You are on page 1of 4

Vilniaus Šolom Aleichemo ORT gimnazijos

12 klasės mokinės Darijos Paberžytės
Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos temos „Ar verta literatūrą skaityti kaip vienos ar
kitos epochos dokumentą?“ kalba

Visais laikais rašytinis ir sakytinis žodžio menas- literatūra buvo svarbi žmonių
gyvenimo dalis. Skaitydami plačiau ir giliau suvokiame įvairių amžių ir tautų istoriją,
įgyjame įvairiapusiškesnės patirties bei gyvename tarsi daugybę gyvenimų, suartinančių
mus su visų laikų pasauliu. Visi suprantame, kad tarp istorijos ir literatūros yra glaudus
ryšys, kadangi istorinės aplinkybės visuomet daro didelę įtaką rašytojams. Tik literatūra
gali perduoti tam tikros epochos žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms
kartoms, nes tik knygose sukaupta mums naudinga tūkstantmečių informacija. XX a.
pradžios austrų rašytojas ir žurnalistas Stefanas Cveigas tarė: „Kai yra knyga, žmogus jau
ne vienas tarp keturių savo akiračio sienų, jis dalyvauja visuose praeities ir dabarties
įvykiuose, persiima visos žmonijos mintimis ir jausmais.“ Tačiau dažniausiai šiais laikais
dauguma žmonių į literatūrą žvelgia kaip į meno rūšį ar kultūrinį paveldą ir nekreipia
dėmesio į aprašomus istorinius faktus. Tad ir iškyla klausimas: ar verta literatūrą skaityti
kaip vienos ar kitos epochos dokumentą?
Į literatūrą kiekvienas gali žvelgti skirtingai- kaip į istorinį dokumentą ar tarpininką tarp
pasakotojo dvasinio pasaulio ir skaitytojo, tačiau beveik visada joje galime pastebėti to
meto vyrančios epochos motyvų.
Visų pirma, į literatūrą galime žvelgti kaip į pirminį šaltinį, sužinodami apie tuometinę
padėtį iš amžininkų sukurtų kūrinių. XVI a. Reformatų idėjoms pasiekus Lietuvos
Didžiąją Kunigaikštystę, rašytojai atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškojo
istorinėje krašto praeityje, vildamiesi, kad buvusios didybės priminimas padės kurti
prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas
negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija
iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, kuriantis naują asmens ir
tautos sampratą.XVI a. žymus Lietuvos kultūros veikėjas katalikų kunigas Mikalojus
Daukša, išleidęs pirmąją lietuvišką knygą LDK, „Postilėje“ parašytoje pratarmėje
„Prakalba į malonųjį skaitytoją “, kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją
lietuvių kalba. Nuo XVI a. vidurio, o ypač po Liublino unijos, viršutiniuose feodalų
sluoksniuose ėmė vis labiau įsigalėti lenkų kalba, bet ji ilgą laiką dar liko svetima
smulkiajai bajorijai. Lenkų kalba darėsi stambiųjų feodalų kalba, kuria jie norėjo
atsiskirti nuo smulkiųjų bajorų ir liaudies. Tokia padėtis skatino ir Daukšą, kilusį iš
smulkiųjų bajorų, laikytis gimtosios kalbos ir ginti jos teises. Jam rūpėjo ir kova dėl
Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos. Stambieji feodalai, gindami
Lietuvos politinį savarankiškumą, tautinių tikslų dažiausiai neturėjo. Tačiau

sakau. tokia prasta ir niekinga. Lietuvos kultūra išgyveno nuosmūkį dėl kaimyninės šalies daromos įtakos. kad šie patys mokytųsi lietuvių kalbos ir nesigėdytų kalbėti ja. kad po Liublino unijos LDK ir Lenkijos karalystei susijungus į Abiejų Tautų Respubliką. nes tokia buvo karo taktika. Nesunku pastebėti. Daukšos „Postilė“ skirta bajorams ir dvasininkams. apibendrinę matome. Pagrindinė veikėja yra iš tikrųjų gyvenusio kunigaikščio Liutauro žmona. Kūrinyje galime pastebėti nemažai istorinių faktų. miesto pilį gynė didelė ir gerai ginkluota lietuvių įgula. XVIII a. pirmojoje pusėje Europoje susiformavusiai literatūros ir meno srovei Romantizmui būdingas susidomėjimas liaudies kultūra. norint išsaugoti tautiškumą.“ Prasidėjus polonizacijai. lietuviškos kilmės Kryžiuočių ordino magistro. iškeliami Lietuvos valdovai. ir įtaką išlaikiusi iki LDK gyvavimo pabaigos XVIII a. kaip teigia istorikas A. Reikšmingiausias faktas tas. kad padidėtų šansai sutriuškinti priešus. siekdama nepriklausomybės. kalbant apie literatūrą. kurias suformavo tokie istoriniai įvykiai kaip Didžioji Prancūzijos revoliucija ir „Tautų pavasaris“. Kitoje istorinėje poemoje „Konradas Valenrodas“ akcentuojama pagrindinio veikėjo. valstybingumo gynimas savaime siejosi su savo papročių ir kalbos gynimu. pirmą kartą užfiksuota XV a.Šapoka. Kūrinio pagrindinis herojus ilgus metus gyvena tarp Kryžiuočių. kaip ir Vytauto laikais rašytose. Poemoje „Gražina“ minima pagoniška Lietuva (Perkūnas. Romantikams pagrindinės vertybės. kai gyvenimas buvo harmoningas. Pirmiausia. pabaigoje ir XIX a. Taip pat. pelno pasitikėjimąišrenkamas magistru ir po truputį žlugdo ordiną iš vidaus. lietuviai stengėsi atsiriboti nuo Lenkijos ir jeigu to negalėjo padaryti politiškai. Vienas iš žymiausių Lietuvos romantikų ir šios krypties pradininkų lenkų literatūroje Adomas Mickevičius istorinėse poemose „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“ aprašė lietuvių kovas su kryžiuočiais XIV a. kai skaitome kūrinius apie praėjusius laikus. kartais dar vadinami Chreptavičiais-Liutaurais – LDK didikų giminė. Taigi. tautine ir etnine kilme bei ieškoma idealų praeityje. beveik mėnesį trukusių įnirtingų kautynių. kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės. kūrusiems tam tikrame laikotarpyje. pabaigoje. kad poemoje aprašytas konkretus mūšis su Kryžiuočių ordinu dėl Kauno. vadovautasi vien dekalogu. ypatingai Viduramžiuose. Chreptavičiai. Konradą Valenrodą dar vaikystėje pagrobė kryžiuočiai iš Lietuvos ir iš tikrųjų tokių įvykių Viduramžiais būdavo. svarbu paminėti. kuriose. Pratarmėje jis niekina savos kalbos nemokėjimą: „Kurgi. kurie tekalbėjo lietuviškai ir nemokėjo lenkiškai. buvo svarbu aukštinti gimtąją kalbą ir pabrėžti jos svarbą tautai ir valstybei. kas buvo aktualu rašytojams. Tuo metu atsirado ir daugiau Lietuvos kronikų..kryžiuočių mūšis. siekis atkeršyti ordinui už nuolatinius Lietuvos puldinėjimus bei nešamas žmonėms kančias. pab. stengėsi bent išsaugoti savo kultūrą. Pilį kryžiuočiai užėmė tik po ilgų.smulkiesiems bajorams. kad į ją galime žvelgti kaip ir į antrinius šaltinius. tokiu būdu padėdamas . Kaip ir kiekviena tauta. Vytautas Didysis ir smulkiai pavaizduojamas žiaurus lietuvių. laisvė ir individualumas.lenkėjimo..1362 m.kova dėl valstybinio savarankiškumo žmonėse žadino ir tautinį sąmoningumą. valstybė ir kultūra. kuriai vadovavo kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas. vaidilos). papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti. Taip pat neretai lietuviai pereidavo mūšio lauką ir stodavo priešų pusėn. pasaulyje yra tokia tauta.

Todėl būtent literatūra suteikia mums papildomos informacijos apie vienus ar kitus įvykius.tai paties autoriaus atsiminimų knyga apie baisų koncentracijos stovyklos gyvenimą. nuo pat pirmųjų civilizacijų atsiradimo. kas buvo sukurta. Be literatūros negalėtume nė įsivaizduoti kaip tie žmonės jautėsi ir kaip pasikeičia pasaulėžiūra. nes joje minimi autentiški žmonių vardai ir pavardės.patirtos fizinės ir dvasinės kančios. tikri jų veiklos ir gyvenimo faktai. atvirkščiai. Todėl skaitydami grožinę literatūrą įgijame papildomos informacijos. Sruoga memuarinėje knygoje „Dievų miškas” nuosekliai aprašė ne tik koncentracijos stovyklos gyvenimą. o juk kuriama buvo visais laikais. todėl jis nuodugniai aprašė visus vykusius žiaurumus. priklausomai nuo to.sužinome. kai juos remia visa tauta. „Konrado Valenrodo“ kovų su kryžiuočiais paveikslas žadino atsparumą ir naujoviškoms teutonų agresijos formoms. Knygą galima skaityti kaip Štuthofo koncentracijos stovyklos dokumentą.tėvynei. „Dievų miškas“ . kad vien tik iš šių istorinių poemų galime sužinoti ne tik apie didingą ir kovų kupiną mūsų valstybės praeitį. Svarbu paminėti ir tai. o svarbiausia. pridurdama jiems tikrus. kad galėtume įsijausti į to meto gyvenimą. apie ką istorijoje kaip tik ir nekalbama. kad taurūs. kuriuos kiekvienas kalintysis asmuo turėjo prisitvirtinti prie drabužių. Pasak V. Sruoga gilinosi į hitlerininkų sukurtą lagerių ir bausmių sistemą ir kaip ji veikia žmones. prozininkas ir dramaturgas B. Istorija. kalinių „rūšys“ (Garbės kaliniai ar klipatos) ir ženklai. vidurio katastrofų literatūros atstovas lietuvių poetas. bet ir dėl germanizacijos pavojaus Mažojoje Lietuvoje. Taip pat yra konkrečiai aprašomi stovykloje kalintys žmonės. bet ir todėl. antrojoje pusėje buvo aktuali ne tik dėl carizmo priespaudos. santykiai su aplinka. Šį romaną rašytojas sukūrė per du mėnesius grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. kadangi beveik visuomet epochos atgarsių galime surasti kūriniuose. Taigi. dėsto tik faktus apie karus. Adomas Mickevičius norėjo pasakyti. bet ypatingą dėmėsį skyrė ten patekusių žmonių vidiniam pasauliui. Kūrinyje detaliai fiksuojama autoriaus ir visos lietuvių inteligentų grupės padėtis pakeliui į stovyklą ir pačioje stovykloje: jų likimo posūkiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje naciai naikino visus dokumentus ir liudininkus. Mykolaičio-Putino. Literatūra iš esmės nagrinėja paprastų žmonių gyvenimus. XX a. be abejo ir literatūra. bet ir apie poemų kūrimo laikotapiu vyravusią padėtį.carinės priespaudos metu besikuriantį lietuvių tautinį judėjimą ir tautinės savimonės ugdymą. patekus į tokias sąlygas. suprasti žmogaus dvasinę savijautą. išgyventus jausmus. paprastai kalba apie kūrimą ir akcentuoja tai. už ką jis pateko į lagerį. prieiname prie išvados. herojiniai žygiai gali būti sėkmingi ir prasmingi tik tada. kad vis dėlto literatūrą verta skaityti kaip tam tikros epochos dokumentą. todėl tokios prisiminimų knygos yra ypatingai svarbios. Matome. darbai ir buitis. Apibendrinę.pirminį ar antrinį. kad literatūrą verta skaityti ne tik kaip tam tikros epochos dokumentą. būtent literatūra geba pagilinti ir suvokti mūsų istorines žinias. jo politinė patriotinė tendencija XIX a. užkariavimus ir neperstojamą griovimą. Menas. savijauta. gyvenantys tam tikrame . Šios mintys 1830 metų sukilimo išvakarėse jaudino poeto tautiečius ir kurstė į nacionalinio išsivadavimo kovą. kaip jautėsi ir ką mąstė žmonės. į kurią pateko kaip įkaitas už savo tautą. kad sužinotume faktus apie istorinius įvykius.

Taigi. .laikotarpyje. literatūrą nagrinėti yra naudinga ne tik dėl naujų žinių įgijimo. bet ir dėl dvasinio praturtėjimo bei akiračio praplatėjimo.