SOCIALIZMAS IR MES: KUR NUEISIME?

„Lietuvos Socialistų partijos narius sieja bendras idealas: visiems, kas gimė žmonėmis,
priklauso būti laimingiems. Mes - humanistų partija, nesitaikstanti su užplūdusia neviltim,
jog į pažangą einama tik per žiaurią konkurenciją. Mes niekad nesutiksime su laimės,
vilties atseikėjimu proporcingai “šventosios” nuosavybės kiekiui. Mes už tai, kad žmonės
būtų geresni, kad draugiškumo, užuojautos, kultūros jiems neužstelbtų susvetimėjimą
ugdantis aukso veršis. Valstybei, ją valdančioms partijoms privalus ne tik bendras šalies
turtėjimas, bet ir (svarbiausia!) realios sąlygos tobulėti visiems - ne tik paveldėjusiems ar
“teisėtai” pasiėmusiems materialinių vertybių didumą.
Niekas dar nematė galutinio optimalaus socializmo modelio, nes tokio nėra. Jo link bus
artėjama sulig naujais mokslo, technikos, kultūros, moralės pasiekimais. Tačiau pasaulio
mokslininkai tokios humaniškos visuomenės, sąlyginai pavadintos naujuoju socializmu,
kontūrus jau braižo, ir mums yra į ką orientuotis: ką ir kaip veikti. Tą kelią mes regime per
akcentuojamą šioje programoje socialinę valstybę. Jos valdžia įstatymais, savo
disponuojamu turtu reguliuoja rinkos ekonomiką taip, kad ji būtų ir socialiai orientuota, ir
efektyviai keltų bendrą visuomenės gerovę.“ – tokia Lietuvos Socialistų partijos
programos įžanga.
Socializmą įsivaizduoju kaip valstybę, kuri valdoma remiantis pagrindiniais
žmoniškumo principas.
Laisvė būtina, bet ne bet kokia. Ją privalo griežtai ir efektingai reglamentuoti moralų
gyvenimo ginanti teisinė sistema. Nedraudžiamas ekonominis engimas, nuolatinis
prievartos, kitų nusikaltimų kulto srautas per spaudą, televiziją, internetą nesuderinamas
su socialistine santvarka.
Reali galimybė visiems, nepriklausomai nuo tėvų turtingumo ir dosnumo, gauti aukštąjį
išsilavinimą. Žinoma, tiems, kas jo siekia ir sugeba. Tarkim, kiek neapmokestinamai
išmokai iki 23 metų, tiek tavo kvalifikacijos. Juk dabar toks metas, kad valstybė, neturinti
pakankamai aukščiausios technikinės kvalifikacijos specialistų ir, suprantama, tokių
įmonių, pasmerkta atsilikimui, nesvarbu, ar kapitalistine, ar neoliberaliąja, ar socialistine ji
būtų pasivadinusi.
Amžinas ginčas apie nuosavybę. Jis bus ir įvairiais socializmo vystimosi etapais.
Tebūna visos jos formos - nuo valstybinės iki asmeninės. Svarbu ir jų santykinis svoris, ir
valdymo, kontroliavimo būdas. Ir tai – valstybės vyriausiųjų institucijų pareigybė.
... Yra tokia diferencialinių lygčių sritis, romantiškai pavadinta katastrofų teorija. Ji
nagrinėja sudėtingai daugeliu parametrų aprašomus procesus, kai dalis tų parametrų
lėtokai priklauso nuo procesų eigos. Jei kai kurie parametrai pasiekia krizines reikšmes,
procesai staigiai pakeičia pobūdį. Pvz., iš lėtai svyruojančio į pulsuojantį...
Žlugus Tarybų Sąjungai kapitalistinėse šalyse beveik visuotinai pereita į vadinamą
naujojo liberalizmo erą, kai absoliučiu veiklos kriterijum tapo pelnas ir tik pelnas. Kai
neliko realių turtėjimo parametrų augimo stabdžių (kad ir kitokio gyvenimo pavyzdžio
TSRS), vėl grįžo ekonominių krizių metai.
... Pasaulinė orų tarnyba, surinkdama kasdien milijardus duomenų apie klimato
parametrus Žemėje ir juos apdorodama galinga kompiuterine technika, jau gana patikimai
prognozuoja orus bent savaitei. Kai kur net žmones evakuoja, nes suvaldyti atmosferos
reiškinių dar nepajėgiame...
Ekonominius uraganus įmanoma prognozuoti, reguliariai paimant detalią informaciją
apie tikrus didžiuosius pinigų ir kitų kapitalo rūšių srautus. Ne tik prognozuoti, bet ir
suvaldyti, turint, žinoma, tam valią, t.y. realią, ne oligarchų kontroliuojamą valdžią.
Valstybės institucijos privalo, pasiremdamos jų sukurtomis kontroliavimo, procesų
modeliavimo institucijomis, realiai valdyti ekonominius procesus. Tam techninės
 galimybės yra. Tai ir būtų kažkuri socializmo stadija, sąlyginai pavadinta socialine
valstybe. Su sąlyga, kad tos valdančios institucijos neleistų engti atskirų žmonių klasių,
socialinio teisingumo pagrindu perskirstydamos atitinkamą pelnų dalį.
Taigi, socializmo modelis jau beveik aiškus. Bet kaip jį realizuoti, kai valdžia kapitalo
rankose? Neatiduos ji jos nei geruoju, nei piktuoju. Sausio 16 ji Lietuvoje pademonstravo,
kad net kulkų neatsisakys, kas bent žodeliu pasikėsins į šventą nuosavybės teisę. Tiksliau
galėjimą be jokių suvaržymų engti.
Kairiosios partijos. Labai jau jos negausios ir, deja, neturtingos. Ir nevieningos. Ta vis
dar kliedi antikomunizmu; ana – persistumdo prieš rinkimus, per finansavimus.
Vis dėlto viliuosi, kad kairiosios, būtent socialistinės, o ne kitos pakraipos, jėgos
sudarys bent jau šiemet tikrą bendrą frontą, sukurdamos pagaliau realią atsvarą
antižmogiškai valdymo sistemai.
Mindaugas Stakvilevičius.