You are on page 1of 268

VIRŠELIS

Oficialiai patvirtintais duomenimis, per Černobylio katastrofą nuo mirtinos radiacijos dozės žuvo 47 žmonės. Beveik visi jie – iš gel- bėtojų komandos. Tai labai rimta netektis. Ištisas naujas kapinynas. Bet iš suirusio reaktoriaus išsiveržė ne toks jau ir didelis radiacijos kiekis, todėl tiesioginių aukų nebuvo daug. Tačiau išsiveržęs jodas-131 Ukrainoje sukėlė didelių sveikatos problemų. Jis nusėdo ant žolės pie- vose, pateko į karvių organizmą, į pieną ir galų gale susikaupė vaikų skydliaukėse. Apie 4000 vaikų susirgo vėžiu. Tas faktas plačiai žino- mas. Tačiau mažai kas žino, kad tik devyni iš jų mirė. Skydliaukės vėžį dažniausiai pavyksta išoperuoti. Nėra jokios abejonės, kad Černobylis – milžiniška ir pavojinga katastrofa. Bet nėra reikalo mūsų vaizduotėje ją išpūsti ir iškreipti. Žmonija nuolat gyvena įvairaus stiprumo radiaciniame fone. Lietuvo- je nėra kalnų, uolienos neišeina į paviršių, vidutiniška radiacija 0,012 REM. Po Černobylio katastrofos ji buvo padidėjusi 2–3 kartus – iki 0,02–0,03 REM. Bet Kolorado valstijoje radiacija visą laiką yra 0,02– 0,03 REM, o žmonės gyvena, vaikus augina. Jokių blogų požymių. Organizmui pavojus atsiranda tada, kai radiacija pasiekia 100 REM, o mirtinai pavojinga, kai pasiekiama 500 REM. Atėjo laikas išmokti atskirti vaiduoklius nuo realių reiškinių. Nau- joji medicinos technika leidžia labai aiškiai matyti smegenų veiklą. Pasirodo, kai žmogus gauna jam reikalingų vaistų, tam tikros smege- nų vietos suaktyvėja. Tos pačios vietos suaktyvėja ir tada, kai žmogui pranešama, jog jis tų vaistų gavo, nors iš tikro prarijo kreidos tabletę. Panašiai dėl kai kurių nuodų. Pridėk žmogui prie nugaros nekaltą be- dantį žaltį, pasakyk, kad tai nuodinga gyvatė, dar adata bakstelk – ir žmogus gali numirti. O simptomai bus kaip nuo nuodingos gyvatės įgėlimo. Kai kurios vyriausybės, net labai rimtos – sakykim, Švedijos, – pa- siduoda savo piliečių panikai. Vokiečiai nevalgo Bavarijos miškuose rinktų grybų, nors po Černobylio jau praėjo daugiau nei 20 metų. Bet toks elgesys – neišmintingas.

STAIGMENOS

ir kiti žinomi dalykai

Algimantas Čekuolis

STAIGMENOS

ir kiti žinomi dalykai

parengė loreta Paškevičienė

Alma littera

UDK3

Če-103

Bendras Lietuvos radijo ir televizijos bei leidyklos "Alma littera" projektas

televizijos bei leidyklos "Alma littera" projektas © Algimantas Čekuolis, 2010 © Leidykla "Alma

© Algimantas Čekuolis, 2010

© Leidykla "Alma littera", 2010

1

PRIE

BALTIJOS

PASMERKTI PADĖTI

GINTARO PASLAPTYS

1 PRIE BALTIJOS PASMERKTI PADĖTI GINTARO PASLAPTYS BALTIJOS PUOLIMAS TĘSIASI NUO AUSIES KIRSK "STALINAS IR BERIJA

BALTIJOS PUOLIMAS TĘSIASI NUO AUSIES KIRSK

"STALINAS IR BERIJA ADMINISTRATORIAI"

BUVO GERI

PA S MER KTI

PA D Ė TI

EUROPOS S4JUNG4 RYTŲ IR CENT RI­

nės Europos šalys suklestėjo. Iš dalies todėl, kad Sąjungos narės sen­ buvės dosniai apdalija jas pinigais. Tai yra paskolino. Bet dabar tas paskolas reikia grąžinti.

Prasidėjus sunkmečiui grąžinti pinigus nėra paprasta. Ir pagalbos

ranką vėl ištiesė

kia gelbėti savo investicijas. Mes Lietuvoje dabar skaičiuojame, kas ir kiek pabrango parduotu­ vėje, turguje, kiek "susitraukė" uždarbis. Panašiai turbūt yra ir svetur. Juk sunkmetis užgriuvo visą pasaulį - Pietų Afrikos Respubliką su jos auksu ir deimantais, Am eriką, Baltarusij ą, Ta džikiją, Rusij ą.

Kad kitiems nelengva - menka paguoda. Ir vis dėlto pažiūrėkime, kur atsidūrėme.

po­

litikai, apžvalgininkai, o ypač bankininkai - nervinasi dėl to, kas bus Rytų ir Centrinei Europai, o ypač Baltijos valstybėms. Jie sunerimę,

ko gero, daugiau negu mes patys. Galbūt todėl, kad mums krizė - ne

naujiena. Esam įpratę, oda stora. Prisiminkime, kiek laiko Lietuvoje tęsiasi sunkmetis. Ogi maždaug nuo praeito amžiaus ketvirtojo de­ šimtmečio, kai prasidėjo didžioji pasaulinė krizė. Okiai buvo išpar­ duodami iš varžytinių, nes grūdų kaina nukrito iki pelų kainos, jauni vyrai emigravo į Ameriką, o kai ta nebepriėmė, tada į Brazilijos džiun­ gles. Buvo didžiulė trintis su Lenkija - pusiau karo padėtis. Dainavom

"Mes be Vilniaus nenurimsim", "Nežiūrint nei skaičiaus baltųj ų arų".

O pasibaigė tuo, kad teko pabrukti uodegą ir priimti Lenkijos ulti­

matumą. Vo kietija žaidė su mumis kaip katė su pele, kol naciams tai įgriso ir jie pasiglemžė Klaipėdą, vienintelį mūsų uostą . Tu oj po to užgriuvo įvykiai, kuriuos krize vadinti net nepatogu, tai buvo tikras siaubas: pirmoji sovietų okupacija, areštai, trėmimai, hitlerininkų

okupacija, antroj i sovietinė, vėl dundantys trėmimų traukiniai,

ko­

lektyvizacija. O kai sovietai ėmė braškėti, irgi nelabai žinojom, kas

skolintojai. Mat jiems neliko kitos išeities - juk rei­

ĮstoJUSIOS Į

Mūsų kolegos ir sąj ungininkai Va karų Europoje - ekonomistai,

- juk rei­ ĮstoJUSIOS Į Mūsų kolegos ir sąj ungininkai Va karų Europoje - ekonomistai, 6

Č ekoslovakij oj e? Ir iš tikrų­

j ų mėgino - pastatus užiminėjo, blokada prasi dėjo. Ką ta Va karų Eu­ ropa išmano apie krizes? ! Mūsų ir sąjungininkų venos bei arterijos dabar sujungtos, jomis cirkuliuoja tas pats kraujas, dėl to jie ir panikuoja. Švedijos spauda tiesiog mirga analitiniais straipsniais apie Baltijos šalių būklę, o tonas

toks, tarsi stovėtų prie sunkiai sergančio giminaičio lovos. Kodėl ? Kai tik atgavome nepriklausomybę, Švedija pradėjo į tris mūsų ša­

lis pumpuoti pinigus. Ne kaip labdarą, nors jos irgi atsiuntė nemažai,

ir ne kaip materialinę pagalbą mūsų kariuomenėms (tai jau kiti da­

lykai), o inves ticij oms

tė Vilniaus panorama? Visi tie dangoraižiai, gražūs namai, kontoros

ir butai atsirado tikrai ne dėl dailių mergelių atodūsių. Man visiškai

negaila tų medinių, į žemę susmegusių pilsudskinių lūšnų Vilniuje, dešiniajame Neries krante. Tik svarbu, kad senamiestį išsaugotume. Iškilo ir gamyklos - ne tokios grandiozinės kaip anksčiau, o pastatytos su protu, ir jos gamino tai, kas reikalinga arba ką galima sėkmingai pardavinėti. Švedų verslininkai (daugiausia - bankininkai) mumis taip rūpino­

si ne iš meilės, o žiūrėdami savo naudos. Švedija nėra didelė šalis - tik

skirtas lėšas. Tu rbūt pastebėj ote, kaip pasikei­

m ūsų laukia, ar nenutiks kaip Ve ngrij oj e,

9 milijonai gyventojų, bet jau 201 metus nekariauja ir tvarkosi išmin­ tingai, todėl tapo viena didžiausių finansinių jėgų pasaulyje. Į Baltijos

šalis investavo todėl, kad matė audringą mūsų augimą. Atrodė, jog anksčiau ar vėliau pasivysime skandinavus (ir taip iš tiesų bus - tikrai pasivysime) . Nupirko keletą stambiausių mūsų bankų, juos išplėtė

ir šie tapo patikimi, o per bankus finansavo statybas Lietuvoje. Beje,

mums pats metas atsikratyti davatkų požiūrio, neva jeigu svetimas, tai būtinai blogas, o jeigu tas svetimasyra bankininkas, tai apskritai - kolonizacija, oi, kas iš mūsų Lietuvos liks. Iš teisybės, lietuvis grei­

čiau pabėgs į užsienį su banko pinigais, o švedų ar danų bankininkas su savo šalim susijęs labai glaudžiai. Manot, dėl to susijęs, kad pelną pasiima? Lietuvis skubės pagriebti kuo didesnį pelną ir kuo greičiau,

o stambiam tarptautiniam bankui, atliekančiam daug įvairių opera­

cijų, visai nėra svarbu, vienu ar dviem procentais daugiau nustvers.

Jis gali palaukti ir penkerius metus, ir penkiolika Jam rūpi visai kitas dalykas - jo investicijų saugumas. Žinojimas, kad pinigai grįš. Ir su palūkanomis. Tai nėra joks lupikavimas. Užmirškime anų laikų svai­ čioj imus. Jeigu ūkininkas paėmė banke paskolą, už ją nusipirko du traktorius, sunkvežimį ir dar kokią mašiną, jis išplėtė savo gamybą, padidino jos pelningumą ir po penkiolikos metų paskolą grąžins su procentais. Šitaip yra ir su būstų ar automobilių išperkamąja nuoma arba su statybomis. Nebederėtų manyti, kad bankininkas - tai storu­ lis su cigaru dantyse, sėdintis ant dolerių maišo. Bankininkai dabar retai būna storuliai ir dažniausiai nerūko, nes nesveika. Jie sportuoja, daug vaikšto pėsčiomis. Banko pinigai - ne bankininko nuosavybė, o žmonių ir verslo su­ nešti į banką tam, kad būtų saugūs ir naudojami, už tai gaunant pa­ lūkanas. Bet sąvoka "saugiai padėti pinigai" - labai plati. Bankas turi prižiūrėti pinigus kaip ūkininkas pasėlių lauką. Švedija per paskutiniuosius dešimt metų paskolino Baltijos šalims maždaug 20 procentų savo metinio nacionalinio produkto (BNP) ver­ tės. Kai skolino, atrodė protinga ir gerai apgalvota. Baltijos šalys augo, net dūzgė, uždirbo ir turėjo pinigų. Bet štai ištiko krizė. Sumažėjo gamyba, dalis žmonių neteko dar­ bo, ėmė mažai prekių pirkti, buvo mažiau surinkta mokesčių, teko mažinti valstybės išlaidas algoms - ir taip ratu. Žmonės ėmė nebe­ grąžinti paskolų, kurias buvo paėmę būstui pirkti, žemės ūkio ma­ šinoms, vartojimo prekėms, o bankai tapo bejėgiai ką nors padaryti. Žinoma, gali tą butą atimti, bet ką su juo darys, kai vertė krito perpus. Be to, kas pirks? Negrąžintų skolų ir uždelsimų suma Baltijos šalyse, anot Danske Bank paskaičiavimų, jau sudaro 2-6 procentus visos Šve­ dijos BNP. Tai nemažai. Nebūtų verta kalbėti apie tuos jau žinomus dalykus (ir taip nuotai­ kos niūrios}, jeigu ne prošvaistė.

vyriausybė tvirtai nutarė :

nepanikuos, nebėgs (kur jau ten bėgsi ir ar išsineši Vilniaus, Rygos, Ta lino dangoraižius, gyvenamuosius namus, uostus, tiltus} , o, kaip pasakė Andersas Borgas, Švedijos finansų ministras, žiūrės į Baltijos

Švedijos finansiniai sluoksniai ir jos

šalių ekonomiką taip pat atsakingai, kaip į savo šalių. Jo žodžiai: "Tai - naujos demokratijos. Tos šalys - mūsų regiono dalis." Mūsų Andrius Kubilius jau kreipėsi į Švedijos vyriausybę ir gavo patvirtinimą - švedų bankai Lietuvoje elgsis lygiai taip, kaip jie elgia­ si Švedijoje. Ką tai reiškia? Ogi neleis tiems bankams ir jų filialams žlugti. Švedijos vyriausybė sudarė gelbėj imo paketą - 173 milijardus

doler ių (n ieko sau paket ėlis !). Ta i garantinis

jeigu jiems prireiktų pinigų. Švedai turi patirties, žino, kad krizės at­ eina ir praei na, tik ner eikia ke lnių pames ti. Kai toks fo ndas sukaup­ tas, galima nusiraminti ir ramiai mąstyti. Prieš dvidešimt metų pačią švediją buvo ištikusi panaši krizė, beje, irgi susijusi su išpūstu statybų burbulu. Nieko, valstybė išsisuko iš padėties. Vieną banką - Nordea Bank- begelbėdama sukišo į jį tiek pinigų, kad tapo jo savininke. Ban­ kas fa ktiškai nacionali zuotas. Bet dir ba gerai. Iš vyriausyb inio fo ndo truputį lėšų kol kas paėmė tik Swedbankas. Ne todėl, kad silpnesnis. Tiesiog jo struktūra kitokia. O Skandinaviska Enskilda Banken, mums Lietuvoje geriau žinomas kaip SEB (tai didžiausias mūsų kaimynų bankas, jį kontro liuoja Va lenbergų (Wallenb erg) šeima, stipriausia tos ša lies versl e), dar nė nesikreipė į valstybės fo ndą. Mi nėtas finansų ministras Borgas pasakė: "Mes pareiškėme savo bankams pasitikėjimą ir viliamės, jog į tris Baltijos šalis jie žiūrės atsakingai. Mes nedaro­ me jokių apribojimų, nenustatome jokių taisyklių, nekeliame jokių reikalavimų, kurie galėtų trukdyti bankams panaudoti savo kapitalą stabilizuojant jų padalinius arba skyrius Baltijos šalyse." Bo Lundgre­ nas, Švedijos skolų valdybos (pasirodo, yra tokia !) viršininkas pasakė dar gražiau: "Jeigu prireiks valstybės paramos, esame tam labai gerai pasiruošę." Bet iš kur toks gerumas? Negi savi marškiniai jau nustojo būti ar­ čiau kūno? - paklaus įtarus lietuvis, daug sykių nusivylęs, šimtąkart apgaudinėtas ir išnaudotas. Ir teisingai paklaus. Ekonominę mūsų kaimyno gerumo priežastį išnagrinėjome - kai įkišai tiek pinigų, reikia žiūrėti, kad jie neišeitų dūmais. Bet yra ir kita pusė - niekas neabejoja, jog Baltijos šalys suklestės. Darbštūs, sun­ kumų užgrūdinti žmonės esam. Imlūs moderniems dalykams. Kad

fo ndas švedų bankams,

ir apie internetą kalbant. Dirbamos žemės, miškų ir vandens turime daugiau negu Danija ar Suomij a. To dėl mūsų kaimynų instinktas šnabžda: nepalik bėdoj, kai jiems sunku, ir jie taps puikūs partneriai. Yra ir politinė pusė, ji nė kiek ne mažiau svarbi. Nuo 18o8-aisiais Rusijai pralaimėto karo, kai carai nuo Švedijos atplėšė Suomiją (iki _ šiol dalis gyventojų ten - švedai) ir primetė Tilžės taikos sutartį, tie mūsų kaimynai tebejaučia didelę baimę Rusijai. Sugalvojo tam net atskirą žodį Rysskrack. Nepriklausomos, ekonomiškai stiprios Balti­

jos šalys - stipri Švedijos saugumo paspirtis. Na, ir Baltij os jūra - kone

bendras savas kiemas. Panašiai jaučiasi danai, suomiai ir net norve­ gai. Kai Baltijos šalyse atgijo išsivadavimo judėj imai, visi skandinavai labai gražiai ir profesionaliai spaudė Maskvą ragindami ją būti san­ tūrią , o Va šingtoną, Londoną ir Paryžių - veikti ener gingiau. Islandi­

ja - smarkiai rizikuodama, Maskva su ja net diplomatinius santykius

buvo nutraukusi, - pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o tuoj po jos - ir kiti skandinavai.

Panaši nuotaika, tik gal ne tokia kaimyniškai šilta, tvyro viso­

je

Europos Sąjungoje. Jos didžiosios senbuvės - Anglija, Prancūzija,

Vo

kietija - irgi kenčia sunkmetį , bet nauj osiomis Sąjungos narėmis

rūpinasi lyg pagyvenusi mamytė, kuriai dukrelė į sterblę įdėjo nera­

mų kūdikį. Kur dėsies, teks vystyklus keisti ir pieno buteliuką duoti.

O ką daryti? Ta rkim, austrai nedega labai karšta meile savo kaimy­

nams slavams bei rumunams. Dar gajos senos istorinės Habsburgų laikų tradicijos, gal kalta ir ta austrų miesčionių tendencija žiūrėti tik į savo bambą, o visa kita nesvarbu. Jie labai nenorėjo, kad Europos Są­ junga būtų plečiama. Iš užsienio plūstančiai darbo jėgai labiau prieši­ nasi, nenurimsta populistiniai judėjimai, kartais su nacistiniu raugu. Daug kas Austrijoje trintų delnus iš džiaugsmo, jeigu bankrutuotų

Č ekija, Ve ngrij a, Rum unija. Bet Austrijos bankai įkišo į kaimynų ša lių

milijar dų eurų. To dėl dabar Austrij os vyriausybė

ekonomik ą šimtus

net energingiau už kitas spaudžia senbuves vykdyti gelbėjimo planą, ragina neapsiriboti euro zonos šalimis, net Europos Sąjunga neapsi­ riboti, o gelbėti ir Ukrainą, Moldaviją, Balkanų šalis. Štai kokie geri austrų bankininkai. Į naujas Europos Sąjungos nares dosniai investa-

vo ir Italijos, Graikijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos bankai. Visi jie dabar - gelbėjimo politikos šalininkai. Šiuo audringu metu Europos Sąjunga toli gražu nėra vaikų dar­ želis, kur auklėtiniai eina ratuku susikabinę rankutėmis ir dainuoja api e du ga idelius, kurie baltus žirnius kūl ė. Ta ip nėra. Net ir baltij ie­ čių santykiai su skandinavais, kurie tikrai yra džentelmenai, remiasi ne meile, o ir vienų, ir kitų interesais. O visoje Sąjungoje pagiežos, neapykantos labai da ug, dom inuoja egoizmas. Saky sim, Vo kietij a. Kai buvo pasirašoma Mastrichto sutartis, Berlynas pareiškė ne iškart atidarysiąs savo sienas darbo jėgai iš naujųjų Sąjungos narių. Dabar

bet Vo kietija

tebesipriešina - esą dar ne laikas, pas juos pačius didelis nedarbas, ne, jie dar neįsileis darbo jėgos iš sąjungininkų šalių. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) pareiškė: jo šalies vy­ riausybė padės tik toms savoms automobilių gamykloms, kurios ir toliau produkciją gamins Prancūzijoj e, o ne perkels ją į užsienį. Pre­ zidentas turėj o omenyje ne tolimąj į užsienį - Kiniją ar Indiją, o Rytų Europą. Čekai vos nesprogo iš pasiutimo, nes būtent į jų šalį (taip pat į Rumuniją ir Slovakij ą) keliasi prancūzų automobilių gaminto­ jai. Prancūzijos elgesį jie pavadino diskriminacija, Europos Sąjun­ gos principų laužymu. Apie tokius Sąjungos senbuvių egoistinius poli nkius Lenk ij os min istras pirmininkas Donaldas Tu skas (D onald Tu sk) pasakė : "D idėjant ekonominei krizei Eur opos laivas pradėj o siūbuoti ir atsirado tokių, kurie nori silpnesnius keleivius išmesti už borto." Ta čiau visa tai yra barniai šeimoje ir truputį - spektaklis rinkė­ jams. Išardyti Europos Sąjungos audinį jau labai sunku. Prancūzų automobilių firmos Peugeot arba Renault vargu ar gali paklusti savo prezidentui, kai vartotojai dabar pageidauja mažesnių ir pigesnių au­ tomobilių, o tokius modelius apsimoka gaminti tik Rytų Europoje, nes ten darbininkams reikia mokėti mažiau . Vo ki ečių ministras pa­ reiškia, esą darbo jėga laisvai atvykti į šalį negalės, bet tuo pačiu metu įveda labai plačias įvažiavimo kvotas. Nes darbo jėgos reikia. Ir taip beveik visais klausimais. Mes jau nebegalime vieni be kitų.

tas jų pačių paskirtas pereinamasis laikotarpis baig iasi,

Mąstantys Europos valstybių žmonės supranta, kad negalima leisti Europai vėl suskilti į dvi ar tris dalis. Nes tai pakenks visiems europie­ čiams. Atsirastų nelegalus žmonių judėjimas, pridygtų populistų, rei­ kalaujančiųjų grąžinti prarastas žemes. O Europoje kiekviena žemės pėda kelissyk ėjo iš rankų į rankas, teisybės nebesurasi, o piktumo būtų daug. Vilniaus reikalautų lenkai, Silezijos - vokiečiai, Klaipėdos su Karal iaučiumi irgi , o kur dar Ru munij os ir Ve ngrij os bei Slovakijos problemos, Balkanų maišatis. Neužmirškime, kad abiejų pasaulinių karų lopšys - Europa. Kad tik toks pavojus būtų. Kinijos kolosas jau stovi ant visų keturių kojų ir vienija Pietryčių Azijos žemes į dar nematyto dydžio ir galios supervalstybę su visuo­ se žemynuose nusipirktomis kolonijomis. Indija elgiasi kitaip, bet irgi nesnaudžia. Amerika netrukus, gal net labai greitai, atsistos ant kojų. Tai ne tokia šalis, kuri ilgai voliotųsi dulkėse. Tame milžinų pasaulyje Europa išliks tokia, kokia yra dabar, ir klestės tik su vie­ na sąlyga - jeigu pati bus didelė ir vieninga. Išsaugodama kiekvie­ no savo nario suverenitetą, ekonomikos srityje ir užsienio politikoje turės veikti kaip viena valstybė. O visokie kitokie siūlomi keliai ar nacionalistiniai pypsėjimai - tai ne gero Lietuvai, o vien sau tribūnos ieškojimai. Lietuva neištirps, kaip neištirpo danai, Belgijos flaman­ dai, Ispanijos katalonai ar baskai. Nes Europa - ne lydymo krosnis, o sąjunga. Bet ta vienybė dar toli gražu nepasiekta, o ir sunkmetis cementuotis.nepadeda. Didžioji takoskyra eina, be abejo, tarp senbuvių ir naujokių. Fi­ nansiniu, ekonominiu požiūriu šalys naujokės irgi dalijasi į maždaug tris grupes. Pirmoji - tai Lenkija, Čekija, Slovakija ir Slovėnija. Iš jų Slovėnija ir Slovakija jau sugebėjo prisijungti prie euro zonos. Visos keturios tvirtina, kad jų finansai saugiai kontroliuojami, jos įsitikinu­ sios, jog sugebės susitvarkyti su bankų sektoriuje galinčiais kilti sun­ kumais, ir net atsisako kre iptis pagalbos į Ta rptau tinį valiutos fo ndą. Antra grupė - ta, kurios nariai gali turėti problemų apmokėdami savo skolas užsieniui : Rumunija, Bulgarija, Estija ir Lietuva. Jos galbūt

problemų apmokėdami savo skolas užsieniui : Rumunija, Bulgarija, Estija ir Lietuva. Jos galbūt 12 PRIE BALTIJOS

problemi škiausią grupę sudaro Ve ngrij a,

Latvija ir, nors ne Sąjungos narė, bet jai artima Ukraina. Jos jau gavo fondo paramą. Latvijos padėtis labai rimta. Ji skolinosi iš kairės ir dešinės, dau­ giausiai statyboms ir vartojimui, paskiau beveik viską pravalgė. Kurį laiką atrodė, kad klesti, pagal augimą lenkė visus. šalies vadovai, ku­ riuos labai rimtas britų ir amerikiečių žurnalas Economist pavadino lengvapėdžiais, per daug susijusiais su verslu, nenorėjo spustelti stab­ džių ir imtis griežtų, nors skaudžių taupymo priemonių, kokių dabar, nors truputį pavėluotai, imasi Lietuva. Bet net ir Latvijai nebus leista bankrutuoti, pasiskelbti nemokia. Dėl tos pačios priežasties - visi esa­ me viename laive. Negalima leisti, kad kiltų panika. Jeigu Latvija kris, panika bus neišvengiama. Panašiai kaip gaisras teatre. Iškart dingtų pasitikėjimas Lietuva, Estija, apskritai šiuo regionu, susiūbuotų ir visa Europos Sąjunga. To dėl bus stengiamasi Latviją išsaugoti . Bet "braliu­ kams" dabar teks susiveržti diržus daug stipriau negu norėtųsi, negu būtų tekę susiveržti, kai buvo laikas. Nelengvi dabar metai Lietuvoje, nelengvi ir visoje Europoje bei pasaulyje. Bet europiečiai galbūt pirmą kartą istorij oj e labai aiškiai pamatė, kad nevalia leisti žlugti nė vienai Sąjungos narei. Tai būtų pavojus net turtingosioms valstybėms.

k reipsis pagalbos. Trečią ir

G I N TARO

PA SLAPTYS

API E GINTAŲ TA RYTU M ŽINOME VISK�. TEN, KUR

dabar Baltijos jūra ir Pietų Skandinavija, prieš 35-40 milijonų metų augo tam tikra pušų rūšis Pin us succin ifera. To s pušys buvo neišpa­ sakytai sakingos - per metus sakų išvarvindavo iki 20 kilogramų. Jie stingo ir galų gale suakmenėjo. Gintarą malonu paliesti, jis būna įvai­

rių spalvų, lengvai apdorojamas, nušlifuotas gražiai blizga, o laikui bėgant nepraranda to tarsi iš vidaus sklindančio spindesio. Priešingai nei perlai (irgi biologinės kilmės), kurie po keliolikos metų pradeda blukti ir net subyra į dulkes.

Va rgu ar verta gintarą va dinti brangak meniu. Gamtoje jo labai daug, visoje Baltijos jūros zonoje - Danijos Jutlandijoje, Švedijoje, net Šiaurės jūroje jis pakliūva į žvejų tinklus ir ypač tralus, kai tie šukuoja jū ros dugną . Ta čiau daugiausiai išgaunama Karaliaučiaus (dabar Kal i­ ningrado) vietovėje Palmininkuose (dabar Jantarnyj ). Ten gintaro per dieną iškasama vidutiniškai po 5 tonas. Dar jo yra Lotynų Amerikoje - ypač Kolumbijoje ir Dominikoje, Filipinuose, Japonijoje ir Ukrainoje. Ta čiau Baltijos gintaras vertinamas labiausiai, nes gražus, gana kietas ir todėl lengviau apdoroti. Kietas, nes gulėjo žemėje labai ilgai ir su­ akmenėja. Kitur gintaras gan jaunas, tik keliolikos tūkstančių, retai kada - milijono ar kiek daugiau metų senumo, todėl minkštas ir jį ten­ ka dėti į autoklavą, ilgokai laikyti aukštame slėgyje ir karštyje. Tik tada sukietėja. Skiriasi ir išvaizda. Kolumbijos gintaras labiau permatomas, jame gausu inkliuzų - vorų, skruzdėlių, kitų vabzdžių. Jei mūsų pre­ keiviai nori parduoti kaitinant apdorotą Kolumbijos gintarą, vengia inkliuzų, nes pirkėjas atpažintų. Baltijos gintare atvirkščiai - inkliuzų retai pasitaiko, o jų radus toks gintaro gabalas labai vertinamas. Į meistrų rankas gintaro žaliava pakliūva įvairiais būdais. Gintariukai, kurių randame paplūdimiuose, surenkame po žiemos audrų, kurie specialiais grėbliais ištraukti žvejų - smulkmė. Daugiau­ siai gintaro atkeliauja iš Jantarnyj kasyklos. Dalis perduodama elek­ trotechnikos pramonei, dalis parduodama menininkams, nemažai išvagiama ir galų gale vis tiek patenka į Lietuvos, Lenkij os ir Vo kietij os meistrų dirbtuves. Kasyklų administracija vagių pažaboti nesugeba. Apsaugininkus keičia kas mėnesį, juos veža iš tolimų Rusijos vietų, laiko užrakintus bendrabučiuose - niekas nepadeda. Gintaro perpar­ davinėtojai turi užtektinai pinigų, degtinės ir šmaikščių merginų, ge­ rai išmanančių savo darbą. Kitas šios žaliavos šaltinis - privatūs, dažniausiai nelegalūs kasė­ jai, vadinami iš Sibiro atvežtu žodžiu stara teli. Jie dirba apleistuose laukuose arba miškuose, nurausia dirvožemį iki vadinamosios "mėly­ nosios žemės" ir visada randa gintaro - vienur daugiau, kitur mažiau. "Mėlynąją žemę" praplauna rėtyje panašiai kaip aukso ieškotojai arba tiesiog rankomis iščiupinėja.

Gintaro yra ir Ukrainoje (po Jantarnyj - antroj i žaliavos gavybos vieta), tik visiškai kitokios kokybės nei Baltijos regione. Gintaro kaina svyruoja. Dabar gramas gaminio iš paprasto Baltij os gintaro kainuoja 5 litus, o iš balto - 10 litų. Nes baltas daug retesnis, iš jo gaminami musulmonų maldoms skirti rožiniai. Gaminys, žinoma, bus daug brangesnis, jeigu labai meniškas arba originalus. Gintaras gerbiamas nuo priešistorinių laikų, manyta, kad jis neša laim ę. Ta čiau ka lbant rimtai, tinka tik papuošalams ga minti, daž­ niausiai moteriškiems. Visi kiti gaminiai, tarki m, iš gintaro trupinių

menkaverčiai, kičas. Kartais pasitaiko ver­

tingų skulptūrėlių, jeigu tai autorinis rimto menininko darbas. Vyrą, gausiai pasidabinusį gintarais, turbūt sunkiau įsivaizduoti. Nors se­ nosios Romos imperatorius Neronas (tas žiaurusis pirmųjų krikščio­ nių skriaudikas) mėgdavo jais puoštis. O moterys nuo seno vertina. Nesvarbu, ar buvo matriarchatas ir jos valdė, ar buvo patriarchatas ir valdė vyrai, o moterys tapdavo antraeilės pilietės, bet vyrai visada stengdavosi savo damas pamaloninti . Ir tada, kai apsikarstę kailiais šokinėjo nuo uolos ant uolos vydamiesi žvėrį, ir dabar, važinėdami mersedesais. Gintaru buvo prekiaujama senosios Romos laikais, net dar anks­ čiau, antikinėje Graikij oj e, iš ten jis ir į Kiniją patekdavo. Manyta, kad "Gintaro kelias" suklestėjo kaip tik tada, kai praturtėjusi iškilo Romos

sulipdyti paveikslai , yra

imperija - tai yra keli šimtai metų iki Kristaus gimimo ir pirmaisiais mūsų epochos amžiais. Romos imperatorių ir imperijos didikų patri­ cijų mylimosioms bei žmonoms reikėjo gintaro - ir jo būdavo atga­ benama, nors niekas Romoje tiksliai nežinojo, kur yra ta paslaptinga Baltija, kurią galima pasiekti tik upėmis ir miškų takeliais. Kai XIX amžiaus pabaigoje Heinrichas Slymanas (Heinrich Schlie­

amžiaus pabaigoje Heinrichas Slymanas (Heinrich Schlie­ mann) graikų Mikėnuose surado senųjų karalių laidojimo

mann) graikų Mikėnuose surado senųjų karalių laidojimo sarkofagus, jis buvo pritrenktas išvydęs pasakiškus turtus. Auksas, brangakme­ niai, auksinės ir sidabrinės vazos. Ir maišai šlifuotų Baltijos gintarų. Būtent Baltijos, nes nei Dominika, nei Kolumbija, nei Filipinai tada dar nebuvo atrasti. Be to, gintaras ten prastesnis.

Šlymanas manė, kad surado legendinio Agamemnono, Troj os už­ kariautojo, "Iliados" didvyrio, kapą. Paaiškėjo, kad tie jo surasti kapai ir lobiai daug senes ni. Ty rimai paro dė: Mi kėnų gintaro lobiai bJJVO sukrauti du tūkstančiai metų prieš mūsų erą. Jokios Romos imperijos tada dar nebuvo, o būsimieji imperatoriai ir gladiatoriai urvuose lau­ žus kūreno. Tai yra Mikėnų gintarams dabar 4 tūkstančiai metų. Kaip gintaras atsirado tolimoje Graikijoje ir kodėl taip pekliškai seniai? Ogi dabar aiškėja, kad "Gintaro kelias" gyvavo daug anksčiau negu manyta, juo buvo keliaujama maždaug dviem tūkstančiais metų anks­ čiau, negu susikūrė Romos imperija, taigi turėjo būti gerai ištryptas, nes juo bėgiota ilgai ir dažnai. Kad keliu būtų gabenamos prekės, jos turėjo būti kažkur paga­ mintos. Juk į Mikėnus ir kitas antikinės Graikijos vietas, o iš ten, beje,

į fa raonų Egiptą , gabenta ne gintaro žaliava, o dirbiniai - labai tobu li

pr adžio je turėjo būti kažkokia civ iliz aci ja,

du tūkstančius metų senesnė už Romos imperiją. Kokia galėjo būti civilizacija mūsų protėvių, senovės lietuvių, pašonėje? Archeologų ir istorikų žiniomis, mūsų apylinkėse, kaip ir visoje Europoje, tada buvo neolitas, akmens amžius. Nei geležis, nei žalva­ ris, nei varis nebuvo žinomi. Romos imperijos laikais gintaras buvo renkamas, net kasamas, apdorojamas senosios Prūsijos Sembos pu­ siasalyj e, kuris eina nuo pietinės Kuršmarių dalies ir truputį išsikiša į Baltij os jūrą. Ten dabar Karaliaučius, o senovėje gyveno prūsų gentis sembai - pati turtingiausia, galingiausia prūsų žemėje. Žymus vidu­ ramžių geografas arkivyskupas Adomas Brėmenietis sembus vadino labai tauriais žmonėmis, homines humanisimi, mat jie vykdavę gel­ bėti jūroje pavojų ištiktųjų arba piratų užpultųjų. Apie sembus, rašė arkivyskupas, būtų galima daug gerų žodžių pasakyti, jeigu jie būtų krikščionys. Bet krikščionis sembai labai persekioja, mat krikščionys braunasi ir teršia jų garbinamus miškelius ir šaltinius. Auksą ir sidabrą mažai vertina, turi daug kailių. Prekiauja su Švedija, ten plaukia savais

ga miniai. Va dinasi, kel io

laivais. Sembų kaimynai pietuose - kitos prūsų kiltys: notangai, var­ miai, į rytus - nadruviai, į šiaurę - skalviai, o už jų - žemaičiai. Prūsai buvo iškiliausia ir turtingiausia baltų šaka, Vidurio Europos

kultūros žmonės. Jie daugiausiai bendravo su germanais, skandinavais ir ilirais, dabar jau dingusia vakarinių Balkanų tauta. O rytiniai baltai, tarp jų ir lietuviai, buvo supami slavų, iranėnų ir suomių genčių. Beje, neteisinga prūsus vadinti lietuviais, nors kai kurie moksli­ ninkai taip tvirtina. Mes buvom giminės, pusbroliai ir tiek. Juk latvių nevadinam lietuviais. Nereikia daryti ir kitos klaidos. Kristijonas Do­ nelaitis ir jo būrai ka lbėjo lietuviškai. To dėl , kad jie buvo ne prūsai, o lietuviai. Po Didžiojo maro, kai nebebuvo kas moka mokesčius Prū­ sijos kunigaikščiui Frydrichui, nes kaimai ištuštėjo, jis leido savo ku­ nigaikštystėje, ištuštėjusiose sodybose, kurtis lietuviams - kasmet po

sooo ; jų daugiausiai atvykdavo iš Tauragės ir kitų artimų

Visos senovės prūsų kiltys buvo savarankiškos, turėjo savo kuni­ gaikščius, vyriausiuosius žynius, tą savarankiškumą gynė su pasiu­ tusiu įniršiu. Kiltys irgi kapojosi tarpusavy ir jokiu būdu nesutiko jungtis į bendrą valstybę kaip lietuviai, kurie irgi jungėsi kaip ožiai, traukiami už uodegų. Prūsai buvo dar didesni individualistai ir tai galų gale atnešė jiems pražūtį. Bet visa tai vyko mūsų epochos pradžioje, kai iškilusiai Romos imperijai reikėjo gintaro, o juo prekiaudami sembai ir kitos jiems

artimos gentys praturtėjo, be to, sus ipažino su pasa uliu. Ta čiau kas buvo tie gintaro dirbėjai, gyvenę dviem tūkstančiais metų anksčiau, akmens amžiuje? Lenkų archeologai, vadovaujami profesoriaus Mazurovskio (Ma­ zurowski), šią mįslę išaiškino. Atrado gintaro kasimo ir apdorojimo

toj e vietoj e - Vyslos žemupio pelkynai ir užliejamos

centrą. Dabar

pievos. Lenkijoje jos vadinasi Zulawy. Tai labai savotiška vieta, ge­ ografinė "depresija", tai yra metru žemiau jūros lygio, panašiai kaip Olandijoje arba mūsų Šilutės rajono žemumose. Tos žemės apsaugo­ tos pylimais - ne tik natūraliais gamtos, bet ir žmogaus sustiprintais. Užliejamose pievose žmonės negalėjo nuolat gyventi, nebent ant kalvų. Tai buvo pamedėnų, pagudėnų bei varmių gentys, įsikūrusios

va lsčių.

abipus Vyslos žiočių. Tai senieji prūsai, labiausiai į vakarus nutolusi baltų atšaka. Jie gyveno taip pat kaip kiti to laiko (neolito) vakarų Europos žmonės. Nežinojo geležies ir kitų metalų, bet buvo įsikūrę ne urvuose ar palapinėse, o nedideliuose kvadratiniuose namuose, suręstuose iš vertikalių sienojų. Sienas aplipdydavo moliu, stogą už­ dengdavo medžių žieve arba nendrėmis. Jie žvejojo, medžiojo, augino gyvulius, bet nuo kitų Europos gyventojų skyrėsi tuo, kad turėjo, kaip dabar pasakytume, "šalutinį verslą". Pavasarį, kai Vyslos vandenys nuslūgdavo ir pradžiūdavo užliejamos pievos, jie eidavo į tas pievas, plytinčias keliasdešimt kilometrų nuo sodybų, ir rinkdavo gintarą, išmestą žiemą siaučiančių audrų. Gintaro Baltijos bangos išmesdavo daug ir dideliais gabalais. Gudrūs prūsai tik mažą dalį parduodavo kaip žaliavą. Užliejamose pievose jie pasistatydavo laikinas dirbtuves, gintarą apdorodavo ir tik tada parduodavo pirkliams, kurie atplaukdavo Vysla iš jos aukštupio ir vidupio, kur galbūt jau gyveno slavai, lenkų protėviai, arba germanų gentys. "Parduodavo" - netikslus žodis. Pinigų tais istorijos priešauš­ riais dar nebuvo, nes metalo nebuvo. Gintarą keisdavo į pirklių atvež­ tus grūdus, mėsą, druską ir vergus. Pirkliai nemokėjo plaukti prieš Vyslos srovę, todėl ryšulius su gintaru nešėsi ant kupros užsivertę - per dabartines Lenkiją, Moraviją, Slovakiją, Austriją, Balkanų šalių virtinę iki Graikijos Mikėnų, nors anuomet viskas vadinosi kitaip ir visai kitaip atrodė. Vyslos žiotyse, abipus upės, gintaro buvo galybė, todėl "bizniu­ kas" veikė ilgai - spėjama, kad apie tūkstantį metų . Kas nutiko vė­

liau ? Karai (tarpusavio irgi), kelissyk žmones pj ovęs

maras ir badas

praretino prūsus. Vyslos ir Baltijos jūros potvyniai užpylė gintarą smėliu, nugulė storas durpių sluoksnis, vėliau atėjo kryžiuočiai ir verslovės buvo užmirštos. Iki šiol, jeigu gerai palyja, apylinkės ten skendi vandenyje. Archeologai visa tai atrado neseniai ir buvo pri­ blokšti: nukasus durpes, po jomis vienas šalia kito gulėjo gintaro lo­ biai. Dabar ten dirba darbininkų brigada, studentai ir mokslininkai. Durpės nukastos tik mažame plote, apnuoginta vos 280 kvadratinių metrų . Ta teritorija padal yta į kvadratus, žemės graibomos piršta is

ir persij ojamos. Pasitaiko, kad keturių delnų dydžio plotelyje randa­

mos kelios sauj os papuošalų ir daug gintaro skaldos. Tai reiškia, kad

toje vietoje dirbo meistras - menininkas. Randama ir tokių vietų, kur dirbo nevykėlis: gintaro priskaldyta daug, papuošalai negražūs, akivaizdžiai išmesti. Prūsai nelabai pasitikėdavo vienas kitu. Iš kur tai žinoma? Buvo rasti keli puikūs gaminių lobiai, užkasti giliai, turbūt odi­ niuose maišiukuose, tik odos nebeliko, sutrūnijo. Tai reiškia, kad meistras net savo artimiesiems nepasakė, kur užkasęs turtą, o pats,

matyt, žuvo. Visi dirbiniai, nors gulėjo žemėje porą tūkstančių metų ar dau­ giau, blizga tarsi ką tik išimti iš juvelyro vitrinos. Nes buvo užkloti durpėmis ir negavo deguonies. Profesoriaus Mazurovskio seifuose saugoma 170 tūkstančių rastų gaminių. Spėjama, kad apie 100 kilogramų senoviškų papuošalų išsi­ kasė ir išsinešė vagys. Ta čiau visa tai tik krislas, tik pradžia. Kol kas ištirti vos 5 procentai deltos. Gal pagalvosite, kad mūsų pusbrolių protėviai buvosukūrę galingą civilizaciją, industriją, galbūt net Baltijos Atlantidą. Ne, nieko pana­ šaus. Buvo akmens amžius, neolitas, kaip ir visoje Europoje. Malbor­ ko pilies muziejuje jums parodys lanką su ištemptu ašutu (iš arklio uodegos) . Jį greitai traukiojant, gintaro gabalą galima perpjauti per keletą minučių. Skaptuojama buvo elnių ragų smaigaliais, šerno ilti­ mis, o šlifuojama trinant į raudoną smiltakmenį. Šie radiniai reiškia svarbų dalyką - kad prieš 4 tūkstančius metų mūsų giminaičiai buvo sumanūs ir fa ntastiški ver slin inkai. Be to, nors nelabai sočiai pavalgiusios ir ne visada šiltai apsirengusios, mūsų tolimosios probobutės jau akmens amžiuje mėgo puoštis.

O vyrai siekė joms įtikti. Tai labai gražu, bet ir svarbu - kitaip mes

nebūtume gimę.

BALTIJOS PU OLI MAS TĘS I ASI API E DI D Į JĮ VA MZDĮ

BALTIJOS

PU OLI MAS TĘS I ASI

API E DI D Į JĮ VA MZDĮ RU SIJOS DU JOMS , KL OJAM�

Baltijos dugne, žinome. Niekas neabejoja, kad tokia brangi statyba vykdoma siekiant apeiti Baltij os šalis. Ta čiau tai dar ne viskas. Netoli

Peterburgo statomas milžiniškas jūrų uostas Ust Luga, taip siekiant palikti Estijos, Latvijos ir Lietuvos uostus be rusiško tranzito. Vladi­ miras Putinas dar būdamas prezidentu ir dabar, tapęs premjeru, yra sakęs, kad abejos statybos nieko bendra su politika neturi. Tiesiog

Rusijai savi marškiniai arčiau kūno. Ta čiau laisva Ru sij os spauda (kiek jos teliko) be jokių abejonių pripažįsta: tai Rusijos "kerštas". Norėtųsi paklausti - už ką keršijama? Kad išprievartautos trys Baltijos panelės nepamilo prievartautojo? Politines tų statybų šaknis rodo paskaičiavimai. Dujotiekį sausu­ moje pastatyti ir prižiūrėti atsieitų gerokai pigiau ir saugiau negu jū­ ros dugne, tarp paskandintų sprogmenų. O dėl didžiojo uosto, kuris

Klaipėda, Liepoja, Ve ntspilis, Ryga, nau­

jas pu ikus Ta lino uostas dir ba gerai, nei per daug apkra uti, nei bran­

gū s. Ust Luga yra vos 40 kilometrų

uostai greta kits kito - ir tai ne politika? Ust Lugos statybos vietoje nuo amžių gyveno votai - maža tautelė, gimininga estams ir suomiams. Stalino įsakymu jie buvo ištremti į Si­ birą. Vė liau grį žo. Šiuo metu gyvų liko apie 70 žmonių. Uosto statyba nugriovė jų kaimelį Krakolj e, jų kapines užvertė statybos šiukšlėmis, o votų muziejus buvo sudegintas du kartus. Ust Lugos uostas ne tik statomas - jis jau veikia. Tik lankosi stebėti­

nuo Ta lino. Du tokie milž ini ški

ka inuos daugybę milijardų

nai mažai laivų. Rusijos laivavedžiai ir užsienio kompanijos vieningai vengia Rusijos uostų, nes ten už kiekvieną operaciją su dokumentais reikia duoti kyšį, tų operacijų begalybė, pažymas ir antspaudus tenka rankioti skirtinguose rajonuose. Jeigu iš Peterburgo ar Vyborgo plentu važiuosite į Suomiją, pa­ matysite į Piterį ir iš jo traukiančius sunkvežimius - nesibaigiančią

sunkiasvorių virtinę. Tai prekės iš Suomijos Kotkos ar Hemino uostų. Nes visi laivai veržte veržiasi išsikrauti ten arba Estijoje, o krovinius į Rusiją siunčia sunkvežimiais. Ta ip greičiau ir pigiau . Š itaip keistai vyksta Rusijos prekyba su Europa, Amerika, Afrika. Net su Kinija. Ir ne tik Baltijoje. Murmansko žvejybos kompanijoms labiau apsimoka mėnesių mėnesius laikyti laivus ir įgulas ne Murmanske, o greta - Kirkinese, Norvegijoje. Ten jos savo laivus remontuoja, pripildo kuro. Atveža į Norvegiją naują įgulą, išveža į Rusiją senąją. Kokios čia keistenybės?

Viskas paprasta. Traleriai atviroje jūroj e žvej oja po pusmetį . Te n­

ka sustoti užsienio uoste remontui, pasipildyti maisto, kitų atsargų. Jeigu grįžtų į Rusiją, turėtų viską (net remontui panaudotas detales) deklaruoti ir sumokėti importo mokestį. Nekalbant jau apie kyšius. To dėl nemažai Murmans ko laivų niekada negrįžta į Rusij os uostus. Panašu, kad Baltijos skruzdėlytės, bent tol, kol gerai dirbs, nebūti­ nai pralaimės Rusij os begemotui. O gal Rusija įsakys laivams naudotis savo uostais? Nepavyks. Dau­ guma rusiškų laivų registruoti svetur. Gal sumažins biurokratizmą ir korupciją? Visi Kremliaus šeimininkai bandė tai daryti nuo Ivano Rūsčiojo laikų. Rusijoje priimami geri įstatymai. Bet valdininkai iš­ leidžia savus jų paaiškinimus ir savus potvarkius. Rusijos biurokratija visada sugebėdavo apsiginti. Būkime atlaidūs - žmonės juk turi kaž­ kaip išgyventi.

atlaidūs - žmonės juk turi kaž­ kaip išgyventi. NU O AU SIES KIR.S K! KAI 1939-ŲJŲ

NU O AU SIES KIR.S K!

KAI 1939-ŲJŲ RU GSĖJO PIRM�.J� HITLERINĖ Vo ­ kietija užpuolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, lenkų ka­ riuomenė gynėsi drąsiai ir atkakliai net beviltiškose situacijose. Iki šiol karinių akademijų dėstytojai visame pasaulyje pasakoja savo stu­ dentams, kaip lenkų kavaleristai, iškėlę nuogus kardus, šuoliais lėk­ davo prieš vokiečių tankus.

Viena kruviniausių kontratakų įvyko Vyslos vidupyj e, prie Macie­ jovicų. Ten hitlerininkus atakavo Tryliktasis Vilniaus ulonų pulkas, o jo priekyje �uoliavo Pirmasis Vilniaus totorių eskadronas. Oficialus, statute įra�as to eskadrono kovos �ūkis buvo "Nuo au­ sies kirsk !" Deja, �ūkis ne ką tegelbėjo. Hitlerininkų aviacija ir artile­ rija užklupo vilniečius �iems dar tik keliantis per Vystą. I� 250 raitelių gyvi liko penki. Ta igi rugsėj o 10 di eną pasibaigė epocha, kuri tęsėsi beveik 6oo metų. Mes neturime atsisakyti jo kios Lietuvos istorij os dalies. Ta ip, Lie­ tuva buvo susijungusi su Lenkija į Ž ečpospolitą - Abiej ų Ta utų Res­ publiką. Bet po to susijungimo mūsų istorija nepasibaigė, Lietuva nenustojo gyvuoti. Sutartys, kurias pasira�davo mūsų didieji kuni­ gai�čiai, tarp jų ir Vytauto sutartis, kviečianti totorius atvykti į Lie­ tuvą ir tarnauti kareiviais, niekada nebuvo at�uktos ar panaikintos. Okupacijos - caro, 20 metų trukusi lenkų okupacija - nieko nekeičia. Lietuvos totoriai - mūsi�kiai, ir ta�kas. Apie juos turėtume daugiau žinoti, juolab kad Lietuvos totorių istorija labai vaizdinga. Ji prasidėj o XIV amžiaus pabaigoje, kai byrant Aukso Ordai Vytautas pasikvietė totorius, nes tikėjosi jiems padedant atkurti Mindaugo karalystę. Ir

būtų pavykę, je igu ne pralaimėjimas prie Vo rkslos ir ne le nkų didi­

tai

kų intrigos. To toriams buvo dovanota žemių, įsipareigota nevaržyti jų tikėjimo, neversti nutautėti, o jie įsipareigojo dalyvauti visuose mūsų mū�iuose. I�statydavo 15 vėliavų, po 500 raitelių kiekvienoje. Susita­ rimas buvo vykd omas visus 6oo metų ! Chano Tochtamy�o (to, kuris buvo užėmęs Maskvą ir ją sudegino) sūnus caraitis Džalalas Ed-Dinas vadovavo totorių kavaleristams Žalgirio mū�e. O vėliau Latvijos te­ ritorijoje - ir prie Byčinos, ir Kircholmo. Ne viskas klojosi kaip medum patepus. Lietuviai buvo artojai, o totoriai - profesionalūs kariai. Jei jiems nesumokėdavo sutarto at­ lygi nimo, perei davo į pri e�o pusę. Ta ip buvo prie Ochmat ovo, daug vėliau - per Kameneco apgultį. Bet kai Sobieskis totoriams atvežė su­ tartas algas, kai vėl pažadėjo neversti į kri�čionybę, jie grįžo į Žeč­ pospolitos pusę. Paskiau jau nebeperbėginėjo.

To torių pulkai dalyvavo Baro konfederacij os kovose prieš Rusi­ ją, Kosciuškos sukilime, Napoleono karuose. Lietuvos totorių ulonų (beje, tai totoriškas žodis) eskadronas tapo imperatoriaus gvardij os dalimi. Nes tik ulonai mokėjo kautis su kazokais, su jų staigiai at­ lekiančiais būriais. Specialiai buvo apmokyti. Prancūzai nemokėjo. To dėl totorių eskadronas lydėjo Napo leoną iki Maskvos ir atgal, visą kelią iki Paryžiaus. Totoriai kovėsi mūsų pusėj e 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimuose. Buvo totorių karių gentys, buvo žemdirbių ir amatininkų gentys. Te nka pripažinti liūdną fa ktą : karai gerokai praretin davo karių gre­ tas. 1939-aisiais Vilnijos totoriai prieš hitlerininkus galėjo siųsti jau tik vieną eskadroną. Jis ir stojo į tą paskutinę XX amžiaus kavalerijos ataką, pildydamas protėvių duotą pažadą. Lietuvos totoriai puikiai atsimena savo praeitį, supranta, kad jiems priklauso garbinga vieta Lietuvos istorijoje. Jie saugo senuosius raš­ tus, jiems suteiktas privilegijas. Yra įkurta Lietuvos totorių sąjunga. Beje, ji ketina totoriškame Raižių kaime, Alytaus rajone, pastatyti pa­ minklą Vytautui Didžiajam. Tai bus pirmasis pami nklas Vytautui po nepriklausomybės atgavimo.

pirmasis pami nklas Vytautui po nepriklausomybės atgavimo. "STA LINAS AD MIN IST RATO RIAI" IR B

"STA LINAS

AD MIN IST RATO RIAI"

IR B E RIJA B UVO GE RI

2008 M ETŲ RUDENĮ RUSIJOS ISTORIJOS MOKY­ tojų suvažiavime buvo pristatytas naujo šalies istorijos vadovėlio projektas ir instrukcija - metodinės rekomendacijos mokytojams. Autorius - Aleksandras Filipovas ir grupė jo bendradarbių. Leidykla Prosveščenije įspėjo suvažiavimo dalyvius, kad vadovėlis nebus kei­ čiamas. Tos pačios grupės parašyta vadovėlio pirmoji dalis jau išleista ke lių milijonų tiražu . Ta igi, projektas vertas įdėmesnio žvilgsnio. Pagrindinė vadovėlio mintis - Sovietų Sąjunga vystėsi greitai to­ dėl, kad šalyje buvo naudotas teroras, o Stalinas esą buvo efektyvus

valdymo specialistas. Instrukcijoje rašoma: "Mokytojai privalo ypač atidžiai išaiškinti moksleiviams šalies vadovų motyvus ir jų elgesio logiką." Istorija, kurios iš to vadovėlio mokysis milijonai jaunų rusų, tai ne žmonių, ne piliečių, o valdžios istorija. Anot vadovėlio, Spa­ lio revoliucija buvo tokia pat reikšminga, kaip Didžioji Prancūzijos revoliucija, o prieš ją kovojusios baltųjų jėgos dažnai buvusios fašis­ tinio charakterio. Sovietų Sąjungoje badas nebuvo tyčia organizuo­ tas varant valstiečius į kolūkius, tiesiog orai pasitaikė netikę, be to, vykdant kolektyvizaciją buvo padaryta klaidų . Sovietų kariuomenės įsiveržimas į Lenkiją 1939-aisiais - tai Ukrainos ir Baltarusijos žemių išvadavimas. Baltijos valstybių ir Moldavijos okupacija 1940-aisiais aiškinama dar paprasčiau: tos teritorijos anksčiau buvo Rusijos impe­ rijos dalis, todėl apie jokią okupaciją kalbos negali būti. Karą su Suo­ mija sovietai laimėjo. (Čia tai bent! Kremlius norėjo paversti Suomiją dar viena sovietine respublika, bet gavo į dantis, pražudė minias savo

gabal u.) Va dovėlyje tvirtina­

kareivių

ma, kad kariaujant su hitlerininkais Stalinas nedarė klaidų, jis viską gerai žinojo ir suprato, o pirmųjų metų pralaimėjimai, prarasta teri­ torija iki Vo lgos - įvykę dėl "obj ektyvių priežasčių". Ap ie ištisų tautų trėmimus, pasak instrukcijos autorių, reikia kalbėti ypač santūriai ir atsargiai. Ta čiau viskas blanksta prieš pagrindinę vadovė lio mintį ir jo tiks­ lą - masinių represijų Stalino laikais pateisinimą. Nepatikėčiau, jeigu pats nebūčiau perskaitęs. Sakysim, į nelaisvę paimtų Lenkijos kari­ ninkų žudynės Katynės miške. To fakto paneigti neįmanoma, nes yra tūkstančiai lavonų, yra liudininkų. Va dovėlyje skait ome : "Tokia buvo politinė būtinybė. Be to, tai buvo atsakas į tai, kad 1920 m. lenkai sušaudė grupę bolševikų." "Teisi ngas kerštas" tampa vadovėliniu ter­

minu.

Stalino represijas stengdavosi

nutylėti arba jas vadino "nukrypimais nuo generalinės partijos lini­ jo s". Viskas. Pasibaigė. Va dovėlis pateisina milijonų piliečių išžudy­ mą. Neva anie priešinosi sparčiai Stalino industrializacijai. Nors iš tikrųj ų buvo toli gražu ne taip. Va dovėlis mini XVI I ko mpartijos suva-

ir turėjo pasite nkinti Karelijos

Ta ip bus atsakinėjama per egza minus.

Iki šiol oficiali Rusij os spauda apie

žiavimą 1934-aisiais. Stalinas jau 10 metų buvo valdžioje, buvo spėjęs parodyti dantis - sunaikino daugumą valdžioje buvusių bendražygių bolševikų, žemės ūkis ir pramonė stovėjo aukštyn kojomis, visoje ša­ lyj e žmonės badavo. Bet partij os suvažiavime iš 1966 delegatų tik 292 drįso balsuoti prieš Staliną. Didelio čia daikto, pasakysite, tam ir yra suvažiavimai . Tik ne sovietų Rusij oj e. Stalino įsakymu per ketverius metus buvo sušaudyta daugiau nei pusė jo dalyvių, no8 žmonės, vy­ rai ir moterys. Paskiau Rusijoje jokiame suvažiavime niekas niekada nebebalsavo prieš jokį vadą. Ką apie tai byloja vadovėlis? Šitų šiurpių skaičių nemini. Aiškina taip: Stalinas nežinojo, iš kurios pusės jam gali būti smogta. O vadovėlio priedas nurodo mokytojams: "Reikia parodyti, kad Stalinas elgėsi visiškai protingai, kaip žmogus, atsakin­ gas už šalies valdymą." Pateisinęs Staliną vadovėlis teisina ir Beriją. Priminsiu jaunesniems skaitytojams - tai buvo sovietų saugumo viršininkas. Po Stalino mir­ ties kompartijos vadovybė jį suėmė politbiuro posėdžio metu; anot vienų šaltinių, jis buvo nušautas vietoje, anot kitų - sušaudytas vė­ liau. Bet kokiu atveju - linksma kompanija. O kaip aiškinamas Berijos siautėjimas? Esą jis buvo "gabus administratorius". Jo vadovaujamas NKVD planingai suiminėjo inžinierius ir kitus specialistus, mat jie buvo reikalingi skubių uždavinių Sibire vykdymui. Cituoju vadovėlį :

"Teroras tapo praktišku įrankiu vykdant liaudies ūkio poreikius." Pirmiausia, tai melas. Buvo suiminėjami ne tik inžinieriai ir tech­ nikai , bet ir mokytoj ai, karininkai, studentai, šventikai, valstiečiai, darbininkai, nes tikslas buvo visai kitas - išgąsdinti gyventojus ir taip priversti juos paklusti. Suimtiesiems "vykdyti liaudies ūkio poreikius" leisdavo tik išskirtiniais atvej ais. Daugiausia jie kirto mišką ir dirbo kitus nekvalifikuotus darbus. Antra, vergai dirbo blogai, ūkio nekėlė ir jo negalėjo kelti. Nė vienas penkmečio planas iš tikro taip ir nebuvo įvykdytas, o sovietinių gaminių ir statybų kokybė buvo baisi . Bet grįžkime prie vadovėlio. Suprasdami, kad postringavimai apie "išmintingą šalies valdymą teroru" gali neįtikinti net ir mokinukų, au­ toriai nurodo mokytojams, kaip reikia falsifikuoti istoriją. Cituoju va­ dovėlį lydinčią instrukciją: "Aukomis gali būti laikomi tik nuteistieji

"Aukomis gali būti laikomi tik nuteistieji .S TALI NAS IR BERI )A BUVO GERI ADMINIS TRATORI

myriop ir sušaudyti." Kitaip sakant, mirę iš bado ir nuo sunkaus darbo Gulago stovyklose, anglies, aukso, urano kasyklose, ledinėse Laptevų jūros salose, Magadane, ištremti su šeimomis ir atgulę Sibire, milijo­ nai žmonių nuo šiol nustoja būti aukomis.

Rusijos įstatymui, priim tam

1991 metais, kuriame apibrėžiama, ką reikia laikyti represijų auka:

"Sovietų valdymo metais milijonai žmonių tapo totalitarinio režimo aukomis." Kas įvyko Rusijoje po 1991-ųjų? Kam prireikė užmesti už­ dangą ant praeities ir mokyti jaunus rusus, neva anuomet viskas buvo gerai ir, svarbiausia, kad valdžia visada teisi ? Sakoma, kad tauta, kuri nežino savo istorijos, pasmerkta ją pakar­ toti. Nejaugi iš tikro kažkas nori tą tezę įgyvendinti?

To ks vadovėlis prieštarauja pačios

2

SKANDINAVIJA

TURTINGI IR LA IMI NGI (NORVEGIJA)

SALIS NE VIEN GRAŽI EMS ŽMO N ĖMS (ŠVEDIJA)

TURTINGI IR LA IMI NGI (NORVEGIJA) SALIS NE VIEN GRAŽI EMS ŽMO N ĖMS (ŠVEDIJA) NAUJASIS

NAUJASIS ŠVEDIJOS IR RUSIJOS KARAS

TURTINGI

IR

L A IMINGI

PA M ĖG INKIME Į S IVAIZDUO TI : ŠEŠI PLI ENINI AI

cilindrai (skersmuo kaip gero namo) nuleisti į vandenį, į 61 metro gylį; apačioje jie sujungti, o virš vandens iškyla 170 metrų ir laiko platformą su statiniais, mašinų salėmis, patalpomis žmonėms. Tai Norvegijos jūrų platforma Condeep, skirta naftai pumpuoti. Plieno ir betono konstrukcija dydžiu, svoriu ir brangumu lenkia Niujorko dangoraižius ar Eifelio bokštą Paryžiuje. Ji ir dar kelios panašios stovi Šiaurės jūroje, Norvegijos vandenyse. Daugiau ir didesnių netrukus atsiras Barenco jūroje (tai ta jūra, kuri skalauja Norvegijos ir Mur­ mansko krantus, Naująją Žemę bei Prano Juozapo salyną). Nes po Barenco jūra ir aplink ją glūdi mažiausiai ketvirtis neeksploatuojamų pasaulio naftos ir dujų atsargų. Tu rint omenyje nuolatinius neramius Artimuosius Rytus, kaprizingą Rusijos elgesį, tas naujas kuro ir žalia­ vų šaltinis Europai reiškia naujos eros energetikos srityje pradžią. Prancūzija jau dabar trečdalį dujų importuoja iš Norvegijos. Kiti dujotiekiai nutiesti į Did žiąją Britaniją, Vo kietij ą, Belgiją. Europos Są­ junga Šiaurės jūroje išgauna dešimtadalį jai reikalingos naftos. Norve­ gai siūlo tą nuošimtį padidinti. Norvegijos krantus skalauja trys jūros - Šiaurės, Norvegų ir Baren­ co. Pastarąja ji dalijasi su Rusija; jeigu ta nebūtų atėmusi Suomijos šiaurinio galiuko, tai ir Suomija prieitų. Tai neužšąlančios jūros. Jas šildo (Lietuvą irgi, tik mažiau, nes esam toli) šiltoji Golfo srovė. Sekasi Norvegij ai, tarsi ji būtų pasaulio princesė. Tu ri daug miškų, medieną gabenti nesunku. Nupjovei eglę ir ritink, vis tiek kur nors netoli bus upė arba fiordas - ilga, sykiais kelis šimtus kilometrų nusidriekusi jū­

ros įl anka. Tu ri daug ka lnų upių, prie kurių prisistatė

hidr oel ektrin ių.

Žuvų daugiau negu bet kur pasaulyje, o fiorduose jas dar ir augina. Didžiulis jūrų laivynas. O dabar prisidėjo nafta bei dujos. Rodos, kiek Norvegija bepirktų loterijos bilietų, kiekvienas vis laimi milijoną. Naftos ir dujų lobiai atsivėrė palygint neseniai, 1969-aisiais. Ta čiau siurbti naftą atviroje jūroje, kur krantų nesimato, išlaikyti plaukia-

;ančią platformą toje pačioje vietoje nepaisant vėjų, audrų, srovių (nes grąžtas negali kraipytis) įmanoma ne jėga, o tik pasitelkus su­ gebėji mus ir protą . Išgautą naftą reikia gabenti į krantą. To dėl šitaip siurbiamos naftos savikaina daug didesnė negu, sakysim, Kuveite, kur prasikrapštei porą šimtų metrų - ir jau turi. Norvegijos nafta dar ilgai būtų buvusi nepaliesta. Bet įvyko 1973- iųjų naftos krizė. Arabų šalys, įsiutusios dėl pralaimėto karo, sustabdė naftos pardavimą Va karams. Kiti eksportuotojai užkėlė kainas. O kai šitaip, jūroje išgaunamos naftos kaina nebeatrodė tokia baisi. Viena po kitos pradėjo atsidarinėti verslovės jūrose. Norvegija tada dar neturėjo tos srities specialistų. Pasikvietė pa­ tyrusių užsieniečių. Šiuo metu šalies teritoriniuose vandenyse dirba didžiausi pasaulyje naftos koncernai, bet jie privalo laikytis griežtų Norvegijos gamtos apsaugos įstatymų ir pervesti į šalies biudžetą 51

pelno procentą. Be to, veikia ir sava norvegiška firma - Statoil, žinoma ir Lietuvoje. ša lis, turinti tik 4,5 milijono gyventojų, tapo trečiąja pa­ saulyje (po Saudo Arabijos ir Rusijos) naftos eksportuotoja, o jos inži­ nieriai ir geologai dabar geriausi povandeninių verslovių ekspertai. Bet Norvegija nepakvaišo dėl turto. Nuo 1995 metų už naftą gau­

fo ndą būsimoms kartoms. Dabar ja me jau du

šimtai milijardų eurų. Kad proprovaikaičiai kada nors neburnotų dėl išnaudotų gamtos resursų. Fondu gali tekti pasinaudoti ir greičiau - socialinei rūpybai, pensi­ joms. Mat Norvegija labai greitai sensta. Va ikų gimsta mažokai, jauni­ mas - nors šitokia gerovė ! - traukia ieškoti laimės svetur. Pensininkų procentas tampa grėsmingas. Šiaurės ir Norvegijos jūrų verslovės jau senka. Jeigu ir toliau bus siurbiama tokiais tempais, XXI a. penktaja­ me dešimtmetyje tie šaltiniai išseks. Ką galvoja norvegai? Ne jų charakteriui sėdėti rankas sudėjus ir laukti. Jie išplėtė paieškų plotą. lr vėl ištraukė laimingą loterijos bilietą. Paaiškėjo, kad Barenco jūroj e yra didelės gamtinių dujų atsargos. Tiesa , dėl dalies tos terito­ rijos Norvegija ginčijasi su Rusija. Bet ir jos teritoriniuose vandenyse turto per akis, mat Norvegijai priklauso maždaug trečdalis Barenco

n amus pinigus deda į

jūros dugno. Rusijai - du trečdaliai. Savo dalyje norvegai jau padarė 6o gręžinių, paraiškas padavė dar 24 užsienio firmos. Darbas Arktyje sunkus ir pavojingas. Žiemą tamsu visą parą. Spau­ džia galingi ledų laukai. Ta čiau Statoil tvirtina turįs technologijas, patir­ ties, garantuoja, kad į jūrą nepateks jokių nuodingų medžiagų. Galbūt todėl Rusija niekaip nesiryžta pradėti darbus savoje tos jūros dalyje. Norvegai ne kartą yra pareiškę, kad tai ne vien jų, o visos Euro­ pos turtas. Jau planuojama Norvegijos dujas pumpuoti į Švediją, o per Lenkiją - į Va karų ir Centrinę Europą . To kia schema naudinga visiems. Nes kuo daugiau vartotojų "prikabinta" prie dujotiekio, tuo ekonomiškiau jį statyti. Prabilo ir Suomij a. Dabar duj ų ji gauna iš Rusijos. Bet kai Maskva pradėjo politinį kainų žaidimą, išsigandusi Suomija irgi pasiprašė į kooperatyvą. Europos pramonė turi atsispirti Kinijos ir Amerikos konkurenci­ jai. Tai įmanoma tik turint gausius energijos išteklius. Atėjo laikas ir mums pasidairyti į Šiaurę, pripažinti faktą, kad pakabinti tik ant vie­ no siūlo visada būsime vėjo blaškomi. Net ir už mus daug pajėgesnė Vokietija, sudariusi sutartį su Rusija dėl dujotiekio Baltijos dugnu, tuo pačiu metu sudarė ilgalaikes sutartis ir su Norvegija. Galbūt norvegiškos dujos nebus pigesnės už rusiškas. Bet tada bent tos nebrangs. Dujotiekio statyba neturi prislėgti biudžeto. Visada atsiras norin­ čių investuoti į projektą, kuris bus pelningas šimtą metų.

ŠA LIS

NE

VIEN

G RA ŽIEMS

ŽMONĖMS

API E Š VE DIJ4 DAŽNAI SKAITOME SPAUDOJ E, J4

kone pamatyti galime, kai vasarą Palangoje palydime saulę. Bet ar daug apie tą šalį žinome? Nors geografiškai yra greta, ji labai nutolusi

nuo mūsų. Švedija daug metų užima pirmą vietą pasaulyje pagal visiems pilie­ čiams suteikiamas lygias galimybes (Lietuva užima 23 vietą iš 130), bet

ir toliau kovoja, kad lygių galimybių būtų dar daugiau. Parlamente moterims priklauso beveik pusė vietų, ministrų kabinete irgi. Profe­ sinį darbą dirba 8o proc. moterų, o vyrų 86 proc., todėl moterys ne­ patenkintos - turi būti po lygiai. Moterims priklauso dauguma vietų universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose, išskyrus technines. švedijoje įsteigta net Lygių galimybių ministerij a, kuriai vadovauja ponia Nyamko Sabuni. Ji juodaodė, kilusi iš Centrinės Afrikos glūdu­ mos, Burundžio Respublikos, 1,50 m ūgio, baigė Švedijoje universite­

tą, gavo pilietybę ir štai - ministrė. Europos Sąjunga įpareigoja šalis nares kovoti su diskriminacija dėl lyties, tikybos, rasės, seksualinės orientacijos, amžiaus ar fizinio nevisavertiškumo. Bet švedams to ne­ užtenka. Baigiamas ruošti įstatymas, kuris gins negražius žmones. Ministrė pareiškė: "Ši šalis - ne vien tik gražiems žmonėms." Dabar švedai ar švedės, kuriems Dievulis pagailėjo grožio, turi tokią pačią teisę gauti gerą darbą, kaip gražuolės ar gražuoliai. O jeigu pasijus diskriminuojami dėl savo išorės (taip pat svorio, ūgio), gali kreiptis į teismą. Jeigu bus pripažinta, kad jie tikrai diskriminuojami, gaus nemažą kompensaciją. Du universitetai įgalioti ištirti, kokią įtaką sėkmei turi žmogaus išorė. Paaiškėjo, kad 90 proc. darbdavių pageidauja sveikų ir vikrių darbuotojų, o septyni iš dešimties nutukusiam kandidatui parodo duris. Kilmė irgi turi reikšmės - imigrantas priimamas tik jei darbo atsisako ar netinka šalies pilietis. Į sąvoką "gražus" ar "negražus" įeina ir žmogaus sugebėjimas kalbėti, rengtis taip, kaip toje darbovietėje priimta. Dabar toks požiūris privalės keistis. Švedai, be abejo, susipainiojo. Atsiranda nusiskundimų, kad dabar jau diskriminuojami jauni ir apyjauniai, liekni, tvarkingai apsirengę, mat kai tik pasirodo "kitoks" kandidatas, būtent jam suteikiama pir­ menybė. To dėl tas naujasis įstatymas pasižymi negirdėta savybe - dis­ kriminavimo priežasčių sąrašas nėra užbaigtas. Jeigu grupė žmonių

pastebės naują diskri mi nacij os fo rmą, ją bus galima

arb a organizacija

įrašyti į įstatymą ir taip jį papildyti. Švedų laikraščiai ironizuoja, kad dabar skųstis galės visi švedai. Šmaikštauja, jog dalyti nelygiems po ly-

giai nėra lengva. Rojus advokatams. Keliolika žmonių jau laimėjo by­ las prieš savo buvusias mokyklas ir gavo iš jų stambias pinigų sumas. Nes tos mokyklos neva per mažai kovojo prieš vaikų būrio smurtą jo, skriaudžiamo mokinio, atžvilgiu ir dėl to neva nukentėjo jo psichi­ ka. Vienas musulmonas laimėjo bylą prieš darbo biržą. Jis atsisakė paspausti ranką biržos darbuotojai ir už tai buvo išbrauktas iš kan­ did atų gauti darbą sąrašų . Te isme įrodė, kad paduoti ranką moteriai negalėjo, mat tai esą prieštarauja jo religiniams įsitikinimams, ir gavo so ooo litų dydžio kompensaciją. Dėl tos bylos Švedija užkunkuliavo. Moterų organizacijos tvirtino, kad tai biržos darbuotoja turėjo gauti kompensaciją. Švedij oje labai populiari šventosios Liucijos diena, švenčiama gruodžio pradžioje. Mokyklos, bendrijos, parapijos išrenka jaunutę gražuolę ir ji, baltais drabužėliais apsivilkusi, su degančių žvakelių karūna ant galvytės, lydima svitos žengia procesij os priekyj e nušvies­ dama gruodžio naktį . Ta čiau viena Stokholmo mokykla nusprendė, kad tai neteisinga. Išrinko berniuką, juodaodį, jį aprengė ir pastatė procesij os priešakyje. Nes visi turi turėti lygias galimybes, net galimy­ bę tapti šventąja Liucija. Įvesti lygiavą tarp nelygių ypač nesiseka ekonomikos sferoje. Mo­ terims priklauso tik 10 procentų vadovaujančių postų, o jų uždarbio vidurkis atsilieka nuo vyrų vidurkio maždaug 6oo litų per mėnesį, daugiau negu kai kuriose kitose šalyse. Fiziškai nevisaverčiai žmonės irgi nepatenkinti. Nors tai, ką jie turi, - rojus lyginant su Lietuva. Ne­ įgalūs skundžiasi, kad ne visur gali privažiuoti vežimėliu, ne visi pra­ ėjimai pakankamai platūs, neužtenka keltuvų, per mažai susisiekimo lengvatų akliesiems. Dešimt neįgaliuosius vienijančių organizacijų surengė demonstraciją prieš ministrę Sabuni. Švedijos geografija ir istorija daug palankesnės negu Lietuvos. Juk paskutinis karas švedų žemėje buvo prieš gerus 200 metų. Paskui nie­ kas nebekapojo šviesiausių tos šalies galvų. Užteko laiko išmintingai valdžiai susiformuoti . Jų žemė nekokia, bet nuolat dirbant tapo naši . Gausu miškų, ežerų, upių, todėl beveik užtenka natūralių energijos šaltinių. Be to, turi lobį - Kirūnos geležies rūdos išteklius. Labai gera

�2

S KA N D I NAV I I A

rūda, iš jos gaminamas garsusis švediškas plienas, o guli ji negiliai, beveik išeina į paviršių. Tie 200 metų taikos - tai Švedijos gerovės, k uri tikrai įspūdinga, pagrindas. Ta čiau paradoksas - jos ekonomika labiausiai šoktelėjo į priekį per abu pasaulinius karus. Švedų metalą ir kitas žaliavas kariaujančios šalys pirko nežiūrėdamos kainos, po karų žaliavų irgi reikėjo atstatant sugriautas Europos šalis. Va dinti ša lį pacifistine ar minkštakūne negalima. Jos herbe - pies­ tu stovintis liūtas, dešinėje letenoj e laikantis kardą, kairėje - alyvų šakelę. Tiesa, tam herbo liūtui neseniai buvo nupjautas bimbiliukas. Vė l dėl to paties - kad nebūtų ka ltinimų dėl lyčių nelygiateisišku­ mo, nors praeityje švedai iškastruotais liūtais vadindavo tėvynės iš­ davikus. Švedai ginkluotei išleidžia (vidutiniškai vienam gyventojui) tiek pat, kiek Anglija ar Prancūzija. NATO aljansui nepriklauso, bet dalyvauja veiksmuose daugelyje pasaulio vietų - Izraelio ir Sirijos pa­ sienyje, Kašmyre, Afrikoje taikdariais, o po karo Gruzijoje, kai Rusija pradėjo švaistytis kardu Baltijos jūroje, Švedija pradėjo rimtai kalbėti apie įstoj imą į NATO. Tai būtų pokytis jos neutraliteto politikoje, kuri tęsiasi 200 metų. 45 procentai švedų balsuoja už stojimą į NATO, mat žmones kamuoja viena sena baimė - Rusijos baimė. Nepaklusniam vaikui sakoma: "Ateis rusas ir tave paims." Švedai geriau negu kas kitas matė, kas darosi kaimynų darže - ry­ tiniame Baltijos krante. Agresiją prieš Suomiją, mūsų trijų valstybių užgrobimą, masinius trėmimus. Palangos ir Šventosios žvejai, latviai ir estai vežė pabėgėlius į Švediją ir ten šie apie viską pasakojo. Kai 1944-aisiais sovietai vėl puolė Suomiją per Karelijos sąsmauką, tūks­ tančiai švedų stojo savanoriais ir kovojo suomių pusėje. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui keliolika tūkstančių rusų ir ukrainiečių, a tsidūrusių Vo kietijo je, - buvę belaisviai ar išvežti darbams, vlasovi­ ninkai ir kiti, - neturėdami kur dėtis susiorganizavo kelis garlaivius ir nuplaukė į Švediją. Sovietai pareikalavo juos išduoti ir atsiuntė savo laivus. Dalis pabėgėlių atsisakė išvykti ir visų akivaizdoje puolė skan­ dintis. Nes nenorėjo grįžti į tėvynę. Ar po tokio reginio reikėjo šve­ dams dar ką nors pasakoti? Rusijai buvo perduoti ir keli lietuviai, nors baltijiečius švedai iš tos minios graibstė ir patyliukais slėpė savo šei-

mose. Kitaip nutiko su Lietuvos auksu, išvežtu ir saugotu Stokholme. Maskvai pareikalavus, jis buvo paklusniai jai perduotas. Bet Švedijos vyriausybė pasielgė džentelmeniškai: žinojo, kad iš Maskvos jo nebe­ atgaus, tad mums grąžino iš savo aukso atsargų. Švedų baimė dabar sustiprėjo dėl rusiško dujų vamzdyno. Dalis jo bus tiesiama švedų pakrantėje ir Rusija paskelbė: 400 metrų pločio juosta virš vamzdžio bus jos ekonominė zona, kurioje turės teisę pa­ truliuoti jos kariniai laivai; o ties vamzdžio viduriu bus pastatyta ga­ linga perpumpavimo stotis. Visokių minčių dėl jos kyla, mat Maskva gali tą stotį ne vien geriems darbams panaudoti. Švedija, kaip ir kitos Skandinavijos valstybės, turi senas social­ demokratijos tradicijas ir dažniausiai yra tos pakraipos politikų val­ doma. Bet šiuo metu Švedijoje valdo Nuosaikiųjų partijos (liberaliai konservatyvios) vyriausybė su Fredriku Reinfeltu (John Fredrik Rein­

Tai įdomi asmenybė. Kilęs iš pasitu rinčios šeimos, bet

fe ldt) priekyje.

studijuodamas ekonomiką Stokholmo universitete tėvams ant spran­ do nesėdėjo, o dirbo naktiniu sargu. Beje, toks reiškinys dažnas, besi­ žvalgydamas aplink ir stebėdamas savo studentus pastebėjau, kad tie, kurie ir dirba, ir mokosi, tampa šviesiomis asmenybėmis. Nes mokosi dvigubai - darbas irgi mokykla, ir dar kokia. Išmoksta tvarkyti savo finansus, priešingai nei tėvelių už rankos vedžiojami lepūnėliai. Na, ir suvokia mokslo svarbą. Reinfeltas dar gimnazijoje domėjosi politi­ ka, 25-erių buvo išrinktas deputatu į Riksdagą, po metų išleido knygą "Užmigdyta tauta", kurioj e negailestingai kriti kavo savo partiją ir savo tautos įpročius. "Žmonės nebeišmano verslumo, įsitikinę, kad valsty­ bė vis tiek sutvarkys visus jų reikalus." Konservatoriai rinkimus praki­

šo, ir kitoje knygoje Reinfeltas užsipuolė savo partijos vadovybę ir jos lyderį Karlą Biltą (Carl Bildt). Buvo iškviestas "ant kilimo", nušalintas nuo rimtesnės veiklos partijoj e, bet kai 2003-iaisiais konservatoriai vėl prakišo, partijos suvažiavime vienbalsiai buvo išrinktas vadu. Re­ organizavo programą ir 2006 metais laimėjo rinkimus. Konservatoriai laimėjo socdemų tėvonijoje! Jo programos esmė - išsaugoti valstybės rūpinimąsi žmonėmis, bet stimuliuoti verslą. Ėmė privatizuoti vals­ tybei priklausiusias įmones, tarp jų pateko ir degtinės Absolut gamin-

privatizuoti vals­ tybei priklausiusias įmones, tarp jų pateko ir degtinės Absolut gamin- 34 SKAN D I

tojas. Užsienio politikoje irgi elgiasi griežtai. Kaltino prieš tai buvusią vyriausybę, kad ji nė nepyptelėjo dėl rusų dujų vamzdžio tiesimo. Po karo Gruzijoje atšaukė švedų karo laivyno vizitą Rusijoje ir bendrus manevrus. Įrodinėja Briuselyje, kad Rusijos planai pavojingi visai Eu­ ropai. Šiam vyrui dabar 44 metai, turi tris vaikus. Labiausiai mėgs­ ta sėdėti namuose ir gaminti valgį. Kaip, beje, daugelis švedų vyrų. Gimus kūdikiui, po pusmečio jie, o ne mamos, dažnai ima tėvystės atostogas porai metų, išleisdami mamytę į darbą. Švedija - grybautojų, uogautojų ir žvejų rojus. Pusė teritorijos apaugusi miškais, o vietos gyventojai dar neseniai neturėjo žalio su­ pratimo apie tai, kokie turtai jų miškuose auga. Bent iki dabar, iki lietuvių ir lenkų antplūdžio. švedij oje nereikia prašyti jokio leidimo įeiti į mišką ar sustoti prie ežero kranto (jeigu ten nėra sodybos), rink­ ti miško gėrybes, negyvenamoje teritorijoje galima statyti palapinę. Žinoma, jeigu elgsiesi civilizuotai, neskriausi gamtos ir nesigvieši svetimo turto, perkūnišku garsu neleisi savo "bumčikų" ir neprašytas nesibrausi į svečius. Grybai auga visur, ir taip gausiai, kad viena juos superkanti firma net išleido lankstuką, kuriame skelbia: jeigu surink­ site 100 kilogramų baravykų, jie atvažiuos ir nupirks tiesiog miške. Sezonas - nuo birželio pabaigos iki pirmųjų šalčių. Voveraitės dažnai užima visą miško aikštelę. Daug rudmėsių, paberžių, kazlėkų, miško ir lauko pievagrybių, o žvynabudės kartais auga tiltais. Retųjų gry­ bų irgi yra. Gotlando saloje auga trumai (dar vadinami triufeliais) , ne blogesni negu Prancūzijoje ir taip pat vertinami. Švedijos šiaurėje auga brangiausi pasaulyje grybai - pušiniai baltikai (lotyniškai - tri­ choloma). Supirkėjai moka už juos iki 3000 litų už kilogramą ir veža į Japoniją, kur dėl jų einama iš proto. Tik nesitikėkite, kad eisite mišku ir jų užtiksite - augimo vietos užslaptintos. Bet gali ir pavykti, jei pa­ ieškosite smėlėtuose pušynuose tarp Umeo uosto ir Kirūnos. Galima kreiptis į vietos turistines firmas - už gerus pinigus parodys. Grybingiausi - keli regionai. Tai Va rmlandas, laukinė, retai ap­ gyventa vietovė prie pietinės sienos su Norvegija dalies. Čia lėktuvai kasdien atskrenda grybų, kuriuos gabena į Italiją. Kitas - pietinis Švedijos kraštas, į rytus nuo Karslkrunos, į kurią atplaukia keltai iš

Rytų Baltijos. Trečias - šiaurėje, Dalos upės slėnis, į šiaurę nuo Op­ salos. Problemos, kur sustoti, nėra. Išnuomojami namukai, vadinasi stuga. Savaitė kainuoja porą tūkstančių litų, namelyje telpa gausi šei­ ma. Kempinguose namukas šeimai atsieis apie pusantro šimto litų už parą. Ieškokite užrašo RUM ("plotas"). Atvykus į oro arba jūros uostą, bet kurią vietą lengvai ir pigiai pasieksite autobusais, jeigu neturite savo automobilio. O švedų geležinkelis konkuruodamas su jais įvedė specialius bilietus - už maždaug 30 litų iš Stokholmo nusigausite iki Kirūnos, o tai daugiau kaip tūkstantis kilometrų. Bet nusipirkti bilie­ tų ne taip paprasta. Pradedami pardavinėti internetu prieš 90 dienų, taip prekiaujama, kol išparduodami. Uodai ir erkės ten pasiutę. Pasiimkite priemonių nuo jų, pirštines, pravers ir tinklelis aplink galvą. Ve rta turėti ir džiovyklę grybams, nes saulės gali neužtekti.

V

NAU JASI S ŠVE DIJOS IR RUSIJOS KARAS

Š VEDŲ F I RMA IKEA , VI E NA DIDŽIAUSIŲ PASAU LYJ E baldų bei namų ūkio reikmenų gamintoja ir pardavėja, ruošėsi ati­ daryti firminę parduotuvę Maskvos pakraštyj e. Ta čiau vietos elektros stoties darbuotojai Ikea atstovui pasakė: jeigu norite, kad elektra būtų pajungta atidarymo iškilmėms, turėsite duoti kyšį . Švedai tokių dalykų nesuprato. Išsinuomojo galingus dyzelinius ge­ neratorius milžiniškam prekybos centrui apšviesti. Apsišvietė pastatą ir trynė rankas, kad kovą laimėjo. Ir iš tikro - elektros stotis netrukus prijungė juos prie tinklo be jokio kyšio. Bent jau švedams taip atrodė. Kandangi Ikea tokias parduotuves atidarinėjo visoje Rusijoje, ji negailėjo karčių žodžių spaudoje apie rusų valdininkų kyšininkavimą ir apie tai, kad jį galima pažaboti. Nes atidarant parduotuves visur buvo reikalauta kyšio, bet švedai atkakliai jo nemokėjo. Ta čiau kyšini nkavi mas Rusij oj e pasirodė esąs kietesnis riešutas negu Ikea dantys.

Firmos direktorių taryba įsakė palyginti generatorių nuomavimo

kitų Rusij os firmų išlaidomis ir nustatė, kad Ikea vadybi­

ninkas, vietos pilietis, ima kyšius iš generatorius nuomojančios fir­ mos. Jie drauge užkelia kainas ir dėl to per dvejus metus Ikea prarado

196 milijonus dolerių. Ikea nutraukė sutartį su generatorių kontora ir kreipėsi į teismą.

Jos skundas buvo apsvarstytas labai greitai, per dvi savaites. Sukčia­ vęs Ikea vadybininkas (kuris, žinoma, buvo atleistas) ir generatorių

firma kaltę neigė. Te ismas nusprendė, kad kalta

mokėti 5 milijonus eurų už nuomos sutarties su generatorių firma nutraukimą. Švedai apie visus tuos šokius su kardais papasakojo New York Ti­ mes laikraščiui tikėdamiesi, kad gal pasaulio viešoji nuomonė privers Rusiją uždėti apynasrį savo godiems valdininkams. Niekas nepadėj o. Rusijoje veikia daug užsienio kompanijų. Visos jos pripažįsta susi­ dur iančios su fa ntastiškos ko rupcij os atvej ais, bet vis dėlto lieka šaly­ je, nes rinka didelė, 140 milijonų žmonių. Ikea ypač suinteresuota toje šalyje būti, nes jai tai - aukso kasykla. Išsivysčiusiose šalyse, sakysim, Jungtinėse Amerikos Valstijose, vartotoją tenka visaip įkalbinėti pirkti baldus, nes dauguma žmonių jau turi tai, kas jiems reikalinga. Rekla­

mose Amerikoj e Ikea net naudoja rizikingai sąmoj i ngą šūkį : "Turėk daugiau stalų negu žmonų." Kaip suprasti? Statistinis amerikietis ir valgomojo stalą, ir žmoną keičia tik 1,5 karto per gyvenimą. Rusijoje - atvirkščiai. Ji dar iš sovietinių laikų paveldėjo didžiulį ilgalaikio naudojimo prekių deficitą ir dabar perka 5 procentus pa­ saulinės Ikea produkcijos. Iki prasidedant krizei tos švedų firmos apy­ varta Rusij oj e augo po 20 procentų kasmet. Žmonės taip draskosi dėl švediškų baldų, kad visada, kai atidaroma nauja parduotuvė, tenka iš anksto kviesti greitosios pagalbos automobilius. Vienas iš atsakingų Ikea vadovų To rdsonas (Thordso n) pripažįs ta, kad, apsvaigę nuo tokios sėkmės, jie negreitai pastebėjo išsipūtusias generatorių nuomos išlaidas. O kai pamatė, 2008 metais pasamdė privačią Londono detektyvų firmą. Sekliams pavyko gauti raštišką pa­ rodymą žmogaus, anksčiau dirbusio generatorių nuomos firmoje. Jis

Ikea, ir priteisė jai

išlaidas su

rašė, kad Ikea vadybininkas kiekvieną savaitę gauna stambias sumas grynais už kontraktą aprūpinant dvi parduotuves Sankt Peterburgo pakraščiuose. Per tuos du kontraktus firma prarado tiek, kad iš pelno, kurį 12 Ikea parduotuvių buvo uždirbusios Rusijoje, neliko nieko. Dar blogiau. Dvi švedų parduotuvės, kurioms elektra nebuvo pajungta atidarymo dieną, elektros negauna iki šiol, jau treji metai, todėl tebe­ naudoja generatorius.

Generatorių kompanijos Sistemy aftonomnovo energosnabženi­

ja direktorius Ponomariovas kratosi bet kokio kaitinimo. Sako: šve­ dai viską išsigalvojo. Išmestasis iš darbo Ikea vadybininkas irgi viską neigia, esą milicija patikrino skundą ir pripažino jį nekaltu. Rusijos ekonominio vystymosi vic eminis tras Vo skresenskis žurnalis tams pareiškė domėjęsis generatorių istorija, ten tikrai esą netvarkos, bet valstybės tarnautojų nusižengimų jis neradęs. Galų gale Maskvos arbitražinis teismas nusprendė: už sutarties nu­ traukimą Ikea privalo sumokėti Ponomariovui 5 milijonus eurų. Ikea pateikė apeliacinį skundą ir, kaip buvo reikalaujama, laikinai pervedė tuos pinigus į teismo są skaitą . Tačiau žemutinio lygio teismas priėmė nutartį ne ginčo tvarka paimti iš Ikea sąskaitos 5 milijonus eurų ir priteisti Ponomariovo naudai . To kiu būdu Ikea prarado 10 milijonų eurų, nes teisme deponuotas užstatas jai neatiduodamas, o advokatai mano, kad susigrąžinti greičiausiai apskritai nepavyks. Pasaulinėje kyšininkavimų statistikos lentelėje Rusija iš 180 šalių užima 147 vietą. Ja dalijasi su Bangladešu ir Kenija.

3 EURO PA

NEONAC I ZMAS (EUROPA)

K RAUJ O KERŠTA S (AL BANIJA)

TYLIOS PILKOS PELYTĖS SKYRYBOS ( BELGIJA)

NEGAILESTI NGAS LIUDININKAS FREDERIKAS

FORSAITAS (DIDŽ I OJI

BR I TAN IJA)

APIE ME ILĘ - PRADI NUKAMS (O LANDI JA)

DEŠROS MI N I STRUI

(RUMUN IJA

IR

B U LGAR IJA)

RATO KVADRATŪRA (RUSIJA,

MAS KVA)

GR AŽI IR PA SIUTUS Į (UK R AINA)

RADIACIJOS VA I DUO KLI S

(VO K I ETIJOS

V

F EDERAC INĖ

DIDYSIS POSŪ KIS

ODĖ

PIPIRAMS

RESPUBLI KA)

VĖLIAVOS BOKŠTUOSE

OI,

TOS RUSŲ MOTERYS

PA MINK LAS IDIOTA MS

ŠVARIOS NOSYS PRIEŠ DIDE LIUS PINIGUS

T E UTONŲ J UOKE LIAI

NEON A C IZM AS

PRI EŠ ŠEŠIASDEŠIMT M ETŲ EUROPOJ E NUSTOJO

dundėti patrankos. Atrodė, kad nacizmas sutriuškintas. Bet dabar jis ir vėl kelia galvą. Kodėl? Kas jį maitina? 1945 metų gegužės 8 dieną kapitul iavo hitlerinė Vo kietija. Tie, kurie liko gyvi - ir vokiečiai, ir sąjungininkai, - jau galėjo tikėtis, kad dar pa­

gyve ns. Bej e, Va karams karas pasibaigė gegužės 8-ąj ą, o sovietams - ge­ gužės 9-ąją, mat kai Vo ki etij os generolų ir admirolų delegacija pasirašė kapituliacijos aktą, Berlyne buvo be keliolikos minučių pusiaunaktis, tačiau dar gegužės aštuntoji, o Maskvoje - jau po vidurnakčio. Antrasis pasaulinis karas Europoje lyg ir pasibaigė. Tą rudenį ka­ pituliavo ir Japonija. Tik nepasibaigė karas Lietuvai, Latvijai ir Estijai,

Va karų Ukrainai, kitoms Rytų ir Centrinės Europos ša lims.

buvo okupuotos (juk okupacija - tai karo fo rma ir pasek mė), o Grai­ kijoje ir Jugoslavijoje dar smilko pilietinis karas. Lietuvoje Antrasis pasaulinis užtruko labai ilgai - 54 metus, tai yra nuo 1939-ųjų rudens, kai į Lietuvą prievarta ir apgaule buvo įvesti Sovietų Sąjungos dali­ niai, ir iki 1993-iųjų rugpjūčio 31 dienos, kai išsidangino paskutiniai

okupantų daliniai. Jaunimas prie paskutinio vagono dar spėjo pririšti šluotą ir tuščių skardinių. Gegužės 8-ąją dar vadina fašizmo ir nacizmo sutriuškinimo die­

Ta da atrodė, kad nacizmas niekada nebeprisikels. Ta rptaut inia­

me Niurnbergo teisme buvo teisiami vokiškojo nacizmo pradininkai (vėliau pakarti) , mažesni nusikaltėliai irgi buvo gaudomi, teisiami, baudžiami. Atsiskleidė Osvencimo, Buchenvaldo, Kauno devintojo fo rto ir daugelio kitų žmonių naikinimo stovyklų paslaptys, masinės kapavietės - Babij Jaras prie Kijevo, Paneriai prie Vilniaus, apskritai Lietuvoje - beveik prie kiekvieno miesto ir miestelio. Naciai bandė sunaikinti ištisą tautą - žydus, bet ne tik juos. Naikino čigonus, ho­ moseksualus, karo belaisvius rusus, lenkų inteligentus ir kunigus, psichinius ligonius, pagautus prancūzų ir italų partizanus, vadina­ muosius plechavičiukus - sušaudė kas dešimtą, dėl disciplinos.

na.

Vienos

Va karų Voki etij os mokyklose po karo įvestos privalomos pamokos, per kurias aiškinta apie žmogiškumui nusižengiančio nacizmo esmę ir jo žiaurumus, buvo privalomos mokinių ir studentų ekskursijos į žudynių vietas. Išleisti nauj i, tiesos neiškraipantys istorij os vadovė­ liai. Atrodė - nacizmas išdegintas karšta geležim ir niekada daugiau neatsigaus. Ta čiau žmonija vėl apsiriko. Nacizmas, arba kitaip - fa šizmas, pa­ sirodė esąs labai gajus. Neįtikėtina, tačiau jis vėl kelia galvą. Bet pir­ miausia turbūt reikia išsiaiškinti, kas tai yra. Žodį "fašizmas" 1919 metais sugalvoj o jo pradininkas Italijoj e Be­ nitas Musolinis (Benito Mussolini). Itališkai fascio - surištas šakų ar pagalių glėbys, ryšulys. Karingasis Musolinis įkišo į jį ir kirvį, kad at­ rodytų rūsčiau, padarė savo judėjimo emblema ir pašaukė į kovą prieš socialistus. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų beveik visose valstybėse -

nuo Islandi j os iki Austr alijos - buvo

artimi įvairiai vadinami judėj imai. Visur

susibūrę fa šistiniai arba ji ems

jie buvo nedideli, nereikš­

mingi, išskyrus Italiją ir Centrinę Europą - Ve ngrij ą, Ru munij ą, Bul­ garij ą, na ir, žinoma, visos žmonijos nelaimei - Vo kietij ą. Vo ki etij oj e jie pasirinko pavadinimą "nacionalsocializmas". Na tional - tai tauti­

nis, o socializmu ten nė nekvepėjo. Jų emblema tapo svastika, laužy­ tas kryžius, paimtas iš senovės Indijos vedų raštų ir reiškiantis Saulę, tik užlaužimai į kitą pusę. Indijoje ir dabar dažnai pamatysi tą ženklą šventyklose arba ant papuošalų. Kaip Hitleriui, tokiam "rasės tyrumo sergėtojui", atėjo į galvą savo partijos, valstybės, rasės ženklu pasirink­ ti mistinį "spalvotųjų" Azijos gyventojų simbolį, neturiu supratimo. Hitlerio ir Musolinio sekėjai ir dabar beveik visada naudoja panašius, sykiais truputį pakeistos, simbolius ir panašias vėliavas. Tačiau svarbiau yra nacių ideologij a. Įvairiose šalyse ji gali būti šiek tiek skirtinga, bet pagrindiniai bruožai sutampa. Nacių judėji­ muose dalyvauja panašaus charakterio žmonės - bet kurioje šalyje. Jiems būdingas savo tautos aukštinimas, tikrų arba išgalvotų vertybių išpūtimas. Tai daroma pirmiausiai siekiant savo tautą supriešinti su kitomis tautomis, gyvenančiomis ir toje pačioje valstybėje, ir kitose,

kaimynystėje. Supriešinimas, o dar geriau - ginkluota kova, naciams reikalinga, nes didina jų reikšmę ir įtaką. Nacistiniai judėjimai yra totalitariniai, tai yra siekia kontroliuoti visas žmogaus ir visuomenės gyvenimo sferas ir primesti savo valią. Jie nekenčia demokratijos ir jos bijo. Savo tautos žmones žodžiais garbina, o iš tikro niekina, tarpu­ savyje vadina galvijų banda, kuriai jie esą privalą vadovauti. Pakenčia tik vieną partiją - savąją. Hitlerio lozungas buvo: viena tauta, viena valstybė, vienas vadas. Nacių grupėse vadas garbinamas, o su tais, kurie garbina nepakanka­

mai,

susidoroj ama . Ta ip buvo hitlerinėje Vokietij oj e, Musolinio Ital i­

joje,

Horčio Ve ngrij oje ir vi sur kitur.

Nacių grupės išnaudoja eilinių žmonių nepasitenkinimą ir nusivy­ limą likimu, narius ir smogikus sau renka iš nepasiturinčių sluoksnių, iš bedarbių, vilioja valstiečių vaikus, praradusius kontaktą su žeme, bet nepritapusius mieste. Pagrindinės jų kalbų temos, tiek viešai, tiek ir tarpusavyje - neapykanta, pavydas nors kiek geriau gyvenantiems, įtarinėjimai, kad tauta neva yra sąmokslo auka ir tik jie vieni tą są­ mokslą mato. Svetimųj ų ir "kitokių" baimė bei neapykanta jiems. Ka­ dangi į fašistų judėjimą buriasi nelabai išprusę žmonės, jie skaito tik savąją propagandinę literatūrą, apie kitas kultūras nenutuokia, kitų tautų nesupranta ir nekenčia. Ryškiausias beprotiškos neapykantos pavyzdys - Hitleris. Per Pir­ mąjį pasaulinį karą jis buvo jefreitorius, nes neturėjo išsilavinimo. Viešnamyje nuo žydės prostitutės pasigavo sifilį. Tada tai buvo nepa­ gydoma liga. Ji veikė Hitlerio smegenis, jis tapo seksualiniu iškrypėliu ir tokiu antisemitu, kad tuo net užkrėtė didumą vokiečių tautos, nors iki tol vokiečiai ir žydai sugyveno taikiai. Italijoje žydų buvo nedaug, todėl Musolinis italus gąsdino ne tiek žydais, kiek neva gresiančia "af­ rikanizacija". Rusijos fašistai irgi susirado priešų - kaukaziškos tau­ tybės žmones (jie taip sako, nors tokios tautybės nėra). Bet Rusijos fašistams priešai yra ir visi kiti užsieniečiai, rusiškai kalbantys su ak­ centu, o ypač - siauraakiai arba tamsiaodžiai. Peterburge paaugliai iš Rusijos fašistų judėjimo užmušė aštuonerių metų mergytę - tadžikę. Gaujos narys irgi gali tapti "svetimas" ir su juo bus atitinkamai elgia-

masi, jeigu demonstruos savistovumą arba neklausys. Tai užtikrina aklą gaujos paklusnumą. Pokario naciai pirmiausiai atsirado Didžiojoje Britanijoje, maž­ daug septintajame dešimtmetyje. Tai buvo bootboys, "čebatuoti" vaikinai, atskilę nuo mods, trumpai kirptųjų. Abi grupės mėgdavo kabinėtis prie svetimtaučių ir turėjo neįmantrų šūkį : "Alus, boksas ir futbolas". Tačiau britų policija suprato, kad piktžoles reikia naikinti kai tik jos pradeda dygti, ir vadeivas susodino už chuliganizmą, kitus

išsklaidė. Rytų Europoje neofašistai pasirodė tik po 1989-ųjų revoliucijų. Pirmiausia - Čekijoje. Prasidėjo nuo roko grupių, kurių dainų teks­ tuose buvo girdėti atviri rasistiniai, ultranacionalistiniai raginimai ir neapykanta užsieniečiams. Psichologiniai tyrimai rodo, kad Čekijoje fašistuoja daugiausiai vidurinių mokyklų moksleiviai, protingi, bet mokykloje gaunantys blogus pažymius ir nematantys jokios perspek­ tyvos gyvenime. Tėvai dažniausiai išsiskyrę. Jaunuoliai insti nktyviai ieško, kas galėtų jiems vadovauti, įkvėpti, trokšta bičiulystės ir vedlio, kuriuo būtų galima sekti. Pastebėta, kad 70 procentų jaunuolių, atė­ jusių pas neonacius, vėliau nusivilia ir juos palieka. Čekijos problema ta, kad šalis, neseniai išsivadavusi iš komuniz­ mo, ilgai neį žvelgė kraštut inių dešiniųj ų pavoj aus. Tėvai ir policija iki šiol į neonacius žiūri pro pirštus, nes jie neva kovoja prieš narkotikus, čigonus pagąsdina, be to, vaikui po pamokų reikia kur nors pasidėti. To dėl skin ų (skustagalvių) ir ji ems prijaučiančių Č ekij oj e jau yra ke­ liolika tūkstančių. Ne visi jie - naciai, nors atskirti sunku. Jaunieji fa šistai naudoja tik ji ems vieniems suprantamą simbo liką. Pavyzdžiui, skaičius. Sakysim, skaičius 18 - tai pirma ir aštunta čekų abėcėlės raidės A ir H - Adolfas Hitleris. Arba skaičius 88 (dvi raidės H) - Heil Hitler. Paaugliams toks slapukavimas labai patinka. O dėl tos

neva neonacių kovos pr ieš narkotikus

Hi tlerinėje Vo ki etij oj e, ypač

jos viršūnėse, kokainas buvo įprastas dalykas. Visi nacių judėjimai iš pradžių, kol dar silpni, būtinai apsiima spręsti kokius nors skaudžius

visuomenės klausimus, taip siekdami užkariauti simpatijas. Rusijoje nacbolai (nacionalbolševikai) slampinėja grupėmis po priemiestinius

traukinius vilkėdami juodomis uniformomis, vedžiojasi vilkšunius. Gaudo valkatas ir smulkius nusikaltėlius. Žmonės patenkinti, mili­ cija laiminga. Arba įsigeidžia (žinoma, būriu) per Lietuvą važiuoti į Kaliningradą be vizos. Prisikausto vagone grandinėmis, jas laužant spiegia, o Rusijos televizija tarsi netyčia atsiranda šalia. Rusijoj e šiuo metu yra daugiau fašistinių partijų, jose daugiau na­ rių negu bet kur kitur pasaulyje. Kai kuriuos miestus Rusijos fašistai jau valdo. Pavyzdžiui, Rostovą. Rusijos Liaudies vienybės partijos (jos ženklas - svastika, pasisveikinimas irgi hitleriškas) vadovas Rosto­

ve Jurijus Nakaliužnas renka įmokas partijai ir į savo kišenę iš visų miesto verslininkų, prekybininkų, net iš elgetų. Už elgetos vietą tur­ guje - Boo rublių per mėnesį. Jo partija eina išvien su miesto valdžia, su milicija, nusikaltėlių grupuotėmis ir su kazokais, kurie irgi ne sal­ dainiukai. Rostovas jau nepajudinamas, nepasikeis. Rusijoje priskaičiuojama pora šimtų neonacistinių judėjimų ir partij ų. Va karų spau dos nuomone, tarp jų stambiausia - lib er alde­ mokratų partija, vadovaujama Žirinovskio. Kaip jis iškilo? Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo didžiulis smūgis ypač patriotiš­ kai nusiteikusiems rusams ir stalinistams. Ir štai pasirodo Žirinovskis, aštriai kritikuodamas drąsiai puola Borisą Jelciną ir jo demokratus - reformatorius, grasina baltijiečiams ir visam pasauliui. Būtent tai, ko reikia patriotams, ko jie pasiilgę. Jam buvo atleidžiamos idiotiškos iš­ daigos, tai, kad tapo politine karikatūra, šventuoju durneliu. Bet - pa­ triotas. Pralaimėjo prezidento rinkimus tik todėl, kad rinkimai buvo fa lsifik uojami ir kad Jelcin as perėmė daugumą Žirinovskio tezių. Pu­ tinui tapus prezidentu, Žiri novskis pritilo. Kod ėl? To dėl kad Putinas pats laikėsi superpatriotinių pozicijų ir Žirinovskiui nebeliko, sa­ kyti. Va karų spaudos nuomone, prezidentas Putinas buvo dvilypis:

kalbėjo kaip demokratas (viešai arba spaudai, taip pat ir susitikęs su

jo veiksmai - įstatymai, nurodymai

Va karų valstybių vadovais), bet

jėgos struktūroms - tai kraštutinio dešiniojo, nekenčiančio žmonių valdžios, superpatrioto veiksmai. Jaunieji Lenkijos naciai buriasi aplink kai kuriuos katalikų kuni­ gus - ekstremistus, šliejasi ir prie kraštutinių dešiniųjų partijų. Ma-

noma, kad Lenkijos gynybos lyga (PLO) turi 10 ooo narių. Už ją dar didesnė Lenkijos šeimų lygos jaunimo organizacija. Abiejų vadovai neigia fašistinį savo grupuočių charakterį, bet faktai tokie: nariai nau­ doja svastiką arba jos variantus; skustos galvos; Lenkija - pasaulio centras ir pavyzdys žmonijai ; kumštis - geriausiasargumentas sutikus svetimtautį ar kitaip mąstantį. Pusiau slaptos sukarintos stovyklos ir treniruotės, masiškos muštynės po futbolo rungtynių. Keista ir liūdna žinant, kaip Lenkija nukentėjo nuo nacių. Be to, prievarta nėra veiksmingas dalykas. Kiekviena prievarta, kiekvienas smūgis neišvengiamai sulaukia panašaus atsako. Neonaciai jokiu būdu nėra vien Europos "nuosavybė". Jų yra Ame­ rikoje - Deivido Djuko (David Duke) grupuotė, kurios emblema - juoda W raidė baltame apskritime, nuo žodžio white, baltieji. Yra garsusis kukluksklanas, dabar jau baigiantis išnykti, gausu nacistinio plauko individų, nedidelių organizacijų rasime Kanadoje, Australijo­ je. Nacizmo elementų aptiksime Azijoje ir Afrikoje. Indijos Gudžara­ to valstijoje valdančioj i Bharatija Džanata (Bharatiya Janata) partija, pasitelkusi liumpenus - visiškus vargšus ir bedarbius, terorizuoja savo valstijos musulmonus. Vi eno pogromo metu buvo nužudyti 2000 musulmonų, 100 ooo turėj o bėgti palikę savo namus. Va lstijos gyve n­ tojai net mokyklose auklėjami neapykantos musulmonams dvasia. Panašiai Irane, tik atvirkščiai - čia musulmonų dvasininkai, ajatolos, nesid rovi naudoti fa šistines priemones ir prieš sve timuosius, ir prieš kitaip galvojančius saviškius. Italijoje neofašistai įeina į Berluskonio vyriausybę, o jų vadas Džanfrankas Finis (Gianfranco Fini) per plauką netapo Romos meru - surinko 47 procentus balsų. Plakatuose jis pui­ kiai atrodo - šypsosi, švarkas elegantiškai permestas per petį. Dabar kitaip negalima. Vo kietij os nacių atgimi mas sulaukia daugiausiai dėmesio. Tai di­ delė šalis, didžiausia Europoje. Šiurpi jos nacistinė praeitis. Tiesa, tas atgimimas daugiau būd ingas buvusiai Rytų Vo kieti jai. Beveik visuose jos miestuose ir miesteliuoseyravadinamosios Liaudies demokratinės partijos skyriai arba kitokios smulkesnės grupuotės. Dešiniųjų ekstre­ mi stų Vo kietij oj e dabar 41 ooo, agresyvių smogikų - apie 10 ooo. Rytų

Vo kietijoje ji ems derli nga dirva todėl, kad mokyklose ten nebuvo an­ tinacistinio auklėjimo, šaliai susijungus Rytai vis tiek gyvena blogiau už Va karus, todėl atsiranda pavydo. Vo kietij os Halės mies to teismo psich iatras daktaras Andreasas Mar ne rosas atlieka apkaltin tųj ų ekspertizes. Apie Vo kietij os neo­ nacius sako: "Daugiausiai tai patologiškos (nesveikos) asmenybės, žemo intelekto koeficiento, jaučiasi taip, tarsi kažkas juos nuolatos apgaudinėtų, todėl reikia gintis. Grupė skinų sumušė portugalų dar­ bininkus, iš pneumatinio šautuvo šovė pusiau aklam benamiui į jo vienintelę matančią akį. Kiti bedarbį alkoholiką kankino dvi paras, kol užmušė. Visą laiką buvo grojami nacistiniai himnai. Halės mies­ to teisme man teko dalyvauti nagrinėjant 56 tokio charakterio neo­ nacistų bylas. Kaltinamųjų asmenybės - patologiškos. 70 procentų vaikystėje buvo žiauriai nuskriausti, kitus mušdavo girtuokliai tėvai. Kai kurių intelekto koeficientas - tik 76. Bene pusė tų, kuriuos teko tirti, nekenčia visuomeni>s, nuolat bijo kažkur kažką pralaimėti, ne visada sugeba suprasti, kas jis yra ir koks jis yra. Kaip ekspertas, visa­ da klausiu savęs: o gal jie - psichiniai ligoniai ir nepakaltinami? Pasi­ rodo, ne, jie ne maniakai. Gali ir nedaryti nusikaltimų. Arba nustoti darę. To dėl yra atsakingi už savo veiksmus. Nagrinėjant kraštutinių dešiniųjų poelgius sunku rasti kokių nors pateisinimų, pavyzdžiui, kad buvo afekto būsenos - labai supykęs ar išsigandęs. Atvirkščiai. Nacių ideologiją išpažįstantys žmonės šaltakraujiškai ir iš anksto planuoja poelgius, ieško aukų, jas provokuoja. Tik ketvirtis jų per tokias akcijas būna girti. Jie agresyvūs ir be alkoholio. Visiškai nesu­ geba suvokti, ką kitas žmogus jaučia. Žudikų ir sadistų pasitaiko ne tik tarp neonacių, - tęsia daktaras Marner osas, - bet mažiau. To kie vienišiai ar jų grupelės dažnai vis tiek patenka pas nacius tarsi ma­ gneto pritraukti. Jų šūkiai prieš žydus, juodaodžius, apskritai prieš užsieniečius - tik pretekstas pasireikšti, pasirodyti. Su jais pabendra­ vus, išsikalbėjus paaiškėja, kad politikoje jie nieko nenutuokia, akli kaip kačiukai. Ką jau kalbėti apie kokią nors politinę programą. Dar viena jų savybė: kai grupėje, jaučiasi labai drąsiai. Būna atvejų, kad teismo salėje juokiasi, bando tyčiotis iš teisėjų. Bet kai sėdi po vieną

prieš tardytoją - dreba, verkia, elgiasi kaip tipiški bailiai - bando kal­ tę suversti kitam." Nors fašizmas keliasi iš kapo, vis dėlto jis nenugalės. Nes neturi ir negali turėti teigiamos programos. Vien kiršindamas prieš kitatau­ čius, vien tempdamas savo bambą aukščiau nosies toli nenuvažiuosi. To dėl visi fa šistiniai režimai, net ir ten, kur jie nugalėj o, buvo trum­ palaikiai. Ne tik Europoje. Subyrėjo Pietų Afrikoje, Čilėje, Argentino­

je - net du kartus, visoj e Lotynų Amerikoj e, Pietų Korėj oj e, Ta iva ne.

Fašizmui yra geras priešnuodis - demokratija. Jei ji tikra, veikia fašis­

tus kaip švęstas vanduo velnią.

K RAUJ O

KERŠTA S

ALBAN IJA - EUROP OS VA LSTY BĖ VI DUR ŽEMIO JŪ­

ros pakrantėje; labiau Europoje negalima būti, juk tose apylinkėse Graikij a, Roma. Ten mūsų civil izacijos lopšys. Tačiau Albanij oje iki

šiol, kaip prieš šimtus metų, gajus kraujo kerštas ir tas reiškinys labai paplitęs, rimta valstybės problema. Jeigu ant albano namo sienos kabo vyriškio fo tografija ir ji yra vi enin telis ant tos sienos kabantis daiktas, reiškia, kad tas šeimos vyras buvo nužudytas vykdant kraujo kerštą. Albanijos sostinės Tiranos priemiestyje gyvena Pučio šeima. Ant jų namo sienos kabo dvi tokios fo togra fijos. Ta i du Pučio broliai, nu­ žudyti prieš kelerius metus. Už tai, aišku, irgi buvo atkeršyta krauju, todėl dabar Pučis ir visa jo šeima, tarp jų ir penki žuvusių brolių vai­ ka i, negali nė kojos iškelti iš savo dviaukščio namo. Va ikai negali eiti į mokyklą. Šeimininkas (vyresnysis brolis) anksčiau dirbo statybose, bet dabar į darbą neina. Kuklios santaupos tuoj pasibaigs. Kuris nors turėtų eiti dirbti, bet vos iškiš nosį iš namų, bus užmuštas. Keršijanti šeima, Ferhačiai, gyvena kaimynystėje, nuolat seka, ką veikia Pučio šeima, ir laukia progos. Istorija prasidėjo 2004 metais, kai vienas Ferhačių šeimos vyras per smulkų ginčą dėl nuosavybės žmonų ir vaikų akivaizdoje nudū­

rė Pučių brolius. Po licija žudiko nesurado. Tada

vyriausias 75-erių

Pučių šeimos vyras užmušė vieną Ferhačių šeimos narį. Tie prisiekė atkeršyti. Niekas nežino, kaip viskas baigsis. Komunistams 40 metų valdant Al baniją (režimas buvo žiaurus, albanai politikoj e buvo nuėję į kai­ rę net labiau negu Kinijos maoistai), kraujo keršto paprotys oficia­ liai buvo uždraustas, todėl vykdytas slapčia. Žlugus komunizmui ir įsigalėjus demokratijos pradams, slepiami dalykai iškilo viešumon ir paaiškėjo, kad keliolika šimtų šeimų gyvena užsirakinusios ir negali viešai pasirodyti, nes bijo kruvinų sąskaitų suvedinėjimų. Vyriausybė iš pradžių buvo linkusi į tai nekreipti dėmesio. Bet kai prasidėjo dery­ bos dėl Albanijos dalyvavimo Europos Sąjungoje, apsimesti, jog šalyje "viskas gerai", nebeišeina. Albanijai būtina išrauti tas genčių neapy­ kantos šaknis. Be to, Albanija buvo pakviesta ruoštis stoti į NATO (tai jai dovana už pagalbą, suteiktą Va karams, kai vyko Jugoslavij os karai) ir pažadėta 95 milijonų eurų parama - labai svarbus dalykas mažai vargą vargstančiai šaliai, už kurią Europoje skurdesnė tik Moldova. Ta čiau Al banijai reikės dar labai daug ką nuveikti. Tik neseniai buvo padarytos pataisos šalies Baudžiamajame kodekse, kuriomis kraujo kerštas uždraustas ir už jį numatyta bausmė iki trejų metų ka­ lėjimo. Ne per daugiausiai. Be to, vyriausybė iš biudžeto skirs lėšų susitaikymo komitetams remti, taip pat šiek tiek mokės mokytojams, kurie lanko dėl kraujo keršto grėsmės iš namų negalinčius išeiti vai­

kus. To kių yra per tūksta ntis.

sąsiuvinių. Tam tikrą pažangą Albanijoje jau galima pastebėti. Nevyriausybi­ nė Va karų remiama org aniz acija Na cionalinis susitaikymo komitetas praneša, kad žudynių dėl kraujo keršto 2008-aisiais sumažėjo per­ pus, o susitaikymo atvejų dvigubai daugiau negu buvo - susitaikė net so šeimų. Bet čia dar tik pati pradžia. Namie tebesėdi ir negali išeiti 16oo šeimų. Albanijoje buvo įprasta : jeigu per susirėmimą žuvus žmogui jo žu­ dikas pabėgo, kiti pasprukusiojo šeimos nariai turi atlyginti skriaudą savo gyvybėmis, nors jie ir nekal ti. Va karų šalys bando Al banijai padė­ ti, bet nedaug ką čia pagelbėsi . Jungti nių Amerikos Va lstijų konsula-

Jiems juk dar reikia nupirkti vadovėlių,

tas šalies sostinėje Tiranoje net suteikia lengvatas šeimoms, kurioms gresia kraujo kerštas, - tokiems žmonėms lengviau gauti pabėgėlių st a tusą ir išvykti į Ameriką. Ta čiau nedaug šeimų tam ryžtasi. Siekdami kaip nors sutvarkyti santykius tarp genčių (ypač šiauri­ nėje dalyje), XV amžiuje šalies valdantiej i patvirtino kodeksą Ka nun, kuris tebegalioja iki šiol. Dabartinė vyriausybė prieš jį bejėgė. Per

paskuti niuosius 15 metų vadovaujantis

žmonių. XV amžiuje įvesta tvarka, kad ir kokia ji bebūtų, dabar de­ graduoja, jau ir jos nebesilaikoma. Anksčiau buvo taip: žmogus, už­

mušęs kitą žmogų, pats tampa taikiniu, bet tik jis vienas. Kai jis žūva, kivirčas laikomas išspręstu. Tačiau dabar keršto siekianti šeima auka pasirenka bet kurį žudiko šeimos narį, tai gali būti net vaikas. Ta čiau vienos Ka nun taisyklės iki šiol tvirtai laikoma si : namai - šventa vieta. Į priešo namus įsiveržti nevalia. Šiurpas eina per nugarą, bet tai dar ne viskas. Yra nuomonių, kad keršto, laistomo krauju, atvejų Albanijoje padaugės. Visame pasau­ lyje kivirčai tarp šeimų dažnai kyla dėl nuosavybės, šioje kalnuotoje Balkanų šalyje jų irgi netrūksta . Te ismuose dabar gu li arba svarstomi 130 ooo ginčų dėl nuosavybės. Tai komunizmo, kuris atimdavo žemes ir kitą turtą, kolektyvizuodavo arba savaip paskirstydavo, paveldas. Didelė dalis tų ginčų negali būti išspręsta taip, kad patenkintų abi puses. Va dinasi, žmonės teisi ngurr 1 ims vykdyti patys.

nėra nei laukiniai, nei bepročiai . Ta i, kas dedasi šalyj e,

jiems labai nepatinka, ieško išeities. Susitaikymo komiteto savano­

Ka nun buvo nužudyta sooo

Albanai

riams per metus pavyksta nuraminti vidutiniškai so-6o konfliktų. Spaudoje radau pasakojimą apie Hazizo Aručio šeimą, kuri nutarė tapti mielaširdinga. Vienas jų giminaitis, gyvenęs gretimame kaime, prieš metus buvo užmuštas ir nuo tada žudiko šeima slepiasi. "Mes nutarėme, - sako Aručio, - kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Buvo naktis. Nenorime per daug gilintis. Mes norime taikos."

dar negreitai. Susitaikymo ko mi­

teto tarpininkas jiems pranešė, kad Ferhačių šeima atleisti nenusitei­ kusi. Dar per mažai laiko praėjo. Be to, Pučių šeimos senolis užmušė Ferhačių šeimos mote rį, o tai Ka nun drau džia. To dėl Ferhačių š�ima

Ta čiau į Pučių šeimą taika ateis

nutarė nenurimti tol, kol neatkeršys. Arba kol nepraeis daugiau laiko. Pučių šeima jau vieną kartą per tarpininką prašė atleidimo. Negavo. Prašymą galės pakartoti tik po metų. Viduramžių Lietuvoje irgi buvo kraujo keršto elementų. Lietuvos Statutas tuos reikalus sutvarkė - buvo galima arba atkeršyti, arba at­ sipirkti pinigais, galvijais, kitu turtu. Kaina priklausė nuo žuvusiojo padėties - bajoras, laisvas valstietis, baudžiauninkas ar pirklys, ama­ tininkas. Bet kaimuose vyrai dar ilgai - iki šiol pasitaiko - teisingumą bandė vykdyti savo rankomis.

T Y LIOS

P I LKOS

PELYTĖS

S KY RYBOS

jEIGU EUROPOS ŽEMYNO ŽEMĖLAPYJ E I EŠKOTU­

me neramios vietos, pirštas turbūt nukryptų į Balkanus, gal į Šiaurės Ispaniją, Šiaurės Airiją, Korsiką ar panašiai, bet turbūt mažiausiai - į Belgiją. "Kaip? - nustebsite. - Briuselis juk ne tik Belgijos, bet ir vi­ sos Europos Sąjungos sostinė, tos sąjungos lopšys. Čia prasidėjo ir po visą mūsų mielą senąjį žemyną pasklido susitaikymo, susibroliavimo idėjos." Iš čia ateina nemaži pinigai, prie kurių kvapo ir šlamesio lietu­ vaičiai jau įprato, nebesistebi, rodos, taip ir turi būti . Kažkas juk turi finansuoti kelių tiesimą, ligoninių modernizavimą, atseikėti pinigėlių ūkininkui už tai, kad jis nearia savo žemės, arba už tai, kad ją aria. Žo­ džiu, stabilumo pavyzdys. Lietuvoje yra net priežodis - "ramus kaip belgas". Tie mūsiškiai, kurie lankėsi Belgijoje, patvirtins: ten tikrai ramu, visi ratukai darniai sukasi, o žmonės gyvena gerai. Deja, kartais išorė gali apgauti. Iš tikrųjų Belgija yra į tris dalis. šalies griuvimo procesas pažen­ gė taip toli, kad nesimato būdų, kaip jį būtų galima sustabdyti. Šiuo metu Belgiją "krūvoje" laiko tik trys dalykai: karaliaus institucija (ka­ ralių čia labai gerbia), futbolas ir alus, kuris tikrai geras, labai skiriasi nuo visų kitų alaus rūšių pasaulyj e. Viena iš priežasčių - alaus ga­ myba dar nuo viduramžių atiduota vienuolynams. Kadaise vienuoliai

privalėdavo keltis ketvirtą valandą ryto, o pusryčiams gaudavo kepalą

duon os ir šešis litrus alaus. Ta i, beje, ne viso

lio pusryčių porcija. Nėra ko stebėtis, kad to laiko dailininkų paveiks­ luose tie "uoliai pasninkaujantys" broliai labiau panašūs į bažnyčios varpus negu į žmones. Belgų kalbos nėra. Šiaurėje kalbama olandiškai, pietuose - pran­ cūziškai, o sostinėje Briuselyj e senbuviai, kurių tėvai ir proseneliai čia gyveno, šneka vokiškai. Belgija - labai jauna ša lis. Ji pradėjo fo rmuotis tik 1814-aisiais. Eu­ ropoje ne taip jau daug valstybių, kurios išliktų daugmaž toje pačioje vietoje, išlaikytų valstybingumą ir savąją kalbą taip, kaip Lietuva. Is­ panija tapo vieninga valstybe tik nuo XVI amžiaus, Vo kietija - tik nuo Bismarko laikų, Italija - nuo Garibaldžio, XIX amžiaus gale. Belgija pradėjo kurtis po to, kai žlugo Napoleono imperija. Susi­ rinkę į Vienos kongresą Europos monarchai (kitokių valdovų tada be­ veik nebuvo) pietinę Olandijos dalį - ji buvo katalikiška ir ilgą laiką priklausė Ispanijai, paskui Austrijai - sujungė su Olandijos karalys­ te. Lyg ir logiška, savus prie savų, olandus prie olandų. Bet šiauriniai olandai - protestantai, kalvinistai. O pietiečiai - katalikai, ir pereiti į protestantizmą nesiruošė. Be to, jų elitas kalba prancūziškai. Nieko

vienuolyno, o vieno bro­

nuostabaus. Sakysim, Lietuvos elitas - bajorija, kunigai, inteligentai - kalbėjo lenkiškai, Latvij oj e, Estijoje, Čekij oje - vokiškai . Ta ip sulipdytoje Olandijos karalystėje padėtis buvo įtempta ir 1830 metais Briuselyje įvyko sukilimas prieš Olandijos karaliaus valdžią. Kitais metais visa katalikiškoji dalis atsiskyrė nuo Olandijos ir paskel­ bė savo nepriklausomą valstybę - Belgiją, kurios karalium, Anglijai pasiūlius (o sukilėliams sutikus), tapo Vo kietij os Kobu rgų šeimos princas Leopoldas. Jis tapo Leopoldu Pirmuoju. Paklausite: o ko ten reikėjo Anglijai? Anglija visada mokėjo intriguoti. Su Olandija ji konkuravo nuo ne­ atmenamų laikų - sausumoje, bet ypač tolimuosiuose vandenynuose. Argi ne puiku atplėšti iš Olandijos gerą gabalą ir į naujos valstybės sostą pasodinti sau palankų žmogų? Va dinasi, Belgij os (t okios, kokia ji yra dabar) pradžia - tik 1830-1831 metai. Bet vis tiek tai buvo dvilypė valstybė. Nepaisant vienos religijos,

1848-aisiais ji pradėjo skilti dėl tauti§kumo: vienoj pusėj - §iauriečiai olandai, kurie oficialiai vadinasi flamandais, nes jų kra§tas - Flandri­ ja, kitoj pusėj - pietiečiai valonai, kalbantys prancūzi§kai.

Bet tikrai esate girdėję apie

flamandų dailininkus. Iš jų vienas žinomiausių - Rubensas. Prisimin­ kite jo tapytas moteris - blauzdos storos kaip šlaunys, o šlaunys - be­ ve ik kaip liemuo. To kios štai tetulės. Jeigu išeitų i§ paveikslo, turbūt grindys linguotų. Beje, vyrai ne ką menkesni. Tai - tipiški flamandai. Nuo žemės ki lę, iš vals tiečių. Va lonai - pietieči ai, prancūzai, jie skys­ tesni ir tokio garso dailininkų neturėjo.

Flamandai (§iauriečiai) buvo nepatenkinti, kad nepripažįstama jų kalba, jie kovoj o su valonais ir su savo suprancū zėjusiu elitu. Jų kal­

ba - olandų - tik pačioje XIX amžiaus pabaigoje Belgijoje buvo pripa­ žinta kaip antroj i valstybinė. Ir vis tiek visoje Belgijoje - tiek šiaurėje,

tiek pietuose -

Per Pirmąjį pasaulinį karą Belgija drauge su Prancūzija ir Anglija kariavo Antantės pusėj e prieš Vo kieti ją. Mobilizuoti flamandų karei­

vi ai, ži noma, irgi . Tačiau Belgijos karininkai beveik visi buvo pran­ cū zakalbiai valonai , "muž ikiškos" flamandų kalbos jie nemokėj o. To kioj e ka riuomenėj e susikalbėti buvo sunku, mūšiai žiaurūs, apka­ sai užlieti vandeniu, tad dauguma flamandų šauktinių žuvo. Jiems at­ minti Ijzetorene pastatytas paminklas, kuris tapo flamandų patriotų susirinkimų ir įvairių minėjimų vieta. Per Antrąjį pasaulinį karą flamandai nutarė būti protingesni ir

į hitlerinės Vo kietijos pusę vildamiesi, kad laimėjusi

Vo kietija pripažins Flandrijos nepriklausomybę. Vėl apsiriko. Po karo sąjungininkai juos gerai išbarė, kelis vadus nuteisė, bet triukšmo buvo mažiau negu dėl tos nelaimingos latvių SS divizijos, irgi kovojusios nacių pusėje. Tas flamandų bendradarbiavimas su hitlerininkais ne­ pakenkė patriotiniam flamandų judėjimui - pasibaigus karui jis vėl atgijo. Nes prisidėjo ekonominės aplinkybės. Kai Lietuvoje kalbame apie belgiškus įrenginius ar ginklus, ne vi­ sada žinome, kad jie pagaminti Va lonijo je, pietinėje prancūziš koje

masiškai stojo

Tu rbūt sunku įsiminti, kas yra kas

valdininkai, aristokratija kalbėj o vien prancūziškai.

d alyj e. Ta rpukario Lietuva daug gi nklų ten pi rkdavo savo kariuome­ n ei, polici jai. Va lonija su šachtomis ir plieno lie jyklomis buvo pasau­ li nės reikšmės pramonės regionas. Bet po karo Va lonija ėmė nykt i. šachtos nebeveikė, nes viskas iškasta, apmirė metalurgijos pramonė. Kitos pramonės šakos išsikėlė į pigios darbo jė gos šalis To li muosiuose

Ryt uose . Va lonija nesugebėjo susiorientuo ti, nesuprato

esmės ir dabar nedarbas ten siekia u procentų. Krizė tęsiasi jau 30

metų. Flandrija - atvirkščiai, suklestėjo. Užvertė Europą daržovėmis ir vaisiais. Išvystė aukštų technologijų pramonę ir stipriai pralenkė valonus. Gal kiek reikšmės turi ir charakterio ypatybės. Flamandai, kaip ir olandai, - germanų pusbrol iai. Dir ba iki nukritimo. Va lonai - pietiečiai, labiau gyvenimo džiaugsmų ieško. Irgi gerai. Nesmerkime nie ko. Bet konfliktų atsiranda visur. Saky sim, fo rmuojant Belgijos komandą į olimpines žaidynes. Briuselyje priimta nuostata reika­ lauja, kad abiejų tautų sportini nkų būtų po lygi ai. Ta čiau flamandai susižeria tris ketvirtadalius Belgijos užkariautų medalių ir juokiasi iš savo komandos narių valonų, esą tie nemoka stengtis, nenori rimtai treniruotis. Flandrijoje veikia daugybė nedidelių labai modernių ir todėl na­ šių firmų. šalyje iš viso 10 milijonų 6oo tūkstančių gyventojų. Iš jų flamandų - 6 milijonai 100 tūkstančių, valonų - 3 milijonai 400 tūks­ tančių, vokiškai kalbančių Briuselio regione - vienas milijonas. Bet Flandrijos ekon omika į fe deralinį biud žetą kasmet įneš a 10 milijar­

dų ( ! ) eurų daugiau negu valonai. Flamandai

kviena jų šeima kas dveji metai "padovanoja" valonų šeimai po naują

Va lonij ai, kad ši neprotingai leidžia

Vo lkswagen Golf Priekaištauj a

mėgsta sakyti, kad kie­

glob alizacijos

lėšas. Pavyzdžiui, sveikatos apsauga ten kainuoja keturis kartus bran­ giau negu Fland rij oj e. O lėšos juk iš bendros - iš fe deralinės kasos. Šiuo metu 40 procentų flamandų pasisako už nepriklausomybę, bet yra ir valonų, kurie nieko prieš išsiskirti - tokių 12 procentų. Jie

irgi norėtų nepriklausomos valstybės arba jungtųsi su Prancūzija. Atvirai kalbant, Belgija jau suskilusi. Tvarkingai veikia tik trys vie­ tos parlamentai - Flandr ij os, Va lonijos ir Briuselio. O Federaliniame

parlamente visiškas chaosas. Nėra fe der alinių, visą Belgiją apimančių partijų - kiekviename regione tik savos, vietinės. Yra trys liberalios partijos, bet kiekviename regione jos ir vadinasi kitaip, ir tarpusavy­ je neturi nieko bendra . Taip pat susiskaldę krikščionys demokratai, socialis tai ir ki ti. To dėl priimti kokį nors fe der alinį įstatymą labai sunku. Dauguma gerų projektų žlunga, ir vienintelis būdas išspręsti kokį nors klausimą - tai perduoti jį į provincinius parlamentus. Ten išsprendžiama greitai. Tai dar labiau didina atskirtį tarp regionų. Federaliniam parlamentui patvirtinti vyriausybę - baisiai sunkus darbas. Kartais jis trunka mėnesių mėnesius. O kai galų gale pasiseka tokią sulipdyti, ji gyvuoja neilgai. Belgij os valdžių kaitą galima paly­ ginti tik su panašia karusele Italij oje. Tai kas tą šalį dar laiko krūvoje? Kai pasikalbi su belgais, jie atvirai prisipažįsta: skyrybų vis dar nėra todėl, kad įprato taip gyventi, nenori naujų didelių rūpesčių. Gyvena kaip pora, kuri miega atskiruose kambariuose, bet nepageidauja, kad apie tai būtų žinoma. Bet Briuselį, nors jis yra Flandrijoje, sutiktų ati­ duoti Europos Sąjungai, taip jis taptų oficialia Europos sostine. Belgijos griūtis galėtų tapti pavyzdžiu ir precedentu dar keliose mūsų žemyno įtampos zonose. Katalonija Ispanijoje, Lombardija Italijoje irgi nenori savo sunkiu darbu išlaikyti tinginiaujančių arba nemokančių dirbti giminaičių. Ir vis dėlto belgai neįžvelgia skyrybose (jeigu jos bus protingos) di­ delės tragedij os. Sukti galvos dėl pinigų ir spausdinti naujų nereikės - jau seniai kursuoja euras. Dėl šalies gynybos irgi keblumų nekils - yra NATO. Atlik, Aljanse, tą pareigą, kuri tau pridera, ir būsi ramus.

Aljanse, tą pareigą, kuri tau pridera, ir būsi ramus. Skyrybos būtų jau seniai įvykusios, bet belgai

Skyrybos būtų jau seniai įvykusios, bet belgai

kaip čia pasakius

jaučiasi nejaukiai. Prestižas, atsakomybė prieš kaimynus jiems - svar­ bus argumentas. Vis dėlto jų šalyje pirmiausiai įsikūnijo bendros Europos idėjos. Čia užsimezgė pati pirmoji mažoji sandrauga - Be­ niliuksas (Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas) . Belgijos premjeras Polis Anri Spakas (Paul-Henri Spaak) sugalvojo Anglies ir plieno Eu­

ropos bendriją, kuri veikė labai sėkmingai ir tapo milžinu - Europos Sąjunga.

NEG AILES T I N G AS

FREDERIKAS

LIUDINI N K AS

F O R S AITAS

-

BRITŲ RAŠYTOJAS FRE DERIKAS FORSAITAS ( FRE­ derick Forsyth) turbūt rimčiausias ir įdomiausias iš dabar gyvenančių detektyvų bei reportažų iš karo zonų autorių. Nemėgsta šablonų, to­ kių kaip : lavonas, genialusis detektyvas narplioja beviltišką situaciją, lenktynės, kažkas kažką vejasi, siaubingai mušasi ir galų gale - ne­ lauktas, bet sukrečiantis finalas. Gyvenime viskas daug paprasčiau ir šimtus kartų bjauriau. Farsai­ tas (tik nepainiokite su romano "Forsaitų saga" veikėjais; ten - apie aristokratų gentį, visai kitus žmones ir kitą epochą), apie kurį čia kal­ bame, yra rašytojas. Rašo apie nusikaltimų kilmę, esmę ir ypač me­ chanizmą. Jis dirbo karo korespondentu, išnaršė visą pasaulį, moka susikalbėti su žmonėmis, išgauti iš jų svarbių žinių. Rašo tik apie tai, ką sužino. Ir apskritai yra protingas, net, sakyčiau, gudrus žmogus. Ta rkim, sugalvojo papildomą būdą užsidirbti pini gų ir internete pa­ skelbė aukcioną: kas daugiau sumokės, tas galės įamžinti savo vardą ir pavardę naujame, dar tik rašomame romane - taps teigiamu herojum. Ir ką manote? Surinko 100 ooo svarų sterlingų, pusę milijono litų. Pa­ vyzdžiui, specialiųjų tarnybų kapitonas, atkakliai ir sėkmingai lauki­ nėse stepėse persekiojantis teroristų gaują, knygoje buvo pavadintas Michaeliu Linetu. Nes panoręs įsiamžinti tūlas provincijos verslinin­ kas aukcione pasiūlė didžiausią kainą. Šitaip surinktas lėšas Forsaitas skyrė labdarai. Rinkdamas medžiagą naujam romanui "Mganietis" - apie realų britų žvalgybininką, kuris sugebėjo apsimesti puštunu ir Mganistane prasismelkti į aukštus teroristų talibų sluoksnius, - Forsaitas ne tik pats pabuvojo Mganis tane, ne tik va žinėjo į mūšius, bet ir susi pažino su dabartine slaptųjų žinybų veikla, o kalbėdamasis su žurnalistais atskleidžia dalykus, apie kuriuos nė nepagalvotum. Pavyzdžiui, apie interneto vaidmenį kare su tarptautiniu terorizmu. Jo ir slaptojo karo specialistų nuomone, internetas tapo pekliškai pavojingu ginklu. Ne

mažiau pusės teroristų armijos naujokų ir šachidų - sprogdintojų savižudžių - įsitraukia į kovą padedant internetui. Internete nuolat rodomi gudriai susukti filmai: kruvini bombų sprogimo pėdsakai, žuvę arabų vaikai, moterys, tačiau nutylima, kad bombas padėjo pa­ tys teroristai. Tai - montažai, kurių kadruose šmėžuoja šaudantys

Amerikos kareiviai ir žiaurūs vaizdai,

Amerika net kariaudama neįsiveda cenzūros. Be to, internete gausu instrukcijų, kaip pačiam iš parduotuvėje parduodamų chemikalų pa­ sigaminti sprogstamosios medžiagos ir bombą, kur ją geriau padėti, kaip mobilųjį telefoną paversti per distanciją valdomu sprogdikliu ir kitokių dalykų. Te isybė, Va karai nuolat tobulina savo techniką. Jau sukurti prietaisai, galintys atpažinti sprogmenį, kur jis bebūtų paslėptas - nustipusio šuns pilve ar išgręžtame telefono stulpe. Bet priešai irgi gudrūs. Jeigu technikos srityje atsilieka, tai tik per vieną žingsnį. Kai tik įvedama kokia nors naujovė, tarkim, pasai, kuriuos labai sunku padirbti, nusikaltėlių pogrindis tuoj pat sugalvoja nau­ jus falsifikavimo metodus. Žmogų dabar galima visą laiką sekti jam to nežinant, galima nustatyti, iš kur kas skambino. Fort Mide (Fort George G. Meade) - ten Amerikos nacionalinio saugumo agentūros (NSA) štabas - ne tik išklausomi, įrašinėjami, rūšiuojami ir dedami į archyvą visi telefonų pokalbiai pasaulyje, bet sumontuota ir aparatū­ ra, kuri gali tuoj pat nustatyti, pavyzdžiui, iš kurio kambario Afganis­ tane buvo skambinta. Bet kas iš to? Al Kaidos vadovybė nebesinaudoja mobiliaisiais te­ lefonais, o tik kurjeriais, nors juos dažnai tenka siųsti į kitą pasaulio kraštą. O žinia ar nurodymas, ar įsakymas būna ne užrašytas, užšif­ ruotas ir paslėptas (tai jau atgyvena), o išmoktas atmintinai. Nešamas smegenyse. Neseniai buvo sugautas Chalidas šeichas Mohamedas - bene tre­ čias pagal svarbumą žmogus alkaidistų hierarchijoje. Rimčiausias grobis iš visų iki šiol. Pakliuvo tik todėl, kad atsiliepė į savo mobiliojo telefono skambutį. Tik atsiliepė - ir to užteko. Forsaito nuomone, šių dienų žvalgybos technika nuo naudotos šaltojo karo metais skiriasi

kurių iš tikrųj ų netrūksta . Nes

tiek, kiek kosminė stotis, su įgula skriejanti ir dirbanti beorėje erdvė­ j e, skiriasi nuo pi rmoj o Sp ut n iko . Visa ta žvalgybinė technika nesugebėjo atskleisti didžiojo sąmoks­ lo - rugsėjo u-osios smūgių į Amerikos dangoraižius ir Pentagoną. Ne todėl, kad niekas nematė pasiruošimo tokiems smūgiams požymių. Matė juos - atskirus, lyg ir nereikšmingus. Vakarų žvalgybos tada tar­ pusavyj e dar nebendradarbiavo taip, kaip pridera. Apskritai, Vakarų pasaulis snaudė, pabudo tik po smūgių, o dabar tai jau net pogulio nebeina. Dabar visos jo saugumo ir žvalgybos žinybos susietos tam­ priais ryšiais. Informacija, gaunama dar nuo Antrojo pasaulinio karo garsioj e sekimo stotyj e Čeltname (Cheltenham, Didžioji Britanija), tuoj pat perduodama tiesiai į NSA pa dalinį Va šingto ne. Am erikiečių turima informacija siunčiama britams, o jie, savo ruožtu, perduoda prancūzams ir vokiečiams bei kitiems NATO nariams, jeigu yra nors menkiausia priežastis juos supažindinti . Informacij os bendroj i rinka dabar veikia geriau negu bet koks kitas Europos Sąjungos ar NATO organizmas. Gaila, kad žvalgybininkai pabudo tik tada, kai smūgiai buvo suduoti, kai žuvo trys tūkstančiai žmonių. Žvalgybos analitikai tvirtina, kad Al Kaidos ar kitų džihadistų agentams prasiskverbti į svarbias Vakarų žvalgybos žinybas šiuo metu praktiškai neįmanoma. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje

buvo kitaip. Keliose Europos valstybėse

į valdžią buvo atėj ę diktato­

riai. Nemažai intelektualų, ypač jaunų, nusprendė, kad demokrati­ jos - bailios, jų struktūros silpnos, apsiginti nuo fa šizmo nepaj ėgia .

patį tvirtino ir ko mun istų propaganda. Te isybė apie Sovietų Sąj un­

gą buvo kruopščiai slepiama, apie Gulagą beveik niekas nežinojo, ir kairiosios pakraipos intelektualai metėsi į Maskvos glėbį. Dirbusiej i specialiosiose tarnybose irgi. Maklinas (Madean), Berdžesas (Bur­ gess) ir Filbis (Philby) tapo "kurmiais" - slaptaisiais Maskvos agen­ tais britų žvalgybos ir kontržvalgybos žinybose. Yra žinoma, kad ilgai tokiu buvęs Filbis išdavė ir grupę Lietuvos partizanų, pasmerkdamas juos mirči ai. Išdavė ir antikomunistinę albanų grupę. Ta čiau sunku įsivaizduoti, kad koks nors europietis galėtų susižavėti Al Kaidos arba

vahabizmo (rūsčios religinės-politinės islamizmo srovės, kupinos ne-

apykantos) idealais atstatyti viduramžių kalifatą arba atkariauti isla­ mui pietinę Europos dalį. Komunizmas buvo kur kas pavojingesnis, nes daugelis žmonių jame neįžvelgė grėsmės, daug kas tikėjo marksiz­ mu. Parsiduoti džihadistams už didelius pinigus? Žinoma, įmanoma viskas. Ta čiau po skandalų Amerikoje dėl kelių sovietų papirktų C ŽV ir ITB darbuotojų tarnybos išmoko išgliaudyti ir tokius "kurmius", nesivaržo sekti savus, jų asmeninį gyvenimą. Be to, dabar visai kitaip stebimas pinigų judėjimas. Žodžiu, bent jau dėl pačių tarnybų saugu­ mo ir jų tarpusavio bendradarbiavimo - islamo fronte - galime būti beveik ramūs. Knygoj e "Afga nietis" Fred erik as Forsaitas rašo apie tai, kad Va ­ karų sąjungininkai Mganistane kankina belaisvius. Jis juokiasi iš kai kurių žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų, kuriems baisiausiu dalyku atrodo Gvantanamo kalėjimas amerikiečių bazėje Kuboje. Apie jį tik ir šneka. O Bagramas, amerikiečių bazė Mganistane, per pastaruo­ sius kelerius metus neregėtai išaugo. Anksčiau ten buvo sovietų ka­ rinė bazė. Kai amerikiečiai ją 2001-aisiais perėmė, stovėjo tik suirę barakai, administracijos pastatai ir didžiuliai angarai. Dabar tai mil­ žiniškas Berlyno dydžio miestas. Jo dalį užima atskira, akylai saugo­ ma pastatų grupė. Tai karinis kalėjimas. Visi jo kaliniai, nusikaltėlių žargonu kalbant, "gieda". Čiulba kaip lakštingalos. Iškloja viską, ką patys padarė ir ką žino apie kitus bei apie visą organizaciją. Nėra to­ kių, kurie užsispyrę tylėtų . Kaip tai pasiekiama? Viskas gan sudėtinga. Amerikos karinių bazių - Bagramo Mganistane ir Gvantanamo Kuboje - kalėjimuose įkalinti teroristai laužo Alachui ir bendražy­ giams duotas priesaikas. Užkietėję kovotojai, metų metus kentę dy­ kumų karštį ir troškulį, aukštikalnių speigus, kamuoti ligų, žaizdų, matę draugų žūtį, dabar kaip pupeles iš maišo tardytojams beria viską, ką žino. Ar juos kankina? Pasirodys keista, bet į tokį paprastą klausimą vienprasmiškai atsakyti negalima. Galvučių jiems, žinoma, neglosto. Bet kai žmogaus teisių gynėjai - iš Amerikos, kitų šalių ste­ bėtojai - kalinius aplanko, nes leidžiama tai daryti, kai kalbasi su jais

be liudininkų, kaliniai tiems atvykėliams niekaip negali įrodyti, kad buvo kankinami. Nėra žaizdų, mėlynių, pamišimo akyse. Pasirodo, šitoj e niūrioje srityje įvyko dideli pasikeiti mai. Ta rdyto­ jai dabar nebemuša, nebetrupina dantų, neberauna nagų, nebruka tardomojo galvos į klozetą. Dabar naudojama cheminė lazda arba gili hipnozės būsena, arba kitokie būdai, dėl kurių žmogus tampa visiš­ kai neveiksnus. Tai veikia daug stipriau negu vadinamieji "teisybės medikamentai", tokie kaip skopolaminas arba amobarbitalis. Naujieji metodai iškart "čiumpa" smegenis ir iš jų padaro manų košę. Kiek tos naujosios cheminės medžiagos pakenkia žmogaus psichikai, ar ji atsigauna, o gal visam gyvenimui lieka sužalota, apie tai neskelbiama. Aišku viena - sunaikinama valia priešintis. Jeigu tokie vyrai kaip Cha­ lidas Šeichas Mohamedas neištvėrė ilgiau savaitės

Kai sąjungininkai sugauna kokį daugiau ar mažiau svarbų dži­ hadistą, jie žino, kad jo galva prikimšta slaptų instrukcijų. Paima jo kompiuterį, telefoną, išardo viską iki paskutinio varžtelio, išsiaiškina, bet sąjungininkams kur kas labiau reikalingos (ir labai greitai) tos pa­ slaptys, kurios saugomos galvoj e. To ks kalinys atsiduria Bagrame arba Gvantaname. Nesiimu vertinti, ar tai, kas tose bazėse daroma, teisėta ar ne, gerai tai ar blogai. Kuo ilgiau dirbu žurnalistinį darbą, tuo labiau įsitikinu, kad laisvoje šalyje nebūtinai turiu pateikti įvertinimus. Mano parei­ ga surinkti ir pranešti jums kuo daugiau žinių, svarbių fa ktų . Išvadas pasidarykite patys. Išmintingi esate. Ypač kalbant apie tokius baisius dalykus, kaip rafinuoti kankinimai tardant - kančios be kraujo ir be riksmo. O kas buvo surandama atvožus pagautų džihadistų kaukoles? Ži­ noma, perkeltine prasme atvožus, visi jie liko gyvi ir sveiki. Chalidas Šeichas Mohamedas - jis buvo Al Kaidos operacijų vado­ vas - smulkiai papasakojo apie savo dalyvavimą planuojant ir vykdant rugsėjo n-osios smūgius, sprogdinant pilną europiečių diskoteką Ba­

lio saloje, sprogdinant Amerikos ambasadą

Nairobyj e, 14 teroristinių

aktų, beveik visuose pastaraisiais metais. Tardytojai pradėjo netikėti, manė, kad Chalidas giriasi . Ta da tardomasis supyko, ėmė dėstyti, ku-

rią valandą ir minutę kur buvo, ką tuo metu darė, kokius nurodymus davė. Prisiminė sąskaitų, į kurias buvo pervedami pinigai, numerius. Negana to, savaitei baigiantis ėmė pasakoti ir apie nepavykusius Al Kaidos užpuolimus, o paskui - apie tai, ką ruošiamasi daryti arti­ miausiu metu, ir ką - po metų. Pasirodo, buvo ketinta pasikėsinti į popiežių Joną Paulių II. Bet nepavyko, apsauga sutrukdė. Papasakojo, kad suplanuota antra puolimų prieš Va karus ir JAV banga - ketina­ ma nužudyti visus buvusius Amerikos prezidentus, nes juos pasiekti lengviau, o Džeimsas Karteris (James Carter) apskritai apsaugos atsi­ sakęs, ketinta skrydžio metu susprogdinti du JAV keleivinius lėktu­ vus - sprogmenys būtų paslėpti savižudžių batuose. Žmonės, kurie dažnai keliauja lėktuvais, galėjo pastebėti, kad vienu metu visuose oro uostuose pradėjo tikrinti bent kiek įtartinus keleivių batus. Ačiū tam prisipažinimui. Planuose dar buvo : susprog­ dinti bibliotekos bokštą Kalifornijoje; Sears dangoraižį Čikagoje; Pla­ za Bank Vašingtone ; Empire State Building Niujorke; susprogdinti JAV karinius laivus ir naftos tanklaivius Gibraltaro, Ormuzo sąsiauriuose ir Singapūre; Panamos kanalą; kabančius tiltus Niujorke; europiečių lankomus naktinius klubus Ta ilande; JAV ambasadas In dij oj e, Azer­ baidžane, Filipinuose, Australijoje; NATO būstinę Belgijoje; Amerikos naftos kompaniją Sumatroje; buvo tiriamos galimybės pulti atominę JAV jėgainę, pastatus Izraelio mieste Eilate, naudojant užgrobtus Sau­ do Arabijos lėktuvus; nužudyti Pakistano prezidentą Mušaratą, skry­

dyje susprogdinti dar dvylika JAV lėktuvų; suteikti finansinę paramą Tu rkij os teroristams, ruošiantiems išpuolius prieš JAV, Izraelio, Di­

džio sios

Tai tikro ir didelio karo planai. Atrodytų lyg iš fantazijų pasaulio, jeigu jiems įvykdyti nebūtų ruošiamasi su fanatišku kruopštumu. Pa­ našu į tai, kad džihadistai tikisi laimėti. Kai kurie tų aktų vykdytojai po Chalido išpažinties policijos buvo sulaikyti jau pusiaukelėje. Ir tvirtink, žmogau, po tokios teroristo išpažinties, kad griežtas tardymas, siekiant išgauti iš nusikaltėlio viską, ką jis žino, pažeidžia žmogaus teises. Galbūt pažeidžia. Užjaučiu. O kur žmogaus teisės to niekuo nekalto lėktuvo keleivio ar miegančio kūdikio, kuris lėktuvui sprogus iš 10 kilometrų aukščio kris į vandenyno bangas?

Britan ijos taikinius Tu rkij oj e.

Kai tapo žinoma apie Chalido prisipažinimus, kalėjime jį aplan­ kė komisija, mat buvo manoma, kad jis atrodys panašus į blyną, bus išnarstytas po kauliuką. Ne, komisija jį rado visiškai sveiką, tik pa­ niurusį. Paklaustas, kaip su juo elgėsi, atsakė: blogai. Bet nemokėjo paaiškinti, ką jam darė. Visos organizmo funkcijos, reakcijos, kraujo spaudimas, regėjimas, pulsas buvo normalūs. Frederikas Forsaitas yra gerbiamas Skotland Jarde. Gal skaitytojui bus įdomu sužinoti, kaip jis komentuoja rusų eksžvalgybininko Alek­ sandro Litvinenkos nužudymo bylą, kuri nuaidėjo per visą pasaulio spaudą, bet liko neišaiškinta iki šiol? Forsaito nuomone, tai padarė profesionalus žudikas, kileris, kuris, kaip elegantiškai išsireiškė tas britų rašytojas, atvyko "iš Rytų nuo Frankfurto prie Oderio, iš Rytų nuo Minsko". Galbūt Putinas tiesiai nepasakė: "Noriu to žmogaus galvos." Bet aplink Rusijos prezidentą buvo daug žmonių, kurie visada išgirs­ davo jo tylią dejonę. Ta ip kažkada tyliai, sau po nosim, viduramžiais padejavo Anglijos karalius Henrikas II: "0, kas mane išvaduos nuo to įgrisusio kunigo?" Tu rėj o omenyje monarchui pakaušį praė dusį, ne­ pri klausomai mąsta ntį arkivyskupą To mą Beketą (Thomas Becket ). "Tai išgirdo keturi riteriai. Sėdo ant žirgų, nušuoliavo į Kenterberio katedrą ir kardais sukapojo arkivyskupą į smulkius gabalus", - pasa­ koja britų rašytojas, pateikdamas istorinę paralelę. Jis atkreipė dėme­ sį, kad polonijus 210 - labai brangi medžiaga, brangesnė už kai kurių rūšių deimantus. Ta radioaktyvi medžiaga niekur nesim ėto ir niekur neparduodama. Jos gali turėti tik valstybė. Privatus asmuo ar nusikal­ tėlių organizacija žudymui jos nenaudos, mat palieka pėdsakus. Bet kodėl ta valstybė, kuri garsėja labai galingomis ir jokių skru­ pulų neturinčiomis slaptosiomis tarnybomis (o jos puikiai sutaria ir naudojasi nusikaltėlių pasaulio veikėjų paslaugomis), nepasinaudo­ jo daug paprastesnėmis priemonėmis, kad išsivaduotų nuo valdžiai įgrisusio žmogaus? Suprantama, kad Aleksandras Litvinenka ne tik kad buvo Kremliaus nekenčiamas - jis baugino Kremlių: tikino tu­ rįs įrodymų, jog tuos kelis daugiabučius Rusijoje susprogdino patys Ru sijos FST darbuotoj ai. Tai visai ne menkniekis ir ne istorinė tema. Daugiabučių sprogdinimu buvo apkaltinti čečėnai. Jie niekada nebu­ vo sugauti ar nurodyti, bet tie sprogimai sukėlė gyventojų paniką ir

tapo antrojo karo prieš Čečėniją priežastimi, išgrindė Putinui kelią tiesiai į prezidentūrą, nes jis pareiškė, kad "tvarka bus", ir žadėjo čečė­

nų galvas mirkyti

Bet kodėl buvo pasirinktas toks sudėtingas būdas nutildyti Litvi­ nenką? Kodėl - ne peiliu į širdį ar kulka į veidą, ne mirtinai sumušus kur nors šia urinėje Londono dalyj e? Te n tokių dalykų dažnai atsi­ tinka. Neatpažintas lavonas tebegulėtų ant grindinio, o žudikas jau sėdėtų rytiniame lėktuve į Maskvą. O jeigu pričiuptų piniginę ir mo­ bilųjį telefoną, visa byla atsidurtų policijos įvykių suvestinės pastrai­ poje "Apiplėšimai ir nužudymai". Kam buvo reikalingas toks keistas, toks nematytas negirdėtas būdas? Vienintelė jo prasmė - o be prasmės tokie dalykai nedaromi - tik viena: įspėti ir įbauginti kitus, kurie linkę eiti Litvinenkos pėdomis.

Prieš 400 metų Anglijoje teisėjai, nuteisę nusikaltėlį mirties baus­ me pakariant, kartais kartu su nuosprendžiu paskelbdavo, kad kūnas kartuvėse turi kabėti kelias savaites. Šitaip buvo pranešama visiems saviems ir svetimiems, kurie galbūt linkę nežinia ką iškrėsti ar nu­ kniaukti, kad šioje apylinkėje dirba rūstus teisėjas, tad geriau jo ne­ erzinti. Panašu, kad Maskvoje kažkas pasakė: "Pakaks. Nuo šiol turėsite bijoti. Labai bijoti ir laikyti liežuvį už dantų." Ar tokia prielaida teisinga? Sužinoti teisybę labai paprasta. Jeigu Litvinenkos žudikas bus išaiškintas, vadinasi , Forsaitas klysta. Jeigu žudikas dings kaip akmuo į vandenį (Anglijoje dingti jis negali), tai reikš, kad Forsaitas teisus.

žinote, kur.

API E

MEIL Ę

-

P RADINUKAMS

TURBŪT TIE , KURI UOS VA DIN A DAVAT KO MIS (TARP

jų yra ir vyrų, ir moterų ), ištaisys man pirtį, nes noriu papasakoti apie seksua linį vaikų švi etimą Olan dij oj e. Ta čiau neketinu pi ršti savo nuo­ monės, neva "reikia ir mums taip daryti", o gal "mums taip daryti ne­

reikia". Spręskite patys.

Miestuose kasdien eidami į mokyklą, jauni olandukai praeina pro raudonųjų žibintų rajonus, pro krautuvėles, prekiaujančias porno­ grafiniais filmais, erotiškais baltiniais, pro naktinių klubų vitrinas ir spaudos kioskus, pilnus žurnalų su abiejų lyčių nuogaliais. Dažnas nemokamas tų žurnalų priedas - prezervatyvas. Kai tie vaikai bus 12-mečiai penktokai, mokytojas arba mokytoja jiems parodys, kaip užmaunamas prezervatyvas - tai įeina į mokyklos programą. Tam panaudos šluotos kotą. Parėję į namus vaikai gali per televiziją pasižiūrėti animacinį filmą apie onanizmą - ne apie jo žalą (filmas nieko negąsdina), o apie tai, kaip tai daroma. Pagal Olandijos mokyklų programą penktos klasės mokinukai, naudodamiesi mokyklos biblioteka, rašo namų darbą apie žmonių reprodukciją, tai yra kodėl ir kaip gimsta vaikai; taip sužino, kad ly­ tiškai santykiauti berniukai ir mergaitės, jeigu abu sutinka, turi teisę sulaukę 12 metų. Mergaitėms ir panelėms skirti žurnalai spausdina

įvairių mylėj imosi pozų piešinius ir aprašymus. Ta ip

seksas praranda

paslaptingumą, neerzina nežinia, dingsta troškimas slapta išbandyti uždraustą vaisių. Jeigu tai skaitydami griebėtės už galvos, verta žinoti keletą daly­ kų . Olandija taip auklėja savo vaikus ne todėl, kad ji - ateistų šalis. Priešingai, olandai labai religingi. Ko gero, ištikimesni krikščionybei negu bet kuri kita Europos tauta, tarp jų ir mes, lietuviai. Ten dvi tikybos - katalikų, bet su labai kategorišku atspalviu, jų vyskupai ne­ retai ginčijasi su Va tikanu, kiti - kalvi nis tai, viena iš griežčiausių pro­

testantizmo atmainų. Abi šios Bažnyčios visiškai pritaria Olandijos mokyklų programoms ir mokymo praktikai. Antras mitas apie Olandiją - kad tai ištvirkusių žmonių ir narko­ manų lizdas. Tie, kurie ten buvo, matė: pusnuogės prostitutės sėdi vi­ trinų languose kaip pas mus drabužių manekenai ir vilioja praeivius. Regėjo barus, kur visiškai atvirai išdėliota marihuana, hašišas ar koks nors kitas iš vadinamųj ų "švelniųjų" kvaišalų, surašytos jų kainos. Ga­ lima išsinešti arba vietoj rūkyti. Siaubas ir košmaras, pasakysite. Ir aš taip pirmus kartus pasijutau. O paskui supratau - visa tai at­ rodo baisu todėl, kad olandai savo ydas ir bėdas iškėlė į paviršių, jas

demonstruoja. Prostitucijos Paryžiuje ar bet kuriame kitame Pran­ cūzijos mieste daug daugiau, Vo kietij oj e irgi . Lietuvoje pasisukiokite vakare prie geležinkelio ir autobusų stočių ar prie viešbučių - patys pamatysite, kas ten vyksta. Dėl viešo narkotikų pardavinėjimo olandai tarpusavyje ginčijasi. Kol kas akivaizdu, kad juos legalizavus narko­ manijos Olandijoje nepadidėjo. Sumažėjus pogrindiniam narkotikų verslui, sumažėjo nusikalstamumas. Bet ta tema tikrai prieštaringa ir į ją nesigilinsime. Beje, tos abi socialinės ydos olandus mažai lie­ čia, visa tai daugiau susiję su svetimšaliais. Patys jie neblogai apsigina pasitelkę savo pedagoginę sistemą. Dabar ją nori nukopijuoti Didžio­ ji Britanija, nes nėščių nepilnamečių ten penkis kartus daugiau. Iki 2010-ųjų britų vyriausybė mokyklose įves pamokas apie seksą ir žmo­ nių santykius - jos bus privalomos vaikams nuo penkerių metų. Bus pamokos apie tai, "kaip vadinasi kūno dalys". Mokiniai gaus ir anima­ cinį filmą "Augame drauge su Džonu ir Meri", kuriame matys, kaip laikui einant keičiasi paauglio ir paauglės kūnai. Britai energingai įveda olandų metodus dar ir todėl, kad Olandijoje abortų nuošimtis mažiausias Europoje, o Britanijoje jis katastrofiškai auga. Olandų pedagogų patirtis rodo, kad su vaikais kalbėti apie seksą būtina, tačiau tai reikia daryti ramiai, jeigu galima, - laisvu abiem pašnekovams metu, pradėti tuos pokalbius dera anksti, kai vaikui dar tik ketveri ar penkeri. Tada jis visai nesivaržo ir per daug nesid omi. Kodėl? Dar nesigėdija savo kūno, jo hormonų sistema dar miega. Va ikams nuo penkerių iki septynerių metų pasakojama apie jaus­ mus - kas yra meilė, draugystė, atsakomybė, ištikimybė. Nuo aštuo­ nerių iki vienuolikos - apie biologinę sekso pusę. Aiškinama nieko neslepiant ir neišpučiant. Rodoma pagarba vaikui ir jis tai puikiai su­ pranta. Jei mokykloje dėsto nėščios mokytojos, jos apsilanko keliose klasėse. Jeigu mokykloje yra mokytojų gėjų, apie tai irgi ramiai kalba­ ma, šitaip išvengiant vaikų kuždesių ir spėliojimų. Netiesa, mitas, kad mokytojas gėjus gundys ir tvirkins berniukus. Juk heteroseksualūs mokytojai, tie, kuriuos vadiname normaliais, mokinukių netvirkina. Nusikaltėlių gali būti kiek tarp vienų, tiek tarp kitų. Jeigu nusikaltėlis mokytojauja, viskas labai greitai išaiškėja.

Olandijos pedagogai labai nustebtų, jei tėvai uždraustų savo vai­ kams lankyti tokias pamokas. Kaip legenda pasakojama apie vieną moterį musulmonę, kuri per tėvų susirinkimą, kai buvo aiškinama, ką ir kaip tėvai turėtų kalbėti su vaikais, atsistojo ir išėjo. Olandų vaikams leidžiama specialių vadovėlių serija apie seksą. Jų autorė - garsi pedagogė Sanderijn van der Doef. Ant penkiamečiams skirto vadovėlio viršelio pavaizduoti du į lūpas besibučiuojantys dar­ želin ukai, berniukas ir mergaitė. Te kste vaikas ras paaiškinimų, ko­ dėl jo mama turi krūtis, kaip keliauja spermatozoidai, kad žmonės lytiškai dažniausiai santykiauja gulėdami, o gyvuliukai - stovėdami, kaip atrodo tėvelio penis. Va dovėlyj e, skirtame vienuolik mečiams, galima pamatyti mergaitę, kuri, stovėdama priešais veidrodį, tyrinėja savo genitalijas, rasti aprašymą, kas yra menstruacijos ir kaip naudoti kontraceptinę piliulę. Kiekv.ena šeima turi tokių knygų ir tėvai vaka­

rais jas skaito savo vaikams. Olandų pedagogai, su kuriais man teko bendrauti, stebisi ir nesupranta, kodėl kitose civilizuotose šalyse apie seksą varžomasi kalbėti, ta tema priimta tik juokauti . Jų nuomone, jau ketverių metų pyplys turi žinoti, ar jis atėjo į šį pasaulį tradiciškai, ar padarius Cezario pjūvį, o gal atlikus dirbtinį apvaisinimą. Pedagogai vaikams aiškina apie įvairius seksualumo pasireiškimus - taip, kaip aiški nama apie įvairias tapybos technikas. Vyresni vaikai supažindi­ nami ir su tamsiomis sekso pusėmis - prostitucija, prievartavimu, vai­ kų prievartavimu. Visada keliamas vienas tikslas - kad vaikas ži notų . Vyresnėse klasėse mokiniams aiškinama, kaip naudoti įvairias kontraceptines priemones, kaip atpažinti venerinių ligų simptomus. Mokykloje pa­ sakojama apie "gražuolėlius", kurie įvilioja merginą į lovą, o paskui priverčia ją permiegoti su visu būriu savo draugų. Gal tai ir išsklaido romantiškumą - jeigu mūsų dienų jaunimas jo dar turi, - bet rezul­ tatai geri. Jeigu Europoje jaunimas praranda nekaltybę sulaukęs 14-16 metų, Lietuvoje irgi, tai Olandijoje vidurkis - 17,5 metų. Na, o dėl ro­

Lietuvos pedagogai su liūdesiu pripažįsta, kad

mantiško svaigulio

romantiką labiausiai išsklaido žiaurūs likimo smūgiai, tvojantys per jauną, jautrų ir nesuprantantį, kas darosi, žmogų. Olandų vaikinai ir

merginos nekaltybės praradimo priežastimi įvardija "meilę ir abiejų pasiryžimą būti kartu", o jauni britai, vokiečiai, prancūzai ir lietuviai prisipažįsta : "traukia", "norisi" arba "visi taip daro". Matyt, todėl, kad lytinis vaikų švietimas Olandijoje prasidėjo ne šiandien ir ne vakar, tai atsispindi jų šeimyniniame gyvenime. Vaikų, kuriuos augina vieniša motina, toje šalyje penkis kartus mažiau negu vidutiniškai Europoje ir 6 kartus mažiau negu Lietuvoje. Skyrybų irgi daug mažiau. Nors erotinės ir seksualinės temos Olandijos miestuose tiesiog bado akis (reklamos, viešnamiai, kioskai su pačia atviriausia literatūra), toje šalyje - pats mažiausias Europoje nepilnamečių nėš­ tumo ir venerinių ligų procentas. Tvirtinti, kad taip yra tik dėl vaikų švietimo, būtų paviršutiniška. Olandų šeimos apskritai darnesnės ir stabilesnės negu bet kur kitur Europoje. Čia įprasta parėjus iš darbo drauge su vaikaisvalgyti vakarie­ nę. Paskui - pažaisti arba sportuoti, drauge žiūrėti televizorių. Būnant

su vaikais ilgiau, lengviau juos paveikti. Jeigu bendraujant su jais išky­

la kokia nors seksualinė tema, ji ne apeinama, o apie tai pasikalbama ir

nė vienas šeimos narys nesivaržo. Tai nevadinama nepadoria tema. Rimtesniuose laikraščiuose savaitgaliais spausdinama speciali laiškų skiltis, kurioje tėvai dalijasi patirtim, konsultuoja seksologas. Labai įdomių laiškų pasitaiko. Viena mamytė rašė, kad jos šešiolikinė

dukra paklausė, kaip atrodo sperma. "Paprašiau vyro, kad pateiktų pavyzdį. Ką dukra su tuo pavyzdžiu darė, nežinau. Gal pasižiūrėjo pro mikroskopą. Bet viena žinau - dangus nesugriuvo." Kita mamytė rašė, kad jos aštuoniolikmetis namuose vaikšto nuogas. Buvo nuspręsta, kad tai sveika. Dabar jau neįmanoma pasakyti, kas atsirado pirmiau - ar stabi­

li olandų šeima, kurioje įmanomi visiškai atviri pokalbiai su vaikais,

ar atviri pokalbiai padėjo stabilioms šeimoms susiformuoti. Susifor­ mavo jaunų olandų požiūris, kad nėštumas, kai esi jaunesnė negu 20-ies, - blogai. Olandijoje toks nėštumas - dėmė, beveik socialinė žaizda. Daugelyje Europos šalių, Lietuvoje irgi, tokia motina gauna pašalpą, turtingose valstybėse pašalpa tokia didelė, kad jaunoji ma­ mytė samdosi butą ir gali neblogai gyventi kuo toliau nuo priekaištau-

jančių tėvų. Malūnų ir tulpių krašte yra kitaip. Vieniša motina privalo gyventi su savo tėvais, kol sulauks 18 metų, o valstybė dar neseniai jai nemokėdavo nieko. Nuosekliai, bet neįkyriai aiškinama, kad toks ankstyvas nėštumas kliudo siekiams gyvenime. Jaunimas nekvailas, supranta. 12-metė Rubė rašinėlyje laisva tema rašė : "Nesu pasiruošusi rizikuoti ir žlugdyti savo gyvenimą. Man užteks tvirtumo palaukti." Jos draugė Grasė : "N oriu būti devyniolikmetė ir įsimy lėti . Ta da ir nu­ sprę siu, ar atėj o laikas." Ta ip lietuvaitės elgėsi, bent ka lbė davo, prieš kelis dešimtmečius. Patys mokiniai Olandijoje seksualinio švietimo pamokų nelaiko svarbiomis. Galbūt todėl, kad tai vyksta mokykloj e, kad tai pamokos, rutina. Didžiojoje Britanijoje švietimo ministras Džeimsas Naitas (James Knight) išleido potvarkį, kad nuo 2010-ųjų mokyklose būtų įvesta nauja kompleksinė programa, dar platesnė negu olandų. Joje numaty­ tas asmenybės ugdymas, visuomeniniai ir sveikatos klausimai. Greta lytinio švietimo toje programoje numatoma aiškinti, kaip vartojamas alkoholis, kaip tampama alkoholiku, kaip veikia įvairūs narkotikai, kaip tvarkyt is su pin igais ir kas yra sveikas maistas. Va ikams nuo 5 iki 7 metų, kaip ir Olandijoje, bus dėstoma apie jausmus, nuo 8-erių iki n-os - biologinės sekso ypatybės, o vidurinėje mokykloje bus pamo­ kos apie nėštumą ir jo išvengimo būdus, apie venerines ligas. Galbūt kažkas pasakys: "Mūsų vaikeliai tokie geri, tokie gležnučiai ir dori. Kam užgriozdinti galveles negražiais dalykais?" Priminsiu, kad seksas visai nėra kažkas negražaus, jeigu tik jis neiškraipomas. Dauge­ lyje žmonijos istorij os etapų jis buvo šventas. Uždraustu vaisiumi tapo tik ankstyvaisiais viduramžiais, kai plūstelėjo asketizmo ir fanatizmo banga. Kitas skaitytojas gal pamanys: "Prieš 50 metų nereikėjo tokių pamokų. Visi ir taip gyveno dorai." Oi, ne visi. Oi, ne visur. Oi, ne vi­ sada. Dabar iš esmės pasikeitė žmonių gyvenimo būdas. Va žinė jame daug daugiau, turime daugybę automobilių. O svarbiausia - televiziją. Jos nepakeisi ir neuždrausi. Jeigu išcenzūruosi Lietuvoje, ateis iš Len­ kij os, Švedij os, Danij os, Vo kietij os. To ki oje gyve nimo terpėje kai ku­ rios mūsų mokyklų programos atrodo kaip archeologinės iškasenos.

Gyvename iliuzijomis. Ir kai ta mūsų tyli, rami penkiolikmetė at­ neša į skarą suvyniotą kūdikėlį, nustėrę klausiame: "0 iš kur jis atsi­ rado? !"

DESR OS

MINIS T R UI

BULGARIJA IR RUMUNIJA - MŪSŲ SESĖS, BET Į Europos Sąjungą buvo priimtos paskutinės. Dabar darosi aišku, ko­ dėl Briuselis taip ilgai delsė. Tai šalys, kurios rimtai serga. Diagnozė - politinis vėžys. Labai panašiai buvo pas mus, tos ligos simptomų dar nemažai likę. To dėl verta žvilgtelėti į tas mūsų kaimynes. Jeigu teisybė, kad kiekvienas turi savo kainą, tai Rumunijos mi­ nistro kaina nėra labai aukšta: varžytinių sufalsifikavimas kainuoja 15 ooo eurų, 20 kilogramų dešros ir 100 litrų slivovicos. Žemės ūkio ministras Decebalas Traianas Remesas tokį kyšį priėmė, bet jam ne­ pasisekė. Perdavimas buvo slapta nufilmuotas ir parodytas per televi­ ziją. Jeigu ne tai, būtų buvę kaip visada - byla įstrigtų prokuratūroje. Šiuo atveju ministras žodžio netardamas atsistatydino, o Rumunij oje kilo audra. Buvo net reikalaujama, kad atsistatydintų premjeras. Bet ne todėl, kad jam tenka dalis kaltės už ministro elgesį, o kad nesuge­ bėjo savo ministro apginti. Korupcija - visų naujųjų Europos Sąjungos narių problema, išsky­ rus Kiprą ir Maltą, kurios atėjo ne iš socializmo. Kai Rytų Europos šalys, o ypač Balkanų valstybės, stengėsi patekti į Sąjungą, jos entuzi­ astingai kūrė puikius įstatymus, taisykles ir institucijas, skirtas kovai su ta liga. Bet kai pateko į klubą, jų įkarštis išgaravo, o įsisenėjusi ne­ galia grįžo su nauja jėga. Ir sunku tikėtis, kad kas nors greitai pasikeis, nes liga pasiekė pačią šalies viršūnę. Britų firma Eastern Duty Free reikalauj a iš Rumunijos 100 milijonų dolerių kompensacijos, mat at­ sisakiusi duoti 2,5 milijono dolerių kyšį Adrianui Nastasei (tuometi­ niam ministrui pirmininkui) prarado kontraktą. Kai vyko derybos dėl Rumunij os priėmimo į Europos Sąjungą, buvo keliama salyga : šalis privalo pradėti ryžtingą kovą prieš kyšininkavimą. Monika Macovei,

tapusi teisingumo ministre, ėmėsi tvarką įvesti. Rumuniją priėmė į Sąjungą, o po trijų mėnesių Macovei buvo atleista iš darbo. Rumuni­ jos konstitucinis teismas nutarė, kad patraukti teismo atsakomybėn aukšto rango valdininkus bus galima tik Parlamentui leidus. Įstaty­

mas veikia ir atbuline data - minėtasis Nastasė teismo išvengs. O jis dar ir pardavinėjo aukštus postus administracijoje. Briuselį veda iš proto ne tiek konkretūs korupcijos atvejai, kiek aukšto rango politikų elgesys. Užuot kovoję su kyšininkavimu, jie

teisėsaugos organams. Ta ip yra visame reg ione. Slova kij oj e

įkurti ir neblogai veikia specialūs antikorupciniai teismai. Juose dirba rūpestingai atrinkti ir puikiai apmokami teisėjai. Bet teisingumo mi­ nistras Stefanas Harabinas tuos teismus pavadino "fašistine įstaiga" ir bando įrodyti, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Bet grįžkime į Rumunij ą. Narystė Europos Sąj ungoj e Rumuni­ jai labai naudinga. Ligoninėse atsirado nauja moderni aparatūra. Prasidėjo autostradų statybos. Bukarešte ir kituose miestuose kyla nauji namai, vietoj šiukšlynų plyti parkai ir aikštelės vaikams žais­ ti. Miestuose kursuoja nauji, švarūs autobusai, Bukarešto metro irgi gavo nauj us vagonus. Ta rp miestų kursuoja puikūs trauki niai. Juo­ se kondicionuotas oras, minkštos sėdynės, kištukai kompiuteriams, mobiliesiems telefonams arba muzikai. Tik viena bėda - tas praban­ gus ekspresas važiuoja lėtai. Nuo Bukarešto iki Jasų, 460 kilometrų, - septynias valandas. Nes bėgiai katastrofiškos būklės, nusidėvėję ir net kreivi. Va ldžia už Sąj ungos pi nigus pir ko vagonų ir lokomotyvų, tai padaryti lengva, tačiau norint sutvarkyti geležinkelį, reikia dar ir padirbėti. Rumunijoje gerokai pakeltos algos, ypač biudžetininkams - admi­ nistracijoje, visų lygių mokyklose ir gydymo įstaigose. Vidutinė uni­ versiteto dėstytojo alga dabar apie 5000 litų. Ta ip siekiama sustabdyti išsimokslinusių žmonių emigracij ą. Nes iš Rumunijos dirbti į užsienį išvažiavo apie 3 milijonus žmonių, kas septintas pilietis - kiek dau­ giau negu iš Lietuvos. šalies šiaurės ir rytų kaimuose, kurie visada var­ gą vargo, dabar dygsta puikūs dviaukščiai namai su dideliais langais. Tai emigrantų, siunčiančių namo pinigus, namai.

trukdo

su užsieniečiais apie

tai kalbėti, raudonuoja iš gėdos, sako : "Pas mus viskas taip susipynę, kaip kiaulės žarnos." Te isin gu mo viceministras, turkų partij os, kuri vadinasi "Už teisę ir laisvę", atstovas, turėj o du pasus su skirtingom pavardėm; vyriausybėje oficialiai vadinosi turkiška pavarde, o prisi­ dengęs bulgariška pavarde vadovavo keliems verslams. Kelių ir plentų departamento direktorius greitkelį aplink Sofiją statyti pavedė savo broliui. Ministro pirmininko Sergejaus Staniševo brolis gavo užsa­ kymą suprojektuoti kelis šimtus daugiabučių Bialos mieste, gražia­ me Bulgarijos pakrantės ruože, kur statybos apskritai apribotos. Du ver slininkai išviliojo 8 milijonus eurų iš SAPARD fo ndo pirkdami ir parduodami vienas kitam senas mėsos perdirbimo mašinas, doku­ mentuose nurodydami, kad jos naujos. Be to, prekiavo triušių mėsa ir paukštiena iš Kinijos, pardavinėjo Prancūzijoje ir Vokietijoje sufal­ sifikavę sertifikatus. Pasirūpino ir savo ramybe - parėmė preziden­ to Georgijaus Parvanovo rinkimų kampaniją. Už pinigus, kurie buvo gaunami iš SAPARD žemės ūkiui tobulinti, pati valstybė statė ištai­ gingus viešbučius. Vietoj traktorių pirko limuzinus. Kirtę Bulgarijos sieną, į Europos Sąjungos valstybes kasdien keliau­ ja milijonai pakelių cigarečių, ši mtai kilogramų heroino, per Tu rkiją atgabento iš Mganistano, ir amfetaminas. Miestuose važinėja šimtai netikrų taksi - paženklintų kaip reikia, bet iš keleivių lupa brangiau, o jokių mokesčių nemoka. Pinigų keityklose, jeigu nebūsi budrus, pa­ ims 20 procentų komisinių daugiau nei dera. Kai didelė Sąjungos pinigų dalis buvo perduota savivaldybių žinion, mandato kai n a pašoko keliasdešimčia tūkstančių levų. Už balsus mo­ kama atvirai, ypač čigonams. Įstatymas, draudžiantis supirkinėti bal­ sus, priimtas tik dabar, bet jis nelabai ką pakeis. Bulgarai sako, kad įstatymas - tai vartai, pastatyti plyname lauke. Arba kitaip: įstaty­ mas - tai užkarda ir tik asilas laukia, kada ji bus pakelta. Įstatymas, draudžiantis pastatais užstatyti pajūrio zoną iki paplūdimio, buvo svarstomas metus. Per tą laiką apstatytas kiekvienas dar buvęs laisvas pajūrio metras. Įstatymas, draudžiantis valstybės tarnautojams tuo pačiu metu dirbti privačiose įmonėse, apskritai įstrigo Parlamente.

Bulgarijoj e reikalai blogesni. Žmonės vengia

Kai griuvo sovietinė sistema, Bulgarija buvo vargingiausia regiono šalis, nes socializmas čia išsilaikė ilgai, laisvosios rinkos reformos pra­ sidėj o vėla i. O kai pradėj o plaukti Europos Sąjungos fo ndų pinigai, pirma ir pagrindinė kiekvieno bulgaro mintis buvo - praturtėti. Iš­ plėšti, kiek tik pavyks. Sąjunga rodėsi lyg aukso šaltinis be dugno. Fal­ sifikuojama viskas, ką tik galima falsifikuoti : varžytinės ir konkursai, žemės nuosavybės dokumentai, valstybiniai užsakymai. Visi pažįsta vienas kitą ir surišti vienu siūlu, niekas dokumentų netikrina. Bul­ garai apskritai mėgsta su visais broliautis, sykiais sako : "Visi esame iš vieno kaimo." Manė, kad visada taip bus. Kad Sąjungos valdininkai - irgi žmonės, jeigu atvažiuos, su jais bus galima susitarti, pakviesti į gerą restoraną, įteikti kelialapį prie jūros. Ir štai - šokas. Sąjungos biu­ rokratai, pasirodo, tausoja bendrijos pinigus. Pirma reakcija buvo - užsipulti Briuselį: surado galų gale atpirkimo ožį ! Antra: aha, dabar supratom, priėmė mus, nes ieško savo firmoms rinkų, o su mumis elgiasi rūsčiau negu su bet kuria kita šalim. Bulgarijos vyriausybė ne kovos su korupcija būdų ieško, o pasitei­ sinimų. Viceministrė pirmini nkė ir Sąjungos fo ndų min istrė Meglena Plugčijeva buvo atšaukta iš ambasadorės Berlyne pareigų ir paskirta į tą aukštą postą, nes nebuvo susitepusi, ir būtent todėl, kad Briuse­ lis galų gale pradėtų bulgarais tikėti. Bet net ir ji ramiai aiškina, kad visos Sąjungos narės iš pradžių turėjo problemų dėl Sąjungos pinigų, Bulgarija - ne išimtis. šalyje apsilankė kelios Europos Sąjungos ekspertų grupės, buvo ir pats Chosė Manuelis Barosas (Jose Manuel Barroso). Liepą buvo pa­ skelbtas pirmasis revizorių pranešimas. Kadangi Bulgarijos vadovybė nekreipė į jį jokio dėmesio, Briuselis sustabdė kelių rūšių mokėjimus, o kai ir tai nepadėjo, įsakė Bulgarijos ministerijose ir agentūrose, ku­ rios tvarko ir skirsto Sąjungos lėšas, įrengti sistemą LOTHAR, elek­ troninę įrangą, atskleidžiančią nukrypimus. Bulgarija - pirma šalis, kuriai uždėtas toks el ektroninis kontrolės apynasris. Ta čiau technika pati viena padaryti nieko negali. Iš pradžių Europos Sąjungos valdininkai dar teigiamai vertino bent aukščiausių šalies organų valią kovoti su korupcija, tačiau 2008-ųjų

viduryje jau pripažino, kad nieko neišeina. Va ldžia

Vidaus reikalų ministras Rumenas Petkovas buvo pašalintas iš darbo už akivaizdžią korupciją ir ryšius su mafija. Nusikaltėliai pirkdavo mi­

nisterij oje sau reikalingą informaciją, o aukšti tos ministerij os valdi­

ninkai nuolat puotaudavo su nusikaltėliais. Ta čiau

įtakingas valdžios žmogus, jį perkėlė dirbti partinį darbą . O kas sto­ jo viešai ginti buvusio ministro? Stambieji narkotikų bosai. Jų argu­ mentai - įžūlumo ir naivumo mišinys. Pareiškė spaudai (neslėpdami savo veidų !}, kad ministras, kuris turi kontaktus ir žino, kaip mafija

veikia, yra geresnis už nesiorientuojantį nauj oką. Parlamento komi­ sij os kovai su korupcija pirmini nkas Bojko Ve lichovas purkštauja, esą ministro kaltę dar reikia įrodyti, o pradėti antikorupcinės kompanijos neįmanoma, nes niekas neturi stebuklingos lazdelės. Ta ip susidėsčius reikalams, Europos Ko misija priėjo išvadą, kad problema - ne tiek korupcija, kiek pati Bulgarijos vyriausybė. Kai Briuselis pradėjo ruošti galutines išvadas ir jau buvo aišku, kad jos bus labai neigiamos, viceministrė Plugčijeva nuvažiavo į Briuselį ti­ kėdamasi reikalą kaip nors užglostyti. Barosas jos nepriėmė, niekas iš komisarų nenorėjo su ja kalbėti. Ką tada padarė Bulgarijos vyriausy­ bė? Pasamdė viešųjų ryšių firmą šalies įvaizdžiui paretušuoti. Sofija šį tą daro, tačiau tai tik raibuliai ežero paviršiuje. Sukūrė naują įstaigą - Va lstybės saug umo agentūrą. At leido šešis mini strus ir daug stambių va ldininkų. Rengiami nauj i įstatymai. Tačiau iki šiol niekas nėra nubaustas, o keli pradėti teisminiai procesai tęsiasi ilgai, nėra garantijos, kad kieno nors kaltė bus įrodyta.

Iki šiol nepavyko išaiškinti nė vienos žmogžudystės - o

Petkovas tebelieka

nenori nieko imtis.

Kad tik tai

Sofijos gatvėse per pastaruosius kelerius metus jų buvo 150. Buvo šau­ doma net į prezidento patarėją ir į stambiausios energetinės firmos di­ rektorių. Bet nei žudikai, nei užsakovai neišaiškinti. Žmonių grobimas reikalaujant išpirkos tapo epidemija. Neseniai buvo pagrobtas futbolo organizacijos pirmininkas. Jam nukirto du pirštus, pripumpavo nar­ kotikų. Kai jo žmona atvežė reikalautą išpirką, pagrobė ir ją. Bulgarija užima pirmą vietą Europoje pagal žmonių grobimus ir prostitučių eks­ portą. Spėjama, kad Europoje tuo užsiima apie 20 ooo bulgarų.

Pagal Bulgarij os Konstituciją teismai yra savarankiški . Bet bulgarai karčiai juokauja, kad pagrindinis teismų darbas - nekaltybės liudiji­ mų nusikaltėliams išdavinėjimas. Į kalėj imus pakliūva tik neturtingi čigonai, kai neturi pinigų kyšiams ir advokatams. Neseniai buvo pri­ čiu pta kyšį imanti Va rnos mies to adminis tr acinio teismo pirmini nk ė. Išlipo sausa iš balos. Briuselio kantrybė galų gale trūko. Pareiškusi, kad pranešimai apie lėšų iššvaistymą pasitvirtino, Europos Sąjungavasarą užšaldė SAPARD ir FARE programoms skirtas lėšas, o rud enį susta bdė dar 8oo milij onų eurų išdavimą pareiškusi, kad pinigai nenaudojami pagal paskirtį. Be to, iš dviejų Bulgarijos mokėjimo agentūrų buvo atimta teisė adminis­ truoti Sąjungos lėšas. Pagrasinta, kad jeigu Bulgarija nesusitvarkys, iš jos bus atimta teisė balsuoti bendruose posėdžiuose, galbūt bus su­ stabdyta Šengeno zonos plėtra (tai yra bulgarams, keliaujantiems į Europą, vėl bus įvestos vizos), o Bulgarijos teismų sprendimai nebus pripažįstami kitose Sąjungos šalyse. Tai labai rūsčios bausmės. Europos Sąjungos istorijoje tokios dar niekada niekam nebuvo taikomos. Bulgarijoje dabar viskas labai už­ sidels. Vien mokėjimo agentūrų akreditacijoms atnaujinti prireiks mažiausiai metų. Nebus galima atlikti praktiškai jokių mokėjimų, su­ stos net ir vykstančios statybos. Buvo nutarta Bulgarijai per penkerius metus skirti n milijardų eurų. Sočiai, kaip sakoma Lietuvoje. Dabar ji negaus nieko. Kodėl ten tokia padėtis, daug bjauresnė negu kitose buvusiose socialistinėse šalyse? Juk visi esame iš vieno kelmo spirti. Senoji san­ tvarka visus išmokė vogti. Išgaravo bet kokia moralė. Kolūkiečiai vogė javus, pašarą, pieną, pirmininkai - automobilius ir namus, gamyklų darbininkai - verpalus, cigaretes, degtinę, mėsą, dešras, varžtus ir grąžtus. Buvo susiformavę vogtų prekių realizacijos kanalai ir ben­ drijos. Direktoriai ir viršininkai tyliai gaudavo savo dalį. Kai prasidėjo privatizacijos, dalis tų struktūrų veikėjų tapo savininkais, kita dalis liko be darbo ir metėsi į ju oduosius nusikal timus. Ta ip vyko visur. Bet Bulgarijoje buvo sunkiau. Dalis jos oligarchų tokiais tapo įprastu ke­ liu, tai yra per privatizacijas. Briuselio jie nejaudina - kas nors turėjo

perimti vadžias. Europos Sąjunga nervinasi dėl tų, kurie praturtėjo naudodami smurtą. Bulgarijos vyriausybė kaltinama nuolaidžiau­ janti organizuotam kriminalui. Nusikaltėliai šioje šalyje sukūrė savas struktūras, kurios veikia lygiagrečiai su valstybinėmis: turi savo teis­ mus, prokuratūras, nuosprendžių vykdytojus. Bulgarijos ypatybė - dalies tų struktūrų šaknys slypi sporte. Ko­ munistinėje Bulgarijoje tai buvo svarbus ideologinio darbo baras. Didžiuliai valstybės pinigai ėjo imtynių, sunkumų kilnojimo, bokso param ai, dideli am sporto mokyklų tinklui. Ta ip buvo ir Sovietų Są­ jun goj e, Rytų Vo kietij oj e. Žlugus soci alizmui, sporto meistrai ir olim­ piniai čempionai atsidūrė gatvėje. Niekas nebeturėjo pinigų sportui, svarbesnis tapo verslas. O firmoms, parduotuvėms, viešbučiams, res­

toranams, bankams ir pin igų keitykloms reikėjo apsauginių.

ėmėsi sportininkai. Prie jų prisidėjo darbą metę policininkai ir saugu­ miečiai - apie 19 tūkstančių, atleistų iš darbo ir ypač pavojingų, nes iš­ saugojo kontaktus su nusikaltėlių pasauliu. Prie to būrio prisišliejo 40 tūkstančių recidyvistų, kurie XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo amnestuoti. Visiems tiems žmonėms reikėjo kažkaip išgyventi. Balkanuose tuo metu nebuvo ramu. Kaimynystėje, Jugoslavijoje, visi kariavo prieš visus. Europa įvedė griežtas sankcij as: uždraudė vež­ ti į Jugoslaviją ginklų, šaud menų, naftos produ ktų . Ta da suklestėjo kontrabanda. Viskas, ko reikia karui, keliavo per Bulgariją. Susipešu­ sios respublikos neturėjo lėšų duonai ir pieno milteliams, bet rasdavo tankams, sraigtasparniams, minosvaidžiams ir automatams. Iš kur? Gausybė kroatų, serbų, juodkalniečių, makedoniečių, slovėnų emi­ grantų dirbo užsienyj e. Visi buvo apkrauti karo mokesčiu. Per Bulga­ rijos sieną plaukė milijardai dolerių, nors pačioje šalyje viskas byrėjo. Kai kurie staigiai praturtėjo, bet dauguma žmonių skurdo. Smurtas tapo neišvengiamas - tik jį naudojant buvo galima kovoti su konku­ rentais. Išmušinėdama skolas mafija ėmė naudotis - nebūti dalykai -

To darbo

valstybės teismų sistema. Surengdavo savo procesus, pirmininkauti pakviesdavo profesionalius teisėj us - arba už honorarą, arba prievarta atvesdindavo. Nusikaltėlių grupuotės, manipuliuodamos rinkimuo­ se, ėmė valdžią į savo rankas ne tik mažuose miesteliuose, bet ir mies-

tu o se. Ta ip liko iki ši ol. Va rnoj e valdžia priklauso grupuotei TI M. Kita grupė, žinoma kaip "Bratuški" (" Brolyčiai" ), valdo Dupnicos miestą. Dabar mafija pajuto, kad draudimo įstaigos gali būti pelningos, nes į Bulgariją atplūdo daugybė automobilių. Trečdalis jų - vogti. Ma­ fija pasitvarkė savo metodais. Bulgarijoje visi žino: jeigu apsidrausi firmoje VIS PRIM arba VIS DU ir priklijuosi tų firmų lipduką ant au­ tomobilio lango, jo niekas nepavogs, o jeigu ant įstaigos lango - ji nebus užpulta. Europos Sąjunga reikalauja, kad Sofija kovotų su savo gangsteriais ir geriau sandarintų sienas. Lengva pasakyti. Ypač sunku kontroliuoti prekybą žmonėmis, prostitučių eksportą. Pastaruoju laiku jis išaugo keturis kartus, nes Va karų Europoj e padidėjo tų paslaugų paklausa. Mat nauj i vaistai potencij ai kelti iš judino Va karų Europos senius. Kas laukia tos šalies? Juk ji puiki. Kalnai snieguotom viršūnėm, šilta jūra, gausu vaisių, daržovių, skanus vynas ir puikūs sūriai, ma­ lonūs, gal truputį nerūpestingi žmonės. Negalima tvirtinti, kad šalies vyriausybė nieko nedaro. Sofijoje per ministerijas ir departamentus nusirito atleidimų banga. Bet kol kas niekas nepasikeitė, o Briuselis pinigus laiko kietai užspaudęs. Rinkimai dar negreitai, o opozicija, kol kas gan triukšminga, gali ilgainiui išsisemti tų rinkimų laukdama. Politinė krizė gali ilgokai užtrukti - gal net kol užaugs nauja bul­ garų karta.

RATO

KVA D RATŪRA

RUSIJA PER DAUG D I DELĖ IR AM BICI NGA, KAD sutiktų būti antraeile valstybe, ir ekonomiškai per silpna, kad galė­ tų būti pirmaeile. Jai tenka nuolat šokti kadrilį - tai su Kinija prieš Jungtines Amerikos Va lstijas ir Europą, tai su Europa - prieš Am eriką. Netrukus jai labai prireiks susitarimų prieš Kiniją. Jai nuolat tenka spręsti neišsprendžiamą užduotį - ieškoti rato kvadratūros. Kaip suprasti Rusij os užsienio politiką? Visi paste bime, kad ji ka ital iojasi kaip debesys Lietuvos danguj. Ta šalis nesugeba rasti būdo, kuris patenkintų jos ambicijas, įtrauktų į

Europos saugumo ir stabilumo procesą ir tuo pačiu sukurtų pagrindą rimtai plėsti ūkį, tapti vakarietiška. Bet mums suprasti tą šalį būtina, nes kaip nuo Atlanto vandenyno priklauso orai Lietuvoje - papūtus iš vienos pusės stos giedra, iš kitos - ateis audra su perkūnijomis ir žai­ bais, taip ir gyvenimas Lietuvoje iš dalies priklauso nuo Rusijos. Bent jau pastaruosius soo metų , nuo tada, kai ji sustiprėj o. Te isybė, dabar, kai esame NATO ir Europos Sąjungoje, priklausome gerokai mažiau, bet mūsų ekonomika vis dėlto labai susieta. Visas pasaulis laužo galvas, kas bus Rusijai, kur link pasuks tas be­ gemotas. 2008 metų rugpj ūčio 8-ąją Rusijos kariuomenė pirmą kartą po Sovietų Sąjungos žlugimo peržengė nepriklausomos valstybės - Gruzijos - sieną. Koks bebūtų tokio elgesio pateisinimas (jį visada surasi, juk buvo rasta pateisinimų ir 1940, 1939, 1920 ir 1919 metams), ta data - rugpjūčio 8-oji - ne mažiau svarbi negu 1989-ųjų lapkričio 9-oji, kai griuvo Berlyno siena, tik datų charakteris kitoks. Suverenios Gruzijos užpuolimas - tai oficialus Rusijos grįžimas kone į XIX amžių ir vėlesnius laikus, kai didžiosios valstybės grūmėsi dėl įtakos sferų ir kai klestėjo nuodingasis nacionalizmas. Įsiveržimas į Gruziją, Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimas tam tikra prasme yra svarbesnis ir pavojingesnis negu įsiveržimas į Če­ koslovakiją 1968-aisiais. Ta nkai riedėjo į Prahą todėl, kad sovietinė im­ perija jau buvo pasvirusi, invazija į šalį, kuri ir taip buvo sovietų įtakos zonoje, reiškė, kad Maskva kitaip jau nebesusitvarko su jai pavaldžiu bloku. Ta čiau įsiveržimas į Gruziją - tai atgimstančios Rusijos puoli­ mas pasinaudojant patogia tarptautine padėtimi. Tai - ne savigyna. Šiandien tas trumpasis karas su Gruzija atrodo tolimas, jis beveik užmirštas žiniasklaidos, nes pirmus laikraščių puslapius okupavo globalinė ekonomikos krizė, Rusijos trintis su Ukraina ir Europa dėl dujų tiekimo ir kainų. Be to, Rusijos veržlumo reikšmingumas pasau­ lio akyse sumenko, kai smarkiai krito dujų ir naftos kainos, tuo pačiu ir rublio vertė, kai subliuško svajonės jį padaryti tarptautine valiuta, konkuruojančia su doleriu ir euru. Kai kas jau vėl pradėjo Rusiją ly­ ginti su Saudo Arabija ir Angola, esą skirtumas tik toks, kad anos dvi neturi branduolinio ginklo.

Per anksti stumti Rusiją į nereikšmingą paraštę. Kainos dar pasi­ keis, ir ne kartą. Per anksti užmiršti ir jos įsiveržimą į Gruziją. Kodėl? Ogi palyginkime. Rusija ir Kinija - panaši os: autoritarinis, tai yra valstybės va ldo­ mas, kapitalizmas; abi šalys iš aukšto žiūri į tautų suverenitetą, o tarptautinius santykius supranta pirmiausia kaip jėgų ( !) santykius.

elgiasi ramiai, pripažįs ta tarpta utinio elgesio taisykles,

nors stengiasi jas panaudoti savo tikslams - tapti pirmaujančia vals­

tybe pasaulyje. Ji žino, kad laikas dirba jos naudai. Kinijos kryptys aiš­ kios: ūkio, visos ekonomikos plėtra, modernizavimas, civilizavimas, ka rinės galios ugdymas panaudojant ir kosmosą . Ve ngia susidūrimų

ar ginčų su Va karais, nes puikiai žino, kad ji e

savo projektą "rinka, žinios ir technologijos". Rusijos pozicija pastaraisiais metais buvo priešinga - agresyvi, siekianti atkurti padėtį, kuri buvo Sovietų Sąjungos laikais, pateisin­ ti sovietinę praeitį ir išnaudoti kiekvieną progą trokštant pakenkti Amerikai arba Europos Sąjungos vienybei. Kodėl toks skirtumas? Priežasčių galima rasti įvairių, tvirtinama, esą tai dėl Rusijos istori­ jos, tra dicijų, imperinio mąstymo. Ta čiau užtenka įvertinti pastaruo­ sius 20 metų, ir tikrosios priežastys taps akivaizdžios. šaltasis karas, jo eiga ir ypač finalas Rusiją sugniuždė. Kinija jokio pralaimėjimo ne­

patyrė, tigro ir dramblio kovą ji stebėjo iš šalies, o paskutinėje fazėje

Va karų sąj ung inink ė prieš Sovietų Sąj ungą. Pekinas ne­

jai reik aling i vykdant

Ta čiau Kinija

iš esmės buvo

prarado jokių teritorijų. Kinija daug geriau "įsipaišė" į pasaulinę eko­ nomikos sistemą, ji supranta, kad visada reikia ieškoti kompromisų, galimybių susitarti. Pavyzdžiui, tai, kad per dabartinę krizę nenulė­ kė po paraliais visa pasaulio finansų sistema, dėkoti reikia Kinijai ir Amerikai, jų tarpusavio pasitikėjimui ir susitarimui. Užtektų Kinijai išmesti į rinką savo trilijonines dolerių ir kitų valiutų atsargas - ir visi popieriniai pinigai, elektroniniai irgi, nustotų vertės. Ekonominiai Va karų santykiai su Rusija paremti duj omis ir kitomis žaliavomis. Kai interesai tampa priešingi (prekyboje jie labai dažnai priešingi), Rusija stengiasi juos sureikšminti ir paversti susidūrimais,

naudodama metodą "skaldyk ir valdyk". Kartais jai pavyksta. Europos Sąjungos valstybės kivirčijasi (kitų nuomone - Sąjunga skyla) būtent dėl Rusijos veiksmų. Naujosios Kremliaus politikos šaknys - ne tik pažeminimas, kurį ji patyrė pralaimėjusi šaltąj į karą . Ta i, ką Henris Kisindžeris (H en­ ry Kissi nger) yra pasakęs apie Vo kietiją, labai tinka ir Rus ij ai: "Ji per daug didelė, kad galėtų susitaikyti su pralaimėjusiosios likimu, ir perdaug maža, kad galėtų patenkinti savas ambicijas, kurių atsikra­ tyti nesugeba." Dar neseniai Rusija tūnojo ramiai, lyg lydeka po šiekšta. Strategija ėmė keistis, kai Kremlius pajuto savo jėgą pasikeitus konjunktūrai, kai padidėjo žaliavų ir energetikos šaltinių poreikiai bei kainos. Ir

dar - pajuto, kad Va karai pastaraisiais metais gerokai

susilp nėj o. Pir­

miausia todėl, kad prezidento Džordžo Bušo (George Bush) valdymo metais Jungtinės Amerik os Va lstijos morališkai ir politiš kai susikom­ promitavo, Vašingtono autoritetas krito, jam nebesiseka susitvarky­ ti su vis didėjančia problemų lavina. Mažėja ir Europos, kuriai dar

neseniai pranašavome skaisčią ateitį, entuziazmas. Visi mes, į krūvą sudėjus, esame didžiulė ekonominė galia, turime šaunių išprususių žmonių, bet kai imame tampyti antklodę tai į vieną, tai į kitą pusę, kiekvienas žiūrėdamas tik savo naudos, pavirstame politiniais nykš­ tukais. Lietuva čia mažiausiai kalta. Mūsų žmonės elgiasi protingai ir

įžvalgiai, vienybės būtinumą supranta, vieni protu, kiti instinktyviai,

šir dimi. Tu rime ir tokių, kurie atkakliai dirba

Rusij os naud ai, bet gana

nedaug ir jie nelabai sugeba pasislėpti. Ieškodama savo vietos pasaulyje Rusija vykdo tokią politiką, kurios pati prigimtis prieštaringa. Viena vertus, nori būti įtakingu nariu pa­ saulio sanklodoj e. Va karus kritikavo už politiką Kosove ir Irake - kri­ tikavo tarptautinės teisės normų požiūriu. Tuo pat metu pati atsisako (kada jai naudinga) tų normų laikytis. Ypač kai kalbama apie posovie­ tinę erdvę. To se teritorij ose Ru sij os tikslas - išsaugoti imperinę kon­ trolę naudojant spaudimą, šantažą, slaptųjų žinybų arsenalą, o jeigu to neužtenka - karinę jėgą.

Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio jokių skirtumų Rusij os ir Va karų požiūriuose iš esmės nebuvo. Ir viena, ir kita pusė siekė nugalėti praeities palikimą. Rusija nustojo būti priešu ir pasu­ ko į demokratiją, rinkos ekonomiką, buvo planuojama, kad tolesnėj e ateityj e, labai negreitai, ji pavirs vakarietiška valstybe. Ta čiau dabar, kai Sąjunga tapo priklausoma nuo rusiškų duj ų ir naftos (ir dėl skirtingų istorinių tradicij ų), joje atsirado "Trojos ar­ kliai" - Kipras ir Graikija, kurios gina Rusijos interesus. Prisiminkime, kaip europarlamentaras graikas visus pribloškė Vilniuje aiškindamas, esą mes visai nebuvome okupuoti ir apskritai viską išsigalvoj ome. Te i­

sybė, ji s - ko munistas. Dar yra "strateginiai partneriai" - Vo kietij a,

Prancūzija, Ispani ja, Italij a. To ms ša lims Rusija sudarė palankias

są­

lygas, o tai kliudo suformuoti bendrą Sąjungos politiką. Yra grupė ša­ lių, kurias anal itikai (remiuosi Europos Ta rybos dokument ais) vadina "draugiškais, bet šaltais praktikais". Šiai grupei priklauso dauguma

Sąjungos narių, 17 valstybių. Ir yra "naujojo šaltojo karo kariai" - taip minė to Ta rybos dokume nto autoriai Markas Leonardas ir Niku Po­ pesku (Nicu Popescu) pavadino dvi šalis - Lietuvą ir Lenkiją. Nė kiek

tik menkas diplom atinis griovelis

ne juokin ga. Ta i, kas neseniai atrodė

tarp Sąjungos narių, dabar jau tampa dideliu grioviu. Vienoje to griovio pusėje stovi tie, kurie tiki, jog Rusiją pavyks

įterpti į Va karų pasau lį, ją paveikti susaistant vis tankesniu abipusių įsipar eigoj imų tinklu. Skardžiausiu balsu apie tai kalba Vo kietij os

užsienio reikalų

min istras Frankas Va lteris Š teinme j eris (F rank Wa l­

ter Steinmeier) . Iš esmės tai dar Vilio Branto (Willy Brandt) Vakarų

Vo ki etijos laikų Ostpol itik - Rytų politika. Ji skelbia, kad vienintelis

būdas

išspręsti "Rusij os klausimą" (taip ir sakoma - Rusijos klausi­

mą) - tai įtraukti ją į lib eralios demokratijos pasa ulį. To kio požiūrio

šalininkas yra Italijos

premj eras Silvijus Berluskonis (Silvio Berlusco­

ni), į tą pusę jau linksta Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Ni­ colas Sarkozy).

Kitoje griovio pusėj e stovi konfrontacijos, pasipriešinimo šalinin­

Sąjungą bei

kai. Jie Rusij oj e visų pirma mato priešą ir kviečia Europos

NATO veikti prieš jį vieningai. Po Kaukazo karo, kai Rusija nusimetė kaukę, šio požiūrio šalininkų gerokai padaugėjo. Ta igi , kalbant apie Ru sij os užsienio politiką, yra du jos vertinimo požiūriai, kuriuos skiria platus griovys. Deja, ir vienas, ir kitas požiūris turi daug rimtų ydų. Tie, kurie mano, kad Rusija po kurio laiko prisijungs - per dideli optimistai. Rusijos ambicijos per didelės, demokratija jų patenkinti negalės, o tik kietesnė ra nka . Tačiau priešinga nuomonė - kad pra­ sidėjo naujas šaltojo karo etapas (o taip mano daugelis) - per daug pesimistiška. Jos šalininkai įžvelgia Rusijoje - beje, ir KinH oje, - au­ tokratizmo, vienvaldystės atgimimą, galvoja, kad tos dvi šalys stums į šoną, o gal ir puls laisvąsias. Prognozuoja, kad artimiausiais de­ šimtmečiais didžiosios valstybės susidurs kaktomuša kaip XIX ir XX amžiuose. To požiūrio ša lini nkai siūlo konfr ontacij os, tai yra pasiprie­ šinimo, politiką - atskirti Rusiją, o gal ir Kiniją nuo laisvojo pasaulio. Ta čiau šaltojo karo metais susidūrimo priežastis buvo labai rimta, ideologinė, buvo iškilęs klausimas: kaip pasauliui gyventi toliau? Kas laimės - komunizmas ar laisvoji rinka? Abi konfrontuojančios pusės daug ką traktavo priešingai, ypač žmogaus teises. O dabar dviejų pa­ saulio polių nebėra, nėra ir atskiro, Rusijos valdomo, pasaulio. Ji nė nesistengia tokio savo pasaulėlio suformuoti, nors šanchajaus susita­ rimas, kurį pasirašė Rusija, Kinija ir tokios pat autoritarinės Centrinės Azijos šalys, bando sukurti alternatyvą Vakarams. Rusija su džiaugs­ mu pripažįsta ir priima kapitalizmą, nors rusiškasis jo variantas labai iškreiptas dėl visa apimančios korupcijos ir valstybės kišimosi. Dabar jau nėra tokios abipusės neapykantos, kokia buvo šaltojo karo laikais. Rusij os ir Va karų santykiai nėra darnūs todėl, kad traukiniai va­ žiuoja trimis bėgiais: bendradarbiavimas, konkurencija ir susiprieši­ nimas. Ta čiau tai dar nėra mirtina. Dėl to dar ga lima gyventi. Bendradarbiaujama daugelyje sričių, pradedant Mganistanu, nes Rusijai neramu dėl savo pietinių sienų ir didelės masės musulmonų šalies viduje. Iranas irgi nėra saldainiukas Kremliui, nors prekiauti su juo jam labai naudinga. Į konfrontaciją - susidūrimą su Amerika ir Europos Sąjunga - Rusija eina ten, kur, jos nuomone, ji turi išskirtines

Bo

E U R O PA

teises. Šiuo metu tai Ukraina, bet taip pat ir NATO plėtra, ir priešra­ ketinių skydų statybų Lenkijoje bei Čekijoje planai, nors jie negaluti­ niai. Na, ir žmogaus teisių srityje. Oficialiai Rusija neatmeta liberaliųjų ir demokratiškų vertybių nei teiginio, kad valstybė turi vadovautis teise, tačiau tvirtina, neva isto­ riniu ir tautinės kultūros požiūriu viso to pas save taikyti kol kas dar

n egalinti. To dėl ten atsiranda tokios politinės keistenybės

renioj i demokratija" arba

Iš esmės reiškia viena: "Mes patys spręsime, kas gerai, o kas blogai mūsų žmonėms ir Rusios galybei." Didysis, giliai paslėptas akmuo, į kurį atsitrenkia Va karų poli tikų grėblys, yra tai, kad valstybės valdy­ mo pagrindas - ne teisinis, o tik vieno ar dviejų žmonių užmačios. Rusijos vadovai irgi negalės išspręsti didžiųjų šalies problemų tol, kol žiūrės į teisę kaip į įrankį, o ne kaip į savo galių apribojimą. Vis dėlto Rusija šį bei tą nuveikė šia teigiama linkme. Putinas ne­ panoro eiti Lukašenkos, Nazarbajevo ar kitų posovietinių diktatorių keliu, jis pakluso Konstitucijai ir užleido savo vietą paklusniam au­ klėtiniui, nors tokios rokiruotės veidmainiškumas kiekvienam buvo akivaizdus ir sukėlė šypseną. Bet, kaip minėjau, tai nėra taip jau bai­ su, galima gyventi. Tik Europos Sąjunga turi būti ryžtingesnė, privalo kontroliuoti, kaip Rusija vykdo savo įsipareigoj imus, ir neleisti, kad kai kurios šalys pasirašinėtų su ja privilegijuotas sutartis. Lisabonos sutartis, jeigu ją galų gale pavyks įgyvendinti, - neblogas pažabojimo įrankis. Kitas - liberalizuoti Europos kuro rinką, o kartu ir kainas. Dėl to reikia tiesti vamzdynus ne tik į Rusiją, bet nukreipti ir į tar­ pusavio tinklą. Tai atimtų iš Rusijos galimybę manipuliuoti, lepinti kelis išrinktuosius ir tuo pačiu skaldyti Sąjungą. Nes visai Europai neparduoti kuro Rusija negali. Užsprings. Dujų ir naftos sandėliuoti neįmanoma, be to, tada pati ji liktų be kel nių. Tačiau kad toks darbas Europoj e būtų atliktas, reikalinga beveik fe deralinė struktūra. Pasaulinė ekonomikos krizė trenkė Rusijai, ko gero, kiečiau negu kitoms šal ims. Yp ač jos elitui, kuris keletą metų ja utėsi tarsi vėl būtų tapęs pasauline jėga ir tiesiog negalėj o suvaldyti savo pasididžiavi­ mo. Kaip begalvotum, po kelerių metų Amerika, Europos Sąjunga ir

kaip "suve­

"valdoma demokratija". Kas tai?

Kinija gamins penktadalį pasaulinės produkcijos. Net jeigu Rusijai labai seksis ir ji užims penktą vietą, jos gamyba sudarys tik 2,5 ar 3 procentus pasau lio produkcij os. Ji liks Saugumo Ta ryb oj e, dalyvaus Didžiojo aštuonetuko (gal dvyliktuko ar dvidešimtuko) vadovų susi­ tikimuose. Bet Rusija nepriklauso Europos Sąjungai, ji nėra nei Ame­

į ją žiūri galbūt kaip

į partnerę, o galbūt kaip į priešą. Čia ir slypi jos silpnumas - ji nega­

li susiblokuoti nė su viena šalim iš tos didžiosios trijulės, nes taptų

silpnesniąja partnere, o tai absoliučiai netenkintų Rusijos ambicijų.

seną kaip ka lnų viršūnės žaidimą - ke ičia

partnerius: tai su Kinija susibroliauja ir stoja prieš Jungtines Ameri­ kos Va lstijas ir Europą, tai su Eur opa susi broliavęs stoj a prieš Ame­ riką. Ateityje jam būtinai reikės ieškoti sąjungininko prieš Kiniją, to niekaip negalės išvengti.

Tas netikrumas, tas pavojaus jausmas verčia ieškoti sprendimų. Bet tokių didžiųjų valstybių, kurios norėtų eiti su Rusija į sąjungą lai­

kantis jos sąlygų, nėra. Rusijai nuolatos tenka ieškoti

ros, kurios niekaip neįmanoma surasti. Šiandien Rusija nestovi tvirtai ant kojų. Spaudžiama krizės links­ ta, ir silpnosios jos struktūros siūlės tampa visiems matomos. Ame­ rika irgi yra ištikta krizės, tačiau žinant jos žmones, jos industrinį ir žemės ūkio potencialą, jos mokslo pasiekimus, turbūt ji vis dėlto pir­ moji (Kinija irgi, bet ten viskas kitaip) išsikapstys iš krizės ir vėl taps

varikliu, varančiu pasaulio konjunktūrą. Į valdžią atėj us prezidentui Barakui Obamai, ši šalis vėl pelnė pasaulio pagarbą, o tai reiškia - ir pasitikėjimą, o tai reiškia - pasaulio pinigus ar bent didelę jų dalį. Yra politologų, kurie pranašauja Amerikos saulėlydį (Francis Fu­ kuyama) ir Amerikos dominavimo pabaigą (Faridas Zakarija). Aš visą vasarą šukavau pasaulio spaudą ieškodamas atsakymo į klausimą, ar tai teisybė. Pastebėjau priešingą dalyką - atsiranda vis daugiau optimistinių gaidų ir politologų, kurie įžvelgia prasidedančią naują Amerikos erą. Jai jau sekasi išsinarplioti iš Irako reikalų, Mganista­ nas turbūt dar ilgai rusens kaip Černobylio sarkofagas, bet tikrasis Amerikos politinis ir ekonominis svoris priklausys nuo to, kaip patys

rato kvadratū­

rikos, nei Kinijos sąj ungininkė. Visas trej etukas

To dėl Kremlius žaidžia

amerikiečiai, tas įvairiaspalvis visų pasaulio rasių ir tautų katilas, su­ sitvarkys su šia ekonomine krize. Ar sugniuš, ar atsikels stipresnis ir protingesnis negu buvo. O kaip Europa? Čia irgi viskas priklauso nuo jos valios, nuo noro geriau gyventi, nuo troškimo veikti vieningai. Ir dabar, kai Rusija nu­ sileidžia į žemę iš sapnų ir fa ntazijų pasau lio, pats laikas suvienytai Europai rimtai padiskutuoti su ja apie tvarką mūsų žemyne ir pasau­ lyje, apie Rusijos vietą, apie galimybes, kurios jai galų gale padėtų tai­ kiai klestėti. Dar 2008-ųjų birželį prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasiūlė naujas saugumo struktūras Europoje. Į tą pasiūlymą visi mes - į vaka­ rus nuo Baltarusijos ir Ukrainos - pažiūrėjome skeptiškai. Iš tikro, nuo jo dvelkė senom sovietinėm svajonėm sugriauti NATO ir susilpninti visų mūsų ryšius su Amerika. Tačiau padėtis posovietinėse teritorijose nestabili, Rusijos ekonomika niūri, Kaukazas skendi ugnyje ir ten vis blogiau. Galbūt Kremlius iš tikro ieško geros išeities? Prisiminkime kadaise, XX amžiaus 8 dešimtmetyje, Brežnevo pasiūlytą Helsinkio konferenciją. Emigrantai iš Rytų ir Vidurio Europos vieningai ją pa­ smerkė. Įžvelgė tame siūlyme ("nekeisti susiklosčiusių Europoje sie­ nų") Kremliaus ketinimą užtvirtinti Europos padalijimą. Emigrantai buvo teisūs, Brežnevas būtent šito ir siekė. Ta čiau ir ko nferencija, ir visas Helsinkio procesas tapo galingu ginklu prieš Jaltos konferencijos pasekmes ir padėjo kovoje prieš beteisiškumą SSRS kontroliuojamose teritorijose. Jeigu dabar pavyktų įdiegti teisės normų laikymąsi Euro­ poje tai suprantant plačiąja prasme, laimėtų tos šalys, kurios gerbia teisę ir jos laikosi, tai būtų naudinga liberaliajai demokratijai. Bet Ru­ sijai jokiu būdu nepavyks priversti mus, Europą, pasirašyti bet kokius dokumentus, kurie suteiktų jai laisvę tvarkytis buvusios imperijos žemėse arba įvaryti pleištą į NATO kūną. Jeigu norite tartis - labai prašom. Bet sąlygos - mūsų . Ta ip visiems bus ge riau. Jeigu ne, jei­ gu nepatinka - ką gi, ga lime palaukti . Ta da alternatyvus Kremliaus pasirinkimas bus vienatvė, amžini nusivylimai ir susierzinimai, neiš­ vengiami agresijos aktai, uždaryti keliai į tikrąją modernizaciją, jokių perspektyvų pasivyti šiuolaikinį pasaulį.

Jeigu aš teisingai suprantu, kas vyksta, kokie dvelksmai ore, tai Lietuva tokioje politinėje plotmėje vėl pradėjo pirmauti. Atsargiai, apsidairydama, beveik nepastebimai per gilų sniegą mina takelį visai Europai.

G RAŽI

IR

PA S I U TUSI

ĮžYM I UKRAINOS VEIKĖJA jULIJA TYMOŠENKO,

pagarsėjusi per "oranžinę revoliuciją" Kijevo aikštėse, per trumpą lai­ ką užkalusi kelis milijardus dolerių ir juos sėkmingai paslėpusi, suge­ bėjo ir kalėjimo duonos paragauti, ir Kremliaus pyktį apmalšinti. Be to, ji - graži moteris. Julija Tymošenko - turbūt viena paslaptingiausių politinių asme­ nybių Europos horizonte - ne tik Rytų Europos, bet ir visame mūsų žemyne. Ne vien todėl, kad yra moteris, o mūsų žemyno valdžios vir­ šūnėse nelabai jų tiršta, nors didžiuojamės įstatymų lygiateisiškumu, seniausiomis demokratijomis, kad esame džentelmenai ir moterų ne­ spaudžiame. Ponia Julija - graži, liekna, gal ne nendrė, bet palmė tai jau tikrai, gan jauna, nesubobėjusi per mūšius politiniuose apkasuose, o atvirkščiai, savo moteriškumą neša kaip vėliavą, aukštai iškėlusi. Kad ir tas jos gal kiek senamadiškas kasų vainikas ant galvos. Ir ukrainie­ čių, ir lietuvių tautosakoje tokios kasos - tai merginos iki vestuvių, gal net mergaitės simbolis. Tai ir Ty mošenko įvaizdžio dalis, nes ji mėgsta baltos spalvos drabužius, o kalbėdama, ypač su vyrais, kukliai nulei­ džia dideles, labai išraiškingas akis, suneria rankų pirštus, nedrąsiai šypsosi. Na, kaip tokią nuskriausi? Jai net pikto žodžio nepasakysi.

Neapsirikime. Kasų vainikas, susuktas ant pakaušio, ar kitaip nuo kaklo į viršų sukelti moters plaukai vyrus traukia kaip valerijonas ka­ tiną. Moterys tai žino, instinktyviai jaučia, o vyrai nelabai susigaudo:

"0 kas čia tokio seksualaus?" Atsakymas paprastas, ponai vyrai - ka­ klas. Liaunas, ilgas kaklas. Kieno kaklas trumpas, raukšlėtas? Vyriš­ kio. Bobutės. Kūdikio. O liaunas - jaunų merginų. Jis šaukte šaukia:

"Aš jauna moteris, aš tinku į porą!"

Neapsirikime dėl nudelbto žemyn Julij os Ty mošenk o žvilgsnio. Nepaveldėjusi iš nieko, per trumpą laiką ji užgyveno pasakiškai di­ delius turtus. Kai kurių žurnalistų paskaičiavimu, turi 2,5 milijardo dolerių, kiti mano, kad 6 milijardus. Ponia Julija moka taip gerai pa slėpti savo turtus, kad net landusis amerikiečių žurnalas Fo rbes, puikiai skaičiuojantis pasaulio turtingųjų pinigus, niekaip negalėjo iššniukštinėti, kiek, kur ir ko ji turi, ir dėl to neįrašė jos į katalogą, nesuteikė turtingumo numerio. Vienas dalykas žin omas gerai - dar 1997-a isiais Ty mošenko valdė ketvirtį Ukrainos ekonomikos. O Ukraina turtinga - kalnakasyba, metalurgija, uostai ir laivyba, mašinų gamyba, lėktuvų ir laivų staty­ ba, ginkluotės pramonė, juodžemis. šalis didesnė už Prancūziją. Julija gimė Dniepropetrovske, armėno ir ukrainietės šeimoje (tėvai vėliau išsiskyrė), jos vaikystė prabėgo blokiniuose pilko cemento žiny­ biniuose Brežnevo epochos butuose. Bilietas į platų pasaulį jai buvo įteiktas, kai pradėjo užsiiminėti sportine gimnastika, nes neblogai sekėsi. Bet parkrito, gavo traumą, ir sportinė karjera pasibaigė. Dnie­ propetrovsko jaunimas tada žaidė ir kitokius žaidimus. Madoje buvo, pavyzdžiui, "akli pasimatymai" - susitarti su žmogum ir susitikti prieš tai jo nemačius. Julija irgi kartą pakėlė telefono ragelį ir būdama sep­ tyniolikos susipažino su simpatišku Oleksandru, kuris tapo jos an­ truoju bilietu į platųjį pasaulį. Po metų jie apsivedė, dar po dvejų gimė vienintelė dukrelė Jevgenija, jie persikėlė į atskirą 30 kvadratinių me­ trų dydžio butą Kario Markso gatvėj e. To kia laimė jauną porą aplankė todėl, kad Julijos uošvis, vidutinio lygio tarnautojas, buvo stambios įmonės direktoriaus Leonido Kučmos, vėliau - Ukrainos prezidento, pažįstamas ir tūlo Pavlo Lazarenkos - žmogaus, kuris vėliau atliko lemiamą vaidmenį Julijos gyvenime, - viršininkas. Lazarenka turbūt buvo pirmas žmogus, kuris pamatė dinamitinę jaunos ekonomikos studentės jė gą . To kia pora - energinga komjaunuolė ir va ldininkas, turintis teisę išduoti leidimus ir visokias licencijas, - negalėjo nesu­ klestėti. Pirmas Julijos verslas buvo vaizdajuosčių nuomos salonas, didelė naujiena 1988-aisiais, o vėliau, kartu su kitais, - jaunimo ben­ drovė Term inai, pirmas jos žingsnis į savarankišką naftos verslą.

Tu o metu, kai 1991-aisiais Ru sijos, Ukrainos ir Baltarusij os prezi­

dentai Belovežo girioje pasirašė dokumentą, išardantį Sovietų Sąjun­ gą, Julija politika nesidomėjo ir jos nesuprato. Kartu su vyru įsteigė

korporaciją Ukrainskij benzin . Buvo smalsi kaip voveraitė, visą

dairėsi, ką daro kiti, domėjosi, kaip galima prekiauti be grynųjų pini­ gų, kaip firmą plėsti kuriant filialus, su kuo prekiauti, su kuo energe­

tikos rinkoje geriau nesipešti. Pamatė, kad naujoje Ukrainoje verslas be politikos - nieko vertas, o derybose naudojosi visokiomis gudrybė­ mis. Manau, ji galėtų parašyti puikią knygą "Kaip suvedžioti ir nebūti suvedžiotai". Jos firma veikė plačiai ir laisvai, nes Pavlas Lazarenka tapo Dniepropetrovsko galva, 1995-aisiais - Ukrainos vicepremjeru, kuruojančiu energetiką, o po metų - šalies premj eru. (Neužmirški­ me jau minėto jo ryšio su Kučma.) Per metus Julijos korporacija tapo

galinga firma, o šefė, egzaltuota kaip visada, sugalvojo jai šūkį: "Ener­

Buvo sukurta ir bendra su britais Ukrainy, kuri susitarė su Rusijos

Gazpromu ir tapo pagrindiniu dujų tiekėju Ukrainai. Praėjus 9 metams po to pirmo vaizdo filmų nuomos salono Dnie­

propet rovske įkūrimo, Julija Tymošenko jau ko ntroliavo 25 procentus šalies ūkio. Jos dėkingumo Pavlui Lazarenkai įrodymus Šveicarijos prokuratūra įvertino 72 milijonais dolerių. Kodėl Šveicarij os? To dėl, kad atsiskaitymai net tarp gerų bičiulių vyko per Šveicarijos bankus. Julija Ty mošenko pasakiškai greitai pirmyn ėj o ne tik todėl , kad ją rėmė Dniepropetrovsko tūzai, persikėlę į Kijevo valdžios kabine­ tus. Ji turi talentą patraukti žmones savo pusėn. Sakysim, Gazpromo viršininkas Remas Viachirevas rūpestingai stebėjo, kad ponia Julija neliktų nuskriausta, ir apie Ukrainos reikalus kalbėdavo su ja, o ne su ministru pirmininku. Jis - džentelmenas nuo galvos iki kojų, neplepė­ jo apie asmeniškus dalykus ir buvo vienas iš nedaugelio, neprisidėju­ sių prie kaltintojų, kai ant ponios galvos pasipylė kaltinimų lavina.

O į dugną Juliją traukė buvęs globėjas Pavlas Lazarenka. Privirė

košės tiek, kad Ukrainos Parlamentas jam net atėmė neliečiamybę ir žmogui teko sprukti Tymošenko firmos lėktuvu. Bet tai buvo paskuti­ nė paslauga, kurią ponia Julija padarė buvusiam šefui. Šveicarijos oro

laiką

gija ir tikėjimu prikelsime Ukrainą !"

bendrovė ]edyni enerhetyčny sistem

Šveicarijos oro laiką gija ir tikėjimu prikelsime Ukrainą !" bendrovė ]edyni enerhetyčny sistem 86 E U

uoste jis buvo areštuotas. Buvusiam premjerui, kuris kišenėje turėjo 10 pasų, neliko nieko kito kaip sutikti būti deportuotam į Jungtines Amerikos Valstijas. Te n jis dar bandė įrodinėti esąs politinis bėglys, bet turėjo išklausyti Amerikos teismo nuosprendį ir sėsti į kalėjimą už pinigų plovimą. Ty mošenko jau iki to laiko ėmė rūpintis savo saugumu. Nors poli­ tika nesidomėjo, iškėlė savo kandidatūrą papildomuose rinkimuose, mat deputatės mandatas jai buvo reikalingas - ir imunitetą suteikia, ir lengviau patvarkyti valdininkų savivalę. Su teisėsauga ponia Julija ja u buvo susidūrusi. Va žiuojant iš Zaporožės į Maskvą muitininkai iškratė jos bagažą ir rado nedeklaruotus 25 tūkstančius dolerių ir 3 milijonus Ukrainos karbovancų. Buvo suimta, bet advokatai ją išsuko, nes neva nebuvo kam prižiūrėti mažą dukrelę. Deputatystei ji ruošėsi uoliai. Palikusi namie mersedesą persėdo į seną volgą ir apvažiavo rinkimų apygardą, nepraleisdama nė mažiau­ sio kaimelio. Žmonės į rinkimus ėjo kaip niekad, o ją išrinko beveik

vienbalsi ai. Ta čiau tai

Gėdingai krisdamas Lazarenka patraukė dugnan visą Dnieprope­ trovsko brolij ą, ją irgi . Ty mošenk o kuro ir energetikos bend rovė buvo

užėmė Nafto haz Ukra iny, vadovaujama kitų

išsklaidyta, jos vietą

oligarchų - Bakajaus ir prezidento Kučmos žento Pinčuko. Šitokios kiaulystės Tymošenko Kučmai nedovanojo. Jos verslas žlugo, bet ne­ žinia kokiais būdais ji sugebėjo išsaugoti ir pinigus, ir kitus turtus. Dniepr opetrovske susirado jaunystės laikų bičiulį Oleksandrą Tu r­ čynovą, prisišliej o prie jo partij os "H romada", visiškai atvirai parėmė ją milžiniškomis sumomis ir nusitaikė į pagrindinį tikslą: pašalinti prezidentą Kučmą. Tai dėl jos Ukraina išmoko anglišką žodį impe­ achment - apkalta. Žaidimas buvo rizikingas, nes Kučma dar turėjo daug galios; jis vi­ sai sugniuždė Juliją, privertė ją liudyti prieš buvusį draugą Lazarenką ir išstoti iš "Hromado s". Ta čiau ji tai padarė savotiškai : sukūrė savo partiją "B atkivščyzna" ("Tėvynė") ir galų gale įsiveržė į va ldžią, Vikto­ ro Juščenkos vyriausybėje tapo vicepremjere, atsakinga už energetiką. Kadangi toje srityje jau žinojo viską iki smulkmenų, per vienerius me-

nelabai padėj o.

tus gerokai sumažino biudžeto deficitą, užtikrino didžiules įplaukas į valstybės iždą. Ukrainoje pirmą kartą po ilgo laiko algos ir pensijos buvo pradėtos mokėti laiku. Bet 2001-ųjų sausio s-ąją buvo atnaujin­ tas teismo procesas prieš jos buvusį naftos ir energetikos koncerną. Vicepremjerministrei teko sėsti į kaltinamųjų suolą, mat buvo išaiš­ kinta, kad ji nelegaliai perdavė 100 tūkstančių dolerių. Po dvi savaites trukusio nagrinėjimo Julija buvo pašalinta iš parei­ gų, dar po mėnesio sėdo į kalėj imą. Ten pareikalavo guminių pirštinių, išplovė dvokiančią celę, o "vilko akį" duryse - tą, kuri skirta kamerai iš koridoriaus stebėti, - užkimšo kalėjimo rankšluosčiu ir bato kulniu­ ku. Dėl tokios drąsos iš karto tapo laisvės vėliava. Įžymieji Ukrainos disidentai Lukjanenka ir Chmora buvo su ja, išmokė ją Ukrainos is­

Ukrainos, versijos - ir ukrainiečių ka lbos. Nes

torij os - Lvovo, Va karų

Dniepropetrovskas surusintas, ponia Julija ukrainietiškai mokėjo tik pasisveikinti. Į 2002-ųjų parlamento rinkimus Tymošenko stojo drauge su ko­ munistais ir socialistais, subūrusi bloką "Ukraina be Kučmos". Matyt, gerai jai buvo užsūdęs. Tada ji susipynė tą senovišką kasų vainiką ir tapo tuo, ko Ukrainai labai reikėjo - simboliu, jos šventuoju paveiks­ lu. Mes Lietuvoje ją pastebėjome truputį vėliau, kai prasidėjo oran­

žinė revoliucija, kai žmonės užėmė Kijevo centrą ir Maidano aikštę, pasistatę palapines užblokavo parlamentą ir prezidentūrą, o kareiviai

ir policija atsisakė juos vaikyti. Ta čiau tai įvyko tik po to, kai Juliją

Ty moše nko ir jos nedidelį bloką į savo gretas galų

ga le priėmė Viktoro

Juščenkos sąjūdis "Mūsų Ukraina". Priėmė po ilgų svarstymų, rauky­ damasis, tik 2004-aisiais - sąjūdininkams nelabai patiko ta ponia iš Dniepropetrovsko. Patekusi į "Mūsų Ukrainą", ji iškart atsidūrė ju­ dėj imo priekyje. Ta čiau atsisakė balotiruotis į prezidentus, o parėmė Viktoro Juščenkos kandidatūrą. Tai buvo audros Ukrainoje metas. Žinodamas, kad yra nemėgsta­ mas, Kučma metė prieš "oranžinius" savo vienintelę, bet didelę jėgą - Viktorą Janukovičių (nesusipainiokim dėl vardų ir pavardžių panašu­ mo: Janukovičius ėjo išvien su Rusija ir Kučma, o su "oranžiniais" - Viktoras Juščenka, tas, kurį kažkas nuodijo, bet jį išgelbėjo Austrijos

medikai). Janukovičiusvadovavo Regionų partijai, tai yra rusakalbiams ukrainiečiams iš rytinių sričių, iš centro ir pietų . To kių žmonių Ukrai­ noje jeigu ne dauguma, tai pusė tikrai. Kučmos planas buvo paprastas:

jo žmogus tampa prezidentu, jis pats - premjeru, kuriam suteikiami dideli įgaliojimai; po kurio laiko jie apsikeičia vietomis. Bet išėjo kitaip. Nors Maskva įžūliai kišosi į Ukrainos rinkimus - rusų televizija (o ji matoma visoje Ukrainoje) gąsdino ukrainiečius pilietiniu karu, įtikinėjo "rinkti tai, kas ir taip neišvengiama", Putinas du kartus lankėsi Ukrainoje atvirai remdamas Janukovičių, iš anksto jį sveikino su pergale, o Maskvos karinė prokuratūra paskelbė Juliją Ty mošenko ieškomu asmeniu, jos pavardė atsirado In terpol o ko mpiu­ terių sąrašuose, - ukrainiečiai nepabūgo ir balsavo už didesnį savo šalies savarankiškumą, už "oranžinius" ir Juščenką. Gruodžio 26-ąją, kai pergalė darėsi akivaizdi, Julija pajuokavo: "Jau pusė sepynių, o Vla­ dimiras Putinas Janukovičiaus dar nepasveikino laimėjus. Vadinasi, Juščenkai viskas gerai." Jos liežuvėlis labai aštrus, neduok Dieve į nemalonę pakliūti. Per vieną bylos svarstymą griebė už rankos generalinį Ukrainos prokurorą Sviatoslavą Piskūną, garsų tuo, kad sugeba manipuliuoti teismo pro­ cesais, ir visiems girdint pasakė: "Ant jūsų rankos - firmos Vacheron Constantin laikrodis, kainuojantis dešimt tūkstančių dolerių. Ar gali valdininkas, kurio alga trys šimtai grivinų, tokį nusipirkti?" Kai buvo paskirta vicepremjere, šaltu veidu pareiškė: "Manau, kad kai prezi­ dentas nutarė mane paskirti, o tai nutarti jam nebuvo lengva, jis tu­ rėjo omenyj e, kad nepažįstu nė vieno oligarcho, kuris galėtų duoti man kyšį." Apie šeimą, konkrečiai apie santykius su vyru Oleksandru, Ty mošenko irgi nieko nevynioja į vatą, viešai pasakė : "Su Saša dau­ giausiai matomės per telefoną." Pamenate, kaip ji kalbėjo su Rusijos premjeru Putinu, kai buvo nuvykusi į Maskvą? Rankutės žemai su­ kryžiuotos, akutės nuleistos, drovi šypsenėlė. Garantuotai ką nors iš Putino išsiderėjo. Tą lemtingą 2004-ųj ų gruodžio dieną oranžinė revoliucija šoko ir dainavo džiaugdamasi pergale, bet užkulisiuose buvo sudarytas kom­ promisinis susitarimas, dėl kurio Ukraina kenčia iki šiol, iš vienos

politinės krizės brenda į kitą: Juščenka tapo prezidentu, bet jo įgalio­ ji mai buvo apriboti . To se derybose Julija neda lyvavo - ji buvo gatvė­ je, su demonstrantais dalijo gėles ir taip stabdė milicininkus, kuriuos Kučma siuntė prieš "oranžinius". Ji vadovavo ir streikams. Paskui sekė Juščenkos priesaika Nepriklausomybės Maidane - ko gero, labiausiai jaudinantis momentas naujojoje Ukrainos istorijoje. Julija Tymošen­ ko stovėjo greta, visa balta kaip nuotaka. Po poros savaičių tapo mi­ nistre pirmininke. Oranžinė revoliucija nustojo būti piliečių sąjūdžiu. Vieni oligarchai pakeitė kitus. O kaip dabar? Dabar ji vėl premjerministrė ir stovi Ukrainoje antros pagal reikš­ mę politinės jėgos priešakyje. Iš visko matosi, kad kai prasidės kovos dėl prezidento krėslo, ji stos prieš Janukovičių (tą, kuris - už rusakal­ bius regionus ir už Maskvą) konkuruodama su Juščenka ir bendradar­ biaudama su juo, nors vienas kito nekenčia. Bet jie turi bendrą priešą. Bus nenuobodu. Dėl aiškumo, keli žodžiai apie pačią Ukrainą. Tu rbūt nėra kitos valstybės pasaul yj e, kurios socialinė sankloda būtų sudėta taip nelygiai. Žmonės gyvena nekaip, skurstančių daug. Kas pajėgesnis, važiuoja į Portugaliją, Italiją dirbti pačių sunkiausių ir prasčiausiai apmokamų darbų. Bet ten gyvena turtingiausias Europos irAzijos žmogus - Ukrainos pilietis RenatasAchmetovas. Jis per oran­ žinę revoliuciją finansavo jos priešus - Janukovičių ir jo prorusiškąją partiją. Kapitalą susikrovė devintajame praeito amžiaus dešimtmety­ je Donbase, kai vyko audringos privatizacijos. Įvairios grupės ir kla­ nai kovodami tarpusavyje praliejo nemažai kraujo, bet Achmetovas laimėjo. Ukrainos stebėtojai Amerikoje sako, kad tai buvo įmanoma tik visiškai likviduojant konkurentus. Dabar jis turi 32 milijardus ( !) dolerių ir yra septintas pagal turtingumą žmogus pasaulyj e, aplenkęs didžiausius Rusijos turtuolius Deripaską, Abramovičių, švedų IKEA savininką Ingvarą Kampradą. Kiti Ukrainos turtuoliai irgi laikosi tvir­ tai. Jų neparklupdė oranžinė revoliucija, politiniai pasikeitimai Kije­ ve, prasidėjusi ekonominė pasaulio krizė jiems irgi nekenkia - kasmet padvigubina savo turtus. Šiuo metu 50 Ukrainos piliečių valdo 113 mi-

lijardų dolerių - tai dukart daugiau negu šalies biudžetas, jie valdo net Bo procentų šalyje gaminamo produkto (Rusijos oligarchai, kurie

irgi

Kitas svarbus bruožas: dar visai neseniai Ukrainos oligarchai slė­ pė savo turtus, slapstė nuosavybės ryšius, melavo. Dabar tiesiog visų akyse nusimeta raudonųjų direktorių ir mafijozų įvaizdį ir tampa pa­

doriais, į Va karus ori entuotais versl inink ais.

aktyviai aukoja labdarai. Charakteringa, kad Ukrainos milijardieriai tirščiausiai susikaupę rytinėje šalies dalyje. Antru numeriu eina Vik­ toras Pinčukas, buvusio prezidento Kučmos žentas, paskiau - jo drau­ gai Ihoris Kolomoiskis ir Genadijus Bogoliubovas. Penktą vietą užima Poltavos šeimininkas Konstantinas Ževaga, ir taip toliau. Va karų analitikai mato pavojų - didie ji rykl iai atima duoną iš vidu­ tinių ir smulkiųjų verslininkų. Praraja tarp viršūnių ir tautos didėja. Ir nieko nepadarysi - dauguma milijonierių, tarp jų ir Achmetovas, sėdi parlamente. Partijos labai turtingos. Janukovičiaus Regionų partijos kasoje - 35 milijardai dolerių, Juščenkos - 17 milijardų, Julijos Tymo­ šenko bloko - 7 milijardai. Savo ruožtu partijos tokios margaspalvės, kad jų charakteris neaiškus. Štai Regionų partija: drauge sėdi ir naci­ onalistai, ir susiliejimo su Rusija šalininkai, ir komunistai, populistai, milijardieriai. Kas juos sieja? Asmeniniai interesai, niekas daugiau. Oranžinės revoliucijos dalyviai reikalavo apriboti oligarchų valdžią, bet jų į viršūnę išsviestas Juščenka pasirodė esąs per silpnas, nesuge­ bėjo beveik nieko padaryti. Na, tik gamyklos Krivorožstal apgavystę ištaisė. Negalėjo kitaip. Mat 2004 metais, rinkimų išvakarėse, tą me­

Kaip padorūs žmonės,

nepėsti, kontroliuoja tik trečdalį savo šalies gamybos) .

talurgijos milžiną už grašius buvo nupirkę Achmetovas ir Pinčukas, o vertės ir kainos skirtumas nuėjo Janukovičiaus kampanijai remti . Nieko nuostabaus, kad prezidentu išrinktas Juščenka pardavimą pa­ skelbė negaliojančiu, surengė naują konkursą, kuris buvo transliuoja­ mas per televiziją, ir Krivorožstal nupirko užsieniečiai. Po to žymiausi oligarchai susitiko su Juščenka, ilgai kalbėjosi ir gavo jo pažadą (viešai paskelbtą), kad daugiau jokių reprivatizacijų nebebus. Kai turi milijoną, stengiesi pasidaryti milijardą. Kai turi milijar­ dą, stengiesi pataisyti savo reputaciją. Dabar didžiausias Ukrainos

oligarchų rūpestis - jau ne priešą paskandinti, o anksčiau negu ki­ tas patekti į įžymius Va karų salonus. Jie Va karuose perka ištaigingus rūmus (Pinčuko žmona neseniai nupirko labai brangų būstą Londo­ ne) , investuoja į futbolo komandas, kviečia į svečius pasaulinio lygio žvaigždes - pas Pinčuką svečiavosi Polas Makartnis (Paul McCartney) ir Kofis Ananas (Kofi Annan).

Kita strategija - daryti gera. Pinčukas pareiškė, kad atsisako po­ litikos (ir tikrai ją met ė), sukūrė savo vardo fo ndą švietimui rem ti,

- irgi savo vardo. Ukrainos vystymo fo ndą įsteigė

net Achmetovas. Ta čiau visos tos pastangos neturėtų ne būtų pavi ešintos. To dėl kiekvienas save gerbiantis

jardierius turi nuosavą visuomenės informavimo priemonių paketą. Kolomoiskis - tris televizijos kanalus, spaudos agentūrą ir du laikraš­ čius. Bogoliubovas - žurnalą ir vieną laikraštį. Pinčukas - vieną lai­ kraštį, bet užtai penkis televizijos kanalus. Akivaizdu, kad Ukrainos spaudoje kritikuoti oligarchus būtų sun­ ku. Jeigu koks nors laikraštis išdrįstų, greitai imtų gailėtis. 2008 metų birželį Londono teismas privertė Ukrainos laikraštį Obozrevatel su­ mokėti Achmetovui 100 ooo dolerių baudą "už nuplėštą garbę". Viso šito fo ne Julija Tym ošenko, Ukrainos premj erminis trė ir galbūt būsimoji prezidentė, atrodo visai neblogai. Be to, ji - graži moteris.

meno centrą Kij eve

prasmės, je igu Ukrainos mili­

R A D I A C IJOS VA I D UOKLI S

NIEKAS N E G4SDINA MŪSŲ TA I P, KAI P MIRTĮ NE­

šantys reiškiniai. O jeigu jie mįslingi ir nesimato, neturi spalvos nei šešėlio, be garso plinta žaibišku greičiu šimtus kilometrų, mūsų siau­ bą galima suprasti. čia apie radiaciją - branduolinę, atominę. Branduolinės fizikos specialistas Klemensas Vo da (C lemens Wo da) trijų rusų kolegų lydimas autom obiliu įrieda pro vartus, ant kurių kabo įspėj im as: "Atsarg iai ! Radioa ktyvi zona". Va rtus saugo ginkluoti sargybiniai. Voda, jo palydovai ir visureigio vairuotojas už­ simaukšlinę šalmus, vilki sandarius kombinezonus, avi guminius ba-

tus, ant veidų - tinkliukai nuo uodų. Pro apleistos namus ir krūmais apžėlusius laukus jie suka į vaiduoklių miestą Mediną. Automobiliui sustojus mokslininkai ima rinkti dirvos ir vandens mėginius. Vienas įlipa į griūvančios cerkvės bokštą. Išlupa plytą, įsideda į kuprinę. Ap­ linkui - nei žmogaus, nei gyvulio. Metlinas ir zona aplinkui apleisti 1956-aisiais, tuoj po to, kai čia įvyko didžiausia istorijoje atominė ka­ tastrofa. Daktaras Vo da dirba Noiherbergo sveikatos ir aplinkosaugos tyri­ mo centre prie Miuncheno - didžiausiame radiacinės apsaugos insti­ tute Europoje. Maskvai leidus, jis dalyvauja projekte, kuris vadinasi "Pietų Uralo radiacijos rizikos tyrimai". Paprasčiau sakant, tiria regi­ oną, kuriame sovietai prieš daugiau kaip 50 metų gamino branduo­ lin ius sprogmenis savo pirmajai atominei bomb ai. Ta Uralo gamykla vadinosi "Majak" ("Švyturys" ). Gulago kaliniai nutiesė geležinkelį ir pastatė uždarą miestą, skirtą 17 ooo gyventojų. Išdygo aušinimo bokš­ tai, radiochemijos gamykla. Pirmasis branduolinis reaktorius pradėjo veikti 1948 metais ir netrukus jau dirbo Stalinui - gamino bombai tinkantį plutonį. Nei miestas, nei jo milžiniškos gamyklos nebuvo pa­ žymėti jokiame žemėlapyje. 1957 metų rudenį sprogo cisterna su Bo tonų branduolinių atlie­ kų. Liudininkai pasakoja, kad į dangų šovė kelių kilometrų aukščio skaisčiai raudonas stulpas. Vo kietij os ra diofizikų nuomone, "M ajako" katastrofa gerokai rimtesnė už Černobylio. Va karai tuoj su žinojo, kas nutiko. Sovietų mok sl inink us ir vyriau­ sybę apkaltino radioaktyviosiomis medžiagomis ir spinduliavimo ap­ nuodijus didžiulę zoną. Buvo pareikšta, kad tūkstančiai žmonių mirė nuo vėžio, pasaulį išvydo daugybė apsigimusių vaikų. Nuo katastrofos praėjo geras pusamžis. Kas iš tikro nutiko tame "Majake"? Bavarijos mokslininkai kelerius metus čia dirbo sistemingai, vo­ kiškai tvarkingai, o rusai jiems visokeriopai talkino, nes buvo gavę tokį savo vadovybės nurodymą. Surado žmonių, ilgą laiką dirbusių slaptame atominiame komplekse, tyrė juos kelias savaites ir sukaupė didžiulį archyvą - 7000 aplankų. Rusai leido vokiečių mokslininkams

tirti tame mieste žuvusių darbuotojų inkstus ir kepenis, kurie po ka­ tastrofos buvo užlydyti parafinu ir saugomi drauge su kraujo pavyz­ džiais. Rusų mokslininkai rinko išgyvenusiųjų plaukų mėginius ir

dantis, kai tie iškrisdavo. Mėginiai buvo

projektui Europos Sąjunga skyrė 6 Boo ooo eurų, nes buvo nutarta išsiaiškinti nuodugniai. Ilgą laiką mokslininkai negalėjo pateikti išvadų. Nes galai nesuėj o su galais. Pasaulinė savanoriška aplinkosaugos organizacija Green­ peace paskelbė, kad mieste ir apylinkėse nukentėjo 272 tūkstančiai žmonių. Musliumovo miestelyj e (jis už Bo kilometrų) neva kas an­ tras suaugęs žmogus yra nevaisingas, o iš trijų kūdikių vienas gimsta su negalia. Giulčara Izmagilova, kuri katastrofos metu buvo vienuo­ likos metų mergaičiukė, pareiškė, jog daugelis jos bendraklasių mirė

nuo vėžio. Keista, bet bavarų mokslininkai niekaip negalėjo surasti tokios di­ delės nelaimės požymių. Ta ip, buvo akivaizdu, kad tose gamyklose dirbta aplaidžiai ir neleistinai pavojingai. Žmonės rankomis iškelda­ vo iš reaktorių karštus kuro elementus, nešdavo juos į radiochemijos

skyrių, nardindavo į azoto rūgštį. Ta ip buvo gaunamas plutonis bom­ bai . Š itokį darbą Va karuose atliek a per nuotolį va ldomi robot ai. O "Majako" darbuotojams neduodavo net kaukių nosiaryklei pridengti. Plutonio dulkės be kliūčių patekdavo. į plaučius. Ir vis dėlto darbinin­ kų sveikatai buvo pakenkta stebėtinai nedaug. Vo kiečiai ištyrė 6293 žmones, dirbusius tame chemijos kombina­

ra šo : "Iš jų iki šiol nuo plaučių vė žio mir ė 391. Bet

tik šimtui žmonių tą ligą sukėlė radiacija. Kiti mirė dėl rūkymo." Bavarų medikai-atomininkai atliko ir kitą didelį tyrimą, o Der Sp iegel žurnalistams pavyko susipažinti su pagri ndi niais jo skyri ais. Mokslininkai tyrė žemdirbius, kolūkiečius ir kitus, gyvenusius 40 ka imų ir mažų miestelių prie Te čos upės, žemiau branduolinio re­ aktoriaus. Nuo 1949 iki 1951 metų plutonio gamybos atliekos - tokia kunkuliuojanti sriuba - buvo pilamos į upę nenaudojant jokių valy­ mo įrenginių. Labai radioaktyvūs elementai, tokie kaip cezis-137 ir stroncis-90, kaupėsi upės dugne. Upės krantai irgi tapo radioaktyvūs.

te. Daktaras Vo da

siunčiami į Vo kietiją. Visam

1951-aisiais Maskvai buvo pranešta apie pavojingą padėtį. Atvažiavo medikų brigada su aparatūra, žmonėms uždraudė prie upės artintis, net buvo išstatyti sargybiniai. Gyventojai galėjo matyti upę tik pro spygliuotos vielos tvorą arba nuo vienintelio tilto. 1960 metais 22 kai­ mai buvo evakuoti . Buvę Te čos pakrančių gyventojai dabar įsteigė

sąj ungą, traukia teismo atsakomybėn valdžią už tai, kad gelbėj imo darbai atlikti per vėlai ir per lėtai . Vadina tai totorių tautos genoci­ du, mat čia daugiausiai totoriai gyvena. Ta čiau Jungtinių Amerikos

Va lstij ų Na cionalinio vė žio instituto pakviesta ir ištyrė 29 873 gyventojus,

veikti radiacij os. Vokiečiai, tyrę vietovę po amerikiečių, išsiaiškino, kodėl mirčių nuošimtis toks mažas. Paversti upę branduolinių atliekų sąvartynu -

kaip skelbė gandai .

Pasak daktaro Va dos, Te čos pakrančių gyventoj as gaudavo daugiau­ siai 0,45 grėjaus radiacijos dozę. Mirtina radiacij os dozė, nuo kurios organizme įvyksta nepagydomų pasikeitimų ir žmogus miršta per dvi savaites - 6 grėjai. Tai yra 12 kartų daugiau. Tyrimų, padarytų labiau­ siai nuo radiacij os nukentėj usioje Žemės rutulio vietoj e, rezultatai niekaip nesiderina su atomo kaip blogio įsikūnijimo įvaizdžiu. Gal rusai apgavo pakviestus mokslininkus? Bet kam tada reikėjo

kviesti? Ir iš kur "suveiksi" tuos keliasdešimt tūkstančių gyventojų? Aprengsi ko lūkiečiais ir atveši iš kitur? Va rgu. Jeigu atomas pasirodė nesąs toks viską žudantis net toje rytų Ura­ lo vietovėje, kur daugelį metų nenaudota jokių apsaugos priemonių, turbūt verta pažiūrėti, kaip buvo kitur. Skaldomo atomo istorija bjauri. Nesiruošiu jos gražinti. 1945 metų rugpjūčio 6 dieną JAV bombonešis numetė atominę bombą (kodi­ niu pavadinimu "Mažylis") ant Hirosimos. Bomba sprogo 6oo metrų aukštyje tiesiai virš miesto centro. Ugnies kamuolys, 5000 farenheito laipsnių (tokioje temperatūroje lydosi metalai}, nušlavė visą Hirosi­ mos centrą, akimirksniu žuvo 140 tūkstančių žmonių. Po trijų dienų numesta antra bomba - ant Nagasakio. Aukų - 70 tūkstančių.

moksl inink ų gr upė, kuri buvo pripažino : iš jų tik 46 mirė pa­

nusikaltimas, bet katastrofa

nebuvo tokia didelė,

Ryškiausia iš paskutiniųjų nelaimių buvo 1986-ųj ų Čern obylio ka­ tastrofa. Spauda rašė apie "paraudonavusius miškus", apie tai, kad po katastrofos gimsta keisti, deformuoti vabz džiai . Te levi zija rodė so­ vietų gelbėjimo grupes, vilkinčias apsauginiais drabužiais, nupliku­ sius vaikus, pasakojo apie statybininkų brigadas, žuvusias bandant užcementuoti suskilusį reaktorių. Praėjus 15 metų vokiečių žurnalas Fo cus paskaičiavo, kad Č er nobyl is atsakingas už pusės milijono žmo­ nių mirtį. Kiek čia tiesos ir kiek gąsdinimų bei sensacijų ieškojimo? Nėra abejonės, kad ši katastrofa užteršė didelius žemės plotus. Per dvidešimt metų mirė apie 4000 gelbėtojų ir tose vietovėse gyvenu­ sių eilinių piliečių - dėl to, kad buvo ilgai veikiami rad iacijos. Ta čiau dabar, pasibaigus šaltajam karui, mokslininkai gali ramiai dirbti savo darbą ir ieškoti tiesos. Ta i, ką atranda, pribloš kia . Pasirodo, visi tie šešiaženkliai žuvusiųjų skaičiai neregėtai išpūsti. Iš kur jie atsirado? Kadangi sovietų valdžia niekas netikėjo, nes ji nuolat meluodavo, informacijos buvo ieškoma savarankiškai. Černobylio atveju - aukos vienoje, ypač nukentėjusioje vietovėje (sakysim, reaktoriaus apylin­ kėse} buvo dauginamos iš viso ploto, kuriuo plaukė nuodingas debe­ sis. Skaičiai gaudavosi baisūs. Jais abejojama nebuvo, nes iš sovietų

valdžios laukta tik blogų dalykų . Sovietų valdžia visiems

buvo taip

įgrisusi dėl begalinių eilių, visko trūkumo, valdininkų poniškumo, todėl bet kokia bloga žinia būdavo išpučiama. Bet net ir tada radi­ acij os specialistai - Rytuose ir Va karuose - neno rėj o tikėti tais ži­ niasklaidos platinamais skaičiais. Juk kalbėta kone kaip apie pasaulio pabaigą. O mes netikėjome specialistais, buvome tikri, kad jie patai­ kauja Maskvai. Profesionalų įtarimai dabar visiškai pasitvirtina. Be to, tose vieto­ se, kur įvyko bent kiek didesnės branduolinės nelaimės arba užterši­ mai, įkurti tyrimo centrai. To ks yra Hanforde, kur Jungtinės Amerikos Va lstij os 1944 metais pradėjo ga minti pluto nį, Selafilde Anglij oj e, kur 1957-aisiais pro kaminą išsiveržė radioaktyvus debesis. Tiriami bu­ vu sios Rytų Vo kietij os kalnakasių, dir busių Sakso nijos ir Tiuringij os

urano šachtose, likimai. Visų nuostabai, būtent jų mirtingumas di­ džiausias. Hirosimoje radiacija nužudė stebėtinai mažai žmonių. Prašau nepainioti dviejų skirtingų dalykų: sprogimas, baisaus karščio ka­ muolys - tai viena, o radiacija - visai kas kita. Beveik visos Hirosimos aukos, 140 tūkstančiai žmonių, žuvo iškart. Dauguma - per sprogimą, kiti po kelių dienų mirė nuo baisių nudegimų. Tačiau spindulinė liga, nuo kurios miršta kiekvienas, gavęs 6 grėjus radiacijos ar daugiau, buvo reta. Galbūt žmonių organizmai buvo pažeisti kitaip ir tai išryškėjo vė­ liau? Savotiška laikrodinė bomba aukos kūne? Ieškodami atsakymo japonų ir amerikiečių mokslininkai tuoj po karo pradėjo gigantišką tyrimą. Suregistravo visus Hirosimos ir Naga­ sakia gyventojus, nuo sprogimo centro buvusius bent per 10 kilome­ trų. Į sąrašus-anketas pateko 86 572 žmonės. Ty rimo išvados aiškios ir abej onių nekelia : praėj us šiek tiek daugiau nei 6o metų nuo atominio sprogimo, maždaug 700 žmonių mirė nuo ligų, susijusių su sprogimo sukelta radiacija; 87 - nuo mažakraujystės, 440 - nuo auglių, 250 - nuo infarktų, kurių priežastis galėjo būti spin­ dulinė liga. 30 kūdikių gimė su psichinių ligų požymiais. Tai - daug. Tai niekam nereikalingos aukos, gyvas skausmas. Bet nepanašu į ma­ sinę žūtį. O mokyklų vadovėliuose ir enciklopedijose rašoma, kad po sprogimo dar 105 tūkstančiai žmonių mirė nuo spindulinės ligos. Į klausimą, iš kur tie duomenys, vadovėlių ir enciklopedijų autoriai at­ sako : "kaip žinoma" arba "kaip visi žino" ir deda tašką. Galima suprasti, kodėl ir šiuo, ir Černobylio atveju skaičiai išpūs­ ti. Autoriai, matyt, buvo geri žmonės. Jie siekė išgąsdinti, atgrasinti žmoniją nuo branduolinio ginklo. Bėda ta, kad jie gąsdina jau ir taip įbaugintuosius, o ne tuos, kurie sprendžia pasaulio likimus. Paaiškėjo, kad naujag imių defektai irgi gryna fa ntazij a. Joks ty­ rimas nerodo, jog Hirosimoj e ir Nagasakyje padaugėjo apsigimimų. Buvo ištirti 36oo žmonių, bombos sprogimo dienomis dar buvusių motinos įsčiose. Jokių chromosominių nukrypimų nuo normos ne­ rasta.

Oficialiai patvirtintais duomenimis, per Černobylio katastrofą nuo mirtinos radiacijos dozės žuvo 47 žmonės. Beveik visi jie - iš gel­ bėtojų komandos. Tai labai rimta netektis. Ištisas naujas kapinynas. Bet iš suirusio reaktoriaus išsiveržė ne toks jau ir didelis radiacijos

kiekis, todėl tiesioginių aukų nebuvo daug. Ta čiau išsiveržęs jodas-131 Ukrainoje sukėlė didelių sveikatos problemų. Jis nusėdo ant žolės pie­ vose, pateko į karvių organizmą, į pieną ir galų gale susikaupė vaikų sky dl iaukėse. Apie 4000 vaikų susi rgo vė žiu. Tas fa ktas plačiai žino­ mas. Ta čiau mažai kas žino, kad tik devyni iš jų mirė. Skydliaukės vėžį dažniausiai pavyksta išoperuoti. Nėra jokios abejonės, kad Černobylis - milžiniška ir pavojinga katastrofa. Bet nėra reikalo mūsų vaizduotėje ją išpūsti ir iškreipti.

įvairaus stiprumo ra diaciniame fo ne. Lietuvo­

je nėra kalnų, uolienos neišeina į paviršių, vidutiniška radiacija 0,012 REM. Po Černobylio katastrofos ji buvo padidėjusi 2-3 kartus - iki o,o2-0,03 REM. Bet Kolorado valstijoje radiacija visą laiką yra o,o2- 0,03 REM, o žmonės gyvena, vaikus augina. Jokių blogų požymių. Organizmui pavojus atsiranda tada, kai radiacija pasiekia 100 REM, o mirtinai pavojinga, kai pasiekiama soo REM. Atėjo laikas išmokti atskirti vaiduoklius nuo realių reiškinių. Nau­ joji medicinos technika leidžia labai aiškiai matyti smegenų veiklą. Pasirodo, kai žmogus gauna jam reikalingų vaistų, tam tikros smege­ nų vietos suaktyvėja. Tos pačios vietos suaktyvėja ir tada, kai žmogui pranešama, jog jis tų vaistų gavo, nors iš tikro prarijo kreidos tabletę. Panašiai dėl kai kurių nuodų. Pridėk žmogui prie nugaros nekaltą be­ dantį žaltį, pasakyk, kad tai nuodinga gyvatė, dar adata bakstelk - ir

Ž monija nuolat gyvena

žmogus gali numirti. O simptomai bus kaip nuo nuodingos gyvatės įgėlimo. Kai kurios vyriausybės, net labai rimtos - sakykim, Švedijos, - pa­ siduoda savo piliečių panikai . Vo kiečiai nevalgo Bavarij os miškuose rinktų grybų, nors po Černobylio jau praėjo daugiau nei 20 metų. Bet toks elgesys - neišmintingas.

O DĖ PI PI RAMS BET KURĮ MAŽAI PAT RAU KLŲ VA LG Į, TA

O

PI PI RAMS

BET KURĮ MAŽAI PAT RAU KLŲ VA LG Į, TA RK IM,

senstelėjusį sumuštinį ar stingstančią kiaušinienę, sušlamštume pasi­ gardžiuodami, jeigu būtume alkani kaip vilkai. Arba jeigu gerai užpi­ pirintume. Tik nepagailėkite pipirų ir nenaudokite sumaltų užpernai, nes iš tokių tiek naudos, kiek iš šluotražio, jį sukapojus ir sumalus. Padorioje valgykloje (o gerame restorane - būtinai) yra rankinė pipir­ malė, skirta klientams, tik paprašyti reikia. Ja pasinaudojus pasklinda maloniai aitrus kvapas, akys plačiau atsiveria. Ne, čia neketinu rašyti apie valgių gaminimą. Bet leiskite paklaus­ ti: kodėl šviežiai sumalti pipirai tokie patrauklūs? Krienai, garstyčios irgi neblogas dalykas, bet paprastai tinka tik pirmam antram kąsniui pagardinti. O pipirai jaučiami, kol suvalgomas visas patiekalas, nors nelabai aišku, kodėl. Mes, šiaurinėse platumose gyvenantieji, pipirus naudojame gan saikingai, tačiau kuo toliau į pietus, tuo maistas labiau užpipirintas. Italijoje, o ypač jos pietuose, Kalabrijoj e ir Sicilij oje, mūsų vartojami malti pipirai turėtų susigėdę slėptis. Nes ten į sceną išeina raudonieji ankštiniai, švaistydamiesi ugnimi. Arba dar baisiau - tie mažiukai, nago ilgio, pikti kaip gyvatės įkandimas. O juos tuose kraštuose valgo net su makaronais. Tu riu tolimą giminaitį italą . Vilniuje ant palangės jam auginu pi­ pirų krūmą, aplipusį mažomis raudonomis bestijomis. pats prie jo neprisiliečiu. Musės jį apskrenda ratu. Uodai tame kambaryje vasarą nesirodo. Bet kai Džiuzepė atvažiuoja į svečius, tuos velnio bimbiliu­ kus, raudonus ir net žalius, raško ir saujomis burnon kemša. Tada jau gali valgyti net cepelinus. Ta da jam jau bet koks maistas tinka. Jo šešia­ metis sūnus lygiai taip pat - šlamščia rieškučiomis. Ir abu laimingi šau­ kia: "Peperoncini !" Paskui visą dieną arijas iš Pučinio operų traukia. Jie - ne profesionalūs ugnies rijikai. Visoje Pietų Italijoje panaši "dieta", Graikijoje taip pat, tik ten tokių dalykų užsieniečiams nesiūlo,

nes žino, kad neįsiūlys. O kai pakliūsite į Pakistaną, Indiją, Bangla­ dešą, iš esmės, kur bebūtumėte visoje tropikų Azijoje, jeigu iš anksto nepasirūpinsite, liksite alkani ir išsprogusiomis akimis. Nors gyven­ tojai ten dažniausiai vegetarai, ir nebūtinai dėl skurdo. Pažįstu tur­ tingų indų vegetarų. Jų pietūs vis tiek - dubenėlis ryžių su skaniais padažais, daug daržovių, žalumynų, šviežių ugningų pipirų. Ir sotūs, ir sveiki, nelabai tunka. Kur paslaptis? Mokslininkai išsiaiškino: pipiruose yra kapsaicino. Net mikros­ kopinei dalelytei patekus į organizmą kyla baisus skandalas: širdis muša, išpila prakaitas, susisuka liežuvis, trykšta ašaros. Tačiau tuojau atsitinka štai kas: krauj uje atsiranda endorfino. Tai natūrali žmogaus organizme gaminama medžiaga, artima morfijui. Sukelia eufori­ ją, mažina skausmus, tačiau žm ogus netampa morfinistu. To dėl ai­ triosios paprikos ir kiti pipirai dabar tapo pasakiškai populiarūs tarp Va karų ja unimo. Ir savo šaunumą gali parodyti, ir maistas pasidaro skanesnis, jo reikia mažiau. Nes kapsaicinas tarsi botagu suplakęs įai­ trina trišakį nervą. Tai mūsų veido šeimininkas, jis valdo ir skonio po­ jūčio jautiklius. Viskas atrodo lyg gardžiau, o kartais pasakiškai skanu ir, suvalgius net mažą kiekį, - sotu. Dabar aitriųjų paprikų ir kitų aštrumų dedama net į šokoladą, le­ dus, į kavą. Išvedamas naujos rūšys, viena už kitą piktesnės. Gal atro­ dys keista, bet šiose lenktynėse pi rmauja britai. Tu rbūt to dėl, kad jų pačių maistas, atleiskite, kaip agurkai su vata. Britai paėmė Banglade­ šo rūšį naga, ją sukryžmina su veislėmis iš Meksikos ir Indonezijos ir išvedė augalą - baisų plėšrūną. Ponas Dievulis tokių dalykų niekada nebūtų prisigalvojęs. Virėjai, kai dirba su tais naujos veislės pipirais, turi dėvėti pirštines ir kaukes. Indijos karinių medžiagų laboratorija iš tų pipirų pagamino dujas riaušėms malšinti. Kai vyriausybė patikri­ no, šias dujas uždraudė, mat nutarė, kad nežmoniška. O yra žmonių, kurie tuos pipirus valgo žalius. Kodėl nemiršta? Gydytojai ištyrė. Pa­ sirodo, visas deginimo efektas - tik burnoje. Skrandis, jeigu sveikas, pipirus suvirškina nesiraukydamas.

Buvo atliktas eksperimentas. Sumaltų pačių aitriausių pipirų ty­ relę guminiu vamzdeliu, tokiu būdu apeinant burnos ertmę ir stem­ plę, įpurškė keliems savanoriams į skrandį ir endoskopu stebėjo, ar tai skrandžiui patiks. Nieko ypatingo neįvyko. Skrandžiai reagavo ra­ miai. Pasirodo, skrandžio gleivinę net patys aitriausi pipirai pažeidžia mažiau negu aspirinas. Nesuprantami stebuklai. Europa ne pirmą kartą eina iš proto dėl pipirų. Kai pirmojo tūkstantmečio pabaigoje iškilo islamas ir arabų gentys

užkariavo dabartinę Palestiną ir atkirto kelius į Indiją, pipirų ir kitų prieskonių žemę, Europa pradėjo badauti. Kilo epidemijos. Nes be pi­ pirų ir kitų prieskonių - konservantų - nebuvo galima ilgiau laikyti mėsos, ji pažliugdavo, o kiauliena tapdavo nuodinga. Europa blaš­ kėsi ne juokais, matė pasaulio galą, rengė Kryžiaus žygius į Jeruzalę.

Ten - siauriausia sausumos vieta, skirianti Viduržemio jūrą nuo

jos vandenyno. Ideologinė priežastis buvo labai graži - Kristaus kapą išvaduoti iš netikėlių. O tikroji - vėl kaip nors praskinti kelią į Indiją,

per Raudonąją jū rą arba nors per dabar tinę Tu rki ją. Bet nepavyko.

Kryžiuočiai galų gale buvo sumuš ti. Ta da Kol umbo laivai išplaukė į

Gamos fl otilė - į Ryt us. Abi fl otilės turėjo vieną

aiškų tikslą - surasti kokį nors kitą kelią į Indiją ir atvežti iš ten pipirų.

Vienas nutarė plaukti aplink Žemę, kitas - aplink Afriką. Taip žmonės išmoko plaukioti toli, buvo atrastas naujas žemynas, vėliau pavadintas Amerika, paskui dar kitas, surastas būdas apeiti Afriką, nekalbant jau apie atrastas begales salų ir salynų. Nuo tada prasidėjo nauja epocha. Mūsų civilizacijai pamatus padėjo pipirai. Jeigu norėsite pavalgyti su džiaugsmu, paprašykite, kad padavėja visgi surastų jums tą malūnėlį. Mūsų protėviai turbūt nebuvo patys kvailiausi žmonės, žinojo, ką su kuo valgyti.

Va karus, o Va sko da

Indi­

VĖ L IAVO S B O K�TUOSE VI E N4 NUOTRAUK4 TURBŪT MATĖ VISI VYRESN

VĖ L IAVO S B O K�TUOSE

VI E N4 NUOTRAUK4 TURBŪT MATĖ VISI VYRESN IO

ir vidutinio amžiaus mūsų žmonės, nes kadaise ji buvo apskriejusi visą pasaulio spaudą, dabar irgi spausdinama istorijos vadovėliuose:

dūmuose paskendęs sugriautas Berlynas, užsikepurnėję ant Reich­

stago griuvėsių sovietų kareiviai kelia raudoną vėliavą su pjautuvu ir

kūj u. Tai turėjo reikšti, kad uži mta svarbiausia Berlyno ir visos Vo kie­

tijos vieta, jos simbolis, kad priešintis nebėra prasmės. Nuotrauka visiems taip gerai žinoma, kad niekam neatėjo į galvą suabejoti jos autentiškumu. Į Berlyną iš tikrųjų įsiveržė sovietų ka­ riuomenė, pasiekė miesto centrą - kuo čia abejoti? Žurnalistinis darbas ir nelemtas noras savo akimis išvysti, kaip yra iš tikro, mane per pastaruosius dešimtmečius buvo nubloškę į penkis karus. Ir niekur nemačiau, kad kas nors eitų į mūšį ar lėktų į ataką su tankais ir tuo pat metu mosikuotų vėliava. XIX amžiuje ir anksčiau taip buvo. Šturmuojant kokią nors pilį puolantieji jau pirmame užim­ tame bokšte skubėdavo iškelti savo vėliavą siekdami palaužti priešų valią, o tie, savaime suprantama, plazdeno savomis vėliavomis savuo­ se kuoruose. šaunamieji ginklai tada buvo ilgai užtaisomi, netaiklūs ir mušė netoli. Per Rusijos pilietinį karą, jeigu tikėti filmu "Čiapaje­ vas" (filmas smagus, bet aš juo nelabai tikiu), kartais į ataką eidavo su išskleistomis vėliavomis. Bet jeigu priešas turėjo bent vieną kulkosvai­ dį, tokia ataka baigdavosi bl ogai . Tačiau moderniose kovose viskas da­ roma siekiant kuo geriau pasislėpti ir užsimaskuoti - karių uniformos būna apkaišytos žole ar šakomis, pabūklus slepia kamufliažas, tankai margai dėmėti ir dar prisiploję prie žemės. Nes priešo kariai turi mil­ žinišką ugnies jėgą. Tik parodyk, kur esi, tik pademonstruok, kad esi svarbus, kad paskui save vedi kitus, ir į tave bus nukreiptas sviedinių ir kulkų lietus, tuoj pavirsi šlapia vieta. Antrojo pasaulinio karo pa­ baigoje jau beveik visi turėjo greitašūvių automatinių ginklų, dažnai - optinių taikiklių ir granatsvaidžių, nekalbant jau apie patrankas.

Tai kas nutiko Berlyne? 1945 metų balandžio 30 dieną nusižudo Hitleris. Mieste sovietams p riešinasi tik atskiri židiniai . Kartu su ka riuomene į Vo kietij os sostinę atvyksta TA SS fo tokores pondent as leitenantas Jevgenijus Chaldėj us. Jis turi didžiulę svajonę - padaryti tokią nuotrauką, kaip garsioji ame­ rikiečio Džo Rozentalio (Joe Rosenthal) , kurioj e JAV jūrų pėstininkai, susispietę į darnią piramidę, kelia vėliavą Ivo Džimos saloje - pirmoje japonų saloje, kurią po baisių kovų amerikiečiai užėmė. Chaldėjus ima galvoti apie panašią nuotrauką Berlyne. Ta čiau paaiškėja, kad rimtos vėliavos neturi nė viena iš trijų sovietų armijų, įžengusių į Berlyną. Chaldėjus įsiprašo į karinį lėktuvą, skrendantį Maskvon, praneša TA SS vadovybei apie sumanymą, vadovybė laimin­ ga, per naktį pasiuvamos dėl visa ko trys vėliavos ir gegužės 2-ąją jis jau vėl Berlyn e. Ieško tinkamos vietos. Bando Te mpelhofo aerodrome, Brandenburgo vartuose, bet ten per mažai simboliškumo ir drama­ tizmo. Galų gale pasirenkamas sudegusio Reichstago stogas. Chaldė­ jaus prašymu štabas jam atsiunčia būsimuosius didvyrius. Jie turi būti visais atžvilgiais tinkami. Juk vėliau bus apdovanoti, visą gyvenimą kviečiami pasakoti, kaip didvyriškai šturmavo Reichstagą. Kvies pio­ nieriai, mokyklos. Buvo parinktas Stalino kraštietis gruzinas Melitonas Kantarija ir motinos Rusijos atstovas Michailas Jegorovas. Chaldėjus išpleškina visą kasetę - iš toli, iš arti, statmenai, gulsčiai, net iš viršaus. Istorinė nuotrauka turi būti tobula. Gegužės 13-ąją ją išspausdino žurnalas Ogoniok. Tik padarė nuo­ traukoje dvi pataisas. Akylūs kariniai cenzoriai pastebėjo, kad ant ka­ reivių riešų švyti po kelis iš vokiečių atimtus laikrodžius. Juos reikėjo užtušuoti. O pats Chaldėjus dvigubo išlaikymo būdu horizonte "pa­ dirbo" dūmus. Išėjo grėsmingai. Degantis Berlynas, drąsūs kareiviai ant byrančios Reichstago atbrailos. Vė liau apie tą jų žygį buvo sukami filmai. Chaldėjus irgi buvo apdovanotas, jam patikėdavo atsakingas už­ duotis. Be kitų dalykų, jis fo tografavo Niurnbergo procesą .

Viskas baigėsi 1949-aisiais, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo anti­ semitinė pasiutpolkė. Karo didvyris ir apsukrus žurnalistas Chaldė­ jus buvo išmestas iš darbo, vertėsi fo tografuodamas vestuves. Bet jis sulaukė keršto valandos. Kai Rusij oj e jau buvo galima atvirai kalbėti , papasakojo, kaip viskas buvo iš tikro. Ir dar sykį užsidirbo neblogus honorarus.

buvo iš tikro. Ir dar sykį užsidirbo neblogus honorarus. OI, TOS RU SŲ MOTERYS ! Į

OI, TOS

RU SŲ MOTERYS !

Į KIRPYKL4 KALUGOS M I ESTE (CENTRINĖJE Ru­ sij oj e) penktadienio pavakare įšoko plėšikas. Išsitraukęs pistoletą sukomandavo visiems gultis ant žemės ir atiduoti pinigus iš kasos. Kirpyklos šeimininkė atsakė, kad visi pinigai - jos prijuostės kišenėje. - Mesk čia prijuostę! - suriko plėšikas. Šeimininkė metė, bet taip, kad prijuostė užkrito banditui ant vei­ do. O tada prišokusi smogė jam į paširdžius. Kai vyras nuo skausmo susilenkė, dėjo jam keliu į smakrą, o abiem sugniaužtais kumščiais - į pakaušį. Vyrukas parkrito be sąmonės. Pasirodo, šeimininkė buvo karatistė, geltono diržo savininkė. Ji pa­ siėmė iškritusį užpuoliko ginklą, laidu nuo plaukų džiovintuvo surišo jam rankas ir nutėškė žmogelį tarnybiniame kambaryje. Kirpėjoms ir klientams liepė eiti namo. Esą dabar iškviesianti miliciją, nenorinti, kad žmonės gaištų laiką duodami parodymus, kad būtų tampomi po tardymus ir teismus. Uždariusi kirpyklos duris ji pririšo plėšiko rankas prie radiatoriaus, davė vaistų, degtinės, pamaitino, kažką jam ten suveržė, kažką išma­ sažavo ir prievartavo tris dienas ir tris naktis - visą savaitgalį. Paskiau įteikė naujus džinsus ir išmetė lauk. Laikydamasis už tvorų plėšikas nuėjo į ligoninę, nes jam ten kažkas buvo perplėšta. Kai gydytojai susiuvo, nulėkęs pasiskundė milicijoje.

Tvarkos saugotojai atsivežė kirpyklos šeimininkę ir surengė jųdviejų akistatą. lr vienas, ir kita viską patvirtino. Juos uždarė į areštinę, į skir­ tingas kameras, ir jie dabar laukia teismo. Gali taip būti, kad labiausiai nukentės kirpyklos šeimininkė. Nes banditas nieko ypatingo nepadarė - nei nuosavybės pagrobė, nei nu­ skriaudė ką nors. Jį bus galima kaltinti tik už ginklo laikymą ir gra­ sinimus. Ponios padėtis blogesnė. Ji turės atsakyti už prievartavimą, žmogaus laisvės atėmimą, padarytą sunkią kūno žalą. Jai gresia 8 me­ tai nelaisvės. Gal ir nevertėtų apie šitokią istoriją rašyti, jeigu joje nebūtų giles­ nės prasmės. Smalsus skaitytojas turbūt paklaus: kokio paibelio jauna moteris ­ sportininkė, ryžtinga, versli, be skrupulų - tokiu būdu bandė praskai­ drinti savo vienišas dienas? Gorbačiovo ir Brežnevo laikais rusas vyras vidutiniškai gyveno 67 metus. Dabar - tik 6o. To ks gyventojų sumažėj imas taikos metu, kai tauta gyvena daugiausiai miestuose, kai nesiaučia jokios mirtinos epidemijos - negirdėta istorinė anomalija. Rusai vyrai dabar gyvena vidutiniškai tiek, kiek vyrai Pakistane. Vyrų Rusijoje trūksta, o sveikų trūksta katastrofiškai. Nežiūrint auksinio lietaus už naftą ir dujas (da­ bar gal kiek silpnesnio, bet vis tiek tebelyja), nors į Rusiją kraustosi gyventi žmonės iš buvusių sovietinių respublikų ir jų daugiau negu emigrantų, nors nemažai atvažiuoja kinų, vis tiek ten dabar gyvena 7 milijonais žmonių mažiau negu 1992-aisiais. Net padidinus priemo­ kas už vaikus, gyventojų vis tiek kasmet sumažėja vienu milijonu - gimsta labai mažai kūdikių. Bloga gyventojų sveikatos būklė akivaizdi. Tai kelia nuostabą, nes visame pasaulyje darbininkai darosi sveikesni. Mirtini pavojai rusui pradeda grėsti, kai jam sukanka 30 metų (tai sutrumpina jo gyvenimą), o, pavyzdžiui, Olandijos vyrui tokie gresia tik šiam sulaukus 6o-ies. Tik pusė Rusijos 20-mečių vaikinų sulauks pensinio amžiaus, 6s-erių. Iš šešių amerikiečių tokį gimtadienį, nežiūrint krizės, atšvenčia penki žmonės, o Japonij oj e ir Va karų Europoje tas santykis dar geresnis.

Puikūs darbuotojų sugebėjimai yra pagrindinis ekonomikos au­ gimo va riklis, dėl to visuomenė tampa turtinga. Ta čiau Rusij oje taip brutaliai sutrumpėjus darbingo amžiaus laikotarpiui, sunki universi­ tetinio mokymo našta šaliai darosi beprasmiška, o darbuotoj ų kvalifi­ kacijos kėlimas irgi nelabai rentabilus. šalies valdžia imasi priemonių, ir ne pirmą kartą, bet ten viskas ne taip paprasta. Gerovė jau pakilo, ir gana smarkiai - Bo proc entų. Ta čiau mirtingumo tai nesumažino. Didieji žudikai Rusijoje yra ne užkrečiamos ligos - jas būtų galima sustabdyti vaistais ir skiepais. Rusijos ligos chroniškos ir neužkrečia­ mos. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, toje šalyje nuo infarktų ir insultų mirštama keturis kartus dažniau negu Europos Są­ jungoje. Žūčių dėl išorinių priežasčių - žmogžudysčių, savižudybių, nelaimingų atsitikimų - penkis kartus daugiau negu Europoje. Širdies ir apskritai kraujo apytakos ligos atspindi, kiek ir kaip il­ gai žmogaus organizmas buvo naikinamas. Į tą sąvoką įeina santykiai darbe ir šeimoje, chuliganiška atmosfera gatvėse, transporte, bendras visuomenės brutalumas. Na, ir karšta meilė degtinės buteliui. Visos tos šaknys gilios, vienu mostu neišraunamos. Laimė, formuojasi vidurinioji klasė - beveik 30 milijonų žmonių, vidutiniškai uždirbančių po sooo litų per mėnesį. Jie geria 7 kartus mažiau negu proletarai ir negu vyresnioji karta. Tikėkimės, kad jau­ nimas pradės šlykštėtis matydamas, kaip gyvena jų tėvai ir pažįstami. Tačiau mityba, gyvenimo būdas ir vertybių skalė keičiasi lėtai. Jeigu jauni Rusijos vyrai sugebės atsikratyti tėvų įpročių, jų gyvenimo tru­ kmė vis tiek dar ilgai bus 62 metai. Nes paveldėjimas, genai irgi daug reiškia. Tada gyvens tiek, kiek žmonės gyvena Bangladeše. Jungtinių

paskaičiavi mu, iki 2020 metų Ru sijos gyventojų

skaičius sumažės dar dešimčia milijonų. O jos vyrai gyvens penkeriais

Tautų Organizacijos

metais trumpiau negu vyrai pačiose vargingiausiose šalyse. Nes anose reikalai gerėja. XIX amžiaus poetas Nekrasovas rašė, kad Rusijos moteris "zovada

lekiantį žirgą sustabdys, įeis į liepsnojančią trobą". XX amžiuje kitas

žirgai vis šuoliuoja ir šuoliuoja, o trobos

vis dega ir dega". Stalino nurodymu tas poetas buvo sušaudytas.

rusų poetas pridūrė: "

bet

PA M INKLAS IDI O TAMS AM ERIKOS BOMBONEŠIS B-S2 DEVYNIŲ KI LOM ET­ rų

PA M INKLAS IDI O TAMS

AM ERIKOS BOMBONEŠIS B-S2 DEVYNIŲ KI LOM ET­ rų aukštyje susidūrė su lėktuvu-cisterna, kuris ties stratosferos riba, abiem skrendant dideliu greičiu, pylė tam bombonešiui kurą. Abudu sprogo. Tai nutiko virš Ispanijos žvejų kaimelio Palomareso, gan se­ niai - 1966 metais. B-52 nešė keturias vandenilines bombas (kiekvie­ na jų buvo tūkstantį kartų galingesnė už tą, kuri nuo žemės nušlavė Hirosimą). Viena sveikutėlė nukrito į pomidorų lauką. Kitų dviejų nebranduoliniai detonatoriai sprogo ir branduolinį užtaisą plutonį ištaškė į dulkes, kurios pasklido po visą apylinkę. Ketvirtoji nukrito į vandenį. Ją po beveik trijų mėnesių surado 8oo metrų gylyj e. Palomareso apylinkes aptvėrė. Sunkiais apsauginiais drabužiais apsivilkę kaukėti žmonės buldozeriais nukasė visą žemės paviršių kartu su pomidorais ir pupelėmis, sukrovė į laivus ir išvežė. Dabar lai­ vai vėl grįžo, nes paaiškėjo, kad dar ne visa radioaktyvi žemė nukasta. Šįkart kasa daug giliau, kelis metrus, ir vėl kažkur veža. Kitas B-52 lėktuvas trenkėsi į ledyną prie Grenlandijos. Buvo už­ terštas didžiulis plotas. Branduolinė galvutė įsiskverbė giliai į ledą ir storame Grenlandijos ledų sluoksnyje kažkur nudreifavo kaip per šal­ tieną. Niekas nežino, kurioje vietoje ir kada išlįs. Amerikos gynybos departamentas pripažįsta, kad iš viso yra pa­ metęs u branduolinių užtaisų, o visame pasaulyje jų pamesta, Ameri­ kos duomenimis, apie so. 1989 metais sovietų povandeninis laivas paskendo Šiaurės Atlante. Kitas - Ramiajame vandenyne. Amerikiečių "Scorpion" - Centrinia­ me Atlante. Nė iš vieno jų neišsigelbėjo joks žmogus. Visi tie laivai turėjo branduolinius ginklus, jie guli giliai, iki šiol ištraukti neįma­ noma. Specialistai spėja, kad sovietai branduolinių užtaisų ir birios radioaktyvios medžiagos pametė daug daugiau, pėdsakų yra beveik visur, bet jie geriau mokėjo slėpti savo klaidas ir žioplumą.

Pirmaisiais šaltojo karo dešimtmečiais ir amerikiečių, ir sovie­ tų bombonešiai su atominėmis bombomis nuolat skraidydavo per Atlantą ir per Ramųjį vandenyną iki priešo pakrantės ir atgal. To kiu būdu ir sovietų, ir amerikiečių bombonešiai būdavo ore visą parą, iš­ tisus metus. Kodėl? A, jeigu priešas netikėtai trenks per bazes, lėktuvai pakilti nebegalės. O būdami ore suduos atsakomąjį smūgį. Atsidūrę labai toli nuo savo žemės, bombonešiai turėdavo pasi­ pildyti kuro iš lėktuvų-cisternų. Kartais su jomis susidurdavo, kar­ tais jų nesurasdavo tose milžiniškose oro ir vandenynų platybėse ir pasibaigus degalams smigdavo į bangas. Jeigu be liudininkų, apie tai skelbiama nebūdavo. Ar pamesti užtaisai pavojingi? Mažai tikėtina, kad jie sprogs. Nepagrįsti ir būgštavimai, kad juos pasigriebs teroristai. Specialistai ir tai negali iškelti, tai kur ten aniems. Bet bėgant laikui radioaktyvios medžiagos paskl is vandeny. Bus mūsų "dovana" vaikaičiams. Išmėtyti po visą pasaulį branduoliniai užtaisai - tai paminklas idiotams. Paminklas visų mūsų idiotizmui.

V

ŠVARIOS NOSYS

PRI EŠ

DIDELIUS

PINIGUS

RIMTIEMS ŽMONĖMS, NET RŪKANTIEMS - LABAI

juos gerbiu, pats esu iš buvusiųjų, - aiškinti apie tabako žalą nereikia.

2008 metais pasaulyje nikotinas užmušė šešis milijonus, 2009 me­ tais - dar daugiau žmonių. Tai keturios Lietuvos. Buvęs kandidatas į Amerikos prezidentus senatorius Džonas Makeinas (John McCain) su­ žinojęs, kad Amerikos cigarečių eksportas į Iraną išaugo, pasakė: "Gal tai visai neblogas būdas juos išnaikinti." Amerikietiškas humoras. Europos Parlamente sukurta darbo grupė, kurios tikslas - 2025-ai­ siais priimti įstatymą, visiškai uždraudžiantį prekybą tabako gami­ niais Europoj e. Ta grupė veiks ir naujos sudėties Europos Pa rlamente.

Jau paskelbta apie pirmus laimėjimus šiame kelyje. Pasirodo, Europoje įvestas draudimas rūkyti viešose vietose labai pasiteisino. Dabar dėl to draudimo jau nepurkštauja ir patys rūkaliai, sako: mažiau rūkome. Airija buvo pirmoji, išprašiusi rūkalius į gatvę. Tiriant žmonių sveikatą Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje, kuri pasekė kaimynės pa­ vyzdžiu, paaiškėjo, kad sumažėjo infarktų - kai kuriose vietovėse net keliolika procentų . Žmonių sveikata pagerėj o. Dabar ruošiamasi padaryti kitą žingsnį - uždrausti politikams darbo reikalais susitikinėti su tabako lobistais, mūsiškai sakant, ta­ bako firmų advokatais. Tiesiog įvardyti tokius susitikimus ne tik kaip negarbingus, bet ir kaip nusikalstamus. Labai naujas dalykas. Dar ki­ tas - visose Sąjungos valstybėse 2014 metais suvienodinti akcizą (vals­ tybės rinkliavą), tai yra suvienodinti rūkalų kainas. Draudimo priešininkai įrodinėja, kad tai neįmanoma. Prancūzijo­ je ir Airijoje akcizas ir dabar didelis, o Bulgarijoje - mažas. Suvienodi­ nus kainas bulgarai apskritai nebegalės rūkalų įpirkti, nes jie uždirba daug mažiau už airius ar prancūzus. Ta bakas ir jo pramonė bei preky­ ba tabako gaminiais Bulgarij oje (ir dar keliose šalyse) neišvengiamai pereis į pogrindį. O nesuvienodinus kainų, dabar, kai jau nėra sie­ nų, kontrabandinių rūkalų srautas driokstels kaip krioklys pavasarį. Mums, turintiems ilgą sieną su Baltarusija ir sunkiai kontroliuojamą su Karaliaučiaus kraštu, teks ypač kietai gintis. Europarlamento idealistus puola tabako koncernai. Jie įrodinėja, kad Briuselio planai nei protingi, nei įvykdomi. Esą rūkaliai niekur nedings, nes jie priklausomi nuo nikotino. Atsiras juodoji rinka, ir nemaža gyventojų dalis vienaip ar kitaip dalyvaus nusikalstamoje vei­ kloje. Bet Pasaulinė sveikatos organizacija rūkymą priskyrė epidemijų kategorijai. Tik skleidėjas, kaip nurodo ta autoritetinga organizacija, šiuo atveju yra pasauliniai tabako pramonės gigantai. Jų strateginis tikslas - įpratinti kuo daugiau žmonių. Jiems reikia, kad Europoje kasmet pradėtų rūkyti pusė milijono žmonių vietoj tų, kurie metė arba numirė. Kadangi išsivysčiusiose šalyse rūkalių kasmet mažėja po du pro­ centus, tabako koncernai dabar metėsi į varganas šalis ir ten re-

klamai skiria milijardus. Pirmiausia stengiamasi pasiekti jaunus ir pačius jauniausius, nes tyrimai parodė, kad kuo anksčiau žmogus pradeda rūkyti, tuo labiau priklausomas nuo tabako tampa. Be to, reklama jaunimą stipriau veikia. Kita strategija - įdiegti patrauklius įvaizdžius, rūkymą susieti su vyriškumu ir laisve. Ta ip atsirado tas Marlboro kaubojus. Beje, jis mirė nuo plaučių vėžio. Sakysim, Indo­ nezijoje moterys beveik nerūkė. Atsirado reklama - moterys rūkalės daro labdaringus darbus. Jos gražios ir nepriklausomos. Rūkančių mergaičių padaugėjo penkeriopai. Dabar tabako koncernai veržiasi į Afriką, nes ten rūko tik 20 procentų gyventojų. Nieko, tuoj padaugės. Va rganų šalių vyriausybės net padeda tabako ko ncernams - leidžia reklamuotis, kaip tiems patinka. Niekaip nenori suprasti, kad gyven­ tojų gydymas kainuoja daug kartų brangiau negu gaunama pajamų iš akcizo. Abejotina, kad kada nors pavyks visiškai uždrausti rūkymą. Ne­ bent jeigu visi labai protingi tapsime. Bet sumažinti tiek, kad rūkytų vos keli procentai, galima. Reikalinga sveiko gyvenimo reklama - pro­ tinga, sąmojinga, plati ir įvairi. Rūkalų reklama uždrausta, bet būtina uždrausti su rūkymu sieti sėkmę gyvenime, elegantiškumą, šiuolai­ kiškumą. Melaginga reklama - didelis nusikaltimas.

V

TEUTONŲ JUOKELIAI

M ŪSŲ KA I MYNAI VO KI EČIAI M ĖGSTA ŠVE NTES, didelius žmonių susibūrimus, kurie būtinai turi vykti kiekviename kaime, miestelyje ir mieste. Būna jėgos, miklumo varžybos, bet daž­ niausiai stengiamasi kuo daugiau kvailioti ir tyčiotis vieniems iš kitų. Dumblo olimpiada. Eibės žemupyje, kai jūra atslūgsta ir skystas dumblas siekia iki juosmens, vyksta žaidynės beveik pagal olimpinę programą : žaidžiamas tenisas, tik vietoj kamuoliuko - žuvis; esta­ fe tėj e vietoj pagaliuko dalyviai vienas kitam perduoda gyvą ung urį ; futbole kamuolio dėl purvo nesimato ir t. t. Dalyviai mielai voliojasi

dumble. Organizatoriai sako, kad "susivienijęs su purvu, tampi aplin­ kos dalimi ir dėl to puikiai jautiesi". Dalyvauti gali tik 32 komandos, nes varžybų laikas ribotas - jūra grįžta. Norinčių daug, tad registruotis tenka prieš kelis mėnesius. Žiū­ rovų prisirenka apie 6ooo. Naujai atvykstantieji dalyviai turi menką supratimą apie tai, kas ten darosi, ir atvažiuoja nepasiruošę. Sakysim, guminiai batai netinka, jie įstringa purve. Geriausia avėti senus sport­ bačius, juos sutvirtinus virvutėmis ir lipnia ju osta . Ta čiau organizato­ riai patarimų iš anksto neduoda, sako, visiems smagiau, kai dalyviai įstrigę griūna. Juk žnekteli minkštai. Užprotestavus žaliesiems, estafetėje vietoj gyvo ungurio ėmė nau­ doti ryžių pripiltą dviračio kamerą, į kurią įdėtas vibratorius. Vietos parduotuvės kelias savaites kaupia žuvų vidurius ir kitas atliekas, jo­ mis tą kamerą išteplioja. Smarvė tokia, kad dalyviai skuba kuo grei­ čiau perduoti "ungurį" kitam komandos nariui. "Olimpiada" nedarko aplinkos. Potvynis nuplauna visus pėdsakus. Eibės dugne guli blogesnių dalykų negu pora nusmukusių batų. Pasaulinės barzdų varžybos. Barzdoti vyrai rungiasi 17 kategorijų:

"Garibaldžio tipo", "Kaizerio ūsai" ir visokių kitokių barzdų. Daugiau­ siai dalyvių ir linksmiausios varžybos - laisvo stiliaus kategorij ose . Visi dalyviai vilki jų barzdos stilių atitinkančius drabužius ar bent už­ sideda skrybėlę. Plastikinių ančiukų lenktynės. Tai vyksta Tiubingene ir, atvirai sa­ kant, nesuprantu, kas čia juokinga ar įdomu. Dalyviai paruošia savo plastikinius ančiukus, būtinai geltonus. Paprastai jų būna per 6ooo. Savivartis vienu ypu juos išverčia į upę, ir baisiausias emocijos kyla dėl to, kuris ančiukas pirmas pasieks finišo liniją, kuri gan toli. Imtynės pirštais. Tai bavarų sportas. Du žmonės susėda už prisuk­ to prie grindų stalo, vienas priešais kitą. Po vieną jų pirštą surišama odiniu diržel iu. Te isėj ui davus komandą, stengiamasi priešininką pertempti. Dvikova dažniausiai trunka kelias sekundes, bet spekta­ klis sutraukia minias žiūrovų į aludes-palapines, kurių per Bavarijos alaus šventes pridygsta tūkstančiai. Yra Imtynininkų pirštais asociaci-

ja, jos taisyklės gan griežtos. Te isėjas ir minia

laikytųsi, nesužalotų vienas kito. Gladiatorių mūšiai. Tryro mieste kasmet vyksta "Duonos ir žai­ dimų" šventė. Kadaise tas miestas buvo didžiausia romėnų stovykla šiaurės Alpėse, ir dabar per 20 ooo žiūrovų susirenka į romėnų lai­ kų amfiteatrą žiūrėti šarvuotų, į basutes įsispyrusių neva gladiatorių kovų. Atkuriama antikinė aplinka, geriamas midus, pardavinėjami rankdarbiai. Yra net dantų gydytojas, kuris drąsiems arba žiopliams gali parodyti, kaip senovėje buvo gydomi dantys. Akmenų kilnojimo varžybos. Tai jėgos rungtys, vyksta Bavarijoje. Reikia į vieno metro aukštį pakelti akmenį, sveriantį 300 kilogramų.

steb i, kad oponentai jų

Va ržyboms ja u keli šimtai metų . Did žiausi stipr uoliai yra tapę legen­ domis. Pasakojama, kad XV amžiuje Bavarijos hercogas Kristupas 200 kilogramų sveriantį akmenį nusviedė metrą . Tas akmuo išsaugotas, įmūrytas į namo pamatus. XIX amžiuje mėsininkas Hansas Štajeris

vi enu pi rštu pakėlė 254 kilogramus sveriantį akmenį. Vėliau Hansas

keliavo po Europą demonstruodamas savo jėgą.

Elnių staugimo varžybos. Tai vyksta Dortmunde, yra dvi katego­

rij os: "Elnias ieško nuklydusio elniuko" ir "E lnių dvikova". Mačiusiej i

sako, kad labai įdomu ir juokinga. Bet būtų nelaimė, jeigu toks "spor­ tininkas" gyventų kaimynystėje. Lenktynės šienapjovė mis. Jos kasmet vyksta Eibės Krautsando sa­ loje. Va iruotojams tenka va žiuoti 15 kilometrų trasa, kuri eina ir per balas. Įvairių originalių varžybų Vo kietij oj e per metus būna keletas tūks­ tančių.

Dėl antraštės. Žodis "teutonai" turi neigiamą prasmę tik Lietuvoje

ir dar keliose valstybėse. Tai senas vienos germanų genties pavadini­

mas, kuris buvo tapęs visos vokiečių tautos vardu. Sykiais taip save

juokais vadina ir dabartiniai vokiečiai.

4

AZ IJA

SEKSUALI NĖ AZIJOS N E LA IMĖ

ANTROPOLOGAI IR PSICHOLOGAI

EINA Į MŪSĮ

(AFGANISTANAS)

TA RP AT EITIES IR PRAEITIES (INDIJA)

DIDYSIS ISRADĖJAS (JAPONIJA)

NEI JUNGTUVIŲ, NEI SKYRYBŲ (KINIJA)

PA R DUO TOS GYVYBĖS (N EPA LAS)

PREZ IDE NTAI ĮSAKO 2UDYTI (PALESTINA)

(N EPA LAS) PREZ IDE NTAI ĮSAKO 2UDYTI (PALESTINA) ERZACAI IR JŲ FA LSIFIKATAI NAUJAS JA

ERZACAI IR JŲ

FA LSIFIKATAI

NAUJAS

JA PONIŠKAS

ŽODIS

"ME TABO"

S E KSUA LINĖ AZIJOS

NEL AIMĖ

AZIJOJE AUGA 400 MILIJONŲ JAUNŲ VYRŲ, KURIE

neturi ir negalės turėti poros, nes mergaičių gimsta daug mažiau. Kal­ ta medicinos pažanga. Su tokia problema žmonija dar niekada nebu­ vo susidūrusi. Dabar aiškėja, kad didžiausias žmonių naikintojas, ko gero, bus ne Stalinas, ne Hitleris ir net ne Čingischanas, o gan kuklus amerikie­ tis, Stanfordo universiteto profesorius Albertas Macovskis. Jo aukos skai čiuojamos ne šimtais milijonų, o milijardais. To dar niekada nėra buvę. Tu riu omenyje jo išradimą, padarytą prieš dvidešimt trej us me­ tus - ultragarsinį žmogaus kūno skenerį, leidžiantį nėščiai moteriai pamatyti įsčiose nešiojamo kūdikio lytį. Tas aparatas paplito po visą Aziją ir dabar pradeda aiškėti jo darbo rezultatai. Šimtai milijonų moterų norėjo gimdyti tik berniukus ir įstūmė

visą regioną į neregėtą chaosą: jaunų vyrų dabar daug, jiems porų nėra, visi dairosi kaltų, nerimastis auga. Visur ir visada pasaulyje mo­ terų būdavo daugiau negu vyrų . Motina Gamta sutvarkė gerai. Ka­ dangi naujagimiai berniukai dažniau būna silpnesni, sykiais miršta nesulaukę nė dvejų metukų, o tapę vyrais dažniau žūsta tolimose medžioklės žygiuose ar kovose, mamytė Gamta pasirūpino, kad jų gimtų truputį daugiau - vidutiniškai 105 berniukai šimtui mergaičių. Bet Kinijoje šimtui mergaičių ėmė gimti vidutiniškai 120 berniukų,

o Hainanio saloje ir centrinėje Hubėjaus provincijoje - 136. Ten eini

gatve, vaikai gražiai sau žaidžia, pasižiūri - nagi vien bernai. Ir nepa­ sakysi, kad tai dėl skurdo. Ir Hainanis, ir Hubėjus klesti lyginant su kitomis Kinijos vietovėmis. Kitose Azijos šalyse proporcijos irgi aiškiai nenatūralios. Ta ivane šimtui mergaičių tenka 119 berniukų, Singapū­ re - 118, Pietų Korėj oj e - 112, kai kuriose Indijos vietose - 120. Skirtu­ mas gali pasirodyti ne toks jau didelis. Bet padauginkite tuos skaičius

iš milijardo Indijos gyventojų, milijardo trijų šimtų penkiasdešimties

milijonų kinų (kitos Azijos šalys irgi gausios) ir gausite šimtus mili­ jonų jaunų vyrų, kurie nežino, kur pasidėti. Kinija, Indija ir dauguma

kitų Azijos šalių jau uždraudė naudoti apžiūros aparatūrą būsimojo kūdikio lyčiai nustatyti. Bet kyšiai ir žmonių apsukrumas būsimiems tėveliams visada suteikia galimybę apeiti įstatymą. Ultragarsinio ske­ nerio technikas gali net nenusikalsti įstatymui. Nes neprivalo nieko užrašyti ar nuotrauką padaryti. Užtenka, kad pažiūrėjęs į embrioną mamytei linksmai nusišypsos. Arba atvirkščiai - susirauks, nutaisys rūškaną veidą. Tėveliams viskas bus aišku, o techniko niekas atsako­ mybėn patraukti negalės. Daugelis vienišiais likusių vaikinų nusirita į skurdą, praranda ša­ knis, tampa liumpenais. Plinta prostitucija ir homoseksualizmas. Kai kuriuose Azijos rajonuose suvešėjo moterų grobimas. Pagrobia mote­ rį ir parduoda vienišiui. Per dvejus metus tokių banditų kinų policija areštavo 65 236. Kai kurie iš jų sušaudyti. Sunkumai sukurti šeimą tampa dalim Kinijos provincijos proble­ mų kokteilio, į kurį įeina nelygus, šuolinis ekonomikos augimas - viskas klesti, visi dirba, tačiau tik tol , kol Europoj e ar Amerikoj e yra paklausa. Jeigu paklausa apmiršta, žmonės atsiduria gatvėje. Iš visų Azijos šalių mažiausiai mergaičių gimsta Kinijoje - todėl, kad šalies vyriausybė, siekdama kaip nors apriboti besaikį gyventojų skaičiaus augimą, dėl kurio buvo neįmanoma pakelti žmonių gerovės, priėmė įstatymą, kad šeima gali turėti tik vieną vaiką. (Kaip kinus priverčia tokio įstatymo laikytis? Abortai daromi net ir esant vėlyvam nėštu­ mui.) Tas vienintelis šeimoje vaikelis - berniukas - neišpasakytai lepi­ namas, tokius Kinijoje vadina "mažaisiais imperatoriais". Iš jo išaugs artojas, o štai mergaitei reikės duoti kraitį ir tėvai senatvėje liks prie užgesusio židinio, todėl mergaitės nėra "paklausios". Po 10 metų Kinijoje bastysis 40 milijonų įsiutusių viengungių. Vyriausybė svarsto galimybę sušvelninti tą vieno vaiko įstatymą. Kai kuriose provincijose susiJaukusiems mergaitės jau leidžiama turėti ir antrą vaiką. Tačiau gresia kita problema : jei keliol ika metų kiek ma­ žiau varžys gimstamumą, gyventojų vėl sparčiai padaugės, tuoj nebe­ išsiteks savo šalyje. Visa tai svarbu ne vien kinams. Su Kinija menki juokai. Amerikos Centrinė žvalgybos valdyba paklausė savo šalies mokslininkų demo-

grafų ir Kinijos specialistų: ar 2020-aisiais, po dešimties metų, Kinija nenuspręs, kad neturi kitos išeities, kaip tik surengti kokį nors kru­ viną karą, kuriame dėl kokio nors patriotinio tikslo galėtų žūti daug

jaunų vyrų? To kių tikslų surasti nesunku : Ta ivano priju ngimas, je igu

iki tol jis neprisijungs savo noru; gal net dėl Sibiro žemių, kurios kaž­ kada neva priklausė kinų imperatoriams, susigrąžinimo. Azijos gyventojų turtėjimas (o taipyra) nieko nekeičia. Būtent tur­ tingesniuose regionuose gimsta daugiau berniukų. Indijos lūšnynuo­ se mergaičių gimsta maždaug tiek, kiek ir berniukų, o gyvų lieka net daugiau, nes mergaitės atsparesnės. Gal kad vargdieniai neturi pinigų mokėti už tyrimą skeneriu?

Į klausimą, kokios bus to milžiniško lygsvaros tarp lyčių nebuvi­ mo pasekmės, niekas atsakyti negali. Nes pasaulyje nėra buvę nieko panašaus.

ANTR OPO LOGAI

EIN A

Į

MŪŠ Į

IR

PSICH OLOG AI

KARO VEIKSMAI I RAKE IR AFGANISTAN E TĘSIASI JAU

beveik šešerius metus ir visiems įgriso. To kie jau esame - žinios apie sa­

vižudžių susisprogdinimus, sumaitotus žmones, kareivius ir praeivius iš pradžių šiurpina, stverdavomės už galvos, - kaip šitaip galima! - o da­ bar įpratome, laikraščių puslapius sklaidome labai į tai nesigilindami.

Kaip į pranešimus iš kosmoso. Ta čiau tuose karuose yra

Realusis gyvenimas ten, kovų zonose, nepasidaro monotoniškas dėl to, kad mes čia, Europoje, juo mažai domimės. Ten liejasi tikras kraujas ir kančių prakaitas. Nes Amerika ir Europa nusprendė: nors tų dviejų karų laimėti negali, neturi teisės jų ir pralaimėti. Per daug pa­ vojinga visiems. Tai reikštų ir teroristų pergales, ir naujas jų veisyklas. Grumtis su teroristais būtina, tad geriau jau - jų pačių žemėje ir ten, kur terorizmo ištakos. Tie abu karai - Irake ir Mganistane - charakteringi dėl skirtin­ gų ginklų ir priemonių naudoj imo. Didžiuosiuose pasaulio karuose

nauj ienų.

viskas buvo lyg ir aišku: tankai prieš tankus, lėktuvai prieš lėktuvus, kulkosvaidžiai, patrankos - taip pat. Net Vietname tie Vietkongo neva partizanai Saigoną šturmavo tankais (nieko sau "partizanai" su sovie­ tiniais tankais ir savae igėmis patrankomis) . O Afganis tane, ypač Ira­

ke, aviacijos ir tankų daug nepanaudosi. Džihadistai tankų, lėktuvų neturi, nes nėra iš kur jų gauti, tačiau jie naudoja mirtiną "artileriją" - savižudžius. Pasitelkia ir kitą bjaurų ginklą - savų tautiečių galabi­ jimus: šiitai - sunitus, sunitai - šiitus, vieni ir kiti - kurdus; taip jie siekia išpūsti pilietinį karą. Va karų sąj ungininkai pradėjo suprasti, kad vien ginkluota jėga

ten nieko nepadarysi, ir ėmė naudoti kitus

Pradėjo kariaujančiuosius mokyti žiūrėti į savo priešininkus kaip į žmones, ieškoti kelių juos suprasti ir paveikti geruoju. Amerika pa­ sišaukė į pagalbą tai, ką turi geriausio - savo akademinį jaunimą ir mokslininkus. Šiuo atveju - ne automatizuotų ginklų sistemų kūrė­ jus, o humanitarus. Daktaras Markusas Grifinas (Marcus Griffin) iš Kristoferio Niu­ porto universiteto niekada netarnavo kariuomenėje, bet atsidūręs Bagdade ir užsivilkęs uniformą pasikirpo pagal statuto reikalavimus, kasdien pumpuoja raumenis treniruoklių salėje ir išmoko valdyti kul­ kosvaidį. Jis juokauja, kad atrodo visai kaip kadrinis puskarininkis. Jo niekas nemobilizavo - Amerikoje tokių dalykų nėra. Kariuomenė jį pakvietė, sudarė su juo sutartį, paskyrė visai neblogą algą. Jo uždavi­

ne ginklus - priemones.

nys - Amerikos kariuomenės daliniuose Irake ir Afganistane "įdiegti" mokslininkus - antropologus, vietos kultūrų ir elgesio žinovus. Pasi­ rodo, tokių žmonių, gerų specialistų, Amerikos universitetuose dirba daug, ir kariuomenei pavyko nemažai jų prisikalbinti. Pulkininkas Stivas Fondakaras (Steve Fondacaro), rekrūtuojantis tos srities moks­ lininkus, sako, kad antropologai padės į problemą pasižiūrėti kitos žmonių grupės akimis, ir tik paskiau bus sprendžiama, kokių karinių veiksmų imtis. To kia idėja kilo prieš ketvertą metų. Karinė Amerikos vadovybė suprato: kariauti jie kariauja, bet neturi jokių žinių apie tai, kokie žmonės gyvena vietovėse, kuriose pirmu smuiku groja maištininkai.

Nepaisant visų pastangų, vaikučių galvelių glostymų ir dovanų dali­ jimo, amerikiečių žūdavo vis daugiau, vis dažniau įvykdavo karinių klaidų - tai raketos sunaikina vestuvių ceremoniją, tai apšaudo taikų kaimelį. Amerikiečių vadovybė suprato, kad kariaujant su partiza­ nais negalima apsiriboti vien tik žudymu. Ištuštinti apkabą lengva, bet nebūtinai teisingai pataikysi. Geresnių rezultatų duos (nors tai ir sunkiau pasiekti) konflikto zonoje rasta bendra kalba su genties vy­ resniuoju - įgysi pasitikėjimą, surinksi informacijos ir išspręsi vietos konfliktus. Ne iš karto, bet laikui bėgant toks mąstymas pasiekė ir Va ši ngtoną. 2005 metais žymus Jeilio universiteto antropologas Montgomeris Makfeitas (Montgomery McFate) Pentagono užsakymu sudarė labai išsamią kompiuterinę duomenų bazę - žemėlapį, kuriame nurodo­ ma, kur kokios afganų gentys gyvena. Beje, kodėl jie vadinami antropologais - nežinau. Mano galva, tai daugiau psichologai. Nors, be abejo, vietos sąlygas, papročius, tradi­ cijas jie turi gerai žinoti. O gal viskas paprasčiau? Gal tiesiog prireikė žmonių su aukštuoju civiliniu išsilavinimu, netrokštančių tuoj pat visus iššaudyti. Deja, karštakošių visada rasi visose veikiančiose ar­ mijose. pats esu tokių ne kartą sutikęs - tose dviejose šalyse. Ei­ nam drauge patruliuoti, bandau kalbėtis - kaip žirniai į sieną. Tik viena dudena : "N ušaut, išsprogdint, pasmaugt bjaurybes." Tu rbūt kai kareivis atsiduria pavojingoje zonoje, kai žino, kad yra vaikščiojantis taikinys, jo psichika pasikeičia, net karo kapelionas ne visada gali nu­ raminti. Ve ikianč ioj e Amerikos kariuomenėje antropologai pasirodė esą efektyvesni negu milijardus kainuojantys viršgarsinių lėktuvų es­ kadronai. Tie žmonės dėvi uniformas, atrodo kaip kariai, bet jų už­ duotis - sukurti receptą, kad karą arba atskirą situaciją būtų galima laimėti švelniomis priemonėmis. Kariškių žargonu Mg anis tane (Irake irgi) tai vadinama "kariauti švelniai". Apyjaunė antropologė Treisi vadovauja savo kolegų grupei Parti­ jos provincijoje Rytų Mganistane, bjauriame, labai priešiškame Va­ karams regione. Tūkstantis Amerikos ir vyriausybinių Mganistano

n8

AZIJA

kareivių niekaip negalėjo susidoroti su maždaug dviem šimtais tali­ bų partizanų, kurie nuolatos puldinėdavo strateginį vieškelį, be to, retkarčiais surengdavo kruvinas savižudžių atakas. Į tokią zoną buvo pakviesta Treisi ir jos grupė. Patyrusių mokslininkų akys iškart pastebėjo, kad viename kaime gyvena ypač daug našlių. Jų sūnūs aplinkybių buvo priversti eiti pas partizanus, kad gautų algą ir ja dalytųsi su motinomis. Treisi pasiūlė profesinio našlių mokymo planą, vadovybė jį patvirtino ir kariuome­ nei neliko nieko kita, kaip tą planą vykdyti. Einančių pas talibus jau­ nuolių gerokai sumažėjo. Kitas epizodas. Zadrano kaime talibai žiauriai nužudė vietos gen­ ties vadą. Keršijo už per menką paramą, bet turėjo ir kitą klastingą tikslą - supjudyti gyventojus ir dalį patraukti į savo pusę. Treisi įkal­ bėjo genties senolius (ne pati, nes su moterim, kad ir baltąja, senoliai rimtai nekalbėtų, - nusiuntė kelis vyrus antropologus, mokančius kalbą) sušaukti senolių tarybą. Ji konfliktą užgesino ir talibams nepa­ sisekė padidinti įtaką tose apylinkėse. Antropologams pavyksta susitarti su genčių senoliais, kad jie leistų saviškiams eiti dirbti į policiją. Užtikrina apsaugą nuo talibų ir paprastų nusikaltėlių. Priverčia savo kariškius suteikti vietos žmo­ nėms medicinos pagalbą ir bendrauti su mokyklomis. O pati Treisi dabar apsiėmė sutaikyti dvi Zadrano genties grupes, kurios tarpusa­ vy kariauja jau 70 metų. Ne tik sutaikyti, bet ir įkalbėti juos drauge

mokyklą. To kios mokyklos dabar nėra, mat viena

pastatyti prad žios

kuri gentis nepajėgia to padaryti. Be to, Treisi organizavo kilnojamą polikliniką. Atvykus antropologams, zonoje, kur dislokuota 82-oji parašiuti­ ninkų brigada (elitinis amerikiečių dalinys), ginkluotų susidūrimų sumažėjo 6o procentų. Dabar kariai ne tiek persekioja priešus, kiek žiūri, kad būtų užtikrintas saugumas, tvarka, medicinos pagalba. Bandymai kariauti žmogiškais būdais, nenaudojant ginklų, atsi­ rado iš nevilties ir kariuomenėje, ir apskritai Amerikos visuomenėje. Tarp aukštų karininkų nuotaikos smarkiai ke ičiasi. Jie jau pradeda suprasti, kad neturi jokių šansų laimėti ginklu, bet dar nežino, ko-

kia galėtų būti taiki strategija ir kaip ją įdiegti. O po pralaimėj imo Vietname prakišti dar kartą Amerika tiesiog nebegali, tai reikštų jos nudardėjimą žemyn. Mums, Lietuvai, irgi būtų bloga žinia, jei Ame­ rika prarastų autoritetą ir įtaką. Tačiau po šešerių karo Afganistane ir Irake metų, patyrus siaubingai daug išlaidų ir praradus tūkstan­ čius žmonių, abiejų kampanijų rezultatai tebėra menkučiai . Kruvinas chaosas Irake, didėjantis pasipriešinimas pietų Afganistane rodo, kad Amerika veikia labai efektyviai, kai reikia naikinti karinius taikinius, bet yra nevykėlė, kai privalu atkurti valstybes. Kai priešai susimaišo su civiliais gyventojais, smogiamoj i ugnies jėga nelabai padeda, o kar­ tais rezultatas būna net priešingas. Pakeist taktiką nėra lengva. Pentagonas planuoj a turėti 28 kvali­ fikuotų mokslininkų grupes. Tai nėra pigus malonumas. Vieno civi­ lio mokslininko išlaikymas, jo alga ir draudimas, per metus atsieina 400 ooo dolerių. Draudimo kompanijos reikalauja astronominių įmo­ kų, nes ypač bijo tokių žmonių grobimo už išpirką. Norinčiųjų eiti į mūšį nėra daug. Viena iš priežasčių - mokslinė visuomenė į tai žiūri kreivai ir net boikotuoja. Jų nuomone, moksli­ ninkai šitaip remia okupaciją. Klausia: kuo tada antropologai skirtųsi nuo apmokamų CŽV agentų? Antropologo uždavinys, sako jie, pasi­ rūpinti bendrijos, kurios pasitikėjimą pavyko įgyti, saugumu ir kitais interesais, tačiau karo metu tai neįmanoma. Dirbantieji kariuomenėje kolegos atšauna, esą jie nepasidavė kariškiams. Atvirkščiai. "Mes an­ tropologizuojame patį Pentagoną, kariuomenės vadovybę", - sako jie. Programa praktikoje pasitvirtina, duoda gerų rezultatų, likviduo­ jami ne problemų simptomai, o priežastys. Amerikos vadovybė sie­ kia, kad karo veiksmai sušvelnėtų, kad nebebūtų tiek aukų ir kraujo, nes visuomenė, rinkėjai į tai žiūri labai priešiškai. Pentagono šefas Robertas Geitsas (Robert Gates) pareikalavo iš Kongreso dar 40 mili­ jonų dolerių naujoms antropologų grupėms. Jie bus siunčiami visur,

kur stovi Jungtinių Amerikos Va lstij ų kariuomenės daliniai

Ramiajame vandenyne. Irake amerikiečiai ir jų sąjungininkai irgi stengiasi karą sušvelnin­ ti ir kiek galima sumažinti emocijas. Tai daroma keliais lygiais. Ten

- Afrikoj e,

vyksta pilietinis trijų šalies frakcijų - sunitų, šiitų ir kurdų - karas ir amerikiečiai jo laimėti negali, nes laimėti svetimo pilietinio karo neįmanoma. Kaip tu jį laimėsi? Pralaimėjusi pusė visada bus nepa­ tenkinta ir ieškos progos vėl sukilti. Pasaka be galo. Amerikiečiai, atrodo, apsisprendė palaikyti šiitus, juolab kad jie turi daugumą parlamente ir gan neblogai sutaria su kurdais, kuriems

reikia tik vieno - kad niekas jų neliestų, nes pirmą kartą per tūkstan­ čius metų jie turi autonomiją, kuri labai panaši į nepriklausomybę. Didesnės nepriklausomybės jie netgi baiminasi, bijo ir savo ekstre­ mistinių brolių, ypač gyvenančių Tu rkij os teritorij oj e. Nes turkai, per­ sekiodami kurdų partizanus, o kartais ir be persekiojimo, įsiveržia į Irako kurdų autonominę sritį. Su sunitais - jų mažuma Irake, 20 procentų (bet Sadamo laikais jie buvo įpratę gerai gyventi) - elgiamasi kategor iškai. To se provin­ cijose ir rajonuose, kur jie sutinka bendradarbiauti su sąjungininkais

ir laikytis ramiai, jiems atiduodama visa valdžia - administracija, po­

lici ja, teisma i. Te n, kur sunit ai maištauja, prieš

juos paleidži ama vy­

riausybinė (s uprask - šiitų) ka riuomenė, remiama amerikiečių . Ta ip veikiant, sostinė Bagdadas tapo ramiu miestu . Jame teroro aktai jau vyksta retai. Bet kodėl Bagdade ra mu? To dėl, kad šiitai iš mi esto išvarė arba

ištrėmė visus sunitus. Laimėjo miestą, bet padidino aršių priešų skai­ čių. Be to, valdžios perdavimas provincij ose dažniausiai reiškia jos perdavimą arba despotams, tai yra šeichams, arba vietos mafiozams, iškilusiems karo maišatyj e. Nes rinkimai į vietos valdžią artimiausiu laiku nenumatomi. Ir dar: šiitus su iraniečiais - Amerikos priešais -

vi enija bendras tikėj imas ir ki lmė. To dėl šis paktas labai trapus. Šiek tiek - apie padėtį Irake. Glaustai pasakoti apie svetimą šalį visada sunku, todėl pabandy­

siu pateikti vieną pavyzdį - apie tipišką kovotoją (ar teroristą - ga­

lima visaip vadinti). Šešiolikmetis Dija Muhamadas Huseinas turi

dvi

svajones: užmušti daug amerikiečių, o kitą - išvažiuoti gyventi į

Am

eriką. To kia

logika . Gyvena Ravos miestelyje Va karų Irake, Anba­

ro provincijoje. Vieną dieną susiruošė į žygį. Pirmą valandą nakties,

kai tik prasidėj o komendanto draudimas išeiti į gatves, jis per langą išsiropštė iš savo brolio namų ir nuėjo prie medžio, kur buvo paslėpęs sprogmenis. Nunešė tą namų darbo granatą prie žvyrkelio netoliese ir ją užkasė. Po to nuotolinio valdymo pulto baterijas įdėjo į kroviklį ir ėmė laukti. Vė liau sėdėdamas ant sofos policijos viršininko kabinete

tas šešiolikmetis pasakojo, kad naktis buvusi šalta. Po kelių valandų

pasirodė JAV jūrų pėstininkų patrulis, bet Dija nespėjo išimti baterijų iš kroviklio ir sudėti į pultą. Jūrų pėstininkai pravažiavo. Kareiviai Ira­ ke va žiuoja peklišku greičiu. Vėliau apžiūrėję tą granatą polici ninkai

pripažino, kad jeigu Dija būtų sudėjęs baterijas arba paruošęs jas iš anksto, būtų galėjęs užmušti kelis žmones. Jauni vyrai ir žalias jaunimas kaip Dija yra pagrindinė Irake ka­ riaujančių džihadistų jėga. Dija save vadino mudžahedu, laisvės ko­ votoj u. O Irako vyriausybė, koalicijos kariuomenė ir ilgų prievartos metų išvarginti taikūs gyventojai tokius žmones vadina teroristais. Dija atsidūrė Ravos policijos daboklėje. Iš pradžių sėdėjo vienas, bet celė po truputį prisipildė, kai Dija pradėjo pasakoti ir Irako policijai

bei

JAV jūrų pėstininkams pasakė, kas jo bendrai. Suimtieji bus teisia­

mi

tame pačiame mieste. Irgi naujovė. Iki šiol teroristai buvo teisia­

mi

kariniuose koalicijos teismuose. Manau, tai buvo didelis irakiečių

įžeidimas. Užmačiai nepavykus, Dija ket inimo neatsisakė. Ta čiau pamatęs,

kad su amerikiečiais važiuoja policininkai irakiečiai, nutarė mygtu­

ko nenuspausti. Po kelių valandų jis jau sėdėj o internetinėje kavinėje

su savo bičiuliu Achmedu, jį pamokiusiu ir paskatinusiu sprogdinti.

Abudu susiriej o, nes Ac hme das išvadino Diją bail iu. Va ikinai nežino­

jo, kad policija toje jaunimo lankomoje kavinėje buvo įrengusi stebė­

jimo punktą. Kai tik išėjo iš kavinės, Dija buvo suimtas. Kišenėje jis tebeturėjo nuotolinį detonatorių. Va ikino suėmimas pasirodė esąs svarbesnis, negu iš pradžių atrodė. Buvo išvengta pavojingų sprogdinimų, be to, Dija parodė policijai, kur slepiamas tų jaunuolių arsenalas. Plastiko statinės buvo užkastos mies­ telio soduose, jose surasta sprogmenų, detonatorių, du snaiperių šau­ tuvai, Kalašnikovo automatai, šimtai rankinių granatų, raketų ir kitko.

Kodėl vaikinas vos netapo teroristu? Viskas labai paprasta . Išaugo skurde, n vaikų šeimoj e. Vyresni draugai jam įrodinėjo, esą amerikiečiai - tai bedieviai okupantai, todėl kiekvieno irakiečio, jeigu jis tikras vyras, pareiga su jais kovo­ ti. Nuošaliose vietose vykdavo pratybos, buvo sprogdinami užtaisai. Dijai sekėsi neblogai. Išgirdo kalbant, kad galbūt jam bus patikėta savi žudžio misija - susisprogdinti būryje amerikiečių . To kios kalbos atrodė keistos, netgi juokingos, bet vaikino negąsdina. Policijos daboklėje jam nesaldu. Bendrininkai, atsidūrę toje pačio­ je celėje, kaltino jį, kad leidosi sugaunamas ir išplepėjo. Aprimdavo tik tada, kai visi drauge pradėdavo vainoti amerikiečius. Likimo ironija - vyresnysis Dijos brolis yra policininkas (Irake to­ kia giminystė nėra kliūtis įsidarbinti policijoje). Kai tas pamatė Diją daboklėje, spjovė į jį. Paskui pasakė, kad tėvas siunta iš pykčio ir tik laukia, kada Dija bus paleistas - tada jam parodysąs. Paklaustas, ką norėtų veikti gyvenime, Dija ramiai atsakė: arba išvažiuoti gyventi į Ameriką, arba tapti Irako policininku. Ir spręsk, žmogau, apie tą karą vadovaudamasis logika. Kartais pagalvoj i: o kodėl Va karų pasaulis nenumoja ranka į visa tai - a, žinokitės ! Buvo pamėginta tai daryti. Niekas nesikišo į Artimųjų Rytų gyve­ nimą, net į pačių radikaliausių - vahabitų . Rezultatas - kruvini rug­ sėjo n-osios teroristų smūgiai ir tūkstančiai suplanuotų kitų, kuriuos jau išmokome likviduoti iš anksto.

TA RP AT EITIES

IR

P RA E ITI ES

" KAŽ KA DA MIE STUOSE VA Ž INĖ JO TO KIE TRAMVA­ jai, tai kodėl dabar nesukurti tokių automobilių?" - pagalvojo prancū­ zų išradėjas Gajus Negrė (Guy Negre) ir padarė suspaustu oru varomo automobilio projektą. Prototipas išvysto iki no km per valandą greitį, juda be triukšmo ir dūmų, o jo užtaisymas, kurio užtenka 200 kilome­ trų, kainuoja 5 litus. Išradėjas dvejus metus ieškojo, kas susidomėtų

bent tokio įtaiso principu, ir tik dabar lengviau atsiduso - sutartį dėl

Indijos koncernas Tata . Tas pats, kurio pasaulyje - jau pradėtas gaminti serij i­

niu bū du. Va romas benzinu, bet kainuos tik 6ooo litų. Galbūt Negrė sumanymas bus sėkmingas, o gal nugrims į užmarštį kaip daugybė kitų, bet kol kas tą idėją ėmėsi įgyvendinti minėta indų firma. Jie - ne kokie nors avantiūristai : koncerno Ta ta automobiliai, autobusiukai, autobusai, sunkvežimiai, vilkikai ir traktoriai sudaro pusę viso Indijos transporto ir pasaulyje pripažįstami. 2008 metais koncernas nusipirko britų firmas Land Rover ir fag uar. Ta ip pat įsigij o

pasaulyje plieno liej imo gigantų, ir Pietų

Korėjos automobilių firmą Daewoo. Tetley arbata - irgi Tatos. Indijos verslininkai siaučia pasaulio finansinėse rinkose. Ypač suaktyvėjo, kai Va ka ruose pra sidėj o ekonominė griūtis ir pir kti tapo paprasč iau. 2008 metais indai Va karuose supirko verslo už 25 mili­ jardus dole rių . Tai šešis kartus daugiau, negu kad Va karai investuoja Indijoje. Krizė palietė ir Indiją, bet kitaip ir ne tiek, nes Indijoje beveik viskas sava. Tik naftos ir dujų nėra, bet tai - ne kažin kokia bėda, kuro šaltiniai netol i. Ta ip, Indijoje skurdas baisus. Ta čiau je igu Amerika didžiuojasi savo Silikono slėniu, kur susispietė keli tūkstančiai tyrimo laboratorijų ir institutų, tai Indijoje tokių aukštųjų technologijų įstai­ spiečių trigubai daugiau, o jų mokslininkai kvalifikacija ir energi­ ja neatsilieka nuo amerikiečių. Indijos universitetai - vieni geriausių pasaulyje, be to, labai daug indų studijuoja Europoje ir Amerikoje. Paskui jie ten padirba kurį laiką ir grįžta namo. Vien Bangaloro mieste šiuo metu dir b a 150 tūkstančių kompiuterių programuotojų. O iš viso Indijos informatikos sektoriuje pluša pusantro milijono žmonių. Būtent tas mokslinis užnugaris leidžia gan nesunkiai ištverti kri­ zę ir net ja pasinaudoti. Plieno magnatas Lakšmis Mitalas (Lakshmi Mittal) jau šešeri metai supirkinėja plieno liejyklas ir kitas metalurgi­ jos įmones visame pasaulyje - Didžiojoje Britanijoje, S iaurės ir Pietų Amerikoje, Ukrainoje, Lenkijoje. Kitas metalurgijos magnatas, S iširas Baj orija (S hishir Baj oria ), superka įm ones Brazilij oj e, Kinij oj e, Vo kie­ tijoje, Rumunijoje. Italijoje geriausi restoranai pereina į indų rankas.

projekto finansavimo pasirašė automobilis Nano - pigiausias

ir Co rus, vieną didžiausių

Moterys žino kosmetikos firmą Yardley. Ji - jau indiška, priklauso mi­ lijardieriui Jatanijai (Jatania), dabar indų žaliavas ir patirtį derina su europietiškąja. Indai perka net škotiško viskio firmas. Tačiau didžiausias smūgis britams buvo, kai vieną rytą atsivertę laikraščius sužinojo, jog garsioj i East India Company - Rytų Indijos kompanija - jau ne jų nuosavybė, o indų. Ta garsi kompanija buvo sukurta XVI amžiuje (Elžbieta I jai buvo suteikusi prekybos su Indija monopolį). Iš esmės, ji valdė visą to laiko Indiją nuo Afganistano sienos iki Vietnamo, turėjo net savo kariuo­ menę. 2008 metais televizijos magnatas Chandra tą kompaniją nu­ pirko (ji buvo tapusi paprasčiausia jūros transporto firma). Chandra nežinojo, ką su ja daryti. Dienraštis Times of India išėjo su didžiule antrašte pirmame puslapyje: "Mes valdome Britaniją!" Indijos ran­ kose jau atsidūrė naftos laukai Sudane (ten ji konkuruoja su Kinija), gamyklos Singapūre ir keli pasaulio prekybos tinklai su parduotuvė­ mis-milžinais. Indijos įtakos augimui didelę reikšmę turi emigracija. Statistika rodo, kad indų šeimų, apsigyvenusių Britanijoje, vaikai vidurinių mokyklų brandos egzaminus išlaiko daug geriau negu anglų vaikai. Amerikoje tarp praturtėjusių teisininkų, gydytojų, kompiuterių speci­ alistų indai sudaro 12 procentų. Kai kurie Mumbajaus ir Naujojo Delio kvartalai jau labai panašūs į turtingus Europos ar Amerikos miestus - tviska reklamos, spindi ištaigingos parduotuvės. Indija kasmet išleidžia apie tūkstantį kino filmų. Jie gaminami Mumbajaus rajone, kuris ironiškai vadinamas Bollywood. Daugiausia tai kisielius su sirupu. Bet toje šlamšto masėje pasitaiko ir gerų juostų. Kaip ir visame kino pasaulyje. Sakytum, indai turėtų nešioti užantyje akmenį, skirtą britams, ka­ dangi tie juos 300 metų valdė. Nelabai nešioja. Nes britai išėjo gan taikiai, po savęs paliko demokratijos įpročius (ne toks jau dažnas reiškinys Azijoje), tvarkingą teismų sistemą, geležinkelių tinklą, na, ir anglų kalbą. Didžiulė tauta nesiraukydama vartoja savo buvusio ko­ lonizatoriaus kalbą kaip antrąją valstybinę. Ji tapo rišamąja medžia­ ga dviem šimtams Indijos tautų, kalbų ir dialektų. Dar daugiau. Kai

Amerikoje žmogus skambina į kokią nors savo šalies žinybą, norė­ damas gauti informacijos, jis nežino, kad atsiliepęs malonaus balso savininkas sėdi Indijoje. Gydytojas indas neišeidamas iš namų ana­ lizuoja internetu jam persiųstas Amerikos ligonių rentgenogramas, tūkstančiai programuotojų rašo programas Amerikos bankų ir versli­ ninkų kompiuteriams, mokytojai internetu padeda amerikoniukams ruošti pamokas. Be anglų kalbos tai būtų neįmanoma, o be Indijos užnugario Amerika ir kai kurios Europos šalys jau nebeišsiverstų. Tai visiškai nereiškia, kad į Indiją atėjo gerovė. Dirba ir suduria galus su galais apie tris šimtus milijonų indų - tik trečdalis. Kiti 6oo milijonų vargsta juodą vargą. Jeigu turi lopinuką žemės, tai bus pa­ skendęs skolose. Labai dažnos tokių skolininkų savižudybės. Kiti ne­ turi nieko ir pusnuogiai miega gatvėse. Indija į modernizacijos kelią įsiveržė gerokai vėliau už Kiniją. Prieš aštuonetą metų kalbėjau su dviem indų verslininkais, grįžusiais iš Ki­ nijos. Jie negalėjo nuslėpti pavydo: "Ką ten, mums iki Kinijos labai toli !" Kinija vystėsi greitai aptarnaudama Va karų šalis. Pagal Va karų užsakymus gamino brėžinius, technologijas ir pavyzdžius. Mums, žvelgiantiems iš tolo, Kinija gali atrodyti kaip amžinai triū­ siantis milžiniškas skruzdėlynas. Iš tikroyra kitaip. Daug valandų per parą dirba ir kuklius kiniškus atlyginimus gauna tik 8o milijonų iš milijardo trijų šimtų milijonų kinų, tai yra tik šešioliktoji gyventojų dalis. Daug mažesnis nuošimtis negu indų. Kiti kinai, milijardas su geru trupučiu, skendi tamsoje, varge, o nuo šiek tiek laimingesniųjų juos skiria visa epocha, šimtas metų. Dirbdami pagal vakarietiškus brėžinius kinai mažai rūpinosi sava technologine baze ir kadrais. Ne­ turi nė vieno universiteto, kuris galėtų prilygti esantiems Indijoje. Ir štai dabar, kai Va karai sumažino užsakymus, milijonai Kinijos dar bi­ ninkų važiuoja namo. Ir jeigu prezidentas Obama įgyvendins pažadą bent dalį gamybos grąžinti į Ameriką, Kinijos apmirimas gali tapti nuolatinis. Indija vystėsi lėčiau, bet negailėjo lėšų mokslui, sukūrė nuosavą technologinę bazę. Kad ir vaistų pramonė. Gamyklos įdėmiai stebi, kada baigsis kurio nors žinomo vakarietiško vaisto patento laikas.

Baigėsi - užverčia pasaulį lygiai tokios pat kokybės vaistu, tik kitu pavadinimu ir pigesniu. Parazitiška, bet vartotojams - į sveikatą. Ekonomikai spyruokliuojant Indija tebelieka labai spalvinga eg­ zotiška ša lim, kurioj e rasi modernizmo, fe odalizmo liekanų, net akmens amžiaus pėdsakų, visų pasaulio religijų ir prietarų, visas ke­ turias rases - baltąją, juodąją, rudąją ir geltonąją. Pasakiškų turtų ir neapsakomo skurdo. Kodėl ten išliko tūkstančių metų senumo vertingi reiškiniai - sa­ kysim, ajurvedinė medicina, bet ir bjaurūs senovės reliktai? Beveik visi Indijos tikėjimai reikalauja, kad žmogus pripažintų savo likimą, savo karmą, ir nesiblaškytų, neieškotų kitos išeities, o tik gerėjimo

toje korio akelėje, į kurią likimas jį patalpino. Ne griautų pertvaras, o siektų vidinio tobulėjimo. Indai religingi, savo tikėjimus praktikuo­

ja intensyviai. Labai patogi padėtis turtingiesiems ir valdantiesiems,

pasakys cinikas europietis ir, ko gero, bus teisus. Bet ta padėtis nėra tokia pražūtinga varguoliui. Nes revoliucijos ir karai varguolius nu­ skriaudžia labiausiai. O Indijos struktūra - bičių korys - išliko tokia

pati apie 6ooo metų. Be abejo, buvo karų, bet tai niekai palygint su tuo, kas dedasi visame pasaulyje, arba su Europos istorija. Kastos oficialiai panaikintos dar 1950-aisiais. Tai įrašyta į Konsti­ tuciją. Didžiuosiuose miestuose - Mumbajuje, Madrase, Delyje, Kal­ kutoje - nepastebėsite jokių kastų. Provincijoje neįgudusio keliautojo

akis jų irgi nepamatys. Bet jos gyvuoja, atskirtos viena nuo kitos tarsi stikline nepramušama siena. Leisiu sau negražiai paklausti vieno da­ lyko: ar jaučiate barjerą tarp savęs, savo šeimos ir, sakysim, čigonų?

O čigonai ar jaučia tą barjerą, kai žiūri į mus? Ar įmanomos mišrios

vedybos? Ta ip, būna. Tik In dijoje tie barjerai kur kas galingesni ir jiems tūkstančiai metų. Kadaise buvo tik keturios kastos: brahmanų, tai yra šventikų, kša­ trijų (žemės savininkų, karių ir karalių), vaišijų (pirklių ir amatininkų) ir šudrų (žemdirbių ir tarnų). Istorijos priešaušrio laikais net buvo ga­ lima pereiti iš kastos į kastą. Išmokai amato - tapai vaišiju. Laikui bė­ gant priklausymas kastai tapo paveldimas, o pačios kastos skaldėsi ir dabar jų yra 280, nors nė viena oficialiai nepripažįstama. Neliečiamie-

ji (kai būsite Indijoje, jų taip, šiukštu, nevadinkite) dabar save vadina dal '' 'iis, tai yra persekiojamaisiais. Priklauso kastai, kuri yra žemiau bet kurios kitos. Spėjama, kad tai čiabuvių, kuriuos prieš 4000 metų pavergė iš šiaurės atėję šviesesnieji arijai, palikuoniai. Iš tikro dalitų

oda tamsesnė. Arba tai ateiviai iš pietų. Didžiuosiuose miestuose ir pietvakarinėse valstijose dalitą atpažinsi tik iš to, ką jis dirba: valo nu­ tekamuosius vamzdžius nusileisdamas į požemius, surenka ir užkasa pastipusius gyvūnus, lupa gyvulių odas ir jas išdirba, degina žmonių lavonus, skuta ir kerpa kitų kastų žmones (tai irgi laikoma nešvariu

darbu - atliekos) , mat nė vienas kitos kastos indas

nors mirtų iš bado. O dalitų gyvenimas už didžiųjų miestų ribų tur­ būt yra baisiausia, kas mūsų planetoje žmogui gali nutikti. Šešiasdešimtmetė dalitė Hiravati Utar Pradešo valstijoje netyčia apipylė vandeniu praeinančios moters pėdas. Grupė vyrų ją puolė ir čia pat vietoje plikom rankom užmušė. Penki dalitai nusipirko pasti­ pusią karvę ir vilko namo, ketindami nulupti ir išdirbti odą. Apylin­ kėje pasklido gandas, neva ji e tą karvę užmušė. Va ls tiečių minia visus penkis pakorė. Tai nutiko vos prieš metus. Dalitai turi patys saugo­ tis, kad nepaliestų aukštesnės kastos žmogaus - ne tik savo kūnu ar drabužiais, bet net ir šešėliu. Jiems nevalia gerti vandens iš to paties šulinio kaip kiti, arbatos - iš tų pačių stiklinių, negalima įeiti į nor­ malias šventyklas. Dalis dalitų, vadinamų "nematomaisiais", turi teisę pasirodyti tik saulei nusileidus. Dėl to paties - kad jo šešėlis nekristų ant kaimynų. Dar kita jų grupė, musaharai, gali valgyti tik žiurkes -

tų darbų nesiims,

kitokią mėsą valgyti jiems uždrausta. O dalitų - apie 200 milijonų, penktadalis Indijos. Be abejo, tai rasizmas, pridengtas tikėjimu ir pa­ teisinamas tradicijomis. Dalitai jau kovoja už savo teises. Ta ip, kaip tipiš ka In dijai - ne­ sigriebia ginklo nei streikų, o tik naudoja demokratiją. Ir įvyko ste­ buklas! Utar Pradešo valstijoje dalitų partija, vadovaujama labai simpatiškos Majavati Kumari (Mayawati Kumari), laimėjo rinkimus ir paėmė valdžią į savo rankas. Tai - ne smulkūs miltai. Utar Pradeše yra 170 milijonų gyventojų, tiek, kiek Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Lietuvoje kartu sudėj us. Dalitams rezervuotos šešios vietos fe dera-

liniame parlamente ir 16 procentų vietų visose valstybinėse įstaigose.

Ta čiau kas iš to? Įstaigų vadovai dali tus priima, bet paveda ji ems valy­

tojų ar kitus fizinius darbus. Gyvenimas Indijos provincijose tebėra žiaurus. Provincijas retai

pasiekia turistai, nes ten nėra ką veikti ar žiūrėti, be to, pasaulis, iš­ skyrus Pakistaną, apskritai jaučia simpatiją Indijai, todėl blogos ži­ nios iš tos šalies gilumos retai iškyla į viešumą. Siekdama daugiau demokratijos, centrinė Indijos valdžia suteikė nemažai galių vietos savivaldybėms. Atrodytų - gražu. Bet įvyko tai, kas negalėjo neįvykti - provincijose ėmė atgyti neva panaikinta kas­ tų sistema, o vieši žmogaus plakimai botagais ir net viešai vykdomos

pan­

čajatams - savivaldybėms. Viskas būtų gerai, jeigu jos rūpintųsi šuli­ nių kasimu ar mokyklų stogų remontais. Bet jos į savo rankas sugriebė žmonių likimus. Pančajatai tapo bendrijos gyvenimo reikalų teismais, kuriuose niekas nebando pažiūrėti į klausimą iš įvairių pusių, nėra pasiskirstymo į kaltintojus ir advokatus, negalima nei apeliuoti, nei susitaikyti. Užėjai į parduotuvę, o ten jau laukia grupė kaimynų. Nes neva flirtavai (iš tikro - tik maloniai pasikalbėjai) su simpatiška ište­ kėjusia kaimyne. Tie susirinkusieji jau iš anksto tave nuteisė ir tuoj prarysi savo dantis. Jauną merginą užmušė lazdomis, nes pasklido gandas, kad ji pagimde pavainikį. Jauną porą jų pačių giminės įtempė į kūtę, sukapojo į gabalus ir sudegino, nes vaikinas buvo brahmanas,

o mergina - iš žemesnės kastos. Kitą merginą pančajatas apkaltino

"nemoraliu elgesiu", privertė su visa šeima išeiti iš namų ir iš kaimo.

Tik vėliau paaiškėjo, kad merginos pilvas buvo padidėjęs dėl auglio. Švelniausia pančajato bausmė - pririšti žmogų nuogą prie stulpo arba

plikai nuskusti galvą.

bet nei centrinė, nei valstijų valdžia nieko padaryti negali. Nes kita

Indijos problema - įstatymai geri, bet nelabai vykdomi. Žodis "radža" reiškia "karalius", o "maharadža" - didysis karalius. Anksčiau tokiam karaliui priklausė didžiuliai žemės plotai, miestai ir daugybė žmonių, bet buvo ir tokių, kurie turėjo tik vieną kaimą. XIX amžiuje, kai britai įsitvirtino Indijoje, ten gyveno 546 maharadžos

mirties bausmės tapo duona ka sdiene. Va ldžia vietose priklauso

To kie veiksmai prieštarauja In dijos įstatymams,

ir daugiau kaip tūkstantis radžų. Britai ne kariavo prieš juos, apskri­ tai nekariavo prieš Indiją, nes niekada nebūtų įstengę nugalėti, o pa­ traukdavo radžas savo pusėn - dovanomis, aukštais laipsniais britų armijoje, ordinais, europietiškais ginklais, supjudę su kaimynais, na, ir garatija, kad jų valdžia tęsis. (Dabar taip Irane ir Mganistane bando elgtis JAV generolas Deividas Petreusas.) Britams įsitvirtinus, radžos gyveno karališkai, bet tarsi namų arešte. Galėjo medžioti. Kai išvyk­ davo iš rūmų, griaudėdavo patrankų saliutai, kai grįždavo namo - irgi. Bet išvykti į užsienį be britų leidimo neturėjo teisės. Britai kontrolia­ vo gynybą, finansus ir užsienio reikalus. Radžos galėjo kaupti turtus, statyti ištaigingus rūmus. Džodhpuro (Jodhpur) rūmai - didžiausias privatus namas pasaulyje su 340 kambarių. Kiti mėgo haremo žai­ dimus, kai kurie tapo narkomanais. Jie buvo geriausias kolonizato­ rių ramstis. Kai 1947-aisiais britams teko išeiti, Anglijos vicekaralius Indijoje Luisas Mauntbetenas (Louis Mauntbatten) sušaukė į sostinę visus radžas ir pranešė: dabar šalį valdys išrinktas Indijos prezidentas. Kuo susirūpino monarchai? Dviem dalykais. Ar jie ir toliau turės mo­ nopolį medžioti tigrus? Ar jiems liks saliutų patrankomis teisė? Radžos ir maharadžos liko. Jų dabar apie 380. Indai nemėgsta vis­ ko versti aukštyn koj omis. Kam? Radžos turi rūmus, tarnų, žemės. Neturi politinės valdžios, bet yra gerbiami. Jų pasuose, skiltyje "pro­ fe sija", rašoma : "valdovas". Jie tebevaldo pasakiškus turtus. Kašmyro maharadža 1984 metais pakvietė grupę Ženevos juvelyrų suskaičiuo­ ti ir įvertinti jo turtus. Juvelyrai pluša kasdien, bet darbo iki šiol ne­ baigė.

DIDY S IS

I Š RA D Ė JAS

DIDŽIAUSIAS MŪSŲ LAI KŲ IŠRADĖJAS GYVENA Japonijoje ir, žinoma, yra japonas. Dabar jam 8o metų, jis yra 3200 patentų savi ni nkas - pralenkė legendinį Amerikos išradėj ą To mą Elvį Edisoną, kuris per savo gyvenimą užpatentavo 1093 išradimus ir dėl kurio turime elektros lemputę, patefoną, kitų gerų dalykų.

To įžymaus ir labai savotiško japono vardas Joširas, pavardė Naka­ macu, bet išradėjas reikalauja jį vadinti daktaru Nak aMacu. Tu ri teisę

į daktaro titulą, mat baigė garsųjį To kij o imperatoriškąj į universitetą,

be to, inžinerijos ir teisės fa kultetus. Keistenybių jam netrūksta. Pareiškė, kad mirs 144 metų, tvirtina žinąs, kaip tokio amžiaus galima sulaukti, iki mirties iš viso žada už­ patentuoti 6ooo išradimų. Tai ką vis dėlto jis išrado? Pradėsime nuo to, kad didelių, epochos svarbos išradimų pats vienas žmogus mūsų laikais padaryti jau ne­ begali. Ne todėl, kad viskas jau išrasta. Ojė, kiek dar daug žmonijai reikia - energetikos, mitybos, transporto, ryšių, gamtos apsaugos ir kitose srityse. Bet viskas tapo sudėtinga ir tarpusavyje taip standžiai susiję, kad naują žingsnį darant turi dirbti didžiuliai kolektyvai ir plu­

šėti daugelį metų. Dabar juokingai atrodantys gremėzdiški pirmieji kompiuteriai buvo sukurti XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje; jų pradininkas dabartinių kompiuterių nei atpažintų, nei mokėtų jais dirbti. Tas pat dėl interneto, dėl Microsoft. Bilas Geitsas ne kažin ką naujo išrado, o suvienijo įvairius gimstančios naujos technikos ele­ mentus, patobulino įrangą ir sukūrė koncerną. Tai - geri išradimai. Bet panašiai yra ir dėl blogųjų. Prakeiktos atominės bombos tėvu laikomi bent 15 vyrų, ir kiekvienas iš jų turi teisę tokiu vadintis. Tiesiog žmonės naudoj osi vienas kito idėj omis, atradimais, kuriuos vis tobulino. Būtent todėl dėl daugumos išradimų ginčijasi tautos: "Mano, mano, mano!" Stivensonas lyg ir sukūrė pir­

galėj ęs to padaryti, jeigu prieš tai Džeimsas st acion arios, nevaž iuoj ančios garo mašinos.

Dar neseniai sovietai mėgo tvirtinti, kad garvežio išradėjas - rusas. Tik niekas negali pasakyti, ar Stivensonas apie jį ką nors žinojo, ar ne.

mąjį garvežį, bet nebūtų Va tas nebūtų pagaminęs

mąjį garvežį, bet nebūtų Va tas nebūtų pagaminęs Tas pat dėl radijo. Galbūt Popovas - ir
mąjį garvežį, bet nebūtų Va tas nebūtų pagaminęs Tas pat dėl radijo. Galbūt Popovas - ir

Tas pat dėl radijo. Galbūt Popovas - ir daugelis kitų - eksperimentavo su radijo bangomis, gal net siuntė pirmas radiogramas, nes pasaulinė technika jau buvo pasiekusi tokį lygį. Bet Markonis radijo ryšį panau­ dojo praktiškai ir jį užpatentavo. Bet grįžkime prie mūsų japono. Be kolektyvinio išradimų kūri­ mo, jis sugeba kai ką sugalvoti ir pats vienas. Sakysim, elektroninis

laikrodis, varomas baterija, - jo išradimas. Iš pradžių toks laikrodis buvo didelis, kabinamas ant sienos, bet kai tik pavyko pagaminti nago dydžio bateriją, jis sumažėjo ir tapo rankiniu. Pirmasis - Japonijoje

XX amž iaus 8 dešimtmetyj e gamintas "Pulsar". Vyresni skaitytojai gal

jį net atsimins. Štai kodėl iš pradžių visi elektroniniai laikrodžiai buvo

vien japoniški. Dabar tokių turime įvairių markių, bet juos pirkdami visada mokame keliasdešimt centų daktarui NakaMacu, nors to ne­ žinome. Nebent jie būtų piratiškai nukopijuoti ir pagaminti kur nors Kinijoje ar Indijoje. NakaMacu gabumai pasireiškė kone nuo pat gimimo. Pirmąjį iš­

radimą padarė vos penkerių metukų - sukūrė

modeliams, kad tie ore nesivartytų. Paskui, pamatęs, kad motinai sunku perpilti sojų padažą (būtinas japonų maisto priedas) iš didelių butelių į mažus, sugalvojo specialią pomputę, kurią sulaukęs 14 metų užpatentavo. Iki šiol ji pardavinėjama Japonijos prekybos centruose.

Studijuodamas Imperatoriškajame universitete padarė, ko gero, žino­

miausią išradimą. Japonas labai mėgsta muziką, bet jį erzino čežėji­ mai ir spragsėjimai, kai klausydavosi plokštelių, ypač senų (tarkim, su jo mylimiausia Penktąja Bethoveno simfonija). Sukūrė medinį kom­ piuterinio diskelio prototipą ir grotuvą, o 1952-aisiais gavo Japonijos patentą įrangai, pavadintai "elastinis diskas ir jo skaitytuvas". Tai buvo 20 metų anksčiau, negu IBM Amerikoje užpatentavo panašų diską ir jį patobulino (tai - DVD). Amerikiečių firma iš japono nupirko 16 su

tuo išradimu susijusių licencijų.

Bet čia prasideda komercinės pelkės. Nebuvo paskelbta nei kiek amerikiečiai sumokėjo japonui, nei kokios buvo sąlygos. Beje, firma

IBM atsisako patvirtinti pirkusi patentą. Užklausta atšauna: "Mes tik bendradarbiavome su daktaru NakaMacu." Viena aišku: po sandorio su IBM jaunasis inžinierius NakaMacu

jau turėjo užtektinai lėšų ir atsidėjo vien išradimams. Iš jų gyvena iki

šiol. Ir gan neblogai - spauda jo turtą įvertino 75 milijonais dolerių. Kokie kiti reikšmingesni jo išradimai? Bilietai su magnetine juos­ tele, taksometras ir ypač sintezatorius, be kurio neįmanomas šiuo­

darbas. (Stivas Vo nderis (Stevie Wo nder)

laikinių muzikos grupių

stabilizatorių lėktu­

asmeniškai padėkojo daktarui NakaMacu už sintezatorių.) Atsipalai­

davimo ir stimuliavi mo fo telis "Cerebrex" -

nių garso bangos keliauja kūnu nuo pėdų iki pakaušio, skatina kraujo cirkuliaciją ir smegenų aktyvumą. Daktaras NakaMacu giriasi, kad 20 minučių jo fo telyj e atgaivina smegenis taip, kaip 8 va landos miego. Be

to, gerina atmintį, matematinius gebėjimus, kūrybingumą, regėjimą, mažina kraujospū dį. Abituriento svaj onė egzaminų išvakarėse! Tu r­ būt ir Lietuvoje kas nors tokį krėslą jau turi.

NakaMacu sukūrė ir užpatentavo variklį, kuris skaldo vandenį į deguonį ir vandenilį, o tą galima sumaišyti su benzinu ir naudoti pa­

visiškos sėkmės toj e srityje jis dar nepa­

siekė, nežinia, ko ten jam dar trūksta. Pastaruosius tris dešimtis metų jis ypač daug dėmesio skiria mitybai, kuria visokius smegenų veiklą skatinančius gėrimus ir užkandžius. Vienas jų - specialus džiovintų krevečių, jūros dumblių, sūrio, jogurto, ungurio, kiaušinių, jautienos ir paukštienos kepenų mišinys plius vitaminai. Nemanau, kad labai skanu, bet jis sako, esą tokio mišinio užvalgę šokinėja net seniai. Jo nuomone, toks maistas sukuria "kūrybinę atmosferą", labai sustiprina dvasią ir kūną. Kiekvieną patiekalą, kurį valgo pats, jis aprašo, anali­ zuoja ir fo tografuoja nuo 1971-ųj ų. Kokiam ve lniui ?! A, sako ji s, mais­ to, kurį suvalgėme, pasekmes pajuntame tik po dviejų trijų dienų, bet tada jau nebeatsimename, kas lėkštėje buvo. Ir tvirtina: toks dėmesys valgiui jam leidžia pastebėti, nuo kokio maisto į galvą ateina genialios mintys, o nuo kokio apima depresija ir mieguistumas. Pats maitinasi tuo savo maistu, valgo tik kartą per dieną ir suvartoja ne daugiau kaip 700 kalorijų. Tu ri savąj ą gyvenimo filosofiją. Jo žodžiais, visko pagrindas - stipri dvasia. Japonams to dvasinio stiprumo netrūksta. Blogiau su kūnu. To dėl jis laikosi tokio derinio : dieta, jo kio alkoholio ir tabako, miegas

prastuose varikliuose. Ta čiau

specialiai parinktų daž­

tik 4 valandas per parą (anot jo, ilgesnis kaip šešių valandų miegas - nuodai smegenims), seksas ir kai kurios sporto rūšys. Smegenims naudingiausia, jo nuomone, plaukymas ir svorių kilnojimas. Geriau­ sios mintys į galvą jam ateina pasinėrus į vandenį baseine ir sulaikant kvapą tol, kol įmanoma ištverti, kai plaučiuose baigiasi deguonis.

(Vis dėlto skaitytojui nepatariu taip eksperimentuoti.) Tas mintis už­ sirašo irgi po vandeniu - turi pasidaręs specialų bloknotą . Mūsų, paprastų žmonių, požiūriu, jis - keistuolis. Be abejo, ser­ ga didybės manija ir nesivaržo kitus vedžioti už nosies. Ant jo namų turti ngajame To kij o kvartale pritvirtinta iškaba : "D id žiausias pasau­ lyje išradėjas". Viduj sienos apklijuotos jo diplomais, komiksų apie

jį ištraukomis, pažymėjimais ir padėkos laiškais, tvirtinančiais, kad

NakaMacu - didžiausias išradėj as žmonijos istorij oj e. Svečius priima, bet iš pradžių jie turi pasižiūrėti filmą, pasakojantį apie jo išradimų pristatymus, televizijos laidas apie jį ir kitas ceremonijas, kuriose da­ lyvavo. Knygoje apie save rašo: "Esu tarsi laiko mašina, 10-2.0 metų pažengęs toliau už kitus." Arba : "Visi mano išradimai sėkmingi 100 procentų." "Esu vienintelis, kurio išradimai išgelbės Japoniją." Tai dar

būtų nieko. Kai kurie jo pažadai vis dėlto išpūsti. Sakysim, kad jo iš­ radimas leis namus apšildyti paslaptinga kosmine energija. Bet kai paprašoma paaiškinti konkrečiau, ima išsisukinėti. Per visus rinki­

tačiau niekada nebuvo išrinktas,

mus

nors žmonėms žadėjo aukso kalnus, net sukurti skydą, kuris atmuštų į sostinę skrendančias raketas. Tvirtina, kad išradimų nepadarysi, jei­ gu sieksi vien pelno, juos galima sukurti tik iš meilės žmonėms. Esą

nežiūrint uždirbtų milijonų jis nėra turtingas, nes turi išlaikyti 100 asistentų ir padėjėjų, kurie tobulina ir tikrina jo išradimus. Šiuo metu

ja ponas su asistentais vykdo 6oo projektų

ir užima 30 pastatų To kij o

centre. Atsisakau diagnozuoti, ar tai iš didelio rašto išėjęs iš krašto žmo­ gus, ar genijus. Žinau viena : tie, kurie pralenkdavo laiką, bendraamžių

dažniausiai būdavo išjuokiami, o dar anksčiau net ant laužų degina­ mi. Žmonėms lengviau kvėpuoti, kai tokie smarkuoliai aptildomi.

O kas bus, jeigu japonas iš tikro pažabos kosminę energiją? Arba su­

kurs vandeniu varomą variklį? Kiek jis sakė gyvens? Iki 144-erių? Lai­ ko dar turim. Palaukime.

kandidatuoja į To kij o merus,

NEI

JUNG TUVI Ų,

NEI

S KY RYBŲ

KEI ST� TAUT� .

Joje valdžia priklauso moterims. Tai ne koks nors mitinis legendų kraštas ar apra�s antikinės Graikijos laikų pasakose, o visiškai rea­ li tauta, gyvenanti mūsų laikais. Vyrams nėra ko nuogąstauti. Jų ten niekas nenaikina, jie net patenkinti. Mūsų laikais matriarchato ele­ mentų daug kur rasime, tik jie užmaskuoti. Matriarchatas kaip oficiali visuomenės sankloda ryškiausias Ki­ nijos pietinėje dalyje, į šiaurę nuo Birmos, į rytus nuo Tibeto. Tauta vadinasi mosuo, spiečiasi prie šventojo ežero Lugu ir aplink šventąj į kalną Ganmu. Jie pagonys. Meldžiasi stichijos jėgoms - ugnies, van­ dens dievams ir kalnui Ganmu, kurio vardas, žinoma, moteriškas. Visa tai mums nebūtų labai svarbu. Kinijoje yra daug tautinių mažu­ mų, man teko pas juos lankytis ne kartą, buvusių žmogėdrų gentyje irgi, sykį manęs vos neapvesdino. Svarbu visai kita. Mosuo tautoje moteris-motina tvarko viską. Tos visuomenės pa­ grindas ir pamatas yra šeima, tačiau tai "motinos šei ma". Va ikai nie­ kada jos neapleidžia - merginos neišteka, o vaikinai niekada neveda, visą gyvenimą sudaro glaudų būrį, klaną. Po vienu stogu gyvena 2-3 kartos, 20-30 žmonių. Svarbiausias žmogus klane yra vyresnioji mo­ teris. Jos vardas gali būti "Tigrė", "Tulpė" ar kažkas panašaus. Visi kla­ no nariai irgi vadinasi "tigrais" arba "tulpėmis". Vyresnioji moteris sprendžia svarbiausius dalykus, tvarko finansus ir viso turto reikalus. Kiekvienoje tokioje šeimoje yra ir kita svarbi pareigybė - šeiminin­ kės. Tai moteris, kuri organizuoja kasdienį gyvenimą. Dažniausiai to­

kios pareigos tenka vienai iš gabiausių, vikriausių dukterų, nebūtinai vyriausiai. Šeimininkę renka šeimos susirinkimas. Jame kalba visi, bet jokio balsavimo nėra. Kas taps šeimininke, išklausiusi visų nuomones nusprendžia motina. šeimininkė triūsia nuo pat ankstyvo ryto. Vi­ siems šeimos nariams ji paskirsto tos dienos užduotis. Matriarchato bendrijoje nėra lyčių lygybės - sunkiausias ir svarbiausios užduotys tenka tos lyties, kurią mes Europoje vadiname silpnąja, atstovėms.