VYTAUTAS KAVOLIS

CIVILIZACIJ Ų ANALIZ Ė

baltos lankos

Knygos leidim ą par ė m ė Atviros Lietuvos fondas

Versta iš Comparative Civilizations Review, nr. 17, 1987; Designs of Selfhood, sudarytojas Vytautas Kavolis, Rutherford: Fairleigh Dickinson University Press, 1984; Comparative Civilizations Reviem, nr. 1, 1979; Salmagundi, nr. 26, 1974; Comparative Civilizations Re￿ view, nr. 3, 1979; Comparative Civilizations Revieio, nr. 5, 1980; So￿ ciological Analysis, nr. 49, 1988,

Sudar ė Vytautas Kavolis Redagavo Ilma Dunderien ė © Vytautas Kavolis, 1998 © Vertimas i lietuvi ų kalbą, Ar ū nas Gel ū nas, 1998 © Vertimas į lietuvi ų kalbą, Marijus Ž iedas, 1998 Rinko ir maketavo BALTOS LANKOS, Vilnius Printed in Lithuania ISSN 1392￿1673 ISBN 9986￿813￿64￿6

Turinys
Sąmoningumo istorija ir civilizacijų analizė
Vertė Arūnas Gelūnas I. S Ą M O N I N G U M O ISTORIJA Vertė Marijus Žiedas

7

Savojo „aš" istorijos, socialumo žemėlapiai
II. C I V I L I Z A C I J Ų A N A L I Z Ė Vertė Arūnas Gelūnas

29

Struktūra ir energija: civilizacijų analizės perspektyvos link Tvarkos paradigmos: gamta, fabrikas, menas Maišto modeliai Romantizmas ir daosizmas: kultūros organizavimo plotmės

153 183 215 242

Moralės humanizavimas ir „sakralumo sugrįžimas" . . . 263 Pastabos 289

Sąmoningumo istorija ir civilizacijų analizė

Abi mano temos s ą vokos gali b ū ti nepakankamai aiškios. Tod ė l prad ė siu i š vardydamas tuos kelis mokslininkus, kurie, manau, savo pagrindiniais akcentais yra š i ų dviej ų perspektyv ų atstovai. Civilizacij ų analizei atstovauja Maxas VVeberis, Norbertas Eliasas, Louis Dumont'as, Benjaminas Nelsonas, 1 S.N. Eisenstadtas. S ą moningumo istoriją reprezentuoja Michelis Foucault, Philippe'as Ariesas, Haydenas Whi ￿ te'as, Fredricas Jamesonas, H.D. Harootunianas. 2 Antrąjį s ą ra šą b ū t ų galima gerokai prapl ė sti: jis liudija, jog tai š iuo metu madingas po ž i ū ris. Daugumos i š vardyt ų j ų garbei reik ė t ų pasakyti, kad jie n ė ra „gryni" vienos kurios perspektyvos atstovai. Foucault savo svariais darbais apie beprotyb ę , medicinos klinikalizavim ą ir apie į kalinim ą yra tiek civilizacijos analitikas, tiek s ą moningumo istorikas. I š t ų , kuriuos b ū t ų galima priskirti civilizacijų tyrin ė tojams, Eliasas (savo studijomis apie „civilizuojant į proces ą ") yra labiausiai

susijęs su s ą moningumo istorija, o Eisenstadtui ji visi š kai svetima. Ilgainiui į vyksta poslinkiai. Savo v ė lesniame darbe apie Europos politin ę filosofiją Dumont'as, kaip ir kai kurie kiti, pasuko s ą moningumo istorijos link. Bet koks jud ė jimas prie š inga kryptimi vos juntamas. Šias dvi mokslines programas pasirinkau lyginti tod ė l, kad, pirma, jos abi yra svarbios civilizacij ų studijoms, galin č ios pad ė ti suvokti, kokie esminiai civilizacijų bruož ai i š skiria jas i š kit ų esybi ų tarpo, ir antra, abi yra daugiau nei vien „technin ė s" disciplinos, o veikiau pla č ios intelektin ė s bei ž mogi š kos orientacijos. Ne į manoma b ū ti „kult ū ringu ž m o g u m i " ta prasme, kuria šią s ą vok ą vartojo devynioliktojo am ž iaus Ryt ų europie č iai ￿ rimtai ne į sigilinus tiek į s ą moningumo istoriją, tiek į civilizacijų analiz ę . Sutelksiu d ė mes į į dvi tendencijas, kurios abi gali egzistuoti vieno autoriaus darbuose, ta č iau veda j į arba j ą skirtingomis kryptimis. Aptarsiu kiekvienos i š j ų logiką, fenomenologij ą , s ą ly č io su kita tendencija ta š kus ir kriti š k ą į vertinim ą .

Disciplinų logika: intencijos ir pagrindiniai principai
S ą moningumo istorija atsirado kaip literat ų ir filosofų pastanga suvokti savąjį dalyk ą kaip daugiau nei š io dalyko istoriją. Bet ji taip pat kyla i š postmodernaus rib ų , centr ų ir hierarchij ų i š nykimo poj ūč io ir pati j į i š rei š kia. Civilizacij ų analiz ė yra sociolog ų ir istorik ų pastang ų suprasti savo civilizacijų istorini ų trajektorij ų i š skirtinius

kurios visos priklauso did ž iausiai suvokiamai ir istorin į t ę stinum ą turin č iai veiklos organizacijai. J ų i š eities ta š kas yra geriau pagr į stas ir prasmingesnis intelektinis u ž davinys nei tas. Č ia esminis klausimas yra gyvybiškai svarbūs pokyčiai. kad (a) vis ų pirma domisi ne individualiu m ą stymu. kurios gl ū di pavieni ų individ ų m ą styme ir č ia i š dalies pasirei š kia.bruo ž us rezultatas. . (b) labiausiai akcentuoja strukt ū rinius modelius. kur į si ū lo s ą moningumo istorija. gamtos. Šis klausimas tampa esminis tuomet. Svarbiau ne nusitverti to. (b) tarp skirtingo pob ū d ž io simbolini ų konstrukcij ų . kas daroma. S ą moningumo istorija skiriasi nuo tradicin ė s id ė j ų istorijos tuo. visuomen ę . vykstan č ius paskiruose teksto ansambliuose i š ry š k ė jan č ios orientacijos koordina č i ų sistemoje. kas patiriama. o kolektyvin ė mis m ą stymo formomis. transcendencij ą bei paties pa ž inimo organizavimo formas. visuomen ė s ir trans3 cendencijos prasmi ų . gamt ą . kai imama stokoti ir rimtai ilg ė tis patikim ų ir nusistov ė jusi ų sav ę s. S ą moningumo istorijai b ū dinga tendencija simbolines formas ￿ ar diskurso formas ￿ laikyti vienintel ė mis vertomis d ė mesio (filosofų ir tradicini ų literat ų polinkis) arba tapatinti jas su ž mogi š ku elgesiu (pamatin ė semiotikos prielaida). Tai orientacija į save. numanomus arba neabejotinai egzistuojan č ius paskiruose tekstuose. kuriuose sekuliaristai sugeba įž velgti dvasingum ą . o paai š kinti tai. Pati svarbiausia problema ši: koks yra didžiausias sociosimbolin ė s organizacijos sąryšingumas laikui b ė gant. S ą moningumo istorija siekia a p i b ū d i n t i poky č ius. Civilizacij ų analiz ė m ė gina nustatyti strukt ū rinius ryš ius (a) tarp simbolini ų konstrukcij ų ir socialin ė s aplinkos.

paprastai j ų nedomina. Pirma. literat ū rin ė s ar intelektin ė s tradicijos. pasirei š kian č i ų pla č iausiu veiklos mastu. reik š mingu visai ž monijai. jos taip pat yra sistemos. netgi tada. „Inerti š ka mas ė ".Civilizacij ų analiz ė privalo dom ė tis tiek simbolin ė mis formomis bei organizacijomis. ne kaip did ž iausios veikian č ios sociokult ū rin ė s sistemos. tarpusavio ry š ys. kur vyksta esminiai dvasingumo poky č iai. Antra. integruotos ne funkcine tarpusavio priklausomybe. kuri atitikt ų dvi s ą lygas. Juo domimasi nebent tuo atveju. kai studijuojamos civilizacijos. tokia sistema turi b ū ti suk ū rusi ra š ytin ą kult ū r ą . Kad gal ė t ų b ū ti civilizacija. kuris daugiausia sudaro kult ū rines sistemas. kai į šį „balast ą " ž i ū rima kaip į sritis. kuri ų k ū rybingum ą galima „ a p i b e n d r i n t i " ir juo naudotis pla č iai u ž j ų rib ų . arba kai į j į ž i ū rima kaip į š i ų gyvybini ų pasikeitim ų slopinimo ar sulaikymo š altin į . . ji turi b ū ti paj ė gi suteikti simbolin į koherenti š kum ą arba did ž iulei imperijai.y. t. Civilizacijos yra sistemos. S ą moningumo istorikai da ž niausiai nukreipia savo d ė mes į ten. ji turi b ū ti visuotinai pripa žį stama vienu svarbiausi ų d a u g u m o s ž mogi š kosios veiklos sri č i ų k ū rybos laim ė jim ų centru. arba valstybi ų sistemai bent jau kelet ą š imtme č i ų . Kai nekoncentruojama d ė mesio į šią problem ą . tiek ir tikruoju elgesiu bei jo form ų gausa: civilizacijas skiria b ū tent problemi š kas reik š mi ų ir praktik ų . jos studijuojamos kaip kažkas kita: kaip politin ė s ar ekonomin ė s sistemos arba kaip religin ė s. stabilizuojantis „balastas". o simboliniais savitumais. bet ne kaip civilizacijos. kurioms daro poveik į gyvybiniai pasikeitimai. prasidedantys kitur. Be to.

kurios jas skleidžia. kas kinta. tiek kaip politin ė s praktikos formas). kai atkreipiame d ė mes į į joms b ū ding ų tem ų skirtumus. jog s ą moningumo istorijoje struktūras projektuoja ir išskaido energijos. socialinė transformacija. Disciplinų fenomenologija: egzistencinės savybės U ž gan formalaus tyrim ų programos apib ū dinimo galima pajusti slypint ž mogi š k ų polinki ų ir suvokimo tendencij ų rinkin į . privalo b ū ti tyrin ė jama atsi ž velgiant į tai.Civilizacij ų analiz ė negali ignoruoti stabilizuojan č i ų princip ų ir priemoni ų patvarumo. yra netobulas. o civilizacij ų analiz ė je energijos glūdi struktūrose. Tokie netobulumai smarkiai lemia jaudul į . jog tai. Ry š ys tarp programos apib ū dinimo ir jos vykdytoj ų fenomenologijos. kas nekinta (arba kas kinta prie š inga kryptimi). hierarchija. be abejon ė s. 4 Civilizacijų tyrin ė tojai link ę nagrin ė ti tokias temas kaip racionalizacija.6 . individualumas (tiek kaip teorines id ė jas. susijus į su moksliniu darbu. Visas š ias temas b ū t ų galima apib ū dinti kaip nagrin ė jan5 č ias atsakomyb ę . Š i ų dviej ų intelektini ų orientacij ų ￿ kiekvien ą j ų tik i š dalies atskleid ž ia vienas autorius ￿ fenomenologinis palyginimas prasideda tuomet. S ą moningumo istorikus vilioja tokios temos kaip seksas arba aistra. Ji laikosi nuostatos. laukinumas arba beprotyb ė ir mirtis ￿ š i ų tem ų bendras vardiklis yra patyrimo suintensyv ė jimas. Š iek tiek metafori š kai apib ū dinant šį skirtum ą galima sakyti. teatrališkumas arba ritualas. disciplina.

byloja apie skirtingas j ų autori ų „gyvenimo pozicijas". arba ai š kina juos ekonomikos sukeltais „gyvybiniais impulsais" ar psichologiniais „r ū pes č iais ir tro š kimais". kai kei č iasi). vykstan č i ų jos apra š omose simbolin ė se konstrukcijose. . apriboja ir suteikia krypt į individualiai ir kolektyvinei energijai ir suteikia pavidal ą patyrimo reik š m ė ms. Darbai. antrieji ￿ asketi š k ą po ž i ū r į . suponuojan č i ą įvairiop ą š i ų element ų tarpusavio s ą veik ą ir netik ė tus susid ū rimus. kuris turi prasm ę . ver č ian č iais save b ū ti racionalistais. 7 Civilizacij ų analiz ę ai š kiausiai apib ū dina jos rimtas po ž i ū ris į tai. Pirmieji i š rei š kia š iandieniniuose sekulia￿ riuose sociokult ū riniuose moksluose mistin į . kuri ų d ė mesingas studijavimas į galina daryti prie ž astinius apibendrinimus. nestabilumo poj ū ti norm ų ir mat ų stoką. kuri laikui b ė gant i š laiko savo t ę stinum ą (netgi tada.S ą moningumo istorija arba visi š kai nepaai š kina poky č i ų . kad simbolin ė s strukt ū ros gali b ū ti pirmin ė tikrov ė . Civilizacijų analitikai analogi š kai strukt ū rai suteikia tipi š k ą analitini ų element ų rinkini ų formą. S ą moningumo istorik ų tekstai paprastai įtaigauja benami š kumo. arba „pogrindines" ir „modernistines" reakcijas į modernizacij ą . Civilizacijų analitik ų tekstai projektuoja poreik į visk ą valdyti ir maksimaliai susche ￿ minti patyrim ą . ž aism ė s malonum ą . Ma ž iau koheren ￿ tiškas analitini ų element ų rinkinys yra paken č iamas tik tuo atveju. S ą moningumo istorik ų pa ž inimo strukt ū ra paprastai ren č iama kaip nuosekli poky č ius apra š anti istorija. Nuosekli ų istorijų k ū rimas yra vienintelis b ū das apsiginti nuo patiriamo benami š kumo poj ūč io. sukurti remiantis š iomis dviem intelektin ė mis perspektyvomis. jei dar prisimenamas pasaulis. 8 Visuomet į domiausia susidurti su mistikais.

Mano manymu. tyrin ė jimai. kaip sprend ž iamas galios klausimas dviejose intelektin ė se perspektyvose. t ą pat į klausim ą : koks yra reik š mi ų ir galios santykis? Šis klausimas labiau yra civilizacijų analiz ė s problema. Teori š kai ir s ą moningumo istorija. paskatinti didelio asmeninio autoriaus susir ū pinimo. m ė ginimas sukurti savo paties s ą moning u m o istoriją. naudinga į teoriją ž i ū r ė ti arba (a) kaip į esminius teiginius apie prie ž astis ir padarinius. . Mums kol kas r ū pi. naudojanti sant ū resnes savirai š kos priemones. S ą moningumo istoriją beveik lygiai tiek pat domina. o metodologij ą suprasti kaip m ė ginimus nustatyti analitinius elementus ir j ų tarpusavio ry š ius. tolimesn ė asmeniniams r ū pes č iams. Savivokos problematika š iame straipsnyje nebus ap ž velgiama. teigianti pasaulio nuoseklum ą . visuomet tam tikra intelektin ė autobiografija. kit ą ￿ daugiau metodologin į . arba (b) kaip į patyrimo aspekt ų ar jo visumos reik š m ė s interpretacijas remiantis tam tikros m ą stymo sistemos po ž i ū riu. Sąlyčio taškai: sociologinė teorija ir bendroji metodologija Galima atrasti į vairi ų s ą moningumo istorijos ir civilizacij ų analiz ė s s ą ly č io ta š k ų . ir civilizacij ų analiz ė kelia. 9 Civilizacijų analiz ė yra labiau „klasikin ė " disciplina. A š pasirinkau du: vien ą pirmiausia teorin į .Apibendrinkime pasakyta: s ą moningumo istorija yra „romanti š ka" disciplina. kaip kult ū rin ė s reik š m ė s susikerta su intymumo ar sav ę s paties patyrimu. nors prie š ingais b ū dais.

kad gali ą pateisina nauda. galia yra paj ė gi š iek tiek modifikuoti reik š m ė s strukt ū ras. netgi neteis ė ta. kuri ų patikimumas i š esm ė s nepriklauso n u o j ų s ą saj ų su atskirais galios centrais. kad š i galia yra persmelkta t ų reik š mi ų . ta č iau savo implikacijomis kriti š kus galios teis ė tumo tyrimus ￿ tai yra jos kult ū rin ė kontrol ė ￿ ir reikalauja atkreipti d ė mes į į tai. Š i apskritai (nors nepriverstinai) v ė beri š ka perspektyva leid ž ia daryti empiri š kai pagr į stus. spontani š kai nepripa žį sta. k ą galima analizuoti. Ta č iau visokia. taip pat ir neprivilegijuotosios. ir kintam ų element ų . dalyvauja kult ū roje.) Teis ė ta galia d a u g i a u ar m a ž i au į tikinamai susijusi su reik š mi ų strukt ū romis. turi gali ą . ar siauresn ė s formalios legalumo koncepcijos ir tik ė jimas.Civilizacij ų analiz ė je galia s u p r a n t a m a atsi ž velgiant tiek į interesus. tiek ir į reik š mes. Neteis ė ta galia i š kyla anapus abipusi š kai pripa ž int ų reik š m ė s strukt ū r ų . (Nei š vengiamas galios aspektas ￿ sugeb ė jimas panaudoti simbolinius š altinius siekiant sav ų interes ų : kas sugeba naudotis simboliniais š altiniais. S ą moningumo istorija savo nuo š ird ž iu r ū pinimusi tekstu kaip visko. Ž mon ė s.) Manoma. kuri ų at ž vilgiu ji naudojama. arba yra su jomis susijusi. Galia visada yra paskir ų individ ų ir grupi ų interes ų organizacija. kurioms ji vi10 suomet vienaip ar kitaip daro į tak ą savo veiksmais. kokiomis i š tikrųjų formomis visos socialinės santvarkos grup ė s. kurioje galima aptikti ir pastovi ų . Š ios strukt ū ros i š lieka nepriklausomai nuo galing ų j ų ￿ ir galios trok š tan č i ų j ų ￿ p a s t a n g ų jas eksploatuoti. į sik ū nijimu ￿ toki ą . kurias jie gerbia. (Mo ￿ dernyb ė s laikais ypa č pastovus nacionalinis interesas. jog teis ė ta galia atsiranda itin ilgaam žė se ir nuolat aktyviose reik š mi ų strukt ū rose ￿ ar tai b ū t ų visa apiman č ios ideologijos.

Tad s ą moningumo istorija tegali sukurti ma ž iau atsaking ą etin ę poziciją. ￿ i š spontani š ko „partikuliarinan č io" anarchizmo. 11 S ą moningumo istorijoje reik š m ė s ir praktika n ė ra teori š kai atskiriami dalykai. Norint į vertinti. j ų metodologijos. nei tai leid ž ia padaryti civilizacij ų analiz ė . kuri kasdienyb ė je formuoja šią reik š mi ų organizacij ą . mano nuomone. arba i š tik ė jimo.nuostat ą b ū t ų galima apib ū dinti kaip kult ū ri š kai islami š k ą ￿ yra linkusi paneigti visi š k ą kult ū ros ir galios atskirum ą . Pagrindini ų s ą moningumo istorijos atstov ų darbai neatskleid ž ia sugeb ė jimo kruop šč iai ir atsargiai art ė ti universalesni ų ar racionalesni ų etini ų standart ų link: arba pasitikima savo paties „totalizacija". nei kito neį manoma į vertinti: n ė ra jokio mato. pasiremiant kokiu nors pirmaprad ž iu solidarumu kaip etini ų nuostat ų p a m a t u (Edwardas Saidas ir kai kurios feminist ė s). Anot Foucault. viena kit ą papildo (ir i š ties yra aptinkamos . arba vertinimo matai pasiskolinami i š n ū dienos š altini ų . atmetan č io visus „totalizuojan č ius" apribojimus kaip pik č iausi ą blog į (Michelis Foucault) 1 2 . arba visoks „univ e r s a l u m a s " ar „sistemi š kumas" atmetamas kaip slegiantis ir despoti š kas. tod ė l nei vieno. tenka arba sugr įž ti prie ikimodernaus po ž i ū rio. grei č iau gl ū di beasmen ė je „mikropraktikoje". visa galia kyla i š tam tikros reik š mi ų organizacijos ￿ simbolin ė s technologijos ￿ ir. be į rodym ų nubr ėž ian č io „tikrus" ar „netikrus" s ą mon ė s aspektus (Fredricas Jamesonas). esan č i ų u ž pa č ios s ą moningumo istorijos logikos rib ų . kuris b ū t ų nepriklausomas nuo š io reik š mi ų ir praktikos lydinio. Nors teorin ė s civilizacij ų analiz ė s ir s ą moningumo istorijos nuostatos gerokai skiriasi. u ž uot buvusi skleid ž iama konkre č i ų individ ų arba organizacij ų .

Antonio Gramsci ir Lucienu Goldmannu. s ą moningumo istorija patobulino š ias teorijas: pavyzd ž iui. kiek prasminga j ų kaip simbolini ų alternatyv ų tarpusavio konfrontacija? Ar tik nebus čia vienas t ų problemi š k ų klausim ų apie š iuolaikin ė s civilizacijos strukt ū r ą . psichoanaliz ė s ir strukt ū ralizmo. kiek š ie tekstai atskleid ž ia tam tikr ą jiems visiems bendr ą didesn ę strukt ū r ą arba joje vykstan č ius poky č ius. kuri leist ų nustatyti ry š ius tarp skirting ų civilizacijos simbolini ų form ų . tepriart ė ja tik prie atskirų civilizacij ų komponentų. kurio s ą moningumo istorija iki š iol nesugeb ė jo ar nepanor ė jo imtis? Civilizacij ų analiz ė sutelkia d ė mes į į „tekstus anapus teksto" ￿ į didesnius. Ta č iau š ios id ė jos. kad visose simbolin ė se konstrukcijose esama tiek ideologini ų . Be abejo. nors kuo į domiausiai depolitizuodamos marksizm ą . Nors š ie po ž i ū riai gali b ū ti naudingi apra š ant paskir ų simbolini ų form ų istorines trajektorijas. remdamasi Karlu Mannheimu. marksizmo. praturtino marksistin ę tradiciją vaisingai i š pl ė tota idėja. daug bendresnio pob ū d ž io kult ū￿ . tiek utopini ų element ų 1 3 arba kad postmodernistin ė menin ė ir literat ū rin ė kult ū ra yra kovos su i š sivys č iusiu kapitalizmu i š rai š ka ir kartu forma.daugelyje t ų pa č i ų autori ų darb ų ). pavyzd ž iui. postmodernistinis menas yra susijęs su „religijos atgimimu"? Jei jie abu yra kovos su išsivys č iusiu kapitalizmu i š rai š ka ir forma. n ė vienas j ų nepateikia adekva č ios sistemos. S ą moningumo istorija į d ė miai į siskaito į paskirus tekstus arba ma ž us j ų rinkinius tiek. Ta č iau ji stokoja bendros toki ų didesni ų strukt ū r ų koncepcijos. nesiekdamos j ų tarpusavio s ą veikos modeli ų . Visos teorin ė s s ą moningumo istorijos priemon ė s yra daugiausia perimtos i š Nietzsch ė s. Kaip.

Bet dirbant su „didesniais tekstais" galima i š kelti klausim ą apie j ų tarpusavio ryšį. dominuojantis principas atskiriamas nuo subordinuoto principo kaip jo prie š yb ė s. Š iuolaikiniuose Vakaruose vertybi ų hierarchija yra atvirk š tin ė . Pirmiausia tame socialinio veiksmo lygmenyje. auk š tesniame ideologinio m ą stymo lygmenyje dominuojantis principas apgl ė bia subordinuot ą princip ą kaip save papildant į komponentą. Louis Dumont'o pagrindin ė problema visuomet yra holizmo ir individualizmo 14 santykis. prie š ingai negu atskirus tekstus. Š i ų kontrolini ų princip ų suvokimo problema yra svarbiausias civilizacijų analiz ė s r ū pestis. Antra. o individualizmas yra jo apgl ė btas. kuris. žmonių ir daiktų ryšio prioritetas (kaip priešprieša žmonių tarpusavio ryšiams). Kiekviena civilizacija yra ai š kinama remiantis vertybi ų hierarchija. Dumont'o manymu. sunku tiksliai apra š yti ir atriboti laike ir erdv ė je. kurioje tuo pat metu atliekamos dvi intelektin ė s operacijos. Pasirinksiu kaip pavyzd į n ū dienos m ą stytoj ą . kad jie sudaro t ę stin ą ir atskir ą . kokie kontroliniai principai i š laiko kartu civilizacijos elementus taip. k ą jis laiko „norm a l i u " civilizacijos atveju. „individualistinei modernyb ė s konfig ū racijai" b ū dingi š ie bruož ai: individualizmas (kaip holizmo priešprieša). vertybių atskyrimas nuo faktų ir idėjų (prie š ingas jų neskyrimui ar glaud ž iam susiejimui). absoliuti subjekto ir objekto distinkcija (kaip reliatyvios ir kintan č ios distinkcijos priešprieša). pa ž inimo . į šią problem ą į siskverb ė giliausiai. nukrypstanti nuo to.rinius darinius. Č ia i š kyla pavojus abstrak č iai suscheminti. Socialinis holizmas yra vis ų tradicini ų civilizacij ų dominuojantis principas (Dumont'as tai detaliai atskleid ė tik Indijos pavyzd ž iu). kuriuos. apie tai. mano manymu. savit ą sociosimbolin ę sistem ą . kur į Dumont'as laiko ž emesniu.

Indiją ir taip toliau. 1 5 Ten. Rusiją. kurios potencialiai pavojingais b ū dais daro gr įž tam ą j į poveik į Vakar ų civilizacijai. kur civilizacij ų susid ū rimai tokiam grynumui kenkia. „vienintel ė forma. Bet nejaugi vis ą simbolin ę civilizacijos strukt ū r ą galima paai š kinti vieninteliu principu? Reikia atsakyti neigiamai. su kuria kitos kult ū ros pla č iai s ą veikauja. anot Dumont'o. sujungianti [vertybes] be rizikos". koks vaisingas jo po ž i ū ris atskirais atvejais. jis įž velgia galimyb ę atsirasti totalitariniam artificia￿ lizmui. . homologiškas ir homogeniškas plotmes ar disciplinas. Ji b ū tinai sukuria naujas holistines nuostatas pa č ioje Vakar ų civilizacijos š erdyje. kadangi „kontrolinis principas" ￿ tai analitin ė abstrakcija. kai sujungiamos nesutaikomos prieš yb ė s. Kontroliniai principai ir civilizacijų integracija Tik labai į d ė miai nagrin ė jant Dumont'o k ū ryb ą paai š kėja. ir kadangi i š š ios š erdies ji plinta į periferines sritis ￿ Vokietiją. kuri ą konstruodami skirtingi mokslininkai pasirenka skirtingus aspektus ir juos akcentuoja kaip pa č ius svarbiausius 1 6 . atsiradusi Anglijoje ir Pranc ū zijoje. o civilizacijoje gali b ū ti keli kontroliniai principai.dalijimas į nepriklausomas. „kaskart patir ￿ damos tam tikr ą transformacij ą ". Bet individualistin ė konfig ū racija nesugeba egzistuoti pati viena. Pavojus kyla tada. dabar sudaro „dominuojan č i ą civilizaciją". ji patenka į nepastovias jungtis su tenyk š t ė mis į sitvirtinusiomis holizmo formomis. yra b ū tent „gryna hierarchija". Individualistin ė konfig ū racija.

Jei pagrindine problema laikysime individo ir socialin ė s visumos santyk į . Bet jei svarbiausia pasirinksime g ė rio ir blogio santykio problem ą . o labiausiai gerbiamas liberalizmo am ž iuje). vienaip ar kitaip grasantis kiekvienai įtvirtintai socialinei hierarchijai (Dievo ￿Šė tono paradigma.Kontrolinio principo pasirinkimas priklauso nuo to. bent jau sociologiniu po ž i ū riu. Ta č iau jei tokia problema tampa santykiai tarp i š esm ė s skirting ų reik š m ė s sistem ų . Pa ž velkime į Vakar ų civilizaciją. vertybi ų ir fakt ų . j ų kontrolini ų princip ų s ą vokomis. gamta prie š dirbtinum ą . bet formaliai institucionalizuotas tik a š tuonioliktajame š imtmetyje. ￿ j ą šis kontrolinis principas gali pad ė ti i š spr ę sti. kad civilizacijas geriausiai galima palyginti. vakarieti š kas principas ￿ abipusis teisėto atskyrimo pripažinimas (paliekant kas Dievo ￿ Dievui. tai č ia Vakar ų kontroliniu principu nuo keturioliktojo am ž iaus ragan ų med ž iokli ų periodi š kai yra buv ę s ideologinis dualizmas. tuomet vakarieti š kas principas (nuo Abelard'o) i š ties yra individualizmo pirmenybė holizmo atžvilgiu. kas Cezario ￿ Cezariui. kair ė prie š de š in ę . ta č iau tur ė dami galvoje. koki ą problem ą analitikas laiko pagrindine. neb ū tinai galvojant. jog tai savaime suprantama). . šis principas teori š kai b ū dingas krik šč ionybei. santykis). bet turinti pla č i ą sekuliari ų pakaital ų skal ę : racionalumas prie š jausm ą . feminizmas prie š pat ￿ riarchij ą ). tai š iuo atveju kontroliniu principu tampa semiotinis universalizmas ￿ teis ė s nepriklausomai egzistuoti į vairioms ir skirtingoms kult ū roms pripa ž inimas. 17 Jei problema yra tik ė jimo ir galios santykis (ar j ų vedini ų . kad jas visas reikia laikyti vienodai giliomis ir turiningomis (nors „postmodernistai" link ę 18 manyti.

ma ž iau tiesiogiai. kol ji i š laiko savo tapatyb ę . Šią problem ą galima išspr ę sti remiantis viena i š dviej ų prielaid ų . tre č ioje fazėje tapt ų š alutiniu principu. Krik šč ionyb ė . 19 Arba bet kuriuo metu vienas i š kontrolini ų princip ų pasitarnauja kaip konfig ū racin ė forma. klasin ė je. tiek jos kontrolini ų princip ų t ę stinum ą . . etnin ė je ar religin ė je Vakar ų civilizacijos periferijoje. (Civilizacijos periferija save kartais laiko ir jaunimas. papildomas principas. antroje fazėje. Kai Vakar ų civilizacijos konfig ū racin ė forma i š karingojo dualizmo pakito į atskirt ų sfer ų konfig ū racij ą . pakitusiomis formomis vis i š nyrantis daugiausia geografin ė je. Civilizacijos integracijos proceso poky č ius sąlygoja atitinkam ų kontrolini ų princip ų reik š m ė s ir į takos padid ė jimas ar suma žė jimas. Antroji prielaida gal ė t ų paai š kinti tiek civilizacijoje ilgainiui į vykstan č ius pasikeitimus (to pirmoji nepastebi). galima kalb ė ti apie Vakar ų įž engim ą į „postmoderni ą j ą " ar į „globali ą j ą " faz ę . į gavusi konfig ū racin ę formą pirmoje ir. ji per ė jo i š savo viduram ž i š kos fazės į dabartin ę liberaliąją. Arba gilesniajame simbolin ė s organizacijos lygmenyje egzistuoja ilgalaik ė m ą stymo forma. kad b ū t ų pripa ž inti visi š kai teis ė tais. Šie kontroliniai principai civilizacijoje i š lieka tol.D ė l skirting ų kontrolini ų princip ų buvimo civilizacijoje darosi vis sunkiau j ą integruoti. atskirdama vakarieti š k ą viena š ali š k ą determinizm ą ir japoni š k ą s ą veikin į reliatyvizm ą ￿ galutinėje i š vadoje dvi prie ž astingumo koncepcijas). kurios ribose turi veikti ir prie kurios turi prisitaikyti kiti kontroliniai principai. prie kurios priart ė ja dauguma vienas kitam prie š taraujan č i ų princip ų (kaip tvirtina Ta￿ kie Sugiyama Lebra. Bet karingasis dualizmas i š liko kaip š alutinis.) Konfig ū racine forma tamp a n t semiotiniam universalizmui.

. u ž kuri ų egzistuoja keletas silpniau ar ne taip ekstensyviai organizuot ų region ų ). poj ū t į . Jei i š pat prad ž i ų i š leisime i š aki ų šį j ų savitum ą . ji neatkreip ė į d ė maus teorinio ž vilgsnio ir ne į vertino neslopstan č io penki ų gyv ų civilizacijų gajumo ￿ Ryt ų Azijos. kurioje ž monijos kaip visumos id ė ja sujungia š iuos lokaliai diferencijuotus atsakus. kai i š ai š k ė ja jos polinkis laikyti individus ir visuomenes tie22 siogiai susijusiais su pasauline ž monija. i š „civilizacij ų studij ų " srities neju č ia nuklysime į kok į nors „visuotin į socialin į moksl ą ". į galina nustatyti gausyb ę diferencijuot ų atsakym ų ￿ atgarsi ų į pasaulin ė s ž monijos. visi š kai sunaikinanti bet kok į vertybi ų hierarchijos poj ū t į . 2 1 Globalizacijos teorijos tr ū kumai atsiskleid ž ia tada. kurios joms suteikia savitum ą . 2 3 Į civilizacijas galima ž i ū r ė ti kaip į ilgalaikes percep ￿ cines formas ar kaip į institucionalizuotas. 2 0 „Globali " perspektyva. Pietry č i ų Azijos budistin ė s. Formuluodama savo pagrindines problemas. kuriais galima suvokti šią beatsirandan č i ą faz ę . Paplitusia amerikieti š kos kilm ė s prasme „ p o s t m o d e r n u m a s " ￿ tai obertonu skambanti madinga visko samplaika su viskuo. Bet ji taip pat postuluoja diurkheimi š k ą nei š vengiam ą . Kiekvienu atveju į jas ž velgiama (ir reikia ž velgti) kaip į susitelkusias simbolin ė se strukt ū rose.„ P o s t m o d e r n u m a s " ir „globalumas " yra du alternatyv ū s modeliai. Indijos. anks č iau ar v ė liau į vyksiant į per ė jim ą prie universalios vertybi ų hierarchijos. anot Rolando Robertsono globalizacijos teorijos. islamo ir Vakar ų (esyb ė s su ne visai ai š kiom ribom. bet tebesi ￿ vystan č ias substantyvias teorijas. tapusios b e n d r a socialin ė s veiklos ir patirties interpretavimo sistema.

kompleksus? Ar galima islami š k ą ją civilizaciją laikyti funkcionuojan č ia sociokult ū rine sistema. 2 4 Turime daryti i š vad ą . remiantis visi š ko pasaulio pajungimo religiniams į statymams teorija? Ar neturime priimti dom ė n. kuriuos jos nustato tarp teorijos ir praktikos. siekiant sujungti sakraliąj ą ir sekuliari ą j ą sritis. kok į klestint i š silaisvimo teologijai katalikyb ė je. buvo ė musi vaidinti Lotyn ų Amerika: tapti tuo. o tai galiausiai jai leido perimti valstybines funkcijas. kad praslinkus pirmiesiems dviem ar trims jos egzistavimo am ž iams visur reik ė jo imtis skirting ų praktini ų priemoni ų . nes jos pasijuto viena n u o kitos nutolusios ir tur ė jo v ė l b ū ti sujungtos tokiais b ū dais. Š iuolaikin ė je Indonezijoje yra priart ė ta netgi prie „sinkretinio" Ryt ų Azijos civilizacijai b ū ding ų religijos ir valstyb ė s santyki ų modelio. Irane religija tapo nuo valstyb ė s nepriklausoma. kokiems religiniu po ž i ū riu nebuvo jokios teorin ė s b ū tinyb ė s? Saudo Arabijoje tai įgijo valstyb ė s ir religijos koordinacijos formą. ar „religij ą " ir „valstyb ę ". atrodyt ų . Egipte ir Otoman ų imperijoje valstyb ė ė m ė manipuliuoti religija. Tad Indonezija. nei „praktika". įgijo galimyb ę pasi ū lyti alternatyv ą Artimuosiuose Rytuose vyraujan č iai islami š kosios civilizacijos koncepcijai ir imtis islamo pasaulyje vaidinti pana šų vaidmen į . kad civilizacijų ne į manoma suvokti nei remiantis j ų „teorija". kas mest ų i ššū k į įsigal ė jusiems teorijos ￿ praktikos artikuliacijos modeliams. kaip islami š kojo pasaulio populiacinis centras.Bet galiausiai vis d ė lto turime paklausti (šie klausimai esmingi patiems sociokult ū riniams mokslams): nejaugi teisinga laikyti bet kokios civilizacijos integracij ą vien jos pa ž intin ė s ir vaizduot ė s strukt ū ros padariniu? Ar neb ū t ų geriau civilizacijas suvokti kaip santyki ų . o tik iš￿ .

bet taip pat ir savo atvirumo tarp ￿ kult ū riniams ry š iams laipsniu. Analitin ė je civilizacijos ap ž valgoje tur ė t ų b ū ti kalbama apie jai b ū ding ą ryšių tarp teorijos ir praktikos diapazoną (apie tai. U ž uot kalb ė j ę apie „dominuojan č i ą civilizaciją". kaip buvo į prasta imperializmo laikais. tada gal ė tume kalb ė ti apie „susitikim ų vietos civilizaciją". ką ji yra suk ū rusi ir k ą toleruoja kaip leistina. Bet pasikeitimai vyksta tiek paskir ų civilizacijų viduje. į vykis. tekstas. B ū tent i š š i ų ry š i ų kyla vidinis civilizacijų dinamizmas. paskiros gyvuojan č ios civilizacijos gali daryti į tak ą ne tik kiekybiniais savo galios rodikliais. kad patys vaisingiausi lyginamieji tyrin ė jimai sociokult ū riniuose moksluose vyksta tada. tiek ir simbolin ė se pasaulin ė s j ų s ą veikos formose (kuri ų nereik ė t ų papras č iausiai redukuoti į kintant į balans ą tarp valstybi ų ir ekonomini ų sistem ų ). savo form ų į vairove bei kosmopolitizmo lygiu. Bet jie tampa „civilizacij ų tyrin ė jimais" tik kai detal ę glaud ž iai . kai akcentuojama „detal ė ". o tarpcivilizaciniai susid ū rimai yra antras pagal svarb ą civilizacij ų poky č i ų š altinis.siai š kinant jose susiklos č iusius ryšius tarp teorijos (kuri ilgainiui gali keistis) ir praktikos (skirtingoje socialin ė je aplinkoje ir į vairiose gyvenimo sferose). apie kitoki ą (nors neb ū tinai į manom ą ) art ė jimo pasaulin ė s konfig ū racijos link logik ą . Formuojant ateities pasaulines konfig ū racijas. kad susikurt ų homogeni š ka pasaulin ė civilizacija ￿ tai š iuo metu vaizd ž iausiai parodo į vair ū s m ė ginimai nustatyti ry š ius tarp religijos ir sekuliarios kult ū ros. tema. o ne pa č ios did ž iausios galimos strukt ū ros. Visai galimas daiktas. Ar paskirose civilizacijose ateityje išliks j ų kontroliniai principai ir teorijos ￿ praktikos artikuliacijos b ū dai? Nepana š u. o ko netoleruoja).

kurios jas supan č iose kult ū rin ė se tradicijose laikomos reik š mingai skirtingomis nuo kitokios r ūš ies situacij ų . apie jas kalbama skirtinga apra š o25 mąja kalba ar jos yra lydimos skirting ų ritual ų (tai gali b ū ti gyvenimo ciklo periodai. Sąmoningumo struktūros ir patirties arenos Skirtingai nuo civilizacij ų analiz ė s. s ą moningumo istorija daugeliu atvej ų prasideda atskir ų sri č i ų analize. Šios „arenos" ￿ situacij ų r ūš ys.susiejame su tuo. kok į kontrolin į princip ą ji i š rei š kia. modifikuoja ar pa ž eid ž ia arba (oponuodama tikrov ė je egzistuojantiems kontroliniams principams) kokius naujus kontrolinius principus ji si ū lo ir kok į poveik į jie gali tur ė ti jos civilizacijai. jog atskiros patirties arenos simbolin ą organizacij ą tam tikrais b ū dais veikia bendra civilizacijos strukt ū ra. Tokiose studijose gali b ū ti daroma prielaida. mokslo ar „asmeninio gyvenimo" elgesys. susiedama tarpusavyje civilizacines visumas. santykiai tarp ž moni ų grupi ų . kuri siekia nustatyti civilizacini ų proces ų veikimo principus ir b ū dus . 26 Tuo atveju. jog ji sukuria pastovi ą ir patikim ą reprezentacij ą tam tikrame civilizacijos kaip visumos sektoriuje (kur į var ž o ir riboja jo vidin ė s aplinkyb ė s ir poreikiai). kuriai š i detal ė priklauso. kai konkre č iuose tyrin ė jimuose s ą moningumo istorija i š skleid ž ia š ias prie ￿ .y. arba. kuriai ji priklauso. politikos. pasirei š kian č ios tam tikrose „patirties arenose". radikaliau tariant. kas suvokiama kaip civilizacijos. J ą domina s ą moningumo strukt ū ros. kai u ž duodame klausim ą . kontrolinis principas. t. santykiai su gamta ir istorija).

galb ū t yra ta. Ne kas kita kaip š is kalbos jautrumas labai asmeni š kiems r ū pes č iams suteikia s ą moningumo istorijai skvarb u m o ￿ ir pasmerkia j ą teorinei rizikai. 27 Viena i š prie ž as č i ų . Kitas č ia pasitelkiamas. ji gali pad ė ti surasti efektyviausi ą b ū d ą atgaivinti paskir ų civilizacij ų studijas.laidas ligi pa č i ų tolimiausi ų j ų implikacij ų . D ė l to lyginamoji studija tampa savikritika (ar. kod ė l šia kryptimi taip ma ž ai tebuvo nuveikta. m ė ginant ie š koti gyvyb ė s kitose planetose. Kalba apriboja teorin į atidum ą . . kaip mūsų savame pasaulyje sukeltos mai š aties sprendimas. r ū pes č iais ir manijomis.) . Kritiškas įvertinimas Su kokiomis problemomis ai š kiai susiduria š ios dvi teorin ė s perspektyvos. Ir tampa nepaken č iama tiems. pavyzd ž iui. Galima b ū ti visi š kai abejingam civilizacijų analizei ￿ ž eisti (ar gundyti) gali tik s ą moningumo istorija. kuri ų emocingumas kitoks. kriti š ka savianalize). yra pernelyg glaud ž iai susijusi su savo apra š omomis vakarieti š komis emocijomis. kad pati kalba. nukreipia d ė mes į į joje gl ū dint į emocingum ą . geriausiu atveju. kuria naudojasi s ą moningumo istorija. jei kiekvien ą j ų svarstysime remdamiesi kitos po ž i ū riu? Su kokio pob ū d ž io klausimais jos susidoroja geriausiai ir kur joms i š kyla sunkum ų ? (1) S ą moningumo istorijos apra š yti procesai gal ė t ų tikti lyginamosioms studijoms. Taikant šį po ž i ū r į lyginamosiose studijose vis dar susiduriama su sunkumais. (B ū tent š itaip nusiteik ę s ą moningumo istorikai postmo ￿ 28 dernistai dabar atranda „tre č iojo pasaulio literat ū ras".

pavyzd ž iui. k ą jie laiko savaime suprantamais dalykais. u ž imam ą bendroje strukt ū roje. stokojanti didesni ų rekonstrukcij ų . Lebra geriau sekasi nustatyti pastovius principus. atveriant j ų pa č i ų interpretacijose tai. vos apibr ėžę s. ji gal ė t ų pasi ū lyti b ū d ą . u ž uot sieką rekonstruoti vidinius tikr ų ž moni ų patyrimus. padedant į suvokti. kurie integruoja visą civilizaciją ir esmingai padeda paai š kinti vis ų jos k o m p o n e n t ų viet ą . ir konkretesnis patyrimo poj ū tis. arba kas neleid ž ia civilizacijai suirti. disciplinarinei praktikai. Dumont'ui . jis atranda kontrolin į princip ą vien intelektinei visuomen ė s veiklai (be to. " S ą moningumo istorijai b ū dinga detali procesin ė precizija. Tad kai Foucault susieja į vairias m ą stymo sritis. Lotmanui. kaip impliciti š kus š i ų konstrukcij ų r ė m u s . kaip š ios konstrukcijos dera tarpusavyje. 2 9 Lieka neai š ku. Hodgsonui. a š tresni percepciniai a š menys (kaip ir d a u g š vie ž i ų . esantys čia pat ar toliau nuo . kuriomis pasiž ymi civilizacijų analiz ė . pasitelkdamas bendr ą diskurso form ą . turi j į sunaikinti). d u o m e n ų ). ar š vie ž iau suvokt ų . s ą moningumo istorikas gal ė t ų kritikuoti „gryn ą " civilizacijų analitik ą : „J ū s apibendrinate tariam ą dirbtini ų esybi ų elgesį. Nors i š tikr ų j ų s ą moningumo istorija n ė ra čia d a ug nuveikusi. 3 0 Kita vertus. kaip jos dera su kitokio pob ū d ž io konstrukcijomis civilizacijos kaip visumos ribose. paplitusios p a m a l d u m o formos ar praktin ė politika. Ta č iau nelengva suvokti. kaip individai ar j ų grup ė s.(2) S ą moningumo istorija i š tam tikr ų dokument ų rinkini ų atkuria atskir ų gyvenimo sfer ų simbolines konstrukcijas kartu su jose ilgainiui į vykusiais poky č iais. kaip su ja siejasi. ilgainiui kintant diskurso formoms ￿ ar. v ė lesniame darbe.

ž inojimas. lengviau i š tiriamos ir kritikuojamos. feminizmo poreikiams (pavyzd ž iui. Ta č iau su tokio pob ū d ž io pasiprie š inimo mokslu yra susijusi viena problema. Mistifikacijos čia kur kas ai š kesn ė s. tai. ž velgiant i š mak ￿ roskopi š kos civilizacij ų analiz ė s perspektyvos. suteikdamas jiems bendr ą pavadinim ą ). susid ū r ę s su atskiromis s ą moningumo istorijos studijomis. Civilizacij ų analiz ė je individas yra substancialus savo civilizacijos kontrolini ų princip ų atstovas ￿ kunigas ar prana š as (ar kritikas atsiskyr ė lis). Ir i š ties š i perspektyva buvo pritaikyta. Tikėjimo riteris prie š Ramo s ū n ė n ą . Kadangi s ą moningumo istorijoje „substancialus" individas tarsi i š garuoja (o toki ų individ ų kolektyvumas tik maskuoja j ų substancialumo stok ą . S ą moningumo istorija gali sukurti tokį moksl ą . Kitaip tariant. t ė ra „tu šč ias" horizontas ar perspektyva. j ų tarpusavio . Išvada Civilizacij ų analitikas. kuris pad ė t ų individams geriau atsispirti j ų civilizacijoje dominuojan č ioms tendencijoms. kas prie š inasi primetamoms civilizacijos disciplinoms. Civilizacij ų analiz ė negali b ū ti „pasiprie š inimo mokslas".pagrindini ų simboli ų k ū r ė j ų . „moteri š kojo dvasingumo " studijos). jos svarbiausi komponentai. prieš inasi ne ž mon ė s. klausia: kas tai yra kult ū ros teorija. k ū rybi š kai naudojasi civilizacij ų simbolin ė mis konstrukcijomis ir kaip joms prie š inasi. nors tai padar ė ne patys svarbiausi jos atstovai. Š itaip atsiranda mistifikacijos. o pa č ioje s ą moningumo istorijoje gl ū dinti tendencija. 3 1 Šį dalyk ą sunku pamatyti.

susir ū pinimo). perspektyvos. j ų istorini ų trajektorij ų prie ž astys š iose studijose? S ą moningumo istorikas civilizacij ų analitiko pra š o: konkre č iomis procesin ė mis detal ė mis parodykite. .ry š iai. kaip visa tai atsispindi individ ų ir j ų grupi ų pastangose suvokti savo egzistencijos prasm ę . Civilizacij ų analizei be s ą moningumo istorijos tr ū ksta gyvyb ė s (konkretumo. Apie š i ų dviej ų disciplin ų ateit į galima š tai k ą pasakyti: s ą moningumo istorijai be civilizacijų analiz ė s stinga realumo (pagr į stumo. jausmo. pusiausvyros).

vardus šios knygos pabaigon. Ir baig ė : Dabar įrašykime šviesiausios Marijos. ir įsišaknijusią blogio meilę. kuri dar gyvena mano susidėvėjusiame. ir pagaliau sugr įž ta arba stengiasi sugr įž ti prie . o Dieve. anot Guibert'o de Nogent'o . kartu su Dionizo. nepaisant nieko. visos Prancūzijos viešpaties. dangaus ir žemės Karalienės. SĄMONINGUMO ISTORIJA Savojo „aš" istorijos. „ š lyk š t ų u ž sispyrim ą ". Išpažįstu blogybes. kur į siekia numal š inti asketine praktika..I. nuolatin į grįžimą į Tavo Gailestingumo prieglobstį.1 Tai vis dar augustini š kas septyni ų š imt ų trisde š imties met ų senumo formatas: savasis „ a š " prasideda n u o Dievo. kurios dar u ž verda man esant subrendusio amžiaus.. savo begalinius nuklydimus nuo Tavo kelių ir. socialumo žemėlapiai I 1115 metais vienas v i d u r a m ž i ų dvasininkas prad ė jo savo Memuarus: Išpažįstu prie š Tavo Didybę.]. p u o la į n u o d ė m ę arba. išvargusiame kūne [.

Augustinas kalbasi tik su Dievu. kurios taps ž inomos v ė liau. formuluojan č ius bendr ą to. Augustinas pripa žį sta objektyvią tvark ą : „Didis Tu. Guibert'as į ra š o savo paties religin į akt ą : „I š pa žį stu prie š Tavo Didyb ę [. Ne visuomet ai š ku. koks yra arba koks tur ė t ų b ū ti savasis „a š ". bet ir š vent ą j į .. kurie ai š kiai koncentruojasi ties ž mogaus pastangomis apra š yti arba geriau suprasti savąjį „ a š " ar savo gyvenimo apskritai reik š m ę .]" O pabaigoje. Be to. ir. . Tokie tekstai nu š vie č ia savojo „ a š " patirt į patikimiau u ž teorinius ar norminius dokumentus. Augustino pabr ėž damas temas. Prad ž ioje. atokiau nuo jo am ž inojo centro. egzistuoja vienos ar kitos simbolin ė s formos kitimas (kaip ir konfliktai tarp skirting ų form ų ) istoriniame laike. 2 Prie š ingai nei v ė lyvosios antikos krik šč ionis.. gr įž damas prie Dievo. Guibert'as tikinčiųjų bendruomen ė je („ į ra š ykime") prisimena ne tik „ š viesiausi ą Marij ą ". buvus į „visos Prancūzijos vie š pa č iu". Šioje tvirtoje schemoje Guibert'as atsiriboja n u o š v. Savasis „ a š " į traukiamas į am ž in ą besikartojant į jud ė jim ą ratu. kurios dalis jis pats yra. gl ū dint į nei š vengiamoje ž mogaus patirtyje ￿ laikinoje periferijoje. Viena forma n ė ra pakei č iama kita kokioje nors istorinio proceso stotel ė je. Vie š patie". Ankstesn ė forma gali suteikti element ų naujai savivokai. kur š v. kur š v. kada atsiranda viena ar kita sav ę s supratimo forma ir kaip toli arba kaip giliai ji paskleid ž ia savo įtaką visuomenei. turintis sav ų intencij ų .ar čia gali būti lyginama su hindų/budistų samsaros koncepcija? Dievo. Šios formos akivaizd ž iausiai pasirodo literat ū riniuose tekstuose. neu ž mir š ta politin ė s visuomen ė s. Savojo „ a š " istorija yra empiri š kai nusistov ė jusi ų sav ę s supratimo form ų istorija. viduram ž i ų ž mogus yra individas. koncepcij ą .

[. ir a š nuvesiu tave į savo d ž iaugsmo auk š tumas. bet ir moralin ę bei psichologin ę pasaulio. Augustino nusiraminimu tobulyb ė je arba viduramž i š ku Guibert'o valdovu. N o r s pagal Dievo paveiksl ą i š prigimties buvau laisvas. B ū simo pasakojimo viet ą jis nustato atsi ž velgdamas į istorinius į vykius ir geografin ę aplink ą . ir prad ž ioje vaizduoja ne vien save. ne į tariantis apie Dievo tr ū kum ą .] Jog tu gali tapti Dievo broliu ir i š mokti pa ž inti sudegint ų j ų Krist ų . kaip Guibert'ui. kuri tam ir suk ū r ė tave. bet asmenin ė s kan č ios ir i š ganymo ￿ „mano skausmo ir mano skurdo " bei „sudegint ų j ų Kristaus" ￿ į k ū nijimu. gimusi ų myl ė ti jį. Thomas Mertonas prad ė jo: Paskutin ę 1915￿ųjų sausio dien ą ." 3 R ė mai. ne klasikiniu š v. mylin č i ų Diev ą ir vis d ė lto neken č ian č i ų Jo. ir tu mirsi Manyje ir rasi visa Mano malon ė je. Prad ž ioje n ė ra tik Dievas. dar neu ž simin ę s apie save arba Diev ą . Tas pasaulis atrod ė kaip pragaras. paveiksl ą b u v a u savo j ė gos ir savo paties egoizmo belaisvis. Mertonas baigia v ė l susigr ąž intu Dievo paveikslu. po Vandenio ž enklu. pad ė t į . pagal pasaulio. kurio dalis jis yra. Mertonas baig ė jam skirtais Dievo ž od ž iais: „Ta č iau tu p a r a g a u s i tikrosios m a n o s k a u s m o ir m a n o skurdo vienatv ė s. pilnas toki ų ž moni ų kaip a š .Ji gali toliau egzistuoti greta naujos ir netgi b ū ti rekonstruota i š patirt ų naujosios fragment ų bei ankstesn ė s prisiminim ų . kaip atsitiko dvide š imtojo am ž iaus viduramž i š ko ž mogaus Thomo Mertono atveju.. bet sociologinis pasaulis. did ž iojo karo metais. nuostabi ų Pranc ū zijos kaln ų prieglobstyje prie Ispanijos pasienio a š i š vydau pasaul į . Ta č iau pagrindin ė viduram ž i š ka . ta č iau gyvenan č i ų baim ė je ir kupin ų bevilti š k ų prie š taring ų tro š kim ų .. kuriam gimiau. turi „ m o d e r n i ų " element ų . neprarad ę s santykio su Dievu. Augustinui. arba individas. kuriais Mertonas apibr ėž ia savo gyvenim ą . kaip š v.

i š liko (nors ir nedaugeliui) iki š i ų dien ų . budistas yra autoritetizuojamas ž mogi š kojo mokytojo: Dvidešimt penkeri ų metų išgirdęs teisėjo Li Yūan￿chungo ir Ku Ching￿yango diskusiją apie mokymą. tiek dvide š imtojo am ž iaus budistas Chen ￿ hua p r a d e d a n u o susitikimo su dvasiniu autoritetu. jog. kaip daro dvide š imtojo am ž iaus induistas Paramahans a Yogananda: Ilgą laiką b ū dingi Indijos kult ū ros bruožai buvo pirminių tiesų paieška ir ją lydintys mokinio bei guru santykiai.savojo „ a š " suvokimo schema. Mano paties kelias atvedė pas išminčių. Indologas gal ė t ų atkreipti d ė mes į .5 Nors nor ė damas tapti vienuoliu a š palikau namus b ū damas keturiolikos [1934 metais]. jie apsaugojo savo kraštą nuo senovės Egipto ir Babilonijos likimo. nepaisant dvasinio vadovavimo svarbos viduram ž i š koje schemoje. nuolat besikartojantis ž mogaus atsitraukimas n u o Dievo ir v ė l gr įž imas prie Jo. . dėl pasipriešinimo kovų prie š Japoniją sukeltų nuniokojimų tik sulaukęs dvidešimt penkerių [1945 metais] gavau malon ų savo pirmojo mokytojo leidimą iškeliauti ieškoti dvasinio mokymo. kurie yra tikrasis Indijos turtas. Po to konfucianistas autoritetizuoja save. viduram ž i ų ž mogus n e p r a d e d a savo pasakojimo n u o santyki ų su ž mogi š kuoju mokytoju. aš apsisprend ž iau prad ė ti išminties paieškas.4 Kinijoje tiek Ming ų dinastijos neokonfucianistas Kao P'an ￿ lungas (1562￿1626). Iškildami su kiekviena karta. Jis buvo vienas didžiausių mokytojų.6 Indas pradėjo nuo bendro savo tradicijos išdėstymo. panašų į Kristų: jo nuostabus gyvenimas buvo dailinamas met ų metus. !!! II.

Taip n ė ra nei viduram ž i ų dvasininkui. kad autoriaus gyvenimas gal ė t ų į gauti prasm ę . po to pereidavo prie savo studijų . Neokonfucianistui prasmingas gyvenimas ateina su intelektiniu i ššū kiu. „a š apsisprend ž iau". neokonfucianistui ir budistui ￿ pa č iame pirmajame sakinyje reikalingas ž mogi š kasis dvasinis vadovas tam. o kartais ir prie jaunatvi š k ų kvailys č i ų . Prie š imdamiesi pagrindin ė s temos ￿ karaliaus š lovinimo ￿ kai kurie poetai i š prad ž i ų nurodydavo savo kilm ę ir kast ą . Budistui jis prasideda nuo dvasinio leidimo. kuri. Tai n ė ra tipi š kos prad ž ios nei Indijai. N u o septintojo iki dvyliktojo am ž iaus Indijoje formavosi vietin ė autobiografin ė s ra š tijos tradicija. nei ind ų š ventajam. i š dalies d ė l Centrin ė s Azijos . nei Kinijai.abu kin ų autobiografai pirmiausia pamini savo pač i ų veiksmus ￿ „i š gird ą s". Visiems trims čia aptartiems Azijos autobiografams ￿ induistui. kuri ą sudar ė valdovus š lovinan č i ų tekst ų įž angos ir pabaigos. prad ž ioje nebuvo visuotinai autoritetingo Dievo. Mongolai keturioliktajame ￿ a š tuonioliktajame am ž iuje į ved ė valdov ų ir pareig ū n ų autobiografij ų tradiciją. prie š ingai nei viduram ž i ų europie č iui. savo kilme svetim ą Indijai. dviem kin ų autobiografams ￿ ž mogi š kas veiksmas. u ž baigiama pasineriant į kito didyb ę . N ė vienam jų. Poeto gyvenimo prasm ė tarsi įsilieja į did ž i ą j ą karaliaus reik š mingumo srov ę . Individo savivoka yra skirtingai inicijuota: indui prad ž ioje buvo savitas jo civilizacijos charakteris. kuriems prasm ė prasideda anapus laiko. „a š palikau" ￿ o paskui tuoj pat susieja veikiant į j į „ a š " su ž mogi š kuoju dvasiniu vadovu. Š iems dviem kin ų ra š ytojams prasmingas gyvenimas prasideda tiksliai nustatytame am ž iuje.

protr ū kis. Islami š kojo valdovo gyvenimas tampa reik š mingas jam tapus valdovu. bausmi ų ir į gimt ų keistenybi ų ) tarsi l ė ta upe. modelio nesuformavo. š alis ir sostas sueina į vien ą visum ą .] trisde š imt a š tuntaisiais savo gyvenimo metais a š įž engiau į karali š k ą j į sost ą Agros sostin ė je. kai Alachas. dovan ų . paveiktos europieti š k ų modeli ų ir 7 ra š ytos daugiausia angl ų kalba. kol buvo kar ū nuotas..į takos. į vykiai gali lietis energingomis srov ė mis. kaip antai pirmajame Jahanglro Jahangiro Memuarų sakinyje: „I š berib ė s Alacho malon ė s [. Remdamasis š ia smarkiai suvakarietinta tradicija. N u o š io institucionalizuoto i š eities ta š ko islami š kasis valdovas gali plaukti savo gyvenimo keliu (susidedan č iu i š m ūš i ų . Vienintel ė autobiografija iki moderni ų j ų laik ų . data. kaip atsitiko Baburui." Ž mogi š koji islami š kojo valdovo prasm ė i š siskleid ž ia tiksliai apibr ėž tu momentu.. ￿ 899 met ų ramzano m ė nes į [1494￿ųjų bir ž el į ]." Baburas prad ė jo visi š kai taip pat: „Gailestingo ir miela š irdingo Dievo vardu. Indijoje į vyko autobiografin ė s k ū rybos. kaip daro Ja￿ hangiras. i š liko daugiau islami š kos nei induistin ė s tradicijos dalimi ir buvo kuriama arba tiurk ų . kai rad ž a Rammohunas Roy para šė autobiografin į lai š k ą savo draugui anglui pastarojo pra š ymu. arba pers ų kalbomis. paraš yta d ž ainisto poeto Banarasidasos „vienu i š Indijos dialekt ų ". med ž iokli ų . arba. pertraukiamomis į vairi ų geografini ų viet ų intarpais ir i š samiais svarbi ų ž moni ų giminai č i ų s ą ra š ais. induizmo apa š talas ką iš vis tai reiškia? Ar apibūdinant tam tikr ą religinį fenomeną galima naudoti kitos religijos sąvokas? . dvyliktaisiais savo gyvenimo metais. Tik 1832 ￿ aisiais. o ne kaip asmenin ė s i š pa ž inties klausytojo viduram ž i ų krik š č ioni š k ą ja prasme. Dievo visuomet š aukiamasi kaip autoritetizuojan č io principo. a š tapau Ferganos š alies valdovu. patyrusiam d a u g sunkum ų .

ne indi š ku. nei dievi š ko. Kao am ž ininkas budistas Te ￿ ￿ ch'ingas (1546￿1623) „pradeda nuo į prasto pasakojimo apie š eim ą ir kilm ę . tiek dievai turi vardus. prie š ingai krik šč ioni š kai tradicijai. tiek Kao P'an ￿ lungo susid ū rimai su autoritetu į vyksta j ų pa č i ų asmenini ų gyvenim ų prasm ė s sistem ų prad ž ioje.Vakaruose Paramahansa identifikuoja „b ū dingus Indijos kult ū ros bruo ž us" su „pana š iu į Krist ų ". įvy8 kusios jam einant septintuosius". y. o autoritet ą Dievui. Ir pareiga yra neatskiriama n u o autoriteto.] auksinius legendin ė s praeities am ž ius". Kinijoje ￿ kur anks č iau u ž bet kokias Vakar ų ar kitas į takas į vairiomis formomis egzistavo daugyb ė tradicini ų autobiografini ų tekst ų ￿ ne kiekvienas pradeda atsiverdamas intelektinei į takai. t... Pagal dominuojan č i ą konfucianisto mokslininko autobiografin ę tradiciją. Ta č iau autoritetas n ė ra . siekian č ios [. I š to paties š altinio jis semia mil ž ini š k ą kin ų mokslininko autoritetą: „vadovauti dangaus reikalams ir ž emi š kiems". i š min č iumi." 9 I š š i ų bevard ž io auk šč iausiojo autoriteto ￿ grei č iausiai nei ž mogi š ko. Tad tiek Ssu ￿ ma Ch'ieno. galb ū t pa č ios moralin ė s prigimties ￿ į sakym ų Ssu ￿ ma Ch'ienas kildina savo paveld ė t ą pareigą b ū ti Did ž iuoju istoriku. b ū t ų reik ė j ę prad ė ti „nuo jo š eimos genealogijos. Ssu ￿ ma Ch'ienas savo gyvenimo istorijos prad ž ioje nu š vie č ia š eimos linijos susid ū rim ą su pa č iu autoritetu: „Senais laikais [vienam prot ė viui] buvo į sakyta vadovauti dangaus reikalams. kuri ą inicijavo Ssu ￿ ma Ch'ienas antrajame am ž iuje prie š Krist ų ir nuo kurios nukrypo Kao. kadangi tiek ž mon ė s. ta č iau suma ž ina šią dal į iki minim u m o ir pereina prie pirmosios dvasin ė s kriz ė s. kuri priskiria pareig ą ž mogui. o [kitas prot ė vis] ė m ė vadovauti ž emi š kiems.

tu esi pirmas. [. o savo galios semiasi vien i š spontani š kos pagarbos. kaip antai kart ą penkioliktajame am ž iuje buvo pamin ė ta 1200 i š beveik 80 10 vietovi ų . apra šę s savo jaunyst ė s religines abejones. kad pradžia glūdi mokytojo mintyse. viduram ž i ų europietis prie š tarauja Bernardo Klervie č io ž od ž iais: „Prad ė k nuo apm ą stym ų apie save ￿ o geriau ir baik jais. ž inomos nuo deš imtojo am ž iaus. teikiamos proto a š trumui.. De š imtojo am ž iaus gydytojas ar ￿ Razi po kreipimosi į Alach ą i š karto solidarizuojasi su naujai interpretuotu Sokratu. ir neokonfucianistui jis tampa grynai ž mogi š kas. jog jam „atsitik ę visi š kai tas pats". Korano ž inovu" variacijų arba i š vardija gausyb ę mokytoj ų . ir tu esi paskutinis. Tipi š kos islami š kos autobiografijos ￿ mokslininko. su kuriais buvo studijuota ￿ kiek galima daugiau. Ibn al ￿ Haithamas de š imtojo ir vienuoliktojo am ž i ų s ą vartoje.] Nes tu. cituoja graik ų gydytoj ą Galen ą ir pa11 rei š kia. mini tik tuos mokytojus. prad ž ioje. prieš ingai. tuojau pat po gimimo datos (jei tokia yra) ir kilm ė s apra š ymo. da ž niausiai teisininko arba gydytojo. ir cituoja senov ė s filosofus bei poetus tik į tvirtin ę s savo paties tapatyb ę . su kuriais jis kovojo ir kuriuos nugal ė jo vie š uose debatuose. Prototipinis Europos mokslininkas Abelard'as." 1 2 III Autobiografijos yra lemiami dokumentai civilizaci ￿ niam ￿ analitiniam po ž i ū riui į savąjį „ a š " .. 1 3 Gamta ir visuomen ė gali b ū ti suvokiamos kaip pagrindiniai savojo .neabejotinai dievi š kas. paprastai turi koki ų nors formul ė s „A š studijavau su X. Sampratai.

pritaikydamas savo monei. Tekstualumas č ia rei š kia tai. Lyginimas b ū tinas. su kitais ￿ ankstesniais. savaime p a k a n k a m a simbolin ė forma. o tai irgi yra jos apibr ėž imo dalis. kai į individual ų „save" ž velgiama kaip į ilgalaik į kolektyviai sukurt ų savojo „ a š " tip ų (kuri ų kiekvienas turi nuosav ą simboline formą bei dinamin į prover žį . tuometiniais ir v ė lesniais ￿ teiginiais j ų pa č i ų civilizacin ė je tradicijoje bei suprie š inant kai kuriais reik š mingais aspektais su lygintinais pavyzd ž iais i š kit ų civilizacini ų tradicij ų . kas labiausiai asmeni š ka. kas ekspliciti š kai ar impliciti š kai sudaro simbolin ę konstrukcij ą ￿ ir ko jai tr ū ksta. palyginamumas ir tekstualumas ￿ identifikuojan č ios civilizacin ė s ￿ analitin ė s savivokos charakteristikos. skirta suvokti atskiros patyrimo srities . jog savojo „ a š " istorija ￿ individas atskirta nuo organizmo gyvenimo ￿ turi b ū ti papasakota įsisamonina remiantis simbolin ė mis strukt ū romis bei vadovaujantis tradiciją ir reik š mi ų dinamika. taip pat j ų susid ū rim ų . š is tyrin ė jimas pagr į stas į sitikinimu. suvokimui Tekstas yra iki galo i š pl ė tota. kad ai š kiai suprastume. ir kaip steb ė tojui ￿ į tai. tiek kaip istorin ė j ė ga) formavimosi ir i š nykimo. konflikt ų bei susimai š ymo proces ą . istoriškumas atspindi kolektyvinį formavim ąsi Istori š kumas č ia rodo analitine strategij ą . o istori š kumas. ir kad bendros istorin ė s formacijos supratimas tiksliausiai nu š vie č iamas lyginant tai. kuri ų individas semiasi i š vienos ar modifikuoja ją. pasirei š kian č ius tiek asmeniniame gyvenime. kad istorin ė s sav ę s supratimo formacijos geriausiai suvokiamos pasineriant ￿ ir kaip patinan č iajam.„ a š " psichoanalitinio ir sociopsichologinio konceptualizavimo vaizdiniai. k ą individai yra atskleid ę apie savąjį patyrim ą . kitos tradicijos ir perkurdamas pritaiko savo paties savi.

koks ž mogus tas asmuo bus. nei visi š kai s ą moningas aktas. n ė ra nei grynai individualus. „Gro ž in ė autobio ￿ . Teksto suk ū rimas. Be š ios savyb ė s tekstas silpn ė ja. Ta č iau pa č ioje gelm ė je tekstas semiasi unikalumo i š savo autoriaus (ar autori ų ) pamatinio po ž i ū rio į gyvenim ą ￿ esmin ė s „mano paslapties man". kai nejaučiamas autoriaus unikalumas I š kit ų literat ū rini ų tekst ų . š v. b ū tina atsi ž velgti į religini ų ir kit ų kult ū rini ų jud ė jim ų bei besikei č ian č i ų ar nesikei č ian č i ų vald ž ios pozicij ų s ą moningai ar nes ą moningai jam darom ą spaudim ą . jog tekstas paprastai yra literat ū rin ė s tradicijos dalis (arba keleto literat ū rini ų tradicij ų susid ū rimo ￿ ar abipusio puolimo ￿ ta š kas). Nejau č iant š ios savyb ė s tekste. tada. Š i koncepcija leid ž ia m u m s matyti. kad b ū tinai pateikia informatyvesn į turin į ar patikimesn ę dokumentacij ą . bes ą lygi š kiau įpareigoja (priva č iai ar vie š ai) ž engti individualiu savimon ė s keliu. norint paai š kinti. jog dokumentai skiriasi j ų tekstualumo laipsniu. kurie visada i š laiko autobiografin į aspekt ą . vado ￿ vavimosi tam tikrais jo aspektais kodas ar schemi š kas. Bernardo ž od ž iais tariant ￿ kuris pagal sielos logik ą yra pirmiau u ž ideologin į į sipareigojim ą bei politinio veiksmo pasirinkim ą ir nulemia. bet tod ė l. bet „gyva" pastanga suvokti šią patyrimo sritį. autobiografinis tekstas siaur ą ja prasme i š siskiria ne tod ė l. kaip tas tekstas įgijo jam b ū dingas savybes. net kai konkret ū s individai kuria tekstus apie j ų pa č i ų savimon ę . Netgi jei laikomasi nuostatos. Tai n ė ra abstrakti patyrimo dimensija. kalbinis arba konvencinis jo apibendrinimas. pastarojo interpretacija gali nepasisekti. kad tvir č iau.prasm ę . besilaikydamas savo ideologini ų į sipareigojim ų bei atlikdamas politinius veiksmus.

filosofin ė s ar mokslin ė s minties. Ta č iau kaip tik tod ė l. o to negalima visi š kai atskirti nuo teksto autoriaus savimon ė s.grafija" arba „autobiografin ė beletristika". netgi individualaus "a š " savo paties proto vienumoje. Tekstas yra adresuotas auditorijai. reikalinga tautos. vien ą i š daugelio galim ų formuluo č i ų . tod ė l jis numat o socialumo formą. teisini ų diskusij ų ir politin ė s retorikos klodai). abipusio malonumo bei atsiv ė rimo (ar bent jau d a u g u m o s j ų ). intymumo ar pagarbos. arba bent jau jai pasiekiamas. poezija. jog tekstai gimdo tekstus. o civilizacijų analitikui tekstualumas i š dalies yra socialumo patyrimo konstrukcija. Socialumo istorija bendrais bruo ž ais gali b ū ti apib ū d i n u kaip pagrindiniu socialinio gyvenimo savybi ų ir pamatiniu socialiniu santyki ų tipų bei j ų kult ū rini ų prasmių poky č i ų rekonstrukcija. kuri ą ketinama publikuoti ￿ yra taip stipriai į pareigojusi individualiam savimon ė s b ū dui. . i š kuri ų tikimasi tam tikro sponta ￿ ni š kumo. strukt ū r ų . arba šiuo metu grei č iau keleto tautu. kuriems arba ma ž iau į sipareigojama. socialumo istorija. Literat ū ros specialistui gali b ū ti leid ž iama gyventi iliuzija. prie š ingai. palieka atvir ą galimyb ę i š tr ū kti i š ribojan č io į sipareigojimo į s ą lygin ę „galb ū t taip ￿ galb ū t n e " formuluot ę . Arba ￿ siauriau ￿ j ą galima suprasti kaip t ų savanori š k ų suaugusi ų ž moni ų socialini ų santyki ų tip ų . vizualieji menai ir muzika (ar netgi nes ą moningai autobiografiniai religin ė s. Kult ū rinei savojo „ a š " analizei. nei tai padaro gro ž in ė literat ū ra. kuriomis autoriaus tapatyb ė n ė ra s ą moningai ribojama. po ž i ū r į į ž moni ų grup ę bei socialini ų santyki ų praktik ą . ji gali maž iau atskleisti tuos sav ę s patyrimo aspektus. kad autobiografija ￿ ypa č autobiografija. arba kurie negali b ū ti ai š kiai suvokti.

pavojaus ta š k ų apra š ymai. galimas dalykas. socialumo istorija (kaip ir savojo „ a š " istorija) yra istorij ų simfonija arba ￿ kartais ￿ kakofonija. esmines metaforas. kas „socialu" atskiroje sociokult ū rin ė je aplinkoje. Kai bet koks socialinis santykis įgyja tam tikr ą š i ų savybi ų kiekį . apie kuri ų autorius čia kalbama. Tač iau angli š kas ar pranc ū zi š kas socialumas visi š kai nepana š us į rusi š k ą socialum ą . jog net vienos vientisos grup ė s . Tiksli ų sociokult ū rini ų ir psichokult ū rini ų socialumo ž em ė lapi ų sudarymas tur ė t ų nurodyti svarbiausias individo. besiskleidusiais septynioliktojo ir a š tuonioliktojo am ž iaus pranc ū z ų salonuose bei a š tuonioliktojo am ž iaus angl ų kavin ė se. Skirtingos grup ė s visuomen ė je. turi skirtingas istorijas. bendruomen ė s arba civilizacijos konkre č ioje jos istorin ė s trajektorijos fazėje socialinio gyvenimo organizavimo varom ą sias j ė gas. pagrindines tonacijas ir fundamentalias kategorijas. (Suprantama.kult ū rini ų prasmi ų ir psichologin ė s patirties poky č i ų rekonstrukcij ą . jos rib ų . Kad ir kaip į sivaizduojama. Angl ų ir pranc ū z ų kalbose socialumas turi „civilizuoto socialumo" konotacij ų ir. 1 4 Tai. jei nenurodoma kitaip. jis priklauso socialumo istorijai siaur ą ja prasme. o juo labiau civilizacijoje. Socialumo žemėlapiai ￿ č ia nagrin ė jami arba impliciti š kai nurodomi tik tiek. yra link ę s remtis bendravimo modeliais. kiek jie susiję su autobiograf ų savimone ￿ yra socioemocinio patyrimo teritorijos. tikrosios bei į sivaizduojamos s ą veikos su reik š mingais dalyviais savybi ų ir bendruomeni ų . gali b ū ti suprasta tik prie š inant su tuo. kurias. į manoma apra š yti tik skirting ų tonacij ų kalbomis. kas toje aplinkoje laikoma socialaus prie š ingybe arba ma ž iausiai jo turi.

į kurias individai organizuoja savo patirt į . Be to. vidinis nuotaik ų . objektyvus į vyki ų pasaulis.) Id ė j ų apie socialum ą istorija skiriasi n u o socialumo patyrimo istorijos. k ą individai gal ė t ų tik miglotai nujausti esant pa č ia egzistencija. gilesni ų form ų simboliai. kuriuose jos patiriamos. Jei egzistuot ų pakankamas reik š ming ų autobiografij ų skai č ius ir j ų pasiskirstymas. be kita ko. Civilizacijos. socialiai pripa žį stamiems socialumo ritualams sudarant tilt ą tarp idėjų ir patyrim ų ￿ kartais tok į silpn ą ir suirus į arba tiek apkraut ą keli ų mokes č i ų postais bei muitin ė s agent ū romis. Ta č iau simboliniam analitikui did ž iausi ą socialumo reik š m ę sudaro tai.„istorija" ￿ strukt ū rini ų ry š i ų ir jos egzistavimo laike prasmi ų nupasakojimas ￿ negali b ū ti adekva č iai suprasta. kol ji n ė ra apra š yta visomis m u m s prieinamomis alternatyviomis kalbomis. yra susijusi ų individuali ų egzistencijos form ų rinkiniai. egzistuoja skirtingos patyrimo sritys. visa apimanti vienos ar kitos civilizacijos forma (arba form ų š eima) galb ū t gal ė t ų b ū ti rekonstruota vien tik i š autobiografinio palikimo . jog jis tampa kli ū timi komunikacijai. jeigu ji tampa matoma. emocingumo. ta č iau civilizacijos savo kont ū rus įgyja (ir nuolatos įgyja arba kei č ia) i š form ų . kurioje ji atsirado. svajonių ir baimi ų pasaulis. Individualios egzistencijos savo formą daugiausia įgyja i š civilizacini ų kont ū r ų ( į skaitant ir svetimus). kad socialumo patyrimai gali b ū ti interpretuojami kaip sąsajų su tuo. Kiekviena nauja individualios egzistencijos forma. jeigu i š rei š kia ar nustato tam tikr ą rezonans ą arba jungt į su tos civilizacijos tradicijos pagrindiniais elementais ir jeigu i š laiko kritinio v ė lesni ų kart ų į vertinimo i š bandymus. praturtina ir i š ple č ia civilizacijos. prasm ę .

civilizacin ė s ￿ analitin ė s studijos. Tai lieka ateities u ž duotimi tiek autobiografij ų ra š ymo, tiek j ų lyginamosios civilizacin ė s perspektyvos tyrin ė jimo pl ė trai. Net ir daug ma ž esniu mastu autobiografijos teikia patikimiausi ą lemiam ų ž mogi š ko civilizacijų patyrimo poky č i ų mat ą . Kadangi empirini ų duomen ų , kaip fenomen ų pasaulio pavyzd ž i ų , rinkimo procesas yra begalinis, pagrindiniai j ų organizavimo strukt ū riniai principai gali b ū ti identifikuojami netgi i š fragmentini ų duomen ų su sąlyga, jog šie duomenys nepaprastai svarb ū s tiek (a) i š keltai analitinei problemai, tiek ir (b) tiriamoje socioistorin ė je aplinkoje. Strukt ū r ų bei sri č i ų , aplink kurias sukasi individuali savimon ė , raktas paprastai pateikiamas autobiografini ų ra š ini ų prad ž ioje ir pabaigoje (arba kur nors netoliese). Norint suprasti, kas sieja prad ž i ą su pabaiga, privalu perskaityti visk ą . Ta č iau svarbiausia nuodugniai i š tirti prad ž ios ir pabaigos ￿ asmenini ų prasmi ų rib ų sistemos ￿ strukt ū ras bei emocines tonacijas. Autobiografijos prad ž ia atskleid ž ia prielaidas apie tai, kas privalėjo egzistuoti (arba įvykti), kol individo gyvenimui atsirado galimybė pradėti keistis į prasmingų istoriją. Autobiografijos pabaiga kaip u ž baigtas tekstas (nors galb ū t v ė lesn ė se autobiografijose jis bus per ž i ū r ė tas) rodo kitiems, į ką transformavo individą jo gyvenimo mechanizmas, k ą jo gyvenimas jam rei š kia tada, kai jis yra pasireng ę s jį palikti. IV Abelard'as, ra š ydamas Jo nelaimių istoriją dviem deš imtme č iais v ė liau u ž Guibert' ą , pradeda n u o noro paguosti bi č iul į :

Kartais pavyzdys geriau už pamokymą pa ž adina ar nuramina ž mogi š kas aistras; tod ėl a š si ū lausi papildyti tau asmeni š kai išsakytus paguodos ž od ž ius mano paties nelaimi ų istorija, tikėdamasis taip suteikti tau paramą, kai manęs nėra šalia. Pirmiausia suformuluojamas ž mogi š k ų santyki ų principas; ir tik po to, vedamas š io principo, pasirodo veikiantysis „ a š " („a š si ū lausi"). Veikiantysis „ a š " tuojau pat gauna sociobiologin į pagrind ą : „U ž savo gyv ą temperament ą esu d ė kingas savo gimtinei bei prot ė viams, taip pat į gimtam sugeb ė jimui mokytis." 1 5 Guibert'as prad ė jo nuo savo, ta č iau visuotinai privalomo religinio akto. Abelard'o d ė ka pradinis ta š kas tampa sekuliarus ir s ą moningas: prie š individo gyvenimui įgyjant prasm ę privalo egzistuoti jo individualus tikslas pasaulyje bei jo individuali vieta gamtoje, tad prioritet ų hierarchijoje tikslas yra pirmiau už gamtą. Individas privalo parodyti savo paties s ą moningum ą prie š tai, kai jo gyvenimas gali į gyti ap č iuopiam ą prasm ę . Abelard'o gyvenimo pavidalas daugiau neb ė ra viduram ž i š kas ratas nuo Dievo į Dievą, bet kylanti linija nuo gamtos į protą ￿ į veikta jaunyst ė je, kadangi b ū damas jaunas studentas jis jau pasi ž ymi tokiu galingu „racionalum u " , koks jam bus b ū dingas ir v ė liau. Tada „ m o d e r n i " (ir kai kuriais at ž vilgiais „klasikin ė ") linija sulau ž oma, kaip į prasta Augustino krik šč ioniui, nuopuoliu į nuod ė m ę , v ė lesniu moraliniu atgimimu ir ry ž tingu ė jimu į Diev ą . Tik i š gyvenus šią kriz ę t a m p a ma visi š kai suaugusiu. Pabaigoje Abelard'as, mokydamas paklusnumo Dievui, pats kaip niekada į sakmus. Jis skelbia, jis ai š kina, ko Absoliutas reikalauja i š kiekvieno: Tegu mus padrąsina šie įrodymai ir pavyzdžiai, ir pakelkim mūsų skriaudas juo d ž iaugsmingiau, juo labiau žinome jas esant

nepelnytas. Neabejokime, jog jei jos ir neprisidės prie mūsų dorybių, tai bent pasitarnaus mūsų nuodėmių atpirkimui. Ir kadangi viskas sutvarkyta pagal dievišką tvarką, kiekvienas tikintysis, atėjus išmėginimų metui, privalo semtis paguodos bent jau iš žinojimo, jog Dievo begalinis gerumas neleidžia nieko, kas neatitiktų jo plano, ir viską, kas tik blogai pradėta, jis pats atveda į geriausią pabaigą. Taigi visomis aplinkybėmis teisinga sakyti jam: „Tebūnie tavo valia". [...] Sudie." Autobiografija juda į priek į nuo ž mogi š ko principo prie dievi š ko, ta č iau ji adresuota ne Dievui (kuris jau ž ino), bet ž mogui (kuriam reikia pad ė ti ž inojimu). Pirmoji Abelard'o pasakojimo pus ė , ginanti (nuo pat prad ž i ų ) nepriklausom ą prot ą , s ąž in ę ir (baigiantis ketvirtajam jo gyvenimo de š imtme č iui) ž mogi š k ą meil ę ￿ ir feodali š k ą poreik į tur ė ti kit ų ž moni ų tam, kad gal ė t ų su jais kovoti ir vien ą po kito į veikti, atrodo „ m o d e r n i " (arba bent jau fausti š ka). Antroje pus ė je v ė l ginama viduram ž i š ka schema, ir svarbiausias tampa tik Dievas ￿ arba grei č iau paklusnumas Dievui. Draugas, kur į Abe ￿ lard'as nori paguosti, gotikos ž mogui i š lieka bevardis, galb ū t poetin ė abstrakcija i š rafinuotos meil ė s mitologijos. Heloise, realus Abelard'o laim ė s bei kan č i ų š altinis, turi atsitiktinai su ž inoti apie jo autobiografiją i š kit ų . Tarp autobiografi ų artimiausia moteri š kajam Abelard'o antrininkui grei č iausiai yra Margery Kempe, penkioliktojo am ž iaus angl ė , kilusi i š antrepreneri ų klas ė s. Nei š silavinusi moteris (autobiografij ą jai u ž ra šė kunigas „pagal š ios b ū tyb ė s pasakojim ą "), mistik ė ir Š ventosios Ž em ė s piligrim ė , ji savaranki š kai imasi vis ų savo veiksm ų , ir pasaulieti š k ų (ankstyvajame gyvenime), ir religini ų (v ė liau), visi š kai ignoruodama vyri š k ų autoritet ų , tiek vyro, tiek kunigo, pamokymus, ta č iau visuomet su „gausiomis ir nei š senkan č iomis kilnaus pasi š ventimo

a š aromis, su did ž iais raudojimais po Dangaus palaimos 17 [...]". Ji pradeda ne nuo savo tiksl ų (moterys autobio ￿ graf ė s retai tai daro), bet, prie š ingai nei Abelard'as, tiesiogiai n u o gamtos: „Kai š i b ū tyb ė buvo dvide š imties met ų ar kiek vyresn ė , ji i š tek ė jo u ž gerbiamo miestie č io (iš Laino) ir netrukus susilauk ė k ū dikio, kaip gamtos ir buvo numatyta. " Prad ž ia gamtoje turi kitoki ą prasm ę pasaulietei burž uazijos atstovei (k ū no vaisingumas) nei kilmingam teologui vyrui (protini ų sugeb ė jim ų ir charakterio paveld ė jimas). Tod ė l tam tikromis su somatika susijusiomis progomis piktosios dvasios gyvai primena jai apie jos nuod ė mingum ą : O kai sunegaluodavo ar susirgdavo, jos galvoje skambėdavo Šėtono ž od ž iai, jog ji b ū sianti prakeikta, nes negavusi išrišimo už šį prasižengimą. [...] ji matydavo [...] velnius pra ž iotais nasrais, alsuojančius liepsnojančiomis ugnies bangomis, [...] plėšiančius ją ir tampančius dieną ir naktį t...]. 18 Toliau seka i š ganinga Kristaus vizija, keletas pakartotini ų nuopuoli ų (inspiruot ų puikyb ė s ir geismo), kuriuos lydi pasaulietin ė s nes ė km ė s, ir galutinis atsivertimas į skaistyb ė s, nuolatini ų i š pa ž in č i ų ir religin ė s piligrimyst ė s gyvenim ą . Ta č iau t ę sdama š ias piligrimystes ji toli gra ž u nuolankiai nepakl ū sta savųjų dvasini ų vadov ų pamokymams (kaip tur ė t ų daryti dora krik šč ion ė ), tad sugr įž usi turi gerokai pasistengti, kad į tikint ų juos priimti j ą atgal į savo avid ę . [...] tavo nuodėmklausys tavęs atsisakė, nes tu iškeliavai už jūrų nė žodžio jam nepasakiusi. Tu gavai leidimą nuvežti savo dukterį prie jūros; tu neprašei leidimo vykti toliau. Nė vienas tavo draugas nežinojo apie tavo ketinimus; todėl manau, kad tu nerasi čia draugų, kai sugrįši! [...] Grįžusi namo į Lainą, ji nuolankiai atsidavė savo

nuodėmklausiui. Jis prisakė jai piktų žodžių už tai, kad ji [...] pati leidosi į tokią kelionę be jo žinios. Todėl jis dar labiau supyko ant jos, tačiau mūsų Viešpats padėjo jai išlaikyti tokią pačią stiprią meilę jam ir vėliau kitiems draugams, kokią ji jautė anksčiau, garbė Dievui. Amen.'9 Draugyst ė moteriai šioje ikirenesansin ė je, bur ž uazinėje aplinkoje priklaus ė nuo to, ar ji pakluso (arba d ė josi pakl ū stanti) vyr ų vadovavimui. Jos (arba jos kunigo) interpretacijoje Margery Kempe yra tik gin č o tarp Dievo ir Šė tono objektas. Ta č iau jos istorijoje egzistuoja individuali valia, gal ų gale pripaž inta netgi autoritet ų , skirianti j ą nuo, m ū s ų supratimu, grie ž tai „viduram ž i š kos" ￿ arba, pasak meno istorik ų , romani š kos ￿ moters. (Tarp Katalik ų Ba ž ny č ios š vent ų j ų toki ų valing ų moter ų b ū ta jau nuo tryliktojo am ž iaus. 2 0 Į š ias moteris galima ž i ū r ė ti kaip į linkstan č ias gotikinio savimon ė s tipo, kurio vienintelis pilnai apsiplunksnav ę s atstovas tarp autobiograf ų buvo Abelard'as, link.) Tač iau mintimi, jog ž mogaus gyvenimas turi vidin ę raid ą ir š i raida prasideda tik nuo nuod ė m ė s suvokimo bei pasirengimo priimti Dievo bausm ę , Margery Kempe ￿ kaip ir Abelard'as ￿ vis dar artima viduram ž i š kam savimon ė s tipui. Jokio artumo gotikiniam ž mogaus tipui, kuriam b ū dinga kylanti dvasin ė s raidos linija, aistra ir kalt ė , ir jausmas, jog tik protu ir į sitikinimu besiremiantis individas yra prana š iausias, nerastume islami š k ų j ų Abelard'o am ž inink ų , prilygstan č i ų jam savo visuomenine pad ė timi, Usamos ir Umaros, i š silavinusio feodalo riterio ir verslininko ￿ dvari š kio ￿ poeto, autobiografijose. (Umara pradeda savo autobiografij ą klausimu: „[...] kas tu esi? Ir į kok į lizd ą tu gr įž ti namo pails ė ti?" ￿ tur ė damas ome ￿

ny, pana š iai kaip senov ė s graik ų poetai ￿ autobiografai, 21 savo gimtin ę . ) Į Abelard' ą pana š us ž mogaus tipas niekada neegzistavo islami š koje autobiografijoje, kurioje, tiesą sakant, ir apie moteris n ė nekalbama. Pasaulietine, grynai pa ž odine ir objektyvia prasme Vakar ų autobiografas pabaigoje niekada negr įž ta namo. Jis pakyla link Dievo arba u ž baigia savo paties pasirinkta misija ar prareg ė jimu, arba b ū n a sustabdomas kelion ė s viduryje (kitose autobiografin ė se tradicijose taip atsitinka ir nepriklausomam veiklos ž mogui, tokiam kaip islami š kasis valdovas). Religiniai autobiografai ￿ ir kai kurie pasaulie č iai, pirmiausia m ą stantys, o ne, arba ne tik, veikiantys vyrai ir moterys ￿ link ę į statyti savo gyvenim ą į „prasmingos prad ž ios" ir „tinkamos pabaigos" r ė mus. Nepriklausomos veiklos ž mogui neegzistuoja tinkamos pabaigos; jis tik sustabdomas be ž engiant eilin į ž ingsn į . Jo gyvenimas niekada n ė ra u ž baigtas, ir nors jis jau daug padar ė , jam vis dar reikia ne ma ž iau padaryti. „Tinkama pabaiga" jo gyvenimo istorijai, kurioje gyvenimo prasm ė susumuota arba u ž daryta į kapsul ę taip, kad autorius gal ė t ų ramia s ąž ine atsisveikinti su juo ￿ neklystamai rodo, kad veiklos ž mogaus viduje slypi m ą stantis ž mogus. Mirtis prie š u ž baigiant visus darbus yra svarbi veiklos ž mogui (ir a š tuonioliktojo bei devynioliktojo am ž iaus „emocij ų ž mogui"), bet atsitiktin ė ￿ ir prie š taraujanti jo gyvenimo logikai ￿ m ą stanč iam ž mogui. Gr įž imo n a m o pabaiga yra reta visose autobiografin ė se tradicijose, ta č iau tarp nevakarie č i ų ir dvide š imtojo am ž iaus ž yd ų pana š um ų į j ą tikrai pasitaiko. Pagrindinis Vakar ų leitmotyvas ￿ Negalima sugrįžti namo; startas atpl ėš ia ž mog ų n u o nat ū rali ų jo š akn ų .

v
N u o Abelard'o pasaulietin ė savojo „ a š " kilm ė tampa strukt ū riniu Vakar ų autobiografij ų, palikusi ų besit ę siančią viduram ž i š kos savimon ė s tradiciją , bruo ž u. Ta č iau Abelard'o i š reik š tas tro š kimas atsiveriant pad ė ti kitam asmeniui dingsta i š renesanso autobiografij ų , kuriose sav ę s apra š ymo aktui daugiau nebereikia nei religinio, nei emocinio pateisinimo ir kurios adresuojamos ne gerai pažįstamam ken č ian č iam asmeniui, bet kult ū ringos ž monijos plačiajai publikai, kuri skaito knygas ir ž avisi meno bei mokslo darbais ir bet kokios r ūš ies į sp ū dingais individualiais ž ygdarbiais. Savasis „ a š " yra komunikatyvus prane š imas. Tod ė l adresato, kuriam pasakojama apie save, pasikeitimas tiek pat svarbus savimon ė s istorijoje ￿ ir tiksliai suvoktoje savojo „ a š " psichologijoje ￿ kiek ir metafor ų , vartojam ų apib ū dinti save, pasikeitimas. Ar gali ž mon ė s, pasakojantys apie savuosius „ a š " psichoanalitikams, tur ė ti tokius pa č ius savuosius „ a š " kaip ir ž mon ė s, atveriantys š ird į tik savo gyvenimo draugams? Ar individai, atskleid ž iantys savuosius „ a š " tiksliomis verbalin ė mis formuluot ė mis, komponuoja savo b ū tis į tokias pa č ias savųjų „ a š " formas kaip ir ž mon ė s, i š rei š kiantys savuosius „ a š " tik veiksmais arba k ū no judesiais, arba tyliu atsisakymu bendradarbiauti su slaptosios policijos tardytoju? Renesanso kult ū ra sujungia, nors ir ne visuomet harmoningai, bur ž uazijos meistri š kum ą ir aristokratijos išdidum ą , kurie susilieja į auk šč iausi ą meninio tobulumo ideal ą . Šis idealas v ė liau, septynioliktojo am ž iaus Prancūzijos aristokrat ų kult ū roje, buvo susilpnintas iki kitais

didyb ę . aprašyti savo gyvenimą savo paties ranka [. ž mon ė s suvokia tiesą ir atskleid ž ia j ą kitiems. kurian č io i š savo vizualios asmenyb ė s š altai ž av ų meno k ū rin į . kurio neb ūč iau klaus ę s. kad b ū t u m laikomas vertu pripa ž inimo. Benvenuto Cellini 1558 metais pradeda: Kiekvienas žmogus. Ankstyvasis islamo autobiografas. kuris ne visuomet i š vengia sav ę s liaupsinimo. apipy ￿ lusio j į tokiomis dovanomis. privalom ą kiekvienam. kuria a š neb ūč iau pasinaudoj ę s. kol i š siai š kinau tai. grynai ž mogi š k ą norm ą . kas verta plunksnos (nors renesanso ž mogus gali jausti skirtum ą . ￿ šį ideal ą literat ū rine forma per ė m ė devynioliktojo am ž iaus den ￿ 22 dis. ypating ą poj ū t į . Tradicinis kin ų ir ypa č japon ų autobiografas link ę s b ū ti kuklesnis. arba papras č iausiai teigdamas. turėtų. daro tai arba tam. n ė vieno religingo vyro.]. Ta č iau renesanso epochoje reik ė jo atlikti realius ž ygdarbius. ir jog tik savaranki š kai. arba tik i š ori š kai pan ėšė ti į tai. Cellini nustato universali ą . kurios a š neb ūč iau i š studijav ę s.. kad š lovint ų Alacho. kaip de š imtojo am ž iaus geografas al ￿ Mukad ￿ dasi. ko i š mokti b u v a u . kol pana š umas į real ų faktą pakankamai „deramas"). kad ir koks jis būtų. n ė vieno pamokslininko..23 Cellini skelbia į sipareigojim ą ž monijai teisingai papasakoti apie savo pasiekimus. didel ė s ar ma ž os. š lovinti save. savo paties kiekybin į nei š senkamum ą : „Nebuvo n ė vienos bibliotekos. padaręs ką nors meistriška arba kas galėtų deramai panėšėti į meistriška. jog pasiekimai gali arba realiai egzistuoti. n ė vienos teologin ė s srities. jeigu jis teisingas ir doras. su kuriuo neb ūč iau bendrav ę s. kaip b ū dinga i š silavinusiam amatininkui.at ž vilgiais neproduktyvaus individo. jam tai ner ū pi. remdamasis š ia visuotine norma. o po to pradeda.

kalb ė damas apie faktus. ir universalesnis savo principiniu tvirtinimu. kuris da ž nai tenkinasi neapibr ėž tu n u o d ė m i n g u mo deklaravimu." Al ￿ Mukaddasi absorbuoja viską. Renesanso autobiografai pasakoja apie tai. jog ne tik aš. Sekuliarus vakarietis link ę s į tai dar labiau nei religingas vakarietis. bet kiekvienas žmogus. k ą jis atliko. su kokiu a š pasakoju apie savo pasiekimus. tik renesansin ė je Italijoje. tuo tarpu al ￿ Mukaddasi skelbia padar ę s visk ą . Kad jo gyvenimas transformuot ų si į reik š ming ą pasakojim ą . k ą verta atlikti pasaulyje (kuris jam tapatus islamo pasauliui) į tai. š i ų vertybi ų kokyb ė s skirtum ų ir moralinio dirban č i ų j ų į sipareigojimo b ū ti „teisingiems ir d o r i e m s " supratimo. Cellini į sitikin ę s ne tik savo darb ų . „i š skyrus elgetavimo amat ą ir sunkias n u o d ė m e s " 2 4 . Ta č iau jo paties tobulumas prasideda nuo jo darbo disciplinos.) Ta č iau niekur kitur.atvyk ę s. amatininkas. Pasiekimas renesanso ž mogui gali b ū ti ir ž mogž udyst ė . i š skyrus kinus per trump ą š e š ioliktojo ir septynioliktojo am ž iaus laikotarp į 25 . (Cellini. kas su juo susiję. lygiai did ž iuojasi savo nusikaltimais. padaręs tiek pat. Renesanso sav ę s š lovintojas yra ir nuosaikesnis. visuomen ė je b ū tina kilnaus meistri š￿ . i š kurios kyla visos ž mogi š kos vertyb ė s. k ą j ų religin ė tradicija laikyt ų rimtais moraliniais nusi ž engimais arba tr ū kumais. privalo kalb ė ti apie save su tokiu pa č iu pasidid ž iavimu. gali i š tarti i š did ž ius Cellini ž od ž ius. bet ir savo paties tobulumu. k ą turi padaryti keliauninkai. be abejo. Vakarietis per vis ą autobiografijos istoriją yra labiau link ę s atskleisti savo moralinius tr ū kumus nei kiti tradiciniai autobiografai. kiek ir viskuo. kurio presti ž as kyla d ė l jo sukurt ų (iš dalies savomis rankomis) materiali ų objekt ų .

apie k ą kieno nors gyvenime verta pasakoti kitiems: vienu atveju ￿ did ū s ž ygdarbiai. nė viena vertesnė už tiesos pažinimą.kumo etika.. [. kuriuos sieja tai.]".] nė viena pabaiga. apie kuriuos mano mokiniai. Renesanso ž mogaus prisistatymui jau egzistuoja teatro auditorija. kad joks doro ž mogaus pasiekimas n ė ra tobulas [... Cellini am ž ininkas Girolamo Cardano Mano gyvenimo knygos prad ž ioje abejoja Cellini rodomu i š didumu: „[.. ypač Ercole Visconte. Ta č iau jis taip pat praded a į sipareigojimu tiesai. jis vis dar pirmiausia ž mogus.. kurią žmogus gali pasiekti. Renesanso autobiografui kiti reikalingi tik kaip publika. apib ū dinantis save realiais savo pasiekimais.] nebuvo pridurta pasigyrimui ar tik pagražinimui. kas nuo jo laik ų buvo ž inoma kaip „merkantilin ė draugyst ė " ￿ apdairiai apskai č iuoti bur ž uaziniai tarpusavio santykiai). kiek tai buvo įmanoma. Jos savimon ė visi š kai per ž engia renesansin ė s schemos ribas.] gerai ž inodamas. 2 6 Atsiv ė rimo teatri š kumas tampa dar ai š kesnis septynioliktajame ir a š tuonioliktajame am ž iuje. laikomi objektyviai į rodomais. Bet kokiu atveju pagrindin ė š e š ioliktojo am ž iaus moteris autobio ￿ graf ė yra ispan ų vienuol ė š v. surinkti paprasčiausi išgyvenimai... greičiau. kitu ￿ „ p a p ￿ ras č iausi i š gyvenimai". Č ia neabejotinai kitaip suvokiama tai.] Nė žodžio [. „kas nors meistri š ka". Paulo Eufomia ir 27 Rudolpho Selvatico. Moterys galb ū t nedalyvauja renesansin ė je savojo „ a š " konstrukcijoje tiek. stebinti jo vaidinim ą (ir kaip utilitariniai patronai bei s ą jungininkai. bet moksliškai įrodomai tiesai: [.. ta č iau jis pats dar n ė ra teatro aktorius. neatrodo malonesnė. J ė zaus Teres ė . ne asmeninei Cellini „tiesai ir d o r u m u i " . ką nors žinojo arba kuriuose dalyvavo. kiek vyrai. įvykiai. Laikytis š ios etikos ￿ pagrindinis į sipareigojimas kitiems ž mon ė ms.. ..

Cardano lieka. Religija nustoja b ū ti totalybe ir tampa . Dievas daugiau neb ė ra autobiografinio pasakojimo adresatas nei apra š omo gyvenimo prad ž ioje. Cellini autobiografija nutr ū ksta staiga. Ta č iau ir Cellini. Religin ė s temos. ir i š vykau į Piz ą .. Renesanso mokslininkas ir pradeda. ir u ž baigia tiesa. kas paseno tiesos meil ė je. dabar yra strukt ū ri š kai sekuliari ų prad ž i ų ir sekuliari ų pabaig ų r ė m ų viduje. Cellini jo paties veiksmai apibr ėžė tiek pradin ę . kuri ą gali empiri š kai suvokti. ir paskutin ė je pastraipoje ž mogaus protui suteikta triskart daugiau vietos nei Dievui. apibr ėž tas savo paties proto.. tiek ir pabaigoje. su kuria Dievo meil ė . 29 Ta č iau dabar Dievas lokalizavosi savo sferoje. koks jis visuomet buvo: „tiesos sakytojas. kad j ų 28 a š aros nud ž i ū vo. o ž mogaus protas ￿ savojoje. skolingas u ž savo sugeb ė jimus dievi š kajai dvasiai". Renesanso ž mogui jo gyvenimo prasm ė telpa š iose ribose. doras ž mogus. bet jų gyvenimo įvykiais ir ypatybėmis.]". tiek galutin ę jo b ū ties rib ą . kol į sitikinau. netik ė ta kardinolo mirtimi ir dar viena kelione: „A š palaukiau kelias dienas. am ž inojo gyvenimo viltis. ž mogus. besidominčiai jais ne kaip asmenybėmis. su kunigaik šč io i š vykimu. kuriam seku ￿ liar ū s ir religiniai motyvai yra sud ė tingai susipyn ę : „tas. tiek prad ž ioje. ir Cardano pradeda nuo grynai sekuliaraus į sipareigojimo sakyti tiesą apie savo pa č i ų veiksmus ir i š gyvenimus plačiajai publikai. Cardano epiloge apra š o save tok į . nei pabaigoje. tokios i š skirtin ė s ir prana š ios išminties tur ė jimas yra neatskiriamai susiję [.susitarimu patikrinami faktai." Renesanso ž mogui pabaiga yra tik atsitiktinis bet kokios nepaprast ų veiksm ų sekos nutr ū kimas. u ž uot suteikusios ai š kiai apibr ėž t ą galutinį gyvenimo rėmą kaip viduram ž i ų ž mogui.

renesanso ž mogus b ū t ų gal ė j ę s apib ū dinti save taip. (Tik Cardano savojo „ a š " viduje jau č ia miglot ą . ta č iau kurios jis negali kontroliuoti savo valios j ė ga. Renesanso ž mogus socialinėje veikloje juda per daugyb ę laikin ų centr ų . kurie turi tikrąją i š mint į ". kaip tai padar ė ironi š kos psichologijos mokytojas. jud ė jimo per savo gyvenimo į vykius nuo prad ž ios iki galo jausmo. sako Cardano. jog virsta ne daugiau kaip papildomu š ilumos š altiniu ž emi š kam gyvenimui: Dievas „palaiko tuos. Renesanso ž mogus skiriasi. ta č iau į vykiai sudaro veiksm ų kaleidoskop ą . nuo puritono tuo. Tipin ė se renesanso autobiografijose n ė ra nei religinio pasakojimo apie nuopuol į į n u o d ė m ę ir dvasin į atgimim ą . kuri esti ten.dalimi.) Jei kas nors š e š ioliktojo am ž iaus Italijoje b ū t ų tur ė j ę s kin ų subtilumo. o temos sudedamos viena greta kitos į tvarkingai suklasifikuot ų atsiminim ų d ė ž ut ę . Renesansiniuose sav ę s apra š ymuose ž mon ė s juda su Cellini n u o į vykio prie į vykio arba su Cardano nuo temos prie temos. neapibr ėž iam ą „esm ę " ￿ savo paties prigimties galią. kita vertus. nei psichologinio pasakojimo apie moralin ę raid ą (ar apie tapatyb ė s kriz ę ir rekonstrukcij ą ). priskirdamas Dievui protin ę veikl ą . viena vertus. jog neturi visa apiman č ios simbolin ė s krypties. 3 0 Kiekvienas veiksmas nuo meno darb ų k ū rimo iki kriminalini ų nusikaltim ų ir kiekviena tema n u o medicinini ų tyrin ė jim ų iki susitikim ų su angelais sargais egzistuoja ant vienos energetinio patyrimo (Cellini) arba ne š ali š ko preparavimo stalo (Cardano) pakopos. Ji taip susipynusi su sekuliarumu. o ne vidini ų poky č i ų trajektoriją. kai jos reikia. jo am ž ininkas Wang Chi (1498￿1583): „Papras č iausias kauk ė tas raitelis . nuo viduram ž i ų ž mogaus bei. ta č iau savojo „aš" subjektyvumo ribose i š lieka necentruotas.

kadangi tėra tiek mažai tokių. buržuazijos princą.] Abejoju. buržuazijos specialistą. s ąž ining ą savo paties tiksl ų agent ą /steb ė toj ą .33 . Aš niekuomet nepailsiu būti naudingas yra karnavalo moto. Judėjimas nusilps greičiau už naudingumą." 3 2 Maxo VVeberio pastabos apie š irdyje vieni š o individo protestanti š koje etikoje kilm ę turi b ū ti per ž i ū r ė tos atsiž velgiant į Cardano. kurie verti pasitikėjimo.. Ir: „ A š niekada neb ū nu su tais. ir Cardano. Mirtis greičiau už nuovargį. labiau nei tada. negal ė jo taip atrodyti. kur labiausiai akin ą atrodo 31 glotniai su š ukuoti ž irgai. kaip dar ė Abelard'as. kaip puik ų savo paties gamybos meno k ū rin į . [. ir beveik nė vieno iš tikrųjų išsilavinusio. m ą stant į .ceremonin ė je procesijoje. kuriuos myliu. ta č iau jau palikt ą savo paties atsakomybei: Aš labiau mėgstu vienatvę nei draugus. Ta č iau negalime pamir š ti Leonardo da Vinci pastabos sau: Judėjimas liausis dar prieš mums pailstant būti naudingiems. kaip atid ų . kuris siek ė atsiverdamas pad ė ti kitam." „A š ". dar nesugebant į atsispirti pagundai rizikuoti. dar nedisciplinuot ą reformacijos. renesanso katalik ą ir tvirt ą antipro ￿ testant ą . Mes paliekame renesans ą prisimindami Cellini. pripildyt ą vis ų jo veiksm ų tobulumo. stebint į save veikiant į . Laiko švaistymas yra pasibjaurėtinas. ir galb ū t tai padeda „ a š " į gyti tok į turin į . ar mes turėtume leisti kam nors švaistyti mūsų laiką. kai esu vienas. pana š iai kaip Johnas Fitzgeraldas Kennedy.. intencija pad ė ti reikalauja pasakojimo su dramati š ku turiniu.

Baxterio autobiografija yra religinis pasakojimas. Ta č iau nuosaikus puritonas nekyla ir nuo gamtos prie Dievo. Baxteris pradeda nuo socialin ė s savo t ė v ų pad ė ties. Pasaulis sudaro tam tikra prasme empiri š kai paisom ą . į kur į turi b ū ti įlietos religin ė s pastangos. Kaime. bet greič iau pradeda ir u ž baigia savo egzistencij ą pasaulyje kaip . ir jie visi buvo mano mokytojai. rodan č i ą . VI Sekuliar ų autobiografijos į r ė minim ą i š laiko puriton ų teologas Richardas Baxteris. nemok š i š ki ž mon ė s. nei i š kyla i š savo paties savaranki š kos veiklos.Ironi š kos distancijos nuo savo gyvenimo kelio princip ų jausmas niekada visi š kai nedingo i š bur ž ua savimon ė s. kaip dar ė gotikos ž mogus. jog ž mogus nei atsiranda i š gamtos. literat ū rin ę formą. Ta č iau. kaip renesanso ž mogus buvo link ę s galvoti apie save. Puritonas nustato sociologin į ž mogaus r ė m ą . kaip gotikin ė je s ą moningumo schemoje. jo piligrimyst ė apibr ėž ta visuomen ė s. kuriame gimiau. ta č iau tuojau pasiekia kritin į ta š k ą : „Mes gyvenome kra š te. Pasaulis kaip pilnas patyrim ų Cellini rėmas tampa tuščiu Baxterio rėmu dvasin ė ms pastangoms. buvo keturi Ra š to skaitytojai i š eil ė s per š e š eri ų met ų laikotarp į . nuosaikiam puritonui pasaulis yra jo religin ė s pastangos. prie š ingai renesanso autobiografijoms. papasakotas sekuliariuose rėmuose. Prie š ingai nei viduram ž i ų ž mogui. kur beveik nebuvo jokio pamokslavimo. o du i š j ų dar ir i š tvirk ę ." 3 4 Baxteris u ž baigia savo su ė mimu ir procesu pasaulietiniame teisme. ta č iau dvasi š kai tu šč i ą r ė m ą . ta č iau į teism ą j į atveda jo religin ė veikla.

. dabar aš ir vėl [. vald ž ios ir š eimos pasaulio) kaip pirmin ė s religinio į sipareigojimo sferos suvokim ą .visuomen ė s produktas ￿ ir galb ū t auka. Šis žmogaus pasaulio sociologizavimas atitinka puritoni š k ą socialinio pasaulio (gamybos. Nors v ė liau para šė detal ų Pasakojimą apie savo į kalinim ą . jog mano Siela kupina tėviško rūpesčio ir troškimo jūsų dvasinės ir amžinos gerovės. etc. jei šiame pasakojime apie maloningą Dievo vadovavimą mano Sielai aš pirmiausia keliais žodžiais užsiminsiu apie savo kilmę ir auklėjimą. kuriame telpa ir Dievas. jūsų tolimesniam mokymuisi ir tvirtėjimui Tikėjime ir šventume. Esu atskirtas nuo jūsų ir taip suvaržytas. kuris turi b ū ti suprantamas i š jo paties objektyvi ų savybi ų . kuri buvo sutrukdyta. Viešpaties malonė tebūnie su jumis. kad visos jo savyb ė s bei veik ė jai išnyksta. bet neesmin ė proga s ą moningai egzistencijai ir dvasiniam tobul ė jimui.35 Pasaulis radikaliam puritonui n ė ra ilgalaikis r ė mas. u ž atsidavusi ų tikin č i ų j ų bendruomen ė s rib ų jis yra visi š kai bevertis. o gal i š jo ir kyla. ir socialinis pagrindas: Nebus neteisinga. Bunyano tikrasis sav ę s apra š ymas prasideda sakiniu. Johnas Bunyanas atstovauja radikaliam puritoni š kos savimon ė s variantui. kad Dievo gerumas ir dosnumas man būtų dar labiau išaukštinti bei išgirti žmonių sūnų akivaizdoje. autobiografijos įž angoje Bunyanas traktuoja šį trukdym ą taip. tačiau jūs matote.] rūpinuosi jumis visais. Vaikai. . Amen.. ir lieka tik dvasin ė misija. didžiai trokšdamas pamatyti jūsų laimingą atvykimą į VIENINTELĮ išsvajotą uostą. jog negaliu vykdyti iš Dievo mums pareinančios pareigos jums.36 Ž ema socialin ė Bunyano š eimos pad ė tis ir jo paties ankstyvas nuod ė mingumas verti d ė mesio tik kaip Dievo. Jo gyvenimo prasm ė s istorija pradedama nuoroda apie i š orin į trukdym ą atlikti religin ę pareig ą .

bet su tolimesni ų pastang ų š iame pasaulyje b ū tinum o jausmu (kaip jo pasaulie č iai palikuonys sakys v ė liau u ž baigdami savo mokslinius prane š imus: reikia tirti toliau).. su kraupiomis vizijomis". „mano Siela". jo pasakojimas rutuliojasi nuo „Vaikai" iki „pasaulyje". disciplinuoto pasikliovimo Dievu ir Kristaus pagalba poreik į . radikaliai introspekcin ė ataskaita apie pagrindines jo religinio patyrimo ypatybes: jo nuod ė m ę ir Dievo malon ę . Amen. neabejotin ą blaivaus.]. Malonė pabaigiama tarsi kokiam apskaitininkui i š vardijant „septynis š irdies pasibjaur ė jimus". kurie j į „li ū dina ir slegia". 7. 6.. 3 7 Religin ė s baim ė s kupini vaikyst ė s sapnai autobiografijose pasirodo esą labiau krik šč ioni š kas bruo ž as. jog Dievas per Kristų pad ė s man ir pagelbės pasaulyje. susieja radikal ų puriton ą su viduram ž i ų kataliku.. pa č i ą sald ž iausi ą . Jie rodo man poreikį būti budriam ir blaiviam. nepasitik ė jim ą savo spontani š komis emocijomis ir savo „ į gimtu d o r u m u " .38 Netgi Bunyanui pasaul į sudaro jo dvasin ė s pastangos. „netgi vaikyst ė je". nes sumi š usi ą su a š aromis d ė l Kristaus [.. . Ta č iau š ie sapnai n ė ra tokie da ž ni puriton ų autobiografijose. bei septynis gerus š i ų pasibjaur ė jim ų sukeltus padarinius: bjaur ė jim ą si savuoju „a š " . Ta č iau radikaliam puritonui tarp pirmojo ir paskutiniojo ž od ž io viskas yra „pareiga i š Dievo". š lovinimo priemon ė .]". Kai viskas yra pasakyta ir padaryta. kaip galima b ū t ų tik ė tis. Ir skatina mane tikėtis. „Bais ū s sapnai [. Bunyano autobiografijos pabaigoje yra galutin ė .kuris j į pak ė l ė . jo dvasios š altum ą ir „palaim ą . siaubingi. radikalus protestantas paliekamas ne su art ė jan č io sugr įž imo pas Diev ą .

o susij ę s su socialin ė mis institucijomis. patiria savo religin į „ a š " ... bet ir ai š kus dvasinio tobul ė jimo krypties bei metodo jam pasiekti jausmas: Aš niekuomet.]. Jei puritono autobiografijos prad ž ioje ar pabaigoje paminimas Dievas. Ta č iau sielos eksperimentai turi niekada nesibaigti. Vis d ė lto b ū t e n t pasaulyje Bunyanas. Tačiau [. jog ką nors suprantu. Šiais neatid ė liotinai reikalingais „sielos eksperimentais" ￿ kurie jau neb ė ra „paprasti patyrimai". su puritono sek ė jais arba (kaip Thomui Shepardui... kaip ir Baxteris. negalėjau pakęsti sumai š ties. jis paprastai b ū na ne vienas... kol galėdavau tai išanalizuoti ir aiškiai pamatyti atskiras dalis bei dalių. Atskyrimas ir metodas [. apra š yti renesanso ž mogaus ￿ nuosaikus puritonas siekia suprasti sielos „operacij ų tvark ą " ir š itaip ￿ per racionali ą savo nat ū ralios b ū senos aistring ų gelmi ų analiz ę ￿ pasiekti subrendusi ą dvasin ę s ą mon ę . Bunya ￿ no pasaulio jausmas (prie š ingai nei Baxterio) silpnas.].] siela pirmiausia yra pernelyg tamsi ir aistrų draskoma. sudarančių visumą. . nuo pat pirmųjų savo studijų. kad pateikt ų „tamsios ir aistr ų draskomos" sielos „tiksl ų į vertinim ą ".39 Baxteris naudoja mokslinį metodą... o v ė liau veikimas pagal jos reikalavimus š iame pasaulyje sudaro puritono savojo „ a š " raid ą . N u o renesanso ž mogaus Baxterį skiria ne tik š ios ž emi š kos religijos jo savimon ė je svarba.] Niekada nemaniau. Dvasin ė s brandos pasiekimas. vienam pirm ų j ų naujakuri ų naujose Amerikos kolonijose) su jo ž mona ir vaiku. tai tik vieta religiniam aktyvumui (kaip v ė liau taps tik vieta moksliniam aktyvumui).„maloningas Dievo vadovavimas mano Sielai". kad tiksliai įvertintų savo pačios operacijų tvarką [. [. ryšį.

visas vienodai susidedan č ias i š smulkmen ų rinkini ų . kuris pasakoja m u m s apie save. kad suvokt ų save.) I š esm ė s mokslo pergal ę siekiant save suprasti pasiek ė renesanso ž mogus ir puritonas. kur puriton ų dvasininkas septynioliktajame am ž iuje buvo pasiek ę s mokslo kaip dinamini ų universalaus pob ū d ž io proces ų analizės koncepcij ą .. bet šios menkos aplinkybės privalo būti laipsniškai suskaidytos į jų smulkiausius komponentus. renesanso ž mogus mat ė tik nuolatos besikeič ian č ias debes ų formacijas. ta č iau principas jau yra nustatytas. Ne tik dėl pačių menkiausių aplinkybių mūsų nuotykių padaugėja. kad suprastume jos savąjį „a š ". (Iki Harriet Martineau. Ateitis reikalauja šį moksl ą tobulinti.. viskas žmogaus gyvenime sudaryta iš smulkmenų.] lygiai kaip tinklas sudarytas iš akučių. ar bent jau Cardano taip dar ė . Ten. m u m s nereikia ž inoti moters au ￿ tobiograf ė s mokslo koncepcijos. Bet Cardano neabejotinai pasakoja mums. renesanso gydytojas š e š ioliktajame am ž iuje vis dar galvojo apie moksl ą kaip apie esybi ų rinkini ų aprašymą. tai į kitą kaip debesų formacijos. Ta č iau Cardano savo moksliniu metodu ne tik i š skyr ė skirting ą savojo „ a š " model į . kurie visada gal ė jo b ū ti suskaidyti į j ų smulkiausius komponentus. o Baxteris ne.Renesanso ž mogus taip pat naudojo mokslinį metodą. mokslo koncepciją. m u m s reikia ž inoti modernaus europie č io. pasikartojančių ir susitelkiančių tai į vieną figūrą. jis taip pat tur ė jo skirting ą mokslo pritaikymo savimonei koncepcij ą : [. gyvenusios devynioliktajame š imtmetyje. Kad suprastume ž mog ų . jo autobiografija atrodo esanti adresuota jo draug ų . kur puritonas įž velg ė aistr ų chaos ą . su galingu post ū miu kylant į jo galutin ė s dvasin ė s tvarkos supratimo link.40 Ten.

Dievas malonėjo ne tik apsaugoti mane nuo jų. o ne pla č iajai publikai. kaip dar ė katalikai. kurį aš . reik š mingiausia po protestanti š kos reformacijos.tikin č i ų j ų ir potenciali ų prozelit ų atskal ū ni š kai bendruomenei. [. Puriton ė s moterys pasirodo da ž niausiai kaip siauresn ė s. kuris buvo man didžiausia pagalba.. kasdieniame gyvenime rei š k ė daugiausia). Puritonai tikėjo. Mes vaikščiojome kartu.] nors miestas buvo pilnas pagund ų [. mes skaitėme kartu. pasišvenčiant religijai ir kasdienis mano sielos sargybinis. visai tikin č i ų j ų bendruomenei (u ž uot i š pa ž inus kunigui nuo š alioje klausykloje.. bet ir duoti man vieną artimą bendražygį.. kai galėdavome. Autobiografijos prad ž ioje Baxteris pateikia puriton ų socialumo paai š kinim ą : [.]. mes meldėmės kartu ir. jog kiekvienas tur ė t ų ne tik nepaliaujamai tyrin ė ti savo paties dvasin į gyvenim ą dienora š tyje arba religini ų u ž ra šų knygoje. individualus pa š aukimas praktiniame. dvasiniais i š gyvenimais.] Jis buvo pirmasis. arba ￿ v ė liau ￿ atskleidus simptomus priva č iai praktikuojan č iam psichoanalitikui). ypa č apie atsivertim ą ... Puritonizmas galb ū t labiau izoliavo ž mones j ų socialiniuose santykiuose (kiekvieno nuosavas. kokią tik aš kada nors turėjau. ta č iau privert ė ž mones labiau dom ė tis vienas kito vidiniais. bet visos bendruomen ė s kaip savo asmeninio patyrimo ￿ vidinio pasaulio abipusio atskleidimo pareigos ￿ liudytoj ų ir teisėjų akivaizdoje samprata tampa ypatinga Vakar ų autobiografijos prover ž io varom ą ja j ė ga. menkiau detalizuotos savo vyr ų versijos. Moterys taip pat dalyvauja š iame prover ž yje. ta č iau jokioje kitoje tradicijoje moter ų autobiografijos neatrodo tokios pana š ios į vyr ų kaip tarp angl ų puriton ų . gulėjome kartu.. bet ir vie š ai liudyti savo dvasin į patyrim ą . Morali š kai privalomo vie š o liudijimo ne dvasinio vadovo akivaizdoje.

atsirado. i š augo į tyriausi ą simpatij ą ir i š tikimiausi ą meil ę .. kad jis tapo girtuokliu ir dorų žmonių plūdiku [.išgirdau besimeldžiant ex tempore (iš sakyklos) ir kuris išmokė mane taip melstis. O kai aš palikau namus ir jo draugiją.. o ne religiniam „pasiš ventimui" pasiekti. jog jis kone puolė į neviltį ir nuėjo pas gerus dvasininkus su liūdna išpažintimi. turėjusio daugiau žinių negu jis..]. Ž mogus gali b ū ti „did ž iausia pagalba" kitam kritiniu jo religin ė s raidos momentu. girdėtas apie jį. harmonija". Tačiau kai buvome jau beveik dvejus metus pažįstami. O jo geraširdiškumas bei dosnumas buvo lygūs jo uolumui.. buvo tai. 4 2 Kita draugyst ė s versija. labiau emoci š kai besaik ė . besiremiant klasikiniais pavyzd ž iais. kuri v ė liau buvo pavadinta „romanti š ka draugyste" ir apib ū dinta a š tuonioliktojo amž iaus ra š ytojos (Harriet Bowdler) kaip „siel ų sąjunga. jis kelis kartus neatsilaikė gundomas ir nugrimzdo į baisų girtuokliavimą.41 Draugyst ė s su lygiu svarba puritono i š gyvenimuose susieta su pa č iu giliausiu ž mogi š ko socialumo trapumo jausmu. įž engus į j į abipusio sutikimo keliu. ir taip dažnai. ta č iau autobiografijos iki Rousseau beveik nerodo joki ų jos p ė dsak ų .. tarp š e š ioliktojo am ž iaus aristokrat ų (Montaigne'is). sumanymo ir prierai š umo. gėrio šaltiniu. jog pagaliau jo sąžinė nebegalėjo gauti jokios paguodos ar ramybės. varžiusių jį [. kai jo prireikia. šird ž i ų santuoka. kuris vėliau jam sukėlė tokį siaubą [. Ir paskutinis dalykas. kaip tik pakeisti savo nuomonę ir išsižadėti mokytojų bei doktrinų. Viduram ž i ų dvasinink ų „sielos d r a u g y s t ė " atrodo buvusi patvaresn ė .. todėl Dievas padarė jį mano.]. kad jis i š laikyt ų savo dvasios stipryb ę bei tyrum ą ir nuolat b ū t ų š alia. labiau literat ū ri š ka ￿ ta č iau daugiausia reikalinga savivokai.]. 4 3 D ė l puritonizmo į takos romantiška draugyst ė iki a š tuonioliktojo am ž iaus pabaigos tampa daugiausia viduriniosios klas ė s moter ų prerogatyva. . tačiau šaltesnę širdį. ta č iau negalima tik ė tis. kuris. jis vėl ėmė girtuokliauti.

kaip „asmenyb ė ". su j ų id ė ja ar vaizdiniu. Negalima sutikti su kardinolu N e w m a n u . Savasis „ a š " susij ę s ne tik su visuomene. „Savasis . bet i š kult ū rini ų tradicij ų . kur į š ios konstrukcijos autorius s ą moningai ar nes ą moningai teigia arba atmeta). kuriuos mes vaidiname kit ų at ž vilgiu. be socialinio patyrimo. tiksliau. kaip nuodėmės ir moralinio atgimimo seką. m o d e r n u s krik šč ioni š kos savimon ė s tipas (kuris n ė ra nei grynai protestanti š kas. form ą nenutr ū kstama pastanga išgryninti tikėjimą ir jo praktines implikacijas nuolatinio netikrumo akivaizdoje.Simbolin ė s savojo „ a š " konstrukcijos tiek d a r o į tak ą socialin ė s j ų autori ų s ą veikos patyrimui. kai tapau kataliku. Suteikdamas sekuliar ų r ė m ą religiniam patyrimui.a š '". nei b ū dingas visiems protestantams) pradeda keisti viduram ž i š k ą religin ę jud ė jimo per savo gyvenim ą . kuri ų dalis mes esame. savaime suprantama. Baxteris gal ė t ų atstovauti ankstyvajai moderniajai krik š č ioni š kos savimon ė s stadijai. yra kategorija. kurie taip pat gali daryti joms į tak ą . neturiu jokios tolesn ė s savo re ￿ . Ta č iau. i š vesta ne i š vaidmen ų . abejone viso tik ė jimo pagrindais. bet ir (o kai kuriose tradicijose vis ų pirma) su moraline tvarka bei gamta ￿ arba. Š iame siekyje subrendusio ž mogaus atsivertimas (arba „pasi ž ad ė jimas". ta č iau be tolesn ė s n e n u t r ū k s t a m o s pastango s nesuteikia reikiamo savo gyvenimo krypties supratimo. Savojo „ a š " konstrukcija talpina ir projektuoja socialumo (i š vesto i š dalies i š socialinio patyrimo ir i š dalies i š patyrimo intelektin ė je istorijoje. jos apima daugyb ę kit ų element ų . formas. kad: „ N u o tada. kaip vieno i š jos esmini ų element ų . tiek ir yra š io patyrimo veikiamos. arba „ į sipareigojimas") tampa svarbiausias. a š .

. a t r o d o kylanti i š grynai amerikieti š ko . kaip a t s t u m i a m a ž m o n a .. kaip kažkas manyje suskaudo." 4 4 Silpstant pragaro baimei. jam kardinolas N e w m a n a s . ar tu rimtai.. aš negaliu suprasti. Rainesas pradeda pasakojim ą susitikim ų grup ė je: Vienu pokalbio momentu vidutinio amžiaus socialinis darbuotojas psichiatras. kuri n e i š v e n g i a m a i tampa laisva ir įgyja ger ų patarim ų filosofijos d a k t a r o laipsn į . Buvau tobulai r a m u s ir patenkintas. kur religin ė se autobiografijose buv o n u o d ė m ė . [. devynioliktojo am ž iaus intelektualios katalikyb ė s didvyris. Kai ž mon ė ms tr ū ksta nuod ė mingumo. Kai kuriose naujose kar š tai religing ų amerikie č i ų autobiografijose viduram ž i š kas nuopuolio į n u o d ė m ę ir tolesnio moralinio atgimimo modelis visi š kai pakei č iamas puolimu į netikrumą (d ė l savojo „a š ") ir tolesne tapatybės rekonstrukcija. jie puola į netikrum ą . silpn ė ja ir nuod ė m ė s jausmas. ir nejauč iau visi š kai jokio š irdies nerimo. kad tu šypsaisi visiems vienodai. surasti ir prasiskinti savo kelią per skausmingą 45 pereinamąjį laikotarpį į naują integralumo ir vientisumo sritį. Š i religin ė s individualyb ė s forma." Kažkas kitas linktelėjo ir pasakė: „Atrodo. pa ž velg ė į mane ir tarė: „Bobai. gal ė t ų puikiausiai atrodyti bur ž uaziniu eskapistu.. Devynerių metų prireikė iškęsti. kad pult ų į jį. grup ė s narys.] Pajutau. Ten. niekuomet netur ė jau n ė menkiausios abejon ė s. Robertas A. kurias b ūč iau gal ė j ę s u ž ra š yti. Ar iš tikrųjų visada jautiesi taip gerai?" [. Dvide š imtojo am ž iaus katalikas to pasakyti negali.ligini ų pa ž i ū r ų istorijos.] Gyvenau su šiuo klausimu devynerius metus. dabar yra netikrumas . kad ir kokia b ū t ų religija. sugr įž imas prie Dievo rei š kia tapatyb ė s rekonstrukcij ą b r a n d a u s a m ž i a u s pusiau kel ė je. kuri ą gal ėč iau p a p a s a k o t i " (mano kursyvas). tokiu kaip N o r m a n as Vincentas Peale'as: „A š nepatyriau joki ų permain ų .

]. [. savo istorijos prad ž ioje ra šė : „Tie laikai pra ė jo. Ta č iau į vair ū s praeinantys jos gyvenimo momentai. niekuo netikra.. tur ė jo „abejoni ų d ė l ž mogi š ko prierai š umo tvirtumo". kuriam b ū dingas beveik toks pat pasidavimo laiko srovei modalumas: „Praeinan č ios dienos ir m ė nesiai yra am ž ini keliautojai laike. tarsi atsitiktinai praplaukiantys pro šalį. keliavo nuo jos pa č ios netikrumo iki jos pa č ios nepatenkinto tro š kimo n ė karto nepast ū m ė ta savo ry ž to. turb ū t spontani š kai u ž raš ytomis puikiame popieriuje. ne š ama per juos. ji sustojo sakinio viduryje: „[. visi pailiustruoti eil ė mis. ir a š leidausi į kelią j ū ros pakrante. vargu ar ž inodama. „poetin į dienora š t į ".. o jo tonacija gerokai .susid ū rimo tarp m a n d a g a u s protestantizmo ir humanistin ė s psichologijos." Ap ž velgusi dvide š imt santuokos met ų . Senas. kaip spar č iai pral ė k ė metai. š iandien ž inoma tik kaip „Michitsunos motina"." Š i moteris prie š t ū kstant į met ų gyveno į traukta pasikartojan č ios i š nykstan č i ų laik ų sekos. kiekvieni su tuo pa č iu nepatenkintu tro š kimu.. VII Antroje de š imtojo am ž iaus pus ė je japon ė moteris. pasiliko savo pa č ios pasakojime bevard ė . ir buvo viena." Basho u ž baigia li ū dnu i š vykimu į dar vieną kelion ę . kur esanti. Po septyni ų š imt ų met ų Matsuo Basho pradeda tok į pat specifi š kai japoni š k ą autobiografin į tekst ą . kai vėjo genami debesys pa ž adino manyje kelioni ų aistrą...] galvojau apie tai.. nei š senkantis li ū desys su46 gr įž o [.] Atėjo diena.

kuriuo ma ž daug po pusantro am ž iaus savo autobiografij ą u ž baig ė europietis Goethe: O dabar. aš išsiskiriu su tavimi.. jog nedera nukrypti nuo savo taisyklės. eidamas septyniasdešimt penktuosius metus. Pareig ū no autobiografija prasideda prisiminimais apie jo t ė vo samurajaus sant ū rum ą ir savitvard ą : [.47 Sav ę s interpretacijos prad ž ioje japoni š kas savasis „a š " pana š us į plaukiant į debes į . Kaip moliuskas.. su kuriuo tuo metu buvo neteisingai elgiamasi. kupin ą blaiviai i š d ė styt ų veiksm ų ir atsakomyb ė s. pateik ė visi š kai kitok į pasakojim ą .]. nors dar galutinai neatsigavau nuo kelionės nuovargio [. Vėliau motina paklausė jo. kodėl sirgdamas jis visuomet lovoje nusisukdav ę s nuo žmonių ir nepratar ę s n ė ž od ž io. reputacij ą ir tiksliu oficialiu para š u: . ar jis pasilieka kaip rafinuota de š imtojo am ž iaus moteris. o pabaigoje i š tirpsta li ū desyje. turiu vėl sėsti į laivą [. pamaniau. pra ė jus tik keturiasde š im č iai met ų po Basho." Hakuseki u ž baigia paskutiniu parei š kimu apie atsaking ą tarnyb ą : jo paties atsistatydinimu i š pareig ų mirus Shogunui. Jis atsak ė : „Mano galvos skausmas buvo nepakeliamas. Deja. savo pad ė ties administracin ė s strukt ū ros viršū n ė je paai š kinimu. „nenustygst ą s santykinai ž emos kilm ė s 48 dvasininkas"....]. bandym u sugr ąž inti kito auk š to pareig ū no.. piln ą auk š to pareig ū no Arai Hakuseki autobiografij ą . buvo bemirštąs nuo vidurių šiltinės [. tačiau kadangi a š niekuomet nepasirodydavau kitiems kenčiąs. atplėštas nuo savo kiaukuto. ir ruduo kartu.]. Tokugavi š koji Japonija. nesvarbu. ar i š vyksta kaip septynioliktojo am ž iaus poetas. Aš išvykstu.skiriasi nuo energingo i š vykimo..] mano tėvas..

jog kadangi š ios dvi buvimo ž mogumi konstrukcijos gali tur ė ti skirtingas istorijas. [. tos pačios Chungo ir Li šeimos ir toliau karta iš kartos tvarkė dangaus ir žemės reikalus. kur į galima nenutr ū kstamai steb ė ti ma ž iausiai nuo de š imtojo am ž iaus).. šeima prarado savo pozicijas ir tapo Ssu￿ma šeima. kaip jo š eimos linija i š kyla i š legend ų karalyst ė s: Senais laikais. kuris prad ė jo pasakojim ą nuo to. VIII Kin ų autobiografija atsiranda kartu su Ssu ￿ ma Ch'ie ￿ nu (145￿90? prie š Krist ų ). (Pasakojimuose apie save pastarasis modalumas atrodo v ė lyvesnis.50 ... kai s ą moningai pasirinktas socialinis savasis „ a š " i š rei š kiamas per atsakingo pareigūno veiksmus. o Pei￿cheng Li ėmė vadovauti žemiškiems. prigimtinis savasis „ a š " dabar egzistuoja kaip nepastovus turinys tvirto i š orinio atsakingo pareig ū no kiaukuto viduje.] Valdant Hsia ir Shangu dinastijoms. nurodytus rituale ir filosofijoje. kai prigimtinis savasis „a š " jau č iamas kaip neapibrėžtai judantis debesis (jausmas. baigiu šį pasakojimą maždaug 1716 metų liepos viduryje.49 Tokugavi š kojoje Japonijoje egzistavo du savimon ė s tipai: vienas. Chikugo￿no￿kami Minamoto Kimmi iš Žemesniosios Penktosios Klasės Antrojo Rango. viešpataujant Chuan Hsu. antrasis (visada vyras) pateikia oficialią ataskait ą b ū simoms kartoms.Aš.) Pirmasis kalbasi su savuoju „ a š " ir galb ū t keliais bi č iuliais. Ssu￿ma šeima kartų kartas buvo atsakinga už istorinius Chou metraščius. Paskutiniai japoni š kosios psyche tyrin ė jimai rodo. kitas. [.. Nan￿cheng Chungui buvo įsakyta vadovauti dangaus reikalams.] Valdant Chou karaliui Hsūanui [827￿781 prieš Kristų].

Ir vis d ė lto tai... k ą didingasis „ a š " paskelb ė padar ę s. Tai aš prisimenu su pagarbia baime! Aš prisimenu su pagarbia baime! Pabaigoje pateikiamas stulbinantis didingojo „ a š " parei š kimas. B ū dinga kart ų į taka individo gyvenime pasirei š kia tuo. aš prisimenu. k ą Vakar ų ž mogus (arba japonas) b ū t ų gal ė j ę s apie save pasakyti: Aš suieškojau ir surinkau draug ė n senąsias imperijos tradicijas. kad mano protėviai kadaise buvo atsakingi už šiuos reikalus ir užsitarnavo pagarbą T''ango ir Yū laikais. Taigi Ssu￿ma šeima karta iš kartos buvo astronomini ų reikalų tvarkytojai.] Aš parašiau dešimt „Chronologini ų lenteli ų ". Autobiografijos pabaigoje garbinamas t ę stinumas ir impliciti š kai demonstruojama istoriko (kuris anks č iau buvo pa ž emintas ir nubaustas kastracija u ž neatsarg ų politin į ė jim ą ) galia suteikti form ą : Per kokius šimtą metų Didysis istorikas surinko draugėn visas be išimties knygas. kuri am ž ius po am ž iaus buvo perduodama palikuonims ir reformuojama. dvasias ir dievus. [. tėvas ir sūnus. Didieji istorikai. kiekvienas iš eilės užėmė ir tęsė šias pareigas. ir praeities įvykių metraščius. [. karinę galią. apie netobul ą ekonomin ę praktik ą .. Dabar tai perėjo man. santykius tarp dangaus ir žmogaus... pralenkiantis bet ką. t ė ra tik jo š eimos tradicijų t ę simo b ū das. kurios buvo išbarstytos ir prarastos. aš parašiau a š tuonis „Traktatus".] apie juos aš parašiau trisde š imt „Paveldim ų dinastijų". jog Ssu ￿ ma Ch'ienas į traukia 1 savo paties autobiografij ą labai ilgą filosofinį savo t ė vo tekst ą . Ak.š ios paveldimos š eimos pareigos tampa Did ž iojo istoriko asmenyb ė s identitetu. o Chou laikais jie vėl juos tvarkė.] apie tokius žmones aš parašiau septyniasde š imt „Memuar ų " [mano kursyvas]. kurios išliko. kalnus ir upes. Šis „ a š " neatskiriamas n u o nepertraukiamo kart ų projekto: „Tai vienos . aš ieškojau didžiųjų karalių darbų pradžių ir ištyriau pabaigas.. Apie poky č ius apeigose ir muzikoje. aš mačiau jų klestėjimo laikus ir Stebėjau jų žlugimą. kamertono ir kalendoriaus peržiūrėjimą ir patobulinimą. [.

skirtas papildyti į vairias Š e š i ų Klasik ų interpretacijas ir sutvarkyti į vairiausius Š imto Mokykl ų 51 posakius. pateikdamas b ū ding ą raidos psichologijos suaugusiesiems model į . kad pripildyt ų k ū n ą . bet susitikim ą . kas klaidinga. Japon ų pareig ū nas taip pat ie š ko doryb ė s pasitelk ę s Konfucijaus mokym ą . V ė liau jis patiria suvokimo aiškumo stokos kriz ę („A š vis dar neradau Kelio"). J į i š gelbsti k ū no ir proto identi š kumo atskleidimas: tada jo protas nevar ž omai i š siple č ia. ta č iau autobiografijoje kalba daugiausia apie savo veiklą administracijos sferoje.š eimos darbas. Paskutin ė kriz ė kyla suvokus jo supratimo paviršutiniškumą. diskutavusiais apie mokym ą . Kin ų autobiografas beveik nekalba apie savo oficialius veiksmus. kai jam buvo dvide š imt penkeri. o asmenyb ė ribota"). kas pasiekia j į nat ū raliai). kuri i š sprend ž iama prisiminus integralum ą (atsikratant to. I š sigelb ė jimas i š š ios kriz ė s ateina per pasyvi ą mistin ę kontempliacij ą keliaujant upinga ir kalnuota vietove. kur jis pagaliau jau č ia visi š k ą susiliejim ą su visais daiktais ir permain ų . su visi š ku nuo š irdumu klausantis to. kriz ę („A š ž inojau tik tai. jog mano gyvybin ė s j ė gos u ž gniau ž tos." Skirtumas tarp kin ų ir japon ų savimon ė s gali paai š k ė ti Arai Hakuseki autobiografij ą sugretinus su kin ų pareig ū no Kao P'an ￿ lungo. kas atrodo es ą s abstraktus intelektualizmas siaur ą ja prasme. kuris savąją. Kao tuojau pat ry ž tingai „apsisprend ė prad ė ti i š minties paie š kas". b ū dingai pavadint ą 52 Atsiminimai apie mokymosi triūsą. su dviem mokslininkais. u ž baig ė 1614 metais. ta č iau ra š o apie vidines jo dvasinio vystymosi krizes. Ji prasideda netipi š kai kinui ￿ paminint ne jo š eimos liniją. Kao pirmiausia patiria savo dvasini ų j ė g ų suvaržymo tuo.

tai nebus paprasta ar tikra. ne b ū nant dvide š imt penkeri ų . kas negal ė t ų atgaivinti š ypsen ą . ir svarbumo bei paprastumo principu: „Jei egzistuos bent truputis dirbtinumo ar i š galvojimo. kuriam reikia tolimesni ų pastang ų sav ę s tobulinimo link: I š min č ius negali suvokti Dangaus ir ž em ė s rib ų . bet kaip vis dar besivystantis ž mogus. bet septyneri ų met ų . bet dvasinis tobul ė jimas. o konfucianisto ￿ kaip ir puritono ￿ nesibaigia niekada. 5 3 N ė vienas konfucianistas negal ė t ų kartu su vienuoliktojo am ž iaus arab ų mokslininku Avicena (Ibn Sina) tvirtai pareik š ti: „Iki a š tuoniolikos a š pa ž inau visus mokslus ir nuo tada nieko naujo nei š mokau. kaip der ė t ų japon ų pareig ū nui baigti savo ataskaitas." 5 4 Kao u ž baigia ne kaip disciplinuotas pareig ū nas." Prasming ą Kao gyvenimo model į sudaro ne jo oficiali veikla. Ir vis tiek n ė ra nieko. gamtos. Tuomet jo protas tampa „ai š kus ir r a m u s " . ir jo dvasin ė raida baigiasi jam sulaukus trisde š imties. suvokiama taip pat. laistyti ir pri ž i ū r ė ti". „prie ž asties pa ž inimo" principu. para š yta budist ų vienuolio Te ￿ ch'in ￿ go. Kita to paties laikotarpio autobiografija. Studij ų s ū kuryje su m e t a i s ir m ė n e s i a i s p r i s i k a u p i a tik d a r d a u g i a u sunkum ų . uoliai dirbti ir b ū ti nepaliaujamai atsarg ū s iki m ū s ų mirties dienos.ciklais. ta č iau budisto kriz ė s prasideda susid ū rus ne su mokymu. O k ą kalb ė ti apie ž mones kaip mes? Kaip gali egzistuoti riba [m ū s ų pastangoms]? Mes tur ė tume gerbti ž mogi š kus santykius. V ė liau Kao pagaliau „nuo š ird ž iai patiki" vienu po kito keturiais esminiais Konfucijaus principais: ž mogi š kos prigimties gerumu. atid ž iai kalb ė ti. budizmo ir daosizmo ￿ tik sutvirtina jo neokonfucianistin ę ap š viet ą . Tolimesn ė s studijos ￿ heterodoksini ų tradicij ų . bet su mirties ir gyvenimo paslaptimis. kad ji i š likt ų nat ū rali. spontani š kumu. kuria ž mon ė ms vis d ė lto reikia „r ū pintis.

. siekiant sutvarkyti „dangaus ir ž em ė s reikalus" (Ssu￿ma Ch'ienas). Ž iedin ė forma i š lieka. tač iau jau pa žį stamas grie ž tumas pakeistas intelektini ų „vaidmen ų modeli ų " pasirinkimo galimybe. kas kaip ir aš netobuli. galėtų rasti kai ką naudinga mano pasakojime. Kaip ir prad ž ioje. pabaigoje Kao ž avisi kit ų ž moni ų i š mintimi. Auk š tesniame sav ę s tobulinimo lygmenyje. konfuci š kas puritoni š kos „pasaulio sociologizacijos" ekvivalentas. Šio intelektualumo ciklo viduje jis padar ė pa ž ang ą nuo žo￿ džių nugirdimo iki vis dar nerealizuotos šypsenų galimyb ė s. Vis d ė lto keturi Kao „nuo š ird ū s patik ė jimai" pakei č ia keturis Ssu￿ ma Ch'ieno „para š ymus" . i š or ė s ir v i d a u s " (Kao P'an ￿ lungas). b ū ding ą sekuliariam intelektualui. Ssu ￿ ma Ch'ienas prad ė jo ir u ž baig ė šeimos linija. pradeda ir u ž baigia žmogiškaisiais išminčiais. bet vis d ė lto b ū dinga v ė lyvajam konfucianizmui gaida. kol neliks jokios diferenciacijos tarp Dangaus ir ž mogaus. Tie. o Kao P'an ￿ lungas. į vykd ę s savo gyvenimo u ž duot į . ir s ą moningos mokymo grandin ė s viduje akivaizdi ta pati gyvenimo u ž duoties koncepcija: energinga intelektin ė pastanga. D ė l budizmo ir daosizmo į takos neokonfucia ￿ nizmo kontempliatyvus po ž i ū ris į visat ą pakeit ė seno konfucianisto š eimininki š k ą po ž i ū r į . Ir nat ū ralios š eimos linijos.55 Kao nutyla asmeni š ka. pra ė jus septyniolikai am ž i ų . svajodamas apie išmintingo žmogaus šypseną.išmintingo žmogaus veide. Tarp ž mogi š ko ž od ž io ir ž mogi š kos š ypsenos driekiasi patyrimo visata. u ž davinys išlieka. pasitelkus žmogiškąjį supratim ą . ta č iau ž mogaus ir visatos surikiavimo į vien ą koherenti š k ą schem ą . Neokonfucianistas neturi tokio tvirto pasitik ė jimo savo didingumu. į vykdyti „Didžiąją Transformacij ą . jis sugr įž ta į prad ž ios ta š k ą .

ta č iau jo kult ū rin ė s aspiracijos. nepriklauso gyvenimo prasmei. kad parduot ų savo klientams. IX Renesanso autobiografas paprastai b ū davo auk š tesniosios bur ž uazijos atstovas ￿ nepriklausomas garsus profesionalas. tapo labiau nepriklausomos nuo aristokratijos nei renesanso laikais. kad savimon ė buvo suvokiama kaip vis ų pirma etin ė u ž duotis. net jei jis ir skait ė . tiek ap š vietos. Auk š tesni ų j ų klasi ų parama bur ž uaziniam autobiografui dingo septynioliktojo am ž iaus vidurio Anglijoje. veikiamos tiek protestantizmo. A š tuonioliktojo am ž iaus kontinentin ė s Europos autobiografas vis dar priklaus ė . Gyvenimo prasm ė u ž rakinta š iame rimtume. rib ų . leid ž iami draugyst ė s. nuolatos garbinama kin ų poeto.Kod ė l draugyst ė . praktikuojantis menus ir mokslus. ir ra šė šią poezij ą ? 5 6 Galb ū t tod ė l. su labai retomis i š imtimis. kas leid ž ia i š silaisvinti i š š io rimtumo. niekada n ė ra labai svarbi konfucianisto autobiografo (beveik visada vyro) savimonei. kur v ė lgi religija buvo svarbesn ė nei . kur j ą pakeit ė susitikimai su religiniu revoliuciniu elitu (ir kur autobiografas bet kokiu atveju buvo labiau religinio jud ė jimo narys nei socialin ė s klas ė s atstovas). o gil ū s jausmai. ir da ž niausiai remiamas auk š tesni ų j ų klasi ų . I š skyrus Benjamin ą Franklin ą Jungtin ė se Valstijose (ir ankstesnius Margery Kempe bei keli ų europie č i ų ž yd ų atvejus. t ę siant tradiciją ir dvasi š kai tobul ė jant jos viduje. Bet kas. liejosi u ž etinio rimtumo. nuo auk š tesniosios klas ė s paramos vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu.

deklaruodami savo intencijas.socialin ė klas ė formuojant savimon ę ). jog jie labiau nei ankstesni autobiografai i š rei š kia ka ž k ą pana š aus į „grynai" bur ž uazin į po ž i ū r į . kaip b ū dinga europie č iams. kuriomis egzistuoja individai ir grup ė s. I š tikrųj ų sociologijai dabar skubiai reikia į gyti sugeb ė jim ą adekva č iai apra š yti simbolines individualaus ir kolektyvinio patyrimo. tik devynioliktajame am ž iuje visi š kai nepriklausomoje bur ž uazijoje atsirado savi autobiografai. socialin ė s s ą lygos ￿ kaip ir intelektin ė s istorijos ￿ suteikia daug ž aliavos tokioms simbolin ė ms formoms atsirasti. yra ne paai š kinti š ios savimon ė s specifiką. . Šis „po ž i ū ris" ne tik „i š t į sta" nuo liberalaus iki romantinio (ir toliau). Tiek Rousseau. Ta č iau čia pana š umai ir baigiasi. pradeda savo autobiografijas. sąveikas ir konfliktus. Socialin ė s s ą lygos. ir pagrindin ė problema. bet adekva č iai j ą apra š yti. bet ne nulemia j ų socialin ė pad ė tis. bet ir kei č iasi laikui b ė gant (ir i š lieka netgi tada. kaip ir Abe￿ lard'as prie š daugel į am ž i ų . sustabdo arba paskatina j ų susid ū rimus. ta č iau socialin ė s s ą lygos nenulemia bendr o galutinai suformuotos simbolin ė s konstrukcijos pob ū d ž io ir vidin ė s energijos. pakankamai jautraus išreikšti nuolatos vykstančius jų pokyčius. Millis netgi pana š us į Abelard' ą ketinimu atveriant savąjį „ a š " pad ė ti kitiems. 5 7 Tik reikiamas simbolizacijos proces ų istorijoje ￿ ir lyginamojoje perspektyvoje ￿ supratimas gali pateikti j ų paai š kinim ą . tiek Johnas Stuartas Millis. Atskir ų individ ų savimon ę veikia. Tod ė l galima b ū t ų manyti. ￿ arba pasitarnauti jam kaip b ū tinas pagrindas. net ir socialiniam mokslininkui. kai bur ž uazija savo klasikine forma priart ė ja prie i š nykimo). strukt ū ras. tik suš velnina arba sugrie ž tina savimonei parengtas simbolines formas.

o ne . ￿ prad ž ia. nori ji to ar ne. Rousseau publika ￿ i š prad ž i ų visa ž monija. mil ž ini š ko teatro lydin į . Casanovos publika kilminga. Š i savita idėja primena. bet apie savo jausmus. Liberalas Millis pradeda su generalizuojan č io mokslininko beasmeni š kumo na š ta: „Atrodo tinkama" ￿ ne taip skirtingai nuo Abelard'o „Kartais". unikali ų jausm ų atskleidimas toks reik š mingas kitiems. Jo moralin ė pareiga ir didysis sumanymas ￿ papasakoti ties ą ne apie savo veiksmus. ypatingo tik savo s ąž iningumu. puriton ų ￿ kurie sekuliarizavo šventąjį Augustin ą ￿ vie šų liudijim ų ir. vis ų pirma siekianti pramog ų . kad jie visi privalo klausytis. nes Casanova savo autobiografij ą laiko „tinkamiausia dingstimi juoktis" 5 9 .) Atsiv ė rimo sceninis pastatymas gal ė t ų b ū ti b ū dingas vienam aštuonioliktojo amžiaus savimon ė s tipui. Atskiro individo. Ta č iau a š tuonioliktojo am ž iaus romantikui teatras buvo jo pasakojimo auditorijai apie save forma. Ta č iau sensualisto auditorija stebi komediją. kuriai reikia sukr ė tim ų . kas paprastai manoma esant koreliacija tarp komedijos ir demokratijos. Sensualisto ￿ romantiko distinkcija pamina po koj ų tai. (Abu š ie modeliai negaliojo sekuliariems autobiografiniams ra š tams nevakarieti š kose visuomen ė se. bet ne specifi š kai romantiniam: sensualistas Casanova tuo pana š us į Rousseau. romantiko auditorija yra tragedijos liudinink ė .58 Rousseau pasakojimo apie save tikslas yra atskleisti savo unikalum ą . kita vertus. kurioje galima i š girsti Guibert'o „Išpažįstu" aidą. kol dvide š imtajame am ž iuje jie galėjo b ū ti i š versti i š vakarieti š k ų kalb ų . tragedijos ir aristokratijos.Romantikas Rousseau pačioje pirmoje eilutėje gina savo kaip individualaus veik ė jo teises: „Aš nusprendžiau". viena vertus.

Prieš ingai. abiem ￿ romantikui bei sensualistui ￿ tai buvo jų pačių sukurtas visiškai žmogiškas teatras. kalbant apie jo paties formavim ą si ir i š orinius pasiekimus.. č ai ž omi nematom ų dvasi ų . o m e s tegalime su š altakrauji š ka . kuris negal ė jo į vykti tol. ne š kit greit ą m ū s ų lemties ve ž im ą . deklamuojan č iu i š savo paties dramos Egmontas: Vaike! vaike! gana! Laiko ž irgai. kad galima tikrai pasakyti. k ą tik per ė j ę s į pilnat į .] nusine š a kartu su savimi ir norin č ius. Svarbiausias Goeth ė s darbas apra š ytas š iais vaizdiniais: „Reik š minga pastarojo [Fausto] marione č i ų spektaklio fabula manyje aid ė jo ir skamb ė jo daugybe ton ų . f. vidurdien į . kurio metu am ž inai jaunatvi š kas Goethe susijaudina taip giliai. b ū t ų gal ė j ę s.. kad tampa aktoriumi. ir nenorin č ius.. laikrod ž iui mu š ant dvylika. tiktai M ė nulis. ir š is po ž i ū ris nu š viestas abiejuose autobiografinio teksto galuose. jog bet kuris ž mogus. o Merkurijus palankiai. kol š i valanda nepra ė jo. Taigi jis prie š inosi m a n o gimimui.. s ą lygodamas ir formuodamas juos taip. europie č io etalonas Goethe su did ž iuliu įž valgumu pastebi savo paties gyvenime marione č i ų spektaklio bruo žų . Jupiteris ir Venera ž velg ė į j ą d r a u g i š k a akimi. gim ę s tik de š im č ia met ų anks č iau ar v ė liau. į temp ė savo planetin ė s valandos jėgą. Frankfurte prie Maino a š i š vydau pasaul į . Prad ž ia yra astrologi š kai kontroliuojamas gamtos vyksmas.gyvenimo forma. tuo tarpu Saturnas ir Marsas laik ė si neutraliai. Pabaiga yra i š vykimas.] š imtmetis [. Dovan ų gautas marione č i ų teatras ￿ paskutin ė jo senel ė s dovana ￿ minimas jo autobiografijos prad ž ioje. kurio viduje į sitvirtin ę s individas: 1749 met ų rugpj ūč io 28￿ąją. tapti visi š kai kitokia asmenybe." 6 0 Goeth ė s įž anga ekspliciti š kai i š d ė sto po ž i ū r į į gyvenim ą kaip į laiko žaidimą. Mano horoskopas buvo palankus: Saul ė buvo Mergel ė s ž enkle ir jau dien ą buvo apog ė juje.

arba individo grynai biografiniame (renesanso) laike. ir pabaigoje pagrindinis vaizdinys yra laikas. individui i š kosmin ė s b ū tinyb ė s. kas gali pasakyti? ir kas i š tikr ų j ų gali prisiminti. tai į de š in ę . judinama i š dalies pa ž inaus. i š kur jis atvyko? 6 1 Goethe prad ė jo nuo savo gamtin ė s aplinkos. kuriuo visata veik ė ž mog ų . tai buvo b ū das. Individ ą sukuria ne jo biologinis paveldas ar grupinis identifikavimasis. universalaus visa valdan č io mechanizmo (m ū s ų tik ė jimo charakter į formuojan č ia š eimynin ė s dramos galia g ė ti š ko ekvivalento). i š dalies paslaptingo laiko. nuo vaikyst ė s į jaunyst ę . o Goethei. Henry A d a m s a s m a ž i a u nei po š imtme č io Amerikos rytin ė je pakrant ė je dar i š skirtiniau į kurdina save . gamtos paslaptis. kuriose dalyvauja individas.. kuris pirmiausia determinuoja visuotinai ž inomu b ū du. nesibaigian č i ų socialin ė s realyb ė s istorini ų transformacij ų s ą veika. Rousseau ir Casanovai teatras buvo socialumo forma. ir į sitvirtina istoriniame laike. ir ne jo intencijos ar individual ū s pasiekimai. o po to veda į unikal ų . bet kosmin ė s determinacijos ir negailesting ų . nuo mechanizmo į energiją. [.. Su Goethe vakarieti š ka savimon ė nustoja egzistuoti arba su Dievu susijusiame (viduram ž i ų ) laike. S ą moningas individas Goethei. o u ž baigia paslaptingos jo individualios lemties energijos ne š amas k ū rybini ų u ž duo č i ų link. apibr ėž tame jo paties veiksm ų . Ta č iau ir prad ž ioje. ne ž inom ą . yra marionet ė . Jo gyvenimas juda nuo universalaus determinizmo į individual ų apsisprendim ą .] kurlink jis skuba. su visais savo patyrimais ir viltimis ￿ nepertraukiama kova ir „ š altakrauji š ka savitvarda". visuomen ė s ir kult ū ros transformacijose.savitvarda laikyti vadeles tvirta ranka ir kreipti ratus tai į kair ę .

Jis pasiek ė tiksl ą ž engdamas koja kojon su tuo. Manekenas [. ir laikas jam nustojo b ū ti nesibaigiantis. 63 Tuskegee institute. Kas ž ino? Galb ū t jis yra gyvas! 6 2 Autorius tikisi.. Oginga Odingai bei Kwame Nkrumah). jei ja norima tinkamai patarnauti kit ų lavinimui. kada jis gim ė (netikrumas. Pasakojim ą jis u ž baigia Jungtini ų Valstij ų prezidento pri ė mimu jo paties į kurtoje pedagogin ė je institucijoje. kylanč ios prastuomen ė s (arba kvazikastos) atstovas.. paslapties jausmas gyvenimo ￿ marione č i ų spektaklio ￿ viduje i š nyksta. Adamso am ž ininkas Bookeris T.istoriniame laike. jog jis gal ė t ų b ū ti gyvas jo apra š omos b ū ties centre ￿ š is r ū pestis tampa svarbus tiktai devynioliktojo am ž iaus auk š tesniosios ir viduriniosios klasi ų. b ū dingas devynioliktojo am ž iaus Amerikos negrams vergams ir keletui dvide š imtojo am ž iaus Afrikos politini ų lyderi ų . naudojama santykiams tirti. privalo b ū ti traktuojamas tarsi b ū t ų gyvas. privalo b ū ti laikomas realiu. Savojo „ a š " š erdis turi b ū ti pateikta tarsi būtų gyva. apsiaustas savo edukacini ų potyri ų ￿ „edukacijos drabu ž i ų ". Tampama v ė lyvosios Romos intelektualu. O individo „ e g o " pasirodo es ą s papras č iausias „manekenas" . Ta č iau jis jau nedera su istoriniu kitimu. k ą laiko istoriniu rasi ų susitaikymo procesu ir nei š vengiamu individo vert ė s pripa ž inimu.] turi tokią pa č i ą vert ę kaip ir bet kuri kita geometrin ė trijų ar daugiau matavim ų fig ū ra. juda per istorijos kait ą prie š inga kryptimi nei prezident ų s ū n ū s arba an ū kai. Ta č iau kam priklauso laiko jausmo ateitis? Galingoje Vakar ų s ą moningumo srov ė je ji priklaus ė Rousseau . autobiografijose. n ė ne ž inantis.. kurios jaut ė si atitolusios nuo istorijos. Š iam tikslui [. Nat ū ralus vitali š kumas susilpn ė j ę s.. Washingtonas.] jis privalo dvelkti realumu.

ž velgiant kiek giliau. ypatum ų . kurioje jie bus panaudoti.]. mil ž ini š kas kan č ias. i š rei š kian č i ų didel ę m a l o n u m ų ie š kojimo meistryst ę . Sensualistui jausmai ￿ kaip ir kitos priemon ė s. kuris. kad egzistavau [. Casanova atsiskleid ž ia kaip pav ė luotas renesanso avanti ū ristas. paties . ta č iau kur kas sumaniau pritaikant visuotinai priimt ų jausm ų naudojimo detales prie tos situacijos. transcenduojan č i ų tiek istorijos. Save apib ū dindamas teori š kai Casanova i š pirmo ž vilgsnio artimas Rousseau. dvide š imtasis am ž ius dar kart ą prad ė s ie š koti nepriklausan č i ų nuo laiko savimon ė s form ų . pasakodamas apie save prakti š kai jis yra. kuri ų jis griebiasi praktiniams savo gyvenimo tikslams: tie patys siauro diapazono jausmai.. „mitologini ų s ą moni ų ". „A š vis ą gyvenim ą elgiausi labiau jausmo nei svarstym ų vedamas"). Kaip ir Rousseau. tiek ir ekstatini ų grynai individualaus subjektyvumo vivisekcijų ribas (Mircea Eliade). be analitinio nagrin ė jimo. jis atskleid ž ia plat ų ir gyv ą jausm ų diapazon ą . atid ž iau pa ž velgus. be pakitim ų . padeda atskleisti pagrindin į skirtum ą tarp š i ų dviej ų a š tuonioliktojo amž iaus savimon ė s b ū d ų . Casanova apib ū dina savo b ū t į sugeb ė jimu jausti („A š ž inau. naudojami v ė l ir v ė l nuo jaunyst ė s iki senatv ė s. Reaguodamas prie š subjektyvi ų laik ų pertekli ų .. tik kaip į rank į savo menui naudojantis savo k ū n ą . Tarp romantiko ir sensualisto egzistuoja klaidinantis pana š umas. bet i š veiksm ų . jokiai emocijai niekuomet nesusiliejant su jokia kita. 6 4 Tač iau romantikas analizuoja savo jausmus ir j ų audringus prie š taravimus.subjektyviam laikui. ir pernelyg didel ę gyvenimo valdant emocijoms kain ą . kadangi a š jau č iau". kurias jie jam sukelia. Casanovos gyvenimo apra š ymas susideda ne i š jausm ų . netoli nuo Cellini.

. Niekas negal ė t ų labiau skirtis nuo a š tuonioliktojo amž iaus kontinentinio laisvamanio nei devynioliktojo amž iaus nonkonformistin ė s protestanti š kos kilm ė s angl ų liberalas. jog pragmatikas liberalas. o laisvamanis. ir tai. bet ir krik šč ionis. asmenini ų teisi ų gyn ė jas. Verta atkreipti d ė mes į .] pripa ž inti tai. nei jie to nusipeln ė . Liberalas sąvąjį „ a š " pradeda nuo savanori š ko. ir tod ė l privalau laikyti save laisvu ž mogumi.sukurtoje komedijoje jis tik sau atrodo kaip jautrus racionalistas. praktikuojantis atvirk š čią utilitarizm ą . ir (suved ž iojim ų karjeros prad ž ioje) randa tai religijoje: „A š esu ne tik monoteistas.. tai. o antra: [. susaisto save d ė kingumu kitiems ￿ pats pasiskelbia es ą s susaistytas pa č iais sava ￿ nori š kiausiais emociniais saitais. kurios pasaulis netur ė jo galimyb ė s pa ž inoti. k ą m a n o intelektinis ir moralinis vystymasis skolingas kitiems ž mon ė ms." Liberalas galėjo pripa ž inti tai. niekada niekam nepakenkusios. kas r ū pinasi š vietimo tobulinimu. jog kad ir k ą gera ar bloga padariau per savo gyvenim ą . malda j ą i š sklaido. o laisvamanis Casanova skelbia savo laisvę: A š p r a d e d u pareik š damas savo skaitytojui.] Neviltis ž udo. siekia to.. [. 6 5 ￿ jo ž monai. . kai kuriems garsiems. esu tikras. kurio tikė jimas sustiprintas filosofijos. kad u ž sitarnavau nuopeln ų arba u ž sitraukiau kalt ę . 6 6 Sekuliarus liberalas buvo prad ė j ę s nuo intencijos b ū ti naudingam kitiems. kitiems ma ž iau ž inomiems. Johno Stuarto Millio pradinis tikslas ￿ pirmiausia b ū ti naudingam tiems.. kuriai labiausiai i š vis ų atlygintina. ta č iau tvirto susisaistymo su kitais. kas gal ė t ų b ū ti naudinga jam. o po maldos ž mogus tiki ir veikia.

tiek Rousseau. save kuriantis artefaktas. Casanovos manymu. tur į s į vertinti savo paties gyvybingum ą suviliot ų sek ė j ų skai č iumi. o laisvamanis yra savo paties gaminys. (Egzistuoja ir sekuliari kataliki š ka autobiografijos kaip „etinio ir intelektinio vystymosi" tradicija ￿ Vico.kuo kiti prisid ė jo prie jo vystymosi. Bet kokiu atveju komedijoje daug nekalbama apie „ ž mogi š k ą orum ą ". kad i š likt ų save mylin č iu dievu. kuo jis tapo socialiai formuojamas: „mano intelektinis ir moralinis vystymasis". vaidinantis Save mylint į Diev ą ￿ apsaugomas nuo satanizmo tiktai ai š kiu sensualisto suvokimu. visoms jo suviliotoms moterims buvo vienodai malonu pasitarnauti. tiek ir Mil ￿ lis atskleid ž ia pagrindines prielaidas apie j ų b ū ties ištakas. Ta č iau jis turi pritraukti kiek galima didesnio ž moni ų skai č iaus meil ę . Croce ￿ ta č iau ji .) Neturin č io pagrindo po kojomis sensualisto. Romantikas kalba apie tai. liberalas kalba apie tai. bet galimo universalizuoti lavinimo produktas. jog jis save myl ė jo pakankamai." 6 7 Savojo „ a š " erotizavimas savuoju „ a š " ￿ ž mogus. jog jis yra dievas tik komedijoje. kuris „skolingas kitiems ž mon ė ms". poreikis myl ė ti save. A š tuonioliktojo am ž iaus romantikas pasirodo kaip unikalus gamtos produktas. vis naujai suvokiant š ios meil ė s poj ūč ius. koks jis yra gamtos sukurtas. savo paties į pareigotas myl ė ti save: „A š d ž iaugiausi sugeb ė jimu b ū ti savo paties mokiniu ir pareiga myl ė ti savo mokytoj ą . devynioliktojo am ž iaus liberalas ￿ kaip ne į prasto. padaro j į be galo god ž iu kit ų meil ė s jam vartotoju. N ė vienas j ų n ė ra save kuriantis artefaktas. kad į tikint ų jį. (Iš tikr ų j ų tai tik komedijos dievas. ne š amo per visuomen ę fort ū nos vėjų. Ai š kindami savo intencijas.

Namis ė da.paskatinta daugiausia kovos su tekstais. jo santyki ų su visuo68 mene poky č iai. ir bandau pa ž velgti į save ￿ visk ą ataidint į gars ą . viena vertus. „niekis"... per kuri ą gali b ū ti i š reik š ta jau nebeap č iuopiama savojo „ a š " „prigimtis". savo dirbtinumu tapusi ų vienintele komunikacijos priemone.] Tiek juodaod ž i ų autobiografijose. subrendusiam romantikui neegzistuoja joks sąmoningai pasirinktas. Detroito Raudonasis . Devynioliktojo am ž iaus romantikas (nuo Die Nacht￿ wache des Bonaventura 1804 metais) pakeit ė vaiki š k ą nuo š irdum ą santykiuose su visuomene į daugyb ę suaugusiojo kauki ų . kauk ė s. o tik. š alin nuo „ a š " ￿ tik š okite. o j ų i š rai š ka visi š kai spontani š ka. ir vis d ė lto matau ￿ grei č iausiai matau Niek į ! ￿ Šalin. kauk ė s!" 6 9 V ė liau kauk ė s ypa č i š gars ė ja dvide š imtojo am ž iaus Amerikos juodaod ž i ų autobiografijose: Malcolmas X pereina n u o vienos kauk ė s prie kitos.. Jo emocij ų „prigimtis" visada i š lieka jam gryna. tarsi kri š tolas skaidri. [.) Prie š ingai nei puritonui. paties valdomas vystymasis. ta č iau i š prad ž i ų jis kepurn ė jasi korum ￿ puotoje visuomen ė je (kuri korumpuoja ir jo veiksmus). Ma ž asis Malcolmas. kai a š tvirtai sugriebiu jus. i š esm ė s anti ￿ kvarizmo į veikimas erudicijos dvasia.] Jis yra ž inomas į vairiai. kuris jam yra ne kauk ė . praradus į ton ą ￿ nesan č i ą substancij ą . netgi Šė tonas. Gana b ū dingai anoniminis Die Nachtwache autorius ra šė : „I š tikr ų j ų ego yra siaubingai vieni š as. kadangi toks . ir kita vertus. kalinio n u m e r i s . kol susitapatina su Broliu. bet jis pats. [. tiek gro ž in ė je literat ū roje galutinis kauki ų nusimetimas yra veik ė jo pagrindinis tikslas. Rousseau „aib ė jausm ų " ￿ ne s ą moning ų pasirinkim ų arba į tempt ų pastang ų ￿ „kurie pa ž enklino mano b ū ties raid ą ". ai š kiai pralaim ė j ę s. kaip Malcolmas.. o paskui i š kalbingai prabyla bandydamas j ą reformuoti ir v ė l pasitraukia i š jos.

. suvok ė . ir a š tuonioliktojo am ž iaus romantikas gal ė jo taip pasielgti. o ne autobiografiniuose darbuose. ir „analiz ė " ￿ galb ū t sveikesn ė b ū sena.) Vis d ė lto š is pokytis geriausiai atskleistas literat ū riniuose bei teoriniuose. pasidar ą s meni š kiausi ą kauk ę i š totalaus bekauki š kumo.aktas ￿ savojo „ a š " ir laisv ė s demonstravimas. Ta č iau „gynybinis mechanizmas" apima tik vien ą kauk ė s funkciją. ta č iau jis nesuvok ė tai dar ą s. [. devynioliktojo am ž iaus romantikas siek ė padaryti save suprantam ą sau pa č iam pasitelk ę s kar š t ą dirbtini ų ekstazi ų ￿ arba eksperimentini ų epifanij ų . jei devynioliktojo am ž iaus romantikas ￿ ir jo į p ė diniai ￿ galėjo juos i š skirti kaip atskirus ž anrus. kaip da ž niausiai ir nutinka. 7 0 A š tuonioliktojo am ž iaus romantikas jaut ė si identi š kas savo prigim č iai.] Kai į kreipim ą si neatsiliepiama. o devynioliktojo am ž iaus romantikas. kurias jis pateik ė visuomenei. (Dabartin ė tendencija interpretuoti visk ą autobiografi š kai yra v ė lyvojo romantinio po ž i ū rio i š rai š ka). ( Ž velgiant i š pastarosios perspektyvos. tarsi Levviso C a r r o l l o knygose. Angl ų liberalas paveld ė jo i š puritono „intelektinio ir moralinio vystymosi" („intelektinio" prioritetas n ė ra atsitiktinis) kryptingum ą kaip savo gyvenimo simbolin į pavidal ą ir sekuliarizavo jį. ypa č Vokietijoje. . I š š i ų kauki ų i š sirutuliojo psichoanalitik ų gynybiniai mechanizmai.. A š tuonioliktojo am ž iaus romantikas galėjo tik atskleisti sunkiai suvaldomus „savo sielos istorijos" vingius. kurios visuomen ė negali suprasti. Ta č iau egzistuoja kaina. kuri turi pranykti arba pasirodyti neilgalaik ė . jie dingsta. juodaod ž i ų autobiografij ų herojams d e d a s i k a ž k a s keista. kad psichoanaliz ė tapt ų b ū tina. Romantiko kauk ė yra ir „gynybinis mechanizmas". kalb ą .

VVeberio sekuliarizuoto puritono prototipas. kaina. tik po to keliems draugams. nuogai beg ė di š kai tiesai" (mano kursyvas). o devynioliktojo am ž iaus ž mogus to nebegal ė jo. apie kuri ą liberalas puikiai ž inojo. vienintelis u ž simena apie „malon u m ą " jau pirmoje savo autobiografijos eilut ė je ir jos pirm ą pastraip ą u ž baigia: „[. Anglopran ￿ c ū zi š kas a š tuonioliktojo am ž iaus hedonizmas leido nepaprastai disciplinuotam darbininkui pajusti malonum ą pasakojant apie sav ę s disciplinavim ą . Rousseau kalba visai ž monijai. tiek Millis adresuoja savo autobiografijas potencialiai universaliai auditorijai...] Šis keistas ir graudus auk š to estetinio skonio 71 praradimas f. atsakomyb ė s ir savitvardos ie š kojim ą . tapo ka ž kokia ma š ina visuotiniams d ė sniams kalti i š gausi ų fakt ų rinkini ų .. 7 2 Benjaminas Franklinas. ir galb ū t ma ž iausiai „vie š ajai publikai".].kuri ą reikia sumok ė ti u ž atkakl ų racionalumo. kaip rea ￿ . sprend ž iant i š Millio depresijos ir Charleso Darwino: „A š paband ž iau para š yti šį pasakojimą apie save.. ￿ pradeda Edwardas Gibbonas. i š kurios tikisi emocin ė s reakcijos.. [. i š kito pasaulio ž velgiantis atgal į savo paties gyvenim ą ". i š jo siaubo d ė l persisotinimo mokslu praradus sugeb ė jim ą reaguoti į poeziją ir muzik ą : „Mano protas. Gibbonas vis ų pirma ra šė sau." Kaip skiriasi tai nuo a š tuonioliktojo am ž iaus konservatyvesnio anglo pasakojimo malonumo: „Mano paties pramoga yra mano akstinas ir bus mano atlygis". jei Ž mogus pad ė kot ų Dievui u ž savo 73 Tu š tyb ę tarp kit ų Gyvenimo Patogum ų " . regis.] daugeliu Atvej ų neb ū t ų visi š kai absurdi š ka. tarsi b ūč iau negyvas. i š kart po to pamin ė damas „sunkaus darbo s ė kming ą pabaig ą " ir i š reik š damas įsipareigojim ą „tiesai. 7 4 Tiek Rousseau..

jog ne jam buvo para š yti š ie puslapiai. rimtai besidomin č iam diskutuojamu klausimu: „Skaitytojas.guojama į teatro vaidinim ą : „[." Liberalui universali ž monija atrodo kaip viešai polemizuojanti visuomenė. Liberalui savasis „ a š " yra tai. Romantikui savasis „ a š " yra tai.. liberalas kalba skaitytojui. ir a š netrok š tu i š jo jokios kitos malon ė s. k ą tinka papasakoti apie save racionaliai. Tegul jie d ū sauja d ė l mano nuod ė mi ų ir raudonuoja d ė l piktadarybi ų . kurie buvo (o Millio atveju ir lieka) jiems . Nei Rousseau. bet ir turimas adresato vaizdinys veikia ne vien kalb ė jimo apie save b ū d ą . kurio š ie dalykai nedomina. galės kaltinti tik save. (Atkreipkime d ė mes į . polemizuojan č iai visuomenei. charakter į . O dvideš imtojo am ž iaus ž mogui savasis „ a š " yra tai. gan ė tinai skiriasi nuo Rousseau. kaip tur ė ti omeny.] tegul begaliniai mano gentaini ų legionai susirenka aplink mane ir i š girsta mano i š pa ž int į . nei Millis neadresuoja savo autobiografijų tiems. laikomam sakraliu sielos teatru.) Prie š ingai nei romantikas. k ą reikia parodyti ￿ arba dramati š kai paaukoti ￿ pasauliui. k ą pripažį sta standartizuoti psichologiniai testai. manoma. sudaran č iuose bene garsiausios autobiografijos nuo š ventojo Augustino laik ų fragmentus. kad ir kas jis b ū t ų . Ne tik adresatas." 7 5 Romantikui universali ą ž monij ą sudaro sakralus jo sielos teatro publika. atskleistas filosofiniuose tekstuose. savajam „ a š " svarbiausia. kas. jei ims skaityti toliau.. bet ir pat į to. kad nors Nietzsch ė s savojo „a š " patyrimas. susidedanti i š protingų žmonių. kuriam kalbama. jo auditorijos koncepcija ir santykis su auditorija priklauso tam pa č iam kaip ir Rousseau strukt ū riniam tipui: Nietzschei taip pat universali ą ž monij ą sudaro sakralaus jo sielos teatro publika.

. Intymaus socialumo pagrind ą romantikui sudaro nesibaigiantis ekstatinio susiliejimo ie š kojimas: „[. Romantiko autobiografija turi b ū ti adresuota nepa žį stam ų j ų auditorijai. frakcijos ar politin ė s klikos vardu. nes jis negali i š saugoti draugyst ė s pakankamai ilgai. kas r ė m ė si partijos.. nes jis nekalba vie š ai apie tai. Liberalo autobiografija turi b ū ti adresuota plačiajai publikai." Vis d ė lto ie š komas susiliejimas n ė ra abipusis (kaip jo ekvivalentas Millio santuokoje). i š skyrus j ų visuomeninius aspektus (pvz.. be joki ų į sipareigojim ų . Tur ė tume atkreipti d ė mes į į prie š ingo tipo elementus (labai galimas daiktas. Nesugeb ė damas to padaryti a š visuomet jausdavau tu š tum ą . Romantikas su pasibais ė jimu š alinasi bet kokio visuomeninio reikalo ar organizuotos grup ė s („Mano moralin ė neapykanta viskam. bet visi š kai skirtingai. Abu jie gana grie ž tai atskiria viešąją ir privačiąją socialumo sferas. Liberalas tvirtai ir ai š kiai identifikuoja save su į vairiais visuomeniniais reikalais. kad gal ė t ų kalb ė ti apie j ą savo draugams.. jog a š jai nebuvau viskas.artimiausi.. Ta č iau jis atveria tai. ta č iau nieko i š svarbiausi ų brand ž i ų santyki ų .] vienintel ė mintis." Besaikis visi š ko intymumo idealas virsta pasikartojan č iais linksmumo ir i š sekimo.] galimas tik tarp dviejų sielų vienoje kr ū tinėje.. k ą laiko savo intymaus socialumo patyrimo viskuo.. i š laik ė mane laisv ą ir nepriklausom ą . būtinus elementus) romantiko ir . neatskleid ž ia kitiems. Tai glaud ž iai susiję su j ų socialumo koncepcijomis. kas grynai asmeni š ka. ver ž lumo ir susinaikinimo ciklais. i š skyrus mano 77 š irdies meil ę "). kuri ų centre ￿ jo egalitarin ė santuoka. pri78 vert ė j ą b ū ti man beveik niekuo. bendros publikacijos).] intymus bendravimas [. bet pasiekiamas tik per visi š k ą kito absorbavim ą į Dievą primenant į savąjį „a š ": „[.

Romantiko savimonei svarbu ž inoti." J ą u ž augino „metodiste arba ka ž kokia melancholi š ka kalviniste"..] jau č iau. tokia ribota. ž moni ų ir savo pa č ios k ū no baim ė s. kuri teig ė : „[. ž enklina didžiausią š io meto pavoj ų " (mano kursyvas). jog viena i š mano gyvenimo pareig ų buvo para š yti savo autobiografiją. Š i autobiografija suvokiama kaip paskutin ė sekuliari mir š tan č ios hugenot ų kilm ė s moters i š pa ž intis ￿ moters. jog tik nedaugelis dabar i š dr į sta b ū ti ekscentri š ki. jog tuo metu. Liberalas. bandydamas į sivaizduoti savo racionalistin ė s socialin ė s reformos programos į gyvendinim ą . ir nepriklausomas amatininkas. individo gyvenimo kaip grie ž tai progresyvios raidos model į randame. jog esi ir laisvas demokrati š kos visuomen ė s pilietis.. romantiniai elementai į ne š a emocinio gyvybingumo į liberalo savojo „ a š " s ą rang ą . 7 9 Devynioliktojo am ž iaus Anglijoje buvo moter ų liberali ų . b ū d a m a s dvide š imties. d a u g ai š kesn į nei bet kurio vyro. besidid ž iuojantis savo nepriklausomybe ir karaliaus pensijos atsisakymu. jog Millis savo darbe Apie Laisvę galėjo pareik š ti: „Tai. ir nuo š ios depresijos j į i š gelbsti tik romantin ė poezija. Pienas man visiškai netiko. puola į sunki ą depresiją.liberalo autobiografijose.[.1. iki knyg ų ir intelektualios š eimos)... ištisas valandas kiekvieną rytą jausdavau baisų gumulą gerklėje.] n u o pat jaunum ė s [.. kuri kitais at ž vilgiais tokia sveiko proto padiktuota. ir keista.] kol neu ž augau pakankamai didelė. kai Millio gyvenimas rodo sekuliar ų ir beveik u ž dar ą cikl ą (nuo knyg ų ir 1. Liberal ū s elementai suteikia tvirtumo nepastoviai romantiko savimonei.. Harn'ef Martineau autobiografijoje. ir jos vaikyst ė buvo pripildyta gamtos. o naktį siaubingiausius . kad galėčiau pusryčiams gerti arbatą. mintys apie t ė vo mirt į ir meil ė Harriet Taylor.

o Rousseau tarsi aktorius po vaidinimo paslapč iomis dirs č ioja pro u ž dang ą . kad u ž dusint ų ir sutrai š kyt ų mane. ir tada langai atrodydavo tolsta j begalyb ę . regis. o baim ė s nyksta atsisakant veiklos ir asmeninio r ū pes č io. Kiek pamenu.spazmus..] Kai m ū s ų gimin ė s aukl ė jimas remsis morale . Kartais blausi lang ų š viesa nakt į tarytum priart ė davo.. priklausan č ia [moksli š kai] nustatytai tiesai. [. netrukus prad ė sian č ios pranc ū z ų revoliuciją. jis vis leisdavosi ž emyn.]. steb ė damas reakciją: . Ž vaig ž d ė tas dangus buvo vis ų blogiausia.. S p r e n d ž i a nt i š m a n o pa č ios p a t y r i m o. jog ne laukiant romantizmo pabaigos) iki penki ų aristokrat ų grup ė s salone.]. kurie b ū tini gyvenimo vidury.. ranka. ne su „baime ir virpuliais". ta č iau daugiau ar ma ž iau apakina bei sudrums č ia m ū s ų poj ūč ius bei sprendimus. suma žė ja (tik ė kim ė s. bet su giedra viltimi ir d ž iaugsmingu tikrumu. Kartais mane a p i m d a v o panik a laipt ų vir š uje [. Kai Martineau manosi mir š tanti. u ž kariavusi mano š ird į ir pasitik ė jim ą . viltys did ė ja. ji blaiviai u ž baigia: Nereikia n ė sakyti. ir prispaust ų man galv ą [. Jei a š p a d ė d a v a u rank ą ant pagalv ė s po galva. pirmas ž mogus. visa „baim ė ir virpuliai" bus palikti vaikams. kuri i š prad ž i ų tur ė jo apimti visą žmoniją. buvo teta Kentish. kol p r i s i s p a u s d a v o prie m a n o aki ų obuoli ų . kurio a š nebijojau. 8 0 Dvide š imtajame am ž iuje i š liko daugiau Millio siauro cikli š kumo nei Martineau grie ž to progresyvumo. juo grei č iau mes i š jo pasitraukiame . ￿ iki j ų gimin ė s gerov ė s „ s u k ū r i m o " . kai buvau š e š iolikos. o galva i š augdavo sulig kalnu. Branda yra abstrahuotas i š sivadavimas i š ry š ki ų vaikyst ė s siaub ų per sekuliar ų m ą stym ą .. visi š kai susitraukdavo.. Rousseau Išpažinties pabaigoje auditorija. o ž mon ė s pakils iki kilnesn ė s veiklos nei sav ę s gelbėjimas. jog d o m ė j i m a s i s savo g y v e n i m o keliu ar apskritai ž mogaus gyvenimu did ė ja juo labiau. Ta č iau vaikyst ė s siaub ų (kuriuos radikalusis puritonas buvo ten ir palik ę s) kaip savimon ė s pradinio ta š ko i š k ė limu Har ￿ riet Martineau yra dvide š imtojo am ž iaus Vakar ų jautr u m o pionier ė .

vien ą dien ą atsilyginti geriausiajai i š moter ų u ž vis ą pagalb ą . kaip ir likusieji sve č iai. jei į manoma. sukanka lygiai penkiasde š imt met ų nuo tada. tik sav ę s paties. kuri geriausiai j ą atitiko ir kuri ą ji vis dar i š laiko. d ė kingumu moteriai. viena pati (Rousseau). Ji pastebimai virp ė jo. ir visi tyl ė jo. kad gal ėč iau.] p a d e d a m a s jos ž od ž io ir pavyzd ž io. nesumi š usiu ir nesutrikdytu. kuria did ž iuojamasi) prad ž ioje. Verb ų sekmadien į ..Taip a š baigiau skaityti. [..].] Jei ne ta trumpa. Š iandien. kuris atrod ė sujaudintas. Tiek a š tegavau i š savo skaitymo ir prisipa ž inimo. kuri suteik ė form ą jo sielai (Rousseau) arba intelektiniam ir moraliniam vystymuisi (Millis). kaip Johnas Stuartas Millis v ė liau prad ė jo. Neb ū na dienos. ir kai gal ė jau nuo š ird ž iai pareik š ti gyven ą s. 8 2 Rousseau u ž baigia.. kuri ą buvo sutik ę s prie š penkiasde š imt met ų . ir aktorius daugiau ne ￿ besuvokia es ą s stebimas nieko kito. kai sutikau m a d a m de Warens [. kad su d ž iaugsmu ir giliais jausmais neprisimin č iau to t r u m p o mano g y v e n i m o l a i k o t a r p i o . 8 1 Paskutiniame Rousseau autobiografiniame tekste Vienišo klajūno godos scena pakinta į aplink ą be fizini ų savybi ų . Rousseau autobiografija pasirodo kaip pirmas nuosekliai psichologinis individo sav ę s interpretacijos į r ė minimas Vakar ų istorijoje: psichologin ė b ū sena (individuali intencija.] A š pasiry ž au savo laisvalaikio valandas p a n a u d o t i tam.. [.. a š sugeb ė jau suteikti savo vis dar paprastai ir naiviai sielai form ą . ta č iau greitai susitvard ė ir tyl ė jo. jis nebepuosel ė ja dabarties jausm ų kaip per beveik vis ą Išpažintį. M a d a m d ' E g m o n t b u v o vienintelis ž mogus. [. Rousseau vis dar kupinas intencij ų kaip prad ž ioje. kai a š b u v a u savimi.. ta č iau su d ė kingumu atsimena seniai mirusi ą moter į .. vidin ę dvasin ę b ū sen ą . daugiau nei bet kas kitas (Millis). s a v i m i iki galo. bet ne į kainojama akimirka. psichologin ė b ū sena (nuolankus ir d ė kingas prisiminimas) pabaigoje. galb ū t ir b ūč iau link ę s abejoti d ė l savo tikrosios prigimties.. kuri ą myl ė jo. kuri ą ji buvo man suteikusi. .

..]. apie kurias bus laiko pakalb ė ti i š samiau.] prad ė jo med ž iagos rengim ą b ū simoms knygoms. Millis u ž baigia savo einamaisiais darbais dukters draugijoje: [. 8 3 Romantikas kalba teatri š kai. Dvi pabaigos sudaro implicitin ę psichologin ė s raidos gyvenimo saul ė lydyje teorij ą .. siekdamas su ž adinti emocin į nepa žį stam ų ž moni ų atgars į (arba atgaivinti jo .. Ta č iau esminis dalykas tas... „savo pa č ios prigimt į ". Rousseau prad ė jo nuo savo prigimties bei ž monijos ir u ž baig ė nuolankiu d ė kingumu moteriai.Š ios dvi b ū senos gal ė t ų reprezentuoti suaugusiojo ir seno ž mogaus po ž i ū r į į gyvenim ą . tik vyras romantikas eina per savo gyvenim ą prie š inga kryptimi negu moteris romantik ė : pirmuoju atveju nuo savęs paties prie kito. Ta č iau kitas t ė ra prisimenamas.] į vair ū s straipsniai periodikoje [. Rousseau ir Sand gal ė t ų b ū ti laikomi paradigminiais. o Sand pradeda nuo savo vyro bei savo klasin ė s kilm ė s ir baigia gindama „savo pa č ios vali ą ". kuri ą myl ė jo prie š penkiasde š imt met ų .] su kai kuriais m a n o dukters ir m a n o paties papildymais [. „savo pa č ios instinktus".. antruoju ￿ nuo kito prie savęs pačios. kad George Sand Rousseau at ž vilgiu yra tas pat kaip Harriet Martineau Johno Stuarto Millio at ž vilgiu. jei tik susp ė siu jas pabaigti.) Gal ė tume pasakyti.. tik kur kas pasyviau. o pati tiktai deklaruojama. Svarbiausia religin ė s veiklos sfera perkeliama i š socialinio pasaulio į sekuliarizuot ą vid ų . jog su Rousseau puritono sociologinį įrėminimą pakei č ia romantiko psichologinis įrėminimas. kalbos vie š omis progomis [. (De š imtojo am ž iaus japon ų poetas dienora š tininkas nujaut ė psichologin į gyvenimo prasm ė s į r ė minim ą .

kuriame dukterys at ė jus laikui pakei č ia motinas. teatr ą ir juslin į malonum ą : „Gav ė nios prad ž ioje ji i š vyko su visa trupe.paties jausmus). nepajudinamas centras. Bet ir visi š kai moderniai (arba „postmoder ￿ niai") Anne Roiphe j ų nepakaks. ir tik jis vienas lieka to rato am ž inas." 8 4 Casanovos pabaiga. o po trej ų met ų pamač iau j ą Paduvoje. kur atnaujinau pa ž int į su jos dukterimi kur kas š velnesniais santykiais. renesanso ž mogus. kaip ir Cellini. liberalas i š d ė sto savo gyvenimo faktus blaiviai. Ta č iau Cellini. Casanova u ž baigia savo Atsiminimus susiedamas religines temas (kaip r ė mus savo kalendoriui). gamtos proces ų rato. . b ū tent liberalas ￿ ir b ū tent kairysis liberalas ￿ sugalvojo į tvirtinti š eimyninius ry š ius kaip tinkamiausi ą pasakojimo apie savo gyvenimo prasm ę pabaigą. nors ji ir baigia jau dvide š imtajame am ž iuje kaip ir Millis. ir Gibbonas. vaikais ir knygomis. Netgi visi š kai tradicin ė ž yd ė motina Gl ū ckel nesugeb ė jo u ž baigti savo gyvenimo rutinos kaip ž mogus. kai kuriais at ž vilgiais pats v ė lyvojo renesanso ž mogus. bet d a u g emocingiau. Šis pabaigos tipas i š lieka retas autobiografiniuose ra š tuose visame pasaulyje. ž inojo. ž inojo. kuriam vaik ų kartu su darbu visi š kai pakanka. Tinkamiausia liberalui pabaiga ai š kiai kontrastuoja su atsitiktine laisvamanio pabaiga. kad „laiko trump ė jimas ir vilties stoka visuomet tamsesniais 85 š e šė liais n u d a ž o gyvenimo vakar ą " ￿ tuo tarpu sen ￿ sualistas pasitraukia i š akira č io tik ė damasis am ž ino jo malonum ų rato atsinaujinimo. t ė ra veiklos nutr ū kimas. Cardano inicijuota maniera. ne š ali š kai. Kad ir kokios klaidingos b ū t ų dabartin ė s liberalizmo interpretacijos. kad pabaiga yra pabaiga.

. Jos pasakojimo prad ž ia ￿ skausmas d ė l vyro netekties. tiek su ž ydais. Bet svarbiausia. ž yd ė nam ų š eiminink ė ir verslinink ė Gl ū ckel i š Hamelno prad ė jo ra š yti savąją.] tarnauti Dievui visa š irdimi [. b ū kite s ąž iningi piniginiuose reikaluose.. ji d u o d a vaikams religin į ir moralin į patarim ą : [. mano vaikai. sutuoktiniu arba b e n d r u o m e n e . vildamasi atitraukti savo sielą nuo r ū pes č i ų ... ￿ jos vaikai.]. 8 6 Kaip p a r o d ė Mary Mason.. jog esate viena.. prisl ė gusi ų j ą [. apsaugok Dieve.] skirkite savo nuo ž i ū ra tinkamiausi ą laik ą Toros studijoms [. kai Baxteris u ž baig ė savo autobiografij ą .... kurio bus paklausta ž mogaus kitame pasaulyje: ar jis buvo patikimas verslo reikaluose.]. mano brangieji vaikai." Paskui. o auditorija. o iki tol bandant istori š kai rekonstruoti vakarietiškąjį „ a š " da ž niausiai ignoruojama.X Turime sugr įž ti į septyniolikt ą j į am ž i ų .. Pra ė jus š e š eriems metams po to. Pirmasis klausimas. „Did ž iai sielvartaudama ir nor ė dama nuraminti savo sielą a š pradedu šią knyg ą [.. kuri susikerta su pagrindine Vakar ų srove tik devynioliktajame amž iuje. Prad ė jau j ą ra š yti. 8 7 Ta č iau Mason surastas bendras vyri š kas modelis tampa akivaizdus Europoje tiktai n u o renesanso. tuo t a r p u europie č iai vyrai sutelk ė d ė mes į į savo santykinai izoliuotas individualybes. tiek ir su ne ž ydais [.] nesiskelbiant ž mon ė ms. š irdyje esate kitkuo. kuriai jis adresuojamas.. kai.]. europiet ė s moterys buvo linkusios savo autobiografiniuose ra š tuose identifikuoti savuosius „ a š " pagal j ų santyk į su kitais ￿ Dievu. dar nieko nepasakiusi apie save.. [.. kad atsektume kont ū rus dar vienos savojo „ a š " istorijos. jeigu nekreipsime d ė mesio į Abelard' ą jaunys ￿ .].

tai yra slaptos kankinyst ė s.] O d ė l tų moralini ų sielvart ų . Žydų savimon ė s tradicijai Gl ū ckel autobiografijoje b ū dinga. kaip dar ė kai kurie krik šč ionys mistikai ￿ pavyzd ž iui. A š papasakojau. nors ir skirdama did ž iul į d ė mes į savo visuomeniniams į sipareigojimams. ką į jį atne šė mano pačios instinktai. kurie vienas n u o kito neatskiriami. ir kita vertus. kuriai m e s visi nu s i l e n k i a m e arba vie š ai. istorija [mano kursyvas]. arba a s m e n i n i a m e gyvenim e ir kuri ą privalome tyliai i š k ą sti. u ž baigia labai emfati š kai: A š papasakojau arba u ž siminiau apie visk ą . ir negalioja angl ų liberalui Johnui Stuartui Milliui. kaip laikiausi to. 3 9 Glückel i š Hamelno prie š du am ž ius gal ė jo reprezentuoti istorinį moteri š k ą savojo „ a š " sujungimo su vyru ir vaikais model į . kuris apra š o save susiliejusi į vien ą dvasin ę iniciatyv ą su savo ž mona. [. skubus per ė jimas prie religini ų bei verslo į sipareigojim ų . kas į vyko mano gyvenime mano pačios valia. 8 8 Ir jau devynioliktajame am ž iuje George Sand. viena vertus. kas buvo b ū dinga mano pačios prigimčiai. nei š silavinusiai b ū tybei 1373 met ų gegu žė s a š tunt ą dien ą . i š ry š k ė jantis pasirenkant j į savo gyvenimo istorijos i š eities ta š ku. kuriuos kitos prigimtys m a n u ž k r o v ė . Taip pat ne visos moterys apib ū dina savo identitet ą tik atsi ž velgdamos į kitus: Georgia O'Keeffe dvide š imtajame am ž iuje taip n e d a r o . intymumas skausmui. Prie š kur į laik ą i š Dievo ji buvo papra š iusi trijų dovan ų : .tėje. Vis d ė lto niekas ž yd ų tradicijoje nerodo. jog reik ė t ų prad ė ti savo prasming ą egzistencij ą prašant skausmo... Motina Juliana i š Norwicho keturioliktajame am ž iuje ￿ siekdami susitapatinti su Kristaus kan č iomis dar kart ą jas patiriant: „Šie aprei š kimai pasirod ė paprastai. visk ą .

o Pitirimas Sorokinas savąją ￿ motinos). Ta č iau puritone moteris vargu ar i š si ž ad ė t ų savo pa č ios moralinio vystymosi d ė l š eimynini ų pareig ų arba sutikt ų d ė l to nekvar š inti sau galvos: Ne. kuris.) 9 0 Ž ydui priimti nei š vengiam ą skausm ą gali b ū ti religin ė pareiga. arba i š krypimu.(i) suprasti jo kan č ias. nuo š irdaus gailes č io ž aizda ir tyro Dievo tro š kimo ž aizda".]. Bet tai aib ė gyvenimo manevr ų su horizonte matoma transcendentine pabaiga. bet „tikro atgailavimo ž aizda." (Minimos ž aizdos n ė ra stigmos. ir (iii) tur ė ti kaip Dievo dovan ą tris ž aizdas. jei ji neb ū t ų uoliai į sitraukusi į gausios š eimos ir religin ė s b e n d r u o m e n ė s reikalus ir r ū pinusis praktiniais dalykais.. a š esu nusid ė j ė l ė [. Rus ų valstietis gal ė t ų suprasti intymum ą skausmui (Maksimas Gorkis i š tikrųj ų pradeda savo autobiografij ą t ė vo mirtimi. kad ras č iau b ū d ų ir galimybi ų atgailauti. r ū pestis d ė l na š lai č iais likusi ų m a n o vaik ų ir pasaulio tvarka atitolino mane n u o š ios b ū senos. brang ū s vaikai. gal ė t ų priimti religinio prado ir verslo etikos lydin į . Ta č iau. kol ji dar jauna trisde š imtmet ė moteris. atrodyt ų labai pana š us į Cellini bla š kym ą si n u o vieno veiksmo prie kito. deja. (ii) fiziškai kent ė ti. VVeberio protestanti š kos etikos ž mogus. 9 2 N ė ra jokios vidin ė s raidos b r a n d ž i a m e Gl ū ckel gyvenime. Gl ū ckel autobiografija baigiasi pasakojimu apie stebukling ą įvykį : . bet aktyviai siekti kan č ios kaip pasirengimo meilei i š rai š kos ir b ū tinos palaimingo pasin ė rimo į j ą (kuris š lovinamas Julianos Dieviškos meilės apreiškimų pabaigoje) s ą lygos ￿ tai jau atsid u o d a arba erezija. Duok Dieve. 9 1 I š dalies sekuliarizuotas puritonas..

liepsnojant d e g l a m s . kad tai b ū t ų m u m s į gera! 9 3 Gl ū ckel savasis „ a š " ￿ ir tuo ji priklauso tradicinei ž yd ų paradigmai ￿ telpa tarp kan č ios ir galimo ž enklo apie Mesijo at ė jim ą. paguldomas ir plakamas tol. kaip ir buvo pasirod ę .] ir kibirk š tys skriejo i š ten. jie š auk ė m a n o t ė vui. kad š is i š eit ų lauk. jie d i n g o naktyje taip p at netik ė tai. „ka ž koki ų kaim ų kunigaik šč io Radvilos ž em ė se" nuomininkas. Nebraskos valstijoje. Ji vis dar prasideda pasakojimu apie kan č ias.. ir tuomet Dangus u ž siv ė r ė .. kaip ji m a n v ė liau pasakojo. [. ir moteris pa ž velg ė į Dang ų .. 9 4 Tokio tipo prad ž ia kartais randama juodaod ž i ų amerikie č i ų autobiografijose: Kai m a n o motina lauk ė si man ę s. kad Malcolmo X gyvenimas prad ė t ų darytis reik š mingas.. kol ker š to poreikiai atrodydavo patenkinti. Buvo m a ž d a u g de š imta valanda vakaro. tod ė l neretai atsitikdavo.] Vis d a r grasinamai š ū k a u d a m i klano ž mon ė s galiausiai paragino pentinais arklius ir ap š uoliavo aplink nam ą i š dau ž ydami visus langus š autuv ų buožė mis. Po š imto met ų Solomono Maimono autobiografijoje ž yd ų savojo „a š " dinamikos pavidalas pasikeit ė . Apsup ę nam ą . o tiltai nesutvarkyti.5479 [1719] met ų nisano m ė nes į ant Mozelio kranto kl ū p ė dama moteris mazgojo indus. atsakingas u ž tiltą: Jud ė jimas b u v o didelis.] ir v ė l viskas aptemo. Duok Dieve. ir Dangus buvo atsiv ė r ę s.. ir arklys su raitininku panirdavo į klampyn ę . [. mojuodami med ž iokliniais ir grai ž tviniais š autuvais.. kad keliantis jais kokiam nors lenk ų didikui su savo gausia palyda jie nei š laikydavo. kurias patyr ė jo senelis. 9 5 Š tai kas turi egzistuoti tam. ir staiga tapo š viesu lyg dien ą . vien ą nakt į b ū rys kapi š onus u ž simauk š linusi ų Kukluksklano raiteli ų atjojo prie m ū s ų n a m ų Omahoje. Po to. Varg š as nuomininkas tuomet b ū davo atitempiamas prie tilto. [. bet jo pasakojimas .

. o Maimonas pabaigoje ima susira š in ė ti su Kantu ir tampa vienu i š empirin ė s psichologijos ž urnalo redaktori ų . a š i š mokau labiau juos vertinti. kad b ū t ų „sunaikintas rasistinis v ėž ys" Amerikoje. o š io gyvenimo prasm ė prasideda. Dabar a š suprantu. jog graikai buvo tik gra žū s jaunuoliai.. b ū d a m a n ėšč ia. ra š antysis š ias eilutes gal ė t ų jausti pasidid ž iavim ą tuo. pamat ė obuol į . Nuo tada lioviausi teikti pirmenyb ę Eladai. kad jo prot ė viai priklaus ė Izraelio giminei ir kad jis yra palikuonis t ų kankini ų . nenugalimi vyrai.baigiasi pasiry ž imu mirti. nuo moralin ė s temos. Hege ￿ .y. ž y d ų taut ą . kurie dav ė pasauliui Diev ą ir moral ę ir kov ė si bei kent ė jo kiekviename minties m ūš io lauke. 9 7 Devynioliktasis am ž ius papild ė Europos ž yd ų savimon ę tiek pasauliniu ￿ istoriniu vadovavimu (t. kad jos vaikas netapt ų vagimi. įž engian č ios į motinos ir vaiko santykius. bet nuo literat ū ros ir politin ė s istorijos. kaip. ta č iau ž ydai visada buvo vyrai. Heinrichas Heine devynioliktajame am ž iuje priklaus ė tam Vakar ų Europos ž ydo tipui. kur į v ė liau nugal ė jo ž ydi š kas asketizmas.] Paskutiniai a š tuonioliktojo a m ž i a u s m ė n u l i o spindulia i ir pirmoji r a u d o n a devynioliktojo am ž iaus au š ra ž aid ė aplink m a n o lop šį . Mano motina pasakojo. 9 6 Skausm ą jis pa ž ins v ė liau gyvenime. ir taip elgiausi irgi d ė l savo hel ė ni š ko temperamento. nepaisant a š tuoniolikos persekiojimo ir vargo am ž i ų . Hein ė s gyvenimo (ir Gustavo Karpeleso surinkt ų bei parengt ų Heinricho Heinės atsiminimu) pabaigai artimas devynioliktojo am ž iaus Vokietijos ž ydo prozelito dilemos sprendimas: A š niekuomet su derama pagarba nekalb ė jau apie Vie š pat į ar apie jo k ū rin į . ne tik senais laikais. ta č iau susilaik ė nenuskynusi jo. bet netgi ir dabar. stipr ū s. ir nors bet koks did ž iavimasis kilme t ė ra kvailas revoliucijos š alinink ų ir j ų d e m o k r a t i n i ų p r i n c i p ų p r i e š t a r a v i m a s . A š paseksiu jums savo gyvenimo pasak ą . kabant į ka ž kieno kito sode. [. kaip ir Gl ū ckel. kuris prad ė jo ne nuo skausmo.

kuriame nei etnin ė priklausomyb ė . kur tik pasaulyje yra debes ų . Ir ypatinga . kartais b ū dingais netgi tam pa č iam asmeniui. o d ė l visa kita ramiai leid ž ia istorijai brandinti jos vaisius. ￿ ra š o Sigmundas Freudas pirmame puslapyje (nes kam gi kitam. 9 8 Ta č iau č ia n ė ra nieko specifi š kai ž ydi š ko. Rousseau).. Specifi š kai ž ydi š ka dvide š imtojo am ž iaus ž yd ų autobiografijose yra gyvenimo kaip nepasidavimo pagundoms samprata: „Mano t ė vai buv o ž ydai. viena vertus: A š s ė d ž iu tiesi balne. kuris gal ė t ų tai padaryti. Galingo socialinio jud ė jimo ￿ socializmo. o ne kokiame nors m ū s ų partijos kongrese...] Didysis lyderis [.] pievose. nepaisydamas joki ų „nusivylim ų ".. kurio kelias nuved ė j į i š jo vaikyst ė s bei jaunyst ė s Berlyno į Jeruzal ę ir Izrael į ". Kita vertus: Mano namai visur. kuriose ž ol ė d ū zgia bit ė mis.lis).y. kaip Alfredo Kazino knygoje Miesto klajūnas... tiek reik š mingu prigimties patyrimu (t. nei ras ė . ir a š nor ėč iau sutikti tą. pauk šč i ų ir ž moni ų a š ar ų . ir a š pats i š likau ž ydas". ￿ ra š o Gershomas Scholemas taip pat pirmame puslapyje. [. a š negaliu kitaip!" [. o antrąjį apskritai siek ė nuslopinti. Tik Rosa Luxemburg galėjo ra š yti. i š siilgus ir į siutus. reik ė t ų tai sakyti?). kur gr įž tama sulaukus brandaus am ž iaus.] A š jau č iuosi d a u g labiau namuose [..] mano šū kis ￿ „ Š tai mano pozicija." Amerikos ž ydai vargu ar kada prad ė jo savo autobiografijas kuriuo nors i š š i ų b ū d ų ..] tvirtai laikosi savo taktikos. jei ne ž ydui. Mes į sivaizduojame kilnojam ą namuk ą nuo š alioje Amerikos vietov ė je. nei lytis negal ė jo tur ė ti reik š m ė s ￿ i š kilimas palengvino pirmojo plitim ą . Niekas d a r man ę s neparblo š k ė . nei religija.. arba grįžimo į istorinę tėvynę samprata: „A š pasakoju apie jaun ą ž yd ą .. [.

Jo tekstas i š esm ė s apsuka Maimono gyvenim ą prie š inga kryptimi. vardus suteikian č ios pavir š utini š kos praeities tinklas. 1 0 0 Jaunesni ų ž yd ų .] susigr ąž indamas praeit į a š vejuosi ateit į .. Prie besaikio tro š kimo dera. kosminis pasibjaur ė jimas: [. tad praeitis. Jungtines Valstijas ir Izrael į ￿ ir vis d ė lto iki galo nepriklaus ą s n ė vienai jų.. o u ž baigia: Š i ą nakt a š perskai č iau. į buvusi ų abejing ų santyki ų kelią. palikt ų Klo ￿ . i š vykstantis „priverstin ė n piligrimyst ė n" į „motinos ir t ė vo gimt ą sias vietas". puikiai besijausdamas objekt ų pripildytame bet kurio pasirinkto ego chaose [. ir man regis.. jog dabar esu dar toliau nei tada. O gal a š esu blogiausias? ￿ ir begarsis š auksmas drasko man akis ￿ ar a š jau i š einu? [. vėl yra mano ateitis. autobiografijose į sugr įž imo namo tem ą į s ė lina dviprasmi š ka gaida..] Karti tiesa.] tik Laiko.. kai prad ė jau. arba turb ū t b ū tent Amerikos ž yd ų . kaip N o r m a no Mailerio pasakojimo prad ž ioje: Kaip daugelis kit ų berg ž d ž i ų . tualetas į suka mane į ž vaig ž d ž i ų nu š viest ų tu šč i ų vanden ų spiral ę . kuris ma žų ma ž iausiai sukels revoliucij ą m ū s ų laik ų s ą mon ė je. Rusiją.. ir a š gr įž tu į praeit į . kad mane į kalino suvokimas.]. seniausio raganiaus i š vis ų . k ą buvau para šę s š iame dienora š tyje apie muziej ų Taline: tarp daikt ų . tu šč i ų ir priekabiaujan č i ų m ū s ų laik ų ž mog ė n ų . [. dabar gulin č i ų po stiklu.reik š m ė dvide š imtojo am ž iaus ž yd ų autobiografijose turi b ū ti suteikta bendr ų amerikieti š k ų polinki ų hiper ￿ bolizavimui.. Diamondas pradeda kaip Kolumbijos universiteto istorijos ir sociologijos profesorius. š iuos pastaruosius de š imt met ų slaptose savo mintyse a š kandidatavau i prezidentus. turb ū t pagal gamtos ￿ arba bent jau pagal Durkheimo anomie ￿ d ė snius.. Sigmundas Diamondas paskutiniame autobiografiniame tekste pasijunta į si š aknij ę s į keturias istorines aplinkas ￿ Vokietiją.

yra Shepsulo Proschovvo iš Vilniaus. ir jis tur ė t ų vartoti pirmojo kalb ą . art ė jant prie pabaigos (kol kas). pasako Diamondo moto.101 Šį t ą apie š iuolaikinio ž yd ų ra š ytojo auditorij ą .. kuri ą Roiphe suvokia kaip sekuliaraus gyvenimo simbol į ir į kuri ą ateina kartu su vyru ir vaikais." Tarsi ž ydo santykis su ne ž ydu į siterpt ų į intymiausi ą ž ydo santyk į su ž yd ų istorija. ir sekuliariam pasauliui. gimusio 1912 metais. paimtas i š Heinricho Hein ė s lai š ko Goethei: „Yra š imtai prie ž as č i ų . kod ė l tur ėč iau si ų sti J ū s ų Prakilnybei savo eil ė ra šč ius.) Č ia. ta č iau istori š kai problemi š kai. asmens liudijimas.. ￿ jos nekalt ą architekt ū rin į tyrum ą prad ž ioje ir prekyb ą knygomis pabaigoje. Aš prisimenu. „Galb ū t mes galime priklausyti ir ž yd ų .] A š laikausi savo knyg ų . kur to..]. nu ž udyto Kloogoje kartu su žmona ir vaikais. [.] Ar universali ų j ų siel ų apdarai atrodys kaip olimpiniai stadionai?" 1 0 2 Anne Roiphe į r ė mina savo autobiografij ą pateikdama prie š taringus atsiliepimus apie Kongregacijos ba ž ny č i ą Va š ingtone. v ė l pasirodo vaikai. [. kaip ir prad ž ioje (Gl ū ckel)." 1 0 3 . kokie yra: „Jie dalijasi su manimi ka ž kokias tu šč ias erdves.ogos mirties stovykloje Estijoje. Shepsul jidiš kalba reiškia avį. kad apra š yt ų pastar ą j į ... slidus ir grei č iausiai tiesiog neadekvatus.. kuriai jis atsiveria. poj ū tis silpnas. ir i š kur at ė jo. kas jie yra ir kas buvo. Pamin ė siu tik vien ą : a š myliu jus. Šioje Kongregacijos ba ž ny č ios knyg ų mug ė je. (Ta č iau vienos š io i š versto patyrimo versijos intelektualai dvide š imtajame am ž iuje beveik nei š veng ė . ji nusiperka ž yd ų autori ų knyg ų . (tikrai biokult ū rinei motinystei) nebepriimant j ų daugiau toki ų . A š priklausau joms ir niekas m ū s ų nebei š skirs. Kas atskirs aplinką nuo kančios? El Moleh Rachamim (Viešpatie Dieve maloningas) [. Konektikuto valstijoje.

Tai nerei š kia. 1 0 7 Sprend ž iant i š atskir ų tradicij ų ekspert ų pateikt ų skaičių. j ų į vairiausi ą susiskaidym ą bei tariam ą sunykim ą . Ryt ų Azija iki a š tuonioliktojo am ž iaus var ž osi su Vakarais d ė mesio . autobiografijas. Nors i š likusi ų kiekvienos nevakarieti š kos tradicijos autobiografij ų skai č ius ma ž esnis u ž europieti š k ų . toki ų kaip autopanegirikos Kinijoje ir poetiniai dienora šč iai Japonijoje. japon ų 1 0 5 ir islami š koji 1 0 6 ￿ turi ma žų ma ž iausiai t ū kstan č io met ų istorijas. kaip ir Indija. suskilusi ir kurta keliomis kalbomis. Ta č iau tiek Kinija. po jo ma žė jančia tvarka eina kin ų . ta č iau ten autobiografin ė tradicija yra nevienalyt ė . trys vis dar gyvuojan č ios nevakarieti š kos autobiografin ė s ra š tijos tradicijos ￿ kin ų 1 0 4 . ind ų (ypa č jei ne į traukiami Indijos musulmon ų ra š tai) ir japon ų . kad panagrin ė tume keleto devynioliktojo am ž iaus reformuotoj ų . kai stebime gausyb ė s bur ž uazini ų savojo „ a š " tip ų krik š č ioni š koje ir dekrik šč ionizuotoje Europoje i š siskleidim ą . bet santykinai grie ž tomis autobiografijos definicijomis. tiek Japonija yra turtingos autobiografini ų ra š t ų platesne prasme. Turint tai galvoje. XI Dabar nutrauksime š ias istorines sekas. jog u ž ra š yt ų nevakarieti š k ų pasakojim ų apie save istorija prasideda tik devynioliktajame am ž iuje arba tik d ė l Vakar ų į takos. paremt ų į vairiomis.Tur ė tume nepamir š ti ž ydi š ko savojo „ a š " modelio nepertraukiamo egzistavimo ir jo keitimosi kryp č i ų . islami š kasis autobiografini ų ra š t ų rinkinys atrodo es ą s gausiausias. kaip teig ė kai kurie autoriai. nepriklausiusi ų Vakar ų autobiografin ė s k ū rybos srovei.

sakytum. (Dar keis č iau. apra š ymu. o u ž baig ė . Islami š kosios autobiografijos pradininku galima laikyti šeštojo am ž iaus pers ą Burzoe. kuris Sassani ￿ d ų karaliaus į sakymu i š vert ė vien ą ind ų epin ę poem ą . legendin į kin ų disident ą . visi š kai prie š taraud a m a s absoliu č iam tipi š ko islamo autobiografo tikrumui.individualiai savivokai platumu bei gilumu ir radikaliai pralenkiama kiekybi š kai tik po puriton ų revoliucijos. Ta č iau „pirm ą j ą autobiografij ą Kinijoje" para šė kin ų istoriografijos pradininkas Ssu ￿ ma Ch'ienas (145￿90? prie š Krist ų ) . pasiekusi ą apog ė j ų su al ￿ Ghazzali . giliai į leid ę š aknis į savo gimt ą sias tradicijas. po 1648 met ų . 1 0 9 Kinai. pagimd ė autobiografin ę tradiciją vien i š savo pa č i ų gimtosios dirvos. abu Konfucijaus sek ė jai. Baueris pirmuoju autobiografin ė s raštijos autoriumi laiko Ch' ū Yūaną. buvo pirmieji. š i autobiografija buvo perra š yta musulmono ra š ytojo. gausiai pagra ž int ų induistin ė mis bei budistin ė mis temomis ir vaizdiniais. „promet ė ji š k ą " ir „romantin ę " asmenyb ę . po dviej ų š imtme č i ų i š vertusio j ą į arab ų kalb ą ir galb ū t prid ū rusio prie jos savo paties dvasinius r ū pes č ius. Burzoe prad ė jo darb ą savo dvasini ų ie š kojim ų . daugiau nei dviej ų t ū kstan č i ų met ų senumo. tiksliau. kaip nevyk ę s tiesos ie š kotojas. Kinija turi ilgiausi ą pasaulyje nenutr ū kstam ą autobiografin ė s ra š tijos viena kalba tradicij ą .) Polinkiu į indi š k ą dvasingum ą Burzoe i š prana š auja sufijų mistin ę autobiografiją. o islami š koji autobiografija kyla i š mil ž ini š kos civilizacijų. jog disidentas dva ￿ sininkas ￿ poetas ir sekuliarus istorikas. imperij ų . 1 0 8 Kinijos civilizacijai b ū dinga. religini ų jud ė jim ų ir ž od ž iu p e r d u o d a m ų ikira š tini ų literat ū r ų sankry ž os. gyvenusi ą ketvirtajame am ž iuje prie š Krist ų .

kuriuos š ie v ė liau reik š mingai interpretavo i š naujo. o Graikija islamo mokslininkams ir poetams au ￿ tobiografams pateik ė modeli ų . rom ė n ų . 1 1 0 Daugiakult ū ri š kumu ir nevykusio tiesos ie š kotojo pozicija ￿ bruo ž ais. kol devynioliktajame am ž iuje patiria Vakar ų į tak ą . ir š iuo at ž vilgiu pradininko ir nuo jo prasid ė jusios tradicijos santykis kinta kur kas labiau nei Ssu ￿ ma Ch'ieno ir likusios kin ų autobiografijos (arba Augustino ir Vakar ų ) santykis. Tai steb ė tinai skiriasi ne tik n u o nesibaigian č i ų Vakar ų metamorfozi ų . Š ios mil ž ini š kos santakos rezultatas ￿ savita islami š ka savimon ė s form ų tipologija. skausmingo reagavimo į netikrumą iki dogminės tiesos kelias baigiasi visi š kai kitaip nei Burzo ė . Ta č iau moderni Vakar ų autobiografin ė tradicija taip pat prasid ė jo graik ų . ypa č Tokugavvos epochoje. kuri ų n e r a n d a m a jokios kitos autobiografin ė s tradicijos prad ž ioje ￿ Burzo ė skiriasi nuo viso v ė lesn ė s islami š kos autobiografijos rinkinio (pats jis nebuvo musulmonas). bet š iek tiek ma ž iau ir nuo Kinijos.vienuoliktojo am ž iaus pabaigoje ir dvyliktojo prad ž ioje. ypa č š e š ioliktajame ir septynioliktajame am ž iuje. ypa č nuo vienuoliktojo ir dvyliktojo am ž iaus. š ventajam . ikiislami š ka arab ų ir Centrin ė s Azijos tiurk ų tradicijomis. Pagrindiniai islami š kos savimon ė s modeliai į sigali de ￿ š imtojo ￿ dvyliktojo am ž iaus autobiografijose ir po to maž ai tekinta (tik prast ė ja literat ū rin ė fakt ų pateikimo kokyb ė ) tol. bei Japonijos. Karaliai ir aristokratai au ￿ tobiografai r ė m ė si pers ų . krik šč ioni ų ir manich ė j ų į tak ų sankry ž oje. Islamo pasaulyje savimon ė s poky č iai buvo labiau priklausomi nuo i š or ė s įtak ų nei Kinijoje ar Japonijoje. Indija dar ė įtaką mistinei islami š kosios autobiografijos srovei. Ta č iau sufijų dvasin ė s raidos nuo sektantiškų nuomonių skirtumų.

N u o keturioliktojo iki a š tuonioliktojo š imtmečio islami š kieji Indijos okupantai tiurk ų arba pers ų kalba ra šė valdov ų ir pareig ū n ų autobiografijas. Prie š ingai nei Kinijoje nuo pat prad ž i ų ir islamo pasaulyje nuo de š imtojo ir vienuoliktojo am ž iaus. įleidę š aknis į vietines Indijos tradicijas. ties kuriuo Vakar ų ir nevakarieti š kos savimon ė s tradicijos pradeda ypa č da ž nai viena su kita susidurti atskiriems ž mon ė ms.Augustinui i š liekant am ž inu jos atramos ta š ku. Vis d ė lto Augustinas pasirinko kur kas karingesn ę . kad gyveno kartu ir vienos autobiografin ė s tradicijos „pabaigoje". ta č iau beveik niekada moterims. Kai devynioliktajame ir dvide š imtajame š imtmetyje vyko did ž ioji indi š kos autobiografijos evoliucija. patyr ę stipri ą Vakar ų tradicij ų į tak ą . ra šė papildomus autobiografinius tekstus tik nuo septintojo iki dvyliktojo am ž iaus. prie jos daugiausia prisid ė jo individai. kad liaut ų si demonstrav ę galing ą j ų pa č i ų paveldo poveik į . Devynioliktasis am ž ius yra reik š mingas ž ymuo. nors ne tiek. analiti š￿ kesn ę ir labiau kult ū rkritin ę pozicij ą nei bet kurios kitos autobiografin ė s tradicijos pradininkas ir skyr ė si nuo Azijos autobiografijos pionieri ų tuo. Kai kurios ankstesn ė s nevakarieti š kos . galb ū t i š skyrus islamiškąją. Ta č iau š iuo metu j ų specifi š kai autobiografinis palikimas n ė ra ž ymus: iki devynioliktojo am ž iaus prad ž ios nevakarieti š kos autobiografin ė s tradicijos. ž mon ė s. Vienintel ė visi š kai susiformavusi vietin ė autobiografija mus pasiek ė i š septynioliktojo am ž iaus. tapo per silpnos. kurios nuo pat prad ž i ų patyr ė Centrin ė s Azijos įtak ą ir i š liko greič iau islami š kos nei induistin ė s tradicijos dalimi. kad joms gal ė t ų b ū ti v ė l į kv ė pta gyvyb ė . ir kitos „prad ž ioje". patiriant savuosius „a š ".

grasinan č ioms u ž tvindyti modern ė jan č ias Indijos i š silavinusi ų j ų klases. nei nevakarie č iai. Vakarie č iai buvo link ę parodyti daugiau smalsumo. kaip antai Usama ibn ￿ Munqidho Atsiminimai dvyliktajame am ž iuje. Dayanandas Sarasvvati. Olcotto pra š ymu". i š skyrus japonus n u o devynioliktojo am ž iaus vidurio. para šė pirm ą savo autobiografijos variant ą „hindi kalba m ė nesiniam Indijos teosofų draugijos Adjare (Madrase) ž urnalui The The￿ osophist pulkininko H. kad suprast ų Vakarus. ir jie nepasirodo nei jo gyvenimo prasm ė s interpretacijos prad ž ioje.autobiografijos. kad suprast ų nevakarieti š kas kult ū ras. Ta č iau šis Vakar ų smalsumas daugiausia ribojosi pačiu objektu ir nei š sipl ė t ė iki reik š mingo pagrindini ų auto ￿ biograf ų savęs koncepcijų transformavimo. kuri vargu ar b ū t ų gal ė jusi i š sirutulioti vien i š induizmo: „Pats faktas. pasakojo apie susid ū ri111 mus su individais arba grup ė mis i š kit ų civilizacij ų . 1 1 2 Susid ū rimas su Vakarais yra tiesioginis akstinas ra š yti autobiografiją ž mogui. kad sannyasi ra š o apie savo gyvenim ą . nei pabaigoje. yra ž ingsnis prie š nustatyt ą elgesio . Ta č iau š io autobiografo savimon ė iki devynioliktojo amž iaus n ė ra kaip nors ypatingai toki ų susid ū rim ų formuojama.S. devynioliktojo amž iaus ind ų religinis reformatorius. pirmiausia š is variantas buvo i š spausdintas angli š kai. kuris siekia atgaivinti indi š kas tradicijas prie š indamasis Vakar ų į takoms. I š si ž adan č iam pasaulio i š spausdinti autobiografij ą yra nepaprasta naujov ė . Vakar ų autobiografijoje tarpcivilizacinis susid ū rimas tampa pastebimas tik dvide š imtajame am ž iuje. Nevakarieti š kose pasaulio dalyse susid ū rimas su Vakarais nuo devynioliktojo am ž iaus paveik ė netgi tra ￿ dicionalist ų sav ę s koncepcijas (arba bent jau sav ę s prezentacijas).

A š kalb ė jau tiesą. did ž iajam Dievui. Kat ￿ javado M a d ž o k a t o s rajone. i š si ž ad ė damas š io pasaulio. ir juo labiau nera š yti. Teisingumo Vie š pats. 1 1 4 Simbolin ė Dayanando gyvenimo kryptis ai š kiai apib ū dinta kaip piligrimyst ė nuo šeimos kaip išeities taško iki Dievo kaip tikslo. kol jie pasirengia tapti subrendusiais. tapatyb ė s painiavos ar sielos susiskaidymo. kurie para šė autobiografijas. „Tie Indijos vienuoliai. kaip galima tik ė tis i š tradicinio induisto: A š gimiau Audichya Brahmana š eimoje. kaip š ventasis Paulius ar Augustinas. Piet ų G u d ž a r a t e . b ū na laim ė s dalytojas. Tegul Dievas. apie savo ikivienuoli š k ą gyvenim ą . tai retai atsitinka europie č iams (arba amerikie č iams) vyrams.kodeks ą . kad san￿ nyasi. Kaip n ė ra ten n u o pa č i ų pirm ų j ų vaikyst ė s met ų ir jokio nepasitik ė jimo savimi. Tod ė l tu man suteikei glob ą . Sveikinimai Brahmai. tiesos Sakytojau. Dvide š imtajame am ž iuje kai kuriose indi š kose religin ė se autobiografijose (pavyzd ž iui. " 1 1 3 Vis d ė lto Dayanando autobiografija ir prasideda. VS 1881 (= 1824) metais. auk šč iausiam begalin ė s galios Valdovui. Apsaugok mus. kuriems prireikia ilgos jaunyst ė s. Visur esantis. Manoma. Sadhu Santinathos) . gimsta i š naujo ir durys į jo praeities gyvenim ą aklinai u ž d a r o m o s . reikalaujant į nekalb ė ti. Vie š patie." 1 1 5 Š ventumas apima tradicin į induist ą dar nei š bl ė sus vaiki š kam nuo š irdumui. ir baigiasi taip. gyvenime nepatyr ė jokio staigaus pokyčio i š nuod ė m ė s į dorybingum ą . galingiausias i š vis ų . Visatos Valdovas. kurio tikrąjį pa ž inim ą skelbiau. Morvio valstijoje. nuo trijų kan č i ų . Ta č iau š i piligrimyst ė n ė i š tolo neprimena nieko pana š aus į krik šč ionio puolim ą nuod ė m ė n arba Abelard'o karing ą racionalizm ą ir dramati š k ą meilę.

nes jei m a n o t ė vas. kuris tapo sannyasi b ū damas dvylikos. įkalinančioje šeimoje iki transcendentinio tikslo . kuri galėtų sukelti grėsmę netgi religinei misijai. tiek ir absoliučiu atsiskyrimu nuo jos. kita vertus. šiaip ar taip. pareiškia tai. ko turb ū t nebūtų galėjęs pasakyti joks žydų ar krikščionių religinis lyderis. Iš tikrųjų europietis gali gimti pasauliui. aukščiausia pareiga. Pasaulio išsižadantis induistas nuo savo gimimo gausioje. [.t. i š gali ų ir t.. Pažvelkime į trapist ų vienuolio Thomo Mertono autobiografijos pradžią: „ [. bet ne šeimai.. kuriam gimiau. pateisinimas.. Šeima reprezentuoja visuomenę daug labiau nei europiečiui. Tačiau tai nėra religinio gyvenimo elementai tradicinio pobūdžio induistiniuose autobiografiniuose ra š tuose. visiškas tokių ryšių nutraukimo tam.] aš i š vydau pasaulį. bet ir visų kitų giminaičių.. Mūsų dėmesį Dayanando autobiografijoje patraukia tai. šeima tik inicijuoja jį į pasaulį. kad b ū t ų įvykdyta ši misija..] didžiojo karo metais [. tradiciniam induistui pa117 saulis yra šeimos pasaulis.pasirodo netikrumas ir neišspręstos abejonės. 1 1 6 Viena vertus. paveikslą buvau savo jėgos ir savo paties egoizmo belaisvis. bent jau ne devynioliktajame amžiuje: Susilaikysiu nemin ė j ę s č ia savo gimtojo miesto. „atsižvelgti į poreikius" ne tik tėvų. Pasaulio išsižadančio indo gyvenimo reikšmių sistema prasideda tiek absoliučiu įsitvirtinimu visuomenėje. jie gal ė t ų atvykti pas mane ir sutrukdyti mano prad ė t ų reform ų darb ą .] pagal pasaulio. kad n ė viena m a n o energijos. motina ar koks kitas giminaitis kartais b ū t ų š iuo metu gyvi.. A š noriu. dalel ė neb ū t ų p a n a u d o t a m a n o t ė vams ar giminai č iams skatinan t arba atsiž velgiant į j ų poreikius." Pasaulis yra pirminis Vakarų žmogaus rėmas. jog jau antrame sakinyje autorius.

etc. visi š kai viduram ž i š kas: „galingiausias i š vis ų . 1879 ￿ aisiais ￿ pra ė jus š e š eriems metams po Johno Stuarto Millio mirties. Lutfullah pradeda savo gyvenimo pasakojim ą nuo š eimos istorin ė s linijos. [. Pirmoji knygos apimties indo autobiografija angli š kai. ta č iau i š spausdinta laikra š tyje. sura š yta tiesiog . „Lutfullah genealogija". para š yta 1854 metais musulmono Lutfullah ir visais atž vilgiais gerokai besiskirianti nuo Dayanando. para š ytoje tik po penkiasdeš imties met ų . sakym ą . prasideda į siteikiama dedikacija vakarie č iui: „Su priderama pagarba a š p a d e d u prie š jus savo kukl ų darb ą . Dievas.] č ia sud ė tos nepagra ž intos tiesos.. į unikalias kit ų savybes ￿ prie š ingai viduram ž i ų europie č iui dvasininkui. Vakarietis turi i š taisyti indo klaidas. Brahma vis dar yra. kuris suteikia glob ą deramai atsilygindamas u ž tiesos. jei b ū t ų i š valytos j ū s ų gabia plunksna nuo gramatini ų klaid ų ir i š spausdintos jums padedant". bendruomen ė s koncepcija ir komunikacijos b ū das atrodo am ž ius nutol ę nuo j ų atitikmen ų Gandhi autobiografijoje.. auk šč iausias begalin ė s galios Valdovas". europieti š kom s ą vokom š nekant. kylan č i ą bendraujant su giminai č iais. kuris ir eidamas š vent ą j ą tarnyb ą nenustojo jausti ž mogi š k ą prisiri š im ą ir giliai asmeni š kai reaguoti į kitus. bet ir nuo sociologini ų pastab ų ￿ koki ų indi š kose autobiografijose nepasirodo iki devynioliktojo am ž iaus ￿ apie neturt ą ir į tamp ą . kuri ą autorius siekia reformuoti.keliauja ne tik nejausdamas ž mogi š ko prisiri š imo. bet ir nereaguodamas asmeni š kai. kurios reikalauja. kokiomis nors emocijomis. jos implicitin ė auditorija yra tradicin ė religin ė bendruomen ė . Autobiografija adresuota Brahmai. Dayanando autobiografijos pabaigoje.

Š eimynini ų r ū pes č i ų man dabar padaug ė jo. kuri ų i š likimas nuo j ų priklauso): tokio Dievo. Amen! ' Racionaliai ap ž velgto jo gyvenimo prasm ė apibr ėž ta intervalu nuo amžinos Dievo sukurtos šeimos linijos iki jo paties dabartinės Dievo globojamos šeimos kaip jos nenutrūkstamo tęsinio. Kitas atvejis yra malajie č io vert ė jo ir mokytojo. Lutfullah u ž baigia pasakojim ą kaip gana pasiturintis ž mogus. kurios auk šč iausioji galia pirmiausia sukuria maist ą . kurio i š skirtinis bruo ž as ￿ racionalumas pirmiausia sukuriant materialias s ą lygas (maist ą ).prie š pa č i ą autobiografij ą . visi š kai nepana š aus į Daya ￿ nando Brahm ą . gr įž tantis i š kelion ė s į Angliją. kuriems skirta 1 8 i š jo pragyventi. a š senstu. kuris beveik gal ė t ų b ū ti marksistu. Autobiografija prasideda: . Č ia v ė lgi pastebimas ai š kus simbolin ė s gyvenimo krypties jausmas. nuolatos ribojamame jo š eimynini ų ry š i ų ir valdomame nedalyvaujan č io devynioliktojo am ž iaus Dievo. prasideda nuo A d o mo bei Setho ir devyniasde š imtoje kartoje pasiekia Shekh ą Lut ￿ fullah. Ž m o g a u s gyvenimas telpa pasaulyje. o po to s ą mon ę (k ū rinius. Ta č iau a š atsiduodu valiai tos Visa ž inan č ios B ū tyb ė s. Ta č iau i š pra ė jusi ų kart ų jis nepaveldi jokios specifinės atsakomyb ė s. o paskui k ū rinius. taip pat m u s u l m o n o Abdullah bin Abdul Kadiro autobiografija. charakterizuojam ą jo paties galios ir tiesos prerogatyv ų . prie š ingai nei Ssu ￿ ma Ch'ienas beveik prie š du t ū kstantme č ius Kinijoje. u ž baigta 1843 metais. apsuptas vaik ų ir pasi ￿ kliaun ą s Dievu. o m a n o pajam ų nepakanka padengti didel ė s š eimos i š laidoms. dar kart ą ved ę s po pirmosios ž monos mirties.

kur į a š myl ė jau. jog veiksnys. kai jis pats buvo nugal ė tas m ūš yje (ir šio pralaim ė jimo transformuotas į tinkam ą „heroj ų " „autobiografijai"). galima apskritai papasakoti savo paties istoriją pasauliui. bet ir svetimas jo civilizacijai. Maloningo ir Gailestingo! Taip atsitiko. Juodasis Vanagas galėjo prad ė ti pasakoti savo istoriją tik tada. Ypa č steb ė tina tai. primygtinai mane paragino apra š yti savo istorij ą ir savo gyvenimo į vykius. Kaip ir kiti devynioliktojo am ž iaus nevakarie ￿ čiai autobiografai. inicijuojantis autobiografin į akt ą . 120 Moderni nevakarieti š ka autobiografija . kad ma ž daug dvide š imt antr ą 1840￿ųjų spalio dien ą mano draugas anglas. anglas. bet nuolankus aktas. negal ė t ų b ū ti dar ai š kesnis: Alachas. Ir tik po to Abdullah apib ū dina save: A š tikrai esu tamsus ž mogus. ta č iau ypating ą grynum ą į gauna pirmojoje Amerikos ind ė no „autobiografijoje". Vis d ė lto tik pakl ū stant į siver ž usiam svetim š aliui ir jo i š rai š kos formoms. stokojantis i š minties ir proto.Vardan Alacho. kuris taip suteik ė formą vietin ė s patirties ž aliavai. para š ytoje Juodojo Vanago ir i š spausdintoje 1833 metais. a š . Istorija yra j ū s ų . Svetim š alis į siver ž ia į j ū s ų istoriją kaip j ą inicijuojantis principas. kai jo tauta buvo nugal ė ta vakarie č i ų ￿ jo atveju. yra ne tik i š ori š kas individui. 1 1 9 Pirminis Abdullah egzistencijos prasm ė s į r ė minimas. Š i dinamika veikia visuose devynioliktojo am ž iaus nevakarie č i ų autobiograf ų darbuose. Jis m a n patar ė para š yti autobiografij ą malajie č i ų kalba. Šią autobiografiją ￿ kaip daugum ą Amerikos ind ė n ų autobiografij ų v ė liau dvide š imtajame am ž iuje ￿ bendrai para šė jos subjektas ir baltasis redaktorius. reik š mingumo hierarchija. bet jos pasakojimas ￿ ne save į tvirtin ą s.

o gal buvo priverstas u ž baigti. Kaip nepana š u į Avicen ą . Abdullah gyvenimas susideda i š gausyb ė s aspekt ų . Devynioliktajame š imtmetyje nevakarie č iai ra š ytojai laiko savo pralaim ė jim ą savaime suprantamu. jog j ų u ž kariautojas „draugi š kas" ir jie nuo š ird ž iai jį „myli". kai stipresnysis parodo š iok į tok į d ė mes į silpnesniajam (o šis su d ė kingumu j į priima). Prie š ingai nei Sukarno autobiografijoje. Devynioliktajame am ž iuje apsimetama. kad jis neapsiriboja tradiciniu autoriaus pasauliu.] a š sunkiai susirgau. Ta č iau draugyst ė su u ž kariautoju? Draugyst ė su vakarie č iais devynioliktajame am ž iuje. Abdullah pasakojimas skiriasi nuo daugelio arab ų autobiografij ų . rei š k ė paprastus. kuriais Vakarai atsiskleid ž ia nesuvar ž ytam visuomenini ų į sipareigojim ų pirmosios devynioliktojo am ž iaus pus ė s malajie č iui intelektualui: n u o oland ų teism ų sistemos kankinim ų iki angl ų individualios teisin ė s atsakomyb ė s skatinimo. „Draugyste" u ž baig ė ir Juodasis Vanagas. para š ytoje po š imto dvide š imties met ų . sek ė ju. ap ž velgt ų Franzo Rosenthalio. pakankamai mandagius socialinius santykius. kuris v ė liau t ę s ė jo autobiografij ą . Abdullah pasakojime beveik n ė ra nieko.prasideda kaip nugalėtos tautos atstovo pasakojimas apie save ￿ nors pats pralaim ė jimas dar n ė ra padaromas akivaizd ž ia problema. kuris vienuoliktajame am ž iuje savo pasakojimo pabaigoje ra šė : „[.. kuris tampa lygus d ė l savo i š silavinimo. tuo. jog to pakanka. atkakliai tvirtindami. Sugr įž au į Jurjan ą ir ten susidraugavau su Ab ū 'Ubaid al ￿ J ū zjani".. 1 2 1 Draugyst ė galima su mokiniu. atrodo. kuo remdamasis psichologas gal ė t ų palavinti savo analitinius sugeb ė jimus: individo gyvenimo esm ė . kaip bus dvide š imtajame am ž iuje.

nuo kuri ų Vakar ų europie č iai pradėdavo i š reik š dami s ą moning ą pasirinkim ą kaip j ų egzistencijos prasm ė s i š eities ta š k ą . o prie š pat pabaig ą Abdullah i š vardija vis ą aib ę tiksl ų . Pareigingi vie š i veiksmai n ė kiek netoliau nuo individualios b ū ties centro nei patys intymiausi asmeniniai poj ūč iai. Intencijos. čia pasirodo pabaigoje kaip nes ą moningas i š sivadavimas nuo istori š kai primesto patyrimo. suteikia tik ne ž ymius individo gyvenimo akcentus. 122 simbolizuoja Vakarai. kaip ir prasid ė jo. Savojo „ a š " š erdis yra dviej ų objektyvuot ų esybi ų konfliktas: tradicijos ir svetimos modernyb ė s. Ta č iau pa ž velkime. Alachu. kas buvo nenumatyt ų istorini ų aplinkybi ų auka. istorija. ir apie juos kur kas svarbiau papasakoti t ė vynainiams.yra jo tautos kult ū rini ų susid ū rim ų su Vakarais. kuri ų siek ė j ą ra š ydamas. Tai. kaip esmin ė istorin ė b ū sena įgyja atsitiktin ą individuali ą išrai š k ą : devynioliktojo am ž iaus europie č io liberalo. moralini ų norm ų ir kalbos taisykli ų : i š esm ė s to. turb ū t irgi manydama. kiek labiau asmeniškos. dvide š imtojo am ž iaus amerikiet ė Anne Roiphe taip pat i š vardija savo intencijas art ė dama prie pabaigos. dar prie š psichoanaliz ę . Abdullah nori b ū ti naudingas savo tautai. viena vertus. jo supratimu. nepaveikto romantizmo. pozicija. . labiau kvestionuojan č ios. kas grynai subjektyvu. kad jos yra ne s ą moningas pirminis pagaliau laisvo veik ė jo pasirinkimas. kita vertus. ką. patirties nuos ė dos. bet netik ė tos ka ž kieno. Autobiografija u ž sibaigia. kokios skirtingos. Visos š ios intencijos yra sekuliarios. Individo psichologija apima tiktai tai. (Prie š ingai nei ankstesni europie č iai. Konfliktas apibr ėž ia ž mogaus pareig ą . „uolumo ir darb š tumo". visoms iniciatyvoms kylant i š pastar ų j ų . pamokyti j ą istorijos.

kuris atskiria nuo i š orinio pasaulio [. nuo Alacho iki kultūrinio nacionalizmo).. prastas i š silavinimas. kuris naujai akcentuoja heroji š k ą . juodaod ž iais ir kitais.]. palaikantis aktyvius santykius ne tik su soviet ų ž ydais. (3) Judaizmas. y. afganais. bet ir su kambod ž ie č iais. iniciatyvos slopinimas..] Pirmasis mano u ž imtas postas [. snobizmo. ta č iau be u ž darumo.] gimiau Singap ū ro saloje...]. inovacij ų baim ė ir savo pa č i ų kalbos nemok ė jimas. (5) Tvirtai gimininis. (4) Liberalus. (2) Politi š kas [...... neabejotinai ciklinė jo gyvenimo (nuo Alacho iki Alacho) schema tampa. Mohamedo Salleh bin Perango. [.universalesn ė s ir individualesn ė s tuo pa č iu metu yra dvide š imtojo am ž iaus amerikiet ė s moters intencijos nei devynioliktojo am ž iaus malajiečio arabo ￿ netgi r ū pes č iu d ė l „savo tautos". 1 2 4 Turint galvoje antro Abdullah tomo plan ą . kuris jiems abiem bendras: Tikriausiai egzistuoja arba gali b ū ti sukurtas koks nors reformuotas judaizmas. toleranti š kas. klani š kumo. kuris b ū t ų : (1) Rimtas ir tikrai intelektualus [. (6) Ar gali egzistuoti tikrai nepatriarchalinis judaizmas? 1 2 3 ) Abdullah metmenys nepara š ytam antram autobiografijos tomui yra netgi dar sekuliaresni ir susideda beveik vien i š į vairi ų korupcijos prie ž as č i ų devynioliktojo amž iaus Malajos gyvenime sociologin ė s analiz ė s: despoti š ka politin ė kult ū ra. t. linijinė (nuo tradicionalisto religinės pradžios iki modernios sekuliarios pabaigos.]" ir baigiasi tradicionalistin ė gyvenimo direk ￿ . kokia i š tikr ų j ų ji ir buvo..]. nebijantis ar nei š g ą sdintas kit ų ž yd ų arba kit ų taut ų veiklos b ū d ų . o ne verksming ą jud ė j ų tradicij ą . Ta č iau pirmoji etninio malajie č io. autobiografija. yra labiau tradicionalistin ė nei Abdullah ir susideda daugiausia i š autoriaus u ž imt ų post ų ir vykdyt ų pareig ų s ą ra š o. aktyviai besiprie š inantis bet kokioms ž mogi š koms kan č ioms. para š yta m a ž d a u g po septyniasde š imties met ų . jis neturi sukelti bej ė gi š kumo jausmo arba aukos mentaliteto.. Ji prasideda: „A š [..

koks kin ų mokslininko pareig ū no niekaip negal ė t ų b ū ti ￿ tik jud ė jimas nuo grynai faktinio gimimo iki religijos sankcionuotos tarnybos valdovui. [. kas geriausia ir teisingiausia j ū s ų rad ž ai. kuris yra m ū s ų tikrasis į gimtas aromatas! A š pad ė jau j į kartu su vaiki š ka suknele į d ėžę su kitais drabu ž iais. kur kas nekal č iau nei d a u g u m a vakarie č i ų ). kuriai taip simpatizuoju! Kuri linksma ir pasitikinti savimi lengvai ir gyvai ž engia savo gyvenimo keliu. Prad ž ia ir pabaiga apibendrina modern ė jan č ios am ž i ų sand ū ros moters i š privilegijuotosios klas ė s gyvenimo erdv ę ir jud ė jimo krypt į : A š tro š kau susipa ž inti su „modernia mergaite". kupina entuziazmo ir nuo š ird ž i ų jausm ų . bet ir didesnei visos ž monijos naudai. [.." Malajie č io pareig ū no gyvenimas netgi dvide š imtojo am ž iaus prad ž ioje yra toks. Ji kalba visi š kai kitokiu. gyvena šia125 me pasaulyje am ž inai. galima laikyti autobiografijos ￿ pirmos vertos d ė mesio indone ￿ zi š kos autobiografijos ￿ ekvivalentu. dirbdama ne tik savo pa č ios gerovei ir laimei. bet reputacija. mo ￿ dern ė janti Javos princes ė Raden Adjeng Kartini para šė draugams kr ū v ą lai š k ų . Amen. Tačiau pirmiausia atsiranda modernistas..] Mirtis yra nei š vengiamas dalykas.] Koks ž avus yra ma ž o vaisiaus kvapas. tiek gera. kuriuos. daug asmeni š kiau u ž bet kur į kit ą devynioliktojo am ž iaus nevakariet į auto ￿ biograf ą (ir kur kas jaunatvi š kiau. kai tradicinis malajie č i ų pareig ū nas u ž baig ė savo autobiografij ą . o Pasauli ų Vie š patie. 1 2 6 Nuo išsilaisvinimo per modernybę ir humanizmą iki grįžimo namo per intymumą ir prigimtį. paskui tra￿ dicionalistas..) Ma ž daug de š imtme č iui likus iki tada. Istorija. kur kas mink š tesniu balsu. nepriklausoma mergaite.tyva: „Niekada nebijokite daryti tai. kad juos š velniai prikv ė pint ų .. kurios galima . (Kaip ir visame pasaulyje. tiek ir bloga. surinktus kartu. ta i š did ž ia. Mano turtas turi sald ž iai kvep ė ti.

kad jis galėjo gauti formali ą audiencij ą pas valdov ą . dukra. į kurt ą auk š tesni ų moksl ų studijoms tiek fizikos. ž inoma. tiek ir pabaigoje). Bet a š nor ėč iau ir toliau stengtis patobulinti savo kra š tie č i ų vyr ų ir moter ų moral ė s normas. objektyvia abiejų jo t ė v ų pad ė ties tokugavi š￿ koje socialin ė je strukt ū roje analize. ž emiausi ą vald ž ios tarnautoj ų rang ą . 1 2 7 Ai š kiai sekuliari ų gyvenimo sampratos r ė m ų . kito to paties klano samurajaus. Ar išliko tokia gyvenimo forma? Kitas atvejis. ta č iau ai š kiai nuo jo nukrypsta tiek prad ž ioje. T ė vo socialin ė pad ė tis buvo tik tokia. Motina. priklaus ą s Kiusiu salos Nakatsu Okudairos klanui. Mano t ė vas. pavadinta O ￿ Jun vardu. ta č iau priklaus ė ž emesniam samuraj ų sluoksniui. bet kuri ą vis dar mano esant nepakankamai „civilizuot ą ". tiek ir metafizikos srityse. pasirinko sau pavyzd ž iu Benjamin ą Franklin ą . kur į reikia aptarti. kuri ą suvokia padarius did ž iul ę pa ž ang ą po to. a š trok š tu tur ė ti didel į fond ą . Po to nor ėč iau paskatinti koki ą nors religiją ￿ budizm ą ar krik šč ionyb ę ￿ taikiai paveikti daugyb ę m ū s ų ž moni ų . tvirto individualios nepriklausomyb ė s gynimo ir nuolatinio . kaip teigiama. Š i ų dien ų visuomen ė je jo pozicija t u r b ū t atitikt ų hanninkan. Pabaigoje Fukuzavva apra š o senatv ė s viltis d ė l savo tautos. kai atsiv ė r ė Vakarams. Ir tre č ia. Fukuzawa Hyakusuke. Fukuzawos autobiografija yra neabejotinai sekuliarus dokumentas. kad jie tapt ų tikrai verti civilizuotos tautos vardo.buvo tik ė tis? Ta č iau kas i š Vakar ų moter ų autobiografi ų j ą taip papasakojo? (Ir.) Kartini mir ė staiga. yra devynioliktojo am ž iaus japon ų pedagogo Yukichi Fukuzawos autobiografija (jis. buvo samurajus. buvo vyriausia Hashimoto Hamaemono. Jis buvo keliais rangais auk šč iau u ž paprast ą kar į (ashigaru). to nepadar ė joks vyras. b ū dama dvide š imt penkeri ų . prasidedantis kruop šč ia.

kadangi paprastai b ū na tokios retos. kad suvokia tur į s tam tikr ą reikšmingą unikalumą. tiek rytieti š k ų . ji atstovauja ne (arba ne tik) socialinei grupei. tod ė l reikšmingai skiriąsis nuo jį supan č i ų ž moni ų . ypa č su tvirta nonkonformistine prigimtimi. kuriai atsirasti istorija yra galb ū t tik š alutin ė s ą lyga. Fukuzawos atsiv ė rimas moralin ė ms keli ų religijų. bet fundamentali ą pasaul ėž i ū r ą . Jis ra š o savo paties tautai. „bej ė gis. į takoms i š skiria j į i š jo vakarie č i ų antrinink ų . „su tam tikromis vidin ė mis savyb ė mis. a š laikiausi savo"? Mes tikrai gal ė tume susieti jį. o jo gyvenimo kryptis ai š kiai apibr ėž ta kaip jud ė jimas nuo įkalinimo hierarchinėje tradicinėje stratifikacijos ir klaninės priklausomybės santvarkoje iki mokslo ir pakitusios valdžios politikos suteikto išsilaisvinimo modernizuotoje visuomenėje. kai beveik Kousseau tonu sako : „A š menkai tevertinau ž mog ų 128 ar klan ą ". tiek vakarieti š k ų . grei č iausiai daro tai tod ė l. bet ry ž tingas. Ivano Morriso ž od ž iais tariant. bet dvasinei bendruomenei arba kult ū riniam tipui. . ta č iau kuris svarbiausiomis savo savyb ė mis gali gerokai i š sipl ė sti u ž konkretaus laiko arba erdv ė s rib ų ir i š reik š ti ne istori š kai specifi š k ą kult ū r ą .dalyvavimo savo tautos gyvenime nejau č iant jokio susvetim ė jimo kombinacija atrodo b ū dingesn ė japonams devynioliktajame am ž iuje nei kitoms nevakarie č i ų tautoms. kurie labiau linko į nepalau ž iam ą tik ė jim ą mokslu arba tik viena religija. kuris gali i š dalies sutapti su jo socialine grupe. kuriai priklauso autorius. kurios labai vertinamos Japonijoje. Jeigu apskritai autobiografij ą galima laikyti atstovaujan č ia." 1 2 9 Ta č iau kokia prasme autobiografija gali atstovauti tautai? Ž mogus. ra š antis autobiografij ą . Ta č iau ar Fukuzawa pana š us į japon ą .

besidriekian č i ą nuo pirmojo ir antrojo m ū s ų eros am ž iaus. Nors Vakar ų Europoje valstie č iai nera šė autobiografij ų. i š savo paties asmeni š ko gamtos patyrimo ￿ bet š i gamta sudaryta i š jo atsimintos istorijos relikt ų . bet apra š ydamas gimtojo kra š to gamtovaizd į ir istoriją. savo pirmąją autobiografij ą 1888 metais pradeda ne paskelbdamas savo intencijas. Ryt ų europie č i ų istorinis į si š aknijimas atskleistas tik keliose valstieti š kos ar aristokrati š kos kilm ė s literat ų autobiografijose. 1 3 0 Dvide š imtojo am ž iaus kin ų autobiografas Chiang Yee taip pat pradeda savo autobiografij ą prisimindamas istorin į gamtovaizd į . Senos valstiet ė s Ro žė s Sabaliauskien ė s autobiografija. pradeda beveik taip pat. kil ę s i š to paties kra š to kaip ir Basanavi č ius. kurios visi š kai neatspindi istorinio į si š aknijimo jausmo. prasideda tradicin ė s dviej ų kaim ų kooperacijos i š laikant kelt ą ir organizuo ￿ . Jonas Basanavi č ius. bylojan č i ų jos gelm ė se. gydytojas ir liberalus lietuvi ų tautinio atgimimo patriarchas. Lenk ų ir lietuvi ų valstie č i ų . nors ir labiau į kvepian č ia gaida. Czeslawas Miloszas. emigravusi ų į Jungtines Valstijas. kaip dauguma Vakar ų europie č i ų . autobiografijose savasis „ a š " į spraustas tarp j ų t ė v ų genealogijos ir arba skurdo. neseniai i š leista Soviet ų Lietuvoje.Pagaliau autobiografija i š Ryt ų Europos. Šis įsišaknijimas istorijos kupiname gamtovaizdyje atrodo ypa č b ū dingas Ryt ų europie č iams. savo autobiografiją. para š yt ą ma ž daug po septyniasde š imties met ų . arba nam ų pirkimo Ameri133 koje. bet tik kaip atsispindintį poetų ir dailininku kūriniuose.131 Lietuvis bendrauja su gamta tiesiogiai. kaip tipi š ki Azijos autobiografai. ir ne identifikuodamas savo kilm ę . autobiografijos. 1 3 2 Ž inoma. yra kelios Ryt ų Europos valstie č i ų . netapusi ų literatais.

i š skyrus tai. kuri ą myli. tyrin ė t ų Jameso Olney 1 3 5 . po i š samios ataskaitos apie tradicin ė s bendruomen ė s darbus ir lyri š k ų atsiminim ų apie Merkio up ę . į vykusia nuo jos jaunyst ė s: „Kad taip man b ū t ų 134 buv ę ! Gaila. bet emoci š kai s a n t ū r a us socialumo ￿ modelis p a d a r ė universalizuojan č i ą į tak ą daugelio individ ų . darbais. Basanavi č iaus ir Fukuzawos (laikantis j ų ra š ymo chronologijos) autobiografij ų pabaigos steb ė tinai susikry ž iuoja. Sabaliauskien ė u ž baigia š vietimo paž anga. at ž vilgiu. kad per anksti gimiau. „pauk šč iai. 1 3 6 Nepaisant labai skirting ų i š eities ta š k ų . kaip ir vis ų kit ų . Pana š i ą tarpcivilizacin ę sankry žą b ū t ų sunku įž velgti dvide š imtojo am ž iaus autobiografijose. devynioliktajame am ž iuje Ab￿ dulah. anot jos. nors Aleksandras Gercenas (rusi š kas. 1 3 7 Devynioliktojo am ž iaus nevakarie č iai paprastai atskleid ž ia savuosius „ a š " kaip daug labiau priklausomus arba nuo religinio kolektyvi š kumo. savimonei. pradini ų r ė m ų . kaip ir Millis. arba nuo tautos nei svarbiausi to paties laikotarpio Vakar ų autobiografai. ta č iau vieni š esnis. Millio. g ė l ė s ir med ž iai!". Devynioliktojo š imtme č io liberalus savojo „ a š " ￿ ir apskritai geranori š ko. kuriuos stengiasi u ž baigti. tod ė l labiau bendruomeninis romantinio liberalo variantas) i š laik ė savo autonomij ą š ios j ė gos. jog lyrin ė gaida turb ū t b ū dingesn ė Ryt ų europie č iams. o tvirtas gimini š kumas ￿ afrikie č iams. gavusi ų „ m o d e r n ų " i š silavinim ą į vairiose pasaulio dalyse. Basanavi č ius baigia. Visi nevakarie č iai devynioliktajame š imtmetyje atrodo .jant š okius jaunimui apra š ymu." Yra tam tikras pana š umas tarp Ryt ų Europos valstie č i ų autobiografij ų prad ž i ų ir dvide š imtojo am ž iaus Afrikos autobiografij ų . T ė vai ir kiti giminai č iai pristatomi tik antrame skyriuje.

Ta č iau visos j ų gyvenimo kryptys apibr ėž tos objektyviai matom ų j ų veiksm ų . jei negal ė jo b ū ti redukuota iki objektyviai apra š om ų veiksm ų . les petits camarades. k u r jautrios. šie ž mon ė s laiko dvokian č iomis pelk ė mis. k ą jis dar ė . centru. su Vakar ų po ž i ū riu). kuri ų negal ė t ų ai š kiai suprasti ar ne ž inot ų j ų sprendimo b ū d ų . suk ė l ė did ž iausi ą pasibjaur ė jim ą S a r t r e ' o d r a u g ų r a t e . tur ė jo identifikuoti jį. tai. XII Rafinuotoje dvide š imtojo am ž iaus Vakar ų kult ū roje (nuo antros devynioliktojo am ž iaus pus ė s) ￿ ir daugiau vyrams nei moterims ￿ savojo „ a š " idėja. Abdullah v ė lesni malajie č i ų kritikai apkaltino ra š ius angl ų skaitytojams. pagrindu nuolatos diskreti š kai prekiauti i š davyst ė mis arba semtis bjauri ų narcizi š k ų malonum ų . s o d u s . N ė ra visi š kai joki ų nes ą moningumo p ė dsak ų . nuo pat paauglyst ė s yra tvirtai atsidav ę konkre č iai savo gyvenimo kryp č iai. kas ž inoma kaip la vie intėrieure.kalb ą grei č iau savo pa č i ų tautai nei pasaulinei ž monijai (i š skyrus Kartini. toki ą brangi ą septynioliktojo am ž iaus puritonui ir dvide š imtojo am ž iaus psichologui. Kad i š bla š kyt ų šią ni ū ri ą miazmi š k ą atmosfer ą . tapo abejotinos veiklos. 1 3 9 . kaip modernizuotoj ą . mintis ir jausmus. beveik nekreipiant d ė mesio (Gercenas v ė l lieka i š imtimi) į vidin ę raid ą . Visi jie nuo mokyklos laik ų . „skandalo". nors šis ra šė malajieti š kai. jie patys įgijo į prot į i š vilkti į dienos š vies ą savo gyvenimus. Literatai giliai į š ird į pri ė m ė Dostojevskio „pel ė s su auk š tesne s ą m o n e " 1 3 8 atradim ą : Tai. ir n ė vienas autobiografas nesusiduria su problemomis. rafinuotos sielos puosel ė ja savo gle ž nas paslaptis. kuri daugum ą lai š k ų para šė vakarietei draugei.

Šį pasitik ė jim ą sunaikino. o v ė liau i š sivysč iusio totalitarizmo ir jo genocidini ų kampanij ų atsiradimas. kartu ugdant savo subjektyviosios esm ė s emocin į ir moralin į jautrumą. Montaigne'is). Be to (arba kaip š i ų tendencij ų dalis). tokios visuomen ė s organizavimo permainos kaip didel ė ekonomin ė s ir politin ė s biurokratijos ekspansija bei organizuotos darbininkijos kilimas. Nyko ne Johno Stuarto Millio asmenyb ė . b ū dingus ankstyviesiems psichokult ū￿ rin ė s moduliacijos laikotarpiams nuo viduram ž i ų (Pet ￿ rarca.Š i panieka „vidiniam savajam . kartais apib ū dinamo (ne visai teisingai) kaip „bur ž uazin ė s asmenyb ė s irimas". kurioje giliai slypi ka ž kokios neperteikiamos emersoni š kos paslapties konotacijos. prie š taravimus ir nesutarimus d ė l savojo „a š ".a š '". viršijo abejones. Kita vertus. I š tikr ų j ų Rousseau p e r d ė t u bur ž uazinio savojo „ a š " . racionaliai organizuotas individas ė m ė vis labiau suvokti emocin ę tokio asmenyb ė s racionalizavimo kain ą . „bur ž uazinio ž m o g a u s " pasitik ė jimas savimi buvo pakirstas galing ų intelektuali ų Marxo. viena vertus. Nuo devynioliktojo am ž iaus antros pus ė s iro ne kas kita. Devynioliktojo am ž iaus prad ž ioje Anglijos viduriniosios klas ė s liberalieji intelektualai jau ž inojo šią kain ą . Panieka vidiniam pasauliui atrodo esanti dalis didesnio proceso. Nietzsch ė s ir Freudo analizi ų ￿ kiekvienas j ų savaip siek ė sumenkinti racionaliai organizuoto individo jau č iam ą pernelyg didel į pasitik ė jim ą savimi ir savo vie š patavimu. kolonijini ų imperij ų augimas ir dalies i š silavinusi ų Vakar ų klasi ų atstov ų vykdoma akivaizdi eksploatacija ir teisingumo neigimas. o racionaliai organizuoto savojo „a š " pasitik ė jimas sugeb ė jimu atsakingai valdyti save ir pasaul į . bet tokio tipo asmenyb ė s pasitik ė jimas savimi.

kad jo gyvenimas t ė ra per ė jimas nuo tir š tos ir kartu tarsi neapč iuopiamos socialin ė s atmosferos patyrimo iki jos pamaldaus prisiminimo 1 4 0 . kuria r ė m ė si puritono savitvarda. kuris tiksliausiai gal ė t ų b ū ti apib ū dintas kaip pasibjaurėjimas savuoju „aš". chaoso gr ė sm ė . Henry Jameso suvokimas. š altin į . Sartre'o vidinio pasaulio atmetimas glaud ž iai susij ęs su jo subjektyvistinio ￿ turb ū t labiausiai protestanti š ko ￿ religingumo suvokimu ￿ religingum ą jis supranta kaip „mistifikacij ų ". tiek ir per did ž iuosius gro ž in ė s literat ū ros bei vie š o politinio ￿ lite ￿ rat ū rinio diskurso sintezuotojus. Nei Dostojevskis. nors ir ma ž esniu mastu. ma ž daug nuo devynioliktojo am ž iaus vidurio literat ū riniuose Europos sluoksniuose ￿ o v ė liau. nei Sartre'as ￿ nei apskritai visa bur ž uazin ė kult ū ra nuo Nietzsch ė s iki Sartre'o ￿ negali b ū ti suprasta neatsi ž velgiant į pla č iai paplitus į nusivylim ą romantinio savojo „ a š " perd ė tum u ir pa ž eid ž iamumu. kurias jo į sivaizduojama „bur ž uazija" naudoja tam. Bur ž uazija visada savo savimon ė s gelm ė se ž inojo. kad pateisint ų savo dominuojan č i ą pad ė t į visuomen ė je. kas ji buvo tada. Jungtin ė se Valstijose ￿ suk ū r ė rei š kin į . o tam tikra abejon ė individo racionalios savikliovos galimybe nuo pat prad ž i ų buvo bur ž uazin ė s savimon ė s dalis: Margery Kempe „gausios ir nei š senkan č ios a š aros".pasitik ė jimu suabejojo dar jam netapus dominuojan č iu. Dostojevskis atskleid ė savojo „ a š " ribotum ą i š dalies veikiamas Rusijos ortodoksijos pesimizmo d ė l ž mogi š kosios prigimties. i š dalies d ė l ypa č bevilti š ko devynioliktojo am ž iaus Rusijos visuomen ė s gyvenimo. Visos š ios j ė gos. Leonardo da Vinci ironija. o kitos klas ė s to paprastai ne ž inojo. Mandagiai . kai dar arba jau „nebuvo bur ž uazija". veikdamos tiek tiesiogiai.

kas atsilaikys prie š griaunan č i ą abejon ę individualaus savojo „ a š " teigimo pagr į stumu. kas ž mogaus viduje universaliausia. tai gal ė t ų b ū ti š io savojo „ a š " i š tirpimo vaikyst ė s prisiminimuose jausmas. kalb ė jimo apie savąjį „ a š " ne vien dokumenti š kai prasmingumu. Daugum ą i š kiliausi ų dvide š imtojo am ž iaus autobiografij ų para šė ž mon ė s. bet ne visai „postromantiniame" am ž iuje ￿ siekia savo gyvenime aptikti tai. kuriuo remiasi i n d i v i d u a l us „ a š " . gimin ė s. tai gal ė t ų b ū ti nepaliaujamas siekimas panardinti save į savo individualumo gelmes.sterilus savojo „ a š " traktavimas v ė lesn ė je Amerikos socialin ė je psichologijoje ￿ po George'o Herberto Meado. individo gimimo) ar kokio nors programini ų intencij ų rinkinio (kuriuos praeityje tur ė jo daugelis europieti š k ų autobiografij ų ). kurios pasirodo neatskiriamos nuo to. da ž niausiai sumechaninta tokio pasibjaur ė jimo giliomis subjektyvumo konstrukcijomis. ta č iau ko . kas kiekvien ą apibr ėž ia kaip i š skirtin į ž mog ų . Augustino laik ų . tai gal ė t ų b ū ti problema. gyven ę u ž savo gimtos š alies rib ų . bet į skaitant Erving ą Goffman ą 1 4 1 ￿ yra turb ū t sumoks ￿ linta. k ą kiekvienas nešioja savyje. Ta č iau tiek tremtini ų . Š i esmin ė ž mogaus savyb ė gal ė t ų b ū ti pagrindinis jo patiriamas prie š taravimas arba aib ė prie š taravim ų . Ra š ydami autobiografijas ž mon ė s dabar ￿ „postbur ￿ ž uaziniame". I š eities ta š kas yra tai. forma. su kuria jis susiduria vis ą gyvenim ą ir ne ž ino. tiek ir vietini ų gyventoj ų pasakojimai p r a s i d e da ne n u o nat ū rali ų aplinkybi ų ( š eimos. bruo žų analiz ė s arba priminimo. kurios buvo centriniai savimon ė s elementai Vakaruose ma žų ma ž iausiai nuo š v. bet n u o svarbiausi ų patyrimo. kaip j ą i š spr ę sti.

.. [. besisukantys vir š med ž i ų . Pradžia nėra sukoncentruota į konkretų laiką ar intenciją.] M ą styti apie gyvenim ą ￿ gyvenim ą .] Dabar.. kurios laikysenai b ū dingas am ž inas tiesos ie š kojimas. susijus į su mirtimi ￿ yra t u r b ū t ne kas kita.... [. [. tapdamas vis ma ž esnis ir ma ž esnis. tolimas ta š kas kelyje.. gali i š reik š ti tik mitas.]. kokius save matome vidiniu reg ė jimu ir koks ž mogus pasirodo es ą s sub specie aeternitatis.] „. a p g a u b t a geltono ir balto b l i n d y n o. mano tiesa? 144 [. bent jau labiau nei anksčiau.] b u v o l i ū d na vieta. [. bet tęsiasi visą gyvenimą. 1 4 5 Dvidešimtojo amžiaus vidurio europietis autobiogra￿ fas gyvena istorinių prieštaravimų..] Tai. Carlo Gustavo Jungo ir Rafaelio Alberti autobiografijose: Nepaisant mano aktyvaus vakarieti š ko prado. k ą a š pasakoju. Visada pradedama atrandant savo savybes. gilumu arba stiprėjančiu netekties jausmu. [. Gyvenimo prasmė prasideda atradus tą esminę savęs patyrimo per visą savo gyvenimą savybę arba savybes.. a š priklausau rus ų inteligentijai. kuri ų jau seniai neb ė ra. Andrė Malraux. neišsprendžiamų on￿ . tampa netikėtumu savajam „a š ".. kuriam teko pripa ž inti socializmo ties ą . 1 1 3 Mano gyvenimas yra nes ą moningos savirealizacijos istorija. kuri p a l a i d o s m a n e .. 142 „Ko i š pa ž intis tave i š mok ė apie ž mones?" [.negalima valdyti ir pasirinkti. kas mūsų tradicijoje prasideda kaip išpažintis Dievui.] Viskas ten buvo tarsi prisiminimas: pauk šč iai. virstanti prarasta giraite. visada pradedama naujoje aplinkoje arba su nauju aštrumu..." [. negailestingai į siver ž ia ta p r a r a s t a m a n o jaunyst ė s p r i s i m i n i m ų girait ė [. kuri gyvena ir pulsuoja manyje. Tai... kuris gal ų gale nuves į t ą „ š e šė li ų b e d u g n ę " . A š gird ž iu nebyl ų ž ingsni ų aid ą u ž n u g a r o s ￿ n e p e r m a l d a u j a m a i . Keturios būdingiausios dvidešimtojo amžiaus pradžios yra pateikiamos Nikolajaus Berdiajevo...... kaip dar d a u g i a u klausin ė ti sav ę s..] A š taip pat suvokiu es ą s aristokratas m ą stytojas. Ir publika esi pats. vadinama Prarasta giraite. kad nėra tokio dalyko kaip suaugęs žmogus.. yra mano i š mon ė . vis labiau ir labiau pasitraukdamas į save.] Vienintelis klausimas toks: ar tai.

] nereikalauju... universali ų mit ų ir asmenini ų prisiminim ų sankirtoje. jie per dideli nei š man ė liai. pernelyg pavergti.] P r o u d h o n as i š kal ė jimo ra šė draugui: „Likimas ￿ a š juokiuosi i š jo: o d ė l ž moni ų ." 1 4 6 Kitos keturios pabaigos ￿ Czeslawo Miloszo. Dvide š imtojo am ž iaus Vakaruose savasis „ a š " prasideda. jog mums.. kartu ir am ž in ą . kai tik gyvenimas atskleid ž ia problemišką ypatybę.. ir trumpalaik ę . Ryt ų europie č iams. a š tuonioliktojo š imtme č io Ryt ų Europos ž ydas. kad gal ėč iau ant j ų pykti. jo interes ų universalum ą . nepaisant viso jos progresyvizmo. Skirtumas ai š kiai matomas. kurioje ir prasideda savasis „a š ".tologini ų problem ų . Tik dabar Vakarai ima pasivyti. buvo lemta vadovauti š iam ie š kojimui. kad tarp ￿ kult ū rinis susid ū rimas tapo esminis. [. Gali b ū ti. I š Vakar ų autobiograf ų iki dvide š imtojo am ž iaus tik So￿ lomonas Maimonas. Agehanandos Bharati (tikras vardas Leopoldas Fischeris) ir Andr ė Malraux ￿ buvo para š ytos po Antrojo pasaulinio karo." [. Pasirinkdami mes tur ė jome atsisakyti kai kuri ų vertybi ų . kurioje išaiškėja š is po ž i ū ris į gyvenim ą . Levo Trockio pabaiga dvide š imtojo am ž iaus prad ž ioje. vidin ę ž mogaus harmonij ą kiekvienas gali susikurti arba bent jau pasistengti tai padaryti. vis d ė lto atsigr ęž ia atgal į devyniolikt ą j į ir netgi a š tuoniolikt ą j į š imtmet į .. ta č iau jo po ž i ū r į į gyvenim ą . dalis. O pabaiga dvide š imtojo am ž iaus Vakaruose yra moralinis arba estetinis požiūris į gyvenim ą .] Rosa Luxemburg draugei i š kal ė jimo ra šė : „[. savo pasakojim ą u ž baig ė taip.. Skirting ų kult ū r ų arba skirting ų istorini ų epoch ų susid ū rimas yra esmin ė situacijos. Carlo Gustavo Jungo. Devynioliktajame am ž iuje nevakarie č i ų tautos praskyn ė kelią i š siver ž ti i š provinciali ų savojo „ a š " definicij ų . kad tu ra š ytum eiles kaip Goethe. kuris šią problem ą ir i š k ė l ė .

persik ė l ė į mano paties vidin į pasaul į ir netik ė tai p a r o d ė m a n . 148 Esu į sitikin ę s. kuri „netik ė tai parod ė man. Ta č iau tik tokia patirtis gali i š a š trinti m ū s ų prot ą taip. [. Lao ￿ tzu yra pavyzdys nepaprastai įž valgaus ž mogaus.] „Barakai specialistams?" „Ne. tiksliau. nes ž mog ų „sav ą " padar o tas faktas. k ą a š dabar jau č iu jau gerokai pasen ę s. tik a š vienas esu apsiniauk ą s". 1 4 9 A š gr įž au į Lasko. .. mes u ž gniau ž iam e vieninteli dalyk ą . Savianaliz ė .. debesys. jie pasirodo tik retkar č iais. [. 1 5 0 Bent kai kurie dvide š imtojo am ž iaus europie č iai ￿ „d ė l į sitikinim ų atsisakantys" modernyb ė s apribojim ų ￿ u ž baigia gynybiniu gr įž imu prie pirmyk šč i ų savo kult ū ros 151 i š tak ų . skirstymas į „svetimus" ir „ s a v u s " tampa beprasmis. Jiems buvo pavestas išsaugojimo darbas" [mano kursyvas]. Kuo labiau a š abejojau savimi.. kaip a š nepa žį stu sav ę s. kad kult ū ros kritika yra vienintelis į manomas m ū s ų ind ė lis į kult ū ras. sudaro koordina č i ų sistem ą . kas neturi vert ė s. diena bei naktis ir tai. į am ž in ą nepa ž int ą prasm ę . Man tikrai a t r o d o . o ne p a s i r i n k t i jas k a i p kompas ą permain ų ne ž inomyb ė je. [. Ta č iau tiek d a u g dalyk ų man malon ū s: augalai. sud ė tos draug ė n.' 4 7 Kai Lao ￿ tzu sako: „Viskas giedra. kas vertinga..] Š is m e t o d a s p a p r a s t a i i š vengia p r a ž ū t i n g o skirstymo į „svetimus " ir „savus". kuris mat ė ir patyr ė tai. kaip a š nepa žį stu sav ę s". kad p a m a t y t u m e sen ą ties ą kitomis akimis: kai ambicijos pataria m u m s pakilti vir š dvasios elget ų sergim ų p a p r a s t ų m o r a l ė s taisykli ų . kuris gali i š pirkti m ū s ų kvailystes ir klaidas: meil ę . tuomet ir kritikas tampa „ s a v a s " d ė l savo kritikos vertingumo.] Tai yra senatv ė ir riba. kad tas susvetim ė jimas. kurios n ė ra m u m s gimtos arba netapo savos jas pasirinkus. kas ž mogaus am ž ina. kuris gali i š pirkti m ū s ų kvailystes ir klaidas: meil ė s" atradimu. jog jis į ne š a ind ė l į į kult ū r ą . Viena orientacija atsveria kit ą ir neleid ž ia jai i š leisti bjauri ų at ž al ų . kas atsisako imtis ginklo dėl įsitikinimų.. o jei kult ū ros kritika s ė kminga. vyksta kartu su „vienintelio dalyko.kit ų vardan. kuris tiek ilgai skyr ė mane nuo pasaulio. ir kuris gyvenimo pabaigoje trok š ta sugr įž ti į savo b ū t į . o tai yra tragedijos esm ė . ir tai.. Kiti baigia prisiimdami kritiko atsakomyb ę svetimoms kult ū roms. jis i š rei š kia tai. Individualios pastangos. gyv ū nai. Tai tiems. t u o stipriau a u g o m a n o giminyst ė s j a u s m a s visiems d a i k t a m s .

kas i š sikristalizuoja i š didel ė s gausyb ė s netikrum ų ir nesuskai č iuojam ų . Šio laikotarpio savimonei nauja yra atpa žį stama. kas nepriklauso auk š tosioms kult ū ros vir šū n ė ms? Ar didieji dvide š imtojo am ž iaus Vakar ų autobiografai. Kiek svarbios yra š ios dimensijos m ū s ų am ž iaus savimonei? Renesansin ė s Italijos miestuose dauguma ž moni ų galėjo bent jau atpa ž inti j ų kult ū ros „auk š tesn ę s ą mon ę ". vis ų klasi ų vyrai ž ydai ir abiej ų ly č i ų puritonai šį t ą n u m a n ė apie j ų labiausiai i š silavinusio elito savimon ę . turb ū t istori š kai reik š minga forma. kurie. artikuliuoja i š kylan č i ą savimon ė s strukt ū r ą . toki ą į vairi ą „populiari ą j ą kult ū r ą " kuria ne platieji visuomen ė s sluoksniai ￿ j ą š iems sluoksniams gamina komerciniai „kult ū ros prodiuseriai". kad i š reik š t ų savąjį „a š ". nei darbinink ų klas ė s vyr ų ir moter ų auto152 biografijos nerodo n ė vienos i š š i ų kryp č i ų .Ta č iau visas šią „sistem ą " suponuojan č ias autobiografijas para šė viduriniosios klas ė s arba (dviem atvejais) aristokrati š kos kilm ė s literatai. VVilliamo Jameso ž od ž iais tariant. kokie savimon ė s poky č iai gali arba negali vykti „pla č iosiose mas ė se". bendrauja tik su nuosavu pla č i ų j ų visuomen ė s sluoksni ų . Pirma. kurie „privalo b ū ti nugal ė ti ir i š nykti" ie š kant „i š sigelb ė jimo per nusivylim ą savimi"? 1 5 3 I š sivys č iusi ų industrini ų visuomeni ų „masin ė kult ū r a " n ė ra patikimas matas nustatyti. o dvide š imtajame am ž iuje įž valgiausi autobiografai galėjo visi š kai atsiskirti nuo did ž iosios daugumos ž moni ų . savivokos. Ta č iau ar ji kreipiasi į tai. atskirti nuo auditorijos ir nepra š omi. Nei valstyb ė s veik ė j ų ar karinink ų . be savo individualyb ė s. pa č iomis bendriausiomis savyb ė mis besikreipian č i ą į tai. „ į gimt ų sustabar ė jim ų ". kurie nebuvo nuolatiniai knyg ų skaitytojai.

motyvus) jos atspindi k ą nors gilesnio. „tikras" ar „dirbtinai sukaltas". bet tvirtos simbolin ė s konstrukcijos. Dar svarbiau. masin ė s kult ū ros mados kinta taip spar č iai. Kult ū r ą sudaro ne ž mogi š k ų patyrim ų apra š as. Antra. Masin ė kult ū ra į vairiai kaupia patyrim ą . ar tik b ū tinyb ę per ž iniasklaid ą pardavin ė ti lengvai suprantamas naujumo aprai š kas.vaizdiniu. kiek ir kokiais aspektais rimtoji kult ū ra tiems platesniems poky č iams suteikia form ą . su kuriuo jie tikriausiai jau daugiau ar ma ž iau susipa ž in ę . Taip suprantama rimtoji kult ū ra apima . (Negalima gyventi patyrimo komposto kr ū voje per ilgai. į kurias ž monija sugeb ė jo suorganizuoti savo patirt į . į skaitant ir jo seksualin į humor ą . kad perduot ų savo vartotojams k ą nors daugiau nei tik patyrimo. nei efektyviai suformuoja gilesnius simbolinius modelius. jog tai ver č ia abejoti. ž aliav ą . į kuriuos reikia organizuoti patyrim ą . ir vis ų svarbiausia. ta č iau nei adekva č iai j į identifikuoja. jud ė damos pirmyn atgal nenusp ė jamomis kryptimis. Tre č ia. kuri gal ė t ų mums atskleisti netgi pla č iuosiuose š iuolaikini ų visuomeni ų sluoksniuose vykstan č ius kult ū rinius poky č ius. Mes turime tik „rimtąją kult ū r ą ". ir galime tik klausti. kad jis atitikt ų ž moni ų poreikius. ar (i š skyrus am ž inus pamatinius tikrojo liaudies meno. dabar gaminama masin ė kult ū ra (jei k ū rybin ė energija jos nei š kelia vir š masin ė s kult ū ros) stokoja pakankamai galingos simbolin ė s savo pa č ios turinio organizacijos. masin ė kult ū ra nepasako mums to. k ą tikrai reik ė t ų žinoti: kokie deformuojantys ar reformuojantys procesai gali vykti m ū s ų visuomen ė se ir civilizacijose u ž m ū s ų s ą moningo suvokimo slenks č io.) Masi š kai gaminama kult ū ra (prie š ingai nei liaudies menas) n ė ra kult ū ra istorine prasme.

Gal ų gale b ū tent š iuo informacijos š altiniu ￿ ne vien „auk š t ą ja kult ū r a " tradicine prasme. kuriai priklauso j ų autoriai. kas buvo nauja j ų savimon ė s konstrukcij ų asmenin ė se rib ų sistemose. Tod ė l. tiek ir „naujovi š k ų ". Mes nesiek ė me atsakyti į š iuos klausimus. Šis santykis dabar tapo gerokai neapibr ėž tesnis nei praeityje. Bet kokiu atveju š io tyrimo metodas neleid ž ia. kurie n ė ra profesional ū s kult ū ros k ū r ė jai. Vakar ų civilizacijos „dabartin ę b ū k l ę " sudaro ne tik į vairiausios senos ir naujos kult ū rin ė s konstrukcijos (kuri ų santykin į intensyvum ą bei paplitim ą n ė ra taip paprasta nustatyti). pastangas į prasminti savo patirt į . Š iam tikslui tur ė t ų b ū ti i š nagrin ė ta gausyb ė autobiografij ų ￿ tiek „tradicini ų ". galime pasistengti tik perteikti tai. ir juo labiau ne „masine kult ū r a " ￿ privalo remtis dvide š imtojo am ž iaus (kaip ir vis ų kit ų laik ų ) kult ū ros analitikas. tod ė l daryti i š vadas i š individualaus teksto ir jas taikyti bendrai pad ėč iai daug sud ė tingiau. naudot i autobiografijas civilizacijos b ū klei diagnozuoti. i š kuri ų daugiausia susideda kasdienio civilizacijos gyvenimo srautas. o dabar labiausiai r ū pi identifikuoti kiekvienoje epochoje tai. kurioje atsirado š ios autobiografijos. bet ir j ų s ą veika d ė l besikeič ian č i ų socialini ų suvar ž ym ų modeliuojant veiksmus. Ta č iau mes jau n u r o d ė me i š likusius senovinius modelius dvide š imtojo am ž iaus autobiografiniuose ra š tuose. b ū kl ę ir apskritai koks santykis egzistuoja tarp individuali ų autobiografij ų ir civilizacijos. k ą galima b ū t ų pasakyti apie konkre č ios civilizacijos. kaip rimtai tvarkydami savo gyvenim ą dabartin ė je Vakar ų civilizacijos s ą vartoje jau č iasi tie .s ąž iningas ž moni ų . ypa č dvide š imtojo am ž iaus Vakaruose. Tokiu atveju kyla pagunda i š siai š kinti. u ž uot pateik ę i š sami ą analiz ę .

Literat ū rinis ma ž esnio tekstualumo š e šė lis supa pagrindin ę dvide š imtojo am ž iaus vidurio vakarieti š kos sa￿ . kuri ų ž ydi š kumas nebuvo negr įž tamai niveliuotas asimiliacijos. liko netgi nesuprat ę š io socialumo jausmo ir jo poveikio savojo „ a š " bei jo atsakomyb ė s suvokimui. kurie m u m s atrodo padėję. rezonuoj ą s kaip nepalenkiamos dvasios prisilietimas ž mogi š ko silpnumo ir dominuojan č ios galios pasaulyje. ir asmeni š kai rezonuojąs. staigumui ir greitam plitimui. i š leid ę savo autobiografijas po Antrojo pasaulinio karo. bet legenda teik ė netgi konkre č ius elgesio modelius. sud ė tingas kaip tragedija bei ap š vieta. Niekada anks č iau istorija nebuvo taip į siver ž usi į išsilavinusi ų europie č i ų socialumo ￿ ir savojo „ a š " ￿ model į . daugiau ar ma ž iau vienodai patiria socialum ą kaip sutelktin į dalyvavim ą istoriniuose procesuose (politin ė s ar kult ū rin ė s istorijos) ir kartu bendr ą pasiprie š inim ą š iems procesams b ū dingam slogumui. i š spr ę sti j ų patirties prasm ė s problem ą . netgi a š tuonioliktojo am ž iaus revoliucini ų kar ų įkarštyje. naujas š iai epochai. „egzilinis": nenusp ė jami „istoriniai į vykiai" ir subjektyvi ų (emocini ų arba ideologini ų ) reakcij ų į juos skirtumai visuomet atpl ėš ia ž mog ų nuo jo pradinio modelio. Dvide š imtajame am ž iuje individuali socialumo patirtis labai skiriasi.autobiografai. Šis dvide š imtojo am ž iaus europieti š kas socialumas kartu ir nevienalytis. (Iki a š tuonioliktojo š imtme č io istorija kaip sukonstruotas procesas i š esm ė s nebuvo susijusi su pamatin ė mis kontinentini ų europie č i ų socialumo ir savimon ė s strukt ū romis: ne istorija. i š skyrus ž ydus. Socialumas yra ir istori š kai sud ė tingas. did ž iausias pastangas. Šeši europie č iai.) O amerikie č iai dargi dvide š imtajame am ž iuje.

Andr ė Malraux. Pasakodamos apie autoriaus savojo „ a š " laiko kelion ę . per miegus." Gyvenimas kaip savi š vieta tapo liguistu prisitaikymu am ž inai pasilaidojus tarp sav ų (individuali ų ar kolektyvini ų ) k ū rybos talent ų . Ta č iau ji gali į gyti trumpalaik ę poky č io krypt į . paniekinimu bei apipl ėš imu. kaip kūną. i š naujo i š gyventi gamt ą buvo laim ė jimas. Š iuolaikin ė europieti š ka s ą mon ė da ž niausiai tik nuosav ą k ū n ą laiko neabejotinu. knygos yra per silpnas ginklas kovoti su jo mirtingumu ir visuotiniu sugedimu. kaip ma ž yt ę nenaudingos gamtos dalelę. Normanas Mai￿ leris ￿ kalb ė damas apie save trečiuoju asmeniu. pasisakančios prieš vykstantį miestų. Knygoje Nakties kariaunos. abejingoje naktyje lakstantį tai į. gal ė davo iššokti iš sarkofago 157 ir perda ž yti jį gra ž esn ė mis spalvomis.vivokos paradigm ą . Vakar ų Europos autobiografijos rodo devynioliktojo am ž iaus (arba angli š kos) schemos nuo kultūros (knygų) į gamtą ￿ Johnas Ruskinsas. turinčioje b ū ding ą paantra š t ę „Istorija kaip romanas. kaip Henry Adamsas ir pirmoji anglų autobiografė. 1 5 6 Devynioliktajame am ž iuje knygas neabejotinai buvo galima laikyti patikimais egzistencijos pavyzd ž iais. vis dar neišvaduot ą iš Egipto ir pas ą moningai to trokštantį : „Jis iš tikrųjų i š moko gyventi savo vaizdinio sarkofage ￿ naktį. tai iš bendr ų socialinių realybės konstrukcijų. kalbų ir vertybių naikinimą) ￿ Michaelas Leirisas. penkioliktojo am ž iaus nam ų š eimininkė ir mistikė Margery Kempe ￿ apra š o savojo „a š " strukt ū r ą kaip gyvą drie ž iuką socializuotos iliuzijos viduje. Oscaras Wil￿ d e ' a s 1 5 5 ￿ inversiją dvide š imtojo am ž iaus (arba pranc ū ziškoje) konstrukcijoje nuo gamtos (savo kūno) prie kultūros (literatūros. romanas kaip istorija" (skirtumas tarp „fakto" ir „vaizduot ė s" tampa nebeaiškus). Bildungsromano (1968) pabaigoje š alta pas ą mon ė s akis spokso į save kaip į savo 154 .

jai nepažį stam ų . kad toks teatri š kas ž mogus kaip Normanas Maileris i š gyvena save kaip teatrin ė s savojo „ a š " koncepcijos. Piri Thomasui gyvenimas gatv ė se savaime yra nuolatos pasikartojantis ratas. kuri ą daugiau nei prie š keturis š imtus met ų taip nekukliai garbino Cellini. ž velgdamas į „narkoman ų veidus. prie kurios individas i š silaisvinimo i š savo paties s ą mon ė s akimirkomis prisideda tiktai abejotinos vert ė s marginalin ė mis dekoracijomis. Ra š ytojas į kalina save savo paties besivystan č ioje kalboje. 1 5 8 La￿ . mu š an č io j į prad ž ioje. iki galo s ą moningas ir nepaprastai malonus renesanso teatras. bet neabejotinai daugiausia ren ė san ￿ si š kas). tapo nesustabdomai besiple č ian č ia į kalinimo sistema. I š skyrus tikrąjį tėvą. visi š kai i š ori š kas. nes pasitenkinama savo karikat ū ri š kumo suvokimu ￿ atsiskleid ž ia Ervingo Goffmano knygoje Savojo „aš" pristatymas kasdieniame gyvenime bei popkult ū ri š kai rafinuotoje Tomo VVolfe'o ž urnalistikoje. tarsi laukimas b ū t ų baisiausias dalykas pasaulyje". Tas pats teatrin ė s karikat ū ros jautrumas ￿ ta č iau ne toks pa ž angus. l ūš nyn ų kvartalo gyventojas u ž rakintas sistemoje. nebepasirodant į knygos pabaigoje.. Tikrai reik š minga. pabaigoje neb ė ra. ž moni ų kalb ų ) kalėjimą . pabaigoje ￿ gatv ė s. karikat ū r ą . susikurtas nuo prad ž ios iki pabaigos (ne vien..] kaip meilu žė . Tvirtai lokalizuotas. triuk š mas. i š kurio ne į manoma i š tr ū kti. kuri neturi jokios perspektyvos. „Jo akys u ž merktos ir adata vis dar jo rankoje [.pa č ios Bild kalin ę . Tik Thomaso t ė vo. Prad ž ioje jis vaik š to Harlemo gatv ė mis steb ė damas „vaiduokli š k ą i š g ą sdintos tylos scen ą 2 valand ą nakties". svajokli š kais veiksmais tik pad ė dama toliau tobulinti savo pa č ios kalbos (ir kit ų . į temptus. kuri tebemyli ir ne į stengia pasitraukti".

kuris erzina ir trikdo prot ą jo ned ž iugindamas ir nekilnindamas). ypa č tarp balt ų j ų protestant ų ir katalik ų . kazuistik ą ir sielos i š ganym ą ". arba perd ė tu susidom ė jimu ž iniasklaidos. kuris ka ž kada buvo gr įž imo prie Dievo projekcija. Turb ū t metafizin ė s s ą vokos. svarbios autobiografiniam ra š iniui ￿ „prad ž ia" ir „pabaiga". „patyrimo esm ė " . dabar yra begalinio i š sekimo forma. Ta č iau ciklas. tarsi nepaliaujamas ž moni ų stumdymasis. ypa č elektronin ė s. Apskritai dvide š imtojo am ž iaus amerikie č i ų autobiografijos atrodo ma ž iau reik š mingos nei europie č i ų . kankinantis jud ė jimas. ž velgiant i š s ą moningumo istorijos perspektyvos. arba Į tikina atlikti i š pa ž int į psichoanalitiko n u r o d y t u b ū d u ) . N ė viena dvide š imtojo am ž iaus amerikie č i ų autobiografija nepasiek ė Henry Adamso švietimo lygio. Europoje dvide š imtasis š imtmetis turb ū t pralenkia devyniolikt ą j į autobiografini ų ra š t ų originalumu bei j ė ga. Amerikie č i ų pasakojimuose. Galima bandyti paai š kinti reik š ming ų dvide š imtojo am ž iaus amerikie č i ų autobiografij ų santykin į tr ū kum ą Alexis de Tocqueville'io nustatytu demokratijos poveikiu sielai („t ų " ￿ demokratini ų ￿ „populiacij ų viduje egzistuoja nedidelis. aptinkama ma ž iau d ė mes į prikaustan č io naujumo (ta č iau galb ū t didesn į artimum ą realiai „ ž mogaus i š gatv ė s" patir č iai). ry š kiu i š silavinusi ų j ų polinkiu gr ąž inti protestant ų panaikint ą „dvasin į vadovavim ą . orientacija į einamuosius į vykius ir su tuo 159 susijusia kalbos trivializacija.blausiai i š sivys č iusiose industrin ė se visuomen ė se ciklin ė s savimon ė s schemos į gauna naujos j ė gos. atgaivinant visas š ias praktikas ilgalaik ė s psichoanaliz ė s forma (kuri arba pa š alina vie š os i š pa ž inties poreik į .

. surauktas ir i š p ū stas ￿ ilga suknel ė .. d r a u g e besiš ypsan č ius k ū dikiui: tai m a n o t ė vai. prie š ingai atsitiktin ė ms dingusi ų savųjų „a š ".) XIII Visas iki š iol ap ž velgtas dvide š imtojo am ž iaus autobiografijas para šė vyrai. gimusios apie dvide š imtojo am ž iaus prad ž i ą .. ir š ilta. sijonas i š priekio tiesus ir lygus. tetos. liudijan č iam tik apie adekva č ios savo paties brandos koncepcijos tr ū kum ą . arba v ė lyvosios modernios..] galima pamatyti ponias ilgomis suknel ė mis ir skryb ė lait ė mis su stru č io p l u n k s n o m i s ir p o n u s .. kad tik viduriniosios klas ė s Vakar ų moterys. siekianti ž em ę i š vis ų pusi ų . [. kult ū ros s ą monei. 160 Š eimos nuotraukose [. patiesto ant ž em ė s. Pana š u. i š sekusi ų tik ė jim ų ir sudu ž usi ų svajoni ų iliustracijoms.] Tetos VVinnie suknel ė buvo i š plonos baltos med ž iagos su ma ž yt ė mis ž ydromis g ė lyt ė mis ir ž ali ų š akeli ų ra š t ų . visą gyvenim ą trunkan č iam susir ū pinimui t ė v ų netektimi. o k ū dikis esu a š .. sukurtame ilgai gyvuoti. d ė vin č ius kietas š i a u d i n e s skryb ė les bei p a n a m a s . [.ir „reik š mingas jud ė jimas" ￿ pasidar ė pernelyg miglotos vadinamosios postmodernios. netgi š iek tiek besivelkanti u ž pakalyje. m a n o senelis. J ų fone mes galime atpaž inti grynai moteri š kus Georgios O'Keeffe bei Simone de Beauvoir i š eities ta š kus: Mano pirmasis prisiminimas yra ry š ki š viesa [. o i š u ž pakalio labai platus. 161 Ne visos moterys autobiograf ė s ￿ ir netgi ne dauguma ￿ taip pradeda. į r ė mina savo egzistencijos prasm ę pirmuoju. .]. Kiklikas buvo gerai sukirptas. d ė d ė s.] A š i š laikiau atmintyje tik vien ą miglot ą į sp ū d į i š ankstyviausi ų met ų : viskas yra raudona ir juoda. kad sustiprint ų nuosekl ų pasi š ventim ą atsiverti tekste. (Arba.. su ilgomis aptemptomis rankov ė mis. dar blogiau. A š s ė d ė jau tarp pagalvi ų ant skiautinio..

ž mon ė s ir ž od ž iai. yra ž mogi š kumo prad ž ia ￿ arba b ū tina s ą lyga. [.. kur į tu sukeli palikdama jį. Ta č iau mes aptinkame tok į pat į juslin į drabu ž i ų . ir steb ė dama j į dirbant į su moliu a š ma č iau.. arba mirsiu anks č iau u ž jį. kuriame drabužiai pasirodo pirmiausia. v i r š u t i n i u s ry š kiai purpurinius ir š viesiai ž alius drabu ž ius bei grie ž t ą raudon ą š varkel į . 1 6 2 Dvi anks č iau cituotas dvide š imtojo am ž iaus moter ų autobiografijas autor ė u ž baigia arba jausdamasi apgauta gyvenimo ir sulaukus penkiasde š imt ketveri ų met ų nugal ė ta mirties. š i ų dviej ų dvide š imtojo am ž iaus moter ų pasaulis prasideda n u o ankstyviausi ų vaikyst ė s prisiminim ų . [. kurio sugulove ji tur ė jo tapti. vis ų atspalvi ų n u o š viesiai r o ž i n i o iki t a m s i a i r a u d o n o . ai š kiai suvokta ir į am ž inta savajame „a š ".. a š apstulbusi suprantu.. kuriame „juslin ė substancija". kaip smarkiai buvau apgauta.tiek jusliniu. Baisu neb ū ti š alia ir n e p a g u o s ti ko nors skausme. Ir vis d ė lto. trumpomis rankov ė mis. šį kart ą jos pa č ios. tryliktojo am ž iaus pabaigos ￿ keturioliktojo prad ž ios japonei poniai Nijo ￿ ž inomai tik kaip ponia i š Antrosios gatv ė s ￿ pasaulis prasid ė jo n u o to. ir tik po to jame atsiranda š ypsenos. tiek ai š kiai apibr ėž tu i š sipuo š usio pasaulio suvokimu ￿ pasaulio. [.] A š n i e k a d a .. kad j ą pasteb ė jo imperatorius Atsiskyr ė lis. Mano apatiniai baltiniai buvo i š dvisluoksnio brokato. atgr ęž dama nepatikl ų ž vilgsn į į t ą jaun ą ir patikli ą mergait ę . Baisu. 1 6 3 Į ran čą at ė jo jaunas puod ž ius .. i š puo š ti slyvos ž ied ų ir v y n m e d ž io ra š tais bei i š siuvin ė ti bambuko tvorel ė mis ir slyv ų med ž iais. prisiminim ą : A š prisimenu save d ė vint daugiasluoksn į apdar ą .] Arba pamatysiu Sartre' ą mirus į . A š negaliu pak ą sti sav ę s.] Pa ž adai buvo i š tes ė ti. kad jis geb ė jo p r i v e r s t i j į kalb ė ti. arba art ė dama prie devyniasde š imties ir besimokydama nauj ų k ū rybini ų į g ū d ž i ų . kad jis turi palikti tave ir niekada daugiau nebeprabilti. Pasaulio.

. savo intymiais santykiais ir savo darbu.] A š ko č iojau mol į ir ž ied ž iau j į ￿ ko č iojau j į ir ž ied ž iau. kad vyras ar moteris Indijoje i š mokt ų skaityti.] Du taksi vairuotojo doleriai. [. bet kitas mano „vaikystes". bet dabar pamaniau. abstrak č iai identifikuojam ą ry š io su ž monija. istorija arba vidiniu savuoju „a š " princip ą ..nesidom ė jau puodininkyste. Pagaliau a š turiu kelet ą puod ų . Kartais man atrodo. bet dariau labai prastus p u o d u s . kad atiduot ų juos man.] Jis man visaip pad ė jo. [. De š imt doleri ų ? Š itiek reikia.[.. Stengiausi j į i š lyginti. pasaulio piliet ė s: Sakoma. kurie n ė ra tokie jau prasti. ir kitoje pasaulio pus ė je ž mogus i š moko skaityti. gaut ų i š b ū rio Č ikagos mokinuk ų . prie pensinink ė s mokytojos i š Jutos atsi ų sto penki ų doleri ų č ekio. Vyrai autobiografai u ž baigia deklaruodami ilgainiui įgytą individual ų moralin į arba estetin į po ž i ū r į į gyvenim ą . tolimose vietose. Pabaigoje jos nekalba apie bendr ą . Ta č iau ry š kiausiai a š prisimenu ne save ￿ ma žą mergait ę Romoje. prid ė ti prie kr ū vel ė s penki ų cent ų monet ų . ir vis d ė lto nesugebu prakalbinti molio ￿ tod ė l privalau nesustoti. arba dar veiklesn ė s nat ū raliai sendamos vyr ų draugijoje. kaip linko daryti daugelis dvide š imtojo am ž iaus Vakar ų vyr ų autobiograf ų (ir kaip dar ė š imtme č iu anks č iau Harriet Martineau). Turb ū t tam tikra prasme tai tinka ir man.. Niujorke. kai dar kart ą gimiau nepa žį stamose. dvelkian č iose nuostaba ir naujumu. o kai kurios charakteringiausios dvide š imtojo am ž iaus moterys autobiograf ė s u ž baigia vis i š naujo atrasdamos save ir arba nusivylusios. pavyzd ž iui. kad galb ū t ir a š gal ėč iau padaryti puod ą ￿ ir galb ū t gražų. kurie atgniau žė savo d r ė g n u s delnukus.. 1 6 5 . tarsi pe r vien ą ilg ą gyvenim ą a š b ūč iau patyrus i tikr ų reinkarnacij ų .. 1 6 4 Vakariet ė s moterys m ū s ų ap ž velgtose dvide š imtojo am ž iaus autobiografijose u ž baigia sendamos konkrečiai savo išore. Dvide š imtojo am ž iaus moterys sugalvojo ir kit ų autobiografini ų modeli ų . kad sulauk ę s a š tuoniasde š imties geriausiai prisimeni savo vaikyst ę .

Vienas vaikas suvalg ė dvi porcijas. grupei. kad jie tarpkult ū rinius . š is unikalumas turi nauja). kvie č ian č i ą i š nuotraukos u ž stiklo.Arba modeli ų neig ė jos. XIV Dvide š imtajame am ž iuje. Nuo : Tiktai 19 mar š ruto autobusas. va ž iuojantis iki Kembrid ž o aik š t ė s p r o Soho v i e š n a m i u s . palyginti su praeitimi. kas statisti š kai tipinga. plaukiantys pro šalį. O mes vis ų pirma domim ė s ne tuo. kuriuos valg ė pietums. Tai skamba tarsi laim ė jimas. pilk ą m e r g i n o s k r ū t i n ę . bilietus pardavin ė jant į vyruk ą b ū del ė je [. Individams. Tik garsai. ž mogaus tipui (ir ką. kas unikaliai b ū dinga epochai. šis devynioliktojo am ž iaus polinkio į hegemoni š k ą universalizavim ą praradimas paprastai nulemia tai. tiesiog nuslopstantis klaid ž iojant nuo pasibjaur ė jimo civilizuotu š lyk š tumu iki banalios santykinai nat ū rali ų į vyki ų ramyb ė s.]. kaip tai daro Simone de Beauvoir ir Georgia O'Keeffe... M ū s ų protai daugiau spontani š kai nebe ￿ linksta civilizacinio varianto laikyti universaliai reik š mingu. kad ir kokios b ū t ų jo tikrosios politin ė s ir ekonomin ė s aplinkyb ė s. modelis: beformis gyvenimas. bet tuo. Iki: Kaimynyst ė je ž mon ė s kalba apie spage č ius. kuri dar teb ė ra gyva. kiekviena ž monijos srov ė jau č iasi turinti teis ę reikalauti galimyb ė s b ū ti savimi. ra š antiems autobiografijas. 1 6 6 Ta č iau š ie modeliai tarp vyr ų ir moter ų nesiskiria ￿ arba neidentifikuoja grynai moteri š k ų savimon ė s element ų taip ry š kiai ir taip paradigmi š kai.

ir šioje į vairov ė je į sitvirtina tiek kiekvienos civilizacijos. Vietin ė s tradicijos savitumas į tvirtinamas tuo. pasak ė jis. kaip ji paprastai reaguoja į Vakarus. Galva buvo nusėta kirmėlių. bet retai į koki ą nors kit ą svetim ą civilizaciją. Vakarai nevakarie č i ų savojo „ a š " patyrimuose tarp viso to. gr įžę s i š prostitut ė s. Tarp dvide š imtojo am ž iaus nevakarie č i ų autobiograf ų yra likusi ų tiek tradicij ų besilaikan č i ų . Šiukšlės miesto viduryje daug geresnės nei čia. beveik vien tik į Vakarus. Ta č iau vis į vairiau reaguojama į j ų prioritet ą . Nazarietiškos šiukšlės geriausios. Tik dvide š imtojo amž iaus autobiografijose nesutramdomo alkio patyrimas ￿ ir š iuk š li ų kr ū va kaip pasitenkinimo metafora ￿ tampa išeities ta š ku. i š lieka prioritetiniai. Jis buvo basas. kaip vienas po kito i š yra civilizacij ų kry ž kel ė se susiformav ę i š rinkt ų j ų konsensusai. Taip pat ir materialin ė s s ą lygos. kas svetima. rankos ir kojos išraižytos žaizdų.ir tarpcivilizacinius susid ū rimus socialiai ir individualiai i š gyvena taip. Autobiografiniai tekstai atspindi. kaip antai marokie č iui ra š ytojui Mohamedu i Choukri: Vieną dieną. kai alkis tapo pernelyg stiprus. nuėjau į Ain Ketionatą šiukšlių krūvoje pasiieškoti kaulų ir sudžiūvusios duonos likučių. regiono. tiek vakar ė jan č i ų devynioliktojo am ž iaus ž moni ų . Radau ten jau kitą berniuką. tiek konkretus istorinis ￿ kult ū rinis klimatas. su jiems vieniems b ū dinga prad ž ia ir pabaiga. kaip b ū dinga tik jiems. O pabaigoje. bet pagrindin ė srov ė ne š a labiau egalitari š ko civilizacijų susid ū rimo link. Jis aplanko bevard į savo ma ￿ . dvide š imtmetis autorius ima mokytis ra š yti. jo drabužiai suplyšę. Kadangi žmonės reaguoja. be savo pačių gimtos tradicijos. tautos individualus savitumas.

prostitucija. Ta č iau jis gyvena ne vienas ir. niekuomet nekovotume su jais.žojo broliuko kap ą . pama ž u jis pereina prie li ū dno kito mirties prisiminimo. [. ￿ t ė vas j į nu ž ud ė i š tiktas pyk č io priepuolio.. Individas p r a d e da nuo primityvi ų savo paties k ū no poreiki ų į sis ą moninimo. kuo a š tapsiu? Grei č iau167 siai velniu. nes jų ginklai geresni už mūsų. ž inoma. o v ė liau ir individualios savimon ė s i š eities ta š ko patyrimas. prad ž ia (o jo prisiminimas ￿ pabaiga). Tačiau jie grįš su griausmais ir sudegins gentį... Tai viskas. kad mes niekuomet.] O a š . su kuriomis i š silavin ę s ž mogus gal ė t ų tik ė tis susidurti savo gyvenime. apibr ėž tame jo paties intencij ų . Oginga Odinga u ž baigia kaip buv ę s nepriklausomos Kenijos valstyb ė s ministras. kas bent kiek prasminga jo kelion ė je per savo gyvenimo etapus. kai sergantis vaikas papra šė duonos. nes jie labai silpni. senoliai perspėjo.. ra š ymas ir mirtis: gyvenimo kelio etapai. o jos nebuvo. Alkis. Pirm ą kart ą alkis tapo vis ų prasmi ų . dabar esantis opozicijoje ." Dvide š imtajame am ž iuje neb ū tinai yra daugiau alkio nei ankstesniais laikais. jų oda pasiliks tavo rankoje. Svetimos jėgos kaip i š prad ž i ų gentin ė s. ta č iau alkstantys (arba kadaise alką) įž eng ė į s ą moningumo istoriją kaip ją formuojantys veiksniai.] Kai šie žmonės atkeliavo pirmą kartą (kaip pasakojama). „Mano ma ž asis broliukas niekada netur ė jo progos nusid ė ti. transformuotas į mitą. taip pat yra b ū dingas dvide š imtojo amž iaus rei š kinys (jei nekreiptume d ė mesio į šiek tiek kitok į Solomono Maimono atvejį): Centrinės Njanzos luo genties aiškiaregiai apie baltuosius žmones kalbėjo: „Jei paliesi juos. Jis tik sirgo." [. ne moraliniame devynioliktojo am ž iaus europie č io pasaulyje.

.į sitvirtinusiam nacionalistiniam elitui.] m ū s ų reikalas yra Kenijos tautos reikalas ir tod ė l privalo triumfuoti... . kad ir kokia ilga ir sunki b ū t ų kova. Egzistuoja pana š us variantas ￿ nors ir besiskiriantis tonu bei pabaiga ￿ kai kuriose kin ų autobiografijose. tapti kolonijini ų laik ų valdytoj ų į p ė diniais. i š kilusiam kovoje u ž laisv ę : Mes i š vis ų j ė g ų stengiam ė s neleisti juodaod ž iams kenijie č iams. Jis pa ž adins ž monij ą . Tai jų daina... kai Ch'ing ų dinastijos pabaigoje i š tiko nema ž ai sunki ų valstybini ų krizi ų . 1 6 8 Nuo pasyvaus svetimos jėgos patyrimo iki aktyvios kovos su savo pačių korupcija: kas gal ė t ų geriau apib ū dinti doro ž mogaus...]. kuriose gyvenimo prasm ė prasideda patyrus individual ų arba kolektyvin į sumu š im ą ￿ sav ų j ų arba svetim ų j ų ￿ ir baigiasi pajuntant i š sivadavim ą per sutartin į socialin į veiksm ą . Ir u ž baigia: [. besivaikantiems asmenini ų interes ų . Kinija buvo kelis kartus nugal ė ta u ž s i e n i o k a r u o s e ir n u s m u k o beveik iki p a p r a s t o s kolonijos pad ė ties. tai j ų dejon ė ir j ų karo šū kis.] garsiai dainuojant [. ir netgi dabar ant visos man o nugaros mat ė si ai š kios ž ym ė s. dalyvaujan č io s ė kmingame tautinio i š sivadavimo sąjūdyje.] gal ė jau gird ė ti darbininkus [.' 6 9 Li Tsung ￿ jenas pradeda: A š dar buvau berniukas. gyvenimo istorij ą ? Afrikie č iui netektis ir Vakarai gal ė jo į sibrauti daug giliau į pa č ius jo gyvenimo prasm ė s pagrindus nei bet kuriam kitam dvide š imtojo am ž iaus autobiografui. [.. Hsieh Ping ￿ ying pradeda: Prie š dien ą buvau savo motinos ž iauriai sumu š ta lazda. Š iuo kritiniu laikotarpiu Manchu valdovai tapo kaip niekada ž iaur ū s.

sekuliaraus i š ganymo modelis daugeliu atvej ų galėjo b ū ti pasirinktas ne spontani š kai. o dvide š imtojo am ž iaus Vakaruose po Antrojo pasaulinio karo jis sunkiai į sivaizduojamas. Moderniose . A š tvirtai tikiu t u o .Ir u ž baigia: Daugiau nei prie š du t ū kstan č ius met ų m ū s ų senieji i š min č iai skelb ė kosmopolitizmo ideal ą . tiek komunistai kaip Hsieh. ž inoma. 1 7 0 Šis jud ė jimo modelis ￿ nuo nešališko žeminančio užpuolimo aprašymo iki ramaus tikėjimo sekuliariu išganymu ￿ kuriame tiek vyrai. kataliko Johno C. 1 7 1 N u o ketvirtojo š io am ž iaus deš imtme č io. Wu ar budisto Chen ￿ hua. Pastarasis u ž baigia savo „paskutiniuoju noru" „pasiekti tobul ą ir neprilygstam ą nu š vitim ą " „studijuojant budizm ą ". Ne tik individualumas ma ž iau i š reik š tas. tiek nacionalistai kaip Li gali rasti sau vietos ￿ neapib ū dina vis ų dvide š imtojo am ž iaus kin ų autobiografijų. bet n ė viena moderni Kinijos autobiografija nei š kyla savo literat ū riniu į sp ū dingumu ar kaip pragmatinis kult ū rinis dokumentas auk šč iau u ž kitas. ar net primestas. bet pasi ū lytas. kaip ir. Dvide š imtojo am ž iaus kin ų autobiografijos pana š esn ė s į kolektyvinius produktus nei Vakar ų ar net Indijos autobiografijos. kur į jie vadino Did ž i ą ja Harmonija. politinio spaudimo. o ypa č penktajame ￿ a š tuntajame.17'1 Bet ž inomiausios Indijos arba Indonezijos autobiografijos apskritai neparodo tokio modelio. Prie š io modelio priart ė ja tik keli afrikiečiai.H. k a d gal ų gale į s i v i e š p a t a us š i u o l a i k i n is š io senovi š ko k i n ų idealo g y v a v a i z d i s ￿ p a s a u l i n ė d e m o k r a t i n i o socializmo s ą junga. Paskutinis Kinijos imperatorius Aisin ￿ ￿ Gioro Pu Yi apra š o tok į spaudim ą savo autobiografijoje Nuo imperatoriaus iki piliečio. kurioje visos tautos bus lygios ir neegzistuos joki ų valstybini ų sien ų . tiek moterys.

motinos didaktin ė mis mintimis apie vis ų ž moni ų brolyb ę (ir senovini ų eili ų citatomis). o kitas ￿ sekuliarus veik ė jas. apra šę s savo dalyvavim ą Kinijos revoliucijoje 1911 metais.Kinijos autobiografijose reik š mingesn ę poziciją nei Vakar ų autobiografijose (ar net Indijos. Vienas dvide š imtojo am ž iaus kin ų autobiografas. pradeda savo motinos pasakojimu apie jos šeimos kilm ę ir u ž baigia. taip Kinijoje egzistuoja tam tikra tendencija tapatinti š eim ą ir istoriją. gilesnis pasin ė rimas į istoriją ￿ ind ų autobiografin ė s reakcijos į Vakarus paprastai suvokiamos daug intymiau nei kin ų . Gandhi ir Nehru. Ta č iau ind ų autobiografams intymiai suprasti Vakarai ribojosi daugiausia Anglija. N ė viena tendencija š iose dviejose civilizacin ė se tradicijose n ė ra universali. ta č iau n ė viena neatrodo tokia stipri autobiografiniuose ra š tuose kur nors kitur. Kaip Indijoje egzistuoja tam tikra tendencija tapatinti š eim ą ir pasaul į . Sheng ￿ Chengas. jis pats ir jo vyresnysis brolis simbolizuoja modernyb ę ir revoliucij ą. nors vienas yra religinis. kiti svyruoja. savo i š eities ta š ku . kur t ė vas da ž nai į gauna gr ė smingai mil ž ini š k ą pavidal ą ) įgyja motinos. 1 7 3 Sheng ￿ Chengo autobiografija organizuojama aplink paini ą jo š eimos santyki ų ir š iuolaikin ė s Kinijos istorijos analogiją: senel ė reprezentuoja paskutin ę impe ￿ ratorien ę ir tironi š k ą j ą tradicij ą. Kad ir kokia b ū t ų prie ž astis ￿ bendra indoeuropieti š ka kilm ė ir d ė l to atsirad ę lingvistiniai pana š umai ar v ė lesnis (nuo a š tuonioliktojo am ž iaus). Šis glaudus š eimos santyki ų ir tautini ų istorini ų permain ų susipynimas bei simbolinis lygiaverti š kumas ￿ ypa č senel ė s (o ne t ė vo) kaip engian č ios ritualistin ė s tradicijos svarbiausios š alinink ė s simbolizmas ￿ atrodo b ū dingesni kin ų nei kurioms kitoms dvide š imtojo amž iaus autobiografijoms.

. . ar apskritai kam nors atstovauju.] tapau keistu tiek Rytų. bet ne psichologin ė mis analiz ė mis.. visur svetimas. Gandhi ir did ž iausio vieni š umo akimirk ą i š laiko dvasin ę giminyst ę su Indijos mas ė mis. ir Nehru vaizduoja save į siv ė lusius į nenutrūkstamą vidinę kovą (dvide š imtojo am ž iaus kin ų autobiografai paprastai to nedaro) ir kartu dalyvaujan č ius masiniame sąjūdyje susid ū rus Rytams ir Vakarams. „Ir š tai tos didel ė s š eimos vidury a š jau č iausi gana vieni š as ir buvau daugiausia paliktas savo paties fantazijoms ir vienumo s ž aidimams. Gandhi gyvenimas į k ū nija religin į (b ū dingesni viduram ž i ų krik šč ionims nei tradiciniams induistams) pasin ė rimo į ydas ir moralinio atgimimo model į . [. Nehr u ￿ ne. dvasios analiz ę : [.] aš dažnai galvoju. Turbūt mano mintys ir požiūris į gyvenimą artimesni tam. bet stipriai prisiri šų sio prie abiejų. o privilegijos eina i š vien su vienatve. ypa č Indijoje. bet ne socialiai izoliuoto ar istori š kai be š aknio individo savianaliz ė s ir kult ū rin ė s analiz ė s. o dvide š imtojo am ž iaus bajori š kos kilm ė s kin ų vyrams autobiografams jie artimi istorin ė mis š eimos linijomis." 1 7 4 Individo egzistencijos prasmi ų sistema Nehru prasideda nuo kritin ė s psichologin ė s be galo vieni š o. Ir Gandhi. ne pasimetusio tarp dviej ų civilizacijų.. tiek istorija skiria Gandhi ir Nehru nuo devynioliktojo am ž iaus indo Dayanando. Nehr u jau pa č iame pirmame sakinyje pradeda n u o objektyvios psichologin ė s pastabos apie save: „Vienintelis turting ų t ė v ų s ū nus paprastai b ū na i š lepintas. objektyvumas yra ir kritika.pasirenka psichologi š kai stebimus santykius istorijos persmelktoje š eimoje. tiek Vakarų mišiniu. niekur neturįs namų.." Pastaba apie save kartu yra ir pastaba apie Indiją. Nehru pabaigoje pateikia turb ū t labiausiai jaudinan č i ą ž mogaus. Tiek psichologin ė analiz ė .

Nehru (i š rei š k ę s nepritarim ą Gandhi) u ž baig ė „paskutiniais did ž iojo Sokrato ž od ž iais". o u ž man ę s. jis nesulauks i š ganymo. nei savo nauj ų įgijų. jei ne auk š tesn ė s kastos indas. kaip ir vis ų savo vaik ų . o ne rytieti š ka. bet ir pa č iame gyvenime. Autobiografijose. „Ryt ų " ir „Vakar ų " sand ū roje gali patirti savąjį „ a š " vienu metu ir kaip visateisį Millio bei Rousseau į p ė din į . o Gandh i pabaigoje kalba ž od ž iais. N i r a d o C h a u d h u r i prad ž ia yra tradici š kai europieti š ka: labai tvirta individuali intencija. tiek Vakaruose. nors ir daug turininges ￿ nio. Jie yra ir dalis man ę s. kuriuose bent i š dalies gird ė ti Kristaus balsas: „Kol ž mogus savo paties laisva valia nelaikys sav ę s paskutiniu tarp savo broli ų . A š negaliu atsikratyti nei to praeities palikimo. ka ž kur pas ą mon ė je. b r a h m a n ų kart ų . 1 7 5 Kas kitas. bet dar maž iau ji tradici š kai indi š ka: susigrumti su visa savo civili￿ ." 1 7 6 Formaliai Gandhi gyvenimo.kas vadinama vakarieti š ka. didingi religiniai ar tautiniai siekiai apskritai nustojo teikti principin ę form ą atskir ų individ ų savimonei. para š ytose po Indijos nepriklausomyb ė s pasiekimo. Š ios intencijos nerasime Vakar ų Europos autobiografijose. r ė mai pana šū s į Dayanando: nuo š eimos iki Dievo. slepiasi rasiniai prisiminimai apie š imt ą . ir kaip tvirt ų rasini ų prisiminim ų apie š imt ą i š did ž i ų auk š tos jo paties kult ū ros kart ų š eiminink ą ? Kas gali b ū ti idealiai susipa ž in ę s su pla č ia Vakar ų civilizacijos į vairove ir vis d ė lto nepersistengti sutapatinant save su viena jos dalimi? Ka ž kas pana š aus b ū dinga ir Gandhi. nors p a d e d a man tiek Rytuose. Ir Nehru gyvenimo r ė mai tokie pat: nuo š eimos iki Sokrato (ta č iau lygiai taip pat ir iki kovos u ž tautos nepriklausomyb ę ). bet Indija tvirtai į sikibusi laikosi man ę s. ar kiek j ų b ū t ų . kartu sukelia m a n dvasinio vieni š umo jausm ą ne tik vie š oje veikloje. ir. tik Mill į ir Rousseau pakei č ia Kristus.

zacijos istorija. (Iš vis ų civilizacij ų Indija ma ž iausiai r ū pinosi istorija.) Š i tema tvirtai į r ė mina Chaudhuri gyvenim ą : jis ir pradeda nuo jos, ir sugr įž ta prie jos pabaigoje, kaip viduram ž i ų krik šč ionis prie savo Dievo. Ta č iau čia egzistuoja ir jud ė jimas nereligin ė s (turb ū t romantin ė s savo į kv ė pimu) pastovaus istorinio ￿ civilizacinio r ė mo transcendencijos link. C h a u d h u r i gyvenimo reik š mingumas, viena vertus, sutampa su jo civilizacijos istorija (kaip ir i š silavinusiam kinui), kita vertus, nepriklauso nuo jos (ir prie š tarauja jos raidos kryp č iai paties Chaudhur i gyvenime) ￿ formuluot ė , retai aptinkama autobiografiniuose ra š tuose kur nors kitur, i š skyrus kelis Ryt ų europie č ius.
[....] m a n o a s m e n i n i s v y s t y m a s is jokiu b ū d u n e b u v o tipi š ka s dvide š imtojo am ž iaus indui. Jis neabejotinai i š skirtinis ir gali b ū ti net unikalus. Studij ų metais a š dariausi svetimas aplinkai ir savo intelektin į bei moralin į gyvenim ą grind ž iau nepriklausomais santykiais; kitus de š imt met ų m a n e sl ė g ė prie š taravimas aplinkai; o paskutin ė je fazėje tapau jai prie š i š kas. [...] Procesas buvo papras č iausiai toks: kai a š b u v a u ne š amas m ū s ų istorijos impulso, d a u g u m a m a n o t ė vynaini ų buvo tempiami atgal jos inercijos. 177

Asmeninės nepriklausomybės nuo savos civilizacijos istorijos (ir nuo aplinkos determinizmo, kuriuo prasideda tikrasis jo gyvenimo į vyki ų apra š ymas) atradimas atne š a sekuliariam kritikui „i š sivadavim ą nuo ko š maro" ir susitaikymą su visata:
Ilgus m e t u s a š galvojau, kad geriausia, k ą ta m ą stanti n e n d r ė , ž mogus, gal ė t ų padaryti, ￿ tai ir toliau atkakliai prie š intis visatai. A š pri ė miau intelektinio promet ė jizmo tik ė jim ą [...]. Bet per pastaruosius penkerius ar š e š erius metus [...] supratau, kad a š ir visata esame neatskiriami, kadangi a š esu tik visatos dalel ė ir liksiu ja kiekvienoje savo egzistencijos ￿ tiek intelektin ė s, moralin ė s bei dvasin ė s, tiek fizin ė s ￿ aprai š koje. [...] A š supratau, jog s ė d ė ti prie

Babilono upi ų neb ū tinai rei š kia raudot i i š hebraji š ko sielvarto. Š iandien, ne š amas did ž iojo tik ė jimo, vilties ir d ž iaugsmo srauto, kur į supa begalinis nuosmukis, a š jau č iu, kad u ž t ą laim ė s gyventi 178 akimirk ą sutik č iau neb ū ti niekuo po mirties am ž inai.

Beveik tuo pat metu kaip C h a u d h u r i savo autobiografiją ra šė nelie č iam ų j ų kastos atstovas Hazari. Jos prad ž ioje n ė ra jokios jo civilizacijos istorijos ￿ ir net š eimos istorijos ￿ tik kaimas, rajonas, motina, t ė vas, a š tuoni ų broli ų ir seser ų mirtis vaikyst ė je (kuri ų vis ų „neteko" ne abu t ė vai, bet tiktai motina) ir am ž inas karmos principas:
T ų vaik ų mirtis buvo prie ž astis, kod ė l man o t ė vas pasi ė m ė antr ą ž mon ą gyventi po vienu stogu. [...] u ž jo veiksmo slypi karmos idėja [...], nes kiekvienas induistas privalo palikti pasauliui vyri š kos lyties palikuon į . [...] mano t ė vo antroji santuoka [...] tur ė jo pad ė ti į vykdyti pareig ą savo t ė vams ir savo bendruomenei [...].

Motina „netenka", t ė vas „pasiima". O individo gyvenimo reik š mingumas prasideda am ž inais sociokosminio ciklo, nustatyto pagal kaimo gyvenimo b ū d ą ir religin ę tradiciją, pasikartojimais. Pabaigoje, vis dar b ū damas jaunas, jis pasiekia tam tikr ą i š silaisvinimą atsiversdamas į islam ą (nors „a š niekada negal ė jau b ū ti nuo š irdus ir ortodoksi š kas islamo sek ė jas, ir š is ž inojimas tik dar labiau pad ė jo suvokti kalt ę , nuo kurios, rod ė si, nebuvo jokio i š sigelb ė jimo"); j į su ž avi ir sujaudina š okan č i ų Laknou mergin ų gro ž is („Šokan č i ų mergin ų namuose gim ė nauji poetai ir filosofai, o turtinga Laknou jaunuomen ė tyrin ė jo nuosmukio gelmes ir mok ė si d ė v ė ti civilizacijos kauk ę "); ir vieno anglo remiamas jis i š vyksta į Europ ą (iš anksto susir ū pin ę s d ė l Europos moter ų „palaidos moral ė s", „nes j ų nesaisto jokie š eimyniniai saitai ar š eimos gyvenimo normos").

A š jau jau č iau, kad esu naujo pasaulio, supamo galingo vandenyno, kuris nepripa žį sta jokio tik ė jimo ar kastos, dalis, ir į d ė miai ž velgdamas į plat ų horizont ą meld ž iausi, kad vien ą dien ą gal ėč iau surasti t ą sielos ramyb ę , kurios niekuomet nepa ž inau, bet visuomet siekiau. 1 7 9

Parijas juda nuo kosminio ciklo į trokštamą išsilaisvinimą ￿ gana skirtingas modelis, palyginti su tuo, kur į randame dvide š imtojo am ž iaus kin ų darbinink ų autobiografijose. Tai visi š kai skiriasi ir nuo devynioliktojo am ž iaus indo m u s u l m o n o Lutfullah pasitik ė jimo savimi bei kult ū rinio pastovumo. I š skirtinis atvejis tarp ind ų autobiograf ų ￿ gimin ė s moteris Sita Rathnamal, naudojanti simboline, konstrukciją, kuri gal ė t ų b ū ti bendra visiems giminini ų visuomeni ų nariams, jei tik jie savaranki š kai ra š yt ų autobiografinius tekstus. Ji pradeda taip pasin ė rusi į gamt ą , tarsi b ū t ų negirdima tarp daug galingesni ų jos gars ų (panaš iai Georgas Simmelis į rodin ė jo, jog mes tampame negirdimi sau patiems ir vieni kitiems metropolyje).
Pietvakari ų musonas pripild ė kaln ų upelius ir pavert ė juos į srautus, kai a š gimiau. [...] Lietus su tokiu triuk š mu beld ė į nendrin į trobel ė s stog ą , kad mano pirmasis klyksmas š iame pasaulyje nebuvo per j į girdimas. Lygiai kaip mi š ke, kur vyrus ir moteris, ir j ų vaikus, kaip ir kitus gyv ū nus, u ž go ž ia med ž iai ir kalnai. [...] Mano t ė v ų ir m ū s ų gimin ė s gyvenimas priklaus ė nuo gamtos diev ų [...].

Ji u ž baigia savo autobiografin į pasakojim ą gr įž imu namo į kaimel į piet ų Indijoje i š didelio miesto, Madraso:
[...] turb ū t mes i š ties ų apkeliaujame vis ą ciklą: paprast ą gyvenimo ratą [...]. Kiek daug kart ų , galvojau a š , ėjo š ituo pa č iu keliu? Gimin ė s atmintis yra pasiklydusi senov ė je.[...] Ta č iau j ų dvasia i š liko, ir a š vėl jau č iau vienum ą su jais ir su savo t ė vu. 1 8 0

Tai, kas galima netgi dvide š imtojo am ž iaus indui (nors ir ne visiems indams) ￿ „paprastas gyvenimo r a t a s " ￿

niekada nebuvo galima Vakar ų autobiografui. Vakarietis gimsta, kad b ū t ų i š tremtas i š savo gimt ų nam ų . Jo kilm ė s bendrumas nustoja egzistav ę s jam br ę stant. Jei jam tr ū ksta jo gimt ų nam ų , jis turi juos rekonstruoti; jam reikia i š naujo atrasti savo kilm ė s bendrum ą . Tik vakarietis b ū t ų galėjęs pasakyti: „Reikia daug gabum ų , kad neleistum ž mogui visuomen ė je b ū ti visi š kai dirbtiniam." U ž tenka ind ų gimin ė s moters autobiografij ą palyginti su š ved ų aktor ė s Vivecos Lindfors, kad pajustum esminius skirtumus pritaikant ciklines savimon ė s formas skirtingomis dvide š imtojo am ž iaus aplinkyb ė mis. Lindfors pradeda nuo vaizdinio, kuriame jos vaidmuo teatro spektaklyje sutampa su savojo „ a š " jausena i š irus jos ketvirtajai santuokai: „,Tai apie moter į , nusiiman č i ą kauk ę .' [...] Kauk ė nupl ėš ta nuo apsimet ė lio. [...] Savo gyvenime a š pagaliau suvokiu ,kauk ė s nusi ė mim ą ' kaip kasdien ę rutin ą , tiek pat svarbi ą kaip valytis dantis." Ji buvo „susik ū rusi" save, ne savąjį „a š ", bet du „tobulus savo atvaizdus": vien ą ￿ ž monos ￿ motinos ￿ draug ė s, kit ą ￿ aktor ė s ￿ mylimosios ￿š eimos maitintojos. Tos kauk ė s pasirod ė ne tik prie š taringos savo poreikiais, bet ir svetimos jos tikram savajam „a š ", ir dabar ji moka u ž tai: jos „paliko mane, reali ą moter į , apleist ą , sugniu ž dyt ą , draskom ą prie š taravim ų ir nesugeban č i ą nei atsiverti intymumui, nei j į i š saugoti". Ta č iau tik sumok ė jusi šią kain ą ji atranda tikrąjį savąjį „a š ". Prad ž ia n ė ra praeityje, bet dabarties akimirkoje ir sutampa su tikrojo savojo „ a š " suvokimu. Lindfors ir pradeda, ir u ž baigia savo dvasine b ū sena po jos ketvirt ų j ų skyryb ų . Ten, kur dominuojan č ioje Vakar ų tradicijoje kadaise buvo objektyviai nulemtas jud ė jimas nuo Dievo prie Dievo, dabar yra subjektyviai cikli š kas egzistencijos

nuo savo minčių iki savo minčių prasm ė s į r ė minimas. Tač iau š ved ų aktorei šis r ė mas apima ne tik vien ą pa č i ų naujausi ų jos gyvenimo į vyki ų , bet ir vien ą seniausi ų prisiminim ų . Tai prisiminimas apie i š tverming ą „vaikyst ė s š alies [...], toli nuo ten, kur gyvenu š iandien, g ė l ę "; „Pamot ė ž ibut ė , atrodo, gyvuoja nepaisydama vėjo ir saul ė s kaitros, ir deginan č ios j ū ros druskos. Ji netgi 181 plinta po vis ą pasaul į . Atrodo, am ž iams." Dabarties netek č i ų ciklai atsveriami tvirt ų ir trapi ų vaikyst ė s prisiminim ų , i š kuri ų kyla viltis. Bet vaikyst ė s viltis veda ne atgal į namus, o į asmenin ė mis kauk ė mis nusivylusio savojo „ a š " i š sklidim ą po visą pasaul į . Ž mogaus gyvenimo cikli š kumas yra paties ž mogaus cikliškumas, gyvenimo ekspansyvumas yra paties ž mogaus ekspansyvumas. Vis d ė lto Š iaur ė s europiet ė bent i š dalies apibr ėž ia save prisiminimais apie gamt ą (nors tai ir „pam o t ė " gamta) ir pa č ioje pabaigoje, kad ir skelbdamasi universali, sugr įž ta prie t ų prisiminim ų , o to nedaro kiti europie č iai ￿ ir ypa č amerikie č iai. Ar b ū t ų gal ė j ę s kinas arba indas dvide š imtajame amžiuje ￿ ar europietis bet kada ￿ sukurti autobiografij ą , kurioje veiksmo kupino gyvenimo į vykius n u o k ū ni š kos meil ė s iki mirties laukimo į r ė mint ų absoliutus pasitenkinimas savimi, tačiau pasitenkinimas visiškai susiliejant su juo besigėrinčia tauta, kaip tai padar ė ž ymiausias Indonezijos autobiografas, besiskiriantis nuo klasikinio euro ￿ amerikieti š ko savimylos ￿ kokio nors Rousseau ar Casa ￿ novos ￿ tiek savivokos, tiek pasin ė rimo į bendruomen ę saugumu, tikru heroizmu, absoliu č iai netrikdomu plep u m u bei nekaltu pompasti š kumu, kuris prad ė jo: „Papras č iausias b ū das apib ū dinti Sukarno ￿ tai pasakyti, jog jis yra didis meilu ž is. Jis myli savo šalį, myli savo taut ą ,

myli moteris, myli men ą , o labiausiai i š vis ų myli save", ir u ž baig ė :
A š nenoriu, kad mano antkapyje b ū t ų sura š yti visi mano titulai, kaip antai: „ Č ia ilsisi Jo Auk šč iausioji Ekscelencija, garb ė s daktaras in ž inierius Hadji Raden Sukamo, pirmasis Indonezijos Respublikos prezidentas, vyriausiasis karini ų paj ė g ų vadas, didysis revoliucijos lyderis, ministras pirmininkas, MPRS į galiotinis, Auk šč iausiosios patariamosios tarybos pirmininkas, Peperti vyriausiasis karinis administratorius, vyriausiasis Nacionalinio fronto vadas, Valstyb ė s policijos vir š ininkas" ir t.t. [...] Kai a š mirsiu, palaidokite Bapak ą pagal islamo tradicij ą ir ant paprasto nedidelio akmens u ž ra š ykite tiesiog: čia ilsisi Bung Karno, indonezie č i ų tautos š auklys. 1 8 2

Viena naujausi ų nevakarieti š k ų autobiografij ų , atrodo, kelia klausim ą apie did ė jan č i ą nevakarie č i ų reakcij ų į Vakarus diferenciacij ą . Rato Khyongla N a w a ng Losan ￿ gas, garsiojo Tibeto lamos dvide š imtojo am ž iaus reinkarnacija, i š tr ū k ę s i š Kinijos komunist ų kontrol ė s, savo autobiografij ą Amerikoje u ž baigia:
1968￿ųjų viduryje a š gr įž au į Niujork ą . [...] Su d r a u g ų pagalba r a d a u but ą ir prad ė jau dirbti B. Altman & Co sand ė lio ra š tved ž iu, ir tai man visi š kai patiko. Pirm ą kart ą gal ė jau eiti į darb ą , daryti tai, k ą m a n liepia, ir sugr įž ti d i e n a i baigiantis n a m o be joki ų p a p i l d o m ų į sipareigojim ų . [...] Man regis, egzistuoja ypatingas abipusis supratimas ir p a n a š u m a s tarp amerikie č i ų ir tibetie č i ų . Ir vieni, ir kiti yra atviri, draugi š ki, linksmi, trok š t ą mokytis ir i š bandyti naujoves. [...] Dabar, toli n u o gimtin ė s, a š stengiuosi t ę sti mokym ą , kuriuo gyvenau n u o pat vaikyst ė s. A š m a n a u, kad m a n o vakarieti š kame pasaulyje jam yra vietos, ir galb ū t p a m a ž u tai pasitvirtins. 1 8 3

Tai, į k ą d a u g u m a vakarie č i ų ž i ū ri kaip į kasdienio darbo na š t ą , Tibeto lamai gali pasirodyti i š sivadavimu i š daug labiau strukt ū ruot ų į sipareigojim ų . Jis tikriausiai neteisingai supranta amerikie č ius, manydamas juos esant pana š ius į tibetie č ius. Pagaliau jis identifikuojasi

nusi ė m ė skryb ė l ę . o ne ideologin ė mis abstrakcijomis. Pana š iai jis identifikuojasi su gerąja Amerikos žeme.su „mano vakarieti š ku pasauliu". kai tik p a s i r o d ė autobusas. 1 8 4 Jis u ž baigia kaip ž mogus. ry š ys su broliais motini š kos ž em ė s į s č iose jaudint ų daugel į . kuris trimis de š imtme č iais anks č iau taip pat atvyko į Jungtines Valstijas ir čia apsigyveno.... kuris nepriklauso nuo jokio pasaulio.] Vienas jų. kad p r i i m t ų m a n e . Kad ir koks Bulosanas b ū t ų politi š kai radikalus.] Amerikos ž em ė buvo tarsi mil ž ini š ka š irdis. Su š ildydama mane savo spindin č ia realybe. k a i p ji d r i e k ė si p e r m a n o b ū t į . jusli š kai: A š nor ė jau su š ukti atsisveikinimo ž od ž ius filipinie č iams ž irni ų rink ė jams laukuose. Bulosanas u ž baigia galvodamas apie savo brolius konkre č iai. Budistui pasauli ų pasikeitimas i š vieno į kitą ner ū pi. mano broli ų Amerikoje ir mano š eimos Filipinuose auk ų bei vieni š umo ￿ ka ž kas. Stengiantis parodyti panaš umus tarp tibetie č i ų ir amerikie č i ų Losangui pavyksta pademonstruoti i š likusi ą specifin ę budisto reakciją į Vakarus. Tibetie č io pabaigos i š skirtinumas tampa akivaizdus palyginus j ą su filipinie č io ra š ytojo Carloso Bulosano.. [. Ore tvyrojo saldus aromatas. ir p r i s i d ė t i k u o n o r s prie jos g a l u t i n i o suklest ė jimo. remdamasis savo paties patirtimi. p a n a š u s į m a no brol į A m a d o . [. kas i š augo i š m ū s ų tro š kimo pa ž inti Amerik ą ir tapti jos did ž ios Iradicijos d a l i m i . š iltai atsiverianti.] m a n o tik ė jimas Amerika buvo ka ž kas. k u r i e nustojo dirb ę . kuris tremtyje atk ū r ė pirm a p r a d ę brolyb ę ir atgavo ž em ę . Vėjas ž aid ė jo plaukuose. kaip dar ė tibetietis: [.. kas i š augo i š mano draug ų . Svarbiausia yra jo mokymas. ta č iau š i ų sav ų j ų Vakar ų viduje stengiasi gyventi pagal savo tibetieti š kos religijos mokym ą .. A š j u t a u .

Branduolin ė s katastrofos i š vakar ė se. Ta č iau ten. kur aktyviai pasirei š kia postklasikin ė .) To n ė ra protestant ų autobiografijų pabaigose. kol kas t ė ra ma ž ai pagrindo manyti. Rusi š koje brolyb ė s koncepcijoje prisiri š imas prie gamtos link ę s pranykti. arba i š negyvo j ų pa č i ų i š gyvent ų klaid ų š vyt ė jimo. n ė vienas buvimo ž mogumi modelis neatrodo gal į s į gyti did ž iausi ą prana š um ą pasaulyje. ir visu greičiu pirmyn dvasia. „Kas atskirs aplink ą nuo kan č ios?" (mano kursyvas) Valstie č iui reikia visi š kai prie š ingo. Net jei industrializacija tapt ų pasaulin ė . (Ne tod ė l. kad katalikyb ė naikino valstieti š k ą kult ū r ą ma ž iau nei bet kuri kita Vakar ų religija. lygintiname su tuo. kad devynioliktojo am ž iaus tendencija vieno vakarieti š ko (ar bet kokio kito) savimon ė s b ū d o ￿ kuris net tada nebuvo absoliutus ￿ hegemonijos link gal ė t ų netolimoje ateityje v ė l į sitvirtinti nevakarieti š kose pasaulio dalyse (arba Vakaruose). jie yra mir ę ir juos telieka tik prisiminti. kur į devynioliktajame am ž iuje prie š akis tur ė jo Vakar ų liberalizmas. bet tod ė l. kad jie yra katalikai. XV Nepana š u. net jei įrodoma tiesa mus pražudytų. sekuliari vakarieti š ka analizavimo. o ji bet kokiu atveju u ž baigt ų m ū s ų pasakojim ą . netgi valstie č i ų palikuonys turi pa ž inti broli š kum ą ir ž em ę i š poezijos ir etnografijos knyg ų .valstieti š kos kilm ė s Europos katalik ų kaip visos i š minties ￿ vienintel ė s ir nesikei č ian č ios egzistencijos s ą lygos ￿ pabaiga. kad ji suvienodint ų individuali ą . O jei ž yd ų auto ￿ biografas u ž baigia broliais.

atrodyt ų . ugdyti tironijai atspar ų savąjį „ a š " ir j į i š reik š ti nuorod ų kalnuose pasl ė ptais reik š mi ų niuansais. („Ma ž esni ų " tradicij ų ateitis gali b ū ti problemi š kesn ė . o po to lygiai taip pat kitai.savimon ę neutralizuodama į tak ą (akivaizd ž iai stipresn ę subjektyviai savivokai). savo gyvenimais bei j ų i š rai š komis liudijan č ias solidarum ą viena kitai. Individo b ū ties gelmi ų ir niuans ų patyrimo ￿ ir dr ą sos ginti savo gelmes ir niuansus ￿ paslaptis grei č iausiai nebus iki galo atskleista tol. gal ė s sunaikinti mus kaip individus ir kaip ž monijos daleles. gali netgi pad ė ti ￿ nuolat lavinti sugeb ė jim ą atskleisti savo paties vidin į ypatingum ą . XVI Tur ė tume atskleisti į vairi ų ž monijos srovi ų savimon ė s trajektorijas. kol ž mon ė s ra š ys apie save gimtąją kalba. identifikuotume m ū s ų sudedam ų j ų dali ų prad ž ias ir pabaigas. nestokojantiems aistros. kur jiems priklauso. tik atgaivina. arba periodiniais ciklais i š prad ž i ų laikinai ir i š dalies dominuojant vienai. kad į kurdintume savuosius „ a š " ten. o ne sunaikina. Tik dirbtin ė kalba. darom ą vietini ų civilizacini ų tradicij ų . Politinis bej ė gi š kumas neb ū tinai sutrukdo ￿ o itin s ą moningiems ž mon ė ms. . ir tik jei ji u ž valdys visą m ū s ų vaizduot ę .) Universalizavimo ir partikuliarizavimo tendencijos savimon ė je grei č iausiai ir toliau bandy s į sitvirtinti arba vienu metu. kuri ų pa č ias populiariausias modernizacijos j ė g ų poveikis. mūsų nuosavas (ir ateities kart ų ) rib ų ir susid ū rim ų istorijas.

kurioje vienas jauniausi ų autobiograf ų p r a d e d a savo gyvenimo istoriją n u o koled ž o diplom ų į teikimo: Birželis..] I š vakar ė se ka ž kas baltais da ž ais u ž ra šė „Prad ė ti k ą ?" ￿ o po to į sivaizduoja savo paties kalb ą gavus diplom ą : [. Šią neatid ė liotin ą u ž duot į reik ė s u ž baigti mums.. jis suranda ry ž tingus ž od ž ius: Svarbiausia atsiminti. r ū pindamasis vien š ia diena.Savojo „a š " archeologija turb ū t dar ne į manoma n ė viename nevakarieti š kame regione ir lieka neu ž ra š yta daugumoje Vakar ų civilizacijos š ali ų . 1 8 6 . joki ų sugeb ė jim ų . kamuojamam tokios pat b ū senos.. kaip parengiam ą j ą priemon ę fundamentalioms lyginamosioms studijoms tarpcivilizacin ė je perspektyvoje.. bet Vonneguto pabaiga sutampa su Abelard'o prad ž ia: [.. išgijęs nuo š izofrenijos ir ra š ydamas draugui.... ar ne. 1 8 5 Ar ž inojo jis tai. Šis poreikis nei š nyko visuomen ė je. kai man ę s n ė ra š alia. 1969: [.] ir š tai sulauki juokingo dvide š imt vieneri ų met ų am ž iaus. B ū ti geru pa š nekovu ￿ š tai k ą i š tikr ų j ų rei š kia humanitarinis i š silavinimas. ties ą sakant. ir tik pabaigoje. nebent kaip geras pa š nekovas [.]. jog ir kiti tai i š gyveno ir i š liko geros formos. kad b ū t ų rekonstruotos istorin ė s konkre č i ų taut ų . lingvistini ų grupi ų ir socialini ų klasi ų bei kult ū rini ų pasaulio region ų savimon ė s trajektorijos. tik ė damasis taip suteikti tau param ą . netur ė damas. Markas Vonnegutas vis ą savo jaunyst ę pragyveno chaoti š kai.] tod ė l a š si ū lausi papildyti tau asmeni š kai i š sakytus paguodos ž od ž ius mano paties nelaimi ų istorija. A š si ū lau sukurti bendradarbiaujan č i ų mokslinink ų tinkl ą .

u ž mir š imas prisid ė jo prie jaunojo amerikie č io auto ￿ biografo psichinio i š sekimo? Ar spontani š kas Abelard'o i š eities ta š ko atskleidimas sekuliarizuotu pavidalu suteikia jam savąjį „ a š " ￿ galb ū t netgi savojo „ a š " istoriją ir socialumo ž em ė lap į ￿ kuriuo galima b ū t ų pasikliauti? .Ar b ū t ų per dr ą su teigti. kurie sudaro esmin ę ž mogi š kos kult ū ros istorijos dal į . kad savimon ė s simbolini ų r ė m ų .

.

￿ sak ė jis.Modernybei' b ū dinga atriboti į vairias sferas [. 1 Baigdamas jis kviet ė atnaujinti prarastus saitus sukuriant „postmoderni ą " humanitarini ų moksl ų teoriją. Pasak jo. atrasti j ų charakteringus bruo ž us ir ties jais sutelkti teoriją Ir studijas". . .. tokias kaip politika ir teis ė . modernieji mokslininkai laik ą „atskiras disciplinas.. CIVILIZACIJŲ ANALIZĖ Struktūra ir energija: civilizacijų analizės perspektyvos link I 1977 metais konferencijoje humanitarinio š vietimo klausimais S. Marshallas Cohenas akcentavo naujos humanitarini ų moksl ų teorijos poreik į .]. bet ir socialini ų moksl ų teorijai? Lyginamosioms civilizacij ų studijoms tenka susidurti su savomis abejon ė mis.II.. Darbin ė je sesijoje Č ikagos . Ar civilizacij ų analiz ė gali pad ė ti pagrindus tokiai vilus patenkinan č iai ne tik humanitarini ų . ar netgi paskirus meno k ū rinius tarpusavyje nesusijusiomis sritimis".

implikuoja du intelektinius į sipareigojimus: pirma." 3 Jeigu lyginam ų j ų civilizacij ų studijos n ė ra savaranki š ka disciplina.] Jos paskirtis ￿ leisti lyginti kult ū ras neskubant su parei š kimais apie globalinius atitikmenis. Anot jo.]. Nor ė t ų si galvoti. [. o veikiau analiz ė s apimtimi. regis. buvo pasteb ė ta: „Lyginam ų j ų civilizacijų studijose pats lyginimo teorijos ir tinkam ų taisykli ų ie š kojimas yra disciplina savaime.. „ar lyginamosios civilizacijos yra savaranki š ka disciplina". [. Atsigr ęž imas į „civilizacij ą ". kurioje naudojamasi dviej ų ar daugiau civilizacij ų duomenimis... Kroeberio i š kelti klausimai n ė ra vieninteliai. kad lyginam ų j ų civilizacijų studijas geriau apib ū dinti remiantis ne pa č iais klausimais. ir ar jos turi tinkam ą metodologij ą š ioms problemoms svarstyti? O gal bet kokia studija. Sorokino. kaip ir kokiam tikslui kult ū ras galima lyginti f.. yra civilizacijų studija? II Spenglerio. ie š koti did ž iausio suvokiamo sociokult ū rin ė s organizacijos pavyzd ž io ￿ o b ū tent jis ir yra civilizacija ￿ nepasitenkinant tol. ar vis d ė lto esama problem ų . skirtoje civilizacijų lyginimo mokymui. padedanti tarpkult ū ri š kai nagrin ė ti tam tikr ą tem ą . tai grei č iau „sistema. kurios joms b ū t ų svarbesn ė s nei kitokio pob ū d ž io tarpkult ū￿ rin ė ms studijoms. kuriuos š iandien sau u ž duoda civilizacij ų analitikai. VVeberio." 2 Kartu su Miltonu Singeriu gal ė tume paabejoti.. Toynbee.universitete. kol .Tačiau] Sesijos metu niekas nepasi ū l ė jokios i š samios teorijos..

tiek ir socialines strukt ū ras. paprastai jos analiz ė je naudodamiesi vakarieti š komis kategorijomis. imdamasis civilizacijų. kad ž mogi š kasis m ą stymas iki galo pasirei š kia j ų tyrin ė jamoje tradicijoje. Tradiciniai humanitariniai mokslai vis dar daugiausia teb ė ra pasin ė r ę į paskir ų kult ū ros darb ų ir j ų autori ų studijas neabejodami. kad įž valgiausias civilizacinis po ž i ū ris yra nukreiptas į srit į . virtin ę kintan č i ų pamatini ų egzistencijos form ų samprat ų ￿ tur ė tume tyrin ė ti su didesne analitine atida. k ą suponuoja tiek simbolin ė s sistemos. o ne visuomeni ų ar kult ū r ų . tiek socialin ė s organizacijos.nagrin ė jama problema n ė ra lokalizuojama š io pavyzd ž io ribose. kaip sociokult ū rin ė istorija ar kult ū ros sociologija. Antra. atkuria s ą sajas tarp socialini ų strukt ū r ų ir simbolini ų sistem ų . Socialiniai mokslai nagrin ė ja kolektyvin ę socialin ė s veiklos bei proces ų organizaciją. kuri grind ž ia tiek simbolines sistemas. Civilizacines konstrukcijas gal ė tume apib ū dinti kaip istorinei civilizacijai esmingas simbolines konfig ū racijas. mokslininkas tarsi pasi ž ada kreipti d ė mes į liek į simbolines sistemas. Tad ar ne ka ž k ą kita ￿ tai. nei jos galima aptikti kai kuriuose i š nedaugelio pionieri š k ų š io pob ū d ž io darb ų ? III Ie š kant socialin ė s organizacijos ir simbolini ų sistem ų pamato gali praversti civilizacini ų konstrukcij ų s ą voka. Gal ė tume netgi tvirtinti. Ribin ė s disciplinos. . tiek į socialines strukt ū ras. kurios ir sudaro t ą did ž iausi ą sociokult ū rin ė s organizacijos vienet ą ￿ civilizaciją.

Visuomen ė t ė ra nepilna simbolin ė konstrukcija. tiek jos socialin ė s organizacijos formos i š dalies i š rei š kia tas pačias pamatines simbolines konstrukcijas. ypa č moderniaisiais laikais. padedantis atverti. Civilizacij ų analiz ė yra metodas. bendruosius tam tikr ų civilizacij ų tekstus. Kai į paskir ą tekst ą ž i ū rima kaip į visi š kai savaranki š k ą k ū rin į . kad ir kokios skirtingos š ios i š rai š kos b ū t ų . ar su ž adinti. kuri ą tyrin ė ja humanitariniai mokslai ￿ tekstai. Toki ų tekst ų pasi ū lytus „ m a r š r u t u s " galima suvokti kaip „gelminius ￿ simbolinius" istorini ų proces ų lygmenis. kuri ų dalin ė s i š rai š kos yra konkret ū s kult ū rin ė s tradicijos ￿ tos. Civilizacin ė s konstrukcijos yra „bendrieji tekstai". B ū t ų į manoma ir naudinga padaryti bent laikin ą prielaid ą . kartu yra individualizuoti bendrojo teksto patikslinimai ar i š puoliai prie š jį. Paskiri kult ū ros k ū riniai atitinka bendruosius tekstus pagal ž anro ar simbolin ė s technologijos reikalavimus ir. o kartais tik bly š ki ų j ų prisiminim ų ) priderinimas prie praktini ų reikmi ų . Ta č iau socialin ė s veiklos bei visuomenin ė s organizacijos modeliai ￿ juos studijuoja socialini ų moksl ų atstovai ￿ taip pat yra dalin ė s civilizacini ų konstrukcij ų i š rai š kos ar j ų i š kraipymai. jis atsiskleid ž ia kaip tam tikras bendrųjų tekst ų ￿ leid ž ian č i ų tokią galimyb ę ￿ i š kraipymas. kad tiek civilizacijos kult ū ros k ū riniai. kiek yra j ų situacinis pritaikymas. civilizacini ų konstrukcij ų (ar j ų fragment ų . Tokios alternatyvos istorijoje pa ￿ . Vis d ė lto jie yra dalin ė s bendr ų j ų tekst ų i š rai š kos tiek. bet kartu ir daugiau nei ji.kurios savame socialiniame kontekste b ū t ų laikomos aktyviomis j ė gomis. Lyginamaisiais civilizacini ų konstrukcij ų tyrimais siekiama nustatyti pagrindini ų alternatyv ų konfig ū racij ų ir mar š rut ų tapatyb ę .

neokonfucianistinius li ir ch'i. pa č ioje civilizacin ė je konstrukcijoje.sitaiko ne tik kuriantis civilizacijoms. atsiskleid ž ian č i ų bet kokioje percepcijoje. Strukt ū ros gali egzistuoti ir erdv ė je. kokia š ias s ą vokas vartojo Maxas VVeberis savo studijoje apie moderniojo racionaliojo kapitalizmo institu ￿ 5 cionalizavim ą . kad b ū t ų civilizacijos. kas juda. Civilizacij ų analitik ą vis ų labiausiai domina mitologin ė s bet kokio m ą stymo paradigmos. ir to. Pagaliau tai perskyra tarp to. dramin ė s bet kokio veiksmo konstrukcijos ir noras surasti atitikmen ų . „form ą " ir „j ė g ą " (arba „kod ą " ir „stimul ą ") ￿ induizmo tradicijos purusa ir prakrti. problema. kurias laikysime alternatyviomis koherenti š kumo formomis. IV Dabar nor ėč iau i š kelti teorin į klausim ą . J ų nebuvimas bet kuriuo atveju yra „netvarka" (erdvin ė ar . kuriuos jos privalo tur ė ti. suvokiamas kaip simbolin ė s konfig ū racijos dalis. kas nejuda. Bet kokio masto civilizacin ė s konstrukcijos paprastai apima ar implikuoja dvi kontrastingas ar glaud ž iai susijusias koherenti š kumo formas: „strukt ū rin ę " ar „archi ￿ tektonin ę " ir „fluidi š k ą j ą " ar „energetin ę " 4 . kuris n u m a n o m a i ar visai ai š kiai susieja esybes ar savybes. „organizacij ą " ir „dvasi ą " ta prasme. bet ir atsirandant ju pamatiniams elementams. ir laike. Koherentiškumo formą gal ė tume laikyti b ū du. kuris vienaip ar kitaip i š kyla analizuojant bet kok į civilizacin į rei š kin į ￿ tai santykio tarp strukt ū ros ir energijos. krik šč ioni š kuosius „ į statym ą " ir „meil ę ". pitagorie č i ų „rib ą " ir „berib į kv ė pavim ą ".

m u m s vis d ė lto reikia skirting ų kalb ų ? Distinkcija tarp strukt ū￿ ri š kumo ir energeti š kumo. energija. (3) Ar tam. esti nuolat. Kita vertus.laikin ė ). Strukt ū rin ę patyrimo form ą . kaip nepakankamas na š umas ar gyvybingumo stoka. niekuomet tiksliai ￿ prie š ingai nei strukt ū ras. neatitink ą s „energetinio" bet kokio civilizacinio komplekso aspekto. ką mes vadiname „struktūromis". tegalima „interpretuoti" ￿ visada skirtingai. (1) Jei civilizaciniams rei š kiniams paprastai b ū dinga strukt ū rin ė￿ ener ￿ getin ė sankloda. yra įmanoma išsamiai ir teisingai apibūdinti. kad „energijos" netgi iš principo neįmanoma išsamiai ir teisingai apibūdinti? Energiją. vis d ė lto galime daryti prielaid ą . Strukt ū rinis ir energetinis pradas neb ū tinai laikomi vienodai stipriais. i š „aktyvi ų " ￿ „latentin ė mis". o ypa č civilizacin ę konfigūraciją . atrodo. i š kyla tiek patyrimo metu. ar strukt ū ros tikrai b ū dingos stebiniui. ar jas jam primeta pats steb ė tojas. jausenos? (2) Nors ir abejotume. Rimtas j ų neatitikimas gali pasireik š ti kaip „vienmati š kumo" ar civilizacijos simbolin ė s organizacijos „deformacijos" poj ū tis. regis. ta č iau jos b ū senos nenusp ė jamai kinta (nebent jas kontroliuoja „strukt ū ra") i š „ į jungta" virsdamos „i š jungta". tiek ir j į aptariant. ar galima iki galo suvokti bet kur į civilizacin į rei š kin į . argi netur ė tume tarti. studijuodami tai. k ą suvokiame egzistuojant „energetin ė je" koherenti š kumo plotm ė je. Tuojau pat i š kyla keletas klausim ų . jei tik ji n ė ra painiojama su strukt ū ra. kaip visum ą . jog tai. telkiant d ė mes į ties „strukt ū romis" ar netgi „sąmon ė s strukt ū romis"? Ar strukt ū ralizmas jau savo vidine prigimtimi n ė ra vienpusis. emocijos. jo misticizmo. kad paj ė gtume galyn ė tis su strukt ū rini ų ir energetini ų civilizacini ų rei š kini ų aspektais. Kita vertus.

susijusio su strukt ū rine patyrimo forma ir susidedan č io i š konceptualiai formuluojamos diskursyvin ė s kalbos. slypin č i ų . arba kai ezoterin ė kalba suš velnina strukt ū rinio patyrimo grie ž tum ą insinuodama į j į nauj ų galimybi ų .galima suvokti kaip puritoni š k ą apsiribojim ą esybi ų tvarka. negali i š vengti ilgainiui neper ž engusi leistin ų patyrimo deformavimo rib ų . Ta č iau kalbos ir patyrimo neatitikimai gali sukelti ir rimt ų deformacij ų ￿ tarkim. kai nesutariama d ė l patyrimo fiksavimo tikslumo. savoti š k ą j ų „patikrinimo" priemon ę . kuriems padedant netobulai į taigaujamos intuicijos. Ko gero. ir „ezoterinio" kalb ė jimo b ū do. Darydami toki ą priešamanistine laid ą mes postuluojame distinkcij ą tarp „egzoterinio" praktika? kalb ė jimo b ū do. Teorin ė ezoterin ė s ir egzoterin ė s kalbos suderinimo galimyb ė yra numanoma. veikian č ia visi š kai suprantamai. pavyzd ž iui. b ū dama pernelyg ezoterin ė ar egzoterin ė . tada. susijusio su energetine patyrimo forma ir sudaryto i š su ž adinan č i ų ar š okiruojan č i ų vaizdini ų . nusakanti ž mogi š k ą j į patyrim ą . bet kuri kalba. kuria tiksliai i š d ė stomos tiesos. Gal ė tume tik ė tis. nukreipt ą į ja nusakomas energetines patirtis. apie energetin ę patyrimo form ą galima galvoti kaip apie „palaid ą " panirim ą į jud ė jim ą j ė g ų ar savybi ų . 6 Kalb ė jimo b ū das ne visuomet atitinka patyrimo formą. laikomos pademonstruojamomis. tuo atveju. kad kiekvien ą patyrimo form ą atiar galime sieti su tinka jai derantis kalb ė jimo b ū das. kuri ų prasm ė niekada nebus iki galo ai š ki ar i š semta. gr į st ą š i ų patir č i ų at ž vilgiu i š orin ė mis vertinimo normomis. kai metafora suprantama kaip nuoroda į „tam tikro rinkinio abstrak č i ų ry š i ų . kai egzoterin ė kalba sukuria savikriti š k ą rezerv ą . Neatitikimas gali b ū ti naudingas.

egzistavim ą ". visai kitaip nei Vakaruose. . VVolfgangas Baueris parod ė . jog galįs patenkinti tik visi š kas i š sigelb ė jimas i š strukt ū ros (gnosticizmas). Daugel į b ū ding ų santykio tarp strukt ū ros ir energijos bruo žų gal ė tume atskleisti tyrin ė dami simbolines kategorijas. j ų i š sid ė stymas laikino. Kinijoje strukt ū rin ė s ą voka li yra siejama su „vidumi". grie ž tai hierarchin ė tarpusavio kontrol ė (b ū dinga Europai viduram ž iais ar ankstyvosios modernyb ė s laikais).kokiame nors i š kart suvokiamame vaizdinyje. V Imdamiesi nagrin ė ti lyginam ų j ų civilizacij ų perspektyvoje aptinkam ą strukt ū rin ė s ￿ energetin ė s diferenciacijos problem ą . 7 B ū tent civilizacij ų analiz ė je ￿ o ne lyginamuosiuose „ š io bei t o " tyrimuose ￿ tokia derm ė b ū t ų pageidautina. kad. o energetin ė s ą voka 8 ch'i ￿ su „i š ore". kintan č io dominavimo seka (tai primint ų induist ų mitologij ą ). Galimi į vair ū s toki ų santyki ų tipai: harmoningas struk ￿ t ū ri š kumo ir energeti š kumo samb ū vis (kaip konfucianis ￿ tinėje Kinijoje). arba į sitikinimas. žū tb ū tin ė j ų kova (atsispindinti marksistin ė je revoliucijos teorijoje). kad energija yra taip despoti š kai į kalinta nekintamoje ir nejudamoje strukt ū roje. vis ų pirma pasteb ė sime kai kuriuos ry š kius strukt ū ros ir energijos santykio samprat ų skirtumus. U ž uot buvusi strukt ū ros nelaisv ė je ￿ tokia prielaida yra bent jau artima Vakar ų romantizmo tradicijai ￿ Kinijoje energija pati supa strukt ū r ą . po ž i ū ris. su kuriomis skirtingos tradicijos sieja strukt ū￿ rin ę￿ energetin ę diferenciaciją. esą strukt ū ri š kumas yra nereali ma ž iau nerealaus energeti š kumo forma (kaip budizme).

Strukt ū rin ė s ￿ energetin ė s diferenciacijos simbolin ė s asociacijos persmelkia visas metafizin ė s. „mai š tas ir raganavimas". yra slaptos energijos manifestacijos. gyvenimas" kartu su strukt ū ri š kuoju l i priklauso „vidujybei". ko spontani š kai prisilaikoma (ir toks pri ￿ silaikymas es ą s spontani š kumo esm ė ). jei n ė ra prie jos priderinta. „ Į statymas ir tvarka" ￿ tai „plikos" Strukt ū ros. kaip toliau tvirtina Baueris. kategorijos „spontani š kumas. socialin ė s ar psichologin ė s organizacijos sritis. ir prie š ingai ￿ kad „energija" yra mažiau natūrali ir priverstin ė (lygiai kaip prievartos pob ū d į turi ne tik dirbtinis į statymas. visur dominuojamos vyr ų . kuriuose moterys vaidino svarb ų vaidmenį. Ar š ie kategoriniai tarpusavio ry š iai yra pakankama s pamatas i š vadai. jei ji priderinta prie strukt ū ros. (Kas „de š iniojo sparno" po ž i ū riu yra į statymo ir tvarkos kova su mai š tu ir raganavimu. „kairiojo s p a r n o " gali b ū ti suvokta kaip . o kartu labiau egalitariniu moter ų dalyvavimu. Vakar ų misticizm ą . bet i r ž mogi š kos aistros antpl ū d ž iai. kuriuos konfucianistai buvo link ę laikyti psichosomati š kai nenormaliu rei š kiniu ￿ ka ž kuo pana š iu į ligą ar Tristano meil ė s g ė rim ą primenan č ius kerus ￿ „nenormaliu" ar „dirbtiniu")? Š iuo kin ų po ž i ū riu strukt ū ra yra nat ū rali ir „gera". į statymas" kartu su energetiniu ch'i klasifikuojami kaip „i š oryb ė ".Be to. o energij ą ￿ su moteri š kaisiais vaizdiniais ir didesniu. tant ￿ rizm ą . romantizm ą bei revoliucij ų istoriją. Patyrin ė j ę daosizm ą . arba dirbtin ė (ir „bloga"). o „tvarka. jog konfucianistin ė je tradicijoje „strukt ū ra" yra nat ū rali ￿ tai. o energija gali b ū ti arba nat ū rali (ir „gera"). gal ė tume tarti egzistuojant tarpcivilizacin ę tendenciją strukt ū r ą sieti su vyri š kaisiais vaizdiniais ir ai š kiu vyro dominavimu.

atitin9a kan č i ų „auk š tesni ą j ą ". „nuo š ird ž i ą " ir aistring ą veiklą buvo beveik lygiai į sitrauk ę tiek 9 vyrai. kuris i š prad ž i ų atrodo provokuojantis. kurioje veikla vadovaujantis savo tikrąja prigimtimi yra suvaržyta privalom ų strukt ū r ų . „Kairiosios" teorijos linkusios arba vertinti „vyri š k ą j ą " bei „moteri š k ą j ą " energiją vienodai. var ž anti nat ū ral ų spontani š kum ą . o vyrus su „auk š tesni ą ja" (dvasine) energija. daugiausia buvo vyr ų reikalas. Ar vyri š kos ir moteri š kos tapatyb ė s (arba vyri š ki ir moteri š ki tapatybi ų komponentai) tam tikrame gilesniame kult ū rin ė s konstrukcijos lygmenyje siejasi su strukt ū ros ir energijos suvokimo b ū dais. o ne „ ž emesni ą j ą " energij ą . Jei pasi ū lytasis ši ų kategorij ų tarpusavio santykis kinta. yra kintami? „De š iniosios" teorijos tapatina moteris su „ ž emesni ą ja" (seksualia). arba visi š kai jas sutapatinti. abi š ias energijos r ūš is laikydamos privaloma dalimi universali ų hierarchini ų strukt ū r ų . koks gi j ų „empirinio" turinio kitimo diapazonas? Tokie klausimai tur ė t ų pad ė ti pa ž inti simbolin į vyri š kumo ir moteri š kumo pagrind ą geriau nei Sherry Ortner klausimas. o į „spontani š k ą ". ne vien susijusi su karu ar kunigyste. tiek ir moterys. ta č iau galiausiai pasirodo teigia￿ . arba „romanti š kai" i š auk š tinti „moteri š k ą j ą " energij ą suteikiant jai prana š esn į vaidmen į visatoje. kaip ver č ia manyti tolesni tyrimai.dirbtin ė priespauda. racionalumo bei emocionalumo koncepcijomis ir ar š ios tapatyb ė s kinta kartu su tomis kategorijomis ir į vaizd ž iais? O gal š ie tarpusavio santykiai. teis ė tos formos ir pogrindini ų jud ė jim ų į vaizd ž iais. Istorin ė se civilizacijose „racionaliai disciplinuota" veikla.) Vyri š kumo ￿ moteri š kumo kategorijas taip pat linkstama konvencionaliai sieti su racionalumo ￿ emocionalumo distinkcija.

Hobbeso minimas baisusis savisaugos ins ￿ tinktas. nulinio rezultato ž aidimus ir skatina nepakankam ų i š tekli ų kaupim ą ar taup ų j ų eik￿ vojimą. Energetin ė koherenti š kumo forma veikiau sieja￿ ma su „pertekliaus (gausos) psichologija". Ta---. Maxo Weberio . bendr ą j ą pagrindini ų alternatyvi ų ener ￿ gijos sampratų tipologiją. Leiskite man pasi ū lyti labai eksperimentinio pob ū d ž io. turi „strukt ū r ų " pob ū d į ). !!! VI Kiekvien ą energijos s ą vok ą gal ė tume apib ū dinti atsi ￿ ž velgdami į jos unikalum ą ir vartodami t ą kalbos formą. neb ū tinai i š sami ą ir neabejotinai primityvi ą tipologij ą. manoma.taip pat galime sukonstruoti tarsi pastolius lyginamajai studijai. Energija buvo suvokiama ar jau č iama kaip: (1) palai￿ kanti gyvybę arba „vitali š ka" (dauginimosi ir vaisingumo skatintoja. (2) naikinanti modelius arba „demoni š ka" (thanatos.atsiskleidimas). su polinkiu d ž iaugsmingai m ė gautis arba abejingai atsiriboti (nuo vis￿ ko. kas. beprotyb ė . diurkheimi š kos neribotos faustiškos aspiracijos).mai neatsakomas: „Ar vyri š kumas sutinka su moteri š kumu taip pat. i š d ė styt ą kosmopolitine kalba. (3) pirmapradė arba „dionisi š koji" viesulas. kuri ą vartojo jos autoriai šią s ą vok ą formuluodami. kaip gamta sutinka su kult ū ra?" 1 0 Strukt ū rin ė koherenti š kumo forma į taigauja „apribo ￿ jim ų (stokos) psichologij ą ". Goeth ė s apra š ytasis harmoningas vidini ų gali----. Kintantis apribojimų psichologijos ir pertekliaus psichologijos santykis kult ū rin ė je tradicijoje tur ė t ų atspind ė ti pamatini ų strukt ū ros ir energijos samprat ų santyki ų kaitą. revoliucija moderni ą ja prasme.

„dvasin ė harmonija". kurios p a d e d a m i i š silavin ę tradicin ė s Kinijos tapytojai siek ė 11 intuityvaus susiliejimo su dvasiniais gamtos pradais) . kurios traukos ar atost ū mio stiprum ą galima nusp ė ti remiantis artimumu ar kompozicija ￿ kaip magnetizmo ar asociatyviosios psichologijos atveju). trumpalaik ė s pastangos ar jud ė jimo tendencijos. ir toks vienu metu). sugeb ė jimo į vertinti gro žį ar u ž jausti ken č iant į energija. pastovi ų dvasingumo sraut ų . intelektual ų pokalbiuose ir paaugli ų gaujose). arba tai ￿ ch'i￿yiin. neturin č ios nieko bendra su ilgalaikiais „tikslais" ar direktyvomis ir nesan č ios savaime unikaliai reik š mingos ￿ 11a tai visi š ka animistin ė s energijos sekuliarizacija) ir (11) mechaninė (jėga. kuriuos „pasirenka" ar su kuriais yra „priverstas" susidurti). galintis b ū ti destruktyvus arba atgaivinantis. kuri ų kiekvienas animuoja tik save pat į ir rei š kinius. prisiminti kitas ar sugr įž ti į „dvasinius n a m u s " ). (5) civilizuojanti arba „apoloni š koji" ￿ ar lygiai gerai ￿ „at ė ni š koji" (stimulas kurti ir laikytis simbolini ų konstrukcijų. atsirandanti netik ė tai tam tikr ų poelgi ų ar patyrimo metu ir susijusi su į simenan č iu i š gyvenimo a š trumu ar pikanti š kumu. (7) eteriškoji (tai „moralinio ￿ estetinio jautrumo". (9) animistinė (gausyb ė laisvai sklindan č i ų . (6) pamaldi (tai prisiri š imo prie konkre č i ų asmen ų ar objekt ų arba lojalumo jiems energija ￿ d ė l tokio atsidavimo šie asmenys ar objektai tampa nepakei č iami). (8) transcenduojanti (noras transcenduoti esamas egzistavimo s ą lygas. (4) agonistinė (tai kovos energija.„charizmos" u ž uomazga: protr ū kis. socialini ų sistem ų arba „gero elgesio" ar etiketo kanon ų ). . da ž nai aptinkama aristokratin ė se tradicijose. arba ir toks. pasirei š kianti m ū šyje vardan jo paties. (10) impulsyvi (atsitiktinai kylan č ios. nesusijusios su jokiais esminiais „poreikiais".

1 2 „S ą mo ￿ n ę ". remiantis racionalios kontempliacijos tradicijomis. (Ar b ū tina kartu su Sartre'u paneigti nepriklausom ą pas ą mon ė s egzistavim ą . Kiekvien ą energijos tip ą čia laikysime įvaiz￿ džiu. tuo t a r p u Blake'as yra ai š kiai atriboj ę s demoni š k ą j į protą ir dionisi š k ą j į erosą. o Sartre'as energetizavo s ą mon ę . pirm ą j ą (ir "prot ą ") imta laikyti labiau strukt ū rine. bet i š dalies susijusi ų teorijų. Tod ė l Nietzsch ė s Dionisas turi daug demoni š kos energijos. arba. ￿ tai atsispindi bent jau Eu ￿ ropos kalbose.Energiją galima suvokti dvejopai: kaip spontani š kai kylan č i ą i š „gamtos"2)arba kaip įlietą į j ą „stebuklingo prover ž io". ￿ kol Freudas suteik ė strukt ū r ą pas ą mo12a nei. Promet ė jo energij ą . priklausan č ia arba nepriklausan č ia strukt ū rin ė s ￿ energetin ė s diferenciacijos sri č iai. ji pati gali b ū ti svarbiausia kli ū tis kelyje į toki ą vienov ę . anot afektuoto misticizmo tradicijų. kuriuo pasiekiama „nedali vienov ė ". galima suvokti kaip instrumentalum ą . „Pas ą mon ė " buvo laikoma analitin ė s „nedalios vieno ￿ v ė s" sferos dalimi. Skirtingos m i n t i e s mokyklos ar jausenos srov ė s energij ą gali trak ￿ tuoti suliedamos kelet ą analitini ų tip ų ar apib ū dinda ￿ k l o s vien ą tip ą . kurioje i š karto pirmapradi š kai jung ė si apoloni š kieji ir eteri š kieji elem e n t a i . apr ė pian č iu daugyb ą proces ų ir juos interpretuojan č i ų skirting ų . Ta č iau vos tik psichologin ė je teorijoje buvo grie ž tai atskirta „ s ą m o n ė " ir „pas ą mon ė ". o pastar ą j ą (ir "psichik ą ") ￿ energetine. u ž maskuot ą kito ypatyb ė mis. romantikai buvo link ę klaidingai laikyti demo ￿ ni š ka (sujungdami Promet ė jo ir Šė tono savybes). kad suvoktume s ą mon ę turint energijos?) Kuri ų i š vienuolikos pamatini ų energijos į vaizd ž i ų ar j ų sudedam ų j ų dali ų padedami galime suvokti pas ą mon ę konkre č iais kult ū riniais ￿ istoriniais momentais? Kurie 1) .

1 3 Kuriuos energijos tipus suponuoja į vairios „ p r o t o " sampratos ir kurie yra susiję su skirtingais „ ž aid i m o " modeliais? Kurios energijos r ūš ys. kur pana š ios koncepcijos susilauk ė pripa ž inimo). o romantikams jis da ž nai atrod ė demoni š kas. kuriomis suvokiama energija. arba j ų išeikvojimas ar numal š inimas. mėgėjiškai tapybai ir draugyst ė s ugdymui (daugiausia aptinkama tarp išsilavinusios klas ė s atstov ų ). Eteriškoji energija ￿ svarbesn ė nei klasikin ė se Europos civilizacijose. bet ne toks dominuojantis). kaip ir visose kitose civilizacijose. o marokieti š ko islamo energi14 ją ￿ kaip agonistin ę￿ transcenduojan č i ą . o kurios i š kai kuri ų gydymo samprat ų yra tyliai pa š alinamos? Kiekviena civilizacija ar jos svarbiausia tradicija turi tik jai b ū dingas ilgalaikes. Budizmo įvesta grynosios transcenduojan č ios energijos s ą voka liko . tur ė t ų sukelti „lig ą ". bet kintan č ias simbolines konstrukcijas. yra kupina animistin ė s energijos. kad ry š kiausi ą indonezieti š kame islame pasirei š kian č ios energijos r ūšį galima b ū t ų apib ū dinti kaip eteri š k ą j ą￿ trans ￿ cenduojan č i ą (Japonijoje šis energijos tipas taip pat gajus. Vyraujanti istorin ė s Kinijos energijos samprata apytikriai atitikt ų gyvyb ę palaikan č ios energijos tipą. Cliffordo Geertzo interpretacijos knygoje Islamo stebėjimai per š a mint į . Sokratas ￿ transcenduojan č iu. bet ne daosistams. Konfucia￿ nistams. kuriose vyrauja ž em ė s ū kis. Liaudies religija. kuriomis pasitikima „gydant". anot skirting ų psichoterapijos tradicij ų . Indijoje ￿ b ū dinga poezijai.į vaizd ž iai pad ė t ų suvokti seksualumo ￿ ar eroso ￿ dinamik ą ? Freudas eros ą laik ė gyvybi š kai b ū tinu. Artimuosiuose Rytuose. nepripa žį stamos vyraujan č i ų rafinuotos minties tradicij ų (kitaip nei Europoje. šis tipas b ū t ų neatskiriamas nuo civilizuojan č ios energijos.

pagrindin ė s kini š kosios tradicijos periferijoje. kuri d ė l jų pa č i ų galimybi ų u ž jausti ir pasiaukoti i š sivysto arba į ž mogi š ku pavidalu pasirei š kian č i ą gyvybin ę ener15 giją. Ind ų mitologijoje galima aptikti gyvybin ę ir destruktyvi ą j ą energijos r ūš is. kaip viduram ž i ų ar anksty ￿ Šyvos šokis vosios modernyb ė s Vakaruose. ribose? Ar civilizacijos . arba ter š ianti. toki ų kaip Baltosios Gyvat ė s Ponia ar Kelionės į vakarus persona ž as Be ž d ž ion ė . Ind ų sielovadin ė je literat ū roje energija tampa arba transcen ￿ duojanti (pasitelkus kontempliacij ą ar pasi š ventim ą bhak￿ ti). Kitaip nei jud ė ji š k ų￿ ￿ krik šč ioni š k ų paradigm ų „arba ￿ arba" strukt ū roje. Kin ų liau￿ dies mitologijoje esama ir b ū tybi ų . kaip pasteb ė jo VVendy Doniger O'Flaherty. arba „ į auk šč iausi ą į manom ą dvasin į pasiekim ą ". sakti. Indijoje energija. v ė l 19 tapti demoni š kas ir galiausiai dar kart ą d o r a s " . kuriai priklauso. demonas gali virsti „i š demoni š ko doru. Kaip skirtingos energijos sampratos yra pasiskirs č iu ￿ sios civilizacijos socialin ė je organizacijoje ir kaip toks pasiskirstymas ilgainiui kinta? Į kokias prasm ė s konfigū￿ racijas š ios sampratos yra susigrupavusios civilizacin ė s konstrukcijos. aptinkam ą a š tuonioliktojo ir devynioliktojo 18 am ž iaus Europos psichologijoje). in ￿ d u i z m o mitologijoje. daugiausia buvo laikoma pir16 m a p r a d e . gyv ū n ų pavidalu atstovaujan č i ų pirmapradei energijai. Š itaip pirmaprad ė energija sugeba transformuotis į trans ￿ cenduojan č i ą energiją: tokia yra kiniškoji „moralin ė s evoliucijos" samprata. o aspektais t ų pa č i ų pro ￿ ces ų . ta č iau jos laikomos ne visam laikui atskirtomis. pakaitomis sr ū van č i ų vienas į kit ą 1 7 (formaliai tai primint ų s ą moningos ir nes ą moningos b ū sen ų kaitos koncepciją. O bhakti tradicijoje ji pasidaro poten ￿ cialiai prieinama kiekvienam.

Ind ų kast ų sistema yra strukt ū ra. tokios perskyros grie ž tum ą lemia pad ė tis sistemos hierarchijoje. sampratas? Ar skirtingos energijos reik š mi ų konfig ū racijos veikia įvairi ų praktini ų gyvenimo sferų (politikos. plintan č ios kaip infekcija „ne š varos" energijos. į statymui pavald ž ia. kuri atskiria transcenduojan č i ą „ t y r u m o " energij ą nuo destruktyvios.„dvasios" evokacijas kartu su simbolini ų energijos konstrukcij ų ir j ų s ą veik ų konsteliacijomis. mokslo teorijos) pl ė tros krypt į ? VII Regis. v ė lyvesn ė Amerikos ir Piet ų Afrikos rasistin ė sistema ir ragan ų med ž iotoj ų bei politini ų ekstremist ų programos. energija. tampa problemi š ki ne tik strukt ū ros ir energijos. bet ir skirting ų energijos samprat ų tarpusavio santykiai. o „viduram ž i š ka" ž yd ų ir krik š č ioni ų santyki ų koncepcija. jei tokia į manoma. funkcionuoja kaip skirting ų energijos r ūš i ų jungtys ar perskyros. cupiditas. Meil ė ir geismas buvo suvokiami kaip . civilizacijoje esama keleto alternatyvi ų svarbi ų energijos suvokimo b ū d ų . galima i š naujo dar tiksliau apib ū dinti kaip nedalomos visumos. Tam tikri strukt ū r ų tipai. caritas. terapijos. b ū dingomis civilizacijai tam tikru momentu ar tam tikru jos istorijos laikotarpiu. Kataliki š koje viduram ž i ų Europos tradicijoje dominuojanti į statymo strukt ū ra tam tikra prasme r ė m ė si dviem energijos tipais: maksimaliai transcenduojan č i ą „meil ė s". 20 Vakarieti š kasis atitikmuo ￿ tai ne į prasta „stratifikacin ė sistema". Jei taip. vir š esne u ž į statym ą . atrodo. energija. ir absoliu č iai destruktyvia „geismo".

sudaro tam tikrus patyrimus ir i š rai š￿ kas. tekstai. kas. Š iuo atveju metodologin ė problema tampa pati svarbiausia: kaip galima daryti i š vadas apie bendrųjų tekst ų buvim ą ir j ų tarpusavio evokacijos rezonansus. 2 0 a Vėlyvojo renesanso modalumas l ė m ė visų tip ų ener ￿ gijos pavaldum ą strukt ū r ų kontrolei. tiek ir bendrieji. kuri jau n ė ra gan vieninga sim￿ bolinė organizacija. kaip konfu ￿ cianistin ė s Kinijos nei š silavinusieji. projektuojamų riboto skaičiaus tarpusavyje evokatyvių diskurso būdų? Pastarasis apib ū dinimas labiau tinka ne Shakespea ￿ re'ui. efemeri š koje institucionalizuoto humanizmo konstrukcijoje. sukurtu individualaus autoriaus. arba visu toki ų tekst ų rinkiniu? Vienas galim ų š ios problemos s p r e n d i mo b ū d ų b ū t ų š iuos tekstus studijuojant prad ė ti nuo analitini ų elementų. eteri š k ą j ą Arielio energiją. o kiek jis tiesiog i š rei š kia. buvo pavaldus į sta ￿ tymo strukt ū ros kontrolei. Audros persona ž as Prosperas tiek „gamt ą ". o tampa neribota įvairove autonomiškų tekstų ir veiklos formų. pirmaprad ę Kalibano energiją.vienas kitą naikinantys. palaikanti ribotą tarpusavyje susijusių tekstų ir veiklos formų įvairovę. bet vien tik geismas. savo paties viziją (ir kritik ą )? Kaip identifikuoti p a m a t i n ę konstrukciją civilizacijos. bent trum-am sutalpina stebuklingu b ū d u palaikomoje dirbtin ė s civilizacijos strukt ū roje. kaip pla č iai manoma. tiek paskiri. tiek ir „dvasi ą ". Kiek Shakespeare'as artikuliuoja fundamentali ų patyrimo ir i š rai š kos r ė m ų poky č ius ￿ poky č ius to. . o turb ū t dabar besiformuojan č iai „postmoderniai" civilizacijai. jei remiamasi arba vieninteliu tekstu. kuriuos gal ė t ų tur ė ti visi. nors priverstinai.

(3) Į strukt ū r ą galima ž velgti kaip į energijos srauto amžinąją šerdį. tarpusavio s ą veikos model į . galima konceptualizuoti į vairiais b ū dais. kaip ir energij ą. kurios be tokio tarpininko nei š siverst ų d ė l savo pernelyg didelio paslaptingumo. Lyginamoji istoriografija leid ž ia daryti prielaid ą . galint į tapti energijos „gele ž iniu narvu" ar „kal ė jimu" arba likti visai be energijos ir virsti „tu šč ia kriaukle". Nors strukt ū ra galima laikyti paprasčiausią element ų . (4) Strukt ū r ą galima laikyti s ą veikaujan č i ų vieno ar keli ų energijos tip ų momentiniu sambūriu. padedan č ia komunikuoti toms energijos r ūš ims. stabilia. bet neb ū tinai nei š kraipan č ia signal ų sistema. Tikrai nei š vengtume painiavos. . jog pati strukt ū ros s ą voka kaip visuotin ę konstant ą implikuoja tik vieno tipo santyk į tarp strukt ū ros ir energijos. 2 1 (2) Strukt ū r ą galima laikyti tarpininke. skirta į vairi ų energijos r ūš i ų tarpusavio „susi ž inojimui". prot ė ji š kumo.. „kalba". kad pagrindines alternatyvas sudaro keturi struktūros supratimo būdai: (1) Apie strukt ū r ą galima galvoti kaip apie konteinerį. sudaran č i ų pastovi ą ar laikin ą sistem ą .VIII Strukt ū r ą . stabili ą ￿ bet daugiau ar ma ž iau slapt ą ￿ energe21a tin ė s veiklos erdvin ę ar laikin ę „a šį ". jei strukt ū r ą analizuotume visai neatsi ž velgdami į š io santykio svarb ą arba jei laikytume. kuris stabilizuoja jame telpan č i ą energij ą ir suteikia jai krypt į . proces ų s ą jungos skerspj ū vio 22 „rieke". ￿ konteiner į . i š inercijos tiksin č iu mechanizmu. čia strukt ū ra bus svarstoma diferencijuota pagal jos numanom ą santyk į su energija. pavojingumo ar b u k u m o .

konfucia￿ nistine ￿ platoni š k ą ja ir budistine ￿ tikimybine). 23 (Induizmo tradicijoje talpinan č iomis strukt ū romis naudojamasi „socialiniame" lygmenyje.Š ias strukt ū ros sampratas gal ė tume pavadinti talpi ￿ nan č ia. strukt ū rin į pob ū d į turin č ios. ne dirbtin ė je strukt ū roje. a š ine ir samb ū rio (ar galb ū t gnostine ￿ imperine. o vyraujan č iose Vakar ų tradicijose dar iki visai nesen ų laik ų jis buvo laikomas i š anksto nustatyta ar nat ū raliai i š augusia a š ine strukt ū ra („visuomene. gr į sta į statymu". tarpininkaujan č ios strukt ū ros tipiniu atveju. 223 struktura suvokiama kaip energijos at ž vilgiu i š orin ė . Kin ų kalboje ž od ž io „asmuo". ener ￿ getinio pob ū d ž io. suvokimas. kuri lotyn ų kalboje tapo etimologiniu vakarieti š kos „asm e n s " kategorijos pamatu. skirtingai nei Vakaruose. Tad asmuo Kinijoje yra ma ž iau dirbtinis nei Vakaruose. kurie buvo ypa č b ū dingi Vakar ų tradicijoms. tarpininkaujan č ia. vyri š kos dvasios. dramaturgine ￿ semiologine. o nat ū ralioje 24 energijoje. istori š kai labiau pasirei š kusi ų Azijos civilizacijose. kuris taip pat rei š kia „ ž mogi š kum ą ". o į statymas ￿ labiau: pakankama .) Pirmosios. prakrti. moteri š kos prigimties. spontani š kame „valdovo gerume". ir pasy ￿ vios. kilm ė gl ū di. strukt ū ra pati gl ū di energijoje. purusa . bet ne paskutiniosios dvi strukt ū ros samp ￿ ratos implikuoja poreik į „bendrauti" su energijomis nau ￿ dojantis dirbtin ė mis priemon ė mis ￿ tokiomis kaip kauk ė . o a š in ė mis strukt ū romis „metafiziniame" lyg￿ menyje grind ž iamas bendrasis ry š io tarp aktyvios. Rechtsstaat). siekiant apsaugoti n u o ne š varos tyr ą sias auk š tesni ą sias kastas. Ta č iau ra š ytinis į statymas Kinijoje yra dirbtin ė talpinanti struk ￿ t ū ra 25 . bet taip pat aptinkam ų Husserlio veikaluose ir š iuolaikin ė je sociologijoje. Tre č iojo ir ketvirtojo tipo. jin. Pirm ų j ų dviej ų tip ų .

budistai j į mano esant samb ū rio strukt ū ra. Materialin ę . a š in ė ￿ konfu ￿ cianistin ė je Kinijoje. 2 6 Tai. ir . Pranc ū zijoje ir JAV po š iose valstyb ė se į vykusi ų atitinkam ų revoliucijų). o tarpininkaujan č ia strukt ū ra k ū n ą laiko ra š to neturin č ios tautos. o ne į statym ų vald ž iai (tariant. pavyzd ž iui. Anglijoje. k ą sociologai vadina stratifikacijos sistema. jud ė j ų￿ ￿ krik šč ioni ų ar m u s u l m o n ų Dievo. kuri lemia skirtingus po ž i ū rius į j ų privalomum ą . kurios spontani š kai i š sivyst ė arba kovojant pamatin ė ms energijoms. suvokiama kaip talpinanti strukt ū ra Indijoje. kurios tatuiruot ė mis. į: iš anksto nustatytas. natūraliai išaugusias. pirmaprad ė￿ tarpininkaujanti ￿ klasin ė se visuomen ė se (pavyzd ž iui.prie ž astis teikti pirmenyb ę ￿ tai ir buvo daroma per visą Kinijos istoriją ￿ ž moni ų . Fizinis k ū nas ￿ s ą voka. moralin ę . arba kovojant r ūš ims. lingvistin ę ir socialin ę￿ organi ￿ zacin ę strukt ū ras taip pat galima diferencijuoti pagal j ų numanom ą kilm ę . kuri ą reik ė t ų skirti nuo energetini ų k ū no s ą vok ų . kaip konfucianistin ė je ￿ daosistin ė je Kinijoje. toks po ž i ū ris daugiausia b ū dingas ir fenomenologams. klitoridektomija ar pana š iomis transformacijomis paver č ia j į rai š kiu kult ū riniu tekstu. tokia strukt ū ra k ū nas laikytas ir visuomeniniame a š tuonioliktojo am ž iaus Europos gyvenime. arba taikingai s ą veikaujant „dvasi š kai artimoms" prieš yb ė ms. kaip indi š kame mite apie vandenyno suplakim ą . kaip evoliucijos teorijoje. kad gamta ir gamtinis ž mogaus pradas yra esmi š kai „geri"). o š iuolaikiniame Vakar ų pasaulyje j ą vis labiau linkstama laikyti samb ū rio strukt ū ra. toki ų kaip „mistinis Kristaus k ū n a s " ar „astraliniai k ū nai" ￿ Freudui atrodo es ą s a š in ė strukt ū ra. jis laikomas talpinan č ia strukt ū ra jud ė j ų￿ ￿ krik šč ioni ų tradicijose.

laikom a s dirbtin ė mis ar netgi nat ū raliai i š augusiomis (pavyzd ž iui. arba nes ė kme. 2 7 Kriti š kai vertinant sociokult ū rines strukt ū ras.dirbtinai įtvirtintas ž mogaus sprendimu ar jam pasitelkus meistryst ę ￿ tok į atvej į aptaria Hobbesas ( š iam struk ￿ t ū ros tipui artima ir kin ų legalist ų į statymo koncepci ￿ ja). Kitaip yra anglosaks ų kra š tuose. kur nuo septynioliktojo am ž iaus vis stipr ė jo tendencija socialin ę Strukt ū r ą (ir „ ž mogi š kosios prigimties" strukt ū ras) laikyti nuo prad ž ios iki galo sukonstruotomis. 26a I š anksto nustatyt ą strukt ū r ą galima suvokti dvejota) kaip „am ž iams į teisint ą " (tokia j ą laiko jud ė jai ir krik šč ionys. kas jose yra neb ū tina. Tokia socialin ė s strukt ū ros samprata yra pamatin ė tradicin ė je Kinijoje. nors b ū ta ir prie š ing ų jud ė jim ų . toki ų kaip neseniai kilusi socio ￿ 28 biologijos banga. arba (b) kaip „ į teisint ą tik akimirkai" (islami š koji tradicija): Dievo valia gali j ą sukurti bet kuriuo momentu. sukurtos vyr ų ir moter ų . Oficialiai ir d a u g grie ž tesniu laipsniu š i socialin ė s strukt ū ros samprata aptinkama Soviet ų Sąjungoje. tiek stati š koms. tradicines). klasikin ė je ir viduram ž i ų Europoje (o sveiko proto lygiu dar ir š i ų laik ų kontinentin ė je Europoje). o kas ￿ „objektyviai reikalinga". kyla klausimas. . tiek ir dinami š koms. Remiantis tokiu po ž i ū￿ riu. priklauso pamatin ė ms „duotyb ė ms". Diev u i nusprendus gali b ū ti akimirksniu pakeista. galima atskirti arbitriškas strukt ū ras. ji privaloma vien k ū riniams. kuri ų detal ė s. kurias galima kurti ir naikinti kaip patinka (tokia strukt ū ros samprata aptinkama etnometodologijoje). kuri ų nepaisymas baigiasi arba bausme. bet ne puritonai): kart ą atsiradusi ji egzis ￿ tuoja am ž inai ir kra š tutiniais atvejais sukelia nepatog u m ų netgi savo k ū r ė jui. ir įsišaknijusias strukt ū ras.

atsidav ę s visai kitokiam strukt ū r ų suvokimo b ū dui. susij ę s su tuo. į d ė miau patyrin ė jus. Pavyzd ž iui. Kai skirtingi steb ė tojai ir dalyviai t ą pačią „empirin ę " akivaizdyb ę gali interpretuoti taip. arba į energiją. tod ė l ry š iai tarp skirting ų strukt ū r ų yra tokie pat problemi š ki kaip ir tarp skirting ų energij ų . kaip joje suvokiama nedaloma vienov ė ￿ ir gl ū dint į jo asmenyb ė s gelm ė je. kas b ū t ų anapus vis ų jo strukt ū r ų . kuris š iam tipui yra visai svetimas? O gal strukt ū r ų analitikas privalo tur ė ti „multistrukt ū rin į " prot ą ir ka ž k ą . kada nesinaudoti tam tikru strukt ū ros tipu? 2 9 Kai kuriais atvejais tai. atskleid ž iama strukt ū rose slypinti energija ir energijoje esanti . Be to. s ą moningumo (ir jausm ų ) istoriją ￿ galima suvokti atsi ž velgiant arba į strukt ū ras. „rimtai" (jei prisilaikoma strukt ū r ų ) arba „gyvai" (jei imamos d o m ė n energijos r ūš ys). tokiam. gal demoną. kuris strukt ū ros į vaizdis tur ė t ų pad ė ti suvokti „s ą mon ė s strukt ū r ą " ar „ į statymo strukt ū r ą "? Ar strukt ū r ų tipai. kyla i š kart keli sunkumai. kas vienam ž mogui yra strukt ū ra.Galima tarti toje pa č ioje socioistorin ė je aplinkoje egzistuojant į vairi ų r ūš i ų strukt ū ras. kad persp ė t ų . (Jei imtume tai studijuoti. į vairiose visuomen ė se ir tradicijose yra skirtingi ir ar jie ilgainiui kinta? Ir dar ￿ ar š i ų strukt ū r ų suvokimo pob ū d ž iui turi į takos steb ė tojo ar dalyvio socialin ė pad ė tis? Ar į stengt ų suvokti vien ą strukt ū ros tip ą protas. kitam gali b ū ti energija. leid ž iant į palyginti ￿ kuris pats gal ė t ų b ū ti kuo b ū dingiausias jo civilizacijos padarinys. kuriuos nustato „s ą mon ė " ar „ į statymas". kurios studijos b ū t ų pagr į stos: strukt ū ros ar energijos?) Pačią civilizaciją ￿ ir jos svarbiausi ą komponent ą . tarsi ji priklausyt ų i š esm ė s skirtingiems strukt ū r ų tipams. ka ž kok į poj ū t į .

3 0 Tarpininkaujan č i ą strukt ū r ą jis sieja su kult ū ra. George'o Herberto Meado sav ę s paties (self) koncepcijoje pats (me) laikomas strukt ū riniu. Tuo papildomas daugiausia strukt ū rinis analitiko po ž i ū ris ir interpretatoriaus polinkis pasinerti beveik vien į energij ą. tyrimai. o aš (I) ￿ energetiniu komponentu. Struk ￿ t ū rin ė￿ energetin ė metodologija. Jei. kylan č i ų i š prielaid ų . Ta č iau Meadas nepasitiki nei strukt ū ra. Konfucianistai. taip pat tur ė t ų m u m s pad ė ti nustatyti. Freudo asmenyje (ir i š ties did ž iumoje svarbiausi ų Vakar ų intelektin ė s tradicijos fig ū r ų . nei energija. ir š itaip išvengti rimt ų padarini ų . kurios yra laikomos neabejotinai teisingomis š ias teorijas suk ū rusios kult ū rin ė s tradicijos ar tradicij ų ribose. ko tr ū ksta tam tikroms teorijoms. buvo link ę laikyti energiją galimu sugedimo š altiniu (tokia galvosena buvo b ū dingesn ė konservatyviesiems kon ￿ lucianistams). a š b ū t ų . Juo vadovaujantis tampa į manomi ir lyginamieji š i ų teorij ų š altini ų . u ž uot teigus taiking ą dialog ą . atskleista visu lyginamųjų civilizacij ų mastu. da ž niau nei tarp nevakarie č i ų m ą stytoj ų ) analitikas ir interpretatorius sutampa. abi laikydamas „geromis". skirtingai nei konfucianistai. kurie siejo strukt ū ros ￿ ener ￿ gijos diferenciacij ą su k o n t i n u u m u gamta ￿ kult ū ra. Bet santykis tarp pats ir a š i š ties i š rei š kia beveik konfucia ￿ nistin ę harmonij ą . IX Strukt ū rinis ￿ energetinis po ž i ū ris suteikia pamat ą lyginamiesiems psichologini ų ir sociologini ų teorij ų tyrimams. o gyvyb ę palaikan č i ą energiją ￿ su gamta. prie š ingai.strukt ū ra.

Wo Es war soll Ich sein. su intrapsichiniais imperinio autoriteto ir viduriniajai klasei b ū dingo racionalumo atitikmenimis. arba „am ž inojo barbaro") atitikmeniu. o ne kaip dykviet ė s energija. ir vidurinioji klas ė . kai kuriuos jo teorijos elementus diurkheimi š kai pasi ū lo jo socialin ė s stratifikacijos samprata. o kita vertus. Šios klasifikacin ė s sistemos komponent ų palyginimai per š a mint į . kol jos autoritetas kolektyvizuo ￿ jamas (autoritarinio „kolektyvinio superego" pavidalu). kita vertus. viena vertus. Pirmaprad ė . Freudas strukt ū r ą sieja. kadangi gamtos ￿ kult ū ros teorija ir socialin ė s . ￿ komunikatyvia ego ir valdinga superego. kuri ž emesni ų klasi ų energij ą tesugeba transformuoti į savas racionalias strukt ū ras. su kult ū rine sfera.reik ė j ę laikyti pirmaprade energija. o energij ą ￿ viena vertus. o pats ￿ talpinan č ia strukt ū ra. Freudui. su intrapsichiniu proletariato (arba laukinio. su gamta susijusi energija (id). kuri tegali eikvoti ž emesni ų j ų klasi ų energij ą ir grie ž tai į sakin ė ti tol. Meadas b ū t ų gal ė j ę s tik ė tis kovos prover ž io. su gamta. kaip ir Platonui 3 2 . Tai leid ž ia manyti. bet jos taip pat stokoja ir valdan č ioji klas ė . kaip teoretikas juos suvokia). kad gamtos ir kult ū ros santykio suvokimas psichoanalitin ė je teorijoje gal ė t ų radikaliai pasikeisti pakitus visuomen ė s klasiniams santykiams (ar tam. Sud ė tingesn ę konstrukcij ą randame froidistinėje asmenyb ė s teorijoje. „bur ž uaziniu" 31 ir „monarchiniu" asmenyb ė s komponentais. jog kult ū rai stinga nuosavos energijos. susiduria su dviem strukt ū romis. Bet tai jau nebeb ū t ų amerikieti š koji socialin ė psichologija: šioje m ą stymo tradicijoje gamtos energija veikiau pasirodo kaip sodo. kurios abi yra skirtingai susijusios su kult ū ra. v ė liau padalyta į dvi tarpusavyje prie š i š kas energijos r ūš is ￿ eros ir thanatos.

kuriuos tikriausiai reik ė t ų pakeisti.stratifikacijos teorija Freudo teorijoje apie asmenyb ę yra taip glaud ž iai susipynusios. į socialines klases orientuotos s ą mon ė s sistemos. kad gal ė t ų suteikti r ė mus bendrajam m ą stymui. mokslinink ų ir ž urnalist ų klas ė s sudedam ą j ą . B ū tent sau pakankama. Kinijai ar Japonijai. kurioje klas ė s jau n ė ra pakankamai tvirtos. Koki ą civilizacin ę svarb ą turi ž lugimas trinar ė s. jei psichoanaliz ę a d a p t u o t u m e Indijai. bet kurios atsisako Meadas ir kiti Amerikos socialiniai psichologai? Ar tai l ė m ė fluidi š kesnis Amerikos visuomen ė s pob ū dis. kuris kiek primena senesnius induizmo mitologijos sluoksnius. Betgi š ie elementai atstovauja viduramžiškoms strukt ū ros ir energijos sampratoms. psichologin ę socialin ė s dramaturg ų . Po š viet ė ji š kas yra b ū tent Freudo dviprasmi š kas po ž i ū ris į visas strukt ū ras ir visas energijos r ūš is. visuomen ė s. n ė vieno i š galim ų ry š i ų tarp asmenyb ė s komponent ų Freudas nelaiko spontani š kai kooperatyviu. Kitaip nei konfucianistai ar Meadas. Ap š vietos nešėją moderni ą ja europietiškąją prasme. Jehov ą primenanti. į sakmi strukt ū ra ir konflikti š kas dviej ų skirting ų energijos tip ų samb ū vis ir yra tie ypatingi vakarieti š ki (graiki š ki ￿ hebraji š ki) Freudo teorijos elementai. prie kuri ų Freudas prid ū r ė aštuonioliktojo amžiaus komponent ą ￿ ego. ir tod ė l psichologin ė s teorijos tegali b ū ti grind ž iamos gamtos ir kult ū ros bei strukt ū ros ir energijos prie š prie š omis? . kuri ą Georges'as Dum ė zilis atrado esant b ū ding ą indoeuropie č i ų mitologijai ir kuria vis dar naudojasi Freudas.

T ė ra pripa žį stama arba mechani š ka ne ￿ asmenin ė traukos ￿ st ū mos energija. nors kiek periferiškai.Š iuolaikin ė je sociologijoje energija. apra š yta grupin ė s dinamikos tyrimuose. galint į b ū ti tiek destruktyviu. visi š kai prie š ingai nei strukt ū ra (nepaisant Marxo. ž moni ų atveju da ž nai interpretuojama grei č iau kaip racionaliai i š skai č iuojanti nei kaip spontani š kai impulsyvi. Durkheimo ir Weberio ind ė lio). ji yra nuskurdinama ekspliciti š kai ar impliciti š kai neigiant tiek pirmaprad ė s. kad energijos tipą. socialini ų moksl ų teorijos yra nepripa ž inti. Revoliucinėje mitologijoje prie š ingai ￿ pirmaprad ė energija yra laikoma pirmine. Vieningos energijos sampratos siekis tegali sumažinti socialinių mokslų ￿ kaip ir psichologijos ￿ galią teisingai vertinti simbolinę patyrimo organizaciją. kai froidiškąją energijos samprat ą pasiskolina tokie socialiniai mokslininkai kaip Tal￿ cottas Parsonsas. yra suvokiama kiek miglotai. 3 3 Tai gal ė t ų pad ė ti paai š kinti. arba gyvyb ę palaikanti energija. turinti stipri ą energijos samprat ą . vulkani š kuoju gyvenimo š altiniu. egzistavim ą . kuri yra laikoma pirmine ir „normalia". i š nyra į tampos ￿ streso modelyje: tai prielaida. tiek ir kurian č iu. kaip vėly￿ . ji yra i š tremiama. Bet netgi tuomet. Dauguma energijos tip ų . Pirmaprad ė energija i š naujo. kuriuos gal ė t ų identifikuoti civilizacijų analitikai. kaip nepriklausom ų tip ų . generuoja „netektys".34 Galima pasteb ė ti toki ą tendencij ą : jei ž mogi š koji energija kildinama i š organizmo. Teorija si ū lo š iuolaikinį „pirmapradi š kumo subanalinimo" variant ą . kod ė l socialiniams mokslininkams tokia patraukli yra psichoanalitin ė teorija. tiek destruktyviosios energijos. primestos gyvyb ę palaikan č iai energijai.

kuri veikia prie š inga kryptimi. ir i š jos n ė ra tikimasi nuolatini ų sprogstam ų j ų prover ž i ų (kaip tik ė josi Freudas). kuriai ji yra pavaldi. 3 6 Tokia sociologija. o tarsi var ž ov ė mis. kai vyrauja emocijos. kuri ą vid u r a m ž i ų ž mon ė s b ū t ų skyr ę geismo (bet ne meil ė s) energijai. yra š is: analitikas privalo siekti nustatyti. Tokia sociologija veikiau b ū t ų politeistin ė . į ž emesniuosius „kiberne ￿ tin ė s kontrol ė s hierarchijos" lygius ￿ į viet ą .viausiame Parsonso veikale. tada. kuri ų galimyb ė s ilgainiui kist ų . Bet strukt ū rin ė￿ energe ￿ tin ė metodologija n ė ra skirta kokio nors vieno visuomen ė s į vaizd ž io analizei. o ne parsonsi š ka. 3 5 Toki ą energiją gerai kontroliuoja hierarchija. o ne s ą lyginai stabilioms visuomen ė ms. tad ypa č gerai ￿ š iuolaikiniam pasauliui. kurio buvo galima i š vengti suvokus ne tik strukt ū rin ė s kontrol ė s hierarchij ą su joje dominuojan č iomis kult ū rin ė mis vertyb ė mis (kurios v ė liau virsta „visi š ka tikrove"). Abi hierarchijos r ūš is tuomet galima b ū t ų laikyti ne vientiso kontrol ė s rato dalimis. kokioje konkre č ioje aplinkoje ir kuriuose savo istorini ų trajektorijų ta š kuose buvo pajudintos ir nukariautos energijos. Svarbiausias reikalavimas. o ne konfucianistin ė ￿ daugma ž atitinkanti tai. veikiau v ė￿ beri š ka. pavyzd ž iui. Tokiame procese dalyvaut ų po kelet ą abiem tipams priklausan č i ų hierarchijų. bet ir n u o jos nepriklausan č i ą energetin ė s kontrol ė s hierarchij ą . Š itoks energijos traktavimas padeda paai š kinti daugiausia „nu ￿ energint ą " parsonsi š kosios sociologijos pob ū d į ￿ ribotum ą . i š siai š kinti. besideran č iomis d ė l dalies lemiant galutinius padarinius. koki ų r ūš i ų strukt ū ros. k ą Jamesas Hillmanas padar ė su jungi š k ą ja analize. kieno po ž i ū riu į vyko b ū tent taip ir kokia yra . atrodo. labiau tikt ų greitai kintanč ioms. jos keliamas sociologiniams tyrimams.

kuri ų atsiradim ą jos ir s ą lygoja. esant į vairioms aplinkyb ė ms. Nuo to priklausys ir j ų elgsena. skatina pirmaprad ė ar gyvybin ė . kai gamybin ė s j ė gos ima vir š yti gamybinius santykius) transformuojasi į demoni š k ą energiją. ankstyvose savo išsivystymo pakopose palaikoma pirmaprad ė s energijos. galiausiai sunaikinan č i ą kapitalizm ą kartu su prie š i š komis j ė gomis. tarpininkaujan č ias. Tod ė l marksistai kapitalizm ą laik ė talpinan č ia strukt ū ra.37 Skirtingą pad ė t į u ž iman č ios ar skirtingai orientuotos grup ė s ir individai tas pa č ias institucijas ar tuos pač ius jud ė jimus gali suprasti skirtingai. kad į vairius jud ė jimus. kurias. Š eim ų sistemas ar paskiras j ų l ą steles galima suvokti kaip talpinan č ias. XI Ar galima civilizacijų analiz ė s a š imi laikyti sistemi š k ą energijos ir strukt ū ros samprat ų . kuri v ė liau (tuomet. a š ines arba samb ū rio strukt ū ras. Galima tarti. ar netgi transcenduojanti ir gal mechanin ė (bet veikiausiai ne agonistin ė ar animistin ė ) energija. siekian č ius panaikinti kapitalizm ą . eteri š ka ar pamaldi. gali trikdyti (ir su jomis susiremti) bet kurios m ū s ų čia pamin ė tos r ūš ies energija.laim ė jusios energijos r ūš is ￿ ir tuo remdamasis apra š yti visą sociologin į kra š tovaizd į . j ų tarpusavio santyki ų tam tikrose civilizacijose ir j ų svarbiausiose tradicijose bei ilgainiui š iose sampratose ir š iuose santykiuose vykstan č i ų poky č i ų palyginim ą ? Ar tam tikros gyvenimo s ą lygos lemia palankesn į po ž i ū r į į tam tikras energijos ir strukt ū ros sampratas? Kokia socialin ė aplinka ir kokie istoriniai procesai tam . demoni š ka ar civilizuojanti.

k ą civilizacija į vairiomis aplinkyb ė mis savo simbolin ė se konstrukcijose apima (ar akcentuoja) ir k ą pa š alina (ar sulaiko). i š ko susideda k ū rybingo individo originalumas kaip jo civilizacijos (ar civilizacij ų ) modelio prie š yb ė ? Ar strukt ū rin ė￿ energetin ė analiz ė s forma padeda tiksliau nustatyti. kokios pagrindin ė s problemos yra susijusios su socialin ė mis ir intelektin ė mis tam tikr ų period ų kovomis.tikr ų energijos ir strukt ū ros tip ų patirtis paver č ia ypa č gyvomis ir patenkinan č iomis arba bauginan č iomis? Kokioje aplinkoje ir su koki ų proces ų pagalba tokios patirtys i š sisklaido ar i š senka („energijos i šš vaistymas. kad tam tikros energijos r ūš ys ima į nirtingai pulti į sigal ė jusias vieno ar kito tipo strukt ū ras? Kaip susidaro ištisos toki ų strukt ū ros ir energijos samprat ų konfig ū racijos ir kaip joms pavyksta susidoroti su savo vidine į tampa? Ar pana šū s po ž i ū riai pad ė s m u m s suprasti. ir paai š kinti politinio kurso pasirinkimus? XII Imdamiesi tyrin ė ti gelmin į￿ simbolin į istorini ų proces ų lygmen į . tapatyb ė s ir autoriteto kriz ė mis". ir įž velgti. su „s ą mon ė s. strukt ū r ų susiskaidymas")? Kurioje civilizacin ė s konstrukcijos dalyje esama į tampos tarp skirting ų strukt ū ros samprat ų ? Kaip atsitinka. šiame visuotinumo lygmenyje prival ė sime daryti skersin į į prast ų disciplin ų pj ū v į . Taip galime reorganizuoti j ų d u o m e n ų sankaupas ir imtis jiems visiems . kaip jas pavadino Benjaminas Nelsonas.

bendr ų analitini ų r ū pes č i ų interpretacijos. Šia linkme kreipiamos pastangos taip pat tur ė t ų mus šiek tiek priartinti prie to. Weber į ar did ž iuosius redukcionistus. islami š komis ar afrikieti š komis m ą stymo formomis i š silavinusiam individui b ū t ų tokie pat į prasti kaip ir nuorodos į Platon ą . galin č ias naujai pagr į sti i š kilias humanitarini ų ir socialini ų moksl ų teorijas: tai b ū t ų ne tik istorinis ir analitinis. Marx ą ir Freud ą . o vakarieti š k ų m ą stymo form ų palyginimai su kini š komis. tiek ir i š nevakarieti š kos perspektyvos. indi š komis. bet ir tarpdisciplininis bei lyginamasis ￿ civilizacinis pagrindas. Tokie po ž i ū riai gali suteikti į vairi ų naudoti tinkam ų metasimbolini ų r ė m ų ir pad ė ti atskleisti sroves. k ą a š laikau m ū s ų vis ų bendru edukaciniu tikslu ￿ pad ė ti sukurti multicivilizacinį diskurso visetų. Shakespeare' ą . kuriame problemos gal ė t ų b ū ti formuluojamos tiek i š vakarieti š kos. .

kaip suvokiamas tvarkos ir netvarkos santykis. Ta č iau tvarkos koncepcij ą tegalima suvokti vien remiantis tuo. yra kiekvienos i š š i ų s ą vok ų reik š m ė s dalis. tarsi kokią sutvarkytą visum ą (ar kad skirtingos jo ar jos patirties lauko dalys yra organizuotos į skirtingo pob ū d ž io tvarkas). Netvarkos vaizdiniai Konkre č ius netvarkos patirties variantus galima klasifikuoti pagal santyk į su dvejopos r ūš ies interpretacijomis. O tai. pagal kuri ą ji geriausiai suprantama. kuri ų kiekviena turi savo netvarkos pob ū d ž io .Tvarkos paradigmos: gamta. kas laikoma „netvarka". galimas daiktas. iliuzijos ￿ kad interpretatorius žvelgia į „tvarking ą " visatą. fabrikas. menas Bet kokios vidinio nuoseklumo turin č ios patirties interpretacijos pagrinduose galima ie š koti prielaidos ar nuojautos ￿ arba. Dinami š ka tvarkos koncepcijos galia ai š kiausiai apč iuopiama istorin ė je ir tarpkult ū rin ė je tikrov ė je atsekant visas implikacijas tos metaforos.

kas turi pastovi ą vert ę (net jei šis patyrimas trunka tik akimirk ą ).suvokimo „logik ą ". kas stebuklinga. Bet prie š pasaulio suk ū rim ą tvyrojusio „pirmyk šč io dumbl o " į vaizd ž iai taip pat gali byloti. kurioje atsiranda ar yra patiriama ka ž kas. Vieną r ūšį galima apib ū dinti kaip suardym ą senos. Maxo VVeberio charizmos sampratoje ir modernioje revoliucijos mitologijoje.2 Stebukling ų prover ž i ų kategorijai priklauso „meil ė s" ir „įkvėpimo" patyrimas. nors grasindama sunaikinti nusistov ė jusi ą tvark ą . kas tur ė t ų ilgalaik ę vert ę ). 1 Sekuliariu pavidalu ji išliko romantizmo literatūroje. 3 Bet kas. yra „anapus g ė rio ir blogio" arba apima juos abu. kuri ą a š vadinu „stebuklingu prover ž iu". Antroji netvarkos koncepcija ￿ tai „beprasmis chaosas" (tvarkos nebuvimas ar polinkis į entropij ą . Ji gal ė jo kilti i š daugelio „primityvi ų " religijų prielaidos. grei č iausiai kilo papras č iausi ų med ž iokle ir gamtos g ė rybi ų rinkimu besiver č ian č i ų gen č i ų religin ė je patirtyje ( š amanizme) ir skirtingais b ū dais artima valstietijos ir karin ė s aristokratijos vaizduot ė s polinkiams. kuri. arba gali b ū ti bet kuriuo i š jų. kas be šio į kv ė pimo b ū t ų „be ž adis" ar „i š deg ę s". kuriais nuolat 4 atkuriama pasaulio tvarka ar tam tikra jos dalis. Šios sampratos atsiradim ą galima susieti su sisteminanč ios minties i š takomis. jeigu nebus kartotini ų ritual ų . yra subjektyviai suvokiama kaip stebuklingas prover ž is. kurios vyravo prie š atsirandant „civilizuotam" gyvenimui. nusistov ė jusios tvarkos. Kaip galimyb ė s jame slypi „ekstaz ė " ir „destrukcija" (kitų ar sav ę s paties). kad. Š i netvarkos samprata. kas „ į kvepia gyvyb ę " tam. Bet tai. nusta č ius sisteminius ra š ytin ę kult ū r ą turin č i ų civilizacijų r ė mus. naujai suvoktos fluidi š kesn ė s ir lankstesn ė s s ą lygos. ne ž ada atne š ti į jos viet ą k ą nors. kad į prastiniai gamtos procesai sutriks. 5 Be￿ .

￿ gerai ne ž inant. " š am š to kr ū v ą ". Suvokimas. kaip tarp šių dviej ų savybi ų nubr ėž ti ribą. k ą kiekvienu š i ų atvej ų kai kurie („konservatyvieji") laiko beprasmiu chaosu. kurioje kaupiasi me ￿ d ž iaga nauj ų tvarkos tip ų . 7 V ė lesniais laikais civilizacijos Vir šū n ė ￿ metropolis buvo laikomas ken č ian č iu nuo civilizacijos vaisi ų pertekliaus. kitiems („radikalams") gali pasirodyti kaip simbolin ė galimyb ė atgaivinti pirmyk š t į dumbl ą . kad netvarka gali b ū ti arba beprasm ė . k ū rimui. o miesto patirtis ￿ chaos ą . o pirmyk š tis dumblas nurodo į „organi š k ą " netvark ą . Netvarkos kaip „pirmyk šč io d u m b l o " sampratos ga￿ l ė jo b ū ti i š saugotos i š kreipta forma kai kuriuose pasau6 l ė vaizd ž iuose. ￿ gali b ū ti kartu „primityviausias" ir „rafinuoč iausias" b ū das netvarkai suprasti.prasmis chaosas suponuoja „mechani š k ą " netvark ą . Šis vaizdinys galb ū t yra beprasm ė s ir stebuklingos netvarkos diferenciacijos pirmtakas. kuriais buvo gr į stas raganavimas. Iš čia kilo Vakar ų ir Kinijos istorijoje paplit ę s moter ų tapatinimas su netvarka (nors Anglijoje jos nuo a š tuonioliktojo am ž iaus taip pat simbolizavo ir moralum ą ) ir pana š us elito galvojimas. { šią dialektik ą buvo į traukti darbinink ų klas ė s ir (vairi ų r ūš i ų „deviant ų " vaizdiniai. . tiek ir nesveik ų . arba stebuklinga. tiek sveik ų . Vaizduot ė je (tiek provincialioje. i š kurios tvarkos sukurti ne į manoma (nebent tik su visk ą i š tirpdan č io ir sulydan č io apokalip ￿ tinio ar revoliucinio gaisro pagalba). Polinkis į entropij ą buvo da ž nai juntamas motyvuose grupi ų . tiek avangardin ė je) kaimo prisiminimas repre ￿ zentuoja tvark ą . kad verg ų mintys linkusios į chaos ą . Bet tai. kurios suvokiamos kaip bevilti š kai ken č ian č ios nuo civilizacijos pa ž angos ir tod ė l į tariamos turin č ios pagrind ą nor ė ti ją sunaikinti.

tvarkoje. Grie ž tai racionalizuotoje tvarkoje ￿ t. kurie negali b ū ti inkorporuoti į racionalizuot ą sistem ą .y. 8 Civilizacini ų krizi ų metu. „dena ￿ t ū ralizuojan č ios" ligos regimyb ę . k ą civilizacija tam tikroje savo raidos fazėje u ž slopina. bohemi š k ą gyvenimo b ū d ą bei kai kuriuos jaunatvi š kus mai š tus. apibr ėž iamos) strukt ū ros stoka turi nepaprast ą vert ę ar kad vert ė atsiranda i š strukt ū ros stokos. beprasmis chaosas ￿ b ū tent tod ė l. „laiko š iuk š l ė mis") formą. tai. Tokio pob ū d ž io dinamizmo i š rai š komis. neturi ir . jog tai. kiekvienas toki ų sistem ų „ ž ingsnis pirmyn" gamina naujas chaoso r ūš is. kai išlikusios reik š mi ų racionalizavimo sistemos tampa nepatikimos. kad pirmuoju atveju vaizduojamasi.y. kuri da ž nai į gauna „represuot ų j ų sugr įž imo" (bet ko. kas anks č iau buvo laikoma „beprasmiu chaosu" (t. gali pavirsti stebuklingu prover ž iu. Su tvarka kaip liga privalu kovoti „ š vent ą ja sumai š timi". kas neturi grie ž tos strukt ū ros. kvaili ų š ventes. bent i š dalies. kuri nepaken č ia savaime suprantamo ar „ p a t o g a u s" netvarkos buvimo savo strukt ū rose ar anapus j ų ￿ pati tvarka tam tikru momentu įgyja dehumanizuojan č ios. jog grie ž tos (reliatyviai pastovios. Bet kai racionalizuotos sistemos suvokiamos kaip „gelež iniai narvai" ar negyvos rutinos.Kai imamas neigti reik š mingumas tų . „ š iuk š l ė mis").y. Toki ą i š vad ą si ū lo europieti š ko laukinio ž mogaus į vaizd ž io (ir po ž i ū rio į pas ą mon ę ) pakitimai. Skirtumas tarp š i ų dviej ų netvarkos samprat ų ￿ „stebuklingosios" ir „beprasm ė s" ￿ yra tas. trikdantis ir provokuojantis. o antruoju tikima. kad jis nieko nerei š kia š i ų sistem ų kategorijose ￿ gali b ū ti suvokiamas kaip itin vitali š kas. galima laikyti dionisi š k ą j ą Graikijos mitologij ą . t. Indijos tantrizm ą .

bet taip pat ir prie š vien ą ar abi š ias netvarkos nuojautas ￿ prie š „ š vent ą j ą netvark ą ". vienas tvarkos tipas gali b ū ti laikomas apgaubian č iu ar talpinan č iu. Tai yra moralini ų struktūrų atsparumo i š m ė ginimas. kad šioji i š bandyt ų save gresian č io chaoso akivaizdoje. arba mesti jai i ššū k į . kurie į teorin į model į netelpa. ir prie š „kupin ą nykumos beform į chaos ą ". ar jam priklausan č ioje vietoje laikan č iu kit ą tvarkos tip ą . kuri ą Rimbaud aptiko savo „dvasioje". Tvarkos tipams nustatyti a š naudosiuosi . kiek jos siejasi su ž mogi š kos patirties interpretacija. Beprasm ė netvarka gali arba praryti moral ę . geban č iu su ž lugdyti romantin ė s vaizduot ė s stebukling ų prover ž i ų siekius.jokios vert ė s. 9 Dviej ų netvarkos samprat ų gr ė sm ė s ar perspektyvos fone apsvarstysiu keturi ų simbolini ų tvarkos strukt ū r ų reik š mes. Socia￿ lizuotoje ž moni ų egzistencijoje visos tvarkos sampratos privalo save i š m ė ginti ne tik patirties fragmenti š kumo ir tekamumo akivaizdoje. Š ios keturios paradigmos. grei č iausiai hierarchi š kai. ir netgi joki ų galimybi ų j ą sukurti. Pastarasis netvarkos į vaizdis Vakaruose tapo dominuojan č iu. i š semia pagrindini ų tvarkos vaizdini ų grynuosius tipus. nors ir per ž engianti nusistov ė jusias g ė rio ir blogio kategorijas. kuri nors tvarkos teorija gali apimti daugiau nei vien ą pagrindin ę paradigm ą ￿ joje. many č iau. Stebuklingoji netvarka. geba suaktyvinti naujus moralinius reikalavimus ir atgaivinti rutinizuot ą ir i š sekusi ą moral ę . bet juose visada bus tam tikra priemai š a element ų . Ta č iau jos emocin ė galia turi ir mil ž ini š k ą destruktyv ų potencial ą . Ji yra moralin ė s energijos š altinis. ta č iau su dviem i š lygomis: empiriniai atvejai gali daugiau ar ma ž iau prie j ų priart ė ti. kur į Calvinas jaut ė savo laiko popie ž i ų vald ž ioje.

Kadangi privaloma prigimtis suponuoja idealaus elgesio specifikacij ų rinkin į . spontani š kos gamtos. atskir ų element ų pad ė tis visoje strukt ū roje yra suvokiama arba hierarchizuojant pagal pagrindinio specifikacijų rinkinio laikymosi laipsn į . Privaloma prigimtis ir spontaniška gamta „Gamta" yra sureguliuota tvarka. ir „prigimtis" ￿ nature. visuomen ė je ar individo psichikoje nepriklausomai nuo ž mogi š k ų intencij ų ir veikia vadovaudamasi taisykl ė mis." Freudo aforizmas „Biologija ￿ tai likimas" suvokiamas tik remiantis privalomos prigimties. atveju: visa privalo siekti gyventi) pagal savo r ūš iai. kuri ų ž mon ė s nenustato (o geriausiu atveju tegali tik suvokti)." „Spontani š kasis" variantas teigia: „Tokie yra n ū dienos tam tikro elgesio polinkiai ar (nes ą moning ų esybi ų atveju) tikimyb ė s. kurio į manoma ￿ bet n ė ra teis ė ta ￿ nesilaikyti. fabriko ir meno k ū rinio (ar toki ų k ū rini ų rinkinio) metaforomis pa č ia bendriausia j ų prasme. arba dischotomizuojant į tokias kategorijas kaip „teisumas" * Angl. (Vert. ir „gamta". kuri egzistuoja kosmose. Gamtos tvarkos modelis turi du variantus. Skirtingas šių terminų vertimas pasiūlytas autoriaus. ir tokie yra sąveikavimo su kitais pavidalais ar j ė gomis padariniai.) . kurie gali s ą moningai pasirinkti. o ne spontani š kos gamtos samprata. „Privaloma" prigimtis* primygtinai reikalauja: „Visa privalo nuolatos veikti (arba ž moni ų .privalomos prigimties. vietai ir laikui pritinkant į identifikuojam ų specifikacij ų rinkin į .

kurioje postuluojami nesibaigiantys "am ž in ų j ų sugr įž im ų " ciklai. prisik ė limas i š numi ￿ rusiųjų. „tikroji s ą mon ė " ir „iliuzija". kur esama tokios hierarchijos ar dichotomijos.ir „prasi ž engimas". bjaurumo estetika. viliojanti ar bauginanti. netvarka įgyja emocinio patrauklumo savo p a n a š u m u į i š sivadavim ą . Perk ė lus į žmogiškąją patirt į . Ir nors sistemos po ž i ū riu tai b ū t ų neteis ė tas pab ė gimas. Rei š kiniai suvokiami kaip nenutr ū kstamai i š sibarst ę ￿ ne kaip savaimingos (ir š ia prasme . m. tai č ia privaloma prigimtis in ￿ korporuoja b ū tin ą trajektoriją. Prasminga jame t ė ra galimyb ė i š tr ū kti i š jo kontrol ė s: pra š vies ė jimas ar ekstaz ė . Grynai spontani š koje gamtoje n ė ra pamato bet kokio pob ū d ž io kategori š kiems sprendimams ar tikrumui d ė l poky č i ų krypties. yra visi š kai beprasmis mechanizmas. tiek ciklinis poky č i ų pob ū dis ￿ kaip ir privalomos prigimties paradigma apskritai ￿ daro „mechanizuojant į " poveik į . ankstesniojo dievybi ų panteono satanizacija. O d ė l poky č i ų laike. sumo ￿ deliuotose dangaus k ū n ų jud ė jimo ar laikrod ž i ų veikimo pagrindu. o privaloma prigimtis. tolygus automati š kai veikian č iam fabrikui. 1 0 Strukt ū ros inversija į manoma tik priva ￿ lomoje prigimtyje. in ￿ versija ￿ pasaulio apvertimas auk š tyn kojomis. arba ciklin ė . kaip induizmo kosminiuose k ū￿ rimo ￿ griovimo cikluose ir istorijos koncepcijose. kuri yra arba linijinė. Bet linijin ė koncepcija sukuria prasm ė s apibr ėž im ą . kaip aukso am ž iaus ar nei š vengiamos pa ž angos teorijose (ar kaip Eriko Eriksono psichosocialin ė s raidos pakop ų koncepcijoje). tiek linijinis. „beprotyb ė s" kaip auk šč iausios „sveikatos" for￿ mos suvokimas ￿ visada yra gyva galimyb ė . „svei ￿ kas protas" ir „beprotyb ė ". prasi ￿ ž engimo pa š ventinimas. „ t y r u m a s " ir „suter š tumas".

j ų „reik š m ė s" vienodai nesvarbios ir tod ė l nevertos i š laikyti atmintyje. Ta č iau privalomoje prigimtyje atmintina yra ne konkreti patirtis. kas m ū s ų patirtyje atmintina. kolizijų. ￿ kuri į tvirtino am ž in ą sias kategorijas. egzistuoja tik spontani š koje gamtoje. Spontani š koje gamtoje viskas lygiai u ž mir š tama. Privalomoje prigimtyje viskas (bet nelygiai) atmintina. galutine metafizine prasme. Esybes. kad j ą i š saugotum. į kurias reikia redukuoti patirt į . Darome i š vad ą . Atsitiktinumas.„dievi š kos") „substancijos". o am ž inosios kategorijos. Privaloma prigimtis reikalauja redukuoti patirt į į pagarb ą principui. į manoma š iek tiek (laikinai) „pagerinti". kurie yra. bet tik ne „atpirkti" ar radikaliai pakeisti i š „smukusi ų " į „kilnias" ar i š „beprasmi ų " į „prasmingas". bet ne privalomoje prigimtyje. antroji implikuoja pastovias kategorijas. „atsitiktinumai". suvokiamas kaip spontani š kos gamtos komponentai. tapatybes ir charakterius. per kur į b ū t ų galima nubr ėž ti grie ž tai skirian č i ą ribą arba (s ą moning ų rei š kini ų atveju) kuriame reik ė t ų tik ė tis „atgimimo". kurie visi yra „esmingos" b ū tinyb ė s. o kas ne. o ne konkretus į š ias kategorijas į spraustas ž mogi š kas ir istorinis turinys. Pirmoji suvokiama kaip susidedanti i š į vyki ų . kad . Kai visos patirtys atsitiktin ė s. kuris tik tam tikros tradicijos ribose gali sėkmingai pretenduoti į universalum ą . bet kaip nematomai ma žų dalely č i ų atsitiktiniai junginiai ar viena į kitą prasiskverbian č ios „j ė gos" ar „srautai" ￿ be identifikuojamo ta š ko erdv ė je ar laike. pagal kur į gal ė tume skirti. susid ū rim ų . Spontani š ka gamta m u m s nesuteikia principo. ￿ ar koks nors slaptas kosminis ar transcendentinis jos atitikmuo. kaip akstinas susikurti tvarkai. Atmintina yra dievi š koji valia.

kas universalu. kas absoliu č iai spontani š ka) turi šią teis ę . kur ji dominuoja „prigimties į statym ų " at ž vilgiu. islame ir induizme (nors induizme esama skirting ų dharmos „prigimties į statym ų " skirtingoms socialin ė ms grup ė ms). n u m a n o m a i ar ai š kiai apibr ėž tai.n ė viena i š š i ų dviej ų organizacini ų metafor ų nesugeba suteikti visko. nei privaloma prigimtis nesugeba nuolat kontroliuoti ž mogi š kosios psichikos poreiki ų . konfucianistin ė je Kinijoje ar. garantuoja neatimamas teises. kur jos at ž vilgiu dominuoja „prigimties į statymai" ￿ klasikiniame pasaulyje. netgi tada. kaip jis ar ji vykdo visuotin į į sipareigojim ą prisid ė ti prie ž monijos pa ž angos. arba su tuo. Niekas neturi teisės trukdyti atsiskleisti savo „prigimčiai". ji taip pat. kai teigdamas savo „tikrąją prigimtį" jis pažeidžia nusistovėjusią moralinę tvarką. . Paveiktas leninin ė s praktikos jis pasuko atgal į „prigimties į statym ų " sistem ą (kurioje kiekvieno ž mogaus moral ė vertinama pagal tai. kaip j ą suvokia marksistin ė teorija). Tokia yra n u m a n o m a „prigimtin ė s teis ė s" prasm ė ten. ypa č grie ž tai. kad tik „tikroji prigimtis" (tapatinama arba su tuo. kaip savo patirtyje surasti tvark ą . Marksizmas daugiausia buvo suvokiamas pagal „prigimtin ė s teis ė s" m ą stymo model į . Jei privalomos prigimties paradigma reikalauja nepajudinam ų į sipareigojim ų . Tokia yra tiksli „prigimtin ė s teis ė s" reik š m ė ten. 1 1 „Tikroji prigimtis" da ž nai atskiriama nuo jos „i š kraipym ų ". ir tuomet galima galvoti. I š nieko negali būti pagrįstai atimta teisė vykdyti savo įsipareigojimus. Nei spontani š ka gamta. kurios atskleidimas yra individo pareiga. ko anks č iau ar v ė liau ima reikalauti ž mogaus vaizduot ė . svarstanti. kaip da ž niausiai yra buv ę liberaliuosiuose Vakaruose n u o septynioliktojo am ž iaus.

netgi kinai konfucianistin ė je etikoje atrado. I š vis ų istorini ų civilizacijų ar č iausiai grynojo spontani š kos gamtos tvarkos tipo savo gamtos teorijomis. į . tiek daosistin ė mis.12 Privalomos prigimties samprata konkreč iai nenurodo. pavyzd ž iui. kad spontani š kos gamtos veiksmai linksta į privalom ą prigimt į . ne ma ž iau nei prigimties į statym ų teorija. nat ū rali deformacija. Bet kai reik ė jo organizuoti socialinius santykius. kuria reik ė t ų matuoti egzistuojan č ias socialines institucijas. kokie b ū tent poelgiai bus laikomi nepriimtinai nenat ū raliais. kaip. Tik privalomos prigimties sistemoje „nenat ū ral ū s poelgiai" gali b ū ti laikomi baustinomis nuod ė m ė mis. į skaitant ir empiri š kai bej ė gius. Spontani š koje gamtoje polinkiai neturi jokios pastovios reik š m ė s. o kartu neturi joki ų teisi ų ar į sipareigojim ų . ta č iau jis gali b ū ti keistenyb ė . kur į reik ė t ų drausti ir mal š inti. tvirtino filosofin ė prigimtin ė s teis ė s 13 teorija septynioliktojo am ž iaus prad ž ioje. kurias visi. gal ė t ų skelbti teis ė tai savomis. turb ū t buvo ki14 n a i . Nerasime spontani š koje gamtoje ir jokios „nepaneigiamos Proto taisykl ė s". implikuoja simbolin ę privalomos prigimties sistem ą . atsitiko su homoseksualizmu kai kuriais jud ė ji š kos ￿ krik šč ioni š kos tradicijos periodais (prie š ingai jo didesniam toleravimui Ryt ų Azijos civilizacijoje). Grynai spontani š kos gamtos paradigmoje n ė ra joki ų negin č ijam ų teisi ų . tiek konfucianistin ė mis. Spontani š kai nat ū ralaus polinkio egzistavimas neimplikuoja joki ų teisi ų j į tur ė ti ar kieno nors kito į sipareigojimo j į gerbti. į kuri ą galima v ė psoti ir rodyti gamtos i š daig ų parodoje. pavyzd ž iui. Spontani š kai nat ū ralus polinkis n ė ra moralinis blogis. kaip.Prigimtin ė s teis ė s teorija. bet leid ž ia suvokti toki ų poelgi ų kategorijos buvim ą .

neteis ė ta priespauda. sukurta pagal privalomos prigimties samprat ą . . Religine forma privaloma prigimtis į teisino kast ų sistem ą Indijoje. gali pasirodyti (o konfucianistin ė je Kinijoje ir moderniuosiuose Vakaruose paprastai ir pasirodo) tariamai sekuliariu pavidalu. baigiant moderni ą ja Europa ir n ū dienos islamu. kuri ą ž mogaus protui tereikia suprasti. moter ų pavergim ą ir eretik ų naikinim ą (taip pat ir gyvuli ų . pagundoms. Maxas We ￿ beris buvo labiau spontani š kos gamtos tyrin ė tojas. pradedant senov ė s Indija ir viduram ž i ų Europa. nesi ū lo veiksm ų programos. Prigimties įstatym ų ir nei š vengiamos pa ž angos teorijos bei d a u g u m a „modernizacijos" samprat ų transformavo privalomos prigimties sąvoką į sekuliarius socialinio m ą stymo įvaizd ž ius. 1 5 Gamtos tvarkos paradigmos privalomasis variantas dar ė įtaką istorini ų civilizacijų raidai. o tada (kaip Sade'o atveju) prigimtin ė s teis ė s į blog ą elges į neigimas tampa „nenat ū ralia". Grynasis spontani š kos gamtos tipas. besielgian č i ų prie š savo „prigimt į ". kuri b ū t ų pakankamai ai š ki ir emoci š kai į taigi. Bet privalom ą prigimt į taip pat galima laikyti ir bloga. Laikrod ž io mechanizmo į vaizdis leido į vairiems Vakar ų m ą stytojams nuo keturioliktojo am ž iaus iki devynioliktojo am ž iaus vidurio i š laikyti privalomos prigimties 17 sąvoką i š pa ž i ū ros sekuliariu pavidalu. kaip j į gal ė t ų suvokti gamtininkas ar poetas.neabejotin ų į sipareigojim ų moral ę . Pranc ū zi š koji sociologijos tradicija apskritai gan lengvai pasiduodavo privalomos prigimties. legal ų persekiojim ą ) 1 6 viduramž iais. Bet visata. pasirodan č ios sekuliariu pavidalu. kad gal ė t ų pakankamai ja vadovautis. kad visuomen ė s organizacij ą b ū t ų galima gr į sti vien tik ja.

kuri ų ji yra persmelkta (ar kuri ų joje nuolat tikimasi): spontani š ka gamta. kuri n ė ra atskirta nuo galim ų suvokti jos alternatyv ų . kaip. matemati š kai pagr į sta modernaus mokslo tvarka ir b) įvairios neprie ž astin ė s. Bet intuityvioji ￿ metafori š ka gamtos tvarkos samprata neatskiriama n u o stebukling ų prover ž i ų . o antruoju ￿ spontani š ka gamta. abstrakti.Privalomos prigimties metafora. sinchroni š kos tarpusavio priklausomyb ė s. pavyzd ž iui. intuityviai pajuntamos ir metafori š kai i š rei š kiamos. bet ir j ų „publikos" m ą stysenoje. kol j ų dar n ė ra paveikusios moderniems gamtos mokslams b ū dingos m ą stymo formos. Galimi du spontani š kos gamtos variantai: a) prie ž asti ￿ n ė￿ funkcin ė . kad visatos sampratos i š likt ų teisingos ne tik j ų pačių. labiausiai vilioja „ba ž ny č ios". ir visa tai. kurie jau č iasi esą atsakingi u ž tai. nei visi š kai „nat ū rali". kai pablog ė ja dvasinink ų￿ intelektual ų kaip dvasini ų vadov ų reputacija ar kai suma žė ja j ų pasitik ė jimas savimi. pradedama traktuoti kaip praktinio naudojimo objektą (tai daro ekonominiai ar politiniai antrepreneriai) arba kaip kontempliacinio ar eksperimentinio tyrimo objektą (tuo u ž siima „humanitarai" arba „gamtininkai"). Nors b ū dama turb ū t pa č ios primityviausios sandaros i š vis ų . . š i tvarkos samprata t ę sia savo utopin į egzistavim ą labiausiai technologi š kai i š sivys č iusioje civilizacijoje. atrodyt ų . „valstyb ė s" ar „jud ė jim ų " intelektualus ￿ „dvasininkus". nei grynai sekuliari. daosistin ė se ir Jungo tvarkos sampratose. kas buvo gerbiama kaip privaloma prigimtis. 1 8 Pastarosios paprastai vilioja humanitarus. Tai tokia tvarkos samprata. Pirmuoju atveju privaloma prigimtis da ž niausiai pakei č iama fabriku. Tod ė l privalomos prigimties paradigm ų į tikimumas yra link ę s ma žė ti.

jis niekuomet nepasiekia p a k a n k a m o u ž baigtumo (impli ￿ citi š ko meno k ū rinio s ą vokoje). kokio pob ū d ž io strukt ū ras konstruoti ž aliav ų ( į skaitant visuomen ę ir „ ž mogi š k ą j ą prigimt į ") perdirbimui pagal j ų specifikacijas. kuria remiasi fabriko veikla. prad ė ta pl ė toti nuo septynioliktojo am ž iaus. individas. ir kad š ias strukt ū ras reikia nuolatos tikrinti. kad ž mon ė s gali patys pasirinkti. Fabriko logikoje strukt ū ra ￿ nesvarbu. kuri tur ė t ų ypa č vilioti moderniuosius ekonominius ar politinius organizatorius. privalo b ū ti i š mesta ￿ po to ji tuojau pat i š trinama i š 20 atminties. o tikrinant jas galima nepaliaujamai tobulinti. ar tai b ū t ų mechaninis prietaisas. yra analogi š ka prielaidai apie begalin į žaliavų pasidavim ą tobulinimui. kuri suteikt ų teis ę š ioms manipuliacijoms atsispirti. 1 9 Nepaliaujamai tobul ė jantis ž mogus yra be galo lengvai formuojama ž aliava paskiro individo (jo mokytojo ar savo paties) arba kolektyvo. (Fabriko logika implikuoja laiko perspektyvos sutrumpinim ą iki formul ė s „kas veiks kuo greič iausiai" ￿ nebent fabrikas aptarnaut ų labiau ilgalaik ę ideologin ę schem ą . Žmogaus begalinio tobul ė jimo id ė ja. socialin ė institucija.Fabriko tvarka Simbolin ė „fabriko" schema. nei . Abiem atvejais jis neturi „privalomos prigimties". ar asmenyb ė s dalis ￿ kuri veikia ne taip gerai siekiant kokio nors tikslo kaip galimas jos pakaitalas (ir kurios ne į manoma greitai patobulinti. rankose. pasitelkus „elgesio kontrol ę ").) Fabriko tvarkoje nei visuma. implikuoja. į kur į galėjo jaustis tur į s teis ę renesanso ž mogus ar kin ų kilnus vyras ￿ moksli ￿ ninkas. besinaudojan č io kolektyvin ė s valios monopoliu.

veikiamas dvasini ų prielaid ų ￿ kuri ų pati ž ymiausia moderniaisiais laikais . Veiksmingumas. jis gali b ū ti suvoktas netgi fabriko paradigmoje. Did ž iausi ą gr ė sm ę fabriko tvarkai kelia „neveiksmingumas" (tiek „g ė rybi ų ". kai i š ai š kėja. Veikiant fabriko sistemoje negalima pamatyti beprasmio chaoso. kai „beprasmis chaosas" pasirei š kia kaip „neveiksmingumas". pvz. kas š iai gamybai trukdo. o ne kaip priemone visatai pakeisti. regis. tiek ir „ekstazi ų " gamyboje). „pirmyk š t į dumbl ą ". priklausanti sekuliarizuotam privalomos prigimties variantui. veikiau sukuria spontani š kos gamtos veiksmai. 2 2 Šio po ž i ū rio į ma š in ą revoliucionizavimas. sociologin ė se „megama š inose". Tik tada. su kuri ų pagalba senov ė s civilizacijos stat ė piramides ir dr ė kinimo į renginius. Kinijos legizme. o ypa č krik šč ioni ų Dievo ž mon ė ms skirtoje pareigoje pakeisti ž em ė s veid ą pagal dievi š k ą j į plan ą . su kuo galima susieti „med ž iokl ė s" sąvoką . kur į sukelia neribota veiksmingumo med ž iokl ė ..) Fabriko tvarkos sampratos istorini ų š akn ų galima ieš koti magijoje. kaip pramog ų industrijoje ar jos suformuotame gyvenime. kaip veikia visata ar paskira jos dalis. pagal u ž sakym ą gaminti „dirbtines ekstazes". ir š iuo atveju tai. kad jis yra ma ž iau naudingas nei jo pakaitalas. (Kitą netvarkos tipą. kad ma š ina buvo naudojamasi m ė ginant paai š kinti. Ta č iau b ū tent fabriko veikla sukelia gryniausio pavidalo „beprasm į chaos ą ". 2 1 Did ž ioji ankstyvosios istorijos dalis ir s ą voka machina mundi rodo. i š metama kaip „pasenusi į ranga").individas n ė ra svarbus ar vertas saugoti po to. „Stebuklingi prover ž iai" taip pat gali b ū ti suvokti tik kaip kli ū tys veiksmingumui (nebent pats fabrikas yra pritaikytas. kaip ir visa. da ž nai suprantamas kaip „prigimtin ė teis ė ". dabartin ė s vedybos.

kad visi į statymai yra tik praktiniams padariniams siekti ir kad visus į statymus galima akimirksniu pakeisti. sunaikinimo kaina. 2 3 Šios sampratos esm ė yra id ė ja ￿ kurios apskritai negali perkelti į socialin ę praktik ą tie. moderniojo metropolio gyvenimo į pro č iai ir turb ū t labiausiai paplit ę s masin ė je i š sivys č iusi ų pramonini ų visuomeni ų sąmon ė je visuotinis mechanini ų priemoni ų prieinamumas (ir madingos reklamos gausa) ￿ visi š ie dalykai pad ė jo atsiskleisti fabriko tvarkos sampratai. . Ankstyvieji technologai interpretavo pasaul į . ideologai pirmieji sugalvojo j į pakeisti. V ė liau mechanin ė gamybos ir biurokratijos forma pasi ū l ė modelius ideologams ir „prakti š kiems ž m o n ė m s " . Pranc ū zijos revoliucija. Kai socialin ė veikla orientuota į simbolin ę fabriko schem ą . o galiausiai universaliame kontekste. laisva pinig ų rinka. kuriems š i id ė ja patraukli ￿ kad ž mogus (nors neb ū tinai kiekvienas ž mogus ir da ž niausiai ne moteris) pats sau susikuria į statymus. nors taip pat ir skatino jai prie š intis. kad viskas š iems į statymams pavaldu.turb ū t yra puritonizmas ￿ pavert ė j ą technologiniu fabriko pamatu. kad veiksmas vykt ų didesniame. ar tai b ū t ų sportin ė s ar karin ė s pergal ė s. kapitalistinis perteklius ar revoliucinis visuomen ė s pertvarkymas). kuriame vyksta pageidaujami poky č iai. Filosofija nuo Machiavelli ir Hobbeso iki utilitarizmo. kurie reikalauja. ji turi mil ž ini š k ą galimyb ę pasiekti u ž sibr ėž t ų rezultat ų (nesvarbu. Fabriko logika sunaikina ar paver č ia neaktualiu veiklos kontekst ą ￿ prieš ingai abiem „gamtos " tvarkos tipams. jeigu n ū dienos praktini ų poreiki ų samprata to reikalauja. Bet ji tai pasiekia platesnio gamtinio. socialinio ir moralinio konteksto.

kai ji pati turi strukt ū r ą ir simbolin ę reik š m ę . s u m a ž i n d a m a s pirmojo arbitri š kum ą ir antrosios autonomij ą kaip bendr ą sias tvarkingos veiklos paradigmas. į tvirtina galvojimo b ū d ą . pasiekian č i ų kra š tutinumą. kuris vis labiau ignoruoja fabriko ir spontani š kos gamtos skirtumus.y. kai kiekvienas individas tampa savo paties fabriku (visi u ž simaskav ę spontani š ka gamta). 2 4 Š ios m ą stymo kryptys b ū dingos tiek radikaliems visuomen ė s pertvarkytojams. arba į am ž inai skai č iuojant į vadybinink ą . Tobul ė janti kompiuteri ų technologija. Skirtumas tarp total(itar)inio fabriko. yra socialiai sukonstruota ma š ina. t. kad rinka. transformuodama j ą arba į techni š kai kontroliuojam ą produkt ą . kaip ir planavimo mechanizmas. įžū liai sau pri ￿ siskirian č io privalomos prigimties prerogatyvas. pasikliaujantiems „laisva rinka" kaip pakankamu visuomen ė s raidos kelrod ž iu. regis. Ne į manoma i š laikyti ar i š puosel ė ti nat ū￿ . tiek ir amoraliems konservatoriams.Galutinai i š siskleidusi fabriko metafora apima du ypa č modernius elementus ￿ prielaid ą apie nei š senkan č ius i š teklius (tiek gamtos. bet š is skirtumas telpa paradigmoje. i š naudoti. ir daugyb ė s „laisvos rinkos" fabrik ų . Šis konservatoriaus tipas nepaj ė gia suvokti. yra svarbus. kuri ą jis laiko spontani š kos gamtos pasirei š kimu (ta č iau kuriai jis prie š taringai priskiria b ū tin ą sias privalomos prigimties savybes). kuri. tiek ž mogaus organizmo) ir intenciją juos visi š kai. kurias joje veikiantys ž mon ė s gali laikyti neabejotinais buvimo „tikruoju savimi" r ė mais. Socialin ė aplinka yra nat ū rali tvarka. savo operacijomis yra linkusi sunaikinti spontani š k ą gamt ą . be apribojim ų . kurioje bet kokia tvarka suvokiama pagal fabriko model į .

jog i š sivys č iusiose pramonin ė se visuomen ė se b ū tinojo („sakralaus") laik ų ciklo. ar save ir kitus laiko viena kitą perdirban č iomis ma š inomis. kuriems reik ė jo nuolankiai paklusti. skirtus u ž darbiui ir malonumams gaminti. Bet nejaugi gamtos kaip simbolini ų socialin ė s veiklos r ė m ų samprat ą b ū tinai nuvertino fabriko paradigmos paplitimas? Valstieti š kose visuomen ė se ne ž mogi š ka gamta.ralios socialin ė s aplinkos ￿ visuomen ė s. Beveik visi š kai prarado patikimum ą netgi sen ė jimo ciklas. suvokiant juos kaip galima visapusi š kiau. ￿ kai ž mon ė s save suvokia kaip mikrofabrikus. senatv ė ) ir j ų nei š vengiamiems reikalavimams. kurios i š meta kaip nereikalingas tas kitos ma š inos (ar netgi savo) dalis. Ta č iau esama ž enkl ų . Š i simbolin ė konstrukcija neteko didesn ė s patikimumo dalies pramonin ė se visuomen ė se. ta č iau nevisi š kai juos kontroliuojant ž moni ų pastangomis ￿ i š dalies individualiai. jos visa valdantys met ų laik ų ciklai buvo simboliniai r ė mai netgi biografij ų ir asmenini ų santyki ų kaitos interpretavimui. jaunyst ė . tampan č ios prigimtimi. b ū dingo valstie č i ų visuomen ė ms. Jie taip pat buvo pavald ū s „b ū tiniesiems laik ų ciklams" (vaikyst ė . yra i š naujo į tvirtinama . kuri ų negali panaudoti dabartinio produkto gamyboje. ar kai ž mon ė s laikomi viena kit ą tyrin ė janč iomis eksperimentin ė mis laboratorijomis. kuriose gyvenimas svarbiausiais aspektais jau n ė ra orientuotas į laik ų ciklus. Gamtos paradigma. s ą vok ą palengva kei č ia tolygi s ą voka („sekuliarios") reguliuojamos pusiausvyros tarp empiri š kai identifikuojam ų suvartojimo/sunaikinimo ir saugojimo/atk ū rimo proces ų . bet daugiau kolektyviai. branda. kuri buvo radikaliausiai diskredituota Sartre'o ir McLuhano eroje.

meno s ą voka i š sivys č iusiose pramonin ė se visuomen ė se vis labiau i š stumia alternatyvias pana š aus talpumo paradigmas (kaip ir anks č iau klasikin ė s Graikijos po ž i ū ryje į visuomenin į gyvenim ą . arba jos bus apskritai atsisakyta. 2 5 Š itaip suvokti tebuvo vien daliniai istorijos ir gyvenimo istorij ų aspektai ar momentai. kad kaip simboliniai r ė mai. geriau atitinkan č ioms gyvenimo ir istorijos patirt į . istori š kai i š pl ė totas ir tarpkult ū ri š kai priimtas meno s ą vokos apibr ėž imas turi penkis elementus: . tiek istorija. tiksliau. kad tvarka. kuri laikoma visuotine. Bet ar i š tikr ų j ų meno s ą voka n ė ra vis spar č iau nykstanti netgi pa č iame menin ė s k ū rybos procese? Pagrindinis.vis labiau spaud ž iant pa č iai gamtai ar. tolyg ų tam. kurie joje i š m ė ginami. suvokta kaip fabrikas. Ar gal ė t ų reguliuojamos pusiausvyros samprata suteikti ontologin ė s lokacijos pojūtį. Meno kūrinio tvarka Tvirtinama. netgi asmeniniuose santykiuose. Japonijos ir Balio r ū m ų gyvenime ir renesansin ė je „valstyb ė s kaip meno k ū rinio" sampratoje). į kuriuos orientuojamas elgesys. arba tur ė s tapti pavaldi tvarkos sampratoms. Tiek individualios gyvenimo istorijos. Toks gyvenimo istorijų ir istorijos „nat ū rali ų j ų srovi ų " bei atsitiktinum ų pasiprie š inimas d u o d a pagrind ą tik ė tis. atsisako (netgi moderni ų j ų Vakar ų diskurso b ū dais) b ū ti suvokta mechani š kai. kok į galb ū t teik ė b ū tin ų j ų cikl ų simbolin ė konstrukcija nesuskai č iuojamoms valstie č i ų vyr ų ir moter ų kartoms j ų gyvenimo istorijose. jos reakcijoms į ž moni ų „projektus".

jog rezultatas kelia pasig ė r ė jim ą netgi tiems. kuriems tiek š ios specifin ė s tvarkos elementai. o po to naudojamas.1. kuriems buvo sumanytas. Jo atlikimo gerumas transcenduoja š io objekto ar veiksmo funkcin ę paskirt į (jei jis ją turi). 2. Š i kokyb ė n ė ra atsiradusi i š jokios meno suvok ė j ų grup ė s pa ž i ū r ų nei i š meno k ū rinio stilistin ė s kalbos ar turinio. 2 7 4. kuris i š pat prad ž i ų . ir tik jos adekvatus suk ū rimas. jo atlikimas reikalauja ypating ų gabum ų ir meistri š kumo. tiek jos visuma yra kult ū ri š kai ir psichologi š kai svetimi. 5. kuri susidar ė jos k ū rybos procese ir kurios reikalavimus savo k ū r ė jui pastarasis yra taip adekva č iai konkre č iose detal ė se atpa ž in ę s. meno k ū rinys egzistuoja tik tada. kad jos suk ū rimas. suteikia tam tikr ą juslin į malonum ą . 3. Tai kriterijus. kuriose j į suvok ė jo autorius. emocinį rezonansą. kuris stiprina egzistencijos poj ū t į ir š ios tvarkos k ū r ė jui. kurie n ė ra tiesiogiai susij ę su jo suk ū rimu. ar galiausiai. Kad ir k ą patirt ų k ū r ė jas j į kurdamas. . ar buvo s ą moningai ketinama suteikti tok į malonum ą . Šis objektas ar veiksmas yra gerai padarytas. jei sugeba suteikti tok į emoci š kai pakil ų juslin į pasitenkinim ą tiems. tiek ir kitur nepriklausomai nuo to. Ta č iau š i tvarka pasi ž ymi tuo. ar ne. ir kitiems tiek jo (jos) visuomen ė je. ir estetines bei ideologines ribas. padeda atskirti „men ą " i š „dirbini ų " gausyb ė s. socialinius tikslus. B ū tent d ė l š io sugeb ė jimo „transcenduoti" (arba „utopinio potencialo") estetin ė meno k ū rini ų kokyb ė yra atpa žį stama u ž kurios nors socioistorin ė s aplinkos. o ne tai. ar spontani š kos 26 individ ų patirties. kas sukurta gamtos ar vidini ų tik ė jimo akt ų . o yra b ū dinga tvarkai. Tai yra ž mogaus padarytas dirbinys.

numanom ą visur. Bendrojoje meno sampratoje „galingas" yra jos implikuojamas pastulavimas. sukurdama s tam tikr ą discipliną. Bet meistri š kumo patyrimas leid ž ia į nusistovėjusią tvark ą į jungti „stebuklingus prover ž ius" (pradedant „atsitiktinumu". yra dvilypis: ž mogus individualiai ir kolektyviai ( į skaitant ir moteris) atpa žį sta reikalavimus. gl ū dintis apibendrintoje meno kaip ž mogaus pasiekimo sampratoje. o atsisakydamas sukurti j ų pob ū d į atitinkan č i ą disciplin ą suma ž ina i š savo veiksm ų kylant į malonum ą . visai galimas daiktas. yra galingiausias i š radimas visoje ž mogaus vaizduot ė s istorijoje. Š itaip suvokta meno samprata. kad: . kur ž mon ė s siekia jusli š kai patenkinan č ios tobulyb ė s anapus to. o galutinai susistemintos antrepreneryst ė s patyrimas to neleid ž ia. galingesnis u ž bet kokius paskirus j ą į k ū nijanč ius darbus. ir priart ė jim ą prie tokios tobulyb ė s pastebi ir į vertina kiti. pats patiria ir kitiems sukelia malonų emocin į rezonans ą . pana š iai kaip simbolin ą fabriko sistem ą antrepreneris ir jo pavaldiniai kildina i š antrepreneryst ė s patyrimo. „nat ū raliu" ar „naudingu". k ą jie savo veikloje laiko „moraliai privalomu".Dinami š kas paradoksas. Bendroji meno samprata ai š kiai teigia fundamentali ą orientaciją. ir. kuriuos jo darbai jam kelia. baigiant „ į kv ė pimu"). bendroji meno samprata n ė ra kilusi i š ai š kiai apibr ėž tos estetin ė s filosofijos ir nepriklauso nuo jos išmanymo. Nors estetin ė filosofija paprastai suponuoja toki ą orientaciją. Atsisakydamas gerbti savo darb ų reikalavimus jis juos sunaikina ar sumenkina. Bendrąją meno samprat ą meno k ū r ė jas ir jautrus jo darb ų suvok ė jas kildina ir nuolat atnaujina i š meistri š kumo patyrimo.

kurioje pasitenkinimas pasiekiamas vykdant savo paties k ū rybinio darbo reikalavimus. 3. talpinanti adekva č ias individualios ir kolektyvin ė s ž moni ų veiklos reikalavim ų sampratas. kuriuos jiems u ž krauna j ų pa č i ų darbai (netgi jei š iuos į sipareigojimus jie ne visada iki galo supranta ar gali į vykdyti). jog kai ž mon ė s suvokia ir adekva č iai i š rei š kia reikalavimus to. nesiriboja j ų ego (ar etnocentri š komis) kelion ė mis. neturin č iomis visuotin ė s reik š m ė s ar vert ė s. Ž mon ė s gali atpa ž inti ir disciplinuotai priimti reikalavimus. prisiimti į sipareigojimus. kai kurios i š j ų gali atlaikyti kriti š kus vertinimus ž moni ų . k ą jie kuria.1. kuri suvokiama kaip meno k ū rini ų rinkinys. kuriuos jiems kelia j ų pa č i ų sukurtos tvarkos. tiek simbolines (nors ir ne visos j ų sukuriamos tvarkos yra emoci š kai pakilios). yra saugykla („muziejus"). I š to galima daryti moraliai ￿ ir ontologi š kai ￿ svarbi ą i š vad ą . yra kit ų Ž moni ų atpa žį stama. 2. kuriame vyksta . B ū tent š is nuodugnus beatsiskleid ž ian č ios savo k ū rini ų „prigimties" reikalavim ų supratimas ir kuo tobulesnis j ų ￿ o ne savojo „ a š " ￿ patenkinimas į sik ū nija ir i š lieka k ū riniuose kaip glaud ž iausias priart ė jimas prie ž moni ų sukurt ų „amž in ų j ų " ir „bendra ž mogi š k ų j ų " vertybi ų . gyvenan č i ų kitu laiku ir kitose vietose nei š i ų tvark ų k ū r ė jai (nors palyginti nedaug meno k ū rini ų i š tikr ų j ų atlaiko tokius i š m ė ginimus). Atmintis. b ū dinga tvarkai. Jei tokias tvarkas galima i š saugoti objektyvuotu pavidalu arba atmintyje. j ų k ū riniai (kurie gali b ū ti j ų tradicijos ar j ų gyvenimo b ū das) n ė ra arbitri š ki. tiek fizines. Tvarka. Ž mon ė s savo veiksmais gali sukurti emoci š kai patenkinan č ias tvarkas. ￿ t. o kartu ir amfiteatras.y.

tiek tragedija yra reik š mingos. turin č ios prievartos mechanizm ą ) kaip universalaus ￿ t. Tik meno k ū rini ų tvarkoje atskir ų ž moni ų grupi ų istorijos (ir individ ų biografijos) ima traukti m ū s ų d ė mes į . kad i š rei š kia ne individual ų laikiną. kaip tai daro Johnas Passmo ￿ re'as. Individualistin ė vakarieti š k ų estetikos teorij ų orientacija neleido tinkamai pripa ž inti. visiems privalomo ￿ meno k ū rinio id ė ja . Politin ė s sistemos (bet kokios sistemos. savaiminga". kurie su š iais veiksmais n ė ra susij ę . nekintanti. Š itaip apib ū dinti estetin į tobulum ą . kuri š iais veiksmais sukuriama ar bent akimirkai atgimsta. bendriausias individuali ų meno k ū rini ų savybes galima įž velgti ir kolektyviniuose k ū riniuose. „vieninga. pob ū d ž io atitikimas. bet visos tradicijos apskritai. kai šį baigtinį atitikimą pastebi tie. Ta č iau kalb ė dami apie vien ą neteising ą meno kaip bendruomenin ė s tvarkos paradigmos samprat ą turime b ū ti kaip galima tikslesni. i š skyrus dar neu ž baigt ą gyvuojan č i ų tradicijų strukt ū r ą .š i ų samprat ų ž lugimo tragedijos. o istori š kai t ę stin į . Pastarieji skiriasi tuo. Tiek saugykla. vertos atminti. Estetinis tobulumas yra juslin į pasitenkinim ą teikiantis veiksm ų ir tvarkos (pasmerktos b ū ti netobula ir ribota).y. bendruomenin į patyrim ą ir tod ė l suponuoja patyrimo bendruomeni ų egzistavim ą . kad visos tikros tradicijos (ir i š tisos civilizacijos) yra kolektyviniai meno k ū riniai ir kad. nusipelno b ū ti ž inomos ir saugomos. ￿ tai tarsi i š kreipti j į privalomos prigimties link 28 (menas kartais b ū davo ver č iamas veikti jos ribose). Ž moni ų sukurta tvarka negali b ū ti „nepriekai š tinga visuma". Šia prasme „menin ė s" yra ne tik „ m e n o " k ū rimo tradicijos. Estetinis tobulumas pripa žį stamas meno k ū riniu tada.

Ta č iau toks darbo pob ū dis nepar ū pina. kompensuojan č ios gamybos mechanizavim ą ir produkto i š nykimą. Medicina kaip „menas" buvo suvokiama spontani š kos gamtos paradigmoje. savo veikimo pob ū d ž iu yra fabrikas. ar potencialiai k ū rybing ų . menas buvo suvokiamas kaip gl ū dintis platesn ė se privalomos prigimties ar spontani š kos gamtos paradigmose (tas pat pasakytina apie „ m e n o " prasmes ars moriendi ir ars amandi s ą vokose). 3 1 Islami š kas „gerai sur ę sto gyvenimo" į vaizdis inkorporuoja menin ę konstrukcij ą į šį į vaizd į kontroliuojant į tarnavimo Dievui model į .y. ž anras ir netgi individas turi sav ą meno logik ą ). kai buvo imta j į laikyti vis ų pirma ž mogi š kosios laisv ė s i š rai š ka. 2 9 O „atminties m e n e " pats menas virsta tarsi fabriku. kas estetizuojama. Ji buvo į tvirtinta ir kartu sustingdyta egzaltuot ų simbolini ų konstrukcij ų : Vakaruose ￿ platoni š kos Dievo ￿ ￿ amatininko koncepcijos. kai tai.atskleid ž ia visi š k ą meno logikos nesupratim ą . . Moderni ų j ų visuomeni ų darbo patirtis gal ė t ų padidinti „objektyv ų " meno kaip j ė gos. Meno logika yra partikuliarizuojanti (t. Menas emancipavosi kaip visi š kai savaranki š ka paradigma tik tada. poreik į . globalizuojan č iame pasaulyje toks nesupratimas veda prie totalitarizmo. Daugelyje tradicij ų . ir ikikantin ė je Europoje (o kai kuriose sferose ￿ v ė l pradedant v ė lyvuoju Heideggeriu). kiekviena tradicija. Moderniame. 3 0 Meno samprat ą „ n u k a l ė " daugyb ė daugiau ar ma ž iau k ū rybing ų . ir ypa č dabar ￿ fabriko paradigmoje. „Politikos estetizavimas" yra itin pavojingas. Kinijoje ￿ „tikrojo kilnaus vyro" idealo. k ū r ė j ų kart ų . 3 2 Tokią samprat ą n ū nai naikina pramon ė s ir biurokratinio aparato darbinink ų masi ų patirtis. kaip „mokslas" ￿ nuo a š tuonioliktojo am ž iaus.

yra lygiai verta išreik š ti. juntant spaudim ą . romantik ą ￿ ideologiją. kurie bylot ų apie menini ų konstrukcij ų veiksmingum ą ž mogaus egzistencijoje. kuriose reikia veikti akimirksniu. galimas daiktas. ko nepaj ė gia.. grei č iausiai netgi absoliu č iai b ū tinas. „dalyvavimo" mene). ir savo veiksmais veikti kitus. kad menu buvo visi š kai nusivilta. kas i š rei š kiama. pakankamai daug percepcij ų ir veiksm ų . Meno samprata diskredituojama. o viskas. tiek kolektyvin ė s (pvz. jei ji ver č iama daryti tai. į sitikinim ą . griaunan č ias bendr ą j ą meno samprat ą : a) populistin ę savirai š kos. apie kuri ą ž ino tik jos subjektas). kad b ū t ų galima vertinti situacijas. Prielaida. Moderni meno k ū rybos organizacija yra pati suk ū rusi dvi ideologijas. ir b) menininko vaidmens siurrealizm ą . kad viskas. baig ė si tuo. Nors estetika išties yra etikos elementas. kai ji laikoma pamatine socialin ė s veiklos paradigma.ar netgi neleid ž ia atsirasti. Etika privalo teikti specifinius kriterijus. kas p a d a r o ma vaidinant socialin į menininko vaidmen į . tiek individualios. yra „menas". kad menas ypatingu privilegijuotu b ū d u p a d e d a atsiskleisti „privalomai prigim č iai" ar netgi pats j ą sukuria. k ą š is „ a š " patiria arba i š bando. Tokia pad ė tis kasdieniame gyvenime pad ė jo sukurti visi š k ą jos prie š yb ę kult ū ros istorijoje ￿ gynybi š kai išp ū st ą meno pakankamumo samprat ą . kad visas savojo „ a š " turinys ar tai. implikuojan č i ą . kaip tuo atveju. Socialin ė je veikloje estetinis po ž i ū ris implikuoja adekva č ios patirties i š rai š kos siek į (kartais tokios patirties. neatrodo. Kasdienis gyvenimas atsisako prisid ė ti prie meno tvarkos į teisinimo. jog į manoma ￿ kaip m ė gino padaryti Nietzsche ￿ vien tik „ m e n o " ontologine strukt ū ra pagr į sti gyvybing ų etini ų orientacij ų rinkin į .

yra „menas". ž mogaus paj ė gumu atskirti. Šios ideologijos (kuriose vis dar blausiai dunkso menininko kaip sekuliarizuoto jud ė j ų￿ ￿ krik šč ioni ų Dievo ￿ k ū r ė jo į vaizdis) yra padariusios labai reikaling ą i š laisvinant į poveik į modernaus meno t ė kmei. reliatyviu geriausi ų ž mogi š k ų pasiekim ų ilgaam ž i š kumu ir ž moni ų sugeb ė jimu sugalvoti daugiau emocinio pasitenkinimo j ų egzistencijai teikiančių konstrukcij ų bei konkre č iai ir veiksmingai jud ė ti j ų realizavimo link. i š dalies pa č i ų meninink ų pa33 stangomis. o kas ne.. į sp ū dingumu gerokai pranokstan č i ų j ų pa č i ų . implikuot ų kituose meno k ū riniuose. Šios dvi ideologijos i š rei š kia kai kuri ų n ū dienos meninink ų savijaut ą ￿ jie jau č iasi priblok š ti š iuolaikin ė s technin ė s civilizacijos vaizduot ė s galimybi ų . sugeb ė jimus. jos transformuoja ž mones į save ar vieni kitus rodan č ius muziejinius eksponatus. kaip meninink ų . analiz ė ar vien š iuolaikin ė s civilizacijos analiz ė arba kai meno k ū rinys egzistuoja vien kaip jo k ū rimo princip ų suformulavimas). Ne taip seniai atsirado kitos dvi menin ė s ideologijos: c) pasidavimas technikos antpl ū d ž iui (pvz. . ar netgi besistengiant j į sunaikinti. kai (ar kur) bendroji meno samprata netenka patikimumo? B ū t ų galima daryti prielaid ą . ta č iau jos n ė ra pakankami jo k ū rimo pagrindai. kas vertinga. Trumpai tariant.ar rei š kiant į j į pretenzijas. elektroninis menas) ir d) koncepcin ė s konstrukcijos savaimingumas (kai meno k ū riniu tampa vien formali ų koncept ų . kad d ė l to visuomen ė je suma žė ja tik ė jimas potencialiu ž mogi š k ų pastang ų prasmingumu. yra vienas i š n ū dienos anomijos š altini ų . Kas į vyksta. bendrosios meno sampratos diskreditavimas. Pritaikytos ž moni ų santykiams.

Tvarkos paradigmų moralinė reikšmė Moralin ė kult ū ra negali i š siversti be eti š kai reiklios tvarkos į vaizd ž io ar sampratos. kuriose visi kriterijai b ū t ų pavald ū s nuolatiniams vertinimams. yra i š esm ė s prie š i š ka visuotinai pritaikomo „ į statymo" id ė jai (ta č iau gali priimti „papro č io" id ė j ą ). kokie rei š kiniai suvokiami pagal kuri ą paradigm ą . galima suvokti tik privalomos prigimties arba fabriko simbolin ė je strukt ū roje. į tikimybin į mokym ą apie tarpusavio priklausomyb ę ir nesibaigian č ias diskusijas apie teisingum ą . Ta č iau „fabriko teis ė " vis d ė lto yra susijusi su į statymo s ą voka ￿ nors ne su teisingumu. . remiantis kiekvieno 34 vertintojo individualia patirtim. kaip modernioje radikali ų j ų egalitarist ų visuomen ė je. regis. kaip ji siekia. į kuri ą atsi ž velgiant b ū t ų galima gyventi taip. Klausimas tik tas. neu ž tikrina joki ų negin č ijam ų teisi ų tiems. kokia yra paradigm ų svarbos hierarchija (ir kur jos konfliktuoja) ir su kokiomis tvarkos paradigmomis siejamos svarbiausios moralin ė s id ė jos. o su elgesio kontrole. Nesant tokios sampratos. suprantama pagal fabriko model į (ir skirta tam tikram ž mogaus ar visuomen ė s tipui sukurti. kuriuos jos login ė je strukt ū roje galima laikyti „ ž aliava". nors sugebanti jungti skirtingas (ir tarpusavyje atpa ž inias) „disciplinas". kaip kin ų legiz ￿ me). moralin ė kult ū ra i š siskaido į nedarn ų nepagr į st ų elgesio taisykli ų rinkin į . Meno simbolin ė konstrukcija. Spontani š kos gamtos strukt ū roje „teis ė " imt ų nebepasikliauti unifikuota kontrole ir transformuot ų si. Bet kurioje gyvuojan č ioje civilizacijoje galima aptikti visas tvarkos paradigmas. Teisin ė sistema. Teisę.

Jos abi susideda i š veiklos apra š ym ų ir teigini ų apie š ios veiklos poveikio tikimybes. Ta č iau nors jis ir apima apibendrinamus egzistencijos pagrindus. kaip daosistin ė je tradicijoje. tvarkos ￿ netvarkos t ę stinumas yra „prasmingas". 3 5 Palyginti su bet kokia taisyklinga tvarka. ar kaip j ų nesugeb ė jimo atsiliepti į ž moni ų poreikius rezultatas. š iam variantui nepakl ū sta. Intuityvioje ￿ metafori š koje gamtoje tvarka yra neatskiriama nuo netvarkos. Ta č iau . kurie leid ž ia į savo strukt ū r ą į jungti tai. ar patirtis individuali. kas yra subjektyviai suvokiama kaip tam tikro pob ū d ž io „stebuklingi prover ž iai". visi š kai kitaip yra intuityviai suvoktos spontani š kos gamtos atveju: š ios sistemos ribose nieko negalima laikyti reik š mingesniu u ž k ą nors kita ir tod ė l negali b ū ti nieko visi š kai bereik š mio. gali b ū ti reik š mingi individams ar j ų gru36 p ė ms. unikaliai reik š minga patirtis įgyja analitin į „stebuklingo prover ž io" status ą . simbolin ė prie ž astin ė s ￿ funkcin ė s gamtos schema nesugeba į jungti „galiojimo" (validity) ar „kult ū rinio autoriteto " s ą vok ų . ką jos palieka ne į jungusios į savo strukt ū ras. nesvarbu. ar kolektyvin ė . Tik tie tvarkos tipai ( į skaitant ir in￿ tuityv ų j į￿ metafori š k ą spontani š kos gamtos variant ą ). Nors kitos tvarkos paradigmos savo veikla taip pat sukelia beprasmį chaos ą (jis atsiranda iš to. unikalios patirties reik š mingumo 'branduoliai.Moderniais laikais pasitelk ę s į vairius pa ž angius mokslus prie ž astinis ￿ funkcinis spontani š kos gamtos paradigmos variantas darosi priimtinas vos ne visose gyvenimo sferose. Š iuo at ž vilgiu tai labiausiai terapin ė i š vis ų tvarkos paradigm ų . Kaip ir simbolin ė fabriko konstrukcija. B ū tent i š „stebukling ų prover ž i ų " tiek istorijoje. tiek individualioje patirtyje kyla „prasm ė s" patirtis. ar joms nuo š i ų poreiki ų ginantis).

menas sukelia nepastovias individualias reakcijas t ų . galimas daiktas. ar tapti. Jis pripa žį sta tarpusavio į sipareigojimo saitus vien tarp tų. d ė l tarpusavyje suderint ų daugelio disciplin ų ir pasitenkinimo b ū d ų prasm ė s sluoksni ų tvarka. r ė mus. kuriems padedant į tvirtinami nauji (ar atgaivinami seni) tvarkos variantai. Norint sukurti simbolinius tarpusavio į sipareigojimo. 3 7 Bet jei privaloma prigimtis ragina laikytis nusistov ė jusi ų elgesio norm ų . geriausiu atveju tegali sukelti reik š mingo keistumo poj ū t į tiems. b ū ding ų tai rūšiai. kurie bendradarbiauja kuriant ar atkuriant meno k ū rin į (ta č iau tai gal ė t ų b ū ti ir visa ž monija. u ž si ė musi globalin ė s civilizacijos k ū rimu).sunku į sivaizduoti. kaip b ū t ų galima ja patikimai pagr į sti socialines institucijas (ar bet kokio pob ū d ž io socialin ę veiklą. Bendras formalus š ios tvarkos suk ū rimo adekvatumas gali b ū ti. kurie j ą kuriant nedalyvavo. I š skirtinis privalomos prigimties ir meno simbolini ų konstrukcij ų atvirumas prasmei kyla i š j ų sugeb ė jimo transformuoti bent jau kai kurias netvarkos r ūš is ￿ charizmi š kai ar k ū rybi š kai ￿ į „stebuklingus prover ž ius". laikin ą ) tvark ą j ą suk ū rusiam individui ar individ ų grupei. Meno k ū rinys kaip socialin ė s veiklos metafora turi vien ą nei š vengiam ą apribojim ą . reikia . kurie gali b ū ti prasmingi neb ū dami priverstiniai. kol jie bendradarbiauja (bet kas gali u ž tikrinti. i š skyrus mai š t ą prie š racionalizacij ą ). kurie link ę reaguoti. ir tik tol. visuotinai atpa žį stamas. pranokstan č io kuri ą nors bendradarbiaujan č i ą grup ę . Meno k ū rinys į tvirtina prasming ą (bet. kad jie ir toliau tai darys?). sukurta sau pač iam. 3 8 Intuityvi ￿ metafori š ka gamta ir meno k ū rinys yra vieninteliai tvarkos tipai. Ta č iau d ė l savo specifinio konkretumo.

ir fabrikus. nuo ko priklauso ž mogi š koji egzistencija ￿ ir meno k ū rinius ž mogaus sukurt ų tvarkos tip ų hierarchijos vir šū n ė je. ką būtina ginti. Ar gali moralin ė tvarka. be kuri ų negalima pasigaminti i š gyvenimo priemoni ų ir kaitos instrument ų . vienintelio dominuojan č io tvarkos tipo egzistavimas pasaulyje. suvokiama kaip meno k ū rinys. atsilaikyti prie š moderniose visuomen ė se paplitusi ą galing ą fabriko paradigmos invazij ą (ši paradigma su masin ė s informacijos priemoni ų pagalba į sibrauna netgi į menin ą k ū ryb ą . Kuo auk š tesn ė vieta šioje skal ė je. nustatantis ž mogi š k ų j ų vertybi ų suk ū rimo ir sunaikinimo ribas. o meno k ū rini ų rinkin į ar fabrik ų sistem ą ￿ jos ž mogi š kuoju u ž baigimu. tuo labiau nei š vengiamas kontekstas. A š many č iau. tuo humani š kesn ė s vertyb ė s. Kad b ū t ų galima jos simbolin ė integracija. kuo ž emiau. kad tinkamiausia i š eitis b ū t ų laikyti privalom ą prigimt į ar spontani š k ą gamt ą modernios civilizacijos centrin ė s tvarkos tip ų hierarchijos pamatu. Ta č iau bet kokios modernios civilizacijos simbolin ė se konstrukcijose tur ė s atsirasti vietos visiems keturiems tvarkos tipams. skleisdama estetin į pasyvum ą tarp tų. ir normatyvias privalomos prigimties konstrukcijas. sudarytame i š daugyb ė s tarpusavyje susijusi ų kult ū r ų . kuri ų nepaisymas gali tur ė ti destruktyvius padarinius. Betgi reikia ginti visk ą. ir galiausiai vis ų rei š kini ų dalyvavim ą spontani š kos gamtos srautuose.rekonstruoti koki ą nors privalomos prigimties sampratą ￿ bent minimalia jos prasme: tai. su kuriomis yra save susiej ę individai bei bendruomen ė s. yra nebe į sivaizduojamas. civilizacija turi b ū ti pagr į sta bendru susitarimu d ė l tvarkos tip ų hierarchijos. kurie n ė ra profesional ū s menininkai)? Ar „meninis .

kuri ą b ū t ų galima patikimai puosel ė ti savo veiksmais praktiniame suaugusio ž mogaus gyvenime? Tai b ū t ų ne (moderniaisiais laikais) ne į manoma gyvenimo kaip estetin ė s visumos vizija. krik šč ionyb ė je ir islame kult ū ra. nors ir lieka kult ū ri š kai atmintinos. ar meno tvarka sugeb ė s pateikti viziją. suteikia galimyb ę (liberalams) ar savaime linksta (konfucianistams) b ū ti užbaigta ž mogi š ku veiksmu. prigimtis). ž mon ė s supranta. Judaizme. o istoriniu laiku p r a r a n d a socialin į patrauklum ą . ta č iau tai. kad atstovaut ų moralinei tvarkai. tiek vieni. galin č ias prie š io proceso prisid ė ti. Konfucianistams ir liberalams pagrindinis tvarkos į vaizdis yra spontani š ka gamta. Išvados Bent nuo to laiko. yra sukuriamos absorbuojant visas į takas. kurioje ž mon ė s tampa savimi. sukurdami visuomen ė je „antr ą j ą gamt ą ". kai buvo i š rastas ra š tas. Toks yra galutinis jos pateisinimas. o kai k ą jie sukuria savo veiksmais (kult ū r ą ). bet jausmo ir reik š m ė s tobulinim ų serija. kaip yra liep ę s Dievas. suvoktos kaip meno k ū riniai. kas duota kaip spontani š ka gamta. Pasinaudojus mi š riu konfucianist ų ir liberal ų i š rai š kos b ū d u . Ar galima fabrikus ir j ų m ą stymo model į pritaikyti kaip pagalbin ę priemon ę bendram gyvenimo formos adekvatumo ie š kojimui? Moralin ė s tvarkos. jog ka ž kas jiems yra duota (gamta. Tvarkos kaip meno k ū rinio idėja leid ž ia m u m s i š likti k ū rybingiems ￿ pagal galimybes ir poreikius. turi laikytis privalomos prigimties reikalavim ų .interesas" bus absorbuotas fabriko kaip dekoratyvi detal ė . tiek kiti atskleid ž ia gamt ą . .

i š laikydama kriti š k ą individualaus sprendimo racionalum ą . dehumanizuojanti ir ne į stengia i š laikyti bet kokio mora ￿ lizacijos mechanizmo kult ū rin į autoritet ą . kult ū ra yra atskiriama nuo gamtos tik kaip s ąž iningai objektyvuota bendros spontani š k ų polinki ų sumos išrai š ka. per kuriuos gamta gal ė t ų veikti. galią ar turt ą . Liberal ų kuriama antroji gamta turi stipr ų polinkį.Konfucianistui moralin ė tvarka yra s ą moningai išsakyt ų (ir socialiai institucionalizuot ų ) moralini ų spontani š kos gamtos tendencij ų visuma. Ta č iau yra ir kita liberalizmo pus ė . vyraujant į tradicijoje. arba meno k ū rinius. Tokia tad yra liberaliajai moralinei kult ū rai i š kylanti dilema: ji turi kurti arba fabrikus gamtos j ė goms suvaldyti. kuri leist ų tai padaryti. kaip veiksmingai ji tarnauja tiems tikslams. vertinama tik pagal tai. tapti fabriku. kurios pradininkas buvo Hobbesas. pradedant romantizmu. o antroji tampa š i ų i š tekli ų naudojimo priemone. tiek kult ū ra nustoja moralini ų savybi ų ￿ pirmoji redukuojama į i š teklius. Vienintel ė prasminga ž mogi š ka tvarka. kurios istorija siekia Montaigne' į (ir kuri v ė liau pasirei š k ė daugybe įvairiausi ų kult ū rini ų jud ė jim ų . gaminan č iu saugum ą . yra meno k ū rinio tvarka (sugebanti reprezentuoti gamt ą ir absorbuoti savin netvark ą ). Kaip moralin ė tvarka. sugeb ė jimą į kv ė pti spontani š k ą pagarb ą . kurie jai paskiriami tam tikrame socialiniame kontekste. baigiant „ekologine etika"). Meno tvark ą sunku .y. lengvai prieinamus moraliai nevar ž omam naudojimui. Fabriko tvarka savo implikacijomis yra destruktyvi. t. Ir ji privalo tai daryti. siekianti ginti spontani š kos gamtos teises netgi tvarkingoje visuomen ė je ir strukt ū ruotuose savojo „ a š " procesuose. Priklausomai nuo š ios transformacijos laipsnio tiek gamta.

I š vis ų moralini ų kult ū r ų tik liberalioji i š esm ė s priklauso nuo lyginamojo metodo. be perstojo kuriant moralines tvarkas. Keturi pagrindiniai tvarkos modeliai neb ū tinai yra vienas kito at ž vilgiu u ž dari: moralin ę tvark ą galima vis labiau atrasti. stebint j ų veikl ą ir vertinant pagal š ios veiklos rezultatus. Tai kartu gal ė t ų b ū ti dar nevisi š kai suprasta galutin ė liberaliosios moralin ė s kult ū ros vystymosi kryptis ir pats rim č iausias (bet labai tolimas) lyginam ų j ų moral ė s studijų pateisinimas. . Liberaliosios moralin ė s kult ū ros ir lyginam ų j ų studij ų analogija n ė ra atsitiktin ė . kad š ios problemos i š spr ę sti ne į manoma. modernioji Vakar ų civilizacija ž lugs. nors š io tyrim ų lauko egzistavimas tokio pateisinimo ir nereikalauja. Jei pasirodys.suderinti su dominuojan č iu prakti š kumu ir deskriptyvu ￿ mu (apra š ymu paties apra š ymo labui) ￿ galutiniu grynai sekuliari ų kult ū r ų kriterijumi.

poj ūč i ų ir emocini ų niuans ų strukt ū ras. meno k ū rinyje ar filosofinėje sistemoje. turiu omeny tokias reik š mi ų . Pagrindinis civilizacijų analiz ė s u ž davinys ￿ palyginti skirting ų civilizacijų simbolines konstrukcijas tam tikrame istoriniame periode. Kalb ė damas apie civilizacijos simbolines konstrukcijas. objektyvuot ą kult ū ros dokumente ￿ mite. poj ūč i ų ir emocini ų niuans ų strukt ū rin į išsid ė stym ą . kiek jos suteikia atskiroms civilizacijoms i š skirtinius bruo ž us ir juos ￿ t. jog j ą simbolin ė s konfigūracijos domina tik tiek.y.Maišto modeliai Kalb ė damas apie simbolinę konstrukciją. turiu omeny reik š mi ų . Civilizacijų analiz ė skiriasi nuo intelektin ė s ar meno istorijos tuo. Civilizacijų analiz ė gali tur ė ti „humanistin į " . sociokult ū rin į unikalum ą did ž iausiu empiri š kai į rodomu mastu ￿ išreiškia. kurias galima laikyti pastovi ų civilizacijos „vidini ų savybi ų " liudijimais ￿ civilizaciją čia laikysime did ž iausia sociokult ū rine ž mogaus elgesio istorin ė se visuomen ė se organizacija.

padedan č i ą i š siai š kinti. nagrin ė jamas kaip mitologin ė s sistemos ar jos ekvivalent ų dalis ir į k ū nytas antropomorfine ar gyva fig ū ra. į k ū nijan č ios temin į komponent ą . Lyginant civilizacijų simbolines konstrukcijas lygiai naudinga prad ė ti nuo svarbios detal ė s. kaip ir m ė ginti suvokti visą strukt ū r ą . da ž nai (ypa č Artimuosiuose Rytuose ir Graikijoje) pasi ū lo ir sociopsichologin ę teoriją. susijusios su š ia detale. Prana š umas tas. Analizuojant „svarbi ą detal ę ". kaip apra š ytas elgesys gal ė jo b ū ti motyvuojamas ir kaip tokia elgesio motyvacija gal ė jo atsirasti antropomorfin ė s fig ū ros gyvenimo istorijoje. kad bent jau istorini ų civilizacij ų mitologija ir literat ū ra apr ė pia ne tik normatyvinius principus. Sociopsichologin ė teorija gali atsiskleisti skirting ų mito interpretacij ų istorijoje ￿ visos š ios interpretacijos yra svarbios ir padeda atkurti mit ą . Antropomorfin ė s konstrukcijos. Š iame straipsnyje tokia svarbi detal ė bus teminis komponentas. Vis d ė lto susitelkimas į reik š mingas detales leid ž ia jautriau įž velgti simbolini ų konstrukcij ų ir su jomis susijusi ų s ą mon ė s strukt ū r ų bei jausenos b ū d ų poky č ius laike. privalu analizuoti ir galimas jungtis tarp simbolini ų konstrukcijų ir socialin ė s organizacijos b ū d ų . kur blogis i š nyra visu savo „ k ū n u ir krauju" (ar bent jau mitologiniu literat ū riniu k ū nu ir krauju). Tyrin ė jant sociologi š kai. Į domiau ir analitiniu po ž i ū riu naudingiau prieiti prie blogio s ą vokos pasitelkus ne apibr ėž tas normatyvines formuluotes. padedan č ius suvokti . bet ir vis ų pirma: 1) s ą mon ė s modelius. o mitologij ą ir literat ū rines tradicijas. aspektus. analitiniai r ė mai nei š vengiamai i š siple č ia į „visos strukt ū ros".arba „sociologin į " pob ū d į . kuriai š i detal ė priklauso.

k ą b ū t ų galima pavadinti „ ž mogi š ko pri ￿ siri š imo ￿ praktin ė s pagalbos mechanizmu". Bet Promet ė jas mai š tauja. kuri ą patyr ė ir į kuri ą atkreip ė d ė mes į įvairiausi ų civilizacijų ž mon ė s. tiksliau pasakius. Tod ė l mai š tas yra „kilnus . palyginus mitus apie Promet ė j ą ir Šė ton ą . kas jiems patiems atrod ė mai š tininko nusikaltimas pripa ž intam autoritetui arba. arba b) generuojamas (ar darosi populiarus) tam tikras psichologinis jo kilm ė s ir aprai š k ų paai š kinimas. tai. nei vald ž ios ir leid ž ia į diegti savo techninius patarimus j ų gyvenimo strukt ū ron taip. i š u ž uojautos nepana š i ų į j į ￿ ž moni ų . Ž inoma. kaip ir kokiomis priemon ė mis tam tikra kult ū rin ė tradicija konstruoja psichologines teorijas. atskleid ž ian č ias.tam tikrą ž mogaus elgesio tip ą . Prometėjas ir Šėtonas Šie bendro pob ū d ž io svarstymai tampa akivaizd ū s. ￿ kan č ioms. mai š tas prie š konkre č i ą neteisyb ę normatyvin ė je sistemoje. neturin č i ų ugnies. 2) psichologines teorijas. pavogdamas ugn į ir nusikalsdamas Dzeuso draudimui. yra visuotin ė galimyb ė . su kurių pagalba ši tvarka palaikoma. ir 3) nuorodas į sociologin ę sanklod ą . kaip jiems patiems atrodo naudingiau. kuri ą š is autoritetas palaiko. jog b ū tent graikai ￿ ar kai kurie reik š mingi graikai ￿ susiejo ž mogi š ko prisiri š imo ￿ praktin ė s pagalbos mechanizm ą su tuo. Jis jiems padeda neprimesda ￿ mas nei savo vertybi ų . kuri ų pagrindin ė tema ta pati: individo maištas prieš aukščiausią autoritetą nusistovėjusioje normatyvinėje tvarkoje ir prieš taisykles. ta č iau į domu tai. kurioje arba a) suponuojamas mite apra š ytas elgesio tipas.

Tai vienas i š modeli ų . jis visi š kai ignoruoja j ų praktines reikmes (maist ą . „dalinis mai š tininkas". tenor ė j ę s naudingai pasitarnauti. Turt ą ir galią naudodama s kaip priemones į gyti vald ž i ą tiems. kurie padeda konceptualizuoti mai š tininko elges į . „A š nor ė jau b ū ti autorius". gim ę s i š pavydo". visi š kai prie š ing ą dievi š kai tvarkai. neva 3 pasakytus velnio . mate ￿ rialistas ￿ racionalistas. ￿ ra š o Jacobas Boehme. Šio apmaudo prie ž astis teologai interpretuoja labai įvairiai: jis pirmasis i š angel ų ima manyti. o i š apmaudo. jog jis nepripa žį stamas ar pripa žį stamas nepakankamai ￿ „i š didumas. kur į sukelia mintis. jog jam priklausiusi ą Dievo meil ė s dal į paver žė „jaunesnysis brolis" ￿ ž mogus arba Kristus. ir „savo didyb ė s suvokimas" 2 . jam nepatinka b ū ti kito sukurtam ir jis nori pats b ū ti savo tapatyb ė s k ū r ė jas. sukyla pa ž adindamas naują tei ￿ . Jis mai š tauja ne i š palankumo ar u ž uojautos kitiems. kuriuos ketina suved ž ioti. ir kaip nelabasis. „anti ￿ tobulumo". Šė tonas nepaken č ia ramau s pasitenkinimo materialia gerove. Promet ė jas. sveikat ą ). Ta č iau visa š i veikla turi absoliu č iai destruktyvius padarinius. I š ties. Galutinis š io pagie ž os kupino idealisto tikslas ￿ sukurti tvark ą . Anot viduram ž i ų krik šč ioni ų ra š t ų . Šė tonas mai š tauja i š apmaudo. Paprasta kasdienio gyvenimo laim ė erzina Šė ton ą . ir kaip Dievo tarnas istorijoje apie Jobą.nusikaltimas". cituodamas ž od ž ius. jau patyrus transformacij ą . Kitas modelis ￿ Šė tono. „prie š i š k ą kult ū r ą " ir joje u ž imti Dievo viet ą . ir mai š tininko gyvenimo istorijoje (ar istorin ė je mai š taujan č io persona ž o į vaizd ž io raidoje) š i esmin ė individo doryb ė viršija formaliai nusikalstam ą jo poelgio pob ū d į . š ilum ą . siekiant į vien absoliutaus „tobulumo" ar.

Mai š tas yra i š esm ė s blogas. Senasis Platonas neb ū t ų su tuo sutik ę s. Šė tono elges į galima psichologi š kai konceptualizuoti tariant. patiriama ir stebima į vairiausi ų civilizacij ų ž moni ų . Šioje tradicijoje mai š tininko sukilimas prie š egzistuojan č i ą normatyvin ę tvark ą neturi nieko kilnaus. Be abejon ė s. tradicijoje b ū tent apmaudo ￿ destrukcijos mechanizmas yra glaud ž iai siejamas su mai š to prie š teis ė tus valdovus ir j ų atstovaujam ą normatyvin ę tvark ą tema. jog jis pavaldus apmaudo ￿ destrukcijos mechanizmui. ry š ys tarp kult ū rin ė s mai š to temos ir psichologinio ž mogi š ko prisiri š imo. Ta č iau. Tariamasis visko atnaujintojas lieka į kalintas senosios tvarkos atvirk š tinėje pus ė je.singumo suvokim ą . kaip tai padar ė Eschilas. jog jud ė ji š koje ￿ krik š￿ č ioni š koje. virstančio praktine pagalba kitiems. Ry š ys tarp mai š to ir apmaudo ￿ destrukcijos mechanizmo v ė lyv ų j ų viduram ž i ų ir ankstyv ų j ų moderni ų j ų laik ų krik šč ionyb ė je yra d a u g svarbesnis nei mai š to ir prisiri š imo ￿ pagalbos sąsaja graik ų civilizacijoje. o ypa č viduram ž i ų krik šč ionyb ė s. Prometėjas graik ų mitologijoje buvo kur kas ma ž iau reik š minga fig ū ra nei Šė tonas viduram ž i ų krik šč ionyb ė je. atrodo. ta č iau atkreipkite d ė mes į . 4 O mus . tuo tarpu Šė tonas nepajėgia pats sukurti jokios vertyb ė s ir tegali ty č iotis i š sen ų j ų jas versdamas auk š tyn kojom. yra b ū tent graiki š ka tema. kur į nei š likusiose Eschilo trilogijos dalyse. net jei jis „objektyviai reikalingas" u ž baigti Dievo plan ą ir padeda ž mon ė ms geriau šį plan ą suvokti. priima ir Dzeusas. ir šis mechanizmas yra visuotin ė galimyb ė . bet jokioje kitoje iki ￿ modernioje civilizacijoje š is ypatingas tem ų ry š ys nebuvo i š pl ė totas į mit ą . neb ū dinga kitoms istorin ė ms civilizacijoms. atmetus svarbos problem ą .

turi destruktyvius padarinius. kai š iedu modeliai u ž vald ė vaizduot ę ? Vakarietiškųjų maištininkų psichogenezė Prie š prad ė damas nagrin ė ti šį klausim ą . kurio motyvas ￿ asmeninis apmaudas. Senajame Testamente Šė tonas vis ų pirma pasirodo kaip Dievo funkcija i šš niuk š tin ė ti potencialius nusid ė j ė lius ir atkreipti į juos Dievo d ė mes į . Viena vertus. kil ę s i š ž mogi š kos u ž uojautos kit ų kan č ioms ir pasirei š ki ą s tam tikrais praktin ė s pagalbos veiksmais. sukur ￿ . nor ėč iau palyginti psichogenetines teorijas. jog vien ą i š š i ų potencialiai universali ų mai š to teorijų suk ū r ė reik š mingi graik ų civilizacijos atstovai. sukelia ilgalaikius poky č ius moralin ė je visatoje. susiformavusi ų tuo metu.domina ne tik tai. bet ir tai. kas joje unikalu. o pasirei š kimo forma ￿ stengimasis visuotinai pakeisti gyvenimo stili ų ir primesti j į kitiems. K ą rei š kia toks teorinio modelio interpretuoti mai š t ą pasirinkimas? Ar jis s ą lygotas š i ų dviej ų civilizacijų pagrindini ų mai š tinink ų skirtingo elgesio. Taip pat turime istorin į faktą. kad š is juos nubaust ų . kas civilizacijoje svarbiausia. Taigi turime du ai š kinamuosius mai š to modelius. o kita tur ė jo didel ę įtaką viduram ž i ų krik šč ioni š kajai civilizacijai (ir kai kurioms sekuliarioms jos i š takoms). esan č ias ar numanomas legendose apie Promet ė j ą ir Šė ton ą ir ai š kinan č ias mai š tininko kilm ę . jis yra absoliutus tarnas. ar i š rei š kia skirtum ą tarp dviej ų pa ž inimo strukt ū r ų . Kitas modelis per š a mint į . jog mai š tas. Pirmasis modelis suponuoja. kurie abu potencialiai pritaikomi tikr ų bet kokios civilizacijos mai š tinink ų elgesiui. kad mai š tas.

neturintis pilietini ų teisi ų ir joki ų socialini ų ry š i ų . Kai mai š tauja absoliutus tarnas. i š skyrus į sipareigojim ą paklusti. auk š t ą pad ė t į u ž im ą s jaunuolis. Liberalesn ė je graiki š koje tradicijoje auk šč iausioji galia gal ė jo stokoti ž inojimo (taip pat ir doryb ė s).tas savo Vie š paties ir neegzistuojantis pats savaime. jis yra moral ė s sargas. Šė tonas mai š tauja i š ne ž inojimo. galiausiai jis turi ypating ą galią. Jis daro pirm ą j į svarb ų sprendim ą nutardama s paremti Dzeus ą kovoje su titanais. kurie yra paties Promet ė jo š eimos nariai. Š is sprendimas. ž mon ą ir vaik ų . neprimest ą jokio auk š tesnio autoriteto. priprat ę s visk ą spr ę sti pats. Jis turi savo nepriklausom ą poziciją . kuri pati išlieka nepaliesta. ￿ sugeb ė jim ą i š prana š auti ateit į . pasirodo es ą s . B ū tent taip mai š tininko intelektin ė b ū sena yra interpretuojama ju￿ d ė ji š koje ￿ krik šč ioni š koje tradicijoje. kurioje ž inojimo ir galios hierarchijos vir šū n ė je ž inojimas ir galia sutapatinami. Dangaus komiteto bedievi š kiems veiksmams tirti pirmininkas. kad Šė tonas gal ė t ų ž inoti daugiau u ž Diev ą . tam tikru at ž vilgiu tolygus Crane'o Brintono apra š ytajam „intelektual ų dezertyravimui" revoliuciniame procese 6 . (Turb ū t ne visai atsitiktinai šį prana š um ą jis yra gav ę s i š moteri š k ų šaltini ų . vedinas menkaverte. jis bus dar negailestingesnis despotas nei buv ę s jo š eimininkas. save apgaudin ė jan č ia teorija. turi gimines. Prad ė j ę s kaip moral ė s sargas. antra vertus. Promet ė jas ￿ prie š ingai ￿ nuo pat savo s ą moningo gyvenimo prad ž ios yra nepriklausomas. jis tegali save į sivaizduoti s ė dint į despoto vietoje vald ž ios strukt ū ros vir šū n ė je. 5 ) Ne į sivaizduojama. prie š kur į pagaliau ir sukyla. pranokstan č i ą netgi diev ų valdovo galią. jis baigia kaip didysis suved ž iotojas. Promet ė jas pradeda savo veikl ą kaip nusiman ą s.

kuris turi pagrind ą kaltinti save d ė l savo paties sprendim ų . bet ir dvi psichologines teorijas. Taigi kalb ė dami apie šė toni š kojo ir promet ė ji š kojo mai š to evoliucij ą galime padaryti tok į psichogenetin į apibendrinim ą : abstraktus teisingumas. kiek objektyviais padariniais ￿ lyg kalt ė s i š pirkimas. stodamas į vien ą gret ą su besiformuojan č ia tironija. arba reikalingas blogis. Nors kalt ė s i š pirkimo motyvas graiki š kuose tekstuose n ė ra specialiai akcentuojamas. Dabar turime ne tik du mai š tingo elgesio modelius. kad jaut ė si es ą s nepakaltinamas auk š tesn ė s valios vykdytojas. jis tampa pagie ž os kupinu 7 naikintoju. Kita vertus. tampa negailestingu tironu. sumišęs su apmaudu. Šė tonas neatrodo sugeb ą s pok š tauti. Tod ė l civilizacij ų palyginimo . o ne tas.klaidingas. Šė tonas gal ė jo nesijausti kaltas u ž tai. sugadina absoliutų tarną. B ū tent d ė l to. V ė liau i š ry š k ė ja dar vienas Promet ė jo bruo ž as ￿ polinkis kr ė sti pok š tus ir linksmai apgaudin ė ti. gav ę s vald ž i ą . kadangi buvo sukurtas tik kaip savo Vie š paties į rankis ir neįgijo į pro č io atsakyti u ž savo veiksmus. Jis apgauna Dzeus ą aukodamas jam vietoj m ė sos kaulus ir riebalus vien tik tod ė l. u ž traukdamas Jobui nepelnytas nelaimes). k ą dar ė tarnaudamas savo Vie š pa č iui (pavyzd ž iui. Apie Šė tono elges į to nepasakysi. Promet ė jui mai š tas ￿ ne tiek s ą moninga intencija. tiek ir v ė liau ￿ su jo mai š tu prie š Dievą . paai š kinan č ias atitinkam ų elgesio tip ų kilm ę . žaismingumas drauge su užuojauta skatina nepriklausomo proto moralinę evoliuciją. Promet ė jo elgesio logika leid ž ia j į taip interpretuoti. kadangi Dzeusas. kad nori i š to pasidaryti pramog ą . nes tai nedera tiek su jo fanati š kai i š tikima tarnyba Dievui karjeros prad ž ioje. nes jis buvo pad ė j ę s atsirasti nenumatytam blogiui.

Kr.). c) nesivadovaujantis „moralin ė mis" (kaip Promet ė jas) ar „amoraliomis" (kaip Šė tonas) nuostatomis. „V ė lesn ė s kartos ė m ė vis labiau suprasti [Ch' ū . apipintas literat ū rine ir liaudies mitologija. estetines ir autoritarines temas.] nuolat kritikavo vald ž i ą ir rei š k ė bekompromisines id ė jas". pagal konfucianistin ę tradicij ą jungdamas savyje sekuliarias. Kaip b ū dinga kinams. kuris „i š lojalumo ir karaliui. kurias pats b ū t ų suk ū r ę s. humanistines.tyrumu' bei savo idėjų teisingumu [. o Ch' ū valstyb ė s ministras. kad kiti apra š yt ų jo poelgius. d) nereikalaujantis.. o realus ž mogus. jis yra: a) ne i š galvota ant ž mogi š ka fig ū ra.. b) i š ties ų joks mai š tininkas. Maištas tradicinėje Azijos vaizduotėje Turb ū t artimiausias Promet ė jui kin ų politin ė je mitologijoje yra C h ' ū Y ū anas (338￿278 metai pr. ir kra š tui ir i š į sitikinimo savo . nes pats yra stiprus (ir truput į „romantinio" charakterio) poetas. kuris b ū t ų ir savo paties Eschilas (ar grei č iau Shelley).problem ą galima kelti jau kitu lygiu: kod ė l graiki š koje ir jud ė ji š koje ￿ krik šč ioni š koje civilizacijose buvo i š pl ė totos skirtingos „psichologin ė s" teorijos apie mai š to prie š autoritet ą kilm ę ? Kod ė l mai š to interpretacijos š iose dviejose Vakar ų civilizacijoje į takingose tradicijose skiriasi nuo mai š to interpretacij ų Indijos ir Kinijos mitologijose? š ie skirtumai paai š k ė ja panagrin ė jus specifinį „promet ė ji š k ų " tem ų turin į dviejose Azijos civilizacijose. Istorijoje tik viena Kinija galėjo pagimdyti Prometėją. o remiamas jau egzistuojan č ios moralini ų prievoli ų teorijos. kuri tokią veiklos krypt į nurod ė kaip jo socialin ė s pozicijos idealaus ž mogaus pareigą.

. kad paverst ų vien ą gra ž i ą moter į ￿ princes ę ￿ nemirting ą ja. kai kuriuos Promet ė jo bruo ž us. prisiima atsakomyb ę u ž „savo t ė vo blog į " ir atsisakydamas neapykantos su juo susitaiko.. kaip konfucianistin ė je Kinijoje buvo suvokiamas „kult ū rinis" mai š tas.. kuris ne savo noru.Y ū ano legend ą ] kaip i ššū kio autoritetui legalizavim ą .]." (Tai m u m s primena Lecky pasteb ė jim ą .]. o ne pjaunamais gyvuliais".]. jis sky8 r ė si nuo Graikijos ir Vakar ų Europos Promet ė jo." Prthu taip pat yra ir „did ž iausias Indijos kult ū rinis didvyris. kad rom ė n ų istorijose gausu verg ų lojalumo š eimininkams ir s ū n ų nelojalumo t ė vams pavyzd ž i ų .. tiek ir tuo. š iame mite Prthu stoja prie š motiniškąją karv ę [. prijaukinantis karves taip.) „B ū damas eroti š kos moters pus ė je. kai s ū n ū s i š gelbsti blogus t ė vus ir su jais susitaiko [. kai pasiremiama auk š tesniu ir tobulesniu autoritetu [. o vykdydamas i š min č iaus ž monos nor ą . ￿ tiek lojalumu autoritetui.. yra „gerasis" s ū nus. gyvuli ų jaukintojas. O'Flaherty manymu. kuris moko „pat į individ ą suvaldyti ž v ė r į savyje (da ž nai su Dievo . turintis. patartas Brahmos. Kent ė damas tremtyje ir mirties akivaizdoje jis i š liko lojalus autoriteto id ė jai". kuriuos aptarsime toliau. „Ind ų mitologijoje gausu pavyzd ž i ų . kad be ž d ž ion ė s ir valstie č i ų mai š tai. Galime daryti i š vad ą . Indijos mitinis karalius Prthu. parodan č iu. o i š provokuotas t ė vo kovoja su „bloguoju" gimdytoju.. (Ir nors tai padaro v ė l ne savo iniciatyva. kad jos tampa mel ž iamais. o v ė liau. jis yra nubaud ž iamas ￿ pasmerkiamas atgimti mirtinguoju. jog neu ž jaut ė kit ų d ė l j ų materiali ų nepritekli ų . iliustruoja kini š k ą „nat ū ralaus " mai š to idėją. o Ch' ū Y ū anas gali pasitarnauti pavyzd ž iu. 9 ) Š iek tiek „promet ė ji š kai" Prthu pasielgia kartu su keliais bendrininkais pavogdamas šventąj ą karv ę .

Indi š kasis „mai š tautojas prie š blogį" vakarie č iui atrodo kaip apkarpytas konservatorius. kad kas nors kitas patart ų . jis v ė l nubr ėž ia ry š kias ribas tarp kast ų ten. arba padaryti civilizuotus. Prthu prijaukina gyvul į (karv ę ) bei ž v ė r į ž mogaus viduje. kuriam nereikia. 1 0 Tač iau jo gerumas n ė ra aktyvi kova su auk šč iausiu autoritetu. kad blogis į veikiamas priimant j į į savo vid ų ir skiriant ten jam priklausan č i ą vietą. ir faz ė mis. jog jis tik duoda atsak ą . Europos tradicijoje egzistuoja tiesioginiai kovos su blogiu ar kovos u ž blog į (Promet ė jo ir Šė tono) mitolo ￿ giniai modeliai. bet nepiktnaud ž iauja ž mogui svetima gamtos galia (ugnimi). kur jos buvo i š blukusios. Vienas i š b ū d ų ￿ tai skirting ų civilizacij ų moralinės galvosenos gelminių struktūrų skirtum ų apra š ymas atkreipiant d ė mes į į į vairias š ioms civilizacijoms priklausan č ias tradicijas ir istorinius . taip chaose atkurdamas tvark ą ir į tvirtindamas gerojo karaliaus autoritet ą . k ą jam daryti). bet pasyvus pasiruo š imas prisiimti sau t ė vo blogį.pagalba)". Kin ų mitologija civilizuotam ž mogui pateikia nuo š ird ž i ą moralin ę retorik ą visiems b e n d r ų prievoli ų r ė muose. Moralinės galvosenos gelminės struktūros Galimas dvejopas teorinis alternatyvi ų mai š to reik š m ė s s ą vok ų raidos paai š kinimas. Tiek šis „geras" poelgis. bet niekuomet n ė ra savo veiksm ų iniciatorius (prie š ingai Promet ė jui. vadovaujantis kategorijomis. tiek ir mai š tingi („blogi") Prthu veiksmai parodo. kuriomis ji kinta laikui tekant. su kurių pagalba sutvarkyta visata. Be to. Ind ų mitologija suponuoja. kuri gali mus visus arba sunaikinti.

be valios kontrol ė s ir be s ą moningo paklusimo suformuluotam į statymui. tai ž mogaus raidos faz ė ￿ per kalt ę ir jos i š pirkim ą atein ą s tikrasis nuolankumas. s ą mon ė s formomis. Anot tradicin ė s krik šč ioni š kos galvosenos. Jie atskiriami ir paver č iami absoliutaus garbinimo ir visi š ko pasmerkimo objektais. Moralin ė s galvosenos gelmines strukt ū ras b ū t ų galima laikyti pamatin ė mis. kuriose spontani š kai kyla galvojimas apie moralinius dalykus. grie ž tai juos atskiriant. turin č iai istorin į t ę stinum ą . kilusi ą i š iranieti š kos į takos ir i š likusi ą gausyb ė je Vakar ų europieti š kos kilm ė s sekuliari ų ideologijų. kuri savaime kyla atsisakius š iai tvarkai paklusti. ypa č į takinga viduram ž iais ir ankstyvaisiais moderniaisiais am ž iais (ir nuolat atgimstanti kaip „fundamentalistinis" religingumas). Dominuojanti jud ė ji š ka ￿ krik šč ioni š ka moralin ė s galvosenos konstrukcija. o blogis ￿ su netvarka. jis p a d e d a ž mogui geriau suvokti g ė rio prigimt į . kylanti nat ū raliai. u ž imti „mobilizuojan č i ą " ar „reifikuojan č i ą " poziciją moralini ų problem ų at ž vilgiu. Bet netgi pasitarnaudamas ž monijos naudai blogis.laikotarpius. b ū dingomis grupei. Č ia negalima jokia spontaniška tvarka. blogis yra „objektyviai reikalingas". Lygiai taip orientuotos ir Š iaur ė s Afrikos bei Artim ų j ų Ryt ų islami š kosios tradicijos ( š iuo metu š i orientacija yra įgijusi naują agresyv ų aktyvum ą ). G ė ris tapatinamas su į statymais nustatyta tvarka. lieka blogiu ￿ i š jo nei š sirutulioja g ė ris ir jis su g ė riu nesusilieja. turi stipri ą tendencij ą . Numanomas tokiame po ž i ū ryje slypintis tikslas ￿ stiprinti „g ė r į " ir i š varyti „blog į " i š istorijos ir i š asmenyb ė s. Galiausiai jis bus negailes ￿ . anot ortodoksin ė s galvosenos. mitologiniame darinyje padedan č iais suvokti istorin ę patirt į ir subjektyvi ą sias asmenyb ė s b ū senas.

suformuot ą pagal vyraujan č ias nuostatas. Mistiko po ž i ū riu „vienintelis atsakymas blogiui ￿ ne lau ž yti gal11 vą. Remiantis tokiomis nuostatomis. teis ė tos tvarkos autoritetu). pripa ž int ą „blog į " (pavyzd ž iui. Da ž nai ji buvo laikoma antinomine. da ž niausiai daugiau ar ma ž iau u ž go ž ta oficialiosios strukt ū ros. bet visuomet buvusi jos didesne ar ma ž esne sudedam ą ja dalimi. nes jie netobulai suvokia moralin ę visat ą . Mistin ė je tradicijoje buvo siekiama susiliejimo su dievybe per meil ę ir kontempliaciją. nes prie š ingu atveju jam i š kilt ų pavojus atsiskleisti . o ypa č viduram ž i ų ir ankstyvųjų moderni ų j ų am ž i ų krik šč ionys. prie š taraujančia „legalistin ė ms" nuostatoms. Blogis. graikai kartais sugeb ė davo į moralines problemas pa ž velgti i š „raidos" ar „dialektini ų " pozicij ų . reikalingas tik ž mon ė ms. „Blogis" laipsni š kai fransformuojamas į „g ė r į " arba ima funkcionuoti kaip b ū tinas i ššū kis jam. kupin ą meil ė s ir juoko". o ne sublimuotas.tingai sunaikintas. nusikaltim ą mai š taujant) galima vaisingai sujungti su tariamu „g ė riu" (pavyzd ž iui. G ė riui jo tobul ė jimo procese taip pat nereikia blogio pagalbos. paklusnumu į statymui grįstą krik šč ioni š kos s ą mon ė s strukt ū r ą . Savo istorin ė je raidoje krik šč ionyb ė visuomet tur ė jo teisėtą galimyb ę „transcenduoti" represyv ų po ž i ū r į į blogį. kaip pedagogin ė priemon ė . į į statym ą orientuotos krik šč ionyb ė s nuolat egzistavo ir krik šč ioni š koji mistika. „G ė ris" tampa atviras skvarbiai kritikai. Kitaip nei krik šč ionys. oficialiosios. blogis n ė ra pasitelkiamas prapl ė sti g ė rio raidos galimybes. Greta „strukt ū rin ė s". Šioje tradicijoje blogio samprata nebuvo teori š kai svarbiausia (nors velnio patirtis kartais b ū davo juo intensyvesn ė ). o gyventi gyvenim ą . tod ė l krik šč ionys m ą st ė apie blog į daugiausia pagal nusistov ė jusi ą .

pasiekdamas brand ą ￿ arba jos nepasiekdamas ￿ tik po begal ė s kan č i ų . kurioje susipyn ę Kristaus ir Šė tono bruo ž ai. anot Paulio Ricoeuro. kai jau per v ė lu juo pasinaudoti (turint omeny ž mogi š kosios egzistencijos trumpum ą ). kur blogis kyla jau pa č iame Dieve. tu per v ė lai teisyb ę pamatei!" Graiki š koje moralin ė s galvosenos strukt ū roje. bent jau tragikams. B ū tent tokiam strukt ū riniam moralin ė s galvosenos tipui priklauso ir Freudo teorija. 1 3 Ta č iau Sofoklio Antigonėje skaitome: „Deja. . kurias suk ė l ė savo poelgiais. Law ￿ rence'o Kohlbergo „moralin ė s evoliucijos" 14 teorija santykiauja su Freudo teorija kaip angl ų ir amerikie č i ų schema su tragiškąja paradigma. ir atsiranda principas „panaudok blog į geriems tikslams". Moralin ė įž valga ateina po veiksmo. D ė l savo tamsios nuojautos. kad ž mogaus ir bendruomeni ų gyvenimas yra begalin ė ir nuolat atsikartojanti tragedija. kad Miest ą ant kalvos. „maksimaliai atsiskleid ž ia .kaip kitai „blogio" formai ar į j ą i š sigimti. o ne prie š jį. kurioje. kai jo „r ū staus sprendimo" nesu š velnina gailestingumas. nei š skaidytos dievi š kumo ir 12 šė toni š kumo vienyb ė s problematika" .negerojo dievo'. tikrasis supratimas įgyjamas tada. ma ž daug atitinkant į žemiškąją Dievo karalyst ę . Toks po ž i ū ris akivaizdus ne tik mite apie Promet ė j ą ir Dzeuso koncepcijoje. galima pastatyti morali š kai tvirt ų vyr ų ir moter ų savidrausme ir nenuilstamomis pastangomis. bet ir Dioniso traktuot ė je. Kiekvienas pradeda nuo prad ž i ų . š i s ą mon ė s forma ai š kiai skiriasi nuo optimisti š kesnio š iuolaikinio krik šč ioni š ko ￿ ypa č angl ų bei amerikie č i ų puriton ų ￿ į sitikinimo (kuris graik ų tragikui turb ū t pasirodyt ų melodrami š kas). Pana š i „g ė rio" ir „blogio" integravimo forma i š sirutuliojo ž yd ų misticizme (chasidizme).

ž moni ų . Blogis b ū dingas visiems daiktams ir did ė ja ar ma žė ja priklausomai nuo atitinkam ų visatos (arba nuolat sukuriam ų ir sunaikinam ų 16 visat ų virtin ė s) svyravim ų ir virpesi ų . gyvuli ų . nei absoliu č iai geru.) Jokio empirinio turinio negalima laikyti nei absoliu č iai blogu. Jo sielos substancija keliauja nesibaigian č ia gyvenim ų virtine. Ir nors budizme visata tampa iliuzija. o santykis tarp pamatini ų prie š ybi ų neįgyja nei „kovos". nei „dialektin ė s transformacijos" form ų . ar kaip bausm ė u ž š i ų į sipareigojim ų nepaisym ą . (Bet niekada neb ū na atvirk šč iai ￿ tai parodo. vabzd ž i ų hierarchijoje. kuri ų kiekviena jam savaime tenka kaip atpildas u ž tai. Taip pat negalima sakyti. mitologinis blogio į sik ū nijimas . kaip ty￿ rumo ￿ ne š varos prie š prie š oje. Toks po ž i ū ris skiriasi nuo kin ų į sitikinimo. o pasaulietis. ￿ i š si ž ada pasaulio. į gydama įvairias pad ė tis diev ų . „Ne š vara" išsilieja u ž savo rib ų ir sutepa „tyrum ą ". kad jo moralin ė vert ė laikui b ė gant nekinta ar kinta pagal jo paties nor ą arba kad š is empirinis turinys „evoliucionuoja". 15 Nors pa č ios kategorijos sudaro permanentin ę strukt ū r ą . Induizme dualistin ė s kategorijos viena kitą „pripa žį sta" (pasaulieti š kumas ir pasaulio i š si ž ad ė jimas) ir. kurios atstovauja am ž inam cikli š kam procesui (reinkarnacijai). kokia stipri „ne š vara" ir koks silpnas „tyrumas". indi š k ų kategorij ų turinys ilgainiui kinta: asketas tampa i š tvirk ė liu ir v ė l gr įž ta pasaulin. kad ankstesniame gyvenime gerai vykd ė savo pad ė ties į sipareigojimus. atvirk šč iai. jog geri pavyzd ž iai traukia ir skatina jais sekti.Reliatyviai pastoviose ind ų ir kin ų moralin ė s galvosenos strukt ū rose pirmyk š t ė s kategorijos n ė ra „g ė ris" ir „blogis". yra naudojamos atskirti hierarchi š kai strukt ū ruotoms skirtyb ė ms (kastoms).

da ž niausiai kylantys i š gamtos ir savo paties prigimties.Mara. bet priklausomai nuo konteksto kintan č ius b ū dus. „kurio nuopeln ų kupini buv ę gyvenimai atne šė jam garb ę . iliustruojanti prie š ybi ų „bendradarbiavim ą " (tai. Blogis yra s ą moningos prigimties spontani š kas polinkis suteikti realum ą malonumo iliuzijai. kurioje kaip spontani š ki polinkiai gl ū di ir moralin ė s taisykl ė s. nepa ž inimo. o prie š yb ė s labiau „prakti š kai bendradarbiauja" nei indi š koje moralin ė s galvosenos strukt ū roje. yra „vedybos". Mara. sveikat ą ir ypating ą pagarbos vert ą gali ą " 17 . tarsi tai b ū t ų tikras dalykas. blogiui neb ū dinga nei individuali iniciatyva kaip krik šč ionyb ė je. yra taip pat pavaldus š iems ciklams. Toks bendradarbiavimo pavyzdys yra konkretus ir „ap č iuopiamas" ￿ kitoks nei indi š k ų teorini ų prie š ybi ų svyravimai laikui tekant. nepaliaujamai besik ė sinan č i ų palau ž ti prigimtin į gerum ą . Blogi poelgiai yra atsitiktiniai ￿ neturintys gili ų motyv ų ￿ nuokrypiai. nei kaip induizme visatos moralinis mechanizmas j į primeta individui nepriklausomai nuo pastarojo poelgi ų š iame jo gyvenime. Blogis . 1 8 Č ia kategorij ų turinys ne toks nepastovus. prie š ingai nei Šė tonas. Pagrindin ė konfucianistin ė metafora. kurie kyla i š i š orini ų š altini ų . Tokioje m ą stymo strukt ū roje negali i š sipl ė toti jokia blogio kaip nepriklausomos aktyvios j ė gos samprata. bet nevienodos galios poliarin ė s prie š yb ė s (kaip in￿jan paradigmoje) veikia kartu pagal grie ž tai nustatytus. Konfucianistin ė je Kinijoje lygiavert ė s. o kurstydamas vidin į (ir nat ū ral ų ) ž mogaus polink į į malonumus ir prisiri š im ą prie iliuzinio pasaulio. kad sustiprint ų ir i š tobulint ų harmoning ą kosmin ę hierarchij ą . 1 9 Anot konfu ￿ cianist ų mokymo. nors jis ir į traukia į juos kitus. tai daro ne si ų sdamas gundymus. į k ą jos abi nat ū raliai linksta).

į galinan č io kult ū r ą kovoti su gamta kaip su vertu prie š ininku (kaip Vakaruose siela kovoja su k ū nu). ir urbanistinei civilizacijai) visus formalizuotus. suponuojan č iuose. (Kolektyvinio blogio samprat ą aptinkame ir Senajame Testamente: visa Dievo Tauta gali nusigr ęž ti nuo Dievo. sukelian č iais ligas. anot daosist ų . Skirtingai nei kituose čia ap ž velgtuose mitologini ų blogio samprat ų pavyzd ž iuose. o daosistai (i š reik š dami tiek „paprast ų ž emdirbi ų ". nespontani š kus kult ū ros elementus su visomis j ų skirtyb ė mis ir hierarchija laik ė dirbtinumu ir tod ė l si ū l ė vengti kaip ž mogaus sukurto blogio. kuriuose blogis atsiskleid ž ia kaip individualaus proto ar poelgio rezultatas. kuri ą konfucianistai (daosist ų kaltinami u ž netikr ų perskyr ų suk ū rim ą ) i š ties ų buvo įveikę. jog blogis kyla i š u ž sit ę susios tam tikr ų istorini ų j ė g ų s ą veikos. Kult ū ra daosistams tebuvo nereikalingas kliuvinys kelyje į spontani š kum ą . civilizacija. kas labiausiai paveikia geriausius ir š viesiausius (tokia prielaida į k ū nyta krik šč ioni š kame mite apie Liucifer į ). Labiau pirmyk šč iame kin ų s ą mon ė s klode buvo giliai į si š aknij ę s tik ė jimas demonais. tiek rafinuot ų gamtos filosofų opozicij ą ir š alies administracijai. privalomus. blogio š altinis ￿ socialin ė b ū sena. n ė ra jis ir tai. Konfucianistai galvojo apie kult ū r ą kaip apie moraliųjų prigimties tendencij ų s ą moningum ą .) Š i samprata v ė liau v ė l i š nyra į vairiuose Vakar ų sociologin ė s s ą mon ė s variantuose. kuris . kam galima atsispirti tik (ar daugiausia) b ū sim ų kart ų labui kaip induizme.n ė ra ka ž kas. daosizme i š nyra kolektyviai sukeliamo blogio samprata. Š itaip prie š indamiesi visoms dirbtin ė ms skirtyb ė ms daosistai patys nubr ėžė kuo grie žč iausi ą rib ą tarp „gamtos" ir „kult ū ros". jie nemat ė joje dinaminio principo.

l ūž i ų momentais. Š itaip sukeltas ligas jie daugiausia gyd ė kartu su somatine medicina pasitelkdami magi š kas apeigas. jog demon ų sukeliamas blogis gali paveikti tik moraliai silpn ą individ ą ￿ silpn ą d ė l nepakankamai gilaus i š silavinimo.iki pat devynioliktojo am ž iaus daugiau ar ma ž iau veik ė 20 netgi profesionali ą j ą medicin ą . prie š kur į visi š kai į manoma. (Pana šū s tik ė jimai neretai atgimsta civilizacijų simbolini ų strukt ū r ų ir socialini ų kontekst ų . kol v ė liau j ą i š st ū m ė religin ė je visatoje kiekvienos tradicijos savaip į vykdyta moralin ė racionalizacija ir gentin ė bei civilizacin ė sistemizacija. kuriuos ž mon ė s (ir dvasios. arba yra tarpusavyje susijusios stati š ku hierarchiniu ry š iu. kaip sielos ir k ū no „vestuvi ų " atveju. moraliai nesusisteminta demonologija atrodo visur buvusi ikimoralin ė s galvosenos „pirmyk šč i ų " strukt ū r ų dalis. kurios paspartindavo gydymo proces ą numal š indamos ligonio emocijas. Viduram ž i ų ir ankstyv ų j ų moderni ų j ų am ž i ų Europos tradicijoje am ž inosios poliarin ė s prie š yb ė s. Š itokia intelektui nepavaldi. turi savavali š k ų ir chaoti š k ų mai š t ų prie š normatyvin ę tvark ą pob ū d į . Šių dviej ų modeli ų koegzistencijos Vakar ų tradicijoje rezultatas yra į tampa tarp hierarchijos ir dualizmo: hierarchijoms vi ￿ . ta č iau niekaip neleistina sukilti. kur „vyri š kai" sielai duota teis ė valdyti klusn ų „moteri š k ą " k ū n ą . arba energingai kovoja iki pabaigos. o viduram ž iais netgi gyvuliai) gali mesti š ventajai hierarchijai. Bet tikrasis literatus tur ė t ų b ū ti pakankamai stiprus papras č iausi ų nei š silavinusi ų dvasi ų poveikiui atsispirti. 2 1 I ššū kiai. kurioms nedviprasmi š kai suteikiamos „g ė rio" ir „blogio" savyb ė s. kuri yra i š anksto numatyta (Dievo ￿Šė tono modelis).) Ta č iau konfucianistai man ė . kuriuose jos laikomos tvirtai į tikimomis.

kurioje kortos n ė ra i š anksto sumai š omos taip. pagal kuri ą šios prie š yb ė s i š sirutulioja pakeisdamos savo pob ū d į ir aplinkos strukt ū r ą kovoje. Ten nebuvo į manomos jokios abejon ė s auk šč iausiojo valdovo sprendimu ir kiekvienas nepaklusnumas jam tur ė jo atrodyti tarsi pirmyk šč iam chaosui atstovaujan č i ų j ė g ų i š puolis prie š teis ė t ą civilizaciją. Šė tono į vaizdis ė m ė formuotis militaristin ė je persi š ko „rytieti š ko despotizmo" aplinkoje. Prie š ingai krik šč ionims. kaip Dievo ￿Šė tono paradigmoje. prival ė jo tarnauti valdovui kaip disciplinuoti kariai. netgi auk šč iausi valdininkai. b ū d a m i „tikri . ry š kiausiai promet ė ji š ka dialektika atgim ė romantin ė je vaizduot ė je. kurioje valdininkai. kur visi. nei istorin ė je Kinijoje. kad laim ė t ų vienas kuris kovos dalyvis. Visi š kai kitokia pad ė tis buvo biurokratin ė je istorin ė s Kinijos imperijoje. suk ū rusiems teisingo poliarini ų prie š ybi ų santykio sampratas. Nors Promet ė jo į vaizdis v ė lesn ė se europin ė s patirties tradicijose 2 2 pasirodydavo į vairiu metu ir įvairiais pavidalais. kaip n ė ra nei Indijoje. 2 3 Ta č iau romantikai Šė ton ą ir Promet ė j ą m ė go suplakti į viena (ar grei č iau pirmojo 24 psichologines savybes suteikti antrojo pavidalui). Šios tendencijos veik ė ir jaunojo Marxo k ū ryb ą .suomet gresia b ū ti sunaikintoms dualistinio karingumo. graik ų dramaturgai suvok ė dialektik ą . Moralinės vaizduotės socialinis kontekstas Skirtumus tarp graik ų ir jud ė j ų￿ krik šč ioni ų mai š tingo elgesio modeli ų bei teorij ų apie tokio elgesio kilm ę galima paai š kinti ir antruoju b ū d u ￿ š iuos skirtumus nagrin ė jant socialiniame￿struktūriniame lygmenyje.

N u o d ė m i n g a k ė sintis į moraliai „ty ￿ . kok į jis kartais turi Kinijoje. Tikruosius mai š tus Kinijos teoretikai b u v o link ę ai š kinti imperatoriaus „ d a n g a u s m a n d a t o " p r a r a d i m u . jog auk šč iausioji pasaulin ė vald ž ia n ė ra i š mintingiausia ir geriausia („liberali" pa ž i ū ra). 2 6 Š iuo atveju mai š tingumas atsiskleid ž ia ne kaip rimta ž mogi š ka. angeli š ka ar titani š ka savyb ė . i š naujo į tvirtindami tradicines valstieti š kas vertybes. Indijoje „blogis" neturi tokio evoliucinio potencialo. taip į gydami tam tikrą orios moralin ė s nepriklausomyb ė s erdv ę jo at ž vilgiu. i š rai š ka. sugeban č ios paties mai š to metu (spontani š kai pasirenkant teising ą ž inojimo krypt į ) pakilti į moralin ė s atsakomyb ė s lygį. Taip t ę s ė si iki devynioliktojo am ž iaus. ir yra suvokiamas labiau deterministi š kai. pagal kuriuos gal ė jo nustatyti savo orumo ribas ir netgi prival ė jo vertinti savo valdovo imperatoriaus poelgius.i š aukl ė ti ž mon ė s " (chun￿tzu). Tod ė l b ū t ų sunku interpretuot i mai š t ą . o kaip ž aisminga pirmyk š t ė s prigimties. bet ir apskritai tvarkos principui. Populiariausia mai š tinink ą į k ū nijanti fig ū ra kin ų literat ū roje ￿ tai pok š tinink ė ir apgavik ė be ž d ž ion ė . o patys mai š tininkai juos legitimizavo populiariojo daosizmo gamtos mistikos į vaizd ž iais. 2 5 Kin ų sistemoje. pasitelkus Šė tono tipo į vaizd ž ius. bet n ė truput ė lio šė toni š ka. mai š to nebuvo galima automati š kai pasmerkti kaip kylan č io u ž normatyvios tvarkos rib ų ir gr ė smingo ne tik esamai politinei santvarkai. laik ė si savo luomui b ū ding ų moralini ų kanon ų . kuri po s ė kmingos kovos su į vairiausiomis dangaus galiomis ir pasaulieti š kais i š min č iais galiausiai tampa keliaujan č io budist ų vienuolio gyn ė ja. Š i be ž d ž ion ė turi ka ž k ą promet ė ji š ka. kur buvo galima teis ė tai pripa ž inti.

Tokioje santvarkoje net papras č iausias pusdievis pajunta „privilegijuotojo prerogatyv ą " ￿ pareig ą ateiti kitiems į pagalb ą savaip. Kai Hesiodas pirm ą kart ą pamin ė jo Promet ė j ą . o juo labiau nepaskatint ų sukurti did į mit ą . nelaukiant. grei č iausiai reikia. kurioje buvo kultivuojamas socialini ų veiksm ų „ i n d i v i d u a l us h e r o i z m a s " ir tuo pat metu privilegijuotam elitui teikiamos galimyb ė s š io tikslo siekti. kad atsirast ų pasitik ė jimas ž m o g a us asmeniniu moraliniu jautrumu. Stabilioje valstieti š koje ar biurokratin ė je visuomen ė je toks po ž i ū ris ne į kv ė pt ų didelio pasitik ė jimo. kuriame tai. lygiai kaip prie š sunaikindamas demonus jis korumpuoja juos erezija" 2 7 . kol tai bus į teisinta tradicini ų norm ų ar naujai suformuluotos visuotin ė s ideologijos. Šis pozicinis determinizmas. kas moraliai privalu ￿ ir tuo pat metu nat ū raliai nei š vengiama ￿ grie ž tai priklauso nuo individo pad ė ties laike ir socialin ė je strukt ū roje. nei grie ž tai dualistin ė s intelektualios kult ū ros. bet ir veiksmingai susipyn ę s su grie ž ta Indijos kast ų sistema. kur į skyr ė neklystantis reinkarnacijos procesas ￿ „visata nei š vengiamai tur ė s b ū ti sunaikinta Kali am ž iaus pabaigoje. Visuomenei. vyko klano galyb ė s irimas ￿ nebuvo nei dominuojan č ios valstybin ė s organizacijos. o kad Dievas gal ė t ų mus sunaikinti. jis pirmiau turi mus susilpninti. nesankcionuotu jokios į sivaizduojamos i š orin ė s vald ž ios ar tradicijos. Ta č iau šį grie ž tum ą visuomet atsveria kinta ￿ mumas laike ￿ abu į traukti į u ž dar ą . yra ne tik intelektualiai susijęs. . Promet ė jo mitas i š rutuliotas visuomen ė je. atsikartojant į ciklą (iš kurio i š sivaduoti tegali ap š viestieji).resn į " u ž si ė mim ą nei tas. kai kuriems savo nariams leid ž ian č iai individualistinius praktinius (o ne vien simbolinius) veiksmus.

labai susir ū pinusi ų moralini ų problem ų interpretacija. i š prad ž i ų Šė tonas nebuvo laikomas mai š tininku. Betgi tam. 2 9 Ry š ki š ios gr ė sm ė s nacionalinei ir religinei tapatybei patirtis suteik ė jausminio gyvybingumo . susir ū pinusi savo galios i š pl ė timu. „subtili dvasia". bet tik tod ė l. o juo labiau mai š tininku nihilistu. daugiausia poet ų dramaturg ų . anot Eschilo. kai ž yd ų aristokratija. ta č iau grie ž tai nekontroliuojam ų jokios politin ė s ar religin ė s organizacijos ir nesan č i ų tokios organizacijos pareig ū nais. Ankstyvuosiuose Artimuosiuose Rytuose. kur moralin ė poezija visi š kai priklaus ė nuo organizuot ų religini ų grupi ų . ė m ė smarkiai helenizuotis ir d ė l to i š kilo rimta gr ė sm ė kult ū rinei ž y d ų bendruomen ė s tapatybei. Piktavalio Šė tono pavidalas susiformavo Palestin ą u ž kariavus seleukidams. ė m ę s „apgaulingai m ą styti": grei č iausiai Promet ė jas ir bus pirmasis i š rad ę s apgauling ą auk ą galingiesiems 2 8 .Ta č iau Promet ė jas n ė ra h ė geli š ka „gra ž i siela" ar feodalas. dvasininkija. pats i š to neturi gauti jokios naudos ￿ jis pasiry žę s nusid ė ti. kaip ir valstybin ė sistema. Izraelit ų tradicijoje. anot Hesiodo. Kitas su Promet ė jo tema susij ę s graik ų visuomen ė s strukt ū rin ė s charakteristikos bruo ž as ￿ intelektual ų buvimas. J į pagimd ž iusioje tradicijoje toks į sipareigojimas siejamas su auk šč iausia inteligencija. kur taip nebuvo ir kur prana šų institucija leido „ m a i š t a u t i " prie š nusistov ė jusi ą socialin ę santvark ą paklusnumo auk š tesn ė ms j ė goms d ė lei. ai škiai i š vyd ę s priespaud ą bei jos ribas ir. savaranki š kas protas. buvo organizuota pagal militaristin į „rytieti š ko despotizmo" tip ą . kad konkre č iai pagelb ė t ų kitiems. kad tai i š rast ų visi š kai neabejodamas savo poelgio teisumu. Jis yra. besivadovauj ą s archaji š ku garb ė s principu.

ir intelektin ė grie ž to (kovingo) dualizmo tradicija. kuriose nepriklausoma individo socialin ė elgsena yra beveik visi š kai ne į manoma. į skaitant netgi grie ž tai kalvinistines.mitui apie Šėtoną . kai velnias buvo savo galios viršū n ė je ir visi bijojo raganavimo. Kristaus gundymuose).. Kai visuomen ė je. Š io periodo sukilimai. narių pasiryžimo atsisakyti tarpusavio moralinių įsipareigojimų siekiant išskirtinio vieno asmens pripažinimo pajautos. jau egzistuojan č ius jo elementus i š pl ė￿ tojant į dramati š k ą š ios patirties prasm ė s paai š kinim ą (pvz. ir Šė tono mitologijos augimas yra tos pa č ios istorin ė s situacijos padariniai. į sigal ė jus naujai. Išvados I š ai š k ė jo. kurioje tradiciškai aukštai vertinamas grupinis solidarumas. u ž gniau ž ianti individo nepriklausomyb ę . nepritariama grie ž tam m ą stymo dualizmui. Po viduram ž i ų susik ū rusiose bur ž uazin ė se Vakar ų Europos visuomen ė se. tod ė l jose neatsiranda šė toni š kos mai š tingo elgesio interpretacijos. Tradicin ė se Indijos ir Kinijos civilizacijose. labiau individualistinei visuomeninei santvarkai. jog b ū tinos „ šė toni š kos" mai š tingo elgesio teorijos atsiradimo prielaidos ￿ socialin ė strukt ū ra. kurioje vyrauja nepriklausomyb ę gniu ž danti socialin ė strukt ū ra bei dualistin ė intelektin ė . ￿ „ šė toni š ka" ideologija nusilpo. i š naujo į tvirtin ę kolektyvines tapatybes ir tarpusavio į sipareigojimo saitus. Pana š i pad ė tis susidar ė krik šč ioni š koje Europoje baigiantis viduram ž iams. ￿ kuriose vis d ė lto buvo siekiama pasitelkus „laisvo pritari30 m o " princip ą į teisinti individo nepriklausomyb ę . Šėtono įvaizdis susiformavo kaip religinė interpretacija bendruomenės.

ypa č Vakaruose. ￿ tuomet „ šė toni š kos" teorijos ir jas skleid ž iantys religiniai bei politiniai jud ė jimai atsiduria d ė mesio centre (o socialin ė s grup ė s. ir prie to į prantama. S ą lygos. į gydama „netvarkos" bruo žų . padidinantys individo laisv ę . kelian č ios did ž iausi ą gr ė sm ę senosioms vertyb ė ms ir paklusnumo normoms. ima vykti socialiniai poky č iai. „ šė toni š kos" mai š tingo elgesio teorijos netur ė t ų b ū ti labai patrauklios. 3 1 Š itaip atsitinka. bet ir „mas ė se" u ž j ų „respektabilios pagrindin ė s srov ė s" rib ų . „ šė toni š kos" teorijos įgyja didesn į ir pik ￿ tybi š kesn į poveik į . Į prastos kovos priemon ė s neefektyvios kaunantis su antgamtine Šė tono ir jo ša￿ . kad dionisi š kasis tipas. ims vis labiau i š stumti Šė tono model į kaip i š gyventos g ė rio ￿ blogio są33 veik ų patirties form ą . eretik ų ir ž y d ų persekiojimus). (Tai į vyksta ne tik „rafinuotose sferose". Bet su Byronu i š mitologijos persikeliame į estetik ą . o su Swinburne'u šė toni š kas tipas transformuojasi į dionisi š k ą j į avangardin ė s kult ū ros tip ą .) Š io proceso pavojus ￿ tai ne racionalizuotas fanatizmas (praeityje suk ė l ę s organizuotus ragan ų . Nusilpus patriarchaliniam autoritetui galima tik ė tis. o mai š tininkai gal ė t ų b ū ti traktuojami kaip nekenksmingi „romantikai" ar „dekadentai" ekscentrikai. jog ž mogaus elgesiui visuomet b ū dingas tam tikras netvarkingumas. kai tokia socialin ė strukt ū ra ima irti. tampa pirmaisiais „atpirkimo o ž iais"). kai i š nyksta ribos tarp ekstati š ko susinaikinimo ir simbolinio kanibalizmo. yra palankios j ų į teisintam elgesiui. kaip tai buvo devynioliktajame am ž iuje Anglijoje.tradicija. o iracionalaus sprogimo galimyb ė . 3 2 Kai kult ū roje yra n e d a u g netvarkos arba laikomasi prielaidos. kuriomis kyla „ šė toni š kos" teorijos.

3 4 Ta č iau nors Dievo ￿Šė tono paradigma leido stipresniajam persekioti silpnesnįjį . o moralin ė s galvosenos gelmin ė . su tais. kuriai jos buvo taikomos. kurie tapatina save su „Dievu". Mitologin ė s konstrukcijos nereik ė t ų laikyti stebimo.y. k ą kai kurie vadina „postmodernizmu"). vis d ė lto. nors visi š kas jos sunaikinimas ￿ kai jos nelieka netgi atmintyje ￿ gali sugriauti ideologinius kovos u ž teisingum ą pamatus (ypa č kolia ž o kult ū roje be vertybi ų hierarchijos ir tod ė l be emocin ė s gelm ė s. neleid ž ian č iame susitaikyti tiems. pagimdyt ų tam tikros socialini ų santyki ų organizacijos susijungimo su tam tikra moralin ė s galvosenos gelmine strukt ū ra. Veikiau tai redaguota atranka ir k ū rybiniai dirbiniai i š fantazijų rinkinių. S ą lygos tokiam susitaikymui atsiranda tik š iai paradigmai susilpn ė jus. t. kuriuos jie priskiria „ Šė tonui". jai įgijus eksperimentin į pob ū d į . tod ė l norintieji į veikti šė toni š kos paradigmos i š pa ž in ė jus turi griebtis ypating ų kovos b ū d ų .linink ų galia. kai juos labiausiai persekiojo) kovoti su eng ė jais. remiantis jomis. jau egzistuojan č io. Socialini ų santyki ų organizacija laikui b ė gant gali kisti. Tod ė l neatsitiktinai moter ų i š sivadavimo jud ė jimas toliausiai pa ž eng ė civilizacijoje. anot Victoro Turnerio. su š iais ž mon ė mis elgtasi nepaprastai ž iauriai. elgesio atspind ž iu. ji taip pat įgalino silpnesniuosius (nors neb ū tinai tada. elgesio apra š ymo. Šė toni š ko mai š to teorijose nerasime adekvataus daugumos. Dievo ￿Šė tono paradigmos keliamas pavojus gl ū di strukt ū riniame principe. tame. kurioje moterys anks č iau buvo intensyviausiai persekiojamos kaip raganos. Vien to visi š kai pakanka numatyti. jog tokia b ū sena (ir j ą i š rei š kianti kult ū ra) vis globalesniame pasaulyje tegali b ū ti laikina ￿ antistrukt ū rin ė faz ė .

Mums svarbu ir s ą lygos.strukt ū ra. Ta č iau kiekviena vaizduot ė priklauso tam tikrai kult ū rinei tradicijai ir veikia arba pagal. Atitinkam ų pasirinkim ų į tikinamumo laipsnis ir veiksmingumas priklauso nuo konkre č i ų socialini ų s ą lyg ų . ar tikslingai ￿ veiksmams pateisinti. kurias š i tradicija suk ū r ė . socialin ė s santvarkos poky č iai tik sustiprina ar susilpnina jos į tikimum ą . turi tendenciją joje atkakliai ir laikytis. kaip ir kokiomis aplinkyb ė mis atskirus š ios konstrukcijos aspektus pasirenka į vairios socialin ė s grup ė s ar individai ir kaip jais naudojasi pasirink ę : ar pas ą moningai ir. padedantis galutinai nusakyti ry šį tarp mitologin ė s vaizduot ė s ir socialin ė s tikrov ė s. Intensyvi ų tarpcivilizacini ų susid ū rim ų periodais modeliai. kaip psichologin ė s motyvacijos š altiniais. Pats bendriausias principas. jie n ė ra priimami spontani š kai. gali tapti patraukl ū s kitoms. Galima daryti prielaid ą . ( Š itaip moderniaisiais laikais daugiausia plito Vakar ų civilizacijos į taka kitoms civilizacijoms. jiems reikia dirbtinio „paramstymo". ir pasirinkimai. yra tas. arba panaudojamos pateisinti b ū simam elgesiui.) Ta č iau kol š ie modeliai asimiliuojami su ry š kiais juos absorbuojan č ios civilizacijos bruo ž ais. ko gero. „Beasmenis" simbolin ė s konstrukcijos apra š ymas (tam tikru laiko momentu) tegali pad ė ti susidaryti nei š sam ų šioje konstrukcijoje gl ū din č i ų dinamini ų galimybi ų vaiz ￿ . sukurti gelmin ė se vienos civilizacijos strukt ū rose. jog vis ų veiksm ų galimyb ė s i š bandomos vaizduot ė je ir arba pasmerkiamos. arba prie š kategorijas. syk į susiformavusi civilizacijoje. neintencionaliai. jog kart ą atsiradusi simbolin ė konstrukcija (kaip intelektin ė s ir socialin ė s istorijos proces ų rezultatas) daro visuomenei poveik į priklausomai n u o to.

Simbolini ų konstrukcijų „perversijos" taip pat laikytinos j ų istorini ų trajektorijų dalimi. Jos geriau atsiskleid ž ia. arba stabdo simbolin ė s konstrukcijos implikacij ų aktyvias i š rai š kas ir atskleid ž ia vidinius jos ribotumus. kad ji pakeista). kai simbolin ė s strukt ū ros susiduria su situaciniais faktoriais. .d ą . kurie arba skatina. istoriniuose procesuose dar nesp ė jus visi š kai atsiskleisti jos galimyb ė ms ir ribotumams (arba gali tik pasirodyti. Š is procesas niekuomet nesibaigia: simbolin ę konstrukcij ą gali pakeisti kita.

. Romantizmas ￿ tai tikslus dviprasmyb ė s ir prie š taravimo į vardijimas. Romantizmo jud ė jimas n ė ra „begalin ė sumai š tis". moralin ė kult ū ra. daugelio jau anks č iau tyrin ė to.Romantizmas ir daosizmas: kultūros organizavimo plotmės Kiekvienoje civilizacin ė je konfig ū racijoje atrodo reikalingos septynios kult ū ros organizavimo plotm ė s: percepcijų rinkinys. bet kilusios i š skirting ų istorini ų š altini ų ir patrauklios skirtingoms auditorijoms. o kiekvien ą jo plotm ę (konkre č iu jo istorin ė s trajektorijos momentu ir tam tikroje vietoje) galima tiksliai apibr ėž ti. jei tik prie š tai š iuos lygius ai š kiai atskirsime. jausenos b ū das. Septyni ų jo kult ū ros organizavimo plotmi ų reik š m ė s yra ne tik intelektualiai atskiriamos. o kartu besistengdamas suvokti europieti š kojo romantizmo į vairov ė s ir prie š taring ų jo savybi ų reik š m ę . s ą mon ė s strukt ū ra. draminis scenarijus ir savojo „ a š " psichologija. anot pla č iai paplitusios jo sampratos. pa ž inimo organizavimo forma. Šį s ą ra šą sudariau skatinamas ilgalaikio analitinio r ū pes č io.

ken č ianti d ė l susvetim ė jimo tarp esmini ų jos patirties kategorij ų (prigimties ir civasios. 3 Romantin ė je s ą mon ė s strukt ū roje blogis yra radikalaus atsiribojimo nuo vienos savo b ū ties pus ė s rezultatas. nesugeb ė jimas pripa ž inti asmenyb ė s individualumo reik š mingum ą . kurie prie šio k ū rybos proceso . leid ž ian č ios vaizduot ė je sukurti galing ą visum ą . tek ė jimas. į kuri ą orientuojantis b ū t ų galima prasmingai lokalizuoti savo individualyb ę drauge su savo veiksm ų ir d ė mesio objektais. siekia derm ė s su neu ž baigta ir besivystan č ia visuma. kai jos kuria netvark ą . tiek savo paties. tiek kito ￿ ar tai b ū t ų asmuo. kur į jis jaust ų b ū tinyb ę sukurti sau pa č iam ir tiems. kad socialiniai jud ė jimai pavirto magi š kos traukos objektais geriausiems ir blogiausiems iš sociolog ų . proto ir š irdies.Romantizmo elementai 1) Kaip percepcijų rinkinys romantizmas atskleid ž ia polinkį ne tik suvokti. Blogis kyla ir tada. transformacija ir n e p a p r a s t u m as ￿ priskirti š ioms ypatyb ė ms stebukling ą prigimt į netgi tada. tradicijos ir mai š to). kai stokojama intuicijos. kuri j į suvar ž yt ų doktrinomis. Romantikui nereikia teorijos. 1 B ū tent š is percepcij ų rinkinys ￿ „klasikinio" prie š yb ė ￿ daugiausia l ė m ė tai. kai yra kuo individualiausi. 2) Kaip sąmonės struktūrų (ar bendr ą j ą ideologij ą ) romantizm ą galima apib ū dinti tokiomis pagrindin ė mis sąvokomis: į simintina asmenyb ė . jam reikia į vaizd ž io. 2 Š i s ą mon ė s schema ￿ kontrastas tragi š kajai. pasikliaudama vien savo sugeb ė jimais. bet ir g ė r ė tis tokiomis patyrimo ypatyb ė mis kaip spontani š ka į vairov ė . kurie yra visuotinai reik š mingi tik tada. ar istorines š aknis turinti bendruomen ė .

gra ž i sugedusi gamta yra suvokiama tiek budistin ė je. b ū tent sunaikindami individual ų sugeb ė jim ą k ū rybi š kai atsiliepti į bendr ą ž mogi š k ą visumos intuicij ų . poreik į . tiek katalikiškoje tradicijoje. a š tuonioliktojo ir devynioliktojo am ž iaus racionalistai skatino nevilt į .prisideda. jei ji netenka savo vietos „daikt ų prigimtyje". ta č iau beveik nepaveik ė kin ų poet ų : bedvas ė . tampama „alergi š ku chlorofilui" ￿ ir tod ė l pradin ę vienov ę siekiama susigr ąž inti „destruktyviai transcenduojant" tiek „gamt ą ". yra romantizmo „ne š vari s ąž in ė ". Tas pat gali nutikti ir „dvasiai" (kuri vis da ž niau buvo tapatinama su „vaizduote"). . bet nesuprantama konfucianistams 5 ir daosistams. kai ž mogus laiko save pana š iu į diev ą (t. Vaizduot ė s ž lugimas ￿ tu š tuma ￿ neviltis ￿ neapykanta ￿ tai Vakar ų Europos romantizmo psichogenetin ė blogio teorija 4 . (Visumos k ū rimas netgi tiems. kurie j ą . Tokio dvasios dena ￿ t ū ralizavimo ir gamtos despiritualizavimo padarinys ￿ „tamsusis" romantizmas. tiek „dvasi ą ". pasi ž ymin č i ų didele vaizduot ė s galia.y. sugeban č iu galutinai suvokti visum ą ir kurti meno k ū rinius. tod ė l galime tik ė tis jo susik ū rimo procese aptikti rai š k ų pagie ž os ￿ destruk ￿ cijos mechanizm ą . kurie atsisako prie to prisid ė ti. Š i koncepcija padar ė įtaką moderniesiems japon ų poetams. Europieti š koje tradicijoje tiek „gamta". Š itokia pagie ž a kyla tik tada. pas ė jusi ą demoni š kos neapykantos ir susinaikinimo daigus. jei pristinga tinkamos „dvasios". tiek ir ž mogi š ka „prigimtis" gali sugesti. Romantin ė je s ą mon ė s strukt ū roje tamsusis romantizmas atrodo kaip šė toni š kas mai š tas.) Romantik ų nuomone. kuriame gamta laikoma nepataisomai bloga ￿ anot Sartre'o.

￿ o ne „liberaliajai" proto ir ap š viesto sav ų interes ų siekimo etikai. o ne pagie žą . 3) Kaip jausenos būdas. B ū tent romantin ė je jausenoje ￿ „bur ž uazinio". turi nesunaikinam ą svar6 bą. ar ž mogaus teis ė ms. kas sutirpdo visas ribas ir sukuria savą tvark ą . neatsiž velgiant į toki ų emocijų sukeltas kan č ias ir laikant. Romantin ė daikt ų schema. Romantin ė moralin ė kult ū ra turi ir kitą. romantizmas rei š kia į sipareigojim ą kito ž mogaus at ž vilgiu atiduoti pirmum ą u ž uojautos etikai. susinaikinim ą . 4) Kaip moralinė kultūra. nusikaltimas. nesvarbu. romantizmas suponuoja i š d ž i ū vimo ir gyvybingumo arba. tamsiajame romantizme. „romanti š kajam gailes č iui". sau skirt ą . liga. ar patologi š ku. Bet toks ž mogaus susitapatinimas su dievu n ė ra b ū dingas r o m a n t i z m ui ir atskleid ž ia į r o m a n t i n ę s ą mon ė s strukt ū r ą slaptai į sibrovusias jud ė ji š kas ￿ krik šč ioni š kas ￿ ar gnostines ￿ konstrukcijas. kad tarp savo nusivylusi ų sek ė j ų ji skleid ž ia depresij ą . tamsiajame romantizme. ar impliciti š ka jausm ų organizacija. romantizme jie privalo mus nustebinti. kad jos. sveiko proto padiktuoto sant ū rumo prie š yb ė je ￿ mirtina aistra ž mogui ar ka ž kam. parodo nepaprast ą ž mogaus ir jo darb ų trapum ą ￿ galutinio sprendim o radimo negalimyb ę ￿ ir tod ė l d a u g pana š iau. i š niekinimo ir prisiminimo ciklus ar koegzistencij ą . ￿ ar. kaip sako Shelley. kaip visuma. ar i š ganan č iu b ū d u ￿ vis tiek tai bus branginama. o po to susipranta klyd ę s. pareigoms ir riboms skirt ų pamatini ų id ė j ų ir emocij ų konfig ū racija. Tantrizme tokie jausm ų prover ž iai yra kontroliuojami.i š reik š t ų ). nors trunka tik akimirk ą . ￿ bet taip pat. deformacija ir i š krypimas ￿ įgyja egzaltuot ą gilesn ė s tiesos ir momentinio didingumo pavidal ą . Tai įgyjama nelauktai suintensyvinus emocijas. o ne terorizm ą .

nusid ė j ė lio. blogu ar ir tokiu. Nors romantikai. siek ė „moral ę paversti funkcija. i š ganymu. Romantik ų m ą stysenoje autenti š kumas ir mai š tas yra glaud ž iai tarpusavyje susiję ￿ d ė l š ios prie ž asties romantikui labai sunku suvokti nemai š tingas autenti š kumo formas ar b ū ti autenti š kam. tokia pat nat ū ralia ir tiesiogine kaip 9 kv ė pavimas" . ypa č kai jis s ė kmingai „veik ė ". t. neskaitant ke8 li ų i š im č i ų . susidom ė jimo Šė tono. . U ž uojauta buvo vienas i š dviej ų svarbiausi ų motyv ų . arba i š devynioliktajam am ž iui b ū dingo ironi š ko supratimo. Spontani š kas susivaldymas yra romantin ė s tradicijos dalis. Tokia išpa ž intis yra daug svarbesn ė nei susilaikymas nuo š i ų silpnybi ų ir klaid ų (Rousseau) ￿ šis po ž i ū ris vis ų pirma nukreiptas prie š grie ž t ą ir sisteming ą savikontrol ę (puri7 tonizm ą ). taip pat ir prie š privalom ą nuolankum ą . bet jis yra kil ę s arba i š a š tuonioliktojo am ž iaus nat ū ralaus jautrumo kitiems (Shaftesbury „moralinio jausmo"). atliekant viešą i š pa ž int į . kad skirtumas tarp „konstruktyvi ų " ir „destruktyvi ų " poelgi ų yra labai nedidelis (Friedrichas Schlegelis).(ir gilesn į ) į sipareigojim ą pa ž inti savo autenti š k ą j į „a š " ir juo b ū ti ￿ geru.y. atvirai atskleid ž iant savo silpnybes bei klaidas ir neslepiant savo dorybi ų . ypa č anglai. kur į netgi oficialioji krik šč ionyb ė . buvo apleidusi kaip bevilti š k ą . Antrasis motyvas buvo simpatija autenti š kumo gynimui ￿ mai š tui prie š į sigal ė jus į autoritet ą . kai mai š tas nereikalingas (arba ne į manomas). ypa č pranc ū z ų ir angl ų . savikontrol ė s sisteminimas institucionalizuotos disciplinos forma romantikams atrod ė negarbingas ir nejautrus. ir tokiu (bet beveik niekada ￿ „neutraliu") ￿ iki skausmingiausi ų jo gelmi ų . slypin č i ų u ž stipraus devynioliktojo am ž iaus romantik ų .

nors ka ž kokiu dviprasmi š kai u ž gauliu b ū d u pasirodo es ą s ir tas. miestas kai kuriuose amerikie č i ų literat ū ros k ū riniuose.. viena vertus. tampa ka ž kas. kas tuo pat metu. form ą romantizm ą galima apib ū dinti kaip sistem ų fragment ų ir gyvenimo impresij ų sugretinim ą . reikalauja be perstojo save tikrinti neturint ai š ki ų gairi ų (t. konfesionalizm ą be standart ų . o sugeb ė jimas j į vertinti sunaikinamas. kas yra kartu ir gyvenimas. pavyzd ž iui. eroti š koji mirtis) arba nei gyvenimas. 5) Kaip pažinimo organizavimo. ir mirtis (pvz. ar n e p e r p r a n t a m a kauk ė . Ta č iau kai blogis yra susij ę s ne su veiksmu. geravali š k ą ne ￿ galvojim ą .y. . kas yra „ ž inoma" d ė l į vairi ų ž mogi š k ų sugeb ė jim ų „pa ž inti". o kita vertus. Tamsiajame romantizme ￿ Poe. ir tas: pavyzd ž iui. veiksmui suteikiama teis ė b ū ti neatsakingam. Baudelaire'o k ū ryboje ￿ pagrindine metafora. atrodo. viena vertus. nei mirtis.Į sipareigojimas autenti š kumui. bet visi š kai skirtingais b ū dais yra ir dirbtina. b ū ti sekuliariu vienuoliu be š ventosios disciplinos). ir n a t ū r a l u : kaip. Abiem at ž vilgiais ji p a d a r ė pastebim ą į tak ą masinei „klestin č ios visuomen ė s" kult ū rai. kas tikra. Pati savaime (kokia ji paprastai neb ū na) romantin ė moralin ė kult ū ra skleid ž ia. o su jo nusl ė pimu. 1 0 B ū dinga romantin ė metafora yra ka ž kas. kad jie bus i š pa žį stami visam pasauliui (tą kai kurie n ū dienos lyderiai š iandien daro per televizij ą ). romanti š kasis kal ė jimas p r a n c ū z ų ar rus ų literat ū roje. Ellulio la tech￿ niąue. kuriame vyksta dvasinis atgimimas. ar surinkimo į skaitom ą „tekst ą " to. leid ž ia daryti blogus darbus su ta s ą lyga. pro kuri ą į pavir š i ų i š kyla tik tai. kita vertus.

kuriose ž ol ė d ū zgia bit ė mis. Haydeno VVhite'o ž od ž iais tariant. [. kad ž emi š kasis dangus visada ž lunga (ar tampa emoci š kai nereik š mingas) vos tik jis sukuriamas 1 4 . s ą mon ė s ir jausenos veiksmais atsiliepiant į kult ū ros ir patirties disharmonij ą . kur į primeta konvencional ū s socialini ų vaidmen ų apibr ėž imai.rau13 g a m s ' . vyksta sav ę s i š radimo. jog herojus trans ￿ cenduoja [kasdien ė s] patirties pasaul į . kad u ž inerti š kumo. keliaujantis ten. Romantikas keič ia pasaul į . kur pergal ė neatskiriama nuo pralaim ė jimo. Rosai Luxem ￿ burg. „i š esm ė s yra sav ę s susitapatinimo drama. atsiranda siaubinga tu š tuma. „Bet". kai tiki. kas visada ten buvo ￿ „prigimtin ę " ar „kosmin ę " š erd į . romansas. o herojus.. m u s u l m o n a s ar komunistas.. o ne kokiame nors m ū s ų partijos kongrese. pripildydama s j į p r a s m i n g u m u ..6) Kaip draminis veiklos scenarijus. kitaip nei krik šč ionis. „romantinis herojus nesi12 tiki jokio galutinio palengv ė jimo". " Jeigu tokia gelmin ė jausena n ė ra pasiekiama. pa ž enklintas yd ų . kad . Ta č iau š is save gaminantis dirbinys. Š itaip atsitiko ir daug v ė lesni ų laik ų romantikei.] slap č iausios mano sielos kertel ė s labiau priklauso mano zyl ė ms nei . 7) Romantin ė savojo „ a š " psichologija daro prielaid ą . Bet jai taip pat b ū dingas „sakralus" ž inojimas. kad ž mogus savo dvasin ė mis pastangomis gali sukurti ž em ė je dang ų .] pievose. kuri atrado: „A š jau č iuosi dau g labiau namuose [. galiausiai savo esyb ė s gelm ė se aptinka ka ž k ą . šis pats save i š rad ę s vyras ar moteris. procesas. gelmin ę jausen ą . j į nugali ir i š jo galutinai i š sivaduoja" 1 1 . Ta č iau jis pripildo pasaul į p r a s m i n g u m u pats jo stokodamas: ne š ventasis. Romantin ė vaizduot ė yra „sekuliari". save suk ū rusiai kaip „did ž i ą j ą vadov ę ". simbolizuojama tuo..

Romantinis percepcij ų rinkinys yra variantas spontani š k ų psichokult ū rini ų tendencij ų . „Sakralizuotojas" i š š ios pozicijos traukia išganymo religijos link. 1 6 Romantin ė s ą mon ė s strukt ū ra buvo laikoma Plotino sekuliarizacija. kurios pakartotinai atsiranda d ė l sociokult ū rini ų l ūž i ų (pavyzd ž iui. apimanti u ž uojaut ą . ir kito i š sivystymo s ą lyga. Tikrasis romantikas tai laiko geriausiu ž monijos b ū senos apib ū dinimu. kur stokojama karingo dualistinio religingumo ir kur yra 15 i š laikyti aristokrati š kos vaizduot ė s elementai. Ta č iau pana š us percepcij ų rinkinys į sitvirtino Japonijoje. „sekuliarizuotojas" ima neigti ž mogi š kosios k ū rybos nepakankamum ą . į tekst ą orientuotas ￿ gyvenimo b ū das atrodo es ą s b ū tina ir vieno. „Klerikalinis" ￿ t. kuriose jie buvo naudojami individualios patirties į prasminimui.y.ž mon ė ms niekada neu ž tenka to. k ą jie padaro. Č ia apsiribosime keliomis u ž uominomis. yra atsiradusi tiesiog i š pietistin ė s krik šč ionyb ė s . Romantin ė s moralin ė s kult ū ros pus ė . Istoriniai šaltiniai Į vair ū s romantizmo komponentai yra skirtingai įsišakniję ra š ytin ė je istorijoje ir u ž jos rib ų . 1 7 Į tams ų j į romantizm ą galima ž velgti kaip į estetizuot ą gnostik ų dvasios ir kai kuri ų viduram ž i ų Europos demon ų transpozicij ą . kuri ą kylan č io liberalizmo am ž iuje įvykd ė pav ė lav ę renesanso hermetikai ir superracional ū s gamtos mistikai. visi jie turi skirtingas trajektorijas bei semantines jungtis į vairiose lingvistin ė se bendruomen ė se. antrojo am ž iaus Kinijoje ar š e š ioliktojo am ž iaus Anglijoje) ten.

Bent manojoje romantizmo interpretacijoje š is jo elementas yra pats seniausias. ypa č protestanti š k ų . Romantin ė pa ž inimo organizavimo forma suponuoja prot ą . galimas daiktas. susiduriant į su vis ų galim ų m ą stymo sistem ų . dvasi ų￿ž mo ￿ n ų . viena vertus. Bet Baxteris š itaip siek ė dvasinio tobul ė jimo. taip pat kyla i š krik šč ioni š k ų . atpirkimo o ž i ų . atrodyt ų . o Rousseau pakako sakyti tiesą (ar intensyviai jausti. grei č iausiai. ž adančią š iurpias įž valgas ir stebukling ą atsinaujinim ą negyvenamoje ž em ė je. sielos kelioni ų ir kvaili ų š ven č i ų p ė dsak ų ￿ paslapting ą pirmyk š t ę sferą. ar „ ž monijos atminties". Rousseau Išpažintis beveik nesiskiria nuo to. š altini ų : pa š alinus į sipareigojim ą moraliai tobul ė ti atsigr ęž us į save. Kita vertus. labiau archaji š kame sluoksnyje galime rasti mitologini ų apgavik ų . transo. o kartais ir pa č i ų ra ￿ cionalizuotoj ų . kad jis tai dar ą s). tarp 19 gyvenimo ir visur esan č ios mirties. Į sipareigojimas b ū ti autenti š kam ir vie š ai atsiskleisti. Ta č iau labiau į sigilinus į romantin ė s jausenos prielaidas galima aptikti. nukreipta prie š greitą pa ž ang ą į vairaus pob ū d ž io „pasaulio racionalizavimo" procesuose ir prie š mechani š ko abejingumo patirt į . kur b ū t ų i š saugotos visos nepaprastos kokyb ė s patirtys. „am ž in ų j ų form ų " ar „dangaus lobyno". kuri ą š ie procesai skleid ž ia tarp tokios racionalizacijos į p ė dini ų ir auk ų . k ą septynioliktojo am ž iaus puriton ų kunigas Richardas Baxteris apib ū dina kaip „tikslią ataskait ą " apie „tamsius ir aistringus" sielos kent ė jimus 1 8 .(bet lygiai taip pat b ū t ų gal ė jusi kilti ir i š budizmo). kuri driekiasi tarp tvarkingos bendruomen ė s ir pramatomos gamtos ir. Romantin ė jausena yra tarsi spontani š ka reakcija. u ž uominas. vampyr ų .

gyvas atsitiktiniais subtilumais ￿ Montaigne'io pagautas tarp religini ų kar ų . geriau apib ū dinama kaip i š sisklaidymas. galimas daiktas. vis dar artimas did ž iajai tradicijai. kit ą ￿ i š Petrarcos. globojamas aristokrat ų . kas atsitiko su romantizmu pasibaigus jo klest ė jimo erai. Romantizmas i š kyla tada. buvo m ė gstami daug labiau ir į vairesniuose socialiniuose sluoksniuose ￿ nuo diduomen ė s iki miesto . Romantin ė savojo „a š " psichologija. poet ų ir galiausiai revoliucionieri ų . ypa č protestantizmo veikiamame anglosaksi š kajame jos variante. vien ą savo pus ę yra gavusi i š Pico della Mi ￿ randolos. bet jis retkar č iais ap š vie č iamas jos niuans ų : nusivyl ę s protas. į vairiose vietose patyr ė į vairias transformacijas. bet vis tiek gyvai prisimenant į j ų pirmyk š t į didingum ą . Š is scenarijus. Tai. Romantinio draminio scenarijaus š aknys gl ū di pasakojamojoje mitologijoje ￿ atrodyt ų . Socialinis patrauklumas Skirtingi romantizmo elementai istorijoje buvo patraukl ū s skirtingoms socialin ė ms grup ė ms ir psichologiniams tipams.ž lugimu. Romantin ė moralin ė kult ū ra patikimiausiai įsitvirtino liberaliosios bur ž uazijos sluoksniuose. ir liaujasi egzistav ę s. vienuoli ų . Romantiniai draminiai scenarijai. ypa č j ū reivi ų ir klajokli š k ų (bet ne ž emdirbi ų ) gen č i ų . j ų formai kintant nuo riteri ų legend ų iki „tikros meil ė s" istorijų populiariuose ž urnaluose. o ne kaip ž lugimas. Jo ne į tikina kasdien ė s patirties substancia ￿ lumas. kai tarp š i ų į vairi ų plotmi ų atsiranda tarpusavio s ą skambiai. kai jos tampa viena kitai u ž daros.

Tai grei č iau b ū dinga (dvide š imtajame am ž iuje) kataliki š koms bei protestanti š koms Europos š alims. „postmodernius" intelektualus. jis atsispindi malajie č i ų biografijose. Jie labiau viliojo moteris nei vyrus. yra priimtina tiems. neb ū dami ekonomi š kai skurd ū s. kuri ų kiekviena turi skirtingas ribas socialin ė je erdv ė je ir laike ￿ ir t ų ar kit ų siel ų architekt ū roje. taip pat Lotyn ų Amerikai. . ken č ia nuo socialinio ir kult ū rinio susvetim ė jimo. turin č i ų polink į į religiją ar net prana š avim ą . Kiti romantizmo elementai buvo ma ž iau patraukl ū s. į apibr ėž iamas simbolines konstrukcijas. nereligingus literati. regis. J ų ž avesys siek ė toli nevakarieti š kas visuomenes: indonezietis Sukarno para šė savo autobiografij ą kaip romans ą 2 0 . kurie. nuo š v. nepaisant j ų grynai literat ū rin ė s reik š m ė s.proletariato. Šie apibendrinimai labai eksperimentinio pob ū d ž io. Romantin ė pa ž inim o organizavimo forma ai š kiausiai į sik ū nijusi angli š kuose soduose ir vokie č i ų romantik ų tapyboje ￿ ji vis ų pirma ž avi apoliti š kus. Ignacijaus iki Rousseau. (Šis romantizmo aspektas labiau ž av ė jo sekuliarizuotus ž ydus ￿ kaip ir miesto katalikus ￿ o ne miesto kalvinistus ar Ryt ų Europos katalikus valstie č ius. ir š i tendencija š iame regione atsispiria daug labiau į sigal ė jusios islami š kosios sav ę s suvokimo tradicijos į takai. Romantin ė s ą mon ė s strukt ū ra suranda atgars į daugiausia tarp sekuliari ų miesto intelektual ų .) Romantinis percepcij ų rinkinys vilioja paauglius. Romantin ė jausenos forma. Ta č iau m ū s ų pasi ū lytasis po ž i ū ris leid ž ia i š narstyti nesuvokiam ą r o m a n t i z m ų į vairov ę . estetus. Ispanijai. ypa č Pranc ū zijai.

2 2 Romantin ė je schemoje nepaprastumas visada atskiriamas nuo to. kaip jis suvokia kuriant į chaos ą . yra lygiai svarbu ir reik š minga kaip ir visa kita. Romantin ė je patirties visatoje daugelis pastebim ų . Ten. kurias esame i š skyr ę . kas i š prigimties paprasta. nors romantinis nepaprastum o vertinimas jam svetimas. bet i š laid ž iai su savo energija. kur aktyvi romantin ė moralin ė kult ū ra. o ne realyb ė . Daosizmas pana š iausias į romantizm ą percepcin ė mis orientacijomis į tekamum ą ir kait ą bei tuo. dalyk ų egzistuoja tik kaip faktai. b ū t ų metodologi š kai pageidautina kelti klausim ą . kas kasdieni š ka. daosizmo ir romantizmo kult ū ros organizavimo plotmes.Romantizmo ir daosizmo palyginimai Ė musis tarpcivilizacini ų palyginim ų . į kasdienyb ę tur ė t ų b ū ti ž velgiama su u ž uojauta. o po to visi š kai apsukti perspektyv ą . galima palyginti. nors toks palygi21 nimas geriau nu š vie č ia romantizm ą nei daosizm ą . neturintys svarbos. nors religi š kai tobulas vyras ￿ ar moteris ￿ turi nepaprast ų gali ų . daosistai saugo energij ą sveikatos ir ilgaam ž i š kumo sumetimais (išskyrus auk šč iausi ą religinio tobulumo lygį. Kai kurie romantikai siek ė viskam suteikti n e p a p r a s t u m o 23 atspalv į . ta č iau tai tebuvo siekiamyb ė . bet pati savaime ji n ė ra laikoma reik š minga. Romantikai elgiasi puritoni š kai su savo reik š m ė mis. „svetim ą " tyrim ų objekt ą paverč iant „sava" klausin ė jan č iojo pozicija. mano manymu. Bet a š čia tegaliu pasakyti. kur į pasiekus . Tokiose perspektyv ų kaitaliojimo pratybose gal ė t ų bendradarbiauti keli ų civilizacij ų atstovai. ar netgi vien pajuntam ų . Daosizme tai. kokiais at ž vilgiais. o kur jos yra skirtingos. kas vienoje tradicijoje yra i š skirtina kitos tradicijos po ž i ū riu. kuri ų kiti neturi.

Daosistin ė je moralin ė je kult ū roje laikoma. o bendra. atsitiktinis i š sigelb ė jimas. baigiant mąsliąja shen ￿ prie š io „nat ū ralaus proceso" pats ž mogus teprisideda vien meditacin ė mis technikomis). skirtingai nei populiariojo. visatoje jau č iantis tarsi namie (ši ramyb ė ž mogui pasiekiama savaime besivystant pirmyk š t ė ms energijoms. Du pagrindiniai romantin ė s moral ė s elementai aptinkami taip pat ir daosizme. „nat ū ralumas" yra visuotinai priimta norma. da ž niausiai nedviprasmi š kai rekomenduojamas visi š kas abejingumas: norint pasiekti ramyb ę . jog u ž uojauta yra b ū tina sėkmei (toks utilitarinis i š skai č iavimas romantinei moralei svetimas). ta č iau j ų svarba ir turinys ne tokie pat. Romantin ė je schemoje ramyb ė yra į manoma. kuriuo ji dalijasi su konfucianis ￿ tais) yra visi š ka intensyvi ų i š gyvenim ų siekian č ios romantin ė s jausenos prie š yb ė . Siekiama nat ū ralaus spontani š kumo. kad u ž uojauta da ž niausiai kyla spontani š kai (tai š iek tiek primena a š tuonioliktojo am ž iaus „neatremiamos u ž uojautos" samprat ą ). reikia b ū ti „neta š ytu r ą stu". dramin į ž mogi š kos veiklos scenarij ų . bet tai. Nors knygoje Tao Te Ching karo vadai į sp ė jami. 2 5 Ta č iau daosistin ė je tradicijoje u ž uojauta n ė ra taip reikalinga kaip romantizme. Literat ū rinio.į manoma i š spinduliuoti energiją jos neprarandant) ir esti 24 i š laid ū s su reik š m ė mis. pradedant seksualiąja ching. n ė ra individualu. daosizmo jausenos b ū das d ė l savo ramyb ė s ir darnos. Jei č ia apskritai tinka vartoti vakarieti š kas s ą vokas. kas spontani š ka. d ė l migloje i š nykstan č ios „pl ū duriuojan č ios valties" į vaizd ž io kin ų poezijoje (tai pom ė gis. o ne pam a ž u atsirandanti ir ilgai i š liekanti daosist ų ramyb ė . akimirk ą trunkanti ramyb ė tarp kar ų . kuriam pritaria . ta č iau tai trapi.

kas am ž ina ž moguje. Filosofiniame daosizme š i tapatyb ė yra am ž ina duotyb ė . kad š ios dvi strukt ū ros susideda i š t ų pa č i ų .daosistin ė literat ū rin ė vaizduot ė . nevisi š ko suvokimo poj ū tis. fragmenti š kumas. daosizme ￿ energetin ė . galutinai suvienytoje ir prasmingoje visatoje. Daosistin ė s ą mon ė s strukt ū ra geriausiai tinka detalesniam palyginimui su romantine s ą mon ė s strukt ū ra. Vizijiškumas skiriasi nuo romanti š kumo. kuri ą galima tik pamir š ti. ir to. ir romantizmui bendra. tik skirtingai i š sid ė s č iusi ų pamatini ų element ų . kasdien ė s individualizacijos ￿ bruo žų į vizijinius scenarijus į ne š a b ū tent komi š ki elementai: š itaip jie juos „humanizuoja". i š r ūš iuoja visus veik ė jus į nat ū raliai jiems pritinkan č ias vietas ir suteikia ž mogi š kiems veiksmams vis ą j ų prasm ę . o budizme ￿ „ne ￿ visata". „nat ū ralioje" organi š k ų tarpusavio priklausomyb ė s ry š i ų visatoje. kuri galiausiai atkakliai parei š kia savo teises.y. tur ė tume apib ū dinti kaip turint į „komi š k ų " ir „vizijini ų " element ų . kaip vienov ė skiriasi nuo į vairov ė s. induizme ￿ š okio pavidalo. b ū tinas netobulumas. kuri krik šč ionyb ė je yra architektoni š ka. Komi š kasis scenarijus pasirei š kia var ž ybomis. kuriai b ū dingas tr ū k č iojimas. kuri ų dalyviai veikia tame pa č iame egzistenciniame lygyje. kas laikina. bet kurios . Dieviškojoje komedijoje ar Kelionėje į vakarus. Gamtos ir dvasios tapatyb ė s samprata ir daosizmui. Literat ū rinio daosizmo i š pl ė tot ą pa ž inimo organizavimo form ą gal ė tume apib ū dinti kaip poetini ų nedalomos gamtin ė s ￿ dvasin ė s visumos intuicij ų rinkin į . Į vairov ė s ￿ t. ji labai ry š kiai skiriasi n u o romantin ė s pa ž inimo organizavimo formos. kaip. Vizi￿ jinis scenarijus p a d e d a į veikti „susvetim ė jim ą " tarp to. Galima laikyti. pavyzd ž iui.

ne į manoma prarasti. 2 6 Romantizme ji arba jau prarasta, arba dar ne į gyta ￿ tad ji n ė ra duotyb ė , o auk šč iausia galimyb ė , d ė l kurios, kaip b ū dinga sekuliariesiems Vakarams, reikia rizikuoti viskuo, neturint jokios garantijos, kad pasiseks. Daosizmas turi stipr ų polink į į stabilizuojant į ri š lum ą . Romantizmas energingai svyruoja tarp ri š lumo ir pertr ū kio (tikrovėje, bet kuriuo konkre č iu momentu, tai vyksta neharmoningai, bet teori š kai, ilgą laiko tarp ą , š is svyravimas atrodo es ą s harmoningas). Romantizme toki ų svyravim ų gausu, jis niekuomet n ė ra vienpusis, ir tod ė l jį galima laikyti brandžiausia, netgi visapusiškai brandžiausia ž monijos svajone: tai svajon ė a) apimanti visas esmines prie š ybes ir) ž inanti, kad ji gali ž lugti, ir galb ū t ž lugti bet kuri ą akimirk ą , ta č iau j ą verta i š saugoti ž monijos atmintyje, svetim ų j ų atmintyje, net kai ji jau yra ž lugusi. Romantin ė brandos koncepcija: tvirtas savo ir pasaulio ribotumo ž inojimas, stiprus to, kas poelgiuose, savyb ė se ir aplinkose pastoviai gerbtina, ir to, kas siau27 binga, poj ū tis. Romantin ė je s ą mon ė s strukt ū roje atotr ū k į tarp gamtos ir dvasios (ar, i š kreiptai suscheminta forma, tarp „fakto" ir „vertyb ė s") galima tik ė tis į veikti tik pasitelkus pat į geriausi ą meną ￿ t.y. tam tikr ą save transcenduojant į dirbin į , kuriuo taip pat yra ir ž mogus. Religiniame daosizme pana š i jungtis ￿ dvasios ir k ū no technika (kv ė pavimo pratimai, meditacija ir sekso technikos, makrobiotin ė dieta), kuri p a d e d a ne pasiekti, o grei č iau patvirtinti k ū no ir dvasios vienov ę , jeigu ji yra atliekama tinkamai nusiteikus. 2 8 Menas yra svarbi daosistin ė s (ar, bendriau kalbant, kin ų ) tradicijos dalis. Ta č iau jis n ė ra ta svarbiausia deta ￿

lė, be kurios visi š kai suirt ų visa „sistema", kaip tokiu atveju atsitikt ų su romantizmu. Pa č iame rafinuo č iau ￿ siame daosistin ė s schemos lygmenyje menas i š rei š kia harmoningo s ą moningos gamtos dalel ė s buvimo visumoje, kuriai ji priklauso, patyrim ą . Romantinis menas yra „dvasinis darbas", išganymo priemonė; daosistinis menas ￿ „dvasingas laisvalaikis", gamtos sąmonė, kurios nereikia i š ganyti. Romantin ė visata veikia surinkdama savin nepermanomus priedus, daosistin ė visata ￿ ne k ą nors prie jos pridedant, o pasiekiant su ja harmoning ą derm ę . Daosizme dirbtinumas yra nominalistin ė iliuzija, pasmerkta galiausiai i š nykti pati. Romantizme dirbtinumas (jei tai n ė ra menas) ￿ labai realus kal ė jimas, su kuriuo reikia kovoti ￿ neturint vilties, kad galutin ė pergal ė bus pasiekta savo paties ar kieno kito gyvenime. Kiekvienas kovoja pats vienas/pati viena, ta č iau kartais bekovojant pajuntama netik ė ta, labai reik š minga dvasin ė giminyst ė su kitais ￿ romantinio socialumo esm ė . Bet š i giminyst ė ￿ tai deformuot ų j ų ir kovotoj ų giminyst ė ￿ su dideliais tr ū kumais ir naikinan č ia jėga, visuotin ė s u ž uojautos ap ￿ gaubty, paslaptingai ir tyliai suvedanti draug ė n kelis pana š uolius, pajutusius t ų pa č i ų galutinybi ų skambes į . Daosistiniam socialumui tai visi š kai neb ū dinga. Emancipuojanti romantin ė s paradigmos schema gali pati tapti kal ė jimu, ir i š ties b ū tent š itaip sekuliariajame romantizme atsiranda blogis29: kaip „gele ž in ė b ū tinyb ė " ar „akla privalomyb ė ", kaip vien tik strukt ū ra, i š kylanti i š jaudinan č i ų patirties prie š taravim ų t ė km ė s, ta č iau nesugebanti į š iuos prie š taravimus atsiliepti. 3 0 Anot romantizmo prielaid ų , schemi š kai suvoktas išsivadavimo procesas yra kal ė jimas: dirbinys, o ne menas.

Schemi š kas i š sivadavimas yra i š davyst ė , transformuojanti romantizm ą į terorizm ą . Bet neturint schemos analitin ė s praktikos tikslas tampa pats sau nesuvokiamas. Norint analizuoti ž mogi š k ą j į gyvenim ą , tenka gyventi neu ž tikrintai balansuojant tarp i š davyst ė s ir i š sigelb ė jimo: tai principas, kuris civilizacij ų analizei tinka taip pat gerai, kaip ir bet kuriai kitai. Daosistiniu po ž i ū riu romantizm ą galima apkaltinti turint savo strukt ū roje ir nuod ų , ir prie š nuod ž i ų ￿ bei tuo, kad stengiantis b ū ti visuomen ė je nat ū raliam pasitelkiama per daug meno. Bet kuri gi kita simbolin ė konfigūracija turi tiek daug prie š nuod ž i ų nuo savo pa č ios nuod ų kaip romantizmas? Blaivumu ir atkakliu realizmu romantizmas pralenkia visus. Nelaimei, prie š nuodis tampa veiksmingas tik ilgainiui. Negali b ū ti tikras, kad jis ims veikti tuoj po nuod ų , o juk socialin ė je praktikoje tai svarbiausia.

Civilizacinės romantizmo ir daosizmo lokacijos
Romantizmo ir daosizmo skirtumai atspindi bendrus moderni ų j ų Vakar ų ir tradicin ė s Kinijos civilizacijų skirtumus organizuojant emocin ę ￿ fluidi š k ą ￿ percepcin ę jausen ą . Š iuo at ž vilgiu romantizmas, jo istorin ė s trajektorijos visuma, atskleid ž ia daugiau nei bet kuris kitas a š tuonioliktojo ar devynioliktojo am ž iaus Vakar ų tekst ų ir praktikos sri č i ų rinkinys. Daosizmo pad ė tis tradicin ė je kin ų civilizacijoje buvo pana š i. Ren č iant racionalius ￿ strukt ū rinius ￿ konceptualius moralin ė s kult ū ros pamatus Kinijoje svarbiausi ą vaidmen į

suvaidino konfucianizmas, o reliatyviai sekuliarizuotuose moderniuosiuose Vakaruose ￿ (keliais variantais) liberalizmas. Nors tiek konfucianizmas, tiek liberalizmas turi savo emocines puses (pirmuoju atveju ￿ „ ž mogi š kum ą ", antruoju ￿ „dosnum ą " ir Johno Stuarto Millio „jausmo kultivacij ą "), jos telpa etiniuose r ė muose ￿ grie žč iau konfucianistin ė je nei liberaliojoje tradicijoje ￿ ir neatskleid ž ia tokios emocinio gyvenimo autonomijos kaip daosistiniai ar romantiniai tekstai. „Racionaliosios etikos" ir „emocij ų organizavimo " skirt į turb ū t galima įž velgti bet kokios istorin ė s ar n ū dien ė s civilizacijos simbolin ė se konfig ū racijose. Skirtumas gali tapti akivaizdus ￿ pavyzd ž iui, „ortodoksijos" ir „misticizmo" diferenciacija toje pa č ioje tradicijoje, ar gali į sik ū nyti skirtingose tradicijose keliais tarpusavyje konkuruojan č iais ir kintan č iais kiekvienos r ūš ies variantais (kaip moderniaisiais laikais). Prie š ingas tendencijas galima laikyti glaud ž iai tarpusavyje susipynusiomis ar į sitraukusiomis į kov ą , kurios tikslas ￿ galutinis vienos pus ė s dominavimas. Nepaisant toki ų element ų santykio turinyje ir strukt ū roje skirtum ų , tai, galimas daiktas, yra universali simbolin ė s civilizacijų organizacijos dimensija, kurios reikia vidinei pusiausvyrai, kaip nors balansuojant „racionaliuosius ￿ etinius" ir „intuityviuosius ￿ ￿ emocinius" bet kokios civilizacijos aspektus. Jei viena pus ė yra d a u g labiau i š sivys č iusi nei kita, lauktina, kad suma žė s civilizacijos adekvatumas ž moni ų p o r e i k i a m s . Jei abi pus ė s yra s m a r k i ai i š sivysč iusios, bet silpnai tarpusavyje susijusios, gal ė tume laukti dezintegruojan č i ų tendencij ų pa č ioje civilizacin ė je konfig ū racijoje. Jei nei viena, nei kita neturi bent š iek tiek patvarios organizacijos, kaip, atrodyt ų ,

yra postmodernistin ė je vaizduot ė je, atsakomyb ę i š likti civilizuotiems paveldi kiti.

Socialinis poveikis
Kas į vyksta tada, kai ž mon ė s rimtai ž i ū ri į romantizm ą , priklauso nuo to, 1) į koki ą romantizmo plotm ę ar aspekt ą ir kokioje jo istorin ė s trajektorijos fazėje jie ž i ū ri rimtai ir 2) k ą savo socialin ė je aplinkoje jie specifi š kai atmeta romantizmo vardu. Nors romantizmas turi ir „esmini ų " element ų , jo pavidalas paskiroje nacionalin ė je, religin ė je, politin ė je aplinkoje taip pat priklauso nuo „atsitiktini ų " charakteristik ų , nuo to, į k ą yra nukreipta paskir ų romantik ų polemika. Pranc ū zijoje ir Ispanijoje kritikuojamas tradicinis klerikalizmas ir su juo susijusi bur ž uazija; Vokietijoje ir Anglijoje pasisakoma prie š modernistin ę racionalizacij ą , bet tik Vokietijoje ￿ „kunigi š ku" b ū du; Rusijoje ￿ prie š bejausmi š kum ą asmeniniame gyvenime; devynioliktojo am ž iaus Italijoje ir Lenkijoje ￿ prie š istorines skriaudas savajai tautai (o dvide š imtojo am ž iaus Afrikos literat ū roje ￿ prie š visa tai kartu), palie č iant tik kelet ą ry š ki ų , bet ne i š imtini ų akcent ų . Simbolin ė s konfig ū racijos naudojimo visuomen ė je tikslai priklauso i š dalies nuo konfig ū racijos pob ū d ž io, i š dalies n u o visuomen ė s poreiki ų . Daosizmas buvo glaud ž iai susij ę s su valstybe, o romantizmui tai b ū t ų visi š kai ne į manoma: „visoms dinastijoms š ventikai par ū p i n d a v o centrin ę vald ž i ą remian č i ų simboli ų ir atlikdavo ritualus j ų saugumui u ž tikrinti" 3 2 . Kra š tutinis romantizmo draminio scenarijaus individualizmas, ro ￿

mantinis į sipareigojimas siekti individualaus autenti š kumo ir j į i š reik š ti, su tuo susijęs po ž i ū ris į į tvirtintas strukt ū ras kaip į kal ė jimus bei romantizmui b ū dinga fragmenti š ka pa ž inimo organizavimo forma padaro romantizmo institucionalizavim ą ba ž ny č ios ar ba ž ny č i ų serijos pavidalu nors kiek ilgesniam laikui ma ž ai tik ė tiną. Jis n ė ra taip artimai kaip religinis daosizmas, netgi psichoterapijoje, susij ę s su g y d y m u ir tod ė l neturi to galios instrumento, kur į suteikia mok ė jimas gydyti ir i š varyti demonus. Romantizmas nesuk ū r ė ritual ų , kuriuos b ū t ų galima paversti visuotiniais, standartizuoti ir atitolinti nuo kasdienyb ė s. D ė l savo individualistini ų , spontani š kum ą teigian č i ų , savikriti š k ų ir ironi š k ų element ų romantizmas daug labiau nei daosizmas ardyt ų tą valstyb ę , kurios tarnybai jis, laikinai ir iš dalies, gal ė t ų b ū ti pasitelktas. Ta č iau romantizmas dar ė įtaką į vairiems devynioliktojo ir dvide š imtojo am ž iaus politiniams jud ė jimams ￿ tiek kairiesiems, tiek de š iniesiems ￿ tol, kol jie į gydavo galios. „Galb ū t romantizmas netur ė t ų pasiekti ilgalaiki ų ir pla č i ų padarini ų , bet meteori š kai š vystelti, jei jis trok š ta savo r ū pes č ius atskleisti į sp ū dingai ir į tikina33 mai." Bet pagrindini ų romantizmo impuls ų laikinumas dar labiau ver č ia rimtai i š siai š kinti, į kokias pastovesnes praktikos strukt ū ras romantiniai impulsai lieja savo energiją ir koks romantizmo poveikis ilgiau i š lieka tiems, kuriuos jis suformavo, o po to apvyl ė . Nors romantizmas pripa žį sta lyči ų lygyb ę , atrodyt ų , kad jis (i š skyrus Hugo ir Yeatsą) nuvertina senatv ę ￿ bent labiau nei kitos su juo konkuruojan č ios Vakar ų tradicijos. Ta č iau Davidas Luke'as tvirtina, kad iki romantinio periodo „senas ž mogus angl ų literat ū roje pasirodydav ę s

praktikoje ly č i ų lygiomis nelaiko. kaip daugiau nei socialine problema jie pavert ė alkoholizm ą . Romantizmas yra ai š kiai prisid ė j ę s prie vaik ų pad ė ties a š tuonioliktojo am ž iaus angl ų ir pranc ū z ų aristokrat ų bei viduriniosios klas ė s š eimose pagerinimo. suvokiant bendruosius civilizacini ų proces ų tipus ir j ų psichologines dimensijas." Romantikai senatv ę pavert ė daugiau nei vien socialine problema. ir jaunam. i š ties veikiau patrauklesnis senam. Tad did ž iumoje romantin ė s literat ū ros pastebimas jo i š sirutuliojimas į pagrindin į . 3 5 Neatrodo. Daosizmas buvo vienodai prieinamas ir senam.vien kaip komi š ka ir periferin ė į vairi ų socialini ų vaidmen ų norm ų ir ideal ų parodija. nepaisant to. kad atiduoda pirmenyb ę moteri š kiesiems simboliams ir kelioms moterims nemirtingosioms. Polink į sentimentalizuoti nusikalt ė lius amerikieti š koji liberalioji kult ū ra. kad daosizmas vaik ų at ž vilgiu b ū t ų nuveik ę s k ą nors pana š aus. . Bet nors moteris jis vertina labiau nei konfucianizmas. jaudinan č ia sekuliari ą vaizduot ę . i š dalies i š romantini ų š altini ų . bus paveld ė jusi i š dalies i š krik šč ioni š k ų . simpati š k ą ir simbolin į persona žą yra i š ties vertas 34 d ė mesio. nei mes š iuo metu į stengiame. Toki ų simbolini ų konfig ū racij ų kaip romantizmas ir daosizmas visoje j ų į vairov ė je ind ė l į į Vakar ų ir Kinijos civilizacijų raid ą galima tinkamai į vertinti tik geriau. regis. nusikaltimus ir homoseksualum ą . ￿ lygiai taip pat.

ir prie tokios jo vartosenos verta apsistoti bent kaip prie vykusios nuorodos : taip į vardydami šį multivalenti š k ą ir daugiaprasm į proces ą nenusi ž engsime tikrovei. kuri ų nei š vengiama dalis yra „sakralumo sugr įž imas" (ta č iau ne to paties. tai gal ė t ų schemi š kai pailiustruoti 1 lentel ė . Jei analitinio ai š kumo d ė lei siektume atskirai i š ry š kinti b ū d i n g u s aspektus to. .Moralės humanizavimas ir „sakralumo sugrįžimas" Ar religin ė s moral ė s sekuliar ė jimas. Kalbant apie „sekuliarizacij ą " paprastai jau č iamas š io termino neai š kumas bei daugiamati š kumas. byloja apie evoliucij ą visuotinio „moral ė s sekuliarizavimo" link? Akivaizdyb ė į taigauja sud ė tingesn į rinkin į proces ų . ligtolinio sakralumo). kas į vairiais laikais buvo laikoma sekuliarizacija. nevienodai intensyvia i (ir su kai kuriomis atgr ąž os tendencijomis) pastaruosius tris š imtme č ius vykstantis Vakar ų civilizacijoje.

kas panaudojama individualiems ar grupiniams interesams) Humanistiniai (s ė kmingas kan č i ų ma ž inimas ir galimybi ų didinimas ar atvirk šč iai) Pasaulietinis (kai gyvenimo sferą kontroliuoja ne gyvenimo prasm ė s specialist ų organizacija. kiti) Moralinio vertini.Sakralumo￿sekuliarumo dichotomijos aspektai Kult ū ros kilm ė Transcendentin ė (reik š m ė s kyla i š š altinio. istorijos ar ž mogaus psichikos) Kult ū ros pob ū dis Sakrali (tai. istorijos ar ž mogaus psichikos) Nat ū ralistin ė (reik š m ė s kyla i š gamtos. kas spontani š kai gerbiama d ė l jo paties vert ė s) Sekuliari (tai. esan č io anapus gamtos.Dogmatiniai mo kriterijai (abstrakti taisykl ė ar kokyb ė ) Kontroliavimo b ū das Klerikalinis (kai gyvenimo sferą kontroliuoja gyvenimo prasm ė s specialist ų organizacija) .

kurios į k ū r ė jas akcentavo „ ž mogi š k ą j į " moralinio sprendimo kriterij ų ￿ gyvensenos s ė km ę lemi ą s atsikratymas kan č i ų š altini ų . tiek pa č iame budizme. imama prakti š kai r ū pintis kan č i ų ma ž inimu ir ne ￿ destruktyvi ų ž mogi š k ų j ų galimybi ų puosel ė jimu. religin ė s organizacijos ar religin ė s metaforos. kad moraliniam elgesiui jau nebedaro į takos religija. Krik šč ioni š kose religijose toks procesas i š ties vyko: prasid ė j ę s renesanso humanizmu. Moral ė ￿ kult ū ros aspektas. taip pat reformuotame judaizme. kaip antai š e š ioliktojo amž iaus Japonijoje. reikalaujan č ius j ų prisilaikyti neatsi ž velgiant į padarinius. Tyroji Ž em ė ir Nichiren). Reik š ming ą moral ė s humanizavimo laipsn į galima pasiekti grind ž iant savo veikl ą tebeegzistuojan č iomis religin ė mis tradicijomis. jis atsinaujino devynioliktojo amž iaus pabaigoje. tiek jo bendroje sociokult ū rin ė je aplinkoje atsirado sekuliarizuojan č i ų at š ak ų ￿ Dzen. Bet ypa č aktyviai jis pasirei š k ė liberaliajame protestantizme ir i š silaisvinimo teologijoje. Budizme š is procesas vyko tarsi prie š inga linkme: religiją. kai buvo surastas industrinis „socialinio klausimo" variantas. 3 S ą lygi š kai humanistinio pob ū d ž io moralin ė s kult ū ros istorin ė se civilizacijose atsiranda dviem atvejais: tada. kuriuos kiekvienas gal į s atrasti savo j ė gomis ￿ v ė liau nugula sakralizuojan č i ų pranaš ys č i ų sluoksnis (nors v ė liau.Moralės humanizavimas ir kultūros sekuliarizavimas Kalb ė dami apie moralini ų kult ū r ų humanizavim ą neturime omenyje to. Veikiau turime mintyje akcento post ū m į : u ž uot vertinus abstrak č ius principus ar orientavimosi b ū dus. 2 Kult ū ra yra ž mogi š k ų j ų simbolini ų samprat ų suma. .

Š itaip atsirad ę s procesas labiau primena spiralin į . poslinkis į nuo istorijos ir bendruomen ė s atsiet ą egoizm ą ir gyvenimo samprat ą . arba tada. Visai galimas daiktas. resakralizacija į vyksta auk š tesniuose sekuliarizacijos lygiuose ir d ė l to pakinta. kai nuo r ū pinimosi skausm ų suma ž inim u ar ž mogi š k ų j ų galimybi ų u g d y m u ir pl ė timu pasukama abstraktaus principo ar orientavimosi b ū do link. 4 Sakralizuojantys atsakai į sekuliarizacij ą yra tik ė tinas min ė tojo proceso komponentas. Vykstant procesui. kad kai kurie ž ingsniai „seku ￿ liarios" kult ū ros link ￿ pavyzd ž iui. Ta č iau po to.kai religin ė s tradicijos pasirodo esan č ios nepaj ė gios etiškai veiksmingai vadovauti š io pasaulio reikalams (tai buvo svarbi konfucianizmo atsiradimo prie ž astis). resakralizacija nesugr ąž ina m ū s ų į i š eities ta š k ą . Sekuliarių kultūrų sakralizavimas Bet koks moralini ų kult ū r ų pokytis. jog religin ė s organizacijos siekia pernelyg grie ž tai reguliuoti spontani š kas socialinio ar netgi religinio gyvenimo sroves (taip nutiko skleid ž iantis Vakar ų liberaliajai kult ū rai). kai pajuntama. o ne linijinį (evoliucin į ) ar svyruojant į (ciklin į ) jud ė jim ą . kuria remiantis b ū t ų siekiama maksimaliai i š naudoti visus gamtinius ir ž mogi š kus i š teklius ￿ padi ￿ . kur į tegalime suvokti kaip „modernizavim ą " (lydim ą i š dalies alternatyvi ų program ų ). kai į vyksta rimta sekuliarizacija. leid ž ia kalb ė ti apie š i ų kult ū r ų 5 sakralizavimo proces ą . Tam tikru mastu tokie procesai gali b ū ti pagr į sti humanistine liberaliosios moralin ė s kult ū ros logika.

arba kaip moralini ų princip ų priskyrimas ekologinei pusiausvyrai. gali pasireik š ti kaip utopin ė vizija arba kaip istori š kai susiklos č iusios prielaidos apie moralin ę tvark ą ir individuali ą tapatyb ę . kuriose funkcionuoja moralin ė kult ū ra. Sekuliarumo ribas galima atrasti ne tik dogmatizuo ￿ jant apibr ėž im ą . kuri nepaliaujamai talkina abiem at ž vilgiais (nesvarbu. niekuomet n ė ra priimtina instrukcija. kurios teisingum ą galima b ū t ų toliau tikrinti ￿ į traukti į savo sistem ą . Dogmatin ė sakralumo versija. pasirei š kim ą utopin ė se vizijose. kuri ą š itokiu b ū d u atranda humanistin ė moralin ė kult ū ra. koks b ū t ų gyvenimo b ū das ￿ individualiai pasirinktas ar koks kitoks). . jau yra atskleid ę savo despoti š kas galimybes. Kai sakralizuojama nuosekli humanistin ė moralin ė kult ū ra. Tiek utopiniai. Š itaip galima panaudoti ir ekologin ę etik ą . Jei š io teiginio teisingum ą pavykt ų suprantamai pademonstruoti. jog pati nuoseklios humanistin ė s moralin ė s kult ū ros logika reikalauja pripa ž inti „seku ￿ liarumo ribas" ir tok į apribojim ų pripa ž inim ą ￿ kaip eksperimentin ę i š vad ą . bet ir atskleid ž iant sakralumo kaip to. Bet kuri sakralumo samprata yra nepaliaujamai tikrinama: ar ji ma ž ina kan č ias ir praple č ia galimybes? Sekuliaristai laiko verta pagarbos vien tik toki ą sakralumo kategorij ą . kas spontani š kai gerbtina d ė l jo paties vert ė s. tai reik š t ų .dins kan č ias ir kliudys pasireik š ti ž moni ų galimyb ė ms. istorin ė se tradicijose ir gamtin ė je pusiausvyroje. tiek tradicionalistiniai sakralumo atradimo pavidalai. gav ę prog ą tapti dominuojan č iomis veiksmo sistemomis. saugomos nacionalini ų ir civilizacini ų tradicij ų . skambanti m a ž d a ug š itaip: „neatsi ž velgiant į į rodomus padarinius ž m o n ė m s " .

gali tur ė ti tiek . Visi jud ė jimai. i š silaisvinimo ir feministin ė teologija). o religinės atgaivos judėjimai (revitalizations) ￿ grupin ė s pastangos naujai i š pl ė toti religin ę s ą mon ę (pavyzd ž iui. kai jie siekia pritaikyti saviems tikslams sekuliarios kult ū ros sukurtas technines priemones). pirmuoju daugiau stengiamasi sugr ąž inti atgal jau į vykusius poky č ius ar sutrukdyti į vykti naujiems. kuriomis siekiama suaktyvinti ar „i š gryninti" tradicines religin ė s s ą mon ė s formas (taip gal ė tume apib ū dinti did ž ium ą n ū dienos islami š k ų j ų ir induistini ų atgimim ų ). Nors abiej ų tip ų jud ė jimais gali b ū ti siekiama pakeisti socialin ę organizacij ą . kurie atmeta pamatines sekuliariosios kult ū ros kaip visumos prielaidas. B ū tent atgimimo. Tokiose kampanijose ￿ ypa č tai b ū dinga naujosioms tre č iojo pasaulio religijoms ir religiniams dvide š imtojo am ž iaus jud ė jimams ￿ vis d ė lto da ž nai esama sekuliari ų aspiracij ų ar potenciali ų sekuliarizuojanč i ų element ų . kylantys nusistov ė jusiose religin ė se tradicijose. ekonomin ę ar politin ę raid ą . daugiausia atsirandan č i ų d ė l s ą ly č io su Vakar ų civilizacija. 6 Remiantis fazine ￿ cikline plataus masto socialini ų poky č i ų samprata galima tarti. D ė l š ios prie ž asties jau ne kart ą religiniai jud ė jimai yra s ė kmingai tarpininkav ę sekuliarizuojant ar humanizuojant kult ū r ą .Sekuliarumo išsižadėjimas religiniuose judėjimuose Resakralizavimo kampanijas gali prad ė ti vykdyti tie. o ne atgaivos jud ė jim ų dalyviai laiko save radikalia sekuliarumo opozicija (netgi tuomet. o antruoju ￿ prad ė ti ar paspartinti nauj ą socialin ę . jog religiniai atgimimai (re￿ vivals) yra bendros reakcijos į visuomen ė s transformavim ą .

kult ū riniam ir politiniam konservatizmui ar liberalizavimo jud ė jimui) kaip pavaros mechanizmas ar retorikos š altinis negu kaip ideologin ė jėga. Svarbiausiems n ū dienos religinio atgimimo jud ė jimams yra taip b ū dingos politin ė s aistros. tiek ir atgaivos bruo žų . ar papras č iausiai tod ė l. ￿ patikrinami) ar kai jau apmirusi religija atgauna pasitik ė jim ą politin ė je kovoje. Sociologi š kai svarbus yra š i ų jud ė jim ų p u o l a m a s i s p o b ū d i s . pritaikydama j ą prie postmodernaus pasaulio reikalavim ų . kitaip nei „transcendentini ų " tradicij ų duodami pa ž adai. kai tiesiog dramati š kai atsiskleid ž ia sekuliarios veiklos program ų k ū r ė j ų nesugeb ė jimas į vykdyti savo pa ž adus (kurie d ė l ideolog ų ir populist ų spaudimo gal ė jo b ū ti nereal ū s ir. jog ne į manoma numatyti. kur į jie kartais įgyja p r i e š t a r a u d a m i savo p r a d i n i a m s ketinimams. kad ji pasijunta esanti reali alternatyva neteisyb ė ms. antivakarieti š￿ kumui. kad tradicin ė s religin ė s grup ė s.atgimimo. Atgimusi ar atgaivinta religija gali labiau pasitarnauti sekuliario ￿ sioms energijos formoms (nacionalizmui. kad tuo metu galėjo b ū ti laikinai suformuotas apsiausties mentalitetas ar svetim ų į tak ų gausos poj ū tis. Neb ū tina daryti prielaid ą . kurioje gali atsiskleisti jos sugeb ė jimas kelti masi ų entuziazm ą ￿ veikiausiai tod ė l. į sijung ė į politin ę veikl ą . Radikaliu sekuliarumo i š si ž ad ė jimu gr į sti resakrali ￿ zavimo procesai da ž niausiai prasideda tada. socioekonominiam reformizmui. d ė l kuri ų anks č iau nebuvo susim ą stoma tod ė l. jog toks k ū rybingumas nei š vengiamai kyla i š kolektyvini ų . ar duos didel ę ir ilgalaik ę naud ą j ų vidin ė religin ė nuostata ar susitelkimas socialiniam veiksmui. paveiktos modernizavimo. gebanti k ū rybingai rekonstruoti savąją moralin ę kult ū r ą .

Dvide š imtojo am ž iaus islamo pasaulyje did ž iausi ą etin į k ū rybingum ą p a r o d ė sekuliar ų i š silavinim ą turintys intelektualai ￿ o j ų veikla nepadar ė didesn ė s į takos nei mokytiems dvasininkams. Suvienijimo Ba ž ny č ia). ar prie š ingai. o teologinis ar etinis k ū rybingumas čia tik trukdyt ų . kurie patys save diurkheimi š kai garbina. Galia. Ryt ų Europos religijos. kuri ą į k ū nija religija. ar tai b ū t ų induizmas. nei liaudies religijai. Ta č iau pastarasis n ū nai pasirei š kia tik labai ribotai (ir veikiausiai nepakankamai). su kuriomis susiduria individai ir visuomen ė s savo kasdieniame gyvenime. kad jau neb ė ra į manomas sociologi š kai adekvatus religinis k ū rybingumas. Tiesiog nuostabu. ar amerikieti š kasis fundamentalizmas. nesvarbu. gerokai atsilieka. manyti. daugelyje pasaulio viet ų did ė ja. islamas. pa š aliniam steb ė tojui atrodo . . Soka Gakkai.religini ų bruzd ė jim ų . p a r o d ę nemenk ą k ū rybin į gyvybingum ą . 7 I š imtimi turb ū t gal ė t ų b ū ti naujieji Afrikos religiniai jud ė jimai. Kad ir k ą savo i š pa ž in ė jams reik š t ų didesn į pasisekim ą turin č ios „naujosios" religijos (pavyzd ž iui. Religijos sugeb ė jimas adekva č iai spr ę sti problemas. K ū rybingomis i š imtimis gal ė tume laikyti anksč iau aptartuosius religin ė s atgaivos jud ė jimus. jog jos yra palaikomos vien organizaciniu manipuliavimu ir psichoterapija. kiek ma ž ai (palyginti su protestanti š k ą ja reformacija) teologinio ar etinio k ū rybingumo teparod ė š iandienini ų religinio atgimimo jud ė jim ų lyderiai.

teis ė į tinkam ą b ū st ą ir medicinin į aptarnavim ą . kai ž mogaus s ą mon ė . paver č iama į rankiu. kuri ų patenkinimas priklauso nuo socialini ų santyki ų organizavimo. Tradicin ė Ryt ų Azijos galvosena ir modernioji liberali veikla. modernizavimas ir simbolinio autoriteto sukūrimas Kuri pus ė nusvers kovoje tarp politikos ir religijos. gali priklausyti nuo to. jog netgi didel ė mitologin ė s vaizduot ė s patrauklumo galia. padedan č iu palaikyti min ė t ų j ų sistem ų gali ą . tarsi besivar ž an č iam su sugeb ė jimu tenkinti praktines žmonių reikmes. savos gyvenimo versm ė s palaikymui. ma ž ina ideologinio i š naudojimo galimybes. regis. teis ė b ū ti apgintam nuo skurdo. „Praktin ė mis reikm ė mis" č ia laikysime tuos ž moni ų poreikius. kaip naudotis kult ū rin ė mis sistemomis saviems tikslams.Globalizavimas. Polinkis į ideologin į i š naudojim ą yra itin ai š kiai matomas monoteistin ė se religijose ir j ų sekuliariose at š akose. atrodo. fizinio smurto bei materialinio ar ideologinio i š naudojimo. Ideologinis i š naudojimas pasirei š kia tada. kok į svor į aktyvieji elementai ar „liaudies m a s ė s " suteiks emociniam mitologinės vaizduotės patrauklumui. u ž uot laisvai pasirinkusi. Tai ￿ mityba. 8 M ū s ų ž inios apie š iuolaikin į globaliais ry š iais susaistytą pasaul į ver č ia galvoti. prasid ė jo tada. vykstant dabartiniams „religijos atgimimams". Vakaruose labiau nei islami š kose kult ū rose pastebimas polinkis atpa ž inti ideologin į i š naudojim ą ir juo piktintis ￿ tai. o kartais ir visi š kas jos . kai buvo pasiprie š inta centralizuoto autoriteto galiai ideologin ė je katalikyb ė s sistemoje.

o liberalai ￿ tautin ė je visuomen ė je. kuriuos graikai siek ė į diegti mies ￿ te ￿ valstyb ė je. organizacija ar jud ė jimas ￿ pateikti visiems suprantamus (t. j ų pritaikymas islami š kiems santykiams tarp ly č i ų ) ir toliau bus ugningai kritikuojami į sigal ė jusi ų š vent ų j ų tradicij ų atstov ų . empirinius) argumentus savo pa ž i ū roms ir veiksmams pagr į sti. vertinti pa ž i ū ras ir veikl ą į vairi ų grupi ų . o ne pasukti atgal jos humanizavimo eigą. bus pasist ū m ė ta ne kiekvienos kult ū ros kaip visumos sekuliarizavimo. veiksmus ir š i ų veiksm ų sukeltus padarinius bei tur ė t ų ￿ teb ū nie tai pati galingiausia ar labiausiai izoliuota valstyb ė . o moralinio vertinimo norm ų humanizavimo link. š iek tiek primenantis vie š uosius debatus. 9 Globalizuojant ima kurtis naujas pasaulinis rei š kinys. kad tokiais procesais netgi valstyb ė se. kuri n ū nai tampa globali. Jei tokia argumen ￿ .. jog tam tikri ž mogi š k ų n o r m ų reikalavimai (pvz. Galima tik ė tis. Tokie debatai suteikt ų galimyb ę pla č iajai visuomenei. skatindami į vairiais b ū dais ideologines schemas priversti tarnauti ž mon ė ms. Bet tai tik tur ė t ų paskatinti kar šč iau svarstyti klausim ą . kurios prival ė t ų vie š ai atskleisti savo pa ž i ū ras. Beveik neabejojame. k ą i š tikr ų j ų rei š kia humani š ka moral ė .dominavimas ilgainiui negali atpratinti „mases" ar visuomen ė s „aktyviuosius elementus" tikrinti ideologines sistemas pagal j ų sugeb ė jim ą tenkinti praktinius ž moni ų poreikius. I š ties globalizavimas (kaip j į supranta Rolandas Ro ￿ bertsonas) gali paskatinti tok į ideologini ų pretenzij ų pagr į stumo tikrinimo b ū d ą . kuriose š iandien vyksta intensyviausia „resakralizacija".y. Moral ė s humanizavimo mastai gali nulemti moralini ų kult ū r ų ateit į .

Vertinant sekuliarias moralines kult ū ras pagal j ų sugeb ė jim ą transformuotis. Kitą esmin į su monoteistin ė mis religijomis susijusi ų moralini ų kult ū r ų humanizavimo galimybi ų skirtum ą yra pasteb ė j ę s Marshallas G. kad jis nelaiko humani š kumo pakankamai rimtu dalyku. o krik šč ionys ￿ „asmeni š kai atsakyti į atperkan č i ą meil ę sugedusiame pasaulyje". neortodoksiniam judaizmui ir netgi induizmui. kad sekuliarumas islamo atgaivinimo procese netapo tokiu i ššū kiu ir k ū rybini ų impuls ų š altiniu.S. kad b ū tent d ė l to daugumoje arab ų kra š t ų n ė ra ratifikuota tarptautin ė ž mogaus teisi ų konvencija. 1 0 Humanizavimo galimyb ė s menk ė ja. Jei islamui nepavyksta pakankamai eti š kai vadovauti praktiniams ž moni ų poreikiams. Visai galimas daiktas. Ta ￿ č iau jei liberali kult ū ra leisis redukuojama į politin ę￿ ￿ legalistin ę „pasaulio p e r t v a r k y m o" sistem ą ir praras . galima numatyti. Hodgsonas: viduram ž iais musulmonai siek ė „moraliai sutvarkyti gamtos pasaul į ". taip atsitinka tod ė l. jei religin ė tradicija labiau akcentuoja objektyvi ą normatyvi ą j ą tvark ą . skirtingais laikais į vairiose vietose buvo tap ę s krik šč ionybei. kokiu jis skirtingu laipsniu. jog liberali moralin ė kult ū ra. jei prie jos priskirsime ir demokratin į konservatizm ą bei socialin ę demokratij ą . tur ė s ilgalaik į p r a n a š u m ą prie š savo sekuliariuosius var ž ovus.tacija pagr į sta. neabejotinai didesnis kai kuri ų tradicini ų ir moderni ų moralini ų kult ū r ų sugeb ė jimas š itaip transformuotis gali joms suteikti ilgalaiki ų evoliucini ų prana š um ų prie š kitas. Islamo atsisakymas praeityje pripa ž inti sakralios ir sekuliarios gyvenimo sfer ų perskyr ą s ą lygojo t ą faktą. o ne vis ų pirma r ū pinasi asmeniniu subjektyviu jautrumu. budizmui.

mokslin ė s technologijos. skurdas. jas spr ę sdami turi bendradarbiauti skirting ų tautybi ų ir ideologij ų ž mon ė s. Esama keturi ų tokio neadekvatumo š altini ų . prie vienos ar kitos problemos atsiradimo. primenan č i ą islamo santyk į su krik šč ionybe. visos ideologin ė s sistemos yra prisid ė jusios. Ypating ą literat ū ros svarb ą kult ū riniams liberalams galima m ė ginti paai š kinti jos sugeb ė jimu atgaivinti asmeninio jautrumo š altinius. atrodo. liberaliajai tradicijai stinga priemon ė s. ir tapti ne tokia paj ė gi u ž tikrinti savo transformacijos humani š kum ą . nuobodulys. kurie sukelia š ias problemas. aplinkos i š saugojimas. gyventoj ų perteklius. Ta č iau netgi neb ū damos pakankamai paj ė gios pa č ios i š spr ę sti bet kuri ą i š esmini ų problem ų . gr į stos i š dalies pragmatiniais motyvais. narkotikai. o i š dalies ￿ moraliniu susir ū pinimu ir per ž en ￿ .„asmeninio j a u t r u m o" element ą . kad paj ė gt ų viena i š spr ę sti bet kuri ą i š š i ų problem ų . I š ties viena kuri religija. ta č iau. kuri pad ė t ų juos pajungti socialinei veiklai. mokslo š aka ar sekuliari ideologija jau nebegali d ė tis sugeb ė sianti adekva č iai spr ą sti š iuolaikini ų civilizacij ų problemas ￿ tokias kaip karas ir taika. mechanizmai. Antra. Ketvirta. n ė viena religija. yra tarptautiniai. ji gali patekti į pad ė t į . Pirma. vyr ų ir moter ų santykiai. Tre č ia. b ū tent seku ￿ liarios ekonomin ė s sistemos. tarpcivilizaciniai. Nepana š u. tarpsisteminiai. kad bet kuri religin ė tradicija gali imtis efektyviai tvarkyti modernios visuomen ė s praktini ų poreiki ų patenkinimo srit į . ideologija ar mokslo š aka neturi pakankam ų intelektini ų ar materiali ų i š tekli ų . ir toliau prisideda. demokratin ė s klestin č ios valstyb ė s ir tam tikros tarptautin ė s priemon ė s.

kurios i š kyla modernioje visuomen ė je ir susid ū rus tradicijoms. ir kartais kai kuriuose regionuose tai turi lemiamos svarbos (ypa č „ma ž iau i š sivys č iusiose" kataliki š kose ir islamo valstyb ė se bei Afrikoje). islamas. kuri ų poreikis kyla i š kra š tutin ė s asmenin ė s b ū tinyb ė s. ir toliau kliudys spr ę sti ž moni ų praktini ų poreiki ų klausimus tiek nacionaliniu. Jei moralin ė kult ū ra stokoja bent vieno i š š i ų element ų ￿ praktinio vadovavimo ar simbolinio autoriteto ￿ ji yra .gian č ios bet kokias konkre č ios ideologijos ribas. Ta č iau nors jokia religija jau neb ė ra paj ė gi moraliai vadovauti adekva č iai tenkindama praktines ž moni ų reikmes. reikalaujan č ios š vent ų j ų kar ų (bei polinkis dominuoti. neatsiejamas nuo kai kuri ų religij ų nulemto m ą stymo tipo ir institucini ų strukt ū r ų ). kas siejasi su ž mogi š ka patirtimi. susilauk ė didesn ė s s ė km ė s spr ę sdamos š iandieninio pasaulio ž moni ų praktines problemas (nors ir sukeldamos sav ų sunkum ų ). jog religini ų tradicij ų doktrininiai apribojimai ir vidinis nelankstumas. santykiai su netikin č iaisiais. bet kiekvienoje modernioje visuomen ė je š alutines paslaugas. ž mon ė s i š moralini ų kult ū r ų tikisi ne vien praktinio vadovavimo. nacionalin ė ms valstyb ė ms ir tarptautin ė ms organizacijoms bei jud ė jimams. po ž i ū ris į moter į ir prie ž astys. judaizmas ir budizmas ￿ ir toliau nesiliaus teikusios svarbias. Ta č iau pana š u. pavaduojantys prot ą svarstant tokias problemas kaip gimstamumo kontrol ė . tiek tarptautiniu mastu nepaisant to. kad religijos ￿ ypa č krik šč ionyb ė . Religini ų pa ž i ū r ų mobilizavimas gali paspartinti socialinius poky č ius. Skirtingu laipsniu ir į vairiais b ū dais jie kartu ilgisi simbolinio autoriteto ￿ dvasi š kai pakyl ė jan č io „geros tvarkos" pavyzd ž io visame.

kurios esm ė ￿ į sivaizduotas suvokimas to. Bet šie elementai kyla. kokios tr ū ksta situacijoje. Laisv ė . kurioje yra esamieji ar b ū simieji tos kult ū ros sekėjai. pakankamai gerai deran č ius su ž moni ų .nepilna. ir visa tai paversti koherenti š ka visuma ar mitologine paradigma. kas yra praleid ž iama. gali asocijuotis su ezoterine ž inia. reikia atkreipti d ė mes į į jo sugeb ė jim ą sujungti konkre č i ų socialini ų egzistencijos s ą lyg ų suvokim ą ir emocin į poveik į turin č i ą viziją ￿ toki ą . draminius gyvenimo pavidalus ￿ visk ą . paguodos ir r ū pinimosi patirtims. ima veikti ir pritraukia bei atstumia savo sek ė jus skirtingais b ū dais. Simbolinis autoritetas galiausiai kyla b ū tent i š pa ž ad ų suvienyti tai. Norint suprasti moralin ė s kult ū ros simbolin į autoritet ą . kas nekelia abejoni ų . sugebanti patraukti mases. kas „egzistenciniam ciklui" suteikia tvirtumo. nesusiejant intelektualiai su empiriniais socialinio gyvenimo reikalavimais ir empirin ė mis jo aplinkyb ė mis. prasm ė s kondensuotumo. tyrumas. į kurias kreipiasi mitologin ė vaizduot ė . kas emoci š kai reikalinga (ta č iau suvar ž yta ar nesaugu). laim ė ir gro ž is ￿ tai am ž inos temos. teisingumas. lengvai suvokiamus koherenti š kumo modelius. galia. bendruomen ė s. Mitologija siaur ą ja ž od ž io prasme. „Racionalizuojanti" modernizacija ypa č linkusi kelti gr ė sm ę t ę stinumo. Svarbiausios simbolinio autoriteto suk ū rimo problemos yra š ios: (1) i š siai š kinti. Modernizavimo procesai į vairiuose s ą mon ė s lygiuose nuolatos ž adina tokio suvienijimo tro š kim ą . kuriems . emoci š kai veikdama individualios ir grupin ė s tapatyb ė s formas. ir (2) sukurti emoci š kai veiksmingus simbolius. ko tam tikroje socioisto ￿ rin ė je aplinkoje „tr ū ksta labiausiai" (ar tr ū kt ų daugyb ė je toki ų aplink ų ). ir tai.

Kai moralin ė kult ū ra apytikriai atitinka sekuliarųjį tipą. ir jai pakenks ne tik nesugeb ė jimas duoti tinkam ą atsak ą ￿ ji neb ū tinai vis stipr ė s. ji vis ų pirma. simbolinio autoriteto ilgesį. jog kai moralin ė kult ū ra priklauso sakraliam tipui (ar yra suvokiama kaip tokia). jeigu jai nepavyks adekva č iai vadovauti konkrečioje socialin ė je aplinkoje. bet n ė ra n ė vienos mitologijos. Pana š u. kad visuotinai trok š tama geresni ų gyvenimo s ą lyg ų ir kad visuomen ė s informavimo priemon ė s supa ž indina . susiformuos ie š kodama praktini ų atsak ų į konkre č ias b ū tinybes. jog netur ė dami toki ų gili ų š akn ų ankstesn ė se kult ū rin ė se tradicijose mitologin ė s vaizduot ė s produktai bus tik pavir š utini š kai patraukl ū s ar reikalaus politin ė s prievartos pagalbos. tradicijomis. jei ir sugeb ė s adekva č iai atsakyti: „praktin ė s ė km ė " gali sukelti „dvasin į alk į ". kad vyksta industrializacija. kad yra pla č iai paplit ę s ra š tingumas. kurio jau nebegalima apriboti š ventaisiais tekstais. susijusi ų su simbolinio autoriteto suk ū rimu. Simbolinio autoriteto suk ū rimo ir atk ū rimo procesai yra daug glaud ž iau susij ę su sakraliomis nei su seku ￿ liariomis moralin ė mis kult ū romis.yra skirti. nors ir ne vien d ė l to. D ė l nuolat atsinaujinan č io simbolinio autoriteto poreikio sakralios moralin ė s kult ū ros nesiliaus kilusios (ar vis atgims) netgi tokiuose kra š tuose kaip š iuo metu daugiausia agnosti š ka Kinija. Bet atsi ž velgiant į tai. ji i š kils ir periodi š kai pasisems j ė g ų i š proces ų . kad jie gal ė t ų į sena į diegti nauja ir transcenduodami i š saugoti. Atrodyt ų . kuri patikt ų visiems (ar bent skirtingoms grup ė ms ji patraukli skirtingai). bet nebus tuojau pat diskredituota (ar labai diskredituota). Tod ė l vienos mitologijos pasirodo esan č ios gyvastinges ￿ n ė s nei kitos.

atrodo. monopolio at ė mimui i š „tradicinio" pob ū d ž io religini ų organizacij ų . viening ą sekuliarizacijos ir sakralizacijos teoriją privalu patobulinti. k ą gal ė tume pavadinti spontani š kais ž moni ų veiksmais sakralumo ar sekuliarumo link. „Religiniai" ir „politiniai" veiksmai. tur ė t ų padidinti religij ų į vairov ę ir paskatinti nauj ų pož i ū ri ų atsiradim ą religini ų organizacij ų viduje. taip pat sudaryti palankias s ą lygas religinio patyrimo demono ￿ polizavimui. Pasaulin ę . Ta č iau „universali" sistema tampa neadekvati. kurias jie i š rei š kia ar . paver č iant j ą kiekvienai paskirai civilizacijai b ū dingais š i ų proces ų modeliais. Šie poslinkiai drauge su tarptautine migracija. primenan č i ą Katalik ų Ba ž ny č ios hegemonij ą viduram ž i ų Europoje. kuriuos padiktuoja j ų patyrimas savoje socialin ė je aplinkoje. standarti š kai sociologin ė pasaulini ų sakrali ų ir sekulia ￿ ri ų orientacij ų bei technologin ė s ir ekonomin ė s pl ė tot ė s sistema ir ž mon ė s. Tai. ribojam ą tam tikr ų civilizacijų specifini ų bruo žų . kai m ė giname suvokti elgesį. sakralios moralin ė s kult ū ros netgi m u s u l m o n ų pasaulyje netur ė t ų paj ė gti i š laikyti absoliu č i ą hegemonij ą . pra š osi b ū ti laikomi dalimi didesni ų simbolini ų konstrukcij ų .su tarptautiniais ry š iais. į trauktus į s ą lyginai pastovias savųjų civilizacijų simbolines organizacijas. i š kuri ų susideda š ie procesai. į eina į strukt ū rinius „sakralumo" ir „sekuliarumo" santykius. su š ia sistema derinantys savo veiksmus. Civilizacinės struktūros Ankstesn ė je diskusijoje buvo implikuojama vieninga.

susijusi ų su š ia tradicija). tai. strukt ū ri š kai nei š vengiama atrodo tai. ž ymimos kaip „religija" ir se￿ kuliarioji kult ū ra. Nors individualaus pasirinkimo laisv ė yra kilusi i š krik šč ioni š kos tradicijos (ar. Ta č iau. atrodo. Labai bendrais bruo ž ais. ir toliau u ž ims atskiras vietas sfer ų pasiskirstymo s ą rangoje. netgi jei tuo pat metu jie reprezentuoja individualius ar grupinius manevrus ie š kant patogum ų ar prana š um ų . jog netolimoje ateityje Vakaruose sritys. Ta č iau š i strukt ū ra yra netvirta. tiksliau. o religin ė vidini ų į sipareigojim ų kult ū ra ￿ apgl ė bt ą ja kult ū rin ė s organizacijos kaip visumos plotme. Pamatini ų simbolini ų civilizacini ų strukt ū r ų atsparumas modernizacijos j ė g ų akivaizdoje ￿ tai turb ū t svarbiausia dar nei š spr ę sta civilizacini ų studij ų problema.prie š kurias yra nukreipti. kurie j ą pasirenka) per š a mint į . jog sekuliari ž mogi š kojo pasirinkimo kult ū ra Vakaruose yra tapusi apgl ė bian č i ą ja. kuri lemia laisv ą individ ų pasirinkim ą : kokiu mastu dalyvauti sekuliarioje kult ū roje greta bendrapilietini ų pareig ų ir ar dalyvauti religin ė je kult ū roje. paties pasirinkimo teis ė s principo vir š enyb ė tiek religin ė je. lieka gyvybingiausiu ilgalaikiu nat ū raliu stimulu ir Ryt ų Europoje ￿ kiek ma ž iau tai tinka jos dalims. i š religini ų kar ų . nors ir ne taip smarkiai kaip Vakar ų Europoje ar angli š kai kalban č iuose kra š tuose. . į vyksian č i ų paskiruose kult ū ros komponentuose. nepaisant poky č i ų sakralumo ar sekuliarumo link. tiek sekuliarioje sferoje ir visuotinis sekuliaraus į statymo privalomumas (tuo tarpu religija tampa privaloma tik tiems. ir tod ė l religiniai aktyvistai gali kritikuoti atskiras sekuliarios kult ū ros dalis bei siekti jas pakeisti intelektiniais argumentais ir socialiniu spaudimu.

tiek d ė l ne toki ų glaud ž i ų jos sąsajų su demokratiniais Vakarais. jog š i strukt ū ra yra kilusi i š neokonfucianistinio po ž i ū rio į budizm ą bei daosizm ą ir j į prat ę sia: reliatyviai sekuliarus konfucianizmas (ar š iais laikais ￿ socializmas) kaip apgl ė bianti tradicija. Veikiausiai Kinijoje su š iais apribojimais bus sutinkama lengviau nei Ryt ų Europoje ￿ tiek d ė l to. budistin ė s ir daosistin ė s „ba ž ny č ios" kaip esyb ė s. nuo kurios priklauso civilizacijos palaikymas jos konkre č ioje civilizacin ė je aplinkoje) prab ė gus pirmiesiems dviem islamo š imtme č iams buvo padarytos per ￿ . kadangi sak￿ ralumas ir sekuliarumas n ė ra teori š kai atskirti. Prie š ingo tipo strukt ū r ą (religija kaip apgl ė biantysis komponentas. sekuliarumas ￿ apgl ė btasis) ai š kiausiai regime m u s u l m o n ų pasaulyje ir Indijoje. tiek konkre č iomis ž moni ų kult ū rinio dalyvavimo formomis. Religinėje islamo teorijoje š i problema neegzistuoja. kurios u ž pildo š ios tradicijos spragas. kad kini š kas modelis i š liks skirtingas nuo vakarieti š ko pirmiausia tuo.gr į stoms sta č iatiki ų tradicija. religin ė ￿ apgl ė btoji) versija. tiek oficialiai. Bet musulmoni š ko pasaulio civilizacin ė je praktikoje (t. praktikoje. negu labiau „individualizuotiems" kataliki š kiems ir protestanti š kiems kra š tams. į veikus maoistin ę sekuliari ą j ą religiją. Tam tikros reik š m ė s turi tas faktas. kolek ￿ tyvistin ė tokios strukt ū ros (sekuliarioji kult ū ra kaip apgl ė bian č ioji. suteikian č ios specializuotas paslaugas.y. yra į sitvirtinusi kietesn ė . regis. kad Kinijos religinis fonas yra ne toks dinami š kas. Pana š u. Kinijoje. nors santyki ų konfig ū racija abiem atvejais yra skirtinga. jog bus d a u g labiau var ž oma pasirinkimo laisv ė sekuliarioje kult ū roje (ir laisv ė i š se￿ kuliarios sferos pasisemti religini ų veiksmo implikacij ų ).

kai induizmo i š pa ž in ė jai tradici š kai tik ė josi. Š iuolaikin ė je Indijoje tokio sakralios konstrukcijos viduje pasirei š kian č io seku ￿ liarumo ribos buvo prapl ė stos į diegus sekuliar ų galios . pritinkan č i ų jo visuomeninei pad ėč iai. Politikai Indijoje yra skirta nepriklausoma sfera. kurioje istori š kai dominavo ne tokios grie ž tai karingos ir ekskliuzyvistin ė s islamo versijos.skyros ir sukurti modeliai. t. ir taip toliau. Taip t ę siasi jau nuo t ų laik ų . kas susieja simbolinius komponentus ir kasdien ą veikl ą ￿ sukuria civilizacijos strukt ū r ą . susij ę su „laikin ą ja" ir „amž in ą ja" sritimis. suteikt ų tradiciniam centrui nauj ų gyvybini ų impuls ų . jog valdovas paisys sekuliari ų elgesio norm ų . buvo suteikta tam tikra autonomija.y. Did ž iuma n ū dienos tendencij ų yra visuotinai suvokiamos vykstant prie š inga linkme (ypa č Artimuosiuose Rytuose ir tarp 12 bet kurio regiono „fundamentalist ų "). kuri leist ų Indonezijai į gyti tok į pat santyk į su Artimaisiais Rytais. Tokia i š ties gal ė t ų b ū ti š iuolaikin ė civilizuojanti Indonezijos misija. Praktikoje į vairioms se￿ kuliarioms dalims. Š i aplinkyb ė gal ė t ų leisti juntamai humanizuoti moralin ę ir intelektin ę islamo kult ū r ą . Islamas i š principo nepripa žį sta religin ė s visumos ir sekuliariosios dalies atskyrimo. B ū tent praktin ė￿ simbolin ė organizacija ￿ ne „gryna teorija" ar „dvasingumo forma". islamas b ū t ų „modernizuojamas" gyviau. valstybine sfera ir religini ų autoritet ų 11 sfera. koks yra tarp Lotyn ų Amerikos ir Romos. bet tai. jeigu jos nepamir š o atiduoti pagarbos duokl ę religinei visumai. kurioje sekuliari kult ū ra turi teis ę svarstyti su ja susijusi ų religini ų tradicij ų reikalavimus. Ta č iau jei islamo civilizacijos svorio centras pasist ū m ė t ų link savo populiacinio centro ￿ Indonezijos.

indi š koji civilizacija yra netvari forma. kurios atveju veikiau galima b ū t ų kalb ė ti apie fluidi š k ą adaptacionizm ą . Vis d ė lto indi š kas variantas skiriasi nuo vakarieti š ko. yra ma ž iau deskriptyvi nurodydama. ar Lotyn ų Amerikoje. spr ę sdami š eimynines ar paveld ė jimo problemas. hierarchin ė apgl ė biančiojo ir apgl ė btojo strukt ū ra (pasitelkta i š pranc ū zi š kojo strukt ū ralizmo ir. Indijoje kosmin ė gyvenimo s ą ranga nesiliauja buvusi daugiausia apgl ė bian č i ą ja kult ū ros plotme ne tik teori š kai. pavertus sekuliari ą galią i š principo nepavald ž ia religiniam vadovavimui ir suteikus jai teis ę vadovauti sprend ž iant tam tikrus religinius konfliktus. b ū dingas panteoni š kas palaidumas (su labiau nei kitur netik ė tomis religijos ir sekuliarumo . kalbant apie civilizacij ų studijas. jog. atstovaujanti tipui. nepaisant „sekuliarios valstybin ė s santvarkos" buvimo. Japonijoje. nes Vakaruose religin ė s kult ū ros pavaldumas sekulia ￿ riajai apima visą strukt ū r ą . kaip sekuliarioji ir religin ė kult ū ros yra susijusios. i š Louis D u m o n t ' o ) 1 5 . Be to.legitimavimo princip ą (visuotinius rinkimus). Islamo civilizacija atstovauja to paties tipo grie ž tajam variantui (skirtingose visuomen ė se grie ž tumo laipsnis yra vis kitoks). kuriai. musulmon ų . 1 4 I š skyrus sekuliari ų valstyb ė s į statym ų vir š um ą tam tikr ų religini ų tik ė jim ų at ž vilgiu. Tai leid ž ia daryti i š vad ą . kuriame religija yra apgl ė bian č ioji. atrodo. ne visuomet nekreipia d ė mesio į „induist ų . bet ir prakti š kai. regis. krik šč ioni ų ar kai kuri ų kit ų reli13 gini ų grupi ų skirtingas asmenini ų į statym ų sistemas" ￿ šis faktas ai š kiai liudija apie sekuliarios kult ū ros nesugeb ė jim ą apgl ė bti religin ę kult ū r ą netgi teisin ė s praktikos srityje. o sekuliarumas ￿ apgl ė btasis. indi š ki valstyb ė s į statymai.

rungtyni ų ir j ė g ų eikvojimo. tiek kult ū rin ė karnavalo svarba. nei Stalino projektas kada nors galėjo b ū ti Ryt ų Europai. N ū dien ė neislami š koji Afrika stokoja visuotinai priimto visa apiman č io modelio. kad islamas laiko religiją (esmi ų vienov ę ) apgl ė bian č i ą ja plotme. kas yra simboli š kai suvokiama. sum ą ) ￿ apgl ė btąja plotme. dinami š kiau apib ū dinti pamatin į strukt ū rin į moderniosios Vakar ų civilizacijos ir islamo civilizacijos skirtum ą ￿ tardami. Labai skirtingai šią tendencij ą į k ū nija tiek lotyn ų amerikieti š kasis istorijos suvokimas. Japoni š k ą j į adaptacionizm ą galima laikyti neapibr ėž ta versija bendrosios budistini ų visuomeni ų tendencijos labiau egalitari š kai prakti š kai sustrukt ū rinti religin ė s kult ū ros ir sekuliarios sferos santykius ￿ ta prasme. š itaip pajungdamas kult ū ros visapusi š kum ą . regionas. arba i š naudojan č i ų . o ne vieningos formos paie š k ų sritis. bet vis d ė lto der ą s su kai kuriomis „postmodernistin ė mis" kult ū ros srov ė mis. Š iuo metu tai ￿ misijų teritorij ų . tiek ir i š silaisvinimo teologija.s ą sajomis). kuris gal ė t ų pad ė ti suvokti sekuliari ų ir religini ų kult ū ros element ų santykius. 1 6 Lotyn ų Amerikos civilizacinis modelis. arba pakei č ian č i ų tradicines religingumo formas. religini ų jud ė jim ų ir politini ų kov ų . Alternatyvi formuluotė Galime ir kitaip. jog n ė viena j ų negali ilgą laik ą kitai suteikti veikimo termin ų . gali pasirodyti es ą s kur kas dinami š kesnis i ššū kis į sigal ė jusioms modernios Vakar ų civilizacijos simbolin ė ms konstrukcijoms. o kult ū r ą (visko. giliai įsiš aknij ą s savame regione.

Š iuo at ž vilgiu empirinis pasaulio (tiek. net jei tai yra jo garbintoj ų visuomen ė ). buvo į tvirtinta simbolin ė organizacija. kurias pripa žį sta kiti (toki ą simbolin ę organizacij ą . Vakar ų civilizacijoje. ar bent kai kuriose jo vietose). religin ė s bendruomen ė s ir t. Tam tikr ų religijų pajungim ą bendrai kult ū rinei visumai ￿ ne „auk šč iausi ų vertybi ų " hierarchijoje. tam tikros vienov ė s formos ￿ nacijos. prie š ingai. sugeba byloti ž mon ė ms tokiais b ū dais. o su Vakarais (tiek tada. Ta č iau ne jos nulemia š iuolaikini ų Vakar ų civilizacij ų visumos. prisidedant patiems Vakarams. tos visuomen ė s kalba negali jo visi š kai monopolizuoti. kur į Vakarai yra pavert ę norma. kiek jis tampa save suvokian č ia esybe) b ū vis atitinka t ą b ū v į . jog tai. ￿ i š saugomos ir Vakaruose. o religija ￿ apgl ė btoji. o civilizacijos „socialin ė je praktikoje" ￿ galima pateisinti tiek „humanistiniu" ir „sekuliariu" po ž i ū riu (kaip derin į pagarbos kitam ž mogui tarp t ų . tiek ir j ų i š si ž ad ė dami). kai nori su jais supana šė ti. . siekiama į tvirtinti visame pasaulyje. kuri ų negali nulemti j ų vartojama kalba: jei Dievas ar „b ū ties p a g r i n d a s " yra daugiau nei visuomen ė s pavadinimas. kurioje kult ū ra yra apgl ė bian č ioji. kad dominuot ų ). kas per ž engia į prastas egzistencijos ribas. ir pragmatinio į vairov ė s pripa ž inimo tarp t ų . B ū tent d ė l š ios prie ž asties kiti pasaulio kra š tai apib ū dina save lygindami ne vienas su kitu. tiek ir „religiniu" po ž i ū riu (kaip pripa ž inim ą . kurie nesiekia dominuoti.t. nelinkstan č iam į sunaikinim ą reik š mi ų . Ž inoma.(ir į vairov ę ) religijos vieningumui (ir totalumui). š itaip pajungiant bet koki ą esmi ų vienov ę vis ų reik š mi ų teis ė tumo principui. kurie n ė ra pakankamai galingi. bendr ų j ų dimensij ų ￿ semiotinio universalizmo ￿ pob ū d į .

Strukt ū rinis religijos pajungimas kult ū rai neb ū tinai turi atrodyti kaip „Vakar ų imperializmo forma" ar „teologijos pralaim ė jimas". tampa nenusp ė jamo daugyb ė s bals ų pokalbio. jog ten ribos tarp visumos form ų yra dar neai š kesn ė s nei „postmo ￿ derniajame" pasaulyje) nei tradiciniams Vakarams. kurios visos siek ė suvar ž yti dievyb ė s laisv ę pasireik š ti anapus j ų nustatyt ų institucij ų rib ų . Kohe ￿ renti š kos visumos formos (totalities). jis tvir č iau pagr į stas induistiniu į sitikinimu.N ė vienas i š š i ų pliuralizmo pateisinimo b ū d ų ￿ tiek paremtasis pasaulietine „s ąž iningo ž aidimo" samprata. kad visos religijos vienodai veda į Auk šč iausi ą j ą Tikrov ę . kiek šis n ė ra pajungtas vien profesionalizmui). Tai.17 Tokia konfigūracija labiau b ū dinga tradicinei Japonijai (i š skyrus tai. kuriose jie i š lieka ar atsiranda. . i š siskiria i š „niekada neinventorizuosimos" ir nebaigtos visybės (wholeness). o ne monoteistin ė mis religijomis. Civilizacin ė strukt ū ra i š individualios Ontologinės hierarchijos virto gyvenimo kartu su kitais semiotiniais ansambliais. Nors antrasis b ū das ir buvo į k ū nytas tos pa č ios misti š kiausios i š moderni ų j ų institucij ų ￿ universiteto ￿ pavidalu (tiek. kuriuos i š laiko draug ė je vien literat ū rinis ￿ politinis ￿ mora ￿ linis diskursas (o kai kur ￿ vien pretenzijos j į sukurti). o perk ė lus ją į religijos sociologijos sritį ￿ labiau Simmeliui nei Durkheimui. tiek gr į stasis mistine „dievi š kos laisv ė s" pagava ￿ n ė ra vien vakarieti š kos kilm ė s. kas vienija. dalimi. da ž nai vos nevirstan č io kakofonija. Vis d ė lto Vakar ų civilizacijos pamatin ė je strukt ū roje vyko poky č iai ￿ jie buvo pripa ž inti po septynioliktojo am ž iaus religini ų kar ų ir paspartinti a š tuonioliktojo amž iaus revoliucij ų bei Antrojo pasaulinio karo.

k ą mes vis labiau esame link ę suvokti ne kaip visumą. kad galiausiai sekuliarumas i š stums religiją ￿ ji tei š liks tik socialin ė s tvarkos paribiuose). (2) Ie š kodami strukt ū rini ų ry š i ų tarp religijos ir kult ū ros simbolin ė je civilizacijos organizacijoje atsisakome i š anksto į vardyti istorinius poky č ius. kuriuos implikuoja į prastin ė sekuliarizacijos teorija (joje tvirtinama.Pagal nauj ą civilizacin į model į . o leisdamas svetimajam b ū ti gyvybingos esaties pavidalu jame pa č iame ￿ savaip atsiliepdamas į kito i š skirtines vertybes (ir ribotumus). stipryb ė s š altiniai ￿ esmių vienovė ir visapusiškas reikšmių suvokiamumas. Religijos ir kult ū ros santykio koncepcija. palyginti su į prastine sakralumo ￿ sekuliarumo teorija. Š iuo atž vilgiu gal gal ė t ų kiek pagelb ė ti romantizmo tradicija. turi du prana š umus: (1) Joje akcentuojami du pamatiniai to. kad „ p o s t m o d e r n u s i s " partikuliarumas apibr ėš save ne atmesdamas savo prie š yb ę . bet kaip t ą jos dal į . U ž uot sp ė lioj ę . kurios arba siek ė visuotinyb ė s. ar vie ￿ . Šis u ž davinys gali b ū ti itin sunkus tautoms su monoteistiniu paveldu. kuris pasirodo es ą s reikalinga „pasaulin ė s ž monijos" atsiradim o s ą lyga. Ta č iau gal ė tume tik ė tis. o ne devyniolikt ą j į am ž i ų primenan č ios ir veikiausiai laikinos problemos. kuri mums yra reik š mingiausia. kas anks č iau b ū davo į vardijama kaip sakrali ir sekuliari tradicijos. tokios kaip valstyb ė s kova su Ba ž ny č ia ar mokslo kova su religija. arba ￿ Vakaruose š i tendencija yra dar nesena ￿ i š viso veng ė svarstyti savo buvimo pagrindimo klausim ą . kurioje visyb ę tikimasi pasiekti kuo giliau į siskverbiant į tam tikr ą atskir ą srit į . mes esame pa š aukti grįsti savo buvim ą partikuliarumu ￿ tuo.

Ž velgiant i š š ios perspektyvos. n ū dienos „religiniai atgimimai" turi labai skirtingas implikacijas. kurios i š lieka reik š mingos. Bet vienu atveju tapatybes. kurioje jie vyksta. priklausan č ias nuo civilizacin ė s strukt ū ros.n ą komponent ą pakeis kitas ￿ ir d ė l to suma žė s visuma. kurias reikia ginti. bet labai svarbias funkcijas organizuodamos protin į gyvenim ą ). Akivaizd ž iausia implikacija yra ta. kad atlieka visi š kai skirtingas. o kult ū ra ￿ apgl ė btasis realyb ė s lygmuo. ir jiems to dar negana. kuriuose kult ū ra yra apgl ė bian č ioji. negali b ū ti integruotos į visos ž monijos kult ū r ų š eim ą . vykstantys tuose civilizaciniuose r ė muose. kaip visumos. kult ū r ų š eim ą ). kad religiniai atgimimai. ￿ jei tie r ė mai yra tokie tvirti. kaip kinta strukt ū riniai santykiai tarp esybi ų . besiremian č ios tro š kimu talpinti savyje vis ą tikrąją kult ū r ą . Sistemos. kaip m u m s atrodo. Joms tenka pasirinkti viena i š dviej ų : dominuoti arba pasikeisti. Abiem atvejais galime tarti. skelbiasi savyje talpinančios visą „tikr ą j ą " kult ū r ą ￿ toki ą pagund ą Vakarai patyr ė du kartus: viduram ž iais ir totalitarini ų eksperiment ų metu. o religija ￿ apgl ė btoji plotm ė . Kitu atveju tapatyb ė s. reikalaujama tvirtinti esant gyvybiškai būtina kult ū rin ė s į vairov ė s dalimi (tad jos gali b ū ti integruotos į ž monijos. d ė mes į perkeliame į tai. ￿ turi ma ž esn ę galimyb ę tapti despoti š kais nei religiniai atgimimai. . vykstantys Vakar ų r ė muose. kurias reikia ginti. nepaisant j ų u ž imamos pad ė ties santyki ų sistemoje (d ė l to. kuriuose religija i š lieka kaip apgl ė biantysis. jog religini ų atgimim ų metu yra ginamos „kult ū rin ė s tapatyb ė s".

ketinanti savomis i š gal ė mis patenkinti praktinius ž monijos poreikius. esan č iai tam tikrose šių civilizacini ų modeli ų sistemose. netik ė tai i š kylan č iais ir ne visuomet ai š kiai į vardijamais gyvenimo po modernyb ė s keblumais ￿ tai yra po to. ir toliau bus sunku patenkinti kai kuri ų ž moni ų vaizduot ė s poreikius. nes jai teks tur ė ti reikal ą su į vairiais. .Išvada Bet kuriai grynai sekuliariai tradicijai. i š kuri ų gal ė tume tik ė tis tolimesn ė s pl ė tros. vyks kova tarp mitologijos ir praktinio humanizmo. Pagrindin ė s ateities kult ū rin ė s kovos (kitaip nei tebesit ę sian č ios praeities kovos) nebebus „sakralumo" ir „sekuliarumo" nesantaika ￿ visose stovyklose ir visuose gyvybinguose protuose. nepaisant j ų ideologin ė s orientacijos ar jos stokos. Su lygiai tokiais pat sunkumais susidurs bet kuri religija (ar „sekuliari religija"). kai bet kuri standartizuota modernyb ė s koncepcija netenka sugeb ė jimo nustatyti moral ė s normas.

pavasaris. 3.Pastabos Čia surinktos studijos buvo i š spausdintos: „History of Consciousness and Civilization Analysis". 1. ž iema. 1979. Maps of Sociability". 1974. 17. Comparative Civilizations Review. Comparative Civilizations Review. ruduo. sudarytojas Vytautas Kavolis. Sąmoningumo istorija ir civilizacijų analizė 1 Daugiausia kalb ė siu apie sociologus. Comparative Civilizations Review. nr. „Romanticism and Taoism" ir trumpesn ė „Histories of Selfhood" versija skaitytos kaip prezidentin ė s paskaitos Tarptautin ė s lyginam ų j ų civilizacij ų studij ų draugijos (International Society for the Comparative Study of Civilizations) suvaž iavimuose. Salmagundi. 5. Visos studijos antrojoje knygos dalyje autoriaus paredaguotos ir papildytos. ruduo . nr. „Histories of Selfhood. „The Humanization of Morality and 'The Return of the Sacred"'. the Factory. 1980. r u d u o . „Structure and Energy". Rutherford: Fairleigh Dickinson University Press. Art". ta č iau j ų darb ų ne į manoma atsieti n u o toki ų religijos ir mokslo istorik ų kaip Marshallas Hodgsonas ir Josephas Needhamas bei toki ų kult ū ros antropolog ų 289 . 49. ruduo. 1988. Sociological Analysis. nr. „Structure and Energy: Toward a Civilization ￿ Analytic Perspective". 26. in Designs of Selfhood. „Paradigms of Order: Nature. nr.1987. „Models of Rebellion: An Essay in Civilization Analysis". „Romanticism and Taoism: The Planes of Cultural Organization". 1984. 1979. Comparative Civilizations Review. nr. nr.

111. N. bet vis d ė lto jos yra tarp j ų itin populiarios. New York: Vintage Books. Pastarasis taip pat ilgainiui priart ė jo prie s ą moningumo istorijos. Totawa. 3￿38. Novak.. Michel Foucault. bet. p.N. 1958. Hayden White. On the Roads to Modernity: Conscience.: Rowman and Littlefield. n a u d i n g a s ą m o n i n g u m o istorijai kaip apra š omajai kategorijai nubr ėž ti pla č ias ribas ￿ pagal metodo pana š um ą ir i š tikimyb ę temai. 1 4 5 Max Weber.J. Pittsburgh: University of Pittsburgh Press. New York: Pantheon. Homo Hierarchicus: The Caste System and Its Implications. Philippe Aries. Glencoe. Eisenstadt. Essays on Individualism: Modern Ideology in Anthropological Perspective. pataisytas leidimas. Chicago: The University of Chicago Press. „tem ų " studijos tampa į domios nebent antikvarui. 1986.: The Free Press. Ancient Judaism. „The Forms of Wildness: Archeology of an Idea". Bern: Francke. 1972. 2 ￿ asis l e i d i m a s. Civilizacij ų analiz ė laiko religiją svarbiu gyvenimo b ū d o elementu. Chicago: The University of Chicago Press. Benjamin Nelson. Kaip tik d ė l š ios prie ž asties kai kuriems jos š alininkams (jei ne patiems geriausiems jos praktikuotojams) s ą moningumo istorija tampa kultiniu rei š kiniu. Science. kai studijuojant š ias (ar kitas) temas atskleid ž iamos didesn ė s kult ū rin ė s strukt ū ros. 1978. Tokios temos n ė ra b ū tina s ą lyga norint patekti į s ą moningumo istorik ų š eim ą . Louis Dumont. 3 t. The Protestant Ethic and the Spirit of Capitalism. 1980.kaip Cliffordas Geertzas veiklos. S ą moningumo istorija kuriama tik tada. Huff. ne vien intelektinius. The History of Sexuality. o civilizacij ų analizei tai yra i š esm ė s ne į manoma. 1981. 1952. Norbert Elias. u ž uot j ą į spraudus į siaur ą teorin ę schem ą . o s ą moningumo istorijoje ry š k ė ja tendencija pakeisti religiją kaip visa apiman č ius. Revolution and the Transformation of Societies: A Compara￿ . in The Wild Man Within: An Image in Western Thought from the Renaissance to Romanticism. The Hour of Our Death. The Religion of India. 1985. 1987. New York: The Free Press. 2 Ari ė sui stinga Foucault ar Jamesonui b ū ding ų teorini ų interes ų . and Civilization: Selected Writings. orientacinius r ė mus. The Religion of China. S. Über den Prozess der Zivilisation. Jei to nepadaroma. redaktorius Toby E. regis. 1982. New York: Charles Scribner's Sons. sudarytojai Edward Dudley ir Maximilian E. 1958. New York: The Free Press. Soziogenetische und psychogenetische Untersuchungen. 1951. 1969.

" Fredric Jameson. 77 ￿ 78. 63. Harootunian. Power/Knowledge: Selected Interviews and Other Writings 1972￿1977. „Structure and Energy: Toward a Civilization ￿ Analytic Perspective". m ė ginimais i š spr ę sti fundamentalesnius prie š taravimus [.live Study of Civilizations. A Sociological Approach to Comparative Civilizations: The Development and Directions of a Research Program. Jerusalem: Hebrew University of Jerusalem. V. 21 ￿ 41. 1978.. op. [. 103. p. Metahistory: The Historical Imagination in Nineteenth￿Century Europe. „Post ￿ Modern Man: Psychocultural Responses to Social Trends". N e w York: Bedminster Press. kuriuos suk ė l ė socialin ė s nes ė km ė s suvokimas. Michel Foucault. Counter￿Memory. 1986. Baltimore: The Johns Hopkins University Press. p. Harootunian.. apie k ą anks č iau esi svajoj ę s" (Bachelard'as). 68 ￿ 69. New York: Pantheon Books. p. Hayden White. 1. k ą nori ir ko jam reikia. ekonomin ę ir geografin ę ) realyb ę . pavasaris.. dviej ų s ą moningumo istorik ų cituojamus motto: „Kiekvienas senovėje atranda tai. Michel Foucault. ž mon ė s pasinaudojo šia pasaulio vizija praktini ų teorijų k ū rimui. 207 ￿ 208. nr. p.. 435￿448. 7 8 9 10 1 1111 12 . p. Social Text. ž iema. Chicago: The University of Chicago Press. „Reikia į sivaizduoti tokias kult ū rines strukt ū ras ir po ž i ū rius prad ž ioje buvus gyvybiniu atsaku į infrastrukt ū rin ę (pavyzd ž iui. N. 1980..] kosmologijos visada i š sklaido tam tikr ą baim ę ar siekia suma ž inti r ū pes č ius.]. Comparative Civilizations Review. kuriame jie gyvena. 1977.].: Cornell University Press. sudarytojas Donald F. Practice: Selected Essays and Interviews. p. sudarytojai Tetsuo Najita ir Irwin Scheiner. „[. 1986. nr. 1968. „Third ￿ World Literature in the Era of Multinational Capitalism". 1978. cituota i š p. Economy and Society: An Outline of Interpretive Sociology.D. 1977. 1970. N e w York: Pantheon Books. 6 Vytautas Kavolis.Y. 15. 17. Pig.. nr. Vytautas Kavolis. kad gal ė t ų tvarkytis pasaulyje. New York: The Free Press. p. 63 ￿ 104..1979. 1975. ruduo. Ithaca. Bouchard. „Studijuoti galima tik tai. 3 t. Social Problems. Discipline and Punish: The Birth of the Prison.. Max Weber. „The Consciousness of Archaic Form in the New Realism of Kokugaku".. cit. o visų pirma save pat į " (Friedrichas Schlegelis)." H. Language. in Japanese Thought in the Tokugawa Period 1600￿1868: Methods and Metaphors. kuria ž mon ė s siekia suformuoti j ų gyvenamo pasaulio koncepcij ą [.] s ą mon ė s strukt ū ra (ar per ￿ cepcin ė strukt ū ra).

nepriklausom ą . Be to. Honolulu: The University Press of Hawaii. cit. Eisenstadt". Tolesn į semiotinio universalizmo aptarim ą ž r.]. p. „Holistine" Dumont'as vadina „ideologij ą . Andreas Huyssen. kuri vertina individ ą [suprantam ą kaip . o tod ė l i š esm ė s nesociali ą b ū tyb ę '] ir nepaiso socialin ė s visumos ar ją pajungia [.] sociologija yra holistin ė . apskritai labiau p r i m e n a viduram ž i š k ų ir ankstyvosios modernyb ė s Vakar ų nei vyraujan č ius (sunit ų ) islami š kuosius modelius.13 Fredric Jameson. N. op. Tod ė l m u s u l m o n a m s nereik ė jo specialios inkvizicijos persekioti slaptiems Šė tono sek ė jams. 203 ￿ 216. Hsu. nors tokia kova š iame regione turi gilias istorines š aknis. [.. 7. p. skirtingas vakarieti š ko individualizmo konceptualizacijas (kiekviena j ų pateikta lyginamojoje perspektyvoje): Dumont. The Political Unconscious: Narrative as a Socially Symbolic Act. r u d u o .Y. autonomi š k ą moralinę. Francis L. Japanese Patterns of Behavior. o ne nuo individo. 1 skyrius. Vytautas Kavolis. t. individualistine vadiname ideologij ą . Kovos su „Did ž iuoju Šė tonu" Irane intensyvumas. 1986. „Collective Identities and Universalist Ideology: The Actual Interplay". Louis Dumont. nu š vie č ian č i ų susipynusi ų postmo ￿ derniosios kult ū ros perspektyv ų problem ą . 1970. 125￿140. kuri vertina socialin ę visum ą ir nepaiso ž mogi š kojo individo ar j į pajungia.]. nr.. Takie Sugiyama Lebra. p. jei ji p r a d e d a n u o globalios visuomen ė s. N. ž r. Americans and Chinese. 27. Dinami š ka „ d u a l i z m o " potencija ￿ tiksliau.: Cornell University Press. Garden City. 1988. Essays on Individualism. „Civilizational Paradigms in Current Sociology: Dumont vs.. Ithaca. Current Perspectives in Social Theory.Y. p. n e p r i k l a u s o m o s Šė tono galios Dievo at ž vilgiu akcentavimas ￿ islame yra buv ę s silpnesnis nei krik šč ionyb ė je." Dumont.: Doubleday. 1986. 3. 25 ￿ 33. 33.. Bet reliatyviai labiau „monistinis" islamo pob ū dis taip pat suma ž ino jo dinamines galimybes.. kur kas silpniau islamo kra š tuose vyst ė si sekuliarieji Dievo ￿Šė tono paradigmos variantai. Lebra. Theory Culture & Society. Pig.K. Essays on Individualism. nr. Vien ą geriausi ų ap ž valg ų . „Contemporary Moral Cultures and 'The Return of the Sacred'". 1976. nr. 14 15 16 17 18 19 20 . 49.1 skyrius. Sociological Analysis. 1981. Vytautas Kavolis. laikomo nepriklausoma duotybe [. cituojama i š p. 3. 279..

219 ￿ 242. 288). masin ė s kult ū ros ir auk š tojo meno. 103 ￿ 117. kad pernelyg ma ž ai pastang ų į d ė ta stengiantis susieti tam tikr ų ž moni ų sukurt ą reakcijos į globalizacij ą b ū d ą su pastoviomis j ų civilizacijos savyb ė mis arba su istorin ė mis j ų trajektorijomis. p. modernizmas prie š realizm ą . 253￿299. and Worldwide Religious Resurgence: A Theoretical Exploration". p. t. Kiekviena jų. abstrakcija prie š daikti š kum ą . Roland Robertson ir Frank Lechner.kičą'. kurioje š ios reakcijos kyla. Globalizacijos teorijos logika leid ž ia visas keturias reakcijas. Shell. Roland Robertson. svarbiausias š iuolaikinio postm o d e r n i z m o bruo ž as yra tas. „Humanity. 292) ir daro i š vad ą : „[.y. (3) „partikuliaristin ė [tradicijai i š tikima] orientacija į Gemeinschaft". nr. 1985. in The Crisis of Modernity: Recent Critical Theories of Culture and Society in the United States and West Germany. apskritai visai į manomoje.. kad jis veikia į tampos lauke ￿ į tampos tarp tradicijos ir naujovi š kumo. „Modernization. savitumo at ž vilgiu. cit. Lenz ir Kurt L. op. nr. op.. sudarytojai Günter H. (4) „labiau universalistin ė ir hierarchinė [diurkheimi š koji ž monijos religija] pastanga i š spr ę sti global ų kult ū rin į konflikt ą ir pertvarkyti pasaul į ". 113.viskas tinka' r ūš ies postmodernizm ą " (p. 21 Roland Robertson ir JoAnn Chirico. Kol kas tai yra labiausiai neatid ė liotina bet kokios š iuolaikin ė s kult ū ros teorijos problema. cit. 22 . Huyssenas pasisako prie š „tą lengv ą . Kavolis. Globalization.. koncepcijoje kelia tai. dabartis prie š praeit į . 46. š io į tampos lauko jau nebe į manoma suvokti tokiomis kategorijomis kaip progresas prie š reakcij ą.] m a n o n u o m o n e . p. 1986. 3. gal ė t ų kilti bet kur: (1) „orientacija į uni ￿ versalistin ę [progresyvi ą j ą￿ racionalistin ę ] emancipacij ą ". plg. Theory Culture & Society. Frankfurt am Main: C a m p u s Verlag. 2. dichotomijomis. Sociological Analysis. ir antrieji š i ų prie š ybi ų k o m p o n e n t a i jau neb ė ra savaime labiau privilegijuoti u ž pirmuosius. kair ė prie š de š in ę . Globalization and the Problem of Culture in World ￿ Systems Theory". avangardas prie š . padaryt ą d a u g anks č iau. esmingomis m o d e r n i z m u i " (p. 1985. Robertson ir Lechner. Did ž iausi ą nerim ą š ioje. Apie pradines gaires šia kryptimi žr. t. konservacijos ir atnaujinimo. Pana š i ą i š vad ą .„Mapping the Postmodern". ta č iau ketvirtoji jai būtina. anot universalistinio socialinio mokslo prielaid ų . (2) „labiau ekstravisuomenin ė [mistin ė ] orientacija į tapatyb ę ir bendra ž mogi š kum ą ". Robertsono alternatyvios reakcijos į globalizacij ą yra visi š kai n e u t r a l i o s k u l t ū r i n ė s tradicijos. „Post ￿ Modern Man". p.

.. Joseph R. k ą b ū t ų galima padaryti.J. 47. Pagrindin ė s ą moningumo istorijos problema ￿ kaip geriausia aprašyti strukt ū r ų transformacijas ￿ reikalauja ne t a r p k u l t ū r i n i ų palyginim ų . Jean Bethke Elshtain. N. Public Man. nr. T J . „Deep Play: Notes on the Balin ė se Cockfight".: Princeton University Press. palyginti su visuomen ė mis. funkcionuojan č ias bendroje simbolin ė je sistemoje. tvirtai į si š aknijusiomis vienoje i š visuotinai pripa žį stam ų civilizacij ų . N. p. Maps of Sociability". Be jau cituot ų darb ų . „[. galinti i š saugoti draug ė je kelet ą sud ė tini ų valstybi ų kaip organizacijas. No Place of Grace: Antimodernism and the Transformation of American Culture 1880￿ 1920. p. 1986. kovas.. 412 ￿ 453. 1984. Religions and Societies: Asia and the Middle East. N ew York: Harper and Row. 1972. Levenson. 1987. Vytautas Kavolis. „Histories of Selfhood. ne tokie i š tekl ū s. New York: Basic Books. ž r.„Globalization and Societal Modernization: A Note on Japan and Japanese Religion". Berkeley: University of California Press. sudarytojas Lloyd de Mäuse. 1981. 35 ￿ 42. N e w York: Pantheon Books. Sociological Analysis. in The Interpretation of Cultures: Selected Essays.]. ￿ tokie regionai netgi dvide š imtajame am ž iuje teb ė ra kult ū ri š kai blogesnėje pad ė tyje. Clifford Geertz. n e p a i s a n t atskir ų jos k o m p o n e n t ų poky č i ų . sinkretizuojantis toki ų tradicij ų rinkinys). kuri veiksmingai i š laikyt ų t ę stinum ą kelis š imtus met ų š imtams milijon ų ž moni ų . 1982. kuri ų n e b u v o integravusi viena tradicija (ar.: Fairleigh Dickinson University Press. sudarytojas Vytautas Kavolis. in Designs of Selfhood. Vaizdas i š vir š aus yra epistemolo ￿ gi š kai deformuotas. kaip rytin ė je Azijoje. Jackson Lears. Rutherford.J. p. Ne w Haven: Yale University Press. 1981. amerikie č iai [. Bet to. 1973.] mes. 1975.. nereikalauja pati disciplinos logika. The Puritan Conscience and Modern Sexuality. Pagrindin ė civilizacij ų analiz ė s problema ￿ kuo skiriasi tam tikra strukt ū ra ￿ reikalauja tarpkult ū rini ų palyginim ų . Princeton. Private Woman: Women in Social and Political Thought. 15 ￿ 103. 23 Regionai. E d m u n d Leites. Berlin: Mouton. redukuojantis savo subjektus į daugyb ė s 24 25 26 27 28 . Confucian China and Its Modern Fate: A Trilogy. The History of Childhood. o palyginim ų laike. sudarytojas Carlo Caldarola.

p. jei jam b ū t ų netrukdoma.. The Confessions of St..: Doubleday and Company. Autobiography of a Yogi.] į mir š tan č ius paskirus k ū nus be kolektyvin ė s praeities ir ateities. Esu si ū l ę s epistemologin į š ios n e p a ž į s t a m o s a l e g o r i n ė s vizijos r ūš ies p r i o r i t e t ą [. 1948. kad toks pasiprie š inimas kyla i š „normalesni ų " ž mogi š k ų impuls ų ar kad jis gal ė t ų duoti „geresni ų " rezultat ų . 3. nepaisant jos intencij ų . Be jau min ė t ų š altini ų . The Semiotics of Russian Cultural History. 1985. Brace and Company. p. 1973.. socialumo žemėlapiai 1 Seft and Society: The Memoirs of Abbot Guibert of Nogent. p. N e w York: Vintage Books. 1970. „Third ￿ World Literature [. N e w York: Vintage Books. 1979.]. „Introduction". [. p. Ne w York: New American Library.." Jameson. 17.]. Vakar ų Europoje „dominuoja . p. ž ema' (profanuota)". 35.. 422 ￿ 423. 1979. redaktorius John F. netekusius bet koki ų galimybi ų suvokti socialin ę visum ą [. kuri.350.Y.]". semioti š kai neutrali elgsenos sfera.: Cornell University Press. kuri ų viena funkcionuoja kaip . Paramahansa Yogananda.vidurin ė '. Los Angeles: Self ￿ Realization Fellowship. Garden City. Ginsburg ir Boris A. Lotman. p.. 3. Lidiia Ia. nei profanuota". in Jurii M. 29 Michel Foucault. turi b ū ti situacin ė ir materialistin ė [.]. kaip atsisakymas paklusti bet kokiems dominuojantiems nuomoni ų standartams. Ithaca.. N e w York: Harper & Row. 1971.. o kita kaip . 26 ￿ 27. Montaillou: The Promised Land of Error. Lotmano prie š prie šą tarp Rusijos ir Vakar ų kult ū ros: Rusijoje „kult ū rinis gyvenimas padalytas į dvi prie š taringas sferas.. Evelyne Sullerot. 2 3 4 . Visa tai yra u ž ginta tre č iojo pasaulio literat ū rai. Boris Gasparov.fragmenti š k ų subjektyvumo skeveldr ų iliuziją.. Ž odis „ p a s i p r i e š i n i m a s " č ia vartojamas vertybi š kai neutralia prasme. The Order of Things: An Archeology of the Human Sciences. Thomas Merton. nemanant. N. kurios visuomen ė nelaiko nei sakralia.Y. 30 31 Savojo „aš" istorijos. The Seven Storey Mountain. 86. Women on Love: Eight Centuries of Feminine Writing. N.pakyl ė toji' (sakrali). Benton. Prototipi š kos studijos gal ė t ų b ū ti š ios: Emmanuel Le Roy Ladurie. ž r. 228. Uspenskii. 1963. Ne w York: Harcourt. Augustine.

The Indian Autobiographies in English. Grand Historian of China. „Random Talks About My Mendicant Life".5 Rodney L. p. ra šę s pers ų kalba. kuris i š lieka tylus. Chinese Sociology and Anthropology. yra š io patyrimo substancijos koncentracija ir. Jahangiro citata yra iš The Tüzuk￿i￿Jahängiri or Memoirs of Jahangir. p. i n d i v i d u a l a u s atskirumo ištrynimas. New Delhi: S. p. mokinio. 1978. 5. 18. Delhi: Munshiram Manoharlal. Taip pat ž r. The Unfolding of Neo￿Confucianism. kad „tik ypatingas ilgalaikis santykis su vienu mokytoju gali tinkamai nukreipti pradedant į j į į Tiesos keli ą ". 17. 266 ￿ 281. kalban č io u ž mokytoj ą . C. p. viena vertus. b ū d a m a s a š tuoniolikos. 486. in Wm. t. citata i š pirmojo leidinio. Goitein. 67 ￿ 92. kita vertus. nr. p. Chand & Company. Į taka savojo „ a š " patyrimui. Sinha. nr. be jokio dvasinio mokytojo vadovavimo. garsiausias poetas mistikas. Apie islamo m o k s l i n i n k ų autobiografijas ž r. p. 1975. „kai Jalalas ad ￿ Din R ū mi. p. Baburo i š Babur￿nama (Memoirs of Babur). nr. History of Religions. p. vasara. 1981. 1958. Ssu￿ma Ch'ien. 3 ￿ 113. 42. bet mokytojo literat ū riniu s l a p y v a r d ž i u" (ibid. 41. 3￿90. p.). sufijų misticizmo teorija tvirtina. 14. 1. t. 2 skyrius: 6 7 8 9 10 11 .1978. citata i š p. Growing Up in British India. Georg Misch. Islamo m o k s l i n i n k a s nekoncentruoja tiek d a u g savo substancijos ir nei š trina individualumo taip kaip mistikas. Prie š ingai islamo m o k s l i n i n k ų tendencijai min ė ti d a u g y b ę mokytoj ų . 5￿110. 2 (kartu). „Formal Friendship in the Medieval Near East". Taylor. 1980. Geschichte der Autobiographie. n u o savo paties ekstaz ė s. 68. p. nr. Chen ￿ hua. 13. 13. R. 1968. 1966. 1 ir t. 1. 1970. Pei￿yi Wu. nr. 1982. New York: Holmes and Meier. Judith Walsh. 26. pavasaris. gruodis. 3: Das Mittelalter. Theodore de Bary and the Conference on Seventeenth ￿ Century Chinese Thought. r u d u o . pasira š ydavo savo eil ė ra šč ius ne savo. „The Centered Self: Religious Autobiography in the Neo ￿ Confucian Tradition". 115. Burton Watson. P. p. 1971. „The Spiritual Autobiography of Te ￿ ch'ing". citata i š p. New Delhi: Oriental Books Reprint Corporation. Proceedings of the American Philosophical Society. 276. 1982. O Vakar ų mistikas Heinrichas Seuse „ p r a d e d a " . New York: Columbia University Press. 46 ￿ 48. Heinrich Seuse. p. Shelomo D. Düsseldorf: Patmos ￿ Verlag. Deutsche mystische Schriften. N ew York: Columbia University Press.

Nicolas Berdyaev. p.. in The Quest for Self￿Control: Classical Philosophies and Scientific Research. in Identity and Authority: Explorations in the Theory of Society. 1980. kiek abu autoriai apra š o savo pa č i ų asmenines socialumo koncepcijas ir kiek jos yra priimtos j ų visuomen ė se (arba bent jau j ų labiau i š silavinusiose klas ė se). nr. sudarytojai Roland Robertson ir Burkart Holzner. p. I š lieka klausimas. 12 Colin Morris. Indo socialumo samprata atitinka anglo ir tikriausiai yra i š jos kilusi. tendencija. p. „Logics of Selfhood: Civilizational Structures for Individual Identities". „Self ￿ images and Systems of Spiritual Direction in the History of European Civilization". ruduo. Rusui socialumo prie š ingyb ė yra „stipri individuali draugyst ė ". Berkeley: University of California Press. 1968. Klausner. New York: Harper & Row. 962￿1006. p. 383. nr. Indijos ir Japonijos autobiografines tradicijas. 2 dalis. Be moderniosios Vakar ų bei islamo autobiografijos. 1965. p. 268 ￿ 271. Oxford: Basil Blackwell. The Discovery of the Individual 1050￿1200. morali š kai ne į formintam „bandos jausmui". Taip pat verta: Vytautas Kavolis. Mischas taip pa t a p r a š o Egipto. Graikijos ￿ Romos bei Bizantijos autobiografines tradicijas. 267 ￿ 268. 1962. Vytautas Kavolis. Ruso socialumo koncepcija gal ė jo kilti i š vokie č i ų romantizmo. Ibid. 21 ￿ 41. The Letters of Abelard and Heloise. Apie ankstesnius civilizacin ė s ￿ analitin ė s tradicijos po ž i ū rius į savąjį „ a š " ž r. Benjamin Nelson. The Autobiography of an Unknown Indian. o indas mano socialum ą esant prie š ing ą beformiam. ir „Romanticism and Taoism: The Planes of Cultural Organization". Comparative Civilizations Review. 5. 1974. p. 1. 13 14 15 16 . Schulte ￿ Bulmke. 66. ž iema. 1980. tiek ir kritini ų . N ew York: Free Press. 57. Frankfurt am Main: Verlag G.Hochmittelalter im Anfang. Dream and Reality. Remdamasis b e n d r a vakarieti š k ų d a r b ų apie autobiografij ą . C h a u d h u r i . tiek istorini ų . 1972. Nirad C. sudarytojas Samuel Z. Jos n ė ra aptariamos š iame gyvų autobiografini ų tradicij ų tyrin ė jime. N ew York: Collier Books. Mischas ignoruoja Kinijos. p. 1962. 40 ￿ 60. p. 105 ￿ 106. Harmondsworth: Penguin Books. p. Asirijos. 284 ￿ 287. „Structure and Energy: Toward a Civilization ￿ Analytic Perspective". 49 ￿ 103. 1￿32. Comparative Civilizations Review. 1979. p .

p. p. nr. in Life Histories as Civilizational Texts. bet ne nenauding ų '. 1980. p.17 Margery Kempe. Bouwsma. 226￿227. Geschichte der Autobiographie. Ne w York: Devin ￿ ￿ Adair. 487 ￿ 488. „The Paradox of Sanctity: Lives of Italian Women Saints. Bur ž uazini ų autori ų para š ytose renesanso autobiografijose n ė ra n ė u ž uominos apie aristokrati š k ą egzaltuotos. ￿ jo draugyst ė esanti taip gerai ž inoma. 1200 ￿ 1400". apimanti laikotarp į nuo de š imtojo iki tryliktojo am ž iaus. Malament. 1956. ir emo ￿ cingesn ė savo esminiu turiniu nei europieti š kos „merkantilin ė s draugyst ė s". New York: Bantam Books. Goitein.. The Autobiography of Benvenuto Cellini. p. 5 ￿ 38. 1949. 4 ￿ 24. Benvenuto Cellini.Gerai tur ė ti į vairiausi ų draug ų . kas objektyviai buvo jo „teisinis ir verslo atstovas". kaip pasteb ė jo Florencijos pirklys: . 39.]".) Occasional Papers. „. Geschichte der Autobiographie.Draugystės' s ą voka pati buvo i š kreipta savanaudi š kumo. p. 1979. The Aristocrat as Art: A Study of the Honnete Homme and the Dandy in Seventeenth￿ and Nineteenth￿Century French Literature. p. pasiaukojan č ios 18 19 20 21 22 23 24 25 26 . „Formal F r i e n d s h ip [. „Self ￿ Examination and Confessions of Sins in Traditional China". 5. Harvard Journal of Asiatic Studies. Hexter. Manchester: Manchester University Press. Stanton. Misch. 1. jog jam nereikia sakyti savo draugo vardo p a s i u n t i n i u i . 1980. Al ￿ Mukaddasi citatos i š Misch. Elizabeth Petroff. Pei ￿ yi Wu. sudarytojas Edmund Leites. International Society for the Comparative Study of Civilizations (U. Artimuosiuose Rytuose ž mogus gal ė jo adresuoti lai š k ą tam. S. atrodo buvusi tuo pat metu ir labiau formalizuota savo į sigal ė jimu bei ž lugimu. Artim ų j ų Ryt ų judeoarabi š ka komercin ė s draugyst ė s tradicija. New York: Columbia University Press. p. Ibid. 1977." William J. p. p. Ibid. in After the Reformation: Essays in Honor of J. bir ž elis. The Book of Margery Kempe. 1￿2. Domna C. mano sielos d r a u g u i " . n u r o d y d a m a s ant kitos pus ė s: „ N u n e š k šį lai š k ą m a n o artimiausiam draugui. nr.H. sudarytoja Barbara C.. 919.. 227. 956.. „Anxiety and the Formation of Early Modern Culture". p. 1.

Tad šio idealo silpn ė jim ą į manoma paai š kinti tik remiantis socialine ￿ ￿ klasine dinamika. ž inoma. pana šų į Shakespeare'o Venecijos pirklio. Chicago: The University of Chicago Press. XVII. von G r u n e b a u m as laiko „i š sam ų po ž i ū r į [. tiek ir moksl ą praktikuojan č iai bur ž uazijai. 27 Jerome Cardan [Girolamo Cardano]. p. 2￿asis leidimas. Pirmojoje dalyje (prad ė toje jam p e r k o p u s š e š i a s d e š i m t u o s i u s m e t u s ) jis pasakoja apie savo gyvenimo į vykius kovose ir valdovo dvare. klasifikacija. prieštaringumo ir pokyčio suvokimą. i š vardyt ų vienas po kito. p. kas bent i š tolo primint ų sisteming ą savo paties charakterio analiz ę (ir. Cardano.. Pirmasis po ž i ū ris primena Cellini.. jokios u ž uominos apie koki ą nors jo charakterio silpnyb ę ). i š skyrus tai. cit. bet pateikti kaip atskiri atminties ekskursai į praeit į . t o d ė l tai n e t u r ė t ų b ū t i identifikuojama k a i p „ b u r ž u a z i j o s " bruo ž as. 291.. Cellini. op. 290. 1961. Protestantizmas tegal ė jo suteikti specifi š k ą emocin ę atmetimo tonacij ą ￿ ir grie ž t ą a l t e r n a t y v a u s idealo formuluot ę .) Antrasis po ž i ū ris pana š us į Cardano. Medieval Islam: A Study in Cultural Orientation. Dutton. Antrąją dal į (para š yt ą jam esant beveik devyniasde š imties) i š esm ė s sudaro daugiau nei š imto jo steb ė t ų veiklos tip ų ir charakterio bruo žų . 266. neu ž kraunant jam „dirbtinio" kalendorinio modelio. New York: E. kad arab ų kario ￿ kilmingojo atveju n ė ra nieko. 1930. Šios savyb ė s atskiria renesanso 28 29 30 . o į vykiai n ė ra i š d ė styti grie ž tai chronologine tvarka. Gustave'as E.] į ž mones ir daiktus" bendra arabi š kos tradicijos ypatybe.. The Book of My Life. p.draugyst ė s ideal ą . Vis d ė lto palyginimas parodo. b ū d i n g ų kilniam kariui ( į skaitant skyri ų apie m o t e r ų dr ą s ą kovoje). Jei kas ir yra b ū dinga bur ž uazinei ￿ prie š ingai nei aristokratinei ￿ savimonei. op. cit. Dvyliktojo am ž iaus arab ų autobiografas Usama ibn ￿ Munqidhas sujungia abu apra š ymo metodus. kuri „did ž i ą ja dalimi u ž kirto keli ą visi š kai individualizuot ų portret ų pie š imui poetine forma".P. nors skirtinga socialin ė aplinka a p r a š o ma d a u g did ￿ vyri š kesnio ž mogaus. tai grei č iausiai pastangos pasiekti didesnį savęs paties interpretacijos vientisumą per aiškesnį patyrimo įvairovės. ( Š iuo at ž vilgiu Usama artimas dvide š imtojo am ž iaus pabaigos prisiminim ų srautui. jog i š samus gyvenimo t ė km ė s i š skaidymas į k o m p o n e n t u s gali b ū ti b ū d i n g a s tiek klasikin į i š silavinim ą gavusiai aristokratijai. 308. p.

. 1981.. 190. 19." The Confessions of Al Ghazzali. cit. Oxford: At the Clarendon Press. Ibid. p. kaip a š i š dr į sau pakilti nuo ž emos tradicinio tik ė jimo pakopos iki auk šč iausios tikrumo vir šū n ė s. Baxter. su emoci š kai su š velnintos „. nepaisant fizinio mobilumo gausos. op. p. Chicago: The University of Chicago Press. 195. 1960. 102 ￿ 103. Ibid. Apie puriton ų tendencij ą nepasitik ė ti ž mogi š ka draugyste ž r. The Autobiography of Richard Baxter. Ibid. p. p. op. p. Cituota iš Lillian Faderman. kaip kad Johnas Winthropas Naujojoje Anglijoje. 142￿164. 1969.. islami š kasis mistikas galėjo suvokti savo gyvenim ą kaip krypting ą jud ė jim ą : „J ū s norite ž inoti [.ž mog ų nuo arab ų didiko. cit. p.. 1931. Benjamin Nelson. cit.. Colin Morris. Leonardo da Vinci. Columbia University. Kita vertus. p. The Idea of Usury: From Tribal Brotherhood to Universal Otherhood. p. p.]. Grace Abounding to the Chief of Sinners. N ew York: William Morrow. 1962. moralinio ar intelektinio jud ė jimo nuo prad ž ios iki pabaigos ta š ko. Baxter.. 281. op. op. Ta č iau abiejuose š iuose istoriniuose savimon ė s tipuose n e r a n d a m a jokio psichologinio.. 1973.. p. „Self ￿ Eulogy: An Autobiographical Mode in Traditional Chinese Literature". The Notebooks of Leonardo da Vinci.. p. 1. Cardano. k u r i e m s p a t i k ė t a v a l d y t i ir v a d o v a u t i 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 . London: John Murray. pristatyta universiteto seminare apie tradicin ę Kiniją. Dent & Sons. 18. redaktor ė Pamela Taylor. 5. p. Richard Baxter. p. 72. 7 ￿ 8. London: J. 6. cit.draugyst ė s ir p r i s i r i š i m o ' t a r p t ų . p. Vis d ė lto puritonai sutiko. Cardano. lapkri č io 20. The Discovery of the Individual 1050￿1200. 68. 11. 1909. N e w York: The New American Library. Surpassing the Love of Men: Romantic Friendship and Love Between Women from the Renaissance to the Present.M. John Bunyan. 2￿asis leidimas. 31 Cituota i š Pei ￿ yi Wu. 3.

Watson. The Idea of Fraternity in America. The Gossamer Years (Kagew Nikki). 1964. Tokyo: Kodansha International. 281. Puritoni š kas nepasitik ė jimas d r a u g y s t e . Japanese Poetic Diaries. „The Centered Self". ypa č „ p e r d ė t a " d r a u g y s t e . 1969. p. Wilson Carey McWil￿ liams. 144 ￿ 173.. 1974. 40. p. 238. Apologia Pro Vita Sua. p. 27. San Francisco: Harper & Row.: Harvard University Press. 56 ￿ 57. 3. p. Being a History of his Religious Opinions. 35.. ta č iau 45 46 47 48 49 50 51 52 53 54 55 56 . 1003. 1979. Green and Company. A Haiku fourney. savo p a m a t i n e logika visi š kai skiriasi n u o apskai č iuoto „merkantilin ė s d r a u g y s t ė s " u t i l i t a r i z m o . Taylor. Raines. Cambridge. galimybe ir politine b ū tinybe.]. Told Round a Brushwood Fire: The Autobiography of Arai Hakuseki. vert ė jas Earl Miner. 33. Ibid. 66. nors d a u g u ma puriton ų buvo komersant ų klas ė s nariai. Berkeley: University of California Press. 1905. 6. Geschichte der Autobiographie. p. 42. p. 277. kurios visos tur ė jo b ū ti priskiriamos vien tik santuokai. ž em ė je. 1979. Nors buvo ž inoma. Princeton: Princeton University Press. „The Spiritual Autobiography of Te ￿ ch'ing". Peter H. 80. kad draugyst ė trapi. p. „The Centered Self". vert ė jas Joyce Ackroyd. The Diary of a Noblewoman of Heian Japan. 68 ￿ 69. Lee. p. Wu. arba i š kildavo pavojus jai į gyti (kartais tik tariamas) erotini ų savybi ų . 1979. 44 John Henry Cardinal Newman. p. p. Draugai yra minimi tradicin ė se kin ų autobiografijose.. p. Berkeley: University of California Press. Ssu￿ma Ch'ien [. Tuttle.ž m o n ė m s " . Tokyo: Charles E. kai ji tapdavo emoci š kai intensyvi ir arba atitraukdavo ž mog ų n u o pareigos sukurti Dievo karalyste. Celebration of Continuity: Themes in Classic East Asian Poetry. Misch. 136. 1973. 167. Going Home. puritonai j ą ė m ė laikyti į tartina tik tada. kurio m o d e r n u s europieti š kas p a t y r i m a s siekia ma ž iausiai renesans ą . Robert A. Bashö. Mass. p. London: Longmans. p . Taylor.

28. 8￿9. p. DuBois. 3. The Confessions. Ne w York: Columbia University Press." Taylor. Booker T. 22. Harmondsworth: Penguin Books. William E.. Boston: Houghton Mifflin Company. kokiomis reik š mingomis versijomis jos save pateikia.. p. 2.] Staiga a š pasijutau nelaimingas. Geri d r a u g a i ragino m a n e gerti d a u g i a u . p. 57 S ą moningumo sociologijos u ž duotis yra (1) suformuoti adekvat ų bendr ų simbolini ų form ų . p a g r i n d i n i ų v a r i a n t ų apra š ym ą . m e c h a n i z m u s ir kategorijas.] A š supratau. 1974. t.B. [. k r y p t i n g u m u s . The Education of Henry Adams: An Autobiography. Kao apie draugyst ę tepasako tiek: „Up ė ir kalnai buvo ry š k ū s ir viliojantys. sunaikina ir. 1924. kokiu intensyvumu. 58 Jean ￿ Jacques Rousseau. (3) identifikuoti į takas. p. 278. pakei č ia. 1954.jiems neskiriama jokios esmin ė s svarbos. J o h a n n Wolfgang von G o e t h e . New York: Harcourt. akivaizd ž iai dalyvaujan č i ų socialiniame elgesyje bei subjektyvioje savivokoje. [. 1.. kokias transformacijas jos patiria laikui b ė gant ir į ką. p. Henry Adams. galimas daiktas. The 59 60 61 62 63 . kurios į vairiose šių proces ų faz ė se sukuria. jog nieko ne ž inodami apie Kelią mano protas ir k ū nas neturi kur eiti. su kokiu praktiniu poveikiu bei kaip ilgai jos apeliuoja kiekviena savo transformacija ir variantu. Giacomo Casanova. Autobiography of John Stuart Mill. p... X. 1. 2c. Washington. p. t. kad galima b ū t ų pasakyti. istori š kai aktyvi ų „sielos logik ų " studija. 1. t. Civilizaci š kai į jautrinta psichologija siektu atskleisti ir i š ai š kinti kiekvienos socialinio elgesio simbolin ė s konstrukcijos ir subjektyvios savivokos ž mon ė ms sukeltas dinami š kas implikacijas. John Stuart Mill. Brace and World. p. Kult ū rin ė psichologija gal ė t ų b ū ti suvokta kaip sistemin ė lyginamoji toki ų kult ū ri š kai diferencijuot ų . 1966. 1918. 17. t. Up from Slavery. 2. t. The Autobiography of Johann Wolfgang von Goethe. Chicago: The University of Chicago Press. 1. kada jos prasideda ir baigiasi. Ibid. Kiekviena i š š i ų konstrukcij ų ￿ jei ji suformuota iki galo ￿ apima daugiausia impliciti š k ą „psicho ￿ logik ą ". (2) nustatyti š i ų simbolini ų form ų tiksl ų laik ą ir erdv ą . History of My Life. „The Centered Self". 437. p. atgaivina tokias bendras simbolines konstrukcijas.

op. Mill. 1967. 38. op. 31. Casanova. p. cit. The Confessions. 1965. The Confessions.. 522 ￿ 524. 262. vienatv ė s.. 138 ￿ 139. Memoirs of My Life. E d w a r d Gibbon. p. 64 65 66 67 68 69 Casanova. Ibid... 29.. 17. Alfredas Tennysonas. p. cit. Toki ų ž moni ų kaip Charlesas Kingsley.Souls of Black Folk. p. The Autobiography of Benjamin Franklin. p. George'as Rosenas atkreipia d ė mes į į tai. 782. Rousseau. 515 ￿ 527. Ribotumo patyrimas b u v o bendresnis. 124. jog pirmoje devynioliktojo am ž iaus pus ė je. Rousseau. 25. 395. 1. p. p. citata i š p. 43. p. 25. nuobodulio. p. Austin: University of Texas Press. 456. nusivylimo ir depresijos jausmai. Ibid. intelektualai daugeli u atvej ų d e m o n s t r a v o be galo į vairi ų psichologini ų sutrikim ų po ž ymius. p. 1958. The Nightwatches of Bonaventura. p. p. Roger Rosenblatt. The Confessions." „Emotion and Sensibility in Ages of Anxiety: A Comparative Historical Review". 70 71 72 73 74 75 76 77 7S . 65. Brace and Company. op. p. The Autobiography of Charles Darwin 1809￿1882. 21. New Haven: Yale University Press.. The Yale Review. Arthuras H u g h Clough ir kit ų lai š kuose bei ra š tuose taip da ž nai pasikartoja izoliacijos. cit. op. 169. Rousseau. 1￿2. op. 1976. James Weldon Johnson. Charles Darwin. American Journal of Psychiatry. nr. 1964. nr. 1. „kai ž e m e s n i o s i o s Anglijos klas ė s p a s i d a v ė m e s i a n i s t i n ė m s vizijoms. 386. The Autobiography of an Ex￿Colored Man. Gibbon. cit. p . p. New York: Harcourt. New York: Avon Books. Johnas Stuartas Millis. Thomas Carlyle'as. „Black A u t o b i o g r a p h y : Life as t h e Death Weapon". N e w York: Funk and Wagnalls. Mill. 1969. cit. jog palieka e n d e m i n ė s psichopatologijos į sp ū d į . Benjamin Franklin.

artimus d r a u g u s ir ypa č ž mones. p. 1877. 153 ￿ 155. t. 1977. cit. 207 ￿ 235. Autobiography of John Stuart Mill. My Life.: Penguin Books.J. p. sudarytoja Estelle C. r a n d a m a s vyr ų a u t o b i o grafijose. kurie p a d a r ė joms į tak ą . p.] grei č iau netvarka. Jelinek.17. „The Other Voice: Autobiographies of Women Writers". 1979.. bet atsieti.. George Sand. Md.] moter ų autobiografijos [. 1980. J ų g y v e n i m ų naratyvai da ž niausiai ne chronologi š ki ir evoliucionuojantys.. Pagal bendr ą kritin ė s literat ū ros apie autobiografijas tendencij ą Jelinek sako „moter ų ". 1976. N. 240. On Liberty. Georgia O'Keeffe. Baltimore.. p. Harriet Martineau's Autobiography. 80 81 82 83 84 85 86 87 88 89 90 . sudarytojas James Olney. 8. 238. The Memoirs of Cliickel of Hameln. 1966. p. Reveries of the Solitary Walker..: Princeton University Press. 189. 123 ￿ 124. o ne t v a r k i n g u m a s į formina m o t e r ų a u t o p o r t r e t u s . Julian of Norwich. Mill. kai turima galvoje „Vakar ų moter ų ". in Autobiography: Essays Theoretical and Critical.. Gibbon." „Introduction: Women's Autobiography and the Male Tradition". o p. t. Glückel. p.] kur kas ma ž iau akcentuoja vie š us j ų gyvenimo aspektus. Rousseau. p.] i d e a l i z a v i m a s arba i š a u k š t i n i m a s . p. 221.15. p. Casanova. Jean ￿ Jacques Rousseau. Ne w York: Harper and Row. 113. Norton. p. cit. 1. New York: The Viking Press. 2. Har ￿ mondsworth: Penguin Books. bet sutelkia d ė mes į į j ų asmenin į gyvenim ą ￿ buities detales. 12. The Confessions. Mary G. 1980. in Women's Autobiography: Essays in Criticism.. New York: W.79 John Stuart Mill.. p. Mason. p. Princeton. New York: Schocken Books. n ė ra tipi š ki moterims. 63. N ė ra į traukiamos net Ryt ų Europos moterys.. Estelle C.W. t. 1975. 7 ￿ 8. 1￿4. Jelinek detalizuoja toliau: „[. op. 606. fragmenti š ki arba suformuoti labiau į savaranki š ku s vienetus nei susijusius skyrius. [. š eimyninius sunkumus. 63 ￿ 64. Bloomington: Indiana University Press. Boston: James R.. p. Georgia OKeeffe. Revelations of Divine Love. [. Osgood and Company. 1979. pasaulio į vykius ar netgi j ų karjeras.

2.: Westview Press. Solomon Maimon. Wu. Sorokin. New Haven. Wolfgang Bauer. 3. Advertisements for Myself. New York: Arno Press. 1. p. 1981. p. Sigmund Freud. New York: The Linden Press. New York: Schocken Books. Heidelberger Jahrbücher. 1978. 1967. 277. Boulder. Told Round a Brushwood Fire. Ibid. and Conversations. 7. „The Centered Self". 1953.. Norman Mailer. t. 1. Colo. 1980.. The Indian Autobiographies in English.. 252-253. Studio Arabica. An Autobiography. The Letters of Rosa Luxemburg. 92 93 94 95 96 97 98 99 100 101 102 103 104 105 106 107 . cit. Generations Without Memory: A Jewish Journey in Christian America. p. New York: G. Taylor. sudarytojas Stephen Eric Bonner. op. p. 4. 1980. p. p. Ibid. A Long Journey. p. Japanese Poetic Diaries. 1937.. 1. Putn a m ' s Sons. 172. 222. From Berlin to Jerusalem: Memoirs of My Youth. „Die arabische Autobiographie".]". 4-5. Heinrich Heine. p.. In Quest: Journal of an Unwanted Pilgrimage. t. Roma: Pontificium Institutum Biblicum. 214. Misch. 20. Autobiography of Maxim Gorky. t. New York: Schocken Books. New York: Grove Press. 203.91 Maxim Gorky. 1973. Arkroyd. nr. p. From his Works. 12-40. 1964. p. 1959. sudarytojas Gustav Karpeles. 1966. Anne Roiphe. Heinrich Heine's Memoirs. Letters. p. Pitirim A. p. Conn. 8.. Miner. „Icherleben und Autobiographie im älteren China".P. 1959. 1963. Gershom Scholem. 905-1076. 220-221. N e w York: Columbia University Press. 178-179. The Standart Edition of the Complete Psychological Works. „SelfEulogy" ir „Self-Examination [. 180. Sigmund Diamond. Geschichte der Autobiographie. The Autobiography of Malcolm X. Malcolm X. Sinha. Rosa Luxemburg. 492-493. p. p. p. London: Eleh Books. Ibid. p. Franz Rosenthal. Gliickel. 15.: College and University Press. 1-40. London: The Hogarth Press.

etninius. Berkeley: University of California Press. a u t o r i t a r i n i u s bei lyrinius akcentu s ￿ C h ' ü Yüanas reprezentuoja „Promet ė j ą ". bet realus ž mogus. Beirut: Khayats. 90. a Mohammedan Gentleman (Chiefly Resident in India) and his Transactions with his Fellow￿Creatures. K. 22. A Madman of Ch'u: The Chinese View of Loyalty and Dissent.. 102. p. apipintas tiek literat ū rine. Yadav. 1008￿1116. Interspersed with Remarks on the Habits.C. Autobiography of Dayanand Saraswati. The Indian Autobiographies in English. 1980. pareig ą . 2.. 13 ￿ 15. Kaip b ū dinga kinams ￿ konfuci š ka tradicija sujungdamas seku ￿ liarius.. 1964.tyrumu' ir savo id ė j ų teisingumu [. „Icherleben u n d Autobiographie [. Misch. p. pasikliaudamas savo. (b) i š prad ž i ų yra ne mai š tininkas. 3. in Autobiography of Dayanand Saras￿ wati. tiek liaudies mitologija.] n u o l a t o s steng ė si nepritart i d v a r u i ir i š reik š ti savo be ￿ kompromisines id ė jas".. kad kiti apra š yt ų jo veiksmus. Customs. p. Autobiography of Lutfullah. Geschichte der Autobiographie. jog jie gim ė š eimai: strategin ė atsarga m ūš yje tarp pirm a p r a d i š k u m o ir m o d e r n i z m o (arba specifiniame j u d a i z m o kilm ė s kontekste grei č iau tarp jo ir sekuliarumo). kad į rodyt ų jiems.108 109 Bauer. N e w Delhi: Manohar. bet tvirtai remiasi egzistuojan č ia moralini ų norm ų tradicija. 94. Memoirs of an Arab￿Syrian Gentleman. u ž iman č io jo socialin ę pad ė t į . kuris „i š lojalumo karaliui ir š aliai. p. Sinha. Psichoanalitinis po ž i ū ris atrodo keistai nederantis tiems. p . The Indian Autobiographies in English. p. 22.5 116 117 118 . 1978. or an Arab Knight in the Crusades. . kuri nurod ė šią veiklos krypt į kaip idealaus ž mogaus. Schneider. nes jis pats yra didis poetas (ir š iek tiek „ r o m a n t i š k o " charakterio). kuris (a) yra ne i š galvota ant ž mogi š ka asmenyb ė . (c) nesivadovauja savo paties i š pl ė totais moraliniais svarstymais (kaip dar ė Promet ė jas). vert ė jas Philip K. Lawrence A. 17. „Introduction". and Character of the 110 111 112 113 114 1. ir (d) nereikalauja. Sinha .]". Hitti. Memoirs of Usamah ibn￿Munqidh. bet Ch'u valstyb ė s ministras. Autobiography of Dayanand Saraswati. kas gim ė pasauliui ￿ nebent psichoanaliz ė tampa b ū tina tam. p. p.

1966. Kadir. in Lietuviszkieji rasztai ir rasztininkai. The Hikayat Abdullah. redaktorius Edward B. p. 1976.W. 168 ￿ 170. Elder and Company. Roiphe. 5￿6. Arnold Krupat. Generations without Memory.M. 182. Norton. 5 ￿ 32. p. 1951. Johns. N e w York: N e w American Library. Avicenna on Theology. 119 Abdullah bin Abdul Kadir. New York: Columbia University Press. Amin Sweeney. kovas. sudarytojas Jonas Š li ū pas. A. 120 121 122 123 124 125 126 127 128 129 130 131 . N e w York: W. sudarytojas Wang Gungwu. 111. p. Apie Basanavi č iaus p r a d ė t ą autobiografini ų ra š t ų Lietuvoje istorij ą ž r. Raden Adjeng Kartini. „Jonas Basanavyczius". Rinktiniai raštai.. London: Smith. 1970.L. 1970. Reputations Live On: An Early Malay Autobiography. The Autobiography of Yukichi Fukuzawa. 14. citata i š p. p.People with Whom He Had to Deal. Chiang Yee. nr. p. p. The Hikayat Abdullah. 31. 1863. Type and Function". „Prad ž ios ir pabaigos". p. 9￿14.W. p. Draugystes. 336. p. N e w York: W. 29 ￿ 54. The Hikayat Abdullah. Raszliszka peržvalga parengta Lietuvos mylėtojo. 228. 1963. „The Indian Autobiography: Origins. Avicenos autobiografija i š versta Arthur J. Apie malajie č i ų autobiografijos istoriją ž r. „From Caricature and Vignette to Ambivalence and Angst: Changing Perceptions of Character in the Malay World". 40. p. Antrasis jo autobiografijos variantas. 1980. American Literature. 51. u ž baigtas 1922 metais ir su politi š kai reik š mingais praleidimais perspausdintas Soviet ų Lietuvoje. 70. prasideda i š esm ė s taip pat. 207. Arberry. 308 ￿ 309. Letters of a Javanese Princess. 246. 1975. 1964. Sydney: Sydney University Press. naujas leidimas. Eastwick. 310 ￿ 316. 29. 1981. 1. 218 ￿ 219. p.411.D. p. p. Yukichi Fukuzawa. Ivan Morris. 53. Berkeley: University of California Press. Vilnius: Vaga. nr. Til žė je: Kaszta Baltimores M. The Nobility of Failure: Tragic Heroes in the History of Japan. 1980. A Chinese Childhood.H. p. Kadir. London: John Murray. Norton. in Self and Biography: Essays on Individual and Society in Asia. 1890. 22 ￿ 42. Ibid. p. Vytautas Kavolis. Metmenys. Jonas Basanavi č ius. Kuala Lampur: Oxford University Press. p.

1915￿2226. valstie č i ų ir darbinink ų autobiografij ų . Beverly Hills. Ro žė Sabaliauskien ė . Thomas ir Florian Znaniecki. Rinktiniai raštai. p. N e w York: The N e w American Library. 136 137 138 . 133 134 135 James Olney. rinkini ų esama Lenkijoje. Knopf. The Polish Peasant in Europe and America. p. N e w York: Alfred A. 1979.Y.132 Czeslaw Milosz. d a u g i a u s i a s u k u r t ų vie š uose k o n k u r s u o s e ir siekian č i ų pirm ą devynioliktojo am ž iaus pus ę . t. Western Autobiography". 1961.: Sage Publications. 1981. „The Life Records of the Young Generation of Polish Peasants as a Manifestation of Contemporary Culture". 1972. 51 ￿ 52). „Life ￿ Record of an Immigrant". Calif. 1968. 96. p. 280). Notes from the Underground. nr. p. 2. in Biography and Society: The Life History Approach in the Social Sciences. Šios autobiografijos rodo savimon ė s r ė m ų pasislinkim ą n u o naryst ė s intymioje š eimynin ė je ￿ parapijin ė je aplinkoje iki d i d e s n i o ar m a ž e s n i o d a l y v a v i m o n a c i o n a l i n i o s ą j ū d ž io ar tautini ų organizacij ų veikloje prasid ė jus dvide š imtajam am ž iui. „Lithuanian Immigrant Diary ￿ A Rarity". nr. N e w York: Vintage Books. Garden City. o v ė liau iki b e n d r o s kult ū rinio vartotojo orientacijos kartoje. My Past and Thoughts. Antrojo varianto pabaigoje kalbama apie daug v ė lesn į laikotarp į ￿ Lietuvos sostin ė s Vilniaus lenk ų okupacij ą po Pirmojo pasaulinio karo. 1974. Lituanus. „The Value of Autobiography for Comparative Studies: African vs.: Doubleday & Company. Prie Merkio mano kaimas. 39 ￿ 48. N. 52 ￿ 64. Šią literat ū r ą ap ž velgia Jozef Chalasinski. Alexander Herzen. 14. 194 ￿ 195. Atsiminimai. kalbas bei pokalbius. p. p. pavasaris. į traukdamas visus vis ų savo lig ų simptomus ir vizitus. Basanavi č ius ra š o C a r d a n o inicijuotu „mokslin ė s autobiografijos" stiliumi: be galo dalyki š kai. sudarytojas Daniel Bertaux. 1981. 2. 1927. Vilnius: Vaga. gimusioje po 1930 met ų . pavasaris. Comparative Civilizations Review. Dideli ų . 27. Fyodor Dostoyevsky. Native Realm: A Search for Self￿Definition. „Jonas Basanavyczius". p. p. William Wolkowich ￿ Valkavi č ius. in William I. „lietuvi ų ir j ų kalbos persekiojim ą " ir Basanavi č iaus „nerv ų ligos ir kit ų patologini ų organizmo proces ų " sustipr ė jim ą (Basanavi č ius. 110￿132. 11￿24 (citata i š p.

4. New York: Bantam Books. pla č iausio atgarsio susilauk ė Ryt ų Europoje. N e w York: Pantheon Books.: Doubleday and Company. Anglijoje individai. nr. Agehananda Bharati. atrodo. George Herbert Mead. The Lost Grove. 1976. Jung. p. New York: Pathfinder Press. Dreams. Gynybinis gr įž imas prie ankstyviausi ų i š tak ų bent jau Europoje sudaro didelio intelektinio indoeuropieti š kos mitologijos studij ų dvide š imtajame am ž iuje gyvybingumo pagrind ą . The Prime of Life. Milosz. The Ochre Robe: An Autobiography. pagaus ė jo devynioliktajame ir. 17 ￿ 18. 24 ￿ 25.: Doubleday and Company. suma žė jo po Antrojo 140 141 142 143 144 145 146 147 148 149 150 151 152 . kaip antai Thomas Tryonas.139 Simone de Beauvoir. p. Carl Gustav Jung. and Society from the Standpoint of a Social Behaviorist. Anti￿Memoirs. Autobiography. Mind. Kontinentin ė je Europoje atskir ų darbinink ų autobiografij ų ė m ė rastis a š tuonioliktajame am ž iuje. spalis. p. Native Realm. Self. Leon Trotsky. Visuotin į puriton ų d ė mes į pirm ą kart ą patraukia netgi darbinink ų klas ė s ž mogaus (ir „ p a p r a s t o s " moters) individualumas. p.Y. Henry James. XI. Memories. 1979. Garden City. i š skyrus sovietini ų valstybi ų blok ą . 1962. N. Margaret Spufford. Andr ė Malraux. „First Steps in Literacy: The Reading and Writing Experiences of the Humblest Seventeenth ￿ Century Spiritual Au￿ tobiographers". Rafael Alberti. Malraux. 582 ￿ 583. Nicholas Berdyaev. p . Anti￿Memoirs. p. 300. Reflections. p. 1970. Dreams. The Presentation of Self in Everyday Life. 3. 1959. Tokios studijos. pradeda ra š yti autobiografijas septynioliktajame am ž iuje. 359. 1963. G a r d e n City. N. Chicago: The University of Chicago Press. Dream and Reality.Y. Memoiries. Erving Goffman. Social History. 1970. 1934. gim ę ž emesn ė se klas ė se. Reflections. 511 ￿ 512. p. p. 1. 407 ￿ 435. New York: Collier Books. p. N e w York: Criterion Books. 1956. 275 ￿ 276. 1962. Berkeley: University of California Press. New York: Harper & Row. 1970. My Life: An Attempt at Autobiography. p.

ar autobiografijos ra š ymo metu š i savimon ė visuomen ė je 154 . David Vincent. Tad jos sutelkia d ė mes į į ekonomines s ą lygas ir j ų į tak ą individo bei š eimos gyvenimui. ekonomines ￿ politines kovas. Autobiografija yra „ g e r e s n ė " tada. 1974￿1975. drauge su p a s i d i d ž i a v i m u š eimos nari ų s ą ž i n i n g u m u ir d a r b š t u m u . (Pasidid ž iavimo jautria savo prot ė vi ų s ąž ine. London: Longmans. ir toliau egzistavusi ą Europoje.pasaulinio karo. visi š kai neatspindi nevakarie č i ų autobiograf ų svarstymai apie savo š eim ų linijas. p. bet ir apibr ėž ia bei galutinai s ą moningumo istorijoje į tvirtina pagrindinius paplitusios savimon ė s elementus (nepriklausomai n u o to. pietist ų į tak ą patyr ę s š veicaras Ulrichas Bräkeris (1735￿1798). 1916. Reinbek bei Hamburg: Rowohlt. London: Europa Publications. Bread. ir jokia darbinink ų klas ė s autobiografija Vakar ų Europoje nepasiekia Maksimo Gorkio (ar Juozo Baltu š io) literat ū rinio statuso.. Ta č iau apie subjektyv ų atsiv ė rim ą čia kalbama m a ž i a u nei b u r ž u a z i n ė s e autobiografijose. The Varieties of Religious Experience: A Study in Human Nature. ypa č ankstyvuoju laikotarpiu. Der arme Mann in Tockenburg. kai ji ne vien m e n i š k ai efektyviai apra š o individo veiksmus ar atskleid ž ia jo i š gyvenimus.) Dauguma i š likusi ų europie č i ų darbinink ų autobiografijų buvo paveiktos devynioliktojo ir dvide š imtojo am ž iaus prad ž ios darbinink ų klas ė s jud ė jim ų ir siek ė propaguoti j ų tikslus. Proletarische Lebensläufe: Autobiographische Dokumente zur Entstehung der Zweiten Kultur in Deutschland. Gyvenimo kaip jud ė jimo nuo sąžiningos šeimos iki padėkos Dievui samprata Bräkeris yra ar č iausiai Glückel. 1981. D ė l š i ų prie ž as č i ų darbinink ų autobiografijos Vakar ų Europoje ne į ne š a tokio ind ė lio į savimon ė s istoriją kaip į socialin ę istoriją. N i e k a s autobiografijos istorijoje nei š rei š k ė k u k l a u s pasidid ž i a v i m o „s ąž ining ų v a r g š ų " tradicija ir savo š eimos nari ų „jautria s ąž ine" taip arti savo gyvenimo istorijos prad ž ios kaip pirmas voki š kai kalb ė j ę s darbinink ų klas ė s autobiografas. 1977. sudarytojas Wolfgang Emmerich. Stuttgart: Reclam. Green and Company. 153 William James. o da ž nai ir į mil ž ini š kas ra š ytojo p a s t a n g a s savaranki š kai m o k a n t i s į gyti literat ū rin į i š silavinim ą . turb ū t š i forma reprezentuoja kelioms religin ė ms tradicijoms bendr ą „paprast ų . atrodo. bet did ž iai pamald ž i ų ž moni ų " savimon ę . 110. Knowledge and Freedom: A Study of Nineteenth￿Century Working Class Autobiography. Darbinink ų autobiografijos da ž niausiai prasideda skurdo vaizdais ￿ kartais. 11 ￿ 13. p. 2 t.

The Novel as History. 44. 157 N o r m a n Mailer. Simone de Beauvoir. Oxford: At the Clarendon Press. iss 159 160 161 162 . Praeterita. Memoirs of a Dutiful Daughter. 2. t. Nelson. 1967. Garden City. Malraux. 1. Knopf. p. ar „i š nyksta").: Anchor Press/ Doubleday. 1973. 1978. N. p. p. The Armies of the Night: History as a Novel. 5. Ne w York: Harper. The Confessions of Lady Nijo. 1927. Page and Company. Oscar Wilde.. 156 Michel Leiris. N ew York: The New American Library. 116). 329 ￿ 331.: Doubleday.Y. kaip savo Autobiografijos pabaigoje 1915 metais ra šė Benedetto Croce. Bet m ū s ų laiko perspektyva visada p er ma ž a. Garden City. 3 ￿ 5. N e w York: Alfred A. Georgia O'Keeffe. N. Georgia O'Keeffe.]". 1923. Down These Mean Streets. p. 1957.. 5. 1968.Y. Democracy in America. „kybo ne ž inomyb ė je tarsi audring ų vanden ų refleksija" (An Autobiography. 1974. Kur ra š ytiniai duomenys neadekvat ū s. Oxford: Oxford University Press. Alexis de Tocqueville. pirmas nenumeruotas teksto puslapis. Bet ir „antrar ūšė s" autobiografijos. „Self ￿ Images and Systems of Spiritual Direction [. p. 1963.tik „randasi". vien iliustruojan č ios p a g r i n d i n i u s paplitusios savimon ė s elementus. Š iuolaikinio s ą moningumo tyrin ė tojo protas. ž mogaus s ą moningumo raida n e s u t a p s su u ž r a š y t a s ą m o n i n g u m o istorija. The Complete Works. Anti￿Memoirs. yra svarb ū s informacijos apie savojo „ a š " istorij ų k ū rim ą š altiniai. kad p a k a n k a m a i tiksliai i š s k i r t u m e d a b a r vykstan č i ų rei š kini ų sandar ą . t 11. Antra dvide š imtojo am ž iaus pus ė linko pakeisti nepakankamos informacijos problem ą i š sklidusi ų kokio nors rei š kinio daleli ų nesusiformavimo į ai š kius paradigminius modelius problema. New York: Grossman Publications. Ne w York: Vintage Books. ta č iau Vakar ų istorijoje. 155 John Ruskin. ypa č n u o protestanti š kos reformacijos (ir ypa č Anglijoje bei Pranc ū zijoje). p. ma ž iau nei kitur ￿ d ė l autobiografini ų ra š t ų gausos. Tai tinka visiems atvejams. Piri Thomas. Manhood: A journey from Childhood into the Fierce Order of Virility.

London: Peter Owen. 1962. 314 ￿ 315. o kin ų vyr ų a u t o biografijos d a ž n i a u s i a i b ū n a s a n t ū r e s n ė s . 546. kai vyras autobiografas ￿ auk š tas pareig ū nas arba p a ž a n g u s mokslininkas. p r i e i n a m ų angl ų kalba. London: George Allen and Unwin. 2 t. Hsieh Ping ￿ ying.: The Westview Press. Flying. Kini ų autobiografijos (kai kurios j ų para š ytos su Vakar ų koleg ų pagalba) paprasta i juda nuo ryškaus įvykio prie ryškaus įvykio asmenin ė je patirtyje (kartais skiriant didel į d ė mes į individualiai psichologijai). 8. Wu. o d a u g u m a j ų tokie ir yra. š is modelis b ū d i n g e s n i s t o m s . 1974. p. O'Keeffe. n e a s m e n i š k o s . 656 ￿ 658. N e w York: Sheed and Ward. Dvide š imtajame am ž iuje moter ų autobiografijos Kinijoje. p. For Bread Alone. Beyond East and West. 164 165 166 167 1 68 169 170 171 172 . o ne m o t e r y s . Not Yet Uhuru. Tai ypa č pasitvirtina. N e w York: Alfred A. Oginga Odinga. 150. 216. N e w York: Hill and Wang. 2. Boulder. 1977. „Random Talks About My Mendicant Life". Citata yra i š Chinese Sociology and Anthropology. N e w York: Harper and Row. 1979. p. 3. N e w York: McGraw ￿ Hill Book Company. p. Aisin ￿ Gioro Pu Yi. vVelthy Honsinger Fisher. 1948. k u r situacija yra a u t o r i a u s įž velgta visos Kinijos charakteristika.163 Simone de Beauvoir. labai deskriptyvios ir juda n u o b e n d r o s situacijos prie bendros situacijos. 1973. From Emperor to Citizen. I š kin ų autobiografij ų . 566. p. Force of Circumstance. Autobiography of a Chinese Girl. p. John C. The Memoirs of Li Tsung￿jen. Kate Millett. Colo. 1977. k u r i a s p a r a š ė vyrai. Chen ￿ hua. 3. 14. Georgia O'Keeffe. nr. pavasaris. Alitto. 3. n e n u m e r u o t a s p a s k u t i n i s teksto puslapis. t. 1. 1982. 1951. 1967. 279. Te ￿ kong Tong ir Li Tsung ￿ jen. s u d a r o didesn ę vis ų autobiografij ų dal į nei kurioje nors kitoje nevakarieti š koje tradicijoje. To Light a Candle. p. U ž pagalb ą s u r a n d a n t api e d v i d e š i m t p e n k i a s dvide š imtojo a m ž i a u s kin ų autobiografijas esu d ė kingas Guy S. Mohamed Choukri. atrodo . Peking: Foreign Languages Press. Knopf.. 90. 25.H. p.

C h a u d h u r i . p. New York: Everest House. Nirad C. kalbant apie m ū s ų dienas. 9. Edinburgh: William Blackwood and Sons. Vakaruose moterys autobiograf ė s d a ž n a i į traukdavo pla č ias savo vyr ų ar. Brace and Company. p. papasakota Cindy Adams. Sheng ￿ Chengo autobiografija i š dalies yra jo motinos autobiografija. New York: W. N e w York: The John Day Company. „Autobiografija". 1965. 312. Tokios „jungtinės autobiografijos". Carlos Bulosan. Jawaharlal Nehru. 1981. 352 ￿ 353. p. Ibid.W. Hazari. America Is in the Heart: A Personal History. 1957. 16. Beyond the Jungle: A Tale of South India. Toward Freedom. p. 174 175 176 177 178 179 180 isi 182 183 184 . mylim ų j ų istorijas. p. 1951. Ra š tai.P. New York: Harcourt. 1968. London: The Bannisdale Press.. Indianapolis: Bobbs ￿ Merrill Company. kuri paskiria tre č dal į autobiografijos savo vyro gyvenimo iki jiems s u s i t i n k a n t a p r a š y m u i . 1. Norton. kaip p a d a r ė Sheng ￿ Chengas ir Ž emait ė .. lyg jos b ū t ų papasakotos pa č i ų vyr ų . Viveca. 353. 151 . An Autobiography: The Story of My Experiments with Truth. Ibid. 504 ￿ 505. Vilnius: Valstybin ė gro ž in ė s literat ū ros leidykla. 504. Berkeley: University of California Press. p. 1968. p.. Viveka. 253. p a t e i k t a m k a ip jo p a t i e s pasakojimas. Sheng ￿ Chengo antrinink ė Europoje ￿ devynioliktojo a m ž i a u s lietuvi ų ra š ytoja Ž emait ė . papasakota jos pa č ios l ū pomis. 305. The Autobiography of an Unknown Indian. 1977. Sukarno. A Son of China. p.173 Sheng ￿ Cheng. An Autobiography. 1946. Ibid. Sita Rathnamal. 326. 291 ￿ 422. kuriose kitas asmuo smulkiai pasakoja savo gyvenimo istorij ą ra š ytojo autobiografijos viduje. 251. p. Viveca Lindfors. 230 ￿ 231. Rato Khyongla N a w a n g Losang. Ž e m a i t ė . t. 1930. 5￿6. ta č iau ne taip. k u r i ų individualizmas neb ū t ų leid ę s tokio d ė mesio padalijimo. visi š kai n e ž i n o m o s d a u g u m a i V a k a r ų a u t o b i o g r a f ų . 505. An Indian Outcaste: The Autobiography of an Untouchable. Gandhi. p. 4. p.. p. My Life and Lives: The Story of a Tibetan Incarnation. p.. Mohandas K. Dutton. VIII. 9. N e w York: E. 1959. Boston: Beacon Press. 1941.

185 ￿ 208. 84. gruod ž io 5. nr. 284 ￿ 287.F. postuluoti „struk ￿ t ū r o s " ￿ „ a n t i s t r u k t ū r o s " poliari š kum ą . 3￿4. p. „Logics of Selfhood and Modes of Order: Civilizational Structures in Individual Identities". nr. 207. 38. ž r. in Identity and Authority. kuriais galima b ū t ų suvokti tiek strukt ū r ą ir antistrukt ū r ą . kaip tai daro Victoras Turneris. 1978. Norisi i š kelti hipotez ę . Slotten. 1975. 1977. ne į vardijant daugyb ė s alternatyvi ų b ū d ų . Victor W. 1969. Sociological Analysis. Georg Simmel. L o n d o n : Basil Blackwell. sudarytojai Roland Robertson ir Burkart Holzner . Turner. 1980. Nauj ą . p. 1974. tiek j ų tarpusavio sąveiką . Beck. p.Yt: Cornell University Press. 21. The Eden Express. p. Ralph L. 1977￿1978. 1977. Ithaca. sausis. o energetinis ￿ laiki ￿ 2 3 4 5 6 7 . Chicago: Aldine Publishing Company. R. 1978. Fields. 40 ￿ 60. Current Anthropology. 1978.. New York: New York University Press. p. kad s t r u k t ū r i n i s koherenti š kumo b ū d a s labiau tiks erdviniams. nr. Nepakanka. Apie klausimus. The National Humanities Institute at the University of Chicago. p. 57.E. Meaning and Change: Explorations in the Cultural Sociology of Modern Societies. Dramas. 268 ￿ 271. N.185 Mark Vonnegut. „The Metaphor as a Mediator between Semantic and Analogic Modes of Thought". 4. t. The Conflict in Modern Culture and Other Essays. 11 ￿ 26. New York: Teachers College Press. The Ritual Process: Structur and Anti￿Structur. 186 Struktūra ir energija: civilizacijų analizės perspektyvos link 1 „The Humanists' Lot: The Search for a Ne w Theory of the Humanities Raises Provocative Questions". ir Vytautas Kavolis. 2. New York: Praeger Publishers. 1968. verting ą sociologin ę Maxo Weberio perskyros tarp asketizmo ir misticizmo analiz ę si ū lo Roland Robertson. kovas. p. and Metaphors: Symbolic Action in Human Society. „Exoteric and Esoteric Forms of A p p r e h e n s i o n " . p. Newsletter. p. susijusius su egzoterine ￿ ezoterine diferenciacija religijos istorijoje ir sociologijoje. 19. The Chronicle of Higher Education. II. 23. Ibid. The Letters of Abelard and Heloise.

Impulsyvus energijos suvokimas yra „noro p a t e n k i n i m o" psichologijos. p. p. 123￿162. Platus moter ų dalyvavimas ereti š kuose europieti š kos krik šč ionyb ė s jud ė jimuose bent i š dalies paai š kinamas stipriu emociniu š i ų jud ė jim ų pob ū d ž iu. kini š ka ar japoni š ka (ar netgi ru ￿ soistine). 4. 8 Wolfgang Bauer. 5. t. „Woman's Place: A Critical Review of Anthropological Theory". „Is Female to Male as Nature is to Culture?". Journal of Social History. nr. Soul and the Marriage Relationship: The History of an Analogy". „The Social Causation of Affective Mysticism". McNeal. tiek ir „kieta". 23. in Woman. nr. 1976. sudarytojos Michelle Zimbalist Rosaldo ir Louise Lamphere. Confucian China and Its Modern Fate: A Trilogy. „Body. balandis ￿ bir ž elis. „etine". ž iema. N ew York: Seabury Press. promet ė ji š ka forma. Joseph R. Culture and Society. 143 ￿ 163.. Sherry B. gali pasirodyti tiek „ m i n k š t a " . p. nr. kaip „poreiki ų patenkinimo" psichologijos prie š yb ė s. o antruoju ￿ apie tapsmą ar dezintegraciją vienoje sistemoje. 1974. 67 ￿ 87. Levenson. Stanford: Stanford University Press. „Women in the Russian Radical Movement". Journal of the History of Ideas. „revoliucijos s ą r ė miai"). Ortner. 1968. pamatas. 20. kaip j ą suprant a Levensonas. bet antrajai tinkamu b ū du (pvz. p. 305 ￿ 338. 1971. I. p. Rosalie E. 1978. p. Bet kokio dalyko „prigimtis" yra nuolat susijusi su poreikiais. 34. ta č iau (kai kuriose sampratose) jie gali rutuliotis ar 9 9a 10 11 11a . Herbert Moller. Robert H. Eteri š koji energija. 283 ￿ 290. Comparative Studies in Society and History. 339 ￿ 340. sausis.n i a m s metafor ų konstrukcij ų elementam s ￿ p i r m u o j u atveju galima kalb ė ti apie dviej ų ar daugiau sistem ų santyki ų buvimą. Ortner tez ė yra kritikuojama Susan Carol Rogers. „estetine". į j į nepana š i ų kan č ioms ￿ paskatina Promet ė j ą į vykdyti „kiln ų nusikaltim ą ": pavogti i š diev ų ugn į ir atiduoti j ą ž m o n ė m s . nr. Osmond. Tod ė l devynioliktojo am ž iaus Rusijoje moterys radikal ė s vaidino svarbesn į vaidmen į tarp „emocionalesni ų " populist ų nei tarp „racionalesni ų " socialist ų . 1973. Ne kas kita. p. 1971 ￿ 1972. vasara. o spontani š kas moralinis jautrumas ￿ u ž uojauta kit ų . Journal of Social History. Berkeley: University of California Press. China and the Search for Happiness: Recurring Themes in Four Thousand Years of Chinese Cultural History.

disertacija.T. London: George Allen and Unwin. Hsia. ji gali b ū ti laikoma visagalio Dievo i š mintimi. Šios nedalomos vienov ė s doktrinos yra objektyv ū s (t. 1971. 1969. Chicago: The University of Chicago Press. 134. 232. nenurodan č ius į jokią „prigimti". yra ankstesn ė s u ž kalbos ir patyrimo pasaulio diferenciaciją ir i š ties tam tikrais kult ū ros istorijos momentais lemia ypating ą š ios diferenciacijos pob ū d į . besiskirianti n u o s ą vokos „ a s m u o " . Ithaca: Cornell University Press. iki platoni š ko strukt ū rinio jos suvokimo ￿ ž r. norai yra atsitiktin ė s sankaupos. kuri reikalautų j ų į vykdymo. tiek logi š kai. Taip pat ž r. k u r i a m yra b ū d i n g a s toks j a u s m i n g u m a s . The White Snake: The Evolution of a Myth in China. Lewisas. The Classic Chinese Novel: A Critical Introduction. p. „a š p a t s " (self) ir „ a s m u o " imami vartoti kaip sinonimai. Š itaip juos vartoja H. D. laiko ir erdv ė s kontinuumu. zervanistai ￿ kaip begalin į laiką. 2￿asis leidimas. Ph. kai ž mog ų . motini š k ą prigimt į turint į chaos ą . 1951. p. C. nebent tuo atveju. New York: Columbia University Press. 247. Nors kiti trys terminai atrodyt ų esą vis ų pirma strukt ū rinio pob ū d ž io. kyla painiava. Mario Praz. s ą voka „a š p a t s " .. Clifford Geertz. 1968. angl ų kalboje daugiau i š rei š kia energiją. „protas". Mind and Madness in Ancient Greece: The Classical Roots of Modern Psychiatry. netvarkingu daleli ų jud ė jimu. Apie ankstesn į psichikos suvokimo pokyt į ￿ nuo energetin ė s jos sampratos. Jas neb ū tinai patvirtina ai š kios ir kolektyviai vertinamos doktrinos. Islam Observed: Religious Development in Morocco and Indonesia. atrodo. diskutuodamas apie „nepagaunam ą savąjį .y. London: Oxford University Press. induistai ￿ kaip am ž in ą j ą dvasin ą š erd į .a š '" veikale The Elusive Mind.tapti rafinuotesni. Kai ž od ž iai „s ą mon ė ". kolektyviniai ir d o k t r i n i n i a i ) p a s k i r ų i n d i v i d ų p a m a t i n i ų jausmingumo form ų ar svarbiausi ų po ž i ū ri ų į gyvenim ą koreliatai. esan č ios Homero veikaluose. Pamatin ė s jausmingumo formos tiek geneti š kai. The Romantic Agony. budistine tu š tuma.D. Daosistai j ą s ą vokia kaip k ū rybing ą . Bennett Simon. Kolumbijos universitetas. 12 I2a Nedalom ą vienov ę galima suvokti į vairiai. „Strukt ū ros" var ž omas seksualumas konfucianistin ė je Kinijoje 13 14 15 16 . d a r kamuoja ir prana š o temperamentas. 1978. Pei ￿ ￿yu Wu.

W e n d y Donige r O'Flaherty. 1973. vidaus (pvz. 111. Chicago. „Eros.K. o a š in ė s strukt ū ros ￿ „protas". in Kinship and Culture. 134 ￿ 135. tam. Tipinis tarpininkaujan č ios strukt ū ros pavyzdys. The Sword and the Flute: Kali and Krsna. atrodyt ų . gal ka ž kuo primenan č ia kini š k ą j į pao? Apie pastar ą j ą s ą vok ą ž r. Affect and Pao". 1974.K. kurioje aistra yra . The Origin of Evil in Hindu Mythology. Homo Hierarchicus: The Caste System and Its Implications. yra „kalba". Wendy Doniger O'Flaherty. N e w York: Harper and Row. p. Dark Visions of the Terrible and the Sublime in Hindu Mythology. 1975. p. 315). The Unconscious Before Freud. kurios yra laikomos puikiomis. Talpinan č ios strukt ū ros veikiausiai susiformuoja kaip atsakas į pavoj ų . p. Bet argi gali vienas energijos tipas „ t a l p i n t i " kit ą pat s n e v i r s d a m a s konteineriu ￿ tai yra abipusi š kai ar vienpusi š kai n a u d i n g ų į sipareigojim ų strukt ū ra. 1974. o į meil ę " (Love in the Western World. bet silpnomis. Kinsley. ta č iau atsisako „ ž emesniosios" energijos kontroliavimo priemon ė s ￿ 'vadovaujan č ios į statymo strukt ū ros. Lancelot Law Whyte. Hsu. tiek 18 19 20 20a 21 22 . Berkeley: University of California Press. Conjunctions and Disjunctions. Tiek į vid ų . Louis Dumont. kad b ū t ų galima nuo i š orin ė s gr ė sm ė s apginti energijas. arba kaip pateisinamai prakti š kas.. Denisas de Rou ￿ g e m o n t ' a s i š laiko v i d u r a m ž i š k ą meil ė s ir a i s t r o s energij ų hierarchij ą . Chicago: The University of Chicago Press. bet p a s i d u o d a n č i o m i s blogiui). Apib ū dindama s santuok ą kaip „institucij ą .. Berkeley: U n i v e r s i t y of California Press.buvo suvokiamas kaip palaikantis gyvyb ę . London: Oxford University Press. Ta č iau tiek kalbas. Provokuojantis po ž i ū ris į šį skirtum ą pateikiamas Octavio Paz.: Aldine. New York: Viking Press. sudarytojas Francis L. Francis L. ar tyromis. 1976. 439 ￿ 475. jau č iam ą sklindant i š energij ų . 1960. kurias jos organizuoja. Hsu. 1971. 1974.patalpinta' ne į moral ą . tiek į i š or ę (arba abiem kryptimis vienu metu) orientuotas talpinan č ias strukt ū ras galima vertinti arba kaip nepateisinamai despoti š kas. New York: Basic Books. jei pajuntamas j ų vidinis polinkis į chaos ą . Asceticism and Eroticism in the Mythology of Šiva. o ind ų mitologijoje ir tantrizmo tradicijoje buvo traktuojamas kaip pirmapradis. 17 David R. destruktyvum ą ar i š sisklaidym ą ) arba i š išorės (pvz.

jei atkreipsime d ė mes į į tai.. i š reik š damas savąjį civili￿ 22a 23 . Ellulio technique). tod ė l skirtingose visuomen ė se ji yra vis kitokia. 1978. Matematin ė s sociologijos atstovai (taip p a t ￿ nors ir visi š kai kitame istorinio ￿ analitinio r a f i n u o t u m o lygmenyje ￿ Maxas Weberis) yra link ę pripa ž inti samb ū rio socialin ė s strukt ū ros koncepcij ą . (Weberio veikaluose. koks ry š kus. matyt. tarsi ir ji b ū t ų toks visuotinai galiojantis kodas. Regis.J. kurios i š likt ų ilgiau. kaip „v ėžį ". š itaip. Talpinan č ios s t r u k t ū r o s s a m p r a t os svarba Vakaruose. kad vien strukt ū ros. kartu patiriant jos despoti š kum ą ￿ bet ir laikant j ą „vienuoli š ka " priemone suintensyvinti dvasin į gyvenim ą ￿ taps akivaizdi. o ne energijos gali tarpininkauti ir tarp strukt ū r ų . kad gal ė t ų p e r d u o t i ž inias. su kurios pagalba gali bendrauti talpinanti kult ū ros strukt ū ra ir pirmaprad ė libido energija: pas ą mon ė s strukt ū ra neegzistuoja savaime. tampa kal ė jimo motyvas. ypa č romantin ė je ir poromantin ė je. š iuolaikin ė je sociologijoje Talcottas Parsonsas atstovauja a š inei socialin ė s s t r u k t ū r o s koncepcijai. kiekvien ą i š keturi ų pagrindini ų strukt ū ros samprat ų galima b ū t ų interpretuoti kaip „lig ą ". Kal ė jimo internalizavimas teikia s ą saj ų su psichoanalize.p r o t u s galima laikyti ir kit ų tip ų strukt ū romis. a šį č ia s u d a r o vertybin ė s orientacijos. Tuo ji tur ė t ų skirtis nuo objektyvuotos kalbos. bet i š kyla kaip tokio bendravimo modelis. i š kreipdamas ar u ž t e r š d a m a s energijos š a l t i n i u s (pvz. ir tarp energij ų nuolat ir suprantamai: energijos n ė ra pakankamai stabilios. Atrodyt ų . Victor Brombert. egzistuojantis pats savaime. Freudas interpretavo pas ą mon ę kaip slapt ą tarpininkaujan č i ą strukt ū r ą . nei trunka „energetinis momentas". N. 22 Gal ė tume i š skirti penkt ą j ą strukt ū ros samprat ą ￿ strukt ū r ą kaip ligą. netgi nesant jokios komunikacijos ￿ nors kartais Freudas apie pas ą mon ę ra šė taip. kuris naudoja esamas energijas tam. ypa č nuo antros a š tuonioliktojo am ž iaus pus ė s.: Princeton University Press. Europos literat ū roje. Princeton. be abejo. esama ir tarpininkaujan č i ų bei talpinan č i ų strukt ū r ų koncepcij ų . kad gal ė t ų plisti ￿ naikindamas . T h o m a s M a n n a s .) Erving ą Gof f man ą d o m i n a socialin ė s s t r u k t ū r o s t a r p i n i n k a v i m o aspektas ￿ ž mogi š k ą j ą energij ą jis visi š kai redukuoja į sugeb ė jim ą statyti iliuzinius spektaklius. kuri yra kodas. The Romantic Prison: The French Tradition.

4. in Designs of Selfhood.: Harvard University Press. 3. Ne w York: Vintage Books. 1955. Toronto: University of Toronto Press. p. in Man and Time: Papers from the Eranos Yearbook. Vytautas Kavolis. Rainer Baum. kiek jis per ž engia individualaus subjektyvumo ribas ir kiek šį subjektyvum ą var ž o). 271 ￿ 274 ir 287 ￿ 293. With Historical. Taip pat ž r. 1967. prilyginant j ą skirtumui tarp ex toto ir ex parte autoriteto kod ų . Exemplified by 190 Ch'ing Dynasty Cases. Tod ė l jo „ d r a m a t u r g i n ė " sociologija stokoja tikro drami š kumo. „The Evolution of the Confucian Concept Jen". 132 ￿ 153. The Fall of Public Man: On the Social Psychology of Capitalism. Social. 1980. s u d a r y t o j a i R o l a n d Robertson ir Burkart Holzner. Joseph Needham. „On the Self ￿ Person Differentiation: Universal Categories of Civilization and Their Changing Contents".zacijos suvokim ą . Derk Bodde ir Clarence Morris. London: Basil Blackwell. sausis. and Juridical Commentaries. Taip pat ji negali nusigr ęž ti n u o kosmini ų . o š ios s a m p r a t o s į terpima s į tam tikr ą 25 26 26a 27 28 29 . in Identity and Authority. 109￿114. p. Zoroastrizmas sukuria dramati š k ą i š anksto nustatytos ir nat ū raliai i š augusios kosmin ė s strukt ū ros samprat ų sintez ę . Adekva č iai i š pl ė tota sociologin ė teorija netgi a p i b ū d i n d a m a socialin ę strukt ū r ą vargu ar gali remtis tik viena jos samprata. 1957. 1978. Cambridge. 1984. 295. „Time in Islamic Thought". p. Durkheimas laik ė socialin ę strukt ū r ą talpinan č ia (o socialin į fakt ą a p i b ū d i no remdamasis tuo. „Authority & Identity: The Case for Evolutionary I n v a r i a n c e " . Semiotexte. 1969. 24 Wing ￿ tsit Chan. sudarytojas Joseph Campbell. Louis Massignon. p. 61 ￿ 118. The Grand Titration: Science and Society in East and West. p. Alphonso Lingis. gamtini ų ir psichini ų strukt ū r ų socialini ų samprat ų . Law in Imperial China. Mass. Š iame tekste a n a l i z u o j a m a perskyra tarp pagr į st ų ir arbitri š k ų strukt ū r ų . nr. Rutherford: Fairleigh Dickinson University Press. pana š aus po ž i ū rio laik ė si ir ortodoksi š kesni marksistai bei konservatyvieji į statymo ir tvarkos š alininkai. sudarytojas Vytautas Kavolis. 1978. „Savages". Philosophy East and West. N e w York: Bollingen Foundation. Richard Sennett. 96 ￿ 112. Ta č iau lyginimo poj ū tis ￿ tai ne abstrakti nedalomos vienov ė s s a m p r a t o s i š rai š ka. nr. Apie kai kurias lemiamas š i ų skirtum ų implikacijas ž r.

„sentimentai" leid ž ia galvoti apie gyvyb ą palaikan č i ą energij ą . Self. Chicago: The University of Chicago Press.Y. 1971. N.J. Gouldner. Lyginimo poj ū tis detal ę ￿ harmoningai ar neharmoningai. Tik „aistr ą " ir „ į sitikinim ą " ￿ tai yra pirmaprad ę ir transcenduojan č i ą energiją ￿ pripa ž inti ar u ž simaskav ę krik šč ioni š kosios tradicijos paveld ė tojai kartais laiko identi š komis ar sinonimi š komis s ą vokomis. Š ios energijos r ūš ys. II dalis. ta č iau sugeban č iomis sudaryti laikinas. Burgesso ￿ Locke'o tez ė se knygoje The Family: From Institution to Companionship (New York: American Book C o m p a n y . bet į tikinamai ￿ susieja su nedalomos vienov ė s samprata. 1975. visoms p u s ė m s n a u d i n g a s s ą jungas. Garden City. 1934.kult ū ros ir patyrimo element ų rinkin į ir prisiderinimas prie unikali ų š io rinkinio savybi ų . sudarytojas Talcott Parsons. kaip ir politin ė s esyb ė s. Revisioning Psychology. į vado autorius Jackson Toby. Enter Plato: Classical Greece and the Origins of Social Theory. Englewood Cliffs. visai skirtingai. „Aistra" yra pirmaprad ė . New York: The Free Press. Mead. Tokie terminai kaip „vaizduot ė " daugiau ar ma ž iau miglotai implikuoja eteri š kosios energijos samprat ą . „interesai" ir. Blau. 1975. jos kalba ￿ ir i š silavinusi ų j ų diskurso kalba apskritai ￿ kartais į taigauja subjektyvius tipus. Vakaruose tradici š kai nurodan č ios į animis ￿ tin ę￿ transcenduojan č i ą energij ą (jei p r i s i m i n s i m e Amerikos juodaod ž i ų retorik ą septintajame de š imtmetyje). N e w York: Harper and Row.: Prentice ￿ Hall. Approaches to the Study of Social Structure. N. regis. Ne w York: Harper and Row. kurie atitinka m ū s ų pa ž ym ė t ą sias simbolines energijos konstrukcijas. 30 George H. 1958. yra sutariama. and Society: From the Standpoint of a Social Behaviorist. The Evolution of Societies. Mind. James Hillman. vartosena taip pat į taigauja polink į sulydyti į daikt ą ar sumai š yti pirmapradi š kum ą ir transcendenti š kum ą .: Doubleday and Company. Civilization and Its Discontents. „Sielos" s ą vokos. 1977. Sigmund Freud. Nors d ė l ai š kios ž mogi š kosios energijos sampratos š iuolaikin ė je sociologijoje. Alvin W. yra laikomos viena kitai prie š i š komis. 1945) 31 32 33 34 35 36 37 . o „ į sitikinimas" skatina m u s tik ė tis kokio nors transcenduojan č ios energijos p ė dsako. sudarytojas Peter M.

. Boston: Beacon Press. Robert N. D e s m o n d e . William H. 49: „ Į mokslininko į kv ė pim ą ž i ū rima kaip į tam tikro p o b ū d ž i o š amanistin ę ekstaz ę . 29. kurias judina civilizuojanti ar pirmaprad ė energija. 1969. Bellah.. Denis de R o u g e m o n t .J. 1964. 1968. kuriame visa. 82. bir ž elis. Princeton. p i r m i a u s i a mechanin ė s energijos. es ą s [. p a t a i s y t a s leidimas. American Sociological Review. Love in the Western World. 22. 1963.W. New York: W. Apie „ p r i m i t y v i o s i o s religijos" „fluidi š kum ą ir l a n k s t u m ą " ž r. p. Tvarkos paradigmos: gamta. Rushton Coulborn . menas 1 Max Weber.H. 175 ￿ 198. Boston: Beacon Press. N e w York: Pantheon. M. „Raganavimo pasaulis. The Symbolism of Evil. ir apie j ų r ū pest į suvaldyti v a n d e n į (ne tik kaip g a m t i n i u s i š teklius. kas normalu. judinam ą . The Origin of Civilized Societies. Non ￿ Deterministic Systems. p. nr. 1971. yra r e d u k u o j a m a į chaos ą ir . sudarytojas S. kurios apimtas individas pajunta ry šį su nedeterministine pasaulio sistemos dalimi.: Princeton University Press. sveika ir tvarkinga. p. and Hermetic Automata". 1971. kokiomis s ą lygomis k ū r ė si ankstyvosios civilizacijos. Norton & Company. 1964. 1960. Cleveland: The World Publishing Company. nr. galimas daiktas. „Gödel. Eisenstadt. p. Patterns in Comparative Religion. „Religious Evolution". jei galima daryti toki ą i š vad ą i š autori ų p a t e i k i a m o s s a n t u o k i n i o p r i s i t a i k y m o analiz ė s .implikuojamas a š in ė s ar talpinan č ios strukt ū ros. Natural Supernaturalism: Tradition and Revolution in Romantic Literature. 364. The Sociology of Religion.] nykimo pasaulis. Max Weber on Charisma and Institution Building.pirmyk š t į 2 3 4 5 6 . kovas. ir k a i p ikicivilizacinio g y v e n i m o „flui ￿ d i š k u m o " simbolin ą i š rai š k ą ) ž r. Apie tai. 11. atsiskleid ž iantis [Afrikos] gen č i ų tik ė jimuose. Abrams.N. bet. N. fabrikas. International Philosophical Quarterly. Chicago: The University of Chicago Press. pokytis į tarpininkaujan č i ą strukt ū r ą . Pla č iau apie mezopotami š k ą j ą pirmyk šč io chaoso samprat ą ž r. 1959." Mircea Eliade. Paul Ricoeur.

kurie kaip gyvuliai vergauja savo tro š kimams ir nesugeba valdyti aistr ų . in The Wild Man Within: An Image in Western Thought from the Renaissance to Romanticism. 1972. N e w Haven: Yale University Press. kuri yra tapusi d i d e s n e na š ta („kupinu n y k u m o s beprasmi u chaosu") nei disciplinuoti moralinio atsako š iai netvarkai reikalavimai. 118 ￿ 139. Liberalioji moralin ė kult ū ra i š kyla kaip dalis proceso. The Forest of Symbols: Aspects of Ndembu Ritual. aistringais/ suglumusiais ir prie š i š kai nusiteikusiais . Apie moter ų kaip „moralinio tobulumo p a v y z d ž i ų n u o septynioliktojo am ž iaus pabaigos" i š kilim ą ž r. kaip ir senov ė s Romos. 125. save kontroliuoti ir ilgai bei i š tvermingai dirbti. populiarusis oficialiai . p. Hayden White. svarbiausi ų religini ų (ir kai kuri ų .. teikianti „stebuklinga tvarka" (daosizme) ar energizuojantis „stebuklingas prover ž is" (romantizme). 20 ￿ 22. kintan č iais.] o jo idealizuotu į vaizd ž iu buvo naudojamasi mai š tui prie š pa č i ą civilizaciją pateisinti". [. sudarytojai Edward Dudley ir Maximilian E.Y. Novak. Lee. Pittsburgh: University of Pittsburgh Press. 162 ￿ 195. Peter H. m ą stytojai barbarus ir laukinius laik ė gamtos vergais. kuriame tuo pat metu a) neabejojama. Laukinis Ž mogus. „Viduram ž i ų . p.normalios' ž monijos at ž vilgiu [. „visuotin ė s kult ū rin ė s revoliucijos eroje. nepastoviais. Cambridge. N e w York: Harper & Row. Edmund Leites. Ta č iau daosistams ir romantikams netvarka n ė ra gr ė sminga. 7 Pla č iau apie vergus kaip polinkio į chaos ą . ž r.: Cornell University Press. Enter Plato: Classical Greece and the Origins of Social Theory. Alvin W. Gouldner.]. bet ne vis ų ) moralini ų kult ū r ų atsiradimas ir j ų reformacijos atrodo kaip normatyviai organizuoti atsakai į netvark ą . p. Ithaca." Victor Turner. citata i š p.] [buvo] transformuotas į laisvosios ž monijos model į ar ideal ą . kurios b u v o laikomo s nesugeban č iomi s d r a u g a u t i . nesugeban č iais s ė sliai gyventi. o prie š ingai ￿ ramybe.." Keturioliktajame ir penkioliktajame š imtmetyje. Kur tik esama pagrindo daryti i š vadas..dumbl ą '. jog po ankstesni ų disciplinuot ų atsak ų į netvark ą 8 9 . 1986. chaoti š kais. 1971. 1979. Mass.. model į ž r.. N. Apie „chaoti š kas " moteris.normalia' pripa ž intos bendruomen ė s antipodas.. 1967. 136. 144￿145. p. kur į Platonas laik ė b ū dingu gamtai. p. II dalis. The Puritan Conscience and Modern Sexuality.: Harvard University Press. Celebration of Continuity: Themes in Classic East Asian Poetry. „The Forms of Wildness: Archeology of an Idea". [. apimtais sumai š ties.

kad vyravo tendencija nelaikyti moter ų simbolizuojan č iomis privalomo s prigimties tvark ą . kyla tada. 315. kuri neturi pastovios krypties. ypa č tos. John Boswell. 1972. Sexual Variance in Society and History. and Homosexuality: Gay People in Western Europe from the Beginning of the Christian Era to the Fourteenth Century. Major Trends in Jewish Mysticism. o „nat ū raliais" svyravimais visatoje.] tarsi kokia tragi š ka b ū tinyb ė visada pasirodo ten. jog „ n u o d ė m ė s š v e n t u m o doktrina [. p. N e w York: Wiley. ne paskutin į vaidmen į č ia vaidina ir tai. Gershomas G. Scholemas tvirtina. N e w York: Schocken Books. yra linkusios sukurti libertini š k ą revers ą savo asketi š kajam aversui". 15. 10 B ū tent d ė l š ios prie ž asties „asketi š kos erezijos.. Lesbiet ė s susilauk ė didesnio p a k a n t u m o grei č iausiai tod ė l. i š g ė rio į blog į (ir v ė l atvirk šč iai) laikomi ne kriz ė s po ž ymiais. Wendy Doniger O'Flaherty. Jeffrey B. nr. Vern L. 1961. ir b) priimama kaip „normalus" dalykas tai. kad šią tvarkos samprat ą suk ū r ė vien tik vyrai. „Witchcraft and the Demonization of Heresy". kad vyraujan č ioje tvarkoje esama š iek tiek netvarkos. kur religin į prot ą i š tinka didel ė kriz ė ". Chicago: The University of Chicago Press. Pla č iau apie poslink į nuo prigimties į statym ų ￿ suvokt ų kaip į sipareigojim ų rinkinys ￿ prie prigimtin ė s teis ė s ž r. Ta č iau ypatingas krik šč ioni ų prie š i š kumas homoseksualizmui. jog ji i š rei š kia „seksistin ę " vaizduot ę . 11 12 . Strukt ū ros inversija yra svarbi moderniosios revoliucin ė s mitologijos tema. ir The Origins of Evil in Hindu Mythology. Asceticism and Eroticism in the Mythology of Siva. p. Natural Right and History. 1953. 1976. Christianity. 1976. Wyndham. 1973. Chicago: The University of Chicago Press. kaip ir viduram ž i ų bei ankstyvosios moder ￿ nyb ė s ragan ų med ž iokl ė s. 1980. Christopher Hill. Berkeley: University of California Press. Leo Strauss. Bullough.. dichotomizuojan č ioms tradicijoms. o pati ši mitologija ￿ ją suk ū rusios civilizacijos krizin ė s b ū kl ė s i š rai š ka. kurios dvelkia dualizmu. Ta č iau visa tai t u r b ū t labiau tinka k o v i n g o m s . ir galima sakyti. kai pajuntama. London: Oxford University Press. 1976. Indijos mitologijoje poslinkiai i š asketizmo į libertinizm ą . The World Turned Upside Doivn: Radical Ideas During the English Revolution.į sitvirtino tvarka. Mediaevalia. Russell ir Mark W. Social Tolerance. jog ima irti į sigal ė jusi socialin ė santvarka. New York: The Viking Press. 2.

. sudarytojai Richard W. N.V. Joseph Needham. kas vie š a. London: Oxford University Press. ir to. kurie dar ė į tak ą kuriant imperin ę sistem ą . N e w York: Pantheon Books. Tai. netgi buvo tos n u o m o n ė s . Girardot. p. sudarytojai Robert S. 50. tegali b ū ti laikin ų nukrypim ų n u o nat ū ralaus moralumo rezultatas. Wartofsky. Sidney L. Walter. Natural Law and the Theory of Society.J. Myth and Meaning in Early Taoism: The Theme of Chaos (hun￿tun). in Methodology. 1969. p. kad šie į vaizd ž iai u ž vald ė vaizduot ę b ū tent tada. Edward P. Young. Legistai. kas asmeni š ka. p. „The Concept of Justice in Pre ￿ Imperial China". The Grand Titration: Science and Society in East and West. I. 39. Medieval Technology and Social Change. Konfucianistai buvo į sitikin ę . Gyvuliai negali b ū ti kalti. 1981. neatskiriamas n u o chaoso supratimo. ten tvyro netvarka. 299 ￿ 330. 97. kai kilo absoliutistin ė valstyb ė . gal ė jo p r i s i d ė t i prie tikimybini ų m ą stymo apie prigimt į modeli ų nuslopinimo septynioliktajame 14 15 16 17 .13 Otto Gierke. Tik „Anglija n ė ra realiai prisid ė jusi prie š ios kontinentin ė s teis ė s istorijos keistenyb ė s ￿ gyvuli ų￿ž udik ų teism ų ir egzekucij ų . 1983. Cituojama i š Stephen B. 1906. 124 ￿ 125. ten Į sigali tvarka" (Han Fei Zi)." Keith Thomas. in Moral Behavior in Chinese Society. be abejo. London: W. Lynn White. New York: Praeger. 1500 to 1800. E. 1984. Berkeley: University of California Press. p. t. Jr. Toronto: University of Toronto Press. 1983. sak ė [Anglijos] moralistai. Metaphysics and the History of Science: In Memory of Benjamin Nelson. 295 ￿ 321. C o h e n ir Marx W. Daosistinis s p o n t a n i š k o s tvarko s s u p r a t i m a s yra. 1964. Heinemann. Dordrecht: D. Cambridge: At the University Press. Visatos kaip mechaninio laikrod ž io į vaizdis Europoje pirm ą kart ą atsirado keturioliktajame am ž iuje ￿ didel ė s laikrod ž i ų konstravimo pa ž angos epochoje. p. jog asmeninis moral ė s j a u s m a s destruktyviai veiki ą s viešąją tvark ą : „Kur tik vyrauja asmeninis teisingumas. Evans. „Nature on Trial: The Case of the Rooster That Laid an Egg". kur esama visuomeninio teisingumo. 1934. Green ￿ blatt ir Amy Auerbacher Wilson. kad j ų sukurtoji valstybin ė santvarka esanti individams b ū dingo nat ū ralaus moralinio jausmo i š rai š ka ir kad didelis atotr ū kis tarp to. Reidel. The Criminal Prosecution and Capital Punishment of Animals. Man and the Natural World: A History of the Modern Sensibility. p. Wilson.

Technology and the Character of Contemporary Life: A Philosophical Inquiry. Jung ir W. tam tikr ų socialini ų klasi ų narius. raganas. p. The Interpretation of Nature and the Psyche. New York: Pantheon Books. 1942. Dijksterhuis. London: Routledge & Kegan Paul. in Boston Studies in the Philosoph/ of Science. 1955. Reidel Publishing Company. sudarytojai Robert S. Technology and the Arts in the Early Modern Era. ž ydus. Baltimore: The Johns Hopkins University Press. su juodadarbiais miest ų lindyn ė se ir i š dalies su likusiomis n a m u o s e „nedirban č iomis " ž monomis. 1961. C G . Pauli. Tvarkoje. p. Authority. Chicago: The University of Chicago Press. „The Early Modern Revolution in Science and Philosophy". o fabriko tvarka pateisina moraliai neutral ų „neproduktyvi ų gamintoj ų " išmetimą ￿ š itaip atsitinka su psichiatrini ų ligonini ų pacientais. Privaloma prigimtis (ar jos atmintis) gali pareikalauti sunaikinti „blogio j ė gas" ￿ eretikus. N e w York: Harcourt. 1967. Berkeley: University of California Press. 5. Edgar Zilsel. t. nr. de Solla Price. „Automata and the Origins of Mechanism and Mechanistic Philosophy". The Myth of the Machine. Philosophy. 51. 245 ￿ 279. 137￿145. gegu žė . kurie dalyvauja j ą kuriant. Derek J. 1978. 1￿40. nr. Michel Foucault. Madness and Civilizations: A History of Insanity in the Age of Reason. The Philosophy of Money. su senais ž mon ė mis seneli ų namuose. Paolo Rossi. 1986. Wartofsky.am ž iuje ir tvirto tik Vakarams b ū dingos „mechanistini ų " prigimties į statym ų sampratos į sigal ė jimo. 9 ￿ 23. Lewis Mumford. New York: The New American Library.. N e w York: Harper and Row. Lynn White. John Passmore. 1970. Albert Borgmann. The Philosophical Review. p. London: Oxford University Press. Pla č iau apie vien ą š io proceso aspekt ą ž r.J. 1984. suvokiamoje kaip meno k ū rinys. and Automatic Machinery in Early Modern Europe. N e w York: Charles Scribner's Sons. 1967. Technology and Culture. The Perfectibility of Man. p. 1968. Georg Simmel. 19 20 21 22 23 . Jr. Otto Mayr. „The Genesis of the Concept of Physical Law". reik š mingi tur ė t ų pasidaryti visi. 1986. Medieval Religion and Technology: Collected Essays. III. Brace. 1964. Liberty. Cohen ir Marx W. Dordrecht ￿ Holland: D. Benjamin Nelson. 18 E. The Mechanization of the World Picture. 1970. spontani š koje gamtoje kiekvienas ilgainiui n u p l ū d u r i u o t ų į jam ar jai tinkan č i ą pad ė t į .

ž r. jog v i s u o m e n ė s kaip visumos taip pat negalima suvokti vien „ s t r u k t ū r i š k a i " (t. p. Pastar ą sias dvi tvarkos r ūš is galima i š reik š ti moteri š kais simboliais. p. kad socializmas j į naikina d a u g labiau. Ford. n ė ra atsi ž velgiama. priklausantys skirtingoms kult ū rin ė ms tradicijoms. 1986.24 Nors š iame m ą stymo tipe pastebimos „pereinamos" ribos. Savo studijose apie religin į ir literat ū rin į simbolizm ą Victoras Turneris tvirtina.: Hoover Institution Press. š itaip (kadangi jo schemoje t ė ra tik du ž aid ė jai) nepalikdamas kapitalizmui jokios kalt ė s.A. p. 329. M ü n c h e n : C. jomis neribojamas i š naudojimas to. A l e x a n d e r D e m a n d t . tiek ž mogi š kais. Privalomos prigimties ir fabriko tvarkos paradigmos yra tik vyr ų k ū riniai. Equality. buvo vyrai. 318 ￿ 330. F. Calif. pirm ų j ų dviej ų ￿ ne. Metaphern für Geschichte. kurios buvo „vyr ų dominija" ne tik tada. kai atsirado. sudarytojas Allan W. vis d ė lto š ios tvarkos formos yra labiau „lyti š kai egalitarin ė s" nei privalomos prigimties ar fabriko. Stanford. E. pasisakan č i ų u ž tvark ą kaip spontani š k ą gamt ą ar kaip meno k ū rin į . ta č iau turintys tiesiogin ę menin ė s k ū rybos patirt į . Į tai. interpretuojant j ą privalomos prigimties ir fabriko s ą vokomis). 63 ￿ 84. Hayek. Apie kai kuriuos eksperimentus. kad ž mon ė s. Beck'sche V e r l a g s b u c h h a n d l u n g . N ew York: Basic Books. bet ir savo socialiniais padariniais. Konteksto sunaikinimo problemos nelaiko rimta ir Peteris L. Apribojami vyr ų ir moter ų sugeb ė jimai modifikuoti „rinkos s ą lygotus" nuosavyb ė s ry š ius ir paveld ė tas š eimyninio gyvenimo formas.y. 1984. Bergeris savo veikale The Capitalist Revolution: Fifty Propositions about Prosperity. 1974. Nors d a u g u m a ra š ytoj ų . „ M e t a p h o r s of Anti ￿ Structure in Religious C u l t u r e " . C. Sprachbilder und Gleichnisse im historisch￿politischen Denken. į rodan č ius. jog pati rinka kenkia š eimyniniams santykiams. N ew York: John Wiley & Sons. „The Origins and Effects of Our Morals: A Problem for Science". Terry 25 26 27 . k ą galima laikyti i š tekliais ￿ tiek gamtiniais. 1978.H. sudarytojai Chiaki Nishiyama ir Kurt R. Eister. in Changing Perspectives in the Scientific Study of Religion. Leube. yra link ę beveik taip pat gerai į vertinti jiems parodytus meno k ū rinius. Bergeris į sitikin ę s. kuriuos nuo jos reikia apginti vadovaujantis s ą moningai parengta ž mogi š ka strategija. in The Essence of Hayek. and Liberty.S. ta č iau m o t e r y s dalyvavo pl ė tojant tvarkos kaip spontani š kos gamtos ir kaip meno k ū rinio poj ū t į .

neapibr ėž tumas' ar . „Esama trijų element ų . kam tik pasitaiko galimyb ė " (p. 4. [. p. Levensono knyga Confucian China and Its Modern Fate: A Trilogy. Berkeley: University of California Press.. 485￿516. p. t.. Chicago: The University of Chicago Press. Judy Sadler. Comparative Studies in Society and History. 25. p. vasaris. 1978. Journal of Social Psychology.. 1966. 19 ￿ 26. Klasikin ė studija. nr. Technical Norms and Scientific Criteria in the Development of Knowledge.. op. 1965. journal of Social Psychology. sudarytoja Barbara Daly Metcalf. „Ideologies of 'Art' and 'Science' in Medicine: The Transition from Medical Care to the Application of Technique in the British Medical Profession". 28 29 Passmore. Pirmoji koncepcija yra susijusi su priva č ia praktika. Frances A. esmingai grind ž ian č i ų medicinos kaip meno koncepcijas: i) . Child. 1978. „Comparison of Esthetic Judgments by American Experts and by Japanese Potters". Moderniuosiuose Vakaruose individualaus 30 31 32 . I.] . cit. p. 1966. p. ii) mokymasis i š patirties ir imitacija bei iii) atvejo ypatingumo suvokimas: kiekvienas pacientas yra ypatingas ir su juo negalima elgtis kaip su kuo nors kitu. nr. 180 ￿ 181). yra Josepho R. I. The Art of Memory. Yates. Eickelman. Ethnology. Child ir Leon Siroto.intuityvus ž inojimas'. antroji ￿ su mokslo diegimu ž inias gaminan č iose medicinos mokyklose (fabrikuose). p.Protho ir Irvin L. New Haven: Yale University Press. 20.teori š kai' to gali i š mokti kiekvienas. Reidel. Sumiko Iwao ir Irvin L. 69. 177 ￿ 215. Nancy Lee Beaty. Tai yra šioje koncepcijoje medicina ￿ tiksli ų intelektini ų s t r u k t ū r ų ir technik ų gamyba bei pritaikymas. Jr. spalis. ir Peter Weingart. sudarytojai Wolfgang Krohn. Moral Conduct and Authority: The Place of Adab in South Asian Islam. nr. o . „Some Transcultural Comparisons of Esthetic Judgment". Berkeley: University of California Press.Mokslo' ideologijos akcentuoja . 349 ￿ 360. Dordrecht: D. 1966. Layton. analizuojanti meno sampratos sustabar ė jim ą . 1984. p. Child. The Craft of Dying: A Study of the Literary Tradition of the Ars Moriendi in England. Dale F. 68. 1972.L. 27 ￿ 33. „BaKwele and American Esthetic Evaluations C o m p a r e d " . Edwin T. in The Dynamics of Science and Technology: Social Values. 1970. nr. 15 ￿ 43. „The Art of Memory: Islamic Education and Its Social Reproduction".apibr ėž tas' savybes.

Meanings. ž r. Vien tik fabriko. Tai ypa č pasakytina apie jo „destabilizavimo teisi ų " atradim ą . ž r. The Critical Legal Studies Movement. Moderniojoje mokslin ė je tvarkos interpretavimo sistemoje š iam patyrimui neatsiranda (ar iki š iol neatsirasdavo) vietos. 58. N e w York: Schocken Books. Behavior. Atrodyt ų .: Harvard University Press. mokslas tampa „prasmingos tvarkos" simboline i š rai š ka. Pla č iau apie vien ą proceso. 1977. Roles. p. Ta č iau simbolin ė fabriko strukt ū ra skiriasi n u o spontani š kos gamtos strukt ū ros tuo. Cambridge. Ta č iau tokia patirtis į manoma tik auk šč iausiuose mokslini ų atradim ų proceso ta š kuose. American Anthropologist. „Actors. 1967. Sis i š vengiamas ry š ys prisid ė jo prie „estetin ė s" asmenyb ė s sampratos diskreditavimo demokrat ė jan č iose kult ū rose. 1956. Domna C. veikimo b ū das ir egzistavimo prie ž astis gali b ū ti visi š kai pa žį stami dalykai. 34 35 36 37 . The Aristocrat as Art: A Study of the Honnete H o m m e and the Dandy in Seventeenth￿ and Nineteenth￿Century French Literature. kuriuo „beprasmis chaosas" transformuojamas į „stebukling ą prover žį ". Man's Rage for Chaos: Biology. Richard Sennett. 264 ￿ 281. Apie teoriją. nr. p. jog i š vis ų keturi ų tvarkos s a m p r a t ų vienintel ė „fabriko" schema implikuoja totalin į suprantamum ą ir ai š kum ą . 135 ￿ 160. Mass. Anthony F. and the Arts. variant ą ž r. ar bet ko. The Fall of Public Man. o kai tai p a t i r i a m a . 1986. Gamtos moksluose staiga atrastoji „estetinio tinkamumo" reik š m ė yra „ s t e b u k l i n go p r o v e r ž i o " a t i t i k m u o . Morse Peckham. Identities: Further Thoughts on 'Anomie'". 1980. kuri į klimpsta š io proceso viduryje. Wallace. Benjamin Nelson. Stanton. Ne w York: Knopf. Cues. kas yra juo laikoma. nr. balandis. konstrukcija. inkorporuojan č i ą jos estetines dimensijas. „Revitalization Movements".charakterio kaip potencialiai gero meno k ū rinio samprata ￿ turb ū t stipriau nei kitose pasaulio religijose pasirei š kusi islame ￿ buvo susiaurinta iki klasini ų r ū m ų aristokrato ir dend ž i o modeli ų . Pla č iau apie š io idealo saul ė lyd į ž r. The Psychoanalytic Review.C. 51. kuri ą pateikia Roberto Mangabeira Unger. N e w York: Columbia University Press. 1964. 33 Apie anomijos samprat ą . Directors. š ios prielaidos gl ū di p a m a t u o s e toki ų visuomen ė s vizijų kaip ta. pavasaris.

Jis nebijo tapti priklausomas nuo moter ų joms pad ė damas. 1962. George Thomson. Crane Brinton. 1938. A Portrait: A Study of the Character of Satan Through All the Ages. o v ė liau jis panaudoja moter į vien saviems tikslams ￿ kaip vyro gundytoj ą . Anot kai kuri ų š altini ų . k u r i o m s rei š kiamas lojalumas). Rivkah Schärf Kluger. 1963. Maišto modeliai 1 Friedrich Solmsen. bet geram naudoja moteri š k ą k ū rybin ę stipryb ę . 1931.: Open Court Publishing Company. Evanston. La Salle.: Northwestern University Press. 1967. 111. Ta č iau mitai apie š iuos herojus ￿ tai grei č iau kult ū rini ų ypatum ų kilm ė s apra š ymai. p. 1949. 112. kuri ų jis v ė liau i š mok ė ž mones. 111. Hesiod and Aeschylus. 107). Promet ė jas ne tik nepiktnaud ž iauja moterimis savo u ž gaidoms patenkinti (kaip paprastai daro graik ų dievai). „The Personality and Career of Satan". b ū tent At ė n ė (kuriai Promet ė jas pad ė jo gimti i š Dzeuso galvos. 8. Chicago: The University of Chicago Press. 1945. nr. Henry A. Jensen. 69.Y. Ithaca. Edward Langton. taigi ji yra „jaunesn ė s kartos moteris") j į i š mok ė daugelio amat ų . Maximilian Rudwin. 2 3 4 5 6 . N. The Anatomy of Revolution. Ir b ū tent motina suteik ė jam did ž iausi ą gali ą ￿ ž inojim ą .38 „Savoji r ūš is" turi į vairias nuorodas: universalistines ( ž monija kaip visuma ￿ kontrastas ne ž mogi š kajam pasauliui) ar partikulia ￿ ristines (atpa žį stamos tapatyb ė s g r u p ė s . aptinkami daugelyje ikiliterat ū rini ų bendruomeni ų . kuria jos mielai su juo dalijasi. gr ū dus ar avis.: Cornell University Press. Į Promet ė jo ry šį su moteri š komis fig ū romis ypa č verta atkreipti d ė mes į . Satan in the Old Testament. „Promet ė ji š ki" kult ū ros herojai. ankstyvojoje Šė tono istorijoje n ė ra reik š ming ų moter ų . „klastingai ar dr ą siai" vagiantys i š diev ų ugn į . Skirtingai nei Promet ė jo. p. p. kas bus ateityje. Journal of Social Issues. London: Lawrence & Wishart. p. 18. 1966. Satan. j ą suskaldydamas. Myths and Cult Among Primitive Peoples. London: Skeffington & Sons. i šė jusi ų i š archajin ė s ž emdirbyst ė s faz ė s (Adolf E. Aeschylus and Athens: A Study in the Social Origins of Drama. o ne individo elgsenos paai š kinimai. N e w York: Prentice ￿ Hall. Murray. The Devil in Legend and Literature. 67. 36 ￿ 54.

218. bet j ų (ypa č pastarojo. 1904. 331 ￿ 335. Schneider. 362. 237.: Cornell University Press. I. Religion/Politics and History: Collected Papers in Indian Sociology. k a d Indijos tradicijoje „ a b s o l i u č i ų taisykli ų skelbimas yra n u o d ė m ė " . Boston: Beacon Press. Lucifer: The Devil in the Middle Ages. The Symbolism of Evil. 3. 1978. 1973. in Essays on Moral Development. Lawrence A. „The Philosophy of Moral Development: Moral Stages and the Idea of Justice". 163 ￿ 164. t. p. J. kaip reikia elgtis. 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 .W. „promet ė ji š kojo" tipo) beveik neaptiksime kitose civilizacijose. 1961. p. 1981. Brill. Scholem. London: School of Oriental and African Studies. Ithaca. i n d u i z m e „visuomet juntamas pasiprie š inimas tiksliems n u r o d y m a m s . Derrett. p. Berkeley: University of California Press. 368. Wendy Doniger O'Flaherty. 23. 299. History of European Morals from Augustus to Charlemagne. 1975. cituota i š p. p. 1980. bei grie ž tai kodifikacijai".7 Individo. 348 ￿ 368.M. The Concept of Duty in South Asia. B ū tent d ė l to. Asceticism and Eroticism in the Mythology of Šiva. Major Trends in Jewish Mysticism.D. New York: Schocken Books. p.Y. Abi nuostatos visi š kai svetimos konfucianizmui. kuris yra nepakaltinamas. William Edward Hartpole Lecky. t. 1984. arba visi š kai nepriklausomo veik ė jo. 3￿asis pataisytas leidimas. p. Paris: Mouton. Louis Dumont. A Madman of Ch'ii: The Chinese View of Loyalty and Dissent. San Francisco: Harper and Row. 332. Leiden: E. 1969. The Origins of Evil in Hindu Mythology. sudarytojai Wendy Doniger O'Flaherty ir J. 1970. Lawrence Kohlberg. Jeffrey Burton Russell. 143. tipai labai b ū dingi Vakar ų civilizacijai. Gershom G. 293. kuris pats apibr ėž ia savo atsakomyb ę moraliniu apsisprendimu. XV. Paul Ricoeur. 331. p. Berkeley: University of California Press. Boyd. 5. London: Oxford University Press. Wendy Doniger O'Flaherty. I. Satan and Mara: Christian and Buddhist Symbols of Evil. N. New York: Appleton. p.J. 1976. nes vykdo auk š tesn ę valią (ir neprisiima sau atsakomyb ė s netgi u ž blogus poelgius).

44 ￿ 62. Wright. samprat ą .18 Derk Bodde. and the Marriage Relationship: The History of an Analogy". p. 1973. p. in Right and Left: Essays on Dual Symbolic Classification. 316 ￿ 343. ￿ ir į vizualiuosius menus. neb ū tinai turi tiksliai atsikartoti istorin ė je aplinkoje. Journal of the Warburg and Courtauld Institutes. Thomas A. 1973. Chicago: The University of Chicago 19 20 31 22 23 24 . M. tiek sekuliar ū s. sudarytojas Arthur F. o aistros ir kan č i ų kulto i š pa ž in ė jai. Chicago: The University of Chicago Press. palankiai veikian č ios pirmin į mitin ė s konstrukcijos i š pl ė tojim ą . Maurice Friedman. Whalen Lai. Abrams. Soul. History of Religions. 43 ￿ 58. Beck. kad t u o m e t reik ė jo s e k u l i a r a u s a k t y v a u s h e r o i z m o modeli ų . i š dalies tuo. in Studies in Chinese Thought. sudarytojas Rodney Needham.H. Chicago: The University of Chicago Press. sekuliar ū s humanistai perk ė l ė į literat ū r ą . nr. K a d a n g i pasitaik ė Promet ė jo tema. Norton. 1977. kaip tinkam ą . Marcel Granet. Kafka. 1958. nr. Camus. imanenti š kos pa č iai egzistencijos t ė kmei". Medizin in China. Metzger. „Right and Left in China". Problematic Rebel: Melville. Escape from Predicament: Neo￿Confucianism and China's Evolving Political Culture. Paul U. Unschuld. Rosalie E. p. gegu žė . Raggio. „Symbolism of Evil in China: The K'ung ￿ Chia Myth Analyzed". 1971. 1953. O. 1980. 34. Journal of the History of Ideas. nr. 1984. 19 ￿ 80. pataisytas leidimas. ją. Š i tema u žė m ė gana svarbi ą viet ą renesanso ir baroko mene. Natural Supernaturalism: Tradition and Revolution in Romantic Literature. „The Myth of Prometheus: In Survival and Metamorphoses up to the Eighteenth Century". Promet ė jo temos populiarum ą Augusto laik ų Romos literat ū roje galima paai š kinti i š dalies rom ė n ų p a g a r b a graik ų k u l t ū r a i . „Body. p. tiek religiniai. 23. kurioje v ė liau daugiau ar ma ž iau paplinta tam tikras š ios konstrukcijos variantas. „Harmony and Conflict in Chinese Philosophy". Eine Ideengeschichte.W. N ew York: W. Osmond. München: C. Socialin ė s s ą lygos. 111. p. Dostoievsky. 283 ￿ 290.H. Kaip blogio š altin į Metzgeris taip pat mini kini š k ą „i š prigimties degeneracin ė s j ė gos. 21. N ew York: Columbia University Press. p. Neokonfucianistai i š pl ė tojo gilesn ę blogio samprat ą ￿ jis kyla i š valios silpnumo ir proto trapumo.

1957. p. Wittfogel. The Pursuit of the Millennium: Revolutionary Messianism in Medieval and Reformation Europe and Its Bearing on Modern Totalitarian Movements. Confucian China and Its Modern Fate: A Trilogy. Yu. kuris labiau nei bet ko kito tro š ko „intensyvumo ir stipri ų jausm ų ". 33. Levenson. 1970. 102. 1944. Thieves of Fire. 1965. 32. 1970. ir jo mito negalima „interpretuoti kaip ž mogaus nor ų begalyb ė s ir bevardi š kumo paliudijim ų " (Denis Donoghue. O Denisui Do ￿ noghue promet ė ji š ka jausmo „forma" ar „ ž anras" yra tai... Karlas A. N o r m a n C o h n . The Yale Review. Wendy Doniger O'Flaherty. 4 t. Thomas A. nr. Chicago: The University of Chicago Press. New York: Atheneum. Karl A. N e w York: Harper and Row. kai pagrindin ė civilizacijos simbolin ė strukt ū ra ima irti ar persiorganizuoja. p. 271 ￿ 333. Carl Kerenyi. p. „Prometheus and the Aeolian Lyre". Order. The Journal of Asian Studies. pataisytas leidimas. Religion. Prometheus: Archetypal Image of Human Existence. and Law: A Study in Pre￿Revolution￿ ary England. p. 1974. Albert Guerard. History of Religion. „The Origins of Heresy in Hindu Mythology". Cambridge: Harvard University Press. p. N e w Haven: Yale University Press. 20. nr. „Krik šč ioni š kojoje Bizantijoje valdininkai d a u g labiau pan ėšė jo į beveid ž ius despoto pavaldinius nei Kinijos konfucianistai. 1963. nr. Promet ė jas nebuvo tas. 1971. Michael Walzer. The Revolution of the Saints: A Study in the Origins of Radical Politics. 482 ￿ 497.Press. Hellenistic Civilization and the Jews. 1977 ￿ 1983. 97. t. kas i š ties ų yra Dioniso ir Fausto tem ų junginys. p. „On Chinese Political Culture". Metzger. Tokie skirting ų mitologini ų paradigm ų junginiai ar vienos paradigmos pasirodymas kitos pavidalu b ū dingiausi periodams. 1969. 1965. Oriental Despotism: A Comparative Study of Total Power. 10. New York: Oxford University Press. Berkeley: University of California Press. 25 Kinijoje „teis ė tas protestas b u v o intelekti š kai svarbiausias ir instituci š kai ry š kiausias tradicin ė s politin ė s kult ū ros aspektas". II. Victor Tcherikover. 54 ￿ 55. N ew York: 26 27 28 29 30 31 .1972. N e w York: Bollinger Foundation. vert ė jas Anthony C. Jr." Joseph R. Wittfogelis nepastebi š io svarbaus „simbolinio" skirtumo. The Journey to the West. 113). David Little.

nr. The Annual Review of the Social Sciences of Religion. Abrams. 6. Alvin W. 77 ￿ 123. Pla č iau apie tragi š k ą j ą s ą mone. The Glory of Hera: Greek Mythology and the Greek Family. Gouldner. Boston: Beacon Press. Norton. 32 Nachman Ben ￿ Yehuda. Dionisas ￿ ker š ytojas u ž jam p a d a r y t a s s k r i a u d a s ir grynai e k s p r e s y v u s veik ė jas. New York: Charles Scribner's Sons. nr. 14. The New York Review of Books. 45 ￿ 77. kuri ų emocin į gyvenim ą var žė visuomen ė je dominuojantys vyrai.Harper Torchbooks. Walter F. ir to. 323 ￿ 366. M. New York: Basic Books. N o r m a n Cohn. For Sociology: Renewal and Critique in Sociology Today. Social Research. Philip E. 1973. The Hidden 2 3 . p. 1980. p. visi š kai n e s i r ū p i n ą s kit ų p r a k t i n ė m i s reikm ė mis. N e w York: H a r p e r and Row. 1960. 1973. nr. p. 1961. kuo buvo kaltinamas pats velnias. N o r m a n a s C o h n a s komentuoja prie š taravim ą tarp to. tik ė jimas juo nuolat tai padarydavo. Bloomington: Indiana University Press. Boston: Beacon Press. „Giving the Devil His D u e " . The Symbolism of Evil. 1968. 1985. 1967. 86. b a l a n d ž i o 25. Dmitri N. kur b ū t ų u ž siminta. The Great Chain of Being: A Study of the History of an Idea. Religion and the Decline of Magic. 1965. New York: W. „Romanticism and the Rise of Sociological Hermeneutics". Natural Supernaturalism: Tradition and Revolution in Romantic Literature. Slater. „Religious Boundaries and Sexual Morality". Otto." 33 34 Romantizmas ir daosizmas: kultūros organizavimo plotmės 1 Arthur O. Kita vertus. Dionysus: Myth and Cult. Keith Thomas. liepa. p. kas buvo daroma tariamiems jo s ą jungininkams: „Veltui did ž iojoje Russello panoramoje [J.W. p.B. 1￿31. Shalin. ir Lucien Goldman. „The European Witch Craze of the 14th to the 17th Centuries: A Sociologist's Perspective".H. Lovejoy. ž r. Russell. pavasaris. buvo garbinamas moter ų . Paul Ricceur. 1971. 1986. jog velnias gundo ž mog ų b ū ti ž iaur ų . nors velnias retai į sivaizduotas kaip skatinantis ž iaurum ą . American Journal of Sociology. Christie Davies. 53. Lucifer: The Devil in the Middle Ages] ie š kojau bent vienos vietos. 1982.

cit. Claude L ė vi ￿ Strauss. „Moral Cultures and Moral Logics". p. 1974. New York: Harper and Row. Cambridge: Harvard University Press. 1969. nr. 1931. Peter Larsen Thorslev. The Devil in Legend and Literature. nr. New York: Oxford University Press.God: A Study of the Tragic Vision in the Pens ė es of Pascal and the Tragedies of Racine. Michel Foucault.: The Open Court Publishing Company. 2￿asis leidimas. nr. N e w York: Pantheon Books. 1974. 1956. La Salle. 111. 5 6 7 8 9 10 11 . 1970. Indijos. 1984. 1979. p. Colloquia Germanica. Parker.K. p. 1/2. Patricia A. London: Routledge ant Kegan Paul. The Byronic Hero: Types and Prototypes. Minneapolis: University of Minnesota Press. Baltimore: The Johns Hopkins University Press. Hayden White. „Western Dark Romanticism and Japanese Aesthetic Literature". A. 38. Princeton: Princeton University Press. 280 ￿ 308. 331 ￿ 344. Social Change in History: Aspects of the Western Theory of Development. p. Cambridge: Harvard University Press. Thorl ￿ by. Chicago: The University of Chicago Press. The Romantic Agony. Indonezijos. Robert A. 1973. Science and Civilization in China. p. 2: History of Scientific Thought. London: Longmans. Virgil Nemoianu. op. Lovejoy. Maximillian Rudwin. Nisbet. pataisytas leidimas. t. Kinijos. Lionel Trilling. The Romantic Movement. 1978. 1951. Vytautas Kavolis. „Der Mythos des Bösen in der Westeuropäischen Romantik". 1977. 77 ￿ 83. Inescapable Romance: Studies in the Poetics of a Mode. Metahistory: The Historical Imagination in Nineteenth Century Europe. 33. Yearbook of Comparative and General Literature. p.. 1968. Denis de Rougemont. arab ų . 1964. Cambridge: At the University Press. The Order of Things: An Archeology of Human Societies. Sincerity and Authenticity. Joseph Needham. 1￿36. 1966. Sociological Analysis. 1962. Mario Praz. 4 Karl S. Guthke. Pla č iau apie pa ž inimo organizavimo formos koncept ą ž r. 1966. B ū tent jausenos lygmenyje galima aptikti pana š iausi ų vietini ų „romantizmo analog ų " nevakarieti š kose civilizacijose ￿ Japonijos. 27. Noriko Mizuta Lippit. Love in the Western World. The Taming of Romanticism: European Literature and the Age of Biedermeier. 8. London: Oxford University Press. The Savage Mind.

The Letters of Rosa Luxemburg. 189￿190. Norton. p. The Living Dead: A Study of the Vampire in Romantic Literature. cit. „Shaman. p. W o o d m a n as š io nepasisekimo prie ž astis ai š kina kaip stok ą analitinio metodo (ar. Durham. 1964. Chinese Civilization and Bureaucracy: Variations on a Theme. E. 13 14 15 16 17 18 19 . N e w York: W. New York: NAL. 179.M. Colo: Westview Press. 7. o Emersonas suvokia „trapi ą ir gle ž n ą savo paties e s m ę " kaip „ šį š okant į min č i ų ir vil č i ų chor ą ". kuris b ū t ų gal ė j ę s pad ė t i suvaldyti romantin ė s vaizduot ė s i š gelmi ų prikeltas pabaisas. sudarytoja Anne Fremantle. Pla č iau apie angl ų p o e t ų r o m a n t i k ų kaip nevykėlių š a m a n ų interpretacij ą ž r. 1978. N e w York: Vintage Books. galimas daiktas. p.12 W. sudarytojas ir į vado autoriu s Stephen Eric Bonner. I. Chicago: The University of Chicago Press. Zevedei Barbu. r u d u o .N. p. 1964. James B. tro š kim ų . 111. H a r m o n d s w o r t h: Penguin Books. The Enchafed Flood or the Romantic Iconography of the Sea. p. 1970. Auden.R. op. Boulder. Pla č iau apie pana š i ą savivokos strukt ū r ą Ralpho Waldo Emersono k ū ryboje ž r. p. William E. New York: Grove Press. Pig. 145￿179. Lewis. Studies in Romanticism. Ta č iau Luxemburg gelmin ė jausena buvo joje prabil ę s prigimties balsas.C. 203.: Duke University Press.H.M. pavasaris. Ecstatic Religion: An Anthropological Study of Spirit Possession and Shamanism. Naff. nr. 1971. Dent and Sons. susijusius su karingo religinio dualizmo i š kilimu. 10. p . Comparative Civilizations Review. Ross Woodman. 1968. ne ž inomyb ė s srit į ". Eisenstadt. Etienne Balazs. „Cultures and Climates of Liberality in Japanese Court Literature". ž r. 1931. 1967. New Haven: Yale University Press. London: J. The Autobiography of Richard Baxter. ritualo). 1960. sudarytojas S. Problems of Historical Psychology. „likimo. Abrams. The Protestant Mystics. Max Weber on Charisma and Institution Building. Twitchell. N. Pla č iau apie kai kuriuos s k i r t u m u s . 1980. 51 ￿ 82. 27 ￿ 44. Dodds. Poet. 226 ￿ 254. Maxo Weberio charizmos rutinizacijos teoriją. and Failed Initiate: Reflections on Romanticism and Jungian Psychology". Pagan and Christian in an Age of Anxiety: Some Aspects of Religious Experience from Marcus Aurelius to Constantine.1981. 1981. p.W.

N e w York: Columbia University Press. apgaubiu k i l n a u s ir d i d i n g o n e į ž v e l g i a m u m o skraiste. New York: Schocken Books. į prast ą . Facets of Taoism: Essays in Chinese Religion. 1978. Die Ordnungsspekulation in Tao￿te￿ching. Kadangi romantin ė vaizduot ė teikia pirmenyb ę nepaprastiems dalykams. in Wm. vaizduot ė s nepagra ž int ą realyb ę . cit. Stanford: Stanford University Press. p. Ne w Haven: Yale University Press. 304 ￿ 332.y. Peter ￿ Joachim Opitz. o tai. sudarytojai Holmes Welch ir Anna Seidel. in Self and Biography: Essays on the Individual and Society in Asia. sudarytojas Hans Eichner. Martin Wangh. Sydney: Sydney University Press.D.]. tas. r u d u o . op. kur į v a i z d u o t ė jai p r i d e d a . kas mano suprant ą s „tikr ą j į " (t. kai tam. jog „fantazijos stoka" į stumia į chroni š k ą nuobodul į . kas gerai pa žį stama. 1975. p. 542. Pana š i ą distinkcij ą d a r o ir psichoanalitikai. Ta č iau daosistin ė je tradicijoje. 1975. nepaisant labai dideli ų 21 22 23 24 . Freiberg. „The Taoist Mind: A Case Study in a 'Structure of Consciousness'". 124. nustoja jas laik ę s romantin ė mis. 1957. 1972. 1970. Munroe. Needham. Legge. 36. Kai romantizmo konstrukcijos yra „vulgarizuojamos"." Cituojama iš 'Romantic' and Its Cognates/The European History of a Word. Holmes Welch. Theodore De Bary and the Conference on Ming Thought. 291 ￿ 330. suteikiu paslaptingumo. 1789 metais Novalis ra šė : „Pasaul į b ū tina romantizuoti [. Sociological Analysis. kai tvirtina. Pla č iau apie daosizm ą ž r. Da Liu.W. Lao￿tzu. J. The Concept of Man in Early China. 1967. Donald J. Liu Ts'un ￿ Yan.. Č ia labai ai š kiai atskiriama „ r e a l y b ė " be v a i z d u o t ė s ir „ r e i k š m i n g u m a s " . kai b a i g t i n i u s dalykus priver č iu atrodyti begaliniais. nr. Boston: Beacon Press. Taoism: The Parting of the Way.. nr. Social Research. p. p. Toronto: University of Toronto Press. kas į prasta.20 J. 1979. Self and Society in Ming Thought. tada a š j į romantizuoju. „Boredom in the Psychoanalytic Perspective". Tai ypa č pavojinga politinei teorijai. 171￿184. 1975. Kai a š did ž iai sureik š minu paprastus dalykus. The Tao and Chinese Culture. p. „Taoist Self￿Cul￿ tivation in Ming Thought". 1969. München: Paul List Verlag. a š tuonioliktojo am ž iaus pabaigos ir devynioliktojo prad ž ios) romantizm ą . sudarytojas Wang Gungwu.. 42. ji visi š kai neadekva č iai suvokia „paprast ą " kasdien ę . „Sukamo: Traditional or Modern Leader?".

Evert. Nors s ą lytis su romantizmu yra dar ę s ir psichoterapin į poveik į ￿ pvz. Journal of the History of Ideas. 39. yra vienas i š dviej ų pagrindini ų blogio š altini ų . Daosistiniame po ž i ū ryje į ligą taip pat akivaizdi k ū no ir dvasios vienov ė . 25 N o r m an S. daosizme neb ū t ų suprantama. skirtumas neatrodo es ą s atsitiktin ė mokslini ų konvencij ų u ž gaida. ￿ romantik ų į sitikinimu. nr. 1979. o grei č iau atskleid ž ia esmin į r o m a n t i n i o . p. 5￿38. „ p u r i t o n i š k o " selektyvumo ir daosistinio „i š laidingo" visa apiman č io pol ė kio skirtum ą . visus juos galima teis ė tai laikyti daosizmo dalimis. Nuolatinio. prie š ingai nei religiniam daosizmui. bir ž elis. G r i e ž t u m a s a b s o l i u t u m o ir i š s k i r t i n u m o p r a s m e . Fiering. in Romantic and Modern: 26 27 28 29 30 . ta č iau jos dvasinis aspektas. 195 ￿ 218. Gamtos ir dvasios atotr ū kis. regis. „Coadjutors of Oppression: A Romantic and Modern Theory of Evil". Johnui Stuartui Milliui. naudojasi ai š kia pirmenybe sukeliant k ū no negali ą . ar tokia paver č ian č ios. Daosizme vienintel ė svarbi susvetim ė jimo forma ￿ tai dirbtin ė s. ir tod ė l dvasi ą reikia nuskaistinti. „Self ￿ Examination and Confession of Sins in Traditional China". esminga romantizmui susvetim ė jimo forma. kas „ d i d u " ir kas „ ž ema". „literat ū rinio" ir „populiariojo" daosizmo skirtum ų . Pei ￿ yi Wu. Sekuliariajame romantizme blogio atsiradimas reikalauja paai š kinimo. n e p a a i š k i n a mo blogio id ė ja r a n d a m a tik sakralizuotame romantizmo variante.„filosofinio" ir „religinio".. Harvard Journal of Asiatic Studies. Sis dviej ų tradicij ų po ž i ū rio į tai. kad k ū nui gr įž t ų sveikata. B ū tent šia brandos koncepcija vadovaut ų si romantinis š vietimas ir psichoterapija. n ė ra esmi š kai b ū dingas terapijos formalizavimas. ￿ grie ž tas racionalumas ir tironija. Antrajame m ū s ų eros am ž iuje gyvavusi g y d y m o praktika tokiu nuskaistinimu laik ė trigub ą i š pa ž int į . 37. „Irresistable Compassion: An Aspect of Eighteenth ￿ Century Sympathy and Humanitarianism". 1976. jei norima. Walter H. ta č iau daosizmo vaidmuo kin ų moksle ir medicinoje yra kur kas didesnis ir ilgalaiki š kesnis. atskiryb ė s atskilimas nuo gamtin ė s ￿ dva ￿ sin ė s visumos. ￿ pa č iam romantizmui. N ė ra į prasta kalb ė ti apie „vulgarizuot ą " daosizm ą . Romantizmas yra paveik ę s diferencijuotos medicinin ė s psichoterapijos sistemos raid ą . p. nr. bet taip pat grie ž ta doryb ė ir grie ž tas Dievas.

29 ￿ 52. The Demonic Imagination: Style and Theme in French Romantic Poetry. p. sudarytojas George Bornstein.: Humanities Press. John Porter Houston. p.. sudarytoja Barbara Finkelstein. and Religion in Modern Societies". kad neb ū t ų juntamos neigiamos jos implikacijos". Jr.Y. Karl Barth. Baton Rouge: Louisiana State University Press.. nr. Ethical Life. „The Case Against Secularization: A Rebuttal". p. Harvard Journal of Asiatic Studies. 69. in Religious Change and Con￿ 2 3 4 . Sociological Analysis. Kathleen M. p. 221. o p . Lechner. ž iema. Injustice: The Social Bases of Obedience and Revolt. in Aging and the Elderly: Humanistic Perspectives in Gerontology. nr. Barrington Moore. 1969. 1980. op. 1103￿1119. 1978. p. kas bus pavadinta . And What Is It That You Do?: The Question of Old Age in English Romantic Poetry". Frank J. Eichner. Protestant Thought: From Rousseau to Ritschl. p .E. and Chinese Religion". nr. 331 ￿ 344.: M. Atlantic Highlands. p. Apie sekuliarias moralines kult ū ras ž r. Neil McMullin. 1979. Buddhism and the State in Sixteenth￿Century Japan. Woodward ir David D. Princeton: Princeton University Press. Anthropology. Van Tassel. ir Victor Lidz. p. N. Pig. Guthke. Sharpe. 1977. „How Is It That You Live. „daugiausia prisid ė jo prie i š pl ė tojimo to. „History. Social Forces. N e w York: Psychohistory Press. 1959. S ą mojis r o m a n t i z m e labai priart ė ja prie chaoso pavertimo tvarka proced ū ros. Michael Strickmann. 63 ￿ 113. Spicker. cit. David Luke. cit. 1977. 280 ￿ 282.J. Pittsburgh: University of Pittsburgh Press. bir ž elis. 38. „Moral Cultures and Moral Logics". 31 B ū tent „pati negalimyb ė pavartoti t ą s ą vok ą teigiama prasme taip.Reevaluations of Literary Tradition. Vytautas Kavolis. 1991. Regulated Children/Liberated Children. bir ž elis. N. 229. sudarytojai Stuart F. 32 33 34 35 Moralės humanizavimas ir „sakralumo sugrįžimas" 1 Apie debatus d ė l sekuliarizacijos ž r. „Secularization. New York: Harper and Row. 1984. 211. 1978.romantine ironija'". p. White Plains. 40. 21.

] naujosios religijos si ū l ė tik prieglobsti ir paliatyv ą . Bellah. 6 7 . N e w York: Charles Scribner's Sons. 120￿121. 3 ￿ 33. Richard Madsen. sudarytojas Harry M. 1984.tinuity. Apie religij ų į na šą į sekuliarizacij ą ž r. Chicago: The University of Chicago Press. Ann Swidler ir Steven M. Mass. 191￿217. bet netur ė jo k ą pasi ū lyti visai nacijai. Max Weber. D ė l kriti š kesn ė s perspektyvos ž r. San Francisco: Jossey ￿ Bass Publishers. Louis Dumont. 1958. 1980. Neill McFarland. „[. d a r labiau ￿ po š e š ioliktojo am ž iaus. The Rush Hour of the Gods: A Study of Neiv Religious Movements in Japan. cituojama i š p. 12. 1973. Robert N. nr. „Was the Gate of Ijtihad Closed?". „The Conception of Kingship in Ancient India". 1979. 3￿ 41. Ne w York: Macmillan. daugiausia besiremiant į gr įž imo propagavimu. Anson Shupe. " H. Trevor Ling. p. The Buddha: Buddhist Civilization in India and Ceylon. neprik l a u s o m a s j u r i d i n i s s p r e n d i m a s . „The Politics of the Religious Revival".] jos netyrin ė jo ž mogi š k ų j ų problem ų š altini ų . 227. Ijtihad. p. 5 Šis procesas yra detaliai nagrin ė jamas amerikieti š kose „sakralumo sugr įž imo" teorijose. Wael B. Telos. kylan č i ų i š ž m o g a u s prigimties gelmi ų ar i š socialin ė s strukt ū ros ir tarpasmenin ė s s ą veikos p a i n u m o . 115. 16. „Globalization versus Religious Nativism: Japan's Saka G a k k a i in the World A r e n a " . „The Return of the Sacred? The Argument on the Future of Religion". Jose Casanova. 1985. 1982. Tipton. 240 ￿ 241. kuris suteik ė vilties daugeliui nusivylusi ų j ų . Cambridge. N e w York: Charles Scribner's Sons. 287 ￿ 313. Berkeley: University of California Press. p. in Religion and Global Order. kovas. pataisytas leidimas. Sullivan. š i tvarka susilpn ė jo po devintojo. Louis Dumont. The Winding Passage: Essays and Sociological Journeys 1960￿1980. 33.: Abt Books. 1￿27.. balandis. nr. Hallaq. [.. ta č iau „ikimodernieji reformatoriai v ė l ė m ė ry ž tingai š auktis ijtihad". International Journal of Middle Eastern Studies. in Homo Hierarchicus: The Caste System and Its Implications. Teigiamesn į po ž i ū r į ž r. „A Modified View of Our Origins: The Christian Beginnings of Modern Individualism". The Protestant Ethic and the Spirit of Capitalism. 1980. p. ypa č p. p. 1984.. William M. Daniel Bell.. n e t g i t r a d i c i n i a m e islame reprezentuoja potencialiai sekuliarizuojant į element ą . Religion. Johnson. Habits of the Heart: Individualism and Commitment in American Life. 1967. p. pavasaris.

nr.: Transaction Books. I š skyrus nacionalizm ą . p. modernaus š vietimo ir mokslo samprat ų . Beirut: Librarie du Liban. Ira M. „Symbiosis of Religious and Political Authorities in Islam". 1974. „Modernization. 337. sudarytojai Thomas Robbins ir Roland Robertson. 46. Lapidus. Marshall G. p. N. Culture and Society. 1987. Kol devynioliktajame ir d v i d e š i m t a j a m e am ž iuje ne į vyko intensyvus m u s u l m o n ų pasaulio susid ū rimas su Vakarais. 1991. n ė į 9 10 11 . 1967. Š itoks palyginimas tikrose istorin ė se situacijose ne visuomet baigiasi sekuliari ų moralini ų kult ū r ų pergale prie š sakrali ą sias. International Journal of Middle East Studies.J. and Worldwide Religious Resurgence: A Theoretical Exploration". 103￿117. Globalization. Sekuliariose moralin ė se kult ū rose to gali ir nenutikti. Globalization. Hodgson. Islamic Studies: Essays on Law and Society. „The Separation of State and Religion in the Development of Early Islamic Society". p. Theory. p. The Venture of Islam: Conscience and History in a World Civilization. nr. nacionalizmo. Roland Robertson ir JoAnn Chirico. the Sciences. Chicago: The University of Chicago Press. Galingiausios modernios sekuliarizacijos j ė gos kilo i š i š orini ų š altini ų ￿ vakarieti š k ų komercinio ir pilietinio į statymo. and Philosophy and Islam. p.sudarytojai Roland Robertson ir William R. 183 ￿ 203. ypa č ten. Hamid Dabashi. nr.S. 363 ￿ 385. II. and the Problem of Culture in World ￿ Systems Theory". 1985. N ew York: Paragon House. kur sakralumas ai š kiai turi d i d e s n ę gali ą ir ne itin var ž osi j ą n a u d o d a m a s ￿ taip yra buv ę ne tik Soviet ų S ą jungoje. 219 ￿ 242. 3. Sociological Analysis. p. p. koks i š naudotoji š kumo laipsnis priskiriamas esamoms alternatyvoms. priklauso n u o to. New Brunswick. Seyyed Nossein Nasr. 182 ￿ 199. Bet pa č ios sakralios moralin ė s kult ū ros i š principo pajungia ž m o g i š k u o s i u s p o r e i k i u s i d e o l o g i n e i s c h e m a i . t. 8 Kas yra vertinama kaip i š naudoji š kumas. „Religion and Secularism: Their Meaning and Manifestation in Islamic History". sekuliarizuojantys i m p u l s a i jame sklido i š valstyb ė s ir racionalistin ė s filosofijos (kuri galutinai pralaim ė jo vienuoliktajame am ž iuje ￿ š itaip islamas prarado galimyb ę b ū ti modernizacijos pl ė tojimo pionieriumi). in Church￿State Relations: Tensions and Transitions. Garrett. 14 ￿ 25. 2. 1975. 1985. „Humanity. 6. Roland Robertson ir Frank Lechner.

p. per š a mint į . 1986. kaip civilizacija var ž o politine. yra reik š mingos neislami š kos m a ž u m o s buvimas. Leiden: E. ir Peter B. neislami š komis religijomis laipsnis. Svarbus ir sinkre ￿ tizavimosi su ankstesn ė mis. sudarytojas Bardwell L. jog vis dar tebegalioja tradicin ė religijos kaip apgl ė bian č iosios ir sekuliarios kult ū ros kaip apgl ė btosios samprata. O'Connell. 108. Berlin: Mouton. bylojanti apie tai. West Africa and Islam: Study of Religious Development from the 8th to the 20th Century. Joseph T. kurios tikslas ￿ pakeisti religin į princip ą (teigiant. 13 14 .J. 1976. jog sekuliari kult ū ra dabar gali imtis keisti religiją ￿ nors niekad n e p a m i r š d a m a jos visa apiman č io p o b ū d ž i o . „India: Religion. Apie į vairius islami š ko modelio grie ž tumo laipsnius ž r. jog sekuliari kult ū ra yra vir š esn ė sakralios at ž vilgiu). p. S ą lyga.vien ą i š min ė t ų j ų veiklos form ų n e b u v o tiesiogiai į trauktos pla č iosios mas ė s. kad pad ė t ų joms pasiekti lygyb ę . 64 ￿ 81. 1985. Ralph Buultjens. Clarke. Smith. kaip tradicin ė se civilizacijose atsiliepiam a į m o d e r n y b ė s i š keltus poreikius. Religions and Societies: Asia and the Middle East. modernizacijai p a s i r e n g u s i o elito s p r e n d i m a i kriti š kais m o m e n t a i s gali daryti reik š ming ą į tak ą tam. Brill. pirmajai esant tik p r i e m o n e „ p a t o b u l i n t i " pastar ą j ą ). sudarytojas Carlo Caldarola. Political Legitimacy. New Haven: Yale University Press. Radical Islam: Medieval Theology and Modern Politics. 1982. and the Secular State". „Dilemmas of Secularism in Bengladesh". veikl ą. London: Edward Arnold. rengiamos. 12 Emmanuel Sivan. galinti pad ė ti dvide š imtojo am ž iaus musulmoni š kose visuomen ė se su š velninti sekuliarumo pavaldum ą religijai. Kaip rodo Turkijos (kurioje m u s u l m o n ų visuomen ė yra nukrypusi nuo islami š ko sakralumo ￿ sekuliarumo integracijos modelio) p a v y z d y s . daugeliu atvej ų remiasi jose i š likusiu induizmu. in Religion and Social Conflict in South Asia. Š itaip sekuliari politika. sausis. 1982. yra į kalinta reikalavimo t ą religiją i š pa ž inti (kuris parodo. ta č iau pati sistema yra tiek susilpn ė jusi. nr. Tokio pob ū d ž io akivaizdyb ė . Pana š i situacija susiklost ė daugiausia musulmoni š koje Indonezijoje. Valstybin ė s pagalbos programos nelie č iamiesiems ir sunkiai besiver č ian č ioms gentims. The Annals of the American Academy of Political and Social Science. 483. jog sekuliari kult ū ra pakl ū sta religinei.

125 ￿ 140.. Anks č iausiai tokia civilizacijos suvokimo forma Vakar ų kult ū roje pasirod ė manieristinio jud ė jimo š e š ioliktojo am ž iaus Europos mene pavidalu: „Jo tikslas ￿ ne kokios nors esm ė s pagava ar atskir ų tikrov ė s aspekt ų sutelkimas į glaud ž i ą visum ą . 7. kai jos iniciatyva tarp vienuoli ų buvo prad ė tos rengti apsivalymo kampanijos (kurios taip pat daugiau ar ma ž iau atitiko valstyb ė s interesus). p. 1986. Mannerism: The Crisis of the Renaissance and the Origin of Modern Art." Arnold Hauser. „Civilizational Paradigms in Current Sociology: Dumont vs. budizmo bei konfucianizmo simbioz ė s) ir sekuliari ų visuomen ė s k o m p o n e n t ų adaptacionizm ą . Eisenstadt". adaptacionizmas yra grie ž to pob ū d ž io (joms b ū dinga su tautine tapatybe sieti vieną religij ą ). N e w York: Alfred A. prie š ingai ￿ jis vaikosi turt ų . Japonijos atveju galime kalb ė ti apie fluidi š k ą religijos (sintoizmo. jiems ir patiems prireik ė valstyb ė s. kiek pastang ų tok į atvaizd ą sukurti rinkinys. 1965. o Pietry č i ų Azijos budistin ė s e visuomen ė se. [. Current Perspectives in Social Theory. į vairov ė s. I. ypa č beveik grynai budistin ė je Birmoje ir Tailande. nr. 25.. Knopf.] Manieristo darbas yra ne tiek tikrov ė s atvaizdas.15 Jo darbo apžvalgą ž r. rafinuotumo: visa tai tur ė s atsispind ė ti jo vaizduojamuose daiktuose. sud ė tingumo. Vis d ė lto Sangh ų ir valstyb ė s ry š ys š iose v i s u o m e n ė s e yra labiau gr į stas „ l y g i a t e i s i š k u m u " nei brahman ų ir k š atrij ų santykiai Indijoje. Nors budist ų vienuoliai tradici š kai u ž tikrin o valstybei teis ė tum ą ir pad ė jo politin ė je sferoje. Vytautas Kavolis. p. t. 16 17 .

Sign up to vote on this title
UsefulNot useful