POŽIŪRIS

KITOKS

SPALIS 2012
KARTU PADARĖME DAUG. NESUSTOKIME! 3 psl. JEI NETURI NUOSPRENDŽIO – TAVO DARBAS BLOGAS 6 psl. KADA VIEŠIEJI RYŠIAI DAROMI IŠ BYLŲ – NESKANU 7 psl.

Spalio 14-ąją ateikite į rinkimus! Balsuokite už TS-LKD ir už Vitą Matuzą!

V. MATUZAS: PERGALĖ VĖLUOJANČIŲ NELAUKIA!

JEIGU BŪČIAU PASITRAUKĘS IŠ POLITIKOS, NEREIKĖTŲ GINTIS NUO KALTINIMŲ
Vitas MATUZAS Politikoje esu penkiolika metų. Lygiai tiek pat metų trunka psichologinis smurtas ne tik prieš mane, bet ir prieš mano šeimą, vaikus, dabar jau – ir prieš anūkus. „Psichologinis smurtas“ – per švelniai pasakyta, nes penkiolika metų mūsų šeima įtarinėjama, šmeižiama, juodinama, įžeidinėjama. Net neabejoju – jei būčiau pasitraukęs iš politikos prieš dešimtmetį, penkerius ar trejus metus, šiandien nereikėtų nei man, nei mano žmonai gintis nuo absurdiškų kaltinimų. Kodėl gi to nepadariau? Nes esu įsitikinęs – gyvenau ir gyvenu dorai, kaip diktuoja sąžinė. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos nariu keletą kartų mane rinko žmonės. Tie patys žmonės patikėjo mero, Seimo nario pareigas. Trukdau tik saujelei, kurios planuose tokio, anot jų, išsišokėlio Matuzo prieš porą dešimtmečių nebuvo. Kaip sakoma, nepritapau prie „chebros“, nenuolaidžiavau, nesitaiksčiau, neužmerkiau akių prieš negeroves, beveik tris kadencijas eidamas Panevėžio mero pareigas. Tiesa, apie tai, kad miestas augo, modernėjo ir labai sparčiai nusikratė sovietmečio palikimo, bent jau Panevėžio krašto oficiozu save laikančiam „Panevėžio rytui“ rašyti atrodė netgi nepadoru. Leidinys ėmėsi V. Matuzo ir jo šeimos teisėjo vaidmens vos tik pradėjau eiti mero pareigas. Trumpai atpasakoti, kaip jaučiausi aš, mano šeima, vaikai, kai kone kasdien riebios antraštės rėkė, kad esu melagis, chamas, girtuoklis, intrigantas ir vagis bei sukčius, – sudėtinga. To ir į storą knygą nesurašysi. Pateiksiu tik trumpą chronologiją, kuri padės suvokti, kodėl šiandien man, mano žmonai bandoma užklijuoti nusikaltėlių etiketes. 1994-ieji. Su neįgaliu sūnumi išvykstu į JAV operacijai. Sūnus nuo gimimo serga sunkia liga. Žmona lieka Lietuvoje. Dirba ir prižiūri tris mažametes mūsų dukras. Nuo išvykimo praėjus 4 dienoms gaunu žinią, kad tyčia padegtas pastatas, kurio dalį buvome išsinuomoję kooperatyvo veiklai. Sudega viskas – įranga, produkcija. Liekame be pajamų šaltinio. Paaiškėja, kad kitame pastato gale buvo remontuojamos prabangios „tulpinių“ mašinos, tad jie ir imasi „tirti“ padegimą. „Tyrimas“ vykdomas jiems įprastais metodais – mūsų kooperatyvo darbuotojas išvežamas į mišką ir verčiamas prisipažinti, kad būtent nuo mūsų elektros spintų kilo gaisras. Po pusdienio „tulpinių“ „apklaustas“ darbuotojas atsiduria Panevėžio rajono milicijos areštinėje. Šiandien jau niekam ne paslaptis, kad tuo metu tikroji valdžia ir teisė buvo toli gražu ne teisėsauga, veikė žiauriausi gaujų teismai, tad iškilo grėsmė Lietuvoje likusios žmonos ir trijų dukterų saugumui ir gyvybei. Ji, tikėdama teisingumu, dar bando savarankiškai rinkti įrodymus, fotografuoti gaisravietę, siekdama įrodyti, kad gaisras – tikrai ne mūsų kaltė. Manau, tąsyk mūsų šeimą išgelbėjo stebuklas – pavyko (nežinoma kam – patiems „tulpiniams“ ar pareigūnams) surasti tikrąsias gaisro priežastis. Lengviau atsikvėpėme ir po truputį stengėmės atgaivinti suNUKELTA Į 4 PSL. pleškintą verslą.

Brangūs panevėžiečiai,
Kreipiuosi į jus ne artėjančių rinkimų proga. Jei tik bus galimybė, užkalbinsiu stadione, prekybos centre ar paupy. Panevėžyje jaučiuosi kaip namie, tad ir kalbuosi su jumis kaip su savu, artimu žmogumi. Tikiuosi, kad šis laiškas padės išsklaidyti abejones, labiau suartins, sutelks. Neabejoju, kad buvome ne kartą susitikę: renginiuose, šventėse, gal „Ekrano“ gamykloje ar Panevėžio savivaldybėje. Gal kalbėjomės apie darbą, vaikus, anūkus, mūsų miestą. Noriu jums atsakyti į klausimą, kodėl tapau įtariamuoju, kodėl kovoju dėl Seimo nario mandato dabar, kai, rodos, visas pasaulis prieš mane. Esu įpratęs žvelgt žmonėms į akis ir sakyt tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų. Todėl kviečiu ir siūlau – pasikalbam kaip žmonės, kuriuos jungia be galo daug bendrų dalykų. Visų pirma, dėkoju už jūsų atsidavimą Panevėžiui. Jokia valdžia nepajėgi įpūst miestui gyvybės, jei nėra bendruomenės palaikymo. Šį palaikymą visuomet jaučiau būdamas Panevėžio meru. Buvome šauni komanda. Didžiausiu miestiečių apdovanojimu laikau tai, kad ir šiandien susitikus daugelis jūsų mane vadina meru. Per kadenciją mane aplankė keli šimtai panevėžiečių, nors esu išrinktas ne vienmandatėje apygardoje. Esame kumštis, bendražygiai, kartu atlaikę ne vieną išbandymą, drauge džiaugęsi ne vienu laimėjimu. Esu toks kaip visi – ir pažeidžiamas, ir išgyvenantis dėl savo šeimos, ir norintis teisingesnės, laimingesnės Lietuvos. Vis dar tikiu teisingumu ir keikiu valdžios sprendimus, kai jie prasilenkia su mūsų visų lūkesčiais ir viltimis.

Ne universiteto diplomas, o motinos žodžiai nurodė gyvenimo kryptį. Tai ji mokė gyventi pagal sąžinę, nes kito kelio paprasčiausiai nėra. Ir, kaip sakoma, nėra blogo, kuris neatvestų į gera. Visose pramanytose istorijose apie mano šeimos tariamus turtus paaiškės tikroji tiesa – išgalvotų turtų nei buvo, nei yra. Nėra ir primestų kalčių. Palyginti su visą Lietuvą sukrėtusiais Garliavos įvykiais, bandymas susidoroti su mano šeima – mažas neteisybės lašelis. Ne akli esam. Matom, kad teisingumas dažnai vykdomas vadovaujantis ne įstatymais, o atskirų pareigūnų vidiniu įsitikinimu. O jei įsitikimas siejamas dar ir su nauda, tai nė teismo nereikės, sumaišys su žemėmis taip, kad kelios kartos juodų dėmių nenusiplaus. Ir – nieko. Nebaudžiami. Stiprūs. Galingi. Tik nemanau, kad nuo to mūsų valstybėje daugiau teisingumo. Ir visai be reikalo su tokia „tvarka“ nebesitaikstantieji menkinami, žeminami, vadinami buka minia. O kas žmogui belieka, jei jį turinčios gint institucijos kurčios ir aklos? Sakysit: pats esi Seimo narys, daryk tvarką. Pastebėjau vieną dalyką. Kuo daugiau dirbu, tuo smarkiau esu puolamas. Štai, parodžiau iniciatyvą, su bendraminčiais parengiau prabangą apmokestinančius įstatymus. Tiesiog jaučiau poreikį konkrečiais darbais įrodyt, kad ne vien ant pensininkų ar dirbančiųjų samdomą darbą turi gulti krizės našta. Buvau išgėdintas, išjuoktas, sukritikuotas, pasmerktas. Ir kaip išdrįsau pajudinti nepajudinamuosius. Atvirai pasakysiu – nesitikėjau tokio vieningo ir didelio puolimo. Perspėjimai, kad ruošdamas tokius įstaty-

mus Seimą matysiu kaip savo ausis, neišgąsdino. Todėl jokie iš piršto laužti kaltinimai neprivers manęs sustoti pusiaukelėje. Esu puolamas, nes dirbu ne saujelei išrinktųjų, o visiems geresnio gyvenimo trokštantiems žmonėms. Ir netikiu, kad nepagrįsti įtarimai pajėgūs sustabdyti siekį būti su tais, kam sunkiausia, kam dabar labiausiai reikia dėmesio ir pagalbos. Jei jau kas ir vertas pagarbos, tai tokie kaip jūs, jūsų vaikai, anūkai, tėvai. Todėl ir vėl atvirai siekiu Seimo nario mandato nepaisydamas dirbtinai kuriamų kliūčių, nekreipdamas dėmesio į šmeižtą ir išgalvotus įtarinėjimus. Turiu kietą stuburą, svarbios patirties, o stiprybės, jėgų ir ramybės man teikia žinojimas, kad nesu pažeidęs įstatymų – nei Dievo, nei žmonių. Skirtingai nuo kai kurių kitų Vakarinės apygardos kandidatų, kandidatuoju ne dėl to, kad kažkam užkirsčiau kelią į Seimą. Toks tikslas, mano supratimu, – apgailėtinas. Rinkimų kampanija kainuoja pinigus. Dabar jūs turite mokėti už tai, kad kažkam labai knieti susidorot su Matuzu. Keršto troškimas ir sąskaitų suvedinėjimas – dar neregėta rinkimų programa, kuriai net ir iš baimės sunku pritarti. Ar nepavargom nuolankiai paklusti brutaliai jėgai? Nesiblaškau ir netikiu, kad ateis mistinis visagalis gelbėtojas su gerovės pilnu maišu. Dar rankas turim, galvas turim, jėgų tikrai pakaks, jei tik drauge. Kol kiti žada ir kerštauja, mes dirbkim, nesustokim.

Su geriausiais linkėjimais Vitas Matuzas