4 POŽIŪRIS

KITOKS

JEIGU BŪČIAU PASITRAUKĘS IŠ POLITIKO
1996 m. balandžio 12 d. apvagiamas mūsų butas, nuostoliai siekia dešimtis tūkstančių litų. Netekome visko, kas buvo sunkiai uždirbta per visus bendro gyvenimo metus. Vagystės tyrimas – be jokių rezultatų. Kaip paskutinio šiaudo griebiamės vilties, kad galbūt tyrimą iš mirties taško pajudins privatus seklys. Buvęs pareigūnas pradeda domėtis vagystės aplinkybėmis, ir po dviejų savaičių, naktį, padegamas po mūsų butu esantis rūsys. Šokame su žmona iš miego ir gelbėjame išsigandusius, verkiančius, dūstančius keturis savo vaikus. Taip supratome, kad užlipta ant vagių pėdsakų. Jais sekantis ekspareigūnas pataria miegoti grotuotame kambaryje, o vaikus išvežti į saugią vietą. Dėl vaikų saugumo prašome tyrimą nutraukti – jokie daiktai neverti vaikų gyvybių. Kad būtų ramiau ir saugiau, keičiame gyvenamąją vietą, šešių asmenų šeima įsikuriame trijų kambarių bute Smėlynės g. 40-1. Tai ir yra tas „prabangusis namas“, tiksliau – jo dalis, apie kurią metai iš metų rašė „Panevėžio rytas“, rodė televizijos, įvardydami tą butą kaip prabangų namą. Remontą darėmės patys, trijuose kambarėliuose užaugo visi keturi mūsų vaikai, o kai ištekėjo duktė Ineta, sutilpo ir jos šeima.
ATKELTA IŠ

1 PSL.

buvo patarimų – tiesiog susimokėti žiniasklaidai ir bus ramybė. Nedariau to, nes atrodė negarbinga, ne pagal įstatymą, ne pagal sąžinę. 1998-aisiais turėjau ilgą pokalbį su prokuroru G. Sereika. Apie Panevėžį, apie mūsų teisėsaugą, apie nusikalstamas struktūras, kurios tuomet mieste jautėsi nebaudžiamos. Išsakiau jam tada savo kaip mero palaikymą ir nuoširdžiai tikėjau, kad atstovėsime. Neketinome žiūrėti pro pirštus į nusikaltėlių ir kai kurių teisėsaugininkų bičiulystes. Buvo gera, kad radau artimą sielą. 1999 m. sausio 25 d. prokuroras nušaunamas. Šią netektį išgyvenau labai sunkiai. Pozityvo tiek, kad po jo mirties sukrusta ir išties baigėsi kovos su mafija imitavimas ir pradėtas rimtas darbas. 2000-ieji. Lapkričio mėnesį su šautine žaizda galvoje rastas mūsų dukters Inetos vyras Irmantas. Mums teko ištverti netekties skausmą ir atlaikyti žiniasklaidoje pasipylusio šmeižto laviną. Buvome kaltinami viskuo iš eilės, atvirai tyčiojamasi iš jaunos našlės, publikuojant įvairiausias iš piršto laužtas sąmokslo teorijas apie Irmanto mirtį. Ir nėra ko slėpti – publikacijos persunktos netiesioginiais kaltinimais ir našle likusiai mūsų dukrai, ir netgi man. Garsiai šaukta, kad mirusysis pasinaudojo nelegaliai laikomu ginklu. Pradėti tyrimai dėl žmogžudystės, dėl privedimo iki savižudybės. Prieš mirtį žentas padarė avariją, buvo iškviesta policija, tačiau avarijos aplinkybių tyrėjai ginklo esą nepastebėjo. Lyg matė, lyg ne ir kartu važiavusį kitą asmenį. Šiek tiek mįslinga, kad vyras naktį su ginklu važinėja prie uošvio politiko namų, nors visiems pasakyta, kad išvyko iš Lietuvos. Jį tada į oro uostą vežė už piktnaudžiavimą, finansines machinacijas dabar jau nuteisto Panevėžio politiko sūnus. Panevėžyje sklandė kalbos, kad V. Buterlevičius esą ne kartą sakęs, kad Matuzą reikia nušauti, kad Matuzą seka STT. Bet kai gyveni nuolat šmeižamas, nebekreipi dėmesio į paskalas, tiesiog nebetiki, gal ir nebepriimi rimtai. 2000-aisiais nusišauna komisaras Vladimiras Kudijanovas. Versijų, kad prie savižudybės galėjo privesti meras, žiniasklaidoje būta, nepamirštant paminėti, kad ir žentą Matuzas galėjo privesti iki savižudybės. Dar po dvejų metų savo darbo kabinete nusišauna žmonos giminaitis prokuroras R. Šimkus. Kalbų, kad žmogui buvo per sunku priimti nusikalstamam pasauliui palankius sprendimus, girdėjome. Niekas nesiaiškino, kokia tikroji tiesa, kas tie, kurie galbūt vertė užmerkti akis prieš neteisybę. Daug metų gyvendamas tokioje aplinkoje, kur šalia vaikšto mirtis, o šmeižtas – kasdienybė, užduodavau sau klausimus – kodėl, ką darau ne taip, kam naudinga mūsų šeimą laikyti nuolatinėje baimėje ir įtampoje. Užauginome vaikus, nors jiems kabintis į gyvenimą buvo sunkiau, nes jie iš Matuzų šeimos. Viena su kūdikiu ant rankų likusi dukra Ineta Panevėžyje atidarė pirmąją Lietuvoje privačią šaudyklą. Mokėsi, gavo visus leidimus, skolinosi ir tikėjo savo verslo sėkme. Buvo „pasveikinta“ žiniasklaidos tokiomis antraštėmis: „Nusišovusio futbolininko našlė atidarė šaudyklą“. Nė nesigilinant buvo skelbiama, kad licencija gauta, kai V. Matuzas tapo Seimo nariu, esą per protekcijas, nors tuo metu nė nebuvau išrinktas Seimo nariu. Šaudykla tapo traukos centru, įvairių renginių vieta, sėkmingai dirbo dešimt metų. Baigėsi nuomos sutartis ir pastatas perduodamas Turto fondui. Šiūra, dūlėja, nyksta, kaip dauguma beveik bešeimininkių statinių. Matyt, taip reikėjo. Kažkam. Dukters viltys savarankiškai atsistoti ant kojų žlugo, ir vėl teko pradėti gyventi nuo nulio. Tokių „netikėtumų“ per 15 metų – nors vežimu vežk. Antai „Panevėžio rytas“ paskelbė, kad esu girtuoklis, girtas šlaistausi viešose vietose. Ilgai užtruko mano skundo dėl melagingos informacijos, garbės ir orumo įžeidimo tyrimas. Skambiai eskaluotas melas buvo paneigtas tyliai ir man pasiūlyta kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo

įžeidimo. Nesikreipiau, nes atrodė, kad normalus žmogus po Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo ir taip turėtų jaustis bent jau nejaukiai, pasimokys iš klaidų. Klydau. Mirus pirmajai žmonai, „Panevėžio rytas“ vėl dėl atseit viešo intereso smulkiai aprašė tos moters laidotuves – karstą, suknelę, kas kiek verkė velionės ir kodėl mano dukterys neatėjo prie karsto, kodėl Matuzas nefinansavo laidotuvių, kodėl nepasirūpino mirusiosios su kitu vyru sugyventais vaikais. Kartu su dukromis kreipėmės į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, ji nusprendė, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas pažeistas, kad tokia publikacija skirta patenkinti skaitytojų smalsumą ir jokio viešo intereso neįžvelgė. Atsiprašymo ir nelaukėme. Natūralu, kad jo ir nebuvo. Neišbuvęs pirmosios kadencijos Seime, grįžtu į Panevėžį. Vėl esu išrenkamas miesto meru. Man atrodė, kad esu miestui reikalingas, nors girdėjau perspėjimų likti sostinėje dėl šventos savo ir šeimos ramybės, o perspėjimai, kad politiniai oponentai ir jų talkininkai nerimsta, nesukėlė jokios mano reakcijos. Kalbos, kad neįtinku grupelei buvusių miesto sąjūdininkų, atrodė mažų mažiausiai nerimtos. Netgi nesupratau, apie ką čia. Pažįstu daugybę panevėžiečių Sąjū-

redaktoriui reikėjo ne jo žurnalistinių gebėjimų, o pavardės, mat rašyti redaktorius puikiai sugeba ir pats. Tema gi antras dešimtmetis ta pati – Matuzas ir jo šeima. Kadangi su laikraščiu V. Matuzo sužlugdyti nepavyko, pasitelkta sunkioji artilerija. Žurnalistė R. Grinevičiūtė-Janutienė atvyksta filmuoti Matuzo „vilų“ – sodo namo Paįstryje ir mūsų sūnaus Vytauto namais tapusios namo dalies Smėlynės gatvėje Panevėžyje. Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Vytautas pasijunta bejėgis, kai į kiemą su kameromis braunasi žurnalistai. Į jo prašymus nefilmuoti neįgalaus žmogaus, nesibrauti į privačią teritoriją nereaguojama. Vytautas tuomet kreipiasi į televiziją su prašymu gerbti jo privatumą. Tada jaučiausi labai kaltas, kad negalėjau jo apginti, kad jis vienas prieš vadinamuosius teisybės ieškotojus jautėsi toks nesaugus ir pažeidžiamas. Jau minėjau – ir namo dalis, ir sodo namas įsigyti iki man tampant meru, yra ir tai patvirtinantys dokumentai, tik iki šios dienos mūsų šeimos turtų ieškotojai nesiteikia to nei matyti, nei išgirsti. Lygiai taip pat daugybę metų B. Matelis eskaluoja neva tai mūsų šeimos nedeklaruoto milijono temą. Tikriausiai esu tikras naivuolis, nes iš karto, prasidėjus tokio pobūdžio rašiniams spau-

1997 m. birželio 19 d., po vagystės praėjus daugiau nei metams, gavome pranešimą iš policijos, kuriame rašoma, kad dėl vagystės kvotos procesas stabdomas, o paieška tęsiama. Ji tęsiama, matyt, iki šiol, nes daugiau jokių pranešimų negavome. Tiesa, man jau tapus meru, atgavome televizorių – jį pareigūnai rado tarp vogtų daiktų. Tačiau kas vagis ir kur kiti daiktai, nežinoma iki šiol. Dar keletas žodžių apie tą mūsų „prabangų namą“. Namo dalį šalia vienos triukšmingiausių miesto gatvių įsigijome, kai dar nebuvau politiku. Tada, kai nusikaltėlių buvome tiesiogine prasme išrūkyti iš savo buto. Iki man tampant meru pirktas ir sodo sklypas su nameliu Paįstryje. Tolokai nuo miesto esantys sodai tikrai nebuvo turtuolių rezervatas, sodo sklypai pelkėti, toli nuo pagrindinio kelio. Žemės sklypo vertė buvo apie porą šimtų litų. Tiesiog tik tiek sau galėjome leisti ir ryžomės įbristi į didžiules skolas, nes namo rekonstrukcijai pinigų nebeliko. 1997-aisiais esu išrenkamas Panevėžio miesto meru. Galima sakyti, kad iš karto ir prasideda šmeižto kampanija „Panevėžio ryto“ laikraštyje. Ne, ne kritika. Nes kaip ir nėra už ką dar kritikuoti. Laikraščiui įdomiau, koks mano pirmosios žmonos likimas. Su ja išsiskyriau prieš daugybę metų, kurį laiką vienas auginau santuokoje sugyventas dukreles, kurioms vėliau tikrąja mama tapo mano žmona Danutė. Pasipylė straipsniai apie sąvartynuose gyvenančią ir asocialų gyvenimo būdą pasirinkusią kadais buvusią sutuoktinę, apeliuojant į mano moralę – va, žiūrėkite, koks kietaširdis, pats tai gerai gyvena, o pirmoji žmona šiukšles rankioja, kaip jį tokį šventa žemė nešioja. Po šių straipsnių septynmetė Agnė neišeina į mokyklą. Mergaitės pasaulis sugriaunamas. Sugriaunama viskas, kuo ji tikėjo. Ji nė karto iki tų straipsnių nebuvo suabejojusi, kad nuo pusantrų metukų ją auginanti mano žmona Danutė galėtų būti ne jos mama. Vien dėl to, kad kažkas galėtų patenkinti savo smalsumą, kentėjo niekuo dėti mūsų vaikai. Tiesa, tai buvo pavadinta „viešu interesu“, esą žmonės viską turi žinoti apie savo išrinktuosius. Kad esame vieši iki panagių, mums nebuvo leista pamiršti visus 15 metų. „Panevėžio rytas“ uoliai aprašinėjo ne tik mano pirmosios žmonos gyvenimą, bet ir mūsų šeimos namus, užkliuvo ir sutuoktinė Danutė – kad darbšti, kad spėja ir vaikus sužiūrėti, ir verslo neapleidžia. Gyvenome jau ne šešiese – su mūsų šeima gyveno visas Panevėžio kraštas „Panevėžio ryto“ dėka. Aš jokiu būdu ne prieš viešumą ir ne prieš kritiką. „Mero šeimą alina buitiniai konfliktai“, „Matuzienė nori teistis su kaimyne“, „Tarp sąvartyno gyventojų – buvusi mero žmona“... Tai tik kelios antraštės iš šimtų. Ir toli gražu ne pačios riebiausios. Kiek mano vaikų ašarų išlieta, bendraamžių patyčių iškęsta dėl to, kad laikraštis išlaikytų savo skaitytoją – tikrai nesuskaičiuosiu. Šiandien išties jaučiuosi kaltas prieš vaikus, kurie turėjo labai daug atkentėti už tai, kad jų tėvas – viešas žmogus ir kad yra principingas. Juk

džio žmonių, pats per pučą saugojau Panevėžio spaustuvę, mano vaikai stovėjo Baltijos kelyje, tad tokius perspėjimus mesdavau lauk iš galvos. Kad juodosios technologijos tobulėja, pajutau savo kailiu, Seimo nario mandatą iškeitęs į Panevėžio mero pareigas. Vieno miesto laikraščio savininkas Alvydas Ulys paslaugiai, ir tuomet atrodė – geranoriškai, pasiūlo įsigyti laikraščio „Sekundė“ akcijų. Pasitarę su šeima – perkame. Paaiškėja, kad esame labai mikliai apmulkinti. Laikraštis skęsta šimtatūkstantinėse skolose, mūsų geradarys poilsiauja šiltuosiuose kraštuose ir duoda nurodymus, kad laikraščio nebegaunantys prenumeratoriai eitų piketuoti prie Matuzų namų. Už prenumeratą surinkti pinigai nežinia kur iššvaistyti. Supratome, kad tų akcijų niekas iš mūsų nebepirks, kad esame apgauti, praradome mūsų šeimai labai didelius pinigus. Kad neliktume kaltinami dėl buvusio akcininko pridarytų aferų, laikraščio akcijas buvome priversti padovanoti smulkiajam leidinio akcininkui Laimiui Kavoliūnui. Kas ten vyko toliau – nebelabai mums ir rūpėjo, nors dar šiandien man prikišama, kad „turiu savo ruporą“. Beje, tas pats L. Kavoliūnas šiandien darbuojasi B. Matelio valdomame „Panevėžio ryte“. Šį tą apie žurnalistiką nutuokiantieji stebisi staiga atsiskleidusiu L. Kavoliūno talentu rašyti ir aptarinėja prielaidą, kad esą

doje, kreipiausi į Mokesčių inspekciją. Atliktas išsamus mūsų šeimos turto ir pajamų deklaracijos patikrinimas. Saugau dokumentą, įrodantį, kad jokių mokestinių pažeidimų nenustatyta, deklaravimo tvarka nepažeista, gyvename pagal pajamas. Kai oficialus patvirtinimas „Panevėžio rytui“ pasirodė nieko nevertu popiergaliu, susėdom su B. Mateliu ir paėmę mūsų šeimos turto ir pajamų deklaraciją skaičiavome. Tuokart lyg ir nebekilo jokių abejonių. Tačiau labai trumpam. Mistinio milijono slėpimu esu jo straipsniuose kaltinamas iki šiol. Dabar žinau – jei jau tą milijoną tikrai būčiau nuslėpęs, tikriausiai šiandien prieš jus nebestovėčiau. Kas jau kas, o politiniai oponentai tai jau tikrai būtų pasinaudoję galimybe pasodinti Matuzą už grotų. Prieš 2007 metų rinkimus į savivaldą žmonai pradėjo plaukti grasinančios žinutės: „Tai ar ramiai miegi?“, „Ar vėl vyrelis ruošiasi į politiką?“ Ji kreipėsi į policiją. Išsiaiškinta, kad bauginamas žinutes siuntinėjo mūsų šeimą apgavęs A. Ulys. Po rinkimų man vėl buvo patikėtas mero postas, sėkmingai tęsėme darbus – statėme areną, kūrėme planus, bankrutavus „Ekrano“ gamyklai, turėjome tikslą sukurti darbo vietų, tad aktyviai skatinome investuotojus kurtis Panevėžyje, džiaugėmės kiekvienu pasiekimu.