A X E L

M U N T H E

S a n M ik e l
I a n g l k a lb o s v e r t
V alentina C h u rgin ait

VILNIUS

Axel MUNTHE
THE STORY OF SAN
MICHELE

UDK 839.7-3
Mu59

3-asis pataisytas leidimas

1-asis leidimas 1972 m.

ISBN 9986-16466-5

O Valentina Churginait,
vertimas lietuvi kalb, 2000
Ilona Kukenyt, dizainas, 2000
Tyto alba, 2000

C e nest rien donner aux hom m es

que de ne pas se d onner soi-m m e.

Neatiduodamas mogui savs,

neduodi jam nieko.

AUTORIAUS PRATARM

Kritikams, atrodo, buvo nelengva nustatyti, kokiam anrui priskirti Knyg

apie San Mikel", ir a nesistebiu. Vieni j vadino autobiografija, kiti gydytojo prisiminimais. Kiek pats galiu sprsti, ia n ei tas, nei tas. Savo
gyvenimo istorijai papasakoti man tikriausiai nebt prireik penki imt
puslapi, net jeigu nebiau praleids lidniausi ir nuotykingiausi skyri.
Galiu tik pasakyti, kad niekuom et nesirengiau rayti knygos apie save;
prieingai - nuolat stengiausi pabgti nuo tos neaikios asmenybs. Jei vis
dlto pasirod, kad i knyga - autobiografija, tai sprsdamas i to, kokio ji
susilauk pasisekimo, turiu pripainti, kad norint parayti knyg apie save,
paprasiausiai tereikia visomis igalmis stengtis galvoti apie kitus. Utenka
tyliai sdti vienui vienam krsle ir akla akimi velgti prajus gyvenim. O
dar geriau - atsigulti ant ols ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada
tolimas pasaulio gausmas nutyla, girios ir laukai suskardi nuo tyros pauki
giesms, ir patikls gyvuliai prieina prie tavs ipasakot savo diaugsm ir
sielvarto suprantamais tau garsais ir odiais, o kai siviepatauja visika tyla,
net nebyls alia esantys daiktai ima tau kudti pro miegus.
Dar labiau netinka, m ano manymu, vadinti i knyg Gydytojo pri'
siminimais\ kaip silo kai kurie kritikai. Tokia pretenzinga paantrat
niekaip nesiderina su tryktaniu pasakojimo paprastumu, beatodairiku
atvirumu ir svarbiausia - su jo vaiskumu. inoma, gydytojas, kaip ir kiekvienas mogus, turi teis retkariais pasijuokt i savs nuotaikai pataisyti,
galbt n et pasijuokt i savo koleg, jei nesibijo pasekmi. Bet jis neturi
teiss juoktis i savo pacient. Dar blogiau, kai jis ima lieti drauge su jais
aaras: verklenantis daktaras - blogas daktaras. Senas gydytojas ivis
turi gerai pagalvoti, prie ssdamasis rayti mem uar. Tegul jis veriau
niekam neatskleidia to, k m at ir k suinojo apie G yvenim ir Mirt.
Geriau visai nerayti memuar, nedrum sti mirusiesiem s ramybs, o gyviesiem s - j iliuzij.
Kakas pavadino Knyg apie San M ikel knyga apie Mirt. Galbt

A x e l M u n th e

tai tiesa, nes Mirtis retai teapleidia m ano sm on. Non nasce in me
pensier che non vi sia dentro scolpita la Morte"1, - ra Mikelandelas
Vazariui. A taip ilgai grmiausi su niria savo kolege ir visuom et pralak
medavau: m aiau, kaip ji vien po kito udo visus, kuriuos stengiausi
igelbti. Kai kuriuos j a turjau galvoje, raydamas i knyg, - tokius,
kokius maiau juos gyvus, kokius maiau juos kenianius, maiau juos
mirtanius. Tik tiek a tegaljau jiems padaryti. Tai buvo kukls mons ant j kap nra marmurini paminkl, ir daugelis j buvo umirti daug
anksiau, negu mir. Dabar jiems gerai. Senoji Marija Laikinink, kuri
trisdeimt m et neiojo m an laikus, skaiiuodama basomis kojomis
septynis imtus septyniasdeim t septynias finikietikas pakopas, dabar
neioja pat danguje, kur gerasis Pakjal sdi taikiai rkydamas pypk ir
iri berib jr, kaip kadaise irdavo j nuo San Mikels galerijos, ir
kur mano biiulis Arkandelas Fuskas, M onpamaso gatvi lavjas, luoja
n uo aukso grind vaigdi dulkes. Po didinga lazurito kolonada oriai
vaiktinja smagus ponas A lfonsas, Vargdieni seseli* prieglaudos
seninas, su naujutliu Pitsburgo milijonieriaus surdutu ir prie kiekvien
ventj kiloja savo mgstam cilindr, kaip kadaise sveikindavo visus
m ano biiulius, vaindamas po Kors m ano ekipau.
Donas, maas mlynakis berniukas, kuris niekuom et nesiypsodavo,
dabar linksmai aidia su daugybe kit laiming vaik senajame Bambino
lopelyje. Pagaliau jis imoko ypsotis. Kambarys pilnas gli, iulbdami
paukiai skraido ten ir atgal pro atdarus langus. Kartkariais dirsteli
vidun madona pairti, ar vaikams nieko netrksta. D ono motina, taip
velniai j slaugiusi Vilj aveniu, vis dar ia, su mumis. A ndien buvau j
sutiks. Varg Flopet, paleistuv, atrodo deimia m et jaunesn negu
tada, kai maiau j nakt bulvare, kavinj; dabar ji - antroji Marijos
M agdalenos kambarin ir vilki kuklia tvarkinga balta suknele.
N uoaliam e Eliziejaus lauk kampelyje yra un kapins. Ten visi
m ano mir draugai, j palaikai tebeguli po kiparisais prie senojo bokto,
ten, kur a juos palaidojau, bet itikim os j irdys jau paim tos dang.
ventas Rokas, maloningasis un globjas, sergi j kapines, o geraird
senoji panel H ol danai jas lanko. N e t nenaudliui Biliui, girtuokliui
pavianui, padegusiam kanauninko d on o D ainto karst, buvo leista
bent jau bandomajam laikotarpiui atsigulti paskutinje eilje gretimose
bedioni kapinse, nors prie tai ventas Petras, uuods viskio kvap ir
i pradi palaiks Bil mogumi, be galo atidiai j apirjo. Patsai donas
1M an nekyla jokios m inties, kurios n eb t paenklinusi Mirtis (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

D aintas, turtingiausias Kaprio dvasininkas, n iek u o m et n ed avs

vargams n skatiko, tebespirga savo karste; o buvusiam Anakaprio
msininkui, kuris kaitinta adata bad putpelms akis, tonas, profesinio
pavydo pagautas, pats savo rankomis idr akis.
Kakoks kritikas paymjo, kad Knyga apie San Mikel" gali aprpinti
romantini apsakym autorius siuetais visam gyvenimui. Jei i ties taip
yra, tegul jie naudojasi ia mediaga, kiek tik j irdis geidia. M an jos
nereikia. A vis savo ami uoliai raiau receptus ir po itoki literatrini
pastang gyvenim o saullydyje vargu ar bandysiu jgas rom antini
apsakym srityje. Gaila, kad nepagalvojau apie tai anksiau - nebiau
atsidrs tokioje padtyje. Tikriausiai kur kas ramiau sdti krsle ir rayti
rom antinius apsakymus, negu vis gyvenim rinkti jiem s mediag,
lengviau aprainti ligas ir Mirt, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti
iurpias intrigas, negu patirti jas paiam savo kailiu. O kodl ie profesionalai
raytojai negalt patys rinkti mediagos? Bet taip retai bna. Romanistai,
atkakliai vedantys savo skaitytojus lnas, retai aplanko jas patys. Lig ir
Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti ligonin, kur jie k tik numarino
savo heroj. Poetai ir filosofai, skambiomis eilmis ir proza lovinantys
Ilaisvintoj Mirt, danai ibla, vien paminjus geriausios j biiuls vard.
Tai sena istorija. Leopardis, ymiausias i dien Italijos poetas, savo
nuostabiuose eilraiuose nuo pat vaikysts ilgjsis Mirties, pirmasis,
niekingo siaubo apimtas, pabgo i Neapolio, kai jame m siausti cholera.
N et didysis M ontenis, kurio rami apmstym apie Mirt utenka tam,
kad jis tapt nemirtingas, spruko kaip zuikis, vos tik Bordo kilo maras.
Nirusis openhaueris, garsiausias i laik filosofas, gyvenim o neigim
padars savo mokym o kertiniu akmeniu, nesileisdavo jokias kalbas apie
Mirt. Kraupiausias knygas apie kar, mano manymu, para taiks mons,
net negirdj, kaip sprogsta toliaaudi vokik pabkl sviediniai.
Raytojai, su didiausiu malonumu perantys skaitytojams seksualini orgij
apraymus, patys paprastai nenusikalsta dorovei. Man yra inoma tik viena
iimtis - G i de Mopasanas, ir a maiau, kaip jis nuo to mir.
Suprantu, kad kai kurie ios knygos epizodai vyksta aiki rib
neturinioje teritorijoje, tarp realybs ir nerealybs, pavojingoje niekieno
em je" tarp tik r o v s ir fa n ta z ijo s, k u rioje su k lu p o n e v ie n a s
mem uarininkas ir kurioje neretai pasiklysdavo n et patsai G t savo
D ichtung und W ahrheit"1. Griebsis seniai inom gudrybi, a i
paskutinij stengiausi bent kai kuriems i i epizod suteikti romantini
1Poezija ir tikrov44 (vok.).

10

A x e l M unthe

apsakym regimyb. Juk tai gal gale tik formos klausimas. Jei man tas
pavyko, bsiu labai patenkintas - tegul tik manimi netiki, nieko daugiau
man nereikia. Ir taip viskas pakankamai bjauru ir lidna. D ievas m ato,
kad man ir be to tenka u labai daug k atsakyti. A ntra vertus, a tai
netgi laikysiu kom plim entu, nes inau, jog didiausias rom antini apsakym raytojas - patsai Gyvenimas. Bet ar visada Gyvenimas itikimas
tikrovei?
G yvenim as tebra toks kaip visuom et: nejautrus vykiams, abejingas
moni diaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mslingas it sfinksas. Bet kad
nebt m onotonikum o, scena, kurioje vyksta i amina tragedija, be
paliovos keiiasi. Pasaulis, kuriame gyvenom e vakar, - ne tas pasaulis,
kuriame gyvenam e iandien; jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai
skrieja per b egalyb p asitik ti savo likim o. m ogus n egali dukart
nusimaudyti toje paioje upje, pasak Herakleitas. Vieni liauioja keliais,
kiti jodinja ir vainja autom obiliais, dar kiti lenktyniauja su pato
balandiais, skraidydami lktuvais. Kam skubti? Visi mes neivengiamai
prieisime kelio gal.
N e, pasaulis, kuriame gyvenau bdamas jaunas, ne tas pasaulis, kuriame gyvenu dabar, - bent jau m an taip atrodo. M anau, kad su m anim
sutiks ir tie, kurie perskaitys i knyg apie praeities klajones, iekant
nuotyki. B anditas, kurio sin sutepta atuon i m oni krauju,
nebeuleis jums savo gulto ems drebjimo sugriautoje Mesinoje. Po Nerono vilos griuvsiais Kalabrijoje nebra gldanio granitinio sfinkso. Paklai
kusios iurks, mirtinai mane igsdinusios Neapolio lnose, kai ten siaut
cholera, jau seniai kuo ramiausiai gro Romos kloakas. Dabar Anakapr
galima nusigauti autom obiliu, Jungfrau virn pasiekti traukiniu, o
M aterhom kopti virvinmis kopiomis.
Lapi krate paskui js roges jau nebebgs per ualus eer ruja
vilk, kuri akys dega tamsoje kaip arijos. Galantikas senas lokys, pastojs
man keli nykiame Suvlos tarpeklyje, jau seniai ikeliavo Laimingosios
mediokls laukus.
Per putojant sraut, kur a perplaukiau drauge su jauna lapaite Ristina,
nutiestas geleinkelio tiltas. Paskutin siaubingojo S ta b tvirtov, Trol,
pervr tunelis. Mai mogeliukai, kuri trepsjim girdjau po lapi
iumais, nebenea maisto irtvose miegantiems lokiams; tai kodl dabar
vedijoje taip maai loki. N etikite? Praau, juokits i t mogiuk,
kiek tik jums patinka, - jeigu nebijot! Bet a tvirtai sitikins, kad jokiam
mogui, perskaiiusiam i knyg, neuteks lumo tvirtinti, kad gnomas,
kur maiau Forstugane sdint ant stalo ir atsargiai iupinjant m ano

K n y g a apie S a n M i k e l

11

laikrodio grandinl, nebuvo tikras gnomas. Taip, tai buvo tikras gnomas!
Kas gi daugiau ten galjo bti, jei ne jis? Sakau jums, kad aiki aikiausiai
maiau j abiem akim, kai atsisdau lovoje, o lajin vak sumirgjo ir
ugeso. Labai nustebau suinojs, kad esama moni, niekuom et nem a
iusi gnom. Toki moni galima tik gailtis. Tikriausiai j regjimas
sutriks. Tvukas Larsas Andersas i Forstugano, milinas su avikailiu ir
medinmis klumpmis, jau seniai mirs, kaip ir mieloji tetul Kerstina, jo
mona. Bet maasis gnom as, kuris sdjo sukryiavs kojas ant stalo
pakraigje vir karvids, dar gyvas. Juk mirtame tik m es, mons.
1930

Pirmas skyrius

JAUNYST

Iokau i Sorento burlaivio ant nedidelio papldimlio. Spieiai

berniuk aid tarp apverst vali ir maudsi jroje - vil
gantys bronziniai knai mirguliavo bang moje, o seni ve
jai raudonomis frigikomis kepurmis sdjo prie vali pairi
ir tais tinklus. Netoli prieplaukos stovjo eetas pabalnot
asiliuk, j kamanos buvo apkaiytos gli puoktelmis, o
alia iaukjo ir dainavo eetas mergin su sidabriniais smeig
tukais juodose garbanose ir raudonomis skaromis ant pei.
Asilait, kuri turjo mane pristatyti Kapr, vadinosi Rozina,
o mergina - Doja. Juodos spindinios jos akys rjo ugninga
jaunyste, lpos buvo raudonos kaip koral vrinys ant kaklo,
o stiprs balti dantys tviskjo kaip perlai tarp diaugsmingai
ypsani lp. Ji pasak esanti penkiolikos met, o a pasa
kiau, kad dar niekuomet nebuvau toks jaunas. Bet Rozina
buvo sena, antica\ paaikino Doja. Todl a nuokau nuo
balno ir miau neskubdamas kopti vingiuotu taku kaim.
Pirma mans kaip jauna bakchant straksjo basakoj Doja
su vainiku ant galvos, i paskos nuleidusi galv kitino nul
paus senoji Rozina ir kak mst, kaukdama dailiom juo
dom kurpaitm. O a neturjau kada mstyti - mano galva
buvo pilna susiavjimo ir nuostabos, irdis kupina gyvenimo
diaugsmo, pasaulis atrod puikus, ir man buvo atuoniolika
met.
Kelias vingiavo tarp proimi krm ir ydini mirt; en
bei ten maos glyts, kuri niekuomet nebuvau mats Lin
1Ji nukarusi (it.).

14

A x e l M unthe

jaus alyje, stiepsi i kvapios ols, keldamos grakias gaU

veles, kad galt mus pasiirti.
- Kaip vadinasi i gl? - paklausiau Doj.
Ji pam gl i mano rankos, velniai j pavelg ir tar:
- Fiore.1
- O ita?
Ji vl dmiai ir meiliai apirjo gl ir tar:
- Fiore.
- O i?
- Fiore. Bello! Bello!2
Ji priskyn puokt kvepiani mirt, bet nenorjo man jos
duoti. Tos gls, pasak ji, ventam Kostancui, Kaprio patro
nui, kuris ess visas ilietas i sidabro ir tiek padars stebuk
l, ventas Kostancas, bello, bello!
Merginos, neanios ant galv tufo gabalus, ilga virtine
pamau artjo mus, didingai tartum Erechtejono kariatids.
Viena, draugikai nusiypsojusi, padav man apelsin. Tai buvo
Dojos sesuo, ir, man rodos, dar graesn. Taip, j atuonetas
seser ir broli, o dar du in Paradiso3. J tvas ivyks vejoti
koral Berberij4, pairkit puik koral vrin, kur jis
neseniai jai atsiunts, che bella collana!5 Bella! Bella!
- Ir tu pati grai. Doja, bella, bella!
- Taip, - tar ji.
Mano koja ukliud suduusi marmurin kolon.
- Roba di Timberio6, - paaikino Doja, - Timberio cattivo,
Timberio malocchio, Timberio camorrista7, - ir nusispjov ant
marmuro.
'G l (it.).
2Grai (it.).
3Rojuje (it.).
4Siaurs A frikos pakrant.
5Koks graus vrinys (it.).
6Tiberijaus daiktas (it.). Senasis imperatorius, vien u olika paskutinij savo
gyvenim o m et praleids Kapryje, ir dabar nu olat m inim as salos gyventoj,
kurie visu o m et vadina j Timberio.
7Tiberijus piktas, Tiberijaus bloga akis, Tiberijus galvaudys (it.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

15

- Taip, - atsakiau, nes Tacitas ir Svetonijus tebebuvo gyvi

mano atmintyje, - Timberio cattivo!
Prijome viekel ir netrukus atsidrme aiktje, kur du
jrininkai stovjo prie parapeto vir jros, keli apsnd kaprieiai sdjo prie dono Antonijaus osterij, o ei kunigai,
klaikiai mostaguodami rankomis, kak gyvai svarst ant
banyios laipt.
- Moneta! Moneta! Molta moneta; niente moneta!1
Doja nubgo pabuiuoti rankos donui Daintui, savo nuodmklausiui ir un vero santo2, nors jis visai toks neatrod. Ji
einanti ipainties dukart per mnes, o kiek syki a?
- N vieno.
Cattivo! Cattivo!
O ji ar pasisakysianti donui Daintui, kad a po citrinmediais pabuiavau j skruost?
inoma, ne!
Perj kaim, sustojom prie Puntos Tragaros.
- Tuoj pat kopsiu ios uolos virn, - tariau, rodydamas
staiausi i trij uol, kurios rjo prie ms koj kaip
ametistai. Bet Doja buvo sitikinusi, kad man nepavyks. Vienas vejys, usimans surasti uvdr kiauini, kakada ban
ds kopti, bet j nusivedusi jron piktoji dvasia, kuri, pasiver
tusi ydru drieu - tokiu ydru kaip ydroji grota, - gyvenanti
ten ir sauganti aukso lob, paslpt paties Tiberijaus.
Vakar horizonte vir jaukaus kaimelio dunksojo nirus
rstaus ir neprieinamo Monte Solaro siluetas.
- Tutuojau kopsiu kaln, - pasakiau.
Bet Dojai visai nepatiko mano sumanymas. kaln reiki
lipti laiptais - septynis imtus septyniasdeimt septynias pa
kopas, paties Tiberijaus ikaltas staios uolos laite, o pusiau
kelj, tamsiame urve, gyvens iaurus vilkolakis, kuris jau su
rijs kelis cristiani3. Ulips iais laiptais, atsiduri Anakapryje,
1Pinigai! Pinigai! D au g pinig; nra pinig! (It.)
2Tikras ventasis (it.).
] m ons (krikionys) (it.).

16

A x e l M u n th e

bet ten gyven tik gente di montagna1 - visi labai iaurs mons; ten nra buvs joks forestiere2, ir ji pati niekuomet ten
neinanti. Kur kas geriau palypti iki Tiberijaus vilos, iki Arko
Naturale ar Grotta Matromania.
- Ne, a neturiu laiko, man tutuojau reikia kopti t
kaln.
Ir mes grom aikt, kai surdij senos campanile3 varpai
skambino dvylikt, pranedami, kad makaronai jau gatavi.
Gal vis dlto a pirmiau uksis po didija Albergo4 Pagano palme? Tre piatti, vino a volont, prezzo una lira.5
Ne, a neturs laiko, man reiki tutuojau kopti kaln.
- Addio6, Gioia bella! Addio, Rosina!
- Addio, addio, e presto ritorno!7
Ak, tasai presto ritorno!
- E un pazzo inglese8, - igirdau paskiausiai i raudon
Dojos lp, kai pakluss savo likimo auksmui, leidausi bg
ti finikietikais laiptais Anakapr.
Pusiaukelj pasivijau sen m oter, neani ant galvos
didiul pintin apelsin.
- Buon giorno, signorino.9
Ji pasidjo pintin ant pakopos ir padav man apelsin. Ant
vaisi guljo laikrai ir laik ryelis, suvyniotas raudon
nosin. Tai buvo senoji Marija Porta-Lettere, Laikinink, ku
ri dukart per savait nedavo pat Anakapr. Vliau mudu
susidraugavome visam gyvenimui, ir a maiau, kaip ji mir,
sulaukusi devyniasdeimt penkeri met. Ji pasiraus tarp
laik, itrauk didiausi vok ir papra mane pasakyti, ar
K alnieiai (it.).
2Svetim alis (it.).
3Varpin (it.).

4Smukl (it.).
5Trys patiekalai, vyno kiek nori, kaina - vien a lira (it.).
6Sudie (it.).
7G reitai sugrk (it.).
8Pamilis anglas (it.).
9Laba d iena, ponaiti (it.).

K n y g a a pi e S a n M i k e l

17

jis ness Naninai la Caprara\ kuri nekantriai laukianti la

lettera2 i savo vyro Amerikoje. Ne, jis adresuotas ne jai. Tai
galbt itas? Ne, tai poniai Dezdemonai Vakai.
- Poniai Dezdemonai Vakai? - netikdama pakartojo se
noji Marija. - Turbt tai la moglie dello Scarteluzzo\ - tar ji
susimsiusi.
Kitas laikas buvo ponui Ulisui Deziderijui.
- Tikriausiai tai Capolimoney - tar senoji Marija, - prie
mnes jis gavo visai tok pat laik.
Kitas laikas buvo kilniausiajai panelei Rozinai Macareli.
Susigaudyti, kas ji per viena, matyt, buvo kur kas sunkiau.
Cacciacavallara?5 Tapparella?6 O gal Capatosta7 ar Femmina A n
tica?8 O gal Rozinela Pane Asciutto?9
- O gal tai Fesseria?10 - band atspti kita, k tik mus pasi
vijusi moterik su didiule pintine uv ant galvos. Taip, ga
limas daiktas, kad jis Feserijai, jeigu ne la moglie di Pane e
Cipolla,11
Bet nejaugi nes jokio laiko nei Pepinelai ncoppo u camposantouy nei Maruelai Caparossal\ nei Dovaninai Ammaz'
zacane{} kurios visos laukianios la lettera i Amerikos?
Ne, deja, joms laik nebuvo.
Vienas laikratis buvo II reverendo parroco15 donui Antoni1O kinink (it.).
2 Laikas (it.).
3Kupriaus m ona (it.).
4C itrinin M akaul (it.).
5Srinink (it.).
6lub (it.).
' Usispyrl (it.).
HNukarl (it.).
9Suiedjusi D u o n a (it.).
10odis, ugaunantis padori aus. (Aut. past.)
11 D u on os su S v og n u m ona (it.).
12Vir kapini (it.).
MRudgalv (it.).
u unlup (it.).
^Garbusis klebonas (it.).

18

A x e l M u n th e

j ui di Duzepei, o kitas II canonico1 donui Natalei di Tomasui.

Taip, ji pati tai inanti, nes juodu vieni visame kaime teusisak laikraius.
Donas Antonijus ess labai mokytas, ir ne kas kitas, kaip
jis, visuomet iaikins, kam adresuoti laikai, bet iandien
jis ivyks Sorent aplankyti arkivyskupo, todl ji mane ir
papraiusi perskaityti pavardes ant vok.
Senoji Marija neinojo savo amiaus, bet inojo pradjusi
neioti pat nuo penkiolikos met, kai teko uvaduoti moti
n, kuri nebepajg dirbti. Skaityti, aiku, ji nemokjo.
Kai a jai papasakojau, kad atplaukiau ryt i Sorento pato
laivu, ir kad nieko burnoj neturjau, ji man dav dar vien
apelsin, kur surijau nenulupt, o antroji moteris tutuojau
im i pintins ir pavaiino mane keliais frutta di mare2, ku
riuos suvalgs pajutau baisiausi trokul.
Ar esama Anakapryje viebuio? Ne, bet Anarela, la mog
lie del sagrestano3, galinti man pasilyti puikaus okos srio ir
stikl puikaus vyno i paterio dono Dionizijaus, savo dds,
vynuogyno, un vino meraviglioso4. Be to, dar esanti La Bella
Margherita, apie kuri a, aiku, girdjs, kaip ir apie tai, kad
jos teta itekjusi u un lord inglese5.
Ne, to a neinojs, bet nepaprastai nors susipainti su
Graija Margerita.
Pagaliau ulipome paskutinij septyni imtai septynias
deimt septintj pakop ir prajome pro skliautinius vartus,
kur i uolos tebekyojo didiuliai geleiniai tvarai, lik nuo
pakeliamojo tilto. Atsidrme Anakapryje. Po ms kojomis
plytjo visa Neapolio lanka, apjuosta Iskijos, Proidos, pinij
prilusio Pozilipo, - balta juosta tviskjo Neapolis, i Vezuvi
jaus kilo rausvas dmelis, Sorento lygum gaub Sant Andelo
'K anauninkas (it.).
2Jros vaisiai (it.) - valgom ieji jros gyviai.
3 Zakristijono m ona (it.).
4 N u o stab u s vynas (it.).
5A n g l lordas (it.).

K n y g a a pi e S a n M i k e l

19

kalno elis, o toliau bolavo vis dar snieguoti Apeninai. Tie

siai vir ms galv, prigludusi prie staios uolos kaip erelio
lizdas, stksojo apirusi koplytl. Skliautinis stogas buvo g
riuvs, bet didiuliai mro luistai, sudti pagal keist simet
rik tinklin rat, tebelaik erdinias sienas.
- Roba di Timberio, - paaikino senoji Marija.
- Kaip vadinasi i koplytl? - paklausiau, degdamas smal
sumu.
- San MicheleK
San Mikel, San Mikelu, - kaip aidas atsiliep mano ir
dyje.
Vynuogyne emiau koplytls senis kas gilias vagas jau
niems vynmediams.
- Buon giorno, Mastro Vincenzo!
Vynuogynas ess jo, kaip ir tai tas namukas, - jis pats j
pasistats i likusi nuo Roba di Timberio akmen ir plyt,
kurios mtsi jo sode.
Marija Laikinink papasakojo jam visk, k inojo apie
mane, ir meistras Vinencas pakviet mane pasdti jo sode
ir igerti stikl vyno. Pavelgiau namuk ir koplytl, ir ma
no irdis m taip smarkiai plakti, jog vos begaljau kalbti.
- Turiu tutuojau ten kopti, - tariau Marijai Laikininkei.
Bet senoji Marija pasak, kad a geriau padaryiau, jei pir
miau nueiiau su ja ir pavalgyiau, kitaip nieko nerasiu; al
kio ir trokulio veriamas, kad ir nenoromis, turjau paklau
syti jos patarim o. Pamojau ranka m eistrui V inencui ir
pasakiau, jog netrukus griu.
Perjom kelet tui gatveli ir sustojom nedidelje
aiktje.
- Ecco La Bella Margherita!2
Graioji Margerita pastat sodelyje ant stalo butel rausvo
vyno ir puokt gli ir prane, kad makaronai bus gatavi po

1ventas M ykolas (it.).

Stai Graioji Margerita! (It.)

20

Axel M unthe

penki minui. Jos plaukai buvo viess kaip Ticiano Flo

ros", veido bruoai - nuostabs, profilis - kaip tikros graiks.
Ji padjo prie mane didiul lkt makaron, atsisdo alia
ir ypsodama m smalsiai mane apirinti.
- Vino del parroco1, - su pasididiavimu kartojo jinai, pil
dama vyn mano stikl. Igriau parroco sveikat, jos svei
kat ir sveikat jos juodaaks sesers, graiosios Dulijos, - ji
prisdo prie ms, atneusi apelsin, kuriuos m aiau j
rakant sode. J tvai mir, o brolis Andrea ess jrininkas Dievas ino, kur jis dabar! - bet jos teta gyvenanti savo viloje
Kapryje - a, aiku, ins, kad ji itekjusi u un lord inglese
Taip, aiku, tik a umirs jos pavard.
- Ledi G., - ididiai tar Graioji Margerita.
Laiku susigriebiau igerti tetos sveikat, nes paskui jau
nieko nebesuvokiau - pamenu tik, kad dangus buvo ydras
kaip safyras, klebono vynas - raudonas kaip rubinas, o alia
sdjo auksaplauk besiypsanti Graioji Margerita.
San Mikel!" - staiga suskambo man ausyse. San Mike
l! - kaip aidas atsiliep irdies gelmse.
- Addio, Bella Margherita!
- Addio e presto ritorno!
Ak, tasai presto ritorno!
Pasukau atgal tuiomis gatvelmis, stengdamasis eiti kaip
galima tiesiau savo tiksl. Buvo venta siestos valanda visas kaimas miegojo. Sauls nutviekstoje aiktje nebuvo n
gyvos dvasios. Banyia buvo udaryta, tik u pravir munici
palins mokyklos dur mieguistai ir monotonikai gaud ty
loje galingas kanauninko dono Natals balsas.
- lo mi ammazzo, tu ti ammazzi egli si ammazza, noi ci ammazziamo, voi vi ammazzate, loro si ammazzano2, - ritmingai
choru kartojo pulkelis bas berniki, susdusi ratu ant
ems prie mokytojo koj.
1K lebono vynas (it.).
2A udau save, tu udai save, jis udo save ir 1.1. (it.).

K n y g a a pie S a n M i k e l

21

O emliau gatvelje stovjo didinga romn matrona. Tai

buvo pati Anarela, ir ji draugikai pamojo man ranka, kviesdama ueiti. Kodl a nujs pas Graij Margerit, o ne pas
j? Argi a neins, kad visame kaime nes geresnio srio kaip
jos c a c c i a c a v a l l o Kai dl vyno, tai visi in, kad parroco vynas
n i tolo negals lygintis su paterio dono Dionizijaus vynu.
- Altro che il vino del parroco2, - pridr ji, reikmingai gte
ljusi galingais peiais.
Sdjau jos pavsinje, gurknodamas dono Dionizijaus vi
no bianco\ ir nejuiom pagalvojau, kad galbt ir jos tiesa,
taiau norjau bti nealikas ir nusprendiau igerti iki dug
no vis butel, prie darydam as galutin ivad. Bet kai
Dokonda, besiypsanti eimininks dukt, pyl man antr
stikl i naujo butelio, nebeliko joki abejoni. Taip, dono
Dionizijaus vino bianco buvo vis geriausias! Jis graus kaip
sodri sauls viesa, skanus kaip diev nektaras, o Dokonda,
pilanti vyn tui mano stikl, panai jaunj Heb.
- Altro che il vino del parroco! Argi a jums nesakiau? nusijuok Anarela. - E un vino miracoloso!
Taip, i tikrj vynas buvo stebuklingas, nes staiga miau
taip laisvai ir taip nuostabiai sklandiai kalbti italikai, jog
motina su dukterimi leipo juokais.
Pajutau didel simpatij donui Dionizijui; m an patiko jo
vardas, patiko jo vynas, mielai biau su juo susipains.
Nieko nes lengvesnio! vakar jis turs sakyti banyioje
pamoksl alle Figlie di Maria5.
- Tai labai mokytas mogus, - pasak Anarela.
Jis atmintinai ins vis kankini ir vis ventj vardus ir
net buvs Romoje pabuiuoti popieiui rankos. O ji ar buvusi
Romoje? Ne. O Neapolyje? Ne. Tik vien kart, savo vestu
1 Srio ris.
ia jums n e k leb on o vynas (it.).
} Baltas vynas (it.).
5 Stebuklingas vynas (it.).
Marijos dukterim s (it.).

22

A x e l M u n the

vi dien, buvusi Kapryje, o Dokonda niekuomet ten nebu

vusi. Kapryje es pilna di gente malamente1.
Pasakiau Anarelai visk ins apie Kaprio ventj patron:
ir kiek jis padars stebukl, ir koks jis puikus - visas ilietas
i sidabro. Stojo nejauki tyla.
- Taip, jie sako, kad j ventas Kostancas ilietas i sidab
ro, - suvokt A narela, su panieka gteljusi plaiais
peiais. - Bet kas gali inoti, chi b sa?
O kai dl stebukl, tai juos galima suskaiiuoti ant pirt,
tuo tarpu ventas Antonijus, Anakaprio patronas, padars j
daugiau kaip imt.
Altro che San Costanzo!2
A tuoj pat perjau vento Antonijaus pus, kartai vilda
masis, kad jis padarys nauj stebukl, kuris kaip galint greiiau
mane sugrins avj jo kaimel. Geroji Anarela taip tvirtai
tikjo stebuklingja vento Antonijaus galia, jog grieiau
siai atsisak paimti i mans pinig.
- Pagherete uri altra volta, umoksite kit kart.
- Addio Annarella, addio Gioconda!
- Arrivederla, presto ritorno, Sant Antonio vi benedica! La
Madonna vi accompagni!3
Senasis meistras Vinencas tebeplujo vynuogyne, - kas
kvapioje emje gilias vagas jauniems vynmediams. K art
kariais jis pakeldavo spalvoto marmuro nuolau ar gabal
raudono tinko ir mesdavo per mrin tvor.
- Roba di TimberiOy - sakydavo jis.
Atsisdau ant suduusios raudono granito kolonos alia nau
jojo savo biiulio.
- Era molto duro>j buvo labai sunku suskaldyti, - tar
meistras Vinencas.
1Pikt m oni (it.).
2Tai n e ventas Kostancas! (It.)
3 Iki pasim atym o, greitai sugrkit. Telaim ina jus ven ta s A ntonijus! Telydi jus
M adona! (It.)
4Ji labai k ieta (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

23

Prie mano koj vita kapst em, iekodama sliek, ir staiga

prieais ivydau monet. Pakliau ir i karto painau tauri
Augusto galv. Divus Augustus Paterl. Meistras Vinencas
pasak, kad ji nesanti verta n skatiko. Tebeturiu t monet
ir dabar. Meistras Vinencas pats vienas uveiss sod ir pats
savo rankomis pasodins kiekvien vynuogienoj ir figmed.
Sunkus darbas, pasak jis, rodydamas dideles psltas ran
kas. Visa em ia esanti pilna roba di Timberio, visoki kolo
n, kapiteli, statul nuolau ir teste di cristiani2, ir jis turjs
vis t lamt ikasti ir iveti, prie sodindamas vynmedius.
Kolonas jis suskalds ir pasidars sodo laiptus, o marmuro ga
balai, aiku, pravert namo statybai, bet visa kita jis imets
praraj.
Ir vis dlto jam nusiypsojusi laim: po pat savo namu i ne
tyi aptiks didel poemin men raudonomis sienomis kaip anas tai gabalas po persiku. A nt j buv pripieta dau
gyb cristiani, tutti spogliati, ballando come dei pazzi3 su glmis
ir vynuogi kekmis rankose. Jis kelet dien dirbs, kol nugrands tuos paveikslus ir itinkavs sienas, bet dar ne tiek
bt triss, jei bt reikj susprogdinti uol ir pasidaryti
nauj cistern, gudriai ypteljs, pasak meistras Vinencas.
Jis jau sensts ir nebegals tinkamai priirti vynuogyno, o jo
snus, gyvenantis emyne su dvylika vaik ir trimis karvmis,
kalbins j parduoti nam ir persikelti pas j. Mano irdis vl
pradjo smarkiau plakti. O koplyia irgi esanti jo? Ne, ji nie
kam nepriklausanti, ir sklindanios kalbos, kad joje vaidena
si. Jis pats vaikystje mats aukt vienuol, persisvrus per
parapet, o kakokie jrininkai, lipdami vlai vakare laiptais,
girdj skambinant koplyios varpus. Taip es dl to, paaiki
no meistras Vinencas, kad Tiberijus, kai ia stovj jo r
mai, fatto ammazzare Ges Cristo, lieps nuudyti Jz Krist,
ir nuo to laiko prakeikta Tiberijaus vl retkariais grtanti
1Dievikasis tvas Augustas (bt.).
m oni (krikioni) galvos (it.).
1Visikai nuogi m ons (krikionys), okantys kaip beproiai (it.).

24

A x e l M unthe

ir maldaujanti vienuolius, palaidotus po koplyia, atleidimo.

Taip pat sklindanios kalbos, kad jis danai pasiveria didele
juoda gyvate. Vienuoliai buv nuudyti pliko, vardu Barbarosa, kuris upuols sal ir isives savo laivais vergijon visas
moteris, pasislpusias anoje tai pilyje ant kalno, todl j ir
vadina Castello Barbarossal.
Jam visa tai papasakojs tvas Anselmas, atsiskyrlis, m o
kytas mogus ir, be to, jo giminaitis; ir dar jis pasakojs apie
anglus, kurie pavert koplyi tvirtove ir savo ruotu buv
nuudyti prancz.
- irkit, - tar meistras Vinencas, rodydamas krv
patrank sviedini prie sodo sienos. - irkit, - pridr jis,
pakeldamas nuo ems varin angl kareivio milins sag.
Pranczai, toliau kalbjo jis, pastat prie koplyios didel
patrank ir apaud Kaprio kaim, kuris buvs uimtas angl.
- Ir gerai dar, - nusiaip jis, - visi kaprieiai bjaurs
mons.
Po to pranczai pavert koplyi parako sandliu - tai ko
dl mons j tebevadin La Polveriera2. Dabar, aiku, belik
vien griuvsiai, bet jam tat labai pravert: jis i ten pasims
bema visus akmenis sodo sienai.
Perlipau per sien ir siauru takeliu ukopiau prie koplyios.
Visas vidus sulig mogaus giu buvo uverstas griuvusio skliauto
druzgais, sienos apraizgytos gebeni ir laukini sausmedi, tarp
ikerojusi mirt ir rozmarin linksmai aid imtai drie kartkariais jie sustodavo ir sunkiai kvpuodami irdavo
mane vilganiomis akimis. I tamsaus kampo, nesudrumstusi
tylos, pakilo pelda; didel gyvat, miegojusi sauls atokaitoje
ant mozaikini terasos grind, i lto ities juodus rangus ir,
grsmingai nypdama sibrovliui, liau koplyi. Galbt
ities niraus seno imperatoriaus dvasia tebegyveno griuvsiuose
toje vietoje, kur kadaise stovjo didinga jo vila?

1Barbarosos pilis (it.).

2Parakin (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

25

Pavelgiau puikij sal po savo kojomis. Kaip jis, gyven

damas tokioje vietoje, galjo bti itoks iaurus? - pagalvo
jau. - Kaip jo siela galjo bti tokia rkana ia, kur dang ir
em gaubia is nuostabus spindesys? Kaip jis galjo apleisti
i viet ir pasitraukti kit, dar neprieinamesn vil tarp
rytini uol, kuri ir dabar tebeturi jo vard ir kurioje jis pra
leido trejus paskutiniuosius savo gyvenimo metus?"
Gyventi tokioje vietoje ir numirti - jei tik mirtis gali veik
ti amin tokio gyvenimo diaugsm! Kokia drsi svajon pri
vert taip smarkiai plakti mano ird, kai prie valandl meist
ras Vinencas pasak, jog sensta ir jau pailso ir kad jo snus
pras parduoti nam? Kokia klaiki, palusi mintis msteljo
man galvoje, kai jis atsak, kad koplyia niekam nepriklau
so? O kodl ne man? Kodl a negaliau nusipirkti meistro
Vinenco namo, kodl negaliau sujungti koplyios su na
mu vynuogienoj girliandomis, kiparis aljomis ir kolona
domis, ant kuri rymot baltos lodos su marmurinmis diev
statulomis ir bronziniais imperatoriais ir...
A usimerkiau, kad nedingt puikioji vizija, ir pamau tik
rov isklido svajoni prieblandoj.
Salia mans stovjo aukta figra, apsisiautusi prabangia
mantija.
- Visa tai bus tavo, - tar melodingas balsas, ir ranka
nubr lank dangaus skliaute. - Koplyia, sodas, namas ir
kalnas su pilimi - viskas bus tavo, jei tu pasirys u tai
sumokti!
- Kas tu, slaptingosios alies vaiduokli?
- A nemirtinga ios vietos dvasia. Laikas man nieko n e
reikia. Prie du tkstanius met a stovjau ia pat, kur
mudu stovim dabar, alia kito mogaus, kur ia buvo atveds
jo likimas, kaip tave atved tavo likimas. Jis nepra laims
kaip tu, jis pra ramybs ir usimirimo ir vylsi rasis juos
ia, nuoalioje saloje. A pasakiau kain, kuri jam teks su
mokti: ami amiams gdos dme paenklinti nesutept sa
vo vard. Jis sutiko ir sumokjo. Vienuolika met gyveno jis

26

A x e l M unthe

ia su keliais itikimais draugais, didiai garbingais ir tauriais

vyrais. Dukart band grti savo rmus Palatino kalne. Du
kart jam neuteko drsos, niekuomet daugiau jo nebeivydo
Roma. Jis mir, grdamas namo, savo biiulio Lukulo viloje,
aname tai ikyulyje. O prie mirt paliep, kad j nugabent
netuvais galer, kuri turjo nuveti j atgal jo sal.
- O kokio umokesio tu reikalauji i mans?
- Isiadk trokimo tapti garsiu specialistu, paaukok savo
ateit.
- Tai kas a tuomet bsiu?
- mogus, nepasieks tikslo. Nevyklis.
- Tu atimi i mans visa, dl ko verta gyventi.
- Klysti, a tau suteikiu visa, dl ko verta gyventi.
- Ar bent paliksi man gailesio jausm? A negalsiu gy
venti, neturdamas gailesio, jei man lemta tapti gydytoju.
- Taip, a paliksiu tau gailest, bet tau klotsi kur kas ge
riau be jo.
- Ar dar ko nors reikalauji?
- Prie mirdamas tursi sumokti dar vien kain - didel
kain. Bet kol ateis tas laikas, ilgus metus matysi i ia, kaip
leisis saul, palyddama giedras laims dienas, ir kaip teks
mnulis kiekvien vaigdt svajoni nakt.
- Ar a ia mirsiu?
- Nesistenk iekoti atsako klausim: mogus negalt
pakelti gyvenimo, jei inot savo mirties valand.
Jis udjo rank man ant peties, ir lengvas iurpas perjo
per mano kn.
- Rytoj, nusileidus saulei, a vl pasirodysiu tau ioje vie
toje; iki to laiko gali kaip reikiant pagalvoti.
- Ko ia galvoti! Mano atostogos pasibaig, vakar turiu
grti ir imtis savo kasdienio darbo toli nuo ios puikios alies.
Be to, a nemoku galvoti. Sutinku. Sumoksiu bet koki kai
n. Bet kaip a nusipirksiu nam, juk mano rankos tuios?
- Tavo rankos tuios, bet stiprios, tavo protas pals, bet
viesus, tavo valia sveika - tau pavyks.

K n y g a apie S a n M i k e l

27

- Kaipgi man statyt savo nam? A nieko neimanau apie

a r c h ite k t r .

- A tau padsiu. Kok nortum pasirinkti stili? Kodl ne

gotik? Man patinka gotika, jos blandios viesos, iurpus sl
piningumas.
- A sukursiu savit stili, kuriam n tu negalsi sugalvot
pavadinimo. Nereikia man vidurami prieblandos! Mano na
mas turs bti atviras saulei ir vjui, ir jros balsui - kaip
graik ventov. Ir visur daug viesos, viesos, viesos!
- Saugokis viesos! Saugokis viesos! Per didel viesa ken
kia mirtingj akims!
- A noriu, kad nekainojamo marmuro kolonos rem t
lodas ir arkadas, kad mano sodas bt pilnas stabi praei
ties skeveldr, kad koplyia virst ramia biblioteka, kur pa
sieniais stovt vienuolyno suolai, o kiekvienos laimingos die
nos vakar melodingi varpai skambint Ave Maria.
- Nemgstu varp.
- O ia, kur mes stovime, kur po ms kojomis kaip sfink
sas stkso jroje i puikioji sala, ia turi bti granitinis sfink
sas i faraon alies. Bet kur a visa tai rasiu?
- Tu stovi toje vietoje, kur buvo Tiberijaus vila. Nekaino
jami tolim ami lobiai ukasti po vynmediais, po koplyia
ir po namu. Senojo imperatoriaus kojos kadaise eng spalvo
to marmuro plytomis, kurias senas sodietis tavo akivaizdoj mt
per sodo sien. Sunaikinta freska su okaniais faunais ir bakchantmis, apsikaiiusiomis gli vainikais, kakada puo jo
rm sienas. irk, - jis parod pirtu skaidrias jros gel
mes tolimoje bedugnje. - Argi tavo Tacitas nepasakojo tau
mokykloje, kad pasklidus saloje iniai apie imperatoriaus mirt,
jo rmai buvo nuversti jr?
Norjau tutuojau okti nuo skardingos uolos jros gel
mes ir iekoti savo kolon.
- Nra reikalo taip skubti, - tar jis juokdamasis, - jau du
tkstanius met koralai raizgo jas savo voratinkliais, o ban
gos vis giliau ir giliau rausia sml - jos palauks, iki ateis
tavo valanda.

28

A x e l M unthe

- O sfinksas? Kur a rasiu sfinks?

- Plynoj lygumoj, toli nuo iuolaikinio gyvenimo triukmo,

kadaise stovjo itaigi kito imperatoriaus vila. Jis atsive t
sfinks nuo Nilo krant savo sodui papuoti. I rm beliko
krva akmen, bet ems gelmse tebemiega sfinksas. Iekok,
ir tu j surasi. Tik per plauk ivengsi mirties, kol j atsigaben
si, bet vis tiek pasieksi savo tiksl.
- Atrodo, tu inai ateit ne blogiau u praeit.
- Man vis tiek - ar praeitis, ar ateitis. A inau visk.
- Nepavydiu to inojimo.
- Tavo odiai brandesni u tavo metus. I kur tu itai inai?
- I to, k patyriau ioje saloje iandien. Nes a suinojau,
kad ionykiai draugiki mons, nemokantys nei skaityti,
nei rayti, yra daug laimingesni u mane, nors a i pat vaikys
ts gadinu akis, siekdamas ini. Kaip ir tu, sprendiant i to,
k pasakei. Tu didis eruditas, tu atmintinai moki Tacit.
- A - filosofas.
- Tu gerai moki lotynikai?
- A Jenos universiteto teologijos daktaras.
- A, tai kodl tariausi girds tavo kalboje lengv vokik
akcent. Tu pasti Vokietij?
- Ir dar kaip! - ypteljo jis.
Atidiau j siirjau. Jo laikysena ir elgesys buvo tikro
aristokrato, ir tik dabar pastebjau kard po raudonu ap
siaustu, o aius jo balso skambesys man pasirod jau kakur
girdtas.
- Atleiskite, meldiamasis, man regis, mudu jau kart bu
vome susitik Auerbacho rsyje Leipcige. Juk js pavard...
Sulig tais mano odiais Kaprio banyios varpai m skam
binti Ave M aria. Pasisukau j - jis buvo dings.

Antras skyrius

LOTYN KVARTALAS

Lotyn kvartalas. Studento kambarys Avenir viebutyje, vis

kas uversta knygomis - stalai, kds ir grindys, o ant sienos iblukusi Kaprio fotografija.
Rytais Salpetrijero, Otel Dj ir La Pitj palatose vaiktau
nuo lovos prie lovos, skaitau vien po kito mogaus kani
knygos skyrius, paraytus krauju ir aaromis. Popieiais sek
cijinse salse, Medicinos mokyklos auditorijose ar Pastero
instituto laboratorijose nustebusiomis akimis tiriu pro mik
roskop nematomo pasaulio paslaptis, tuos mayius pada
rus, kurie nulemia mogaus gyvenim ir mirt. O paskui be
miegs naktys Avenir viebutyje, nekainojamos darbo naktys,
besistengiant veikti atkaklius faktus, painti bdingus su
trikim ir lig poymius, visa tai, k sukaup ir atrinko vis
pasaulio ali stebtojai, - kaip tai btina ir kaip to maa,
jei nori tapti gydytoju. Darbas! Darbas! Darbas! Vasaros atos
togos - en Mielio bulvaro kavins itutjusios, Medici
nos mokykla udaryta, auditorijos ir laboratorijos dykos, kli
nikos apytuts. Bet nra atostog moni kanioms ligoni
palatose, nra j ir Miriai. Nra atostog ir Avenir viebu
tyje; joki pramog, nebent retkariais pasivaikiojimas po
Liuksemburgo sodo liepomis ar atokvpio valanda, kupina
nepasotinamo diaugsmo, Luvro muziejuje. Be draug. Be
uns. Net be meilus.
Anri Miur Bohema" jau buvo inykusi, taiau jo Mimi
tebebuvo gyva kaip niekad - kai visi gerdavo aperityv, ji
ypsodama vaiktinjo en Mielio bulvaru, susikibusi kone

30

Axel M unthe

su kiekvienu studentu, lop jam vark ar skalb jo mansar

doje baltinius, kol jis ruosi egzaminui.
O a - be jokios Mimi! Taip, laimingi mano draugai galjo
gyventi savo malonumui - vakarais sdti kavinse ir tuiai
plepti, juoktis, mylti. J guvus lotynikas protas dirbo kur
kas greiiau negu mano, j mansardoje ant sienos nekabjo
iblukusi Kaprio nuotrauka, kuri juos akstint, j nelauk
brangaus marmuro kolonos po Palazzo di Mare1smliu.
Danai ilgomis nemigos naktimis, kai sddavau Avenir
viebutyje, palinks prie Sarko Nerv sistemos ligw ar Truso
Otel Dj klinikos", baisi mintis miai perverdavo man smegenis: meistras Vinencas senas - o jeigu jis mirs, kol a ia
sdiu, ar parduos kam kitam namuk ant uolos, saugant b
simos mano buveins rakt! Saitas prakaitas imudavo kakt, irdis kone apmirdavo i baims. smeigs akis nubluku
si Kaprio nuotrauk ant sienos, tariausi mats, kaip ji vis
labiau ir labiau blanksta, nyksta slpiningoje ir mslingoje mig
loje, kol nebelikdavo nieko, tik vos irimas sarkofagas, po
kuriuo palaidota svajon...
Tada pasitrindavau skaudusias akis ir vl nikdavau skai
tyti, genamas palusio nirio, tarsi prie tikslo lekiantis lenk
tyni irgas, pajuts pentin drius kruvinus onus. Taip,
tai buvo lenktyns, lenktyns dl priz ir trofj. Draugai prad
jo statyti u mane kaip u favorit, net pats Metras Cezario
galva ir erelio vilgsniu sak mats manyje kylani vaigd kiek inau, tai buvo vienintelis kartas, kai profesorius Sarko
apsiriko, nustatydamas diagnoz, o a juk daugel met d
miai stebjau to neklystanio mogaus sprendimus Salpetrijero palatose ir jo priimamajame en Zermeno bulvare, kur
suplaukdavo pacientai i viso pasaulio. Toji klaida man bran
giai atsijo. Ji atm i mans mieg ir beveik - regjim. O
gal, ties pasakius, ir ne beveik, kol kas dar neaiku. Toks
tvirtas buvo mano tikjimas Sarko neklaidumu, - juk jis inojo
Jros rmai (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

31

apie mogaus smegenis daugiau negu bet kas kitas, - jog kur
laik tikjau, kad jo tiesa. Genamas trokimo pateisinti pra
naavim, nepaisydamas nuovargio, miego ir net alkio, i pas
kutinij tempdavau visas proto ir kno fibras, stengdama
sis bet kuria kaina nugalti. Nebevaiktinjau daugiau po
Liuksemburgo sodo liepomis, nebedykinjau Luvre. Nuo ryto
ligi vakaro kvpavau ligonins palat ir auditorij tvaiku, nuo
vakaro ligi ryto - nesuskaitom papiros dmais tvankiame
Avenir viebuio kambaryje. Egzaminas jo po egzamino, - de
ja, taip greitai, kad i j nebuvo jokios naudos, - skm lyd
jo skm. Darbas, darbas, darbas! Pavasar turjau gauti di
plom. Laim visur, k tik paliesdavo mano ranka, pastovi,
stulbinanti, kone kraupi laim. Jau buvau istudijavs mo
gaus kno, to nuostabaus mechanizmo, sandar, dam jo ra
tuk darb, kai jis esti sveikas, sutrikimus susirgus ir t galu
tin suirim, kuris vadinamas mirtimi. Jau buvau susipains
kone su visomis ligomis, kurios prirakina serganiuosius prie
patalo ligonini palatose. Jau buvau imoks valdyti atrius
chirurginius instrumentus, kad galiau vienodu ginklu ko
voti su negailestingja prieininke, kuri su dalgiu rankoje vi
slaik - bet kuri dienos ir nakties valand - klaidiojo po
palatas, kiekvien akimirk pasiruousi kirsti. Ities, atrod,
kad Ji galutinai sikr ia, nirioje senoje ligoninje, kuri
tiek imtmei buvo kani ir skausmo prieglobstis. Kartais,
aklo nirio pagauta, Ji kaip beprot siverdavo palaton, smog
davo dein ir kair, jauniems ir seniems, i lto pasmaug
davo vien auk, nupldavo tvarst nuo atviros aizdos kitai,
ir kraujas ibgdavo iki paskutinio lao. Kartais aprimusi ir
tyli Ji prislindavo pirt galais ir kone velniu rankos prisi
lietimu uspausdavo akis kitam nelaimingajam, ir jo veid
nuskaidrindavo ypsena, kai Ji nueidavo. Mano pareiga buvo
neleisti Jai prisiartinti, bet a danai n nepajusdavau, kaip Ji
Pritykindavo. Tik mai vaikai prie motinos krtins pajusda
vo Jos artum ir krptelj nubusdavo, aukdami veriamu
skausmo balsu, Jai praeinant pro al. Ir danai senos vienuo

32

Axel M unthe

ls, vis gyvenim praleidusios palatose, laiku pastebdavo J

slinant ir suskubdavo prineti prie lovos kryi.
Pradioje, kai Ji pergalingai stovdavo i vienos lovos puss, o a bejgikai - i kitos, maai Jos tepaisydavau. Tuomet
man rpdavo tik gyvyb; inojau, kad mano paskirtis baigia
si, kai Ji imasi darbo, ir tik nugrdavau veid nuo nelemtos
savo kolegs, nesitverdamas apmaudu dl pralaimjimo. Bet,
labiau su Ja suartjs, miau vis atidiau J stebti ir, juo
daniau J matydavau, juo labiau trokdavau J painti ir su
prasti. Pradjau suvokti, kad Ji turi savo darbo paskirt lygiai
kaip ir a, kaip ir a turi atlikti savo uduot, kad mes, iaip ar
taip, draugai, - kuomet kova dl mogaus gyvybs pasibaigia
ir Ji nugali, geriau be baims pavelgti kits kitam akis ir likti
biiuliais. Vliau atjo net toks laikas, kai miau manyti, kad
Ji vienintelis mano draugas, kai ilgjausi Jos ir kone myljau,
nors atrod, kad Ji mans n nepastebi. O, jei biau mokjs
skaityti niaur Jos veid! Ko tik nebiau i Jos suinojs!
Kiek Ji bt upildiusi sprag mano menkame moni ken
tjim painime! Juk tik ji viena buvo perskaiiusi paskutin
skyri, kurio trko visuose mano medicinos vadovliuose, skyri, kuriame viskas iaikinama, kuriame bna sptos vi
sos msls ir atsakyta visus klausimus!
Bet kodl Ji buvo tokia iauri. Ji, galjusi bti tokia velni?
Kaip Ji galjo viena ranka atimti tiek jaun gyvybi, o antr
ja suteikti tiek ramybs ir laims? Kodl Ji taip i lto smaugia
vien auk, o kit parmua tokiu greitu smgiu? Kodl taip
ilgai kovoja su kdikio gyvybe, o senio gyvybei mielairdingai
leidia ugesti per mieg? Ar jos paskirtis ir bausti, ne tik udy
ti? Ar Ji ne tik budelis, bet ir teisjas? K Ji daro su tais, ku
riuos nuudo? Ar jie nustoja gyven, ar tik umiega? Kur Jinai
juos deda? Ar Ji yra Visagal Mirties Karalysts Valdov, ar
tik vasalas, paprastas rankis kur kas galingesnio Valdovo,
Gyvybs Valdovo, rankose? iandien Ji laimi, bet ar Jos per
gal galutin? Kas bus tikrasis nugaltojas - Ji ar Gyvyb?
Bet ar ities mano misija pasibaigia, kai prasideda Josios?

K n y g a apie S an M i k e l

33

j\ r paskutinje nelygioje kovoje a turiu bti pasyvus stebtojas, bejgikai ir abejingai irintis pragaiting Jos darb?
r man reikia nusigrti nuo aki, kurios maldauja mane
padti, kai jau seniai ukstas adas? Ar a turiu paleisti tuos
virpanius pirtus, sikibusius mano rank kaip skenduolis
iaud? A buvau nugaltas, bet ne nuginkluotas, mano ran
kose tebebuvo galinga smogiamoji jga. Ji turjo aminojo mie
go taur, bet ir a turjau savo taur, kuri man patikjo ma
loningoji Motina Gamta. Ar tuomet, kai Ji pamau varvina
savo gral, negaliau pilti savojo, m ielairdingai p a
verianio kani ramybe, agonij - miegu? Argi ne mano
pareiga palengvinti mirt tiems, kuriems negaljau isaugoti
gyvybs?
Senoji vienuol man buvo sakiusi, kad tai baisi nuodm,
kad tokia buvusi valia visagalio Viepaio, kurio imintis mums
nesuvokiama, kad juo daugiau skausmo jis kam teikis mir
ties valand, juo daugiau jis tam atleisis paskutiniojo teismo
dien. Net velnioji sesuo Filomena priekaitingai irdavo
mane, kai a, vienintelis i savo koleg, prieidavau su morfi
jaus virktu prie lovos, kai nuo jos pasitraukdavo senasis ka
pelionas, suteiks paskutin patepim.
Tuomet dar visose Paryiaus ligoninse galjai matyti jas,
gerairdes, pasiaukojanias en Vensen de Polio vienuolyno
seseris su dideliais baltais gobtuvais. Kryius tebekabjo ant
sienos kiekvienoje palatoje, o kapelionas kas ryt tebelaik
miias prie nedidelio altoriaus ventos Klaros palatoje. Vy
resnioji, ma mre1, kaip visi j vadindavo, dar kas vakar,
varpams skambinant Ave Maria, aplankydavo visus ligonius.
Tuomet dar nebuvo siliepsnoj ginai dl ligonini supasaulietinimo, ir paklaiks balsas dar nebuvo pradjs aukti:
Salin kunigus! alin kryi! Lauk vienuoles!" Deja! Kad ir
kaip gaila, netrukus jos turjo apleisti ligonines. Be abejo,
vienuols turjo trkum. Be abejo, j rankos buvo labiau
M ano motina (pranc.).

34

A x e l M u n th e

pripratusios prie roinio negu prie nag epetlio, jos mieliau

vilgydavo pirtus vstu vandeniu negu karbolio rgtimi, vi
sagale to meto ms operacini panacja, kuri veikiai pa
keit kita. Taiau j mintys buvo taurios, o irdys tyros, jos
aukodavo vis savo gyvenim darbui, nereikalaudamos u tai
nieko - tik kad joms bt leista melstis u savo globotinius.
Net pikiausi prieai niekuomet nedrso menkinti j pasiau
kojimo ir neisenkamos kantrybs. Tuomet buvo kalbama, kad
vienuoli slaugytoj lidni, nirs veidai, kad joms daugiau
rpi gelbti sielas, o ne knus, kad j lpoms labiau prasti
nuolankumo, o ne vilties odiai. Bet tai buvo perdm klai
dinga nuomon. Prieingai, tos vienuols, ir senos, ir jaunos,
visuomet bdavo nuotaikingos ir patenkintos, kone linksmos,
mgo poktauti ir juoktis kaip vaikai ir, kas nuostabiausia,
mokjo ukrsti savo linksmumu kitus. Joms buvo svetima bet
kokia nepakanta. Tikintieji ar netikintieji - visi joms buvo
lygs. Atrod, kad i gailesio pastariesiems jos net labiau
rpinasi jiems padti ir niekuomet nesieidia, girddamos
j keiksmus ir burnojim prie Diev. Man jos visos buvo ne
paprastai geros ir malonios. Jos puikiai inojo, kad a ne j
tikjimo, kad nevaiktau ipainties ir nesiegnoju, praeida
mas pro maj altori. Pradioje vyresnioji lyg ir band at
versti mane tikjim, kuris j paskatino paaukoti savo gyve
nim kitiems, bet veikiai paliko ramybje, gailiairdikai
palingavusi sen galv. Net mielas senasis kapelionas neteko
bet kokios vilties mane iganyti, kai pasakiau, jog mielai su
juo pasiginyiau, ar esama skaistyklos, bet kad grietai atsi
sakau tikti pragar ir kad kiekvienu atveju esu pasirys duoti
vis doz morfijaus mirtantiesiems, jeigu j agonija pernelyg
iauri ir ilga. Senasis klebonas buvo ventas mogus, bet su
gebjimu ginytis nepasiymjo, ir veikiai mudu visam laikui
atsisakme diskutuoti iuo klausimu. Jis inojo vis ventj
gyvenimus ir pirmasis man papasakojo graij legend apie
vent Klar, kurios vardu pavadinta viena palata. Taip pat
jis pirmasis atskleid man nuostabius bruous vento Pran

K n y g a apie S an M i k e l

35

cikaus Asyieio, vis dangaus ir ems paniekintj ir ap

leistj biiulio, kur jisai taip myljo ir kuris ilgainiui tapo ir
mano biiuliu visam gyvenimui. Bet daugiausia mane imok
sesuo Filomena, tokia jauna ir grai su baltais augustin vie
nuols naujoks rbais, nes ji imok mane mylti Dievo Mo
tin, kuri pati buvo panai. ventoji sesuo Filomena! Po
dvej met maiau, kaip ji Neapolyje mir cholera. Net Mir
tis nedrso jos subjauroti. Ji nujo dang tokia, kokia buvo.
Brolis Antuanas, kiekvien sekmadien ateidavs ligonin
groti vargonais maojoje koplyioje, buvo ypa artimas mano
biiulis. Tuo metu man tai buvo vienintel proga pasiklausyti
muzikos, todl retai j tepraleisdavau - juk a taip mgau mu
zik! Kad ir nematydamas seser, kurios giedodavo, susdusios
prie altoriaus, lengvai atskirdavau skaidr ir tyr sesers Filo
menos bals. Ki dien brolis Antuanas smarkiai peralo, ir
ventos Klaros palatoje ligoniai panabdomis pasakojo kits ki
tam didi paslapt, kad vyresnioji ilgai tarsi su senuoju kape
lionu ir, gelbdama padt, leido man vargonuoti vietoj jo.
O daugiau tais laikais negirddavau jokios muzikos, tik
dukart per savait vargas senasis donas Gaetanas ateidavo
pagroti iklerusia savo ryla po m ano balkonu prie Avenir
viebuio. Miserere i Trubadro" buvo geriausias jo numeris,
ir toji sena graudi melodija labai tiko ir jam, ir suvarbusiai jo
bedionlei su raudona palaidinuke, tupiniai ant rylos:
Ah che la morte ognora
E tarda nel venir!1
Ji tiko ir vargui ponui Alfredui, kuris vaiktinjo apsnig
tomis gatvmis su apsitrynusiu surdutu, pasikis po paastimi
paskutins savo tragedijos rankrat. Taip pat ir mano biiu
liams vargingame Ital kvartale, kurie spietsi aplink blsAk, kaip mirtis vis delsia
Priglobti siel alsi! (It.)

36

A x e l M unthe

tani braciero1, neturdami pinig nusipirkti nors trupuiui

angli, kad galt apilti. Atjo diena, kada toji lidna m e
lodija tapo tinkamu akompanimentu ir mano paties mintims,
kai sddavau, niks knygas Avenir viebutyje, neturda
mas drsos pavelgti akis naujai dienai, kai viskas atrodyda
vo niru ir beviltika, o Kapris iblukusioje nuotraukoje - be
galo tolimas. Tuomet krisdavau ant lovos, umerkdavau skau
danias akis, ir netrukus ventas Antonijus padarydavo nau
j stebukl. Umirs rpesius, skriedavau avingj savo
svajoni sal. Besiypsanti Dokonda paduodavo stikl dono
Dionizijaus vyno, ir kraujas galinga versme vl suplsdavo
ivargusias mano smegenis. Pasaulis buvo puikus, a buvau
jaunas, pasiruos kovoti, sitikins, kad nugalsiu. Meistras
Vinencas, vis dar pluantis savo vynuogyne, modavo man
ranka, kai kopdavau taku anapus jo sodo koplytl.
Pasddavau valandiuk terasoje, apkertas nuostabaus
groio, velgdamas sal, nusidriekusi man po kojomis, klaus
damas save, kaip, po galais, man pavyks ukelti uolos virn
raudono granito sfinks. Darbas ities sunkus. Bet a, inoma,
visk lengvai veiksiu - ir pats vienas!
Addio, bella Gioconda! Addio e presto ritomo/ Taip, aiku,
a greitai griu, labai greitai - artimiausiame savo sapne!
Iaudavo nauja diena, rsiai velgdama pro lang sva
jotoj. Atmerkdavau akis, okdavau i lovos, su ypsena pa
sveikindavau atjn ir, griebs knyg, vl ssdavau prie sta
lo. Paskui atjo pavasaris ir numet mano balkon pirm
bulvaro katon iedel. Tai buvo enklas. Ilaikiau egzami
n ir ivaiavau i Avenir viebuio su taip sunkiai sigytu
diplomu kienje - jauniausias Pranczijoje medicinos dak
taras.

1arij krosnel (it.).

Treias skyrius

VILJ AVENIU

Vilj aveniu. Dr. Miunt. Priima nuo 2 iki 3.

Dien nakt nesiliov skambjs dur varpelis - skubs ikvie
timai, laikai, vizitai. Telefonas, tas baisus ginklas dykinjani
moter rankose, dar nebuvo pradjs pragaitingo puolimo,
ksindamasis kiekvien pelnyto poilsio valand. priimam
j veikiai prisirinkdavo visokio plauko pacient, daugiausia
sergani nervais; dominavo graioji lytis. Nemaai buvo li
goni, tikr ligoni. A dmiai klausydavau j pasakojim ir
be galo kruopiai juos apirdavau, nes tikjau gals bet
kuriuo atveju jiems padti. Apie tuos ligonius man nesinori
ia kalbti. Galbt ateis diena, kai teks ir apie juos kai k
papasakoti. Daugelis buvo visai sveiki ir nebt susirg, jei
nebt mane kreipsi. Daugelis tik buvo sikalbj sau lig.
J istorijos visuomet bdavo ilgiausios - jie pasakodavo apie
savo seneles, tetas ir uoves arba isitraukdavo i kiens po
pierl ir imdavo skaityti nepabaigiam simptom ir negalavi
m sra, Le malade au petit papier\ - kaip sakydavo Sarko.
Visa tai man buvo nauja, nes, be ligonins, neturjau jokio
patyrimo, o ten tokiems niekams nra laiko, ir a pridaryda
vau aib klaid. Vliau, geriau pains mogaus prigimt, imo
kau teisingiau elgtis su tokiais pacientais, bet mes nelabai
tesutardavome. Jie baisiai nusimindavo, kai pasakydavau, kad
atrodo sveikai, veido spalva gera, bet tutuojau vl atsigauLigonis su popierliu (pranc.).

38

A x e l M unthe

davo, kai pridurdavau, jog man nelabai patinka j lieuvis, paprastai taip ir bdavo. Tokiais atvejais m ano diagnoz
daniausiai bdavo tokia: besaikis pyragaii ir saldumyn
valgymas dien ir per sunks piets vakare. Turbt tai buvo
teisingiausia diagnoz i ano meto mano praktikos, bet ji n e
turjo jokio pasisekimo. Niekas nenorjo apie tai girdti, nie
kam ji nepatiko. Visi avjosi apendicitu. Apendicitas tu o
met turjo didel paklaus tarp pasiturini moni, iekani
sau ligos. Visos nervingos damos sirgo apendicitu - jei ne
tikru, tai bent sikalbtu, ir jis labai joms pravert, taip pat ir
jas gydantiems daktarams. Todl ir a pamau tapau apendi
cito inovu ir danai nuo jo gydydavau, nors ne visuomet sk
mingai. Bet kai pasklido gandas, kad Amerikos chirurgai pra
djo kam panij u apskritai vis apendiks paalinim
Jungtinse Valstijose, mano pacient, sergani apendicitu,
m grsmingai mati. Siaubas! Paalinti apendiks! Mano
apendiks! - aukdavo elegantikos damos, beviltikai, lyg
motinos kdik, sikibusios savo processus vermicularis. - K
a be jo darysiu?!" Paalinti j apendiksus, ms apendik
sus! - sakydavo gydytojai, niriai tikrindami savo pacient
sraus. - Kokia nesmon! Bet j apendiksai visai sveiki. A
tai puikiai inau, nes dukart per savait juos apirinju. Ne,
a kategorikai atsisakau!"
Veikiai paaikjo, kad apendicitas baigia savo dienas ir kad
reikia sukurti nauj lig, kuri patenkint visuotin reikalavi
m. Specialistai neapvyl - rink buvo paleista nauja liga,
nukaltas naujas odis, tikra aukso moneta - KOLITAS! Tai
buvo maloni liga - apsaugota nuo chirurgo peilio, patenkinan
ti vis skon ir pasireikianti bet kuri akimirk - tereikdavo
jos usigeisti. Niekas neinojo, nei kada ji prasideda, nei kada
baigiasi. A inojau, kad kai kurie valgs mano kolegos jau
buvo iband kolit, gydydami savo pacientus, ir, beje, labai
skmingai, bet man laim dar nebuvo nusiypsojusi.
Viena i paskutinij mano pacieni, kurias gydiau nuo
apendicito, buvo, jei neklystu, grafien X, pasista pas mane

K n y g a apie S a n M i k e l

39

Sarko - bent taip ji pasisak. Jis tikrai kartais atsisdavo man

pacient, ir a, aiku, biau visomis igalmis stengsis tai
damai padti, net jeigu ji ir nebt buvusi tokia grai. Ji pavelg didelmis ilgesingomis akimis nauj orakul ir, negalda
ma nuslpti nusivylimo, pasak norinti pasikalbti su Monsieur
le D o cteu r lui'tneme\ o ne su jo asistentu; a jau buvau pripra
ts prie itokio pasisveikinimo, nes girddavau j i vis nauj
pacient. I pradi ji neinojo, ar serga apendicitu, neinojo
to ir Monsieur le Docteur lui-mme, bet netrukus jinai jau bu
vo sitikinusi, kad tai tikrai apendicitas, o a - kad tikrai ne.
Kai neapdairiai miau taip tiesiai jai ir pasakiau, ji labai susi
jaudino. Profesorius Sarko saks, kad a btinai nustatysis,
kas jai yra, ir padsis, o dabar tai... Ji m raudoti, ir man
labai jos pagailo.
- Tai kas m an yra? - kkiojo ji, beviltikai tiesdama
mane rankas.
- A jums pasakysiu, jei priadate nusiraminti.
Ji tutuojau liovsi verkusi. luostydamasi dideles akis, dr
siai tar:
- A galiu visk pakelti, a tiek daug esu ikentjusi. N e
bijokite, a neverksiu. Kas man yra?
- Kolitas.
Jos akys, nors tai atrod nemanoma, pasidar dar didesns.
- Kolitas! A visuomet maniau, kad tai ne kas kita, kaip
kolitas! N kiek neabejoju, kad js tiesa! Kolitas! Sakykit,
o kas yra kolitas?
A, aiku, i apdairumo klausim neatsakiau, nes ir
pats, kaip, beje, ir visi tais laikais, ito neinojau. Bet pasa
kiau, kad kolitas ilga ir sunkiai pagydoma liga. Tai buvo tie
sa. Grafien meiliai man nusiypsojo. O jos vyras tvirtins, jog
tai tik nervai! Ji pasak, kad negalima gaiti, ir norjo tuoj
pat pradti gydytis, tad mudu susitarme, kad ji lankysis Vilj
aveniu dukart per savait. Ji atvyko rytojaus dien, ir net a,
Paiu ponu daktaru (pranc.).

40

A x e l M unthe

jau priprats prie staigi savo pacient permain, taip apstuibau, pamats diaugsming jos ivaizd ir vytint veid, jog
paklausiau, kiek jai met.
Jai k tik sukak dvideimt penkeri. O atjusi ji vien tam,
kad suinot, ar kolitas ukreiamas.
Taip, labai.
Vos tik itariau t od, bem atant supratau, kad i jauna
btyb kur kas protingesn u mane.
Gal a gals pasakyti grafui, kad jiems nedert miegoti
viename kambaryje?
Patikinau j, kad tai anaiptol nebtina, kad a, nors ir netu
riu garbs painti grafo, esu tikras, jog jis neusikrs. Apsikrsti
gali tik tokie pernelyg jautrs ir nervingi mons kaip ji.
Bet a juk, aiku, nelaiks jos nervinga, uprotestavo gra
fien, neramiai nuvelgusi didelmis akimis kambar.
Neabejotinai.
O a gals j igydyti?
Ne.
Brangioji A na!
sivaizduok, brangioji, a sergu kolitu! A taip diaugiuosi... taip
diaugiuosi, kad Tu man rekomendavai t ved... O gal j reko
mendavo Sarko? iaip ar taip, jam pasakiau, jog mane atsiunt
Sarko, bent bsiu tikra, kad jis man skirs daugiau laiko ir dme
sio. Tavo tiesa, jis labai protingas, nors toks ir neatrodo. A jau
rekomendavau j visoms savo biiulms, neabejoju, kad jis pads
mano brolienei, kuri vis dar guli po to, kai pargriuvo ir taip smar
kiai susitrenk pas Tave, okdama kotiljon. Esu tikra, kad jai
kolitas! Gaila, brangioji, kad nepasimatysime rytoj pas Zozefin,
bet a jau paraiau jai, kad sergu kolitu ir jokiu bdu negalsiu
atvaiuoti piet. Ak, jeigu ji galt juos atidti iki poryt!
Tave mylinti Ziujeta.
P S. Man k tik dingteljo mintis, kad vedui reikt dirstelti
Tavo uov, kuri taip kenia dl savo kurtumo. A puikiai inau,
kad markiz nebenori matyti gydytoj - kas gi to nori? - bet ar

K n y g a apie S a n M ik e l

41

nebt galima taip sutvarkyti, kad jis lyg ir atsitiktinai j pamaty

t? N kiek nenustebiau, jei paaikt, kad tikroji jos negando
prieastis - kolitas.
P P S. Mielai pasikviesiau daktar kuri dien piet, jei Tau
pavykt kalbti markiz papietauti pas mus, suprantama, e n
p e t i t c o m i t 1. Zinai, jis nustat, kad man kolitas, tik pavel
gs mane pro akinius. Be to, a noriu, kad su juo susipaint
mano vyras, nors jis, kaip ir tavo uov, nemgsta daktar. Bet
itas jam tikrai patiks
Kit savait turjau garb bti netiktai pakviestas piet
pas grafien jos rmus Fobur en Zermene, sdti alia nalau
janios markizs ir pagarbiai stebti erelio akimis, kaip ji, ku
pina abejingo didingumo, veiia milinik porcij pt de
foie gras2. Ji nepasak man n odio, o mano nedrsios pa
stangos j pranekinti buvo visikai bergdios, nes pasteb
jau, kad ji absoliuiai kuria. Po piet grafas nusived mane
rkomj. Tai buvo nedidukas, be galo mandagus storulis,
romaus, kone baiktaus veido, maiausiai dvigubai vyresnis
u savo mon, dentelmenas tikra to odio prasme. Pasils
man papiros, jis pasak su nuoirdiu usidegimu:
- Neinau, kaip jums atsidkoti u tai, kad igydte mano
mon nuo apendicito, - nekeniu net to odio. Atvirai pri
sipainsiu, kad labai nemgstu gydytoj. A tiek j prisiir
jau, ir kol kas n vienam nepavyko padti mano monai, nors
reikia pasakyti, kad ir ji, vos pradjusi gydytis pas vien, jau
iekodavo kito. Manau, reikt jus perspti, kad, be abejo,
tas pat laukia ir js.
- O a abejoju.
- Juo geriau. Ji, matyt, labai jumis pasitiki, o tai didelis
koziris js rankose.
- Tas visk nulemia.
1 eim os ratelyje (pranc.).
sies k ep en patetas (pranc.).

42

Axel M unthe

- A pats tai, atvirai jums prisipainsiu, i pradi buvau

nelabai draugikai nusiteiks js atvilgiu, bet dabar, kai
susipainome, diaugiuosi, galdamas pakeisti savo nuom o
n, ir man rodos, - mandagiai pridr jis, - mes en bonne
voie1. A propos2, kas yra kolitas?
Jis pats mane igelbjo i keblios padties, gerairdikai pri
drs:
- iaip ar taip, jis vis tiek nebus baisesnis u apendicit, ir,
patikkite, netrukus a inosiu apie kolit ne maiau kaip ir
js.
Ne toks jau didelis noras.
Man taip patiko mandagi ir laisva jo laikysena, jog ir a
idrsau j kai ko paklausti.
- Ne, - atsak jis kiek sumiusiu balsu. - Ak, kad Dievas
duot mums pdin! Stai jau penkeri metai, kai mes ved, ir
iki iol joki poymi. Ak, kad Dievas duot! Matot, a esu
gims iame sename name, ir mano tvas taip pat ia gim, o
dvaras Turene jau trys imtai met ms eimos nuosavyb,
bet a - paskutinis ms gimins atstovas, ir tai be galo skau
du... Nejaugi nieko nemanoma padaryti su tais prakeiktais
nervais? Ar negalit ko nors patarti?
- A sitikins, kad glebinantis Paryiaus oras kenkia gra
fienei. Kodl jums nepakeitus aplinkos ir nenuvaiavus savo
pil Turene?
Jo veidas nuvito.
- Js man patinkat! - tar grafas, tiesdamas man rankas. Man nieko geresnio nereikia. A ten medioju, be to, ir dva
rui reikia prieiros. Man ten taip gera, bet grafien klaikiai
nuobodiauja; aiku, ji dvare jauiasi truput vienia - juk ji
mgsta kasdien vaikioti sveius pas drauges, kas vakar
vainti pobvius ar teatr. Niekaip nesuprantu, kaip jai
utenka jg itisus mnesius itaip gyventi, juk ji nuolat tvir
1Einame teisingu keliu (pranc.).
2Beje (pranc.).

K n y g a apie S a n M ik e l

43

tina esanti pavargusi. A tuoj pat gal gauiau. Dabar ji sako

negalinti ivaiuoti i Paryiaus dl to, kad reikia gydytis nuo
to kolito. O anksiau buvo apendicitas. Tik nelaikykite jos
egoiste - prieingai, ji nuolat rpinasi manimi ir net nori, kad
vaiuoiau ato Ramo vienas - ji ino, koks a ten bnu
laimingas. Bet kaip a galiu j palikti vien Paryiuje? Ji tokia
jauna ir neprityrusi.
- O kiek grafienei met?
- Tik dvideimt devyneri. O atrodo dar jaunesn.
- Taip, ji atrodo kaip jauna mergina.
Valandl patyljs, grafas paklaus:
- A propos, kada js ketinate atostogauti?
- Jau trejus metus neturjau atostog.
- Vadinasi, turite visik teis pailsti iemet. Ar js gerai
audote?
- A neudau gyvuli be reikalo. O kodl js klausiate?
- Nes ato Ramo - puiki vieta medioklei, o savait vi
siko poilsio, be abejons, jums labai praverst. Taip bent sa
ko mano mona; ji tvirtina, kad js baisiai persidirbate, be to,
ir atrodote ivargs.
-J s be galo malonus, ponas grafe, bet a labai gerai jauiuo
si ir esu visai sveikas, tik danai kamuoja nemiga.
- Nemiga? Kaip gaila, kad negaliu jums perleisti dalies
savo miego! A neturiu kur jo dti. inot, vos tik atsigulu,
tutuojau taip kietai umiegu, jog niekas negali priadinti.
Mano mona anksti keliasi, bet a niekada jos negirdiu, o
tarnas, devyniomis atnes kav, turi mane papurtyti, kad nubusiau. Ities man js gaila. A propos, ar neinot koki
vaist nuo knarkimo?
Atvejis buvo aikus.
Grome pas damas salon. Mane pasodino alia garbin
gosios markizs neoficialiai konsultacijai, kuri taip sumaniai
sureng grafien. Pabands dar syk pranekinti senj dam,
surikau jai klausomj ragel, kad nors ji ir neserga kolitu,
be abejons, susirgs, jei nesiliaus valgiusi pt de foie gras.

44

A x e l M unthe

- Ar a nesakiau? - sunabdjo grafien. - Matot, koks jis

protingas!
Markiz tutuojau panoro suinoti visus kolito simptomus
ir linksmai man ypsojosi, kol a lainau jai ragel klastingus
nuodus. Kai pakilau atsisveikinti, buvau neteks balso, bet
sigijs nauj pacient.
Po savaits Vilj aveniu sustojo elegantika karieta, ir lio
kajus, bgte ubgs laiptais, teik man grafiens paskubo
mis brktelt ratel, kuriame ji pra nedelsiant atvykti pas
markiz, susirgusi nakt, sprendiant i visko, kolitu.
Taip a engiau auktj Paryiaus visuomen.
Kolitas plito Paryiuje aibo greitumu. Mano laukiamasis
bdavo taip perpildytas, jog turjau valgomj paversti dar
vienu laukiamuoju. Niekaip nestengiau suprasti, kaip tiems
monms utenka laiko ir kantrybs sdti ir taip ilgai, danai
itisas valandas, laukti.
Grafien lankydavosi reguliariai dukart per savait, bet kar
tais pasijusdavo taip prastai, jog atvykdavo dar kuri dien.
Nebuvo jokios abejons, jog kolitas jai kur kas geriau tinka
negu apendicitas: jos veide nebeliko ilgesingo blykumo, o
didels akys rjo jaunatve.
Kart, ieidamas i markizs rm - ji ketino vaiuoti
kaim, ir a buvau usuks atsisveikinti, - pamaiau, kad
prie mano ekipao stovi grafien ir draugikai nekuiuojasi
su Tomu, tupiniu ant didelio ryulio, pridengto kilimliu.
Grafien buvo isiruousi Luvro" parduotuv nupirkti do
vanls markizei, kuri kit dien vent savo gimtadien, bet
niekaip negaljo sugalvoti, k jai parinkus. A pasiliau nu
pirkti un.
- un! Kokia nuostabi mintis!
Kai j, dar ma mergait, nuvesdav pas markiz, ant jos
keli visuomet guldavs mopsas; jis buvs toks storas, jog
vos bepaeidavs, ir taip baisiai narpdavs, kad bdav gir
dti visame name. Teta daug savaii liejusi aaras, kai jis
nugais. Ities nuostabi mintis!

K n y g a apie S a n M i k e l

45

Nujome iki Kambono gatvs kampo, kur buvo inoma un

pirklio parduotuv. Ten tarp eeto vairiausio plauko negrynaveisli un tupjo tas, kurio a iekojau: nedidelis aris
tokratikas mopsas, ms baisiausiai narpti, kad atkreiptu
me dmes lidn jo likim; krauju pasruvusios jo akys
maldavo ilaisvinti i tos niekingos draugijos, kurion jis pate
ks grynai i netyi, o ne per savo kalt. Jis vos neuduso i
susijaudinimo, suprats savo laim, kai buvo patupdytas fiakr
ir isistas rmus Fobur en Zermene.
Grafien vis dlto panoro ueiti Luvro" parduotuv prisi
matuoti naujos skryblaits. Ji pasak eisianti psia. Paskui
pareik vykstanti fiakru, ir a pasisiliau nuveti j savo eki
pau. Valandl ji dvejojo, - k pasakys mons, pamat ma
ne jo karietoje? - paskui maloniai sutiko. Bet ar man nebsi
i kelio nuveti j Luvr"? Anaiptol, a dabar kaip tik netu
rs k veikti.
- O kas itame ryulyje? - su moteriku smalsumu paklau
s grafien.
Norjau dar kart jai sumeluoti, bet t akimirksn Tomas,
nusprends, kad jau nebereikia saugoti jam patikto bran
gaus ryulio, uoko praston savo vieton alia mans. Ryulys
praplyo, ir i jo ilindo lls galva.
- Kuriems galams js veiojats lles? Kam jos?
- Vaikams.
Ji neinojusi, jog a turs vaik, ir atrod beveik sieidusi,
kad slepiu savo asmenin gyvenim.
Tai kiekgi a turs vaik? Vis krv. Supratau, kad nebeisisuksiu ir kad reiks atskleisti jai savo paslapt.
- Vaiuojame su manim, - sidrsins pasiliau jai. - O
grdami usuksime Jardin des Plaintes\ kur supaindinsiu jus
su savo biiuliu gorila aku. Mes kaip tik vaiuosim pro al.
Matyt, t dien grafien buvo puikiai nusiteikusi ir pasi
ruousi bet kokioms eskapadoms; ji diaugsmingai sutiko su
Botanikos sodas (pranc.).

46

A xe l M unthe

mano pasilymu. Pravaiav Monpamaso stot, atsidrme ne

pastamame jai rajone, ir netrukus ji visai nebegaljo susio
rientuoti, kur esanti. Dabar vaiavome pro tamsias dvokianias
lnas. Breliai apskarusi vaik aid grioviuose, pilnuose
nevarum ir visokiausi atmat, beveik prie kiekvien du
r sdjo moteris ir ind kdik, o alimais, susispiet prie
arij krosnels, ildsi vyresni vaikai.
- Nejau tai Paryius? - paklaus grafien kone su igsiu
akyse.
Taip, tai buvo Paryius, la Ville Lumire1!
- O tai Ruselio aklaviet, - pridriau a, kai sustojome
prie skersgatvio, drgno ir tamsaus kaip ulinio dugnas.
Salvators mona sdjo ant vienintels j kds, laikyda
ma ant keli Petru - savo skausmo kdik, ir mai polen
ta2, nuo kurios dvi vyresns Petruo seserys nenuleido godi
aki; maiausias vaikas ropinjo po kambar, gaudydamas
kaiuk. Pasakiau Salvators monai, kad su manim atvaia
vo viena geraird ponia, kuri nort t padovanoti vai
kams. Grafien pasidar tokia drovi, jog supratau, kad ji pir
m kart pereng tikro skurdo slenkst. Ji smarkiai paraudo,
paduodama pirmj ll Petruo motinai - sudivusios vaiko
rankuts nieko negaljo nulaikyti, kadangi jis buvo paralyiuo
tas nuo pat gimimo. Petruas nerod jokio diaugsmo - jo
smegenys buvo tokios pat sustingusios kaip ir snariai, bet
motina mums pasak, kad ll jam labai patinkanti. Abi jo
seserys taip pat gavo po ll; jos diaugsmingai nubgo ir, pa
sislpusios u lovos, pradjo aisti mamas".
Kada, mano manymu, Salvatore ieisis i ligonins? Jau
beveik pusantro mnesio, kai jis nukrito nuo pastoli ir nusi
lau koj.
Taip, taip, a k tik j aplanks Laribuazjers ligoninje, jis
taissis ir tikriausiai netrukus gris namo. O kaip ji, ar suta
1M iestas vyturys (pranc.).
2Kukurz ko (it.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

47

rianti su naujuoju eimininku? O taip, puikiai, ai Dievui,

jis ess labai geras, net paadjs iki iemos pastatyti idin. Ir
pasirpins ikirsdinti lubose langel - juk a, aiku, prisime
ns, koks tamsus anksiau buvs j kambarys.
Pairkit, kaip dabar pas mus viesu ir linksma, siamo in
P a r a d i s o \ - tar Salvators mona.
Ar tiesa, k jai pasakojs Arkandelas Fuskas? Lyg a pasa
ks senajam j eimininkui, kai tas imet juos gatv ir pa
sigrob vis j mant, jog ateis valanda ir Dievas j nubaus u
tai, kad jis toks iaurus mums, vargams monms; kad a j
taip smarkiai iplds, jog po dviej valand jis pasikors?
Taip, tai tikra tiesa, ir a n kiek dl to nesigails.
Mums ieinant, su didele luota ant peties gro i darbo
mano biiulis Arkandelas Fuskas, Salvators kampininkas.
Jo amatas buvo fare la scopa2 - tuo metu daugumas gatvi
lavj Paryiuje buvo italai.
Apsidiaugiau, galdamas j supaindinti su grafiene - bent
iek tiek atsidkoti u t nevertinam paslaug, kuri jis man
padar, nujs drauge policij ir patvirtins mano parodym
apie senojo eimininko mirt. Jei ne Arkandelas Fuskas, kain
ar biau isinarpliojs i bdos. Net jo padedamas, per plauk
ivengiau nemalonum. Mans vos nesum u mogudyst.
Arkandelas Fuskas, italiku papratimu u ausies usikis
ro, galantikai, kaip tikras pietietis, teik gl grafienei,
kuri, atrod, labai sujaudino i avi duokl jos jaunystei ir
groiui.
Buvo jau per vlu vaiuoti Botanikos sod, todl pasukom
tiesiai grafiens rmus. Ji vis laik tyljo, ir a bandiau j
pralinksminti, pasakodamas juoking istorij, kaip viena ge
raird ponia, atsitiktinai perskaiiusi mano straipsniuk apie
lles, ispausdint Blackwoods magazine pradjo gaminti jas
deimtimis neturtingiems vaikams. Galbt grafien pasteb
1Esame rojuje (it.).
2luoti (it.).

48

A x e l Munthe

jusi, kokie puons buv kai kuri lli rbai? Taip, ji paste
bjusi. Ar toji ponia grai? Labai. O ji dabar Paryiuje? Ne.
Galiausiai buvau priverstas ukirsti keli lli gamybai, nes
j jau turjau daugiau negu ligoni, ir isiuniau t poni
en Moric pakeisti aplinkos.1
Atsisveikindamas su grafiene prie jos rm, ireikiau ap
gailestavim, kad mums neuteko laiko aplankyti gorilos Bo
tanikos sode. Bet galbt ji vis dlto nesigaili vaiavusi su
manimi?
N kiek. A jums labai dkinga, tik, tik... man taip gda, ji kkiodama greitai dingo u savo rm vart.

1i keist istorij esu pasakojs kitur. (Aut. past.)

Ketvirtas skyrius

MADINGAS GYDYTOJAS

A buvau visam laikui pakviestas kiekvien sekmadien pie

tauti Fobur en Zermeno rmuose. Grafas, jau seniai umirs
savo neprielankum gydytojams, buvo su manim itin malo
nus. Be eimos nari, dalyvaudavo dar abatas ir kartkariais
grafiens pusbrolis vikontas Morisas, kuris mane beveik liai
ignoravo. Vos tik j pamaiau, i karto pajutau, kad jis man
nepatinka, ir, kaip veikiai pastebjau, nemgau jo ne tik a
vienas. Juodu su grafu aikiai nerasdavo bendros kalbos. Aba
tas buvo senos mokyklos dvasininkas, prityrs mogus, pas
ts gyvenim ir mogaus prigimt kur kas geriau negu a. I
pradi jis su manimi buvo labai santrus, ir danai, jausda
mas smeigt save veriam jo vilgsn, pagalvodavau, kad,
ko gero, ir apie kolit jis ino daugiau u mane. A kone drovdavausi to seno mogaus ir mielai biau atvirai su juo pa
sinekjs ir atverts savo kortas. Bet niekaip nesulaukiau
progos - man vis nepavykdavo pagauti jo vieno. Kart, kai,
prie praddamas priiminti ligonius, jau valgomj greito
siomis uksti, nustebs pamaiau ten laukiant mans abat.
Jis pasak atvyks pas mane savo iniciatyva kaip senas grafo
eimos biiulis ir pageidavo, kad apie apsilankym niekam
neprasitariau.
Js nepaprastai padjote grafienei, - pradjo jis, - ir mes
visi jums labai dkingi. Turiu jus taip pat pasveikinti ir dl
markizs. K tik buvau pas j, a jos nuodmklausys ir dievai
negaliu atsistebti, matydamas, kaip smarkiai ji pasitais vi
sais atvilgiais. Bet iandien atjau pasikalbti su jumis apie

50

A x e l M unthe

graf, a dl jo labai susirpins, neabejoju, kad il file un mau

vais coton1. Jis beveik niekur neieina, kone vis dien sdi
savo kambaryje ir be perstojo rko storus cigarus, pavalgs
itisas valandas miega, ir a danai utinku j miegant krsle
su cigaru dantyse. Kaime jis visai kitas mogus: kiekvien
ryt po mii jodinja, visuomet valus ir energingas, gyvai
domisi didelio savo kio tvarkymu. Ir dabar jo vienintelis noras - ivaiuoti savo pil Turene, bet jeigu grafiens nepavyks
kalbti ivykti i Paryiaus, - deja, tikriausiai taip ir bus, nenorom is tenka pripainti, kad nieko kito neliks, kaip
vaiuoti jam vienam. Jis labai jumis pasitiki, ir jeigu js pasa
kysit, kad jo sveikatos bkl reikalauja ivykti i Paryiaus, jis
paklausys. To a ir atjau js prayti.
- Labai gaila, ponas abate, bet a negaliu to padaryti.
Jis pavelg mane, neslpdamas nustebimo, kone tariai.
- Ar nepaaikintumt, dl ko js atsisakote?
- Grafien kol kas negali ivykti i Paryiaus, o ji, supran
tama, turi vaiuoti drauge su grafu.
- Bet kodl jos negalima gydyti nuo kolito kaime? Ten yra
geras, patikimas daktaras, kuris danai j gydydavo, kai ji
sirgo apendicitu.
- O kokie buvo rezultatai?
Jis neatsak.
- Leiskite man savo ruotu paklausti jus vieno dalyko. Sa
kykime, grafien staiga igyja. Ar js galtumte j kalbti
ivykti i Paryiaus?
- Atvirai kalbant, - ne. Bet kam be reikalo splioti? Juk,
kiek suprantu, kolitas ilga ir sunkiai pagydoma liga.
- A galiau per vien dien igydyti grafien nuo kolito.
Jis apstulbs pavelg mane.
- Dl Dievo meils, kodl gi js to nepadarote? Js prisii
mate didiul atsakomyb.
- Jei bijoiau atsakomybs, nebiau daktaras. Pakalbki
1Jis sunkiai serga (pranc.).

K n y g a apie S a n M i k e l

51

me atvirai. Taip, a galiau igydyti grafien per vien dien,

nes jai toks pat kolitas kaip ir man arba jums; nebuvo jai n
apendicito. Tai vis sikalbjimas ir nervai. Bet jei i karto igydyiau j nuo kolito, ji, ko gero, visai netekt dvasins pu
siausvyros ar, dar baisiau, junkt morfij, ar susirast mei
lu. Ilgainiui paaiks, ar a galsiu padti grafienei. saky
damas jai dabar ivaiuoti i Paryiaus, padaryiau psichologin
klaid. Galimas daiktas, kad ji atsisakyt, o idrsusi vien
syk nepaklausyti, visai netekt pasitikjimo manimi. Duoki
te man dvi savaites, ir ji ivaiuos i Paryiaus savo noru - taip
bent jai atrodys. Viskas priklauso nuo taktikos. Patarti grafui
ivykti vienam bt kitos ries klaida, ir js, ponas abate,
itai inote ne blogiau u mane.
Jis dmiai mane pairjo, bet nieko nepasak.
- O dabar apie markiz. Js malonjote pripainti, kad jai
padjau, ir a priimu js pagyrim. Medicininiu poiriu a
ninieko nepadariau, kaip ir niekas nebt padars. Kurti
mons labai kenia dl to, kad yra priverstinai izoliuoti, ypa
tie, kuri dvasinis gyvenimas skurdus, o toki dauguma. Ir
jiems viena tegalima padaryti: nukreipti j dmes nuo tos
nelaims. Dabar markiz galvoja apie kolit, o ne apie kurtu
m, ir pats matote, kaip tas j paveik. Bet man jau pradeda
atsibosti kolitas, ir kadangi markiz ivyksta kaim, jos n e
galavim pakeiiau kambariniu uniuku, o tai labiau tinka
provincijoje.
Abatas atsisveikino, bet tarpduryje atsigr ir dmiai
mane pairjo.
- Kiek jums met?
- Dvideimt eeri.
- Vous irez loin, mon fils! Vous irez loin!1
Taip, - pagalvojau, - tikrai toli! Labai toli nuo io emi
nanio gyvenimo, kupino apgauls ir mulkinimo, nuo t dirb
in i moni; griu stebukling sal pas senj Marij Laiki
Js toli nueisite, m a no snau! Js toli nueisite! (Pranc.)

52

A x e l M unthe

nink, pas meistr Vinenc ir Dokond praskaidrinti savo

sielos baltame namelyje paioje uolos virnje. Ar dar ilgai
man reiks veltui leisti laik iame klaikiame mieste? Kada
ventas Antonijus padarys nauj stebukl?"
A nt mano stalo guljo markizs atsisveikinimo laikas atsisveikinimas, aiku, buvo tik laikinas, - kupinas dkingu
mo ir pagyrim. Prie jo buvo pridtas stambus banknotas.
Pavelgiau iblukusi Kaprio nuotrauk kambario kampe ir
sidjau pinigus kien.
Kur dingdavo visi pinigai, kuriuos udirbdavau tais skms
ir klestjimo metais? Lyg ir buvau numats juos atidti, kad
galiau nusipirkti meistro Vinenco namuk, bet faktas yra
faktas: man nelikdavo ko atidti. Nedorai juos udirbdavau?
Galbt. Bet kokiu atveju visi Paryiaus gydytojai bt turj
bankrutuoti, nes vis ms padtis buvo vienoda - ir profe
sori, ir mano koleg - visi mes gydme tokius pat pacientus.
Laim, kad turjau kitoki ligoni - ir nemaai, nes tik j
dka netapau visiku arlatanu. Tais laikais buvo daug maiau
gydytoj specialist negu dabar. A turjau visk mokti, net
chirurgij. Prajo dveji metai, kol sitikinau, kad netinku b
ti chirurgu; manau, kad mano pacientai itai suvok kur kas
greiiau. Nors buvau laikomas neuropatologu, dariau visk,
ko galima reikalauti i gydytojo, net teikiau pagalb gimdant,
o Dievas saugodavo motin ir kdik. Tiesiog nuostabu, kaip
puikiai dauguma ligoni pakeldavo mano gydym. Kai N a
poleonas erelio vilgsniu permesdavo sra karinink, pri
statyt pakelti generolus, paratje alia pavards jis papras
tai brkteldavo: Ar jam sekasi?" Man seksi, nepaprastai,
kone klaikiai seksi visur - kad ir k darydavau, k gydyda
vau. A nebuvau geras daktaras - mano studijos buvo perne
lyg skubotos, praktika ligoninje per trumpa, taiau, be jo
kios abejons, turjau laim. Kur gldi pasisekimo paslaptis?
Mokjime kvpti pasitikjimo. O kas yra pasitikjimas? Kur
jo altinis - galvoje ar irdy? Ar jis atsiranda auktesniuo
siuose ms smons sluoksniuose, ar tai galingas grio ir blo

K n y g a apie S a n M i k e l

53

gio painimo medis, kurio aknys siekia paias ms esybs

gelmes? Kokiu bdu persiduoda pasitikjimas? Ar j pastebi
akys, ar pagauna ausis? Neinau. inau tik tiek, kad jis negy
jamas nei i knyg, nei prie ligonio lovos. Tai magika dova
na, kuri gimdamas vienas gauna, o kitas ne. Gydytojas, turs
i dovan, gali kone prikelti i numirusij. O tas, kuris jos
neturi, netgi dl tym bna priverstas kviestis koleg konsi
lium.
Netrukus supratau, kad gavau i nekainojam dovan visai
nepelnytai. Kaip tik laiku itai pastebjau, nes maai betr
ko, kad biau taps pasiptusiu savimyla. Bet pamaiau, ko
kios menkos mano inios, ir vis daniau miau kreiptis pagal
bos ir patarimo Motin Gamt, sen iminting slaugytoj.
Ilgainiui gal net biau taps geru gydytoju, jei ir toliau biau
dirbs ligoninje ir pasiaukojs vargingiesiems pacientams.
Bet a praradau t galimyb, nes pasidariau madingu gydyto
ju. Jei kada nors susidursite su madingu gydytoju, atidiai
stebkite j i tolo, prie juo pasikliaudami. Galbt paaiks,
kad jis geras gydytojas, bet tai retas atvejis. Vis pirma
daniausiai jis bna per daug usims, kad kantriai iklau
syt ilg js istorij. Be to, jeigu jis dar ne snobas, tai
neivengiamai juo taps, o tuom et jus vers laukti, pirmiau
priims grafien, grafo kepenis itirs rpestingiau negu jo ka
merdinerio ir ivyks pobv Anglijos pasiuntinybje, uuot
aplanks js mayl, kuriam pasunkjo kokliuas. Pagaliau
jeigu jo irdis nra itin sveika, veikiai pasireik neginijami
pirmalaikio io organo surambjimo simptomai: jis pasidarys
toks pat abejingas ir nejautrus kit kanioms kaip ir j su
pantys malonum iekotojai. Be gailesio negalima bti ge
ru gydytoju.
Danai, pasibaigus ilgai darbo dienai, klausdavau save (mat
visuomet domjausi psichologija): kodl visi tie kvailiai iti
sas valandas sdi mano laukiamajame? Kodl jie visi klauso
mans, kodl jiems danai palengvja vien nuo mano rankos
prisilietimo? Kodl mirties valand, kada jau ukstas adas,

54

A x e l M unthe

0 akys pilnos siaubo, kodl ir tuomet juos apgaubia rimtis, vos

tik udedu ant kaktos rank? Kodl pamiliai ventos Anos
prieglaudoje, kurie apsiputoj staugdavo kaip laukiniai v
rys, pasidarydavo rams ir klusns, kai jiems atsegdavau tram
domuosius markinius ir paimdavau u rankos? Tai buvo p
rastas mano metodas - itai inojo visi priirtojai ir daugelis
mano draug, ir pats profesorius sakydavo apie mane: Ce
garon - l a le diable au corps!"1
Visuomet jauiau slapt simpatij pamiliams ir ramiau
siai vaiktindavau po siautingj skyri, lyg biau apsup
tas draug. Ne kart buvau sptas, kad tai lidnai baigsis,
bet a, aiku, nieko nepaisiau. Ir tai vien grai dien ge
riausias mano biiulis, neinia i kur gavs plaktuk, taip vo
man pakau, jog buvau be smons nunetas ligonin. Sm
gis buvo baisus, nes mano biiulio bta kalvio, gerai mokju
sio savo amat. I pradi visi man, kad trko kiauas. Tik
jau ne man! Tebuvo sutrenktos smegenys. O klinikos direk
torius ta proga pasak mano adresu pavydtin komplimen
t: Ce sacr Sudois a le crne !un ours, faut voir sii ria pas
cass le marteau! 2
Gal vis dlto tai pareina nuo galvos, o ne nuo rankos ? tariau sau, kai po dviej par pertraukos mano mstymo me
chanizmas vl pradjo veikti. Kol vis savait guljau ligoni
nje su ledo psle ant savo lokio galvos", paliktas pats sau be lankytoj ir be knyg, - atkakliai svarsiau klausim, ir
net kalvio plaktukas nesteng pakeisti mano sitikinimo, jog
tatai pareina nuo rankos.
Kodl Pezono vryne galdavau kiti rank pro juodosios
panteros narvo virbus, ir didiul kat, jeigu tik jos neerzin
davo lankytojai, atsiguldavo auktielninka ir meiliai m urk
davo, laikydama mano rank tarp savo leten, praiepusi
didiulius nasrus? Kodl galjau perpjauti vot ant Leoni lete1Tas vaikinas velnikai atkaklus (pranc.).
2To prakeikto vedo kiauas kaip lokio, reikia pairti, ar nesutrko plaktukas!
(Pranc.)

K n y g a ap ie S a n M i k e l

55

nos ir itraukti rakt, dl kurios didiul lit vis savait

klibiojo ant trij koj, kamuojama klaikaus skausmo? Vieti"
n anestezija nepadjo, ir varg Leoni aimanavo kaip kdikis kol spaudiau i letenos plius. Tik dezinfekuojant aizd
ji neteko kantrybs, bet prislopintame jos urzgime nebuvo
pykio, o tik nepasitenkinimas, kad jai neleido paiai iurkiu
lieuviu isilaiyti skaudulio. Kai, baigs operacij, jau i v
ryno, nedamasis po paastim jaun pavianuk, kur Pezonas
padovanojo man u tris, garsus lit tramdytojas man tar:
Monsieur le Docteur; vous avez manqu votre profession,
vous auriez d tre dompteur danimaux!1
O Ivanas, didiulis Botanikos sodo baltasis lokys, ar neilipdavo i savo maudykls, vos tik mane pastebdavo, ir, atsistojs ant upakalini koj prie savo kaljimo virb ir prikis
juod nip prie pat mano nosies, ar nepaimdavo draugikai
man i rankos uvies? Sargas sakydavo, kad Ivanas taip elgia
si tik su manim, - tikriausiai laiko savo tvynainiu. Nesaky
kit, kad jam rpjo uvis, o ne mano ranka, - juk net tuo
met, kai nieko neturdavau, jis stovdavo tokia pat poza,
kol nueidavau, smeigs mane blizganias juodas akis su
baltomis blakstienomis, ir uostindavo m an rank. Aiku,
mudu nekdavom vedikai su poliariniu akcentu, kur i
jo permiau. Neabejoju, kad jis suprasdavo kiekvien mano
od, kai tyliu m onotoniku balsu jam pasakodavau, kaip
man jo gaila ir kaip syk, dar vaikystje, maiau mudviej
tvynje du jo giminaiius, plaukianius tarp ledo lyi vi
sai prie pat ms laivo.
O vargas akas, garsioji Zoologijos sodo gorila, tuo metu
vienintelis savo paderms atstovas, paimtas nelaisv ir atga
bentas nematani sauls savo prie al! Ar jis nepadda
vo patikliai kietos savo platakos man deln, vos tik mane
Ponas daktare, js blogai pasirinkote profesij, jums reikjo bti vri tramdys
toju! (Prane.)

56

A x e l M unthe

pamatydavo? Ar jam nepatikdavo, kai velniai glostydavau

nugar? Jis ilgai sddavo nekrutdamas, spausdavo mano ran
k ir nieko nekalbdavo. Kartais dmiai apirindavo mano
deln, lyg bt k imans apie chiromantij, lankstydavo vie
n po kito pirtus, tarsi stebdamas snari darb, po to pa
leisdavo rank, taip pat dmiai apirdavo savj ir imdavo
kikenti, tartum sakydamas, kad nemato beveik jokio skirtu
mo; ir jis n kiek neklydo! Kone vis laik jis tyliai sddavo
narvo kampe, kur lankytojai negaldavo jo matyti, ir peio
davo iaudel; jis retai teulipdavo ant spuokli, kurias jam
buvo tais, kvailai tikdamiesi, kad jis neatskirs j nuo
lanksi figmedi ak, jo mgstamos poilsio vietos laisvs
dienomis. Jis miegodavo emame guolyje, padarytame i bam
buko, bet anksti keldavosi, ir a pirmkart utikau j gulint
tik tada, kai susirgo. Sargas buvo j imoks valgyti prie emo
staliuko, su servetle po smakru. Jis net turjo akut ir peil,
idrotus i kieto medio, bet nemgo i ranki ir daug mie
liau valg pirtais, kaip kad prie kelis imtus met valg m
s senoliai ir kaip dabar tebevalgo dauguma moni. Bet su
dideliu malonumu gerdavo pien i savo puoduko, taip pat ir
labai saldi rytin kav. Tiesa, jis nypdavosi pirtais, bet
juk taip pat nypdavosi ir Petrarkos Laura, ir kotijos kara
lien Marija Stiuart, ir Le Roi Soleil1.
Vargas akas! Mudu likome draugai iki galo. Nuo Kald
jis pradjo sirguliuoti, jo veidas pasidar pilkas kaip pelenai,
skruostai dubo, akys pamau visai krito. Jis tapo neramus ir
suirzs, vis labiau ir labiau lyso, o veikiai prisimet nelemtas
sausas kosulys. Keliskart matavau jam temperatr, bet tur
jau bti labai akylas, nes akas kaip maas vaikas taiksi su
dauyti termometr ir pasiirti, kas ten viduje juda. Kart,
kai jis suspauds rank sdjo man ant keli, jam ujo smar
kus kosulio priepuolis, sukls nedidel plaui kraujavim.
Pamaius krauj, j apm siaubas; itaip bna ir daugeliui
1Karalius Saul (pranc.) - Pranczijos karalius Liudvikas XIV.

K n y g a apie S a n M i k e l

57

moni. Danai pastebdavau karo metu, kai narsiausi karei

viai, galdav ramiai irti atviras savo aizdas, ibaldavo,
pamat kelis laus vieio kraujo. Pamau akas visai neteko
apetito ir tik po ilgiausi kalbinjim iaip taip suvalgydavo
banan ar fig. Atjs vien ryt, pamaiau, kad jis guli, usit
rauks ant galvos apklot, nelyginant koks mano ligonis ven
tos Klaros palatoje, mirtinai ivargs ir viskuo pasibodjs.
Tikriausiai jis igirdo mano ingsnius, nes ikio i po apkloto
rank ir pam manj. Nenorjau jam trukdyti ir ilgai sd
jau alimais, laikydamas jo rank, klausydam as sunkaus
trkiojanio alsavimo ir karkimo gerklje. miai smarkus
kosulys supurt vis jo kn. Jis atsisdo lovoje ir beviltiku
mostu susim rankomis smilkinius. Jo veido iraika pasikei
t. Jis nusimet gyvulio kauk - tai buvo mirtantis mogus.
Ir, taps veik tokia pat btybe kaip a, jis neteko to vieninte
lio pranaumo, kur visagalis Dievas kaip atpild dav gyvu
liams u moni jiems teikiamas kanias - lengvos mirties.
ako agonija buvo baisi: jis ilgai merdjo, smaugiamas to pa
ties budelio, kur taip danai matydavau darbuojantis ven
tos Klaros palatoje. Lengvai j painau i lto rankos gniauto.
O paskui? Koks buvo tolesnis mano vargo biiulio ako
likimas? inau, kad sulyss jo knas atsidr Anatomijos ins
titute ir kad jo griauiai su dideliu kiauu ir dabar tebestovi
Diupiuitreno muziejuje. Bet ar tai viskas?

Penktas

skyrius

PACIENTAI

A labai pasigesdavau sekmadienini piet Fobur en ermene. Prajus madaug dviem savaitm po mano pokalbio su
abatu, grafien, impulsyvios prigimties moteris, staiga nusprend, kad jai reikia pakeisti aplink, ir pasak vaiuosianti su
grafu j pil Turene. Visiems tai buvo staigmena, tik abatas
lyg ir kak nujaut - an sekmadien, pietaudamas pas juos,
pastebjau, kaip linksmai ybioja senos protingos jo akys.
Grafien buvo tokia maloni, jog kas savait man praneinjo,
kaip jauiasi, be to, kartais paraydavo ir abatas. Viskas es
klojasi gerai. Grafas kas ryt jodinjs, dien niekad nebemiegs ir rks daug maiau. Grafien vl msi muzikos,
nuoirdiai rpinasi kaimo neturtingaisiais ir nebesiskundia
kolitu. Abatas prane ger naujien ir apie markiz, kurios
dvaras buvo nuo pilies valandl kelio karieta. Jinai jauian
tis labai gerai, uuot per dien dienas sdjusi krsle, nusimi
nusi ir vienia, ir sielvartavusi dl savo kurtumo, ji dukart per
dien ivedanti pasivaikioti brangiausi savo Lulu ir daug
laiko praleidianti su juo sode, kad uo gaut daugiau paju
dti, nes ess labai nusipenjs.
Tas lyktus padaras, - ra abatas, - tupi jai ant keli, vos
tik k pamats, iepia dantis ir urzgia, jau dukart kando kam
barinei. Visi jo nekenia, bet markiz dievina savo Lulu ir
kiauras dienas nesiliauja apie j nekjusi. Vakar, man b e
klausant markizs ipainties, jis staiga apvm puiki savo
ponios popietin suknel, ir ji taip dl to susijaudino, jog teko
nutraukti ipaint. Beje, markiz pra jus paklausti, ar tai,

K n y g a api e S a n M i k e l

59

ko gero, ne kolito simptomas; tad gal malontumte irayti

jam koki vaist, ji tvirtai sitikinusi, kad niekas kitas taip
gerai neimano apie un ligas kaip js.
iuo atveju markiz beveik neklydo, nes a jau buvau pra
djs garsti kaip geras un gydytojas, nors dar nebuvau kops
tas auktumas, kuri pasiekiau vliau, taps ymiu un
lig konsultantu, vis mano pacient un myltoj autori
tetu. inojau, kad nuomon apie mane, kaip moni gydyto
j, anaiptol nebuvo vienoda, bet drstu tvirtinti, jog reputaci
ja, kuri susidariau kaip patikimas un daktaras, niekam
nekl abejoni. Nesu toks ipuiks, kad imiau neigti, jog i
dalies tai priklaus nuo to, kad ioje mano praktikos srityje
nebuvo jalousie de mtierl, kurio, patikkite, apsiai patirda
vau kitose srityse.
Norint tapti geru un gydytoju, reikia unis mylti, be to,
juos suprasti - tas pat tinka ir monms, tik un suprasti ir
pamilti lengviau negu mog. Niekuomet nepamirkite, kad
kiekvieno uns galvosena skirtinga. Pavyzdiui, guvus protas,
ibantis mitriose foksterjero akyse, atspindi visai kitok ms
tymo proces, negu nedrumsiama imintis, vieianti ramio
se senbernaro ar seno aviganio akyse. uns gudrumas mini
mas net prieodiuose, bet bna visoki gudrumo laipsni, ir
vos tik unytis praplia akis, jau galima apie tai sprsti. Pasi
taiko net ir kvail un, bet kur kas reiau negu moni.
Apskritai suprasti un ir imokti skaityti jo mintis visai n e
sunku. Suo negali apsimesti, negali apgauti ir pameluoti, nes
nemoka kalbti. Suo yra ventas. Jis atviros ir taurios prigim
ties. Jei iimtiniais atvejais ir pasireikia kokia nuodm, pa
veldta dar i laukini protvi, tai jos poymiai tuoj inyks
ta, kai tik uo pajunta, kad gali pasikliauti ms teisingumu
ir nuoirdumu. Bet jeigu uo, matydamas, kad su juo gerai
elgiamasi, vis dlto nepasitaiso, - o tai bna be galo retai, vadinasi, jis nenormalus, moralinis isigimlis, kur reikia n e
1Profesinis pavydas (pranc.).

60

A x e l M unthe

skausmingu bdu likviduoti. uo su diaugsmu pripasta sa

vo eimininko pranaum, aklai tiki jo autoritetu, bet, priein
gai daugumos un myltoj nuomonei, jo itikimybje nra
vergikumo. Jis paklsta savo noru ir viliasi, kad mes irgi pri
painsime kuklias jo teises. Jis mato savo eimininko asmeny
je valdov, kone diev, ir supranta, kad jei reikia, dievas gali
bti rstus, bet ino, kad jis teisingas. Jis ino, jog dievas gali
skaityti mintis ir dl to neverta j n slpti. O jis ar gali skai
tyti savo dievo mintis? Be abejons. Tegul sau Psichikos tyri
njim draugija tvirtina k nori, taiau telepatinis mini
perdavimas mogaus mogui dar nra aikus, tuo tarpu mo
gaus mini perdavimas uniui jau ne kart buvo rodytas.
Suo moka skaityti savo eimininko mintis, jauia jo nuotai
kos pasikeitimus, num ato jo sprendimus. Jis instinktyviai
jauia, kada yra nepageidaujamas, ir itisas valandas guli n e
krutdamas, kol jo valdovas uoliai dirba, kaip valdovai danai
daro ar bent turt daryti. Bet kai valdovas lidnas ir susir
pins, jis ino, kad atjo valanda, ir prislikins padeda jam
ant keli galv: Nesisielok! Tai kas, kad visi tave apleido,
juk a su tavim, a tau atstosiu visus draugus ir apginsiu nuo
vis prie! Eime pasivaikioti ir umirkime tai!
Kaip keistai ir jaudinamai elgiasi uo, kai jo eimininkas
serga. Neklystantis instinktas imok un bijoti ligos ir mir
ties. uo, daugel met prats miegoti savo eimininko lovo
je, nebenori tenai gulti, kai is apserga. Jei retkariais pasi
taiko iimi, tai ir tokie unys palieka savo eiminink,
artjant miriai, ir gailiai inkdami pasislepia kambario kam
pe. Ne kart ir mane pat ligonio uns elgesys yra spjs apie
besiartinani mirt. K jis ino apie mirt? Bent jau ne maiau
kaip mes, o gal ir kur kas daugiau. Raydamas ias eilutes,
prisiminiau vien i kakur atvykusi Anakapr varg m o
terik, ltai mirtani diova, - taip ltai, jog kelios j lan
kiusios comari1 galiausiai pavargo ir paliko j likimo valiai.
1Kmuts (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

61

Vienintelis jos draugas sarginis uo - kaip tik toji iimtis, ku

ri k tik minjau, - niekuomet nesitraukdavo i savo vietos
ligons kojgalyje. Beje, skurdioje landynje su plkta asla,
kur gyveno ir mir i varg moteris, tik toje vietoje ir buvo
sausa. Kart, eidamas pro al, sutikau don Salvator, vie
nintel i dvylikos kaimo kunig, kuris bent kiek rpinosi
vargais ir ligoniais. Donas Salvatore paklaus mane, ar ne
laikas senutei suteikti paskutin patepim. Moterik atrod
kaip ir visuomet, pulsas nebuvo pablogjs; ji net pasak mums,
kad pastarsias dienas jauiasi truput geriau - la miglioria
della morte\ paaikino donas Salvatore. Danai stebdavausi,
su kokiu nepaprastu atkaklumu ji laikosi sikibusi gyveni
m, ir pasakiau kunigui, kad ji, ko gero, dar gali pratraukti
savait kit. Todl paskutin patepim nusprendme atidti.
Mums ieinant i kambario, uo staiga m sielvartingai kaukti,
nuoko nuo lovos ir gailiai inkdamas lindo kambario ker
t. Moteriks veidas n kiek nepasikeit, bet nustebs pa
maiau, kad pulso beveik neuiuopiu. Sukaupusi visas j
gas, ji beviltikai band kak pasakyti, bet i pradi nieko
negaljau suprasti. Tuomet, irdama mane plaiai atmerk
tomis akimis, ji pakl idivusi rank ir keliskart parod
un. Dabar supratau, ir, man rodos, ji taip pat suprato, kai
pasilenks pasakiau, kad rpinsiuos jos unimi. Ji patenkinta
linkteljo, akys usimerk, ir mirties ramyb uliejo veid. Dar
vienas gilus atodsis, keli laai kraujo prasisunk pro lpas, ir
viskas buvo baigta. Tiesiogin mirties prieastis, matyt, buvo
vidinis kraujo isiliejimas. Bet kaip uo galjo apie tai suino
ti anksiau u mane? Vakare, kai mirusij ine camposanto2, j lydjo tiktai jos uo. Rytojaus dien senasis Pakjal,
duobkasys, su kuriuo mudu jau buvome labai susibiiuliav,
man pasak, kad uo tebeguli ant kapo. Vis dien ir kit
nakt be perstojo liaug lietus, bet ryte uo tebebuvo tenai.
1Priemirtinis pagerjimas (it.).
2Kapins (it.).

62

A x e l M unthe

Vakare daviau Pakjalei pasait ir papraiau, kad jis pasi

stengt graumu atvesti j San Mikel, bet uo j sutiko
klaikiai urgzdamas ir n nepajudjo i vietos. Trei dien
pats nujau kapines ir tik vargais negalais j parsivediau,
o juk jis jau gerai mane paino. Tuo metu San Mikelje gy
veno atuonetas un, ir man buvo labai neramu, kaip jie
sutiks atjn. Bet viskas gerai susiklost: mat pavianas Bi
lis kakodl i pirmo vilgsnio pajuto nepastamajam didel
simpatij, o kai is atsipeikjo, juodu tapo neperskiriami drau
gai. Visi mano unys nekent ir bijojo didiuls bedions,
despotiko San Mikels sodo valdovo. Todl veikiai net Barbarosa, piktas Maremos uo, liovsi nairavs atjn. Lai
mingai igyvens dar dvejus metus, jis buvo palaidotas po
gebene, alia kit mano un.
un galima beveik visko imokyti, velniai ir kantriai pardrsinant ir palepinant kokiu skanstu, kai jis uoliai imoksta
pamok. Niekuomet nereikia pykti ir griebtis prievartos. Muti
proting un - gda eimininkui. Be to, tai psichologin klai
da. Bet antra vertus, reikia pridurti, kad nepaklusniam uniu
kui, kaip ir maam vaikui, kol jis dar neturi nuovokos - tik
ne vliau, - kartais sveika krsti, jeigu jis oiuojasi ir nenori
pripainti pagrindini gero elgesio taisykli.
A pats niekuomet savo un nemokiau joki triuk, nors
ir inau, kad daugelis j, imok kokios gudrybs, su dideliu
malonumu demonstruoja savo sugebjimus. Pasirodymai cir
ke - visai kitas dalykas, eminantis proting un. Taiau dre
suoti unys daniausiai gerai priirimi, nes duoda eiminin
kui pelno, ir yra nepalyginti laimingesni u apgailtinus savo
draugus, laukinius vryn namius.
Sergantis uo pasiruos visk iksti, net skausming ope
racij, jeigu jam velniai, bet tvirtu balsu paaikini, kad tas
yra btina ir kodl btina. Niekuomet neverskite serganio
uns sti - jeigu jis ir paklausys, tai daniausiai tik nordamas
jums tikti, nes instinktas jam pataria kiek laiko pabadauti, o
danai tik tas ir tegali j igelbti. Ir nesirpinkit - unys,

K n y g a apie S a n M i k e l

63

kaip ir kdikiai, gali kelias dienas ibti be maisto, ir tas jiems

n kiek nekenkia. Suo drsiai pakelia skausm, bet, aiku,
jam malonu, jeigu jo gailits. Gal kai kuriems un mylto
jams nuraminsiu ird, pasaks, kad, mano sitikinimu, unys
ne tokie jautrs skausmui, kaip yra manoma. Niekuomet n e
drumskite serganiam uniui ramybs, jei nra btino reika
lo. Ne laiku siki, daniausiai tik sutrukdysite gamtai, kuri
pati jam pads pasveikti. Sirgdami ar merddami visi gyvuliai
nori vienumos. Deja! uns gyvenimas trumpas, ir visi mes esa
me gedj, netek draugo. Palaidoj j sode po mediu, pir
miausia impulsyviai prisieksite, kad niekuomet, niekuomet
daugiau nelaikysite uns, nes joks kitas uo negals atstoti
ito, joks kitas uo negals jums bti tuo, kuo buvo itas. Bet
js klystate. Mes mylime ne un, o unis. Visi jie, apskritai
imant, panas, visi pasireng jus mylti ir laukia js meils.
I vis padar jie yra mieliausi ir etiniu poiriu tobuliausi
Dievo kriniai.
Jeigu js tikrai myljote mirus savo draug, tai negalsit
apsieiti be kito. Deja! Netrukus reiks isiskirti ir su tuo, nes
diev numyltiniai mirta jauni. Bet kai ateis jo valanda, pri
siminkite, k dabar pasakysiu. Neveskite jo mirties kame
r 4 ir nepraykite gerairdio savo daktaro, kad be skausmo j
likviduot anestezijos priemonmis. Tokia mirtis anaiptol ne
beskausm - tai kankinama mirtis. Danai unys su ird ve
rianiu atkaklumu prieinasi mirtamam nuoding duj ar
narkotik veikimui. Gavs doz, kuri umut suaugus mo
g, uo danai gyvena dar kelias ilgas minutes, kamuojamas
fizini ir dvasini kani. Ne kart esu stebjs itokias egze
kucijas mirties kamerose44, pats daug un esu pribaigs nar
kotikais ir inau, k tai reikia. Niekuomet daugiau to neda
rysiu. Geriausia papraykite kok nors patikim mog, kuris
myli unis - i slyga btina, - kad jis nusivest sen js
un sod, duot jam kaul ir, kol jis j grau, iaut jam i
revolverio aus. Tokia mirtis greita ir beskausm, gyvyb ugs
ta kaip upsta vak. Daug pasenusi un pats savo ranka

64

A xel M unthe

esu itaip pribaigs. Jie visi palaidoti po Materit kiparisais, ir

ant j kapo stovi antikinio marmuro kolona. Ten ilsisi ir kitas
uo, dvylika met itikimai tarnavs maloningajai Dam ai1,
kuriai buvo skirta bti viso krato, mano gimtins, valdove;
vis dlto ji turjo toki jautri ird, jog kiekvien kart, atvykusi Kapr, paddavo ant savo draugo kapo puokt gli.
Likimas lm, kad patys mieliausi i vis gyvuli bt bai
siausios ligos - pasiutimo neiotojai. Pastero institute steb
jau pirmuosius ilgos mokslo kovos su tuo baisiu prieu eta
pus ir buvau galutins pergals liudininkas. Bet u j buvo
brangiai sumokta. Vardan jos buvo paaukotos hekatombos
un, o gal ir keli moni gyvybs. Pradioje lankydavau
pasmerktus unis, kad bent kiek palengviniau j likim,
bet vaizdas buvo toks slegiantis, jog kiek laiko visai nebjau
Pastero institut. Taiau niekuom et neabejojau, kad ten
atliekamas iganingas darbas ir kad kitokios ieities nra.
A buvau liudininkas daugelio neskmi, maiau nemaai
ligoni mirtant ir prie, ir po naujojo gydymo. Pasteras bu
vo ariai puolamas ne tik visoki tamsuoli ir gerairdi
un myltoj, bet taip pat daugelio savo koleg; jis net
buvo kaltinamas savo serumu nuuds kelet ligoni. N e
paisydamas neskmi, Pasteras drsiai eng savo keliu, bet
mons, tuomet j mat, puikiai ino, kaip jis sielojosi dl to,
kad turjo taip kankinti unis. Juk jis labai juos myljo. Tai
buvo nepaprastai geros irdies mogus. Girdjau j kart sa
kant, kad jam niekuomet neutekt drsos nuauti paukt.
Buvo imtasi vis priemoni kaip nors sumainti bandomj
un kanias; net Vilnev de lEtano unids sarg, buvus
andar, pavarde Pernj, parinko pats Pasteras dl to, kad
jis buvo inomas kaip didelis un myltojas. Tuose narvuo
se buvo eiasdeimt serumu paskiepyt un. Nustatytomis
dienomis juos gabendavo senj Roleno licj, kad apriet
pasiut unys, kuri ten buvo keturiasdeimt. Dirbti su tais
1vedijos karalien.

K n y g a apie S a n M ik e l

65

padkusiais apsiputojusiais unimis buvo labai pavojinga, ir

a danai stebdavausi tarnautoj drsa. Pats Pasteras visai
nepaino baims. Kart maiau, kaip, nordamas paimti seili mgin tiesiai i pasiutusio uns nasr, jis sidjo burn
stiklin vamzdel ir trauk kelis laus m irtam o skysio,
praiods pasiutus buldog, kur laik ant stalo du asisten
tai, apsimov odines pirtines. Beveik visi bandomieji unys
buvo benamiai bastnai, policijos sugaudyti Paryiaus gat
vse, bet daugelis j, atrodo, buvo mat geresni dien. ia
jie kentjo ir mir, niekam neinomi bevardiai kariai, krito
mogaus proto kovoje su liga ir mirtimi. O netoliese, La Bagatelje, pramatniose un kapinse, steigtose sero Riar
do Voleso, guljo imtai visokiausi kambarini un; ant
marmurini kryi mylinios rankos buvo aminusios itai
gingo ir tuio j gyvenimo datas.
Tuo metu vyko iurpi ei rus muik tragedija; jie buvo
aprieti rujos pasiutusi vilk ir atgabenti Pastero institut
caro lomis. J veidai ir rankos buvo klaikiai sukandiotos,
ir i pat pradi buvo aiku, kad juos igelbti beveik nra
vilties. Be to, jau tada buvo inoma, kad pasiutusio vilko kan
dimas daug pavojingesnis negu uns, o jei sualotas veidas,
mirtis beveik neivengiama. Pasteras, aiku, puikiai tatai ino
jo, ir tik itoks mogus kaip jis galjo imtis juos gydyti. Jie
guljo atskiroje Otel Dj ligonins palatoje, priirimi profe
soriaus Tijo, ymiausio ir humanikiausio to meto Paryiaus
chirurgo, kuris buvo taip pat itikimas Pastero alininkas ir
geras jo biiulis. Kiekvien ryt Pasteras pats ateidavo su Tijo
skiepyti ligoni ir, didiai susirpins, diena i dienos stebjo
j bkl. Niekas nesuprato j kalbos. Vien popiet - jau
buvo prajusi savait - pabandiau vienam muikui, alikui
su baisiai apdraskytu veidu, pro aizd kakle pilti gerkl
kelis laus pieno. Staiga jo akys klaikiai suaiaravo, andi
kauli raumenys mlungikai susitrauk ir vl atsileido, jis
kaukteljo dantimis, ir i apsiputojusi lp isiver krau
pus auksmas - niekuomet nebuvau girdjs taip staugianio

66

A xe l M unthe

mogaus ar vries. temps visas jgas, jis stengsi iokti i

lovos ir vos nepartrenk mans ant grind, kai bandiau j
sulaikyti. Jo rankos, stiprios kaip lokio letenos, suspaud ma
ne lyg vartai. Pajutau bjaur dvok i apsiputojusios burnos,
nuodingos seils tiko man veid. Griebiau j u gerkls, tvars
tis nuslydo nuo baisios aizdos, o kai atitraukiau rankas nuo
kaukini andikauli, jos buvo visos kruvinos. mogaus k
nas konvulsikai sudrebjo, rank raumenys atsileido, ir jos
bejgikai nusviro. Isverdjau i palatos, iekodamas kuo stip
riausios dezinfekuojanios priemons. Koridoriuje sdjo se
suo Marta ir gr kav. Ji pavelg mane pasibaisjusi, kai,
griebs puodel, vienu gurkniu igriau kav - kitaip biau
tuoj apalps. Su seserimi Marta mudu buvome geri draugai.
Jinai itesjo od - kiek inau, niekam neidav paslapties.
O man buvo itin svarbu, kad niekas to nesuinot, nes buvo
grietai draudiama prieiti prie i ligoni - nebent btinu
atveju, ir tik usimovus storas pirtines. Vliau visk papasa
kojau profesoriui, ir jis, suprantama, baisiai supyko, bet ka
dangi jaut man slapt simpatij, veikiai atleido, kaip jau ne
kart buvo atleids u ankstesnius nusiengimus.
Sacr Sudois, - murmteljo jis, - tu es aussi enrag que le
moujik!1
Vakare t muik priritomis prie geleini lovos virb ran
komis ir kojomis ine atskir, izoliuot pastat. Kit ryt
nujau su seserimi M arta jo pairti. Kambarys buvo apy
tamsis. Visas ligonio veidas buvo aptvarstytas, maiau tik akis.
Niekuomet neumiriu t aki, jos mane persekiojo daugel
met. Jo kvpavimas buvo tankus ir trkuojantis, kartais pa
naus Cein-Stoukso alsavim, neabejotin artimos mirties
simptom. Jis kalbjo kimiu balsu neapsakomai greitai, kar
tais pasigirsdavo klaikus sielvartingas auksmas ar kaukian
tis vaitojimas, nuo kurio a visas paiurpdavau. Valandl klau
siau nesuprantam odi srauto, prislopinto plstani seili,
1Prakeiktas vede, tu toks pat pasiuts kaip ir tas muikas! (Pranc.)

K n y g a apie S an M ik e l

67

r tariausi gals atskirti vien od, be paliovos kartojam ko

ne beviltiku tonu:
- Krestitsa! Krestitsa! Krestitsa!
siirjau jo akis, malonias, nuolankias, maldaujanias
akis.

_ Jis turi smon, - sunabdjau seseriai Martai. - Kako

prao. Kas tai galt bti? Klausykit!
- Krestitsa! Krestitsa! Krestitsa! - nesiliov auks jis.
- Bkit ir atnekit kryi, - tariau vienuolei.
Padjom jam ant lovos kryi. odi srautas bematant nu
tilo. mogus guljo nurims ir tylus, smeigs akis kryi.
Alsavimas vis silpnjo. Staiga didiulio kno raumenys pasti
ro, surakinti paskutinio baisaus spazmo, ir irdis sustojo.
Rytojaus dien antram muikui m reiktis neabejotini pa
siutimo simptomai, veikiai dar vienam, o po trij dien ir
kitiems. J auksmai ir kauksmas buvo girdti visoje Otel Dj
ir net, kaip tvirtino kai kurie mons, Notr Dam aiktje. Vi
sa ligonin buvo sukrsta. Niekas nenorjo eiti prie tos pala
tos, net drsiausios seserys ilakst, apimtos siaubo. Ir ian
dien matau ibalus Pastero veid, kai jis, netardamas n odio,
jo nuo lovos prie lovos, su begaline uuojauta velgdamas
pasmerktuosius. Paskui susmuko kdje, susims rankomis
galv. A j matydavau kasdien, bet tik dabar pastebjau, koks
jis liguistas ir iseks, nors i vos pagaunamo kalbos sutrikimo
ir neymaus rankos gniauto netikrumo inojau, kad jau pasi
reik pirmieji poymiai to likimo, kuris j netrukus turjo itik
ti. bgo pakviestas Tijo, nebaigs operacijos, krauju aptaky
ta prijuoste. Jis prijo prie Pastero ir udjo jam ant peties
rank. Tyldami juodu pairjo kits kit. Gerairds mly
nos didio chirurgo akys, maiusios tiek siaubo ir kani,
apvelg palat, ir veidas ibalo kaip drob.
~ Nebegaliu daugiau, - tar jis trkiojamu balsu ir isku
bjo i palatos.

T pat vakar juodu ilgai tarsi. Maai kas ino, koki jie
Padar ivad, bet tai buvo vienintel teisinga ieitis, teikian-

68

A xel M unthe

ti jiems abiem tik garbs. Kit ryt palatoje buvo tylu. Nakt
pasmerktiesiems buvo palengvintos kanios, j mirtis buvo
beskausm.
Tai sukl Paryiuje tikr sensacij. Visi laikraiai buvo
pilni iurpiausi straipsni apie rus muik mirt, ir dar ilg
laik mons tik apie tai ir tekalbjo.
Kart, vlai vakare, pas mane Vilj aveniu atbgo bai
siausiai susijaudins inomas norveg tapytojas animalistas.
Jam buvo kands rank jo mylimas uo, didiulis buldo
gas, nors ir labai atiaurios ivaizdos, bet nepaprastai lipnus
gyvulys, geras mano draugas - jo portretas, eimininko n u
tapytas, anais metais buvo eksponuojamas Salone. Mudu tuoj
pat nuvaiavome jo studij Terno aveniu. uo buvo ura
kintas miegamajame, ir norvegas mane papra tutuojau j
nuauti - jam paiam neutek drsos. Buldogas ia lakst
po kambar, ia, klaikiai urgzdamas, palsdavo po lova. Kam
baryje buvo taip tamsu, jog nusprendiau palaukti iki ryto ir
sidjau rakt kien. Idezinfekavs ir aptvarsts aizd,
daviau dailininkui migdomj. Kit ryt ilgai stebjau un
ir nusprendiau dar jo neudyti, nes, kad ir turdamas daug
akivaizdi rodym, vis dlto nebuvau sitikins, jog jis pa
siuts. Pasiutim pradinj stadijoj ne taip lengva diagno
zuoti. N et klasikinis simptomas, davs iai baisiai ligai pa
vadinim - h id ro fo b ija 1 reikia v andens baim , - nra
neabejotinas rodymas. Pasiuts uo ne visuomet bijo van
dens. Ne kart esu mats, kaip uo godiai lakdavo vanden
i dubens, kur kidavau narv. is simptomas btinai pa
sitvirtina tik tuo atveju, kai pasiutimo liga suserga mogus.
Daugyb un, pribaigt dl to, kad buvo tariamai pasiut,
i tikrj sirgo kitomis, palyginti nepavojingomis ligomis.
Bet tuo tikinti apkandiot mog nepaprastai sunku, net
jeigu tyrimas patvirtina, kad tas uo nebuvo pasiuts, - o
juk i deimties eilini gydytoj ar veterinar kain ar bent
1Pasiutimo liga.

K n y g a apie S an M i k e l

69

vienas sugebs padaryti tok tyrim. Ir lieka tos baisios ligos

baim, o pasiutimo baim, persekiojanti mog, ne maiau
pavojinga kaip pati liga. Tokiu atveju geriausia tariam un
urakinti, kad jis negalt pabgti, duoti jam sti ir lakti.
Jei po deimties dien jis bus gyvas, vadinasi, viskas gerai jis tikrai nepasiuts.
Kitos dienos ryt, kai, pravrs duris, miau stebti buldo
g, jis pavinksnojo stimbur ir labai draugikai pavelg ma
ne krauju pasruvusiomis akimis. Bet vos tik itiesiau rank j
paglostyti, jis urgzdamas palindo po lova. Neinojau n k gal
voti. iaip ar taip, pasakiau eimininkui, kad, mano nuomo
ne, uo nra pasiuts. Bet jis nieko nenorjo girdti ir vl pa
pra, kad tutuojau nuauiau un. A atsisakiau, paaikins,
kad reikia palaukti dar vien dien.
Dailininkas vis nakt pravaikiojo po savo studij; ant
stalo guljo medicinos vadovlis, kuriame mogaus ir uns
pasiutimo ligos simptomai buvo pabraukti pietuku. meiau
knyg degant idin. Dailininko kaimynas, rus skulpto
rius, priadjs man vis dien nuo jo nesitraukti, t vakar
papasakojo, kad jis atsisak valgyti ir gerti, nuolat luostosi
nuo lp seiles ir kalba tik apie pasiutim. Prispyriau j igerti
puodel kavos. Jis beviltikai pavelg mane ir pasak n e
gals ryti. Kai padaviau jam puodel, pasibaisjs pamaiau,
kad andikauli raumenys mlungikai susitrauk, jis visas
m drebti ir sielvartingai aukdam as susm uko kdje.
virkiau jam didel doz morfijaus ir patikinau, kad uniui
nieko blogo nra ir kad tuoj vl nueisiu jo pairti - nors
nemanau, kad man bt utek drsos. Morfijus pradjo veik
ti, ir a palikau j snduriuojant krsle. Kai sugrau vlai
vakare, rus skulptorius man pasak, kad visas namas ess
susijaudins, savininkas atsiunts sarg, reikalaudamas tu
tuojau umuti un, ir kad jis k tik j nuovs pro lang.
Suo priliaus prie dur, kur jis pribaigs j antru viu.
Suo tebeguls ten kraujo klane. Norvegas sdjo krsle, smeigs akis vien tak, netardamas n odio. Jo vilgsnis

70

Axel M unthe

man nepatiko, a pamiau nuo stalo revolver, kuriame bu

vo likusi dar viena kulka, ir sidjau kien. Udegiau vak
ir papraiau skulptori padti man nuneti negyv un eki
pa - noriu, kad tuojau pat j itirt Pastero institutas. Prie
dur pamaiau didel kraujo klan, bet uns nebuvo.
- Udarykite duris! - suuko man u nugaros skulptorius,
ir buldogas, ilinds i palovio, baisiai urgzdamas oko ant
mans. I praiot nasr varvjo kraujas. vakid ikrito man
i rank, oviau be nuovokos tams, ir uo krito negyvas
prie pat mano koj. Nunem j ekipa, ir a nuvaiavau
Pastero institut. Daktaras Ru, deinioji Pastero ranka, v
liau taps jo pdiniu, pasak, kad atvejis labai rimtas, paad
jo nedelsdamas padaryti tyrim ir tuojau pat praneti man
rezultatus. Kai kit dien atvaiavau Terno aveniu, pa
maiau skulptori bestovint prie studijos dur. Jis vis nak
t praleids su savo biiuliu, kuris, apimtas baisaus susijau
dinimo, be perstogs vaiktinjs po kam bar ir tik prie
valand umigs krsle. Tuomet rusas ijs savo kambar
nusiprausti, o kai prie minut sugrs, rads studijos duris
urakintas i vidaus.
- Klausykit, - tar jis, lyg atsipraydamas, kad nevykd
mano sakymo n akimirkos nepalikti biiulio vieno. - Viskas
gerai, jis tebemiega. Girdit, kaip knarkia?
- Padkit ilauti duris, - surikau, - tai ne knarkimas, o
stertorinis kvpavimas!
Durys pasidav, ir mudu puolm studij. Dailininkas gu
ljo ant sofos, sunkiai alsuodamas; rankoje jis tebelaik su
spauds revolver, kuriuo buvo ovs sau ak. Nuneme li
gon mano ekipa, ir a kuo skubiausiai nuveiau j Boono
ligonin, kur j nedelsiant operavo profesorius Lab. Revol
veris, kuriuo dailininkas ovsi, buvo maesnio kalibro negu
tas, kur buvau i jo atms, ir kulk pavyko paalinti. Man
ieinant, jis dar buvo be smons. T pat vakar gavau i
daktaro Ru laik, kuriame jis prane, kad tyrimo rezultatas
neigiamas - uo nebuvo pasiuts. Tutuojau nuvaiavau

K n y g a ap ie S a n M i k e l

71

Boono ligonin. Norvegas kliedjo. Prognosis pessima\ - pa

sak garsusis chirurgas. Trei dien prasidjo smegen ude
gimas. Bet jis nemir - po mnesio ijo i ligonins aklas.
Paskiausiomis iniomis, jis buvo vienuose pamili namuose
Norvegijoje.
Mano paties vaidmuo ioje lidnoje istorijoje anaiptol n e
teikia man garbs. Padariau, k galjau, bet to buvo per maa.
Jeigu tai bt atsitik dviem metais vliau, tas mogus neb
t udsis. Biau mokjs paaboti jo baim, biau buvs
stipresnis u j, kaip ne kart tai rodiau vliau, sustabdydamas rank, kuri gyvenimo baim pastmdavo griebtis revol
verio.
Kada gi vivisekcijos prieininkai supras, kad j reikalavi
mas visikai udrausti bandymus su gyvuliais negyvendina
mas? Pastero vakcina nuo pasiutimo iki minimumo sumaino
serganij ia baisia liga mirtingum, o Beringo antidifterin vakcina kasmet igelbsti gyvyb daugiau kaip imtui tks
tani vaik.
Nejaugi vien i pavyzdi neutenka, kad gerairdiai gy
vuli myltojai suprast, jog nauj pasauli krjai, kaip Pa
steras, ar tokie vaist nuo lig tol nepagydom lig iradjai,
kaip Kochas, Erlichas ir Beringas, privalo turti visas galimy
bes tsti savo tyrinjimus, nevaromi joki ribojim ir niekie
no i alies netrukdomi? Be to, toki moni, kuriems turt
bti suteikta visika laisv, taip maai, jog juos galima su
skaiiuoti an t pirt. O kitiem s, be abejo, reikia taikyti
grieiausius ribojimus, galbt net visikai udrausti tokius
bandymus, bet a pasakosiu toliau. Vienas svarbiausi argu
ment prie kai kuriuos bandymus, atliekamus su gyvuliais,
yra tas, kad j praktin vert labai sumenkins tas faktas, jog
patologiniu ir fiziologiniu poiriu mogaus ir gyvulio organiz
mai i esms skiriasi. Bet kodl tie bandymai turt apsiriboti
gyvuliais, kodl j nebt galima daryti ir su gyvais monPrognoz pati blogiausia (lot.).

72

A x e l M unthe

mis? Kodl nepasilius apsigimusiems nusikaltliams, ukie

tjusiems piktadariams, pasmerktiems likusius savo gyveni
mo metus tuiai leisti kaljime, kodl tiems nepataisomiems
statym lauytojams, kurie ne tik yra nenaudingi, bet dar
sudaro pavoj kitiems ir sau, nepasilius sumainti baus
ms laik, jeigu jie sutikt pasiaukoti monijos labui ir leis
t, kad su jais, atlikus nuskausminim, bt daromi kai ku
rie bandymai?
Jei teisjui, prie usidedant juod beret, bt leista pa
silyti mogudiams alternatyv - kartuves ar sunkij dar
b kaljim, neabejoju, jog kandidat netrkt.
Kodl neleidus daktarui Voronovui - nesvarbu, kokia bt
praktin jo iradimo vert, - atidaryti kaljimuose verbavi
mo biuro, kur galt usirayti norintys pavaduoti varges
bediones?
Kodl gerairdiams gyvuli myltojams nesutelkus savo pa
stang kovai prie laukini gyvuli rodym cirkuose ir vry
nuose? Kol ms statymai toleruos gding reikin, vargu
ar galima tiktis, kad busimosios kartos laikys mus civilizuo
tais monmis. Pakanka ueiti klajojant vryn, kad su
prastume, kokie mes barbarai. Nuomus laukinis vris ne tas,
kuris udarytas narve, o tas, kuris stovi prie jo.
Beje, kalbant apie bediones ir vrynus, noriau pasigir
ti, nepamirdamas prideramo kuklumo, kad paiame savo
amiaus tvirtume buvau taip pat geras bedioni gydytojas.
Tai nepaprastai sunki specialyb, nes darb trukdo visokios
nenumatytos komplikacijos ir spstai, o skm i esms nule
mia sugebjimas aibo greitumu protauti ir gilus mogaus pri
gimties painimas. Visika nesmon manyti, kad ia, kaip ir
gydant maus vaikus, svarbiausias sunkumas tas, kad pacien
tas nemoka kalbti. Bedions puikiai kalba, kai nori. Svar
biausias sunkumas tas, kad jos per gudrios ms ltam msty
mui. Sergant mog galima apgauti - deja, apgaul btina
ms profesijoje, nes tiesa danai esti per daug skaudi, kad j
sakytume ligoniui.

K n y g a ap ie S a n M i k e l

73

Galima apgauti un, kuris aklai jumis tiki, bet jokiu bdu
neapgausit bedions, nes ji kiaurai jus mato. O bedion
gali jus bet kada apgauti ir labai mgsta i js pasijuokti,
daniausiai vien malonumo dlei.
Mano draugas iulis, senas Botanikos sodo pavianas, susi
ima rankomis pilv ir, nutaiss skausming min, rodo man
lieuv (bedion daug lengviau negu ma vaik priversti
parodyti lieuv), sakydamas, kad visai neteko apetito ir ma
no obuol suvalg tik i mandagumo. Bet kol a spjau isiio
ti, nordamas ireikti jam uuojaut, jis jau paiupo paskuti
n mano banan, sud ir, usikors narvo vir, svied mane
iev.
Malonk pairti t raudon spuogel man ant nuga
ros, - sako Eduardas. - I pradi maniau, kad kando blusa,
bet dabar taip degina, taip svilina, jog nebegaliu daugiau ken
tti. Ne, ne ia, truput aukiau; prieik artliau, juk inau,
kad neprimatai. Leisk, a tau parodysiu kur.
Ir tai jis jau tupi ant savo trapecijos ir gudriai ypsosi, i
rdamas pro mano akinius, o po valandls sudauo juos ir
ukes idalina kaip suvenyrus susiavjusiems savo draugams.
Bedions mgsta i ms aipytis, bet baisiausiai siunta, jei
tik nors kiek taria, kad ir mes norime i j pasityioti. N ie
kuomet nesijuokite i bedioni, jos negali to paksti. J ner
v sistema nepaprastai jautri. Staigi baim gali joms sukelti
beveik isterij, danai joms bna nerviniai traukuliai, a net
esu gyds bedion, sergani epilepsija. N uo netikto
triukmo jos gali iblykti. Jos labai greitai rausta, bet tik ne i
drovumo - bedions anaiptol ne drovios, - o i piktumo.
Taiau, jei norit stebti reikin* irkite ne tik bedio
ns veid - joms danai rausta kita, visai neprasta vieta. Ko
kiais sumetimais j krjas parinko btent t viet tokiai atmainingai ir gausiai spalv gamai, tokiam vairiausi ryki
spalv aismui - avietins, melsvos ir oranins, - tebra pa
slaptis nemokikoms ms akims. Daugelis apstulbusi i
rov nedvejodami skuba pareikti, jog tai labai lyktu. Bet

74

A x e l M unthe

nereikia umirti, kad groio supratimas vairiuose kratuose

ir vairiais laikais buvo labai skirtingas. Graikai, lyg ir vis
pripainti groio arbitrai, savo Afrodits plaukus daydavo m
lynai. O kaip jums patikt mlyni plaukai?
Bedionms tas nuostabus spalvingumas, kuriam negali at
sispirti damos, yra neabejotino groio atributas, ir danai gali
ma matyti, kaip laimingas tokios rykiaspalvs groybs savi
ninkas, nordamas ja pasipuikuoti, pakls uodeg, atsuka
irovams nugar. Bedions - puikios motinos, bet nieku
gyvu nebandykite domtis j vaikais, nes, kaip arabs ar net
neapoliets, jos tiki, kad galite juos nuirti. Stiprioji lytis
iek tiek linkusi flirt. Dideliuose zoologijos sodo bedioni
narvuose nuolat vyksta baisios drames passionnels\ ir mauliu
kas uistitis virsta siutusiu Otelu, pasiryusiu kautis su didiau
siu pavianu. Damos stebi iuos turnyrus, meiliai vilgioda
mos savo riterius, ir ariai peasi tarpusavyje.
Bedioni gyvenimas nelaisvje, jeigu j visas brys, ap
skritai pakeniamas. Joms taip rpi inoti visk, kas darosi
j narve ir u jo, jos taip mgsta intrigas ir lieuvavim, jog
beveik neturi kada lidti. Dideli bedioni - goril, im
panzi ar orangutang - gyvenimas nelaisvje yra neabejo
tina kankyn tikra to odio prasme. Jas apima baisi melan
cholija, o galiausiai pribaigia tuberkulioz. Kaip inoma,
nelaisvje dauguma bedioni, ir dideli, ir ma, mirta
diova. ios ligos simptomai, eiga ir galas visai tokie patys
kaip ir mums. O sukelia diov visai ne altas oras, bet oro
trkumas. Apskritai bedions nuostabiai pakelia alt, jei
turi pakankamai vietos pasimanktinti ir jauk guol, kur
nakt suildo drauge su jomis miegantis triuis.
Kai ateina ruduo, M otina Gamta, niekuom et n e n u sto
janti budrumo, pasirpina bedionmis taip pat kaip ir mu
mis ir pridengia drebanius j knelius iltesniais, iaurs
iemai pritaikytais kailiniais. Taip apsisaugo nuo alio dau
1Meils dramos (pranc.).

K n y g a a pi e S a n M i k e l

75

gelis tropini gyvn nelaisvje iaurs klim ate - visi jie

gyvent kur kas ilgiau, jei bt laikomi atvirame ore. Bet
daugelis zoologijos sod, matyt, nenori ito pripainti. Gal
bt taip geriau. Ar verta ilginti i nelaiming gyvuli ami?
Pagalvokite patys. Mano manymu - ne. Mirtis ne tokia iauri
kaip mes.

etas skyrius

CHTEAU RAMEAUX1

Paryius vasar - labai maloni vieta tiems, kurie linksminasi,

bet tik ne tiems, kurie dirba. Ypa jei tenka kovoti su iltins
epidemija tarp imt skandinav darbinink Viletje ir su
difterijos epidemija M onparnaso kvartale, kur gyvena tavo
biiuliai italai su nesuskaiiuojamais savo vaikais. Ties pasakius, skandinavams Viletje taip pat netrko vaik, o kelios eimos, kurios j neturjo, atrod, lyg tyia pasirinko kaip
tik t laik jais apsirpinti, daniausiai nesikviesdamos pa
galb net akuers, o tik mane. Dauguma maiuk, kuriems
dar negrs iltin, susirgdavo skarlatina, kiti - kokliuu. ino
ma, niekas neturjo pinig mokti prancz daktarui, todl
juos gydyti, kiek leido jgos, reikdavo man. O tai buvo ne
juokas - vien tik Viletje iltine sirgo daugiau kaip trisdeimt
skandinav darbinink. Ir vis dlto dar rasdavau laiko kiek
vien sekmadien nueiti ved banyi O rnano bulvare,
kad padaryiau malonum savo biiuliui ved pastoriui, ku
ris sakydavo, jog a ess geras pavyzdys kitiems. Jo parapi
jiei buvo likus tik pus - kita pus arba sirgo, arba slaug
serganiuosius. Pastorius nuo ryto ligi vakaro lank ligonius
ir vargus, visaip jiems padjo - niekuomet nebuvau mats
tokio gerairdio mogaus, o juk jis pats aminai neturdavo
n skatiko. Ir vienintelis atpildas u tai buvo ligos, jo paties
atnetos namus: i atuoni jo vaik du vyresnieji susirgo
iltine, penki apsikrt skarlatina, o naujagimis, prarijs dviej
1Ram o pilis (pranc.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

77

frank pinig, vos nenumir nuo arnyno nepraeinamumo. Pas

kui vien dien vedijos konsulas, nepaprastai taikus ir tylus
mogelis, miai pamio ir m taip siautti, jog vos mans
neumu. Bet apie tai papasakosiu kit kart.
Monparnaso kvartale padtis buvo kur kas blogesn, nors
dirbti tenai kai kuriais atvilgiais man buvo lengviau. Gda
prisipainti, bet su tais vargais italais sutardavau daug ge
riau negu su savo tautieiais, kurie neretai bdavo nesu
kalbami, nirs, viskuo nepatenkinti, be to, gana reikls ir
savanaudiki. O italai, nieko neatsive i savo tvyns, isky
rus skurdias santaupas, neisenkam kantryb, linksmum
ir avias manieras, bdavo visuomet patenkinti, dkingi ir
kits kitam nepaprastai paslaugs. Kai Salvators eim si
met difterija, Arkandelas Fuskas, gatvi lavjas, tutuo
jau met darb ir msi juos slaugyti. Visos trys mergyts
apsirgo difterija, vyresnioji mir, o kit dien baisi liga par
blok ir nusikamavusi motin. Tik skausmo kdikis Petruas, bejgis idiotas, nesuvokiam a visagalio Dievo valia
iveng ios ligos.
Difterija siaut visame Ruselio akligatvyje, kur kiekvieno
je eimoje buvo keletas ma vaik. Abi vaik ligonins buvo
perpildytos. Bet jei ir bt atsiradusi laisva lova, ie svetim
taui vaikai beveik neturjo vilties patekti toki ligonin.
Todl jais reikjo rpintis Arkandelui Fuskui ir man, o tie,
kuriems pritrkdavo laiko - toki, beje, buvo daug, - galjo
savo nuoira gyventi ar mirti.
N vienas gydytojas, kad ir koks beirdis, kuris pats vienas
kovojo su difterijos epidemija skurdiausiame rajone, netur
damas dezinfekcini priemoni nei sau, nei kitiems, negali
be pasibaisjimo prisiminti io negando. A praleisdavau ten
itisas valandas, tepdamas ir grandydamas gerkles vienam vai
kui po kito - tais laikais nebuvo beveik jokio kitokio gydymo.
O paskui, kai nebegaldavau nuimti nuoding plveli, uda
rani kvpavimo takus, kai vaikas pamlynuodavo ir jau im
davo dusti, reikdavo aibo greitumu rytis tracheotomijai.

78

A xe l M unthe

Nejaugi a tutuojau privalau operuoti, net ne ant stalo, o

ant ios emos lovos ar ant motinos keli vos spingsinios iba
lins lempos viesoje, neturdamas jokio kito asistento, kaip
tik gatvi lavj? O gal palaukti iki rytdienos ir pabandyti
surasti geresn chirurg negu a? Bet ar galima laukti? Ar
idrsiu laukti? Aiman, laukdavau iki rytdienos, o tada jau
bdavo per vlu, ir pats matydavau vaik mirtant. Bet nere
tai tutuojau operuodavau ir, be abejons, igelbdavau vai
kui gyvyb, taiau bdavo ir taip, kad matydavau vaik mirtant
nuo mano peilio. Vienu atvilgiu man buvo netgi sunkiau
negu daugeliui kit gydytoj, patekusi toki pat klaiki
padt: a pats mirtinai bijojau difterijos ir niekaip nesten
giau nugalti ios baims. Bet Arkandelas Fuskas n kiek
nebijojo. Jis ne blogiau u mane inojo, koks jam gresia pavo
jus, nes pats savo akimis mat, kokia tai ukreiama liga, bet
net nepagalvodavo apie save, jis galvodavo vien apie kitus.
Kai epidemija pasibaig, mane i vis pusi sveikino, susilau
kiau padkos net i Assistance Publique\ bet niekas n odio
nepasak Arkandelui Fuskui, kuris pardav savo ieigin kos
tium, kad turt kuo sumokti karstadirbiui, isineusiam
maosios mergaits kn.
Taip, atjo diena, kai viskas pasibaig, kai Arkandelas Fus
kas vl m luoti gatves, o a - gydyti pramatnius pacientus.
Kol leidau dienas Viletje ir Monpamaso kvartale, paryieiai
kartligikai krovsi lagaminus ir skubjo ivykti savo pilis ar
mgstamus pajrio kurortus. Bulvarus upldo pram og
iekantys usienieiai, suplauk Paryi i vis civilizuoto
pasaulio krat ileisti atliekam pinig. Jie sddavo mano
laukiamajame, nekantriai skaitydavo bedekerius, reikalau
davo, kad kuo greiiau juos priimiau, ir daniausiai praydavo
koki nors tonizuojamj4 i mogaus, kuriam toki vaist
reikjo kur kas labiau negu jiems. Damos su pramatniais po
1A dm inistraciniai organai, tvarkantys ligonines ir prieglaudas Paryiuje ir Marselyje (pranc.).

K n y g a apie S a n M ik e l

79

pietiniais tualetais, naujausiais Vorto edevrais, patogiai isi

tiesusios ezlonguose, kviesdavosi mane savo itaigingus
viebuius neprasiausiu dienos ir nakties m etu vien tam,
kad pastatyiau jas ant koj4 kitos dienos maskaradui O pe
roje. Antr kart jos mans nebekviesdavo, ir a n kiek ne
sistebjau.
Koks nereikalingas laiko gaiinimas, galvodavau, kai vos
pavilkdamas kojas, ivargs ingsniuodavau namo kaitusiu
bulvaro asfaltu po dulktais katonais, kuri nulp lapai il
gjosi gaivaus vjelio.
A inau, ko mums reikia, ir jums, ir man, - sakydavau
katonams. - Mums reikia pakeisti aplink, itrkti i did
miesio atmosferos. Bet kaip isigaut i to pragaro, jeigu js
gelianios aknys mrytos asfalt, kojos surakintos geleiniais
iedais, o mans laukia priimamajame turtuoliai amerikieiai
ir aib kit ligoni, gulini savo namuose? O jeigu a
ivaiuoiau, kas rpintsi Botanikos sodo bedionmis? Kas
padrsint dstant nuo kario baltj lok, kai jam ateis pats
sunkiausias metas? Jei ir atsirast ger moni, kurie nort
j paguosti, jis nesuprast n vieno j odio, nes moka tik
vedikai. O kas bus Monparnase?
Monparnasas! Vos tik is odis msteldavo galvoje, mane
nupurtydavo iurpas, ir a vl ivysdavau mirtinai iblykus
vaiko veidel blausioje ibalins lempos viesoje, ivysdavau
krauj, besisunkiant i vaiko gerkls ten, kur buvau j pra
pjovs, igirsdavau klaik auksm, isiverus i motinos kr
tins. K pasakyt grafien?.. Grafien! Ne, matyt, man tikrai
kakas yra; pats laikas, uuot gydius kit nervus, susirpinti
savaisiais, jeigu jau Malzerbo bulvare pradedu matyti tokius
dalykus. Ir kas man, po velni, ta grafien! Sprendiant i
paskutinio abato laiko, ji puikiai jauiasi savo Tureno pilyje,
0 a puikiai jauiuosi Paryiuje, graiausiame pasaulio mieste.
Man tik reikia truput pamiegoti. O vis dlto k pasakyt
grafas, jei vakar imiau ir parayiau jam laik, jog mielai
Priimu malon jo kvietim ir rytoj atvaiuoju? Kad tik ga

80

A x e l M u n the

liau inakt umigti! Kodl man paiam neigrus t nuostabi migdomj, kuriais aprpinu savo pacientus, stipri
vaist, kurie umigdyt mane dvideimt keturioms valandoms
ir padt visk umirti - ir Monparnas, ir Tureno pil, ir
grafien, ir kitk? Kritau lov nenusirengs - toks buvau
pavargs. Bet migdomj negriau - les cuisiniers riont pas
faim1y kaip sako Paryiuje. Kit ryt pamaiau ant stalo abato
laik. Gale buvo grafo prieraas: Js sakte, kad nepaprastai mgstate vyturio giesm. Kol kas jie dar iulba, bet greitai
nutils, todl skubiai atvaiuokit".
Vyturlis! O a jau dvejus metus nebuvau girdjs joki
pauki, kaip tik virbli irkes Tiuilri sode.
* * *

Arkliai, kurias vaiavau i stoties, buvo gras. Rielj laik

pilis didiuliame imtamei liep parke buvo grai, Liudvi
ko XVI stiliaus baldai itaigingame m ano kambaryje buvo
gras, milinikas senbernaras, palydjs mane virutin
aukt, buvo graus - viskas buvo grau, kaip ir pati grafien
su paprastute balta suknele, prisisegusi prie juostos vienui vien
ro. M an pasirod, kad jos akys dar didesns. Grafas buvo
visai kitas mogus - skruostai parausvj, akys valios. Jis su
tiko mane taip nuoirdiai, jog mano drovumas bem atant
isisklaid: juk a vis dar buvau barbaras i Ultima Thule2, nie
kuomet negyvens tokioj prabangoj. Abatas pasisveikino su
manim kaip su senu biiuliu. Grafas pasak, kad prie arbat
dar yra laiko pavaiktinti po sod, bet gal man bt malo
niau dirstelti arklides? Gavau pintin mork, kad turiau
kuo pavaiinti dvylika nuostabi, gerai priirim arkli, ku
rie stovjo poliruoto uolo garduose.
O itam duokite viena morka daugiau, kad ikart susidraugautumt, - tar grafas. - Tas arklys js, kol vieite ia.
1Virjai neisalksta (pranc.).
2 Pasaulio kratas (lot.).

K n y g a apie S a n M ik e l

81

0 tai js grumas, - pridr jis, rodydamas jaun angl,

kuris pasisveikino, pridjs prie kepurs rank.
- Taip, grafien puikiai jauiasi, - pasak grafas, kai mudu
grome sodu atgal. - Ji beveik nekalba apie kolit, kas ryt
eina kaim lankyti varg ir tariasi su kaimo gydytoju, kaip
i senos fermos trobesio padaryti vaik ligonin. Per savo gim
tadien ji sukviet visus kaimo vaikus pil, pavaiino kava ir
pyragaiiais, o atsisveikindama kiekvienam padovanojo po ll.
Kaip puikiai sugalvota, tiesa? Jeigu ji usimins tamstai apie
lles, neumirkite pasakyti jai k nors malonaus.
- Btinai pasakysiu, je ne demande pas mieux1.
Arbata buvo paduota prie nam, po didele liepa.
- Stai js biiulis, brangioji Ana, - tar grafien alia s
diniai damai, kai mes prijome prie stalo. - Labai gaila, bet
jam, matyt, maloniau bendrauti su arkliais negu su mumis.
Iki iol jis dar nerado progos pasakyti man n vieno odio, o
su arkliais praplepjo tvarte vis pusvaland.
- Ir atrodo, kad arkliams tas pokalbis nepaprastai patiko, nusijuok grafas. - Net senasis mano hunteris, - o js gi inot,
kaip atiauriai jis sutinka nepastamus, - prikio nos prie
pat daktaro veido ir labai biiulikai j apuost.
Baronien A na pasak, kad diaugiasi mane matydama ir
kad jos uov, nalaujanti markiz, kuo puikiausiai jauiasi.
- Ji net tariasi geriau girdinti, bet a nelinkusi tuo tikti,
nes ji negirdi Lulu narptimo ir baisiai pyksta, kai mano vy
ras sako, kad girdi j narpiant net apaioj, rkomajame.
iaip ar taip, jos brangusis Lulu mums visiems tikras igany
mas. Anksiau j slg vienatv, o nekti su ja, kai reikia
vis laik rkti ragel, tikra kankyn. Dabar ji itisas valan
das sdi viena, pasidjusi ant keli Lulu, o kad pamatytumt,
kaip ji mitriai bgioja kas ryt po park, kad Lulu gaut pasi
manktinti! Nepatiktumt savo akimis. O juk dar neseniai
ji net i krslo nepasikeldavo. Prisimenu, kaip patart jai kas1Mielai (pranc.).

82

A x e l M unthe

dien po truput vaiktinti ir koks piktas buvo js veidas,

kai ji atsak neturinti jg. Stebuklinga permaina! Js, ino
ma, pasakysit, kad padjo tie js lykts vaistai, kuriuos jai
davt, bet a sakau, kad tai Lulu nuopelnas, - tegul jis sau
gyvena sveikas ir narpia, kiek tik jam patinka!
- Pairkit Leo, - tar grafas, pakeisdamas tem. - Pad
jo galv daktarui ant keli kaip senas pastamas. Umiro
net paprayti sausainio.
- Kas tau, Leo? - paklaus grafien. - Bk atsargesnis, drau
gui, nes daktaras tave uhipnotizuos. Jis dirbo su Sarko Salpetrijere ir vien savo vilgsniu gali priversti mog bet k pada
ryti. Gal js palieptumt Leo pasikalbti su jumis vedikai?
- Nieku gyvu. Jokia kalba nra tokia maloni mano ausims
kaip jo tyljimas. A joks hipnotizuotojas, a tik labai myliu
gyvulius, o visi gyvuliai tutuojau tai pajunta ir atsilygina man
tuo paiu.
- Ar tik nebandote ukerti vovers, kuri tupi ant akos
vir js galvos? - tar baronien. - Js vis laik n e n u
leidiate nuo jos aki, o mus nekreipiate jokio dmesio.
Kodl neliepiat jai nuokti nuo medio ir atsipsti jums ant
keli alia Leo?
- Jei duosit man rieut ir visi nueisit al, manau, kad
prikalbinsiu j nulipti ir paimti j i mano rankos.
- Js labai mandagus, Monsieur le Sudois\ - suuko juok
damasi grafien. - Eime, brangioji Ana, jis nori, kad mes pa
liktume j vien su ta vovere.
- Nesijuokite i mans. A anaiptol nenoriu, kad js iei
tumt. A taip diaugiuosi vl jus pamats.
- Vous tes trs galant. Monsieur le Docteur2. Tai pirmas kom
plimentas, kur js teikts man pasakyti, o man patinka kom
plimentai.
- ia a ne daktaras, o js sveias.
1Ponas vede (pranc.).
2Js labai galantikas, ponas daktare (pranc.).

K n y g a apie S a n M i k e l

83

- O daktaras ar negali pasakyti savo pacientei kompli

mento?
- Ne, kad ir kaip to nort, - jei pacient panai jus, o
daktaras jaunesnis negu jos tvas.
- Na, reikia pripainti, kad js skmingai atsispyrte pa
gundai, jeigu ji ir buvo kilusi. Js visuomet iurkiai su ma
nimi elgdavots. Kai pirm kart pas jus atjau, buvote toks
grubus, jog a vos nepabgau, prisimenat? Brangioji Ana, inot,
k jis man pasak? Jis rsiai pavelg mane ir pasak su tuo
siaubingu vediku akcentu: Madame la Comtesse\ jums la
biau reikalinga drausm negu vaistai". Drausm! Argi pritin
ka ved gydytojui itaip kalbti su jauna dama, kuri pirm
kart kreipiasi j patarimo?
- A nesu ved gydytojas. A apsigyniau disertacij Pa
ryiuje.
- A perjau ne vien deimt Paryiaus gydytoj, bet n
vienas nedrso kalbti su manimi apie drausm.
- Todl ir turjote kreiptis tiek daug gydytoj.
- Ar inot, k jis pasak mano uovei? - siterp baronien. Jis labai piktu balsu idro, kad jeigu jinai jo neklausys, jis
ieis ir nebegr, net jeigu ji susirgt kolitu! A pati tai gird
jau i salono ir, kai bgau kambar, maniau, kad markiz
itiks smgis. inot, a jus rekomenduoju visoms savo drau
gms, bet nesieiskite, jei pasakysiu, kad js, vedai, atrodo
te mums, romanams, pernelyg grubs. Ne vienas js pacien
tas yra man saks, kad nepakeniamai elgiats su ligoniais.
Mes neprat, kad mums sakint kaip mokinukams.
- Kodl js nesistengiate bti lipnesnis? - tar ypsodama
si grafien, kuriai labai patiko is .aismingas pokalbis.
- Pasistengsiu.
- Papasakokit mums k nors, - papra baronien, kai pa
pietav sdjome salone. - Juk js, gydytojai, danai susidu1Ponia grafiene (pranc.).

84

A x e l M unthe

riate su savotikais monmis ir patenkate keisiausias situ

acijas. Niekas geriau u jus nepasta gyvenimo, ir a neabe
joju, kad galtumt daug k papasakoti, jei panortumt.
- Gal ir js tiesa, bet mums nedera kalbti apie savo pa
cientus, o apie gyvenim tai nedaug teinau, nes, deja, esu
per jaunas.
- Pasakykit bent tai, k inote, - nesiliov baronien.
- inau, kad gyvenimas puikus, bet taip pat inau, kad
mes danai j subjaurojame ir paveriame kvailu farsu arba
iurpia tragedija, arba abiem i karto; ir galiausiai mogus ne
beino, k daryti - ar verkti, ar juoktis. Verkti lengviau, bet
juoktis kur kas geriau - tik ne garsiai!
- Papasakokit k nors apie gyvulius, - tar grafien, gelb
dama mane i keblios padties. - Sako, js tvynje galyb
loki, papasakokit k nors apie juos.
Toli iaurje, sename dvaro name didels girios pakratyje,
gyveno kart ponia. Ji turjo prijaukint lok, kur labai myl
jo. J buvo rad girioje leisgyv i bado, tok ma ir silpn, jog
ponia ir sena jos virja gavo j penti i buteliuko. Prajo ke
leri metai, ir lokys taip iaugo ir sustiprjo, jog bt galjs
nudobti karv ir nusineti, sums dviem letenom, jei tik b
t norjs. Bet jis visai nenorjo skriausti nei moni, nei gy
vuli - tai buvo labai mielas lokys. Paprastai jis sddavo prie
savo gurbo ir gerairdikai irdavo gudriomis akutmis gre
timam lauke besigananius galvijus. Trys gauruoti kaln po
niai buvo geri jo pastami ir n kiek nenusigsdavo, pamat
j atkrypuojant arklid drauge su eimininke. Vaikai jodi
njo, usikor jam ant nugaros, ir neretai umigdavo gurbe
tarp jo leten. Trys lapi uniukai labai mgo su juo aisti:
tampydavo u aus ir u striukos uodegos, visaip erzindavo,
bet jis n kiek nepyko. Lokys n karto nebuvo ragavs msos
ir sdavo t pat maist kaip ir unys, danai net i to paties
dubens - duon, aviin ko, bulves, kopstus ir ropes. Jis
turjo puik apetit, bet jo biiul virja pasirpindavo, kad
visuomet bt sotus. Lokiai pagal galimybes yra vegetarai ir

K n y g a apie S a n M ik e l

85

ypa mgsta vaisius. Ruden jis tupdavo sode ir varvindamas

seil irdavo nokstanius obuolius, o kai buvo maas, kar
tais neatsispirdavo pagundai ir, siropts med, jais pasivaiin
davo. Lokiai atrodo nerangs ir nepaslanks, bet pairkite,
kaip vikriai lokys darbuojasi, sikors obel, ir sitikinsite,
kad joks vaikzas negali su juo lygintis. Ilgainiui jis suprato,
kad tai draudiama. Bet maos jo akuts nepraiopsodavo n
vieno obuolio, nukritusio nuo medio. Buvo ioki toki nesu
sipratim dl avili. Bausmei jis kruvina nosim dvi dienas
tupjo priritas prie grandins ir po to niekuomet daugiau bii
neliet. iaip j ridavo tik nakt - ir visai teisingai, nes lo
kiai, kaip ir unys, ima nirti, jei ilgesn laik bna pririti, ir
ia nra nieko nuostabaus.
Prie grandins j ridavo ir sekmadien, kai ponia eidavo
sveius pas itekjusi seser, gyvenani nuoaliame namely
je anapus kaln eero, gera valanda kelio per tanki giri.
Moteriks nuomone, lokiui nederjo bastytis po giri, kur
tiek daug negand, ir ji nerizikuodavo jo vestis. Be to, jis i
tolo bijojo vandens ir kart taip isigando staigaus vjo gsio,
jog apvert valt, ir jie turjo abu su eimininke plaukte plaukti
krant. Dabar jis puikiai inojo, kodl sekmadien eiminin
k priria j prie grandins, meiliai papleknoja per galv ir
priada sugrusi pavaiinti obuoliu, jeigu jis per t laik graiai
elgsis. Lokys liddavo, bet nesiprieino - kaip ir geras uo,
kai eiminink nesiveda jo pasivaikioti. Vien sekmadien,
pririusi, kaip paprastai, j prie grandins, ponia ijo ir, kai
jau buvo beveik miko vidury, staiga igirdo, tarsi u nugaros
bt trakteljusi aka. Ji atsigr ir pasibaisjusi pamat vin
giuotu taku kandin atidum iant lok. Taip tik atrodo, kad
lokys negreitas - i tikrj jis gali pralenkti net risia bgant
arkl. Jis bematant niokdamas ir pkuodamas j pasivijo ir,
kaip buvo prats, nukitino i paskos tarsi uo. Ponia labai
supyko. Ji ir taip jau vlavo pusryi, nebebuvo kada jo vesti
namo, bet ir imti drauge nenorjo, tuo labiau kad jis idrso
nepaklausyti ir nutrauk grandin. Grieiausiu tonu jinai

86

A x e l M unthe

sak jam tutuojau grti ir pagrmojo skiu. Jis stabteljo

valandl, pavelg j gudriom akutm, bet atgal nepasuko
ir tebepkavo toliau. O ponia, pastebjusi, kad jis net pamet nauj antkakl, dar labiau niro ir taip smarkiai tvojo jam
per nos skiu, jog is sulo. Lokys vl sustojo, papurt galv
ir keliskart praiojo didiulius nasrus, lyg nordamas k pasa
kyti. Paskui apsisuko ir nupdino tuo paiu taku atgal, pro
tarpiais stabteldamas pasiirti poni, kol galiausiai dingo
miko tankmj. Kai ponia gro vakare namo, lokys, labai nu
simins, tupjo prastoj vietoj prie gurbo. Ponia, vis dar supy
kusi, prijo prie jo ir m smarkiai barti: jis negausis nei obuo
lio, nei vakariens ir, be to, dvi dienas tupsis priritas prie
grandins. Senoji virja, kuri myljo lok kaip savo sn, at
bgo nirusi i virtuvs.
- U k js j barate, ponia? - suuko virja. - Juk jis buvo
geras kaip avinlis. Telaimina j Dievas! Vis dien ramiai
tupjo, nuolankus lyg angelas, nenuleisdamas aki nuo var
t, kad pamatyt jus pareinani.
Ten bta kito lokio.
Bokto laikrodis imu vienuolika.
- Metas gulti, - tar grafas. - sakiau septintai valandai
ryto pabalnoti mums arklius.
- Saldaus miego ir maloni sapn! - palinkjo grafien,
man lipant savo kambar.
Miegojau maai, utat daug svajojau.
et valand ryto Leo pakrebdeno mano duris, o lygiai
septint mudu su grafu jojome nuostabia sen liep alja ir
veikiai atsidrme tikrame mike. en bei ten tarp guob ir
buk stiepsi galinas uolas. Mike buvo tylu, tik retkariais
ritmingai tukseno genys, burkavo laukiniai balandiai, aiiai
spygiojo vilkutis ar pasigirsdavo emas altas juodojo strazdo,
giedanio paskutines savo balads treles. Veikiai ijojome i
miko sauls nutviekstus plaius laukus ir pievas. Ir ten igir

K n y g a a pi e S a n M i k e l

87

dau savo mylim vytur - jis pleveno nematomais sparneliais

ydroje auktybje, liedamas dangui ir emei irdy netelpant
diaugsm. irjau ma pauktel ir vl laiminau j kaip
kadaise speiguotoje iaurje, kai dar bdamas vaikas dkin
gomis akimis stebdavau pilkj pavasario prana, skelbian
t, kad ilga iema pagaliau prajo.
- Tai paskutinis jo koncertas, - tar grafas. - Baigiasi jo
laisvs dienos: netrukus prads maitinti savo pauktyius nebebus jam kada iulbti ir linksm intis. Js tiesa! Tai
didiausias artistas, nes jo giesm plaukia i paios irdies.
- Sunku net sivaizduoti, kad esama moni, galini udyti
iuos nekaltus giesmininkus. Tik nueikit Paryiuj turg pamatysit, kaip juos imtais pardavinja tiems, kurie rytasi
juos valgyti. J balsai diaugsmu upildo dangaus skliaut, o
vargai negyvi kneliai tokie mai, jog telpa vaiko saujoje, ir
vis dlto mes godiai juos ryjame, lyg nieko kito neturtume
valgyti. iurpas nukreia vien igirdus od mogdra", ir mes
kariame laukinius, negalinius atsikratyti io protvi proio,
o t, kurie udo ir valgo maus pauktelius, niekas nebaudia.
- Js idealistas, mano mielas daktare!
- Ne, mons i to aiposi ir vadina sentimentalumu. Te
gul sau aiposi, kiek jiems patinka, man tas pats. Bet atsi
minkite mano odius - ateis laikas, kai jie liausis aipsi,
nes supras, kad gyvuli pasaul krjas patikjo ms glo
bai, o ne ms malonei, kad gyvuliai turi toki pat teis
gyventi kaip ir mes ir kad ms teis atim ti jiems gyvyb
grietai apribota ms savigynos ir egzistencijos teiss. Ateis
laikas, kai mogus nebejaus malonumo udydamas. Bet kol
dar taip nra, mogus negali vadintis civilizuotu, jis p a
prasiausias barbaras, trkstamoji grandis tarp laukini jo
protvi, kurie udydavo kits kit akmeniniais kirvukais dl
alios msos gabalo, ir ateities mogaus. Btinumas udyti
laukinius vris neginytinas, bet jo vykdytojai, idids i
dien mediotojai, taip nusmuks, jog taps paprasiausiais
namini gyvuli skerdikais...

88

A x e l M unthe

- Galbt js tiesa, - tar grafas ir dar kart pavelg

dang, kai, apsuk arklius, nujojome atgal pil.
Per pusryius tarnas atne grafienei telegram, kuri ji pa
dav grafui; tas perskait, netars n odio.
- Rodos, js jau pastate mano pusbrol Moris, - tar gra
fien. - Jis iandien pietaus pas mus, jei susps ketvirtos
valandos traukin. Jis tarnauja guloje Ture.
O taip, vikontas Morisas tikrai su mumis pietavo. Tai buvo
auktas graus vyrukas siaura nuolaidia kakta, didiulmis
ausimis, grsmingu smakru ir sais la gnral Gallifet1.
- Quel plaisir inattendu, Monsieur le Sudois2, jus ia matyti! kart jis teiksi paduoti man rank, ma, suglebusi ran
k, kurios paspaudimas buvo itin nemalonus ir i karto padjo
man nustatyti, kas tai per mogus. Beliko igirsti j juokiantis,
ir to man neilgai reikjo laukti. Garsus monotonikas jo ki
kenimas netilo per visus pietus. Jis tutuojau pradjo pasako
ti grafienei nevanki istorij apie nelaim, itikusi vien jo
draug, kuris uklupo savo meilu tarno lovoje. Abatas visai
suglumo, bet sikio grafas, ms pasakoti kitapus stalo s
diniai monai apie ms rytin pasijodinjim: kvieiai pui
kiai sul, dobilai vels, be to, mes girdj paskutin vlyvo
vyturlio giesm.
- Nesmon! - tar vikontas. - Dar aibs j skrajoja. Tik
vakar vien nuoviau - nuostabiai taiklus vis, - ta maa
bestija atrod ne didesn u petelik.
A paraudau kaip vys, bet abatas laiku mane sudraud,
udjs ant kelio rank.
- Koks js iaurus, Morisai! Kaip galima nuauti vyturl? tar grafien.
- Ir kas ia tokio! J devynios galybs, be to, nra puikes
nio u juos taikinio audymo pratyboms, nebent kregds. inot,
1Kaip g en erolo G alif (pranc.).
2Koks n etiktas m alonum as, p onas vede (pranc.).

K n y g a a pi e S a n M i k e l

89

brangioji iuljeta, a geriausias pulko aulys. Bet reikia nuo

lat treniruotis, kitaip bematant surambsiu. Laim, aplink ms
kareivines visuomet skraido pulkai kregdi, imtai j lipdo
lizdus po arklidi stogais, o dabar jos peni savo vaikus ir be
perstojo siuva prie pat mano lang. Tad a kas ryt miklinuosi net neieidamas i kambario - koks malonumas! Vakar
susilainau su Gastonu i tkstanio frank, kad i deim
ties nudsiu eias, ir, sivaizduojat, nudjau atuonias!
Kregds nuostabiai tinka kasdienms pratyboms. A visuo
met sakau, kad tokios pratybos turt bti privalomos viso
se audymo mokyklose. - Jis valandl tyljo ir, dmiai
skaiiuodamas laus, sivarvino vyno stikl kakoki vais
t. - Nebkit kvailut, brangioji iuljeta, - vaiuojam rytoj
drauge Paryi, jums reikia truput isiblakyti, itiek sa
vaii itnojus vienai tokiame ukampyje. Ivysite nuosta
b regin - tokias varybas, koki dar niekad nebuvo Pran
czijoje; dalyvaus geriausi ms krato auliai, ir ne a bsiu,
jei nepamatysit, kaip respublikos prezidentas teiks js pus
broliui Morisui aukso medal. Paskui smagiai papietausim
Angl kavinj, o po to nuveiu jus Pal Rojal pasiirti
Une nuit de noces1. avus spektaklis, nepaprastai juokingas,
maiau jau keturis kartus, bet mielai pairsiu dar syk su
jumis. Vidury scenos stovi lova, po ja pasislps meiluis, o
jaunikis, senas...
Neslpdamas susierzinimo, grafas dav monai enkl, ir mes
pakilom nuo stalo.
- Niekados negaliau nuauti vyturio, - sausai tar grafas.
- Aiku, negaltum, mano mielas Roberai! - nusikvatojo
vikontas. - Nes nepataikytum!
Lipau savo kambar kone verkdamas i ugniauto pykio
ir i gdos, kad ugniauiau savy t pykt. Kol kroviausi laga
min, jo abatas. Papraiau j perduoti grafui, kad buvau
ikviestas Paryi ir turjau ivykti naktiniu traukiniu.
Vestuvi naktis (pranc.).

90

A xel M unthe

- Jei dar kart pamatysiu t prakeikt nenaudl, sutraikysiu

jo l monokl tui makaul!
- Veriau su juo neprasidkite, nes jis dievai jus nuaus.
Tai tikrai puikus aulys; neinau, kiek jau yra turjs dviko
v: aminai su visais kivirijasi ir ugaulioja. Praau jus tik
vieno - nepraraskit savitvardos dar trisdeimt eias valan
das. Rytoj vakare jis ivaiuoja Paryiun varybas, ir, entre
nous1y a diaugsiuosi n kiek ne maiau u jus, matydamas j
ivykstant.
- Kodl?
Abatas tyljo.
- Tai a jums pasakysiu kodl, ponas abate. Todl, kad jis
simyljs savo pusseser, o js jo nekeniate ir nepasitikite.
- Kadangi js kakokiu stebuklingu bdu atspjote ties,
pasakysiu jums, kad vikontas norjo j vesti, bet ji atsisak.
Laim, jis jai nepatinka.
- Bet jinai jo bijo, o tai, ko gero, dar blogiau.
- Grafui labai nepatinka vikonto biiulyst su grafiene, dl
to ir nenorjo palikti monos vienos Paryiuje, kur jis nuolat
veiojasi j pobvius ir teatrus.
- Nemanau, kad jis rytoj ivykt.
- Btinai ivyks - juk jis baisiausiai trokta to aukso m e
dalio ir tikriausiai j gaus, nes ities puikus aulys.
- Gaila, kad negaliu to pasakyti apie save. Mielai nudiau
t galvij ir atkeryiau u kregdes. Ar js k inote apie jo
tvus? Man rodos, j eimoj buvo kakas negerai.
- Jo motina buvo vokiet grafait, labai grai moteris - ma
tyt, snus j atsigims, - taiau santuoka, rodos, buvo labai
nelaiminga. Jo tvas buvo didelis girtuoklis, irzlus ir ekscen
trikas mogus. gyvenimo gal beveik iprotjo. Kai kas sa
ko, kad jis nusiud.
- I visos irdies tikiuosi, kad snus paseks tvo pavyzdiu,
ir juo anksiau, juo geriau. Jau dabar jis netoli beprotybs.
1Tarp ms kalbant (pranc.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

91

- Js tiesa - vikontas daugeliu atvilgi didelis keistuo

lis. Kaip pats matte, jis yra tvirtas it arklys, bet nuolat susir
pins savo sveikata ir aminai dreba, kad kuo nors neapsikrst. Kai jis ia viejo praeit kart, sodininko snus apsirgo
iltine, ir vikontas tutuojau ivaiavo. Jis vis laik geria vais
tus, net per pietus sipyl kakoki la, gal pastebjote?
- Taip, tai buvo vienintelis akimirksnis, kai jis liovsi ma
ls lieuviu.
- Jis nuolat kreipiasi vis naujus gydytojus. Gaila, kad js
jam nepatinkate, kitaip neabejotinai sigytumt dar vien pa
cient... Bet ko js juokiats?
- Man ov galv labai juokinga mintis. Kai apima pyk
tis, geriausia nuoirdiai pasijuokti. Js m att, kaip a bu
vau nusiteiks, kai jot kambar. Turbt jums bus malonu
igirsti, kad dabar visai nurimau ir mano nuotaika kuo pui
kiausia. A apsigalvojau ir vakar niekur nevaiuosiu. Ei
me rkomj pas kitus. Priadu jums, kad elgsiuosi neprie
kaitingai.
Vikontas, visas irauds, stovjo prie didel veidrod ir ner
vingai peiojo sus la gnral Gallifet. Grafas sdjo prie lan
go ir skait Figaro".
- Quel plaisir inattendu, Monsieur le Sudois, jus ia matyti! nusiaip vikontas ir sistat ak monokl, lyg nordamas ge
riau matyti, kiek a itversiu. - Tikiuosi, atvaiavote ne dl
to, kad ia vl kas nors apsirgo kolitu?
- Ne, kol kas dar niekas nesusirgo, bet k gali inoti, kas
bus toliau.
- Girdjau, js kolito specialistas. Kaip gaila, kad niekas
nieko neino apie t nepaprast lig. Matyt, js visai j mono
polizavote. Bkite toks malonus ir paaikinkite man, kas tas
kolitas. Ar jis ukreiamas?
~ Ne. prasta to odio prasme.
~ Pavojingas?
~~ Ne, tik reikia tutuojau pradti teisingai gydytis.
- inoma, pas jus?

92

A x e l M unthe

- A ia atvykau ne kaip gydytojas; grafas buvo toks malo

nus, jog pakviet mane pavieti, ir a tik jo sveias.
- Stai kaip! O kas bus visiems js pacientams Paryiuje,
kol js sveiuosits?
- Manau, jie pasveiks.
- N kiek neabejoju! - nusikvatojo vikontas.
Turjau atsissti alia abato ir pasiimti laikrat, kad susitvardyiau. Vikontas nervingai dirsteljo laikrod ant idi
nio atbrailos.
- Einu pas Ziuljet, reikia itempti j pasivaikioti po
park. Nuodm sdti kambaryje, kai taip nuostabiai vieia
saul.
- Mano mona nujo gulti, - sausai tar grafas. - Ji nekaip
jauiasi.
- Tai kodl, po velni, tu man nepasakei? - piktai atr
vikontas ir sipyl dar konjako su sodos vandeniu.
Abatas skait Journal de dbat; a pastebjau, kad gudrios
senos jo akys be paliovos mus stebi.
- Kas naujo, ponas abate?
- Kaip tik skaiiau apie Pranczijos auli draugijos ren
giamas varybas. Jos vyks poryt, ir prezidentas teiks nugal
tojui aukso medal.
- Kertu layb i tkstanio frank, kad jis teks man! suuko vikontas, trenks plai savo krtin. - Nebent nak
tinis Paryiaus ekspresas rytoj nuvirst nuo bgi arba... arba
susirgiau kolitu, - pridr jis, paaipiai vilgteljs mane.
- Uteks gerti konjak, Morisai, - tar i kampo grafas. Jau ir taip igrei daugiau, negu reikia. Tu es saoul comme un
Polonais!1
- Nenusiminkit, daktare Kolite! - sukikeno vikontas. - Ir
nebkite toks prislgtas. Imeskit taurel konjako su sodos
vandeniu, gal dar jums nusiypsos laim. Labai gaila, kad ne
galiu jums bti naudingas, bet kodl jums nepristvrus abato 1Tu girtas kaip dmas (pranc.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

93

juk jis aminai skundiasi kepenimis ir skrandiu? Ponas aba

te, pasigailkite daktaro - argi nematot, kad jis dega noru
patikrinti js lieuv?
Abatas tyldamas tebeskait Journal de dbat.
- Vadinasi, nenorit? O kaip tu, Roberai? Per pietus buvai
toks surgs. Kodl neparodei vedui lieuvio? Tikriausiai tau
kolitas! Padarykit daktarui malonum. Nenori? K gi, daktare Kolite, jums nesiseka. Tiek to, a jus pralinksminsiu ir pa
rodysiu savo lieuv - irkite, kiek tik patinka.
Prasiieps kaip tonas, jis ikio lieuv - tikra Notr Dam
katedros chimera.
Atsistojau ir dmiai apirjau jo lieuv.
- Js labai bjaurus lieuvis, - tariau jam rimtai po valan
dls, - labai bjaurus!
Jis tutuojau pasisuko veidrod ir m apirinti lieuv lykt, apsivlus seno rkoriaus lieuv. Pamiau j u ran
kos ir uiuopiau puls, gerokai patankjus nuo butelio am
pano ir trij stikl konjako su sodos vandeniu.
- Js pulsas labai pasmarkjs, - tariau a.
Udjau rank ant nuolaidios jo kaktos.
- Galv skauda?
- Ne.
- Bet kai rytoj pabusit, tikrai skauds.
Abatas numet laikrat.
- Atsisekite kelnes, - pasakiau grietai, ir vikontas n e
svarstydamas pakluso, nuolankus kaip avinlis.
Staigiu judesiu sudaviau jam per diafragm, ir jis agteljo.
- A! - tariau ir, dmiai irdamas jam akis, i lto prid
riau: - Dkoju, man to pakanka.
Grafas numet Figaro".
Abatas, plaiai isiiojs, pakl dang rankas.
Vikontas stovjo prie mane, neteks ado.
~ Usisekite kelnes, - sakiau, - ir igerkit konjako - jums
tai pravers.

94

A xe l M unthe

Jis automatikai usisagst kelnes ir vienu mauku igr

konjak, kur jam padaviau.
- js sveikat, Monsieur le Vicomte, - tariau, keldamas
prie lp stikl. - js sveikat.
Jis nusiluost nuo kaktos prakait, vl pasisuko veidrod,
apirjo savo lieuv, ir, sukaups visas jgas, paband nusi
juokti, bet pastangos buvo bergdios.
- Js norit pasakyti... ar js manot... js norit pasakyti,
kad...
- A nieko nenoriu pasakyti ir nieko nepasakiau. A nesu
js gydytojas.
- Bet k man daryti? - pravebeldiavo jis.
- Kiek galima greiiau atsigulti lov, kad nereikt js
nete neti.
Prijau prie idinio ir paskambinau.
- Palydkit vikont jo kambar, - tariau liokajui. - Ir
tegul jo tarnas tutuojau paguldo j lov.
Sunkiai remdamasis liokajaus rank, vikontas nusvirdu
liavo prie dur.
Kit ryt puikiai pasijodinjau vienas. Vl girdjau, kaip
auktai danguje vyturlis giedojo savo rytin himn saulei.
- Jau atkerijau u tavo broli mirt, - tariau vyturliui. O u kregdes atsiskaitysim vliau.
Sdjau savo kambaryje ir pusryiavau su Leo, kai, pasibel
ds duris, jo nedidukas baiktus mogelis. Jis labai m anda
giai pasisveikino. Tai buvo kaimo gydytojas, atjs, pasak jo,
pareikti pagarbos savo Paryiaus kolegai. Smarkiai sujaudin
tas papraiau j sstis ir pasiliau papiros. Jis man papasakojo
kelis domius atvejus i savo praktikos, bet i tema netrukus
iseko, ir jis atsistojo, ketindamas eiti.
- Beje, nakt mane buvo pakviet pas vikont Moris, ir
dabar vl j aplankiau.
Pasakiau, kad ujauiu vikont ir tikiuosi, jog liga nra

K n y g a api e S a n M i k e l

95

sunki, kadangi vakar turjau malonum pats j matyti per pie

tus visikai sveik ir puikiai nusiteikus.
- Neinau, - tar daktaras. - Simptomai neaiks, ir, ma
no manymu, reikia kiek palkti, prie nustatan t galutin
diagnoz.
- Js protingas mogus, mom cher confrrel. Be abejo, liep
te jam nesikelti?
- Aiku. Gaila, nes vikontui reikjo iandien vaiuoti Pa
ryi; bet apie tai, inoma, negali bti jokios kalbos.
- inoma. O kaip jo protas?
- Lyg ir nieko.
- Kain ko negalima ir tiktis i jo, ar ne?
- Ties pasakius, i pradi maniau, kad jam paprasiau
siai sutriko virkinimas, bet jis pabudo nuo baisaus galvos skau
djimo, o dabar be perstojo agsi. Ir labai prastai atrodo. Jis
sitikins, jog tai kolitas. Prisipastu, dar niekuomet nesu gy
ds kolito; norjau duoti ricinos - jo lieuvis labai apsivls,
bet jei kolitas panaus apendicit, tai ricinos, man regis,
reikia vengti. Kaip js manote? Jis vis laik tikrina savo pul
s ir apirinja lieuv. Bet, keistas dalykas, labai nori valgy
ti; be galo siuto, kai neleidau jam pusryiauti.
- Ir gerai padarte. Veriau bkite tvirtas ir be reikalo ne
rizikuokite. Dvi paras neduokite jam nieko, tik vandens.
- Suprantama.
- Nesijauiu gals jums patarinti, m atau, kad js pats
imanus gydytojas, bet, mano nuomone, visai be reikalo bi
jote ricinos. Jumis dtas, duoiau jam didel doz - nerei
kia to gero gailti! - trys valgomieji auktai jam tikrai n e
pakenkt.
- Trys pilni valgomieji auktai?
~ Taip, ma maiausia; ir nepamirkit - jokio maisto! Tik
vandens.
~ Suprantama.
M ano brangus kolega (pranc.).

96

A xe l M unthe

Kaimo gydytojas man labai patiko, ir mudu atsisveikinome

kaip geri biiuliai.
Dien grafien mane nusive pareikti pagarbos nalau
janiai markizei. Smagu buvo vaiuoti ksmingais keliais, iul
bant paukiams ir dzgiant vabzdiams. Grafienei nusibodo
mane erzinti, ji buvo puikiai nusiteikusi ir dl staigios pus
brolio ligos, matyt, n kiek nesisielojo. Markiz, anot jos, nuo
stabiai jauiasi, bet prie savait, netiktai dingus Lulu, bai
siai susijaudino; visas namas buvo sukeltas ant koj; kiaur
nakt visi jo iekojo. Markiz nesudjo aki ir tebeguljo pa
slika lovoje, kai dien Lulu parsirado su perplta ausim ir
sualota akim. Jo ponia tutuojau ikviet telegrama i Turo
veterinar, ir dabar Lulu jau vl sveikas.
Markiz ikilmingai supaindino mane su Lulu. Ar a kada
mats tok gra un? Ne, niekuomet.
- Nejaugi? - priekaitingai suvokt Lulu. - Sakai, kad
myli unis, o mans nepasti? Ar pamirai, kaip ivadavai mane
i tos baisios un parduotuvs...
Nordamas nukreipti kalb, pasiliau Lulu pauostyti mano
rank, ir nutils jis m atsidjs uostinti kiekvien pirt.
- Taip, inoma, aikiai uuodiu savotik tavo kvap. Pui
kiai atsimenu j nuo tos dienos, kai tave apuosiau un par
duotuvje; dievai jis man labai patinka. Ak! - Jis godiai
uost. - Prisiekiu ventu Roku, vis un globju, a uuodiu
kaul, didel kaul. Kur tasai kaulas? Kodl man jo nedavei?
Tie kvailiai n e d u o d a m an kaul, girdi, kaulai kenkia
maiems uneliams. Kokie mulkiai! Kam tu atidavei kaul? Jis kaipmat uoko man ant keli, nirtulingai mane tebeuostydamas. - Pamanykit! Kitas uo! Tiktai uns galva! Didelis
uo! Milinikas uo, kuriam i nasr varva seils! Ar tik ne
senbernaras? A maas unelis, ir mane dusina astma, bet
mano norai geri, a nieko nebijau, ir gali pasakyti tam savo
drambliui, kad jis nekit nosies kur nereikia ir nesiartint nei
prie mans, nei prie mano ponios, kitaip a j gyv susiu. - Jis

K n y g a apie S a n M i k e l

97

niekinamai prunkteljo. - un telainiai! tai k tu va

kar dei, niekingas vrie. Mane pykina jau vien kvapas t
kiet lyki divsi, kuriais mane erdavo un parduo
tuvje! Ai, uteko man t telaini. Geriau sausainiukai,
meduoliai arba gabalas ano tai migdolinio torto. un telai
niai!
Ir, nulapnojs trumpom storom kojytm pas savo poni, Lu
lu vl usirang jai ant keli.
- Aplankykite mane dar kart, prie grdamas Paryi, maloniai tar markiz.
- Taip, ueik dar kart, - suvokt Lulu, - ne toks jau tu
blogas! Klausyk, - kteljo man Lulu, kai atsistojau eiti, rytoj pilnatis, man taip neramu - kaip bt gerai truput pa
silakstyti. - Jis gudriai man mirkteljo. - Gal kartais inai
netoliese koki maut mano veisls dam? Tik nieko nesa
kyk mano poniai, ji to nesupras... Pagaliau dydis ne taip jau
svarbu, bus gerai bet kokia.
Taip, Lulu neapsiriko, buvo mnulio pilnatis. Man nepa
tinka mnulis. is paslaptingas nakties klajnas pernelyg
danai kuddavo man aus svajones. Sauls negaubia pa
slaptingumas, - spinduliuojanti dienos deiv, kuri skleidia
gyvyb ir vies tamsiam ms pasauliui, ir dabar tebesergsti
mus rinia akimi, nors visi kiti dievai, viepatav kadaise
Nilo pakrantse, Olimpe ir Valhaloje, seniai nugrimzdo n e
bties gldumon. Bet niekas nieko neino apie vaigdynuo
se klajojant blykiaveid mnul, kurio budrios ledins spin
dinios akys paaipiai ypsosi ir nenuilstam ai stebi mus i
auktybi.
Graf maai tejaudino mnulis; jam rpjo ramiai pasdti
po piet rkomajame su cigaru dantyse ir paskaityti Figaro".
Grafien mgo mnul, mgo slpining blausi jo vies, m
go gdias jo svajas. Jai patiko ramiai gulti valtyje ir irti
vaigdes, kai a i lto j irsiau po tviskant eer. Jai patiko
klaidioti po senomis parko liepomis, kurias ia nutvieksdavo

98

A x e l M unthe

sidabro viesa, ia apgaubdavo juodi eliai, tokie gds, jog

ji turdavo paimti mane u rankos, kad surast keli. Jai pa
tiko sdti ant nuoalaus suolelio, smeigus dideles akis n e
byli nakt. Kartais ji pasakydavo vien kit od, bet retai, o
man jos tyljimas patiko ne maiau kaip jos balsas.
- Kodl jums nepatinka mnulis?
- Neinau. Turbt a jo bijau.
- Bet ko gi js bijote?
- Neinau. Dabar taip viesu, jog matau js akis lyg dvi
spindinias vaigdes, ir vis dlto taip tamsu, jog bijau pasi
klysti. A jauiuosi svetimas ioje svajoni alyje.
- Duokit man savo rank, ir a jums parodysiu keli. Js
ranka man atrodo tokia tvirta, kodl gi ji dreba? Taip, tiesa,
tai tik svajon; nekalbkite, nes ji isisklaidys. Tyliau! Girdit laktingala.
- Ne, tai devynbals.
- Tikr tikriausia laktingala. Nekalbkit, klausykit, klau
sykit!
Ziuljeta udainavo velniu balsu, kuris glamonjo kaip nak
ties vjelis, iurenantis medi lapus:
Non, non, ce net pas le jour;
Ce nest pas lalouette,
Dont les chants ont frapp ton
oreille inquite.
C'est le rossignol
Messager de lamour.1
- Nekalbkit! Nekalbkit!
Medyje vir ms galv suk pelda - kraupiai, spja
mai. Suklikusi i baims, grafien paoko. Tyldami pasuko
me atgal.
1D iena dar neiauo. / Baiming klaus tavj ugavo / N e vyturys - laktingalos
giesm. (ekspyras, Romeo ir Duljeta, III veiksmas, V scena. A . Churgino vertimas)

K n y g a apie S an M ik e l

99

- Labanakt, - tar grafien, palikdama mane priekamba

ryje. - Rytoj pilnatis. A demain.1
Leo miegodavo mano kambaryje. Tai buvo didel paslaptis,
ir mudviej sin dl to buvo nerami.
- Kur tu buvai ir kodl toks ibals? - paklaus Leo, kai
mes vogia slikinom vir. - Visos viesos pilyje ugesintos,
visi kaimo unys seniai nutilo. Tikriausiai jau labai vlu.
- A buvau toli, toli, slpiningoj svajoni aly, ir vos nepaklydau.
- A jau buvau pradjs snausti savo bdoje, bet mane
laiku priadino pelda, ir spjau smukt paskui tave pro duris.
- Ji ir mane laiku priadino, mielas Leo. Ar tau patinka
peldos?
- Ne, - tar Leo. - Man daug labiau patinka jauni fazanai.
Andien vienas murkteljo viesoje man prie pat nos, ir a
j sudorojau. inau, kad draudiama, bet negaljau atsispirti
pagundai. Juk tu mans neiduosi eiguliui, tiesa?
- inoma, ne.
- Leo, ar tu bent gailiesi nudiovs fazan?
- Stengiuosi gailtis.
- Bet tai nra lengva, - tariau a.
- Taip, - murmteljo apsilaiydamas Leo.
- Leo, tu vagis, bet ne tu vienas ia toks, be to, ir blogas
sargas. Tave laiko tam, kad vytum alin vagis, tai kodl tu
dabar griausmingu lojimu nepaadini savo pono, o tupi ir i
ri mane meiliom akim?
- Negaliu kitaip. Tu man patinki.
- Leo, biiuli mano, viskuo kaltas mieguistas naktinis sar
gas ten, dangaus auktybse. Uuot apviets savo ibintu tam
s parko kampel, kur po sena liepa stovi suoliukas, jis usi
mauklino ant pliks i debes nuaust naktin kepurait ir
ramiausiai usndo, patikjs savo pareigas biiulei peldai!
1Iki pasimatym o rytoj (pranc.).

100

A xe l M unthe

O gal jis tik djosi miegs, o i ties vis laik dbiojo mus
akies krateliu, tas senas sukius ir nusidjlis, sukrios
donuanas, oriai vaiktinjantis tarp vaigdi, nelyginant
senas bulvar dyknas, per daug isikvps, kad pats galt
mylti, bet su malonumu stebs, kaip kvailioja kiti.
- Kai kas mano, kad pilnatis - tai jauna grauol, - tar Leo.
- Netikk, mano mielas! Pilnatis - tai sudivusi senmer
g, klastingomis akimis stebinti i auktybi mirtingos meils
nemirting tragedij.
- Mnulis - tai mkla, - tar Leo.
- mkla? Kas tau sak?
- Vienas mano protvis sen senovj suinojo tai i seno
lokio en Bernaro perjoje. O tas suinojo i Ata Trolio, ku
riam itai pasak pats Didysis lokys, vis loki valdovas. Dan
guje visi bijo mnulio. Nieko nuostabaus, kad mes, unys, jo
bijome ir lojame, j pamat - juk net spindulingasis Sirijus,
un vaigd, vis un valdov, pabla, vos tik mnulis isli
kina i savo kapo ir i tamsos inyra kraupus jo veidas. Manai,
tik tu vienas emje negali miegoti, kai pateka mnulis? Visi
laukiniai vrys, visi liauiojantys ir ropojantys padarai girio
se ir laukuose, - visi ilenda i urv ir guoli ir klaidioja,
bauginti grsming jo spinduli. Matyt, vakar parke tu
vis laik kak spoksojai, nes tikrai btum pastebjs, kad
tave be perstojo seka vaiduoklis. Jam patinka slapstytis u
liep sename parke, tnoti pili ir banyi griuvsiuose,
klaidioti po senas kapines ir, pasilenkus prie kiekvieno
kryiaus, skaityti, kas ant jo parayta. Jis mgsta itisas valan
das pilkomis kaip plienas akimis stebti nykius sniego plotus,
lyg kaps dengianius negyv em, mgsta vilgiot pro lan
gus ir gsdinti mieganiuosius klaikiais sapnais.
- Gana, Leo, nekalbkim daugiau apie mnul, nes vis
nakt nesudsim aki. Mane ir taip jau iurpas krato. Laba
nakt, mano mielas, pabuiuok mane, ir eikim gulti.
- Bet tu juk usidarysi langines, tiesa? - paklaus Leo.
- Taip, a visuomet jas usidarau, kai vieia mnulis.

K n y g a apie S a n M i k e l

101

Ryt, kai mudu su Leo pusryiavome, pasakiau jam, kad

turiu tutuojau grti Paryi - taip bus saugiau: juk ian
dien pilnatis, man dvideimt eeri, jo poniai dvideimt pen
keri - o gal dvideimt devyneri? Leo mat, kaip a susikro
viau lagamin, o kiekvienas uo ino, k tai reikia. Ujau
pas abat ir griebiausi prasto melo: mane ikviet svarb
konsilium ir a turs ivaiuoti rytiniu traukiniu. Jis ireik
apgailestavim. Grafas, kuris jau sdo baln, susiruos pasi
jodinti, taip pat ireik apgailestavim, na, o grafiens, ino
ma, niekas n nepaman trukdyti toki ankstyv valand. Be
to, a paadjau greitai grti.
Vaiuodamas stot, sutikau savo biiul, kaimo gydytoj,
grtant brikele namo po rytinio vizito pas vikont. Ligonis
labai nusilps ir vis reikalaujs valgyti, bet daktaras grietai
atsisaks imtis atsakomybs ir neleids jam duoti nieko, tik
vandens. Per vis nakt dj ant pilvo kartus kompresus, o
ant galvos - ledo psl, ir tai labai trukd ligoniui miegoti.
Gal a gals duoti kok patarim?
O ne, jis patikimose rankose, a n kiek tuo neabejojs.
Aiku, jei bkl nepasikeist, galima vairumo dlei kartus
kompresus dti ant galvos, o ledo psl ant pilvo.
O kiek laiko, mano manymu, ligonis turt gulti, jei, aiku,
nebus komplikacij?
- Maiausiai dar savait, iki jaunaties.
Diena man prailgo. Diaugiausi sugrs Vilj aveniu. Tu
tuojau atsiguliau. Mano savijauta buvo prasta, gal net tur
jau kario, bet gydytojai niekuomet neino, ar turi kario,
ar ne. Toks buvau ivargs, jog bematant umigau. Neinau,
ar ilgai miegojau, tik staiga pajutau, kad kambaryje esu ne
vienas. Atsimerks ivydau lange melsvai blyk veid ir bal
tas tuias akis, smeigtas mane - kart buvau pamirs
usidaryti langines. Nepastebimai ir tyliai kakas slino kam
bar ir ities per grindis iki lovos ilg balt rank, nelyginant
miliniko atuonkojo iuptuv.

102

A x e l M unthe

- Tai, vadinasi, nori grti pil? - aipsi bedant burna su

bekraujmis lpomis. - Kaip jauku ir miela buvo vakar po
liepomis, kai aplinkui aidjo laktingal chorai, o a buvau
js pajaunys! Laktingalos rugpjt! Matyt, judu tikrai bu
vote nuskrid kakur be galo toli. O vakar vl nortum
tenai atsidurti, ar ne? Na k gi, renkis, lipk ant ito balto
spindulio, kur teikeisi pavadinti atuonkojo iuptuvu, ir po
akimirkos vl sdsi po liepomis, nes mano viesa skrieja to
kiu pat greiiu kaip ir tavo sapnai.
- A nesapnuoju, a visai nemiegu ir nenoriu ten grti,
Mefistofelio mkla!
- Vadinasi, tu sapnuoji, kad jau nebemiegi? Ir tavo kvail
keiksmaodi atsargos dar neiseko? Mefistofelio mkla! Tu
jau ivadinai mane senu dyknu, donuanu, nipinjania sen
merge! Taip, a tikrai nipinjau jus vakar parke, ir kain katras
i mudviej djosi donuanu, - o gal nortum, kad tave pava
diniau Romeo? Bet dievai tu visai j nepanaus. Aklas
mulkis - tai kas tu toks. Mulkis, nestengiantis suprasti net
to, kas buvo aiku tavo uniui - kad a neturiu nei amiaus,
nei lyties, nei gyvybs, kad a - mkla.
- Kieno mkla?
- Mirusio pasaulio. Saugokis mkl! Ir liaukis mane plds, kitaip a tave apakinsiu altos viesos spinduliu, kuris
daug pavojingesnis mogaus akims, negu paties sauls dievo
auksins strls. Tai paskutinis mano odis tau, burnojantis
svajotojau! Rytuose jau brkta diena, reikia grti kap, ant
raip nerasiu kelio. A senas ir pavargau. M anai, lengva
klaidioti nuo vakaro ligi ryto, kai visi ilsisi? Tu vadini mane
kraupiu paniurliu, bet, manai, lengva bti linksmam, kai
reikia gyventi kape - tik js, mirtingieji, tai vadinat gyveni
mu. Ir tu kada nors atsigulsi kap, ir em, po kuri vaiktai,
taip pat kaip ir tu, pasmerkta mirti.
Pavelgiau vaiduokl ir tik dabar pamaiau, koks jis senas
ir nusikamavs, bet kylant gailest nustelb pyktis, kai igir
dau grasinim mane apakint.

K n y g a ap ie S a n M i k e l

103

- Lauk i ia, senas duobkasy! - suukau. - Tau nra ko

ia veikti! A pilnas gyvybs!
- Ar tu inai, - sukikeno jis, susirangs ant lovos ir udjs
man ant peties ilg balt rank, - ar tu inai, kodl liepei tam
kvailiui vikontui gulti su ledo psle ant pilvo? Kad atkerytum
u kregdes? Nieko panaaus. Tu apgavikas. Otelas! Tu n e
norjai, kad jis vaikiot po park mnesienoje su...
- Nuimk savo leten, nuodingasis vore, nes ioksiu i lo
vos ir sutraikysiu tave.
Sukaups visas jgas, bandiau pajudinti sustingusius s
narius ir nubudau, apsipyls prakaitu.
Kambarys skendjo velnioj sidabrinj viesoj. miai ydas
nukrito nuo apkert mano aki, ir pro atdar lang pamaiau
mnulio pilnat, nuostabi ir rami, velgiani mane i giedro
dangaus.
O Luna1f skaisioji deive! Ar tu girdi mane nakties tyloje?
Tu atrodai tokia velni, bet tokia lidna. Ar tu gali suprasti
sielvart? Ar tu gali atleisti? Ar gali ugydyti aizdas savo ty
ros viesos balzamu? Ar gali imokyti umarties? Ateik, mie
loji sese, pabk su manimi, a toks nusikamavs. Udk savo
vsi rank ant deganios mano kaktos, suvaldyk nepaklus
nias mano mintis! Pakudk man aus, k turiu daryti ir kur
turiu eiti, kad umiriau siren dain!
Ilgai stovjau prie lango ir stebjau nakties valdov, plau
kiani tarp vaigdi. A buvau gerai su jomis susipains
per bemieges naktis ir pradjau vardinti visas i eils: lieps
ningasis Sirijus, Kastoras ir Poluksas, kuriuos taip vertino se
novs jrininkai, Arktras, Aldbaranas, Kapela, Vega, Ka
siopja!
O kuo vardu vaigd, spindinti ten, auktai, ir masinan
ti mane neblstania patikima viesa? O, a j gerai pastu!
Danai, plaukiant nakt lstania jra, ji buvo vienintel
1Mnulis (lot.).

A x e l M u n th e

104

mano kelrod, danai tik ji viena vesdavo mane snieguotais

tvyns laukais ir giriomis - Stella Polaris, Siaurs vaigd!
Stai tavo kelias! Sek paskui mano vies ir bsi igelbtas!
* * *

Le docteur sera absent pendant un mois.

Priere s'adresser au Dr. Norstrom.
Boulevard Haussmann, 66l.

1Daktaras ivyks vien am m nesiui. Praom kreiptis daktar N orstrem , Os^

m ano bulvaras, 6 6 (pranc.).

Septintas

skyrius

LAPI KRATAS

Saul jau buvo nusileidusi u Vasojarvio, bet nuo liepsningos

aros, kuri palengva tirtjo, virsdama aukso ir rubino a t
spindiais, vis dar buvo viesu. Rausvos miglos leidosi ant m
lyn kaln, tviskani purpurinio sniego lopais ir skaisiai
geltonais, pirmojo erkno pasidabruotais berais.
Darbo diena pasibaig. Vyrai gro stovykl su arkanais
ant pei, moterys nesi dideles berines miltuves vieio
pieno. Tkstantin elni banda susispiet aplink stovykl,
apsupta budri un, saugani j per nakt nuo vilk ir
li. Pamau nutilo elniuk bliovimas ir kyrus kanop
kaukjimas. Visur buvo tylu, tik kartkariais sulodavo uo,
aiiai suklikdavo llys arba toli kalnuose garsiai kteldavo
apuokas.
Sdjau garbingoje vietoje alia paties Trio prirkusiame
jo iume. Elekar, jo mona, met gabal elnio srio kaban
t vir ugnies puod ir padav mums i eils - pirma vyrams,
paskui moterims ir vaikams, - po lkt tirtos sriubos, kuri
mes suvalgm tyldami. Likuius idalino unims, nesaugantiems bandos, - vienas po kito jie liaudavo ium ir atsi
guldavo prie ugnies. Paskui igrme i eils po puoduk - j
tebuvo du - puikios kavos, o po to visi isitrauk i odini
maieli trumpas pypkeles ir su dideliu malonumu usirk.
Vyrai nusiav elnio odos batus ir idliojo viksv klotus prie
ugnies diti - lapiai neavi kojini. Vl grjausi tobula ma
j koj forma, lanksia keltimi ir tvirtais, isiovusiais kul
nais. Kelios moterys isim mieganius kdikius i bero toies

106

A x e l M unthe

lopi, kurie buvo ikloti minktomis samanomis ir prikabinti

prie palapins kari, ir m juos indyti. Kitos, pasiguldiusios
ant keli pagjusius vaikus, pradjo iekoti jiems galvas.
- Gaila, kad taip greitai mus palieki, - tar senasis Turis. Tavo apsilankymas buvo malonus, tu man patinki.
Turis gerai kalbjo vedikai, jis kakada buvo nuvyks
Lule vis lapi vardu pasisksti naujakuriais provincijos gu
bernatoriui, kuris buvo atkaklus beviltikos j padties gyn
jas ir, be kita ko, mano dd. Turis buvo galingas mogus,
visagalis valdovas penki ium stovyklos, kurioje gyveno pen
ki ved jo sns su monomis ir vaikais: visi jie nuo ryto ligi
vakaro pluo prie tkstantins Trio elni bandos.
- Veikiai tursime perkelti stovykl kitur, - toliau nekjo
Turis. - Atrodo, iema tikrai bus ankstyva. Sniegas po berais
netrukus sukiets, ir elniai negals prisikasti prie saman, tad
iki mnesio pabaigos reiks nusileisti puynus. I un lojimo
sprendiu, kad jie uuod vilk. O tu juk irgi sakei, kad va
kar Sulms tarpeklyje matei senojo lokio pdsakus, tiesa? paklaus jis jaun lap, kuris, k tik js palapin, susig
prie ugnies.
Taip, jis tikrai juos mats, taip pat ir daugyb vilk pdsak.
Pasakiau, jog be galo diaugiuosi, kad ia dar esama loki a mat girdjs, kad iose apylinkse j beveik visai nelik.
Turis patvirtino mano odius. Tai ess senas lokys, ia gyve
nantis jau daugel m et - daug kas j mato krypuojant per
tarpekl. iem jo irtv tris kartus buvo apsup mediotojai,
bet jam vis pavykdav pasprukti - jis labai senas ir gudrus.
Turis syk net ovs j, bet lokys tik papurt galv ir dbteljo
gudriomis akutmis, nes puikiai inojo, kad paprasta kulka
negali jo umuti. J gali umuti tik sidabrin kulka, nulieta
etadienio nakt netoli kapini. Mat j globoja uldrai.
- Uldrai?
Taip! Argi a neins uldr, ma, po eme gyvenani mo
giuk? Kai lokys iem miega, uldrai atnea jam nakt maisto -

K n y g a a pi e S a n M i k e l

107

negi gali gyvulys ibti per vis iem neds? Turis nusijuo
k. Loki statymai draudia udyti mones. Jei lokys nusi
kalsta iam statymui, uldrai nebenea jam maisto, ir jis nega
li iem miegoti. Lokys nra toks gudrus ir klastingas kaip
vilkas. Lokys mgsta garbing kov. Jei mogus, j pamats,
prieina ir sako: Na, susigrumkim, a tavs nebijau!" - lokys
j parveria'ant ems ir nurepekoja, nepadars jam nieko
blogo. Lokys niekuomet nepuola moters - tik ji turi jam paro
dyti esanti moteris, o ne vyras.
Paklausiau Tur, ar jis yra kada mats uldr.
Jis pats ne, bet jo mona ir vaikai danai juos mat. Bet ir
jis girdjs juos trepsenant po eme. Uldrai vaikto tik nakt,
o dien miega, nes dienos viesoje nieko nemato. Jei kartais
lapiai pasistato iumus toje vietoje, kur gyvena uldrai, ie
spja juos persikelti kitur. Uldrai nedaro nieko pikto, tik ne
reikia drumsti jiems ramybs. Jei uldrus ukabini, jie pribars
to ant saman milteli, nuo kuri elniai gaita deimtimis.
Yra net buv atsitikim, kad jie pagrobdavo i lopio lapi
kdik ir paguldydavo jo viet savo. J kdiki veidai visi
apl juodais plaukais, o i bum kyo ilgi atrs dantys. Kai
kas sako, kad tokiu atveju j vaik reikia perti deganiom
bero ryktm, ir motina uldra, nebegaldama klausyti jo klyks
mo, grina mogaus kdik ir atsiima savo. Kiti sako, kad su
j kdikiu reikia elgtis taip pat kaip su savo, tada motina
uldra i dkingumo grins tavo kdik.
Kol Turis man visa tai pasakojo, sunerimusios moterys, glaus
damos prie krtins vaikus, m kartai ginytis, kaip geriau
tokiu atveju elgtis.
Pikiausias lapi prieas - vilkas. Jis nedrsta pulti elni
bandos, o stovi tyliai, kad jie su vju uuost jo kvap. Pajut
vilk, elniai isigand pakrinka, o tada jis ima juos pjauti vie
n po kito, danai sudoroja po deimt per nakt. Dievas suk
r visus gyvulius, tik vilkas yra velnio ipera. Kai mogaus
sin sutepta kito mogaus krauju ir jis neatgailauja, velnias
danai j paveria vilku.

108

A x e l M unthe

Vilkas gals lapius umigdyti, kai jie nakt saugo band jam tereikia pairti juos i tamsos aiaruojaniomis akimis.
Paprasta kulka vilko neima - prie tai j reikia du sekmadienius nusineti kienje banyi. Bet geriausia - pasivyti vilk
slidmis per minkt snieg ir trenkti lazda pai nos. Tuomet
jis apsiveria auktielninkas ir tuojau nugaita. Pats Turis to
kiu bdu nudobs kelias deimtis vilk, tik vienam nepataik,
ir vilkas kando jam koj - Turis parod man bais rand.
Praeit iem vien lap apkandiojo jau gaitantis apvirts vil
kas. mogus neteko tiek daug kraujo, jog umigo sniege, ir
kit dien j rado sualus alia negyvo vilko. Yra dar rosomacha, kuri sikimba elniui kakl prie pat didiosios venos ir
kabo, kol is, nubgs kelet myli, galiausiai netenka tiek krau
jo, jog griva negyvas. Paskui erelis, kuris nusinea naguose k
tik gimusius elniukus, jei motina bent akimirksn nuo j pasi
traukia. Ir dar lis - jei tik elnias atsiskiria nuo bandos ir
pasiklysta, ji prislina tykiai kaip kat, puola ant jo ir papjauna.
Turis pasak negals suprasti, kaip lapiai isaugodavo savo
bandas tais laikais, kai dar nebuvo sudar sjungos su uni
mis. Anksiau unys puldavo elnius drauge su vilkais. Bet
unys protingesni u visus kitus gyvulius ir suprato, kad jiems
parankiau dirbti su lapiais, o ne su vilkais. Ir uo pasisil
tarnauti lapiams su slyga, kad kol jis bus gyvas, su juo bus
elgiamasi kaip su draugu, o kai jam artinsis galas, eiminin
kas j pakars. tai kodl lapiai dar ir dabar karia pasenusius,
nebepajgianius dirbti unis ir k tik gimusius unyius, ku
riuos tenka naikinti dl maisto stokos. uo neteko kalbos do
vanos, kai j gavo mogus, bet jis supranta visk, kas jam sa
koma. Seniau visi gyvuliai galjo kalbti, taip pat gls,
mediai, akmenys ir visi negyvi daiktai, nes visus juos sukr
tas pats Dievas, kuris sukr mog. Todl mons turi bti
geri gyvuliams, o su negyvais daiktais reikia elgtis taip, lyg jie
vis dar girdt ir suprast. Paskutinio teismo dien Dievas
pirmiau paauks gyvulius, idant jie liudyt apie mirusj. Tik
po to, kai tars od gyvuliai, Dievas iklausys mones.

K n y g a apie S a n M i k e l

109

Paklausiau Tur, ar yra j apylinkse stalo - a tiek apie

juos girdjau vaikystje, jog kain k duoiau, kad pamatyiau
tok milin mogdr.
Apsaugok Viepatie! - baimingai pasak Turis. - Toji
up, kuri tau rytoj reiks perbristi, tebesivadina Stalo, nes
ten kadaise gyveno senas mogdra su savo mona ragana.
Juodu abu turjo tik vien ak, todl nuolat pedavosi ir giny
davosi, katram ji priklauso ir katras turi matyti. Jie visuomet
sdavo savo vaikus, o progai pasitaikius, ir lapi vaikus. Stab
sakydavo, kad lapiukai skanesni - jo paties vaikai per daug
dvoki siera. Kart, vaiuodami per eer rogmis, kurias trauk
dvylika vilk, juodu kaip paprastai m ginytis dl tos akies,
ir stalo taip dko, jog imu eero dugne skyl, ir pro j ispr
do visos uvys ir daugiau nebegro. Stai kodl tas eeras vis
dar vadinasi Siva. Rytoj tu plauksi per j valtimi ir pats siti
kinsi, kad jame nra n vienos uvies.
Paklausiau Tur, kas bna, kai lapiai suserga, ir kaip jie
isiveria be daktaro. Jis pasak, kad jie ivis retai serga, o
tuo labiau iem - nebent bna didelis speigas ir sula koks
naujagimis. Dukart per metus karaliaus sakymu pas juos at
vyksta daktaras, ir, Trio manymu, to visikai pakanka. Dak
tarui reikia dvi dienas joti ant arklio per pelkes, paskui dar
vien dien eiti psiam per kaln; o paskutin kart, kelda
masis per up, jis vos neprigr. Laim, tarp lapi yra nemaai
iniuoni, kurie daugum lig gydo kur kas geriau negu ka
raliaus daktaras. iniuonius globoja uldrai, kurie ir imok
juos iminties. Kai kurie iniuoniai nuslopina skausm, vos
tik ranka palieia sopam viet. Daugel lig igydo kraujo
nuleidimas ir trynimai. Labai padeda gyvsidabris ir siera, taip
pat arbatinis auktukas niaukiamojo tabako, berto puo
del kavos. Dvi varls, por valand virintos piene, labai ge
rai gydo kosul - inoma, didel rup dar geriau, tik j sun
kiau rasti. Rupi prikrinta i debes - kai debesys nusileidia
prie ems, imtai rupi pribyra ant sniego. Kaipgi kitaip j
galt atsirasti sniego tyrlaukiuose, kur nra joki gyvybs

110

A x e l M unthe

pdsak? Norint igydyti gelt, kuria lapiai labai danai serga

pavasar, reikia ivirti piene deimt utli, brus ger iupsn
druskos, ir igerti ant tuios. kandus uniui, aizd reikia
patepti to paties uns krauju, tada ji greit ugyja. Geliani
viet utenka patrinti riuko vilna, ir skausmas bematant pra
eina - ne veltui Jzus Kristus danai mindavo riuk. Apie
mogaus mirt visuomet i anksto spja varnas, atsitps ant
iumo stiebo. Tuomet negalima nei kalbti, nei triukmauti,
kad nenubaidytum gyvybs ir kad mirtaniajam nereikt
vis savait gyventi tarp dviej pasauli. Jei tau nerves pa
teks numirlio kvapo, gali pats numirti.
Paklausiau Tur, ar negyvena kaimynystje koks nors iniuo
nis - labai noriau su juo pasikalbti.
Ne. Ariausia - ir tai anapus kalno - gyvena senas lapis
Mirks; jis labai senas, Turis j prisimena nuo pat vaikysts.
Tai stebuklingas iniuonis, labai mylimas uldr. Gyvuliai vi
sai jo nebijo, prieina prie jo ir niekuomet jam nieko blogo
nedaro, nes gyvuliai tutuojau atpasta tuos, kuriuos globoja
uldrai. Jis gali num alinti skausm, vos prisiliets ranka.
iniuon visuomet painsi i rankos formos. Jei ant iniuonio
delno patupdysi paaut paukt, pauktis nesukruts, nes jis
jauia, kad tai iniuonis.
Atkiau rank Turiui, kuris, aiku, neinojo, kad a gydy
tojas. Netardamas n odio, jis atidiai j apirjo, palankst vien po kito visus pirtus, imatavo tarp tarp nykio ir
smiliaus ir kak murmteljo monai, toji savo ruotu pam
mano rank savo maut rud it paukio letenl, nerimas
tingai dirsiodama pailgomis kaip migdoliukai akimis.
Ar m otina tau sak, kad gimei po laiminga vaigde?
Kodl ji nedav tau krties? Kas tave ind? Kaip kalbjo
tavo indyv? Ar ji nemai tau pien varno kraujo? Ar ji
nebuvo ukabinusi tau ant kaklo vilko nago? Ar ji tau n e
dav paiupinti kaukols, kai buvai dar vaikas? O tu esi
mats uldr? Girdjai kada nors miko gilumoje j baltj
elni skamballius?

K n y g a api e S a n M i k e l

111

- Jis iniuonis, jis iniuonis, - suuko Trio mona, dirste

ljusi mane nerimastingomis akimis.
- J globoja uldrai, - pakartojo visi, kone igstingai ir
dami mane.
A pats vos neisigandau ir atitraukiau rank.
Turis pasak, kad metas miegoti - diena buvo ilga, o autant
a jau turs ikeliauti. Sugulm aplink rusenani ugn. N e
trukus prirkus ium apgaub tamsa, kurioje temaiau Siau
rs vaigd, velgiani mane pro dmtrauk. Per miegus
jauiau, kaip slegia krtin iltas uns knas ir kaip velniai
kutena rank jo nosis.
vintant jau buvom ant koj, visa stovykla subruzdo, visi
ruosi ilydti mane. Apdalijau savo draugus kukliomis, bet
labai j vertinamomis dovanlmis - tabaku ir saldumynais, o
jie man palinkjo laimingos kelions. Jei viskas skmingai klotsi, kit dien turjau pasiekti Forstugan, artimiausi gy
venviet tarp nyki pelki, kriokli, eer ir giri, kuriose
randa prieglobst benamiai lapiai. Ristina, eiolikmet Trio
dukrait, turjo bti mano vadov. Ji mokjo kelis odius
vedikai, kart jau buvo lankiusis Forstugane, o i ten turjo
keliauti toliau, iki artimiausio banytkaimio, kur buvo lapi
mokykla.
Ristina jo pirma mans, apsivilkusi ilga baltojo elnio odos
tunika, su raudona vilnone kepuraite. Liemen ji buvo susi
juosus plaiu odiniu diru, isiuvintu mlynais ir geltonais
silais ir papuotu masyvaus sidabro sagtimi ir ploktelmis.
Prie diro buvo prikabintas peilis, tabako maielis ir sotlis.
U diro Ristina turjo usikiusi ma kirvuk malkoms prasikirsti. Minktuiai baltojo elnio odos getrai buvo prisegti
prie plai odini kelni. Jos maos kojyts buvo apautos
grakiomis baltojo elnio odos kurpaitmis, dailiai apsitomis
mlynais silais. Ant nugaros ji nesi laukos, bero toies kup
rin, kurioje buvo sukrauta visa jos manta ir mudviej mais
tas. Jos laukos buvo dvigubai didesnis u mano kelionmai,
bet, atrod, n kiek jos nevargino. Ji straksjo nuo stai iai-

112

A xel M unthe

t greitai ir tyliai tarsi vriukas, vikriai it triuis okinjo per

ivartas ir balutes. Kartais mitriai kaip okait strykteldavo
ant staios uolos ir apsidairydavo visas puses. Kalvos pap
dje prijome plat upokn. Bet kol spjau pagalvoti, kaip
per j persikelsime, jinai jau buvo iki juosmens vandenyje, ir
man beliko tik lsti paskui j ledin vanden. Kitoje pusje
pradjome visu smarkumu kopti stat lait, ir bem atant
apilau. Ristina beveik nekalbjo, bet a dl to nenusiminiau,
nes man buvo labai sunku suprasti, k ji sako. Ji kalbjo ve
dikai taip pat blogai kaip a lapikai. Netrukus mudu jau
sdjome ant minkt saman ir valgm nuostabius pusryius:
ruginius sausainius, viei sviest, sr ir rkyt elnio lieuv,
usigerdami i Ristinos sotlio puikiu altu kaln upoknio
vandeniu. Paskui usirkm pypkes ir dar syk pabandm pa
sikalbti.
- Ar inai, kaip vadinasi itas pauktis? - paklausiau a.
- Laholy - ypteljo Ristina, tutuojau painusi velniai it
fleita vilpiniuojant lapi numyltj vingir, kuris nuskaid
rina j vienatv.
I karklyno pasigirdo stebuklinga mlyngurkls giesm.
- Jilow! Jibw! - nusijuok Ristina.
Lapiai sako, jog mlyngurkl turinti gerklj varpel ir m o
kanti imt vairi giesmi. Auktai virum ms galv, tarsi
prikaltas prie mlyno dangaus skliauto, kabojo juodas kryius.
Tai buvo karalikasis erelis, kuris, iskts nejudanius spar
nus, valg nykias savo valdas. Nuo kaln eero pasigirdo sa
votikas ruds auksmas.
- Ro ro raik! - tiksliai pakartojo Ristina.
Ji paaikino, jog tai reikia: iandien geras oras, iandien
geras oras! Kai rud sako var /u/c, var luk luk>tai reikia:
Dar lis, dar lis, lis, lisw, - apviet mane Ristina.
Guljau isitiess ant minkt saman, rkiau pypk ir ste
bjau, kaip rpestingai Ristina dlioja kuprinje savo mant.
Nedidel mlyna vilnon skara, atsargin pora daili elnio
odos kurpaii, pora graiai isiuvint raudon pirtini, kad

K n y g a apie S an M ik e l

113

bt kuo pasipuoti, einant banyi, ir Biblija. Mane vl

nustebino grakti ma rankui forma, bdinga visiems lapiams. Paklausiau, kas yra toje dutje, ipjautoje i bero
aknies. Negaldamas suprasti n odio i jos ilgo aikinimo
maiyta ved, suomi ir lapi kalba, atsisdau ir pats atida
riau dut. Ten buvo saujel emi. Kam jai prireik t emi?
Ir vl ji kaip mokdama stengsi man paaikinti, ir vl a
nieko nesupratau. Netekusi kantrybs, ji papurt galv ir, be
abejo, pagalvojo, kad a visikas mulkis. Paskui staiga isitie
s ant saman, usimerk ir valandl guljo nejuddama ir
sustingusi. Tada atsisdo, prakrapt samanas, pam sauj
emi ir, nutaisiusi labai rimt min, padav jas man. Dabar
supratau, kas buvo bero aknies dutje. Truputis ems nuo
kapo tyrlaukyje, kur praeit iem po sniegu buvo palaidotas
vienas lapis. Ristina ne jas kunigui, kad is, sukalbjs
Amin atils, ibarstyt jas po kapines.
Usidjom ant pei kuprines ir nuingsniavom toliau.
Leidiantis atkalne, gamtovaizdis vis labiau ir labiau keitsi.
Pirma bridom per bekrat tundr, apaugusi viksvomis, tarp
kuri en bei ten mirguliavo teki kuoktai; eidami skynm
ir valgm rykiai geltonas uogas. Paskui vietoj vieni ema
gi bereli, auktum betula nanay ivydom sidabrini ber
giraites, kur maisi ir drebuls, uosiai, tai ia, tai ten matsi
tankiai sul karklai, laukins vynios ir serbentai. N etru
kus engm tank diding eglyn, o po keli valand jau
slinkom giliu tarpekliu tarp stai apsamanojusi uol. Dan
gus virum ms galv dar buvo apviestas vakaro sauls, bet
daub jau gaub sutemos. Ristina nerimastingai dairsi alis:
aiku, ji nenorjo, kad tarpeklyje mus uklupt naktis. miai
ji sustojo kaip nudiegta. Igirdau, kaip sutrakjo nulauta
aka, ir u koki penkiasdeimt ingsni pamaiau stksani
tamsi mas.
Bk, - sunabdjo perbalusi Ristina, ir jos rankut grie
b u diro ukit kirvuk.
Mielai biau bgs, jei tik biau galjs, bet kojas man

114

A x e l M unthe

surakino baisus mlungis, ir a stovjau tarsi prikaltas prie

ems. Dabar aikiai j pamaiau. Jis stovjo iki keli brids
mlynyn, i didiuli nasr kyojo jo mgstam uog akut matyt, mes jam sutrukdm vakarieniauti. Jis buvo nepapras
tai didelis ir, sprendiant i apsirusio kailio, labai senas, be
abejo, tas pats lokys, apie kur man buvo pasakojs Turis.
- Bk, - sunabdjau savo ruotu Ristinai, pasirys rite
rikai j ginti ir pridengti. Taiau kas i to mano pasiryimo,
jei vis dar negaljau pasijudinti i vietos. Ristina nenubgo.
O scena, kuri jos dka ivydau po to, niekuomet neidils i
atminties; jau vien dl jos vertjo atvaiuoti i Paryiaus la
pi krat. Galite netikti tuo, k papasakosiu - man vis tiek.
Vien rank udjusi ant kirvuko, Ristina eng kelis ings
nius lokio pusn. Kita ranka pakl tunik ir parod lokiui
plaias odines kelnes, kuriomis dvi lapi moterys. Lokys pa
leido i nasr mlyni akel, kelet kart garsiai prunktel
jo ir nukrypavo egli tankm.
- Mlyns jam patinka labiau negu a, - tar Ristina, kai
mudu spariai leidoms toliau.
Ristina man papasakojo, kad pavasar, kai motina atsim
j i lapi mokyklos, eidamos pro tarpekl, juodvi taip pat
beveik toj paioj vietoj sutiko senj lok ir kad jis nuspdino,
vos tik jos motina parod esanti moteris.
Netrukus ijom i tarpeklio ir, eng padmavusi giri,
nuingsniavom minktu kaip aksomas pilkvai sidabriniu sa
man kilimu, imargintu linj ir kriaulapi iedais. N ebu
vo nei viesu, nei tamsu, mus gaub nuostabi iaurs vasaros
vakaro prieblanda. Mano bukos smegenys niekaip nesteng
suprasti, kokiu bdu Ristina galjo atsekti keli neengia
moj girioj. Staiga mudu vl sutikom savo biiul upokn, taiau
vos spjau pasilenkti ir prisiliest lpomis prie vsaus jo veido,
jis jau praniokt pro mus. Ristina pareik, kad metas vaka
rieniauti. aibo greitumu ji prikapojo savo kirvuku malk ir
tarp dviej rieduli ukr lau. Mudu pavalgm, parkm
ir, pasidj po galvomis kuprines, netrukus kietai sumigom.

K n y g a apie S a n M i k e l

115

Mane paadino Ristina, padavusi raudon savo kepurait, piin mlyni. Nra ko stebtis, kad senasis lokys taip mgo ias
uogas - dar niekuomet nebuvau taip skaniai pusryiavs. Ir
vl keli. Aha! tai vl ms biiulis upoknis - linksmai
straksdamas per kalveles ir akmenis, jis oia mums aus,
kad drauge su juo leistumms kaln eer. Mes taip ir pa
darme, bijodami, kad jis vienas nepaklyst prietemoje. Kar
tais jo nematydavom, bet vis laik girdjom, kaip jis iurlena
netoliese. Tarpais jis lkuriuodavo ms, sustojs prie staios
uolos ar ivartos, bet paskui dar labiau skubjo, atsigriebda
mas u sugait laik. Veikiai jam jau nebebuvo pavojaus pa
klysti prietemoje: naktis septynmyliais ingsniais nurko miko
gilumon. Virpanti auksin viesa nutviesk medi virnes.
- Piavi! - tar Ristina. - Saul teka!
Pro slnio rk mums po kojomis kaln eeras atmerk ak.
jau prie eero, slegiamas neramaus nujautimo, kad vl
reiks isimaudyti lediniame vandenyje. Laim, kart apsi
rikau. Ristina sustojo prie nedidels eka, plokiadugns val
ties, kuri buvo paslpta po ivirtusi egle. i eka niekam ne
priklaus arba, tikriau sakant, priklaus visiems. Lapiai ja
retkariais keldavosi artimiausi banytkaim, kur mainyda
vo elni kailius kav, cukr ir tabak - vienintelius savo
gyvenimo prabangos dalykus. Vanduo eere buvo kobalto m
lynumo, graesnis u Kaprio ydrosios grotos safyro ml. Jis
buvo toks skaidrus, jog beveik tariausi mats skyl, baisiojo
stalo imut dugne. Vidury eero sutikom du didingus ke
liautojus, kurie plauk greta kits kito, ikl auktai vir van
dens nuostabius ragus. Laim, jie mane palaik lapi ir taip
arti mus prisileido, jog gerai siirjau romias graias akis,
velgianias mus be jokios baims. Briedi, kaip ir iaurs
elni, akys turi labai keist savyb: jos visuomet atrodo s
meigtos tiesiai tave, vis tiek kokiu kampu jas irtum.
Greitai ukopm staiu krantu ir vl nubridom per bekrat
pelkt lygum, orientuodamiesi tik pagal saul. Visos mano

116

A x e l M unthe

pastangos paaikinti Ristinai mano kieninio kompaso paskir

t buvo bergdios, ir a pats lioviausi j irti, nusprends
pasikliauti Ristinos puslaukinio gyvulio instinktu. Bet a
aikiai maiau, jog ji labai skuba, ir netrukus man pasirod,
kad ji nra tikra, ar mes nepaklydome. ia ji puldavo vien
pus, pabgjus sustodavo kaip nudiegta, virpaniomis ner
vmis kvpdavo vjo, ia vl galvotrkiais lkdavo kit
pus, ir viskas prasiddavo i naujo. Kartais pasilenkdavo ir
nelyginant uo uostydavo em.
Rog! - staiga tar ji, rodydama em debes, neapsakomu
greiiu plaukiant mus vir pelkyno.
Taip, tai tikrai buvo rkas!
Po valandls mus apgaub tankus ydas, tirtas kaip lap
kriio rkas Londone. Turjom susikabinti rankomis, kad nepasimestumm. Taip klampojom kelias valandas iki keli al
tam e kaip ledas vandenyje. G aliausiai R istina pasak
paklydusi - reiki palaukti, kol isisklaidys rkas. O kada tas
bus? Ji pati neinanti. Tai buvo vienas nemaloniausi nuoty
ki mano gyvenime. Labai gerai inojau, kad su tokia menka
iranga strigti bekratse pelkse, uklupus rkui, kur kas
pavojingiau, negu sutikti mike lok. Taip pat inojau, kad
nieko kito nelieka, kaip tik laukti. Kelias valandas mudu tnojome, susd ant kuprini; rkas lipo prie odos kaip lapia
ledin marka. Mano kanios pasiek aukiausi laipsn, kai
sumans usidegti pypk pamaiau, jog liemens kien pilna
vandens. Kol nusimins irjau sumirkusi degtuk dut,
Ristina skl ugn ir usirk. Civilizacija patyr dar vien
pralaimjim, kai panorau usimauti sausas kojines ir sitiki
nau, kad geriausios Londono firmos neperlampama mano kup
rin kiaurai permirkusi; tuo tarpu Ristinos daiktai nam dar
bo toiniame laukos buvo sausutliai. Kol mudu laukm, kada
uvirs vanduo ir galsim apilti, igr puodel kavos, mus
vjo gsis upt mano spiritin lemput. Ristina akies mirks
niu strykteljo ir nubgo vjo kryptimi, o grusi liep man
tutuojau dtis kuprin. Po minuts mums veid pt stiprus

K n y g a ap ie S a n M i k e l

117

vjas, o rko udanga greitai pakilo. Paioj slnio gilumoj,

emai po ms kojomis, tartum kardas vilgjo saulje didel
up. Kitame jos krante, kiek umat akis, juodavo puynas.
Ristina parod ranka siaur dmel, rkstant vir medi
virni.
- Forstuganas! - tar Ristina.
Ji nustraksjo atkalne ir net nesudvejojusi pasinr iki kaklo
upje. A okau jai i paskos. Veikiai nebesiekm dugno ir
nuplaukm per up kaip tie briediai per kaln eer. Ilip
ant kranto, sukom mik ir po pusvalandio prijom prosky
n, kuri neabejotinai buvo ikirtusi mogaus ranka. N irtu
lingai lodamas ant ms oko didiulis lapi uo. Nuodugniai
mus apuosts, jis nepaprastai apsidiaug ir, draugikai viz
gindamas uodeg, nubgo pirma ms, rodydamas keli.
* * *

Prie raudon savo nam stovjo Larsas Andersas su ilgais avies

kailiniais ir medinmis klumpmis - tikras Forstugano milinas.
- Sveikas atvyks ms mik! - tar Larsas Andersas. I kur ateini? Kodl neleidai tai lapiukei vienai plaukti per
up - ji bt atgabenusi mano valt. mesk ugn dar pliaus
k, Kerstina, - kteljo jis pro duris monai. - Jis perplauk
su lapiuke per up, jiems reikia isidiovinti rbus.
Mudu su Ristina atsisdom ant emo suoliuko prie ugnies.
- Jis lapias kaip dra, - tar tetul Kerstina, paddama man
nusiauti kojines ir kelnes, nusimauti permirkus megztin bei
flanelinius markinius ir diaudama juos palubje ant virvs.
Ristina jau buvo nusivilkusi elnio odos vark ir vilnon
liemen, nusiavusi getrus ir odines kelnes - markini ji n e
turjo. O paskui mudu susdom alimais ant medinio suolelio
prie liepsnojani ugn nuogut nuogutliai, kokius mus su
kr Dievas. Senukai nemat ia nieko blogo, nieko blogo ir
nebuvo.
Po valandos, apsivilks ilgu juodu dds Larso ieiginiu var
ku, pasitu i naminio audeklo, sistojs medines jo klum-

118

A x e l M unthe

pe, a jau apirinjau nauj savo buvein, o Ristina sdjo

prie krosnies virtuvje, kur tris tetul Kerstina - kep mums
duon. Svetimalis, uklyds pas juos vakar su vienu Suomi
jos lapi, suvalg vis duon. Larso snus buvo ivyks kirsti
medi anapus eero, todl buvo nusprsta, kad a miegosiu
jo kamarlje ant karvids. Bet gal man bsi nemalonus kar
vi kvapas? Anaiptol, man jis net patinks. Dd Larsas pasa
k nueisis sandl, herbre, atneti man avikailio, kad bt
iliau miegoti - juk naktys jau altos. Herbre buvo pastatyta
ant keturi tvirt madaug mogaus aukio stulp, kad neprilst keturkoj svei ir nepripustyt sniego. Joje buvo dau
gyb rb ir kaili, tvarkingai sukabint ant elnio rag: d
ds Larso vilkenos, jo monos ieminiai kailiniai ir pustuzinis
kit vilken. A nt grind guljo rogi uklotas - nuostabus
lokio kailis. A nt kito vagio kabojo vestuviniai tetuls Kerstinos rbai: rykiaspalvis ilkinis kiklikas, nuostabiai isiuvin
tas sidabru, ilgas alias vilnonis sijonas, voveri kailiuk palantinas, kykas, papuotas senovikais nriniais, raudonas
odinis diras su gryno sidabro sagtimis. Kai lipom sandlio ko
piomis emyn, priminiau ddei Larsui, kad jis pamiro ura
kinti duris. Bet jis atsak, kad nra reikalo rakinti - vilkams,
lapms ir ebenktims j rbai nereikalingi, o valgomo ten
nieko nra.
Pavaiktinjs po mik, atsisdau prie virtuvs dur po di
dele egle, kur mans lauk puiki vakarien: lapi uptakiai,
geriausi pasaulyje, dar ilta namin duona, vieias sris ir na
minis alus. Maniau, kad vakarieniausiu drauge su Ristina, bet
to, matyt, neleido etiketas - ji vakarieniavo virtuvje su vaikai
iais. Abu senukai sdjo alia mans ir irjo, kaip a valgau.
- Ar tu matei karali?
Ne, karaliaus a nemaiau, nes atvykau ne per Stokholm,
o tiesiai i kitos alies, i kito miesto, daug kart didesnio u
Stokholm.
Dd Larsas neinojs, kad esama miesto, didesnio u Stok
holm.

K n y g a ap ie S a n M i k e l

119

Pasakiau tetulei Kerstinai, kad susiavjau nuostabiais jos

vestuviniais rbais. Ji ypteljo ir paaikino, kad jos motina
jais vilkjusi per savo paios vestuves prie kain kiek met.
- Nejaugi js paliekate herbre nakt nerakint? - paklau
siau.
- O kas ia tokio? - tar dd Larsas. - A jau tau sakiau,
kad ten nieko valgomo nra, o vilkai ir laps tikrai neims
ms rb.
- Bet juos gali paimti kas kitas. Herbre stovi nuoalioje
vietoje mike, tolokai nuo js namo. Viena lokena verta
daug pinigo, ir kiekvienas Stokholmo antikvaras mielai su
moks kelis imtus riksdaleri u js monos vestuvinius
rbus.
Senukai irjo mane didiai nusteb.
- Bet ar tu negirdjai, kaip sakiau, kad ir lok, ir vilkus a
pats nuoviau? Nejaugi nesupranti, kad tai mano monos ves
tuviniai rbai ir kad jinai juos gavo i savo motinos? Nejaugi
nesupranti, kad visa tai priklauso mudviem, kol esam gyvi, o
kai numirsim, atiteks ms snui? Tai kas juos gali paimti?
Apie k tu kalbi?
Dd Larsas ir tetul Kerstina pavelg mane tokiomis aki
mis, lyg biau juos eids klausimu. Staiga dd Larsas pasi
kas pakau, ir senose jo akyse blyksteljo gudri ypsenl.
- A! Dabar inau, apie k jis kalba, - ypsodamas tar jis
monai. - Apie tuos mones, kuriuos jie vadina vagimis.
Paklausiau dd Lars apie Sivos eer. Ar tiesa, k man
pasakojs Turis - kad milinas stalo imus jo dugne skyl ir
visos uvys turjusios pasprukti? Taip, tai tikra tiesa, eere
nra n vienos uvies, nors visi kiti kaln eerai j knibdte
knibda. Bet ar dl to kaltas stalo, jis negals pasakyti. Lapiai
prietaringi ir tamss mons. Jie net ne krikionys, ir niekas
neino, i kur jie atklydo, o j nekta nepanai joki pasau
lio kalb.
O ioj ups pusj ar esama milin ir troli?
- Seniau tikrai buvo, - tar dd Larsas.

120

A xe l M unthe

Vaikystj jis daug girdjs apie didj trol, kuris gyvens

gretimame kalne. Tasai trolis buvs labai turtingas ir turjs
imtus bjauri nyktuk, saugojusi jo auks, paslpt po kal
nu, ir tkstanius balt kaip sniegas galvij su sidabriniais
skamballiais po kaklu. Bet nuo to laiko, kai karalius prad
js sprogdinti uolas, iekodamas geleies rdos, ir tiesti ia
geleinkel, apie trolius nieko negirdti. Bet skogsra, miko
ragana, aiku, tebra gyva ir vis dar stengiasi vilioti mones
girios tankm ir ten paklaidinti. Kartais ji klykianti kaip
pauktis, o kartais aukianti velniu moters balsu. Daug kas
sako, kad ji tikra moteris, labai pikta ir labai grai. Sutiks j
girioje, tutuojau spruk alin - jei bent syk atsigri j pa
siirti, si. Niekuomet nesdk mike po mediu, kai vieia
pilnatis. Ji prieina, atsisda alia ir apkabina kaip moteris,
geidianti vyro meils. Bet ji nori tik vieno - iiulpti i tavo
irdies krauj.
O jos akys labai didels ir tamsios? - paklausiau suneri
ms.
To dd Larsas neinojo - jis pats niekuomet nebuvo jos
mats, bet jo svainis kart sutiks j nakt mike, kai viet
mnulis. Nuo to laiko jis neteks miego ir taip pat proto.
O gnom ar esama j apylinkse?
Taip, prieblandoje ia miinja galyb ma mogiuk. Kar
vidje gyvena maas gnomas, vaikaiiai daug syki yra j ma
t. Jis nieko pikto nedaro, jeigu jam nekyri ir prastoje vieto
je padedi dubenl aviiens. O aipytis i jo negalima. Kart
geleinkelio ininierius, turjs statyti per up tilt, nakvojo
Forstugane. Jis nusigr, prispjov aviins kos dubenl ir
pasak: Tegu a skradiai em prasmegsiu, jei pasaulyje esa
ma gnom!" Kai vakare jis vaiavo atgal per ualus eer,
arklys paslydo, pargriuvo ant ledo ir buvo rujos vilk sudras
kytas. Kit ryt mons, grdami i banyios, rado ininieri
mirtinai sualus rogse. Du vilkus jis buvo nuovs. Jei ne
autuvas, ir j pat bt vilkai sud.
Ar toli nuo Forstugano iki artimiausios gyvenviets?

K n y g a a pi e S a n M i k e l

121

- Atuonios valandos kelio, jojant per giri ant gero arklio.

- Vaiktindamas prie valand po mik, girdjau skam
ballius. Matyt, js apylinkse daug galvij?
Larsas Andersas ispjov tabako gumull ir grietai pasa
k, kad a apsirikau - ariau kaip u imto myli mike nes
joki band, o jo paties keturios karvs stovinios tvarte.
A pakartojau, kad aikiai girdjau girios tolumoje skam
ballius - net pagalvojau, ar tik jie ne sidabriniai, kad taip
graiai skamba.
Larsas Andersas ir tetul Kerstina nerimastingai susival
g, bet nieko nepasak. Palinkjau jiems labos nakties ir nu
jau savo kamarl ant karvids. U lango juodavo nebylus
mikas. Usidegiau ant stalo stovini lajin vakel ir atsi
guliau ant avikailio, mieguistas ir pavargs po ilg klajoni.
Valandl klausiau, kaip atrajoja mieganios karvs, paskui
miko tolumoje lyg ir kteljo pelda. irjau lajin vak,
spingsini ant stalo - blausi jos viesa maloniai glost ak;
juk a nebuvau mats lajins vaks nuo pat vaikysts, kai
gyvenau savo tvikje. Blakstienos merksi, bet a tariausi
mats, kaip tams iemos ryt maas berniukas brenda per
gil snieg mokykl. Jam ant nugaros verenik su knygo
mis, o rankoje - lygiai tokia pat lajin vak. Kiekvienas vai
kas turdavo atsineti vak, kuri usidegdavo klasje ant
savo suolo. Vieni berniukai atsinedavo storas vakes, kiti plonas, tokias kaip ta, kuri dega dabar ant stalo. A buvau
pasiturini tv vaikas, ir ant mano suolo deg stora vak.
O ant gretimo suolo deg ploniausia vak visoje klasje, nes
alia mans sdinio berniuko motina buvo labai neturtinga.
Bet per Kald egzaminus a susikirtau, o jis ilaik geriau
siai i vis - mat jo galvoje buvo daugiau viesos.
Staiga man pasirod, kad ant stalo kakas subrazdjo. Ma
tyt, jau buvau usnds, nes vak vos bespingsjo. Bet a
aikiai irjau mogiuk, ne didesn kaip mano delnas. mo
giukas sdjo ant stalo sukryiavs kojas, atsargiai iupinjo
mano laikrodio su repetyru grandinl ir pakreips sen il

122

A xe l M unthe

galv klaussi, kaip jis tiksi. Jis buvo taip susidomjs, jog
nepastebjo, kad atsisdau lovoje ir j iriu. Staiga jis mane
pamat, met grandinl, vikriai kaip jrininkas nuliuo stalo koja ir spruko, kiek tik kabino jo mauts kojos, prie dur.
- Nebijok, gnomeli, - pasakiau. - Juk tai a. Nebk nuo
mans, a tau parodysiu, kas yra auksinj dutj, kuria buvai
taip susidomjs. Joje yra varpelis, galintis skambinti taip pat,
kaip skambina sekmadien banyioje.
Jis miai sustojo ir pavelg mane geromis akutmis.
- Nieko nesuprantu! - tar gnomas. - Lyg ir uuodiau ioj
kamarlj vaik, kitaip n nebiau js, bet tu atrodai suau
gs vyras. Se tau kad nori... - suuko jis ir usiropt ant k
ds, kuri stovjo prie lovos. - Na ir pasisek gi man! Kas gal
jo pamanyti, kad sutiksiu tave ia, kitam pasaulio krate! O
tu tebesi toks pat kdikis kaip ir tsyk, kai paskutin kart
maiau tave vaik kambaryje, js senajame name - kitaip
nebtum mans pamats vakar, kai sdjau ant stalo. Ar
gi mans nepasti? Juk tai a kas nakt, kai visi namai sumig
davo, ateidavau tavo kambar, paalindavau nesklandumus
ir isklaidydavau dienos rpesius. O tu per savo gimtadien
visuomet atnedavai man gaball torto, per Kaldas - rieut,
razin ir saldaini ir niekuomet nepamirdavai pastatyti man
dubenl aviiens. Kodl tu apleidai senuosius namus, ap
suptus dideli giri? Tada tu nuolat ypsodavais. Kodl dabar
atrodai toks lidnas?
- Nes mano mintys neduoda man ramybs, a niekur nega
liu ilgai pabti, nieko negaliu umirti, negaliu miegoti.
- Visai kaip tavo tvas. Kieksyk matydavau j kiaur nakt
vaiktant i kampo kamp po savo kambar.
- Papasakok k nors apie tv, a jo beveik neprisimenu.
- Tavo tvas buvo keistas mogus, paniurs ir tylus. Jis bu
vo geras vargams ir gyvuliams, bet su savo artimiausiais danai
elgdavosi iauriai. Tave jis vis mudavo, bet tu buvau abuojas
vaikas. Nieko neklausydavai, atrod, kad tu nieko nemyli nei tvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Tiesa, man regis,

K n y g a ap ie S a n M i k e l

123

myljai savo indyv. Ar dar atsimeni Len? Visi jos nem

go, visi bijojo. J buvo pam tik dl to, kad neturjo kitos
ieities - motina negaljo tavs maitinti. Niekas neinojo, i
kur ji. Ji buvo tamsaus gymio kaip ir ta lapiuk, kuri vakar
tave ia atved, tik labai aukta. indydama ji dainuodavo
kakokia nesuprantam a kalba, o ind ji tave, iki sulaukei
dvej met. Niekas, net tavo motina, nedrsdavo ariau prie
jos prieiti, nes ji urgzdavo kaip pykusi vilk, jei kas nordavo
paimti tave i jos rank. Galiausiai j atleido, bet ji gro nak
t ir band tave pavogti. Tavo motina taip isigando, jog vl j
prim. Tau aisti ji prinedavo visokiausi gyvn: iknos
parni, ei, voveri, iurki, ali, peld ir varn. Syk
pats savo akimis maiau, kaip ji perpjov varnui gerkl ir mai
tau pien kelis laus jo kraujo. Kart, kai tau buvo ketveri
metai, atjo erifas su dviem policininkais ir j isived, sura
kin rieus antrankiais. mons pasakojo, kad ji buvo kak
padariusi savo vaikui. Visi namikiai digavo, o tu kelias
dienas buvai kaip nesavas. Daugiausia tau klidavo u tuos
gyvnus. Tavo kambarys knibdte knibdjo visokiausi gy
vi, tu net miegodavai su jais. A r neatsimeni, kaip smarkiai
gavai kail u tai, kad perjai kiauinius? Nuiups kokio
paukio kiauin, bandydavai pats j perti lovoje. Bet maas
vaikas, inoma, neitvers neumigs, ir kiekvien ryt tavo
patalyn bdavo itepliota sukultais kiauiniais, ir kiekvien
ryt tave lupdavo, taiau niekas negelbjo. Atsimeni t vaka
r, kai tvai, gr vlai i svei, rado tavo seser, sdini su
naktiniais markiniais po skiu ant stalo ir klykiani i siau
bo? Visi gyviai buvo ibg i tavo kambario, iknosparnis
sivls tavo seseriai plaukus, aliai, rups ir iurks mi
rinjo po visus kampus, o tavo lovoje aptiko piln lizd peliu
k. Tvas iauriai tave prilupo, o tu okai ant jo ir kandai
tikram savo tvui rank. T nakt tu silauei kamar, prisidjai kuprin visokiausio maisto, sudauei sesers taupykl
ir pavogei visas jos santaupas, nes pats niekuomet netaupy
davai, o vintant pabgai i nam. Vis dien ir vis nakt

124

A x e l M unthe

veltui tavs iekojo tarnai. Galiausiai tave rado tvas, jodmas kaim praneti policijai; tu ramiai miegojai alikelj,
sniege, bet tavo uo, pamats tv, pradjo loti. A nugirdau,
kaip jo hunteris pasakojo tvarte kitiems arkliams, kad tvas,
netars n odio, kl tave baln, gro su tavim namo ir
urakino tamsiame kambaryje, kur ibuvai dvi paras, tegaudamas sausos duonos ir vandens. Trei dien tave nuved
tvo kambar, ir jis paklaus, kodl pabgai i nam. Tu atsa
kei, kad niekas namuose tavs nesupranta ir kad norjai
ivaiuot Amerik. Jis paklaus, ar gailiesi kands jam
rank. Tu atsakei, kad ne. Kit dien tave isiunt mokyklon
miest, o namo tau buvo leista grti tik Kald atostog.
Per Kaldas, ketvirt valand ryto, visi nuvaiavome banyi
rytmetini pamald. Vaiuojant per ualus eer, kandin
rogi bgo ruja vilk - iema buvo labai varbi, ir vilkai buvo
labai ibadj. Banyia skendjo vies jroje - dvi didels
Kald egls rjo prie didiojo altoriaus. Visi parapijieiai
sustoj giedojo Bk pasveikinta, aura viesioji14. Kai giesm
nutilo, tu atsipraei tv, kad kandai jam rank, ir jis pa
glost tau galv. Vaiuojant per eer namo, bandei iokti i
rogi, paaikins, jog nori sekti vilk pdomis ir pasiirti,
kur jie pasislp. Pavakare vl dingai, veltui vis nakt tavs
visur iekojo. Ryt eigulys rado tave miegant po didele egle.
Aplink buvo daugyb vilk pd, ir eigulys pasak, kad tik
per stebukl jie tavs nesudrask. Bet viskas nublanksta prie
tai, kas vyko per vasaros atostogas, kai kambarin rado po
tavo lova mogaus kaukol su rud plauk kuoktu ant pa
kauio. Visas namas buvo sukrstas. Motina apalpo, o tvas
taip tau ipr kail, kaip dar niekuomet nebuvo prs, ir vl
udar tams kambar, davs tik duonos ir vandens. Paaikjo,
kad nakt buvai nujojs ant savo ponio kaimo kapines, lin
ds rs ir pavogs kaukol, kuri guljo ant kaul krvos.
Klebonas, buvs berniuk mokyklos direktorius, pasak tavo
tvui, jog tai negirdtas dalykas, kad deimties met berniu
kas galt taip baisiai nusidti Dievui ir monms. Tavo moti

K n y g a ap ie S a n M i k e l

125

na, labai dievota moteris, taip ir neatsigavo po itokio smgo. Atrod, kad ji tavs bijo, ir ne tik ji viena. Ji sak nes
tengianti suprasti, kaip galjo pagimdyti itoki pabais. Tavo
tvas pasak, kad tu ne jo snus, o tikras velnio vaikas. Se
nosios eimininks manymu, viskuo buvusi kalta indyv, ku
ri tave pakerjo, kako udavusi su pienu ir ukabinusi ant
kaklo vilko nag.
- Nejaugi viskas, k papasakojai apie mano vaikyst, tie
sa? Taip, matyt, a tikrai buvau keistas vaikas!
- Viskas, k tau papasakojau, nuo pradios iki galo gry
niausia tiesa, - tar gnomas. - U tai, k pats pasakoji ki
tiems, a neatsakau. Tu, kaip ir visi vaikai, niekuomet neskiri tikrovs nuo sapn.
- Bet a nebe vaikas, kit mnes man sukaks dvideimt
septyneri.
- Ne, tu didelis vaikas, kitaip nebtum mans pamats.
Mus, gnomus, mato tik vaikai.
- O kiek tau met, mogiuk?
- ei imtai. O inau dl to, kad esu gims tais paiais
metais kaip ir senoji egl po tavo kambario langais, kurioje
buvo susisukusi lizd didel pelda. Tavo tvas visuomet sa
kydavo, kad tai seniausias medis visoje girioje. Argi neatsi
meni didels peldos, neatsimeni, kaip ji tupdavo palei lan
g ir spoksodavo tave apskritomis akimis?
- Ar tu veds?
- Ne. A viengungis, - atsak gnomas. - O tu?
- Kol kas ne, bet...
- Ir nevesk! Mano tvas nuolat kartodavo, kad vedybos labai rizikingas dalykas ir kad ne veltui sakoma: bk akylas,
rinkdamasis uov.
- ei imtai met! Nejaugi? Tu visai neatrodai toks senas.
Niekuomet nebiau patikjs - juk taip vikriai nusliuogei stalo
kja ir nubgai per asl, pastebjs, kad a sdiu lovoje.
- Mano kojos, ai Dievui, eiklios, tik akys truput pa
vargsta, ir dien beveik nieko nematau. Ir ausyse kakaip keis

126

A xe l M unthe

tai spengia nuo to laiko, kai js, dideli mons, pradjote sprog
dinti tas baisias minas aplinkiniuose kalnuose. Vieni gnomai
sako, kad js usimant atimti i troli auks ir gele, kiti kad darot urv tai didiulei geltonai gyvatei su dviem juodais
kryiais ant nugaros, kuri rangydamasi liauia per laukus,
mikus ir vandenis ir spjaudosi ugnimi bei dmais. Mes visi
jos bijome, visi giri ir lauk vrys, visi dangaus paukiai,
visos upi ir eer uvys ir net troliai kaln gilumoje, jai
besiartinant, siaubo apimti sprunka iaur. K darysime
mes, vargai gnomai? K darys vaikai, kai ms nebebus?
Kas juos umigdys pasakomis, kas saugos j sapnus? Kas i
rs arklius tvartuose, kas sergs, kad jie nepargrit ant sli
daus ledo ir nenusilaut koj? Kas adins karves ir pads
joms auginti jaunuius veriukus? Sunks atjo laikai, kakas
sugedo js pasaulyje, niekur nra ramybs. Tas nuolatinis
triukmas ir bildesys erzina mane. Bet a negaliu ilgiau su
tavim bti. Peldos netrukus umigs, visi giri ropliai sulin
do savo urvus, vovers jau grauia egli kankorius, vei
kiai ugiedos gaidys, o anapus eero vl ims griaudti baiss
sprogimai. Nebegaliu ilgiau kentti. Tai mano paskutin nak
tis ia, laikas atsisveikinti. Kol saul pateks, turiu nusigau
ti iki Kebnekaizs.
- Kebnekaizs? Juk Kebnekaiz toli iaurje, kaipgi tu, po
imts pypki, veiksi trumpom kojelm kelis imtus myli?
- Gal kokia gerv ar laukin sis nuskraidins ant savo
sparn. Jos dabar ten briuojasi, prie ilkdamos tolim al,
kur nra iemos. Blogiausiu atveju dal kelio pans ant kupros
lokys ar vilkas - mes, gnomai, su visais jais graiai sugyvenam. Na, man reikia eiti.
- Neik! Pabk su manim dar valandl, a tau parodysiu,
kas yra toj auksinj dutj, kuria buvai taip susidomjs.
- K tu laikai toj auksinj dutj? Kok nors gyvull? Man
pasigirdo, kad ten plaka kakieno irdis.
- Tu girdjai, kaip plaka Laiko irdis.
- O kas yra Laikas? - paklaus gnomas.

K n y g a apie S an M i k e l

127

- To a negaliu paaikinti, ir niekas tau nepasakys, kas yra

Laikas. Sako, kad Laikas susideda i trij skirting dalyk:
praeities, dabarties ir ateities.
- Ir tu j visuomet neiojiesi ioj auksinj dutj?
- Taip, jis niekados nesiilsi, niekados nemiega ir niekados
nesiliauja man kartojs t pat od.
- Ir tu supranti, k jis sako?
- Deja, labai gerai suprantu! Kiekvien sekund, kiekvie
n minut, kiekvien valand ir dien, ir nakt jis man karto
ja, kad a senas, kad netrukus mirsiu. Pasakyk man, moguti,
kol dar neijai, ar tu bijai mirties?
-K o?
- Tos dienos, kai nustos plakusi tavo irdis, kai subyrs viso
mechanizmo varteliai ir ratukai, mintys sustings, o gyvyb
uges kaip tos lajins vaks blausi viesa.
- Kas tau pript galv toki nesmoni? Neklausyk, k
kalba balsas i auksins duts. Praeitis, dabartis, ateitis - ko
kia kvailyst! Nejau nesupranti, kad tai tas pats? Nejau nesu
pranti, kad toj auksinj dutj kakas aiposi i tavs? Tavim
dtas, imesiau t bjauri dut up, tegul prigeria joje tu
pinti piktoji dvasia. Netikk tuo, k ji sako. Tai perdm melas!
Tu visada bsi vaikas, tu niekuomet nepasensi, niekuomet ne
mirsi. Atsigulk ir pamiegok valandl. O paskui virum egli
virni pateks saul, nauja diena pavelgs pro lang, ir tu
visk pamatysi daug aikiau negu lajins vaks viesoje. Na,
man reikia eiti. Lik sveikas, svajotojau. Malonu buvo susitikti.
- Ir man malonu, gnomeli.
Jis nusliuog nuo kds alia mano lovos ir nukaukjo me
dinmis klumpaitmis prie dur. Iekodamas kienje vis
rakio, miai taip prapliupo juoktis, jog turjo susiimti ran
komis galv.
- Mirtis! - kvatojo jis. - Kaip kain k, nieko kvailesnio
nebuvau girdjs! Kokie trumparegiai mulkiai tos didels
bedions, palyginus su mumis, maais gnomais. Mirtis! Na ir
nesmon, prisiekiu gnom valdovu!

128

A xe l M unthe

Kai nubuds pairjau pro lang, em deng baltutlis

sniegas. Auktai danguje gageno plasnodamos laukins sys.
Laimingos kelions, gnomeli!
Kol valgiau aviien su k tik pameltu pienu ir griau
nuostabi kav, dd Larsas man pasak, jog nakt buvo du
kart atsikls - uo vis laik neramiai urzg, lyg bt k
girdjs ar mats. Jam ir paiam pasirod, kad aplink nam
slampinja kakoks tamsus siluetas, panaus vilk. Kart
lyg ir pasigirdo balsai i karvids, bet jis suprato, kad tai a
kalbu per miegus, ir nurimo. Vitos vis nakt purpsjo ir
kudakavo.
Matai? - tar dd Larsas, rodydamas vieiame sniege
pdsakus prie mano lango. - J buvo maiausiai trys. Gyvenu
ia daugiau kaip trisdeimt met ir n karto nesu mats vilko
pd taip arti nam. O ten matai? - tar jis, rodydamas
kitus pdsakus sniege, ne maesnius kaip mogaus koj. - I
pradi netikjau savo akimis. Galv guldau, kad inakt pas
mus buvo atklyds lokys. O itos pdos lokiuko. Paskutin kart
nuoviau ioj girioj lok prie deimt met. Girdi bruzdes di
delj eglj prie karvids? J ten tikriausiai visas brys. Nieka
dos nesu mats tiek voveri viename medyje. Ar girdjai,
kaip kiaur nakt girioje kavo pelda, o eere auk rud? Ir
kaip vintant apie nam suko llys? Nieko nesuprantu - pa
prastai sutemus girioje tylu kaip kape. Kodl inakt ia buvo
subg visi tie vrys? Mudu su Kerstina aki nesudjom. Kers
tina mano, kad lapiuk apkerjo namus, nors mergait tvirti
na, kad praeit vasar Ruknje buvus pakriktyta. Bet k gali
inoti - lapi reikia saugotis, visi jie pilni raganysi ir viso
kiausi burt. iaip ar taip, autant a j ipraiau. Ji greita
koj, kol saul nusileis, jau bus lapi mokykloje Ruknje. O
tu kada ikeliauji?
Pasakiau, kad niekur neskubu ir mielai pabsiu dar kelias
dienas, man Forstugane labai patinka.
Dd Larsas pasak, kad vakare turi grti jo snus, kuris
kerta medius anapus eero, todl man nebus kur miegoti.

K n y g a apie S an M ik e l

129

Pasakiau, kad galiu pergulti darinje - man patinka ieno

kvapas.
Nei dds Larso, nei tetuls Kerstinos mano pasilymas ne
suavjo. Negaljau nepajusti, kad jie nori mans atsikratyti:
jie su manim beveik nesinekjo, atrod, net mans bijo.
Paklausiau dd Lars apie svetimal, kuris buvo atvyks
Forstugan prie dvi dienas ir suvalgs vis duon. Jis nemo
kjo n odio vedikai, pasak Larsas Andersas, o Suomijos
lapis, nes jo kls reikmenis, paaikino, kad jie paklydo. Abu
du buvo mirtinai ibadj ir suvalg visk, kas buvo namuose.
Dd Larsas parod man pinig, kur nepastamasis brukte b
ruks jo vaikaiiams - nejaugi jis i tikrj auksinis?
Tai buvo angl soverenas. A nt grind palei lang guljo
The Times numeris, adresuotas serui Donui Skotui. Atveriau
laikrat ir perskaiiau antrat didiulmis raidmis: BAISI
CH O L E R O S EPIDEM IJA NEAPOLYJE. KASDIEN
SUSERGA DAUGIAU KAIP TKSTANTIS MONI".
Po valandos prie mano dur stovjo Pel, dds Larso vai
kaitis, su gauruotu norvegiku poniu. Dd Larsas apstulbo ir
pasak, kad tai negirdtas dalykas, kai pasiliau sumokti
bent u maist, kurio jis prikrov man kuprin. Man nes ko
bgtauti: Pel labai gerai ins keli. Tokiu met laiku ke
lion bsianti lengva ir maloni. Atuonios valandos raitomis
per giri iki Rukns, trys valandos pasroviui upe Liso Jokumo
valtimi, eios valandos psiom per kaln iki banytkaimio,
dvi valandos per eer Loso Jarv, o i ten per atuonias va
landas lengvai pasieksiu naujj geleinkelio stot. Keleivi
niai traukiniai kol kas dar neina, bet mainistas man tikriau
siai leis pastovti garveyje tuos du imtus myli, o tuomet
galsiu lipti prekin traukin.
Dd Larsas sak ties: kelion buvo lengva ir maloni bent tsyk man taip atrod. Kain, kaip atrodyt dabar? To
kia pat lengva ir maloni buvo kelion per Vidurio Europ bjau
riais t laik traukiniais, beveik nesumerkus aki. I lapi
krato Neapol - pavelkit emlap!

Atuntas

skyrius

NEAPOLIS

Jei kas nort daugiau suinoti apie mano buvim Neapolyje,

tepasiskaito Laikus i gedinio miesto" - tik kain ar pa
vyks i knygel gauti, nes ji seniai iparduota ir vis umirta.
A pats k tik su dideliu susidomjimu perskaiiau Laikus
i Neapolio" - taip vadinosi vedikas originalas. Dabar jokiu
bdu negaliau parayti tokios knygos, net jei nuo to pri
klausyt mano gyvyb. Tuose laikuose daug jaunatviko usi
degimo ir dar daugiau savimeils, gal net pasiptimo. A ne
abejotinai didiavausi tuo, kad atskubjau i lapi krato
Neapol tokiu metu, kai visi i jo bgo. A pagyrnikai pasa
kojau, kaip, apniktas utli, dien nakt laksiau po apkrs
tus varguomens kvartalus, maitindamasis supuvusiais vai
siais ir nakvodamas purviname viebutyje. Visa tai gryniausia
tiesa, nieko negaliu paneigti - a apraiau Neapol choleros
metu, kaip maiau j entuziasto akimis.
Bet save pavaizdavau toli grau ne taip teisingai. Man uteko
lumo rayti, kad nebijojau choleros, nebijojau mirties. A
melavau. Nuo pat pradios iki galo klaikiai j bijojau. Pirma
me laike apraiau, kaip, dusdamas nuo karbolio smarvs, v
lai vakare ilipau i tuio traukinio aikt, kurioje nebuvo
n gyvos dvasios, kaip gatvse pamaiau ilgas gurguoles veim
ir omnibus, veani krvas lavon choleros kapines, kaip
vis nakt praleidau tarp mirtanij skurdiose varguome
ns lnose. Bet ten nra aprayta, kaip, ibuvs Neapolyje
dvi valandas, grau stot ir miau nekantriai teirautis, kada
eis pirmas traukinys Rom, Kalabrij, Abrucus, bet kur, -

K n y g a api e S a n M i k e l

131

juo toliau, juo geriau, - kad tik itrkus i to pragaro! Jei bt

buvs koks traukinys, Laikai i gedinio miesto" nebt pasi
rod. Taiau iki vidurdienio nebuvo jokio traukinio - susisie
kimas su apkrstu miestu buvo beveik nutrauktas. Beliko nusi
maudyti brktant prie Santa Liucijos ir grti lnas - nors
mano galva ir atvso, vis dar drebjau i baims. T dien pasi
siliau dirbti Santa Magdalenos choleros ligoninje, ir mano
praymas buvo patenkintas. Po dviej par, suprats, kad tik
roji m ano vieta ne tarp m irtanij ligoninje, o tarp
mirtanij lnose, pasprukau i ligonins.
Juk bt kur kas lengviau ir jiems, ir man, galvojau sau,
jeigu j agonija nebt tokia ilga, tokia baisi! Itisas valan
das, itisas dienas jie guljo algidinje stadijoje, atal kaip
lavonai, plaiai atmerktomis akimis, plaiai isiioj - visai
kaip mir, o vis dlto gyvi. Ar jie k jausdavo, ar k suprasda
vo? Laimingi buvo tie - bet j, deja, buvo nedaug, - kurie
dar steng nuryti auktel laudanumo, paskubomis pilto jiems
burn kokio nors Croce Bianca1 savanorio. Jie dar galjo ti
ktis umigti aminu miegu prie atvykstant nakt kareiviams
ir pusgiriams beccamorti2, kurie versdavo juos krvomis
didiul duob Camposanto dei Colerosi3. O kiek ten sumes
davo dar gyv? Manau, imtus. Jie visi atrod vienodi, a pats
danai negaldavau atskirti gyv nuo mirusi. Laikas buvo
brangus, kiekvienoje lnoje guljo deimtys lavon, ir buvo
grieiausiai sakyta juos laidoti t pai nakt.
Kai epidemija pasiek kulminacij, nebegaljau skstis, kad
merdinij agonija per ilga. Netrukus mons pradjo kristi
gatvse kaip aibo nutrenkti; policija juos rinkdavo ir gaben
davo choleros ligonin, kur po keli valand jie mirdavo.
Veikas, kuris vien ryt, smagiai nusiteiks, nugabeno mane
Granatelo sunkij darb kaljim netoli Portico ir turjo
^Baltasis Kryius
" Laidotojai

(it.).

(it.).

Choleros kapins

(it.).

132

A xel M unthe

parveti atgal Neapol, vakare jau guljo negyvas savo fiakre. Niekas Portie nenorjo su juo terliotis, niekas man nepa
djo ineti jo i fiakro. Gavau pats ssti ant pasosts ir par
veti j Neapol. Ten vl niekas nenorjo su juo terliotis, ir
galiausiai, nestengdamas kitaip jo atsikratyti, turjau pats
nugabenti choleros kapines.
Danai grdavau vakare toks pavargs, jog krisdavau ant
lovos nenusirengs, net nenusiprauss. Argi vertjo praustis
tuo purvinu vandeniu, argi vertjo dezinfekuotis, jei visi ir
viskas aplinkui buvo apkrsta: maistas, kur valgiau, vanduo,
kur griau, lova, kurioje miegojau, oras, kuriuo kvpavau!
Danai net bijodavau atsigulti lov, bijodavau likti vienas.
Tada ibgdavau gatv ir likusi nakties dal pratnodavau
kokioj nors banyioj. Mgstamiausias mano naktinis prie
globstis buvo sena Santa Marijos del Karmine banyia, ir
niekur nesu taip puikiai miegojs, kaip kairiojoje jos navoje
ant suolo. Kai bijodavau grti namo, galdavau pasirinkti nak
vynei bet kuri banyi. imtuose Neapolio banyi ir kop
lyi per vis nakt degdavo adins vaks, per vis nakt
jose melsdavosi minios moni. imtai madon ir ventj
dien n a k t dirbo isijuos, lankydam i savo parapij
mirtaniuosius. Bet tiems, kurie idrsdavo pasirodyti sveti
moje parapijoje, bdavo riesta. Net garbingoji Madonna della
Colra, igelbjusi miest nuo baisios choleros epidemijos tks
tantis atuoni imtai trisdeimt ketvirtaisiais metais, prie ke
let dien buvo nuvilpta Bjanki Nuovyje.
Bet a bijojau ne tik choleros. Nuo pradios iki galo man
kl siaub iurks. Ln fondaci, bassi ir sotterranei - rsiuo
se ir poemiuose iurks jautsi taip pat laisvai kaip ir varg
dieniai, kurie ten gyveno ir mir. Vis dlto reikia pripainti,
kad apskritai tos iurks buvo nepiktos ir nekyrios - bent jau
gyviesiems; jos uoliai jo valytoj pareigas, kurios buvo pati
ktos iimtinai joms nuo Romos imperijos laik; tai buvo vie
ninteliai visu kuo aprpinti bendruomens nariai. Jos buvo
jaukios kaip kats ir beveik tokio pat dydio.

K n y g a apie S an M ik e l

133

Kart, ujs rs - tams poemin urv, ant supuvusio

iaud iuinio pamaiau pusnuog sen moterik, kurios
buvo belik vieni kaulai ir oda. Man prane, jog tai esanti
vavamy senel. Paralyiuota, visikai akla, ji ten guljo jau
kelet met. Purvino rsio asloje, sutpusios ratu, eios
milinikos iurks d lykias atmatas. Jos n nekrustelju
sios ramiai pairjo mane ir pusryiavo toliau. Sen ities
kault rank ir kimiu balsu suuko: Pane/ Pane!"1
Taiau kai sanitarin tarnyba msi bergdio darbo dezin
fekuoti kloakas, padtis pasikeit - mano baim virto siaubu.
Milijonai iurki, kurios nuo romn laik ramiai gyveno klo
akose, upldo emutin miesto dal. Apkvaitusios nuo sieros
gar ir karbolio rgties, jos siautjo lnose kaip pasiut
unys. Niekuomet nebuvau mats toki iurki: visai plikos,
uodegos raudonos ir nepaprastai ilgos, baisios krauju pasru
vusios akys, smails juodi dantys, ilgi kaip eko. Jei tokiai
iurkei smogdavai lazda, ji atsigrusi sikibdavo j dantimis
kaip buldogas. Per vis gyvenim a jokio gyvulio taip nebijo
jau kaip it pasiutusi iurki - esu tikras, kad jos buvo
pasiutusios. Visas Baso Portas buvo apimtas siaubo. Pai pir
mj j upldimo dien Pelegrinio ligonin buvo atgabenta
daugiau kaip imtas smarkiai apkandiot vyr, moter ir vai
k. Keli kdikiai buvo tikra to odio prasme susti. Niekuo
met neumiriu nakties vienoje Vikolo dela Dukesos lnoje.
Kambaryje, tikriau sakant, rsyje, buvo beveik tamsu, tik prie
madon spingsjo maut lempel. eimos tvas buvo mirs
prie dvi dienas, bet lavonas tebeguljo pridengtas skarma
lais - artimiesiems, kaip tai danai buvo daroma lnose, pa
vyko j nuslpti nuo policijos, kuri iekodavo lavon ir gaben
davo juos kapines. Sdjau ant grind alia dukters, lazda
vaikydamas iurkes. Mergait buvo jau atalusi, bet dar tur
jo smon. Vis laik girdjau, kaip iurks grauia tvo lavon Tas mane taip veik, jog galiausiai pastaiau lavon stai
duonos! Duonos! (It.).

134

A xel M unthe

kampe kaip spintin laikrod. iurks bematant puol godiai

grauti jam kojas. Negaldamas ilgiau tverti, apimtas siaubo
ibgau.
La Farmacia di San Gennaro1 taip pat buvo mgstama mano
priegloba, kai bijodavau likti vienas. Ji buvo atdara dien nakt.
Donas Bartolas visuomet bdavo ant koj ir be perstojo ga
mino vairias mikstras ir stebuklingus vaistus i oleli, sau
gom fajansiniuose septynioliktojo amiaus induose su loty
nikais, daugiausia man neinomais pavadinimais. Spintel
puo du dideli stikliniai buteliai su upiltomis spiritu gyvat
mis ir gemalu. Prie vento Denaro, Neapolio patrono, relik
vin deg venta lempel, o palubje tarp voratinkli kabojo
balzamuota dvigalv kat. Vaistins specialyb buvo garsioji
anticholerin dono Bartolo mikstra. Vienoje butelio pusje
buvo vento Denaro atvaizdas, o kitoje - kaukol ir apaioj
uraas: Morte alla colre 2. Mikstros receptas buvo eimos
paslaptis, perduodama i kartos kart nuo tkstantis atuoni
imtai trisdeimt ketvirtj met epidemijos, kada ie vais
tai, vento Denaro padedami, igelbjo miest. Kiti ypatingi
vaistai buvo laikomi paslaptingame flakone, ant kurio etike
ts buvo nupieta irdis, perverta Kupidono strle. Tai buvo
kita eimos paslaptis - filtro damore, meils eliksyras, turjs,
kiek man teko girdti, didel paklaus. Atrodo, dauguma dono
Bartolo klient suplaukdavo i kaim ynini vienuolyn ir
banyi, o j ten buvo nemaai. Jo vaistinj prie prekystal
visuomet sddavo keli dvasininkai, vienuoliai ar broliai,
kartai svarstydami dienos vykius, naujus vieno ar kito ven
tojo stebuklus, taip pat vairi madon stebuklingj gali: la
Madonna del Carmine, la Madonna dell Aiuto, la Madonna del
la Buona Morte, la Madonna della Colra, lAddolorata, la Ma
donna Egiziaca3. Retai, labai retai tegirddavau tariant Dievo
1S ven to D en aro vaistin (i t.) .
2 Mirtis cholerai ( it.).
3K armino m adona, M adona gelbtoja, Labos mirties m adona, Choleros m ado'
na, K enianioji, M adona egiptiet ( it.).

K n y g a a pi e S a n M i k e l

135

vard, o jo snaus vardas ivis nebuvo minimas. Kart idr

sau pasakyti senam vargingam Frate1, ypa geram savo biiu
liui, jog stebiuosi, kodl j ginuose neminimas Kristaus var
das. Senukas mielai man paaikino, jog jis yra tos nuomons,
kad Kristaus mes visai ir negarbintumm, jei jis nebt ma
donos snus. Kiek jam inoma, Kristus nieko nra igelbjs
nuo choleros. ventoji motina dl jo akis iverkusi. O kuo jis
atsilygins? Kas tau darbo, moterike?", pasak jis.
Perci ha finito male, tai kodl jis susilauk tokio lidno
galo!
Artjant etadieniui, j kalbose vis reiau ir reiau skam
bdavo ventj ir madonos vardai. Penktadien vakare gau
ss vaistins lankytojai, pasiutusiai mostaguodami rankomis,
kartai svarstydavo savo ansus kitos dienos Banco di Lotto2.
Trentaquattro, sessantanove, quarantatre, diciasette!3
Donas Antonijus sapnavs, kad staiga mir teta ir paliko
jam penkis tkstanius lir; staigi mirtis - 49, pinigai - 70!
Donas Onoratas pasitars su Via Forelos kuprium ir tvirtai
ins savo temo4 - 9, 39, 20! Dono Bartoko kat atsivedusi nak
t septynis kaiukus - skaiiai 7, 16, 64! Donas Dionizijus k
tik perskaits laikratyje, kad vienas camorrista prie Imakolatelos nudr barzdaskut. Barzdaskutys - 21, peilis - 41! Donas
Paskual savo laiming skaii suinojs i kapini sargo, ku
riam j aikiai pasaks balsas i kapo - il morto che parla5 - 48!
Su daktaru Vilariu taip pat susipainau San Denaro vais
tinje. Donas Bartolas man jau buvo pasakojs, kad jis atvy
ko Neapol prie dvejus metus ir buvo padjjas seno dakta
ro Rispu, garsaus gydytojo, kur gerai inojo visi tos miesto
dalies vienuolynai ir kongregacijos. Mirdamas gausi savo
praktik jis paliko jaunam padjjui.
1 Brolis (it.).
2 Loterija (it.).
1Trisdeimt keturi, eiasdeimt devyni, keturiasdeim t trys, septyniolika (it.).
4 Trejetas (it.).
' Numirlis, kuris kalba (it.).

136

A xe l M unthe

Man visuomet bdavo malonu susitikti su savo kolega, nes

i karto pajutau jam didel simpatij. Jis buvo nepaprastai
graus, malonaus ir santraus bdo, visai kitoks negu neapo
lieiai. Kils i Abruc. Tai jis pirmas man papasakojo apie
vienuolyn di Sepolte V ive\ nir sen kampin pastat su
maais gotikais langeliais ir didiuliais sunkiais geleiniais
vartais, gd ir tyl kaip kapas.
Ar tiesa, kad vienuols neamos pro tuos vartus su karstu,
apklotos lavondengte, ir niekuom et nebeieinanios i ten
gyvos?
Taip, gryniausia tiesa; vienuols nepalaikanios joki ryi
su ioriniu pasauliu. Kai jis kartkariais pakvieiamas vie
nuolyn, pirma jo eina sena vienuol ir skambina varpeliu,
spdama seseris usidaryti celse.
Ar tiesa, kaip man pasakojo j nuodmklausys tvas Anselmas, kad vienuolyno sode daugyb senovinio marmuro?
Taip, jis mats daug marmuro nuolau ir girdjs, kad vie
nuolynas stovi ant graik ventovs griuvsi.
Atrod, mano kolegai malonu su manim pasinekti. Jis pa
sak neturs Neapolyje joki draug; kaip visi jo kratieiai,
jis nekent neapoliki ir juos niekino. O tai, k jis pats savo
akimis mat, siauiant epidemijai, dar labiau sustiprino t pa
silyktjim. Tikriausiai Dievas nubaud supuvus j miest.
Sodoma ir Gomora nublanksta, palyginus su Neapoliu. Argi
a nemats, kas darosi varguomens kvartaluose, gatvse, ap
krstuose namuose, net banyiose, kai jie meldiasi vienam
ventajam ir plsta kit? Galumo kartlig apm vis N e
apol - itvirkimas ir nuodm net mirties akivaizdoje! Jokia
padori moteris nedrsta ieiti i nam, upuldinjimai pasida
r danas reikinys.
Jis, matyt, nebijojo choleros ir jautsi visai ramus, nes, anot
jo, j sauganti madona. Kaip a pavydjau to tikjimo! Jis man
parod du medaliklius, kuriuos jam mona ukabino ant kak1 Gyv palaidot (it.).

K n y g a apie S a n M ik e l

13 7

lo, kai pradjo siausti cholera - viename buvo madonos del

Karmine atvaizdas, kitame - ventos Liucijos, jo monos glo
bjos, mat jos vardas buvo Liucija. mona neiojusi t medalikl nuo pat vaikysts. Pasakiau gerai ins vent Liucij,
ins, kad ji - aki viesos globja. A ne kart ketins udegti
vak prie jos relikvin, nes jau seniai bijs apakti. Jis pasak
papraysis mon pasimelsti u mane ventai Liucijai, kuri
pati buvo netekusi regjimo, bet daugeliui moni j grinu
si. Jo mona, kaip jis man papasakojo, vis dien sdi prie
lango ir laukia jo pareinant. Jinai tik j vien teturi pasaulyje,
nes itekjo u jo prie tv vali. Jis norjo isisti mon i
apkrsto miesto, bet jinai nesutiko jo palikti. Paklausiau, ar
jis nebijo mirties. Dl savs ne, atsak jis, tik dl monos. Kad
nors mirtis nuo choleros nebt tokia lykti! Jau geriau te
gul i karto kn ivea kapines, kad jo nepam atyt my
linios akys.
- Jums nra ko bijoti, - tariau. - Js bent turit, kas u jus
meldiasi, o a nieko neturiu.
Graus jo veidas apsiniauk.
- Priadkite man, jei...
- Nekalbkim apie mirt, - pertraukiau j krpteljs.
Nedidel osterija Del Alegrija u Merkato aikts buvo
mano mgstama poilsio vieta. Maitino ten bjauriai, bet vynas
buvo puikus, ei soldai litras, ir a jo nemaai igerdavau.
Danai, nedrsdamas eiti namo, sddavau ten kone iki pat
ryto. Cezare, naktinis oficiantas, veikiai tapo artimas mano
biiulis, o kai viebutyje treias mogus susirgo cholera, persikrausiau tui kambar tame name, kur jis gyveno. Nau
jasis mano butas buvo toks pat nevarus kaip ir viebutis, bet
Cezare neapsiriko, pasaks, kad gyventi in compagnia1 kur kas
geriau. Jo mona buvo mirusi, bet dukt Mariua gyva - ir
dar kokia gyva! Ji tvirtino esanti penkiolikos met, bet buvo
jau visikai praydusi - juodaak, raudonomis lpomis, ji bu1Draugje (it.).

138

A xel M unthe

vo panai maut Vener Kapitolijaus muziejuje. Ji skalbda

vo man baltinius, virdavo makaronus ir, kai nepamirdavo,
klodavo lov. Mariua dar nebuvo maiusi forestiere. Ji nuo
lat ateidavo mano kambar ia su vynuogi keke, ia su
arbzo gabalu ar lkte fig. O neturdama kuo mans pa
vaiinti, isitraukdavo i juod garban raudon ro ir su
avia sirenos ypsena paduodavo man, elmikom akim klaus
dama, ar ne labiau man patikt jos raudonos lpos. Vis die
n ji dainuodavo virtuvje stipriu aiiu balsu:
- Amore! Amore!1
Nakt girddavau, kaip u pertvaros ji vartosi lovoje. Ji sa
kydavo negalinti umigti, bijanti nakt bti viena, bijanti dor
mire sola1. O a ar nebijs dormire solo?
- Dormite, signorinoV - pakudom klausdavo ji i anapus
pertvaros.
Ne, a nemiegodavau, net nesumerkdavau aki - kaip ir
jai, man nepatikdavo dormire solo.
Kokia nauja baim vert taip palusiai plakti mano ird ir
tokiu pasiutusiu greiiu varinjo gyslomis krauj? Kodl, snaus
damas Santa Marijos del Karmine banyios navoje, anksiau
nepastebdavau tiek grai mergin su juodomis mantilijomis, kurios, klpodamos alia mans ant marmurini grind,
meldsi ir giedojo, ir slapiomis man ypsojosi? Kaip a gal
jau itiek savaii kasdien vaikioti pro fruttivendolo!' prie
gatvs kampo ir nesustoti paplepti su Nanina, graija jos
dukterimi, kurios andukai buvo kaip jos pardavinjami per
sikai? Kodl a anksiau nepastebdavau, kad fioraia5 Merkato aiktje ypsosi taip pat aviai kaip Botielio Pavasaris"?
Kaip a galjau praleisti tiek vakar osterijoje Del Alegrija"
ir nesuvokti, jog man svaigo galva ne nuo Granjano vyno, bet
1 M eil (it.).
2 M iegoti v ien a (it.).
0 A r js m iegate, ponaiti? (It.)
4 Vaisi pardavja (it.).
5 G linink (it.).

K n y g a apie S a n M ik e l

139

nuo elmik Karmelos aki spindesio? Kaip atsitiko, kad a

girdjau tik mirtanij aimanas ir gedulingo varpo gausm,
kai visose gatvse skambjo juokas ir meils dainos, kai po
kiekvienu portiku mergina kudjosi su savo amoroso1i
O M ari1! O Man! quanto sonno ho perso per te!
Fammi dormire
Abbracciato un poco con te2, dainavo jaunuolis po Mariuos langu.
- O Karme! O Karme! - dainavo kitas po osterijos langu.
- Vorrei baciare i tuoi capelli neri3, - sklido i Merkato aikts.
- Vorrei baciare i tuoi capelli neri, - lyg aidas atsiliepdavo
man ausyse, kai guldavau lovoje, klausydamas, kaip kv
puoja u pertvaros mieganti Mariua.
Kas man pasidar? Ar mane pakerjo kokia strega4? O gal
kokia mergina laino man vyn dono Bartolo filtro d amore?
Kas pasidar visiems monms aplink mane? Ar jie pasigr
nuo jauno vyno, ar geismas sumai jiems prot net mirties
akivaizdoje?
Morta la colra, evviva la gioia!5
Sdjau osterijoje prastoj vietoj, pasistats butel vyno, ir
snaudiau. Buvo jau po vidurnakio, todl nusprendiau pa
laukti, kol Cezare baigs darb, ir grti namo drauge su juo.
Prie mano staliuko pribgo kakoks berniukas ir padav ratel.
Jame vos skaitomai buvo pakeverzota: Ateikite".
Po penki minui sustojom prie didiuli geleini Sepol
te Viv vienuolyno vart. Mane leido sena vienuol ir, skam
bindama varpeliu, nujo pirma mans per sod. Perjom be
galin tui koridori, tada kita vienuol, paklusi man prie
veido ibint, atidar duris ir ved blausiai apviest kam1Mylimasis (it.).
' O Mari, o Mari, kiek nakt per tave nem iegojau. Leisk m an umigti tavo glby
(it.).

Noriau buiuot tavo juodus plaukus (it.).

4Ragana (it.).
1Cholerai galas, tegyvuoja diaugsmas!

(It.)

140

A xe l M unthe

bar. Ten ant iuinio, padto ant grind, guljo daktaras Vilaris. Vos j painau. Tvas Anselmas suteik jam paskutin
patepim. Jis jau buvo algidinje stadijoje - knas buvo visai
atals, bet i aki maiau, kad jis dar turi smon. Pavel
giau jam veid ir nuiurpau - tai buvo ne mano biiulis, o
pati mirtis, kraupi, pasibaistina mirtis. Keliskart jis pakl
rankas, rodydamas mane, ir beviltikos pastangos kak pa
sakyti ikreip klaik jo veid. Trkiojanios lpos galiau
siai aikiai itar specchio1. Palkjus vienuol atne veidro
d, ir a palaikiau j prie primerktas ligonio akis. Jis keliskart
papurt galv, ir tai buvo paskutinis gyvybs pasireikimas; po
valandos jo irdis nustojo plakusi.
Prie vart stovjo veimas, turjs igabenti dvi t dien
mirusias vienuoles. inojau, kad nuo mans pareina, ar jis
bus igabentas drauge su jomis, ar paliks iki kitos dienos va
karo. Jei biau pasaks, kad jis dar gyvas, bt patikj - jis
atrod lygiai toks pat, koks buvo man atjus. A nieko nepa
sakiau. Po dviej valand jo knas drauge su imtais kit
kn buvo mestas bendr duob choleros kapinse. Supra
tau, kodl jis parod ranka mane ir kodl papurt galv, kai
pridjau prie aki veidrodl. mona neturinti matyti to, k
jis pats pamat veidrodyje. Jis norjo, kad nueiiau pas j, kai
viskas bus baigta, ir praneiau.
Sustojs prie jo namo, pamaiau lange iblykus moters,
kone vaiko, veid. Kai atidariau duris, ji siaubo kupinu vilgs
niu, sverddama pasitrauk atgal.
- Js esate tas svetimalis daktaras, apie kur jis man tiek
daug pasakojo? Jis negro namo, a vis nakt istovjau prie
lango. Kur jis?
Usimetusi ant pei skar, ji puol prie dur.
- Tutuojau nuveskit mane pas j, a tutuojau noriu j
pamatyti.
Sulaikiau j, paaikins, kad pirma turiu su ja pasikalbti.
1Veidrodis (it.).

K n y g a api e S a n M ik e l

141

Pasakiau, kad jis apsirgo Sepolte Viv vienuolyne, kad visas

pastatas apkrstas ir ji negali ten eiti; ji privalo pagalvoti apie
kdik, kuriam netrukus suteiks gyvyb.
- Padkit man nulipti laiptais, padkit man nulipti! Turiu
tuoj pat eiti pas j. Kodl man nepadedat? - raudojo jinai.
Staiga ji sukliko veriamu balsu ir, beveik netekusi smo
ns, susmuko kdje.
- Tai netiesa, jis nemir! Kodl js tylit? Js melagis! Jis
negaljo mirti, kol a jo nepamaiau!
Ji vl oko prie dur.
- A turiu j pamatyti! Turiu j pamatyti!
Ir vl j sulaikiau.
- Js negalit jo pamatyti, jo ten nebra, jis...
Ji oko ant mans kaip sueistas vris.
- Js neturjote leisti jo iveti, kol a nepamaiau, - kaip
paklaikusi auk ji nirtulingu balsu. - Jis buvo mano aki
viesa, js atmt man aki vies! Melagis! mogudys! ven
toji Liucija, atimk jam aki vies, kaip jis atm man! Idurk
jam akis, kaip isidrei savsias!
kambar puol kakokia sen ir oko ant mans, atstaiusi
rankas, lyg nordama apdraskyti man veid.
- ventoji Liucija, atimk jam regjim! Apakink j! - spie
g moteris.
- Potess essere ciecato! Potess' essere ciecato!l - tebeauk ji
nuo laipt aiktels, kol sverddamas bgau prie dur.
Baisus prakeikimas - niekas nebt galjs baisiau mans
prakeikti - vis nakt skambjo man ausyse. Namo nesiryau
eiti - bijojau tamsos. Likusi nakties dal praleidau Santa
Marijos del Karmine banyioje; m aniau, kad niekuom et
neiau diena.
Kai ryt senu papratimu nusvirduliavau vento Denaro
vaistin gurktelti gyvybs eliksyro - dar vien nepaprastai
efektyvi dono Bartolo vaist, - suinojau, jog k tik ten bu1 Kad tu apaktum, kad tu apaktum! (It.)

142

A xe l M unthe

vo usuks tvas Anselmas ir pras man perduoti, kad tutuojau ueiiau vienuolyn.
Visas vienuolynas buvo sukrstas: dar trys seserys susirgo
cholera. Tvas Anselmas man prane, kad juodu su vyres
nija ilgai tarsi ir galiausiai nusprend prayti mane uimti
mirusio kolegos viet - jokio kito gydytojo nebuvo galima rasti.
Siaubo apimtos seserys vienos lakst koridoriais, kitos meld
si ir giedojo koplyioje. Trys vienuols guljo ant iaudini
iuini savo celse. Viena j vakare mir. Ryte liga parblok
senj vienuol, mano pagalbinink. J pakeit jauna sesuo,
kuri jau buvau pastebjs, kai pirm kart lankiausi vienuo
lyne - ties pasakius, jos nebuvo galima nepastebti: ji buvo
labai jauna ir nuostabiai grai. Su manim ji visai nesikalbjo,
paklausta net neatsak, kuo vardu. Bet i tvo Anseimo suino
jau, kad tai Suora1 Urul. Pavakare, kai pasakiau nors pane
kti su vyresnija, sesuo Urul nuved mane jos cel. Vy
resnioji nuvelg mane altomis verianiomis akimis, rsiai
ir tiriamai kaip teisjas. Senas jos veidas buvo sustings ir
negyvas, lyg ikaltas i marmuro; plon lp, rods, niekuo
met nebuvo suvirpinusi ypsena. Paaikinau, kad visas vie
nuolynas apkrstas, sanitarins slygos klaikios, sodo ulinio
vanduo utertas - jos turinios persikelti kitur, kitaip visos
nirsianios cholera.
Vyresnioji atsak, jog tai nemanoma, nes prietarauja j
ordino statams - dar n viena sesuo nra ijusi i j vienuo
lyno gyva. Jos visos turinios pasilikti ten, kur joms pridera
bti, ir pasikliauti madona bei ventu Denaru.
Kelias neumirtamas siaubo dienas niekur nebuvau ijs
i vienuolyno, tik ubgdavau vaistin pasistiprinti kaskart
didesnmis dono Bartolo stebuklingojo gyvybs eliksyro doz
mis. Pasisakiau tvui Anselmui, kad man reikia vyno, ir n e
trukus turjau jo apsiai, gal net per daug. Miegoti beveik
visai nemiegojau, atrod, miegas man nereikalingas. Nem a
1Sesuo (it.).

K n y g a api e S a n M i k e l

143

nau, kad biau galjs umigti, - nuo baims ir juodos ka

vos, kuri be perstojo gerdavau, man buvo taip sudirg ner
vai, jog nejauiau jokio nuovargio. tempimas atslgdavo tik
tada, kai pavykdavo isprukti vienuolyno sod, kur, atsis
ds ant seno marmurinio suolo po kiparisais, rkydavau vien
papiros po kito. Antikini statul nuolauos mtsi visame
sode, net ulinio rentiniui buvo panaudotas buvs cippo, ro
mn aukuras. Dabar jis stovi San Mikels kieme. Prie pat
mano koj guljo apdauytas rosso antico1 faunas, i u kipa
ris velg nedidelis Erotas, tebestovintis ant africano2 mar
muro kolonos. Kelet kart utikau ant suolo seser Urul. Ji
paaikino ieinanti pakvpuoti tyru oru, kad neapalpt nuo
smarvs, kurios prisisunks visas pastatas. Syk ji man atne
puodel kavos ir stovjo laukdama, kol baigsiu gerti, o a g
riau kiek galdamas liau, kad ji ilgiau pabt su manim.
Atrod, lyg ji maiau drovisi ir net nepyksta, kad neskubu
grinti tuio puodelio. Pavargusios mano akys ilsjosi, ir
damos j. O veikiai itai tapo diaugsmu, nes ji buvo labai
grai. Ar ji suprato, k jai sak mano akys, bet ko nedrso
itarti lpos: A jaunas, o tu grai!" Buvo akimirk, kai man
beveik atrodydavo, jog ji visk supranta.
Paklausiau, kodl ji nusprend palaidoti savo jaunyst ia
me vienuolyne. Nejaugi ji neinanti, kad u i sien, tarp
kuri viepatauja siaubas ir mirtis, pasaulis tebra toks pat
graus kaip kadaise, gyvenimas kupinas diaugsmo, ne vien
tik sielvarto?
Ar inot, kas is berniukas? - paklausiau, rodydamas
nedidel Erot po kiparisais.
Ji maniusi, kad tai angelo3.
O ne, tai dievas, didiausias i vis diev ir galbt pats
seniausias. Jis vald Olimp ir tebevaldo ms pasaul.
' Senovinis rausvas marmuras (it.).
~Afrikietikas (it.).
i A ngelas (it.).

144

A xe l M unthe

- Js vienuolynas pastatytas ant senos ventovs griuvi. Net jos sienos subyrjo dulkes, o tas berniukas tebestovi
kur stovjs su pilna strline rankoje, pasiruos tempti lan
k. Jis nesunaikinamas, nes yra nemirtingas. Senovje j va
dino Erotu, jis - Meils dievas.
Vos tik itariau ventvagik od, koplyios varpas paau
k vienuoles vakarinei maldai. Sesuo Urul persiegnojo ir
skubiai ijo i sodo.
Po valandls atbgo kita vienuol ir nusived mane pas
vyresnij: ji apalpusi koplyioje, jos k tik j nuneusios
cel. Vyresnioji pavelg mane baisiomis akimis. Po to, pa
klusi rank, parod kryi, kabant ant sienos, ir jai buvo
suteiktas paskutinis patepimas. Ji nebeatsigavo ir neitar n
odio, irdis plak vis silpniau ir silpniau, gyvyb greitai geso.
Vis dien ji guljo umerkusi akis su kryiumi ant krtins ir
roiniu rankose, kol knas pamau visai sustingo. Keliskart
dar tariausi girds silpn irdies plakim, bet veikiai ir jis nu
tilo. irjau alt ir rst senos vyresniosios veid, kurio
net mirtis nesteng suvelninti. Beveik lengviau atsikvpiau,
kai jos akys aminai usimerk: kakokios bauginanios buvo
tos akys. Pavelgiau greta stovini jaunj vienuol.
- Negaliu daugiau pasilikti, - tariau jai, - nuo to laiko,
kai ia atjau, a nekart nemiegojau, man svaigsta galva, a
kaip nesavas, pats nebeinau, k darau, bijau savs, bijau j
s, bijau...
A nespjau ubaigti sakinio, ji nespjo atsitraukti, mano
rankos apglb j, ir pajutau, kaip smarkiai plaka jos irdis
prie mano irdies.
- Piet!1 - sunibdjo ji.
Staiga ji parod ranka lov ir, suklikusi i siaubo, spruko
pro duris. Vyresniosios akys irjo tiesiai mane - plaiai
atmerktos, baisios, grsmingos. Pasilenks prie jos, lyg ir igir1Pasigailkite (it.).

K n y g a apie S an M i k e l

145

dau silpn irdies plazdenim. Ar ji buvo mirusi, ar vis dar

gyva? Ar galjo tos baisios akys matyti? Ar jos mat? Ar tos
lpos prabils kada nors? Nebedrsau irti tas akis, priden
giau veid paklode, ibgau i cels ir i Sepolte Viv, kad nie
kuomet tenai nebegriau.
Kit dien apalpau Piljero kelyje. Atgavs smon, pasiju
tau beguls fiakre; prieais sdjo nusigands policininkas. Mes
vaiavome ventos Magdalenos ligonin.
Jau kitur esu pasakojs, kaip pasibaig is pasivainjimas,
kaip, tris savaites ibuvs Neapolyje, nuostabiai paplaukiojau
geriausiu Sorento burlaiviu dvylikos Kaprio vej kompani
joje, kaip, persikl per lank, neumirtamas dvideimt ke
turias valandas stovjome reide ties Kaprio Marina, dl ka
rantino negaldami ilipti krant.
Savo Laikuose i gedinio miesto", aiku, pasistengiau nu
tylti apie tai, kas vyko Sepolte Viv vienuolyne. Niekam ne
drsau to pasakoti, net itikimam savo biiuliui daktarui Norstremui, daugumos mano jaunysts nuodmi metratininkui. ito
gdingo poelgio prisiminimas persekiojo mane daugel met.
Juo daugiau apie j galvojau, juo labiau jis man atrod nesuvo
kiamas. Kas man tuomet pasidar? Kokia neinoma jga taip
mane paveik, jog nebegaljau suvaldyti savo jausm, nors ir
stipri, bet paprastai paklstani protui? Jau ne kart anksiau
buvau lanksis Neapolyje, plepjs ir juokavs su ugningomis
piet merginomis. Danai vasaros vakarais okdavau su jomis
Kapryje tarantel. Kas be ko, gal ir pavogdavau i j vien kit
buin, bet visuomet likdavau laivo kapitonu, kuris lengvai nu
malina bet kok gulos nepaklusnum. Kai, bdamas studen
tas, gyvenau Lotyn kvartale, vos. nesimyljau sesers Filome
nos, grauts jaunos vienuols ventos Klaros palatoje, bet
ivykdamas i ligonins visam laikui, teidrsau baikiai ities
ti jai rank, kurios ji net nepaspaud. O tuomet Neapolyje man
norjosi apkabinti kiekvien sutikt mergin, ir, be abejo, biau
t a iP ir padars, jei nebiau apalps Piljero kelyje t dien, kai
Pabuiavau vienuol prie vyresniosios mirties patalo.

146

A x e l M unthe

Ir dabar, kai po itiek met velgiu mintimis dienas, praleistas Neapolyje, mano poelgis atrodo toks pat nederamas,
tik galbt galiau i dalies j paaikinti.
Tiek met stebjs kov tarp Gyvenimo ir Mirties, vis dlto
t suinojau apie abu prieininkus. Kai pirm kart ivydau
Mirt, besidarbuojani ligonins palatose, tai buvo paprasiau
sias j susirmimas, vaik aidimas, palyginus su tuo, k pa
maiau vliau. Neapolyje mano akyse Mirtis nusinedavo dau
giau kaip po tkstant auk per dien. Mesinoje maiau, kaip
ji per vien akimirksn po nam griuvsiais palaidojo daugiau
kaip imt tkstani vyr, moter ir vaik. Vliau prie Verdeno maiau, kaip kruvinomis iki alkni rankomis jinai
iud kelis imtus tkstani vyr, kaip nuskyn visos armi
jos ied Flandrijos lygumose ir prie Somos. Ir tik pamats,
kaip Mirtis darbuojasi itokiais umojais, pradjau suprasti jos
taktik. Tai nuostabus tyrinjimas, kupinas paslapi ir prieta
ravim. I pradi viskas atrodo lyg klaikus chaosas, akiplotikos, beprasms skerdyns, kakokia kupina atsitiktinum
painiava. Vos tik Gyvenimas, mojuodamas nauju ginklu, per
galingai engia ingsn pirmyn, j vl bematant nublokia at
gal trium fuojanti Mirtis. Bet taip tik atrodo. i kov iki
maiausi smulkmen reguliuoja nekintamas pusiausvyros tarp
Gyvenimo ir Mirties dsnis. Visur, kur kokia nors atsitiktin
prieastis - epidemija, ems drebjimas ar karas - sutrikdo
i pusiausvyr, budrioji Gamta tutuojau imasi lyginti svars
tykles, kurti naujas btybes vietoj uvusij.
Paklusdami nenugalimai jgai - Gamtos dsniui, vyrai ir
moterys, geismo apakinti, puola vieni kitiems glb, net ne
nujausdami, kad alia j stovi Mirtis, vienoje rankoje laikan
ti meils grim, o kitoje - aminojo miego taur. Mirtis Gyvybs teikja, Gyvybs naikintoja, pradia ir galas.

Devintas skyrius

VL PARYIUJE

Grau ne po mnesio, o po trij. Buvau tikras, kad daugelis

pacient pasiliks pas mano biiul daktar Norstrem, kuris
juos gyd, kol buvau ivyks. Bet apsirikau: jie visi gro pas
mane - vieni sveikesni, kiti dar labiau palieg, - gro, girda
mi mano koleg, bet lygiai taip pat girdami ir mane. Mielai
visus juos biau perleids jam - a ir taip turjau per akis
darbo, o jo praktika, kaip inojau, vis majo; jis net buvo
priverstas persikelti i Osmano bulvaro kuklesn but Pigalio gatvje. Norstremas buvo itikimas mano biiulis, ne kart
padjs man bdoje karjeros pradioj, kai mginau savo jgas
chirurgijoje, ir visuomet pasirengs prisiimti dal atsakomy
bs u gausias mano klaidas. Kaip dabar prisimenu barono B.
istorij. Manau, jog vertt ir jums papasakoti, kad suprastu
mt, kas per mogus buvo mano biiulis. Baronas B., vienas
seniausi ved kolonijos nari, nuolat negaluodavo, ir Norst
remas j gyd jau daug met. Syk Norstremas per nelemt
savo drovum pasil konsilium pakviesti mane. Baronui a
labai patikau: mons visuomet tiki, kad naujas gydytojas geras gydytojas, kol pasirodo, kad jis niekam tiks. Norstrenno nuomone, reikjo tutuojau daryti operacij, o a buvau
prie. Baronas man para, kad jam nusibodo nirus Norstre
mo veidas, ir pra mane imtis j gydyti. Aiku, a atsisakiau,
bet Norstremas usispyr, kad paimiau jo ligon. Bendra ba
rono bkl m spariai gerti, visi mane sveikino. Po mne
sio man pasidar aiku, kad Norstremo diagnoz buvo teisin
ga, bet kad dabar jau vlu daryti operacij - ligonis pasmerktas

148

A xe l M unthe

mirti. Paraiau jo snnui Stokholm, praydamas atvykti ir

isiveti dd, kad is galt numirti savo tvynje. Vargais
negalais man pavyko tikinti senj dentelmen vaiuoti - jis
jokiu bdu nenorjo su manim skirtis, tvirtindamas, jog a
vienintelis gydytojas, suprats jo lig. Po keli mnesi sn
nas man prane, jog jo dd testamentu paliko man labai
verting auksin laikrod su repetyru kaip atminim u visk,
k jam buvau padars. Danai paspaudiu repetyro mygtuk,
kad laikrodio muimas man primint, i ko susidaro gydytojo
reputacija.
Pastaruoju metu santykiai tarp Norstremo ir mans kiek
pasikeit. Jo pacientai vis daniau ir daniau m kreiptis
mane - pernelyg danai! T dien, apie kuri bus kalbama,
vienas j netiktai mir mano akivaizdoje. Norstremui is vy
kis buvo itin nemalonus, nes ligonis buvo vienas inomiausi
ved kolonijos moni. Norstremas labai susijaudino, ir a,
nordamas j kiek iblakyti, nusivediau papietauti Reans
kavin.
- Bent jau atskleistum man savo pasisekimo ir mano ne
skmi paslapt, - tar Norstremas, niriai irdamas mane
virum en Ziuljeno butelio.
- Vis pirma tai laims dalykas, - tariau a. - Be to, mud
viej skirtingi temperamentai: a iumpu fortn u plauk,
o tu, susibruks rankas kienes, ramiai iri, kaip ji lekia pro
al. A sitikins, kad tu geriau u mane imanai apie mo
gaus organizmo savybes ir ligas, bet a, nors ir dvigubai u
tave jaunesnis, matyt, geriau pastu mogaus siel. Kam tu
pasakei tam rus profesoriui, kur pas tave pasiuniau, kad
jis serga angina pectoris, ir ivardijai visus tos nepagydomos
ligos simptomus?
- Jis btinai norjo inoti ties, ir a norom nenorom tur
jau jam pasakyti, kitaip jis nebt mans klauss.
- O a jam nieko panaaus nebuvau saks, ir vis dlto jis
mans klaus. Jis melavo, sakydamas, kad nori visk inoti ir
nebijo mirties. Niekas nenori inoti, kad sunkiai serga, kiek

K n y g a apie S a n M i k e l

149

vienas mogus bijo mirti, ir tai visai suprantama. Dabar jis

jauiasi daug blogiau. Jo gyvenimas sukaustytas baims, ir dl
to kaltas tu!
- Tu nuolat kalbi apie nervus ir psichik, lyg vien tik jie ir
sudaro ms organizm. Angina pectoris sukelia koronarini
kraujagysli ateroskleroz.
- Paklausk profesori Juar, kas atsitiko praeit savait jo
klinikoje, kai jis mums demonstravo angina pectoris atvej. Li
gon staiga itiko baisus priepuolis - pats profesorius man,
jog ji mirs. Papraiau, kad jis man leist pabandyt sustabdyti
priepuol taigos bdu. Jis pasak, jog tai negelbs, bet sutiko.
Udjau ligonei ant kaktos rank, pasakiau, jog viskas tu
tuojau praeis, ir siaubinga jos aki iraika netrukus inyko,
ji giliai atsikvp ir tar, kad visai gerai jauiasi. inoma, tu
pasakysi, jog tai buvo pseudoanginos atvejis, bet a tau galiu
rodyti, kad tai netiesa. Po keturi dien j vl itiko visai
toks pat priepuolis, ir, neprajus n penkioms minutms, ji
mir. Tu nuolat stengiesi paaikint savo pacientams tai, ko
negali paaikint net paiam sau. Umirti, kad ia, kaip ir
religijoje, visk nulemia tikjimas, o ne inios. Katalik banyia
niekuomet nieko neaikina - ir tebra galingiausia pasaulio
jga; protestant banyia stengiasi visk paaikinti - ir baigia
galutinai subyrti. Juo maiau tiesos ino tavo pacientai, juo
geriau jiems patiems. Smegenys nekontroliuoja ms kno
organ darbo, todl, skatindamas pacientus galvoti apie savo
ligas, tu prietarauji gamtos dsniams. Pasakyk, kad jie turi t
ir t daryti, gerti vienokius ar kitokius vaistus, kad igyt, o
jeigu jie nelink tavs klausyti, tegul kreipiasi kit daktar.
Nelankyk j, jei nra btino reikalo, ir per daug nekalbk,
kad jie tavs neperprast ir nepamatyt, kokios menkos m
s inios. Gydytojai, panaiai kaip kilmingosios personos, ne
turt per arti prisileisti kit moni - prieingu atveju nu
kenia j prestias; mes visi kur kas geriau atrodom e
Pritemdytoje viesoje. Atsimink, ir daktaro eimos nariai vi
suomet mieliau kreipiasi kit gydytoj. Ir dabar a slapta

150

A x e l M unthe

gydau vieno garsiausi Paryiaus daktar mon - kaip tik

iandien ji man parod paskutin jo recept, ir paklaus, ar jai
gali padti tie vaistai.
- Tu visuomet apsuptas moter. Ak, jeigu a joms taip patikiau kaip tu! Net mano senoji virja, ir ta simyljo tave,
kai igydei j nuo psltojo ibrimo.
- O Dieve, kaip a noriau maiau joms patikti! Mielai
tau perleisiau visas tas nervingas damas. inau, kad u va
dinamo madingo gydytojo" reputacij vis pirma turiu bti
dkingas joms, bet, patikk, jas gydyti tikra kankyn, kartais
susijusi net su pavojumi. Tu minjai, kad nortum patikti mo
terims - tokiu atveju niekuomet joms to nesakyk, neokink
apie jas, nesileisk j komanduojamas. Moterys, nors jos, ma
tyt, to ir neino, kur kas labiau mgsta paios klausyti, negu
kad j klausyt. Jos sivaizduoja esanios mums lygios, taiau
puikiai ino, kad i tikrj taip nra - ir tai didiausia j
laim, nes jeigu jos bt mums lygios, mes daug maiau jas
myltumm. Apskritai a apie moteris esu kur kas geresns
nuomons negu apie vyrus, bet joms to nesakau. Jos daug
drsesns, ligas ir mirt sutinka kur kas tviriau negu mes. Jos
gailestingesns ir ne tokios tuiagarbs. Apskritai moters gy
venime jos instinktas yra patikimesnis valdovas negu ms
protas, ir jos ne taip danai daro kvailystes kaip mes. Meil
moteriai reikia daug daugiau negu vyrui, meil jai - viskas.
O jausmingumas vaidina kur kas maesn vaidmen, negu vy
rai paprastai mano. Moteris gali simylti baidykl, net sen,
jeigu jam pavyks suadinti jos vaizduot. Vyras gali simylti
tik toki moter, kuri suadina jo lytin instinkt, o jis iais
laikais ilieka ilgiau u lytin pajgum - prieingai, negu bu
vo gamtos numatyta. tai kodl simyljimas nepaiso amiaus.
Rielj, sulauks atuoniasdeimties met, kai vos besilaik
ant koj, vis dar buvo nepaprastai patrauklus, o Gtei buvo
septyniasdeimt, kai jis neteko proto dl Ulriks fon Levec.
Paios meils, kaip ir gls, amius neilgas. Vyro meil mirta
natralia mirtimi santuokoje, o moters meil danai tveria iki

K n y g a apie S a n M i k e l

151

pat galo, virtusi grynai motiniku velnumu nuvainikuotam

savo svajoni didvyriui. Moterys nesugeba suprasti, kad vyras
i prigimties links poligamij. J galima paaboti iuolaiki
niu visuomens morals kodeksu, taiau nenugalimas jo ins
tinktas tik usnsta. Vyras lieka toks pat gyvulys, kok j su
kr Dievas, pasiruos kaip visuomet vykdyti savo funkcijas
ir nepaisyti joki vart.
Moterys ne maiau protingos u vyrus, danai gal net pro
tingesns. Bet j visai kitoks protingumas. Negalima paneigti
fakto, kad vyro smegenys sveria daugiau negu moters. N et
naujagimi smegen vingiai gerokai skiriasi, priklausomai nuo
lyties. Anatominiai skirtumai dar akivaizdesni, lyginant abiej
lyi okcipitalines smegen skiltis: kaip tik dl to, kad i skiltis
moters smegenyse yra tariamai atrofavusis, Hu pabria to
ki didel jos reikm psichikai. Lyi diferenciacijos dsnis
yra nekintamas gamtos dsnis, kur patvirtina visas gyvasis
pasaulis; ir juo auktesn biologin ris - juo aikiau jis
irykja. Daug kas sako, jog visa tai paaikinama tuo, kad
vyrai visas kultros sritis padar savo monopolija, o moterys
niekuomet neturjo progos pasireikti kaip lygios su vyrais.
Ar tikrai taip? Jau Atnuose moters padtis nebuvo emesn
u vyro, ir jai buvo prieinamos visos kultros sritys. Jonn ir
dorn gentys visuomet pripaino moters laisv, o Lakedemonijoje ji buvo net per daug didel. Romos imperijos laikais per keturis imtus auktos kultros met - moterys turjo di
del laisv. Utenka prisiminti, kad jos galjo kaip tinkamos
disponuoti savo nuosavybe. Viduramiais moterys buvo labiau
isimokslinusios negu vyrai. Riteriai geriau vald kalavij n e
gu plunksn, mokyti buvo vienuoliai, bet juk buvo taip pat
daug moter vienuolyn, ir jos turjo lygiai tokias paias ga
limybes mokytis. Imkime kad ir ms profesij, kurioje mote
rys anaiptol ne naujoks. Jau Salemo mokykloje dst mote
rys. Luiza Burua, Henriko IV monos Marijos Medii gydytoja,
para menkavert akuerijos knyg. Margerita La Mar tks
tantis ei imtai septyniasdeimt septintaisiais metais buvo

152

A xe l M unthe

vyriausioji Otel Dj ligonins pribuvja, ponia La apel ir po

nia Buaven para daugyb niekam tikusi knyg apie m ote
r ligas. Septynioliktame ir atuonioliktame imtmetyje gar
siuose Italijos universitetuose Bolonijoje, Pavijoje, Feraroje ir
Neapolyje buvo daug moter profesori. Bet n viena j ne
praturtino savo mokslo akos. Btent dl to, kad akuerija ir
ginekologija taip ilgai buvo m oter rankose, jas buvo su
kausiusi beviltika stagnacija. Paanga prasidjo tik tada,
kai jas pam savo rankas vyrai. Net iandien jokia moteris,
jausdama, kad jos paios ar jos vaiko gyvybei gresia pavojus,
nesikreipia savo lyties daktar.
O muzikoje! Visos Renesanso damos grojo liutnia, o vliau
klavikordu, arfa ir klavesinu. Itis imtmet visos auktesni
luom merginos uoliai barbino klavius, bet kol kas neinau n
vieno auktos klass muzikos veikalo, kur bt sukrusi mo
teris, taip pat neinau moters, kuri sugebt kaip reikiant pa
skambinti Bethoveno opus 106 Adagio Sostenuto. Kone visos jau
nos merginos po truput pieia, bet kiek man yra inoma, jokioje
Europos galerijoje nra n vieno vertingo paveikslo, nutapyto
moters, gal tik Rozos Bonar, kuri skutosi ir rengsi kaip vyras.
Vienas didiausi senovs daini buvo moteris. I gli vai
niko, puousio ios burtininks kakt, beliko vos keli roi
iedlapiai, tebedvelkiantys aminu pavasariu. Koks nemirtin
gas diaugsmas, koks nemirtingas lidesys skamba ioje sire
nos giesmje, atplaukusioje nuo tolim Elados krant! avin
goji Sapfo, ar igirsiu kada tavo bals? Kas ino, gal tu tebegiedi
nesurastame antologijos fragmente, kur vis dar saugo Herkulanumo lava!
Nusibodo jau man klausyt apie tavo Sapfo, - suniurnjo
Norstremas. - Man visikai pakanka to, k inau apie j ir jos
gerbjas. Nenoriu nieko daugiau girdti apie moteris. Tau nuo
vyno apsvaigo galva, ir prinekjai visoki nesmoni. Eime
namo!
Kai ingsniavome bulvaru, mano biiulis usiman igerti
alaus, todl atsisdom prie staliuko vienos kavins terasoj.

K n y g a apie S an M ik e l

153

- Bonsoir; chri!1 - kteljo Norstremui moteris, sdinti

prie gretimo staliuko. - Ar nepavaiintumt alum, a dar be
vakariens.
Norstremas piktai atr palikti j ramybje.
- Bonsoir, Chloe, - tariau a. - Kaip laikosi Flopet?
- Darbuojasi nuoaliose gatvse. Bulvaruose iki vidurnakio
jai nra ko veikti.
Jai bekalbant, pasirod Flopet ir atsisdo alia savo bendraygs.
- Ir vl js grt, Flopete, - tariau a. - Norit visai atsisvei
kinti su iuo pasauliu?
- Taip, - atsak ji kimiu balsu, - ir pragare nebus blogiau
kaip ia.
- Tu nelabai renkiesi pastamus, - suniurnjo Norstremas
ir pasibaisjs pavelg abi prostitutes.
- Esu turjs dar ne toki pastam, - tariau a. - Be to,
a j gydytojas. Abi serga sifiliu, visa kita padarys absentas.
Jiedvi veikiai baigs savo dienas en Lazaro ligoninj arba tie
siog griovyje. Jos bent neslepia, kas jos tokios. Ir nepamirk tokias jas padar vyras, o kitas vyras stovi u kampo ir atima i
j pinigus, kuriuos joms duodame. Bet ios prostituts nra
tokios blogos, kaip tu manai: jos iki galo lieka moterys su
visomis joms bdingomis ydomis ir su kai kuriomis dorybmis,
kurios ilieka, kad ir kaip emai moteris pult. Keista, bet jos
net sugeba tyrai mylti, ir tatai ities be galo jaudinantis regi
nys. Kart mane buvo simyljusi prostitut; ji pasidar drovi
ir baikti kaip jauna mergait ir net rausdavo po da sluoks
niu. Net i apgailtina btyb tenai, prie staliuko, bt gal
jusi tapti puikia moterim, jei bt kitaip susiklosiusios ap
linkybs. Paklausyk, a tau papasakosiu jos istorij.
- Pameni, - pradjau a, kai mudu, susikib u paranki,
nuingsniavom bulvaru, - mergaii mokykl Pasi, priklau
sani ventos Teress ordino seserims, kuri pernai buvai
1Labas vakaras, brangusis! (Pranc.)

154

A x e l M unthe

mane nusives apirti jaunos veduks, mirtanios ilti

ne? Netrukus toj paioj mokykloj apsirgo dar viena mergait,
kuri a gydiau, - labai grai penkiolikmet pranczait. Vien
vakar, kai ijau i mokyklos, mane ukabino moteris, vaikti
njanti aligatviu kitoj gatvs pusj. Kai grubiai pasakiau atstot nuo mans, ji m nuolankiai maldauti, kad leisiau pa
sakyti kelet odi. Jinai jau vis savait kasdien sekusi, kaip
a ieinu i mokyklos, bet vis neturjusi drsos ukalbinti, nes
bdav viesu. Ji mane vadino monsieur le Docteur ir dre
baniu balsu klausinjo, kaip jauiasi mergyt, serganti ilti
ne, - ar jai gresia pavojus? A turiu j pamatyti dar gyv, raudojo jinai, ir aaros riedjo daytais jos skruostais. - A
turiu j pamatyti, a jos motina!" Vienuols nieko apie tai
neinanios. Mergait buvo atiduota joms auklti, kai jai bu
vo treji metukai, pinigai mokami per bank. Ji nuo tos dienos
nemaiusi savo vaiko, tik kiekvien ketvirtadien, kai mer
gaites veda po piet pasivaikioti, stovdama prie gatvs kam
po, i tolo stebinti dukr. Pasakiau, kad a labai susirpins
dl vaiko ir praneiu, jeigu jai bus blogiau. Ji nepanoro duoti
man savo adreso ir papra, kad leisiau kiekvien vakar
laukti mans gatvje. Vis savait sutikdavau j toje pat vie
toje, drebani ir susisielojusi. Turjau jai praneti, kad mer
gaitei vis blogiau, bet, aiku, jokiu bdu negaljau leisti iam
apgailtinam padarui aplankyti savo mirtanio vaiko. Tik
priadjau j spti, kai arts galas, ir tuomet ji vis dlto suti
ko duoti man savo adres. Kit dien, vlai vakare, nuvaia
vs nurodytu adresu, atsidriau nekokio vardo gatvelje u
Opra Comique. Vejas reikmingai man ypteljo ir pasisi
l po valandos vl mane paimti. Pasakiau, kad man uteks
penkiolikos minui. staigos savinink greitai nuvelg ma
ne nuo galvos iki koj ir nuved sal, kur buvo koki deimt
pusnuogi mergin trumpomis raudono, geltono ir alio mus
lino tunikomis. Kuri a pasirinksis? Atsakiau, kad jau pasi
rinkau - noriau panels Flopets. Ponia labai nusimin: pa
nel Flopet dar neatjusi, pastaruoju metu ji labai apsileidusi

K n y g a apie S a n M i k e l

155

darbe. Ji dar tebesirengianti savo kambaryje. Papraiau tu

tuojau nuvesti mane vir. Tokiu atveju a turs i anksto
sumokti dvideimt frank, neskaitant dovanls discrtion1
paiai Flopetei, jei bsiu ja patenkintas, o ji n kiek dl to
neabejojanti, nes tai une fille charmante, prte tout et trs
rigolote2. Ar a nepageidauiau, kad jos kambar bt pa
duota ampano?
Flopet sdjo prie veidrod ir atsidjusi dasi. Ji paoko,
grieb skar pridengti klaikiai savo nuogybei - prastam i
nam tualetui, - ir atsuko mane klouno veid: ant skruost
raudonos dms, viena akis parykinta anglimi, kita parau
dus nuo aar.
- Ne, ji dar nenumir, bet labai silpna. Vienuol, budinti
per nakt, labai pavargo, ir a jai priadjau atvesti nakiai
savo slaug. Nusigrandykit nuo veido tuos lykius daus,
priglotninkit plaukus alyva, vazelinu ar kuo tik norit, mes
kit alin it bais muslin ir apsivilkit gailestingosios sesers
rbais - jie itam ryuly. A k tik juos pasiskolinau i vienos
savo slaugs. M anau, kad tu r t jums tik ti, nes judvi
madaug vienodo gio. Po pusvalandio atvaiuosiu js pa
imti.
Netekusi ado, ji irjo mane, kol leidausi laiptais.
- Jau? - paklaus labai nustebusi ponia.
Pasakiau, kad noriu isiveti panel Flopet visai nakiai
ir kad tuoj griu jos pasiimti. Kai po pusvalandio privaia
vau prie kampo, Flopet pasirod tarpduryje su ilgu gailestin
gosios sesers apsiaustu, apsupta puspliki mergin su muslino
tunikomis.
- Na ir pasisek gi tau, brangioji! - kikeno visos choru. Paskutin Ugavni dien pateksi kauki bali. O kaip
pramatniai tu atrodai! Visai kaip padori dama. Gaila, kad
tavo Monsieur nepakviet ir ms!
1Savo nuoira (pranc.).
avinga m ergina, viskam pasiruousi ir labai nuotaikinga (pranc.).

156

A x e l M unthe

- Amusez-vous, mes enfantsl, - nusiypsojo ponia, lyddama

Flopet prie mano fiakro. - Papraysiu jus penkiasdeimt fran
k - mokama i anksto.
Slaugs nelabai tereikjo. Mergait vadavosi mirtimi. Ji ne
turjo smons, gyvyb vos vos ruseno. Motina vis nakt is
djo prie lovos, pro aaras irdama mirtant savo vaik.
- Pabuiuokite j paskutin kart, - tariau jai, kai prasid
jo agonija. - Nebijokite, ji be smons.
Flopet pasilenk prie mergaits, bet tuoj pat atoko.
- Nedrstu jos buiuoti, - tar ji raudodama. - Juk js
inot, kaip emai a puolusi.
- Kai vl pamaiau Flopet, ji buvo girtutl. Po savaits ji
oko Sen. J itrauk gyv; bandiau paguldyti en Lazaro
ligonin, bet ten nebuvo laisv lov. Po mnesio jinai igr
buteliuk laudanumo ir, kai atjau, buvo jau leisgyv. Nega
liu sau dovanoti, kad iploviau jai i skrandio nuodus. Ran
koj ji laik suspaudusi vaiko batel, kuriame buvo garbanl
plauk. Tuomet ji niko absent, taip pat patikimus nuodus,
tik, deja, ne tokius efektyvius. iaip ar taip, netrukus ji atsi
durs griovyje, kur greiiau galima nusksti negu Senoje.
Sustojom prie Norstremo namo Pigalio gatvje.
- Labanakt, - tar mano biiulis. - Ai u maloniai pra
leist vakar.
- Ir tau ai, - tariau a.

1Linksminkits, vaikuiai (pranc.).

Deimtas skyrius

DER LEICHENBEGLEITER1

Gal bt geriausia kuo maiau kalbti apie savo kelion

vedij t met vasar. Norstremas, atlaidus daugumos ma
no jaunysts nuotyki metratininkas, pasak dar niekuomet
i mans negirdjs bjauresns istorijos. Dabar ji niekam ne
pakenks, nebent man paiam, todl ramiai galiu j pasakot.
Profesorius Brucelijus, geriausias to meto vedijos gydyto
jas, papra mane nuvykti San Rm ir palydti tvyn
vien jo ligon - sunkiai sergant diova atuoniolikmet jau
nuol, kuris ten praleido iem. Pastaruoju metu jam buvo
keli kraujopldiai. Jo bkl buvo tokia, jog sutikau j lydti
tik tuo atveju, jei kartu vaiuos kas nors i jo eimos nari ar
bent patikima slaug ved, kadangi jaunuolis galjo numirti
kelyje. Po keturi dien San Rm atvyko jo motina. Buvo
numatyta trumpai sustoti Bazelyje ir Heidelberge, o i Liube
ko ved garlaiviu plaukti Stokholm. Bazel atvykom va
kare po labai neramios kelions. Nakt motin itiko irdies
priepuolis, ir ji vos nenumir. Specialistas, kur pasikvieiau
ryt, sutiko su manim: kelias savaites jinai jokiu bdu nega
ls keliauti. Turjau rinktis: arba palikti jaunuol mirti Baze
lyje, arba vaiuoti su juo vienas. Caip visi mons, kuriems
nedaug beliko gyventi, jis versi namo. Gerai padariau ar
ne, bet nusprendiau vaiuoti su juo vedij. Taiau kai
atvykom Heidelberg ir apsistojom Viktorijos" viebutyje,
kit dien jam vl prasidjo baisus kraujopldis; apie kelion
1Numirli palydovas (vok.).

158

A x e l M unthe

negaljo bti jokios kalbos. Pasakiau jam, kad palauksim ia

kelet dien, kol atvyks jo motina. Jis baisiausiai nenorjo
atidti kelions n vienai dienai. Vakare uoliai studijavo traukini tvarkaraius. Kai po vidurnakio ujau jo kambar,
jis ramiai miegojo. Ryt radau j lovoje negyv - mirties prieastis, be abejo, buvo vidinis kraujavimas. Telegrafavau savo ko
legai Bazel, praydamas perduoti ini apie jaunuolio mirt
motinai ir praneti man jos nurodymus. Profesorius atsak ne
drsts jai nieko sakyti - jos bkl esanti labai sunki. A bu
vau tikras, kad ji nort palaidoti sn vedijoje, bet neinojau
formalum, tad kreipiausi laidotuvi biur. Man prane, jog
pagal statym knas turs bti balzamuotas; kaina - du tks
taniai m arki. inojau, kad eima nra turtinga, ir n u
sprendiau balzamuoti pats. Reikjo skubti - buvo liepos pa
baiga, pats kartis. Anatomikumo tarnautojo padedamas, t
pai nakt greitosiomis balzamavau kn; tas atsijo apie du
imtus marki. Tai buvo pirmas mano bandymas, ir, reikia prisi
painti, labai nevyks. vinin karst mano akivaizdoje ulitavo, djo kit, uolin, o t pagal geleinkelio taisykles -
paprast d ir ukal. Kitkuo turjo pasirpinti biuras - jis
apsim nugabenti palaikus traukiniu iki Liubeko, o i ten lai
vu Stokholm. Pinig, kuriuos buvau gavs i motinos kelio
nei, vos uteko viebuio sskaitai apmokti. Kad ir kaip pro
testavau, vis tiek teko sumokti nemonik sum u patalyn
ir kilim tame kambaryje, kur mir jaunuolis. Visk sutvarkius,
liko tokia suma, kurios vargu ar bt utek man vienam grti
Paryi. Nuo pat atvykimo Heidelberg n karto nebuvau
ijs miest ir nieko nemaiau, iskyrus Europos" viebuio
sod po savo langais. Pagalvojau, kad prie paliekant Heidel
berg, kur turjau vilties daugiau nebegrti, reikt bent
apirti garsiuosius senosios pilies griuvsius. Kol stovjau prie
pilies terasos parapeto ir irjau po kojomis nusidriekus Nekaro sln, mane pasileido, kiek tik kabino kreivos kojyts,
neanios ilg laib kn, jaunutis taksas. Prioks jis m laiyti
man vis veid. Gudrios uns akys bematant atskleid mano

K n y g a apie S a n M i k e l

159

paslapt, kad a jau seniai svajoju sigyti tok maut valdman - taip iuos nuostabius unis vadina j gimtinje. Nors man
su pinigais buvo labai striuka, nedvejodamas nusipirkau valdman u penkiasdeimt marki, ir mudu digaudami grom
Viktorijos" viebut. Valdmanas bgo i paskos be jokio sake
lio, tvirtai inodamas, kad jo ponas ne kas kitas, o a. Rytojaus
dien gavau papildom sskait u kakoki bd, atsitikusi
mano kambario kilimui. Mano kantryb iseko - ir taip jau
buvau sumokjs Viktorijos" viebuiui atuonis imtus mar
ki u kilimus. Po dviej dien kilim i jaunuolio kambario
padovanojau senam kurpiui, kur buvau mats taisant batus
prie savo vargingo buto, pilno apskarusi vaik. Viebuio di
rektorius i pasiutimo neteko ado, bet kilimas vis dlto atiteko
kurpiui. Visi mano reikalai Heidelberge buvo sutvarkyti, todl
nusprendiau rytiniu traukiniu grti Paryi. Per nakt apsi
galvojau ir nusprendiau vaiuoti vedij. Juk Paryiuje ma
ns niekas nelauk grtant anksiau kaip po dviej savaii;
savo ligonius buvau paveds Norstremui ir jau isiuniau te
legram broliui, kad adu dvi dienas pavieti senajame ms
name - tikriausiai panai proga aplankyti vedij daugiau ne
pasitaikys. Dabar man rpjo kuo greiiau itrkti i viebuio,
bet keleivin Berlyno traukin jau nebegaljau suspti, todl
nusprendiau ivykti vakare prekiniu traukiniu, tuo paiu, ku
riuo turjo bti veamas jaunuolio karstas iki Liubeko, o pas
kui tuo paiu ved garlaiviu plaukti Stokholm. Kai atsis
dau stoties bufete pavakarieniauti, oficiantas mane spjo, jog
vestis unis restoran verboten1. Daviau jam penkias markes, o
taks pakiau po staliuku, bet kai tik pradjau valgyt, nuo du
r pasigirdo griausmingas balsas:
- Der Leichenbegleiter!
Visi pakl nuo lki galvas, dairydamiesi kaimynus,
taiau niekas neatsistojo.
- Der Leichenbegleiter!
Draudiama (vok.).

160

A xel M unthe

mogus trenk durimis, bet tuoj vl pasirod su kitu tipu atpainau laidotuvi biuro tarnautoj. Griausmingo balso savininkas prijo prie pat mans ir suriaumojo:
- Der Leichenbegleiter!
Visi smalsiai suiuro mane. Pasakiau mogui, kad palikt
mane ramybj ir netrukdyt vakarieniauti. Ne, a turs tutuojau eiti pas stoties virinink, kuris nori su manim pasikalbti labai svarbiu reikalu. Milinas pasiiauusiais dygliakiau
ls sais, pavelgs mane pro auksinius akinius, atkio vis
glb popieri ir m rkti aus, kad a turiu tutuojau lipti
vagon, nes jau laikas j uplombuoti. Kaip sugebdamas jam
paaikinau vokikai, kad jau turiu nusipirks antros klass
biliet. Jis atsak, kad tai verboten - mane tuoj pat udarys
bagao vagone su karstu.
- K js ia nekat, velniai griebt?
- Argi js nesat Leichenbegleiter? Nejau neinot, kad Vo
kietijoje verboten gabenti numirl be Leichenbegleiter ir kad
juos urakina viename vagone?
Parodiau jam antros klass biliet Liubek ir pasakiau,
kad esu paprastas keleivis - vykstu atostog vedij ir netu
riu nieko bendro su karstu.
- Tai pagaliau ar js Leichenbegleiter, ar ne? - piktai suriau
mojo jis.
- inoma, ne. Mielai sutinku imtis bet kokio darbo, bet
grietai atsisakau bti Leichenbegleiter. Man nepatinka is odis.
Stoties virininkas suglums pavelg sn popieri ir pa
reik, kad jei per penkias minutes neatsiras Leichenbegleiter,
tai Liubeko vagonas su karstu bus atkabintas ir liks Heidel
berge, atsarginiame kelyje. Vos tik jis itar iuos odius, prie
jo prioko nedidukas kuprius raupuotu veidu ir neramiomis
akutmis su visu glbiu dokument.
- Ich bin der Leichenbegleiter\ - su neginijamu orumu pra^
ne jis.
1A esu palydovas (vok.).

K n y g a apie S an M ik e l

161

A vos jo neapkabinau - ne veltui visuomet jauiau kupriams slapt simpatij. Pasakiau, kad be galo diaugiuosi, ga
ldamas su juo susipainti, kad vykstu tuo paiu traukiniu
kaip ir jis, Liubek, o paskui tuo paiu garlaiviu Stokhol
m. Turjau sikibti stoties virininko stal, kai kuprius atsa
k vaiuojs visai ne Stokholm, o Peterburg, o i ten
Ninij Novgorod su rus generolo karstu.
Stoties virininkas pakl akis nuo dokum ent krvos, o
dygliakiauls sai dar labiau pasiiau i apstulbimo.
Potzdonnerivetter!1 - suriaumojo jis. - Vadinasi, iuo trau
kiniu Liubek vyksta du numirliai? Bet a primiau tik vie
n karst. vien karst negalima kiti dviej lavon, tai verboten! Kur antras karstas?
Kuprius paaikino, kad generolo karstas tuoj pat bus per
keltas i veimo vagon. Viskuo kaltas stalius, kuris tik pas
kutin minut baigs antrj d. Bet kas galjo pagalvoti,
kad jam t pai dien usakys dvi tokias milinikas des!
Rus generolas! Staiga prisiminiau, kad man kakas pa
sakojo, jog t pai dien kaip ir jaunuolis gretimame viebu
tyje nuo apopleksijos mir rus generolas. N et prisiminiau
kart mats pro lang rsios ivaizdos sen su ilga ila barz
da, kur veiojo riedamja kde po viebuio sod. Portj
man buvo saks, jog tai garsus rus generolas. Krymo karo
didvyris. Niekuomet nebuvau mats tokios atiaurios ivaiz
dos mogaus.
Stoties virininkas vl sigilino sujauktus popierius, o a
nusivediau kupri al, draugikai papleknojau per pet,
pasiliau penkiasdeimt marki grynais ir priadjau dar pen
kiasdeimt marki, kurias tikjausi pasiskolinti i vedijos kon
sulo Liubeke, jeigu jis apsiimt bti ir jaunuolio Leichenbegleiter. Jis mielai sutiko. Taiau stoties virininkas pareik, jog
tai beprecedentinis atvejis, nenumatytas statymo ir susijs
su dideliais keblumais; jis sitikins, kad vienam mogui lyd' Po imts velni (vok.).

162

A x e l M u n the

ti du karstus, be abejons, verboten. Jis turs atsiklausti Kaiserliche Oberliche Eisenbahn Am t Direktion Bureau\ ir atsaky
mas ateis ne anksiau kaip po savaits.
Padt igelbjo valdmanas. Per tas ms derybas keliskart
pastebjau, kad stoties virininkas meiliai vilgteljo pro auk
sinius akinius mano uniuk ir, itiess milinik rank, ke
liskart velniai paglost ilgas ilkines valdmano ausis. I n e
vilties ryaus paskutin kart pabandyt suminktinti virininkui
ird - netars n odio, ukliau valdman jam ant keli.
Aplais jam veid, taksas m peioti dygliuotus sus, ir griet
stoties virininko veid pamau nuskaidrino plati gerairdika
ypsena, suvelninusi beviltik mudviej padt.
Po penki minui kuprius pasira deimt dokument kaip
abiej karst Leichenbegleiter, o a su valdmanu ir sakvojau
buvau grstas perpildyt antros klass vagon, kai trauki
nys jau pajudjo. Valdmanas band kibinti alia ms sdini
stor poni, bet ji rsiai dbteljo mane ir pasak, kad ant
ros klass kup vetis unis verboten, ar jis bent stubenrein2? O
kaipgi! Jis nepaprastai valyvas nuo pat gimimo. Bet tai vald
manas susidomjo pintine, kuri storoji ponia laik ant keli,
godiai j apuost ir m pasiutusiai loti. Jis vis dar lojo, kai
traukinys sustojo artimiausioje stotyje. Konduktorius pasak,
kad veiotis unis be antsnukio verboten. Veltui, praiods vald
man, rodiau konduktoriui, kad jam dar tik kalasi dantys,
veltui brukau jam rank paskutines penkiasdeimt penkias
markes - jis buvo nepermaldaujamas: valdman reiki tu
tuojau nuvesti un skyri. Degdamas kertu, parodiau
storosios ponios pintin ir paklausiau konduktori, ar kates
veioti be bilieto ne verboten? Aiku, verboten. Storoji ponia
tebesiginijo su konduktoriumi, kai ilipau peron. un
skyriai tais laikais buvo gdingai baiss - tamsus narvas tie
siog ant rat, prirks garveio dm. Negi a galjau palikti
1Vyriausioji imperatorikoji geleinkeli valdyba (vok.).
2 Valyvas (vok.).

K n y g a apie S a n M ik e l

163

ten valdman? Pribgs prie bagao vagono, miau maldauti

konduktori pagloboti mano uniuk. Jis atsak, kad tai ver
boten. Bet tai atsargiai prasivr gretimo vagono stumiamosios durys, ir pro ply ilindo kupriaus galva su ilga pypke
dantyse. Vikriai kaip kat murkteljau jo vagon su sak
vojau ir valdmanu rankose.
Penkiasdeimt marki grynais, kai tik atvyksim Liubek,
jeigu jis paslps savo vagone valdman! Nespjus jam atsaky
ti, durys i lauko buvo uautos, garveys aiiai suvilp, ir
traukinys pajudjo. Dideliam vagone stovjo tik dvi ds su
karstais. Buvo vrikai karta, bet vietos kojoms itiesti pa
kako. uniukas tutuojau umigo ant mano palto, Leichen
begleiter isitrauk i maisto pintins butel alto alaus, mudu
usirkm pypkes ir, atsisd ant grind, mm svarstyti pad
t. Mums negrs jokie nemalonumai - niekas nemat, kaip
a okau su unim vagon, o konduktoriai niekuomet vid
neuein, patikino mane kuprius. Kai po valandos, artinda
masis prie kitos stoties, traukinys sultino greit, pareikiau
kupriui, jog niekur iki pat Liubeko i ia neieisiu, nebent
mane varu ivaryt. Valandos bgo maloniai nekuiuojant kalbjo daugiausia Leichenbegleiter, nes vokikai prastai te
moku, nors beveik visk suprantu. Naujasis mano biiulis pa
sisak jau daug syki vaiavs tuo marrutu, ins net kiek
vienos stotels pavadinim, nors i savo vagono-kaljimo mes
visai nematm iorinio pasaulio. Jis jau daugiau kaip deimt
met ess Leichenbegleiter, darbas ramus ir malonus, be to, jis
mgsts keliauti, matyti vis naujas alis. Jau eiskart buvs
Rusijoje, ir rusai jam patinka, jie visada nori, kad juos palai
dot gimtinje. Heidelberg atvaiuoja daug rus pasitarti
su garsiais profesoriais, kuri ten netrksta. Jie geriausi jo
klientai. Jo mona esanti Leichenwscherin1. Be jdviej pa
galbos neapsieina beveik joks svarbesnis balzamavimas. Ro
dydamas antrj d, jis pridr, kad labai sieid, kai tam
1Numirli mazgotoja (vok.).

164

A xel M unthe

ved ponui nepakviet nei jo, nei jo monos. Ar tik jis nebus
taps kokios nors intrigos auka: j profesijoj nemaa konkurencija, ir du kolegos labai pavyds. Ivis ia gldi kakokia
paslaptis: jam taip ir nepavyk suinoti, koks daktaras balza
mavo kn. Balzamavimas - labai kruoptus ir sudtingas dar
bas. Visko gali bti ilgos kelions m etu, tuo labiau kad ir
kartis nepakeniamas. O a ar daug syki padjs balzamuoti?
- Tik vien, - atsakiau nukrstas iurpo.
- Gaila, kad negali pamatyti rus generolo, - entuziastin
gai tar Leichenbegleiter, rodydamas pypke kit d. - kar
t nuostabiai pavyko, sunku patikti, kad tai lavonas - net
akys atmerktos. Nesuprantu, kodl prie js taip prikibo sto
ties virininkas? - toliau nekjo jis. - Js, ties pasakius, gal
kiek per jaunas bti Leichenbegleiterf bet, man regis, visai pa
doriai atrodot. Tik reikia nusiskusti ir nusivalyti - js visas
apsivls uns plaukais; aiku, su itokiu aplusiu smakru jo
kiu bdu negalim rytoj prisistatyti vedijos konsului - tik
riausiai jau vis savait nesiskutot, esat labiau panaus
plik negu pador Leichenbegleiter. Kaip gaila, nepasimiau
skustuvo - galiau, sustojus traukiniui, jus nuskusti.
Atsidariau sakvoja ir pasakiau, kad bsiu labai dkingas,
jeigu jis mane nuskus, nes baisiausiai nekeniu tos kankyns
ir stengiuosi niekuomet pats nesisksti. Jis inovo akimis api
rjo mano skustuv ir pareik, kad ved skustuvai geriausi
pasaulyje, jis pats niekuomet kitokiais nesinaudojs. Jo ranka
esanti labai lengva, jis nuskuts imtus moni, ir niekas nie
kuomet nesiskunds.
I tikrj mans dar niekas nebuvo taip puikiai nuskuts taip jam ir pasakiau, neyktdamas pagyrim, kai traukinys
vl pajudjo.
- Niekas negali prilygti kelionms po svetimus kratus, tariau jam, plaudamasi nuo veido muil. - Kasdien suinai k
nors naujo ir domaus. Juo daugiau stebiu krat, juo labiau
sitikinu, kaip smarkiai vokieiai skiriasi nuo kit taut. Ro
manai ir anglosaksai niekuomet kitaip nesiskuta, kaip tik s

K n y g a apie San M ik e l

165

ddami, o Vokietijoj tave paguldo auktielnink. Skonio da

lykas, chacun tue ses puces sa facon1, kaip sako Paryiuj.
- Kaip kas prats, - paaikino Leichenbegleiter. - Numir
lio juk nebesodinsi, o js esat pirmas mogus, kur a skutau
gyv.
Mano bendrakeleivis paties ant savo ds vari servet
l ir atidar pintin su maistu. Man nos m kutenti sumi
deros, srio ir raugint kopst kvapai. Valdmanas bema
tant pabudo, ir mudu nenuleidom nuo kupriaus ibadjusi
aki. Labai apsidiaugiau, kai jis mane pakviet drauge pa
vakarieniauti. N et rauginti kopstai neatrod man lykts;
0 atkis valdmanui didel gabal Blutwurst2, kuprius visai pa
verg mano ird. spdis buvo pritrenkiantis ir neiblso iki
pat Liubeko. Po antro butelio Mozelio vyno tarp ms ir nau
jojo biiulio nebeliko beveik joki paslapi. Ne, vien pa
slapt vis dlto rpestingai ilaikiau - kad esu gydytojas. I
patirties, gytos daugelyje krat, inojau, jog usimins apie
skirting mudviej visuomenin padt, neteksiu retos pro
gos matyti gyvenim tok, kok j mato Leichenbegleiter. Ir jei
gu t imanau apie psichologij, tai tik dka gimto sugeb
jimo prisitaikyti prie savo panekovo visuomenins padties.
Vakarieniaudamas su hercogu, jauiuosi visai laisvai, kaip
lygus su lygiu. O kai mane vaiina Leichenbegleiter, kiek gal
damas stengiuosi tapti jo kolega.
Ir i tikrj, atkimus trei Mozelio vyno butel, a ir pats
galjau bti Leichenbegleiter
- Nenusimink, Fricai! - tar mano eimininkas, linksmai
man mirkteldamas. - Nebk toks apsiblauss! inau, kad tau
riesta su pinigais ir turi kakoki nemalonum. Bet tu neimk
galv, igerk dar vynelio ir pakalbkim rimtai. Ne veltui jau
deimt met lydiu numirlius - per t laik imokau painti
mones. Protas - tai dar ne viskas, o tu, matyt, gims po lai
1Kiekvienas savaip gaudo blusas (pranc.).
Kraujindera (vok.).

16 6

A x e l M unthe

minga vaigde - kitaip nesdtum dabar alia mans. Naudokis proga, nes tokios progos daugiau netursi! Nugabenk
savo karst vedij, kol a suvainsiu Rusij, ir grk
pirmuoju traukiniu Heidelberg. Bsi mano kompanionas.
Kol gyvas profesorius Fridreichas, darbo pakaks ir dviem Zacharijas veinfusas ino, k kalba. vedijoj tau nra ko veik
ti - ten nra garsi gydytoj, o Heidelberge j pilna. Geres
ns vietos u Heidelberg nerasi.
Nuoirdiai padkojau naujajam biiuliui ir pasakiau, jog
galutin atsakym duosiu i ryto, kai ms galvos kiek prablaivs. Po keli minui jau kietai miegojom ant vagono grin
d. A puikiai praleidau nakt, valdmanas kiek blogiau. Kai
traukinys vaiavo Liubeko stot, buvo visai viesu. Perone
jau lauk vedijos konsulato tarnautojas, kuriam buvo pa
vesta sutvarkyti karsto pergabenim ved garlaiv. N u o
irdiai atsisveikins su kuprium, nuvaiavau vedijos kon
sulat. Vos tik pamats uniuk, konsulas mane spjo, jog
veti unis vedij draudiama, kadangi iaurs Vokietijoje
pastaruoju m etu uregistruoti keli un pasiutimo atvejai.
Aiku, a gals pasikalbti su kapitonu, bet jis sitikins, kad
valdmano nepriims laiv. Kapitonas buvo labai blogai nusi
teiks - jrininkas nemgsta veioti numirli. Veltui a j
maldavau. Prisimins, kaip man pasisek suminktinti ird
Heidelbergo stoties virininkui, nusprendiau dar syk paban
dyti laim. Valdmanas aplai kapitonui vis veid, bet ir tas
negelbjo. Tuomet nusprendiau paveikti j kitaip ir usimi
niau apie savo brol. Taip, aiku, jis labai gerai pasts komo
dor Miunt, jie kartu plaukioj Vanadisu44, bdami gardemarinai, ir es geri biiuliai.
Nejaugi jis bus toks iaurus ir paliks mylim mano brolio
uniuk Liubeke, pas svetimus mones?
Ne! Toks iaurus jis vis dlto nebuvo. Po penki minui
valdmanas buvo urakintas mano kajutje, bet su slyga, kad,
atvykus Stokholm, pats tursiu kaip nors slapia perneti j
krant. A myliu jr, laivas buvo patogus, pietavau prie

K n y g a apie S an M ik e l

167

kapitono stalo, ir visi keleiviai buvo su manim labai manda

gs. Tiesa, kambarin susirauk, kai ryt atjo tvarkyti mano
kajuts, bet vos tik kaltininkas aplai jai veid, ji tapo ms
bendrininke - ji niekuomet nebuvo maiusi tokio avaus une
lio! Kai valdmanas, paspruks i kajuts, atsidr denyje, visi
jrininkai m su juo aisti, o kapitonas stengsi irti kit
pus. Buvo jau vlus vakaras, kaip priplaukm prie Stokhol
mo krantins ir a iokau i laivo pirmgalio, laikydamas ran
kose valdman. Kit ryt ujau pas profesori Brucelij, ir jis
man parod telegram i Bazelio: mirusio jaunuolio motina
jau taisosi, ir laidotuvs atidedamos madaug dviem savai
tm, kol ji gr namo. Jis turs vilties, kad a tebebusiu vedi
joje - motina, be abejo, nors suinoti visas smulkmenas apie
paskutines snaus gyvenimo akimirkas, ir, aiku, a privalau
dalyvauti laidotuvse. Pasakiau, kad ketinu aplankyti brol ir
labai skubu grti Paryi pas savo ligonius.
Niekaip negaljau atleisti broliui, kad jis m an ukrov
bais palikim - panel Agat. Tuomet buvau jam paras
rst laik. Laim, jis atrod visa tai pamirs. Pasak, jog
labai diaugiasi, mane matydamas - juodu su mona tikisi,
kad a paviesiu senajame name bent dvi savaites. Po dviej
dien jis nusistebjo, kaip a, toks usims gydytojas, pa
lieku taip ilgai savo ligonius be prieiros - kada gi a ma
ns ivaiuoti? Mano brolien tapo alta kaip ledas. K pa
darysi, jei mogus nekenia un! Belieka tik jo gailtis ir,
usidjus ant pei kuprin, leistis su uniuku psiomis
kelion. Suniukai labai mgsta ikylauti, miegoti po atviru
dangumi prie velnios puels ant minkto saman patalo,
malonesnio u turkik kilim. T ryt, kai susiruoiau vaiuo
ti, mano brolienei skaudjo galv, ir ji neatjo pusryi. N o
rjau pats nueiti jos kambar atsisveikinti, bet brolis patar
to nedaryti. A ir nesispyriau, tuo labiau kad jis pasak, jog
kambarin k tik rado po mano lova nauj ponios ieigin
skryblait, isiuvintas lepetes, plunksn boa, du tomus
Brit enciklopedijos", sudraskytus skutelius, triuio Ii-

168

A xe l M unthe

kuius ir dingus kaiuk beveik nuksta galva. O turkikas

kilimas salone, gli lysvs sode ir ei aniukai kdroje...
Pavelgiau laikrod ir pasakiau broliui, jog nemgstu lkti
stot kaip akis idegs.
- Ole! - suuko brolis senam tvo veikui, kai atsisdau
brikel. - Dl Dievo meils, kad daktaras nepavluot
traukin!
Po dviej savaii vl atvykau Stokholm. Profesorius Brucelijus man prane, kad t ryt i emyno sugro jaunuolio
motina ir kad laidotuvs vyks kit dien - a, inoma, priva
lau jose dalyvauti. Pasibaisjs igirdau, jog varg moteris
tbt nori dar kart pamatyti sn, todl nusprsta anksti
ryt atidaryti karst. A, aiku, jokiu bdu nebiau pats bal
zamavs kno, jei biau pagalvojs apie toki galimyb. ino
jau, kad mano norai buvo geri, bet pasielgiau blogai, ir jei
karstas bus atvotas, motina gali pamatyti klaik vaizd. Pir
moji mano mintis buvo sprukti naktiniu traukiniu Paryi.
Bet pagalvojs nusprendiau, kad tai bt negarbinga, ir pa
silikau. Nebuvo kada delsti. Tokio takingo asmens, kaip pro
fesorius Brucelijus, padedamas, iaip taip isirpinau leidim
atidengti karst, kad esant reikalui - o a tuo n kiek neabe
jojau - galiau kuo greiiausiai idezinfekuoti palaikus. Tuoj
po vidurnakio, lydimas kapini sargo ir darbininko, kuris
turjo atidaryti karstus, nusileidau rs po banyia. Kai bu
vo nuimtas vidinio karsto vininis antvoas, iurpios mirties
akivaizdoje juodu tyldami pagarbiai pasitrauk al. Pamiau
sargo ibint ir atidengiau mirusiojo veid. ibintas nukrito
ant ems, o a susverdjs atokau nuo karsto, lyg nem ato
mos rankos nubloktas.
Danai stebdavausi, kaip t nakt nepraradau altakrau
jikumo, tikriausiai mano nervai tada buvo plieniniai.
- Viskas gerai, - tariau, skubiai udengdamas numirlio
veid. - Prisukit antvo - nra jokio reikalo dezinfekuoti,
knas puikiai isilaiks.
Anksti ryt ujau pas profesori Brucelij ir pasakiau, kad

K n y g a apie S a n M i k e l

169

vaizdas, kur pamaiau nakt, persekiot varg motin vis

gyvenim - jis jokiu bdu neturs leisti atidengti karsto.
laidotuves nujau. Nuo to laiko atkakliai j vengiu. Karst
ne jaunuolio mokslo draugai. Pastorius pasak jaudinam
kalb, jog Dievas nesuvokiama savo imintimi panorjs, kad
iauri mirtis nusinet i jaun gyvyb, kupin diaugsmo ir
ateities vili. Bet tuos, kurie gedi, sustoj prie ito belaikio
kapo, tepaguodia mintis, kad jis amin atils rado gimtojoje
emje, tarp savj. Jie bent inos, kur dti gles, pagerbiant
jo atminim, kur melstis. Upsalos student choras sugiedojo
tradicin giesm:
Integer vitae scelerisque purus.1
Nuo tos dienos miau neksti ios puikios Horacijaus ods.
Jaunuolio motina, prilaikoma savo seno tvo, prijo prie
kapo ir udjo ant karsto pakalnui vainik.
- Tai buvo jo mgstamos gls, - raudodama tar ji.
Jo draugai vienas po kito jo su gli puoktmis ir, pro
aaras irdami kap, tar jam paskutin sudie. Choras sugiedojo prast senovin psalm:
Ilskis ramybj, kova jau baigta.
Duobkasiai pradjo berti ant karsto emes, ceremonija pa
sibaig.
Kai visi ijo, ir a pairjau pusiau upilt duob.
- Taip, ilskis ramybj, nirus kary, kova jau baigta! Ilskis
ramybj. Tegul mans daugiau nepersekioja tavo plaiai at
merktos akys, nes a iprotsiu! Kodl taip piktai pavelgei
mane, kai praeit nakt atidengiau tavo veid rsyje po kop
lyia? Nejaugi manai, kad man buvo maloniau ivysti tave
negu tau mane? O gal palaikei mane pliku, kuris ilau
karst, nordamas pavogti auksin ikon, gulini tau ant kr
tins? Manai, a tave ia atveiau? Ne, visai ne a. Man ro
dos, pats tonas, pasiverts girtu kuprium, atgabeno tave
1Tam, kurs dorai, be klastos gyvena... H oracijus, Ods, 1 kn. 2 2 od.

17 0

A xe l M unthe

ia. Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas aminas paaipnas,

bt galjs ikrsti tok klaik fars? Net ventose giesmse
tariausi girds jo kupin patyi juok ir, teatleidia man Die
vas, pats vos nepradjau juoktis, kai tavo karst nuleido i
duob. Bet ar tau ne vis tiek, kieno is kapas? Juk tu negali
perskaityti vardo marmuriniame kryiuje - ar tau ne vis tiek,
kieno tai vardas? Tu negirdi gyvj bals virum savo galvos,
ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie neka? Tu ilsies ne tarp
svetim, o tarp broli. Kaip ir tas jaunas vedas, palaidotas
Rusijos irdyje, senojo tavo pulko trimitininkams sutrimita
vus prie jo kapo paskutin ygw. Mirties karalyst neturi
sien, kapas neturi tautybs. Dabar js priklausot tai paiai
tautai ir netrukus visai supanasit. Kad ir kur miegotumt
aminu miegu, visur laukia tas pats likimas - visi js bsite
umirti ir visi pavirsite dulkmis. Toks jau gyvenimo dsnis.
Ilskis ramybje, kova jau baigta!

Vienuoliktas

skyrius

PONIA REKEN

Netoli Vilj aveniu gyveno svetimalis gydytojas, kiek man

buvo inoma, akuerijos ir ginekologijos specialistas.
Tai buvo grubus ir cinikas mogus; kelet kart jis buvo
kviets mane konsilium, bet nordavo ne tiek pasinaudoti
pranaesnmis mano iniomis, kiek ukrauti man ant pei
dal atsakomybs. Paskutin kart jis buvo pasikviets mane
dl jaunos merginos, mirtanios peritonitu - aplinkybs bu
vo tokios tartinos, jog tik po ilg svyravim sutikau pasi
rayti alia jo pavards mirties liudijime. Syk, grs vlai va
kare namo, pam aiau prie dur laukiant fiakr; vejas
padav man laikel, kuriuo is tipas primygtinai pra nedel
siant atvykti privai jo klinik Grane gatvje. Buvau nu
sprends nebeturti su juo joki reikal, bet jis taip primygti
nai pra, jog pagalvojau, kad vis dlto reikia nuvaiuoti. Duris
man atidar stora nemalonios ivaizdos moteris, kuri pasisak
esanti ponia Reken, pirmos klass akuer; ji mane nuved
kambar virutiniame aukte, kuriame tada mir mergina. Ten
buvo primtyta kruvin rankluosi, paklodi ir apklot,
kraujas grsmingai lagsjo i permirkusio iuinio. Daktaras
man kartai padkojo, kad neatsisakiau jam padti, - jis at
rod nepaprastai susijaudins ir pasak, jog negalima gaiti
n minuts. Ir i tikrj moteris, kuri guljo be smons au lit
de travail\ atrod veikiau mirusi negu gyva. Greitai j api
rjs, piktai paklausiau, kodl jis, inodamas, kad mudu ne
1Gimdymo lovoje (pranc.).

172

A xel M unthe

ame tos srities specialistai, nekviet chirurgo ar ginekologo, o pasiunt mans. Po keli kamparo ir eterio injekcij
moteris truput atsigavo. Kad ir dvejodamas, liepiau duoti
jai chloroformo, o pats miausi darbo. Kaip visuomet, mane
lydjo skm, ir viskas klojosi gana gerai; didiai nusteb
pamatm, kad net priduss kdikis atsipeikjo, energingai
padarius jam dirbtin kvpavim. Taiau ir motina, ir kdikis tik per plauk iveng mirties. Nebeliko nei vatos, nei
drobs, nei jokios tvarstomosios mediagos kraujavimui sustabdyti, bet, laim, aptikom pravir sakvoja, piln puiki
baltini ir moterik apatini rb, i kuri nieko nelauk
dami pasidarm tamponus.
- Kokie nuostabs baltiniai! - tar mano kolega, pakls
batisto markinius. - irkit, - suuko jis, rodydamas rau
don karnl, isiuvint virum raids M. - Ma foi, mon
cher confrre\ mes patekom diduomens sluoksnius! Be to,
galiu jus patikinti, tai labai daili mergina, nors dabar to n e
pasakytum, nepaprastai daili mergina; jei viskas laimingai baig
sis, mielai atnaujiniau su ja paint.
- Ah, la jolie brochel2 - suuko jis, paimdamas deimantin
seg, kuri, matyt, nukrito ant grind, kai mes rausms sak
vojae. - Ma foi! Blogiausiu atveju galsiu j pasilaikyti kaip
atpild u savo tris. Visko galima laukti i t usieniei,
neinia, kas aus jai galv. Ims ir dings vien grai dien
taip pat paslaptingai, kaip ir atsirado neinia i kur!
- Na, kol kas nra ko bijoti, - tariau ir, itrauks i kruvin
jo pirt seg, sidjau kien. - Pagal prancz statymus
laidotuvi biuro sskaita apmokama anksiau negu gydytojo, o
mes dar neinom, katra bus pateikta pirmoji. Kai dl kdikio...
- Dl to nesijaudinkit, - nusijuok jis. - Naujagimi ia
netrksta, blogiausiu atveju j visuomet galima pakeisti kitu.
Ponia Reken kas savait isiunia i Orleano stoties indy
1Kaip kain k, m ano brangusis kolega (pranc.).
2A k , kokia grai seg (pranc.).

K n y g a apie S a n M ik e l

173

vi traukiniu" pustuzin kdiki. Bet motin tbt turiu igel

bti - ir taip jau per dvi savaites pasiraiau ia du mirties
liudijimus, reikia susirpinti statistika.
Kai vintant susiruoiau eiti, moteris dar nebuvo visikai
atgavusi smons, bet pulsas atrod tvirtesnis; pasakiau dak
tarui, kad, mano nuomone, ji turi pasitaisyti. Matyt, kada
sverddamas lipau laiptais, ir a pats labai nekaip jauiausi,
jei sutikau igerti puoduk juodos kavos, kuria ponia Reken
mane pavaiino niriame savo primimo kambaryje.
- Ah, la jolie broche, - tar ponia Reken, kai padaviau jai
saugoti seg. - Kaip js manot, ar akmenys tikri? - pasiteira
vo ji, prikiusi seg prie duj ragelio.
Tai buvo puiki deimantin seg su rubin karnle virum
raids M. Akmenukai suspindo tyra viesa, bet ugnels, blyks
teljusios godiose ponios Reken akyse, buvo tartinos.
- Ne, - tariau a, kad vl nepakartoiau kvailysts, kuri
padariau, atidavs jai seg. - Aiku, dirbtiniai.
Ponia Reken ireik vilt, kad a klystu; dama nespjusi
sumokti i anksto, kaip reikalauja klinikos taisykls - ji at
vykusi paskutin akimirk beveik be smons. A nt jos bagao
nebuv jokios pavards, tik kortelje parayta Londonas".
- To visikai utenka. Nesirpinkit, jums tikrai bus sumo
kta.
Ponia Reken pasak, jog tikisi netrukus vl mane pamaty
ti, ir a ijau, iurpo nukrstas.
Po dviej savaii gavau i savo kolegos laik: viskas ge
rai pasibaig, dama ivykusi neinoma kryptimi, vos tik tru
put sustiprjo; visas sskaitas ji apmokjo, o akuerei poniai
Reken paliko didel pinig sum, .kad vaikas bt snytas
padorioje eimoje.
Grinau jam banknot su trumpu laikeliu, kuriame papraiau
nesikviesti mans daugiau, kai vl bus kas nors galabijamas. Ti
kjausi niekuomet nebesusitikti nei su juo, nei su ponia Reken.
Dl daktaro, tai mano noras isipild, o apie poni Reken
dar tursiu t jums papasakoti.

Dvyliktas skyrius

MILINAS

Laikui bgant, vis aikiau maiau, kad Norstremo praktika

tirpte tirpsta ir kad vien grai dien jis gali likti ivis be
pacient. Veikiai net gausi skandinav kolonija, ir vargai, ir
turtingieji, pasuko i Pigalio gatvs Vilj aveniu. Veltui
stengiausi sustabdyti t sraut. Laim, Norstremas neabejo
jo mano lojalumu, ir mudu iki galo likom biiuliai. Dievai
tie skandinavai anaiptol nebuvo pelninga praktika. Vis lai
k, kol gyvenau Paryiuj, jie man buvo nelyginant girna ant
kaklo, kuri bt visai mane paskandinusi, jei nebiau tu
rjs tokio tvirto pagrindo angl ir amerikiei kolonijose ir
tarp pai prancz. iaip ar taip, skandinavai atim davo
labai daug laiko, per juos turjau visoki nemalonum, o
galiausiai net patekau kaljim. Tai juokinga istorija, ir a
danai j pasakojau draugams, raantiems knygas, kaip stul
binam patvirtinim sutapim dsnio, to romanist nuvary
to cheval de bataille*.
Be viso tkstanio skandinav darbinink Pantene ir La
Viletje, kuriems nuolat reikdavo gydytojo, buvo dar meni
nink kolonija M onmartre ir Monparnase, kuriems nuolat
reikdavo pinig, - imtai tapytoj, skulptori, niekad nesu
kurt edevr eilmis ir proza autori, egzotik Anri Miur
Bohemos gyvenimo44 persona. Kai kurie j, kaip Edelfeldas, Karlas Larsonas, Cornas ir Strindbergas, jau buvo susi
lauk iokio tokio pripainimo, bet dauguma gyveno tik vilti1Kovos irgas (pranc.).

K n y g a apie S an M i k e l

175

mi. Pats aukiausias ir pats neturtingiausias buvo mano biiulis

skulptorius - Milinas, kaip mes j vadinom, - su banguo
jania gelsva vikingo barzdele; ydros jo akys buvo atviros
kaip vaiko. Jis retai rodydavosi Ermitao" kavinje, kur leis
davo vakarus dauguma jo draug. Kaip jam pavykdavo palai
kyti savo miliniko kno jgas, visiems buvo msl. Jis gyveno
Monparnase, didiulj, altoj kaip ledain darinj, i kurios
buvo pasidars atelj; ten jis dirbo, virsi valg, skalbsi palai
din ir svajojo apie bsim lov. Jam reikjo daug erdvs ir
sau paiam, ir savo statuloms, visuomet nemonikai dide
lms ir nebaigtoms dl molio stokos. Kart jis atvaiavo Vilj
aveniu ir papra mane bti jo pajauniu - vestuvs vyk
sianios kit sekmadien ved banyioje, o primimas - nau
jame jo bute pour pendre la crmaillrel. Jo irinktoji pasirod
esanti glena veduk miniatirinink, kone dvigubai u j
maesn. inoma, a mielai sutikau. Baigs apeigas, ved
pastorius pasak jaunavediams, sdintiems alia kits kito
prieais altori, trump nuoirdi kalb. irdamas juos,
prisiminiau didiul statul Luksoro ventovje - Ramzis II
sdi alia mauts savo monos, nesiekianios jam net juos
mens. Po valandos, degdami smalsumu, pasibeldm atelj
duris. Mus leido pats Milinas ir be galo atsargiai nusived
per m iniatirin kartonin priekambar savo salon, kur
nuoirdiai pasil vaiintis ir i eils pasdti ant vienintels
jo kds. Jo biiulis Skombergas (gal matte tais metais Salo
ne jo natralaus dydio portret - atsiminti j buvo labai ne
sunku, nes tokio mao kupriuko man niekad neteko matyti)
pasil tost eimininko sveikat. Entuziastiku mostu kel
damas bokal, jis ivert pertvar, ir nustebusios ms akys
ivydo jaunavedi kambar su vestuviniu guoliu, sumaniai pa
darytu i Bechteino koncertinio pianino ds. Kol Skomber
gas be tolesni nuotyki baig kalb, Milinas dviem Figaro"
numeriais greitai utais pertvar. Po to pakl uuolaid ir,
1kurtuvms atvsti (pranc.).

176

A x e l M un the

elmikai vilgteljs raustani jaunj, parod mums dar

vien patalp, sulipint i Petit journal - vaik kambar.
Po valandos ijom i popierinio namo, susitar drauge pavakarieniauti viename Monmartro restoranlyje. Man dar reikjo aplankyti kelet pacient, tad prie kompanijos prisidjau tik apie pusiaunakt. Vidury didels sals sdjo mano
draugai kaitusiais veidais ir visa gerkle trauk nacionalin
ved himn - tame kurtinaniame chore buvo galima iskirti griausming galino Milino bos ir spygaujant kupriuko
falcet. Kol skverbiausi pro sausakim sal, kakas suriko:
A la porte les Prussiens! A la porte les Prussiens!l - ir alaus
bokalas, pralks virum mano galvos, pataik Milinui tie
siai veid. Apsipyls krauju, jis paoko, grieb u pakarpos
kakok prancz, inoma, niekuo dt, ir svied j kaip teni
so kamuoliuk per bufet tiesiai ant keli eimininkui, kuris
m visa gerkle aukti: La police! La police!"2 Antras bokalas
pataik man nos ir sudau akinius, o treias nutrenk
pastal Skornberg. Lauk juos! Lauk! - staug publika,
spausdama mus i vis pusi. Milinas, laikydamas kiekvie
noje rankoje po kd, kirto prieininkus lyg nunokusius ja
vus; kupriukas, ilinds i po stalo, m kandiotis ir spiegti
kaip pasiutusi bedion, kol kitas bokalas parties j leisgyv
ant grind. Milinas pakl geriausi savo biiul, meiliai pa
pleknojo jam per kuprel ir tvirtai laikydamas po paastim,
kiek galdamas deng priverstin ms atsitraukim iki pat
dur, kur eetas policinink mus tutuojau sum ir nusive
d komisariat Du gatvje. Ten usira ms pavardes ir
adresus ir urakino kambaryje su grotiniais langais - au violon3. Dvi valandas leid pamstyti, nuved pas policijos seran
t, kuris grubiu balsu paklaus mane, ar a i tikrj daktaras
Miunt i Vilj aveniu. Atsakiau taip. Pairjs mano su

1Lauk prsus! (Pranc.)

2 Policija! (Pranc.)
3altojoje (pranc.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

177

tinusi nos, kuri pasidar dvigubai didesn, sudraskytus kru

vinus rbus, jis pasak, kad a anaiptol nepanaus daktar.
Po to paklaus, ar galiu k papasakoti, nes i ios laukini
vokiei gaujos, atrodo, esu maiausiai girtas ir, be to, vie
nintelis, moks pranczikai. Paaikinau, jog mes vedai, ra
mi vestuvi kompanija, kuri iauriai upuol restoranlyje,
turbt dl to, kad palaik vokieiais. Apklausinjimas dar ne
sibaig, bet seranto balsas kiek suvelnjo, ir jis kone grda
masis tolydio dirsiojo Milin, kuris kaip vaik laik ant
keli dar ne visai atsipeikjus Skomberg. Pagaliau jis galan
tikai, kaip tikras pranczas, pareik, jog ities nedera versti
jaunj vis nakt laukti tokio nuostabaus vyro, todl iki tardy
mo mus paleisis. Padkoj jam kaip manydami, atsistojom ei
ti. Bet didiausiam mano siaubui jis kreipsi mane:
- O tamst praau pasilikti, mums reikia pasikalbti.
Jis vl pairjo savo popierius, atsivert rejestr ir grietai
tar:
- Js pasivadinote svetimu vardu. spju, jog tai labai rim
tas nusiengimas. I palankumo jums suteiksiu galimyb atsi
imti parodymus, duotus policijai. Kas js esat?
Pasakiau, kad a daktaras Miunt.
- O a galiu rodyt, kad ne, - rsiai tar jis. - tai, ir
kit, - pridr jis, pakis rejestr. - Daktaras Miunt, gyve
nantis Vilj aveniu, yra Garbs legiono kavalierius. A nt js
varko daug raudon dmi, taiau raudono kaspinlio kako
dl nematyti.
Atsakiau retai j neiojs. Pairjs tui savo atlap, jis
tar, nuoirdiai juokdamasis, kad niekuomet nepatiks, jog
Pranczijoje atsirast mogus, kuris, turdamas ordino kaspi
nl, jo neneiot. Pasiliau pakviesti konsjer, kad ji paliu
dyt mano tapatyb, bet serantas atsisak, - apie tok atvej
reikia praneti i ryto paiam komisarui. Po to jis paskambino.
- Ikratykit, - sak dviem policininkams.
Pasipiktins miau protestuoti ir pareikiau, kad jis neturi
teiss mans kratyti. Jis atsak, kad tai ne tik jo teis, bet,

178

A x e l M unthe

pagal policijos nuostatus, ir pareiga - tai daroma mano paties

labui. Kamerose pilna visokio plauko piktadari, ir jis negals
garantuoti, kad mans neapvogs, jei turiu verting daikt.
Pasakiau neturs kiense joki verting daikt, tik kelis fran
kus, kuriuos ia pat jam padaviau.
- Ikratykit, - pakartojo jis.
Tais laikais a buvau labai stiprus, ir du policininkai tur
jo laikyti, kol treias krat. Jis rado mano kiense du auk
sinius repetyrus, du senovikus bregetus ir anglik mediok
lin laikrod.
Nepasak n odio, mane tutuojau urakino dvokianioj
kameroj. Parkritau ant iuinio, galvodamas, kas bus toliau.
inoma, teisingiausia bt buv reikalauti, kad man leist
susiinoti su vedijos pasiuntinybe. Bet nusprendiau palauk
ti iki ryto. Durys atsidar, ir kamer eng grsmingos ivaiz
dos subjektas - lyg apaas, lyg suteneris. Mets j vilgsn,
ikart sitikinau kaljimo nuostat imintingumu - ne veltui
buvo liepta mane ikratyti.
- Nenusimink, arli! - tar atjnas. - On t!a pinc, eh?l
Nebk toks surgs ir neimk galv. Po met tave vl atgaus
visuomen, jei tau sekasi gyvenime, o a n kiek neabejoju,
kad sekasi - kitaip nebtum per vien dien nudiovs pen
ki laikrodi. Penki laikrodiai! Velniai raut! Lenkiuosi prie
tave - niekas nesusilygins su jumis, anglais!
Pasakiau ess laikrodi kolekcininkas ir visai ne anglas.
- Ir a tuo veriuosi, - tar jis.
Jis parkrito ant kito iuinio, palinkjo man labos nakties
ir saldi sapn ir tuoj pat uknark. U pertvaros girta m ote
ris pradjo kimiu balsu dainuoti. Jis piktai ubliov.
- Usiiaupk, Fifina, ou je te casse la queule2!
Daininink tutuojau nutilo ir sunabdjo:
- Alfonsai, a tau turiu kai k svarbaus pasakyti. Tu vienas?
1Suiupo tave, k? (Pranc.)
2Arba gausi snuk (p ran c.).

K n y g a apie S an M i k e l

179

Jis atsak ess su jaunu aviu biiuliu, kuris labai nort

suinoti, kiek dabar laiko, nes, deja, umiro prisukti penkis
laikrodius, kuriuos nuolat neiojasi kiense. Veikiai jis vl
umigo, moter klegesys pamau nurimo, j r stojo tyla, trikdoma tik priirtojo, ateinanio kas valand dirstelti mus pro
langel. Kai vento Augustino banyios laikrodis imu sep
tynias, mane nuved komisaro kabinet. Kol pasakojau savo
nuotyk, komisaras dmiai klaus, nenuleisdamas nuo ma
ns skvarbi proting aki. Kai usiminiau apie savo manij
kolekcionuoti laikrodius ir pasakiau, kad vis dien rengiausi
eiti pas Lerua ir atiduoti tuos penkis laikrodius pataisyti, o
per krat buvau visai juos pamirs, jis garsiai nusikvatojo ir
pareik nuostabesns istorijos ness girdjs - visai balzakika.
Paskui atidar stali ir padav man tuos penkis laikrodius.
- Ne veltui isdjau prie ito stalo dvideimt met - per t
laik imokau painti mones ir matau, kad js sakote ties.
Po to jis pasiauk serant, kuris buvo mane udars nakiai
kamer.
- Js atleidiamas savaitei i pareig u tai, kad nesilaikt
nuostat ir nesusiinojot su vedijos konsulu. Vous tes un
imbcile.1

'Js avigalvis (pranc.).

Tryliktas skyrius

PANEL AGATA

Senos spintos laikrodis priekambaryje imu pus atuoni,

kai a tyliai tartum vaiduoklis slinau savo but Vilj ave
niu. Kaip tik t valand minuts tikslumu panel Agata kas
dien imdavo veisti valgomajame mano senovinio piet stalo
bronz, taigi turjau vilties nepastebtas murktelti savo
miegamj, vienintel patikim prieglobst. iaip visas namas
buvo panels Agatos valdioje. Tyli ir judri kaip mangusta, ji
kiaur dien miinjo po visus kambarius su dulki luostykle rankoje, irindama, ar neliko kur nors dulkels, ar nesi
mto ant grind suplytas laikas. Atidars priimamojo du
ris, visas nustrau. Pasilenkusi prie raomojo stalo, panel
Agata apirinjo mano rytin pat. Ji pakl galv ir smeig
balzganas piktas akis sudraskytus ir sukruvintus mano r
bus, nepraverdama belps burnos - syk ji ikart nesusig
rieb, kaip man skaudiau glus.
- Viepatie pasigailk, kurgi jis buvo? - suvokt ji paga
liau. Supykusi ji visuomet vadindavo mane jis ir, deja, retai
tevadindavo kitaip.
- Man gatvj atsitiko nelaim, - paaikinau, jau seniai p
rats meluoti panelei Agatai teistais savigynos sumetimais.
Ji apirjo mano skarmalus tiriama akimi inovo, kuris tik
ir laukia progos k nors usit, sutaisyt, ulopyt. Man net pa
sirod, kad jos balsas kiek suvelnjo, kai ji sak tutuojau
atiduoti jai vis aprang.
Sprukau miegamj, isimaudiau vonioj, o Rozali atne
kavos (niekas nemokjo taip virti kavos, kaip panel Agata).

K n y g a apie S an M ik e l

181

- Pauvre monsieur\ - tar Rozali, kai papraiau j nuneti

mano rbus panelei Agatai. - Ar jums niekur neskauda?
- Ne, - atsakiau. - Man tik baisu!
Rozali ir a nieko nuo kits kito neslpm apie panel Agat:
mudu mirtinai jos bijojom ir buvom ginklo draugai kasdienj
nelygioj kovoj u bv. Rozali, kuri i tikrj buvo valytoja,
igelbjo mane, pabgus virjai, o dabar, kai likau ir be kamba
rins, ji pasidar une bonne tout faire2. Labai nusiminiau, nete
ks virjos, bet kai panel Agata pasiglem virtuv, turjau
pripainti, kad toki skani piet kaip jos dar nebuvau valgs.
Ne maiau apgailestavau, pabgus kambarinei, tvirtai bretonei, kuri skrupulingai vykd ms susitarim niekuomet nesi
artinti prie mano raomojo stalo ir neliesti senovik bald.
Kai atsikraust panel Agata, kambarins sveikata po savaits
visai palijo, rankos pradjo virpti, ji sudau geriausi mano
fajansin vaz ir netrukus pabgo, per skubjim net umirusi
pasiimti savo prijuostes. T pai dien panel Agata m veisti
ir trinti epeiu dailias Liudviko XVI laik kdes, negailestin
gai dauyti lazda brangius persikus kilimus, plauti muilu ir
vandeniu blyk marmurin florentietikos madonos veid, ir
net Gubijos vaza ant raomojo stalo per j neteko nuostabaus
blizgesio. Jei panel Agata bt gimusi prie keturis imtus met,
vidurami meno nebt lik n enklo. Bet kada gi ji buvo
gimusi? Atrod ji lygiai taip pat kaip tada, kai dar vaikystj
matydavau j tv namuose, vedijoje. Vyresnysis mano brolis
j paveldjo, iirus senajam eimos idiniui. Jis buvo neapsako
mai drsus mogus ir sugebjo jos atsikratyti, ukors man. Pa
nel Agata kaip tik man tinkanti, ra jis, - geresns eiminin
ks a niekur nerasis. Jis sak ties. Nuo to laiko a savo ruotu
dariau visk, k galjau, stengdamasis jos atsikratyti. miau
kviestis pusryi nevedusius biiulius ir atsitiktinius pasta
mus; jie visi sakydavo, kad a tikrai laimingas, turdamas to1Vargas ponas (pranc.).
Tarnait, atliekanti visokiausi darb (pranc.).

182

A x e l M unthe

ki nuostabi virj. Tuomet jiems pranedavau, jog netrukus

adu vesti ir panel Agata, kuri mgstanti tik viengungius,
iekanti vietos. Jie labai susidomdavo ir usigeisdavo j pama
tyti; bet tuo viskas ir baigdavosi - antrkart niekas nenordavo
jos matyti. Aprayti jums, kaip ji atrod, man neutenka suge
bjim. Reti gelsvi plaukai buvo sudti garbanlmis pagal anks
tyvj Viktorijos epochos mad - Rozali tvirtino, jog tai peru
kas, bet a tikrai neinau. Nepaprastai aukta ir siaura kakta,
maos balzganos akys be joki antaki, o veido, galima sakyti,
ivis nebuvo - tik ilga kumpa nosis, nukarusi kone iki pat siau
ro plyio, kuriam atsivrus - tai atsitikdavo retai - ilsdavo
eil ilg, smaili kaip eko dant. Jos veidas ir rankos buvo
pamlusios it numirlio, pirtai glits ir alti kaip lavono. O
ypsena... Ne, geriau apie j nepasakosiu - tos ypsenos mudu
su Rozali labiausiai ir bijodavom. Panel Agata kalbjo tik
vedikai, bet laisvai pldosi pranczikai ir anglikai. Matyt,
ilgainiui ji vis dlto iek tiek pramoko pranczikai, nes i
kurgi bt prisigaudiusi tiek ini apie mano pacientus?
Danai uklupdavau j besiklausani u priimamojo dur,
ypa kai viduj bdavo moteris. Jinai jaut didel simpatij
numirliams - kai kuris mano ligonis guldavo mirties patale,
panel Agata tuoj pat pralinksmdavo, o kai Vilj aveniu suk
davo laidotuvi procesija, ji visuomet ieidavo balkon. Ji ne
kent vaik ir niekaip negaljo atleisti Rozali, kam i dav konsjers vaikams gabal kaldinio pyrago. Ji nekent mano uns ir
nuolat barstydavo kilimus milteliais nuo blus, o pamaiusi ma
ne, protesto enklan tutuojau imdavo kasytis. Suo irgi m jos
neksti i pat pirmos dienos - galbt dl to, kad nuo jos sklido
nepaprastai keistas kvapas - kaip Balzako Pusbrolio Ponsow
odeur de souris\ tik dar savotikesnis. Dar kart gyvenime, jau
po daugelio met, j uuodiau, nusileids apleist kap Kara
li slnyje Tebuose, kur nuo sien juodomis kekmis kabojo
imtai didiuli iknosparni.
1Pels kvapas (pranc.).

K n y g a api e S a n M i k e l

183

Panel Agata ieidavo i nam tik sekmadieniais - pasi

melsti rstybs dievui ved banyioj Ornano bulvare. Ji vi
suomet sddavo ant suolo vienui viena - niekas nedrsdavo
prie jos prisigretinti, o mano biiulis, ved pastorius, pasa
kojo, kad kai pirm kart djo jai burn komunij, ji taip
piktai j dbteljo, jog jis isigando, kad nenukst jam pirto.
Rozali, iaip jau linksma, visai nusimin, sulyso ir vis ren
gsi ivaiuoti pas savo itekjusi seser Turen. Man, ino
ma, buvo lengviau, nes vis dien nebdavau namie. Bet vos
tik pareidavau, mano jgos bematant isekdavo, o mintis lyg
koks rkas ugodavo pilkas mirtamas nuovargis. O kai
suinojau, kad panel Agata lunatik, ir nakt neturdavau
ramybs. Man danai atrodydavo, kad net savo miegamajame
uuodiu jos kvap. Galiausiai atvriau ird ved pastoriui
Fligarui, kuris danai pas mane ueidavo ir, man rodos, i da
lies nujaut baisi ties.
- Kodl gi jos neatleidiate? - kart paklaus Fligaras. itaip ilgiau negali bti. Ities a pradedu tikti, kad js jos
bijot. Jeigu jums neutenka drsos j atleisti, a padarysiu tai
u jus.
Priadjau paaukoti jo banyiai tkstant frank, jeigu jis
man pads atsikratyti panels Agatos.
- iandien pat praneiu panelei Agatai, kad ji atleidia
ma. Bkit ramus. Rytoj po pamald ueikit zakristij - igir
sit maloni ini.
Kit dien ved banyioj nebuvo pamald - pastorius i
vakaro staiga susirgo, o pavaduotojo taip greit nepavyko ras
ti. Tutuojau nuvaiavau pas j Temo aikt. Jo mona pasa
k kaip tik ketinusi mane kviesti. I vakaro pastorius grs
namo beveik be ado - jis atrods taip baisiai, lyg bt mats
vaiduokl, prane mona.
O gal ir mat, pagalvojau, eidamas jo kambar. Jis pasak,
kad, pradjs dstyti panelei Agatai reikal, tikjosi, jog ji la
bai supyks, o ji tik nusiypsojusi. Staiga kambaryje kakuo keis
tai pakvip, ir jam pasidar bloga. Tikriausiai nuo to kvapo.

1 84

A xel M unthe

- Ne, - tariau a, - nuo ypsenos!

Liepiau jam nesikelti i lovos, kol vl ueisiu, o kai jis pa
klaus, kas gi jam, po galais, yra, atsakiau, jog dar neaiku,
bet tai buvo netiesa - visi simptomai man buvo gerai inomi.
- Beje, - tariau ieidamas. - Ar negaltumt man papasa
kot apie Lozori? Juk js pastorius ir tikriausiai inot apie j
daugiau negu a. Rodos, yra sena legenda...
- Lozorius, - silpnu balsu tar pastorius, - buvo mogus, ku
ris, iguljs tris dienas ir tris naktis kape, prisikl i mirusij
ir gro gyvas namo. Tas stebuklas nekelia joki abejoni Lozori mat Marija, Morta ir daug buvusij jo biiuli.
- domu, kaip jis atrod?
- Pasak legendos, net vykus stebuklui ant jo kno liko
naikinanios mirties yms - veidas buvo pamls kaip lavo
no, ilgi pirtai alti kaip mirties palytjimas, tamss nagai n e
paprastai ilgi, o rbai trenk kapu. Kai Lozorius jo per mini,
susirinkusi pasveikinti prisiklusio i mirusij, diaugsmo
odiai stingo moni lpose, slogus elis nelyginant dulks
kaust j mintis. Ir jie bgo vienas po kito, nustr i siaubo.
Juo toliau pastorius pasakojo i sen legend, juo labiau
silpnjo jo balsas, jis neramiai blaksi lovoje, o veidas pasida
r baltesnis u priegalv.
- Ar js tikrai inot, kad Lozorius buvo vienintelis, prisik
ls i kapo? - paklausiau. - O gal jis turjo seser?
Suklyks i siaubo, pastorius usideng rankomis veid.
Ant laipt sutikau pulkinink Staf, ved karo ata, usu
kus pasiteirauti, kaip jauiasi pastorius. Pulkininkas pakvie
t mane vaiuoti pas j - jis nors pasikalbti su manim labai
svarbiu reikalu. Per tkstantis atuoni imtai septyniasdeim
tj m et kar pulkininkas labai pasiymjo, tarnaudamas
prancz kariuomenje, ir buvo sueistas prie Gravelots. Jis
ved prancz ir buvo Paryiaus auktuomens numyltinis.
- Tu gi inai, - tar pulkininkas, kai mudu sdjom ir g
rm arbat, - tu gi inai, kad a tavo biiulis ir daugiau kaip
dvigubai u tave vyresnis, todl nesieisk dl to, k pasakysiu -

K n y g a api e S a n M i k e l

185

tai tavo labui. Mudu su mona pastaruoju laiku danai gir

dim nusiskundim, kad tu tironikai elgiesi su savo pacien
tais. Niekam nepatinka, kad tu taip grietai reikalauji dis
ciplinos ir paklusnumo. Moterys, ypa pranczs, nepratusios,
kad su jomis taip grubiai elgtsi, tuo labiau toks jauniklis
kaip tu. Jos jau tave pramin Tiberijum. Bet blogiausia, kad
tau, matyt, atrodo visai natralu sakinti, kaip kitiems, anot
tavs, natralu klausyti. Klysti, mano jaunasis biiuli! N ie
kas nemgsta klausyti, visiems patinka sakinti.
- Nesutinku, daugumas moni, o ypa moterys, mgsta
klausyti.
- Palauk, kol vesi, - tar aunusis mano biiulis, vilgtel
js svetains duris. - O dabar pakalbkim kitu, daug svar
besniu, reikalu, - toliau nekjo pulkininkas. - Sklinda gan
dai, kad savo asm eniniam e gyvenime tu nepaisai joki
padorumo norm, kad su tavim gyvena kakokia paslaptinga
moteris, tariama eiminink. Net Anglijos konsulo mona usi
min apie tai mano monai, kuri, inoma, energingai tave gy
n. K pasakys vedijos pasiuntinys ir jo mona, kuriems tu
esi kaip snus, kai ir juos pasieks tas gandas, o juk anksiau
ar vliau tai vis tiek vyks? Paklausyk, mano mielas, tai n e
leistina daktarui, uimaniam toki padt kaip tu, gydaniam
tiek kilming pranczi ir angli. Dar kart sakau - neleisti
na! Jei tau reikia meilus - praau, tavo valia! Bet dl Dievo
meils, ikraustyk j i savo nam - net pranczai nepaks
tokio skandalo!
Padkojau pulkininkui ir pasakiau, kad jo tiesa, bet a daug
syki bandiau ikraustyti j i nam, ir vis neutekdavo jg.
- inau, tai nra lengva, - sutiko pulkininkas. - Ir a bu
vau jaunas. Jeigu tau trksta drsos j ikraustyti, a padsiu.
Gali manim pasikliauti, a nebijau nei vyr, nei moter, a
puoliau prsus prie Gravelots, eeriose stambiose kautynse
irjau miriai akis...
- Palauk, kol pairsi akis panelei Agatai Svenson, tariau a.

186

A xel M unthe

- Vadinasi, ji ved? Tuo geriau - blogiausiu atveju pasirpinsiu per pasiuntinyb, kad j itremt i Pranczijos. Ueisiu pas tave Vilj aveniu deimt valand ryto, irk, kad
btum namie.
- Ne, ai, tikrai nebsiu! A niekuomet nelieku su ja, jei
galiu to ivengti.
- Et pourtant tu couches avec elle!1 - suuko pulkininkas ir
apstulbs pavelg mane.
Gerai, kad jis laiku man padav stipraus konjako su sodos
vandeniu, nes biau apvms jo kilim; sutiks rytoj pas j
papietauti - atvsti pergal, - sverddamas ijau.
Kit dien pietavom dviese su ponia Staf. Pulkininkas n e
kaip jautsi ir pra po piet ueiti pas j. monos nuomone,
vis dar atsiliepianti sena aizda, gauta prie Gravelots. au
nusis pulkininkas guljo lovoje su altu kompresu ant galvos.
Jis atrod labai susens ir sunyks, akys buvo smeigtos tui
erdv, ko anksiau niekuomet nebdavo.
- Ar ji nusiypsojo? - paklausiau.
Jis sudrebjo visu knu ir ities rank, siekdamas konjako
su sodos vandeniu.
- Ar pastebjai jos nykio kabl, ilg ir juod kaip iknos
parnio?
Jis iblyko ir nusiluost nuo kaktos prakait.
- K man daryti? - paklausiau nusimins ir susimiau ran
komis galv.
- Yra tik viena ieitis, - silpnu balsu atsak pulkininkas. Tau reikia vesti - kitaip prasigersi.

10 vis dlto su ja guli! (Pranc.)

Keturioliktas

skyrius

VIKONTAS MORISAS

A nevediau ir neprasigriau. Suradau kit ieit - pradjau

vengti Vilj aveniu. Septint valand ryto Rozali atnedavo
man miegamj arbatos ir Figaro", o po pusvalandio inyk
davau ir grdavau tik antr priiminti ligoni. Drauge su pas
kutiniu pacientu vl inykdavau, o parjs vlai vakare paty
liukais kaip vagis slindavau savo miegamj. Rozali alg
padvigubinau. Ji drsiai laiksi savo poste, tik skundsi netu
rinti ko veikti - nebent atidarinti duris. Visu kitu rpinosi
panel Agata - dulkino kilimus, tais mano rbus, val ba
tus, skalb baltinius ir vir valgyt. Suprasdama, jog btina
palaikyti ry su ioriniu pasauliu ir turti alimais mog, su
kuriuo bt galima pasibarti, panel Agata su niria rezigna
cija pakent Rozali. O kart net jai nusiypsojo, drebaniu
balsu pasak Rozali. Veikiai ir Tomas, pabgs panels Aga
tos, m vengti Vilj aveniu. Vis dien jis vaindavo su ma
nim, drauge lankydamas pacientus, namie beveik nesdavo
ir niekuom et nelsdavo virtuvn, k taip mgo visi unys.
Grs po darbo dienos namo, jis tutuojau slikindavo ma
no miegamj ir ten, linds savo pintin, jausdavosi paly
ginti saugiai. Mano praktika augo, ir man darsi vis sunkiau
ir sunkiau rasti laisv valandl prastoms ms ivykoms sek
madienio popieiais Bulons mik. unims, kaip ir mo
nms, btina retkariais valumo dlei kvpti Motinos ems
kvapo. Kas gali bti maloniau, kaip smagiai palakstyti tarp
draugik medi, kad ir tarp prijaukint Bulons miko
medi, retkariais paaisti krmuose skiniuk su atsitikti-

188

A x e l M unthe

niu pastamu! Kart, kai mudu vaiktinjom nuoalioj aljoj,

diaugdamiesi, jog esam kartu, staiga igirdom, kaip kakas
baisiai pkuoja ir vankia, protarpiais usikosdamas ir dusdamas. Pamaniau, kad k nors itiko astmos priepuolis, bet
Tomas bematant diagnozavo, jog mus vokdamas visu smarkurnu vejasi maas buldogas ar mopsas ir i paskutinij mal
dauja palaukti. Po akimirkos prie mano koj susmuko pusgy
vis Lulu - jis buvo toks nutuks, jog nebegaljo kvpuoti, ir
toks pavargs, jog nebepajg kalbti; juodas lieuvis karojo
i burnos, o krauju pasruvusios akys i diaugsmo ir susijaudi
nimo lipo ant kaktos.
- Lulu! Lulu! - beviltikai klyk balsas i karietos, vaiuo
janios didija alja.
- Lulu! Lulu! - auk liokajus, bgdamas mus pro kr
moknius.
Liokajus paaikino lydjs markiz ir Lulu, kai jie kaip pa
prastai ilipo pavaiktinti penkias minutes alia karietos; stai
ga Lulu m kaip pasiuts uostinti i vis pusi or, o paskui
lyg kulka nr krmus ir bematant dingo jiems i aki. Kam
barin padjusi alpstaniai markizei lipti kariet, ir tai jau
pusvalandis jis ieko Lulu, o veikas vainja pirmyn ir atgal
alja, klausindamas kiekvien praeiv, ar nemat prauvlio.
Markiz apsipyl diaugsmo aaromis, kai pasodinau jai ant
keli Lulu, vis dar negalint atgauti kvapo nei ado. J itiksis
apopleksijos smgis, raudojo markiz. Surikau jai ragel, kad
jis tik susijaudins. Bet i tikrj labai nedaug tetrko, kad
tok rieb sen mops bt itiks smgis. Kadangi a buvau
netiesioginis viso to kaltininkas, markizs pakviestas sutikau j
aplankyti ir drauge igerti arbatos. Kai Tomas uoko man ant
keli, Lulu taip siuto, jog vos neuduso. Iki pat nam jis guljo
nekrutdamas ant savo ponios keli paslikas ir tik piktai dbiojo
viena akim Tom, o kita meiliai mirksjo man.
Daug k esu uosts savo gyvenime, - sak toji akis, - bet
tavo ypatingo kvapo nepamirau, jis man daug malonesnis u
visus kitus. Kaip a diaugiuos, kad vl tave suradau. Praau,

K n y g a apie S a n M i k e l

189

paimk mane ant keli vietoj to juodo unpalaikio. Bk ra

mus, a suvesiu su juo sskaitas, tik truput atsipusiu!"
Spjaut man tai, k tu ten burbi, riestanose baidykle! didingai tar Tomas. - Kaip gyvas nesu mats itokio vaizdo,
tu darai gd visai un giminei! Grynaveislis pudelis, kaip
a, neurzgia, pamats der; o tu veriau prikstum juod sa
vo lieuv, kad jis neikrist i lyktaus snukio."
Kai baigm gerti po antr puoduk arbatos, svetain jo
abatas, paprastai atvykdavs tokiu laiku aplankyti markizs.
Gerairdis abatas pabar mane, kodl jam nepraneiau, kad
grau Paryi. Grafas danai teiraujsis apie mane ir labai
diaugtsi, mane pamats. Grafien ivykusi Monte Karl
pakeisti aplinkos. Dabar ji visai sveika ir puikiai nusiteikusi.
Deja, jis negals to pasakyti apie graf, kuris vl per dien
dienas sdi krsle ir rko cigarus. Abatas laik savo pareiga
mane spti, kad vikontas Morisas labai ant mans siunta u
t pokt, kur jam ikriau Ramo pilyje. A uhipnotizavs
ir j, ir kaimo daktarl ir teigs, kad jis serga kolitu, norda
mas jam sutrukdyti laim ti Pranczijos Sauli draugijos
varybose aukso medal. Abatas maldavo mane vengti vikon
to - jis staigaus ir siautulingo bdo, nuolat su visais kivirija
si ir vos prie mnes vl turjo dvikov. Dievas ino, kas gali
vykti, jei mudu susitiksim.
Nieko nevyks! - tariau a. - Man nra ko bijot ito galvi
jo, kadangi jis bijo mans. Praeit ruden Ramo pilies rkoma
jame rodiau, jog i mudviej stipresnis esu a, ir man malonu
girdti, kad jis neumiro pamokos. Jis pranaesnis u mane tik
tuo, kad i penkiasdeimties ingsni gali nuauti revolveriu
kregd ar vievers, o a i tokio atstumo tikriausiai nepatai
kyiau ir drambl. Bet vargu ar jis kada nors pasinaudoti tuo
pranaumu - jis niekuomet neikvies mans dvikovon, nes lai
ko emesniu u save. Js usimint apie hipnoz - nekeniu to
odio, kuris nuolat mane persekioja vien dl to, kad buvau
Sarko mokinys. Supraskit pagaliau, kad visos tos nesmons
apie hipnozs gali - seniai demaskuota teorija, paneigta iuo

190

A x e l M unthe

laikinio mokslo. Tai buvo anaiptol ne hipnozs, o sivaizdavimo

atvejis. itas kvailys sivaizduoja, kad a j uhipnotizavau, bet
visai ne a jam kaliau galv t absurdik mint, o jis pats mes tai vadinam savitaiga. Man juo geriau. Dabar jis nedrs
man kenkti - bent jau mano akivaizdoj.
- Bet ar panorjs galtumt j uhipnotizuoti?
- O taip, lengvai. Jis puikiai pasiduoda taigai. arko be
galo diaugtsi, galdamas pademonstruoti j antradieniais
per savo paskaitas Salpetrijere.
- Jei, anot js, nesama jokios hipnozs galios, vadinasi, ir
a, pavyzdiui, galiau priversti j klausyti mans, kaip kad
jis klaus js?
- Taip, jeigu jis tikt, kad turit toki gali, bet tikriausiai
jis tuo netiki.
- O kodl?
- ia ir yra visas sunkumas, kad kol kas negalima isamiai
atsakyti js klausim. Tai palyginti jaunas mokslas, en
giantis tik pirmuosius ingsnius.
- Ar galtumt j priversti padaryti nusikaltim?
- Nebent jis sugebt tai padaryti be jokio skatinimo. Ka
dangi a sitikins, jog is mogus turi nusikalstam polinki,
js klausim reikt atsakyti teigiamai.
- Ar galtumt j priversti atsisakyti grafiens?
- Nebent jis pats to nort ir leistsi metodikai veikiamas
hipnozs taigos. Bet netgi tada tas pareikalaut daug laiko,
nes lytinis instinktas moguje yra stipriausias.
- Priadkite man jo vengti, nes jis grasina pirmai progai
pasitaikius apaiyti jus vytimi.
- Tegul pabando. inau, kaip tokiu atveju elgtis. Nesir
pinkit, a puikiai sugebu apsiginti.
- Laim, jis dabar savo pulke Ture ir tikriausiai negreit
pasirodys Paryiuj.
- Brangusis abate, js daug naivesnis, negu maniau, - jis
dabar Monte Karle su grafiene ir gr Paryi drauge su ja,
kai tik jai atsibos aplinkos pakeitimas.

K n y g a apie S a n M i k e l

191

Jau kit dien buvau pakviestas pas graf kaip gydytojas.

Abatas sak ties - grafo bkl, tiek fizin, tiek moralin,
buvo labai nekokia. Bet kuo galima padti senyvam mogui,
jeigu jis kiaur dien sdi krsle ir rko vien cigar po kito,
galvodamas tik apie savo jaun grai mon, kuri ivaiavo
Monte Karl pakeisti aplinkos? Nedaug jau tepadsi ir tuo
met, kai ji gr ir vl taps viena avingiausi ir labiausiai
geidiam Paryiaus auktuomens moter, vl per dienas matuosis pas Vort naujas sukneles, o vakarais, palinkjusi vyrui
labos nakties ir altai pabuiavusi skruost, linksminsis pob
viuose arba leis laik teatre. Juo daugiau maiau graf, juo
labiau jis man patiko - tai buvo tobuliausias seno reimo pran
cz aristokrato tipas. Bet tikroji prieastis, dl ko jis man
taip patiko, buvo, be abejo, ta, kad a jo gailjausi. Tuomet
dar nesuvokiau, jog tikrai myliu tik tuos mones, kuri gai
liuosi. Turbt kaip tik dl to man ir nepatiko grafien, kai vl
j pamaiau - pirm kart po ms susitikimo po liepa Ramo
pilies parke, kai viet pilnatis ir pelda mane spjo per daug
jos nemylti. Taip, ji man visai nepatiko, kai, sddamas alia
abato, stebjau per stal, kaip ji linksmai juoksi i kvail
vikonto Moriso pokt - kai kurie, sprendiant i li jo
vilgsni mano pusn, buvo taikomi man. Nei vienas, nei antras
nepasak man n odio. Grafien atsainiai paspaud man ran
k prie pietus ir daugiau nekreip mane dmesio. Vikontas
ivis mane ignoravo. Grafien, vis tokia pat grai kaip ir
anksiau, buvo smarkiai pasikeitusi. Ji atrod ydinti ir nuo
taikinga, didelse akyse nebeliko ilgesingos iraikos. I pir
mo vilgsnio supratau, kad Monte Karlo parke viet pilnatis,
o liepoje nebuvo budrios peldos. Vikontas Morisas atrod
nepaprastai savim patenkintas, ir visa jo triumfuojanti nuga
ltojo povyza mane itin erzino.
- a y est\ - tariau abatui, kai po piet sdjom rkomaja
me. - Meil tikrai akla, jeigu tai reikia vadinti meile. Ji nusi1Taip ir yra (pranc.).

192

A xe l M unthe

peln geresnio likimo, negu pakliti rankas tokiam isigi

musiam bukaproiui.
- Ar inot, kad tik prie mnes grafas apmokjo jo skolas,
kuri jis prisidar bekortuodamas, kitaip jam bt reikj at
sisveikinti su savo pulku. Be to, sklinda gandai apie suklas
tot ek. Sako, jis leidia pasakikus pinigus vienai garsiai
kokotei. Tik pamanykit - itoks mogus vakar lyds gra
fien kauki bali!
- Gaila, kad nemoku audyt!
- Dl Dievo meils, nekalbkit itaip! Ir ivis bt geriau,
kad ieitumt. Jis tikrai ia ateis igerti konjako.
- O konjako jam reikt pasisaugot - ar pastebjot, kaip
drebjo jo ranka, kai jis lainosi vaistus vyno taur? iaip ar
taip, tai geras enklas kregdutms ir vieversiams! Ir be rei
kalo taip nerimastingai irite duris - jam kur kas maloniau
meilintis grafienei svetainje. Be to, a jau ieinu, mano ka
rieta laukia prie dur.
Ulipau valandlei vir, nordamas dar syk dirstelti
graf - jis jau rengsi gulti ir pasak labai nors miego. Lai
mingas mogus! Palinkjs jam labos nakties, igirdau apaioj
klaik uns kauksm. inojau, jog Tomas laukia m ans
priekambary prastame kamputyje - grafas, labai mylintis
unis, ne tik jam paskyr nuolatin viet, bet, kad bt pato
giau, liep dar patiesti atskir kiliml. Galvotrkiais nub
gau laiptais. Tomas guljo prisiglauds prie paradini dur ir
tyliai inkt, o i nasr jam bgo kraujas. Vikontas Morisas
pasilenks nirtulingai j spard. A taip netiktai puoliau ant
to nieko, jog jis neteko pusiausvyros ir pargriuvo ant ems.
Kitas taiklus smgis vl j parvert, bebandant atsistoti. Lai
kydamas ant rank un, griebiau skrybl ir apsiaust ir, oks
savo kariet, liepiau greiiau vaiuoti Vilj aveniu. I karto
supratau, kad vargui Tomui smarkiai sualoti vidaus orga
nai. Vis nakt nesitraukiau nuo jo, bet jis vis sunkiau ir sun
kiau alsavo, kraujavimas nesiliov. I ryto pats nuoviau iti
kim savo draug, kad jam nereikt ilgiau kankintis.

K n y g a apie S a n M i k e l

193

Man pasidar tik iek tiek lengviau, kai po piet gavau i

dviej vikonto Moriso pulko draug ratel, kuriame jie pra
nurodyti savo sekundantus, nes vikontas, nepaisydamas kai kuri
dvejoni, vis dlto nusprend suteikti man garb ir t. t., ir t. t.
Vargais negalais prisipraiau ved karo ata pulkinink
Staf padti man iame reikale. Antruoju sekundantu sutiko
bti mano biiulis Edelfeldas, inomas suomi dailininkas.
Norstremas turjo mane lydti kaip gydytojas.
- Dar niekad gyvenime man taip nesisek kaip per pasta
rsias dvideimt keturias valandas, - tariau Norstremui, kai
sddami prie nuolatinio savo staliuko Reansw kavinje val
gme pietus. - Teisyb sakant, a baisiai bijojau, kad imsiu
bijoti. Taiau taip knietjo suinoti, kaip isikapstysiu i tos
istorijos, jog apie niek kit negaljau galvoti. Juk tu inai,
kaip a domiuosi psichologija.
Norstremo t vakar, matyt, n kiek nedomino psichologija beje, ne tik t vakar. Jis buvo ypa tylus ir rimtas, ir blausiose jo
akyse pastebjau tok velnum, jog kone susigdau.
- Neirk taip mane, o svarbiausia - nebk sentimenta
lus - tau tas netinka. Pasikasyk kvail pakau ir pasistenk
suprasti padt. Nejaugi manai, jog a toks mulkis ir ryiausi
rytoj kautis su tuo laukiniu en Klu mike, jei nebiau tik
ras, kad jis mans neumu? Ta mintis per daug absurdika,
kad j bt galima rimtai irti. Be to, prancz dvikovos
ivis tikra komedija, kaip pats inai ne blogiau u mane. Juk
abu ne kart esame dalyvav iuose spektakliuose kaip gydy
tojai; aktoriai kartais pataiko med, bet niekuomet kits
kit. Igerkim butel amberteno ir eikim tuoj pat gulti - bur
gundikas mane visuomet lenkia mieg, o nuo to laiko, kai
mir vargas Tomas, beveik aki nesudjau; bet inakt t
bt turiu isimiegoti.
Rytas buvo altas ir kanotas. Mano pulsas buvo normalus,
bet jauiau, kad keistai tirta blauzdos ir pinasi lieuvis; nors
ir kaip stengiausi, jokiu bdu negaljau nuryti konjako i

194

A x e l M unthe

Norstremo gertuvs, kuri jis man padav, kai ilipome i karie

tos. Nesibaigiantys parengtiniai formalumai juo labiau mane er
zino, kad nesupratau n odio, apie k buvo kalbama. Kaip visa
tai kvaila, koks nereikalingas laiko gaiinimas, galvojau a. Ar
nebt paprasiau ivanojus jam kail langlaise1 - ir baigtas
kriukis. Kakas pasak, kad rkas jau isisklaid ir matomumas
geras. Nustebau tai igirds, nes man atrod, kad, prieingai,
migla dar labiau sutirtjo. Vis dlto puikiai maiau vikont
Moris - jis stovjo prieais mane kaip visuomet liai atsainia
poza, su papirosu dantyse, matyt, visikai ramus. Krmuose man
u nugaros suiulbo liepsnel; jau buvau bepradeds splioti, k
i maoji giesminink veikia tokiu met laiku en Klu mike,
bet pulkininkas Stafas bruko man rank ilg pistolet.
- Taikyk emiau! - sunibdjo jis.
- Saut! - suuko aius balsas.
Igirdau v. Pamaiau, kaip vikontui ikrito i dant pa
pirosas ir kaip prie jo pribgo profesorius Lab. Po valandls
pasijutau besds pulkininko Stafo karietoje; prieais, plaiai
ypsodamas, sdjo Norstremas. Pulkininkas papleknojo man
per pet, bet n vienas nieko nepasak.
- Kas atsitiko? Kodl jis neov? A nenoriu jokios malons
i to galvijo, a pats j ikviesiu dvikovon, a...
- Nieko tu jau nepadarysi. Dkok Dievui, kad per stebuk
l isigelbjai, - pertrauk mane pulkininkas. - Jis i paskuti
nij stengsi tave umuti ir, aiku, bt nudjs, jei bt
suspjs antr kart iauti. Laim, abu iovt vienu metu.
Jei btum bent dal sekunds udelss, nesdtum dabar alia
mans. Ar negirdjai, kaip kulka prazvimb vir tavo galvos?
tai, irk!
Pasiirjau savo skrybl, ir udanga bemat nusileido a lioviausi vaizdavs didvyr. Nevyks narsuolio grimas nu
sitryn, ir pasirod tikro mogaus veidas - mogaus, bijanio
mirties. Drebdamas i baims, lindau karietos kamput.
Anglikai (pranc.).

K n y g a apie S a n M ik e l

195

- Didiuojuosi tavim, mano jaunasis biiuli, - toliau kal

bjo pulkininkas. - A, kaip senas karys, i visos irdies diau
giuosi, irdamas tave, - ir pats nebiau galjs auniau
pasielgti! Kai mes puolm prsus prie Gravelots...
Mano dantys taip barkjo, jog nebegirdjau sakinio pabai
gos. Pasidar bloga ir silpna, norjau paprayti Norstrem nu
leisti lang, kad gauiau tyro oro, bet negaljau apversti
lieuvio. Norjau atidaryti dureles ir sprukti kaip kikis, bet
negaljau pajudinti nei koj, nei rank.
- Jis neteko daug kraujo, - nusijuok Norstremas. - Profeso
rius Lab sak, kad kulka perjo kiaurai per apatin deiniojo
plauio skilt. Geriausiu atveju jam reiks gulti du mnesius.
Mano dantys bematant liovsi barkj, miau dmiai klau
syti.
- A ir neinojau, kad taip puikiai audai! - tar aunusis
pulkininkas. - Kodl sakeisi niekuom et anksiau neturjs
rankoj pistoleto?
Staiga nei i io, nei i to garsiai nusikvatojau.
- ia nra nieko juokingo, - grietai tar pulkininkas. mogus sunkiai sueistas. Profesorius Lab atrod be galo
susirpins, tai gali labai lidnai baigtis.
- Juo blogiau jam! - tariau, stebuklingai atgavs ad. Jis negyvai suspard bejg mano un, o laisvalaikiu audo
kregdes ir vieversius, - jis gavo ko nusipelns! Ar inai, kad
Atn areopagas buvo nuteiss myriop berniuk u tai, kad
jis idr paukiui akis?
- Bet juk tu ne Atn areopagas!
- Ne. Bet ir nesijausiu kaltas, jei tas mogus mirs. Juk ne
spjau net nusitaikyt - pistoletas pats iov. Ne a jam suva
riau kulk plauius, o kakas kitas. Bet jeigu jau tau taip
gaila to nieko, malonk atsakyti vien klausim - ar tu,
kidamas man rank pistolet, tik dl to liepei emiau taikyt, kad jo nekliudyiau?
- Diaugiuosi, kad atgavai ad, mielas mano pagyrne, nusiypsojo pulkininkas. - Kai tempiau tave kariet, vargiai

196

A xel M unthe

galjau suprasti, k sapalioji; ir pats tikriausiai nesuvokei k

neks, nes vis laik kak malei apie liepsnel.
Vaiuojant pro Majo vartus, jau buvau visikai suvalds patrakusius savo nervus ir jauiausi labai savim patenkintas. Kai
prisiartinom prie Vilj aveniu, i ryto miglos iniro medzika
panels Agatos galva - balzganos akys grsmingai spoksojo
mane. Pavelgiau laikrod ir atkutau - buvo pus atuoni.
Dabar ji veiia valgomajame bronz, - pagalvojau sau, ir, jei laim mans ir toliau neapleis, smuksiu nepastebtas
savo miegamj, davs Rozali enkl atneti arbatos."
Neina pusryiais ir Figaro", stypseno Rozali.
- Rozali! Js nuostabi! Dl Dievo meils, irkit, kad ji
nelst priekambar: a noriu pusvalandio isprukti. G e
roji Rozali, prie ieidama, pavalykit mane truputl, epetys
man labai praverst.
- Bet Monsieur negali vaiuoti pas savo pacientus su ia sena
skryble! irkit - i priekio apskrita skylut ir tokia pat i
kitos puss! Kaip keista! Kandys negaljo taip ivarpyti, nes
visas namas dvokia naftalinu nuo to laiko, kai ia atsirado pa
nel Agata. Gal, sakau, iurk? Panels Agatos kambarys
knibdte knibda iurki, panelei Agatai patinka iurks.
- Ne, Rozali, tai mirties kirml - jos dantys kieti kaip
plienas, ji gali pragrauti toki skylut ne tik skryblj, bet ir
mogaus kaktoj, jeigu nuo jo nusigria laim.
- Kodl Monsieur nepadovanoja tos skrybls senajam rylininkui, donui Gaetanui? iandien kaip tik jo diena, jis ateis
pagroti po js balkonu.
- Galit jam dovanoti bet kuri mano skrybl, tik ne it a noriu j pasilaikyti. Man malonu irti ias dvi skylutes,
primenanias, kad mans neapleido laim.
- O kodl Monsieur neneioja cilindro, kaip kiti daktarai,
juk tai daug pramatniau?
- Svarbu ne skrybl, o galva. O a savo galva visai paten
kintas, ypa kai js padedamas pasprunku nuo panels Aga
tos.

Penkioliktas

skyrius

DONAS

Sdjau ir valgiau pusryius, skaitydamas Figaro". Nieko ypa

domaus. Staiga man krito akis inut stambia antrate:
LYKTI AFERA
tartinomis aplinkybmis mirus jaunai merginai, suimta ponia Re
ken, pirmos klass akuer, praktikavusi Gran gatvje. Taip pat
iduotas orderis suimti vien svetimal gydytoj, kuris, bijomasi,
jau spjo pabgti i Pranczijos. Ponia Reken taip pat kaltinama
praudiusi daug jos globai patikt naujagimi.
Laikratis ikrito man i rank. Ponia Reken, pirmos kla
ss akuer, Gran gatv! Per pastaruosius metus buvau ma
ts tiek kani, prie mano akis vyko tiek tragedij, jog
buvau visai umirs t istorij. Bet dabar, kai sdjau, n e
galdamas atplti aki nuo laikraio inuts, viskas vl kuo
rykiausiai atgijo atminty - rods, tik vakar, o ne prie trejus
metus, buvo toji baisioji naktis, kai susipainau su ponia Re
ken. Siurbiodamas arbat, daug kart skaiiau inut, la
bai patenkintas, kad toji lykti moteris pagaliau kliuvo.
Jauiausi taip pat patenkintas, prisimins, jog t neumirta
m nakt man buvo lemta igelbti dvi gyvybes - motinos ir
kdikio, kuriuos ji su niekingu savo bendrininku tikrai bt
numarinusi. Staiga mano galvoj msteljo kita mintis: o kuo
a padjau tiems, kuriuos tada igelbjau? Kuo padjau m o
tinai, kuri jau buvo mets kitas vyras toki valand, kai
buvo jai reikalingiausias?

198

A xe l M unthe

Donai, Donai! - beviltikai auk ji, kvpdama chloro

form. - Donai, Donai!"
O a ar geriau pasielgiau negu jis? Juk ir a j apleidau
toki valand, kai buvau jai reikalingiausias. Kiek siaubo ji
turjo iksti, prie paklidama rankas tai baisiai moteriai
ir beirdiui mano kolegai, kurie bt j num arin, jei ne
a! O kok siaub ikentjo, kai atgijusi smon vl grino
j iurpion tikrovn! O pusiau utroks kdikis, pavelgs
mane ydromis akutmis, kai pirm kart kvpteljo gaivi
nanio oro, kur jam piau plauius, prikis lpas prie
pat jo lp? Kuo padjau jam? Ipliau i gailestingos mir
ties rank ir atidaviau ponios Reken nagus. Kiek naujagi
mi jau mir, paind didiul jos krt? K ji padar tam
ydraakiui berniukui? Ar jis buvo vienas i bejgi indy
vi traukinio" keleivi, kurie sudaro atuoniasdeimt pro
cent ir pagal oficiali statistik nusibaigia pirmaisiais gy
venimo metais, ar i t likusij, kuri laukia galbt dar
baisesnis likimas?
Po valandos kreipiausi kaljimo virinink ir gavau leidi
m aplankyti poni Reken. Ji mane tutuojau paino ir taip
diaugsmingai pasisveikino, jog man pasidar net nepatogu
prie priirtoj, atlydjus mane jos kamer.
Berniukas gyvens Normandijoj; jis labai laimingas ir pui
kiai jauisis, taip visai neseniai prane jo tviai, kurie
nuoirdiai j myli. Deja, ji negalinti duoti j adreso - jos
sraai nelabai tiksls. Gal kartais jos vyras - bet vargu atsimens adres.
Neabejojau, jog berniukas jau mirs, bet nenordamas nieko
palikti neibands, prigrasinau sksis j u vaiko nuudym,
taip pat u pasisavinim vertingos deimantins segs, kuri
buvau paliks jai saugoti, jei per keturiasdeimt atuonias va
landas negausiu berniuko tvi adreso. Ji iaip taip ispaud
kelias aaras i altai blizgani aki ir prisiek nepasisavinu
si segs, o pasilikusi j kaip atminim nuostabios jaunos po
nios, kuri slaugiusi lyg tikr savo dukter.

K n y g a ap ie S a n M i k e l

199

Duodu jums keturiasdeimt atuonias valandas, - tariau,

palikdamas poni Reken apmstymams.
Antros dienos ryt mane aplank gerbiamasis ponios Re
ken vyras; jis atne ustatytos segs kvit ir pasak tris Nor
mandijos kaimus, kuriuos ponia Reken tais metais siuntin
jo kdikius. Tutuojau paraiau nurodyt kaim merams
laikus, praydamas suinoti, ar nra tarp tenyki snyt
vaik ydraakio madaug trej met berniuko. Ilgai lauks,
i dviej mer gavau neigiamus atsakymus, o treias ivis n e
atsak. Tuomet paraiau t trij kaim klebonams, ir po ke
li mnesi Vilma klebonas man prane, jog batsiuvio mo
na a u g in a n ti berniuk, kuris m adaug a titin k a m ano
nurodytus poymius. Jis atsistas i Paryiaus prie trejet m e
t, jo akys neabejotinai ydros.
Dar niekuomet nebuvau mats Normandijos; artinosi Ka
ldos, ir nusprendiau, jog galiu truput paatostogauti. Per
paias Kaldas pasibeldiau batsiuvio duris. Nesulauks at
sakymo, jau tams kambar; prie lango stovjo emas dar
bo stalas, ant grind mtsi purvini suply visokio dydio ba
tai, o palubj kabojo sudiaustyti k tik iskalbti markiniai ir
apatiniai sijonai. Lova buvo sujaukta, paklods ir uklotai bai
siausiai purvini. Dvokianioj virtuvj ant akmenini grind
sdjo pusnuogis berniukas ir grau ali bulv. Jis igstin
gai vilgteljo mane ydromis akutmis, numet bulv, ins
tinktyviai pakl sudivusi rank, lyg gindamasis nuo sm
gio, ir greitai nurepekojo kit kambar. Sugriebiau j jau
belendant palov ir atsisdau prie batsiuvio stalo ariau lan
go, nordamas apirti jo dantis. Taip, berniukas, tikriau sa
kant, griauiai sudivusiom kojpm ir rankom, siaura krti
ne ir isiptusiu pilvu, buvo madaug pusketvirt met. Jis
sdjo nekrutdamas ant mano keli ir neitar n vieno odio,
net kai j praiodinau, apirindamas dantis. Pavargusi lid
n jo aki spalva nekl joki abejoni - jos buvo tokios pat
ydros kaip ir mano akys. Durys plaiai atsidar, ir, plsdamasis paskutiniais odiais, kambar virto girtutlis batsiuvys.

200

A x e l M unthe

U jo tarpdury stovjo moteris su kdikiu prie krtins ir apstulbusi spoksojo mane; jos sijon buvo sikib dar du bam
bliai. Batsiuvys pasak, kad velnikai diaugsis, atsikrats ber
nikio, - tik tegul jam pirmiau sumoka priklausanius pinigus.
Jis kelet kart ras poniai Reken, taiau negavs atsakymo.
Gal ji mananti, kad jis ers t apgailtin marmot1 u savo kru
vinu prakaitu udirbtus pinigus? Jo mona pasak, kad dabar,
kai pati susilauk kdikio ir dar du pasim auginti, labai diaug
tsi, atsikraiusi bernikio. Ji kak sunabdjo batsiuviui,
ir juodu atidiai apirjo mano veid, o po to berniuko. Vos tik
jie jo kambar, vaiko akyse vl pasirod igstis, ir rankut,
kuri laikiau suspauds, m drebti. Laim, laiku prisiminiau,
kad iandien Kaldos, ir itraukiau i kiens medin arkliuk.
Berniukas pam j tyldamas su tokiu nevaikiku abejingu
mu, lyg jam tas visai nebt domu.
- irk, - tar batsiuvio mona, - kok gra arkliuk tau
atve i Paryiaus ttis. Matai, iuli?
- Jis vardu Donas, - tariau a.
- C est un triste enfant2, - tar batsiuvio mona, - jis nieko
nekalba. Net nepasako mama" ir niekuomet nesiypso.
Apvyniojau j savo pledu ir nujau pas klebon, kuris buvo
labai malonus ir pasiunt savo eiminink nupirkti mums ke
lionei vilnoni markini ir iltos skaros.
Klebonas atidiai pairjo mane ir tar:
- Mano, kunigo, pareiga smerkti nuodm bei ydas ir bausti
u jas, bet negaliu nepasakyti jums, jaunasis mano biiuli, jog
gerbiu jus u tai, kad bent stengiats ipirkti savo kalt, kuri
itin baisi, nes bausm itinka nekaltus kdikius. Pats laikas j
isigabenti, esu palaidojs ne vien deimt i varg pames
tinuk, o netrukus biau palaidojs ir js vaikel. Teisin
gai pasielgt, a jums dkoju! - tar senasis klebonas, tapno
damas man per pet.
'Vaikiktis (pranc.).
2 Lidnas vaikas (pranc.).

K n y g a apie S a n M ik e l

201

Mes ir taip jau vlavom naktin Paryiaus ekspres, tad

aikintis nebuvo kada. Donas, suvyniotas ilt skar, ramiai
miegojo vis nakt, o a sdjau alimais ir sukau galv, k gi
man, po imts pypki, toliau su juo daryti? Jei ne panel Aga
ta, tikriausiai biau i stoties parsigabens j tiesiai Vilj
aveniu. Bet uuot vaiavs namo, nuvykau vento Juozapo
prieglaud Senos gatvje pas gerai pastamas vienuoles. Jos
priadjo palaikyti berniuk vien dien, kol pavyks surasti
jam tinkamus namus. Jos inojo vien padori eim - vyras
dirbo norveg margarino fabrike Pantene, jiems neseniai bu
vo mirs vienturtis vaikas. Sis pasilymas man patiko - tu
tuojau nuvaiavau pas juos, ir kit dien berniukas jau buvo
kurdintas pas naujuosius tvus. Moterik atrod protinga ir
sumani, tik, sprendiant i aki, truput mi; taiau vienuo
ls mane patikino, kad ji savo vaikui buvo labai atsidavusi
motina. Palikau jai pinig berniuko poreikiams ir sumokjau
u tris mnesius pirmyn - beje, maiau, negu ileisdavau pa
pirosams. Nusprendiau neduoti savo adreso - Dievas ino,
kas bt galj atsitikti, jei panel Agata bt k nors suino
jusi apie Don. Jei vykt kokia nelaim ar vaikas apsirgt,
Zozefina turjo praneti vienuolms. Deja, neilgai teko lauk
ti. Berniukas susirgo skarlatina ir vos nemir. Skarlatina siaut
Panteno kvartale tarp skandinav vaik, ir a nuolat juos
lankydavau. Vaikams, sergantiems skarlatina, reikalingi ne
vaistai, o tik rpestinga prieira ir aislai, nes tokie ligoniai
sveiksta ilgai. Donui netrko nei vieno, nei antro - naujoji
mot neabejotinai buvo jam labai gera, o mano farmakopjoje jau seniai figravo lls ir mediniai arkliukai.
Jis keistas vaikas, - sakydavo Zozefina. - Nieko nekalba,
net nepasako mama, niekuomet nesiypso, net kai atsiun
tt jam Kald senel, ir tuomet nenusiypsojo.
Vl buvo Kaldos - berniukas igyveno pas naujj mot
jau visus metus, kurie man buvo kupini rpesi ir darbo, o
jam palyginti laimingi. Zozefina tikrai buvo maus bdo ir danai
liai man atsikirsdavo, kai pabardavau, kam ji apleido vaik

202

A xe l M unthe

ir niekuom et neatidaro lango. Bet n karto negirdjau jos

iurkiai kalbantis su berniuku; nors jis tikriausiai nebuvo prie
mots prisiris, i aki maiau, kad jos nebijo. Keista, bet jis
tebebuvo abejingas viskam ir visiems. Pamau vis labiau ir la
biau pradjau dl jo nerimauti, o jo mot vis labiau man nepa
tiko. Berniuko akyse vl atsirado igstis, aikiai maiau, kad
Zozefina vis maiau juo rpinasi. Mudu su ja ne kart buvome
susivaidij - visi ginai paprastai baigdavosi tuo, kad ji piktai
pareikalaudavo atsiimti vaik, jei esu nepatenkintas - jis ir
taip jai kyrjs iki gyvo kaulo. Prieast buvo nesunku atsp
ti: ji pati lauksi. O gimus kdikiui, padtis pasidar dar blo
gesn. Galiausiai jai pasakiau, jog, rads tinkam viet, tu
tuojau berniuk paimsiu. Patyrimo pamokytas, nusprendiau
bti apdairesnis, kad dar syk nepadaryiau klaidos.
Po keli dien, kai parjau namo priiminti ligoni, atida
rydamas duris, igirdau laukiamajame pikt moters bals. Kam
barys buvo pilnas moni, kurie, kaip paprastai, sdjo, kan
triai laukdami mans. Sofos kampe, susigs alia angl
pastoriaus monos, kiurksojo Donas. Vidury kambario, auk
dama visa gerkle ir klaikiai mostaguodama rankomis, stovjo
Zozefina. Pamaius mane tarpduryje, ji tuoj pat prioko prie
sofos, stvr Don ir svieste svied j mane - vos spjau
pagauti.
- inoma, a per prasta auginti tok ponait kaip js, mis
teri Donai! - auk ozefina. - Pagyvenk dabar pas daktar,
o man jau atsibodo jo priekaitai ir melas! Nalaitis! Utenka
pairt tavo akis - ikart matyti, kas tvas!
Ji atitrauk portjer, sprukdama pro duris, ir vos neuoko
ant panels Agatos, kuri taip dbteljo mane balzganom akim,
jog vos nenugarmjau skradiai ems. Pastoriaus mona pa
kilo nuo sofos ir, pasikaiiusi sijonus, kad, gink Dieve, nepri
siliest prie mans, ijo i kambario.
- Malonkit nusivesti berniuk valgomj ir pabti su juo,
kol a ateisiu, - tariau panelei Agatai.

K n y g a a pie S a n M i k e l

203

Ji pasipiktinusi atkio rankas, lyg gindamasi nuo kokios

lyktybs, - ply po kumpa nosimi pravr klaiki ypsena, ir dingo kandin pastoriaus monos.
Atsisdau pusryi, padaviau Donui obuol ir paskambi
nau Rozali.
- Rozali, - tariau jai, - imkit iuos pinigus, nusipirkit
medvilnin suknel, dvi baltas prijuostes ir apskritai visk,
kas reikalinga, kad oriai atrodytumt. Nuo ios dienos js
paauktinama - bsit io berniuko aukl. inakt jis miegos
mano kambary, o nuo rytdienos js miegosit su juo panels
Agatos kambary.
- O panel Agata? - paklaus siaubo apimta Rozali.
- Panel Agat atleisiu, kai tik baigsiu pusryiauti.
Pacientams praneiau, kad iandien nepriiminsiu, o pats
nujau pasibelsti panels Agatos kambario duris. Dukart
pakliau rank ir dukart nuleidau, taip ir nepasibelds. N u
sprendiau, kad pasielgsiu protingiau, atidjs pasikalbji
m iki vakaro, kai nervai bus kiek nurim. Panels Agatos
niekur nebuvo matyti. Rozali paruo piet puikios pot-aufeu1 ir pieno pudingo, kuriuos suvalgm drauge su Donu, visos jos luomo pranczs geros virjos. Igrs kelias papil
domas taures vyno nervams nuram inti, nujau pasibelsti
panels Agatos kambario duris, vis dar drebdamas i tio.
Ir vis dlto nepasibeldiau. Staiga man dingteljo, jog dabar
su ja susivaidijs, tikrai nemiegosiu vis nakt, o man t
bt reikjo isimiegoti. Tad kodl, pamaniau, neatidjus po
kalbio iki ryto?
Pusryiaudamas padariau ivad, kad geriausia bt pra
neti jai apie savo nusistatym ratu. Atsisdau, pasirys pa
rayti triukinam laik, bet vos pamiau rank plunksn,
Rozali man atne ratel, imargint smulkiu smailiu panels
Agatos braiu; ratelyje buvo sakoma, kad jokia padori mote1Trokinta msa su darovmis (pranc.).

204

A x e l M unthe

ris negali daugiau n dienos pasilikti mano namuose, kad ji

iandien pat ivaiuoja ir niekuomet nebegr, nes nenori ma
ns daugiau matyt - lygiai tie patys odiai, kuriuos pats ke
tinau jai parayti.
Nematomas panels Agatos buvimas tebeslogino namus, kai
nuvaiavau Pavasar"1 pirkti Donui lovuts ir supamojo ar
kliuko, kuri jis tikrai nusipeln u toki paslaug. Kit die
n, laiminga ir patenkinta, gro virja. Rozali vytjo i diaugs
mo, net Donas atrod patenkintas nauja aplinka, kada vakare
ujau pasiirti, kaip jis guli jaukioj lovelj. Ir pats jauiau
si laimingas lyg mokinys, sulauks atostog.
Bet joki atostog a neturjau. Kasdien nuo ryto ligi va
karo priiminjau savo pacientus, o neretai vaiuodavau ir pas
kai kuri koleg pacientus, nes jie pradjo vis daniau kvies
tis mane konsiliumus, kad galt ukrauti man dal atsako
mybs; tai gerokai mane stebino - matyt, jau tada nebijojau
atsakomybs. Ilgainiui supratau, jog tai buvo svarbiausias mano
pasisekimo laidas. Kitas mano pasisekimo laidas, inoma, bu
vo nuolat mane lydinti laim - tokia stulbinama, jog miau
galvoti, ar tik mano namuose nra kokio talismano. Net pra
djau geriau miegoti nuo to laiko, kai, eidamas gulti, pratau
vilgtelt lovelje miegant berniuk.
Angl pastoriaus mona nepanoro daugiau pas mane gydy
tis, bet jos vieta neliko tuia - mano laukiamj prigujo
daugyb jos tautiei. Profesoriaus Sarko vard gaub tokia
spindinti lov, jog jos atspindiai krisdavo net ant maiausi
viesuli, supani i paib. Anglai, matyt, buvo tos nuo
mons, kad j gydytojai maiau imano apie nerv ligas negu
j kolegos pranczai. Gal taip ir buvo i tikrj, gal ir ne, bet
man tas visada buvo itin paranku. Kaip tik tuo metu buvau
pakviestas konsilium net London. inoma, labai apsidiau
giau ir pasiryau padaryti visk, kas manoma. Ligons ne1U niversalins parduotuvs pavadinim as.

K n y g a apie S an M i k e l

205

painojau, bet buvau nepaprastai skmingai gyds vien jos

giminait; be abejo, tas ir paskatino j kreiptis mane. Anot
dviej mano koleg angl, kurie paniurusiais veidais stovjo
prie lovos ir stebjo mane, kol apirinjau ligon, jos bkl
buvo bloga, tiesiog beviltika. Jie apkrt savo pesimizmu vi
sus namikius, ligons ryt pasveikti buvo palaus nusimi
nimas ir mirties baim. Labai galimas daiktas, kad abu kole
gos buvo kur kas geresni patologai negu a. Bet a inojau
vien dalyk, kurio jie, matyt, tikrai neinojo, - kad nra galin
gesnio vaisto u vilt ir kad u vien pesimistik gydytojo vilgsn
ar od ligonis danai sumoka gyvybe. Nesigilindamas medici
nos smulkmenas pasakysiu, jog, apirjs ligon, sitikinau,
kad patys rimiausi simptomai rodo nerv sutrikim ir dvasin
apatij. Abu kolegos stebjo mane giodami plaiais peiais,
kai, udjs ligonei ant kaktos rank, ramiu balsu pasakiau,
kad nakt jai nebereiks morfijaus - ji gerai miegos ir be jo, ryt
bus daug sveikesn, ir kai a kit dien paliksiu London, jai
jau nebegrs joks pavojus. Po keli minui ji kietai miegojo,
per nakt temperatra nukrito - taip staigiai, jog man net ne
patiko, - pulsas pasidar taisyklingas, o ryt, ypteljusi man, ji
pasak, kad jauiasi daug geriau.
Ligons motina maldavo mane pabti Londone dar vien
dien ir apirti jos brolien, dl kurios jie visi labai susirpi
n. Pastarosios vyras, pulkininkas, nors, kad ji kreiptsi ner
v specialist, ji pati veltui j kalbinjanti pasitarti su dakta
ru Filipsu - ji mat neabejojanti, kad brolien tikrai pasveikt,
jei susilaukt kdikio. Deja, ji kakodl nusistaiusi prie dak
tarus ir, inoma, atsisakys pas mane gydytis, bet galima bt
taip sutvarkyti, kad a per pietus, sdiau alia jos ir bent
tokiu bdu susidaryiau nuomon apie jos bkl. Gal jai ga
lt padti arko? Vyras j dievina, ji turi visk, ko tik irdis
gali geisti - puik nam Grouvnerio aiktje, nuostab seno
vik dvar Kente. Jie k tik gro i ilgos kelions nuosava
jachta Indij. Ji vis laik kako nerimsta ir nuolat keliauja
!s vienos vietos kit, lyg ko iekodama. Jos akyse sustings

206

A xe l M unthe

begalinis lidesys. Anksiau ji domjosi daile, pati puikiai

tap ir vien iem net moksi Paryiuje, Ziuljeno atelj. Da
bar jai niekas nemiela, ji niekuo nesidomi, tik rpinasi vaik
gerove, aukoja dideles sumas vasaros stovykloms ir nalaii
prieglaudoms.
Sutikau pasilikti labai nenoromis; man rpjo grti Pa
ryi - nerimavau dl Dono, nes jis vis kosjo. Seiminink
buvo umirusi mane perspti, kad brolien, alia kurios sd
jau per pietus, nepaprastai grai. Mane pritrenk ne tik jos grois,
bet ir lidna nuostabi tamsi aki iraika. Jos veidas atrod
tartum be gyvybs. Matyt, ji nuobodiavo, turdama tok kai
myn kaip a, ir nesisteng to slpti. Pasakiau jai, jog iais me
tais Salone buvo eksponuoti keli geri paveikslai - jos brolien
minjusi, kad ji moksi tapybos Ziuljeno atelj. Ar ji nesutik
davusi ten Marijos Bakircevos? Ne, bet girdjusi apie j.
Kas apie j nebuvo girdjs! Musiaw atkakliai save rekla
mavo. A j labai gerai painojau ir laikiau viena protingiau
si jaun moter, su kuriom buvau kada nors susitiks, bet ji
neturjo irdies - vis pirma tai buvo pasiptl, negalinti
mylti nieko, tik save.
Mano kaimyn, rods, m dar labiau nuobodiauti, ir a
pakeiiau tem, tikdamasis, kad galbt dabar pavyks j su
dominti - pasakiau, jog iandien vis popiet praleidau vaik
ligoninj Celsyje ir buvau maloniai nustebintas, palygins j
su Paryiaus pamestinuk ligonine, kurioj danai lankausi.
O ji maniusi, kad ms vaik ligonins esanios labai geros.
Atsakiau, jog prieingai, Pranczijoje vaik mirtingumas
ligoninse ir ne ligoninse siaubingas. Papasakojau apie tks
tanius pamestinuk, masikai siuniam provincij par le
train des nourricesl.
Pirm kart jos lidnos akys pavelg mane, stingulys,
kausts veid, inyko, ir a pagalvojau, kad galbt ji ir geros
irdies.
1indyvi traukiniu (pranc).

K n y g a apie S a n M i k e l

207

Atsisveikindamas su nam eimininke, pasakiau, kad nei

man, nei paiam Sarko nepavykt jai padti - reikia kreiptis
daktar Filips; jos brolien bus visai sveika, kai susilauks
kdikio.
Donas, pam ats m ane, lyg ir apsidiaug, bet atrod
iblyks ir sulyss, kai sdjo alia per pusryius. Rozali pasa
k, kad nakt jis smarkiai kosjo. Vakare truput pakilo tem
peratra, ir kelias dienas neleidome jam keltis i lovos. Vei
kiai jo gyvenimlis vl gro savo prast vag: rytais, rimtas
ir tylus, jis valgydavo su manim pusryius, o dien eidavo su
Rozali pasivaikioti Monso park.
Kart, prajus porai savaii po mano kelions London,
nustebs pamaiau savo laukiamajame pulkinink. Jo mona
usigeidusi atvaiuoti Paryi apsipirkti, tad jie atidj ke
lion jachta po Viduremio jr ir ivyksi i Marselio kit
savait. Jis mane pakviet kitai dienai Reino" viebut pus
ryi; jo mona bsianti labai patenkinta, jei po to nuveiau j
kuri nors vaik ligonin. Kadangi pusryiauti pas juos nega
ljau, susitarm, kad pasibaigus primimo valandoms, ji at
vaiuos mans pasiimti Vilj aveniu. Mano laukiamasis tebe
buvo pilnas moni, kai elegantikas jos lando sustojo prie dur.
Pasiuniau Rozali paprayti, kad ji truput pasivaint ir grt
po pusvalandio arba, jeigu jai patogu, palaukt valgomajame,
kol baigsiu priiminti ligonius. Po pusvalandio radau j bes
dini valgomajame - ji laik ant keli Don ir su didiausiu
susidomjimu apirinjo jo rodomus aislus.
Jo akys visai kaip js, - tar ji, nukreipdama vilgsn
nuo Dono mane. - Neinojau, kad js veds.
Pasakiau, kad a neveds. Ji truput paraudo ir vl m
nikusi sklaidyti nauj Dono knyg su paveiksliukais. Paskui
sidrsino ir, atkaklaus, moterims bdingo smalsumo paska
tinta, pasiteiravo, ar Dono motina ved - juk jo tokie vie
ss plaukai ir tokios ydros akys.
Puikiai supratau jos uuomin. Juk ir Rozali, ir konsjer, ir
pienininkas, ir kepjas buvo sitikin, kad a Dono tvas.

208

A xe l M unthe

Pats girdjau, kaip mano vejas pavadino j le fils de Mon

sieur1. inojau, jog neverta aikinti - vis tiek nebiau j
tikins. O galiausiai ir pats beveik patikjau, kad Donas
mano snus. Bet i miela moteris, pagalvojau sau, turi teis
inoti ties. Pasakiau juokdamasis, kad a toks pat jo tvas,
kaip ji - motina, kad jis nalaitis ir jo istorija labai lidna.
Tegul ji veriau mans neklausinja ir negraudina sau ir
dies. Atraitojau Donui rankov ir parodiau vir alkns bjau
r rand. Dabar jam gera su manim ir su Rozali, bet a tik
tuomet patiksiu, kad jis umiro praeit, kai pamatysiu j yp
santis. Jis niekuomet nesiypso.
- Tikrai, - maloniai tar ji, - jis n karto nenusiypsojo,
kaip visuomet ypsosi vaikai, rodydami savo aislus.
Paaikinau, kad mes beveik nieko neinom apie ma vai
k mstysen, mes j pasaulyje jauiams svetimi. Tik moti
nos instinktas kartais randa keli j mintis.
Ji nieko neatsak, tik palenkusi galv velniai pabuiavo
Don. Berniukas pakl j nustebusias ydras akis.
- Tikriausiai jo dar niekas nebuvo buiavs, - tariau a.
jo Rozali, pasiruousi, kaip paprastai, vestis Don pasi
vaikioti Monso park, bet naujoji biiul pasil pavain
ti j savo lando. A be galo apsidiaugiau, kad nereiks jai
rodyt ligonins, ir mielai sutikau.
Nuo tos dienos Donui prasidjo naujas gyvenimas, ir, man
rodos, ne tik jam vienam. Kiekvien ryt ji ateidavo berniu
ko kambar su nauju aislu, kiekvien dien vedavosi j savo
lando Bulons mik, o Rozali, apsivilkusi graiausia ieigi
ne suknele, sddavo prieais. Danai jis jodindavo, rimtas
kaip visuomet, ant kupranugario Aklimatizacijos sode, ap
suptas pulko besijuokiani vaik.
- Nenekit jam tiek brangi aisl, - sakydavau a. - Vai
kams n kiek ne maiau patinka ir pigs aislai, o kiek daug
vaik ivis j negauna. Ne kart esu pastebjs, kad kukli
1Pono snus (pranc.).

K n y g a a pi e S a n M ik e l

209

llyt u trylika su turi didiul pasisekim net itaigingiau

siuose vaik kambariuose. Suvok pinigin aisl vert, vai
kai praranda savo roj ir netenka vaikikumo. Be to, Donas
ir taip jau turi per daug aisl, ir laikas j imokyt dalytis ais
lais su tais, kurie visai j neturi. Daugeliui vaik tai sunkus
imginimas, ir pagal tai, kaip jiems pavyksta j veikti, gali
ma neklystant pasakyti, kokie i j iaugs mons.
Rozali man papasakojo, kad, grus i pasivaikiojimo,
graioji ponia btinai pati nunea Don vir. Netrukus
jinai jau paddavo j maudyti, o paskui m maudyti pati Rozali nebeliko k veikti, nebent padavinti rankluosius.
Rozali papasakojo vien smulkmen, kuri mane labai sujau
dino: nuluosiusi lies berniuko knel, prie apvilkdama j
markinliais, ponia visuomet pabuiuojanti t bjaur rand
ant rankos. Veikiai ji m guldyti vaik lovel ir sddavo
alia, kol jis umigdavo. A pats jos beveik nematydavau, nes
retai bdavau namie, bet kain ar daniau j matydavo ir
vargas pulkininkas - ji itisas dienas praleisdavo su berniu
ku. Pulkininkas man pasak, kad jie nebeplauks Viduremio
jr, o pasiliks tuo tarpu Paryiuj; ar ilgam - jis ir pats neino,
ir nelabai jam tas rpi, svarbu, kad jo mona jaustsi laimin
ga, o jis dar niekuomet jos nemats taip gerai nusiteikusios
kaip dabar. Pulkininkas sak ties: jos veido iraika visai pa
sikeit, tamsiose akyse viet begalinis velnumas.
Berniukas prastai miegojo; danai, usuks jo kambar
prie eidamas gulti, pastebdavau, kad jo veidas nesveikai
parauds; Rozali sakydavo, jog nakt jis smarkiai kosti. Ir tai
vien ryt deiniojo plauio virnje igirdau nelemt karkes. Puikiai inojau, k tai reikia. Turjau apie tai praneti
naujajai jo biiulei, bet ji pasak jau inanti - galbt ji visk
suprato anksiau u mane. Norjau pasamdyti slaug, kad
Rozali bt lengviau, bet toji neleido apie tai net usiminti.
Ji maldavo, kad leisiau jai slaugyti ligon, ir galiausiai suti
kau. Ties pasakius, kitos ieities ir nebuvo - berniukas net
miegodamas sunerimdavo, vos tik ji ieidavo i kambario. Ro-

210

A xel M unthe

ali perjo palp ir miegojo kartu su virja, o kunigaikio

dukt dabar miegojo valytojos lovoje Dono kambary. Po dviej
dien prasidjo nedidelis kraujavimas, vakare pakilo tempe
ratra, ir a aikiai supratau, kad liga spariai progresuoja.
- Neilgai jam beliko gyventi, - tar Rozali, luostydamasi
aaras. - Jis jau dabar panaus angel.
Donas mgdavo sdti ant velnios slaugytojos keli, kol
Rozali jam klodavo nakiai lovel. A visuomet laikiau Don
protingu ir patraukliu vaiku, bet niekados nebiau pavadi
ns jo graiu. O dabar, irint j, atrod, kad net jo veido
bruoai pasikeit, akys pasidar didesns ir tamsesns. Dabar
jis buvo graus, graus kaip Meils genijus, kaip Mirties geni
jus. Pavelgiau abu veidus, skruostas prie skruosto, ir nusi
stebjau. Nejau begalin meil mirtaniam kdikiui, srove
nanti i ios moters irdies, galjo taip pakeisti velnius jo
veidelio bruous, kad abu net truput supanajo? Nejau ma
no akims atsivr nauja, iki iol neinoma Gyvenimo paslap
tis? O gal Mirtis, i didioji skulptor, jau msi darbo ir su
mania ranka patobulino ir sukilnino io kdikio veidel, prie
umerkdama jam akis? Tokia pat tyra kakta, toks pat nuosta
bus antaki ilenkimas, tokios pat ilgos blakstienos. Ir net
avi lp forma - jei biau galjs matyti j ypsantis, kaip
maiau vien nakt ypsantis j, kai berniukas per miegus pir
m kart sunabdjo od, kur kiekvienas vaikas mgsta kar
toti, o kiekviena moteris - klausyti: Mama! Mama!u
Ji paguld Don lovel, jis vis nakt blaksi, o ji n
akimirksnio nuo jo nesitrauk. Paryiu jis m lyg ir lengviau
alsuoti ir usndo. Priminiau, kad ji priadjo mans klausyti,
ir vargais negalais prikalbinau bent valand pagulti - Rozali
j paauksianti, kai tik vaikas pabus. Kai vintant vl atjau
Dono kambar, Rozali, pridjusi prie lp pirt, sunabd
jo, kad abudu miega.
- irkite, - tar ji patyliukais, - irkite, jis sapnuoja!
Dono veidas atrod ramus ir giedras, lpas buvo pravrusi
nuostabi ypsena. Udjau jam ant irdies rank. Jis buvo n e

K n y g a ap ie S a n M i k e l

211

gyvas. Nuo besiypsanio vaiko veidelio mano vilgsnis n u

krypo moter, miegani ant Rozali lovos. Abu veidai buvo
kaip vienas.
Ji nupraus vaik, apreng paskutin kart ir neleido RozaIi net padti paguldyti karst. O paskui dukart j siunt
pakeisti priegalvio - jai vis atrod, kad jam nepatogu gulti.
Ji maldavo mane neudaryti karsto iki rytojaus. Pasakiau,
kad ji pasta Gyvenimo kartl, bet maai teino apie Mirties
kartl, o a esu gydytojas, todl pastu ir vien, ir kit. Pasa
kiau jai, kad mirtis turi du veidus - vien gra ir tyr, o
antr lykt ir bais. Berniukas ijo i gyvenimo su ypsena
lpose, bet mirtis neilgam j ten paliks. Karst btinai reikia
udaryti vakare. Ji nunarino galv ir neitar n odio. Kai
pakliau antvo, ji raudodama pasak, kad negali su berniu
ku skirtis ir palikti vien svetimose kapinse.
- O kam skirtis? - tariau a. - Kodl nepasimus jo su sa
vim? Jis taip maai sveria! Kodl negaltumt nusiveti jo jachta
Anglij ir palaidoti prie savo graiosios parapins banyios
Kente?
Ji nusiypsojo pro aaras - tai buvo ta pati ypsena, kaip ir
berniuko - ir paoko.
- Ar tai manoma? - suuko ji kone diaugsmingai.
- Tai galima padaryti ir bus padaryta, jei leisit man dabar
prisukti antvo. Negalima gaiti n valandls, kitaip rytoj i
pat ryto j ive Pasi kapines.
Kai pakliau antvo, ji padjo prie berniuko skruosto n e
didel puokt ibuokli.
- Neturiu ko daugiau jam duoti, - raudodama tar ji. - O
taip noriau, kad jis pasiimt su savim k nors nuo mans.
- Manau, kad it daiktel jis tikrai mielai pasiimt, - ta
riau a ir, ims i kiens deimantin seg, prisegiau prie
pagalvlio. - Tai jo motinos seg.
Ji nepasak n odio, tik ities rankas savo kdik ir
susmuko be ado ant grind. Pakliau j ir paguldiau ant
Rozali lovos, paskui prisukau karsto antvo, nuvaiavau lai

212

A xe l M unthe

dotuvi biur Madlenos aiktje ir pasikalbjau konfidencia

liai su savininku - deja, mudu jau buvom pastami. galiojau
j ileisti bet koki sum, kad tik kitos dienos vakare karstas
bt nugabentas angl jacht Kal uoste. Jis pasak galsis
tai padaryti, jei priadsiu netikrinti sskaitos. Atsakiau, kad
niekas sskaitos netikrins. Paskui nuvaiavau Reino" viebu
t, prikliau pulkinink ir praneiau jo monos pageidavim,
kad per dvylika valand jachta bt Kal. Kol pulkininkas
ra kapitonui telegram, greitosiomis brkteljau jo monai
laikel, pranedamas, jog karstas kitos dienos vakare bus j
jachtoje Kal. Prierae pridriau, kad anksti ryt turiu ivyk
ti i Paryiaus, todl noriu tuo paiu su ja atsisveikinti.
Maiau Dono kap - jis ilsisi vienos graiausi Kento pa
rapini banyi kapinse. A nt jo kapo auga raktaols ir
ibuokls, vir galvos iulba strazdai. Jo motinos niekuomet
daugiau nemaiau. Ir gerai.

eioliktas

skyrius

KELION \ VEDIJ

Rodos, jau buvau usimins apie vedijos konsulo lig; tai

vyko madaug tuo paiu laiku. tai kaip buvo. Konsulas, ra
mus ir mielas mogelis, buvo veds amerikiet ir turjo du
maus vaikus. T dien buvau pas juos ujs - vienas vaikas
buvo perals ir kariavo, bet usispyr vakare atsikelti ir su
visais atvsti tvo sugrim. Namuose buvo pilna gli, ir
vaikams tokio vykio proga buvo leista pasilikti kartu su vi
sais pietauti. J motina be galo diaugdamasi parod man dvi
nepaprastai meilias vyro telegramas - vien i Berlyno, kit i
Kelno, - praneanias apie jo grim. Man jos pasirod ilgo
kos. Vidurnakt konsulo mona atsiunt man ratel, primyg
tinai praydama tuojau pas juos atvaiuoti. Duris atidar pats
konsulas, apsivilks naktiniais markiniais. Jis pasak, kad
piets atidedami, nes reikia palaukti, kol atvyks vedijos ka
ralius ir Pranczijos prezidentas, kuris k tik j apdovanojs
didiuoju Garbs legiono kryiumi. Jis k tik nupirks Maj
Trianon, kur eima praleisianti vasar. Jis niro ant monos,
kam ji nesegi Marijos Antuanets perl vrinio, kur jis jai
padovanojo, maj savo sn vadino dofinu, o save Robespjeru - folie de grandeur1! Siaubo apimti vaikai klyk savo kam
baryje, mona buvo parblokta sielvarto, o itikimas jo uo
guljo po stalu, urgzdamas i baims. Staiga vargas mano
biiulis m siautti; turjau urakinti j miegamajame, kur
jis visk sudau ir vos neilk kartu su manim pro lang.
1Didybs manija (pranc.).

214

A xe l M unthe

Ryt j igabeno Pasi, daktaro Blano ligoninn. Garsusis psichiatras i karto tar progresuojant paralyi. Po dviej mnesi diagnoz pasitvirtino, liga buvo neigydoma. Kadangi
laikyti ligon pas daktar Blan buvo labai brangu, n u
sprendiau j perkelti valstybin psichiatrijos ligonin Lun
de, nedideliame miestelyje vedijos pietuose. Daktaras Blanas band mane atkalbti. Jo nuomone, tokia kelion brangiai
atsieit ir bt labai rizikinga: laikinu ligonio smons pra
blaivjimu negalima pasikliauti, iaip ar taip, j turt lydti
du patyr priirtojai. Paaikinau, kad kuklias jo santaupas
reikia isaugoti vaikams, todl taupumo sumetimais pats vie
nas nugabensiu j vedij. Kai, atsiimdamas ligon, pasirainjau popierius, daktaras Blanas dar syk spjo mane ratu,
bet, aiku, neperkalbjo. Nuveiau ligon tiesiai Vilj ave
niu. Per pietus jis elgsi ramiai ir protingai, tik band meilin
tis panelei Agatai, kuri tikriausiai dar niekad nebuvo patyru
si itokios laims. Po dviej valand mudu jau vaiavom
naktiniu Kelno ekspresu, usirakin pirmos klass kup - va
gon su koridoriais tais laikais dar nebuvo. Vienas i Rotil
d, kuriems priklaus Chemins de Fer du Nord1, buvo mano
pacientas, todl buvo duotas sakymas teikti mums visokerio
p pagalb, konduktoriams liepta ms netrukdyti, kadangi
mano globotinis lengvai susierzina, pamats nepastamus mo
nes. Mano biiulis buvo labai tylus ir paklusnus, ir mudu atsigulm miegoti. Pabudau pajuts, kaip pamilio pirtai grieb
man u gerkls - dukart jis oko ant mans vikriai kaip pan
tera, dukart j partrenkiau - maai betrko, kad bt mane
pasmaugs. inau tik tiek, kad smarkiai tvojau jam per galv
ir, matyt, apsvaiginau, o kas buvo toliau - nebeprisimenu.
Ryt, kai traukinys atvyko Keln, mudu rado gulinius be
smons kup ant grind ir nugabeno iaurs" viebut, kur
iguljom lovose vis par viename kambaryje. Turjau pasa
kyti vis ties gydytojui, kuris usiuvo man aizd - mano au
1iaurs geleinkeliai (pranc.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

215

sis buvo beveik nuksta, - ir savininkas liep man praneti,

kad jo viebutyje pamiliai nelaikomi. Nusprendiau rytiniu
traukiniu vykti toliau - Hamburg. Vis keli iki Hamburgo
konsulas buvo labai malonus, o vaiuojant per miest Kylio
stot, udainavo Marseliet". Mudu laimingai lipom Korsero garlaiv - tais laikais tai buvo trumpiausias kelias tarp
emyno ir vedijos. U keli myli nuo Danijos krant ms
garlaivis strigo tarp ledo lyi, kurias lstantis iaurs vjas
buvo suvars nuo Kategato - varbi iem tai gana danas
reikinys. Daugiau kaip myli turjom eiti psti per plaukian
t i, ir mano biiulis buvo nepaprastai tuo suavtas. Paskui
mus atviromis valtimis nuve Korser. plaukiant uost,
mano biiulis oko jr, o a i paskos. Itraukti i vandens,
iki Kopenhagos vaiavom neapildomu traukiniu apledjusiais
rbais - temperatra buvo dvideimt laipsni alio. Toliau
viskas klojosi nepaprastai skmingai - matyt, alta maudyn
ijo mano biiuliui gera. Atvykome Malm, ir po valandos
Lundo stotyje perdaviau j dviem pamili nam priirto
jams, o pats nuvykau viebut - tais laikais Lunde buvo tik
vienas viebutis - ir papraiau kambario ir pusryi. Man bu
vo atsakyta, kad pusryius gausiu, o kambario - ne, nes visi
kambariai rezervuoti aktori trupei; vakare rotus salj turs
vykti j spektaklis. Kol valgiau pusryius, oficiantas didiuo
damasis teik man vakarinio spektaklio program: Hamle
tas" - Viljamo ekspyro penki veiksm tragedija. Hamle
tas" Lunde! vilgteljau program:
Hamletas, Danijos princas - p. Erikas Karolus Malmborgas.
irjau, ipts akis, program - Erikas Karolus Malm
borgas! Nejaugi tai senas mano drauguis, su kuriuo studija
vau Upsalos universitete? Tada Erikas Karolus Malmborgas
rengsi tapti pastorium. A grsdavau jam galv inias prie
egzaminus, paraiau jo pirm bandomj pamoksl, taip pat
yis semestr kriau u j meils laikus jo suadtinei. Kiek
vien vakar j apkuldavau, kai jis atsirioglindavo pas mane
girtas pernakvoti laisvame kambaryje - mat u triukmada-

216

A xe l M unthe

ryst eimininkai j buvo ipra i buto. Kai ivaiavau i ve

dijos, ms ryiai nutrko. Nuo to laiko prajo daug met.
inojau, kad jis buvo paalintas i universiteto, kad vis labiau
ir labiau smuko. Staiga prisiminiau kakada girdjs, jog jis
tapo aktorium - vadinasi, vakar Ham let tikrai vaidins
nevyks mano drauguis! Nusiuniau jo kambar savo viziti
n kortel, ir jis lkte atlk pas mane, nesitverdamas diaugs
mu, kad po itiek m et vl susitikom. Jis man papasakojo
graudi istorij. Po eils katastrofik spektakli tuiai sa
lei Malmje j trup, kurios beliko vos tredalis, praeit va
kar atvyko Lund paskutiniam tbtiniam susirmimui su
likimu. Beveik visi j kostiumai ir rekvizitas - karaliens m o
tinos brangenybs, karaliaus karna, Hamleto kardas, kuriuo
jis perveria Polonij, net Joriko kaukol - sulaikyti Malmje
kreditori. Karali taip sukausts iijas, kad jis negals nei
paeiti, nei pasdti soste. Ofelija turinti baisi slog. mkla
nusigrusi per atsisveikinimo vakarien Malmje ir pavlavu
si traukin. Jis pats puikios formos; Hamletas - geriausias jo
vaidmuo, lyg specialiai jam paraytas. Bet negi jis vienas gali
ant savo pei pavilkti milinik penki veiksm tragedijos
nat? Visi bilietai vakariniam spektakliui iparduoti, ir jeigu
jiems reiks grinti pinigus, j neivengiamai laukia visika
katastrofa. Ar a negaliau vardan ms senos draugysts
paskolinti jam dviej imt kron?
A rodiau, ko esu vertas. Sukvieiau trups paibas, ke
li vediko puno buteli padedamas, iebiau prislgtose j
irdyse drs, be jokio gailesio ibraukiau vis aktori scen
ir duobkasi scen, taip pat Polonijaus nuudym ir pareikiau,
kad su mkla ar be mklos, bet vaidinimas vis tiek vyks!
Tai buvo atmintinas vakaras, js Lundo teatro analus.
Lygiai atunt udanga pakilo, atskleidusi karaliaus rmus
Elsinore, kur i Lundo galjai nuvaiuoti tiesiu keliu per
vien valand. Sal buvo sausakima, bet publika, daugiausia
triukmingi universiteto studentai, pasirod esanti santres
n, negu tikjoms. Danijos princas liko beveik nepastebtas,

K n y g a api e S an M i k e l

217

net garsusis jo Bti ar nebti" nepadar ypatingo spdio.

Aplubs karalius nukepstavo per scen ir, garsiai vaitoda
mas, susmuko soste. Ofelijos sloga buvo klaiki. Polonijui n e
abejotinai viskas dvejinosi akyse. Padt igelbjo mkla. O
toji mkla buvau a. Kai vaiduoklikai slinau mnesienos
ulietais Elsinoro pylimais, atsargiai engdamas per didiules
des, i kuri buvo padarytas pilies karkasas, visas statinys
staiga sugriuvo, ir a iki paast smukau vien d. K
tokiu atveju turi daryti mkla? Ar reikjo traukti galv ir
visai pasislpti dje, ar pasilikti kaip buvus ir laukti, kas bus
toliau? Malonus pasirinkimas! Trei galimyb man pakud
jo pats Hamletas, kimiu balsu paklauss, kodl a, po imts
pypki, neilendu i tos prakeiktos ds? Bet kaip a galjau
ilsti, jei mano kojos buvo sinarpliojusios virves ir strigu
sios tarp visokiausi scenos rakand? Neinau, ar teisingai pa
sielgiau, ar ne, bet nusprendiau likti dje, pasiruos vis
kam. N e tik t m ano nugarm jim irovai sutiko labai
palankiai, bet tai buvo niekai, palyginus su tuo pasisekimu,
kurio susilaukiau, kai, ikis galv, kraupiu balsu miau to
liau berti nutraukt tirad Hamletui. Plojimai buvo tokie aud
ringi, jog turjau padkoti u juos bent draugikai pamojavs
ranka - tokioj keblioj padty nusilenkti niekaip nebuvo ma
noma. Susiavjusi publika visai paklaiko, plojimai nenutilo iki
pat galo. Kai udanga nusileido po paskutinio veiksmo, ijau
nusilenkti drauge su trups paibomis. Publika taip atkakliai
tebeauk: mkl! mkl!", jog turjau kelet kart ieiti
vienas ir, pridjs prie irdies rank, padkoti u ovacijas.
Visi buvo suavti. Mano biiulis Malmborgas pasak, kad
skmingesnio spektaklio dar niekad nebuvo. Vidurnakt links
mai pavakarieniavom. Ofelija man buvo nepaprastai meili, o
Hamletas pakl taur mano sveikat ir vis vardu pasil
vadovauti j trupei. Pasakiau, kad reiks pagalvoti. Visi paly
djo mane stot. Po dviej par jau buvau Paryiuje ir vl
miausi darbo, nejausdamas n maiausio nuovargio. O jau
nyste, jaunyste!

Septynioliktas

skyrius

GYDYTOJAI

Tais laikais Paryiuje praktikavo daugyb svetimali gydyto

j. Visi jie vienas kitam jaut didel jalousie de mtier\ kur,
savaime suprantama, gavau pajusti ir a. Nelabai mus mgo ir
ms kolegos pranczai, kadangi buvome monopolizav pasi
turinius svetimalius, o tai neabejotinai buvo kur kas pel
ningesn praktika negu j pacientai. Galiausiai spauda pra
djo kampanij prie svetimalius gydytojus Paryiuje, kuri
vis daugjo ir kurie, anot laikrai, danai neturdavo net
atitinkam diplom, kuriuos bt patvirtin pripainti uni
versitetai. Dl to policijos prefekto sakymu visi svetimaliai
gydytojai iki mnesio pabaigos turjo pateikti patikrinimui savo
diplomus. Man, turiniam Paryiaus universiteto diplom,
inoma, nebuvo ko bijoti, a vos nepamirau apie t sakym ir
tik pai paskutin dien nuvykau savo kvartalo komisaria
t. Komisaras, su kuriuo mes buvom truput pastami, pa
klaus, ar a inau daktar X., gyvenant mano gatvje. Atsa
kiau, jog inau apie j tik tiek, kad jis, be abejo, turi labai
didel praktik - nuolat girdiu minint jo pavard ir danai
groiuosi elegantika jo karieta, laukiania prie dur.
Komisaras atsak, kad nebeilgai ja grosiuos: jos savinin
kas trauktas juodj sra, jis nepateik diplomo, nes jokio
diplomo neturi; tai arlatanas, ir gal gale bus galima j pa
tupdyti. Pasak moni, jis udirba du imtus tkstani fran
k per metus - daugiau negu garsiausios Paryiaus ymybs.
1Profesinis pavydas (pranc.)

K n y g a ap ie S a n M i k e l

219

Atsakiau, kad ir arlatanas gali bti geras gydytojas, o turi jis

diplom ar neturi, tas n kiek nerpi jo ligoniams, - svarbu,
kad jis sugeba jiems padti.
Tos istorijos pabaig suinojau i paties komisaro po keli
mnesi. Daktaras X. atvyko pai paskutin minut ir pa
reik nors pasikalbti su komisaru be liudinink. Jis parod
garsaus Vokietijos universiteto diplom, bet maldavo komisa
r niekam neiduoti tos paslapties, paaikins, jog toki
milinik praktik jam lemia tik ta aplinkyb, kad visi laiko
j arlatanu.
Atsakiau komisarui, kad tas mogus veikiai taps milijonie
riumi, jeigu bent pus tiek imano apie medicin, kiek ima
no apie psichologij.
Eidamas namo, nepavydjau savo kolegai t dviej imt
tkstani frank pajam, pavydjau tik to, kad jis tiksliai
ino, kiek turi pajam. Kaip a biau norjs inoti, kiek
udirbu! Kad mano pajamos didels, dl to neabejojau, nes
kada tik prireikdavo pinig, j visuomet bdavo per akis.
Turjau ger but, pramatni kariet, puiki virj; dabar,
kai nebebuvo panels Agatos, danai kviesdavausi draugus
piet ir vaiindavau juos kuo tik imanydamas. Dusyk buvau
nudms Kapr - pirm kart nusipirkti meistro Vinenco
namelio, o kit kart - pasilyti stambios sumos neinomam
apgriuvusios San Mikels koplyios savininkui (kol galutinai
sutvarkiau t reikal, prajo deimt m et). Jau tada labai
mgau men, ir mano bute Vilj aveniu buvo daug praeities
lobi, o dvylika puiki senovik laikrodi mudavo mano
nemigos nakt valandas. Taiau dl kakoki nesuprantam
prieasi tie klestjimo periodai neretai kaitaliojosi su vi
siku nusigyvenimu. Tai inojo ir Rozali, ir konsjer, ir net
mano fournisseurs1. inojo ir Norstremas, nes danai turda
vau skolintis i jo pinig. Anot jo, tai buvo galima paaikinti
tik kakokio mano mstymo mechanizmo defektu, ir ieitis
'Tiekjai (pranc.).

220

A xe l M unthe

esanti tik viena: man reikia tvarkingai usirainti pajamas

bei ilaidas ir siuntinti pacientams sskaitas, kaip daro visi
gydytojai. Pasakiau, kad neverta n bandyti usirainti paja
mas ir ilaidas - vis tiek nieko i to neieis, o dl sskait, tai
niekuomet j neraiau ir nesirengiu rayti. Ms profesija ne amatas, o menas, ir toks komercinis poiris mogaus
kanias man atrodo eminantis. A visuomet parausdavau kaip
vys, kai pacientas paddavo man ant stalo dvideimties fran
k monet, o jeigu sprausdavo j rank, vos susivaidydavau
jam nesmogs. Norstremas pasak, kad tai ne kas kita, kaip
tutyb ir ididumas, kad reikia griebti visus pinigus, kad ir i
kur jie bt, - nors ir i laidotuvi biuro, kaip daro visi mano
kolegos. Pasakiau, jog ms profesija tokia pat venta kaip ir
dvasininko paaukimas, o gal net ventesn, ir pasipelnym
turt drausti statymas. Gydytojo darbas turt bti apmo
kamas valstybs, ir gerai apmokamas, panaiai kaip Anglijoje
teisj. Tie, kuriems tokia tvarka nepatinka, tegul keiia pro
fesij - tegul eina bir ar atidaro krautuv. Gydytojai tur
t bti nelyginant iminiai, vis gerbiami ir saugomi. Tegul
jie lupa i turting pacient kiek tik nori, kad utekt ir
nepasiturintiems ligoniams, ir jiems patiems, taiau nedera
imti pinig u kiekvien vizit ir rayti sskait. Ar gali moti
na vertinti pinigais savo kdikio gyvyb, kuri jam igelb
jai? Koks honoraras priklauso u tai, kad paguodos odiu ar
vien rankos prisilietimu nuvijai mirties baim, velgiani i
piln siaubo aki? O po kiek frank reikia imti u kiekvien
priemirtins agonijos sekund, palengvint tavo morfijaus?
Ar ilgai mes dar bruksime kenianiai monijai visus tuos
brangius patentuotus vaistus, kuri aknys gldi vidurami
prietaruose, nors pavadinimai ir labai moderns? Mes gerai
inom, kad veiksmingus vaistus galima suskaiiuoti ant pirt
ir kad geraird Motina Gamta mus aprpina jais labai pigia
kaina. Kodl a, madingas gydytojas, vainju pramatnia ka
rieta, tuo tarpu mano kolega turi vaikioti po ln kvartal
psias? Kodl valstyb ileidia tkstant kart daugiau pini

K n y g a api e S an M i k e l

221

g udymui, negu gydymo menui ugdyti? Kodl mes nestatom

daugiau ligonini ir maiau banyi? Melstis Dievui galima
visur, bet operacijos negalima padaryti griovyje. Kodl mes
statom tiek daug patogi nam profesionalams galvaudiams
ir plikams ir taip maai vargingiems ln gyventojams,
danai neturintiems jokio prieglobsio? Kodl nepareikalavus,
kad kaliniai ilaikyt save patys? Nra mogaus, kuris, net
udarytas kaljime, nepajgt usidirbti kasdiens duonos, jei
tai bt vienintel ieitis nelikti alkanam. Mums nuolat kar
tojama, kad kaljimus daugiausia patenka silpnaproiai, at
silikliai, mons, neatsakingi u savo veiksmus. Tai klaida.
J protiniai sugebjimai apskritai ne maesni, o didesni u
vidutinius. Visi tie, kurie nusikalto pirm kart, turt bti
kalinami daug trumpesn laik, labai apribojus maisto davin
ir pakartotinai taikant grietas fizines bausmes. J viet tur
t uimti pamestinuk ir pavainiki tvai ir suteneriai, kurie
dabar laisvi vaikto tarp ms. Skriausti silpnus gyvulius, Die
vo akimis irint, kur kas didesn nuodm negu silauimas,
bet u tai teskiriama nedidel bauda. Visi mes inom, kad
besaikis turto kaupimas - daniausiai gudriai umaskuotas
varg plimas. Bet a niekuomet nesu mats kaljime mili
jonieriaus. Sugebjimas i bet ko kalti pinig - labai abejoti
nos moralins verts talentas. Tiems, kurie pasiymi tokiais
gabumais, reikt leisti jais naudotis tik tokiomis slygomis
kaip bitms - didel j aukso kori dalis turt bti idalinta
tiems, kurie neturi medaus usitepti ant kasdiens duonos.
O dl kit kalini - ukietjusi nusikaltli, altakrauj
galvaudi ir t. t., tai uuot juos laikius vis gyvenim paly
ginti patogiomis slygomis, - o itai atsieina brangiau negu
nuolatins ligonins lovos ilaikymas, - reikt juos be skaus
mo likviduoti, ne u bausm, nes mes neturim e teiss nei
smerkti, nei bausti, bet savisaugos dlei. Kaip visuomet, A n
glija ir ia rado teising sprendim. Net tokiu atveju piktada
riai neturt teiss skstis, kad visuomen iauriai su jais el
giasi. U savo nusikaltimus jie gaut didiausi privilegij,

222

A xel M unthe

kokios gali sulaukti mogus, privilegij, kuri daniausiai ki

tiems nesuteikiama net u dorybes - greit mirt.
Norstremas man patar liautis reformavus visuomen - anot
jo, tai esanti ne mano sritis, - ir apsiriboti medicina. Juk kol
kas a neturjs pagrindo ja skstis. Taiau mano sumanymas
jam kl rimt abejoni; kain ar viskas taip sklandiai vyk
t, jei, nelyginant senovs iminius, vaikioiau tarp ligo
ni, imdamas u savo paslaugas natra. Jis ess tvirtai sitiki
ns, jog senoji sistema rayti sskaitas kur kas patikimesn.
A suabejojau. Tiesa, kai kurie mano pacientai, taip ir nesu
lauk atsakymo pakartotinius savo laikus, kuriuose prayda
vo atsisti jiems sskait, galiausiai ivykdavo, nieko nesu
mokj, - beje, tarp j nebuvo n vieno anglo, - bet kiti
daniausiai atsisdavo gerokai didesn sum, negu biau
iras sskaitoje. Nors dauguma mano pacient mieliau atsiteisdavo pinigais, o ne asmeniniais daiktais, vis dlto kelet
kart man pavyko skmingai pritaikyti savo sistem. Vienas
labiausiai vertinam mano daikt yra senovika pelerina, kuri
pamiau i panels S., jai ivykstant Amerik. Kai ji vainjo
mano karieta po miest, kad, negaidama laiko, galt ireikti
man begalin dkingum ir apgailestavim, jog neturi kuo at
silyginti u mano gerum, man akis krito senovika pelerina,
kuria ji buvo apsisiautusi. Kaip tik to man ir reikjo. Pasid
jau pelerin ant keli ir pasakiau, kad noriu j pasilaikyti.
Panel S. pareik pirkusi j prie deimt met Zalcburge ir
labai j mgstanti. Ir man ji patinka, atsakiau. Panel S. pa
sil tuoj pat nuvaiuoti angl parduotuv - ji su didiausiu
malonumu padovanosianti man pai brangiausi kotik pe
lerin, koki tik bus galima gauti. Pasakiau, kad man nerei
kia jokios kotikos pelerinos. Beje, turiu pasakyti, kad pane
l S. buvo gana irzli moterik, per kelet met pridariusi man
daug rpesi. Ji taip supyko, jog ioko i karietos net neat
sisveikinusi, o kit dien iplauk Amerik. Daugiau jos n e
bemaiau.
Prisimenu taip pat ir epizod su ledi Mode B., kuri usuko

K n y g a apie S a n M i k e l

223

pas mane Vilj aveniu, prie ivaiuodama London. Ji pa

sak triskart man raiusi, praydama atsisti sskait, bet taip
jos ir negavusi. A stats j labai kebli padt, ji tiesiog
neinanti, k daryti. Ji baisiausiai gyr mano sugebjimus ir
gerum - juk a igelbjau jai gyvyb; jos dkingumo negali
ma imatuoti pinigais, jam ireikti neutekt viso jos turto.
Man buvo malonu girdti tokius odius i avingos jaunos
moters. Kol ji kalbjo, grjausi jos nauja tamsiai raudona il
ko suknele; ir ji vis dirsiojo susiavjusiom akim savo at
vaizd venecijietikame veidrodyje virum idinio. Atidiai
irdamas aukt grakt jos stuomen, pasakiau, kad mie
lai paimiau jos suknel - man kaip tik tokios reikia. Ji links
mai nusikvatojo, taiau juokas bematant virto suglumimu ir
pasibaisjimu, kai pasakiau, jog septint valand Rozali ateis
jos viebut pasiimti suknels. Ji paoko, ibalusi i pykio, ir
pareik niekad kaip gyva negirdjusi tokio dalyko. Labai ga
lima daiktas, pasakiau. Bet juk pati k tik sakiusi, kad mielai
atiduot man visk pasaulyje. Dl kai kuri grynai asmeni
ni sumetim a pasirinkau jos suknel. Ji apsiverk ir ibgo
i kambario. Po savaits vedijos pasiuntinybje sutikau an
gl ambasadoriaus mon. Si geraird ponia man prane nepamirusi diovininks angl guvernants, kuri buvau jai re
komendavs, ir net nusiuntusi jai kvietim pobv, jos
surengt angl kolonijai.
Taip, ji ities atrodo labai liguista, - tar ambasadoriaus
mona, - bet negali bti, kad ji neturtinga, kaip sakot, - juk
ji sidinasi rbus pas Vort!
Mane skaudiai ugavo Norstremo odiai, kad a negaliu
rayti sskait ir raudonuoju, imdamas honorar, tik dl savo
ididumo ir tutybs. Jei bt Norstremo tiesa, tekt pripainti,
kad n vienam mano kolegai negalima prikiti i yd. Nely
ginant siuvjai, jie siuntindavo sskaitas ir kuo ramiausiai
ddavosi kien luidorus, kuriuos pacientai sprausdavo jiems
rank. Daugelyje priimamj buvo nusistovjusi net tokia

2 24

A xel M unthe

tvarka, kad pacientas turdavo padti ant stalo pinigus, dar

nepravrs burnos savo negalavimams ipasakoti. Prie operacij pus honoraro buvo paprastai mokama i anksto. inau
vien atsitikim, kai ligonis, jau gavs chloroformo, buvo
paadintas, o operacija atidta, kad bt patikrinta, ar ekis
nesuklastotas. Kai kuris nors i ms, kylani vaigdi,
pasikviesdavo konsilium garsenyb, didysis mogus atiduodavo dal savo honoraro maajam mogeliui, ir tai buvo laikoma savaime suprantamu dalyku. Maa to. Pamenu, kaip ap
stulbau, kai pirm kart pasikvieiau balzamuotoj ir jis man
pasil penkis imtus frank i savo honoraro. U balzamavim buvo mokama nemonikai brangiai.
Daugelis profesori, kuriuos kreipdavausi sunkiais atve
jais, buvo pasaulinio garso mons, geriausi savo srities spe
cialistai, nepaprastai tiksliai ir nuostabiai greitai nustatantys
diagnoz. Pavyzdiui, Sarko sugebjimas ikart velgti negan
do akn buvo tiesiog antgamtinis - danai jam utekdavo
vilgtelti ligon altomis erelio akimis. Galbt gyvenimo
pabaig jis m pernelyg pasikliauti savo aki neklaidingumu
ir danai per daug skubotai ir pavirutinikai apirdavo li
gonius. Savo klaid jis niekuomet nepripaindavo, ir vargas
tam, kas rydavosi suabejoti jo teisumu. Antra vertus, jis b
davo nepaprastai santrus kritiku atveju ir niekuomet nesi
skubindavo daryti ivados, kad padtis beviltika, nors ligos
baigtis niekam nekeldavo joki abejoni. Uimprvu est toujours possiblel, mgdavo sakyti.
Sarko buvo garsiausias ano meto gydytojas. jo priimamj
Fobur en ermene sugudavo pacient i viso pasaulio, ir
jie danai laukdavo itisas savaites, kol patekdavo jo ven
tov - didiul bibliotek, kur jis sddavo prie lango. Sarko
buvo emo stoto, bet atletika krtin ir buliaus sprandas da
r j labai spding. Ibals, lygiai nuskustas veidas, ema
kakta, altos verianios akys, erelika nosis, goslios iaurios
1V isu om et gali atsitikti kas nors nen u m atyto (pranc.).

K n y g a apie S an M ik e l

22 5

lpos - tikra romn imperatoriaus kauk. Kai jis supykdavo,

akyse suaiaruodavo tio ugnels, ir tie, kuriuos perverdavo toks vilgsnis, vargu ar j kada umirdavo. Jo balsas buvo
valdingas, kietas, danai sarkastikas. Maos glebios rankos
paspaudimas buvo nemalonus. Tarp savo koleg jis maai tu
rjo biiuli, ligoniai jo bijodavo lygiai kaip ir asistentai, ku
riuos jis retai tepadrsindavo velniu odiu, nors nemonikai
apkraudavo darbu. Jis buvo abejingas savo ligoni kanioms
ir, nustats diagnoz, daugiau jais nesidomdavo iki skrodi
mo dienos. Tarp asistent jis turjo numyltini, kuriems pa
ddavo ikilti, nors danai jie visai nebdavo to verti. Vienas
utariamasis Sarko odis nulemdavo bet kurio egzamino ar
konkurso rezultat; faktikai jis buvo vienvaldis viso medici
nos fakulteto viepats.
Kaip ir visi nerv lig specialistai, jis buvo apsuptas itisos
gvardijos gerbj - neurastenik moter, dievinani savo
ideal. Laim, jis buvo visikai abejingas dailiajai lyiai. Vie
nintelis jo poilsis po nenutrkstamo darbo buvo muzika. Ket
virtadieniais jis rengdavo muzikos vakarus, kuriuose buvo
draudiama net usiminti apie medicin. Labiausiai jis mgo
Bethoven. Jis labai myljo gyvulius ir kiekvien ryt, neran
giai ilips i savo lando vidiniame Salpetrijero kieme, isit
raukdavo i kiens gabal duonos dviem seniems savo rosinantams. Vos usiminus apie sport ar gyvuli udym, jis
bematant nutraukdavo kalb, o angl nemgo, man rodos,
tik dl to, kad nekent lapi mediokls.
Profesorius Potenas, kartu su Sarko, buvo laikomas garsiau
siu to meto Paryiaus gydytoju. Sunku bt rasti tokius skir
tingus mones kaip tuodu yms daktarai. Didysis Nekerio
ligonins klinicistas buvo labai paprastas, nespdingos ivaiz
dos mogelis, kurio niekas nebt pastebjs minioje, tuo tar
pu Sarko povyza ir tkstantinj minioj bt kiekvienam kri
tusi akis. Palyginus su ymiuoju kolega, Potenas, vilks senu
Prastai pasitu varku, atrod beveik nuskurs. Jis buvo ni
raus veido, kalbjo maai, sunkiai tardamas odius. Visi Ii-

226

A xel M unthe

goniai j dievino, o jam ir turtuoliai, ir vargai buvo absoliuiai

lygs. Didiulj savo ligoninj jis inojo vis aliai vieno paciento pavardes, meiliai tapnodavo per skruostus tiek jauniems,
tiek seniems, su begaliniu kantrumu klausydavo j negalavi
mo istorij ir danai i savo kiens mokdavo u skanumynus,
kuriais nordavo juos palepinti. Neturtingiausius ligonius jis
apirdavo lygiai taip pat kruopiai ir atidiai kaip ir kilmin
giausias personas bei milijonierius. O jam nestigdavo nei vie
n, nei antr. Fenomenaliai jautri jo klausa, rods, pagaudavo
menkiausi plaui ar irdies sutrikimo poym. Mano many
mu, niekas niekuomet neinojo geriau u j, kas dedasi kito
mogaus krtinj. Jei a t imanau apie irdies ligas, tai tik
jo dka. Profesorius Potenas ir Geno de Miusi buvo beveik vie
ninteliai daktarai konsultantai, kuriuos drsdavau kreiptis pa
tarimo, gydydamas neturting ligon.
Treias buvo profesorius Tijo, garsusis chirurgas. Jo Otel Dj
klinika buvo tvarkoma taip pat kaip ir Poteno klinika Nekerio
ligoninj; visiems savo pacientams jis buvo kaip tvas, ir juo
skurdesn bdavo j ivaizda, juo labiau jis jais rpindavosi.
Niekuomet nebuvau turjs geresnio u j mokytojo, o jo To
pografin anatomija" - geriausias veikalas, paraytas ia tema.
Jis buvo nuostabus chirurgas ir visuomet visus tvarstymus atlik
davo pats. Tiesi paprasta laikysena ir ydros akys dar j pana
iauriet, bet i tikrj jis buvo bretonas. Man jis buvo neapsa
komai malonus ir kantriai paksdavo visas mano ydas, o j
man nestigo; anaiptol ne jo kalt, kad netapau geru chirurgu.
Bet ir taip u daug k turiu bti jam dkingas; esu sitikins,
net ir u tai, kad galiu vaikioti abiem kojom. Manau, vertt
jums tarp kita ko papasakoti i istorij.
* * *

T ilg kart vasar temptai dirbau be jokio poilsio, ir mane

visai nukamavo nemiga ir neatskiriamas jos palydovas - nusi
minimas. Pacientai mane erzino, visi nervino, o atjus rude
niui, net flegmatikas biiulis Norstremas nebegaljo mans

K n y g a apie S an M ik e l

227

paksti. Kart, kai mudu pietavom, jis pareik, kad a galu

tinai ieisiu i rikiuots, jei tutuojau neivaiuosiu bent trim
savaitm pailsti koki nors vsi viet. Kapryje per karta,
geriausiai man tinkanti veicarija. A visuomet lenkdavau
galv prie did savo biiulio imintingum. inojau, kad jis
sako ties, nors ir laikosi klaidingos prielaidos. Ne nuo persidirbimo, o visai nuo ko kito jauiausi taip apgailtinai, bet
apie tai ia nekalbsim. Po trij dien jau buvau Cermate ir
nedelsdamas pasiryau sitikinti, ar gyvenimas vir aminj
sniegyn linksmesnis negu j papdj. Ledkirtis tapo mano
naujuoju aislu sename lemtingame aidime tarp Gyvybs ir
Mirties. Pradjau nuo to, kuo dauguma alpinist baigia - nuo
Materhorno. Prisiris virve prie ledkirio, vis nakt per p
g praleidau ant nuoulnios uolos, nedaug didesns u mano
valgomj stal, po rstaus kalno ketera. Susidomjau, igir
ds i dviej savo vadov, kad mes tabaluojam, prisitvirtin
prie tos paios uolos, nuo kurios per pirmj Vimperio kopim
Hedou, Hadzonas, lordas Frensis Daglesas ir Mielis Kro nu
garmjo i keturi tkstani pd aukio ant Materhorno
ledyno. vintant aptikome Burkhard. Nukrapiau viei
snieg nuo jo veido, ramaus ir sustingusio, tartum mieganio
mogaus. Jis buvo negyvai suals. Kalno papdj pasivijome
du jo vadovus - jie temp apdujus jo draug Devis, kur
buvo igelbj, rizikuodami savo gyvybe.
Po keli dien paniurs milinas rekhomas pavaiino sib
rovlius prasta akmen lavina. Ms ji nekliud, bet vis dl
to tai buvo puikus metimas, turint galvoje tok atstum: uolos
nuolaua, galinti sudauyti ipulius katedr, nudardjo per
kokius dvideimt ingsni nuo ms. O dar po keli dien,
kai tolim sln nuda pirmieji auros spinduliai, susiavju
sios ms akys ivydo Jungfrau, besirengiani baltutliais snie
go rbais. Po baltu ydu vos pastebimai viet jos skaists rausvi
skruostai. Tutuojau nusprendiau veikti burtinink. I
pradi atrod, kad ji pasakys taip, bet kai panorau nusi
skinti nuo jos skraists kratelio kelis edelveisus, ji, miai

228

A xe l M unthe

susidrovjusi, pasislp u debesio. Kad ir kaip stengiausi, nie

kaip nepavyko pasiekti mylimosios. Juo labiau prie jos arti
naus, tuo labiau ji nuo mans tolo. Veikiai rko ir miglos
ydas, nutviekstas rini sauls spinduli, visai paslp j
nuo ms, kaip ugnies ir dm udanga paskutiniame Valkirijos44 veiksme apgaubia skaisij jos seser Brunhild. Se
na ragana, kuri nelyginant aukl stropiai saugojo graij mer
gel, viliojo mus vis toliau ir toliau nuo tikslo ir klaidino tarp
nyki uol ir iojjani praraj, kiekvien akimirksn tyko
jani mus praryti. Netrukus vadovai pareik, kad paklydo
ir nieko kito nelieka, kaip kuo greiiausiai grti tenai, i kur
atjom. Nugalt, kamuojam meils, vadovai temp mane
sln, priri prie tvirtos virvs. Nieko nuostabaus, kad buvau
nusimins: tais metais jau antr kart mane atstm jauna
moteris. Taiau jaunyst puikiai gydo irdies aizdas. Tereikia
numigti, kad atvst galva, ir vl jautiesi sveikas. Miegas,
deja, mans nem, bet, laim, nuovokos nepraradau.
Kit sekmadien - atsimenu net dat, nes tai buvo mano
gimimo diena - usirkiau pypk Monblano virnje, kur,
anot mano vadov, dauguma alpinist iopioja, gaudydami
or. Tai, kas atsitiko t dien, esu apras kitur, bet tos kny
gels nebegalima gauti, tad reiks jums vl papasakoti ia,
kad suprastumt, u k turiu bti dkingas profesoriui Tijo.
Kopti Monblan iem ar vasar palyginti lengva, bet tik
kvailys gali rytis kopti j ruden, dienos saulei ir nakties
alnoms dar nespjus sutvirtinti plaiuose kalno laituose
vieio sniego. Alpi karalius ginasi nuo sibrovli sniego gri
timis, kaip Srekhomas - akmen lavinomis.
Kai Monblano virnje usirkiau pypk, buvo priepiei
metas. Visi usienieiai Samoni viebuiuose pasikeisdami ste
bjo pro ironus tris muses, ropinjanias po balt kepur
ant seno kaln karaliaus galvos. Kol jie pusryiavo, mes kas
ms per snieg tarpeklyje po Mon Modi, ir netrukus jie vl
mus pamat pro savo ironus ant Gran Plato. Visi tyljome,

K n y g a a pi e S a n M i k e l

229

nes inojom, kad net nuo balso skambesio gali kilti gritis.
Staiga Buasonas atsigr ir parod ledkiriu juod ruo,
lyg kokio milino ranka nubrt baltame laite.
Wir sind alle verloren\ - sunabdjo jis, ir t pat akimirksn beribis sniego laukas trko pusiau ir, baisiausiai dundda
mas, nugarmjo emyn, pasiutusiu greiiu nubloks mus atkalnn. A nieko nejauiau, nieko nesupratau. Staiga tas pats
refleksinis impulsas, kuris garsiajame Spalancamo bandyme
privert begalv varl pakreipti kojyt ton vieton, kuri bu
vo duriama adata, tas pats impulsas paskatino didel paslik
gyvul reaguoti veriam skausm - a pakliau rank ir prisi
djau prie sueisto pakauio. Rusenantis periferinis pojtis
paadino mano smonje savisaugos instinkt, tveriant ilgiau
siai. Beviltikai temps visas jgas, pradjau kapstytis i po
sniego dangos, po kuria buvau palaidotas. Aplink spindjo
melsvo ledo sienos, o vir galvos praraj, kurion mane buvo
nublokusi gritis, pro ply skverbsi dienos viesa. Keista,
bet pamenu, kad visai nejauiau baims ir neturjau jokios
nuovokos apie praeit, dabart ir ateit. Paskui pajutau, kaip
atbukusiose smegenyse siieb kakoks neapiuopiamas noras
ir, pamau stiprdamas, galiausiai pasiek smon. Tai buvo
seniai pastamas noras, sena mano svajon, nenumaldomas
smalsus trokimas suinoti apie Mirt visk, k manoma apie
j inoti. Pagaliau man pasitaik proga - jei tik, aiku, pavyks
neprarasti nuovokos ir nesudrebjus pavelgti jai tiesiai akis.
inojau, kad ji ia pat, beveik tariausi mats, kaip artinasi
prie mans, apsigaubusi ledo drobule. K ji man pasakys? Ar
ji bus iauri ir nepermaldaujama, ar pasigailjusi paliks ra
iniai gulti sniege, kol sualsiu, umigs aminu miegu? Nors
ir labai netikima, bet neabejoju, kad kaip tik i paskutin
mano smons provaist, is atkaklus noras painti Mirt ir
igelbjo man gyvyb. Staiga pajutau, kaip pirtai spaudia
ledkirt, pajutau, kad liemen juosia virv. Virv! O kur abuMes visi uv (vok.).

230

A x e l M unthe

du draugai? Visu smarkumu patraukiau save virv, kakas

j timpteljo, ir i sniego ilindo juoda barzdota Buasono gal
va. Jis giliai atsikvp, tutuojau grieb u juosianios j vir
vs ir itrauk i kapo apsvaigus savo draug.
- Per kiek laiko mogus negyvai sula? - paklausiau.
Guvios Buasono akys apmet ms kaljimo sienas ir su
stojo ties siauru lediniu tilteliu, kuris nelyginant gotikos ka
tedros kontraforsai jung nuoulnias plyio sienas.
- Jei turiau ledkirt ir galiau usiropti ant to tilto, tar jis, - tada, manau, pavykt ikirsti ang.
Padaviau jam savo ledkirt, kur mlungikai buvo siki
b mano pirtai.
- Dl Dievo, nejudkit! - kartojo Buasonas, atsistojs kaip
akrobatas man ant pei, nuo kuri vienu uoliu uoko ant
ledinio tilto vir ms galv. Kabindamasis rankomis nuoul
nias sienas, jis pamau isikirto keli vir, o paskui u virvs
itrauk i plyio ir mane. Vargais negalais itempm ir kit
vadov, kuris dar nebuvo atsipeikjs.
Gritis buvo nulavusi visus orientyrus, mes trise turjom tik
vien ledkirt, galint apsaugoti nuo garmjimo kok ply, ap
net vieiu sniegu. Ir vis dlto po vidurnakio nusigavome iki
lnos, o tai, anot Buasono, buvo dar didesnis stebuklas negu
isigelbjimas i prarajos. Lna buvo beveik uversta sniegu, ir,
nordami patekti vidun, turjom imuti stoge skyl. Staia gal
va suvirtome ant grind. A iki paskutinio lao igriau i lem
puts gaii alyv, o Buasonas, prapjovs peiliu sunkius alpinisto
batus, m man trinti sniegu nualusias kojas. Gelbjimo grup,
ivykusi i Samoni ir vis ryt veltui iekojusi ms lavon gri
ties kelyje, pagaliau rado mus lnoje, kietai mieganius ant
grind. Kit dien, paguld mane ieno veim, nugabeno
enev ir ten sodino naktin Paryiaus ekspres.
Kai kit ryt lubavau Otel Dj operacin, profesorius
Tijo, baigs vien operacij, plovsi rankas kitai. Nums man
nuo koj vat, jis, kaip ir a, apstulbs spyr akis mano p
das - jos buvo juodos it negro.

K n y g a apie S a n M i k e l

231

- Sacr Sudois\ i kur, po galais, tu atsidanginai? - su

griaudjo profesorius.
Gerairds mlynos jo akys irjo mane su tokiu susirpi
nimu, jog man pasidar gda. Pasakiau, kad buvau nuvaia
vs pailsti veicarij, kad kalnuose mane itiko nelaim,
nuo kurios neapsaugotas joks turistas, ir kad man labai n e
malonu, jog tenka profesori trukdyti.
- Mais c est lui, - suuko vienas asistentas, - pour sr c'est
lui!2
Isitrauks i palaidins kiens Figaro", jis perskait gar
siai telegram i Samoni apie tai, kaip stebuklingu bdu isi
gelbjo vienas usienietis ir du jo palydovai, kuriuos, leidiantis
nuo Monblano, ugriuvo lavina.
- Nom de tonnerre! Nom de nom de nom! Fichemoi la paix,
sacr Sudois, qu est-ce que tu viens faire ici, va-t en lAsile StAnne, chez les fous!3 Leiskit jums pademonstruoti lapi krato
lokio kiau, - toliau kalbjo jis, tvarstydamas bjauriai sualot
mano virugalv. - Toks baisus smgis bt apgluins dram
bl, o jam ir kiauas neskilo, net smegenys nesutrenktos! Kam
taip toli vainti - Samoni! Geriau uliptum N otr Dam
bokto virn ir oktum aikt prie ms langus - vis tiek
tau negresia joks pavojus, jei nukrisi ant galvos!
Man visuomet bdavo be galo smagu, kai profesorius im
davo i mans aipytis. Tai buvo neabejotinas poymis, kad
esu jo malonj. Norjau tuoj pat vaiuoti Vilj aveniu, bet
profesorius Tijo pasak mans, kad man bt geriau kelias
dienas pagulti atskiroj palatoj ligoninje. Neabejoju, jog bu
vau blogiausias Tijo mokinys, taiau jis vis dlto buvo pakan
kamai imoks mane chirurgijos, kad suprasiau, jog nori am
putuoti man pdas. Penkias dienas jis po tris kartus ateidavo
1Prakeiktas vede

(pranc.).
I k t tai jis, inom a, jis! (Pranc.)
Kad j kur griausmas! Po imts velni! A tsikabink n u o m ans, prakeiktas

svede! Ko tu ia atsivilkai, nedinkis v en to s A n o s ligonin pas pamilius!

(Prane.)

232

A x e l M unthe

apirti man koj, o et dien jau guljau ant savo sofos

Vilj aveniu - pavojus buvo prajs. Ir vis dlto buvau iau
riai nubaustas: iguljau eias savaites ir pasidariau toks ner
vingas, jog turjau parayti knyg, - nebijokit, ji seniai ipar
duota. Dar mnes strapaliojau su dviem lazdom, o paskui
visai pasveikau.
Mane iurpas nukreia vien pagalvojus, kas bt atsitik,
jei biau pakliuvs rankas kuriai kitai t dien Paryiaus
chirurgijos ymybei. Senasis tvukas Ri, darbavsis kitame
Otel Dj sparne, bt neabejotinai mane numarins, nes gang
rena ir kraujo ukrtimas, kurie siaut viduramikoje io chi
rurgo klinikoje, buvo jo specialyb. Garsusis profesorius Peanas, baisus en Luji ligonins msininkas, bematant man bt
nurs abi kojas ir numets ant krvos nupjaut rank ir
koj, pustuzinio kiauidi, gimd ir augli, suverst ant
grind jo operacinj, kur kraujas liejosi kaip skerdykloje.
Paskui didiulm raudonom rankom, nenusiplovs nuo j
mano kraujo, jis mikliai kaip fokusininkas bt stvrs peil
naujai aukai, dl nepakankamos narkozs tebeturiniai da
l smons, kol kitos, gulinios ant netuv ir laukianios
savo eils, kaukt i siaubo. Baigs tokias masines skerdy
nes, Peanas nusiluostydavo nuo kaktos prakait, nusi
braukdavo krauj ir plius, ulajusius ant baltos liemens ir
frako - jis visuomet operuodavo su vakariniais rbais, - pasa
kydavo: Voil pour aujourdhui, Monssieurs!1 ir, iskubjs i
operacins, pramatniu lando dumdavo privai savo kli
nik Sant gatvje perskrosti pilv pustuziniui moter, ku
rias grandiozin reklama suvarydavo pas j kaip bejges avis
La Vilets skerdykl.

1iai dienai pakaks, ponai! (Pranc.)

Atuonioliktas

skyrius

SALPETRIJERAS

Retai tepraleisdavau garsisias profesoriaus Sarko Leons du

M ardi1 Salpe trijere, kurios tuo metu daugiausia buvo skiria
mos jo grande hystrie2 ir hipnozei. Didiul auditorija bdavo
sausakima vairiausio plauko publikos i viso Paryiaus raytoj, urnalist, garsi aktori - tiek vyr, tiek moter,
elegantik demimondo dam; visi deg patologiniu smalsu
mu savo akimis pamatyti stulbinamus hipnozs stebuklus, be
veik umirtus nuo Mesmerio ir Breido laik. Kaip tik per
vien toki paskait susipainau su Gi de Mopasanu, jau igar
sjusiu savo Pampukau ir neumirtamais Telj namais". Mu
du itisas valandas nekdavom apie hipnoz ir vairias psi
chikos ligas, jis atkakliai stengsi igauti i mans visk, nors tai buvo labai nedaug, - k apie jas inojau. Taip pat
smulkmenikai klausinjo apie pamiim - tuo metu jis rinko
mediag iurpiajai savo knygai Oria", kurioje taip tikrovikai
pavaizdavo tragik savo ateit. Kart jis net buvo su manim
nuvaiavs profesoriaus Bernheimo klinik Nansi, kuri man
padjo praregti ir suprasti, kokia klaidinga Salpetrijero mo
kyklos paira hipnoz. Paskui, Mopasano pakviestas, dvi
dienas praleidau jo jachtoje. Puikiai prisimenu, kaip vis nakt,
kol Mielasis draugas" stovjo imets inkar Antib uoste,
sdjom maajame jachtos salone ir kalbjoms apie mirt. Mo
pasanas bijojo mirties ir sak beveik nuolat apie j galvojs.
A n tra d ieniop ask aitos (pranc.).
Didioji isterija (pranc.).

234

A xe l M unthe

Jis smulkmenikai klausinjo apie vairius nuodus, apie tai, ar

greitas, ar skausmingas j veikimas. Ypa primygtinai kaman
tinjo mane apie mirt jroje. Pasakiau, kad, mano manymu,
tokia mirtis be gelbjimo diro palyginti lengva, bet su gelbji
mo diru turbt pati sunkiausia. Ir dabar matau, kaip nirus jo
vilgsnis nukrypo gelbjimo dirus, sukabintus prie kajuts du
r, ir kaip jis pasak i ryto imesis juos jr. Paklausiau, ar
tik jis nesirengia nugramzdinti ms dugn, plaukiant, kaip
buvo sutarta, Korsik? Valandl jis sdjo tyldamas.
Ne, - galiausiai tar jis ir pridr, kad vis dlto nort
numirti moters glbyje.
Pasakiau, jog gyvendamas taip kaip dabar, jis neabejotinai
gali tiktis, kad is noras isipildys.
Man bekalbant, pabudo pusiau apdujusi Ivona, papra dar
bokalo ampano ir vl umigo, padjusi galv jam ant keli.
Tai buvo atuoniolikmet baleto okja, subrandinta Didiosios
Operos ukulisyje kokio nors seno lbautojo glamoni, o da
bar Mielojo draugo" jachtoje, baisaus savo meiluio glbyje,
bejgikai riedanti visik prat. inojau, kad jai nebegali
padti joks gelbjimo diras ir kad ji nebt jo musi, jei ir
biau pasils. inojau, kad kartu su savo knu ji atidav ir
ird tam nepasotinamam patinui, kuriam tebuvo reikalingas
jos knas. inojau, koks jos laukia likimas, - ne j pirm
maiau itaip miegani, padjusi galv jam ant keli. Kiek
jis atsak u savo veiksmus - tai jau kitas klausimas. Baim,
dien n a k t k a n k in a n ti nerim stan ias jo sm egenis, jau
msiojo akyse. Jau tuomet neabejojau, kad jis pasmerktas
mogus. inojau, jog subtils jo paties Pampukos" nuodai
jau buvo pradj griauti nuostabias jo smegenis. O jis ar ino
jo? Danai pagalvodavau, kad taip. Jo A nt vandens" ran
kratis guljo prie mus ant stalo, jis k tik buvo man paskai
ts kelet skyri; mano manymu, tai buvo geriausia i vis jo
knyg. Jis dar kartligikai kr vien edevr po kito, dirgin
damas jautrias savo smegenis ampanu, eteriu ir kitais nar
kotikais. Nesibaigiantis srautas moter, kuri jis rasdavo bet

K n y g a apie S a n M i k e l

235

kur, pradedant Fobur en ermenu ir baigiant bulvarais, aktors, okjos, midinets, grizets, paprasiausios paleistuvs - dar labiau pagreitino io Taureau triste1q, kaip j vadino
biiuliai, prat. Jis nepaprastai didiavosi savo pasisekimu ir
nuolat usimindavo apie paslaptingas auktosios visuomens
damas, kurias itikimas tarnas Fransua leidia jo but Klozelio gatvje. Tai buvo pirmas prasidedanios didybs manijos
simptomas. Jis danai atvaiuodavo Vilj aveniu, ubgdavo
laiptais ir, atsisds kambario kampe, tyldamas smeigdavo
mane liguistas, man taip gerai pastamas akis. Danai, atsi
stojs prie idin, kelias minutes dmiai irdavo veidro
d, lyg matydamas jame svetim mog.
Kart jis man pasakojo, kad vien dien, kai sdjo prie
raomojo stalo, niks naujj savo roman, labai nustebo,
pamats, jog nepaisydamas tarno grieto budrumo, kabinet
jo kakoks nepastamas mogus. Nepastamasis atsisdo
prieais kitoj stalo pusj ir pradjo jam diktuoti tai, k jis pats
ketino rayti. Jis jau buvo beskam bins Fransua, kad is
iprayt atjn, tik staiga pasibaisjs pamat, jog tas ne
pastamasis - jis pats.
Po keli dien stovjau alia jo Didiosios Operos ukulisyje
ir irjau, kaip panel Ivona oka padekatr, vogiomis ypso
dama savo meiluiui, kuris nenuleido nuo jos spindini aki.
Paskui, nors jau buvo vlu, nuvaiavome nedidel elegantik
butuk, kur Mopasanas neseniai buvo jai inuomojs, ir pava
karieniavome. Ivona nusiplov nuo veido daus, ir a nusigan
dau, ivyds, kaip ji iblyko ir sunyko nuo to laiko, kai pirm
kart buvau mats j jachtoje. Ji pasak okdama visuomet uos
tanti eter, - niekas taip puikiai nepakelis tonuso kaip jis visi j balete uost eter, net pats Monsieur le Directeur du Corps
de Ballet2. (I tikrj, prajus daugeliui met, savo akimis
maiau, kaip jis nuo to mir savo viloj Kapryje.)
1Lidnasis bulius

(pranc.).

' Ponas kordebaleto direktorius (pranc.).

236

A xe l M unthe

Mopasanas pasiskund, kad Ivona pernelyg sulysusi, be per

stojo kosti ir trukdo jam nakt miegoti. Kit ryt, jo praomas,
apirjau Ivon vieno plauio virn jau buvo smarkiai
paeista. Pasakiau Mopasanui, kad jai reikalingas visikas po
ilsis, ir patariau isisti j iemai Man ton. Jis atsak mielai
visk dl jos padarysis, tuo labiau kad liesos moterys jam n e
patinkanios. Ji kategorikai atsisak vaiuoti, pareikusi, jog
geriau mirs, negu isiskirs su juo. T iem per j nestokojau
rpesi, taip pat ir nauj pacieni. Viena po kitos Vilj
aveniu m lankytis jos draugs, kad slapta jas apiriau, teatro gydytoj jos bijodavo kreiptis, nes jis bt udrauds
joms okti ir tuo paiu perpus sumains alg. Baleto ukuli
siai man buvo visai naujas pasaulis ir gan pavojingas neprity
rusiam tyrintojui, nes, deja, ios jaunos vaidiluts aukodavo
savo jaunysts vainiklius ne tik ant deivs Terpsichors au
kuro. Laim, i mano Olimpo j Terpsichor buvo iguita, nu
skambjus paskutiniam Gliuko akonos" ir Mocarto Me
nueto" akordams, o tai, kas paliko, mano akimis irint, buvo
ne kas kita, kaip paprasta akrobatika. Bet to nebuvo galima
pasakyti apie kitus ukulisi lankytojus. Tiesiog negaldavau
atsistebti, kaip lengvai n e te n k a pusiausvyros sukrio
donuanai, irdami pusnuoges merginas, kurios j ilaiko
net okdamos ant pirt gal.
Po pirmo kraujavimo Ivonos bkl pasidar labai rimta. Kaip
visi raytojai, vaizduojantys mirt ir kanias, Mopasanas n e
mgo matyti j i arti. Ivona be perstojo gr uvies taukus,
kad tik papilnt, nes inojo, jog mylimajam nepatinka liesos
moterys. Bet viskas buvo veltui, ir netrukus i jaunatviko jos
groio beliko tik nuostabios akys, spindinios nuo kario ir
eterio. Mopasano pinigin tebebuvo jai atvira, bet rankos jau
glamonjo jos draug. Ivona likteljo varovei veid sie
ros rgties, bet, laim, beveik pro al. Jai pavyko atsipirkti
dviem mnesiais kaljimo: padjo Mopasano pastangos (jis bu
vo labai takingas mogus) ir mano paymjimas, kad jai beli
ko gyventi vos keli mnesiai. Paleista i kaljimo, ji atsisak

K n y g a apie S a n M i k e l

2 37

grti savo but, kad ir kaip Mopasanas pra, ir dingo neitirtose didiulio miesto gelmse kaip mirtinai sueistas vris,
kuris prie nugaidamas lenda kok nors urv, kad niekas jo
nematyt.
Visai atsitiktinai pamaiau j po mnesio. en Lazare, kur
baigiasi vis puolusi ir bedali Paryiaus moter kani ke
lias. Pasakiau Ivonai, kad praneiu Mopasanui ir jis, be abejo,
tuoj pat j aplankys. Aikiai supratau, kad jai beliko gyventi
vos kelios dienos, todl ilgai nelaukdamas t pai popiet
nuvaiavau pas Mopasan.
Kaip visuomet, Fransua itikimai lyg Cerberis stovjo sar
gyboje, saugodamas savo pon nuo atjn. Veltui praiau
leisti - jam buvo grietai sakyta jokiu bdu nieko neleisti. Ir
vl paslaptinga dama, pagalvojau sau.
Beliko parayti kelet odi apie Ivonos bkl, o Fransua
paadjo tuoj pat perduoti laikel savo ponui. Neinau, ar jis
gavo laikel, ar ne, greiiausiai ne, kaip ir a pats esu links
manyti, nes Fransua visuomet stengdavosi apsaugoti mylim
pon nuo nemalonum, susijusi su moterimis. Kai kit dien
atjau en Lazar, Ivona jau buvo mirusi. Vienuol man
pasakojo, kad vis ryt ji grainosi: pasida skruostus, susiuka
vo, net pasiskolino i gretimoj lovoj gulinios senos paleistu
vs raudon ilkin skarel, paskutin buvusios prabangos at
minim, ir prisideng ja sulysusius peius. Ji pasak vienuolei,
kad ateis jos Monsieur, ir vis dien nekantriai jo lauk, bet
Monsieur neatjo. I ryto j rado lovoj negyv - ji buvo igru
si vis buteliuk chloralio.
Po dviej mnesi, atvyks Pasi, pamaiau Gi de Mopasa
n garsios daktaro Blano psichiatrijos ligonins sode. Pasir
ms ant itikimojo Fransua rankos, jis svaid Mil Sjjo"
mostu akmenukus gli lysv ir kalbjo:
irk, irk, jei tik palis, pavasar ia pridygs ma
Mopasaniuk.

Daugel met atspjamu laiku tyrinjau hipnoz, ir tie vaidinimai, rengiami Salpetrijere visam Paryiui", man atrod tik
absurdikas farsas, nevyks apgauls ir tiesos kratinys. Kai kurios i hipnotizuojamj buvo neabejotinai tikros somnambu
les ir pabudusios tiksliai atlikdavo visk, kas joms bdavo teig
ta miegant. Taiau daugelis buvo paprasiausios apgaviks,
kurios puikiai inojo, ko i j laukiama, ir su didiausiu malo
numu idarindavo vis akivaizdoje vairius triukus, mulkindamos tiek gydytojus, tiek irovus, - mat isteriks pasiymi
nepaprastu gudrumu. Jos bet kuri akimirk buvo pasiruousios
piquer une attaque\ vaizduodamos klasikj Sarko grande
hystrie, arc-en-ciel2 ir t. t. arba demonstruodamos jo tris gar
sisias hipnozs stadijas - letargij, katalepsij, somnambuliz
m, - sugalvotas paties Metro ir niekur kitur, kaip tik Salpet
rijere, beveik neaptinkamas. Vienos su malonumu uostydavo
amoniak, kai joms sakydavo, jog tai roi vanduo, kitos
graudavo anglies gabal, jeigu j pavadindavo okoladu, dar
kita ropodavo keturpsia, pasiutusiai lodama, kai jai teig
davo, kad ji uo, arba mosuodavo rankomis, tarsi skrisdama,
kai j paversdavo balandiu. O kai jai prie koj mesdavo pirti
n, teigdami, jog tai gyvat, ji pasikaiydavo sijon ir imdavo
klaikiai aukti. Buvo ir tokia, kuri vaikiodavo, laikydama
rankose cilindr, supdavo j ir meiliai buiuodavo, jeigu jai
sakydavo, kad tai jos kdikis.
Kone visos nelaimingos merginos, kurias nuo ryto ligi va
karo hipnotizuodavo gydytojai ir studentai, kiauras dienas b
davo pusiau smoningoje bklje, atbukusios nuo visokiausi
kvail taig, beveik netekusios nuovokos ir, be abejo, nega
ldamos kontroliuoti savo veiksm; anksiau ar vliau joms
visoms buvo lemta baigti dienas nerv lig palatoje, jei ne
pamili namuose.
1S uvaidinti priepuol (pranc.).
2 Didieji isterijos priepuoliai su lankais (pranc.).

K n y g a apie S an M ik e l

239

Nors tie ikilmingi vaidinimai, vykstantys kas antradien

auditorijoje, buvo nemoksliki ir neverti Salpetrijero, vis dl
to bt neteisinga nepripainti, jog ligonins palatose buvo
atliekamas rimtas daugelio dar neiaikint hipnozs reiki
ni tyrinjimas. Tuo laiku ir a pats, profesoriui leidus, dariau
domius bandymus hipnozs sugestijos ir telepatijos srityje su
mergina, kuri nuostabiai lengvai pasiduodavo taigai.
Jau tuom et smarkiai abejojau Sarko teorij teisingumu,
nors apakinti jo mokiniai ir publika priimdavo jas su tokiu
patiklumu, jog tai galima paaikinti tik savotika masine
hipnoze. Po paskutinio savo apsilankymo profesoriaus Bernheimo klinikoje Nansi a tapau, nors ir neinomu, bet siti
kinusiu alininku vadinamosios Nansi mokyklos, neigianios
Sarko teorijas. Salpetrijere kalbti apie Nansi mokykl tais
laikais buvo kone toks pat nusikaltimas, kaip eisti dideny
b. Pats Sarko baisiausiai tdavo vos paminjus profeso
riaus Bernheimo vard. Vienas jo asistentas, ariai mans
nekents, parod profesoriui Gazette des Hpitaux atspaus
dint mano straipsn, kur buvau paras, paskatintas pas
kutinio savo apsilankymo Nansi. Kelet dien Sarko atkak
liai mane ignoravo. Kiek vliau Figaro" pasirod nirtulingas
vieno ymiausi Paryiaus urnalist straipsnis, pasiraytas
pseudonimu Ignotus". Tas straipsnis smerk vieus hipno
zs demonstravimus Salpetrijere, vadindamas juos pavojin
gais ir nevykusiais vaidinimais, kurie neturi jokios moksli
ns verts ir nedaro garbs didiajam Salpetrijero Metrui.
Kakas parod t straipsn Sarko per rytin vizitacij, ir ma
ne apstulbino tulinga pagiea, kuri jam sukl paprasiau
sias laikraio straipsnis: mano manymu, bt buv kur kas
oriau visai j nereaguoti. Sarko mokiniai labai pavyddavo
kits kitam, nelenkdami, aiku, ir mans. Neinau, kieno tai
buvo prasimanymas, bet netrukus pasibaisjs suinojau, jog
sklinda gandas, kad kaltinamuosius faktus savo straipsniui
Jgnotus" gavs i mans. Sarko net neusimin man apie
tai, bet nuo tos dienos visai pasikeit, ir a netekau jo pa

240

A xe l M unthe

lankumo. O paskui mane itiko smgis - vienas skaudiau

si smgi mano gyvenime. Likimas paspend man spstus, o
a per kvail impulsyvum beregint juos kliuvau.
Vien sekmadien, ieidamas i ligonins, pamaiau vidi
niam kieme ant suoliuko po platanais du senus valstieius.
Nuo j padvelk kaimo oru, sodo, lauk, karvids kvapais, ir
man buvo malonu juos irti. Paklausiau, i kur jie atvyko
ir k ia veikia. Senukas ilga mlyna palaidine pridjo rank
prie berets, senut dailiu baltu kyku meiliai man ypteljo ir
padar reverans. Jie pasak atvyk t ryt i savo kaimo Nor
mandijoje aplankyti dukters, kuri jau treti metai dirbanti Salpetrijero virtuvje ind plovja. Tai esanti labai gera vieta,
kuri jai parpinusi viena j kaimo vienuol, ligonins virjos
padjja. Bet ir fermoje netrkst darbo - dabar jie laik tris
karves ir eias kiaules, todl ir nusprend parsiveti dukr
namo: ji labai stipri ir sveika mergina, o juodu jau sensta ir
nebegali vieni vis darb nudirbti. Itis nakt juodu vaiav
traukiniu ir taip pavarg, jog atsisd ant suoliuko pailsti.
Gal a maloniau jiems parodyti, kur virtuv? Atsakiau, kad
reikia pereiti tris kiemus, o paskui per ilgiausius koridorius, ir
pasisiliau juos palydti ir padti surasti dukter. Vienas Die
vas teino, kiek ind plovj dirbo toj milinikoj virtuvj,
kur buvo gaminamas valgis kone trims tkstaniams moni!
Mes nujom spariu ingsniu barak, kur buvo virtuv. Se
nut nenutildama pasakojo man apie savo obelis, bulvi der
li, kiaules, karves ir nuostab jos paios spaudiam sr. Po
to isitrauk i pintins nedidel fromage de crme1 - atveusi
j Zenevjevai, bet labai diaugtsi, jei neatsisakyiau paimti.
Kai ji dav man sr, atidiai pavelgiau jai veid.
O kiek Zenevjevai met?
K tik sukako dvideimt.
Ar ji viesiaplauk ir labai daili?
1Grietininis sris (pranc.).

K n y g a apie S a n M i k e l

241

- Tvas sako, kad mes kaip du vandens laai, - atvirair

dikai paaikino senoji motina.
Senukas linkteljo, patvirtindamas jos odius.
- O js tikrai inot, kad ji dirba virtuvje? - paklausiau,
nejuiom sudrebjs, ir dar kart dmiai pairjau rauklt
senos moters veid.
Uuot atsaks, senukas pasiraus didiulje palaidins
kienje ir isitrauk paskutin Zenevjevos laik. A daug
met labai domjausi grafologija ir dabar vos mets ak ikart
atpainau keistai vingr ir naiv, bet nuostabiai raik brai,
kuris, atkakliai lavinant automatinio raymo gdius, pamau
tobuljo, kaip man paiam teko stebti.
- ionai, - tariau ir nusivediau juos tiesiai ventos Ag
niets palat - didiosios isterijos" skyri.
Zenevjeva sdjo ant ilgo stalo vidury palatos, nukorusi ko
jas, apmautas ilkinm kojinm, ir laik ant keli urnal Le
rire su savo atvaizdu pirmame puslapyje. alia jos sdjo Lizet, kita Salpetrijero vaigd. Koketikai suukuotus Zenev
jevos plaukus puo melsvas ilkinis kaspinas, ant kaklo r
jo dirbtini perl vrinys. Iblyk skruostai buvo parausvinti,
lpos nudaytos. Ji kur kas labiau panjo apsukri midinet, susiruousi ieiti pavaikioti po bulvar, negu ligon.
Zenevjeva buvo antradienio vaidinim primadona, vis ile
pinta ir ipaikinta, labai patenkinta savim ir savo padtim.
Abu senukai suglum irjo dukter. Zenevjeva met juos
abejing ir paik vilgsn, matyt, i karto j net nepainusi.
Staiga jos veidas m trkioti ir, suspigusi veriamu balsu, ji
griuvo ant grind, tampoma baisi konvulsij. Lizet bema
tant pasek jos pavyzdiu ir padar klasik lank". Paklususios
pamgdiojimo dsniui, kitos dvi isteriks, kurios guljo lovo
se, taip pat suvaidino priepuolius - viena pradjo konvulsyviai kvatoti, kita papldo aaromis. Siaubo apimti senukai
neteko ado, ir vienuols skubiai ived juos i palatos. Pasi
ejau tvus ant laipt ir palydjau iki suoliuko po platanais.

242

A xe l M unthe

Abudu buvo taip isigand, jog net negaljo verkti. Paaikinti tiems vargams valstieiams, kas atsitiko, buvo nelengva.
A ir pats neinojau, kaip j dukt, dirbusi virtuvje, atsidr
isteriki palatoje. Stengiausi kiek galdamas juos nuraminti
ir pasakiau, kad j dukt netrukus pasveiks. Motina apsiver
k, maos mirksinios tvo akuts piktai suaiaravo. tikinau
juos grti savo kaim ir paadjau, kad j dukt, kai tik bus
galima, parvaiuos namo. Tvas norjo tutuojau j pasiimti,
bet motina pritar man, pasakiusi, kad geriau tegul ji pabna
ligoninje, kol pasveiks - tikriausiai ji ia rpestingai gydo
ma. Dar kart paadjau kuo greiiau sutvarkyti su profeso
riumi ir klinikos direktorium i reikiamus formalumus, kad
enevjev, lydima ligonins slaugs, bt ileista namo, ir man
vargais negalais pavyko kalbti senukus ssti fiakr ir vaiuoti
Orleano stot, o i ten artimiausiu traukiniu savo kaim.
Kiaur nakt nesudjau aki - vis galvojau apie senukus. Kaip
itessiu savo paad? Puikiai inojau, kad kam kam, bet man
tai tikrai nedera kreiptis tuo reikalu Sarko. Taip pat gerai
inojau, jog savo noru Zenevjeva niekuomet nesutiks ivaiuo
ti i Salpetrijero ir grti kukli tv ferm. Ieitis, mano
manymu, buvo tik viena - nustelbti jos vali ir primesti jai
savj. inojau, kad enevjev nepaprastai lengva uhipnoti
zuoti. Daugyb kart ir a pats, ir kiti jai teigdavome, k ji
turi daryti pabudusi, ir ji visuomet vykdydavo ms sakymus
taip pat nenukrypstamai, kaip kad paleistas akmuo krinta
emn, ir kone su astronominiu tikslumu; be to, jai buvo b
dinga visika amnezija - pabudusi ji nieko neatsimindavo,
kas jai buvo teigta miegant. Papraiau klinikos direktori
leidimo tsti su enevjev pradtus telepatinius bandymus,
kurie tada buvo visuotinio dmesio centre. Jis pats labai do
mjosi ta problema, todl leido man kasdien po valand dirbti
niekieno netrukdomam jo kabinete ir palinkjo skms. Bet
a j apgavau. Pai pirmj dien gilios hipnozs metu tei
giau enevjevai, kad kit antradien ji nesikeis i lovos ir
neis auditorij, kad ji bjaurisi savo gyvenimu Salpetrijere ir

K n y g a apie S a n M i k e l

243

nori grti pas tvus. Vis savait kasdien jai kartojau t tai
g, bet nemaiau rezultat. Vis dlto kit antradien ji n e
nujo auditorij, ir vaidinimas dl to smarkiai nukentjo.
Man buvo praneta, kad ji peralo ir guli lovoje. Po dviej
dien utikau j vartani traukini tvarkarat; pamaiusi
mane, ji tutuojau sikio j kien, o tai buvo neabejotinas
visikos amnezijos poymis. Netrukus jai teigiau, kad ketvir
tadien, kai nebus bandym, ji nueis parduotuv ir nusi
pirks nauj skryblait. Kit ryt pamaiau, kaip ji didiuoda
masi rodo Lizetei savo pirkin. Dar po dviej dien jai buvo
pasakyta kit dien, dvylikt valand, kol seserys neios ant
ruosius pusryius, patyliukais ieiti i ventos Agniets pala
tos, prasmukti pro vartininko bdel, kai tas valgys, okti
fiakr ir vaiuoti tiesiai Vilj aveniu. Grs namo priiminti
ligoni, radau j sdini laukiamajame. Paklausiau, kaip ji
ia atsidr, ir ji labai sumiusi murmteljo, kad nort pa
matyti mano unis ir bedion, apie kuriuos jai buvau pasa
kojs. Rozali valgomajame pavaiino j kava, o paskui sodi
no fiakr ir liep vaiuoti ligonin.
Cest une belle fille, - tar Rozali ir, baksnodama sau pirtu
smilkin, pridr: - Mais je crois quelle a une araigne dans le
plafond. Elle ma dit quelle ne savait pas du tout pourquoi elle tait
venue ici1.
S io parengiamojo bandymo skm paskatino mane su p
rastu impulsyvumu rytis nedelsiant vykdyti savo plan. Po
dviej dien Zenevjevai vl buvo sakyta t pai valand ir
su tokiu pat apdairumu atvykti Vilj aveniu. Buvo pirma
dienis, ir a pasikvieiau pusryi Norstrem, nordamas tu
rti liudinink, jei kartais atsirast koki nenumatyt kebluni. Kai papasakojau jam savo plan, jis mane spjo dl galim
rimt nemalonum, nesvarbu, ar man pavyks, ar ne, nors jis
Pats neabejojo, kad Zenevjeva ivis neateis.
1Grai mergina. Bet a m anau, kad jai ne visi nam ie. Ji m an pasak pati n e i n a i
ti ko ia atjo (pranc.).

244

A x e l M unthe

- O jeigu ji kam nors pasipasakojo?

- Ji negali pasakyti to, ko pati neino. O kol laikrodis neimu
dvylikos, ji n neinos, kad turi vaiuoti Vilj aveniu.
- O ar negalima i jos to igauti hipnozinio miego metu? nenusileido jis.
- Tik vienas mogus sugebt j ikvosti - patsai Sarko.
Bet kadangi jis prisimena j tik per antradienio paskaitas,
atmetu i galimyb.
Be to, pridriau, dabar per vlu ginytis. Zenevjeva jau
tikrai ijo i ligonins ir po pusvalandio bus Vilj aveniu.
Laikrodis priekambaryje imu be penkiolikos pirm, ir a
nusprendiau, kad jis skuba; pirm kart mane suerzino m e
lodingi jo diai.
- Imesk i galvos t kvail hipnoz! - tar Norstremas, usi
degdamas stor cigar. - Ji taip tave apsdo, jog galiausiai ir
pats iprotsi, jei dar neiprotjai. A netikiu hipnoze - kelissyk
bandiau hipnotizuoti mones, ir niekuomet nepavykdavo.
- Jei tau bt pavyk, ir a ja nebetikiau, - atriau
piktai.
Pasigirdo skambutis. okau pats atidaryti dur. Atjo pa
nel Anderson, slaug, mano pakviesta pirmai valandai. Ji
turjo lydti Zenevjev namo - naktiniu ekspresu vaiuoti su
ja Normandij, pamusi i mans kaimo klebonui laik, ku
riame visk paaikinau ir praiau tbt sukliudyti Zenevjevai grti Paryi.
Vl atsisdau prie valgomojo stalo, nirtulingai rkydamas
vien papiros po kito.
- K dl viso to sako slaug? - paklaus Norstremas.
- Nieko nesako. Ji angl. Ji gerai mane pasta ir visikai
pasitiki mano sprendimais.
- Gaila, kad a negaliu to padaryti, - suniurnjo Norstre
mas, ipsdamas dm.
Kromvelio laikrodis ant idinio imu pus dviej, ir iur
pulingu tikslumu i vis kambari jam vieningai atsiliep pus
tuzinis senovik laikrodi.

K n y g a ap ie S a n M i k e l

245

Nepavyko, - flegmatikai tar Norstremas. - Tuo geriau

m u m s abiem - velnikai diaugiuosi, kad nebsiu veltas t
istorij.
T nakt nesudjau aki. kart neumigau ne dl senuk
valstiei, bet dl paios Zenevjevos. A buvau taip ilepin
tas pasisekimo, jog, patyrs pralaimjim, nebegaljau suval
dyti nerv. Kas gi atsitiko?
Kai kit ryt jau Salpetrijero auditorij, jauiausi kaip
nesavas. Sarko jau buvo pradjs eilin antradienio paskait
apie hipnoz, bet Zenevjevos nebuvo prastoje vietoje ant pa
kylos. Patyliukais ismukau i sals ir nujau budiniojo kam
bar. Vienas asistentas man papasakojo, kad ivakarse per
pusryius jis buvo pakviestas ventos Agniets palat, kur
rado Zenevjev katalepsins komos bklje, protarpiais tam
pom baisi konvulsij - toki jis dar niekad nebuvo mats.
Viena sesuo prie pusvaland buvo j uklupusi prie ligonins,
belipani fiakr. Mergina buvo taip susijaudinusi, jog vie
nuolei vos pavyko nuvesti j iki sargo bdels, o palat j
teko nete nuneti. Vis nakt ji beviltikai dausi kaip lau
kinis vris, besistengiantis itrkti i narvo, todl j turjo
apvilkti tramdomaisiais markiniais. Dabar, dav didel doz
bromo ir udj ant galvos ledo psl, j laiko urakin atski
roje palatoje. Niekas negals suprasti ios staigios permainos.
Pas j buvo nujs pats arko ir gal gale iaip taip umigds.
Mus pertrauk klinikos direktorius, kuris pasak iekojs ma
ns po vis ligonin. arko nors su manim pasikalbti, ir jam
pavesta nuvesti mane profesoriaus kabinet, pasibaigus pa
skaitai. Kol jom per gretimas laboratorijas, jis man nepasak
n odio. Paskui pasibeld duris, ir a paskutin kart gyve
nime jau gerai pastam nedidel Metro ventov. Kaip
Paprastai, arko sdjo savo krsle prie stalo, palinks ties
mikroskopu. Jis pakl galv ir dbteljo mane baisiomis aki
mis. Po to labai ltai, drebaniu i nirio emu balsu pasak,
kad a bandiau nusivilioti savo but jo klinikos ligon, jaun pakrikusi nerv mergin, neatsaking u savo veiksmus.

24 6

A xel Munthe

Ji pati prisipaino kart jau lankiusis pas mane, ir mano stonikas planas antr kart pasinaudoti jos bejgikumu sugriu
vo tik atsitiktinumo dka. Tai ess kriminalinis nusikaltimas,
ir jam reikt atiduoti mane policijai, bet i pagarbos ms
profesijai ir raudonam kaspinliui mano atlape jis pasitenkin
sis ivarydamas mane i savo klinikos - jis nenors mans
daugiau matyti.
Jauiausi lyg perkno trenktas, lieuvis prilipo prie gomu
rio, negaljau itarti n odio. Bet staiga supratau tikrj
lyktaus jo kaltinimo prasm, ir baim inyko. Piktai atsa
kiau, kad ne a, o jis su savo pakalikais praud valstiet mer
gin, kuri pereng ligonins slenkst stipri ir sveika, o ieis i
jos pamiusi, jei dar ilgiau ia pasiliks. A buvau pasirinks
vienintel man prieinam bd grinti j seniems tvams. Ir
labai gailiuosi, kad man nepavyko jos igelbti.
Asse?:, Monsieur!1 - suriko jis ir, pasisuks klinikos di
rektori, pasak nuvesti mane iki bdels ir perduoti jam Sarko
sakym niekuomet daugiau neleisti mans ligonin. Ir dar
pridr, kad jeigu jis nra pakankamai autoritetingas paalinti
mane i savo klinikos, tada kreipsis Assistance Publique. Pas
kui atsistojo ir ltu sunkiu ingsniu ijo i kambario.

1Uteks, pone! (Pranc.)

Devynioliktas

skyrius

HIPNOZ

Garss vaidinimai Salpetrijero paskait salje, dl kuri t

syk patekau Sarko nemalonn, jau seniai pasmerkti vis moks
linink, rimtai tyrinjani hipnozinius reikinius. Sarko au
toritetas buvo toks didelis, kad jo sukurtom is hipnozs
teorijomis aklai vadovavosi visa gydytoj karta, ir nors dabar
jos atmestos, bet daugiau kaip dvideimt met trukd painti
t reikini esm. Dabar kone visos Sarko hipnozs teorijos
yra mokslo paneigtos. Hipnoz - anaiptol ne dirbtinai sukelta
neuroz, kaip jis tvirtino, bdinga tik isterikiems, silpnava
liams, didesnio jautrum o ar pakrikusi nerv monms.
Prieingai. Isterikus paprastai sunkiau uhipnotizuoti negu su
sivaldanius ir psichikai sveikus mones. Protingus, stiprios
valios ir valdingus individus lengviau uhipnotizuoti negu kvai
lus, bukagalvius, silpnavalius ir lkto proto mones. Idiotai ir
pamiliai daniausiai ivis nepasiduoda hipnozei. mones, ku
rie sako, jog netiki hipnoze, kurie juokiasi ir tvirtina, kad j
negalima uhipnotizuoti, paprastai labai nesunku umigdyti.
Lengvai pasiduoda hipnozei vaikai. Vien mechanins prie
mons negali sukelti hipnozinio miego. Blizgantys stikliniai
rutuliukai, sukiojami pauktgaudi veidrodiai, magnetai,
dmus vilgsnis, smeigtas hipnotizuojamojo akis, klasiki
Mesmerio pasai - visa tai, kas buvo praktikuojama Salpetrijere ir Sarit, - gryniausia nesmon.
Antra vertus, terapin hipnozs reikm medicinai ir chi
rurgijai anaiptol nra tokia m enka, kaip tvirtino Sarko.
Prieingai, toji reikm milinika, jei hipnoz daro protingas,

248

A xe l M unthe

doras gydytojas, gerai susipains su jos technika. Tai n e

ginijamai patvirtina tkstaniai gerai itirt atvej. A pats,
nors buvau neuropatologas ir anaiptol ne hipnotizuotojas,
a pats ne kart turdavau griebtis ios priemons, kai visos
kitos negelbdavo, ir danai pasiekdavau nuostabi rezul
tat, pavartojs vis dar nepripaint gydymo metod. Jis
daniausiai padeda gydant vairius psichikos sutrikimus, tiek
susijusius, tiek nesusijusius su bevalikumu, taip pat alko
holizm, morfinizm, kokainizm ir nimfomanij. Lytiniai
ikrypimai kur kas sudtingesnis dalykas. Daugeliu, jei ne
visais atvejais, tai ne liga, o gimtas lytinio instinkto nukry
pimas nuo normos, ir energingas sikiimas danai gali tik
pakenkti, o ne pagelbti. Nesiimu sprsti, ar turt t rei
kal kitis ms socialiniai statymai ir kokiu grietumu re
aguoti, nes tai labai keblus klausimas. Taiau neabejotinai
dabartin statymo formuluot visikai neatsivelgia tai, kaip
nejaukiai tarp ms jauiasi gausus itoki moni brys.
Jie nra nusikaltliai, bet Motinos Gamtos neapdairumo au
kos j pradjimo, o gal ir gimdymo metu. Kuo galima pa
aikinti fakt, kad lytini ikrypli taip padaugjo? Ar i
dien vyrika mergina tiesiomis launimis ir plokia krti
ne ir moterikas vaikinas yra tik gamtos kertas? O gal mes
esam apstulb stebtojai naujos vystymosi pakopos, kai du
skirtingi padarai pamau susilieja nauj, iki iol neinom
btyb, paskutin lunganios paderms atstov atgyvenusioj planetoj, trkstam grand tarp i dien Homo sapiens
ir slpiningo rytojaus antmogio?
Dabar visi pripasta didel hipnozins anestezijos reikm
chirurginms operacijoms ir gimdymui. Dar nuostabesnis yra
io iganingo metodo veikimas per pai skausmingiausi i vi
s operacij, kuri daniausiai tenka iksti be anestezijos mirt. Vien to, k man pavyko padaryti daugeliui mirtani
kareivi per pasaulin kar, visikai pakanka, kad galiau
dkoti Dievui u t galing ginkl, kur turjau savo rankose.
T kstantis devyni im tai penkioliktj m et ruden dvi

K n y g a apie S a n M i k e l

249

neumirtamas paras ibuvau tarp keli imt mirtani pran

cz kareivi, kurie, apkloti kruvinomis milinmis, guljo kr
voj ant grind vienoje kaimo banyioje. Neturjom nei mor
fijaus, nei chloroformo, net joki anestezuojani vaist j
kanioms palengvinti ir agonijai sutrumpinti. Ir vis dlto dau
gelis j mir mano akivaizdoje ramiai, nesuvokdami, kas vyksta,
danai n e t su ypsena lpose - a laikydavau udjs
mirtaniajam ant kaktos rank, ir jo ausyse skambdavo pa
guodos ir vilties odiai, kuriuos i lto kartodavau, kol jo
akyse nebelikdavo mirties baims.
Kas buvo toji paslaptinga jga, sklindanti, rods, i mano
rankos? Kur buvo jos altinis? Ar jis tryko i mano smons
versms, nors a to ir nesuvokiau, ar tai buvo tie patys senj
Mesmerio sekj magnetiniai fluidai? inoma, iuolaikinis
mokslas seniai atmet fluidus ir pakeit juos deimia nauj
daugiau ar maiau irading teorij. Visas jas inau, bet kol
kas n viena mans nepatenkina. Vien tik taiga, dabar vis
pripaintos hipnozs teorijos kertiniu akmeniu, negalima pa
aikinti vis stulbinam hipnozs reikini. Be to, pats odis
taiga", kaip j supranta pagrindiniai jo gynjai, Nansi m o
kyklos alininkai, i esms skiriasi tik pavadinimu nuo dabar
ijuokt Mesmerio fluid. Norom nenorom reikia pripainti,
kad svarbiausia - ne hipnotizuotojas, o hipnotizuojamojo pa
smon. Bet kodl vienam pavyksta uhipnotizuoti, o kitam ne, kuo tai paaikinti? Kodl vieno hipnotizuotojo taiga pra
siskverbia kaip sakymas paslaptingas hipnotizuojamojo pa
smons gelmes ir ijudina ten slypinias jgas, tuo tarpu ta
pati taiga, daroma kito mogaus, stringa hipnotizuojamo mo
gaus smonje ir neduoda joki rezultat? A labiau u visus
noriau inoti atsakym iuos klausimus, nes i pat vaikys
ts pastebjau, kad manyje slypi i neapsakomai stipri jga,
vadinkite j kaip norit. Daugelis mano pacient - ir jauni, ir
seni, ir vyrai, ir moterys - anksiau ar vliau pastebdavo i
mano savyb ir danai su manimi apie tai kalbdavo. inojo j
ir visi mano kolegos ligoninje, inojo ir pats Sarko ir danai

250

A x e l M unthe

ja naudodavosi. Profesorius Vuazenas, garsusis ventos Anos

ligonins psichiatras, danai kviesdavosi mane padti, kai
pats n didiausiomis pastangomis nepajgdavo uhipnoti
zuoti kokio nors pamilio. Mudu dirbdavom itisas valan
das, o vargai beproiai, apvilkti tramdomaisiais markiniais,
kaukdavo ir ldavo, ir, bejgiko nirio pagauti, spjaudy
davo m um s veid. D aniausiai m s trisas bdavo
bergdias, bet kartais man pavykdavo nuraminti vien kit
ligon, kuri profesorius, nuostabiai kantrus mogus, nes
tengdavo paveikti.
Visi zoologijos sodo ir Pezono vryno sargai inojo apie
mano sugebjim. Danai juoko dlei sukeldavau gyvatms,
drieams, vliams, papgoms, peldoms, lokiams ir didio
sioms katms letargin bsen, maai kuo tesiskiriani nuo
pirmosios Sarko hipnozs stadijos. Neretai man netgi pavyk
davo juos umigdyti kietu miegu. Rodos, jau esu minjs, kaip
syk Pezono vryne prapjoviau puikiajai litei Leoni ant le
tenos vot ir itraukiau rakt. Tai buvo ne kas kita, kaip vie
tins anestezijos atvejis su silpna hipnoze. Bediones, nors
jos ir labai judrios, lengva umigdyti, nes tai didelio proto ir
jautrios nerv sistemos padarai. Gyvai kerjimas, inoma,
hipnozinis reikinys. A pats Kamako ventykloj sukliau kob
rai katalepsin bsen. Laukini drambli tramdymas, mano
manymu, taip pat susijs su hipnoziniu poveikiu. Syk zoolo
gijos sode, klausydamas, kaip drambli varovas kelias valan
das nekino suirzus gyvul, pagalvojau, kad tas metodas n
kiek nesiskiria nuo hipnozs taigos. Daugumas pauki leng
vai pasiduoda hipnozei - visi ino, kaip lengva hipnotizuoti
vitas. Kiekvienas gali nesunkiai sitikinti, kaip raminamai
veikia gyvulius, tiek laukinius, tiek prijaukintus, m onoto
nikai i lto kartojami odiai; galiausiai ima atrodyti, kad
jie supranta, kas jiems sakoma. Kaip a noriau suprasti, k
gyvuliai man sako! Aiku, is atvejis neturi nieko bendro su
psichine taiga. ia veikia kakokia kita jga, ir a vl
bergdiai save klausiu - kas tai per jga?

K n y g a apie S a n M i k e l

251

Tarp mano pacient, kuriuos prie ivaiuodamas vedij

buvau perdavs Norstremui, buvo viena atkakli morfiniste,
jau beveik pagydyta hipnozs taigos bdu. Nenordamas, kad
gydymas nutrkt, paskutin seans pasikvieiau kaip asis
tent Norstrem. Jam pasirod, kad tai labai lengva, pacien
tei jis lyg ir patiko. Grs Paryi, suinojau, kad ji vl niko
morfij, mes mano kolega nesugebjo jos uhipnotizuoti.
Praiau, kad ji man paaikint prieast, dl ko jam nepasise
k, bet ji pati negaljo to suprasti - ji i visos irdies stengsi,
kaip ir Norstremas, kuris, pasak jos, ess labai malonus, bet,
deja, nieko neijo.
Kart arko atsiunt pas mane jaun svetimal diplomat;
tai buvo sunkus lytinio ikrypimo atvejis. Nei garsiam Vienos
specialistui, profesoriui Kraftui-Ebingui, nei paiam arko ne
pavyko jo uhipnotizuoti. Jis pats be galo troko isigydyti, nes
gyveno nuolatinj antao baimj ir buvo labai nusimins dl
abiej profesori neskms. Jis tvirtai tikjo, jog hipnoz vienintelis jo isigelbjimas, ir neabejojo, kad igyt, jeigu
kam nors pavykt j umigdyti.
Bet js jau miegate, - tariau, pirt galais lengvai lyt
damas jam kakt. Nereikjo nei pas, nei dmaus vilgsnio,
nei taigos. Vos tik itariau tuos odius, jo vokai virpteljo ir
usimerk, ir po minuts jis jau kietai miegojo hipnoziniu mie
gu. I pradi viskas vyko skmingai, ir po mnesio jis gro
savo tvyn, kupinas tikjimo ateitimi, nors a tai irjau
labai skeptikai. Jis sak nors pasipirti jaunai merginai, kuri
jam labai patinkanti, - jis troko vesti ir turti vaik. Kiek
laiko nieko apie j negirdjau. Po met atsitiktinai suinojau,
kad jis nusiud. Jei is nelaimingas mogus bt mane krei
psis keleriais metais vliau, kai daugiau imaniau apie lyti
nius ikrypimus, nebiau bands jo gydyti, nes tai beviltikos
pastangos.
Trij garsij hipnozs stadij, kurias arko taip vaizdiai
demonstruodavo per savo antradienio paskaitas, niekur ki
tur, kaip Salpetrijere, beveik nebuvau pastebjs. Jis pats jas

252

A x e l M unthe

sugalvojo ir teig isterikms, su kuriomis darydavo bandy

mus, o Metro autoritetas buvo toks galingas, kad jo mokiniai
aklai jomis tikjo. T pat galima pasakyti ir apie mgstamiausi
jo tem - didij isterij4, kuri tais laikais siaut Salpetrijero ligoninje, persimesdama i vienos palatos kit, bet iuo
metu yra beveik inykus. Kaip tik tuo faktu, kad visi Sarko
hipnoziniai bandymai buvo daromi su isterikmis, ir galima
paaikinti jo nesugebjim suprasti i reikini esms. Jei Saipetrijero mokyklos teiginys, kad uhipnotizuoti galima tik is
terikus subjektus, bt teisingas, tai maiausiai atuonias
deimt penki procentai visos monijos turt bti isterikai.
Taiau, kad ir k tvirtint Nansi mokykla, Forelis, Molis ir
daugelis kit, vienas Sarko teiginys neabejotinai teisingas:
hipnoziniai bandymai gali pakenkti ne tik hipnotizuojama
jam, bet ir irovams. A pats esu tos nuomons, kad vieus
hipnozs seansus turt udrausti statymas. Nerv ir psichi
kos lig specialistai taip pat negali apsieiti be hipnozs, kaip
chirurgai - be chloroformo ir eterio. Tik prisiminkit, kiek tks
tani beviltik nervinio oko ir traumins neurozs atvej
per pastarj kar pavyko igydyti iuo bdu, nelyginant ste
buklingos lazdels mosteljimu. Daugeliu atvej hipnozinis
miegas ir smons slopinimas visai nereikalingi. Gydytojas,
gerai valds sudting to metodo technik ir iek tiek ima
nantis apie psichologij - tos dvi slygos yra btinos skmei daniausiai pasiekia ger, o kartais ir nuostabi rezultat,
naudodamasis tik vadinamja suggestion Vtat de veille1.
Nansi mokykla tvirtina, kad hipnozinis miegas niekuo ne
siskiria nuo natralaus. Bet i tikrj taip nra. Kol kas mes
dar neinom, kas yra hipnozinis miegas, todl juo gydyti ligo
nius reikia tik btiniausiu atveju. Be kita ko, noriau pri
durti, kad dauguma hipnozei keliam kaltinim yra smarkiai
perdti. Kol kas neinau n vieno tikinamo rodymo, kad mo
1taiga m iegant (pranc.).

K n y g a apie S a n M i k e l

253

gus bt padars nusikaltim posthipnozins taigos veikia

mas. N karto nesu mats, kad uhipnotizuotas mogus bt
padars tai, ko jokiu bdu nedaryt normalios bkls. A tvir
tinu, kad jeigu koks niekas gilioje hipnozje teigs moteriai
jam atsiduoti ir ji paklus tai taigai, ivada gali bti tik viena:
ji bt jam nusileidusi ir be jokios hipnozs. Aklo paklusnu
mo ia nra. Uhipnotizuotas mogus vis laik puikiai su
pranta, kas dedasi, k jis nori daryti ir ko nenori. Kamil,
garsioji Nansi profesoriaus Ljeua somnambule, likdavo rami
ir abejinga, kai jai suvarydavo rank vis smeigtuk ar pad
davo ant delno degani arij, bet vos tik profesorius prisi
liesdavo prie jos rb, lyg nordamas irengti, ji parausdavo ir
tuoj pat nubusdavo. Tai tik vienas pavyzdys i daugybs stul
binam prietaravim, kurie inomi visiems, rimtai tyrinju
siems hipnozinius reikinius, ir kurie labai sunkiai supranta
mi ne specialistams. Panikuojantieji turi atminti, kad jokio
mogaus negalima uhipnotizuoti, jeigu jis to nenori. Tvirti
nimas, kad mog neva galima uhipnotizuoti i tolo ir prie
jo nor - gryniausia nesmon. Kaip ir psichoanaliz.

Dvideimtas skyrius

NEMIGA

T lemting dien, kai buvau ivytas i Salpetrijero, Norstre

mas, gerairdis ir rpestingas kaip visuomet, pakviet mane
vakare papietauti. Lidni tai buvo piets - a vis dar kanki
nausi dl gdingo savo pralaimjimo, o Norstremas tyldamas
kraptsi pakau, neimanydamas, kaip gauti tris tkstanius
frank, kuriuos kit dien turjo sumokti eimininkui. Norst
remas kategorikai atmet mano samprotavimus, kai prad
jau jam aikinti, jog itikusios mane katastrofos prieastis neskm ir atsitiktinumas, kurio, kad ir kaip kruopiai ap
galvodamas savo plan, negaljau numatyti. Norstremas man
nustat visai kitoki diagnoz; donkichotikas beprotikumas
ir besaik puikyb. Pasakiau, jog sutinku su diagnoze, jei For
tna, mylimoji mano deiv, iandien man neduos enklo, kad
gailisi mane apleidusi ir vl paima savo glob. Tai sakyda
mas, pajutau, kad mano vilgsnis, smeigtas stovint tarp ms
medoko butel, kakaip stebuklingai nukrypo didiules Norstremo rankas.
- Ar tu kada nors esi dars masa? - miai paklausiau.
Uuot atsaks, Norstremas atkio savo milinikus doro mo
gaus delnus ir be galo didiuodamasis parod ppsanius lyg
apelsinai nyki minktimus. Nebuvo abejons, kad jis n e
melavo, sakydamas, jog anksiau vedijoj buvo daug m a
saavs.
Liepiau oficiantui atneti butel Nals Kliko, geriausi,
kok tik turi, ir, pakls bokal, pasiliau igerti u mano ios
dienos pralaimjim ir u rytdienos pergal.

K n y g a apie S a n M i k e l

255

- Man rodos, tu k tik sakei, kad neturi n skatiko, - tar

Norstremas, irdamas ampano butel.
- Niekai, - nusijuokiau a. - Man ov galv mintis, ver
ta imto Nals Kliko buteli. Igerk dar bokal, kol a vis
k aps varstysiu.
Norstremas nuolat kartodavo, kad mano galvoje pakaito
mis dirba dvejopos skirtingos smegenys: gerai isivysiusios
kvailio smegenys ir menkai isivysiusios genijaus smegenys.
Jis suglums bed mane akis, kai pasakiau, jog kit dien,
jo primimo valand, tarp dviej ir trij, usuksiu pas j Pigalio gatv ir visk paaikinsiu. Jis pareik, kad tai pats ge
riausias laikas ramiam pokalbiui - be abejons, rasiu j vien.
Ijom i Reans kavins, susikib u paranki. Norstremas
vis dar svarst, katrose mano smegenyse gim ta nuostabi min
tis, o mane apm toks pals linksmumas, jog beveik pa
mirau, kad ryt buvau ivytas i Salpetrijero.
Kit dien, lygiai antr valand, jau prabang profeso
riaus Geno de Miusi priimamj Cirko gatvje. Tai buvo gar
susis Orleanu leibmedikas, kartu su jais gyvens itrmime, o
dabar - vienas ymiausi Paryiaus gydytoj. Profesorius, vi
suomet man bdavs labai malonus, paklaus, kuo galt b
ti naudingas. Pasakiau, kad kai prie savait buvau pas j
ujs, jis malonjo mane pristatyti jo didenybei Omalio ku
nigaikiui, kada is, prilaikomas tarno ir sunkiai remdama
sis lazda, jo i laukiamojo. Tuomet profesorius man pasak,
jog kunigaiktis serga iiju, visai nevaldo keli, beveik negali
vaikioti ir kad n vienas i geriausi Paryiaus chirurg ne
sugebjo jam padti. Pridriau, jog iandien idrsau ateiti
pas profesori, nordamas jam praneti, kad, jei neklystu, ku
nigaikt galt igydyti masaas. Vienas mano tautietis, au
toritetingas iijo ir masao specialistas, dabar kaip tik ess
Paryiuje, ir, mano manymu, vertt j pakviesti pas kuni
gaikt. Geno de Miusi, kaip ir dauguma to meto prancz
gydytoj, beveik nieko neinojs apie masa, tutuojau suti
ko. Kadangi kit dien kunigaiktis ketino ivykti savo pil

256

A x e l M unthe

antiji, sutarme, kad a su ymiuoju savo tautieiu tutuojau nuvaiuosiu jo rmus Fobur en Zermene. Kai mudu su
Norstremu atvykom pavakare pas kunigaikt, mus ten sutiko profesorius Geno de Miusi. Pamokiau Norstrem, kad jis i
kailio nertsi, vaizduodamas gars iijo specialist, bet, gink
Dieve, nesileist ta tema kalbas. Greitai apirj ligon,
abu sitikinom, kad masaas ir pasyvus manktinimas neabejotinai gali jam padti. Kit dien kunigaiktis, Norstremo
lydimas, ivaiavo antiji. Po dviej savaii perskaiiau Figarou, jog pasaulinio garso ved specialistas daktaras Norstrmas buvo ikviestas antiji gydyti Omalio kunigaikio.
Jo didenyb jau mat pat vien, be niekieno pagalbos vaikti
njant po park - ities stebuklingas igijimas. Daktaras Norstrmas taip pat gyds ir kunigaikt Monpansj, kuris daugel
met buvs suluointas, o dabar jau spariai taissis.
Paskui atjo eil princesei Matildai, po jos dar buvo donas
Pedras i Brazilijos, du didieji Rusijos kunigaikiai, Austri
jos erchercogien ir Ispanijos infant Eulalija.
Grs i antiji, Norstremas aklai klaus kiekvieno mano
odio, o a jam grieiausiai sakiau tuo tarpu negydyti joki
kit pacient, tik kilmingsias personas. Patikinau j, kad tai
imintinga taktika, pagrsta tvirtais psichologijos dsniais.
Po dviej mnesi jis vl sikr madingame savo bute Os
mano bulvare. jo priimamj plauk minios pacient i vis
krat, ir pirmiausia amerikieiai. T ruden Aeto leidykla
Paryiuje ileido daktaro Gustavo Norstremo Manuel de Mas
sage Sudois\ kur mudu kartligiku greitumu sulipdm i
vairi vedik altini. Tuo pat metu i knyga pasirod an
gl kalba Niujorke. Prasidjus iemai, Norstremas buvo pa
kviestas Niujork gydyti senojo pono Vanderbilto - honora
r turjo nustatyti jis pats. Labai j nulidinau, neleids
vaiuoti; bet po mnesio senasis milijonierius pats atplauk
Europ ir prisidjo prie kit Norstremo pacient - gyva rekla1vediko m asao vadovas" (pranc.).

K n y g a apie S an M i k e l

257

ma milinikomis raidmis, matoma visose Jungtinse Valstijose. Dabar Norstremas nuo ryto ligi vakaro mank didiu
liais delnais pacientus, ir jo nyki minktimai pamau isi
pt kaip aguroiai. Veikiai jam teko paaukoti net etadienio
vakarus Skandinav klube, kur anksiau, apsipyls prakaitu,
jis uoliuodavo po vis sal, okindamas i eils visas damas ir
taip gydydamas savo kepenis. A not jo, nieko nes sveikiau
kepenims, kaip okiai ir prakaitavimas.
Nors tremo pasisekimas taip mane pradiugino, jog kiek laiko
buvau beveik pamirs savo pralaimjim. Deja! Netrukus ma
ne vl m persekioti tas siaubingas negandas - i pradi
unuodijo man sapnus, o paskui ir mintis. Danai prie umig
damas pro sumerktas blakstienas vl ivysdavau gding tra
gedijos pabaig, ir mano ateitis likdavo anapus nusileidusios
udangos. Tamsoj suaiaruodavo baisios Sarko akys, ir a vl
pamatydavau save, paskutin kart ieinant i Salpetrijero
tarp dviej asistent, kaip nusikaltl, varom dviej anda
r. Supratau savo kvailum, jauiau, kad Norstremo diagno
z - donkichotikas beprotikumas ir besaik puikyb" - vis
dlto teisinga. Ir vl don Kichotas!
Veikiai ivis nebegaljau miegoti - prasidjo tokia baisi ne
miga, jog vos neiprotjau. Nuo nemigos mogus nemirta, jei
pats nenusiudo, bet labai danai ji bna saviudybs prieas
tis. Nemiga umua joie de vivre1, pakerta jgas, kaip vampyras
iiulpia i irdies ir smegen krauj. Nakt ji veria mog
atsiminti tai, k jis trokta umirti palaimingame miege, o
dien veria umirti tai, k jis privalo atsiminti. Pirmiausia
sta atmintis, paskui bangos nuplauna vien po kitos biiu
lyst, meil, pareigos jausm ir net gailest. Tik neviltis tebe
silaiko sikibusi pasmerkt laiv, stengdamasi nublokti j
staiai uolas visikai praiai. Volteras sak ties, lyginda
mas mieg su viltimi.
1G yvenim o diaugsmas (pranc.).

25 8

Axel M unthe

Bet a neiprotjau ir nenusiudiau. Kiek galdamas dir

bau toliau, bet toks tai buvo ir darbas - pasidariau abejin
gas, nesirpinau nei kas bus man, nei mano ligoniams. Sau
gokits daktaro, kur kam uoja nemiga! M ano pacientai
pradjo skstis, kad esu nekantrus ir iurkiai su jais el
giuosi; daugelis nuo mans pabgo, daugelis liko itikimi deja, maai jiems i to buvo naudos. Tik kuriam nors mirtant
lyg ir pabusdavau i sustingimo - a vis dar domjausi Mirti
mi, nors jau seniai buvau nustojs domtis Gyvenimu. A
vis dar stebjau, kaip artinasi niri mano koleg, lygiai taip
pat dmiai, kaip tada, kai dar studentas stebdavau j ven
tos Klaros palatoje, tuiai tikdamasis igauti i jos baisij
paslapt. Vis dar galjau kiaur nakt isdti prie mirtanio
ligonio lovos, nors tada, kai dar buvo vilties j igelbti, juo
nesirpindavau. M ane girdavo u tai, kad vis nakt, kai
kiti gydytojai jau bdavo ij, nesitraukdavau nuo mir
taniojo. Bet argi man buvo ne vis tiek - sdti ant kds
prie kieno nors lovos ar gulti, nesumerkus aki, savo lovoj?
Laim, vis didjantis nepasitikjimas migdomaisiais ir nar
kotikais igelbjo mane nuo visikos praties - a pats be
veik niekuom et nevartojau t vaist, kuriuos itis dien
iraindavau kitiems. Mano gydytoja buvo Rozali. Paklus
niai griau vairias arbatles, kurias ji, kaip visos pranczs,
virdavo i stebuklingj oleli, o jos farmakopjoje j buvo
begals. Rozali labai sielojosi dl mano savijautos. A net
neinojau, kad ji neretai savo nuoira neleisdavo pacien
t, kai a, jos manymu, bdavau labai pavargs. Bandiau
supykti, bet neturjau jg jos net ibarti.
Ne maiau sielojosi dl mans ir Norstremas. Mudviej pa
dtis pasikeit: jis lipo slidiais skms laiptais auktyn, o a emyn. Bet dl to jis pasidar dar geresnis, ir a nuolat steb
davausi, kaip jam utenka su manim kantrybs. Jis danai at
eidavo Vilj aveniu piet, kad nesijausiau toks vienias.
Pastaruoju metu pietaudavau tik namie, nieko pas save nebesikviesdavau ir vengiau moni, nors anksiau labai mgda

K n y g a apie S a n M i k e l

259

vau draugij. Dabar man tai atrod tuias laiko gaiinimas;

a nieko daugiau netrokau, tik ramybs ir miego.
Norstremas mane kalbinjo porai mnesi nuvaiuoti Kapr
ir kaip reikiant pailsti - tuomet a neabejotinai griau visai
sveikas ir galiau vl imtis darbo. Pasakiau, kad jei dabar
ivaiuosiu, tai niekuomet daugiau nebegriu Paryi, nes vis
labiau ir labiau pradedu neksti dirbtinio didmiesi gyveni
mo. Nebenoriu daugiau beprasmikai tnoti toje liguistoje pu
vimo atmosferoje. Noriu ivaiuoti i ia visam laikui. Man at
sibodo bti madingu gydytoju. Juo daugiau turiu pacient, juo
sunkiau mane slegia mano grandins. A turiu daugyb kit
interes gyvenime, ne vien tik gydyti turtingus amerikieius ir
nervingas kvaies. Ir kam be reikalo kalbti, kad a griaunu
puiki savo karjer"? Jis gerai ins, kad manyje nra to, kas
btina tikram gydytojui. Ir taip pat ins, kad nesugebu nei
udirbti pinig, nei j taupyti. Be to, a visai netroktu pinig,
a neinoiau, k su jais daryti, a bijau pinig, nekeniu j!
Noriu kukliai gyventi tarp paprast nesugadint moni. Maa
bda, jeigu jie nemoks nei skaityti, nei rayti. Man nieko ne
reikia - uteks baltinto kambario, kietos lovos, puinio stalo,
keli kdi ir fortepijono. U lango iulbs paukiai, tolumo
je o jra. Viskas, kas man tikrai patinka, kainuoja labai ne
daug, a biau laimingas kukliausioje aplinkoje, jei nema
tyiau alia savs nieko lyktaus.
Norstremas i lto permet akimis vis kambar: primityvus
auksiniame fone, kabanius ant sien, florentietik penkio
liktojo imtmeio madon ant klaupto, flamandikus gobele
nus ant dur, spindinias Kafajolio vazas ir grakius venecijietikus bokalus bufete, persikus kilimus ant grind.
- O tai, inoma, nupirkta Bon Mare"? - paklaus Norst
remas, paaipiai irdamas nekainojam Bucharos kilim
po stalu.
- Mielai tau j atiduoiau, kad vien vienintel nakt ga
liau kaip reikiant isimiegoti. Praau, imk i unikali Ur
bino vaz su paties maestro Dordo parau, tik imokyk ma-

260

A x e l M unthe

ne vl juoktis. Nebereikia man daugiau viso to lamto, jis

nieko neduoda mano irdiai, jis man kyrjo. Liaukis taip
kandiai ypsojsis, a inau, k sakau, ir tuoj tau rodysiu.
Zinai, kas man atsitiko, kai praeit savait buvau ikviestas
London konsilium pas t moter, sergani stenokardija?
Tad inok - t pai dien a ten turjau dar vien konsilium, ir ligonis - kart vyrikis - buvo kur kas rimtesnis. Tai
buvau a pats, tikriau, mano antrininkas - Doppelgnger, kaip
j pavadino Hein. Klausyk, mano mielas, - tariau a antri
ninkui, kai mudu, susikib u paranki, ijom i Sent Deimso
klubo. - A noriu atsidjs itirti tavo vid. Nusiramink, ir
pavaiktinkim Niubondo gatve nuo Pikadilio iki Oksfordo
gatvs. Dabar atidiai klausyk, k a tau pasakysiu: usidk
stipriausius akinius ir dmiai apirink kiekvien vitrin,
atidiai stebk kiekvien daikt. Tursi puikiausi prog pa
matyti daug groybi, - o tu jas taip mgsti! - nes eisim pro
pramatniausias Londono parduotuves. Viskas, k galima nu
sipirkti u pinigus, bus idliota prie tavo akis, ir viskas bus
tau prieinama. K tik panorsi sigyti, bus tavo, - tau tereikia
pasakyti, ko nori. Bet tik su viena slyga: tuo, k isirinksi,
tursi pats naudotis ir diaugtis, kitiems negalsi atiduoti."
sukome Pikadil, ir bandymas prasidjo. Akies krateliu
atidiai stebjau savo antrinink, kol ingsniavome Bondo gat
ve, apirindami kiekvien vitrin. Valandl jis stabteljo
prie antikvarin Enju parduotuv, atidiai apirjo senovi
n madon auksiniame fone, pasak, jog tai puikus paveiks
las - ankstyvosios Sienos mokyklos, gal net paties Simons di
Martyno nutapytas. Jis eng prie vitrinos, lyg nordamas grieb
ti senj paveiksl, bet tuojau nulids pakrat galv, sibru
ko rank kien ir nukitino toliau. Pasigrjo senoviku
Kromvelio laikrodiu Hanto ir Roskelo vitrinoje, bet gtel
js peiais pasak, kad jam nerpi laikas, be to, j galima at
spti i sauls. Prie Asprio vitrin su begale vairiausi nie
kui, aukso, sidabro mamoi ir brangakmeni jis pareik,
kad jam koktu irti vis t prakeikt lamt ir kad jis

K n y g a apie S an M ik e l

261

sudauys stikl ir visk, kas u jo idliota, jei dar reiks ia

stovti. Kai prijom prie jo karalikosios didenybs Velso prin
cess siuvjo atelj, jis pasak, kad senais drabuiais vilkti
daug smagiau negu naujais. Ir juo toliau mudu jom, tuo jis
darsi abejingesnis; atrod, kam jam kur kas maloniau susto
jus glostyti unis, kurie tolydio risnojo aligatviu paskui savo
eimininkus, negu apirinti vitrinas. Kai pagaliau prijom
Oksfordo gatv, jis vienoj rankoj laik obuol, o antroj - pa
kalnui puokt. Ir pasak, kad i visko, k mat Bondo gat
vj, nieko daugiau nenors, gal nebent mao Aberdino terje
ro, kuris taip kantriai lauk savo eimininko prie Asprio
parduotuvs. Jis atsikando obuolio ir tar, kad tai labai ska
nus obuolys, o paskui pavelg pakalnutes, sakydamas, kad
jos jam primenanios gimtuosius namus vedijoje. Ir dar pa
siteiravo, gal a jau baigiau savo bandym ir nustaiau, kas
jam yra - gal netvarkoj galva?
Ne, - atsakiau. - irdis!
Jis pareik, jog a labai sumanus gydytojas - jis jau seniai
nujauts, kad dl visko kalta irdis. Jis maldavo mane ilaiky
ti profesin paslapt ir nieko nesakyti jo biiuliams - jiems
nra reikalo inoti to, kas j nelieia.
Kit ryt mudu grom Paryi. Kelion nuo Duvro iki Ka
l j lyg ir pralinksmino - jis sak mgsts jr. Bet, grs
Vilj aveniu, beveik niekur kojos nekelia, tik slankioja i kam
bario kambar, lyg negaldamas n valandls ramiai nus
dti. Nuolat smakso mano laukiamajame ir, prasibrovs pro
turtuolius amerikieius, prao, kad duoiau koki nors toni
zuojamj - jis ess baisiai ivargs! O paskui vainja kartu
su manim po miest ir kantriai laukia su unimi karietoje, kol
lankau pacientus. Per pietus sdi prieais ant tos kds, kur
dabar sdi tu, nenuleisdamas nuo mans pavargusi aki, ir
skundiasi, kad neturi apetito, kad jam nieko nereikia, tik
stipri migdomj. O nakt prieina, pasilenkia prie mano pa
galvio ir maldauja dl Dievo meils kur nors j i ia iveti jis nebegals ilgiau tverti ir...

262

A x e l M unthe

Ir a nebegaliu, - piktai pertrauk mane Norstremas. Bk geras; liaukis tauks nesmones apie savo antrinink.
Dvasin vivisekcija - pavojingas aidimas tam, kuris negali
miegoti. Jei ir toliau taip bus, tai tu kartu su savo antrininku
netrukus atsidursi ventos Anos beprotnamyje. A nusiplau
nu rankas. Jei nori isiadti karjeros, jei tau nerpi nei repu
tacija, nei pinigai, jei ibaltintas kambarys Kapryje tau m ie
lesnis u prabang b ut, tai praom - vaiuok, kuo
greiiausiai vaiuok savo numylt sal ir bk ten laimingas,
nes ia tikrai iprotsi. O dl tavo antrininko, tai malonk
jam perduoti geriausius mano linkjimus ir pasakyti, jog jis
ne kas kitas, kaip apgavikas. Kertu layb i ko tik nori, kad
jis netrukus sigis dar vien Bucharos kilim, kur pasities po
tavo puiniu stalu, dar vien Sienos madon ir flamandik
gobelen, kuriuos pasikabins ant savo ibaltinto kambario sie
n, taip pat penkioliktojo imtmeio Gubijo lkt ir senovin
venecijietik bokal, kad turtum i ko valgyti makaronus ir
gerti baltj Kaprio vyn!

Dvideimt

pirmas

skyrius

VENTO ANTONIJAUS STEBUKLAS

ventas Antonijus padar dar vien stebukl; a gyvenu ibal

tintam variam valstieio namely Anakapryje, pro atdarus lan
gus matau sauls nutviekst pergol, o aplink save - malo
nius paprastus mones. Senoji Marija Laikinink, Graioji
Margerita, Anarela ir Dokonda - visos apsidiaug, kad su
grau pas jas. Baltas dono Dionizijaus vynas pasirod dar ska
nesnis negu anksiau, be to, po truput sitikinau, jog raudo
nas parapijos klebono vynas irgi n kiek ne blogesnis.
Nuo auros ligi sutem plujau buvusiame meistro Vinenco sode - atkasinjau prie bsimo savo namo didiuli lodos
ark pamatus. Salia mans dirbo meistras Nikola ir trys jo
sns, o eetas mergin besiypsaniom akim, sibuodamos
launimis, ant galv neiojo alin didiules pintines emi.
Vieno jardo gylyje aptikome kietas kaip granitas romnikas
sienas, opus reticulatum: raudoname pompjikame glaiste oko
nimfos ir bakchants. emiau ivydome mozaikines grindis su
nero antico1 vynuogi lap frizu ir apduusias nuostabaus patombino2 ploktes, kuriomis dabar iklota centrin grind da
lis didiojoje lodoje. Kanelirin cipollino3 kolona, dabar lai
kanti maj lod vidiniam kieme, guljo skersai ploki
lygiai kaip ir prie du tkstanius met, kai virsdama sudau
didel Paroso marmuro vaz, kurios sa, papuota lito galva,

Juodasism arm uras (it.).

2 Pilkasis marmuras (it.).
} Marmuro ris.

264

A xel M unthe

ir iandien tebeguli ant mano stalo. Roba di Timberio", - tar

meistras Nikola, pakeldamas pusiau perskilusi Augusto galv, - dabar j gali pamatyti lodoje.
Kai klebono dono Antonijaus virtuvje makaronai bdavo
gatavi, banyios varpai skambindavo mezzogiorno1, ir mes vi
si, susd aplink didiul duben su insalata di pomidoro, mi
nestrone2 arba makaronais, soiai pavalgydavom, o netrukus
vl imdavoms darbo ir pludavom iki saullydio. Kai apaioj,
Kapryje, varpai skambindavo Ave Maria, mano draugai per
siegnodavo ir, pasak: Buon riposo, Eccellenza, buona notte,
s ig n o r in o ieidavo. ventas Antonijus igirdo j linkjimus
ir padar dar vien stebukl: a kietai miegodavau vis nakt,
kaip nebuvau miegojs daugel met. Keldavausi su saule,
skubdavau emyn prie vyturio nusimaudyti jroje, ir mano
pagalbininkai, atj penkt valand po rytini mii, rasdavo
mane jau dirbant sode.
N vienas j nemokjo nei skaityti, nei rayti, n vienas, be
paprasiausi kaimo pirki, kurios visos panaios, nieko kito
nebuvo stats. Bet meistras Nikola, kaip ir jo tvas, senelis ir
visi protviai, kuri mokytojai buvo romnai, mokjo statyti
skliautus. Mano pagalbininkai jau suprato, kad is namas bus
visai kitoks negu tie, kuriuos jie anksiau buvo mat, ir visi
buvo nepaprastai susidomj: niekas neinojo, kaip jis atro
dys, tuo labiau a pats. Vienintelis ms planas buvo apytiks
lis eskizas, kur nubraiiau anglimi ant baltos sodo sienos. Pieti
a visai nemoku, ir atrod, kad jis pakeverzotas vaiko ranka.
Tai mano namas, - paaikinau jiems. - Didiuls rom
nikos kolonos rems skliautuotas kambari lubas, o visuose
languose, inoma, stovs nedidels gotikos kolonos. Stai ia
loda su didiulmis arkomis; vliau pamatysim, kiek turs bti
ark. O tai pergole su imtu kolon, vedanti koplyi - n e
svarbu, kad dabar mano pergol kerta viekelis: j uversim.
'Vidudienis (it.).
2 Pomidor salotos, tirta sriuba (it.).
*Gerai pailskite, js d idenybe, labanakt, p one (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

265

0 tai ia, i kur atsiveria vaizdas Barbarosos pil, bus antra

loda. Ties pasakius, gerai dar nesivaizduoju, kaip ji atrodys,
bet neabejoju, kad reikiamu momentu viskas gims mano galvo
je. ia vidinis kiemukas, visas balto marmuro, lyg savotikas
atriumas; vidury vsus fontanas, o aplinkui, sien niose - Ro
mos imperatori biustai. Sodo sien u namo igriausime ir pa
statysime dengt arkad, panaiai kaip Romos Laterane. O ten
bus didel terasa, kur js, merginos, vasaros vakarais oksite
tarantel. Auktutinj sodo daly susprogdinsime uol ir pastaty
sime graik teatr, i vis pusi prieinam saulei ir vjui. O tai
kiparis alja, vedanti koplyi, kuri mes, inoma, atnaujinsim - pastatysim vienuolyno suolus ir padarysim vitrainius lan
gus: tai bus mano biblioteka. Koplyi sups vijos gotikos kolo
nos, o ia, i kur atsiveria vaizdas Neapolio lank, ukelsim
didiul egiptietik raudono grafito sfinks, senesn net u Ti
berij. Tai pati geriausia vieta sfinksui. Kol kas n pats neinau,
i kur j paimsiu, bet esu tikras, kad prireikus jis vis tiek atsiras.
Visi buvo suavti ir nekantravo kuo greiiau ubaigti na
m. Meistras Nikola panoro inoti, i kur gausim vandens
fontanui.
inoma, i dangaus, i kurgi kitur gausi saloje vandens? Be
to, a ketinu nupirkti vis Barbarosos kaln ir ten pastatyti
didiul cistern lietaus vandeniui rinkti, kad galiau vis
kaim aprpinti vandeniu, kurio jam dabar taip trksta - to
kiu bdu bent i dalies atsilyginsiu u moni gerum man.
Braiydamas lazda smlyje dengtos kolonados eskiz, tu
tuojau pam aiau j lygiai toki, kokia ji stovi iandien:
grakios arkados juosia kiparisais apsodint kiem uk su
okaniu marmuriniu faunu.
Kai radome molin vaz, piln romnik pinig, jie bai
siausiai susijaudino: jau du tkstanius met kiekvienas sa
los contadino1 ieko il tesoro di Timberio2. Tik vliau, valyda1Sodietis (it.).
2Tiberijaus lobis (it.).

266

A xe l M unthe

mas tuos pinigus, radau tarp j vien auksin monet, visai

nauj, lyg k tik nukalt, ities fleur de coin\ su geriausiu se
nojo imperatoriaus atvaizdu, kok tik kada buvau mats. Prie
pat vazos radome dvi bronzines raitelio statulos kanopas vien tebeturiu ir po iai dienai, o antr po deimties met
pavog kakoks turistas.
Visame sode buvo tkstaniai poliruot spalvoto marmuro
gabal: africano, pavonazetto, giallo antico, verde antico, cipol
lino, alabastro2, kuriais dabar iklotos didiosios lodos, kop
lyios ir kai kuri teras grindys. Mums bekasant, dienos
vies ivydo nuostabios formos skilusi agatin taur, kelios
sveikos ir suskilusios graikikos vazos, daugyb ankstyvosios
epochos romn skulptr fragment, tarp j ir la gamba di
Timberio3, anot meistro Nikolos, taip pat deimtys graikik
ir romnik ura. Sodindami koplyios tako pakraiais
kiparisus, utikome kap su vyro griauiais - jam burn bu
vo dta graik moneta. Kaulai ir dabar tebra ten, kur juos
radom, o kaukol guli ant mano raomojo stalo.
Didiosios lodos masyvios arkos greitai kilo i ems, dang
viena po kitos stiepsi imtas balt pergols kolon. Buvusi
meistro Vinenco pirkel ir staliaus dirbtuv po truput keit
si, pltsi, virsdama bsimu mano namu. Kaip visa tai vyko jokiu bdu nestengiau suprasti, kaip ir visi tie, kurie ino
San Mikels istorij. A, kaip ir visi mano pagalbininkai, n e
turjau n menkiausio supratimo apie architektr, n vienas
ratingas mogus pirto nepridjo prie statybos, nebuvo kreip
tasi jok architekt, neturjom jokio moniko plano ar
brinio, niekuomet nebuvo atlikta joki tiksli matavim viskas buvo daroma allocchio4, kaip sak meistras Nikola.
Vakarais, visiems ijus, mgdavau sdti vienas ant a p
1Gerai isilaikiusi (pranc.).
2 vairios marmuro rys.
3Tiberijaus koja (i t.).
4 I akies (it.).

K n y g a apie S an M i k e l

26 7

griuvusio parapeto prie maos koplytls, toje vietoje, kuri

buvau parinks sfinksui, ir dvasios akimis stebti i sutem
kylani savo svajoni pil. Danai, velgdamas nebaigtus
lodos skliautus, tariausi mats, kaip tarp j miinja auktas
siluetas, apsisiauts ilga mantija, apirinja, kas padaryta per
dien, tikrina nauj pastat tvirtum, pasilenks stebi apgailtinus eskizus, kuriuos bdavau nubrais smlyje. Kas buvo
tas paslaptingas priirtojas? Gal pats garbingasis ventas A n
tonijus, patyliukais nulips nuo savo relikvins banyioje ir
atjs padaryti naujo stebuklo? O gal mano jaunysts dien
gundytojas, kuris prie dvylika met stovjo alia mans toje
pat vietoje ir sil savo pagalb mainais u mano ateit? Pro
sutirtjusias sutemas negaljau irti jo veido, bet tariausi
mats, kad po raudona mantija vilga kardo amenys. Kai ry
t imdavoms darbo, kur i vakaro bdavom nutrauk,
neimanydami, k ir kaip toliau daryti, visi sunkumai per nakt
bdavo isisklaid. Nebelikdavo joki dvejoni. Dvasios aki
mis visk maiau taip aikiai, lyg turiau plan, architekto
nubraiyt su maiausiomis smulkmenomis.
Prie por dien Marija Laikinink buvo man atneusi laik
i Romos. Neatpls meiau j savo puinio stalo stali,
kur jau guljo deimt kit neskaityt laik. Pasauliui u Kap
rio rib neturjau laiko, o danguje pato nra. Paskui vyko
negirdtas dalykas: Anakapr atjo telegrama. Prie dvi die
nas su didiausiu vargu ji buvo perduota semaforu i Masa
Lubrenzs Kaprio semaforui prie Arko Naturals. Donas Cias,
semaforininkas, veltui stengsis telegram iifruoti, m si
lyti j i eils visiems Kaprio gyventojams. Niekas nesuprato
n vieno odio, kas ten parayta, visi jos kratsi. Tuomet bu
vo nusprsta nusisti j Anakapr, ir telegrama atsidr Ma
rijos Laikininks uv pintinje. Marija Laikinink, dar nie
kad kaip gyva nem aiusi telegramos, baimingai teik j
klebonui. Garbusis donas Antonijus, neprats skaityti to, ko
nemokjo atm intinai, liep Marijai Laikininkei nuneti j
mokytojui, garbiajam donui Natalei, mokyiausiam kaimo vy-

26 8

A x e l M unthe

rui. Donas Natal nedvejodamas pareik, kad ji parayta

hebraj kalba, bet taip nemokikai, jog jis negals iversti.
Ir liep Marijai Laikininkei nuneti telegram garbiajam
ponui Dionizijui, kuris buvo nuvaiavs Rom pabuiuoti
popieiui rankos - kas kas, bet jis tai tikrai perskaitys paslaptingj rat. Donas Dionizijus, didiausias visame kaime senybi inovas, tutuojau atpaino paties Tiberijaus slap
tarat - nra ko stebtis, kad niekas negali jo perskaityti.
Jo nuomon patvirtino il farmacista\ bet grietai atmet barz
daskutys, kuris tvirtino, kad ia parayta anglikai. Jis imin
tingai patar nuneti telegram Graiajai Margeritai, kurios teta
itekjusi u angl lordo. Pamaiusi telegram, Graioji Mar
gerita apsipyl aaromis: ji kaip tik sapnavusi, kad jos teta su
sirgo, tad tikriausiai telegram atsiunt angl lordas, praneda
mas apie tetos mirt. Taip Marija Laikinink maklinjo su
telegrama nuo vien dur prie kit, o nerimas kaime be palio
vos augo, ir netrukus sustojo visi darbai. I pradi pasklido
gandas, kad tarp Italijos ir Turkijos kilo karas, bet vidudien
basakojis vaikzas, atbgs i Kaprio, atne kit gand - Ro
moje nuudytas karalius! Bematant susirinko municipalin ta
ryba, bet donas Dijegas, seninas, nusprend nekabinti gedulo
vliavos, kol ios lidnos inios nepatvirtins kita telegrama. Kai
saul buvo arti laidos, Marija Laikinink, lydima viso brio
abiej lyi kaimo diduomens, atne telegram San Mike
l. Pavelgiau telegram ir pasakiau, kad ji ne man. Tai kam?
Atsakiau, kad neinau: niekuomet negirdjs, kad koks gyvas
ar mirs mogus turt toki subjaurot pavard, be to, gal tai
visai ne pavard, o kokios nors neinomos kalbos abcl. Gal
a pabandyiau perskaityti telegram ir pasakyti, kas joje pa
rayta? Ne, a to nedarysis, a nekenis telegram. A nieko
nenors apie j inoti. Ar tiesa, kad tarp Italijos ir Turkijos
kils karas?u - auk minia prie sodo sienos.
A nieko neinojau ir nenorjau inoti apie jok kar, man
Vaistininkas (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

269

rpjo tik viena - kad man niekas netrukdyt ramiai kapsty

tis sode.
Senoji Marija Laikinink nusiminusi susmuko ant mar
murins kolonos ir pasak nuo pat auros lakstanti su ta te
legrama ir per vis dien nieko burnoje neturjusi - daugiau
ji nebepavelkanti koj. Be to, jai reikia eiti erti karvs. Gal
a galiau iki kito ryto pasaugoti telegram? Jai neapdairu
netis j namo; kambaryje ne tik aidia vaikaiiai, bet kartu
yra vitos ir kiauls. Su senja Marija Laikininke mudu bu
vom geri biiuliai. Man pagailo jos ir karvs, todl sikiau
telegram kien. Kit ryt ji vl turjo tsti savo klajones.
Saul grimzdo jron ir varpai skambino Ave M aria, kai mes
visi nujom namo vakariens. Sdjau po savo pergole, pasi
stats butel geriausio dono Dionizijaus vyno, ir staiga man
galvoj msteljo klaiki mintis: o jei telegrama vis dlto man?
Pasistiprins dar vienu stiklu vyno, pasidjau prieais save ant
stalo telegram ir visaip bandiau iversti slpining jos pras
m moni kalb. Tik itutins ligi dugno vis butel, ga
liausiai sitikinau, kad ji tikrai ne man; taip ir umigau, usik
niaubs ant stalo, su telegrama rankoje.
Kit ryt atsikliau vlai. Nebuvo ko skubti - Didj penk
tadien vis tiek niekas neateis dirbti: visi tikriausiai nuo pat
ankstyvj mii banyioj. Kai po dviej valand neskub
damas ulipau takeliu prie San Mikels, didiai nustebs pa
maiau, kad sode kaip visuomet uoliai darbuojasi meistras
Nikola su trim savo snumis ir visos merginos. Aiku, jie inojo,
kaip a nekantrauju kuo greiiau ubaigti statyb, bet man
niekuomet nebt atj galv prayti, kad jie dirbt Didj
penktadien. Mane sujaudino j gerumas, ir a jiems pad
kojau. Meistras Nikola nustebs ipt mane akis ir pasak,
kad iandien visai ne festa1.
Kaip ne vent? Argi jis neins, kad iandien Didysis penk
tadienis, ms Viepaties Jzaus Kristaus nukryiavimo diena?
1 v en t (it.).

270

A xe l M unthe

- Va bene\ - tar meistras Nikola, - bet Jzus Kristus visai

nebuvo ventasis.
- Kaipgi nebuvo! Jis didiausias i vis ventj.
- Bet ne toks didelis kaip ventas Antonijus, kuris padar
daugiau kaip imt stebukl. O kiek stebukl padar Ges
Cristo? - paklaus jis, paaipiai irdamas mane.
Kas kas, bet a tikrai inojau, kad ventas Antonijus nepri
lygstamas stebukladaris - juk jis susigrino mane savo kai
m! Negi galima sivaizduoti didesn stebukl? Vengdamas
atsakyti meistro Nikolos klausim, paaikinau, kad nors ven
tas Antonijus ir vertas didiausios pagarbos, jis vis dlto buvo
tik mogus, o Jzus Kristus - Viepaties Dievo Snus, kuris,
gelbdamas mus nuo pragaro, kaip tik i dien mir prikaltas
prie kryiaus.
- Non vero} - tar meistras Nikola ir vl m energingai
kasti em. - Lhanno fatto morirre ieri per abbreviare le funzioni
nella chiesa. Netiesa. J numarino vakar, kad neusitst pa
maldos.
Vos spjau atsikvoti nuo tokios inios, i anapus sodo sie
nos gerai pastamas balsas paauk mane vardu. Tai buvo
mano biiulis, naujai paskirtas vedijos pasiuntinys Romoje.
Jis buvo labai ts ir dar labiau sieids, kad neatsakiau jo
laik, kuriuo jis man prane ketins praleisti su manim Ve
lykas; be to, a umirs paprasiausi mandagum ir net n e
sutiks jo prieplaukoj su asiliuku, atplaukus pato laivui, kaip
jis buvo savo telegramoje pras. Jis niekuomet nebt vaia
vs Anakapr, jei bt inojs, kad iki to nusususio kaimikio reiks vienui vienam ropoti septyni imtai septynias
deimt septynias finikietikas pakopas. Nejaugi man uteks
lumo tvirtinti, kad a negavau telegramos?
inoma, gavau, visi j gavom, dl jos vos nenusigriau.
Kai padaviau jam telegram, jis kiek atlyo ir pasak nusiveis j Rom ir parodysis al Ministero delle Poste e Teleg N a ir gerai (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

271

ra/i1. Ipliau telegram jam i rank ir spjau, kad energin

gai prieinsiuos bet kokioms pastangoms pagerinti telegrafo
ry tarp Kaprio ir emyno.
Su didiausiu malonumu vediojau savo biiul, vaizduo
damas busimsias San Mikels groybes, retkariais aikumo
dlei parodydamas plan, nubraiyt ant sodo sienos, ir tai,
jo odiais tariant, jam labai pravert. Biiulis nesiliov av
jsis, o kai ulips prie koplytls pamat po savo kojomis vis
nuostabi sal, pasak, jog tai neabejotinai puikiausias pa
saulyje vaizdas. Po to parodiau jam viet, kur turs stovti
didiulis raudono granito egiptietikas sfinksas, ir jis vilgte
ljo mane sunerims, o kai paaikinau, kur susprogdinsiu
kaln ir pastatysiu graik teatr, jis pareik, jog jam truput
sukasi galva, ir papra nusivesti savo vil ir duoti stikl
vyno - jis nors ramiai su manim pasikalbti.
Apmets akimis baltintas kambario sienas, jis pasiteiravo,
ar tai mano vila, ir a atsakiau, kad dar niekur man nebuvo
taip patogu gyventi kaip ia. Pastaiau ant puinio stalo dono
Dionizijaus vyno butel, pasiliau sveiui atsissti ant kds,
o pats kritau ant lovos, pasiruos klausyti, k jis man pasa
kys. Biiulis paklaus, ar a kartais per pastaruosius metus ne
per daug laiko praleisdavau Salpetrijere tarp ne visai norma
li moni, kuriems, taip sakant, ne visi namie?
Atsakiau, kad jis beveik atspjo, bet kad su Salpetrijeru a
jau atsisveikinau aminai.
Jis labai apsidiaug tai igirds - jo manymu, a paiu lai
ku susipratau i ten pasitraukti, man bt geriau pakeisti spe
cialyb. Jis labai mane myli ir, ties sakant, atvaiavo tik no
rdamas mane tikinti tutuojau grti Paryi, kur turjau
toki puiki padt, uuot veltui leidus laik tarp i A na
kaprio valstiei. Taiau dabar, pamats mane, jis pakeit nuo
mon ir padar ivad, kad man reikalingas visikas poilsis.
M an labai diugu, pasakiau, kad jis pritaria m ano pasi1Pato ir telegrafo ministerijai (it.).

272

A xe l M unthe

ryimui: a tikrai nebepajgiau ilgiau itverti tokio tempimo,

a labai pervargau.
- Ypa protas? - ujausdamas paklaus jis.
Pasakiau, kad be reikalo jis mane prao grti Paryi, li
kusias savo gyvenimo dienas a nusprendiau praleisti A na
kapryje.
- Nejaugi tu nori pasakyti, kad pasiryai vis gyvenim t
noti iame nusususiame kaime, vienui vienas tarp i vals
tiei, nemokani nei skaityti, nei rayti? Tu - toks isilavi
ns mogus! Su kuo gi ia bendrausi?
- Su paiu savim, su savo unimis, galbt su bedione.
- Juk tu visuomet tvirtinai, kad negali gyventi be muzikos.
Kas tau ia dainuos, kas tau gros?
- Paukiai sode, jra aplinkui. siklausyk! Girdi t nuo
stab mecosopran? Tai iulba auksin volung. Argi jos bal
sas ne graesnis u ms garsiosios tautiets Kristinos Nilson
ar net paios Pati bals? O girdi ikilming bang andante argi jis ne graesnis u lt Bethoveno Devintosios simfonijos
ritm?
Biiulis miai pakeit tem ir paklaus, kas mano archi
tektas ir kokio stiliaus bus namas.
Pasakiau, kad jokio architekto neturiu ir kol kas neinau,
kokio stiliaus bus namas - viskas paaiks statant.
Jis vl sunerims dirsteljo mane. Visa laim, pasak jis,
kad a bent praturtjau Paryiuje - pasistatyti tokiai itaigin
gai vilai, kaip a jam nupasakojau, neabejotinai reikia dide
lio kapitalo.
Itrauks stali, parodiau krvel banknot, sukit koji
n. Tai visas turtas, pasakiau jam, kur man pavyko sukrauti per
dvylika atkaklaus darbo met Paryiuje, - koks penkiolika tks
tani frank, gal kiek daugiau, gal maiau, tikriausiai maiau.
- Nepataisomas svajotojau, paklausyk bent savo biiulio
balso! - tar vedijos pasiuntinys ir, pabaksnojs pirtu sau
smilkin, pridr: - Tu samprotauji n kiek ne gudriau kaip
tavo buv Salpetrijero pacientai - turbt j liga ukreiama.

K n y g a apie S a n M i k e l

273

Pasistenk bent kart pamatyti dalykus tokius, kokie jie yra

tikrovje, o ne tavo svajonse. Dirbant itokiais tempais, po
mnesio tavo kojin bus jau tuia, o a dar nemaiau n vie
no kambario, kuriame galima bt gyventi. Maiau tik n e
baigtas lodas, terasas, galerijas ir pergoles. Kaip tu pasistatysi nam?
- Savo rankomis.
- O kuo bsi gyvas, kai sikursi jame?
- Makaronais.
- Norint pasistatyti San Mikel taip, kaip tu sivaizduoji,
reikia turti maiausiai pus milijono. I kur tu gausi tiek
pinig?
A apstulbau. Niekuomet nebuvau apie tai pagalvojs. Tai
buvo visai naujas poiris.
- Tai k, po imts, man daryti? - tariau pagaliau, nenuleis
damas aki nuo biiulio.
- Pasakysiu, k tau daryti, - rytingu balsu tar mano biiu
lis. - Tutuojau nutrauk visus tuos beprotikus darbus, kraus
tykis i savo kambario ir, kadangi atsisakai grti Paryi,
vaiuok Rom ir pradk praktikuoti ten. Roma - tinkamiau
sia tau vieta. Gyvensi ten tik iem, o vis ilg vasar galsi
toliau statyti savo nam. San Mikel tau visai sumai prot,
bet tu ne kvailas, - taip bent kol kas atrodo daugumai mo
ni. Be to, kad ir k darytum, tau visur sekasi. Kiek inau,
Romoje praktikuoja keturiasdeimt keturi svetimaliai gydy
tojai. Jei susiimsi ir rimtai kibsi darb, viena ranka visus juos
nuluosi nuo kelio. Jei atkakliai dirbsi ir santaupas atidavinsi man, kertu layb i ko tik nori, nereiks n penkeri me
t, ir jau tursi pakankamai pinig ubaigti San Mikelei, o
tada iki amiaus galo laimingai ten gyvensi kartu su savo uni
mis ir bedionmis.
Biiuliui ivaiavus, iki pat ryto blakiausi kaip vris nar
ve po savo kaimik kambarl. Tai buvo baisi naktis. Nesi
ryau net nueiti prie koplytls ir, kaip buvau prats, palink
ti labos nakties savo svajoni sfinksui. Bijojau, kad prieblandoj

274

A x el M unthe

vl nepamatyiau alimais gundytojo su raudona mantija. Pa

tekjus saulei, nubgau prie vyturio ir okau jr. Kai plau
kiau krant, mano mintys buvo skaidrios ir altos kaip lan
kos vanduo.
Po dviej savaii atidariau priimamj Kytso name Romoje.

Dvideimt antras skyrius

PIAZZA DI SPAGNA1

Pati pirmoji mano pacient buvo ponia R, gerai inomo visoje

Romoje angl bankininko mona. Beveik trejus metus ji igu
ljo auktielninka, prirakinta prie patalo po to, kai per vien
mediokl Kampanijoje nukrito nuo arklio. J gyd vienas po
kito visi svetimaliai Romos gydytojai, o prie mnes ji net
buvo kreipusis patarimo Sarko, kuris jai nurod mane, niekaip negaljau suprasti, i kur jis suinojo, kad a sik
riau Romoje. Vos tik j apirjs, sitikinau, kad vedijos
pasiuntinio pranayst isipildys. Supratau, kad alia mans
vl atsistojo Fortna - niekam nematoma, tik man vienam. I
tikrj geresns pradios savo praktikai Romoje negaljau n
tiktis, tuo labiau kad i dama buvo plaiai inoma visoje sve
timali kolonijoje. Supratau, kad paralyiaus prieastis buvo
sukrtimas, o ne nepagydomas stuburo sualojimas, ir kad ti
kjimas bei masaas po keli mnesi j vl pastatys ant koj.
Pasakiau jai, ko niekas nebuvo drss sakyti, ir itesjau od.
Ji pasijuto geriau dar man nepradjus masao. Netruko n
trij mnesi, ir pus auktosios Romos visuomens pamat,
kaip ji ilipo i savo karietos prie Borgezs vilos ir, pasi
ramsiuodama lazda, vaiktinja po mediais. Visi tai laik
stebuklu, nors i tikrj toks atvejis labai paprastas ir leng
vas, jei, inoma, ligonis nepraranda tikjimo, o gydytojas kan
trybs. Dabar man atsivr vis nam durys gausioje Romos
angl kolonijoje, o netrukus j pavyzdiu pasek ir italai. Ki
1Ispanijos aikt (it.).

276

A x e l M unthe

tais metais tapau Anglijos pasiuntinybs gydytoju ir greit tu

rjau daugiau angl pacient, negu visi vienuolika angl gy
dytoj drauge sudjus - galit patys sivaizduoti, kaip jie ma
ne irjo. Vienas senas mano biiulis i Ecole des Beaux Arts1,
dabar pensininkas, gyvenantis Medii viloje, ved mane
prancz kolonij. Grafas Duzep Primolis, su kuriuo buvom
biiuliai nuo pat jaunysts, giedojo man ditirambus Romos
visuomenj, tolimas mano skms Vilj aveniu atgarsis taip
pat traukte trauk mano laukiamj pacientus. Profesorius
Ver-Mielis, ymiausias Amerikos neuropatologas, su kuriuo
palaikiau ryius jau praktikuodamas Paryiuje, tebesiunt pas
mane igverusi milijonieri ir j isterik mon pertekli.
noringos j dukterys, sudjusios savo tutybs viltis pirm pa
sitaikius Romos kunigaikt, irgi pradjo mane kviestis ni
rius savo rmus ir tartis dl vairi negalavim, nors tai buvo
tik nusivylimo simptomai. Visi kiti amerikieiai, - o j buvo
didiul minia, - kaip avys pasek j pavyzdiu. Netrukus dvy
lika amerikiei gydytoj itiko toks pat likimas kaip ir j
kolegas anglus. imtai pozuotoj, pasipuousi spalvingais
Montekasino kalniei rbais, kurios sukiodavosi ant Trinit
dei Monti laipt po mano langais, taip pat buvo mano pa
cients; kai vaiuodavau per Ispanijos aikt, visos glininks
mtydavo man kariet ibuokli puokteles, dkodamos u
vaistus nuo kosulio, kuriais aprpindavau nesuskaiiuojamus
j vaikus. Mano ambulatorija Trastevere igarsino mane vi
suose Romos varguomens kvartaluose.
Nuo ryto ligi vakaro bdavau ant koj ir nuo vakaro ligi
ryto miegodavau kaip umutas, jei mans nekviesdavo pas
ligon nakt, o kviesdavo gana danai. Bet a n kiek dl to
nesijaudinau - tuomet neinojau, kas yra nuovargis. Kadan
gi myljau arklius ir branginau kiekvien minut, netrukus
pradjau smagia ristele vainti po Rom elegantiku ekipau
su raudonais ratais, pakinkytu pora puiki vengrik arkli,
1Dails mokykla (pranc.).

K n y g a a pi e S a n M i k e l

277

o mano itikimas lapi uo Tapijas visuomet tupdavo alia

mans. Dabar supratau, kad kai kas galjo pamanyti, jog sie
kiu tuio efekto ir reklamos, nors tuomet man jau nereikjo
jokios reklamos. iaip ar taip, tas madingas ekipaas neabe
jotinai apgadino nervus keturiasdeimt keturiems mano ko
legoms. Kai kurie vis dar vainjo niriomis kaip katafalkai
Pijaus IX laik karietomis - atrod, kad esant reikalui, jomis
puikiausiai galima nugabenti kapus mirusius j pacientus.
Kiti eidavo lidn savo darb psti, su ilgais surdutais, usis
mauk ant kaktos auktus cilindrus, tartum mstydami, k
dar reikt ibalzamuoti. Jie visi piktai nairavo mane, kai
pravaiuodavau pro al, - visi mane painojo i matymo. Vei
kiai norom nenorom jiems teko susipainti su manim ir asme
nikai, nes mane pradjo kviesti konsiliumus pas mirtanius
j pacientus. Kiek manydamas stengiausi grietai laikytis ms
profesinio etiketo, tikindamas ligonius, kad jie tikrai gali
diaugtis, pakliuv tokias geras rankas, bet tai ne visuomet
bdavo lengva. Visi mes buvom apgailtini suduusio laivo
keleiviai, i vairi pasaulio krat srovs suneti Rom, kur
dabar bandm pritaikyti menkas savo inias. Kadangi vis tiek
reikjo kur nors gyventi, tai kodl nepasirinkus Romos - svar
bu, kad netrukdytume gyventi savo pacientams.
Netrukus miau lydti an pasaul visus Romos svetim
alius - n vienas j nenumirdavo, prie tai neikvietus ma
ns. Mirtantiems svetimaliams a tapau tuo, kuo mirtan
tiems romieiams buvo garsusis profesorius Baelis - paskutine
ir, deja, taip retai isipildania viltimi. Kitas mogus, prisista
tydavs kiekviena gedulinga proga, buvo ponas Komakja, sve
timali kolonijos laidotojas ir protestant kapini prie Porta
San Paolo direktorius. Jo niekuomet nereikdavo kviesti, jis
pats prisistatydavo reikiamu momentu, didele kumpa nosimi
i tolo uuosdamas mirt, nelyginant peslys maist. Be prie
kait apsirengs ilgu surdutu, su cilindru, maai tesiskirian
tis nuo mano koleg, jis slankiodavo po koridori, laukda
mas tos minuts, kada j pakvies. Man jis, matyt, jaut ypating

278

A x e l M unthe

simpatij ir sutiks gatvje visuomet nepaprastai maloniai pasisveikindavo, mojuodamas cilindru. Jis visuomet apgailes
taudavo, kai pavasar pirmas ivaiuodavau i Romos, o kai
grdavau ruden, visuomet sutikdavo mane iskstomis ran
komis, nuoirdiai aukdamas: Ben tornato, Signor Dottore!1
Tiesa, per Kaldas vyko ioks toks nesusipratimas, kai jis
man atsiunt dvylika buteli vyno, ireiks vilt, jog atei
naniais metais dar glaudiau bendradarbiausim . Jis labai
sieid, kai atsisakiau juos priimti, ir pasak, kad n vienas
mano koleg niekuomet nebuvo atmets tos menkos dovan
ls, rodanios jo palankum. Toks pat nelemtas nesusiprati
mas kuriam laikui buvo atalds nuoirdius mano santykius
su abiem svetimaliais vaistininkais.
Buvau labai nustebintas, kai vien dien mane aplank se
nasis daktaras Pilkingtonas, kuris turjo ypating prieasi
mans neksti. Jis pats ir jo kolegos, pasak jis, veltui lauk,
kad a, kaip reikalauja neraytos etiketo taisykls, pirmas pa
daryiau jiems vizit. Bet kadangi kalnas neatjo prie M aho
meto, tai Mahometas atjo prie kalno. Beje, Mahomet jis
niekuo nepanjo, nebent kad buvo su ilga balta oria barzda jis veikiau atrod kaip apsiauklis, o ne kaip pranaas. Pil
kingtonas paaikino atjs kaip Romoje gyvenani sve
timali gydytoj seninas pakviesti mane stoti k tik j
steigt Savitarpio pagalbos draugij, kurios tikslas - padaryti
gal nesantaikai, i seno viepataujaniai tarp j. Draugij
stoj visi jo kolegos, iskyrus sen nenaudl daktar Kempbel, su kuriuo n vienas j nesikalba. Opus honoraro klausi
mas jau isprstas, ir visi es patenkinti: bendrai nutarta lai
kytis dvideimties lir minimumo, o maksimumas paliekamas
kiekvieno nario nuoirai, priklausomai nuo aplinkybi. Jo
kio balzamavimo - vis tiek, ar tai bt vyras, moteris ar vai
kas, - negalima daryti pigiau kaip u penkis tkstanius lir.
Jam nemalonu man apie tai praneti, bet Draugija neseniai
1Sveikas sugrs, ponas daktare! (It.)

K n y g a a pie S a n M i k e l

279

gavusi kelet skund, kad a labai nerpestingai ireikalau

js honorarus, o danai net visai j neims. Dar tik vakar
ponas Kornakja, laidotojas, kone verkdamas jam pranes,
kad a ibalzamavau ved pastoriaus mon u imt lir!
Koks apgailtinas solidarumo nepaisymas vis mano koleg
atvilgiu! Jis ess sitikins, jog a suprasiu, kiek naudos tur
siu i Draugijos, ir be galo diaugtsi, jei rytoj galt mane
pasveikinti nari susirinkime.
Atsakiau, kad, deja, negaliu irti jokios naudos nei sau,
nei jiems i tos Draugijos, taiau esu pasiruos su jais ap
svarstyti maksimal - bet jokiu bdu ne minimal - honora
r. O dl sublimato virktim, kuriuos jie vadina balzamavimu, tai tas atsieina ne brangiau kaip penkiasdeimt lir; jei
pridsim dar penkiasdeimt u sugait laik, tai suma, kuri
pamiau u pastoriaus monos balzamavim, visai normali. A
ketinu usidirbti i gyvj, o ne i mirusij. A gydytojas, o
ne hiena.
Sulig odiu hienawjis paoko nuo kds ir papra mans
be reikalo nesivarginti, jei kada sugalvoiau kviestis j kon
silium, - jis vis tiek neturs laiko ateiti.
Pasakiau, kad tai sunkus smgis tiek man, tiek mano pa
cientams, bet mes pasistengsim kaip nors apsieiti be jo.
Gailjausi, kad nesusivaldiau, ir pasakiau jam tai, kai vl
susitikom - kart jo paties bute Kuatro Fontane gatvje.
Varg daktar Pilkington kit dien po ms pokalbio iti
ko nedidelis smgis, ir jis pasikviet mane. Savitarpio pagal
bos draugija, prane jis, iirusi, visi vl susiriej, todl jis ma
nim pasikliaujs labiau negu kitais savo kolegomis. Laim,
nebuvo jokio pagrindo nerimauti - prieingai, man net atro
d, jog dabar, itikus smgiui, jis pasidar valesnis. Stengiausi
kaip mokdamas j padrsinti, pasakiau, kad nieko baisaus
nra ir kad tikriausiai jau anksiau jam yra buv nedideli
smgi. Netrukus jis vl buvo ant koj, net pasidar veikles
nis; man ivaiuojant i Romos, jis tebeklestjo.

280

A xel M unthe

Neilgai trukus susipainau su mirtinu jo prieu - daktaru

Kempbelu, kur jis buvo pavadins senu nenaudliu. Spren
diant i pirmo spdio, atrod, kad kart Pilkingtono diag
noz buvo teisinga. Kaip gyvas nebuvau mats tokios iurpios
ivaizdos senio - klaikios, krauju pasruvusios akys, iaurios
lpos, raudonas girtuoklio veidas, visas apls plaukais kaip
bedion, ilga susivlusi barzda. Buvo kalbama, kad jam per
atuoniasdeimt; senas, jau nebedirbantis anglas vaistininkas
man pasakojo, kad prie trisdeimt met, k tik atvyks Ro
m, Kempbelas atrod lygiai taip pat kaip dabar. Niekas neino
jo, i kur jis atsirado; sklido gandai, kad per pilietin kar
Amerikoje jis buvs chirurgu pietiei kariuomenje. I tik
rj jo specialyb buvo chirurgija, ir nors Romoje jis buvo
vienintelis svetimalis chirurgas, bet su savo kolegomis netu
rjo nieko bendro. Kart utikau j prie pat savo karietos beglostant Tapij.
- Pavydiu jums ito uns, - grubiu balsu burbteljo jis. - O
bedions jums patinka?
Atsakiau, kad labai myliu bediones.
Tokio mogaus jam ir reikia, pasak jis ir papra, kad nu
eiiau pas j ir apiriau bedion, kuri apvertusi verdant
puod ir baisiai nusiplikinusi.
Ulipom jo but kam pinio nam o M injanelio aiktje
virutiniam aukte. Jis papra mane luktelti svetainje ir
netrukus pasirod neinas bedione - didiuliu nuo galvos
iki koj aptvarstytu pavianu.
- Manau, kad nieko i jo nebus, - tar senasis daktaras jau
visai kitu balsu, velniai glostydamas sulysus bedions vei
d. - Neinau, k a darysiu, jeigu jis mirs, - tai vienintelis
mano biiulis. Pats j usiauginau, pendamas i buteliuko,
nes jo brangioji motina mir j gimdydama. Ji buvo kone gori
los dydio ir nepaprastai miela, maai kuo tesiskyr nuo mo
gaus. Msinti mog man vieni juokai, netgi patinka, bet
neutenka drsos tvarstyti varg nuplikus knel - jis taip
baisiai kenia, kai imu dezinfekuoti aizdas, jog nebegaliu

K n y g a a pie S a n M i k e l

281

daugiau tverti. Matau, kad js mylit gyvulius, gal apsiimsit j

gydyt?
Nuriom kruvinus ir pliuotus tvarsius. Vaizdas buvo klai
kus - visas bedions knas buvo viena baisi aizda.
- Jis ino, kad esat jo draugas, kitaip nesdt taip ramiai juk jis niekam, be mans, neleidia n prisiliesti. Jis visk su
pranta, jis turi daugiau proto, negu visi Romos svetimaliai
gydytojai drauge sudjus. Keturias dienas nieko nevalg, toliau nekjo senis, ir jo krauju pasruvusiose akyse suibo
velnumas, - Bili, sneli, padaryk ttukui malonum, atsiksk figos!
- Gaila, kad neturim banan, - pasakiau, - bedions
baisiai juos mgsta.
Jis pasak tutuojau telegrafuosis London, kad jam at
sist kek banan. Nesvarbu, kiek tai kainuos.
Pasakiau, kad btina kaip nors palaikyti Bilio jgas. pylm
jam bum truput ilto pieno, bet jis tutuojau ispjov.
- Jis nebegali ryti, - suvaitojo senasis daktaras. - inau, k
tai reikia - jis mirta!
I zondo pasidarm savotik maitinamj vamzdel, ir di
deliam daktaro diaugsmui kart Bilis pieno neispjov.
Po truput Bilis m taisytis. Dvi savaites lankiau j kiek
vien dien ir galiausiai labai prisiriau ir prie Bilio, ir prie
jo eimininko. Netrukus utikau j saultoj terasoj - jis s
djo alia daktaro specialiai jam padarytame supamajame
krsle, o ant stalo tarp j stovjo butelis viskio. Anot senojo
daktaro, prie darant operacij reikia igerti viskio, kad b
t tvirtesn ranka. Sprendiant i krvos tui viskio bu
teli, suverst terasos kampe, j.o chirurgin praktika tik
riausiai buvo labai didel. Aiman! Juodu abu buvo stikliuko
mgjai. Danai utikdavau Bil besivaiinant viskiu su so
dos vandeniu i savo pono stiklo. Daktaras m an tvirtino,
kad viskis - geriausi tonizuojamieji bedionms; ne kas ki
tas, o tik viskis igelbjo gyvyb brangiajai Bilio motinai, kai
toji sirgo plaui udegimu.

282

A xel M unthe

Vien vakar utikau juodu terasoje girtutlius. Bilis, usi

ropts ant stalo, oko aplink viskio butel savotik negr
ok, o daktaras, atsilos krsle, mu rankomis takt ir uki
musiu balsu trauk:
- Bili, snau mano, Bili, sne-e-e-e-eli!
Juodu negirdjo ir nemat, kaip jau. Nustrs irjau
t eimos idil. Girtos bedions veidas buvo visai kaip mo
gaus, o seno girtuoklio veidas atrod lygiai kaip milinikos
gorilos. Panaumas buvo neabejotinas.
- Bili, snau mano, Bili, sne-e-e-e-eli!
Nejaugi? Ne, inoma, tai buvo nemanoma! Bet man vis
tiek iurpas perjo per vis kn...
Po dviej mnesi kart vl pamaiau, kad senasis dakta
ras stovi prie mano ekipao ir kalbina Tapij. Ne, ai Die
vui, Bilis sveikas, bet susirgo mona - gal a neatsisakyiau
jos apirti?
Mudu vl ulipom staiais laiptais jo but. Man net nebu
vo atj galv, kad ia gyvena dar kakas, ne tik Bilis ir jo
ponas. Lovoj guljo mergina, kone vaikas, umerktomis aki
mis, matyt, be smons.
- Man rodos, sakt, kad susirgo mona, o juk tai js dukt?
Ne, tai ketvirtoji jo mona. Pirmoji nusiudiusi, antroji ir
treioji mirusios plaui udegimu, jis ess tikras, kad ir ios
laukia toks pat likimas.
I karto pamaiau, kad jis neklysta. Ligonei buvo abipusis
plaui udegimas, taiau didelio kiekio skysio kairje pleuros
ertmje jis tikriausiai nebuvo pastebjs. Pams suskretus jo
virkt, padariau jai dvi kamparo ir eterio poodines injekci
jas, o paskui mm energingai trinti jai galnes, bet tas maai
tegelbjo.
- Pabandykite j ijudinti, panekinkit! - tariau jam.
Jis pasilenk prie iblykusio veidelio ir suriaumojo aus:
- Sale, brangioji, pasistenk greiiau pasveikti, jei ne, a
vl vesiu!

K n y g a apie S a n M i k e l

283

Ji giliai atsikvp, krpteljo ir atsimerk.

Kit dien padarm pleuros punkcij, o kitkuo pasirpino
jaunyst - ligon m taisytis, bet pamau, lyg nenoromis. Mano
spjimas, ar tik jos plauiai nra paeisti chronikos ligos, netrukus pasitvirtino. Ji sirgo sunkia tuberkuliozs forma. Dvi
savaites lankiau j kasdien. Man buvo labai jos gaila. Aikiai
maiau, kad ji nepaprastai bijo vyro - nieko nuostabaus, nes
jis, gal ir pats to nejausdamas, buvo jai nemonikai grubus.
Jis man buvo saks, kad mona kilusi i Floridos, ir kai atjo
ruduo, patariau kuo greiiausiai iveti j tvyn - Romoje
ji per iem neigyvensianti. Jis lyg ir sutiko, bet netrukus
suinojau, kad didiausia j sulaikanti klitis buvo Bilis. Galiausiai pasisiliau palaikyti Bil pas save, kol jis parvaiuos, mano kiemelyje po Trinit dei Monti laiptais jau gyveno ne
maai gyvuli. Jis turjo grti po trij mnesi. Bet taip ir
negro. Nei a, nei niekas kitas nesuinojom, kas jam atsiti
ko. Girdjau mones kalbant, kad j nuov per mutynes
kakokioj smuklj, bet neinau, ar tai tiesa.
Danai pagalvodavau, kas buvo tas mogus, ar jis i viso
buvo gydytojas. Kart maiau, kaip jis nuostabiai vikriai am
putavo rank - apie anatomij jis, be abejo, iek tiek iman,
taiau apie tvarstym ir aizd dezinfekavim neturjo n
menkiausio supratimo; o jo instrumentai buvo netikimai pri
mityvs.
Anglas vaistininkas man buvo saks, kad Kempbelas vi
suomet raydavo tuos paius receptus, danai su gramatinm
klaidom, ir neteisingai nurodydavo dozes. M ano nuomone,
jis buvo ne gydytojas, o msininkas ar galbt lauko ligonins
sanitaras, dl kokios nors svarbios prieasties turjs ivykti i
gimtojo krato.
Bilis gyveno pas mane Ispanijos aiktje iki pavasario, o
paskui perveiau j San Mikel, kur jis nesiliov krts uny
bes ir gadins man krauj iki pat laimingo savo gyvenimo ga
lo. A j igydiau nuo alkoholizmo, ir jis pasidar kone visai
Padori bedion. Bet apie j dar igirsit vliau.

Dvideimt

treias skyrius

VL GYDYTOJAI

Kart mano priimamj jo itin korpulentika ponia ir pada

v man rekomendacin laik nuo angl pastoriaus Romoje.
Ji buvo nebe pirmos jaunysts, apsitaisiusi gedulo rbais, per
nelyg duksliais ir labai neprasto kirpimo. Be galo atsargiai
ssdamasi ant sofos, ji pasak esanti ne ionykt. Mirus gar
biajam pastoriui Donatanui, neumirtamam jos vyrui, ji li
kusi visai viena ir beglob. Garbusis Donatanas jai buvs vis
kas: vyras, tvas, draugas, mylimasis...
A su uuojauta pairjau jos apskrit be jokios iraikos
veid, kvailas akis ir pasakiau, kad man jos labai gaila.
- Garbusis Donatanas...
Pasakiau, kad, deja, turiu maai laiko, laukiamasis pilnas
moni - kuo galiau jai padti? Ji norinti, kad apsiimiau j
globoti - mat laukianti kdikio. Ji ino, kad garbusis Donata
nas sergi j i dangaus auktybi, taiau jai vis dlto neramu juk tai pirmasis jos kdikis. Ji daug apie mane girdjo, o dabar,
mane pamaiusi, n kiek neabejoja, kad gali pasikliauti kaip
paiu garbiuoju Donatanu. Ji visuomet jautusi vedams sim
patij, kakada net buvo susiiedavusi su ved pastoriumi meil i pirmo vilgsnio, bet, deja, neilgalaik. Ji nustebusi, kad
a taip jaunai atrodau - visai tokio pat amiaus kaip tas ved
pastorius, mudu net truputl panas. Keista, bet jai atrodo,
lyg mes jau btume anksiau susitik, lyg suprastumm kits
kit be odi. Tai sakydama, ji irjo mane tokiom meiliom
akutm, jog garbusis Donatanas bt tikrai labai nejaukiai
pasijuts, jei t akimirk bt stebjs j i dangaus auktybi.

K n y g a apie S a n M i k e l

285

Nedelsdamas pasakiau, kad a ne akueris, bet ji gali vi

sikai pasikliauti bet kuriuo mano kolega - kiek man inoma,
jie visi geri ios srities specialistai. Pavyzdiui, kad ir ymusis
mano kolega daktaras Pilkingtonas...
Ne, ji nenorjo jokio kito daktaro, tik mans. Nejaugi a
bsiu beirdis ir paliksiu j, vieni ir beglob, tarp svetim
moni, nejaugi nepasigailsiu vargo nalaiio! Be to, nra kada
gaiti, kdikis gali gimti bet kuri dien, bet kur akimirksn.
Paoks nuo kds, pasisiliau sodinti j fiakr, kad ji tu
tuojau grt Rusijos" viebut, kur buvo apsistojusi.
Garbusis Donatanas bt kain k atidavs, kad jam bt
lemta ivysti kdik, kurio motin jis taip kartai myljo! Jei
dar bna ideali santuok, tai tokia buvusi j santuoka - dviej
liepsnojani irdi, dviej harmoning siel susiliejimas! Ji
m klaikiai raudoti, paskui vis jos kn pradjo tampyti bai
sios konvulsijos. Staiga ji ibalo, nuiuvo ir sunr rankas ant
pilvo, lyg stengdamasi nuo kako j apsaugoti. Mano igstis
virto panika baime. Dovanina ir Rozali buvo ivedusios unis
Borgezs vil. Ana taip pat buvo ijus, namuose nebuvo n
vienos moters, o laukiamasis - pilnas moni. Paoks nuo k
ds, atidiai j siirjau. miai jos veidas man pasirod ge
rai pastamas - ne veltui penkiolika savo gyvenimo met
buvau praleids tarp vis ali ir visokio amiaus isteriki.
Grietai sakiau jai nusiluostyti aaras, susitvardyti, klausyti,
k pasakysiu, ir nepertraukinti. Daviau kelet profesini klau
sim, ir pains jos atsakymai paskatino mane susidomti gar
biuoju Donatanu ir pirmalaike jo mirtimi. Ities pirmalaike,
nes pasirod, kad neumirtamas josios vyras atsisveikino su
iuo pasauliu prajusiais metais labai nevykusiu - medicininiu
poiriu - laiku. Gal gale kiek tik stengdamas velniau pa
sakiau, kad ji neturs kdikio. Paraudus i nirio, ji paoko
nuo sofos ir ilk i kambario, aukdama visa gerkle, kad a
eidiau garbiojo Donatano atminim.
Po keli dien sutikau aiktje angl pastori ir padko
js, kad jis rekomendavo mane poniai Donatan, ireikiau

286

A xel M unthe

apgailestavim, jog negaljau apsiimti jos gydyti. Mane apstulbino santri jo laikysena. Atsaks, kad j gydo daktaras
Donsas ir kad kdikis gali gimti kiekvien akimirksn, jis
atsuko man nugar ir nujo.
Per dvideimt keturias valandas i istorija pasklido po vis
miest. J pasigardiuodami kartojo visi svetimaliai gydyto
jai, j inojo visi j pacientai, inojo abu anglai vaistininkai,
anglas kepjas Babuino gatvj, inojo Kuko agentra ir visi
pension gyventojai Sistinos gatvje, visose angl kavinse
tik apie tai ir tebuvo kalbama. Netrukus visi angl kolonijos
nariai suinojo, koki baisi a padariau klaid ir kaip eidiau
garbiojo D onatano atm inim . Visi inojo, kad daktaras
Donsas budi Rusijosw viebutyje ir kad apie vidurnakt bu
vo pakviesta akuer. Kit dien Romos angl kolonija suski
lo dvi prieikas stovyklas. Ar bus kdikis, ar nebus kdi
kio? Visi anglai gydytojai, j pacientai, dvasininkai ir itikimi
j parapijieiai, taip pat ir Kondoio gatvs anglas vaisti
ninkas - visi buvo sitikin, kad kdikis bus. Visi mano pa
cientai, antrasis vaistininkas i Minjanelio aikts, ano kon
kurentas, visos Ispanijos aikts glininks, visos pozuotojos
ant Trinit dei Monti laipt po mano langais, visi antikvarai,
visi Margu tos gatvs scalpellini1 atkakliai tvirtino, kad jokio
kdikio nebus. Anglas kepjas svyravo. Mano biiulis, Angli
jos konsulas, kad ir labai nenoromis, vis dlto patriotiniais su
metimais prisidjo prie mano prieinink. Pono Komakjos, lai
dotojo, padtis buvo itin kebli, ir jam reikjo didelio apdairumo.
Viena vertus, jis tvirtai tikjo mudviej bendradarbiavimo vai
singumu. Taiau vis dlto nebuvo galima neigti to neginijamo
fakto, kad jam, kaip laidotojui, bt kur kas naudingiau, kad
pasitvirtint ne mano, o mano prieinink spjimas. Netrukus
pasklido gandas, kad Rusijos4 viebut konsilium buvo pa
kviestas senis Pilkingtonas ir kad, jo manymu, bus ne vienas, o
du kdikiai. Tuomet ponas Komakja nusprend, kad vienin
1Akm enskaldiai (it.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

287

tel teisinga politika - palaukti ir pasiirti, kas bus toliau.

Bet kai paaikjo, jog angl pastoriui praneta bet kuriuo die
nos ar nakties metu bti pasiruousiam atlikti krikto apeigas
in articulo mortis\ nes gimdymas bsis sunkus, visos abejons
galutinai isisklaid, ir ponas Kornakja atvirai perjo prie
stovykl, paliks mane likimo valiai. Ponas Kornakja, kaip
tikras profesionalas, kdikius vertino n kiek ne maiau kaip
suaugusiuosius. O jei, ko gero, bus dvyniai! O jeigu ir...
Kai Rusijos" viebut atvyko indyv spalvingais Sabin kaln
gyventojos rbais, tarp mano sjunginink pradjo reiktis ne
abejotini nevilties poymiai. O kai viebuio vestibiulyje atsira
do i Anglijos parsisdintas vaikikas veimlis, mano padtis
pasidar kone kritika. Visos turists, gyvenanios viebutyje,
eidamos per vestibiul velniom akim vilgiojo veiml, visi
oficiantai kirto layb, statydami du prie vien, jog bus dvynu
kai - laintis, kad ivis nebus kdikio, niekas jau nebesil. Per
primim Anglijos pasiuntinybje keli mons atsuko man nuga
ras, o aplink daktar Pilkington ir daktar Dons - juodu vl
buvo susitaik - briavosi smalsuoliai, laukdami paskutini nau
jien i Rusijos" viebuio. vedijos pasiuntinys pasived mane
al ir piktai pareik, kad nebenori su manim turti nieko ben
dro - jam per akis utek mano, velniai tariant, isiokim.
Prie savait jis suinojo, kad sen garbing angl gydytoj a
ivadinau hiena. Vakar angl pastoriaus mona papasakojo jo
monai, jog eidiau vieno kot dvasininko atminim. Jei a ir
toliau manau itaip elgtis, tai bt geriau, jei griau Anakapr, kol dar nuo mans nenusi^ visa svetimali kolonija.
Prajo dar viena tempto laukimo savait, ir m reiktis
reakcijos poymiai. Oficiantai lainosi jau tik lygiomis, o kai
kas pradjo nedrsiai silyti laintis i penki lir, kad kdi
kio ivis nebus. Kai pasklido inia, kad abu gydytojai susiki
virijo ir kad ilgaskvernis daktaras Pilkingtonas pasitrauk
1Mirties patale (lot.).

2 88

A xe l M unthe

drauge su savo antruoju kdikiu, niekas daugiau nebesilaino,

jog bus dvynukai. Diena i dienos dezertyr skaiius didjo,
nors angl pastorius su savo parapijieiais vis dar didvyrikai
brsi apie vaikik veiml. Daktaras Donsas, akuer ir
indyv tebenakvojo viebutyje, bet ponas Kornakja, savo jaut
rios uosls sptas, jau paspruko i skstanio laivo.
Atomazgos neilgai tereikjo laukti - vien grai dien
mano priimamj jo senas gudraus veido kotas ir atsisdo
ant tos paios sofos, kur buvo sdjusi jo sesuo. Jis pasak
turs nelaim bti ponios Donatan brolis. Jis prie dien at
vyko tiesiai i Dandio ir, matyt, neleido veltui laiko, kadangi
spjo sumokti honorar daktarui Pilkingtonui - tredal ss
kaitoje nurodytos sumos, - daktar Dons ivijo lauk, o da
bar atjo pas mane paprayti koki nors pigi pamili nam
adreso. Daktar Dons, anot jo, reikt patupdyti u grot.
Pasakiau, jog, deja, jo sesers liga ne i t, kad j galima
bt udaryti pamili namus. Jeigu jau jo sesers negalima
udaryti pamili namus, nusistebjo jis, tai k tuomet gali
ma? Garbusis Donatanas mirs daugiau kaip prie metus nuo
sukrioimo ir smegen suminktjimo, o kad kas nors bt
galjs susigundyti ta sena kvaia, sunku patikti. Jinai jau
apsijuok prie vis Dand lygiai taip kaip dabar prie vis
Rom. Jo kantryb iseko, jis nenori daugiau turti su ja nie
ko bendro. Pasakiau, kad lygiai toks pat ir mano noras - pen
kiolika met praleids tarp isteriki, noriu nors trupuio ra
mybs. Vienintel ieitis - isiveti j Dand.
O dl j gydiusio daktaro, tai jis, be abejons, padar vis
k, k galjo. Kiek inau, anksiau jis buvo karo gydytojas,
tarnavo Indijoje ir nelabai teimano apie isterij - kain ar
gydydamas angl kareivius jis gavo susidurti su vadinamuoju
pseudontumuw, kuris tarp isteriki yra gana danas.
Ar a ins, kad jai uteko akiplikumo usakyti jo vardu
vaikik veiml? Jis turjo sumokti penkis svarus, nors Dandyje bt galima nusipirkti puik, kad ir nebenauj, veiml
u du svarus. Ar a jam nepadiau surasti, kas nupirkt

K n y g a api e S a n M i k e l

289

veiml? Jis netrokta pasipelnyti, bet nort atgauti savo pi

nigus.
Atsakiau, kad jeigu jis palikt seser Romoje, labai gali
mas daiktas, jog ji usisakyt kit veiml. Sis argumentas,
matyt, padar jam didel spd. Paskolinau jam savo kariet
nuveti seser stot. Daugiau niekuomet nemaiau nei po
nios Donatan, nei jos brolio.
*

sic

Kol kas vedijos pasiuntinio pranayst pildsi - a lengvai nu

konkuruodavau visus savo kolegas. Taiau netrukus teko susi
durti su daug rimtesniu varovu, neseniai pradjusiu prakti
kuoti Romoje. Kai kas man pasakojo - ir a links manyti, jog
tai tiesa, - kad jis sikr sostinje, paliks pelning praktik N
mieste, paskatintas staigaus mano igarsjimo. Tarp savo tau
tiei jis buvo inomas kaip sumanus gydytojas ir nuostabus
mogus. Netrukus jis tapo ymia figra Romos visuomenje,
kurios a, isiaikins tai, kas man rpjo, vis labiau ir labiau
miau alintis. Jis vainjo tokia pat elegantika karieta kaip ir
a, priminjo sveius prabangiame bute Korse ir kop pasiseki
mo laiptais taip pat greitai kaip kadaise a. Jis padar man vizi
t, mes nusprendm, jog Romoje uteks vietos abiem, ir kai
susitikdavom, jis visuomet bdavo itin mandagus.
Jo praktika neabejotinai buvo labai gausi - daugiausia tur
tingi amerikieiai, kurie, kaip suinojau, plsdavo Rom pas
j gydytis. Jis turjo vis br slaugi ir savo privai klinik
prie Porta Pia. I pradi laikiau j moter gydytoju, bet v
liau suinojau, kad jis irdies lig specialistas. Matyt, jis tur
jo nekainojam dovan kvpti savo pacientams pasitikji
mo, nes jo vardas visuomet buvo minimas su dkingumu ir
liaupsinimu. A n kiek dl to nesistebjau - juk palyginti su
mumis visais, jis ities buvo ypatinga asmenyb: grai kakta,
nepaprastai protingos akys, nuostabi ikalba, avingos manie
ros. Savo kolegas jis visikai ignoravo, bet mane keliskart bu
vo pasikviets konsilium, daugiausia pas nerv ligonius.

290

A xe l M unthe

Jis, matyt, gerai inojo Sarko teorijas, be to, buvo aplanks ke

lias vokiei klinikas. Dl diagnozs ir gydymo ms nuomo
ns beveik visuomet sutapdavo, ir a netrukus prijau ivad,
kad jis savo dalyk imano bent jau n kiek ne blogiau negu a.
Kart jis man atsiunt skubomis brktelt ratel, prayda
mas tutuojau atvykti Konstanci" viebut. Jis atrod nep
rastai susijaudins. Keliais odiais man paaikino, jog gydo
mog kelet savaii; i pradi ligonis spariai taissi, bet
per pastarsias dienas bkl vl pablogjo, irdies darbas ess
nepatenkinamas - jis nort igirsti mano nuomon. Bet a
jokiu bdu neturs gsdinti nei ligonio, nei jo eimos.
sivaizduokite, kaip nustebau pains, kad ligonis - tai Fre
derikas Majersas, knygos mogaus asmenyb ir pomirtinis
jos gyvenimas" autorius, kur jau daug met mgau ir kuriuo
avjausi kaip ir visi, j painoj. Jo alsavimas buvo paviruti
nikas ir labai sunkus, veidas sunyks ir pamls, tik nuosta
bios akys nepasikeitusios. Itiess man rank, jis pasak labai
diaugisis, kad pagaliau atjau - jis labai mans lauks. Jis
man primin, kaip paskutin kart buvom susitik Londone
per Psichikos tyrinjim draugijos surengtus pietus, kaip pas
kui vis nakt nekuiavome apie mirt ir apie tai, kas ms
laukia po to. Vos tik jam atsakiau, mano kolega spjo ligon
nekalbti, nes gali vl prasidti priepuolis, ir padav man ste
toskop. Bet nuodugnaus apirjimo net nereikjo - man i
karto viskas buvo aiku. Pasiveds koleg al, paklausiau,
ar jis spjo ligonio eim. Be galo nustebau pamats, kad jis
visai nesupranta padties - ketina vl daryti strichnino injek
cijas, tik dar daniau, o kit ryt ibandyti naujj savo seru
m ir net nusisti k nors Grand Htel butelio kakokio ypa
tingo burgundiko vyno. Pasakiau, kad esu prieingas bet
kokiems stimuliuojamiesiems - jie tik suadins skausmo po
jt, kur gailestingoji gamta jau nuslopino. Mes nieko nebegalim padaryti ir turim stengtis kaip nors palengvinti jam
kanias.
Mudviem besikalbant, kambar jo profesorius Viljamas

K n y g a api e S a n M i k e l

291

Deimsas, garsus filosofas ir artimas ligonio biiulis. Praneiau

ir jam, kad reikia tutuojau spti mirtaniojo eim, nes tai
ess valand klausimas. Bet jie visi, matyt, buvo labiau link
tikti mano kolega, ir a primygtinai pareikalavau tutuojau
pakviesti konsilium dar vien gydytoj. Po dviej valand
atvyko profesorius Baelis, ymiausias Romos gydytojas kon
sultantas. Jis apirjo ligon dar greiiau negu a, ir jo ivada
buvo dar trumpesn.
- Il va mourir aujourd'huil, - tar jis emu balsu.
Viljamas Deimsas man papasakojo, kad juodu su biiuliu
ikilmingai prisiek, jog tas, katras mirs pirmas, pereidamas
neinomybn, prane apie tai antrajam. Juodu tikjo, kad toks
susiinojimas manomas. Deimsas buvo taip susisielojs, jog
negaljo eiti mirtaniojo kambar; susmuks krsle prie at
vir dur, jis pasidjo ant keli ura knygel, pam plunks
nakot ir pasiruo, kaip visada, su pedantiku tikslumu
urayti, kas jam bus praneta.
Pavakare prasidjo Cein-Stoukso alsavimas - iurpulingas
artjanios mirties simptomas. Mirtantysis panoro su manim
pasikalbti. Jo akys buvo ramios ir giedros.
- inau, kad a greitai mirsiu, - tar jis, - ir inau, kad js
man padsit. Tai kada gi - iandien ar rytoj?
- iandien.
- Labai diaugiuosi. Esu pasiruos ir visai nebijau. Paga
liau suinosiu. Pasakykit Viljamui Deimsui, pasakykit jam...
miai jo krtin liovsi kilnojusis - stojo baisi paskutinio
atodsio minut.
- Ar girdit mane? - paklausiau, pasilenks prie mirtanio
jo. - Ar jums skauda?
- Ne, - sunabdjo jis. - A labai pavargs ir labai lai
mingas.
Tai buvo paskutiniai jo odiai.
Man ieinant, Viljamas Deimsas tebesdjo atsilos krs1Jis iandien mirs (pranc.).

292

A x e l M unthe

le, usidengs rankomis veid, o ant jo keli guljo atversta

ura knygut. Puslapis buvo tuias.
T iem danai matydavau savo koleg, taip pat kai ku
riuos jo pacientus. Jis nuolat pasakodavo apie stebukling sa
vo serumo veikim ir dar apie kakokius naujus vaistus nuo
stenokardijos, kuriuos pastaruoju metu itin skmingai vartojs klinikoje. Kai pasakiau, kad seniai domiuosi stenokardi
ja, jis sutiko nusivesti mane savo klinik ir parodyti kelis
ligonius, igydytus iais naujais vaistais. Be galo nustebau, pa
mats ten vien buvusi savo pacient, turting amerikiet tai buvo tipika isterik, kuri buvau priskyrs tariam ligo
ni" kategorijai. Kaip visuomet, ji atrod puikiai. Ji guljo
klinikoje jau daugiau kaip mnes, dien nakt prie jos lovos
pasikeisdamos budjo dvi slaugs, kas keturias valandas jai
buvo matuojama temperatra, keliskart per dien daromos
kakoki neinom vaist poodins injekcijos, jos dieta buvo
nepaprastai kruopiai nustatoma iki maiausi smulkmen,
kas vakar duodami migdomieji - odiu, jai buvo suteikta
viskas, ko ji troko. Ji buvo tokia pat irdininke kaip ir a.
Laim, kad buvo tvirta kaip arklys ir galjo atlaikyti bet kok
gydym. Ji prane, jog mano kolega igelbjo jai gyvyb. N e
trukus man atsivr akys: supratau, kad dauguma ios klini
kos pacient, kuriems buvo taikomas vienodai grietas reimas,
buvo daugma panas ligoniai, kamuojami t pai negala
vim: dykinjimo, pinig pertekliaus, trokimo sirgti ir bti
gydytojo priirimi. Tai, k ten pamaiau, sudomino mane ne
maiau kaip stenokardija. Kokiu bdu jis tai pasiekdavo? Koks
buvo jo metodas? Kiek galjau sprsti, metodas buvo toks: jis
priblokdavo ias moteris baisia diagnoze ir tutuojau pagul
dydavo ligonin, o paskui leisdavo i lto sveikti, pamau
alindamas baisi taig, slegiani sujaukt j prot. Mano
koleg buvo lengva charakterizuoti - tai buvo pavojingiau
sias gydytojas, kok tik kada buvau sutiks. Ir vis dlto nesi
ryau laikyti jo paprastu arlatanu. Ne todl, kad laikiau su

K n y g a apie S a n M ik e l

293

maniu gydytoju - talentas ir arlatanikumas puikiai suderinarni, dl to arlatanai ir yra itin pavojingi. Taiau arlatanas
veikia vienas, kaip kienvagis, o is mogus pats mane atsive
d savo klinik ir be galo didiuodamasis demonstravo kaip
tik labiausiai j diskredituojanius atvejus. Be abejo, jis buvo
arlatanas, bet visai neprasto tipo, ir todl j vertjo atidiau
patyrinti. Juo daniau j maiau, juo labiau man krito akis
liguistas jo mstymo skubotumas, neramus vilgsnis, ypa grei
ta kalba. Bet tik pamats, kokiomis dozmis jis skiria digital galingiausi, bet drauge ir pat pavojingiausi ginkl kovoje
su irdies ligomis, - ne juokais sunerimau. Kart vakare vie
no jo paciento dukt atsiunt man ratel, praydama tutuo
jau atvaiuoti - to primygtinai reikalaujanti slaug. Slaug
pasived mane al ir paaikino, kodl pra atvykti: ia de
dasi keisti dalykai, ir ji labai susirpinusi, kad ko neatsitikt.
Ji n kiek neklydo. Ligonio irdis buvo taip paveikta nuolat
duodamo digitalio, kad jo gyvybei grs mirtinas pavojus. Mano
kolega kaip tik rengsi padaryti dar vien injekcij, bet a
itraukiau jam i rank virkt ir paklaikusiose jo akyse skaiiau baisi ties. Tai nebuvo arlatanas - tai buvo beprotis.
K man reikjo daryti? sksti j kaip arlatan? Tas dar
labiau padidint jo pacient, o galbt ir auk skaii. Pra
neti, kad jis pamilis? Tai reikt nepataisomai sugriauti vi
s jo karjer. O koki a galjau pateikti rodym? Mirusieji
negali kalbti, o gyvieji nepanors. Jo pacientai, slaugs, biiu
liai - visi susitelkt prie mane, nes kaip tik man bt dau
giausia naudos, jei sulugt jo karjera. Nieko nedaryti? Palik
ti j ramybj, leisti beproiui disponuoti gyvenimu ir mirtimi?
Ilgai dvejojau, bet galiausiai nusprendiau pasikalbti su
jo alies pasiuntiniu, kuris, kaip inojau, su juo gerai sugyve
no. Pasiuntinys nepatikjo. Jis jau daug met painojo mano
koleg ir visuomet j laik sumaniu ir patikimu specialistu ir jis pats, ir jo eima ne kart gavo sitikinti, koks tai puikus
gydytojas. Tiesa, jis labai irzlus ir truput ekscentrikas, bet jo
protiniai sugebjimai nekelia joki abejoni - jis toks pat nor

294

A x e l M unthe

malus kaip ir mudu. Staiga pasiuntinys prapliupo jam bdin

gu garsiu juoku. Jis paaikino nebegals susilaikyti - pernelyg
viskas komika; a, aiku, neturiu usigauti - juk man nra
svetimas humoro jausmas, jis tai ins. Ir papasakojo, kad t
pat ryt pas j buvo atjs mano kolega prayti rekomendaci
nio laiko vedijos pasiuntiniui, su kuriuo turs pasikalbti
labai rimtu reikalu - jis laiks savo pareiga spti vedijos
pasiuntin atidiau mane stebti: jis sitikins, kad a psichikai
nenormalus. Pasakiau pasiuntiniui, jog tai ess svarbus rody
mas: kaip tik itaip ir pasielgt beprotis panaiomis aplinky
bmis - reikia turti omenyje, kad pamiliai nepaprastai gud
rs.
Grs namo, radau savo kolegos ratel, vos vos skaitom;
iaip taip supratau, kad jis mane kvieia rytojaus dien pus
ryi - jau anksiau buvau atkreips dmes, kaip pasikeit
jo raysena. Atjs radau j priimamajame stovint prie veid
rod ir apirinjant isprogusiomis akimis nedidel sutinim
kakle, padidjusi skydliauk, k a jau anksiau buvau pa
stebjs. Nepaprastai greitas pulsas palengvino nustatyti diag
noz. Pasakiau, kad jis serga Bazedovo liga. Jis atsak ir pats
ess tos nuomons ir papra j gydyti. Pasakiau, kad jis persi
dirbo ir patariau kiek laiko atsisakyti praktikos - geriausia
jam bt grti tvyn ir kaip reikiant pailsti. Man pavyko
ilaikyti j lovoje, kol atvyko jo brolis. Po savaits jis ivaiavo
i Romos ir daugiau nebegro. Kiek man inoma, po met jis
mir pamili namuose.

Dvideimt ketvirtas skyrius

GRAND HTEL

Kai daktaras Pilkingtonas man prisistat kaip svetimali gy

dytoj Romoje seninas, jis pasisavino titul, kuris teistai
priklaus kitam mogui, daug pranaesniam u visus ia prak
tikuojanius svetimalius gydytojus. Noriau vis jo tikrj
vard parayti tok, koks jis tebra raytas mano atmintyje
aukso raidmis: senasis daktaras Erhartas, vienas geriausi
gydytoj ir kilniausios irdies moni, kokius esu kada nors
sutiks. Jo lov, pergyvenusi inykusi Pijaus IX Rom, atsi
laik prie visas keturiasdeimtmets praktikos Aminajame
mieste negandas ir audras. Jis jau jo atunt deimt, bet
tebeturjo visas protines ir fizines jgas ir bet kuriuo dienos ar
nakties metu buvo pasiruos padti ir vargui, ir turtuoliui.
Tai buvo tobuliausias praeities laik eimos gydytojo tipas,
kok tik kada nors buvau mats; dabar j beveik nebeliko, ir
tai didelis nuostolis kenianiai monijai. Jis i karto kvp
davo meil ir pasitikjim. Esu tikras, kad per vis ilg savo
gyvenim jis neturjo n vieno prieo, iskyrus profesori Bael.
Jis buvo vokietis, ir jei tkstantis devyni imtai keturioliktai
siais metais jo tvynje bt buv daugiau toki moni kaip
jis, niekuomet nebt kil karo.
Man visuomet liks paslaptis, kodl tiek moni, net buvu
si jo pacient, plsdavo Kytso namus, iekodami mano pa
galbos, kai toje pat aiktje gyveno toks mogus, kaip senasis
Erhartas. Jis buvo vienintelis m ano kolega, kur kreipdavausi patarimo, atsidrs keblioj padty, ir daniausiai jo nuo
mon pasitvirtindavo, o mano - ne, bet jis niekam apie tai

296

A xel M unthe

nepasakodavo ir visuomet, progai pasitaikius, mane gindavo,

o toki prog buvo nemaai.
Galimas daiktas, jis ne per geriausiai iman paskutinius
magikus ms profesijos triukus ir nepasitikjo naujais stebuklingais vairiausi ali ir mokykl patentuotais vaistais.
Utat meistrikai naudojosi sena ibandyta savo farmakopja,
skvarbus jo vilgsnis aptikdavo bet kur slypini lig. Vos tik
pridjs sen savo aus prie stetoskopo, jis inodavo visk, kas
darosi ligonio plauiuose ar irdyje. N vienas bent kiek svar
besnis iuolaikinis atradimas nelikdavo jo nepastebtas. Jis
gyvai domjosi bakteriologija ir seroterapija, tais laikais dar
palyginti nauju mokslu, o su Pastero darbais buvo susipains
n kiek ne blogiau kaip a. Jis pirmasis Italijoje panaudojo
Beringo antidifterin serum, kuris tuomet buvo dar eksperi
mentinje stadijoje, todl ne visiems prieinamas, nors dabar
kasmet igelbsti gyvyb imtams tkstani vaik.
Vargu ar kada umiriu t pirmj bandym. Kart, vlai
vakare, mane skubiai pakviet Grand htel vienas amerikie
tis, atsiunts profesoriaus Ver-Mielio rekomendacin laik.
Vestibiulyje mane sutiko ts mogelis, kuris baisiai jaudin
damasis pasak k tik atvyks prabangiu traukiniu i Paryiaus;
ia vis j eim sugrd du maus miegamuosius, be svetai
ns, net be vonios, nors jis buvo usaks geriausius aparta
mentus. Direktoriaus telegrama, kad viebutis perpildytas,
buvo per vlai isista, ir jis nespjo jos gauti. Jis k tik teleg
rafavs Ricui, protestuodamas dl tokio elgesio.
Negana to, jo maasis berniukas peralo ir kariuoja, ir
motina vis nakt ibudjo prie jo traukinyje - gal a maloniau tuoj pat j apirti?
Du mai vaikai miegojo vienoj lovoj, skruostas prie skruos
to, kone suglaud lpas. Motina nerimastingai pavelg ma
ne ir pasak, kad berniukas negaljo nuryti pieno, matyt, jam
skauda gerkl. Jis sunkiai alsavo, plaiai atvrs burn, vei
das buvo pamls. Miegani mergait paguldiau ant moti
nos lovos ir pasakiau, kad berniukas serga difterija ir kad

K n y g a apie S a n M ik e l

297

tutuojau pakviesiu slaug. Motina pareik norinti pati slaugyti berniuk. Vis nakt grandiau vaikui i gerkls j smau
gianias difterines plveles. vintant pasikvieiau daktar Erhart ir papraiau, kad jis man padt padaryti tracheotomij vaikas duste duso... irdis buvo taip nusilpusi, jog nesiryom
duoti jam chloroformo; abudu svyravom, ar verta operuoti, ar
ne - vaikas galjo mirti operacijos metu. Paaukiau tv, bet
igirds od difterija", jis ibgo i kambario ir toliau su ma
nim kalbjo vos pravrs duris. Jis ir girdti nenorjo apie ope
racij ir sil sukviesti konsilium visus geriausius Romos
gydytojus. Pasakiau, kad to visai nereikia, be to, jau per vlu;
tik mudu su Erhartu turim nusprsti, ar daryti operacij, ar
ne. Susupau mergait antklod ir liepiau jam nusineti
savo kambar. Jis pasak nepagailsis milijono doleri, kad
tik bt igelbta snaus gyvyb. Atsakiau, kad ne pinigai
svarbu, ir utrenkiau jam prie pat nos duris. Motina stovjo
prie lovos, nenuleisdama nuo ms paklaikusi aki. Paaiki
nau jai, jog kiekvien minut gali prireikti operuoti, o ka
dangi greiiau kaip per valand slaug neprisistatys, ji pati
turs mums padti. Ji linkteljo nepasakius n odio, tik vei
das persikreip, besistengiant sulaikyti aaras - tai buvo drsi
ir maloni moteris. Patiesiau ant stalo po lempa var rankluost
ir jau pradjau ruoti instrumentus, kai Erhartas pasak, jog
kaip tik t ryt per Vokietijos pasiuntinyb gavo i Marburgo
laboratorijos naujojo antidifterinio Beringo serumo pavyzd,
kurio buvo pras. inojau, kad keliose vokiei klinikose is
serumas jau buvo labai skmingai vartojam as. A r n e p a
bandius ir mums? Nebuvo kada svarstyti - vaiko gyvyb ges
te geso, ir mudu abu buvom tos nuomons, kad beveik nra
vilties j igelbti. Motinai sutikus, nusprendm virkti se
rumo. Bematant prasidjo baisi reakcija. Vaiko knelis pa
juodo, temperatra paoko iki keturiasdeimt vieno laipsnio
ir vl staiga nukrito emiau normalios, j pradjo krsti baisus
drebulys. I nosies ir viduri pasipyl kraujas, irdis plak la
bai netaisyklingai, atrod, kad prasideda kolapsas. Vis dien

298

A x e l M unthe

nesitraukm nuo ligonio, kiekvien minut laukdami galo.

Pavakare nusteb pamatm, kad berniukas m lengviau kv
puoti, gerkl truput apsival, pulsas pasidar taisyklingesnis.
Praiau daktar Erhart eiti namo ir kelias valandas pamie
goti, bet jis atsak ess taip susidomjs ligos eiga, jog n e
jauis jokio nuovargio. Kai atjo ms pakviesta sesuo Filipina i angl Mlynj seser" draugijos, viena geriausi
slaugi, kokias buvau kada mats, po vis perpildyt viebut
aibo greitumu pasklido inia, kad virutiniame aukte kakas
apsirgo difterija. Direktorius liep man praneti, kad berniu
k reikia tutuojau igabenti ligonin ar klinik. Atsakiau,
kad nei Erhartas, nei a nesiimsime tokios atsakomybs, nes
vaikas tikrai mirs kelyje. A ntra vertus, mes net neinojom,
kur j bt galima veti - tais laikais medicinos pagalba tokiu
sunkiu atveju buvo nepaprastai emo lygio. Po valandls pra
vrs duris, Pitsburgo milijonierius man prane lieps direk
toriui jo sskaita itutinti vis virutin aukt - jis greiiau
sutiks nupirkti vis viebut, bet neleis snaus kakur gaben
ti, jeigu jam tas pavojinga. vakar paaikjo, kad usikrt
motina. Kit ryt visas virutinio aukto sparnas itutjo pabgo net oficiantai ir kambarins. Tik ponas Komakja, laidotojas, su cilindru rankoje i lto patruliavo tuiu korido
rium. Kartkariais pro dur ply kyteldavo galv paklaiks
i baims tvas. Motinai darsi vis blogiau, ir mes j pemem
gretim kambar, kur su ja liko Erhartas ir kita slaug, o
mudu su seserim Filipina budjom prie berniuko. Apie vidur
dien jis visai nusilpo ir mir nuo irdies paralyiaus. Motinos
bkl tuo metu buvo tokia kritika, jog nedrsome jai nieko
sakyti, nusprend palaukti iki ryto. Kai praneiau tvui, kad
berniuko kn reikia t pat vakar igabenti protestant
kapini lavonin ir per dvideimt keturias valandas palaido
ti, jis susverdjo ir vos nenukrito glb ponui Komakjai, ku
ris, pagarbiai linkiodamas, stovjo alia. mona jam niekuo
met neatleist, pasak milijonierius, jeigu jis palikt vaik
svetimoj aly - berniuk reikia palaidoti eimos rsyje Pit-

K n y g a a pi e S a n M i k e l

299

sburge. Atsakiau, jog tai nemanoma, nes statymas tokiu at

veju draudia bet kur veti kn. Po valandls Pitsburgo mi
lijonierius pravr duris ir teik man tkstanio svar ek,
leids panaudoti pinigus savo nuoira; jis buvo pasiruos
irayti dar vien ek bet kokiai sumai, kad tik berniuko
knas bt nugabentas Amerik. Usidariau kitame kam
baryje su ponu Kornakja ir paklausiau, kiek apytikriai atsiei
t pirmos klass laidotuvs ir amino poilsio vieta protestant
kapinse. Jis atsak, kad laikai dabar sunks, karstai pasta
ruoju m etu pabrang, o klient skaiius nenum atytai su
majo. Bet laidotuvs turi bti kaip reikiant, tai ess jo gar
bs reikalas; deimt tkstani lir padengt visas ilaidas,
neskaitant arbatpinigi. Be to, reiks atsilyginti duobkasiui,
kuris, kaip man yra inoma, turi atuonet vaik; gli, ino
ma, jis taip pat nepriskaiiavo. Pailgi kaip kats pono Komakjos vyzdiai pastebimai isiplt, kai pasakiau, kad man pa
vesta sum okti dvigubai, jeigu jam pavykt nugab en ti
berniuko kn Neapol, o i ten pirmuoju garlaiviu Ameri
k. Jis turs man atsakyti per dvi valandas - a inau, jog tai
neteista ir kad jam reikia pasitarti su savo sine. A su savo
sine jau pasitars; inakt pats ibalzamuosiu kn, ir vini
nis karstas bus ulituotas mano akivaizdoje. Tokiu bdu in
fekcijos pavojus bus paalintas, o mirties liudijime paraysiu,
jog berniukas mir sepsine pneumonija, suklusi irdies pa
ralyi, ir visai neminsiu odio difterijaw. Ponas Kornakja
tarsi su savo sine trumpiau, negu buvo galima tiktis, - po
valandos jis gro ir prane, jog priima mano pasilym, tik
su viena slyga: pus sumos turi bti sumokta i anksto, ne
reikalaujant kvito. Padaviau jam pinigus. Po valandos mudu
su Erhartu padarme motinai tracheotomij; tik operacija
igelbjo jai gyvyb.
Kada tik nueinu graias nedideles kapines prie Porta San
Paolo, bematant atgyja iurps tos nakties prisiminimai.
Prie vart, laikydamas rankoj blaus ibint, mans lauk

300

A xe l M unthe

duobkasys Dovanis. I to, kaip jis pasisveikino, supratau, kad,

stiprindamasis prie nakties darb, jis buvo imets stikl
viraus. Jis turjo bti vienintelis mano pagalbininkas - dl
suprantam prieasi nieko daugiau nenorjau kviestis. Nak
tis buvo audringa ir labai tamsi, liaug lietus. Staigus vjo
gsis upt ibur, ir mums teko apgraibomis iekotis kelio
visikoje tamsoje. Pusiaukelj ukliuvau u krvos emi ir
kritau nebaigt kasti duob - Dovanis paaikino pradjs
j kasti dien, ponui Kornakjai sakius; laim, kad ji negili mat laidos kakok vaik.
Pasirod, balzamuoti buvo sunku ir net pavojinga. Knas
jau buvo pradjs smarkiai irti, iburys vos viet ir - o siau
be! - sipjoviau pirt. U Cestijaus piramids be paliovos kavo
didel pelda, a tai gerai prisimenu, nes pirm kart jos auks
mas buvo man nemalonus - juk a labai mgstu peldas.
\ Grand htel grau anksti ryt. Motina vis nakt ramiai
miegojo, jos temperatra buvo normali, ir, Erharto nuomone,
pavojus buvo prajs. Ilgiau nebegaljome atidlioti - reikjo
jai praneti apie snaus mirt. Nei tvas, nei Erhartas nenor
jo jai to sakyti, ir teko rytis man. Sesuo Filipina pasak, kad,
jos manymu, motina jau visk ino. Kai ji sdjo prie ligons,
toji staiga pabudo ir klaikiai aukdama oko i lovos, bet ia
pat neteko smons ir vl krito patal. Slaug man, kad ji
mir, ir jau bgo aukti mans, bet t akimirk a jau kam
bar ir pasakiau, kad berniukas k tik ugeso. Slaug neapsi
riko. M otina pavelg man akis ir, nespjus man praverti
burnos, pasak inanti, kad snus mir.
Erhart smarkiai prislg vaiko mirtis, jis priekaitavo sau,
kam patar virkti serumo. Sis nuostabus senukas buvo toks
kilnus ir siningas, jog norjo parayti berniuko tvui laik,
kone kaltindamas save nuudius jo sn. Pasakiau, kad u
visk esu atsakingas a, nes a buvau apsims j gydyti, be to,
nuo itokio laiko tvas, ir taip jau apkvais i sielvarto, gali
visai iprotti.

K n y g a ap ie S a n M i k e l

301

Kit ryt motin, paguld mano kariet, nuve Mly

nj seser" klinik, kur man taip pat pavyko gauti kambar
jos dukrelei ir vyrui. Jis taip bijojo difterijos, jog padovanojo
man vis savo garderob - du didiulius lagaminus rb, taip
pat apsiaust ir cilindr. A nepaprastai apsidiaugiau - pa
dvti rbai danai reikalingesni u vaistus. Vos j tikinau
pasilikti auksin laikrod su repetyru; kienin jo barometr
tebeturiu po iai dienai. Prie ivykdamas i viebuio, Pitsburgo milijonierius n nemirkteljs apmokjo milinik ss
kait, nuo kurios man aptemo akys. A pats priirjau kam
bari dezinfekavim ir prisimins pokt, kur buvau ikrts
Viktorijos" viebuiui Heidelberge, vis valand liauiojau
keliais po kambar, kur mir berniukas, kol numiau prie grin
d prikalt Briuselio kilim. Niekaip nesuprantu, kaip tokiu
laiku man galjo ateiti galv mintis apie vargdieni sese
les". Kaip dabar matau viebuio personalo veidus, kai pa
praiau nuneti kilim mano kariet ir nugabenti komuna
lin dezinfekavimo kamer Aventine. Direktoriui paaikinau,
kad Pitsburgo milijonierius, sumokjs u t kilim trigubai
brangiau, negu jis vertas, padovanojo j man atminimui.
Gal gale parvaiavau namo Ispanijos aikt. Prie paradi
ni dur prisegiau kortel, kurioje anglikai ir pranczikai
buvau paras: Daktaras serga. Praau kreiptis Dr. Erhart,
Ispanijos aikt 28". sivirkiau trigub doz morfijaus ir su
keturiasdeimties laipsni temperatra ir sutinusia gerkle kri
tau priimamajame ant sofos. Ana baisiausiai isigando ir bti
nai norjo pakviesti daktar Erhart, bet a pasakiau, kad
man tereikia imiegoti dvideimt keturias valandas, ir viskas
bus gerai, todl jinai jokiu bdu neturi mans trukdyti, n e
bent kilt gaisras.
Palaimingas narkotikas jau pradjo migdyti ivargusias ma
no smegenis, skleisdamas ramyb ir usimirim; net klaikus
siaubas, persekiojs mane nuo to laiko, kai sipjoviau pirt,
nebeslg atbukusi mini.
Staiga suskambo dur varpelis - pratisai, atkakliai, ir i

302

A xel M unthe

priekambario pasigirdo garsus balsas. Moteris, kurios tauty

b nekl joki abejoni, darkyta ital kalba m ginytis su
Ana.
- Daktaras serga, praom kreiptis daktar Erhart. Jis gy
vena gretimam name.
Ne, ji tutuojau turinti labai svarbiu reikalu pasikalbti su
daktaru M iunte.
- Daktaras jau guli. Praau jus ieiti.
Ne, ji tutuojau turinti j pamatyti.
- Nunekit jam mano kortel.
- Daktaras miega... praau jus...
Bet kaip a galjau miegoti, kai priekambaryje spieg tas
baisus balsas?
- Ko jums reikia?
Ana nespjo sulaikyti, ir ji praskleid mano kambario port
jer - sveikatos knijimas, tvirta kaip arklys - arlzo V.
Vaingtono Longfelo Perkinso jaunesniojo mona.
- Ko jums reikia?
Ji norjo suinoti, ar jai negresia pavojus apsikrsti difterija
Grand htel. Ji gavusi kambar virutiniam aukte - ar tiesa,
kad berniukas mirs antrame aukte? Ji negalinti rizikuoti.
- Koks js kambario numeris?
- Trys imtai trisdeimt penktas.
- Jokiu bdu neikit kitur. Tai pats variausias kambarys
visame viebutyje. A pats j dezinfekavau. Kaip tik jame ir
mir vaikas.
A kritau lov, nugarmjau palov, kaip man pasirod, ir
vl pradjo veikti morfijus.
Dar kart suskambo varpelis. Priekambaryje vl pasigirdo
tas pats negailestingas balsas: ponia Perkins aikino Anai k
tik prisiminusi dar vien baisiai svarb klausim - dl to, tei
syb sakant, ji ir buvo atjusi.
- Daktaras miega.
- Nuleiskit j nuo laipt, - surikau Anai, kuri buvo dvigu
bai maesn u amerikiet.

K n y g a ap ie S a n M ik e l

303

Ne, ji neieisianti, kol neatsakysiu t klausim.

- Ko gi jums reikia?
- A nusilauiau dant, kain ar nereiks jo itraukti. Kas
geriausias Romoje dant gydytojas?
- Ponia Vaington Perkins, ar js mane girdit?
Taip, ji mane puikiai girdinti.
- Ponia Perkins, pirm kart gyvenime gailiuosi, kad nesu
dant gydytojas, - su didiausiu malonumu jums ilupiau
visus dantis!

Dvideimt penktas

skyrius

VARGDIENI SESELS"

A buvau labai susibiiuliavs su visomis vargdieni sesel

mis" San Pietro in Vinkoli - j buvo apie penkiasdeimt, dau
guma pranczs, - taip pat kone su trim imtais senui ir
senuk, radusi prieglobst didiuliame j name. Ital gydy
tojas, turjs jais rpintis, niekuomet man nerod n maiau
sio profesinio pavydo - net tada, kai prideramai idezinfe
kuotas Pitsburgo m ilijonieriaus kilim as i G rand htel
begaliniam seseli diaugsmui buvo patiestas ant alt kaip
ledas akmenini koplyios grind. Kokiu bdu tos seserys su
gebdavo parpinti savo globotiniams maisto ir drabui, man
buvo paslaptis. Visi, buv tais laikais Romoje, gerai inojo
sen iklerus j veiml, kuris i lto bilddavo nuo vieno
viebuio prie kito, rinkdamas maisto liekanas. Dvideimt se
seli, vis po dvi, nuo ryto ligi vakaro vaikiodavo po miest
su didiuliais krepiais ir auk skardinlmis. Dvi paprastai sto
vdavo primimo valandomis mano priekambario kampe - dau
gelis buvusi mano pacient, be abejons, jas atsimena. Kaip
visos vienuols, jos buvo labai linksmos ir geros nuotaikos, o
progai pasitaikius, itin mgo paplepti. Abi buvo jaunos ir ga
na dailios. Vyresnioji kakada man buvo sakiusi kaip paslap
t, kad senos negraios vienuols netinka aukoms rinkti. A t
sidkodamas u atvirum pasakiau, kad ir mano pacientai daug
geriau klauso jaunuts ir patrauklios slaugs negu bjaurios ir
kad surgusi slaug niekuomet nebus gera slaug. ios vie
nuols, taip m enkai tepastanios iorin pasaul, puikiai
paino mogaus prigimt. Jos i pirmo vilgsnio suprasdavo, kas

K n y g a apie S a n M i k e l

305

mes auk j skardinl, o kas ne. Jauni mons, pasak sese

li, paprastai aukoja daugiau negu seni, vaikai - deja! - re
tai temeta pinig, nebent paraginti savo angli guvernani.
Vyrai aukoja daugiau negu moterys, tie, kurie vaikto psti daugiau u vainjanius karietomis. Dosniausi es anglai, o
paskui rusai. Prancz turistai retai teuklysta Rom. Ame
rikieiai ir vokieiai yktoki, auktj klasi italai - dar
yktesni, bet ital vargai labai dosns. Vis ali kilmingo
sios personos ir dvasininkai paprastai dosnumu nepasiymi.
imtas penkiasdeimt j globotini vyr apskritai paklus
ns, bet suvaldyti imt penkiasdeimt moter kur kas sun
kiau - jos aminai tarpusavy riejasi ir peasi.
Tarp abiej prieglaudos fligeli neretai siliepsnodavo bai
sios meils dramos, ir sesels, kad ir menkai teimananios
apie tokius reikalus, stengdavosi kaip mokdamos gesinti po
pelenais rusenani ugn.
Visos prieglaudos numyltinis buvo ponas Alfonsas, nepa
prastai mao gio pranczas, gyvens u dviej mlyn uuo
laid kampe didels sals, kurioje stovjo eiasdeimt lov.
Prie jokios kitos lovos nebuvo uuolaid - ta privilegija nau
dojosi tik ponas Alfonsas, vyriausias prieglaudos namis. Jis
pats tvirtino ess septyniasdeimt penkeri met, sesels sp
jo, kad jam per atuoniasdeimt, o a, sprsdamas i jo arteri
j bkls, daviau jam kone visus devyniasdeimt. Neinas
mau lagaminliu, su nutrintu varkeliu ir cilindru jis neinia
i kur atjo prieglaud prie kelet met. Kiaur dien jis
tnodavo u savo uuolaidos, visai atsiskyrs nuo kit na
mi, ir pasirodydavo vieumoje tik sekmadieniais, kai laiky
damas rankoje cilindr ididiai ingsniuodavo koplyi. Nie
kas neinojo, k jis per dien dienas veikia u savo uuolaid.
Seserys, kurios atnedavo jam lkt sriubos ar puodel ka
vos, - dar viena pono Alfonso privilegija, - pasakodavo, kad
jis paprastai sdi ant savo lovos, pasidjs sen lagaminl, ir
rausiasi popieriuose arba valosi cilindr. Lankytojams ponas
Alfonsas buvo nustats griet etiket. Pirmiausia reikdavo

306

A x e l M u n th e

pasibelsti alia lovos stovint staliuk. Tuomet jis rpestingai

susikraudavo lagaminl popierius, urakindavo, plonu bal
seliu suukdavo Entrez, Monsieur!"1 ir lyg atsipraydamas ran
kos mostu kviesdavo svei sstis alia savs ant lovos. Mano
apsilankymai, matyt, jam buvo malons, ir netrukus mudu
labai susibiiuliavom. Visos mano pastangos suinoti k nors
apie jo praeit nujo niekais; inojau tik tiek, kad jis pranc
zas, bet greiiausiai ne paryietis. Jis nemokjo n odio ita
likai ir neturjo n menkiausio supratimo, kaip atrodo Ro
ma. Jis net n karto nebuvo vento Petro katedroje, nors vis
rengsi nueiti un de ces quatre matins2, kai tik turs laiko. Se
sels tvirtino, kad jis niekuomet nenueis nei ten, nei kur ki
tur, nors ir pajgia krutti, kai nori. Tikroji prieastis, dl ku
rios ketvirtadieniais, kai vyrams buvo leidiama vaiktinti
po miest, jis likdavo namie, buvo ta, kad jo cilindras ir var
kas, nuolat brinami epeiu, buvo visai nuzulinti.
Nuo tos atmintinos dienos, kai ponas Alfonsas prisimatavo
Pitsburgo milijonieriaus cilindr ir naujutl, pagal paskutin
amerikiei mad pasit vark, prasidjo paskutinis ir gal
bt laimingiausias pono Alfonso gyvenimo skyrius. I vis sa
li subgo seserys, net vyresnioji stovjo tarpdury, kai kit ket
virtadien jis lipo elegantik mano ekipa, ikilmingai
nukls naujj cilindr susiavjusioms savo globjoms.
Est-il chic! - juoksi jos, kai ekipaas pajudjo. - On dirait
un milord anglais !3
Pasivainjom po Kors, usukom Pin, o paskui sustojom
Ispanijos aiktj - buvau pakviets pon Alfons pusryi.
Noriau pamatyti mog, kuris bt atsispyrs pagundai
ir nepakviets jo pusryiauti kiekvien savait. T iem kiek
vien ketvirtadien, lygiai pirm valand, ponas Alfonsas ilip
davo i mano ekipao Ispanijos aiktje prie dvideimt eto
1eikite, pone! (Pranc.)
2Kuri nors d ien (pranc.).
3 Koks jis pramatnus! Tikras angl milordas! (Pranc.)

K n y g a ap ie S a n M i k e l

307

numerio. Po valandos, kai prasiddavo ligoni primimas, Ana

j palyddavo iki laukianios karietos, ir jis paprastai vain
davo po Pin. Paskui pusvalandiui karieta sustodavo prie
Aranjo kavins, kur, atsisds kampe prie jam palikto sta
liuko, ponas Alfonsas gerdavo kav ir oriai lyg senas ambasa
dorius skaitydavo Figaro44. Tas avus gyvenimas trukdavo dar
pusvaland, kol jis vaindavo po Kors, nekantriai valgyda
masis pastam i Ispanijos aikts, kad galt jiems nukelti
naujj cilindr. Po to jis vl dingdavo u mlyn uuolaid
iki kito ketvirtadienio, kada, pasak seseli, vos pravitus jau
imdavo valytis cilindr.
Labai danai ueidavo kas nors i mano biiuli ir drauge
su mumis pusryiaudavo; tada ponas Alfonsas tiesiog nesi
tverdavo diaugsmu. Daug kas i j tikriausiai dar j atsime
na. Niekam ir galv neateidavo, i kur jis atvaiuodavo pas
mane. Beje, ponas Alfonsas bdavo labai isipusts ir tvar
kingas su ilgu madingu varku ir nauju cilindru, kur be galo
nenoriai ileisdavo i rank net atsisds prie stalo. Kadangi
ir pats neinojau, kuo laikyti pon Alfons, tai gal gale pa
veriau j atsistatydinusiu diplomatu. Visi mano biiuliai j
kreipdavosi Monsieur le Ministre\ o Ana j visuomet vadinda
vo Vostra Eccellenza2. Kad btumt mat tada jo veid! Lai
m, jis labai neprigirdjo, ir pasikalbjimas paprastai apsiribo
davo keliom mandagiom frazm apie popiei ar scirocco3.
Taiau a n valandl neprarasdavau akylaus budrumo, idant
laiku suskubiau pastumti al grafin ar apsaugoti j nuo
paini klausim ir dar painesni atsakym, jeigu jis bdavo
igrs antr stikl firaskaio. Ponas Alfonsas buvo kartas ro
jalistas, pasiruos bet kuria kaina nuversti prancz respub
lik. Kiekvien dien jis laukdavo i labai konfidenciali al
tini laiko, galinio bet kuri minut ikviesti j Paryi.
1Ponas pasiuntiny (pranc.).
Js ekscelencija (it.).
] Sirokas - kartas vjas, puiantis V idurem io jros alyse.

308

Axel M unthe

Tai buvo nepavojinga tema - a daug painojau prancz, pa

sirengusi nuversti respublik, bet kai ponas Alfonsas imdavo
kalbti apie savo eimos reikalus, turdavau atidiai sekti, kad
jam neisprst taip rpestingai saugoma praeities paslaptis.
Laim, mane visuomet spdavo jo svainis - mon beau-frre le
sous-prfetl. Mes su biiuliais be odi buvom susitar, kad vos
jam paminjus i paslapting asmenyb, grafin reikia pastaty
ti al ir nebepilti pono Alfonso stikl daugiau n lao vyno.
Puikiai prisimenu t ketvirtadien, kai su mumis pusryia
vo Voldas Storis, garsus amerikiei skulptorius ir nuoirdus
pono Alfonso biiulis. Ponas Alfonsas buvo ypa pakilios nuo
taikos ir nepaprastai kalbus. Dar neigrs ligi dugno pirmo
stiklo fraskaio, jis m svarstyti su Voldu, kaip i buvusi
garibaldinink sudarius nauj kariuomen, kuri nuygiuot
Pranczij ir nuverst respublik. Gal gale tai ess tik pini
g klausimas - penki milijon visai pakakt, o vien milijo
n jis ir pats i bdos galt parpinti.
Man pasirod, kad jis per daug kaits; neabejojau, kad
svainio neilgai reiks laukti. Daviau Voldui enkl nebepilti
jam daugiau vyno.
- Mon beau-frre le sous-prfet... - sumurmjo ponas Alfonsas.
Kai pastmjau al grafin, jis miai nutilo ir bed akis
lkt - kaip visuomet, kai dl ko nors sieisdavo.
- Na k js! - tariau jam. - Igerkime dar po stikl js
sveikat - a visai nenorjau js eisti. Ir bas la Rpubli
quef2, jeigu to norit.
Nustebs pamaiau, kad jis neities rankos, siekdamas stik
lo. Jis sdjo nekrutdamas, smeigs akis lkt. Jis buvo
negyvas.
Puikiai inojau, k bt reik ir ponui Alfonsui, ir man,
jei, kaip reikalauja statymas, biau pakviets policij. La
vono apirti atvykt policijos gydytojas, gal net pareikalau
1M ano svainis, subprefektas (pranc.).
2Salin respublik! (Pranc.)

K n y g a ap ie S a n M i k e l

309

t skrodimo, sikit prancz konsulatas - iaip ar taip, i

mirusiojo bt atimtas vienintelis jo turtas - paslaptis, gau
bianti jo praeit. Nusiuniau A n pasakyti vejui, kad pa
kelt karietos vir: ponas Alfonsas buvo apalps, ir a pats
palydsiu j namo. Po penki minui ponas Alfonsas sdjo
karietoje prastoj vietoj alia mans, pasistats Pitsburgo mili
jonieriaus varko apykakl ir, savo papratimu, usimauklins
ant aki cilindr. Jis atrod lygiai taip pat kaip visuomet, tik
gerokai maesnis - kaip visi numirliai.
- Per Kors? - paklaus vejas.
- Taip, inoma, per Kors! Tai mgstamiausias pono Alfon
so kelias.
Vyresnioji i pradi truput sunerimo, bet mano paymji
mas, kad jis mir nuo irdies nusilpimo", iduotas prieglau
doje, atitiko visus policijos reikalavimus. Vakare ponas A l
fonsas buvo paarvotas, jo galva ilsjosi ant seno lagaminlio,
o ant kaklo tebebuvo kaspinukas su jo raktu. Sesels niekuo
met neklausinja nei gyvj, nei mirusij. Jos pasitenkina
tuo, kad mogus, atjs pas jas iekoti prieglobsio, yra senas
ir alkanas. Visa kita neturi rpti nei joms, nei kitiems, tik
vienam Dievui. Jos puikiai ino, kad daugelis j globotini
gyvena ir mirta svetimu vardu. Norjau dti karst taip mgs
tam jo cilindr, bet sesels mane sudraud. Labai gaila - jis
tikrai bt apsidiaugs.
* * *

Vien nakt buvau skubiai pakviestas pas vargdieni sese

les4. Visas didiulio pastato sales gaub tamsa ir ramyb, tik
girdjau, kaip koplyioje meldiasi seserys. Mane ved ma
cel seseli pusje, kurioje dar niekuomet nebuvau buvs.
Lovoj guljo jauna vienuol baltu kaip drobul veidu - jos
akys buvo umerktos, pulsas vos uiuopiamas. Tai buvo La
M re Generale des Petites Soeurs des Pauvres1, kuri, grdama
1Vargdieni seseli ordino vyresnioji (pranc.).

310

A xel Munthe

Paryi i inspekcins kelions aplink pasaul, t vakar atvy

ko Neapol. Sunkus irdies priepuolis kiekvien akimirksn
galjo baigtis mirtimi. Ne kart buvau stovjs prie karali,
karalieni ir ymi moni patalo toki valand, kai j gyvy
b kabojo ant plauko, gal net buvo mano rankose. Bet dar
niekuomet taip giliai nejauiau savo atsakomybs, kaip t nak
t, kai i moteris i lto atmerk nuostabias akis ir pavelg
mane.
Faites ce que vous pouvez, Monsieur le Docteur; - sunabdjo
ji, - car quarante mille pauvres, dpendent de moi.1
* * *

Vargdieni sesels" plua nuo ryto ligi vakaro, usimusios

naudingiausiu ir nedkingiausiu i vis man inom labdarin
g darb. Kad jas pamatytumt, nereikia vaiuoti Rom kur tik neturtas ir senatv, ten ir vargdieni sesels" su tuio
mis pintinmis ir tuiomis auk skardinlmis. Tad dkit
j pintin senus savo drabuius - nesvarbu kokio dydio, se
selms viskas pravers. Cilindrai darosi nebemadingi - atiduo
kite joms ir cilindr. J prieglaudoj visuomet atsiras koks nors
senas ponas Alfonsas, kuris, pasislps u mlyn uuolaid,
rpestingai valosi nuzulint cilindr, paskutin buvusios ge
rovs atminim. Suteikit jam diaugsm ir, kai jis laisvas, pavainkit elegantika savo karieta po Kors. O js kepenims
bus kur kas sveikiau, jei, pasims un, ieisite psias umies
t. Ir btinai pasikvieskit j kit ketvirtadien pusryi: pama
t, kaip alkanas mogus gauna iki soties pavalgyti, niekuo
m et nesisksit, kad n e tu rite apetito. pilkite jam stikl
fraskaio, kad jam bt lengviau usimirti, bet paslpkit gra
fin, kai jis ims pasakoti apie savo praeit.
Nepamirkit mesti vargdieni seseli" skardinl kad ir
vien pens i savo santaup - uteks ir tiek, - ir, patikkit,
1Padarykit, k galite, ponas daktare, n es n u o m ans priklauso keturiasdeim t
tkstani varg (pranc.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

311

js auka nenueis veltui. Prisiminkit, k jau esu ras kitoje

ios knygos vietoje: kas nori prarasti pinigus - tepasilaiko juos
sau, kas nori isaugoti juos amiams - teatiduoda kitam. Be
to, js neturite teiss pasilikti sau t pinig - juk jie nepri
klauso jums, pinigai ivis nepriklauso monms. Visi pinigai
velnio nuosavyb, ir jis dien nakt sdi savo kontoroj ant
aukso mai ir perka u juos moni sielas. Pasistenkit greiiau
atsikratyti nevaraus pinigo, kur jis bruka jums deln, n e
laikykite jo, nes is prakeiktas metalas nudegins jums pirtus,
sisiurbs krauj, apakins, unuodys mintis ir sukietins ird.
Paaukokite j vargdieni seselms", meskit tuos nelemtus pi
nigus griov - ten j tikroji vieta! Kuriam galui krauti pini
gus, jei vis tiek reiks j netekti? Mirtis turi antr rakt nuo
js pinig skrynios.
Dievai visas grybes parduoda tikrja kaina, yra pasaks
vienas senovs poetas. Jis bt galjs pridurti, kad paias
veriausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikrai
naudinga - nebrangu; tik u tai, be ko galima apsieiti, m o
kam didelius pinigus. Kas tikrai grau - ivis neparduodama;
visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai
galima grtis saultekiais ir saullydiais, danguje plau
kianiais debesliais, giriomis ir laukais, nuostabia jra. Dy
kai mums iulba paukiai, veltui galim prisiskinti pakelj
lauko gli ir eiti vaigdt Nakties men. Vargas miega
geriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro ska
nesnis negu mantrs patiekalai Rico restorane. Pasitenkini
mas ir sielos ramyb geriau mgsta kaimo pirkel negu itai
gingus miesto rmus. Keletas biiuli, nedaug, labai nedaug
knyg ir uo - tai ir viskas, ko reikia mogui, kol jis turi pats
save. Bet gyventi reikia kaime. Pastatyti pirm miest sugal
vojo velnias, todl Dievas ir panoro sunaikinti Babelio bokt.
Ar js kada matte velni? A maiau. Jis stovjo Notr Dam
bokte, pasirms ant parapeto. Jo sparnai buvo suglausti, gal
va rymojo ant rank. Skruostai buvo dub, i lykios bur
nos kyojo lieuvis. Susimsts ir rimtas, jis irjo plytint po

312

Axel M unthe

kojomis Paryi. Sustings ir atiaurus, tartum ikaltas i ak

mens, jis stovi ten jau daugel ami ir piktai diaugiasi irink
tuoju savo miestu, negaldamas atplti nuo jo aki. Nejaugi
tai tas pats tonas, rstusis piktybs gynjas kovoje tarp g
rio ir blogio, kurio vien vard paminjus visas nustrdavau i
siaubo, kai buvau dar vaikas?
irjau j nustebs. Jis man atrod anaiptol ne toks pik
tas, kaip vaizdavausi - buvau mats daug lyktesni veid.
Akmeninse akyse nebuvo spindinio diugesio, jis atrod se
nas ir ivargs, atsibodjs lengvomis pergalmis, atsibodjs
savo pragaru.
Vargas senasis Belzebube! Gal, teisyb sakant, visai ne tu
kaltas, kad ms pasauly kakas netvarkoj. Juk, iaip ar taip,
ne tu suteikei gyvyb ms pasauliui, ne tu pasmerkei mo
nes kanioms ir miriai. Tu gimei su sparnais, o ne su ragais,
tai Dievas tave pavert velniu ir nutrenk pragar, kad ten
saugotum jo prakeiktas sielas. Be abejo, tu nebtum istov
js tiek ami Notr Dam bokte per liet ir vtras, jei btum
mgs savo darb. Tikriausiai nelengva bti velniu tam, kurs
gim sparnuotas.
Tamsybs kunigaikti, kodl neugesini ugnies poeminj
savo karalystj ir neapsigyveni tarp ms didmiestyje - tikk
manim, kaimas tau visai netinka, - pasiverts turtingu renti
ninku, neturiniu jokio kito usimimo, kaip tik valgyt, gert
ir kraut pinigus? Na, o jeigu tbt nori didinti savo kapital,
tai kodl tau nepabandius sugebjim kokioj nors naujoj gi
miningoj srity ir neatidarius dar vienos loyklos Monte Karle
ar viej nam, kodl tau nepasidarius palkininku ar kla
jojanio vryno savininku, marinaniu badu vargus gyvu
lius, udarytus geleiniuose narvuose? O jeigu tau norisi pa
keisti aplink, galtum nuvaiuoti Vokietij ir atidaryti ten
dar vien nuodingj duj fabrik. Kas, jei ne tu, bt gal
js nukreipti j akl skridim Neapol ir numesti padegam
j bomb vargdieni seseli" prieglaud su trim imtais se
nuk ir senui!

K n y g a ap ie S a n M i k e l

313

Bet, atsidkodamas u patarimus, kuriuos tau daviau, gal

malontum atsakyti vien mano klausim? Kodl tu laikai
ikis lieuv? Neinau, kaip tai irima pragare, bet praom nesieisti, - pas mus, emje, tai laikoma paniekos ir
nepagarbos enklu. Atleiskit, js didenybe, bet kam js vis
laik rodot lieuv?

Dvideimt

etas skyrius

PANEL HOL

Daugelis mano t laik pacient tikriausiai prisimena panel Hol - teisyb sakant, kas bent kart j pamatydavo, vargu
ar kada umirdavo. Tik Didioji Britanija didiausio kvpi
mo akimirk galjo sukurti unikal ankstyvosios Viktorijos
epochos senmergs tip - ei pd trij coli aukio, saus
ir stangri kaip lazda, maiausia dviej negimusi kot kar
t arida nutrix1. Per penkiolika ms painties met panel
Hol ivaizda n kiek nepasikeit - nuolat tas pats vytintis
veidas t pai nublukusi aukso garban rmuose, ta pati
margaspalv suknel, ta pati skryblait su roynu. Neinau,
kiek monotoniko savo gyvenimo met panel Hol buvo pra
leidusi vairiuose antrariuose Romos pensionuose, veltui
laukdama nuotyki. Bet inau, kad sulig ta diena, kai sutiko
mane ir Tapij prie Borgezs vilos, ji rado tikrj savo paauki
m, rado save. Nuo to laiko ji kas ryt ukuodavo ir valydavo
epeiu mano unis altame kaip ledain kambaryje po Trini
t dei Monti laiptais ir savo pension pareidavo tik antrj
pusryi. Trei valand visa Ispanijos aikt vl matydavo j
ieinant i Kytso namo ir plaukiant per aikt: jai i kairs ir
deins, apsigaubusios raudonomis skarelmis, medinm klum
pm kaukdavo Rozina su Dovanina, kone dvigubai u j
maesns, apsuptos vis mano un, kurie diaugsmingai lo
davo, nujausdami, kad gaus palakstyti po Borgezs vil. Dova
nina ir Rozina priklaus San Mikels personalui, ir a n ie
1Bergdia pentoja (b t.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

315

kuomet nebuvau turjs geresni tarnaii: maikios, ap

sukrios, jos vis dien dirbdavo ir dainuodavo. inoma, nie
kam kitam nebt atj galv atsiveti tas Anakaprio laukinukes Rom. Nieko gero i to ir nebt ij, jei ne panel
Hol, kuri joms tapo lyg mote, - rpestinga kaip sena p e
rekl, nenuleidianti aki nuo savo viiuk. Panel Hol nie
kaip negaljo suprasti, kodl a draudiu merginoms vienoms
vaiktinti po Borgezs vil - ji daugel met vaikiojanti po
vis Rom vienui viena, ir niekuomet niekas nekreipia j
dmesio ir neukalbina. Itikima savo bdui panel Hol taip
ir neimoko monikai itarti n vieno italiko odio, bet mer
ginos puikiai j suprasdavo ir labai myljo, nors, manau, ir
dies gilumoj irjo j su tokia pat ypsena kaip ir a. Mane
panel Hol matydavo labai retai, o a j dar reiau, nes visuo
met stengdavausi j neirti, jei tas bdavo manoma. Tais
retais atvejais, kai panel Hol bdavo pakviesta pusryi, ant
stalo tarp mudviej visuomet stovdavo didiul gli vaza.
Nors panelei Hol buvo grietai udrausta mane irti, vis
dlto retkariais jai pavykdavo kilstelti galv vir gli ir
pavelgti mane akies krateliu. Panel Hol turbt nesteng
suprasti, kokiu baisiu egoizmu ir nedkingumu atsilyginda
vau jai u vis jos gerum. Kad ir kokie riboti buvo jos ini
altiniai - jai nebuvo leidiama mane klausinti, - vis dlto
jai kakaip pavykdavo suinoti kone visk, kas ddavosi na
muose ir su kokiais monmis susitikdavau. Budria akimi ji
sekdavo mano pacientus ir itisas valandas patruliuodavo po
aikt, stebdama, kas pas mane eina ir ieina. Atidars Grand
htel, Ricas sudav mirtin smg nykstaniam Romos gyve
nimo paprastumui. Prasidjo paskutinis barbar antpldis Aminasis miestas tapo madingas. Didiul viebut upldo
Paryiaus ir Londono grietinl. Amerikos milijonieriai, kil
mingi Rivjeros avantiristai. Vis t moni pavards buvo
inomos panelei Hol, jau daugel met ji sek visus j gyveni
mo vykius, apraytus Moming Post auktuomens gyvenimo
kronikoje. O dl angl aristokrat, tai panel Hol buvo tobu-

316

A xel M unthe

la enciklopedija. Ji atmintinai inojo, kada gim ir tapo pil

nameiais j sns ir pdiniai, inojo, kada susiiedavo ir
itekjo j dukterys, kokiomis suknelmis jos vilkjo, kai bu
vo pristatytos rmuose, su kuo oko per puotas, kokius reng
davo primimus ir kada buvo ivykusios usien. Neapsako
mam panels Hol diaugsmui, daugelis t garsenybi galiausiai
tapo mano pacientais. Kiti, nestengdami n minuts pabti
vieni, kviesdavosi mane pusryi ar piet. Dar kiti atvykda
vo Ispanijos aikt pasiirti kambario, kuriame buvo mirs
Kytsas, ar, sustabd karietas prie Borgezs vilos, glostydavo
mano unis, negaildami kompliment panelei Hol u puiki
j prieir. Pamau mudu su panele Hol ranka rankon paki
lome i neinomybs aukiausius visuomens sluoksnius. T
iem danai bdavau draugijose. Dar daug k turjau suinoti
i t nerpesting dykn, kuri sugebjimas nieko neveik
ti, gera nuotaika ir sveikas miegas visuomet mane stulbinda
vo. Panel Hol pradjo rayti dienorat ir registruoti visus
mano visuomeninio gyvenimo vykius. vytdama i pasididia
vimo, apsivilkusi graiausia suknele, ji neiojo po vis miest
mano vizitines korteles. Kylanti ms vaigd spindjo vis
rykiau ir rykiau, mes kopm vis auktyn ir auktyn, niekas
nebegaljo ms sustabdyti. Kart, kai panel Hol vaikiojo
su unimis Borgezs viloje, ponia, laikanti ant keli juod pu
del, mosteljo jai, kviesdama prieiti prie karietos. Ponia pa
glost Tapij ir pasak padovanojusi j visai dar ma dakta
rui. Panelei Hol pakirto kojas - juk tai buvo jos karalikoji
didenyb vedijos princes. Graus ponas, sdintis alia ios
garsios asmenybs, aviai ypsodamas ities jai rank ir tar:
Laba diena, panele Hol, daktaras man daug apie jus pa
sakojo.
Tai buvo jo karalikoji didenyb Badeno princas Maksas tik pamanykit! - jos mylimosios karaliens Aleksandros duk
terios vyras!
Nuo tos atmintinos dienos panel Hol isiadjo pramat
nios Grand htel publikos ir vis savo laisvalaik paskyr kara

K n y g a api e S a n M i k e l

317

likosioms personoms, kuri t iem Romoje buvo koks eetas.

Itisas valandas jinai istovdavo prie j viebui, vildamasi
pamatyti, kaip jos lipa ar ilipa i karietos. Palenkusi galv
stebdavo, kaip jos vainja po Pin ar Borgezs vil, lyg seklys slankiodavo paskui jas banyias ir muziejus. Sekma
dieniais angl banyioj Babuino gatvje ji atsissdavo kiek
galima ariau Anglijos pasiuntinio suolo ir, viena akim ir
dama maldaknyg, o kita koki nors karalikj didenyb,
tempusi senas ausis, stengdavosi bendrame chore iskirti ypa
ting karalikojo balso skambes ir su pirmj krikioni usi
degimu melsdavosi u karalikj eim ir jos gimines visose
pasaulio alyse.
Netrukus panel Hol pradjo rayti nauj dienorat, skirt
iimtinai ms susitikimams su kilmingosiomis personomis.
An pirmadien ji turjusi garb nuneti daktaro laik Kvirinalo viebut jos karalikajai didenybei didiajai Veimaro
kunigaiktienei. Atsakymas, kur jai teik portj, buvo pa
puotas Sakso ir Veimaro kunigaiktysts karna. Daktaras
jai maloningai padovanojs vok - kaip brang atminim.
Treiadien jai buvo patiktas laikas jos karalikajai dideny
bei Ispanijos infantei Eulalijai, apsistojusiai Grand htel. D e
ja, kart atsakymo nebuvo.
Syk, atjusi su unimis Borgezs vil, panel Hol pasteb
jo aukt juodai apsirengusi poni, kuri spariu ingsniu
vaikiojo nuoalia alja. Ji tutuojau paino, kad tai ta pati
ponia, kuri ji buvo maiusi San Mikels sode - tuomet ji
stovjo nekrutdama prie sfinkso, o jos nuostabios lidnos akys
buvo smeigtos jr. Praeidama pro al, ponia kak pasak
savo palydovei ir, itiesusi rank, paglost kurt Dal. Galit
sivaizduoti, kaip nustro panel Hol, kai prie jos prijo seklys
ir liep kuo greiiau pasialinti su savo unimis - tai buvo
Austrijos imperatorien ir jos sesuo grafien Trani! Kaip iau
riai pasielg daktaras, nieko jai nepasaks vasar! Tik atsitik
tinai daug vliau ji suinojo, kad prajus savaitei po ios po
nios apsilankymo San Mikelje daktaras gavo i Austrijos

318

Axel Munthe

pasiuntinybs Romoje laik, kuriame buvo siloma parduoti

San Mikel - jos pageidavusi pati Austrijos imperatorien.
Laim, daktaras atsisak - tikrai bt buv gaila parduoti
toki viet kaip San Mikel ir kartu netekti retos galimybs
matyti kilmingsias personas! Juk praeit vasar ji itisas sa
vaites i pagarbaus atstumo stebjo, kaip jos mylimosios kara
liens Viktorijos dukrait sdjo pergolje ir tap! O paties
caro seseria, kuri vis mnes gyveno San Mikelje! O kar
t, stovdama u virtuvs dur, ji turjo garb visai i arti
matyti praeinant imperatorien Eugenij, pirmsyk atvykusi
San Mikel. Ir pati savo ausimis girdjo, kaip jos karalikoji
didenyb imperatorien sak daktarui, kad Augusto galva,
kuri daktaras buvo atkass savo sode, nuostabiai panai
didj Napoleon. O po keleri met jai buvo lemta igirsti
pat kaizer, valdingu balsu pasakojant savo palydai apie vai
rias senienas ir meno krinius, kai jie vaikiojo po sod, ly
dimi daktaro, kuris beveik nepravr burnos. Prie pat kipari
s, kur ji buvo pasislpusi, jo imperatorikoji didenyb parod
moters statul, apraizgyt gebeni, ir prane savo palydai,
kad jie mato prie save edevr, kuris turt uimti garbing
viet jo muziejuje Berlyne, - ko gero, tai net paties Fidijo
neinomas krinys. Pasibaisjusi panel Hol igirdo, kaip dak
taras pasak, jog tai vienintel niekam tikusi statula San Mi
kelje. Jinai jam brukte brukta vieno dkingo paciento, ku
ris j nupirko Neapolyje; tai Kanova, be to, klaikiai nevyks.
Didiam panels Hol apgailestavimui, kilmingieji sveiai be
veik tutuojau ivyko i San Mikels ir, lip greitaeig savo
laiv Sleipneris, iplauk Neapol.
Beje, kalbant apie Austrijos impera torien, turiu pasakyti,
kad panel Hol buvo imperatorikojo vento Stepono ordino
kavalierius. Teikiausi j apdovanoti iuo garbingu pasiymji
mo enklu t dien, kai, pajuts ypating sins grauim,
matyt, nusprendiau atlyginti jai u itikim tarnavim man ir
mano unims. Niekaip negaljau suprasti, u k a buvau ap
dovanotas tuo ordinu. Panel Hol prim j i mano rank

K n y g a ap ie S a n M i k e l

319

nulenkusi galv, pilnomis aar akimis. Ir pareik nusineianti

j su savim kap. Pasakiau, jog neprietarauju, tuo labiau
kad ji neabejotinai pateks dang. Bet kad jinai nusine or
din Anglijos pasiuntinyb, to tikrai nebuvau numats. Man
pavyko i gerairdio lordo Daferino gauti jai kvietim daly
vauti primime, kur pasiuntinyb reng karaliens gimtadie
nio proga; buvo pakviesta visa Romos angl kolonija, iskyrus
varg panel Hol. Pagauta diaugsmingo laukimo, panel Hol
m tvarkyti savo tualet, ir kelias dienas mes jos nematme.
sivaizduokite, kaip apstulbau, kai pristatydamas panel Hol
jos alies pasiuntiniui pamaiau, kad lordas Daferinas sistato
monokl ir nustrs iri panels Hol krtin. Laim, lordas
Daferinas ne veltui buvo airis. Jis tik pasivedjo kvatodamas
mane al ir papra priadti, kad panel Hol nesirodys akis
jo kolegai Austrijos pasiuntiniui. Vaiuojant namo, panel Hol
pasak, kad tai buvo nuostabiausia jos gyvenimo diena - lor
das Daferinas buvo jai nepaprastai malonus, visi jai ypsojosi, o
jos tualetas neabejotinai turjo didel pasisekim.
inoma, kodl nepasijuokus i panels Hol? Bet man nor
tsi inoti, ko bus vertos kilmingosios personos, kai tokios pa
nels Hol nustos raiusios apie jas dienoraius, nebeirs,
nuleidusios galv, drebaniais pakinkliais, kaip jos vainja
po Pin ar Borgezs vil, nesimels u jas angl banyioj Ba
buino gatvje? Ko bus vertos j vaigds ir kaspinliai, kai
monija tiek subrs, jog nustos domjusis aisliukais? Kodl j
vis neatidavus panelei Hol ir neubaigus to farso? Bet Vik
torijos kryius liks visiems laikams - mes visi nukeliam kepu
res prie drs mirties akivaizdoje. inot, kodl Viktorijos
kryius tokia retenyb angl kariuomenj? Todl, kad didiau
sias narsumo pasireikimas - Napoleono courage de la nuit1 retai apdovanojamas Viktorijos kryiumi, todl, kad drsa, jei
gu jos nelydi skm, sta pasruvusi krauju, negavusi jokio
atpildo.
1Nepastebim a drsa (pranc.).

320

A x e l M u n th e

Po Viktorijos kryiaus labiausiai troktamas angl pasiym

jimo enklas yra Keliaraiio ordinas - jeigu j kada panai
kint, Anglijai tai bt gedulo diena.
Man patinka Keliaraiio ordinas, - kart pasak lordas
Melburnas, - jam gauti nereikia joki nuopeln!"
Mano biiulis, vedijos pasiuntinys Romoje, parod man
andien nuora vieno mano laiko, rayto beveik prie dvi
deimt met. Jis pasak nusiunts original vedijos usienio
reikal ministerijai, kad j ten perskaityt ir apsvarstyt. Tai
buvo pavluotas atsakymas pakartotin oficial vedijos pa
siuntinybs praym, kad a bent i mandagumo padkoiau
Italijos vyriausybei, apdovanojusiai mane Mesinos medaliu u
tariamus mano nuopelnus per ems drebjim. Laike buvo
sakoma:
Ekscelencija,
Iki iol a priimdavau tik tokius apdovanojimus, kuri visai neb
davau nusipelns, ir visuomet atkakliai stengdavausi vadovautis
iuo principu. Pavelgs Oficialj registr, galite sitikinti, koki
tai dav nuostabi rezultat per daugel met. Naujas principas,
silomas Js Ekscelencijos laike, - siekti, kad menkas mano
darbas, kur galbt man pavyko nuveikti, bt vieai pripaintas,
yra, mano manymu, rizikingas ir labai abejotinos praktins reikms
sumanymas. Jis tik sudrumst mano filosofij ir, galimas daiktas,
urstint nemirtinguosius dievus. Nepastebtas apleidau chole
ros nusiaubtas Neapolio lnas ir noriu taip pat inykti i Mesinos
griuvsi. O to, k ten maiau, neumiriu ir be jokio atminimo
medalio.
* * *

Beje, turiu prisipainti, kad tas laikas - gryna nesmon. ve

dijos pasiuntiniui neteko grinti Mesinos medalio Italijos vy
riausybei - jis tebeguli mano staliuje, n kiek nedrumsdamas m ano sins ir filosofijos. Ties sakant, man nebuvo
pagrindo atsisakyti to medalio: juk mano nuopelnai Mesinai

K n y g a apie S an M i k e l

321

buvo visai menki, lyginant su tuo, k nuveik, rizikuodami

gyvybe, imtai neinom ir umirt moni. Man negrs joks
pavojus, nebent galjau tapti bado ar savo kvailumo auka.
Tiesa, dirbtiniu kvpavimu grinau gyvyb daugeliui pusiau
utrokusi moni, bet kas i gydytoj, seseli ar pakrants
sargybos nebt be jokio atpildo suteiks tos paios pagalbos?
Taip, a pats vienas itraukiau i virtuvs griuvsi sen, taiau
palikau j sulauytom kojom gulini gatvje ir besiaukiani
pagalbos. Bet k a turjau daryti? Kol atplauk pirmas medi
cinos pagalbos laivas, niekur nebuvo galima gauti nei tvars
tomosios mediagos, nei vaist. Kart, vlai vakare, kako
kiam kieme radau nuog kdik, jis ramiai miegojo vis nakt,
retkariais pasdamas pro miegus mano nykt. Ryt nuneiau
j ventos Teress vienuolms j pusiau apgriuvusi kop
lyi, kur ant grind jau guljo daugiau kaip dvylika ver
kiani i bado kdiki - vis savait Mesinoje nebuvo gali
ma gauti n lao pieno. Danai stebdavausi, kad tiek daug
kdiki buvo itraukta i griuvsi ir rasta gatvse visai svei
k ir nesualot; atrod, jog visagalis Dievas jiems gailestin
gesnis negu suaugusiesiems. Kadangi vandentiekis buvo su
griautas, nebuvo n vandens; keli dvokiantys uliniai buvo
taip pat uterti - visame mieste tysojo tkstaniai pvani
lavon. Truputis makaron, ir viskas. Nei duonos, nei msos,
nei darovi, nei uvies, nes kone visas vej valtis utvind
ar sudau ipulius didiul banga, uliejusi krant ir nusi
neusi jron daugiau kaip tkstant moni, kurie ia buvo
susispiet, iekodami saugaus prieglobsio. imtai lavon bu
vo vl imesta ant smlio, kur jie ir liko pti saulje. Drauge
su jais jra imet pusgyv didiul rykl (tokio milino dar
nebuvau mats) - Mesinos ssiauris knibdte knibda ryk
li. Alkanomis akimis irjau, kaip j darinja, tikdamasis,
kad ir man teks koks gaballis. Ne kart buvau girdjs, kad
ryklio msa labai skani. Jo viduriuose rado moters koj, ap
maut raudona vilnone kojine ir storu batu, lyg amputuot
chirurgo. Labai galimas daiktas, kad tomis dienomis ne tik

322

A xel Munthe

rykliai mito mogiena, bet geriau apie tai nekalbsiu. Tuo paiu
mito ir tkstaniai benami kai ir un, kurie naktimis
landiojo po griuvsius, kol j pai nesugaudavo ir nesury
davo isigelbj mons. A pats ant spiritins lempels buvau
isikeps kat. Laim, soduose galjai pasirakyti kiek tinka
mas apelsin, citrin ir mandarin. Vyno buvo per akis; nuo
pat pirmos dienos prasidjo vyno rsi ir parduotuvi plimas,
o j buvo imtai; vakarais beveik visi - a taip pat - bdavo
daugiau ar maiau girti; girtumas buvo tikras iganymas: jis
nuslopindavo kamuojant bado jausm, mons net umigda
vo, nors blaivs vargu ar bt drs miegoti. Beveik kas nakt
kartojosi poeminiai smgiai, lydimi grivani nam trakesio
ir siaubingo moni klyksmo gatvse. Apskritai a gana gerai
miegojau Mesinoje, nors ir reikdavo nuolat keisti nakvyn.
Saugiausia vieta miegoti, inoma, buvo rsiai, bet ia tave
persekiodavo klaiki baim, kad, ugriuvus sienai, neliktum
palaidotas gyvas. Geriausia buvo gulti po mediu apelsin
giraitje, bet po baisi lii, trukusi dvi dienas, naktys per
daug atvso, kad mogus, kurio visa manta tilpo kuprinje,
miegot po atviru dangumi. Neteks savo mgstamos ko
tikos pelerinos, kiek manydamas guodiausi mintimi, kad
dabar ji dengia labiau nuskarusius drabuius negu mano. Ir
vis dlto, kad ir turdamas galimyb, nebiau j keits
geresnius. Tik labai drsus mogus galjo smagiai jaustis,
vaikiodamas padoriais rbais tarp vis i moni, isigel
bjusi tik su naktiniais markiniais, paklaikusi i siaubo,
alkio ir alio, - bet ir jis neilgai jais bt diaugsis. Nerei
kia stebtis, kad kol atvyko kariuomen ir buvo paskelbta
karo padtis, gyvj ir mirusij apiplimai, upuolimai ir
net nuudymai buvo prastas reikinys. Bet ar yra alis, kurio
je nebt itaip buv panaiomis nesivaizduojamomis aplin
kybmis? Padt sunkino dar ir tai, kad lyg tyia i atuoni
imt Koledo Militere karabinieri isigelbjo tik keturioli
ka, tuo tarpu pats pirmas poeminis smgis atidar kamer
duris keturiems imtams nesualot profesionali galvaudi

K n y g a api e S a n M i k e l

323

ir vagi, kurie buvo nuteisti kalti iki gyvos galvos - tikra

likimo ironija! Savaime suprantama, tie niekai, ipl gin
kl sandlius ir rb krautuves, apsirpino apranga ir revol
veriais ir dabar smaginosi turtingo miesto griuvsiuose. Jie
net ilau Neapolio banko seif, nuud du panaktinius.
Taiau visus buvo apms toks neapsakomas siaubas, jog dau
gelis t bandit savo noru pasiduodavo ir tnodavo uoste,
urakinti garlaivyje, kad tik nereikt likti pasmerktame mies
te, nors galjo ten plti kiek tik irdis geid. Dl mans, tai
turiu pasakyti, kad niekas n karto mans neukabino prieingai, visi buvo nepaprastai malons ir paslaugs man,
taip pat vieni kitiems. Tie, kuriems pavykdavo nudiauti r
b ir maisto, visuomet mielai dalindavosi su tais, kurie j
neturjo. Kakoks nepastamas tipas, matyt, vagis, padova
nojo man puik dygsniuot moterik chalat - kain ar esu
kada gavs malonesn dovan. Vien vakar, eidamas pro
kakoki rm griuvsius, pastebjau gerai apsirengus mog,
mtant duonos gaballius ir morkas dviem arkliam ir asiliu
kui, kurie buvo strig poeminiam kaljime - pro siaur ply
sienoje iaip taip pamaiau vargus gyvulius. Nepastamasis
pasak man ateins ia dukart per dien ir atnes maisto li
kui, kuri jam pavyksta gauti - jam es taip sunku irti
tuos nelaimingus gyvulius, mirtanius badu ir trokuliu, kad
jis nuaut juos revolveriu, tik jam neutenka drsos - jis ne
gals umuti jokio gyvulio, net putpels1. Pairjau nustebs
proting, gra ir gana simpating jo veid ir paklausiau, ar jis
sicilietis. Ne, atsak jis, bet Sicilijoje gyvens kelet met. Pra
djo smarkiai lyti, ir mudu nujom. Jis paklaus, kur a gyvenu,
0 igirds, kad nam kaip ir neturiu, pavelg permirkusius
mano rbus ir pasil pernakvoti pas j - jis gyvens ia pat su
dviem biiuliais. Apgraibomis prasispraudm pro didiuli ap

1Skaitytojams, m ylintiem s gyvulius, gal bus domu suinoti, kad abu arklius ir
asiliuk, prajus septyniolikai dien po em s drebjimo, itrauk gyvus i j
kaljimo ir kad ilgainiui jie atsigavo. (Aut. past.)

324

Axel M unthe

griuvusi sien luitus ir krvas vairiausi sulusi bald,

nulipom laiptais ir atsidrm didelje poeminje virtuvje,
kur blausiai viet lempel, kabanti ant sienos po spalvota
madonos gravira. A nt grind guljo trys iuiniai, ir ponas
Amadjas maloniai uleido man savo guol - jis ir jo biiuliai
eisi iekoti po savo nam griuvsiais mantos ir negri vis
nakt. Jis mane pavaiino puikia vakariene - antr kart nuo
to laiko, kai atvykau Mesin, gavau monikai pavalgyti. Pir
m kart - prie kelias dienas Amerikos konsulate, kai atsitik
tinai pakliuvau linksm piknik, kur buvo surengs senas
mano biiulis Vintropas Cenleris, atvyks t ryt savo jachta,
prikrauta maisto produkt badaujaniam miestui. Puikiai isi
miegojau ant pono Amadjo iuinio ir pabudau tik ryt, kai
mano eimininkas ir jo biiuliai laimingai gro i pavojingos
naktins ekspedicijos - tikrai pavojingos, nes inojau, kad ka
riuomenei buvo duotas sakymas be perspjimo auti kiekvie
n, kas bandys k nors isineti kad ir i savo paties namo griu
vsi. Jie numet po stalu ryulius, krito ant iuini ir, man
ieinant, jau kietai miegojo. Nors malonusis mano eimininkas
gro mirtinai ivargs, vis dlto neumiro man pasakyti, kad
galiu gyventi pas juos kiek tinkamas, o man, inoma, tik to ir
reikjo. Kit dien vakarieniavau su ponu Amadju; abu jo
biiuliai jau kietai miegojo ant savo iuini - visi trys vl ren
gsi po vidurnakio eiti darb. Malonesnio mogaus kaip ma
no eimininkas dar nebuvau mats. Suinojs, kad neturiu pi
nig, jis tutuojau pasisil paskolinti penkis imtus lir - gda
prisipainti, bet a jam taip ir negrinau t pinig. Negaljau
susilaikyti nepasaks, kad labai stebiuosi, kaip lengvai jis sko
lina pinigus visai nepastamam mogui. Jeigu jis manim nepa
sitikt, ypsodamas paaikino eimininkas, a ia nesdiau.
Kitos dienos popiet, kai liauiojau po Trinakrijos vie
buio griuvsius, iekodamas vedijos konsulo lavono, staiga
prieais idygo kareivis, atstats mane autuv. Buvau suim
tas ir nuvestas artimiausi sargybos post. Vargais negalais
isiaikins nelabai inom mano tautyb, budintis karinin

K n y g a api e S a n M i k e l

325

kas kruopiai istudijavo leidim, pasirayt prefekto, ir pa

galiau paleido, nes vienintelis mano corpus delieti1 buvo apangljs vedijos pasiuntinybs urnalas. Taiau i posto ijau
neramus, nes pastebjau, kaip karininkas apstulbo, igirds,
kad negaliu nurodyti tikslaus savo adreso - a net neinojau,
kaip vadinosi gatv, kurioje gyvena malonusis mano eimi
ninkas. Buvo jau visai tamsu, ir netrukus pasileidau bgti,
nes tariausi girds i paskos tylius ingsnius, lyg kas bt ma
ne seks: vis dlto nusigavau iki savo bsto be joki nuoty
ki. Ponas Am adjas ir abu jo biiuliai jau miegojo ant
iuini. Kaip visuomet, buvau alkanas ir atsisdau valgyti
vakariens, kuri malonusis eimininkas man buvo paliks ant
stalo. Nusprendiau t nakt negulti, o kai jie susiruo eiti,
pasisilyti ponui Amadjui padti iekoti j mantos. Vos tik
spjau pagalvoti, kad bent itaip atsidkosiu jam u svetingu
m, pasigirdo aius vilpesys ir ingsniai - kakas leidosi laip
tais. Bematant visi trys nubudo ir paoko nuo iuini. Igir
dau v, ir vienas karabinierius nusirito nuo laipt prie pat
mano koj. Greitai pasilenkiau, nordamas pasiirti, ar jis
mirs, ir staiga aikiai pamaiau, kad ponas Amadjas, a t
kis revolver, taiko mane. T pat akimirksn kambar
suvirto kareiviai, pasigirdo dar vienas vis, ir po atkaklios
kovos visi trys buvo suiupti. Kai, surakintas antrankiais, tvirta
virve suritomis kojomis ir rankomis, mano eimininkas jo
pro al, jis pakl galv ir pavelg mane - jo vilgsnyje buvo
tiek klaikios neapykantos ir priekaito, jog man sustingo gys
lose kraujas. Po pusvalandio buvau vl nuvestas t pat pos
t, kur mane laik urakin vis nakt. I ryto vl tard tas
pats karininkas. Turbt tik jo imintingumo bei gerumo dka
likau gyvas. Jis pasak, kad mano eimininkas ir jo biiuliai
buvo pabg i kaljimo prie Kapucin nusikaltliai, nuteisti
kalti iki gyvos galvos, ir kad jie visi pericolosissimi2. Ama1Kalts rodymas (lot.).
1Patys pavojingiausi (it.).

326

Axel M unthe

dejas buvo garsus plikas, daug met siautjs Dirdeno

apylinkse ir vykds atuonias mogudystes. Tai jis su savo
gauja an nakt apipl Neapolio bank ir nuud panakti
nius, kol a ramiai miegojau ant jo iuinio. Visi trys buvo
vintant suaudyti. Jie papra kunigo, ipaino nuodmes ir
drsiai sutiko mirt. Karininkas man padkojo u t svarb
vaidmen, kur suvaidinau juos suimant. Pavelgiau jam akis
ir pasakiau, kad visai nesididiuoju savo nuopelnais. Jau se
niai inojau, jog netinku bti prokuroru, o tuo labiau bude
liu. Tai ne mano paaukimas: galbt jo, o gal ir ne jo. Kai
Dievas nori smogti, jis ino, kaip smogti, jis duoda mogui
gyvyb, jis ir atima.
Deja, apie nuotyk suinojo keli laikrai koresponden
tai, kurie sukiojosi prie draudiamos zonos - miest tuo m e
tu joks korespondentas dl suprantam prieasi negaljo
patekti. Visi jie troko sensacing ini ir ypa vertino paias
netikimiausias; o mano istorija, be abejo, galjo pasirodyti
labai netikima tiems, kurie nebuvo Mesinoje pirmj savait
po ems drebjimo. Laim, jie ikreip mano pavard, ir tas
mane apsaugojo nuo igarsjimo. Bet kai kompetentingi as
menys man prane, kad tas mans neapsaugos nuo mafijos
ilgos rankos, jei liksiu Mesinoje, kit dien su pakrants sar
gybiniais iplaukiau per ssiaur Red.
Pat Red, kuriame nuo pirmo poeminio smgio uvo dvi
deimt tkstani moni, sunku nupasakoti ir dar sunkiau
umirti. Dar iurpiau atrod mai pakrants miesiukai, isi
mt tarp apelsin giraii - Scila, Kanitelas, Vila San Dovanis, Galikas, Aris, San Gregorijus; kone pati graiausia Ita
lijos sritis buvo virtusi didiulmis kapinm is, kur tarp
griuvsi guljo daugiau kaip trisdeimt tkstani mirusi
j ir keli tkstaniai sueistj - dvi naktis jie nesulauk
jokios pagalbos, ant j liaug lietus, paskui pakilo varbus
tramontano\ o ia pat gatvmis lakst tkstaniai pusnuogi
1iaurs vjas (it.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

327

paklaikusi moni, kaukiani i bado. Dar toliau pietus

ems drebjimas, matyt, buvo pasieks apogj. Pavyzdiui,
Pelare, kur i penki tkstani gyventoj isigelbjo tik keli
imtai, net negaljau atskirti, kur bta gatvi. Banyia, ku
rioje buvo susispiet siaubo apimti mons, subyrjo nuo antro
smgio ir palaidojo visus po savo griuvsiais. Kapins buvo
nuklotos sudauytais karstais, tikra to odio prasme imes
tais i duobi - a jau buvau mats t klaik vaizd Mesinos
kapinse. A nt krvos griuvsi, kur kadaise buvo banyia,
sdjo deimt apskarusi, nuo alio drebani moter. Jos
neverk, nekalbjo, tik sdjo nekrutdamos, panarinusios gal
vas, primerkusios akis. Protarpiais viena kita pakeldavo galv
ir smeigdavo nematanias akis sen apdriskus kunig, ku
ris stovjo netoliese, apsuptas brelio vyr, ir palusiai mos
tagavo rankomis. Kartkariais mets bais prakeikim, jis gr
modavo kumiu ton pusn, kur anapus ssiaurio buvo Mesina;
Mesina - tono miestas, toji Sodoma ir Gomora, drauge su
djus, j nelaimi kaltinink! Argi jis nebuvo ipranaavs,
kad anksiau ar vliau is nusidjli miestas susilauks... drebantys pakelt dang rank mostai aikiai bylojo, kokia
tai buvo pranayst. Castigo di Dio! Castigo di Dio!1
Isimiau i kuprins sudivusios duonos kepall ir pada
viau moterikei, kuri sdjo alimais su kdikiu ant keli.
Netarusi n odio, ji pagrieb kepall, itrauk i kiens
apelsin ir atkio man; po to atsikando gabal, djo burn
kaimynei, kuri, matyt, tuoj turjo tapti motina, o likusi duo
n m pati godiai ryti kaip ibadjs vris. Paskui tyliu, m o
notoniku balsu pasak pati neinanti, kaip isigelbjo su k
dikiu prie krtins, kai nuo pirmo smgio sugriuvo j namas,
kaip ligi pat ryto kapstsi tarp griuvsi, gelbdama kitus du
savo vaikus ir vyr - jinai girdjo j dejavimus, kol visai pravi
to; o paskui, po antro smgio, viskas nutilo. Jos kakta buvo
baisiai sualota, bet creatura - jaudinamas vardas, kuriuo mo1D iev o bausm (it.).

328

Axel Munthe

tinos ia vadina savo kdikius, - grazie a Dio\ sveikas. Tai

sakydama, ji atkio krt kdikiui, nuostabiam bernikiui,
kuris buvo stiprus kaip naujagimis Herkulis, net nepaliestas
nelaims. Salia jos pintinje po supuvusi iaud gnite mie
gojo kitas kdikis - jinai rado j gatvje, ir niekas neino, kas
jo tvai. Kai a atsistojau, nalaitis m spurdti; imusi i
pintins, moterik jam atkio antrj krt. irjau i pa
prast Kalabrijos valstiet tvirtomis rankomis, plaia krtine,
du puikius, energingai indanius kdikius ir staiga prisimi
niau jos vard. Tai buvo didiosios Graikijos Demetra, Didioji
romn Motina. Tai buvo Motina Gamta, ir vir imt tks
tani mirusij i jos plaios krtins liejosi neisenkama
gyvybs versm. O Mirtie, kur tavo geluonis? O Kape, kur
tavo pergal?
* * *

Bet grkime prie panels Hol. Turdama tiek rpesi su kil

mingosiomis personomis, ji vis sunkiau galjo stebti mano
pacientes. Tikjausi, kad, ivyks i Paryiaus, pagaliau atsi
kratysiu nerving moter, bet lkesiai neisipild: jos plste
pldo mano priimamj Ispanijos aiktje. Be senj klaiki
pastam i Vilj aveniu, atsirasdavo vis daugiau ir daugiau
nauj pacieni, kurias man ukraudavo kiti ikankinti neuropatologai, veriami visai pateisinamos savigynos. Vien tik
kaprizing visokio amiaus psichopai, atsist pas mane pro
fesoriaus Ver-Mielio, bt utek bet kurio mogaus smege
n pajgum ui ir kantrybei ibandyti. Vienos profesorius
Kraftas-Ebingas, garsusis Seksualins psichopatijos4* autorius,
taip pat nuolatos sisdavo pas mane abiej lyi ir visai be
lyi pacient, kurie viens u kit buvo noringesni, ypa mo
terys. Dideliam mano nusistebjimui ir pasitenkinimui, po ku
rio laiko mane m kreiptis daug pacient su vairiais nerv
pakrikimais, kuriems, be abejo, mane rekomenduodavo Sal1A i D iev u i (it.).

K n y g a api e S a n M ik e l

329

petrijero Metras, nors jie niekuomet man neteikdavo jokio

laiko. Daugelis j buvo beveik psichikos ligoniai, kartais ne
atsakingi u savo veiksmus. Kai kurie buvo tiesiog usimas
kav pamiliai, i kuri visko galjai laukti. Beje, su pa
miliais lengva bti kantriam - prisipainsiu, irdies gilumoj
visuomet jauiau jiems simpatij. Tik truputis velnumo, ir su
jais nra jokio vargo. Kas kita isteriks - su jomis neutenka
kantrybs, o dl gerumo, tai joms jokiu bdu negalima rodyti
irdies, nes jos tik to ir laukia. Daniausiai jas sunku igydyti,
bent jau ne ligonins slygomis. Raminamaisiais vaistais gali
ma atbukinti j nerv centrus, bet igydyti nemanoma. Jos
lieka kokios buvusios: klaikus dvasini ir fizini sutrikim
kamuolys, kania ir sau, ir artimiesiems, Dievo rykt gydyto
jams. Hipnozs poveikis daugeliui anksiau buvusi neigy
dom psichikos lig yra labai veiksmingas, bet isterikms nesvarbu, kokio amiaus - hipnoz ne tik kad nepadeda, bet
paprastai tik kenkia. Kiekvienu atveju reikt apsiriboti Sar
ko taiga Vtat de veille - nemiego bklje. Beje, hipnozs ia
n nereikia: tos vargs moterys ir taip pernelyg linkusios klau
syti gydytojo, juo pasikliauti, dievinti ir matyti j kaip vienin
tel sugebant jas suprasti mog. Anksiau ar vliau neiven
giamai teikiamos fotografijos - nieko nepadarysi, il faut passer
par l1y kaip kad niriai ypsodamas sakydavo Sarko. A i
seno nekeniu nuotrauk, o pats nuo eiolikos met nesidaviau fotografuojamas - nebent kai tas bdavo neivengiama,
pavyzdiui, kai turjau gauti pas karo metu, tarnaudamas
Raudonajame Kryiuje. Nebranginau net savo biiuli foto
grafij; juk a visuomet galiu atkurti savo tinklainje nere
tuuotus j atvaizdus kur kas tiksliau negu geriausias foto
grafas. Tam, kas studijuoja psichologij, paprasta mogaus
veido nuotrauka neturi beveik jokios verts. Bet senoji Ana
baisiai mgo fotografijas. Nuo tos atmintinos dienos, kai i
apgailtinos glininks, prekiaujanios Ispanijos aiktje, pa
1Reikia tai iksti (pranc.).

330

A xel M unthe

sidar Kytso nam darbininke, ji m aistringai kolekcionuo

ti fotografijas. Danai, pernelyg rsiai j ibars u koki nors
yd, kuri jai netrko, sisdavau jos rsiuk po Trinit dei
Monti laiptais taikos baland su fotografija snape. O kai ga
liausiai, ikamuotas nemigos, visam laikui palikau Kytso na
m, Ana pasiglem vis mano stali, piln vairiausi ri
ir dydi fotografij. Turiu atvirai prisipainti, kad diaugiau
si j atsikrats. Ana ia niekuo dta - dl visko kaltas a
vienas. Kai kitais metais pavasar trumpam nuvaiavau Pa
ryi ir London, nustebau pamats, kad kai kurie buv ma
no pacientai ir j artimieji sutiko mane labai santriai, net,
sakyiau, altai. Grdamas Kapr, vaiavau pro Rom ir kaip
tik turjau laiko papietauti vedijos pasiuntinybje. Pasiunti
nys atrod nirokas, net avioji eiminink buvo neprastai
tyli. Kai susiruoiau stot, ketindamas naktiniu traukiniu
ivykti Neapol, senasis mano biiulis pareik, kad man jau
seniai metas grti San Mikel ir likusias savo gyvenimo die
nas praleisti un ir bedioni kompanijoj. Padorioje draugi
joje man nra ko veikti - tai, k a ikriau ivaiuodamas i
Kytso namo, apvainikavo visus mano isiokimus. nirusiu bal
su jis man papasakojo, kaip Ki vakar, eidamas per Ispa
nijos aikt, kuri, kaip paprastai, t dien buvo utvindyta
turist, Kytso namo tarpduryje pastebjo An - ji stovjo prie
staliuko, uversto fotografijomis, ir spiegiamu balsu auk pra
eiviams:
- Venite a vedere questa bellissima signorina coi cappelli ricci,
ultimo prezzo due lire! - Ateikit ir pasiirkit i grai pa
nel garbanotais plaukais. -Paskutin kaina - dvi liros!
- Guardate la Signora Americana, guardate che collana di perle,
guardate che orecchini con brillanti, ve la do per due cinquanta,
una vera combinazione! - Pavelkit poni amerikiet, pavel
kit jos perl vrin, briliant auskarus. Tik pustreios liros,
naudokits proga!
- Non vi fate scappare questa nobile marchesa, tutta in pellic
cia! - Nepraleiskite progos! Stai kilminga kailiniuota markiz!

K n y g a api e S a n M i k e l

331

- Guardate questa duchessa, tutta scollata, in veste di ballo e

con la corona in testa, quattro lire, un vero regalo! - Pavelkite
i dekoltuot kunigaiktien ikilmi suknele, su karna ant
galvos. Keturios liros! Tiesiog veltui!
- Ecco la signora Bocca Aperta, prezzo ridotto una lira e
mezzo. - O tai ponia Isiiojl. Kaina sumainta - pusan
tros liros.
- Ecco la Signora Mezza Pazza, rideva sempre, ultimo prezzo
una lira! - O tai Kvankteljusi ponia, kuri vis laik juokda
vosi. Paskutin kaina - viena lira!
- Ecco la Signora Capa Rossa che puzzava sempre di liquore,
una lira e mezzo. - Stai Rudaplauk ponia, kuri visuomet dvok
davo degtine - pusantros liros.
- Ecco la Signorina dell Albergo di Europa che era impazzita
per il Signor Dottore due lire e mezzo. - O tai panel i Eu
ropos" viebuio, kuri buvo simyljusi pon daktar. Pus
treios liros.
- Vedete la Signora Francese che portava via il porta sigarette
sotto il mantello, povera signora, non era colpa sua, non aveva la
testa apposto, prezzo ristretto una lira. - Pavelkit prancz
poni, kuri po apsiaustu isine portsigar; ji, vargel, n e
kalta - jai buvo ne visi namie. Kaina sumainta - viena lira.
- Ecco la Signora Russa che voleva ammazzare la civetta, due
lire, ne anche un soldo di meno. - Stai rus ponia, kuri norjo
nugalabyti peldl, dvi liros, n soldo maiau.
- Ecco la Baronessa Mezzo Uomo Mezza Donna, mamma
mia, non si cupisce niente, il Signor Dottore diceva che era nata
cosi, due lire venti cinque, una vera occasione. - O tai baronie
n - pusiau vyras, pusiau moteris. Dieve mano, net negaliu
suprasti! Ponas daktaras sako, kad ji tokia gim. Dvi liros
dvideimt penki soldai - naudokits proga.
- Ecco la Contessimi Bionda che il Signor Dottore voleva tanto
bene, guardate, come carina, non meno di tre lire! - Stai gelton
plauk grafait, kuri taip patiko ponui daktarui. irkit, ko
kia ji dailut. Ne maiau kaip trys liros!

332

A xel M unthe

- Ecco la... - O tai...

Tarp vis dam puikavsis jo paties didelis atvaizdas - su
paradine uniforma, ordinais ir trikampe skryble; i ono bu
vo urayta: A. M. nuo jo seno biiulio K. B. Ana pasak
atiduosianti j nebrangiai, u vien lir, nes vis pirma ji par
davinjanti moter fotografijas. Pasiuntinyb gavo krv laik
i buvusi mano pacieni, j tv, vyr ir suadtini - visi
buvo pasipiktin dl tokio skandalo ir reik griet protest.
Kakoks pranczas, atvyks povestuvins kelions metu
Rom ir pamats savo jaunos monos fotografij, istatyt par
duoti kirpjo vitrinoje Kros gatvje, baisiausiai to ir pa
reikalavo mano adreso - jis norjo ikviesti mane dvikov ir
audytis pistoletais pasienyje. Pasiuntinys ireik vilt, kad
tas pranczas geras aulys, be to, jis pats visuomet pranaavs,
kad a mirsiu ne savo mirtim.
Senoji A na vis dar pardavinja gles Ispanijos aiktje nupirkit i jos puoktel ibuokli, jei nenorit padovanoti sa
vo nuotraukos. Laikai dabar sunks, o senajai Anai abiej
aki katarakta.
Kiek inau, nra jokios galimybs atsikratyti itoki pa
cieni; biau labai dkingas, jei kas mane pamokyt, kaip
tai padaryti. Rayti j eimoms ir prayti, kad atsiim t bergdias darbas. Artimiesiems jos jau seniai kyrjo, ir jie
pasiry visk paaukoti, kad js ir toliau vilktumt t nat.
Gerai prisimenu nediduk prislgt mogel, kuris kart atjo
pas mane, pasibaigus primimui. Jis susmuko ant kds ir pa
dav savo vizitin kortel. Vien jo pavard man buvo grasi:
ponas arlzas Vaingtonas Longfelas Perkinsas jaunesnysis.
Atsipras, kad neatsak du mano laikus ir telegram, jis
paaikino nusprends geriau pats atvykti ir maldauti mane
malons. Pakartojau savo praym ir pridriau, kad nesininga
ukrauti man vienam toki nat kaip ponia Perkins, a nebe
turiu daugiau jg. Ir a taip patu, - atsak jis. Jis ess ko
mersantas ir nort isprsti t klausim komercikai - jis pa
sirys atiduoti pus savo metini pajam ir mokti i anksto.

K n y g a api e S a n M i k e l

333

Atsakiau, kad ne pinigai svarbu - man reikia ramybs. Ar jis

ino, kad jinai jau ketvirtas m nuo bom barduoja m ane
laikais, kad a gaunu kone kasdien po tris laikus, o vaka
rais turiu ijungti telefon? Ar jis ino, kad ji nusipirko eik
liausius Romoje arklius ir vaikosi mane po vis miest, kad a
net buvau priverstas atsisakyti pasivaikiojim vakarais po
Pin? Ar jis ino, kad ji isinuomojo vis aukt Kondoio
gatvs kampe prieais mano nam ir pro stipr iron stebi
visus, kas pas mane ateina ir kas i mans ieina?
Taip, taip, tai ess puikus ironas. Daktaras Denkinsas
Sent Lujise dl to irono turjs persikraustyti kit nam.
Ar jis ino, jog mane jau triskart kviet nakt Grand htel
plauti jai skrandio, kai ji prisigerdavo laudanumo?
Jis atsak, kad, atakuodama daktar Lipinkot, ji visuo
met vartodavo veronal, ir patar man, kai kit kart bsiu
kvieiamas, neskubti ir palaukti ligi ryto - ji visuomet labai
kruopiai apskaiiuoja dozes. O up yra iame mieste?
Taip, mes j vadiname Tibru. Praeit mnes ponia Perkins
nuoko nuo Sant Andelo tilto. Kakoks policininkas tuoj pat
puol vanden ir j itrauk. Visai be reikalo, pasak ponas
Perkinsas, ji puikiai moka plaukti ir syk Niuporte daugiau
kaip pusvaland isilaik ant vandens. Jis labai nustebo suino
js, kad jo mona vis dar gyvena Grand htel, - paprastai ji
niekur neibna ilgiau kaip savait.
Pasakiau, jog jai nieko kito nebeliko: tai vienintelis viebutis
Romoje, kuriame ji dar nebuvo apsistojusi. O Grand htel di
rektorius man k tik pranes, kad nebemanoma jos ilgiau
laikyti - ji vis dien vaidijasi su oficiantais ir kambarinmis,
o vis nakt stumdo savo svetainje baldus.
Gal jis galt nebeduoti jai pinig? J igelbt tik btiny
b sunkiu darbu usidirbti duon.
Ji turinti per metus deimt tkstani doleri savo paios
pajam ir dar gaunanti deimt tkstani i pirmojo vyro,
kuriam pavyko labai pigiai jos atsikratyti.
Ar jis negalt jos udaryti pamili namus Amerikoje?

334

Axel M unthe

Jis stengsis, bet nieko i to neij: jos nepripasta pakankarnai pamiusia. Ir koki jiems dar reikia rodym? O gal a
galiau pabandyti Italijoje?..
Deja, atsakiau, turbt ir ia nemanoma.
Mudu pavelgm kits kit su didjania simpatija.
Jis pasak, kad, pagal daktaro Denkinso statistik, ji nie
kuomet nebuvo simyljusi to paties gydytojo ilgiau kaip m
nes; daniausiai utekdavo dviej savaii. Tad mano laikas
greitai baigsis - ar negaliau jo pasigailti ir pakentti ligi
pavasario?
Deja, daktaro Denkinso statistika nepasitvirtino - ponia
Perkins nesiliov mans kankinusi vis laik, kol gyvenau Ro
moje. Vasar ji atsigrdo Kapr ir band nusiskandinti yd
rojoje grotoje. Kai ji perlipo per San Mikels sodo mrin
sien, a taip siutau, jog vos nenutrenkiau jos praraj. Tur
bt biau taip ir padars, jeigu jos vyras atsisveikindamas
nebt m ans spjs, kad nukristi nuo tkstanio pd
aukio jai vieni niekai.
Visikai galimas daiktas, nes vos prie por mnesi viena
kvankteljusi vokietait, nuokusi nuo garsiosios Pino sie
nos, tik susilau kulkn. Po to, kai Romoje nebeliko n vie
no vokieio gydytojo, kur ji nebt kreipusis, jos auka ta
pau a. Padtis pasidar itin klaiki dl to, kad panel Frid
pasiymjo neprastais sugebjimais kurti eiles: jos produkcija
siekdavo madaug deimt puslapi per dien, ir visa toji lyri
ka bdavo suveriama man. Kentjau vis iem, bet kai at
jo pavasaris, - o pavasar tokiems ligoniams visuomet prasi
deda pablogjimas, - pasakiau jos kvaiai motinai, kad jeigu
jiedvi su panele Frid negr ten, i kur atsidangino, a im
siuos vis priemoni, kad jos dukt bt udaryta pamili
namus. Galiausiai jos susiruo kit dien vaiuoti Vokietij.
Nakt mane prikl ugniagesi komanda, atvykusi Ispanijos
aikt - deg gretimo nam o, Europos" viebuio, antras
auktas. Panel Frid vien su naktiniais markiniais ligi ryto
sdjo mano svetainj ir, kvpimo pagauta, kr eiles. Ji pa

K n y g a api e S a n M i k e l

335

siek, ko norjo: jos ibuvo Romoje dar vis savait, kol poli
cija ityr vyk ir kol jos atlygino nuostolius - mat gaisras kilo
j svetainje. Panel Frid pamirk ibale rankluost, met
j fortepijon ir padeg.
Syk, ieidamas i nam, susidriau tarpduryje su jauna
dailia amerikiete. Mergina atrod tiesiog ydinti, jos nervai
taip pat, ai Dievui, buvo sveiki. Pasakiau, kad labai skubu,
o jai tikriausiai nieko neatsitiks, jei priimsiu j ne iandien, o
rytoj. Ji pasak irgi skubanti, nes atvyko Rom tik pamatyti
popieiaus ir daktaro Miunts, kuriam pavyko visiems m e
tams sutramdyti tet Sal, ko nesugebjo padaryti joks kitas
gydytojas. Paadjau jai padovanoti nuostabi Botielio Pavasario spalvot reprodukcij, jeigu ji isivet tet atgal
Amerik. Bet ji atsak, kad nesusigundyt net originalu. O
i jos tetuls visko galjai laukti. Neinau, ar Kytso draugi
j a 4, nupirkusi nam, kai a isikrausiau, stat naujas duris
kambaryje, kur buvo mirs Kytsas ir kur galjau mirti a (bet,
matyt, mano valanda dar nebuvo atjusi). Jei durys tebra tos
paios, tai kairiajame kampe, madaug mano galvos aukty
je, turi bti nedidel kulkos pramuta skylut - a utaisiau
j tinku ir pats udaiau.
Kita nuolatin mano priimamojo lankytoja buvo drovi, bet
iaip labai kultringa ponia, kuri syk, maloniai ypsodama,
suvar alimais ant sofos sdiniam anglui koj ilg skryb
laits smeigtuk. itoj kompanijoj buvo dar kelios kleptoma
nes; didiam mano tarnaii pasipiktinimui, jos isinedavo
pasikiusios po apsiaustais visk, kas tik paklidavo po ranka.
Kai kuri mano pacieni ivis nebuvo galima leisti laukia
mj, ir jos sddavo bibliotekoj arba galiniame kambaryje kartu
su Ana, kuri nenuleisdavo nuo j budrios akies. Ana buvo
nuostabiai kantri, daug kantresn negu a. Taupydamas lai
k, kai kurias sivesdavau valgomj ir pusryiaudamas iklau
sydavau j sielvartingas istorijas. Valgomojo langai velg
nedidel kiemuk po Trinit dei M onti laiptais, kur buvau
paverts savo gyvuli ligonine ir prieglauda. Tarp jos nami

336

A xel M unthe

buvo avi peldl, tikriausiai tiesiogin Minervos peldos palikuon. Radau j Kampanijoje su nulautu sparnu, pusgyv
i bado. Po to, kai sparnas sugijo, du kartus buvau j nuves
ton paion vieton ir paleids, bet ji nepanoro skirtis - abu
kartus atskrido atgal prie mano karietos ir atsitp man ant
peties. Nuo to laiko peldl tupdavo ant kartels valgomojo
kampe, meiliai irdama mane auksinmis akutmis. Ji net
liovsi miegojusi dien, kad tik galt mane matyti. Kai glos
tydavau putl jos knel, jinai i diaugsmo prisimerkdavo ir
mayiu smailiu snapeliu velniai baksnodavo man lpas, peldikai mane buiuodama.
Tarp pacieni, leidiam valgomj, buvo viena labai
irzli jauna rus, su kuria turjau daug vargo. Sunku patikti,
bet toji moteris taip pavyduliavo peldlei ir tokiomis klai
kiomis akimis irdavo pauktel, jog grietai sakiau Anai
niekuomet nepalikti j vien kambaryje. Kai syk parjau pus
ryi, A na pasak, kad rus ponia k tik atne popieri
suvyniot pel - jinai pagavusi j savo kambaryje ir pagalvo
jusi, kad peldai bus skans pusryiai. Taiau pelda buvo
kitos nuomons: ji nutrauk jai galv, kaip pratusios visos pe
ldos, bet st ned. Nuneiau pel angl vaistininkui - joje
buvo tiek areniko, jog bt nusinuodijusi net kat.
* * *

Nordamas padaryti Rozinai ir Dovaninai diaugsmo, pa

kvieiau j sen tv praleisti drauge su mumis Romoje Vely
kas. Su senuoju Pakjal mudu jau daug met buvom artimi
biiuliai. Kaip daugumas to meto kapriei, jaunystje jis bu
vo koral vejys. Po vairi negand galiausiai pasidar Anakaprio duobkasiu - nekoks darbas tokioj vietoj, kur niekas
nemirta, kol neprireikia gydytojo. Net ir po to, kai pasimiau
j ir jo dukteris San Mikel, jis jokiu bdu nenorjo atsisa
kyti savo darbo. Jis jaut ypating simpatij numirliams jam buvo tikras diaugsmas juos laidoti.
Senasis Pakjal atvyko Rom Didj ketvirtadien visai

K n y g a api e S a n M i k e l

337

apdujs - jis niekuomet nebuvo vaiavs geleinkeliu, nie

kuomet nebuvo mats miesto, niekuomet nebuvo sdjs ka
rietoj. Jis kas ryt keldavosi trei valand ir ijs aikt
prausdavosi prie Berninio fontano po mano langais. Panel
Hol ir dukterys nusived j pabuiuoti bronzinio vento Petro
kojos pirto, jis ulipo keliais Skala Santa, o jo kolega Dova
nis, protestant duobkasys, jam aprod visas Romos kapines;
po to Pakjal pareik niekur daugiau nenors eiti. Likusias
savo vienags dienas sdjo prie lango su frigika vejo kepu
re, kurios niekuom et nenusiimdavo, ir irjo Ispanijos
aikt. Anot jo, tai graiausias Romos reginys - niekas nepri
lygsta Ispanijos aiktei. A irgi buvau tos nuomons, todl pa
klausiau, kodl jam taip patinka Ispanijos aikt.
Dl to, kad pro ia visuomet lydi numirlius, - paaikino
senasis Pakjal.

Dvideimt septintas skyrius

VASARA

Pavasaris atjo ir prajo, stojo Romos vasara. Paskutiniai sve

timaliai pamau dingo i tvanki gatvi. Tuiuose muzie
juose marmurins deivs diaugsi atostogomis - joms, prisi
dengusioms tik figos lapeliais, nebuvo baiss jokie kariai.
ventas Petras snduriavo Vatikano sod pavsyje, Forum ir
Koliziej vl apgaub vaiduokliki sapnai. Dovanina ir Rozi
na atrod iblykusios ir pavargusios, ros ant panels Hol
skryblaits visai nuvyto. Mano unys duste duso, bedions
po Trinit dei Monti laiptais klyk, reikalaudamos pakeisti
or ir aplink. Graus mano kateriukas, imets inkar prie
Porto d Ancio, lauk enklo ikelti bures ir plaukti namo
sal, kur meistras Nikola ir trys jo sns, atsistoj prie kop
lyios parapeto, irjo tol, laukdami mans grtant. Pas
kutin vieta, kuri aplankiau prie ivaiuodamas i Romos,
buvo protestant kapins prie Porta San Paolo. Laktingalos
tebesuok mirusiesiems, kurie, atrod, visai nesiguod, kad
juos paliko amiams tokioj nuostabioj vietoj tarp kvapi leli
j, roi ir praydusi mirt. Visi atuoni Dovanio vaikai sir
go maliarija - i liga tuo metu smarkiai siaut Romos prie
miesiuose, nors apie tai ir nutyli bedekeris. Vyriausij
Dovanio dukter Marij taip nukamavo nuolatiniai drugio
priepuoliai, jog pasakiau tvui, kad, likusi Romoje, ji neigy
vens vasaros. Papraiau, kad jis leist man pasiimti j vasarai
San Mikel. I pradi tvas dvejojo - vargingi italai labai
nenoriai skiriasi su serganiais savo vaikais ir veikiau leidia
jiems mirti namie, negu sutinka guldyt ligonin. Galiausiai,

K n y g a ap ie S a n M i k e l

339

kai pasiliau jam paiam nugabenti dukter Kapr ir siti

kinti, kaip gerai j priirs mano mons, jis sutiko.
Panel Hol su Dovanina, Rozina ir visais unimis kaip pa
prastai ivaiavo traukiniu pro Neapol. O a su pavianu Biliu, mangusta ir peldle iplaukiau jachta. Tai buvo nuosta
bi kelion. Saulei tekant, aplenkm M onte Cireo, kur
pagavom rytin briz, puiant i Gaetos lankos, pralkm vi
su greiiu pro Iskijos pil ir imetm inkar Kaprio prieplau
koje, kai varpai skambino mezzogiorno. Po dviej valand,
beveik visai isirengs, jau dirbau San Mikels sode.
Penkias ilgas vasaras nenuilstamai trism nuo auros ligi
sutem ir San Mikel jau buvom beveik ubaig, bet dar daug
k turjau padaryti sode. U namo reikjo pastatyti nauj te
ras, o virum dviej romnik kambariuk, kuriuos apti
kom praeit ruden, - dar vien lod. Be to, pasakiau meist
rui Nikolai, kad vidin kiemuk sugriausim - jis man nepatinka.
Meistras Nikola maldavo palikti j tok, koks yra - mes jau
dukart j perdirbinjom: jei, vos spj ubaigti, tuoj pat visk
griausim, tai per amius nepastatysim San Mikels. Paaiki
nau meistrui Nikolai, kad, norint tinkamai pastatyti nam,
reikia griauti ir perdirbinti tol, kol akis pasakys, kad dabar
jau viskas gerai. Architektroje akys kur kas labiau praveria
negu knygos. Akys neklysta, kol pasikliauji savo paties, o ne
kit akimis.
Kai vl pamaiau San Mikel, ji man pasirod graesn ne
gu bet kada. Namas buvo maas, kambari nedaug, bet j
supo lodos, terasos ir pergols, i kuri galjai irti saul,
jr ir debesis - sielai reikia daugiau erdvs negu knui. Kam
bariuose bald buvo nedaug, bet; toki nenupirksi vien u
pinigus. Nieko nereikalingo, nieko bjauraus, joki nieknie
ki, jokio lamto. A nt baltint sien - keletas primityv,
Direrio gravira ir graik bareljefas. A nt mozaikini grind
du senoviki kilimai, ant stal keletas knyg, ir visur gls vil
ganiose Faencos ir Urbino vazose. Kiparisai i Ests vilos tauriausi pasaulyje mediai, pasodinti koplyios kelio pa-

340

A xel M unthe

kraiais, jau buvo suaug diding alj. O pati koplyia,

davusi vard mano buveinei, gal gale tapo mano nuosavybe.
J turjau paversti biblioteka. Palei baltas sienas buvo susta
tyti puiks senoviki vienuolyno suolai, vidury - didelis re
fektoriaus stalas, apkrautas knygomis ir terakotos nuolauomis.
Ant kanelirins giallo antico1 kolonos stovjo milinikas bazaltinis Horas, didiausias, kok buvau kada nors mats, at
gabentas i faraon alies kakokio romn kolekcininko, gal
net paties Tiberijaus. Nuo sienos vir raomojo stalo irjo
marmurin Medzos galva (ketvirtojo amiaus prie ms er),
kuri pats buvau rads jros dugne. A nt didiulio eioliktojo
amiaus florentietiko idinio stovjo sparnuotoji Pergal. Nuo
afrikietiko marmuro kolonos sualota Nerono galva velg
pro lang lank, kurioje, jam sakius, galeros irklininkai
kadaise umu jo motin. Vir paradini dur spindjo nuo
stabus eioliktojo amiaus spalvotas vitraas - Florencijos
miesto dovana Eleonorai Duz, kur ji man paliko atminimui,
paskutin kart apsilankiusi San Mikelje. Nedidelj kriptoj
penki pd gylyje, po marmurinmis romnikomis grindi
mis, ilsjosi ramybje du vienuoliai, kuriuos visai netiktai
suradome, ddami idinio pagrind. Jie guljo sukryiuotomis
rankomis, lygiai taip, kaip buvo palaidoti po savo koplyia
beveik prie penkis imtus met. J abitai buvo kone sutrni
j, idiv knai lengvi kaip pergamentas, bet veido bruoai
beveik nepasikeit; rankose jie tebeturjo kryius, o vieno
batai buvo papuoti dailiomis sidabro sagtimis. Nenorjau jiems
drumsti ramybs, todl atsargiai vl paguldiau maj krip
t. Auktas priekoplyio skliautas su gotikomis kolonomis buvo
visai toks, kokio norjau. Kur dabar galima rasti toki kolo
n? Stovdamas prie parapeto ir velgdamas sal, pasakiau
meistrui Nikolai, kad reikia tutuojau pastatyti pjedestal
sfinksui - ilgiau delsti nebegalima. Meistras Nikola nepapras
tai apsidiaug ir paklaus, kodl mes tuoj pat neatsigabena1Geltonasis marmuras (it.).

K n y g a api e S a n M i k e l

341

me sfinkso - kur jis yra? Atsakiau, kad jis guli po umirtos

imperatoriaus vilos griuvsiais kakur emyne. Jau du tks
tanius m et guli ten, laukdam as mans. Vienas mogus
raudonu apsiaustu papasakojo man apie j, kai pirm kart
pavelgiau jr kaip tik i ios vietos, kur mudu stovim
dabar. Iki iol maiau t sfinks tik vaizduotje. Pavelgiau
savo nedidel balt jacht, plduriuojani prieplaukoj po
mano kojomis, ir patikinau j, kad sfinks btinai surasiu,
kai ateis laikas, bet kaip reiks j atgabenti per jras Kap
r? Jis visas i granito ir sveria kain kiek ton - jacht jo
nepakrausi.
Meistras Nikola pasikas pakau ir pasiteiravo, kas ukels
sfinks San Mikel. Mudu, kas gi daugiau!
Abu romniki kambarliai po koplyia tebebuvo uversti
griuvusi lub druzgais, bet sienos sulig mogaus giu buvo
nesubraiytos - gli girliandos ir okanios nimfos raudona
me intonaco1 atrod kaip vakar nutapytos.
- Roba di Timberio? - paklaus meistras Nikola.
- Ne, - atsakiau, atidiau apirindamas dail mozaiki
ni grind rat puoniais vynuogi lap apvadais i nero an
tico. - itos grindys senesns, jos Augusto laik. Juk tas senas
imperatorius taip pat labai mgo Kapr ir net buvo pradjs
ia statydintis vil - vienas Dievas teino, kurioje vietoje.
Bet, grdamas Rom, jis mir Noloje, ir vila liko nebaigta.
Jis buvo didis mogus ir didis imperatorius, bet, tikk manim,
Tiberijus buvo vis didiausias.
Pergol jau buvo apraizg jauni vynuogienojai; ros, saus
medis ir epomja raitsi aplink baltas kolonas. Tarp vidinio
kiemelio kiparis ant cipollino kolonos oko faunas, o vidury
didiosios lodos sdjo bronzinis Hermis i Herkulanumo. Sau
ls nutviekstame marmuriniame kiemelyje prieais valgomj
tupjo pavianas Bilis ir uoliai gaud Tapijui blusas, o aplink
guljo visi kiti unys ir snduriuodami lauk savo eils iuo
Tinkas (it.).

342

Axel M unthe

prastu bdu ubaigti rytin tualet. Bilis nuostabiai vikriai

gaud blusas - budrios jo akys kaipmat pastebdavo kiekvie
n okinjant ar ropojant gyv; unys tai puikiai inojo ir m
go usimim ne maiau u j. Tai buvo vienintel mediok
ls ris, nedraudiama San Mikels statym. Mirtis buvo
mi ir beveik neskausminga: Bilis prarydavo auk, iai dar
nespjus suvokti pavojaus. Bilis liovsi girtavs ir tapo pado
ria bedione; jis buvo paiam amiaus graume, stulbinamai
panaus mog ir apskritai gerai iaukltas, nors, man pasi
traukus, mgdavo pasiautti ir paerzinti kitus gyvulius. Danai
spliodavau, k i tikrj apie j mano unys. Galimas daik
tas, jie bijojo Bilio, nes, pajut jo vilgsn, visuomet nusisuk
davo. O Bilis nebijojo nieko - tik mans. A visuomet i aki
matydavau, kada jo sin nerami, o ji retai bdavo kitokia.
Beje, jis, rodos, bijojo mangustos, kuri vislaik miinjo po
sod - nenuilstanti, tyli ir landi.
Kaip jau sakiau, Bilis labai panjo mog - k gi pada
rysi, kad tok j sukr Dievas. Bilis anaiptol nebuvo abejin
gas dailiosios lyties avesiui - jis i pirmo vilgsnio pajuto di
del simpatij Elizai, sodininko monai, kuri itisas valandas
galdavo irti j kaip ukerta, kai jis tupdavo pamgtajame
savo figmedyje, epsdamas jai lpomis. Eliza, kaip paprastai,
lauk kdikio - kitokios a jos niekuomet nebuvau mats.
Kakodl i staigi jos draugyst su Biliu man nepatiko, a jai
net patariau irti k kita.
Senasis Pakjal buvo nujs prieplauk pasitikti savo ko
legos Dovanio, Romos duobkasio, kuris su savo dukterim tu
rjo vidurdien atplaukti Sorento burlaiviu. Kitos dienos va
kar Dovanis jau privaljo bti darbe, tad po piet jam reikjo
aprodyti abejas salos kapines. Vakare mano mons ketino
surengti ymaus sveio i Romos garbei pietus sodo terasoje
su vino a volont1.
Koplyios varpai skambino Ave M aria. Nuo penktos valan1Gausyb vyn o (it.).

K n y g a ap ie S a n M i k e l

343

dos ryto dirbau isijuoss sauls atokaitoje. Nuvargs ir alkanas pavalgiau kuklius pietus virutinj lodoj, dkodamas li
kimui u dar vien laiming dien. Apaioj, sodo terasoje,
mano isipuo sveiai sdjo aplink milinik duben ma
karon ir didiul sot geriausio San Mikels vyno. Garbin
goje vietoje, stalo priekyje, sdjo Romos duobkasys, jam i
deins ir kairs - abu Kaprio duobkasiai, o paskui Baldasa
r, mano sodininkas, Gaetanas, mano jachtos jrininkas, ir
meistras Nikola su trim snumis. Visi kalbjo, rkdami viens
per kit. Moterys Neapolio paproiu stovjo aplink stal ir
susiavjusios irjo puotaujaniuosius. Saul pamale
grimzdo jron. Pirm kart gyvenime lengviau atsikvpiau,
kai ji pagaliau pasislp u Iskijos. Kodl a taip ilgjaus su
tem ir vaigdi, a, sauls garbintojas, i pat vaikysts
bijojs tamsos ir nakties? Kodl man taip degdavo akys, i
rint spinduliuojant sauls diev? Ar jis buvo ant mans
usirstins, ar norjo nugrti nuo mans savo veid ir pa
likti tamsybj, nors a klpodamas staiau jam nauj ven
tov? Vadinasi, gundytojas, apsisiauts raudona m antija,
man sak ties prie dvideimt met, kai pirm kart pavel
giau puikij sal, stovdamas prie San Mikels koplyios?
Vadinasi, teisyb, kad per didel viesa kenkia mogaus
akims? Saugokis viesos! Saugokis viesos! - skambjo man
ausyse kraupus jo spjimas.
A sutikau su jo slygomis, sumokjau paskirt kain: pa
aukojau savo ateit u San Mikel. Ko jam dar reikia? Koki
dar didiul kain, anot jo, tursiu sumokti prie mirdamas?
Tamsus debesis staiga apgaub jr ir sod po mano kojo
mis. Pasibaisjs umerkiau deganius vokus...
Klausykit, biiuliai! - suuko Romos duobkasys i tera
sos. - Klausykit, k a jums pasakysiu! Js, valstieiai, j ma
tote tik vaikiojant po skurd kaim, bas ir pusplik kaip
ir js patys; o js inot, kad Romoj jis vainja karieta, pakin
kyta dviem arkliais? neka net, kad j buvo pakviet pas pat
popiei, anam susirgus influena. Sakau jums, biiuliai, jam

344

Axel M unthe

nra lygi, jis geriausias Romos daktaras. Atvaiuokit ir apirkit mano kapines, tada patys suprasit! Sempre lui! Sempre
lui!1 O a su savo eima - kas bt atsitik mums, jei ne jis jis ms geradarys! Kam mano mona parduoda visus vaini
kus ir gles, kaip js manot? Jo pacient artimiesiems. O visi
tie svetimaliai, kurie skambina prie vart ir duoda mano vai
kams po skatik, kad juos leist, - ko jie ateina, kaip js
manot? Ko jiems reikia? inoma, vaikai nesupranta, k tie
mons neka, ir anksiau juos vediodavo po visas kapines,
kol jie susirasdavo tai, ko reikia. Bet dabar, kai svetimaliai
paskambina prie vart, mano vaikai jau ino, ko jiems reikia,
ir veda juos tiesiai prie j kap eils, o svetimaliai bna labai
patenkinti ir duoda vaikams skatik viraus. Sempre lui! Sempre lui! Ir beveik kas mnes jis skrodia kapini lavoninj
mirus savo ligon, nordamas suinoti, kas jam buvo, o man
duoda po penkiasdeimt lir u kiekvien, kad vl paguldyiau
karst. Sakau jums, biiuliai, jam nra lygaus! Sempre lui!
Sempre lui!
Debesis jau buvo nuslinks, jra vl suibo auksine viesa,
mano baim inyko. N pats velnias nieko negali padaryti mo
gui, kol jis dar sugeba juoktis.
Piets pasibaig. Diaugdamiesi gyvenimu, apsvaig nuo
vyno, mes isiskirstm ir netrukus jau miegojom teisuoli
miegu.
* * *
Vos umigau, pasijutau bestovs nykioj lygumoj: aplinkui m
tsi apgriuvusi sien nuolauos, didiuliai travertino luitai
ir marmuro gabalai, apraizgyti gebeni, rozmarino, laukini
sausmedi ir iobreli. A nt apirusios opus reticulatum sienos
sdjo senas piemuo ir Pano ddele kak grojo savo ok
bandai. Atiaurus jo veidas su ilga barzda buvo nugairintas
vjo ir nudegintas sauls, akys aiaravo i po tanki kaip kr1Visuom et jis (it.).

K n y g a apie S an M ik e l

345

mai antaki, liesas sunyks knas drebjo po ilgu mlynu Ka

labrijos piemen apsiaustu. A jam pasiliau tabako, jis man
dav gaball vieio okos srio ir svogn. Sunkiai supratau
jo kalb.
Kaip vadinasi i keista vieta?
Niekaip.
O i kur jis pats?
I niekur. Jis visuomet ia gyveno. Tai jo gimtin.
Kur jis nakvoja?
Ilga lazda jis man parod laiptus po griuvusia arka. Nuli
pau uoloje ikirstais laiptais ir atsidriau tamsiame skliau
tuotame kambaryje. Kampe buvo iaudinis iuinys, apklotas
dviem avikailiais. A nt sien ir lub kabojo ryeliai diovint
svogn ir pomidor, ant grublto stalo stovjo molinis sotis
vandens. Tai buvo jo namai ir jo manta. ia jis gyveno vis
savo gyvenim, ia jis vien dien atsiguls ir daugiau nebeat
sikels. Prie m ane atsivr tamsi poemin perja, pusiau
uversta griuvusio skliauto nuolau. Kur ji vedanti?
Piemuo to neinojo - jis niekuomet ten nebuvs. Jis dar
vaikystj girdjs, kad ji vedanti ol, kurioje jau daug tks
tani m et gyvenanti piktoji dvasia, pasivertusi didiuliu
vilkolakiu, sudaniu visus, kas idrsta prieiti prie olos.
Usidegiau fakel ir apgraibom miau leistis marmuriniais
laiptais. Perja vis platjo, man veid padvelk ledinio oro
srov. Igirdau klaik dejavim, ir kraujas sustingo man gys
lose. Staiga atsidriau didelj salj. Dvi milinikos afrikietiko marmuro kolonos tebelaik dal skliautuot lub, dvi
kitos, galingo poeminio smgio nuverstos nuo cokoli, gul
jo ant mozaikini grind. imtai didiuli iknosparni juo
domis kekmis buvo aplip sienas, kiti kaip padk maikte
man aplink galv, apakinti deglo viesos. Vidury sals gldo
jo didiulis granitinis sfinksas, smeigs mane plaiai atmerk
tas akmenines akis.
Krpteljau pro miegus. Sapnas isisklaid. Atmerkiau akis brko diena.

346

A x e l M unthe

Staiga igirdau jros auksm, griet ir valding kaip sa

kymas. okau i lovos, greitai apsirengiau ir, nubgs prie kop
lyios parapeto, daviau enkl paruoti jacht kelionei. Po dvie
j valand mano laivas jau buvo prikrautas maisto atsarg
visai savaitei, storo lyno ritini, kirtikli ir kastuv. Be to,
pasimiau revolver, visus kiek turjau pinigus, ryul sakinio
medio degl, kokius naudoja vejai, klaudami nakt. Po
valandls iklm bur ir leidoms nuostabiausi mano gy
venime avantir. Kit nakt imetm inkar nykioj lanklj,
kuri buvo inoma tik nedaugeliui vej ir kontrabandinink.
ia G aetanas turjo savait laukti mans su jachta, o jei
kilt audra, iekoti prieglobsio artimiausiame uoste. Mes
gerai inojom pavojing krant, kur per imt myli nebu
vo tinkamos vietos inkarui imesti. inojau ir vis puik
krat - heleninio meno ir kultros aukso amiaus Didij
Graikij, o dabar nykiausi Italijos provincij, palikt malia
rijai ir ems drebjimams.
Po trij dien stovjau toj pat nykioj lygumoj, kur mtsi
apgriuvusi sien nuolauos, didiuliai travertino luitai ir mar
muro gabalai, apraizgyti gebeni, rozmarino, laukini saus
medi ir iobreli. A nt apirusios opus reticulatum sienos s
djo senas piemuo ir ddele kak grojo savo ok bandai. A
jam pasiliau tabako, jis man dav vieio okos srio ir svo
gn. Saul jau buvo pasislpusi u kaln, mirt neantis ma
liarijos rkas i lto gaub vieni sln. Pasakiau piemeniui,
kad paklydau ir bijau vienas klaidioti po i dykyn - ar
nepriglaust jis mans nakiai?
Jis mane nusived poemin bst, kur taip gerai inojau
i savo sapno. Atsiguliau ant jo avikaili ir umigau.
Visa tai pernelyg keista ir fantastika, kad bt galima at
skleisti raytu odiu: be to, jei ir bandyiau visk papasakoti,
vis tiek nepatiktumt. A ir pats kaip reikiant neinau, kur
baigsi sapnas ir prasidjo tikrov. Kas nukreip jacht t
vieni pasislpusi lankl? Kas mane ved per t nepramin
t dykyn prie neinom Nerono vilos griuvsi? Ar tas pie-

K n y g a apie S an M ik e l

347

muo buvo paprastas mirtingasis? O gal tai buvo pats Panas,

grs pamgtus savo laukus pagroti ddele okoms?
Neklausinkit mans - a negaliu, a nedrstu atsakyti. Pa
klauskit didiul granitin sfinks, kurs gludo ant San Mike
ls koplyios parapeto. Bet vis tiek nieko nesuinosit. Sfink
sas penkis tkstanius met saugojo savo paslapt. Sfinksas
isaugos ir manj.
* * *
Grau i nuotykingos kelions sulyss nuo bado ir nepritekli,
purtomas drugio. Kart buvau pateks rankas plikams tais laikais Kalabrijoje j siaut begals. Igelbjo tik mano
skarmalai. Dusyk buvo sumusi pakrants sargyba kaip kon
trabandinink. Kelet syki buvo kand skorpionai, o kair
ranka, kuri kirto gyvat, tebebuvo aptvarstyta. U Likozos
ikyulio, kur palaidota sirena Leukozija, Partenops sesuo,
mus buvo uklupusi pietvakari vtra, ir btumm tikrai nu
grimzd jros dugn su tokiu sunkiu kroviniu, jei paskutin
akimirksn pats ventas Antonijus nebt pams vairo savo
rankas. adins vaks tebedeg prie jo relikvin Anakaprio
banyioje, kai engiau San Mikel. Gandas, kad baisioji
vtra sudau ms laiv, buvo pasklids po vis sal. Pamat
mane, visi mano mons neapsakomai diaugsi.
San Mikelje, ai Dievui, viskas klojosi gerai. Anakapryje irgi nieko neatsitiko ir niekas nenumir. Klebonas buvo
isinarins kulkn - vieni tvirtino, kad jis paslydo, lipdamas
sekmadien i sakyklos, kit nuomone, j nuirjo Kaprio kle
bonas - juk visi ino, kad Kaprio klebono bloga akis. O vakar
ryt Kaprio kanaunink don Daint rado lovoje negyv.
Atsigul jis visai sveikas ir mir miegodamas. Per nakt jis
guljo paarvotas prie didj altori, ir ryt vyks ikilmingos
laidotuvs - vos tik pravito, m skambinti varpai.
Sode tebevyko prastas darbas. Griaudamas mro sien,
meistras Nikola vl aptiko testa di cristiano - mogaus galv, o
Baldasar, kasdamas jaunas bulves, rado dar vien molin sot

348

Axel Munthe

su romn pinigais. Senasis Pakjal, kuris kaup Damekutoje

mano vynuogienojus, nutaiss didiai paslapting ir ori mi
n, nusived mane al. sitikins, kad niekas ms neklau
so, jis isitrauk i kiens sutrkusi, nuo dm pajuodusi
molin pypk - tikriausiai kokio nors Maltos pulko kareivio,
kurie tkstantis atuoni imtai atuntais metais stovyklavo
Damekutoje.
- La pipa di Timberio!l - tar senasis Pakjal.
Snys kasdien buvo maudomi ir dukart per savait gauda
vo kaul, kaip a buvau lieps. Peldl buvo gerai nusiteiku
si. Mangusta dien nakt miinjo, kako iekodama. Vliai,
nors ir flegmatiki, atrod labai laimingi.
O Bilis ar gerai elgsi?
Taip, tutuojau atsak Eliza. Bilis labai gerai elgsi - kaip
un vero angelo2.
Matydamas, kaip jis aiposi i mans, usikors savo fig
medio virn, pagalvojau, kad jis anaiptol nepanaus an
gel. Jis nenulipo, kaip buvo prats, nuo medio ir nepasisvei
kino. N kiek neabejojau, kad jis buvo pridirbs unybi man nepatiko jo iraika.
Ar tikrai Bilis buvo toks geras?
Pamau iaikjo tiesa. T pai dien, kai a ivaiavau,
Bilis paleido nuo sodo sienos vienam forestiere galv mork ir
sudau jam akinius. Forestiere labai supyko ir pasak paduosis Kapryje skund. Dl visko kaltas patsai forestiere, atkak
liai tvirtino Eliza - kam jis sustojo ir juoksi i Bilio? Visi ino,
kad Bilis pyksta, kai i jo kas juokiasi.
Kit dien tarp Bilio ir foksterjero kilusios baisios pjauty
ns, kuriose dalyvavo visi unys, - Bilis kovsi kaip pats de
monio3 ir net norjo ksti Baldasarei, kai is band perskirti
prieininkus. Pjautyns miai pasibaig, pasirodius mangus-

1Tiberijaus pypk (it.).

2Tikras angelas (it.).
3Velnias (it.).

K n y g a apie S an M i k e l

349

tai. Bilis sikor savo med, o unys isilakst, - pamat maj

mangust, jie visuomet sprukdavo alin. Nuo to laiko Bilis
galutinai susiriejo su unimis ir net nebegaudo jiems blus.
Bilis po vis sod vaik Siamo kaiuk, o pagavs nusitemp
figmedio virn ir m peioti jam kail. Bilis nuolat erzino
vlius. Amanda, pati didiausia i j, padjo septynis kiau
inius, stambius lyg balandio, ir, kaip prat vliai, paliko juos
perinti saulei, o Bilis kaipmat visus surijo.
Ar bent gerai buvo saugomas vynas? Stojo grsminga tyla.
Pakjal, patikimiausias i mano moni, pagaliau prisipaino,
kad jie dukart mat, kaip Bilis islino i vyno rsio, neda
masis kiekvienoj rankoj po butel. Prie tris dienas buvo su
rasti dar du vyno buteliai, rpestingai ukasti sml bedio
ni namelio kampe. Jie tutuojau urakino Bil, kaip a buvau
nurods, bedioni namelyje, kur jis turjo sdti, iki a su
griu, tegaudamas duonos ir vandens. Kit ryt bedioni
namelis buvo tuias: nakt kakokiu nesuprantamu bdu Bilis
paspruko - virbai buvo sveiki, o spynos raktas - Baldasars
kienj. Veltui mons niuktinjo po vis kaim, iekodami
Bilio. Tik ryt Baldasar pagaliau j rado Barbarosos kalno
virnj - jis kietai miegojo, suspauds rankoj negyv paukt.
Kol vyko kvota, Bilis sdjo medio virnj ir liai spok
sojo mane - n kiek neabejoju, kad jis suprato kiekvien
ms od. Jis buvo nusipelns grieiausios bausms. Bedio
ns, kaip vaikai, pirma turi imokti klausyti, o tik paskui sa
kinti. Bilis sunerimo. Jis inojo, kad a jo ponas, inojo, kad
galiu j sugauti su lasu, kaip jau ne kart buvau sugavs, ir
inojo, kad rimbas mano rankoje skirtas jam. Puikiai itai inojo
ir unys, kurie, sutp aplink med, ramia sine diaugsmin
gai vizgino uodegas - unys mgsta pasiirti, kaip kam nors
periamas kailis. Staiga Eliza sukliko nesavu balsu ir griebsi
u pilvo; mudu su Pakjal vos spjome nuvesti j namo ir pa
guldyti lov, o Baldasar ibgo iekoti akuers. Kai grau
prie figmedio, Bilis jau buvo dings; taip buvo geriau ir jam,
ir man - man bjauru bausti gyvulius.

350

Axel M unthe

Be to, turjau kitoki rpesi. A visuomet gyvai domjausi don Daintu ir labai norjau smulkiau suinoti, kaip
jis mir, - kaip jis gyveno, inojau puikiai. Donas Daintas
buvo laikomas turtingiausiu mogum saloje, sklido kalbos, kad
jo pajamos siekia dvideimt penkias liras per valand anche
quando dorme - net kada miega! Daugel met stebjau, kaip
jis atiminjo paskutinius skatikus i varg savo nuominink,
kaip ivarydavo i nam, jei, neuderjus alyvoms, jie negal
davo sumokti nuomos, kaip leisdavo mirti badu, kai pasen
nebepajgdavo jam dirbti. Nei a, nei kas kitas niekuomet
negirdjo, kad jis bt kam davs nors vien skatik. Jauiau,
kad nustosiu tikjs dievikuoju teisingumu ioje emje, jei
visagalis suteik tam senam kraugeriui didiausi malon, ko
ki tik gali suteikti mogui - leido jam numirti miegant.
Nusprendiau aplankyti savo biiul klebon don Antoni
j - jis tikriausiai gals praneti, k man rpjo suinoti, juk kone penkiasdeimt met donas Daintas buvo mirtinas
jo prieas.
Klebonas sdjo lovoj - jo koja buvo apvyniota didiuliu
apklotu, veidas vytjo. Kambarys buvo pilnas dvasinink, o
tarp j stovjo Marija Laikinink ir mal lieuviu, kone
springdama i susijaudinimo: nakt vento Kostanco banyioj,
kur paarvotas donas Daintas, kils gaisras, ir karstas visai
sudegs. Vieni sak, kad pats velnias apverts kandeliabr su
vakinmis vakmis ir padegs katafalk, ant kurio stovjs
dono Dainto karstas. Kit nuomone, tai plik gaujos dar
bas - jie norj pavogti sidabrin vento Kostanco statul.
Taiau donas Antonijus buvo tikras, kad vak apverts pats
velnias - jis visuomet tvirtins, kad donas Daintas sudeg
sis pragaro liepsnoje.
Marijos Laikininks pasakojimas apie dono Dainto mir
t atrod labai tikimas - velnias pasirods kanauninkui lan
ge, kai is kalbjs vakarines maldas. Donas Daintas ms
auktis pagalbos, ir j kone apalpus nune lov. I igsio
jis netrukus ir mirs.

K n y g a apie S a n M i k e l

351

Labai susidomjau iuo vykiu ir nusprendiau pats nueiti

Kapr ir itirti, kaip i tikrj viskas buvo. Aiktje grdosi
mons, visi auk kaip paklaik. Minios vidury stovjo sinda
co1 ir municipaliniai tarjai, nekantriai laukdami atvykstant
i Sorento karabinieri. A nt banyios laipt stovjo koks
deimt dvasinink ir klaikiai mostagavo rankomis. Ligi at
vykstant valdios atstovams, banyia buvo udaryta. Taip, pa
tvirtino rimtu veidu sindaco, prieidamas prie mans, visa tai
tiesa. Kai zakristijonas i ryto atjo atidaryti banyios, ji bu
vo pilna dm. Katafalkas buvo pusiau apangljs, karstas
taip pat smarkiai apdegs, o i brangaus isiuvinto aksomi
nio utiesalo ir deimties vainik nuo kanauninko gimini
beliko krvel rusenani pelen. Trys didiuliai kandeliab
rai prie karsto dar tebedeg, o ketvirt, nuo kurio siliepsnojo
utiesalas, neabejotinai buvo apvertusi ventvagika ranka.
Kol kas dar negalima nustatyti, ar tai velnio, ar koki pikta
dari darbas, taiau, valgiai pastebjo sindaco, tas faktas,
jog nedingo n vienas vento Kostanco vrinio brangakme
nis, veria j parlando con rispetto2, tikti pirmja versija. Juo
labiau gilinausi i istorij, juo ji darsi mslingesn.
Cum Hidigeigei kavinj, vokiei kolonijos tabe, ant grin
d buvo priversta sudauyt stiklini, buteli ir visokiausi
puod, o ant stalo stovjo pradtas viskio butelis. Vaistinje
deimtys fajansini ind su brangiais vaistais ir paslaptingais
grimais buvo nuluoti nuo lentyn ir plduriavo ricinos alie
juje. Profesorius Rafaelis Parmidanas man pats parod, kaip
buvo nusiaubta jo naujoji parod sal, visos aikts puome
na. Jo Vezuvijaus isiverimas", vento Kostanco procesija",
Tiberijaus uolis" ir Graioji Karmela" guljo suversti kr
von ant grind sulauytais rmais, suplyta drobe. Jo Tiberi
jus, plaukiojantis ydrojoje grotoje" tebestovjo ant molber
to, nuo viraus iki apaios klaikiai iterliotas ultram arino
1M iesto galva (it.).
2Jei taip galima pasakyti (it.).

352

A x e l M u n th e

daais. Sindaco man prane, kad vietos valdios tyrinjimai

iki iol nedav joki rezultat. Kadangi buvo tikrai nustatyta, kad joks vertingas daiktas nedingo, liberal partija atm e
tusi spjim, jog tai ess plik darbas. N et du pavojingi N e
apolio nusikaltliai, kurie jau antrus metus sdjo Kaprio
kaljime, galjo rodyti savo alibi. Buvo nustatyta, kad dl
smarkaus lietaus jie ibuvo nakt kaljime, uuot, kaip pa
prastai, ij po vidurnakio laistytis po kaim. Be to, jie bu
vo geri katalikai, vis labai mgstami ir tikrai neusimint
tokiais niekais.
Klerikal partija i pagarbos dono Dainto atm inim ui
rytingai atmet spjim, jog tai ess velnio darbas. Tai kas gi
tie niekiki nusikaltliai? Beliko vienintelis atsakymas: amini
j prieai, artimiausi kaimynai - Anakaprio gyventojai! ino
ma, tai anakapriei darbas! Dabar buvo viskas aiku! Ka
nauninkas buvo mirtinas anakapriei prieas, jie negaljo
jam atleisti u tai, kad garsiajam savo pamoksle vento Kostanco dien jis ijuok paskutin vento Antonijaus stebukl.
Visi inojo, kokia baisi nesantaika siliepsnojo tarp Cum Hidigeigei ir naujosios Anakaprio kavins. Cezario Bordijos lai
kais donas Petruas, Kaprio vaistininkas, bt gerai pagalvo
js, prie priimdamas Anakaprio kolegos kvietim ateiti pas j
pavalgyti makaron. Varybos tarp Kaprio profesoriaus Rafaelio Parmidano ir Anakaprio profesoriaus Mikelandelo dl
iimtins teiss Tiberij, plaukiojant ydrojoje grotoje" pas
taruoju metu buvo virtusios nirtingu karu. Sala di Esposizione1 atidarymas profesoriui Mikelandelui buvo sunkus sm
gis, nebeliko jokios vilties, kad jam pavyks parduoti savo
vento Antonijaus procesij".
Aiku, jog piktybs aknis gldi Anakapryje.
Abbasso Anacapri! Abbasso Anacapril2
A ne juokais susijaudinau ir nusprendiau, kad man ge1 Parod sal (it.).
2 alin Anakapr! (It.)

K n y g a apie S a n M ik e l

353

riausia grti, i kur buvau atjs. Pats neinojau, kuo tikti.

Arus karas, prasidjs tarp Kaprio ir Anakaprio nuo ispan
viepatavimo Neapolyje laik, tebebuvo toks pat nirtingas ir
dabar. Abudu sindaci nesinekjo, valstieiai nekent vieni
kit, yms pilieiai nekent vieni kit, dvasininkai neken
t vieni kit, abudu patronai - ventas Antonijus ir ventas
Kostancas - nekent vienas kito. A pats savo akimis buvau
mats, kaip prie dvejus metus minia kapriei oko aplink
ma vento Antonijaus koplytl, kai didiulis akmuo, nusiri
ts nuo Barbarosos kalno, sudau altori ir ventojo statul.
San Mikelje visi jau buvo met darb. Mano mons, apsi
reng ventiniais rbais, trauk aikt, kur iam vykiui
paymti turjo groti orkestras - fejerverkams jau buvo surink
ta daugiau kaip imtas lir. Sindaco papra man perduoti, jog
tikisi, kad dalyvausiu ventje kaip cittadino onorario\ - man i
tikrj prie metus buvo suteiktas is garbingas vardas.
Vidury pergols, alia didiojo vlio, tupjo Bilis - jis bu
vo taip sitrauks mgstam savo aidim, jog nepastebjo
mans ateinant. O aidimas buvo toks: jis greitai pastuk
sendavo upakalines vlio namelio duris, pro kuri apai
kyojo uodega. Po kiekvieno stukteljimo vlys ikidavo
pro priekines duris mieguist galv pasiirti, kas atsitiko,
o Bilis aibo greitum u tvodavo jam per nos. aidim
grietai draud San Mikels statymai. Bilis tai puikiai ino
jo ir suspigo kaip vaikas, kai a, kart pasirods vikresnis,
sugriebiau j u diro.
Bili, - tariau jam grietai, - man reikia pasikalbti su
tavim akis ak po tavo figmediu. Mes turime suvesti kai
kurias sskaitas. Be reikalo epsi! Pats inai, kad nusipelnei
geros pylos ir jos neivengsi. Bili, tu vl buvai nusigrs! Du
tuti vyno buteliai surasti bedioni namelio kampe, be to,
trksta vieno butelio viskio. Tu elgeisi nepakeniamai, kol a
buvau ivyks Kalabrij. Tu sudauei morka vienam forestie1Garbs pilietis (it.).

354

A x e l M u n th e

re akinius. Tu neklausei mano tarn. Tu riejaisi ir peeisi su

unimis ir net atsisakei gaudyti jiems blusas. Tu eidei mangust. Tu buvai nemandagus su peldle. Tu nuolat skaldei
antausius vliui. Tu vos nepasmaugei Siamo kaiuko. Maa
to - pagaliau tu girtas pabgai i nam. Tu i prigimties iau
rus gyvuliams - kitaip nebtum kandidatas moni gimin,
taiau teis girtauti turi tik pasaulio viepaiai. Tu man atsibodai, isisiu tave Amerik pas tavo pon, sen girtuokl
daktar Kempbel. Tau ne vieta padorioj kompanijoj. Tu da
rai gd savo tvams! Bili, tu lyktus padaras, nepataisomas
girtuoklis ir...
Stojo kraupi tyla.
Usidjs akinius ir atidiau apirjs Bilio nagus, iter
liotus ultramarinu, bei apsvilusi uodeg, pagaliau tariau jam:
Bili, man tikrai patiko tavo nuretuuotas Tiberijus, plau
kiojantis ydrojoje grotoje", - paveikslas, mano manymu, tik
pagrajo. Man jis primena kit drob, kuri praeitais metais
maiau Paryiuje futurist parodoje. Buvs tavo ponas danai
man pasakodavo apie viesaus atminimo tavo motin, kuri,
matyt, buvo nepaprasta bedion. Manau, jog tu i jos pavel
djai meninius gabumus. Groio ir humoro jausmu tave n e
abejotinai apdovanojo tvas - paskutinieji vykiai tikrai pa
tvirtino, kad jis - pats velnias. Pasakyk man, Bili, - a klausiu
tik i smalsumo, - kas apvert kandeliabr ir padeg karst tu ar tavo tvas?

Dvideimt

atuntas

skyrius

PAUKI VENTOV

Tai, kad garbusis kanauninkas donas Daintas taip miai

apleido pasaul liepsnos ir dm skuryje, nepaprastai tei
giamai paveik ms klebono dono Antonijaus bendr svei
katos bkl ir nuotaik. Inarinta kulknis bematant sugijo,
ir netrukus jis vl senu papratimu kas ryt, kai pusryiauda
vau, ateidavo San Mikel. Kaip prasta Neapolyje, kiekvie
n kart j pakviesdavau mangiare con m e\ bet jis, mandagiai
padkojs: No, grazie, sto bene2, - visuomet atsisakydavo
pasilyto puodelio arbatos. Jis ateidavo tik pasdti prieais
mane prie pusryi stalo ir pairti, kaip a valgau. Donas
Antonijus dar niekuomet nebuvo i arti mats jokio forestie
re, ir viskas, k a darydavau ar sakydavau, jam kl neisen
kam susidomjim. Jis inojo, kad a protestantas, bet po ke
li nedrsi mginim apsvarstyti klausim mudu susitarm
nebeliesti teologijos ir palikti protestantus ramybje. I jo pu
ss tai buvo didel nuolaida, nes kart per savait jis i sakyk
los baisiausiai plsdavo visus gyvus ir mirusius protestantus,
pasmerkdamas juos pragaro liepsnai. Protestantai buvo dono
Antonijaus specialyb, vienintel iganinga tema, kurios jis
griebdavosi, isekus grabylystei - dievai neinau, k jis bt
dars be protestant. Senuko atmintis buvo silpnoka, plonas
jo samprotavim silas paprastai nutrkdavo netinkamiausi
akimirksn, ir staiga, pusjus pamokslui, stodavo kap tyla.
1Pavalgyti su m anim (it.).
2N e , ai, jauiuosi gerai (it.).

356

A x e l M un th e

Itikimi parapijieiai seniai prie to priprato ir n trupuio ne

sijaudindami ramiausiai galvodavo apie savo reikalus - alyv
medius ir vynuogynus, karves ir kiaules. Jie puikiai inojo,
kas bus toliau. Donas Antonijus griausmingai nusinypdavo - rods, banyios skliautus sudrebindavo paskutiniojo teis
mo trimitai, - ir, vl pajuts po kojomis tvirt pagrind, kalb
davo toliau:
- Ma questi maledetti protestanti, ma questo camorrista Lutero/1 Tegul velnias jiems irauna prakeiktus lieuvius, tegul
sutraiko kaulus ir ikepa juos gyvus! In aetemitatem!2
Kart, Velyk sekmadien, atsitiktinai ujau su biiuliu
banyi kaip tik t akimirk, kai donas Antonijus usikirto ir
stojo prasta kraupi tyla. Pakudjau savo biiuliui aus, kad
tuojau mums klius.
- Ma questo camorrista Lutero, questi maledetti protestanti!
Che il Demonio...3
Staiga donas Antonijus pastebjo mane tarpduryje, ir ikel
tas kumtis, kuriuo buvo pasirys sutriukinti prakeiktus ere
tikus, atsigniau, jis draugikai man pamojo ir atsiprayda
mas pridr: Bet, inoma, ne il Signor Dottore! inoma, ne ii
Signor Dottore!
Velyk sekm adien a visuom et stengdavausi nueiti
banyi; atsistojs prie dur alia seno neregio Cekatelo, ofi
cialaus Anakaprio elgetos, tiesdavau drauge su juo rankas
einantiems. Jis praydavo imaldos, o a - pauki, kuriuos
vyrai atsinedavo kiense, moterys - juod mantilij klost
se, o vaikai - saujose. Taip, tais laikais kaimo gyventojai man
tikrai jaut ypating pagarb, jie net neprietaraudavo, kad
trukdau jiems vsti Viepaties prisiklim pagal sen papro
t, nusistovjus kone per du tkstanius met, kurio laikytis
ir dabar tebeskatina dvasininkai. Prasidjus didiajai savai-

'T ie prakeikti protestantai, tasai piktadarys Liuteris! (It.)

2Per ami amius (lot.).
}Tegu velnias... (it.).

K n y g a apie S an M i k e l

357

tei, kiekvienam e vynuogyne, po kiekvienu alyvm ediu

spendiamos kilpos. Visi kaimo vaikzai per dienas tampo gat
vmis daugyb paukiuk, pririt virvele u sparno. O per
Velykas tie sualoti paukteliai, ventojo balandio simboliai,
paleidiami banyioje, kad bt ikilmingiau paymtas Kris
taus grimas dang. Bet paukiai nebegrdavo dangaus
auktybes: apkvait i baims, valandl bejgikai paplazden, jie nusidauydavo langus sparnelius ir krisdavo negyvi ant
banyios grind. vintant paprastai ulipdavau ant banyios
stogo, padedamas meistro Nikolos, kuris labai nenoriai laiky
davo kopias, ir imudavau kelis stiklus, taiau tik labai ne
daugeliui varg paukteli pavykdavo itrkti laisv.
Paukiai! Paukiai! Kaip laimingai a biau gyvens pui
kioje saloje, jei nebiau j taip myljs. Pavasar diaugda
vausi matydamas, kaip tkstaniai pauki atskrenda Kapr,
ir susiavjs klausydavau, kaip jie iulba San Mikels sode.
Bet atjo diena, kai beveik gaildavausi, kam jie ia atskren
da, kai gaildavausi, jog negaliu toli jroje duoti jiems en
klo, kad jie nesustot, o skrist toliau su laukinmis simis,
kurios lekia padebesiais tiesiai iaur, mano tvyn, kur j
tikrai neskriaust mons. Mat suinojau, kad graioji sala,
mano rojus, jiems buvo pragaras. Via Crucis\ kuris j lauk ir
toliau, Heligolande. Jie atlkdavo prie pat saultek. Vie
nintelis j noras buvo truput pailsti po ilgo skrydio per Vi
duremio jr - juk j lauk dar tolimas kelias iki alies, kur
jie buvo gim ir kur turjo perti jauniklius. Keruliai, straz
dai, purpleliai, tilvikai, putpels, volungs, vieversliai, laktin
galos, kiels, kikiliai, kregds, devynbalss, liepsnels - tks
taniai ma giesminink ilsjosi ia kiekvien pavasar, prie
skrisdami koncertuoti tylias iaurs girias ir laukus. O po
keli valand jie bejgikai spurddavo tinkluose, kuriuos
klastingi mons bdavo ities visoje saloje - nuo pakrants
uol iki pat Solaro ir Barbarosos kaln virni. Vakarais su1 Kryiaus kelias (lot.).

358

A xel M unthe

kitus imtais medines des, be maisto ir be vandens, juos

gabendavo garlaiviais Marsel, kad smaliiai galt jais pa
smaguriauti pramatniuose Paryiaus restoranuose. Tai buvo
pelningas verslas. Kelet imtmei Kapris buvo vyskupo re
zidencija, ir svarbiausias jo pajam altinis buvo pelnas i pa
gaut pauki prekybos. II vescovo delle quaglie" \ - vadin
davo j Romoje.
Ar inot, kokiu bdu jie viliojami spstus? Po tinklais kr
mokniuose paslepiami narveliai su paukiais masintojais, ku
rie be paliovos monotonikai aukia. Jie negali sustoti, jie nesi
liauja auk dien nakt, kol mirta. Daug anksiau, negu
mokslas t suinojo apie nerv centr lokalizacij smegeny
se, velnias atskleid uoliam savo mokiniui mogui bais savo
atradim: idrus kaitinta adata paukiui akis, jis autom a
tikai ims iulbti. Tai senas bdas, kur inojo jau graikai ir
romnai; jis ir dabar tebetaikomas pietinse Ispanijos, Pranc
zijos ir Graikijos pakrantse2. I imto pauki tik keli itveria
t operacij, ir vis dlto tai pelningas verslas: dabar Kapryje
apakinta putpel kainuoja dvideimt penkias liras.
Pusantro mnesio pavasar ir pusantro mnesio ruden vi
sas Barbarosos kalno laitas nuo pilies griuvsi virnje iki
San Mikels sodo sienos papdj bdavo apdengtas tinklais.
Sis laitas buvo laikomas geriausia mediokls vieta visoje sa
loje, ir neretai per vien dien ten pavykdavo sugauti dau
giau kaip tkstant pauki. Kalnas priklaus buvusiam N e
apolio msininkui, garsiam pauki apakinimo specialistui;
jis ir daktaras buvo vieninteliai mano prieai Anakapryje. Nuo
tos dienos, kai pradjau statytis San Mikel, mes be paliovos
kariavom. Bandiau kreiptis Neapolio prefekt, vyriausyb
Romoje ir i visur gaudavau atsakym, kad nieko negalima
padaryti - kalnas priklauso jam, vadinasi, teis jo pusje. Bu
vau isirpins audiencij pas pirmj alies Dam; ji nusiyp
1 Putpeli vyskupas (it.).
2 Dabar statym o udraustas.

K n y g a apie S a n M ik e l

359

sojo man avia ypsena, pavergusia visos Italijos irdis, ir teiki pakviesti pusryi. Pirmieji odiai, kuriuos perskaiiau
meniu, buvo Pt dalouettes farcies1. Buvau kreipsis popiei,
ir storas kardinolas man prane, kad kaip tik t ryt autant
ventasis tvas ivyks palankinu Vatikano sodus pasiirti,
kaip gaudomi kilpomis paukiai. Caccia2 buvusi skminga pagav daugiau kaip du imtus pauki.
Nuveiiau rdis nuo dvisvarins patrankls, kuri tks
tantis atuoni imtai atuntais metais anglai paliko mano so
de, ir pradjau audyti kas penkias minutes nuo vidurnakio
iki saultekio, tikdamasis nubaidyti paukius nuo to n e
lemto kalno. Buvs msininkas patrauk mane teism, kad
trukdau jo teistam verslui, ir man buvo paskirta dviej im
t lir bauda nuostoliams atlyginti. Visikai atsisaks miego,
pripratinau savo unis kiaur nakt loti. Po keli dien staiga
nugaio m ano didelis Maremos uo - jo skrandyje radau
areniko. Kit nakt nutykojau udik, pasislpus u sodo sie
nos, ir partrenkiau ant ems. Msininkas vl mane apskun
d, ir turjau sumokti penkis imtus lir baud u eidim
veiksmu. Pardaviau graij graikik vaz ir savo mgstam
Deziderijaus di Setinjano Madon, kad sudaryiau milinik
sum, kurios msininkas pareikalavo u savo kaln - kaina bu
vo imt kart didesn u tikrj jo vert. Kai nuneiau pini
gus, jis griebsi senos taktikos ir aipydamasis pareik, jog
per t laik kaina padvigubjusi. Jis inojo, kas a per mogus.
Mano apmaudas pasiek tok mast, jog biau galjs paau
koti vis savo turt, kad tik tapiau kalno savininku. Pauki
udymas tebesits. A visai negaljau miegoti ir apie niek
kita negalvojau. Nevilties apimtas, pabgau i San Mikels ir
iplaukiau Monte Krist, nusprends grti tik tada, kai visi
paukiai jau bus pralk pro sal.
Vos tik parvaiavau, suinojau, jog msininkas guli mirties
1Vieversli patetas (pranc.).
: M ediokl (it.).

360

A x e l M u n th e

patale. U jo igijim dukart per dien buvo laikomos miios,

po trisdeimt lir kiekvienos - jis buvo vienas turtingiausi
kaimo moni. Vakarop atjo klebonas ir Kristaus vardu m
maldauti, kad aplankyiau mirtantj. Kaimo gydytojas sp
jo, kad jam plaui udegimas, vaistininkas tvirtino, jog apo
pleksija, barzdaskuio manymu - kraujo isiliejimas, o akuers
nuomone - una paura1. Patsai klebonas, visur kur tardavs
nuirjim, buvo links manyti, jog tai malocchio2. Atsisa
kiau pas j eiti. Paaikinau, jog Kapryje nesiveriu praktika gydau tik vargus, be to, visi kaimo daktarai puikiausiai paj
gia susidoroti su bet kuria i t lig. Tik su viena slyga su
tikiau eiti: tegul jis prisiekia kryiumi, kad jei liks gyvas,
daugiau neapakins n vieno paukio ir parduos man kaln
u t milinik kain, kuri buvo paskyrs prie mnes. M
sininkas atsisak. Nakt jam suteik paskutin patepim. vin
tant vl atjo klebonas: msininkas sutiko su mano slygomis
ir prisiek kryiumi. Po dviej valand kaimo gydytojo siau
bui ir kaimo ventojo garbei jam i kairs pleuros ertms itrau
kiau pint pli, ir, prieingai mano lkesiams, msininkas
pasveiko. Miracolo! Miracolo!3
Dabar Barbarosos kalnas tapo pauki ventove. Kiekvien
pavasar ir ruden tkstaniai pavargusi sparnuot keliau
nink ilsisi jo laituose, nesibijodami moni nei gyvuli. Kol
ten ilsisi paukiai, San Mikels unims draudiama loti. Ka
ts ileidiamos i virtuvs tik su skamballiu po kaklu, o pa
daua Bilis urakinamas bedioni namelyje - niekuom et
neinai, k gali ikrsti bedion ar vaikzas.
* * *
Iki iol nesu pasaks n vieno odio, kuris galt sumenkinti
paskutin vento Antonijaus stebukl, - stebukl, kuris kas-

1Igstis (it.).
2 M ago akis (it.).
3Stebuklas (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

3 61

m et igelbsti gyvyb m aiausiai penkiolikai t k sta n i

pauki. Bet kai ikeliausiu an pasaul, prijs prie ange
lo, btinai panabdsiu, kad nors ir labai gerbiu vent A n
tonij, vis dlto ne jis, o a itraukiau msininkui i kairs
pleuros ertms plius. Paskui papraysiu angel utarti mane
bent odeliu, jei niekas kitas neutars. Tikriausiai Viepats
Dievas myli paukius - kitaip nebt jiems davs toki pat
sparn kaip savo angelams.

Dvideimt devintas skyrius

KDIKLIS JZUS

venta O na pakrat galv - kain ar verta ileisti tok ma

kdik laukan toki vjuot dien? Ar bent padorius namus
bus nunetas jos vaikaitis? Madona atsak, kad jai nra ko
rpintis: berniukas bus iltai suvyniotas, ir nieko blogo jam
neatsitiks, o San Mikelje, kaip ji girdjusi, vaikai visuomet
gerai priimami. Reikia berniuk ileisti, jeigu jis nori - argi ji
neino, kad jis, nors ir toks maytis, jau turi savo vali? ven
to Juozapo niekas n nesiklaus - teisyb sakant, namikiai
su juo nelabai tesiskait. Donas Salvatore, jauniausias A na
kaprio dvasininkas, pam lop i prakartls, zakristijonas
udeg vakines vakes, ir eisena pajudjo1. Priekyje ings
niavo klapiukas, skambindamas varpeliu, paskui dvi Figlie di
Maria baltais rbais ir mlynais ydais, po to zakristijonas, vy
tuodamas smilkykle, ir pagaliau donas Salvatore su lopiu.
Jiems einant per kaim, vyrai nusiimdavo kepures, moterys
keldavo aukiau vaikus, kad ie geriau m atyt dievikj
kdikl su aukso karna ant galvos ir sidabriniu barkuiusirena ant kaklo. Vaikzai aukdavo: II Bambino! Il Bambi
no!" Visi San Mikels gyventojai, sustoj prie dur, sutiko
svei su romis rankose. Jam buvo paskirtas geriausias kam
barys, ipuotas glmis, rozmarino ir gebeni girliandomis.
Ant stalo, utiesto geriausia staltiese, deg dvi vakins va

1Galbt n esate girdj apie keist sen paprot. Kai gyvenau San M ikelje,
m ane kasm et aplankydavo Bam bino14 (Kdiklis Jzus). Tai b u vo didiausia
garb m ano nam am s. Paprastai jis ibdavo San M ikelje v ien savait.

K n y g a apie S a n M i k e l

363

ks, nes mai vaikai nemgsta tamsos. Kambario kampe sto

vjo mano florentietika madona, priglaudusi prie krtins
savo kdik, o nuo sien lop irjo du Lukos dela Robijos
putti1 ir Mino da Fjezols veniausioji Panel. Nuo lub ka
bojo lemput - vargas tiems namams, kuriuose liepsna imt
mirgti ir ugest - tai reikt, kad j eimininkas tais metais
mirs. Prie lopio guljo keli paprastuiai kaimiki aisliukai,
kad kdikliui Jzui nebt lidna: nuplikusi ll, vieninte
lis aislas, iliks nuo Dovaninos ir Rozinos vaikysts dien,
medinis asiliukas, kur paskolino vyriausioji Elizos dukt, ir
rago pavidalo barkutis, saugantis nuo blogos akies. Pintinje
po stalu miegojo Elizos kat su eiais k tik atsivestais kaiu
kais, atneta ionai ios kilmingos vents proga. Didiuliame
moliniame sotyje ant grind stovjo visas krmas ydinio
rozmarino. O inot, kodl rozmarino? Dl to, kad madona,
iskalbusi kdiklio Jzaus markinlius, juos padiov ant roz
marino krmo.
Donas Salvatore atsargiai padjo prakartl ir paliko Bam
bino San Mikels moter globai, kuo smulkiausiai paaikins,
kaip j reikia priirti, kad jam nieko netrkt. Elizos vaikai
vis dien aid ia pat ant grind, kad jis nenuobodiaut,
o varpams skambinant Ave Maria, visi namikiai suklaup
prie lopio ir m melstis. Dovanina pyl nakiai lempel
dar truput alyvos, visi palauk, kol Bambino umigo, o pas
kui tylutliai ijo. Kai namuose viskas nurimo, prie eida
mas miegoti, dar syk ulipau vir pavelgti Bambino.
Lempels viesa krito ant lopio, ir a pamaiau, kaip jis yp
sosi pro miegus.
Vargas kdikli, tu ypsais ir nenujauti, jog ateis diena,
kai mes visi, klpoj prie lopio, tavs isiadsim, kai visi,
kurie tvirtino tave myl, iduos tave, kai negailestingos ran
kos nupl tau nuo galvos aukso karn ir, udjusios erki
vainik, prikals prie kryiaus, apleist vis, net paties Dievo.
'A ngeliukai (it.).

364

Axel Munthe

T nakt, kai jis mir, nirus senis ingsniavo tom paiom

marmurinm grindim, ant kuri dabar stoviu a. iurpus sapnas j buvo prikls i miego. Jo veidas buvo rkanas kaip ir
nakties dangus, akyse viet baim. Jis suauk savo astrologus ir magus i Ryt alies ir liep jiems iaikinti sapn, bet,
jiems dar nespjus siirti aukso raides danguje, vaigds
viena po kitos m mirgti ir visai ugeso. Ko jis, pasaulio
viepats, galjo bijoti? K reik viena gyvyb mogui, kurio
rankose buvo milijon gyvenimas ir mirtis? Kas galjo i jo
reikalauti pasiaikinimo, kad t nakt vienas jo vietinink
Romos imperatoriaus vardu nuteis mirti nekalt mog? O
tas vietininkas, kurio vard su pasilyktjimu tebetaria ms
lpos, ar jis labiau nusikalto u imperatorikj savo valdov,
pasiras mirties nuosprend nekaltam mogui? Be to, ar jam,
grietam romn statym ir tradicij gynjui maitingoje pro
vincijoje, ar jam tas nuteistasis tikrai atrod nekaltas? O pra
keiktas ydas, kuris tebeklaidioja po pasaul, iekodamas at
leidimo, ar jis inojo, k daro? Arba tas kitas, didiausias vis
laik piktadarys, kuris pabuiavimu idav savo mokytoj, ar
jis galjo kitaip pasielgti? Ar jis tai padar savo valia? Tas
turjo vykti, jis turjo t padaryti - paklusti valiai, stipresnei
u jo vali. Argi t nakt Golgotoje tik vienas mogus kentjo
u svetim nuodm?
Pastovjau dar valandiuk, pasilenks prie mieganio k
dikio, ir tyliai, ant pirt gal, ijau.

Trisdeimtas

skyrius

VENTO ANTONIJAUS VENT

vento Antonijaus vent Anakapryje buvo ikilmingiausia me

t diena. Itisas savaites sujuds kaimas ruodavosi prideramai
paminti savo ventj patron. Gatvs bdavo variai iluotos,
namai, pro kuriuos turjo praeiti procesija, ibaltinti, banyia
papuota raudonais ilkais ir isiuvintais kilimais; i Neapolio
parsisisdindavo fejerverk, o svarbiausia - i Tore Anunciatos
atvaiuodavo orkestras. Ikilms ir linksmybs prasiddavo atvy
kus orkestrui didiosios dienos ivakarse. Dar plaukdami per
lank, muzikantai imdavo psti ddas i vis plaui - tiesa,
mes Anakapryje j dar negirddavom, bet, esant palankiam v
jui, muzikos garsai pasiekdavo neapkeniam emutin kaim,
erzindami kaprieiam s ausis. Prieplaukoje m uzikantai su
milinikais instrumentais sulipdavo du didelius veimus ir bilddavo kaln, kol baigdavosi viekelis. Likus keli jie padrikai
kopdavo staiais finikietikais laiptais, be paliovos dduodami.
Prie San Mikels sienos juos pasitikdavo municipaliteto atsto
vai. Didingas kapelmeisteris pramatnia uniforma, apsiuvinta
aukso galionais, mosteldavo lazdele, ir paskui vis br kaimo
vaikz muzikantai ikilmingai ygiuodavo Anakapr a tempo
di marcia1y psdami ddas, klarnetus ir obojus, mudami bgnus
ir cimbolus, derkindami trikampius. Ikilmingas atidarymo kon
certas aiktje, ipuotoje vliavomis ir utvindytoje moni, be
pertraukos trukdavo iki vidurnakio.
Pirmosios raketos, skelbianios, jog iauo didiosios die1 Maro ritmu (it.).

366

Axel Munthe

nos rytas, prikeldavo muzikantus, mieganius kietu miegu se

nose kareivinse, kur tkstantis atuoni imtai etais metais
gyveno angl kareiviai. Ketvirt valand, puiant gaiviam ryt
meio vjeliui, vis kaim ibudindavo linksmi trimito garsai.
Penkiomis, kaip visuomet, klebonas laikydavo rytines miias,
kurioms vents garbei pritardavo orkestras, nors muzikantams
ir gurgdavo pilvai. Septint - merenda1: puodukas juodos ka
vos, puskilogramis duonos ir vieio okos srio. Atuoniomis
banyia bdavo jau sausakima - vyrai vienoj pusj, moterys
su mieganiais vaikais ant keli - kitoj. Vidury banyios, ant
specialiai padaryto paauktinimo - orkestras. Dvylika Anakaprio
dvasinink, susd u didiojo altoriaus, drsiai utraukdavo
Pergolezio Ikilmingsias miias", tikdamiesi Apvaizdos ir or
kestro padedami veikti visus sunkumus. Paskui eidavo muzi
kinis intermezzo - didiam tikinij pasitenkinimui muzikan
tai trenkdavo bravrin galop. Deimt valand - Messa Cantata2
prie didiojo altoriaus: apgailtini vargo senojo dono Antoni
jaus solo, lydimi protestuojani tremolo ir staigi nevilties
auksm, sklindani i nedideli vargon, gerokai iklerusi
per tris imtus nenuilstamo darbo met. Vienuolikt - pamokslas
i sakyklos vento Antonijaus ir jo stebukl garbei; kiekvienas
stebuklas pailiustruojamas iraikingu, specialiai tai progai pri
taikytu gestu. Pamokslininkas ia keldavo ekstazje rankas
dang, kreipdamasis ventuosius, ia durdavo pirtu grin
dis, poemin prakeikt siel buvein, ia krisdavo ant keli,
tyliai melsdamasis ventam Antonijui, ia vl staiga paokdavo
ir, partrenks kumiu nematom paaipn, vos nenusirisdavo
nuo sakyklos. Jis ia nuleisdavo galv entuziastingoj tyloj, sik
lausydamas diaugsmingas angel giesmes, ia, perbals i siau
bo, usikimdavo ausis, kad negirdt, kaip grieia dantimis
velnias ir kaip kaukia katiluose nusidjliai. Pagaliau, apsipy
ls prakaitu, nukamuotas dvi valandas trukusio aarojimo, ai
1 Pusryiai (it.).
1 G ied otins m iios (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

367

man ir prakeiksm keturiasdeimties laipsni kartyje, susmuk

davo ant sakyklos grind, negailestingai plsdamas protestan
tus. Dvylikta valanda. Aiktje didelis sambrzdis. Esce la processione! Esce la processione! Ieina procesija. Priekyje, susim
u rank, ingsniuodavo mai vaikuiai, kone kdikiai, vieni
su trumpais baltais markinliais ir Rafaelio angeliuk spar
nais, kiti - visai nuogi, apkaiyti vynuogi lap girliandomis,
su roi vainikais ant galv, lyg nueng nuo graik bareljefo.
Paskum eidavo Figlie di Maria - auktos lieknos merginos bal
tais rbais ir ilgais mlynais ydais, pasikabinusios ant mlyno
kaspino sidabrinius madonos medaliklius. Po j - bizzocche1
juodais rbais ir juodais ydais - sudivusios senmergs, itiki
mos pirmajai savo meilei, Jzui Kristui. Ir galiausiai Congrega di
Carit2 su vliavomis - seni vyrai rimtais veidais, apsisiaut sa
votikomis juodomis su baltu Savonarolos laik palaidinmis.
La musica! La musica!
O tai orkestras su didingu kapelmeisteriu prieakyje - mu
zikantai aukso galionais apsitomis uniformomis, kokias neiojo
Neapolyje Burbon valdymo laikais, i vis plaui trenkia
palusi polk; j, kiek supratau, ypa mgo ventasis Anakaprio patronas. Pagaliau, apsuptas viso brio dvasinink ikil
mi rbais, sprogstant imtams petard, pasirodo ventas A n
tonijus - jis stovi soste, itiess palaiminimui rank. Jo rbus
dengia puons nriniai, apkabinti brangakmeniais ir ti
kinij votais, puikaus senoviko brokato mantija susegta
ant krtins safyr ir rubin sagtim. A nt kaklo - vairiaspal
vi stiklini karoliuk vrinys, prie kurio prikabintas didiu
lis rago formos koralas, saugantis ventj nuo blogos akies.
kandin vento Antonijaus, greta sindaco, eidavau a, vien
plaukis, su vakine vake rankoje - ypatinga garb, kuri man
buvo suteikta, leidus paiam Sorento arkivyskupui. Paskum
eidavo municipaliteto nariai, kurie t dien bdavo atleidiami
1 v en tu o ls (it.).
2 Labdarysts kongregacija (it.).

368

A x e l M u n th e

nuo sunki savo pareig. Po j engdavo Anakaprio grietinl:

daktaras, notaras, vaistininkas, barzdaskutys, tabako krautuvs
savininkas, siuvjas. Paskum traukdavo popob1: jrininkai, ve
jai, contadini, u kuri pagarbiu atstumu sekdavo j monos ir
vaikai. Procesijos gale kukliai trependavo eetas un, kelios
okos su oiukais ir dvi trys kiauls, ibgusios iekoti savo eimi
nink. Specialiai irinkti ceremonimeistrai su paauksuotomis laz
domis rankose, garbs tvarkdariai ventojo tarnyboje, zujo be
paliovos pirmyn ir atgal abipus procesijos, palaikydami tvark
gretose, reguliuodami greit. Procesijai vingiuojant siauromis gat
velmis, mons i vis lang mesdavo glbius saldiai kvepiani
proimi - mgstam ventojo gli. Proimis ia taip ir vadina
mas - fiore de Sant'Antonio2. Kai kur skersai gatvs nuo vieno
lango ligi kito bdavo itiesta virv, kuria, prisiartinus venta
jam, neapsakomam minios diaugsmui pralkdavo, plasnodamas
sparnais, kartoninis margaspalvis angelas. Prie San Mikels pro
cesija sustodavo ir ventj pagarbiai pastatydavo ant specialiai
padaryto pastovo valandl pailsti. Dvasininkai luostydavosi
nuo kaktos prakait, orkestras tebegriauddavo fortissimo, kaip
jau dvi valandas, nuo pat ijimo i banyios, buvo be perstojo
griaudjs, ventas Antonijus nuo pastovo velgdavo malonin
gai mano tarnaites, metanias pro langus puoktes roi: sena
sis Pakjal tuo tarpu skambindavo koplyios varpais, o Baldasar
nuleisdavo ant stogo plevsuojani vliav. San Mikelei tai b
davo ikilminga diena, ir visi didiuodavoms mums suteikta
garbe. Snys stebdavo i scen nuo pergols, kaip visuomet
ors ir mandags, nors truput sunerim. Abejingi vliai sode
tebesvarstydavo savo problemas, o mangusta bdavo pernelyg
usimusi, kad imt smalsauti. Peldl, mirkiodama primerk
tom akutm, tupdavo ant laktos, kak galvodama. Bilis, kuris
buvo netikintis, sddavo urakintas savo namelyje ir keldavo
pragarik triukm: kaukdavo kaip pasiuts, dauydavo bute
1Liaudis (it.).
2 v en to A n to n ija u s gl (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

369

liu skardin puod, derkindavo grandin, purtydavo tinkl ir

plsdavosi bjauriausiais odiais.
Po to ventas Antonijus grdavo aikt ir, aidint griausmin
gai petard salvei, bdavo pastatomas atgal savo ni banyioje,
o procesijos dalyviai isiskirstydavo po namus valgyti makaron.
Muzikantai sussdavo Rojaus" viebuio pergolje prie vaii
stalo: pus kilogramo makaron kiekvienam ir vino a volont viskas municipaliteto sskaita. Keturiomis atsidarydavo San Mi
kels vartai, ir po pusvalandio visas kaimas suplaukdavo mano
sod: turtuoliai ir vargai, vyrai ir moterys, vaikai ir kdikiai,
invalidai, silpnaproiai, neregiai ir lubiai; kurie negaldavo pa
eiti patys, tuos atnedavo ant pei kiti. Trkdavo tik dvasinin
k, bet anaiptol ne dl j kalts. Nusikamav po vaikiojim,
dvasininkai sddavo suoluose u didiojo altoriaus, sisdami
ventam Antonijui kartas maldas, kurias pats ventasis savo
nioje gal ir igirsdavo, bet mons, atsitiktinai uj tui
banyi, tikrai negirddavo.
Per vis pergol stovdavo ilga eil stal, o ant j - didiu
liai soiai geriausio San Mikels vyno. Senasis Pakjal, Baldasar ir meistras Nikola vos spdavo pripildyti stiklus, o
Dovanina, Rozina ir Eliza vaiindavo vyrus cigarais, moteris
kava, o vaikus pyragaiiais ir saldainiais. Orkestras, kuris su
sitarus su municipalitetu, popietei bdavo perleidiamas man,
be paliovos grodavo virutinj lodoj. Visos namo durys bda
vo atdaros, niekas nebdavo urakinta, visi vertingi namo
daiktai kaip visuomet guldavo tariamoj netvarkoj ant stal,
kdi ir ant grind. Daugiau kaip tkstantis moni laisvai
vaikiodavo po visus kambarius, bet niekas niekuomet nedingdavo, niekas nebdavo paliesta.
Kai varpas imdavo skambinti Ave Maria, primimas bda
vo baigtas, ir, tvirtai paspaud man rank, visi isiskirstydavo,
smagiai nusiteik. Juk tam ir yra vynas! Muzikantai, dar la
biau pavalj, grdavo aikt. Dvylika dvasinink, atsipei
kjusi ir pailsjusi per t laik, kol buddavo prie vento
Antonijaus, jau laukdavo isirikiav prie banyios dur. Sin-

370

A x e l M un th e

dacOy municipaliniai tarjai ir visuomens grietinl sussda

vo rotus terasoje. Pkuojantys muzikantai usirioglindavo
su instrumentais ant specialiai pastatytos pakylos. Popolo grs
davosi aiktje, susispaud kaip silks statinje. Didingasis
kapelmeisteris pakeldavo lazdel, ir prasiddavo ikilmingas
koncertas: Rigoletas", Trubadras", Hugenotai", Purito
nai", Kauki balius", rinktini neapolietik liaudies dain
popuri, polkos, mazurkos, menuetai, tarantelos eidavo vieni
po kit be jokios pertraukos vis didjaniu tempu iki pat vie
nuoliktos, kai vento Antonijaus garbei imdavo sproginti ra
ketos, bengalikos ugnys, ugniniai ratai ir petardos, kuri b
davo pripirkta u du tkstanius lir. Vidurnakt oficialioji
vents programa jau bdavo isekusi, bet anakaprieiai ir
muzikantai anaiptol nebdavo isek. Niekas neidavo gulti vis nakt kaime skambdavo dainos, juokas ir muzika. Evvi
va la gioia! Evviva il Santo! Evviva la musica!l
Orkestras turdavo iplaukti laivu et valand ryto. ygiuo
dami vintant prieplauk, muzikantai sustodavo po San Mi
kels langais ir visuomet pagrodavo mano garbei Serenata d1A d
dio2. Kaip dabar matau Henr Deims, stovint su piama prie
savo miegamojo lango ir kvatojant. Per nakt muzikant gre
tos buvo apgailtinai praretjusios, o energija gerokai iblsusi.
Kapelmeisteris kliedjo, du pagrindiniai obojininkai spjaud
kraujais, fagotininkas gavo trk, storasis bgnininkas isinari
no dein pet, cimbolininkui sprogo aus bgneliai. Dar du
orkestrantus, visai nusilpusius nuo emocij, reikjo gabenti
prieplauk asiliukais. Tie, kurie dar pavilko kojas, sugul
auktielninki po mano langais vidury kelio ir, sukaup paskuti
nes jgas, paddavo graudi Serenata dAddio. Atsigaivin puo
duku juodos kavos, jie iaip taip atsistojo, netar n odio,
draugikai man pamojavo ir nusvirduliavo finikietikais laip
tais prieplauk. vento Antonijaus vent pasibaig.
Tegyvuoja diaugsmas! Tegyvuoja ventasis! Tegyvuoja muzika! (It.)
2A tsisveik in im o serenada (it.).

Trisdeimt pirmas skyrius

REGATA

Buvo puiki saulta spinduliuojanio vasarvidio diena. A n

glijos pasiuntinyb paliko Rom ir perkl savo tab Sorent. Viktorijos" viebuio balkone sdjo pasiuntinys su jri
ninko kepure ir pro m onokl dm iai stebjo akirat,
laukdamas, kada gi pagaliau padvelks mistralis ir paraibins
spindinias it veidrodis lankos platybes. Nedideliame uoste
po jo kojomis, nuleidusi inkar, plduriavo jo mgstamoji Ledi
Hermionaw, lygiai kaip ir jis nekantraudama iplaukti jron.
Jis pats su nuostabiu iradingumu ir techniniu sumanumu buvo
sukonstravs ir aprykavs i vienviet greitaeig jacht. Jis
mgdavo kartoti, kad nedvejodamas plaukt ja per Atlant,
ir didiavosi jachta labiau negu bet kuriuo i savo puiki di
plomatini laimjim. Jis kiauras dienas plaukiodavo jra, ir
jo veidas buvo taip pat degs saulje kaip ir Sorento vej.
Vis pakrant nuo Civita Vekjos iki Likozos ikyulio jis ino
jo ne blogiau u mane. Kart jis buvo man pasils plaukti
lenktyni iki Mesinos, ir dideliam jo diaugsmui a gdingai
pralaimjau, nors pt palankus vjas ir jra buvo audringa.
Palaukit, sigysiu nauj topsel ir ilkin spinaker - tada
pairsim, - pasakiau a.
Jis myljo Kapr, o San Mikel, jo nuomone, buvo graiau
sias kampelis i vis bet kada matyt, o mats jis buvo daug.
Jis maai inojo apie ilg salos istorij, bet, nelyginant moki
nukas, nekantriai troko kuo daugiau suinoti.
Kaip tik tuo metu tyrinjau ydrj grot. Du kartus meist
ras Nikola buvo mane itrauks beveik be smons i garsio-

372

Axel M unthe

sios poemins perjos, kuri, anot padavimo, i pai ems

gelmi kylanti eis imtus pd iki pat Tiberijaus vilos Damekutos lygumoje. (Damekuta, mano manymu, ne kas kita,
kaip sudarkytas Domus Augusta1.) Kiauras dienas praleisdavau besidarbuodamas Grotoje, ir lordas Daferinas danai at
plaukdavo savo luotu mans aplankyti. Puikiai isimaud yd
rame vandenyje, itisas valandas sddavom prie paslaptingo
tunelio angos, nekuiuodami apie Tiberij ir Kaprio orgijas.
Paaikinau pasiuntiniui, kad pasakojimas apie poemin tu
nel, kuriuo, pasak legendos, Tiberijus nusileisdavs prie yd
rosios grotos ir ten linksmindavsis su berniukais ir mergait
mis, prie juos pasmaugdamas, tokia pat nesmon, kaip ir
visi kiti lykts Svetonijaus prasimanymai. Tunel oloje pra
mu ne mons, o ltai besisunkiantis jros vanduo. A bu
vau juo nuliaus daugiau kaip atuoniasdeimt jard ir, ri
zikuodamas gyvybe, sitikinau, kad jis niekur neveda. Grota
tikrai buvo inoma romnams - tai patvirtina gausios j stati
ni liekanos. Nuo to laiko sala nugrimzdo madaug eiolika
pd, ir didiul skliautuota anga, pro kuri tuom et buvo
vaiktoma Grot, dabar apsemta, bet skaidriame vandenyje
aikiai matoma. Maoji anga, pro kuri jis plaukdavo savo
luotu, tuomet buvo langas Grotai vdinti, o pati Grota, ino
ma, buvo ne ydra, o tokia pat kaip ir daugyb kit salos gro
t. Bedekeris klysta, nurodydamas, kad ydrj grot atrado
vokiei dailininkas Kopias tkstantis atuoni imtai dvi
deimt etaisiais metais. Grota buvo inoma jau septyniolik
tajame imtmetyje kaip Grota Gradulau, o tkstantis atuo
ni imtai dvideimt antraisiais metais j antrkart atrado Kaprio
vejys Andelas Feraras, kuriam u t atradim buvo paskirta
pensija iki gyvos galvos. O dl iurpi legend apie Tiberij,
kurias Tacitas paliko busimosioms kartoms savo Analuose",
paaikinau lordui Daferinui, tai istorija niekuomet nra pa
dariusi baisesns klaidos, kaip kad iniekindama io didio
1Imperatoriaus namas (lot.).

K n y g a apie S a n M i k e l

373

imperatoriaus atminim vien dl to, kad pasikliov liudijimu

araus jo kaltintojo, monijos meiiko", kaip j pavadino Na
poleonas. Tacitas buvo puikus raytojas, bet jo Analai" istorins novels, o ne istorija. Jis i akies terp tas dvideimt
eilui apie Kaprio orgijas, vien nordamas pabaigti tipik
tirono portret pagal visas retorins mokyklos, kuriai jis pri
klaus, taisykles. Susekti tuos pernelyg abejotinus altinius,
i kuri jis ikniso iuos bjaurius gandus, anaiptol nesunku.
Beje, savo Psichologiniame Tiberijaus portrete" esu nuro
ds, jog tie gandai neturi nieko bendro su imperatoriaus gy
venimu Kapryje. Tacitas ir pats netikjo Kaprio orgijomis tai aikiai matyti i jo apraymo, liudijanio, kad jis tebra
geros nuomons apie Tiberij, ir vaizduojanio j kaip did
imperatori ir did mog, jo paties odiais tariant, nuosta
baus bdo ir didiai gerbiam". Net jo sekjas Svetonijus, kur
kas menkesnio proto mogus, prie pateikdamas lykiausias
istorijas, paymi, kad jas kain ar verta pasakoti, o juo labiau
jomis neverta tikti". Prie pasirodant Analams" (nuo Tiberi
jaus mirties jau buvo praj atuoniasdeimt met), Romos is
torijoje nebuvo kito valstybs vyro, kurio gyvenimas bt bu
vs toks taurus ir tyras kaip senojo imperatoriaus. N vienas i
daugybs autori, raiusi apie Tiberij, - o tarp j buvo ne
maai jo aminink, kurie, be abejo, turjo puikiausias galimy
bes girdti visus Romos piktus lieuvius ir paskalas, - neusi
mena apie Kaprio orgijas. Pamaldus ir mokytas ydas Filonas
aikiai nurodo, jog viedamas pas savo senel Kapryje, Kaligu
la buvo priverstas gyventi paprastai ir kukliai. Net akalas Sve
tonijus, umirs proting Kvintiliano pamokym, kad mela
giui reikia turti ger atmint, prasitaria, jog Kaligula, usigeids
Kapryje palbauti, usiddavo peruk, idant jo neatpaint rsti
senojo imperatoriaus akis. Seneka, negailestingas yd plak
jas, ir Plinijus - abu jo amininkai - kalba apie asketik Tibe
rijaus vienatv Kapryje. Dionas Kasijus, tiesa, tarp kitko usi
mena apie tuos bjaurius gandus, bet tutuojau pats prisipasta
klimps neiaikinamus prietaravimus. Net paskal mg-

374

Axel Munthe

jas Juvenalis kalba apie imperatoriaus rami senatv" savo sa

loje, kur jis buvo apsuptas mokyt biiuli ir astronom. Grietas
moralistas Plutarchas kalba apie ori senojo imperatoriaus vie
natv per paskutiniuosius deimt jo gyvenimo met. Jau Volte
rui buvo aiku, jog Kaprio orgij istorija psichologiniu poiriu
nemanoma. Tiberijus buvo eiasdeimt atuoneri met, kai
pasitrauk Kapr, o kad jo gyvenimas iki to laiko buvo didiai
dorovingas, pripasta net pikiausi jo prieai. Nepasitvirtina ir
nelemtos senatvikos silpnaprotysts versija - visi autoriai pri
pasta, jog imperatorius iki pat mirties (jis mir septyniasdeimt
devyneri met) buvo sveiko ir viesaus proto. Be to, gimtas
palinkimas pamiim pastebimas Julij, o ne Klaudij gimin
je. Kapryje senasis Tiberijus leido dienas kaip vienias atsisky
rlis, nuvargs nedkingo pasaulio valdovas, nirus idealistas,
prislgtas sielvarto ir nusivylimo - iandien galbt j pavadint
hipochondriku, - taiau nuostabus jo protas ir neprilygstamas
humoro jausmas pergyveno jo tikjim monija. Jis nepasiklio
v savo amininkais ir niekino juos, bet ia nieko nra nuosta
baus: juk j idav beveik visi, kuriais jis tikjo. Tacitas patei
kia Tiberijaus odius, pasakytus prie pasitraukiant Kapr,
kada jis atmet peticij, kuria buvo praoma leidimo pastaty
dinti jo garbei ventov, panaiai kaip Augustui. Niekam ki
tam, tik Anal" autoriui, nuostabiam sarkazm ir subtili uuo
min meistrui, nebt utek lumo aipytis i rimt senojo
imperatoriaus odi, kuriais jis kreipsi palikuonis, atsiduo
damas nealikam j sprendimui.
Pareikiu jums, patres conscript\ kad esu paprastas mirtin
gasis ir tiktai atlieku savo, kaip mogaus, pareigas; man utenka
to, kad garbingai uimu pirm viet tarp js: noriau, kad
to neumirt tie, kurie gyvens po mans. Palikuonys suteiks
man pelnyt ir daugiau negu pelnyt garb, jei pripains, jog
buvau vertas protvi, rpinausi js reikalais, buvau tvirtas
pavojuje, nepabgau prieikumo, tarnaudamas bendram la1Taip b u vo vadinam i Rom os senatoriai.

K n y g a apie S a n M i k e l

375

bui. tai koki ventov noriau pasistatydinti js irdyse,

tai kokios statulos yra paios graiausios ir patvariausios. Ak
meninis monumentas pavirs iniekintu kapu, jei palikuonys
prakeiks t, kuriam jis pastatytas. Meldiu, kad dievai iki pas
kutinio mano atodsio man isaugot tvirt dvasi, jauiani
savo pareigas jiems ir monijai. Tegul po mano mirties Romos
pilieiai ir sjungininkai su pagarba mini mano darbus ir su
diaugsmu taria mano vard."
Mudu kopm Damekut. Senasis imperatorius inojo, k
daro, pasirinks i viet didiausiai savo vilai: po San Mike
ls, graiausias Kaprio salos reginys atsiveria i Damekutos.
Papasakojau pasiuntiniui, kad daugelis ia rast fragmen
t atiteko jo kolegai serui Viljamui Hamiltonui, kuris buvo
Anglijos pasiuntinys Neapolyje Nelsono laikais, ir dabar eks
ponuojami Brit muziejuje. Bet tikriausiai dar daugyb j te
beguli emje vynuogyne - paaikinau jam, jog kit vasar
adu rimtai pradti kasinjimus, nes vynuogynas dabar pri
klauso man. Lordas Daferinas pakl surdijusi kareivikos
milins sag, gulini tarp mozaikos ir spalvoto marmuro nuo
lau. Korsikos auliai! Taip, tkstantis atuoni imtai atun
taisiais metais ia stovyklavo du imtai Korsikos auli, bet,
deja, didij Anakaprio gulos dal sudar Maltos daliniai,
kurie, pranczams upuolus j stovykl, pakriko ir pasitrau
k. Pavelgm emyn Oriko uolas, ir a parodiau pasiunti
niui viet, i kurios isilaipin pranczai ukop skarding
uol - mudu abu sutikom, jog tai bta ities nuostabaus yg
darbio. Taip, anglai kaip visada kovsi narsiai, bet nakties
priedangoj turjo pasitraukti ton vieton, kur dabar stovi San
Mikel, ir ten j vadas, majoras Hamilis, airis, kaip ir jis pats,
mir nuo aizd. Jis palaidotas Anakaprio kapinse. Dvisvarin patrankl, kuri jo kareiviai ten paliko, kai kit dien
buvo priversti trauktis finikietikais laiptais Kapr, tebra
mano sode. vintant nuo Solaro kalno auktybi pranczai
pradjo apaudyti Kapr - tiesiog netiktina, kaip jiems pa
vyko uvilkti tenai patrank. Angl komendantui, kuris bu-

376

Axel M unthe

vo sikrs Casa Inglese1 Kapryje, nieko kito neliko, kaip tik

pasirayti kapituliacijos akt. Nespjus nuditi raalui, pasi
rod angl laivynas, kur tilis buvo sulaiks prie Poncos sal.
Pasidavimo dokument buvo pasiras mogus, kuriam ypa
nesisek gyvenime - seras Hadzonas Lou, busimasis kaljimo
priirtojas kitoj saloj, kur kaljo sugautas erelis.
Kai mudu jom per kaim San Mikel, parodiau pasiun
tiniui nediduk namel sode ir pasakiau, kad jis priklauso
Graiosios Margeritos, Anakaprio grauols, tetai. Toji teta
buvo itekjusi u angl lordo, jei neklystu, jo giminaiio.
Taip, jis gerai atsimena, kad vienas jo broln eimos pasibai
sjimui ved kakoki ital valstiet ir net buvo j atsives
Anglij, bet jis pats niekuom et jos nemat ir neino, koks
buvo jos likimas po vyro mirties. Lordas Daferinas nepapras
tai susidomjo Graiosios Margeritos teta ir papra papasa
koti jam visk, k apie j inau, pridrs, jog to, k jis ino
apie jos vyr, jam visikai pakanka. Atsakiau, kad visa tai
vyko daug anksiau, negu a atsikliau sal. A su ja susi
painau prajus daugeliui met po to, kai, netekusi vyro, jau
sena moteris, ji gro i Anglijos. A jam galjau papasakoti
tik tai, k pats buvau girdjs i senojo dono Krizostomo, jos
nuodmklausio ir globjo. inoma, ji nemokjo nei skaityti,
nei rayti, bet, pagauk kaip visi kaprieiai, veikiai neblogai
pramoko anglikai. Donui Krizostomui, mokytam mogui, bu
vo pavesta paruoti busimj milordo mon gyvenimui A n
glijoje, tai yra duoti jai kelet pamok vairiais klausimais ir
tuo bdu praplsti jos akirat. Graktumas ir puikios manie
ros jai, kaip ir visoms Kaprio merginoms, buvo gimtos. O dl
groio, tai, anot dono Krizostomo, ji buvusi dailiausia A na
kaprio mergina, o a seniai sitikinau, kad jis didelis ios srities
inovas. Visos pastangos sudominti j kuo nors daugiau, be sa
vo gimtosios salos, nujo veltui, ir buvo nusprsta apsiriboti Kap
rio istorija, kad ji galt bent apie k nors pasikalbti su nau1A n gl b u vein (it.).

K n y g a apie S a n M i k e l

377

jais savo giminaiiais. Ji rimtai klaussi baisi pasakojim, kaip

Tiberijus svaidydavo savo aukas nuo Salto di Timberio\ kaip
krabo nyplmis apdrask vienam vejui veid, kaip smaugda
vo ydrojoje grotoje berniukus ir mergaites, kaip jo vaikaitis
Neronas liep irklininkams nuudyti netoli salos savo motin,
kaip jo snnas Kaligula prigird prie Pocuolio tkstanius mo
ni. Galiausiai ji tar savo nepakartojamu dialektu:
- Turbt visi tie mons buvo labai blogi, tikri galvaudiai?
- O kaip tu manai? - tar mokytojas. - Argi negirdjai,
kaip pasakojau, kad Tiberijus smaugdavo ydrojoje grotoje
berniukus ir mergaites, kad...
- Ar jie visi mir?
- Na, inoma! Nuo to laiko prajo kone du tkstaniai
met.
- Tai kam dar dl j kvarinti sau galv? Palikime juos
ramybj, - tar ji, aviai ypsodama.
Tuo ir baigsi jos mokslas.
Mirus vyrui, ji parvaiavo gimtj sal, pamau vl gro
sen vag ir m gyventi paprastai, kaip gyveno jos protviai,
kuri genealogijos medis buvo dviem tkstaniais met se
nesnis negu jos angl milordo.
Radom j sdini saulkaitoje maoje pergolje su roiniu
rankoje ir kate ant keli - ori romn matrona, didinga kaip
Grakch motina. Lordas Daferinas itin mandagiai, lyg koks
senas dvarikis, pabuiavo jai rank. Angl kalb ji buvo be
veik visai umirusi ir vl nekjo savo vaikysts dien dialek
tu; klasikin ital kalba, kuria j kreipsi pasiuntinys, jai
buvo taip pat nesuprantama kaip ir man.
- Pasakykite jai, - tar lordas Daferinas, kai mudu susi
ruom eiti, - pasakykite jai nuo mans, kad ji n kiek ne
maesn ledi, kaip kad jos milordas buvo dentelmenas.
A r nenort pasiuntinys susipainti su jos dukteria,
Graija Margerita? O kaipgi, inoma, net labai nort!
1Tiberijaus uolis (it . ) , uolos pavadinim as.

378

A x el Munthe

Graioji Margerita sutiko mus aviai ypsodama ir pavaiino

geriausiu klebono vynu, o galantikas pasiuntinys diaugsmin
gai patvirtino j giminyst, garsiai pakteljs jai rausv
skruostuk.
Seniai lauktoji regata turjo vykti kit sekmadien marru
tu, sudaraniu trikamp - Kapris, Pozilipas ir Sorentas, kur
ledi Daferin turjo teikti nugaltojui taur. Mano puikioji
Ledi Viktorija" buvo nuostabi jachta, pastatyta kotijoje i
tiko ir plieno, pasiruousi bet kokiam ibandymui ir patikima
bet kokiu oru, jeigu j vairuos sumani ranka, o jau k k, bet
vairuoti laiv a tikrai mokjau. Abi jachtos buvo seserys, pa
vadintos dviej lordo Daferino dukter vardais. Ms ansai
buvo madaug lygs. Jei pst stiprus vjas ir jra bt aud
ringa, a turbt pralaimiau, bet jei vjas bt silpnas ir jra
rami, naujasis mano topselis ir ilkinis spinakeris neabejoti
nai turjo garantuoti man pergal. Naujosios burs buvo gau
tos i Anglijos, man dar esant Romoje, ir kabojo sandlyje,
saugomos senojo Pakjals, patikimiausio i vis mano tarn.
Jis puikiai suprato, kokios svarbios jo pareigos, todl nakia
sandlio rakt pasiddavo po pagalve ir nieko neleisdavo t
ventov. Nors pastaraisiais metais jis ir buvo pasidars entu
ziastu duobkasiu, vis dlto jo irdis priklaus jrai, kur jis nuo
pat vaikysts pelnsi duon sunkiu darbu kaip pescatore di
coralli1. Tais laikais, kai Kaprio dar nebuvo upld prakeikti
amerikieiai, kone visi salos vyrai plaukdavo vejoti koral
Berberij - prie Tuniso ir Tripolio krant. Tai buvo baisus
verslas, kupinas sunki imginim, nepritekli, net pavoj,
ir daugelis jo draug nebegro gimtj sal. Dvideimt m e
t vargo Pakjal jroje, kol susitaup tris imtus lir, be kuri
negalima n galvoti apie vedybas. imtas lir laivams ir tin
klams, du imtai lovai, porai kdi ir ieiginei eilutei vestu
vms, o kitkuo pasirpindavo madona. Mergina laukdavo dau
gel met verpdama ir ausdama drob, busimj savo krait.
1Koral vejys (it.).

K n y g a api e S a n M i k e l

379

Kaip ir visi, Pakjal buvo paveldjs i tvo sklypel ems, tik

tas jo sklypelis buvo perdm plikos uolos prie pat jros, tks
tantis pd emiau Damekutos. Daugel met jis vilko pinti
ne ant nugaros emes, kol pagaliau prine tiek, jog buvo ga
lima pasodinti kelis vynmedius ir opuncijas. Bet jis niekuomet
neispausdavo i savo vynuogi n lao vyno, nes jaunos ke
ks tolydio nunykdavo nuo sri pursl, kai imdavo psti
pietvakaris, taiau kartais atsinedavo ir labai didiuodama
sis man teikdavo kelias vieias bulves, ankstyviausias salo
je. Vis laisvalaik jis praleisdavo savo sklype, zulindamas sun
kiu kauptuku uol arba sddamas ant akmen su moline
pypke dantyse ir irdamas jr. Kartais ir a nusirangydavau nuo skardio, tokio stataus, jog ir oka bt suabejojusi,
kur statyti koj, ir aplankydavau Pakjal, didiai j tuo pradiu
gindamas. Po pat ms kojomis buvo grota, neprieinama i
jros ir po iai dienai veik niekam neinoma, - tamsi, pilna
didiuli stalaktit. A not Pakjals, senovje ia gyvens lupomanaras - paslaptingas kraupus vilkolakis, kuris ir dabar
persekioja salos gyventoj vaizduot ne maiau kaip pats Ti
berijus. A inojau, kad suakmenjs dantis, kur buvau ra
ds urvo smlyje, buvo kakokio stambaus induolio, atklydusio ionai nug aiti tais laikais, kai sala dar nebuvo
atsiskyrusi nuo emyno, o titnago bei obsidiano nuolauos pirmyki moni rankiai. Galbt grota buvo kokio nors die
vo buvein, nes ji velg rytus, o ia danai buvo garbinamas
Mitra, sauls dievas.
Bet dabar man nebuvo kada tyrinti grotos - visos mintys
buvo nukreiptos artjani regat. spjau Pakjal, kad po
pusryi ateisiu apirti naujj buri. Sandlis buvo atda
ras, taiau veltui nustebs dairiausi senojo Pakjals. Vos neapalpau, iskleids vien po kitos naujsias bures. Topselyje
buvo didiul skyl, ilkinis spinakeris, turjs man garantuo
ti pergal, buvo veik per pus perpltas, kliveris emtas ir
sudraskytas skutus. Atgavs ad, piktai paaukiau Pakjal.
Jis nesirod. Ibgau i sandlio ir pagaliau j suradau - jis

380

A xel M unthe

stovjo, prisiglauds prie sodo sienos. Nesitverdamas pykiu,

usimojau jam smogti. Pakjal nekrusteljo, netar n vieno
odio, tik, panarins galv, iskt palei sien rankas. Mano
ranka nusviro - inojau, k reikia is mostas, ne syk buvau j
mats: Pakjal buvo pasirys nekaltai kentti - panarinta
galva ir iskstos rankos reik Kristaus nukryiavim. Ukal
binau j kuo velniausiu balsu, bet jis neitar n odio ir
tebestovjo ia kankinio poza. Tuomet sidjau kien san
dlio rakt ir suaukiau visus namikius. Niekas nebuvo ujs
sandl, niekas nieko negaljo pasakyti, tik Dovanina pra
djo verkti, usidengusi prijuoste veid. Nusivediau j savo
kambar ir vargais negalais priveriau kalbti. Gaila, kad n e
galiu odis odin aprayti graudios istorijos, kuri kkioda
ma man papasakojo Dovanina. A pats ko neapsiverkiau,
pagalvojs, kad vos nesumuiau vargo Pakjals. Viskas vyko
prie du mnesius, gegus pirmj, kai mes dar buvom Ro
moj. Gal atsimenat t garsi gegus pirmj prie daugel met,
kai visose Europos alyse buvo laukiama socialistini perver
sm, turtuoli ir prakeiktos j nuosavybs sunaikinimo. Taip
bent tvirtino laikraiai, ir juo menkesnis buvo laikratis, juo
didesn pranaavo katastrof. Pats menkiausias laikratukas
buvo Voce di San Genaro, kur Marija Laikinink dukart per
savait atnedavo savo uv pintinj klebonui, o is skolinda
vo visai kaimo inteligentijai, - tai kokiu bdu arkadik Anakaprio ramyb pasiekdavo silpnas pasaulio vyki atbalsis. Bet
kart tai buvo anaiptol ne silpnas atbalsis, o perknas i giedro
dangaus, sukrts per Voce di San Genaro skiltis vis kaimo
inteligentij. Gegus pirmj turjo vykti seniai ipranaau
ta pasaulio pabaiga. tono suburtos laukins Atilos gaujos
turjo niokoti turtuoli rmus, deginti ir naikinti j nuosa
vyb. Ities atrod, kad sugrius pasaulis. Castigo di Dio! Cas
tigo di Dio! aibo greitumu toji inia apskriejo Anakapr.
Klebonas paslp po savo lova vento Antonijaus brangeny
bes ir ventus banytinius indus, diduomen susine kilno
jamj tu rt vyno rsius, prastuom en supldo aikt,

K n y g a apie S a n M i k e l

381

aukdama, kad ventj reikia iimti i nios ir neioti gatvmis, idant jis juos apgint. Lemtingos dienos ivakarse Pakjal nujo pas klebon ir papra patarimo. Baldasar taip
pat buvo ujs pas klebon ir gro nurims - klebonas j
patikino, kad plikai nelies suduusi daktaro akmen, mo
lini puod ir robo a n t ic a Baldasar gals n kiek nesirpinti
dl viso to lamto - tegul jis guli kur guljs, o dl Pakjals,
kuris atsakingas u bures, tai padtis esanti kur kas lidnes
n, paaikino klebonas. Jei plikai upuls sal, vadinasi, at
plauks laivais, o burs jrininkams - pats vertingiausias gro
bis. Paslpti jas rsyje pavojinga, nes jrininkai taip pat
mgsta ir ger vyn. Veriau tegul jis nunea jas nuoal
savo sklyp po staiais Dam ekutos skardiais - tai tinka
miausia vieta, nes plikai tikrai nels t praraj. Negi jie
rizikuos dl buri nusisukti sprand!
Sutemus Pakjal, jo brolis ir du patikimi compagni2, apsi
ginklav tvirtais vzdais, nutemp naujsias mano bures jo
sklyp. Naktis buvo audringa, netrukus m pliaupti lietus,
ibintas ugeso. O jie, rizikuodami gyvybe, apgraibomis leido
si nuo slidi uol. Vidurnakt nusigavo iki sklypo ir paslp
neul lupomanaro grotoje. O gegus pirmj vis dien is
djo ant permirkusi buri ryulio, i eils buddami prie ur
vo angos. Saulei leidiantis, Pakjal nusprend pasisti savo
brol, nors tas ir spyrsi, kaim apsivalgyti, tik patar saugo
tis ir be reikalo nerizikuoti. Po trij valand jis gro ir pra
ne, kad joki plik n i tolo nematyti, kaime ramu kaip
visuomet. Visi mons susirink aiktje, prie altori d e
ganios vaks, o vent Antonij netrukus inei aikt, ir
visi jam padkosi, kad jis dar kart, igelbjo Anakapr nuo
praties. Vidurnakt vyrai ilindo i grotos ir, vilkdami per
mirkusias bures, vl usiropt staiomis uolomis kaim.
Pamats, kas beliko i mano buri, Pakjal norjo nusiskan1S en ien os (it.).
2Biiuliai (it.).

382

A xel M unthe

dinti; dukterys pasakojo, jog kelias dienas ir naktis bijojusios

palikti j vien. Nuo to laiko jis labai pasikeits ir vis laik
tyls. A pats buvau itai pastebjs ir kelet kart klausiau
Pakjal, kas jam yra. Mano pyktis iblso kur kas anksiau,
negu Dovanina baig ipaint; veltui vaikiojau po vis kaim, iekodamas Pakjals, kad galiau jam tai pasakyti. Galiausiai radau j apaioj, savo sklype - jis sdjo nuolatinj
vietoj, ant akmens, ir irjo jr. Pasakiau, jog man gda,
kad buvau pakls prie j rank. Viskuo ess kaltas klebo
nas. Ir kam, po galais, man tos naujos burs, bus geros ir se
nos! Kit dien adu ilgam iplaukti jron, jis vyks kartu su
manim, ir mes umirim visa, kas buvo. Jis ino, kaip man
nepatinka, kad jis duobkasys, - tegul jis veriau perleidia
ias pareigas broliui, o pats grta jron. Nuo ios dienos a j
skiriu savo jachtos jrininku - Gaetanas dukart taip nusig
rs Kalabrijoj, jog mes vos nenugarmjom dugn, ir a jau
seniai norjau j atleisti.
Kai grom namo, priveriau Pakjal apsivilkti nauju, k
tik i Anglijos atsistu megztiniu. Per vis krtin raudono
mis raidmis buvo urayta Ledi Viktorija" K. J. K. (Kara
likasis Jachtklubas, Klaidas). Pakjal niekuomet daugiau n e
nusivilko to megztinio - su juo gyveno, su juo ir mir. Pakjal
buvo jau senas, kai su juo susipainau, bet nei jis pats, nei jo
dukterys, nei niekas kitas neinojo, kiek jam met. Veltui
stengiausi surasti jo gimimo metus municipalinj knygoj. Jis
nuo pat pradios buvo umirtas, bet a niekuomet jo nepa
miriu. Jis visada bus gyvas mano atmintyje - tokio doro, tyro
ir atvirairdio mogaus nebuvau sutiks jokioj aly, jokiam
visuomens sluoksny. Jis buvo romus kaip kdikis. Pakjals
dukterys man pasakojo, kad jis niekuomet nei j motinai, nei
joms nebuvo pasaks n vieno grubaus ar pikto odio. Jis bu
vo velnus net gyvuliams. Jo kiens visuomet bdavo pilnos
trupini, kuriais lesindavo savo vynuogyne paukius. Tai bu
vo vienintelis mogus visoje saloje, kuris niekuomet nebuvo
sugavs n vieno paukio ar mus asilo. Senas itikimas tar

K n y g a apie S a n M i k e l

383

nas nustoja buvs tarnu. Pakjal buvo mano biiulis, ir a lai

kiau tatai didele garbe, nes jis buvo daug geresnis u mane.
Nors jis priklaus visai kitam, man beveik nepastamam pa
sauliui, mudu puikiai kits kit suprasdavom. Per tas ilgas die
nas ir naktis, kai vienu du bdavom jroje, jis mane imok
daug toki dalyk, apie kuriuos nebuvau skaits knygose ir
nebuvau girdjs i jokio kito mogaus. Jis buvo nekalbus jra j seniai buvo imokius tylti. Galvodavo jis maai - tuo
geriau jam paiam. Bet jo kalba buvo kupina poezijos, o archa
jikas palyginim paprastumas - perdm graikikas. Net dau
gelis jo odi buvo graikiki, ilik atmintyje i t dien, kai
Odisjo laivu plaukiojo palei tuos paius krantus. Kai grdavom namo, jis po senovei dirbdavo mano sode arba mgstamame
savo sklypelyje prie jros. Man nepatiko tas nuolatinis jo lai
piojimas auktyn ir emyn staiais skardiais - jo arterijos bu
vo jau nebe tokios elastingos, jis danai grdavo uduss. iaip
jis n kiek nepasikeit, niekuomet niekuo nesisksdavo, kaip
visada su apetitu valgydavo makaronus ir nuo pat auros ligi
sutem bdavo ant koj. Staiga vien dien Pakjal atsisak
valgyti. Silm jam visoki skanumyn, bet jis kartojo ne.
Jis prisipaino, kad jauiasi un poco stanco - truput pavargs,
ir kelias dienas labai patenkintas sdjo pergolje, irda
mas jr. Paskui sigeid nueiti savo sklyp, ir man tik var
gais negalais pavyko j atkalbti. Turbt ir pats neinojo, ko
dl j taip traukia tenai, bet a gerai inojau. Tai pirmykio
mogaus instinktas vert j pasislpti nuo moni, atsigulti u
uolos ar po krmu, ar grotoje ir numirti ten, kur prie daugel
tkstani m et mir kiti pirmykiai mons. Apie vidur
dien jis pasak nors valandl pagulti lovoje - jis, vis gy
venim n vienos dienos neiguljs lovoje. Daug kart teira
vausi, kaip jis jauiasi. Padkojs atsakydavo, kad gerai.
Vakarop liepiau jo lov pristumti prie lango, kad jis matyt,
kaip leidiasi jron saul. Kai po Ave Maria grau namo, visi
namikiai, Pakjals brolis ir biiuliai sdjo jo kambaryje. Nie
kas j nebuvo kviets - a n pats nemaniau, kad viskas taip

384

A xel Munthe

greitai baigsis. Jie nekalbjo, nesimeld, tik sdjo vis nakt

nekrutdami. Niekas nesiartino prie lovos - toks jau ia pa
protys. Senasis Pakjal guljo ramiai ir tyliai, irdamas j
r. Viskas buvo paprasta ir ikilminga, kaip ir turi bti, kai
mogui artinasi galas. Atjo kunigas su paskutiniais sakra
mentais. Jis liep Pakjalei ipainti nuodmes ir paprayti j
atleidimo. Senis linkteljo ir pabuiavo kryi. Tada kunigas
dav jam iriim. Visagalis patvirtino tai ypsodamas ir pasa
k mielai priimsis senj Pakjal dang. A maniau, kad jis
jau tenai, bet staiga jis pakl rank ir velniai, kone baikiai
paglost man skruost.
- Siete buono come il mare, - sunabdjo jis.
Geras kaip jra!
Raau tuos odius ne i pasididiavimo, o todl, kad jie
mane apstulbino. I kur atklydo ie odiai? Tikriausiai tai
buvo tolimas atbalsis seniai umirto aukso amiaus, kai dar
buvo gyvas Panas, kai girios mediai mokjo kalbti, jros ban
gos dainuoti, o mogus klaussi j ir visk suprato.

Trisdeimt

antras skyrius

GALO PRADIA

Visus metus buvau toli nuo San Mikels - kiek sugaita lai
ko! Grau be vienos akies. Bet kam apie tai kalbti - turbt
a pradjau gyvenim su dviem akim, kad likimas vien atim
t. Grau tarsi kitas mogus. Man atrodo, kad dabar iriu
pasaul ta viena likusia akimi visai i kitokio matymo kampo
negu kadaise. Nebematau viso to, kas lyktu ir ema, sugebu
matyti tik tai, kas grau, velnu ir tyra. N et mane supantys
mons atrodo visai kitokie negu anksiau. Dl keistos opti
ns iliuzijos dabar matau juos ne tokius, kokie jie yra i tikr
j, o tokius, kokie galt bti, kokie jie nort bti, jeigu
jiems leist likimas. Aklja akimi dar matau daugyb pasip
tusi kvaili, bet jie mans nebeerzina, j plepalai man n e
trukdo - tegul sau neka k nori. Toliau kol kas dar nenuen
giau - bijau, kad tursiu netekti ir antrosios akies, kol imoksiu
mylti mones. Negaliu jiems atleisti, kad jie tokie iaurs
gyvuliams. Atrodo, mano smonj vyksta kakokia atbulin
evoliucija, kuri mane vis labiau atitolina nuo moni ir vis
labiau priartina prie Motinos Gamtos ir gyvuli.
Visi vyrai ir moterys aplinkui dabar man atrodo anaiptol ne
tokie svarbs pasauliui, kaip kadaise maniau. Jauiu, lyg
biau su jais gais laik. Puikiausiai galiau apsieiti be j,
kaip jie apsieina be mans. inau, kad nesu jiems daugiau
reikalingas. Geriau filer I anglaise\ kol neipra lauk.
Turiu dar daug k nuveikti, o laiko turbt jau maai beli1Ismukti nepastebtam (pranc.).

386

Axel Munthe

ko. Mano klajons po pasaul, beiekant laims, baigtos, ma

no, kaip madingo gydytojo, gyvenimas baigtas, mano gyvenimas
jroje baigtas. Visam laikui ketinu pasilikti ia, kur esu dabar, ir
stengiuosi tuo pasitenkinti. Bet ar man bus leista pasilikti kad ir
ia, San Mikelje? Visa Neapolio lanka plyti kaip spindintis
veidrodis po mano kojomis, pergols kolonos, lodos ir koplyia
nutviekstos sauls. Kas bus, jei negalsiu pakelti to rjimo?
Lioviausi skaits ir ras ir miau dainuoti. Kol viskas gerai klojosi,
niekuomet nedainuodavau. Be to, mokausi rayti mainle sako, tai naudingas ir malonus usimimas vieniam vienaakiui
mogui. Raomosios mainls kjeliai smogia popieri ir tuo
pat metu atsiliepia mano galvoj, nustelbdami bet koki mint,
vos tik i gimsta smegenyse. Beje, niekuomet nemokjau galvoti
ir puikiausiai apsieidavau be to. Nuo smegen iki plunksnos
rankoje buvo pramintas tiesus kelias. Vos tik pramokau abcl,
mintys, kylanios galvoje, plaukdavo tuo keliu. Nieko nuosta
baus, jeigu dabar jos lengvai pasiklysta iame amerikietikame
krumpleli ir ratuk labirinte! Beje, turiu spti skaitytoj, jog
atsakau tik u tai, kas parayta mano paties ranka, bet ne u tai,
kas sukurta bendradarbiaujant su raomj mainli firma Korona. domu inoti, kas skaitytojui labiau patiks.
Bet jei kada imoksiu suvaldyti nirtulingj Pegas, padai
nuosiu kukli dainel savo mylimam ubertui, didiausiam
vis laik dainiui, atsidkodamas jam u tai, k jis yra man
davs. O jam turiu bti dkingas u visk. Kai itisas savaites
guljau tamsoj, maai turdamas vilties, kad ji kada nors isisk
laidys, niniuodavau vien po kitos uberto dainas, kaip mo
kinukas, kurs, eidamas per tams mik, vilpauja, apsimes
damas, kad jam nebaisu. ubertas buvo devyniolikos met,
kai sukr muzik Gts Giri karaliui" ir nusiunt autoriui
su nuolankia dedikacija. Niekaip negaliu atleisti didiausiam
ndienos poetui, kad jis neatsak t laik ir n vienu odiu
nepadkojo mogui, kurio dka jo eils tapo nemirtingos, nors
jam utekdavo laiko rayti padkos laikus Celteriui u jo la
bai vidutinik muzik. Apie muzik Gt iman n kiek ne

K n y g a apie S a n M i k e l

38 7

daugiau kaip apie men. Jis ibuvo visus metus Italijoj, bet nie
ko taip ir nesuprato apie gotik, rstus primityv grois jam liko
svetimas - jo idealas buvo Karlas Dolis ir Gvidas Renis. Net
tyriausias graik menas nejaudino Gts - j avjo Belvederio
Apolonas. ubertas niekuomet nebuvo mats jros, ir vis dlto
joks muzikas, joks dailininkas, joks poetas, iskyrus Homer, ne
buvo taip giliai atskleids ramios jros puikybs, jos paslaptingu
mo ir jos rstybs. Jis niekuomet nebuvo mats Nilo, vis dlto
pirmieji jo nuostabaus Memnono taktai bt galj skambti
Luksoro ventovje. Apie graik men ir literatr jis inojo tik
tiek, kiek jam galjo papasakoti jo biiulis Majerhoferis, ir vis
dlto jo Graikijos dievaiu, Prometjas", Ganimedas" ir Frag
mentai i Eschilo" - tikri Elados aukso amiaus edevrai. Jo ne
buvo myljusi n viena moteris, o koks neprilygstamas ird ve
riantis aistros auksmas skamba jo Gretchen prie ratelio". Ar
manomas graudesnis nuolankumas negu jo Minjona", avin
gesn meils daina negu Serenada"? Jis buvo trisdeimt viene
ri met, kai mir tokiam pat skurde, kokiam gyveno. Tas, kurs
para Muzikai", net neturjo savo fortepijono! Po mirties visa
jo manta - rbai, kelios knygos, lova - buvo parduota i varyti
ni u eiasdeimt tris florinus. Nuiurusiame lagamine po jo
lova buvo rasta apie dvideimt kit nemirting dain, daug ver
tesni u vis Rotild auks toje Vienoje, kur jis gyveno ir mir.
* * *
Vl atjo pavasaris. Jo sklidinas visas oras. Proimiai ydi, mirtos
krauna pumpurus, vynuogienojai leidia glius. Visur gls!
Ros ir sausmedis apraizg kiparis kamienus ir pergols ko
lonas. Pluks, krokai, laukiniai hiacintai, ibuokls, orchid
jos ir ciklamenai stiepiasi i kvapios ols. Katilliai ir rykiai
ydri kietagrdiai, tokie ydri kaip ydroji grota, smelkiasi
net i plik uol. Drieai vaiko kits kit gebense. Vliai
ropinja ir smagiai dainuoja - o js turbt ir neinojot, kad
vliai moka dainuoti! Mangusta visai nenustygsta vietoje.
Maoji Minervos peldl plasnoja sparnais, lyg ruodamasi

388

Axel M unthe

skristi Kampanij aplankyti kokio nors savo biiulio, Barbarosa, didiulis Maremos uo, kakur isidangino, net nukars
Tapijas, ir tas, atrodo, mielai sutikt paidykauti lapi krate.
Bilis slampinja po figmediu, elmikai blykiodamas akimis,
kaip tikras miesto dyknas, ijs iekoti nuotyki. Dovanina be perstojo nekuiuoja prie sodo sienos su degusiu saul
je savo amoroso, bet ia nieko blogo - po vento Antonijaus
vents juodu susituoks. ventasis kalnas virum San Mike
ls pilnas pauki, grtani tvyn sukti lizd ir penti
maiuk. Kaip a diaugiuosi, kad jie ia gali ramiai pailsti!
Vakar pakliau varg vieversl, kuris buvo taip ivargs po
ilgos kelions per jr, jog net neband sprukti, o tupjo ra
mutlis m ano delne, lyg suprasdamas, kad tai biiulio, gal
net tvynainio ranka. Paklausiau, ar jis man nepaiulbt prie
iskrisdamas - jo giesm m an mielesn u bet kurio kito
paukio, - bet jis atsak neturs laiko, jam reikia skubti
namo, vedij, ir ten apreikti pavasar.
Jau daugiau kaip savait mano sode skamba velnus it flei
tos daina volungs balsas. Andien maiau jos mylimj, be
sislapstant laur krm e. O iandien aptikau j lizd pauki architektros stebukl. Rozmarino tankmj prie
koplyios be paliovos girdti sparn naresys ir velnus irpi
mas. Dduosi nieko nepastebjs, bet a sitikins, kad ten
vyksta flirtas. Koks tai galt bti pauktis? Vakar vakare
paslaptis iaikjo, nes, man einant gulti, laktingala po lan
gu m suokti uberto Serenad":
Leise flehen meine Lieder
Durch die Nacht zu dir;
In den stillen Hain hemieder;
Liebchen, komm zu mir.1
Kaip igrajo Pepinela, - pagalvojau umigdamas, - kain
ar Pepinela..."
1D ainos m anosios plevena / Pas tave nakia, / Tu ateik, brangioji m ano, / Girion
paslapia.

SENAJAME

BOKTE

ia San Mikels istorija miai nutrksta kaip tik tada, kai

buvo beprasidedanti - beprasmis fragmentas! Ji baigiasi plasnojant sparnams ir iulbant paukiams, kai ore dvelkia pa
vasaris. Ak, kad taip ir mano gyvenimo beprasmika istorija
baigtsi suokiant paukiams po mano langu ir spindint dan
guje saulei! Neinau kodl, bet pastarsias dienas be paliovos
galvoju apie mirt. Sodas dar pilnas gli, tebeskrajoja bits ir
peteliks, drieai ildosi saulje tarp gebeni, emje knibd
te knibda visokiausi gyvi. Dar vakar girdjau po savo lan
gu linksmai iulbant vlyv devynbals. Tai kodl a galvojau
apie mirt? Dievas buvo toks mielairdingas, jog padar Mirt
nematom mogaus akims. Mes inom, kad ji ia pat, seka
kandin ms kaip elis ir niekuomet nuo ms nesitrau
kia. Ir vis dlto jos nematom ir veik visai apie j umirtam. O
keisiausia tai, kad juo labiau artjam prie kapo, juo maiau
galvojam apie Mirt. I tikrj tik Dievas galjo padaryti tok
stebukl!
Seni mons retai kalba apie mirt, blausios j akys temato
praeit ir dabart. Po truput, silpnjant atminiai, net praeitis
nublanksta, ir jie gyvena tik dabartim. Stai kodl seni mons
anaiptol nra tokie nelaimingi, kaip mano jaunimas, - ino
ma, tik tuo atveju, jeigu j nekamuoja fizins kanios.
Mes inom, kad mirsim - ties sakant, vien t ir teinom
apie savo ateit. Visa kita yra tik spliojimai, kurie daniausiai
nepasitvirtina. Kaip vaikai neengiamoj girioj kitinam apgraibom per gyvenim, laimingi, kad neinom, kas mums nu-

K n y g a api e S a n M i k e l

391

tiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie iurps im

ginimai ms laukia prie pat iurpiausi imginim - Mirt.
Kartkariais apstulb rytams baikiai pranekinti savo liki
m, bet atsakymo klausim negauname, nes vaigds per toli.
Juo greiiau suprasime, kad ms likimas pareina nuo ms
pai, o ne nuo vaigdi, juo mums bus geriau. Laim galime
rasti tik patys savyje, nesitikkite jos sulaukti i kit - laims
taip maai, jog retas gali ja dalytis. Skausm turime pakelti
vieni - nesininga ukrauti j kitam, vis tiek, ar tai bt vyras,
ar moteris. Kiekvienas i ms turi pats savo jgomis kvpuoti
ir kirsti i paskutinij, kaip pridera kovotojams, nes mes tokie
ir esame gim. Visi mes vien dien sulauksim taikos, - taikos,
kuri bus garbinga net nugaltajam, jeigu jis itvr iki galo.
Mano kova jau baigta ir - pralaimta. A ivytas i San
Mikels, - o kriau j vis gyvenim. Staiau savo rankomis,
djau akmen prie akmens, laisiau savo prakaitu, - staiau
atsiklaups Sauls ventov, idant pasisemiau joje iminties
ir viesos i lovingojo Dievo, kur garbinau vis gyvenim.
Ne kart man deg akys lyg ugnies svilinamos, bet a nepai
siau spjimo, netikjau, kad nesu vertas ten gyventi, kad
mano vieta elyje. Kaip arklys, kuris grta degant tvart
ti liepsnoj, kiekvien vasar grdavau akinamon San Mi
kels vieson.
Saugokis viesos! Saugokis viesos!
Galiausiai apsipratau su savo likimu, a per senas kovoti su
dievais. Pasitraukiau senj bokt, paskutin savo tvirtov,
kur manau laikytis iki galo. Dant dar buvo gyvas, kai vie
nuoliai pradjo statyti bokt M aterit - pusiau vienuolyn,
pusiau tvirtov, stipr kaip uola, ant kurios jis stovi. Kiek
kart nuo to laiko, kai ia sikriau, tarp i sien aidjo
grauds jo odiai: Nessun maggior dolore che ricordarsi del
tempo felice nella miseria q. Bet ar tikrai aikiaregys florentietis
1 N r didesns kankyns, / N eg u diaugsm dienas m inti varguos. (Dant,
Pragaras, V knyga. A . C hurgino vertimas)

392

A xel M unthe

neklydo? Ar tiesa, kad nra didesnio skausmo, kaip sielvarto

dienomis prisiminti prarast laim? A bent kitokios nuom o
ns. Kupinos diaugsmo, o ne skausmo grta mano mintys
San Mikel, kur praleidau laimingiausius savo gyvenimo m e
tus. Tiesa, pats nemgstu tenai lankytis - atrodo, lyg brauiausi
nesugrinamos praeities ventov, kai pasaulis buvo jau
nas, o su saule buvom biiuliai.
Gera klaidioti velnioj prietemoj po Materit alyvmediais.
Gera sdti senajame bokte ir svajoti - beveik nieko kito
dabar nestengiu daryti. Boktas velgia vakarus, ten, kur
leidiasi saul. Netrukus saul nugrims jr, paskui bus prie
blanda, paskui ateis naktis.
Diena buvo tikrai nuostabi.

II

Paskutinis aukso viesos spindulys dirsteli pro gotik lang ir

ima klaidioti po senj bokt - palyti ornamentuotus brevi
jorius ir sidabrin tryliktojo amiaus kryi ant sienos, sliuogteli dailiomis tanagromis, venecijietikomis taurmis ant re
fektoriaus stalo, nutvieskia nimfas su gli vainikais ir
bakchantes, okanias grojant Pano fleitai graikikame ba
reljefe, ir blykius bruous vento Prancikaus, mano mylimo
Umbrijos ventojo, nutapyto aukso fone alia ventos Klaros
su lelijomis rankose. tai auksin aureol apgaubia ram florentietikos madonos veid, tai i tamsos inyra Lafirijos A r
temid - rsti marmurin deiv su aibika mirties strle kil
pinyje. S pin d u liu o jan tis sauls diskas vl apvainikuoja
karalikojo Nilo krant svajotojo, sauls snaus Echnatono
sualot galv. alia jo stovi Oziris, mogaus sielos teisjas,
Horas sakalo galva, paslaptingoji Izid ir jos sesuo Neftid, o
prie j koj kito kap sargas Anubis.

K n y g a apie S an M i k e l

393

viesa iblso tolyje, artinosi naktis.

Dienos dieve, viesos skleidjau, ar negali dar valandl
pabt su manim? Naktis taip prailgsta mintims, kurios nedrs
ta svajoti apie rytmeio aur. Naktis tokia tamsi akims, ku
rios negali matyti vaigdi. Nejau negali man paaukoti dar
keleto sekundi spinduliuojanios aminybs, kad galiau
velgti nuostab tavo pasaul, mylim jr, plaukianius
debesis, didingus kalnus, niokianias versmes, mielus
medius, gles tarp oli, gyvulius ir paukius, mano brolius
ir seses padangje, giriose ir pievose? Palik bent kelet lauki
ni gli mano rankoj, idant jos diugint man ird, nors
kelet vaigdi danguje, idant jos rodyt man keli!
Jei man jau nelemta daugiau matyti alia esani moni
bruo, tai gal bent suteiksi malon ir leisi nors akimirk ivysti
kdikio veid, itikimas gyvulio akis? Ilgai stebjau moni
veidus ir gerai juos pastu, jie mans nieko daugiau neimo
kys. Be to, jie visi kyriai vienodi, lyginant su tuo, k man
pavyko skaityti paslaptingame Motinos Gamtos veide, paties
Dievo ventajame rate. Maloninga senoji aukle, tu, velniu
raukltos rankos prisilietimu nuvydavusi tiek juod mini
nuo deganios mano kaktos, nepalik mans vieno tamsoj! A
bijau tamsos! Pabk dar valandl su manim, pasek dar ke
lias nuostabias pasakas, prie umigdydama nerimstant savo
kdik aminos nakties miegu!
Pasaulio viesuly! Deja, tu esi dievyb, ir mirtingj mal
dos nepasiekia tavo dangaus. Tad kaip gali toks kirminas kaip
a tiktis tavo mielairdysts, negailestingasai sauls dieve,
jei tu nusigrei net nuo didiojo faraono Echnatono, kurio
nemirtingas himnas saulei nuskambjo vir Nilo slnio penki
imtai met prie pragystant Homerui:
Tau patekjus, em atbunda ir diaugias,
Ir mons sako: Kas tave mato tas yra gyvas,
o kas nemato - jau mirs \

394

A xel M unthe

Tave lovina ir vakarai, ir rytai.

Visa, kas gyva, tau pasirodius, atgyja Ir mirta, tau nusileidus.
Ir vis dlto tu be jokio gailesio stebjai rinia savo akim,
kaip senovs dievai nublok Nil didiausio tavo garbintojo
ventov ir nupl jam nuo kaktos sauls disk, o nuo krtins
karalikj sakal, kaip nutryn nekeniam jo vard nuo auk
sini skraisi, kuriomis buvo apdengtas trnus jo knas, nutryn, idant bevard jo siela per ami amius klajot
poemio karalystje.
Prajus daugeliui ami po to, kai Nilo dievai, Olimpo die
vai ir Valhalos dievai jau seniai buvo sudlj, naujas tavo gar
bintojas, ventas Prancikus Asyietis, velnusis Sauls gies
ms" dainius, pakl rankas tavo dang, nemirtingasai Sauls
dieve, su ta paia malda lpose, kuria a iandien kreipiuos
tave. Jis pra, kad neatimtum palaimingos savo viesos i skau
dam jo aki, pasmlusi nuo aar ir budjimo. Paklauss bro
li maldavimo, jis nuvyko Riet pasitarti su garsiuoju aki
gydytoju ir be baims ikent pasilyt operacij. Kai chirurgas
kio ugn gelein virb, kad is kaist, ventas Prancikus
kreipsi ugn kaip biiul: Ugnie, mano sese! Anksiau u
visk Visagalis sukr tave, kupin groio ir galios, teikiani
tiek naudos. Bk man i valand mielairdinga, neskriauski
mans. Maldauju Viepat, kurs sukr tave, idant jis suvel
nint tavo kart ir a kantriai galiau j iksti!"
Baigs savo mald, kuria kreipsi kaitusi gele, jis per
siegnojo ir n nekrpteljs tvirtai laiksi, kol geleis nypda
ma smigo glen kn, brdama prideginimo linij nuo au
sies iki antakio.
Broli daktare, - tar ventas Prancikus gydytojui, - jei
nepakankamai prideginta, smeik virb dar kart."
Ir gydytojas, regdamas silpname kne toki nuostabi dva
sios stipryb, susiavjs tar: Sakau jums, broliai, iandien
ivydau stabi dalyk!"

K n y g a apie S a n M i k e l

395

Deja, pats veniausias i vis moni veltui meldsi ir vel

tui kentjo. Tu apleidai II Poverello\ kaip buvai apleids did
j faraon. Kai, grdami namo, itikimi broliai padjo netu
vus su lengva nata po alyvmediais kalvos papdje, ventas
Prancikus jau nebemat mylimo savo Asyiaus, laimindamas
j paskutin kart.
Tai kaipgi a, nusidjlis, menkiausias i vis tavo garbin
toj, galiu tiktis tavo mielairdysts, abejingasai gyvybs val
dove! Kaip a galiu drsti prayti tave dar vienos malons,
tave, kurs dosnia ranka man suteikei tiek brangi dovan!
Tu davei man akis, idant jose viest diaugsmas ir spindt
aaros, tu davei man ird, idant j virpint geismas ir ka
muot gailestis, tu davei man mieg, davei man vilt!
A maniau, kad tai buvo dovanos. Bet klydau. Tu man
visk buvai tik paskolins, o dabar reikalauji grinti, kad
atiduotum kitam, kuris savo ruotu ateis i tos paios aminy
bs, kurion a dabar grimztu. viesos valdove, tebnie tavo
valia! Viepats duoda, Viepats atim a, teesie palaimintas
Viepaties vardas!

III

Varpai skambino Ave Maria. Lengvas vjelis iureno u lango

kiparisus, kur prie sumigdami iulbjo paukiai. Jros bal
sas vis tilo ir tilo, senj bokt gaub palaiminga nakties tyla.
Sdjau pavargs savonarolikame krsle, trokdamas poil
sio. Vilkas miegojo prie mano koj - jis dien nakt beveik
nesitraukdavo nuo mans. Kartais atmerkdavo akis - jose
viet tokia meil ir tokia irdgla, jog vos stengdavau sulai
kyti aaras. Kartais atsikeldavo ir paddavo man ant keli
1Elgetl (it.). Taip Italijoje vadinam as ventas Prancikus Asyietis.

396

A xel Munthe

didel galv. Ar jis inojo tai, k inojau a? Ar jis suprato, k

supratau a - kad artinasi isiskyrimo valanda? Tyldamas
glosiau jam galv - pirm kart gyvenime neinojau, k jam
sakyti, kaip paaikinti t didi paslapt, kurios nestengiau
iaikinti pats sau.
Vilke, a ivykstu ilgon kelionn tolim al. S kart tu
negalsi mans lydti, biiuli. Tau reiks likti ia, kur mudu
taip ilgai gyvenom drauge kits kito diaugsmais ir sielvartais.
Tu neturi mans lidti, tu turi mane umirti, kaip ir visi
umir, nes toks jau gyvenimo dsnis. Nesirpink, man bus
gerai, ir tau taip pat. A visk padariau, kad tu btum lai
mingas. Tebegyvensi ten, kur visuomet gyvenai, ir geri mo
ns irs tave taip pat velniai ir rpestingai, kaip irjau
a. Kiekvien dien, kai varpai skambins vidurdien, tu gausi
soius pietus, o dukart per savait - skani kaul kaip ir iki
iol. Didiulis sodas, kuriame mgdavai siausti, tebra tavo, ir
net jeigu, umirs draudim, imsi vaikyti po alyvmediais sib
rovl kat, a ir i ten, kur bsiu, atgriu tave nematani
ak, o sveikj umerksiu, kaip ir anksiau darydavau vardan
ms biiulysts. O kai kojos nebenors tavs klausyti, o akys
padru, tu rasi amino poilsio viet po antikine kolona kipari
s giraitje, prie senojo bokto, alia savo draug, kurie ap
leido pasaul pirma tavs. O pagaliau, kas ino, gal mudu ir
pasimatysim? Dideli mes ar mai - vis ms ansai vienodi."
Neieik, pasilik arba pasiimk ir mane kartu!" - maldavo
itikimos akys.
A ivykstu al, apie kuri nieko neinau. Neinau, kas
tau nutikt, jei pasiimiau ir tave. Esu skaits apie t al
keist legend, bet tai tra legendos - niekas i t, kurie ten
ivyko, negro papasakot, k mat. Tik vienas mogus bt
galjs mums apie tai pasakyti, bet jis buvo Dievo snus ir
gro atgal pas savo tv, taip ir nepravrs tylos sukaustyt
lp.
Glosiau didel uns galv, bet sustingusios rankos nebe
jaut minkto kailio.

K n y g a apie S a n M i k e l

397

Kai atsisveikindamas pasilenkiau pabuiuoti uns, jo aky

se miai blyksteljo baim, jis isigands atoko atatupstas ir
palindo po refektoriaus stalu, kur buvo jo guolis. Paaukiau,
bet jis neprijo. inojau, k tai reikia. Jau buvau itai mats
anksiau, bet maniau, kad man dar likus viena kita dienel.
Atsistojau ir bandiau prieiti prie lango - norjau kvpti oro,
bet kojos atsisak klausyti, ir vl susmukau krsle. Permeiau
akimis senj bokt. Aplinkui buvo tamsu ir tylu, bet a ta
riausi girds, kaip rsioji deiv Artemid iima aibik str
l, ruodamasi pakelti rank. Nematoma ranka paliet man
pet. iurpas perjo per vis kn. Maniau, kad apalpsiu, bet
nejauiau jokio skausmo, galva buvo viesi.
Sveika, valdove! Nakt girdjau tavo juodo irgo kanop
bildes. Tu laimjai lenktynes, nes a matau tavo nir veid,
pasilenkus prie mans. Tu man nesi svetima - mudu danai
susitikdavom nuo to laiko, kai stovjom alimais prie tos paios
lovos ventos Klaros palatoje. Tuomet a tave vadinau pikiur
na ir iauruole, budeliu, kuriam smagu kuo ilgiau kankinti
savo auk. Tuomet a dar nepainau Gyvenimo taip, kaip pas
tu dabar. Dabar a inau, kad tu mielairdingesn negu jis,
nes k viena ranka atimi, kita grini. Dabar a inau, kad
Gyvenimas, o ne tu iebdavo siaub tose plaiai atmerktose
akyse ir tempdavo sunkiai besikilnojanios krtins raum e
nis dar vienam atodsiui, dar vienai kani minutei. A ian
dien su tavim nesigrumsiu. Jei btum atjus mans, kai mano
kraujas buvo jaunas, tuomet bt buv kas kita. Tada buvau
kupinas gyvybs ir biau atkakliai gynsis, atsakydamas sm
giu kiekvien smg. Dabar a pavargs, mano akys pasm
lusios, knas nusilps, o irdis nusikamavus; man liko tik pro
tas, o jis sako, jog kovoti nra prasms! Todl a ramiai sdsiu
Savonarolos krsle ir netrukdysiu tau daryti tai, k turi pada
ryti. domu pasiirti, kaip tu imsiesi darbo, - a visuomet
domjausi fiziologija. spju - a nukaltas i tvirtos media
gos; smok stipriau, nes vl nieko nepei, kaip jau yra buv ne
vien kart, jei neklystu. Tikiuosi, valdove, kad tu negriei

398

Axel Munthe

ant mans danties u praeitas dienas. Nors tuomet Vilj ave

niu turjai per mane nemaai rpesi. Bet a nesu toks dr
suolis, kok vaizduoju, ir biau tau labai dkingas, jei prie
imdamasi darbo, duotum man kelis laus savo aminojo mie
go grimo.u
A visuomet taip darau, ir jau tu tikrai turtum t inoti juk taip danai mane matydavai besidarbuojani. Gal nori
pasisti kunigo, kol dar yra laiko? Man artinantis, visuomet
kvieiamas kunigas.
O kam? Kunigas dabar man niekuo negali padti. Man
per vlu atgailauti, jam per anksti mane smerkti, o tau tas
turbt neturi jokios reikms/4
Man vis tiek. Geri ar blogi mons - man visi vienodi."
Kam kviestis kunig, kuris pasakys man tik tiek, kad gi
miau nuodmj, kad mano mintys ir darbai sutepti nuodms,
kad turiu atgailauti, visko isiadti. O a maai dl ko atgai
lauju ir nieko neisiadu. Gyvenau, vadovaudamasis instink
tu, neabejotinai sveiku instinktu. Pridariau nemaai kvai
lysi, kai bandiau pasikliauti protu. Protas mane klaidino,
ir buvau u tai nubaustas. Noriau padkoti tiems, kurie man
buvo geri. Prie turjau maai - daugiausia tai buvo gydyto
jai, ir jie nelabai man tepakenk, a vis tiek jau savo keliu.
Noriau atsiprayti t, kuriems suteikiau skausmo. Stai ir
viskas. O kitkas - tik Dievo ir mano reikalas, bet ne kunigo,
kurio- a nepripastu kaip savo teisjo.44
Man nepatinka js kunigai. Tai jie imok mones bijoti
mano prisiartinimo, prigsdin juos aminybe ir pragaro ugni
mi. Tai jie nupl man nuo pei sparnus, subjaurojo veln
veid ir, pavert lykia giltine, privert tartum vag slinti
nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir okti Danse
Macabre1 ant fresk vienuolyn sienose drauge su j ventai
siais ir nusidjliais. A neturiu nieko bendro nei su j dan
gum, nei su j pragaru. A - gamtos dsnis.44
1Mirties okis (pranc.).

K n y g a apie S a n M i k e l

399

Vakar girdjau sode iulbant volung, o kai leidosi saul,

atskrido devynbals ir m suokti po mano langu. Ar a dar
kada j igirsiu?"
Ten, kur yra angel, yra ir pauki."
Noriau, kad biiulio balsas dar kart man paskaityt
Faidon".
Balsas buvo mirtingas, bet odiai nemirtingi. Tu juos dar
igirsi."
Ar a dar igirsiu Mocarto Rekviem", mylim savo ubert,
titanikus Bethoveno akordus?"
Tai, k girdjai, buvo tik aidas, sklindantis i dangaus."
A pasiruos. Smok, biiule!"
A tau nesmogsiu. A tave umigdysiu."
Ar a sapnuosiu?"
Taip, viskas yra tik sapnas."
Ar a pabusiu?"
Atsakymo nebuvo.
* * *
Kas tu, grausis jaunuoli? Ar tu Hipnas, Miego angelas?"
Jis stovjo alia mans apvainikuotomis garbanomis, sva
jingas ir susimsts, graus kaip Meils Genijus.
A jo brolis, pagimdytas tos paios Motinos Nakties. Ma
no vardas Tanatas. A Mirties angelas. Tai tavo gyvyb gsta
kartu su deglu, kur laikau pamyns koja."
* * *
Sapnavau senel, sunkiai kitinant vieniu taku. Kartais jis
pakeldavo akis, lyg iekodamas, kas jam parodyt keli. Kar
tais suklupdavo, lyg neteks jg toliau eiti. Laukai ir girios,
ups ir jros jau plytjo po jo kojomis, o netrukus ir sniegu
kepurti kalnai dingo nykstanios tolyje ems migloj. Vis
auktyn ir auktyn kilo jo kelias. Audros genami debesys usi
kl j ant savo galing pei ir nusine svaiginamu greiiu
per begalybs tolius, mirganios vaigds viliojo vis ariau ir

400

A xel M unthe

ariau tos salies, kur nra nei nakties, nei mirties. Pagaliau
jis atsidr prie dangaus vartus, auksinmis svaromis pritvirtintus prie deim antins uolos. Vartai buvo udaryti.
Aminyb, dien, o gal tik akimirksn jis klpojo ant slenksio,
kad ir neturdamas vilties, bet vis tiek vildamasis patekti vi
dun. Staiga nematoma ranka plaiai atvr didiulius vartus
ir leido plevenani ore btyb su angelo sparnais ir ramiu
mieganio kdikio veidu. Keleivis paoko ir, nevilties padr
sintas, smuko vid prie pat usitrenkiant vartams.
- Kas tu esi, lus sibrovli? - pasigirdo rstus balsas.
Prie mane stovjo auktas siluetas, apsisiauts balta m an
tija, su auksiniu raktu rankoje.
- Dangaus vart saugotojau, ventas Petrai, maldauju, leisk
man ia pasilikti!
ventas Petras dirsteljo mano popierius, apgailtin
emikojo mano gyvenimo ataskait.
- Blogai! - tar ventas Petras. - Labai blogai. Kaip tu ia
patekai? Tikriausiai per klaid...
Jis miai nutilo, nes prie mus nutp mautis angelas auk
lys. Suglauds purpurinius sparnelius, jis pasitais trumput
tunik, iaust i voratinkli ir roi iedlapi, rini ryto
rasa. Jo kojyts, rausvos kaip roi iedai, buvo apautos auksi
niais sandalais. Garbanot galvel puo usmaukta ant au
sies kepurait, nupinta i tulpi ir pakalnui. Jo akys buvo
kupinos sauls spindesio, lpos kupinos diaugsmo. Mautse
rankose jis laik ornamentuot brevijori, kur, oriai ypsoda
mas, teik ventam Petrui.
- Jis visuomet kreipiasi mane, kai pakliva bd, - su
niurnjo ventas Petras, skaitydamas brevijori. - Kol viskas
gerai klojasi, nepaiso mano spjim. Pasakyk jiems, - tar jis
angelui aukliui, - pasakyk jiems, kad tuoj ateisiu. Tegul be
mans nieko nesprendia.
Angeliukas pridjo rausv pirtel prie tulpi kepuraits,
iskleid purpurinius sparnelius ir greitai nulk, iulbda
mas kaip pauktis.

K n y g a apie S a n M i k e l

401

ventas Petras suglums nuvelg mane tuiomis akimis.

Po to pasisuko senyv arkangel, kuris, pasirms ant nuogo
kalavijo, jo sargyb prie auksins udangos, ir tar, rodyda
mas mane:
- Tegul jis ia palaukia, kol a griu. Jis drsus, gudrus ir
turi maikt lieuv - irk, kad tavasis neatsirit. Visi
turim silpnybi, ir tavoji man inoma. O i dvasia keistoka niekaip negaliu suprasti, kaip ji ivis ia pateko. K gali ino
ti, gal jis i tos paderms, kuri tave iviliojo i rojaus, kad
sektum paskui Liucifer ir galiausiai pultum. Saugokis, tylk
ir bk akylas!
Jis nujo. Pavelgiau senyv arkangel, o senyvas arkan
gelas mane. Pagalvojau, kad nedera jo nekinti, bet tebe
dirsiojau j akies krateliu. Po valandls jis nusiseg kala
vij, atsargiai atrm lazurito kolon ir lengviau atsiduso.
Senas jo veidas buvo toks gerairdis, o akys tokios romios, jog
man neliko joki abejoni, kad jis nusiteiks taip pat taikiai
kaip ir a.
- Garbingasai arkangele, - tariau baikiai, - ar ilgai man
reiks laukti vento Petro?
- Girdjau trimitus gaudiant teismo salje, - tar arkange
las. - Ten teisiami du kardinolai, kurie k tik pasiauk ven
t Petr, kad juos apgint. Ne, manau, jog tau nereiks ilgai
laukti, - pridr jis ypteljs. - Paprastai net ventam Ignotui,
sumaniausiam dangaus advokatui, nepavyksta itraukti j i
bdos. Prokuroras visa galva u j pranaesnis. Jis buvs vienuo
lis, vardu Savonarola, kur sudegino gyv ant lauo.
- Bet aukiausias teisjas - Dievas, o ne mogus, - tariau
a, - o Dievas gailestingas.
- Taip, aukiausias teisjas - Dievas, ir Dievas gailestin
gas, - pakartojo arkangelas. - Bet Dievas valdo nesuskaiiuo
jamus pasaulius, kurie pranoksta savo groiu ir turtais t ma
beveik umirt vaigd, i kurios atvyko tuodu mons.
Arkangelas pam mane u rankos ir nusived prie atviros
arkos. Pasibaisjs ivydau tkstanius spindini vaigdi

402

A xel M unthe

ir planet, sklidin gyvybs ir viesos, kurios keliavo joms paskirtu keliu begalybje.
- Ar matai t mayt dmel, blausi it baigianios degti
vaks viesa? Tai pasaulis, i kurio atvyko tuodu mons skruzds, rpliojanios po ems grumst.
- Dievas sukr j pasaul ir sukr juos paius, - tariau.
- Taip, Dievas sukr j pasaul. Jis sak saulei itirpinti
sualusias j ems gelmes, jis irai t em upm ir jrom,
apdeng iurkt jos paviri giriom ir laukais, apgyvendino
mielais vreliais. Pasaulis buvo puikus, ir viskas gerai klojosi.
Paskum, paskutin dien, jis sukr mog. Gal bt buv
geriau, jeigu jis bt ilsjsis ne po to, o prie tai, kai sukr
mog. Turbt tu inai, kaip viskas buvo. K art didiul
bedion, paklaikusi i alkio, sugalvojo pasidaryti grubltomis rankomis ginkl kitiems gyvuliams udyti. Ar galjo eiacols machairodo iltys veikti uatrint jos titnag, atresn
u kardadanio tigro dantis? Ar galjo lenkti urvinio lokio
nagai veikti jos medio ak, apsmaigstyt dygliais, kuole
liais ir atriabriauniais kiaukutais? Ar galjo j laukin jga
veikti jos gudrum, jos spstus ir jos abangas? Taip atsirado
iaurus protantropas, udantis ir draugus, ir prieus, vis gy
vn siaubas, tonas tarp vri. Atsistojs ant dviej koj,
jis ikl kruvin pergals vliav vir savo auk, vir gyvuli
pasaulio, ir pasiskelb viso pasaulio viepaiu. Natrali at
ranka itiesino jo veido nuolyd, praplt kaukol. Gvergdiantis pykio ir baims riaumojimas virto rykiais garsais ir
odiais. Jis imoko prisijaukinti ugn. Taip pamau vystyda
masis, jis tapo mogumi. Jo jaunikliai iulpdavo krauj i dar
iltos jo umut gyvuli msos ir pedavosi tarpusavy kaip
alkani vilkikiai dl skani kaul, kuriuos jis bdavo sutraikins baisiais nasrais ir imts po vis urv. Taip jie uaug
davo tokie pat stiprs ir iaurs kaip ir jis, itrok grobio,
pasiruo upulti ir suryti kiekvien gyv padar, pasipainio
jus j kelyje, kad ir savo pieno brol. Giria nuidavo, jiems
artinantis, gyvuliai i prigimties bijodavo moni. Netrukus,

K n y g a ap ie S an M i k e l

403

paklaik nuo kraujo godulio, mons m udyti vieni kitus

akmeniniais kirviais. Prasidjo arus karas, kuris tebetrunka
ir dabar.
Pykiu suaiaravo Viepaties akys - jis m gailtis suk
rs mog. Ir Viepats tar: Sunaikinsiu mones, idant j
nelikt emje, nes jie pilni nedorybi ir smurto". Ir jis sak
trykti didiosios prarajos altiniams, atsiverti dangaus lan
gams, idant t mons ir em, kuri jie iniekino kruvinais
nusikaltimais. Ak, jeigu jis bt juos visus nuskandins! Bet
paklauss gailestingos savo irdies, jis leido j pasauliui vl
atgimti, apsivalius tyruose tvano vandenyse. Taiau prakei
kimas tebegldjo skloje tos saujels moni, kuriuos jis i
vis pasmerktj igelbjo Nojaus arkoje. Vl prasidjo udy
ns, vl siliepsnojo nesibaigiantis karas.
Dievas velg visa tai su begaline kantrybe, nenordamas
bausti, pasiruos visk atleisti. Jis net pasiunt j iaur
pasaul savo sn, kad is imokyt mones velnumo ir mei
ls. Jis meldsi u juos, bet tu inai, kaip mons jam atsilygi
no. Met ik dangui, jie netrukus pasmerk vis savo pa
saul pragaro liepsnai. toniku gudrumu jie irasdavo vis
naujus ginklus, kad galt udyti kits kit. Blokdavo mirt i
dangaus ant nam, nuodydavo gaivinant or pragaro dvo
kais. Griausmingas j mi aidas drebino vis em. Kai dan
gaus skliaut gaubia nakties skraist, mes i ia matom, kad
net j vaigds viesa kruvinai raudona, ir girdim j sueis
tj aimanas. Vienas i angel, stovini prie Dievo sosto,
man sak, jog kiekvien ryt madonos akys paraudusios nuo
aar, o jos snaus aizda vl atsivrusi.
- Bet kaipgi Dievas, gailestingasis Dievas, leidia tstis to
kioms kanioms? - paklausiau. - Kaip jis gali ramiai klausytis
sielvarto auksm?
Senyvas arkangelas baimingai apsidair, kad kas neigirs
t jo atsakymo.
- Dievas senas ir ivargs, - sunibdjo jis, lyg isigands
savo paties odi. - Jo irdis nukamuota skausmo. Jo arti

404

A xel Munthe

mieji kupini tokios begalins meils jam, jog nesiryta jam

drumsti ramybs ir nieko nesako apie nuolatines baisybes ir
sielvart. Danai jis nubunda i slogaus miego ir klausia, k
reikia tas griaustinio trankymasis, kur girdi jo ausys, ir grsmingos viesos blykiojimai, skrodiantys tams. O artimieji
atsako, kad griausmas - tai balsas jo paties vtros genam
debes, o viesa - jo paties aib blykiojimai. Ir pavarg Dievo
vokai vl usimerkia.
- Taip geriau, garbingasai arkangele, taip geriau! Jeigu jo
akys ivyst, k a esu mats, o ausys igirst, k a esu girdjs,
Viepats vl imt gailtis sukrs mog. Ir vl liept itrykti
didiosios prarajos altiniams ir sunaikinti mones. kart jis
visus juos nuskandint ir palikt arkoje vien gyvulius.
- Saugokis Dievo rstybs! Saugokis Dievo rstybs!
- A nebijau Dievo. Bet bijau t, kurie kadaise buvo mons: rsi prana, banyios tv, vento Petro, kuris grietu
balsu man sak laukti jo grtant.
- A ir pats prisibijau vento Petro, - prisipaino senyvas
arkangelas. - Girdjai, kad jis man prikio, kad leidausi su
klaidinamas Liuciferio? Pats Dievas man dovanojo ir prim
atgal dang. Negi ventas Petras neino, kad jei atleidai,
vadinas, umirai? Tavo tiesa, pranaai rsts. Bet jie teisin
gi, jie apviesti Dievo ir kalba jo balsu. O banyios tvai te
gali skaityti kit mintis blausioje mirtingj aki viesoje,
todl j balsai - moni balsai.
- mons nepasta vieni kit, kaip jie gali teisti u tai, ko
neino ir ko nesupranta? Noriau, kad tarp mano teisj b
t ventas Prancikus. A j myljau vis gyvenim, jis ino ir
supranta mane.
- ventas Prancikus niekuomet nra nieko teiss, jis tik
atleisdavo kaip patsai Kristus, kuris j laiko u rankos lyg savo
brol. ventas Prancikus retai pasirodo teismo salje, kur tu
netrukus stovsi. Be to, jis nelabai ten mgstamas. Daugelis
kankini ir ventj pavydi jo stigm, ir tlam dangaus didi
nui, apsisiautusiam pramatnia mantija, nusagstyta auksu ir

K n y g a api e S a n M i k e l

405

brangakmeniais, pasidaro nejauku, kai tarp j pasirodo II Po

verello su apsitrynusiu, nuo ilgo dvjimo nuskarusiu abitu.
Madona stengiasi kiek galdama j lopyti ir adyti; jos many
mu, neverta jam dovanoti naujo - vis tiek kam nors atiduos!
- Kaip a noriau j pamatyti! Man knieti jam uduoti
vien klausim, kur veltui iekau atsako vis savo gyveni
m. Jei kas gali atsakyti t klausim, tai tik jis. Gal tu man
paaikinsi, imintingasai senas arkangele? Kur yra ms biiu
li gyvuli sielos? Kur j dangus? Labai noriau inoti, nes
a... nes a...
Daugiau nedrsau sakyti.
- Mano tvo buveinje daug nam 4, - yra pasaks Kris
tus. Dievas, sukrs gyvulius, pasirpins ir jais. Dangus pa
kankamai erdvus, suras ten prieglobst ir jie.
- Klausyk! - sunabdjo senasis arkangelas, rodydamas
pirtu atvir ark. - Klausyk!
velni arfos styg ir maloni vaikik bals melodija skli
do i dangaus sod, dvelkiani neemik gli aromatais.
- Pakelk akis ir irk, - tar arkangelas, pagarbiai n u
lenkdamas galv.
Mano irdis j paino greiiau, negu akys ivydo blykiai auk
sin nimb aplink jos galv. Vis dlto koks neprilygstamas daili
ninkas buvo Sandras Botielis! Ji eng visai tokia, koki jis
tiek syki buvo j nutaps, - jauna, skaisti, nors akyse viet
velnus motinikas rpestingumas. J lydjo glmis vainikuo
tos mergels besiypsaniomis lpomis ir vaikikomis akimis aminas pavasaris! Angeliukai, suglaud aukso ir purpuro spar
nelius, laik jos mantijos kratus, kiti jai po koj ties roi
kilim. venta Klara, vento Prancikaus mylimoji, kak
panabdjo madonai aus, ir man net pasirod, kad, praeida
ma pro al, Dievo Motina malonjo mane pavelgti.
- Nieko nebijok! - tyliai tar arkangelas. - Nieko nebi
jok - madona tave mat ir prisimins savo maldose. ventas
Petras ilgai negrta, - pridr arkangelas. - Turbt atkakliai
kovoja su Savonarola, gelbdamas savo kardinolus.

406

Axel M unthe

Pakls auksins udangos kratel, jis vilgteljo peristil.

- Ar matai t maloni vyro dvasi baltu apdaru su ukita
u ausies gle? Danai su juo pasineku. J ia visi myli, nes jis
paprastas ir tyras kaip vaikas. Danai iriu j ir negaliu atsistebti: jis visuomet vaiktinja vienas ir rankioja nuo grin
d angel plunksnas, i kuri daro luoteles. Kartais, many
damas, kad jo niekas nemato, pasilenkia ir ima luoti nuo
auksini grind lengvas vaigdi dulkeles. Atrodo, jis n
pats neino, kam tai daro - tiesiog kitaip negali. domu, kuo
jis buvo emj. Jis ia atsirado visai neseniai; gal jis tau galt
papasakoti apie paskutin teism?
Pavelgiau dvasi baltu apdaru - tai buvo mano biiulis
Arkandelas Fuskas, gatvi lavjas Paryiaus ital varguo
mens kvartale. Tos paios nuolankios naivios akys, ta pati
gl u ausies - ro, kuri jis galantiku pietieio gestu teik
grafienei t dien, kai buvau j nusives pas Salvator dova
noti jo vaikams lli.
- Mielasis Arkandelai Fuskai! - tariau, tiesdamas savo
biiuliui abi rankas. - A visuomet buvau tikras, kad tu ia
pateksi.
Jis pakl mane ramias abejingas akis, lyg visai nepain
damas.
- Arkandelai Fuskai, nejau tu mans nepasti? Nejau n e
prisimeni? Neprisimeni, kaip velniai slaugei dien nakt Sal
vators vaikus, kada jie sirgo difterija, kaip pardavei ieigi
nius savo rbus, kad sumoktum u karst, kai mir vyriausioji
mergait, kuri taip myljai?
Skausmo elis perbgo jo veidu.
- Neprisimenu.
- O, mano biiuli, koki didi paslapt man atskleidei iais
odiais! Koks sunkus akmuo nusirito man nuo irdies! Tu
neprisimeni! Bet kodl a prisimenu?
- Gal tu dar nenumirei? Gal tik sapnuoji, kad esi mirs?
- A vis gyvenim nugyvenau sapnuodamas, ir jeigu tai
sapnas, tai jis nuostabiausias i vis mano sapn.

K n y g a ap ie S a n M i k e l

407

- Gal tavo atmintis stipresn negu mano ir pergyveno k

n. Neinau. A to nesuprantu, per daug tas sudtinga. A
neklausinju.
- Dl to ia ir esi, mano biiuli! Bet pasakyk man, A r
kandelai Fuskai, nejaugi ia niekas neatsimena emikojo
savo gyvenimo?
- Sako, kad ne, sako, tik tie atsimena, kurie patenka
pragar, dl to jis ir vadinamas pragaru.
- Tai bent pasakyk, Arkandelai Fuskai, ar tave smarkiai
tard, ar teisjai buvo grieti?
- I pradi atrod grietoki, ir a jau buvau pradjs dre
bti, kad jie neimt klausinti apie t neapoliet kurpi, ku
ris paver i mans mon ir kur nudriau jo paties peiliu.
Bet, laim, apie kurpi jie visai nesiteiravo. Tik paklaus, ar
buvau kada liets auks, ir a atsakiau, kad mano rankose
tra buv tik variokai. Paklaus, ar buvau susikrovs kokio
turto ar grybi, o a atsakiau, kad nieko neturjau, tik
markinius, su kuriais numiriau ligoninj. Jie nieko daugiau
nesiteiravo ir leido mane ionai. Tada atjo angelas su dide
liu ryuliu: Nusivilk senus markinius ir apsirenk ieiginiais
rbais", - pasak angelas. Ar patiksi, tai buvo mano paties
ieigin eilut, kuri buvau pardavs, kad sumokiau karsta
dirbiui, tik angelai buvo j isiuvinj auksu ir perlais. Pama
tysi mane ja apsivilkus kit sekmadien, jei dar bsi ia. Pas
kum atjo kitas angelas su didele taupykle ir tar: Atidaryk,
tai tavo santaupos. ia visi variokai, kuriuos buvai atidavs
tokiems pat skurdiams kaip tu. Viskas, k emje atiduoda
te, saugoma jums danguje, o viskas, k sau pasiliekate, s
ta". Ar patiksi - taupyklje nebuvo n vieno varioko, visi
mano variokai buvo pavirt auksu. Klausyk, - pridr jis pa
tyliukais, kad neigirst arkangelas. - A neinau, kas tu per
vienas, bet atrodai nuskurs; tad tu neusigauk - imk i ma
no taupykls, kiek tau reikia, man bus labai malonu. A pasa
kiau angelui, kad neinau, k veikti su tais pinigais, o ange
las man patar juos atiduoti pirmam pasitaikiusiam elgetai.

408

A xel M unthe

- Jei a biau seks tavo pavyzdiu, Arkandelai Fuskai,

nebiau dabar toks nuskurs. Deja, niekam nesu dovanojs
savo ieigini rb, todl dabar mano kn dengia skarmalai.
Bet man pasidar daug ramiau, kai igirdau i tavo lp, kad
tavs nekamantinjo apie neapoliet kurpi, kur nudobei. Vienas Dievas teino, u keli kurpi gyvybes reikt man atsa
kyti - juk a daugiau kaip trisdeimt met buvau gydytojas!
Nematomos rankos praskleid auksin udang, ir prie mus
atsistojo angelas.
- Atjo tavoji valanda stoti prie teisjus, - tar senasis
arkangelas. - Bk nuolankus ir tylk. Svarbiausia - tylk!
Atsimink, mane praud tik odiai; tad prilaikyk lieuv, nes
ir tau taip bus.
- Palauk! - sunabdjo Arkandelas Fuskas, gudriai man
mirkteljs. - Kam be reikalo rizikuoti. A tavim dtas n
neusiminiau apie tuos kurpius. Juk a nieko nesakiau apie
savo kurpi, o jie mans ir neklaus. O pagaliau gal jie to
neinojo! Chi lo sa.?1
Angelas pam mane u rankos ir nusived peristiliu teis
mo sal, didiul kaip Ozirio sal. Jaspio ir opalo kolonos su
auksiniais lotoso ied kapiteliais ir sauls spinduli stulpai
rm milinik skliaut, nuert dangaus vaigdi.
Pakliau galv ir ivydau miriadus kankini ir ventj bal
tais rbais, atsiskyrli, anachoret ir asket laukiniais, Nubijos sauls nudegintais veidais, nuog cenobit, kuri sudi
v knai buvo apl plaukais, rsi prana, kuri ilgos
barzdos deng krtin, ventj apatal su palmi akomis
rankose, patriarch ir dvasinink, atstovaujani visoms
alims ir visoms banyioms, kelis popieius riniomis tiaro
mis ir vien kit kardinol raudona mantija. Prieais pusraiu
sdjo mano teisjai, rsts ir abejingi.
- Blogai, - tar ventas Petras, paduodamas jiems mano
popierius. - Labai blogai!
1Kas ino? (lt.)

K n y g a ap ie S a n M i k e l

409

ventas Ignotas, didysis inkvizitorius, atsistojo ir praneko:

- Jo gyvenimas suteptas lyki nuodmi, jo siela juoda, jo
irdis nevari. Kaip krikionis ir ventasis reikalauju j nuteis
ti - tegul velniai per ami amius kankina jo kn ir siel.
Visa sal sunabdjo pritardama. Pakls akis, pavelgiau
savo teisjus. Jie savo ruotu pavelg mane, rsiai tylda
mi. Nuleidau galv ir nieko neatsakiau, prisimins senojo arkangelo spjim tylti; be to, neinojau, k ir sakyti. Staiga
sals gilumoje pastebjau nediduk ventj, kuris, baisiau
siai susijaudins, linksjo man galva. Paskum jis baikiai pra
siskyr keli pro garbingus ventuosius iki dur, prie kuri a
stovjau.
- A tave gerai pastu, - tar tasai nedidukas ventasis, ir
velnios jo akys draugikai pavelg mane. - Maiau, kaip
tu jai. - Pridjs prie lp pirt, jis tyliai pridr: - Ir maiau,
kaip tau i paskos bgo itikimas tavo draugas.
- Kas tu, gerasis tve? - sunabdjau.
- A ventas Rokas, vis un globjas, - pareik venta
sis. - Mielai tau padiau, bet a menkas ventasis - jie ma
ns neklausys, - sunabdjo jis, dirsteljs vogiomis pra
naus ir ventuosius tvus.
- Jis buvo bedievis, - ts ventas Ignotas. - Piktodiautojas, paaipnas, melagis, apgavikas, burtininkas, kertojas,
itvirklis...
Keli senieji pranaai pastat ausis.
- Jis buvo jaunas ir energingas, - usistojo ventas Povilas. Geriau bt...
- Senatv jo nepatais, - sumurmjo kakoks atsiskyrlis.
- Jis myljo vaikus, - tar ventas Jonas.
- Taip pat ir j motinas, - burbteljo sau barzd kakoks
patriarchas.
- Jis buvo darbtus gydytojas, - tar apatalas Lukas, ven
tasis daktaras.
- Dangus pilnas jo pacient, taip pat, kiek inau, ir praga
ras, - atkirto ventas Domininkas.

410

Axel M unthe

- Jis toks lus, jog atsived ir un. Jis tupi, laukdamas

savo pono, prie dangaus vart, - pareik ventas Petras.
- Nebeilgai jam teks laukti savo pono, - suvokt ventas
Ignotas.
- Suo prie dangaus vart?! - nirs suriko kakoks nirus
senas pranaas.
- Kas jis? - panabdom paklausiau un globj.
- Susimildamas, tylk! Atsimink arkangelo spjim! Man
rodos, tai Habakukas.
- Jei Habakukas sdi tarp mano teisj - a uvs. Il est
capable de tout1, kaip pasak Volteras.
- Suo prie dangaus vart! - ukriok Habakukas. - Suo,
purvinas gyvulys!
A nebeikeniau.
- Suo visai ne purvinas gyvulys! - atoviau, piktai dbtel
js Habakuk. - J sukr tas pats Dievas, kurs sukr tave
ir mane. Jei mes turime dang, tai ir gyvuliai privalo turti
dang, nors js, rsts seni pranaai, sunuomj ir atbuk
nuo savo ventumo, visai apie juos umirot. Beje, js irgi
apie juos umirot, ventieji apatalai, - nekjau toliau, vis
labiau ir labiau netekdamas galvos. - Nes kodl gi js nepa
minjote savo evangelijose n vieno Viepaties odio, pasa
kyto nebyliems ms broliams utarti?
- ventoji banyia, kuriai a emje priklausiau, niekuo
met nesidomjo gyvuliais, - pertrauk ventas Anastazijus, todl ir danguje mes nieko nenorim apie juos girdti. Kvailas
piktodiautojau! Uuot rpinsis j sielomis, veriau pagal
votum apie savo nuodming siel, kuri netrukus nugarms
tamsybn, i kur atklydo.
- Mano siela atkeliavo i dangaus, o ne i to pragaro, kur
js padart emj. A netikiu js pragaru!
- Greit patiksi, - suvokt didysis inkvizitorius, ir jo aky
se suaiaravo nematomos liepsnos atvaitai.
1I jo visko galima laukti (pranc.).

K n y g a api e S a n M ik e l

411

- Ant jo krito Dievo rstyb! Jis beprotis! Beprotis! - pasi

girdo kakieno balsas.
Teismo salje sugaud siaubo auksmas:
- Liuciferis! Liuciferis! tonas tarp ms!
Moz pakilo i savo krslo, milinikas ir usirstins. Gys
lotos jo rankos laik lentas su deimia Dievo sakym, o akys
svaid aibus.
- Koks jis atrodo piktas, - pasibaisjs sukudjau ventam
un globjui.
- Jis visuomet piktas, - tyliai atsak nuiuvs ventasis.
- Uteks kalbti apie i dvasi, - sugriaud Moz. - Bal
sas, kur a k tik girdjau, sklido i rkstani tono nas
r. Kas tu btum, mogus ar velnias - lauk i ia! Jehova,
Izraelio Dieve, sunaikink j savo ranka! Sudegink jo kn,
isekink jo gyslose krauj! Sutraikyk jam kaulus! Ivyk j i
dangaus ir i ems, nutrenk atgal pragaran, i kurio jis at
jo!
- Pragaran! Pragaran! - nuskambjo kaip aidas po vis teis
mo sal.
Bandiau kak sakyti, bet negaljau praverti lp. irdis
suledjo, jauiausi apleistas Dievo ir moni.
- Jei tau lidnai baigsis, a irsiu tavo un, - panabd
jo man nedidukas ventasis.
Staiga grsmingoj tyloj lyg ir pasigirdo pauki iulbesys.
Mayt devynbals nutp be jokios baims man ant peties ir
m suokti aus:
- Tu igelbjai gyvyb mano senelei, o tet, tris mano bro
lius ir seseris apsaugojai nuo kani ir mirties, kuri jiems
buvo paspendus mogaus ranka uoltoje saloje. Bk pasvei
kintas! Bk pasveikintas!
O vieverslis gnibteljo man pirt ir suirpsjo:
- Lapi krate sutikau musinuk, kuri man papasakojo,
kad tu, bdamas vaikas, igydei sparn vienam jos protviui
ir atildei prie savo krtins suvarbus jo knel. O kai at
gniauei kumt, prie ileisdamas laisv, pabuiavai ir tarei:

412

A x el Munthe

Laimingos kelions, paukteli! Laimingos kelions!" Bk pasveikintas! Bk pasveikintas!

- Padk man, paukteli! Padk!
- Pasistengsiu, pasistengsiu, - suyravo vieverslis, iskleis
damas sparnelius, ir nulk, linksmai iulbdamas. - Pasisteeeeengsiu!
Nenuleidau nuo vieverslio aki, kol jis skrido tolyn prie
ydrj kalv, stksani gotikos arkos gilumoje. Kaip gerai
man buvo pastamos itos kalvos i Fra Andeliko paveiksl!
Tie patys pilkvai sidabriniai alyvmediai, tie patys nirs ki
parisai, rykjantys velnioje vakaro dangaus ydrynje. Igir
dau Asyiaus varpus skambinant Angel Dievo ir ivydau j,
blykiaveid Umbrijos ventj, i lto besileidiant vingiuotu
kalno takeliu tarp brolio Leono ir brolio Leonardo. Aplink j
skraid iulbdami greitasparniai paukiai - vieni les i jo
delno trupinius, kiti be jokios baims glaudsi abito klostse.
ventas Prancikus ramiai atsistojo alia mans ir pavelg
teisjus nuostabiomis akimis, akimis, kuri vilgsnis sutram
dydavo ir Dievo, ir mogaus, ir vries rstyb.
Moz sukniubo krsle, jam i rank ikrito lentos su deimia
sakym.
- Aminai jis! - apmaudiai suniurnjo Moz. - Aminai
jis, glenas svajotojas, apsuptas pauki, elget ir atstum t
j. Toks glenas ir vis dlto pakankamai stiprus sulaikyti tavo
kerto rankai, o Viepatie! Argi tu ne Jehova, pavydulingasis
Dievas, kurs nuengei tarp liepsnos ir dm ant Sinajaus kal
no ir privertei Izraelio taut drebti i siaubo? Argi ne tavo
rstyb paskatino mane grmoti kerto vzdu, naikinti lau
kuose ol ir versti medius, idant viskas t - ir mons, ir
gyvuliai? Argi ne tavo balsas bylojo i deimties mano saky
m? Kas gi dabar bijos tavo aib blykiojimo, o Viepatie, jei
tavo rstybs griausm gali nutildyti paukio iulbjimas?
Mano galva nusviro ant vento Prancikaus peties.
A buvau mirs ir pats to neinojau.

TURINYS

Autoriaus pratarm ............................................................................................. 7

Pirmas skyrius. J A U N Y S T ...........................................................................13
A ntras skyrius. L O T Y N K V A R T A L A S ................................................. 29
Treias skyrius. VILJ A V E N I U ................................................................... 37
Ketvirtas skyrius. M A D IN G A S G Y D Y T O JA S ....................................... 49
Penktas skyrius. P A C IE N T A I....................................................................... 58
etas skyrius. C H T E A U R A M E A U X .................................................. 76
Septintas skyrius. LAPI K R A T A S ....................................................... 105
Atuntas skyrius. N E A P O L IS ...................................................................... 130
D evintas skyrius. VL PARYIUJE...........................................................147
Deimtas skyrius. DER LEICHENBEGLEITER.....................................157
Vienuoliktas skyrius. P O N IA R E K E N ...................................................... 171
Dvyliktas skyrius. M IL IN A S .....................................................................174
Tryliktas skyrius. PANEL A G A T A .........................................................180
Keturioliktas skyrius. V IK O NTAS M O R IS A S ...................................... 187
Penkioliktas skyrius. D O N A S .................................................................. 197
eioliktas skyrius. KELION \ V E D IJ ...............................................213
Septynioliktas skyrius. G Y D YTO JA I.........................................................218
Atuonioliktas skyrius. SALPETRIJERAS:...............................................233
Devynioliktas skyrius. H IP N O Z ...............................................................247
Dvideimtas skyrius. N E M IG A ....................................................................254
Dvideimt pirmas skyrius. VEN TO A N T O N IJA U S STEBUKLAS .. 263
D videim t antras skyrius. PIAZZA DI S P A G N A ................................. 275
D videim t treias skyrius. VL G Y D Y T O JA I...................................... 284
D videim t ketvirtas skyrius. GRAND H T E L ...................................... 295

D videim t penktas skyrius. .V A R G D IE N I SESELS".....................304

D videim t etas skyrius. PANEL H O L ................................................. 314
Dvideim t septintas skyrius. V A S A R A ................................................... 338
D videim t atuntas skyrius. PA U K I V E N T O V ...................... 355
D videim t devintas skyrius. KDIKLIS J Z U S ................................. 362
Trisdeimtas skyrius. V E N T O A N T O N IJA U S V E N T ...............365
Trisdeimt pirmas skyrius. R E G A T A ..........................................................371
Trisdeimt antras skyrius. G A L O P R A D IA ..........................................385
SENA JAM E B O K T E .................................................................................389

Leidyklos Tyto alba serija

Klasika"
^
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
Z
S
S
S

Karen Blixen I Afrikos*1

David Herbert Lawrence Sns ir meiluiai"
Jane Austen Ema
Gabriele DAnnunzio Geism kdikis"
Eyvind Johnson Bang ma**
David Herbert Lawrence
Ledi aterli meiluis. Mergina ir igonas"
Nikoy Kazantzakh Paskutinis gundymas*1
Mik Waltari Sinuh egiptietis**
Willy ir Colette Klodina mokykloje**
Robert Musil Aukltinio Terleso sumaitys**
Eugene Ionesco Vieniius**
Karen Blixen I Afrikos** (2-asis leid.)
Jean Giono Husaras ant stogo**
Mik Waltari Turmsas nemirtingasis**
Stefan Zweig Marija Stiuart**
Marguerite Duras Jrininkas i Gibraltaro**
Ernst Jnger Afrikietiki aidimai**
Lars Gustafsson Bitininko mirtis**
Mik Waltari Mirties angelas**
Jaroslav Haek aunusis kareivis Sveikas**
Axel Munthe Knyga apie San Mikel**
Paul Komfeld Blana, arba Studija sode**

M unthe, Axel
Mu59

K nyga apie San M ikel : romanas / A x el M unthe ; i angl k.

v ert V alen tin a C h u rgin ait. - 3 -asis patais, leid . - V iln iu s :

Tyto alba, 2000. - 4 1 2 [4] p. (K lasika)

ISB N

9 9 8 6 -1 6 -1 6 6 -5

A xelis M unthe (1 8 5 7 -1 9 4 9 ) - pasaulinio garso ved gydytojas psi

chiatras ir raytojas - autobiografiniame romane Knyga apie San M ikel4*
(ileistas 1929 m.) prisimena savo jaunysts dienas vedijoje, studijas
Paryiuje, darb Italijoje, daugyb sutikt garsi moni, tarp j - Guy de
M au p assan t ir Louis Pasteur. Knyga patraukia hum anikum u, nes
autorius vis gyvenim tikjo pagrindini mogikj vertybi aminumu.
U D K 8 3 9 .7 -3

AXEL M U N TH E

K N Y G A APIE S A N MIKEL
Romanas

I angl kalbos vert Valentina Churginait

Virelio dailinink Ilona Kukenyt
SL 1686. 2000 05 30. 18,84 apsk. 1.1. Usakymas 5.976
Ileido Tyto alba, J. Jasinskio 10, 2 00 Vilnius
Spausdino AB Spindulys44, Gedimino 10, 3000 Kaunas

Nedaug tra knyg, kurios aprpt

visk, k reikia inoti apie mones j gebjim atjausti ir iaurum,
ir apie gamt - jos gro ir rstyb.
ved gydytojo psichiatro ir
raytojo autobiografin Knyga
apie San Mikel", ileista 1929 m.,
ikart tapo bestseleriu. Bdamas
atuoniolikos, Axelis Munthe
aplank Kaprio sal ir suprato, kad
btinai turi pasistatyti ten nam:
su viesos nutviekstomis lodijomis,
su maa koplytle, vynuogynu ir
senomis skulptromis sode. Jo
svajon netrukus isipild - Munthe
pasistat vil aukiausioje Kaprio
salos vietoje ir pavadino j
San Mikele. Raytojas igyveno
ten 50 met.
Honorarus, gautus u paraytas
knygas, Munthe skyr migruojani
pauki prieglaudoms statyti
Kapryje ir vedijoje bei dosniai
aukojo vargams, tuo pelnydamas
iuolaikinio Prancikaus Asyieio"
vard. Kelerius metus raytojas
buvo apaks, bet 1934 m. atgavo
regjim po operacijos.
Knygoje apie San Mikel" Munthe
aprao savo gyvenim ir spalvingus
mones, kuriuos jam buvo lemta
sutikti, tarp j Guy de Maupassant'
fL
ir Louis Pasteur.
Knyga baigiasi jaudinama istorija:
autorius sivaizduoja, kaip beldiasi
dangaus vartus, o ventieji piktai N -M# I
sffiri
ginijasi, gelbti j ar ne. Galiausiai T
du paukteliai, inantys jo gerus
darbus, pakvieia v. Prancik
Asyiet, ir pasakotoj uplsta
..
sielos ramyb.

ar

*r

TYTO kl ALBA

ISBN

TTflb-lt-lbb-S