You are on page 1of 2

SOCIALISTŲ PATIRTĮ JUNGSIME SU „FRONTO“ VERŽLUMU

Mindaugas Stakvilevičius

Birželio 20 d. posėdyje dauguma LSP tarybos narių išreiškė palankią nuomonę dėl jungimosi su
„Fronto“ partija. Manau, kad verta šia proga viešai aptarti kai kurias socialistinio judėjimo
problemas.

Patiko Algirdo Paleckio per posėdį pareikštas radikalumas – atviras pasisakymas už socializmo
idėjas. Matyt, ir pats sparčiai brendo per tuos dvejus rinkimus, ir reali politinė veikla negailestingai
mokė atskirti perėjūnus nuo nesavanaudiškų politikų. Pats gyvenimas jį pastūmė į tikrą kairę.
Nejučiom prisimenu Fidelio Kastro pažiūrų evoliuciją. Pradėjo jis kaip kovotojas už Kubos realią
nepriklausomybę, o JAV priešiškumas, agresyvumas Fidelyje išugdė komunistą. Ir dar: viešą
kategorišką buvusių ir esamų valdžių peikimą vis labiau atsveria sisteminis Algirdo požiūris į realią
kovą, į naują visuomenės formaciją.

LSP lig šiol deklaravo socialistinius principus, drauge kažkiek bendraudama su Europos
kairesnėmis nei socialdemokratai partijomis. Pvz., su latvių socialistais, kurių pirmininką Alfredą
Rubiką išrinko į Europarlamentą; į Europarlamentą išrinkti ir su mumis bendraujantys Graikijos,
Čekijos ir Moravijos komunistai ir net 8 Vokietijos Demokratinio socializmo atstovai. Tik tiek
veiklos, neturėjusios šalyje pastebimo poveikio, LSP ir tebūta

Per mokyklos vadovėlius, spaudą, radiją, televiziją vis kalama ir kalama netiesa, kad socializmas
– kažkas blogo, net labai negero, smerktino. Deja, Lietuvoje daugumai, ypač apie tarybinius laikus
nenutuokiančiam jaunimui, jau šita netiesa įkalta. Ir vis dažniau dominuoja politinis primityvumas...

Ne šio straipsnelio tikslas – giliau aptarti ankstyvojo socializmo nesėkmių priežastis. Ir tai, kad
70% pramonės buvo militarizuota; ir tai, kad su kiekvienais metais daugėjo apsimetusių socializmo
statytojais. Ir tai, kad mokslo, technikos vystymas ir diegimas buvo nustumtas į formalias
procedūras; kad šaltkalvio atlyginimas viršijo konstruktoriaus ar profesoriaus algą. Prisiminkime,
kokius stebuklus kūrė tarybiniai lėktuvų, tankų reaktyvinių pabūklų konstruktoriai, kai didžiulė
bėda prispyrė. Ir dar: labai daug vakarų mokslininkų, konstruktorių buvo palankiai nusiteikę Tarybų
Sąjungai. Deja, po karo ir didelę dalį savųjų išvaikė, ir draugiškuosius atbaidė.

Primityvieji ir agresyvieji ar tie, kas neatsispiria kapitalui, žiūrėk, ir užmeta Algirdui Paleckiui:
kam jis neatsižada senelio, kad jis už jį neatsiprašo. Dar ko?! Duokdie daugiau tokių inteligentų
Lietuvai, kaip Justas Paleckis. Atsimenu, kokį didžiulį autoritetą jis turėjo Lietuvoje. Tai liudija ir to
meto mano kaimyninio Skovagalių kaimo Jaunimo organizacija, savo jėgomis pastatęs prieš 75
metus kultūros salę, kurioje jau tada ne be Justo Paleckio pagalbos vykdavo ir kultūriniai, ir
kairiosios politikos renginiai. Deja, aktyviausius po vokiečių okupacijos baltaraiščiai išžudė.

Bet aš atsimenu ir tai, kaip daugelis tada laukusių tarybų valdžios, neužilgo karčiai nusivylė,
pamatę, kad jis, tikrasis tarybinis gyvenimas kai kuriais aspektais labai jau toli nuo propaguoto. Va
tada ir suskilo laukusieji. Vieni, kaip Vincas Krėvė Mickevičius, pasuko į Vakarus; kiti talentingi
plunksnos meistrai, viešai neprisipažinę nusivylusiais, pritilo arba nusigėrė ir jų nišą užėmė
prisitaikėliai.

Bet liko – jų dogmatikais komunistais nepavadinsi – tie, kurie būdami Komunistų partijoje,
prisidėjo prie socializmo kūrimo, drauge įmanomai slopindami valdančios sistemos agresyvumą,
bukumą. Toks buvo Juozas Baltušis, Kazimieras Baršauskas, Jonas Kubilius, Vytautas Statulevičius,
Alfonsas Maldonis, daugybė kitų tikrų inteligentų. Ir, žinoma, Justas Paleckis.

... Knygoje apie Nepriklausomybės akto signatarą Povilą Aksomaitį rašoma, kaip jį, dar vaiką,
iš tremties ištraukė būtent Justo Paleckio komanda. O kiek tokių - ar represuotų, ar kitaip į tragediją
stumtų, išgelbėta Justo Paleckio rūpesčiu ir rizika. Taip, rizika. Nuo 1950 m.mokiausi ir gyvenau
viename Maskvos universiteto kambaryje su Karoliu Niunka, tuometinio LKP sekretoriaus Vlado
Niunkos sūnum. Jis tais ir kitais metais man pranašavo, kad Justo Paleckio dienos suskaitytos –
pernelyg minkštas jis tarybinės santvarkai priešiškų inteligentų atžvilgiu. Nežinau, kas, bet, spėju,
pats Antanas Sniečkus, vis pagarsintai pagrūmodamas už minkštakūniškumą, Justą vis dėlto
išsaugojo.

Ir dar – dėl parvežtos Stalino saulės. Ir Smetona, ir kiti to meto Lietuvą valdžiusieji suprato, kad
palankiausios sąlygos išsaugoti kaip galima daugiau Lietuvos žmonių – paklusimas Tarybų
Sąjungai. Ir dauguma gyventojų buvo tos nuostatos, ką ir paliudijo Liaudies Seimo rinkimų
rezultatai. Jei ne Paleckis (pagal pareigas), Nėris, Cvirka, būtų kiti tą padarę.

Buvo tas šansas išsaugoti daug žmonių. Bet... per vokiečių okupaciją Lietuvoje, daugiausia
savų rankomis, išžudyta virš 250 tūkstančių Lietuvos gyventojų ir dar daugiau atvežtųjų; virš 400
tūkstančių patekusių į Vakarus kartu su bėgančiais iš skerdynių laukų fašistais.

Viliuosi, kad susijungus LSP patirčiai su „Fronto“ veržlumu, turėsime ilgainiui ir Lietuvoje
tokią socialistinės krypties partiją, kurios jėgos šiandien Lietuvą valdantys cinikai negalės
nepajusti.

Šiauliai.