You are on page 1of 10

ANRI BERGSONAS

Anii Bergsonas (Henri Beigson) gimė 1859 m. spalio 18 d. Paryžiuje, inteligentų šeimoje. Studijavo filosofiją Paryžiaus Aukštojoje mokykloje, vėliau dėstė ją įvairiuose provincijos licėjuose. Gilinosi į Plotino, M. Men de Birano, F. Selingo, A. Šopenhauerio veikalus. 1888 m. Paryžiaus universitete ap gynė dvi filosofijos daktaro disertacijas —„Ką Aristotelis ma nė apie vietą?" ir „Apie betarpiškus sąmonės duomenis". Pas tarasis darbas autorių plačiai išgarsino. 1900 m. jis tapo Colle ge de France profesoriumi, 1914 m, buvo išrinktas Prancūzų akademijos nariu. 1927 m. Nobelio literatūros premijos lau reatas. Mirė 1941 m. sausio 4 d. Paryžiuje. A. Bergsonas atstovauja intuityvistinei estetikai, savo koncepciją grindžiančiai gyvenimo filosofijos teiginiais. Pagrindinis jo estetikos veikalas — komizmui skirtas esė „Juokas" (1900). Meną A. Bergsonas aiškina esant intuityvų, nesuinte resuotą gamtos, o kartu ir paties savas stebėjimą, ypatingą pažinimo rūšį, įgalinančią autentiškai įžvelgti tikrovę. Antologijoje spausdinama ištrauka iš esė „Juokas" III sky riaus „Charakterių komizmas".

CHARAKTERIŲ KOMIZMAS
Koks meno tikslas? Jei tikrovė tiesiogiai veiktų mūsų po jūčius ir sąmonę, jei mes galėtume betarpiškai bendrauti su daiktais ir su pačiais savimi, aš neabejoju, kad menas būtų nereikalingas arba mes visi būtume menininkai, nes mūsų siela virpėtų unisonu su gamta. Padedamos atminties, mūsų akys atrinktų erdvėje ir uţfiksuotų laike nepakartojamus vaiz 22

O mes skiriame oţką nuo avies. Ir kaip tik šią klasifikaciją aš pastebiu daug labiau. mūsų akis pagauna ne pačią individualybę. naudingi panašumai išryškinti. tankus eili niam ţmogui ir lengvas. negu daiktų spalvą ir formą. Ţo dis. Gyven ti— tai patirti mums reikalingą daiktų įspūdį. yra tai. kas iškyla į paviršių. daţnai graudţią. ir gyvenimas reikalauja. Šiais keliais prieš mane yra ėjusi visa ţmonija. beveik perregimas menininkui ir poetui. Visa tai yra aplink mus ir mumyse. Be abejo. ar gera linkėdama? Reikia gyventi. ką mano pojūčiai pajėgė išgauti. tiesą sakant. keliai. Ţodţiai (išskyrus tikrinius daiktavardţius) nurodo rūšis. kaip ir antikinės skulptūros. Jų pateiktame daiktų ir manęs paties vaizde ţmogui nenaudingi skirtumai pašalinti.dus. Gyventi reiškia veikti. bet ar mes atski riame vieną oţką nuo kitos oţkos ir vieną avį nuo kitos avies? Daiktų ir gyvių individualybė praslysta pro mūsų akis kas kart. bet tik vieną ar du bruoţus. Mes girdėtume savo sielos gilumoje skambančią nenutrūkstančią vidinio gyvenimo melodiją. Pagaliau. ką aš ţinau apie patį save. mes nematome pačių daiktų. Maţai tikėtina. daţ niausiai mes apsiribojame ant jų uţklijuotų etikečių skaitymu. Tarp gamtos ir mūsų — ką aš sakau. kai ją pastebime (kaip kad atskir iame vieną ţmogų nuo kito). kad vilko akis skirtų oţiuką nuo ėriuko. aš stebiu save ir manau skaitąs savo širdyje. kas daly vauja veikloje. kai kada linksmą. kad paaiškintų mano elgesį. kurias vienodai lengvai galima pačiupti ir pasigardţiuojant suėsti. Šią poreikio pagimdytą tendenciją dar labiau sustiprina kalba. kuriais vyksta mano. Daiktai buvo suskirstyti teikiamos naudos poţiūriu. tai dvi identiškos aukos. bet visada originalia kaip muzika. tokius pat graţius. kad mes suvoktume daiktus pagal savo poreikius. Aš ţiūriu ir manau matąs. Kokia fėja išaudė šitą šydą? Ar bloga. tai yra tam tikrą visiškai originalią formų ir spalvų harmoniją. Ir tuomet. Bet mano matomas ir girdimas išorinis pasaulis yra tai. yra iš anksto nubrėţti.— tarp mūsų ir mūsų pačių sąmonės įsiterpia šydas. jam. šiuo atţvilgiu ţmogus yra ţymiai pranašesnis uţ gyvulį. aš klausau ir manau girdįs. vilkui. kuris paţymi tik paprasčiausią daikto funkciją ir jo bendrą 23 . veikla. Taigi mano pojūčiai ir sąmonė pateikia man tik praktinį tikrovės suprastinimą. kad į jį ati tinkamai reaguotume: kiti įspūdţiai turi išblėsti arba pasiekti mus jau neryškūs. kai mums nenaudinga ją pastebėti. Skriejantis mūsų ţvilgsnis pagautų gyvame ţmogaus kūno marmure iškaltus statulos fragmentus. palengvinančius praktinį atpaţinimą. tačiau aiškiai viso to mes nepastebime.

spalvas ir garsus suvoktų jų pirmapradţiame grynume kaip subtiliausius vidinio gyve nimo judesius. Jis 'pamaţu privers . o ne į mūsų pačių pasirinktą teritoriją. Ji tobulai reikštųsi iš karto visose meno rūšyse arba visas jas sulietų į vieną. Kai mes patiriame meilę arba . kuriuos ji sukūrė menininkais. kuris pasireiškia ne tikėtai. Bet retkarčiais per išsiblaškymą gamta sukuria labiau nuo gyvenimo atsiribojusias sielas. apgalvotą. muzikai. tarsi uţdarame lauke. jei ji jau nebūtų pasislėpusi po patį ţodį sukūrusiais poreikiais. originaliai išgyventoje būtyje. nes panašiomis aplinkybėmis jis maţdaug toks pat visų ţmonių. Aš kalbu apie natūralų atsiribojimą. mėgsta spalvą dėl pačios spalvos. ji būtų tokia menininko siela. Mes judame tarp bendrybių ir simbolių. Aš nekalbu apie valingą. Jei šis atsiribojimas būtų visiškas. Mes pagauname tik savo jausmų beasmenį aspektą. kuris yra apmąs tymų ir filosofijos vaisius. mes gyvename kaţkokioje tarpinėje zonoje tarp daiktų ir mūsų. Bet daţniausiai mes pastebime tik savo dva sinės būklės išorinę išraišką. sistemingą atsiribojimą. kur mūsų jėgos rungiasi naudingumu su kitomis jėgomis. Iš čia atsiranda ir skirtingi polinkiai. Tiktai viena linkme ji uţ miršo susieti percepciją su poreikiu. ką mes vadiname pojūčiu. Bet to yra per daug reikalauti iš gamtos. įgimtą pojūčių arba sąmonės struktūrai.aspektą.neapykantą. formą dėl pačios formos. uţ daiktų ir . o ne dėl savęs. Net tiems iš mūsų. materialaus pasaulio formas. kai mes būname linksmi arba liūdni. poetai. kurie jį paverčia kaţkuo absoliučiai savu? Tokiu atveju mes visi būtume romanistai. tai ar tiktai pats grynas jausmas pasiekia mūsų sąmonę tūkstančiais trumpalaikių niuansų ir gilių atgarsių. kokios pasaulis dar nėra matęs. savotiškai nekaltu matymu. asmeninėje. jeigu jis ţvelgia į jas dėl jų pačių. kas individualu. Iš čia kyla menų įvairovė.mūsų pačių. Jeigu kas prisiriša prie spalvų ir formų. girdėjimu arba galvojimu. jei nė vienas pojūtis dau giau nebesietų sielos su veikla. Taigi net mūsų asmenybėje nuo mūsų pasprunka tai. Ir ne tik išoriniai daiktai. kurį kalba galėjo paţymėti kartą visiems laikams. ji pakėlė šydą atsitiktinai ir tik iš vienos pusės. Ir kadangi kiekviena linkmė atitinka tai. 'bet ir mūsų dvasinės būsenos uţsisklendţia savo intymioje. Ji visus • daiktus. savo pačių labui įtraukti į veiklos. įsiterpia tarp jo ir mūsų ir tikriausiai pridengtų nuo mūsų akių jo formą. jam per spalvas ir formas atsiskleis vidinis daiktų gyvenimas. Susiţavėję veikla. telkdamas anksčiau išblaškytas per 24 . kaip tik vienu iš šių pojūčių ir tiktai juo menininkas paprastai pasišvenčia me nui.mus suvokti tą gyvenimą.

simbolius. Taip jie vėl paskatins mus paliesti kaţką glūdintį pačiose mūsų gelmėse ir laukiantį virpesio akimirkos. Menas. jie ieškos priemonių priversti mus matyti tai. Drama ieško gilu minės tikrovės. kurios gimsta iš ţmogaus kontaktų su kitais ţmonėmis. nuo mūsų paslėpė. Nesileidţiant į ţaidimą ţodţiais. Kokia ši tikrovė? Kokios šitos reikšmės? Bet kokia poezija išreiškia dvasines būsenas. kaip praeiviai įsijungia į šokį. Ir kad mumyse suţadintų panašų polinkį. kurių nesugeba išreikšti kalba. kurie slėpė nuo mūsų akių tikrovę. jie atkreips i ją mūsų dėmesį. kas maskuoja tikrovę. poezija. jie pasieks. Taip jis įgyvendins aukščiausią meno siekimą. Kiti verčiau susikaups savyje. paga liau visa tai. ką matė jie: sudarančiomis visumą ir savitą gyvenimą gyvenančiomis ritmingomis ţodţių grupėmis jie mums kalba arba. suvesti mus į akistatą su ja pačia. Išlaisvindami ir išryškindami šią muziką. Taigi menas. Kaip 25 . vadinasi. sąlygiškai ir visuotinai priimtas bendrybes. ir iškelia ją į dienos šviesą. galima pasakyti. ţodţiu. tam tikrus gyvenimo ir kvėpa vijno ritinus. tiksliau. tai. nes jie — gyvas ir kiekvieno 'ţmogaus skirtingas depresijos ir egzaltacijos. jie ieškos paprasto ir gryno jausmo.cepcijas. ar mu -zikar turi tik vieną tikslą — pašalinti praktiškai naudingus . tam tikrą gyvenimo numaterialinimą. ypatingą įgimtą pojūčių ar sąmonės nesuinteresuotumą. skulptūra. ţinoma. Tačiau tarp šių būsenų yra tokių. Maţiausiai vienai akimirkai jis atitrauks mus nuo išankstinių sprendimų apie formą ir spalvą. išoriškai atspindinčių jausmą. uţ bendro ir banalaus ţodţio. ar tai būtų tapyba. Po tais sunkiai ţodţiais išreiškiamais dţiaugsmais ir liūdesiais jie uţčiuops kaţką nieko ifaendra neturintį su ţodţiu. kad kūrinio realizmas — tai dvasios idealizmas ir kad tiktai idealumo dėka surandamas kontaktas su tikrove. Bet šis percepcijos grynumas implikuoja visišką naudos principo atsisakymą. dar intymesnius. yra tik betarpiškesnis realybės matymas. kad mes nejučiomis įsijungtume į ją. sielvarto ir vilčių dėsnis. paprastos ir grynos dvasinės būsenos. negu patys imtymiausi ţmogaus jausmai. daţnai net mūsų pa čių labui. uţsimena apie dalykus. Kiti prasiskverbs dar giliau. kurią gyvenimo reikmės. Šiuo klausimu tik dėl nesusipratimo galėjo kilti ginčas tarp reelizmo ir idealizmo mene. Tai patys intensyviausi. atskleis mums gamtą. kas visuomet buvo vadinama idealizmu. taip pat ir patys stipriausi jausmai. Dramos menas nėra šio dėsnio išimtis. išreiškiančio ir paslepiančio individualią dvasi nę būseną. Uţ tūkstančio besiformuo jančių poelgių.

panašiai pačios mūsų planetos gyvenimas ilgų pastangų dėka aptraukė tvirta ir šalta pluta ugninę verdančių metalų masę. ką mes galėtume pavadinti tragiškuoju savo asmenybės elementu. Ir jeigu ţemė būtų gyva būtybė. įsako protas: yra pareiga. Tai. tokie audringi jausmų prasiverţimai būtų gyvenimo norma. kaip daţnai daro šiuolaikinė drama. ji galbūt svajotų apie tokius galingus sprogimus. kurie norėtų įvykti. ką: ji padeda mums įţvelgti savyje— ištisą beformį pasaulį ne aiškių dalykų. jie gali prarasti pusiausvyrą. įţiebiančių kibirkštį. kurį vadiname aistra. taip ir tarp ţmonių. Bet šiuos prasiverţimus pravartu sutramdyti. pretenduojantis j nekintamumą. kas pasakojama apie kitą ţmo'gų. būdama raini. Kitais atvejais ji eina aplinkiniu keliu. vidinius prieštaravimus. kurie leistų jai staiga pasinerti į pačias slapčiausias savo gelmes. ibet tai. hiperbolizuotai parodo bet kokį jos dėsnių nenatūralumą ir tokiu tarpiniu būdu. nematomą. Kaip tik šios rū šies malonumą mums teikia drama. pasiekti tą ypatingą dvasios įsielektri nimą. taigi jis turi prisiversti laikytis taisyklių. Ţmogui reikia gyventi visuomenėje. ne retai su sofistiniu miklumu ji atskleidţia mums visuomenės. Vienais atvejais drama siekia tikslo tiesiai. neįvyko. Tačiau pasitaiko vulkanų išsiverţimų. leidţia mums prasiskverbti į gilumą.elektra atsiranda ir susikaupia tarp dviejų kondensatoriaus plokščių. kai nepajė giama jos uţgesinti. laimei. Jos dėka gamta atsirevanšuoja visuomenei. Dėl šios dvilypės įtakos ţmogaus dvasioje turėjo susiformuoti viršutinis jausmų ir idėjų sluoksnis. nei moralinių įstatymų. bet. Jeigu ţmogus pasiduotų savo jutiminės prigimties paskatoms. slopinantis vidinę individualių aistrų ugnį. mūsų laimei. atsiranda vidinė trauka ir pasibjaurėjimas. tai. tokiems giliems ir tokiems svetimiems da26 . Atrodo. šįkart suardydama apdangalą. Mus domina ne tai. bet jos dėka juntamą vidinę įtampą. jiems susipaţinus. Tokį įspūdį susidarome. ji paliečia mumyse kaţkokią. ir mums skirta jai paklusti. Lėta ţmonijos paţanga vis taikesnio visuomeninio gyvenimo linkme pamaţu sutvirtino šį sluoksnį. Po ramiu miesčionišku gyvenimu. kaip ją vaizdavo mitologija. maţų maţiausiai ţadantis būti bendras visiems ţmonėms. kurį mums sukūrė visuomenė ir protas. Bet abiem atvejais — tiek kritikuodama visuomenę. pamatę gerą dramą. ką pataria suinteresuotumas. jei nebūtų nei visuomeninių. tarsi būtų mestas iššūkis be galo seniems atavisti niams instinktams. iššaukdama iš gel mių į paviršių viską griaunančias aistras. tiek gindama gamtą.— ji siekia vieno tikslo — atskleisti paslėptą mūsų pačių dalį.

simboliai.'—dvasios apsinuoginimas. Tai. ji turi tą patį tikslą. Kodėl mes jį pripaţįstame? Jei jis yra vienintelis toks. Kuo reikšmingesnis kūrinys ir kuo gilesnė jame įţvelgiama tiesa. Vadinasi. mes. jei norite. kas individualu. Taip drama leidosi ieškoti gilesnės tikrovės. Šie jausma i individualizuoti. kad mes jį atpaţįstame iš pastangų. visų laikomas artimu ir gyvenimišku. ko mums reikės iš naujo mokytis. Nėra nieko indivi dualesnio uţ Hamletą. Iš to. tam tikrą valandą". Tiktai šia prasme jis įkūnija kokią nors universalią tiesą. kad painiojami du labai skirtingi dalykai: reiškinių ir mūsų sprendimų apie juos bendrumas. ypatinga. bet tiktai paţenklintas genijaus ţyme tampa visuotinai pripaţintas. netgi tipai. kaip ir kiti menai. be abejo. Tačiau jis visur ţinomas. jis yra matęs spalvas. Tai. Tai. Jo kūri nys — tai pamokantis pavyzdys. kurioms jis paskatina mus ryţtis. nes bendrybės. tiesoje glūdi įtikini mo galia. tai ne tuo patraukia mūsų dėmesj. ji netgi verčia pakeisti nuomonę — tai ir yra jos atpaţinimo ţenklas. nepa matysime. kurių nebepamatys. Pamokymo efektyvumas tiksliai matuojamas kūrinio tiesa. neišplaukia. Iš kur kyla šis nesusipratimas? Prieţastis ta.— jo ir tiktai jo vieno dvasinė būsena. kad savo ruoţtu ir mes galėtume matyti tiesą. To. Mes veltui stengtumėmės šiuos jausmus vadinti bendrais vardais—• kita siela juos išgyvens kitaip. Jei jis tam tikrais bruoţais ir panašus į kitus ţmones. Kiekvienas iš jų yra kaţkas individualu. kad tai visų bendras jausmas. jo pastangos praskleisti uţdangą verčia mus sekti juo. tai kokiu pagrindu atpaţįstame jo tik rumą? Aš manau. jausmų ir įvykių gyvas kamuolys. kad menas visuomet siekia to. kuri niekada nebepasikartos. ką dainuoja poe tas. ką tapytojas uţfiksuoja drobėje. jis yra matęs tam tikroje vietoje. kad daugiau niekada nebepasirodytų. bet jei jis matė teisingai. tuo stipresnio poveikio galima iš jo tikėtis ir kartu šis poveikis turės tuo didesnę tendenciją tapti 27 . jog koks nors jausmas yra bendrai pripaţįstamas esąs tikras. Kaip tik dėl to jie būdingi menui. tam tikrą dieną.— kaţkas vienąkart pasirodę. kad pastarasis kelias akimirkas gali mums atrodyti kaip kaţkas irealu arba sąlygiška — kaip tai. Tas pats yra ir su kitais meno kūriniais. slypinčios po naudingumo uţdanga. ką dramaturgas mums parodo. Iš čia išplaukia. ką pamatė menininkas. yra nuvalkioti mūsų kasdienio suvo kimo dalykai. bent jau visai to paties.bartiniam mūsų gyvenimui.

sąmoningai ar nesąmoningai. Nuostabus jo instinktas skati na. o ne prieţastyje. Prie šingai elgiasi komedijų kūrėjas. įkūnijančių tuos pačius bendrus bruoţus. Netgi grieţtai nesiremiant medicina. Atrodo. Tuo ji išsiskiria iš kitų menų. jo suprastintos kopijos. kuriuos dar sutiksime savo kelyje. bet niekada nepasakytume „fedra" 4 arba „polijektas"5. „Mizantropas".universaliu. parengiamojoje 28 . turintys tų pačių trūkumų. Nie kas nėra į jį panašus. apsupti jį būriu kitų perso naţų. taip sakant. Komedija piešia charakterius. Daugelis komedijų yra pavadintos daiktavardţio daugiskaita arba kuopiniu terminu. negu parodydamas to paties tipo skirtingus pavyzdţius? Analogiškai elgiasi gamtininkas. dėl savo turi nio reikšmingumo jis labai greitai yra įtraukiamas į bendri 3 nių daiktavardţių tarpą. kuriuos mes buvome sutikę. „Nuobodulio pasaulis"7 ir kitos vaizduoja įvairių tam pačiam pagrindiniam tipui atstovaujančių asmenų susidūrimą scenoje. Jis iškyla jau pačioje pirmojoje.. Jis išvardyja ir aprašo pagrindi nes jos atmainas. Netgi patys didţiųjų komedijų pavadinimai yra reikšmingi. ir net tuomet. Taigi universalumas gludi poveikyje. Iškilus reikalui. ji netgi sukurs naujus tipus.Išsiblaškėlis" 2 ir t. Tragedijos herojus yra unikali individualybė. kad komiškas personaţas paprastai yra išsiblaškęs. Čia bendrumas glūdi pačiame kūrinyje. Sis esminis tragedijos ir komedijos skirtumas — tai. nuo tragizmo pereisime prie komizmo. Poetui tragikui retai kada ateis į galvą mintis grupuoti apie pagrindinį personaţą antraeilius. tai ar galėtų jis tai padaryti geriau. Ji pabrėţia panašumus. Visai kitoks yra komedijos tikslas. bet tada. kai charakterių ko medijos pavadinimas yra tikrinis daiktavardis. kad ţmonės. arba pasikartojančius charakte rius. o nuo išsiblaškymo iki visiško pusiausvyras netekimo netoli. „Mokytos moterys". „Juokingosios pamaivos" 6. nes jis pats nepanašus į nieką. Tačiau čia į ţaidimą įsijungia dar viena prieţastis.— tai vis tipų vardai. „Šykštuolis" l . kad pirmoji susijusi su individais. t. o antroji su tipais — pasireiškia ir kitaip. kuriant pa grindinį personaţą. . galima pasakyti. Ją būtų galima pamėgdţioti. „Lošėjas". Būtų įdomu panagrinėti šią komedijos tendenciją. Ji siekia parodyti mums tipus. pirmiausia rastume uţuominą į medikų pastebėtą reiškinį. kurie būtų. Sakome apie ką nors „tartiufas" . tyrinėdamas rūšį. Jei komedijų kūrėjo tikslas yra pavaizduoti tipus. jaučia vieni kitiems slaptą potraukį.

Ham letu. kad jie jas matė. kai sugebame ją paţinti. Kad ir koks paradoksalus atrodytų šis teiginys. Otelu. tarp kitko. vienodą gyvenimą. poetą. kurias būtų galima turėti. kad poetas patyrė tai. jį galime tiktai stebėti. reikštų visai nesuprasti poetinės vaizduotės vaidmens. Taigi svarbiausia yra tai. Juk poeto kūrinyje mus pirmiausia domina tam tikrų labai gilių dvasios būsenų arba vidinių konfliktų atskleidi mas. Jų negalima matyti išorėje. Aš sutinku. o iš pagrindų paţinti galime tik savo širdį. kaip tik ir sudaro poetinės vaizduotės esmę. kas potencialu realybėje. tai taip yra todėl. ką patys patiriame. Net ir tariant. Visi ţinome. Jei poeto sukurti personaţai atrodo tikroviški. Manyti. remdamiesi analogija su tuo. ką jis aprašo. Juos aiškiname. kad tas pats ţmogus yra buvęs Makbetu. kas tikrovėje buvo tiktai vidinis jo polinkis. kad poetas kuria savo herojus iš įvairių jį supančios tikrovės gabalų (tarsi siūtų Arlekino rūbą). kad jie sudaro patį poetą. nes neįmanoma prasiskverbti į kito sielą. nei Hamletu. ką patys esame patyrę. jei aplinkybės ir jo valia būtų paskatinę prasiverţti tai. kad dideli poetai gyveno itin uţdarą. neturėdami progos savo aplinkoje matyti šėlstančių aistrų. susiskaidţiusi į daugybę asmenybių. kad uţčiuopiantį tai. Išsukti iš kelio. mes ne manome. kokią tai būtų davę jiems naudą. Taip jis nieko tikra nesukurtų. reikėtų pasvarstyti. 29 . kad tragiškajam poetui būtina stebėti kitus ţmones. pasinėrusį į save taip giliai. karaliumi Lyrų ir dar daug kuo kitu? Bet galbūt čia reikėtų skirti turimą asmenybę ir asmenybes. ir tai tik tuomet. taip atidţiai visa stebintį. nei Otelu. suteikiantį iš baigtą pavidalą apmatams ir sumanymams. Poetinė vaizduotė gali būti tik tobulesnis realybės matymas. Gyvenimo kelyje nuolat pasitaiko išsišakojimų (bent jau akivaizdţių). Gyvenimas nesiduoda atkuriamas. išban dyti kitas pastebėtas kryptis — tai. bet jis būtų jais buvęs. nors Įmanoma pasukti tik viena iš jų. ir mes pastebime galimas kryptis.kūrybos stadijoje kaip du visiškai skirtingi stebėjimo metodai. Mūsų charakteris yra nuolat atsinaujinančio pasirinkimo išdava. kuriuos jam davė gamta. Išoriškai mes pastebime tik tam tikrus aistros poţymius. kad Šekspyras nėra buvęs nei Makbetu. klaidingai. kad jis buvo atsidūręs savo personaţų padėtyje ir gyveno jų vidinį gyve nimą? Sitai paneigia poetų biografijos. Ar tai reiškia. atrodo. Kaip galima įsivaiz duoti. taip teisingai pavaizduotų jų kūryboje.

Iš keistenybių jis pasirenka tokias. jei juoko objektas įkūnija taisytiną ydą. Kad mus imtų pagunda juoktis. kuri pati atsiskleidţia mūsų sąmonei. Taip mes aplinkiniu keliu grįţtame prie dvilypės išvados. Štai kodėl komiškasis stebėjimas instinktyviai siekia apibendrinimo. o to nebūna. mums naudinga. Perdaug giliai skverbtis į asmenybę. kad kritika paliestų kuo daugiau ţmonių. be abejonės. kad stebėjimas yra grynai išorinis. kurios yra bendros. priklauso menui ta prasme. o rezultatas — apibendrinto pobūdţio. Trumpai tariant. juo ko prieţasties reikia ieškoti daugumai ţmonių bendroje dvasinėje sferoje. dėl to šis polin kis pastebimas išorėje ir gali būti pataisomas. kad ko medija priklauso tiek menui. ji netgi paklūsta . jis ne ieškos jų savyje. Ţmogus yra juokingas polinkiu j išsiblaškymą. šito nedarytume. Bet kartu jis įgaus apibendrinantį pobūdį. tiek gyvenimui. stebint save. kaip grynasis menas. kurie. lyginant analogiškus atvejus. Kad ir koks godus juokingų ţmogiškosios prigimties bruoţų būtų komedijų kūrėjas. kuo jie priartėja. susiejant išskaidytus duomenis. jis jų ir nerastų: mes esame juokingi tik ta savo asmenybės puse. vienas prie kito ir pasi daro panašūs. jis pagauna vien tai. nes tuo nieko daugiau nelaimėtume. Taigi šis stebėjimas lies tiktai kitus ţmones. jog turi tikslą patikti. kas kelia juoką. siekiantis surasti dėsningumą. kurių esmė išreiškiama tokiu pat būdu. Ji nėra nesu interesuota. Antra vertus. Tai išorinis stebėjimas. kaip ir indukcija pagrįstuose moksluose. išorinį įspūdį sieti su intymiais procesais reikštų kompromituoti ir pagaliau paau koti tai. išryškėjusios mūsų tyrinėjimo metu.Visai kitokio pobūdţio stebėjimas gimdo komediją. metodas ir tikslas čia yra tokie pat. Perkeliant jas į sceną. ji priima visuomeninį gyvenimą kaip natūralią aplinką. kaţkuo. Sukeldama juoką. Kaip ir visi vidurkiai. Toliau šis stebėjimas nesieks. kuriami kūriniai. kurios gali kartotis ir nėra glaudţiai susijusios su kokio nors asmens individualybe. ta prasme. tačiau lyg parazitas nesiderina prie b endros struktūros. kas gyvena jame. tačiau jie skiriasi nuo kitų meno kūrinių savo api bendrintu pobūdţiu bei paslėptu nesąmoningų siekimu taisyti ir mokyti. taip ir šis gaunamas. kuo apsigaubę ţmonės. abstraktumu ir apibendrintu pobūdţiu jis galų gale panėši j tą. kitaip tariant. Bet kita vertus. kurį iš faktų nustato fizikas. Nukreiptas į reiškinių išorę. kuris tarsi išreikštų aritmetinį ţmonijos vidurkį. O ir galėdami įsigilinti. Taigi mes turime visišką teisę pasakyti. reikia susidaryti daugių daugiausia vidutinumo įspūdį. aš manau.

„Lošėjas". nes menas — tai ryšių su visuomene nutraukimas. 1936. Versta iš: Beigson H. „Šykštuolis" —2. Moljero komedijos herojus. Rasino tragedijos herojė. Moljero komedijos. 3 Tartiufas — to paties pavadinimo 2. 1655— 1709) komedijos. Paris. Moljero komedijos. „Išsiblaškėlis"—2. Renjaro (Jean Francais Regnard. Vertė G. Le rire. tai grįţimas į gamtą. Kornelio tragedijos „Polijektas kankinys" herojus. 6 „Mokytos moterys". 5 PoJi/ekms — P. Ir kaip tik šiuo atţvilgiu ji nusigręţia nuo meno. 7 „Nuobodulio pasaulis"— E. 4 Fedrą — to paties pavadinimo 2.visuomeninio gyvenimo impulsams. „Juokingosios pamaivos" — Ţ. 1 2 . 152—174. Pajerono (Ėdouard Julės Henri Pailleron. Baužytė „Mizantropas". 1834—I899J komedija. p.