1. Apibūdinkite verslo politikos makro lygiu sampratą, esmę ir vertinimo kriterijus.

Valstyb÷s verslo politika – tai valstyb÷s ūkio valdymo priemonių ir sprendimų formavimas ir jų realizavimas, t.y. valstyb÷s vykdomų administracinių, organizacinių, ekonominių, teisinių priemonių sistema. Šiomis priemon÷mis siekiama įtakoti valstyb÷s ekonomiką, jos raidą, efektyvumą, ekonomin÷s galios stiprinimą bei daryti įtaką šalies ekonomikos pl÷tojimui. Pagrindinis valstyb÷s verslo politikos uždavinys – spręsti šalies ekonomikos problemas. Valstyb÷s verslo politikos formavimas atliekamas dviem etapais: 1. Nustatomi konkretūs verslo politikos tikslai. 2. Nustatoma šių tikslų siekimo galimos pasekm÷s, konkretūs ekonominiai rezultatai. Verslo politikos formavimui ir realizavimui valstyb÷je dažniausiai naudojamos priemon÷s yra mokesčiai bei valstyb÷s biudžeto ir pinigų politika. Valstyb÷s verslo politikos vertinimo kriterijai priklauso nuo verslo politikos tikslų. Pagrindinis kriterijus – visos verslo politikos, kaip vieneto efektyvumas, kuris parodo, ar valstyb÷ įgyvendiną savo verslo politiką ir kokiu lygiu. Atskirų verslo politikos tikslų įgyvendinimo kriterijai: 1. Žmonių užimtumo vertinimo kriterijus – nedarbo lygis šalyje. 2. Kainų stabilumo – pastovi vieneto perkamoji galia, infliacijos ir defliacijos lygis. 3. Ekonominio efektyvumo – turimų išteklių panaudojimo tikslingumas bei produktyvumas. 4. Teisingo pajamų pasiskirstymo – pajamų ir gyvenimo lygio skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų. 5. Ekonominio augimo – BNP ir BNP, tenkančio vienam gyventojui, augimo tempai. 6. Aplinkos teršimo mažinimo – į aplinką išmetamų teršalų kiekis ir jo kitimas tam tikru laikotarpiu. 7. Ekonomin÷s laisv÷s – bendra politin÷ ir teisin÷ šalies aplinka, demokratiškas šalies valdymas. 8. Ekonominio ir socialinio saugumo – valstyb÷s suteikiamos ekonomin÷s ir socialin÷s garantijos. 9. Lygyb÷s – politin÷ ir teisin÷ šalies aplinka bei demokratija. 10. Mok÷jimo balanso pusiausvyros – mok÷jimo balanso deficitas ar perteklius. Įvertinus atskirus valstyb÷s verslo politikos tikslus, vertinamas ir bendras verslo politikos efektyvumas, kuris priklauso ne tik nuo atskirų tikslų įgyvendinimo, bet ir nuo šių tikslų įgyvendinimo tarpusavo sąveikos. 2. Apibūdinkite verslo politikos makro lygiu sud÷tines dalis.

Struktūrin÷ politika. Ji apima valstyb÷s veiklos ir ūkio struktūrą pagal nuosavyb÷s formas, regionus, ūkio šakas ir kita. Struktūrin÷ valstyb÷s politika pasireiškia kaip valstyb÷s taikoma priemonių visuma, skatinanti struktūrinius pasikeitimus šalies ekonomikoje. Dažniausiai struktūriniai pokyčiai vyksta mažinant imlių darbui ir ištekliams veiklų dalį, taip pat įtakojant aplinkos apsaugą, skatinant naujų technologių diegimą, taip pat tolygų gamybinių išteklių paskirstymą šalies regionuose. Skiriamos šakin÷ ir regionin÷ struktūrin÷ politika. Šakin÷s struktūrin÷s verslo politikos objektas – tam tikros ūkio šakos skatinimas, taikomas atskiriems ekonomikos sektoriams. Šios politikos tikslas – sudaryti prielaidas struktūriniams pertvarkymams, padidinti konkurencingumą, sušvelninti pertvarkymų socialines pasekm÷s. Šakin÷ struktūrin÷ politika skaidoma į atskirų veiklos šakų politikas (pagal ES naudojamą ekonominių veiklos rūšių klasifikatorių – 17 ekonomin÷s veiklos rūšių grupių). Regionin÷s politikos tikslas – išlyginti skirtingų regionų ekonominį potencialą ir užtikrinti vienodas gyvenimo sąlygas skirtinguose regionuose, bei išlyginti miesto ir kaimo gyvenimo kokyb÷s lygį. Aplinkos apsaugos politika. Aplinkos apsaugos tikslas yra sudaryti prielaidas ekonominiam augimui išlaikant švarią ir sveiką aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę. Valstyb÷s apsaugos funkcija susideda iš: a) racionalaus gamtos išteklių naudojimo; b) aplinkos išsaugojimo; c) pažeistos ekologin÷s pusiausvyros atkūrimo; d) aplinkos kokyb÷s gerinimo. Šių krypčių sprendimo būdų ir metodų visuma sudaro aplinkos apsaugos politikos turinį. Inovacin÷ politika. Valstyb÷s inovacijų politika yra jungiamoji grandis tarp inovacijų ir visuomen÷s poreikių. Skaidoma į technologinę ir švietimo politikas. Tikslas – skatinti inovacinį aktyvumą ir pl÷toti inovacinį potencialą. Ši politika turi apimti mokslą ir mokslinius tyrimus, žinių įsisavinimo sferą, gamybos ir paslaugų sferą, taip pat turi nustatyti techninio aprūpinimo eiliškumą, terminus, finansavimą ir tas mokslo vystymo sritis, kurios pad÷tų spręsti šalies problemas. Svarbu sieti su struktūrine ir investicijų politika. Investicijų politika. Valstyb÷s investicijų politikos tikslas yra pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, spręsti ekonomines, ekologines ir kitas problemas. Valstyb÷, formuodama ir vykdydama investicijų politiką, vaidina dvejopą vaidmenį: 1. Dalyvio (finansuoja investicinius projektus); 2. Reguliuotojo ir skatintojo (leidžia atitinkamus dokumentus, reguliuojančius investicinius procesus, skatina arba stabdo investicijas ir taip formuoja atitinkamą aplinką). Socialin÷ politika. Ši politika – tai valstyb÷s vaidmuo priimant įstatymus, reguliuojančius socialinę pagalbą, teisinių ir ekonominių priemonių visuma, skirta socialiai apginti žmones nuo nepriteklių ir skurdo. Socialin÷s politikos turinį sudaro piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas. Tikslas – garantuoti įvairioms gyventojų grup÷ms tam tikrą pajamų lygį. Užsienio ekonomin÷ politika. Valstyb÷s užsienio ekonomin÷ politika apsprendžia valstyb÷s ekonominius santykius su užsienio šalimis. Apima šias sritis: 1. Užsienio prekyba; 2. Kapitalo išvežimas; 3. Tarptautinis gamybinis ir mokslinis bendradarbiavimas; 4. Užsienio turizmas; 5. Tarptautiniai kultūriniai mainai; 6. Darbo mainai. Priklausomai nuo valstyb÷s tikslų, gali būti tokie šios politikos tikslai: 1. Autarkija (atsiribojimas nuo tarptautin÷s prekybos su užsienio valstyb÷mis); 2. Ekonomikos gerov÷ (siekiama pasinaudoti tarptautin÷s specializacijos nauda, pl÷sti tarpt. prekybą, siekti užsienio investicijų); 3. Šalies rinkos gamintojų apsauga nuo importo konkurencijos; 4. Ekonomikos augimas (įtakoja tarpt. prekyba bei užsienio investicijos); 5. Ekonominis karas (paremtas politiniais motyvais); 6. Mok÷jimo balansas ir jo sureguliavimas. Konkurencin÷ politika. Kitaip vadinama antimonopoline politika. Pasireiškia dviem kryptimis: 1. Konkurencijos apsauga ir jos palaikymu; 2. Konkurencijos skatinimu ir jos pl÷tojimu. Ekonomin÷ politika. Apima valstyb÷s ekonomikos valdymo priemones ir būdus. Priklausomai nuo dominuojančių valstyb÷s ekonomikos valdyme priemonių, skaidoma į fiskalinę (valstyb÷s biudžeto ir mokesčių politika) ir monetarinę (valstyb÷s pinigų politika) politiką. Per fiskalinę politiką labiau paveikiamas ekonomikos augimas, o per monetarinę – infliacija. Teisin÷ politika. Teisin÷ politika apima valstyb÷s teisinę sistema, įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią bei kitas teisines veiklos sritis. Pagrindinis tikslas, įtakojantis valstyb÷s verslo politiką, yra sudaryti teisines sąlygas formuoti ir realizuoti valstyb÷s verslo politiką.

3. Apibūdinkite verslo politikos mikro lygiu sampratą, esmę ir vertinimo kriterijus. Verslo politika mikro lygiu – asmens, įmon÷s, organizacijos ar jų grup÷s verslo politika, visų verslo subjektų pagrindinis siekis – pelnas. Įmon÷s verslo politika – pagrindiniai įmon÷s veiklos principai, kuriais remdamasi įmon÷ siekia pagrindinio tikslo – pelno. Įmon÷s verslo politikos kūrimas – sud÷tingas ir atsakingas procesas, nuo kurio didžia dalimi priklauso verslo s÷km÷, tod÷l kiekviena įmon÷ turi tam skirti įpatingą d÷mesį. Kūrimo procesas – tai planavimo procesas. Kiekvieną įmonę veikia daugyb÷ vidinių ir išorinių veiksnių, darančių įtaką jos veiklai, kuriuos įvertinus galima parengti įmon÷s verslo ir sud÷tinių dalių politiką. Vidiniai veiksniai: 1. Žmon÷s 2. Technologija 3. Struktūra 4. Tikslai 5. Užduotys Išoriniai: 1. Mikroaplinkos veiksniai (visuma išorinių j÷gų, kurioms įmon÷ gali daryti įtaką): a) Konkurentai; b) Vartotojai; c) Tiek÷jai; d) Darbo ištekliai; e) Įstatymai ir kitos reguliavimo normos. 2. Makroaplinkos veiksniai (visuma j÷gų, kurioms įmon÷ negali daryti įtakos): a) Socialiniai; b) Ekonominiai; c) Politiniai; d) Technologiniai; e) Ekologiniai. Siekiant sukurti efektyvią įmon÷s verslo politiką vis didesnę reikšmę įgauna informacijos tikslumas, pilnumas ir savalaikiškumas. Kiekvienos įmon÷s vadovai, prieš pradedant įmon÷s veiklą turi sukurti įmon÷s verslo politiką, o įmonei veikiant ją pastoviai peržiūr÷ti ir koreguoti pagal vidin÷s ir išorin÷s aplinkos pokyčius. Planavimo metu siekiama išsiaiškinti įmon÷s stipriąsias ir silpnąsias puses, įvertinti pad÷tį rinkoje. Planavimas n÷ra vienkartinis veiksmas, tai nuolat veikianti funkcija. Organizavimas – organizacinių struktūrų, reikalingų įmon÷s planams sukūrimas ir tobulinimas. Motyvacijos funkcijos uždavinys yra pasiekti, kad visi darbuotojai atliktų pagal jiems skirtus įgaliojimus pavestą darbą. Kontrol÷ – procesas, kuris užtikrina, kad įmon÷ pasieks savo užsibr÷žtus tikslus. Vertinimo kriterijai. Pagrindinis kriterijus yra įmon÷s veiklos efektyvumas, kuris parodo ar įmon÷ įgyvendina savo verslo politiką ir kokiu lygiu, žiūrima, kaip veikia įmon÷s organizavimo, motyvacijos, ir kontrol÷s mechanizmai, ar pasiekti rezultatai atitinka planą. Įvertinus, kaip įmonei pavyko įgyvendinti atskirus tikslus, vertinamas ir bendras verslo politikos efektyvumas, kuris priklauso ne tik nuo atskirų tikslų įgyvendinimo, bet ir nuo šių tikslų įgyvendinimo tarpusavio sąveikos, bendro rezultato. 4. Apibūdinkite verslo politikos mikro lygiu sud÷tines dalis. Verslo planas, jame atsispindi įmon÷s politiniai principai, čia išd÷stoma verslo sumanymo esm÷, pad÷tis esančiomis ekonomin÷mis ir politin÷mis sąlygomis, numatoma strategija ir ateities perspektyvos, išd÷stoma finansin÷ informacija. Verslo plano struktūra n÷ra tiksliai apibr÷žta, tačiau turi tokias pagrindines dalis: 1. Produkto (paslaugos) aprašymas;

2. 3. 4. 5.

Makro rinkos tyrimai; Mikro rinkos tyrimai; Marketingo strategija; Gamybin÷s (prekybin÷s, paslaugų) veiklos organizavimas ir įmon÷s valdymo charakteristika; 6. Finansin÷ informacija. Verslo plano dalys atspindi įmon÷s verslo politikos kryptis, t.y. sud÷tines dalis: 1. Valstyb÷s verslo politiką; 2. Prekybos (gamybos) organizavimo politiką; 3. Prekių (žaliavų) pirkimo politiką 4. Marketingo politiką 5. Finansinę politiką. • Valstyb÷s verslo politika – išoriniai veiksniai, makroaplinka, netiesiogiai veikianti įmonę. Formuojant verslo politiką reikia atlikti makro analizę, apžvelgti šalies ekonominę, politinę, technologinę, demografinę ir teisinę bazę. • Prekybos (gamybos) organizavimo politika – priemonių visumos, kuriomis įmon÷ vykdys savo veiklą ir įgyvendins savo tikslus, numatymas ( struktūrų nustatymas, valdymo procesų skirstymas, darbo vietų sutvarkymas). Svarbi dalis – personalo politika, ją sudaro personalo organizavimas ir personalo valdymas. Organizavimas tai personalo statistika, personalo poreikio planavimas, darbuotojų pri÷mimas, perk÷limas, atleidimas, darbo organizavimas. Valdymas tai darbuotojų pažinimas, darbuotojų motyvavimas, darbuotojų poveikio priemonių paisymas. • Prekių (žaliavų) pirkimo politika – tikslas mažinti įmon÷s kaštus, įsigyti reikalingas prekes ir žaliavas kuo mažesn÷mis kainomis, tai daroma atsžvelgiant į kainos ir kokyb÷s santykį. Kitas elementas yra strateginių tiek÷jų pasirinkimas. Ir labai svarbus elementas – logistika, numatyti reikiamus kiekius, reikiamu laiku. • Marketingo politika – marketingo komplekso kūrimas, kur svarbiausia vartotojas ir jo poreikių tenkinimas. Marketingo komplekso elemetai : prek÷, kaina, paskirstymas, r÷mimas. • Finansin÷ politika – finansinių priemonių ir instrumentų įmon÷ms pasirinktiems tikslams įgyvendinti numatymas. Svarbu numatyti visose verslo politikos segmentuose finansinę išraišką, ir nuspręsti koks kapitalas bus nuosavas ar skolintas. Prognozuoti įmon÷s galimus pardavimus ir planuoti gautinas pajamas. Išnagrin÷ti įmon÷s tiesioginius ir netiesioginius kaštus. Kitas finansin÷s politikos elementas – pinigų srautų valdymas.

5. Apibūdinkite bendrijos įkūrimo prielaidas ir tikslus bei Europos ekonominio bendradarbiavimo organizaciją
Vieningos Europos id÷ja buvo pl÷tota dar Romos imperijos laikais, Europoje visada buvo jaučiamas kultūrinis bendrumas. Iš pradžių suvienyti Europa buvo stengiamasi j÷ga, viduramžiais pagrindin÷ vienytoja buvo krikščionių bažnyčia. XV a. Įsivyravo Europos kaip vienos suverenios valstyb÷s id÷ja (ne šalių integracijos). XIX a. Pacifistai išk÷l÷ Jungtinių Europos Valstijų įkūrimo id÷ją (4 pagrindiniai simboliai: valdžios vienyb÷ (imperatorius), vieningi įstatymai (Romos teis÷), vienas tik÷jimas (krikščionyb÷), viena kalba (lotynų). Po I pas. Karo: R. Kalergi „Pan Europa“ – apie visa apimančią Europą. Pabr÷ž÷ Europos integracijos ekonominį pranašumą (muitai mažina Europos konkurencingumą, pvz JAV atžvilgiu, ūkio vystymąsi garantuotų vidin÷ rinka. 1926 m. Vienos kongresas – 24 šalių delegatai įkūr÷ sąjungą Europai vienyti. 1929 m. organizacija pasiūl÷ sudaryti Europos federacinę sąjungą, tačiau tam buvo nepalanki politin÷ situacija.

Po II pas. Karo: Europos bendras interesas – atstatyti kontinentą, susivienijimą skatino: • Poreikis sparčiai pl÷toti ekonomiką • Prekybos liberalizavimas • Naujo ginkluoto konflikto baim÷ • Atsvaros Rytų blokui sukūrimas • Būtinumas susigrąžinti ekonominį ir politinį statusą tarptaut. bendrijoje (pavien÷s valstyb÷s negali atsigauti). Integracija pl÷tota 3 srityse: gynybin÷je, politin÷je, ekonomin÷je (didžiausias d÷mesys) Dunningo ir Robsono ekonominiai argumentai už integraciją: • Reikia vengti struktūrin÷s rinkos deformacijos (tarifiniai barjerai), skatinti konkurenciją • Šalinti netobulumus užsienio prekyboje, kapitalo, darbo j÷gos rinkose • Palengvinti politikos koordinaciją struktūrinio ir politinio tarpusavio priklausomumo sąlygomis • Didinti ekonominį, strateginį paj÷gumą, laikantis bendros politikos trečiųjų valstybių atžvilgiu • Pl÷sti rinką ir didinti technologinį paj÷gumą 1946 m. Ciurichas. Čerčilio kalboje išd÷styta Jungt. Europos Valstijų vizija, pirmas žingsnis tur÷jo būti Europos Tarybos įkūrimas. Vizija žlugo d÷l politinio susiskaldymo į 2 blokus pokariu: Vakarų Europa ir Rytų, patekusi į Sov. Sąjungos įtaką (iki 1980 m.). Stipr÷jančio komunizmo baim÷ taip pat skatino likusias šalis vienytis.JAV r÷m÷ projektą tik÷damasi naujų rinkų atsiv÷rimo. 1949 m. įsteigta Europos Taryba (10 valstybių). Tikslas – didesn÷ vienyb÷ tarp narių, siekiant apsaugoti ir realizuoti idealus ir principus, kurie yra jų bendras palikimas ir skatina ekonominį, socialinį progresą. Išsiskyr÷ nuomon÷s d÷l integracijos formos: a) valstybių konfederacija ar b) federacin÷ valstyb÷. 1948-1952 m. JAV valstyb÷s sekretoriaus G.Maršalo paramos Europai planas (taip pat skatino integraciją) – geriausia visų laikų JAV investicija. Žad÷ta didel÷ ekonomin÷ pagalba su sąlyga, kad Europos valstyb÷s d÷l jos susitartų tarpusavyje. Tikslas – atgaivinti Europos žemyną. Perkamoji galia padid÷jo – rinka Amerikos produktams stabilizavosi. Sovietų Sąjunga atsisak÷ paramos Šeštąjame dešimtmetyje integraciją skatino ekonominiai ir politiniai interesai. Suvereni nacionalin÷ valstyb÷, atsiradusi Europoje 18-19 a., atitiko industrinio kapitalizmo poreikius, bet 20 a. 6 dešimtmetyje nebeatitiko kapitalistinio kaupimo ir geopolitikos logikos. EUROPOS SĄJUNGOS RAIDOS ETAPAI. Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija. Susikūr÷ Maršalo planui įgyvendinti 1948 m. (Paryžiuje; 16 valstybių). Angl. OEEC. Tam tikslui JAV suteik÷ daugiau kaip 13 mldr USD paramą. 2 pagrindiniai uždaviniai: paskirstyti gautą paramą, liberalizuoti prekybą. 1961 m. 5stojus JAV ir Kanadai, organizacija išpl÷t÷ veiklą – ÷m÷ teikti pagalbą besivystančioms šalims, tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir pl÷tros organizacija (angl. OECD). Funkcijos: • Užtikrinti šalių narių ekonominį augimą ir užimtumą, finansinį stabilumą, pragyvenimo lygio kilimą • Teikti pagalbą ekonominiam trečiojo pasaulio šalių vystymuisi • Skatinti pasaulin÷s prekybos pl÷trą B÷gant laikui stipr÷jo įsitikinimas, jog šios organizacijos nepakanka, norint žengti toliau, reikia bendro fiskalin÷s ir monetarin÷s politikos koordinavimo. Sovietų Sąjunga su savo satelitais įsteig÷ savo regioninę ekonominę organizaciją kaip atsvarą Maršalo planui – išryšk÷jo dar didesnis susiskaidymas. Maršalo planas buvo stiprus postūmis integracijos link, iki tol vieningos Europos kūrimas buvo idealizuotas ir nekonkretus. Įgyvendinus šį planą Vakarų Europos išsivystymo lygis pakilo.

6. Apibūdinkite svarbiausias Romos sutarties, Vieningo Europos Akto nuostatas Romos sutartis buvo pasirašyta 1957 m. Romos konvencijoje 6 valstyb÷s pasiraš÷ dvi sutartis, įkurdamos dvi naujas organizacijas, abi sutartys įsigaliojo 1958 sausio 1 d.:

• Europos Ekonominę Bendriją (EEC – European Economic Community) • Europos atomin÷s energijos bendriją (EURATOM) EURATOM sutarties pagrindu šalys kartu siekia apsirūpinti žaliavomis, organizuoja tiriamuosius darbus šioje srityje, keičiasi technine informacija, rūpinasi vieningo saugumo normomis, investicijų skatinimu, apsirūpinimu rūda, degiomis medžiagomis, bendros branduolin÷s energetikos rinko sukūrimu. EEB sutartis buvo pasirašyta bendros rinkos sukūrimo tikslams. Tai ap÷m÷ muitų ir kitų kiekybinių apribojimų panaikinimą, vieningų muitų tarifų įvedimą, bendrą užsienio prekybos politiką, laisvo – įmonių ir kapitalo jud÷jimo užtikrinimą, bendrą agrarinę politiką, vieningos konkurencin÷s sistemos įvedimą, teis÷s harmonizavimą. Sutarties tikslas – panaikinti kliūtis tiek valstybinio, tiek privataus pobūdžio prekybai tarp valstybinių narių, taip pat suderinta politika suvienodinti tam tikras valstybinio reguliavimo sritis. Apibendrinant galima teigti, jog Romos sutartimi šešetas siek÷ daugelio bendrų tikslų: • Muitų sąjunga – tur÷jo būti pašalinti visi tarifai ir kitos kliūtis prekybai tarp šalių-narių. Ankstesnis Beneliukso muitų sąjungos įkūrimas reišk÷, kad trys iš valstybinių-narių jau buvo gerokai pasistūm÷jusios šioje programoje į priekį. Tik÷tasi, kad tai skatins naujų prekiavimo galimybių Bendrijoje atsiv÷rimą; • Laisva darbo j÷gos rinka – užtikrintas laisvas darbininkų jud÷jimas bei galimyb÷ nepriklausomai nuo pilietyb÷s gauti atlyginimą pagal kvalifikaciją, tur÷ti reikalingas darbo sąlygas, naudotis socialin÷mis garantijomis, įsikurti bet kurioje Bendrijos šalyje; • Laisva kapitalo rinka – nuosavyb÷s teisių pripažinimas, laivas įvairių kapitalo formų jud÷jimas, įmonių steigimo teisių užtikrinimas bei tarpvalstybin÷ finansinių paslaugų rinka; • Bendra politika atskirose srityse – apimanti bendrą žem÷s ūkio politiką, socialinį fondą ir bendrą transporto politiką; • Bendras išorinis tarifas – d÷l to šešetas tur÷jo susitarti su visomis kitomis valstyb÷mis ir pasauliniais prekybos susivienijimais. Tai tur÷jo sąlygoti pokyčius prekyboje valstybių-narių naudai. • Europos investicijų bankas – jis finansuojamas valstybių-narių ir įgaliotas Bendrijos r÷muose teikti paskolas ekonomikos rekonstrukcijai. Labiausiai Romos sutartimi siekiama patenkinti liberalaus kapitalizmo interesus. 1985 m. Liuksemburge pasirašytas „Vieningos Europos Aktas“ modifikavo, t.y. pakeit÷ ir papild÷ Paryžiaus ir Romos sutartis, pagal kuriais buvo įkurtos EAPB, EEB, ir EURTOM. Akto preambul÷je konstatuotas tikslas sukurti Europos Sąjungą. Be to buvo priimtos tokios nuostatos: 1. Iki 1992 12 31 sukurti bendrą Europos rinką; tam reik÷jo įgyvendinti apie 270 konkrečių priemonių, harmonizuoti valstybių narių teisines sistemas ir laisvam asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo jud÷jimui pašalinti fizines, technines, mokesčių kliūtis. 2. Įgyvendinti EB institucijų reformą, daugiau kompetencijos suteikiant Europos Parlamentui ir demokratizuoti sprendimų pri÷mimo procesą: • Išpl÷sti Tarybos nutarimų „kvalifikuota dauguma“ pri÷mimą į kitas sritis; • Padidinti Europos Komisijos įgaliojimus; • Sustiprinti Europos Parlamento poziciją priimant sprendimus; • Prie Teisingumo Teismo sukurti pirmosios institucijos teismą, turintį teisę pirmojoje instancijoje nagrin÷ti kai kurių kategorijų bylas. 3. Išpl÷sti Bendrijos kompetenciją tokiose naujose srityse kaip aplinkos apsaugos, tyrimų ir technologijų vystymas ir pan. 4. Įpareigoti valstybes nares glaudžiau bendradarbiauti užsienio politikos ir saugumo srityse. Europos politinis bendradarbiavimas buvo teisiškai integruotas į EB sutartį. Sutartimi buvo užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo jud÷jimas bei pašalin÷tos fizin÷s, technin÷s ir mokesčių kliūtys. Vieningos Europos Aktas inicijavo Bendrijos agrarin÷s, finansin÷s ir struktūrin÷s politikos reformas.

Deloro paketas įpareigojo valstybes-nares, balsuojat d÷l priemonių, reikalingų programoms įgyvendinti taikyti daugumos principą. Jis netaikomas tik su mokesčiais ir sveikatos apsaugos klausimais. VEA pakeit÷ įgaliojimų tarp pagrindinių ES institucijų: Komisijos, Ministrų Tarybos ir Europos parlamento, pasiskirstymą, o taip pat žymiai padidino Europos Parlamento teisę.

7. Apibūdinkite svarbiausias Mastrichto, Amsterdamo sutarčių nuostatas. Mastrichto sutartis. 1992 m. vasario 7 d. Mastrichto mieste 12 Europos Bendrijos šalių (Airijos, Belgijos, Jungtin÷s Karalyst÷s, Danijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos ir Vokietijos) pasiraš÷ Bendrijos sutartį, numatančią iki 1999 m. sukurti Europos ekonominę ir valiutinę sąjungą, išpl÷sti Bendrijos įgaliojimus užsienio politkos, gynybos ir kitose srityse, iki tol buvusiose atskirų Bendrijos valstybių kompetencijoje. Taip pat šia sutartimi numatyta, kad 1994 m. sausio 1 d. Europos Bendrija vadinsis Europos Sąjunga. Mastrichto sutartis – Europos Bendrijos integravimo etapas. Aktas numat÷ visiškai atidaryti sienas tarp Bendrijos narių laisvam prekių, kapitalo, darbo j÷gos jud÷jimui. Mastrichto sutartis arba ES sutartis reglamentuoja tokias sritis kaip užsienio, teisingumo, vidaus reikalų politika. Ši sutartis turi 4 svarbiausius principus: pilietyb÷s, ekonomin÷s, valiutin÷s ir politin÷s sąjungos. ES tikslai, apibr÷žti ES sutartyje: • Skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, ypač kuriant erdvę be vidaus sienų, stiprinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą; • Tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautin÷je arenoje, ypač įgyvendinant bendrąją užsienio ir saugumo politiką, apr÷piančią ir galimybę formuoti bendrąją gynybos politką, kuri ilgainiui taptų bendra gynyba; • Stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą įvedant Sąjungos pilietybę; • Pl÷toti bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse; • Išlaikyti teisin÷s sistemos vientisumą. Teigiama, kad Sąjunga naudojasi viena bendra institucine struktūra, užtikrinančia veiklos, atliekamos siekiant jos tikslų ir laikantis acquis communautaire bei ją pl÷tojant, nuoseklumą ir tęstinumą. Sąjunga visų pirma užtikrina visos savo užsienio veiklos nuoseklumą savo išor÷s santykių, saugumo, ekonomin÷s ir pl÷tros politikos sričių atžvilgiu. Už tokio nuoseklumo užtikrinimą yra atsakingos Taryba ir Komisija. Abi jos pagal savo atitinkamus įgaliojimus užtikrina šių politikos sričių įgyvendinimą. Europos Vadovų Taryba deramai skatina Sąjungos pl÷trą ir nustato jos bendras politines gaires. Europos Vadovų Tarybą sudaro valstybių narių arba jų vyriausybių vadovai ir Komisijos pirmininkas. Europos Vadovų Taryba po kiekvieno savo susitikimo pateikia Europos Parlamentui pranešimą ir rašytinį metų pranešimą apie Sąjungos pasiektą pažangą. Europos Parlamentas, Taryba, Komisija ir Teisingumo Teismas savo įgaliojimus vykdo laikydamiesi sąlygų ir siekdami tikslų, numatytų, viena, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir paskesnių jas iš dalies keičiančių bei papildančių sutarčių ir aktų nuostatose ir, antra, kitose šios Sutarties nuostatose. Sąjunga gerbia nacionalinį savitumą savo valstybių narių, kurių valdymo sistemos yra grindžiamos demokratijos principais. Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstyb÷ms nar÷ms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teis÷s principai. Sąjunga pati pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingais ištekliais.

Amsterdamo sutartis.

Ji išpl÷t÷ Europos Parlamento teises, supaprastino nutarimų pri÷mimo Europos Sąjungos Taryboje procedūras, išpl÷t÷ Sąjungos kompetenciją teisingumo ir vidaus reikalų, taip pat bendros užsienio politikos ir saugumo srityje. Amsterdamo sutartyje Europos Sąjunga savo pagrindine užduotimi pripažino ginti žmogaus teises, numatytas 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencijoje ir įsipareigojo tas teises propaguoti. Remiantis šia sutartimi Europos Sąjunga:

Tai pat Sąjunga siekia: • skatinti ekonominę ir socialinę pažangą, aukšto lygio užimtumą ir siekti darnios bei tvarios pl÷tros visų pirma pagal šios Sutarties nuostatas kuriant vidaus sienų neturinčią erdvę, stiprinant ekonominę ir socialinę sanglaudą bei steigiant Ekonominę ir pinigų sąjungą, galiausiai įvedant bendrą valiutą; • įtvirtinti savo identitetą tarptautin÷je arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos laipsnišką formavimą; • stiprinti savo valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant Sąjungos pilietybę;

puosel÷ti ir pl÷toti Sąjungą kaip laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų jud÷jimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išor÷s sienų kontrol÷s, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones; visokeriopai puosel÷ti acquis communautaire ir ją toliau pl÷toti atsižvelgiant į galimybę svarstyti, kokiu mastu šioje Sutartyje numatytas bendradarbiavimo politikos sritis ir formas gali prireikti pervertinti siekiant užtikrinti Bendrijos mechanizmų ir institucijų veiksmingumą.

8. Apibūdinkite svarbiausias Nicos sutarties, Susitarimo d÷l Europos konstitucijos projekto ir Lisabonos sutarties svarbiausias nuostatas. Nicos sutartis.

ap÷m÷ Europos Parlamento ir Tarybos dydį ir nacionalinį balsų svorį Taryboje. Ši sutartis numat÷ reformas, turinčias pad÷ti Europos Sąjungai geriau funkcionuoti po pl÷tros. Nicos sutartimi padidinami Parlamento teis÷kūros ir priežiūros įgaliojimai, o kvalifikuotosios daugumos balsavimas Taryboje taikomas daugiau sričių.

Konstitucijos formos.

Susitarimas d÷l Europos Konstitucijos projekto.

Lisabonos sutartis.

Taigi Lisabonos sutartis − iš dalies Romos ir Mastrichto sutartis pakeisiantis bei Europos Sąjungos veikimą optimizuosiantis teis÷s aktas. Ji buvo pasirašyta norint atnaujinti ir optimizuoti Europos Sąjungos veikimo mechanizmą, kuris buvo reglamentuotas 15 ES šalių sukurtomis taisykl÷mis, taigi neveiksmingas Europos Sąjungai išsipl÷tus iki 27 šalių narių.

21. Apibūdinkite svarbiausius Europos Sąjungos teis÷s šaltinius (bendrieji ES teis÷s principai, ES sutartys, nacionalin÷s teis÷s derinimo principai) Pagrindiniai ES teis÷s šaltiniai: Bendrieji Europos Sąjungos teis÷s principai Europos Sąjungos sutartys Nacionalin÷s teis÷s derinimo principai Bendrieji Europos Sąjungos teis÷s principai Bendrijos teis÷ (dar vadinama Europos teise) yra tarsi tarpin÷ tarp įprastinių nacionalin÷s ir tarptautin÷s teis÷s lygmenų. Ji ne tik – kaip tarptautin÷ teis÷ – reguliuoja tarpvalstybines sutartis sudariusių šalių tarpusavio santykius, bet galioja ir kaip bendra valstybių narių vidaus teis÷, kadangi šalių narių sutartimis nustatyta Bendrijos teis÷s viršenyb÷ nacionalin÷s teis÷s atžvilgiu ir tiesioginis jos galiojimas.

Tiesa, dažniau kalbama ne apie „ES teisę“ ar „Bendrijos teisę“, bet apie acquis communautaire (Acquis) – normų ir principų visumą, kylančią iš Bendrijos teis÷s ir jos taikymo praktikos. Tai viskas, kas pasiekta per visą integracijos laikotarpį, įgyvendinant steigimo sutartis; tai nuolat besikeičiantis augančios besiplečiančios Bendrijų teis÷s būvis kuriuo nors momentu. Acquis apima rašytinę pirminę ir antrinę bendrijų teisę. Pirmin÷ teis÷ apima Bendrijų steigimo sutartis, jas papildžiusias ir keitusias sutartis, stojimo sutartis. Kitaip tariant, tai yra tarpvyriausybin÷s sutartys, įsteigusios Bendrijas ir perdavusios joms dalį nacionalinio narių suvereniteto Antrinę teisę ( ji dar gali būti vadinama išvestine) sudaro ES institucijų teis÷s aktai, priimti remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti. Visų pirma tai yra Tarybos ir Komisijos priimami reglamentai, direktyvos, sprendimai. Reglamentai privalomi visa savo apimtimi ir šalyse nar÷se taikomi tiesiogiai visiems teisiniams subjektams, be papildomų nacionalin÷s teis÷s aktų, paskelbus juos Bendrijos „Oficialiajame leidinyje“. Skirtingai nuo reglamentų, direktyvos skiriamos valstyb÷ms nar÷ms ir šios pačios pasirenka jų įgyvendinimo formas ir būdus. T.y. valstyb÷ms yra privalomi jų tikslai, bet jų taikymas yra šalių narių kompetencija. Sprendimai priimami taikant Bendrijos teisę individualiam atvejui ir privalomi tik tam konkrečiam adresatui. Gali būti įpareigojantys, draudžiantys, leidžiantys ir pan. Sutartys taip pat numato ES institucijų priimamas nuomones ir rekomendacijas, tačiau šios n÷ra teisiškai įpareigojančios. Bendrijų teisei taip pat gali būti priskiriami ir kitų ES institucijų įvairiais pavadinimais išleidžiami dokumentai, tačiau jie dažniau turi programinę ar politinę, o ne teisinę reikšmę. Europos Sąjungos sutartys Europos Sąjungos sutartys yra organizacijos teisinis pagrindas. Būtent jos nusako pagrindinius ES uždavinius, kryptis ir tikslus, įvardija šalims – nar÷ms keliamus reikalavimus ir reglamentuoja organizacijos veiklą. 1957 m. kovo 25 d. pasirašyta Romos sutartis, kuria buvo įkurta Europos ekonomin÷ bendrija ir Europos atomin÷s energijos bendrija. Sutartį pasiraš÷ šešios valstyb÷s: Prancūzija, Vokietija, Italija, Olandija, Belgija ir Liuksemburgas. Romos sutartyje didžiausias d÷mesys buvo skiriamas ekonominei integracijai, muitų sąjungos ir bendrų rinkų kapitalo bei darbo j÷gos kūrimui. 1973 m. sausio m÷n. EB pasipild÷ trimis naujomis nar÷mis: Didžioji Britanija, Danija, Airija. 1984 m. Europos parlamentas, kaip įsipareigojimą siekti Europos vienyb÷s, pri÷m÷ Europos sąjungos sutarties projektą. 1986 m. valstyb÷s-nar÷s pasiraš÷ Vieningos Europos aktą, kuris papild÷ Romos sutartį. Šis aktas įpareigojo valstybes-nares, balsuojant d÷l priemonių reikalingų programoms įgyvendinti, taikyti daugumos principą; sritys, kurioms šis principas netaikomas daugiausiai susijusios tik su mokesčiais ir sveikatos apsaugos klausimais. 1986 m. sausio m÷n. į EB erdvę buvo įjungtos Ispanija ir Portugalija. Siekiant bendrų tikslų labai svarbus valstybių-narių žingsnis buvo 1991 m. gruodžio m÷n. pasiektas Mastrichto susitarimas, pasirašyta Europos Sąjungos sutartis, kuri prad÷jo galioti nuo 1993 m. lapkričio 1d.. Ši Europos sąjungos sutartis turi keturis svarbiausius principus: pilietyb÷s, ekonomin÷s, valiutin÷s ir politin÷s sąjungos. Iki tol egzistavusios sutartys buvo pertvarkytos, išplečiant ES kompetenciją vartotojų apsaugos, kultūros, švietimo ir pl÷tojimo srityse. 1995 m. sausio 1 d. prie dvylikos ES narių prisijung÷ Austrija, Suomija, Švedija.

Nor÷dama įstoti į ES, asocijuota šalis turi pasirašyti ES sutartį, kuria įsipareigoja derinti savo įstatymus su ES teis÷s aktais. Pasirašyta ES sutartis naujai narei numato : ES pilietybę, ekonominę ir valiutinę sąjungą, politinę sąjungą. Nacionalin÷s teis÷s derinimo principai Sąjungoje integracija vyksta teisinių priemonių pagrindu. Sąjungos valstyb÷s – nar÷s savo teritorijoje taiko ir Bendrijos, ir nacionalinę teisę. Taigi, Europos Bendrijos teis÷s aktai visada yra tam tikra intervencija į valstybių – narių nacionalin÷s teis÷s sistemą. Šiuo požiūriu Europos Bendrijos teis÷s akrai gali būti trejopo pobūdžio: unifikuojantys, suderinantys ir koordinuojantys valstybių – narių teisines sistemas. Europos bendrija nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi savo viršnacionaliniu pobūdžiu. Svarbiausias Europos Bendrijos viršnacionalumo elementas yra Bendrijos kompetencija leisti teis÷s aktus. Sąjungos institucijos yra kompetentingos priimti teis÷s aktus, kurie privalomi ne tik valstyb÷ms nar÷ms, bet gana dažnai tiesiogiai ir jų institucijoms, privačioms įmon÷ms ir piliečiams. 22. Apibūdinkite ES verslo įstatymų esmę ( 4-rios laisv÷s, muitų sąjunga, konkurencijos įstatymai, korporatyvin÷s struktūros) Pagrindinis ES verslo įstatymų tikslas yra skatinti Europos Sąjungoje laisvą prekybą ir sąžiningą konkurenciją. Priemones, naudojamos tam pasiekti, galima suskirstyti į šias grupes: 1. „Keturios laisv÷s“ 2. Muitų sąjunga 3. Konkurencijos įstatymai 4. Korporatyvin÷s struktūros 5. Finansin÷s priemon÷s Keturios laisv÷s: prekių, piliečių, paslaugų ir kapitalo laisvas jud÷jimas ES sutartis sudaro sąlygas sukurti laisvą rinką, užtikrindama prekių, piliečių, paslaugų ir kapitalo laisvą jud÷jimą per ES sienas. Asmenų ir paslaugų laisvas jud÷jimas ES sutarties 48 straipsnis sako, kad samdomi darbininkai laisvai gali dirbti bei gyventi bet kurioje ES šalyje, o taip pat draudžiama bet kokia nacionalin÷ diskriminacija samdant darbuotojus. Laisvo darbuotojų jud÷jimo įgyvendinimui ES reikalauja, kad Ministrų taryba suderintų socialin÷s apsaugos įstatymus. Šių įstatymų tikslai yra: - apjungti visus socialinio draudimo įmokų mok÷jimo įvairiose šalyse-nar÷se laikotarpius; - apsaugoti ES viduje mok÷tus socialinio draudimo mokesčius. Straipsniai 52-58 siekia, kad asmenys, turį savo verslą, gal÷tų laisvai veikti bet kur ES erdv÷je. Straipsniai 59-66 jiems leidžia tiekti savo paslaugas, nepaisant valstybių narių sienų. • Laisvas prekių jud÷jimas Prekių jud÷jimo laisvę vidaus rinkoje gali trukdyti arba blogai veikti keli skirtingi veiksniai, tod÷l jiems taikomas skirtingos ES sutarties nuostatos, susijusios su: − Fiskalin÷s prekybos barjerais. ES sutartyje numatyta, kad tarp valstybių-narių importuojamoms ir eksportuojamoms prek÷ms uždraudžiami muitų mokesčiai, taip pat ir kiti mok÷jimai, turintys tokį pat poveikį. − Diskriminaciniais fizinio ir techninio pobūdžio prekybos barjerais – daugiausiai susiję su kiekybiniais importo apribojimais bei visomis kitomis priemon÷mis, turinčiomis tokį pat poveikį. − Valstybin÷mis komercinio pobūdžio monopolijomis – valstyb÷s-nar÷s laipsniškai turi sureguliuoti visas komercinio pobūdžio valstybines monopolijas. − Valstyb÷s pagalba. •

Laisvas kapitalo jud÷jimas Laisvas kapitalo jud÷jimas neišvengiamai seka iš laisvo prekių, asmenų ir paslaugų jud÷jimo. Apie tai kalbama ES sutarties 67-73 straipsniuose. Šios taisykl÷s n÷ra tokios griežtos, kaip kitos, kurios reguliuoja kitas laisves, kadangi Sutarties reng÷jai man÷, kad kapitalo jud÷jimas yra ypatingai jautri sritis, nes yra labai svarbus valstybių-narių politinei ekonomijai. Teoriškai kapitalo jud÷jimas tarp valstybių narių dabar yra nevaržomas. Tai reiškia, kad visoje Sąjungoje galima investuoti ir atsiimti investicijas be išankstinio vyriausybių leidimo ir kad kapitalo kilnojimas ar valiutų keitimas neribojamas. Euro įvedimas palengvino tokį kapitalo jud÷jimą. Be abejo, vyriausyb÷s pasiliko sau galimybę kontroliuoti ir tikrinti kapitalo jud÷jimą, kad užkirstų kelią didelio masto mokesčių vengimui. •

Muitų Sąjunga ES yra muitų sąjunga, t.y. teritorija, kurioje ne tik laisvai juda prek÷s, asmenys ir kapitalas, bet ir kurioje taikomas tos pačios muitų taisykl÷s ir mokesčiai prek÷ms, įvežamoms iš trečiųjų šalių. Konkurencijos įstatymai Laisva ir sąžininga konkurencija yra vienas iš pagrindinių verslo teis÷s principų, kurių laikomasi ES sudarančiose šalyse. Neesant konkurencijos įstatymų, stipresn÷s kompanijos gal÷tų bandyti užimti rinkoje monopolinę pad÷tį. Iš kitos pus÷s, atskiros valstyb÷s gali pasiduoti pagundai subsidijuoti savąsias kompanijas ir piktnaudžiauti valstyb÷s monopoliu. Būtent tokiems iškraipymams stengiasi užkirsti kelią ES konkurencijos įstatymai, kuriuos galima suskirstyti į 2 klases: - Privačiame sektoriuje veikiančios konkurencijos taisykl÷s - Valstybiniame sektoriuje veikiančios konkurencijos taisykl÷s

Korporatyvin÷s struktūros Kad įgyvendintų „keturias laisves“, reikia unifikuoti kompanijų įstatymus ES viduje. Kadangi kompanijos turi juridinių asmenų teises, tai jos privalo tur÷ti ir steigimo laisvę. ES sutarties straipsnis 54 reikalauja, kad Taryba apsaugotų kompanijų interesus. Šioje srityje priimta gana daug įstatymų – apie gyvybiškai svarbios informacijos atskleidimą, valstybinių ribotos atsakomyb÷s kompanijų sudarymą ir padalinimą, apjungtas sąskaitas ir statutinius auditorius.

23. Apibūdinkite svarbiausius interesų grupių ir valdžios institucijų sąveikos modelius bei jų (grupių) funkcijas ir veikimo būdus.
Piliečiai ir socialin÷s grup÷s savo politinių tikslų siekia per politines sistemas tiesiogiai arba per tarpininkaujančias organizacijas, tokias kaip interesų grup÷s arba politin÷s partijos. Vis daugiau grupių – nuo individualių korporacijų ir verslo asociacijų iki profesinių sąjungų, aplinkosaugos bei vartotojų grupių ir politinių partijų – bando daryti spaudimą sistemai. Grup÷s, užimančios galingiausią ir labiausiai institucionalizuotą poziciją ES sistemoje, yra ES valstybių narių vyriausyb÷s ir politin÷s partijos, sidarančios tas vyriausybes. Kaip ir visose demokratin÷se santvarkose, reikalavimai ES kyla iš sud÷tingo viešųjų ir privačiųjų grupių tinklo, kur visos grup÷s varžosi tarpusavyje, siekdamos paveikti ES politinį procesą, pagrįsti arba apginti savo interesus ar norus.

ES sistemos pagrindas – ES valstybių narių piliečiai. Jie savo reikalavimus ES sistemai pateikia keliais kanalais. Nacionaliniuose rinkimuose piliečiai renka savo nacionalinių parlamentų narius, v÷liau formuojančius (ir prižiūrinčius) vyriausybes, kurioms yra atstovaujama ES Taryboje. Europiniuose rinkimuose piliečiai renka Europos parlamento narius. Susibūrę į politines partijas ir interesų grupes, piliečiai papildo šių organizacijų- tarpininkų gretas, ir taip dalyvauja ES politikoje. Iškeldami ieškinius nacionaliniuose teismuose ir Teisingumo Teisme, piliečiai daro įtaką ES teis÷s raidai ir vykdymui. Šios sąsajų grandin÷s rezultatas yra tas, kad valstyb÷s pareigūnai visose ES institucijose atsižvelgia į viešąją nuomonę nustatydami savo prioritetus ir pasirinkdami savo veiksmus ES politikos formavimo procese. Du pagrindiniai tarpininkaujančių asociacijų tipai masinę publiką susieja su ES politikos procesu. Pirma, politin÷s partijos yra svarbiausios politin÷s organoizacijos visose moderniose demokratin÷se sistemose. Partijos yra organizacijos vienminčių politinių lyderių, suvienijančių j÷gas, kad išpl÷totų specifinę politinę darbotvarkę; politiniai lyderiai siekia visuomen÷s paramos šiai darbotvarkei ir siekia įgyti politinę valdžią, kad įgyvendintų tą darbotvarkę. Politin÷s partijos daro įtaką kiekvienai ES institucijai. Nacionalin÷s partijos varžosi d÷l postų nacionalin÷je vyriausyb÷je ir šių varžybų laim÷tojams yra atstovaujama Taryboje. Ir pagrindin÷se partijų šeimose partin÷s organziacijos kiekvienoje valstyb÷je nar÷je ir ES institucijose yra susijusios per transnacionalines partijų federacijas. Antra, interesų grup÷s yra atskirų piliečių savanoriškos organizacijos, tokios kaip profesin÷s sąjungos, verslo asociacijos, vartotojų ir aplinkosaugininkų grup÷s. Šios organizcijos suformuojamos savo narių interesams politiniame procese remti arba ginti. Nacionalin÷s interesų grup÷s stengiasi paveikti nacionalines vyriausybes arba tiesiogiai prieiti prie ES institucijų, ir skirtingų valstybių narių vienmint÷s interesų grup÷s suvienija j÷gas, kad paveiktų Komisiją, Tarybos darbo grupes bei Europos Parlamento narius. Interesų grup÷s finansuoja politines partijas, kad šios atstovautų jų nuomon÷ms nacionalin÷je ir ES politikoje. Kiekvienoje politikos srityje valstyb÷s tarnautojai ir interesų grupių atstovai sudaro „politikos tinklus“, kad nuodugniai apsvarstytų politikos kompromisus, ir, imdamosi teisinių veiksmų nacionaliniuose teismuose bei Teisingumo Teisme, interesų grup÷s daro įtaką ES teis÷s taikymui. Kita pagrindin÷ atstovaujamoji institucija Europos Sąjungoje yra Europos Parlamentas. Europos Parlamentą sudaro nariai, renkami visoje Europoje vykstančiuose rinkimuose kas penkeri metai. Europos Parlamentas turi įvairių teis÷s aktų leidybos konsultavimo, pataisų teikimo ir ES teis÷s aktų leidybos procedūrų vetavimo galių. Europos Parlamentas gali koreguoti ES biudžetą. Europos Komisija yra atsakinga už politinių pasiūlymų inicijavimą ir jau patvirtintos politikos vykdymo priežiūrą, taigi ji yra pagrindin÷ vykdomoji ES grandis. Auksčiausia teismin÷ valdžia yra Europos Teisingumo Teismas (ETT), kuris glaudžiai bendradarbiauja su nacionaliniais teismais – stebi, kaip įgyvendinama ES teis÷. Be to, ES turi nepriklausomą monetarinę valdžią – Europos centrinių bankų sistemą – kuri sudaryta iš Europos centrinio banko ir valstybių narių centrinių bankų ekonomin÷je ir pinigų sąjungoje. Šių institucijų formuojamos politikos yra penkių rūšių: • Reguliavimo politkos: tai yra taisykl÷s, taikomos laisvam prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų jud÷jimui bendrojoje rinkoje, ir kurios įtraukia daugelio nacionalinių techninių standartų derinimą, tokių kaip aplinkos ir socialin÷ bei bendra konkuencijos politika. Išlaidų politikos: šios politikos apima ES biudžeto išteklių perskirstymą, ir joms priklauso bendra žem÷s ūkio politika, socioekonomin÷s ir regionin÷s sanglaudos politikos bei tyrimų ir pl÷tros politikos. Makroekonomin÷s politikos: vykdomos ekonomin÷je ir pinigų sąjungoje, kur Europos centrinis bankas valdo pinigų tiekimo ir palūkanų normų politiką, o Taryba vykdo valiutų kursų politiką ir koordinuoja bei prižiūri nacionalinių mokesčių ir užimtumo politikas. Piliečių politikos – tai yra taisykl÷s, skirtos ekonomin÷ms, politin÷ms ir socialin÷ms ES piliečių teis÷ms pl÷sti ir apsaugoti. Jos apimabendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje, bendras prieglobsčio ir imigracijos politikas, policijos ir teismų bendradarbiavimą bei nuostatas d÷l ES pilietyb÷s. Užsienio politikos – jomis siekiama užtikrinti, kad tarptautin÷je arenoje ES veiktų vieningai; jos įtraukia prekybos politikas, išorinių ekonominių santykių, bendrą užsienio ir saugumo politiką bei Europos saugumo ir gynybos politiką.

Sign up to vote on this title
UsefulNot useful