POŽIŪRIS

KITOKS

9

V. ŠALAŠEVIČIUS: KADA VIEŠIEJI RYŠIAI DAROMI IŠ BYLŲ – NESKANU
Kalbėti apie teisę, etiką ir moralę šiandien mus verčia pats gyvenimas ir įvykiai mūsų šalyje. Nebūsime populiarūs ir nesieksime populiarumo jau įprastu būdu: užsipuldami ir koneveikdami „kaltuosius“, kurių kaltę mano įrodžiusi tik žiniasklaida ir pavieniai, savotiškai savo darbo misiją suvokiantys teisėsaugos pareigūnai.
– Būtent tokio požiūrio įsigalėjimas privertė UAB „Justicija“ direktoriaus, teisininko Vaido Šalaševičius paklausti – kiek sąvokos „teisė“, „etika“, „moralė“ yra tarpusavyje susijusios ir svarbios šiuolaikinėje teisinėje valstybėje? V. Š. Tai labai plati tema: teisė, etika, moralė. Tuos dalykus norėtųsi atskirti. Aš pasakysiu keliais praktiniais pavyzdžiais, sakyčiau, pasauliniais pavyzdžiais. Norvegijos pavyzdys man yra teisės, etikos ir moralės siekiamybė. Tikiuosi, mes kažkada būsime tokia brandi visuomenė kaip Norvegija. Kada didžiausia nelaimė, kalbu apie Breiviko bylą, išžudė daug norvegų vaikų, o jie, kaip suprantantys tuos dalykus, apie kuriuos mes dabar kalbame taip: mes nebūsime tokie kaip jis ir didžiausią žudiką teisime pagal visas taisykles, visus etikos, moralės principus. Man buvo keista, kad tai deklaravo netgi viešai. Sakyčiau, kad to per daug net mano akimis, gal ir man dar toli iki norvegiškojo teisės, etikos ir moralės suvokimo.

V. Šalaševičius: „Liūdniausia ir daugiausia nemalonių pojūčių kelia tai, kaip mes kartais nemokame atskirti kelių dalykų, tai yra teisės ir politikos.“

„Svarbiausia – darbas turi būti pirma, o viešieji ryšiai – padarius darbą.“
V. Šalaševičius
Tai yra pavyzdys, kaip žmonės supranta, kas tai yra nekaltumo prezumpcija, kad kiekvienas net didžiausias nusikaltėlis turi turėti advokatą ir turi būti teisiamas pagal įstatymus, nors visi žino, kad jisai kaltas. Tai čia yra tas pavyzdys, kurio siektume mes. Mes visi lygiuojamės į Skandinaviją. Mūsų visuomenė turi būti tiek brandi, kad suprastume, jog kiekvienas turi teisę gintis. Niekas negali būti apkaltintas be teismo. Nekaltumo prezumpcija svarbus dalykas. Aišku, norvegų pavyzdys labai grubus ir labai sunkus, bet visos visuomenės laikysena to proceso metu mums turėtų būti pavyzdys. Mes turėtume išaugti iki to lygio, kad pasitikėtume teisėsauga ir kad pati visuomenė galų gale pasitikėtų. – Kokios šalys galėtų ir turėtų būti mums pavyzdžiu, išklausius teisininko, atrodo, aišku. Ir kaip turėtų elgtis visuomenė, abejonių nekyla: teisinėje valstybėje žmogus gali būti smerkiamas tik išgirdus teismo verdiktą, kad jis kaltas. Deja, kol kas dažnai kaltais paskelbiami dar nenuteisti žmonės, o juodina ne kas kitas, bet teisę išmanantys profesionalai: V. Š. Liūdniausia ir daugiausia nemalonių pojūčių kelia tai, kaip mes kartais nemokame atskirti kelių dalykų, tai yra teisės ir politikos. Kada politikai per daug užsiima teise, o teisininkai, tarnybos ir visi kiti per daug politikuoja. Man atrodo, kad tai didžiausia mūsų pro-

blema. Mes turime daugybę įvykių, kurie šią taisyklę patvirtina. Dar galiu suprasti politikus (įvairių išsilavinimų, aktorinių gebėjimų arba visai neišsilavinusius), kurie bando vaizduoti teisininkus. Jų teisinė sąmonė arba supratimas, tarkime taip, yra paprastesnis ir tai gali būti netgi suprantama. Bet aš mažiau suprantu teisininkus, tarnybų žmones, kurie, kaip kartais matosi iš faktų, dirba daugiau politiko nei teisininko darbą. Pasakysiu pavyzdžiais ir faktais. Galvokite ir vertinkite patys. Tai atvejai, kai didelių ir svarbių tarnybų vadovai po rezonansinių įvykių, galima paminėti ir Panevėžio STT vadovą P. Urbšį, po skambių pareiškimų, nepraėjus nė mėnesiui, paskelbia, kad eis į politiką ir kandidatuos į Seimą. Tas pats pavyzdys FNTT buvusio vadovo, kurį laikau principingu žmogumi. Jis turėtų parodyti principus ir gintis, jis taip pat pareiškia, kad kandidatuos vienos partijos sąrašuose į Seimą. Tai kur jie buvo visų tų įvykių metu? Toli nuo politikos? Ir kiek dabar jie yra arti teisės? Čia daugiau filosofinis klausimas pamąstymui. Bet vis tiek man sukelia labai daug abejonių, manau, ir kitiems turėtų sukelti: kada jie dirba tais politikais, kada, kuriuo metu virto kandidatais į Seimą: ar anksčiau, kai ėjo tam tikras pareigas, ar dabar, kada oficialiai pasiskelbė kandidatais į Seimą. Nes jie realiai dabar planuoja būti profesionaliais politikais ir jau dabar kandidatai. Ir aš laikau, kad jau yra politikai. Tai va tokie faktai, jų yra ir daugiau, keliančių abejonių tais panašių žmonių pasisakymais dėl konkrečių ikiteisminių tyrimų. – Ar Jūs manote, kad mūsų šalyje išpopuliarėjo praktika garsiai šaukti dirbant tiesioginį darbą, o paskui sukti politiko keliu? V. Š. Tarnybos pirma sukelia labai didelį rezonansą, labai didelius parodomuosius veiksmus su vaizdo įrašais, sulaikymais, antrankiais, kaukėmis ir visokiais kraupiais vaizdais, kaip pavyko sulaikyti korumpuotus ar už piktnaudžiavimą tarnyba įtariamus asmenis ar pareigūnus. Visas procesas vyksta labai garsiai, „skaidriai“ – kada žurnalistai atvažiuoja pirmiau už įtariamuosius ir jų advokatus. Daugelis tų bylų, na, gal per stipriai pasakyta, kad daugelis, bet labai daug tokių bylų baigiasi

niekuo. Žmonės būna išteisinti. Vėl tai kelia stipri, jos prisibijo turbūt visos tarnybos. Forlabai daug abejonių, kiek mes mokame būti maliąją atskaitomybę mes žinome: STT vadoprincipingi, kiek mokame atskirti tuos teisės vas atskaitingas prezidentei. Bet kiek realiai dalykus, politikos, viešųjų ryšių dalykus ir visa praktikoje atskaitomybė vyksta, mes daukita. Vėl norėčiau akcentuoti: aš esu už prin- giau nežinome. Tos atskaitomybės nebuvicipingus teisininkus, už tuos, kurie tikrai sąži- mas irgi duoda tam tikros laisvės. Paskui tos ningai dirba savo darbą, kurie nepolitikuoja, tarnybos galbūt tyčia ar netyčia išsiderina, kurie mato save toje tarnyboje, o ne politiko- jos tiesiog pajunta labai dideles laisvės ribas je. Aš manau, kas nori eiti į politiką, geriau ra- ir veikia kaip joms atrodo tinkamai. O tos rimiai tyliai pasitrauktų ir eitų politikuoti, o ne bos turi būti aiškios ir apibrėžtos. politikuotų eidami tam tikras pareigas. Tokie – Vis dažniau baudžiamąjį persekiojigalbūt ne visai tikslūs pamąstymai, bet vi- mą atliekančių tarnybų vadovai, pamynę siems turėtų duoti peno pagalvoti apie tai, tarnybinę etiką ir moralę, tampa viešųjų kaip realiai atriboti teisines pareigas nuo po- ryšių specialistais. Darbo teisėsaugos inslitikos ir atvirkščiai. Paprastam žmogui turė- titucijose karjeros pabaiga, dažnai skambi tų būti aišku, kad čia yra politikas, jis eina į ir atkreipianti visuomenės dėmesį, tampa politiką ir sau galbūt leidžia daugiau. Pasako tramplinu į politinius vandenis. Tai, pasak daugiau. Teismų praktika taip pat rodo, kad teisininkų, nėra normalu ir gerai. Kokia politikams ir ant politikų galima pasakyti dau- Jūsų nuomonė? giau. O teisininkai ir tyrimą atliekantys asmeV. Š. Kai mes norime būti panašūs į labai nys gali kalbėti tik tiek, kiek leidžia prokuro- išsivysčiusias Vakarų valstybes, Skandinavijos ras ir kad nepakenktų bylos tyrimui. Čia ribos šalis, į jas ir žiūrėkime. Nežiūrėkime į Rytus, labai didelės, todėl kada viešieji ryšiai daromi nedarykime teismų gatvėje, nesižvalgykime iš bylų ar kitų dalykų, man, kaip teisininkui, ti- į musulmonų valstybes, kur vis dar natūrakrai yra neskanu. lu, kad teisia ir baudžia pati visuomenė. Svar– Ar sąvoka „politinė byla“ jau praeityje? biausia – darbas turi būti pirma, o viešieji ryV. Š. Politinės bylos, taip įsivaizduoju ir no- šiai – padarius darbą. Pirma atlikime darbą, riu tikėti, buvo anksčiau – prieš dvidešimt metų ir „Mažiau suprantu teisininkus, tarnybų daugiau ir liko praeityje. žmones, kurie, kaip kartais iš faktų Manyčiau, pas mus Lietuvoje daugiau lemia asmematosi, dirba daugiau politiko darbą niniai troškimai, asmeninei teisininko.“ nės ambicijos, asmeniniai politikavimai. Todėl man V. Šalaševičius tas posakis „politinės bylos“ yra per stiprus. Bet kad per daug tarnybų o po to jau užsiimkime jo viešinimu. O tarnypolitikuoja, mano minėti faktai neleis pasaky- boms, mano nuomone, pats svarbiausias dati priešingai. lykas, tai yra kad jie gerai, tyliai dirbtų ir paro– Galbūt bėda ta, kad mūsų specialio- dytų, kokį gerą darbą padarė mums visiems. sios tarnybos, dirbdamos tikrai reikalingą Tada vertinsime juos už darbus, o ne už viešųir visai visuomenei svarbų darbą, kartais jų ryšių akcijas, kurių dabar mes pakankamai jaučiasi visagalėmis ir nebaudžiamomis? daug matome. V. Š. Kam realiai atskaitinga ta pati SpeSu V. Šalaševičiumi kalbėjosi žurnalistė cialiųjų tyrimų tarnyba? Štai elementarus Rūta Karčiauskienė klausimas. Tai labai svarbi tarnyba, labai reikalinga ir gerą darbą atliekanti. Ji svarbi, nes Interviu parengtas pagal Aukštaitijos gaudo korumpuotus teisėjus, gaudo visus, televizijos laidos „Kitoks požiūris“ medžiagą. kas susiję su korupcija, piktnaudžiavimu. Ji Laidos įrašą galite žiūrėti www.atv.lt