Pasiekta, kad Ukraina ES šalims nenustatytų naftos produktų importą ribojančių priemonių, tai sudaro daugiau nei 1 mlrd. litų kasmetinės eksporto į Ukrainą apyvartos. • Nuo 2009 m. pradėjęs augti Lietuvos ekonominis bendradarbiavimas su kaimyninėmis šalimis – Latvija, Lenkija, Rusija, Baltarusija – 2011 m. pasiekė ir iki šiol išlaiko rekordines aukštumas. • Santykiuose su Rusija pasiekti sutarimai dėl Kaliningrado srities plėtros ir tranzito klausimų. Pasirašytas susitarimas dėl tilto per Nemuną statybos, kuris pagerins susisiekimą ir sudarys sąlygas aktyvesniems prekybos ryšiams. Pasirašyta deklaracija dėl modernizacijos partnerystės, kurios turiniu taps konkretūs Lietuvos ir Kaliningrado srities bendradarbiavimo projektai. 2.3. Pasiekėme, kad NATO patvirtintų gynybos planus Lietuvai, neterminuotai pratęstų oro erdvės apsaugą, o Vilniuje akredituotų energetinio saugumo kompetencijų centrą. • 2012 m. Čikagos viršūnių susitikime gautos NATO šalių garantijos, kad po 2014 m. Baltijos šalių oro erdvės apsauga bus pratęsta neterminuotam laikotarpiui. Šį sprendimą pasiekti padėjo Lietuvos indėlis įtvirtinant taiką ir stabilumą kituose pasaulio regionuose, ypač Afganistane, taip pat 2012 m. pavasarį pasiektas Lietuvos politinių partijų susitarimas dėl krašto apsaugos finansavimo. • Čikagos viršūnių susitikimo baigiamuosiuose dokumentuose įtvirtinta galimybė sukurti NATO šalių konsultacijų mechanizmą, kuriame būtų galima diskutuoti dėl jautrių karinių technologijų perdavimo trečiosioms šalims (kad nepasikartotų „Mistral“ scenarijus).
122

• Naujojoje NATO Strateginėje koncepcijoje įtvirtintos kolektyvinės gynybos praktinės priemonės, įvardintas poreikis kurti NATO pajėgumus ne tik kibernetinio, bet ir energetinio saugumo srityje, pakartotas „atvirų durų“ principas, o Rusija paraginta vykdyti tarptautinius įsipareigojimus. • Vilniuje įsteigtas Energetinio saugumo centras, kuris 2012 m. akredituotas pagal NATO taisykles ir nuo šiol turi NATO tarptautinės karinės organizacijos statusą. • Atnaujintas Lietuvos ir JAV vyriausybių susitarimas dėl bendradarbiavimo masinio naikinimo ginklų platinimo prevencijos srityje ir dėl gynybos bei karinių santykių plėtojimo. • Medininkuose įsteigtas Tarptautinės atominės energetikos agentūros pripažįstamas Branduolinio saugumo kompetencijos centras. 2.4. Sustiprinome ES dėmesį išorinių sienų saugumui, teisiniam bendradarbiavimui ir istorinei atminčiai, užtikrinome deramą Lietuvos institucijų pasirengimą sėkmingai pirmininkauti ES Tarybai 2013 m. • Iškėlėme „Golovatovo klausimą“ į aukščiausią ES politinį lygį, įvardijome konkrečius galiojančios Šengeno vizų sistemos trūkumus. ES institucijose pradėjome diskusiją dėl galimybės tobulinti Europos arešto orderio mechanizmą. • Priimtos ES Tarybos išvados, kuriose numatoma galimybė sukurti teisinį instrumentą, leisiantį traukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, neigiančius totalitarinių režimų nusikaltimus. Įsteigta Europos atminties ir sąžinės platforma. • Rengdamiesi 2013 m. pirmininkauti ES Tarybai, sukūrėme pasirengimo koordinatorių tinklą, parengėme tarpinstitucinį veiklos planą, sudarėme pirmininkavimo funkcijų ir jas vykdysiančių asmenų sąrašą, užmezgėme ryšius su svarbiausiais partneriais užsienyje. Sukurta pasirengimo pirmininkauti ES Tarybai interneto svetainė www.eu2013.lt. • Parengta kokybiška Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai programa.

2.5. Mūsų pastangomis Šiaurės kryptis įgavo naują dinamiką: konkrečiomis iniciatyvomis paspartinome suvienyto, inovatyvaus ir socialiai atsakingo Šiaurės-Baltijos regiono kūrimąsi. • Pasirašyti susitarimo memorandumai dėl 2009-2014 m. Norvegijos ir Europos ekonominės erdvės finansinių mechanizmų įgyvendinimo, kurie numato 84 mln. eurų paramą Lietuvos projektams. • Kartu su Latvija parengėme ir įgyvendiname NB8 (Šiaurės-Baltijos šalių aštuoneto) regioninio bendradarbiavimo raportą bei 38 konkrečias rekomendacijas dėl bendradarbiavimo politiniais, saugumo, energetikos, ekonomikos, aplinkosaugos, kultūros klausimais. NB8 istorijoje tai pirmasis toks dokumentas, kurį aštuonios Šiaurės ir Baltijos šalys sutarė kartu įgyvendinti. • Pasirašytas Savitarpio supratimo memorandumas, kuriuo remiantis Šiaurės ir Baltijos šalys galės įdarbinti savo diplomatus bet kurios regiono valstybės atstovybėje trečiojoje šalyje. Pagal šį susitarimą Latvijos diplomatai jau dirba Lietuvos atstovybėje Moldovoje.
123

• Parengėme studiją dėl Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo, numatančią 105 priemones jam stiprinti. • Realiais projektais pradėjome kurti bendrą regiono informacinę ir kultūrinę erdvę.

• 2012 m. Lietuva sėkmingai koordinuoja Šiaurės-Baltijos aštuntuko bendradarbiavimo programą. • Lyginant su 2008 metais, Lietuvos eksportas į Estiją išaugo 45 proc., į Švediją – 30 proc., į Suomiją ir Norvegiją – daugiau kaip 20 proc. 2.6. Vykdėme tvirtą ir nuoseklią Rytų politiką: telkėme Vakarų paramą politinėms ir ekonominėms reformoms Rytų Europoje, nedviprasmiškai rėmėme Rytų kaimynystės šalių integraciją į Europos Sąjungą ir NATO. • Pasiekėme sutarimą, kad III Rytų Partnerystės Viršūnių susitikimas 2013 m. vyktų Lietuvoje. • Palaikėme Ukrainą derybose su ES dėl Asociacijos sutarties, padėdami derėtis dėl kuo ambicingesnio sutarties teksto. Derybos techniškai jau baigtos. Su Lenkija ir Švedija pirmą kartą inicijavome „Ukrainos draugų grupės“ susitikimą. • Pirmininkaudami ESBO pasiekėme, kad po 6 metų pertraukos būtų atnaujintos oficialios Moldovos derybos 5+2 formatu dėl Padnestrės. Įsteigta Lietuvos ir Moldovos eurointegracinė komisija. • Vieni pirmųjų pasaulyje Seimo lygiu juridiškai apibrėžėme Gruzijos dalies teritorijų okupaciją ir taip paspartinome okupacijos termino įsitvirtinimą tarptautiniuose dokumentuose su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. • Pasirašėme ir ratifikavome susitarimą su Baltarusija dėl pasienio gyventojų kelionių tvarkos. • Nepaisant ekonominio sunkmečio, 2009-2011 metais Rytų kaimynystės šalyse įgyvendinome daugiau kaip 100 vystomojo bendradarbiavimo projektų. • Vilniuje savo atstovybes įkūrė žinomos pasaulio demokratijos ir žmogaus teisių gynimo organizacijos: „Freedom House“, „Tarptautinis respublikonų institutas“, „Nacionalinis Demokratinis Institutas“, įsteigėme „Vieningos Baltarusijos namus – HUB Vilnius“, įsteigėme Ronaldo Reagano laisvės centrą, pasiekėme didesnės paramos pagrindiniam Baltarusijos demokratinio jaunimo ugdymo centrui – Europos humanitariniam universitetui Vilniuje. Visa tai leido Lietuvai įsitvirtinti kaip regioniniam paramos demokratijai centrui. 2.7. Įgavome svertų tarptautinėse organizacijose ir įtvirtinome Lietuvos interesus daugiašalėje darbotvarkėje: pradėjome kokybiškai naują Lietuvos daugiašalės politikos etapą. • 2010 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vienbalsiai patvirtino pirmąją Lietuvos savarankiškai inicijuotą rezoliuciją dėl pasaulio valstybių bendradarbiavimo vertinant jūrose paskandintų cheminių ginklų amunicijos keliamos taršos poveikį aplinkai.
124

• 2010 m., pirmininkaujant Lietuvai, Baltijos jūros valstybių taryba priėmė deklaraciją „Baltijos jūros regiono vizija – 2020“ dėl tvarios ekologinės, ekonominės, socialinės regiono plėtros. • 2011 m. Lietuva pirmą kartą istorijoje pirmininkavo didžiausiai pasaulio regioninei organizacijai – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Užsienio partneriai pirmininkavimo kokybę įvertino aukščiausiu balu. • 2010-2011 m. Lietuva pirmininkavo daugiau kaip šimtą valstybių vienijančiai Demokratijų bendrijai, atgaivino šią organizaciją ir sustiprino demokratinių vertybių vaidmenį tarptautinėje politikoje. Daugelis organizacijos narių, tarp jų ir strateginė Lietuvos partnerė – JAV, Lietuvos pirmininkavimą įvardijo kaip ypač sėkmingą. 2.8. • Rūpinomės, kad visame pasaulyje Lietuvos piliečiai jaustų tvirtą Lietuvos užnugarį. Sukurta 7 dienas per savaitę visą parą veikianti konsulinės pagalbos telefono linija.

• Įgyvendinant E-konsulato projektą, supaprastinome konsulinių paslaugų ir procedūrų tvarką, pradėjome vykdyti naujas konsulines funkcijas, supaprastinome vizų išdavimo tvarką kaimyninėse valstybėse, nemažą konsulinių paslaugų dalį perkėlėme į elektroninę erdvę. • Praplėtėme garbės konsulų tinklą, sustiprinome atstovavimą išduodant Šengeno vizas, smarkiai padidinome išvažiuojamųjų konsulinių misijų skaičių, kas leido aptarnauti užsienyje kur kas daugiau Lietuvos piliečių. • Siekdami naujos dinamikos santykiuose su Lietuvos diaspora ir skatindami jos įsitraukimą į valstybės gyvenimą, parengėme ir įgyvendinome „Globalios Lietuvos“ kūrimo 2011-2019 m. programą bei artimiausių metų tarpinstitucinį veiklos planą. • Pasirūpinome lituanistine medžiaga ir atlyginimais užsienio lietuvių moksleivius ugdantiems lietuvių kalbos ir kultūros specialistams; prisidėjome rengiant ir vykdant užsienio lietuvių bendruomenių projektus lietuvybei puoselėti; prisidėjome rengiant Pasaulio lietuvių jaunimo, Pasaulio lietuvių ekonomikos forumus, Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą. 2.9. Paklojome pamatus Lietuvos valstybės istorinės atminties politikos strategijai, pradėjome rūpintis deramu Lietuvos istorijos pristatymu pasauliui, adekvačiu totalitarinių režimų nusikaltimų vertinimu visoje Europoje. • Inicijavome diplomatų, istorikų, intelektualų diskusijas dėl Lietuvos istorinės atminties projektų koordinavimo; jos pagrindu pradėjome kurti nuoseklią valstybės istorinės atminties politikos strategiją. • Parengėme knygą „Lietuvos istorija“, glaustai ir aiškiai pristatančią pasauliui Lietuvos praeitį. Artėjant pirmininkavimui ES Tarybai knyga bus išversta į šešias užsienio kalbas ir išplatinta diplomatams ir švietimo centrams visoje Europoje. • Lietuvos diplomatams pradėjome ruošti specialų jautriausių istorinių klausimų žinyną, padėsiantį deramai ginti istorinį teisingumą ir Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Pradėjome
125

sistemingai stebėti ir, reikalui esant, užkardyti išorinę propagandą istorijos tematika, tame tarpe ir atvirai kalbėdami apie posovietinį informacinį karą. • Iš Švedijos, Italijos, Prancūzijos, Vatikano, Kanados, JAV ir kitų šalių sugrąžinome Lietuvos visuomenei egzilyje veikusių Lietuvos atstovų ir atstovybių archyvus, reliktus, kultūrinį paveldą (I.Šeiniaus, J.Baltrušaičio, Lozoraičių šeimos, J.Žmuidzino, dailininkų Vytauto Kasiulio, Arbit Blato ir kt. daiktus bei darbus). • ES įsteigta Europos atminties ir sąžinės platforma. Tai pavyko pasiekti dėka aktyvios TS-LKD atstovų Europos Parlamente veiklos, priimant šiuo klausimu svarbias rezoliucijas bei deklaracijas dėl Rugpjūčio 23-osios – totalitarinių režimų aukų atminimo dienos. Nuosekliai siekėme bendro partnerių požiūrio į praeities totalitarinius nusikaltimus. Gerą rezultatą liudija šia tema sutampančios Lietuvos ir Vokietijos pozicijos bendruose užsienio reikalų ministrų pareiškimuose. • Pasiekėme persilaužimą santykiuose su Izraeliu ir Lietuvos bei pasaulio žydų bendruomenėmis. Mūsų iniciatyva 2011 m. Seimas paskelbė Holokausto aukomis tapusių gyventojų atminimo metais. Aktyviai puoselėjome žydų genocido atmintį ES ir ESBO, vykdėme beprecedenčio masto valstybinę programą, skirtą įamžinti Holokausto aukų atminimą, litvakų paveldą ir kovoti su antisemitizmu. 2011 m. priėmėme „Geros valios“ įstatymą, numatantį kompensaciją nuo Holokausto nukentėjusiems žydų tautybės asmenims ir žydų religinei bendruomenei už totalitarinių režimų nusavintą nekilnojamąjį turtą. Šių veiksmų pagrindas – moralinis Lietuvos įsipareigojimas ginti istorinę tiesą ir atmintį. • Dialoge su Rusija nuosekliai kėlėme bendro praeities įvertinimo, padarytų nusikaltimų (tokių kaip Sausio 13-osios byla) atskleidimo bei okupacijos žalos atlyginimo klausimus. Aktyvesniam SSRS okupacijos žalos klausimo sprendimui sukurta nuolatinė ekspertų komisija.

3.

Strateginės užsienio politikos gairės

Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, nepriklausomybės atkūrimas XX a. pabaigoje, jų sėkminga integracija į Europos Sąjungą ir NATO iki šiol vadinama sėkmės istorija. Ryžtingi mūsų Vyriausybės veiksmai, 2008-2012 m. padėję atremti ekonominę krizę ir sugrąžinę Lietuvą į ekonominio augimo kelią, savotiškai pratęsė šią sėkmės liniją. Manome, kad tarptautinėje erdvėje turime ir toliau puoselėti Baltijos šalių kaip sėkmės lydimų valstybių įvaizdį, dar daugiau – savo veiksmais patys šią sėkmę galime ir privalome kurti. Geografiniu ir civilizaciniu požiūriu Lietuva buvo (ir yra) ribinė valstybė tarp skirtingų galios centrų, vertybinių paradigmų ir didžiųjų valstybių, siekiančių įtakos regione. Sakyti, kad šiandien Lietuva visiškai saugi, yra anksti, o grėsmės, anksčiau trukdžiusios mums sėkmingai plėtotis, išlieka aktualios: • Rytų šalių interesai mūsų regione vis dar reiškiasi teisiškai ir instituciškai nesureguliuotomis, dažnai tiesiog nepriimtinomis formomis, kurios mažai ką bendra turi su Vakaruose priimta praktika ir Vakarų vertybėmis. Būna, kad šių interesų siekiama necivilizuotais metodais, kartais – tiesiog grubiu spaudimu.
126

• Mūsų valstybės geopolitinis „užnugaris“ – ypač europinės struktūros – dar nėra tiek suvienytas ir tvirtas, kad visiškai apgintų nuo grėsmės iš Rytų. Maža to, Europos Sąjungos galia ne tokia konsoliduota, kad apsieitume be JAV, o JAV geografiškai ir ekonomiškai ne tokia artima, kad apsieitume be Europos Sąjungos. • JAV dėmesys Baltijos regionui yra didelis, tačiau tai nėra savaiminė duotybė. Augant JAV biudžeto deficitui, išliekant nestabiliai tarptautinei aplinkai ir kylant naujiems galios centrams, JAV gali vis labiau telkti dėmesį į kitus prioritetus, šitaip atverdama mūsų regione didžiulį saugumo vakuumą. • ES Rytų kaimynystės šalyse prieš dešimtmetį kilusi demokratėjimo banga susiduria su kliūtimis: dalyje valstybių sėjamas nuovargio, vidinio susipriešinimo, geopolitinio netikrumo grūdas, kuris dar gausiai palaistomas pigesnių dujų ir didesnių rinkų pažadais. Rusija, kadaise pati atsisakiusi įsijungti į ES kaimynystės politiką, visomis išgalėmis siekia stabdyti kitų regiono valstybių integraciją į euroatlantines struktūras. • Valstybės nuo Baltijos iki Juodosios jūros jau apsiprato su savo politinėmis sienomis, nustatytomis po Antrojo pasaulinio karo (tik Rusija atsisako ratifikuoti sienos sutartį su Estija), tačiau ne visos apsiprato su mintimi, kad šios sienos padalijo ir čia gyvenančias tautas, todėl „mažumų klausimas“ ir toliau kelia įtampą tarp regiono valstybių. Užsienio politikoje negalime kliautis stebuklais – kad išsaugotume Lietuvą ateities kartoms ir netaptume mainų ar priespaudos objektu, esame nusiteikę vadovautis istorijos patikrintoms tiesomis: • Lietuvos ateities pamatas – Vakarų krikščioniškoji lotyniškoji civilizacija. Būtent Vakaruose labiausiai paisoma tautų apsisprendimo, lygiateisiškumo, demokratijos, taikaus sambūvio principų, būtinų mūsų valstybės sėkmingai raidai. Jei pasiduotume neutralumo iliuzijai ir liktume Vakarų civilizacijos paribyje, taptume beteise erdve, kurią vis dar nori savintis autokratinės jėgos iš Rytų. Todėl privalome nuosekliai ir ryžtingai orientuotis į Vakarų transatlantines ir europines struktūras. • Patikimiausia Lietuvos nepriklausomybės atrama, greta mūsų piliečių valios ją ginti, yra šiandien lygių neturinti Jungtinių Amerikos Valstijų galia ir suinteresuotumas mūsų regiono savarankiškumu bei demokratija. Lietuva visomis priemonėmis turi šį suinteresuotumą išlaikyti ir didinti. • Kuo labiau sutelkta Europos Sąjungos politika energetikoje, finansuose, išorinių sienų valdyme – tuo mažiau nepageidaujamo trečiųjų šalių kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus. Todėl turime palaikyti ES šalių glaudesnę tarpusavio integraciją šiose srityse. • Neturėtume užsižaisti tariamai „savarankiška“ santykių su nedemokratiniais Rytų režimais politika. Turime būti ne kliūtis bendrai ES politikai Rusijos, Baltarusijos atžvilgiu, o greičiau priešingai – eikvoti savo politinius, administracinius ir intelektualinius išteklius bendrai ES ir Vakarų politikai suformuoti. Ne su diktatoriais ir gazpromais išsiderėtos nuolaidos, o Lietuvos interesų atsispindėjimas ES kolektyviniuose sprendimuose apibrėš mūsų užsienio politikos sėkmę.
127

• Visiškas Lietuvos saugumas įmanomas tik tada, kai neliks nedemokratinės kaimynystės. Todėl visokeriopai remiame ir remsime demokratines reformas ES Rytų kaimynystės šalyse, šių šalių suartėjimą su ES ir NATO, svetimos kariuomenės išvedimą iš šių valstybių, nes tai išplečia saugumo ir stabilumo erdvę prie rytinių Lietuvos sienų. • Sėkmingai Rytų politikai reikalinga Vidurio Europos ir Šiaurės šalių parama. Išskirtinė Lietuvos geografinė padėtis leidžia vykdyti dinamišką politiką, kurioje Lietuvos partnerystę su Vidurio Europos valstybėmis papildo pažangi Šiaurės kryptis. • Turime šalinti mūsų šalies izoliaciją nuo Vakarų, gerinti jos pasiekiamumą ir sieti mūsų politiką su konkrečiais Vakarų interesais. Mūsų bendra siena su Baltarusija ir Karaliaučiumi – tai galimybė Lietuvai didinti savo geopolitinį vaidmenį: Vakarams turime įrodyti, kad integruotas, demokratiškas Baltijos regionas yra būtina prielaida ir naudingas įrankis Rusijos, Baltarusijos, kitų Rytų Europos šalių demokratiniam persitvarkymui ir taikiai integracijai į Vakarų bendruomenę. • Turime puoselėti turtingos istorinės atminties politiką, kuri padeda vertinti Lietuvos praeitį iš platesnės perspektyvos ir ugdo pagarbą visoms mūsų regione gyvenančioms tautoms. Atsakingas požiūris į praeitį skatina pasididžiavimą savo valstybe ir gerina tarpkultūrinio bei tarpvalstybinio dialogo sąlygas. Lietuva – aktyviausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinio paveldo perėmėja ir puoselėtoja – jau nemažai nuveikė skatindama kitų regiono ir ES valstybių domėjimąsi LDK praeitimi, ir šią veiklą turėtų toliau tęsti. • Pabrėžiame, jog dėl vienadienės užsienio politikos sėkmės nevalia aukoti Lietuvos valstybės stuburo ir tvirtos politinės tautos savimonės. Kad apgintume Lietuvos pilį, užsienio politikoje nesileisime į kompromisus, pažeidžiančius istorinio teisingumo ir kitus Lietuvos visuomenės moralinius principus. Šiais orientyrais užtikrinsime deramą Lietuvos laikyseną pasaulyje, Europoje, regione, kaimynystėje:

3.1. 3.1.1.

Transatlantinis saugumas JAV – Lietuvos saugumo garantas

• Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo strateginės partnerystės ryšiai su JAV buvo ir yra Lietuvos užsienio politikos prioritetas. Lietuva ir toliau privalo remti JAV įsitraukimą į Europos saugumo sistemą: „kuo daugiau JAV Europoje, tuo saugesnė Lietuva“. • JAV pradėta santykių su Rusija „perkrovimo“ politika Vidurio ir Rytų Europoje sukūrė tam tikrą „strateginio netikrumo“ situaciją. Dėl to reikia tikslinti JAV veikimo Vidurio Europoje strategiją. • Geopolitiniame lygmenyje Lietuva turi siekti, kad JAV santykių su Rusija „perkrovimo“ iniciatyva būtų vykdoma kartu su Vidurio ir Rytų Europos (Baltijos valstybių) „patikinimo“ politika, kurios ašis – visavertė šių valstybių integracija į Aljanso gynybinę sistemą. • Nauja, dar neišnaudota galimybė stiprinti JAV ir Lietuvos strateginę partnerystę – ekonominiai ryšiai. Tvirtus ryšius karinėje, užsienio ir saugumo politikos srityse sieksime
128

papildyti (ir taip sustiprinti) konkrečiais ekonominio bendradarbiavimo projektais. Tai didins tarpusavio priklausomybę, o amerikietiško kapitalo įsitraukimas į Lietuvos ekonomiką sumažins šalies priklausomybę nuo rytietiškų žaidimo taisyklių, paremtų politinio dominavimo ir galios logika. • Itin svarbu stiprinti ryšius su Amerikos analitiniais tyrimų centrais ir fondais, kurie remiasi Lietuvai palankiomis filosofinėmis prielaidomis ir geopolitinėmis schemomis. TS-LKD inicijuotas „Reigano namų“ įkūrimas Lietuvoje yra sektinas pavyzdys, kaip pagerinti JAV politinį matomumą regione ir demokratinių idėjų sklaidą Rytų Europoje.

3.1.2.

Visavertė narystė NATO

• NATO šalys vis dar nesijaučia vienodai saugios. Pastaraisiais metais partnerių saugumo retoriką pavertėme garantijomis Lietuvai, nes iškovojome Baltijos šalių gynybos planus. O dabar privalome toliau pildyti praktinį NATO 5 straipsnio turinį: aktyviai siekti konkrečių sprendimų Aljanso gynybos planavimo, pratybų ir tolygaus infrastruktūros plėtojimo srityse. Ypatingą dėmesį žadame kreipti į infrastruktūros plėtojimą naujosiose Aljanso narėse, kuriose nėra pakankamai išplėtota NATO infrastruktūra ir kurios ribojasi su Aljansui nepriklausančiomis valstybėmis, NATO veiklą vertinančiomis kaip iššūkį savo nacionaliniam saugumui. • 2012 m. Čikagos viršūnių susitikime laimėjome sprendimą pratęsti NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse neterminuotam laikotarpiui. Ketiname įtvirtinti šį sprendimą tolesnėmis investicijomis ne tik į Zoknių infrastruktūrą, bet ir į bendras Aljanso pratybas bei mokymus Lietuvoje. NATO oro policija turi būti nuolat veikiantis, NATO šalims gerai žinomas bendradarbiavimo įrankis, o ne visų pamiršta misija, kuri prisimenama tik tada, kai Lietuvoje nukrenta trečiosios šalies lėktuvas. • Sieksime, kad NATO kuriama priešraketinės gynybos sistema gintų Lietuvos oro erdvę, kad čia nebūtų trečiosios šalies atsakomybės zonos (ir kad šiuo būdu trečioji šalis neįgytų galimybės atskirti Baltijos šalis nuo NATO). • Ginsime nuostatą, kad Aljansas, reaguodamas į trečiųjų šalių be pagrindo didinamą puolamąją ginkluotę, išlaikytų adekvačius atgrasymo pajėgumus, reikalingus Lietuvos ir kitų valstybių saugumui. • Tvirtai pasisakysime už NATO „atvirų durų“ politiką. NATO durys pagal sutartį atviros visoms Europos valstybėms, norinčioms tapti visateisėmis narėmis ir atitinkančiomis joms keliamus reikalavimus. Esame tikri, jog NATO plėtra sustiprins regiono saugumą ir stabilumą. Ši plėtra dar nėra pasibaigusi. Jokia trečioji valstybė negali įgyti neformalios „veto teisės“ sprendžiant, kurios šalys gali būti Aljanso narėmis, o kurios – ne.

3.2.

Rezultatyvi Europos politika

Nors ekonominė ir finansinė krizė, užgriuvusi Europos Sąjungos šalis, ne vieną privertė suabejoti ES integracijos perspektyvumu, TS-LKD į ES ateitį žvelgia optimistiškai. Paskui ES klestėjimo laikotarpį visad sekdavo tam tikras krizės laikotarpis, per kurį šalys-narės rasdavo būdų pasiekti dar didesnės vienybės. Lietuva 2013 m. antrojoje pusėje perims ES vairą į
129

savo rankas, tad mūsų pastangos stiprinti ES šalių ir institucijų bendradarbiavimą bus labai reikalingos. Šiandieninių eurointegracijos dilemų akivaizdoje turime neužmiršti, kas yra naudinga Lietuvai ir kas yra mūsų artimiausi sąjungininkai.

3.2.1.

Apdairi integracija išlaikant pusiausvyrą

• Lietuvos Europos politikos strateginė vizija – tolygi, mūsų valstybės saugumą ir ekonominę plėtrą užtikrinanti ES integracija bei nepritarimas „dviejų greičių” (branduolio ir periferijos) Europos scenarijui. 2013 m. II pusmečiui perimdama pirmininkavimą ES Tarybai, Lietuva turi pasinaudoti galimybe įgyvendinti savąją viziją atitinkančius uždavinius. • Remsime stiprias ES institucijas, kurios išlaikytų pusiausvyrą tarp didžiųjų ir mažųjų valstybių. Skatinsime apdairią ES integraciją tose srityse, kur Lietuva yra jautri išoriniam (trečiųjų šalių) spaudimui, visų pirma energetikos politikoje ir prekybiniuose santykiuose. Šiose srityse reikia stiprinti ES vienybę ir derybinę galią santykiuose su tokiomis valstybėmis kaip Rusija. Susidurdami su kraštutinės politinės integracijos siūlymais, rūpinsimės, kad federaciškai suvienyta ir naivi Europa per kai kurias didžiąsias nares nepatektų į Rusijos priklausomybę. • Pažanga ir ES integracija neturi tapti socialine-kultūrine niveliacija. Reikaluose, susijusiuose su politinio valstybingumo, tautinės atminties, kultūros ir tradicinių vertybių tęstinumu, būtina saugoti Lietuvos savarankiškumą. Mūsų tikslas – vieninga, bet nesuvienodinta Europa.

3.2.2. Bendra ES energetikos politika – būdas išlaisvinti Lietuvos energetiką
• Šiandieninė Lietuvos Vyriausybė sparčiai įgyvendina ES lygiu inicijuotas energetikos sektoriaus liberalizavimo reformas, tačiau ES iki šiol neturi visavertės bendros energetinės politikos ir stokoja įtakos energijos išteklių importui. Tai lemia, kad išoriniai tiekėjai vis dar gali naudotis monopoline padėtimi ir tęsti diskriminacinę dujų kainų politiką atskirų ES šalių atžvilgiu. Lisabonos sutartyje paminėtas „solidarumo“ principas energetikos srityje įgaus prasmę, kai ES patvirtins bendrą energetinės politikos strategiją, įtvirtinančią energijos tiekimo patikimumo, konkurencingumo ir darnios plėtros principus. Lietuva ir toliau kurs prielaidas, kad tai įvyktų kuo greičiau. • Lietuvos iniciatyvos turi būti sutelktos į energetinės izoliacijos panaikinimą, iki 2015 m. sukuriant bendrą ES vidaus energijos rinką, tobulinant reguliacinę aplinką ir sutvirtinant išorinę ES energetikos politikos dimensiją. Taip pat būtina kuo geriau išnaudoti Europos Sąjungos (ir kt. tarptautinių platformų) paramą įpareigojant Rusiją sąžiningai spręsti planuojamų nesaugių branduolinės energijos projektų Lietuvos pasienyje problemą.

3.2.3.

Nuosekli ekonomikos plėtra

• ES yra pagrindinė Lietuvos prekybos ir investicijų erdvė bei reikšmingos struktūrinės paramos šaltinis. Privalome išsaugoti ES finansinės paramos tęstinumą strateginiams energetikos ir transporto infrastruktūros projektams bei siekti gilesnės, nacionalinius
130

interesus atitinkančios ekonominės integracijos. Bet tai neįpareigoja pritarti tiesioginių mokesčių harmonizavimui ir bendros ES socialinės politikos susiformavimui. • Lietuvos siekis tapti euro zonos nare išlieka aktualus ir bus realizuotas, kai tą leis šalies parengtis ir palanki euro zonos būsena. Įstojus į bendrosios Europos valiutos valstybių klubą, atsivers naujos prekybos galimybės, pagerės investicinė aplinka, o kartu galėsime efektyviau atstovauti Lietuvos žmonių interesams priimant svarbius ES ekonominius ir politinius sprendimus. • Dalyvaudama šešias ES valstybes (Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją ir Vokietiją) vienijančios neformalios „išmanaus augimo“ grupės veikloje, Lietuva turi prisidėti prie bendro siekio koncentruoti ES paramą į Europos ateičiai ir augimui naudingiausius projektus.

3.2.4. „Atvirų durų“ politika ir demokratijos principų sklaida Rytų Europoje
• „Kuo daugiau Europos Sąjungos Europoje, tuo stipresnė Lietuva“. Prisidėsime, kad ES valstybės puoselėtų demokratijos ir solidarumo principus bei remtų jų įtvirtinimą Rytų Europos valstybėse. • ES Rytų kaimynystės politika, paskelbta 2009 m., šiandien įgauna vis aiškesnius kontūrus. Mainais į reformas ES Rytų Europos valstybėms siūlo konkrečias suartėjimo priemones: asociacijos sutartis, laisvąją prekybą, vizų režimo panaikinimą. Tiesa, kol kas nesutariama, ar pasiūlyti pačią narystės perspektyvą. Manome, kad erdvės, kurioje taikomi europietiški bendradarbiavimo principai, plėtra į rytus Lietuvai turi strateginę reikšmę, todėl ketiname plėtoti pradėtus darbus šia kryptimi. • Aktyviai sieksime, kad būtų pasirašyti ES asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai su Ukraina, Gruzija, Moldova, Armėnija, Azerbaidžianu; kad visoms Rytų kaimynystės šalims būtų maksimaliai liberalizuotas ES vizų režimas, o šalims, kurios yra pasirengusios (Moldovai, Ukrainai, Gruzijai), ES vizos būtų išvis panaikintos; kad būtų stiprinamas šių šalių energetinis saugumas, kad būtų panaikinta mūsų artimiausių kaimynų monopolinė priklausomybė nuo vienintelio tiekėjo; kad ES valstybės ir institucijos tvirtai, principingai gintų Rytų kaimynystės šalių teritorinį vientisumą ir reikalautų išvesti svetimą kariuomenę, esančią šiose šalyse be jų sutikimo; kad ES didintų, o ne mažintų, paramą struktūrinėms ir institucinėms reformoms Rytų kaimynystės šalyse; kad būtų viešai įvardinta Rytų kaimynystės šalių teisė ateityje įsilieti į ES. • Formuojant bendrą užsienio ir saugumo politiką, Europos Sąjungos veikimo kryptis ir gynybinius pajėgumus sieksime derinti su transatlantiniais partneriais, kad būtų išvengta struktūrų ir funkcijų dubliavimo. • Lietuvai ypač aktualu daryti įtaką ES santykiams su Rusija. Šioje srityje toliau aktyviai bendradarbiausime su kitomis Baltijos šalimis, Lenkija, Šiaurės ir Vyšegrado grupės valstybėmis.

131

Minėtieji tikslai numatyti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai programoje, tačiau pirmininkavimą laikome tik unikalia proga atkeipti į juos kitų ES šalių dėmesį, o praktinis jų įgyvendinimas priklausys nuo atkaklaus darbo ir nuoseklių pastangų per visą kitos Vyriausybės veiklos laikotarpį.

3.3.

Šiaurės-Baltijos regiono vienybė

Šiandien bene perspektyviausia Lietuvos politinės ir ekonominės realizacijos erdvė apima „Šiaurės lanką“: dinamišką ir vieningą aštuonių suverenių Šiaurės-Baltijos šalių regioną, palaikantį glaudžius ryšius su transatlantiniais partneriais. Pastaraisiais metais šia strategine kryptimi pasiekėme sisteminių poslinkių, kuriuos būtina tęsti.

3.3.1. Vieninga finansinė ir ekonominė erdvė, vieninga saugumo bendruomenė
• Ekonominės krizės metu Šiaurės-Baltijos regionas išsiskyrė atsakinga ūkio ir finansų politika, atsparumu bei inovatyvumu. Vienydamiesi su socialine gerove garsėjančiomis Šiaurės šalimis ir tapdami Šiaurės-Baltijos prekinio ženklo dalininkais, toliau laiduosime Lietuvos patikimumą, geresnį skolinimosi reitingą, investicijas ir prekybos plėtrą. • Dėl geografinės padėties ir politinės istorijos skirtumų šiandien Lietuvos ir Šiaurės valstybių saugumo sampratos nėra identiškos Sieksime, kad Baltijos šalys taptų integralia Šiaurės šalių saugumo bendruomenės dalimi ir kad ši saugumo bendruomenė pasitvirtintų bendrą grėsmių sampratą ir nedalomą saugumo koncepciją. • 2008 m. Šiaurės šalyse pradėta viešai aptarinėti Šiaurės gynybos sąjungos idėja. Ji remiasi vis labiau suvokiamu poreikiu užpildyti Šiaurės Europos saugumo politikos vakuumą, įtraukiant Baltijos šalis į bendrą Šiaurės šalių gynybos sistemą. Šiaurės ir Baltijos šalių bendros gynybos projektas Baltijos valstybėms padėtų tapti integralia Šiaurės šalių saugumo bendruomenės dalimi. Toks projektas, nedubliuodamas NATO veiklos, užtikrintų kolektyvinės gynybos principų sėkmingesnį taikymą regione. Tikimės, kad stiprėjanti Šiaurės-Baltijos ekonominė integracija vis dažniau ir stipriau persilies į „aukštosios“ politikos sritis. • Atsisukdami į sektino ekonomikos modelio ir socialinės atsakomybės Šiaurės šalis, mes nebandysime atsiriboti nuo ilgamečių draugų Vidurio-Rytų Europoje. Mūsų įsitikinimu, šios regioninio bendradarbiavimo kryptys nesikerta, o tik papildo ir sustiprina viena kitą.

3.4.

Dora kaimynystė

Kaimynystė yra abipusis ryšys, padedantis užtikrinti gyvybinius nacionalinius poreikius. Gerai kaimynystei reikia abipusio noro, abipusio šalių poreikių pripažinimo, abipusio ryžto laikytis visiems bendrų taisyklių. Pamatinė doros kaimynystės politikos prielaida – atsakinga ir etiška laikysena visų pirma savo piliečių ir kaimyninių visuomenių atžvilgiu. Šį patikimą pamatą toliau tvirtinsime realiais darbais.

3.4.1.

Latvija ir Estija: bendrašalė Baltijos politika

132

• Su Latvija mus sieja ne tik baltiškos šaknys, kalba, bet ir gyvybiniai teritorinio, energetinio, ekonominio, informacinio saugumo iššūkiai. Jiems atremti įgyvendinsime mūsų specialioje 2011 m. Lietuvos-Latvijos bendradarbiavimo studijoje parengtas partnerystės gilinimo rekomendacijas. Visi pamatiniai Lietuvos politiniai tikslai sutampa ir su Estijos interesais. Esame pasiryžę įsisavinti gerąją kaimynų patirtį valstybės valdyme bei išnaudoti vienybės svertus daugiašalėje politikoje. • Neginčijama pareiga Lietuvai – glaudžiai konsultuotis ir dirbti kartu su Latvijos ir Estijos atstovais užtikrinant Baltijos regiono energetinį savarankiškumą. Kartu galime atsijungti nuo posovietinės elektros tinklų sistemos BRELL ir integruotis į kontinentinės Europos ENTSO-E sistemą; kartu galime pastatyti saugią ir rentabilią regioninę Visagino AE; kartu galime rasti patvarius, nacionalines reikmes atitinkančius kompromisus dėl suskystintų dujų terminalo. • Strateginių transporto infrastruktūros projektų plėtra – bendras Baltijos šalių reikalas. Toliau remsime latvių ir estų suinteresuotumą „Rail Baltica“ plėtra bei laikysimės aiškių konkurencijos ribų dalijantis tarptautinio tranzito srautus. • Kursime palankias ekonominio bendradarbiavimo sąlygas, skatindami lietuviškos produkcijos eksportą ir investicijas Baltijos kaimynėse bei pritraukdami į Lietuvą daugiau latvių ir estų turistų. • Šiaurės ir Baltijos šalių integracija saugumo politikoje ir ekonomikoje – geriausiai kartu su latviais ir estais. • Baltijos šalių konsultacijos ir savitarpio pagalba kovoje su nutautėjimo, istorijos klastojimo ir propagandos grėsmėmis šiandien ne mažiau svarbi nei nepriklausomybės atgavimo metu. • Santykiuose su visais kitais mūsų kaimynais Lietuva, Latvija ir Estija turi stengtis kalbėti vienu balsu. • Verta plačiau išnaudoti kultūrinio ir regioninio bendradarbiavimo potencialą. Lietuvius, latvius ir estus turi jungti bendra informacinė erdvė, kuri be žinią iškreipiančių tarpinių grandžių ir interesų padėtų bendrauti ir geriau pažinti vieniems kitus.

3.4.2.

Lenkija: strateginis bendradarbiavimas be dviprasmybių

• Siekdami, kad strateginių ryšių formulėje neliktų dviprasmybių, nekartosime tarpukario geopolitinės klaidos, kai viena Rytų kaimyninė valstybė pasinaudojo mūsų konfliktu ir įkalė pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Turime priešintis panašioms užmačioms šiandien, nukreiptoms pakirsti ES šalių narių santarvę. • Tvirtą Lietuvos ir Lenkijos partnerystę byloja rekordiniai dvišalės prekybos ir turizmo rodikliai, pagal grafiką įgyvendinami elektros ir dujų jungčių projektai, bendra oro erdvės apsauga. • Esame pasiryžę tęsti aktyvų bendradarbiavimą su Lenkija įgyvendinant regiono strateginių energetinės nepriklausomybės projektus (elektros ir dujų jungtys; atviros durys dalyvauti Visagino AE projekte, parama PKN „Orlen“ ir kitų investuotojų veiklai Lietuvoje);
133

bendromis pastangomis įtraukti strateginius transporto infrastruktūros projektus, tokius kaip „Rail Baltica“, į prioritetinių ES transporto koridorių sąrašą. Pagal finansavimą ir laiko grafiką juos įgyvendinti abiejose šalyse. • Su bendrais kaimynais – Rusija ir Baltarusija – lietuviai ir lenkai turėtų kalbėti vienu balsu. • Aukštus šalių prekybos rodiklius turi atspindėti ir lietuviškos produkcijos eksporto prieaugis Lenkijoje. Lietuvos interesas – dalintis patirtimi aukštos pridėtinės vertės gamybos ir paslaugų, mokslo ir inovacijų sektoriuose, pritraukiant Lenkijos kapitalą. Išskirtinis lenkų turistų dėmesys Lietuvai – paskata ir įpareigojimas mums užtikrinti tolesnę atvykstamojo turizmo plėtrą. • Plečiant kultūrinį bendradarbiavimą ir puoselėjant savo istorinę atmintį, susijusią su Lenkija, Lietuvos laikysena turi būti atsakinga, subalansuota ir kaimyniška. Toliau remsime Lietuvos-Lenkijos jaunimo mainų fondo ir 2011 m. Seinuose įsteigto dvišalio intelektualų forumo veiklą.

3.4.3.

Baltarusija: parama demokratijai ir savarankiškumui

• Mūsų partija ir toliau sieks nuoseklios, vieningos vertybinės ES pozicijos nedemokratinio Baltarusijos režimo atžvilgiu. Europos Sąjungai metas išmokti pamokas, kai dabartinis Baltarusijos politinis režimas ES nuolaidžiavimą panaudojo tik kaip manevrą stiprinant savo derybinę galią santykiuose su Rusija, tačiau nesiėmė jokių realių demokratinių ir struktūrinių reformų. • Bekompromisė sąlyga dialogo su Baltarusijos vadovybe plėtrai – opozicijos saugumo garantijos ir derama Lietuvos teisėsaugos ir kt. institucijų parengtis atremti nedemokratinio režimo provokacijas. • Lietuva palaikys dalykiškus santykius su šiandieniniu Baltarusijos režimu tiek ir tuo mastu, kuriuo tai naudinga abiejų šalių visuomenėms ir neprieštarauja bendrai ES pozicijai. • Supaprastinta keliavimo tvarka ir galimybė laisviau lankytis Lietuvoje ir kitose ES šalyse yra veiksmingiausias būdas gerinti baltarusių gyvenimo kokybę, kurti europietišką šalies perspektyvą. • Baltarusijos ateitis priklauso pačiai baltarusių visuomenei. Nepažeizdami šios šalies suverenumo, toliau remsime Baltarusijos piliečių demokratines iniciatyvas bei stiprinsime visuomenių ryšius. • Šiandieninių Baltarusijos ūkio ir posovietinių problemų akivaizdoje šalies nepriklausomybę išgelbėtų parama Vakarų finansiniais instrumentais, skatinant skaidrią, Baltarusijos visuomenei priimtiną ūkio privatizaciją. • Intensyvėjantys Lietuvos ir Baltarusijos verslo ryšiai bei ekonominį bendradarbiavimą plečiantys projektai yra sveikintini ir remtini tuo mastu, kuriuo nepažeidžiami kiti doros kaimynystės politikos principai ir neaukojama europietiška Baltarusijos ateitis.
134

3.4.4.

Rusija: abipusė pagarba – abipusė nauda

• Santykiai su Rusija turi būti grindžiami abipuse pagarba, lygiateisiškumu, nauda ir atviru dialogu. • Nepaisant teigiamų ekonominio bendradarbiavimo tendencijų, keliais pamatiniais klausimais Lietuvos ir dabartinių Rusijos vadovų požiūriai smarkiai išsiskiria. Tarpusavio pasitikėjimas sustiprės, kai sovietinės okupacijos faktas bus matomas kaip faktas ir kai Rusija nelaikys Europos su Lietuva savo priešu, dėl kurio verta vykdyti propagandinę kovą, o prie Lietuvos ir Lenkijos sienų telkti galingą karinę ginkluotę ar plėtoti nesaugius, ekonomiškai nepagrįstus atominius projektus. • Esminė visavertės partnerystės su Rusija prielaida – demokratijos ir europietiškų vertybių įsitvirtinimas Rusijoje. Lietuva turi solidarizuotis su demokratijos ir teisės viršenybės principų siekiančia rusų visuomene ir siekti vieningos ES paramos demokratiškai Rusijos raidai. • Mes manome, kad tolesnę Rusijos vidaus ir užsienio politikos raidos kryptį labiausiai lems šios šalies politinė ir ekonominė sankloda bei kaimyninių Rytų Europos ir Pietų Kaukazo šalių sėkminga integracija į Vakarus, o realiausias kelias į politines reformas – energetikos sektoriaus reforma. Skatinsime Vakarų valstybes ieškoti receptų, kurie paskatintų Rusiją liberalizuoti savo strategines ūkio šakas, ir paraleliai stiprinti ryšius su ES Rytų kaimynystės valstybėmis. • Mūsų partija laikosi pozicijos, jog geoenergetinė nepriklausomybė nuo Rusijos yra pagrindinis Lietuvos trumpojo ir vidutinio laikotarpio nacionalinio saugumo uždavinys. Per ateinančius 4 metus pasirūpinsime, kad realią iškovotos nepriklausomybės naudą pajustų kiekvienas Lietuvos pilietis. • Skaidrus bendradarbiavimas energetikoje – tai ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos interesas. Privalome savo kaimynams tai įrodyti. Šiandieninės Vyriausybės įgyvendinamos strateginės Lietuvos dujų ūkio pertvarkos, Suskystintų gamtinių dujų terminalo ir Visagino atominės elektrinės projektų tęstinumas ilgainiui užtikrins dvišalį pasitikėjimą. • Reikia tęsti praktinį dialogą Kaliningrado plėtros, tranzito, aplinkosaugos, mokslo srityse, o siekiant bendro požiūrio į praeitį – realizuoti sutartą dvišalio Pasitikėjimo forumo idėją bei sistemingai, atvirai ir argumentuotai svarstyti okupacijos bei jos padarytos žalos klausimą. • Ekonominiam ir geopolitiniam Rusijos suartėjimui su ES turi būti keliami tie patys demokratijos, teisės viršenybės ir skaidrios ekonomikos reikalavimai, kaip ir kitoms Rytų Europos valstybėms. • Lietuvos parama ES Rytų kaimynystės šalių integracijai į ES nėra nukreipta prieš Rusijos interesus – priešingai, tai yra „minkštoji“ parama poimperiniu sindromu vis dar negaluojančios valstybės virsmui į normalią, su kaimynais europietiškai sugyvenančią demokratišką Rusiją.

3.5.

Vertybinis kompasas – visomis užsienio politikos kryptimis
135

• Vertybinė politika – tai daugiau nei papildoma programinė Lietuvos užsienio politikos kryptis. Demokratija, pagarba žmogui, istorinė atmintis ir teisingumas yra pagrindinis politinių skaičiavimų matas, galiojantis visiems aukščiau išdėstytiems užsienio politikos prioritetams. • Lietuvos Respublika privalo būti matoma, solidari, patikima tarptautinės bendruomenės narė, pagal išgales prisidedanti prie paramos besivystančioms šalims ir tarptautiniam saugumui. • Mes ir toliau plėtosime pastaraisiais metais išjudintas istorinės atminties įamžinimo ir teisingumo iniciatyvas. Istorinės atminties politika turi būti koordinuota, atsakinga ir atitinkanti žmonių lūkesčius. Šiam tikslui sieksime visų institucijų dėmesio, iniciatyvos ir sutarimo. • Reikia sistemingai rūpintis kultūriniu paveldu ir lietuvybės sklaida pasaulyje. Numatome tobulinti Globalios Lietuvos programą, kuriai dar trūksta konkretumo, atsakomybės pasidalijimo ir resursų. • Kokybiškos užsienio politikos pamatas – profesionali ir vertybinį stuburą turinti diplomatų komanda. Dėl to reikia tęsti įsibėgėjusią diplomatijos personalo reformą, užtikrinant proporcingą vertinimo už darbo rezultatus sistemą, skaidrią rotaciją ir švarią tarnautojų reputaciją.

136

KRAŠTO SAUGUMAS
Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (toliau – TS-LKD) krašto gynyba yra vienas svarbiausių prioritetų. Mūsų pagrindinis tikslas – neleisti įvykti ginkluotam konfliktui Lietuvoje, todėl itin svarbu, kad esame aktyvūs galingiausio pasaulyje karinio aljanso, NATO, nariai. NATO yra stiprus tuomet, kada stiprios yra ir jos narės, tad mūsų prioritetas – stiprinti Lietuvos krašto apsaugos pajėgumus, ir taip ne tik didinti Lietuvos saugumą, bet stiprinti ir pasitikėjimą Lietuva. Institucijos, atsakingos už krašto apsaugą, privalo būti parengtos ir blogiausiam įvykių scenarijui, nes iškilus pavojui krašto saugumui niekas nesuteiks antrojo šanso. Atsikūrus Lietuvos valstybei Lietuvos kariuomenę ir apskritai Krašto apsaugos sistemą (toliau – KAS) reikėjo sukurti iš naujo. Šis procesas tebevyksta, dar reikės daug padaryti, kad mūsų ginkluotosios pajėgos būtų tokios, kokių reikia atremti galimus iššūkius ir grėsmes, kad jų kuo mažiau kiltų.

Saugumo aplinka
Pagrindinis ir labai palankiai Lietuvos saugumo aplinką veikiantis faktorius yra mūsų valstybės narystė NATO ir ES. Ši narystė lemia labai glaudų gynybinį bendradarbiavimą su regiono kaimynėmis Latvija, Estija, Lenkija ir Šiaurės Europos valstybėmis, be to, labai sėkmingai plėtojama strateginė partnerystė gynybos srityje su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Švedijai atsisakius neutraliteto politikos ir abiem šiaurinėms kaimyninėms, ne NATO narėms, Suomijai ir Švedijai labai aktyviai dalyvaujant NATO vadovaujamose operacijose, atsirado dar daugiau galimybių plėtoti regioninį bendradarbiavimą gynybos srityje. Vis dėlto derėtų prisiminti, jog Lietuva yra NATO ir ES pasienio valstybė. Mes nelaikome kaimyninių ne NATO ir ne ES valstybių savo priešais ir nekeliame joms grėsmės. Visomis įmanomomis priemonėmis siekiame ir sieksime taikaus regiono. Tuo tarpu Rusijos Federacija labai sparčiai militarizuoja vakarines savo teritorijas. Per pastaruosius keletą metų virš Baltijos jūros labai suaktyvėjo Rusijos karinės oro pajėgos – karinių naikintuvų, sunkiųjų bombonešių, kurių nebuvo nuo pat šaltojo karo laikų, skrydžiai tapo itin intensyvūs bei demonstratyvūs. Ši aplinkybė tik sustiprina mūsų narystės NATO svarbą. Nuo 2007 metų Rusijos Federacija pradėjo kasmet didinti savo karines išlaidas ir įgyvendinti gynybos struktūrų modernizavimą bei reformas, kurios itin sparčiai vykdomos link Baltijos valstybių sienų. Prie Sankt Peterburgo 2011 metais buvo dislokuotos raketos „Iskander“, galinčios taikinius žemėje numušti apie 600 km atstumu, o dvi buvusios atskiros Leningrado ir Maskvos karinės apygardos sujungtos į vieną – Vakarų apygardą, kuriai pavaldžios visos kariuomenės rūšys, įskaitant ir Oro-kosmoso pajėgas. Ypač militarizuojama Karaliaučiaus sritis – čia telkiama ne tik naujausia sausumos ir jūrų pajėgų ginkluotė, bet didžiausias dėmesys skiriamas priešlėktuvinei bei priešraketinei ginkluotei. 2012 m. čia baigta įdiegta nauja zenitinių raketų S-400 sistema, galinti oro taikinius numušti net 400 km atstumu, kitaip tariant, visa Lietuvos oro erdvė yra lengvai pasiekiama. Atrodo, kad yra tik
137

laiko klausimas, kada žemė-žemė tipo raketų kompleksas „Iskander“ taip pat bus dislokuotas Kaliningrado srityje. Verta prisiminti, kad dar nuo sovietinių laikų Karaliaučiaus krašte yra visa reikalinga taktinio branduolinio ginklo infrastruktūra. Analizuojant karinius pokyčius artimiausioje mūsų valstybės aplinkoje yra visiškai akivaizdu, kad būtina kartu su partneriais atidžiai stebėti vykstančius procesus. Viena iš prielaidų, kurią ekspertai vertina kaip realiausią, kodėl Rusijos Federacija skiria tokias dideles lėšas kariniams pajėgumams Baltijos regione, yra ta, kad, vienu ar kitu būdu išprovokavus konfliktinę situaciją, gali būti siekiama patikrinti, kiek stiprus ir politiškai ryžtingas yra NATO ir ar būtų gebama vieningai reaguoti. Jei negebama, tai Lietuva būtų vis intensyviau įtraukiama į ekspansionistinės Rusijos karinių interesų sferą ir verčiama satelitine valstybe. Kitos Lietuvos kaimynės, Baltarusijos, ginkluotosios pajėgos yra gana modernios, gausios, o svarbiausia aplinkybė – kad jos vis labiau integruojamos į Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas. Rusijos – Baltarusijos ypatingas karinis aljansas, priešiškas Vakarams, yra faktas. Provokacijų galimybė dėl to tik dar labiau padidėjo.

Ką radome
Lietuvos kariuomenėje ir apskritai visoje KAS dirba motyvuoti, didelę patirtį Vakarų valstybių mokslo įstaigose, NATO ir ES struktūrose įgiję žmonės. Tai lemia pakankamai aukštą darbo kultūrą, drausmingumą bei gana žemą, lyginant su kitomis valstybės institucijomis, korupcijos lygį. Tai įrodo ir Specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Valstybės kontrolės oficialūs įvertinimai. Kaip parodė visų naujųjų NATO šalių patirtis, naujai sukurtos ginkluotosios pajėgos Baltijos valstybėse veikia efektyviau, negu ten, kur reikėjo jas reformuoti po sovietmečio. Tačiau tai tik geras pagrindas tolesniems darbams. Nuolatinis per mažas gynybos finansavimas jau nebeleidžia toliau efektyviai plėtoti, net palaikyti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų ir gali turėti labai rimtų pasekmių krašto saugumo atžvilgiu. Stodama į NATO Lietuva pasižadėjo skirti tinkamą finansavimą gynybai, tačiau ir ekonomikai augant bei kylant, krašto gynybai skiriamas BVP procentas mažėjo. Per 20 nepriklausomos Lietuvos metų krašto apsauga išgyveno keletą etapų: 1. Iki narystės NATO krašto apsauga buvo projektuojama bei kuriama taip, kad gintųsi vien savo pajėgomis. 2. Lietuvai tapus NATO nare atsirado stiprus nusiraminimo jausmas, buvo mažinama kariuomenė, dėmesys teikiamas tarptautinėms operacijoms, o krašto gynybai skiriama mažai dėmesio. Buvo atsisakyta šauktinių, kas sudavė didelį smūgį gynybos rezervo kūrimui. 3. Po 2008 metais vykusio Rusijos-Gruzijos karo pradėta svarstyti, ar esame pasirengę panašiems konfliktams. Buvo peržiūrėti visi strateginiai dokumentai, juose įrašant nuostatą, kad Lietuva, nemažindama savo įnašo į tarptautines operacijas, plėtos savo gynybinius pajėgumus krašto gynybai, kad kartu su NATO sąjungininkais galėtų užtikrinti efektyvią teritorijos gynybą.
138

2008 metais TS-LKD pradėjus rūpintis krašto apsauga, krašto apsaugos sistemoje radome nemažai problemų, kurios buvo nesprendžiamos arba sprendžiamos neefektyviai. • Svarbiausia jų – nepakankamas dėmesys Lietuvos teritorijos gynybai. Nebuvo parengti realybę atitinkantys gynybos planai, kariuomenės struktūrų užpildymas, o jų išdėstymas neatitiko Lietuvos gynybos interesų • Socialdemokratų vyriausybė sustabdė šaukimą į privalomąją karinę tarnybą visiškai tam nepasiruošusi ir jau prasidėjus ekonominei krizei, kuomet nebuvo įmanoma skirti daugiau lėšų eilinių karių samdymui. Be to, nebuvo parengta rezervo rengimo koncepcija, nereformuota griozdiška ir brangi Karo prievolės administravimo sistema • Neparuoštas perėjimas prie profesinės kariuomenės dar labiau iškreipė personalo proporcijas, t.y. sustiprino prielaidas kariuomenėje atsirasti dideliam karininkų ir puskarininkių procentui bei mažam eilinių ir grandinių procentui, todėl kariuomenėje pradėjo trūkti kareivių. • Neatsakingai buvo žiūrėta į įsigijimus, dalis jų – neprioritetiniai, neekonomiški (pvz., minų paieškos laivai, SISU krovininiai ir techninės pagalbos sunkvežimiai). Šiems ankstesnės vyriausybės sutartiems įsigijimams apmokėti buvome priversti skirti didžiąją dalį įsigijimams skiriamų lėšų, o tuo pačiu buvo apribota galimybė įsigyti naują, krašto gynybai reikalingą ginkluotę. • Atskleistas nedovanotinas neprioritetiniams tikslams. išlaidavimas, kuomet buvo skiriami pinigai

• Neparuošta jokia rezervo koncepcija, sustabdytas jaunesniųjų karininkų rengimas, o dešimt pastarųjų metų rezervo kariai nebuvo kviečiami pakartotiniams apmokymams. • Karo akademiją radome vegetuojančią, buvo nuolat mažinamas kariūnų skaičius.

• Skaidrumo stoka personalo politikoje, ypač skiriant žmones į atsakingas pareigas, susijusias su logistika bei materialinėmis vertybėmis Galiausiai paminėtina, jog iki 2008 m. Rusijos atžvilgiu buvo vartojama gana griežta retorika viešoje erdvėje, tačiau Lietuva grimzdo į vis didesnę priklausomybę nuo Rusijos (ypač tai akivaizdu energetikos srityje).

Kas pavyko
Įrodėme, kad ūkiškai tvarkantis ir su mažesnėmis lėšomis galima padaryti daug. 20112012 metais priimtuose pagrindiniuose strateginiuose dokumentuose įtvirtinto naujo požiūrio į krašto gynybą esmė – už savo teritorijos gynybą visų pirma atsakingi esame mes patys. Turime būti tinkamai pasiruošę priimti partnerių paramą, todėl kariuomenės struktūrą privalome pakeisti taip, kad ji ir taikos sąlygomis būtų artima tai, kurios prireiktų krizių metu, o karinius vienetus užpildyti personalu ir ginkluote pagal nustatytus standartus. Galiausiai itin svarbu yra parengtas reikalingo dydžio rezervas. Apibendrintai sakant, Lietuva kartu su NATO turi būti pasiruošusi ginti savo teritoriją, kaip to reikalauja 3-asis NATO sutarties straipsnis.
139

• Krašto apsaugos ministerija (toliau – KAM) parengė Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją, kurią 2011 m. patvirtino Valstybės gynimo taryba. Kertinė koncepcijos nuostata – valstybės gynyba yra ne tik kariuomenės, bet ir visos valstybės uždavinys. Pirmą kartą buvo atliktas ir kitų ginkluotąsias pajėgas sudarančių struktūrų – Valstybės sienos apsaugos ir Viešojo saugumo tarnybų vertinimas, parengtas jų pasirengimo ginkluotai gynybai planas. Koncepcija numatė pokyčius kariuomenės išdėstymo struktūroje, priartinant ją prie tokios, kokios reiktų karo metu, visą Lietuvos teritoriją suskirstant į atsakomybės regionus su atitinkamomis vadovavimo struktūromis. Koncepcijoje svarbus vaidmuo tenka visapusiškam rezervo rengimui – jis turi būti parengtas, nuolat papildomas iš priaugančios kartos, o jo įgūdžiai reguliariai atnaujinami. Nustatyti pajėgumų plėtojimo prioritetai pagal krašto gynybos poreikius. • Derinant su NATO parengti Lietuvos gynybos operaciniai planai (žr. NATO erdvė)

• Patvirtinta ginkluotųjų pajėgų karo meto struktūra. Tai itin svarbu, nes iki tol nebuvo žinoma, kaip struktūriniu požiūriu bus organizuojamos šalies ginkluotosios pajėgos karo metu. Kaip pavyzdys šio žingsnio naudai galėtų būti tas, kad po struktūros patvirtinimo rezervo kariai aiškiai žinos savo teritorinę ir grėsmės atveju sudaromo karinio dalinio priklausomybę. • Siekiant parengti kuo daugiau piliečių valstybės gynybai, parengtas ir LR Seimo priimtas naujos redakcijos Karo prievolės įstatymas, įtvirtinęs lanksčią ir savanorišką privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo tvarką bei numatęs motyvacines priemones ją atliekantiems – darbo ar įsidarbinimo subsidijavimas, dalies studijų kainos kompensavimas ir pirmenybės nustatymas stojant į valstybės finansuojamas vietas aukštosiose mokyklose. Šios priemonės yra itin svarbios siekiant skatinti potencialaus kario savanoriškumą tapti parengtu karo prievolininku. • Vadovaujantis naujuoju Karo prievolės įstatymu, Rukloje pradėti Baziniai kariniai mokymai (toliau – BKM), kuriuose jau dalyvavo 1132 jaunuoliai – 1095 vaikinai ir 37 merginos. Dauguma jų pasirenka kario profesiją, o kiti papildo rezervą. Sistema pasiteisino, nes į mokymus ateina jauni, motyvuoti žmonės, be to, jų skaičius tik didėja. Nuo 2012 metų pradėjo veikti skatinimo sistema – pasirašius sutartį tarp KAM ir Darbo biržos darbdaviai noriau išleidžia savo darbuotojus į BKM, nes yra numatytos finansinės kompensacijos darbuotojui nesant darbe. Be to, mažiau pasiturinčių šeimų jaunuoliams atsiveria didesnės galimybės mokytis Lietuvoje, nes atlikusiems BKM ir įstojusiems į aukštąsias mokyklas yra apmokama 50 proc. bazinės studijų kainos. • Atnaujinti Jaunesniųjų karininkų kursai aukštosiose mokyklose, kurių populiarumas tarp akademinio jaunimo kol kas pranoksta visus lūkesčius. Nuo 2012 metų rugsėjo 1-osios Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje aukštųjų mokyklų studentai specialiuose kursuose per trejus metus galės įsigyti atsargos leitenanto laipsnį. Jie taps reikšminga jėga rezervo struktūrose, o patys jauni žmonės ne tik gaus svarbių karybos įgūdžių, bet ir lyderystės gebėjimų, užsigrūdins, sustiprės fiziškai ir dvasiškai bei supras, ką reiškia mokėti ginti Tėvynę. • Sugrąžintas rezervo karių pakartotinis apmokymas. 2011 metais į tokius mokymus buvo pašaukta beveik šimtas karių, 2012 m. – jau keturi šimtai. Dviejų savaičių mokymų
140

tikslas – atnaujinti rezervo karių įgūdžius, o mokymai vyksta konkrečiuose batalionuose, kuriuose šie rezervo kariai esant reikalui bus išmokę atlikti konkrečias užduotis. Vienerių metų patirtis parodė, kad rezervo kariai noriai dalyvauja mokymuose, yra motyvuoti ir gerai supranta savo pareigas. Stiprinamas bendradarbiavimas su rezervo karių darbdaviais, kurie dar ne visada geranoriškai reaguoja į jų darbuotojų iškvietimus mokymams. • Parengtas ir priimtas Mobilizacijos ir priimančios šalies paramos įstatymas, kuriuo, be kita ko, pirmą kartą sureguliuotas pasirengimas teikti priimančios šalies paramą ir jos teikimas. Tai yra svarbu, jei reiktų realiai priimti partnerius savo teritorijoje. • Parengtas naujas Žvalgybos įstatymo projektas, kuriuo suvienodintas teisinis abiejų institucijų – Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM – reguliavimas bei pirmą sykį Lietuvos teisėkūros istorijoje reglamentuota kontržvalgybos veikla. • Parengta ir pradėta įgyvendinti nauja Karo akademijos strategija. Dabar, strateginiuose dokumentuose įtvirtinus naują požiūrį į krašto gynybą ir rezervo rengimą, stengiamasi išugdyti daugiau kariūnų, iš kurių geriausieji būtų atrinkti tarnybai kariuomenėje, o kita dalis būtų įrašoma į rezervą. Atnaujinta itin svarbi techninė studijų kryptis – moderniųjų gynybos technologijų vadyba, leisianti turėti specialistų, gebančių žengti koja kojon su naujausiomis karinės technikos ir vadybos inovacijomis. • Pradėtas įgyvendinti principas, kad į Karo akademiją darbui su kariūnais turi būti siunčiami patys geriausi karininkai, kurie žinotų, jog sėkmingas darbas Akademijoje bus privalumas jų tolesnėje profesinėje karjeroje. • 2011 metais atkurta Krašto apsaugos savanorių pajėgų (toliau – KASP) Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė Šiauliuose, kuri buvo išformuota 2006 metais. • Reformavome Karo prievolės administravimo tarnybą, kurios funkcijas perdavėme Savanorių pajėgoms. Vietoje iki reformos 2008 metais dirbusių 245 darbuotojų dabar tą patį darbą atlieka 52, o išlaidos šiai funkcijai atlikti sumažėjo nuo 22,1 mln. litų 2008 metais iki 3,9 mln. litų 2012 metais. Ši reforma Saulėlydžio komisijoje buvo pripažinta kaip viena sėkmingiausių visoje valstybėje. • Po beveik 15 metų pastangų pagaliau pavyko pasiekti susitarimą su Vidaus reikalų beiSusisiekimo ministerijomis ir nuo 2012 metų jūros stebėjimo sistemos sujungtos į vieną. Iki šiol trys institucijos – Karinės jūrų pajėgos (KAM), Pakrančių apsaugos tarnyba (VRM) ir Valstybinis jūros uostas (Susisiekimo ministerija) plėtojo savo infrastruktūrą, kuri yra labai brangi, tačiau visos trys institucijos gaudavo skirtingus stebėjimo paveikslus, o į Lietuvą atplaukiantys laivai gaudavo atskirus paklausimus iš visų institucijų. Nuo šiol Suomijos pavyzdžiu visa trijų institucijų infrastruktūra sujungta į vieną sistemą, paveikslas monitoriuose yra bendras ir veikia viena ryšio sistema. Tai reiškia, kad nebebus dubliuojami resursai, atsiras daugiau skaidrumo ir mažiau galimybių kontrabandai. Šis projektas yra geras pavyzdys kitoms žinyboms, kad įmanoma veikti kartu ir taip taupyti valstybės resursus. Personalo politika:
141

• Didelis dėmesys buvo skiriamas kariuomenės personalo moralei, buvo dedama daug pastangų užkirsti kelią neskaidrumui, nekompetencijai ir girtavimui. Už minėtus nusižengimus buvo baudžiama griežtai pagal taisykles, siekiant padidinti krašto apsaugos sistemos, kaip sektino pavyzdžio visuomenei, autoritetą. • Buvo skiriamas didelis dėmesys sumažinti personalo disproporciją – didinamas karių skaičius ir taip sprendžiamos kariuomenės komplektavimo problemos. Personalo proporcijos iki 2015 metų turi būti: karininkų – 24%, puskarininkių – 38%, kareivių – 38%. Šiam tikslui pasiekti buvo nustatyti siektini skaičiai kiekvieniems metams ir pavyko juos išlaikyti. Paminėtina, kad atėjus dirbti į KAS 2008 metais buvo rastos itin iškreiptos personalo proporcijos – 30,9% karininkų, 53,2% puskarininkių ir tik 18% kareivių. 2012 metų liepos mėnesio duomenimis, proporcijos yra akivaizdžiai pagerėjusios: karininkų – 28%, puskarininkių – 44%, kareivių – 28%. Taupant lėšas buvo įsigyjamas mažiausias ginkluotės ir karinės įrangos kiekis, buvo atsisakoma papildomos įrangos, tačiau pagal galimybes keitėme susidėvėjusią ginkluotę ir karinę techniką į naują, atitinkančią NATO reikalavimus. Taip pat buvo plėtojami esami, kuriami nauji ir atkuriami nunykę, tačiau buvę itin svarbūs pajėgumai: • Sunkmečio sąlygomis sugebėjome baigti mokėjimus už dar iki 2008-aisiais metais sudarytas sutartis transporto lėktuvams ir automatiniams šautuvams pirkti. • Sudarėme sutartis dėl oro erdvės stebėjimo sistemos projekto įgyvendinimo. Šiuo metu Lietuvos kariuomenė tobulina ir stiprina savo oro erdvės stebėjimo pajėgumus ir modernizuoja 2 radiolokacinius postus. Iki 2015 m. bus įsigytas papildomas kiekis naujų radarų – tai yra šiuo metu vykdomo taikos meto oro erdvės stebėjimo sistemos tobulinimo ir stiprinimo projekto dalis. Projektas numato ne tik atnaujinti techniką, bet ir sukurti sistemą, kuri būtų visiškai integruota su NATO oro gynybos sistema. • Kariuomenėje pradėtos rengti pratybos, skirtos mūsų pačių teritorijos gynybai, 2011 metais pirmą kartą surengtos ir bus tęsiamos visų Sausumos pajėgų prieštankinės pratybos. • Atsižvelgiant į poreikį greitai ir veiksmingai reaguoti į galimą iškilusį pavojų ir teikti pagalbą civilinei valdžiai, sukurtos rotaciniu būdu formuojamos Taikos meto operacinės pajėgos. Kitaip tariant, jau nuo 2009 metų rotacijos principu kariuomenės bataliono dydžio vienetai nuolat budi, pasiruošę atremti galimas grėsmes. • Įkurtos kibernetiniu, informaciniu saugumu besirūpinančios struktūros. Atkurti iki 2008 metų visiškai sunaikinti Kariuomenės žvalgybos pajėgumai, kurie krašto gynybai yra reikalingi lygiai taip pat, kaip ir ausys ar akys kiekvienam žmogui. • Suvokdami, kad XXI amžiuje karai vis labiau persikelia į kibernetinę erdvę, o Lietuvoje kibernetinis karas yra realybė, mūsų iniciatyva buvo patvirtinta kibernetinio saugumo strategija ir jos įgyvendinimo priemonių planas. Taipogi patvirtinta elektroninės informacijos saugos (kibernetinio saugumo) plėtros 2011-2019 metais programa. 2010 metais priimtoje Lietuvos karinėje doktrinoje masinės kibernetinės atakos įtrauktos kaip rizikos veiksnys ir grėsmė. Vyko ir aktyvus bendradarbiavimas su NATO kibernetinės gynybos tobulinimo centru Estijoje.
142

• Itin didelis dėmesys buvo skiriamas informaciniam saugumui stiprinti. Lietuva, nepaisant to, kad yra NATO ir ES narė, nuolat patiria informacines atakas ir priešišką propagandą, todėl informacinių grėsmių identifikavimo, analizės, vertinimo ir teisinio įvertinimo mechanizmai ir toliau bus tobulinami siekiant užtikrinti informacinį saugumą. Įkurtas tuo besirūpinantis Strateginės komunikacijos departamentas, Lietuvos iniciatyva informacinių grėsmių klausimas nuo 2011 metų pradėtas koordinuoti tarp trijų Baltijos valstybių.

NATO erdvė
2008-ųjų Rusijos-Gruzijos karas užbaigė naivųjį ir kupiną euforijos etapą tiek mūsų pačių, tiek NATO supratime apie saugumo situaciją šiame regione. Pradėta rimtai svarstyti klausimą, kaip ir kokiomis priemonėmis NATO ir pačios regiono valstybės užtikrintų saugumą. Narystė NATO: • Lietuvos narystė NATO tapo žymiai konkretesnė, gilesnė, regionas integruojamas į bendrą NATO dėmesio ir atsakomybės orbitą, o per pastaruosius trejetą metų įvyko esminiai kokybiniai pokyčiai mūsų narystės NATO kontekste. • Pastaraisiais metais kartu su Lenkija, Latvija ir Estija pavyko įtikinti kitas šalis, kad NATO turi skirti daugiau dėmesio mūsų regiono saugumui. Intensyvus diplomatinis ir politinis darbas davė vaisius, ir 2010-ieji tapo lūžio metais mūsų narystės NATO kontekste – pagaliau yra parengti konkretūs Lietuvos gynybos planai. Atsižvelgiant į juos parengta nauja Lietuvos ginkluotos gynybos koncepcija, atitinkami įstatymai, todėl 2011-ieji yra esminiai mūsų pačių požiūrio į gynybą persilaužimo metai. • 2012 metais NATO patvirtino, kad Oro policijos misija Baltijos valstybėse bus ilgalaikė, o kartu Lietuva, Latvija ir Estija įsipareigojo padidinti priimančios šalies paramą. Verta pastebėti, kad tarp NATO valstybių sumažėjo skeptiško vertinimo misijos atžvilgiu, prie jos jungiasi naujos šalys – Vengrija ir Nyderlandai pareiškė užpildysiančios konkrečias rotacijas savo pajėgumais, o Liuksemburgas prisideda piniginiu įnašu. • Per pastaruosius metus pasikeitė NATO požiūris į bendrų karinių pratybų svarbą regione, jų vyksta žymiai daugiau, o ypač svarbu, kad jų scenarijus paremtas NATO sutarties 5-uoju straipsniu. • Lietuva yra pirmoji valstybė, padėjusi praktinius energetinio saugumo dėmens įgyvendinimo NATO rėmuose žingsnius. Įsteigtas Energetinio saugumo centras, kuris 2012 metų liepos mėnesį tapo NATO Energetinio saugumo kompetencijos centru – beliko tik formali akreditavimo procedūra, turėsianti įvykti šių metų pabaigoje. Jo užduotis - stiprinti NATO gebėjimus ir pajėgumus energetinio saugumo srityje. Bendradarbiavimas su JAV: • Aktyvi JAV narystė NATO ir JAV karinis buvimas Europoje bei Baltijos regione yra esminiai Lietuvos saugumo garantai. Strateginę partnerystę su JAV Lietuva laiko vienu svarbiausių išorės saugumo aplinkos formavimo įrankių. Sustiprintas praktinis karinis
143

bendradarbiavimas su JAV – vienas svarbiausių Lietuvos prioritetų. Reikia toliau siekti bendrų pratybų regione, jungtinių vienetų formavimu tarptautinėse operacijose stiprinti pajėgų sąveikumą bei pasirengimą veikti įvairaus pobūdžio grėsmių atveju. Itin svarbu nuosekliai bendradarbiaujant su JAV plėtoti priimančiosios šalies pajėgumus, reikalingus NATO 5 straipsnio aktyvavimo atveju. • Bendradarbiavimas su JAV gynybos srityje tapo geriausias per visą jo istoriją, o ypač per bendras pratybas ir bendrus projektus su Pensilvanijos valstijos Nacionaline gvardija. Gynybos planų įgyvendinimui taip pat labai svarbus ir reikalingas bendradarbiavimas su JAV yra mūsų specialiųjų operacijų pajėgoms. • 2012 metais pirmą kartą Lietuvos istorijoje JAV jūrų pėstininkai išsilaipino iš Baltijos jūros. Tai įvyko BALTOPS pratybų metu, kartu su kitais sąjungininkais ir Lietuvos kariais. Pratybose taip pat pirmą kartą dalyvavo tiesiai iš JAV be nusileidimo atskridę strateginiai bombonešiai B-52, Vokietijos naikintuvai PA-200 „Tornado“ bei lenkų desantiniai laivai. Visa operacija buvo koordinuojama iš JAV karo laivo USS „Normandy“, veikusio kaip pratybų vadavietė. Aktyvėjantis regioninis Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje. Verta atkreipti dėmesį į šiuos poslinkius: • Pastaraisiais metais stebimas kintantis grėsmių supratimas Šiaurės šalyse – sugrąžintas dėmesys konvencinėms grėsmėms ir saugumo iššūkiams. • Kardinaliai pasikeitusi Švedijos pozicija: neutralumo politikos atsisakymas, saugumo ir gynybos politikos peržiūra (2010 m. sausio mėn. Švedijos parlamentas priėmė Saugumo deklaraciją, kuri konstatavo 200 metų trukusios tradicinės Švedijos neutralumo politikos pabaigą ir reiškė kardinalius pokyčius gynybos ir saugumo politikoje). • Artimi požiūriai į grėsmes sukuria palankias sąlygas glaudesniam Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimui gynybos srityje, įskaitant galimus bendrus karinius projektus. 2010 m. Baltijos šalims įsijungus į Šiaurės šalių gynybinio bendradarbiavimo formatą NORDEFCO reikia toliau plėtoti bendradarbiavimą šiose srityse: regioninių pratybų rengimas, karinis rengimas ir mokymas, bendrų pajėgumų vystymas, dalyvavimas ES Šiaurės kovinėje grupėje, energetinio, kibernetinio saugumo ir efektyvumo gynybos srityje didinimas, Rytų kaimynystės iniciatyvos gynybos srityje. • Jungtinės Karalystės (toliau – JK) įsitraukimas į Šiaurės regioną. Nuo 2010 metų, kai rinkimus laimėjo konservatoriai, JK pradėjo identifikuoti save kaip Šiaurės regiono dalį ir pareiškė norą aktyviau įsitraukti į įvairias bendradarbiavimo sritis, įskaitant ir gynybos bei saugumo reikalus. Pastebimas JK, Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo suintensyvėjimas visuose lygmenyse – premjerų, gynybos ministrų, gynybos planuotojų. Stiprėjantys Baltijos valstybių ryšiai gynybos srityje žymi, jog pereinama nuo bendradarbiavimo prie integracijos, remiantis išskirtinių saugumo interesų ir esminių politikos prioritetų bei nuostatų bendrumo pagrindu. Įgyvendinami bendri projektai, kaip pvz., oro erdvės stebėjimo, Baltijos gynybos koledžo veiklos ir bendrų pratybų srityse. Taip pat
144

pradėjome planuoti bendrus karinės technikos įsigijimus. Oro policijos misija Baltijos šalyse yra puikus sumanios gynybos (angl. smart defence) pavyzdys. Galiausiai reikia išskirti labai gerus santykius su Lenkija gynybos srityje, kas rodo, kad ir mes, ir lenkai, branginame tarpusavio strateginę partnerystę. Iki šiol visais svarbiausiais klausimais NATO veikėme kartu, nes mūsų valstybės gynybos kontekste yra labai svarbios viena kitai – sunku įsivaizduoti efektyvią Lenkijos gynybą be Lietuvos ir Lietuvos gynybą be Lenkijos, su kuria Baltijos valstybės turi vienintelį sausumos ruožą, jungiantį jas su kitomis NATO valstybėmis. Šie aspektai yra svarbūs, planuojant NATO partnerių gynybinę paramą šiam regionui. Lietuvos iniciatyva nuo 2011 metų Lenkijos gynybos ministerijos atstovai dalyvauja trijų Baltijos šalių gynybos ministrų susitikimuose. Dabar aktyviai planuojamos 2013 metų didelio masto NATO karinės pratybos Steadfast Jazz vyks Lenkijoje ir Baltijos valstybėse. Esame kartu ir LITPOLUKRBRIG projekte.

Tarptautinės operacijos
Afganistanas: Lietuvos prioritetu ir svarbiausiu solidarumo įsipareigojimu 2008-2012 metais išliko karinis dalyvavimas NATO vadovaujamoje Tarptautinių saugumo paramos pajėgų operacijoje Afganistane. Lietuvos kariai operacijoje Afganistane dalyvauja jau nuo 2002 m., o nuo 2005 m. Lietuva pradėjo vadovauti Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupei (toliau – PAG). Iš viso nuo 2002 m. Afganistane tarnavo daugiau kaip 3000 Lietuvos karių, policininkų ir civilių ekspertų. PAG iki šiol yra svarbiausiais mūsų indėlis į operaciją. Lietuvos kariai, dislokuoti Goro provincijoje, ne tik užtikrina gyventojų saugumą ir atlieka patruliavimą, bet ir apmoko Afganistano karius bei policijos pareigūnus. Šiuo metu vykdomi apmokymai padės Afganistano kariams ir policininkams tinkamai atlikti savo pareigas ir savarankiškai užtikrinti, kad Goro provincija būtų saugi. Planuojama, kad Lietuvos vadovaujamos PAG veikla bus užbaigta ir kariai išvesti 2013 m. pabaigoje. Skirtingai nei PAG, kitose Afganistano vietose svarbias užduotis atliekančios mūsų šalies karių grupės liks Afganistane iki 2014 m., kai baigsis Tarptautinių saugumo paramos pajėgų operacija. Specialiųjų pajėgų kariai tarnauja Afganistano pietuose ir yra itin vertinami sąjungininkų kaip profesionalai, puikiai pasiruošę atlikti savo užduotis. Oro pajėgų mokymo grupė instruktuoja sraigtasparnių pilotus ir mechanikus Kandaharo provincijoje. Karo policininkai atlieka savo pareigą saugodami Lietuvos specialiosios misijos, kuri yra Lietuvos diplomatinė atstovybė Afganistane, atstovus sostinėje Kabule. Taigi matome, kad mūsų, kaip nedidelės valstybės, indėlis į operaciją yra tikrai gausus ir įvairus. Vis dėlto svarbiausia, kad Lietuva Afganistane vykdo ne tik karinius uždavinius, bet ir įgyvendina civilinius plėtros projektus, skirtus gerinti gyventojų kasdienį gyvenimą. Puikūs kartu su partneriais sėkmingai įgyvendintų projektų pavyzdžiai yra šie: Goro provincijos sostinės Čagčarano oro uosto rekonstrukcija, Vaikų centro statyba, Goro provincijos centrinės ligoninės rekonstrukcija, centrinės Čagčarano gatvės išasfaltavimas. Vystomųjų
145

projektų srityje Lietuva ypač glaudžiai bendradarbiauja su Japonija ir JAV. Lietuvos karių buvimas Goro provincijoje įgalino pritraukti daugiau lėšų gyventojų susisiekimo pagerinimui, socialinių ir medicinos paslaugų tobulinimui, švietimo prieinamumo ir užimtumo didinimui. Vystomųjų projektų tikslas yra palikti Goro provinciją ekonomiškai saugią. Dalyvaudama operacijoje Afganistane Lietuva turi puikią progą išplėsti ir pagerinti dvišalį karinį bendradarbiavimą su tokiais partneriais kaip JAV, Ukraina, Latvija, Gruzija, Danija ir Belgija. Kartu su kolegomis iš JAV, Ukrainos, Latvijos ir Belgijos lietuviai kariai moko Afganistano policininkus, sraigtasparnių pilotus ir mechanikus, o Gruzijos ir Ukrainos kariai tarnauja Provincijos atkūrimo grupėje Gore. Taigi įsitraukdama į Tarptautinių saugumo paramos pajėgų operaciją mūsų šalis ne tik prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų matyti saugų ir stabilų Afganistaną, bet ir patvirtina patikimos ir profesionalios partnerės vardą. Didelių KAM ir URM pastangų dėka per Lietuvos teritoriją nuo 2010 metų pradėti vežti Afganistano operacijai skirti nekariniai kroviniai iš Vokietijos, JAV, tai duoda nemažas įplaukas į biudžetą. Prisidėdama prie NATO ir Sąjungininkų pastangų Afganistane Lietuva tampa aktyvia NATO nare. Tai užtikrina mums svarbią kitų NATO šalių paramą – tereikia prisiminti, kad Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, oro erdvę pasikeisdami saugo vis kitos NATO šalies naikintuvai. Kitas dalyvavimo Afganistane privalumas yra mūsų karių įgyjama patirtis, kuri galės būti ir toliau sėkmingai pritaikoma tiek kasdienėje tarnyboje Lietuvoje, tiek ateityje dalyvaujant kitose tarptautinėse operacijose, tiek ginant savo kraštą. Kuo daugiau įgūdžių įgyja mūsų kariai, tuo profesionalesnė tampa Lietuvos kariuomenė. Pabaigtos ir būsimos operacijos: 2008-2012 metų laikotarpiu Lietuvos kariai sėkmingai užbaigė dalyvavimą dviejose tarptautinėse operacijose. 2009 birželio 30-ąją dieną savo misiją Kosove užbaigė Lietuvos pėstininkų būrys, atlikęs tarnybą bendrame lenkų ir ukrainiečių batalione, ir 2 Lietuvos karininkai, tarnavę KFOR operacijos vadavietėje Prištinoje. Jungtiniame batalione tarnavę Lietuvos kariai sėkmingai vykdė karines ir humanitarines užduotis Kačanik vietovėje ir svariai prisidėjo prie saugumo situacijos stiprinimo naujai susikūrusioje valstybėje. 2011 metų pabaigoje išvesti paskutiniai Lietuvos kariai iš tarptautinės misijos Irake, kur jie apmokė vietines saugumo pajėgas. Misijos tikslas buvo apmokyti bei vykdyti patariamąją funkciją aukščiausiajam ir vidutinio lygio Irako saugumo pajėgų personalui Irake, NATO ir Aljanso valstybių nacionalinėse institucijose bei mokymo centruose. Pasitraukimas įvyko tuomet, kai Irako saugumo pajėgos buvo tinkamai ir pakankamai išmokytos tęsti savo pareigas be išorinės pagalbos, ir šalies politiniai atstovai nepaprašė NATO pratęsti mokymo misijos. Lietuvos pasiryžimas prisidėti prie tarptautinių taikos užtikrinimo operacijų nemažėja ir baigus užduotis Kosove, Irake bei tęsiant planinį pasitraukimą iš Afganistano. Šiais metais Lietuva išreiškė norą dalyvauti ir ES karinėje operacijoje „Atalanta“, skirtoje kovai su
146

piratavimu prie Somalio krantų. Ši misija yra labai reikalinga, nes užtikrina itin svarbaus jūros kelio saugumą – juo plukdoma ir ES importuojama nafta, ir humanitarinė pagalba skurstančioms šalims. Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuva gavo Didžiosios Britanijos ir Švedijos kvietimus prisijungti prie jų vadovaujamų ES kovinių grupių. Tai puikus mūsų kariuomenės ir visos krašto apsaugos sistemos įvertinimas, nes šios valstybės didžiulį dėmesį skiria šių grupių kokybiškam parengimui ir aprūpinimui. Tai kartu ir pasitikėjimo mūsų valstybe ženklas, kad dvi svarbios ES šalys tiki, jog atsitikus krizei mūsų kariai taikos labui stovės petys į petį su švedais, britais ir kitų šalių kariais.

Lietuvos Rytų politika
Buvo toliau tęsiamas bendradarbiavimas su Ukraina, Moldova ir ypač Gruzija, atsižvelgiant į ilgalaikį strateginį Lietuvos siekį padėti šioms šalims ateityje tapti NATO ir ES narėmis. Bendradarbiavimas su Rusija ir Baltarusija išliko fragmentiškas dėl šių valstybių skeptiškos ir kartais netgi priešiškos pozicijos Lietuvos ir euroatlantinės bendrijos atžvilgiu, tačiau išlaikyti kontaktai su Baltarusijos žemesnio ir vidutinio rango pareigūnais. Pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Korėjos Respublika, Kinija, atnaujintos bendradarbiavimo sutartys su Azerbaidžianu ir Armėnija. Pasirašytos sutartys numato sritis, kuriose bus plėtojamas karinis bendradarbiavimas. Šios sritys apima karines konsultacijas, mokymus, keitimąsi dalyvavimo tarptautinėse operacijose patirtimi.

Istorinė atmintis ir pilietinis-patriotinis ugdymas
2008-2012 metais, tuo pačiu ir KAM iniciatyva, buvo puoselėjama istorinė Lietuvos laisvės gynėjų atmintis – įvairiomis progomis jie pagerbiami ar materialiai padedama įamžinti partizanų kovas menančias įsimintinas datas ir lankytinas vietas. Svarbiausias laimėjimas šioje srityje yra Lietuvos Respublikos Seimo 2009 metų kovo 12 dieną priimta deklaracija, kuria partizanų vadas generolas Jonas Žemaitis pripažintas 1949 02 16 – 1954 11 26 laikotarpio Lietuvos valstybės vadovu. Taip pat su KAM pagalba ir iniciatyva Mėnaičiuose (Radviliškio rajonas) atidarytas memorialas, minintis partizanų įkurto Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio 1949 metų vasario 16-os dienos Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimą. Be to, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgose buvo įsteigtas J.Lukšos mokymo centras, savo veiklą pradėjęs 2010 m. gruodžio mėnesį, taip įprasminant garsaus Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto atminimą. Ugdant jaunimo pilietines nuostatas, buvo dirbama trimis kryptimis: • • Lietuvos šaulių sąjungos (toliau – LŠS) veiklos plėtra, darbas mokyklose,

• bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis – jaunimo ir tomis, kurios savo veikla prisideda prie šalies gynybinių pajėgumų stiprinimo.
147

Šaulių sąjunga pradėjo dirbti pagal naują LR šaulių sąjungos įstatymą, kuris numatė kovinių būrių rengimą ir aktyvų darbą su jaunimu per neformalųjį ugdymą. Šiuo metu yra suformuoti 9 LŠS koviniai būriai, kuriuose yra 225 aktyvaus rezervo kariai, priskirti KASP rinktinėms. Kita labai svarbi išvystyta veikla – jaunųjų šaulių gretų didinimas. 2010 m. LŠS pradėjo aktyvų pasirengimo darbą Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuotame ir savivaldybių vykdomame pilotiniame projekte dėl mokinio krepšelio skyrimo neformaliajam ugdymui. Šiuo metu LŠS aktyviai bendradarbiauja su Panevėžio miesto ir rajono, Anykščių ir Klaipėdos rajonų savivaldybėmis ir nuo 2012 m. lapkričio mėnesio pradės įgyvendinti šį projektą. Jei projektas bus sėkmingas, ateityje LŠS galės gauti finansavimą veiklai su jaunimu plėtoti iš savivaldos švietimo srities lėšų. KAM, prisidėdama prie LŠS veiklos derinimo ir vykdydama LŠS įstatymą, 2012 m. skyrė lėšų jaunųjų šaulių uniformoms, o Lietuvos kariuomenė padėjo jas įsigyti. Pirmąsias uniformas jaunieji šauliai jau dėvi įvairių valstybinių švenčių ceremonijų metu, savo šventinėse rikiuotėse ir gali didžiuotis savo išskirtinumu kitų jaunimo organizacijų aplinkoje. 2011 m. duomenimis, LŠS yra 5131 jaunųjų šaulių. Šiuo metu jau baigiama parengti ir rudenį turės būti patvirtinta ilgalaikė LŠS strategija, kurioje numatomi ilgalaikiai Sąjungos tikslai, pagrindiniai veiklos principai, atnaujintos ir šiuolaikinei visuomenei pritaikytos vertybės. Tradiciškai LŠS organizuoja vaikų vasaros stovyklas, tačiau dabar jos yra orientuotos daugiau į pilietinį, patriotinį vaikų ir jaunimo ugdymą, o ne socialinių šeimos poreikių tenkinimą, kaip buvo anksčiau. Stovyklose pirmenybė teikiama jauniesiems šauliams, yra parengtos specialios pakopinio mokymo programos, kuriomis vaikai testuojami ir įvertinami atitinkamomis pakopomis ir ženkliukais. Toks į rezultatus orientuotas veiklos organizavimas geriau motyvuoja jaunus žmones, ugdo tikslo siekimą. 2011 m. pasirašyta sutartis tarp Krašto apsaugos, Švietimo ir mokslo bei Sveikatos apsaugos ministerijų dėl bendradarbiavimo, inicijuojant bei įgyvendinant jaunuolių sveikatinimo, fizinio rengimo ir pilietiškumą ugdančius projektus, kurių tikslas yra ugdyti vaikų ir jaunimo atsakingą požiūrį į pilietines teises ir pareigas. Vienas iš pirmųjų šios sutarties bendro darbo rezultatų – Krašto gynybos modulio įgyvendinimas dviejose Kauno mokyklose 2011-2012 mokslo metais, o nuo šių mokslo metų pradžios planuojama šių modulių įgyvendinimą inicijuoti Panevėžio, Alytaus, Radviliškio, Jonavos, Vilniaus, Marijampolės miestuose, padedant ten dislokuotiems kariniams daliniams. Šios veiklos esmė – karinio fizinio rengimo instruktoriai, bendradarbiaudami su mokyklų vadovybe organizuoja pasirenkamojo kūno kultūros ugdymo programos Krašto gynybos modulio įgyvendinimą XIXII klasėse. Tokiu būdu jaunimas turės galimybę tiesiogiai bendrauti su kariais, įgyti naujų fizinių įgūdžių sportuodami pagal specialiai parengtą taikomojo sporto programą. 2010 m. patvirtintos Piliečių rengimo ginkluotai valstybės gynybai strategijos įgyvendinimui yra numatyta artimiausiu metu parengti metodinę priemonę pilietinio ugdymo
148

mokytojams, kuri papildytų pilietinio ugdymo vadovėlį informacija apie piliečių vaidmenį stiprinant šalies gynybą ir jų pareigą būti valstybės gynybos dalimi. Taip pat pradėti organizuoti bendri KAS bei Švietimo ir mokslo ministerijos edukaciniai renginiai pedagogams apie informacinės erdvės grėsmes ir saugumą. Atitinkamai 2009 ir 2011 metais KAM pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos skautija ir Ateitininkų federacija, kurios pasižymi Lietuvos jaunimo patriotinio ir krikščioniškojo ugdymo patirtimi. 2012 metais pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos krepšinio federacija, skleidžiant bendras Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos krepšinio federacijos vertybes – atsakomybę už savo šalį, patriotizmą, fizinį aktyvumą. Per 2011-2012 metus perskaityta per 40 paskaitų apie Lietuvos gynybą ir saugumo aplinką mokyklose bei universitetuose.

Artimiausio meto uždaviniai
Lietuvos kariuomenei yra būtina tolesnė pajėgumų plėtra ir modernizacija, tačiau su dabartinio finansavimo lygiu tai nebus įmanoma padaryti. Jau išnaudoti visi įmanomi taupymo resursai, todėl tik nuosekliai didinant finansavimą krašto apsaugai bus įmanoma tęsti strateginiuose dokumentuose suformuluotus uždavinius dėl krašto apginamumo bei būti visaverte NATO nare. Remiantis prielaida, kad lėšos Krašto apsaugai, taip, kaip yra numatyta Lietuvos parlamentinių partijų susitarime dėl gynybos politikos 2012-2016 metams, bus nuosekliai didinamos (galutinis tikslas – NATO reikalaujami 2 proc. nuo BVP), numatome toliau tęsti pradėtus darbus pagal Nacionalinio saugumo strategijoje ir kituose strateginiuose dokumentuose numatytas kryptis. Jų esmė – kryptingai tęsiant tinkamą dalyvavimą tarptautinėse operacijose, kurti krašto gynybinius pajėgumus. Būtina KAS tobulinti taip, kad Lietuva būtų visaverte NATO nare, vadovaujantis principu: „kai duodu, tai imu“. Iki šiol narystė NATO buvo suprantama principu „beveik neduodu, bet daug imu“. Iki 2013 metų pabaigos siekiama perduoti atsakomybę už saugumą Afganistano Goro provincijoje vietos saugumo pajėgoms. Dalyvaujant misijoje Afganistane dera laikytis solidarumo principo „kartu atėjome, kartu ir išeisime“. Pagrindinis Lietuvos saugumo politikos tikslas – atgrasinimo (nuo valstybės suvereniteto pažeidimo) politika. Kad to pasiektume, reikia patenkinti keletą svarbių sąlygų: • NATO privalo būti stipri ir matoma regione - turi būti užtikrintas jos, o taip pat ir JAV, kaip pagrindinių Lietuvos saugumo garantų, karinis buvimas Baltijos areale. • Lietuva privalo turėti stiprias ir gerai parengtas ginkluotąsias pajėgas, kad niekas nesitikėtų jos užpulti be atkirčio, kitaip tariant – užpuolimas turėtų didelę kainą. Lietuvos kariuomenė turi būti mobili ir gebėti savarankiškai bei kartu su sąjungininkais vykdyti valstybės bei Aljanso gynybos užduotis. • Reikia stiprinti karinius pajėgumus, reikalingus tiek valstybės gynybai, tiek proporcingam indėliui į NATO kolektyvinę gynybą, dalyvauti tarptautinėse operacijose ir
149

NATO Greitojo reagavimo pajėgų bei ES kovinių grupių budėjimuose, vykdyti priimančiosios šalies paramą. • Reikia, kad Lietuva būtų pasirengusi ir pačiam blogiausiam scenarijui. Tam būtina stiprinti reguliarius Lietuvos kariuomenės vienetus, o krašto gynybos užduotims vykdyti – formuoti ir rengti rezervą. Stiprinant valstybės karinius pajėgumus ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kariuomenės kovinių pajėgumų plėtrai siekiant parengti juos tinkamai reaguoti į šalies suvereniteto pažeidimus. Didžiausio dėmesio artimiausiu metu turi sulaukti Sausumos pajėgos, įskaitant ir KASP. Artimiausiu metu būtina vystyti šiuos Lietuvos kariuomenės pajėgumus: • LK pajėgumų vystyme pagrindinis dėmesys artimiausiu laikotarpiu bus skiriamas Reguliariųjų ir Teritorinių vienetų manevro sausumoje pajėgumams. Reguliariųjų vienetų manevro sausumoje pajėgumo įgyvendinimas leis mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis vilkas“ vykdyti operacijas atskirai ir kartu su sąjungininkais ne tik Lietuvoje, bet ir už Lietuvos ribų. Teritorinių vienetų manevro sausumoje pajėgumo įgyvendinimas leis motorizuotųjų pėstininkų batalionams, KASP rinktinėms ir parengto rezervo vienetams iškilus tiesioginei grėsmei efektyviai kovoti su priešo pajėgomis operacijose Lietuvos teritorijoje bet kokiomis paros, metų laiko ar vietovės sąlygomis. • Oro erdvės gynyba. Plėtojant šį pajėgumą bus siekiama užtikrinti svarbių objektų ir karinių vienetų gynybą nuo priešininkų antpuolių iš oro bei sumažinti tokių antpuolių daromą žalą ir pasekmes. Lietuvos karinė civilinė oro erdvės stebėjimo, kontrolės ir gynybos sistema plėtojama kaip NATO integruotos oro erdvės, stebėjimo, kontrolės ir gynybos sistemos dalis. • Oro erdvės stebėjimas. Vystant šį pajėgumą bus siekiama užtikrinti nuolatinį oro erdvės stebėjimą bei kontrolę virš Lietuvos teritorijos, jos prieigų bei teritorinių vandenų. Šio pajėgumo tikslas bus pasiektas užtikrinant nacionalinių ir NATO reikalavimus bei standartus atitinkantį radiolokacinį lauką bei jo pagrindu sudarant atpažintą oro erdvės paveikslą. Oro erdvės stebėjimo sistema yra sudėtinė NATO integruotos oro gynybos sistemos dalis. • Jūrų minų kovos minavimo jūroje pajėgumas. Plėtojant šį pajėgumą bus siekiama ginti ir apsaugoti Lietuvos Respubliką nuo karinės agresijos iš jūros. • Kibernetinė gynyba. Vystant šį kariuomenės pajėgumą bus siekiama įsigyti ir įdiegti apsaugines priemones, kurios leistų apsaugoti/apginti KAS informacinius duomenis, kompiuterius ir tinklus bei užtikrinti saugų ir nepertraukiamą KAS informacinių ir telekomunikacijų sistemų funkcionavimą. Vystant kibernetinio saugumo pajėgumą pagrindinis dėmesys bus skiriamas mobilių (perdislokuojamų) sistemų kibernetiniam saugumui ir kibernetinio saugumo organizavimui krizių ir karo atvejais. • Informacijos perdavimas. Vystant šį pajėgumą bus siekiama užtikrinti informacijos (balsinės, vaizdinės ir duomenų) perdavimą elektroniniame formate tarp vienetų strateginiame, operaciniame ar taktiniame lygmenyse. Šio pajėgumo tikslas – užtikrinti, kad nustatyta informacija/duomenys saugiai ir laiku būtų perduodami tarp atskirų struktūrinių padalinių, vadaviečių ar kitų atskirai veikiančių elementų skirtinguose vadovavimo ir valdymo lygmenyse.
150

• Antra lengvosios mobiliosios sveikatos priežiūros paslaugų grupė. Vystant šį pajėgumą bus siekiama sukurti ir parengti mobilius ir funkcionalius medicininės paramos vienetus, skirtus karinių operacijų medicininei paramai sustiprinti. Šių vienetų atsiradimas sudarys sąlygas chirurginę pagalbą pritraukti arčiau nukentėjusiojo laiko ir vietos atžvilgiu ir taip sumažinti galimas karių netektis, o taip pat pagerinti sužeistųjų pasveikimo galimybes. Kiti svarbūs krašto saugumo ateities uždaviniai: • Tęsti pradėtus darbus, kad Lietuva galėtų užtikrinti savo kaip priimančios šalies paramą aljansui. • Ypatingą dėmesį skirti NATO Oro policijos vykdymui Baltijos šalyse;

• Tęsti ir skirti daug dėmesio rezervo formavimui ir rengimui. Nuosekliai didinti Baziniuose kariniuose mokymuose, Jaunesniųjų karininkų kursuose dalyvaujančių jaunuolių skaičių, tęsti pakartotinius rezervo karių mokymus pagal parengtą planą. • Toliau pagal parengtą planą stiprinti visų ginkluotąsias pajėgas sudarančių struktūrų bendradarbiavimą bei kovinį rengimą. • Stiprinti savanorių pajėgas, kaip pagrindinę aktyvaus rezervo struktūrą. Parengti programą, kuri skatintų jaunimą tapti savanoriais. • Remti pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymą, kuris skatintų karinį piliečių rengimąsi valstybės gynybai, ir tokiu būdu užtikrintų visapusišką valstybės bei piliečių pasirengimą gynybai. • Nuolat stebėti ir vertinti rizikos veiksnių, pavojų ir grėsmių tendencijas, todėl turi būti plėtojami grėsmių Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui nustatymo ir vertinimo pajėgumai. • Nepaisant jau nuveiktų darbų kibernetinio saugumo srityje, į šią opią problemą būtina kreipti dar didesnį dėmesį, visos valstybės mastu suvokiant kibernetinį saugumą kaip vieną iš labiausiai didėjančių grėsmių krašto saugumui. • Atnaujinti pasenusią gelbėjimo ir paieškos infrastruktūrą.

• Būtina koordinuoti informacinį saugumą užtikrinančius pajėgumus, siekiant atsverti vis aktyvėjančią propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos interesus ir valstybingumą, daromą žalą. • Skirti didelį dėmesį tarptautiniu lygmeniu veiksiančio NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro Vilniuje rėmimui ir veiklos plėtojimui.

• Toliau rengti šaulių kovinius būrius aktyviajam kariniam rezervui pildyti. Lygiagrečiai turi būti organizuojamas tinkamas šių būrių aprūpinimas ginkluote ir uniformomis. • Istorinės atminties ir Lietuvos partizanų kovų už laisvę įamžinimą ir toliau išlaikyti prioritetine kryptimi, palaikant ateinančių kartų ryžtą kovoti už tėvynę.
151

• Atstatyti Sajų sodybą Balandiškėse, Radviliškio rajone, kur partizanų vadai rengė 1949 metų vasario 16-os dienos Nepriklausomybės deklaraciją.

Rūpinimasis kariais veteranais
Pribrendo būtinybė parengti specialią karių, baigusių tarnybą, dalyvavusių misijose, sužeistų tarnyboje, integravimo į visuomenę programą. Iki šiol Lietuvoje nėra ne tik bendros valstybės paramos politikos kariams veteranams, bet ir pačios „kario veterano“ apibrėžties, trūksta visuomenės dėmesio šiems asmenims, ypač pirmiesiems nepriklausomos Lietuvos kariams savanoriams, į atsargą išleistiems kariams. Dalis šių asmenų gyvena socialinėje izoliacijoje, jaučiasi pamiršti, sunkiai integruojasi į visuomenės gyvenimą, darbo rinką. Kasmet didėja ir karių, dalyvavusių tarptautinėse operacijose, skaičius bei į atsargą išleidžiamų ir ilgametę karo tarnybos patirtį įgijusių karių. Todėl tinkamos karių veteranų politikos kūrimas ir įgyvendinimas įgauna vis didesnę svarbą visos valstybės mastu. Todėl reikia sukurti valstybės paramos kariams veteranams sistemą, pirmiausia orientuojantis į nefinansines paramos priemones: • Teikti psichologinę pagalbą, ypač tarptautinių operacijų dalyviams.

• Didelį dėmesį skirti į atsargą išleidžiamų karių integracijos į darbo rinką didinimui, tobulinant jau sukurtas ir (ar) kuriant naujas jų profesinio orientavimo ir užimtumo rėmimo priemones, didinančias jų mokymosi, persikvalifikavimo ir įsidarbinimo kitose veiklos srityse galimybes, kad būtų išlaikytas jų konkurencingumas darbo rinkoje. • • Populiarinti karo tarnybą žiniasklaidoje. Įteisinti kario veterano sąvoką įstatymuose ar kituose teisės aktuose.

• Socialiai integruoti karius veteranus, kviečiant juos ir jų šeimas į įvairius kariuomenės ir visuomenės kultūrinius renginius. • • Įteisinti kario veterano dieną. Sveikinti juos švenčių progomis.

Veiksminga karių veteranų politika gali padėti pritraukti daugiau Lietuvos piliečių į karo tarnybą.

152

VALSTYBĖS SAUGUMAS
2008 m. po Seimo rinkimų paveldėjome situaciją, kurioje ryškiai matosi atskirų valstybės institucijų „užvaldymo“ požymiai, siekiant įtakoti politinius bei ekonominius procesus bei pažeidžiant demokratinę už valstybės saugumą atsakingų institucijų veiklos kontrolę ir vengiant atskaitomybės demokratiškai išrinktiems politikams. Per įtakingų neformalių grupių ir korumpuotų verslo grupių veikiamą žiniasklaidą buvo siekiama manipuliuoti viešąja nuomone. Tai leido veikti neformalioms grupėms, kurios valstybės įstatymus interpretavo savo nuožiūra ir vengė demokratinės bei parlamentinės kontrolės. Tai leido ne tik plėstis korupciniams procesams bet ir lengvino ne NATO valstybių ir joms talkinančių specialiųjų tarnybų veiklą Lietuvoje. Žvalgybų kontrolės trūkumai po NSGK 2006 m. atlikto VSD veiklos parlamentinio tyrimo sukėlė diskusijų dėl kontrolės tinkamumo. Nuomonės dėl Seimo galimybės gauti konkrečius žvalgybų dokumentus, parlamentinės kontrolės ribų, teisinio reglamentavimo ir Konstitucinio Teismo sprendimų, susijusių su Seimo laikinųjų tyrimo komisijų veikla, traktavimo buvo skirtingos. Tai buvo akcentuojama ir Seimui 2009 m. atliekant parlamentinį tyrimą dėl CŽV sulaikymo centrų Lietuvoje, kuris atskleidė su nacionaliniu saugumu ir valstybės saugumo departamentu susijusias problemas (aukščiausių politikų neinformavimą, silpną kontrolę, galimų įstatymų pažeidimų toleravimą...). Siekiant sukurti demokratinėms valstybėms būdingais pagrindais bei priemonėmis veikiančią, žmonių išrinktos valdžios kontroliuojamą ir pagal aukščiausių valstybės institucijų suformuluotus uždavinius dirbantį, pajėgų, apie grėsmes nacionaliniam saugumui įspėti ir tas grėsmes neutralizuoti gebantį Valstybės saugumo departamentą buvo atliktos VSD reformos. Valstybės saugumo departamento išlaisvintas nuo nekonstitucinių įtakų, sukurtas užduočių nustatymo ir atskaitomybės mechanizmas. Vyriausybė kartu su Seimu ir Prezidentu tapo atsakingi už užduočių formulavimą VSD. Pakeitus įstatymus buvo gauta anksčiau nuo Seimo slėpta informacija (12 VSD pažymų apie galimus valstybės tarnautojų ir pareigūnų korupcinius ryšius su Rusijos dujų tarpininkais), taip įvykdant ankstesnius Seimo įsipareigojimus visuomenei bei įgyvendinant Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete atlikto VSD problemų tyrimo išvadas.

Padaryti darbai
1) Buvo įgyvendintos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 2006 metų atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimo išvados.
153

2) Atliktas parlamentinis tyrimas dėl VSD vadovų galimai viršytų įgaliojimų 2004-2006 m., pateiktos rekomendacijos institucijoms, ko pasekoje pasikeitė VSD vadovybė. 3) Patvirtinta Žvalgybos kontrolės ir koordinavimo stiprinimo koncepcija ir žvalgybų veiklos koordinavimas perkeltas į vykdomosios valdžios rėmus. 4) VSD iš teisėsaugos institucijos įstatymiškai paversta Žvalgybos ir kontržvalgybos institucija atsisakant jai nebūdingų funkcijų (ikiteisminio tyrimo funkcijos).
5) Padarytas galas kabinetinei liustracijai VSD perdavus liustracijos dokumentus Lietuvos

gyventojų genocido ir rezistencijos centrui ir turėtus KGB dokumentus Lietuvos ypatingajam archyvui.
6) Teisinio reglamentavimo (Operatyvinės veiklos įstatymas) spragų užtaisymas dėl

operatyvinės informacijos pateikimo Seimui.
7) Sustiprinta operatyvinės veiklos išorinė ir vidinė kontrolė ir įstatymai pakeisti, kad būtų

matomos taikomos operatyvinės priemonės konkrečiam nusikaltimais įtariamam žmogui. Praplėstas operatyvinius veiksmus sankcionuojančių teisėjų ratas, sudarant didesnes galimybes išsamiai įvertinti prokurorų parengtų teikimų dėl veiksmų sankcionavimo pagrįstumą ir teisėtumą. 8) Atlikti VSD struktūros pokyčiai, įgyvendinant naujai patvirtintą žvalgybos koncepciją. 9) Parengti ir svarstomi siūlymai dėl žvalgybų ir operatyvinės veiklos subjektų parlamentinės kontrolės stiprinimo, detalizuota VSD ataskaita, paviešintas slaptų užduočių skaičius, kaip svarbi kontrolės sudedamoji dalis. 10)Paskelbta pirmoji vieša VSD veiklos apžvalga.
11)

Pareikalauta atlikti ir atlikti išsamūs tarnybiniai patikrinimai pagal iki 2009 m. Parengta nauja Nacionalinio saugumo strategija bei VSD veiklos nauja strategija.

pradėtas rezonansines bylas.
12)

Būsimi darbai
• Nors sustiprinta VSD parlamentinė kontrolė ir papildyti tą kontrolę stiprinantys teisės aktai, visuomenės pasitikėjimas ir jos parama VSD yra nepakankama ir tai yra svarbi užduotis ateičiai. • Žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybų veiklai ir jos parlamentinei kontrolei stiprinti parengti nauji įstatymai (Žvalgybos įstatymas), kurių įgyvendinimas gali būti naujo politinio ciklo svarbia užduotimi. Lietuvoje bus įgyvendinama parlamentinė kontrolė, sukurta pasinaudojant efektyviausia NATO valstybių patirtimi. Sukurti kontrolės mechanizmai turi padėti Seimui profesionaliai vykdyti parlamentinę priežiūrą ir kontrolę, neleistų niekam
154

pasirinktinai manipuliuoti operatyvine medžiaga, neleistų įtakingai žmonių grupei užvaldyti atskirų institucijų ar visos valstybės. • Stiprinant demokratinę parlamentinę kontrolę būtina svarstyti konkretų žvalgybinės informacijos turinį, konkrečias žvalgybai iškeltas užduotis bei jai suteiktus resursus (pajėgumai, finansinės galimybės). Tai leistų įvertinti ar institucija pajėgi atlikti jai pavestas funkcijas, spręsti užduotis, koordinuoti veiklą su kitomis institucijomis. • Grėsmę kelia ir tebeesanti paslėpta Rusijos įtaka Lietuvos politiniam procesams bei sustiprėjusios informacinės atakos, kuriomis siekiama formuoti kitos valstybės nacionalinius interesus atitinkančią informacinę erdvę. Turime tęsti ir tobulinti trečiųjų valstybių informacinių atakų stebėseną.

Liustracija ir KGB dokumentų viešinimas
TS-LKD frakcijos narių parengtas naujas Liustracijos įstatymas kol kas nebuvo priimtas. Tačiau baigtos peržiūrėti paskutinės Liustracijos komisijos bylos, priimti įstatymų pakeitimai, kuriais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui iš VSD perduota visi Liustracijos komisijos archyvai ir pradėtas KGB dokumentų viešinimas. dokumentus peržiūrėjo 125 tūkst. žmonių. Įvykdyti pažadai paviešinti KGB rezervo ir kadrinių karininkų sąrašus. Per metus viešinamus KGB

Būsimi darbai
• •

Šie viešinimo darbai ir toliau bus tęsiami ir plečiami, Bus plečiama paviešintų dokumentų sklaida, remiant tam skirtų specializuotų leidinių leidybą.

155

ŠVIETIMAS Kokią padėtį radome?
Švietimo srityje radome drastiškai krentančią bendrojo ugdymo kokybę, aukštojo mokslo stagnaciją ir uždarumą, protų nutekėjimą į kitas šalis, apgailėtiną mokslo finansavimą ir politikų nesirūpinimą mokslo kuriamos žinių ekonomikos plėtojimu.

Ką padarėme? Aukštojo mokslo pertvarka
2009 metais sėkmingai startavo aukštojo mokslo reforma – valstybės finansavimas skiriamas ne aukštojo mokslo įstaigoms, o studentams, todėl studijuojantieji studijų krepšelį gali neštis į bet kurią (valstybinę arba privačią) Lietuvos aukštąją mokyklą. Tai paskatino aukštąsias mokyklas tobulinti studijų kokybę (pertvarkomos studijų programos, diegiamos kokybės vidinio užtikrinimo sistemos, rengiamos jungtinės studijų programos su užsienio universitetais ir kolegijomis, atnaujinami bendrabučiai) ir modernizuoti valdymą. Sukurtos prielaidos didinti studijų prieinamumą, užtikrina, kad 80 procentų geriausių šalies abiturientų studijas pasirenka Lietuvoje. Daugiau kaip pusė visų pirmakursių studijoms gauna valstybės finansavimą.

Lentelė: Universitetų ir kolegijų studentų, priimtų į valstybės finansuojamas studijų vietas, dalis (proc.) nuo bendro priimtų studentų skaičiaus

Pertvarkos metu sukurta valstybės remiamų paskolų sistema (studentai gali palankesnėmis negu rinkos sąlygomis pasiskolinti lėšų mokamoms studijoms, gyvenimo išlaidoms ar dalinėms studijoms užsienyje). Išplėstas socialinių stipendijų gavėjų ratas.

156

Geriausiems už mokslą mokantiems (iki 10 proc.) bakalauro ir vientisųjų studijų studentams valstybė kompensuoja studijų kainą. (2011 m. pirmą kartą įvykdyta studentų rotacija ir išmokėtos kompensacijos geriausiems valstybės nefinansuojamose studijų vietose besimokantiems studentams. Už studijas sumokėti pinigai buvo grąžinti 2009 metais įstojusiems ir dvejus metus studijavusiems arba pusę studijų programos baigusiems studentams.) Lietuva, nepaisant krizės, per ketverius metus studijų finansavimą padidino 130 mln. litų. (Lentelė)

Tobulintas aukštųjų mokyklų valdymas bei teisinis statusas. Aukštosios mokyklos įgijo teisę disponuoti nekilnojamu ir savo uždirbtu turtu. Į valstybinių universitetų ir kolegijų valdymą įtraukiama ne tik akademinė bendruomenė, bet ir visuomenės atstovai.

2. Optimizuotas mokslo institutų tinklas
Po daugybę įstaigų išskaidytas „protų“ potencialas sutelktas į stiprius centrus perspektyviose ir gerą įdirbį turinčiose mokslo srityse. - Sujungiant 14 institutų suformuoti 5 mokslo ir tyrimų centrai (Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, Gamtos tyrimų centras, Inovatyvios medicinos centras, Lietuvos socialinių tyrimų centras, Fizinių ir technologijos mokslų centras) - 17 mokslo institutų integruoti į universitetus - Lituanistiniai institutai išsaugoti kaip atskiros mokslo įstaigos

3. Pertvarkyta mokslo finansavimo sistema
Siekiant didinti mokslinės veiklos finansavimą, atsižvelgiant į kokybiškus rezultatus, įdiegtas bei išplėtotas konkursinio finansavimo modelis, kuris įgyvendinamas per Lietuvos mokslo tarybą. 2012 metais konkursinio finansavimo būdu per LMT paskirstyta 61 mln. litų.

157

4. Įvestas ikimokyklinio ugdymo krepšelis
Pagal 2008 m. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenis, nepatekusių ir norinčių ugdytis pagal ikimokyklinio ugdymo programą šalyje buvo daugiau nei 30 000 vaikų. Įvertinus laisvų vietų trūkumą, įvedėme ikimokyklinio ugdymo krepšelį ir supaprastinome nemotyvuotai griežtas higienos normas bei reikalavimus patalpoms. Tai paskatino steigtis naujas (privačias) ikimokyklinio ugdymo įstaigas visoje Lietuvoje. Nuo krepšelio įvedimo (2011 m. sausio 1 d.) pagal ikimokyklinio ugdymo programą pradėjusių ugdytis vaikų (0-5 metų) padaugėjo 9430 (12,44 proc.)

5. Atnaujintos vidurinio ugdymo programos
2011 m. patvirtintos atnaujintos vidurinio ugdymo bendrosios programos stiprina praktinio žinių taikymo metodus pamokose, savarankiško mokymosi įgūdžius. Atnaujintos programos suteikia daugiau laisvės mokyklai bei mokytojams apsispręsti dėl ugdymo turinio. Skatinamas mokinių savarankiškumas prisiimant daugiau atsakomybės už savo mokymąsi: didinamos dalykų pasirinkimo galimybės, diegiamas kaupiamasis vertinimas.

6. Sukurtos galimybės daugiau dėmesio mokymo procese skirti vertybiniam ugdymui
Parengta ir patvirtinta Lietuvių kalbos ugdymo strategija, kurioje nubrėžtos ilgalaikės lietuvių kalbos ugdymo politikos nuostatos, lituanistinio švietimo tobulinimo kryptys. Lituanistinių dalykų turinys orientuojamas į tautinės savigarbos ir savivertės ugdymą, tautinio sąmoningumo ir tapatybės puoselėjimą, įtvirtinama nuostata kalbą ugdyti kaip asmens mąstymo, tapatybės formavimosi ir raiškos būdą, siekiant tautinės savimonės gilumo ir veiksmingumo, o literatūrinis ugdymas turi padėti formuoti laisvo ir civilizuoto žmogaus mentalitetą, jo santykį su nacionaline kultūra bei suteikti Lietuvos ir Europos kultūros pamatus. Sukurtos prielaidos laisvės kovų istorijos dėstymą (ne mažiau 18 pamokų) integruoti į istorijos ir pilietiškumo pagrindų pamokas. Laisvės kovos pasirinktos kaip istorinis pasakojimas, su kuriuo moksleivis gali tapatintis, kiekviename laisvės kovų istorijos epizode atpažinti tuos vertybinius apsisprendimus, kurie svarbūs ir dabarties pilietinių bei patriotinių dorybių ugdymui. Šių kovų istorija turi būti ne abstraktus mokslas apie patriotizmą ir pilietiškumą, bet pasakojimas, kurį perimdamas moksleivis supranta giluminius savo ir savo tautos tapatybės bruožus: mokydamasis apie laisvės kovas, moksleivis tampa labiau savimi, įauga į mūsų valstybingumo tradiciją.

7. Gerinama mokymosi aplinka
Gimnazijos ir dalis vidurinių mokyklų aprūpinamos moderniomis gamtos mokslų laboratorijomis, fizikos, chemijos, biologijos, menų ir technologijų mokslams reikalingomis priemonėmis. 2009-2012 m. į bendrojo ugdymo ir profesinių mokyklų, kurių vidurinio ugdymo programos akredituotos (iš viso 404 mokyklos), gamtos mokslų, menų ir technologijų kabinetų aprūpinimą mokymo priemones ir įranga investuota 72,7 mln. Lt.
158

Lentelė Investicijos į mokyklų infrastruktūrą.
8.

Priimta ir įgyvendinama nauja mokyklų vadovų atrankos tvarka

Priimta ir įgyvendinama nauja mokyklų vadovų atrankos tvarka, kurios tikslas – pritraukti į mokyklas kompetentingiausius švietimo vadybininkus, apriboti politikų ir didinti mokyklos bendruomenės įtaką renkant mokyklos vadovą.
9.

Profesinis mokymas orientuojamas į kintančią darbo rinkos

paklausą
Modernizuojama praktinio rengimo bazė, norint kuo labiau atitikti būsimo darbo aplinką ir technologinį lygį. Geriausiose profesinėse mokyklose kartu su darbdaviais kuriami pažangaus mokymo padaliniai – šiuolaikine įranga aprūpinti praktinio mokymo centrai. Juose mokysis ne tik mokiniai, bet savo kvalifikaciją galės kelti arba naujų kompetencijų įgyti ir profesionalai. (Iki 2014-ųjų metų Lietuvoje bus įrengti 42 sektoriniai praktinio mokymo centrai. Šiems centrams kurti skiriamas finansavimas sudaro daugiau nei 400,3 mln. Lt, iš kurių 340,3 mln. Lt – ES struktūrinių fondų lėšos. ) Daugėja stojančiųjų į profesines mokyklas. Vykdomos priemonės leido per pastaruosius trejus metus padidinti profesines mokyklas besirenkančių mokinių skaičių. Didžiausias priimtų mokinių skaičiaus pokytis – mokymo programose, skirtose įgijusiems vidurinį išsilavinimą. Gerokai padaugėjo stojančiųjų į profesines mokyklas po vidurinės mokyklos baigimo: 2011 m. jų buvo pusantro karto daugiau nei prieš trejus metus.
10.

Žinių ekonomikos plėtra

Mokslu paremtos žinių ekonomikos plėtra tapo svarbiausiu Lietuvos atsigavimo po ekonominės krizės prioritetu ir investicijų kryptimi. Šioje srityje ypač didelis dėmesys yra skiriamas integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtrai. Šiuo metu aktyviai vystomi penki tokie centrai: „Saulėtekio“ (Vilnius), „Santaros“ (Vilnius), „Santakos“ (Kaunas), „Nemuno“ (Kaunas) ir Jūrinis (Klaipėda). Slėniams plėtoti iš ES struktūrinių fondų ir valstybes biudžeto skiriame apie 2 mlrd. litų. Juose jau steigiasi naujos, inovatyvios, modernios, aukštąsias technologijas vystančios įmonės.

Švietimas 2012-2016 m.
159

Globalizacija, sparti ekonominė, socialinė, demografinė, technologinė kaita, vertybių pokyčiai ir mūsų siekis būti sėkmės, pažangos ir kūrybos visuomene reikalauja naujo požiūrio į švietimą ir jo vaidmenį. Sparti kaita – didžiausias šiuolaikinio atviro pasaulio iššūkis valstybei, siekiančiai visavertės konkurencijos ir sėkmingos ateities, ambicingų tikslų ir savo tautinės tapatybės stiprinimo. Efektyviai veikianti išplėtota tęstinė, mokymosi visą gyvenimą siekius padedanti užtikrinti švietimo sistema yra tas visuomenės savikūros būdas, kuris privalo suteikti šiuolaikines žinias, gebėjimus ir įgūdžius bei nepertraukiamą kompetencijos atnaujinimą, kuris padeda asmeniui susiformuoti gyvenimo dorovinę ir pilietinę motyvaciją ir tapti atsakingu už lietuvybės gyvybingumą. Mūsų politikos siekis – vieninga švietimo erdvė kaip nepertraukiamos galimybės visuomenei efektyviai ne tik įgyti, bet ir atnaujinti savo kompetenciją, todėl švietime nyksta institucinės ribos, didėja pasiūla įvairių mokymo ir mokymosi rūšių, propaguojamos nuotolinio, individualaus mokymosi galimybės, populiarėja institucijose modulinis mokymas ir studijos, įsitvirtina studijų tarptautiškumas, bendrojo ugdymo mokyklos tampa atviros įvairioms visuomenės edukacijos programoms, aukštojo mokslo srityje įsitvirtina tinklinės sistemos, grindžiamos mokslo ir studijų tarpinstituciniais projektais ir t.t.; darbdaviai skatinami sistemingai investuoti į darbuotojų mokymą.

Pedagogo autoriteto atkūrimas
Iki šiolei švietimo reformos, vienpusiškai sutelkdamos visą švietimo sistemą aplink mokinį, regis, dažnai visai išleisdavo iš akių kitą lemiamą sistemos veikėją – pedagogą. Švietimo misija yra ne tik žinias perteikti ugdytiniui, bet ir padėti formuotis asmenybei, o čia svarbiausią vaidmenį atlieka paties pedagogo asmenybės autoritetas. Todėl visų permainų pradžia turi būti pedagogas, jo darbo sąlygos, jo motyvacija, autoritetas ir profesijos prestižas. Pirmiausia valstybės pareiga yra užtikrinti saugaus ir oraus darbo sąlygas pedagogams, nes tik taip galima atkurti šios profesijos prestižą, tikėtis ugdymo kokybės augimo ir užtikrinti pačių vaikų saugumą. Matome dabartinės mokyklos problemas, į kurias skubiai reikalingas veiksmingas atsakymas: nebaudžiamumas mokykloje, psichologinis teroras, kartais nepagrįsti reikalavimai mokytojams, užkraunant jiems visą vaikų ugdymo naštą be jokio šeimos bendradarbiavimo ar įsijungimo, kitų institucijų talkos. Siūlomos pokyčių iniciatyvos: • keisti dabar galiojančią teisinę nuostatą, kad mokinys mokykloje nėra atsakingas už savo veiksmus; • galimybės išeiti pedagogams į pensiją nuo 55 metų įtvirtinimas; • sukurti ir įdiegti pagalbos ir darbo su sunkiai prognozuojamo elgesio vaiku sistemą; • įteisinti ir įtvirtinti realiai veikiančias ir saistančias sutartis tarp tėvų, jų atstovaujamų mokinių ir mokyklų, numatant tam tikras privalomas sankcijas už jų nesilaikymą; • kas septinti metai – tobulėjimo atostogos pedagogams;
160

• • • • • • •

diegiant įvairių žinybų bendrą veikimą, vykdyti smurto ir nedrausmingumo, socialinio blogio prevencijos programas, mokyklos apsaugą nuo išorės įtakų; didinti pedagogų rengimo efektyvumą, stiprinant pedagoginę praktiką; užtikrinti pakaitinių pedagogų ir pagalbos specialistų etatų finansavimą; stiprinti pačių mokytojų teisinį švietimą (mokytojai turi būti informuoti apie savo teises bei teisinę apsaugą); plėtoti mokyklų vidinę infrastruktūrą, sudarančią sąlygas pedagogams lanksčiai dirbti; investuoti į pedagogo profesijos patrauklumo populiarinimą; įtraukti į mokyklų veiklos vertinimą tėvus, vaikus bei socialinius partnerius.

Kokybiško ikimokyklinio ugdymo plėtra
Nors Lietuva per kelerius metus pasiekė didelės pažangos plėtojant institucinį ikimokyklinį ugdymą, tačiau pagal jo aprėptį atsilieka nuo ES vidurkio, ypač aktualus šio ugdymo prieinamumas kaimo vietovėse. Kita vertus, kai kurių savivaldybių miestuose ikimokyklinio ugdymo poreikis yra didesnis, negu yra vietų. Siūlomos pokyčių iniciatyvos: • • • • • valstybės finansiniais, organizaciniais, teisiniais instrumentais skatinti privačių institucijų steigimąsi; pagal atskirą valstybės programą finansiškai remti savivaldybių pastangas plėtoti ikimokyklinių įstaigų tinklą; plėtoti daugiafunkcinius centrus kaimo vietovėse, apibrėžti šių institucijų veiklos modelį, įtvirtinti teisinį statusą; siekti, kad ikimokyklinių įstaigų pedagogų atlyginimas būtų prilygintas bendrojo ugdymo pedagogų atlyginimui; įtvirtinti, kad ikimokyklinio ugdymo kryptys ir programa būtu privalomai suderinta su tėvais ir įteisinta tėvų ir institucijų sutartimi.

Lankstesnė mokyklų struktūra ir valdymas
Įgyvendinant subsidiarumo principą, būtina decentralizuoti ir dekoncentruoti švietimo valdymą, išplečiant mokyklų savarankiškumą ir atsakomybę už ugdymo kokybę. Mokyklų savarankiškumas – pirmiausia tėvų ir pedagogų dalyvavimas priimant sprendimus ir jų lemiamas vaidmuo. Siūlomos pokyčių iniciatyvos: • • • įtvirtinti nuostatą, kad steigėjams mažinamos mokinio krepšelio lėšos tik tuo atveju, kai mažėja ugdymo organizavimo išlaidos, paprastai dėl mažėjančių komplektų skaičiaus; didinti mokyklos finansavimo dalį per krepšelį, perkeliant į krepšelį ūkiui ir aplinkai skirtas lėšas, ir teikti vienodą mokinio krepšelį tiek valstybinėms, tiek nepriklausomoms mokykloms; užtikrinti mokyklų vadovų atsakomybę, diegiant principą, kad vadovas yra vadybos profesionalas;
161

• • •

įdiegti lankstesnę mokinio krepšelio metodiką, didesnę atsakomybę suteikiant dėl jo panaudojimo mokykloms; skatinti steigtis bendruomenių mokyklas bei jų tipų įvairovę; parengti, patvirtinti ir įdiegti visuotinį švietimo sistemos elektroninį duomenų keitimosi modelį; kaip ir visame viešajame sektoriuje, ir švietime įteisinti mokyklų vadovų kadencijas bei į konkursų komisijas įtraukti bendruomenių atstovus.

Žmogų vertybiškai ugdanti mokykla
Mokykla turi teikti vieningą pamatinių vertybių vaizdą, kurį interpretuojant galimas pažiūrų skirtumas ir dialogas, bet ne vertybinis konfliktas. Tik tuomet gali vykti kryptingas ugdymas. Dabar mokykla pateikia vertybių meniu, iš kurio galima rinktis, kas labiau patinka: atsakomybė ir patriotizmas ar palaidumas ir kosmopolitizmas. Tačiau tai nėra vertybinis ugdymas. Mes turime įvardinti vertybinius orientyrus, reikšmingus atsakingos, kritiškai mąstančios, kūrybiškai veikiančios asmenybės formavimuisi, tautos gyvybingumui, pilietinės visuomenės ir demokratijos raidai, ir juos perkelti į mokyklos dvasią. Ugdymo turinio vertybinis aspektas, atsakomybės vertybių integravimas į ugdymo turinį, į vadovėlius, ugdymo programas, į rekomendacijas mokytojams yra nepaprastai svarbus uždavinys švietimo turinio formuotojams. Tai iš dalies vyksta, bet nenuosekliai, čia reikalinga išsami vertybinė viso ugdymo turinio peržiūra. Į švietimo įstaigas vis aktyviau braunantis įvairioms sektoms, judėjimams, projektams ir programoms, būtina įtvirtinti tėvų lemiamą sprendimą dėl vaiko (klasės) dalyvavimo kokiuose nors projektuose ar programose bei įstaigos vadovų ir steigėjų atsakomybę, reikalinga aiškiai apibrėžti įvairių švietimo sistemos valdymo lygmenų atsakomybę už vadovėlių, didaktinių priemonių ir kitų ugdymo resursų atitikimą švietimo tikslams. Siūlomos pokyčių iniciatyvos:
• •


• •

į bendrojo ugdymo sistemą įdiegti lietuvybės ugdymo prioritetą; bendrojo ugdymo sistemą orientuoti į kūybišumo, pilietišumo ir lyderystė r k k s ugdymą; ugdymo turinys turi padėti ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį suvokti esminius žmogaus ir tautos egzistencijos klausimus; lituanistinį ugdymą į tvirtinti kaip humanistinio ugdymo – bendrų kultūinių jų r kompetencijų ugdymo, kūybingo asmens bei visuomenės ugdymo – pagrindą; r ugdymo turinį grįsti vientisu pasaulėvaizdžiu; didinti dėmesį vadovėlių kokybei bei interaktyvių ugdymo priemonių diegimui.

Aukščiausios ugdymo kokybės siekianti mokykla
Kiekvienas vaikas yra vertybė ir didžiausias turtas. Švietimo sistema turi padėti kiekvienam asmeniui tobulinti savo galias. Dabartinėje ugdymo sistemoje socialinės funkcijos, socialinės integracijos vaidmens vykdymas yra sureikšmintas taip, kad mokykla nebeturi laiko ir galimybių ugdyti gabiausiųjų bei nesudaro tinkamų sąlygų integraciniam
162

(inkliuziniam) ugdymui. Socialinės funkcijos atlikimas ir integravimas yra labai svarbus uždavinys. Švietimo sistema turi nepamesti iš akių ir kito uždavinio – ugdyti tą aukščiausiąją kokybę, kuri kuria visos visuomenės ir valstybės ateities perspektyvas bei būsimuosius proveržius. Keldami klausimą, į ką turi orientuotis švietimo sistema – į bendro mažiausio vidurkio ugdymą ar į diferencijuotą ugdymą, kur patys gabiausi nebūtų priversti nukentėti dėl to, kad jie negali išskleisti savo gabumų, negali gauti žinių, kiek jiems reikia, – siekiame sukurti tokį ugdymo modelį, kur kiekvienas vaikas galėtų būti atrastas ir valstybės globojamas įgauti erdvę bei galimybes savo gabumams išskleisti, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ir tėvų socialinės ar turtinės padėties. Siūlomos pokyčių iniciatyvos:


• • • • • • • • •

sukurti ir visose šietimo įtaigose į iegti kūybingumui, iešojimams ir tobulė v s d r k jimui atviras mokymosi programas ir kompetencijos vertinimo ir įivertinimo sistemą s ; diegti specialias itin gabių vaikų paieškos bei darbo su jais programas; koncentruotą egzaminų sistemą pertvarkyti į subalansuotą įairios mokymosi v veiklos rezultatų kaupimo ir pripažinimo sistemą kuri fiksuoja visą , gyvenimą nuolat didė ią janč asmens patirtį pripažįta vis aukš ir s tesnį išsilavinimą; įsteigti gerosios patirties ir praktikos skleidimo programą; siekiant užtikrinti švietimo prieinamumą bei socialinį teisingumą, sukurti ir įdiegti šeimų pedagoginę informavimo ir konsultavimo sistemą, teikti kryptingą pedagoginę paramą socialinės rizikos šeimoms, auginančioms vaikus; sukurti nacionalines stipendijas gabiausiems abiturientams studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose, skatinant paskui juos grįžti ir skleisti įgytąsias žinias ir patirtį Lietuvoje; sukurti, patvirtinti ir įdiegti kompleksinį mokyklų pasiekimų, jų veiklos kokybės ir teikiamos pridedamosios vertės įvertinimo instrumentarijų; sukurti skatinimo priemones ir premijavimo sistemą geriausiai veikiančioms mokykloms; sudaryti sąlygas gerosioms mokykloms replikuoti savo sėkmę; identifikuoti problemines mokyklas ir kurti joms „gelbėjimo planus“; nuosekliai kurti pakankamas ir būtinas sąlygas integruotam ugdymui, sutelkiant dėmesį specialiosios pagalbos ir paslaugų užtikrinimui, pritaikytų ugdymo programų ir priemonių parengimui, tinkamos ugdymosi aplinkos kūrimui; sukurti plačiai prieinamą modulinę mokymosi aplinką, naudojant šiuolaikiškas informacines technologijas, ir pirmiausia aprūpinti užsienio lituanistines mokyklas įvairia mokymosi medžiaga (tekstine, vaizdine, garsine). Peržiūrėti stojimo į aukštąsias mokyklas sistemą taip, kad gabūs menui vaikai būtų skatinami studijuoti Lietuvoje.

Profesinio mokymo modernizavimas
Profesinis mokymas – lygiavertė mokymosi visą gyvenimą sistemos dalis. Pastaraisiais metais čia pradėti esminiai pokyčiai. Siekiant įtvirtinti šių mokyklų patrauklumą visuomenei, būtina didinti profesinio mokymo patrauklumą ir kokybę, stiprinti profesinio mokymo ir aukštojo mokslo ryšius, stiprinti ryšius su darbdaviais, kelti profesijos mokytojų statusą ir kompetenciją, tobulinti profesinio mokymo turinį.
163

Siūlomos pokyčių iniciatyvos: • modernizuoti profesinio mokymo turinį, diegiant modulines programas ir kvalifikacijų sistemą, investuojant į profesijos mokytojų kompetenciją; • nuosekliai kurti modernius sektorinius praktinio mokymo centrus, taip teritoriniu principu optimizuojant profesinio mokymo programų tinklą.

Mokslo ir studijų vienovės bei tarptautiškumo skatinimas
Mokslo ir studijų vienovę užtikrina dėstytojų ir studentų dalyvavimas moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje plėtroje, aukštosiose mokyklose atliekami moksliniai tyrimai ir eksperimentinės plėtros darbai. Antra vertus, ekspertai įspėja, kad mažėjant studentų Lietuvoje dėl demografinės duobės poveikio, stiprėjant globaliems konkurenciniams iššūkiams, mūsų aukštosios mokyklos turi spręsti esminius savo ateities klausimus bei ieškoti būdų naujoms plėtros galimybėms bei optimizavimosi scenarijams. Studijų kokybės skatinimas bei tyrėjų rengimo stiprinimas yra šio sektoriaus pažangos ir konkurencingumo pagrindinės sąlygos. Siūlomos pokyčių iniciatyvos: • sukurti palankią mokslo ir tyrimų aplinką užtikrinanč Lietuvos patrauklumą , ią aukš̌ ciausio lygio mokslininkams ir tyrė jams; • sukurti pasaulinio lygio studijų ir tyrimų centrą, stiprinant veikianč infrastruktūąir ią r sutelkiant geriausią š lies mokslo ir studijų potencialą. (Toks centras į a tarpdisciplininį tinklą sujungtų studijų galimybes, suteiktų platformą tarpdisciplininiams moksliniams tyrimams ir taikomajai plė trai, atvertų moksliniu tyrimų infrastruktūą r verslo ir mokslo bendradarbiavimui); • skatinti aukštųjų mokyklų tinklų kūrimąsi (kuriant bendras studijų programas, bendrus tyrimų projektus ir t.t.); • Lietuvos aukš jų mokyklų studentams sudaryti są tų lygas bent vieną semestrą studijuoti kitų š lių aukš a tosiose mokyklose, ypač skatinti studentų mainus tarp Š iaurė ir Baltijos valstybių s regiono š lių a ; • finansiniais mechanizmais skatinti jungtinių (tarptautinių) studijų programų rengimą; • sudaryti sąlygas geriausiems pasaulio universitetų filialams kurtis Lietuvoje; • tobulinti paskolų sistemą – paskolų grąžinimą siejant su gaunamomis pajamomis bei kitais svarbiais parametrais; • tobulinti ir plėsti Lietuvos mokslo tarybos valdomą visuotinių dotacijų („grantų“) sistemą, suteikiant „grantus“ gabiausiems jauniems mokslininkams, kurie padėtų ne tik trumpalaikei karjeros pradžiai (dvejų metų mokslininkų stažuočių programa), bet sukurtų galimybes ilgesnį laiką (pvz., penkerius metus) vykdyti tyrimus; • sukurti tikslinę programą atitinkamų sričių mokslininkų rengimui užsienio universitetuose; • užtikrinti lituanistikos prioriteto įgyvendinimą, ypač tikslingai skatinant atitinkamos srities mokslininkų rengimą.

Studijų, mokslo ir verslo partnerystės stiprinimas
Suprasdami, kad Lietuvos sėkmės receptas – lanksti ir gebanti konkuruoti pasaulyje, aukštą pridėtinę vertę kurianti ekonomika, grindžiama žiniomis, verslumu ir socialiniu atsakingumu, siūlome išskirtinį dėmesį skirti studijų, mokslo ir verslo sėkmingai sąveikai užtikrinti.
164

Lentelė „MTEP išlaidų pasiskirstymas pagal lėšų šaltinius 2009 m.“ Mūsų politikos siekis – Studijų, mokslo ir verslo sinergija Lietuvos pažangai ir sėkmei; mokslo tyrimai ir eksperimentinė plėtra veiksmingai įgyvendina žinių komercializaciją ir naujų produktų bei paslaugų kūrimą, valstybės politika koncentruojama esminėms proveržio sritims ir sutartiems prioritetams, aktualiems rinkai ir Lietuvos raidai; inovatyvumas, aukštos pridėtinės vertės produktų kūrimas tampa ekonomikos pokyčių vektoriumi. Siūlomos pokyčių iniciatyvos: • taikant finansines priemones skatinti verslo inovatyvumą ir dalyvavimą moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje (socialinėje, kultūrinėje) plėtroje (meno veikloje) (toliau – MTEP-e); • sukurti ir įdiegti efektyvaus inovacijų ciklo (moksliniai tyrimai – eksperimentinė technologinė plėtra –inovacijos – komercializacija) valdymo sistemą; • finansuoti mokslinių tyrimų sklaidos ir populiarinimo projektus. Atsakomybė už svarbiausių sprendimų priėmimą, švietimo ir mokslo plėtros tikslų įgyvendinimą tenka visiems: valstybės institucijoms, mokslo ir švietimo įstaigoms, akademinei bendruomenei, socialiniams partneriams, privačiam sektoriui. Akivaizdu, kad tik efektyvi ir veiksminga švietimo ir mokslo bei sąveikos su verslu sistema gali sukurti tas prielaidas, kurios užtikrintų žmogaus gebėjimą dalyvauti kaitoje, siekti naujų veiklos rezultatų, stiprintų apskritai visuomenės gebėjimus reaguoti į permainas bei jos konstruktyvų veikimą, siekiant ir savirealizacijos, ir kuriant bendrąjį gėrį bei Lietuvos konkurencines galimybes.

165

KULTŪROS POLITIKA
Iš visų viešosios politikos sričių kultūra per nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo mažiausiai pakitusi. Patiems kultūriniams procesams sparčiai transformuojantis “iš apačios”, sparčiai keičiantis tiek vidinei, tiek išorinei Lietuvos kultūrinei aplinkai, atsirandant naujiems kultūriniams iššūkiams ir galimybėms, valstybės kultūros politika pasižymėjo inertiškumu ir strateginės kultūros raidos vizijos bei veiksmingų politinio poveikio instrumentų stygiumi. Prieš ketverius metus pasiūlę ambicingą ir inovatyvią kultūros politikos programą (Pradėkime kartu kurti geresnę Lietuvą. Veiklos programa 2009-2012 metams. Vilnius, 2008, žr. http://www.tsajunga.lt/index.php/seimo_rinkimu_programa_2008_2012/9081), susidūrėme su keleriopomis problemomis ją įgyvendinant: pirmiausia, su žmogiškosios kompetencijos stygiumi kadencijos pradžioje, su krizės iššūkiais, lėmusiais finansavimo mažėjimą kultūros sričiai, galiausiai, kultūra ir toliau didžiąja dalimi pasiliko marginaline valstybės politikos sritimi – investicijos į kultūrą suvokiamos daugiausia kaip ornamentinės, neišvengiamos nuolaidos kultūrininkų interesų grupei, o ne kaip gyvybiškai svarbių valstybės interesų išraiška. Valstybės politikos klimatas kultūros atžvilgiu didžiąja dalimi lieka nepakitęs. Vis dėlto per šiuos ketverius metus, ypač į antrąją kadencijos pusę, pavyko nuveikti keletą kultūrai reikšmingų darbų. Kokybinė valstybės kultūros politikos transformacija neįvyko, tačiau jai bent jau pradėti kloti pamatai.

Svarbiausi 2008-2012 m. darbai kultūros politikos srityje
1. Požiūrio į kultūrą kaita valstybės mąstyme – kultūra pradėta įtvirtinti kaip strategiškai svarbi valstybės sritis Sukurtos “Kultūros kaitos gairės” ir strateginis dokumentas “Lietuva 2030” liudija, kad atsiranda konceptualiai naujas požiūris į kultūrą: kūrybiškumas, kultūrinės kompetencijos įtvirtinamas kaip pamatinės valstybės raidą lemiančios vertybės. Politiniuose strateginės reikšmės dokumentuose kultūra išskiriama kaip esminis įrankis formuojant Lietuvos visuomenę ir kartu kuriant kokybiškai naują Lietuvos ateities perspektyvą. Dokumentuose siekiama reformuoti kultūros sektorių, keičiant kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmą, sukurti tinkamas sąlygas menininkams kurti bei suteikti kultūrai didesnį svorį bei svarbą visuomenės gyvenime. Įvertinus kultūrą kaip itin reikšmingą valstybės sritį ir tai įtvirtinus dokumentuose, tiek esama, tiek tolesnės vyriausybės bus priverstos didinti finansavimą kultūros sričiai. Kultūra kaip atskira sritis pagaliau bus įtraukta į naujų struktūrinių lėšų programą 2014-2020 metams. Taip pat įvertintas ir užakcentuotas pamatinis kultūros vaidmuo, kuriant pažangią, sumanią ir atsakingą visuomenę. Iki tol paskutinis dokumentas, kuriame kultūros reikšmė buvo svarstoma, buvo 2001 m. patvirtinti Lietuvos kultūros politikos nuostatai, kurie per gerą dešimtmetį paseno ir nebeatsako į šiandienos iššūkius. 2. Sukurta Lituanistikos strategija – padėti pamatai lietuvių kultūros sistemingam perteikimui mokykloje Sukurta ir įdiegta Lietuvių kalbos ugdymo 2010–2014 m. strategija įtvirtina „lietuvių kalbos, kaip mokomojo dalyko, humanitarinio ugdymo paskirtį, atsisakant siauro požiūrio į lietuvių kalbą tik kaip į komunikacijos instrumentą“ ir siekia, kad „į ugdymo programas įtraukta literatūra formuotų ir meninį skonį, ir pasaulėžiūrą, ir moralines nuostatas“. Šios strategijos
166

nuostatomis remiasi nauja Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendroji programa, atnaujinusi požiūrį į literatūrą ne tik kaip į žodžio meną, bet ir kaip į pamatines vertybes perteikiančią, identitetą stiprinančią, tautos ir žmogaus egzistencinę patirtį perduodančią kultūros sritį. Ši programa padėjo pamatus ir suteikė realius įrankius kultūros, kultūrinių kompetencijų, aspiracijų bei vertybių perteikimui mokykloje. Esminis programos naujumas – tai, kad ja siekiama formuoti pasaulio, susijusio priežasties ir pasekmės ryšiais, visumos vaizdą. Literatūrinis kultūrinis ugdymas suvokiamas kaip brandinantis asmenybę, tautą, visuomenę. Laikomasi nuostatos, kad fragmentavimas griauna besiformuojančios asmenybės mąstymą, kad kūrybiškai improvizuoti galima tada, kai jau įgytos sisteminės žinios, kitaip improvizacija yra savitikslė. Būtent kultūrinio Lietuvos kanono – pagrindinių ir vertingiausių literatūros kūrinių, istorinių žinių, kultūrinių įgūdžių – įsisavinimas formuoja visavertės, patriotiškos asmenybės šerdį ir užtikrina šiuolaikiškos tautinės tapatybės tęstinumą bei atsparumą. Kad kultūra būtų pajėgi auklėti asmenį ir formuoti visuomenę, turi būti iš naujo atrastos kokybinės vertybės, kurių negalima pasisemti instrumentiniu mąstymu, – klasikinės tiesos, teisingumo, drąsos, išminties ir santūrumo dorybės. Atnaujintas lituanistinis ugdymas prisidės prie dorovinio ir vertybinio bręstančios asmenybės formavimo, kuris ir yra galutinis siekiamas ugdymo tikslas, atspindintis kultūrinius poreikius ir idealus formuojant žmogaus asmenybę. Ligtoliniame lituanistiniame ugdyme vyravusi postmoderni fragmentacija apskritai buvo pašalinusi tokias sąvokas, kaip kultūrinių verčių hierarchija ir “kultūros kanonas”, kurį išsilavinęs asmuo privalo perimti ir padaryti savo tapatybės bei savasties organiška dalimi. Kultūrinio pasaulėvaizdžio fragmentaciją lydėjo smunkantis raštingumas, literatūriniai ir bendrieji kultūriniai gebėjimai. 3. Įtvirtintos socialinės garantijos menininkams Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis meno kūrėjų negauna pastovių pajamų, buvo priimtas sprendimas apdrausti meno kūrėjus privalomu socialiniu draudimu, už menininkus sumokant trūkstamą draudimo įmokų sumą. Taip pat numatyta meno kūrėjus apdrausti valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Meno kūrėjai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijų dalims bei ligos ir motinystės socialiniu draudimu, jeigu yra darbingo amžiaus ir neturi draudžiamųjų pajamų, arba jų draudžiamųjų pajamų suma per kalendorinius metus mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų (šiuo metu tai sudarytų 9600 Lt). Už meno kūrėjus bus sumokama trūkstama iki 12 MMA socialinio draudimo įmokų suma. Skaičiuojant taip pat bus atsižvelgiama, kiek pajamų meno kūrėjai gauna pagal autorines sutartis. Meno kūrėjas, negaudamas pastovių pajamų, lig tol nebūdavo apdraustas valstybės socialiniu pensijų, ligos ir motinystės draudimu, todėl, pavyzdžiui, ligos atveju nemokamos medicininės pagalbos galėjo tikėtis tik tuomet, kai iškildavo grėsmė jo gyvybei. 4. Sukurtos paskatos kultūrai remti – Kultūros mecenavimo įstatymas (svarstomas Seime) Kultūros mecenavimo įstatymu siekiama išskirti kultūrą kaip itin svarbią valstybės politikos sritį, kuriai suteikiamos papildomos finansavimo galimybės per mokestines lengvatas. Šiame įstatyme parama, kaip komercinis, reklamuotis siekiantis veiksmas, atskiriamas nuo mecenavimo – nesavanaudiškos ir visuomenei pridėtinę vertę auginančios veiklos.
167

Įstatyme numatytos lengvatos mecenatams – juridiniams ir fiziniams asmenims, kurie parėmę kultūrą įgis mokestinių lengvatų, atskaičiuodami dvigubą paaukotos sumos dydį nuo apmokestinamų pajamų. Priėmus įstatymą mecenavimo gavėjais galės tapti tiek juridinį statusą turinčios meno organizacijos, tiek pavieniai menininkai, kurie už gautą mecenavimą neturės mokėti pajamų mokesčio. Įstatyme taip pat įtvirtinta, kad parama studentams už studijas aukštosiose menų mokyklose irgi gali būti vertinama kaip mecenavimas. Iki šiol kultūros sektoriui, kaip ir kitoms visuomenei naudingoms sritims, paramą galima teikti tik pagal Paramos ir labdaros įstatymą, kuris numato lengvatas tik paramą teikiantiems juridiniams asmenims, o ir paramą gauti gali tik juridinį statusą turinčios organizacijos. Kultūrą norintiems paremti fiziniams asmenims iškildavo aibė biurokratinių kliūčių, lygiai taip pat buvo neįmanoma tiesiogiai paremti konkretų menininką kaip asmenį, o ne organizaciją. Šis įstatymas pašalina tokio pobūdžio biurokratines kliūtis ir sukuria paskatas privataus kultūros rėmimo tradicijoms formuotis Lietuvoje. 5. Viešųjų pirkimų kultūros sektoriuje palengvinimas Viešųjų pirkimų procedūros sunkiai pritaikomos specifiškam kultūros sektoriui: perkančios organizacijos turi įrodyti, kodėl perka vieną ar kitą atlikėją, užsako vieno ar kito dailininko kūrinį. Viešųjų pirkimų supaprastinimais siekiama palengvinti kultūros, meno ir mokslo organizacijų veiklą, vykdant viešuosius pirkimus. Viešųjų pirkimų palengvinimai numato, kad perkančiosios organizacijos gali nepildyti pirkimų žurnalo, nuo 10 000 Lt iki 50 000 Lt (be PVM) padidinta pirkimo sutarties vertė, kai perkančioji organizacija, prašydama pateikti pasiūlymus, turi kreiptis į tris ar daugiau tiekėjų. Taip pat aiškiai nustatyta, kad perkančioji organizacija gali kreiptis į vieną tiekėją perkant literatūros, mokslo ir meno kūrinių autorių, atlikėjų ar jų kolektyvų paslaugas (kai, pvz., minėtos paslaugos perkamos pagal jau patvirtintas programas), detalizuoti atvejai, kai gali būti atliekami mažos vertės ir supaprastinti pirkimai apie juos neskelbiant ir nepaskelbus Viešųjų pirkimų įstatyme nurodyto informacinio pranešimo. Viešųjų pirkimų įstatymas iki šiol buvo taikomas visoms sritims be išimties, neįvertinant kultūros ir meno srities specifiškumo – jei statybų sektoriuje aišku, kaip paaiškinti, kodėl namo statybai reikalinga konkrečių charakteristikų plyta, mene tebereikia sudėtingai biurokratiškai įrodinėti, kad tradicinę Violetos Urmanos partiją Giuseppe Verdi operoje geriausiai gali atlikti pati Violeta Urmana. 6. Kultūros taryba – kultūros valdymo struktūros keitimas (svarstoma Seime) Kultūros taryba – nuo politikų valios nepriklausanti institucija, per kurią būtų finansuojamos kultūros ir meno programos. Įsteigus Kultūros tarybą, Kultūros ministerija atliks politikos formuotojos vaidmenį, nurodydama prioritetines kultūros ir meno sritis, o Kultūros taryba, pasitelkusi kultūros ir meno ekspertus, finansuos kultūros ir meno programas, administruos Kultūros rėmimo fondą, skirs stipendijas kultūros ir meno kūrėjams. Atskyrus kultūros ir meno programų finansavimą nuo Kultūros ministerijos, šias funkcijas perdavus Kultūros tarybai, skaidrės ir paspartės kultūros ir meno programų finansavimas. Kartu turėtų didėti Kultūros tarybos disponuojamos lėšos. Šiuo metu kultūros ir meno programas finansuoja pati Kultūros ministerija, tačiau tai ydinga praktika, nes neužtikrinamas skaidrumas, o ministerija, užuot formavusi kultūros politiką, atlieka finansų administratoriaus vaidmenį.
168

7. Kino įstatymas ir Kino centro įsteigimas Kino įstatymas ir kartu su juo įsteigiamas Kino centras sukūrė naują lietuviško kino finansavimo sistemą. Šiuo įstatymu sukurtas Kino centras tampa pagrindine valstybės institucija, įgyvendinančia kino politiką, per kurią bus finansuojami kino projektai, tvarkomas filmų registras, veiks Kino taryba. Kino įstatyme numatomas dvigubai didesnis finansavimas lietuviškam kinui ir jo sklaidai, lietuviško kino saugojimas valstybės archyvuose. Naujajame įstatyme numatyta, kad, greta Kino centro sudarytų programų finansavimo, kinui ir jo sklaidai bus papildomai skiriama 60 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose. Tai turėtų sudaryti apie 3 milijonus litų. Kino sektoriui skiriamas finansavimas mažiau priklausys nuo permainingos politikų valios ir valdžios malonės. Iki naujosios Kino įstatymo redakcijos kino sektoriui buvo skiriama 30 proc. nuo PVM už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose. Tai sudarė apie 1,5 milijono litų, kurių nepakakdavo net vienam ilgametražiniam lietuviškam filmui sukurti. 8. Kultūros miestų iniciatyva – “Lietuvos kultūros sostinė” Projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ metu pradėta įgyvendinti idėja kiekvienais metais kurį nors Lietuvos miestą paskelbti Lietuvos kultūros sostine. Nors VEKS vertinamas kontroversiškai, Lietuvos kultūros sostinių idėja buvo itin sėkminga, prigijo ir tęsiama iki šiol, skleidžiant kultūrą atokiausiuose Lietuvos regionuose. Mieste, tapusiame Lietuvos kultūros sostine, visus metus nuosekliai vyksta kultūros ir meno renginiai, pritraukiantys Lietuvos gyventojus ir svečius, didinamas miesto ir regiono žinomumas, skatinama kultūros plėtra mieste bei regione. Pavyzdžiui, 2011 metais Lietuvos kultūros sostine tapo Šilutė – Šilutėje ir jos apylinkėse per metus įvyko 92 renginiai, juose apsilankė per 100 tūkst. žmonių, atidaryti 5 kultūrinio turizmo maršrutai. Iki šios idėjos įgyvendinimo ne visuose Lietuvos mažesniuose miestuose kultūra buvo plėtojama nuosekliai visus metus ir tik vardą susikūrę renginiai sulaukdavo didesnio visos Lietuvos gyventojų dėmesio. Ši iniciatyva – labai svarbus žingsnis mažinant “kultūrinę atskirtį” Lietuvos regionuose. 9. Bibliotekų skaitmeninimas ir pavertimas kultūros centrais Su valstybės finansine parama įgyvendinant bendrą Lietuvos ir Melindos bei Bilo Gatesų fondo remiamą projektą „Bibliotekos pažangai“, bibliotekose įvestas interneto ryšys, bibliotekos aprūpintos naujausia kompiuterine technika ir programine įranga, vedami nemokami kursai vietos gyventojams, kaip naudotis internetu. Vykdant šį projektą mažesnių Lietuvos miestų bibliotekos buvo renovuotos ir paverstos kultūros centrais, vykdomi gyventojų pritraukimo į bibliotekas konkursai-akcijos. Projekto įgyvendinimo metu sukurtas mokymo centrų tinklas šalies apskrityse – įrengta 11 mokymo centrų, apie 200 miestų ir 600 kaimų bibliotekų aprūpintos naujausia kompiuterine ir programine įranga bei plačiajuosčiu interneto ryšiu, virš 2000 bibliotekininkų baigė kompiuterinio raštingumo ir interneto išteklių mokymo kursus ir geba konsultuoti bibliotekos lankytojus, daugiau nei 51 000 gyventojų apmokyti naudotis kompiuteriu ir internetu. Iki šio projekto įgyvendinimo ypač vyresnio amžiaus, atokiau gyvenantys žmonės beveik nesinaudodavo internetu, jaunimas žymiai rečiau lankydavosi bibliotekose. 2008 m.
169

kompiuteriu dirbo tik trys iš keturių bibliotekų darbuotojų, o šiuo metu jų skaičius siekia 99 proc. 10. Kilnojamųjų vertybių įstatymas Kilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pataisomis siekiama užbaigti kultūros paveldo apsaugos sistemos pertvarką – reglamentuojamos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos administravimas, apskaita, išvežimas ir įvežimas į Lietuvą, neteisėtai išvežtų kultūros vertybių ir kitų kultūros objektų grąžinimas, užkertamas kelias nelegaliai vykdomam archeologijos paveldo plėšimui.

Iššūkiai ir sprendimai
Lygindami su situacija, buvusia prieš ketverius metus, regime, kad kultūros politikos srityje pagrindiniai iššūkiai pasilieka didžiąja dalimi nepakitę, įvykę pokyčiai – minimalūs, o anuomet, 2008 m. programoje siūlyti sprendimai didžiąja dalimi tebelieka aktualūs ir veiksmingi. Todėl čia apsiribosime trumpai įvardydami pagrindinius iššūkius, laukiančius valstybės kultūros politikos srityje, ir nurodydami būsimų sprendimų gaires. 1. Kultūros periferiškumas valstybės mąstyme, per menkas finansavimas kultūros sričiai Nors esama tam tikrų pozityvių poslinkių ir šias problemas mėginama spręsti (kultūros prioritetas įtvirtintas strateginiuose valstybės raidos dokumentuose, kuriami kultūros mecenavimo finansiniai instrumentai, pertvarkoma kultūros srities finansavimo ir valdymo struktūra – žr. aukščiau), akivaizdu, kad kultūra netaps prioritetine sritimi valstybės politikai priėmus vieną ar kitą deklaraciją. Tai gali įvykti tik aktyviai propaguojant kultūros reikšmę valstybės gyvenimui, įtvirtinant kokybiškai naują konceptualų kultūros kaip minkštojo valstybės politikos instrumento svarbą – tuomet, kai valstybės valdžios elite atsiras kultūros svarbą gyvai ir aktualiai suvokiančių, šioje srityje aktyviai veikti ir bei ją kūrybiškai transformuoti pasiryžusių politikų. Antraip kultūrininkų ir intelektualų mėginimai įpareigoti valdžią atsižvelgti į kultūros prioritetus veikiant “iš apačios”, per priimamus konceptualius dokumentus, strategijas ir deklaracijas, teturės laikiną ir paviršutinišką poveikį. Kritinio pokyčio neįvyks, kol valstybės valdžios elite neatsiras kultūros srities savitą problematiką, jos išskirtinumą ir svarbą suvokiančios politinės valios kritinė masė. Tas pat galioja ir pagrindinėms iniciatyvoms, kuriomis siekiama įtvirtinti aukštesnį finansavimą kultūros sričiai – būtent, Kultūros mecenavimo įstatymui, Europos Sąjungos struktūrinių fondų naudojimui kultūros reikmėms naujoje finansinėje perspektyvoje ir papildomų dviejų procentų akcizo nuo alkoholio ir tabako skyrimui kultūrai finansuoti. Jeigu politinės valios proveržis neįvyks, šios esminės aukštesnio finansavimo kultūrai siekiančios iniciatyvos bus paaukotos labiau apčiuopiamų ekonominių interesų ar gausesnių interesų grupių labui. Vis dėlto tikime, kad tokia politinės valios transformacija nėra neįmanoma, ir kad kultūros prioritetas pagaliau bus įtvirtintas valstybės mąstyme ne tik deklaracijomis, bet ir realiais darbais bei saistančiais įsipareigojimais. 2. Kultūros ir švietimo atskirtis, kultūros ugdymo stygius Prielaidos kultūros poreikiui, kultūros kūrybai ir vartojimui yra kuriamos dar šeimoje ir mokykloje, todėl vien pačios kultūros pastangomis nebus užtikrintas tas kultūrinių įgūdžių ir kompetencijų pamatas, kuriuo gali remtis gyvas kultūros procesas visuomenėje. Šiuo metu egzistuojanti institucinė švietimo ir kultūros sferų atskirtis, vis mažesnis kultūrinių kompetencijų bei įgūdžių normatyvinis vaidmuo švietime, iš švietimo sferos bebaigiąs išnykti
170

visapusiškai išsilavinusio ir kultūringo asmens idealas lemia tai, kad bendro tautos kultūrinio gyvenimo prielaidos silpsta. Dėl to jaunimo vertybinę sąmonę pavojingai skverbiasi komercinė pramoginė hedonistinė pseudokultūra, nepaliekanti erdvės tikram kūrybingumui. Todėl būtina stiprinti kultūros ir švietimo politikos sąveiką visais lygmenimis: įdiegti kultūrinių kompetencijų formavimą ir kultūros kanono įgijimą į bendrojo ugdymo programas, skatinti produktyvią ir komplementarią kultūros bei švietimo institucijų sąveiką regionuose, formuluoti Lietuvos kultūros raidai reikalingus mokslinių tyrimų prioritetus aukštajame moksle. 3. Kultūros politika kaip įrankis tautos tapatybei kurti Lietuvos valstybė nėra įvaldžiusi kultūros politikos kaip “minkštojo” valstybės politikos įrankio. Iššūkis tai padaryti ypač opus, kadangi lietuvių tautinė savimonė, atsidūrusi globalizacinių procesų, greitos integracijos į Europos Sąjungą ir ją lydėjusios emigracijos bangos bei kultūrinio šoko akivaizdoje, pradėjo skaidytis į dvi priešingas tapatybės “stovyklas”. Viena vertus, vis plačiau plinta postmoderni, neva “europietiška” kosmopolitinė laikysena, smerkianti tautiškumą ir patriotizmą kaip “nacionalizmą” ar tiesiog ciniškai ar iš pragmatinių paskatų atmetanti tautinės ištikimybės imperatyvą. Antra vertus, kaip reakcija į šią laikyseną ir menama atsvara jai formuojasi ksenofobiško, antieuropietiško izoliacionistinio izoliacinio ribotumo (save vadinančio “tautiškumu”) nuostata, didesniu ar mažesniu mastu neigianti Lietuvos priklausomybę europietiškajai civilizacijai. Vis labiau traukiasi kultūrinė erdvė, užimama europietiškų tradicijų maitinamo patriotizmo, derinančio įsipareigojimą demokratinėms laisvėms su tautine ištikimybe. Šių tendencijų akivaizdoje ypatingai svarbu imtis aktyvios tapatybės formavimo politikos – nuo to priklauso tiek tautos atsparumas eroziniams globalizacijos procesams, tiek demokratijos pamatų išsaugojimas, tiek Lietuvos vaidmuo ir laikysena Europoje. Pasiekus kiek įmanoma platesnio apsišvietusios ir aktyvios Lietuvos visuomenės dalies sutarimo dėl modernios tautinės tapatybės pamatinių nuostatų, būtina imtis aktyvių tapatybės kūrimo ir įtvirtinimo veiksmų per šviečiamąsias, informacines ir kultūrinės kūrybos programas, siekiančias ne parodomųjų rezultatų, o ilgalaikio ir tvaraus poveikio Lietuvos visuomenei. Esmingas tapatybės politikos komponentas yra aktyvios istorinės atminties politikos įgyvendinimas. 4. Informacinės erdvės apsauga Nors apie Lietuvos viešosios, informacinės ir kultūrinės erdvės apsaugą nuo svetimų valstybių įtakos pradėjome kalbėti dar prieš penkerius metus, 2007 metais paskelbtoje “Rusijos sulaikymo strategijoje”, realių postūmių šioje srityje beveik neįvyko. Išmaniai naudodamos “minkštosios galios” ir kultūrinio poveikio instrumentus, naudodamosis žiniasklaidos korupcija ir Lietuvos politikos neįgalumu šioje srityje, Rytų kaimynės agresyviai naudoja Lietuvos demokratinę viešąją erdvę savo interesams propaguoti, provakarietiškam Lietuvos visuomenės konsensui ardyti, diegti nostalgiją sovietinei praeičiai ir ardyti principingos užsienio politikos prielaidas. Informacinės erdvės apsauga turi derinti saugumo ir kultūros politikos priemones, ieškant galimybių užkirsti landas kultūriniu dialogu prisidengiančiai informacinei invazijai, ugdant visuomenės atsparumą informacinėms manipuliacijoms ir gebėjimą jas atpažinti, didinant žiniasklaidos skaidrumą ir atskaitingumą visuomenei, sudarant prielaidas stiprėti skaidriai, informuotai ir pilietiškai atsakingai žurnalistikai bei žiniasklaidai. Lietuva privalo pati įvaldyti “minkštosios galios” instrumentus demokratinių ir europietiškų vertybių sklaidai Rytų kaimynystės informacinėje erdvėje. 5. Gyvybingas paveldas
171

Paveldo konceptualizavimas, jo aktualizavimas šiandienai ir pritaikymas šiuolaikinio gyvenimo reikmėms tebeišlieka problema. Paveldas valstybės lygiu tebėra dirbtinai skirstomas į medžiaginį ir etninį, o ne apmąstomas kaip medžiaginio ir dvasinio paveldo visuma; paveldosaugoje dominuoja konservavimas, paveldo transformacija suvokiama kaip išnykimas ir iškraipymas, klesti selektyvus ideologiškas ir nekritiškas tam tikros paveldo dalies, laikotarpio privilegijavimas prieš kitas dalis, kurioms leidžiama sunykti. Pastarųjų metų naikinantys gaisrai ypač vertingose paminklinėse Lietuvos bažnyčiose atskleidė prevencinės paveldo apsaugos ir sakraliųjų objektų apsaugos spragas. Reikia konceptualiai atnaujinti paveldo politiką ir naujosios koncepcijos šviesoje pertvarkyti paveldosaugą vykdančių, politiką formuojančių bei ekspertinių institucijų tinklą. Būtina didinti finansavimą paveldo apsaugos ir gaivinimo programoms, nes esamas finansavimo lygis neleidžia bent kiek ženklesne dalimi pristabdyti paveldo irimo procesų. Būtina peržiūrėti paveldo priežiūros ir gaivinimo kofinansavimo mechanizmus, kad patys Lietuvos žmonės jaustų paskatą prisidėti prie paveldo apsaugos. 6. Kultūros koncentracija didžiuosiuose miestuose, regioninė kultūros atskirtis Regionų kultūrinė atskirtis tebėra svarbi kliūtis diegiant visiems prieinamos kultūros ir kūrybingos visuomenės nuostatas. Nors žengta svarbių žingsnių šia linkme, reikalingos tolesnės pastangos, mažinant regionų kultūrinę atskirtį. Pirmiausia būtina integruoti kultūros, švietimo ir regionų raidos politikos nuostatas į vieningą Regionų programą, kuri kompleksiškai matytų regionų raidos poreikius ir planuotų institucijų tinklą bei veiklas remdamasi ne siaurais žinybiniais interesais, bet tarpinstituciniu, stereoskopiniu problemos vaizdu. Pavyzdžiui, esamo švietimo ir kultūros institucijų tinklo išlaikymas ar net plėtra savaime galėtų atrodyti netikslingi, regint Lietuvos kaimo depopuliaciją, tačiau kryptinga regionų politika gali paskatinti investicijas į kultūrinę ir švietimo infrastruktūrą tam, kad kaimas, atskiri regionai taptų patrauklia vieta įsikurti naujos kartos įmonėms ir dirbantiesiems, kuriems skaitmeninės komunikacijos suteikia galimybes vykdyti verslą ir užsiimti ekonomine veikla išsikėlus iš didžiųjų miestų. Vakarų šalyse ši tendencija jau skaičiuoja daugiau nei dešimtmetį ir tebeišlieka gaji; Lietuvoje neturėtume užkirsti kelio tokiai migracijos iš miestų bangai, išardydami Lietuvos provincijos socialinę ir kultūrinę infrastruktūrą. 7. Globalios Lietuvos tapatybė ir kultūros politika. Per nepilnus du dešimtmečius lietuviai tapo diasporos tauta, kurios ženklią dalį – apie 20 proc. – sudaro naujieji išeiviai, gyvenantys kitose šalyse ir kuriantys ten išeivių bendruomenes. Naują Lietuvos kaip diasporos tautos pobūdį ir naująsias emigracijos teikiamas patirties ir veikimo galimybes turi atspindėti ir besikeičianti valstybės kultūros politika. Tą valstybės politikos pobūdžio kaitą įvardija „Globalios Lietuvos” strategija. Globali Lietuva – tai tautos visuma, sujungta į transnacionalinį globalų socialinį ir politinį organizmą, padedantį užtikrinti Lietuvos autonomiškumą, socialinį, ekonominį, kultūrinį ir politinį gyvybingumą globalizacijos sąlygomis ir Lietuvos tautos egzistenciją globalioje erdvėje. Globalios Lietuvos koncepcija diktuoja ir kultūros politikos pertvarką, kuri apimtų policentrinio kultūrinio gyvenimo ir veiklos lauko kūrimą, pasaulio lietuvio, neprarandančio ryšio su savo tėvyne, tapatybės formavimą ir Lietuvos įvaizdžio pasaulyje kūrimą pasitelkiant lietuvių diasporą. Reikalinga tokia kultūros politika, kuri sujungtų Lietuvos ir išeivijos bendruomenių kultūrą į vieną kultūrinės apykaitos procesą, “parneštų” į Lietuvą svetur įgytas kultūrines idėjas, įžvalgas, kompetencijas, kita vertus – užtikrintų tamprų išeivijos ryšį su Lietuvos kultūra, joje vykstančiais procesais. 8. Kultūrinės veiklos infrastruktūra Lietuvos ekonomikai atsigaunant, būtina plėsti investicijas į kultūrinės infrastruktūros atnaujinimą ir plėtrą – šie procesai buvo ženkliai pristabdyti krizės metu. Tik išvystyta infrastruktūra leis Lietuvai puoselėti kultūrines aspiracijas regionuose, naujojoje užaugančioje
172

kartoje, gilinti visuomenės kultūrinį gyvenimą ir vykdyti aktyvią kultūrinę apykaitą su kitomis šalimis. Būtina skatinti privačią iniciatyvą šioje srityje, tiek puoselėjant kultūros mecenatystės tradicijas, tiek diegiant privačios ir viešos partnerystės (PPP) modelį. 9. Kultūros darbuotojų statusas ir atlyginimas, kultūros įstaigų finansų vadyba Nepaisant problemos įsisenėjimo, kultūros darbuotojų statuso ir atlyginimo už kultūrinį darbą problema nėra patenkinamai išspręsta. Būtina artimiausiu metu peržiūrėti kultūros darbuotojų etato struktūrą, nustatant protingo ir deramo atlyginimo už kultūros darbą taisykles ir normatyvus. Tebėra deramai nesutvarkytas kultūros srities valstybės valdymo mechanizmas. Esama apskaitos sistema neskatina biudžetinių įstaigų užsidirbti iš kultūrinės veiklos. Būtina peržiūrėti biudžetinių kultūros įstaigų veiklos taisykles taip, kad jos būtų kuo labiau skatinamos, neprarasdamos valstybinio institucinio finansavimo, papildyti kultūros finansavimą privačiomis lėšomis. 10. Kūrybinės industrijos Nors apie kūrybines industrijas daug ir seniai kalbama, Lietuvoje taip ir neatsirado veiksminga sąveikos tarp kultūros ir verslo sistema. Įžvalgas į kūrybinių industrijų vaidmenį ekonomikos procese ženkliai pakoregavo ir pasaulinė ekonominė krizė. Todėl būtina, atsižvelgus į naujausius šios srities tyrinėjimus, kurti sąlygas verslo ir kultūros integracijai; sudaryti palankias sąlygas kūrybos ir kultūros pramonės plėtrai šalyje bei konkurencingumui tarptautinėse rinkose, ieškant tam deramų ir veiksmingų institucinių bei finansinių skatinimo mechanizmų.

173

TAUTINIŲ MAŽUMŲ POLITIKA Ką radome: ankstesnių vyriausybių tautinių mažumų politika iki 2008 m.

Atėjusi į valdžią TS-LKD rado deklaratyvią ir neefektyvią tautinių mažumų politiką. Spartaus ekonomikos augimo sąlygomis Vilniaus krašte, kuriame gyventojų daugumą sudaro tautinės mažumos, didėjo bendruomenių uždarumas, nepatiklumas, socialinė atskirtis. Inertiškas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas nesiūlė idėjų, kurios spręstų aktualius žemės grąžinimo, pavardžių rašymo, švietimo, nedarbo mažinimo klausimus. Lietuvos visuomenėje nebuvo skatinamas tautinių mažumų – lenkų, rusų, žydų – kultūros ir papročių pažinimas, leista formuotis atskiriems, tarsi kartu gyvenantiems, bet mažai ką bendro tarpusavyje turintiems rezervatams. TS-LKD su koalicijos partneriais ėmėsi iš esmės reformuoti tautinių mažumų politiką, tuo sukeldama didelį ant ankstesnės politikos parazitavusių funkcionierių ir politikierių nepasitenkinimą, paklojo pamatus šiuolaikiškai, atvirai, demokratiškai tautinių mažumų politikai ir visavertei tautinių mažumų integracijai į Lietuvos gyvenimą.
1. Svarbiausi

pasiekimai 2008-2012 metais

1.1. Panaikinome Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, paskirstėme jo

funkcijas tarp Švietimo, Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijų ir tokiu būdu sumažinome biurokratinį aparatą. Ypatingą dėmesį skyrėme tautinių mažumų gausiai apgyvendintam Vilniaus regionui, jo problemų sprendimui sutelkdami papildomus žmogiškuosius ir finansinius resursus. 1.2. Patvirtinome Vilniaus apskrities rajonų socialinės ir ekonominės plėtros 20112014 metų priemonių planą, kuriame numatyta visa eilė priemonių skatinti Vilniaus apskrities gyventojų verslumą, pritraukti privačias investicijas, sudaryti sąlygas kurti naujas darbo vietas, gerinti socialinę ir ekonominę infrastruktūrą.
1.3. Padidinome finansavimą Vilniaus apskrities socialinei ir ekonominei plėtrai.

Ekonominio sunkmečio sąlygomis vien Šalčininkų rajonui 2008-2012 m. skirtos nacionalinės ir ES lėšos gyvenimo kokybės ir socialinės infrastruktūros gerinimo, urbanistinės ir viešosios infrastruktūros plėtojimo, verslo skatinimo projektams išaugo daugiau kaip 3 kartus. 1.4. Priėmėme Švietimo įstatymo pataisas, atveriančias tautinių mažumų mokyklas valstybinei kalbai, patvirtinome lanksčią įstatymo nuostatų įgyvendinimo tvarką. 1.5. Priėmėme Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, kuriuo siekiame atkurti istorinį teisingumą ir gera valia kompensuoti už totalitarinių režimų neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą, prisidėti prie kultūrinio Lietuvos žydų bendruomenės palikimo Lietuvoje išsaugojimo.
174

1.6. Paspartinome piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimą. 2012 m. liepos 1 d. Vilniaus, Šalčininkų ir Švenčionių rajonuose buvo likę tik apie 600 asmenų, kurių nuosavybės teisės į žemę, mišką ar vandens telkinius natūra dar nebuvo atkurtos (iš viso nuo Nepriklausomybės atkūrimo prašymus atkurti nuosavybės teises natūra šiose savivaldybėse buvo pateikę daugiau kaip 33 tūkst. piliečių).
1.7. Pirmieji per 20 atkurtos Nepriklausomybės metų realiai ėmėmės spręsti

nelietuviškų pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose klausimą, parengėme ir pateikėme Seimui atitinkamą įstatymo projektą. 1.8. Sudarėme visas sąlygas, kad nuo 2012 m. rudens Naujojoje Vilnioje atsirastų baltarusių kalbos klasė. 1.9. Visuomenei pristatytos Arbit Blato, Samuelio Bako, kitų garsių išeivių iš Lietuvos darbų parodos, į visų Lietuvos mokyklų ugdymo programas įtrauki istorinės Lietuvos lenkų, žydų ir kitų tautybių atstovų kūriniai.

2.

Strateginės tautinių mažumų politikos kryptys

Vienas iš svarbiausių tautinių mažumų politikos uždavinių yra visavertė integracija, kuri užtikrintų Lietuvos visuomenėje įvairių tautinių bendruomenių taikų sugyvenimą. Integraciją matome kaip dvikryptį projektą: keldami reikalavimus tautinėms mažumoms, patys taip pat turime dėti pastangas pažinti jų kultūrą ir papročius, pagal galimybes mokytis tautinių bendrijų kalbos. Taip pat svarbu užkirsti kelią ne tik kultūrinių, bet ir socialinių getų formavimuisi tautybės pagrindu. Nepaisant Vyriausybės skiriamo didesnio finansavimo, nedarbas Vilniaus rajone (13,9 proc.) ir Šalčininkų rajone (13,2 proc.) 2012 m. viduryje buvo gerokai didesnis nei šalia esančiame Vilniaus mieste (8,4 proc.), nors, atrodytų, geografinis didžiausio ir ekonomiškai pajėgiausio Lietuvos miesto artumas turėtų padėti spręsti užimtumo problemą. Palyginkime: Klaipėdos rajone nedarbas 2012 m. viduryje buvo 8,1 proc., Klaipėdos mieste – 8,0 proc. Socialinių pašalpų gavėjų skaičius Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gerokai viršija Lietuvos vidurkį ir yra vienas didžiausių tiek absoliučiais, tiek santykiniais skaičiais. Nepamirškime, kad jau beveik 20 metų Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybes kontroliuoja viena autoritarinė partija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kurios vykdoma ekonominė ir švietimo politika iš esmės ir sukūrė prielaidas didėjančiai vietos gyventojų socialinei atskirčiai. Gerbdami tautinių mažumų kultūrinį savitumą, jų specifinius poreikius švietimo ir kultūros politikoje, sieksime iš esmės pakeisti susiklosčiusią padėtį: • Skirsime ypatingą dėmesį Pietryčių Lietuvos socialinei ir ekonominei raidai, kursime ir finansuosime atitinkamas investicines programas. • Reikalausime, kad šio regiono savivaldybių valdančios daugumos globotų šių savivaldybių teritorijose gyvenančias vietines lietuvių mažumas taip, kaip valstybė nacionaliniu mastu globoja tautines mažumas.
175

• Išnagrinėsime ar šiose savivaldybėse susiklosčiusi socialinių pašalpų ir kitų išmokų skirstymo tvarka nepažeidžia čia gyvenančių žmonių teisės į demokratiją ir teisingumą, ar neskatina socialinės ir tautinės atskirties. • Siūlysime diegti šiuolaikiškas administravimo formas, kurios leistų tautinėms mažumoms tapti labiau ekonomiškai ir finansiškai nepriklausomomis nuo valstybinių ir savivaldybės subsidijų. • Sieksime dar kartą grįžti prie vardų ir pavardžių rašymo tvarkos, siūlydami rasti europietiškas tradicijas, mūsų Konstituciją ir valstybinės kalbos statusą gerbiantį sprendimą. • Rūpinsimės tautinių mažumų švietimo įstaigų tinklu, kad kurtųsi stiprios, pajėgios, visapusiškai aprūpintos tautinių mažumų mokyklos. • Pilnai užbaigsime nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo procesą. • Skirsime dėmesio tautinių mažumų kultūrinio paveldo apsaugai, jo pristatymui Lietuvoje ir užsienyje. Ypatingą dėmesį skirsime Holokausto atminties vietų tvarkymui. Manome, kad į kultūrinio paveldo puoselėjimą turi įsitraukti visi Lietuvos gyventojai, todėl organizuosime specialias edukacines programas.
• Kaip istorijos paminklą ir religinės kultūros objektą, sieksime atstatyti Vilniaus

Didžiąją sinagogą. • Sieksime visoje Lietuvoje išplėsti ratą mokyklų, kuriose galima išmokti tautinių mažumų kalbų. • Sieksime sudaryti kuo palankesnes sąlygas baltarusių kalbos, kuri įtraukta į UNESCO Nykstančių kalbų sąrašą, puoselėjimui. Lietuva yra vienintelė ES valstybė, ir ateityje gali tapti vienintele pasaulio valstybe, kurioje prieinamas pilnas vidurinis išsilavinimas baltarusių kalba. Remsime Europos humanitarinį universitetą.

176

APLINKOSAUGOS POLITIKA
Aplinkos politika visų pirma siekiama užtikrinti aukštą aplinkos kokybės lygį, saugoti žmonių sveikatą, apdairiai ir racionaliai naudoti gamtos išteklius. Kita vertus, ji įtakoja ekonominę veiklą ir gamybos procesus. Todėl aplinkos politika, jei ji neintegruota į skirtingas sritis, pati savaime tik iš dalies sprendžia šių dienų kompleksinius iššūkius. Tik skirtingų sričių bendradarbiavimas užtikrina ekonomiškai naudingų rezultatų ir išteklių išsaugojimo bei efektyvaus jų naudojimo balansą ir, remiantis visuomenės vertybėmis bei ilgalaikiais interesais, skatina aplinkai nekenksmingos ekonomikos kūrimą kai, sprendžiant bendras aplinkosaugos problemas, siekiama padidinti naudą ir išvengti nenumatytų padarinių. TSLKD ne tik aplinkosaugos politikos, bet ir visos politikos pagrindinis principas – tausojanti plėtra. Vykdydami tokią politiką, privalome atsakyti į du esminius klausimus: 1. Ar mūsų turimi ir reikalingi ištekliai naudojami pakankamai efektyviai, kad būtų pasiektas tinkamas aplinkos apsaugos lygis bei užtikrinti būtiniausi žmogaus poreikiai apsirūpinti maistu, vandeniu, energija ir kitais ištekliais? 2. Ar pagrindiniai aplinkos ištekliai, tokie kaip oras, vanduo, dirvožemis, miškai, biologinė įvairovė, pakankamai taupiai naudojami, kad galėtų palaikyti gyvybingą visuomenę ir ekonomiką ateityje? Siekdami tausojančios plėtros principų įgyvendinimo, turime visose politikos srityse laikytis integruoto požiūrio bei suderintų veiksmų. Tokių suderintų veiksmų pavyzdžiai galėtų būti: • Efektyvaus išteklių naudojimo, viešųjų gėrybių ir ekosistemų valdymas. Jis turi remtis esama ir nauja aplinkos elementų ir sektorine valdymo praktika, siekiančia užtikrinti ilgalaikį ir veiksmingą atsinaujinančiųjų išteklių naudojimą pagrindiniuose sektoriuose (energetikos, namų ūkio, žemės ūkio, miškininkystės, transporto, pramonės ir kt.). • Žemės ūkio, miškininkystės, jūrų, žaliosios infrastruktūros ir teritorijų sanglauda turi remtis aplinkai nekenksmingos infrastruktūros bei ekologinių tinklų sausumoje ir jūroje plėtra. • Tausojantis vartojimas: maistas, būstas ir mobilumas. Kompleksiškai spręsti problemas, kurias sukelia trys pagrindinės vartojimo sferos. Atsižvelgiant į visą gyvavimo ciklą, galima pasakyti, kad šių trijų sferų vartojimo įpročiai sukelia daugiau kaip du trečdalius pagrindinių aplinkosaugos problemų. Mes turime gyventi taip, kad nebūtų negrįžtamai pažeidžiama aplinkos pusiausvyra, o aplinka išsaugota ateinančioms kartoms. Tvarios ateities pagrindą turi sudaryti ryžtingas posūkis į klimato kaitai neigiamo poveikio neturinčią energetiką, tame tarpe atsinaujinančių išteklių ir atominę energetiką, energetinį pastatų ir technologijų efektyvumą, gamtos išteklių taupymą ir aplinkos taršos (įskaitant ir šiluminę taršą) mažinimą. Lietuva privalo kartu su pažangiausiomis pasaulio valstybėmis žengti į naujosios energijos erą ir kiek įmanoma keisti dabar naudojamus iškastinius energijos šaltinius – naftą ir dujas – alternatyviais, atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Investicijos į energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančiuosius energijos šaltinius teigiamai veikia aplinką, skatina užimtumą, didina energetinį saugumą, mažina energijos kaštus ir padeda įveikti kuro trūkumą.
177

Aplinka turi būti suprantama visų pirma kaip tarpusavyje glaudžiai susijusių atskirų elementų (vanduo, oras, gyvoji gamta) sistema, todėl požiūris tiek į pačią aplinką, tiek į ją įtakojančius veiksmus turi būti kompleksinis ir globalus. Kova su neigiamais padariniais ir tokių padarinių prevencija taip pat turi būti kompleksiški. Antra vertus, kompleksinis požiūris į aplinką duos ir ekonominės naudos – visų pirma taupiau naudojant išteklius. Aplinkos ir atskirų jos elementų būklė, jos kitimo tendencijos ir ateities perspektyvos nusakomos keturių pagrindinių aplinkos apsaugos problemų kontekste: (1) klimato kaitos, (2) gamtos ir biologinės įvairovės, (3) gamtos išteklių ir atliekų, (4) aplinkos, sveikatos ir gyvenimo kokybės. Šios keturios temos nusako pagrindinius mūsų partijos strateginės politikos aplinkosaugoje prioritetus. Atlikti darbai 1. Atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių plėtra. Priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad, 2020 metais atsinaujinantys ištekliai energetikoje sudarytų ne mažiau kaip 23 procentus (tai trimis procentais viršija bendrąjį ES tikslą atsinaujinančių energijos išteklių dalį per dešimtmetį padidinti iki 20 proc.) ir ši dalis toliau būtų didinama, naudojant naujausias prieinamas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas. Rengiami Lietuvos Respublikos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą lydintys poįstatyminiai aktai. Patvirtinti teisės aktai, reglamentuojantys viešųjų pirkimų metu taikomus energijos vartojimo efektyvumo reikalavimus. Bioenergetikos plėtra. Skatinant energetinių kultūrų auginimo plėtrą ir kitų žemės ūkio produktų ne maisto reikmėms gamybą ir perdirbimą ir siekiant, kad mažiau palankios ūkininkauti, apleistos žemės plotai būtų apsodinami mišku, kiek leido finansinės galimybės, buvo remiami biodegalų gamintojai. Nors biodegalų rinkos padėtis buvo sudėtinga, tačiau jų kasmet pagaminama apie 100 tūkst. tonų (2010 metais – 128,5 tūkst. tonų). 2. Energetinis efektyvumas Taupymas 2011 metais pasiektas Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008–2012 metų plane numatytas tikslas – įgyvendinti energiją taupančias ūkio šakų priemones, kurios leido per 3 metus, pradedant 2008 metais, 1,5 procento sumažinti lyginamąsias galutinės energijos sąnaudas. Daugiabučių modernizavimas. 2011 metais modernizuoti 85 daugiabučiai namai – 9 procentais daugiau negu 2010 metais. Šiluminės energijos sąnaudos jų naudingojo ploto vienetui, palyginti su sąnaudomis iki projektų įgyvendinimo, sumažintos vidutiniškai 54 procentais, per metus sutaupyta apie 19,2 GWh šilumos energijos (planuota 16 GWh). Patvirtinta naujos redakcijos Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa,
178

kurioje numatyta iki 2020 metų senos statybos gyvenamųjų namų sektoriuje sutaupyti ne mažiau kaip 20 procentų šiluminės energijos. Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) taisyklėse numatyta, kad, esant lėšų, butų ir kitų patalpų savininkams būtų teikiama papildoma valstybės parama kompensuojant 15 procentų investicijų iš Klimato kaitos specialiosios programos lėšų. Daugiabučių namų renovacijos programa dėl ekonominės krizės ir kitų priežasčių startavo lėčiau, nei buvo suplanuota, tačiau programos įgyvendinimo tempai didėja. Vien 2012 m. yra pateikta virš 100 naujų paraiškų, kurių bendras skaičius šioje programoje jau viršija 270. Galima prognozuoti, kad iki 2013 m. pabaigos, kai baigiasi ES 2007 – 2013 metų finansinė programa, tokių paraiškų bus apie 450-500. 3. Oro taršos mažinimas ir klimato kaitos poveikio švelninimas. Vyriausybės nutarimais ir aplinkos ministro įsakymais patvirtinti teisės aktai, skirti žaliųjų investicijų schemas atitinkančių projektų įgyvendinimui. Parengtas ir Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymas, numatantis galimybę už perleidžiamus nustatytus normos vienetus (NNV) atsiskaityti ne tik lėšomis, bet ir ilgalaikiu materialiuoju turtu. Už NNV buvo gauta 206 mln. litų, ir jie paskirstyti žaliosios investavimo sistemos projektams – energiniam efektyvumui didinti ir atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai. Šiemet bus baigta modernizuoti oro kokybės stebėjimo sistema (nusidėvėjusi matavimo įranga pakeista nauja Europos Sąjungos reikalavimus atitinkančia įranga, būtina aplinkos oro kokybės vertinimui užtikrinti). 2011 metais priimti nauji aplinkos oro taršos degalinėse iš benzino išsiskiriančiais lakiaisiais organiniais junginiais reikalavimai. 4. Vandens kokybės užtikrinimas, nuotekų tvarkymas. Parengtas Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projektas, griežtinantis reikalavimus vandens tiekėjams ir nustatantis naujus paslaugų kokybės standartus bei reglamentuojantis vandens paslaugų kainodaros principus. Iš Europos Sąjungos paramos lėšų 2011 metais baigti įgyvendinti 27 vandentvarkos projektai. Įgyvendinus projektus, prie nuotekų tinklų jau prijungti 12 738 gyventojai. 2011 metais įgyvendinus 16 vandentvarkos projektų, nutiesta 607 kilometrai naujų vandentiekio tinklų ir 798 kilometrai naujų nuotekų tinklų, rekonstruota 146 kilometrai vandentiekio tinklų ir 102 kilometrai nuotekų tinklų, pastatytos ar rekonstruotos 399 siurblinės. Žemės ūkio vandentvarkos veiklos sričiai iki 2013 m. bus skirta apie 300 mln. Lt ES lėšų, o visos pateiktos paraiškos melioracijos sistemoms rekonstruoti bus patenkintos. Su Europos Komisija taip pat susiderėta ir dėl didesnės paramos melioracijos magistralinių griovių priežiūrai. Maksimali išmoka už tokių griovių sutvarkymo darbus siekia iki 10 000 Lt/ha pirmaisiais metais, ir 518 Lt/ha likusiais metais. ) 5. Atliekų tvarkymas. Parengtas ir priimtas Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimas, kuriuo patikslinti pakuočių projektavimo ir gamybos reikalavimai. Priimti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai. Iš ES paramos lėšų buvo toliau finansuojamos sąvartynų uždarymo, atliekų priėmimo ir žaliųjų atliekų aikštelių įrengimo, pavojingųjų atliekų sąvartyno statybos veiklos. Bioskaidžių atliekų tvarkymui 2011 pabaigoje skirta 450 mln. litų ES paramos lėšų. Baigti įgyvendinti 2 atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo projektai Šiaulių ir Alytaus rajonuose. Pradėtos eksploatuoti 4 dumblo kompostavimo aikštelės – nuo šiol kompostuojamas Jonavos, Druskininkų, Ukmergės ir Raseinių nuotekų valyklose susidarantis nuotekų dumblas. Įrengtas Klaipėdos regiono atliekų sąvartynas, kuris
179

pakeitė Europos Sąjungos reikalavimų neatitinkančius 38 Klaipėdos apskrities sąvartynus. 6. Kraštovaizdžio, kultūros ir ekologiškai jautrių teritorijų apsauga. Parengti ir patvirtinti 18 naujų valstybinių parkų apsaugos reglamentų, kuriuose patikslintos ir praplėstos veiklos galimybės, derinant jas su gamtosaugos ir kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo reikalavimais, įvertinti konkrečių vietovių poreikiai. Parengtas ir patvirtintas Pajūrio juostos žemyninės dalies specialusis planas, nustatantis šio jautraus regiono gamtosaugos ir urbanizacijos strategiją. Iš Europos Sąjungos paramos lėšų įrengtas Pajūrio regioninio parko lankytojų centras ir ekspozicija Krekenavos regioninio parko lankytojų centre, pritaikyta lankyti 10 išskirtinių paveldo objektų, įrengta infrastruktūra lankytojams 3 valstybiniuose parkuose (Pajūrio, Pagramančio ir Dubysos regioniniuose parkuose), atlikti buveinių atkūrimo darbai 6 „Natura 2000“ teritorijose, sutvarkyta 18 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų (medžių). 7. Miškų ir žemėnaudos struktūros optimizavimas. Parengta Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros programa, kuri numato miškų ūkio plėtros strateginius tikslus ir uždavinius laikotarpiu iki 2020 m. Tai dokumentas, reglamentuojantis visų Lietuvos miškų, kaip ypatingos ekonominės, ekologinės ir socialinės reikšmės aplinkos elementų, tvarkymą, priežiūrą ir ūkinę veiklą, tame tarpe ir 240 tūkst. miško savininkų veiklą privačiuose miškuose. Parengtos ir patvirtintos Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės ir jų pardavimo aukcionų organizavimo taisyklės sudarys teisines prielaidas parduoti aukcionuose žemės reformos metu nepanaudotus, tačiau rezervuotus nuosavybės teisėms atkurti valstybinius miškus, kurie nepriskirti valstybinės reikšmės miškams. Iššūkiai: 1. Tinkamas Aplinkos, sveikatos ir gyvenimo kokybės valdymas Aplinkosaugos politiką būtina nuosekliai integruoti į kitų politikos sektorių sprendimus. Taip galima pagerinti aplinkos kokybę, padidinti gamtos išteklių naudojimo veiksmingumą ir kartu padaryti gamybą „žalesnę“, mažinant bendrą poveikį aplinkai. Išskirtinį dėmesį skirsime ekosistemų, atskirų aplinkos elementų ir jų teikiamų paslaugų valdymui. Nusistatant aplinkos apsaugos prioritetus, taip pat analizuojant nuo jų priklausomus sektorinių šakų interesus, pagrindiniais integruojančiais veiksniais turėtų tapti išteklių naudojimo efektyvumo ir patvarumo didinimas. Pagerinta ūkinių sektorių ir aplinkos politikos įgyvendinimo priežiūra suteiks stabilumo ir padarys valdymą veiksmingesnį. Suderinamumas leis pasiekti ne tik individualių tikslų įgyvendinimo, bet ir platesnės pažangos. Tinkamas aplinkos valdymas įmanomas tik bendros ES aplinkos politikos kontekste, kur taip pat aktyviai sieksime, kad būtų priimami sprendimai, kuriais atsižvelgiama į specifines Lietuvos problemas. 2. Prioritetinė kryptis - visuomenės švietimas ir ugdymas, panaudojant švietimo ir visuomeninės informavimo priemones. Vienas pagrindinių aplinkos politikos reikalavimų – tinkamas visuomenės informavimas apie aplinkos būklę ir įtraukimas sprendžiant su aplinka susijusius klausimus. Viena iš reikšmingiausių aplinkosaugos problemų sprendimo prielaidų yra galimybė teikti daugiau informacijos įvairiomis aplinkosaugos temomis, taikyti griežtesnes nuobaudas pažeidėjams, ir užtikrinti pareigūnų, dirbančių aplinkos srityje, atsakomybės už savo veiksmus ar neveikimą neišvengiamumą. Labai svarbu pasiekti, kad reguliuojančios institucijos, verslas ir piliečiai galėtų plačiau bendradarbiauti valdant gamtos turtus ir ekosistemų teikiamas paslaugas tiek ieškodami naujų, inovatyvių būdų veiksmingam turimų išteklių panaudojimui, tiek panaudojant ekonomines priemones. Gerindami visuomenės dalyvavimo aplinkos klausimų sprendime kokybę, pradėsime diskusijas dėl objektyvios ir nepriklausomos poveikio aplinkai vertinimo sistemos sukūrimo.
180

3. Atliekų tvarkymas. Sustabdyti sąvartynų plėtrą. Mažinti jų skaičių. Iki 2020 metų uždaryti bent vieną regioninį sąvartyną. Pagrindiniai atliekų tvarkymo principai – jų susidarymo vengimas, tvarkymas kuo arčiau susidarymo vietos ir teršėjų atsakomybės užtikrinimas. Skatinsime gyventojus rūšiuoti atliekas jų susidarymo vietoje. Palaipsniui atsisakysime rinkliavų už atliekas sistemos. Esame įsitikinę, kad gyventojai turi mokėti už atliekų tvarkymą pagal faktinį šalinamų atliekų kiekį. Remsime atskirą bioskaidžių atliekų (BSA) surinkimą, atliekų antrinį rūšiavimą ir BSA kompostavimo aikštelių įrengimą savivaldybių, kuriose jos susidaro, teritorijose. 2014-2020 m. finansavimo periodui numatysime ES struktūrinių fondų paramą trąšų bei biodujų iš BSA gamybai. Parengsime priemonių planą, kad nuo 2020 metų BSA ir kitos perdirbimui tinkamos atliekos nebepakliūtų į sąvartyną. Skatinsime privataus – viešo kapitalo partnerystę rekultivuojant senus sąvartynus ir išgaunant juose biodujas, ir antrines žaliavas. 4. Atsinaujinantys energijos ištekliai Visokeriopai skatinsime vietinių energijos šaltinių plėtrą, tuo pačiu didinsime šalies energetinę nepriklausomybę. Įkursime specialią atsinaujinančios energijos išteklių plėtros agentūrą. Rengsime metodinę medžiagą savivaldybėms ir verslui, kontroliuosime ar racionaliai naudojama valstybės parama, skirta atsinaujinančios energetikos plėtrai. Rengiant naujo 2014–2020 m. finansinio laikotarpio ES struktūrinės paramos programas numatysime svaresnę finansinę paramą iš ES Fondų atsinaujinančios energetikos projektams. Remsime ir skatinsime atsinaujinančių energijos išteklių logistikos sistemų kūrimą ir plėtrą. Sieksime, kad 2020 metais 70 proc. šilumos/vėsumos energijos būtų pagaminama kogeneracinėse jėgainėse. Remsime biokuro naudojimą privačiose namų valdose, subsidijuojant mažos galios biokuro katilų įsigijimą. 5.Miškininkystė Saugosime miško ekosistemos tvarumą, biologinę įvairovę bei racionalų nepertraukiamą ir tvarų miško išteklių naudojimą. Skatinsime įveisti naujus valstybinių miškų plotus netinkamose ūkiui žemėse bei nenaudojamuose žemės plotuose. Ūkinę veiklą miškuose vykdysime kompleksiškai, griežtai kontroliuosime, kad ji apimtų miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų išteklių naudojimą. Išsaugosime girininkijas kaip svarbiausias miškų tvarkymo ir priežiūros grandis ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose. Tęsime valstybės institucijų ir privačių miškų savininkų bendradarbiavimą. Konsultuosime juos apsirūpinant sodmenimis, gesinant gaisrus, saugant miškus nuo savavališkų kirtimų. Griežtinsime teisines priemones, nukreiptas prieš neteisėtą miškų kirtimą. Vadovaudamiesi nuostata ,,neauginsi – nekirsi“, rūpinsimės, kad ir toliau miškai po kirtimų būtų atkuriami per kuo trumpesnį laiką. Užtikrinsime, kad nuosavybės grąžinimui skirti (rezerviniai) miškai turėtų šeimininkus, o tie kurie patenka į valstybinės reikšmės miškų masyvą, arba ribojasi su šiais valstybinės reikšmės miškų masyvais būtų perduoti patikėjimo teise valstybinėms įmonėms miškų urėdijoms. 6. Ekonominės gamtos ir biologinės įvairovės išsaugojimo priemonės. Sieksime, kad ateityje aplinka taptų atsparesnė galimoms grėsmėms ir pokyčiams. Gamtos ištekliai yra ne tik mūsų, bet ir būsimų kartų turtas. Juos išsaugoti galime ne tik funkcionalių išteklių apskaitos metodų pagalba, bet ir grįždami prie atsargumo ir prevencijos, padarytos žalos atitaisymo poveikio vietoje ir "teršėjas moka" principų įtvirtinimo. Ekonomikos ekologizaciją galima skatinti mokesčiais, kurie suteikia galimybę rinkos kainomis atspindėti visas patiriamas gamybos, vartojimo ir atliekų sutvarkymo išlaidas. To galima pasiekti platesne mokesčių reforma, kuri pašalintų ne visada pasiteisinančias subsidijas, pakeistų esmę iškreipiančius mokesčius, kai apmokestinamos ekonominės „gėrybės”, pavyzdžiui, darbas ir kapitalas, o ne ekonominės „blogybės” – tarša ir neefektyvus išteklių naudojimas. Mes
181

diegsime kainodarą, paremtą visapusišku išteklių naudojimo daromo poveikio įvertinimu, nes tai yra efektyviausia priemonė kreipiant verslo ir vartotojų elgseną link veiksmingesnio išteklių naudojimo. 7.Vanduo Gėlas vanduo tampa vis labiau gyvybiškai svarbia ir labai greitai senkančia gamtine vertybe. Lietuva – viena iš nedaugelio ES valstybių, galinčių pasigirti itin gera gėlo vandens kokybe, tačiau šis nacionalinis išteklius netolimoje ateityje gali tapti svarbia ne tik Lietuvos ūkininkavimo, bet ir eksporto dalimi. Jau šiandien privalome sustabdyti neefektyvų gėlo vandens naudojimą, sugriežtinti jo apskaitą ir apsaugą, parengti programą, skirtą efektyviam buitinio ir pramoninio vandens naudojimui. Nuolatinei požeminio vandens išteklių stebėsenai ir priežiūrai skirsime ypatingą dėmesį. Įgyvendindami prevencijos principą, sieksime, kad didžiausi Lietuvos vandenų ir Baltijos jūros teršėjai (chemijos pramonė, žemės ūkis, didieji Lietuvos miestai) kuo greičiau sumažintų į vandenis išleidžiamų teršalų kiekį. Sieksime iki 2015 m. išvalyti labiausiai užterštas Lietuvos upes ir ežerus, atliekomis užterštą gruntą. Smukus gamybos lygiui vandens ir oro tarša sumažėjo, tačiau to nepakanka, kad būtų pasiekta gera ekologinė būklė visuose vandens telkiniuose, arba užtikrinta gera oro kokybė visose miestų teritorijose. Pirmenybę atiduosime biologinės įvairovės ir ekosistemų išsaugojimui visuose politikos formavimo lygmenyse, ypatingą dėmesį kreipiant į žemės ūkio, žuvininkystės, regioninės plėtros, sanglaudos ir erdvinio planavimo sritis.

182

SVEIKATOS SISTEMOS PLĖTRA 1. Paveldėta biurokratinė ir neefektyvi sveikatos sistema
Lietuvos sveikatos programoje, kurią Lietuvos Respublikos Seimas savo nutarimu patvirtino dar 1998 metais, buvo aiškiai suformuluota, ką Lietuva turi pasiekti iki 2010-ųjų metų gerinant Lietuvos žmonių sveikatą ir gyvenimo kokybę, kokiu keliu reikia toliau reformuoti sveikatos sistemą, kad ji būtų kokybiška ir visiems vienodai prieinama. Nuo 2001 iki 2008 metų socialdemokratų vyriausybės ir Seimo dauguma iš esmės nepriėmė nei vieno sisteminio sprendimo, kuris būtų padaręs sveikatos sistemą skaidresnę, mažiau biurokratinę ir mažiau korumpuotą. Neįvedus papildomo sveikatos draudimo ir aiškiai neapibrėžus paslaugų, už kurias 100 proc. kompensuoja valstybė, kaip buvo numatyta Lietuvos sveikatos programoje, dėl nepakankamo finansavimo gydymo įstaigos ėmė piktnaudžiauti ir apmokestinti pacientus įvairiomis priemokomis. Nuo 2004 metų neatsakingai liberalizavus alkoholio prekybą ir reklamą, sumažinus alkoholio ir tabako akcizus, gerokai padidėjo alkoholio vartojimas, rūkymas, ypač jaunimo ir moterų tarpe. Didėjo sergamumas ir mirtingumas dėl išorinių priežasčių, susijęs su dideliu alkoholio vartojimu, kas neigiamai atsiliepė vidutinei šalies gyventojų gyvenimo trukmei (nuo 2004 iki 2007 metų mažėjo vidutinė šalies gyventojų gyvenimo trukmė) ir sveiko gyvenimo trukmei, kuri ir taip yra gana trumpa, lyginant su senųjų ES šalių narių gyventojų gyvenimo trukme. Nors Lietuvos sveikatos programoje buvo numatyta atskirti sveikatos politikos formavimo ir pinigų skirstymo funkcijas, valdžioje buvusios kairiųjų vyriausybės pasielgė priešingai: Vyriausybei pavaldžią Valstybinę ligonių kasą su kelių milijardų biudžetu padarė eiliniu Sveikatos apsaugos ministerijos padaliniu. Tai lėmė, kad vėliau dirbę sveikatos apsaugos ministrai turėjo daugiau rūpintis ne sveikatos politikos formavimu, korupcijos ir biurokratijos išgyvendinimu, bet lėšų skirstymu, vaistų pirkimais ir panašiai. Iki 2008 metų veikusios vyriausybės bei sveikatos apsaugos ministrai taip ir nesiryžo spręsti esminių, įsisenėjusių sveikatos sistemos problemų. Tik nuo 2009 metų visų valdžios institucijų sutelkto darbo dėka buvo imtasi esminės sisteminės sveikatos sistemos valdymo pertvarkos, pavyko gerokai padidinti įmokas už valstybės draudžiamus asmenis, įkurti
183

savarankišką sveikatos draudimo fondą, dėl ko vienintelis Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas sėkmingai įveikė ekonominę krizę ir nebuvo deficitinis. Apribojus alkoholio reklamą ir prieinamumą bei kitų nuoseklių kovos su besaikiu alkoholio vartojimu priemonių dėka, pradėjo mažėti alkoholio daroma žala visuomenei, ėmė ilgėti vidutinė žmonių gyvenimo trukmė. Dėl padidinto finansavimo prevencinėms programoms, sėkmingai įgyvendintos kardiologinės pagalbos, efektyvios akcijos „Stop karui keliuose“ ir kitų priemonių Lietuvoje ėmė mažėti sergamumas kai kuriomis ligomis, gerokai sumažėjo traumų ir išorinių mirties priežasčių eismo įvykiuose.

2. Padaryti darbai ir pasiekti rezultatai 2008-2012 metų laikotarpiu 2.1. Lietuvos sveikatos apsaugos sistema – socialiai jautriausia Europoje
Be abejonės Lietuvos sveikatos apsaugos sistema nėra tobula. Tačiau galime pasidžiaugti, kad ir ekonominės krizės sąlygomis nebuvo taupoma žmonių sveikatos sąskaita, mažinant valstybės draudžiamų asmenų skaičių. Lietuvos valstybės lėšomis draudžiamųjų asmenų skaičius siekia 2 mln., arba 65 proc. visų gyventojų. Tai senjorai (pensininkai), vaikai, neįgalieji, bedarbiai ir kitos žmonių grupės. Pagal šį rodiklį Lietuvos sveikatos sistema pirmauja Europoje ir išlieka socialiai jautriausia sveikatos apsaugos sistema.

2.2. Lėšos skirtos sveikatos apsaugai gerokai padidėjo
2008-2012 metų laikotarpiu Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė suvokė investicijų į sveikatos apsaugą reikšmę. Jei 2006 metais Privalomojo sveikatos draudimo fondą sudarė 2,89 mlrd. Lt, tai 2012 metais jis jau siekia 4 mlrd. Lt, o su 2011 metais papildomai skirtais 200 mln. Lt iš PSDF rezervo sudarė net 4,2 mlrd. Lt. Pačios ekonominės krizės įkarštyje 2009 metais į PSDF surinkta rekordinė 4,69 mlrd. Lt suma. Kadangi didžiausią PSDF dalį sudaro įmokos už valstybės draudžiamus asmenis, tai ši įmoka nuo 2007 metais daugiau nei padvigubėjo. 2007 metais valstybė už vieną žmogų per metus mokėjo 353 Lt, o 2012 metais – 725 Lt. Seimui priėmus Sveikatos draudimo įstatymo pataisą, įmoka 2013 metais didės iki 765 Lt, o 2014 m. – iki 850 Lt.

184

Paveikslas. PSDF biudžeto pokyčiai 2003-2012 metų laikotarpiu Šaltinis: SAM, 2012.

2.3. Ilgėja Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė
Dėl padidėjusio finansavimo, pakankamai efektyviai įgyvendinamų prevencinių sveikatos programų, gerokai sumažėjusių išorinių mirties priežasčių ir nuolat sąmonėjančios visuomenės, kuri pradėjo labiau rūpintis ir saugoti savo sveikatą, ėmė ilgėti žmonių gyvenimo trukmė. Nuo 2007 iki 2011 metų 2 metais pailgėjo Lietuvos moterų gyvenimo trukmė ir beveik 4 metais – vyrų gyvenimo trukmė. Iš viso Metai 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Moterys 77,5 77,4 77,1 77,2 77,6 78,6 78,8 79,1 Vyrai 66,8 65,4 65,3 64,9 66,3 67,5 68,0 68,5 Miestas Moterys 78,2 78,3 77,8 77,9 78,4 79,4 79,5 80,0 Vyrai 68,0 66,8 66,4 66,0 67,5 68,5 69,1 69,4 Kaimas Moterys 76,1 75,9 75,7 76,1 76,3 77,2 77,5 77,5 Vyrai 64,6 62,9 63,5 62,9 64,1 65,9 66,0 66,9

Lentelė. Vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės pokyčiai 2004-2011metų laikotarpiu Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012.

2.4. Gerėja ir kiti pagrindiniai Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai
Nuo 2008 metų sveikatos apsaugos sistemai tobulinti investicijų pavidalu buvo skirta apie 2 mlrd. Lt ES paramos ir valstybės biudžeto lėšų.

185

Buvo reorganizuota visuomenės sveikatos sistema, savivaldybėse įkurti visuomenės sveikatos biurai, kurie moko žmones sveikos gyvensenos pagrindų. Buvo nuosekliai rūpinamasi žmonių gyvenamosios aplinkos sanitarija ir

sveikatingumu: statomi valymo įrenginiai ir nuotekų surinkimo sistemos, gerinama geriamojo vandens kokybė, sustiprinta maisto produktų kontrolė. Dėl šių ir dėl kitų priemonių nuosekliai gerėjo arba nepablogėjo ir kiti sveikatos rodikliai: sumažėjo gyventojų mirtingumas nuo 2007 metų – 13,5 iki 2011 metų – 12 atvejų 1000 gyventojų. Natūralus neigiamas gyventojų prieaugis nuo 2007 metų iki 2011 metų sumažėjo nuo 3,9 iki 2,1.

Paveikslas. Gimstamumo, mirtingumo ir natūralaus gyventojų prieaugio pokyčiai 2000-2011m. Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012.

2.5. Kūdikių mirtingumas – vienas mažiausių pasaulyje
Pasaulio sveikatos organizacija kūdikių mirtingumą laiko vienu iš šalies sveikatos apsaugos sistemos kokybės rodiklių. Dėl šalyje gerai organizuotos perinatologinės programos kūdikių mirtingumas nuo 2007 metų toliau mažėjo ir 2011 metais tik 4,07 iš 1000čio gimusių kūdikių mirė. Pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp pasaulio šalių lyderių.

186

Paveikslas. Kūdikių mirtingumo pokyčiai Lietuvoje 2000-2011 metais Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012.

2.6. Daugiau kaip dvigubai sumažėjo mirčių ir sužeistųjų dėl transporto įvykių
Per šį laikotarpį Vyriausybė ir Seimas įgyvendino efektyvias eismo saugumo stiprinimo priemones keliuose, ėmėsi efektyvios švietėjiškos veiklos, sugriežtino atsakomybę už pažeidimus keliuose, uždraudė alkoholio prekybą po 22 val., uždraudė alkoholio vartojimą automobiliuose ir ėmėsi priemonių, kurios leido efektyviau suteikti traumatologinę pagalbą šalyje, ir viso to dėka daugiau kaip dvigubai sumažėjo sužeistųjų ir žuvusiųjų keliuose, ypač dėl neblaivių asmenų ir vairuotojų kaltės.

Paveikslas. Eismo įvykių, juose sužeistųjų ir žuvusiųjų skaičius 2001-2011 metų laikotarpiu Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012.

187

2.7. TS-LKD – pirmoji valdžioje buvusi partija, suvokusi pražūtingą alkoholio žalą
2001-2004 metų laikotarpiu Seimas ir Vyriausybės priėmė pražūtingus sprendimus leisti prekiauti alkoholiu visą parą parduotuvėse ir degalinėse, alkoholis tapo laisvai prieinamas, todėl 2007 metais alkoholizmas pasiekė didžiausią mastą Lietuvoje per jos istoriją. TS-LKD vienintelė, eidama į rinkimus 2008 metais, savo programoje skyrė atskirą skyrių alkoholizmo problemoms spręsti. Po 2008 metų rinkimų Seimo sprendimais buvo apribota alkoholio reklama, uždrausta pardavinėti alkoholį po 22 val., vartoti ir turėti su savimi alkoholį jaunesniems nei 18 metų asmenims, padidintas alkoholio akcizas, padidintos baudos, imtasi kitų priemonių, ir tai davė savo rezultatų. Palaipsniui pradėjo mažėti alkoholio daroma žala Lietuvoje. Sumažėjo alkoholinių psichozių, vaikų intoksikacijų, savižudybių, sužeistų ir žuvusių keliuose dėl vairuotojų kaltės, žuvusiųjų darbe. 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Neblaivių asmenų kaltė Kelių eismo įvykių skaičius Sužeistųjų skaičius Žuvusiųjų skaičius 1 151 1 604 121 1 013 1 450 98

888 1 145 84

990 1 340 109

987 1 388 89

674 946 63

428 552 48

528 699

505 785 65

63

Neblaivių vairuotojų kaltė Kelių eismo įvykių skaičius Sužeistųjų skaičius Žuvusiųjų skaičius

650 919 68

753 1 104 84

880 1 312 99

776 1 177 68

811 1 222 74

509 772 50

312 426 39

285 394

279 398 24

33

Lentelė. Kelių eismo įvykių dėl neblaivių asmenų kaltės statistiniai rodikliai 2003-2011 metų laikotarpiu Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012.

188

Paveikslas. Mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus pokyčiai 2000-2011metų laikotarpiu Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012.

2.8. Pradėta efektyvi kampanija su korupcija, privilegijomis ir savivale sveikatos sistemoje
Per šį laikotarpį įstatymais nustatyta aiški ir skaidri ligoninių ir poliklinikų vadovų atlyginimo mokėjimo tvarka. Gerokai sumažinti gydymo įstaigų vadovų ir pavaduotojų atlyginimai, kurie kai kuriose įstaigose buvo pasiekę neregėtą lygį. Įvestos 5 metų kadencijos įstaigų vadovams. Nuo 2012 metų liepos mėnesio skelbiami konkursai įstaigų vadovų (vyr. gydytojų), kurie dirbo 10 ir daugiau metų, darbo vietoms užimti. Seime svarstomas įstatymo projektas, kuriuo bus uždraustos priemokos ir kiti neteisėti mokėjimai, numatytos baudos vadovams ir kitiems darbuotojams, kurie reikalaus iš pacientų priemokų.

2.9. Gerokai sumažėjo biurokratų ir biurokratinio sveikatos sistemos valdymo
2007 metais Sveikatos apsaugos ministerijoje dirbo 180 žmonių, tuo tarpu ministerijos pavaldume buvusiose 11-oje įstaigų – apie 2000 darbuotojų. Jų funkcijos dažnai dubliuodavosi, dirbama buvo neefektyviai. Po 2008 metų rinkimų buvo panaikinta Visuomenės sveikatos tarnyba, Aplinkos sveikatos centras, Mitybos centras, Farmacijos departamentas, sujungti AIDS ir Užkrečiamųjų ligų centras, Akreditavimo ir Audito tarnybos, Sveikatos informacijos centras ir Higienos institutas, Valstybinė alkoholio ir tabako kontrolės tarnyba ir Narkotikų departamentas. Dėl to panaikinta nemažai etatų ir sutaupoma po keletą milijonų litų kasmet.

189

2.10. Sustabdytas vaistų kainų augimas Lietuvoje
Buvo įvestas vaistų antkainių ribojimas didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Dėl šio Seimo priimto įstatymo vaistų kainos vidutiniškai šalyje 2010-2011 metų laikotarpiu sumažėjo 10 procentų. Šio sprendimo ir išsaugotų PVM lengvatų kompensuojamiems vaistams dėka Valstybinė ligonių kasa kasmet sutaupo apie 200 mln. Lt. Atsiradus galimybei į kompensuojamų vaistų sąrašą įtraukta nemažai naujų ir modernių vaistų

3. Pagrindiniai darbai 2012-2016 metų laikotarpiu 3.1. Sveikatos sistemos finansavimas, Valstybinės ligonių kasos valdymo tobulinimas
Sieksime ir toliau išsaugoti sveikatos priežiūros finansavimo procentinę dalį bendruose valstybės viešuose finansuose. Sieksime subalansuoti valstybės įsipareigojimus finansuoti valstybės draudžiamų asmenų gydymą ir jų gaunamų sveikatos priežiūros paslaugų apimtis. Sveikatos apsaugoje, kaip ir švietime ar socialinėse paslaugose, kol kas tik apie dešimtadalis paslaugų rinkos yra privati. Nesant konkurencijos stebime, kad šiose srityse nesiekiama efektyvumo ir aukščiausios paslaugų kokybės. Todėl sieksime pokyčių, kaip tai įvyko ten, kur buvo sudarytos sąlygos tikrai konkurencijai. Pirmiausias pokyčių žingsnis yra skaidrumas. 2013 metais paskelbsime sveikatos sistemos įstaigų metinę veiklos ataskaitą, analogišką Valstybės valdomų įmonių ataskaitai. Jų efektyvumui matuoti naudosime tuos pačius standartus ir palyginamus duomenis su privačiu sektoriumi, pritaikydami tarptautinius šių sektorių apskaitos standartus. Ataskaitos išvados parodys ir reikalingus sprendimus tolesnei pertvarkai. Viena iš įsisenėjusių problemų sveikatos sistemoje, – tai neišgrynintos Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) funkcijos ir atsakomybė. Šiuo metu SAM pavesta formuoti sveikatos politiką, ji yra daugelio ligoninių steigėja ir pati skirsto PSDF biudžeto lėšas. Šis modelis yra neefektyvus ir neatitinka kitose srityse sukauptos geros patirties, kur analogiškų fondų valdymas, kaip, pvz., SODROS, yra nepriklausomas nuo tiesioginės ministerijos įtakos. Sieksime, kad Valstybinė ligonių kasa būtų atskirta nuo SAM. Į privalomąją draudimo tarybą įtrauksime ne tik medikų atstovus, bet ir įvairių socialinių grupių, darbdavių, darbuotojų atstovus, sveiką gyvenimo būdą propaguojančių organizacijų atstovus, nes šiuo metu iš 15
190

PSDF tarybos narių 11 yra medikai. Todėl pati visuomenė, ne tik gydytojai, turės galimybę spręsti, kaip efektyviau šias lėšas panaudoti.

3.2. Žmonėms leisime rinktis, kokiai draudimo kompanijai patikėti savo sveikatos draudimo pinigus
Pati Privalomojo sveikatos draudimo sistema tiek morališkai, tiek vadybiškai jau yra pasenusi. Žmonėms nesudaryta galimybė rinktis draudimo paslaugų, nes neleidžiama steigtis alternatyvioms draudimo kompanijoms, kurios, konkuruodamos su Valstybine ligonių kasa, galėtų pasiūlyti kokybiškesnį paslaugų paketą, geriau jas kontroliuotų, greičiau reaguotų į žmonėms iškylančias problemas. Nesudarytos sąlygos papildomam sveikatos draudimui, už kurį, kaip ir daugelyje šalių, galėtų apmokėti darbdavys, kitas juridinis asmuo arba apsimokėtų pats. Todėl leisime steigtis alternatyvioms draudimo kompanijos, ir žmogus galės rinktis, kam patikėti savo mokesčius, kas geriau pasirūpins jo sveikata jam susirgus. Įdiegsime papildomą savanorišką sveikatos draudimą, kartu sudarysime palankias mokestines sąlygas darbdaviams apmokėti šį draudimą ir labiau rūpintis darbuotojų sveikata.

3.3. Didinsime visuomenės įtaką valdant sveikatos priežiūros sistemą ir skirstant lėšas
Tobulinsime sveikatos priežiūros sistemos ir įstaigų vadybą bei valdymą. Šiuo metu visuomenė turi nepakankamai galimybių dalyvauti tiek sveikatos apsaugos ministerijos, tiek Valstybinės ligonių kasos ar Teritorinių ligonių kasų, ar sveikatos priežiūros įstaigų valdyme. Pakeisime šių institucijų kolegialių valdymo organų, kolegijos prie SAM, draudimo ir stebėtojų tarnybų sudarymo tvarką. Joje lemiamą balsą ir daugiau galimybių kontroliuoti šių institucijų veiklą turės visuomenė (bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų atstovai).

3.4. Spręsime gydytojų trūkumo, ypač mažuose rajonuose, problemą
Gydytojų ir slaugytojų trūkumas tampa didele problema tiek miestuose, tiek kaimuose. Didinsime valstybės finansuojamų medicinos studijų aukštosiose mokyklose vietų skaičių. Siūlysime svarstyti kitose ES valstybėse įgyvendinamą nuostatą, kad medicinos studijų absolventas laisvai gali rinktis darbo vietą, bet jei gydytojas, esant laisvoms darbo vietoms, iš karto išvyks į kitą šalį ir neatidirbs Lietuvoje bent 3-ejus ar 5-erius metus, visus
191

pinigus už mokslą privalės sugrąžinti valstybei. Sieksime keisti praktiką, kuomet mūsų valstybėje nemokamai geri specialistai paruošiami kitoms – turtingesnėms valstybėms.

3.5. Visiškai uždrausime neteisėtas priemokas
Didžiulė problema tapo neteisėtos priemokos ir kyšiai sveikatos įstaigose. Iki šiol trūko ryžtingų priemonių šioms problemoms išgyvendinti. Seime mūsų iniciatyva yra parengtos ir užregistruotos įstatymo pataisos, kurios padės spręsti šias problemas. Sieksime visiškai uždrausti bet kokias priemokas poliklinikose ir ligoninėse už paslaugas, kurias apmoka ligonių kasos. Įstaigų vadovams, kurie toleruos ir nekovos su neteisėtomis priemokomis, siūlysime taikyti neeilines atestacijas ir atleidimą iš darbo. Visiems asmenims, kurie reikalaus tokių priemokų iš pacientų, numatysime administracinę atsakomybę. Dar labiau sugriežtinsime kontrolę ir atsakomybę tiems medikams, kurie reikalaus kyšių iš pacientų.

3.6.

Panaikinsime

biurokratizmą

ir

suvaržymus,

trukdančius

gydytojams dirbti
Nors, kaip rodo duomenys, lyginant pagal gyventojų skaičių, per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje yra įsigyta daugiausiai modernios medicininės aparatūros Europoje, tačiau kai kuriose įstaigose dėl blogo darbo organizavimo, didžiulio popierizmo ir biurokratijos, šeimos gydytojo darbo suvaržymo didėja laukiančiųjų eilėse žmonių. Ryžtingai spręsime šią problemą. Vienerių metų laikotarpiu įdiegsime e-sveikatos sistemą visoje Lietuvoje. Įdiegus šią sistemą atsiras tokios procedūros kaip e-ligos istorija, e-receptas, eduomenų perdavimas, e-registracija ir kt. Pradėjus veikti šiai sistemai atsisakysime didžiulio popierizmo, kuris dabar slegia visus gydytojus. Panaikinsime daugelį suvaržymų, dėl kurių šeimos gydytojas šiandien negali savarankiškai, kartu su pacientu spręsti, kokius ir kuriam laikui skirti medikamentus. Atskirsime pacientų, už kurių paslaugas apmoka ligonių kasos, ir komercinių pacientų eiles. Sumokėjęs už paslaugas pacientas negalės aplenkti toliau eilėje esančio žmogaus, už kurio gydymą apmoka ligonių kasa. Tokios komercinės paslaugos turės būti teikiamos po darbo valandų arba kitame kabinete ir nemokamai nenaudojant įrangos, kurią nupirko

192

valstybė. Tokios įstatymo pataisos jau yra paruoštos ir užregistruotos mūsų partijos atstovų Seime.

3.7. Visokeriopai skatinsime sveiką gyvenseną
Alkoholizmas, rūkymas, narkomanija, išorinės mirties priežastys, nesveika gyvensena tampa vis didesne problema Lietuvoje. Kasmet dėl alkoholio vartojimo ir jo sukeltų ligų netenkame apie 5000 žmonių, dėl rūkymo sukeltų ligų kasmet miršta apie 7000, dėl savižudybių, avarijų, paskendimų ar gaisrų Lietuvoje kasmet netenkama dar apie 3000 žmonių, dauguma iš jų būna neblaivūs. Todėl ir toliau ryžtingai kovosime su šiomis negerovėmis. Palaipsniui siaurinsime alkoholio prieinamumą ir jo reklamą iki tol, kol pasieksime šių nuostatų įgyvendinimo:
• •

Alkoholio pardavimas liks tik specializuotose parduotuvėse ar skyriuose. Vis labiau apribojant alkoholio reklamą bei alkoholio vartojimą viešuose

renginiuose, iki bus visiškai uždrausta reklama. Taip pat įgyvendinsime šias principines nuostatas: • Valstybės biudžeto įstatyme numatysime, kad kiekvienais metais pastovi dalis

lėšų, surinktų iš akcizo už parduotą alkoholį ir tabaką, bus skirta kaimo ir miesto bendruomenių, mokyklų, religinių ir kitų nevyriausybinių organizacijų renginių, propaguojančių ir skatinančių sveiką gyvenseną, finansavimui.

Kaip yra daugelyje pasaulio šalių – apsaugosime (aptversime) visų mokyklų

teritorijas. Į jas per budėtojo punktą galės patekti tik mokiniai ir mokytojai. Iš šių teritorijų pamokų metu mokiniai negalės išeiti, teritorijoje bus užtikrinta tvarka ir saugumas. Mokinių tėveliai, išleidę vaikus į mokyklą, galės jaustis žymiai saugiau ir ramiau.

Žmonėms, kurie akivaizdžiai piktnaudžiaus savo sveikata ir eikvos sveikatos

draudimo fondo lėšas, bus didinami mokesčiai ir atvirkščiai – žmonėms, kurie saugos savo sveikatą, siūlysime mokesčių lengvatas ar kitaip sieksime juos skatinti.

3.8. Geriau aprūpinsime žmones vaistais, sieksime sumažinti jų kainas
Nors per pastaruosius dvejus metus vaistų kainos Lietuvoje vidutiniškai sumažėjo, bet jos vis dar yra didesnės, nei kai kuriose kaimyninėse šalyse. Ribojami arba kartais ir visai neskiriami modernūs vaistai raginama juos vartoti.
193

sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms. Visuomenė

klaidinama įvairiomis reklamomis, kuriose maisto papildai dažnai pateikiami kaip vaistai ir

Atsisakysime SAM įdiegto principo, kai, didinant priemoką už naujesnį ir Visiškai uždrausime visų vaistų ir maisto papildų reklamą. Skatinsime konkurenciją vaistų prekyboje, siekdami sumažinti vaistų kainas,

modernesnį vaistą, žmogus skatinamas vartoti pigiausią. • •

sudarysime galimybes į Lietuvą įvežti kokybiškus, bet pigesnius vaistus.

3.9. Kiekviename rajone išsaugosime sveikatos priežiūros įstaigas
Dėl mažėjančių paslaugų skaičiaus, ypač rajono ligoninėse, mažėjančio pacientų skaičiaus poliklinikose ir ambulatorijose bei kitų priežasčių kyla reali grėsmė mažesnėms rajono, miestų ir miestelių ligoninėms, poliklinikoms, medicinos punktams. Todėl: • Įvesime apmokėjimą už paslaugas pagal giminingų ligų grupes (DRD). Taip pat

apmokėsime specializuotas ir kitas paslaugas stacionare vienodais įkainiais, nepriklausomai nuo įstaigos dydžio ar pavaldumo.

Ten, kur neliko sveikatos įstaigos paslaugų vartotojų, specialistų ir kyla realus

pavojus paslaugų kokybei, sieksime išlaikyti įstaigas, plėtodami kitas, vis labiau žmonėms reikalingas paslaugas, pvz. vidaus ligų, slaugos ir globos, paliatyvios medicinos, psichikos sutrikimų gydymo. • • Integruosime slaugos ir globos paslaugas, kad sergančiajam ir jo artimiesiems, Siekiant išsaugoti kaimo medicinos punktus, jų pagrindu ir jų bazėse sukursime praleidus keturis mėnesius slaugos skyriuje, nereikėtų toliau rūpintis kur pasidėti. sveikatos, slaugos ir socialinių paslaugų centrus, integruojant bendruomenių slaugytojų slaugos ir lankomosios priežiūros darbuotojų veiklą.

3.10. Įteisinsime „Žalos be kaltės“ modelį sveikatos sistemoje
Daugėja pacientų skundų dėl medikų klaidų ir pacientams padarytos žalos. Dabartinis pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas yra vienas griežčiausių Europoje, bet juo sunkiai naudojasi pacientai. Jis supriešina medikus ir pacientus, nes pastarieji turi įrodyti ne tik žalą, bet ir surasti kaltą asmenį bei įrodyti jo kaltę. • Įdiegsime kai kuriose šalyse jau efektyviai veikiantį „Žalos be kaltės modelį“. Įgyvendinus šį modelį pacientui reikės įrodyti tik žalą, jei ji atsiras dėl aplaidaus ir netinkamo gydymo. Tuomet pacientui bus kompensuota žala. Kaltą asmenį, jei norės, išsiaiškins pati gydymo įstaiga. Tokiu būdu išvengsime paciento ir gydytojo priešpriešos.

4. Baigiamosios nuostatos
194

Tenka apgailestauti, kad iki 2008 metų, didėjant sveikatos apsaugos sistemos finansavimui, nebuvo imtasi atitinkamų veiksmų, užtikrinančių adekvataus sveikatos sistemos efektyvumo didėjimo, nebuvo įgyvendinami dar 1998 metais Lietuvos sveikatos programos numatyti reformos darbai. Labai sunku pripažinti faktą, jog toks neveiksnumas prisidėjo prie to, kad XXI amžiuje, sveikatos apsaugai pasaulyje žengiant didžiausius pažangos žingsnius, Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė ne tik neilgėjo, bet kurį laiką net mažėjo. Manytume, kad tai buvo neefektyvios sveikatos apsaugos sistemos, netinkamos sveikatos apsaugos politikos pagrindinis rodiklis. 2008 metus galima vadinti tam tikro posūkio metais, kai šalies gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė vėl pradėjo ilgėti. To pasiekta konkrečiais darbais: atkreipiant visuomenės dėmesį į sveikatą, dideliu dėmesiu alkoholio prevencijos programoms, įvairiomis priemonėmis mažinant riziką žūti keliuose, susižeisti darbe, griežtinant vaistų kainų reguliavimą, siekiant pažaboti korupciją šioje sistemoje, mažinant sveikatos apsaugos biurokratinį aparatą. Tikime, kad tolesni darbai, tarp kurių – papildomos sveikatos draudimo sistemos sukūrimas, neteisėtų priemokų už paslaugas uždraudimas, vaistų prieinamumo didinimas (kokybės ir kainos prasme), visuomenės vaidmens sveikatos priežiūros sistemoje didinimas, sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumo (pirmiausia dėl gydytojų ir slaugytojų trūkumo) problemos sprendimas, sveikos gyvensenos tolesnis skatinimas, „žalos be kaltės“ pacientų teisių apsaugos modelio sveikatos apsaugos sistemoje įvedimas, leis stiprinti pacientų pasitikėjimą sveikatos apsaugos sistema, didins jos efektyvumą, kad galiausiai sudarys sąlygas ilgėti šalies gyventojų vidutinei sveiko gyvenimo ir vidutinei gyvenimo trukmei.

195

SPORTAS IR SVEIKATINGUMAS 1. Ką paveldėjome
Paveldėjome sporto politiką, kurioje daug dėmesio buvo skiriama aukšto meistriškumo sportininkams, bet masinis fizinis aktyvumas buvo likęs nuošalyje. Paveldėjome dideles ambicijas Lietuvoje surengti Europos krepšinio čempionatą, bet jokių konkrečių planų, kaip tam pastatyti ir įrengti reikalingas sporto arenas, kai krizė skaudžiai nupjovė visas valstybės išlaidas.
2.

Ko pavyko pasiekti
Londono olimpiada tapo sėkmingiausia olimpiada Lietuvai per visą Nepriklausomybės

istoriją. Tai akivaizdus įrodymas, kad sporto politika Lietuvoje turi gerus pamatus. Per 2009-2012 metus, nepaisant gilios ekonominės krizės ir didžiulio finansų deficito, Vyriausybė rado būdų, kaip tinkamai finansuoti svarbiausios sporto infrastruktūros statybos objektus. 2009-2012 m. Vyriausybė iš valstybės biudžeto skyrė daugiau kaip 150 mln. litų, o iš ES struktūrinės paramos – dar apie 500 mln. litų sporto infrastruktūros statybai. Vien praėjusiais metais rekonstruota bei pastatyta 10 sporto objektų regionuose (daugiafunkcių centrų, stadionų), taip pat įrengta 12 universalių dirbtinės dangos aikštelių. Šiemet jau priduota arba bus priduodami dar 8 objektai, tarp jų – lengvaatlečių Vilniaus stadionas „Vingis“, „Girstučio“ kompleksas su baseinais Kaune, Ledo rūmai Elektrėnuose, Ignalinos žiemos sporto centras, taip pat 10 universalių dirbtinės dangos aikštelių, pradėtas statyti sveikatingumo kompleksas Jonavoje, baseinas Šilalėje, sporto salė Palangoje. Pagal parengtą 2013-2015 metų programą (ji bus tvirtinama šių metų pabaigoje), per trejus metus numatoma pastatyti naujus universalius centrus įvairiuose Lietuvos regionuose – Varėnoje, Jonavoje, Kėdainiuose, Palangoje, Šilalėje, Kelmėje, Rokiškyje, Mažeikiuose, 30 universalių dirbtinės dangos aikštelių. Be to, bus baigtas Trakų irklavimo bazės modernizavimas, pastatytas sporto medicinos centras Klaipėdoje, sportininkų rengimo ir reabilitacijos centras Druskininkuose. Nacionalinė Kūno kultūros ir sporto taryba pritarė Kūno kultūros ir sporto departamento siūlymams padidinti valstybės stipendijas didelio meistriškumo sportininkams ir sutartyse su jais įtvirtinti galimybę susigrąžinti valstybės investuotas lėšas sportininkui
196

nusprendus atstovauti kitai šaliai, sugriežtinti leidimų organizuoti Lietuvoje tarptautinius sporto renginius tvarką. Taip pat pritarta valstybės biudžeto lėšų skyrimo, naudojimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarkos aprašo pakeitimui, kuriuo numatoma, jog nuo šių metų liepos 1 d. organizacijos, naudodamos valstybės biudžeto lėšas, privalės atsiskaitymus vykdyti ne grynaisiais pinigais, bet pavedimu. Šie pokyčiai rodo esminius sisteminius pokyčius, kurie buvo reikalingi ir apie kurių svarbą sporto visuomenėje buvo diskutuojama jau ne vienerius metus. Siūlymas didinti stipendijas ir reikalavimas iš federacijų visas biudžeto lėšas, skirtas sportininkui, pervesti jam tiesiogiai, o ne išmokėti grynais pinigais, pirmiausia buvo siekiama, kad sportininkai pajustų realią valstybės paramą ir besikeičiantį požiūrį į sportą. 2012-2016 m. laikotarpiu sieksime įgyvendinti pagrindines sporto politikos nuostatas:
1.

Keisti visuomenės požiūrį į sportą, skatindami vertinti sportą ne tik didžiųjų

laimėjimų, tarptautinio įvaizdžio, tautinio pasididžiavimo požiūriu, bet ir laikyti jį labai svarbiu visuomenės socialinio tobulėjimo veiksniu, stiprinančiu žmogaus sveikatą, ugdančiu jo fizines, psichines ir dvasines galimybes.
2.

Optimizuoti ir efektyvinti visų valdymo sričių, susijusių su fizinio aktyvumo, gyvensenos,
-

sveikos

socialinės

atskirties

ir

sporto

funkcijomis,

tarpinstitucinį

bendradarbiavimą. sistemingai plėtosime sveikatos (savęs pažinimo, sveikos gyvensenos, kūno kultūros, sveikos mitybos, savikontrolės) ugdymą, skirsime daugiau dėmesio mokinių sportavimui, fiziniam aktyvumui:

sieksime privalomai iki 9 metų vaikus mokyti plaukti (dabar per metus nuskęsta daugiau nei 300 žmonių. Pagal naujausią Pasaulio sveikatos organizacijos vaikų traumų prevencijos pasaulinę ataskaitą, nuskendimai apytiksliai sudaro 28 proc. visų vaikų netyčinių trauminių mirties priežasčių);

sieksime, kad šalies bendrojo ugdymo mokyklose fiziniam lavinimui būtų skiriamos trys savaitinės pamokos, viena iš jų teorinė sveikos gyvensenos ir sporto fiziologijos pagrindams;

• •

kūno kultūros pamokas kaip ugdymą prilyginsime kitiems dalykams; ikimokyklinio ugdymo įstaigose fizinė veikla bus privaloma visą ugdymosi laikotarpį (ne mažiau kaip viena valanda per dieną);

197

sudarysime palankias sąlygas užsiiminėti fiziniu lavinimu aukštųjų mokyklų studentams (ne mažiau kaip tris valandas per savaitę).

-

užtikrinsim racionalų, kooperuotą valstybės ir savivaldybių biudžetinių lėšų, skirtų kūno kultūros ir sporto politikai įgyvendinti, panaudojimą. sieksime įgyvendinti finansinį popamokinio vaikų neformaliojo ugdymo „krepšelio“ modelį (tikslas – suteikti galimybę mokyklinio amžiaus vaikams pasirinkti sau priimtiną popamokinę veiklą, nepriklausomai nuo tėvų finansinės padėties). 3. Kūno kultūros ir sporto plėtrą pripažinsime esminiu valstybės prioritetu ugdant

-

sveiką gyvenseną ir stiprinant visuomenės sanglaudą. Rūpinsimės visuotiniu fiziniu aktyvumu, skatinsime kiekvieno asmeninį rūpestį ir atsakomybę už savo ir artimo sveikatą bei ugdysime sveikos gyvensenos nuostatas. Mokestinės politikos instrumentais motyvuosime darbdavius investuoti į darbuotojų fizinį aktyvumą, žmonių fizinį aktyvumą vertinsime kaip investiciją į savo sveikatą, kuri leidžia sutaupyti lėšas, skirtas sveikatos apsaugai, ir to įvertinimui bei paskatinimui turi būti sukurti tinkami mokestinės politikos instrumentai. 4. Realiai įgyvendinsime bendruomenių sveikatinimo centrų plėtrą Lietuvoje ir skatinsime viešosios ir privačios partnerystės principus statant ir eksploatuojant sporto bei rekreacijos objektus. - Pirmiausiai bus atlikta esamos sporto infrastruktūros analizė, kad ateityje ji būtų tolygiai išplėtota visuose Lietuvos regionuose bei jų centruose. - Tobulinsime tiesioginį skatinimą investuoti į kūno kultūros bei sporto sritį, sveiką gyvenseną, socialines programas. Derinsime šias priemones su nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių stiprinimo programomis. - Kursime bendruomenių sveikatinimo centrų tinklus Lietuvoje, o ypač rajonų centruose. Tipinį Bendruomenės sveikatingumo centrą turėtų sudaryti:

universali žaidimų salė su iki 500 vietų stumdomomis tribūnomis, kuri galėtų būti pertvarkoma į salę su podiumu susirinkimams, šventėms, kultūriniams renginiams;

• • • •

biblioteka su kompiuterių klase (iki 10 kompiuterių); bendruomenės posėdžių-konferencijų salė (iki 30 vietų); 4 takelių 25 metrų ilgio plaukimo baseinas ir pirčių kompleksas; fitneso, aerobikos ir savigynos sporto šakų salės;
198

dvi lauko žaidimų aikštelėmis su dirbtine danga (futbolui ir universalia žaidimų aikštele bei bėgimo takais).

(Sieksime per artimiausią laikotarpį 4 šalies regionuose įrengti 10 šiuolaikiškų sveikatingumo centrų. Projekto vertė – apie 45 mln. Lt). Šio projekto įgyvendinimui telksime įvairias: valstybės, savivaldybių, europinę bei privačias lėšas. - Nuosekliai atnaujinsime švietimo įstaigų sporto bazes bei aikštynus; - Skatinsime vietos savivaldą kooperuotomis lėšomis statyti sporto ir rekreacijos objektus ūkiskaitos pagrindu; - Skatinsime verslą investuoti į sveikatinimo ir sporto infrastruktūrą. 5. Gerinsime talentingų sportininkų ugdymą ir atranką, tobulinsime jų tyrimo

sistemą. Remdamiesi mokslo ir medicinos praktika, gerinsime sporto ir sporto medicinos specialistų rengimą. Plėtosime strategines sporto šakas, remsime sportininkus ir komandas, galinčias garsinti Lietuvą Europoje ir pasaulyje.
-

kursime

vientisą

didelio

meistriškumo

sportininkų

rengimo

sistemą,

padedančią spręsti talentų atrankos, pradinio rengimo, rėmimo, sportininkų meistriškumo ugdymo ir tobulinimo klausimus. Sieksime, kad programa būtų vykdoma proporcingai pagal regioninį pasiskirstymą;
-

stiprinsime esamus ir steigsime naujus regioninius didelio meistriškumo sportininkų rengimo centrus; atsižvelgdami į rinkos poreikius ir kaitą, tikslinsime sporto specialistų, ypač sporto mokytojų, trenerių ir sporto medicinos, rengimą. Atnaujinsime kvalifikacinius reikalavimus treneriams (juos ruošti turėtų tik viena aukštoji mokykla ir licenciją darbui galėtų išduoti tik KKSD kartu su aukštąja mokykla pagal griežtą tvarką. Kvalifikaciniuose reikalavimuose treneriams numatysime privalomą aukštąjį specialųjį išsilavinimą ir pan.);

-

-

supaprastinsime sveikatos pažymų sportuojantiems asmenis išdavimo tvarką ir tik didelio meistriškumo sportininkams sudarysime išskirtines sąlygas testuotis specializuotame didelio meistriškumo sportininkų sveikatos centre;

-

sukursime šiuolaikišką didelio meistriškumo sportininkų sveikatos patikros centrą; plėtosime sportininko profesionalo socialines garantijas.

-

199

TS-LKD Rinkimų programą rengė: A.Kubilius, I.Šimonytė, A.Šemeta, R.Žylius, D.Kreivys, Č.V.Stankevičius, A.Sekmokas, K.Starkevičius, A.Šakalys, D.Jankauskas, R.Dagys, J.Šiugždinienė, A.Kupčinskas, L.Sabutis, S.Šedbaras, A.Ažubalis, L.Talat-Kelpša, R.Juknevičienė, A.Anušauskas, V.Stundys, M.Adomėnas, G.Landsbergis, J.Urbonavičius, J.Šimėnas, A.Matulas, M.Špokas.
200