POŽIŪRIS

KITOKS

5

OS, NEREIKĖTŲ GINTIS NUO KALTINIMŲ
Tačiau 2008 metų birželį buvau nušalintas nuo pareigų. Man, kaip merui, pareikštas nepasitikėjimas. Kodėl? Nežinau iki šiol. Tuomet siūliau interpeliacijos autoriams išsamiai paaiškinti, kuo jiems neįtinku. Tačiau nė vienas iš 18 interpeliaciją pasirašiusių Tarybos narių išsamiau atskleisti jiems nepatinkančių mero darbo ypatybių ir būdo bruožų nepanoro. Valdžios troškimas buvo toks stiprus, kad buvo spjauta į įstatymus, mane atstatydinant, jie buvo šiurkščiai pažeisti. Kreipėmės į teismą, kol vyko teismai, tapau Seimo nariu. 2009 metų gruodį Vyriausiasis administracinis teismas paskelbė, kad V. Matuzas neteisėtai atstatydintas, o socialdemokratas P. Vadopolas neteisėtai tapo meru. Nors socdemo meravimo laikotarpis buvo trumpas, jis į Panevėžio istoriją įeis kaip korumpuočiausios valdžios laikmetis. Specialiųjų tyrimų tarnyba dėl įtarimų korupcija iš Savivaldybės išsivedė vicemerą K. Vainauską, administracijos direktorių S. Karčinską, keletą Tarybos narių, įtarimai piktnaudžiavimu tarnyba pareikšti merui P. Vadopolui, vicemerei Z. Kukuraitienei... Visais atvejais žiniasklaidoje buvo kuriamas įspūdis, esą tai Matuzo darbas, esą jis užsiundė pareigūnus ant politinių oponentų. Į pagal įstatymą man priklausantį mero postą klausimai – kas, dėl ko siuntė, nes labai jau mikliai išsuko susimovusį pasiuntinį. Vis dažniau jautėmės, kad gyvename su svetimais – neatmetu prielaidos, kad buvome sekami, o mus juodinančios publikacijos tapo dar ciniškesnės. „Mero milijonas – po juoda marška“, „Panevėžio meras – ant bedugnės krašto“, „Seimūnas įtariai uostinėja ir teisme“, „Slėptame skunde – chamo eksmero veidas“, „Gardžiausias eksmero patiekalas – skundai“, „Matuzo intrigų peiliai jau atšipę“, „Į valdžią – su žentais ir svoto pinigais“, „Politikas tampa savo silpnybių įkaitu“, „Turtai merui – tiesiai iš dangaus“, „Eksmerą tarp niekšų regi ir kenčiančioji“, „Mero lange kyšo ilgos mero ausys“... Atvirai pasakius, pabodo vardyti. Šiuos ir daugybę kitų straipsnių turiu. Skaudu, kad į mano juodinimo kampaniją moralusis redaktorius įtraukė net dvasinių problemų turinčią moterį, be jokių skrupulų pasinaudodamas jos neadekvačiu pasaulio suvokimu, netgi fotografuodamas, sakyčiau, situacijos suvokti nepajėgiančią moterį V. Čerkelienę. Straipsnio autorė G. Kudirkienė nė neslėpė, kad jos pašnekovė serga dvasios liga. Bet tokia smulkmena nesutrukdė į ligonės lūpas sudėti bjaurius kaltinimus. Apie kokią žurnalistų etiką kalba? Tada supratau, kad stabdžių, moralės nebėra. Juo labiau kad kaldar viena šeimą sukrėtusi „sensacija“ – esą D. Matuzienė areštinėje bandė žudytis. Žurnalistų skambučiai apie tai, kad žmona pakėlė ranką prieš save, sukrėtė, šokiravo, atėmė žadą, įskaudino. Mūsų vaikai, anūkai perėjo devynis pragaro ratus tai skaitydami ir girdėdami. Žmona pasakė – atsakys į visus pareigūnų klausimus, savo teisumą apgins teisme. Tačiau geranoriškumo nepakako, kad prasivertų areštinės durys. Dvi paras buvo gniuždoma psichologiškai – gal silpna moteris neišlaikys ir visas nebūtas kaltes sumes ant vyro, ko ir reikia. Vėl ne pagal planą. Nepagailėta ir anytos, kuri po kratos savo namuose patyrė insultą. Nieko nerado. O kad vos nepraradome mums brangaus žmogaus – smulkmena, jų akimis. Tada STT Panevėžio padalinio vadovas P. Urbšys „Sekundės“ laikraštyje skelbtame interviu pasakė, kad dabar mafija vaikšto su kostiumais, po rinkimų šiek tiek pameravusio socdemo P. Vadopolo nušalinimą, pareiškus nepasitikėjimą, pavadino perversmu, kova dėl įtakos zonų. Gal širdį dėl Sąjūdžio laikų draugo G. Šileikio suskaudo, nes tas neteko vicemero posto. Skaičiau ir stebėjausi – ar tai sako pareigūnas, kurio pareiga užkirsti kelią bet kokiems neteisėtiems klanams? Kodėl jis kalba, bet nedaro nieko, jei jau įžvelgia nusikalstamos veikos požymių? Apie tai, kad Panevėžio prokurorai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl mano teisinės neliečiamybės, visuomenė sužinojo iš B. Matelio laikraščio. Jokio pranešimo, kaip kad paprastai daroma valstybinėse institucijose, nebuvo. Nei spaudos konferencijos, į kurią būtų sulėkę žurnalistai net iš sostinės, taip pat nebuvo. Kad Matuzas „pakankamai prisidirbęs“, P. Urbšys savo bičiuliams pasakė prieš išeidamas iš darbo. Pasakojo smulkiai, su detalėmis. Vėliau atidavė duoklę ir respublikiniams oficiozams, pabrėždamas, jog generalinis prokuroras net neturi teisės dvejoti panevėžiečių surinkta medžiaga. Jei dvejos, pridūrė savo rašiniuose B. Matelis, vadinasi, kad jį Matuzas nupirko. Nemanau, kad prokuroras norėjo būti įtariamas papirkimu. Ar tai spaudimas, kai ilgametis STT pareigūnas per TV, spaudą kasdien primena, kad nepriimdamas sprendimo prokuroras parodo savo bejėgiškumą, kad yra priklausomas, bevalis ir t. t. Kas norėtų toks būti visuomenės akyse? Tiesa, D. Valys pripažino, kad taip, kaip buvo visuomet pateikta žinia apie V. Matuzo atžvilgiu pateikiamą tyrimą, neturėtų būti. Ir – viskas. Jokių tarnybinių patikrinimų, jokių tyrimų, kad nustatyta, kas ir kodėl pasielgė taip, kaip „neturėtų būti“... O ir pranešimą apie, sakyčiau, išprievartauto generalinio prokuroro kreipimąsi dėl V. Matuzo teisinės neliečiamybės atėmimo pavadinčiau dar viena provokacija, nes paviešinta ikiteisminio tyrimo medžiaga su vardais, pavardėmis žmonių, kurie nei kaltinami, nei nuteisti. Jiems pareikšti įtarimai, kurie gali ir nevirsti kaltinimais, bet tai jau niekam nebesvarbu. Žiniasklaidos laisvę gina įstatymai, o kas gina žmogų nuo laisvos spaudos – jau nebeaišku. Panevėžys – ne toks jau didelis miestelis, pradėjo plaukti palaikymo laiškai ir įvairi informacija. Apie tuos senus Sąjūdžio laikus ir jo kūrėjus Panevėžyje – P. Urbšį, G. Šileikį, jų ruporą B. Matelį. Informaciją patikrinti sudėtinga, nes atsakyti, ar per tardymus STT pareigūnai tikrai nepažeidinėjo žmogaus teisių, tegali labai ribotas ir uždaras pareigūnų ratas. O signalų apie tai gavau. Dar – tuomečiai sąjūdininkai pasakojo, kad intrigų išties netrūko ir Panevėžio sąjūdyje. Jose virė ir minimi asmenys. Vienas jau seniai nuo Sąjūdžio ir politikos nutolęs asmuo, vadinkim jį Antanu, pasakojo, kad jo pasitraukimas nebuvo paprastas – prigrasintas tylėti, žmogus iki šiol laikosi pažado, bijo dėl savo ir šeimos saugumo. Jis žino, su kuo turi reikalą, ir puikiai suvokia, kad tie žmonės pusiaukelėje nesustoja. Iš įvairių šaltinių suplaukusi medžiaga leidžia manyti, kad kova su Matuzais palaiminta ne vien Panevėžyje. Yra informacijos, kad prieš D. Matuzienės sulaikymą vyko intensyvūs STT ir VSD susitikimai Panevėžyje. Manoma, kad viskas prasidėjo dėl to, kad įsibrauta į viešai skelbiamame vadinamųjų valstybininkų sąraše minimo vieno iš jų interesų zoną. Esą įsibrovė Matuzas. Kaip? Sunku pasakyti. Esą tuomet ir suvienytos Matuzus dorojančios pajėgos. Reikia nepamiršti, kad G. Šileikio, tarp savųjų vadinamo tiesiog istoriku, žmona – 1994 metais Panevėžyje nušauto kontržvalgybininko Audriaus Krivicko buvusi sutuoktinė. Karininkas vertėsi ginklų ir alkoholio kontrabanda. Neatmetama, kad Pižu vadinto kontržvalgybininko ryšiais naudojosi ir jo žmona. Įtarimų, kad ji kurį laiką galėjo naudotis tais ryšiais kontrabandos alkoholiu versle, sklandė. Būdamas Seimo nariu, G. Šileikis buvo svarbių komisijų narys, tyrė „Alitos“ privatizavimo, „Mažeikių naftos“ pardavimo, A. Zuoko ir „Rubikono“ veiklos peripetijas, su keliais Seimo nariais kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl neva pažeidžiamų KGB rezervistų teisių, kreipėsi į V. Adamkų dėl pareigūnų pensijų. Neatmestina, kad tai kryptinga veikla, siekiant užsitikrinti ilgalaikius ryšius. Nusikeliant į Sąjūdžio laikus, G. Šileikis, smulkiųjų verslininkų gynėjas Kazys Grabys, talkinęs Šileikiui per rinkimus į savivaldą, P. Urbšys kiekviena proga pabrėžia savo nuopelnus kuriant Sąjūdį. Ir aš neketinu tų nuopelnų nei neigti, nei menkinti. Stebina supratimas, kad tik jie, stovėjusieji pradžioje, turi teises, o visi kiti – tik pareigas kūrėjams, kuriuos draudžiama apeiti, peršokti. Žinau viena – be visuotinio tautos palaikymo net geriausia idėja pasmerkta. Tad Sąjūdžio nuopelnai – visos tautos nuopelnai, visų, širdimi palaikiusiųjų ir palaikančiųjų laisvės ir nepriklausomybės idėjas. Todėl nesu tikras, ar už tai privalu apdovanoti postais, premijomis, pensijomis kelis, kurie manosi esantys aukščiau už kitus. Žmonės vertina pagal tai, ko esi vertas šiandien. O šios dienos darbų, su didžiausiu apgailestavimu turiu pastebėti, nebėra. Yra tik neginčijamas nuopelnas – dalyvavimas kuriant Sąjūdį. Tik ar dangstantis Sąjūdžio vardu galima susidoroti su neįtikusiaisiais? Nemanau. Prisiklausiau visko – kad čia man už tai, kad buvau išdidus, kad ne su tais medžiojau, ne su tais kunigais bendravau, nenusileidau. Per vieną laidą kalbėjęs B. Matelis leido suprasti, kad tai – ne pabaiga. Neva esu kaltas ir už tai, kad Panevėžio arenos statyba pabrango, kad koncesijos sutarties mokestis per didelis. Nors Valstybės kontrolė jau atsakė į visus jo keliamus klausimus, šiandien jau nebenustebsiu, jei teks įrodinėti, kad esu kaltas už kiekvieną Panevėžio gatvės duobę ar kad virš Matelio vilos saulė nešviečia. Žmonės kalba, kad tikra vila. Tik žiniasklaidos priemonių vadovams iki šiol buvo neprivalu deklaruoti pajamų, taigi – tiek metų dergdamas Matuzus sąžiningai žmogus užsidirbo. Beje, jis – ne viešas asmuo. Taip mano žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė. Tad jo privatumas – neliečiamas. Paskutiniai įvykiai – mane palaikantys žmonės sunerimę. Jau niekuo nebesistebiu. Nebesistebiu Panevėžyje tvyrančiu nerimu, ne vienas žmogus prasitarė, kad gyvena baimėje ir netgi nedrįsta viešai išsakyti palaikymo mano šeimai, nes bijo būti apkaltintas ir nuteistas be kaltės. Žmonėms, kurie dirbo ar dirba UAB „Distenas“ (direktorė D. Matuzienė), atvirai yra sakoma, kad „galų gale bus susidorota su pagrindiniu Panevėžio konservatoriumi V. Matuzu ir nebeliks konservatorių Panevėžyje“, darbuotojus bandoma įtikinti, kad jie kuo skubiau pasitrauktų nuo jų (D. ir V. Matuzų), nes priešingu atveju turės didelių problemų. Aiškiai matyti, kad tyrimas yra ne tik ekonominio, bet ir politinio užsakymo išdava, siekiant sukompromituoti V. Matuzą. Galiu spėti, kad tyrimą atliekantys pareigūnai patiria panašų ar net didesnį spaudimą, nei patyrė D. Valys. „Panevėžio ryte“ neįvardijamas prokuroras dėsto ikiteisminio tyrimo detales, ir jo vadovams tai neužkliūva, nė nesiaiškinama, kas žiniasklaidai parduoda ar dykai atiduoda ikiteisminio tyrimo medžiagą. O gal tiesiog pareigūnas neturėjo kitos išeities – gal tik įvykdė kažkieno paliepimą dėl savo saugumo ir ramybės. Jei jau kalbėti apie bandymus išsiaiškint tiesą, pradedu tikėti klanų egzistavimu. Kaip ir tuo, kad bet kokie bandymai juos sutramdyti baigiasi ne teisingumo pusėje stovinčiųjų pergale. Kartais susidaro įspūdis, kad valstybę valdo ne tie, kurie mano, kad valdo, ir nieko negalime padaryti, kad tai pakeistume. Tiksliau – matyt, esame per silpni, kad tai pakeistume. Per 15 metų pasiekiau tiek, kad sumaitoti mano žmonos, vaikų likimai, o aš pats turiu gintis tarsi užrištomis akimis, nes tikrieji šio scenarijaus kūrėjai neišdrįs prisiimti autorystės. Jie ramūs. Juos gina klanas, kaip voratinklis apraizgęs Lietuvą.

Vitas Matuzas su sūnumi Vytautu.

nebegrįžau po man palankaus teismo sprendimo. Likau Seime, nes norėjau tęsti jau pradėtus darbus, nebesiblaškyti, jaučiau atsakomybę prieš manimi patikėjusius žmones. Puldinėjimai nesiliovė, įgavo drastiškesnes formas. Kadangi į namus Paįstrio soduose grįždavau tik savaitgaliais, žmona ten dažniausiai likdavo viena. Apie namus pradėjo šmirinėti įtartini asmenys, įžūliai bandydami patekti į vidų naktį. Vieną naktį įsibrovėlį žmonai pavyko sulaikyti su namą saugojusios saugos tarnybos darbuotojų pagalba. Įsibrovėlis perduotas policijai. Po kurio laiko gavome raštą, kad už pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje jam pritaikyta administracinė atsakomybė. Įsibrovimas į rakinamą privačią patalpą nebuvo palaikytas nusikaltimu. Apie jokį įsibrovimą – nė kalbos. Pranešta, kad tyrimas baigtas ir kad galime skųstis, jei nepatinka. Nepatinka. Bet nuleidom rankas. Dabar suprantu – be reikalo. Kol B. Matelis su savo parankiniais dirbo sekliais, ieškodami neegzistuojančių Matuzų žemių, namų, butų, sklypų, penkerius metus už skolintus pinigus remontavom sodo namą, kuris vėliau parūpo ir žiniasklaidai. Ir, matyt, ne tik jai. Kai įsibrovimas virsta girto pasirodymu viešoje vietoje, nejučia kyla

bos, jog „Panevėžio rytas“ turi dosnų rėmėją, jau sklandė. Laikraštis visuomet į padanges kėlė ir kelia kone vienintelį politiką – Gintarą Šileikį. Bet ar jis gelbsti leidinį nuo bankroto dosniomis finansinėmis injekcijomis, galima tik spėlioti. Kai G. Šileikis nebelaimėjo Seimo rinkimų, o ir Panevėžio savivaldybėje turi tenkintis eilinio Tarybos nario kėde, mūsų šeimos šmeižtas suintensyvėjo. G. Šileikis vis dažniau B. Matelio laikraštyje postringavo apie tai, kaip reikia gerai dirbti miesto labui, kaip blogai dirbo Matuzas. Politikas ruošiasi rinkimams į Seimą, nors ir suvokė: Matuzas – pernelyg stiprus konkurentas ir jo garbingoje kovoje taip lengvai neįveiksi. Manau, dėl to ir prasidėjo protu nesuvokiami dalykai. Apkaltinta mano žmona. Suimta. Dvi paras laikoma areštinėje. „Panevėžio ryto“ redaktorius su visomis ikiteisminio tyrimo detalėmis, galima sakyt, tiesiogiai transliuoja įvykių eigą kone iš Panevėžio STT būstinės. B. Matelis su informacijos šaltiniais iš šios kontoros niekada vargo neturėjo – pirmasis sužinodavo ir skaitytojams ištransliuodavo visas įdomybes, kai tuo metu ne tokie artimi žurnalistai turėdavo tenkintis sausais, trumpais STT atstovų spaudai pranešimais. Kadangi šio pono valdomiems leidiniams Žurnalistų etikos kodeksas neegzistuoja, pranešta ir