You are on page 1of 2

Savo kol kas didij gyvenimo dal esu pragyvenusi Anykiuose.

Likus gyvenimo ketvirtadal gyvenu Vilniuje, su tai danesniais, tai retesniais apsilankymais Anykiuose. Kartais pati grdama ir draugus kartu atsigabenu, i kur a kilus parodyt, nuo miesto gamtoje pailst, duonos isikept, laiptelius ant Laims iburio paskaiiuot, danieli paglostyt, ir kitas vietines ymybes aplankyt. Ne vien ir ne du savaitgalius su draugais ne anyktnais ia praleidom. A buvau kaip ionykt, turinti pasakojim apie domesnes miesto vieteles, koki turistiniuose lankstinukuose nerao, inanti kur, kaip, kada geriau vaiuoti. K verta daryti, ko ne. Trumpai tariant, vietin. Grtu i vasar po keleri met pertraukos vasaroti Anykiuose. Keista iek tiek. Tai jau ilgesnis laikas nei savaitgalis. Ir tenka ne tik namuose ar gamtoje bti, bet ir miest reikal tvarkyti ieit. Einu pirm vasarojimo savait mieste gatve ir prijs vyrikis klausia, kur rasti toki ir toki parduotuv. Susimstau minutei. Ir suprantu, kad neinau! A, laikau save vietine, ir negaliu atsakyti mogui, kur ta parduotuv ir ar apskritai ji dar yra. Jauiuosi nebe tokia vietin, nei tada kai vedu ekskursijas savo ne anyktnams draugams. Turiu atsakyti vyrikiui, kad negaliu padti. Ne tik, kad neinau, kai kuri fakt apie dabartinius Anykius mane veria nejaukiai jaustis pirmomis savaitmis. Einu per miest ir jauiuosi kakokia nesava, kaip sveias mieste, kuriam pragyvenau atuoniolika met. Viskas lyg pastama, inoma, bet kartu svetima. Ir mons nepastami atrodo. Atrodo, kad ir mans niekas nepasta, kad nepriklausau ia. Keistas jausmas. iuo kartu a Anykiuose ne savaitgaliui lankausi, o beveik gyvenu, kad ir trump laik. Svarstau, ar kitiems grus ilgesniam laikui, kai pastoviai jau nebegyveni tame mieste, irgi taip bna. Kyla klausimas, ar a galiu anyktne vadintis? Ar jau reikt pradti pratintis vilniete vadintis? Gal prisitaikyti patarl Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi ir nesukt galvos dl to? Bet kai bandau sau pavadinti save vilniete, jauiu viduje prietaravim, lyg nesinori priskirti sau kakoki aspekt, kurie lydi buvim sostins gyventoja. Pasidaro domu, koki reikm mogaus tapatumo jausmui daro vieta, kurioje jis gyvena. Kiek prie atsakymo, kas a esu, prisideda vieta, kurioje gyveni? Svarstau ir permetu akimis kelis psichologinius mokslinius straipsnius apie gyvenam viet ir mogaus tapatum. I tikro abu susij. ia kaip tautyb, tik maesniu mastu. Randu mokslinink silomas kelias idjas apie tai, kaip vieta prisideda prie mogaus savs apibrimo. A. L. Hauge rao, kad kai mons pasakoja apie save, jie labai danai naudoja svokas, kuriose daug informacijos apie vietas (kokioje alyje gyvena, ar yra miestietis, ar vienkiemio gyventojas ir t.t.). Mokslininkai S. Hugh-Jones ir A. Madill teigia, kad svarbiausias aspektas yra kiek a jauiuosi priklausantis vietai, kurioje gyvenu. Kuo artimesnis jauiuosi, tuo labiau vieta ir jos ypatumai vienu ar kitu bdu prisids prie mano atsakymo klausim kas esu, tuo labiau a tapatinsiu save su ta vieta. Mokslininkai, besigilinantys aplinkos psichologij, J. Dixon ir K. Durrheim, aprao tris skirtingus aspektus, kurie veikia jausmo, kad priklausai tam tikrai vietai, stiprum. Pirma, inojimas, kad vieta yra tau fizikai pastama (pvz. inai, kaip nuvykti viet, kurios tau reikia). Antra, priklausymo vietinei bendruomenei jausmas, pripainimas, kad priklausai vietiniam socialiniam tinklui (pvz. kit moni painojimas ir inojimas, kad kiti tave pasta). Ir galiausiai, jausmas, kad dalis tavo paties autobiografijos yra susij su vieta. is jausmas kyla i ankstesnio dalyvavimo vykiuose, situacijose, atsitikimuose, i to, kaip vieta ir jos vykiai paveik mogaus gyvenim ir kaip pats mogus paveik vietos gyvenim. Remiantis iomis idjomis man lengviau ir savo savijaut, jos pokyius paaikinti. Pirma, maniau gerai pastanti fizin Anyki erdv, bet kai vyrikiui negaljau atsakyti apie parduotuvs viet, teko suprasti, kad vis tik yra sprag itame inojime. Antra, jausmas, kad priklausau vietiniam socialiniam tinklui buvo visai sumenks: nei a moni, nei jie mans nepasta. Ir treia, vykius, kuriuose per gyvenim Anykiuose dalyvavau, k veikiau, kur jau, k patyriau, buvau primirus. Galvoje kyla mintis, kad jei itie trys aspektai pasikeist, gal jausiausi vis labiau ia priklausanti.. Ir po savaits, kitos nejaukumo jausmas pradeda blsti, vietos atrodo vis labiau artimos, pastamos. Ir mons. Kasdien susitinku pastam, vieni geriau pastami, kiti maiau. Su vienais pasineku po koki eeri met nesimatymo, su kitais tik pasisveikinu. Dar daugiau moni, kuriuos priskiriu kategorijai matyti, i veido pastami. Ir iriu labai daug toki. I vienos puss pasikeit, paaug, suaug ar pasen, bet veidas, eisena, bdas danai labai panas lik. Pasineku su senais pastamais, prisimenam senus gerus laikus, i atminties ikyla vis daugiau vyki Anykiuose

atsitikusi, gyt patiri. Stiprja jausmas, kad didiul mano autobiografijos dalis su iuo miestu susijusi. Pradedu jaustis labiau priklausanti, nebe tokia svetima. Tas jausmas, kad atvaiavau tik kelioms dienoms pradeda dingti. Dar nesijauiu visikai vietin, bet padtis geresn nei pirm savait. Tam vyrikiui jau tikrai galiau atsakyti, kur rasti iekom parduotuv. Prie eidama miesto vent jau inojau, kuriuos senus pastamus ten pamatysiu. Ir inau, kad su jais galiu pasidalinti linksmais atsiminimais i bent ei miesto veni. Sakyiau, jau neblogai. Gal vasaros gale vl jausiuos, kaip pirmkart ivaiuodama studijuoti...