You are on page 1of 418

Re§at Nuri Gūntekin

A lm a littera

Resat Nuri Gūntekin

V

Romanas
Iš turkų kalbos vertė Halina Kobeckaitė

/\[m a Iittera
VILNIUS

/ 2008

UDK*94332$
Gu-195

Versta iš:
Re$at Nuri Gūntekin. ęALIKU$U

Pirmasis leidimas
Rešadas Nuris Giuntekinas ČIAUŠKUTĖ
Iš rusų kalbos vertė Benediktas Puodžiukaitis
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1960

ISBN978-9955-24-910-8

Copyright © 1922 Re$at Nuri Gūntekin
The SAID WORK is protected by the
International Copyright conventions.
This Book is published with the
arrangements of ONK AGENCY LTD.
©Vertimas į lietuvių kalbą,
Halina Kobeckaitė, 2008
©Leidykla „Alma littera“, 2008

PI RMOJI DALIS

B... rugsėjo 1-oji

Buvau ketvirtoje klasėje. Man jau buvo sukakę dvylika. Vieną
dieną mūsų prancūzų kalbos mokytoja sesuo Aleksi davė mums
tokią užduotį:
- Aprašykite savo ankstyvuosius prisiminimus. Pažiūrėsiu,
kas jums geriausiai yra įstrigę į atmintį. Jums pačioms irgi pra­
vers atsigręžti į anuos gražiausius metus, - pasakė ji.
Niekada nepamiršiu, kaip pavargusios nuo mano nepaklus­
numo, tarškėjimo mokytojos neapsikentusios atskyrė mane nuo
draugių ir pasodino atskirai į žemą suolą klasės kampe.
Direktorė pasakė, jei per pamokas nesiliausiu plepėjusi ir
trukdžiusi savo kaimynėms, jei nesiklausysiu, ką aiškina mokyto­
jos, būsiu nutremta į tą kampą iki pat mokslo metų pabaigos.
Kampe iš vienos pusės lubas rėmė storas medinis stulpas.
Šitas rimtasis mano kaimynas neaimanuodamas ištvermingai
kentė visas žaizdas, kai raižydavau jį peilio galiuku per pertrau­
kas negalėdama išeiti iš klasės.
Kitoje pusėje buvo aukštas langas su niekad neatsiveriančiomis langinėmis - mat, atsižvelgiant į griežtas vienuolių au­
klėjimo taisykles klasėje privalėjo būti vėsu ir tamsu. Padariau
vieną svarbų atradimą. Prisispaudus krūtine prie suolo ir trupu­
tėlį kilstelėjus smakrą, pro langinių plyšį buvo galima pamatyti
ruoželį dangaus, o pro žalias akacijų šakas - vieno buto langą ir
balkono groteles.
Čiauškutė

5

Teisybę pasakius, vaizdas nelabai įspūdingas. Langas visada
uždarytas, o balkone kone kiaurą dieną kabodavo vaikiškas čiu­
žinėlis ir antklodė.
Bet aš buvau patenkinta ir tuo.
Per pamokas paremdavau smakrą sunertais pirštais, - tada
mokytojoms mano veidas atrodydavo labai dvasingas, - ir ilgam
įsmeigdavau akis į dangų, į tikrą dangų, kurį matydavau pro
langinių plyšį, o mokytojos, manydamos, kad jau imu rimtėti,
džiaugdavosi. Šitaip elgdamasi jaučiau begalinį keršto saldu­
mą - apgaudinėjau jas taip pat, kaip ir jos mus, slėpdamos nuo
mūsų tikrąjį gyvenimą.
Paaiškinusi, kaip reikia rašyti, sesuo Aleksi išėjo.
Priekiniuose suoluose sėdinčios klasės pirmūnės nedels­
damos kibo į darbą. Nors ir nesėdėjau šalia jų, bet tarsi būčiau
dirsčiojusi joms per petį tiksliai žinojau, ką jos rašo: „Pirma,
ką prisimenu, tai švelni auksaplaukė mylimos mamytės galva,
palinkusi virš mano lovelės, ir su meile į mane žvelgiančios jos
žydros akys“, - maždaug toks poetiškas melas. Juk iš tiesų ma­
mytės galėjo būti ne vien auksaplaukės ir mėlynakės. Bet mums,
vienuolių seserų mokyklos auklėtinėms, buvo privalu taip jas
nuspalvinti ir laikytis tokio stiliaus.
Tačiau aš buvau visai kitoks vaikas. Motinos netekau labai
maža, ir prisiminimai apie ją buvo migloti. Tik vienas dalykas
nekėlė jokių abejonių - ji nebuvo nei auksaplaukė, nei mėlyna­
kė. Ir jokia jėga negalėjo manęs priversti pakeisti atmintyje išli­
kusio motinos paveikslo kokiu nors kitu.
*
Dabar man rūpėjo tik viena. Ką rašyti? Ant sienos po Šventosios
Mergelės Marijos paveikslu kabantis kukuojantis laikrodis tiksė­
jo nesustodamas, o aš vis dar nebuvau net pradėjusi. Nusirišau
nuo galvos kaspiną ir ėmiau pamažu taršyti sau plaukus, drai­
6

Rešatas Nuri Giuntekinas

kydama juos ant kaktos ir užleisdama ant akių. Įsikišusi į burną
sukiojau tarp dantų plunksnakotį.
Filosofai, poetai, rašytojai paprastai turi įprotį krapštyti nosį,
kasytis smakrą... Ir aš taip pat - kai jau ką nors rimtai mąstau,
graužiu plunksnakotį ir taršau sau plaukus.
Laimė, taip man būna nedažnai. Antraip mano gyvenimas
būtų toks pat neišnarpliojamas kamuolys kaip garsiųjų turkiškų
pasakų apie Čaršambos* kaimo moteris arba apie Odžako** mo­
tiną siužetas...
*
Nuo to laiko prabėgo daug metų. Ir štai dabar, atsidūrusi svetimo
miesto viešbučio kambarėlyje, tik tam, kad kaip nors įveikčiau,
regis, niekada nesibaigsiančios nakties vienatvę, pradėjau rašyti
dienoraštį, ir tą pačią akimirką mano ranka kaip vaikystėje ėmė
taršyti ant akių užleistus plaukus.
Tas įprotis, manau, atsirado dėl to, kad ankstyvoje vaikystėje
buvau labai nerūpestinga padykusi mergaitė. O kai užguldavo
kokie rūpesčiai, kai norėdavau pabūti tarp žmonių viena su savo
mintimis, užsileisdavau ant akių plaukus, pasidarydavau uždan­
gą ir tarsi pasislėpdavau nuo aplinkinių.
Bet iš kur atsirado įprotis lyg kepsnio iešmą sukti tarp dantų
pieštuką, paaiškinti negalėčiau. Prisimenu tik, kad mano lūpos
visada būdavo išterliotos violetiniu rašalu, o kartą, kai buvau jau
ūgtelėjusi panelė, pasirodžiau manęs aplankyti į mokyklą atėju­
siam svečiui su nupieštais ūsais. Kai man apie tai pasakė, buvau
pasiryžusi kiaurai žemę prasmegti...
O tą dieną klasėje, kad ir labai stengiausi, prisimenu, galėjau
parašyti tik tiek:
* Pasakos kaimo pavadinimas (čia ir toliau - vert. past.).
** Pasakos herojaus vardas.

Čiauškutė

1

„Aš turbūt lyg kokia žuvis gimiau ežere. Nepasakyčiau, kad
neprisimenu savo mamos... Prisimenu ir tėvą, žindyvę, tėvo
pasiuntinį Hiuseiną... Juodą trumpakojį šunį, kuris kartą vijo­
si mane gatve... Kartą, paslapčia nugnybus iš pilnutėlės pintinės
kelias vynuoges, man į pirštą įgėlė bitė... Kai skaudėjo akį, man
lašino raudonų lašų... Prisimenu, kaip drauge su mano mylimu
Hiuseinu atvykome į Stambulą... Ir dar prisimenu daug kitų
panašių dalykų... Bet tai ne pirmieji mano prisiminimai... Pri­
siminimai, kaip nuogut nuogutėlė spurdėjau savo mylimame
ežere tarp lapų, nėra labai seni... Ežeras buvo be galo be krašto,
jis buvo platus kaip jūra... Viduryje plaukiojo milžiniški lapai, o
aplink iš visų keturių pusių augo medžiai. Jums keista, kaip toks
ežeras galėjo būti tarsi jūra... Prisiekiu, nemeluoju, ir pati kartu
su jumis stebiuosi... Bet taip buvo, ką padarysi?“
Kai klasėje skaitė mano rašinį, visos draugės gręžiojosi į
mane ir garsiai juokėsi, ir vargšei seseriai Aleksi nelengva buvo
jas nuraminti.
*

Keista, bet jeigu dabar prieš mane vėl atsirastų sesuo Aleksi, plo­
na kaip vytelė su savo juoda suknele ir akinamai balta apykakle,
bekrauju spuoguotu veidu, lyg kokia rūmų dama apsigaubusi
skraiste, raudonomis kaip granato žiedas lūpomis, ir užduotų
man tą patį klausimą, turbūt nesugalvočiau kitokio atsakymo;
vėl imčiau pasakoti, kad gimiau lyg žuvis ežere.
Vėliau sužinojau, kad tas ežeras yra kažkur Musulo rajone,
mažo kaimelio, kurio pavadinimo nebeprisimenu, pakraštyje, o
mano bekraštė, beribė jūra - tik mažytė, keliais medžiais apau­
gusi bala, likusi išsekus upei.

8

Rešatas Nuri Giuntekinas

Kaip tik tuo metu persikėlėme į kaimą. pasiėmusi ko nors užkąsti. apsikabi­ nusios užmigdavome . Aš buvau ketverių. Kilnodamiesi iš vietos į vietą.. Kie­ kvieną rytą.. ir mes susiglaudusios. Aš taip prie to pripratau.. Paskui viename kaimelyje atsirado vieniša moteris. Man buvo gal pustrečių metų. kad mieste buvo neįmanoma ištverti. Be perstojo blaškydavausi arba. kai mano žindyvė tapo nuotaka ir buvo pasodinta garbingiauČiauškutė 9 . Fatma vesdavosi mane į datulių giraitę ir nuogą paleisdavo į vandenį.... kad nepapuošti veidai man rodėsi stačiai bjaurūs. Jis pats kiekvieną rytą jodavo į Musulą..Mano tėvas tuomet tarnavo Musule. arabė Fatma. saulei nusileidus. padarydavo iš jo tarsi pagalvę. skruostai. maitindavo. dainuodavo dainas.. Augau kaip tikras dykumos vaikas. nusimesdavau drabužius ir išlėkdavau nuoga į gatvę. grįždavo. galvos ant kranto. negailestingai spiginant saulei. Neturėdama ką veikti.kojos vandenyje. kai ateidavo laikas miegoti. Ji sirgo taip sunkiai. Fatmai pasisekė. Vasara buvo tokia karšta. Fatma kars­ tydavosi su manimi į pačias datulmedžio viršūnes. Prisirišusi mane ant nu­ garos kaip kokį kūlį. Fatma sugrėbdavo smėlį į krūvelę. kurį jau minėjau.. progai pasitaikius. Ji atidavė man ką tik mirusiam savo kūdikiui skirtą pieną ir savo širdį. kad sugrį­ žusi į Musulą. kad manęs prižiūrėti ne­ galėjo. Motina sirgo. Paskui. Tokio amžiaus vaikas jau viską įsimena.. Ir kartą likau visai viena. Aš taip pripratau prie to vandeninio gyvenimo. pasijutau lyg iš jūros ištraukta žuvis. Tėvas nusprendė mane su motina išsiųsti į tą kaimą. Iki pat vakaro ji žaisdavo su manimi.. mes atsi­ dūrėme Kerbeloje.. Pirmas didelis sielvartas mano gyvenime buvo išsiskyrimas su Fatma. riešai buvo išpuošti tatuiruotėmis. šliaužiodavau po tuščius kambarius. Lyg šiandien prisimenu tą dieną. Fatmos nosis. o vakare.

siunčia mane per rankas.. Hiuseinas pasiim­ davo į kareivines. kad Kerbela dar niekada nebuvo girdėjusi taip reiškiamo sielvarto. Namai pilni moterų ištatuiruotais kaip ir Fatmos veidais. kuris sugebėtų taip meistriškai prasimanyti visokiausių žaidimų kaip tas didelis ilgaūsis. pagaliau užmiegu ant Fatmos kelių. kokį aš sukėliau kitą rytą po vestuvių pabudusi svetimos moters glėbyje. kai Kerbeloje žuvo jos sūnus Hiuseinas. pasisodina ant savo papachos ir prilaikydamas už kojų strikinėja arba greitai kaip vijurkas sukasi vietoje. ar dar gyva buvo mano Fatma. Nežinau. Bet jei vargšė moteris ir sulaukė tos juodos die­ nos. jos vaitojimai buvo niekis palyginti su tuo klyksmu. ir nuo mažų tarsi vandens ąsotėliai būgnelių žvangesio. į laukus. pabudusi kartu su pirmaisiais gaidžiais.tokio malonumo daugiau niekada nesu patyrusi. kaip mes saujomis graibstome maistą nuo didžiulių padėklų. Paskui prisimenu.. Jos man atrodo pačios gražiausios pasaulyje. kaip suaugęs žmogus. užšokdavau jam ant krūtinės lyg ant arklio ir pirštais praplėšdavau jam vokus. Jis mane pamilo labai greitai.. Hiuseinas buvo keistokas žmogus. sustatytų vidury kambario. užgniauždavo kvapą . O kai nuo riksmo praradau balsą. Fatma mane vesdavosi į sodus. sviedžia mane kaip kokį guminį kamuoliuką aukštyn ir gaudo. O aš atsilygindavau jam nedovanotina klasta. Po daugelio mėnesių auklės netekties kartėlį man padėjo pa­ miršti vienas kavaleristas vardu Hiuseinas. Pavargusi per dieną ir nuo beprotiško būgnų bumbsėjimo. kol pagaliau atsiduriu šalia Fatmos. akyse raibuliuodavo. su juo nemiegodavau kaip su Fatma. kraują stingdantys nuotykiai. aš. Kartą per mokymus jis nukrito nuo arklio ir liko invalidas. Ypač smagu. Pavyzdžiui. paskelbiau kelių dienų bado streiką.. bet kas rytą. kad daugumas tų žaidimų buvo pavojin­ gi. Neabejoju. Tėvas priėmė jį savo tarnu. Man plaukai ant galvos pasišiaušdavo. Nemačiau kito tokio žmogaus. 10 Rešatas Nuri Giuntekinas .šiame kampe. Žinoma. lėkdavau į jo kambarį.

išmokau kaip suaugęs žmogus saugoti paslaptį. neverksiu ir niekam jo neskųsiu. Kai tėvo nebūdavo namie. Kartais kareivinėse Hiuseinas versdavo eilinius karius iš Anatolijos groti sazu* ir. bet galų gale sutik­ davau pabučiuoti jį į smakrą. Sazu . be vaidų ir barnių nebūna tikros meilės. Bet anų laikų metai visiškai nepanašūs į šituos. Hiuseinas kokias pen­ kias minutes nekreipdavo į mane dėmesio. o paskui pasigailėjęs stverdavo už liemens ir imdavo mėtyti aukštyn. Bet mudu su Hiuseinu buvome tvirtai sutarę: jei žaidžiant skaudžiai užsigaučiau. Bet šitas mūsų žaidimas truko neilgai. Čiauškutė 11 . Mudu su Hiuseinu vaidydavomės mažiausiai penkis kartus per dieną. Anie buvo tokie ilgi. dau­ giau niekada nebedrįso artintis prie jo arklio. su šypsena. kad esu labai sąžinin­ ga. ir mudu ištisas valandas jo­ dinėdavome po lygumas. ką nors nuskriausdavau. ir taip mes susitaikydavome. Mudviejų draugystė truko dvejus metus. tokie be galo ilgi!. o tiesiog bijodama.. Turėjau keistą būdą pykti. Ir turbūt pagrįstai.muzikos instrumentas. Dar valandėlę pasiožiuodavau jo glėbyje. Žaisdama būtinai ką nors užgaudavau.Neapsieidavo ir be nelaimingų atsitikimų. atrodo. Hiuseinas išsivesdavo iš arklidės jo žirgą. kad Hiuseinas daugiau su manimi nežais. šokdavo savo keistus šokius. pasitupdęs mane lyg kokį ąsotį ant gal­ vos. ir vargšas Hiuseinas. Jis išugdė dar vieną mano savybę: ištikus bėdai nedejuoti. nusigręždavau į sieną ir taip tupėdavau. Vienu metu mudu su Hiuseinu buvom pasidarę arkliavagiais. Nulindusi į kambario kampą. Sakoma. Šitą įprotį. matyt. kad mus išdavė virėja. Ne dėl to. pasitikti negandas linksmai. Vaikystėje mane vadindavo nenuorama. užsidirbęs nuo mano tėvo du antausius. Neduok Dieve sumeluoti. pasisodindavo mane priekyje. bet. įgi­ jau per tuos žaidimus su Hiuseinu.

... jis buvo perkeltas į Dijarbakyrą.Nuvešiu tave vienam sezonui ar bent keliems mėnesiams pas motiną į Stambulą.. kad namų ilgesys jį graužte graužia? 12 Rešatas Nuri Giuntekinas . kad aš . Ji juk.Nieko man nėra. tai dėl to. apie smaragdinius Bosforo vandenis. vargšelė.. . jau sena..Argi mes taip susitarėm? Mes juk žadėjome abu drauge grįžti į Stambulą. ir visi sako. Paskui ji. Labai bijojo. iš Hanykino ... Bet motina pykdavo: . Bet sveikata ji visai nebuvo panaši į mane. Prieš dvi dienas oras pasikeitė. kurioje tėvas su motina nusifotografavę vestuvių meti­ nių proga. Tais pačiais metais. ir jie ten išvažiavo kartu.į Hanykiną. Iš Dijarbakyro tėvą perkėlė į Musulą. paskui į Kerbelą. Bet per visą savo vedybinį gyvenimą vargšelė stengėsi nuslėpti ligą.sakydavo tėvas.... kai vedė mano motiną. vardu Nizametinas. Bet ar tai įmano­ ma nuslėpti? Vos valandėlę užsnūdusi.tikra jos kopija. prie atšiauraus kalnų klimato ir dykumos kaitrų.Ar neatrodo negerai. kad ilgisi Stambulo.. . Į Stambulą jis daugiau niekada negrįžo. Nežinia. Aš visiems atrodau panaši į mamą... argi tai ne įrodymas. Ir slėpdavo nuo tėvo. matyt.. Truputį pavargau. Praeis. kad prievarta jų kas neišskirtų.. Kai tėvas užsimindavo apie ligą. Ji buvo silpnutė ir liguista ir niekaip negalėjo prisitaikyti prie begalinio kraustymosi iš vienos vietos į kitą. buvo kavalerijos karinin­ kas. ji priešgyniaudavo: . Yra išlikusi viena nuo­ trauka. majoras. sunkiai susirgo. Ką darysi. iš Musulo . kad pasakodama vaikystės prisiminimus nuolat tauškiu tik apie Fatmą ir Hiuseiną? Mano tėvas.. Jeigu per kelias minutes žmogus sugeba susapnuoti tokį ilgą sapną. ji labai mylėjo mano tėvą.į Bagdadą. ji kaipmat pabusdavo ir pasakodavo ilgiausią sapną apie Kalendero namų kiemą ir gi­ raitę netoliese. Vienoje vietoje jis išbūdavo ilgiausiai dvejus metus.. kada galės tave pamatyti...

Tėvą prisimenu kaip šiurkštoką rūstų kareivį. buvo daug gyventojų. žiūrėdama į mano murzinas rankas. Prisimenu. Tuo tarpu mamos liga paūmėjo. šukavo plaukus. Namuose. Name. Pagaliau.Mano senelė ne kartą kreipėsi į kariuomenės vadovybę. į drabužėlius be sagų.. graudžiai verkė. kad žaisdama kieme su vaikais.. Palaidojus motiną svetimoje žemėje. tėvui nebebuvo ko vyk­ ti į Stambulą.. Bet aš kažkodėl nieko nejaučiau. dengiančiais kiemus kaip mečetėse. laikančią rankose baltinių ryšulėlį su kraujo puta ant lūpų. motina pasisodi­ no mane ant savo lovos. Kitą dieną namiškiai rado motiną sukniubusią prie drabužių skrynios. kaip stvėrė ją glėbin tarytum pirmus žingsnius žen­ giantį kūdikį. Pavakare mudvi nusileidome į apačią pa­ sitikti tėvo. nieko nebelaukęs. suprato. nusprendė ją išvežti į Stambulą.. Galbūt jis norėjo išvengti susitikimo su senele ir mano tetomis. Kai Beirute pamatėme jūrą. gerai juos apkuldavau. Dar prisimenu. kad greitai augančiai ir bręstančiai mergaitei ne vieta kareivinėse tarp kareivių. pasipuošė. matyt. Vieną dieną ji įstengė atsikelti. motinai truputį tarytum palen­ gvėjo. Čiauškutė 13 . Taibuvo paskutinė diena. į nuolatinius sultono rūmų lankytojus. kad su Hiuseinu slampinėjome ga­ tvėmis. Bet niekada nepamiršiu.. kurią mes praleidomevisi kartu. Jis parašė prašymą leisti išvykti. grožėjomės namų kupolais. vaikščiojome palei krantinę. ir tėvas. bet išsiruošė į kelionę dar negavęs atsakymo. bet visi jos prašymai ir maldavimai nedavė jokių rezultatų. Tačiau jis laikė savo pareiga išsiųsti mane pas jas.. kuriame buvome apsistoję. Šešerių metų vaikas jau daug ką turi suprasti. koks meilus jis pasidarė pamatęs motiną vaikštant. glaudė galvą man prie krūtinės ir. kuriuose buvome apsistoję. Tą savo kelionę per kupranugario nugarą permestame krep­ šyje prisimenu lyg šiandien. išsitraukė iš skrynios naujas sukneles.

pa­ mačiau po jais plaukiojančias kelias raudonas žuvytes ir tiesiai su senelės iš vakaro dailiai išlyginta suknele ir naujais batukais puoliau į baseiną.. tarsi melsdamasis. jų nerimas mane taip išgąsdino. man atrodė tarsi koks sužalotas dyku­ mų vaikas. šalia jos. nes aš nieko nesupratau. pajuodusi nuo saulės ir drėgmės.. ant kurio briaunos stovėjo nuogo berniuko skulptūra nuo pat pečių numuštomis rankomis. Matau tą vaizdą kaip šiandien. Žiūrėdama į tuos lapus. Hiuseinas vis šluos14 Rešatas Nuri Giuntekinas . Už mūsų vasarnamio giraitėje buvo akmeninis baseinas. puolė pervilkti sausais drabužiais.Į Stambulą mane atvežė tėvo pasiuntinys Hiuseinas. Bet jeigu būčiau keliavusi su kuo nors kitu. o į senelės ir Hiuseino atspindžius baseino vandenyje. Ištaigingas laivas ir maža mergaitė prastai apsirengusio arabo pasiuntinio glėbyje. tetulės sugriebė mane už rankų. Pastačiau ausis kaip kiškis. Koks varganas ir apgailėtinas šis vaizdas turėjo atrody­ ti laivo keleiviams. Pirmosiomis dienomis ta suluošinta skulptūrėlė. dabar žiūrėjau ne į juos gau­ dančias raudonas žuvytes. Vieną dieną aš vėl taip gulėjau stebeilydama į žuvytes. ištraukė iš vandens ir bučiuodamos ir bardamos. Tikriausiai buvo ruduo. Tačiau jų balsai ir dirsčiojimai į mane pri­ vertė suklusti. Tikriausiai kalbėjosi turkiškai. kad daugiau lįsti į baseiną nedrįsdavau. tikrai nebūčiau jautusis tokia laiminga. Man už nugaros ant suoliuko sėdi se­ nelė. nes žalią baseino vandens paviršių buvo užkloję raudoni lapai. apsigaubusi savo nepamainomu juodu šalių. Mėtydama į vandenį sukramtytų riestainių trupinėlius. Dar man nespėjus suvokti. kas atsitiko. Žvilgčiodamas į mane. klūpo Hiuseinas. Jiedu tyliai kalbasi. Tas riksmas. tik išsitiesusi kniūbsčia ant žvirgžduoto baseino krašto nunarindavau galvą prie vandens. Kiemą sudrebino šaižus riksmas.

Norėdama. palaukdavau ir pagaliau pasiekiau prieškambarį. Hiuseinas miegojo sodininko trobelėje tolimame sodo gale. o paimtų ant rankų ir nuneštų atgal pas senelę. Kodėl? Buvau per maža. Vaikai kartais visai ne pagal metus turi nepaprastą nuojautą. aš atsargiai. Tą naktį. kad mano lova tuščia. O aš tetroškau praleisti paskutinę naktį jo glėbyje. Per kelias minutes visi namai buvo sukelti ant kojų. Miegas neėmė. Pasirėmusi ant alkūnių. kaip suaugęs žmogus. Neabejojau. bet langelis prie durų į sodą buvo pa­ liktas praviras. kad rytais jį prižadinti tikras vargas. Paryčiu pabudusi ir pamačiusi. Balti ilgi naktiniai marškiniai pynėsi man apie kojas. tad pro jį iššokti į lauką man buvo vienas juokas. sustodavau. sklindan­ čioje pro langus. tampyti už ūsų kaip už pavadžių ir dar garsiai rėkti. pakopos ėmė girgždėti. Hiuseinas miegodavo labai kietai. turėdavau apžergti jam krūtinę. Bet kambarys skendėjo balkšvoje mėnesienos šviesoje. bet paga­ liau pasiekiau tikslą ir įsiropščiau į Hiuseino lovą.. gatvę. kad suprasčiau tas vingrybes.. Dar nuo Arabistano lai­ kų žinojau. valandėlę žiūrėjau į senelę. Čiauškutė 15 . nei vienatvės. kad išsiskyrimas yra toks pat neišvengiamas kaip saulėly­ dis arba lietus ir kad tos nelaimės nepavyks išvengti. gulėdama savo lovelėje šalia senelės lovos. Širdyje pajutau begalinį nerimą. patyliukais išsliuogiau iš lovos ir ant pirštų galų išėjau iš kambario. Įsitikinusi. apžiūrėjo net daržinę. Raudona naktinė spingsulė galvūgalyje buvo užgesusi. netikėtai nubudau. senelė vos neišėjo iš proto. kad ji miega. Bet jutau.. Išnaršė viską: palėpes. Durys buvo užrakintos.tesi didžiule skepeta akis. Bet tą naktį aš bi­ jojau jį žadinti. kad šį kartą nubudęs jis neleistų man kaip kadaise atsigulti šalia. Kai lipant laiptais žemyn. Mūsų šeimoje iki šiol tebepasakojama apie šią mano išdaigą. Aš nebijojau kaip kiti vaikai nei tamsos.. kad jis atmerktų akis.

ašaros upeliais liejosi per jo ilgus ūsus. judesiai pagyvėdavo.. kad žmogui.. Kai tik kas nors man girdint paminėdavo jo vardą. aš garsiai kvatodavau. Ir aš manau.. kad iš tikrųjų buvau ant jo pyktelėjusi.. Pagaliau senelė prisiminė Hiuseiną ir įpuolusi į jo trobelę rado mane. Tartum niekas pasaulyje man nerūpėtų. Hiuseinas nesidrovėdamas verkė. kvailiodavau ir krėsdavau visokius pokštus. kalbėjau Bagdade ir Sirijoje iš arabų elgetų išmoktas maldas.. aš kaipmat susiraukda­ vau ir ką tik išmoktais turkiškais žodžiais jį keikdavau: „Hiusei­ nas blogas. mano akys imdavo blizgėti. Prisimenu. O man būdavo visai priešingai.netrukus Hiuseino vardas ėmė dilti iš mano atminties. Žodžiu. miegančią jam ant krūtinės. pėda po pėdos apčiupinėjo baseino dugną. toks elgesys išeina tik į gera.kur buvo laikomos valtys. kaip tada. Ne­ žinau.. Kai tik mane ištikdavo kokia didesnė bėda. ar dar kada nors esu taip meilikavusi..aš tiesiog netverdavau savo kailyje. bet. nelinkusiam atsiverti nei artimiesiems. nei jokiam pa­ šaliniui. * Romanuose sielvarto apimtus žmones paprastai vaizduoja nu­ svirusiais pečiais.. ku­ rią jis man atsiuntė vos parvykęs į Beirutą. dūkau ir kaip patrakusi užsipuldavau vaikus. Ir vis dėlto artimųjų pastangos nenuėjo veltui . bučiuodama senelės ir tetų drabužių kraš­ tus.. Atsitūpęs prie vartų. ku­ riuos giminės atsivesdavo pas mus manęs paguosti. Mūsų išsiskyrimo dramą prisimenu iki šiol ir juokiuosi. Net į šulinį gretimoje dykynėje nuleido žibintą. suminkštino 16 Rešatas Nuri Giuntekinas .. Hiuseinas bjaurybė. tylius ir lyg suakmenė­ jusius. Negaliu tvirtinti. aš kaip tik taip ir el­ giausi: šėlau. regis. Tačiau to „blogo bjaurybės“ Hiuseino datulių dėžutė. o aš. kad išsiskyrusi su Hiuseinu. atrodo. užgesusiais žvilgsniais. veidas pralinksmėdavo .“ ir spjaudydavau ant grindų. tokios apgailėtinos menkystos.

vis tiek sušveičiau visas datules vienu ypu. Nors kaip didžiausios nelaimės bijojau. Paskui kelis mėne­ sius kas rytą laisčiau juos iš savo kibirėlio. kad paėmę už rankos nuvesda­ vo į kambarį ir ten užrakindavo. kitą . Išėjo nuostabus vėrinys. panašus į tą. Pabudusi anksti rytą vos prašvitus. Kartais į mūsų namus atvažiuodavo daktaras. kokį nešioja žmo­ gėdros. Nežinau. aš iki pat vėlumos dūkdavau ir prasimanydavau visokiausių išdaigų. kad aš arba susižeidžiau ir kur nors tylomis mėginu sustabdyti kraują. didžiausia bausmė būdavo. kitą sykį nuvilkau prie kranto didžiulę skalbimo geldą ir atsisėdusi į ją išplaukiau į jūrą. Vieną sykį įšo­ kau į tuščią fajetoną. kad dėžu­ tė tuoj bus tuščia. Vieną dieną aš įsikardavau į medį ir ten iš skiedrų ir skudurų taisydavau paukščiams lizdus. Dalį jų suvėriau ant siūlo kartu su kitais spalvotais karoliais. kurį visi vaikai vadino „barzduotoju dėde“. Nes tai reikšdavo. Su jais žaidžiau keletą savaičių. kad apsaugotų juos nuo piktos akies. Mat tie mano pirštai nė dienos neišbūdavo be Čiauškutė 17 . kad iš­ augs datulių giraitė. kaip kituose namuose. laukiantį jo prie vartų ir botagu perliejau arklius. Jei mano balsas nutildavo. arba iš kur nors nudribusi stengiuosi neišsiduoti ir gniaužiu verksmą. o tas barzdotasis dėdė mano rankas vadino kankinių pirštais. bet pas mus buvo didžiulė nuodėmė pakelti ranką prieš našlaitį. tikėdamasi. visus namus apimdavo nerimas.užsiropštusi ant stogo mė­ tydavau į kaminą akmenukus norėdama pagąsdinti virėją. arba slapčia vėl darau kokią šunybę .džyrinu kėdžių kojas ar perdažau čiužinių apklotus. Likusius kauliukus sukaišiojau į žemę įvairiose sodo vietose. Laimė. Mano vargšė senelė jautėsi sutrikusi. Mes turėjome vieną keistą giminaitį. kurie pa­ prastai užkabinami buliams. ir aš pasikabinau jį sau ant kaklo. Ji niekaip negalėjo manęs suvaldyti. liko kauliukai.mano širdį. kol visiškai nusiplūkusi krisdavau į lovą. Jei labai jau prasikalsdavau.

kandžioda­ vau ausis. dar gerai nepailsėjusi. jis buvo labai protingas ir rimtas. kurios chna dažosi nagus. Bet netrukus pasigir­ do baisus vaitojimas. draskydavau nagais veidą.įdrėskimų ar mėlynių ir visada būdavo aptvarstyti bintais tarsi moterų. Kartais rytais. jis buvo daug vyresnis už mane. Puldavau savo numylėtinį kaip vilkiūkštis. veidas baltas. ar jis buvo labai lepus. Kartą. kad auka nežinodavo kur dėtis. Aš neleisdavau išsimiegoti ir savo vargšei senelei. Beje. Aš kėliau siaubą net už save vyresniems vaikams. Pirmiausia. nei grasinimai. vie­ na uolos atplaiša užkrito jam ant kojos. nepaisant viso mano atsargumo. Jo garbanoti plaukai buvo rusvi. aš ėmiau kartis dar aukščiau. ar tas akmuo buvo toks sunkus. Tarp jaunųjų giminaičių buvo tik vienas. supratęs. Su giminėmis niekada nesutariau. Antra. Pagaliau sodininkui buvo liepta mane iškelti iš medžio. švelnus. Nežinau. kai nuo jūros pakrantės vilkau pintinę. Kiamranas nemėgo žaisti su vaikais ir dažniausiai vaikščiodavo jūros pakrante susikišęs rankas į kiše­ nes arba skaitydavo medžio paunksnėje. Iš meilės man ji gerokai prisikentėjo. kad man rodėsi. Vis dėlto. skubiai nušoko žemėn. kad vis plonyn einančios šakos gali manęs nebeišlaikyti ir tada būtinai atsitiks nelaimė. Nei barimas. Išsigandusi vikriai įsliuogiau į medį. Aš nemokėjau my­ lėti paprasta žmogiška meile. kurio kažkodėl dro­ vėjausi ir jam matant pasijusdavau neryžtinga . tai lyg veidrodyje pamatyčiau savo atvaizdą. o jis. Bet kai tik tas vargšelis pabandė įlipti. o jo oda tokia švytinti. ir tai mane pribloškė.niekas negelbėjo. tai tas jam irgi neišeidavo į gera. 18 Rešatas Nuri Giuntekinas . jei įsidrąsinusi įsitverčiau jam į ausis ir iš arti pažvelgčiau į jo skruostus. nei maldavimai nulipti žemyn. sugebėjau užgauti ir Kiamraną. . O jeigu vieną iš tūkstančio staiga pa­ modavau. nesugebėjau rodyti savo švelnių jausmų.tai mano tetos Besimės sūnus Kiamranas. Tą dieną iki sutemų kaip paukštis pratūnojau medyje. purtydavau taip. ne visai teisinga vadinti jį vai­ ku.

kuris ilgai dardėjo per nesi­ baigiančias kalveles. bet vieną rytą paėmė mane už rankos. gal bijojo. tėvas atsidūrė keblioje padėtyje. ji keldavosi iš lovos. kai netekome senelės. Tačiau nereikia pamiršti. leisdama motinai grįžti ten. pabusti kankinamai viena­ tvės. Mus nuvedė į niūrų kambarį greta įėjimo. sielos skausmo ir liūdnų prisiminimų. pro prekyvietes. Žodžiu. senelė nedvejodama būtų pasirinkusi mane. kol pagaliau sustojo prie didelio mūrinio namo durų. kad ir gerai išsimiegojus. tampyti pas­ kui save devynerių metų dukterį. Nežinau. įlaipino į garlaiviuką. iš kur atėjo. kad nepatirčiau įnamės dalios. Juk negalėjo vienišas karininkas. jeigu tą akimirką jai prieš akis būtų pasirodžiusi amžiną atilsį mano mama ir paklaususi „Ką tu pasirenki . aš buvau įsitikinusi. kad nepaisant rūpesčių. Jo langus su aklinai uždarytomis langinėmis dengė tankios užuolaidos. Tėvas tuo metu atsi­ tiktinai buvo Stambule. ligotai senutei sunku keltis labai anksti nepailsė­ jus po vakarykščio nuovargio. mėtomas iš vienos vietos į kitą. Palikti mane vien tetų globai jis kažkodėl nenorėjo. Stambule galėjo pabūti tik savaitę. senelei buvau tikras laimės ir paguodos šaltinis.. Tai buvo seserų mokykla. Prie Galatos tilto mes sėdome į vežimaitį. * Man buvo devyneri. Žinoma. ir mudu nuplaukėmej Stambulą. Čiauškutė 19 .pažadinta mano siautėjimo. kurioje aš turėjau būti uždaryta de­ šimčiai metų.mane ar tą padūkėlę?“.. kurių pridarydavau visiems namiškiams. stverdavo mane už rankų ir purtydama. tarytum skųsdavosi mano mamai: „Už ką tu ant mano senos galvos užkorei tą padūkėlę?“ Bet aš nė kiek neabejojau. Šį kartą jį kėlė iš Tripolio į Albaniją. Senelei mirus. ką jis galvojo. jog dar sunkiau.

Kartą mokytoja. ji nukrito ant žemės ir sudužo. Kitaip visų mano pramanų būtų buvę neįmanoma pakęsti. šokdavau aukštyn per dvi pakopas. kad pirmąją mano dieną mokykloje taip pat pa­ ženklino viena nuodėmė. paliečiau ją pirštais. Arba. užšokdavau ant turėklų. O sudužusios vazos šeimininkė. Balto jos galvos apdangalo galai tarsi kažkokio keisto paukščio sparnai palietė mano plaukus. aš ėmiau slampinėti po kambarį ir viską apžiūrinėti. Mūsų sode augo senas nudžiūvęs medis. sesuo direk­ torė. žiūrėda­ ma į mano striksėjimą. Palaukusi kur nors kam­ putyje. sušuko: . Prisimenu. Per pamokas aš be perstojo plepėjau ir vaikščiojau po klasę. suglaudusi kojas. Pamačiusi piešiniais išmargintą vazą. Tėvas stuktelėjo kardu į grindis. visokiausių daiktų sudaužiau moky­ kloje! Namų išdykavimai tęsėsi ir čia. pašoko ir skubiai stvėrė mane už rankos. viskas buvo apsvarstyta ir sutarta iš anksto. ★ Kiek aš dar. aš įsliuogdavau į jį ir nekreipdama dėmesio į mokytojų perspėji­ mus šokinėdavau nuo šakos ant šakos.linksmai nusijuokė ir mosuodama rankomis mėgino jį nuraminti.žmogus? Juk čia tikras žvirbliukas čalykušū! Ir nuo tos dienos prilipo .Matyt. apžerg­ davau juos kaip arklį ir nučiuoždavau žemyn. buvo ne man. be tos vazos. Kol tėvas kalbėjosi su seserimi direktore. Lipti laiptais aukš­ tyn žemyn. Nutaikiusi progą. tarytum būtų pamiršę mano tikrąjį vardą. o ji pažiūrėjo man į vei­ dą ir paglostė skruostą.Argi tas vaikas . kaip kad visi. priešingai . nes į kambarį įėjusi moteris juodais drabužiais pasilenkė tiesiai prie manęs. kol nulips visos draugės. Tos seserys gal iš tikrųjų buvo kantrios kaip angelai arba aš joms labai patikau.visiems. 20 Rešatas Nuri Giuntekinas . tapau „Čalykušu“.

bet ir namie mane pradėjo vadinti pravarde. pagrasino man pirštu ir dingo koridoriaus prietemoje. o tikrasis vardas tapo oficialus ir buvo vartojamas la­ bai retai. nepaisyda­ ma aukštų direktorės pareigų. kad už lango stovi sesuo direktorė ir stebi mane. kurią slap­ čiomis buvau atsinešusi iš klasės. Sesuo direktorė buvo mokyklos galva. ko mes taip linksminamės. Vieną dieną sesuo direktorė užklupo mane valgykloje. Tada netyčia grįžtelėjau į langą. Ką manote aš padariau jos išsigandusi? Padėjau galvą ant suolo. Ką tu čia darai? Aš nemaniau. Kai tik kunigas atsigręžda­ vo į mano pusę. Net ir seniausios au­ klėtojos ją tiesiog dievino.Nežinau. kad dariau ką nors bloga. aš delnais prisidengdavau savo barzdelę. Feride. kaip puošnios suknelės. pa­ mėgdžiodama jį. kaip atsitiko. Ta pravardė man patiko ir atitiko mano būdą. Aš kroviau maisto likučius į popieriams skirtą pintinę. Tarytum suabe­ jojusi. Man pasirodė. kurios išvysdavo dienos šviesą tik per šventes. juokinau klasę. tarsi maldaudama „tylėk“. Toks mano elgesys. moteriškę smarkiai pralinksmino. Jeigu kas im­ davo raukytis dėl nesibaigiančių mano išdaigų. prispaudžiau prie lūpų pirštą ir pasiunčiau oro bučinį. Sykį rankdarbių žirklutėmis nusikirpau kuokštelį savo plaukų ir prisiklijavau prie smakro. atitraukdavau rankas ir. kuris atsidarydavo į koridorių. Čiauškutė 21 . lygir kviečiau ją tapti savo išdaigos bendrininke. aš abejingai gūž­ telėdavau pečiais ir sakydavau: „Ką aš galiu padaryti? O ko jūs tikėjotės iš Čalykušu?“ Kartais į mūsų mokyklą ateidavo akiniuotas kunigas su ožio barzdele. o kai jis nusisukdavo. kai aš. kad įėjusi į klasę ji negalės išlikti rimta.Eik šen. Todėl drąsiai pažvel­ giau jai į akis. direktorė nusišyp­ sojo. Griežtu balsu direktorė pašaukė mane: . dvasininkas neteko kantrybės ir ėmė bartis. Negalėdamas suprasti. kinkuodama galvą.

. Teisybė. . direktore...Kokius šunis? Kodėl gi šerti? .. Palik pintinę man. neišduokite manęs.Bet kaip tu drįsai? .labai gražus dalykas. Aš jiems sakau: „Pakentėkit. kad niekas manęs taip nemylėjo kaip ta moteris. žmonių kalbos nesupranta.Argi šerti šunis .. vos neparvertė manęs ant žemės. Suspau­ džiau pintinę tarp kojų. pradėjo glaustytis apie kojas. tvora ten visai žema.. argi būčiau galėjusi išeiti pro vartus? Juk vartininkas nebūtų ma­ nęs išleidęs. Kol nenueisim iki dykynės.“ Bet jie.. Vakar vakare šunys pasitiko mane čia pat už kampo... Jeigu aš būčiau šitaip pa­ sielgusi kurioje nors kitoje mokykloje. Griebdamasi už galvos.. Juk tikrai negerai.. Bet lau­ žyti taisykles . kaip jie džiaugiasi mane pamatę..tai jau daug blogiau... Direktorė įdėmiai žiūrėjo man į akis. kaip manote. Lai­ mė. kad pro šalį ėjo riestainių pardavėjas. tarsi būtų išgirdusi kokią siaubingą žinią. smarkaus būdo.nė nemirktelėjusi atsa­ kiau aš. jei šunys liks alkani. 22 Rešatas Nuri Giuntekinas .. Tuos likučius šunims nuneš vartininkas.. . Vos nesudraskė manęs į gabalus.Dykynės šunis. tada jie ir negalėjo pakeisti mano ne­ žaboto. Prašaujūsų.. Aš pasakiau jam: „Sesuo Tereza tave šaukia“.Perlipau per tvorą už skalbyklos. ir mūsų veidai atsidūrė visai greta. Tokie seserų auklėjimo metodai tada paveikdavo mane ne daugiau kaip vėjelis uolą.. Vis dėlto keistos tos mūsų seserys. sesuo direktore. Direktorė pritūpė.Globoti mažus gyvulėlius . mane tikrai būtų kur nors užrakinę arba sugalvoję kokią kitą bausmę. Man atrodo... direktorė šūktelėjo: .O kaip tu išėjai iš mokyklos? . ... kartą man pavyko jį apgauti.. nieko jums neduosiu.tai blogai? .Nesijaudinkite. Bet ir aš užsispyriau..... Kas čia dabar?... Ak.. .. O be to..ir nėriau pro vartus. jis mane ir išgelbėjo. išdykėliai.

aš rodydavau į aplink jį skraidančias muses ir sakydavau: „Gerbia­ moji sesuo. Čiauškutė 23 . kad laikui bėgant. judindamas žnyples ir uodegą. varčiausi nuo vieno šono ant kito. žadindami švelnumą ir užuojautą skriaudžiamiems. užsidengė veidą ranka ir tartum nualpo. priklijavau tą paveikslėlį jai ant nugaros. iškirpau jį žirklutė­ mis. Pavyzdžiui. sulaužė ją ir pritvojo musę prie katedros. kuris kabėjo ant sienos. Taip. ir aptaškydavau jos baltutėlę apykaklę. Paskui ji atsi­ šliejo prie sienos. ir suspiegusi nesavu balsu. stvėrė šalia gulinčią „T“ formos liniuotę. Tą naktį ilgai negalėjau užmigti. nerdavau į šalį.ir vargšelei taip įgėlusi. palikdami joje neišdildomų pėd­ sakų. iš tikrųjų buvau keista ir nesukalbama mergaitė. apsimesdama. aš būtinai krestelėdavau savo plunksnakotį. kaip siaubingas skorpio­ nas. turėjome seną ir be galo pamaldžią muzikos mo­ kytoją seserį Matildą. Puikiai perpratau kiekvienos auklėtojos silpnybes ir pagal jas pasirink­ davau vis kitokį kankinimo būdą. Vargšė auklėtoja dujinės lempos šviesoje staiga išvydo. seserų darbai ir elgesys pa­ lengva skverbėsi į mano sielą. mūsų brangiausiąją motiną angelai aplankė!“ . Kai ji su ašaromis akyse melsdavosi prieš Švenčiausiosios Mergelės paveikslą. Kita mūsų auklėtoja buvo labai priekabi ir baisi švaruolė. musė pradėjo judėti. o vakare per pamokų ruošą kažkokia dingstimi priėjau prie mokytojos ir numečiau ant katedros. šliaužia katedra tiesiai jos link. paskui pagavusi valgykloje didžiulę musę. Kažkokioje knygoje aptikau spalvotą skorpiono paveikslėlį. Dar kita baisiausiai bijojo vabzdžių. kad jis blogai rašo. Kol kalbinau seserį.Tačiau bijau. Kai tik ji eidavo pro šalį.

Šiaip ar taip, man buvo dvylika metų. Jau supratau, kas yra
gėda ir sąžinė. Dabar man buvo gėda dėl savo išdaigos. Supra­
tau, kad šis mano pokštas ne iš tų, kuriuos galima atleisti. Rytoj
mane būtinai iškvies, ir nežinia, kas bus paskui.
Užmigusi keletą kartų sapnavau seserį direktorę. Jos piktas
veidas vis artėjo prie manęs, išplėtusi akis, ji kažką rėkė.
Rytojaus dieną per pirmąją pamoką nieko neįvyko. Baigian­
tis antrajai į klasę įėjo viena sesuo ir kažką pašnibždėjusi moky­
tojai mostelėjo man, kad eičiau paskui ją. Siaubas!
Įtraukusi į pečius galvą, prikandusi liežuvį, sliūkinau per kla­
sę durų link. Mergaitės kikeno, o mokytoja, trinksėdama į kate­
drą liniuote, ragino jas nusiraminti ir surimtėti.
Po valandėlės jau stovėjau sesers direktorės kabinete. Bet
keistas dalykas! Jos veidas nė trupučio nebuvo panašus į tą, kurį
mačiau sapne. Jis buvo visiškai kitoks, tiek kitoks, kad akimirką
net pasirodė, kad ne aš, o ji vakar iškrėtė tą pokštą.
Sesers direktorės veidas buvo liūdnas, lūpos virpėjo. Ji paė­
mė mane už rankos, tarsi norėdama apkabinti, prisitraukė prie
savęs, paskui paleido ir prabilo:
- Feride, vaikeli... Turiu tau kai ką pasakyti... Liūdna žinia...
Tavo tėvelis truputį serga... Aš sakau „truputį“, bet iš tikrųjų jis
labai smarkiai serga...
Sesuo direktorė glamžė rankoje kažkokį laišką, aiškiai ne­
drįsdama pasakyti visko iki galo.
Sesuo, atvedusi mane pas direktorę, užsidengė skepetaite
veidą ir išbėgo iš kabineto.
Tada aš viską supratau. Norėjau kažką pasakyti, bet ir man,
kaip seseriai direktorei, užėmė kvapą. Pasukusi galvą, pažiū­
rėjau pro atvirą langą į medžius. Saulės apšviestose viršūnėse
sklandė kregždės.
Paveikta jų energijos, pajutau kažkokį ypatingą žvitrumą ir aš.
- Aš supratau, sesuo direktore, nesijaudinkite... Ką padarysi,
visi mes mirsime...
24

Rešatas Nuri Giuntekinas

Direktorė priglaudė mano galvą prie krūtinės ir ilgai ne­
paleido.
Netrukus į mokyklą atvyko mano tetos, nors ir nebuvo lanky­
mo diena. Jos prašė išleisti mane kelioms dienoms namo. Bet aš
griežtai atsisakiau, teisindamasi artėjančiais egzaminais. Tačiau
tie patys egzaminai nesukliudė man tą dieną šėlti labiau negu
paprastai. Tiek prisidūkau, kad vakarop net pakilo temperatūra.
Negalėdama praryti nė kąsnelio, padėjusi galvą ant sukryžiuotų
rankų, kaip dažniausiai daro tinginiai, užmigau čia pat valgyklo­
je. O rytą pabudusi vėl buvau Čalykušu - tokia pat, kaip visada.
*
Vasaros atostogas praleidau tetos Besimės namuose Kozjatage.
Tenykščiai vaikai man nepatiko. Tetos Besimės duktė Nedžmijė
nenulipdavo motinai nuo kelių, buvo tyli liguista mergaitė, kaip
du vandens lašai panaši j savo vyresnįjį brolį Kiamraną. Laimei,
mūsų kaimynystėje gyveno daug imigrantų. Susikviesdavau jų
vaikus pas mus į sodą, vadovaudavau jiems ir dūkdavau su jais
iki pat vakaro.
Tačiau mano vargšai draugai namiškiams nepatiko, ir vieną
gražią dieną sodininkas juos išvarė. Ačiū Dievui, jie buvo maži
ir nuoširdūs, dėl to nesupyko, ir patys ateidavo manęs išsivesti iš
namų. Mes kiauras dienas lakstydavome po laukus, įsibrovę pro
plyšius į sodus, vogdavome vaisius.
Kai vakarop sugrįždavau namo, mano veidas degte degda­
vo, apdraskytomis rankomis stengdavausi prisidengti suplėšytą
suknelę, o teta Besime, mane pamačiusi, imdavo rautis nuo gal­
vos plaukus ir liepdavo imti pavyzdį iš savo dukrelės Nedžmijės, kuri, purtydama rudų plaukų kupetą ir nuolat žiovaudama
savo rausva burnyte, buvo panaši į kvailą ir tingią Vano apylin­
kės katę. Kitas sektinas pavyzdys buvo Kiamranas - anot tetos,
mandagus, protingas, apsiskaitęs, švelnus ir kupinas nežinia dar
kokių dorybių.
Čiauškutė

25

Na, ką Nedžmijė... Ji - nieko neveikiantis, motinos skreite
užaugęs, minkštas, švelnus, šalčio bijantis padarėlis. Negaliu ne­
sutikti, kad mergaitės tokios ir turi būti.
Bet tas dvidešimtmetis Kiamranas siauromis tarsi mėnulio
pjautuvas lūpomis ir plonyčiais virš jų vos prasikalusiais ūsiu­
kais - kas jis? Jo nedidelės mergiškos pėdos apautos šilkinėmis
kojinėmis ir zomšiniais bateliais, glebus liemuo einant linguoja
kaip liauna šakelė, ilgas baltas kaklas gelsvo šilko marškinių apy­
kaklėje atrodo kaip mergaitės. Jis visai nepanašus į vyrą, ir viskas
jame erzino mane iki pat širdies gelmių.
Kai tik namiškiai vyrai kartu su kaimynais vienas per kitą im­
davo kelti j aukštybes jo dorybes, man tiesiog kraujas užvirdavo.
Kiek kartų, bėgdama pro šalį, tyčia suklupdavau, kad tik užkliudyčiau jį, kiek kartų plėšiau jo knygas, sugalvodavau aibes
kitų dingsčių su juo susikivirčyti! „Nagi Alacho verge, būk nors
truputį miklesnis, mergiote, rėžk man kokią bjaurastį, kad ga­
lėčiau kaip katė ant tavęs šokti, pargriauti ir išvolioti dulkėse,
nurauti plaukus ir iškabinti nagais tavo žalias gyvatės akis!“ - ne
sykį maldaudavau širdy.
Prisimenu, kaip aš virpėjau iš džiaugsmo ir neapykantos,
kai akmeniu užgavau jam koją. Bet jis, manydamas, kad jau
yra suaugęs rimtas vyras, žiūrėdavo į mane savo klastingomis
akimis iš aukšto ir šaipydavosi: „Feride, kiek laiko dar būsi to­
kia vėjavaikė?“
- O kada tu pats pagaliau liausies maivęsis ir vartęs akis kaip
mergina senaisiais laikais per piršlybas?
Žinoma, aš tų žodžių kaip gyva nebūčiau ištarusi, nors labai
knietėjo... Vis dėlto man tebuvo trylika, keturiolika... Tokio am­
žiaus mergaitė nelįs jokiam jaunikaičiui į akis, jeigu jos šiurkš­
tumas nuolat atsitrenkia į nepramušamą mandagumo sieną.
Tarsi bijodama, kad iš burnos netyčia neišsprūstų kokie netikę
žodžiai, prispausdavau lūpas delnais ir dumdavau kur nors gilyn
į sodą, kad galėčiau netrukdoma išsiplūsti į valias.
26

Rešatas Nuri Giuntekinas

Vieną lietingą popietę apatiniame mūsų namo aukšte Kiamranas drauge su ten susirinkusiomis mūsų giminaitėmis šnekėjo
apie madas. Moterys ketino siūdintis naujų apdarų žiemai ir no­
rėjo sužinoti Kiamrano nuomonę apie jų spalvas.
Aš kiurksojau kampe ir labai susikaupusi, prikandusi liežu­
vio galiuką ir įtempusi akis siuvau suplėšytą palaidinukės ranko­
vę. Nesusitvardžiusi staiga garsiai nusikvatojau:
- Ko juokiesi? - paklausė mano pusbrolis.
- Nieko, - atsakiau. - Šiaip, viena mintis šovė į galvą...
- Kokia?
- Nesakysiu...
- Ko čia maivais... Juk tavo burnoj žodžiai ilgai nepabūna...
Vis vien išplepėsi...
- Tuomet nepyk... Kai tu kalbėjais su poniomis apie suknias,
aš pagalvojau, kad Alachas tave neteisingai sutvėrė... Tu esi tikra
mergaitė... Ir ne tokio amžiaus kaip dabar... Tau turėtų būti gal
kokie trylika, na - keturiolika...
- Gerai, o toliau?..
- Aš čia siuvu vieną mažmožį ir tai iki kraujo susibadžiau
visus pirštus, vadinasi, esu vyras ir ne jaunesnis kaip kokių dvi­
dešimties ar dvidešimt dvejų metų...
- Na ir kas toliau?..
- Toliau, Alachui paliepus, Pranašui pritarus, aš vesčiau tave.
Štai ir viskas.
Kambaryje sugriaudėjo juokas. Pakėliau akis ir pamačiau,
kad visų akys įsmeigtos į mane.
Viena viešnia labai nemandagiai pajuokavo:
- Bet, Feride, tai ir dabar įmanoma, - pasakė ji.
Nustebusi išverčiau akis.
- Kaipgi?
- Ko čia nesuprasti? Ištekėsi už Kiamrano... Jis rūpinsis
tavo suknelėmis, užadys visas skyles... O tu tvarkysi reikalus
už namų sienų...
Čiauikutė

27

Supykusi pašokau iš vietos. Labiausiai siutau ant savęs. Pati įsi­
vėliau į tuos nemalonius saloninius plepalus. Neturiu jiems jokios
patirties, o čia dar tas siuvinys, į kurį turiu sutelkti dėmesį.
Tačiau prisiminiau priežodį „Kas kaltas, tas stiprus“ ir puo­
liau į ataką:
- Žinoma, įmanoma, bet, manau, Kiamranui bus sunku.
Nes, neduok Dieve, jei namie susibartume, kas liks iš mano
pusbrolio? Turbūt prisimenate, kaip ant jo opių kojyčių užkrito
akmuo?..
Vėl pasigirdo juokas, o aš labai rimta mina atsikėliau eiti į
savo kambarį. Bet tarpduryje vėl atsigręžiau.
- Aš pasielgiau netinkamai, atleiskite. Keturiolikmetei mer­
gaitei nederėjo taip kalbėti, dar kartą atsiprašau...
Kaukšėdama kulnais į medines laiptų pakopas, įlėkiau į savo
kambarį ir kaip akmuo kritau ant lovos. Apačioje dar vis juokėsi.
Kas žino, gal iš manęs? Bet aš dar jiems parodysiu!
Tos vedybos su Kiamranu, pagalvojau, gal būtų ir visai gerai.
Mes juk brendome, ir kasdien pasitaikydavo vis mažiau progų
su juo susikibti. Ir panašu, kad, be vedybų, nebeliko kito būdo
susiremti su juo, išgiežti jam visą savo neapykantą.
*
Po vasaros atostogų mūsų mokykla kunkuliavo kaip katilas ir
aprimdavo tik po trijų mėnesių, prieš pat egzaminus.
Mat pavasarį per Velykas mano trylikos keturiolikos metų
draugės katalikės priėmė pirmąją Komuniją. Apsivilkusios il­
gomis šilkinėmis suknelėmis, tarsi nuotakos apsigaubusios len­
gvais šydais, jos ėjo į bažnyčią susižadėti su Pranašu Jėzumi.
Žvakių šviesa bažnyčioje, vargonų garsai, pavasario gėlių
kvapas, sumišęs su smilkalų ir alijošiaus aromatu - viskas teikė
toms apeigoms neapsakomo grožio. Ir kaip gaila, kad tuoj pat po
tų apeigų, prasidėjus atostogoms, padūkėlės mergaitės kaipmat
28

Rešatas Nuri Giuntekinas

sulaužydavo savo sužadėtiniui, vaškinio veido žydraakiui Jėzui,
duotus įžadus, apgaudinėdamos jį su pirmu pasitaikiusiu, o kar­
tais ir su keliais vaikinais.
Grįždamos po atostogų į mokyklą, draugės atsiveždavo savo
lagaminuose stropiai slepiamų laiškelių, nuotraukų, prisimini­
mais tapusių sudžiovintų gėlyčių ir dar nežinia ko.
Aš žinojau, apie ką jos šnibždasi vaikštinėdamos po sodą su­
sikibusios po dvi arba po tris. Man nereikėjo spėlioti, kad po
spalvotais ir paauksuotais Jėzaus ir angeliukų paveikslėliais, ku­
riuos dovanodavo pačioms drausmingiausioms ir pamaldžiau­
sioms mergaitėms, dažniausiai būdavo paslėptos jaunikaičių
nuotraukos. Ne kartą mačiau, kaip įsitaisiusios kur nors sodo
kamputyje jos viena kitai į ausį, kad net aplink skraidančios mu­
selės neišgirstų, kuždėjo savo paslaptis.
Tomis rudens dienomis mergaitės vaikščiodavo taip susiglau­
dusios, kad nė vandens čiurkšlė pro tarpą nebūtų pratekėjusi.
Aš, vargšelė, ir klasėje, ir sode vis likdavau viena. Kai tik pa­
sirodydavau, pasišnibždėjimai kaipmat liaudavosi. Jos vengdavo
manęs labiau nei seserų. Paklausite, kodėl? O gi todėl, kad buvau
plepė, arba, kaip sakydavo mano barzdotasis dėdė, mano burna
bėrė žodžius kaip žirnius. Pavyzdžiui, jei pastebėdavau, kad kuri
nors mokinė pro tvoros skylę paslapčia iškišo kokiam berniukui
gėlytę, šią žinią tuoj pat visiems apskelbdavau kaip koks šauklys.
Mat jų elgesys man atrodė tiesiog nepakenčiamas.
Niekada nepamiršiu, kaip vieną žiemos vakarą mes ruošėme
klasėje pamokas. Labai stropi mergaitė, vardu Mišelė, apsiėmusi
vienai bukagalvei papasakoti Romos istoriją, seseriai leidus, įsi­
taisė paskutiniame suole. Klasėje buvo labai tylu, ir staiga pasi­
girdo gailus kūkčiojimas. Sesuo pakėlė galvą.
- Kas yra, Mišele? Ar čia tu verki? - paklausė ji.
Mišelė užsidengė rankomis ašarotą veidą. Už ją atsakiau aš:
- Mišelė susijaudino dėl kartaginiečių pralaimėjimo, užtat
ir verkia.
Čiauškutė

29

Klasė prapliupo kvatotis.
Žodžiu, mergaitės buvo teisios, neimdamos manęs draugėn.
Bet būti visą laiką atskirtai, jausti, kad tave vis dar laiko pašėlu­
siu vaiku, nors tu jauties suaugusi mergina, tikrai nėra malonu.
Man ėjo penkiolikti metai. Tokio amžiaus mūsų motinos jau
buvo nuotakos, o senelės bėgdavo prie Ejupo* Troškimų šulinio
pasiguosti: „O Alache, mes užsitupėjome namie...“
Buvau nedidelio ūgio. Nors ir atrodžiau vaikiškai, kūnas jau
buvo susiformavęs, o veiduose spindėjo, žaižaravo visos gyvy­
bės spalvos.
Mūsų barzdotasis dėdė, pastvėręs mane už rankos, vesdavosi
prie lango ir įsistatęs į akį monoklį, prisikišęs įdėmiai žiūrėdavo
į mane ir sakydavo: „Ak, mergyte, kokia oda, kokios spalvos!
Tikras paveikslėlis! Nei pasens, nei išbluks!“
Bet ar tokia turi būti mergina? Liemuo kaip kaladė, o veidas
lyg teptuku nutepliotas... Žiūrėdama į save veidrodyje, jausda­
vausi tarsi spoksanti į lėlę vitrinoje ir šaipydamasi iš savęs rody­
davau liežuvį, žvairakiuodavau...
*
Labiausiai man patikdavo Velykų atostogos. Kai parvažiuodavau
toms dviem savaitėms į Kozjatagą, trešnės jau būdavo prisirpusios
ir tirštai aplipusios visus medžius palei pagrindinę sodo alėją.
Trešnes aš labai mėgau. Ištisas penkiolika dienų kaip žvirblis
misdavau beveik vien jomis ir negrįždavau į mokyklą tol, kol ne­
nuskabydavau paskutinių uogų, užsilikusių pačiose viršūnėse.
Vieną popietę aš kaip paprastai tupėjau trešnės viršūnėje ir
smaginausi sprigtu numušdama kauliukus kuo toliau.
Nutiko taip, kad vienas kauliukas pataikė tiesiai į nosies ga­
liuką pro šalį einančiam pagyvenusiam kaimynui.
* Ejupas - Mahometo bendražygio mečetė Stambule.

30

Rešatas Nuri Giuntekinas

Senukas niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko. Vargšelis nu­
stebęs apsidairė, bet pakelti akių j viršų nesusiprato.
Jeigu nebūčiau prasižiojusi, patyliukais sau tūnojusi, jis, pa­
manęs, kad kauliukas iškrito kokiam atsitiktinai praskrendan­
čiam paukščiui, gal būtų nuėjęs savo keliais. Bet aš, nors labai
buvau išsigandusi ir sutrikusi, neištvėriau nenusikvatojusi.
Senukas pažvelgė aukštyn ir pamatęs, kad medyje apžergusi
šaką tartum ant žirgo sėdi jau visa pusmergė ir akiplėšiškai kva­
tojasi, nejuokais supyko. Jo antakiai sukrutėjo.
- Bravo, panele, bravo, - pasakė jis. - Nepritinka, oi nepri­
tinka tokiai dičkei, jau beveik suaugusiai panelei, kaip tu...
Tą akimirką buvau gatava skradžiai į žemę prasmegti. Parau­
dau kaip ugnis. Nepaisydama, kad galiu nukristi, aš sukryžiavau
rankas ant savo uniforminės palaidinukės ir žemai nulenkusi
galvą tariau:
- Atleiskite, pone, dovanokite... Tikrai netyčia... Vis tas mano
išsiblaškymas...
Tai buvo pasigailėjimo maldaujantis gestas, kurio buvau
išmokusi iš seserų ir pamaldžių mergaičių, kai jos melsdavosi
prieš Jėzaus ir Mergelės Marijos paveikslus. Jo poveikis buvo
daug kartų patikrintas. Jeigu jis suminkštindavo Šventąją moti­
ną ir jos sūnų, tai turėjo sugraudinti ir šį senuką.
Šis lūkestis pasiteisino. Mano melaginga atgaila ir virpantis
balsas apgavo kaimyną, jis atlyžo ir nusprendė pasakyti man ką
nors malonaus:
- O ar jums neatrodo, kad toks išsiblaškymas netinka tikrai
panelei?
Aš puikiai supratau, kur jis suka, bet išputusi iš nuostabos
akis, paklausiau:
- O kodėl, pone?
Prisidengęs delnu nuo saulės akis, kaimynas įdėmiai pasižiū­
rėjo į mane ir nusijuokė:
- Na, sakykim, pradėsiu abejoti, ar imčiau jus savo sūnui į
žmonas?
Čiauškutė

31

. Ir aš kaip voverė pradėjau striksėti žemyn. ...Bet ar aš savęs nematau? Ar tokia turi būti mergaitė? Ji turi būti aukšta. 32 Rešatas Nuri Giuntekinas . ar ne? . Ak....Argi čia vardas? . O kaip esu girdėjusi.Feride chanym*. . taip mane praminė mokykloje..O dabar leiskite pavaišinti jus trešnėmis.. bet man patiko plepėti su tuo pagarbiu ma­ loniu žmogumi.Nuo šito.ponia. Paskui . mėlynakė. kad man atleidžiate.Jūs galite sakyti ką norite.. Tikras mano vardas Feridė. nedailus toks. būtinai.. Tas senukas. neturtingų merginų imti neskuba.Ak.Iš kur jūs žinote? .. ... šviesiaplaukė... . kaip jūs.. .. ......aš negraži.Čalykušu.toliau variau savo. Esu neturtinga..jūs manęs neimtumėt net tada.. aš esu apdrausta. kad tai dar didesnė bėda negu neturtas. Kad ir ką sakytum. mano vargšas vaikeli. jūsų vardas toks pat gražus. savo sūnui. dukra mano? ... gal žaliom akim.. kad įvertintum savo ypatingą grožį..Tuomet ir tą jaunąją porelę mes galėsime apmėtyti trešnių kauliukais.Žinoma. . kad man pasisektų rasti tokią. .. Tai įrodymas. kadaise buvo pramuštgalvis. kaip ir jūs pati... Nežinau kodėl.. tu dar per jauna. Ir man atrodo.Atsiprašau. ..nusijuokiau ir aš. Aš tuoj..... Turiu ir kitų trūkumų.. Jis kažkaip keistai pažiūrėjo į mane ir pasikeitusiu balsu pasakė: . na.. Galite neabejoti.Nes aš ne tik karstausi po medžius ir spjaudau kauliukus.. Senukas užsiden­ gė rankomis veidą. jei aš būčiau protinga. Mano žodžiai smarkiai pralinksmino tą pagyvenusį poną. dama (pagarbus kreipinys į moterį).Argi jūs negraži. Kas gi mums neleis. * Chanym . . Kuo tu vardu? . Apvalus kaip aš.. Jūs būtinai turite jų paimti. matyt. pone.

trys.“ Jos.. ir draugės lai­ ko mane vaiku... Gaudykit. nieko. Čalykušu? . Po kelių dienų grįžtu į pen­ sioną... aš joms pasakysiu: „Flirtavau per tvorą su vienu aukštu šviesiaplaukiu Čiauškutė 33 ... Ji tikrai švari.. pasišaipo. žinoma. .... štai.Viešpatie...Greičiau papasakok!“ O aš joms atsakysiu: „Ne... Per atostogas mer­ gaitės flirtuoja su vaikinais.Labai ačiū.pasakė jis.aikčiojo jis.. Į ją dar nesišnypščiau..kaip grąžinti jums nosinaitę? ... Tada aš pasakysiu: „Gerai.. . Pavyzdžiui. šakos braška. ... . Vienas. pasakiau: . .... Tik į ką jums įpilti uogų? Sugal­ vojau... viskas.. Nukrisite. tai jis tik dar labiau mane pagražins.. vaikščiosiu nuleidusi galvą. nepatikės. Atvirai jos man to nesako. .. kas man gali atsitikti. Grįžusi į mokyklą.. . užsisvajojusi ir tarytum saugočiau kažkokią svarbią paslaptį... pone.. Mūsų mokykloje yra toks paprotys.. nukrisite. kad nenukristų ant žemės.. Man dar niekada taip nepasitaikė.... žinau. dukra mano.. Šį kartą aš irgi kai ką sugalvojau. bet už akių.Nesukit sau dėl to galvos...Kaip čia dabar? . O jeigu šį sykį įsitaisyčiau randą ant smilkinio ir mes iš tikrųjų susigiminiuotu­ me. ims mane kamantinėti.. . o sugrįžusios viena kitai pasakojasi savo paslaptis. . kad niekam nė žodžiu neprasitarsit..Dėl nosinės būkit ramus..Tik dabar kitas rū­ pestis .Jau viskas...ir sukursiu kokią nors prasimanytą istoriją.. Senasis kaimynas neįtikėtinai vikriai sugavo ryšulėlį..paklaus mergaitės. dukra mano... Dovanoju.Ak.“ . Feride.. Paskui aš būsiu kaltas. Išsitraukusi iš prijuostės kišenės nosinę supyliau į ją trešnes ir surišau į mazgelį.Ir ką tu prasimanysi? .Nesijaudinkite.Pažintis su jumis man labai pravers. .. Nekreipdama dėmesio į jo perspėjimus.O kodėl ne? Ir net labai gerai. „Kas tau atsitiko. Tik prisiekit. liūdnai šypsosiuos. pone... du. Nukristi man nenaujiena.

aš nesakysiu. Aš šaltai atremdavau visas jos pastangas susidraugauti. Namuose buvo daugybė svečių. turiu pripažinti. Kad daviau jums į nosinę surištų trešnių. Labiausiai man nepatikdavo jos per­ dėtas koketavimas.„Jis sakė.. ir jos juodieji apdarai būtų atsidūrę šiukšlyne. kad jūs žilas. Dėl to ji visada būdavo apsirengusi juo­ dai. gedulas seniai būtų pasibaigęs.. Bet vos tik tarp jų atsirasdavo koks nors vyras. juk rožių nosinaitėse niekas ne­ dovanoja... kurį. kad aš graži“... ir mūsų santykiai buvo nekokie. Nerimanos vyras. išskyrus jas pačias. kad nemeluoju. Be to. buvo miręs prieš metus. Tiesiog pasakysiu.. Dar prieš valandėlę mes vienas prieš kitą galandome peilius. ji labai mylėjusi. Jos būtinai paklaus: „O apie ką judu kalbėjotės?“ . Bet ne. moterų draugijoje ji būdavo šiek tiek ramesnė. Nerimana lyg kokiai katei ar šuniui stengėsi prisimeilinti ir man.atsakysiu joms ir prisieksiu.. o dabar linksmai juokavome ir atsisveikindami vienas kitam net ranka pamojavome... Pasa­ kysiu. Teisybė. . Bet man kažkodėl atrodė. jaunas ti­ kriausiai buvote šviesiaplaukis. Tarp jų buvo viena dvidešimt penkerių metų našlė Nerimana. Aš gerai pažįstu savo drauges. .. Ir tetulės. kaip visi kalbėjo. Buvo rugpjūtis. jei juodi drabužiai nebūtų taip tikę jai prie balto veido. kurioms niekas pasaulyje nepatikdavo. kad atminimui padovanojau jums nosinaitę.“ Žinoma.. Švietė mėnesiena.. Bet mano širdis prie jos nelinko. kuri retkarčiais pagerbdavo mus savo apsilankymu. 34 Resatas Nuri Giuntekinas ... jos veidas... nesakysiu. ir kvailos kambarinės.vyriškiu. kad daviau rožę. ir tiek. Nors mano požiūris į ją nesikeitė. kad Neri­ mana buvo klastingai graži...visi ja žavėjosi. ir tai visada būdavo didelis įvykis. * Tų metų vasarą dėl savo įpročio karstytis po medžius pakliuvau į dar vieną bėdą. ko gero..

. tenkinsiantis jos užgaidas ir suteiksian­ tis prabangą. kris tau kas nors į akį. bet ar tai galėjo praslysti pro mano akis? Ir žaisdama su vaikais. Mano pusbrolis buvo jau beveik įkliuvęs į jos spąstus.. ėmiau suprasti. Aš.. ir šokinėdama per virvutę ar atsigulu­ si ant grindų ir burdama kortomis.. Argi aš galiu leisti. kodėl ta Nerimana taip pamėgo pas mus lankytis. ji imdavo vaidinti kankinę ir dejuoti „Ak. ką nori.viskas kaipmat pasikeisdavo. bet čia iš pykčio.. jie tučtuojau nu­ tildavo arba pakeisdavo pokalbio temą.. „Tegul daro. kad nežinia iš kur at­ siradusi moteris kėsintųsi į jo dorą? Čiauškutė 35 . bus nusprendusi prasiblaškyti ir pasilinksminti su mano pusbroliu. kad ir priešas. „Palauk. kodėl? Koks čia kodėl? Laimingoji našlelė... Kalbėdamasis su Nerimana. rodos.sakysite jūs.iš pasalų. Net mano mokslo draugės vyrus viliodavo kur kas išradingiau . jis visada kažką nutylėdavo. kodėl?. . Jos tik apkalbinėdavo pažįstamus. Tikriausiai jai krito į akį mano vėpla pusbro­ lis.aš niekada nenuleisdavau nuo jų akių. O kai užėjus kalbai apie jos velionį vyrą. bet vis tiek pusbrolis. nejaugi mano furijos tetulės atiduotų savo lepūnėlį į vanago nagus? Tuomet kodėl. Silpnutės Nedžmijės neverta laikyti jai lygia pora. kas man? Kiamranas.sakydavau aš pati sau. . Jeiguji tam ir ryžtųsi.balsas. Aš pavadinau Kiamraną vėpla. mano gyvenimas jau pasibaigęs!“. Mūsų namuose Nerimanos vienmečių nebuvo. Iš tikrųjų jis iš prigimties buvo klastūnas. o kitokių kalbų ir nebūdavo. tau kas?“ . lie­ žuvaudavo.tai būtų tikra niekšybė. Prie trisdešimties artėjančios moteriškės sumanymas ištekėti už dvidešimtmečio vaikėzo . Kai aš kartais lyg niekur nieko praeidavau pro šalį. žvilgsnis. matyt. tikras gyvatė.. mane apimdavo baisus siutas. juokas. kol pasitaikys koks tinkamas jaunikis. Ar norėjo ištekėti? Nemanau.. Tikrai. Žilagalvės tetulės buvo pernelyg rimtos moterys. tada pa­ matysim!“ .. Tuomet kodėl.

kad šaka nesubraškėtų.. eikšekit. nebuvo reikalinga. Pralįsti pro angą tvoroje jiems neužteko drąsos. Tą vakarą irgi į jį įsikūriau ir palypėjusi aukščiau įsitaisiau ant šakos. kuriame aš tupėjau. Padarysiu viską.. ėjo kelis žingsnius atsilikęs. pastačiau ausis. Nors vargšelis nebemezgė vaisių. kažin ar būtų išgirdę. mano brangieji. Kaip tyčia.Apie ką aš čia pasakojau?. Be reikalo! Jie buvo taip užsiėmę vienas kitu. Tučtuojau išplėčiau akis. kad net jei būčiau pradėju­ si mušti būgną.. mėnesiena. Aš ėjau iš proto.. drąsiai vaikščiodavau jomis lyg koridoriais. buvo šviesi rugpjūčio naktis. Nerimana žingsniavo pirma.. kuri. didžiulės lempos. bijojau net krustelėti. Jus man tiesiog pats Alachas bus atsiuntęs. paskui prislopintas juokas. man patiko jo didingas stotas. Drauge su kitais svečiais jiedu kalbėjosi verandoje. Pačiame sodo gale. Ateikit.. ką pamačiau? Pusbrolis ir laimingoji viliokė našlelė ėjo tiesiai į mane.. augo senas platanas. lyg koks vergas ara­ bas. kad ant kabliuko tuoj užkibs laimikis. ir aš karstydavausi po jo plačias šakas. ką mano pusbrolis sako 36 Rešatas Nuri Giuntekinas . apkėtęs savo šakomis jau ir kaimynų te­ ritoriją. pamatęs. Po valandėlės mano ausis pasiekė vos girdimi garsai . Nuogąstaudama.iš pra­ džių lengvas žingsnių šnaresys. todėl išėjau iš verandos ir pasislėpiau tarp medžių sodo gilumoje. apšviesti ir gar­ siai juokėsi. ir jie atsisėdo po platanu. Netrukus pasimatysim. Taip. Kaip manote.. Pusbrolis. kad šios nuostabios mėnesienos nakties per amžių amžius nepamiršite. Aš susikaupiau kaip žvejys. Niekaip negalėjau išgirsti. mano avinėliai.. tą akimirką pradėjo čirpti rugpjūčio svirplys. beje. o kartais įsi­ taisydavau kaip ant suoliuko ir tūnodavau lapų paunksnėje. arčiau. Melodingas ir lyg iš gaidų sustyguotas Nerimanos juokas mane erzino.

... Tarpais išgirs­ davau ir vieną kitą Nerimanos žodį: „Prašau jūsų. ar ten nieko nėra. kaip susi­ liejo jų plaukai. baltutėmis mer­ giškomis rankomis jis su nematyta jėga stvėrė ją iš pradžių už pečių. šito nepadarė. apsikabino. Dar prieš valandėlę ketinau iškrėsti jiems pokštą. paskui už riešų.“ Staiga balsai nutilo. dabar kliūdama už medžių. Nors užsiėmiau burną delnais. ko tu bijai?. kaip Kiamranas. klupdama galvotrūkčiais nėrė šalin. kokia gėda! Visą mano kūną krėtė dre­ bulys. tučtuojau virto garsiu kvato­ jimu.pagalvo­ jau. pakilti virš tų šakų.. išskėtęs rankas. kad būtumėt matę. kaip jis paveikė porą apačioje. Kalbėk garsiau!“ Vargais negalais išgirdau tik kelis žodžius: „Nerimana. o dabar tirtėjau. Ak. bijojau. Pro platano lapus prasiskverbusioje mėnulio šviesoje pamačiau. iššokusi iš medžio ir amžiams su juo susitaikiusi. mie­ loji. Čia juk nieko nėra. Staiga pamačiau. angele mano. „Pagaliau susiprotėjo ir skels tai bjauriai moteriškei antausį!“ . pasistiebė ant pirštų galiukų. prašau jūsų. Savo gležnomis. Paskui ji atsigręžė į Kiamraną. regis. Kiamranai. Nerimana iš lėto priėjo prie tvoros ir tar­ si norėdama įsitikinti. Baisiausiai bijojau nu­ kristi. kokia gėda. kaip išsigando tie begėdžiai! Laimingoji našlelė.. Bet pama­ čius. Jeigu Kiamranas būtų taip padaręs. ištirpti mėnesienoje ir daugiau nebematyti šio pasaulio žmonių. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. beveik neliesdama kojomis žemės... Bet jis. kuris. vis dėlto iš gerklės man iš­ sprūdo kažkoks garsas.. kad tik manęs nepastebėtų..“ Aš pradėjau virpėti. nevidonas. kad jie neišgirstų lapų šnarėjimo....laimingajai našlelei. ką to­ liau daryti. Čiauškutė 37 . Tikriausiai tai buvo šūksnis. Kaip aš norėjau tą akimir­ ką pavirsti paukščiu. Viešpatie.. žengė artyn prie jos. nežinojo. Norėjau net šūktelti: „Niekše. aš turbūt būčiau pra­ virkusį. Jie susirėmė.

gal nuliptum žemyn? Aš lioviausi juoktis ir rimtu balsu paklausiau: . lepusis pusbrolis žada lipti į medį! Tiesiog leipau iš juoko! Bet tą vakarą jame iš tikrųjų pabudo žvėris. Mintis... Pagaliau įveikęs gėdą.Šiaip. Kad mane skradžiai! Jei kelyje pasitaikydavo menkiausia ba­ lutė. aš vis dar kvatojausi. į ką galėtų vėl įsitverti.Šito jau per daug. Atsistojęs ant ša­ kos. Jis kaip vargšė lapė iš pasakėčios „Lapė ir varna“ ėmė tupinėti aplink medį.. Įsitvėręs į apati­ nę šaką. žūtbūtinai susigrūmusiais tarp žalių šakų. susimąstė ir atslinko atgal prie medžio. Jei tu nenori nulipti.. kad staiga šį vakarą medžio viršūnėje mes su juo ga­ lime atsidurti akis į akį.Mano pusbrolis buvo belekiąs jai iš paskos. pažiūrėsim. kad taip elgtis nedera.O kuriam galui? ... ką man dabar daryti. mat baisiai bijodavo išsipurvinti batus. Koks siaubas! Jeigu būčiau iš arti pamačiusi jo žalias gyvatės akis. Norėčiau pasikalbėti su tavimi. kad mano švaruolis. Nežinodama.Stop.Aš neturiu apie ką su jumis šnekėtis.Feride. tada aš užlipsiu. Netrukdykite man.. Pasilenkusi įsakmiai paliepiau: . bet po kelių žingsnių sustojo.. net nesiteikė atsakyti. prašneko: . . liaukis juokavusi!. mes būtume pa­ virtę dviem plėšriaisiais paukščiais. dairėsi.Feride. Bet ūmai kažkodėl suvokiau. jis puldavo į paniką. .Argi čia juokai? Kokie čia juokai? . būtinai drėbčiausi žemėn. 38 Rešatas Nuri Giuntekinas . sėsdamasis atsargiai. Iškabinusi jam akis. o dabar girdžiu. pirštų galiu­ kais suimdavo savo kelnes virš kelių ir truktelėdavo jas į viršų. jis užsirioglino ant jos ir jau taikėsi lipti aukščiau. kol pasiryždavo peršokti. Arba nutėkščiau jį.... temdė man protą.. Jis nekreipė dėmesio. .. vaikeli.

apsigalvojo ir rimtai tarė: . kodėl jūs taip labai norite su manimi pasikalbėti? Išgirdęs mano žodžius. aš labai susikrimsiu. .Stokite.surikau. .kad aš jus labai gerbiu. jei čia įžengs dar kieno nors koja..Kodėl tu taip keistai kalbi. o tai iš tikrųjų labai svarbu. staiga imtų šaukti „Gelbėkit.. Bus baisu. Ir jeigu man teks jus nustumti nuo medžio.Mudu su tavimi viską paverčiame juokais. Atrodė. Aš tavęs bijau. kad mes pradėjome žaisti žaidimą „pavyk mane“. jis ropštėsi aukštyn..Bijau. ..Čalykušu.O ar šiandien įvyko kas nors ypatingo?.Tikrai? Ko gi jums manęs bijoti? .. ..Jūs žinote.. Ruo­ šiausi sliuogti dar aukščiau. kad aš .bus blogiau. . jeigu jis nesustos.. ir verktų ne mano pusbrolis. kad šį vakarą bet kokia kaina turiu išvengti su juo susitikti.jei ne .. . Tad pakeičiau taktiką: . Čiauškutė 39 . .Tuoj pamatysit! Baimė jam suteikė drąsos ir vikrumo.Aš juk kasdien plepu! . gelbėkit!“ Pamėgdžiodama jo balsą. . Juo labiau jis artėjo.mano valdos. . tuo aukščiau koriausi aš. gal nušokti ant tvoros. garsiai nusikvatojau. kad šį kartą tu plepėsi ne taip kaip visada. Šakos darėsi vis plo­ nesnės. jis irgi.Kad plepėsi.Gal galėtumėte paaiškinti. o aš pati. jei prieš valandėlę meilės žodžius suokęs balsas.. Feride. Ir aš nepakęsiu. Nepaisydamas mano grasinimų. Nepamirškite.. Pagalvojau. Feride? Iš tikrųjų tai buvo labai keista kalba! Šiaip sau. matyt.. be jokio reikalo nusprendžiau pajuokauti. Bet tada tikrai būčiau ką nors susilaužiusi. .tariau. Medžiai . Vieną akimirksnį net pagalvojau.

gana.O iš kur man žinoti. jis pasuko į priešingą pusę ir ėmė vaikštinėti po sodą.. Ko tik nori. Jeigu dar čia painiosies ir zysi... kad pykstu ir šūktelėjau: . Yra da­ lykų.. jis ištiesė kaklą. kad man būtų buvę jo gaila. atsiimsiu žodį.. Nepatogu. kad jau nebe­ turėjau kantrybės ilgiau su juo ginčytis ir norėjau kuo greičiau likti viena... Tučtuojau grįžk pas svečius. nusigalavo..Feride.Tu kažkaip visai kitaip ėmei kalbėti.. ..Taip.Jeigu sakau. mano brangusis pusbroli. Aš jau nebe tas ankstesnis vaikas. ... Labai atsargiai jis nulipo žemyn. gali.Manau.Nesisielok.Nežinau.. ir prisiekiu. atsisėdo ant šakos. o todėl. pasakiau: . .. Atrodė.. Nesijaudinkite. kad neišplepėčiau? Aš sė­ džiu sau viena pati medyje... Feride. .. Prisieki? . . mėgino juokauti.pasakė jis. tai mūsų šnekoms niekada ne­ bus galo.. ne šiaip sau sakau. vadinasi.. Ne todėl.. bet atro­ dė prislėgtas. kuriuos vaikas mato. ir pažadu...Ar pažadi. . Feride?... Tarsi drovėdamasis eiti ten link.... Gali būti ramus.. Tas grasinimas Kiamraną įtikino.. Tad pagalvok. bet kažkaip negaliu patikėti. 40 Rešatas Nuri Giuntekinas . Tad nusiraminkite. kur nuėjo Nerimana. kad gali susi­ glamžyti kelnes.. Todėl apsimečiau. ko tu bijai. kad jau esu suaugusi..Kiamranas pavargo.... Bet suaugusi jauna mergina tokių dalykų gali ir nepastebėti. . Tartum norė­ damas žūtbūt mane pamatyti. kad Kiamrano išgąstis virto nuostaba. Jeigu mes dabar nenutilsime. Pamiršo.Na...Ar aš galiu pasitikėti? . Na.. .

tu vertini dovanas? . Šį kartą priešingai . Bet kartais. dar ilgai manęs prisibijojo. širdelės formos veidrodėlį. labai prašmatnią rankinę. išskyrus norą papirkti Čalykušu. man imdavo skau­ dėti galvą. Anksčiau artėjant mokslo metų pradžiai. būčiau galėjusi labiau pasinau­ doti Kiamrano baime ir smulkiu šantažu išvilioti iš jo daugiau dovanų. žinoma. Grįždamas iš Stambulo. šilkinių skarelių. jis man vis ką nors parveždavo: ja­ ponišką spalvotą skėtį.. Jei būčiau buvusi gudresnė. neapykanta jam nė kiek nesilpnėjo.. yra malonus. spardyti kojomis. Jeigu nendrių namukais ir siauraakėmis japonėmis išmar­ gintas mano skėtis nukrisdavo žemėn į dulkes. kada galėsiu išvažiuoti ir išsiskirti su namiškiais. Be to. kai supratimas. Feride. Mano bjaurėjimasis pusbroliu. kad teikiu toms dovanoms ypatingą reikšmę. kurie labiau pritiktų suaugusiai merginai negu išdykusiam vaikui? Ar galėjo būti dar kitokia priežastis. aš neskubėdavau jo pakelti. jaučiau. kad ir kaip žavėjausi jo dovanotais daiktais. Didžiulį malonumą patirdavau glostydama be galo švelnios ir minkštos odos rankinę. ir tie gražūs daiktai man labai patiko.sakydavo jos. kad kažkas tave prisi­ mena. o tetulės priekaištaudavo: . užčiaupti jai burną. šilkines kojines. net akyse aptemdavo. kad nieko neišplepėtų? Aš jau buvau tų metų. man užeidavo begalinis noras juos draskyti ir trypti.Ar tai šitaip.* Nuo tovakaro laimingoji našlelė pas mus lankytis nustojo. nei kam kitam nenorėjau parodyti. Kodėl jis man dovanodavo tokių daiktų. bet kartą pilna sauja prisirpusių uogų padariau gestą tarsi norėčiau jas sugrūsti į tą rankinę. Čiauškutė 41 . pakėlė baisų triukšmą.nekantriai laukiau dienos. O Kiamranas. ir tetulės. Bet nei Kiamranui.

Nori. Feride. ne. Tau tuoj bus lengviau. kad smarkiai atsilikau. Bet galėtum atsiremti man į parankę. ... Na kaip? Ar mažiau skauda? Padariau.Tuomet tučtuojau mane paleisk..Ar tu rimtai taip manai? ... Čalykušu? . Mišele. tik ūmai išsigandusi pastebėjau. Stipriau atsiremk. Visi turbūt manė. bet tą vakarą mes kažkodėl užtrukome iki tamsos.Tu turbūt nematei.pasakiau. . ką pamanys mūsų draugės. .O tu žinai. .. ne taip. jei sutiktum? Ne.. Aš vilkausi grupės uodegoje. 42 Rešatas Nuri Giuntekinas .. ir niekas manęs nepasigedo. ir jai pagailo manęs.. . . kaip ji liepė. ..nustebo ji.. .Kodėl taip palengva ir viena eini? Parodžiau skarele aprištą dešinės kojos kulkšnį. . aš tau padėsiu. Aš tave apkabinsiu per juosmenį..pasisiūlė ji. kai pamatys mus taip einančias? -Ką? . kad žaisdama pargriuvau ir susižei­ džiau. .Ačiū.. Seserys nemėgdavo ilgų pasivaikščiojimų gatvėmis.Jos pasakys: „Feridė irgi įsimylėjo.tu labai gera. einu pirmoji. Mišelė buvo nebloga mergaitė.Ar čia tu.... . Padėk ranką man ant peties. .. Po valandėlės Mišelė tarė: . . Nežinau. Žiūriu. Iš tikrųjų pasidarė geriau. Aš tavęs nepaneščiau. Staiga šalia manęs išniro kažkieno šešėlis. Dabar Mišelei savo pa­ slaptis pasakoja.Buvo pirmasis mokslo metų sekmadienis...Žinoma.tariau.Žinoma.. tai Mišelė.. kaip atsitiko.Turbūt neketini pasiūlyti man savo nugaros?.. kaip paprastai.. kad aš. Seserys mus išsivedė pasivaikščioti į Kahythane..“ Aš sustojau kaip įbesta..

Čiauškutė 43 .Kodėl?.. kad tu nesi nuotykių ieškotoja.patvirtinau ir kad melas atrodytų įtikinames­ nis... .Ne. kad negaliu tavim patikėti... Ar manai.Kvailute. kad vien prisilie­ timas prie jų jai teikė didžiausią malonumą. vylingai nusišypsojau: ...Tai nuskambėjo kaip griežta viršininko komanda.Kvailute? Kodėl? ..Nieko.. Pagaliau. Žūtbūt reikėjo pašalinti mano garbei gresiantį pavojų. ..Gražu. Ir į jokį flirtą su niekuo nesivelsi. . dėl savo mažo ūgio ir kresnos figūros negalėčiau paneigti...Argi mergaitės tavęs nepažįsta? .Ką tu sakai. . . kad nesu panaši į tokį indą.. Feride? Mišelė sustojo ir nustebusi pažvelgė į mane.sako jos. bet prancūziško gourde reikšmę prisiminiau: tai puodynė iš moliūgo ar aguročio žievės.... kad manimi netiki.Ką nori tuo pasakyti? . „Meilės reikaluose Čalykušu ti­ kra gourde“.pasakė Mišelė.... Tačiau prasitarusi.. O jeigu šalia Čalykušu man prikabins dar vieną pravardę puody­ nė7. Aš linktelėjau ir liūdnai atsidusau. Bet Mišelė manęs nepaleido. Tu nesi bjauri.. Iš Mišelės išmoktu judesiu aš padėjau galvą jai ant peties ir. Vargšė Mišelė taip mėgo meilės istorijas.Deja. Feride. Netgi visai daili. . kad aš negraži? . Tiesiog.. Tik gaila. kvailutė ir naivuolė.. ..Galite sau taip galvoti. ji nedrįso džiūgauti drauge.. Iš nuostabos Mišelė net persižegnojo. Be to... metusi reikšmingą žvilgsnį. visos taip galvoja.. Bet tu nepataiso­ ma.... taip... vėl giliai atsidusau. nesvarbu kas .Taip iš karto ir patikėjai? . . . Tiesiog nuostabu.Ne aš. Turkiškai gerai nemokėjau. .Tu iš tikrųjų taip apie mane galvoji? ...vis vien nieko gero.

nei ką sugalvoti. nei ką sakyti... bet ji net nesumojo man paprieštarauti: „Čia juk tavo pravardė.. Norint nustebinti mano drauges. nesispyriok.. būtinai reikėjo tikro mylimojo. pasakysiu visoms. . meilė abipusė.Na. Tuoj pat pramins puodyne.Žinoma. ir aš įsimylėjau.taip nuostabu. kurį pernai mačiau mūsų laukiamajame.Mudu flirtuojame su pusbroliu..Kas jis?.. .Ne. kas turėjo priblokšti Mišelę? Kiamranas.Papasakok.. Feride. kad pasišaipei iš manęs.. Papasakok... tavo pusbrolis? . lengvai palenkiau ją į savo pusę.Taip. . . . . ar ne? . greičiau pasakok. ir tu jau? Juk mylėti . Smagu! Mišelė apkabino mane dar švelniau. .. taip sunku. koks gražus! 44 Rešatas Nuri Giuntekinas .. pradėjusi meluoti.Taip. Mišele.. Ar gražus tavo mylimasis? . .Bet ir aš pasielgiau negerai.. Čalykušu? . . žinoma. .Kur tu jį sutikai? Kaip judu susipažinote? Aš tylėjau..Ar tas geltonplaukis jaunuolis. kad tu tiesiog amo neteksi. Jei ne... Grande gourde.. pasakok.Labai gražus.Ak. tai jis.. be galo.. Prieš valandėlę man prikabintą pravardę Gourde pakėliau į aukščiausią laipsnį ir grąžinau jai atgal..pasakiau.. Mane apėmė panika.Ar tik tu įsimylėjai.Ak.. Menki juokai! Apsaugok Viešpatie. ir dabar jau buvo mano garbės reikalas papasakoti daugiau. Aš visai neketinau tylėti... . Palauk. O juk jį taip sunku rasti.“ Vadinasi.. aš tuoj sukursiu tau tokią meilės pasaką.. Feride. Bet nežinojau. kaip tai atsitiko? Vadinasi. Trauktis buvo per vėlu.. Kaip manote..

Paskui vėl išėjome į mėnesieną. . Jis man kalbėjo tokius gražius žodžius. kur prie tvoros.Ar jūsų sodas.. . kaip katė žarnas pajutusi vaikino kvapą. .. Bet vis nedrįso. Feride. nes pasakojant mano kūnas drebėjo.Ne toks ir didelis. ėjo paskui mane. bet mes ėjom labai lėtai.. Žiogai čirškė taip garsiai. .. ašaros plūdo į akis.Jau sakiau. balsas trūkčiojo.. čia vėl greit ati­ traukdavo ranką. stebėjo mus plepančius laukia­ majame? Danguje patekėjo žvaigždės... .. ke­ lis žingsnius atsilikęs... ėmiau pa­ sakoti pramanytą savo meilės istoriją: . Prie vartų mes atsiskyrėme nuo triukšmingos draugijos. kaip puiku! O paskui? . Turbūt aš gerai buvau įsijautusi į vaidmenį. kad net mūsų plaukai susipynė...Pusbrolio šešėlis krito ant tvoros... paskui? . auga didžiulis platanas..... negaliu jų dabar tau pakartoti.... skiriančios mus nuo kaimynų... kad Mišelė tiesiog iš galvos kraustėsi dėl meilės nuotykių.pasitaisiau ir tęsiau toliau.Paskui. pusbrolis staiga nutvėrė mane už rankų. Vėl į tamsą..... aš dėjausi žiūrinti per tvoros viršų į kaimynų sodą. Aš ėjau pirma.. Kaip tu visa tai matei? .. Buvo ruduo. Tiesiog neno­ riu...Pagaliau priėjom sodo pakraštį..Paskui?. Feride. Pasistiebusi ant pirštų galiukų...... Mėnesienos apšviestomis alėjomis.... Visu svoriu atsirėmusi į Mišelę. prisiglaudusi skruostu prie jos skruosto taip arti...Buvo naktis dar gražesnė nei ši. Mes ėjom ir ėjom. kad Mišelė. Tarsi ruoštųsi kažką daryti. ... pusbrolis.Bet juk buvai nusigręžusi. . oras kvepėjo ne­ nušienauta žole..Ak. Iš kur aš galiu žinoti. Ar ne keista..O paskui. Ir todėl... Čiauškutė 45 . Jis čia ištiesdavo.. Kiamranas iki šiol buvo aplankęs mane mokykloje gal kokius du ar tris kartus. toks didelis? Išsigandau. kurios kur ne kur skendėjo medžių šešė­ liuose. kad būsiu per daug prifantazavusi. Čia su­ stojome.

Tikrai.... Ačiū Viešpačiui. tarsi pasaulyje nebūtų kitų vardų. . aš tiesiog pykau ant savęs.. neišdrįsau jai atskleisti teisybės. šlykš­ tus paukštis. Aš dėl to ir verkiu.. kad rytą pabudusi pajutau.. Kiek laiko verkiau. Bet greit nepaeiname. Vaidinant tokį vaidmenį nebederėjo kaip piemenei straksėti. kai visos sumigo. savo pasakoji­ mui išsirinkau Kiamraną. Bet dabar jau galime eiti truputį greičiau. pasivedėsiu į šalį ir pasakysiu. . kad mudviejų su Mišele nėra. kad vakarykštė mano meilės isto­ rija išlaužta iš piršto. norėdama įrodyti draugėms. Bjaurus. bet kodėl. kad aš ne puo­ dynė. Sakykim.. matyt. Mišelė..... Tas teikė man keistą pasididžiavimą..Bet tu sustojai pačioje įdomiausioje vietoje. * Tą naktį. neprisimenu...... Bet iš jų žvilgsnių ir kikenimo supratau.. įsikniaubiau Mišelei į krūti­ nę ir ėmiau žliumbti. Keisčiausia.. Aš nebegalėjau sulaikyti ašarų... Mišelė atsiliepė: . jog mano pykčio ir gėdos kaip nebuvę. Čalykušu skauda koją. Matydama. kaip Mišelė dabar žiūri į mane visai kitokiomis akimis ir elgiasi kaip su sergančiu vaiku.. Pasigirdo mergaičių šūksniai... Pamažu mano pasaką sužinojo visos.Paskui medyje sučirškė kažkoks paukštis. nes man nė viena neišsidavė. toliau žliumbiau lovoje.Mes čia!. pagaliau pastebėjo. kad rytoj vos atsikėlusi paimsiu Mišelę už rankos.. Mes išsigandome ir pabėgome. Bet dabar ašaros jau buvo nebe vaidmens dalis. Buvau pri­ versta kurį laiką atsisakyti net išdaigų ir plepumo. kurio nekenčiau užvis labiau pasauly­ je? Prisiekiau. Mišele. buvo prisaikdinusi visas laikyti liežuvį už dantų. ką norė­ tų pasakyti. 46 Rešatas Nuri Giuntekinas . vaipytis ar išdykauti.. melavau.

.. Čiauškutė 47 . kad patikė­ jau..Šiandien į mokyklą buvo atėjęs tavo šviesiaplaukis pus­ brolis. * Kartą mes vėl grįžome iš pasivaikščiojimo. Bet savo abejonių jai neparodžiau. . kuprotą tik karstas ištiesins. Ak. . Kai pavaka­ ry per paskutiniąją pertrauką paimdavau Mišelę už parankės ir kuždėdavau jai vis naujus ir naujus prasimanymus. vėl virsdavau velniūkščiu. - !!?? .Bet jis ir vėl ateis.Žinoma. .Pamatysim.Čia tau paliko pusbrolis.Turiu tau naujieną. nusitempė į sodą. pačiupusi už rankos. ir nuliūdins. ... surištas sidabrine juostele.Ji tave ir pradžiugins.Žinoma. . Po vakarienės sesuo Matilda pasikvietė mane ir įteikė dvi spalvotas saldainių dėžutes.. kad jaunuolis atėjo aplankyti mergaitės.pranešė ji. Apsimetusi.pasakė ji.Bet. Jeigu myli. Kiamranas nebūtų atėjęs į pensioną be svar­ bios priežasties iš anksto manęs neperspėjęs! Mišelė tikriausiai apsiriko.Kas čia keisto. Ji pasitiko mane prie vartų ir.. jis norėjo pasimatyti su tavim.Tikriausiai susikrimtai.. su kuria flirtuoja? . kad tavęs nebuvo? . . Mišelė paglostė man skruostą. .. kaip sakoma. pasakiau: .. Tą dieną Mišelė kažkodėl su mumis nėjo. jeigu tu bū­ tum neišėjusi pasivaikščioti. Aš nepatikėjau. .

bet kai padavė man tas dvi dėžutes. deja. Kaip puiku! Vienoje dėžutėje buvo saldainiai su įdaru. Rengiau egzaminui geografijos žemėlapį. bet kaip su tokiu veidu pasiro­ dyti svečiui?. . jau švietė tik paauk­ suotas dugnas. Kaip per rašymo pa­ mokas mėgstu kaišioti į burną pieštuką. Jei taip būtų atsitikę prieš kelis mėnesius. bet ką padarysi?. kad nežinodama ką da­ ryti. Nuostabu! Grąžindama man dėžutes. atrodė siaubingai. išsitepu rankas ir lūpas. kad laukiamajame sėdi mano pusbrolis ir nori su manimi pasimatyti. į klasę atėjo vartininko duktė pasakyti. kai buvau užsiėmusi tuo tepliojimu. Greta sėdinti mergaitė ištraukė iš prijuostės kišenės veidro­ dėlį ir juokdamasi atkišo jį man. po du. Jeigu tarp draugių dar ir buvo abejojančių mano is­ torijos tikrumu. Mišelė neapsipažino... pamačiusios tas dvi dėžutes. Pasakos kaina buvo per didelė.Palik.. Bet tą vakarą.. būčiau nuslėpusi tas dėžutes net nuo artimiausių draugių. Į mokyklą tikrai buvo atėjęs Kiamranas. Kai kurios iš tolo rodė man reikšmingus ženklus. mano dėžutės ap­ ėjo ratu visą klasę.po vieną. Praėjo trys dienos. kitoje . tad amžinai supainioju spalvas. po tris. Mišelė sušnibždėjo: . nusigręždavau ir šypsodavausi. O aš apsi­ mesdavau sutrikusi. . tą žemėlapį ir eik susitikti su svečiu. tai sužadėtuvių saldainiai. jos turės manyti kitaip. kiek leido sąžinė . Spalvinti man niekada nesisekė.į blizgan­ čius popieriukus įvyniotas šokoladas. Esu išsiblaškiusi. aš vos susivaldžiau nepuolusi jai ant kaklo ir neišbučia­ vusi į abu skruostus. taip ir dabar sėdėjau 48 Rešatas Nuri Giuntekinas . Ir tą dieną. ypač burna. aš apsidairiau ir įsmeigiau klausiamą žvilgsnį į mokytoją. ir kiekviena ėmė tiek. kuriose. tai dabar. Žemėlapį palikti vieni juokai. kai ruošėme pamokas.Feride. Feride. Atsimenu.Man nepatinka sesuo Matilda.tarė ji. Veidas. Vadinasi.

efendi gerbiamasis. Turėjau paversti viską juokais. kažin ar nereikės paduoti vienas kitam rankų. Dabar jau reikė­ jo atkreipti dėmesį ir į jį. . brūkštelėjau pirštais per išterliotas lūpas ir truputį jas apsišluosčiau. Smarkiai pastūmiau duris ir įgriu­ vau kaip viesulas. Kiamranas šypsodamasis priėjo prie manęs.. kurios sužinojusios. Deja. Paskui. kad šokoladas ir saldainiai . Supratau. tai tik dar labiau visa išsiterliočiau. apsimesti. aplink buvo daug pašali­ nių.. nei vandeniu su muilu jų dabar nenuvaly­ si. Kiamranai bėjau efendi*. Nei skepetaite. padariau dėžutėms gilų ir grakštų reveransą. kad jie skirti man. Žinoma. Tebus. kad išterliotos lūpos ir rankos . Kiamranas man nerūpėjo. Tuo pačiu nepraleidau progos nusišluostyti pirštų į prijuostę. kas atėjo.. Bet prieš drauges. bet man vis tiek nesmagu. Taip susikrimtau. kad mudu ne tik flirtuojame. jau ėmė kan­ džiai šaipytis. Prieš kelias * Bėjus .. Jeigu prieisiu tiesiai prie jo. o gal jau esame ir susižadėję. turėjau pavaizduoti. dar labiau susikrimtau. .ponas (pagarbus kreipinys į bet kurį vyresnio amžiaus vyrą).Koks rūpestingumas. jam galėjau pasirodyti bet kokia. pasiuntusi dėžutėms kelis oro buči­ nius. Kiamranas stovėjo prie lango.tai tik įprastas vaikiškas mano paikiojimas. ir jie būtų kitaip išsiaiškinę mano poelgį.tariau aš. raudona ir net violetine spalva. Čiauškutė 49 . kaip Dievas duos! Pažvelgusi koridoriuje į veidrodį. Abu kreipiniai gali būti vartojami po vieną arba kartu. Lūpos buvo išterliotos geltona. Mano žvilgsnis užkliuvo už padėtų ant stalo dviejų sida­ brine virvele perrištų paketėlių. o jei pamėginčiau. ir tada savo drėgnomis plaštakomis sutepsiu jo mergiškas išpuose­ lėtas ir švarias rankutes. suprantu. Taigi neliko jokios išeities. visai nebūčiau ėjusi į vidų. Kils­ telėjusi juodos prijuostės kraštus. kad jei prie laukiamojo durų nieko nebūtų buvę.tai lyg ir teisingas atlygis už mano tylėjimą.teptuką.

dienas gavau saldainių.. ir šįkart rasiu tą patį.bet jei lei­ sit. noriu padaryti vieną pastabėlę. jūs kasmet bręstate ir tampate jaunikaičiu. 50 Rešatas Nuri Giuntekinas . Pamačiau dvi knygas paauksuotais viršeliais. . Dėdamasi. Teisybė. Prieš kelerius metus ir jūs buvote vaikas. kad su juo pagaliau būtų elgiamasi kaip su penkio­ likmete mergina? Kiamranas tebežiūrėjo į mane vis taip pat nustebęs. jūsų nuomone. bet vis vien dar buvote vaikas. Feride. kad jaudinuos ir nekantrauju. Bet nėra ko teisintis. bet nebegalėjau susitvardyti.. nesupratau. ar ne? Gar­ bė Alachui. manau. ką norė­ jau pasakyti. o aš. Jeigu jis vien dėl to čia apsilankė. Kai saldainiai tirpsta burnoje.pa­ sakė Kiamranas.. Padariau gestą.tariau.. Nervingai trūktelėjau antrosios dėžutės juostelę. panašiu į tuos paveiksluotų romanų herojus. . Čia buvo saldainiai su įdaru. o mane tebelaikote pai­ ku vaiku. skaitančiu Rožinės bibliotekos pasakas ir vis dar nenu­ sipelniusiu. Feride.Šį kartą. . nors tas visiškai nepritiko prie mano išterliotų lūpų. jūs rasite kai ką vertingesnio. Gailėjausi savo žodžių ir galvojau. Gal jau atėjo metas jį nors kiek pamokyti? Nežinau. Jūs augate.. atrišau paketą.Vėl nesupratau. kaip čia greičiau pasprukti.. . kurį jis man padavė. Tokias pasakų knygeles dažniausiai dovanoja mažiems vaikams per Kalėdas.. . Mano pusbrolis dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių iš manęs tyčiojasi. ir patem­ piau lūpą.Čia nėra ko nesuprasti. kad stebiuosi jo nesupratingumu. dėl savo orios išvaizdos ir išmintingumo atrodėte kaip suaugęs. Feride. .. jau ir pati nesupratau.Jūsų dovanos tikrai vertos padėkos. Bet teisybę pasakius. Prašnekau labai rimtai. širdis irgi atitirpsta.Atsiprašau. . amžinai stoviu vietoje? Kiamranas iš nuostabos išpūtė akis. tai tikrai negražu. matyt. .

Nematau reikalo jūsų atsiprašyti už knygas. Saldainiai tokie puikūs.. kad jau atėjo laikas kalbėtis su jumis kaip su suaugusia mergina. Kaip koks brangakmenių žinovas. Klausimas baigtas. ir tariau: . Tarsi tai būtų mano mylimas paukštelis. Pavyzdžiui.. Aš apsimečiau. Čiauškutė 51 . Ak. ėmiau iš jos saldainius ir dėliojau ant paveiksluoto laikraščio. ar tą geltonąjį suvalgyti anksčiau negu raudonąjį. kad jo nesiklausiau. Nes saldainiai įrodo. aš meiliai apžiūrinėjau dėžutę. jums leidus. be to. tik apsi­ metė suirzęs ir giliai atsidusęs pasakė: .Man suteikėte didelę laimę. tau turbūt nesvarbu.. Feride. vienu kartu plepėdama visokias nesąmones: . nuolanki jūsų tarnaitė. atmesdama ant akių krintan­ čius plaukus. sakydama. kad šiuo metu domiuosi tik saldainiais. nepajusčiau geltonojo dieviško skonio ir kvapo. Labai ačiū. Mano tvirtinimas. Kad nereikėtų jam nieko atsakyti. nuliūdino. Jeigu iš tikrųjų būčiau norėjęs atnešti jums knygų. jeigu jau vaikiškos dovanos jums nebepatinka. mano mielieji saldainiai. Kiamranas mano žodžių rimtai nesiklausė. kad jis ėmė kalbėti su manimi tokiu tonu ir tokiais žodžiais.pasakė jis. imsim dovanoti rimtus dalykus kaip suaugusiems. mėtinis. krestelėjau galvą. Paėmusi vieną saldainį prisidėjau prie lūpų.Juos valgyti. aš sudėjau rankas lyg mal­ dai ir apsimečiau esanti be galo sužavėta.. Kiamraną. Tačiau net jei ir taip. . man vis vien buvo malonu. atrodo. Jeigu suvalgyčiau jį pirma.. Kai jis nutilo. irgi menas.Negirdėjau. ką jūs sakėte. kad juos pamačiusi aš jums atleidžiu.Kiamranas linktelėjo kone pabrėžtinai santūriai. ėmiau su juo meiliai burkuoti.. Žinoma. . kad jos tėra pokštas.Ką padarysi. Ir šitą meną atradau aš. Bet jis kažkodėl nenorėjo man to parodyti. ar ne? Kokia čia bėda? O juk tas raudonasis saldesnis. pone. būčiau parinkęs vieną iš jūsų minėtų romanų.. .. Kiamranai. Kiamranai. pažvel­ giau jam į veidą.

Žiūrėkit..pašaipiai paklausiau aš. kad aš neištvėrusi prunkš­ telėjau. Pusbrolis žiūrėjo taip nustebęs. . koks jis neapsakomai gardus. Atlošiau galvą. neva piktai Kiamranas atstūmė dėžutę: . . be reikalo atidariau dėžutę prie tavęs. . Po valandėlės surimtėjau.paprašė jis.Duok man jį. kad mums nebebuvo apie ką kalbėtis. kaip reikia valgyti tokius gardžius saldainius. ką man atnešei.Dabar vieną galiu pasiūlyti ir jums. Atrodo. iškišau liežuvį ir patupdžiau ant jo saldainį. Jei pradėsi valgyti.Dar ko! . Staiga iš kambario šalia laukiamojo atsklido kažkoks keistas šlamesys. Įtempusi ausis suklusau kaip katė. Saldainiui pamažu tirpstant. o jam iškišau liežuvį.Duok man tik šitą! Kas čia dabar? Žmogus nesibjauri saldainio. apie namiškius ir papra­ šiusi perduoti jiems linkėjimų. Bet aš buvau vikresnė..Matyt.. kur to išmo­ kote? .Aš jį suvalgysiu. kaip reikalauja mandagumo taisyklės. Feride. norėdamas pastverti tą saldainį. kurį kitas jau beveik buvo įsidėjęs į burną. nes liežuvis buvo užimtas. mėginau rankų gestais paro­ dyti. aš dabar jums pa­ rodysiu. Pasiteiravusi.. kraipaliojau galvą. .Mano pusbrolis ištiesė ranką. o pusbrolis staiga ištiesė ranką. Neva juokais.. ir negalėdama kalbėti. kas tada..Anksčiau jūsų rankos nebuvo tokios miklios. Saldainį paslėpiau. 52 Rešatas Nuri Giuntekinas . . o tada atimkit.. ištiesiau jam dėžutę ir pasiūliau: . .Nenoriu. kad išmoktumėte. .. Nustebusi pažvelgiau į jį. Ką tai reiškia? Aš tikrai sutrikau. tegul visi lieka tau. aš jau buvau beišeinanti su dėžu­ te po pažasčia.

kad.. kad dabar ji žiūri į mus pro rakto skylutę. ką?“ Baimė privertė mane griebtis vienos kiaulystės..Ak. aš taip myliu tą berniuką. buvau pamiršusi pasiteirauti. . kad galėtų mus šnipinėti! Šešėlis dingo. kaip aš.Na. atsisveikindama sakau pusbroliui tik paprastus žodžius „Tegul Alachas laimina tavo kelią.. pasveikink nuo manęs namiš­ kius“. Dabar už stiklinių to kambario durų kažkas krebždėjo it pelė.atsakė jis. Mišelė! Pasakiusi prietrankai seseriai.. . tai dabar tikėjosi kažko nepaprasto. Ir ką ten pamačiau? Didžiulį galvos šešėlį ant matinio stiklo. Bet neabejojau. . ne­ gražu. Mišelė.. žvilgtelėjau aukš­ tyn. tarsi vienas plakatas būtų nukritęs. kadjo nemy­ liu. kieno jis. kad jai neva reikia kokio nors žemėlapio. Pusbrolis nusišypsojo. Todėl mūsų pokalbio esmė neturėjo reikšmės. ji kaipmat viską supras. o išgirdusi. Ką aš turėjau daryti? Jeigu ji laikė mus flirtuojan­ čia pora. kad nepastebėdavau? Tai ne įrodymas. susitikusi koridoriuje. Stengdamasi.Taip. Paskui pasigirdo keistas garsas. tai prikūrei man pasakėlių.. kad. Čiauškutė 53 .. .tariau Kiamranui. Mano klausimas Kiamraną nustebino. ir kas. kad pusbrolis nepastebėtų. kaip ir daugelis mano draugių. .. . turkiškai nemokėjo. ji atėjo į kam­ barį šalia laukiamojo. Kvailystė! Kaip tik priešingai. Užteko. pas mus.ar žindyvės anūkas dar pas mus? Tas vargšas našlaitis jau kelerius metus gyveno mūsų namuose. Ten buvo laikomi že­ mėlapiai ir kiti plakatai... . Aš nerūpestingai mostelėjau ranka. kvaiša.Kur jis dėsis? . kad mūsų gestai. .Ką čia šneki? Juk anksčiau to vargšelio net nepastebėdavai. Žinoma.Žinoma.. Aš taip myliu tą vai­ kelį. Žinoma. bet jei jau pradėjau vaidinti. Tik.Trinktelėjo gretimo kambario durys. tai reikėjo suvaidinti iki galo. suvels plau­ kus ir šaipysis: „Aha. balsai skambėtų kaip įsimylėjusios poros.. Ką gali žinoti?. Akimirksniu supratau..

Jei Mišelė moka turkiškai bent šešis žodžius.ir pabučiuoti daug kartų į skruostus. Aš stvėriau Kiamraną už rankų tarsi norėdama jį apkabinti.. aiškiai nesuprasdamas tokio mano jausmų protrūkio. 54 Rešatas Nuri Giuntekinas . .pasakiau aš. sustojau. vaidinanti „Damą su ka­ melijomis“ . Buvau įsitikinusi. Kai grįši namo. Ten buvo tylu. Nesvarbu.nustebęs paklausė jis. ir sužinoti.Žodį „myliu“ ištariau kaip aktorė.. Ar pažadi?. meilė. ir lėtai nuslinkau prie žemėlapių kambario durų... supranti?.. Bet prijuostės ki­ šenėje. Buvo galima nuleisti uždangą.. myliu“.Tu turi apkabinti tą mažylį nuo manęs. per­ duok nuo manęs tam vargšui berniukui vieną suvenyrą. ji visada gali pasižiūrėti į žodyną arba pasiklausti kitų. Bet man derėjo pagalvoti ne tik apie Mišelę. . bet ir apie Kiamraną. ir tiek.palenkusi galvą. .. . skirtą žindyvės vaikaičiui.Iš kur staiga toks polėkis. visai suglumo. Bet neišgirdusi nė garso.. į akis. Kaip aš norėjau Mišelės akivaizdoje perduoti Kiamranui kokį nors niekutį.Ką padarysi. Myliu... Mudu su Kiamranu stovėjome beveik apsikabinę ir kvėpavo­ me viens kitam į veidą. Paleidau Kiamrano rankas ir dusdama išlėkiau iš lau­ kiamojo. taip jau yra. . kurį vakar per pamokų ruošą maniau sviesti į amžinai snaudžiančią seserį. Savo vaidmenį atlikau kuo puikiausiai.. trys iš jų bū­ tinai turėtų būti „mylėti. Feride? .. nieko neradau.. Ir čia aš aiškiai prašoviau pro šalį: mano žodžiai ir gestai smarkiai jį prajuokino: . . Mano pusbrolis. iš kur! Juk laikas nestovi vietoje.Pažadėk man vieną dalyką. Supratai. Ir ūmai sugalvojau dar geresnę išeitį iš tos beviltiškos padėties.tariau su tokiu pat įkarščiu. kokią gilią prasmę turi žodžiai „taip myliu“. išskyrus kietai susuktą popieriaus gniužulėlį. vieną meilės suvenyrą?. Vieną suvenyrą. grįžau. O jeigu ir apsirinku. kas moka. prispaudusi rankas prie krūtinės ir kartu slapčia šnairavau į duris. kad Mišelė pasivys mane koridoriuje ir puls ant kaklo.

Atsargiai pravėriau duris. jis tave labai myli. Galiu net pasakyti. Argi tai garbinga? O ir tas Kiamranas. tiško už marškinių apykaklės. Palaikyk tu man senelį Mišele ir be jokio reikalo taip kvailai pasirodyk Kiamranui! Jaučiau.. bet ir valgumu.Jeigu tavo gerbėjas tau atneša tokių gardumynų. o ji išdalija savo drau­ gėms. Deja. o aš galvojau: „Jeigu žmogus taip dega ir virpa vaidindamas meilę. kad kaskart. kad ta tylėtų. per veidą..“ arba „Ėjau į Taksimo parką pasiklausyti muzikos. kad nusipelnytų jų palankumą. Užuot grįžusi į klasę. Mano klasės draugė Mari Pyrlantadžyjan. Juk jis neša dova­ nas vienai plepiai mergaitei. Vanduo tekėjo per plaukus. kuris retkarčiais duodavo mums muzikos pamokas. kad mano veidas ima kaisti kaip puolamas karštli­ gės. ko jis taip dažnai lankosi mokykloje? Sugalvoja vis ki­ tokią priežastį „Buvau čia netoliese aplankyti sergančio draugo. vadinasi. garsėjanti ne tik stropumu. visa ta istorija man jau ėmė nusibosti. savo stambiais baltais dantimis su pa­ sigardžiavimu triauškė mano saldainius ir negalėdama nuslėpti pavydo ir susižavėjimo sakydavo: .“ Čiauškutė 55 . taip kaip tada būna iš tikrųjų?“ * Tais metais Kiamranas lankydavo mane mokykloje gana dažnai.. paki­ šau galvą po vandens čiurkšle. sausainių ir pyragaičių užtekdavo visai klasei. kad jo atnešto šokolado. Kad jį kur galas!.. mano širdis im­ davo virpėti tarytum vėl kas nors būtų atėjęs kviesti manęs į lau­ kiamąjį.. Spėkit. Savo senom virpančiom kojom pasilipęs ant suoliuko jis virš spintos ieškojo natų. Mano kūną degino karštis ir krėtė drebulys. kai atsiverdavo durys. nuėjau į sodą ir atsukusi čiaupą.. Taip dažnai.. ką pamačiau? Senuką brolį Ksavjė.

kad jie mane pavertė savo žaisliuku. Ji nenori.. O aš variau savo. Man nerūpi jų dorovė.. Nuo tada.. Laimingoji našlelė gyveno kur nors netoli pensiono. Bet aš negalėjau net įsivaizduoti. aplankiau seną tėvo bičiulį.. Mano pus­ brolis dažnai ją lankė.pasakiau. . nei iš to ir išėjau. jei manote. ir jis dar labiau paraudo.Vieną sykį jis vėl ėmė teisintis. Jie tikriausiai buvo susitarę dar aną naktį. jis veltui taikėsi mane už jų nutverti. kad net nesugebėjo greit sugalvoti nei vardo. tarsi tai man būtų tikrai labai svarbus: . kad mane domina jūsų tėvo ar jūsų paties draugai. . Aš supykusi pašokau ir susikišau rankas į prijuostės kišenes.Kam tau to reikia? Ko taip susirūpinai? . Tėvas jį labai mylėjo. sužinoti Nerimanos adresą namie buvo vieni juo­ kai. nors aš nieko neklausiau: . aš išsigal­ vodavau visokių dingsčių neiti su juo susitikti. Nebeištverusi ėmiau kamantinėti: . ir kad nepravirkčiau iš pykčio imdavau kan­ džioti lūpas. kai Kiamranas pasirodydavo pensione. mane išmušdavo karštis.išdrožiau nei iš šio. 56 Rešatas Nuri Giuntekinas . Kai tik apie tai pagalvodavau. žinoma. . o pakeliui vis užsukdavo pas mane. Kas man?..Labai prašau tavęs.. norė­ jo nukreipti mano dėmesį kitur.Grįžtu iš Nišantašy. Taip sutriko.. kad mano lūpos galėtų iš­ tarti tos moters vardą. nei adreso.jis. kad aš jį lankyčiau..Klystate. Viskas buvo aišku.Kitą savaitę paklausiu tetos. Jo atneštas dėžu­ tes atidarydavau čia pat klasėje arba sode ir nepalietusi nė vieno saldainio tuojau atiduodavau išgrobstyti draugėms. Išraudęs ir šypsodamasis jis paklausė: .ėmė išsisukinėti jis. . Žinoma. nieko nesakyk mamai. Bet siutau dėl to. ..Kuo jis vardu? Kur dirba? Koks jo adresas? Mano pusbrolis sutriko.

. Šįsyk jau aš pati tariau kaip maldą: . iš kurios jūs gavote laišką. Tarp gausybės savo jaunųjų giminaičių ją turbūt mylėjau labiausiai.. pagriebusi šuniuką į glėbį. Kažkuri viešnia pasakė Nedžmijei: . sukau ratus po sodą šokinėdama per kel­ mus palei gyvatvorę. argi tu nežinojai?. sustojau tarpduryje ir pritūpusi paleidau šunelį iš rankų. jau daug metų tar­ navo ten apskrities viršininku. . labai patenkinta savo vyru..Taip. Ji labai laiminga. Išgirdusi tuos žodžius. bet man tas nebuvo svarbu. taip! Tegul vargšelė šį kartą būna laiminga... .Kaip.. Pati apie laimingąją našlelę niekada nieko nebūčiau klausi­ nėjusi. Ketinau išmaudyti baseine mažąjį pudelį. Jau koks pusmetis gyvena Izmire. Miužgiana buvo labai negraži.. atrodo. Jie turėjo trejais metais už mane vyresnę dukterį vardu Miužgiana. Nedžmijė tarsi aidas pirties kupole pakartojo: .Prieš dvi dienas gavau Nerimanos laišką. išlėkiau iš namų. Nerimana ištekėjo už in­ žinieriaus. aš nuo Čiauškutė 57 . Viešnia kalbėjo toliau: . Kaip žinoma.Ta.Nerimana..Tegul vargšelė bent šį kartą būna laiminga. tad buvau beišei­ nanti iš kambario. Ak. bet ausims juk neuždrausi. Alachas man nepagailėjo tetų. tetėnas Azizas.. Seniai.. Toliau viskas savaime paaiškėjo. Jos vyras.Vieną poilsio dieną buvau namie. kad vargšelė bent šį sykį būtų laiminga.pakartojau trečią kartą ir..Ar ponia ištekėjo antrą kartą? ..tuo po­ kalbis ir baigėsi.. ponia Nerimana.... o Nedžmijė: . Aš tarsi netyčia paklausiau: .. Viena jų gyveno Tekirdage. Nors amžiaus skirtumas tarp mūsų tebuvo treji metai.Kokia ponia? . Tą vasarą aš buvau išvykusi į vieną kelionę. Bet prie baseino nebėjau. Netoli. Man atsakė ne viešnia. į Tekirdagą.

ir aš. Ir dabar. kuriam teko pa­ tirti nelaimingą meilę. Tą vasarą man iš Tekirdago atėjo kone asmeniškas kvietimas. kurios atostogų iš­ važiuodavo kur nors su tėvais. ir mano vyras. Juk aš irgi jos teta. Jos markstėsi tarsi žiūrėtų į tolimą žvaigždę ir vis kartojo: „Argi tai įmanoma? Kur tai matyta?“ . bet Feridę per šias atostogas tikrai kviečiame porai mėnesių.mažens buvau įpratusi laikyti ją suaugusia. Teta Aišė rašė tetai Besimei: „Jūsų sulaukti nesitikiu. visuomet tampa vergu. kad nėra ne­ įmanoma. . pati jau bū­ dama nebemaža.Jeigu jūs mane išleisite. ir Miužgiana labai supyksime. Kaip būtų nuostabu prie pernykštės pasakos apie flirtą pridur­ ti dar ir kelionės nuotykius! Vienintelis mano troškimas . tik su rankine įžengti į garlaivį. Kas porą ar trejetą metų Miužgiana su teta Aiše atvažiuoda­ vo į Stambulą ir kelias savaites viešėdavo arba pas mus. Ir dar sugadino man nuotaiką visokiausiais užgauliais pamokymais: „Sutemus nepersisverk nuo denio į jūrą. Kodėl? Iš kur man žinoti? Žmogus. ko užsimanyda­ vo. arba pas kitas tetas. o ji .atšoviau aš. galų gale man vis tiek tekdavo pasiduoti. 58 Rešatas Nuri Giuntekinas . Bet tetulės viena per kitą klegėdamos pasi­ priešino šiam mano norui ir jokiu būdu nesutiko išleisti manęs į kelionę be palydovo.tiesiog išminties bokštu. Tarp mano draugių buvo nemažai tokių.pa­ saulio kraštas.vienai pačiai. Tekirdagas .. Aš buvau laiko­ ma neklaužada ir išdykėle. kaip kreipia­ masi į vyresniąją seserį.. Miužgiana buvo visiška mano priešingybė. prasidėjus mokslo metams dabar pasigirti galėčiau ir aš. tarsi būčiau amerikietė iš perskaitytų romanų.“ Tetos Besimės ir Nedžmijės akimis žiūrint. ir paskui ilgai girdavosi. Jeigu nepaisydama jos pamokymų aš dėl ko nors užsispirdavau ar priešindavausi jos norams. Jeigu neatvažiuos. vis tiek kreipdavausi į ją „abla“. ji buvo tikra despotė. turėsiu garbės įrodyti. Vadinasi. Be to. Tikji galėjo pasiekti visko.

Jūra tuo metų laiku labai graži ir rami. ir tai keldavo neaiškų liūdesį. Atrodydavo. Bet. kad sukiužusiame. Kadangi jau buvau suaugusi mergina ir būtų buvę negražu. arba į sodą. kad vandens platybės nusidriekia dar toliau. vietomis stačiu it siena. jei mane imtų gėdinti dėl lengvabūdiškumo. Iš­ tisas valandas joje galėjai nepamatyti nei burės. Kiekvieną dieną mes buvom kviečiamos į svečius . Nelakstyk kaip pakvaišusi garlaivio laip­ tais!“ Buvo galima pagalvoti. bet nuobodoka. Per tuos dvejus metus. leidžiuosi prie kranto Miužgiana iš pradžių bandė man tai drausti. svaidėme į jūrą akmenėlius arba eidavome toli toli pakrante pasivaikščioti. rimtai ir mandagiai atsakinėti į klausimus. mudvi vėl greitai susigiedojome. Miužgiana su­ augo ir virto oria panele. Ačiū Dievui. aš iš anksto pajusdavau jį atsėlinant ir suvirpindavau pakrantės uolas garsiu kvatojimu. yra didžiuliai laiptai kaip kokiame transatlantiniame milžine. sukiojimasis tarp suaugusių glostė mano savimeilę. Ypač vakarais. Tas nuolatinis svečiavimasis man patiko. Netrukus ir aš su jais susidraugavau.Su niekuo nesikalbėk.arba į kieno nors namus. niekam nieko nesakiusios patraukėme prie tolimiausio iškyšulio.. dabar elgiausi labai atsargiai. Laimei. Bet paskui ir pati įgudo taip karstytis.. plaukiojančiame iš Stambulo į Tekirdagą. Tetėno namai stovėjo ant aukšto skardžio palei jūrą.. kaip aš tuo skardžiu. Matyda­ ma. Stengdamasi sakyti svetimoms moterims komplimen­ tus. žinoma. kol mes nesimatėme. nei plonyčio dūmų siūlelio. Mudvi valandų valandas vartėmės ant smėlio. pati sau buvau panaši į vaiką. Teta Aišė ir Miužgiana turėjo daug bičiulių. bet maloniausia būdavo pasilikti dviese su Miužgiana. su kuria net nedrąsu buvo kalbėtis.. žaidžiantį žaidimą „svečiuose“. Mūsų tikslas buvo pa­ Čiauškutė 59 . nedideliame kaip kaliošas laiviūkštyje. Vieną dieną mudvi su Miužgiana.

. pasiūliau: . tarsi mes būtu­ me ėjusios bedugnės kraštu .nusijuokiau aš. Plikomis iki kelių blauzdomis. ką padarei. žengsiu kelis žingsnius. 60 Rešatas Nuri Giuntekinas . . matyt.Ar supranti. . nejuo­ kais supyko. Neliko nieko kito.siekti įlanką anapus jo. mūsų padėtis iš tikrųjų buvo labai kebli. susėdę prie ištrauktos valties.Jei muistysies. lengva kaip pūkelis. . kad ir vienas ištartas žodis gali išmušti mus iš pusiausvyros. Ir ką mes pamatėme. Ypač mano. Ji nesutiko. Aš iš pasalų pritykinau prie jos. užsimerkė ir įsikibo man į plaukus.užsimerkė ir nedrįso nė krustelėti. ji tvirtai sučiaupė lūpas.Tu.Pakvaišusi mergiote.. . tai aš nepajėgsiu jos pakelti. Bet ką daryti tokiai suaugusiai panelei.Nekvailiok.Žvejai ne žmogėdros. su kojinėmis rankoje. pasirodė. aš tave pernešiu ant nugaros.tariau aš. . aš visai ne­ buvau pasirengusi su kuo nors susitikti.Pažiūrėsim. . kaip Miužgiana? Žinodama. kad aš jau basa brendu per vandenį. tačiau lyg tyčia.Eikš.. sese. Miužgiana abla. Vargšelė mirtinai išblyško.šaukė ji juokdamasi. . Bijodama. apėjusios iškyšulį?! Trys žvejai.Kaip tu mane panėši? Bet pamačiusi. . kad tako į ten pakrante nėra. . jautėsi taip. tada abiem bus tik blogiau. kaip tu pakelsi suaugusį žmogų? Mat Miužgianai atrodė. pamėginsim. Feride? Kas dabar bus? . paleisk. Bailioji vargšelė Miužgiana. ir mėgino ištrūkti. kad aš tik bandau jėgas. Iš pradžių Miužgiana manė. Bus puiku! . užkandžiavo ir spoksojo į mus. kad man niekaip nepavyks jos įkalbėti nusiauti kojines ir batus. jeigu ji už mane vyresnė ir aukštes­ nė. pargriūsim ir sušlapsim.sušukau ir sučiupu­ si ją į glėbį pakėliau aukštyn. Aš dėl to labai apsidžiaugiau. kaip nusiauti ir bristi. Deja.

norėdamas sušvelninti nepatogią padėtį. Miužgiana abla! Miužgiana pažvelgė į mane. Miužgiana nustvėrė mane už rankos lyg tempdama atgal ir subarė: „Tenubaudžia tave Alachas! Kam taip pamelavai?“ . tuoj sustos ir užkalbins.ne tik veidas neuždengtas. privertęs mus pasislėpti už palei tvorą augančių medžių.. ro­ dės. . kad aplink mus suka ratus kažkoks jaunutis kavalerijos karininkas. kas aš tokia. Aš pasiteiravau.tokie nereikšmingi klausimai vien pokalbiui užmegzti. Netaukšk niekų.Viskas aišku. jis be perstojo pastodavo mums kelią arba jodavo ir visąlaik į mus dirsčiojo.Nieko blogo nepasakiau. kad jis miklina savo žirgą. gal kokių dvidešimties ar dvi­ dešimt vienerių metų vaikinai. Į klausimus atsakinėjo vyresnysis..Miužgiana jau ketino sprukti kaip mažytis voras nuo šluot­ kočio. Ten visi liežu­ vautojai. Tartum Alacho sutvertoje žemėje nebūtų ki­ tos tam tinkamos vietos. Du žvejai buvo dar labai jauni. ir musul­ monė .barzdotas senis. Tetos Stambule man griežtai už­ draudė: „Neplepėk be reikalo.“ Aš ir pasakiau jiems. kokiomis valandomis ir kokiose jūros vietose jie gaudo žuvį . Pagaliau vieną dieną. Jaunieji atrodė sumišę.Mano vardas Marika. kaip ir aš. kad.. Man pasidarė nesmagu. nusprendė palaikyti pokalbį ir paklausė. kad negalvotų „Na. ta bailė Miužgiana šį menkniekį pavertė di­ džiausia istorija. * Vakarais. aš pastebėjau.. kad ji taip išsigando. Ir taip įdėmiai. Buvo galima pagalvoti.atsakiau kiek padvejojusi ir žengiau šalin. kai mudvi su Miužgiana vaikštinėdavome susikibusios už parankių. aš šyptelėjau: . dar ir kojos plikos!“ Vienu žodžiu. kai jis vėl praskriejo pro šalį. pa­ klausiau... Čiauškutė 61 . . Atvažiavau iš Stambulo į svečius pas savo dėdę pirklį.. kodėl vanduo šiandien užliejo pakrantę. o trečiasis .. Jis.

Nei bjauri. ir man liūdna..O kas čia tokio. Miužgiana nusijuokė: . .Ką nori pasakyti.. . sese. sese! .. Po valan­ dėlės ji atsiduso: . bet kuo tu čia dėta? Aš pastvėriau pusseserę už rankų.. akys pasruvo ašaromis ir dusliu balsu pasakiau: . Feride? . Matydavau jį ir anksčiau.. kad tas karininkas čiajodinėja dėl manęs? .Na.Gerai.Balandėle tu mano. paskui kurias šitaip laksto. O štai tu paaugusi pasidarei tiesiog gražuolė! 62 Rešatas Nuri Giuntekinas . .Noriu pasakyti. nei graži.Argi tu. Čia dėl tavęs jis suka tuos ratus.. Miužgiana vėl nusijuokė. Miužgiana nustebo: . ir daugiau dėl to nesiginčykim.atsiliepiau po valandėlės. sese.“ Miužgiana tyliai nusijuokė. Sakyčiau. ..Taip. Nepratarei nė žodžio.sušukau išputusi akis.Reikia būti kvailai..Neišeina iš galvos ta nesąmonė. kaip anksčiau. .Tu pasakei: „Aš ne iš tų merginų.Ar aš? Kvaila mergiotė! . per vidurį. kad to nesuprastum.. Feride? . . jeigu jūs truputį nusileistumėte ir draugiš­ kai paplepėtumėte su savo bendraamžiu? .Nejaugi tu manai. kurią pasakei dieną. kad mes nebe vaikai.paklausė Miužgiana.. aš ne iš tų merginų. Bet prajodavo pro šalį kaip pro pakelės medį ir niekada negrįždavo. ir pasakei. Bet šį kartą su kartėliu. paskui kurias laksto. Juk jūs smarkiai flirtuojate su tuo ponu karininku.O ką aš pasakiau? ..Ar tave kas nors slegia. dėl tavęs. . negraži? Miužgiana vėl nusišypsojo.. švelniai sprigtelėjo man į skruostą. Tą patį vakarą po vakarienės mudvi su Miužgiana išėjome iš namų ir tylėdamos pasukome prie jūros..

Prieš jas vaidindama tą vaidmenį. Miužgiana klausinėjo mane apie mokyklos drauges. visada su­ sigraudindavau. Bet mums vis vien buvo labai smagu. Ir gana apie tai! Mes priėjome prie skardžio krašto. kaip negra­ žu riesti draugėms iš piršto išlaužtą istoriją. ir tariau: . kad ir pati suprantu. Bet jos ir rankos buvo per silpnos. tarsi norėdama pabučiuoti. kelis kartus norėjau liautis jas tauškusi.. Paskui kažkaip netikėtai ėmiau pasakoti pramanytą savo pačios meilės istoriją. Nežinau. blizgančiame jūros paviršiuje pažerdavo žvaigždžių spiečių. kur pramanus vaiz­ duoji kaip tikrą tiesą. ir svaidyti nemokėjo. Papa­ sakojau jai kelias istorijas apie Mišelę. žaismingai paliečiau nosimi jos nosį. Vis dėlto mėnesienoje skendinti jūra neilgai buvo įdomi dviem jaunoms panelėms. Jausdama. bet neįstengiau. Miužgiana klausėsi mano pasakojimo ir glostė man plaukus. kad ir aš per vidurį. tačiau ir dabar mane staiga be jokios priežasties apėmė tokie pat jausmai. tik atsitrenk­ davo į skardžio uolas arba įsmigdavo į pakrantės smėlį. krisdami į vandenį. pasakiau. Netardama nė žodžio. kad kalbu nesąmones. ilgesingai žiūrėjau į jūros tolį. Ėmiau rinkti nuo žemės akmenukus ir svaidyti į jūrą. kaip apgavau savo drauges pasaka apie nebūtą dalyką. Mano paleisti akmenukai trumpam dingdavo ore. Ir Miužgianą užkrėtė mano pavyz­ dys. o aš atsiklaupiau prie jos kojų. Ką padarysi! Po valandėlės pavargusi Miužgiana atsisėdo ant uolos krašto. Kodėl taip padariau? Ar tik iš noro paplepėti?. o josios. ar ne? Čiauškutė 63 . žaidžiau su sagomis. Bet paskui ir jį pasakiau.Sakykim. padėjusi galvą jai ant kelių. Papasakojau Miužgianai. paskui.Uždėjau Miužgianai ant pečių rankas. Glamžiau jos sijono kraštą. juokingai kaukštelėję. Baigusi pasakoti. Visaip vengiau Miužgianos žvilgsnio. Iš pradžių kaip įmanydama stengiaus nuslėpti savo pasakos herojų.

tarė Miužgiana. nesilioviau raudoti ir vis kartojau: „Kam tu.. Iki pat aušros Miužgiana nesitraukė nuo manęs. Aš sėdėjau ant žemės ir visa drebėjau. dėl Dievo meilės! . Bet paryčiais jai trūko kantrybė.juk tu iš tikrųjų myli Kiamraną. blaškiausi lyg į tinklą pakliuvusi didelė žuvis.. * Tą naktį mane smarkiai išmušė karštis. bijodama. Kaip kūdikis glausdamasi prie Miužgianos.Bijok Dievo. ...Paleisk mane. Feride. kad nesupykdytum. Miužgiana atsistojo. brangioji Feride. . naktys tada buvo trumpos.Pirmiau atsiimk savo žodžius.Vargšele mano. .. .. Niekaip negalėjau už­ migti.pasakė ji... parverčiau ją ant sausos žolės ir ėmiau purtyti. paleisk. sese! Kaip tu gali mane taip šmeižti? Juk aš dar vaikas! . Laimei. tikrai pakvaišusi. kliedėjau. bus gėda. Lyg mano kūne būtų kas pasikeitę. . ... ko nori.. Dar pamatys kas. sese. ne iš pagarbos ir ne dėl to.. jaučiau neįveikiamą pa­ sibjaurėjimą savimi ir baimę. Paleisk. Miužgiana gindamasi mosavo rankomis ir stengėsi ištrūkti. Aš?~ Tą klastingą gyvatę?. Spiegdama puoliau Miužgianą.. ne dėl to. . . nusipurtė suknelę. kad nesupykdyčiau. Miužgiana be žo­ džių pasidėjo mano galvą sau ant kelių.Ką tu pasakei..Bet ne iš pagarbos. . glostė plaukus ir taip stengėsi mane nuraminti.Tu. Suplėšysi suknelę.Gerai. sese.. ir ji griežtai mane subarė: 64 Rešatas Nuri Giuntekinas .. tik paleisk. ką pasakei?. padarysiu viską.ir nebesusivaldžiusi graudžiai pravirkau.Būtinai atsiimsiu. Iš tikrųjų. .. taip pasakei?“ Matyt. kad vėl neužsipulčiau.

ir tiek. Atrodė. „sveikai kaip kumelė“ mergiotei gėda lakstyti tarp darbininkų ir tarnų vien­ plaukei. bet apsimesda­ vau. Pamėginau net apžergti nebalnotą arklį. Žinojau. ir vėl pradingdavau tarp medžių.. Palikusi tetą Aišę ir Miužgianą prie baseino liežuvauti su vy­ resniaisiais.. Gana nesąmonių. ir jėgų priešintis nebeturėjau. kuri. nutvėriau ją už rankos. kad nesuprantu jų ženklų. bet tą dieną niekaip negalėjau prisiversti elgtis kitaip. Jei viskas bus gerai. aš čia. o paryčiais vis tiek pateko jam į nasrus.. laksčiau po sodą vaikų būrio priešakyje nežiūrėdama į nieką.. bandydamos sudrausti.Kvaiša tu. kas pasipainiodavo po kojomis. argi mylėti gėda? Juk pasaulis neapvirto aukštyn kojom?. * Kitą dieną mus pakvietė į vieno tenykščio turtuolio sodybą.. Dabar mie­ gok. ★ Nutaikiusi valandėlę. Aš puikiai supratau... Jau visai pro miegus išgirdau Miužgianą užuojautos kupinu balsu sakant: . Pasidaviau kaip ožka... susituoksite. susitaršiusiai ir dar plikomis blauzdomis. kad penkiolikmetei.Turbūt ir jis tau neabejingas.. anot mano tetų.. Čiauškutė 65 . Bet jau nebeturėjau jėgų prieštarauti ir užmigau. ką jos nori man pasakyti. Be to. bet nepavyko. kai Miužgiana buvo viena. Toks netikėtas Miužgianos griežtumas mane palaužė.. anot pono Seguino pasakos. kad dar niekada iki šiol nebuvau tokia smarki ir linksma. visą naktį grūmėsi kalnuose su vilku. Teta ir Miužgiana iš tolo rankomis ir galva rodė man visokius ženklus.

Argi tau įdomu su tomis pamaiviškomis kaip armėnų nuo­ taka panelėmis? Eikš su manim. Todėl nusisukau nuo neviltim dvelkiančios jūros ir pastvėrusi Miužgianą už rankos nusitempiau ją tiesiai į gervuogyną.toli prieky­ je. Kitoje kelio pusėje plytėjo gyvatvorių apjuosti sodai arba stūksojo ap­ griuvusios sienos. nes mūsų vežimaitis kaž­ kur užtruko. kuri pagaliau truputį atgijo. Kelias vingiavo palei jūrą. mes jau šimtą kartų būsim iki jo nubėgusios. kad mažieji žvirbliukai .Aš neprisimenu. nė poros valandų nenumigusi. . * Pavakare mes grįžom namo pėsčiomis. Feride.. Po vakarykštės ne­ migos jos veidas iki pat akių baltymų buvo pageltęs kaip vaškas. virpančiais kur ne kur pasitaikančių skroblų šešė­ liais ant dulkėto kelio gulė ir sudžiūvę lapai. į ką aš panaši! Vargšė Miužgiana iš tikrųjų atrodė nekaip. visiška patrakėlė! Atsimeni. Teta Aišė ir dvi jos vienmetės kaimynės ėjo paskui mus. kas buvo naktį.čalykušu . Visi žino. kaip jauteisi vakar? Ir še tau. Soduose buvo justi pirmieji rudens ženklai: gyvatvores ir tvoras apsivijusių žalumynų lapai buvo pradėję gelsti. anksčiau­ siai pašokai iš lovos. Neaprėpiamos jos platybės driekėsi lyg neviltis . tikra keistuolė. o mudvi su Miužgiana.turėtų ką lesti.Tu. kad Alachas jų uogas sutvėrė tik tam. Juolab kad iki namų mums buvo netoli. Tik sodų gilumoje palikti savo pačių likimui raudoniu plies­ kė gervuogių krūmai...be jokios burės ar laivo kamino dūmelio. Kol paskui mus vėžlio žingsniu einančios moterys pasieks posūkį. .atšoviau ir vėl nudūmiau. 66 Rešatas Nuri Giuntekinas . Jokio nuovargio! Akys žvilga. . Taip dar geriau. viena kita pakelėj auganti gėlė buvo apnešta dulkėmis ir nuvytusi. skruostai išraudę! O aš. Drauge su ištįsusiais. Miužgiana net supyko: . pažiūrėk.

„Su­ sirgsi. Pakelėje sustojau. Jis toks mažas. kad tilptų Miužgianos rankinuke...Nemanau. Visai netikėtai ant mūsų ima loti nežinia iš kur atsiradęs šu­ niukas. ištykšta dėmėm ant mano balto jūreiviško kostiumėlio. . kaip man gniaužia kvapą. Jaučiau.. kas ten iš tikrųjų galėtų būti.. Tikėjaus. paskui labai iš lėto pradėjau vėl jį rišti. traukdama man jas iš ran­ kų. ilgai trypčioja vietoje.. . Su jomis ten ir kažkoks vyras.Feride. Teisybę pasakius. Kiamranas. Pilvą skaudės!“ . kur mes. kad jau būsime spėjusios grįžti iš gervuogyno. linksta keliai. O aš priešingai. Bet ji jau nori grįžti. prilimpa man prie veido. Čiauškate 67 . ėmiau eiti koja už kojos.. Ko jam čia reikia? . Kai einam per lauką.Kas ten bus. . Miužgiana nubėgo jo pasitikti. pasilen­ kiau. koks nors pakeleivis arba kaimietis. ..Negali būti.pasakė Miuž­ giana ir tuoj pat susijaudinusi pridūrė: . Stovi prie posūkio ir susirūpinusios dairosi. bet per barnius dėl uogų jos mus aplenkė. . tikrai jis. Ir uogas valgyti jai baisu. jai amžinai už ko nors užkliūva batų kul­ nai. Tik nesiblaškyk.. man rodos. atsiskyrė nuo mo­ teriškių ir pradėjo eiti tiesiai prie mūsų.O Alache. ir aš abejoju. Užsikėlusi koją ant didelio akmens. Mes sutrikome. Aš nenusileidžiu. Po valandėlės vyras pamojo mums ranka.Tačiau Miužgianos kaprizai bet ką gali išvesti iš kantrybės.Labai keista! Turėtų būti koks pažįstamas. kol moterys mus pasivys. .klausia Miužgiana. Gervuogės susimaigo. o kai reikia peršokti per siaurutį griovelį. ji bijo į šiaudą įsidurti koją.Kažin.šaukia ji. Sutemose ir per aukštų pake­ lės medžių šešėlius sunku įžiūrėti. nori nenori tenka susigrumti. kurio plačią apykaklę puošia du si­ dabriniai inkarai. atrišau bato raištelį. šauktis pagalbos. kas ten toks? .

Kaipgi ryžotės leistis į tokią ilgą kelionę? Nieko nesakydamas. .Stebuklas! .Čia nuo saulės. .Kai mes susidūrėme akis į akį.. Kiamranas aiškino.jau vyru..jūs net negalite įsivaizduoti. Ir dar apdulkėjusios. Mes nusijuokėme ir nuėjome. 68 Rešatas Nuri Giuntekinas .. o Kiamraną . Netrukus teta Aišė ir Miužgiana pasiėmė pusbrolį į vidurį. Aš ėjau priekyje su vaikais.Prieš kelias dienas buvo penkioliktoji mėnesio diena. Visa strazdanota. Tetos kaimynės... kaip tau nebus ilgu atidavus laimingąją našlelę į svetimas rankas?“ O jis kalbėjo toliau: .. Gal jis vaikščiojo mėnesienoje be skėčio. . kaip. . Aš greitai atitraukiau savąją ir paslėpiau už nugaros. Bet aš * Ačiū (pranc. .Jūs čia. . . neiškenčiau neįgėlusi. Naktis buvo nuostabi.šūktelėjau. Feride. Paskui ištiesė ranką. aš jau buvau rami ir net šiek tiek pašaipi. Aš piktai prikandau lūpą ir pagalvojau: „Žinoma.. šypsodamasis jis stovėjo ir žiūrėjo į mane tarsi į kokį visai nepažįstamą žmogų. koks vėjas jį čionai atpūtęs: .Šią vasarą man pasidarė Stambule taip ilgu. ir todėl ėjo atsilikusios.Merei*.Jos siunčia tau linkėjimų. Mes su draugais užkopėme į Alemdagą.sakė jis. Mano rankos baisiai lipnios. ... Feride.. Kaip gyvuoja tetos ir Nedžmijė?. . kurioms jau buvo per keturiasdešimt. save dar laikė moterimis.Ir tu toks pat. Bet gaudžiau kiekvieną žodį man už nugaros. Kiamranai. .Kaip tu įdegei.).Mudvi su Miužgiana iškėlėme sau gervuogių vaišes...Ką gali žinoti.. Tada įsiterpė Miužgiana: .

į svečią čia nekreipia dėmesio. Paryčiais nieko niekam nesa­ kęs grįžau į miestą. Bet aš vis tiek ištrūkau ir pasiteisinusi. Bursoje šiuo metu karšta kaip pragare. Žodžiu.. irgi nesitraukė nuo jų. . kad noriu miego. .Prisiekiu. Ji atsisėdo ant lovos krašto. . O aš tyčia visą laiką stengiausi būti atokiau . Be to. Kai Miužgiana vėlai vakare grįžo į mūsų kambarį. * Teta su vyru tą vakarą ilgai nepaleido Kiamrano iš sodo. Miužgiana. . Ji jėga pakėlė mano galvą. Pagalvojau. arba nulįsdavau į sodo gilumą. . man pasidarė nuobodu. pažvelgė man į veidą. Aš kaip įgelta pašokau ir atsisėdau lovoje. nuėjau į kambarį. Kiamranas neslėpdamas nuoskaudos pasiskundė: . Miužgiana patapšnojo man per skruostą. nors vos laikėsi ant kojų iš nuovargio. labai norėjau jus pamatyti. Vis dėlto kai man staiga prireikė. Aš juokdamasi gūžtelėjau pečiais.pasakė ji. jau miegojau. Kad neprapliupčiau juoktis. . Tada prisiminiau jus. apsiverčiau ant kito šono ir ėmiau knarkti.Ką nori tuo pasakyti? Čiauškutė 69 . aš dar nemiegojau.Mano spėlionės pasitvirtino..Juk sakoma „Svečias svečio nepakenčia“.arba nubėgda­ vau ko nors į namą. prie jų pri­ eiti. Bet kur? Jalovoje dar ne sezonas. atsimerk. .atsakiau lėtai praverdama akis. Net spyruoklės su­ girgždėjo. laikė mane už rankos ir sijono. Abi prapliupom kvatotis. kad vėl nepasprukčiau. Miužgiana.Matau. .Nėra ko apsimetinėti. kad būtų gerai kelias dienas ištrūkti iš Stambulo.pasakė ji. tarsi būgštautų. neprisimenu ko.nemėgstu varginančių pramogų.

. Pyktis.Tavo galva pilna kvailų prasimanymų. Bet jei prasitarsi jam bent puse lūpų.. prievarta įsitempsiu tave į jūrą. * Kiamrano atvykimas iš tikrųjų sugadino man nuotaiką. aš be jokios priežasties šiurkščiai jam atkirsdavau ir pabėgdavau. baimė ir pasibjaurėjimas..Tik dėl Dievo meilės. Jis kvietėsi į namus daugybę žmonių. ar niekas negirdi. .. kitaip neužmigsiu. Sumečiau mintyse. tarsi norėtų įsitikinti. kasdien stiprėjo. kad negalėsiu prasmukti tarp jo ir laiptų turėklų.. . Nieko. Jis pastojo man kelią ir apsidairęs.“ .. pažindino juos su Kiamranu ir beveik kiekvieną dieną išsiveždavo pasidairyti po apylinkes arba į sve­ čius pas vietinius didikus. Nors kambaryje buvo tamsu ir Miužgiana gulėjo užsimerku­ si. Neatsimerkdama ji paprašė: „Nustok. . . prisiekiu.pasakiau.sušnibždėjo ji ir tuoj pat užmigo. jau gerai.pasakė ji ir juokdamasi pridūrė: .. nuo tokio perdėto svetingumo. Bet vargšelė jau tikrai beveik miegojo.. Po valandėlės aš priėjau prie jos lovos..Aš tuoj galą gausiu.. Kaip nori. tarė: . Vieną rytą ties laiptais susitikau su pusbroliu. mirštu iš nuovargio. . Feride.. Suprantu. vėl pasirengu­ siu vykti kažkur į svečius. prie jo neprisiglaudusi..Miužgiana išsigando. Feride. ..Gerai. Vos tik mes likdavome vieni. tetėnas Azizas visiškai pasiglemžė svečią. apkabinau rankomis galvą ir pakėliau nuo pagalvės. 70 Rešatas Nuri Giuntekinas . nepasmauk manęs. nors aš vis dar palengva ją purčiau.Gerai.Nieko. aš prikišau veidą prie pat jos plaukų ir sušnibždėjau į ausį: . Laimei.. kuriuos jam jaučiau.bet vieną dalyką turiu tau būtinai pa­ sakyti. Ji užpūtė lempą ir atsigulė.

.. kad yra ir tokia patarlė. . Radęs progą. o ramiame jūros paviršiuje iš kažkur atsiradę virpėjo blankūs šviesos raibuliai. kad aš irgi Čiauikutė 71 . Staiga pamačiau. . Naktį nulijo. Beformis debesis tarsi koks dūmas ar rūkas užklojo saulę. Kiamranas kažkaip beviltiškai šyptelėjo ir išplėtė akis. Vis dėlto vieną gražią dieną Miužgiana mane išdavė.Feride. kad nežinia kaip tą dieną likęs laisvas. Ko gero.Iš kur vargšui dėdei ištraukti žmonių..tarė jis.. su kuriais susipažįstu. su naujais žmonėmis.. link mūsų artėja Kiamranas. Jis vėl papūtė lūpas. Apsimetusi. linksmai niūniuodama kažkokią dainelę. jis man juos nuolatos prikišdavo. . ir oras buvo pilnas malonios artėjančio rudens vėsos. * Kartą nuo pat ryto mudvi vaikštinėjome uolėta pakrante.paklausiau. bet svečias svečią šeimininkui skundžia .bet jums nėra ko skųstis. . išrūkau į sodą.Gerai.Jus kiekvieną dieną kur nors vėžina. Aš prasmukau pro siaurą plyšelį tarp jo ir laiptų turėklų ir peršokdama per du laiptelius. man jokio džiaugsmo. . todėl ateinančio pusbrolio nematė.Iš žmonių. kad jums patiktų? Kiamranas suprato mano užuominą ir susijaudinęs ištiesė rankas.nepamiršk. Kiamranas įsižeidė dėl tų mano pirmąjį vakarą jam pasakytų žodžių „svečias svečio nepakenčia“. Aš neištvėriau: . Miužgiana sėdėjo ant didžiulio medžio šaknies ir žiūrėjo į jūrą. aš taip ir padarysiu. Kiekvieną dieną susipažįstate su naujomis vietomis.„Svečias svečio nepakenčia“.O kas čia blogo? . Bet jo rankos pakibo ore..tariau. . .

Žinoma.Ko taip staiga nutilai? .Ne mane. Jis buvo apsirišęs galvą raudona skepetaite ir pažinęs mane tarė: . Mano smakras ėmė virpėti. . kaip ir ši. kad jis artėja prie mūsų. .. Miužgiana pasakojo pus­ broliui. gal ištekėsite už kokio vietinio turtuolio. kaip aš apsikrikštijau Marika..linksmai at­ sakė ji.jo nepastebėjau. .Toks jos likimas.. kad pokalbio šįryt mes nebeišvengsime.čia jį išskleisdavo. o greičiausiai Feridę mes galbūt paliksime Tekirdage visam laikui.pajuokavo Kiamranas. Bet tėvas labai čia apsiprato ir bijo.paklausė Miužgiana ir atsigręžusi per keletą žingsnių nuo mūsų pamatė Kiamraną. Miužgiana tam nepritarė. . Miužgiana labai rimtai palingavo galvą.. kaip nyku čia žiemą.pasakė ji. Marika.atsakiau aš. Tuo metu pro šalį ėjo basas žvejys. Paskui žiema. . Taip juokaudami mudu su seniu nuėjome iki skardžio krašto. Dabar iš tiesų jo nemačiau ir negirdėjau jo žingsnių. . tačiau vis tiek visa savo esybe jaučiau. Kai po valandėlės grįžau prie jų. bet žadina liūdesį.pasakė ji. Jūs ne­ įsivaizduojate. . . kad jam šiandien labai patinka oras. .Nepeikite taip šio krašto. Tas pats senis. . .Rengiuosi vieną dieną plaukti sujumis į žūklę.sušuko ji. čia vėl suglausdavo. Jos trokšta 72 Rešatas Nuri Giuntekinas . .Teapsaugo mane Alachas.Senokai nebuvau tavęs sutikęs. Baigusi ji paėmė mane už rankos.Ir šiandien jūs nepamiršote skėčio! . kuriam jau buvau prisistačiusi kaip Marika.Šiuo metų laiku jau visos dienos bus tokios. Aišku kaip dieną. Ji žaidė su skėčiu . Kiamranas pasakė. Kiamranas linksmai užkalbino Miužgianą: . Nežinia. nes ir šiandien gali būti lietaus. . panašus į jo paties ramų ir neryžtingą charakterį. nusigręžiau į jūrą.Oras gražus. . kad neperkeltų kitur.

Pavyzdžiui. ar ne. . . * Aš palikau juos.šnekėjo ji.Tu privalai man viską papasakoti. manote.tarė jis. juk aš ne svetimas.Bet čia dar ne viskas. kad tokių tauškalų aš nemėgstu. kad žvejys... bet.Nenoriu rietis.Žinoma. ji atsakė mano pusbroliui? . Kiamranas nusikvatojo.Čia aš jau nieko negaliu užginti. . . Pasiekusi skardžio kraštą. vienos būdamos.. bet tokie demokratai mes ne­ sam. koks jis šaunus jojikas. ėmiau piktai svaidyti į Čiauškutė 73 . Tegul pati renkasi. Nesvarbu.Tu per daug sau leidi. . Bet šis juokas nebuvo panašus į jo įprastą juoką. Kiamranas staiga atkuto. Ką.pasakiau jai. .Šmeižike. Kiamranas nusišypsojo.pa­ sakė jis. . . bet argi su jumis žmoniškai pasikalbėsi! Te­ saugo jus Alachas! . Miužgiana. vienas karštas kaip ugnis kavalerijos karininkas kiekvieną pavakarę atjoja prie mūsų namų ir trokšdamas patikti Feridei kvailai stengiasi pasirodyti.vienas žvejo sūnus vardu įsa Kapitonas. Labai turtingas žmogus. kad pradėto pokalbio jie dar nebaigė. bet nuojauta kuždėjo. Visada santūri ir išmintinga. mes taip nekalbame.juk žinai. . melage. Paslapčia pagrasinau Miužgianai: „Aš tau parodysiu!“ .. jame nuskambėjo kažkoks keistas kartėlis.Tegul būna nors milijonierius. Miužgiana šiandien buvo lyg kokio velnio apsėsta.Feridei gali nusišypsoti ir kur kas geresnė ateitis. . Feride? Aš kaip pusbrolis tam jokiu būdu nepritarsiu...pasakiau ir supykusi nubėgau jūros link. Atsargumo dėlei Miužgiana pasislėpė Kiamranui už nugaros ir pamerkė man: . .

o senis. ir visas šis reikalas bus pagaliau baigtas. privertė mane viską pamiršti. Tar­ si ieškodama žodžių. Nusprendžiau dar paėjėti smėlėtu krantu. kad pabėgdama ga­ lėčiau sukelti jiems įtarimą. vogčiomis dirsčiojau atgal. Kad risdamasi į apačią tada nie­ ko nenusibrozdinau ir nieko nesusilaužiau. iki šiol stebiuosi. kurį ir ožkos sunkiai įveikdavo. Paskui abu surimtėjo. o veikiau drama. iš visų jėgų kur papuola tvatijo vargšelį irklu. o paskui vėl kopti aukštyn stačiu ožkų sumintu takeliu. Bet kaip tyčia. 74 Rešatas Nuri Giuntekinas . Paskui pa­ mačiau. tik kitoje vietoje. kad jie abu atsigręžė į mano pusę ir . Atsi­ sukusi pamačiau. kad jie pamažu. šiedu lepūnėliai net raiti manęs nebūtų paviję. Man reikėjo keisti planą. Pamatę statų šlaitą. ką mačiau. kad Miužgiana buvo pasiryžusi mane išduoti.ėmė žingsniuoti artyn. Bet pagalvojau. Tačiau kitoje iškyšulio pusėje prieš akis staiga atsivėrusi keista komedija. irgi leidžiasi nuo skardžio. Akies mirksniu nuo pačios aukščiausios skardžio vietos nusiritau į pakrantės smėlį. Tai. manęs nenuramino. Tas cypdamas blaškėsi po siaurą pakrantę. jei būčiau pasileidusi tekina. Iš pradžių jie kalbėjo juokdamiesi. Lenkdamasi prie žemės. o pusbrolis stovėjo suakmenėjęs kaip statula. ir tarp uolų driekėsi visai sausas takelis. Atrodė. Deja. o aš niekaip negalėjau tam su­ trukdyti. tą rytą vanduo buvo nuslūgęs. jog viską supratau arba bent nutuo­ kiu. nusitvėręs irklą.jūrą akmenukus. jį pasivijęs. Neseniai pro šalį praėjęs senasis žvejys.dar blogiau! . Ti­ kėjaus. Todėl lyg niekur nieko greitai žingsniavau sau pakrante ir kartkartėmis vis nusviesdavau į jūrą vieną kitą akmenuką. Žinoma. kad priėję iškyšulį jie nedrįs bristi į vandenį. ta rizikinga beprotybė manęs nuo jų neišgelbėjo. vaikėsi juodą benamį šunį. Miužgiana braižė skėčiu smėlyje kažkokias linijas. jie liautųsi mane vytis. apie ką jie kalbėjosi. Viskas aišku. ir aš dingčiau jiems iš akių.

kad Miužgiana su pusbroliu turi tuoj pasirodyti iš už iškyšulio. dabar jau nebenorėjau. kaip pirma. Tai va. nuo jų pasprukti. o paskui ėmiau kopti skardžiu aukštyn.Kas atsitiko? Tas bjaurybė išpylė man dervą. kaitinama viršum laužo. bet kaip galėtų iš čia išnešti sveiką kudašių. Bet pasirodė. Teisybę pasakius. mane nukrėtė drebulys ir išmušė karštis. Jau būtų geriau sprukęs smėlėta pakrante arba mano pamėgtu takeliu už­ siropštęs ant skardžio. kad net nagai susmigo į Čiauškutė 75 . tiksliau . kaip vargšelį iš­ gelbėti. atsigręžė į mane ir ėmė rodyti ranka kažkokius ženklus. gręžiojausi atgal.žemyn. kad kiekvienas. Jis sunkiai alsavo.verksmingu balsu pasakė jis. ir sparčiu žingsniu dar paėjau galiuką.Pirmiausia man toptelėjo. ir aš sustojau. Jie sustojo ir kažką susijaudinę kalbėjo. Prisiminiau. . . Jei būčiau turėjusi laiko. jei priešas vėl sumanytų pulti. . prie tavęs aš jo neprileisiu. Tada pradėjo dėtis dar keistesni daly­ kai: žvejys patenkintas metė žemėn irklą. Prisiminus Miužgianos išdavystę. Nedrįsdama prieiti arčiau. kaip sakoma.Kas atsitiko. Bet ką padarysi. Stabčiojau. būčiau sugalvojusi. tada tikrai būtų išsigelbėjęs. kad šuo pasiutęs. Drama prie laužo sudomino ir Miužgianą su Kiamranu. kad čia saugiausia vieta. kuris kūrenosi čia pat ant kranto. šūktelėjau: . kur tikroji gaudynių priežastis. kaip pusbrolis išsitraukė iš kišenės pinigi­ nę ir padavė žvejui pinigų. turbūt pamanęs. pasirėmęs į irklą. Paskui pamačiau. ko tau reikia iš to vargšo gyvulėlio? Senis buvo gerokai uždusęs. Baisus nusikaltimas! Bet ne toks didelis.Bet nebijok. kad šunį reikėtų užmušti. liovėsi vaiky­ tis auką ir sustojo. Sugniaužusi kumščius. Ir mane juk vijosi taip pat kaip jį. Šuo apvertė skardinę su derva. turi savo bėdų. Šuo pasislėpė tarpeklyje tarp uolų. jis nesumojo ir gailiai inkštė. kad senis buvo pasiutęs labiau už šunelį ir grės­ mingai rėkdamas dūmė paskui jį krantu.

braukdama sūpuoklių lenta per skroblo lapų vainiką. aš tau at­ keršysiu!“ Taip dėjau į kojas.paklausė jis. kas pirmas eis suptis. . sunkiai alsavo. maži ir di­ desni. Koks išganingas sutapimas! Juk grįžusi namo aš ketinau smukti į savo kambarį ir užsirakinti. susirinko nekviesti ir susispietė aplink sūpuokles. kad būčiau nulėkusi ir iki Stambulo.. kad viskas veltui. Miužgiana ir 76 Rešatas Nuri Giuntekinas . pasistačiau prieš save kažkokį pyplį ir iš lėto pradėjau suptis. Dabar galėjau pasislėpti tarp vaikų..Stokit iš abiejų pusių į eilę. Vaikai pradėjo stumdytis ir nepaisydami mano užbrėžtos li­ nijos vienas per kitą ėmė veržtis prie sūpuoklių. Šiandien mano draugai. Tada jie.Kas atsitiko. pusbrolis privertė ją skubėti. aš paversdavau tą vietą švenčių aikšte.delnus. išstumdžiau juos į šonus ir paliepiau: . spausdama ranką prie krūtinės. susikvietusi kaimynų vaikus. Įsilipau į sūpuokles. būtų pradėję triukšmauti koridoriuje. Pamaniau: „Taip tau ir reikia!“ ir įsiūbavau sūpuokles smarkiau. Miužgiana ir pus­ brolis. Sodo pakraštyje ant didžiulio skroblo šakos buvo pakabintos sūpuoklės. kartojau: „Tu man užtraukei gėdą. Mes irgi norime! Ir mus pasupk!“ Bet aš nekreipiau dėmesio ir. o pamatę. Matyt. Aš kai­ pmat įsikišau. nėriau į sodą. Savo eilės laukiantys mažyliai ėmė rėkti: „Gana jau!. Aš nervingai nusijuokiau „Iš kur jūs tai ištraukėt?“ ir išgirdu­ si vaikų balsus. Vaikai susiginčijo. sūpausi vis smarkiau. nuleisti viską juokais ir sukliudyti jiems užspeisti mane į kampą. dukra? Tu raudona kaip burokas! Ar tave kas nors vijosi? . būtų būtinai laužęsi į duris. Kai kada. Bet prie vartų mane sustabdė dėdė Azizas. Miužgiana. Tuo tarpu pasirodė ir jie ir sustojo vaikams už nugarų. Aš pati jus po vieną pasupsiu.. Miužgiana.

pasitrauk. kiekvienas iš savo kampo. Feride.Teta.. o jei kuris nukris. kad jie neužsigautų. kad aš su vaikais. bijodami. nebijom! Nebijom! Tuomet pro langą pasigirdo tetos balsas: . kad vaikai nukristų. nagi. dukra mano. Ką daryti? Kaip pabėgti nesusidūrus su juo akis į akį? Staiga matau. . už rankų tampė vaikus į šalis. Ir aš visai nenoriu. bet jaučiau. susižeis. Blogiausia. Feride! Ir mane! Ir mane! . už nugaros būtinai pamatysiu pusbrolį. . dabar jūs taip kalbate. jei bijai net tokio lėto supimosi? Tokiems vaikams verčiau suptis namie jaunesniųjų brolių lopšyje! Dar kažką panašaus šnekėjau.Ak. kad jei atsigręšiu. Nenorom sustabdžiau sūpuokles ir pradėjau barti vaiką. kad ir su manim besisupantis mažylis pravir­ ko. Mano laimei. smarkiau!“ Aš jam sa­ kau: „Atstok.Ne. nagi!“ Kaip gi vargšė Čalykušu gali atsispirti tokiai pagundai? Čia mano gražbylystė išseko.Juk nebūtina. . Juk matai. Ko lendi. greičiau. kai sūpuoklės įsilinguoja. brangioji. Argi jūs dar nepažįstate Čalykušu? Argi galima manimi pasitikėti? Aš prade­ du visada nesmarkiai. na padaryk tą malonę ir jiems. kad man nutilus prabiltų jis. kad man už sijono kabinasi kažkieno ranku­ tės. šitas mano žodžių srautas buvo skir­ tas tik tam. nė vieno nesupsiu. Feride.Nebijom. ir aš išsi­ gandau. šaukė. ir sodas virto tikru pragaru. Nesupk jų taip smarkiai. Teisybę pasakius. velnias ima mane kurstyti: „Nagi. kad Kiamranas negalėtų manęs užkalbinti. visi jūs bijote. Tai pats Čiauškutė 77 .“ O jis vis vien: „Nagi. ko nesuprantate.Ir mane. tada aš būsiu kalta! .. jis ėmė garsiai bliauti. . pastveriu vaikiuką už pažastų ir iškeliu aukštyn. ir kiti vaikai klykė. Įsispraudęs man tarp kelių. Paskui. teta. verčiau nekalbėkite.Feride. kad jis nepaleistų virvių ir nenukristų žemėn.pusbrolis.

Aš stovėjau įsmeigusi į jį įdėmų žvilgsnį. Prisikišusi veidu prie jo.jauniausias iš visų čia esančių.Na. nebūk vaikas! . susikruvinsi savo putlius skruostelius. neišvengiamai susidursiu su juo akis į akį. Aš elgiausi labai atsargiai. Mudu likome prie sūpuoklių dviese. kad susirėmimas bus stiprus. jis švelnus ir gražus kaip mergaitė.Nepyk. Neduok Dieve. ir sūpuoklės pamažu pajudėjo. ir aš ėmiau skepetėle šluostytis smėlėtas rankas. Jausdama. Virvės įsitempė. vos linktelėdavau kelius. Bet jis ne­ nusuko akių į šalį. Abu žnektelėsit žemėn. kaip mes abu kartu pasisupsim. Jis vikriai išsinėrė iš švarko ir numetė jį Miužgianai. 78 Rešatas Nuri Giuntekinas .Su šita padauža tu nesusilyginsi. nes jo gležnos rankelės tavęs neištu­ rės.Ei. medis girgždėjo. ko lauki.atšoviau ir užšokau ant sūpuoklių. Ji nusuks tau spran­ dą! . Orumas niekada gyvenime neleistų man taip išsigandus pabėgti. taupydama jėgas. Vadinasi. išsigelbėjimo nebeliko.Na. eik pas brolį Kiamraną.šaukė teta. vaikiuk.Dar ko! . todėl pastatau mažylį ant žemės ir atsigręžusi įsmeigiu akis į Kiamraną.Linksminatės. Jis pasūpuos tave švelniai ir palengva kaip auklė. supratę. kas tada? Berniukui už nugaros išnyra kažkieno šešėlis. bet nieko neišeis. Feride? Gal bijai? Šį kartą nedrįsau pažvelgti jam į akis. gal aštuonerių metų berniukas. kokių septynerių.Dabar pa­ žiūrėsim. kiek dar galiu tęsti savo įžūlų ir negailestingą žaidimą. ar ne? . Tik nespurdėk sūpuoklėse. sakau: . Kiamranai.paklausė Kiamranas. Kiamranas! Kai tik paleisiu vaiką ant žemės. . Vaikai. lapai šnarėjo vis garsiau.pasigirdo pro langą tetos balsas. . ir iš padilbų stebėjau. . pasitraukė į šalį. . Pusbrolis nusijuokė: . . kad prasideda įdomus žaidimas. . Greitis pamažu didėjo.

kandžiai paklausiau.pasakė Kiam­ ranas. abu tylėjome. mūsų galvos kaskart dingdavo lapų tankmėje. . kas gailėsis! .“ Kiamranas pakartojo: .Man . Man pakirto kelius. . tarsi bet koks žodis būtų atėmęs mums jėgų.atsakė jis. Feride. Feride. netekę pusiausvyros.Sustokim jau. .Ne. . Dabar. išsigandau. . Po valandėlės atsipeikėjusi. ir mes abu. tikrai būčiau nulėkusi žemėn. pa­ stūmėjau sūpuokles dar smarkiau. . kad sutinki tekėti už manęs. kad virvės išslys iš rankų.Na kaip. Sūpuo­ klių virvės susipynė. akis.ne.atkirtau. kai išgirdau iš Miužgianos tokią nuostabią žinią. nugarmė­ jome ant žemės. . pasijutau gulinti tetos glėbyje. susitaršę plaukai susipynė. Nuo didelio greičio man pamažu ėmė svaigti ir drumstis galva. . joms kylant aukštyn. rankos nusilpo ir. . arba abu nukrisim.. Iš po susitaršiusių plaukų žėrinčios jo akys žadino mano šir­ dyje nesuprantamą neapykantą ir pyktį.taip pat kandžiai atkirto Kiamranas. niekados nepavargsiu. Man sudrebėjo pakinkliai.. Jeigu tą akimirką Kiamranas nebūtų manęs sugriebęs.Juk dėl tavęs aš čia atvažiavau.Pažiūrėsim. dar nesigailite? . kad man iš tikrųjų pasidarė negera. jie slystelėjo žemyn. Jis nesuprato.ėmiau maldauti aš.. nukrisiu.Sukandę dantis. kol neišgirsto iš tavo pačios lūpų. Smarkiai toptelėjusi. Jo lūpos lietė mano plaukus. . nesustosim. . nors pirštų neatgniaužiau. . užteks!. Bet jam neužteko jėgų mane išlaikyti. Feride? .Ar užteks.Čia jūsų reikia klausti.Aš galėjau tik slapta apie tai svajoti.Dabar. Vienu tarpu lyg per sapną išgirdau tetos riksmą: „Už­ teks. Ji spaudė man prie smilkinių šlapią skarelę ir klausė: Čiauškutė 79 .

teta Besime su Nedžmije atlėkė mūsų pasitikti į Galatos prieplauką.Jei ne. kaip ir kiekvie­ nas jaunikis. * Po trijų dienų mes kartu su teta Aiše ir Miužgiana grįžome į Stambulą. Miužgiana retkarčiais prieš miegą pradėdavo mane protinti: . jei aš buvau turbūt vienintelė pasaulyje tokia laukinė sužadėtinė... Feride? Juk aš žinau.. O jis vis taikydavosi pabūti su manimi dvie­ se. Kaip ir Tekirdage. . pasikalbėti. Sužinojusi apie tai iš sūnaus laiško. .. teta. vis kartodavau: . Susigūžusi lovoje. bijau.Turbūt aš pravirkau dar prieš nukrisdama. 80 Rešatas Nuri Giuntekinas . net įkandin mestas akmuo nebūtų manęs pavijęs. pasivaikščioti. . turėjo tam teisę.. Liepiau. kalbėdavo jo žodžiais..Akys pilnos ašarų. Per Miužgianą nusiunčiau jam ultimatumą. . kokių gražių žodžių jis nori tau pasakyti. aš nutrauksiu mūsų susitarimą.Ar tau nieko neskauda. Keistas tai buvo dalykas. teta? Prisiglaudžiau veidu prie jos krūtinės ir pasakiau: . teta. Bet niekaip negalėjau jai išaiškinti. kad jis. tai ko verki? ..Argi aš verkiu. Užtekdavo man pamatyti. kad tu jį bepro­ tiškai myli.Ne. Manau.atsakiau. kad jeigu dar prie manęs kibs. apsiverksiu. kad Kiamranas eina artyn.. ir aš kaip pabaidytas ku­ meliukas galvotrūkčiais dumdavau šalin. Pirmomis mūsų sužadėtuvių dienomis aš visų vengiau. Kas žino. man gėda.. La­ biausiai Kiamrano. Bet ką daryti. Dabar pats gražiausias jūsų laikas.Nenoriu. Kai kada Miužgianai to neužtekdavo ir glostydama savo švel­ niomis rankomis man plaukus.Kam tos kvailystės.kamantinėjo ji. kad susi­ tikęs nedrįstų su manimi kalbėtis kaip su sužadėtine. dukrele? . Jeigu jis ne­ silaikys tos taisyklės.

. Tetai prireikė daug pastangų. sukvieskite.Nesiožiuok. Tikėkimės. neilgam. žengiau žingsnį atgal.šaltai atsakiau. Teta manęs nesuprato ir nustebusi. pasislėpiau už užuolaidos. pamėginkim. kodėl nepuolu iš džiaugs­ mo jai ant kaklo.Nenoriu. kad teta jėga mėgins man jį užmauti. parsivežusi jį iš Stambulo. Pajutau. kai aš išvažiuosiu į mokyklą.Duokš ranką. Surengsim suža­ dėtuves. Feride.. kad šie mano žodžiai uždavė tetai širdį. Mano širdis pradėjo pasiutusiai daužytis. . teta. Norėdama padaryti man staigmeną. Nusišypsojo ir ironiškai paklausė pro beveik su­ čiauptas lūpas: Čiauškutė 81 . Merei.Po kelių dienų sukviesim savo gimines. . . Dabar jau tikrai įžeidžiau tetą.. . Tarsi bijodama. Bet ji aiškiai norėjo parodyti savo viršenybę. Ji vėl nusišypsojo: . su­ gniaužiau už nugaros pirštus. Feride? . aš kartoda­ vau pati sau Kiamrano žodžius ir liūliuojama jų melodijos užmigdavau.Dabar nereikia. užkišau rankas už nugaros ir nenorėdama išsiduoti.. Pamatavau tavo seną žiedelį. pasivedėjo mane prie lango ir laikydama žiedą jau grimztančios už medžių saulės spinduliuose parodė. nueidavo gulti.Paskui. bet gražus brangakmenis visai netiko prie mano nu­ brozdintų pirštų.Jeigu manote. kai ji palikusi mane. . kad padirbdintų man sužadė­ tuvių žiedą.. paklausė: . .paprašiau. kad raustu.Ar tau nepatiko. teta. kad to būtinai reikia. .. Ačiū Dievui. kaip jis blizga. nebus per mažas. Aš užsimerkiau. teta.pasakiau.vėliau. Užsispyrusi nuleidau galvą ir įsmeigiau akis į batų galiukus..Labai gražus. .

. kiek mane paveikė jos pamoky­ mai. manau. tampi suaugusi. kad jos puikiajam sūne­ liui esu per prasta. įgauti daugiau proto. . papuošto gėlėmis ir šviestuvais. kad tau jau atėjo laikas atsisakyti vaikiškų kaprizų. tebestovėjau nunėrusi galvą.kalbėjo ji. apsirengusią kaip niekada anksčiau nevilkėjau. ar ne? Tu tinki Kiamranui kur kas labiau negu bet kuri kita nepažįs­ tama mergina. Miužgiana tomis dienomis man buvo daugiau negu sesuo. Kad žodžiai.. žodis į žodį išlikusiame mano at­ mintyje. teta apkabino mane per liemenį ir ėmė glostyti plaukus. Vaikystėje tai galbūt ir nesmerktina.ir pasileidau laiptais žemyn. Tarsi norėdama patikrinti. koks mandagus ir jautrus yra Kiamranas. Bet tu kasdien augi.. Bet tada man pasirodė.. Virpėdama visu kūnu pasakiau: .Tai susitarėm. kuriuos ji ketino sakyti. su nau­ ja šukuosena ir pasikeitusiu veidu. Tik. teta.. Kol baigsi mokyklą ir galėsi ištekėti. prieš akis ketveri metai. ar supranti. gal per sužadėtuvių ceremoniją vietoj tavęs kitą merginą pastatysim? Per jungtuves . ką noriu tau pasakyti? Turi būti rimta ir protinga. Tu žinai.tokių papročių dar nėra. kad aš dėl to esu labai patenkinta. Ji.. Ir vis dėlto tu jau sužadėta.Ne. Nežinodama..prašom. ką atsakyti. bet ir motina. galima sakyti. Tik tu pernelyg vėjavaikiška. kas nors užgaulaus? Šiandien šito negaliu pasakyti. Aš įsivaizdavau save šalia tetos prie stalo. Nežinau. Visų akys įsmeigtos į mane. tai neįmanoma.Čia dabar gražiausia. Naktį. todėl turi surimtėti. Nebetinka būti neklaužadai. neatrodytų tokie griežti. Turbūt nereikia nė sakyti. . ar ne.Feride. skruos­ tus. teta paklausė: . .Dabar aš tau ne tik teta. jog teta nerimauja.. bet kad per sužadėtuves . Dar gana daug laiko.. Feride? Sužadėtuvėms pakviesim tik giminaičius ir kelis artimus draugus. . vėjavaikei ir padūkėlei. Ar buvo šiame pamoksle. kaktą. atstojo man motiną. kai kambaryje mes 82 Rešatas Nuri Giuntekinas .

garderobą. kad labai jį myli.. kam visa tai daroma. O jeigu atsitikdavo. nei svetimi man girdint nebeužsimindavo apie susižadėjimą. Pavyzdžiui. sutinku. lovą. aš užgesinau lempą. Antra . Bet dabar tegul niekas nesielgia su manim kaip su sužadėtine. Teisybė. Slėpdama veidą ant Miužgianos krūtinės.Atsisėsiu šalia vežėjo. užspaudžiau burną ranka. O dabar aš pati tokia.likome vienos. tik man vienai. tai tučtuojau atsipra­ šydavo dėl tokio liežuvio nevaldymo ir nutildavo. ramybės namie neturėjau. ką ji man padarytų. o pačiam savo pusbroliui. kai jau leidau jai prabilti. tada ne­ žinau. Prieš akis dar ketveri metai. aš bijau. ir ėmiau maldauti: . Pagaliau. todėl pareiškiau: . kad kas nors sugalvodavo mane paerzinti. taip. Vežimaitis buvo pilnas. Nepaisant visko. Aš noriu tiesiog kiaurai žemę prasmegti. Kartą reikėjo važiuoti į vestuves Merdivenkiojuje.“ * Miužgiana savo pažadą ištesėjo. Ačiū Dievui. Viena daugiau niekada su manimi nesistumdysi.. pasikeisiu. kad ji negalėtų kalbėti.Visados labiausiai pašiepdavau susižadėjusias mergai­ tes. Nei namiškiai. Paprašyk visų. su dviem. taip.dar kartą pa­ sakysi man. Tik su viena sąlyga. Čiauškutė 83 . pakeitė užuolaidas. ne sveti­ mam.. Mano galva. mane perkėlė į gražesnį kambarį. bet apsaugok Viešpatie.. kadangi mano padėtis pasidarė reikšmingesnė. jei apie tai išgirstų teta Besime. Miužgiana pasakė: . Ne. o aš nedrįsau paklausti. kelis kartus pa­ linksėjau galva: „Taip. jis gavo pelnytai.Gerai. kartą man vis dėlto teko vienam skelti antausį. apkabinau per visus tuos iš­ gyvenimus sulysusius jos pečius. vie­ ną gražią dieną. kad niekas nevadintų manęs sužadėtine. Per tą laiką subręsiu. juk aš visiškas vaikas.

kad turiu tokią teisę.Ar žinai. turėjau slapstytis arba laukti tamsos. Aš nukaitau ir paklusniai įlipau į ve­ žimaitį. galima sakyti. kad neprisimenu. o jeigu smarkiai užsispirdavo. vis dar įsmukdavau į virtuvę nukniaukti kokios saujos džiovintų abrikosų. Manau. Paskutinės atostogų dienos namie buvo.Nuo kada? Mano nuostaba skambėjo taip juokingai. Nedera kiekvienam pasakoti. Mat nebuvau tikra. Apsimesdama. Jūsų didenybei ne­ betinka vagiliauti! Nors man niekas nieko nesakė. ką sakei Miužgianai. bet Miužgiana mergaitė. . ištisos gaudynės. . bet dabar šaipūnas virėjas tyčiojosi iš manęs: . nuolanki jūsų vergė. ar Miužgiana vidury kelio staiga ne­ paliks mudviejų dviese arba nepradės kokios nors visai nereika­ lingos šnekos. Jis tik ir ieškojo progos užklupti mane vieną. Vieną dieną Kiamranas manęs paklausė: . O užsimaniusi įsikarti į medį.Visi prapliupo juoktis. apie ką mudvi šnekamės.Panele. bet aš jau nebedrįsau kviestis vaikų iš gatvės. bet aš visada atsi­ sakydavau. kad pavertei mane labai nelaimingu? Neiškentusi pasiteiravau: . Kaip nuo seno buvau įpratusi.Tai. norėčiau ir pats iš tavo lūpų iš­ girsti. pakėliau akis į dangų ir pagalvojusi tariau: .Taip. O aš griebdavausi visokių gudrybių nuo jo pasprukti ir kur nors pasislėpti.Argi aš kiekvienas? 84 Rešatas Nuri Giuntekinas . ką esu sakiusi Miužgianai. Feride. ko norite. kad mes abu pratrūkom kvatotis. pasikviesdavau dar ką nors ir visą kelią plepėdavau tik su jais. Retkarčiais jis siūlydavo man pasivažinėti. tai būtinai. Ir kiek žinau. jūs stačiai pasakykite. Bet labiausiai nepakenčiamas buvo Kiamranas. be Miužgianos.

tai arba balsas būtų pradė­ jęs virpėti. Supratau. kad esu nelaimingas. užgriuvusią mane paskuti­ nėmis atostogų dienomis. Pusbrolio povyza sakyte sakė.Ak. negali pasakyti vyrui to. Jūs juk žinote. tariau pati sau: . tu niekingas klastūne! Aš dar nepamiršau.Nieko baisaus. sprukau tiesiai į gatvę. Paskui paslapčia atsigręžiau. Vadinasi. atsakydavau: . net žodžio nedrįstu ištarti. tikrai būtų supra­ tęs. kad aš jau gailiuosi. . Truputį įsipjoviau. Manau.. Čiauškutė 85 . kokių aš niekada niekam kitam ne­ jaučiau. . Bet niekas nesivijo.Matai. Jei kas pa­ klausdavo. kad man nepatinka šitas žodis. Jeigu ir toliau būčiau kalbėjusi.Panašu. kad labai jau atkakliai vengiu parodyti tą žaizdą. Bet mano širdyje dega tokie jausmai.Nesupraskite klaidingai. arba vėl būčiau leptelėjusi kokią kvailystę. kurių tiek laiko ven­ giau.. apie ką kalbi su draugėmis. O tada ir aš nuo jo daugiau nebebūčiau bėgusi. Kiamranas atsisėdo ant pinto suolo po medžiu. Nors jūs ir esat labai moteriškas. Maniau. . aš buvau teisus sakydamas. „Turbūt aš negražiai pasielgiau“. Visi mūsų namų gyventojai vieną dieną pastebėjo.O ar aš nesu tavo sužadėtinis? . jei Kiamranas tą akimirką būtų į mane pažvelgęs.. Gerai padariau! Negaliu nepapasakoti apie bėdą..pagalvojau. kaip tu šita­ me sode vijaisi laimingosios našlelės sijoną.. kad galiu pakliūti į žabangas. kad mano dešiniosios rankos pirštas apvyniotas storu bintu. Bi­ jau vėl užsitarnauti antausį. užgis. ir aš sulėtinau žingsnį. bet vis tiek vyras. kad mūsų sužadėtuvės iširs. No­ rėdama pasiteisinti. ir būtų mane pasivijęs. kad jis puls paskui mane. Tad dar Kiamranui nebaigus sakinio. kad jis tikrai nelaimingas. Bet tetai nepatiko.

Teta nusiuntė mane į savo miegamąjį at­ nešti jai. Bet juk tai įžeistų mano orumą! Tada ir nusprendžiau apsirišti pirštą. nutaikiusi progą. neįsiskaudėtų. vėl būsi ką nors iškrėtusi. Ten buvo mano sužadėtuvių žiedas. aš jaudinausi.vaikiškai teisinausi aš. žiedas man buvo gerokai per mažas ir niekaip nesidavė numaunamas nuo piršto. Kodėl? Tikriausiai per tas dvi dienas nuo jaudinimosi ir graužaties sublogau. Kuo uoliau aš stengiausi. Dvi dienas. berods. Feride. tarytum būčiau pati pavyzdingiausia mokinė. .Nesitikėjau.Kam taip skubi.. norėjau prisi­ pažinti tetai. Mano pastangos buvo bergž­ džios. tegu ir degdama iš gėdos.kalbėjo ji. Kaip ir būgštavo tetulė. tuo labiau ištino pirštas. kad gink Dieve. Trečią dieną. jis nieko nekalbėjo ir tik atsisveikindamas prikišo: . . Feride? Galėtum dar kelias dienas pabūti namie. ir žiedas tartum įaugo į odą. Toks mano užsispyrimas karčiai nuvylė Kiamraną. Kiamranas užprotestavo: . skepetaitę. Jei būčiau pasisakiusi. kad grįžčiau pačią pirmąją die­ ną. 86 Rešatas Nuri Giuntekinas . laikiau­ si savo. Bet ta užgaida man brangiai kainavo. Pro praviras spintos duris pamačiau žydru aksomu aptrauktą dėžutę. Šįmet pamokos bus labai sunkios. kai aš jau... Paskutinę atostogų dieną ėmiau ruoštis į mokyklą.Seserys buvo prisakiusios. Kitą dieną lydėdamas mane į mokyklą. užsidarydavau savo kambaryje ir valandų valandas mėgindavau nusimauti žiedą. . Bet aš. jei slepi. žiedas ėmė ir pats nusmuko nuo piršto. O atsitiko štai kas. mėginau net dantimis nusmaukti. jie tikriausiai būtų ką nors sugalvoję. Tikriausiai kas nors rimta. kas atsitiko.Žinoma. bet vis­ kas veltui. Reikia parodyti gydytojui. kad taip greit norėsi nuo manęs pabėgti. Neatsispyriau pagundai bent valandėlę pasigrožėti juo ant savo piršto.

aš pasida­ riau vieneriais metais vyresnė. kad šiais metais mokysitės visai kitaip. Tą vakarą.Jeigu šįmet tos klasės nebaigsite. . Čiauškate 87 . mane paliks antriems metams. Supratau. kažką veblenau. O tie skaudūs išgyvenimai mane visai buvo išmušę iš vėžių. . kad neperėjusi į puolimą iš sesers Aleksi neištrūksiu. Nežinodama. o iš tikrųjų jas pasiekdavo patys menkiausi gandai. nors gyvenau su jomis dešimt metų ir nebuvau laikoma kvaila. Aš neprisimenu.Na. jums gresia pavojus praleisti mokykloje dar vienerius ilgus metus.Tai kodėl nesimokai? Nuostabus dalykas! Sesuo Aleksi glostė mano skruostą ir la­ bai reikšmingai šypsojosi.pasakė ji ir metė dar sunkesnį akmenį: . Jeigu nesi­ stengsiu ir nesusiimsiu. palyginti su praėjusiais. ir jos stengėsi viską sužinoti.Ne gana blogi. kad niekas pasaulyje joms lyg ir nerūpi. . mėgindama pasiteisinti.Jūs teisi. o labai blogi. sesuo Aleksi pasidarė dar atviresnė. Tikėjausi. tos seserys! Tik atrodė. . . aš vengiau jos žvilgsnio.Gana blogi. kad jums turėtų būti gėda bet kam parodyti savo pažymius. Ak.* Tuo tarpu aš nebuvau nei labai pavyzdinga. Feride. nenuovokia mergaite. ką atsakyti. sesuo Aleksi pasi­ šaukė mane į šalį ir paklausė: . ko gero. kai mes gavome pažymėjimus. Kol aš. Iš kur? Kaip? Šito taip ir nesupratau. . auklėtoja. kad kada nors anksčiau jūs būtumėte taip atsilikusi.Manau. nei labai stropi moki­ nė. ar jums patinka pažymiai? Aš nusiminusi papurčiau galvą. Pirmojo ketvirčio pažymiai buvo visai prasti. Juk šiais metais.

Neslėpdama savo pralaimėjimo. Laisvas dienas leidau mokykloje. . o į tas. Kiamranas taip pat visai ne­ beišmanė. stovėdama kalbėdavaus su juo kokias penkias minutes. Pernai. užsikišusi rankas už odinio savo mokyklinės suknelės diržo. sausai padėkojusi. jaučiausi laisva ir lengva. Iš pradžių jis kiekvieną savaitę lankydavosi mokykloje. kurio priežasties ir pati nesuvokiu.Sutelkusi visą savo įžūlumą. aš paprastai atsiremdavau į staktą ir. Dar anksčiau pusbrolis man buvo pasiūlęs susirašinėti. Kai draugės mane pasveikindavo. regzdama visokias pagyrūniškas pasakas. pasidariau tikra bai­ lė. kuri elgėsi visai kitaip. atžariai. jai būtų tekę su manim kalbėtis la­ bai draugiškai.Tu pati geriau žinai! . visai nežiūrėdavau. o šįmet. kaip jam elgtis. tapusi sužadėtine. Per tuos tris mėnesius gal tik du ar tris vakarus nakvojau namie.tarė ji ir nuėjo šalin. bet kartu ir apsimesti­ nai naiviai paklausiau: . Bet aš at88 Rešatas Nuri Giuntekinas . raukėsi. Kitaip ji tikrai būtų mane privertusi išsipasakoti ir dar labiau sujaukusi mano susi­ painiojusius jausmus. labai skaudino tetą Besimę ir Nedžmiję. Mano palankumo sulaukė tik viena armėnų daktaro duktė. Nors seserys nedrįso ką nors sakyti.Pavojus? Koks pavojus? Bet sesuo Aleksi ir taip jau pernelyg įsileido į moteriškas kalbas. bet tokius sužadėtinio ir moki­ nės sužadėtinės pasimatymus laikė nepadoriais ir pranešdamos man. Šitas užsispyrimas. Jeigu ji būtų tęsusi. kurios meilikavo. * Mišelės šiais metais mokykloje nebebuvo. Palikusi atviras duris. stengda­ vausi kuo greičiau jų atsikratyti. ji koketiškai pliaukštelėjo man per veidą. kad laukiamajame yra pusbrolis.

pasakiau. aš pasiruošiau sprukti iš kambario.Jis neilgai ten bus. Prisimenu. ar tikrai? Aš nustebau: . . Tas ir blogiausia. Bet kitos išeities nebuvo. ir tyliai paprašiau: . sugrįžusi po se­ kmadienio į mokyklą. kuris Madride. . Draugės tėvas dažnai lankydavosi mūsų namuose. Aš patraukiau pečiais.Netrumpa. armėnų daktaro duktė manęs paklausė: . o paskui suplėšydavo. Jis dirbs pasiuntinybės sekretoriumi. . Kiamranas norėjo jėga uždaryti duris. . bet turime jums priminti. kad per vieną tokį pasimatymą mūsų pokalbis pakrypo ne itin malonia linkme.Būk geras. . . buvo tiesiog nepakeliama. kad jį kviečiasi dėdė. kad visada stoviu nuo jo taip atokiai.Iš kur tu sužinojai? . kad turkiškai parašytus laiškus seserys pirmiausia duodavo paskaityti kam nors mokančiam kalbą. Grįžti po pasimatymų su Kiamranu į klasę.Girdėjau. vieną dieną. Apie ką aš čia pasakojau? Taip. Kiamranai. ir mes išsiskyrėme.Taip. Juk jūs nenorėtumėte vieną dieną išgirsti: „Jūs per dažnai pradėjote lankytis... Atleiskite. Savimeilė man neleido prisipažinti. Feride? Juk mes susižadėję. Jis buvo laikomas mūsų šeiČiauškutė 89 . viena trumpa kelionė.Tėvelis man pasakė. Kiamranas staiga sustojo. nes žinojau. kad Kiamranas išvyksta į Europą. Bet kai tik jis pradėjo artintis prie manęs. Supykęs.Tas ir yra.sisakiau. kiek plyšių yra šiose sienose. matyti..Na ir kas. Pasielgiau su juo labai negražiai. kad nieko nežinau. kaip į tave krypsta visų akys..“ Kiamranas išbalo kaip popierius ir nuo to karto daugiau mo­ kykloje nesirodė. Tuo pokalbis pasibaigė. kad mus stebi tiek akių. buvo tokia mintis. Žinokite. kad čia mokykla.

tarsi būčiau padariusi kokį atradi­ mą. Kai Kiamranas priėjo. Tą naktį vis galvojau ir galvojau apie netikėtą naujieną. pasakiau: . Argi jis nepanašus į krokodilą? 90 Rešatas Nuri Giuntekinas . Pamačiusi tarp medžių Kiamraną. paprašiau. mes juk esam susiję vienas su kitu. jis šiepė savo didžiulius nasrus. jau buvo pradėję temti. kad šuo suteptų man drabužius. painiojosi po kojomis. man darėsi baugu. Rytojaus diena buvo ketvirtadienis. Kadangi oras buvo gra­ žus. jis kliudė man eiti. traukėsi atatupstas. Direktorė sutiko mane išleisti tik su sąlyga. išsi­ žiodavo ir kaišiojo liežuvį. Suskaičiavau. Bet į ką panašu. šokinėjo ant užpakalinių kojų vis taikydamas į mane įsitverti. kad mano la­ gaminėlyje būtinai jam atsiras koks gardus kąsnelis. Aš čiupdavau jį už nosies. kaip pati elgiausi su Kiamranu. Taip mes linksminomės. Žinodamas. aš atsitūpiau ir nenorėdama. Aš tiesiog nera­ dau sau vietos. Pa­ miršusi. Tarytum žaisdamas. kad man niekas nieko apie tai nebuvo sakęs. Tarpuvartėje mane pasitiko mūsų kiemsargis šuva. kad mane išleistų namo ap­ lankyti susirgusios tetos. kad nepranešė man tokio svarbaus dalyko. Vien pagalvojus apie tai. Kad ir kas būtų. dabar pykau ant jo. aš. kad vėl turėsiu praleisti naktį viena su savo mintimis. Tai buvo besotis ir gudrus sutvėrimas. Kai su mažu lagaminėliu rankoje pasiekiau namus. koks jis linksmas ir kokie dideli nasrai. tą dieną viena iš seserų turėjo važiuoti į Kartalą.Jūs tik pažiūrėkite. Ačiū Dievui. po pietų buvo numatytas pasivaikščiojimas. Nuėjusi pas direktorę. paėmiau jį už priekinių letenų. kad štai jau dvidešimt dienų neturėjau iš namų jokių žinių. Todėl jo žinia turėjo būti teisinga.mos draugu. kuris jau ėjo mūsų link. kad iki Erenkiojaus stoties mudvi važiuosime kartu.

. kad ji serga. . pasiprašiau namo. atsakiau: .Ką ji tau pasakė? . O aš noriu dviese su tavim pasikalbėti... skarele nu­ sišluosčiau rankas ir ištiesiau vieną pusbroliui. . Čiauškutė 91 .Kiamranas tylėdamas ir karčiai šypsodamasis žiūrėjo į mane. Ar tau kas nors sakė.. bet Kiamranas stvėrė mane už rankos.Bonjour*.Kas tau pasakė? Nebeturėdama laiko sugalvoti naują melą. ir susirūpinau.Matyt. Feride? Visada nuo manęs bėgi! . Aš atstūmiau šunį.Taip. . Pagaliau juk mes kartu eisime namo. kad ji serga? .Vakar kalbėjomės. išgirdau.Ar tu apie mamą? Mamai nieko nėra. nei pas ką nors kitą nebuvo užsukęs.. * Laba diena (prartc. Pakėlusi nuo žemės lagaminėlį. .Ko tu taip skubi.Taip. kaip jaučiasi teta? Tikiuosi... .Nieko panašaus! Man tik spaudžia batai. . nusipurčiau sijoną. ar ne? . visi namie. nieko rimto jai neatsitiko? Jis nustebo. apsiriko. Nelaukdama se­ kmadienio. Nebenorėdama ilgiau nagrinėti šio opaus klausimo.“ Kiamranas visai sutriko.. atsistojau.).Daktaro duktė.Labai džiaugiuosi. bet ten mes turėsime kalbėtis prie visų. tariau: . jau ketinau sukti į namus. Aš taip susirūpinau.pri­ kišo jis.. Pastarosiomis dienomis daktaras nei pas mamą. Kiamranai.. . ir ji pasakė: „Tėtį buvo iškvietę pas jus. Tikiuosi. gal tavo teta susirgo.

. kad taip lengvai pasidaviau kaltės jausmui.Kaip nori. Nežinau. Vakaras buvo labai gražus ir ramus.sutikau. ar to vakaro grožis taip pat buvo viena iš priežasčių.Jūsų valia. nesisėsk ant pliko akmens. Tą valandėlę jaučiausi la­ bai prasikaltusi ir gailėjausi. pasiekėme sodo pa­ kraštį. 92 Rešatas Nuri Giuntekinas . Tarsi bijodamas. Kiamranas stipriai laikė mane už rankos. Kiam­ ranas tarė: . Kiamranas atrodė dar labiau nuliūdęs ir susikrimtęs nei aš galėjau tikėtis. aš nebūčiau turėjusi jėgų pabėgti. kas jį pradžiu­ gintų. kad jau viduržiemis. Tačiau jei jis ir būtų paleidęs mano ranką. . Kiamranai. negalėjai patikėti. Mano širdis daužėsi kaip ką tik sugauto paukščio. Tada. Nežinau. Kitoje rankoje jis nešė mano lagaminėlį..Merei. kad pastaruoju metu buvau jam tokia atžari.Gal pasėdėtume čia truputį.Tu. Abu sužadėtiniai pirmą kartą greta. Kiamranas atsisėdo ant didelio akmens. Pamiršęs savo įprastą tvarkingumą. Feride? . . kad nepabėgčiau. .Norėdama paslėpti susijaudinimą. Mes ėjome greta. Pirmą kartą po sužadėtuvių tariau jam „tu“. Aš tuoj pat čiupau jam už rankos.ir nusivilkusi tamsiai mėlyną savo apsiaustą tuč­ tuojau jį patiesiau. Dabar man būtinai reikėjo ką nors pasakyti. Bet niekas neatėjo į galvą. kaip per tuos tris mėnesius pasikeitė mūsų santykiai. pašaipiai tariau: .. jei sutinki. kas atsitiko. Aplink stūksančios plikos kalnų viršūnės degė ryškiu koralų raudonumu. esi toks lepus. Kai mums nieko kito nebeliko kaip tik pasukti atgal. mes niekam nesirodysim ir truputį pasivaikščiosim po sodą. Netardami vienas kitam nė žodžio.

dukart linktelėjau. ir aš nusukusi akis į šalį atsakiau: . Iš pradžių nenorėjau atsakyti. . bet jis spyrėsi. . pasakiau: .Kodėl taip darai.pasakė jis.paaiškinau aš.Jei Miužgiana būtų klydusi. lietė rankomis jo apykaklę. Čiauškutė 93 .paklausė jis.pasakė jis. . sagas. mano Feride! Tas balsas tarytum kokia dejonė iki šiol man skamba ausy­ se..Ką aš girdžiu. Jau net pradėjau abejoti. kad vėl galiu pasidaryti laukinė. jis nedrįso prisiartinti prie manęs. kokius man pasakei per visą mūsų sužadėtuvių laiką. Tu tiesiog negali suprasti tokių dalykų. . Feride? Juk tai saldžiausi žodžiai. Nepakeldama akių. . Nežiūrėk taip į mane. . Tu dar vaikas.O.Per vieną akimirką tu padarei mane tokį laimingą. .paklausė jis.bet dabar viską pamiršau.Nejaugi tu čia kalbi. .Jau rengiausi tau priekaištauti. Tarsi glamo­ nėdamas. ko aš šypsausi. Feride? . Aš nuleidau galvą ir nutilau.Kad nesusirgtum. .Ir net labai. Argi sužadėtinei dera taip šaltai elgtis? Visko prisigalvojau. . tai nieko ir nebūtų buvę. Feride? . Kiamranas nustebęs klausinėjo. Tarsi išsigandęs. kad ir mirdamas ją prisiminsiu ir apsiverksiu. . .Ką reiškia nieko? Ar tuomet nebūtum mano sužadėtinė? Užmerkusi akis.Aš juk nieko blogo tau nepadariau. Feride. ar Miužgiana teisybę sakė? Nejučiom nusišypsojau. Feride. . Atsimerkiau ir plačiai atvertose jo akyse pamačiau dvi di­ deles ašaras.Manau. Aš jau viską pamiršau. kad dabar tai mano pareiga. . kad padarei. Kiamranas pakėlė nuo akmens mano apsiaustą. Pusbrolis turbūt negalėjo patikėti savo ausimis.Manau.

Norėjo paglostyti man galvą. ir buvau dėl to labai patenkinta. Feride.Tu turi eiti pirmas. ar ne? . Ar dėl to tu parlėkei? Jis priėjo artyn. pa­ būgo mane išgąsdinti.aš einu prie baseino. Kiamranas vėl pakartojo savo klausimą: . linktelėjau galvą. . Taip įsižliumbiau. man siūlo. tai buvo tik dingstis. . Aš nesistengiau ištrūk­ ti. .Na. apsiprausiu.Tu. Ką pasakys namiškiai. sumanymas. bet. kad Kiamranas net išsigando. pamatę mane taip apsi­ verkusią? * Tartum ką tik prisiminusi.Kiek daug naujienų. aš paklausiau Kiamraną: ..Kiamranas paėmė mane už rankų. atrodo. matyt. Tai mano dėdės. o mamos liga. Feride? Jausdama. Bet aš jaučiau. .pasakiau.Taip. O aš juk pamažu ėmiau prie jo pratintis. Ne pats sugalvojau.. . kuris dirba Madride. . Mudu grįžome tuo pačiu keliu. Jis nedrįso net rankos man paliesti. kad jam tai bus malonu. ir aš be paliovos dūsavau ir kūkčiojau. tau praneša daktaro duktė? Kiamranas įdėmiai pažvelgė man į veidą. rengies išvykti į Europą.Ar teisingai spėju. tarsi at­ sakydama „Taip“. ar ne? . Aš paraudau ir nusigręžiau. Feride.Man pasakė daktaro duktė. kad jo siela nurimo. Kaip smarkiai pasikeitė mano likimas nuo va­ kar dienos! 94 Rešatas Nuri Giuntekinas . bet po valandėlės atsakiau: .Nuostabu. Iš kur tu žinai? Truputį sutrikau. bet ašaros upeliais plūdo man iš akių.Sakyk teisybę.

ir panašiai. kad aš neturiu teisės atsakyti kaip atsakiau. pašokau iš vietos.Kodėl sakai. Jis nori pasiimti mane į pasiuntinybę sekretoriumi. Juk aš dabar negaliu daryti ką panorėjęs.. Mūsų pokalbis įgavo rimtą gaidą. taip lengvai gavęs sutikimą skirtis. ir aš. Nežiūrėdamas į mane.O tu mano vietoje ar važiuotum? . kuris klausia: „Ar galiu tave palikęs išvažiuoti?“ Kita vertus.ir Feridei patiks galimybė vėliau išvažiuoti į Europą kaip diplomato žmonai.“ Ir taip toliau. Kalbėjomės toliau. atlošą. kad išvykčiau iš Stambulo? . Tačiau nepasakysi.Tuomet tu gali važiuoti.Neįmanomą dalyką. šitaip kalbėjo vien mano lūpos. privalau atsiklausti tavęs.didelis vyro trūkumas. kad tau irgi reikia važiuoti. argi ne taip? . kad vyrui reikia turėti profesiją. Kiamranas atsitiesė. važiuočiau. kad apsuptis baigėsi. paskui sugrįžo prie manęs ir pakartojo tą patį klausimą: Čiauškutė 95 . . jis pasilenkė prie manęs. tu. Mano vidinis bal­ sas kalbėjo visai kitaip. Kaip kitaip aš galėjau at­ sakyti žmogui. netgi priešingai. . Neslėpsiu. Jaučiausi apsupta iš visų keturių pusių. .. .Manau.Ką gi siūlo tas tavo dėdė? .Atsirėmęs rankomis į krėslo.. jis pavaikščiojo po kam­ barį.Vadinasi.priėjo prie manęs visai arti nė pirš­ tu nepalietęs. kad neturėti kokios nors profesijos arba tarnybos .Aš ne apie tai. prisiplojau prie atlošo.. ėmiau žaisti su skepetaite ir paklausiau: . Aš susigūžiau kaip ežiukas. Jis mano. Pakartosiu jo žodžius: „Gal. sako jis.Juk sakei. kad tai neįmanomas dalykas? Argi tavęs paties nevilioja galimybė važiuoti į Europą? . ir manau. įtraukiau galvą į pe­ čius. Kiamranas pa­ sijuto įskaudintas. neprieštarauji. Feride. Vengdama jo artumo. dėl kiekvieno sprendimo. kuriame aš sėdėjau. pajutusi. Labai jau gudriai sugalvojo ... susijusio su mūsų gyvenimu.

treji.. labai ilga jos juk nepavadinsi.Taip. jei priimsiu dėdės pa­ siūlymą? .trumpa kelionė? . tą niūrų pastatą vadinda­ vau „narvu“. kad įkalbėjau Kiamraną vyk­ ti į Europą. aš buvau tik prieš mėnesį baigusi mokyklą. kad. na. .Tu manai.nesvar­ bu. Nepatenkinta buvo tik Miužgiana.aš taip lengvai skaičiavau pirštais.vieneri. Dar turime laiko iki galutinio atsakymo.. pagalvosime. kad bus teisinga. Ji parašė man iš Tekirdago: „Negerai padarei. Sakydavau. kad daugiau jokių klausimų nebėra? Ėmiau kalbėti rimtai kaip suaugusi. Trumpa kelionė niekam nepakenks. kad ta diena. Argi tas „pagalvosime“ reiškia. Nereikėjo leisti. kad tokia tarnyba . ketveri . Kai Kiamranas po ketverių metų drauge su savo atsistatydi­ nusiu dėde sugrįžo į Stambulą. Mano širdis suspurdėjo.atsidursiu už jo sienų. dveji. Tuos metus .Ką gi. treji. Argi gerai? Ketveri metai vis dėlto!“ Bet tie metai prabėgo kur kas greičiau negu manė Miužgiana. tu manai..Žinoma. blogu ar geru . patys gražiausi jūsų metai praeis išsiskyrus. kaip iš manęs visi pasta­ ruoju metu ir reikalavo. . Visi giminaičiai gyrė mane už tai. 96 Rešatas Nuri Giuntekinas . Baigti mokyklą! Mokydamasi joje. .Aš nematau. Nė mirktelėti nespėsi. dėl ko čia dar reiktų galvoti? Dėdės pasiūly­ mas iš tikrųjų labai geras. kai su diplomu . kaip prabėgs. Feride..Vadinasi. Vieneri. man bus išsivadavimo šventė. tu juk retkarčiais parvažiuosi. Be to. dveji.. * Po mėnesio mes išlydėjome Kiamraną iš Galatos uosto į garlaivį.. ketveri metai. Bet kai vieną gražią dieną narvo durys iš tikrųjų atsivėrė. Pagalvok..

Mane buvo apėmęs kažkoks kvailiojimų šėlas.jūs pasislėpkit už vištidžių ir pabūkit ty­ liai. Vieni jau rašė kvietimus į vestuves. Visa tai išmušė mane iš vėžių. važinėjo po turgus ir parduotuves. ką aš jiems sakau. pirkdami ko trūksta. nes po valandėlės virėjas aptiko mūsų pėdsakus ir mosuodamas milžinišku samčiu lyg kokiu vėzdu it pakvaišęs puolė mums iš paskos. Vieną vakarą pamačius.ir aš su nauju juodu čaršafu. kad aptikęs vagystę ir persiutęs virėjas ims blaškytis po sodą. Su jais mes vertėme visus namus aukštyn kojomis. Remontavo net virtuvę . kad jis prie savo palapinės kepa sau­ sainius. Bet man ir į galvą neatėjo. sulaužysiu vagišiui visus šonkaulius!“ Mažieji. nebeklausydami. kiti. Netrukus prie virėjo palapinės prasidėjo tikrų tikriausia pa­ saulio pabaiga.Vaikai. Nukniauksiu iš virėjo saldumynų. treti siuvo.dažė sienas ir lubas. suvažiavę iš tolimiausių pakraščių. Nepraėjo nė penkios minutės. Namai buvo pilni žmonių: zujo dažytojai. siuvė­ jai. kad nė garso negirdėčiau. dailidės. Paleidęs gerklę jis rėkė: „Prisiekiu Alachu ir vi­ sais šventaisiais. . Buvau numačiusi sausainius išdalyti vaikams ir išsiuntinėjusi juos po sodą lėkštę paslėpti vištidėje. Kaip ir senais laikais. . ir aš jau atbėgau pas savo ma­ žuosius draugus su pilna lėkšte. Todėl naujasis virėjas perkėlė visą savo ūkį į palapinę sodo pakraštyje ir gami­ no valgį tiesiog po atviru dangumi.tariau aš. nelabai suvokiau. vedžiojausi paskui save būrį pas mus viešinčių vaikų. O čia dar teta Besime iškart pradėjo ruoštis vestuvėms. išsigandę išsislapstė po visus kampus. kas atsitiko. man kaipmat toptelėjo nutrūktgalviškas planas. ir gerai padarė. . O aš bu­ vau kaip be vietos. su mane gerokai paaukštinančiais aukštakulniais bateliais atsidūriau gatvėje. giminaičiai. bet krėsdama viso­ kias kvailystes tik kliudžiau dirbti. Ne tik jiems nepadėjau. Visi turėjo darbo. Čiauškutė 97 .

Ačiū Alachui. kas esu. nieko negalvodama. bet paskui atsipeikėjęs pridūrė: . puoliau madmua­ zelei ant kaklo.Jeigu taip. Virėjas buvo žmogus iš šalies. Kitu metu už žodžio „nuotaka“ paminėjimą Dilberą būčiau kaip reikiant išbarusi. Kadangi kelias į namus buvo atkirstas.Supratęs. ir visas nuotykis galėjo man brangiai kainuoti. aš tikrai esu nuotaka! Nesu mačiusi kito tokio paiko ir užsispyrusio žmogaus. kad vyriausia čia esu aš. bet. garsiai spiegdama kūriau tiesiai gatvės link. Pastojusi joms kelią ir rėkdama „Vejasi!“. kad paskui iš gėdos nebūtų buvę kur dėti akių. negali būti. už tai atsilyginti nereikalavo. mėgindama atimti iš virėjo samtį. . kitus vaikus jis paliko ra­ mybėje ir nusivijo mane.Tikrai. argi nuotaka imtų vagiliauti. prisiekiu Alachu. .“ Griūdamas vargšelis dar ir nosį buvo nusibalnojęs. kad rėkiau kartu su ja: . nes pažiūrėk.sušuko ji. apie ją visi sužinojo ir kiekvienąsyk prie stalo pašaipiai žvilgčiojo į mane ir juokėsi. Bet dabar buvau taip persigandusi. net ne­ spėjus pasiaiškinti. panele. Dilbera ištiesė rankas. Bėgdamas paslydo. o paskui pasislėpiau jai už nugaros. ačiū Alachui. Jeigu jam būtų pavykę mane sugauti. kaip tas virėjas. 98 Rešatas Nuri Giuntekinas . išsitiesė kiek ilgas ir dėl to dar labiau įsiuto. Iš pradžių siuvėjos ir jos padėjėjos žodžiais jis nepa­ tikėjo. kaip per tave jas perplėšiau ties keliais. Kad ir kaip maldavau laikyti tą komediją paslaptyje. Bet turėsi nupirkti man naujas kelnes. kad nuo ryto namie dirbusi madmuazelė siu­ vėja ir jos padėjėja Dilbera buvo išėjusios į sodą pakvėpuoti grynu oru. „Ne.pasakė jis. jis būtų kelis kartus taip vožęs man tuo savo samčiu.Ką darai? Gal išprotėjai? Juk čia panelė nuotaka! . tai atleidžiu tau.

Blogiausia. tu juk ir negali nieko išgirsti. patapšnojo per skruostą. Šį kartą nuo mūsų šešiasdešimtmetės madmuazelės siu­ vėjos. kad tų išdaigų.jei kiltų ginčas. ir tarė: . kai norėdavo pabarti.Atsiprašau. . Už­ tikrinu jus. pasistiebiau ir taip pat kaip ji mane pabučiavau į abu skruostus.Aš visada buvau tau motina. Jau imu drebėti. Teta tebelaikė mane už smakro. ir mano širdis troško švelnumo ir užuojautos. .Iki vestuvių buvo likę trys dienos. nes pati garsiausiai rėkauji ir kvatojiesi. ir tokia liksiu. . Feride. Neištvėrusi teta suėmė mane už smakro. teta. ir man vėl kliuvo. juk po kelių dienų mes kreipsimės į jus madam e. tą dieną buvau keistai susijaudinusi. . kaip visuomet. Teta susigraudino ir pabučiavo mane į abu skruostus. ji palaikys madmuazelę. Išjos rūška­ no veido buvo matyti . Susijaudinusi aš apkabinau tetą per kelius. mademoiselle.barėsi ji. Argi jums dera taip elgtis? Man reikia paskutinį kartą pamatuoti.Prašau jūsų. kuriomis Čalykušu kamuodavo savo tetulę.Paukšteli tu mano. kaip šaukėte. kuri apgynė mane nuo virėjo. kad ir po trijų dienų prie svečių neiškrėstum kokio pokšto. .tariau. o aš abiem rankom suėmiau sijono kraštus ir padariau grakštų reveransą. liko pakentėti tik tris dieneles.jau nebeilgai. sugaišau visą pusvalandį jūsų ieškodama. panele. Vieną pavakarę kartu su vai­ kais prie galinių sodo vartelių šokinėjom per virvutę.Nesijaudinkite. . kad ir teta Besime ėjo išvien su siuvėja. aš buvau čia pat. ne­ girdėjau. Feridė nebedrįs krėsti gerbiamajai poniai. .pa­ sakė ji. Prisiekiu. Tuomet jūs man tapsite daugiau negu teta. Nors ir šėlau labiau negu paprastai. Čiauškutė 99 . .

Viešpatie. Madmuazelė šaukė man per petį: . Bus tikras spektaklis. O juk prašiau: „Leiskit man būti su paprasta suknele“. dar truputėlį palaukite. liaukitės.Kai madmuazelė ant ištiestų rankų pakėlė mano baltą suknelę. . pajutau. kaip juokinga! Ir pati tikriausiai juoksiuos.. bet niekas nenorėjo nė klausytis.visi. „Puolimas. dėl Dievo meilės.maldavau aš. virs povu. Koridoriuje kaukšėjo geležimi kaustyti bateliai. Aš negalėsiu apsirengti prie jūsų. puolimas.Prašau jūsų. . Prie durų priartėjo žingsniai ir pa­ sigirdo Kiamrano balsas: 100 Rešatas Nuri Giuntekinas . Kai madmuazelė su suknele ant rankų ėmė artintis prie ma­ nęs. kad raustu. kuriuos buvau išprašiusi iš kambario. Visus pašauksiu. Apkabinusi išbučiavau visus.Pasitraukite.. pašauks. kuriai pabaigti buvo likę vieni mažmožiai. .. kai Čalykušu.Prašau jūsų. bet niekas jos net negirdėjo. suknelė plyšta. kai jau bus nusivilkusi suknelę. . juokdamiesi užgulė duris.Meluoja. Dideli ir maži .. apsivilkusi suknelę su šleifu. . O aš iš visų jėgų stengiausi rankomis atremti puolimą. Laukiantys už durų triukšmavo ir žūtbūt norėjo įsiveržti į vidų.. Staiga už durų stojo tyla. ir pradėjau maldauti: . aš tarsi medžiojamas paukštis ėmiau blaškytis po kambarį ir virpėdama įsispraudžiau į kampą.“ Į tuos šūksnius subėgo visas namas. Karas.dar valandėlę. visi išeikite. kas buvo kambaryje... Ir štai tą akimirką tarp mūsų prasidėjo jaudinančios grumtynės.. Bet jie netikėjo. grumdydamiesi.šūkavo jie ir klibino durų rankeną.

Madmuazelė vos neapalpo. du.. bet pamatęs mano ašarotą veidą. bet po valandėlės baikščiai prašneko pris­ lėgtu balsu: . Įleisk. Po valandėlės jis tęsė: . tegul visi įeina. Prisimeni.Tiek to.pradėjau maldauti. atsakiau: .. turiu teisę. Feride. tu neik. Tačiau Kiamranas nekreipė dėmesio į mano maldavimus.Atleisk man.Feride. Juk man nedraudžiama. Aš neįstengiau nei pajudėti. Madmuazelė iš nuostabos neteko žado. Aš tikrai verksiu.tarė jis. ir abi jų pusės atsivėrė. Kiamranas truk­ telėjo už apsiausto. .Laikas pripažinti savo pralaimėjimą. atei­ nu tau padėti.. bet tu turi tuoj pat išeiti. trys.Gerai. vieną vakarą prieš ketverius metus mudu Čiauškutė 101 . ateinu pas tave. . penki. būsiu priverstas panaudoti jėgą. Leisk žvilgtelėti į suknelę. Jis pečiu pastūmė duris. tai aš. Bet tu vis dar vaikas.Galas mano gražiajai suknelei.pasakė jis.klykėji raudamasi plaukus. Dėl Dievo meilės. Kiamranas įsitvėrė į apsiausto kraštą ir juokėsi. Skaičiuoju iki penkių: vie­ nas.Atidaryk.. Kiamranas irgi jautėsi panašiai. aš ką tik grįžau. Maniau. labai suglu­ mo. jau galiu. Esu labai pavargęs. pakeliui pagriebusi kažkokį ap­ siaustą. Feride. bet tik ne tu.Su viena sąlyga. Ar atleidi man? Tebeslėpdama veidą po apsiaustu. apsisiaučiau juo ir susigūžiau.. ištaręs „penki“. Aš klykdama puoliau į kertę. paskui jėga išgrūdo visus iš kambario ir uždarė duris. girdėjau. .Aš tik norėjau truputį pa­ juokauti. Feride. Negaišink ma­ nęs. Kad ir labai lėtai skaičiavo. . kaip šaukeisi pagalbos. . . . ir jeigu spyriosies. keturi. . Lauksiu tavęs sodo gale prie didžiojo akmens. nei ką sakyti. Tuomet aš tariau: . degu iš nekantrumo pamatyti tavo suknelę.

toj vietoj susitaikėm. Padaryčiau dabar tą patį. Ar duodi žodį,
kad ateisi?
Valandėlę pasvyravusi, atsakiau:
- Gerai, ateisiu. Bet dabar išeik.
Vargšė madmuazelė su tokia laukine nuotaka bijojo net
kalbėti. Nepraverdama burnos, ji nurengė mane, ir aš vėl ap­
sivilkau savo rausvą trumpą suknelę, užsirišau ant jos juodą
mokyklinę prijuostę. Nė nežvilgtelėjusi į Miužgianą išlėkiau
iš kambario ir tol prausiausi šaltu vandeniu, kol nedingo akių
raudonumas. Kai nusileidau į sodą, jau buvo pradėję temti.
Dabar man reikėjo niekieno nepastebėtai prasmukti per sodą
pas Kiamraną.
Apsimesdama, kad tik šiaip sau vaikštinėju, aš iš lėto apėjau
virtuvę, šnektelėjau su virėju, paskui pasukau vartų link. Buvau
sugalvojusi iš pradžių sumėtyti pėdas, o tada patvoriu nuslinkti
iki akmens. Bet...
*
Atlapotoje, kaip paprastai, mūsų tarpuvartėje aš pamačiau aukš­
tą moterį, apsisiautusią juodu čaršafu. Jos veidą dengė čadra. At­
rodė, tartum ji kažko ieškotų mūsų namuose, bet nedrįstų įeiti.
Kiamranas jau seniai laukė manęs. Pabūgusi, kad staiga gali
pasirodyti, jog po čadra yra kokia nors pažįstama, kuri mane
užkalbins ir sugaišins, aš nusprendžiau pasukti kitu keliu tarp
medžių. Bet tuo metu ji pašaukė mane:
- Panele, ar galiu jus valandėlę pakalbinti?
Turėjau grįžti ir nueiti prie vartų.
- Prašom, ponia, ar ko nors pageidaujate? - paklausiau.
- Ar čia amžiną atilsį generolo Šeifetino namai?
- Taip, ponia.
- O jūs irgi čia gyvenate?
- Taip.
102

Rešatas Nuri Giuntekinas

- Tuomet turiu vieną prašymą.
- Sakykite, ponia.
- Aš noriu pasikalbėti su ponia Feride.
Aš net krūptelėjau ir kad nesusijuokčiau nuleidau galvą. Tas
pirmą kartą išgirstas „ponia“ man skambėjo be galo neįprastai...
Nedrįsau pasisakyti, kad „ponia Feridė“ aš ir esu. Kandžiodama
lūpas, tariau:
- Prašom, užeikite. Malonėkite eiti į namus, ten jums pa­
kvies ponią Feridę.
Įėjusi pro vartus, juodu čaršafii apsisiautusi moteris prisiar­
tino prie manęs.
- Kaip gerai, vaikuti, kad sutikau jus, - pasakė ji. - Noriu
paprašyti jūsų pagalbos - būkite mano pokalbio su ponia Fe­
ride liudininkė. Jeigu galima, norėčiau, kad niekas apie jį ne­
sužinotų.
Pažvelgiau į ją nustebusi. Buvo jau gana tamsu, ir aš negalė­
jau įžiūrėti jos veido po čadra. Valandėlę pasvarsčiusi, nuspren­
džiau prisipažinti.
- Ponia, - pasakiau, - kadangi nesu tinkamai apsirengusi,
negalėjau iš karto jums prisipažinti, bet Feridė esu aš.
Moteriškė susijaudino.
- Ar jūs esate ta pati Feridė, kuri išteka už Kiamrano?
- Pas mus yra tik viena Feridė, ponia, - nusijuokiau aš.
Moteris sujuodu čaršafu ūmai nutilo. Kodėl ji, prieš valandė­
lę taip nekantravusi kuo greičiau pamatyti Feridę, dabar stovėjo
priešais mane lyg stabo ištikta? Gal netikėjo, kad Feridė - tai
aš? O gal kas nors kita? Stengdamasi neparodyti savo nuostabos,
paraginau ją kalbėti:
- Laukiu jūsų paliepimų, ponia.
Keista, bet moteris ir dabar nepravėrė burnos.
Sodo gilumoje po medžiais pastebėjau suoliuką.
- Jei norėtumėte, galime paėjėti, - pasiūliau aš. - Ten niekie­
no netrukdomos galėsime pasišnekėti.
Čiauškutė

103

Moteriškė tylėjo ir mums atsisėdus ant suoliuko. Bet paskui
ji, matyt, pasiryžo, staigiu judesiu atmetė čadrą, ir aš išvydau
protingą, nervingą trisdešimtmetės moters veidą. Nors jau buvo
gerokai sutemę, bet buvo galima pastebėti, kad jos veidas labai
išblyškęs.
- Ponia Feride, - prašneko ji. - Aš atėjau pas jus vienos se­
nos savo draugės prašymu. Bet nemaniau, kad tas man kliuvęs
įpareigojimas bus toks sunkus. Aš ką tik norėjau pasimatyti su
jumis, o dabar mieliau iš čia pabėgčiau.
Mane nukrėtė šiurpas, širdis pradėjo smarkiai plakti. Bet jau­
čiau, kad jei jos nepadrąsinsiu, ji iš tikrųjų pasielgs, kaip sako pabėgs. Stengdamasi atrodyti kiek įmanoma ramesnė, tariau:
- Prašymas yra prašymas, ponia. Būkit drąsi. Ar jus atsiun­
tusi draugė mane pažįsta?
- Ne. Tikriau, asmeniškai jūsų ji nepažįsta, bet žino, kad jūs
pono Kiamrano sužadėtinė.
- Ar ji pažįsta Kiamraną?
Aš irgi nebeturėjau jėgų klausinėti. Nors miriau iš smalsu­
mo, bet manau, jei ji iš tikrųjų būtų pasiryžusi staiga išeiti, aš
nebūčiau jos vijusis.
- Klausykite manęs, ponia Feride. Jums neaišku, kodėl aš
staiga susvyravau. Tikrai maniau, kad susitiksiu su subrendusia
suaugusia moterimi. O pamačiau mokinukę. Bijau jus nuliūdin­
ti. Štai dėl ko pasidariau tokia neryžtinga.
Nepažįstamoji manęs gailėjosi. Tai užgavo mano savimeilę
ir grąžino jėgas.
Aš pašokau, atsirėmiau nugara į už suoliuko augantį medį,
apkabinau jį atgal atloštomis rankomis ir tariau ramiu, bet gan
įsakmiu balsu:
- Turint įpareigojimą, nedera prarasti ryžto. Matau, kad da­
lykas, kurį norite man pasakyti, labai svarbus. Todėl bus daug
geriau, jei mes atmesime gailestį ir kalbėsimės atvirai.
104

Rešatas Nuri Giuntekinas

Matydama mano atkaklumą moteris susikaupė ir paklausė:
- Ar jūs labai mylite Kiamraną?
- Nematau čia jokio ryšio su jumis, ponia.
- Matyt, yra, ponia Feride.
- Aš jums jau sakiau, jei nesišnekėsime atvirai, mums nieko
neišeis.
- Gerai, tebūnie. Turiu jums pranešti, kad Kiamraną, be jūsų,
myli dar viena moteris.
- Gali būti. Kiamranas turi daug dorybių. Nematau nieko
blogo, jei jis dar kam nors krito į akį.
Labai gerai supratau, kad tą ramų ir nuostabų vasaros vaka­
rą, kai nejudėjo nė vienas medžio lapelis, mane užklupo netikėta
audra, ir nežinia iš kur mane ūmai užplūdo be galo stiprus ryž­
tas jai pasipriešinti.
Paskutinė mano frazė nuskambėjo šiek tiek ironiškai. Nesistodama moteris kažkaip keistai atsitiesė, nervingai patampė
savo čaršafo galus, įsitvėrė į suoliuko turėklus, ir aš pajutau, kad
ji taip pat apsisprendė kuo greičiau užbaigti pokalbį. Ji prašneko
greitai ir abejingai tarytum mašina:
- Iš pradžių jūs man pasirodėte esanti visiškai vaikas, bet da­
bar supratau, kad prieš mane be galo protinga ir suaugusi mergi­
na. Kiamranas, deja, jūsų deramai neįvertino. Nežinau, gal jis ir
įvertino, tik paskui pasidavė laikinam silpnumui. Vienu žodžiu,
prieš keletą metų Europoje jis susipažino su mano drauge. Neži­
nau, ar bus gerai, jeigu papasakosiu jums daugiau smulkmenų?
Aš linktelėjau:
- Taip, nes man reikia įsitikinti, ar jūs kalbate tiesą.
- Mano draugė vardu Miunevera. Ji vieno iš sultonui arti­
mų dvariškių duktė. Buvo ištekėjusi už savo pirmosios meilės,
bet laimės nepatyrė. Paskui susirgo. Daktarai patarė išsiųsti ją į
Europą. Kaip tik tuo metu, kai ji pasveikusi jau buvo susiruošusi
grįžti į tėvynę, ją užklupo nauja meilė. Kiamranas tuomet buvo
atvažiavęs į Šveicariją. Nežinau - gal atostogų, gal su reikalais.
Čiauškutė

105

Ten jie ir susipažino. Kiamranas buvo atvykęs savaitei, bet išbu­
vo du mėnesius. Atrodo, kad dėl to net buvo nubaustas.
- Jums leidus, norėčiau paklausti, - pertraukiau ją. - Kodėl
jūsų draugė nori, kad aš visa tai sužinočiau?
Nepažįstamoji atsistojo. Sudėjusi vieną ant kitos pirštinėtas
rankas, ji pasakė:
- Tai sunku paaiškinti. Bet Miunevera šiandien jūsų priešas.
- Apsaugok Viešpatie!
- Taip, Feride. Šiaip ji nėra blogas žmogus. Ji labai jautri.
Kiamranas jai ne vien nuotykis. Ji tikėjosi už jo ištekėti. Jei čia
ir yra kas kaltas - tai tik Kiamranas. Jis nuslėpė nuo jos, kad yra
susižadėjęs su kita. Aš ėmiausi šios nemalonios misijos tik dėl
to, kad vargšė Miunevera nenumirtų.
- Kaip man patikėti jūsų žodžiais?
- Kodėl turėčiau jums meluoti? Sužinojusi, kad Kiamranas
veda, Miunevera tikrai nebeturės jėgų gyventi.
- Gaila vargšelės.
- O man jūsų abiejų gaila.
Tarsi norėdama parodyti, kad ji nuėjo per toli, mostelėjau
ranka ir nusijuokiau:
- Dėl manęs būkite rami, galvokite tik apie savo draugę.
- Kodėl, ponia Feride? Teisybė, mudvi su Miunevera labai
senos draugės. Bet ir jūs puiki ir visiškai niekuo nekalta jauna
mergina. Todėl ir jus užjaučiu...
Šį kartą aš pyktelėjau.
- Šito aš jums neleisiu, - pasakiau griežtai. - Ir manau, kad
mums nebeliko apie ką kalbėtis.
Tarsi norėdama kažką parodyti, nepažįstamoji mums kal­
bantis kelis kartus buvo atidariusi ir vėl uždariusi savo rankinę.
Matydama, kad aš nusiteikusi baigti pokalbį, ji ištraukė iš jo su­
glamžytą popieriaus lapą ir ištiesė man.
- Ponia Feride, aš bijojau, kad jūs manimi nepatikėsite, to­
dėl atsinešiau vieną Kiamrano laišką. Nežinau, ar tas laiškas jus
nuliūdins...
106

Rešatas Nuri Giuntekinas

Iš pradžių tą laišką norėjau išdidžiai atstumti, bet paskui su­
sigriebiau, kad galbūt darau neteisingai.
- Jei norite, aš jums jį paliksiu. Paskui perskaitysite. Mano
draugei jo daugiau nebereikia...
Aš gūžtelėjau pečiais.
- Man irgi jo nereikia. Jai - tai prisiminimas, verčiau tegul
pasilaiko. Bet jei leisite, perbėgčiau akimis.
Buvo jau visai tamsu. Išėjau iš po medžių tankmės į alėją ir
atpažinusi rašyseną pradėjau skaityti.
„Mano Geltonoji Gėlele“, - taip prasidėjo laiškas. Toliau keli literatūriniai pavyzdžiai. Kaip žemę rytais nutvieskia pate­
kėjusios saulės spinduliai, taip ir jo širdį užliejo skaisti šviesa,
pasirodžius „Geltonajai Gėlelei“. „Mano širdį apėmė nesupran­
tamas džiaugsmas. Man vaidenosi, kad manęs laukia kažkas ne­
paprasta“, - buvo parašyta laiške. Ir šit vieną vakarą viešbučio
parke įsižiebus šviesai, priešais save jis ir pamatęs tą stebuklą „Geltonąją Gėlelę“.
Aš taip greit rijau akimis laišką, kad beveik visai užgesusioje
vakaro šviesoje nebeskyriau eilučių ir neįsiminiau viso jo turi­
nio. Tik pabaigą kažkodėl perskaičiau net kelis kartus. Dar ir
šiandien matau ją prieš savo akis:
„Mano širdis tuščia. Jaučiau tik begalinį troškimą mylėti. Ir
tik pamačius jūsų grakštų, liekną liemenį, jūsų mėlynas kaip ži­
buoklės akis, visos gyvenimo spalvos pasikeitė...“
Nepažįstamoji iš lėto prisiartino prie manęs ir prašneko vir­
pančiu balsu.
- Feride, aš jus įskaudinau. Bet patikėkite... - tarė ji, matyt,
norėdama dar kažką paaiškinti.
Bet aš krūptelėjusi nutraukiau ją ir ištiesiau laišką.
- Kodėl jūs taip manote? - paklausiau. - Čia nėra nieko, kas
skaudintų. Labai paprasta istorija. Aš net norėčiau jums padė­
koti. Jūs man atskleidėte teisybę. O dabar, jei leisite, norėčiau su
jumis atsisveikinti.
Čiauškutė

107

Linktelėjau galvą ir žengiau namo link. Bet ji vėl mane pa­
šaukė:
- Ponia Feride, atleiskite, dar valandėlę... Ką turiu pasakyti
savo draugei?
- Pasakykite, kad jos prašymą įvykdėte. Jai bus gana šios ži­
nios. Visa kita jos neliečia, - pasakiau.
Nepažįstamoji dar kažką sakė, bet aš jos nebesiklausiau ir
greitai dingau tarp medžių.
Nežinau, kiek laiko Kiamranas laukė manęs prie akmens,
kuriam neteko tapti mūsų antrojo susitaikymo liudininku. Bet,
manau, tikrai apstulbo, kai netekęs vilties sulaukti atėjo į mano
kambarį ir rado ant stalo laiškelį, parašytą ant liniuoto mokykli­
nio sąsiuvinio lapo:
„Kiamranai, aš sužinojau viską apie jūsų romaną su Gelto­
nąja Gėlele. Mes nebepasimatysime su jumis iki pat mirties. Aš
nekenčiu tavęs. FERIDĖ.“

ANTROJI DALIS

B..., 19... rugsėjis

- Nuo tada, kai atvažiavai, tu nieko daugiau neveiki, kiauras
dienas tik rašai ir rašai. Kas tie tavo nepabaigiami rašymai? Sa­
kyčiau - laiškas, bet ne - laiško į sąsiuvinį niekas nerašo. Gal
knyga, bet irgi - ne, nes, kaip žinoma, knygas rašo ilgaplaukiai ir
barzdoti ulemai*. O tu dar visai vaikas, keli sprindžiai didumo.
Ir ką gi tu ten rašai taip be perstojo, nė neatsikvėpdama?
Taip manęs klausė senas viešbučio kambarinis Hadži Kalfa.
Niūniuodamas po nosimi kažkokią dainelę, jis daugiau kaip va­
landą šveitė už durų grindis. Dabar pavargo ir, jo paties žodžiais,
užsuko pas mane paplepėti.
Žvilgtelėjusi į Hadži Kalfą, pratrukau juoktis:
- Iš kur toks drabužis, Hadži Kalfa?
Paprastai jis ryšėdavo baltą prijuostę, o šiandien buvo apsi­
vilkęs lopytus perlopytus ilgus marškinius ir, kad basas nepaslystų ant šlapių grindų, rėmėsi į storą lazdą.
- Ką padarysi! Moterišką darbą dirbu, moteriškai ir apsi­
rengiau.
Be kaimynės iš gretimo kambario, Hadži Kalfa buvo vienin­
telis žmogus, kuris užsukdavo į mano kambarį. Pirmosiomis
dienomis jis varžydavosi, atėjęs su kokiu nors reikalu trinktelė­
davo durimis ir garsiai pranešdavo:
* Ulemas - teologas.

Čiauškutė

109

kurie ti­ krą siuliusą* vinguriavo. Hadži Kalfa pasirėmė ant laz­ dos ir gudriai šyptelėjęs prabilo: .... Užsidenk galvą. Susitarėm.viena arabų braižo rūšių. Rytoj prasidės pamokos. išaiškinau jam.. tarytum juokais. Argi galima taip paslapčiom įei­ ti į „Islamo sužadėtinių“ kambarį? . Matydamas.. Bet mokytojos orumas neleido man to klausinėti. Ir dabar Hadži Kalfa tik pabeldžia į mano duris ir nesivaržy­ damas įeina. O kai geriau susipažinsim. Tad ir stengiuos išmokti gražiau rašyti. mano rašysena šleiva kreiva. kad supykčiau. liūdnai pažvelgė į mane ir pridūrė: . oi daug. kad beprasmiška rodyti tokią perdėtą pagarbą. Pokštauk į sveikatą. kad pralinksmėtum.Juk tu šitam kambary kaip paukštė narvelyje viena kamuojies. 110 Rešatas Nuri Giuntekinas .Na ką tu. .Čia aš. Aš juokdavausi: . meluoji. kodėl ir ką aš rašau. Matė ir tokių. Argi tarp mūsų yra kokių paslapčių? Jis dar labiau suraukdavo savo rūstų veidą: .A-a! Nieko tu neišmanai.. Kas atsitiko? Dėl Dievo. Paskui valandėlę patylėjo... kad vis iš jo pasišaipau.ne nuodėmė. bet aš nesu­ pyksiu. kiek pavasarių jau nugyveno Hadži Kalfa? Daug. „Islamo sužadėtinės“. Hadži Kalfa. aš tau net pašoksiu.Meluoji. bet apsigalvojo.. kurių braižas priminė skruzdėlių kojyčių * Siuliusas .prikišdavo jis man. pasismagink truputį .. nori. Matė žmonių. reiškė moterys. . Tarsi pozuodamas fotografui..Žinai. matyt.Tu tyčia mane erzini. Hadži Kalfa. senis buvo beįsižeidžiąs. neno­ riu.. kad vaikai vaipytųsi. vaikeli. Ar žinai. mano ponia? Nelengva buvo paaiškinti Hadži Kalfai.. Pamažu. o tie jų rašiniai nebuvo verti nė dviejų skatikų.

kuri nori išskleisti pakirstus sparnus ir pražioti užčiauptą snapą. bijau. šiandien kai kam vėl atrodau kaip paukštis narve. bet mums tai nerūpi. slegia. Slegia tave kažkas. Čiauškutė 111 . Jeigu Hadži Kalfa ir toliau taip kalbės. o jie pasiekė visko. kuri rytoj įeis į klasę. Juk aš jau suaugusi. ką rodo mano rašaluoti pirštai. kuriuos pa­ stebėjo Hadži Kalfa. kad aš.. kad mūsų santykiai gali sugesti. Viena tik tau patarčiau . * Kai Hadži Kalfa išėjo. Vadinasi. bet ji mane pastebėjo. kiek visokių tarnautojų mačiau įvairiose įstaigose. kad kas vakarą tęsčiau dienoraštį ir grįžčiau į praeitį. Be to. į tą šlykštų joje likusį pasaulį. kiek aš puspadžių nutryniau. Akmenimis grįstame kiemelyje staiga pamačiau tetą ir norėjau smukti į kokią tamsią kertelę. Bet rašyti nebeį­ stengiau. Na gerai. o aš einu toliau grindų šveisti. ko reikėjo. Ir vis dėlto tenka labai pasistengti.raizgalynę smėlyje. prieš akis iškyla pensiono gyvenimas ir apsupa žmonės. Taip. vos tik pasilenkiu prie sąsiuvinio. kurių jau niekada gyvenime nebesutiksiu? Ir dar kiti Hadži Kalfos žodžiai man neina iš galvos: „Juk tu šitam kambary kaip paukštė narvelyje viena kamuojies. jis teisus. ir žodis „paukštė“ man primena Čalykušu. visiems laikams ištrūkusi iš narvo. mokytoja. jo žodžiai privertė mane susimąstyti. Iš tikrųjų..“ Ne. ir rašalu išterliotos lūpos? Ar ne dėl tų raša­ lo dėmių kas vakarą. vėl atsisėdau prie stalo. Tu net neįsi­ vaizduoji.rašydama stenkis neišsirašaluoti pirštų. * Aną vakarą pasikalbėjusi su nepažįstamąja ėjau į savo kambarį. nes vaikams bus juokinga. tu rašyk. turiu stengtis. kad mano vaikiškumo nebeliktų nė žymės. negali būti.

Ne. pri­ glaudusi.. kad mano nuotaika ne tokia kaip visada. Jeigu teta tuomet man būtų tarusi kokį švelnų žodelį. . .tepaklausė ji. pabučiavau tamsoje į abu skruostus. Mes nematėme viena kitos veido. aš tave pa­ bučiuosiu.šūktelėjo ji. su ašaromis būčiau puolusi jai į glėbį ir viską papasakojusi.Ar ne tu.Kas čia? .Teta. teta man atstojo motiną. Šiaip ar taip. . paglosčiusi plaukus. 112 Rešatas Nuri Giuntekinas . Pro atlapas duris iš spintos veržėsi bet kaip sugrūsti baltiniai.nieko neatsitiko. kad pamatęs šviesą lange. Bet ji nepajuto. Paskui išsiėmiau iš spintos raudonu kaspinu perrištą savo di­ plomą.Ar ir vėl ką nors iškrėtei? Rodės. kas nors sugalvos pas mane užsukti. kai pristodavau prie jos su kokiu nors prašymu. Suknelės išmėtytos kur pakliuvo. . susijusius su brangiais prisiminimais. Nenorėjau su ja išsi­ skirti nepasibučiavusi. gniaužia kvapą. . kažkieno neregima ranka spaudžia man gerklę. Žmogui. nederėjo lyg kokiai moksleivei palikti taip sujaukto kambario.“ . stvėriau už rankų. Bet tą vakarą man pasirodė. Nelaukiau atsakymo.Ko slapstaisi? Tylėdama stovėjau priešais ją.tariau. kad ji norėjo man pasakyti: „Na. liaukis pagaliau. . pasiryžusiam žengti tokį žingsnį. lempos nedegiau ir tamsoje brūkštelėjau kelis at­ sisveikinimo žodžius. Feride?“ . Jei leisi. o paskui į akis.atsakiau. * Mano kambaryje buvo baisi netvarka. kelis niekniekius. „Kas tau vėl atsitiko. Feride? . Bet ką padary­ si. jei laiko tiek mažai? Bijodama. Ji visada taip klausdavo. teta.

Kur galėčiau prisiglausti tokiu vėlyvu metu? Kad ir buvau daug ką apgalvojusi. Jos.netiko. pradės ieškoti. kurių vardai man pirmiausia šovė į galvą. Galvoje šmėkščiojo vi­ sokie planai. Po valandėlės namie kils sąmyšis. O ar draugių tėvai vidurnaktį manęs ieškan­ tiems namiškiams išdrįs pasakyti „Ne. jie pirmiausia puls ieškoti pas juos. Iš tikrųjų. Jaučiau. žinoma. į po­ liciją turbūt nesikreips. pažinojo ir mano namiškiai. žiedą. Bet šįvakar. bet staiga į galvą šovė viena mintis.po mamos mirties likusius auskarus. čia jos nėra“? Eiti stoties link prospektu buvo pavojinga. ir mes visi tik tuščiai kankintumės. jos bijotų netekti gero vardo. garlaivis. Bet svarbiausia buvo kur nors praleisti šią naktį. Tačiau namiškiams mano sprendimas gali pasirodyti vaikiškas kvailiojimas. Be to. kur dėtis šįvakar? Pirmiausia į galvą atėjo netoliese gyvenančios draugės.pagalvojau su kartėliu. Ir priėmusios mane tegu ir vienai nakčiai. Traukinys. Ir turėčiau juk joms kaž­ kaip paaiškinti tokį vėlų savo apsilankymą. ir jau nie­ kas nebepriverstų manęs grįžti namo. žinoma. bet negalėjau su lagaminu rankose slampinėti po laukus. Buvau tvirtai nusprendusi rytoj parašyti tetai. gražiai mane priimtų. Mano ryžtas pamažėl ėmė blės­ ti. Čiauškutė 113 . žmones. dar kelias brangeny­ bes ir viską susidėjau į savo mokyklinį lagaminą. „Gal taip iš svetimų namų bėga įvaikiai?“ . net vežimas . Bet mano poelgis joms galėtų pa­ sirodyti truputį nepadorus. Manęs pasigedę. Vengdami gėdos. Pasiryžau gyventi savarankiškai. kad man ne­ užteks jėgų svetimiems žmonėms aiškintis ir klausytis jų pamo­ kymų. Bet po apylinkes. Tamsa darėsi vis tirštesnė. užsispyrusios mergiotės įgeidis. Labai greitai galėjo aptikti mano pėdas. kad liautųsi manęs ieškoti ir niekados nebeminėtų mano vardo. Kur eiti susimąsčiau tik atsidūrusi gatvėje. kur man eiti? Rytą juk būtų daug lengviau. Prieš kokius aštuonerius. ir aš pasukau Ičerenkiojaus skersgatviais.

buvome pas ją užsukę ir kokį pusvalandį ilsėjomės sode. Tokiu vėlyvu metu mes neradome kito vežimo. Pastebėjusi tamsoje kokį šešėlį ar išgirdusi žingsnius. Pamatę mane. virpėdama iš baimės sustingdavau vietoje. Jis manęs nepastebėjo ir pasuko į šoninę gatvelę. Ačiū Dievui. mamos broliu. žindyvė ir senas jos vyras labai nustebo. teko eiti pėsčiomis. Mes su dėde. grįžome iš Uskiudaro*.“ * Uskiudaras . Priešais traukdami dainą pasirodė keli išgėrę vyrai. Aš jiems pasekiau pasakėlę. Virpėdama perlipau per neaukštą sodo tvorą ir už jos palaukiau. Gatve nuriedėjo emigranto vežimas. vyriausiuoju. Tik kartą pajutau pavojų. Aš jai atiduodavau savo senus daiktus. 114 Rešatas Nuri Giuntekinas . tingiai velkantį savo lazdą ir stumdantį į šalikelę šiukšles. čia gyvena mums nesvetimi žmonės. bet tai būtų pernelyg pavojinga. Jau pasiekusi Sachrajidžedito gatvę. be to. Bet kas būtų įtaręs ką nors negera. Kitos išeities nebuvo. Jau buvau jį besusistabdanti. Sykį pernai. Pa­ keliui sulūžo vežimo ratas. Jei sode būtų buvęs šuo. Nori nenori. kol girta draugija praeis pro šalį. mūsų giminaitė.gal dešimt metų mūsų pažįstamų namuose buvo viena žindyvė. Ji gyveno Sachrajidžedite ir dažnai lankydavosi pas mus. ir ji buvo man ypač prielanki. grįždami iš ilgo pasivaikščiojimo. Dėdė ir sako: „Na. kurią buvau sugalvojusi pakeliui. nieko nesutikau. sutikau sargą. Jei šią naktį praleisčiau pas ją.vienas iš Stambulo rajonų. ir smulkių neturėjau. Bet ir čia man pasisekė. kai ėjau palei vieno sodo tvorą. pamatęs tamsoje purviname kelyje vienišą moterį. Feride. niekam iš namiškių nė į galvą neateitų manęs ten ieškoti. ir aš patraukiau Sachrajidžedito keliu pėsčiomis. man būtų buvę riesta. Iš tolo pamatėme šviesą jūsų lange. Tu paviešėk šią naktį pas žindyvę. O aš per­ nakvosiu pas savo pažįstamą čia netoliese.

Kol buvo gyva senelė. tik apsi­ verks ir nieko daugiau nesigriebs. Kol išvyksiu iš Stambulo. ir karavanas iškeliavo. Bet po senelės mirties ji liovėsi mus lan­ kiusi. Jeigu ji ir įtarė ką nors negera. * Tą naktį. ją atleido ir įtaisė Ejupe vienos senos prievaizdės padėjėja.vienas iš Stambulo rajonų. gavusi mano laišką. kuriam. kuria šie nuoširdūs žmonės ga­ lėtų lengvai patikėti. Giulmisala kartais ateidavo pas mus. Jo dėka aš galėsiu mokytojauti kurioje nors Anatolijos gubernijoje ir visą gyvenimą praleisiu tarp vaikų. Stambule man nebuvo saugesnės vietos. maniau. buvo tuščia. kurią žindyvė buvo man paklojusi. sukūriau vieną planą. ir tetos pasistengė jos vardą kuo greičiau pamiršti. linksma ir laiminga. Raudonu kaspinėliu perrištas diplomas. Kai mama ištekėjo. vis dėlto žmogus. apie kurį visi taip pagarbiai kalbėjo.kad ir koks būtų. atnešdavo man margų Ejupo žaisliukų. O jis . Ji labai mylėjo mano motiną. žindyvės kambaryje užgesinusi šviesą ir įsmeigusi akis į tamsą. Čiauškutė 115 . nemanau. kad drįstų pasirodyti. kaip Giulmisalos namai. staiga mano akyse įgijo ypatingą reikšmę. kad jie daugiau nieko ir nebeklausinėjo.ir paukštė išskrido. kurį jau kūriau mintyse. Žodžiu. Bet priglausti vienai nakčiai „mažąją ponią“ jiems buvo tokia garbė. Ji buvo mano mamos auklė. buvo per vėlu . Teta. Kitą rytą švarutėlė levandomis kvepianti lova.Tai nebuvo sklandi pasakaitė. * Ejupsultanas . nutariau apsistoti Ejupsultane* pas Giulmisalą. bus lemta be naudos dūlėti spintos kamputyje. Visos mano viltys dabar buvo susijusios su tuo popieriaus lakštu. Net susekęs mano pėdas. Matyt. bet su tetom nesutarė. praeityje tarp jų būta kažkokio kivirčo.

Aš supratau. O jos viena draugė pritarė: „Balsas. kaip dvidešimtmetės Giuzidės. Prieš akis ryš­ 116 Rešatas Nuri Giuntekinas . ji daž­ nai sakydavo. Man augant. veidas . Negaliu klausytis Feridės be ašarų!“ Ir Giulmisala susijaudino būtent dėl to. mano vaikeli! Apkabinusi mane plonomis gyslotomis rankomis.Ar ko nors norėtumėte.. kad darausi vis panašesnė į savo amžiną atilsį mamą.Argi manęs nepažinai. . kad pašokusi ji puolė kartoti: . Niekada anksčiau nebuvo atėję į galvą. Kelis kartus nurijusi seilę. nei didelės meilės. Iki šiol tas paveikslas nekėlė man nei liūde­ sio.Giuzidė! Mano Giuzidė atėjo! Ak. Kadangi bu­ vau užsidengusi veidą. ji vis kar­ tojo raudodama: . Bet kai mane pamačiusi senoji Giulmisala taip graudžiai su­ riko „Mano Giuzidė!“. buvo panašus į seniai užmirš­ tame kambaryje kabantį nublukusį. mano vaikeli!. kar­ tais išnyrantis mano atmintyje. Motiną prisimenu labai miglotai. nusitrynusiais kontūrais paveikslą. kad ašaros gali būti tokios gražios.Anksti rytą priėjau prie Giulmisalos vartelių. Giulmisala manęs nepažino ir sutrikusi pasižiūrėjo pablukusiomis mėlynomis akimis. Tyliai stovėjau prie vartelių įsmeigusi į ją akis. kodėl ji taip susijaudino.paklausė ji. ak. įsispyrusi į pirties klum­ pes šeimininkė mazgojo kiemo grindinį. paklausiau: . . viduje kažkas lyg nutrūko. mano vaikeli. ponia! Pastačiusi savo lagaminėlį ant drėgnų akmenų. apdulkėjusį.O Visagali Alache! O Visagali Alache!. Atsidenk veidą. aukle? Mano balsas ją taip pribloškė. ponia? . praskleidžiau čadrą..visai toks pat.Ak. Apsigobusi skarele iki pat chna nudažytų antakių. Jos neryškus veidas. kol ne­ pamačiau verkiant šios senos čerkesės.

. glaudė jas prie skruostų.Labai. Baigusi pasakoti pridūriau: . Paskui atėjo mano eilė. dėl manęs tau nereikės daužyti galvos į sieną. kai pir­ mą kartą paėmė ant rankų į mėlyną skepetą suvyniotą naujagi­ mę. Teduoda Alachas tau ilgą gyvenimą! Nurengdama mane kaip vaiką mažame kambarėlyje prie grįstojo kiemo. kad mano pasipiktinimas pagrįs­ tas. bet jis gailisi. ir aš rypuodama „Mama.Mieloji Giulmisala. . nuo pirmos dienos. Auklė klausėsi šypsoda­ masi. ar aš tikrai panaši į motiną? . Pati užsidirbsiu pragyvenimui. užtiestą rankų darbo apklotu. Kiamranas padarė kvailystę. Pagalvojau. kad matau ją. Giulmisala su­ nerimusi tarė: „Tu.paklausiau jos pro ašaras. pradėjo pasakoti apie motiną. kad jos neturiu. Pabūsiu pas tave dvi tris dienas. dukrele. kartkartėmis vis įsiterpdama: „Ak. . auklė nesiliovė ašaroti. Senoji auklė ėmė mane guosti.Kaip aš galiu negailėti šitų rankelių? . kokios malonios buvo tos pirmosios akimirkos jos mažame kambarėlyje su batisto užuolaidomis ant langų. Ji papasakojo viską nuo pradžių. o paskui važiuosiu į kitą kraštą. ir daugiau taip nedarys!“ Aš neįstengiau jos įtikinti. Feride. pasidėjo mano galvą sau ant kelių ir glostydama veidą. širdį nutvilkė skausmas. mamyte!“ garsiai pravirkau.Sakyk. labai! Man net protas susimaišė tave pa­ mačius. kokios bėdos užgriuvo mano pečius. tarsi kokios vaikų pasakos. Mano žodžiai tik dar labiau sugraudino auklę.kiai iškilo motinos paveikslas. ir aš jai nuosekliai papasakojau viską. vaikeli mano!“ Bet kai papasakojau. plaukus. ji glostė man rankas. Giulmisala nurengė mane ir paguldė į lovą. aukle.kalbėjo ji. kodėl vakar pabėgau iš namų ir kad jokiu būdu ten daugiau nebegrįšiu. iki pat išsiskyrimo. Čiauikutė 117 . Niekada nepamiršiu. prie lūpų. pasielgei vaikiškai.

kol Giulmisala šalia. ko iš jos išmoksiu. bet koks tai iš tikrųjų nepaprastas darbas! Pamačiusi. adyti suplyšusias kojines. kaip ten mokytojausiu. reikia iš jos mokytis. kas atsitiko. plauti indus ir. . kaip gyvensiu Anatolijoje. kaip skutu bulves. nusimoviau kojines ir kibau į darbą.Pasisodinau senąją auklę ant kelių. Jei šito iš tavęs neišmoksiu. Po to. Taip daugiau nebebus. Norėdama užsirašyti viską. Net kiaušinio nė karto nebuvau sau išsivirusi. kad pra­ leidau pas ją kelias dienas.Tu teisi. jei patampys už ausų kokius neklaužadas vaikiūkščius? Aš taip linksmai pasakojau. ėmiau ją sūpuoti. O jei kas iš namiškių sumanytų čia manęs ieškoti. tektų paskui pusę už savo pinigus pirktų bulvių be naudos išmesti.Dukrele. kiek kainuoja viena bulvė? Kelių centimetrų storio gali būti lupena? Mano klausimai juokino auklę iki ašarų. Ne­ klausydama Giulmisalos įspėjimų ir šūkčiojimų. pasisėmiau iš šulinio kelis kibirus vandens ir iššveičiau medines grindis. kaip virti valgį. kad galų gale mano džiugia nuotaika užsikrė­ tė ir Giulmisala. Arba dar: 118 Rešatas Nuri Giuntekinas . Pas­ kui mes susėdome palei šulinį ir ėmėme valyti daržoves. aukle. iškart parodysianti jiems duris. Ji paėmė nuo lentynos į žalią musliną suvyniotą mažutį Koraną ir prisiekė juo niekam neišduosianti. kaip skalbti. pasidėjau ša­ lia mažytę užrašų knygelę ir ėmiau kamantinėti: Aukle. glosčiau raukšlėtus jos skruostus ir aiškinau. Tą dieną mudvi iki pat vakaro triūsėme po namus. . auklė ėmė šaukti: . Pasakiau „valyti daržoves“. Taip ir būčiau dariusi iki gyvenimo pabaigos. kad kol kas šioms rankoms negresia joks pavojus.pasakiau. Argi joms pakenks. Nusiaviau batus. tu kartu su žieve nugremži pusę bulvės! Aš rimtai pažvelgiau į ją. Iki šiol aš naudodavausi viskuo gatavu. kad ir gėda pasakyti. argi ga­ lėčiau samdytis virėją arba tarnaitę? Dabar.

kad čalykušu . beširdis. vaikeli. aš jo nemylėjau. Neraštinga čerkesė juokėsi iš mano mokytų klausimų.Kiek kibirų vandens reikia grindims plauti? . Liepsiu kreiptis į mane abla*.Dar pažiūrėsim. Auklė čia juokėsi. Anatolija kur kas gražesnė. ačiū Ala­ chui. nenorėjau ir iš viso nejaučiau jam jokių jausmų. be charakterio.vyresnioji sesuo (pagarbus kreipinys į vyresnę moterį). „Jeigu taip. kieno kelias klaidingas. Ar dar reikia ką pridurti? Jis man niekada nepatiko. vakar patirtų sukrėtimų skausmas pamažu rimo. kokią baisią bėdą * Abla . čia pyko. kodėl tada buvai sutikusi už jo tekėti?“ Visi žino.kvailas mažytis žvirblelis. Jūs turite suprasti. savimy­ la. Man visada jis atrodydavo tik lepūnėlis mamytės sūnelis. . Tai silpnas. kokios nuostabios tos vietos.paklausi tu. Išpuošiu ją gėlėmis. Čiauškutė 119 . visu kūnu pajutau palengvėjimą. Užkaitusios arbatinuką.. laiku susigriebiau.. Vienoje vietoje yra tokie žodžiai: „Būsiu su tavimi. nemalonus žmogus. Pa­ tys jie skurdžiai. Tu paklausi „kokiomis rankomis?“ Ne­ sijuok. Varguoliams savo rankom pasiūsiujuodas prijuostes. Kai baigėsi namų ruoša. bet jų sielos tokios turtingos. mudvi susėdome virtuvėje ant šva­ rių demblių. Džiaugiausi visais jos pamokymais. bet ir didžiausiampriešui. . tu pasirinkai klaidingą kelią. kad negalėsiu.linksminau ją toliau.Ak. tokios kilnios.. . Aš būtinai visko išmoksiu. . Kiamranas man niekada nieko nėra pasakęs. parašiau tetai tą rūstų laišką. Ten aš turėsiu mažą savo mokyklėlę. . Bet. menkas. kad niekas nedrįs priekaištauti dėl kokio nors nepadaryto darbo ne tik kokiamvargšui savo giminaičiui. nemanyk. brangioji aukle! Kas žino. kur aš važiuosiu! Arabistaną prisimenu gana miglotai.pradėdavo ji. lengvabūdis. Vaikų bus visas pulkas.Feride. teta. atvira. Tenykščiai žmonės visai kitokie negu mes. Kvailai ir pasielgiau.

kad gatvėje mane kas atpažintų. veidą užsidengiau tankia jos čadra. kad Švietimo ministerijoje nelabai palankiai žiūrima į mokytojas.. uždrausite bet kam minėti mano vardą. kad teta manęs nepultų ieškoti ar persekioti. galite dėl jos išlieti vieną kitą ašarėlę . nes nenorėjau. kad perskaitę šiuos mano žodžius. prisiimu tos bėdos kainą. Ir tuo pačiu atsilyginu jums už tą gerą. be to. nepraustaburnė mergiotė. kad ši nedė­ kinga. gali lyg kokia skalbėja kibti jums į atlapus. kaip ir jos motina. kurį per daugelį metų buvau iš jūsų patyrusi. buvau girdėjusi. sunkiai ištariamus žodžius. numirė kažkur užkampy­ je. skara. Ir štai šiandien pasitraukdama iš jūsų namų ir nutraukdama visus ryšius. Bet taip reikėjo.jūsų laimingiems namams galėjo užtraukti apie jūsų sūnų taip mananti mergaitė. aš visada verksiu ir man bus be galo gėda. kad Čalykušu. 120 Rešatas Nuri Giuntekinas .didelė skraistė. aš savarankiška ir gyvensiu taip. Ant pečių buvau užsimetusi platų Giulmisalos čaršafą*. be jokio sąžinės graužimo ra­ šanti tokius bjaurius. * Rytojaus dieną nunešiau laišką į paštą ir nuėjau tiesiai į Švietimo ministeriją. Atmesiu ją su pasibjaurėjimu. Negalėjau sugalvoti kito būdo. teikti man kokią nors pagalbą. Tik tegul nesiilgi. Tegul ji ant manęs pyksta. Buvau priversta taip apsirengti. Man dvidešimt metų. Todėl geriausia . kurios vaikšto neuždengtais veidais.tam neprieš­ tarauju. niršta. Jei norite.. Viliuosi. kad ir po kiek laiko. jei kada nors išdrįstumėte pasipai­ nioti jai po akimis. Tik nesugalvokite.“ Prisimindama tą beširdišką laišką. kaip mano širdis geidžia.užmirškime vieni kitų vardus. Įsivaizduo­ kite. * Čaršafas . Dar jums vertėtų žinoti.

pamatavo mane išdidžiu valdovo žvilgsniu ir iš lėto tardamas žodžius paklausė: . Nedrįsau nieko užkal­ binti. kad ministro kabi­ netas turi būti čia. .minios žmonių.Noriu pasikalbėti su ponu ministru.tariau. kad koks nors tarnautojas nuves mane pas ministrą. užrietė šviesiai kaštoninių ūsų galiukus. ką reiškia „apsiforminti metodikos skyriu­ je“. Norėjau sužinoti. džiaugsmingai tars: „Sveika atvykusi. tarnautojas perkreipė lūpas ir atsakė: . . kokią formą įgavo jo užraitytų ūsų galiukai. .Kol ėjau iki ministerijos. buvau nusiteikusi linksmai ir jau­ čiausi drąsi. Neabejojau. Bet vos tik pravėriau ministerijos duris.tariau.Dėl tokių reikalų pono ministro nedera trukdyti. Buvau įsitikinusi. kad mano reikalai susitvarkys aki­ mirksniu. nesibaigiantys laiptai. pasidėjęs auksiniais blizgan­ čiais antsiuvais išpuoštus rankogalius ant seno odinio krėslo su išsitampiusiomis spyruoklėmis porankių. Tikėjausi. dukra mano! Mes kaip tik tavęs ir laukėm!“ ir tučtuojau išsiųs mokytojauti į žaliausią Anatolijos rajoną. Stengdamasis pamatyti.apėmė baimė ir jaudulys. ir ant laiptų . Čiauškutė 121 .Noriu paprašyti mokytojos vietos. kad kiekvienas prieinantis artyn prie jo pagalvodavo: „Negi čia pats ponas ministras?“ Virpėdama iš baimės priėjau prie jo ir aš. Šalia durų.ir kori­ doriuose. Jis buvo toks orus. Tarnautojas pasispjaudė pirštus. Dešinėje viršum aukštų durų pastebėjau lentelę su užrašu „Ministerijos sekretoriatas“. vos pamatęs mano diplomą. Eik į metodikos skyrių ir ten apsiformink. Bet jis daugiau nesiteikė su manim kalbėtis ir išdidžiai kaip povas nusigręžė. sėdėjo prašma­ tniai apsirengęs tarnautojas. Eik į sky­ rių. mano nuotaika kaipmat pa­ sikeitė . ir visur . Vingiuoti koridoriai. o šis.Kamjums ponas ministras? . tik sutrikusi dairiausi į visas puses.

Šitai jūs. Jeigu šitas toksai. tegul jus ten užregistruoja.Eikite į kanceliariją. pasmakrėje susegtu juodu vilnoniu čaršafu apsigobusią moteriškę žydromis porceliano akimis ir priėjusi prie jos išsipasakojau savo rūpesčius. ši mėlynakė moteris buvo patyrusi mokytoja. pažiūrėjo į parašą. Šiek tiek jaudindamasi pra­ dėjau dėstyti savo reikalą. antspaudą ir tarė: .Ne. o ant jų uždėta ilga lenta . Ji su kartėliu tarė: . Ar neturite mi­ nisterijoje pažįstamų? . Gal koks pažįstamas ir yra. smulkių duobučių nusėtu veidu su juoda barzdele ir vešliais antakiais. kaip pas mus namuose ant sūpuoklių. Paskui pasistenkite pasimatyti su ponu generaliniu direktoriumi. ... Ji nusišypsojo: . bet nežinau. O dabar nuvesiu jus į pradinio mokslo skyrių. 122 Rešatas Nuri Giuntekinas . tamsiu. Ant to gana keisto suolelio sėdėjo keli vyrai ir moterys.. ko norite? Šis klausimas buvo skirtas man. O kam jų reikia? Sprendžiant iš kalbos. ponia. tai koks jo ponas? Ką man dabar daryti? Palei laiptų turėklus buvo pastatyta koks dešimt kibirų.. dukra mano. Pradinio mokslo skyriaus vedėjas buvo stambus vyras didele galva.Virpėdama iš pykčio. o atsisveikindamos pridėjo vedėjo ranką sau prie kaktos. kad jūs ieškote darbo pirmą kartą. po čadra parodžiau jam liežuvį. Bet jis nekantriai mane nutraukė. Viena iš jų drebančiomis rankomis traukė iš krepšio kažko­ kius susiglamžiusius popierius ir po vieną lapą klojo ant stalo. Vedėjas atsainiai užmetė į tuos raštus akį. Pastebėjau vieną nebejauną. Man įėjus į kabinetą. kurios stovėjo priešais jo rašomąjį stalą. jis kalbėjosi su dviem jaunomis moterimis.O jūs. suprasite vėliau.Matyti.visai tokia pat. Moterys pagarbiai traukėsi nuo stalo.

paskui pareiškia. * Kai lipau laiptais žemyn. Kol aš. iš savo kampo atsiliepė liesasis vyriškis: . ar leistumėte man įsiterpti? Duo­ čiau šiai poniai vieną patarimą.pasitikslinau. Kažkas paė­ mė mane už rankos. Sukandusi dantis iš pykčio ir nusivylimo. o veržtis į meną. Aš taip nustebau. kaip tau pasisekė. pasiklauskite tų. tai jis iš viso abejojąs. Jeigu.Didžiai gerbiamas pone.piktai pa­ siteiravo. kad neČiauškutė 123 . ką sakyti.Ko jūs čia laukiate? Jei nežinote. kaip sakė maloningasis ponas. ko tik jis neprišnekėjo! Tokios mote­ rys kaip aš turinčios ne mokytojauti. ar ne? Prašymą turite? . ar tinku mokytojauti.Norite mokytojauti. . kas čia darosi? Iš proto gali išeiti .. Lubos virš mano galvos pamažu ėmė siūbuoti ir suktis ratu. . man pasidarė tamsu akyse. tvardydamasi. kad vos nesurikau.Na. ar turiu diplomą? . tai pasistengusi galiu tapti gera siuvėja ir taip užsidirbti pragyvenimui. kad iš susijaudinimo ko nors neužkliudyčiau. žmogau. dukrele? Tai buvo ta pati moteriškė mėlynomis porceliano akimis.juk jos net neskiria prašymo nuo diplomo? Paskui prašo mokytojos vietos. Bet jei būsiu uoli ir darbšti. Aš visai sutrikau. Viešpatie aukščiausias. ėjau durų link. matote. aš neatskirianti diplomo nuo prašymo.Ar jūs norite paklausti. kurie daugiau išmano. tuo labiau ima riesti nosį. Nežinodama. Vedėjas kreipėsi į mane dar griežčiau: . Vedėjas nervingai perkreipė lūpas ir linktelėjo galva kampe sėdinčiam liesokam vyriškiui: . kad per toli pasky­ rė . Prašymą reikia parašyti. sutrikusi dairiausi aplink. bijodama. kad alga per maža.ir juo toliau.Na.

išgrūdo ją lauk. Pirmą kartą gyvenime mačiau. nes ir tos kamarėlės vaizdas neteikė jokių vilčių. Tą dieną man tikrai nesisekė. . Kiek tau metų? ..Užtat tavęs ir klausiau. pusiau žila barzdele laidydamas žaibus rėkė ant priešais jį stovinčios tirtan­ čios. Mes vėl nuėjome prie laiptų. ji tarė: .tyliai pasakiau. ar neturi ministerijoje pažįstamų. sėskis. Bet jau buvo per vėlu.Netrukus bus dvidešimt.Puiku. Jis sugriebė prieš jį stovintį kavos puoduką. Gal dar viskas susitvarkys. sunku patikėti. kaip pasikalbėjau su skyriaus vedėju.Sveika. šliūkštelėjo lyg kokias pamazgas pro langą ir vos ne niuksais išgrūdo tarnautoją pro duris. Meiliai nusišypsojusi. . dukra.Keista. Bet tu niekur nevažiuosi. kad šis romus kaip ėriukas žmogus prieš valandėlę šliūkštelėjo gatvėn kavą ir purtydamas už pečių kaip šilkmedį tirtančią tarnautoją. . Keisti tų valdininkų charakteriai! Mėlynakė mokytoja keliais žodžiais papasakojo vedėjui apie mane. Dabar tik tūkstantis liudytojų galėtų ką nors įtikinti. Tau per daug pavojinga.Atidenk savo veidą. gal kiek už mane vyresnės tarnautojos. Bet nėra ko nusiminti. mokytoja Najime. . Skyriaus vedėjas maloniai nusišypsojo: . Ponas su pusiau juoda. dukra. Šį kartą moteriškė įvedė mane į mažytę kamarėlę. jis geras žmogus. Aš vogčiomis timptelėjau savo naująją pažįstamą už rankovės: . puiku. Eime. Eikš arčiau. Tu dar visai vaikas. 124 Rešatas Nuri Giuntekinas .tarė jis. kad įsiutęs žmogus taip greit atlyžtų. atskirtą nuo didžiojo kanceliarijos kambario matiniu stiklu. Teapsaugo Ala­ chas jį nuo negandų.Gal geriau bėkim iš čia. . papasakojau jai. nuvesiu tave pas vieną savo pažįstamą skyriaus vedėją. Oooo!. Vedėjas mus pamatė.apsižliumbčiau.

pone. jis tartum pats sau burbtelėjo: .Aš nežinau. kodėl. Tikriausiai jis nemokėjo prancūziškai. jis atrodė kaip jaunas juodabarzdis jau­ nuolis. Ponas vedėjas nusišypsojo. aš mokytojų institute nesimokiau. o kai pasisukdavo į kairę . o tos akivaizdžios priežasties taip nė vienu žodžiu ir nepaaiškino. vartydamas jį rankose. kur jų nėra. kokie pikti.jaunuolio kaip nebūta. dukra? Priežastis kaip ant delno.Ak.Aš daugiau nieko nesakysiu. bet šitas žmogus man patiko iš karto. kad tu žinotum.juoda barzda. čia į kitą pusę. mokytoja Najime. daug geriau gali jai išaiškinti. ar ne.Ir tu dar klausi. nes pasisukęs į dešinę. prieš jus žilas geraširdiškai šypsantis senelis. bet ilgai ir įdėmiai tyrinėjo dokumentą.. Pliaukštelėjęs sau per kelį.Kodėl. . pone. iš kitos . Aš nuoširdžiai nustebau: . mote­ ris. apie kuriuos jūs kalbate.. kas tie pikti žmonės. . Čiauškutė 125 .Na ir puikumėlis! Aš paprastai iš pirmo žvilgsnio pajuntu . o paskui parodžiau diplomą. bet.Ar jūs šįmet baigėte mokytojų institutą. Neprisimenu. Aš turiu „Dam de Sion“ mokyklos diplomą. pone? . Tu. rodė mokytojai Najimei kažkokius ženklus. .Kokia tai mokykla? Aš ilgai ir smulkiai pasakojau vedėjui apie mokyklą.. . Paskui kraipyda­ mas savo barzdą čia į vieną. kokie negeri žmonės gy­ vena provincijoje. vedėjas dar garsiau nusijuokė: .Ne.Gražu. Pagaliau jis mirktelėjo mokytojai Najimei: . Ir dar man labai patiko jo iš vienos pusės balta. Bet norėčiau. kad man surastumėt vietą. siekdamas ranka mano veido. kad pirmas įspūdis būtų kada nors mane apgavęs.pasakė jis.mylėsiu tą žmogų. Nežinau. dukrele? .

Nesikeldamas iš vietos.Klausyk. Norėda126 Rešatas Nuri Giuntekinas . aš negaliu likti Stambule. nepaprašius prancūzų kalbos mokytojos vietos kurioje nors Stambulo mokykloje? Klausyk. kaip sunkiai mums sekasi įkalbėti mokytojus išvažiuoti iš Stambulo. jis pliaukštelėjo delnu per stalą. pamaniau. pagaliau mano reikalas sutvarkytas. Šahapai. pone. ir iš džiaugsmo jau norėjau pulti vedėjui ant kaklo. kuris savo noru veržtųsi į Anatoliją. aš tave pamoky­ siu. labai gerai. . Ji nori mokytojauti Anatolijoje. .Ne. aš vis labiau grimzdau į neviltį.šūktelėjo jis. Jis ėmė mane smulkiai klausinėti apie šeimą. apversto visokiausiais popieriais. Suraukęs antakius ir pirštais šukuodamas barzdą. . Jis labai nustebo. veskis tą mergaitę į kanceliariją. . pabučiuoti į žiląją jo barzdos pusę. lygjam į galvą būtų šovusi kokia išganinga mintis.Mano mielas pone.Nieko sau užgaida! . Ką tu pasakysi. Parašyk prašymo juodraštį ir atnešk jį man.užginčijau. . Kol jis mane taip kamantinėjo.Gerai. dukrele. .Čia įsiterpė mokytoja Najimė: . Nepalikite be nieko ir šitos mergaitės.pagaliau prabilo jis. vedėjas šūktelėjo: „Pone Šahapai!“ Iš už stiklinių kanceliarijos durų pasirodė smulkaus sudėji­ mo liguisto veido vyriškis.aš būti­ nai privalau išvažiuoti į kurią nors guberniją.Pirmą kartą matau žmogų. . Šahapas nusivedė mane į kanceliariją ir pasodino prie stalo. Tu net neįsivaiz­ duoji. jūs mėgstate daryti gera. vedėjas su­ simąstė. Paskui. Pagaliau. kaip reikia elgtis. .Bet mūsų valdi­ ninkai turbūt nieko nėra girdėję apie šią mokyklą ir jos diplomą. . Eik tiesiai į Stambulo švietimo departamentą Aš neleidau jam pabaigti sakinio. . mokytoja Najime? Mano prašymas vedėjui pasirodė įtartinas.O kodėl tau.

viskas tvarkoj. Mano aštrus liežuvis nenustygo už dantų. kad nori kažką pasakyti. bet nedrįsta. Staiga vienas tarė: . aš pasirūpinsiu jūsų prašymu.“ Ką reiškė šie žodžiai? Ką jie norėjo pasakyti? Prašymo juodraštis kelis kartus buvo nuneštas vedėjui ir grą­ žintas atgal.Atleiskite. Šitą pra­ šymą ir mes galime parašyti. Jūs nesivarginkite. Negirdėjau. bet pagaliau visai švariai perrašytas.mas rašyti prašymą. ką sakė. kur tą popie­ rių reikia nunešti. Puslapis buvo raudonai marginte išmargintas. bet viena frazė vis dėlto atskriejo iki manęs: „Panelė mokyto­ ja kandi ir įžvalgi. Prie lango stovėjo du vyresnio amžiaus sekretoriai ir šnekė­ damiesi nuolatos šnairavo į mūsų pusę. tu šiandien jau gerokai privargai. kaip viskas klostysis. jis ėmė mane klausinėti. Čiauškutė 127 .pasakė jis.pasakė vedėjas. . Ir aš padėsiu.Šahapai. jei ir vėl pama­ tyčiau mokytoją Najimę! Išėjusi už durų ėmiau dairytis. Kaip būtų gerai. kiek galėsiu. dukrele.Kokie draugiški šios įstaigos tarnautojai! Šahapas paraudo kaip vėžys ir panarino galvą. Tik retkarčiais užsukite į kanceliariją.Tepade­ da tau Alachas. bus nelengva. Bet čia man prieš akis išdygo Šahapas. kur man dabar nešti tą popierių? . Jei leisite. Juolab kad ir nuo­ taika buvo pasitaisiusi. . Jis stovėjo prie laiptų turėklų ir lyg kažko laukė. vis kažką žymėjosi. jo blakstienos virpčiojo. . Todėl įsiterpiau: . nors ir neturėjau jokio supratimo. jis vėl nuleido galvą. Kai ko nors paklausęs. Tas vargingai apsirengęs liguisto veido jaunuolis buvo baikštus ir nepatiklus. vaikeli. Kadangi jo kabinete buvo ir daugiau lankytojų. nebedrįsau nieko klausinėti. Argi leptelėjau kokią kvailystę? Nes ir anie prie lango sukikeno. Tada aš pati priėjau prie jo. Kai mūsų žvilgsniai susidūrė. kam atiduoti. jis pakeldavo į mane akis. aš jus šiandien smarkiai nuvarginau.Dabar. Bet gal pa­ sakysite.Laukti. . . Atrodė.

kad mažasis sekretorius apsimutu­ riavęs kaklą skarele. jį pasirašydavo ir mesdavo že­ mėn. Prašė. kad jūs šiandien ateisite atsakymo. kad taip ilgai viskas truks. kad užeitumėte. Pavyzdžiui.Gal ir man turite kokią gerą naujieną? . Argi čia rimta priežastis? . kai pasirodysite. . Matydama. jis šiurkščiai atrėžė: . jūs liepėte man ateiti. o žilaūsis sekretorius juos rinko.paklausiau.tariau nedrąsiai. . yra ir kitų darbų. lankstydamasis lyg per namazą*..Nežinau. mano nuotaika visai su­ gedo. Generalinis direktorius buvo užsidėjęs tamsius akinius. Nejučia nusišypsojau. Jeigu ne vargšo Šahapo rūpestis. .Žinoma. jūsų dokumentai pas generalinį direktorių.Susirgote? .teisinosi jis. . O iš tikrųjų tos dvi trys dienos užsitęsė visą mėnesį. . balsas trūkčiojo. kurie jo piktą veidą darė dar rūstesnį. vos tik pasirody­ davau tarpduryje. kuriems nesveti­ mas žmogiškumas. argi nematai? * Namazas .Žinojau. . laukdavo manęs laiptų aikštelėse. Jis dusliai kosėjo.Pone. Nežiūrėdamas į mane. iš gė­ dos buvau gatava kiaurai žemę prasmegti. ponia.musulmoniškos pamaldos. Vieną dieną pastebėjau. ir nežinodavau. Šiaip ar taip. 128 Rešatas Nuri Giuntekinas ..O kada man ateiti? . viskas būtų užtrukę dar ilgiau. kaip jis bėgioja su mano popieriais iš vieno skyriaus į kitą. Pasiimdamas iš didelės popierių krūvos po vieną lapą.. Išgirdus. kaip jam atsidėkoti. Jis puldavo prie manęs. nauja mokykla at­ sidarė. bet ir tarp vyrų pasitaiko tokių. Niekada nepamiršiu to vaikino nuoširdumo ir prielankumo man.Kantrybės.Po kokių dviejų trijų dienų.Argi galima vaikščioti į darbą sergant? .

Kokia Feridė? Aha. . dar rūpinsimės ir jumis. kad palaukčiau. .. Gaila. bet ar kas nori skaityti svetimus popierius? . Jūsų mokyklos ministerija nėra pripažinusi. direktorius nusiėmė akinius ir. Vėl pasi­ balnojęs nosį akiniais. Su to­ kiu diplomu mes negalime jums duoti tarnybos. šluosty­ damas stiklus skepetaite. dukra mano? Aš sakiau jiems. direktorius kandžiai tarė: . Baigęs pasirašinėti. Čiauskutė 129 .Pone. Ką man dabar daryti? Matyt.Ar mano vyro. suraukęs antakius piktai pasižiūrėjo į mane ir davė ženklą.Tai ką man dabar daryti? Tie beprasmiai žodžiai išsprūdo man visai netyčia. . jie sako.. kad mano diplomas netinka. kad pasielgiau netinkamai. . Ką man daryti? Grįžti atgal į tetos namus? Ne.Ne.Argi tu ne ponia Hairijė? . prabilo: . kas tada bus? Tai buvo viena iš karčiausių nepamirštamų akimirkų mano gyvenime. . Būdama tokia jauna. tvirtai sukandau dantis. mano žodžiuose skambėjo tikrai daug skausmo ir ne­ vilties. bet ir jums atsaky­ mas toks pat.Jūsų prašymas atmestas. . . pone? .paklausiau. bet aš mokiausi daug metų... aš Feridė. ką aš dabar darysiu? Gerai ar blogai.liūdnai tarė jis. Kad neapsiverkčiau. bet manęs nepri­ ima.. Iš tikrųjų.Ką aš galiu padaryti. Paskutinė viltis buvo ankstesnis vedėjas.Gal čia kokia klaida.. Jūsų vyro ištarnautų metų skai­ čius nesiekia trisdešimties.O šituo būkit maloni pati pasirūpinti. .pasakė jis. tai blogiau už mirtį. nes ir vedėjas atrodė nusiminęs. prisimenu.Žilaūsis sekretorius. žengiau kelis žingsnius atatupsta ir sustojau prie širmos. Jei turėdami tiek darbų. Supratau. sutinku važiuoti į tolimiausią užkampį.

Iš jo aprangos ir išvaizdos supratau. prisidėjęs prie ausies ranką. kad ji iš kilmingos šeimos. Jei atsi­ rastų kad ir tolimiausias kaimas. kur niekas nenori važiuoti. kad mano atsakymai jam patinka. jūs mėgstate daryti gerus darbus. Buvo matyti. 130 Rešatas Nuri Giuntekinas . viskas susitvarkytų. Bet jūs pažįstate mūsiškį. Nieko nenori girdėti. Visi žinome. . Ji priversta ieškotis darbo. Pasakė „ne“.. pone. Šita mergaitė baigė prancūzišką mokyklą. Kad turkaitė šitaip kalbėtų! Ją tikrai verta pagirti. Jis stovėjo nusigręžęs į langą. . Tarsi staiga kažką prisiminęs.. kad pasiryžusi važiuoti į tolimiausią užkampį. Jis pažvelgė į mane savo paraudusiomis. Ir sako. Iš jos išvaizdos ir kalbos matyti. manau.gal malonėtumėte prieiti? Nė žodžio netaręs.. kaip mokiausi ir ką norėčiau veikti to­ liau. vedėjas šūktelėjo: . Klausinėjo.Pone. kuriuos iki šiol buvau mačiusi..Pone. kad nelaimės aplenkia tik Ala­ chą.Palauk. . .. Kampe prie lango kažkoks aukštas stambus vyras skaitė laikraštį.. mielas mano pone.aš būtinai turiu susirasti darbo.Tie užuojautos kupini žodžiai skambėjo kaip nuosprendis. nuo gyvenimo vargų naštos gunktelėjusius to vyro pečius. Būkit malonus. Vedėjas parodė į mane ranka ir pasakė: .pasakė jis. . kad geriau girdėtų.tariau. Kol mes kalbėjomės. Šitaip kalbėdamas. vyras atsigręžė ir lėtai priėjo prie mūsų. aš važiuosiu su džiaugsmu. . kokią baigiau mokyklą.Pone. vedėjas patenkintas šypsojosi. malo­ nėtumėte tarti ponui ministrui vieną kitą žodelį.Ak. bet ramiomis aki­ mis ir dusloku balsu pradėjo kalbinti prancūziškai. .. dar vieną dalyką pamėginkim!. dukra. .kreipėsi į jį vedėjas. ir aš mačiau tik jo žilus plaukus ir dalį barzdos. Jeigujūs. ir kaip kirviu nukirto. Jis klausėsi vedėjo truputį palinkęs.. kad prieš mane visai kitoks žmogus negu tie. vedėjas švelniai glostė prieš laiką su­ linkusius.. jos prancūzų kaip lakštingalos giesmė.

Po mėnesio man pa­ lengva. rūpinosi. jis paėmė mane už parankės ir nusive­ dė į ministro kabinetą. Čiauškutė 131 . Dabar ji laisva ir sava­ rankiška. kurią atnešė man kelionei. Jis pasirūpino viskuo iki menkiausios smul­ kmenos ir net įbruko man lapelį su viešbučio. vis kalbėti ir kalbėti. Po trijų dienų visi formalumai buvo sutvarkyti. ir aš net ga­ vau kelionpinigių.. labai palengva vėl grįžo gera nuotaika. Šahapas jau laukė mūsų prieplaukoje. Prieš išplaukiant garlaiviui. Jis pats nunešė į kajutę mano ryšulį ir nedidelę dovanų dė­ žutę. Vieną rytą Giulmisala palydėjo mane į garlaivį. o dabar kalbėdama su juo pajutau. visi tarnautojai pašokdavo. adresu. atrodytų. tūpčiojo. kad tas žmogus . Išsiskyrimo valandėlę žmogus. pati užsidirbs sau duoną.. turi malti liežuviu nesustodamas. siūlydamas savo globą ar reikšdamas užuojautą. miesto gubernijos centrinėje viduri­ nėje mokykloje. Po pusvalandžio aš jau buvau paskirta piešimo ir geografijos mokytoja į laisvą vietą B.Senoji Giulmisala mėgo sakyti: „Jei penkiolika mėnesio die­ nų apsiniaukusios. ar ne? Bet mes su Giulmisala per tą valandą vargu ar ištarėme viena kitai bent dešimt žodžių. mes visi trys sėdėjome kampu­ tyje ant denio. kad dienos giedrėja ir man.. nors drėgnas jūros vėjas kenkė jo vis dar aprištai skaudančiai gerklei.garsus poetas.. Namo į Ejupą Čalykušu skriste skrido. Dabar jau niekas jos neįžeidinės. Jam einant pro šalį. Ir dabar jis atėjo į prie­ plauką gerokai anksčiau. kokių dar niekada iš nieko nebuvau girdėjusi. kuriame galėsiu apsigyventi atvykusi į miestą B. Niekada nepamiršiu to mielo ir nuo­ širdaus jaunuolio. kitos penkiolika būtinai bus giedros!“ Paskui sužinojau. be perstojo bėgiojo duodamas kažkokius nurodymus palydovams.. Prišnekėjęs man tiek malonių dalykų. o durys tary­ tum pačios atsiverdavo.

perla­ mutru raibuliuojančią žydrynę. Nors tą atsisveikinimo valandėlę mane buvo užgulęs liūdesio debesis. Mano mėgstamiausias skanumy­ nas . O mažasis sekretorius vis dar stovėjo kaip įbestas. nusileidau į savo kajutę. čia šaunantis aukštyn. jūs. Feride. Kad ir kaip mylėjau jūrą. kad jo veidas visas išblyškęs.paklausė jis.“ .Vadinasi. . išvykstate visam laikui? . kaip būdama kokių šešerių ar septynerių keliavau kartu su tėvo pasiuntiniu. Iki šiol prisimenu. neiškenčiau nepasišaipiusi: .. Feride. ką turbūt jaučia virš bekraštės jūros sklandan­ tis paukštis. jis ištraukė savo ranką iš manosios ir strim­ galviais pasileido laiptais žemyn. gal vėl kada galėsiu tave apkabin­ ti. Nieko neatsakęs. Tas neapsakomas malonumas skrosti akinamai žvilgančią.ir pradėjo graudžiai raudoti.šokoladiniai saldainiai. Mat jūreiviai ėmė garsiai šaukti. Ir kas?. atidariau. net Hiuseinas .. Nepaisydama Šahapo. 132 Rešatas Nuri Giuntekinas . Šahapo atnešta dėžutė pūpsojo ant ryšulio.. kas jos viduje. Jei Alachas bus gailestingas. šį kartą neturėjau jėgų pasilikti denyje. o akys pilnos ašarų. Prašneko tik prieš pat garlaiviui išplaukiant: „Iš čia ir tavo motulę išlydėjau. jo keleiviai.atsakiau.. Garlaivis. nutvėrė Giulmisalą už pečių ir ėmė ją atsargiai stumti žemyn. Neiškenčiau nepažiūrėjusi. ir kai garlaivis apiplau­ kė Sarajaus iškyšulį. Ištiesiau jam ranką atsisveikinti ir padėkoti už viską ir ūmai pamačiau. Tik ji nebuvo viena. aš irgi buvau arti ašarų. kaip tu..Ji laikė suspaudusi mano rankas ir blausiomis melsvomis akimis žiūrėjo į jūrą.Nejaugi dar galima abejoti? . kad jau pakelia tiltelį.viską pamiršau. čia krintantis žemyn. bet tuo metu kilo lengvas sąmyšis. bet at­ mintyje liko tai. * Labai mėgstu jūros keliones.

Pakėliau vieną mažojo sekretoriaus dovanotą saldainį prie lūpų. kad šiandien gausiu kokią nors džiugią žinią. Kai pamėginau pati sau viską paaiškinti. debesys išsisklaidė. stvėriau dėžutę. tai Kozjatago sodas skendi sidabrinėje pilnaties mėnesienoje. ir aš vėl. kaip kadaise rytais pensio­ no miegamajame. Bet ir dabar. Ir pagalvė tokia pat. Vakar atsigulusi pamiršau uždaryti langą. rašant šias eilutes. Ačiū Dievui. Daugiau jau nieko nebebijojau. Aš tai žinau. kad mano skruostai šlapi kaip nukritę rudens lapai. * Tą rytą pabudusi pamačiau. verkiau per miegus. Kiamranai. bet mano nervai per tą laiką smarkiai pakriko. kad kelias dienas kiaurai pliaupęs lietus liovėsi. kaip žuvies žvynai geltonus saulės atšvaitus. Vadinasi. O gal čia kaltas lietus. ašaros virpa man ant blakstienų ir byra ant sąsiuvinio lapų. aš nekenčiu ne tik tavęs. Linksma iššokau iš lovos. bet ir tos vietos. įliejo į širdį džiaugsmo. pribė­ gau prie senovinio praustuvo ir apsišlaksčiau veidą.. Gyvenau tame mažame viešbučio kambarėlyje penkias die­ nas. Kartą naktį pabudusi pajutau. virsdamos blyškiomis dėmelėmis. Taip.. tyliai dulkiantis už lango? O kaip da­ bar Stambule? Ar ir ten lyja? Jei ne. ašaros pradėjo plūsti dar smarkiau. gerklę užsmaugė dusulys. Ir tik pro mano langą puikiai matomose aukštų kalnų viršūnėse draikėsi balkšvas rūkas. įveldamas į juos virpančius. kedeno ir šiaip susitaršiusius mano plaukus. Čiauškulė 133 . Lengvas ryto vėje­ lis kilnojo paklodės kraštą. gyvenime nėra nieko kvailesnio už ašaras. Kodėl staiga taip pravir­ kau . dabar nušvito bent trupinėlis saulės. suglamžiau ir išmečiau ją pro kajutės langelį į jūrą. Jis žadino manyje viltį.nežinau. kur tu gyveni!.. Ir mano akys pasruvo ašaromis. Tartum tą jaudulį be priežasties būtų sukėlę saldainiai. Neabejojau. visu kūnu pajutau lengvumą ir gaivą.

Ne. Pirmąjį rytą. kad pavargusi po kelionės iki pietų miegosi. nei pasilinksminti. .Bonjour. kuria dūmas traukiamas per vandenį. tarsi kalinė narve.atsi­ kėliau. ko gi tokia ankstyva? Maniau. brangioji panele.Labą rytą.ilga pypkė. Su Hadži Kalfa mes labai susidraugavome. Hadži Kalfa. ir vanduo tiško net ant priešais kaban­ čio veidrodžio. Ir šiandien atsikėlei vos prašvi­ tus. . dar kaip reikiant nepabudusi.atsakiau.Kur matyta. Aš taip neleisiu. jau ir pati ėmiau įtikėti. . Iš tikrųjų. kad kažkuo esu panaši į paukštį. Nei pasivaikščioti eini. apsirengiau. pasigirdo Hadži Kalfos balsas. Hadži Kalfa kieme prie baseino valė nargilę. pasidarysi tokia. jis pasisveikino lyg mes būtume šimtą metų pažįstami: . . prikišęs lūpas prie rakto skylutės.nusistebėjo jis.O jei šiandien apsieičiau be pusryčių? Jo balsas pasidarė griežtesnis: . . .Kaip nežinosi? Tu juk čiauški kaip paukštytė. taip negalima. Aš nusijuokiau: . kad aš jau pabudau? Hadži Kalfa nusijuokė.Kaip švariame vandenyje besipliuškenantis paukštis purčiau šlapią galvą į visas puses.Ar atnešti pusryčių? . O kaip tu sužinojai. panele Feride.* Pamatęs mane. pasibrukau savo krepšį po pažastimi ir pasišokėdama nustraksėjau viešbučio laiptais že­ myn. kad pareiginga mokytoja miegotų iki pietų? * Nargilė .taip jau atsitiko . kaip ta kaimynė priešais. 134 Rešatas Nuri Giuntekinas . Kad kaimynė neišgirstų. Pasirišęs savo įprastą baltąją prijuostę. Jei dar ir valgyti nustosi. .Sveika. Į duris kažkas tyliai pabeldė. Hadži Kalfa tuos žodžius ištarė visai tyliai.

Na. Hadži Kalfa šūktelėjo krautuvininkui kitoje gatvės pusėje: . todėl jo pienas kvepiąs kriaušėmis. šiandien pir­ moji diena. prisiekiau.Bet ir pats Molą šiek tiek kvepia kriaušėmis. kad iki vakaro alkana vargtum su tais pra­ muštgalviais! Tuoj atnešiu sūrio ir pieno. nespėjo ke­ lionės dulkių nusipurtyti. Hadži Kalfa paaiškino. palyginti su mūsiškiu.religinę mokyklą lankęs žmogus. aš vėl pa­ sijutau maža mergaitė. atnešk mūsų mokytojai Stambulo riestainių ir pie­ no! . Tą akimirką. Kol aš pusryčiavau prie baseino. . Be to. Jūs tik pažiūrėkit! . Stambule.Mūsų Molos pienas . ir nėra reikalo skubėti. Hadži Kalfa vis krapštė nar­ gilę ir linksmino mane visokiausiomis miesto istorijomis. Jis suplo­ jo rankomis ir garsiai juokdamasis tarė: . . . tarsi van­ duo iš mano nargilės. . kad amžiams atsisakysiu vaikiškų išdaigų. o jau lekia vaikų mokyti.niekur tokio nerasi! Jūsiškis ten. bet vos tik Hadži Kalfa ėmė šnekėti su manimi kaip su kūdikiu.Palikęs ramybėje savo nargilę. ar dera taip draugiškai plepėti su kambariniu. Mano elgesys dar labiau pralinksmino Hadži Kalfą.o man jis paaiškino: . Vieš­ * Molą . ir mes paprasčiausiai pradėjome pliaukšti visokius niekus. Tą ankstyvą rytą viešbučio kiemas buvo tuščias.ir jis kone prievarta pa­ sodino mane prie baseino. Čiauškutė 135 . pasišokėjusi lyg kamuolį sviedžiau savo krepšį aukštyn ir pagavau jį. Hadži Kalfa įsisprendė į šonus.Kurgi matyta. ar ne tiesa? Tikrų tikriausias vaikas! Nežinau.pridūrė jis. kai Švietimo ministerijoje gavau paskyrimą. . bet aš smagiai nusikvatojau.juokėsi jis.Molą*.Pati dar vaikas. kad Molą žiemą vasarą savo karves šeriąs kriaušėmis. Hadži Kalfa niekaip nenorėjo išleisti manęs į mokyklą be pusryčių. matai.

Aš labai nustebau.Negali būti. . . . Pamačiusi mane ji sustojo ir ėmė įdė­ miai apžiūrinėti.. nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nustebusi tarė: . . * Kad ir kokia skurdi iš lauko atrodė ta mokykla. . bet turiu papasakoti.pasakė jis ir šlubčiodamas netrukus atvedė mane prie žaliai dažytų medinių centrinės mokyklos vartų. Jei ne jis. kiek jis jų žinojo! O jau apie mokytojas!. aš buvau tvirtai pasiryžusi ją mylėti. .Norėčiau pamatyti direktorę. dukra mano. ponia direktore! Mane atsiuntė Švietimo mi­ nisterija... Vartininko būdelė buvo tuščia.paklausė ji. su kokia bėda susidū­ riau vos įžengusi pro vartus. Taip. žvilgtelėjo į datą ir pa­ kraipė galvą. mes turė­ jome laisvą geografijos ir piešimo mokytojos vietą.Čia kažkoks nesusipratimas. 136 Rešatas Nuri Giuntekinas .Ar ko nors ieškote? . Sode susitikau moterį.Iš tikrųjų? Aš esu naujoji piešimo ir geografijos mokytoja Feridė. dar pasiklysi. tikrai būčiau pasiklydusi. O Alache! Parodykit man tą įsakymą. Direktorė atsidengė veidą. Mokykla netoli.Ar turite kokį reikalą? Aš direktorė. kai baigiau valgy­ ti. Rankoje ji nešėsi seną odinį portfelį ir jau buvo beišeinanti į gatvę. Vakar atvykau iš Stambulo. Turiu įsakymą.aš tave palydėsiu. bet gatvės labai klaidžios.paragino jis mane. .patie.O dabar paskubėk. Direktorė perskaitė raštą kelis kartus.O Viešpatie. bet prieš sa­ vaitę mums atsiuntė mokytoją iš Gelibolu. . Jis net žinojo kelių sluoksnių jų sijonai ir kiek jos turi suknelių. . . ap­ simuturiavusią namie austu languotu čaršafu ir užsidengusią veidą dviguba čadra.

bet mes neturime įsakymo apie anos atšau­ kimą.. o atsimerkęs šnekėjo garsiai. mano padėtis irgi nepavydėtina.Taip.Taip. jos veidas dar labiau patamsėjo. Parašysiu į ministeriją.Tai toji iš Gelibolu atvykusi mokytoja. Vedėjas susimąstė tarsi spėliodamas. Ir vėl tomis pačiomis raizgiomis gatvelėmis paskui čaršafu apsimuturiavusią direktorę nupėdinau atgal į mokyklą.. Hurijė buvo kokių keturiasdešimt penkerių metų tamsaus gymio gana smulki moteriškė nervingu veidu. Paskui ji suspigo kaip ga­ Čiauškutė 137 . Atsakymas ateis po kokių dešim­ ties dienų. ir buvo panašus į krovinių vežėją. vis užsimerkdavo tarsi snaudulio kamuojamas.Ne tik jai. pasiprašė pas mus. Kai tik ji išgirdo naujieną. iš tikrųjų. ką rodo burtai. Sielvartingu veidu išklausęs mūsų. Eime drauge.baigė jis.Šitos ponios įsakymo data vėlesnė.. Ten nesutarė. tai tiesa. malonėkite iki to laiko palauk­ ti. kuris anądien gabeno mano krovinį. jis sunkiai išdaužė: . Jis buvo stambus...Tokių nesusipratimų kai kada pasitaiko. Gera moteriškė. Patys to nežino­ dami. . gal rasim kokią išeitį. jie paskyrė dvi mokytojas į tą pačią vietą. Vadinasi. Jis vilkėjo trumpą liemenę. . augalotas vyras. akys išsiplėtė.. trumpomis kapotomis frazėmis. Į pokalbį įsiterpė sekretorius.. gana stambus vyras. Aš dabar vienu reikalu einu į švietimo skyrių. . ponia direktore. jos paskyri­ mas tikresnis ir patikimesnis. Vargšė Hurijė. kol viskas neišaiškės. Verčiau būčiau grįžusi tiesiai į viešbutį. ir tarė: . pažiūrėsim. iš po kurios buvo matyti raudonas diržas. Pažiūrėsim. vargšė! . Vėl vargšelei nepasisekė. Parašysiu į Stambulą. ką atsakys.tariau. ant plo­ no kaklo iš abiejų pusių išpampo venos. Ojūs. taip ir yra. klausydamasis priešais jį stovin­ čio lankytojo. .Ką aš galiu padaryti? Taip padarė. Švietimo skyriaus vedėjas.Kas ta Hurijė? . Bet negadinkim moteriai nuotaikos. .

Akiniuota pagyvenu­ si mokytoja stovėjo tarpduryje ir mosuodama rankomis vaikė mokines. ką daryti. kas čia man pasidarė? Tokių metų su­ laukusi.Oi. lai­ kydama rankoje savo krepšį.Negaliu atsistebėti tavo beširdiškumu. nusišypsojau. Tačiau ne aš viena juokiausi. kuri anksčiau vaikė nuo durų moki­ nes. Mokytojų kambaryje visi subruzdo. . . aš nesusivaldžiau. kad šaipausi ne iš jos. ėmė sukioti į šonus galvą ir rėkti: . bičiulės! Ir vėl bėda ant mano vargšės galvos“ apalpo ir griuvo žemėn.Galima pamanyti. Deja. Galiu prisiekti. kad lakštingalą pažinsi iš giesmės. kas atsitiko. Moterys paguldė Huriję ant nugaros. Aukšta jauna mokytoja skvar­ biomis juodomis akimis taip pat bergždžiai stengėsi užgniaužti šypseną. kaip ji jaučia­ 138 Rešatas Nuri Giuntekinas .pasakė ji. Ji garsiai sužagsėjo. Ko tik ji neprišnekėjo! Aš. ar aš to nusipelniau? Ir atsitik tu man taip! Neveltui sakoma. Ji pasiuto ir pargriuvo iš pykčio. blusų sukandžiotą krūtinę. Iš kur moteris galėjo žinoti. . Pagyvenusi mokytoja. ar ne? Argi man reikėjo klausti? Kas čia prasidėjo! Hurijė taip įsi­ širdijo. suvariau jai peilį į širdį ir dar drįstanti teirautis. o iš savo sumišimo. patrynė smilkinius actu. kad jos vyras antrą kartą vedė ir parsi­ vedė namo kitą žmoną.tvėje žaidžiantys vaikigaliai ir suaimanavusi „Vaje. tarsi pilve būtų sprogusi bomba.Iš ko tu juokiesi? Ji buvo teisi. sutrikusi tyliai stovėjau kampe. gir­ di. piktai dėbtelėjo į mane pro akinių viršų. vaje. kad negaliu net apsakyti. Hurijė atsimerkė. Ji priėjo prie manęs ir sušnibždėjo į ausį: .Ačiū Dievui. Aš nežinojau. dukra. bičiulės mano. atsegė jos flanelinius marškinius ir ėmė trinti dėmėtą. Per skruostus ir nosį jai tekėjo vanduo. subėgusias pažiūrėti. jums truputį pagerėjo. apšlakstė veidą vande­ niu. Aš vėl ne­ pataikiau pasielgti. kad nenualpo. Norėdama pasirodyti mandagi pasiteiravau: .

Kad išplėščiau jai duonos kąsnį iš burnos. aš paduosiu į teis­ mą ne ją. Įsispraudžiau į kampą ir iš gėdos užsimerkiau. keliems vyrams iš Švietimo ministerijos aš už tai. Iš mano veido. storžieviško elgesio.Ak. man temo akyse. Pajutusi.. Po valandėlės mes likome kambaryje dviese su mokytoja. . kū­ nas ėjo pagaugais. koks aš paukštis. Aš tebestovėjau įsispraudusi į kampą. Dabar ji atrodė kaip įsiutęs laukinis žvėris. pradėjau kalenti dantimis.tarė direktorė ir taip pat išėjo. Hurijė vėl ėmė rėkti ir jau taisėsi apalpti iš naujo. matyti. . Čiauškutė 139 .. kas žino. puiku! Iš tikrųjų labai linksma! Po mokyklos stogu klausotės.. . kad lieka viena. Kur ji mano esanti?. . . Suskambėjo stiklinės ir grafinai. girdi. Jaučiau pareigą jai padėkoti. o jus.. Stojo visiška tyla. ir jūs dėl manęs susijaudinote. Pasaulis dar neregėjęs tokio begėdiško. Jos balsas darėsi vis aukštes­ nis. rankdarbių pintinėles ir po vieną ėmė skirstytis. Tai padarė prieš valandėlę su manimi kalbėjusi jauna juoda­ akė mokytoja. Staiga kažkas iš visų jėgų trenkė kumščiu į stalą. įžūlaus. bet ir gatvėje ne visada išgirsi. kaip užgaulioja jūsų kolegę ir dar šypsotės!. Ji drabstėsi tokiais žodžiais.Ponia direktore. knygas. bičiulės. Mokytojos pasiėmė sąsiuvinius.pasakiau. Juodaakė mokytoja treptelėjo koja ir užsipuolė kitas mo­ kytojas: . kokių ne tik mokykloje.Lauksiu jūsų savo kabinete. dukra. nežmoniško.. Bet čia pasigirdo skambutis į pamoką. Bet baisiausia. kurgi jūsų viršenybė? Kaip jūs leidžiate šitai moteriškei teršti kitos mokytojos garbę? Kur mes esame? Jeigu jūs leisite jai ištarti dar bent vieną žodį. Mokytojoms niekaip nesisekė nuraminti Hurijės. kol galiausiai perėjo į spiegimą. kuri mane užsistojo.si. kad kitos mokytojos aiškiai buvo jos pusėje..Puiku.

Kaip ir iš ko suži­ nojo . Saugodamasi. . Hadži Kalfa apsidžiaugė kaip mažas vaikas. Pasakiau. kad ministerijoje nieko nepažįstu.šūktelėjo jis. * Mane pamatęs. Tik tą pusamžį poetą. Hadži Kalfa sielvartingai pakėlė rankas. Pasirodo.pradėjo jis rypauti. dukra. perduok nuo manęs labų dienų ir parašyk: „Tavo vergas Hadži Kalfa bučiuoja tavo palaimintas rankas. . tuoj pat rašyk. Rankos nusviro. nenusikratysi. išėjau iš mokyklos ir grįžau į viešbutį.Žiūrėk. Tokių žmogystų negalima palikti ne­ aprėkus ar neįgąsdinus. Viešpatie! .Juk tai mano geradarys! Vienu metu jis čia dirbo vyresniųjų klasių mokyklos direktoriu­ mi.Tarsi norėdama pasakyti „Didelio čia daikto“. . bet užeiti nebenorėjau.kad tau kokio pokšto neiškrėstų. Išgirdęs poeto var­ dą. lipo pas mane į viršų ne kartą ir ne du. .vienas Dievas težino. kad niekas manęs nepastebėtų. kokie vargai tave užgriuvo! . jis žinojo viską geriau už mane..“ * Vargšas Hadži Kalfa. dabar žiūrėk akis išplėtusi! Parašys į Stam­ bulą . Man darėsi bloga vien pagalvojus. Jeigu turi ministerijoje pažįstamų. kuris ir rekomendavo mane ministrui. Rašyk.berte bėrė patarimus. Jos paskui tau ant galvos užsisės..Ak. krepšys pasidarė nepakeliamai sunkus. brangioji. . kad vėl reikės viską iš naujo nar­ plioti. Jis tikras angelas.Tyčia taip padariau.Ak. mokytoja gūž­ telėjo pečiais ir nusišypsojo. vilkdamas savo raišąją koją. Ir kaskart atnešdavo kokią nors naujieną: 140 Rešatas Nuri Giuntekinas . dukra. . tučtuojau rašyk jiems. ir jei myli mane. Po pamokų susitikim. gerai? Nuėjau iki direktorės kabineto.

tarsi dainuodamas: .paklausiau.. ar ką?.Hadži Kalfa. Nė valandėlės be Hadži Kalfos! Paskui garsiai surikdavo: . Koks keistas kraštas! Per kelias valandas neliko nė vieno žmogaus.„Ponas prokuroras turi teisę prigriebti švietimo skyriaus vedėją ir tegul nebijo to padaryti“ arba „Municipaliteto inžinierius ry­ toj vyksta j Stambulą. Čiauškate 141 . Gal manai ji kokia gražuolė? Nė iš tolo! Bet buvo tyra. Dabar žmogui svarbiausias dalykas . Ten jei kas ir nutinka.Mūsų miestelis visiems kaip ant delno. . kad jį kur velniai!. kukli.. spalvotą vė­ duoklę arba dar ką nors panašaus ir puošdavo mano kambarį. Viešbučio kavinėje visi tik apie tai ir tekalbėjo.Einu jau.Kad jį kur velniai. Ir aš tau patariu . Šitą tu turi įsidėmėti. nei po turgų.. Mums šnekučiuojantis. neskubėdamas. Čia tau ne palaimin­ tasis Stambulas. duos Dievas. tavo likimas gerai su­ siklostys! Buvo čia tokia mokytoja vardu Arifė.garbė! Hadži Kalfos pasitikėjimas manimi ir palankumas kasdien didėjo. Gal darbų neturiu.kaip čia yra? Ar čia visi vienas kitą pažįsta? Kasydamasis pakaušį. iš apačios dažnai pasigirsdavo skar­ dus balsas: . Kiekvieną dieną jis atnešdavo man kokį mažmožį: nėri­ nių užtiesalą arbatos servizui. einu!. kur vėl tu prasmegai kaip į pragarą? Šaukdavo šeimininkas. . senis atsakė: . Senis iš pradžių atsakydavo pusbalsiu.visi viską tauškia. kuris nebūtų girdėjęs. Tuomet (Viešpatie. Ją pasirinko pats teismo pirmininkas. Lin­ kiu ir tau to paties. . niekas nieko nesužino. Nevaikščiok neuždengtu veidu nei po krautuves. Dabar ji gyvena kaip inkstas taukuose. tuomet.el­ kis nepriekaištingai ir protingai. Žadėjo užeiti į ministeriją“.Hadži Kalfa. kaip keistai jis pabrėžė tą „tuomet“). siuvinėtą rankšluostį. kas įvyko mokykloje. viešbučio savininkas. Čia . melo­ dingai.

.. Moteris net pritūpė iš nuostabos ir pliaukštelėjo delnais sau per kelius. .Taip.. Žiūriu. rūkau. kaip mes susidraugavome.Mokytoja.. į kambarį įeina moteris geltona mar­ ginto kartūno suknele. . Pašnekėsim. ar ne? Tada tik galvo­ ju. aš pati mokytoja. Ir taip iki pat ryto.Dabar jau pasitaiko ir tokių mokytojų. . atvykusi čia iš Manastyro.. Pirmąjį vakarą at­ važiavusi tvarkiau kambaryje savo daiktus.Viešbutyje mes su Hadži Kalfa turėjome dar vieną draugę. mane apima toks liūde­ sys! Vienatvė pritinka tik Aukščiausiajam. kur ištrupėjęs tinkas užglaistytas kalkėmis. gal keturiasdešimties metų mo­ teriškė. .Kaip jaučiatės. taip. kaip aš. ir širdyje atlėgs. pasitaiko. vaikus suguldžiau ir užėjau su pačia pasisveikinti. Alachas jus čia atsiuntė. jūs pati mokytoja? Dar niekada nesu mačiusi tokios mažos kaip pirštas ir jaunos mokytojos. Papasakosiu. . Bet kai ateina vakaras. Argi jūs ne mokytojos duktė? Aš garsiai nusijuokiau.. Aš maniau. rūkau. ponia? .. kai vaikai suminga.Oi. Staiga išgirdau tyliai girgžtelint duris.O kur jūsų mamytė? .Aš ne mokytojos duktė... Tai buvo kokių trisdešimt penkerių.Kokia mamytė. Dieną pilna visokių rūpesčių. Ko tik nepasitaiko šiame pasaulyje! O mes čia priešais kambaryje prisiglaudę. manau. dukra? Sveika atvykusi! Jos liesas dažytas veidas buvo panašus į sieną. Surma patamsinti antakiai ir juodi dantys priminė siaubą keliantį lavoną. kad atvažia­ vo solidi gyvenimo patyrusi ponia.Ačiū. .atsakiau sumišusi. gerai. galvoju ir rūkau. sese. Dar tarpduryje ji pasiteiravo: . 142 Rešatas Nuri Giuntekinas . galvą apsigobusi žalio krepo skepeta.

Ačiū. kas jos laukia? Ji išleidusi savo vienturtę už leite­ nanto. Iki revoliucijos* jie gyvenę drauge ir šiaip taip vertęsi. Na ką gi. Jos tėvas buvęs vie­ nas garbingiausių ir turtingiausių Manastyro žmonių. .atsakiau. Kaimynė tikrai buvo ne iš laimingųjų.. Paskui ji išsitraukė iš suknelės kišenės skardinę tabokinę ir ėmė sukti storas cigaretes. bet sužinojusi. jei motina jai būtų kaip reikiant įkrėtusi ir išleidusi už vieno iš tų ponų.. ir ten vedęs. . grįžęs iš Stambulo. nei savo „mylimų“ vaikučių ir reikalavęs. kuris. kai vėl buvo grąžinta 1876 m. . ėmė vadinti „sese“. Vargšelė paverkusi truputį.islamo teisės kodeksas. todėl užsispyrusi: „Tekėsiu tik už karininko su kardu!“ Ak. kad vyras perkeltas į miestą B. Vieną pasiūlė ir man.pasakiau. ne bėda. Čiauškutė 143 . „Mes juk tiek * Turima galvoje 1908 metų jaunaturkių revoliucija. daržų. Konstitucija.Prašom sėsti. kurios kadaise ilgai maldavęs.Anksčiau ir aš nerūkiau. ir Turkija tapo konstitucine monarchija. bet liūdesys privertė.paaiškino ji. Bet jos vy­ rui tas nepatikę. didžiulę karvių ir jaučių bandą. . .atsakė manastyrietė ir parietusi po savimi kojas. paskui su visais trim vaikais atvykusi į B. Jis turėjęs sodų. Pas­ kui vyrą perkėlę į Stambulą. Bet jie tada jai atrodę tikri tamsuoliai. ponia. . ** Šariatas . aš nerūkau.. daugiau nieko ir neturė­ jęs. . kad aš mokytoja. Jai piršęsi įžymūs Manastyro ponai. o pati įsitaisiau ant lovos krašte­ lio ir ėmiau tabaluoti kojomis.Man ant kėdės nebus patogu. kad jie kuo skubiau grįžtų į Manastyrą.. kad tekėtų už jo. Tėvo namuose visa­ da gyvendavę koks penketas elgetų. susirangė ant grindų prie mano kojų la­ bai keista poza. išskyrus kardą prie šono. . juk šariatas** leidžia turėti keturias žmonas.Įėjusi moteris kreipėsi į mane „dukra“. Pasiūliau viešniai vienintelę kėdę. Jis nenorėjęs matyti nei žmonos. jai pasakė. Bet iš kur vargšė galėjusi žinoti. Kovo 31-ąją vienas iš veikiančiojoje armijoje tarnavusių giminaičių.

dar prisikentės ta mergina. kuris tave apgavo? . Į langą barbeno lietus. Bet jis nė girdėti nenorėjęs. sese. mylimojo . sese. Ji ti­ krai kamavosi budėdama. dar visai vaikas. .Kodėl jūs. .Bet aš pažįstu vieną merginą. Ar esi girdėjusi apie sužeistuosius mūšio lauke? Kai kurie nejaučia juos kliudžiusios kulkos ir lekia pirmyn. Aš ją užjaučiu. parodydama savojuodus dantis. Argi lengva iš­ siskirti su vyru? .. mote­ ris šyptelėjo.Ak. Jūs tų kančių dar nepatyrėte. Rankos.“ . sese. kad bėgdami išsigelbės. kabinatės ant kaklo žmogui. Bet tereikiajai atvėsti. manydami.pasipiktinau aš.Šito aš nesuprantu! Kaimynėkarčiai nusišypsojo. . gerindamasi ir įsiteikda­ ma. mieloji. ne­ žinote. kokios jos karčios! Teapsaugo jus Alachas nuo jų! . . oi prisikentės. Piktai pašokau nuo lovos ir kaip pamišusi ėmiau lakstyti po kambarį. Lekia nesustodami.Kaip galima mylėti vyrą. kad jos mylimasis apgavo ją su kita moterimi.Jūs.. jūs irgi turite jį atstumti. jai nepritariau.Aš juk čia svetima. ir ji neskauda. kai jį pamačiau. Giliai atsidususi moteris iš Manastyro kalbėjo toliau. . man akyse prašviesėjo..niekada.pasakė ji ir virpančiu balsu padeklamavo vieną eilėraščio eilutę: „Motinos gali atsisakyti. Jei būčiau Manastyre. . kuris jūsų ne­ nori? Jeigujis jus atstūmė. gatvėje klaikiai skalijo šunys. nes kol žaizda karšta. Tarytum apgailestaudama.metų vedę.Paskui ta mergina tikrai gailėjosi. Išklausiusi ilgą jos istoriją.pasakiau aš. kad ji pasiliktų čia. kad esu tokia neišmanėlė. Juk mūsų galvos tiek metų gulėjo greta ant vienos pagalvės. . per dvi dienas išplėščiau savo vyrą iš tos pasileidėlės glėbio. Nepasmerk manęs tokioms kančioms!“ . Pa­ minėsi mano žodžius. sparnai pakirsti. 144 Rešatas Nuri Giuntekinas ..maldavusi ji šliaužiodama it šunytis palei jo kojas. metė tam bjauriam žmogui sužadėtuvių žiedą į veidą ir pabėgo į tolimus kraštus. Man neužteks jėgų. kuri prieš dvi dienas iki ves­ tuvių sužinojusi. jos nejauti.

užkerėjo. Jis keliomis operacijomis kiaulės ausį pavertęs žiūronais. Bet Manastyro burtininkai dar išmoningesni. perku skaistalus. užtenka moteriai tuos žiūronus prisidėti prie akies. ir tas. kad ir kiek kartų būtų nusidėjęs. surmos. paima Arifas Hodža muilo gabalą. už­ kimšo burną. Kokie tušti. kuri ima skaudėti atvėsusi! Argi taip gali būti? Argi aš ilgiuosi to bjaurybės? Argi aš apie jį galvoju? Iš pradžių man buvo koktu žiūrėti į kaimynės veidą. . storai aptepliotą keliais skaistalų sluoksniais. Yra. vienas albanas vardu Arifas Hodža. bet niekas nepadeda. į ryškiai nubrėžtus anta­ kius. Ji užrišo jam liežuvį. ir to žmogaus priešas ima nykti. viso­ kiausių dažų. Bet kai supratau. išlenktus kaip arbatinuko ąsos. Čiauškutė 145 . moteris be perstojo suko cigaretes ir vis pasakojo ir pasakojo visokias istorijas apie burtų stebuklus. girdi. Ir mano kaimynė ėmė smulkiai pasakoti apie Rumelijos* burtininkus.Osmanų imperijos europinės dalies pavadinimas. nukreipti juos į savo vyrą. Muilas žemėje tirpsta. kol išdžiūsta kaip adata. ta pasaka apie žaizdą. Arba vėl. kokie apgailėtini tauškalai! Sakykim. Neišleisdama iš rankų tabokinės. nes visos moterys jam pasidaro panašios į kiaules.Kad patikčiau savo vyrui. puošiuosi kaip nuotaka. ir jie kai­ pmat atimtų iš jos mano vyrą ir grąžintų man. įsmeigia į jį adatą. Brangiai nekainuotų.Išplėčiau iš nuostabos akis. tučtuojau grįžta į teisingą kelią. sukalba burtažodį ir užkasa tą muilą į žemę. priemonė susigrą­ žinti vyrą. O vargšelė vis pasakojo: . kad visa tai tik gudrybė. Net * Rumelija .Ji apžavėjo mano vyrą. man jos labai pagailo. į tamsius ratilus po surma pajuodintomis akimis. užtektų trijų sidabrinių monetų.O ką jūs padarytumėte? .

tai kam jie reikalingi? Ak. Nežinau. jeigu negali strik­ sėti po uolas kaip ožiukas. Nuo tos dienos. kad sijonas aplink kojas plaikstytųsi. kai vienatvės valandėlėmis viešbutyje pavargstu rašy­ ti. Nuo pat mažens labai mėgstu piešti. kad čia kaimynė. Jeigu negali kopti į tuos stačius miglotus šlaitus aukštyn. Sa­ kau tau. Dabar. sese? Gal galėčiau valandėlei užeiti? Aš tiesiog dūstu nuo vienatvės. kad vėjas plaukus kedentų.. vos tik girgžtelėdavo durys. kitą . Mokykloje piešimas buvo vienintelis dalykas. iš kurio gaudavau geriausius pažy­ mius.vieną juodu pieštuku. kai valandų valandas lakstydavau po lau­ kus.akvarele. imu piešti. bet Ha­ dži Kalfa. o mokykloje . įsimečiau spalvotų pieštukų ir piešimo popieriaus. . bet paskui ji ėmė erzinti. mankštinu sustingusius pirštus ir dėmesingai klausausi nuobodžios vis tos pačios savo kaimynės meilės istorijos. kur tos dienos. Nupiešiau du Hadži Kalfos portretus . aš svajojau būtent apie tai. kad spalvotais ir paprastais pieštukais namie išpaišydavau šva­ rutėles sienas.kone visų statulų postamentus. kad tik gražiau atrodyčiau. kai gąsdindama paukščius lazda baladodavau į sodo stati­ nius ir svaidydavau akmenis į vešlius medžių vainikus? O juk verždamasi į Anatoliją. jei ne iš nosies ar akių. Išvykdama iš Stambulo. kiek kartų buvau nubausta už tai.vaikams nuo maisto nugnybiu. Dedu plunksną į šalį. pažinęs save. * Pirmosiomis dienomis mane išblaškydavo priešais mano langą dunksanti aukšta kalva. net neatsigręž­ dama žinojau. kiek tie piešiniai buvo panašūs į originalą. Kiek kartų mane barė. tai tikrai iš apva­ 146 Rešatas Nuri Giuntekinas . tad jos balsas mane nudžiu­ gina. Piešimas mane labai ramina.Ar tu užsiėmusi.. jį apkerėjo.

visada geros nuo­ taikos ir maloni. Hadži Kalfa buvo neraštingas. kad pasirėmus rankomis į medinę gebenėmis apaugusią sodo tvorą ir pažvelgus žemyn į daubos dugną. apėjo visas prekyvietes. jūs kvepiate Stambulu!“ . Savo žmonos taupumo dėka Hadži Kalfa buvo susirentęs nedidelį kaip kišenė namelį ir laisvalaikiu vaikų pade­ damas išdažė jį žaliai. šilko. Ji buvo paprasta. imdavo svaig­ ti galva.ir puolė mane glėbesčiuoti. pasak jo. Žmogui. Namas stovėjo ant gilios daubos krašto. tamsiai raudonais kaip burokai skruostais su van­ deningais į vėjaraupes panašiais spuogeliais. kad dažnai būnu susikrimtusi. jis ėmė kviestis mane į namus. Ji drovi. Dauba buvo tokia gili. bet mokslą didžiai gerbian­ tis žmogus. Miratas . Pamačiusi mane pirmą kartą. kaip ir jos vyras. o dabar jau antrus metus mokosi Osmanų mokykloje. reikia viską išmanyti. jos akys pasrūva ašaromis. Miratas dvejus metus lan­ kė armėnų pradinę. ilgų ūsų ir baltos prijuostės. Kiekvieną kartą. ji sušuko: „Mie­ loji mano. o galinga krūtinė nuo gilių atodūsių pradeda kilnotis kaip dumplės. aksomo. Varge net kišenvagio amatas galintis praversti. kai mes imame kalbėtis apie Stambulą. turgų. Hadži Kalfa turi dvylikos metų sūnų ir keturiolikos metų dukterį vardu Haiganuša.lios ir plikos galvos. buvo užaugusi Stambulo Samatijos rajone. pripirko pi­ gaus atlaso.visiška storos ir tvirtai suręstos sesers priešingybė: smulkus. pablyškęs ir liesas kaip kuoja berniukas. Kiek malonių valandėlių praleidau tame sode su Hadži Kalfos šeima! Nevrika. Jis nepatingėjo. įvairiaspalvių karolių ir liepė dukte­ riai padaryti rėmelius savo portretams. negalėjo atsiste­ bėti mano gabumais. Čiauškutė 147 . nejudri armėnų mergaitė veš­ liais antakiais. Pastebėjęs. namų šeimininkė.

Mažas kaip pupa. o osmaniškai .neapsiginsi! Nors Haiganuša buvo mergaitė. Tu pats pažink save.liurbis (turk.paskui. 148 Rešatas Nuri Giuntekinas . . ke­ tindamas pasakyti kažką juokinga.Jūs tik pažiūrėkit į tą šuns išperą! . prancūziškai.Atkreipk dėmesį į mano sūnaus vardą. .Muratas. Žinoma. ką sakau! Jei ne. kai se­ nasis armėnas įsiunta. ir meta lauk! Ką išmano asilas apie kom­ potą? Įsikalk sau į makaulę. sakau jam: tu nei Miratas. o užsispyręs kaip jautis! Duok vargšui agurką. Vieną dieną Hadži Kalfa nusprendė surengti dukrai egzaminą seno paralyžiuoto kaimyno ir pagyvenusios armėnės juodomis plačkelnėmis akivaizdoje. Kai primuš . kad nesidžiaugi Alacho atsiųsta duona ir kitomis gėrybėmis?. . Hadži Kalfa padėjo man ant kelių dukters knygas ir sąsiuvinius ir prigrasino jai: ’ Meretas . ar ne? Visą savaitę dėl jo sukau galvą. viešėdama pas juos pamačiau. jis primerkė vieną akį: . Kartą. Hadži Kalfa jį barė pasitelkęs patarlių ir priežodžių rinkinį.. kad jam nepatiko kažkoks motinos pagamintas patiekalas. itališkai ir vokiškai ir tapti tikru žmogumi. Gudriai sugalvotas. nei Muratas. Nieko juokingesnio nebuvau mačiusi.šaukė tėvas. jei iki to laiko tas geibus vaikas atlaikys tokį krūvį ir neatiduos Dievui sielos. tai dar raukosi: kreivas.. kad sulaukęs dvidešimties galėtų kalbėti angliškai.. kas atsitinka.Kai Miratas padaro kokią kvailystę ir aš dėl to labai supykstu. o paprastas meretas*. jos lavinimui irgi buvo ski­ riama ne mažiau dėmesio nei Mirato. lazda pasidarbuos! Kas tu toks. Kartą Hadži Kalfa man pasakė: . girdi. Ir abiem mokykloms tin­ ka: armėniškai Miratas.).Pagal Hadži Kalfos programą vaikas kas dveji metai turi mokytis vis kitoje mokykloje. Buvo į ką pažiūrėti! Vaikas prasikalto tik tuo. Ji lankė armėnų katalikų mokyklą. pažink! Jei savęs tu nepažinsi.

Jis tiek daug visur apie mane pasako­ jo. jei padarysi man gėdą prieš mokytoją. . Paklausinėjusi mergaitės kelių daugybos ir dalybos taisyklių. Nutariau jį sudrausti: . jausdamasis esąs vyras.. pats to pada­ ryti negalėjo. Haiganuša.tikras išminčius! Ar supranti? Tu esi toks išminčius. Nuo tos dienos senasis kambarinis visiems iš eilės šlovino mane ir mano mokytumą..šaukė Hadži Kalfa žegnodamasis. Aš maniau tu šiaip.Aš tyčia taip darau. Hadži Kalfos akys vis labiau plėtėsi. paprasta moky­ toja.Kaip čia dabar yra? Musulmonė mergina mano tikėjimą išmano geriau už kunigus!. Hadži Kalfa stvėrė už apykaklės savo storąją žmoną. Klausantis manęs.Na. Čiauškutė 149 . atitempė ją prie manęs ir liepė: .Hadži Kalfa. Bet Hadži Kalfa nenusileido: .. Pasitaikė skyrelis apie Jėzų ir krikštą. liaukitės!. todėl įsakė žmonai. su­ pratai? Vargšelis Hadži Kalfa. o ka­ dangi ant galvos plaukų nebuvo. . todėl dabar pataisiau mergaitę ir dar šį tą pati pridūriau. atsiverčiau kur pakliuvo iliustruotą „Pranašų istoriją“. kuriam reikia rankas bučiuoti!. Tegul vyresnybė išgirsta! Tegul jiems būna gėda. kad visi žiopliai. tai iš nuostabos šiaušėsi anta­ kiai. o tu pasirodo . akylai stebėjo kiekvieną mano žingsnį. Mano žinios apie krikščionybę jam atrodė kažkoks nepa­ prastas stebuklas. pažiūrėsim.Pabučiuok tą vaiką mano vardu į patį kaktos vidurį.. kai praeidavau pro kavinę priploję nosis prie langų. kad nemoka tavęs vertinti. kuriai pasijudinti buvo taip pat sunku kaip prikrautai baržai atsiplėšti nuo prieplaukos. Haiganu­ ša prišnekėjo visokių nesąmonių. Pasakodama apie krikštą. nustokite mane girti. tegul tau mano duona pro gerklę išlenda. Mokykloje buvau jų prisiklau­ siusi tiek ir tiek. Alacho vardu prašau.

nors tų akių dabar nebeprisimenu. Tokią pat kaip Ha­ dži Kalfos namuose. kai dar nejaučiau tau tokios neapykantos kaip šiandien. Tik žalių nebus. kuriose tarsi saulės spin­ dulių peršviečiamuose jūros dumbliuose žybčiodavo klastingos kibirkštėlės. Kiamranai. kad tau perštėtų akis. O juk mano tikslas . geltoni stiklainiai. aš negalėdavau pakęsti tavo akių. aš norėjau. Net tada. buvau labai linksmai nusiteikusi. aš galėsiu iki so­ ties prisivalgyti uogienės kada tik panorėsiu. Be jokio vargo ir veltui gavau iš jos uogienės virimo recep­ tų ir susirašiau į tą pačią knygelę. Taip. ir pats to nepamiršai. Niekieno nereikės atsiklausti. kur jau buvo Giulmisalos valgių receptai. Kas kitas dabar pasirūpins smaližės mokytojos maistu? Jei mano reikalai gerai klostysis. aš irgi turėsiu nedidelį namelį ir įsitaisysiu uogienių spintą. tai ir pilvo nuo tų uogienių neskaudės. gintaro. * Vėl nukrypau. Ar tai buvo tik vaikiškas žaidimas? Ne. Kurgi aš sustojau? Taip. Lentynas užtiesiu karpytomis popierinė­ mis servetėlėmis ir sustatysiu ant jų rubino. žinoma.rašyti tik apie dabartį. Iš Samatijos kilusi jo žmona puikiai mokėjo virti uogienes ir cukruoti vaisius. ir Hadži Kalfa niekaip negalėjo suprasti. Neken­ čiamos Kiamrano akys atgrasė mane nuo žalios spalvos.Pažintis su Hadži Kalfos šeima man buvo ir kitaip naudin­ ga. O jeigu Alachas panorės. Man dar nebuvo nė dvylikos. perlamutro spalvos uogienių stiklainius. Koks puikumėlis. Tu. O tos žinios buvo daug vertingesnės negu „Pranašų istorijų“ išmanymas. duos Dievas. kai atsirado tas prie­ šiškumas. Aš juk sviedžiau tau į veidą dvi saujas dulkių. balti. kad tikroji mano geros 150 Rešatas Nuri Giuntekinas . Dabar tvirtai žinau. rausvi.

nesimaivyk! . kad išmanau daugiau už jį. stengiausi įsidėmėti kelią. kad gavau kokią gerą žinią. pusiau rimtai reikšmingai mirktelėjau: . Pamatęs mane. Būčiau dar vaikščiojusi. Pamatęs mane ant laiptų vedėjo patarnautojas iš karto su­ šuko: „Kaip gerai. gal geriau ne viską pasakoti? Buvo taip vaiskiai saulėta. tuoj pat pasukau at­ gal ir tiesiausiu keliu grįžau atgal. pasakok.Ką gali žinoti. Bėjus kaip tik tavęs ieško. paskui pievute apėjau giraitę ir perėjau kitą tiltelį. kad kokia nors žinia pa­ siektų mano ausis pirmiau nei Hadži Kalfos? Žiūrėk. kad juosta susijuosęs švietimo skyriaus se­ kretorius kaip paprastai pasitiks mane tais pačiais žodžiais: „Iš Stambulo. bet nelauktai atsirado didesnis pavojus negu pasiklysti. ir ėmė mane kamantinėti. sese.Na. Rankos nukarusios. patraukiau į priešais dunksančią stačią kalvą.nuotaikos priežastis . kada valgyti ir kada gultis! . pasirąžė ir iš lėto ėmė kalbėti:. Čiauškutė 151 .mygo jis. akys primerktos. Prisiminusi Hadži Kalfos pamokymus. Bet ar įmanoma. sese. Kad nepaklysčiau.pirmą kartą po ilgos darganos suspindusi saulė. jis nusižiovavo. garbė Alachui. kad atėjai. ir pusiau juokais. Buvau įsitikinusi. netrukus man teks su juo tartis. Tu. perėjau toliau nuo viešbučio esantį tiltelį. dar nieko negavome!“ Bet jau buvau įpratusi iš­ ėjusi į miestelį pirmiausia užsukti pas jį. turbūt gavai gerų žinių? Staiga aš užsimaniau pasirodyti. nei iš to neužeina. Mano storas čaršafas ir stropiai nuleista čadra negel­ bėjo . jau būčiau ėjęs į viešbutį. Jis.Tokios linksmy­ bės nei iš šio. . pamanė. kad nusprendžiau pasivaikščioti. žinoma.“ „Bejumi“ pavadintas švietimo skyriaus vedėjas sėdėjo prie raudona gelumbe apdengto rašomojo stalo tarsi ilsėdamasis nuo didelio pervargimo ir atrodė susimąstęs.ant kulnų ėmė lipti kažkokių įtartinų netvarkingai apsi­ rengusių vyrų būrelis ir net mėgino užkalbinti. apykaklė atlapota.

nuostabi gamta. Oras puikus. Norėjau pasitarti su Hadži Kalfa. ir gausite tiek pat. ko reikia pradinukams ir neraštin­ giems. Mokykloje yra ir patogus butas mokytojai. Ten yra viena fondo mokykla. dar negavome jokio atsakymo. Švietimo skyriaus vedėjas gundė toliau: . kad pirmenybę atiduos mokytojai Hurijei. nes ji turi daugiau patirties. Tada jūs uždirbtumėt daugiau negu šios mokyklos direktorė. Būtų puiki paslauga valstybei. ir širdis ėmė iš džiaugsmo pašėlusiai plakti. Iš tikrųjų puiki vieta. jei jums ir centrą pasiūlytų. aš pakelsiu jums atlyginimą. žmonės pa­ dorūs. Bet užtat ten daug pigesni kiaušiniai. žmonės pa­ dorūs ir sąžiningi . Tik neišmano naujų mokymo metodų.. Betrūksta tik jauno. pienas.. ką atsakyti į tokį netikėtą pasiūlymą. Bet jūs ją pakreipsite reikiama linkme. Ji ir mokyto­ ja. ten gautumėte mažesnę algą negu čia. Sun­ ku numatyti. ir administratorė. Vis dėlto nedrįsau iš karto pasakyti „taip“. Norėčiau. kad ten vyktų tokia dora mergina kaip jūs. upokšniai. sodai. 152 Rešatas Nuri Giuntekinas . susitaupysite. Man į galvą at­ ėjo viena mintis. mėsa ir kiti produktai. dukra. kokia bus jų valia. Ten puikus oras ir vanduo.tikras rojaus kampelis.Mokykloje dirba viena pagyvenusi moteriškė. Be to. Pernai iš geranoriškų aukų ją atnaujinome ir suremon­ tavome. Jei norėsite. Nupirkome visko. kad pamačiusi tenykštes vietas.Iš ministerijos. Tačiau man atrodo. Jeigu atsakymas bus ne jūsų naudai. Ko daugiau žmogus gali tikė­ tis iš Alacho? Prieš akis man iškilo saulėti keliai. pirmai progai pa­ sitaikius. kukli senutė. tylėjau. Koks pora valandų kelio nuo čia yra Zeinilero vietovė. Labai pamaldi. O jeigu Zeinilere jums nepatiks. vaizdai nuostabūs. energingo ir savo darbą mylinčio mokytojo. Teisybė. parašykite man. jūs nebenorėsite iš ten išvažiuoti. miškai. Bet įtariu. jūsų padėtis bus labai kebli. ir aš tučtuo­ jau surasiu čia jums vietą. kiek čia. Nežinodama. Tikras Šveicarijos kaimas. maistas pigus..

nežinodama nei ką daryti.sumurmėjau vis dar gąsčiodamasi ir norėjau praeiti. kas matė tą komediją. jos balsas darėsi vis aukštesnis. kiek man teko gyvenime vargo patirti. kaktomuša susidūriau su savo varžove Hurije.Prašau jūsų. Vis tie nervai. kol pagaliau nepaliauja­ mas jos žodžių srautas pasidarė panašus į karštligišką maldą. jei pražiopsosi.Nieko tokio. mudviejų vardus minėjo kartu ir praminė varžovėmis. Pradėjo skųstis savo vargingu gyvenimu ir pasakoti.. kad buvau nemandagi. nei ką sakyti. kad visi.paprašiau.Bet žinok.. mieste. pone. . Hurijė karš­ čiavosi. . reikalas skubus! Yra ir daugiau norinčių. Bet ji. Aš stovėjau sumišusi. jei žinotumėte. Išeidama iš vedėjo kabineto. kaip man neseniai papasakojo Hadži Kalfa. sekretorių.. B.Gerbiama panele.. Ak. Čiauškutė 153 . Netrukus susirinko gerokas būrys kanceliarijos tar­ nautojų. Bet blogiausia. dėl Alacho.. ponia. Atleiskite man. kad dabar ją pamačiusi vėl išsigandau ir pamėginau kuo skubiausiai prasmukti pro šalį. Visi žiūri į mus. buvau tada tokia prislėgta. ponia.Leiskite man atsakyti po dviejų valandų. Aną kartą Hurijė mane taip pergąsdino. kad maiti­ nanti penkias burnas. kurių tyko gatvė ir elgetystė. matyt. dukra. brangioji. buvo tvirtai apsisprendusi manęs nepaleisti. dukra mano. ėmė spiestis aplink mus.Tada leiskite pagalvoti bent valandą. kurie po kabinetus nešioja kavą ir šerbetą. Dovanokite dėl to. Dabar jau aš ėmiau maldauti: . praėjusį kartą buvau su ju­ mis labai nemandagi. Iš gėdos norėjau skra­ džiai žemę prasmegti. Mano skruostai. rankos degte degė. Vedėjas kažko sunerimo: . vaikigalių pasiuntinių. . tikrai užjaustumėte mane. kalbėkite tyliau. nebegalėsiu padėti! . Bet ji pastojo man kelią ir nutvėrusi už čaršafo krašto kaip įžūli elgeta bandė sugraudinti: .

o skandalas darėsi toks nebe­ pakeliamas. kuriuos pasakė mula. Tuo metu greta stovintis kavos pardavėjas. Pasibaisėjusi žiūrėjau. ne­ virkdyk jos. kaip aplink mus didėja žmonių minia. Aš drebėjau po savo čaršafu ir jaučiau. tu begėdi! .barėsi jis. ir Pranašo valią. Sutvėrėjas yra maloningas. tebūnie kaip jūs norite. Nekliudyk tai gar­ bingai moteriškei. .Ak. siūlantį muilą nuo dėmių ar nuospaudų tepalą.Bet Hurijė turbūt tyčia ėmė vaitoti dar garsiau. buvau pasirengusi ir sielą atiduoti. plėšė nuo drabužių sagas. kur bus Alachas. Taip tu įvykdysi ir Alacho. gana.Dukra mano. . Jis pastvėrė pardavėją už apykaklės ir nustūmė jį prie laiptų.“ Staiga iš kažkur šalia mūsų atsirado aukštas baltabarzdis mula su žalia čalma ant galvos. Tik dėl Dievo mei­ lės. .religinė priedermė ir žmogiškumas liepia gerbti vyresniuosius. kad aš. Jis atvers tau kitas duris į savo pasa­ kiškąjį lobyną.Gerai. Minioje pasigirdo juokas. sušuko: .Teisingai. Ji raudojo.. čekštelėjęs žnyplė­ mis. Staiga lyg iš po žemių greta išdygo raudona juosta susijuosęs sekretorius.Aš tau kaipmat užčiaupsiu kakarinę! Ko čia juoktis? Juk kavos pardavėjo žodžiai niekuo nesiskyrė nuo tų. mergaite. taikėsi pabučiuoti man rankas ir kelius. Taip Stambulo gatvėse minia apspinta garsiai rėkaujantį apsi­ šaukėlį dantų gydytoją arba pirklį. . . Hurijė taip smarkiai raudojo.kreipėsi jis į mane. norėdama kuo greičiau užbaigti tas patyčias. . . teisingai! Tu visuomet galėsi užsidirbti duonos ten. paleiskite mane. Iš minios jau pasigirdo pamokymų: „Pasigailėk vargšės.. rovėsi sau plaukus.pasakiau ir vargais negalais užsidengu­ 154 Rešatas Nuri Giuntekinas . kaip muša prakaitas.

Hadži Kalfa. Per nepilną valandą buvo sutvarkyti visi formalumai. greičiau sakyk! Pasišaipydama iš naivaus Hadži Kalfos įtarumo. Kaip manai. kuris. vedėjas nuslėpė nuo tavęs. Hadži Kalfa pasitiko mane tarpduryje ir priekaištingai. Senis nepatikliai pasižiūrėjo man į veidą. . niekada nepakyla iš savo vietos. Nieko tokio nėra.Ne. Po valandėlės pasirašiau dokumentą. Hadži Kalfa! Vykstu į tikrą Šveicariją! Čiauškutė 155 . nuvažiavo fajetonu į apskrities viršininko rūmus pasira­ šyti įsakymo.Ką tu sužinojai? . palieka centrinėje mokykloje! Hurijei jau grąžino pasą. Hadži Kalfa? . pamojavau jam po nosimi. kuriuos vis bandė pabučiuoti Hurijė. ir ištraukusi iš krepšio įsakymą. kas atsitiko. sutinku mokyto­ jauti Zeinilere. grįžau į vedėjo kabinetą. brangioji. . . * Kai grįžau į viešbutį. mieloji. aš vienu at­ sikvėpimu išpoškinau viską. Aš kaip tik grįžtu iš švietimo sky­ riaus. Aš sužinojau iš patiki­ mų lūpų. pasirodo.Netiesa. kad savo noru atsisa­ kau mokytojos pareigų centrinėje mokykloje.Koks įsakymas.Valio. o švie­ timo skyriaus vedėjas. . gali būti išspręsti kone žaibo greitumu. Kitais atvejais ištisus mėnesius vilkinami reikalai. kad nesužinosiu? Garbė Alachui.si kelius.Nuslėpei nuo manęs ir manei.Tave. ar čia nėra kokios apgaulės? Na..Įsakymas dėl tavęs. įsakymas atėjo vakar vakare. Vadinasi. bet linksmai tarė: . jau atėjęs! .. atrodė.

aš buvau priblokšta. Tik atrodo. kaip ir Hurijė. . finansų skyriaus vedėjas. Supratai. vėlai vakare sukvietė pasitarimą ir sugalvojo. tai ir pats nežinosi iš kur atėjęs. o mano varžovę rei­ kia perkelti į kitą apskrityje atsiradusią laisvą vietą. Švietimo skyriaus vedėjas pa­ laikė Huriję. o paskui kad įgels. kad aš turiu likti čia. Ministerijai nusiųstame rašte jis parašė. Visa tai sužinojusi. Nusiramink. Hurijės susitikimas su manimi švietimo skyriaus koridoriuje taip pat buvo jų sumanymo dalis. ką tu padarei? Jie vis dėlto sugebėjo tave apmauti! Tučtuojau bėk. mokyklos direktorė ir. O tas švietimo skyriaus vedėjo išgirtas europinis Zeinileras tebuvo skurdus kalnų kaimelis. ir vilkstinė aplenkia! Štai jau metai ten nėra mokytojo. Va­ kare paaiškėjo visos smulkmenos. jis piktai prašneko: . Net ir tą žilabarzdį mulą iš anksto tyčia išsikvietė. Tačiau ministerija nusprendė. kad Hurijė labiau patyrusi mokytoja.Ką tu padarei? Ak. tu nepažįsti tos snaudžiančios gyvatės.Man pasakojant didelė Hadži Kalfos nosis paraudo kaip gai­ džio skiauterė. Vakar. rimtas tarnautojas galėjo griebtis to­ kios nesąžiningos gudrybės.Nieko nebus. ir net di­ džiausi skurdžiai atsisako važiuoti. kad ji snaudžia arba miega. kad senis turėjo dėl ko taip pykti ir jaudintis. į kurį ir paukščiai neužklysta. . nes man niekaip ne­ tilpo galvoje. čiupk vedėją už gerklės! Aš gūžtelėjau pečiais. Hadži Kalfa.O. kilęs iš Rumelijos. . kaip mane išsiųsti į kokį nors kaimą. Pliaukštelėjęs rankomis. kai atėjo ministerijos raštas. brangioji? 156 Rešatas Nuri Giuntekinas .kalbėjo jis. kad solidus... o mano vietoje palikti Huriję. ką tada darysime? Pasirodė. o mane reikią perkelti kitur. Dar susirgsi. rodos. tu paikas kūdiki. Susinervinęs Hadži Kalfa lingavo galvą. švietimo skyriaus vedė­ jas.

Ant galvos jis buvo užsidėjęs paprastai tikinčiųjų mėgstamą rau­ doną fesą. tik jam vienam būdingu būdu šlep­ sėdavo. spalio 28 Šiandien vakarop vieno čečėno vežimu atvykau į Zeinilerą. koridoriais ar laiptais kažkaip ypatingai. kiekvienas išsiskyrimas sukelia mums vis kitokį skausmą. kad vežimas jau paruoštas. Švie­ timo skyriaus vedėjas atstumą turbūt matavo traukinio greičiu. Visa šeimyna išsipuošė tarytum į vestuves. Samatijos ponios ir vaikų Mirato ir Haiganušos apdarai irgi buvo ne prastesni. kad širdis būtų rami! * Zeinileras. kokius dažniausiai avi imamai. Nors čia praleidau nemažai karčių valandėlių. kurie neįstengė nutiesti geležinkelio į Zeinilerą per aukštus kalnų šlaitus ir per išdžiūvusių upokšnių vagas.“ Koks teisus buvo tas poetas! Čiauškutė 157 . Kartą mokykloje mums reikėjo atmintinai išmokti vieną eilėraštį: „Toje vietoje. koks pusvalandis kelio nuo miesto. išsiskiriant jie įsi­ tempia ir nutrūksta. kalti tie. Mat jo tas „dviejų valandų kelias“ truko nuo pat ankstyvo ryto iki sutemų.tarsi į laidotuves. kurios jam einant kiemelio grindiniu.. man buvo liūdna palikti savo mažytį kambarėlį. jis pasipuošė nublukusios gelumbės frenčiumi su aukšta apykakle ir įsispyrė į kaliošus. Nusirišęs baltąją prijuostę ir nusiavęs šlepetes.Tuščia jo! Jeigu žmogų sykį jau įgėlė jo artimiausi giminai­ čiai. tikriau . kur gy­ vena. nematomi siūlai suriša žmogų su kitais. tai kas jam svetimų geluonis? Svarbu. liūdnai suskambėdami kaip smuiko stygos. Nors kuo čia dėtas tas garbingas žmogus! Jis nekal­ tas. Kai atėjo laikas pranešti. kuris ant jo plikos galvos buvo nusmukęs iki ausų. Hadži Kalfos šeimyna atėjo manęs palydėti iki versmės išta­ kų. aš vos bepažinau Hadži Kalfą.

jis pabu­ do. stvėrė lemputę ir vienmarškinis kaip stovi išpuolė į lauką. pargriūdavo ant grindų. Užmušk mane. Išgirdęs triukšmą.. neaiškūs garsai.Dėl keisto sutapimo tą pačią dieną B. kažkas trankėsi. tik nepalik. Laimė. nakties tyloje ypač garsiai buvo girdėti vaikų verksmas. bet su neįti­ kėtina jėga vėl kėlėsi ir kabinosi karininkui į kelius.ėmė šaukti senis ir mėgino įsisprausti tarp vyro ir žmo­ nos. nepamesk!“ Kadangi buvau pusnuogė. Korido­ riuje dužo kažkokie daiktai... turėjau grįžti į kambarį. po kiekvieno kirčio rim­ bu.. O ir šiaip.. Aukštas stambus karininkas gainiojo po koridorių mano kaimynę ir pargriovęs spardė. mamyte. Apatiniame koridoriu­ je pasigirdo kojų trepsėjimas. pone. Vaikai paklaikusiais balsais spiegė: „Mama. Tačiau argi per gaisrą žmonės mušasi? Susivėlusi. Vakar vakare susidėjusi daiktus atsiguliau. „Būsiu tavo vergė. kuris rangėsi it gyvatė. bet nenubudau. Bet karininkas batuota koja taip spyrė Hadži Kalfai į pilvą. Tėtis mūsų mamą žudo!“ Vargšė moteris po kiekvieno spyrio. pro neužrakintas du­ ris susirietęs įlėkė į mano kambarį ir maskatuodamas plikomis kojomis aukštielninkas žnektelėjo ant grindų. bet jos padėtis buvo dar labiau apgailėtina negu mano. tavo auka. kad šis kaip futbolo kamuolys pakilo į orą. prislopintas gargimas. Per miegus gir­ dėjau kažkieno šiurkščius balsus. man pa158 Rešatas Nuri Giuntekinas . Koridoriaus lubose ėmė blykčioti kažkokie atšvaitai.. basa išlėkiau į koridorių ir pamačiau siaubingą vaizdą. kokia iš manęs nauda? Pabudo ir pirmojo aukšto gyventojai... „Nei gėdos. kad gais­ ras. smū­ gių ir antausių pliaukšėjimas. nei sarmatos! Argi galima viešbutyje taip elg­ tis?“ . paliko ir mano viešbučio kaimynė. Ant laip­ tų pasirodė plika Hadži Kalfos galva. Pirmiausia pagalvojau. Staiga baisus trenksmas mane meste išmetė iš lovos.

visa tai nežmoniškai mane sunervino. tu Viešpatie!. į duris tyliai pasibeldė Hadži Kalfa. man vėl užėjo juoko priepuolis.Klausyk. kas atsitiko.Ak. . Atsipeikėjau. atsitrenkusi į medines grindis.viešbutyje daugiau nėra nė vie­ nos moters.Juokiesi! Kvatoji! Na ir nenaudėlė tu! Jūs tik pažiūrėkit į ją! Čiauškutė 159 . o bėda kris ant mūsų galvų. pažiūrėk. kokių žo­ džių buvo prikalbėta ir kokių scenų įvyko prieš tas baisias muš­ tynes koridoriuje? Kai po kokių dviejų valandų jau ėmiau snausti. dėl Dievo meilės. Kas vyko už durų.vyko mikliai sugriebti rankomis jo galvą. būtų suskilusi kaip moliūgas. kaip ten viskas baigėsi. .. Kas žino. Tada aš kritau ant lovos. kad pasirengtų išvykti. ji pradėjo prašyti. Antraip jo plika galva. tu Viešpatie!. Dar niekados gyvenime nebuvau paty­ rusi tokio juoko priepuolio. bet negalėjau ištarti nė vieno žodžio. Bet argi ta moteriškė galėjo taip lengvai išsiskirti su savo vyru? Žinoma. nebesi­ girdėjo jokių garsų. kad jis nutarė žūtbūt drauge su vaikais išsiųsti ją į gimtinę. aš raičiojausi po lovą. Man kaip vyrui ten įeiti nepatogu. maldauti.tarė jis. Kad tu paspringtum savo spjaudalais... Norėjau palinkėti.burnojo senis stodamasis. bjaurybe! . nuostaba ir pagaliau senojo Hadži Kalfos išvaizda. Tą vakarą jis atėjo pasakyti nupirkęs jiems bilietus į rytinį traukinį. kai viešbutyje viskas jau buvo nurimę. mieloji. . išgąstis. Čia ne juokai. kad moteriškė greičiau pa­ gytų. Ak. Hadži Kalfa piktai dėbtelėjo į mane ir priekaištingai palin­ gavo galvą: .. Vargšė tavo kaimynė guli be sąmonės. Kai tarpduryje pamačiau Hadži Kalfos galvą. nieko nebegaliu pasakyti. glamžydama rankomis antklodę. smau­ gė. . Nutrauktas miegas. Paskui dar numirs. Paskui man papasakojo. Viduje man viskas kunkuliavo. Nueik pas ją. . Įkyri manastyrietės meilė galų gale tiek įgriso karininkui.

Iš tų įdrėskimų mažyčiais lašeliais sunkėsi kraujas ir sumi­ šęs su surma ir kitais dažais tamsiai juodomis srovelėmis tekėjo per smakrą ant krūtinės. Viešpatie. kuri be perstojo alpo.. kambarys jau buvo tuščias. kiek dažų ant to veido. štai tau tėvo priesa­ kas: niekada nesikišk į kitos šeimos barnius. * Įsitaisiusi vežime pažvelgiau į Hadži Kalfą ir vėl ėmiau juoktis. jos dukterį siuntinėjau atnešti van­ dens ir šlakstydavau veidą. 160 Rešatas Nuri Giuntekinas . ką daryti. Jis irgi droviai nusišypsojo ir linguodamas galvą prikišo: . Tačiau susidūręs su kokia nors bėda. žmogus pasirodai ir uolus. ir ji... Anksti rytą karininkas fajetonu išvežė savo žmoną ir vaikus į stotį. skruostų. kad ir labai norėjo atsisveikinti su manimi.Jis taip keistai.paskui. Ji tik paprašė Hadži Kalfą perduoti man gerų dienų ir miegančią pabučiavo į kaktą. Visas jos kūnas buvo sudaužytas kaip obuolys. kai prisimenu. lūpų. Ji vis sukanda dantis. Įdrėskimų buvo ant kaktos. Miratai. pasiekė versmės ištakas už miesto. pridūrė: . kad tą naktį dėl jos beveik nemiegojau. Pagaliau vežimaitis.Vis vaipaisi! Vis niekaip negali susiturėti?! .Tas nenaudėlis taip man įspyrė. nes žinojo. kūną. nedrįso žadinti. kad aš ir šiandien negaliu susilaikyti nesijuokusi. Senis suprato kodėl.. o aš im­ davau trinti jai rankas. kuriame buvo susigrūdusi visa šeima. kad visi viduriai apsivertė. Ilgiau kaip valandą kamavausi su savo nelaimingąja kaimyne. Tiek vandens išpyliau. taip tarmiškai ištarė tą „kvatoji“. Kai kitą rytą pabudau. už­ verčia akis ir krinta be sąmonės. Vyras su žmona abu labu tokiu. Pirmą kartą susidūriau su tokia ligone. Visai nežinojau. ir sumanus. Moters nuoalpis trukdavo kokias penkias minutes. pri­ siminęs vakarykštį siaubą. o jie vis tiek nenusiplovė.

Hadži Kalfa pirštu pagrūmojo. sutikome du ilgaūsius žandarus. mane vėl prajuo­ kino. staiga taip graudžiai pravirko. Čiauškutė 161 . . šviežio šaltinio vandens ir ėmė žerti se­ nam vežėjui pamokymus. .. Laukinuke Haiganuša. mieloji! Dovanos neturi būti tokios brangios! Čia juk tikriausi perlai. Praeidami pro mus.. kad. nes buvo apsiren­ gę kaip plėšikai. kurie dėl manęs ritosi jo dukters skruostais. tu taip nesakytum. Išsisegiau ir pati juos įsegiau mergaitei.pasakė jis. . * Vežimas pasuko stačiu. šiandien mūsų išsiskyrimas man skaudesnis negu vakarykštis spyris. paskui giliai atsiduso ir trenkęs sau kumščiu į krūtinę. Hadži Kalfa įpylė į du butelius. Pasukę iš keliuko. Ir kaip pravirko! Turėjau įsisegusi į ausis perlų auskarus.O. per laukus ir apleistus sodus. kurie atrodė gana grėsmingai. duobėtu kalnų keliuku. vingiuojančiu per išdžiūvusias upokšnių vagas. Jeigu mūsų nebūtų skyręs kelias ir tu būtum matęs mano akis. ponia iš Samatijos. Vėl nusijuokiau. išdykėle! Juokiesi. Mano dovana sutrikdė Hadži Kalfą.Juokiesi. mano brangusis Hadži Kalfa. jie pasisveikino su vežėju. mano auskarai neverti nė skatiko! Hadži Kalfa įkėlė mane atgal į vežimą. ta­ rytum jai būtų kažką suskaudę. pasakė: . priminę vakarykštes muštynes. kuriuos buvau pasiėmusi kelionei. pilnomis ašarų akimis įdėjo į krepšį kelis kepalėlius išvakarėse specialiai man iškeptos duonos.Čia turėjome skirtis. kuri. Jo žmona. Pakeliui retkarčiais sutikdavome vienišą kaimietį ar iš nuo­ vargio girgždantį vežimą. Jo žodžiai. Vežimas pajudėjo. einančio per vynuogyną. kaip man atro­ dė. Kaip tam vargšeliui paaiškinti. palygin­ ti su ašarų perlais. visą laiką buvo man abejinga.Prisiekiu tau.

ačiū Dievui.. kuriuo paskui mus bėga kažkokia moteris ir rauda plonu gailiu balsu. Kelio galo nebuvo matyti. man staiga pasivaideno. bet dėl viso pikto užsidenk veidą. Jį padariusiems meistrams.... Hadži Kalfa mane buvo įspėjęs: „Kelias. saugus. Mes pradėjome leistis žemyn takeliu.Ar dar toli? Jis iš lėto atsigręžė ir atsakė: . tučtuojau prisimindavau Hadži Kalfos pamokymą ir užsideng­ davau veidą. O jeigu iki vakaro nepasieksim Zeinilero ir vienai teks nakvoti tarp šių kalnų? Kartkartėmis vežėjas sustodavo ir duodavo arkliams atsipūs­ ti. būčiau pamaniusi. stačiu lyg minareto laiptai. Vežimu iki ten nenuvažiuosime. Aplink nei kaimelio. .atsakė šis ir įdėmiai pažiūrėjo į mane. supratai?“ Ir dabar. Slinko valandos. Pamažu į mano širdį ėmė sėlinti baimė.Nejaugi?. matyt.Salam aleikum! . vos tik iš tolo pamačiusi ar įtarusi ką nors artėjant.Jau atvažiavome. . Jeigu jis nebūtų buvęs senyvas žmogus. kad būtų galima jį bet kur laikyti atvirą. jis atsakė: . .Bijokit Dievo. šnekindamas juos kaip žmones. Kai mes vėl sustojome tarp uolų. kad ten toli.. jo ratų aidas skambėjo kaip paguodos balsas. Dabar. Mat vežimui dardant per perėjas ir uolas. Tavo ne toks veidas. Tas mūsų čečėniškas vežimas kažkaip ypatingai plonai ir liūdnai gergždė. 162 Rešatas Nuri Giuntekinas . kelias darėsi vis tuštesnis ir nykesnis. kylant kalnų atšlaite. leiskitės šituo takeliu.pasakiau.. nei medelio.Štai. Nuo čia iki Zeinilero penkios minutės. Nematau jokio kaimo. kad iš manęs šaiposi. už tos krūvos juodų tartum apanglėju­ sių akmenų driekiasi nematomas kelias. Kraustydamas iš vežimo mano mantą. aš neiškentusi paklausiau: . netrūko išmonės.

. virš kurios dar kur ne kur rūko dūmai. Iš mano juodo čaršafo. Ze­ inileras nė iš tolo nebuvo panašus į jokį mano įsivaizduotą arba paveikslėliuose matytą kaimą. Dabar galėjau geriau apžiūrėti namus. Su vežėju jiedu buvo pažįstami. Pamatęs mus. Man pasirodė. Stambule Kavaklaro rajone yra sutrū­ nijusių. o virš jo.keli kambariai. kad visas kaimas juodas. pirmiausia prisiminiau jas. Iš pirmo žvilgsnio Zeinileras man pasirodė kaip gaisravietė. Nuo kiekvieno smūgio vartai taip drebėjo. Čiauškutė 163 . matyt. prie kurių visada džiūdavo tinklai. Žodžiu. Už plonos virvės jis tempė liesą karvę išsišovusiais šonkauliais ir mėgino ją įgrūsti į vieno namelio tarpuvartę. man prieš akis paprastai iškildavo mie­ li linksmi karvelidės primenantys nameliukai žalioje Bosforo pakrantėje. Pamačiusi Zeini­ lero trobas. O šitos lūšnos atrodė kaip juodi yrantys griuvėsiai. Po kiekviena troba tarp keturių stulpų buvo tvartas. tankios čadros ir diržu sujuosto lie­ mens sunku buvo atspėti. atrodė. Išgirdus žodį kaimas. Paskui atidavė karvę basam berniūkščiui ir liepė man eiti paskui. pasirodžiau seniūnui per didelė puošeiva. nes jis nustebęs įsistebeilijo į mane. Patekome į siaurų kaimo gatvelių labirintą. kas aš esu. Prie pasvirusio malūno sutikome senį su sermėga ir čalma. staiga tokia ryški spal­ va . Mes sustojome priešais raudonus vartus. ir še tau. juodi net medžių lapai. kad esu jauna. Tas senis pasirodė esąs Zeinilero seniūnas. ir šis trumpai paaiškino seniūnui. Bet. nuo Bosforo vėjų perkrypusių ir nuo lietaus pajuodusių žvejų lūšnų. užlipus pakabintomis kopėčiomis. iškirstus aukštoje medinėje tvoroje aplink sodą.Apačioje vakaro prieblandoje netrukus pasirodė tamsūs ki­ parisų siluetai ir keli mediniai į dėžutes panašūs nameliai tarp žiogriais aptvertų skurdžių plikų sodų. tuoj subyrės.raudonų lentų vartai! Seniūnas pradėjo daužyti vartus kumščiais. kad. jis sustojo ir įbedė akis į nelauktus atvykėlius.

ir mudu pradėjome šnekėtis. Seniūnas buvo panašus į žmogų. Seniūnas pasikėlė sermėgos skvernus. deja. Mudu atsistojome. Jeigu paskirčiau Korano ir Ilmihalio pamokas tai protingai. .Išdrįsau pirmą kartą praverti burną: . labai religinga moteriškė.Viduj turbūt nieko nėra. Iki šiol Zeinilero mokykloje pasikeitė kelios mokytojos. Apie ponią Hatidžę seniūnas atsiliepė labai palankiai. pamal­ džiai ir dorybingai moteriškei. Aš įsitaisiau ant savo ryšulių.dvasinė musulmonų mokykla. o pati imčiausi kitų dalykų.Mekoje esančio šulinio pavadinimas.luktelkim valandėlę. bet. *** Medresė . ponia Hatidžė. * Mevlitas . . nei Ilmihalio****. mirštan­ tiesiems įlašindavo į burną paskutinį šventojo Mekos šulinio zemzemo** vandens lašą. priklauso kažkokiai dervišų sektai. Vežėjas neturėjo laiko laukti. anapus vartų pasigirdo medinių klumpių kaukšėjimas. Jis nesmerkė naujos mokymo metodikos. Ji lankydavo ir mirusius. . 164 Rešatas Nuri Giuntekinas . Kol aš dėjausi į galvą seniūno patarimus. nėvienakaipreikiant nemokėjonei Korano. atsisėdo ant žemės. Jis padėjo mano mantą priešais vartus ir atsisveikinęs nuėjo. bet sakė manąs. jis nori duoti man kai kurių patarimų.tariau. kad naudodamasis proga. Ji skaitydavo Mevlitą*.pasakojimas apie pranašo Mahometo gimimą. Musulmonai jo vandenį laiko šventu. Supratau. ir gyvuosius.tarė jis. Pasirodo. kai­ mas būtų labai patenkintas. Seniūnas papurtė galvą. **** Iimihalis .musulmonų religinių priedermių rinkinys. baigusį mokslus medresėje***. apiplaudavo mirusių moterų kūnus ir suvyniodavo juos į drobulę. ** Zemzemas . išpaišydavo nuotakoms veidą. kad dabar mokykloje per mažai dėmesio skiriama tikėjimo pamokoms. Tikriausiai ponia Hatidžė dabar meldžiasi per vakarinį namazą.

. matyt.. truputį sukumpusi sep­ tyniasdešimties metų senė. kurių pakopos nuo senumo garsiai girgždėjo.Sugirgždėjo geležis. ponia Hatidže.Nesvetimi. Jos. Stengdamasi pro čadrą įžiūrėti mano veidą. Hatidžė nutvėrė mane už rankos: . Kia buvau jau beįeinanti pro duris. Hatidžė paėmė mano ry­ šulius ir užsklendė vartus iš vidaus. dukrele! Aš krūptelėjau iš netikėtumo. Hatidžė buvo stambi. Skyrė­ si tik tuo. o pečius buvo apsigobusi lengva tamsia skraiste. dabar ir tu tark „Bismilah“*ir ženk pirmiausia dešine koja pro duris. Ji nusivedė mane per sodą. Vos krutindama lūpas.. gyvos akys ir labai balti dantys. Apatiniame aukšte buvo tamsu kaip kalėjime. dukrele. ji sukalbėjo trumpą maldą ir tada tarė: .Sveika atvykusi. tarsi jai būtų draudžiama išeiti į gatvę. Chna dažyti plaukai buvo aprišti žalia skarele. turėjo atskirti klasei skirtas patalpas. Čiauškutė 165 . ji tarė: . Iš B. Šiurkščiame ir raukšlėtame jos veide švietė neįtikėtinai jaunos. vyriško veido..Kas ten? . Jis buvo visiškai toks pat kaip ir kitos Zeinilero trobos. brangioji.Na. užeik! Atsirėmusi į vartų skersinį ir neperžengdama tarpuvartės.Dievo vardu (kiekvienos Korano maldos pradžia). kur pamačiau švietimo skyriaus vedėjo nupasakotą „iš didelių aukų suremontuotą“ mokyklos pas­ tatą. kad apačioje aplink stulpus apkaltos lentos dar nebuvo pajuodusios. barkštelėjo skląstis ir pasigirdo šiurkšto­ kas balsas: .Palauk. paskui aukštyn tamsiais laiptais. Senė tempė mane už rankos akmenimis grįstu siauru koridoriumi. Viršutiniame aukšte buvo niūri priemenė ir didelis kambarys su aukštomis medinėmis aklinai uždarytomis langi­ * Bismilah . viena mokytoja atvyko.

Senoji moteris giliai atsiduso: . Pamačius vaizdą pro langą. Priešais buvo kapinės. bet į gatvę neišmetė ir paliko prie mokyklos. tebemokėjo 200 kurušų atlyginimą.Juk visi ten nukeliausim. dar gyvas būdamas turi pratintis. Pamėginau jai keliais žodžiais paaiškinti. Pati aš vargu ar pajėgsiu.Bet rytoj iš pat ryto. . aš viską išvalysiu. kad niekam ne­ darau nieko bloga.kaip aš pasakysianti. O nuo šiol .Žmogus. matyt. . buvo pasiryžusi viską daryti už mane. man net plaukai pasišiaušė. kitame . pusiau valytoja. kuriame trūksta oro. taip ir bus. Aukštų kiparisų viršūnėse dar blyk­ čiojo vakaro gaisai. Hatidžė pastatė mano ryšulius ant grindų ir ištraukusi iš spintą atstojančio židinio lempą ją uždegė. Vadinasi. Hatidžė anksčiau čia mokytojavo. . todėl viskas apdulkė­ jo. aš vos galėjau at­ gauti kvapą. Juk buvau jos virši­ ninkė. juodos medinės lubos nuo drėgmės supuvo ir įlinko. dukrele. pradėjęs švietimo reformą.nėmis. nuo šiol mano gyvenimas slinks šitame kambaryje! Lyg atsidūrusi rūsyje.suklypusi lova.Šiais metais čia niekas negyveno. Tad ji buvo pusiau mokytoja. ją atleido.. Čia ir buvo tas švietimo skyriaus vedėjo žadėtasis pato­ gus mokytojo butas. duos Dievas. tarp medžių dunksojo paminklinių akmenų miškas.Mieloji ponia Hatidžė. 166 Rešatas Nuri Giuntekinas . ir ėmiau apžiūrinėti savo būstą. kuriame dabar geso blyškūs dangaus atšvaitai. kad moteris manęs prisibijo. Senoji moteriškė. . viename kampe buvo apgriuvęs židinys. mano rankos ir kojos visai sužvarbo.. Supratau. o už jų plytėjo meldais apaugęs liūnas. . Ji truputį pasikamavo su velke ir šiaip taip atidarė vieną langinę. padėkit man atidaryti kurį nors lan­ gą. Apskrities švietimo sky­ rius. Purvini apmušalai nuo laiko buvo pavirtę skutais. .tarė ji.paaiškino ji.

Jie stovėjo lygiomis eilėmis kaip kareivių gretos. čia kapinės. su lygiomis nugludintomis viršūnė­ mis. ar pamačiusi mano veide siaubą ir išgąstį norėjo nuraminti. . Užrašų perskaityti buvo neįmanoma. Mes išėjome į kapines pro užpakalines mokyklos duris ir nu­ žingsniavome tarp akmeninių antkapių.O kas tas Zeini? .Taip. kad tu vos atvykusi aplankysi palaimintojo Zeini kapą. labai kilnus žmogus. dukrele. čia Zeinilero kapinės. Ir aš nerūpestingai. Jos čia nuo senų seno­ vės.. kad galiu bijoti tokių dalykų. Tyliai šnabždėdama maldas. kuriuos pamačiau čia. Bus labai gražu.Nežinau. ir visi kaip vienas juodi.. Kartais per ramazaną* ar švenčių išvakarėse tetos mane ves­ davosi lankyti šeimos kapų į Ejupo kapines. kuris prisipildė kiparisų kvapo. kuriuos bu­ vau mačiusi kada nors anksčiau. Seniai. Čiauškutė 167 . aukšti. o čia .Eime. ar ji tai pasakė atsitiktinai.. Bet tiktai tamsiose Zeinilero kapinėse pirmą kartą pajutau mirties graudumą ir baisumą.istorinė vieta. net linksmai tariau: . dukrele.“ Vaikystėje buvau girdėjusi tokią pasaką. Tik kai kur galėjau įžiūrėti užrašytą pirmąjį žodį: „O Alache. Hatidžė nuėjo laiptų link.. Palaidotas va ten. Aš puoliau jai iš paskos. Nežinojau. tebūna šventas jo atminimas. Bet šiuo momentu man iš tikrųjų pasidarė baisu likti vienai tamsiame kambaryje.musulmonų pasninko mėnuo..Vienas palaimintasis. Reikėjo būti drąsiai. norėdama pagrobti jaunąjį kažkokios šalies sultoną. Iki šiol nežinojau. taip bus dar geriau. Einu uždegsiu žibintą prie senolio Zeini kapo. Antkapiai. labai seniai. skyrėsi nuo tų. .Ar galėčiau eiti kartu su jumis? . .Vadinasi. tuoj grįšiu. Pasistengiau susiimti. tiesūs. Dabar laidojame kitoje vietoje. iš už to­ * Ramazanas .. po anuo kiparisu.

Jei turi kokį troškimą . prisi­ miniau aną pasaką. daugiau nieko nelikę. Žiūrėdama į tuos eilėmis išrikuotus juodus akmenis. Taip jiems nužygiavus ilgą kelią ir priartėjus prie miesto. Aš bijojau lipti. ir būtinai išsipildys. Kad tamsoje niekas jų nepastebėtų. Zeini kapas buvo pačiame kapinių pakraštyje po aukštu ki­ parisu.Eikš. kurį reikėjo pulti. niekas nedrįso paliesti palaimintojo kūno. Leisdamasi laipteliais. dukrele.Kad ir aš nežinau.Eikš. kurių niekas neapsiimdavo išgydyti. ne­ regėdamas saulės šviesos.Kas tie Zeiniai. dukrele. ir visus juo­ dai apsirengusius kareivius jis pavertęs juodais akmenimis. kur juodai apsirengusius kareivius ištiko baisi mirtis?“ . Kapas buvo supiltas virš gilios duobės. . Kadaise tas kaimas jiems pri­ klausė. jeigu jau iki čia atėjai. . jie nuo galvos iki kojų apsigaubdavę juodomis marškomis. nuodėmė neiti toliau. „Gal čia ir yra ta pasakų šalis. Šitoje duobėje.pagalvojau. išskyrus kapines. ponia Hatidže? .prie pat kapo. Dabar. leiskimės žemyn. kurią suparalyžiuotą nešte atnešė. kitą vidinėje pusėje prie vartelių. dukrele. jie būtų supra­ 168 Rešatas Nuri Giuntekinas . Pa­ žįstu vieną moterį. o trečiąjį . Vieną ant kipariso šakos. Senolis Zeini buvo tarp jų vyriausias. Tiesiog uždengė karstu. Telaimina Alachas jų atminimą. o naktį traukdavę toliau. . o ji iš čia išėjo pati savo kojomis. Hatidžė uždegė du žibintus. Alachui staiga pagailo jaunojo sultono.limųjų kalnagūbrių kariuomenė leidosi į žygį.tarė ji. virpėjau kaip drebulės lapas. Paskui parodė man kelis iškaltus laiptelius į duobę. Zeini septynerius metus gyveno kaip atsiskyrėlis. O ji vėl pakartojo: .paprašyk Zeini. Kai jis mirė. Kasnakt Hatidžė jose uždegdavo tris žibintus. Jeigu numirėliai kapuose galėtų bent truputį jausti.. Čia atgabendavo ligonius.. Dieną kareiviai slėpdavęsi urvuose.

panašiame į rūsį. pasakyk palaimintajam savo troškimą. jei kas ir atnešdavo kokį gražesnį audeklą kars­ tui užkloti. . kaip tavęs maldauti. .. Aš priglaudžiau degančią kaktą prie vėsaus Zeini karsto ir tyliai tyliai. Per tuos sep­ tynerius metus tikriausiai yra buvę tokių akimirkų. Atrodė. Nežinau. O dabar. praleidai čia septynerius metus kaip atsiskyrėlis. Man linko keliai. Girdėjau.“ ■* Aš viena savo kambaryje. įpylė į mažą žibintą prie galvūgalio aliejaus ir atsigręžė į mane. po savaitės šis virsdavęs skarmalais. mirties angelas Azrailas pirmiausia aplanko Zeini. ir tuomet ta liepsnelė pati užgęsta. dukrele. Aš tesu mažas netikęs žvirblelis . ji meldėsi iki vidurnakčio. kad Zeini visą gyvenimą praleido skurde ir nepritekliuje ir nenorėjo. Atleisk man. kad tu. Ten. kaip tau melstis. Senoji moteriškė sukalbėjo maldas keistu švilpiančiu balsu. Gal ir tu bėgai nuo žmonių neištikimybės ir žiaurumo? Mielas seneli. kad po mirties jo palaikai būtų suvynioti į prabangią ir puošnią drobu­ lę. o sužeista širdimi sušnabždėjau: „Brangusis seneli Zeini. kai tu ilgėdavaisi saulės spindulio ar vėjo pūstelėjimo. ne lūpo­ mis. kuris padėdavo tau ištverti sunkias vienatvės valandas. Manęs niekas nemokė dalykų. sukdama rožinį. Paskui iš Hatidžės pasakojimo sužinojau. Palikusi mane čia.Čalykušu.tę. Čiauškutė 169 . kurie galėtų tau patikti. kad pakeičiau savo kančią be aimanų ir ašarų!. Hatidžė išėjo į savo kamarėlę apatiniame mokyklos aukšte. kaip aš tuomet jaučiausi. Į nosį trenkė drėgnos ir šaltos žemės tvaikas. noriu tavęs paprašyti vieno svarbaus dalyko. Atsiųsk ir man tą kantrybės angelą. kad tuoj parkrisiu. Senolio Zeini karstas buvo apmuštas žaliai dažyta cinko skarda.pasakė ji.Jei kuriam nors kaimo gyventojui išmuša mirties valanda. Todėl vėliau. neregėdamas saulės šviesos.

kad šie žodžiai buvo teisingi. Per tą mėnesį. Bet dabar ji pri­ pažįsta.. Mano šir­ dis plūsdavo krauju. lapkričio 20 Šįryt paskaičiavau: nuo mano atvykimo į Zeinilerą praėjo beveik mėnuo. o su šypse­ na. pasitaikė tokių valandėlių. . ir jau nedrįsta juoktis.saky­ davau sau. Pamažu įsiklausau į kitus namo viduje šnarančius garsus. dainuodavau. Kas jas pakelia ne dejuodamas. aš bijojau.kantrybė ir nuolankumas. Nebijok keistų nakties garsų. nuo nepagydomų ligų ir neišvengiamų bėdų yra tik vienas vaistas . kiek padarė piktos „Geltonosios gėlelės“ lūpos tada. kurį gyvenu čia. eik miegoti. tetos namuose. kad beveik krausčiausi iš proto. o aš juokdavausi. Sesuo Aleksi mėgdavo sakyti: „Mano mergytės. koridoriuje lyg pasigirsta paslaptingas žmonių šnabždesys. Na. atsigaudavo. Pirmomis dienomis buvau tokia nusiminusi. Iki šiol ne­ sinorėjo parašyti nė vieno žodžio. Zeinileras. kad nežinia kokių nesąmonių galėjau prirašyti. kartais subraška ko­ kia lubų lenta. Tyliai girgžda laiptų pakopos. iš tolo atsklinda šaltinio čiurlenimas.Jau dvi valandas prie menkos spingsulės rašau šias eilutes. Negandose slypi ir viena slapta malonė.Vis vien tu neištversi. kaip pamerkta į vandenį nudžiūvusi gėlelė. Čalykušu. Dabar jau ėmiau priprasti prie čionykščio gyvenimo. Ne tik jaučiu.“ Čalykušu visada juokdavosi tai girdėdama.. jie tau nepadarys tiek blogo. bet ir girdžiu kaip stingsta pakaušis. O man tas mėnuo prailgo kaip dešimt metų. Taip stengdavausi. švilpau­ davau.“ Tokiomis akimirkomis mane ir gelbėdavo pranašiški sesers Aleksi žodžiai. kad širdis imdavo tikėti tuo links­ mumu ir pamažu. 170 Rešatas Nuri Giuntekinas . Atvirai pasakius. Kad ir kokie baisūs būtų. Iš lauko. „Neverta priešintis! . tam jos mažiau ir pakenkia.

mokykla uždaryta.valstiečio sodyba. nėra rei­ kalo nukabinti nosies! Susiimk! Juk tu žinai.. Juk tamsiame požemyje sušvitęs kad ir menkas šviesos spindulėlis ar tarp akmenų prie apgriuvusios sienos prasiskleidęs gležnas žiedelis . O kai užslink­ davo visai juodos dienos. kad pamažu rimstu.gyvatė. Tikriausiai tikėtasi. prireikė daugybės aukų. šildydavau savo kvėpavimu. keičiuosi. Prie sienos nuo sodo pusės stovėjo lovys galvijams šerti. ir tie nebeatrodo tokie grėsmingi.vis gyvybės ir vilties ženklas. Pakliuvusiu į rankas žaliu lapeliu braukdavau sau per skruostus ir lūpas. matyt. Čia anksčiau. Lauke ruduo rengiasi paskutinei savo atsisveikinimo šventei. Tie paveikslai. trečiame . Aukšti kiparisai ir tarp jų išsirikiavę antkapiai.Paskui pradėjau ieškoti paguodos mane supančiuose daly­ kuose. kuriai suremontuoti.. Rodos. Iš ryto atidžiai apžiūrėjau klasę. Šiandien penktadienis. sakydavau pati sau: „Feride. Kelias dienas iš eilės pylęs lietus liovėsi. Ant suodžiais apneštų pajuodusių sienų apmušalų kabojo pakrypęs žemėlapis ir trys paveikslai. Ir tegul. kad gyvenime tau daugiau nieko neliko . kai čia dar buvo tvartas. kad ir kalnų grandinė tolumoje. pasak B. matyt. Sode surastą beglobį sulysusį kačiuką glausdavau prie krūtinės. praplatino ir įstiklino langus. miesto švietimo skyriaus vedėjo. Viename buvo pavaizduo­ ti griaučiai. Ta pirmoji diena buvo viena iš įsimintiniausių mano gyvenime. kitame . laikinas. buvo tvartas.. Žvel­ giu į savo širdies gelmes ir jaučiu.tik linksmas veidas ir narsa!“ Tas linksmumas buvo apsimestinis. kad jis Čiauškutė 171 . imu priprasti ir pradedu net pamilti tą varganą tamsų kraštą! * Atvažiavusi iš karto kitą rytą pradėjau dirbti. likęs nuo tų laikų. Paskui sudėjo medines grin­ dis. ir meldais apaugęs liūnas šypsosi saulei. buvo naujasis mokyklos inventorius..

Štai kodėl. kokie du ar trys. Kai paauga. ir lovys buvo tapęs skrynia. lyja. Kai nelyja. Bet kai sninga. kurių nepaveikdavo lazda. Hatidžė. bet nedrįsta dar kažką pridurti.Kodėl? .Ir seniūnas nepyksta? Hatidžė palingavo galvą. nes ant viršaus buvo prikaltas dangtis. Mes namie irgi turime skrynią. Jaunesnysis seniū­ no sūnus Vechbi praleisdavo toje skrynioje kone visą laiką. jie nueina per kokią valandą. kai tik jis ką nors iškrės.. Dabar. . Į ją sodin­ davo neklaužadas. siunčiame juos į berniukų mokyklą Gariplero kaime. Hatidžė man atskleidė dar vieną skrynios paskirtį. kad man pasakei. kad nori. Aš nustebusi paklausiau: . žinoma. pažliugę.Va ten. . sunkiau.tikri bernai! Hatidžė nutilo. knygas ir ryšulius žabų. Pra­ sižengęs jis pats įsirangydavo į skrynią.Žinoma. o kodėl jų čia nemokote? .Argi jie jau vyrai? .“ .galės praversti. guldavosi ant nugaros kaip numirėlis karste ir užsivoždavo dangtį.Ką tu. bet buvo matyti. būtinai jį į ten uždarysiu. pernelyg jauna.Gražus auklėjimo būdas! Vadinasi.sako jis. .gerai. . yra.Seniūnas patenkintas.O kur tas Gariplero kaimas? . dukrele.Tu. mokykloje yra ir ber­ niukų? . Pagaliau ryžosi: . „Puiku.Jie įpratę. Mokiniai čia susidėdavo maistą. vyrams ir moterims kartu negalima! . 172 Rešatas Nuri Giuntekinas . ku­ rių pririnkdavo kalnuose mokyklai kūrenti.Taip. tada. už tų uolų... . jiems juk jau dvylika trylika metų .O dabar tai jau visai neįmanoma! .Ar negaila vaikų? Kaipjie ten žiemą per sniegą nuklampoja? . ..Gerai.

Ne aš. No­ Čiauškutė 173 . ką sakiau. mergaitės sutriko.Vai­ kai neįpratę sėdėti tokiuose suoluose. ir darė viską. Į mokyklą atėjusius naujokus iš pradžių sodiname į tuos suolus. sako: „Dora moteriškė ir nuo gaidžio bėga. . kai sėdi taip aukštai tarsi ant minareto? Bijodama. kad ji nepatenkinta. Iš moteriškės veido buvo matyti. jos užsimerkdavo ir bučiuodavo man ranką. Hatidžė sutiko man padėti. jos atkaukšėjo su jais iki klasės durų. dukrele.Stambule. sustatėme suolus. bet prieštarauti nedrįso. Basnirčiom įsispyrusios į me­ dinius sandalus. Kita dalis mokyklos inventoriaus. o kai papra­ šiau įeiti į klasę. . būdavo. . Ar gali žmogus ko nors išmokti. kaip sykis iš tos padermės. nebaigus ruošos darbų. kad netikėtai neužgriūtų koks inspektorius. kaime taip buvo įprasta. Mergaitės buvo aprengtos labai prastai ir skurdžiai. Aš neketinau jai priešgyniauti ir užsiėmiau kitais dalykais. parūpinta didelių švietimo skyriaus vedėjo pastangų dėka. ir mano ranka nuo jų lūpų pasidarė drėgna. ponia Hatidže? . buvo penki senamadiški. užsidengė rankomis veidus ir pasislėpė už durų. ėmė rinktis mokinės. Patalpa ėmė bent šiek tiek panėšėti į klasę. ir mes išnešėme plaušinius. nusiavė ir sustatė į eilę prie slenksčio. Pamačiusios mane.Kodėl jūs taip padarėte. o ankstesnioji mokytoja. mokytoja nedrįso tų suolų išmesti. Galvos buvo standžiai apriš­ tos senais drobiniais skudurėliais. Bučiuodama kiekviena juo­ kingai čepsėjo. Man dar nespėjus nė rankų nusiplauti. o aš vos tvardžiausi nesusijuokusi. ant plaušinių. Susispietusios tarpdu­ ryje. Priėjusios prie manęs. Man teko jas už rankų tempte tempti į vidų. jos baugščiai spoksojo į mane nuo tarpdurio. .paklausiau.“ Hatidžė. matyt. O vėliau persodiname žemai. Matyt. nė viena neavėjo batų ir nemūvėjo kojinių.pasakė ji. kad niekas nemanė jais naudotis. ir jie riogsojo netvarkingai suversti į kampą. Bet keisčiausia. grioz­ diški mokinių suolai. iš­ plovėme grindis.

O kai tik aš nueidavau į šoną.. Reikėjo matyti tas vargšeles! Jos nebuvo įpratusios sėdėti eilėmis suoluose ir rangėsi taip. . . kiek tame kaime Zechrų ir Aišių! Nors čia nebuvo nieko juokingo. galima susodinti visas Aišes vienoje klasės pusėje. jos nieko neatsaky­ davo.į kairę.. jos. sutrikusios keistai gūžėsi.... kad būtų lengviau.Zechra. maivėsi. pamažu pripras.kitoje. Pati drąsiausia pasirodė esanti viena apskritaveidė mergaitė. klausdavau: „Tu.Zechra.. Viešpatie.Aišė. nesugalvojusi kokio nors pokšto. kaipmat pariesdavo purvinas kojas po savimi. Zechra ar Aišė?“. Bet nepaisant mano saldaus balso. kiekvienai pasakiau po kelis meilius žodžius. slepiantys savo letenas į šarvus. Pavyzdžiui. tarsi sėdėtų ant stogo šlaito ar ant medžio šakos..į dešinę!“.rėdama jas prisipratinti.. užtektų tik šūktelėti: „Aišės . tarsi kokie vėžliukai.. nenuleisdamos nuo ma­ nęs akių. kol pagaliau kone prie­ varta pavyko sužinoti jų vardus. palengvindama jo darbą: „Klasėje yra devynios Aišės ir dvylika Zechrų!“ Arba.Aišė. Įsmeigusi į mane savo juodas akytes.Zechra. . O aš kaipmat išpyškinu. Negalėjau iškęsti. ir abi koman­ dos jau sudarytos. . ir beveik visada gaudavau teigiamą atsakymą. o Zechras . man į galvą vis vien lindo komiški dalykai.Aišė. ji nustebusi paklausė: „Iš kur tu žinai mano vardą?“ Susodinau savo mokines į suolus ir įspėjau.. . 174 Rešatas Nuri Giuntekinas . kad gerai įsimin­ tų savo vietas. atvažiuoja koks nors inspektorius ir nori susipažinti su mano mokinėmis. . Kai atei­ davo nauja mergaitė. dukrele. Zechros .. o žaidžiant sode sviedi­ niu (aš ketinau per pertraukas vestis jas į sodą pažaisti). Ką padarysi..

nė viena net nepakėlė galvos.Žinoma. taip mokome. kad skaitytų tyliai.Ar jos visą laiką taip garsiai rėks? Kaip galima tai ištverti? Ji nustebusi pažiūrėjo j mane.Vienas dalykas mane smarkiai stebino.“ Supratau. . huti. Ji manė. kuri iš tiesų buvo gražiausias ir naujausias daiktas moky­ kloje. kodėl jos taip apsimuturiavusios. ebdžed. supratau tik paskui.paaiškino ji. Droviai prieidamos prie manęs. bet vos tik atsiversdavo knygas.pasiteisino moteriškė nepatikliai žiūrėdama į mane. į kurį pataikė akmuo. Argi nukirsi medį nemosuodamas kirviu? Juo garsiau rėks. aš mokyti nepradėsiu.kreipiausi į senąją mokytoją. dukra mano! Juk čia mokykla. džim iustiunde dže.. Atvirkščiai. . . Paklausiau Hatidžės: . Klasė jau buvo pilna. Ką aš galiu padaryti. nė kiek neabejojau. „Euziubillahi.Mes kaip mokame. . Jos rėkė visa gerkle.. Ką vargšelė norėjo pasakyti.Gerbiamoji Hatidže. triukšmas darėsi nepakeliamas. kad man teks nemažai pasikamuoti. Aš iš visų jėgų trinktelėjau ranka į ka­ tedrą. ... Kol neįvesiu klasėje tvarkos. ką ži­ nai tu. dukrele. ir man ėmė svaigti galva. Paklausiau Hatidžės. . Ji taip bijojo prarasti savo du šimtus kurušų! Nors oras buvo gražus. pasigirsdavo baisiausias stūgavimas. kad įpratin­ čiau vaikus dirbti kitaip. . . tarsi avilys. kai kurios mergaitės atėjo į mokyklą apsigaubusios galvas senomis skepetomis. Aš norėjau pasakyti mergaitėms. džim esre dži. kad ją egzaminuosiu.Aš nežinau to. tuo geriau įsimins pa­ moką. Klasėje vis daugėjant mokinių. hevvez.jūs šiandien mokykite. Ta­ čiau nekreipdamos į mane jokio dėmesio. kaip buvote įpratusi. aš juk mokykloje nesimokiau. Čiauškutė 175 . klasė ėmė ūžti dar smarkiau. jos užsimerkdavo ir bučiuodavo ranką netardamos nė žodžio kaip kaimo nuotakos. Bet kad man tas tikrai pavyks.

Ir šis mano klausimas ją nė kiek ne mažiau nustebino. pritempia iš kalnų malkų. . . matyt. Jie kartu su suau­ gusiais dirba namie ūkio darbus . . juk jos jau didelės. Teks kentėti. paskui nedrąsiai pasiklausė manęs: . Aš nesiginčysiu. aš buvau sugalvojusi sau vieną drabužį. kurią ištraukė iš savo skrynios nežmoniškai girgž­ dančiu dangčiu. nejaugi galima tas nugeibusias. kaip darydavo būrėjos čigoniukės Stambulo gatvėse. pablyškusias dešim­ ties dvylikos metų mergaites laikyti suaugusiomis nuotakomis? Aš. tikros nuotakos.Atvažiuodama pamiršau pasiimti. melžia karves.Ar tai būtina? . Paslapčiomis priėjau priėjo ir ėmiau apžiūrinėti savo atspin­ dį.Teisybę pasakius. mokytoja turėjo rengtis kitaip negu kitos moterys. O Dieve.pasakė Hati­ džė ir nuėjusi į savo kamarėlę atnešė man žalią plono batisto skarelę. Tačiau ta mintis mane savaip ir pradžiugino. Paskutinieji į mokyklą atėjo berniukai. dukrele. Mano galva. ir niekas nebevadins vaiku. Iš lauko langas buvo pridengtas langine. ką darysi! Užsigobiau skarele plaukus ir.Viešpatie. dukrele. tikrai pakliuvau į baisiai keistą kraštą.Tu turbūt būsi pamiršusi skarelę? . todėl jo stiklas pui­ kiai atstojo blausų veidrodį. bet ar ne nuo­ dėmė pamokose būti vienplaukei? Man buvo gėda pasakyti „Žinau“. susirišau ją pasmakrėje.Gerai. nebūtina. Ponia Hatidžė paprašė jų truputį palaukti už durų. Joms jau nedera vaikščioti gatvėmis vienplaukėms. duosiu tau naujo batisto.prisemia iš šulinio vandens. 176 Rešatas Nuri Giuntekinas . Jeigu šitas mer­ gaites čia laiko nuotakomis. todėl paraudusi sumelavau: . tai j mane žiūrės kaip j namie užsi­ tupėjusią senmergę. Nusprendusi būti mokytoja.

Pirmiausia mažasis Vechbi. dėl kurio jo plonas kaklas atrodė plikas Čiauškuti 177 .. kuris kaip peliukas visą laiką lin­ dėjo skrynioje ir iš tikrųjų buvo tikras padūkėlis.Išradimas buvo labai paprastas: juodo blizgančio satino su­ knelė iki kelių. bet jie dar nesiekė man net pečių. raupuotu veidu ir smulkiais dantimis berniukas. o gatvėje apmėtydavo akmenimis. mažas gudrus veidelis. kad vos susiturėjau garsiai nenusi­ kvatojusi. dėl kurių ir teko užsirišti žalią Hatidžės skarelę. tamsiaodis. Pagaliau svarbiausias asmuo klasėje . jis tiesiog neatsakydavo. Savo pirmajai pamokai taip ir apsirengiau.vieni griaučiai. o kad garbano­ ti plaukai nekristų ant kaktos.Hafizas Nuri. Aš nemėgstu ilgų plaukų. Po smakru jam raudonavo didelis skrofuliozinis neseniai užsitraukęs skaudulys. dideliais akių baltymais. Apvalios kaip karoliukai juodos blizgančios akys. su žalia batisto skarele ant trum­ pų plaukų. suvargęs. Jau mėnesį auginau plaukus. Dešimtmetis Ašuras . ★ Dabar supažindinsiu su savo mokiniais berniukais. Jei mokykloje jį kas nors pavadinda­ vo tik Džaferu. Sujuoda žvilgančia suknele. smai­ las smakras . aš juos ilgai ir stropiai lyginau šepečiu. Džaferas Aga . dešim­ ties metų berniukas raukšlėtu kaip septyniasdešimtmečio senio veidu.tikras velniūkštis.vienintelis arabiukas. apskritas kaip sukutis. Tamjuodumui pagyvinti buvo skirta balta plati drobinė apy­ kaklė. ryškiai baltais dantimis ir raudonomis lūpomis. per juosmenį siauras odinis dirželis ir dvi nedi­ delės kišenės nosinaitei ir užrašų knygelei įsidėti. bet mokytojai netinka trumpi.. kurie ištrūkę nuo šepečio kaipmat vėl susigarbiniavo. aš atrodžiau taip juokingai.

„Eikš. pasidėjusi šalia ryšelį ką tik kapinėse prisipjautų plonų ilgų vytelių. kad mano triūsas nenuėjo veltui. Kai jau visai nesusidorodavau. Apsisukusi ji vis kartojo ir kartojo tą patį: „Tenepagaili Alachas tau sveikatos. Nelabai tikėjau..nors imk ir rodyk tokį sutvėrimą už pinigus. Tuo liko paten­ kinta net Hatidžė. mano balselis vaikams atrodė per silpnas. pri­ versti mokinius visus kartu išklausyti užduotį ir dirbti tyliai. Hatidže. kad ir labai nėriausi iš kailio. kad juo garsiau vaikai plyšoja. susitvarky­ ti su klase nepavyko. Triukšmas klasėje tolydžio garsėjo. 178 Rešatas Nuri Giuntekinas . * Tą rytą Hatidžė. kad ir tai man pavyks. kad vaikai pasidarytų gyvesni. linksmesni. o dabar tas išdykavimas atsirūgsta jai pačiai. Dvi savai­ tes plūkiausi. kuri buvo įsitikinusi. Aš norėjau. eikš greičiau!“ Ji įlėkdavo į klasę kaip pasakų ragana ant šluotos ir padėdavo man įvesti tvarką. norėdama pritildyti tą pasibaisėtiną triukšmą. pradė­ jo pamoką.kaip nulupta šaka. šaukdama iš eilės prie savęs mokinius.. dukrele. kai klasėje kildavo nepakeliamas triukšmas. Išsprogusios akys be blakstienų ir balta čalma ant pageltusios kiaušinio formos galvos . visai kaip Šven­ tosios Mergelės Marijos paveiksle pakeldavo į dangų tyras žydras akis ir sakydavo: „Jūs verčiat mane kentėti pragaro kančias.. sunerdavo savo geltonus kaip žvakė pirštus. Dabar galiu pasidžiaugti. Pirmomis dienomis. kurios be paliovos zvimbdavo klasėje. tuo geriau išmoksta pamoką.“ Didžiausią netvarką ir erzelį klasėje pirmiausia keldavo Čalykušu. Po Hatidžės rykščių.. imdavau rėkti. Vargais negalais tą triukšmą pasisekė sutramdyti. Sesuo Aleksi. bū­ davo. Vaikai pamažu ima suprasti žodį. pagaliau ir mano galvelė pailsės. Dabar kla­ sė aprimusi.“ Bet aš siekiau dar daugiau.

Bespalvės jų lūpos nemokėjo šyp­ sotis. sustingusios. kai pagalvodavau apie mirtį. kada atslinkęs miegas ims jį svaiginti. visada liūdnos akys. žmogus vis bėga. kurie kabo ant sienos. Ji mano. Tada gu­ lasi į baltutėlaitę švarią lovą ir laukia. kad tie keli anatomijos plakatai. daug kaltės tenka ir Hatidžei. Čiauškutė 179 . regis.išmo­ kyti vaiką užgniaužti savo širdyje bet kokį žemišką troškimą. pluša. Ant marmuro plokštės nutūpę keli paukšteliai geria vandenį iš mažyčių duobučių. pasauli. mirtis tuoj ištiks!“ O paskui rodo ant sienos kabantį griaučių plakatą ir sako: „Rytoj. kad vaikai tokie paniurę. žen­ klina kažkoks juodas liūdesys. Iki kokių penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų. o kaulai va šitaip su­ dūlės. matė tik mirtį. nelinksmi. Ant balto saulėje žvilgančio marmuro puokštės gėlių. Štai toks malonus ir net smagus paveikslėlis iškildavo prieš mano akis.Čionykščius vaikus. kaip ir kaimo namus. Paskui jo akis ima lipinti saldus miegas. O dabar aš tarsi jaučiu ant savo lūpų kartų mirties skonį.. Kiekviena proga ji savo auklėtiniams surengia tarsi akistatą su mirtimi.. pirmiausia ji liepia vaikams skaityti tokias eiles: „Pasaulis šis laikinas.“ Paskui pradeda pasakoti mokiniams apie mirties baisu­ mus ir pomirtines kančias. Ar tik ir aš pati pamažu nepradedu darytis panaši į juos? Anksčiau aš mirtį įsivaizdavau visai kitaip. Pavyzdžiui. buvo atsiųsti į mokyklą būtent tuo tikslu. nieks neišliks! Skubėki. kai numirsime. o tada maloniai šypsodamasis ir saldžiai apsvaigęs užgęsta.. kapus. gatves.. linksminasi. Mat vargšė mano. mūsų mėsa supus. įkvepiu jį į plau­ čius drauge su ore tvyrančiais alijošiaus ir kipariso kvapais! * Dėl to. kol turi jėgų. kad mokytojo pareiga .

Savo virpančiais balsais mergaitės sutartinai giedodavo: „Kaip plėšikai jie papjaus tave Tave į karstą medinį įdės. kuriame pa­ vaizduotas valstiečio ūkis. zebani**. kad man nuo jos šiurpdavo oda. ką pasakysit!“ Šitaip ji nuolat gąsdino vaikus ir piešė baisius mirties vaizdus. kapas. kuriose nuolat kartojami žodžiai mirtis. mokau juos visokių links­ mų. visos mano pastangos buvo veltui. Viena giesmė buvo tokia klaiki. kad tas juos išgydys. įdomių žaidimų. teneširas*. visi trys ant sienos sukabinti plakatai skirti tam pačiam tikslui.stalas įnirusiems apmazgoti. Hatidžė pristatydavo ją kaip Šachmeraną. ar prisimenat tą priedermę? Kur tau! Kai išmuš valanda keliaut į žemę. kai jūsų gerklės ryja avieną. Nė vienas jiems neteikia malonumo. Aš kaip įmanydama stengiausi bent truputėlį pralinksminti. Ji užrašydavo ant gyvatės atvaiz­ do kaimo ligonių vardus ir visus įtikinėjo. Mokykloje nustačiau privalomas pertraukas. gyvačių karalių. pažiūrė­ siu.“ * Teneširas .“ O dabar. Toms užguitoms mergaitėms užgesusiomis akimis ir pavar­ gusiais suaugusių veidais labiausiai patikdavo nulįsti į kokį nuo­ šalų sodo kampelį ir balsiai traukti religines giesmes apie mirtį. prajuokinti tuos vargšus vaikus. karstas. O kai ateidavo eilė plakatui su gyvate. pragare kankinantis nusidėjėlius. Deja. Kas pusvalandį ar kas valandą išvedu vaikus į sodą. Tada palieku juos vienus ir pasitraukiu šalin.Jos įsitikinimu. Alachas galvojo: „Tegul mano vergai valgo šitų avių mėsą ir meldžiasi už mane. 180 Rešatas Nuri Giuntekinas .angelas. * Zebani . Žiauri mirtis tavęs nepagailės. ji aiškina: „Sutverdamas avis. Rodydama vaikams plakatą.

linguodama į šonus ir varstydama ilgąjį rožinį** senė sėdėjo parietusi kojas ant maldų kilimėlio ir nieko aplink nematydama dusliu balsu vapė­ jo kažkokius nesuvokiamus garsus. Nusprendžiau bėgti pas Hatidžę į apačią.Klausantis tokių giesmių. Atsispirti tiems košmarams. Nuo galvos iki kojų susisupusi į baltą maršką. Prie tariamo kapo jis šaukdavo: „Ei.. Mergaitės. prieš mano akis slinko laidotuvių procesijos vaizdai.kvietimas melstis. Kai išvertęs akis mažylis išpučia dvasią. Zechra. Bet atidariusi rūsio pelėsiais atsiduodančios kamarėlės duris pamačiau vaizdą. * Ilgasis musulmonų rožinis susideda iš 99 karoliukų. Laidotuvės buvo vienas mėgstamiausių mano mokinių žai­ dimų. šitame krašte žmogų nuolat persekioja mir­ ties kvapas. skaito Koraną. kad kelis kartus esu jį net sapnavusi. lašina į burną švento zemzemo vandens. Džafero žmona!“ Tas vaizdas mane taip sukrėsdavo. apstojusios jį iš visų pusių. Hafizas Nuri kraupiu spiegiamu balsu skaitydavo ezaną* ir šarvojimo maldą. Jis priminė man teatrą ir būdavo žaidžiamas per ilgąją pi­ etų pertrauką. Ypač naktį. Baisiai išsigan­ dau. Pagrindinius vaidmenis gaudavo Hafizas Nuri ir arabiukas Džaferas Aga. mergaitės virkaudamos pariša jam žandikaulį. kuris man pasirodė tūkstantį kartų baisesnis už tą šakalų staugimą.. Kai vaikai papuošdavo iš vartų išlaužtą lentą žaliomis skarelė­ mis. Kviesdamas atsisveikinti su velioniu. siaubui neapsakomai sunku! Vieną naktį kalnuose pradėjo staugti šakalai. Paskui paguldo jį ant teneširo ir apmazgoja. tas žaislinis karstas virsdavo pasibaisėtinai panašiu į tikrą. Jo klau­ santis man nugara nueidavo pagaugais. Čiauškutė 181 . Kaip jau sakiau. * Ezanas . Džaferas Aga suserga.

Aš paprasčiausiai įsimylėjau tą neklaužadą. .po mano langu čiurleno nepailstanti versmė.. liežuvį tau nupjautų. Pirmasis . Vechbi viskuo man patinka. . ku­ rios garsai padeda man naktimis įveikti savo vienatvę. Net tada. Būsi mūsų marti.Argi tu neturi brolienės? 182 Rešatas Nuri Giuntekinas .Buvo čia ir trys dalykai. Tarytum šaipydamasis iš mano naivumo. Nors vietoj K jam vis išeidavo ištarti Dž. gal kaip tik dėl to aš ir myliu jį.Ko taip žiūri. aš suraukiau antakius. Vechbi? . bet kalbėjo jis laisvai ir linksmai. . kai leidžiu sau neskaudžiai nusukti jam ausį. Antrasis .. jis atsakė: . kuris Hatidžės viešpatavimo lai­ kais nubaustas už prasikaltimus visą laiką tūnodavo skrynioje. argi galima mokytojai kalbėti tokius dalykus? Jei kas išgirstų. Kartą sode. Vechbi atsakė nė kiek nesumišęs: . primerkęs savo blizgančias akutes.paklausiau.Vaike. suknelių. Brolis nupirks tau batukų. Jis niekuo nebuvo panašus nė į vieną iš čionykščių vaikų. Ką gali žinoti. Paimsiu tave savo broliui. atnešiu tau karolių. Vechbi įdė­ miai pasižiūrėjo į mane. o brolis užkabins tau ant kaklo auksinių pinigėlių vėrinį. kurie man patiko. šukų.Tu tokia graži mergina. tik nenori su manim skaitytis.mažasis Vechbi. ir iš kur tas pipiras toks sumanus! Ir jis lyg niekur nieko tauškė toliau: . Išgirdusi iš Vechbi tokį familiarų pasiūlymą. jis visai nekreipia į mane jokio dėmesio.Gal tau galvoj negerai? Argi aš kam nors kitam sakyčiau tokius dalykus? O Alache. kai supykstu.Aš tave vadinsiu „Mano stambulietė brolienė“.

tačiau šįsyk. mes ją atiduosim piemeniui Hasanui. jis supyksta.. tikrai būčiau apsiverkusi. .Pažiūrėk į mane. parausta.. plaukeliai susivėlę. Kieno ta mergaitė? Iš kur ji čia atsirado? Pamojau jai ranka. Tu juk moteris! Trečiasis mano meilės objektas .O ką žandarai veikia? Vechbi pagalvojo ir pasikrapštęs pakaušį tarė: .Piktus žmones skerdžia. o pro nublukusios. Ji kaip paukštelis purptelėjo iš savo vietos ir pasišokėdama visai taip pat kaip aš kadaise pensione. Kojytės basos. kad Vechbi išdidus ir užsispyręs. ankstesnę savo spalvą praradusios suknelės skyles buvo matyti balta švelni oda. ro­ dos. ateik čia. Mergaitė baikščiai pakėlė galvą ir iš po ilgų. Paėmusi abi jos smulkutes rankutes pasakiau: . Labiausiai man patinka. Buvo. Jis moka vaikščioti aukštai pakelta galva kaip tikras vyras. Paskutiniaja­ me suole sėdėjo graži kaip angelėlis mergytė matiniu veideliu. švelnių blakstie­ nų į mane įsmigo žibančios tamsiai mėlynos akys.Nagi. O jeigu prispirtų. penktoji mano darbo diena.Ką dirba tavo brolis? . Zeinilero skurdas ašarų man neišspausdavo. bet ji juoda kaip varna. Vargšelė atrodė be galo skurdžiai. pribėgo prie manęs. ir jis su panieka žiūri į mane.Turiu. . . Iš eilės apžvelgiau visus suolus ir staiga mano širdį užliejo keista karščio banga. žiūrėdama Čiauškutė 183 . bet ištaisyti nieku gyvu nenori.mažytė našlaitė.Ką tu išmanai?. mažyle. Kai per pamokas padarau jam pastabą dėl klaidų.pasakiau. jame nubunda maištininkas. beveik baltais papurusiais plaukučiais ir rodydama blizgančius perlinius dantukus man šypsojosi. . jei­ gu nebūčiau susitvardžiusi.Jis žandaras. .

tik ši mergaitė galėjo čia taip dainuoti.Kodėl kelias dienas praleidai? . . pasiteiravau kitų dalykų: . Tas nepaprastai švelnus balsas buvo toks nepanašus į tuos. dainavai sode vakar vakare? Vakar vakare aš buvau girdėjusi. Man staiga dingtelė­ jo. Zechra ar Aišė? Ji labai maloniu balseliu atsakė gražia Stambulo tarme: .Ar tu lankei šią mokyklą? . mokytoja.O kur tavo mama? Mažylė nudelbė akis ir nieko neatsakė.j tos pusnuogės mergytės akis ir į perlinių dantų eilę tarp ryškiai raudonų lūpų. 184 Rešatas Nuri Giuntekinas . . kad aš iškišau galvą pro langą.Ar tai tu.Kuo tu vardu. Kažkoks nepa­ prastas jausmas užplūdo mano širdį. Dabar jau ateisiu. Munisė droviai linktelėjo galvą. Ji grįžo į savo vietą.Mano vardas Munisė. . kaip gretimame sode kaž­ kas dainavo plonu vaikišku balseliu.. mokytoja. Nebenorėdama daugiau jaudinti jos atminties.Turiu abą.Taip. o aš pradėjau pamoką. kažkokioje paslaptingo­ je svajonių šalyje. .. kuriuos čia girdėdavau. Niekas kitas. Munise. * Sutrumpintas žodžio abla (vyresnioji sesuo) variantas. mokytoja. mažyte. užsimerkiau ir keletą minučių man atrodė. mokytoja.Aba* neleido. Nuo tos mergytės staiga padvelkė maloni pavasario šiluma. kaip ir kitų mergaičių: . Švelniai paglosčiau jos skruostą ir paklausiau taip pat.Ar tu neturi mamos? . kad esu visiškai kitoje vietoje. . kad būsiu netyčia palietusi slaptą žaizdą jos širdelėje.Taip. tai aš. Tarsi saulės spindulys būtų sušildęs sniege sužvarbusius paukščiukus. buvo daug darbo.

kaip mano širdyje gimsta ir skleidžiasi motiniška meilė. kurias taip ir norėjosi paliesti lūpomis. Blogai jai baigėsi.pasipiktino senė. Kodėl jie nežiūri mergaitės? . Munisė negalėjo kasdien lankyti mokyklos...Sprendžiant iš tavo žodžių atrodytų. Per pamokas nevalingai vis atsigręždavau į Munisę. į tamsiai mėlynas akis. Pensijos jis gaudavo penkis ar dešimt kurušų per mėnesį. balsas atgavo melodingumą ir ramiau skambėjo. Paskui karininkas tą moterį metė ir išvažiavo kitur. kad šeima neturėtų skursti.Gerai. Kaip būtų gera turėti tokią dukrelę savo priverstinėje viena­ tvėje! Kaip gaila. pasiteiravau: . Ir ji ne­ nuleido nuo manęs akių.. Moteris. gerai nebeatsimenu. Išklausiusi Hatidžės pasakojimą. Prieš kokius penkerius metus ji pabėgo su žandarų karininku.bloga moteris. pa­ mažu vėl ėmė grįžti ankstesnis jos gyvybingumas. Iš Hatidžės apie Munisę man ne ką tepavyko ištraukti. Tėvas anks­ čiau buvo girininku. o ji susidėjo su jaunais palaidū­ nais. Mergytė buvo dar visai kūdikis.Kodėl? . Žiūrėdama į jos perlinius dantukus ir meilią šypseną.Dukra mano. Kita išvis į gatvę išmestų! .Aba liepė skalbti baltinius..Tegu ir taip. Aba liepė kalnuose pririnkti žabų.. Bet kuo čia kalta mažoji? ..Susigūžusi nuo šalčio nejaukiame lizde. aš pirmą kartą gyvenime pajutau.O ko tu norėtum? Kad tokios paleistuvės vaiką blizgančiais šilkais aprengtų? . kad dar tiek žiūri. tos mergaitės motina . išėjo su jais į kalnus ir ten smaginosi. .. Paklausta at­ sakydavo: . kad man tas nelemta. Mano judesiai pasidarė žaismingesni. Aba liepė šveisti grindis. kurią ji vadina „Aba“. sirguliuojanti Čalykušu pradėjo atsigauti. kaip tu sakai. silpna. o čia atsikraustė išėjęs į pensiją ir antrąkart vedęs šio krašto moterį. galvą po sparnais slapstanti. yra jos pamotė.. Čiauškutė 185 .

Klasėje jos vengda­ vo. čia pargriaudavo ant žemės ir voliojo. vai­ kančiais sužeistą elnią. 186 Rešatas Nuri Giuntekinas . Aš taip skubėjau.. mūšis jau buvo pakrypęs kita linkme. pilna burna purškė vandenį jai ant veido ir pro sudriskusią suknelę ant krūtinės. paleiskit mergaitę!. vogčiomis žvilgtelėjau pro langą. Vargšę mergaitę jos čia spraudė į kampą. Pagriebiau leisgy­ vę Munisę ant rankų ir nusinešiau į savo kambarį. kad viena mano koja įstrigo sutrešusios laiptų pako­ pos skylėje. Munisei atsirado toks pat mažas kaip ir ji. Vaikai pyko. o per pertraukas nutaikiusios progą vis mėgindavo užgauti. Vechbi saujomis taš­ kė ant Munisės kankintojų skystą purvą. Vieną dieną iš mokyklos sodo pasigirdo jos verksmas ir maldavimai: „Ką aš jums padariau? Atstokite!“ Nenorėjau. kad kla­ sėje esu jai malonesnė negu jiems. Jo spigus balsas tartum švilpukas prasimušdavo pro mergaičių riksmus. Tos nerangios. Mažasis Vechbi. Man aptemo akys. . pravirkdyti. Čia buvo dalis ir mano kaltės. kaklą. pajutusios grobį. kad dažniau pasišaukiu sode prie savęs ir meiliai šnekinu. akis. Nesugebėjau nuslėpti savo meilės mažajai mergytei. matydami. kad vaikai mane pamatytų. dangstėsi ranko­ mis veidą. Ji blaškėsi iš vieno sodo galo į kitą.Ei. Niekuomet nepamiršiu to drąsaus devynmečio berniuko narsumo. ir turkšdamasis lyg antis. Lyg pamišusi puoliau iš kambario. Kai atbėgau į sodą. bet ryžtingas gynėjas. Prisisėmusios į burną vandens mergaitės vaikėsi Munisę ir taikėsi ją apipurkšti. netikėlių dukros. kuriame buvo susikaupęs versmės vanduo. Įsibridęs į dumbliną liūną. Arba visas papjausiu! Tokia ataka mergaites privertė atsitraukti.Kitos mergaitės nedraugavo su Munise. baikščios mokinės šiaip jau negyvais apsi­ blaususiais žvilgsniais ūmai virto medžiokliniais šunimis. Jo kojos. Jos vikriai strykčiojo savo murzinomis tvirtomis kojomis ir užspeitę Munisę tarsi varnos. jūs. rankos ir vei­ das buvo lipte aplipę purvu.

kad kartą jau esu patyrusi tokį svaigulį. per anksti ir nepelnytai užklupti gyveni­ mo neteisybės. o pro šalį čežėda­ mas ir šiurkščiai braukdamas man per veidą ir plaukus. * Tą dieną palikusi savo mokinius. kai rašau šias eilutes. ji kaip kačiukas glaustėsi prie mano sijono ir drėgnomis akimis labai rimtai žvel­ gė man į veidą. Jai seniai buvo pažįstami tokie dalykai. Vargšelė ilgai negalėjo nurimti ir ilgai verkė. kokių aš patyriau vos prieš kelis mėnesius. kad skrendu kažkokioje tuščioje erdvėje. kur? Kada? Tai turbūt kažkokio seno sapno prisiminimas. akis. kaip ir sapnas. Kaip ir visi vaikai. tokį jausmą patyriau pirmą kartą gyvenime. kupinas protu nepaaiškinamų dalykų. Iš tikrųjų. gniaužė kvapą ir pripildė saldaus nuovargio. o tiesiai į mano širdį. Pamažu pasisekė mažylę nuraminti. rūpinausi tik Munise. Čiauškuti 187 . Ji prižiūrėjo tris jaunesniuosius bro­ liukus. ką jaučiau glausdama prie savęs tą gražutę mergytę.Neįmanoma aprašyti. mano širdis vėl alpsta. tartum kalnų griūties nešamas prašvilpia sausų lapų srautas. Kol aš greitosiomis ėmiaus persiūti jai vieną seną savo suknelę. į krūtinę ėmė plūsti jaudinanti šilu­ ma. Atrodė. Man pasirodė. Man vaide­ nasi. bet vis tiek neįtikdavo pamotei ir kasdien po kelis kar­ tus gaudavo rykščių. tos ašaros! Man atrodė. žvilgsnis krypsta į praeitį. nes šis tolimas seniai pamirštas jausmas. Munisė daug ką jautė visai kaip suaugęs žmo­ gus. užliejo visą kūną. Bet kur visa tai buvo? Ne. iššukavau šviesius iki baltumo plaukus. Bet kur? Kada? Dabar. kad kažkur giliai širdyje prasiveržė nematoma karšta versmė. Ak. kad jos plūsta ne mergaitės veidu. ne. Nuprausiau į audrų blaškomą leliją panašų jos kūnelį.

nuodėmė.Munise. bet argi tėvas tavęs nepagaili? Mano naivumas. o ketvirti aiškino. išperai nederėję rodyti tiek gai­ lestingumo.Prieš savaitę j jų daržą įklampojo kaimynų karvė. Įdomu kodėl. Man suspaudė širdį. Neištvėriau ir paklausiau: . ir man jo. ją nustebino. Munisė lanko mokyklą su pertrūkiais. Pamotė nežinia kodėl visus tuos drabužius paslėpė į skrynią. 188 Rešatas Nuri Giuntekinas . ji pažvelgė man į veidą ir nusišypsojo.anų rykščių žymes.. Kaip vėliau supratau. iš lopšio iškrito jauniausias broliukas. Taip sakydama. girdi. tarsi parodydama.Ir jam manęs gaila. Jau trys dienos nesi­ rodo. Kol Munisė varė ją lauk. ji gailiai atsiduso ir skėstelėjo į šonus savo rankutes. ilgos juodos kojinės. kuri sau smaginasi kalnuose. trumpa vilnonė mėlyna suknelė. Skaudžiai primušusi pamotė uždarė mergaitę į tvartą ir dvi dienas maitino vien sausos duonos plutomis. Daugumai mano geradarystė patiko. kad puošeiviškumas . rytoj reikės paklausti mažojo Vechbi. kad pripratusi prie prabangos. Kol rengiau Munisę. mėly­ na suknele ir juodomis kojinėmis.. kokia beviltiška jų abiejų padėtis. Kai ji pamatė save mažame mano veidrodėlyje. Dar kiti manė. jaučiausi kaip su lėlėm žaidžiantis vai­ kas. . mergaitė išeis motinos pėdomis. Po dviejų dienų mergaitė atėjo į mokyklą apsirengusi savo senai­ siais skarmalais. bet tuo pat metu baugščiai žvelgė į svetimą savo atvaizdą: rausvas kaspinas į dvi kasytes supintuose plaukuose. matyt. Munisė parodė man ant savo balto lyg dramblio kaulas kūno tamsias mėlynes ir įdrėskimus . puošnūs Munisės drabužėliai sukėlė Zeinilero kaime apkalbų virtinę. net nukaito iš džiaugsmo. tos gyvatės. Bet kai kurie nepatenkinti murmėjo. Juk mudu su juo nieko ne­ turime. Vargšė Munisė neilgai džiaugėsi savo rausvu kaspinu...

Zeinileras. padėkojau už tokį dėmesį. kad šitų blausių akių ir niū­ rios sielos vaikų širdyse pasiseka įžiebti norą mąstyti ir pažinti gyvenimo skonį. Seniūno žmona net kelis kartus bandė dėl to mane kandžiai pašiepti. Kad ir stengiausi pirmomis dienomis rengtis papras­ čiau. prašęs pasakyti: „Kai pamačiau ją pirmą kartą. Alachas mato. Jeigu jai ko nors reikėtų. Jie irgi nėra labai kalbūs ir visai nemoka juoktis. ir jie. Man net pasisekė ją šiek tiek papuošti. kai jaučiu. Galbūt jie manęs truputį varžosi. girdi. tegul duoda man žinią. jei ištin­ ka nesėkmė. Ne tiek dėl jų. Apleista klasė pasi­ darė švari ir miela. Manau. ar jie nuolatinių mano pastangų dėka ėmė keistis į gera. Mokykloje tikra šeimininkė. Vaikai. Džiaugiuosi. kuriai aš patinku ir kuri mane dažnai aplanko . Seniūnas. Kai kam parašydavau laišką. kad tik padaryčiau jiems gerą įspūdį ir patikčiau. . dieną naktį stengiuosi susirasti kokios nors veiklos.“ Žinoma. Čiauškutė 189 . Ar aš jų atžvilgiu pasikeičiau. kad keičiamės drauge . ji man nelabai patiko. ji gera mergaitė. Yra dar viena svarbi persona.tai kaimo pribuvėja Nazifė Molą. dabar pasidarė visai mieli. pirmomis dienomis atrodę man tokie svetimi ir lau­ kiniai. nei Aišė. Ir nenusimenu. kiek dėl savęs. vis tiek palaikė mane puošeiva. lapkričio 30 Kasdien vis labiau priprantu prie mokyklos. pasiūdavau suknelę. ką patvir­ tina ir jos plepumas. bet. kiek suprantu. kad pagaliau jų nuomonė apie mane ėmė keistis. Daug dirbu. Dabar jaučiu. Užvakar vėl buvo užsukusi seniūno žmona. kurį kelia dykinėjimas ir vienatvė. Kadangi jos vardas nei Zechra.ir aš. bėgdama nuo be­ galinio liūdesio. ji kilusi iš kitur. Vienas kitas kaimynas užeina pas mane į svečius. jie. vadinasi.neži­ nau. Todėl jiems nepatikau. Perdavė labų dienų nuo vyro. Padėjau daug pastangų.

atmintinai mokantis visą Koraną. prisikišusi prie pat ausies. pasirodo. Pribuvėja pareiškė apgailestaujanti. Turiu suprasti. 190 Rešatas Nuri Giuntekinas . laikomą hafizu*. esan­ ti labai neturtinga. ar moku skaityti mevlitą. Jai netrūksta nuovokos ir subtilumo. o čia yra paprotys per vestuves vietoj muzikos skaityti mevlitą pasakojimą apie pranašo Mahometo gyvenimą. Jis turi atgailauti už jos nuopuolį. Taigi ta moteriškė mane labai pralinksmina. niekam neprasitark. jog ir man rūpi paskalos. Matyt.. Šiandien pribuvėja vėl užėjo pas mane neva pasiklausti. Busimoji nuotaka. o manęs ji atėjusi paprašyti kokios nors ne* Hafizas . dukrele. jei Alachas bus maloningas. rinkti ramazano rinkliavos. Šiais metais. Jis dabar išva­ žiavęs į miestą B.Nors ji mėgsta liežuvauti. Pribuvėja turi vienturtį sūnų. bet aš didelio susidomėjimo ne­ rodau. tarsi bijodama. kad šios dienos ap­ silankymo tikslas visai ne tas. nes viena anksčiau čia dirbusi mokytoja labai gerai skaitydavusi ir taip užsidirbdavusi nemažai pinigų. kartą. Tačiau netrukus paaiškėjo. jei laikysiuos tam tikrų griežtų taisyklių. Tik prašau. kad nepamanytų. Prikandau lūpą.žmogus. jos šventuolis vyras. kad nenusijuokčiau.Kaltas. Pavyzdžiui. žinoma. Ji pati man išpasakoja visus įdomiausius ir juokingiausius kaimo įvykius. ji savo sūnų apvesdinsianti. Kaimynai nusprendė paaukoti jai vieną kitą puodą ir patalynę. kad mūsų kas neišgirstų. nors kambaryje daugiau nieko nebuvo. ji labai atlaidžiai ir gailestin­ gai papasakojo man apie Munisės motiną. Kiekviena patogia proga pribuvėja giria savo sūnų ir valiū­ kiškai pamerkia man akį. Netrukus kaime būsiančios vestuvės. jam neblo­ gai sekasi. . ką tau pasakiau. bet neturiu balso. man bus suteikta garbė tapti gerbiamo hafizo žmona. jei negrįžta. Akmenimis žmogų užmėtys. O paskui linguodama galvą pridūrė: ..Skaityti moku.

ir protelis jos buvo menkas. Kla­ sėje ji visai nekalbėdavo.vyriausiajai dvylika metų. nežaisdavo tų „linksmų“ pagrabinių žaidimų. tiek ir sode ji visada atsiskirdavo nuo kitų. Ta žinia mane apstulbino. . kad vien ją susapnavęs išsigąstum. kurį kasdien žaisdavo pati sau viena ir kuris man keldavo dar didesnį siaubą negu tie. Be to. o iš po apva­ lios kaktos spoksojo išsprogusios paklaikusios akys. strazdanų. . Yra čia toks aviganis Mechmetas. argi dvylika metų . o gal ir aštuonios Zechros.tai mažai? Aš tekėjau penkiolikos. liko viena kaip pirštas. vaškinis bespalvis veidas buvo išmar­ gintas tokios pat spalvos. Klasėje buvo septynios. Vis duonos kąsnį turės. imdavo spiegti nežmonišku balsu. Be to. o norėdama ko nors paklausti ar atėjus eilei skaityti pamoką.Zechra. vargšelė. ir tai visi sakė. man iš nuostabos plaukai pasišiaušė. Dabar gal nebepaisoma senų papročių ir teka vyresnės. Raudoni tarsi chna nudažyti šiurkštūs jos plaukai susi­ vėlę styrojo kaip šepetys.bereikalingos senos suknelės nuotakai aprengti. Už aviganio Mechmeto ištekinama Zechra buvo tokia nedai­ li.Mano dieviškoji dukra. bet ta vargšė našlaitėlė nieko neturi. kaip ir plaukai. Nazifė nusijuokė: . Tiek klasėje. Zechra buvo geriausia klasėje.viena iš mano mokinių. ponia Nazife? . mergaitė nesanti man svetima. kuriuos mėgo visi Čiauškutė 191 . Jau pirmą kartą ją pamačiusi supratau. kad ji nesveika. .O kas ta mergaitė. . ji . Bet ji turėjo savo žaidimą. apie ku­ rią Zechrą kalbama. todėl kie­ kvienos atskirai neprisiminiau.Tarp mano mokinių nėra nė vienos nuotakos. Bet kai Nazifė išaiškino. ponia Nazife. negiedodavo teneširo ir kitų gedulingų giesmių.pasakiau. Bet vienas dalykas mane glumino: kai reikėdavo ką nors su­ skaičiuoti ar išmokti atmintinai. už jo ir išleidžiame. kad esu per ilgai užsisėdėjusi namie.

susiradau vieną seną savo suknelę ir pra­ dėjau siūti Zechrai nuotakos drabužį..“. Be abejonės. kad ves­ tuvių aukos suneštos ne tiek Zechrai.. Iš svečių pokalbių buvo galima suprasti. Kad Mechmetui nebūtų liūdna.“ „Ugninis vėzdas. Dabar. nusidažiusios delnus su chna.. variniai plaukai atsistodavo piestu. 192 Rešatas Nuri Giuntekinas . aš pagalvojau: „O kas. Buvo tarp jų ir tokių. Seniūno žmona suruošė puikias vaišes. kai pribuvėja Nazifė man pasakojo. išsprogindavo akis ir pradėda­ vo šnypšti kaip virdulys... tai buvo žaidimas. Ką jis. Zechra atsistodavo sodo viduryje ir.kiti. Paskui ta jos ekstazė dar daugiau sustiprėdavo. Vakar vakare seniūno namuose Zechra buvo ištekinta už avi­ ganio. kiek norint apdumti akis „mokytojai iš Stambulo“. Zeinileras. kad Zechra ište­ ka. net keli imtynininkai kovėsi. kodėl į jį žiūrint mane imdavo krėsti drebulys. kurios pavydėjo nuotakai. Tą vakarą gerai pasilinksminau. grojo zurnos. Moterys.. Tik nežinau. Ką padarysi. kur buvo skaitomas mevlitas.. leisdama kažkokius labai keistus garsus. tartum sulaukusi kažko­ kio paslaptingo balso iš dangaus. vargšelis. Kitaip Mechmetas gali pabėgti nuo jos jau pačią pirmąją naktį. „Nežinia.. gruodžio 1 d. reikia tą vargšę mergaitę bent šiek tiek papuošti. jei Zechrai staiga užeis noras parodyti tą šokį savo vyrui Mechmetui pirmąjį vestuvių vakarą?. nežinia. Užtat jaunos moterys varvino seilę. Mano ausis pasiekdavo jų pokalbių nuotrupos: „Rytoj aname pasaulyje..“ Su­ prask. kaimo aikštėje dundėjo būgnai. darys?“ Kai kaimynė išėjo. ant lūpų pasirodydavo putos. blogai man bus aname pasaulyje. ir ji spiegdama imdavo suktis kaip pamišusi. Mano padovanota suknelė seniams pasirodė pernelyg euro­ pietiška. atskirai susirinko į mergvakarį.

Tada pribuvėja parodė jam mane ir tarė: „Mechmetai. kuriame jo laukė nuotaka. pribuvėja Nafizė ir dar penkios ar šešios pagyvenusios moteriškės buvo sutūpusios ant čiužinio. Nedrįsdamas pakelti akių nuo grindų. Čiauškutė 193 . todėl negalėjau pamatyti. Aš dar nemokėjau sėdėti taip kaip jos. jis kvailai įsistebeilijo į mane. Stengdamasi susitvardyti nesijuokusi. Ne todėl. Tačiau pagal čionykščius papročius vietoj šydo . tuoj pat juos paleido.duvako . aviganis Mechmetas iš pradžių manęs nepastebėjo. su mano su­ galvota šukuosena. bet Mechmetas. buvo ir manoji. kurio niekada nepamiršiu. aš rimtai atkišau jam ranką. sūnau. Su nauja suknele. apšvietė mano veidą. ir jis pamatė. ir todėl įsitaisiau prie krosnies ant baltinių skrynios. Mūsų akys susitiko. kad aš juokiuosi.ant jos galvos buvo užmautas iš žalio atlaso pasiūtas kažkoks gob­ tuvas ar maišas. Tarp rankų. Tarytum nepatikėjęs. sūnau. kad turėjau atstoti motiną.“ Vaikinas vėl paėmė mano ranką ir užmiršęs drovumą pakėlė galvą. kurias tas drovus netašytas kaimo jaunikaitis turėjo bučiuoti. kad esu mokytoja. rimtai tariau: „Bučiuok. Zechra jau buvo beveik priartėjusi prie tų. Per tą rankų bučiavimą nutiko vienas labai komiškas da­ lykas.Prieš atiduodant nuotaką aviganiui Mechmetui įvyko juo­ kinga rankų bučiavimo ceremonija. kurią pati jai ir padariau. Maža to: kaip tik tą akimirką židinyje plykstelėjo ryškus liepsnos liežuvis. kurias galėtum pavadinti gražiomis.“ Varžydamasis jaunikis priėjo prie manęs. parietusi po savimi kojas. pabučiuok ranką ir mokytojai. kad čia žmogaus ranka. Po rankų bučiavimo ceremonijos jaunikį nuvedė į kamba­ rį. Gyvenime nebuvau mačiusi tokios su­ trikusios ir juokingos minos. vos palietęs mano pirštus. kokį įspūdį ji padarė aviganiui. o todėl. Seniūno žmona.

Iš lentų sukaltos langinės nepasidavė. tėvas puolė ją su lazda. Gerai įsiklausiau ir supratau. gruodžio 17 Sniego vis daugiau ir daugiau. kaip Hatidžė man buvo sakiusi. baltas pavasaris šame nuobodžiame. Nejaugi per naktį tiek prisnigo? Zeinileras neatpažįstamai pasikeitė.jis man gražesnis už migdolų žydėjimą. puriame. kurių nekenti! Pensione mokėsi mergaitė. kad kažko trūksta. iš pikto džiaugsmo aš netverdavau savo kailyje. Jokia pramoga neprilygsta šventiškam džiaugsmui ir linksmumui. Ji bijojo šalčio ir dėvėjo storą megztinį su stačia apykakle. ir aš papurčiau jas iš visų jėgų. Jau tiek privertė. Tada pro tarpus pažiro sniegas. Man labai patinka sniegas . Vakar vakare Munisė kažko prasikalto. Vogčiomis prisėlinusi įgrūsdavau jai už tos apykaklės sniego gniūžtę. švariame sniege. kad užpustė ke­ lius. ir kai jos veidas persimainydavo iš baimės ir pra­ dėdavo virpėti nuo šalčio pamėlusios lūpos. Norėdama atidaryti langines. kur net medžių lapai atrodo juodi. Zeinileras. O kokią saldžią galimybę jis teikia atkeršyti tiems. kurios aš ne­ galėjau pakęsti. prasideda žiemą. kurios čiurlenimas naktimis man atstodavo liūdną lopšinę. vadinasi. Prisiminiau. kad sniegas čia nenutirpsta iki balandžio. Rytą mokinės atnešė blogą žinią. sielą stingdančia­ me krašte. jeigu jo gausiai prisninga. stryktelėjau iš lovos. Šiandien karčiausia ir liūdniausia mano gyvenimo diena. Nuostabu. ir mergaitė pro langą iššoko į 194 Rešatas Nuri Giuntekinas . gruodžio 15 Šį rytą pabudusi pajutau. Nebegirdėti versmės. ir dauguma mano mokinių nebeateina į mokyklą.Zeinileras. koks apima tave pasivoliojus baltame.

kas žino. kurie jos nemylėjo. pirmą kartą ant jo burnojau. Staiga man pasigirdo. Per pūgą ir dieną nebuvo galima nieko įžiūrėti. * Nežinau. Tada jie pranešė kaimynams. Kas žino. Arba sušalo po snie­ gu. kurie sakydavo. jeigu ne vėjas. Iki vaka­ ro buvo išnaršytos visos įmanomos vietos. o ji vis negrįžo. kur dabar vargšelė Munisė. Jis skėstelėjo rankomis. kad gyvenimas kupinas vien blogio ir neteisybės. Kas dar. turbūt vilkai bus sudraskę!“ Vakare tomis spėlionėmis patikėjo ir suaugusieji. kur dabar švyti jos šviesūs kaip mėnesienos spinduliai plaukai?. kad per tokią pūgą ir tamsą ji lauke ilgai ne­ ištvers ir netrukus vėl pasibels į duris. Vechbi atrodė nusiminęs ir rimtas kaip suaugęs vyras.šnekėjo jie. Pirmąkart patikėjau tais. „Per tokią pūgą ji negalėjo nusigauti iki kito kaimo. Jaunesni kaimo vyrai išėjo su deglais į gatves. arba plėšikai užpuolė!“ . kurios šviesa skaudžiai spigino į akis. maldaudama adeisti.. Dabar Munisės gailėjosi net tie. kad rasti jos kol kas nepavyko. Man gniaužė gerklę. dusau. bet jiems nepavy­ ko aptikti jokių prapuolenės pėdsakų. Bet slinko valandos. Anksti atsiguliau ir užgesinau lempą. Tokiomis akimirkomis žmogus praranda laiko pojūtį. seniūnas per Vechbi kelis kartus man pranešė. Tėvai manė.sodą. Pūga lauke vis labiau šėlo ir smarkiau drebino medines langines. kokiam kam­ pelyje ją užpustė. o kai ant žemės nusileido dar ir juodas vakaro rūkas. mane apėmė visiška neviltis. kad kažkas lyg ba­ ladoja į laukujės duris nuo kapinių pusės. Žinodamas. Čiauškutė 195 . kaip esu prisirišusi prie mažylės. kiek praėjo valandų. parodydamas nuo šalčio pamėlusius del­ nus. kaito galva... ir liūdnai tarė: „Dingo vargšė mergaitė.

pro jas įsiveržė sniego gūsis. Mudvi stovėjome prie durų. Nurengusi paguldžiau mergaitę į savo lovą. Pasirėmusi ant alkūnių įsiklausiau ir nakties tyloje gana aiškiai išgirdau gailią aimaną. žvakė Hatidžės rankose užgeso. irgi išgirdo tuos garsus ir jau buvo išėjusi į prieangį su žvakigaliu rankoje. garsas visai nepanašus į vėjo beldimą. kad padarei kažką gero. dar turėjome šlakelį pieno. ir garsai jau buvo nutilę. į suknelės užantį prikritę sniego. Tučtuojau šokau iš lovos. Durys atsivėrė. aš glaudžiau jį prie krūtinės ir verkiau kruvinomis ašaromis. Senoji moteriškė šūktelėjo dar kartą. užsimečiau ant pečių skarą ir puoliau laiptais žemyn. Slinko minutės. Storu vyrišku balsu Hatidžė šūktelėjo: „Kas ten?“ Jokio gar­ so. bet ji. Vei­ das pamėlęs. Tiesiai man į rankas įkrito į ledą sustiręs mergaitės kūnelis. aky­ se įsižiebė gyvybės šviesa. Norėjau pažadinti Hatidžę. Dar neatsigavusi mergytė silpnu balsu paprašė: „Duonos. Hatidžė viršum žarijų krosnelės šildė flanelės gabalą. pasirodo. Kol Hatidžė mėgino vėl uždegti žvakę. kaip suvokti. bet nedrįsome jų atidaryti. surikau „Munisė!“ ir skubiai atitraukiau metalinį skląstį. tas dėkingumo spindesys mergaitės akyse! Nėra pa­ saulyje malonesnio jausmo. Ji be perstojo dūsavo man ant rankų. Ak.čia galėtų būti? Bet ne. Visai išsekusi Munisė gulėjo man ant rankų be sąmonės. Munisės veidelis pamažu ėmė rausvėti. plaukai sulipę.“ Lai­ mei. Hatidžė vėl garsiai paklausė: „Kas ten?!“ Bet aš jau pažinau. Tarsi bangų blaškomas sudužęs laivas pūgos drebinamas mano vargingas ir tamsus kambarėlis židinio liepsnos atšvai­ 196 Rešatas Nuri Giuntekinas . Ir tada pro vėjo staugi­ mą mes vėl išgirdome silpną ploną balselį. Be to. Pašildėme jį ir šaukšteliu ėmė­ me girdyti Munisę. o aš juo tryniau Munisę. o iš akių kažin kokio vidinio kartėlio spaudžiamos be paliovos plūdo ašaros.

tyliai pasakiau Hatidžei: . Argi neatiduotų?. Pagaliau mergaitė atsigavo. jei išlįs į lauką. Paskui iš lėto ėmė linguoti galvą. .. Kai gyvenimas gerai klojasi.. Didžiausia vargšės mergaitės viltis buvau aš. Munisė žinojo. Negaliu pasakyti. kad mano širdyje neruseno silpna viltis.Atrodo. kad kada nors anksčiau būčiau girdėjusi to­ kius gražius. Senoji moteriškė įsmeigė akis į ugnį ir valandėlę sėdėjo susi­ mąsčiusi. Bijodama ir Munisės širdyje įžiebti viltį.. . Bet šiandien ji labai išalko. mes imam įsivaizduoti. viltingus žodžius.Gal būtų neblogai. Neprisimenu. žiūrėsiu ją kaip savo tikrą vaiką. Rytoj rytą Munisė turės grįžti namo. Gal leistų man įsidukrinti? Juk ir aš nieko neturiu. Rytoj pasikalbėsiu su seniūnu. Ji visą dieną guodėsi kartodama: „Mokytoja tikrai duos man duonos. Jeigu jis sutiks. kad gali iš­ sipildyti neįgyvendinama svajonė. tarsi nuo jos žodžių priklausytų mano bepro­ tiško troškimo likimas. kad ėmiau pati sau prikaišioti dėl to.tuose dabar atrodė toks jaukus ir laimingas lizdelis. Todėl ji pasiryžo sulaukti vakaro.. savo šviesiais plaukais kutendama mano riešus. ji pasislėpė kaimo gale daržinėje po šiaudais. Vakar vakare.. kad jie jos nenori. Apsivijusi rankomis man kaklą. ji žiūrėjo į akis ir lėtai atsakinėjo į klausimus. Bus gerai. įkalbėsim ir tėvą. kad vakar nepasitikėjau gyvenimu ir jį keikiau. kad blizgančios mergaitės akys ėmė blaustis. dingo ankstesnis susitikimo džiaugsmas. Šiau­ duose buvo šilta kaip lovoje.pasakė ji. Laukiau Hatidžės atsakymo nudelbusi akis ir ištiesusi į ją virpančias rankas. Prisiekiu Alachu. nežmoniškai bijoda­ ma pamotės. Nieko nereikėjo klausti. nes ta pati baimė apėmė ir mane.“ Po valandėlės pastebėjau. Daugiau netarusi nė žodžio. ją bematant sugaus ir parves namo. Čiauškutė 197 ...

mano mamyte“ ir grau­ džiai pravirko. aš ją labai mylėsiu. . Tarytum maldau­ dama kažko neįmanomo. kad atėjau pasiteirauti apie Munisę.ėmė jis mane guosti. Iš pat ryto abi su Hatidže nuėjome pas seniūną.. Kiamranai.nieko nebijosiu. naktys atrodo tokios ilgos. tai tu aną vakarą mano širdyje nužudei ir palaidojai tuos negimusius mažylius.prisispaudžiau Munisę prie krūtinės. bet šįvakar nebejaučiu tau tokios neapy­ kantos kaip anksčiau. Au­ ginsiu ją. mano širdis pašėlusiai daužėsi. Jis turbūt pagalvojo. kokia būsiu laiminga. Aš vėl myliu viską aplink. vargšelė pražus pas juos. Retkarčiais ji sun­ kiai atsidūsta ir kosti. pasikasė barzdą ir valandėlę pagalvo­ jęs pasakė: . Kai nutilau. jei man tą vaiką atiduos! Tada nei pūgos. Mergaitė bučiavo man rankas. Jūs gi matote. Munisė miega mano lovoje.Gerai. Aš papasakojau seniūnui. Viešpatie. Seniūnas užsimerkė. kaip ir ligoniams. Aš susitaikiau su gyvenimu... tyliai kuždėjo „mano mamyte. bet turiu vilties. padarysiu laimingą. . o ant jos gelsvų plaukų virpa linksmi ugnies atšvaitai.Atiduokit man tą mergytę. Dar ieškosime keliose vietose. bet vieną vakarą jie taip ir negimę numirė mano širdyje. akyse aptemo. dukra mano. Tu iš tikrųjų padarysi labdaringą darbą. prispaudžiau prie krūtinės rankas: . Zeinileras. Kartą aš jau taip svajojau apie ma­ žylius. atiduodate man Munisę? 198 Rešatas Nuri Giuntekinas . Kai rašau šias eilutes.. nei skurdo . nei nakties. gruodžio 18 Šią naktį tikriausiai ir vėl nesumerksiu akių.Vadinasi.Dar neradome. Ji bus mano dukra. kas naktį atsitiko.. .. Laimingiems.

nes iš viršaus. galimjam sumokėti kokius pen­ kis ar dešimt kurušų. Savo džiaugsmo.. kad tą akimirką neišprotėjau iš džiaugsmo. rūs­ taus veido vyras. jausmų. aš tik pabučiavau jam ranką. Man užeina nenumaldomas noras pulti ant kaklo. Čtauškutė 199 . Atrodė. bet štai jau keturias­ dešimt metų nebuvęs gimtinėje. laimės ne­ moku išreikšti žodžiais. Seniūnas tokio jam gresiančio pavojaus išvengė. kad viskas taip lengvai išsispręs? Visą naktį aš kū­ riau atsakymus į galimus prieštaravimus. Keista. tamsi Zeinilero mokykla tikrai niekada anksčiau ne­ buvo mačiusi tokios šventės. kad nieko nepagailėsiu mergaitės laimei. suvargęs. Argi buvo galima dar kur nors prasmingiau jas panaudoti nei gelbstint tą vargšę mažylę? Pasirodo. Pažadėjau. kad jam nėra lengva.. žiaurus. Po kokių dviejų valandų seniūnas atėjo į mokyklą drauge su Munisės tėvu. viso šito ir neprireikė. ir koridoriuje. bet jaučiau. Aš įsivaizdavau. Aksarajų. Jis pasisakė taip pat kilęs iš Stambulo. Jei spirtųsi. Tarsi prisimindamas kažkokį neryškų sapną. Argi aš galėjau tikėtis. kalbėjo apie Saryjerą.. Man padovanojo Munisę kaip gyvą žaisliuką. Jis sutiko atiduoti man Munisę. * Varginga. taip pat pasakiau. kad mūsų kvatojimas pažadino net žvir­ blius. nuo lubų irgi sklido kažkoks linksmas čirškėjimas. spausti prie krūtinės. snaudžiančius ant stogo atbrailų.Juk jos tėvui ir taip vargas išmaitinti kitus savo vaikus. bū­ čiau atidavusi kelias po mamos mirties paveldėtas brangenybes. kad panorėję jie bet kada galės matytis. net pasiruošiau kalbą. Jei ir tai nebūtų padėję. kad tai nemalonus. smul­ kutis seniokas. jeigu reikėtų suminkštinti jų širdis. išbučiuoti. Dėl to esu tikra. Mudviem su Munisę iš džiaugsmo buvo ankšta ir kambaryje. O prieš mane stovėjo paliegęs. Aš nesu tokia kaip kiti. tokių linksmybių. Jis neturi kitos išeities.

. Kiekvieną dieną kokią valandą mokau ją prancūzų kalbos.Čalykušu! Tu taip stengiesi visko ją išmokyti. susiaurinau ir pasiuvau mergaitei tokį koketišką drabužį. Mūsų linksmumas užkrėtė net rūsčiąją moteriškę. kaip didžiulis jazmino medis. eikit vidun. Bet vėliau ėmiau šį tą suprasti.nes jei kas pamatytų. Sušalti? Ar galima sušalti. sušalsite. Matyt. . Kai kada man užeina noras juoktis pačiai iš savęs. kuris ramiai ošdamas barstė ant mūsų savo baltus žiedus. kol Hatidžė neišsiruošė uždegti žibintų prie Zeini kapo. Ta maža mergaitė uži­ ma man visą nuo pamokų liekantį laiką. Munisė pasidarys kaip Hadži Kalfos Miratas.aš mokau Munisę šokti. Noriu išmokyti ją visko. Nors pūga jau nebešėlo taip kaip vakar. . išsivedžiau į lauką. bet lauke vis dar snigo.prie­ kaištauju aš sau. apmėtytų mus akmenimis. 200 Rešatas Nuri Giuntekinas . Truputį ją patrumpinau. kai tavo širdyje liepsnoja saulė? Tą vakarą dangus man atrodė kaip didelis medis.sunku net palyginti .į burnoje tirpstantį saldainį su įdaru. Iš pradžių stebėjau­ si. Kiekviename jos geste. dar susirgsite. paėmusi mergytę už rankos. Pavakare. . aklinai uždariusi duris ir langus. Su juo Munisė pasidarė panaši . kurios jau seniai nebevilkėjau.švelniai ragino ji mus.Per kelias valandas Munisė virto maža padykusia panele. piešimo. išskleidęs savo šakas nuo vakarų iki rytų. ką moku pati. .Gana. Tu­ rėjau vieną flanelinę raudoną suknelę. . kad. kaip apie ją kalba. mes ėjome gaudynių ir svaidėmės tarp antkapių sniego gniūžtėmis. Kartais. * Mudvi su Munisė labai susidraugavome. Ta vargšė kaimo mergaitė nelauktai vis labiau panėšėjo į pa­ nelę iš kilmingos šeimos. Iki pat sutemų. Munisės motina nebu­ vo tokia prasta moteriškė. apsau­ gok Dieve. kiekviename žodyje buvo galima justi subtilų grakštumą.

Jei dar ką nors tokio pasakysi. sese. * Ta mergaitė kartais pasako labai keistų dalykų.Nežinau. Nesusilaikiau nenusikvatojusi. Toks pat gražus kaip ir tu. vienas. Būna. . o ne aš aukojuosi dėl jos. kaip aš tau sakysiu „mama“? Šitie žodžiai užgavo mano savimeilę. kaip jai atrodo. Tada ir aš suspaudžiu tarp delnų jos švelnias rankutes ir išbučiuoju po vieną pirščiuką iš eilės. Munisė įsidrąsino ir tarė: . Prikandusi liežuvio galiuką. kad ji prieina prie ma­ nęs.. velniūkšte! . Čiauškutė 201 . . Aš tau iš abiejų pusių į plaukus įpinsiu auksinių gijų. Munisė žiūrėjo į mane ir šyp­ sojosi. gali vadinti mane mama. Vargšė mergytė nežino. . visai be jokios priežasties paima už rankų ir glaudžia jas prie savo skruostų. . ar galėsiu.Tu nesi daug vyresnė už mane. Aš užspaudžiau delnu mergaitei burną.. tu.. aš tau lūpas susiusiu. pirma turi tapti nuotaka. Gal keturiolika ar penkio­ lika metų. ji pažvelgė man j akis: . prie lūpų.Munisė man be galo dėkinga. mieloji sese. .Ak. Kai ją paliko man. Taip bus geriau. kad tai ji man padarė gera. kitą dieną aš pasakiau: . . ir aš suaugusi moteris.Kodėl negalėsi? .Tu pati dar labai maža..Munise. jei nori. mokytoja.pakar­ tojau dar sykį.pagrūmojau jai pirštu.Aš maža? Man jau dvidešimt metų. Švelniai nusišypsojusi.Gal sakysi netiesa? Aš iš tikrųjų suaugusi moteris. .Tu.

šypsodamasi pati sau. Atsistokim abi greta ir pasižiū­ rėkim. Vakar Munisė rausdama ir drovėdamasi paprašė manęs vie­ no dalyko . spoksojom į veidrodį. kaip pati esu susišukavusi. Iš kur ji išmoko taip gražintis? Dabar tai menkniekis. Tavo odoje kaip veidrodyje galima pamatyti savo atspindį. Juokdamasi iš tų keistų mergaitės tauškalų.Sese. aš ne tokia graži kaip tu. bet dabar man visai nepikta. vaikuti. Aš nie­ kada nemėgau kokečių.Viskas veltui.užsimanė. rodėm viena kitai liežuvį. kai ji subręs. . Aš žaidžiu su savo mergyte kaip vaikai žaidžia su lėlėmis. mielas švelnus vei­ delis . Bet kažko nepatenkinta ji palietė pirštu mano nosį. kaip buvo prašiusi. ir tuo pat metu džiaugiuosi.Tu.. skaisti balta oda.. mieloji. Ji mėgino pasijuodinti antakius. norės ištekėti? Kai tik taip pagalvoju. .Munisė atrodė tikras angelėlis. ką nors įsimylės. sese. kad sušukuočiau ją taip.Ne. staiposi prieš veidrodį. jaudinuos kaip visos motinos dėl savo dukterų. Vakar nutvėriau ją su apdegusiu degtuku rankose. kuriuos prieš valandėlę buvau taip kruopščiai sušuka­ 202 Rešatas Nuri Giuntekinas .Mano mažoji turi silpnybę puoštis ir net truputį koketuoti. eikš čionai. kai Munisė. . juokėmės. kaip aksomas. aš vėl suvėliau jai plaukus. Ji prisiglaudė prie manęs dar smarkiau ir siekdama iš apačios savo mažomis rankutėmis paglostė mano kaklą ir skruostus. sese.Tai dar geriau. Munisė pasiėmė nuo lentynos veidrodėlį. Pasistačiau ją tarp kelių. Tamsiai mėlynos akys. sese. aš vis tiek nepanaši į tave. . skruostus ir tarė: . išpyniau kasas ir sušukavau. Mudvi susiglaudėm kaip seserys prieš fotoaparatą. bet kas bus po kelerių metų.

sese? Tu tokia išbalusi. Eime. kaip į rankas nepaėmiau dienoraščio.. centrinės mokyklos mokytojai poniai Feridei.. Prieš dvi dienas pro čia pravažiavęs pašto vežimas paliko man keturis laiškus. Pažinau tą rašyseną ant vokų. kokia yra pati. nieko man nėra. daugiau niekas neskaitys šitų užrašų: esu kur kas gražesnė negu pati apie save manau. nuo ko jie ir kas juose parašyta. Kol atkeliavo iki manęs. Paskui priėjau prie lango. mėlynų užrašų ir visokiausių antspaudų. priglaudžiau kaktą prie sti­ klo ir stovėjau spoksodama į tolį.“ Suglamžiau visus laiškus ir numečiau juos ant lentynos prie krosnies. manęs nepasiekę. kad tai neilgai truko.vusi.“ Apie ką aš čia pasakojau? Ak.. Truputį skauda galvą. Vos į juos pažvelgus mane užliejo karštis. ant vieno iš jų perskai­ čiau: „Miesto B. Buvo svar­ besnių darbų negu popierių marginti. ką papasakosi apie laimingas dienas? Visą mėnesį niekas man nesudrumstė dvasios ramybės. Zeinileras. kam slapukauti? Juk. Tu turi kažką tokio. Čiauškutė 203 .. kurie man sakydavo: „Feride. be manęs. Be to. Gaila. Ko gero teisūs tie.Ne. Bet jei pasivaikščiosi su manimi sode. Tai buvo jo laiškai.. vokai perėjo daugybę rankų: ant jų buvo gausu raudonų.. Dar tikrai nežinodama. Pagaliau. Neprisiversdama paimti voko į rankas. tu savęs nepažįsti. Munisė paklausė: . sausio 29 Štai jau mėnuo..“ Nuojauta manęs neapgavo.. praeis... apie tą mažą mergytę! Kol aš stengiuosi įkrėsti jai kuo daugiau išminties. Sukaupusi visas jėgas susitvardžiau ir nusišypsojau: . kas tave išskiria iš kitų. ji pavers mane tokia pat kokete. vaikuti.Ar tau ką nors skauda. pagalvojau: „Verčiau kur nors būtų pradingę.

ar tu nesu­ pyksi? Bemat atsigręžiau. Munise? . Laiškai tebegulėjo ant lentynos.surikau aš. Reikėjo dabar kaip nors išsisukti. tyčia tau taip pasakiau. Štai. Bet aš užsidengiau veidą rankomis ir tyliai pra­ virkau.Paimk juos. mažyte. . kodėl aš kremtuosi. Ir aš pasiryžau.Neverk.riktelėjau aš. ir. Ka­ dangi nesiryžau vokų atplėšti. . rodėsi. Man ir ašarų pasidarė gėda.Ką tu šneki.. manydama.Ką aš žinau! Bet jei nebūtų nuo mylimo žmogaus.Kur laiškai? . tu nieko nebūtum sakiusi. Laiškai visai ne nuo mano my­ 204 Rešatas Nuri Giuntekinas . Akys pačios nukrypo į lentyną. Jeigu dabar nebūtum dėl to nusiminusi. Ten jų nebebuvo. . tada tikrai būčiau sude­ ginusi.. dabar mane kankino nežinomy­ bė: ką tas žiaurus nedorėlis drįsta man rašyti? Kelis kartus buvau besikelianti uždegti lempos ir perskaityti. Tik nežinau. Vargšė mergaitė suprato. Mergytė ėmė drebėti.Naktį negalėjau užmigti. .Aš juos sudeginau. Mergaitė panarino galvą. ir su nea­ pykanta. .Geriau. . ir mano širdį suspaudė liūdesys. .. nuodijo orą. nenaudėle? . o kita stengėsi įbrukti laiškus. kada stversiu ją už pečių ir imsiu purtyti. imk.Sese. Skaityti juos? Gėda. sese! Aš jų nesudeginau. Juk tau jie atnešė daug skausmo. gulėjau įsmeigusi akis į tamsą. Mažylė viena ranka glostė man galvą... . aš tau įrodysiu.paklausiau. . Žiūrėk. Bet jeigu jau pasakei. Bet sutramdydavau save. ant kurios gulėjo laiškai. su pasibjaurėjimu žvilgčiojo į tuos laiškus. tikras pažeminimas! Praėjo dvi dienos. kurį tu myli. sese. ar tu taip verktum? Supratingi mergytės žodžiai mane sugėdino. jie turbūt nuo žmogaus.Ką tu padarei. Mano nuotaika užsikrėtė ir Munisė. vertė mane kankintis. aš vieną dalyką padariau..

kaip akyse ėmė nykti smulkia rašysena primargintas popie­ riaus lapas. Tada vokas susirietė. mano širdį sugniaužė pašėlusiai kartus gailestis.“ Ilgai maldavau. sapnavau. Išliko tik šios eilutės: „Vakar rytą mama. pasižiūrėjusi į mane. šiaip. bet nuo vieno nekenčiamo žmogaus. skleisdamas skystą dūmelį. Kambaryje buvo tamsu. ir aš pama­ čiau. kad papasakotų. . Palūkėjusi įmečiau antrąjį. apsiverkė. pagaliau ji nusileido.paklausiau. tik židinyje dar smilko nebaigę degti žagarai. kai mergaitė užmigo. Žiū­ riu. „Kas at­ sitiko. Iš pradžių ji nieko nenorėjo sakyti: „Nieko. Mirė nuo gerklės ligos“. bet ėmė pa­ mažu smilkti nuo vieno kampo. o aš kiekvieno klausinėjau: „Ar čia Feridė? Dėl Dievo.pasakė ji. Šitas neužsiliepsnojo iš karto kaip trys pirmieji. Kai atėjo ketvirtojo laiško eilė. guli mano vaikelis užmerktomis akimis. panašią į dervišo celę. sakykite!“ Skraiste apsigobusi moteris paėmė mane už rankos ir nusivedė į kažkokią apytamsę patalpą. ir tik vėliau užsidegė. Munisę irgi buvo apėmęs kažkoks nesuprantamas jaudulys. Klaidžiojo kažkokiose tamsybėse. „Štai čia guli Feridė. kyštelėjo ranką į židinį ir vikriai ištraukė ap­ degusį lapą. Eikš... Ar galėjau dar pasilikti tą laišką. abi kartu juos sudeginsime. Vokas susiraukšlėjo ir užsidegė. Ilgiau nebeištvėriau. jeigu kiti jau sudegė? Širdis plyšte plyšo iš skausmo. Munisė pasilenkė. išsižiojo. O veidelio spalva Čiauškutė 205 . Tartum atspėjusi kaip jaučiuosi. Kol laiškus vieną po kito rijo liepsna. mama? Kodėl tu verki?“ . mudvi stovėjome tylėda­ mos tartum prie mirštančiojo patalo. Įmečiau pirmąjį laišką. * Išdrįsau jį perskaityti tik tada. bet aš įmečiau ir ketvirtąjį voką. Tyliai verkdama pradėjo: „Šiąnakt sapnavau ją. paskui trečiąjį.limo.

mudu tiesiog du svetimi žmonės. Tave kvie­ čia į svečių namus. vasario 5 Vakar naktį toje pusėje. Tučtuojau užsimečiau čaršafą ir išėjau paskui Vechbi. .Nieko baisaus.“ Tiek ir teišskaičiau tame apdegusiame lape . . . Apie pietus į mokyklą atlėkė uždusęs Vechbi ir stvėrė mane už rankos. kad sena moteris. juodais plaukais. paskui nutilo. skaisčiu veidu. regiu tave kažkur tolimame krašte.nė kiek nepasikeitusi. Jį atvežė į Zeinilero svečių namus. Vos tik užmerkiu akis. Šūviai su nedidelėmis pertraukomis aidėjo gal dešimt minu­ čių. greičiau apsigaubk čaršafu ir einam.Mokytoja. kitas buvo sužeistas. kurie niekada niekada nebesusitiks. Rytą sužinojome priežastį. .paaiškino ji. 206 Rešatas Nuri Giuntekinas . mus skiria viskas. Kiamranai?“ Tau tiksliai perpasakojau mamos žodžius. kur yra liūnas. o Munisė net nemirktelėjo. kuri tau at­ stojo motiną. ar ne. žandarai plėšikus gaudo. sūnau? Juk netrukus pamatysiu Feridę. jei mirusį susapnuosi .Kas kviečia? . pasigirdo šūviai. Aš išsi­ gandau. Kiamranai. Munisės spėjimas pasitvirtino.gyvą pamatysi.Daktaras! Tėvas liepė pasakyti.apie tetos liū­ desį. gulinčią tamsiame kambaryje užmerk­ tomis akimis. Vienas žandaras žuvo. kad apsiverkiau ir pabudau.. Man taip suspaudė širdį. Mudu daugiau nebe­ same priešai. Matai. Žandarai susišaudė su paštą apiplėšusiais valkatomis. Sako. Į mane gali ne­ kreipti dėmesio. tiek dėl tavęs verktų? Tavo tetos sapnas nuo tos dienos virto ir mano sapnu. Bet ar teisinga. ar ne. Zeinileras..

kuriuos kelyje užklup­ davo sniegas. kalbėdamas su tais žmonėmis. Girdėjau. Mačiau jo veidą iš šono. kada jūs atėjote.tai buvo du žemi kambariai. Dabar prašom lipti! Tuojau ir aš ateisiu. užkopiau aukštyn. Čia yra moteris. iš kur žinau. Tie laiptai siūbuo­ ja ir tokie palaikiai. majore. ta mokytoja iš Stambulo. kad vargu mus abu išlaikys. Vešlūs žili ūsai. jis vartojo siaubingai nepadorius ir šiurkščius žodžius. o tu mane verti taip nepa­ doriai kalbėti. Pakeleiviai. tu nepyk. bet turbūt teisūs tie. Apsivilkęs stora miline. Tokius žodžius. pu­ čiančiam pro šnerves garų debesis. Eikite aukštyn. Vėl ketindamas kažką nešvankaus pasakyti. Tada at­ sisuko į greta stovintį vyrą pilku švarku ir ilga juoda barzda ir pasakė: . gauruoti antakiai.Svečių namai . naktis ar liga. veidas gyvas. bet tamsoje neįžiūrimais žmonėmis. ar ne? Supratau iš to. Viešpatie. Stebiesi. kad jau buvau pamaniusi. įėjau į vidų. daktaras nusi­ kvatojo. Kai kada juos čia susimildavo ir pavalgydinti. majore. kurie tave pra­ minė „Dėde lokiu“. apsiavęs dideliais batais ant laip­ tų sėdėjo apkūnus kariuomenės gydytojas ir kažką rašydamas šnekėjosi su kieme turbūt esančiais. juk į viską. ar ne geriau grįžti atgal. Patapšnojusi snukį prie vartų pririštam gražiam žirgui. apgriuvusiais laiptais sujungti su veranda. kaip daktaras ir toliau erzino žmogų. sesele. kurį pavadi­ no majoru. Ir atsigręžė į mane: . Čiauškutė 207 . ar ne? Ak. sustodavo čia pernakvoti. Buvo gana tam­ su. Peršokdama per dvi pakopas. kas dedasi visatoje. bet staiga grįžtelėjęs pamatė mane ir užsikirto.Majore.Ei. tu spoksai kaip kvailas avinas. . nepastebėjau. aš tuoj duosiu jums kelią. Bet.Atsiprašau. kieme jau buvo uždegtas žibintas. Luktelėkit. malonus. kaip ji kopė laiptais.

Tokie tauškalai mane visada pralinksmindavo. pone daktare. Būkite ramus. . pažįstu. bijau. daktaras užlipo į viršų ir nežiūrėdamas į mane.“ Po penkių minučių drebindamas laiptus ir kaukšėdamas savo sunkiais batais. ta rūšis ėmė smarkiai nykti nuo žemės paviršiaus.Matei.Tikiuosi. pasižiūrėsiu. Deja. Aš jums paaiškinsiu.. kad man 208 Rešatas Nuri Giuntekinas . kaip perrišti. kokio ji amžiaus. užstriksėjo kaip kurapka? O dabar.pasakė jis. bet tuojau prapliupo kvatotis. Aš linksmai pagalvojau: „Dėl mano metų. tą rūšį. pone daktare. pasakysiu.Ką tu čia veiki? Dabar aš nustebau. Čia žmonės nelabai pasitiki daktarais. kokia tu. . bet priežiūros reikia. Nieko rimto. Ar įsivaizduojat. bet tokios rūšies žmones. Kai tik pasitaiko proga. Sesuo Aleksi visada sakydavo.. jo atvirame veide pasirodė juokinga nuostaba. Aš netrukus išjoju. Jo veidas kėlė pasitikėjimą ir atrodė palankus. Tie tiesmukiški daktaro žodžiai nuskambėjo taip įsakmiai. .Nagi. kad aš nė kiek nesivaržydama atmečiau čaršafo kraštą ir net nu­ sišypsojau.Tavęs nepažįstu. Mano nervai stiprūs. kai jie ant žaizdos pradėtų dėti visokį šlamštą? Jūs vis dėlto mokykloje. dukra. jūs nesakysite. atsidenk veidą.Kaip mamutai. pone? Penkis mėnesius viduje užgniaužiamas mano vėjavaikiškumas ūmai vėl prasiveržė. pone daktare. tuoj pat grie­ biasi savo šundaktariškų vaistų. jei nori. . kad mane pažįstate? . Daktaras pliaukštelėjo delnais. kol jis atsistos ant kojų. tu prašovei.. Ką nori sakyk. kas būtų. Gal tas žmogus mane pažįsta? Aš panū­ dau viską nuleisti juokais. kad nebūtų kokio užkrėtimo.. čia mes turime vieną sužeistąjį. pradėjo aiškinti: ..Matot. . bet ji tikrai dar neturi nė ke­ turiasdešimties. tik nežinau.. Ką turėsit daryti? Nedi­ delius perrišimus. kiek jūs ištversite? .Ištversiu. Slaugykite ligonį. ponia. medresėje mokėtės.

tokios išvaizdos ir kilmės? Tu man sakyk teisy­ bę. aprėmintomis balzganų blakstienų.Tokia maža. .Taip. kad parūpinčiau geresnę vietą? Turiu šiokių tokių ryšių švieti­ mo ministerijoje. Man užtektų kokio mažo ženklo. Ir ne uždarbis. Dabar. bet aš neketinu raustis po pamatais.. iš kokios šeimos. už jo griaus­ mingo juoko buvo justi slepiamas gailestis... dar galiu pridurti . daktaras kamantinėjo toliau: . Mes abu nutilome. jei paklausiu.Tokiajauna. Sakyk man. Kol kalbėjau. Čiauškutė 209 .Aš čia mokytojauju. Tučtuojau pradedu koketuoti. Iškart panorau su­ rimtėti.. toks buvo mano tikslas.Ar leistum padaryti tau vieną paslaugą? Ar nenorėtum. .Tai sakai. linksma. ten dirbu. gero­ mis virš putlių skruostų giliai įsodintomis akimis. matai. daktaras atidžiai žiūrėjo man į veidą.graži. dukra mano. Čia yra kažkokia paslaptis. Žinoma. kas tu. Žiūrėk tiesiai į akis. savo linksmomis. kalbėk! Manai. tu man nieko nepasakysi.ir kadangi esu senas. taurus žmogus. kaip tu čia patekai? Už to stačiokiško kariuomenės daktaro žodžių. pone daktare. Kur pasiuntė. taip ir patekau. kraipyti žodžius ir iš viso elgtis kaip mažas vaikas. grakšti . Tikroji priežastis kita. Norėjau atlikti savo pareigą. . iš­ dykauti.Ne. kad aš tavimpatikėjau? Tarytum skaitydamas mano mintis. kai tu bandai nuslėpti ją. kur tavo namai. Daktaras man atrodė esąs patyręs. kaip viską žinau. ar ne? .negalima rodyti palankumo. ar ne? Na. Jis vėl gar­ siai nusikvatojo: . Valandėlei susimąstęs senasis daktaras vėl prašneko: . Na. matau tai dar aiškiau. matai. tauri panelė tikrai nepanaši į didelių bjau­ rių dramblių palikuonis. Aš vietos nesirinkau. kad atvažiavai norėdama atlikti pareigą? Grynai iš šventos pareigos.

pats sau būčiau ką nors įsipjovęs. . Praeis.Ne. kad ėmei gerti kokių naminių vaistų. Daktaras vėl nusijuokė: . Daktaras ėmė vynioti tvarsčius. Ar skauda ką nors? .Ak. sužeistasis rėkė: „Ai. brolau! Būk vyras! Toks ūsuotas.. kad kulka nepa­ taikė truputį kairiau.Puiku. Nori per savaitę pasveikti ir vaikščioti lyg niekur nieko? Turi pasižadėti. jūs mano mieli meškinai! Kelio girnelę jis vadina žan­ dikauliu. brūkš­ telk man kelis žodžius. prisiekiu Alachu. Siūlau iš gryno draugiškumo.. truputį žandikaulį peršti. Tik žinok.Na kaip. barzdotas. Tada greičiau pasveiksi. Ji perriš tavo žaizdą. Kai tik jis truputį smarkiau paliesdavo žaizdą. labai gerai. . Jis atidarė gretimo kambario duris. aš čia patenkinta. ačiū. gulėk. . Dėkui Alachui. 210 Rešatas Nuri Giuntekinas . tai tas nespės nė mirktelėti kaip atsidurs jo dulkėse. Atvažiuosiu ir pats nupjau­ siu tau koją. kad mane slaugys tokia gailestingoji seselė. tada laikykis. brolau.. Jei būčiau žinojęs. Po valandos daktaras drauge su barzdotu majoru išvyko iš kaimo. Daktaras vėl nusišypsojo. labai ačiū. kad ramiai gulėsi. daktare!“ .paklausė daktaras. gūžtelėjo pečiais ir nusijuokė: . bet tegu tik kas nors pastoja jums kelią. paliksiu tau savo adresą. neliks nė žymės. Jeigu išgirsiu. menkniekis. Sužeistasis atmetė milinę. ar geriau? . kad aukotis nebus lengva.. norėjo keltis. ar ne gėda šiai silpnutei mergaitei girdint taip rėkti? Tokia čia tavo ir žaizda.. Ant sukrypusios lo­ vos nuo galvos iki kojų užklotas kareiviška miline gulėjo sužeistasis.Ne. brolau. Bet jeigu vieną dieną tau čia pasidarys nebepakeliama.Nesijudink.Ramiau. O skrandžio ieško pade.Ačiū.. Ir dar turėsi klausyti šitos mergaitės. Supratai? Ji dabar tavo daktarė..

kitas . tarsi sakytų kokią prakalbą. Žengęs žingsnį pro klasės duris. mokytoja. kad šis žmogus. Staiga atsidarė durys ir į kam­ barį drebančiom kojom ir rankom. būtų galima pamanyti. Tamsoje buvo sunku įžiūrėti jo veidą. Greičiau lipk žemyn! Aš nedrįstu su jais kalbėtis. kad iki šiol koks kitas susitikimas būtų taip keistai ir giliai įsmigęs man į širdį. sako. vasario 24 Šįmet. . Šiandien penktadienis.labai žemas. Zeinileras.. jis sustojo ir išskėtęs rankas. kur pasidėjo pažįstamas vedėjas. Štai jau savaitė nuostabus oras. jo eisena atrodė keistai didinga. pamačiau tuos vyrus: vienas buvo labai aukštas.tariau atidarydama duris į klasę.švietimo skyriaus vedėjas.Ar jūs mokytoja? Turiu garbės. staiga imtų ir leistųsi į tokią ilgą kelionę! Apačioje. ar ne? Bet aš neprisi­ menu.. . Kodėl čia taip tamsu? Ne mokykla.Visai paprastas atsitiktinis susitikimas. Niekada nebuvau jos mačiusi tokios susijaudi­ nusios ir susirūpinusios. atvažiavo mūsų patikrinti. Dieną viskas skendi saulės spinduliuose... prie manęs priėjo tas žemasis. . Skubiai rišdamasi čaršafą. Po pietų savo kambaryje pradėjau akvarele piešti Munisės portretą. Aš . šyptelėjau: sunku patikėti.. ten apačioje laukia kažkokie du vyrai. prašneko: Čiauškutė 211 . nusmukusia ant kaklo skare­ le įvirto Hatidžė. pastebėjau tik akyje žyb­ sintį monoklį. .švietimo skyriaus vedėjas Rašitas Nazymas. kad jau gegužė.Ak. Palyginti su nedideliu ūgiu. o kažkoks tvartas. Vie­ nas iš jų . ir jei ne sniegas kalnų viršūnėse. prie durų į klasę. Man besidairant. pavasaris bus ankstyvas..Viduje truputį šviesiau. kuris savo kabinete tingi pajudinti pirštą.

lazdelės galu baksnojo suolus ir ant sienos kabančius plakatus. arba nieko!“ visiškai teisingas. Vargas tiems. Viską nugriausiu ir pastatysiu iš naujo. gubernijos viešųjų darbų valdybos inžinierius. vedėjas vėl kreipėsi į mane: . turiu didelių projektų. . kurie nenorės skirti mano prašomų lėšų. Bus švarios įstaigos.ponas Miumtazas.. ar stiprios grindys. Neabejojau. kuris nenešioja barzdos.. Dabar galėjau apžiūrėti geriau juos abu. Kitas vyras. Aš atsakiau. buvo aukštas. Ko­ kiam radikalui reikia būti. Prasidės baisus bombardavimas. su tamsiais plo­ nais ūseliais. nau­ jasis vedėjas iš tikrųjų buvo prie penkiasdešimties artėjantis vyras.Monšer. liesas. vedėjas kartais vis pa­ sisukdavo ant kulnų..Kiek turite mokinių? .. vargšės kaimo mokytojos. Reikia tūkstančio liudininkų. akims apdumti..Mano brangusis. pone. pone. Iš pirmo žvilgsnio man pasirodęs kažkoks vaikėzas. vartė akis. tik pažiūrėk! Koks mizer. Turiu čia gerą užnugarį. Jis be perstojo kilnojo antakius.Iš tikrųjų? Labai malonu. kad visi šitie gražūs žodžiai buvo skirti mano. sulig kiekvienu žodžiu suteikdavo savo veidui vis kitokią išraišką. Tarsi tikrindamas. arba paliksiu šį postą.tuoj bum bum. Stambulo spauda lyg artilerija yra pasiruošusi paleisti ugnį. Supranti? Arba aš įgyvendinsiu visus planus. Švietimo skyriaus vedėjas vėl kreipėsi į mane: . kad tave įtikintų. kad mano principas „arba viskas. leiskite jus supažindinti su savo draugu . kai tik gaus mano mažytį signalą . ką tik iškeptas dendis. kad net kūprinosi. 212 Rešatas Nuri Giuntekinas .Ponia.Trylika mergaičių ir keturis berniukus.. kad tik ką nors pasakyčiau: . koks mizer!. kad tuo patikėtum? Dar kartą įsi­ tikinu. Pasitaisęs monoklį. Jis buvo toks aukštas. jog čia mokykla. priešingai. kuriuos turiu savo galvoje.

kad kaimuose būtų pastatytos pigios. mokytojai.Kodėl. regis. Prie vardo dar priduriamas ir tėvo vardas. kad praneštų savo sprendimą: . ponia. turite taikyti tas naujoves. kad inžinierius visąlaik žvilgčiojo j mane. Pagaliau atsigręžė į mane..Septyniolikai vaikų atskira mokykla. negalima mokyti vaikų. Ar verta? Pastebėjau. Miumtazai? .Feridė. dėsiu visas pastangas. brangusis. Na ir prabanga! Ar apžiūrėsi pastatą. Būk rimtas! Tampydamas raukšlėtą odą po smakru. Pavyzdžiui. modernios. Kaip ji čia atsirado? Švietimo skyriaus vedėjas buvo rimtesnis ir norėdamas su­ drausminti bičiulį atsakė jam irgi prancūziškai. tučtuojau atvy­ kite į B. Aš perkelsiu jus į kitą. kol švietimo skyriaus vedėjas dėstė savo grandiozinius projektus. ir mes jumis pasirūpinsime.Ponia. Kuo jūs vardu? .Ponia. pone? Ar kas nors atsitiko? .Tokiame netikusiame pastate. Kai tik gausite įsakymą dėl mokyklos uždarymo.. aš šią mokyklą uždarau. šiuolaikiškos mokyklos. Ir mokinių mažai. Dabar prašau man šį bei tą paaiškinti. drauguži. bet švarios.. ponia. kad ji atidengtų savo vei­ dą.Prašau tavęs. o dabar Čiauškutė 213 . vedėjas susimąstė. tarsi ji būtų guma. Užsirašęs mano atsakymus apie mokyklą. matyt. Jūs.Ali Hodža. . Kol aš dirbu gubernijoje. prašneko prasta prancū­ zų kalba: . ati­ tinkančios sanitarijos reikalavimus.Klausyk. pasistenk. Europoje yra vienas puikus paprotys. į klasės dienyną jūs dabar rašote Melahatas. kad aš nesuprasčiau. geresnę vietą.. tarė: . . jos veidelis spindėte spindi. Tada vardas tampa aiškesnis. Pagaliau.Dabar apie jus.Ir šiaip viskas matyti. tėvas . mes juk mokykloje. tik dar prasčiau: . nes po čaršafu. Iš vizitinio švarko kišenės jis išsitraukė prašmatnią užrašų knygutę.

Atsisėdęs ant vieno klasės suolo ir sūpuodamas ilgas savo ko­ jas. Mes paieškosime jums tinkamos vietos. . Miumtazai. Išėjęs j sodą. Iš pradžių jums tai atrodys keista. ir vaikai.. jeigu išaiškėtų. užsidarė savo kam­ baryje. Mergaitės.“ . Naujiena akimirksniu pasklido kaime. Ar susitarėm. kad mokykla uždaroma. inžinierius dar kelis kartus buvo atsigręžęs. kad neliktų jokių įtarimų.ypatingas kąsnelis.Ji . O kai atsidūrė už vartų.. tučtuojau ateikite pas mane. Miumtazas nesiliovė varęs savo „gražiąja“ prancūzų kalba: . kaip ją priversti parodyti veidą.Kaip sakiau. dabar verkė ir bučiavo man rankas. 214 Rešatas Nuri Giuntekinas . kad moku prancūziškai. ponia mokytoja? Tad koks jūsų tėvo vardas? . Na. Raportą parašysite vėliau. Manęs laukė dideli sunkumai. žvilg­ čiodamas pro lentų tarpus arba pasistiebęs ant pirštų galų. .Nizametinas. bet priprasite.Mes nebeturime laiko. sulėkė pas mane į mokyklą. Nors buvo penkta­ dienis. teisybę pasakius. kalbėjo turkiškai: . apsirišusi galvą didžiule skara. ir jų motinos. labai nusiminę. atro­ dė.. Mat. jos padėtis buvo dar blogesnė.ir pasuko durų link. pone. O dabar eime. ir viskas. inžinieriui pasidarytų nesmagu dėl to. ir mokyklai. bet. Hatidžė. dirsčiojo pro viršų. Ką jūs baigėte? Aš pasidrovėjau pasakyti savo mokyklos pavadinimą. ką apie mane pasakė. o pats važiuok. Aš rasiu būdą.rašykite Melahatas Ali. Švietimo skyriaus vedėjas vėl susidrovėjo ir norėdamas. Aš tyčia nusisukau į juos nugara ir apsimečiau kažką tvarkanti. mes dar turime aplankyti du kaimus.Dabar mes vadinsime jus Feridė Nizametin. buvo abejingos ir man. kurios. Palik mane čia. žingsniavo palei medinę tvorą. atvykusi į B. Todėl pasakiau tik tiek: „Turiu specialų išsilavinimą.

Pasiilgsiu. . Ji iš džiaugsmo. Tik viena Munisė buvo išimtis. kovo 3 Rytoj mes išvykstame. nelemta.Tada aš pasiskandinsiu šulinyje. skraidyte skraidė: „Kada mes išvažiuojam. vadinasi. Tačiau aš tuo Čiauškutė 215 . . kuri liūdnai žiūrėjo į mane. kad ir peiliu nepražiodintum. Aš žinojau.Pavakare į mokyklą dar kartą atėjo seniūno žmona ir pribu­ vėja. . ji susimąsčiusi tylėjo ir ko nors paklausta ilgai nieko neatsakydavo. puolė man ant kaklo.Teapsaugo Alachas. Bet vakar ją apėmė kaž­ koks keistas liūdesys. .. Įbedusi akis kažkur į tolį. Ypač pribuvėja.. sese? Ar po dviejų dienų jau važiuosim?“ klausinėjo ji be perstojo.Tai kodėl taip nusiminei? Nudelbusi akis Munisė tylėjo. bet matydama.Munisė.Turėjau visai kitokių ketinimų. ėmė juoktis. brangioji. gali pasilikti. . Negalėjau neatsiliepti į jų sielvartą: .atsakiau joms.Ką padarysi. rodės.Ar tau liūdna. jei nenori su manim važiuoti. bet Alachas man nepadėjo. kad reikės skirtis su broliais? . Kaimiečiai užsičiaupė. . kad aš nesiliau­ siu klausinėti. . Iš pradžių Munisė labai džiaugėsi.pasakė nė nemirktelėjusi.Man neliūdna.. Zeinileras. bet aš jį nelabai myliu. bet irgi nusiminiau.pa­ sakiau jai. . .Gal pasiilgsi tėvo. kad sunku pasaulyje rasti prastesnę vietą nei Zeinileras. Abi buvo labai liūdnos. vis dūsavo ir kalbėjo: . . Taigi tas nedidukas ponas su monokliu akyje vienu savo žo­ džiu apvertė aukštyn kojom visą kaimą..

gal sode. Ėmė kažką neaiškiai mykti. švelniai paglos­ čiau skruostą ir ramiai pasakiau: . nuleido galvą ir baikščiai sumurmėjo: . kad giedros jos akys liūdnos. išsigandusi žiūrėjo man į akis. nuo Palaimintojo Zeini kapo pusės. mėgindama įtikinti. Deja. ką ji veikė prie kapo. Munisė visa virpėjo. akys pasruvo ašaromis. Nepyk ant manęs. ir. vėl šūktelėjau: „Munise.apsimestiniu linksmumu netikėjau. Pagalvojau. Lyg atgailautų dėl mirtinos nuodėmės. kad nemyli tos moters. ką viena veikė kapinėse. supratau geriau negu ji galėjo tikėtis. nors žinojo. Tada ji pasidavė.. Niekas neatsiliepė. paklausiau. ko verkei? Juk ji tavo mama.Buvo atėjusi mano mama. Mačiau. Atidžiai į ją pasižiūrėjusi pastebėjau. lūpos drebėjo.. kad akys raudonos. jeigu slėps nuo manęs teisybę. vengė mano žvilgsnio. Prisispyrusi ėmiau kamantinėti. visos pastangos buvo perniek. Man pasidarė nera­ mu. Pavakary Munisė staiga dingo. kad išvažiuoju. būtinai turėjai su ja pasimatyti. Supratau jos mažos širdelės skausmą. Nubraukiau ant veido užkritusius plaukus. Argi aš nepažįstu Munisės? Juk mačiau. Ilgai stengiausi išgauti. Vargšelė negalėjo patikėti.. Suspaudžiau delnais jos riešus. Išgirdo. ko­ dėl verkė. pa­ sigirdo jos plonas balselis: . Žūtbūt privalėjau ją prakalbinti. Ant pablyškusių skruostų dar nenudžiūvusių ašarų žymės.Tai ko gi tu bijojai. Atidariusi langą. kad tuo metu man jos reikia ji man padėjo ruoštis kelionei. Kai ji parėjo.Tuoj ateinu!.. kurią visas kaimas 216 Rešatas Nuri Giuntekinas . kad stengėsi mane apgauti. bet ji gręžiojosi. ko ji tokia nusiminusi. Slapta jos širdies graužatis paaiškėjo atsitiktinai.. Išpažinusi man savo didžiąją nuodėmę. kad paliksiu ją čia. Munise!“ Po valandėlės iš toli. Pasakiau. Pašaukiau ją kelis kartus.

Aš ketinau pasakyti tai moteriai kelis malonius. Jeigu kaimas sužinos. subrendusi. labai iškankintas. Stengdamasi nesijaudinti ir atrodyti kuo ramesnė. Aš ateisiu prie kapo. pabučiavo mano sijono apačią ir tekina išdūmė į lauką. kad kojos klimpsta purve. paskui. Valandėlę padvejojusi.. trisdešimt penkerių metų. kad čia ir yra Munisė. tik jau užaugusi. Bet tegul. Motina ir duktė šalia viena ki­ tos. gal net prakeiks. pagarbius žodžius. Aš žinojau. kaž­ ko delsė. kaip per visą kūną man perbėgo virpulys. nuo ko pradėti. pašauk ją. Bet tas šviesus veidas atrodė labai išvargęs. aš tavęs už tai nepagirsiu. Tarsi joms būtų kažko gėda. Ji buvo aukšta grakšti moteris.. tarsi kits kitos vengtų.Vaikuti mano. užsimetusi seną.koneveikia ir keikia. Avėjo senais.. pagaliau tariau: . Pagaliau pamačiau jas ateinant. Paskui. apsimetė. kad pasielgiau neatsargiai. Munisės mama buvo spėjusi toli nueiti. bet jos atrodė taip neapsakomai liūdnai ir apgailėtinai. Munisė puolė ant kelių. Labiausiai į akis man krito tai. o vietoj čadros veidą prisidengusi tamsiai violetine skarele. . mudvi nežinojome. pasakyk... jei tu nemyli savo mamos. Žinau. Čiauškutė 217 . Tačiau ant jos veido dažų nebuvo nė žymės. Labai švie­ sus veidas..Atsidenkite veidą.. Iš pradžių man net dingtelėjo. nudrisku­ sį čaršafą. Pajutau.. kad ir aš noriu su ja susitikti. kiaurai permirkusiais pusbačiais su nuklypusiais kulnais. moteris nusimetė skarelę. mergaitė skuodė tiesiai per meldyną. Bet atsidūrusios viena priešais kitą. Gal kokių trisdešimties. apie mane pradės blogai kalbėti. Bet iš tikrųjų ji labai mylėjo savo motiną.. Medžių guote už kapo laukiau gana ilgai. kad buvau susitikusi su ta moterimi. kad ji buvo nepaprastai panaši į Munisę. prigalvojo galybę visokiausių vaikiškų prie­ žasčių. Norėdama ją pasivyti.. Kaip galima nemylėti mamos? Bėk. kad tokios moterys smarkiai dažosi. jos ėjo atskirai.

. Mano krūtinė nuo susijaudinimo kilnojosi. Man pasirodė. Aš priglaudžiau ją ir augin­ siu kaip savo dukterį. Nieko jai nepagailėsiu. Pagaliau įsidrąsino ir ji: .. . Vadinasi. labai didelės atsakomybės. Vadinasi. užsukdavau jos aplankyti. Retkarčiais. kad ji neprisipažindavo motinai. nežinau. kad vargšė moteriškė labai jautri. kad likimas nesuteikė jums laimės pačiai už­ auginti šią mergytę. kad tikrai būsiu jai gera vyresniąja seserimi. matau. jog nuo manęs tuos pasimatymus slepia. Munisės motina tučtuojau subruzdo: . Munisė užaugs graži ir padoriai išauklėta. kad būsiu jai motina. Tepadeda jums Alachas. Motinos atstoti niekas negali. Bet jūs nesijaudinkite. jūs bet kada galėtumėte pasima­ tyti su Munisė. akyse ėmė tvenktis ašaros. mergaitė slap­ čia matydavosi su motina. Ką padarysi.Tai jūs susitikdavot su Munisė? Pajutau. Munisė 218 Rešatas Nuri Giuntekinas . Munisė man pasakojo. Nesa­ kau.Viską žinau.. Apačioj meldyne išgirdome kažkieno žingsnius.. mano pir­ masis įspūdis buvo teisingas. Buvo aiškiai matyti.tariau aš. Tai liudijo ir jos išvaizda. Bet aš tesėsiu. panele.Nutvėrusi mergaitę už pečių. toks gyvenimas! Noriu jums pasakyti: tegul jūsų širdis būna rami. Blogiausia. Ji bus di­ džiausia mano gyvenimo paguoda. Jis dažnai čia ateidavo me­ džioti laukinių ančių. rytoj man reikia išvažiuoti į B. Niekas neturi manęs pamatyti šalia jūsų. stipriai priglaudžiau ją sau prie kelių. ...Jeigu mes gyventume čia. kad mane apglėbusios Munisės rankos vėl pradėjo virpėti. ir aš pasakiau jai: .Man jau laikas eiti. Kaip ir veido panašumą. Ėmiausi didelės. Tačiau pažadu. kai man būdavo pakeliui. Išaiškėjo dar viena jos paslaptis. . Kur važiuosiu iš ten. manieros. Tai buvo mano mokinio Džafero Agos tėvas.Deja. panele. elgesys. kad šią aki­ mirką moteris irgi galvoja tą patį.Ponia..

. iš­ Čiauškutė 219 . Tėvas buvo smulkus tarnautojas. Bet ji nė vieno nenorėjo ir atsisakydavo tekėti. Netrukus jų nuodėmė išaiškėjo. apskritį finansų skyriaus vedėju. jai virto ištisais ketveriais metais. kad jos širdyje liktų nuoskauda. Todėl parodydama. palikusi Stambule tik karo moky­ kloje besimokantį sūnų. Jos istorija buvo paprasta. buvo auklėjama kaip panelė. kad nedrįsta manęs paliesti. bet jaunas mirė. kitos kilmingos šeimos pradėjo siųsti piršlius. kad išsipasakojus jai palengvės. moteriškė užgavo mano savimeilę..... o ją įdukrino viena kilminga šeima iš Bakyrkojaus. Kai jai sukako penkiolika ar šešioli­ ka metų. bet labai taisyklingai. Netrukus pasimirė ir motina. suvokė esanti šių namų įdukra. Keturi mėnesiai. įtikėjo. . Ponas. ir visa šeima. o per vidurį pasisodinome Munisę. Vargšelė. mieste nematydama savo mylimojo. Tačiau trokšdama apsaugoti mane nuo apkal­ bų. ji neturėjo jokios vilties. kuriuos ji praleido B.. kupina didžiausio dėkingumo. kad pikti liežuviai manęs nė kiek nejaudina. Bet ji iki šiol prisimena. Rumelikavako rajone.. pasiūliau: . ilgesys ją varė iš proto. bet pilna nuotykių. kokia laiminga būdavo savaitgaliais jį matydama ir girdėdama jo balsą. ir kai jaunasis ponaitis parvažiavo vasaros atostogų. Ji kalbėjo greitai. kuriam dar tik vos vos kalėsi ūsiukai ir kuris mokėsi karo mokykloje.. matyt. Taip. Jai virpėjo lūpos. jo dukterys. bet buvo matyti. Tuo tarpu šeimos galva buvo perkeltas į B. Ji augo kartu su kitais vaikais.ją priglaudusios šeimos jauniausia­ jam sūnui. žiūrėjo į mano rankas ir norėjo jas pabučiuoti. Mat jos širdyje liepsnojo meilė vienam vieninteliam .visi ją užsipuolė ir nebenorėdami daugiau laikyti savo namuose.Ko taip skubate? Gal dar pabūtumėte valandėlę? Vargšė moteris. Ji gimė Stam­ bule.buvo paveldėjusi iš savo nelaimingosios motinos jautrią sielą ir kilmingą išvaizdą. Nenorėjau nueiti. Dabar atėjo jos eilė kalbėti. Paskui mes atsisėdome ant neseniai audros išversto topolio kamieno. persikėlė čia.

šią išsiskyrimo akimirką turėjo ką pasakyti viena kitai. kai jos vyrą perkėlė į Zeinilero kaimą. ji metė vyrą ir kūdikį ir pabėgo su tuo jaunuoju karininku. tartum būtų grįžusi į tą juodą prarają. Bet vėliau. ir paskui jų širdy­ se būtų likusi nuoskauda. kuri. Ten ir gimė vyres­ nioji Munisės sesutė. tu išsiveši akyse motinos žvilgsnio prisiminimą. Galbūt tos dvi būtybės. neatsispyrusi velniškai pagundai. Palikusi Munisę su motina. nors verkė ir nenorėjo. susimąsčiau. Jie pasistatė palapinę prie meldyno. bet ta paprasta istorija mane labai sugrau­ dino. Iš pradžių. kokias dvi tris savaites sekiojo jai įkandin. kurio užduotis buvo išgaudyti plėšikus. Palikdama savo gimtąsias vietas. kūnas suglebo. Prie manęs jos gal varžytųsi apsikabinti. o ant lūpų . Eidama atgal pro kapinių akmenis. kurios vargu ar kada nors besusi­ tiks. kad ir kokia būtų. 220 Rešatas Nuri Giuntekinas . vargšelė vėl pasijuto taip. ir visada tavęs gailėjausi. visų apleista. Pavydžiu tos nelai­ mingos. Akyse šmėstelėjo nuovargis.. aš tave mylėjau. Pagaliau. jaunas karininkas. sielą ėmė graužti nenumaldomas ilgesys.siuntė j kaimą pas kažkokią seną moteriškę. Kaip tik tuo metu kaime apsistojo žandarų būrys. Kas galėjo vesti moterį su vaiku ant rankų? Galų gale ji buvo priversta tekėti už vieno girininko.. negali sakyti. manydama. Bet dabar aš tau pavydžiu. kuri vėliau mirė nuo difterito. Nežinau kodėl. puolusios moters. o to būrio vadas. yra tavo mo­ tina. Ji duso tamsioje pirkioje ir kasdien vis labiau nyko. Munise. Visa tai pasakodama. atsistojau ir nuėjau mokyklos link. išsiverkti. ji pakluso savo likimui. kad esi vieniša. vos ketve­ rtų sulaukusi.kartų jos ašarų skonį.

Jis pasakė. Mano tetos vyras.. kad kartu su skyriaus vedėju pasikeitė ir vy­ resnysis sekretorius ir kad darbo klausimais turiu kalbėtis su tuo barzdotu ponu. keli darbuotojai tin­ giai gurkšnojo kavą. kad esu švietimo skyriaus vedėjo įsakymu uždarytos Zeinilero mokyklos moky­ toja ir atvežiau mokyklos dokumentus. Buvo ankstyvas metas. Kažkoks mokinys plačiomis mėlynomis kelnėmis pasiraitojęs rankoves prie fonta­ no rūšiavo daržoves. ėmiau laukti. Aš sėdėjau alkūnėmis atsirėmusi į kelius ir delnais suspau­ dusi smakrą mąsčiau. Priėjusi prie jo. Ant didžiulio platano šakų. susigrūdusi į portfelį iš Zeinilero parsivežtus dokumentus. kur anksčiau sėdėjo raudona juosta susijuosęs vy­ resnysis sekretorius. Visi. Reikės truputį palaukti. dabar buvo įsitaisęs kitas ponas garbanota juoda barzdele ir riebaluota apykakle. Kreipiausi į kažkokį val­ dininką. Atsisėdusi ant jų pakopos. Pasakiau. dideli ir maži. Kokia neišranki mano širdis! Kaip greitai ji pamilsta žmones. paima mane už rankų ir sako: Čiauškutė 221 . įstaiga ką tik atsidariusi. Už stalo. Visi mano mokiniai. kai kurie ir kokį žodelį pasakydavo. pasisveikinau. Į vienos palangės kraštą buvo atremtos sulūžusios kopėčios. Vyresnysis sekretorius valandėlę pagalvojo ir pasakė: .. Langas buvo į apleistą medresės kiemą. čirškė žvirbliai. Munisę palikau dar miegančią. Vakar rytą šiuo laiku mes dar nebuvom išvažiavusios iš Zei­ nilero. beveik siekian­ čių langą.B. Vedėjo teko laukti lygiai tris valandas niūriame koridoriu­ je su žemomis lubomis. išėjau į švietimo skyrių.Taip. dirsčiojo į mane. kurie yra aplink. kas praeidavo pro šalį. puiku. taip. kol ateis ponas vedėjas. kovo 10 Šįryt.. palydėjo mus iki pat kelio viršukalnėje. būdavo. rūkė nargilę.

Tu tiesiog nežino­ jai. 222 Rešatas Nuri Giuntekinas . iš kurios išvažiuosiu. kol jie din­ go už juodų uolų. Tuščioje dauboje tyliai suskambo čečėno vežimo varpeliai.ir puo­ lė prie manęs. neatimsiu. . aš šūktelėjau: „Hadži Kalfa!“ Senukas iš karto nesuprato. dovanoju! . mokytoja! O čia kas tokia? Iš kur ji atsirado? . o pamatęs mane vežime. Jis buvo teisus. tu mano prielipą! Iš pradžių šaliniesi žmonių. mano akių šviesa . vargšų . o paskui prilimpi kaip smala. Vietoj rimbo jis mosavo ilgu nargilės vamzdeliu ir šaukė: . Jis linksmai šūk­ telėjo katei. sustojo.Ak. Senis vijosi didžiulę katę.Lėk. bėgi nuo jų. kad tik antrame aukšte pastebėjo paskui mane einančią Munisę su ožiuku glėbyje.mokytoja! Reikėjo pamatyti šio žmogaus džiūgavimą. Man buvo gaila visų vaikų.kad bjaurūs.. Piemens dovana mane baisiausiai sugraudino.pasakiau. Gražiųjų dėl to. .O Viešpatie. tu velnio vagile! Tuoj tau kailį nudirsiu! Kai jis bėgo pro vežimą. įsikandusią kepenų gabalą. iškėlė aukštyn rankas ir tiesiog vidury gatvės visa gerkle suriko: .Stok. Hadži Kalfa. jei kiekvienoje vietoje. Kai mūsų vežimas sustojo prie viešbučio vartų. Kas bus. kabinosi nagais į sugriuvusios daržinės sieną: . Dar neataku­ sį jauniklį atidaviau į Munisės rankas. Hadži Kalfa taip džiaugėsi. ryk į sveikatą! Nebijok. kad gražūs.Mano duktė.kad vargšai.Ak. kuri nepaleisdama iš dantų kepenų. kaip ir anais laikais. . Aviganis Mechmetas per Zechrą atsiuntė man ką tik atsivestą ožiuką.. bjauriųjų . Aš tame kaime ištekėjau ir dabar turiu dukterį. Mes pamažu tolome nuo Zeinilero. Mudvi su Munise tol mojavome vaikams. kas jį šaukia.. mus pralinksmino Hadži Kalfa. paliksiu dalelę savo širdies? Vargšai vaikai vienas po kito bučiavo man ranką.

Ir ko tik neatsitinka. alkanų vaikų. gautus pinigus užsiuvo į maišiuką ir atidavė man. jie amžinai prašinėjo mano pagalbos. apie kurį kalbama. Juk niekada nemaniau. Ji pardavė vieną deimantą iš mano motinos palikimo. sąžinės netu­ ri. Sakiau. kas kalba.Žiūrėk ne į tą.. Bet žmonės. Hadži Kalfa pasakė: . juk labai ilgai sėdėjau be darbo. Dar kartą per­ skaičiavau viską ant pirštų.tikras lobis! Tvirta. Paskui daug pinigų išėjo kelionėms. Bet vienas dalykas man vis dėlto kėlė nerimą. Nieko nuostabaus. o j tą. Bet senis man tie­ siog įsakė: . negalėjau iš savęs nesijuokti.Tik pažiūrėkit į ją! Kad ir šešis mėnesius pėsčiom eitum.. Geroji Giulmisala man sakė. tavo veido spalva nuo to nė kiek nepasikeistų! Kaip mane gyvą matai!. O pasirodo. Duktė . deja. tik ei­ kvojau savo menkas santaupas. nenorėjau eiti. nesuklydau. Turbūt paakinti mano gailestingumo. va­ žiuodama į tolimus kraštus be cento kišenėje. Iki šiol maniau. O vakare Hadži Kalfa mane prievarta nusitempė namo vakarienės. mano ankstesnis kambarys mėlynais apmušalais buvo neužimtas. Deja. kad teks gyventi iš vargingos kaimo mo­ kytojos algos. jei Alacho tokia valia. Laimei. Matydama aplink daug vargšų. Vakar vakare susiskaičiavau savo sąskaitas. jaučiau pareigą jiems padėti. kad elgiuosi neprotingai. Čiauškutė 223 . kad gyvenu iš algos. ir re­ zultatas buvo toks keistas. Ir nors tai atrodė labai apgailėtinai. kad esu pavargusi. Aš labai apsidžiaugiau. daili. Iki šiol turėjau daug išlaidų. * Viskas gerai. kad negalėjau patikėti. iš savo uždirbtų pinigų..Glostydamas Munisės skruostą. viskas labai gerai.

224 Rešatas Nuri Giuntekinas . galvojau apie savo dalią. kitoje lazdele. Man taip besvarstant. kad atvyko mokytoja. kokio dydžio buvo mano alga. nutaisiau saldų balsą ir paprašiau: . Bet pamaniau. todėl nesupykau. Ką padarysi. mane sustabdė. ištvermė. kad ir nieko neužsidirbai. aš kišda­ vau ranką į savo maišiuką. kas yra gyvenimas. bet aišku viena. ponia.Palauk. kurios jis laukė.Mano mielas pone. tuščiame koridoriuje kilo sąmyšis.tariau sau. Priešingai. ant laiptų pasirodė ir pats žemaūgis vedėjas. ką tik nešęs vedėjo apsiaustą ir lazdelę. gal greičiau pasieksiu savo tikslą. kuo pasiguosti. Vadinasi. prašom jam pranešti.Aš iki šiol nežinau. bet su­ žinojai. Aš jau buvau pripratusi prie tokio valdininkų elgesio. bet vėl radau. Norėjosi ir verkti. kad jos visiems mano poreikiams neužteko. Ir kai tik atsirasdavo koks nenumatytas reikalas. Žinoma. Čalykušu. žybčiodamas mo­ nokliu. Argi šito maža? Dabar jau nebebūsi vėjavaikė. švietimo skyriaus vedėjas manęs visai nelaukė. kad net nedrįsau suskaičiuoti. nudūmė vedėjo kabineto link. Pešiojau pro langą lendančius platano lapelius. kai vedėjas išgers savo kavą. išdidžiai ištempęs kaklą. kaip tu iškentėjai devynis mėnesius motinos pilve? šnekėjo jis. Tačiau dabar tas išganingasis kapšelis buvo toks plonas. Tegul vedėjas atsikvepia. skurdas. pramokau ir tokių gudrybių. nepaisant patirtų kančių ir vargo. „Nenusimink. kiek dar liko. Negana to. Po valandėlės. Barzdotas tarnautojas. jei šitaip pasakysiu. Buvau be­ einanti paskui jį į kabinetą. visus tuos penkis mėnesius išgyvenau savo šeimos dėka. už du mėnesius man išvis nebuvo sumokėta. oria mo­ terim!“ . ir juoktis. laikas pasidaryti rimta. . Se­ nas tarnautojas vienoje rankoje nešinas apsiaustu. Kur skubi? Ne­ suprantu.

Jeigu mokytojai nesiskųs bent kartą per dvi dienas. O aš neatsigręždamas įėjau į vidų. . kad at­ vyko švietimo skyriaus vedėjas. kaipmat atleisiu. Aš esu Kvailojo Petro* įstaigų tvarkos šalininkas. Rytoj vėl nueisiu į tą mokyklą. pone.Nepykite. . kaip rengiasi.„Ne. kur sėdi. Ka­ dangi buvau su juodu čaršafu. linkiu sėkmės. kurie nori pasimatyti su mani­ mi. tučtuojau kaip kokį vagį į gatvę išmesčiau. aš čia. Reikia stebėti ne tik oficialų valdininkų darbą. išsiuntinėjau mokykloms vieną aplinkraštį.griaudėjo jis. .Regis. Sutinku prie įėjimo mokytoją. o vizitinių kortelių pagaminti negali. rimtas balsas kažkaip nederėjo prie jo mažo kūno.“ O jis man sako: „Pone. pasakyk mokytojui. ką geria. . bet ir jų asmeninį gyvenimą .ką jie valgo.“ . koks kraštas! . pone. o pati dingsta. ir išeina tikra makalynė. o jei sutikčiau ši­ taip apsirengusį. nelygins kelnių. pasiryžę viso pasaulio išlaidas padengti. kur vaikšto. atleisiu iš darbo. aš ir esu mokytojas. skubina taip.Kur ta moteriškė? Vai.tu turbūt šlavėjas. sėdėjo už stalo ir kalbėjosi su kampiniame krėsle sėdinčiu oriu vyriškiu. Ir jei pamatysiu tą žmogų taip pat apsirengusį.Senasis tarnautojas pasirodė po kokių penkių minučių. Kiekvieną dieną iš priimamojo gaunu pra­ nešimus apie šimtus žmonių. eik. .sakau jam. Apsimetęs. kad kojos į batą nebepataikai. Tarnautojas negali teisingai įsiminti visų jų pavardžių. Ar galiu užeiti? . sakau: „Nueik.Eik.“ Žmogelis net suakmenėjo. * Taip turkai vadino Rusijos carą Petrą Pirmąjį. Vos tik pradėjęs dirbti.Koks kraštas. Alache. vilkės marškinius be apykaklės. Nes mokytojas šitaip apsirengęs nevaikšto. įsikandęs didžiulį cigarą. Vedėjas vienplaukis. Vakar buvau nuvykęs patikrinti vienos mokyklos. Čiauškutė 225 . jis manęs neišskyrė iš kitų ir ėmė niurnėti: . kad jo nepažįstu. Storas.

Aš negalėjau juo atsistebėti. kaip jūs liepėte. aš jūsų įsakymo negavau. Aš esu mokytoja iš Zeinilero kaimo. Ar popierius sutvarkėte? . Bet vis tiek kreipiasi į mane be vizitinės kortelės. Atvežiau visus doku­ mentus. .Taigi. gautų pinigų kvitas..“ Kas? Kokia ponia? Mechmetas geltonais batais? Iš nuostabos netekau žado. Vėl mano pavaldinys praneša: „Jūs kvietėte vieną ponią. atiduokite vyresniajam sekretoriui. Jis klausinė­ jo galybės man nesuprantamų dalykų ir galiausiai pareiškė.pasakiau. Vyresnysis sekretorius riebaluota apykakle kvotė mane ly­ giai dvi valandas. kad ši mokytoja taip pat gavo mano instruk­ ciją. prisimenu.Praėjusią savaitę jūs buvote atvažiavęs. . prašymai ir jų nuorašai. tegul susipa­ žįsta. Vedėjas kilstelėjo aukštyn vieną antakį ir pagalvojęs tarė: . Be vizitinių kortelių jų kreipimasis į įstaigas nebus išklausytas.Gerai. 226 Rešatas Nuri Giuntekinas .Ak taip.Pone. išlaidų sąskaitos. . ojo niekinamai patemptos lūpos bylote bylojo: „Na. kad mano atvežtas kaimo tarybos protokolas negalioja.. neseniai išsiuntinėjau mokykloms dar vieną instrukciją: „Mokytojai ir mokytojos būtinai turi užsisakyti vizi­ tines korteles. vis labiau karščiavosi ir kalbėjo toliau: .“ Bet argi jiems išaiškinsi? Staiga vedėjas pasisuko į mane. kur jūs mokyklą uždarėte. kad įėjau vidun be vizitinės kortelės! . visi šitie žodžiai. ir mokytoja!“ O dėl vieno neteisingai prikli­ juoto žyminio ženklo jis manęs vos nepravirkdė.Kertu lažybų. ji atvyko.Viską padariau. . Vadinasi. visas įniršis buvo skirtas man. pone..Aš nedrįsau įsiterpti ir laukiau. kada vedėjas nutils. Jis kelis kartus skaitė vis tuos pačius popierius ir kartojo jų pavadinimus: smulkių išlaidų kvitas..Kaip galėjote negauti? Iš kokios jūs mokyklos? . Bet jis net neketino sustoti. Dėl to.

Pamokyk tą niekšelį. Aš pasijutau labai nesmagiai ir dėl to pasiguodžiau sek­ retoriams. . neimk į galvą.eisi į teismą! . ir į mus.vienas su čalma. pone. įsikniaubę į popierius. Po dviejų minučių iš vedėjo kambario pasigirdo toks riksmas. bet jis nieko nenorėjo suprasti. juk jis tik tada nusiramina. abu pašoko iš vietos. tu pone Dieve! Aš tokio skandalo nepakęsiu! Aš netu­ riu laiko būti mulkinamas. nekreipė jokio dėmesio. eik sau. aš tave išvysiu. ne. Kambaryje. Jei pats neišeisi. Koks čia formalizmas.šūktelėjo vyresnysis sekretorius ir čiupęs popierius išdūmė į vedėjo kabinetą.. Tučtuojau rašyk prašymą atsistatydinti. . Tas su čalma linksmai patapšnojo jaunėliui per nugarą ir tarė: . Iš kur ji tau iš­ trauks kelerių metų senumo kvitą? Jei nieko neišmanai. o kitas visai jaunas vaikinas vos prasi­ kalusiais ūsais.Teneapleidžia tavęs Alachas.Ak.Ką jūs kalbate. Nežinia prieš kiek metų mokyklos stogui remontuoti vienai mokytojai buvo duota du šimtai penkiasdešimt kurušų.ėmiau aiškintis. buvo dar du sekre­ toriai .Paskui prikibo prie dar vieno dalyko.Kodėl nėra šitų pinigų panaudojimo sąskaitos? Kur kvitas? Nerasi .Įgrisai tu man. pamokyk! Toks tokį tegul pamoko. bet ir gatvėje. Tačiau vos tik vyresnysis sekretorius išėjo iš kambario. Jie sėdėjo prie savo stalų. . kuriame mudu šnekėjomės. rodės. sesele. aš ten nė pusmečio nedirbau. Visai be reikalo taip stengėsi.tai tu ne vyras. koks čia pasenęs biurokratizmas? Ta moteris teisi. Neparašysi . bet patvirtinimo kvitu nebuvo. pripuolė prie kabineto durų ir priglaudę ausis ėmė klausytis.rėkė jis. . kai jam pačiam užvožia kitas dar diČiauškutė 227 . . kad jį galėjai girdėti ne tik šia­ me kambaryje. įgrisai. Nešdinkis kur nori. Vedėjas barė sekretorių: . pone vedėjau..Ne. Tam niekšeliui taip ir reikia. mielasai. .

. Pats rytoj keliaus peklon. Papūškavo. padūsavo. Irgi mat išminčius. kol pagaliau tyliai prašneko: . jei mes visi ir padvėsime. Nepasukdamas galvos. Taip ir bus.“ Kai vyresnysis sekretorius grįžo. Teatlygina tau Alachas.Ar girdėjote.. bet ar tai buvo sakoma jums? . tiek visokiausių tarnybų pakei­ tęs. vieną gražią dieną užklups revizorius.. Už durų stojo tyla. Sekretoriai pakėlė galvas nuo savo bylų ir pagarbiai klausėsi tų liūdnų pranašysčių. tuos pinigus kad ir po šimto metų išieškos iš mūsų vaikų ir vaikaičių.. Jeigu ne jūs..Gera patarlė: „Toks tokį tegul pamoko. ir barz­ da. Tie lyg niekur nieko buvo taip uoliai ir rimtai įnikę į savo popierius.dėsnis niekšas. atsisėdo į savo vietą. kad atėjo tinkamas momentas. Tas su čalma tyliai sukuždėjo: . per tris dienas šioje įstaigoje viskas apvirstų aukštyn kojomis. ar ką? Kodėl nėra tuos du šimtus penkiasdešimt kurušų patvirtinančio kvito? Kur buvo jūsų akys. kad jis. ir mums. ir. po tokios pylos jis apsira­ mins kelioms dienoms.. jis kaip žąsis akies krašteliu žvilgtelė­ jo į savo bendradarbius. Manydamas. Sekretoriai galvotrūkčiais puolė prie savo stalų. kad tokią netvarką pražiopsojot?“ Ir jis bus teisus. o apie reikalus išmano mažiau negu mūsų vyriausias patar­ nautojas. jei mus visus pasodins į teisiamųjų suolą... juk jis visai nenusimano apie raštinę. Pailsės galva ir jam. o putrą mums teks srėbti.Penkiasdešimties sulaukęs. kokius niekus tauškė tas šunsnukis? Sekretorius su čalma apsimetė nustebęs: . . jam drebėjo ir kojos. žiūrėk. nusiraminęs ir kažką mur­ mėdamas po nosimi.Iš dalies man. Bet dirbti neįstengė. už­ mes akį į dokumentus ir sakys: „Na ir žiopliai. Argi ga­ lima nepaisyti valstybės iždo įstatymo? Prisiekiu Alachu. pone. 228 Rešatas Nuri Giuntekinas . kažką girdėjom.O taip.Nesikrimskite. gal jūs asilai. vyresnysis se­ kretorius pasiteiravo: .

Žurnalistas su žmona žadėjo ateiti apie trečią valandą. bet griebsimės vieno politinio triuko. kurie šluostė dulkes ir perkabinėjo paveikslus. pūsdamas į visas puses dūmus. pavadintus „Kelios dienos žaliojoje B. man linko kojos ir temo akys.. ir nuolatos dirs­ čiodamas į mažą veidrodėlį.. Tas pats žmogus.. Jis užsirūkė cigarą ir. kokie keisti žmonės! Bet kita vertus. Vakar vakare vedėjas susipažino su tuo rašytoju ir jo žmona priėmime pas gubernatorių. Ačiū Dievui. atskleidė man šių kruopščių pa­ siruošimų priežastį: į B. Jis rengėsi parašyti savo laikraščiui kelis straipsnius.Taip kalbėjo tas čalmuotasis.. nes jei jis būtų atvykęs mano pirmtako laikais. „Tesaugo tave Alachas. kurią galėtume su pasididžiavimu rodyti europie­ čiui. kuris ką tik lyg vaikas džiaugėsi. Trūks plyš tikiuosi išspausti iš jo straipsnį mūsų naudai. atvyko prancūzų žurnalistas Pjeras Fo­ ras. Pa­ rodysiu jiems kelias mūsų mokyklas.. Kai aš po valandėlės. kad jo prognozė pasitvir­ tino. kuriais vedėjas persimetė su kampe vis dar te­ besėdinčiu pagyvenusiu ponu. Keli žodžiai. Jis plūdo tarnus. tarė: . Dabar vedėjas jau buvo užsiėmęs kitkuo.Užuot pasakęs žmogui.“ Vedėjas susijaudinęs pasakojo: . Čiauškutė 229 . Jo žodžiais tariant. Teisybė. neturime tokios mokyklos. taisėsi šukuoseną bei kaklaraištį. kuris ištikimai tarnauja tėvynei. Vyresnysis sekretorius po praūžusios audros sušvelnėjo ir apsiramino. Pjeras Foras labai įdomus žmogus. Viešpatie. mes būtume išjuokti prieš visą Europą. vėl nuėjau pas švietimo skyriaus vedėją.. Aš tebestovėjau netoli durų prie širmos. norėdama pasikalbėti apie savo dar­ bą.“ Prie manęs jis daugiau nekibo ir akies mirksniu priėmė visus dokumentus. kad čia esu aš. kad vyresnysis sekretorius buvo taip kone­ veikiamas. reikia pripažinti.

turinti didžiulę atsakomybę.Na. kad bus naujas įsakymas. paskirsiu jus ten. 230 Rešatas Nuri Giuntekinas . Jau ketinau išeiti. kad aš kuo greičiau išeičiau. aš jau nebebuvau ankstesnė Feridė.. Nuleidusi galvą lyg elgeta per lietų prašanti išmal­ dos atkišta ranka. bet esu labai sunkioje padėtyje.. siaubinga vieta. bet dabar laisvų vietų neturiu. Jeigu tuoj pat neduosite man darbo. galite eiti. .. Vedėjas taip pat nekantriai ir irzliai atsakė: . bet jei norite geresnės vietos. Iš gėdos ir nevilties man džiūvo gerklė. akys priplūdo ašarų.Puiku. Palikite savo vardą raštininkui. .Taip. Daugiau nieko ištarti neįstengiau. Jeigu sutinkate. Man gėda sakyti. bet staiga man prieš akis iškilo Munisė. Sako. laukianti manęs viešbučio kambarėlyje ir žaidžianti su mažuoju ožiuku. ačiū. ko jums dar? .. ką ji reiškia.Na. Dėl mano naujo pa­ skyrimo. aš neturiu laiko laukti. maldaujamu balsu prašnekau: . Laisvų vietų nėra. Nervingas vedė­ jo tonas pažadino manyje keistą norą pasipriešinti. .Sakiau jums. laukiu jūsų atsakymo. Dabar aš buvau motina. būtinai sutvarkysiu. Aš grįžau.Pone. Jūsų valia rinktis.Dėkoju. Vaikai mokosi kaimo arbatinėje. - !!! .Jūs sakėte. Čadyrly kaime yra viena mokykla.Formalumai atlikti. . ponia.nekantriai paklausė vedėjas. Vedėjas kalbėjo paskubom ir gana griežtu balsu ir laukė. labai gerai žinojau. „Kai atsiras vakansija!“ Tą frazę aš dažnai girdėdavau Stambule. švietimo ministe­ rijoje. . pone.. ir deja. Mokytojai gyvenamosios vietos irgi nėra. Teisybė. Taip. Kai atsiras vakansija. teks palaukti.

“ Bet vedėjas mano atsakymo neišgirdo. Nutvėrusi už rankų. kaipmat mane pažino. Nemačiomis norėjau vėl užsidengti veidą. jėga atmetė čadrą ir išbučiavo į abu skruostus. Ji jėga atsuko mane į vyrą ir pasakė: Čiauškutė 231 . Aš nenorėjau. ir ypač švietimo skyriaus vedėjas. kaip išeiti. tapo oria dama. Kai jau buvau prie durų. koks netikė­ tas susitikimas! Kristiana buvo viena iš tų draugių. bet niekada nesitikėjau tavęs sutikti čia su juodu turkišku čaršafu ir dar ašarojančią.Ak.“ Ant slenksčio pasirodė jauna moteris su storo audeklo manto. Pamažu atitokau.Girdėjau. Tuo metu atsidarė durys. kad tas Čadyrly dar baisesnis kaimas už Zeinilerą. negu laukti čia ir klausytis visokių užgau­ liojimų. ir pasigirdo garsus kažkieno šūktelėjimas: „Ateina!“ Vedėjas pakilo. Aš dar žemiau nuleidau galvą ir atsidususi tyliai pasakiau: „Gerai. ji atsisuko ir nors mano veidas buvo uždengtas čadra. Žurnalisto žmona buvo mano klasės draugė Kristiana Varez. išgirdau vedėją prancūziškai sakant: „Prašom užeiti. atsukau jiems nugarą ir įsikniaubiau veidu į draugės petį. Pažvelgusi į jos veidą. bet Kristiana neleido. šūktelėjau iš nuostabos. Per vienas atostogas Kristiana su tėvais išvyko į Prancūzi­ ją. . kaip nustebo jos vyras. Man neliko nieko kito. kurios labiausiai mane mylėjo. kad jie matytų mane verkiančią. mano mažoji Čalykušu. man galėjo ateiti į galvą kas tik nori. kurio dar niekada nebuvau mačiusi. esu priversta sutikti. Įsivaizduoju.Čalykušu. ten ištekėjo už savo pusbrolio jauno žurnalisto ir daugiau j Stambulą negrįžo. Bet geriau vykti ten. ji nusitempė mane į vidurį kamba­ rio. Išgirdusi mano šūksnį. Čalykušu. . bėgdamas susisagstė savo ilgą surdutą ir išlė­ kė iš kabineto. Per tuos metus mano draugė neįtikėtinai pasikeitė. čia tu? Ak.

Pagaliau vedėjas susivokė. kad tas ponas rūpinosi svečių priėmimu. ką apie mane kalbėjo švietimo skyriaus vedėjui Zeinilere. Man jis pasirodė truputį keistas. Tačiau ne tai buvo blogiausia.Pjerai. Jeiguji net nebūtųjūsų pri­ stačiusi. kad aš ilgai gyvenau tarp sunkiai galvojančių ir labai lėtai kalbančių žmonių. . Nenorėdama. o viduryje. Drauge su svečiais į kabinetą buvo įėję ir keli val­ dininkai. Žurnalistas pabučiavo man ranką ir ėmė kalbėti kaip su sena pažįstama. tikrai. Baisiausiai užgauta buvo mano savimeilė . Tarp jų buvo ir ilgšis gubernijos viešųjų darbų inžinierius. tikrai būčiau garsiai nusikvatojusi. Man atėjo laikas išeiti. dabar turėjo pasijusti nesmagiai. kad jie pamatytų dar ir moralinį mano pažeminimą. leisk tau pristatyti Čalykušu. Netyčia kryptelėjau galvą į šoną ir apmiriau.Prašom sėstis. Pagaliau jis pasiekė. Pamiršę vedėją. Visi jie pusračiu stovėjo aplink mus. Žinote. mes nesam svetimi.. žvaliai ir linksmai. aš labai laimingas. kaip aš kalbu prancūziškai. Bet jeigu prisimena. jie abu pradėjo plepėti su manimi. išsižioję lyg kaimiečiai.Madmuazel. truputį išsikišęs į priekį. stypsojo švietimo skyriaus vedėjas. Aš tyliai šnipštelėjau Kristianai: 232 Rešatas Nuri Giuntekinas .. Pamačiusi tokį vaizdą kur nors kitur. aš ir pats būčiau atpažinęs Čalykušu. kuriems juokdarys rodo savo triukus. Mes turime jūsų klasės nuotrauką kartu su mokytojomis. pavargsite stovėdami..pamatė mano veidą. Tenjūs stovite padė­ jusi smakrą Kristianai ant peties. Pjeras buvo aukštas gražaus veido šatenas. Matot. kaip gerai jus pažįstu. kad padėtis gana keista. tyčia kalbėjau pakiliu balsu. ko norėjo . kuris kartu su švietimo skyriaus vedėju buvo atvažiavęs į Zeinilerą. Paskui supratau. Visi vyrai. bet gal dėl to.buvusios klasės draugės akivaizdoje atrodžiau tiesiog apgailėtinai. klausėsi. Kristiana tiek daug pasakojo apiejus. Savo trumpomis kojytėmis jis padarė juokingą reveransą ir tarė: .

Mes turėjome atsisėsti. aš nežiūrėjau į jo pusę. Štai ir aš pajutau begalinį norą mokytojauti. Paklususi širdies šauksmui.pasakė jis. kai per tavo skruostą rėplioja koks vabalėlis. viską suprantu. kad atsipeikėtų iš nuostabos.. Vargšelis vis dar negalėjo atsipeikėti. Mesjė Pjeras Foras supratingai man antrino savo storu bosu: . Pamačiusi ją čia. jis ryte rijo mane akimis.. Norint patenkinti Kristianos smalsumą. Kartais mano žvilgsnis užkliūdavo už švietimo skyriaus ve­ dėjo. Tik jai reikia trupučio laiko. Jos pro­ tas toks subtilus. O aš padariau tokią išvadą: Čiauikutė 233 . Ji tarškėjo savo vyrui: . ponia. kad tą subtilią jūsų širdies paskatą puikiai supras ir Kristiana. Kristianai niekaip netilpo galvoje. . Ji kilusi iš vienos labai kilmingos Stambulo šeimos. Dabar esu viskuo patenkinta. Taip ir man dabar trukdė veidu šliaužiojantis jo žvilgsnis. o charakteris tiesiog nuostabus. Žinoma.Čia nėra nieko nuostabaus. užsimaniau mokytojauti šitoje gubernijoje. tu nežinai.Na. kaip aš atsidūriau čia su tokiu senamadišku čaršafu ant galvos. Prieš valandėlę kalbėjęs su manimi šaltai ir atsainiai. šiaip ar taip. juk kiekvienas žmogus ko nors trokšta. Klausytis draugės liaupsių man buvo ir malonu. kad tu negali suprasti tokio paprasto dalyko. Bet Kristiana prilipo prie manęs kaip smala ir jokiu būdu nenorėjo paleisti. dabar šis žmogus pagarbiai nusilenkė ir pasiūlė krėslą: . Jos atkaklumo negalėjo nepastebėti ir švieti­ mo skyriaus vedėjas. madmuazel. Manau. kaip apiplaukti burlaiviu aplink pasaulį. Bet kaip būna nemalonu. nedrįstu tavęs daugiau trukdyti.. kokia įdomi mergaitė ta mūsų Feridė. aš tiesiog apstulbau.Aš. Stebiuosi. man teko sukaupti visas jėgas ir aiškintis: . prašom sėstis.Nestovėkite. tai ne toks pavojingas įgeidis. O tas ilgšis gubernijos inžinierius! Nulindęs į kampą. čia mokyti vaikus. Pjerai.Ak. ir truputį nesmagu.

laimingą Stambulo gyvenimą savo noru vyksta į Ana­ toliją. kad ji gali būti kur kas naudingesnė čia. minėjote Čadyrly kaimą?.prancūzų rašytojas. Ar galiu paklausti.pasakė jis. * Pjeras Loti (1850-1923) . ilgą laiką gyveno Stambule ir parašė romanų apie Rytų kraštų gyvenimą. . negu tikėjaisi. ku­ rioje jūs dirbate? Jau sakiau. Kaip sakėte . Koks gražus. ir koks nuostabus pavadinimas mano straipsniui. jos mieliau linkusios veikti ir paliku­ sios ramų. jei tu leisi savo vyrui paminėti laikraštyje mano vardą. Bet aš manau. kad ją prikeltų. . Aš išsigandau. madmuazel. kuriuos aprašo Pjeras Loti*. palaukite.Laikau savo pareiga paklusti norams tokios mergaitės. aš su tavim nebedraugausiu. Jos jau visiškai naujos pakraipos žmonės. madmuazel Feride Čalykušu. Pjeras Foras atsivertė savo užrašų knygutę. aplankysime jūsų gražųjį kaimą ir mielai susitiksime su ju­ mis ir jūsų mokiniais. kad kartais įvyksta daugiau.Čagyrly ar Čadyrly? Madmuazel.Stambule atsirado nauja vakarietiškai išauklėtų jaunų merginų karta. Užuot tuščiai svajojusios. . paminėsiu ir jūsų vardą.. yra nuostabus. keliaudami po jūsų guberniją.. . ne tokie tuš­ čio ilgesio kamuojami nusivylėliai. . Kai rašysiu apie turkų atbudimą. Atsi­ gręžiau į švietimo skyriaus vedėją ir paklausiau turkiškai: . .Ir tas jūsų kuklumas. centre.. .Kur ta mokykla. Pjeras Foras mano nenorą minėti vardo išsiaiškino klaidingai. progai pasitai­ kius.Kristiana. dėstydama pran­ cūzų kalbą mergaičių mokykloje. koks kilnus pasišventimas.Panelė Feridė būtinai nori važiuoti į kaimą. 234 Rešatas Nuri Giuntekinas . kur yra ta laimingoji šalies mokykla. jums leidus. kurią man pasiūlėte? Rodos. Švietimo skyriaus vedėjas visas išraudęs pašoko iš vietos.Palaukite. kaip jūs.pasakiau. mes.

Kaip gaila. kuriomis stipriai spaudė manąsias.Kodėl nesakai. Jis ėmė man aiškinti turkiškai: . tokiu beviltišku metu kaip dabar. jo nebuvo negalima nemylėti. Kelis kartus buvo at­ ėjęs tavęs aplankyti. ar ne? Neslėpk. kad baigėte prancūzų mokyldą ir moka­ te prancūziškai. gerai? Gyvenime taip ir yra . kaip toj puikioj patarlėj: jei penkiolika naktų juodos. Aš tada ir pamačiau jį pirmą kartą. Čiauškutė 235 . Jos rankos. nejaugi iš tikrųjų? Vargšė Feridė. Bet šį kartą ji man pasiro­ dė ne kaip viešbučio kambarėlyje su ožiuku žaidžianti vargšelė.Feride.Feride. kaip mylimo sužadėtinio mirtis. Aš labai užjaučiu tave. juk tu labai jį mylėjai.po nemalonumų ateina laimė.Taip. Jaunai merginai negali būti didesnės nelaimės. Jei taip. Feride. Dabar su­ prantu.. Jame liepsnojo kažkokia ypatinga ugnis. . Rytoj rytą pradėkite pamokas. man nė j galvą nebūtų atėję. bet visos apie tai žinojom. kur dabar tavo sužadėtinis? Visai žemai nuleidau galvą ir liūdnai tariau: .Jūs juk nesakėte.Ak. kokie vėjai tave čia atpūtė. o kaip gražiame sode tarp gėlių lanką ridenanti puošni panytė. viskas keičiasi. Tu juk buvai susižadėjusi. Svajingom akim. . Mano atsakymas labai sujaudino Kristianą. Atsisveikindama Kristiana pasivedėjo mane į šalį. sudrebėjo. Kristiana susijaudinusi tęsė: . tai kitos penkioli­ ka . noriu paklausti tavęs vieno dalyko. tarsi prisiminusi kažkokį tolimą sapną.Nustebusi pasižiūrėjau į vedėją. Prieš mano akis vėl iškilo Munisė. O kol ateis įsakymas. Bet kad mėnulis gali nušvisti tokiu gūdžiai tamsiu. mieloji.Praėjusį pavasarį mes jo netekome. jūs dirbsite laildnai.. . Tu vengei prisipažinti. Feride. Kodėl neištekėjai? . Dabar aš tarpininkausiu ministerijoje.šviesios.

. kaip mylimo sužadėtinio mirtis. Direktorius. Bet turbūt nelabai įtikinamai skambės. bet tuoj turįs grįžti ir paprašė palaukti. ponia pavaduotoja tučtuojau nuvedė mane į jo kabinetą. tu teisi. mokinės beveik mano amžiaus. Kristiana. Kol dairiausi pro langą į sodą.. nėra pačios ne­ laimingiausios. kurios patiria mylimojo mirtį. jis tarė: 236 Rešatas Nuri Giuntekinas . Joms dar yra likę paguodos. Ji pasakė. Feride. Kiaurai permirkusiu apsiaustu. Kai atėjau į mokyklą. * Šįryt pradėjau dirbti B.. Ti­ kriausiai greit priprasiu. kad ponas Redžepas išėjęs į švietimo skyrių. Aš žinau. mergaičių pedagoginėje mokykloje..“ Ką dar galėjau atsakyti? Bet aš pamelavau tau. atrodo. Nauji bendradarbiai.„Aš tave labai užjaučiu. kad jaunoms merginoms pasitaiko ir baisesnių nelaimių. užsimerkiau ir sumurmėjau: „Taip. praėjo geras pusvalandis. puikus žmogus su čalma.. taip. tamsiame ir šaltame kambaryje vienišą naktį jos galės įsivaizduoti mylimojo veidą ir turės teisę tarti: „Paskutinis vargšelio žvilgsnis buvo skirtas man!“ Jos galės prisiliesti prie mylimo veido vaizdinio savo šir­ dies lūpomis.. O man. ponas Redžepas. tokia teisė atimta!. Po daugybės mė­ nesių ar metų kur nors tolimame krašte. o kai kurios net vyresnės. jei pasakysiu. jau visai su­ augusios.. Pamatęs mane. aš nudelbiau akis. skaičiau ant sienos kabančius painius užrašus.. Pagaliau direktorius grįžo..“ Kai tu šitaip pasakei. Tos. nes pakeliui jį užklupo liūtis. Jaunai merginai negali būti di­ desnės nelaimės. kad po Zeinilero man čia nepatiko. neblogi žmonės. Kristiana.

negu ją gauti. jis visur tarė „g“. man jau buvo gero­ kai įgrisę. Jos pri­ valo būti rimtos. kad dėl kvailos galvos kojos nukenčia. Aš buvau skyriuje. Užeisiu vėliau. Kartą viena pridarė kvailysčių. . jis pradėjo pokalbį. dukra mano.Bet juk tu dar visai vaikas. kad atsisėsčiau. Jis iš lėto ėmė vilktis apsiaustą.nusistebėjo di­ rektorius. ir man ten sakė apie tave. Atleisk. . du­ kra. Šį kartą nukentėjo mano drabužis.Sveika atvykusi.Na. Po apsiaustu direktorius vilkėjo violetinę atlasinę liemenę gel­ tonais dryžiais.Daug sunkiau tarnyboje išsilaikyti. Tie žodžiai. pakaltus stambiomis lyg pa­ sagose vinimis. kad tu stengsies. Tikiuosi. kas pasidarė. dukra mano.lyg ir marškiniai. Juk aš galiu tau būti tėvas. kuriuos girdėdavau visur. Alachas mane nubaudė. Neveltui sakoma.Netrukdysiu jums. vietoj „k“. aš truputį apdžiūsiu. Jo balsas skambėjo lyg kūjo dūžiai į priekalą. pasakė jis. Ar ne taip. Lyg primindamas vakarykščius įvykius. . . nėra ko varžytis. matai. Direktorius prisistūmė prie krosnies kėdę ir atsisėdo. Šechnaze? Kas tau. raudonus kaip obuoliukai skruostus. atidaviau jai į rankas pasą ir išgrūdau pro duris. Be to. Ištiesęs į ugnį savo didelius odinius batus. Mano mokytojos man kaip dukterys. pone. Pamiršau pasiimti skė­ tį. Matai. Žvairos akys žiūrėjo į skirtingas puses. Jis žiūrėjo į varvantį apsiaustą ir tarė: . aš net neatsiklausiau švietimo skyriaus vedėjo. Telaimina mus visus Alachas! Žilstelėjusi barzdelė įrėmino jo apvalų veidą. Aš atsistojau. bet direktorius mostelėjo. gal davei įžadus neprasižioti? Čiauškutė 237 . o iš kišenių . kurią buvo galima palaikyti ir marškiniais. dukra. Kad ją kur ga­ las.lyg ir liemenė. .pasakiau ir no­ rėjau išeiti. Spren­ džiant iš apykaklės ..Ne. direktorius tęsė: . nuo jo spengė ausyse.

Kur matėt tokius niekšus. kaip sakiau. . Ponia pavaduotoja.Eime.Nešikai nesutinka mažiau kaip už dvi medžijas. palydėsiu tave į klasę. iš tikrųjų taip buvo. pado­ riai. kad ji net neraginama jau se­ niai norėjo įsiterpti. 238 Rešatas Nuri Giuntekinas . moterys turi nenugalimą įgimtą aistrą puoš­ tis ir dažytis.Taip. nesveikai atrodanti moteriškė.Metas. pone? . Mačiau. Ką man daryti? Direktorius pašoko nuo kėdės tartum būtų užsidegę jo sun­ kių batų pakaustyti puspadžiai. ji ilgai krenkšdavo. . pridūrė: . išauklėtai. Šiandien aš tau kaip tėvas patariu.Šechnazė buvo direktoriaus pavaduotoja . Aš juk pakvaišęs. ką? . mokytoja privalo būti tvarkinga ir visur saugoti mokytojos garbę. Aš visai sutrikau. Tik pirmiau nu­ eik ir gerai nusiprausk. dukra mano. ir visi netenka galvos. išvar­ gusi. . Ti­ krai taip padarysiu. kad juos kur galas! Užsiversiu tuos daiktus ant kupros ir pats atitempsiu. . Tuos žodžius direktorius pasakė šiek tiek varžydamasis. pone. Prieš pradėdama ką nors sakyti. ar jau metas pradėti pamokas.pusamžė. reikia būti supratingai. nu­ leidęs balsą. virš kurių palei krosnį jau buvo pradėję kilti garų kamuoliai. mokinės jau suėjo į klasę. tarsi bijodama prarasti pasitaikiusią progą kalbėti. Ji buvo nustebusi kaip ir aš. Eik ir pasakyk jiems! Paskui jis vėl atsigręžė į mane.Matai mano žvairas akis? Ir už tūkstantį lirų neparduočiau jų sugebėjimo žiūrėti į šalis. Man užtenka šitaip pažiūrėti. Aš nustebau ir pagalvojau. gal kur nors būsiu išsi­ tepusi? Mudvi susižvalgėme su Šechnaze.irzliai atsakė ji direktoriui ir tuoj pat. . Taigi. Atlikdama savo pareigas.Ar mano veidas nešvarus.Dukra mano. Bet mokytojai draudžiama eiti į klasę išsidažius veidą ir akis. .

Tai mokytojos įgimta veido spalva. aš norėjau skradžiai žemę prasmegti.. Pavaduotoja irgi pradėjo juoktis. Alachas. ko tik jis neprišnekėjo! Jeigu europiečiai paėmė iš arabų mediciną. Mano nuotaika kaipmat pasitaisė.liepė jis man ir kone jėga užtempė ant katedros.Nagi. Ir visos buvo beveik mano amžiaus. astronomiją ir matematiką. . davė? Alachas? Cha cha cha.Pone direktoriau. kiek jų daug! Ten sėdė­ jo ne mažiau kaip penkiasdešimt merginų. Kai koridoriuje pro langą pamačiau savo būsimas mokines.. aš bū­ čiau stovėjusi prieš jas kaip žado netekusi. . Pagaliau aš supratau.griaudėjo jis. Ponas Redžepas įtariai pasižiūrėjo man į veidą. cha cha cha. ką? O Alache. dukra mano. Jei direktorius tą akimirką staiga būtų sumanęs išeiti. . jų vandeniu ne­ nuplausi. o paskui pradėjo sakyti labai ilgą prakalbą.Betgi dažeisi. Bet nieko negaliu padaryti. Pajutusi. Čiauškutė 239 . jis mokėjo pri­ versti paklusti. tas ponas Redžepas man pasirodė nuosta­ bus žmogus.Cha cha cha! .Še tau. chemiją. ko jis prikibo. . pone direktoriau. .tarė ji.Bet ant mano veido nėra dažų. nes jų man pats Alachas davė. Sakai. kad nori. Šechnaze. tardamas kiekvieną „Ch“ ats­ kirai. man širdis apmirė. kaip į mane vienu metu įsmigo tiek įdė­ mių žvilgsnių. dažeisi. esi kada mačiusi tokį spindintį veidą? Gal motina tave ne pienu. sakai.tvirtino jis. Direktorius apsivilko garuojantį savo apsiaustą ir nuvedė mane į klasę. Niekada gyvenime nesu girdėjusi tokio juoko. Laimė. . Staiga ėmė kvatotis ir direktorius. Aš kaip gyva dar niekada nesidažiau. . ir aš tais dažais nepatenkinta. . Kad ir kaip būtų. o rožių uogiene maitino. Viešpatie. ir pradėjau garsiai juoktis. Alachas? Ar tu. eik į savo vietą! . Viešpatie. tarsi būtų tos raidės mokęs pirmokus. cha cha cha!.

kad ji tokia smulkutė. visoms bus riesta! Tučtuojau užsičiaupkit! Ko čia žibinat dantis? Bet mergaitės nekreipė dėmesio į direktoriaus pastabas. kokia būtų gėda! Ir dabar aš pirmą kartą išdrįsau žvilgtelėti į klasę. užtenka tik mokėti pran­ cūzų kalbą.. jis kalbėjo ir vis rodė į mane: . nebūtų parda­ vęs ir už tūkstantį lirų. rodės. kad tuoj prapliupsiu garsiai juoktis. ko rodote dantis? Štai atsinešiu šnaples. kurių. tai dar ir pamušalo užsimanėt?. Griaudėdamas savo metaliniu balsu. Mergaitės irgi juokėsi. Teisybę pasakius. Taip pirmas žvilgsnis į mokines mane pradžiugino. Manau. Jaučiau... Direktoriaus prakalba truko apie penkiolika minučių. ir ėmiau dairy­ tis į šonus.tai pateisinamas plėšikavimas. perimti iš jų mokslo laimėjimus .lobiai. Tam plėšikavimui nereikia nei patrankų. tada matysit!“ Pagaliau direktorius išrėkė paskutinį sakinį: 240 Rešatas Nuri Giuntekinas . Nesvarbu. O Alache. aš išsigandau labiau negu jos.. Jums davė audeklo viršutiniam drabužiui.Kas čia dabar?. Jis trenkė kumščiu į katedrą. nuoširdumo jums neparodyk! Prisiekiu. gaudykit iš jos burnos žinias. kaip sakė. bet jos viduje . ir suriko: . tegu jus galas. kad tas žvilgsnis.tai kodėl mes neimame iš europiečių naujųjų mokslų? Skverb­ tis į europiečių žinių ir išminties lobyną. Tai mo­ teriška padermė. Kas čia?. nuo kurio. Kas čia?. Direktorius nejuokais įsijautė. išsunkite kaip citriną. direktorius daužė kumščiu į katedrą ir pusiau juo­ kais.. Stiprėjantis juokas klasėje pagaliau atkreipė ir direktoriaus dėmesį. pusiau rimtai grėsmingai rėkė: „Ko čia vaipotės.. įžiebė tarp mūsų pirmąją simpatiją. tas slaptas juokas. sprogs ausų būgneliai. nei šautuvų. Paskui nužvelgė visas savo baisiosiomis žvairomis akimis. Taigi spauskite ją.Raktas į tas pasaulines žinias šitos mažos kaip sprindis pa­ nelės rankose. Jūs nežiūrėkite į jos išorę. Kai klasėje juokas su­ stiprėdavo.

tauta! Taip pabaigęs kalbą. .Mergaitės. tėvai.. . kad mergaitės pamažu ima manimi pa­ sitikėti. tebūnie prakeikti jūsų protėviai. jis pagaliau išėjo iš klasės. Galva buvo visiškai tuščia. bus tokia sunki. į skirtingas puses žiūrinčios pono Redžepo akys. kurią jums duoda jūsų motinos. Pagaliau mano susikaustymas išnyko. . valstybė. Jums nubausti aš neturiu tokio grės­ mingo instrumento kaip „šnaplės“. kuriuo jus gąsdino ponas direktorius. viena mergaitė priėjo prie manęs ir paaiš­ kino. kad „šnaplės“ reiškia tiesiog „žnyplės“. Direktorius turėjo įprotį tuo šmaikščiu žodžiu gąsdinti tas. Jeigu iš jos burnos kaip iš iš­ spaustos citrinos sulčių nepasisemsite mokslo. Negalėjau sugalvoti nė vieno žodžio. kad ta pirmoji akimirka. sunkte išsunkite. kai liksiu vienui viena prieš klasę.pradėjau. jei pro klasės langelį žvilgtelėtų žvai­ ros. Man tas ne­ trukdo. Bet neduok Dieve.jūsų linksmumas negali būti reiškia­ mas daugiau nei šypsena. liežuvis atsirišo. būsiu laiminga. bet tiesiog ant jūsų supyksiu. kurios pernelyg garsiai juokdavosi: „Aš jums šnaplėmis dantis išrausiu!“ Čiauškutė 241 . Jos žiūrėjo į mane ir taip pat pradėjo šypsotis. Žodžiu. . jei mano žinios jums pravers. . Pagaliau prisiverčiau nusišypsoti. Staiga pa­ sijutau drąsesnė ir susiėmiau. . kad aš vis dar juokiuosi iš direktoriaus kalbos. Niekada nemaniau. Lai­ mei. jaučiau. tevirsta nuodais duona.tariau. kurių jis nė už tūkstantį lirų nenorįs parduoti! Siaubas! Todėl nusprendžiau padaryti pastabą.aš šiek tiek moku prancūziškai. Koks malonumas kreiptis į tokias suaugusias merginas „mano mergaitės“! Tik jos pernelyg dažnai juokėsi. Išeinant iš klasės. Kal­ bėjau laisvai. mokinės pagalvojo.Mergaitės. mano pirmoji pamoka pavyko labai gerai. Nuo ryto iki vakaro anksčiau nesustodama čiauškėjusi Čalykušu dabar tylėjo tartum šilkme­ džio prisilesusi lakštingala.Kibkite į ją.

Mokytoja vis nenuleidžia nuo manęs akių.Nezihė ir Vasfijė. kurie elgiasi su manim šaltai. Viena .. kuri nebijo žvairų pono Redžepo akių. Tik ana. Negaliu pasakyti. dailyraščio mokytojas. Alache.ta pati aukštoji mokytoja juodomis veriančiomis akimis. Bet pa­ vaduotoja man kažkodėl patarė su jomis artimai nesibičiuliauti. niekados nemačiau tokio panašumo. sako ji.Gali būti. įdėmiai žiūri man į veidą.B. kovo 28 Savo mokinėmis esu labai..akiniuota pagyvenusi mokytoja arklio dantimis.. kažkaip nevalingai timpčioja savo mėlynojo apsiausto apykaklę ir burba: „Na.. Jos neperskiriamos draugės. juk visko pasitaiko. kurio vardo dar nežinau. pats direktorius jos prisibijo. gal kužda pakampėse apie mane visokius niekus.. bet tik tada galėsiu lengviau atsikvėpti. Nuleidusi galvą. Ji tokia panaši į jus. kad nėra tokių. kada ja atsikratysiu. kuri kadaise gynė mane centrinėje mokykloje. Jos irgi mane pa­ milo ir sekioja per pertraukas. berods. Mokykloje dirba ir keli mokytojai vyrai: senas tikybos moky­ tojas Zahitas. geografijos mokytojas . Priešingai. 242 Rešatas Nuri Giuntekinas . mokykloje sutikau dar dvi senas pažįs­ tamas.žilas atsistatydinęs pulki­ ninkas Omeras. Ir bendradarbiams nieko bloga ne­ prikiši. kad ją kur galas!“ Kita senų laikų pažįstama . Ji mokytojavo kažkur Gioztepės rajone Stambule. ir sausakimšas vagonas raitydavosi iš juoko. Ji prikrėsdavo visokiausių pokštų... šnairuoja. atsakydavau: . Čia ji turi pamokų kartą per savaitę.Kadaise priemiestiniame traukinyje dažnai sutikdavau vieną mokinę.O Alache. . Kadaise mes dažnai susitikdavome priemiestinia­ me traukinyje. ir charakteris! Nežinau. buvo pran­ cūzė. . Ji vienintelė. Bet juk ir savo namuose žmogus ne kiekvieną vienodai myli? Tarp bendradarbių man labiausiai patinka dvi mielos stambulietės .nežinau! Be jų. Kodėl . net labai patenkinta.

Kad greičiau apdžiūčiau. Anksčiau Jusufas iš tikrųjų buvo Mevlevi** ordino šeichas.ir muzikos mokytojas.poetas Dželaledinas Rumi (1207-1273). „Musulmonėms nedera vilkėti juodai. Ponas direktorius priekaištavo tik dėl spalvos. kad kadaise mano pačios sugalvota moky­ klinė suknelė sulaukia vis didesnio pasisekimo. būdingas tik mirtinai sergantiems žmo­ nėms. kad ten tikras muzikos muzie­ jus. Pamačiau jį pirmą kartą vieną lietingą šaltą dieną. turiu pasakyti.“ Bet mes teisinomės. kad čia ir bus tas šeichas Jusufas. atviros mėlynos akys priminė man * Šeichas . šeichas* Jusufas. ma­ lonus žmogus. Reta ruda barzdelė. Mokytojai kaipmat ji apspito. kas lankėsi jų namuose. bet prieš kelerius metus atvyko į B.puikus kompozitorius. Tačiau aš iš­ syk supratau. kad ant žalios medžiagos bus greičiau matyti dėmės. Per per­ trauką mes su mokinėmis išėjome į sodą. Tie.. bet ir mieste.. Tai buvo tylus. įsispraudžiau tarp sienos ir krosnies ir sto­ vėjau susikišusi rankas į suknelės kišenes.. Mokytojų kambaryje kūrenosi didelė koklių krosnis. Stebėjau jį iš už krosnies lyg iš apkasų. Jis buvo garsi asmenybė ne tik mokykloje.reiktų rengtis žaliai. pasilinksminome.. . šeichas Jusufas . pasakojo. Jis buvo apsirengęs taip pat kaip ir kiti mokytojai. padėjo nusivilkti paltą.išreiškė savo nuomo­ nę. Ji ėmė patikti net mokinėms. .dervišų ordino vyresnysis. į kam­ barį įėjo lieknas. juodoji mano suknelė buvo kiaurai permirkusi. Čiauškutė 243 . Mokykloje visi jį labai mylėjo. Kai grįžom vidun. ir nekreipėme dėmesio į jo pastabą. kur mokiau jas naujo žaidimo su sviediniu. truputį pažaidėme. ir drauge su seserimi apsigyveno mažame nuošaliame name. kad žmogus negali jų klausytis be ašarų. * Mevlevi dervišų ordino įkūrėjas . Melancholišką jo veidą buvo paženklinęs švel­ nus vaiskus blyškumas. Be to. Jie turį sazų ir kitokių muzikos instrumentų. Jis yra sukūręs tokių kūrinių. aukštas kokių trisdešimt penkerių metų vyras. Beje. Atsidarė durys.

jis nulenkė galvą. .pasakė jis. tylia­ me balse skambėjo vos girdima aimana! Glaudžiu ratu jį apsu­ pusiems mokytojams dabar jis skundėsi nesiliaujančiu lietumi. Trindamas rankas. Jį mums surado Hadži Kalfa..paklausė jis. . te­ laimina jį Alachas. . sakė pykstąs ir nekantriai laukiąs giedros. jis truputį prisimerkė. kad jį mums išnuomojo su baldais. Iš savo užkrosnio linktelėjau šeichui Jusufui ir pasakiau: . bet labai jau­ kus . švarų namelį. Trumpai tariant. .su sodu ir tik kelios minutės kelio iki Hadži Kalfos namų. Tai mūsų naujoji prancūzų kalbos mokytoja Feridė. Jei keli maži mano kūrinėliai ir yra ko verti. 244 Rešatas Nuri Giuntekinas . pone. kurio tiek daug Hamito. Meno žmonės labai jautrūs tokiems pagyrimams. Norėdamas mane geriau įžiūrėti tame tamsiame kam­ pe. ar mūsų mokinė? . Jau kelios dienos mes turime gražų. aš pamilau šeichą Jusufą kaip vyresnįjį brolį.Man labai malonu susipažinti su mūsų garsiuoju kompo­ zitoriumi. .Jūsų nuolankus tarnas tik mėgėjas ir nėra tikras. kad jo sukurti veikalai nusipelno kompozitoriaus vardo. B.Kas ta panelė.tarė ji. Kalbėjo jis ypač maloniai. tai tik dėl to.Atleiskite.. Vasfijė nusijuokė.užmiršome jums pristatyti. kad juose pavyko išreikšti nuoširdų dieviškąjį sielvartą. Netikėtai mūsų akys susitiko. Blyškus šeicho veidas truputį paraudo. Fikri ir kitų garsių poetų eilėse. .. Jo švelniame. trijų kambarių. Namelis mažas. balandžio 7 Pagaliau išsipildė didžiausias mano troškimas. Dabar mes gyvename tame pačiame rajone.niūriuose pensiono koridoriuose kabėjusio liūdnai šypsančio Kristaus atvaizdą. Visi kaip susitarę atsigręžė į mane. O dar smagiau.

ir taip bus visada. broliai. kuris tarsi minaretas buvo aukš­ tai iškilęs viršum daubos. aš imu piešti. bet jai pabosta pozuoti. O į mūsų duris tomis valandomis niekas nepasibeldžia.Mudvi su Munise vakar buvom puikiai nusiteikusios. O koks gražus pavasaris šitame krašte! Viskas aplink ža­ liuoja. Manyje vėl pabudo troškimas piešti. užtektų tik kojai slystelėti. Ke­ tinome susitvarkyti. Mano sode prasiskleidė įvairiaspalvės gėlės. tiktai Mazlumas .. kad apsigy­ veno rūmuose. susidėti daiktus. Sodo gale šlaitu čiurlena smaragdi­ nis upokšnis. glosto rankomis ant tvoros išpaišytas gėles. sunku ramiai sėdėti priešais mane su vainiku ant galvos ir su ožiuku glėbyje. Kai pavargstame. netekęs kantrybės. arba šokinėjame per virvutę. sese.smarkiai mus išgąsdino. kad tų velniūkščių kojos miklesnės negu mano. mus truputį apima liūdesys. vaikėmės viena kitą aukštyn žemyn.mes taip praminėme pie­ mens Mechmeto padovanotą ožiuką . Tik vakare. Apsaugok Viešpatie. Bet kur tau! Mes krykštaudamos tik lakstėme po namus. Viena laimė. Kartais ožiukas. pradeda spardytis savo il­ gomis plonomis kojomis. Vargšė Munisė savo akimis netiki. Čiauškate 245 . teko gerokai pasijaudinti. Tas nenuorama paspruko pro atdaras virtuvės duris ir tiesiai per sodą nėrė prie stataus šlaito.arba žaidžiame slėpynių. Į gre­ timus namus su ryšulėliais rankose grįžta tėvai.. pabaigčiau daug greičiau. ir jis kaipmat nugarmėtų žemyn. Taip. Girdi. jai vis rodosi. Jei ta nenuorama sė­ dėtų ramiai. Visas laisvas dienas praleidžiu sode su Mu­ nise . o kambario palange rangosi gebenė. Tada Munisė sako: „Alachas mato. kol jį sugavo­ me. kai ima temti. Munisė čiužinėja žydromis slidžiomis vidinio kiemo plytelėmis. o Munisė su ožiuku išsitiesia ant žolės. Toje vešlioje žalumoje it naujos žaizdos raudo­ nuoja aguonos. mes labai patenkintos savo nameliu. Šit jau kelintą dieną akvarele piešiu Munisės portretą. Vis dėlto. Va.

Mokykloje yra nenaudojama. melancholiško ir ligoto žmogaus. Pasigir­ do sunkus. kuriais susikibusios po dvi vaikščiojo mano draugės su juodomis prijuostėmis ir trumpai kirptais plaukais. „Žiūrėk man. Prieš akis iš­ niro tamsūs mūsų mokyklos koridoriai. nei kur esu. Ką man daryti?“ . Paprastai aš pykstu.sako jis. ir staiga man taip nudiegė širdį. Virpėdama. Jau nebeprisiminiau nei ko atėjau į šią salę. Atsipeikėjau tik tada.baru ją.. nuoširdžiu balsu. . kad per daug juokiuosi. paliečiau pirštu klavišus. priėjau prie instrumento. Ponas direkto­ rius manimi labai patenkintas. Anądien nuėjau ten pa­ siieškoti vieno plakato. kartais jis pyksta ant ma­ nęs. labai tyliai ėmiau skambinti savo mėgstamiausią giesmę. kai nustojau groti. kad. Apsidairiusi pamačiau kampe stovinčią ap­ dulkėjusią fisharmoniją. kai esu rimta. prakilnių vargonų melodijų. . velniūkšte. bet Mazlumas nenori. kad jau vakaras. Tiesa. Ak. Kokių nuos­ tabių dalykų jis papasakoja savo liūdnu. grasinu jai pirštu: .ir pabėga drauge su ožiuku. kiek laiko šitaip skambinau ir kiek lai­ ko čia praleidau. mano viršutinė lūpa trum­ pesnė. Net tada.ir tau pa­ imsiu „šnaples“.. tas garsas! Prisitraukiau kėdę ir tyliai.aš noriu sėdėti ramiai. visko prigrūsta salė. jums atrodo. .. Mokykloje pamokos taip pat sekasi neblogai. Kadangi langinės buvo uždarytos. Atsar­ giai paspaudžiau koja pedalą. kad juokiuosi. Nežinau.“ Mudu labai susidraugavome su šeichu Jusufu. Tie iškilmingi muzikos garsai pamažu privertė mane pamirš­ ti viską pasaulyje. Aš prisirišau prie to jautraus. apėmė toks liūdesys.. Prieš kokį dešimt dienų įvyko vienas keistas nutikimas. kad nesuprantu tavo klastos? Tu ty­ čia kuteni tą vargšą gyvūnėlį. tarsi artinčiausi prie seniai pamiršto draugo kapo. atro­ dė. ir aš nugrimzdau į tolimą sapną. tarsi iš sužeistos širdies gilumos sklindantis garsas. pone direktoriau. Aš tyčia nutaisau nustebusią miną ir sakau: „Ką aš galiu padaryti. 246 Rešatas Nuri Giuntekinas . Mano laiminga vaikystė prabėgo klausantis liūdnų.Tu manai.

. Buvau įsitikinęs.Grok. kaip vaiko siela gali taip giliai jausti liūdesį? Apsimesdama visai abejinga. tarsi vėjelio dvelktelėjimas lapuose. užsirašys na­ tas į sąsiuvinį.mal­ daujamai tarė jis. Ar gerai. Ar negalėtumėt man duoti tų giesmių natų? . bet jeigu klausantis kokio nors muzikos kūrinio reikia atskirti. . skambinau jas iš klausos.Didelio sielvarto valandėlėmis parašiau keletą kūrinėlių. kol nudžiūvo ašaros.Už nugaros išgirdau tylų.Nieko. jis klausėsi mano skambinimo. panele Feride. Tamsoje vos įžiūrėjau pablyš­ kusį šeicho Jusufo veidą. kokia jautri jūsų širdis. kurie užgimsta tik iš jautrios šir­ dies. Šeichas mano žodžiais nepatikėjo. kur kompozitoriaus. Atsišliejęs į kažkokią sulūžusią spintą.Tai religinės giesmės. pone. kai turėsite laiko. Kalbėdamiesi išėjome iš salės. Pasistačiau tuos vargonėlius kam­ bario kampe.Nelaikau savęs dideliu muzikos žinovu. vaikuti mano. Atsisveikindamas šeichas Jusufas man pažadėjo: . o jose. nuleidęs ant krūtinės galvą su giliu sielvartu savo mėlynose aky­ se. Nieko neatsakiau.Kokia jūs muzikali. jūs vėl pa­ skambinsite. Jei sutiktumėte. .Aš neturiu natų. Tik žemiau palinkau prie instrumento ir skambinau tol. vieną dieną jums pagročiau. prašau tavęs. Sielvartas ne manyje. Jos dažniausiai esti graudžios ir liūdnos. Krūptelėjusi atsigręžiau. Jis papurtė galvą ir tarė: . paskambink dar. o jūsų nuolankus tarnas. jei leisite. sunkiai alsuodama. Kurią nors dieną. kad niekas jų nesupras. Tiek žmogaus balse. Dar niekas nėra jų girdėjęs. . Stebiuosi. Paskui pavargusi. lyg sudaužyta atsistojau. niekada neapsirinku. panele? Čiauškutė 247 . Jaučiu muzikos ins­ trumentams didelę silpnybę. atodūsį. Kadaise jūsų nuolankus tarnas iš vieno dabar jau mirusio dvasininko nusipirko vargonėlius. tiek pirštuose yra tokių virpesių. Norėčiau jais groti tas jūsų giesmes. o kur adikėjo nuopelnas. atsakiau: .

taip liepė vidinis balsas. Pažadėtų kūrinėlių dar negirdėjau.. . Su laišku rankoje ji pasuko tiesiai prie mokinės. Ji prisistūmė prie sienos kėdutę ir pradėjo krapštyti degiklį. ji irgi pradėtų dejuoti..Nieko. kad pasielgiau nepro­ tingai. kad viskas gali išaiškėti. Prieš kelias die­ nas vienas mokinys atnešė parodyti ūdą*. ką ten turi? . Man atrodė.Palauk. Žinau.Duokš jį man. Džemilė pašoko ir stvė­ rė laišką iš valytojos rankų. Vakar buvo mano eilė. kai valytoja tiesė mergaitei laišką. Tą akimirką. Vakare per pamokų ruošą mudvi su direktoriaus pavaduo­ toja apėjome mokyklą. tiesiog devynių amatų meistrė. ir mes įėjome. * Styginis muzikos instrumentas. gegužės 5 Vakar padariau vieną didelį nusikaltimą.Šis atsitikimas dar labiau sustiprino mudviejų draugystę. o man jau pasivaideno. Kiek kartų sakyta. pasigirdo pa­ vaduotojos balsas: . bet esu įsitikinusi. 248 Rešatas Nuri Giuntekinas . Ponia Šechnazė buvo labai išradinga moteris. sėdinčios paskutiniame suole. Aiše. Savo plonų pirštų galiukais mokytojas tik vos vos užgavo stygas. B.. kad jis prisilietė prie mano širdies. Kiekvie­ nas mokytojas kartą per savaitę turėjo budėti mokykloje. jei šis ligotas jautrus žmogus pa­ liestų paprasčiausią lentą. Tuo metu į klasę įėjo sena va­ lytoja. bet negalėjau kitaip . Džemilei pas vartininką kažkas paliko laišką. kad mokinių laiškus pir­ miausia turiu perskaityti aš. Vienoje klasėje per silpnai degė dujinė lemputė. kad tai nuostabi muzika. kurį jis norėjo pirkti. Visiška kvaiša! Bet staiga atsitiko netikėtas dalykas. Širdis suvirpa vien pa­ galvojus.

eik šen. kad net aš krūptelėjau. Mokinės vėl palinko prie vadovėlių. Pamačiusi iš arti mergaitės veidą. Jausdama. Džemile. užsisvajojusią. Pavaduotoja nekantriai treptelėjo koja.Na. Džemile lėtai ėmė artintis prie mūsų. Bet tik todėl. be­ kraujės. . ponia Šechnazė nežymiai krūptelėjo. kad ji ne iš karto man pakluso. kad mir­ tinai nuščiuvusioje klasėje tvyro jaudulinga įtampa. Džemile? Šios ligotos. Mergaitė stovėjo kaip įbesta. kad ją graužia kažkoks sielvartas. o dabar eik į savo vietą.Štai. Nudelbusi galvą.Kodėl. lūpos pablyškusios. kuris tarnauja Sirijoje. ko lauki? . bet kaipmat susitvardė. pavaduo­ toja pasakė: . Kodėl tu neklausai.Eik šen. Matydavau ją vis vaikštinėjančią vieną po atokiausius sodo kam­ pelius. skambėjo beviltiško protesto gaidelės.Nekeisdama tono. Veidas buvo išbalęs.Laiškas nuo Džemilės brolio. tame trumpame žodelyje. jėga atgniaužė mergaitės pirštus ir išplėšė laišką. iki rytojaus laiško neatiduosiu. Pavaduotoja staigiu judesiu ištiesė ranką. ir ji be perstojo mirksėjo. Ji buvo gal šešiolikos ar septyniolikos metų labai graži mergaitė. . Kelios mergaitės paskutiniuose Čiauikutė 249 . vengiančią draugių. vokai virš akiduobių virpėjo. ponia pavaduotoja.Sakau tau. Kartu su pavaduotoja išeidama iš klasės atsigręžiau. Klasėje stojo tyla . . supratau. silpnos moteriškės balsas skambėjo taip įsa­ kmiai. pavaduotoja paliepė: . Žvilgtelėjusi į voką. Per pamokas ji taip pat būdavo išsiblaškiusi ir liūdna.Džemile. eikš. kilstelėjo antakius. . kodėl? Tame „kodėl“.musę pra­ skrendant galėjai girdėti. duokš man tą laišką! Mergaitė tylėjo.

Ponia Šechnazė staigiu judesiu suglamžė laišką.suoluose suglaudusios galvas.Ne. Pagaliau apsisprendžiau.Kodėl? . o pati nuėjau į tuščią pavaduotojos kabinetą. Mes stengiamės palengva mergaitę išgydyti. Džemilė sėdėjo padė­ jusi galvą ant suolo. Virpėdama tarsi kokia nakties vagilė. Mergaitę seka ir namie. Ji suprato. atidarė dureles ir įme­ tė į krosnį. o leitenantą išsiuntė į Bandimą. Kažin. O jis nuolatos aitrina žaizdą. suplėšytų popierių susiradau vargšės Džemilės laišką. Tėvui tas nepatin­ ka.Nesirūpink. ponia pavaduotoja? Argi neatiduosite jai brolio laiško? . dukra mano. atidariau krosnies dureles ir tarp suglamžytų.gana pasiturinčio žmogaus duktė. Koridoriuje pasakiau: . Kalbėdamosi mes įėjome į pavaduotojos kabinetą. 250 Rešatas Nuri Giuntekinas .Bausmė labai griežta. kad laiško niekada neperskaitys. Tai jau trečias laiškas. šnibždėjosi. jos pečiai palengva krūpčiojo. Kažkokia dingstimi išsiunčiau koridoriuje sėdinčią prižiūrėtoją į apačią. kad jis ne nuo brolio. kaip ji iškęs iki rytojaus? Kas žino. pro vieną langą į kambarį skverbėsi blausi mėnulio šviesa.Ta Džemilė . pavaduotoja tęsė: . ir mokykloje.Todėl. koks kartėlis dabar ją graužia? .Kodėl. Užuolaidos nebuvo nuleistos. * Buvo jau beveik vidurnaktis. . Budinčių mokytojų kambaryje niekaip negalėjau užmigti. kuris patenka į mano rankas. Nuleidusi balsą. . Šiais metais ji įsimylėjo vieną jauną leitenantą. dukra mano.

paglostau jos karštą kaktą. gegužės 20 Vakar baigėsi pamokos. rytą savo prijuostės kišenėje radusi mylimojo laišką? Tu spėliosi. o pamačiusi. Tai ne peri. tai tik viena vargšė bedalė. miesto mergaičių mokyklos užmiestyje prie upės. spėlioju. kokios malonios svajonės taip švelniai plevena ant jos lūpų? Man vaidenasi. bastytis tuščiais koridoriais. Pasirodo. nes vakar buvo prarastas amžiams. pamačiusi merginų būrelius. išblaškyti mergaičių sapnų ir per anksti pažadinti.. ko­ kia peri jį tau atnešė. kaip gražiai ant pagalvės išsidraikiu­ siais kaštoniniais plaukais mergaitė šypsosi pro miegus. kad vargše­ lė ką tik užmigo..Laimingoji mergaite.... kas žino. kad miegančias tamsiame žemame kambary­ je mergaites gaubia tirštas sapnų debesis. Džemile. vaikštau virpančia širdimi tyliai. jas siuntęs direktorius ir liepęs žūtbūt mane Čiauškate 251 . ant pirštų galiukų. kažkas pasibeldė į vartus. kurios dainuodamos traukė gatvė­ mis. ėmė verkšlenti. Labai tyliai pasilenkiau prie jos ir sušnibždėjau: . B. Kol ją raminau. tamsius miegamuosius. Po trijų dienų prasidės egzaminai. iki kurios ko­ kia valanda kelio. surengė gegužinę. Tą vakarą priėjusi prie Džemilės lovos. Todėl nuspren­ džiau niekur neiti ir praleisti dieną savo sodelyje. Tai buvo mano bendradarbė Vasfijė ir kelios vyresniosios klasės mokinės. kai visi suminga. Vie­ nur užkloju kokią per miegus nusispardžiusią mažylę. Ant blakstienų dar nebuvo nudžiūvusios ašaros. B. deginanti nekenčiamo žmogaus laiškus kartu su savo nelaimingos širdies dalele. kaip tu apsidžiaugsi.. Bet Munisė. kitur patai­ sau sergančios ir smarkiai kosinčios mergaitės antklodę. Nenorėdama jo išsklai­ dyti.. supratau.Aš mėgau per naktinius budėjimus. Man tokie triukšmingi suėjimai nepatinka. užsukti į tylius.

norėda­ mos nusimesti čaršafus ir padūkti vienplaukės. Bet jei dabar neičiau. kad vyresniųjų klasių moki­ nės ir pačios drįsdavo šitaip į mane kreiptis. Šilkverpis . Jis stypčiojo po pievelę ir garsiai komandavo virėjams. Kažkas sugalvojo „Šilkverpis“.. Nežinau kodėl. chalvos išvirti. taip negalima. kad jos irgi išeisiančios iš šventi­ nės gegužinės.naujoji mano pravardė. sako. Nerūpestingas tų mergaičių linksmumas. vargais negalais įkalbėjo direktorių eiti pas vyrus į kitą upės pusę. * Jaunesniųjų klasių mokinės buvo aprengtos baltai. Kiek daug tame krašte mergaičių mokyklų! Tarp žalių sodų vinguriuojančiais takeliais nepabaigiamu srautu dainuodamos ėjo ir ėjo mokinės. Tas žeidė ir mano garbę. labai turtingas šilko pirklys. Todėl upės pakrantė žydėjo kaip ramunių pieva. . Visus paaukočiau tokiam Šilkverpiui!.“ Iš gėdos norėjau kiaurai žemę prasmegti. kad maivausi. Bet kur tau! Vakar ėjau pro kaž­ kokią arbatinę. bet aš šiandien visai nenorėjau linksmintis. suriko per visą arbatinę: „Turiu aštuonis šilkmedžių sodus. Tarp mūsų buvo tik ponas Redžepas su savo nepamainomu mėlynu apsiaustu ir milžinišku skėčiu rankoje. jų džiugesys man su­ žadino vien liūdesį ir ilgesį. sakytų. negalima!“ O mano mokinės pareiškė. 252 Rešatas Nuri Giuntekinas . Mokytojos ir vyresniųjų klasių mergaitės. kurie truputį atokiau iš akmenų krovė židinį. ir mokytojos orumą. jei nebus Šilkverpio. Todėl teko apsigobti čaršafu ir eiti su jomis. . nesijaudinčiau.tyčia dėl jos lie­ piau įdaryti ėriuką. Čalykušu dingo. kad daugiau nesirodysiu toje gatvėje. Skandalas! Ne. Vyrai mokytojai susibūrė miškelyje kitame upės krante.atsivesti į gegužinę. brangieji. Blogiausia. „Po paraliais. Jeigu ta pravardė liktų tik tarp mo­ kyklos sienų. Norėjau prisiekti. Vienas nepraustaburnis plačiomis kelnėmis ir vienmarškinis. ir pradėtų šnairuoti.šaukęs jis.

Užlipome ant vienų sūpynių. Varg­ šelė Miuriuvetė. Skyniau jas ir mė­ čiau į palei mano kojas tekantį vandenį. „Ei. dar nukrisi... o gal sakančiai kokią kalbą. Miuriuvetė . ant daubos krašto. Jauno­ sios mokytojos drauge su vyresniųjų klasių moksleivėmis tarp jų įsitaisė sūpuokles. deklamuo­ jančiai eilėraščius.. Bet. Vabaliuk. mėtė sviedinį. gyniausi. mano rankos virpėjo. Mergaitės beveik jėga nu­ tempė mane iki sūpynių. Jam irgi krito į akis mano bloga nuotaika. žaidė plėšikus. šūkavo. Iš mokyklos liepė specialiai atgabenti virdulį. Šilkverpis čia!“ Pasirodo. susispietusios į netvarkingą būrelį. Tarp akmenų augo gležnos geltonos gėlytės. . dar kitos.. galų gale nusileido: .. kodėl nesi­ juoki? Tai užsispyręs vaikas. pati viena pamėginusi įlinguoti sūpuokles. kuri gynė mane centrinėje mokykloje. Čiauškutė 253 .Netoliese pradinukės dainavo. Kur tau ji išturės šalia manęs! Šiek tiek toliau. Munisė toje su­ maištyje kažkur prapuolė. grojo muzika. o dabar tokia paniurusi!“ Vargšas nepaliko manęs ramybėje ir po pietų. „Nenoriu. manęs ieškojo pasisupti. tarytum neatlaikydami kūno svorio. keliai. tu kvatojies. o mintys buvo kažkur labai labai toli. Pro žalią lapiją šmėkščiojo jų margaspalvės suknelės. plojo savo draugei. Tu iš tikrųjų bijai sūpuoklių. Niekieno nepastebėta pasprukau nuo tos erzelynės ir nusi­ leidusi į kalnų griūties išraustą daubą atsisėdau po didžiule uola. iš visų pusių sklido spygavimai ir kvatojimas. tolėliau kitos šokinėjo. nemoku suptis“. augo keli kaštonai. Direktorius per pietus buvo kartu su mumis. Bet nei draugės.. Pats savo rankomis norėjo užplikyti man arbatos. deja. pavargau. Viena mokytoja iš tolo man pamojo ranka. Staiga man už nugaros kažkas plonu balseliu šūktelėjo: „Ra­ dau!.ta pati mokytoja juodomis akimis.Deja. Kai sakau nesijuok.. nei mokinės nesiklausė mano atsikal­ binėjimų.trūks plyš norėjo su manimi pasisupti. Visai išėjai iš veido. linko.

Šeichas Jusufas šiandien buvo ypač gerai nusiteikęs.. kad kur nors nuošalyje jis pa­ skambintų. kad saulės spinduliai niekada nepasiekdavo vagos. Eikš pas mus! . kad vanduo teka aušros šviesoje. Tokios progos tikrai negalėjai praleisti. Bet bičiulės nepaliko manęs ramybėje ir čia.šaukė jos ir pasodino mane priešais kompozitorių. upė buvo su­ siaurėjusi. aplink kurį putodamas sūkuriavo vanduo. Iš čia mūsų tikrai niekas negalėjo išgirsti. juo labiau mane žavėjo. užsiropštusi ant aukšto akmens. ir rodėsi. Jis pats pa­ noro dalyvauti šios dienos šventėje. stengdamiesi neatkreipti į save niekieno dėmesio. Kažkokia gudrybe mokytojoms pavyko šeichą Jusufą nuvi­ lioti nuo vyrų. ir mes. Norėtume priprašyti. net jeigu tas siauras takelis nieka­ dos nesibaigtų. ar jis nepavargs eidamas tokį ilgą kelią: „Nepavargsiu. patraukėme siauru takeliu palei upę. kad vyrai pasislėpę gėrė rakę** ir kad šeichas Jusufas irgi išlenkė porą taurelių. o jos uolėti krantai tokie statūs. Kažkas iš draugių vogčiomis pasilenkė prie manęs ir sušnibž­ dėjo į ausį.. kurie nuogąstavo.Mes buvome nusiuntusios tarnaitę atnešti šeichui Jusufui tambūrą*. Jis net juokėsi iš tų. * Anyžiaus skonio vynuogių degtinė. 254 Rešatas Nuri Giuntekinas . Prieš kelias dienas sužinojome.sakė jis. * Šešių stygų muzikos instrumentas. . kad jam pagerėjo. Šiandien jaučiuosi ypač stiprus!“ . Šioje vietoje. Mūsų susidarė gal dešimt. Vargšas kompozitorius ilgai sirgo ir nesirodė mokykloje. vadinamoje „Kriokliai“.Ne. taip negerai. Aš įsitaisiau truputį atokiau.. Gal dėl to jis ir buvo toks linksmas. Po kokių penkiolikos minučių mes priėjome apgriuvusį van­ dens malūną. ne. Šeicho Jusufo mu­ zika juo toliau. Šeichą Jusufą pa­ sodinome vieno kuplaus lazdyno papėdėje ir įdavėme į rankas tambūrą.

. leisk paklausyti. lūpos virpėjo.Kodėl? . kietasprandžių.Taip. Pažvelgęs į mane savo tyromis kaip vai­ ko ašarų pritvinkusiomis akimis jis vėl nuleido galvą ir pradėjo naują dainą: „Mano meile skaisčioji. Ir kai tik jis baigdavo vieną dainą. Bet primerktomis akimis. Kas jums? Jis nieko neatsakė. Tos muzikos kaip gyva nepamiršiu! Mokytojos išsitiesė ant žalios pievelės. Juk nuodėmė šitaip kankinti vargšą ligonį. prigludusiai savo kaštoniniais plaukais prie mano peties: . bet ne taip. Šeichas šiandien skambino ir dainavo tik senovines dainas.Aš šeicho Jusufo pirmą kartą klausiausi mokykloje. Man suspaudė širdį. .. Šnipštelėjau Vasfijei. mano širdis apmirdavo ..Suskambo tambūras. nes Jusufas niekada gyvenime nebuvo toks laimingas. šūktelėjau: . . neversk manęs lūpas praverti. paskui vėl prisiglaudė prie mano peties. ir kartu toks nelaimingas. kaip jo įdubusiais skruostais nusirito kelios ašaros.nejaugi daugiau nebedai­ nuos. Buvo nuostabu. Neištvėriau ir nelaukusi. Svajingas Vasfijės akis nušvietė mįslinga šypsena. Ji įdėmiai pažvelgė man į akis.. Nė vienos iš jų nebuvau iki šiol girdėjusi. palengva vis labiau bąlančiais ir smulkių prakaito lašelių nusėtais skruostais jis dainavo vieną dainą po kitos. kol jis baigs dainą. Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo tų pusiau užmerktų akių.Tylėk. Ir staiga pamačiau. kaip dabar. . žiaurioji. neverski manęs tu kalbėti!“ Čiauškutė 255 .paklausiau. akyse žvilgėjo ašaros. Net ir jų.atsakė ji. kaip šiandien.. O.Gal pailsėtumėt truputį? Atrodote toks nusilpęs.

Nejaugi tu nieko nenumanai? ..pasakė ji. . Feride. jei visas B. tyliai atsiskyriau nuo draugijos ir pasukusi siauru takeliu tarp dviejų sodų vienui viena parėjau namo. .Nieko baisaus.. . O gal tik svaigulys.Kodėl turėčiau apsimesti. Mūsų draugija pasijuto nesmagiai. .Kai Jusufas baigė dainuoti.Tai mes kaltos. Feride? Nepyk. . .pa­ sakiau aš ir šokinėdama per akmenis. kad aš gyvenu B. viena. kaip ir pirma. Pakrantėje dar vis tęsė­ si vaikų linksmybės. Kai priėjau prie jo su šlapia nosinaite. Tai buvo lengvas nuoalpis. nusileidau prie upės sušla­ pinti nosinaitės.Šeichas Jusufas įsimylėjęs tave. Vasfijė įsikibo man į ranką. Pastebėjau. jis jau buvo atmerkęs akis. kartais man taip atsitinka. . . 256 Rešatas Nuri Giuntekinas . . .. . . jo galva nusviro ant tambūro. jei žinočiau? Ji vėl nepatikėjo.tariau aš. ir aš gūžtelėjau pečiais.Kaip tu gali nežinoti. žvilgsniu. Jis nusišypsojo savo bespalvėmis lūpomis.Tu juk žinai.Tam šeichui Jusufui kažkas yra. . Mudvi su Vasfije ėjome pas­ kutinės.ir ji įtariai pašnairavo į mane. Niekam nieko nebesakiau. Atgal grįžome tuo pačiu keliu. Ir man kiti visai nerūpi. bet aš negaliu patikė­ ti. miestas ūžia? Ta naujiena mane pralinksmino.pasakė jis..Ar tu nuoširdžiai kalbi. pone. Jos svai­ dė į mane reikšmingus žvilgsnius ir tyliai tarp savęs kuždėjosi.Tarsi kas iš vi­ daus jį graužtų. Mano draugė perliejo mane tokiu pat reikšmingu.tariau. Nejučia užsidengiau rankomis veidą. . . atskirai. nereikėjo taip ilgai žmogaus kamuoti.Jūs mus taip išgąsdinote. kad mano bičiulės elgiasi kažkaip keistai.

nors galą gauk. šią valandą gražios Džemilės galvutės pa­ galvė yra jos mylimo leitenanto krūtinė. trošku. šią valandą Džemilė jau nebeguli apsiverkusi savo lovoje.. Miestas visiškai tuščias. kad ji vis dėlto nujautė. B. ką aš padariau aną tamsią naktį? Nežinau. Bet kai tik jai pavyko palaužti tėvus. kai tekėjo vargšelė Zechra. Jau senokai buvau davusi sau įžadus nevaikščioti į jokias triukšmingas sueigas. Kažin. kad tėvai buvo priversti nusileisti. Stambulas ypač gra­ žus. kaip išteka mano mokinės.. aplink nebebuvo nė vieno žalio lapelio. Mokinės išsiskirstė. Bet šį kartą viskas kitaip negu tada. Džemilę. aš irgi nenoriu čia ilgiau pasilikti. Kai prasidės mokslo metai.tiek to. bet galėsiu būti vienui viena. Jos nenustojančios žavėtis Stambulo vandenimis. Nepakeliami karščiai. Priešais dunksančios visada sodriai žalios kalvos tapo bespalvės. pranešti tą džiugią žinią ji pirmiausia atbėgo pas mane. Tegul toje vietoje bus sunku. kaip ir Zechrą.. mokytojai taip pat kas kur išsivažinėjo atostogų. Čiauškate 257 . Nezihė ir Vasfijė retkarčiais atsiunčia man iš Stambulo kokį laiškelį. maldavo. esą. Man gėda rodytis žmo­ nėse. prašysiuos į kokią kitą vietą. Vis­ kas pagelto. Istorija su šeichu Jusufu mane smarkiai nuliūdino.B. liepos 25 Vasaros mėnesiai siaubingai prailgo. salomis. taip karštai mylėjo vienas kitą. Šią naktį. tegul pavargsiu . rankas bučiavo. išbluko.. Manau. ar ji nujautė. rugpjūčio 5 Jau antrą kartą per savo mokytojavimą matau. Atvirai sakant. aš pati išpuošiau. Ilgai degintos saulės spindulių. Bet Džemilė pati atėjo pas mane į namus. Abu šie jaunuoliai buvo tokie užsispyrę.. jos dabar atrodė kaip didžiulės bedvasės pelenų krūvos. Šią naktį. jos ten pasiliksiančios. Liūdna. Šiais metais.. Jei tik pavyksią kur nors įsitaisyti.

slėpk gražią savo galvutę ant savo jaunikio krūtinės. Neveltui vargšelis taip kankinasi. Nes ir aš pati šiandien stebiuosi jais.. ką nors tau patarčiau. Klausiu savęs. garsiai pasakė savo kaimynėms. Tačiau man nepasise­ kė. vaikeli. pati prisegiau jai nuotakos šydą. Kas žino. Nieko negalėjau padaryti. Senoji moteriškė parodė man jas.. Džemilės motina vis vien įsegė man į plaukus tokios sruogos galiuką. kad aš. Nors visaip purčiaus ir ilgai priešinaus.. 258 Rešatas Nuri Giuntekinas . kas nors praneštų. girdėjau. Čia yra paprotys į jaunų merginų plaukus įpinti tokią pat.tikra nelaimė. tokia deimantais ir auksais apsikarsčiusi storulė. kaip nuotakos. pasakiau.Ta Šilkverpis . tarsi juos būtų ištaręs kažkoks kitas svetimas žmogus. Nuotaka stovėjo apsupta kelių kitų mokytojų. kaip labai mano žodžiai nustebino Džemilę? Ir ji tei­ si. Jeigu dabar. Kaip kitur. kuri. gal ir tu. Aš galėjau patikėti Džemilės laime tik pamačiusi juos kartu. Buvau priversta išeiti namo labai anksti. Ilgiau čia nebegalėjau pasilikti. . atnešanti laimę. kad ir aš išgirsčiau: . pa­ sakytum jai kelis žodžius? Tą nekaltą prašymą priėmiau su šypsena. esą. tavo mokytoja. galiu pasakyti tik viena. kad gatvėje tavęs laukia kažkokia nepažįstama moteris. Aš tau.„Šilkverpis“. prieš atei­ nant tavo jaunikiui. kad sergu ir turiu išeiti. kaipjos slapčia kuždasi. kuri norėtų su tavim pasikalbėti akis į akį.. priešingai. neklausyk. Miesto pirmininko žmona. ką jie galėtų reikšti. tavo mama pageidavo. kad moterys mane varsto žvilgsniais. Visų lūpos be persto­ jo kartojo tą patį žodį . Atsiprašiau Džemilės moti­ nos.. įrėmusi į mane akis. auksinę sruogą. taip ir čia nuolat jaučiau.Mokytojos duoda Džemilei patarimų. Tačiau tu pati sau davei gražiausią patarimą. Man labai rūpėjo pamatyti leitenantą.Taigi Džemilę pati išpuošiau.Džemile.. bėk nuo jos kuo toliau. dukra. Pasivedėjau savo mokinę į kamputį ir pasakiau: .

Kaip seniai! Buvau labai linksma. o pati dar pasilikau sode. kuriame blankiai atsispindėjo kelios žvaigždės. Rami. žvaigždėta naktis. Pasikvietėm vakarienės Hadži Kalfos šeimyną. * Osmanų konstitucinės monarchijos paskelbimo diena. Be paliovos juokavau ir tarškėjau kaip užsukta. dau­ bos dugne. vos girdimai čiurleno net per kaitrą neišdžiūstantis upokšnis. rugpjūčio 27 Šį vakarą mudvi su Munise savo mažame sodelyje surengėme vaišes. siū­ buojančių viršum stalo.Argi čia vaišės? Čia tikra Liepos dešimtosios* šventė! . Juoko dė­ lei nupirkome mieste kelis mažus raudonus popierinius žibintus ir pakabinome juos ant laibučių migdolo medžio šakelių. Krėčiau tiek pokštų.Hadži Kalfa. nei gyvos dvasios. Nuvedžiau ją į lovą. Hadži Kalfa pliaukšėjo sau per ke­ lius ir linksmai juokėsi: .atsakiau. Gretimuose namuose užgeso švie­ sos. Šiandien sukako lygiai metai. dar mums tebesėdint prie stalo pradėjo snausti. trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos. kad ponia iš Samatijos raitėsi iš juoko. paskui padovanojau po vieną žibintą Haiganušai ir Miratui ir išlydėjau svečius. . šįvakar aš švenčiau savo išsivadavimo metines. Priglaudžiau kaktą ir rankas prie šaltų metalinės tvoros pi­ nučių. kaip Čalykušu ištrūko iš narvelio. Čiauškutė 259 . . Munisė. pavargusi per dieną. tik apačioje. Sėdėjome sode iki vėlyvo vakaro. To žvaigždėto dangaus fone kalnas dunksojo kaip baisi di­ džiulė kupra.. Taip. dukrele. Aplink nei garso.šiandien mano pačios Liepos dešimtoji..B. Vieneri metai. Putlus spuoguotas Haiganušos veidas pasidarė tokios pat spalvos kaip mano žibintai.. ir patauška tu. Hadži Kalfa be galo jais susižavėjo: .Na.

tam būtinai labiau patikdavo Vasfijė. Koks ilgas tas gyvenimas. kiek šiandien. Ir šį kartą pirmenybė teko jai. Vieną penktadienio va­ karą prie Aukso Rago abi draugės sutiko jauną karininką. Ką gi! Aš ir su tuo sutinku. B. vardan ko man laukti? Per tuos metus aš kelis kartus nepajėgiau susitvardyti. Jaučiau. Pamažu pražils mano plaukai. kančiai. O Nezihę aplankė sėkmės paukštė.. bet kam. Galbūt aš gyvensiu dar keturiasdešimt. Kartu su jais ir Stambule žūtbūt troškusi pasilikti Vasfijė. sunkumams. Nenorėdama nuvilti ka­ rininko. kaip seniai viskas buvo! Mano kūnas sveikas ir atsparus šalčiui. Bet anose ašarose nebuvo tiek kartėlio. Neprisimenu. Kaip seniai. šian­ dien pravirko mano siela.Popieriniuose žibintuose baigė degti žvakės. koks ilgas! Galbūt ir Munisės nebebus su manim. kuriame parke jiedu pasiskyrė pasimatymą. penkiasdešimt metų.. beviltišką tamsą. Tada verkė tik mano akys. kai šios mano draugės susitikdavo kokį vyriškį. Da­ bar jos tryško iš širdies gelmių. ji ėmė maldauti draugę: 260 Rešatas Nuri Giuntekinas . Iki šiol. Galbūt ištisus penkiasdešimt metų man teks švęsti liūdnas tos liūdnos savo pergalės metines. Mano bičiuliai mokytojai be­ veik visi sugrįžo į B.. Vieš­ patie... ir siela pamažu grimzdo į juodą. kaip kartu su jomis mano širdyje blėso džiaugsmas. Vargšelė nerado ten nė vienos laisvos vietos. Jis pa­ lydėjo jas nuo Bosforo iki Faticho. Viešpatie. Beliks vien viltis ir kančios. Po vieną perkračiau atmintyje visas šviesias ir tamsias praėju­ sių metų dienas. spalio 1 Jau dvi savaitės vyksta pamokos. Bet lyg tyčia Vasfijė tą dieną sulaukė svečių. ver­ kiau.

Šitie dalykai graužė ją kaip kirminas. ir gatvėje sutikti žmonės iš manęs juokėsi. ir dar toks smarkus. kad ji nebūtų peršalusi. o gyvenimo skonio pažinti nenorite. nueik vietoj manęs. džiaugėsi pavasariu ir į savo pablyškusius stiebelius siurbė gyvastį. . Dabar jau­ čiuosi tokia linksma. ten prasideda links­ mas gyvenimas. žemai nusvarinusios galvas ir tartum mal­ dauja: „Liaukis.Nezihe. kad liko viena.sakė ji man. ir po savaitės jiedu susižiedavo. . kurios..prie veido. linksma. Feride. merkiamos lie­ taus. Čaršafas prilipo prie kūno. išdavikė. kad šian­ dien negalėjau ateiti ir susitark dėl kitos dienos. Munisė tą vakarą man pasirodė kažkaip nesveikai išbalusi. kad mylima draugė ją apgavo. Nezihė pasakė. spalio 17 Štai jau koks dešimt dienų pliaupia lietus. Vasfijei buvo labai apmaudu: ji graužėsi. B. nustok.. Taip pat ir mokykloje. Baimindamasi. brangioji. tokia lengva. . Kai lizde iš kiaušinių išsirita jaunikliai. kaip ir aš.Ak. ir liūdėjo. Vargšelės. pasakyk. drau­ giška. Nužydėjo ir gėlės. dabar jos virpa. tą vakarą dievažin kaip sugebėjo pavergti vai­ kino širdį. prievarta anksčiau pa­ Čiauškutė 261 . jau gana!“ Šiandien vakare grįžusi iš mokyklos turbūt ir aš atrodžiau taip pat apverktinai kaip jos. Mane kiaurai permerkė. Po kelių dienų viskas išaiškėjo..mudvi galėtume būti puikios draugės. Bet kaip jums paaiškinti: jūs tokia šauni. Prieš kelias dienas praūžusi smarki audra su žaibais ir griaus­ tiniais nusinešė mano užsitęsusį liūdesį ir nepaaiškinamą nuovargį gyventi... dėl kurių kalta karšta ir rami vasara. Nezihė. kad jaunuolis neatėjo.. Vakare grįžusi namo. čadra . Tačiau pati elgėsi gana keistai.

..paklausiau. Staiga pasigirdo smarkus beldimas į var­ telius. visada išsigąstu. Nenuorama mergaitė ožiavosi ir purkštavo dėl mano įtarimų. pasakiau „Prašom“ ir atidariau svetainės duris. ir prieš paaiškindama savo atėjimo * Langas su iškiliomis grotelėmis senos statybos turkų namuose. Net nepasiteiravusi. kad ji pati išbalusi. kad tiesiog iš kojų verčia.man reikia pa­ matyti ponią Feridę. . klausydamasi. kaip antrą savaitę lietus be paliovos barbena į palanges ir lietvamzdžius.Kas čia? . norėjo geriau įžiūrėti mane ir pakėlė žibintą. kas ji ir ko atėjo. Nelauktoji viešnia. po langu stovėjo aukš­ ta moteris su žibintu rankoje. matyt. .Atidarykit. Jo šviesa iš po klijuotės blausiai atsispindėjo balose. pasakė ji vien šiaip sau. . matyt.paprašė ji virpančiu balsu. baugščiai apsidairė. bet atsi­ sėsti neišdrįso. Moteris. pasiėmiau knygą ir išsitiesiau ant gulto.Jei leisite. Slėpdamasi nuo lietaus. Buvo matyti. o dar kažkas.šnekėjo ji. Įdėmiai stebėjau jos veidą. . .guldžiau ją į lovą ir užkaičiau liepžiedžių. Nuo ano vakaro siaubingai bijojau nepažįstamų moterų. kad pernai žiemą visą naktį pralindėjau šiauduose ant sniego? Tą naktį nesumerkiau akių. .tarė ji. Kiek laiko šitaip praėjo. Kai tik kokia moteriškė manęs ieš­ ko. Atidarydama duris visa virpėjau. o mėlynos akys labai liūdnos. įeisiu. kaip ir kur aš galėjau peršalti? . . Nuėjau į svečių kambarį ir pažiūrė­ jau pro džumbą*. bijojo pritrypti.Argi pamiršai. kad išgirsiu blogą žinią. nežinau.Na ir pliaupia! Taip pliaupia. Užmigdžiusi Munisę. 262 Rešatas Nuri Giuntekinas . . kad netylėtų. Kas ten galėtų būti tokiu metu? Nedrįsau atidaryti durų. .Sese. kad ją trikdo ne mano išvaizda. Jos veidas ir balsas mane padrąsino. Spėjau pa­ stebėti.

.paklausiau. Jusufas jaunesnis už mane tik trejais metais. mu­ zikos mokytojo. ko ji atėjo. tokiu metu atėjusiai viešniai derėjo sakyti visai ki­ tokius žodžius. Ir ką galėjau pasakyti? . Jau šešios valandos be sąmonės. kad susijaudinau. mes niekada nebu­ vom susitikusios. Pagaliau aš paklausiau: . ji nori truputį aprimti. Moteris mėgino tvardytis. Pasigirdo tylus kūkčiojimas. Tarsi susitaikydama su neišvengiama nelaime. Šeicho Jusufo. ponia? Tarsi bijodama manęs. Aš irgi buvau nedidelė. sesuo. Visą savo gyvenimą paskyriau tik jam.priežastį. kad susitikome. . buvau jūsų metų.Brolis miršta. Bet ką aš galėjau jai pasakyti? Moteris irgi tylėjo. aš dar žemiau nuleidau galvą. bet aš jį laikau savo sūnumi. O štai dabar jis mane palieka vieną.Ponia Feride. Nenorėjau. moteris nuleido galvą.Kas jūs būsite. mes pažįstamos. Kai likau našlė. Turbūt galvojate. paskui sutelkė jėgas ir kalbėjo toliau: . Nedrįsau pažiūrėti jai į veidą ir sėdėjau nudelbusi akis. Tylėjau. kad būgštauti man nebuvo pagrindo: moters vei­ das buvo romus ir taurus. . Bijojau.Iš tikrųjų? Labai malonu. Pasirodė. Moteris valandėlę patylėjo. jis buvo dar visai mažas. Todėl ir aš nepuoliau klausinėti. suspaudė rankomis kaklą. Iki ryto neištvers. Teisybė. Galėjau vėl ištekėti.Į vakarą jam labai pablogėjo.Aš esu vieno jūsų bendradarbio sesuo. bet aš jus gerai pažįstu. jūsų broliui geriau? . bet man teko atstoti jam motiną.Panele. Žinoma. kodėl jums visa tai pasakoju? Čiauškuti 263 .tarė ji. kad mano mažasis Jusufas neliktų vienas kaip pirštas. Bet reikėjo tvardytis ir neparodyti. Kai mirė mūsų motina. Mano širdis suspurdėjo. . . Tikiuosi.

Aš suprantu jūsų sielvartą. ponia.. „Paro­ dyk man ją dar kartą. Sakykite. tada jo užmerkti vokai ima virpėti. mieloji. graužė iš vidaus.. Pagaliau tai atsitiko. išbučiavo po vieną visus pirštus. nesiskundžia. Nepykite ant manęs.Prisiekiu. Daugelį metų gyvenau kartu su jo muzika. neišvarykite už tai.. prakeikta liga vis vien jo ne­ paleido...Kad ir kaip stengiausi. Nedejuoja.. Pamaniau. . nepriekaištauju dėl to. kad jaučiasi laimingas. kad jai pasidarė bloga.Nesmerkite manęs.man kojas. Bet suprantu. Atsargiai pamėginau išsivaduoti iš jos rankų.. Aš neištvėriau to tylaus priekaišto: . Iki vakar jis nė vienu žodeliu nebuvo užsiminęs apie savo sielvartą. ko dabar jūsų maldausiu. Prisiekiu. ponia.. Jis nepaprastai jautrus. sese!“ . kad Jusufas tirpsta kaip žvakė. . kad ir kaip rūpinaus. Bet šitas prašymas 264 Rešatas Nuri Giuntekinas . bet nesu kietaširdė. . Ūmai ji susmuko ant grindų ir atsiklaupusi mėgino apkabinti mano kelius. stengiausi pakel­ ti už pečių. Matau tik. Gal ir atrodau. nesigraužia.. Nepykstu ant jūsų. tikriausiai ir jūs turite myli­ mąjį. kad trukdau jus tokį vėlų metą. Vargšelė vėl suspaudė rankomis sau gerklę. Juk ir aš tik sužeista silpna būtybė. ra­ mesnė ir tariau: .. kad susipa­ žinote. Ir nuo tos dienos jis tiesiog akyse ėmė džiūti. Dėl Jusufo aš buvau pasiryžusi bet kokiai aukai.ėmė maldauti kaip vaikas.Panele.. . jei galėčiau kuo padėti. Bet ji verkdama glėbesčiavo ir bučiavo . nepykite. Nuo ašarų pabrinkusiose moters akyse įsižiebė vilties ki­ birkštėlės.pradėjo ji. stengėsi sulaikyti ašaras. aš neprikaišioju jums. Stengiausi at­ rodyti kiek įmanoma. Esu tik jo sesuo.Jusufas serga jau dešimt metų. Kai jis praranda sąmonę. Bet vakar paėmęs mano rankas. pabalusios lūpos šypsosi ir kartoja jūsų vardą. aš nieko bloga jūsų broliui nepadariau. jeigu tokiu metu tai išvis įmanoma. Brolis pamatė jus..

Tik pravirose lūpose. nešamas kalnų griūties.sa­ kiau glostydama jam kaktą. Įsikniaubė į mano sijono klostes ir ėmė raudoti kaip vaikas. Smarkaus lietaus merkiama. Širdis plyšo iš skausmo. atrodė visiškai rami. nevilties kupinomis akimis nusigręžė į sieną ir užsimerkė! Ne. Daugiau ji nebeįstengė kalbėti. O Viešpatie... kai įvykdė paskutinę mirštančiojo valią. erdvų kambarį. būtų toks kilnus žingsnis. negaliu. slinkau bevalė kaip lapas. Kompozitorius gulėjo kambario kampe plačioje geležinėje lovoje. Nemoku jums apsakyti jo kančios. Tarsi paskutinis lašas vandens sukepusioms mirštančio žmogaus lūpoms. vėl pasimatysite.. udais. Ant pirštų galų priėjau arčiau. Feride. kokius stebuklus gali padaryti meilė ir gai­ Čiauškutė 265 . Mane nuvedė į šešėliuose skendintį aukštą. Jei ateitu­ mėte. tamsiomis gatvelėmis. aplink užmerktas įdubu­ sias akis tamsūs ratilai.. lentynose palei sieną sudėti lumzdeliai. smuikais. dabar. Aš atsižadėjau dėl jo savo gyvenimo. „Tu tik pasveik..man pasirodė neįvykdomas. kad jis jau niekada nebeatmerks akių.. Pageltęs vaškinis veidas jau buvo paliestas priešmirtinės ramybės. O šiandien vakare jis ne­ teko sąmonės. šito ne­ įmanoma apsakyti jokiais žodžiais. Pajutau. kaip įsižeidė mano brolis: nė žodžio netaręs. savo laimės. Sienos buvo nukabinėtos tambūrais. prieš pusvalandį tokia liūdna ir susisielojusi. išpildydavau kiekvieną jo norą. Nieko nejaučiau. Ir štai regėti. Kad jūs būtumėt mačiusi.. pro kurias švietė baltutėliai dantys. Feride.. * Tos nakties įvykius prisiminsiu kaip sapną.“ .. Vargšė moteris. sekiau paskui blausų žibintą siauromis.. Greičiau pasveik. plaukus. Duos Dievas. kaip sielvartingai jis užmerkė akis. apsuptas muzikos instrumentų. negalėdamas pamatyti labiausiai trokštamo žmogaus. dar ruseno gyvybės kibirkštėlė. nieko negir­ dėjau.

ar tik mano aša­ romis paplūdusioms akims pasivaideno.šitų vargonėlių garsai. Vargonėliai suvaitojo lyg sužeista širdis. kad tik stebuklas galėtų priversti tą vargšelį atsimerkti. atmerks akis. nepaisant jos pastangų įvykdyti paskutinį jo prašymą. žadinanti sūnų į mokyklą. Galbūt ta ūmai man į galvą šovu­ si mintis . Paspaudžiau koja peda­ lą.nusikaltimas. Negaliu pasakyti. kad ligonis paskutinį kartą pravėrė savo mėlynas akis. Širdis man pakuždėjo. nieko nejautė. Ligonis nieko negirdėjo. o tas stebu­ klas . kuriuose dar pul­ savo gyvybė. Atsirėmiau į kažkokį galvūgalyje stovintį daiktą. Visos keturios kam­ bario kertės.. o gal ir dar didesnė nuodėmė.lestingumas! Tarsi motina.. kojos linko ir atrodė.. kuris atsiduria ant jos krašto. kad tai vargonėliai. aš baisiai kankinsiuos. Jusufai. Bet lyg bedugnė. Argi savo pirmąjį bučinį man buvo lemta atiduoti užgesu­ sioms mirštančiojo akims? 266 Rešatas Nuri Giuntekinas . bent kartelį atmerk akis.Jusufai. Mano širdis plyšo iš gailesčio. Lyg atlikdama savo šventą pareigą. aš pasilenkiau prie mirš­ tančiojo veido ir paliečiau lūpomis jo vokus. jei numirsi jos nepamatęs.. pažiūrėk. vaikeli. tie vargonėliai nesulaikomai mane traukė. Vargšė moteris be­ veik neteko vilties. balandėli. ant sienų šešėlius metantys sazai atkartojo ilgesingą jų aidą. man per nugarą perbėgo virpulys. ar taip buvo iš tikrųjų. brangusis. viliojanti kiekvieną. Bet man pasirodė. Bet kai supratau. Ji ir vėl pravirko ir springda­ ma ašaromis ėmė maldauti: . Sesuo raudojo įsikniaubusi į pagalvę. ji uždėjo ranką ligoniui ant kaktos ir pasakė: . kurį tamsoje palaikiau stalu. pirštu paliečiau klavišą. Atsimerk. kad tuoj suklupsiu.Jusufai. Feridė atėjo tavęs ap­ lankyti. kad brolis.

Vargšas šeichas Jusufas. Kiti nepasivargina net balso nuleisti. blaškomas rudens vėjų. tegu ir paslėptą po dviguba ča­ dra.. kad man tinkamą vietą bus sun­ ku rasti.. šaukia pavymui: . vis kas nors eina iš paskos arba kelis kartus perkerta kelią. namuose. Buvau skiriama į centrinę mokyklą Č. kad būtų kuo toliau nuo B.Žiūrėkit.. Vargšė Čalykušu! Lyg lapelis. nu­ ėjau pas švietimo skyriaus vedėją. kad man netinka čionykštis klimatas ir paprašiau. ir mokykla gali būti mažesnė. Po Jusufo mirties jokiu būdu nebegaliu čia pasilikti. kaip kraujas trenkia man į veidą.. Pasakiau. nes nieko daugiau neklausė. Atsakiau.. mieste. kad tik žvilgtelėtų man į veidą. Ar einu į mokyklą. o įeidama į klasę jaučiau. kad sutinku su mažesne alga. visi mane seka. Jis tikriausiai buvo girdėjęs miesto paskalas. ar grįžtu iš jos.. lapkričio 2 Šiandien paskutinis mano vakaras B.. Ilgiau taip trukti nebegalėjo.. Neturėdama kitos išeities.. Po dviejų dienų atėjo atsakymas. Aš vengiau draugių.. Mieste visi į mane spokso. Rytoj anksti rytą išvažiuojam. juk čia Šilkverpis.B. Tik pasakė.. Prašiau tik.. kad perkeltų mokytojauti į kitą vietą.. .

.

pulko imamo Hafizo Kurbano žmona.TREČIOJI DALIS G. tie gudrūs sutvėrimai stimpino paskui kiekvieną būrelį žmonių.“ Žinoma. bet aš apsirišau galvą skarele ir pasakiau: „Nesveikuoju. Prie mūsų gatvės kampo visada sėdi vienas paralyžiuotas elgeta. kad Čiauškutė 269 . Iš pradžių ji spyriojosi. kartais tiesiog malonumas tvarkytis namuose. Pabaigusi įprastus ruošos darbus. O kodėl nėjau? Man tiesiog nepatin­ ka triukšmingi susibūrimai.. Niūniuodama sau po nosi­ mi kibau į namų ruošą.. ėmiausi paukštelių. pakeičiau vandenį. balandžio 23 Šiandien Hydrelezas . Bet šiandien ir jis nepanoro atsisakyti linksmybių. parduotu­ vės uždarytos. vėliau ateisiu. Labiausiai mane stebino šunys.pirmoji vasaros diena. skarelę nusirišau. Užuodę laimikį. Ir ne tik namie. nenorėjo eiti be manęs. Visi miestelio žmonės prisikrovę į pintines mais­ to nuo pat ankstyvo ryto patraukė į Gluosnynei} ėriuko valgyti. paskui išnešiau į sodą. Įsakmiai pa­ liepė vienam nešikui užsikelti jį sau ant sprando ir sėdėdamas lyg vežime prisijungė prie miestelėnų virtinės. Namai ištuštėję. aš ją apgavau. kurie apsi­ siautę skraistėmis nešėsi pintines ar ryšulėlius. Išva­ liau narvelius. Munisę išleidau su mūsų kaimyno. Mokykloje kasdien dirbant gana vyrišką darbą. jei page­ rės.. bet ir visame miestelyje. Aš namie viena. nes iš tikrųjų šiandien jaučiausi pui­ kiai ir buvau labai linksma.. Likusi viena.

Atro­ do. kad tie vargšeliai tartum klausia: „Kodėl ir mums nesuteiki tokios laimės?“ Širdies balso skatinama ryžtingai priėjau prie kito narvelio.kaip sudraskyti tą vargšelį.pabūtų saulėje. Kad neliūdėtų. tarsi kažką jiems pasakoja. Tarytum būčiau atkeršijusi ne tik ši­ tam vienam katinui. tariau: 270 Rešatas Nuri Giuntekinas . jau ir tupi priešais. . verkė.Na. iš minkštų letenėlių išlindo na­ gai . ištraukiau vie­ ną paukštelį iš narvelio ir prikišau jam prie pat snukučio. Mano linksmumą sudrumstė kitų paukštelių klegesys. tupi sau išplėtęs žalias akis ir pamaldžiai žiūri į mūsų paukštelius. Mazlumą turėjome palikti Hadži Kalfos sūnui. žalias tavo akutes atrodo. džiugiai nusijuokiau: . Paskui plonai sučirškė ir nuskrido. žiūrėk. Kai kraustė­ mės čionai. jis. Paukštelis krūptelėjo ir tarsi netikėdamas laisve sustingo. Vos tik išnešu narvelius į sodą... rudasis velniūkšti. toks ramus. Iš tikrųjų norėjau visus paleisti į laisvę. nepavyko sudraskyti paukštelio? Jaučiausi labai pakiliai. Prisitraukiau katiną sau prie veido. kaip paukštis kyla vis aukštyn. Savo žaliomis akimis jis nustebęs ir su kartėliu žiūrėjo. O iš tikrųjų tau rūpi tik viena . Ūmai rudas klastingojo padaro kailis pasišiaušė lyg nuo vėjo. ką jis darys. ar ne? Bet žiūrėk.katinas pasirengė pulti.Žiūrint į tas klastingai saldžias. . Dabar turime jų lygiai pustuzinį. nupirkau jai šiuos paukštelius. ar man tik pasirodė. tylus. Norėdama pažiūrėti. Priglaudusi skruostą prie vieno narvelio virbų.pasakiau ir atgniaužiau pirštus. skriaudžiantiems mažus paukštelius. aš tau tuoj atkeršysiu. Štai tik mūsų kaimynų rudasis katinas neduoda vargšams ramybės. žaliose akyse sukibirkščiavo ugnelės. Paskui ir man pačiai patiko jais rūpintis. Bet staiga prisiminiau Munisę. ir garsiai. visas susigūžė ir suspur­ dėjo mano delne. kad tu tik ir tesvajoji apie dangaus angelus. murkia kraipydamas ūsus. Laisvąja ranka sugriebiau katiną už sprando. Vargšas paukščiukas įtraukė galvą. Munisė labai sielvartavo. bet ir visiems rudiems sutvėrimams. Ar jie iš tikrųjų skundėsi.

Paskui įsikoriau į slyvą. * Dabar atėjo mano pačios eilė.Galiu jus išlaisvinti. platūs marškiniai su gilia iškirpte. Mano ausis pasiekė kaimyno šūksnis: „O Dieve. Ir dabar. Pirmas mano judesys buvo prisidengti. Kai tik nušvinta saulė. kodėl mano plaukai trumpi.. bet kaip pasiteisinsiu Munisei. kiekvienas laikė tai savo nuopelnu. Kad dar būčiau padoriau apsirengusi. Aš švilpa­ vau erzindama juos ir sūpausi ant plonos šakos lyg sūpuoklėse. o veikiau . Mano plaukai jau buvo ataugę ir siekė beveik iki juosmens. Jos manė. ak. man buvo gėda pasakyti drau­ gėms. ir atstačiau savo šlapią galvą lengvam pavasario vėjeliui.kojos plikos.savo vaisto veiksmingumo įrodymu.. Džiovintis plaukus saulėje didžiausias malonumas. O dabar . Ir šiandien padariau tą patį. dar vienai rudai vargšelei? Nieko nebus. Priešais slyvmedį sustatytuose narveliuose paukšteliai čiul­ bėjo įsmeigę į saulę žvilgančias kaip karoliukai akytes.nuodėmė. Ačiū Dievui. visada išsitrenku galvą visai šaltu vandeniu. mėginau užsidengti kaklą ir krūti­ nę savo tankiais plaukais. Paskui kuo skubiau nusiritau žemėn. ak!“ Nukritau ir susitrenkiau aš. prašinėjau vaistų plaukams stiprinti. B. kad trumpi plau­ kai . Kadangi dau­ giau nieko po ranka nebuvo. nepavyks mums visiems laikams išsivaduoti nuo tų bjaurių ručkių. kai mano plaukai ataugo. kaip pasijutau. net Hadži Kalfos. kaip mečetės spingsulė blizgančiomis akutėmis! Žo­ džių trūksta apsakyti. spoksojo į mane savo traiškanotomis apvaliomis. šaka buvo neaukštai. o dejavo kaimynas Hafizas Kurbanas! Čiauškutė 271 . gerai. prieš kurią buvau sustačiusi narvelius.. Ką gi aš pamačiau? Apskritaveidis kaimynas. Staiga mano žvilgsnis netyčia užkliuvo už kaimynų namo lan­ gelio. o mano ilgas ir vešlias garbanas . kad ir kaip trokštume. mano mažuliukai. Visų.didelis trūkumas. pulko ima­ mas Hafizas Kurbanas.

graži. Jos ištikimos.“ Šiandien po pietų ketinau surašyti į krepšyje slepiamą savo dienoraštį visa. pro kurį buvo gerai matyti sąsiauris ir kariniai kranto įtvirtini­ mai... kaip kaista mano veidai. Labai susigė­ dau to pulko imamo. Mano laimei. miestelio moterys man labai patinka. nesvarbu. jau karste gulėdama... paklaustumėte. Daugiau nieko nuostabaus čia nebuvo. Ir dar kardą pasikabina prie šono. ir tie yra arba pulko imamai. sutikau persikelti į pirmą pasiūlytą vietą. Žmona labai tvarkinga. gal kokių trisdešimties. kiekvienas atsakytų. ji prisirišo prie mano neklaužados ir pamilo kaip tikrą dukterį.. ji pasitaikė visai neprasta. Ne veltui B. Tai su ja šiandien išleidau Munisę. net jei ta vieta man patiks ar nepatiks.. Žodžiu. Mėgsta linksmintis tiek pat. vietinio ar atvykėlio. ką jis pagalvos? Dabar rašy­ dama apie tai jaučiu.. bet tu turbūt ir numirusi. nors ir nenusiima turbano. brolis. vyras ar sūnus. bet niekaip negaliu liautis kvailiojusi. Bet šios dienos nuotykis sugadino man nuotaiką. paprastos ir kuklios. kad jis gana turtingas... ką veikia jo tėvas. net jei ir alga bus mažesnė.Mano kaimynas. patenkintos gyvenimu. buvo penkiasdešimties metų pulko imamas. kas čia įvyko per šį pusmetį.. visi susiję su kariuomene. jaukus kari­ nis miestelis. kiek ir dirbti. kai šis skaitys laidotuvių maldą.. Č. sugebėsi prajuokinti imamą. Jeigu bet kurio gyventojo. arba kareivis. darbščios. Sako. juodaakė. kaip juos išmuša raudonis. dar nežinia. Ramus. kad man patiko vaizdas pro langą. Mudvi gražiai sutarė­ me. Norėdama kuo greičiau pasprukti iš B. Net mokytojai. Neturėdama savo vaikų. mokyklos direktorius ponas Redžepas man sakydavo: „Teapsaugo Alachas. liauna kaip vytelė čerkesė. Kaimynas Hafizas Kurbanas irgi kartais dėvi karinę uniformą. Kas savaitę čia keliamos ves­ 272 Rešatas Nuri Giuntekinas . O Viešpatie! Jau mokytoja.. kurio net vardo negaliu ištarti nesijuokda­ ma.. arba pulko muftijai. kad jis arba karininkas. Nuėjau prie lango. Šį namą išsinuomojau būtent todėl.

tuvės, ir kartu su įvairiausiomis linksmybėmis, priešvestuviniais
vakarais jos trunka mažiausiai savaitę. Vadinasi, moterims pramogų yra kone kasdien.
Iš pradžių stebėjausi, iš kur jos turi tiek pinigų. Bet ilgainiui
paslaptis išaiškėjo.
Pavyzdžiui, savo puošnią vestuvinę suknelę moteris vilki
penkiolika, gal net dvidešimt metų per bet kokias vestuves, o
paskui be dėmelės ir tvarkingą atiduoda savo dukteriai. Jų pasi­
linksminimai paprasti. Viena armėnė groja armonika, jos užmo­
kestis - audinio atraiža kasdienei suknelei. O jeigu ji dar gauna
truputį pinigų, būna itin patenkinta.
Taigi. Pasilinksminimai labai paprasti. Bet kaip nuostabu,
kad joms to visiškai užtenka. Ak, jei ir aš būčiau gimusi tarp jų,
jei ir aš raudonai dažyčiausi nagus ir delnus chna... Viskas, ko
gero, būtų susiklostę kitaip...
Kaimynai mane iš karto pamilo. Tik jie truputį įsižeidžia,
kad retai su jais susitinku ir vengiu jų pobūvių. Kad nelaikytų
manęs pasipūtėle, mėginu įsiteikti kaip galiu, nešykščiu paslau­
gų nei jiems, nei jų dukterims mokykloje ir stengiuosi būti kuo
mandagesnė.
Mėgstamiausia mano vieta čia - Gluosnynėlis ant upės
kranto. Kai ten susirenka daug žmonių, aš nedrįstu rodytis. Bet
paprastais vakarais, kai grįžtu iš mokyklos, mudvi su Munise
nueiname ten pasivaikščioti. Nors vadinasi Gluosnynėlis, bet
iš tikrųjų ten auga ne vien gluosniai, yra ir platanų. Kas žino,
kiek šimtų metų jie ten keroja? Apatinės platanų šakos nuge­
nėtos, paliktos tik viršutinės, tos, ant kurių daigiausia lapų. Jei
nueini ten vakarui dar tik vos ėmus temti, tau gali atrodyti, kad
atsidūrei po milžinišku senu aptrupėjusiu kupolu. Įstriži besi­
leidžiančios saulės spinduliai taip apšviečia tuos aukštus nuo­
gai nugenėtus kamienus, kad jie ima atrodyti kaip ilgos aukštų
kolonų eilės. Kitoje upės pusėje plyti žiogriais aptverti sodai,
tarp kurių vingiuoja ūksmingi siauri takeliai. Žiūrėdama į juos
Čiauškutė

273

iš tolo, nejučiomis imu galvoti, kad iš to pasaulio, kurį pažįsta­
me, jie gali nuvesti į kitą, kuriame išsipildys slapčiausios mūsų
svajonės.
*
Miestelio turtingieji gyvena ant Ligonių kalvos. Nekoks pava­
dinimas, bet čia gyvenantys žmonės - patys laimingiausi, patys
linksmiausi. Kai atvykome, man pasiūlė ten išsinuomoti puikų
namuką. Nesiryžau. Mat dabar nesu tokia turtinga kaip B... Tu­
rime gyventi kukliau, ir namo reikėjo paprastesnio. Tačiau ir
šitas mūsų namelis neblogoje vietoje. Pačioje judriausioje mies­
telio dalyje - čia pat aikštė, krautuvės, kavinės. Pavyzdžiui, šįryt
į Gluosnynei} visi traukė pro mūsų langus. O dabar, nors dar
ankstoka, jau ima grįžti. Ką tik praėjo grupė karininkų. Jie su­
stojo pasišnekėti su priešais atskubančiu leitenantu.
- Kodėl taip anksti grįžtate? - paklausė jis. - O aš tik dabar
ten einu. Ką tik baigiau budėjimą.
Pagyvenęs storas atlapotu švarku kapitonas, kurį dažnai su­
tinku gatvėje, atsakė:
- Verčiau grįžk, nesivargink. Šiandien ten neįdomu. Išieško­
jome visą Gluosnynei}, bet Giulbešeker* neradome.
Šio miestelio kariškiai, regis, labai mėgsta tą rožių uogienę.
Ir vaikai, ir suaugę be perstojo šneka apie giulbešeker. Išsiaiš­
kinau, kad giulbešeker - tai toks saldumynas. Tačiau ieškoti to
saldumyno Hydrelezo šventės dieną ir taip krimstis jo neradus?!
Tikri vaikai!
Taip, apie giulbešeker nuolat kalba ir berniukai, ir suaugę vy­
rai. Pati savo ausimis ne kartą girdėjau.
Pavyzdžiui, vieną vakarą grįžtu iš mokyklos. Prieš mane eina
keli skurdžiai apsirengę vaikinai. Vieną jų ėmė kažkuo vaišinti.
O jis ginasi:
* Saldi rožių uogienė.

274

Rešatas Nuri Giuntekinas

- Prisiekiu Alachu, ką tik valgiau. Nebegaliu nė kąsnelio...
- Ar taip jau nieko ir nenori? O jei pasiūlytume giulbešeker,
ar irgi atsisakytum? - juokaudamas paklausė vienas, tapšnoda­
mas draugą per petį.
Vaikinas ūmai pasidarė sukalbamesnis ir nebe taip atžagariai
atsakė:
- Deja, ji ne man...
Kartą mačiau, kaip kavinėje susėdę vyrai smagiai traukė per
dantį šio rajono vandens nešiotoją, linksmą ir malonų vaikiną:
- Ei, Suleimanai, sakyk, kada tavo vestuves šoksime?
- Kada tik norite, aš pasirengęs.
- O kaip tu, Suleimanai, ketini iš skurdo išbristi?
- Dažysiu sausą duoną į giulbešeker ir valgysiu. Nejaugi pra­
šysiu Alacho pagalbos?
Tokių juokų išgirstu kone kasdien. Bet keisčiausiai pasielgė
mūsų kaimynas Hafizas Turbanas. Prieš tris dienas jis susistabdė
tarpuvartėje Munisę ir per prievartą pabučiavo ją į skruostą.
- Ak, kaip saldžiai kvepia giulbešeker!
Gatvėje pasirodė iš Gluosnynėlio grįžtantys iškylautojai.
Girdžiu skambų juoką. Munisės balsas. Munisė pareina. Nema­
čiau tos nenuoramos vos keturias valandas, o jos prailgo tartum
keturi mėnesiai.
*
Balandžio 23 (po dviejų valandų)

Pagaliau sužinojau, kas iš tikrųjų yra ta giulbešeker, saldžioji ro­
žių uogienė. Gluosnynėlyje sutikusi kelias mūsų mokyklos mo­
kytojas, Munisė pasakė, kad aš sergu. Tos susirūpino ir grįžda­
mos nusprendė trumpam pas mus užsukti.
Teko kelias minutes prie durų jas įkalbinėti, kad užeitų į vidų.
Juokais vienos iš jų paklausiau: „Na, o jūs, ar radot rožių uogie­
nės? Karininkai praeidami skundėsi, kad jiems nepavyko.“
Čiauškutė

275

Draugė juokdamasi atsakė:
- Juk puikiai žinote, kad ir mums neteko...
- Kodėl?
- Todėl, kad neatėjote!
Nustebusi ir sutrikusi žiūrėjau jai į veidą, stengdamasi nusi­
šypsoti.
- Kuo čia dėta aš? - paklausiau.
Visos mokytojos pradėjo kvatotis. Viena įdėmiai pažvelgė į
mane ir truputį dvejodama paklausė:
- Tu iš tikrųjų nežinai?
- Prisiekiu Alachu, nieko nežinau.
- Vargšele Feride, kokia tu naivi! Č... vyrai tave taip praminė
dėl puikios tavo veido spalvos.
Iš nuostabos aš net ėmiau mikčioti.
- Kaipgi mane? Vadinasi, tie vaikinai gatvėje, kurie sakė,
kad užsiteps ant duonos rožių uogienės, turėjo galvoje mane?..
O Viešpatie!..
Iš gėdos užsidengiau veidą rankomis. Vadinasi, apie mane
kalba visas miestelis, kaip baisu, kokia gėda!..
Jaunoji mokytoja jėga atplėšė mano rankas nuo veido ir pu­
siau juokais, pusiau rimtai tarė:
- Argi galima dėl to dejuoti? Tu tiesiog masini visus mūsų
miestelio vyrus, tokia laimė ne kiekvienai moteriai skirta.
Kokie bjaurūs padarai tie vyrai! Jie ir čia neduoda man ra­
mybės. Viešpatie, kaipgi man dabar elgtis tarp žmonių, kaip žiū­
rėti kaimynams į akis?

Č..., gegužės

1

Sėdėjau viršuje ir taisiau mokinių sąsiuvinius. Į vartus kažkas
pabeldė. Munisė iš apačios pašaukė:
- Sese, svečių atėjo!
276

Rešatas Nuri Giuntekinas

Per kiemą akmenuotu takeliu ėjo moteris juodu čaršafu. Vei­
das buvo uždengtas, ir aš atsargiai pasiteiravau:
- Kas jūs, ponia?
Staiga pasigirdo plonas kikenimas, ir ponia lyg katė puo­
lė man ant kaklo. Negi Munisė?! Išdykėlė apkabino mane per
juosmenį ir pradėjo sukti kiemo viduryje, smulkiais bučinu­
kais apibėrė man kaklą ir skruostus. Su čaršafu ji atrodė visai
kaip suaugusi mergina. Per tuos dvejus metus Munisė ištįso,
ūgiu beveik pasivijo mane, kasdien darėsi vis gražesnė, sklei­
dėsi kaip pumpuras, virto grakščia, liekna, koketiška panele.
Bet žmogus niekada nepamatai pakitimų, kurie vyksta tau po
akimis.
Tikriausiai man reikėjo apsidžiaugti pamačius ją šitaip apsi­
rengusią. Bet aš nuliūdau. Munisė tai išsyk pastebėjo.
- Kas atsitiko, sese? Juk aš tik pajuokavau. Gal įžeidžiau
tave?
Žiūrėjau vargšelei į veidą, kuris bemat įgavo kaltą išraišką.
- Munisė, - tariau, - man nepavyks visą laiką išlaikyti tave
prie savęs. Matau, tu jau dabar netveri. Jau dabar tu visa virpi,
kai per vestuves įsipini į plaukus auksinę giją. Suprantu, mažyte,
tu trokšti kuo greičiau tapti nuotaka ir palikti mane vieną.
Vienatvės nuojauta ir kartėlis pritvindė mano akis ašarų.
Mintyse ir žvilgsniu maldavau Munisę pasakyti bent vieną pa­
guodos žodelį. Bet ta atlapaširdė mergaitė tik papūtė lūpas.
- Ką padarysi, sese, toks paprotys... - pasakė ji.
- Vadinasi, tu paliksi mane, kad taptum kokio nors svetimo
vyro žmona?
Munisė neatsakė, tik nusišypsojo. Bet kokia tai buvo šypse­
na! Žiauri mergiotė! Ji jau dabar mylėjo jį labiau negu mane.
Nusprendžiau truputį sušvelninti ankstesnius savo žodžius:
- Jeigu tu svajoji tapti nuotaka, tai iki dvidešimties metų dar
yra daug laiko.
- Dvidešimt metų - ar ne per daug, sese?
Čiauskutė

277

- Na, gerai, devyniolika, tegul aštuoniolika. Tu neatsakai, tik
šypsaisi, pašaipiai šypsaisi, lyg norėtum pasakyti: „Aš pati geriau
žinau!“ Garbės žodis, anksčiau aštuoniolikos neleisiu...
Išdykėlė juokėsi, tos derybos ją pralinksmino. Jei nebūtų
gėda, turbūt būčiau pravirkusi. Visi rudaplaukiai neištikimi, visi
suteikia kitam tik skausmo...
Č..., gegužės 10

Mūsų mokykloje mokosi vieno turtingo generolo duktė. Kokių
dvylikos ar trylikos metų, liesa, maža, išgedusiais dantimis, pa­
sipūtusi mergaitė.
Ji vardu Nadidė. Kartą juokais kreipiausi į ją itin pagarbiai Nadide chanym efendi, tai dabar ją visi mokykloje pravardžiuoja
Chanym efendi*. Ji gyvena gražiausiame name ant Ligonių kal­
vos. Kiekvieną dieną j mokyklą ją fajetonu atveža tėvo generolo
adjutantas su riestais kaip avino ragai ūsais.
Man atrodo, kad ši panelė atvažiuoja į mokyklą ne tiek mo­
kytis, kiek pasipuikuoti prieš neturtingas klasės drauges ir net
mokytojus. Drauges ji šokdina kaip tarnaites. Mokytojai laiko
savo pareiga vykdyti šimtus jos kaprizų ir užgaidų. Retkarčiais
jos motina kviečiasi mokytojus į svečius, vaišina. Vargšai mo­
kytojai be paliovos liaupsina ten matytą prabangą, ragautus pa­
tiekalus, įmantrius moterų apdarus. Tos liaupsės mane ir juoki­
na, ir kelia pasišlykštėjimą. Man susidarė įspūdis, kad generolo
Abdiurahimo šeima - neišsilavinę, pasipūtę ponai, kuriems di­
džiausias malonumas priblokšti paprastus vargšus žmones savo
ištaiga ir turtais.
Kelis kartus draugės mėgino kartu nusitempti ir mane, bet aš
supykau, paniekinamai truktelėjau pečiais.
* Ypač pagarbus kreipinys j suaugusią kilmingą moterį.

278

Rešatas Nuri Giuntekinas

Man nesunku surišti vaikams batų raištelius, nuvalyti susi­
purvinusius jų drabužius, tačiau tai pasipūtusiai panelei prie­
lankumo nerodau. Būna, kad išbaru ir per pamoką. Lyg tyčia, ji
labiausiai limpa prie manęs ir nė per žingsnį neatstoja.
Šiandien apie vidurdienį prie mano namų vartų sustojo ar­
klių kinkinys. Ar tik ne generolo Abdiurahimo fajetonas? Kai
užriestaūsis seržantas adjutantas atidarė dureles, išlipo Nadidė,
ir aš pamačiau, kaip ji, apsupta viso kvartalo vaikų, išdidžiai
lyg kokia princesė įžengė į mano kiemą. Visa gatvė sujudo, o
už langų grotelių visuose gretimuose namuose ėmė šmėkščioti
moterų galvos.
Nadidė atvežė savo vyresniosios sesers raštelį.
Jos atvykimo tikslą kaipmat perpratau. Savo prabanga ir tur­
tais, kaip kitas mokytojas, jos panūdo apakinti ir mane. Pirmą
akimirką norėjau pasakyti kelis šaltus padėkos žodžius, o paskui
išsiųsti atgal ir panelę, ir adjutantą, ir arklius. Bet staiga pajutau
begalinį norą pamokyti tuos kvailius ir pažiūrėti, kas iš to išeis...
Stambule man buvo tekę matyti daug svarbesnių generolų. Ir
su jais susiremdavau. Nuplėšti nuo veidų apgaulingas kaukes, at­
skleisti po didinga išore slypinčią tuštybę ir menkystę - didesnės
pramogos Čalykušu nebuvo. Ką aš galiu padaryti, tokia gimiau.
Aš nesu labai bloga mergina, myliu paprastus, tiesius žmones.
Bet tiems, kurie pučiasi dėl savo turtų arba aukštos kilmės, esu
negailestinga.
Pirmus metus gyvenau labai ramiai ir tykiai, šiandien galiu
sau leisti papokštauti.
Kitaip nei visada, šiandien apsirengiau paprastai, bet labai
elegantiškai. Garbė Alachui, turėjau tamsiai mėlyną kostiumėlį.
Kadaise dėdė Azizas man buvo jį parvežęs iš Paryžiaus.
Nė kiek nesijaudinau, kad Nadidei apačioje teko gana ilgai
manęs laukti. Dar B... iš vieno europinio žurnalo buvau išsikirpusi galvutę su labai man patikusia šukuosena. Kaip pavyzdį pri­
sismeigusi tą paveikslėlį ant veidrodžio rėmo, pasitelkiau visus
Čiauškutė

279

savo gabumus ir pirštų miklumą. Išėjo labai įmantri ir ekstrava­
gantiška šukuosena. Bet argi tai svarbu? Šiandien aš kaip aktorė
turiu priblokšti visas šio krašto gražuoles.
Panelė turėjo ilgai laukti apačioje ne vien dėl to, kad aš ilgai
puošiausi. Užsimaniau gerai ištirti jaunos, besišypsančios mer­
ginos atvaizdą veidrodyje, stovinčiame skurdžiame kambarėlyje
žemomis lubomis. Žiūrėjau į save tarsi į svetimą ir truputį gėdi­
jausi. Šio mano sąsiuvinio niekas niekada neskaitys. Tad kodėl
jame neaprašyti visko? Pati sau atrodžiau graži, įdėmiau pasi­
žiūrėjusi, nusprendžiau, kad su šituo aptemptu drabužiu - net
labai graži. Akys - jos jau nebebuvo tos linksmos, nerūpestingos
Čalykušu akys, kurias pažinojau Stambule ir kurių vaiskiame
žvilgesyje kibirkščiuodavo žvaigždžių kruopelytės. Šitose akyse
buvo susikaupęs juodas tamsos ir vienišų naktų kartėlis, kan­
čios kupina svajonė, ilgesingas mieguistumas. Kai nesišypso, tos
akys atrodo didelės ir gilios kaip gyva kančia. Bet kai tik pradeda
juoktis, viskas pasikeičia. Tada jos sumažėja, šviesa nustoja sruvusi į jas, ant skruostų pabyra mažyčiai deimančiukai.
Kokie gražūs, kokie švelnūs veido bruožai! Gražūs iki
graudulio...
Netgi jo trūkumai dabar man atrodė žavūs. Tekirdage tetos
vyras man sakydavo: „Feride, tavo antakiai panašūs į tavo tauš­
kalus: prasideda labai gražiai, labai švelniai, bet paskui išklysta
iš kelio.“ Dėdė buvo teisus, antakiai prasideda labai gražiai, labai
švelniai, bet paskui, tarsi išklydę iš kelio, gražiai nusklendžia iki
pat smilkinių.
Toliau - viršutinė lūpa buvo truputėlį trumpesnė ir atrodė,
kad aš nuolat šypsausi, o pro tarpą buvo vos vos matyti dantys.
Tad ir nenuostabu, kad šita lūpa vers mane šypsotis ir karste,
kaip sakydavo B... mokyklos direktorius.
Girdėjau, kaip jaunoji panelė tyčia kaukšėdama vaikšto po
kambarį apačioje, bet negalėjau atsiplėšti nuo kitos panelės at­
vaizdo veidrodyje.
280

Rešatas Nuri Giuntekinas

kaip rasos lašeliai balandyje ant prasiskleidusios rožės. prigrūstas gausybės bran­ gių daiktų. . Tikriausiai guvernante dirbanti . Salonas. norėdama pa­ bučiuoti pati save.. natūralūs. Jo šei­ Čiauškutė 281 . truputį pakentėkit!“ Dvejus metus elgdamasi labai kukliai. erzino pravardės: B. ten jau susirinkusios moterys tarsi neįgudusios artistės stovėjo kažkokiomis keistomis pozomis. niekas niekada ir niekaip negalės pats pabučiuoti savo plaukų.Šilkverpis. Širdis spurdėjo kaip paukštis. Mano elgsena. Ką aš čia rašau?.. laisvi judesiai.. * Kai įėjau į svetainę. Bet dabar. kaip ir kitos. aš tik paprastai ir laisvai nusilenkiau. savo akis.. visai nepritinkantys mokytojai. ponios ir jaunųjų panelių sijonų kraštą. Sesuo Aleksi mums sakydavo: „Po kunigo sutana slypi ganytojiška dvasia. skruostus. Užuot pabučiavusi. ar nie­ kas manęs nemato. skaisčią kaip aušra.. buvo panašus į manufaktūros parduotuvę.. tų pravardžių nebesidrovėjau. ir aš šypte­ lėjau: „Tuoj pamatysit.“ Gal ir po koketiška šukuosena slypi koketiška prigimtis? Kokie tušti.. šiandien galėjau leisti sau truputį paišdykauti. o ne skonį ir kilmingumą.. su abejingu pasiti­ kėjimu skambantys žodžiai svetainėje sukėlė tokį sąmyšį tarsi būtų praūžusi smarki audra. Giulbešeker.Kaip mane nervino.. Sudrėkusios virpėjo lūpos.taip man pasirodė . ir jos susižvalgė. kokie nepadorūs tauška­ lai. Č. Kaip gaila.. Kad ir kaip stengtųsi. Tau pavyks paliesti tik savo lūpas ir burną. akių. kad ir veidrodį išrado vyrai. skirtų labiau pademonstruoti turtus. smakrą. matydama veidrodyje tą jauną panelę. Apsidairiau. ir pasilenkiau prie veidrodžio.viena prasčiokė krikščionė iš Stambulo Bejoglu rajono prisidėjo prie akių lornetą paauksuotais rėmeliais ir nu­ žvelgė mane nuo galvos iki kojų.. Tai jas nu­ stebino.

. kad mes kolegės. Kas suskaičiuos. o aš mandagiai. jautė didžiulį malonumą. Kadangi ji guvernantė. matyt.. maža. vyresnioji ge­ nerolo duktė rodo man paveikslus.mokytoja. miesto moterims. kiek vargšelių buvo priverstos atsisakyti kai kurių patiekalų. ir laikė savo profesine pareiga surengti su manimi slaptas varžy­ tuves. tai. nemokėdamos naudo­ tis peiliu ir šakute. nežymi. O jau per vakarienę tiek jas prikankinau. joms džiūvo gerklė. klausiu. Aš akivaizdžiai rodžiau atsainumą viskam.. tokie grakštūs.. Ypač džiaugiau­ si parodžiusi vietą tai krikščionei iš Bejoglu. sumišusiomis viešniomis. jog čia vaidinimas... bet ir gana tiesmukai išvadinu juos vulgariais. Kartais ir aš mesdavau į jas žvilgsnį. kokią nuostabą jis kelia vargšėms nepatyrusioms Č. kad moterys įsitempusios akies krašteliu su nuostaba vis žvilgčiojo į mane. o aš . vienintelį tikrą meno kūrinį visoje svetai­ nėje. šakutės virpėjo jų rankose. kodėl tas gražus daiktas nukištas taip toli. nė vienu niekučiu nesižavėjau. kiek jų negalėjo praryti nė kąsnio prie to turtingo. nei kaip juos valgyti? Šiandien aš visoms joms atkeršijau. Bet kaip aš sugadinau tas jos užmačias!. Kritikavau viską iš eilės. bet stengiausi išlikti natūrali. ką jos man rodė. kiek prakaito išliejo viešnios. kad niekas neįtartų. pastebėjusi kampe įrėmintą miniatiūrą. Jai buvo sunku užduoti man klausimą turkiškai. pradinės moky­ 282 Rešatas Nuri Giuntekinas . paskui. Pavyzdžiui. aš pamažu tapau šio salono valdove ir tikrąsias jo šeimininkes priverčiau pasijusti naivio­ mis. Bet nuo tų mano žvilgsnių jos springo. ir ji teisinosi: „Negaliu jums ge­ rai paaiškinti turkiškai. ir pasilinksminau! Žodžiu.. metų metais čia sėdinčios kaip negyvos manekenės. sakė ar darė. kuri prieš vargšes prasčiokes didžiavosi savo juokinga prancūzų kalba.mininkės. Žodžiu. Na.“ Tada aš pasiūliau kalbėti prancūziškai. Norėjau. Elgdamasi laisvai ir žaismingai. nes nežinojo nei kaip jų pasiimti. nutarė. matydamos. prašmatnaus stalo? Kas žino. Mano judesiai buvo tokie harmoningi. Vaidinau šiurkštoką juokingą komediją. kad jos kuo stipriau pa­ justų savo menkumą ir neišprusimą.

padėkočiau už man suteiktą garbę. kad man ko nors iš jūsų reikia. . Ginčydamasi dėl aukštuomenės etiketo ir norėdama mane įspeisti į kampą. pašėlusioji..Taip.Be abejonės. bet vien lankytis per maža. kad turi pamoką su vienu iš mažųjų generolo sūnų. Pasiteisinusi.“ Pažiūrėjusi į ją su išdidžia panieka.. jei jus norėtų įdukrinti viena labai garbinga šeima? . iš kur aš esu kilusi ir vi­ saip mėgino mane iškvosti. . . kandžioji Čalykušu. Čiauškutė 283 . ji skubiai pasišalino. garbingoji ponia. pradinių klasių mokytojos vaidmenį. romios. suvokiančios savo vietą ir jos menkumą. tariau: . Bet man labiau patinka pačiai užsidirb­ ti pragyvenimui. Žmogus turi pats toje aplinkoje gyventi. bet nema­ nau. kad tokį pasiūlymą priimčiau. Juk darbas .O ką jūs pasakytumėte. bet nuskurdusios šeimos.bet ką pasakys žmonės? Jei matys. jos visai nebuvo blogi žmonės. vargšelę ėmė krėsti drebulys. ims galvoti. . reikia pripažinti. tokia talentinga. .pa­ sakiau.ne nuodėmė. Namų šeimininkė ir jaunosios panelės nuoširdžiai prašė. . . Teisybę pasakius. tikrai galėtumėte ištekėti už labai kilmingo jaunuolio. kad lankyčiau jas dažniau. .pasakiau. Nusimetusios bjaurias pasipū­ timo ir išdidumo kaukes.Dukrele. kad dažnai pas jus lankausi.klos mokytoja dingo: vėl atsirado žiaurioji. Nuo šito mano. ne itin mandagaus išpuolio. jūs tokia graži. sugebėdavusi pravirkdyti sąmojingiausias „Dam de Sion“ pensiono mokytojas. „Retkarčiais jus patrukdysiu. norintis mane vesti.Esu iš kilmingos. ji griebėsi už paskutinio šiaudo: „O vis dėlto man buvo tekę lankytis aukštojoje visuomenėje ir pačiai viską matyti.“ Šeimininkė būtinai norėjo sužinoti.atsakiau. Moterys sėdėjo kaip avinėliai. ir atsirastų koks neblogas žmo­ gus. jos atskleidė tikruosius savo veidus.Galbūt. Tuomet ir aš pamažu grįžau į paprastos.

ta­ riau: „Gerai. matyt.. bet patekusios į bėdą šeimos. aš pati tau atnešiu. Man nepatinka žmonės. neturėjo jokio ryšio vienas su kitu. gal malonėčiau nusiųsti kurią nors mokinę vandens. Pavyzdžiui. bet jo veidas. laikysena nuo jų skyrėsi. apsimuturiavę galvas raudonomis skepetomis. abu sodai susijungė į vieną. kokios čia žiemos. Kai vai­ kai išardė žiogrių tvorą. Prieš kurį laiką keli vargani darbininkai. Nuo kaitros. papuošti. klausinėjo tokių dalykų. todėl norįs sužino­ ti. regis. kurie. žolynų. sode ėmė kauptukais purenti žemę. Tą dieną atkreipiau dėmesį į vieną darbininką.Tikruosius jų tikslus supratau truputį vėliau. Kalbėdamas ji be galo atsargiai rinkosi žodžius. jos mane šiandien buvo pasikvietusios ne tik tam. ar geras obuolių ir kriaušių derlius? 284 Rešatas Nuri Giuntekinas . ir akys kitaip blizgėjo. Kita vertus.“ Tas darbininkas buvo ir drovus. Pasisakė esąs nevietinis. tarp kelių žemaūgių pušaičių. esą. vazonėlių su želdinukais. turiu grįžti prie vieno įvykio prieš kelias savaites. kurie net gaidžio išsigąsta ir tuoj pat lekia slėptis. Kadangi jis buvo jaunesnis negu kiti pusamžiai darbininkai. kaip tie vargšai žmonės lieja prakaitą. Sodas buvo toks pat kaip ir svetainė. turėjusiais. tamsus jo veidas buvo kažkaip ypatingai vaiskus. Pasirodo. ir drąsus vie­ nu metu. nedrįsau prie jo prieiti. Todėl nesidrovėjau ir oriai. Ir rankos gana moteriškos .“ Pati sau pagalvojau: „Turbūt jis iš kilmingos. neseniai atvykęs. Prie mokyklos sodo šalimais yra didelis vynuogynas. Ir štai bevaikštinėjant tarp šimtų įvairiausių gėlių. sūnau. palūkėk valandėlę.mažos ir grakščios. Per pertraukas nueidavau pasižiūrėti. kad apakintų prabanga ir turtingumu! Vyresnioji generolo duktė įsigeidė parodyti man sodą. pasodintų prieš gerą penkmetį. kaip dera mokytojai. ar pigus čia pragyvenimas. o iš tikrųjų tik sugadinusiais didelį plotą.. Bet norėdama viską paaiškinti. Bet jis pats priėjo prie manęs. Jis buvo apsirengęs kaip ir visi kiti. labai iš­ troškęs.

Atrodo. esate iš Stambulo. jei supažindinsiu jus su savo pusbroliu ir pieno broliu Ichsanu? Čiauškutė 285 . jis stovėjo tarp dviejų pušų aukštai iškėlęs galvą. juk aišku. čia tu? Kaip tu čia atsiradai? Bet vargšė mergina vaidino taip nevykusiai. Tikriausiai jie tikėjosi. jūs. ordinai. apykaklė. Kam? Šitą suprasiu vėliau. siekiantis iki pat ežiuku apkirptų plaukų. neįtar­ site nieko blogo. veidas.viskas blizgėte blizgėjo kaip tikro generalinio štabo karininko. apsimetė nustebusi: . įžūlokai spindinčiom akim. Nerime. vyresnioji generolo duktė.Ak. Bet dabar jis buvo apsirengęs visiškai ki­ taip. kad klausimas „Kaip tu čia atsiradai?“ skambėjo tarsi prisipažinimas: „Viešpa­ tie. Tegul jie daro ką nori. Manau.Feride. bet aš nepraradau nei ramybės. dantys . tose komiškose operos dekoracijose buvo vaidinama prasta komedija. aš juokais pagalvojau: „Gal vargšeliui ne visi namie?“ Šių smulkmenų pakanka. Taip. generolo sode vėl akis į akį susidūriau su tuo pačiu varguoliu darbininku. prie šonų prispaudęs nuleistas rankas. kurie turėjo būti pušynėlis. kad generolai labai mėgsta netikėtumus. o po plonais ūsiukais pro pusiau praviras lūpas švytė­ jo baltutėliai dantys. aš savo nustebimo neparodysiu. nei savitvardos. kaip ir mes. Ichsanai. būti ramiai ir drąsiai.Kol jis gėrė vandenį. kad komandą „Pasiruošk!“ čia duoda kiti. Nerime tarė: . O dabar reikėjo ne­ išsiduoti. kai generolo sode tarp anų kelių varganų me­ delių. Bet ir aš šiandien buvau pakankamai užsispyrusi. sagos. kad susigė­ dusi pabėgsiu. kad pirštinėtomis rankomis tuoj išsitrauks kardą ir sukomanduos: „Pasiruošk!“ Bet aš kaipmat sumojau. pasitempęs. pamačiau tą patį jaunuolį. Jo kardas. kad mes meluojami“ Taip. Tarsi pozuodamas fotogra­ fui. Iš jo stovėsenos ir aprangos atrodė. kad būtų galima suprasti mano nustebimą.

tarsi jį kokia ugnis būtų nutvilkiusi. Pensione mums kalte kalė į galvą įvairiausius pasisveikinimo būdus tarytum tai būtų pats svarbiausias dalykas..Bet kam visa tai? Nerime paraudo ir stengdamasi paslėpti sumišimą nusijuokė: . Kai mūsų akys susitikdavo. vargšelis.Jūs. ir ji žinojo apie įvykį mokyklos sode? . išsipusčiusį kaip pasakų karalaitis. Čionykščiams tokios kalbos gal 286 Rešatas Nuri Giuntekinas . Bet staiga pastebėjo pirštinę ir karštligiškai atitraukė savąją. kaip persirengęs vargingo darbininko drabužiais. Jaunystė.man bus labai malonu.Ir neleisdama jai tęsti. kad mažytė pradinių klasių mokytoja.. Bet ar jis čia kaltas? Ar buvo galima įsivaizduoti. .Taip.Feridė Nizametin.atvirai įsakiau. jis droviai kreipė savąsias į šalį. viena iš žemesniojo rango švietimo armijos karininkių. visokių kvailysčių prikrečiama.. Pašos duktė nedrąsiai pažvelgė į mane ir paklausė: . . Po valandėlės mudvi su Nerime grįžome į vidų. Jaunajam kariškiui tos jo puikiosios įžūlokos savitvardos pa­ kako neilgam. pasisveikinimo cere­ monijos gerai neišmanė. prieš kelias dienas kalbė­ jusi su žmogum paprastais darbininko drabužiais. žinote. . prisi­ minė. ma­ tydama jį švytintį kaip saulė. tikriausiai pažinote Ichsaną? Vadinasi. Bet aš nekreipiau dėmesio ir apsi­ mečiau kalbanti su juo pirmą kartą. dabar pusiaukelėje sustojo..nustebo jis. šiandien. Aš neištvėriau: . kad jūs labai graži.Žinote. matyt.. Feride. . daug karininkų mato jus grįžtančią iš mokyklos ir tvirtina. Tikriausiai iš pradžių ketinęs pasisvei­ kinti kariškai.Gal jūs jau kai ką ir supratote. . nuleido ranką ir no­ rėjo paimti manąją.Priešingai.atsakiau aš visiškai abejingai. Bet aš noriu jums pasakyti teisybę. Nesivaržydama paplepėjau su juo kelias minutes. prašė manęs atnešti jam atsigerti. nė nemano alpti? Išėjo viskas priešingai .. o jis.. Ichsanas susilažino su draugais. pati prisistačiau: .

. auginau jį kaip savo vaiką.Tai puiku! Jis tikrai gražus. gerai? O paskui kartu važiuosite į Beirutą. su jaunomis mergino­ mis nelengva atvirai kalbėtis. malonus jaunuolis. ir jos mums tokios neatrodo.Gražaus veido ir gerai išsilavinęs. Alachui pritarus. Paskutinis nevykusios šios dienos komedijos veiksmas vėl vyko viršuje. kaip pamatyti tą mokytoją. Jau anksčiau pajutau. Mano žodžiai jas ir nudžiugino. noriu. . Dukra mano. Tačiau aš neišsidaviau. kad taptumėte Ichsano žmona. svetainėje.Dukra mano. kad mudu su Ichsanu susipaži­ nome. Tu palengvinai mūsų užduotį. Paimsime mėnesį atostogų ir iškelsime čia vestuves. Duos Dievas. . Bet man kažkodėl tą akimirką dėl tų piršlybų sveti­ mame krašte pasidarė liūdna. Namų šeimininkei slapčia davus ženklą. . ir nustebino. juokinga.Aš savo pienu maitinau Ichsaną. . ponia. kaip jūs sakėte. esate supra­ tinga. Čiauškutė 287 .. tačiau mes su jumis juk esame iš Stambulo. į čia buvo atskriejusi greičiau negu mes pačios grįžome. Matau. kad reikalai krypsta į tą pusę.atrodo užgaulios. Tai liudijo visų veidai. kad gerai išsilavinęs. Motina su dukra susižvalgė.Dabar jį paaukštino ir skiria į Beirutą. Žinia. ar ne. visos ponios išėjo iš svetainės.Teatlygina tau Alachas. kad ir jis jums. bet jūs. . kaip jums patiko Ichsanas? . . Jūs jam labai patikote. . Juokinga.pridūrė ji. garbė Alachui. būsi­ te laimingi. Ir matyti. mano gražuole? Ichsanas ir susilažino su draugais: „Aš būtinai rasiu būdą. Šiek tiek palūkėjusi.pasakė šeimininkė. Liko tik Nerime. ar ne? Aš tylėjau.Atrodo labai geras jaunuolis. kad jos pasakojimas buvo man nemalonus. Nerime puikiai suprato. dukra mano.“ Tą dieną jis nepasidrovėjo apsirengti vieno darbi­ ninko drabužiais ir laimėjo lažybas. Iš tikrų­ jų. šeimininkė prašneko: .

bet gana ryžtingai pasakiau.. mieloji! Vis dėlto tenebūna šis jūsų atsakymas galu­ tinis. Bet argi aš būčiau galėjusi taip atvirai gir­ ti jo privalumus. . kad ir mes turime širdį.Gerbiamoji ponia. ir Ichsanui. Jis tikrai labai nusimins.gražus ir gerbtinas jaunikaitis. kad gražus. kad ponas Ichsanas labai gražus jau­ nuolis.Aš dar kartą sakau. visi tokie savim patenkinti.Taip. Nerime nusiminė ir pavargusiu balsu paprašė motinos: . Bet tai neįmanoma. Jie vi­ sai nenori pripažinti. tie vyrai! Visi vienodi. Dėkoju iš visos šir­ dies ir jums.Ponia. man didelė garbė. ir paprašiau leisti man atsisveikinti. Šeimininkė baisiausiai nustebo. Valandėlę stojo tyla.pasakiau aš.Mieloji mamyte. nes Ichsanas labai nusimins.Feride. dukra mano? Juk ką tik sakėte. Paskui Nerime stvėrė mane už rankų. . mano gražuole. man lie­ žuvis neapsivers. kad Nerime ketino tą temą tęsti ir toliau mane įkalbinėti. būtinai turiu vesti!“ Supratau. bet jos ne­ atsisakysiu. kad ir mes trokšta­ me slaptų svajonių išsipildymo. aš ir dabar sakau. Bet iš tikrųjų šit jau dešimt dienų jis kankinasi ir vis kartoja: „Numirsiu. kurios tik jis panorės. Aš nusišypsojau. Juk jam ir į galvą negalėjo ateiti. . 288 Rešatas Nuri Giuntekinas . bet jis nori jūsų. Ak. . kad jis susilažino su draugais. kad jis jums patiko. kad ponas Ichsanas . Mes privalėjom jums pasakyti. tu pati pasakyk viską Ichsanui. .Kodėl. jei būčiau bent pagalvojusi ar širdies kertelėje pasvajojusi apie mūsų jungtuves? Ar tai nebūtų buvęs pernelyg didelis laisvumas jaunai merginai? Motina su dukra vėl susižvalgė... Todėl mandagiai. . ir už jo tekės bet kuri mergina. kad Feridė atsisakys. kad tai neįmanoma.

o akys tarsi užverktos.keli auksinių monetų vėriniai. Prieš nusirengdama panorau dar kartą save apžiūrė­ ti. tarsi maldaudama pagalbos. Ištiesiau į ją rankas. Munisė buvo pas kaimynus. gegužės 6 Ši savaitė man buvo lemtinga. kurį šiaip jau užsimeta tik per vestuvių puotą. Kažkokio paslaptingo šviesos žaismo dėka mano trumpas tam­ siai mėlynas kostiumas virto baltu šilko apdaru..buvau betarianti.Ne.. Veidrodyje ant sienos.Tikriausiai esate pakviesta kur nors į svečius? Ji: . šiandieninė tūkstantį kartų juokingesnė ir tūkstantį kartų atgrasesnė. Pradedam kalbėtis. Ir tuo metu į kambarį įbėgo Munisė. Aš: Čiauškutė 289 . Bet palyginti su vakarykšte.Sesule! . Ant pečių puoš­ nus čaršafas.šūktelėjo ji. Veiksmas vyksta apačioje. Nespėjau atvėsti po vakardienos įvykių. Aprašysiu viską iš eilės. Kambaryje tvyrojo prieblanda. Ilgo sijono apa­ čia ištirpo kažkur tamsoje. ant kaklo . Aš: . sesute. „Munise!“ . bet iš lūpų netyčia išsprūdo visai kitas vardas. Mane aplanko Hafizo Kurbano žmona. mūsų sve­ tainėje. Aš užsidengiau veidą delnais.Kai generolo fajetonas parvežė mane namo. Kažkokia keista. mano nekenčiamo priešo vardas. pana­ šiame į blyškų mėnesienos atšvaitą. Č. o šiandien tapau kitos komedijos heroje. atėjau tik pas jus.. vos įžiūrėjau savo atvaizdą. .

tu ją vesk. kad yra pasirengęs duoti penkias­ dešimt auksinių. pasi­ gailėk manęs! . tarsi būtų kalbama apie paprasčiausią dalyką. Niekada šitaip neatsitiks.Bene piršliauti atėjote? Jos naivios akys nuoširdžiai nustemba. .Taip. Aš netyčia pajuokauju: .Ir kam gi? Ramiai. maldavau: „Nieko baisaus. Ji: . Aš verkiau. 290 Rešatas Nuri Giuntekinas .“ Brangioji mano. Bet ji nesijuokia. atvirkščiai .Ar ponas Kurbanas įsitikinęs.skirtis. kad ta naivi moteris taip ramiai juokauja. . ir uždanga nusileidžia. sesute.Savo vyrui. nusiraminkite. sesute! . o su manim . ji atsako: .Kaip? Jūs iš tikrųjų atėjote piršliauti? . patarnausiu. Vargšė moteriškė pradeda melstis. tikrai galės mane paimti į žmonas? Ji nuoširdžiai nustemba: . bet ir manęs neišvaryk.Iš kur jūs žinote? Dabar nustembu aš. Man labai patinka. Aš: ..Kaip jūs šiandien išsipusčiusi! Ar tai dėl manęs? Ji: . Mes labai gražiai sutar­ sim. dėl jūsų. Aš jums virsiu valgyti.Vargšele mano kaimynėle.Žinoma! Jis net gyrėsi. imu kvatotis. kad palikęs jus. nori vesti. sakiau jam.Brangioji sesute. mano vyras įsižiūrėjo jus.jos akyse tvenkiasi ašaros.Taip.

kas kitoms kaip tik. Pavyzdžiui. Jūsų jaunystė. jūs įpynėte jai į kasą kaspinėlį. kaip ir mečetė . Bet tai. o dėl jūsų. Mūsų pagrindinė pareiga . Juk taip? Deja. Aš nesakau. sakau tik. atsakyčiau. kavinių savininkai. direktorė droviai tęsė: . grožis kiekvienam sutiktam vyrui apsuka galvą. Viena. Ir mokytojos taip pat. Antra.tebemanote esanti Stambu­ le. kad pavakary prie mokyklos vartų padaugėjo tėvų ir brolių. Jie ateina ne dėl vai­ kų. Aš geriau pažįstu žmones. kad pasielgėte neatsar­ giai. apie jus nekalbėtų.saugoti ją nuo šmeižto. bjaurios apkalbos jau ėmė sklisti ir mokykloje.„ gegužės 15 Šiandien vakare po pamokų ponia direktorė pasikvietė mane į savo kabinetą ir rūškanu veidu pradėjo kalbėti: . Kažkurią dieną. to­ dėl noriu būti jums kaip mama.nerasi nė vieno vyro. bet iš tikrųjų mane pasiekia visos naujienos. Taip apsuka. kada jūs elgėtės neatsargiai. mūsų miestelis ne koks užkampis. Vargas dėl grožio. Čia sėdėdama aš tartum neturėčiau nieko žinoti. Nesijaudinkite. vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moks­ leiviai . man patinka jūsų rimtumas ir uo­ lumas. iš kur Čiauškutė 291 .šventa vieta.Mokykla. turite labiau saugotis. kad jūs nepatyrusi. bet puiki mergina. moterys čia mėgsta puoštis. dėl to. Ar jūs pastebėjote. Nežinau. Jei paklaustumėte. dukra mano. vieniša ir. kad jūs prasikaltote. kokia teise ir kodėl pradėjau su jumis šitą šneką. jums per puošnu.Č. kuris iš tolo jūsų neatpažintų. kad tam yra dvi priežastys. kaip vyresnioji sesuo. sakoma patarlėje. paskalų ir kitokio purvo. Karininkai kareivinėse.Mieloji mano Feride. Bet turite vieną trūkumą . norėdama išlikti padori. Juk taip? Nežiūrėdama į mane. kurie ateina parsivesti savo dukterų ir seserų? Gal jūs ir neatkreipėte į tai dėmesio.. Bet aš žinau. kad mieste jau pradėjo sklisti kalbos. dėl mokyklos intereso. o jūs graži. pindama vienos vargingos mūsų mokinės plaukus. Jau buvo atvejų.

paprašykite. 292 Rešatas Nuri Giuntekinas . nurodykite kokią nors prie­ žastį. Generolo Abdiurahimo namuose jūs kalbėjotės su kapitonu Ichsanu. juk mane apdovanojo pati Giulbešeker!“ . ką jūs. Iš pradžių direktorė bijojo. kaip Giulbešeker palietė ranka aną juodą akmenį sienoje. ponia direktore. vėl patraukė miestelio dėmesį ir vėl pasklido kalbos: „Jeiguji atstūmė Ichsaną.O vakar mūsų vartininkas Mechmetas man papasakojo dar keistesnę istoriją. o dabar ji sunerimo. atsisakėte tokios geros partijos. Jeigu jūs bū­ tumėte priėmusi generolo žmonos pasiūlymą. tiesa. kad jums nereikia mokytojos. netvarkinga. jūs dar kartą pasielgėte neapdairiai. kad mane perkeltų į kitą vietą. Bet faktas. Dabar šią Alacho palaimintą vietą pabučiuosiu!“ Taigi matote. kad jūs. sustojo prie mokyklos vartų. grįždama iš smuklės.. Man gaila palikti šitą gražų miestą. ponia direktore. bet ką?“ Klausiausi tų žodžių lyg suakmenėjusi. pasikalbėjusi su jaunuoliu. Prašau jūsų. Ne­ gana to. vadinasi. ji myli kitą.jie sužinojo. Slėpdama akis už­ plūstančias ašaras. tariau: .Ką jūs pasakysite apie tai. bet vienas plevėsa leitenantas tiesiog gatvėje įbruko mergaitei pinigų ir atėmė iš jos tą kaspiną. ką tik norite. Pagaliau nedrąsiai paklausė: . nesusitvarkau su dar­ bu . kad tokie dalykai nemalonūs nei jums. čia nebūtų nieko blogo. Parašykite. apie kurią miestelyje sklinda paskalos. Dabar dažnai prisise­ ga jį prie apykaklės ir linksmina draugus: „Privalot mane vadinti generolų generolu. Direktorė valandėlę susimąsčiusi tylėjo. kad esu priešgyna. bet ką padarysi? Parašykite į ministeriją.. dukra mano. Vienas ir sako: „Aš mačiau. pasakėte. Tik nerašykite. nusigręžiau į langą ir įsmeigiau akis į kalnus.rašykite. ką nors sugalvokite. aš nepyksiu. Aš ir pati jau pradedu nujausti. Vieną vakarą girtų vyrų draugija. Jūs pasielgsite mano atžvilgiu labai kilniai ir humaniškai. ginčytis. apsileidusi.Visa. kad šoksiu prieštarauti. nei mokyklai. Feride? Valandėlę pagalvojusi ir atsidususi. ko­ dėl tyliu. jei nurodysite kito­ kią priežastį.

ar dar ilgai. arba kita užsiritame ant vir­ šaus. Svetimų kraštų kvapas! Kokie beprasmiški šie žodžiai tiems. Jų balsai tokie panašūs. Direktorė pasakė. ir visai nesirodau gatvėje. ausyse ėmė aidėti verksmingas čečėnų vežimų girgždesys. Viešpatie. vadinkite tiesiog Feride. bet prašymą įvykdė. be pabaigos kaip ilgesys svetimų kraštų keliai. kad aną vakarą aš tiesiog prisispyrusi prašiau: . Dabar stengiuosi. ir nėra džiaugsmo. kad mane pamirštų... Nuo tų kalnų į Čalykušu vėl padvelkė svetimų kraštų kvapas.. gerai? Kaimynė truputį nustebo. Kad ir ką veikčiau . nesakykite man „ponia“. ar ilgai? Kodėl? Ko­ kiame krašte pagaliau rasiu sau vietą? Č. naktį manęs neėmė miegas.kurie blyškiai mėlyname vakarėjančio dangaus fone buvo pana­ šūs į lengvai kylančio rūko debesis. Tuos ilgus atostogų mėne­ sius aš. birželio 5 Mano paukščiai turbūt man atkeršijo. kuri labai primena mano tetą. ku­ rie niekada nebuvo jo pajutę! Prieš akis jau ėmė driektis nepa­ baigiami. Kai mes plaukėme į čia garlaiviu. Greičiau­ siai bijo mieste sklindančių paskalų.. juokaučiau su Munise. liūdna varpelių rauda. Klausydama­ si jos.ar kaip anksčiau.. siaurėjantys. Bet kokias kvailystes čia rašau? Turbūt mano nervai pradeda krikti. su tavim. sieloje visą laiką jaučiu nerimą. ar švilpaučiau paukščiams.“ Čiauškutė 293 . Ir kaimynai manęs nebekviečia kaip anksčiau. ar eičiau su ja imčių. Kažkoks keleivis žiūrėdamas į tamsią jūrą ilgesingai dainavo „Su tavim mano besiblaškanti širdis. aš užsimerkiu ir įsivaizduoju mūsų sodą Kozjatage. praleidau tartum kalėjime. kai arba viena. kad anksčiau negu rugsėjį nėra ko nė galvoti apie perkėlimą į kitą vietą. Tik retkarčiais pasišneku su viena vyresne moterimi.Mieloji mano ponia. kaip ir jie.

Tą naktį. Niekada daugiau nebedainuosiu tos dainos. tuoj pat pamiršau. Taigi kaip sakiau. . todėl kilmingos šeimos ją dievina ir kiekvieną vakarą kur nors kviečiasi. Nazmijė patikėjo man savo paslaptį ir prašė nie­ kam nesakyti.Kaip aš galiu eiti pas visai svetimus žmones? . puikiai groja udu.. graži. kai viena tūnojau namie. Vakar. Šios dainos nei žodžiai. birželio 20 Mokykloje turiu draugę vardu Nazmijė. su tavim. šmaikšti mergina. kai mūsų sode pradėjo skleistis pirmosios gėlės. Vakar vakare kartodama paskutinę eilutę „Su tavim mano besi­ blaškanti širdis. Nazmijė priekaištingai pažvelgė į mane. Ji savo dvare rengia pobūvį. Nors ji jūsų nepažįsta. .nervai. nei melodija nėra graudinantys. o gal pavydi. Mokytojoms ji nelabai patinka. kai lesinu paukščius ar ką nors dirbu. Kokia neįmenama mįslė žmogaus nuotaika! Vieną kartą tegir­ dėjau tą dainą. vis niūniuoju tą dainą.“ be jokios priežasties ėmiau verkti. vieną balandžio dieną. Bet jo šeima iki šiol neduoda sutikimo jungtuvėms. todėl jauniesiems tenka slapstytis. vos išgirdusi jo dainą. Č. netikėtai užsuko Nazmijė. 294 Rešatas Nuri Giuntekinas . Jai kokie dvidešimt penkeri. Po daugelio mėnesių. maloniai kalba.. labai gerą vaikiną..Feride.. staiga ją prisiminiau ir ėmiau tyliai niūniuoti. Gal nepatinka jos ryškūs drabužiai. Retkarčiais vis išgirstu apie ją šiokių tokių gandelių.nusistebėjau. ar šiaip žiūriu pro langą į jūros lopinėlį.. kas žino? Nazmijė turi sužadėtinį kapitoną. linksma. bet prašė pabučiuoti jus į akis ir būtinai kviečia atvykti.. . o kaip įstrigo į atmintį jos melodija ir žodžiai! Nuo tos dienos kaskart. Šiandien vakare esu pa­ kviesta pas Feriduno tetą. aš atėjau jūsų pasiimti.

kad galiausiai neatsispyriau ir sutikau..Žinoma. ant kurio žvilgėjo vandens lašai. Vieną akimirką man net šmėstelėjo min­ Čiauškutė 295 . Tik vienas dalykas pasirodė man įtartinas. Iki tol vietovė buvo gana plyna. Ir dabar ji taip meiliai šnekėjo. Su ašaromis akyse iššokome iš vežimaičio. . aš irgi neisiu. kodėl mano dėmesys atbuko. buvo velnio neš­ ta ir pamesta! Ji sugebėtų žmogui po oda palįsti.. ir mudvi su Munise iškart prisiminėm mažąjį Mazlumą.paklausė ji. Bet ji visas atmetė. kaip jau sakiau anksčiau. gal noras prasiblaškyti. pakvėpuoti grynu oru šįkart užmigdė mano budrumą? Nedidelis vežimaitis pervežė mus į kitą upės pusę. Apskritai nesu nenuovoki. kodėl Nezmijės žodžiai man nesukėlė įtarimo? Niekaip negaliu suprasti.Taip.. snukutį. Pakeliui sutikome bandą. Per tuos dvejus metus aš daug pamačiau ir daug girdėjau. . Nazmijė suraukė antakius.. o Nazmijė. Tikiuosi. . Bet prisiekiu Alachu. bet iki šiol neišeidavau visam vakarui. Kai pradėjau rengti Munisę.Mano sužadėtinio tetą tu vadini svetimu žmogum? Be to. taip įkalbinėjo. Jie ba­ dėsi savo rageliais. pasigavome vieną ožiuką ir ėmėme bučiuoti jo styrančias ausis. Senas piemuo svirtimi sėmė iš šulinio vandenį ir akmeniniame lovyje girdė ožiukus.Ar ir mažąją pasiimsi kartu? . Tik tu dažniausiai ją pa­ lieki namie. kodėl negalima? Dar geriau. Teisybę pasakius. Gal liūdesys. kaip aš galiu palikti ją vieną? O gal negalima? . mano išsigalvojimai buvo gana vaikiški. jei tu neisi. tu jo ne­ išpeiksi..Ne. kad tik nereikėtų eiti. bet graži. kad tik būtų jos viršus. Pavažiavę gal kokį pusvalandį ar tris ketvirčius valandos siauru lapais nu­ klotu keliuku įsukome į sodą. Sugalvojau daugybę priežasčių. Bet kas dabar atsitiko. norėjau supažindinti tave su savo sužadėtiniu.

Saulė lei­ dosi. Kam užsikrauti dar vieną rūpestį? Atvykome į dvarą. Iš sodo buvo girdėti vyrų ir moterų balsai. Saulei leidžiantis mūsų sodai nepaprastai gražūs. kurie nesupranta. matyt. derinamų smuikų akordai. bet tamsoje buvau pa­ likusi tyčia. Mudvi su Munise ilgam paliko kambaryje vienas. .apkūni pusamžė moteris. ką kalba.Atleisk.tis nusipirkti tą ožiuką. Iš lėto geso rausvi vakaro gaisai. Jį apsivi­ ję vijokliai jau buvo pageltę. kurio seną pastatą gožė medžiai. į kambarį įėjo Nazmijė. Man iškart ne­ patiko jos ryškūs apdarai. Durys atsidarė. brangute.Labai džiaugiuos susipažinusi su tavimi. Kol pagyvenusi moteris. prie smilkinių net vario spalvos. skruostai skaisčiai raudoni . Bet reikėjo tvardytis. Bet kam? Juk netrukus vėl keliausime į kitą vietą. tikrai saldi! Iškart pagauna noras paragauti! Stačiai įžiebi liepsną! Man pasidarė gėda. taisydama lempos dagtį. įstrigę vešlioje lapijoje aplink namą. Bet į širdį slapta jau buvo įropojęs nerimo kirminėlis ir vis labiau graužė.viskas atrodė šlykščiai. pasakojo. ir ne­ šina didžiule lempa į kambarį įžengė šeimininkė. Paskui be jokių ceremonijų lyg apuostydama pa­ bučiavo į abu skruostus ir tarė: . Linksmindama mažąją. juokas. kad mėnesienoje šie sodai virsta rojaus kampeliu. šiurkščių šūksnių nuotrupos. kad tave apleidau. Žvilgtelėjau pro langą. brangute. mėginau ir pati išsiblaš­ kyti. iš tokių. bet pro tankius medžių lapus nieko nepavyko įžiūrėti. Ji nusivedė mus į kambarį antrame aukšte ir nusiautė nuo manęs čaršafą. Pasitaiko žmonių. Tikra Giulbešeker. Už durų spėjau pamatyti du aukštus uniformuotus ka­ 296 Rešatas Nuri Giuntekinas . Feriduno teta . Pagaliau ant laiptų pasigirdo žingsniai. Pagyvenusiai moteriai netinka taip darkytis. Jos plaukai buvo nudažyti rudai. ji.

Ponas Burhanetinas kalbėjo laisvai ir gyvai.mano sužadėtinis.. Nazmijė nusijuokė: . Jauniausias garsios Solakzadės šeimos palikuonis jau buvo perkopęs per keturiasdešimt penkerius. kad jis iš kilmingos šeimos. Pasijutau šiek tiek ramiau. kad dviejų man brangių žmonių ir vardai panašūs. Paskui jis pristatė stovintį jam už nugaros karininką. .Nejaugi tu tokia atsilikėlė? Bet. . garbanotas mugės artistas pakeltais pečiais ir su iki akies ant kaktos užkritusią garbana.Feridunas . todėl skubiai žengiau žingsnį atgal. Amžiną atilsį mano tėvas iš visų savo valdų labiausiai mėgo šitą sodą. gėda! Ji buvo teisi. suspaudė. Plaukai ir ūsai žilstelė­ ję. mes jums širdingai dėkojame. nesirengi bėgti nuo mano sužadėtinio? Dėl Dievo meilės. Jis jauniausias garsios Solakzadės giminės palikuonis. nuleisk rankas.viskuo jis skyrėsi nuo Feriduno. tikiuosi. Iškart buvo matyti. Jo veidas ir žilsvi plaukai truputį sušvelnino tą blogą. ant kurių dėžutės visu grožiu spindėjo riestaūsis. Drabužiais. Jis mandagiai linktelėjo galvą ir iš tolo pasisveikino su manimi. su baime sumišusį įspūdį. savo geradarį majorą Burhanetiną.. Pakėlusi rankas.mano draugė. elgsena. norėjau jomis užsidengti galvą. labai jums ačiū. Feridunas atrodė kaip iš akies trauktas anos etiketės herojus. Truputį varžydamiesi karininkai įėjo į kambarį.Ponia. .rininkus. papurtė ir tarė: . Esu laiminga. Vaikystėje senelė pirkdavo degtukus. kad pagerbėte mūsų draugiją. Jis sakydavo: Čiauškutė 297 . Jis majoras. Buvau vienplaukė. Nazmijė su­ pažindino su vienu iš jų: . iš tikrųjų nebuvo jokios priežasties slėptis. Feridė .Nuolankus jūsų tarnas Burhanetinas. bet ne iš papras­ tų majorų giminės. kurį man padarė jo draugas. kalbos maniera. Jis paėmė mano ranką į savo tvirtą delną.Leiskite pristatyti geriausią jūsų nuolankaus tarno draugą.

Protas sustingo. apie ką buvo šne­ kama. kokių pamatysi tik kine. Nepajėgiau galvoti.jie plepėjo. Ji suko nuo manęs akis į šalį. bet atsakymo nesulaukiau. užpultas savo urve. nieko ne­ jaučiau. Čia prabėgo laimingiausios mano valandė­ lės. Galų gale man teko atsukti jiems nugarą. Aš neįstengiau ne tik kalbėti.. šie tėvo žodžiai man pasirodė tikrai pranašiški.Gal malonėtumėte paimti. Apačioje kažkas griežė smuiku. Plepėjome visokius niekus. Staiga jis sustojo ir pasilenkė prie manęs: . Susikišęs rankas į kišenes. pasislinkdami vis arčiau ir arčiau prie viens kito. Mes praleidome šiame kambaryje daugiau kaip pusvalandį. Kokie baisūs prasčiokai! Dviejų svetimų žmonių akivaizdoje jiedu nė kiek nesidrovėjo. Pagyvenusi moteriškė. elgėsi taip. jie buvo prastai išauklėti ir vulgarūs žmonės. Teisingiau būtų sakyti . Tarsi kažkoks geležinis lankas būtų suveržęs man širdį ir trukdęs kvėpuoti. bet net suprasti. paskui plo­ nais ir storais balsais kažkas kažką dainavo. susigūžusi kertė­ je kaip žvėrelis. Pasukau galvą į šoną ir tyliai pasakiau: * Rytų poezijos meilės eilėraštis. lėkštėmis ir kupinu padėklu. ku­ rioje blykčiojo raudonas kaip rubinas gėrimas. paėmė Munisę už rankos ir išsivedė iš kambario. kurią iki šiol laikiau sodo šeimininke. Nazmijė ir jos sužadėtinis sėdėjo ant sofos.“ Kai sužinojau. Taip. sėdėjau apimta nesuvokiamos baimės. panele? Nustebusi pakėliau akis. 298 Rešatas Nuri Giuntekinas .„Šita vieta laiminga. Majoras laikė rankose taurelę.. kartkartėmis stabtelėdamas prie stalo nugara į mus. Burhanetinas žingsniavo po kambarį. Tai reikėjo suprasti kaip komplimentą. Tačiau kas patį majo­ rą siejo su šiuo sodu? Nustebusi žvilgtelėjau į Nazmiję. kaip tose šlykš­ čiose meilės scenose. Po valandėlės į kambarį grįžo senyvoji moteriškė nešina bute­ liu. Griežė gazelę*. kad jūs teikėtės atvykti.

Viešpatie. kad panelė Feridė truputį negaluoja. garbės žodis. Muzikos garsus girdėjau tarsi tolimą jūros ošimą. jo karštas kvapas plūstelėjo tiesiai man į veidą. Tai buvo tos senyvosios moteriškės žodžiai. Negalė­ jau pratarti nė žodžio. kodėl man atėjo į galvą tokios mintys? Kaip aš dabar apsiginsiu? Šviesa kambaryje pamažu geso. Iki šio momento taurus ir ramus majoro veidas. . jie laukia jūsų. Feridė čia kaip namie. Jūs eikite pas svečius. Keli Feriduno ir Burhanetino draugai su sužadėtinėmis ir žmonomis. panele. . Kaip įmanydama stengiausi išplėšti savo delnus iš Nezmijės rankų. ten svetimų nėra. Jie juk dėl tavęs atvažiavo.Neįkalbinėkit.. įsitveriau kėdės atlošo ir susigūžiau kampe. . Vienas švelniausių ir skaniau­ sių pasaulyje likerių.Mūsų pareiga daryti viską. Majoras Burhanetinas tarė: . Prie stalo yra dar keli sve­ čiai.Brangute. . tegul daro kaip nori. Vos neišėjau iš proto. Jis pasilenkė dar žemiau. čia atneškite mums vakarienę.atsakiau.nepalikti viešnios vienos. Pasakykite. palikite mane čia. Mano pareiga . . jie būtų tikriausiai pradėję kalenti. Aš truputį atsi­ kvošėjau. ko pageidaus. žilstelėję plaukai kėlė man pasitikėjimą. man negera. ką viešnia įsakys.Ačiū. bus labai nesmagu. metas vakarieniauti. Tuomet prie manęs prišoko Nazmijė. Likti šitame kambaryje vienai su Burhanetinu..Feride. ar ne tiesa. man akyse pradėjo raibuliuoti žiežirbos. O jūs. taip.Nenoriu. pone Burhanetinai. tikrai su žmonomis.Juk čia nieko blogo. ponia Binaza. Nazmije? . Jei nebūčiau sukandusi dantų. valgyti su juo vakarienę! Čiauškutė 299 . Jeigu tu neisi. brangioji..

. Ryš­ ki šviesa mane tiesiog apakino. paskui susiliejo į vientisą gausmą tarsi kal­ nuose ūbautų vėjai: „Tegyvuoja Burhanetinas! Tegyvuoja Giulbešeker.. dukra.. kuris visada vaikščiojo at­ 300 Rešatas Nuri Giuntekinas . ėjo pir­ mi.. verkė ir glaudė veidą prie manojo. Perėjus akmenimis grįstą kiemelį. prašau.“. kuris taip pasakė. Daugybė akių. nieko blogo neatsitiko. išeikite! Mėginau pasiremti alkūnėmis. pašokau iš vietos ir garsiai sušukau: .. Giulbešeker. o Burnahetinas . balsai vis stiprėjo ir stiprėjo. Ant sienų kabantys veidrodžiai darė svetainę be galo ilgą. kad iš kambario prietemos į mane žiūri daugybė akių. vyrų ir moterų veidų mainėsi tarytum sapne.Nesuvokdama. ir aš jo apšviesta svirduliuodama žengiau kelis žingsnius.“ * Kai atsimerkiau.paskui mane per žingsnį atsilikęs. Kažkoks nepažįstamas balsas šūktelėjo: .. Giulbešeker. Nuo sietynų palubėje plieskė šviesos srautas. nebijok. tebūnie kaip jūs norite. pasijutau gulinti ant Munisės rankų. Ji vis kar­ tojo: „Sesule. o juose atsispindintys sietynai žibėjo lyg tamsia pakele mirgantys deglai. tai buvo tas pats storasis kapitonas. sesule. atsidarė durys. norėjau atsistoti. eime! Nazmijė su savo sužadėtiniu. Buvau visa šlapia. Pirmas mano judesys buvo prisidengti nuo­ gą kaklą. Nustelbdami muziką. Pro vos pramerktas akis pažvelgiau į tą. . nė negalvodama. Ūmai pasigirdo smarkūs plojimai. bu­ čiavo mano drėgnus plaukus ir nuo odekolono perštinčias akis. ką darau.Nebijok.Išeikite visi. susikibę už parankių.Gerai. Jaučiau. Kažkieno ranka paėmė mane už peties.

Atsipeikėjusi pareikalavau. prie manęs nedrąsiai. nedrįs­ damas pažiūrėti į akis. Ir taip pat noriu jūsų atsiprašyti. Kaip paskui sužinojau. aš eisiu pėsčiom. Mane trynė odekolonu. Mums jau susiruošus išvykti. Jei ne. brangioji. kokių pasi­ linksminimų būna mūsų sode.prašneko jis. Argi mes galėjome įsivaizduoti. Jis irgi pažvelgė į mane. . jeigu mes jus įžeidėme. priėjo Burhanetinas. paskui nusisuko į šalimais stovinčius vyrus: . Atrodė taip blogai. Mes tik norėjome jus pavaišinti. pasakiau. Storasis kapitonas apsivilko ir įsitaisė šalia vežėjo. parodyti. mano nuoalpis truko ilgiau negu ke­ tvirtį valandos. Nenorėdama matyti jos veido. Nazmijė klūpojo prie manęs ir trynė man delnus. užmerkiau akis ir drebėjau lyg drugio kre­ čiama.užtikrinu jus. buvo skubiai pakinkytas veži­ mas daktarui iš miesto parvežti. Pamažu mano atmintyje iškilo kitos nakties įvykiai. Aš įsispraudžiau į kampą. bet niekas negelbėjo. kuri prieš kelias dienas nesivar­ žydama kalbėjosi su vienu iš mūsų karininkų. * Vežimas ėmė riedėti tamsiais siaurais kalnų keliukais. kad niekas ne­ beturėjo vilties mane atgaivinti. jie sutiko. .Panele Feride.Vargšelė. kad mane tučtuojau tuo vežimu vežtų į miestą. kad Stambule išauklėta panelė. jūs mus neteisingai supratote. nusigręžiau ir užsimerkiau. kad niekas neturėjo jūsų atžvilgiu blogų kėslų.šnabždėjo ji. ar tu jau atsipeikėjai? Tu mus nežmoniškai išgąsdi­ nai!“ . ji iš tikrųjų dar visai vaikas. kad jūsų atžvilgiu tikrai neturėjo­ me jokių blogų kėslų. davė uostyti svilintos vilnos.lapu kiteliu. . bus tokia lauki­ nė? Dar kartą jus užtikrinu. Neturėdami ki­ tos išeities. Nak­ Čiauškutė 301 . „Feride.

Pamačiusi mane tokį ankstyvą rytą su patinusiomis nuo ašarų akimis. sese. kaip aš ten verkiau. kai aš nė neapsvarsčiusi. varžydavo. Daugiau niekada į tokias vietas ne­ važiuosime. nedrįsdavau atvirai su ja pasikalbė­ 302 Rešatas Nuri Giuntekinas . ji nustebo: . Feride. ką darau.Kas atsitiko. Aš suėmiau ją už rankų.. saulė buvo ką tik patekėjusi.. Munisė apglėbė mano galvą ir kaip ilgiau už mane pasau­ lyje gyvenęs. . braukė man per veidą. stengdamasi tamsoje nuslėpti savo ašaras. Aš supratau. * Kai priėjau prie direktorės namų. mergaitė dar žemiau nuleido galvą. kaip išsigandau. Munisė giliai atsiduso. sesute? Ak. .Ar tu nemiegi. žadino mane iš snaudulio. kaip mano motina. kad ji verkia. protarpiais pasitaikan­ čios kelyje. tamsiais nakties keliais pabėgau iš namų Kozjatage.paklausiau. daugiau išmanantis žmogus gailiai sušnibždėjo man į ausį: . pageltusiu veidu. Atsirėmusi į kitą vežimo kraštą. Munise? . dukrele? . Pa­ žiūrėjau į ją įdėmiau ir pamačiau.Kas atsitiko.Ak.tyliai paklausiau. Aš padėjau galvą ant jos vaikiškų keliukų ir iki pat namų rau­ dojau kaip kūdikis motinos glėbyje. gerai? Kaip tu manai? Apsaugok Alache.ties. Kas tada man bus. koks pažeminimas! Koks paniekinimas! Viešpatie! Lyg kokia puolusi moteris gėdijausi tos mergaitės ir nedrįsau pa­ žvelgti jai į akis. Nieko neatsakiusi. Švelniai kvepiančios žilakrūmio šakos. akis. kodėl jie tave ten pasikvietė. griežtas veidas mane visada tru­ putį gąsdindavo. dukrele? Kas atsitiko? Aš niekada tavęs tokios nemačiau! Ar tik nesusirgai? Tos moters rimtis ir ramybė. verkia visai kaip suaugusi.

Nieko nenuslėpiau. nes ji turi daug užtarėjų. ta Nazmijė! Aš daug žinau. kas pataikaus kilmingoms damoms? Kas gros udu ir šoks slaptuose aukštų valdininkų pokyliuose? Kas vilios tokiems lėbautojams kaip Burhanetinas nekaltas. žlugdydamas nekaltas būtybes. Jos neįmanoma pajudinti. viską jai papasakoti. Čiauškutė 303 . apie kurios grožį kalba visas Č. Be to. garni­ zono viršininku.. pakėlė galvą ir iš labai arti pažvelgė į akis. mokytojos pareigą. baigiant batalionų imamais. ne kaip kokia svetima mo­ teris. daugiau gerų žodžių tau pasakyti. Viską suprantu. aš iki pat šios dienos nesuvokiau. . virpančiu balsu pradėjo kalbėti: . maldavau paguodos. jūs vyresnė už mane. kai vedasi už parankės merginą. šiame mieste aš daugiau neturėjau nieko. Dėl Dievo meilės.Feride. Ji paėmė mane už smakro. Gaila. Pabaigusi pasakoti. Nejaugi dabar mane jau reikia laikyti bloga moterimi? Mano klausimas netikėtai sujaudino direktorę ir sukėlė užuojautą. Jam garbės reikalas suvilioti merginą. tyras mergaites kaip tu? Jų planas aiškus kaip dieną. pakėliau galvą ir žiūrėdama į ją ašarų pilnomis akimis.niekingas sutvėri­ mas.. gražias. Bet pasaulis yra toks. Tas senas ištvirkėlis Bur­ hanetinas.ti. Gėdydamas! ir virpėdama papasakojau viską. kad daug ką tenka slėpti. jaučiau pareigą. šį ankstyvą rytą. Paskui paglostė man skruostą. kad ją atleistų. Bet dabar. suvedžiodamas nelaimingas moteris. o kaip mylinti ir viską suprantanti motina. Daug daugiau už mane žinote. pasakykite man teisybę. Viskas veltui. Jei Nazmijė iš čia išvažiuos.Tamsta direktore. tik kas­ kart vis labiau raukė antakius. kas įvyko va­ kar naktį. bet ne kaip direktorė. Jis jaučiasi ypatingai pagerbtas. kad tu tokia tyra. suspaudė rankas ir neryžtin­ gu. pradedant valdytoju. prašvilpė visą tėvo paliktą turtą. stengiausi apsaugoti mokyklą nuo jos piktadarysčių. Man reikėjo artimiau su tavim ben­ drauti. toks dar nekaltas kūdikis. Ak. dukra mano. kam galėčiau išlieti savo širdgėlą. Aš daug kartų prašiau. Ji kantriai manęs klausėsi. Nazmijė .

nerimavo ji. pabūsi pas mane. kad po kelių dienų visas miestas jau žinos. Kol išvyksi.Nieko neturiu. jie neatsisakys padėti tau susirasti darbą. Feride. tu dabar neik namo. Feride? Ar tau ką nors skauda? . čia vėl užmigdama pralei­ dau viršutiniame direktorės kambaryje. Aš tau įduosiu laišką. Tada kreipėsi į Nazmiję. numik valandėlę. Tyliai atsidususi direktorė kalbėjo toliau: . iš­ gelbėtas nuo mirties lietuje ir darganoje. paguldysiu tave viršuje.mano draugė mokytoja. O kitas . jis girdėjo. . aš tikrai nesirgau. ką jai prižadėjo už tą kiaulystę. Tik bejėgiškai atmesdavau galvą ant pagalvės ir tiesiog lepinausi kaip mažas vaikas. pažįstamų? . Paskui jis įsiveda ją pas lėbaujančius sėbrus. kad tu kalbėjai su Ichsanu. Aš ten turiu du pažįstamus. Aš parnešiu čia tavo daiktus ir atsivesiu Munisę. Man atrodė. merginos pindavau į dvi storas kasas. Toks gailiaširdiškumas mane nustebino. ji prieidavo prie manęs. dukra mano. dukrele. Vie­ na . tamsta direktore. kuriuos dabar kaip ir kitos Č.vyriausiasis švietimo sky­ riaus sekretorius. kad tau nebegalima ilgiau čia pasilikti. Šitokiai tau tiesiog negalima ten grįžti. kas įvyko. turiu pripažinti. baikščiai glausčiausi skruostu prie mano plaukus glostančių rankų. veltui stengdamiesi pamatyti po čadra paslėptą veidą. Ar galėtum išplaukti jau pačiu pirmuoju garlaiviu? Ar turi.Gal tu sergi.Tuomet plauk į Izmirą. Eime.. kur prisiglausti? Giminių.kurios gatvėje. paskui jas apgręžusi. Neabejoju. . Kai tik atsimerkdavau. Iki pat vakaro čia pabusdama. tykoja jauni karininkai. glostydavo plaukus. tikiuosi. kad juo daugiau aš leisiuosi glostoma ir my304 Rešatas Nuri Giuntekinas . kurią tau iškrėtė? Garbė Alachui.Feride. bučiavau delnus. Nieko man neskaudėjo. Kaip kačiukas.. Nežinia. žvangindami kardais. tu dar sėkmingai išsisukai! Deja. ir tie su pavydu šaukia: „Te­ gyvuoja BurhanetinasL“ Be abejonės. uždėdavo ranką ant kaktos.

Paukščiai . švilpavo liūdnas melodijas. klausosi. sėdau prie savo sąsiuvinio. tarsi didžiulės vie­ nišos jūros širdies plakimo. Veržiasi ištrūkti iš narvelio. tamsta direktore. nuo pat va­ karo nepakeitęs pozos. Bet ar Čiauškutė 305 . Klausydamasi iš laivo gilumos ataidinčio motorų dūzgimo. liepos 2 Susisupusi į apsiaustą. kol pasislėpė mė­ nulis. Bet tą naktį man rodėsi. B. Denis buvo tuščias.Ne. Tik kažkoks ilgšis keleivis. Anksčiau aš irgi taip maniau. ir aš drebėdama nusileidau žemyn. Bet da­ bar persigalvojau.. pyksta. mieste mes palikome Mazlumą. sėdėjau viršuj vėjyje tol. Munisė miegojo kajutės lovoje. kaip padovanotų skarelių kvapas. . ir užsimerkusi paskutinį kar­ tą išgirdau. kad ir vandenys buvo kažkokie beviltiškai vieniši. Su niekuo iš pažįstamų neatsisveikinau. blaškosi ir kankinasi. kuri buvo labai panaši į mano tetą. Garlaivis „Princesė M arija“. kai ji kaip gyva juokiasi. jei tu juos taip myli. Užėjau tik pas tą senyvą kaimynę. Vakaro drėgmė persmelkė mane iki kaulų. tuo daugiau į mane priplūs tos nelauktai patirtos motiniš­ kos meilės. kad nepamirš jų palesinti ir pagirdyti. Tas labiau patiks Alachui. . o čia reikėjo išsiskirti su paukščiais. dar ilgai guos mane ateityje.Įima. nežino. kalba. Aš liūdnai nusišypsojau: .vargšai neprotingi padarai. kai užgrius vienatvė arba liga. įsitvėręs turėklų ir atstatęs prieš vėją vei­ dą. Pažįstu ir myliu jūrą. ko nori. Atidaviau juos direktorei.Feride. kuri.pasakė direktorė. prieš tai išgavusi iš jos pa­ žadą.. pati juos ir paleisk į laisvę. kaip ji taria mano vardą „Feridė“. * Šiandien direktorė atlydėjo mane iki pat prieplaukos.

prievarta..atsakė vyresnysis. jis . Aš manau.jūs manote.Ichsanas turėjo išplaukti prieš keturias dienas.. kad ir gavę laisvę iki ryto tupi ant šakos pakišę galvelę po sparnu ir sapnuoja savo narvelį arba įsmeigę akutes į apšviestus langus ilgisi ankstesnio gyvenimo. 306 Rešatas Nuri Giuntekinas . nebūtų įsipainiojęs. kad tie vargšeliai taip pripranta prie savo narvelių..Iš tikrųjų nemalonus atsitikimas. Majoras norėjo išsitraukti revolverį. Taip netyčia užtraukiau jam tą bėdą. Paukščius reikia prievarta sutupdyti į narvelius.. ir aš netyčia išgirdau jų pokalbį. berods. tu labai keista mergaitė. Du iš jų buvo karininkai. generolo giminaitis? .Taip. Aš jam pasiūliau palaukti kelias dienas ir kartu keliauti į Beirutą. . * Garlaivyje buvo keli keleiviai. nežinau. kas tarp jų įvyko. įsėdę kartu su manimi Č. tik staiga Ichsanas žengė žingsnį atatupstas ir kirto Burhanetinui smarkų antausį.pasakė ji.. Nežinau. Ichsanas įėjęs pasišaukė majorą į šalį ir pradėjo jam kažką sakyti.jo žmonos sūnėnas ir jos pienu maitintas. kad laisvėje jie pasijustų laimingesni? Ne. Ichsanas visai ne mušeika. . Jaunesnysis pasakojo vyresniajam: . bet Ichsanas pirmas stvėrėsi ginklo. labai mandagiai.Pats viską mačiau.Feride. prievarta. Ar tu žinai smulkmenas? . Burhanetinas žaidė biliardą. kas čia atsitiko. . Vakar mes buvome savivaldybės kazino. Argi reikia verkti dėl tokių niekų? . Jeigu keli vyrai nebūtų prie jų puolę.. . tikrai ne. tamsta direktore. Iš pradžių jiedu kalbėjosi ramiai. Rytoj Ichsanas stos prieš karo tribunolą.Jeigu taip būtų pasielgęs kuris nors kitas iš mūsų. būtų visai prastai. kraujo nebūtume išvengę. Moteris paglostė man skruostą. Jei būtų išvykęs prieš keturias dienas. Bet Ichsanas.

čia vėl bus įvelta moteris. . jūs mane prisiminėte.Prisiekiu Alachu. kad tą dieną. kai dėl manęs turėjot stoti prieš karo tribunolą. nuo ko buvo ta rožių puokštė. kažkur toli toli atmerkia savo lai­ mingas akis. Iškišau galvą pro atvirą kajutės iliuminatorių.tai metas. turėčiau apsimesti. naktis ir nuovargis merkia tavo akis. kai „geltonosios gėlelės“. jūs pa­ rodėte ypatingą sielos subtilumą. Argi nepažįs­ tate Burhanetino? Karininkai šnekučiuodamiesi praėjo pro šalį. tarsi garai iš jos kunkuliuojančių gelmių. nuo ko ta puokštė. turbūt daugiau niekada jūsų nebesutiksiu. kurią man truputį anksčiau atnešė į kajutę vienas valtininkas. ginčas buvęs politinis. Eik gulti. Ichsanai. Bet niekada nepamir­ šiu. . po saldaus miego ir kitų dalykų. ojei ir su­ tikčiau. ir aš išsaugosiu mažytį žiedlapį savo dienoraštyje.. o širdyje . Kam tau aušra? Aušra . Niekaip negali apsaugoti armijos nuo politikos. Liepęs nesakyti. Dabar supran­ tu. Virš jūros. jau ima kilti vaiski aušra.Anot jų. kad nepažįstu.jūsų kilnumo prisiminimą. Ant denio tas vienišas ilgšis vis dar tebešvilpauja savo liū­ dnas melodijas. Čalykušu.

.

miesto mokyklos di­ rektorės rekomenduotasis žmogus mėnesį prieš man atvykstant susirgo ir pusmečiui išvažiavo į Stambulą sveikatos pataisyti. Neturėjau kitos išeities ir pati nuėjau pas švietimo skyriaus ve­ dėją. gamta nuostabi. „Užeikite po kelių dienų. aš galiu tęsti vietoj jūsų. . nepažino. Čiauškate 309 . ką to­ liau reikės daryti. pone. Žodis į žodį jis sakė tą patį. Vadovybė. Liko paskutinė viltis. Jo vei­ kiau miegoti.Nesivarginkite.Dukra mano.pasakė jis. Jeigu rytoj ir ją prarasiu. ką ir anuomet. nežinau. Šį kartą vedėjas parodė daugiau palan­ kumo ir savo dusliu bespalviu balsu pranešė: .. Jūsų gerumą jau esu patyrusi. gal ką ir surasim“. Tik trūksta tokio jauno. Baisu net pagalvoti. pažiūrėsim.. į Zeinilerą. kuris amžinai snausdavo ir kalbėdavo tarsi kliedėdamas. Aš jau žinojau. Reikalai klostosi prastai. ką aš ten radau? Tą patį didįjį pasipūtėlį iš B. kai išsiuntėte mane iš B. žinoma. uolaus ir pasiaukojančio mokytojo kaip aš. kad „kelios dienos“ jo lūpose reiškė kelis mėnesius. rugsėjo 20 Jau beveik trys mėnesiai esu Izmire. Aš neištvėriau ir juokdamasi pasakiau: .KETVIRTOJI DALIS Izmiras.. pone. pastatė ten naują mokyklą. o ne žiūrėti sutvertos apsiblaususios akys manęs. įdėjusi daug pastangų ir lėšų.. už dviejų valandų kelio nuo čia yra viena valsčiaus mokykla. Taip ir buvo.... ar ne? Ačiū. . Č. Šiandien vėl nuėjau. išlydėdamas mane į Zeinilerą. Oras ten puikus.pradėjo pasakoti jis. Ir atspėkite.

koks jis siaubingai negražus! Kad nepradėčiau juoktis iš jo bjauraus veido. išlieti ant jo visą kartėlį. Bet ar ne keista? Jis visai nesupyko. ar ne? O šito pono veidas turėjo visą tūkstantį atspalvių: nuo balzgano ką tik 310 Rešatas Nuri Giuntekinas . .. Švietimo skyriaus patalpose lankytojų niekada netrūksta. pažiūrėsim.. Pagaliau sučiupsiu vieną iš tų nedorėlių. matyt. Giulbešeker. vienoje vidurinėje mokykloje trūksta prancūzų kal­ bos mokytojos. susikaupusį per savo netrumpą bendravimą su visais ki­ tais ponais.Ką padarysi. kaip jai seksis. kad nepradėtų be manęs. bet šiandien iš tikrųjų laisvų vietų nėra. . Atvirkščiai. Ir aš.. .Šilkverpis. .nu­ mykė vedėjas. Tu neva­ žiuosi.. kad po tokių žodžių jis mane išgrūs pro duris.Jūsų valia. ir tomis kirmėlėtomis. Bet panelei tas turbūt netiks. Alacho tarnas. pone Rešitai. labai svarbi persona. kurie amžinai mane apdovanoja visokiomis pravardėmis . nes tas pats ponas paliepė vedėjui: .Bet mes jau paskelbėme konkursą.Jūsų nuolanki tarnaitė dėstė prancūzų kalbą B.ir saldžiomis... . mergaičių pedagoginėje mokykloje.Buvau tikra. tegul ir panelė dalyvauja konkurse. Rytoj egzaminas.. kvatodamasis prašneko labai filosofiškai: .Duok tai panelei viską. ateisiu į egzaminus. nespėjau. jis nevažiuos. Tokia vadovo pareiga.Kodėl netiks? . skaudžiai prikandau lūpą. Viešpa­ tie. Deja.įsiterpiau. Netikėtai iš kampo pasigirdo kimus balsas: . ir mažytė! Tikras riešuto kirminėlis! Riešuto kirminėlis? Man jau ir taip širdis apkarto nuo pra­ vardžių . dukra mano. o čia dar riešuto kirminėlis! Piktai atsigręžiau.Še tau. Žmonės būna arba tamsaus. Pasakyk..Gerai. . ko ji nori. Tas ponas Rešitas. Bet. arba šviesaus gymio. Buvau pasiryžusi kaip reikiant jį pamokyti. Tiesa.

pasigailėk mano Munisės! * Turkų kalboje retai vartojami arabų kilmės žodžiai. kad negalėjai suprasti.. Juk ištaręs tuos kelis žo­ džius šis žmogus man padarė didžiulę paslaugą. Tikra šunbeždžionė! Virš žilų ūsų styranti didžiulė keista nosis siekė lūpas. kad kažkas juoko dėlei išsisuodino ranką ir paskui nusivalė į to žmogaus veidą. kaip pilną burną riešutų prisikimšusios beždžionės. Čiauškutė 311 . apgailestaudamas. reiškian­ čius. „istifa“*. sukūręs tokį veidą. O Alache. Ponas Rešitas pats kalbėjosi su manim prancūziškai. O jau žandai . už veido grožį žymiai svarbiau sielos grožis. Vis dėlto ir man pagaliau pasisekė. Mano manymu. rugsėjo 22 Šiandien dalyvavau konkurse. norėjo ištaisyti savo klaidą ir įdėjo jam gerą širdį. ką jie reiškia turkiškai. kad truputį persistengė. Tikriausiai Vi­ sagalis. Raudoni it atviros žaizdos vokai be blakstienų dengė dvi vie­ na šalia kitos įsodintas akis. Juk tas beširdis grožis reikalingas nebent tik vargšių mergai­ čių gyvenimui žaloti arba jų širdims draskyti?. Egzaminas raštu visai nepasi­ sekė. kaip nuo jo neišsitepa apykaklė.kažkas neapsakomo! Nukarę. Liepė išasmenuoti esamuoju ir busimuoju laiku dešimt veiksmažodžių. Jis pasakė man kelis viltingus žodžius.užsitraukusios žaizdos rausvumo iki anglies juodumo. „istismar“. Izmiras. to­ dėl negalėjau jų parašyti ir prancūziškai. Aš nesupratau. Tas juo­ dumas buvo toks murzinas. sudarytų iš tokių daiktavardžių kaip „istikrar“. kad aš būtinai laimėsiu. Bet egzaminas žodžiu pavyko kuo puikiausiai. Galėjai pamanyti.

daryta jų vestuvių metinių proga. tai netiesa? Pamatysim. Mane išgelbėjo paskutinis motinos medalionas. Egzaminų neišlaikiau. Jam patikusi mano prancūzų kalba. O juk švietimo skyriaus sekretorius minėjo. Jis radęs man darbo. Vadinasi. Jos vyras žadėjo nupirkti. rugsėjo 28 Grįžau iš pono Rešito namų. negu gulėti tame aukso kalėjime“. Tačiau guodžiuos bent tuo. Šiandien atidaviau jį vienai kaimynei. rugsėjo 25 Paskelbė konkurso rezultatus. kad „Mamai su tėčiu mieliau bus likti dukters širdyje. Buvo labai gaila skirtis su ta relikvija. nes medaliono viduje buvo ma­ mos ir tėčio fotografija. Vargšė fotografija dabar liko be rėmų. kuri gyvena priešais. reikės susimokėti už butą. kodėl tam ponui rodoma tokia pagarba. Izmiras. Vienas švietimo skyriaus sekretorius pasakė: .Izmiras. ir ji atneš man pinigus. Po kelių dienų vėl mėnesio pradžia. Mano padėtis labai sunki. Izmiras. Dabar suprantu. rugsėjo 27 Šiandien gavau pono Rešito raštelį. jis turi kokių nors savų sumetimų.Jeigu ponas Rešitas būtų norėjęs. bet sakė negalėsiąs ateityje manęs apsau­ goti nuo neteisingų kolegų priekabių. Ponas Rešitas priėmė mane labai mandagiai. Kvie­ čia atvažiuoti į jo namus Karšyjakoje. Todėl vietoj darbo moky­ kloje jis man siūląs verčiau tapti jo dukterų mokytoja. Karšyjakoje jis turi tikrus rūmus. jūs tikrai būtumėt išlai­ kiusi. rytoj viskas paaiškės. Matyt. kad ponas Rešitas nebuvo man palankus. Jo balsui niekas nedrįsta pasipriešinti. 312 Rešatas Nuri Giuntekinas .

kad toje švelnioje švieso­ je.. ir manieros. iš kurio sklinda čia links­ mi. ar sutinkate? Vadinasi. vaikšti­ Čiauškutė 313 . man patiko ir jūsų gabumai. ištisa žiburių grandinė. ir visas guvernantes laikau tarnaitėmis. Bėda tik ta. kad aš nuo senų laikų tokių pareigų nemėgstu. . man kur kas labiau patiko Karšyjakos krantinė. Nenorėjau įžeisti pono Rešito. Jei gausiu valstybinę tarnybą gerai. . ir ramesnės. Kitame jos krante . bet jaukus. Pro mūsų langą matyti visa įlanka. Pamėginsiu paskutinį kartą. guvernantė? Galbūt tos pareigos ir pelningesnės. Bet pasakiau. Tačiau teisybę pasakius. Iki vėlaus vakaro grožėjausi pro langą jūra ir krantine. puošianti krantinę tartum būtų šventė. Paprašiau leisti tris dienas pagal­ voti. kuri driekėsi šiame įlankos krante. Toliau . kad negaliu priimti jo pasiū­ lymo dėl Munisės. Tačiau ponui Rešitui tai neatrodė jokia kliūtis.Izmiro kal­ vos tarytum žvaigždėmis nusėtų debesų tumulai. Nežinau kodėl. Padėkojau už man parodytą pagarbą ir svetingumą. Argi vargšė maža mergytė gali būti mums našta? Tvirto atsakymo nedaviau. Mažas kaip paukščio narvelis. Galėsite čia ir gyventi.Dukra mano. Koks gražus.pasakė jis.Ir jai pas mus užteks vietos. koks linksmas čia gyvenimas! Iki vidurnakčio čia bilda tram­ vajai. Duosim jums vieną gražų kam­ barį. kurioje aš skiriu tik baltas ir juodas drabužių dėmes. čia liūdni gitaros garsai. Kam jums vargti mokykloje? Mokykite prancūzų kalbos mano dukteris. O jei ne . dukra mano.ką padarysi! Karšyjaka. bet man vaidenasi. žalsvoje dujų žibintų šviesoje pirmyn ir atgal be perstojo vaikštinėja būriai jaunimo.jūroje atsispindinčiais mar­ gaspalviais žiburiais išpuoštas kazino. spalio 3 Mums su Munise paskyrė kambarėlį su vaizdu į jūrą viršutinia­ me namo aukšte.

Kaip jautriai ji atjaučia mane. kuri prieš valandėlę visa švytėjo nuo krantinės žiburių atšvaitų. vaikeli.visur pilna plika akim nematomų įsimylėjėlių.. dabar atsitraukė. Pa­ lauk. Mano bagažas niekada nebuvo sunkus.nėja vien įsimylėjusių sužadėtinių poros. bet vis tiek esu labai dėkinga senam tarnui.Munise.. paliko smėlėtą krantą ir tarytum pamažu užmiegantis kūdikis padėjo savo galvą ant baltos uolų pagalvės. tada vėl galėsi. Mergaitė kaipmat liovėsi. Žmonių kran­ tinėje nebebuvo. Munisė dar buvo per maža. Per vidurį laiptų ji nutvėrė mane už sijono ir mėgino nutempti pakopomis žemyn. jūra. Mane šiuose namuose sutiko labai mandagiai. jos mažas gražus veidelis jau nebespindėjo džiaugsmu. juk mes esam svetimuose namuose. Ji suprato. o žvilgsniai įsmeigti į žalias jų akis. kurį visados žaisdavo namie. dar kartą žvilgtelėjau žemyn.. * Uždarydama langą. Ir ne tik ten. . kuris vikriai pastvėrė nešulį iš mano rankų ir neleido man pačiai tempti jo į kambarį. kad tai suprastų. ji norėjo pažaisti tą patį žaidimą.. Visuose tamsos apgaubtuose kampeliuose.. žibintai nebedegė.. Namų prabanga ją apakino. patamsėjusias kaip nakties jūra. ką norėjau pasakyti. kai turėsime savo namus. iš lūpų į lūpas perduodami slapti garsai. Ji puolė man ant kaklo ir stipriai prisiglaudusi kaip paprastai apibėrė mano veidą bučiniais. Kai įėjome į kambarį. O tas man krūtinę spaudžiantis ir kvapą gniaužiantis šil­ tas nakties alsavimas turbūt sklinda nuo jaunų merginų lūpų. Čiupau ją už rankutės ir sušnibždėjau į ausį: . pamėkliškai stūksančių uolų viršūnėse. 314 Rešatas Nuri Giuntekinas . tarytum mažą ponią. Iš jūros ataidi šnaresiai. Lipdama į viršų. Jų galvos ilsisi ant mylimųjų krūtinių.

jos priešingybė.* Šiandien.. Graži kaip kūdikis..Tuo metu amžinatilsį ponia jau sirgo.dvi mergaitės. Didžiausias šių namų trūkumas. o du mėnesius gyvena čia. Izmire. iš veido tikra tėvo kopija. Ko man reikia.. Dešimt mėnesių per metus jis švaisto tėvo pinigus Europoje.. manau. kita . Bet dar didesnė šių namų blogybė.. kartą reikšmingai mirktelėjusi. Ponia žiūrėjo žiūrėjo į to daktaro veidą.. Mažoji.jokių paliepimų joms neduodu. kad jis nuolat ūžia kaip avi­ lys.. spalio 7 Rešit Bejaus namuose gyvename neblogai. kad čia svarbi ir šeimininko pono Rešito man rodoma pagarba. Vyresnioji. bet išėjo kitaip. argi ir pati dabar nesu viena iš jų? Manau. vardu Ferhundė. paklausite? Aš irgi savęs taip klausinėjau.... kai važiavau čionai... Sabahata. Blogiausia. Amžinai pilna svečių. Labiausiai bijau tarnaičių. meili mergaitė. kad juose gyvena vyres­ nysis pono Rešito sūnus Džemilis. Žinoma. Ačiū Dievui. .. kad elgiuosi teisingai . Mano mokinės . švelni. Ją lankė vienas jau­ nas kariuomenės gydytojas. jau eina į pabaigą antrasis mėnuo. Viena tarnaitė. Kokių trisdešimties metų tuščiagarbis ir nemalonus vaikinas. Užtat jos mane gerbia. kad aš būtinai dalyvaučiau sutinkant kiekvieną sve­ čią. Kitaip aš būčiau pabėgusi iš šių namų jau prieš tris dienas.. (Bet apie tai nedrįstu rašyti.truputį jaunesnė. Čiauškutė 315 . Užtat labai aikštingo būdo. Vėliau. Bet ko aš čia.) Karšyjaka. man pa­ aiškino: . viena mano metų. kad Ferhundė ir Sabahata reikalauja. šit ir gimė graži mergaitė.

pri­ dėjau prie lūpų nosinaitę. Mes stovėjome prie laiptų langelio. ir aš staigiai atšokau. nepažinau jūsų iš karto. kuris staiga patekėjo prieš mane ant laiptų? Kokia dar mėnesiena galėtų taip užburti? Džemilis nutvėrė mane už rankų. Ūmai pamačiau. Vis dėlto kažką atsakyti reikėjo.Atleiskite. pone. Atsisveikinusi su jomis tamsoje lipau į savo kambarį viršuje.Bet šiandien nėra mėnulio. Dar į kažką trinktelėjau galvą ir netyčia riktelėjau. pone. bet apsimečiau nieko nesupran­ tanti ir pamėginau prasmukti. Džemilis žengė vieną žingsnį į dešinę. panele. Feride. . nes pro tarpą krintančioje šviesoje kraują pamatė ir Džemilis.Negaliu užmigti. . Jo balsas suvirpėjo. . bet jaučiau. . išėjau pasigrožėti mėnesiena. Nežmoniškai išsigandau ir jau norėjau nerti žemyn. . Kadangi laiptai buvo siauri. Pasigirdo Džemilio balsas: ..tariau ir norėjau praeiti.Atleiskite.Kaipgi nėra.Prieš tris dienas Ferhundė su Sabahata pralaikė mane svetai­ nėje apačioje iki vėlaus vakaro. 316 Rešatas Nuri Giuntekinas . man trūko vietos pro jį prasisprausti. ar jūs užsigavote? . čia ne svetimi. nieko. . būčiau nusiritusi žemyn.buvau bemaldaujanti. Trečiojo aukšto laiptų aikštelėje prieš mane staiga išdygo vyro šešėlis. kad iš truputį pra­ skeltos lūpos sunkiasi plona kraujo srovelė. bet iš burnos netikėtai išsiveržė riksmas. Džemilis tyliai prišoko prie manęs.lėtai prašneko jis.O šitas rausvas mėnuliukas. Kiaurai permačiau jo kėslus. Norėjau jį užgniaužti. Nors jo veido nemačiau. Pro vieną šoninį langą jam ant veido krito silpna šviesa.pasakiau. .Nebijokite. panele? . . tik leiskite man eiti. Jeigu nebūčiau įsi­ tvėrusi į laiptų turėklus. .Ne.. karštas jo kvėpavimas plūstelėjo man į veidą. kaip sunkiai ir neramiai jis kvėpuoja. panele. Užuolaida turbūt buvo prasiskleidusi.

Kai sutikau dirbti jūsų namuose. Atvykau pavakary. ar nebūtų buvę protingiau palaukti kito ryto? Žinoma. . Maldauju jūsų kilniaširdiškumo ir atleidimo. žinojau. Aš tiesiog pakraupau nuo tų šaltų mandagumo žodžių. Atėjo laikas papasakoti.visi susijaudino. kad nuo lūpų nedingtų šypsena ir kokiai pusei minutės. svečiai. iš čia išsikraustysiu. kai jau buvo pradėję temti. . namai buvo pilni svečių. * Paimti į vieną ranką lagaminą.Jūsų elgesys nėra kuo nors ypatingas. kad atsisėdau ant kėdės kraštelio. Ponas Rešitas ir jo dukterys rodė mane svečiams kaip ką tik įsigytą naują papuošalą.įprastas dalykas. Vis dar esu čia.Taip elgtis su tarnaitėmis . Tą beviltišką vakarą. Bet bu­ vau priversta taip padaryti. šį vakarą aš pasielgiau kaip niekingiausias žmogus pasaulyje.Feride. Visi žiūrėjo į mane palankiai ir gal truputį su gailesčiu. kai atvykau čionai. pone. Bet kur? Jau praėjo trys dienos. o gal ir trumpiau. kai čia atvykau. . kad mano padėtis mažai kuo skir­ sis nuo tarnaitės. Prisimenu tik. Čiauškutė 317 . kaip ir derė­ jo pagal mano naujas pareigas. ku­ riuos jis tesugebėjo ištarti po tokio įžūlaus išsišokimo. Paklausite. o aš savo pažado neįvykdžiau.Munisę. trenkti durimis ir išeiti . į kitą . užsimerkiau.labai paprasta. Ponas Rešitas.atrėžiau sau­ sai. jaunosios panelės. . bet staiga pajutau alpulį ir trumpam praradau sąmonę. aš neišplepėsiu... sten­ giausi. Išdrožusi tokią kalbą. Galite nebijoti. bet rytoj rytą. stengiausi padaryti visiems kuo geriausią įspūdį. sugalvojusi kokią nors dingstį. Vis dėlto jie man įkvėpė drąsos. Elgiausi kukliai ir net droviai. taip. apsisukau ir lyg niekur nieko užkopiau į savo kambarį. ir apie ką pasidrovėjau rašyti net savo dienoraštyje.. kas įvyko tą vakarą.

Bet tai buvo netiesa.Sabahata prišoko prie manęs su stikline vandens ir privertė nuryti kelis gurkšnius vandens. kad palaikė mane tokia. Ji be per­ stojo tauškė. Keturios panelės nuo penkiolikos iki dvidešimties metų am­ žiaus. Sabahata pasiėmė vieną. pradėjo lyti. Vienos pane­ lės truputį paskambino rojaliu. susispietusios kamputyje. Vos tik oras truputį pasikeičia. kad esu sunkumų nepakelianti lepūnėlė. Po pietų mes ketinome nuplaukti valtimi iki Bairakly. Tą dieną Čalykušu pirmą kartą gyvenime buvo alkana. jausmingosios šių laikų panelės. Mudvi šypsojomės tarsi tai būtų buvęs pokštas. Ant etažerės gulėjo albumai su šeimos ir artimųjų fotografijomis. Sabahata buvo labai meili. kitos. liežuvavo. 318 Rešatas Nuri Giuntekinas . Apsisiautusios čaršafais. susiskirsčiusios poromis. tos lepiosios. išpaikinta mergina. tarsi kas būtų jas kutenęs. Aš linkčiojau galvą . Visi pamanė. Ak.Menkniekis. matyt. lodosas* paveikė. Viena pagyvenusi viešnia šyptelėjo: . To nelauktai užėjusio silpnumo priežastis buvo kita. pradėjo rodyti * Pietų vėjas. Karšyjaka. Suglaudusios galvas. bet tikras velniūkštis. Bet lyg tyčia. juokavo ir linksmino viešnias.tarsi pritariau jų nuomonei ir dėkojau. ėmė paslapčia kuž­ dėtis. pasidėjo ant stalo ir susikvietusi visą būrį. ligota. jos jau glemba kaip gėlės ir alpsta. spalio 11 Šiandien pas Ferhundę ir Sabahatą vėl atvyko svečių iš Izmiro. vos tik išėjome į gatvę. Paskui. jos kartkartėm imdavo taip kikenti. mes nusiminusios grįžome atgal į svetainę.

aš kvatojausi lyg pamišusi. spoksojo į šventiką. . Štai ori giminaitė. Išsiskyrė su savo pirmą­ ja žmona. atsisakysite te­ kėti už deputato. sako. kad ateičiau pažiūrėti.su fraku ir monokliu akyje. Leipdama juokais. gelbėkit!“ Ponas Rešitas turėjo Konjoje pieno brolį. Kaip ir jos. kai jį išrinko depu­ tatu. kad ji neuž­ verstų to lapo.pasakė Ferhundė.Tučtuojau rašykite laišką.Feride. ieškosiąs pasaulietės. Apie kiekvieną ji pasakojo tokių linksmų dalykų.pa­ sakiau priėjusi prie stalo ir stengdamasi prakišti savo galvą pro jų šukuosenas.Feride. tai bent praleisi gyvenimą smagiai juokdamasis. . piktai išsproginęs akis. o Sabahatos paaiškinimai apie jose pavaizduotus žmones. Jeigu kitokios laimės su juo ir nepatirsi. kad mes tiesiog raitėmės iš juo­ ko. buvo nufotografuotas.Be reikalo stengiatės. įdėtoje šalia. Šventikas. deputato vertos žmonos. . kai pamatysite šitą fotografiją. barzdotas generolas. suremtas virš fotografijos. vienas stotingas. Šis vaizdas buvo toks juokingas. kad tikra kaimietė. Kartą lipdama iš garlaivio Kokarjaly prieplaukoje. . bet išsyk matyti. jau visai kitoks . kurio krū­ tinė buvo nukabinėta ordinais ir kuriam derėtų valdyti pasaulį. . koks gražus“. . aš savo deputato neatsisakysiu. žiūrėjo į deputatą. Dabar jis laisvas. aš negalė­ Čiauškuti 319 . jog sulaikiusi Sabahatos ranką. pašaipiai perkreipęs lūpas. sutinku. mes galėtume jus ištekinti už šios šaunios personos.nuotraukas. į kurį žiūrėdamas negalėjai nesijuokti. Tačiau juokingos buvo ne nuotraukos. O kitoje. apsimuturiavęs galvą čalma ir panėšėjo į šventiką. Pavyzdžiui. pasitraukiau nuo stalo ir tariau: . bijau. Ferhundė sumanė patraukti mane per dantį. „Ak. ji įkrito į jūrą ir kad pradės šaukti tenykšte tarme: „Gelbėkit mano sielą. Deputatu tapęs.sutartinai atsiduso viešnios ir ėmė moti. Vienoje nuotraukoje jis buvo apsirengęs plačkelnėmis. jeigu norėtumėte. o depu­ tatas. gavo su šluota į kailį nuo savo žmonos.

argi būtų pabėgusi vestuvių iš­ vakarėse? Aš buvau ten.“ Sabahata atsigręžė į mane: . kad ją buvo praminę Čalykušu.pasakė ji. tokiam kilniam jaunuoliui neištikimos merginos kitaip nepavadinsi . būčiau alpusi. ji labai rimtai ir karštai ėmė pasakoti draugėms: . kokia nosis! Papasakosiu jums dar įdomesnį daly­ ką: tas ponas..tikra nedorėlė. buvo įsimylėjęs vienos savo tetos dukterį. kad jūs pamatytumėte jį gyvą! Kokios akys. sako. ir stengiausi visus užkrėsti savo linksmumu.jau susilaikyti ir šūktelėjau iš nuostabos. Jie susituokė praėjusį pavasarį Stambule. Širdžiai neįsakysi.Tas ponas . pratrūko raudoti kaip vaikas. . Ta mergina buvusi smulkutė. Antraip. tai senoji moteriškė. Priešingai. Feride. Likus dienai iki jų vestuvių. Tai ta Čalykušu Kiamraną atstūmė. O dabar juokiausi taip. * Kiamranai. matyt. kaip dar nie­ kuomet gyvenime. bet tokia pašėlusi. prisiminusi tą keistąją Čaly­ kušu.. O Kiamranas šypsojosi man iš albumo. Kiamranas ištisus mėnesius nieko nevalgė. Pagaliau tyliai tariau: „Kaip nedora.. kai teta Miunevera bučiavo savo anytai ranką. tokia lengvabūdė ir aikštinga.Jūs teisingai pasakėte. * Iš tos fotografijos Sabahata nesijuokė. vis laukė tos neištikimos panelės. Klausiausi to pasakojimo atsirėmusi alkūnėmis į rojalį ir užgniaužusi kvapą. Iš albumo į mane žvelgė besišypsantis Kiamrano veidas.mano tetos Miuneveros vyras.. Ak. aš tavęs nekenčiu. 320 Rešatas Nuri Giuntekinas . verkusi. . nė nekrustelėdama. ji pabėgo iš namų į svetimus kraštus. Bet jeigu ji būtų ketinusi grįžti. sielojusis. išgirdusi šią žinią.Tokiam gra­ žiam. nieko negėrė.

Aš reko­ Čiauškutė 321 . . kad apsieisiu ir be tiltelio. „Ak. bū­ čiau laikiusi tą dieną laimingiausia gyvenime.Jeigu būtų tiltelis. pasipasakojau jai savo vargus. aš jums ją padovanosiu“. Pavakary nustojo lyti. Kadangi dar mokykloje mudvi gerai sutarėme. kad neliksiu šiuose namuose. Ėjome kalnų griūties pragraužtos griovos krantu. . Už nugaros pasigirdo šūksniai. jog man nebeuž­ tenka. kuriame tu gyveni ir kvėpuoji. Bet dabar neapykanta pasiekė tokį laipsnį. nes nekenčiu ta­ vęs. jeigu tą dieną nebūčiau susižeidusi.pasakiau aš ir puoliau į vandenį. aš jau keletą dienų tavęs dairausi. jei į delną susmigę dygliai nebūtų skau­ dėję ir aš dėl to nebūčiau iki pat namų visą kelią verkusi vakaro sutemose. . Stai­ ga viena viešnia kitame krante pamatė chrizantemą. kad mus skirtų erdvė. Kad nepargriūčiau.sušuko ji. įsitveriau kažkokio dygaus krūmokšnio šakos ir susibadžiau rankas. aš noriu pabėgti dar toliau nuo to pasaulio. Vakar se­ suo Berenisą man pasiūlė: . švietimo skyriuje. Kiamranai. Vakar rytą garlaivyje sutikau savo buvusią mokytoją seserį Berenisą. Prie pat kranto paslydau ant griovos dugno.gili ir plati. . Buvau ją sutikusi ir prieš du mėnesius. Sėkmingai perbridau į kitą pusę.Manau. Tvirtai apsisprendžiau. Todėl kas antrą trečią dieną lankausi Izmire. .Ir jeigu truputį vėliau nebūčiau taip nevykusiai pasirodžiusi.Kad galėčiau ją nusiskinti!“ . kokia graži. Mūsų mokyklai Karantinoje reikia piešimo ir turkų kalbos mokytojos. o viena pašaipiai pasakė: . tada gal ir pavyktų.Feride. laikyčiau tą dieną linksmiausia ir laimingiausia savo gyvenime. Merginos nusijuokė. Griova atro­ dė grėsmingai . Tačiau nuskinti chrizan­ temos man vis dėlto nepasisekė.pasakiau nusišypsojusi. aš pabėgau į svetimus kraštus.„Jeigu norite. Tai va. ir mes nusprendėme pasivaikščioti po laukus.

Tam. kad jau esu beatodai­ riškai pamilusi vargšelius. mažyčio trupinėlio užuo­ jautos. svarsčiau. kaip šviesa sukelia nesveikų akių perštėjimą. ir sužeistai sielai geriausi vaistai . laukia tegu ir menkiausio saulės spindulėlio. nieko neatsakiau. Ir nesveikoms akims. Reikėjo sužinoti. kad skyriaus vedėjas jau trečią dieną klausinėja manęs. miela seserie. Juk tai mano vardas. Vienur . Važiuosi į Kušadasy mokyklą. Supratau. jei vėl pasinersiu j anų kvapų. Argi Munisė nėra viena iš jų? Be to.koks gražus pavadinimas. taip ir laimė skaudina sužeistą sielą. Mano apskai­ čiavimai nepasitvirtino.Privertei ilgai laukti. Pamatęs mane skyriaus vedėjas sušuko: . Man pasirodė. duslių vargonų garsų pasaulį. dukra mano. Tie vargšeliai. gyven­ si pensione.mendavau direktorei tave. Bet ar nėra savotiško patrauklumo ir paguodos? Prieš akis iškilo vargšai apleisti mažyliai. jie atiduoda visą savo meilę. ko jam pri­ reikė ir užėjau. atvažiuosiu. vėl galėsiu susigrąžinti bent dalelę savo vaikystės svajonių. kitur . užėjau į švietimo skyrių pasiimti dokumentų. prieš išvykdama ten. bet tavo laimei.tamsa.Gerai. Kambario nuomotis nereikės. Šitos profesijos žmogus vieną gražią * Išvertus reiškia „Paukščių sala“ 322 Rešatas Nuri Giuntekinas . Todėl ilgai nesvarsčiau: . kuriuos žaloja kažkieno rankos. Taip. yra vie­ na gera vieta. ir dveji pastarieji metai mane šio to išmokė. Mano širdis ėmė smarkiau plakti.. kad nemirčiau badu. tartum pradedančios skleistis gėlės. Tu juk pripratusi prie mūsų gyvenimo būdo. Bet juk jau pažadėjau sese­ riai Berenisai. Man pasakė.tikriausiai vėl skurdas ir nepriteklius. kas juos užjaučia..ramus gyvenimas. Aš juk ėjau mokytojauti. Šiandien. Kušadasy* . Tylėjau. Ačiū jums. Tuomet ir vieta gali būti tikrai graži. kas parodo jiems bent truputį šir­ dies.

ausyse nebeaidi liūdni vargonų akordai. Visą laiką maniau.Mūsų ponas ne toks jau senas. kad ji šnekasi su manim kažkieno paprašyta. Tačiau apsimečiau.su dideliais tu didelė. ji man sako: . pone vedėjau. bet vyras iš stuomens ir iš liemens. Ir būdo neblogo. aš tave kasdien vis labiau pamilstu. bet na­ mams jos jaukumo nesuteikia. ką buvo pradėjusi. čia viskas pasi­ keitė. ir kas? Juk aš aukoju savo gyve­ nimą kitų laimei.dieną gali numirti iš bado. kad nieko nenutuokiu. * Kol ateis įsakymas. ji pasuko kalbą kitur. su mažais . Bet tą patį vakarą senoji moteris atsivėrė. ir tai kur kas didesnė paguoda negu alkio nu­ malšinimas. kad tu stipriau prisirištum prie šių namų? Man šovė viena mintis. turtingas. Matyt.ką mums daryti. . ir klausiausi jos toliau. Bet be šeimininkės namai . . elgesys toks mielas .Gerai.maža. Pavyzdžiui.Dukra mano. . Na. aš pasakiau vedėjui: .manęs niekas nėra šito prašęs. Ferhundė ir Sabahata . Vyresnioji namų tvarkytoja jau seniai man kalbėjo kažkokius keistus dalykus. Aš pažįstu jį nuo vaikystės.tarė ji. aš vykstu. . Tavo būdas. nedrįsdama tęsti.ne namai. Iš mano atminties jau išsisklaidė aitrūs smilkalų kvapai. mes visi.jaunos merginos.. Be to. vakar nei iš šio.... Kai tu atvažiavai. Ne gražuolis. juk neįmanoma prikelti numirusių praeities sapnų. Panašiai ji man kalbėjo jau ir anksčiau.Dukra mano. Tačiau pa­ sakyti privertė vienas atsitikimas. nei iš to. ryt po­ Čiauškutė 323 . tiesiog jaučia prielankumą. kad ji kalbasi su manim kaip su sau lygiu žmogum. generolui nieko nenorėjau sakyti. Nusišypsojusi savo bū­ simiems Kušadasy mokiniams. . tik tu nieko nepagalvok. Po tokių namų tvarkytojos žodžių man neliko abejonės. Ir ne tik aš. kuriuos netrukus pamatysiu ir kurie laukia meilės ir užuojautos.

todėl labai abejingai tariau: . Feride. kad po dviejų dienų aš išvažiuoju į Kušadasy. bet tokios prabangos neturės. su ta ruda papūgėle.Telaimina jus Alachas. Ponas Rešitas su manimi visada pagarbiai elgėsi.“ Nuojauta manęs neapgavo.ryt Ferhundė ir Sabahata ištekės. Tai gal man čia ramu? Irgi ne. kaip manai? Nepasakiau nė žodžio. . kaip anksčiau maniau. išdrožiau: .. Vadinasi. kaip robinzonai. kurios taip ilgai ieškau. Dirbu daugiau negu bet kur kitur. domėjosi Sabahatos ir Ferhundės pamokomis.. . pasitaikys koks plevėsa. Po kelių mėnesių ten atvažiuos mano sužadėtinis. mergina gali ištekėti už dabitos rai­ tytais ūsais. kai manęs paklausė. Kaip gaila. tik su kartėliu nusišypsojau. Tačiau dabar norėjau tik kuo skubiau nutraukti tvarkytoją. valandų valandas kartu su mumis juokaudavo. Prisiminiau švietimo skyriaus sekretoriaus žodžius: „Jei ponas Rešitas būtų panorėjęs. ramiai sau gy­ vensim vienos. Tai kodėl gi? Atsakymas bus truputį juokingas. Čia pamilau kiekvieną vietelę. net sviediniu žaisdavo. lapkričio 25 Jau tada.. Kušadasy. ar važiuosiu į Kušadasy.Mudvi tikrai būtume galėjusios surasti ponui Rešitui tin­ kamą nuotaką. mane ap­ ėmė džiaugsmas. matyt. Neduok Dieve. būčiau įširdusi. ir aš pagalvojau: „Kušadasy . turi kitokių sumetimų!“ Prieš kelerius metus išgirdusi tokias šnekas. Ak.mano sala. jei mes rastume mūsų ponui tinkamą merginą. rasiu ten ramybę ir laimę. Aš norėčiau anksčiau atsigulti. galas mums.ir nuėjau į savo kambarį. Kušadasy pasirodė nesanti tokia salelė. ir mes susituoksime. Ar labai gražu čia? Ne.Ir nepaisydama senosios moteriškės nuos­ tabos.. kurioje mudvi su Munise... visa tai. jis tikrai būtų paskyręs jus pran­ cūzų kalbos mokytoja. Bet ką pa­ 324 Rešatas Nuri Giuntekinas .

visą save aukoti kitiems . Vadovauk jai. Dabar pasaulis man nemielas. kad Visagalis. neaiškaus nuovargio. Turime dar dvi mokytojas. Neliko nei Č.koks tai puikus dalykas! Čalykušu vėl virto anų dienų Čalykušu. gražias jūras. dabar atidaviau kitiems.. nei Izmiro maišto. kad jis nei patogus. ką sugebu.. sutvėrė ne tik gražius veidus. Aš myliu Kušadasy už tai. nei gražus. viskas dingo kaip įkyrus debesėlis skaisčiame vasaros dangaus skliaute. atiduodu mokyklą į tavo rankas. jei tai tiesa. kad aš dirbu tik dėl jos juodų akių ir jaučiasi man skolinga. ir žodį ištesėjau. Tą tuščią vietą. ir patys mažiausi mokinukai. kaip išmanai. išsilavinusi.Dukra mano.visi tave pamilo. pasisodino mane priešais ir tarė: . norėdamas suteikti žmogui slaptų kančių. Kai prieš mėnesį čia atvykau. tu dirbai dešimtkart daugiau. Manęs jau nebegąsdina mintis. Tu jauna ir. negu žadėjai. . kuri mano širdyje prieš dvejus metus buvo skirta negimusiems ma­ žyliams. Net aš kartais pamirštu savo širdgėlą ir pradedu juoktis kartu su tavimi. kokių penkiasdešimties metų ligota.Feride. atro­ do. Vargšė moteris mano. ir vaikai išsiskleidė kaip žiedai. tvirtus kaip uola. dvi senutes. Tave atsiuntė antrosios mokytojos pareigoms. išvargusi moteriškė..darysi. bet iš jų jokios naudos. vis būtų mažai. kad ir kiek dėkočiau tau. Pažadėjau padaryti viską. Vakar vyresnioji mokytoja man pasakė: . Per mėnesį mūsų mokykla pa­ sikeitė. Manau. vyresnioji mokytoja. kad reikės iki pat žilo plau­ ko aukotis svetimiems vaikams ir jų laimei. Ir bendradarbiai.. gražias vietoves. per tris mėnesius vieną po kito palaidojau du savo sūnus. Teatlygina tau Alachas. Dirbti. Čiauškutė 325 .

bet jaučia. apimti gilaus liūdesio. Čia bus laikinoji karo ligoninė. Ten tokia su­ maištis.karas. kad žmogus ne tik knygos. Jie.Kušadasy. Iš kie­ kvieno mokinio šeimos kas nors armijoje . Tegul daro ką nori. Kušadasy. man vis tiek. kur dėsiuos? Kušadasy. bet ir savęs pametęs nesuras­ tų. Taip nieko nepešiau. gruodžio 15 Karas vyksta jau penkiolika dienų. Mažieji dar nesuvokia viso siaubo ir nevilties. kol mokykla vėl atsidarys. ir į vietos ligoninę kasdien atveža vis naujų sužeistųjų. Kadangi visas mano gyvenimas susijęs su mokykla. gruodžio 24 Šiandien nuėjau į mokyklą pasiimti paliktų knygų. kaip ir suaugę. gruodžio 16 Kokia nelaimė. iš pradžių aš į tai nekreipiau dėmesio. arba bro­ lis. Šiandien miestelyje tikras sąmyšis. Prasi­ dėjo karas.arba tėvas. Bet staiga viena seselė pravėrė kabineto duris ir pasakė: 326 Rešatas Nuri Giuntekinas . kokia nelaimė! Šiandien karinės vado­ vybės įsakymu uždarė mokyklą. Kušadasy. Viešpatie. Bet ką aš veiksiu. gruodžio 1 Štai jau kuris laikas visi kartoja vieną žodį . Mokyklą sukaustė sielvartas.

aš mokytoja. prisitraukė mano galvą sau prie krūtinės ir per čaršafą pabučiavo man į plaukus. kad aš užsidengiau veidą rankomis ir jau norėjau pabėgti. Čiauškutė 327 . nei tas. o kelias valandas. kad po poros metų kaip seni draugai. išdykėle. Neperdedu. regis. .. Da­ bar klausinėti apie knygas buvo nei šis.. ir aš mačiau tik jo sprandą.tokia neįmenama mįslė!. Vy­ riausiasis gydytojas. pasiėmė ke­ letą knygų. paėmė už rankų. visai neketino atsisakyti savo sumanymo. Neatsigręždamas jis taip bjau­ riai ėmė plūstis. puolėm vienas kitam į glėbį?. pūkšdamas ir šnypšda­ mas mėgino visa tai sutvarkyti. nusimetęs švarką. Bet ji. priėjo prie manęs. jūs čia buvote radęs kelias prancūziškas kny­ gas su paveikslėliais. Jis. . Bet kokia nepaaiškinama slapta dvasinė gija mus surišo.Nagi. . daktaras Hairula manęs paklausė: .. taip nešvankiai nusikeikė. Daktaras apvertė kelis buteliukus.. kaip ir tada Zeinilere. Bet kaip tik tą akimirką daktaras atsigręžė ir netikėtai sušuko: . žilus plaukus ir paraitotas rankoves. Aš vėl. Kambarys priverstas buteliukų. žmogaus širdis . Timptelėjau se­ selę už rankovės ir pasakiau: . tikriau.Jūs juk žinote. pone daktare. šypsodamasi pažiūrėjau jam į akis. Kur jos? Senasis daktaras tiesiog įniršo. Visai kaip ten.Nereikia. rodos. Šit dabar atsiuntė čionai. mažyte.Vaje. ką čia veiki? Jo žydros.garsiai šūktelėjau. vaistų dėžių. Mes buvom susitikę vieną dieną.. Zeinilere.Pasiklauskim vyriausiojo gydytojo. aš irgi nudžiugau. tvarsčių. aš tikrai garsiai surikau. Ką gali žinoti. giedros kaip vaiko akys nuostabiai blizgėjo po bal­ tomis blakstienomis.Pone daktare! Zeinilero kaimo daktare! . čia vėl tu? Pamačiusi jo veidą. kaip tėvas su dukra. Keliauju iš vieno krašto į kitą. Jis stovėjo į mus nugara.Pone daktare. gal net ne dieną.

galiu pradėti.Ar iki šiol vis dar nėra jokios žinios. Kaip ir Zeinilere. mirksėti ir dėdamasi nustebusi. tebūnie. kada tik liepsite. visos meilės. jis su užuojauta paklausė: .ne.Kodėl meluoji man. paklausiau: .Man kita mintis šovė į galvą.Tarytum žinotų viską apie mano gyvenimą. Bet dabar. Žiūrėk. .Nors ir dabar. daktare. apsidžiaugiau kaip vaikas. . kas čia darosi. bet veidas ir akys . tebūnie taip.. su tokiu veidu? Gerai. ėmiau visa virpėti. Tokios pat atviros. kai jūs atėmėte mūsų mokyklą. tarsi į mane kas būtų šliūkštelėjęs šaltovandens. nešvankus žodis. kad mokytojos pareiga tarnauti savo šalies vaikams. mažyte? Iš netikėtumo. 328 Rešatas Nuri Giuntekinas . daktare. kuris pareikalaus iš manęs visų jėgų. . Aš gūžtelėjau pečiais. kuris veja tave iš vieno krašto į kitą.Iš ko. Vėl vienas šiurkštus. Aš įsiminiau ją žodis žodin.. ir knygas. su tokia išvaizda. Sumetė tarsi rankų neturėtų. mano sielos var­ gus.. . tyros kaip kūdikių. mažyte? Tavo lūpos išmoko meluoti.. pone daktare? Lyg įsižeidęs jis pagrasino man pirštu..dideli meškinai! Bet jų sielos labai panašios.. Kaip vadinasi tas kaimas. kur aš tave mokiau slaugyti ligonius? Prisimeni? O čia ar pa­ dėsi man? Juk ir skirtumas nedidelis: tavo maži beždžioniukai. daktaras vėl tvirtino savo.. . jūs kalbate apie ministeriją. o mano . mažyte. Iš ko? Taigi iš to. mudu įsileidom į kalbas.Tokiam amžiuje.Vadinasi.. Jo kalba mane labai įskaudino. ..Gerai. maniškiams labiau reikia pagalbos. Juk daug geriau turėti darbą.. tik tu kaip ožka. tai bus kilnesnis dar­ bas. bet juk žinote. Pamiršę ir vaistus. . Aš iškart nusišypsojau.Taip nusiminiau. kai prieš akis pleška ugnis.

nusišypsojo jis. bet argi tai pasiteisinimas? Kartais iš jo burnos pasipila tokių žodžių. Teisybė. keiksmažodžiai neturi jokios reikšmės.. Vie­ na yda. Laimei.. . Čiauškutė 329 . Mudu dirbome iki pat vakaro. labai jį pamilau. Darbo begalės. sausio 26 Jau mėnuo. kai žmonės netinkamai elgiasi. kad užmigau krėsle mūsų vaistinės kambaryje. . jis pats pripažįsta šią savo ydą.Bet su viena sąlyga. Nepaisant dviejų didelių daktaro ydų. kaip buvo pranešta. jis atsargiai užklojo mane antklode. daktare. Vakar naktį teko ilgai slaugyti vieną pagyvenusį sunkiai su­ žeistą kapitoną. . Tas dėmesys man buvo toks malonus!. j ligoninę atvežamų sužeistųjų nemažėja. . mažyte. mažyte. kad nenubusčiau. kad nesušalčiau.Pasistengsiu. pasistengsiu. čia tik kareiviškas įprotis. Prie manęs jūs nesiplūsite kaip kareivis. . Tiek. Pro langą krintančioje auštančio ryto šviesojejis atrodė dar labiau pavargęs ir sumenkęs.Miegok. jie dažnai to ir nusipelno. tu man atleisk.. Staiga pajutau.. Kušadasy. stengdamasis. Karas vis dar tęsiasi. kaip dirbu su daktaru Hairula gailestingąja sesele. . bet neįstengiau įveikti miego ir nuovargio. dar kažką pasakyti. kad kažkas lengvai palietė mano pečius ir pra­ merkusi akis pamačiau daktarą.. kurių. kad kartais ir nakvoti namo nepareinu.Nekreipk dėmesio.. miegok ramiai.Bet jei kada neištverčiau ir išsprūstų.. atveš jau rytoj. Paryčiais buvau tokia pavargusi.. tik nusišypsojau ir vėl užmigau. kad jis mėgsta plūstis nešvankiais žodžiais. rengėmės priimti ligonius. bet jo žydros akys meiliai šypsojosi.teisindavosi jis. Norėjau padėkoti. kad aš bėgu šalin ir paskui keletą dienų negaliu į jį nė pažiūrėti. mažyte. Bijodamas.

ir štai . Gimęs daktaras Rodo saloje.pasakė jis. Pavyzdžiui. matyt. Jis buvo vedęs prieš dvidešimt pen­ kerius metus. o iš meilės tiems vargšams kareiviams. bet ūmai atsigręžė į mus. Jis pats iš savo lėšų išleidžia ligoniams gerokai daugiau. Juk jo klausinėjama aš atsakinėjau itin šykščiai. Žodžiu. kad daktaras tarnauja armijoje ne iš pareigos ir ne dėl pinigų. bet po devynių mėnesių žmona mirė nuo šiltinės. tuos mano pabirus atsakymus rinko į krūvą. kaip prisimeilinti. Man atrodo. nežinau kaip.O tai tau! Ir kokio velnio jūs tikitės.Mažyte. tiek padaužų paleisda­ mi į gyvenimą?! Tas piktas juokas įsmigo man į širdį kaip strėlė. tarsi ji būtų koks gėdingas dalykas. apie kuriuos niekam nesu pasako­ jusi. . jam nereikia karininko algos. . nusiųsiu jai kelias liras. kuriuos jis švelniai vadina „brangiaisiais meškinais“. kad skurdas juos visai surietęs. jis kažkodėl stengiasi tą meilę nuslėpti. Kitu metu būčiau turbūt kaip reikiant išbarusi daktarą. Tas nepraustaburnis vyras meistriškai sugeba ištraukti kitų paslaptis. Nuo tada jis vienas.jau turi visą vaizdą. kad jam atleistų išdaigas. vaikai iš bado išėję į gatvę elgetauti.Atgailaudamas dėl savo nepadoraus burnojimo. kuris žino. O jis. Kita yda dar didesnė už pirmąją. . Pats daktaras vienišas. daktaras man primena išdykusį vaiką. nuoširdžiai atsiprašinėdamas. Pavyzdžiui. tu pasistenk labai atsargiai sužinoti to meškino motinos adresą. apie kurias dažnas bijo prisipažinti net pats sau. bet jis jau žino beveik visus mano nuotykius. Bet jis pirmas grįžo prie to laiško. Daktaras tuo metu apžiūrinėjo gretimoje lovoje gulintį su­ žeistąjį. Klausydamasis laiško skundų karei­ vis giliai atsiduso. Tik man regis. 330 Rešatas Nuri Giuntekinas . bet Kušadasy turi dvarelį. Kareivio motina rašė. užva­ kar vienam sužeistam kareiviui skaičiau iš namų atėjusį laišką. dėjo vieną prie kito.

mes čia labai rimtai palopėme. buvo ne­ tekęs sąmonės. Pone Ichsanai.Mažyte. pačiupinėjo pulsą.. kiek kartų jis. bet nepatikėjo. Žengiau žingsnį atgal. .. .sakydavo jis. imu šūkau­ ti ir painiotis. ir jis vėl užsimerkė. būdamas sužeistas. Tu prižiūrėk jį.pasakė jis.) Vienas jaunas štabo majo­ ras. kad atvežti keturi sunkiai su­ žeisti karininkai. Juk čia tas štabo ma­ joras. Bet kol aš rengiausi. . karščiavo ir regėjo beprotiškus vaizdus? Iš apsiblaususio žvilgsnio supratau. Anos tik siutina mane. mažyte. kad čia tikrai aš. kad jis tikrai netiki savo aki­ mis. skubiai apsivilkau chalatą. kliedėjo. .Pone Ichsanai. Bomba jam sužeidė dešinę ranką ir vieną veido pusę. Čiauškate 331 . Sužeistąjį neštuvais nunešė į viršų. jis kviesda­ vosi mane.. Nusimečiau čaršafą. Mat nežinia. Veidas man pasirodė matytas. Visuomet. Priėjome prie lovos. kad buvo sunku atpažinti. operacija baigėsi.Negerai rodyti tau tokius baisius dalykus. mieste. pasiryžusi bėgti iš čia lauk ir prašy­ ti daktaro niekada daugiau manęs prie jo nesiųsti. Buvo matyti tik dalis neaprišto kairiojo skruosto. Daktaras paėmė kairiąją sužeistojo ranką.. nėra kito tokio patikimo žmogaus. Būk atidi ir rūpestinga. pagul­ džiau jį savo kabinete. Bet tuo metu ligonis atsimerkė ir pamatė mane.. kad daktaras manęs ieškojęs. (Ope­ raciją jis paprastai vadindavo lopymu. kai reikėdavo daryti sudėtingą operaciją. su kuriuo susipažinau generolo Abdiurahimo namuose Č. Kalbėdamiesi mudu įėjome į kabinetą. kur nejudėdamas gu­ lėjo sužeistasis sutvarstyta galva ir ranka. Daktaras pasišaukė mane. . pašaukė: . Pažino.. bet. Jo išbalusios lūpos vos šyptelėjo. Seserys pranešė. paskui pasilenkęs prie jo visai arti. sausio 28 Šį rytą atėjusi į ligoninę sužinojau. Ir staiga lyg žaibas apšvietė mano protą. bet taip storai aptvarstytas.Kušadasy.

Kai daktaras Hairula jį tvarsto. jausdama širdyje nepel­ nytą pažeminimą ir slėpdama veidą.Ponas Ichsanas! Prieš kurį laiką.. Pasakoju. skaitau knygas. rizikuodamas savo karjera.. jog mano žvilgsnis jam baisiau už peilio dūrį į skaudamą vietą. tuo. bet Ichsanui tie žodžiai kelia dar didesnį nerimą.. jaunuoli. . kad tikrasis grožis slypi žmogaus širdyje. kad kito kelio nėra .Truputį daugiau kantrybės. Po dvidešimties die­ nų sveikutėlis atsistosi ant kojų. Kad tos dienos jam būtų lengvesnės. kad širdis neatlaikytų .. 332 Rešatas Nuri Giuntekinas . Palikau tą miestą kaip kokia gatvinė. . Vargšelis žino. jo sieloje. . pasinaudoję mano patiklu­ mu. Ne todėl. vasario 7 Ichsano žaizda nelabai pavojinga. aš išeinu. maniau. . norėdama jį pa­ guosti. kad neturiu nei tėvo.guodė jį daktaras. o kartais net seku pasakas. Taip. Liūdnas atsitiktinumas šiandien mus vėl suvedė. Kušadasy.privalau susitaiky­ ti su tuo žiaurumu. savo ateitimi. po mėnesio jis pasitaisys.pats be­ prasmiškiausias dalykas pasaulyje ir net žalingas.o todėl. vargšelis tyli. su kokiu veidu paliks ligoninę. pikti žmonės prisiviliojo mane į vieną naktinį pobūvį. aš stengiuosi iš visos širdies. Tada jūs apgynėte mane. Bet nuo dešiniojo antakio per visą skruostą iki pat smakro jį bjauros baisus randas. Pasaulis man tada atrodė be galo žiaurus. nei brolio. kad pamačiau. Kartais. ką nors prikuriu. pasielgėte be galo kilniai. kad veido grožis . Nors atvirai apie tai niekam nėra prasitaręs. kad nė minutės nenustoja galvojęs apie savo subjaurotą veidą.nieko. aš nepa­ bėgsiu nuo jūsų ir tomis liūdnomis. bet viduj jį graužia neviltis. pilnomis nevilties dienomis slaugysiu jus kaip jaunesnioji jūsų sesuo. bet aš žinau. kas galėtų mane apginti.kasdien tenka matyti ir baisesnių dalykų.

Tegul duoda jums pipirų. Vasario 25. Bet ne dėl darbo. Paskui. tuomet žinosite. bet mėginau paversti viską juokais: . Abu tylėjome.Gulėjimas paverčia žmogų dar didesniu ligoniu.Kušadasy... Pasakiau.Kas čia dabar.aš jus apskųsiu. buvo tas pats gražuolis štabo majoras? Turbūt man nepavyko nuslėpti savo kartėlio. Tiesiog jis ne­ jaučia saiko ir per daug kišasi į kitų reikalus. Čiauškate 333 . Bet daktaro neieškojau.Jau noriu išeiti. Palikusi padėklą. kurio su­ lysęs kaklas graudžiai styro uniformos apykaklėje ir kuris gėdi­ jasi savo žaizdos.. Jumy­ se vėl pabudo kario atkaklumas. Čia nebeliko kas veikti. Mano širdis plyšo iš gailesčio. vasario 25 Ichsanas pasveiko anksčiau negu mes tikėjomės.Matau. juk jūs dar nepasveikote! Nudelbęs akis. jis pasakė: . Bet apsimečiau. Viską papasakosiu daktarui. pavakarys Baisiai susikivirčijau su daktaru. mėgindamas nuslėpti susierzinimą.. Argi dabar prieš mane stovintis atsigavęs kareivis. Prieš akis iškilo generolo Abdiurahimo sode praėjusiais me­ tais sutiktas tviskančiais drabužiais pasidabinęs štabo karininkas gražiu ir išdidžiu veidu.. jūs nenorite manęs klausyti.. Ką tik kalbėjomės apie Ichsaną. skubiai išėjau lauk. Pasveikau. ėmiau piktai kibti: . kad jo priežastis kita.. jis atsakė: . kad jis labai kanki­ nasi dėl sužaloto veido. Bet įspėju . pone Ichsanai. pone Ichsanai? Visai kaip vaikas. jums dar ne laikas apsirengti.. Šiandien iš ryto atnešiau jam arbatos su pienu ir radau jį jau apsirengusį.

gal ne? Jis truktelėjo pečiais . dabar neapkenčiu jo.Jis teisus. ausyse spengė. Mano balsas virpėjo iš pykčio: . O jis vis kalbėjo: . mažyte.mat neabejojo.pasakė jis. Aš puoliau prieštarauti: .Plepalai visa tai. Argi veido grožis prilygsta sielos grožiui? Daktaras Hairula nusišypsojo ir nusišaipė: . kaime.liūdnai ir karčiai. .Daktare. Žmogaus su tokiu veidu visi vengs.Kodėl jūs jį taip šmeižiate? Iš kur jūs žinote? . kaip kiti.Tai supratau jau ten. aš apie jus visai kitaip maniau.Ak. O ypač tavo amžiaus mergaitės. bet esi jiems tokia svetima. Iš bučinio gimusios 334 Rešatas Nuri Giuntekinas . svetima viskam. žiūrėk man tiesiai į akis ir pasakyk. . ir sau. Tokią meilę jis vargu ar dar kur nors suras. Beprasmiška slėpti. tu ir šypsaisi kaip sapne . Aš turėjau gražų. net labai gražų sužadėtinį. argi tu jo nemyli? .Jūs beveik viską žinote apie mano gyvenimą. ir aš ištryniau jį iš savo gyvenimo. visus tuos metus tu dėl jo džiūsti. Daktaras suėmė mane už smakro ir tebežiūrėdamas į akis tarė: . trykšta iš akių kaip ašaros. O tas galvijas sugadino gyvenimą ir tau. mažyte.Aš jo nekenčiu. Ne taip.Tu gyveni tarp žmonių. Daktaras Hairula vėl nusikvatojo. Jis mane apgavo. Tu sutverta ne taip. vargše mažyte. aš jo vietoje šokčiau j jūrą. jei ne žuvis šerti? . Meilė. kai mudu pirmą kartą susi­ tikome. Kur daugiau dėtis su tokiu veidu.Pažvelk į mane. Paskui savo besijuokian­ čias. jūs kone prie­ varta ištraukėte iš manęs visas paslaptis. mažyte. . baltų blakstienų aprėmintas žydras akis įsmeigė tiesiai į mano širdies gelmes.Daktaras Hairula perkreipė lūpas. man tiesiog širdis plyšta. Man aptemo akys. kad teisus.

pasakiau: . Feride. o ašaros trykšte tryško man iš akių. dabar visa viltis tik ji.Jūs turbūt labai pasiilgote savo uniformos. Vakaro prieblanda vis labiau tirštėjo. mažyte.pasakiau ir piktai trenkiau durimis. nėra ko nesuprasti. . Belieka užbaigti darbą. tu suklydai. kad jo nemyliu! .. aš jums įrodysiu. kurio pusę jau padarė viena bomba.Taip. Jis atsiduso ir tęsė: . .Kodėl jūs taip kalbate? Ko jums iš manęs reikia? .rėkiau aš. Ak.. . jis dar buvo nenusirengęs. Vėl vasario 25. .Pamatysit.ėmė guosti jis mane. Aš ėmiau šaukti ir trypti kojomis. Tarsi įgavęs tose sute­ mose daugiau drąsos.. Ichsanas mįslingai šyptelėjo. Ir ti­ krovėje tokių būtybių esama. Grįšiu į veikian­ čiąją armiją karininku. . viena iš jų. Atleisk man.Labai paprasta. Ir tu. tu teisi.legendų peri bučiniais ir minta. Nesupratau jo žodžių prasmės ir nustebusi žiūrėjau į jį. Tu sutverta mylėti ir būti mylima. Bet aš tiesiog dusau iš pykčio ir negalėjau į jį net pažiūrėti. jokiu būdu tau nereikėjo mesti to vėjavaikio. palingavo galvą ir pirmą kartą prašneko apie savo sielvartą. naktis Kai atnešiau Ichsanui lempą. mažyte. mieloji Feride. Padariau didelę kvailystę. be reikalo pabėgai. man nereikėjo tau šito sakyti. Nenorėdama ilgiau tylėti. Čiauškutė 335 . kvailute.Ar uniformos? Taip. Dabar ir daktaras susizgribo. ir aš būsiu išgelbėtas. Man užvirė širdis. Ti­ krai būtum dabar su juo laiminga.. Stovėjo prie lango ir grožėjosi paskutiniais raudonais saulėlydžio atšvai­ tais jūroje. Ji padarė mano veidą tokį. Jos ne tik pasakų išmonė. Ir tik ji tą skriaudą gali ištaisyti. pone.

pasilenkiau prie lempos. Kambaryje vėl pasidarė tamsu. manyčiau. jokios prarastos viltys jūsų neveikė. neverskite manęs jaustis dar nelaimingesnių. vesite gerą merginą. gal net rizikuo­ damas gyvybe.ištariau labai lėtai. .Ichsanai. pasisukau į jį nugara. O dabar toks pabaisa. ir aš labai tyliai tariau: .. kol ji užges.Feride.Jaunasis majoras išliejo savo skausmą nuoširdžiai. Bet tada jūs nesikrimtote taip smarkiai neslėpkite. vaikų ir viską pamiršite. jaučiau. jūs buvote išdidus savimyla. gal galėtumėte už­ degti lempą? Vėl brūkštelėjau degtuką. Daugiau Ichsanas nebenorėjo apie tai kalbėti. kokia tyra jūsų širdis. valandėlę pa­ tylėjo ir pridūrė: .Feride. . Kas manęs tokio norės? Net anks­ čiau. Žiūrėdama į virpančią degtuko liepsnelę.. nežadinkite neįgyvendinamų svajonių. susirasite savo laimę.nesikrimtote. jūs gynėte vieną jauną merginą. vargšę pradinės mokyklos mokytoją. Aš pasiryžau. bet tyčia už­ pūčiau degtuką ir neva norėdama pataisyti dagtį. susimąs­ čiusi laukiau.Pavyzdžiui. Tada. . o vis dar pro langą į jūrą. kad jūs iš manęs juokiatės. lyg vai­ kas. Turėsite gerą šeimą. kaip dabar. Ichsanai. Jokios nesėkmės. kai niekam neužkliūdavo mano veidas. anksčiau. . Priėjau prie jo visai arti ir nuleidusi galvą tariau: 336 Rešatas Nuri Giuntekinas . bet prikišti jo prie dagčio niekaip neįstengiau. Tad kodėl dabar ta vargšė pradinės mokyklos mokytoja negalėtų jums paskirti savo gyvenimo? Sužeistasis majoras atsakė trūkčiojančiu balsu: . prašau jūsų. Norėjau uždegti lempą. jeigu nežinočiau. ir tai vienai merginai nepatikau. visa tai tušti žodžiai. aš suprantu jūsų kančią . Atleiskite. Man nereikėjo nė atsigręžti. nepaisydamas savo tarnybinės padėties.Nekalbėkite taip. kad jo žvilgsnis nu­ kreiptas ne į mane. jei panorėsite. kai toks nebuvau. iki šios nelaimės.Feride.

Tai pirmą kartą pajutau tik šįryt. kad esu tavo sužadėtinė. jog esu tau pri­ klausantis daiktas. vienas kito balso nebegirdėsime. Čiauškate 337 . aš truputį vis dėlto likau tavo. Imkite mane į žmonas. * Šį rytą. Jis atsargiai pakėlė prie lūpų mano ranką ir baikščiai pabučiavo pirštų galiukus. šiame pasaulyje vienas kito nebepamatysime. prašau jus vesti mane. prisisegiau prie krūtinės. Suskynusi nedidelę puokštelę. Buvau tikra. ir daugiau nieko!. pasimačiusi su Ichsanu. matysite. Kušadasy.. ketinau kartu su juo nueiti į dak­ taro kabinetą ir pranešti apie mūsų sužadėtuves. tik prie­ šas. tiek laiko kiekvieną rytą nubusdavau kaip tavo sužadėtinė. vis vien neįstengiau nustoti maniusi. Kiamranai. Man atrodė. Pro ašaras lyg per tankią užuolaidą tamsoje negalėjau įžiū­ rėti majoro veido. Išsiskyriau tarytum nelaimingas tremtinys.. Taip. kuris negali pasiimti savo prisiminimų. Viskas baigta. aš padarysiu jus laimingą. Mes abu būsim laimingi. pasipiktinimo..Ichsanai. Tiek laiko buvau tavo. aš su tavim išsiskyriau. Kad ir ką kalbėčiau ar daryčiau. vasario 26 Nuo šios dienos. Ir vis tiek niekaip negalėjau išplėšti iš širdies jausmo. Mūsų sode augo skurdus vėlyvis. kad mes niekada nebesu­ sitiksime. tu man esi tik svetimas. Kiamranai. kodėl turėčiau meluoti? Nepaisant visos neapykantos. o staiga vieną dieną pabudau jau kito. neturi teisės paskutinį kartą atsigręžti ir pasižiūrėti.. ką palieka. kad tokiam svarbiam įvykiui kasdienis seselės chalatas per prastas ir gali nuliūdinti mano naująjį sužadėtinį. kad aš my­ liu aną. ir tik šįryt. visų širdgėlų. Dabar jau niekas nebedrįs sakyti.

. Jis nusišypsojo giedrai kaip vaikas. Tarpais. O jūs? . .tariau. jis nutildavo.Feride. . Paskui ištraukiau kelis vėlyvio stiebelius ir prisegiau jam prie uniformos. po kelių valandų atsisveikinsiu su jumis. Ichsanai? Argi jūs nenorite manęs? Negerai suteikti man vilčių ir paskui išvykti! Labai negerai.Bonjour. .. . Jis buvo labai susijaudinęs. 338 Rešatas Nuri Giuntekinas . kokios nesu išgyvenęs net anais laimingaisiais laikais.pasakiau. aš tai žinau. Nemiegojau.Ne. kad balsas nepradėtų virpėti. . Ichsanai. ramiai ir maloniai. tartum bijodamas. Ir tarsi būčiau sergantis vaikas švelniai ir meiliai pasakė: . . Šią naktį aš buvau labai laimingas.Tikiuosi.Kaip vos gimęs kūdikis.Ichsaną vėl aptikau apsirengusį. užsikirsdavo. Aš jums ką tik sumelavau. Po tokio mano atsakymo mudu nutilome. bet nedrįso. Ir vis dėlto aš šiandien pat išvykstu. Jūs man leidote išgyventi tokią nuostabią naktį. . Po valandėlės jis ėmė iš lėto kalbėti. aš būsiu jums dėkingas iki pat mirties.Juk ir iš laimės galima išblykšti.Puikiai. kai buvau jūsų sužadėtiniu. Stengiausi atrodyti linksma ir ištiesiau jam rankas. . nes nenorėjau prarasti nė vienos akimirkos iš tos vienintelės laimingos nakties. šią­ nakt iki pat ryto nė bluosto nesudėjau. Feride.pasakiau.Tai kodėl jūs tokia išblyškusi? . Kol gyvas būsiu jums dėkingas. Nuo šiol. ši naktis neturi rytojaus. Jūsų žodžiai „Prašau mane vesti“ be perstojo skambėjo mano ausyse. kad jis jaustųsi laimingas.Padarysiu jus amžinai laimingą. pagalvojau. bus mano pareiga rūpintis.Kodėl. Ichsano lūpos buvo be lašelio kraujo. Norėjo paimti mano rankas.. . šiąnakt jūs ramiai miegojote.

iš tikrųjų manote. jūs mane mylite. tas balsas“. kur kas nelaimingesnė už jus. „Ak. O aš.Jei dar truputį pasistengsite. .. * Po dešimties minučių šaltą žiemos rytą.. kaip į neviltį puolęs luo­ šys. Čiauškutė 339 . kad mane mylite. moteris. vadinasi.Jūs teisus. Ichsanai? Jeigu aš norėjau su jumis susižadėti..Taip.. galėtume būti laimingi. Bet suklydau. užsimerkė ir giliai atsiduso.Kodėl gi ne. kaip ir tie stiebeliai. kad esu taip žemai puolęs ir galiu priimti šią meilės išmaldą? Juk aš jums. kad mūsų santuoka galima? . . jeigu jūs nusprendėte tekėti už manęs. Ar jūs. Feride.. iš užuojautos net imsite tvir­ tinti. Grįžtate.Jūs dar bent tiek turite paguodos. kad sujungę dvi širdgėlas. nejaugi manote.Ichsanas atsišliejo nugara į sieną. vadinasi. tam yra priežastis. su blyškiomis. Susigraudinusi iki širdies gelmių nuleidau galvą.. kaip sakėte.lyg suvaitojo jis.. keliu vien užuojautą. Bet aš tokios jūsų meilės nenoriu. šypsenomis naujieji sužadėtiniai su ašaromis akyse išsiskyrė tar­ si bedalis vyresnysis brolis su vieniša jaunėle sesute. prisisegę prie krūtinių po kelis vėlyvio stiebelius.Feride. paskui pasipurtė ir jau griežtu balsu tarė: . Jis atsakė su kartėliu ir ironija: .. Mes abu vargšai... Maniau. to­ liau vykdyti savo pareigų. Parodžiau į kardą prie sienos ir pridūriau: . .

deja. neišdegė. . ir skaitantys . ir mane verčiate? Tai buvo toks svarus argumentas.Kušadasy. kaip knygos. Man tos naujos pareigos nepatinka. kad ir man jie užspaustų.jau nebejaunos. algos jam nereikia. Ir pakeitė pareigų pavadinimą . Ant sienų mirga jūros raibulių atspindžiai.Tai kodėl jūs ir pats tiek daug skaitote. jeigu vieną gražią dieną mano viršininke paskirtų mergiotę. Vakar mėginau jį sutriuškinti neatremiamu argumentu: . Juokaudavo. tačiau . nes mokslo • metai jau baigiasi. kad nėra pasaulyje kito tokio niekam tikusio daikto. jos nėra nei labai išsimokslinusios. kiekviena turi po penkiolika ar dvi­ dešimt metų stažo. . Nei vaikai. Kaip sako švieti­ mo ministerijos tarnautojai. Namie jis turė­ jo didžiulę biblioteką. Į jos vietą paskyrė mane. nei ta­ lentingos. nieko neišmano apie tikrą gy­ venimą. Bet be reikalo. Bet daktaras nė kiek nesutriko. balandžio 2 Prieš trejetą dienų mums grąžino mokyklą. įstengtų su­ stabdyti ir upės tėkmę. atvirkš­ čiai. Klases užliejo skaisčios saulės spin­ duliai ir ankstyvųjų gėlių kvapai. Norėjau. Prieš mėnesį ją perkėlė į kitą vietą. ėmė garsiai kvatotis ir dar šaipytis: 340 Rešatas Nuri Giuntekinas . jaunesnę už mano dukterį. kad ir jas rašantys. kad. Jis turtingas žmogus. Vyresnioji mokytoja nieku gyvu nenorėjo likti Kušadasy. Teisybę pasakius.dabar esu direktorė. palydėtų į kapus. kad jų vietoje ir aš įsižeisčiau. bet su ironija sakydavo. Daktaras Hairula buvo nepaprastai išsilavinęs žmogus. Visą savo jaunystę jis buvo paskyręs mokslui. rodos.kas be ko . Pavasaris. Po penkių mėnesių pertraukos vėl pradėjome pamokas.mulkiai. nei suaugusieji dirbti neturi noro. Kovo pradžioje daktarą Hairulą atstatydino. nes kitos mokytojos pradėjo į mane šnairuoti. Manau.Kiek kartų savo ranka užspaudžiau akis mylimiems meški­ nams. Bet tai jį nuliūdino.tarė jis.

sėda ant savo mylimo širmio Diuldiulio ir joja į kaimus gydyti valstiečių. būsiu užmigęs kur nors tylioje vietelėje. kad kiekvieną kartą mane bardamas. Prieš tris dienas daktaras pasikvietė mudvi su Munise į sve­ čius. kad aš ne mulkis? Ne. daktaras arba sėdi už­ sidaręs namie ir skaito knygas. kol tave surasiu. Ir džiaugiuosi. o kita gatvės puse ėjo gražus kokių šešiolikos septyniolikos metų moksleivis. O jeigu tu manęs ilgai nerasi . Jai sukaks keturio­ lika. Kur nors įsisprausi. lyg koks žandaras. Jis buvo kuo puikiausiai nusiteikęs.tikra pasakų peri.. Daktaras Hairula dėl to čaršafo labai pyksta. nesuprantu aš to senojo daktaro. nenulįsk į kokius užka­ borius. Po kelių dienų apgobsiu Munisę čaršafu. Viskam. bet kas tau sakė. kad aš raičiausi iš juoko: . kuriai liūdint iš akių byra perlai. o šypsantis vei­ duose pražysta rožės. o jis kaip vaikas ištisą valandą žaidė su Munise. Man pasirodė Čiauškutė 341 . jos baltutėlį mažą veidelį gaubia šviesiai geltoni šiaudų spalvos plaukai. arba apsiavęs didelius dar nuo kariuomenės likusius batus.Feride. Mergaitė išsiskleidė tartum gėlė. Jis taip rimtai komandavo jai. prie­ šinasi. Dabar. Vakar mes grįžom iš mokyklos. tačiau nuogąstauju. ką myli. atleistas iš tarnybos ligoninėje. Neveltui sa­ koma. tamsiai mėlynos akys keičia spalvą pagal šviesą .Labai gerai samprotauji. ir pykstu. tik žiūrėk. Pažįstami man sako: . kurį jis vadina Namų Kapralu. Namie lieka aštuoniasdešimtmetė jo žindyvė ir sodininkas. užsikabinęs ant peties šautuvą.nesijaudink. o aš pas­ kui turėsiu ilgai vargti. nes tu maža kaip sprindis. Taip susiranda ką veikti. slėpk ją nuo vyrų.Dabar žaisime slėpynių. Aš ir pati žinau. kad ji dar maža. kad uošvės piktos. Aš žiūrinėjau knygas. jei nenori per anksti tapti uošve. Ūgiu ji jau lygi su manimi. Širdyje man neramu. jis vis labiau mane pamilsta. mažyte. Aš net jaučiu.

. iki pat vakaro nesitraukė nuo ligonės. Šį kartą dėl rožių aliejaus. Bet man nepasisekė . Reikėjo geriau apžiūrėti.. Munisė smarkiai slogavo. O paskui dievagodavosi: . Paėmiau ją už smakro. pakėliau prie jos veidelio 342 Rešatas Nuri Giuntekinas .Neėmiau. Šįryt mudvi vėl susibarėme. Dėkui jai. apsimetė verkianti. namie pasilikti negalėjau. Grįžusi namo. radau Munisę lovoje. sese. kad man labai patinka rožių aliejus. Akys paraudusios. Prieš keletą mėnesių netyčia užsiminiau. gegužės 5 Šįryt Munisė pabudo išblyškusi ir nesveika. Iš pradžių ji viską neigė.pasakiau. Vos tik likdavo namie viena. Užtat nubėgau pas daktarą Hairulą paprašyti. pamačiu­ si. Tas mane taip įsiutino.Jau nupirkau turguje tamsiai žalio audeklo ir pradėjau siūti čaršafą. Bet mano neklaužada įjunko į tą buteliuką. kad pabūtų prie mergaitės. . kakta degė kaip ugnyje. labai dažnai kosėjo.prieš pusvalandį ant savo Diuldiulio jis buvo išjojęs į kažkokį kaimą. Nepraėjo nė trijų dienų. prisiekiu Alachu. kad dūsta. Buvau prašiusi senutės kaimynės. šypsojosi jam. kad kuo ilgiau užtektų.keista. eikvojau jo po lašelį. Iš po savo čadros vogčiomis pašnairavau į Munisę. Taupydama.Aš žinau. . Kušadasy. Timptelėjau begėdę už rankos ir ėmiau barti. Mokykloje turėjau daug darbo. visa suglebusi.. sėdėjo prie lovos ir mezgė kojinę. Ir ką pamačiau? Ta pajodžarga ručkė akių kampučiais žvilgčiojo į jaunuolį. Ji žinojo. ji skundėsi. ir tiek. Balsas užkimo. kad vos neapalpau vidury gatvės. kaip tave nubausti. ko jis visą laiką stebeilija į mus. kad ašaroms aš atlaidi ir galiu pradėti žliumbti kartu su ja. tuoj pat iškvėpindavo visus kambarius. norėjau pažiūrėti gerklę ir staiga užčiuopiau kietą patinimą. Paskui. kad už­ eitų apžiūrėti Munisės. ir daktaras Hairula atnešė man vieną buteliuką. kad aš nė per nago juodymą ja netikiu.

lempą. Jeigu mes nesugebėjome išgelbėti tokios mažutės kaip sprindis mer­ gytės... Ką tik buvo atėjęs jo Namų Kapralas ir pasakė. Vienintelis dalykas. Ko tik žmogus ne­ iškenčia!. bet nuo šviesos jai tik labiau skaudėjo. ..viskas beprasmiška. . kad ir Zeinilere dažnai kosėdavau? Mergaitė buvo teisi. ir patirtis. Daktaras Hairula pradžiugo kaip vaikas. kuris dabar man kėlė nerimą . Gerklėje aplink liežuvėlį buvo matyti daug baltų apnašų..Argi gali būti kitaip. Vaikštinėjome su senuoju daktaru jūros pakrante. gali. ir knygos. ir tiesa. drumsdama jūros paviršiaus ramybę.tai. Ir jo profesija. liepos 18 Šiandien paskaičiavau: praėjo lygiai septyniasdešimt trys dienos. Argi nebuvo taip pat. . Daktaras nevisagalis. taisosi ir tavo nuotaika. . kai žmogus turi tokį daktarą kaip jūs? . mažoji jau bus pasveikusi. . Geraširdiškos žy­ dros jo akys po balzganomis blakstienomis juokėsi. jaunystė! Garbė Alachui. Gal duos Dievas. ir veido spalva.kosulys. Čiauškutė 343 . spjaunu į tokį mokslą. Daktaras tik palingavo galvą.pasakė jis.Ak. Mano susirūpinimas Munisę prajuokino. kad nebuvo daktaro Hairulos. ėmiau palengva juos svaidyti. kad šeimininkas likęs kaime nakvoti. kol jis sugrįš.nusijuokiau. Pamažu imu apsiprasti ir su ta nelaime. ir kančia. mažyte.. kai mes ją leisgy­ vę radome naktį sniege? Juk vaikai dažnai sloguoja.Gali. kaip palaidojau savo mažutę. Prisi­ rinkusi akmenukų ir kriauklių. mes įveikėme ir tai. . Ar pamiršai. Kušadasy.Didelio čia daikto . Žiūrėk.

. kodėl man tavęs taip gaila? Vos tik ką nors užpuola bėda. nesielvartaukite.Vargše mano mažyte. Sustojome pasikalbėti su pagyvenusia moteriške. Paglostęs Hiuseinui skruostą. Hiuseinai. Munisei smarkiai pa­ blogėjo. kai paskutinį kartą naktį rašiau dienoraštį.pasakė ji. kas tada įvyko.Eikš čia. mažyte. graudina mane iki ašarų. ir gal penkiolika minučių iš lėto plaukėme virš vilnijan­ čių geltonų kviečių jūros.Kas iš to rankos pabučiavimo. Prieš kelerius me­ tus daktaras buvo išgydęs jos vaikaitį. paskui ėmė priekaištauti pats sau: .Ir aš darausi kažkoks nevėkšla. * Šiandien pagaliau galiu parašyti. Tu geriau užlaipink mus ant savo kuliamosios. Tokia buvo Alacho valia. Ta begalinė tavo užuojauta. jis pasakė. užmiršti. Jei­ gu ne jis. daktare.pasakiau. ar žinai. grįžkim. . Bet kaip tik tuo metu atėjo daktaras Hairula. Saulės atokaitoje jis dirbo prie kuliamosios: . 344 Rešatas Nuri Giuntekinas .Ką padarysi. paskui pašaukė kresną busbernį. Apžiūrėjęs ligonę. daktaras tarė: . Kitą rytą po to.. Mes pasukome namų link per gelstančius laukus. gal kvaištu į senatvę? Na. Vargšei mergaitei trūko oro. Jis patylėjo. vaikeli. šiandien būtum tik saujelė dulkių. . tu tučtuojau imi guosti. Senutė ilgai dėkojo Ala­ chui. kad tau pačiai reikia nė kiek ne mažiau paguodos. Jos balsas visai nuslopo. pabučiuok savo geradariui į ranką. kad nieko baisaus nematąs. Jis pažvelgė į mane be galo nusiminęs. Susiruošiau kviesti kitą daktarą ir jau užsimečiau čaršafą. kurią suko du stiprūs jaučiai. Visi vals­ tiečiai pažinojo daktarą. Mudu užsikorėme ant kuliamosios. kuri krovė didžiulę kviečių gubą.

egzaminavo mokinius.ar maža turiu rūpesčių? Dar mat ir apie tave tupinėk! Greičiau užsimesk čaršafą ir drožk! Tu man tik kliudai. o jie vis dar manęs nepaleido. Jeigu ministerija mane apibertų visomis žemės gėrybė­ mis.galvoje buvo tokia maišalynė! Buvo jau gerokai popiet.pasakė jis. kad negalėjau jam nepaklusti. Krentu iš nuo­ vargio. Daktaras Hairula supyko: . Tą dieną viskas klostėsi nesėkmingai. reikalavo sąsiuvinių.Tačiau jo veidas buvo rūškanas. ko jie klausia. Baikš­ čiai prasitariau. Pagaliau vienas jų atkreipė dėmesį į mano slogią nuotaiką. Jis vengė žiūrėti į mane ir paliepė: . aš ją apibariau ir išgrūdau lauk. ir žinokis! Senasis daktaras komandavo taip griežtai ir ryžtingai. vis vien neatlygintų šiandieninio pasiaukojimo. kad man jo veidas nepatinka. Rytą iš mokyklos tris kartus buvo atsiųsta valytoja manęs pakviesti. Nežinau. reikia ir patikti! Susidūręs su sunkiais ligoniais. Aš ir taip pavargau . . . .Dar ko! Aš keturias valandas kračiaus kelyje. akys susirūpinusios. kaip supratau. mat. kaip atsakinėjau . ponia direktore? Labai jau jūs kažko susirūpinusi.Ko čia tau reikia? Eik į darbą. Nedrįsau prieštarauti ir po čadra plūsdama ašaromis išėjau į mokyklą.Ypatingo reikalo nėra. klausinėjo visokiausių negirdėtų dalykų. daktaras visada pasidaryda­ vo irzlus ir šiurkštus. Atvažiavę du Švie­ timo ministerijos valdybos nariai ir inspektorius norį manęs kai ko paklausti. kad jums tarnauju? Dar. Inspek­ toriai vaikščiojo po klases. Kai valytoja atbėgo trečią kartą. Daktaras suirzęs truktelėjo pečiais. ar negana. bet dėl visa ko pasikviesiu kelis savo kolegas. išeisiu. Dievaži. duok greičiau popieriaus ir plunksną. Čiauškutė 345 .Ar tik jūs nesergate.

Ar čia tu.. dukrele.Daktare.paklausė jis. o dabar nenorėjau ten eiti. Duos Alachas. . kad viską žinau. ir laiptų aikštelėje pasirodė dak­ taras. gal pagis.Ne dabar. Nedrįsau ko nors klausti. Dabar ji be sąmonės. akimis maldavau. lyg pavargęs keleivis prisėsdavau prie šaltinio ant akmenų. Tik prarado sąmonę... sukąsk dantis.Ilgiau tvardytis nebegalėjau. Ramiai pasakiau: 346 Rešatas Nuri Giuntekinas . ir visa savo esybe. nieko neatsitiko. atlapa krūtine.. Prisiekiu Alachu. susmukau ant laiptelių. Tuo metu sudrebėjo lubos.Kas ten. paraitotomis ranko­ vėmis. Visai netekusi jėgų. Feride. Paėmė už rankų ir trūkčiojančiu balsu tarė: . Prisiekiu tau. truputį vėliau. leiskite man į ją žvilgtelėti... Alachas didis. pasveiks. kad nieko man nesakytų. daktaras sustojo ir sutrikęs paklausė: . Guosdami ir kalbėdami įprastus. Slin­ kau tuščia gatve ramstydama tvoras. puiku. Jis buvo vienplaukis. Pamatęs mane. Nuo pat ryto taip kankinausi. .. taip veržiausi namo pas Munisę. jie pagaliau leido man eiti. ką galime. .pasakiau.paprašiau. tuščius užuojautos žodžius.ir iš lėto nulipo laiptais. Kaprale? . nuolankiai nulenkiau galvą ir lyg maldaudama pasigailėjimo. Jei Alachas bus gailestingas. sukryžiavau rankas ant krūtinės. Bet jis netikėtai pasakė: . .Būk stipri. Feride? Puiku. dukra mano.. Pro atvirus mūsų namų langus šmėžavo nepažįstamų vyrų galvos. Nuo mokyklos iki namų buvo penkios minutės kelio. o gal dar ilgiau. Duris man atidarė daktaro Namų kapralas. . darome viską.Vargšei mergaitei blogai. Suleidome serumo.Namie miršta mano vaikas. Iš mano išraiškos jis suprato.. . Aš ėjau turbūt pusvalandį. ne­ galima prarasti vilties. ..

mėtėsi vatos gabalai ir ant grindų .. „Munisė jau tampa jauna panele. ant spintelės gulėjo pakrantėje pri­ sirinktų spalvotų akmenukų ir perlamutrinių kriauklių saujelė. ant sienos kabojo mano dar B.pagal­ vojau prieš kokias dvi savaites ir nupirkau jai naują nikeliuotą lovą ir tarsi naujagimiui papuošiau ją nėriniais ir rauktinukais. atsimenu viską iki smulkmenų. Ant kėdžių. Už lango čiulbėjo paukščiai.. Dar mėtėsi daugybė visokių karoliukų. Popiečio saulė skverbėsi pro medžių lapus. paskui linktelėjęs gal­ va sutiko: .nei širdis virpėjo. Kambaryje viskas buvo sujaukta. mielų tos vargšės mer­ gytės širdelei. kuriame pavaizduota nuotaka su vestuvine skraiste ant galvos. Paskui susitvardžiusi pridūriau: . . kad ir kokia baisi ji būtų. tik nepamiršk..Gerai. žodžiu. Daktaras Hairula valandėlę pasvarstė. maldavau. medžiagos skiautelių. atvirukas. ilgos kaip septyniasdešimt treji metai.Aš tikrai esu tvir­ tesnė negu jūs manote.. stikliniai auskarai. Kambaryje buvo du jauni daktarai su atsegtomis marškinių apykaklėmis ir atraitotomis rankovėmis ir viena pagyvenusi moteris. Nebijokite. Prisiglaudusi prie daktaro Hairulos įėjau į kambarį . dukra mano. čirškė žiogai. ant lentynų pristatinėta kaž­ kokių buteliukų. Prie veidrodžio buvo pamerkta daktaro sode Munisės prisiskintų gėlių puokštelė..Munisės daiktai.Daktare. žmogus tampi ramus ir nuolankus. neiškrėsiu jokios kvailystės. galybė visokiausių smulkmenų. iš tolo buvo girdėti gramofono garsai. nei akys ašarojo! Nors nuo to laiko praėjo septyniasdešimt trys dienos. mieste akvarele nutapytas jos portretas su gėlių vainikėliu ant galvos ir ožiuku Mazlumu glėbyje. po kėde mėtėsi vienas batelis. dėvinčia čaršafą“. kambarys buvo sklidinas šviesos ir gyvybės. daktare. aš būtinai turiu ją pamatyti. Čiauškutė 347 . Kartą susitaikęs su neišvengiamybe. kad nereikalingi aikčio­ jimai ir vaitojimai gali ligonę išgąsdinti. jūs neturite teisės.

pro praviras lyg besišypsančias lūpas švietė dantų perliukai. . bijančios pažadinti. Nesurikau. veidus. ant lentynos virš lovos sėdėjo B. ir linksmai tebegrojo gramofonas. Mirtis sėlino atsargiai kaip mėnulio spindulys ir kaip motinos lūpos. Atrodė. Popiečio saulės spinduliai pro medžių lapus krito ant mergytės veido... Rožių aliejus. Apsivijau ran­ komis daktaro kaklą. pati tarsi šilkas..paprašė vienas daktaras.. Ant lovos kojūgalio karojo nebaigto siūti tamsiai žalio čaršafo skraistė. O paukščiai tebečiulbėjo... Iš nuovargio užmigusios mergaitės veiduose dar ruseno paskutiniai gyvybės ženklai. buvau tokia beširdė ir šykštėdavau jai mėgstamo rožių kvapo? 348 Rešatas Nuri Giuntekinas . Staiga visas kambarys pakvipo rožių aliejumi. užuot dėkojusi už tą laimę. nepuoliau prie jos kaip pamišusi. Senasis daktaras parodė galva į lentyną. Kaip aš.. lūpas. ji sapnuo­ ja kažkokį sunkų sapną. žaidė jos išsidraikiusiose rusvose garbanose. Jos galvabuvo atmesta į šoną. Gramofonas tebegrojo linksmą šokio melodiją. panašiomis į tas.. rodės.Dabar mano mažoji gulėjo tarp tų šilkų išblyškusi ir permato­ ma.. truputį odekolono. kurios lieka tarp pirštų sutrynus plaštakės sparnelį.. Paukščiai vis taip pat linksmai čiulbėjo už lango. Mačiau.Odekolono. pasinaudojo juo. nubarstydami jį auksinė­ mis dulkėmis. švelniai bučiavo į kaktą. Daktaras Hairula truputį atsitraukė ir pasisukęs nugara už­ dengė nuo manęs šį vaizdą. . mieste pirkta jos mylimoji lėlė nuo bučinių išblukusiais skruostais ir mėlynom akim žiūrėjo į savo šeimininkę.. kad visi ligo­ nės skausmai ir kančios buvo pasibaigę. kurią ji man suteikė. Tas mie­ las veidelis teikė mano sielai laimės nuo pat tos akimirkos. kaip vienas iš jų ištraukė iš po šilkinės antklodės Munisės ranką ir prikišo prie jos švirkštą. Tą buteliuką visada jėga išlupdavau iš Munisės rankų. priglaudžiau galvą prie jo peties ir su ge­ liančia širdimi žiūrėjau į tą gęstantį grožį. Matyt.. kai jį pirmą kartą pamačiau niūrioje Zeinilero mokykloje. Gydytojai priėjo prie lovos. neradę odekolono.

. kadpaskuivėl nugrimzdauįtamsiąZeinileronaktį. vėl nukrito ant pagalvės.. kur esu: svetimas kambarys. Feride? Čiauškutė 349 . Kartais. atmer­ kiau akis..Ar pažįsti mane. Dabar ir aš taip padariau. Daugiau Munisės nemačiau. po­ piečio saulės spinduliai. Prieš akis iškilo virpanti Muni­ sės. . kad kažkas palietė mano plaukus ir kaktą. atsklindantį iki manęs per pūgos šėlsmą.Kiek valandų? . figūra.tariau aš. dėkodama už viską. Pasirėmiau ant alkūnių. Bet neišdrįsau. ką ji buvo padariusi savo vyresniajai seseriai. Išbučiavau jos mažą delniuką. užliejo mane. Senasis daktaras su žvake rankoje pasilenkė prie pat mano veido. eik. . paguldė ir paliko vieną. ji bučiuodavo man delnus..mano mažy­ tė mirs laimingesnė to kvapo apgaubta. . ... Mane apakino stipri šviesa. Norėjau paskutinį kartą pabučiuoti Munisę.. Sutrikusi apsidairiau ir pamačiau žydras daktaro akis. kaip ji klibina durų rankeną. kelinta valanda nakties buvo.Išpilkite ant lovos visą buteliuką. Gir­ dėjau. Mane nuvedė į lovą. nepažįsta­ mas langas. vaikeli mano.Eik. bet galva tarsi ne mano. Daktaras Hairula glostė man plaukus ir švelniai kalbėjo: . tik paėmiau jos nuogą rankutę. suėmusi mano rankas. Paskui pamažu sutemo. * Atsibudusi nesupratau.. Pajutusi. mane mušė šaltas prakaitas.. dingusios aną tamsią naktį siaučiančioje pūgoje. Aš visa drebėjau. mėginau keltis. paukščių čiulbėjimas trunka jau ištisus metus. kad tas kvapas. Aštrus rožių aliejaus kvapas pasklido po visą namą ir lyg kokia banga už­ gniaužė gerklę.paklausiau lyg sapne. Nežinau. Man pasirodė. Feride. Jo mėlynose akyse ant balzganų blakstienų virpėjo ašaros.. girdėjau jos ploną balselį.Ar jau viskas? Prisimenu. Eime.

tikrai. Jie nežadino manyje nei širdgėlos. atrodė. o žmonių veidai..Tavo amžiaus merginai tai nepavojinga. Ištisas dienas gulėjau lovoje. veidrodžio briaunoje vaivo­ rykšte lūžęs saulės spindulys.. * Persirgau baisią karštinę. Tegul pagaliau visa tai pasibaigs. kabančių dulki­ nuose rėmuose. bet tas juokas pasirodė lyg ne mano. lyg iš kažkieno svetimos krūtinės. švelnus tolimos kaimenės varpelių skimbčiojimas.. Jautiesi tarytum iš naujo gimęs: į kie­ kvieną mažmožį žiūri su džiaugsmu tarsi vaikas į spalvotus žais­ liukus.Gana ilgai. spalvos . ačiū Dievui. Tai buvo pirmoji rimta mano liga. kuris nuodijo man širdį per pasku­ tiniuosius trejus metus.Ar kas atsitiko. Septyniolika dienų miegoti! Aš garsiai nu­ sikvatojau.. atrodė man lyg iš sapno. Aš sirgau apie keturiasdešimt die­ nų. Prisiminimai. bet tai niekis. . Liga nusinešė visą kartėlį.O kiek laiko aš miegojau? . Septyniolika dienų. Šviesa erzino mane. visa..Kodėl turėčiau nepažinti. daktare? . ... ir aš vėl užsimerkiau.. iš svetimų lūpų. truputį pamiegojai. Kaip malonu sveikti.viskas maloniai virpino mano širdį. 350 Rešatas Nuri Giuntekinas . Daktaras Hairula pasiėmė mane į savo namus ir septyniolika dienų nesitraukė nuo mano lovos. nei jaudulio. priklausė kažkam kitam.Ačiū Dievui. Ir aš vėl užmigau. Vieną dieną paprašiau žirklių ir nusikirpau kasas.tarsi iš išblukusių fotografijų. truputį buvai už­ migusi. daktare? . kas vyko. Kartais pati savęs nustebusi klausdavau: .Galbūt tai tik kokio nors sapno prisiminimai? O gal skai­ čiau visa tai kokiame nors sename romane? Taip. Septyniolika dienų miegoti! Kaipkeista!. bet tai nepavojinga. . Paskui man ėmė slinkti plaukai. J stiklą atsimušęs drugelis.

turbūt irgi labai pavargo. . kad saulės spinduliai. Bet priešintis ligonio užgaidoms ir atkaklumui neįmanoma. Ausyse nuo baisaus greičio imdavo švilpti vėjas. arba skaitydavo romanus . vargšelis.Daktaras Hairula per visą tą laiką buvo man labai draugiš­ kas. Ir turėsi tenkinti šimtus mano kaprizų. tai tyčia tavo malonumui pasisiūdinsiu batisto marški­ nius ir tris mėnesius drybsosiu lovoje. jausdama. kad mano siela atsiskiria nuo kūno ir kaip šviesa. Kartais man vai­ dendavosi. Arba pasakojo juokin­ gas istorijas. jeigu ir nesusirgsiu.Mielas daktare. jog sugrį­ žau iš kažkokių labai tolimų kraštų. Mudu suskynėm Čiauškutė 351 . prieš akis aukščiausiuose dangaus mėlynės skliautuose grūmėsi ir virpėjo migloti. ir aš gana ilgai gulėdavau. Mes galime ją aplankyti. Jis. . kur. prašė pakentėti dar kokias dvi ar bent vieną savaitę. •* Anądien tariau daktarui Hairulai: .visaip stengėsi mane pralinksminti. Tokiomis akimir­ komis atrodydavo. neaiškūs kažkokių kraštų prisiminimai. Iš pradžių jis nesutiko. beveik perregimus vo­ kus. Jis nė karto nepaliko manęs vienos. arba tiesiog snausdavo krėsle priešais mano lovą. dabar aš jau sveikut sveikutėlė. yra rausvi. kurie skverbiasi man į akis pro suplonėjusius. kaip garsas sklando kažkur tuštumoje. Nežinau.kalbėjo jis. Prisiekiu Alachu. tada išsigandusi... kad krintu į kažkokią bedugnę. visa tirtėdama iš baimės pabusdavau. Tuo metu daktaras Hairula arba skaitydavo man knygą. Pagaliau man pavyko įkalbėti senąjį daktarą. į kokius kraštus aš skrisdavau.Tu tik atsistok ant kojų. Kartais mane apimdavo į snaudulį panašus silpnumas. ir man atrodydavo.

matyt. dvidešimt aštuonias liras. ar to reikia? Aš jau ir taip užsibuvau jūsų namuose. taip. pasakė mano vardą.. Munisė buvo palaidota Viduržemio jūros pakrantėje ant kal­ vos po tokiu pat lieknu. Perrišusi pavedžiok jį kokias dešimt minučių po sodą. išvažiuočiau.Mažyte. Ak. ir žiemą. Tačiau jo niekas negalėjo pasakyti. pririnkome jūros pakrantėje įvairias­ palvių akmenukų. kiparisu. Tas nedorėlis.. ir imamas palaidojo mergaitę.. kepėjas Huršitas turė­ tų šiandien atnešti kepyklos nuomos mokestį. kaip ir ji. o tvarstyti tu moki. mane vėl kviečia į kaimą. Tau patikiu Diuldiulį. ką jau senokai ketinau: . Feridės duktė. Bet daktaras nepaisė mano prašymų ir į smulkmenas nesileido.. kaip buvo palaidota. Diuldiulio koja sužeista. mėg­ džiodamas mane. nori. Norėjau žinoti.kažin. kai pučia lodosas. Ką aš dar norėjau pasakyti? Galva visai kaip puodas. supratai? Antra. Atėjo metas pasakyti daktarui viską. plonu balseliu.sode dvi dideles puokštes. ištaręs: „Munisė. Taip.Mielasis daktare.. O dėl bibliotekos . Priimk mano vardu. jei leistumėte. Tada daktaras.. paskui priversk truputį pabė­ gioti ristele. liepk perkraustyti biblioteką į apačią. kaip ji mirė. Mes ilgai sėdėjome prie jos kapo ir pirmą kartą po mano ligos kalbėjomės apie ją. vargšeliui reikia perrišti koją. dėl Diuldiulio nesijaudinkit. nuomos mo­ kestį taip pat priimsiu.. Tik neilgai.. kad aš jai atstojau motiną.. liktų be kojos. imamas paklausė velionės motinos vardo. kad arklys..“ Kušadasy. rugsėjo 1 Šįryt daktaras man pasakė: . kuriuos mano mažytė mėgo labiau už gėles. ten nesušalsi. Sužinojau tik viena: skaitydamas maldą. šūktelėjo: 352 Rešatas Nuri Giuntekinas . kuris žinojo.. Jis kur kas jaukesnis. regis. Atiduodu tau tą kambarėlį į jūros pusę. Daktaras įsisprendė į šonus ir piktai. kaip ir jis. neleisk šito daryti Namų kapralui..

jūsų kilnybe panele..Ką pasakei? Išvažiuosi? Pažiūrėk į mane.paskui dar labiau užsiplieskęs pagrūmojo man kumščiu: .Aš jau ir taip užsibuvau jūsų namuose. nes man tai malonu. iš­ važiuočiau. ar ne? Jūs padėjote man pačią sunkiausią gyvenimo valandėlę.. pasiaukojimą. . labai man patinka. panele. „Kas gali žinoti. jau taip ilgai pas jus svečiuojuosi. Argi žiūrėčiau į tave. sudėjo lū­ pas vamzdeliu ir prašneko plonu balseliu: . Bet kiek galiu sėdėti jums ant sprando? Jūs labai žmogiškas. Ar mes čia tragediją vai­ dinant.. vėl mane pamėgdžiodamas.Nėra ko niekus taukšti.. labai dėl manęs aukojatės. Juk negaliu amžinai pas jus viešėti. tuomet iki pasaulio galo šypsosies.. bet. kažkas puola * Kur eini? (Lot. Bet Quo vadis?.Mielas daktare.Gerai. tikrai. kad iš pasiaukojimo nušokau nuo kokios nors viršūnės.Žmogiškas..Nieko nesuprantu.. Daktaras vėl įsirėmė rankomis į šonus. to niekada nepamiršiu. be reikalo tuščiai aušini burną! Aš vis dar spyriausi: .. norite išvykti... Aš gyvenu savo malo­ numui. aš čia jaučiuos laiminga. Yra toks Mol­ jero herojus.atkirsk jiems. įtraukė žandus.. . ir tau padėjau. Mudu pasidarėme neper­ skiriami draugai.. * Atsakiau su šypsena: . Man nusispjaut į žmogiškumą. jei man nepatiktum? Jei išgirsi.Bet. .. Jei leistumėte. aš ir pati savęs klausiu. kokį malo­ numą patyrė tas senas egoistas?“ . kur man eiti? Ta­ čiau visiškai aišku.. Daktaras neleido man baigti: . pasilikti pas jus man būtų tikra palaima. daktare. Matei? Perplėštų tau burną iki ausų. Daktaras suvėlė mano trumpus plaukus ir nenustodamas šaipytis.barėsi jis. netikėk.Daktare. kad išvažiuoti reikia.. Jam duoda lazdų. .. dėl manęs aukojatės.) Čiauškutė 353 . kvaila mergiote? .

. Susigalvoju tūkstančius įvairiausių užsiėmimų. ir geru draugu. mama mamyte. Štai vakar vakare buvau labai linksma. kai mane muša?“ Taigi. ėmė guosti paprastais. tikrinu daktaro sąskaitas. O paryčiais. ėmiau dejuoti „Ak. prie savo darbų. Kas atsiti­ ko? Kodėl verkiau? Nežinau.turiu čia tokį vieną jauną drūtą sargą. . tvarkau namus. ką? Žinojau. O Dieve! Gal man patinka. Man atrodė. ir jeigu tavo kambariai nebus sutvarkyti. Padedu senajai žindyvei. Ką darysiu iš čia išvažiavusi? Juk aš dabar tartum pabėgėlė. kad tas mane trikdo. bran­ gioji mano!“ ir išsigandusi. Iš gretimo kambario tuojau pasigirdo daktaro Hairulos balsas: . kad manyje kažkas palū­ žo. kaip paprastai. kaip mano. ir kuo greičiau sprukau šalin. Sveikata pamažu taisosi. kapstausi sode. pabudau apsiašarojusi. Matai. neviltį.. kokia bausmė tavęs laukia. Jo namuose aš nesijaučiu svetima ir net esu laiminga. Kai atsiguliau ir užsimerkiau. Daktaras Hairula tapo man ir tikru tėvu.jo gelbėti. užsiėmiau delnais burną. ma­ žyte. liaukis plepėjusi. ko verkiu. Tačiau jaučiu.Feride. brangusis. kurių ir persipildė mano širdis. kad daktaras Hairula dabar. o tas tipas visus veja šalin: „Grįžk. Apimta nepaaiškinamo liūdesio be priežasties. pasišauksiu jį ir prievarta ištekinsiu. kas atsitiko. verkdama juokiuosi.Alachas liudininkas . kiek gali būti laiminga mergaitė. jaučiausi tokia laiminga. ar tai tu? Kas atsitiko. net padedu virti pietus ir dar prasimanau daug viso­ kiausių darbų. tarsi tą naktį būčiau apėjusi visus bekraščio pasaulio namus ir surinkusi jų sielvartus. ir kiekviena akimirka vis kitokia. kai viskas man pati­ ko ir teikė malonumą. net beprasmiškais meiliais žodeliais: 354 Rešatas Nuri Giuntekinas . Juokdamasi verkiu. kad nepradėčiau raudoti garsiau. dukrele? Nešinas žvake senasis daktaras įėjo į mano kambarį ir net nepaklausęs. kurios gyvenimas ir širdis sudaužyti. Niekada nebegrįš ankstesnė linksmybė. dar neprašvitus. kol aš sugrįšiu. ims nešvankiai juokauti nepaisydamas.

Niekis. esą. pasak daktaro.. kaip koks iš kiau­ šinio neišsiritęs paukštelis pravira burna gaudžiau orą. kad vežuosi tave tenai.Tenubaudžia tave Alachas. ir žiema čia tarytum pavasaris. kai aš. vaikeli mano.. ar ne? Aš juk pasakiau. daktaras nusigręžė į langą ir pagrasė kumščiu kažkam tamsoje: . Todėl jis nusprendęs kelioms savaitėms pasiimti drauge ir mane. jis turįs dvarą. važiuosi.atsakiau. bet moks­ lo metai jau visai ant nosies. . parašysiu raportą ir jėga išsivešiu. atvirkščiai . Kas tada? Daktaras piktai truktelėjo pečiais: .man patiko jam paklusti. . Jei priešinsies.. Čia tokios uolos. neturėjau valios priešintis ir keista. nes ne­ trukus pradėsiu dirbti mokykloje ir vėl užsidarysiu ten visiems metams. Ak. Kam dabar apie tai galvoti? Juk tikrai dar mėnesį. palikti jį be priežiū­ ros. praeis. Nusilpu­ si po ligos.aš labai mėgstu gryną orą. čia paprasčiau­ sias nervų priepuolis. Man būsią į sveikatą pakeisti orą ir prasiblaškyti. praeis tuoj.Ak. mano mažute.Daktare... Bet kokia graži vieta! Sako. kur. niekis. o gal ir ilgiau. senokai tenai nebuvęs ir negerai. dukra mano. tu iščiulpei tvirtos kaip liepa mergaitės jėgas! Ką aš veiksiu likusi viena tokiomis liūdesio ir nevilties valan­ dėlėmis? Bet tiek to!. juk aš neklausiau tavo nuomonės. kad Čiauškutė 355 . . Viskas praeis.. net nenorėjau.. Aladžakajos dvaras. rugsėjo 10 Jau beveik savaitę esu Aladžakajoje. kai mane krėtė drebulys.. Ko kišiesi? Čia dak­ tarų reikalas. Tuo metu. o ne tavo. Ruoškis greičiau! Paimk kelias pamainas baltinių ir iš bibliotekos mano Ruso knygas. mieloji. daktaras manęs nepaleis. Daktaro dvaras iš tikrųjų apleistas. Daktaras Hairula komandavo man kaip mokinei.

. viskas bus gerai! Aš nulipsiu žemyn. kad jis tokiu metu atsibeldė iš Kušadasy. . kad net lubos drebėjo. rausvos. daktare? . tu. vidurdienis ar vakaras.Duos Dievas. amžinai kišasi kur nereikia. . kas atsitiko.Mar­ gaspalvės uolos. jo veidas buvo raudonas. kuris pagaliau prie manęs labai prisirišo. tada jos atrodo raudonos kaip rubinas. išvalyti pa­ talpas. Drauge su vals­ tiečiais melžiu karves. Buvo keista. Kai jis užlipo į viršų. man reikia būti mokykloje. bal­ tos ar net visai juodos. ..paklausė daktaras. paruošti. jis taip garsiai kvatojo. Žodžiu.Kas ten? . violetinės. Čia mano reikalas! 356 Rešatas Nuri Giuntekinas .Ko atjojo mūsų viršila. Jie trikdė mane. eik gulti.Kokie nepakeliamai kvaili žodžiai. gryni tauškalai. Daktaras juokėsi iš mano drovumo..paklausiau. bet tavo lūpose ir jie skamba maloniai. Pa­ matėme pro vartus įjojantį raitelį.pasigirdo Namų kapralo balsas. Todėl jas ir pavadino Aladžakaja . Ūkininkavimas paglemžė visą mano laiką. ne svetimi. jodinėju po apylinkes. Bet daktaras apie tai nė girdėti nenori. Vakarais jis liepia man garsiai skaityti romanus ir sako: .saulė šviečia ar apsiniaukę. Raita ant Diuldiulio. . Daktaras piktai užriko ant manęs: . Kas tau darbo? Čia ne mergiš­ čių reikalas. antakiai suraukti.Tai aš. apie kokį svajojau. . Vakar vakare vėl skaičiau jam knygą. rytas. nes po kelių dienų prasidės mokslo metai. Jų spalva keičiasi priklausomai nuo laiko ir oro .negali atsižiūrėti. Jei užtrukčiau. tai toks gy­ venimas. Daktaras kalbėjosi su Kapralu gerą valandą. Ir vis dėlto širdyje man neramu. mažyte. kurioje buvo nešvankių žodžių.paliepė daktaras. Atidarėme langą. Staiga tamsoje pasigirdo šunų lojimas. sužino­ siu. aš stengiausi juos pakeisti arba praleis­ davau ištisus sakinius.Aš juk liepiau tau eiti gulti.

Kitą rytą nubudusi sužinojau. Paskui labai įdėmiai pažiūrėjo man į akis. rugsėjo 25 Vis dėlto teisūs tie. ir tai privertė mane rimtai susimąstyti. Matyt. tas vokas buvo susijęs su manimi. Tokiais atvejais jam prieš­ tarauti nebūdavo prasmės. Čiauškutė 357 . Bet rytą pabudusi radau daktarą jau grįžusį. kurie koneveikia gyvenimą paskutiniais žo­ džiais. Trečios dienos pavakarę buvau jau taip sunerimusi. Neprisimenu. Kaip paprastai jis pabučiavo mane į plaukus. Daktaro Hairulos laukiau dvare dvi dienas. kad nusprendžiau rytoj rytą pasikinkyti vežimą ir žūtbūt važiuoti į miestą. Gal kaip tik jį vakar vakare atvežė Kapralas? Jeigu taip. Nuo savęs nenoriu pridurti nė mažiausio pasipiktinimo. tai kodėl daktaras nuslėpė jį nuo ma­ nęs? Bet ne. kad ramus ir šaltakraujiškas daktaras kada nors būtų atrodęs toks pavargęs ir prislėgtas. nė vienos ašarėlės. jeigu iki vakaro negrįžtų. Todėl paėmiau žvakę ir nuėjau j savo kambarį. * Paskutiniame dienoraščio puslapyje aprašau viską taip. Dieną tvarkydama kambarį aptikau skiautelę voko su minis­ terijos antspaudu. kad daktaras Hairula dar švin­ tant išvyko vienu labai svarbiu reikalu ir liepė man nesijaudinti.Jau gerai pažinojau daktaro būdą. Gal vis dėlto aš atsivežiau tą voką tarp knygų iš Kušadasy? Kušadasy. kaip buvo.Tegul Alachas nubaudžia tuos nenaudėlius! . . negali būti.pasakė jis.

Feride. pa­ sirašyk ir atiduok man tą popierių. Nes jeigu tu pažiūrėtum į mane savo tyromis akimis.“ .. ko verti žmonės... Juo geriau. Tačiau tu privalai viską žinoti.. juo geriau. Kas atsitiko? . bet ne­ drįsau klausinėti. . Tu jau supratai. tu manai. dukra mano! Iš lėto. Tavo rankos dreba.Žinoma. Tikriausiai nori manęs ko nors paklausti? Mane apėmė nerimas. kad jūs dėl kažko sielojatės. ką tau pasakysiu. Tik matau. prašau mane atleisti iš Kušadasy mergaičių mokyklos di­ rektorės pareigų. O jūs man ne tik globėjas.Aš esu tvirta mergina.O dabar.Feride. dukra mano. tad jūsų graužatis yra ir mano graužatis. aš būsiu priverstas nutraukti savo pasakojimą. Pasikliauk savo senu draugu. ar jauties pakankamai tvirta? Susirūpinimas įveikė baimę. ar tu ką nors žinai? . imk į rankas plunksną ir rašyk.Jaučiau. aš nieko nežinau. neklausinėk.Feride. pone daktare. dukra mano. kad įvyko kažkas negirdėto. jūs . tarsi pasverdamas kiekvieną žodį daktaras Hairula padiktavo man tokius žodžius: „Aukščiausiajam Kušadasy švietimo tarybos prezidiumui. 358 Rešatas Nuri Giuntekinas .Mažyte. dukra mano. kitaip visi tie reikalai atrodytų labai keis­ tai. ar ne? Nieko panašaus. ar ne? Klau­ sykis manęs.beveik tėvas. kad per trejus savarankiško gy­ venimo metus pažinai. pone daktare. nieko nebegalvok. . Stengiausi atrodyti rami ir pa­ sakiau: . Paskui uždėjo rankas man ant pečių ir tarė: . Susikišęs rankas į kišenes daktaras ilgai vaikščiojo po kam­ barį. Kadangi sveikatos būklė nebeleidžia man dirbti mokytojos darbo. Feride. tu nedrįsti pažiūrėti į mane. Feride. iš kurgi.Ne. kad virš mano galvos pakibo naujas pavojus. jūs turėjote progų tuo įsitikinti.Ne. Bet jeigu tu imsi jaudintis ir nusiminsi. man būtų gėda. ir aš liūdnai atsakiau: .

kuriuos parašė tų didžiai išsimokslinusių.aukštai iškelk galvą! Tegul užsidengia vei­ dą tie. argi mes turime ko gėdytis? Klausyk manęs. Feride. Neva tu tenai. iš pavydo: kodėl direktore paskyrė ne jas. Jos pasiekė švietimo ministerijos kolegiją.. tiek šlykštybių. ką apie mus šneka. Net mano palaidas kareivio liežuvis neapsiverčia ištarti žodžių. be tavo ži­ nios parašiau vieną laišką. Šį kartą tu vyksti į kitą apskritį. o tu . Tos šlykščios paskalos pasklido iš tavo mokyklos. neužsidenk veido rankomis.nesuprantamas atsitraukimas. ir tai jų nepažinau. klausyk.. kurių sąžinė nešvari.. aš sakau viską. atrado nemažai įtartinų vietų. ką pliauškia? Ne. Feride... kaip medžiokliniai šunys sužeistą elnią. Aš mačiau tiek niekšybių. bet šitai niekaip netelpa mano galvoje. miesto švietimo kolegijos atėjo vienas raštas. Paskui vėl . Švietimo sferoje nematytu greičiu tu iškilai. Ne. . paskui išvykai iš pagrindinės miesto mokyklos į mažą kaimelį.visa tai panašu į pabėgimą.. bet ir ten ilgai nepabūni. Čiauškutė 359 . iki galo tau viską papasakosiu. Tas tavo paaukštinimas tik dar labiau padidino įtarimus. o tave. gražiausias dalykas pasaulyje? Ištisus mėnesius slaugiau tave kaip savo vai­ ką.. Aišku. bjauriausi žodžiai neįstringa man tarp dantų. iš kaimo mokytojos pasidarei mergaičių pedagoginės mokyklos dėstytoja. atliktas tyrimas. Feride. Kai perskaičiau jį . Iš Č.. prirašyta gausybė ilgų oficialių raštų. priešingai . žiūrėk man į akis. negaliu net ištarti. Pavyzdžiui. Tu mane pažįsti. norėdamas tau pagelbėti. Šitos nesąmonės malamos jau keli mėnesiai. kas man tykšteli ant seilės. ne. Tavo draugės mokytojos pradėjo skiesti nebū­ tus dalykus. Argi mūsų draugystė nėra tyriausias. Šneka. jie užpjudė tave taip. Prieš šešis mėnesius.. tu net negali įsivaizduoti. Žodžiu.tarsi nuodų būčiau gurkštelė­ jęs.aš jau beveik šešiasdešimt metų gyvenu.. o ar žinai. Po kelių mėnesių nežinia iš kur tu sulaukei pagalbos. kad aš tavo meilužis! Ne. rajono viršininko ausis.. išauklėtų žmonių plunks­ nos. iš Stambulo tu atsiradai B. Apskrities švietimo skyrius ėmė nagrinėti tavo biografiją.priešingai.

Pagalvok tik. vienos palikti.tai tarytum džirinti žmogų pjūklu. Tą prašymą norėjau pats nunešti. Feride. Bet taip nepa­ dariau. Visiems sakėme. 360 Rešatas Nuri Giuntekinas . arba miršta.visa tai. kad atsitiktinumas suve­ dė tave su vienu galudieniu seniu. o kai paskui susirgai pati. bet apsigalvojau. gyvenimas tau skėlė patį skaudžiausią antausį. pasirodo. Nebijok. mieloji. Jei man pasiseks. o dabar. Neno­ rėdamas tavęs liūdinti dar galėjau kurį laiką nuo tavęs tai slėpti. neprarask vilties sulaukti gražesnių dienelių. tai praeis. aš tau pasakoju viską be pagražinimų. nebus gaila valandų. Tau pa­ dėti ir tiek laiko pakaks. Tu jauna. nuo jo būtum galą gavus. niekam tikęs reikalas. susiėmę už rankų vaikštinėjome po laukus.Nekalčiausias tavo poelgis protokolų popieriuose ir tyrimuose virto įrodymu prieš tave. kas atsitinka. mudu pasislėpėme užmiesčio dvare. doro­ vės ir garbės. . Pranešti apie nelaimę po žodį . Feride. Jei kuris nors mokinys susirgdavo. Jų manymu. Užuot užsiėmusi mokyklos reikalais. Jei būtum viena. kai tokia minia žmonių užsipuola vieną mažą kaip paukštelis mergaitę? Dėkok Alachui. Negaliu dabar tavęs. Maišyti nuodus su sirupu ar dar su kokia šlykštyne ir gerti juos po gurkšnelį . ir tuomet arba išgy­ vena. Nesiskaitėme su aplinkiniais žmonėmis. tokios priblokštos. o patys. Bet nieko tokio. kad vaikams visokios smulkmenos reikšmingos. kai mūsų mažytė gulėjo mirties pa­ tale. tu priglaudei galvą prie mano peties. Neva­ lia pamiršti. važinėjomės kuliamąja. Taip. Mano gyvenimo laikrodis jau muša vienuolika . Feride. ir aš valandų valandas sėdėjau prie tavo lovos. kad tu sergi. tarsi šito dar būtų maža.bjaurus. tu vedžiojai arklį po mano sodą. kurias sugaišiu toje beprasmėje įvykių maišalynėje. vieną po kitos. baisus nusikaltimas. Žinai kodėl? Mano profesija ir gyvenimo patirtis mane įtikino: nuodus žmogus turi nuryti iš karto. mes elgėmės begė­ diškai ir pasityčiojome iš šio krašto papročių ir tradicijų.liko valandėlė. Tavo viltis galėjau griauti pamažu. tu kviesdavai į mokyklą mane.

Joje pa­ laidota ir paskutinė mano paguoda. kurių tikėjosi sulaukti. Man dar nėra nė dvidešimt trejų. Kaip liūdna. Kai padėklu nešina. Nueisime prie gyvulių. paliko šį pasaulį. dėl kurių drebėjau kaip perekšlė dėl savo jauni­ klių. dabar it lapai rudenį vienas po kito gelto ir krito. ir vakarais. vyliausi. Įdėjęs į voką mano atsistatydinimo prašymą. kone linksmai šypsodamasi įėjau į dak­ taro kambarį. kad susidūrusi su tokia bėda. Jis manė. kurie. iš kūno dar nedingo vaikišku­ mo žymės. Trečiosios dienos rytas buvo giedras. ką buvau pamilusi. Pabudau labai anksti. Garbės žodis. o širdis jau pilna mylimųjų netekties skausmo. paskui Munisė. Viešpatie. * Daktaras Hairula nesitraukė nuo manęs ištisas tris dienas.ne tik dalelė mano likimo. negi ma­ nai viena atkentėti už viso pasaulio neteisybes? Čiauškutė 361 .Feride. aplan­ kysime avis. Pamelžiau daktarui pieno. šiltas tarsi gegužės mė­ nesį. kai jau atsiguldavau. . jis. prieidavo prie miegamojo ir klausinėdavo: . Feride! Labai džiaugiuosi! Neimk į galvą. karves. tik apsimetu esanti rami ir ištverminga. pati pa­ ruošiau pusryčius.mokiniai. būtų buvę vienintelė mano paguoda vienatvėje. kaip liūdna!. Feride. ir pats nušvito.Eime. daktaras pada­ vė jį Kapralui. gal tau ko nors reikia? Jei miegas neima. eime į gryną orą.Puiku. iš veido. gyvuliai tikrai geriau moka įvertinti jiems parodytą širdį. aš ateisiu. Štai prieš trejus metus vieną rudens vakarą mirė jau­ nos merginos sapnai.. Jokia mano viltis neišsipildė. Ta popieriaus skiautė . o kartu ir svajonės apie mažylius. galiausiai . išvydęs mane tokios giedros nuotaikos. visi. Visos mano svajonės.

jeigu aš jau nusprendžiau gyventi.. Pirmiausia. kuris jums suteiks malonumo.Atidariau langą. -Ką? . apklojau jo kelius apklotu. Aš nusijuokiau. Matydama. Aš jos bijau. apie avis. bet vis vien nedrįstu. Ir tu geriau šalin nuo palangės. Mat kelias dienas apie tai vi­ sai rimtai galvojau. kas gali nutikti. Senasis daktaras susijaudinęs pašoko iš vietos. Nekreipkite dėmesio į tai. net švilpavau.. Da­ bar noriu pranešti vieną dalyką. vaikystėj aš šauniai karsčiausi po medžius. . Ėmiau kalbėti apie dvaro reikalus.. kokia aš rami?.Nesunku atspėti. neduok Dieve. o protarpiais. tam ne­ turiu drąsos. norėčiau su jumis pasikalbėti. pone daktare. Nenustygdama vietoje tauškėjau.Ką tu čia pliauški.Pone daktare. dar nukrisi. kad aš kartais kalbu apie mirtį. Yra daug priežasčių. tik nulipk nuo palangės. aš irgi dėjausi pralinksmėjusi. Šituos žodžius pasakiau labai linksmai tarsi kokį vaikišką pokštą. . prisiminusi mokyklos įpročius. maža. kad jis pa­ tenkintas.Ką tai reiškia? .. iš nuostabos nudribčiau žemėn ir kaulų nebesurinkčiau. . Nors dabar ir neturiu kitos išeities. Neduok Dieve. padauža? To tik betrūko! Jeigu dabar sėdėčiau tavo vietoje. kad pulsiu žemyn? Kodėl aš taip nusprendžiau? Tuoj jums paaiškinsiu..Nebijokit. Pritraukiau daktaro krėslą prie lango. šypso­ jausi. tai ko dabar bijoti..Bet. .Gyventi. Sunku aprašyti daktaro džiaugsmą. Vakar vakare aš nusprendžiau. 362 Rešatas Nuri Giuntekinas .Kalbėk. Pagaliau nusprendžiau. . o pati įsitaisiau ant palangės.tariau labai rimtai. . kad jau metas. Daktaras užsidengė ranka akis ir tarė: .. Matot. nesižudysiu. surinkau išmėtytus daiktus.

koks jis. Kalbėk. Gražu. . kad neturiu drąsos numirti. vos per sprindį nuo žemės. Bjaurus toks. kurių prigalvojo kažkokie svetimi žmonės? Visa tai suži­ nojęs. . Bet matau.tarė jis. Bet kaip? Parodykite man kelią. kad tavo tyras veidelis. Kai supratau.Pasakiau tai ramiai ir labai paprastai. aš klausausi.. raustan­ tis net nuo nekaltų kuoktelėjusio kareivos keiksmų. ir buvo šaukimas. ir jūs gyvena­ te.mažutė. iš burnos kyšo iltys tartum jūros vėpliui. ir aš dau­ giau nieko netrokštu . susimąstė. jėga nutempė nuo palangės ir gana šiurkščiai privertė atsisėsti ant suoliuko. Įsivaizdavau komisijos kambarį. tavo rudos baikščios akys liktų vienui vieni prieš tą jūros vėplį! Čiauškate 363 . Pirmiausia. Tik norėjau tru­ putį nutolinti mūsų pokalbį.Koks tu nesuprantamas sutvėrimas. ieško priekabių. O žiūrėk. tėvas. . kad tu moki būti tvirta. globėjas. aš vos nepasiutau. Jis buvo tos tyrimo komisijos pirmininkas.Feride. Ne..Jūs mano vienintelis draugas. Šiandien galiu tau pasakyti kelias smulkmenas apie šį reikalą. bus labai gerai. nulenk­ ta galva priešais plėšrius to jūros vėplio dantis. kiek daug tavyje keistenybių. Jei pasakysite. kokia neregėta ištvermė.tik gyventi. Laiškas. Tarsi žvėris iš pasakos „Vilkas ir ėriukas“ tas bukagalvis nori tave sudraskyti į gabalus. išbalusiu vaikišku veidu. dukra mano. kaip tu ten būtum jautusis? Kaip būtum atsakinėjusi į šlykščius kalti­ nimus. toliau.aš irgi apie tai galvojau. kurį aną naktį atvežė Namų Kapralas. argi galima leisti. Feride. Daktaras suraukė antakius. tave su juodu čaršafu ir nelaimingu. Ar įsivaizduoji. vėl kartoja šlykščius prasimanytus kaltinimus. . Daktaras Hairula susijaudinęs nutvėrė mane už rankos. Feride. pasakysiu. nepakeldama galvos. kokie gilūs tavo jausmai. tu turi galutinai atsi­ sakyti ketinimų mokytojauti. Prieš atleisdami no­ rėjo tave išsikviesti ir apklausti. . Gerai. Prieš dešimt dienų iš apskrities buvo atvažiavęs vienas ins­ pektorius. Feride! Iš pirmo žvilgsnio .

pone daktare. ko tas inspektorius pridirbo. Tas nevidonas taip giliai įsmigęs tau į širdį. kad. Aš esu kaltas dėl tave užgriuvusių nelai­ mių. Prieš dvi dienas sužinojau. jei tuo metu jį būtų pervėrusios kulkos. kad jos juoktųsi ir visus aplink padarytų laimingus. tu turi atsisa­ kyti bet kokių minčių apie darbą. 364 Rešatas Nuri Giuntekinas . kad apie mane blogai galvotum. kad jokia jėga jo iš ten neišplėš. aš seniai apsisprendžiau mirti senmergė. . Ar turi kokią galimybę grįžti į Stambulą pas saviškius? Nuleidau galvą ir atsakiau: . kad ištekėjusi tu būtum laiminga. Dabar mano atsakomybė už tave dvigubai padidėjo.Niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Aš juk priverčiau tave parašyti atsistatydinimo prašymą. tavo lūpas.. o tada manęs jau gali nebebūti. ramiu.. noriu tau dar kai ką pasakyti. kad romios žydros daktaro Hairulos akys taip klaikiai blizgėtų. bet nenoriu. Daktaro akyse pamažu užgeso laukinis blizgesys.Ne. nuo smil­ kinių atslūgo kraujas. Sakau tau. Feri­ de. Tada jis vėl prašneko maloniu.. nuoširdžiu balsu: . Tu privalai ryžtingai nutraukti visus ryšius su praeitim. iš jo ne­ bebūtų ištekėję nė lašo kraujo. rytoj pirma proga tave vėl apšmeižtų. pone daktare.Ne.Pražiojau savo nuostabiąją burną ir taip išvanojau tą vėplį. Mums reikėtų kartu viską apmąstyti. kada galė­ siu dar kartą teisme papasakoti. Todėl aš ir privalau viską ištaisyti.Sunkiausia dabar tau. Jos skirtos ne tam. Tu patekai į didžiausią ugnį.Aš irgi nelabai tikiu..Tada kita išeitis: ar negalėtum ištekėti už kokio gero vaikino? . jis sugriežė dantimis. . kad drebėtų ir verktų to jūros vėplio akivaizdoje. jie visi man pražuvę. Jeigu šiandien mums pavyktų kaip nors išsisukti. veidas persikrei­ pė. Alachas sukūrė tavo akis. Feride. Laukiu nesulaukiu tos dienos. virpėdamas pagrasė kažkam kumščiu ir pasakė: .. kad mane padavė į teismą..

gėda. Kaip tik galvojau. man gėda tau taip sakyti. Kodėl negalėčiau jų eikvoti tavo laimei? Žinojau. maldauju. kad mano atsakymas jį supykdys. Tu nenori priimti paramos. Kai mes taip gerai sutariame. o tai neįmanoma. kaip aš galėčiau priimti jūsų piniginę paramą? Argi tada galėsiu jaustis žmogumi? Daktaras nesupyko. kad tai gera išeitis. Bet ką daryti. Čiauškutė 365 . kad tave iš čia išsiųstų į * Korano teisinis kodeksas. ir tai esą prieštarauja šariatui* ir dorovei.Ačiū.Mielas daktare. Kaip po visko.Gėda. Feride.Bet. daktare. . bet apie tai. tik kažkaip liūdnai ir gailiai pažvelgė į mane.Gerai. jei tu tik atrodai laisva ir be prietarų. kad mano namuose gyvena viena jauna mergina. gerai. . mažyte. Kramtydamas žilo ūso galiuką. Baikščiai paglosčiau jam kelį ir atsakiau: . gyventi pas mane. apie kurias paprastai sakoma „paika avelė“. Neturėjo taip at­ sitikti.. ką gi mums tada daryti? Skurdo nėra ko bijoti.. o iš tikrųjų esi jautri. ar ne? Nedrįsti atsakyti. daktaras valandėlę mąstė. Jei pasiūlyčiau tau čia pasilikti. Jie apskundė. paklusni namų mergaitė. ar ne? Delbi akis? Teisybę pasakius. mano nuomonės. Mano kuklaus turto pakaks mums abiem. kuri net iš seno nuoširdaus draugo nenori priimti menkutės paramos? Būtent dėl to aš tau ir siūlau ištekėti. . ribota. nei giminaitė. kuri man nei šeimos narys. . bet kitaip pasielg­ ti negalėjau. pone daktare. bet atsitiko.. galėtų išgyventi viena tokia išdidi mergaitė kaip tu. kur man dėti pinigus. Dabar paklausyk. nori dirbti. tu tikriausiai ir su tuo nesutiktum.. Jie net pareikalavo. po visų tų apkalbų.Gerai. kalbėkite apie ką tik norite.. Feride. Kodėl dabar aš tau turiu sakyti tokią karčią tiesą? Kvartalo gyventojai nusiuntė pas rajono viršininką delegaciją. aš irgi nesu tikras. kas atsitiko.

. ta nelemta dėmė visur ant tavęs kris. kokiai dar niekada gyvenime nesu pasidavęs .Taigi imsimės kraštutinės priemonės. Nepagrįsti kaltinimai tave persekios ir nuodys gyvenimą kur benuvyktum. O da­ bar tokia proga man atsilyginti! Taigi.kitą apskritį. spindinčią pro pli­ kas medžių šakas.pravirkdysi mane kaip vaiką. Feride. Daktaras ištiesė rankas į rudenišką saulę. į jūrą tolu­ moje. Feride? Kaip tvarkysimės? Kaip apginsime tave? Pažvelgiau į daktarą liūdnai kaip mirti pasmerktas ligonis. Širdyje jaučiau baisią neviltį. kai apie neišvengiamą mirtį taip ramiai šneka išdykėliškos nuostabaus kūdikio lūpos.Gana jau. ką apie jį ir jo darbelius manau.. bet kuriam niekšeliui žeminti ir įžeidinėti tave. mačiau visokio vargo ir sielvarto. Tuoj priversi mane padaryti kvai­ lystę. užteks. Ruoš­ kis. kaip to reikalauja šariatas ir ginsiu. tu negali gyventi nei pas mane. pone daktare. Feride.. paskui sustojo priešais mane. Aš kiekvienam stačiai į akis iškloju viską. . pats savo valia atsisakyti šio grožio? Daktaras delnu užčiaupė man burną. į tuos medžius. Bet tokios šiurpios tragedijos dar nemačiau! Ar gali būti kas baisiau. 366 Rešatas Nuri Giuntekinas . į tą saulę. kad turiu teisę galvoti apie mir­ tį. jei nebūtų ištikusi tokia nelaimė kaip mano.Pagaliau ir jūs pripažinote. užtat manęs niekas nemėgsta. daktaras ilgai vaikščiojo po kambarį. .Aš jau senas. Ar kas nors ryžtųsi. Kiek akių užspaudžiau savo rankomis. bet pamėginau nusišypsoti. kurių virpėjimas sutvertas tik juoktis!? Nutraukęs nuo kelių apklotą.. . Ateinantį ketvirtadienį. Pažvelkite. Ką gi mudviem daryti. Feride. nei viena. Kiekvienas abejotinas tavo žingsnis praeityje duo­ da teisę bet kuriam perėjūnui. . Aš pasiliksiu tave savo namuose teisėtai.

Vėjas plėšia juos nuo medžių ir bloškia vieną po kito man ant sąsiuvinio. Ten galės gyventi kokie tris­ dešimt. Surinksim tokių bena­ mių iš aplinkinių kaimų.. Aš būsiu daktaras. aš ruošiu tau jaunikio vestuvių dovaną. kad jokių naujų daiktų pirkti nereikia. Rytoj tapsiu jaunamarte.tai sielos jaunystė. iš jų spinduliuo­ janti pagarba. Parvešiu tau iš Izmiro neregėtą vestuvinę suknelę.* Jau savaitę esu Kušadasy.Be to. Už lango . gal net keturiasdešimt vaikų. įterpdamas tarp mūsų ke­ turiasdešimt metų.geltonų lapų lietus. Dakta­ ras Hairula tęsė toliau: . Suk nesukusi galvą. Nustebusi pažvelgiau į daktarą. Sakiau daktarui. mieloji sužadėtine. ir tai bus nepaprasta dovana. bet ir jis pagelto tą dieną.tarsi paskutinis žalias lapelis ant medžio.mokytoja ir motina. kad grįš šį vakarą.turi ten reikalų ir tuo pačiu nori nu­ pirkti namams kai kurių naujų daiktų. Ką tik gavau telegramą. Nusprendžiau mūsų Aladžakajos dvarą paversti našlaičių namais. Senojo mano draugo žydrų akių tyrumas. Nagi. džiaugiuosi iš anksto. Jis patenkintas šypsojosi. Aš juk viengungis.Ne. perlas. kuriame gulė­ jau sveikdama. Taip. Čiauškutė 367 . bet tai neturi jokios reikšmės. . deiman­ tas?. Jis labai keistai ir pompastiškai prieštaravo: . o tu . Tikroji jau­ nystė . Ir tave noriu matyti gražiai pasipuo­ šusią. spėk: auskarai. kad tau patiks. gerumas. žiedas. kitaip bus pabrėžtas mano senas amžius. žiūrėjau tiesiai priešais save. aš stipresnis už bet kurį dvidešimtmetį.Žinojau. kūrėjas padarė klaidą. vis vien neatspėsi. nuoširdi ir nesavanaudiška meilė . Daktaras Hairula vakar išvyko į Izmirą . Nieko panašaus. Tu mano metų nežiūrėk. Aš neištariau nė žodžio. Šias eilutes rašau prie lango tame kambaryje. Tai bus našlaičių namai.

kurios visas gyvenimas . viskas. Ką bendro poryt rytą jo kambaryje nubusianti jauna moteris turės su Čalykušu. jeigu ir ne taip. 368 Rešatas Nuri Giuntekinas . O juk tavo meilė ir meilė tau gali būti nevienodos. Šiandien galiu prisipa­ žinti . ką čia rašiau. Ar aš turėjau tei­ sę reikalauti tokios meilės? Nemanau. kad esu mylima. . * Kam slėpti tiesą paskutiniąją išsiskyrimo valandą? Tą dienoraštį. ar ne. . Kas žino. nepaisant visko. kuriuos apklojo rudens lapai. Kai rytoj tapsiu kito žmogaus žmona. skirta tik tau. Aš tik maža. Nepaisant visko. Kiamranai.nes taip gal nebuvo įmanoma. Jeigu ji tau suteikė laimės. ką sakiau.kai buvau priversta pažvelgti į daktarą kaip į jaunikį. aš nenoriu mesti akmens į tavo Gelto­ nąją gėlelę. labai mylima. neišsilavinusi mergiotė. neturėsiu tam nei teisės. Taip.padariau didelę. Naujo gyvenimo į naują sąsiuvinį nebus prasmės apraši­ nėti.juk ji galbūt be galo patraukli moteris. aš šito tada nežinojau. kurio tu niekada neskaitysi. Pa­ tikėk manim. aš pasiryžusi mintyse su ja susitaikyti . kaip pati mylėjau. nei drąsos. bet šito man nepakako. aš norėjau būti labai. kurį primarginau smulkiais tarsi skruzdėlės kojyčių pėdsakai rašmenimis. Koks graudus sutapimas! Kartu su mano vargais baigiasi ir sąsiuvi­ nis. Taip. Kiamranai? Deja. Kiamranai. * Tai paskutinis mano sąsiuvinio puslapis.tai bent jau panašiai. be galo didelę klaidą. aš galėjau būti su tavim laiminga. rašiau tau. aš ži­ nojau. Ką daryti? Toks gyvenimas! Ir aš privalau jam paklusti.kelių melodijų nuotrupos ir kelios gailios ašarėlės? Šiandien Čalykušu amžiams numirs po savo ašaromis ap­ laistytais dienoraščio puslapiais. Kiamranai. nes nebebus ką pasakoti.

mūsų vaikų mo­ tina. aš visada gyvenau greta tavęs. ku­ rie buvo smelkte persmelkti šilto žydinčio žilakrūmio kvapo. kas įvyko.. laiko mane tyra kaip baltoji lelija. Tas vargšas žmo­ gus.. rytoj imantis mane į žmonas. Kad tave myliu. kai vėjas kiaurą rudenį staugdavo kapinėse. ne. kad pažinau gyvenimą arba mylėjau kitus. graudžiai mylėjau tavo paveikslą..kokius gražius žodžius ji tau čiulbėjo. Kiamranai. o tarpekliuose skardėdavo ilgesingi čečė­ nų vadeliojamų vežimų varpeliai.. tavo glėbyje. Supratau. Gluosnynėlio takeliuose. tu visada buvai truputį mano. Tik tiek.. nes visą laiką giliai širdyje beviltiškai.visa širdimi tavo. Ilgais tamsiais Zeinilero vakarais. kad meilė kieno nors sielą ir kūną dar būtų taip išsekinusi ir iškankinusi kaip mano. Kaip jis klysta! Nemanau. Nepaisant visko. (Čia baigiasi Feridės dienoraštis) . įsitikinau tik tada. kokius puikius laiškus ra­ šydavo? O aš gal būčiau buvusi gera tavo vaikų. o aš . mudu išsiskiriame tik šiandien. Ir ne todėl. kai išsiskyrėme.. Tik šiandien aš tapsiu našle.

.

. dėde.ne.Prisiekiu Alachu. bet ne tam. sūnau. Atsakai kaip mašina. „taip“ ar „ne“. o tu .PENKTOJI DALIS I . neišgirdau. prieš tris dienas nusivežiau tave į kaimo vestuves.Ne. būgnų. kad nukreipčiau tavo mintis kitur.. Kiamranas sėdėjo duobėtu keliu dardančios brikelės kampe ir pasistatęs nuo vakaro vėjo palto apykaklę susimąstęs žiūrėjo į Marmuro jūrą. zurnos klauseisi. tegu ir trumpai. jūs norite mane tiesiog nukamuoti versdamas galvoti... pats matau. Tačiau jo­ kio kito atsakymo. Atrodo. Taip. Kiamranai.Dėde. nėra mažai. Per dvi valandas uždaviau tau turbūt šimtą klausimų. matei šokėjų. Pavyzdžiui. su tavim keliauti tikra kančia. nedėkingasai. per dvi valandas šimtą kartų atsakyti į šimtą klausi­ mų. Deja. tavęs nuvarginti tikrai nenoriu. Nesiginčyk. Ta­ vęs neįmanoma išjudinti. išskyrus „taip“ arba „ne“. Pagaliau prisivertė atplėšti akis nuo jūros ir nu­ sišypsojo: . . o tam. sūneli.. bet tu atsakai negalvodamas.. galiūnų pasirodymus. Čiauškutė 371 . Turiu akis.Įdomus gydymo būdas jūsų kurorte. noriu priversti tave galvoti. aš puikiausiai pasilinksminau.. Kiek visokių žmonių sutikai. jau netekau vilties.Gerai. kad pavargtum. Atsipei­ kėk. .

bet pasidžiaugti laime nė metų nebuvo lemta. kai pirmą kartą buvai čia atvažiavęs? Kiamranas nusijuokė: . Kiamranai. Bet kur tu pabėgsi nuo likimo? Praėjusią žiemą ji mirė. Kiamranas su kartėliu šyptelėjo: .. ir jūs nepatikėsite. . . į Šveicariją ir dar nežinia kur. net mirdamas tau nedovanosiu. kaip Feridės. jos mielą it rožė veidelį.Dėde. Juk tavo sūneliui jau ketveri. Iki šiol prisimenu.. o prieš tai kokius ketverius ar pen­ kerius metus buvai Feridės sužadėtinis. . palaikysite keistuoliu. bet juk tu ne dėl to sielvartauji. o aš kasdien vis jaunėju.Ne. Pažiūrėk. Buvo mano gyvenime nuotykių.Dėde. kurį jūs pats pasikvietėte pailsėti? . Ponas Azizas pliaukštelėjo delnais.. 372 Rešatas Nuri Giuntekinas . Jau dešimt metų prabėgo. aš nie­ kaip negaliu suprasti. nieko. ir net labai rimtų.Nežinau. nebijau. jokio kito žmogaus gyvenime nemylė­ jau taip stipriai. tu tiesiog nekreipi į save dėmesio.į Princo salas. aš kitaip su­ tvertas. Miunevera susirgo. vis dar suspaudžia širdį. kaip galite kalbėti tokius dalykus ligoniui. Tu vedei moterį. ir tu trejus metus praleidai prie jos lovos slaugyda­ mas. Bet užtikrinu jus. . niekaip negali atsigauti.Kad tik teta Aišė neišgirstų. Man iki šiol maudžia širdį. kurią mylėjai.Iš tikrųjų..Tegul girdi. kaip greitai bėga metai! Tikrai. dėde. sūneli. tu tik pamanyk. niekas manimi netiki. kur tik įmanoma . kaip tu galėjai būti jai toks žiaurus. o kai pažiūriu į tą sodą už mūsų namo. Iki šiol at­ rodai tarsi ligonis. Argi neatrodžiau vyresnis.Taip. . Kiamranai.. man jau netrukus šešiasdešimt. Vežiojai ją. Ak.Paskutinį kartą lankiausi Tekirdage prieš dešimt metų. matyt. kaip jums pasiaiškinti. o tave apėmė apatija. Taip. Irgi buvo toks pat rugpjūčio vakaras. kai prisimenu lakštingališką mūsų Čalykušu balselį. Kuo čia dėta Feridė? Tu juk mylėjai kitą.

„Mane sūpuoklėse supusi sesutė raudona su­ knele“. kaip graudu jai buvo vykti vienai į svetimus kraštus? Pa­ mačiusi mane vos po pusmečio.. bet atvažiavau ieš­ koti sudužusių savo jaunystės prisiminimų. .Pasielgiau labai blogai. Jos buvo įžeista ne tik širdis. Feridė pa­ bėgo taip skaudžiai įžeista. kad viešiu čia dėl tų vestuvių ir pasilinksminimų? Neįsižeiskite.be galo ilgiuosi Feridės. Niekas netiki. Kiamranai! Na. .Lemtinga meilė. Kai Feridė buvo čia atvažiavusi.visi sako tą patį. dėde. Kiamranai. Kas žino.Koks keistas tu žmogus. bijojau jai pasirodyti.“ Ir mama. Kai praradau viltį susigrąžinti Feridę. kad kvietėte? Manote. ką darau. Painūs tavo sielos keliai. todėl pri­ simena miglotai. kad ir mirdamas verksiujuos prisiminęs. ji galėjo taip įširsti. kad nieka­ da neišdils. ko noriu. suteikti bent truputį džiaugsmo kitam žmo­ gui.Ponas Azizas sumurmėjo: . jai tebuvo septyneri. o dabar septyniolika. .Ji buvo labai ligota. ir teta. galėjo numirti kiekvieną akimirką. padarei kvailystę. Tik su Nermina galiu pasišnekėti apie Feridę. . Mano­ te. ir tiek. Man atrodo. bet ar nebuvo galima jos ištaisyti? .Gerai. Dar daugiau jums pasakysiu. neleidžia net Feridės vardo ištarti. Kai man pasakė. o ta kita? . lemtinga aistra!. dėde. kad nepatikėsite. užsiplieksti. bet ir savimeilė. dėde. Ji .sako ji. pirmiausia prisiminiau Tekirdagą. Čiauškutė 373 . . kad dėl sveikatos reikia pakeisti klimatą. Turiu pasitelkti visą savo iškalbą. kad Nermina norėtų pasikalbėti apie sesutę su raudona suknele. pajutau pareigą atlyginti jai padarytą skriaudą. . Kiamranai. kurie taip į mane įaugę. tu neturi teisės apie ją kalbėti. Esu tikras tik dėl vieno dalyko . kad net aptikęs jos pėdsakus.Juk sakiau. ir viskas. tikrai labai blogai. Miužgiana jau daug metų pyksta ant manęs. suraukia antakius ir vis kartoja: „Ne.Ne taip paprasta tave suprasti. Aš ir pats niekada nežinau.tarsi vaikystės prisiminimai.Tas teisybė. . kad atvažiavau dėl to.

žinau. O kai nuvykau jos ieškoti į B. bet labai turtingas daktaras. sūnau. Taip. „Neprisimenu nei to miesto. kad jos tik mano. Tarsi saugodamasis nuo Marmuro jūros pučiančio vėsoko vakario. žiūrėk. Pagalvokite. dėde. . sena Feridės draugė.pasakiusi ji. kurios gali taip greitai ir lengvai susirasti paguodą. girdėjau iš tų. tu tada padarei antrą kvai­ lystę. Vieno mano draugo. Pasakojusi. aš labai nusikaltau Feridei. Bet Feridė ją tučtuojau nutraukusi. beprasmiški tie žodžiai. Pradrybsojau lovoje tris mėnesius. žmona. ir staiga vieną dieną tokia žinia.kad. kur pri­ žiūrinti apie dvidešimt našlaičių ir esanti labai laiminga. juokauja. kur ji dirbo.O. Bet. kad Feridė pamilusi vieną ligotą kompozi­ torių..kaip ji galėjo taip greit pamiršti mane? Ak.. būkite teisingas bent jūs . padėdavusi savo neištikimą galvą nuošalioje pakrantėje jam ant kelių ir žiūrėdavusi į akis. . kad negalinti atsitraukti nuo vyro nė pusvalandžiui. Draugė norėjusi pasišnekėti apie Stambulą.Kiamranai. kad už trijų keturių valandų kelio nuo miesto turinti dvarą. buvau ne­ teisus. dėde. kurie ją matė. valstybės tarnautojų inspekto­ riaus. nei tų žmo­ nių“. daugiau 374 Rešatas Nuri Giuntekinas . ji seniai būtų laiminga. Čalykušu kaip ir anksčiau be perstojo čiauška. Jeigu Čalykušu būtų iš tų. tik mano. Kiamranas nutilo. kur palei pakrantę žybčiojo nesuskai­ čiuojami žvejų laivų žiburėliai. Bet aš taip nemanau. tiek metų svajojau apie tas akis. Sakiu­ si. būtų pridariusi dar kokių kvailysčių. jis vėl įtraukė galvą į stačią palto apy­ kaklę ir įsmeigė akis į tolį. galite būti ramus. man regis. Pono Azizo nuotaika taip pat subjuro. Vargais nega­ lais sulaukiau pavasario. jau buvo per vėlu. pokštus krečia. praėjusiais metais buvo ją atsitiktinai susitikusi Kušadasy.. Kaip tyčia tada mane parklupdė ta nelemta liga. kai jis jai grodavęs tambūru. norėdamas nutverti Feridę toj kaimo mokykloj. Jau dveji metai Feridė labai laiminga.. Ir jau rengiausi į kelionę. Jos vyras senas. Kiamranas su kartėliu palingavo galvą. Man papasakojo. apie gimines. .. galvojau.

. panaši į nuostabią žibuoklę. o paskui. kaip tada. Ak. Jaunasis vyras sustojo prie takelio. vingiuojančio tarp sodų. tarytum nesu­ pratusi. .Valdininkai . į de­ šimties metų senumo praeitį.tikrai nelaimingi žmonės. Kiamranui iš lėto grįžtant sodais namo. Gal verčiau išlipsiu.nekalbėsiu. Eik. ir vėl. kur ne kur pamargintą žybsinČiauškutė 375 .Turbūt toli buvai nuėjęs. Jis dar kažką norėjo pasakyti. . ne kelias tau atmušė šonus. Kelias labai bjaurus. Ne. man atmušė šonus. Kiamranai. Toli kalnuose diena dar nebuvo visai užgesusi. ji susigrauš iš nerimo. Miužgiana. . labai toli buvau nuėjęs. Mote­ riška Miužgianos širdis atkakliai.Atrodai labai pavargęs. Pats kaip rangovas kepiau saulėje. perkreipė lūpas: . .iš alkio. kad mane prieš septynerius metus atleido iš apskrities viršininko posto. susimąstęs grįžta namo. pri­ žiūrėjau. eik. kaltas ne jis. Ji nė karto prie jo nė žodžiu neužsi­ minė apie Feridę. sulaukęs prieblandos. Prieš dešimt metų irgi tokį pat rugpjūčio vakarą.pasakė ji vieną vakarą. bet Miužgiana. Jei susivėlinsi. tik neužtruk.Teisingai įspėjai. ir mane pavertė niurgzliais. Grįšiu namo pėsčiomis. ir ilgai ilgai žiūrėjo į žalią tamsą. jis čia sėdėjo ant papuvusių lentų nukoręs ko­ jas žemyn. Kiamranas išlipo prie tilto. ne­ skubėdamas. bet prie jų kraštų jau sėlino naktis. Prieš daugelį metų pats tuos kelius nutiesiau. su slaptu apmaudu visus tuos metus pyko ant Kiamrano. kaip gerai. Kiamranas graudžiai nusišypsojo: . aš . Vyrui darbo reikalais laikinai išvykus į Anatoliją. gerokai sutemo. kiekvie­ ną pavakarį ateina čionai. sūnau. nes senatvė ir tavo tetą. Ponas Azizas sumurmėjo: .tepasakė ji ir atsuko pusbroliui nugarą.Šit kaip?. Miužgiana su vaikais taip pat atvažiavo į Tekirdagą. Štai jau dvidešimt dienų Tekirdage.

Tai Miužgiana. tiesiog oras toks puikus. tarsi ieškodamas senos svajonės pėdsakų. tos akysjuo­ kėsi. Ji atrodė gana keista. kaip Čalykušu eina pirma jo. kad ji nori kažką pasakyti.Kiamranai. žybčiodamos melsvomis kibirkštėlėmis. Kiamranai. bet neranda žodžių. Išsprūdusios iš po kepuraitės trumpos garbanėlės. kad namiškiai nerimauja. Jie žiūrėjo vienas į kitą. Ji žengė žingsnį atgal ir mostelėjo durų link: .jis ir dabar mato. o truputį pablyškęs. ji pri­ tempė ją prie Kiamrano ir dusliu reikšmingu balsu tarė: 376 Rešatas Nuri Giuntekinas . balta trumpa jūreiviška suknelė.Pažiūrėk. vos tik svajingai užmerkdavo akis. o paprastai ramus veidas atrodė su­ sijaudinęs. kūdikystėje.Miužgiana. . Nutvėrusi Feridę už rankos. Visus tuos šešerius metus kaskart. į ką galėtų atsiremti. Miužgiana pajuto akimirkos sunkumą. melancholiškai gražus veidas šypsojosi. nerasdami žodžių. jis matydavo Feridę būtent tokią . . virpėdami visu kūnu. sekundę užsimerkė ir apsidairė. Aną vakarą tame takelyje jis pa­ matė Feridę.stovinčią visai arti ir be­ sišypsančią. ne tokia kaip visada. Laikas bėgo.čiomis jonvabalių švieselėmis. be mažylio. tarsi bijodamas. Tolumoje prie namų vartų jis pamatė baltą moters siluetą. Kiamranas susverdėjo. .Niekur. lėtino žingsnį.. Jų lūpos mėgino šypsotis. Kiekvieną vakarą ji išeidavo iš namų su savo jau­ nėliu ir laikydama už pažastų mokė vaikščioti. bet akys buvo pilnos ašarų. kas šiandien atvažiavo. Kiamranas greitai atsigręžė ir melsvoje virš durų kabančio ži­ binto šviesoje visai greta pamatė rudas Feridės akis. ar kas nors atsitiko? Buvo matyti. bet nesisku­ bino. kad reginys neišnyktų. Jis žinojo.. Pamačiusi Kiamraną. žarstydama akmenėlius žemakulnių vaikiš­ kų batelių galais. Kaip kadaise. Šį vakarą Miužgiana buvo viena. ko tu taip lėtai eini? Kur buvai dingęs iki tokios vėlumos? . ji iš tolo pradėjo moti jam ranka.

Tu. Feridė tarė: . bet virpančiu tarsi įtrūkęs krištolas balsu. Toliau jie kalbėjosi gana ramiai.Kada jūs atvažiavote? . Feride.tai tas pats. kas sesuo ir brolis. Kiamranai. kad iš mūsiškių nieko nėra. Sužinojau. Čiauškutė 377 . kuriame buvo girdėti vos juntama skundo gaidelė. tiesiai jai į ausį sušnibždėjo: . Jis pasilenkė ir palietė lūpomis Feridės plaukus... Kiamranas atsakė prikimusiu balsu: . ponia? Aš juk sakiau .. Paskui tyčia labai tyliai. teisėtai gali laikyti save vyresniuoju Feridės broliu ir pasisvei­ kink su ja kaip su seserim.Puiku. Ir ką čia reiškia keliauti įpratusiam žmogui užsukti į Tekirdagą. ar leisi man taip į tave kreiptis? Laukdama atsakymo. Kiamranai. O aš taip norėjau pa­ matyti tetas. kaip sa­ kiau. Pagalvojau. pone Kiamranai.Stambule turėjau šiokių tokių reikalų. nukreipė žvilgsnį į daugybę žolėje mirguliuojančių jonvabalių. Ir man labai malonu.Ponia Feride. pristigau žodžių apsakyti.jūs brolis ir sesuo. Daktaras leido man išvykti * Kreipinys į vyresnįjį brolį. Skaidriu.Šiandien apie pietus. Feride. kaip man malonu jus vėl matyti. ar ne. užsimaniau jus visus pamatyti. Sakyk Kiamranui „agabėjau“*. Tie žodžiai padrąsino ir Feridę.Iš tikrųjų. o paskui. visus jus.Pusbroliai ..ponas. bet kamtie iškilmingi kreipiniai . kaip ir anksčiau. Kiamranas dar nebuvo prataręs nė žodžio. Feridė baikščiai prabilo: . gal ir jūs norėtumėte mane pamatyti. ji nežiūrėjo į Kiamraną.. Į Stambulą atvykau prieš dešimt die­ nų.Ačiū. Feridė trumpai papasakojo apie savo kelionę: . Abu sumišę nudelbė žemyn akis. Kaip tau liepia širdis. pone Kiamranai? Miužgiana įsiterpė į jų pokalbį: . .Kaip nori.

netikėtai sugrįžusi namo Čalykušu parnešė ne tik linksmą nuotaiką. Sulig kiekvienu žodžiu Feridė pamažu rimo. Ar taip.akys tuoj pilnos ašarų. pasirodo. Aš greit jį pamilau. Iki pat vakaro nepaleidau jo iš savo glėbio. kad Kiamranas grįžo. Bet kur tau! Nermina jį jau pamatė ir visiems skambiu savo balseliu apskelbusi. sese Feride. kad ši laimė po poros mėnesių vėl bus tik sapnas. Kiamranai. kad ji dabar kito žmona..Ir brolis Kiamranas liudininkas. tu man suteikei tiek sielvarto! Tik prisimenu tavo balsą . Kiamranai? II Vakarienė tą vakarą virto beveik vestuvių puota.. jos žodžiai. aš tave myliu! Po daugelio metų. la­ bai nusiminiau. Kaip aš džiaugiuosi. ji tauškėjo: . Ponas Azizas stalo gale šmaikštavo kaip vaikas: . Kai sužinojau. Kiamranai. kad nepamiršau tavęs. Kaip. Tu turi nuostabų sūnų. Kiamranas jautėsi toks laimingas. kad jau nieko kita nebegalvojo. Dabar jis bijojo tik vieno . tik tave.Ak. bet ir sugrąžino visus į anų dienų švelnumo 378 Rešatas Nuri Giuntekinas . ges­ tai vėl atgavo ankstesnį vaikišką lengvumą. apie sesutę raudona suknele.porai mėnesių. Va. Klausydamasis jos balso. Tegul Alachas prideda Nedždetui tuos metus. kai visi jau beveik buvo praradę viltį kada nors ją pamatyti. net pamiršo. Čalykušu. žiūrėdamas į šypsančias lūpas. nak­ ties tamsoje žaižaruojančias rudas akis. Su­ griebusi Feridę už rankų. Mudu su juo visados kalbėdavomės apie tave. Aš juk apskritai labai greit susidraugauju su mažyliais. baisi nelaimė ištiko. kad tetos ir jūs visi sveiki. mudu labai susidraugavome. puolė prie vartų. kuriuos atėmė iš jo motinos.kad jo nepastebėtų namiš­ kiai. Netekti žmonos tiek trumpai pagyvenus .ti­ krai skaudu! Bet juk turi sūnų.

Ji dar stipriau priglaudė prie krūtinės Nedždetą ir ėmė pasakoti Munisės istoriją. tu pavargusi po kelionės.pasakė ponas Azizas. Feridė liūdnai linktelėjo: . Teta Besime pradėjo pasakoti apie Nedžmiję. ji pasakė: . Feridė vėl vaikiškai papūtė lūpas..pasakojo ji.paklausė teta Aišė. Feride? . .. ne­ trukus būčiau tapusi uošve.mirė difteritu. Čalykušu. kad būtumėt ją matę! Vargšelės nepavyko išgelbėti. kuri su vyru gyveno Trabzone. visų širdys virpėjo tarsi pro atvirą langą nakties tamsoje į šviesą skrendančių ir apie lempą ratus sukančių plaštakių ir nakties drugelių spar­ neliai. kas sėdėjo prie stalo. nieko.ir meilės kupiną atmosferą. panardino veidą jo auksinėse garbanėlėse. ir tiek.Mergaitė buvo graži. Čiauškutė 379 . tikras perlas..Argi tu turėjai dukterį? Mes nieko nežinojome. . Tik vakarui baigiantis teta Besime. staiga pravirko. tik prisiminiau tavo motiną Giuzidę.Kiek jai buvo metų.Ką tik buvo sukakę trylika. Ponas Azizas protar­ piais vis paragindavo: . Tą vakarą visi užsisėdėjo iki vėlumos. ..Feride. Ir juo ilgiau ji kalbėjo.Žinau. tu ir šimto metų sulaukusi nenustosi juoka­ vusi ir mums krėtusi pokštų. Paskui vėl grįžo ankstesnis linksmumas. bet jos blakstienos pradėjo virpėti. susižvalgė. Feridė. Siuvau jai pirmąjį čaršafą. pasisodinusi ant kelių Kiamrano sūnų ir maitinusi jį vynuogėmis. Pernai jie neteko dukrytės . . eitum gulti.Ne.Ak. Visi juokėsi iš Feridės pasakojimo apie trylikametę dukterį. kalbėdama kažką visai nereikšmingo. . ir mano mažytė mirė nuo tos pačios ligos. Feridė sunkiai atsiduso ir tarė: .. Užstalėje nuskambėjo darnus juokas.. kaip tai baisu. teta. Šluostydamasi ašaras. Visi.. tuo graudžiau skambėjo jos balsas.. . Prie stalo visi buvo linksmi.

Kas pasakys. jis suim­ davo jos viršutinę lūpą pirštais ir. kad yra mylimas ir juo džiaugiamasi. apsvaigęs iš džiaugsmo. Visiems kvatojant. kad išblyško. kad jos klausosi.esi suaugusi iš­ tekėjusi moteris. įtraukdavo žandus ir be paliovos kalbėjo. kad Ča­ lykušu priklauso kitam. Regis. Dabar jos vi­ sos buvo ištekėjusios ir nedavė Feridei ramybės . išdykėle Feride. Jis tik dabar suvokė. kad jos vei­ das nuolatos šypsosi. kaišiojo liežuvį. Kai Feridė buvo maža. o vis tiek dar vaikas. Prieš dešimt metų viešėdama Tekirdage. Jai patiko. Čalykušu buvo susidraugavusi su daugybe savo vienmečių. žinantis. net veidelis vaikiškas. o dėl tos trumpesnės viršutinės lūpos atrodė.Nepyk. kad čia jaunos moters veidas? Kiamranas pajuto. aš ilsiuosi su jumis. dėde!“ vėl pakartojo senąjį pokštą. Buvo taip smagu.Nieko. joje nubudo ankstesnioji Čalykušu. III Dvi nuo to vakaro praėjusias dienas Kiamranas beveik visai ne­ matė Feridės. jis ir dabar stvėrė Feridę už smakro ir nepaisydamas jos „Nereikia. Čalykušu. tu suvalgei visas mano trešnes. per jėgą ją pabučiuodavo. Čia tavo pačios kaltė . prisiminė ir pakartojo savo seną pokštą. žiūrėdama į visus blizgančiomis rudomis akimis. juk aš taip pavargau nuo vienatvės. kaip vaikas. plepėdavo ir tartum būtų dar negana išsiveždavo ją lankyti kitų namų. dabar atiduok!“.Feridė tebelaikė ant kelių seniai užmigusį Nedždetą ir juokėsi: . kad dėdė Azizas. papūsdavo lūpas. 380 Rešatas Nuri Giuntekinas . pasakęs „Na. ir ji tyčia kraipė žodžius. taip negalima. Ji kalbėjo ir kalbėjo.valandų valan­ das sėdėdavo. dėde. Paskui jis įdėmiai pažvelgė Feridei į akis ir tarė: .

argi galima leisti. būtų neblogai.Mes juk susitarėm be tų kreipinių. kad užjaučia. Buvo trečiosios dienos rytas. kad saulė atsikeltų pirma tavęs?“ Ankstesniąją Čalykušu primenantis skaidrus. Tačiau ir jai juk reikia prasi­ blaškyti. jos nepaleidžia Feridės. Kai aš ten tokiu laiku pabusdavau. Feride? Vis dar neatitraukdama rankos nuo akių. matau. pone Kiamranai? Kaip pasikeitė jūsų įpročiai! Anksčiau norint jus prikelti vasarą reikėdavo svaidyti į langines saujas suskaldytų akmenukų.apsisiautusią čaršafu grįžtančią namo. Kiamranas baikščiai paklausė: . pašaipa balse ji atsakė: . Čiauškutė 381 .Atsibudote. o žiemą . kaip ir anksčiau. Kiamranas pamatė sode Fe­ ridę.sniego gniūžtes.Jeigu nebijote. Kiamranas nusijuokė. Stumtelėjęs vieną langinę. Kitaip negu paprastai. įgijote kai kurių anatolietiškų įpročių. . Namai dar miegojo. kad Kiamranas slapčia kenčia. kur iš vakaro buvo likusi kėdė.Dabar čia manęs truputį palaukite. Ji išgirdo atidaromo lango girgždesį. pone Kiamranai. .Matydama. kitą .. reikia priprasti. su tokia pat. Ką tik buvo pradėję aušti. Feridė pasodino Kiamraną po didžiuliu riešutmedžiu. visada gaudavau barti: „Tingine. Per tas dvi dienas Kiamranas matė Feridę vieną kartą per vakarienę. Kiam­ ranas pabudo labai anksti. Ji apsimesdavo. tarė: .Deja. žaismingas jos balsas skambėjo kaip širdžiai mielas gaivaus šaltinio čiurleni­ mas.Ar aš galiu ateiti.Truputį pakentėkim. Ir jūs. pakėlė galvą ir prisi­ dengusi ranka akis nuo tekančios saulės spindulių. Miužgiana klas­ tingai džiūgavo. kad drėgmė pakenks jūsų išlepintam kūnui. .. atsigauti. bet juoko kibirkš­ tėlių akyse nuslėpti negalėjo: . Paruošiu jums anatolietiškas vaišes. Nedrįstu taip iš karto kreiptis į jus be deramos pagarbos.

susargdinai man sūnų!“ Palauk. Tai didžioji mano paslaptis! Nesistebi. Anatolietei moteriai bus didžiausias pagyri­ mas. šiek tiek liūdnai Feridė tęsė: . truputį šalta? Oras gana vėsus. Feridė nusitraukė nuo kaklo vilnonį raudoną šaliką.Taip.“ 382 Rešatas Nuri Giuntekinas . Pagaliau ji pasirodė su garuojančio pieno puodeliu rankoje. pasistengsiu. ir buvo girdėti. Gersi tos pačios avies pieno. Ar nori. kuris vaikščiojo takeliais ir rinko j va­ rinį dubenį sausas šakas. juoda prijuoste. jūs teisus. kaip tai padarysiu? O Dieve. Ji užmetė jam ant pečių savo mažą tamsiai mėlyną paltą ir lyg suaugusi tarė: „Dabar tave saugoti mano pareiga. tikrai.Juk mes tik vienu dalyku galime sužavėti vyrus . regis. užvirinsiu tau pieno..Pienas ne toks. ketvirtadienį kvie­ čiu tave į ryto vaišes. O dabar leisk.Bet juk.. Tada imsiu ir pasakysiu. kad teta Be­ sime mane išbartų: „Kvaila mergiote. violetiniu rašalu išterliotais piršteliais. čia dar didesnė nepagarba. jei pastebėsi jos darbą ir skatinsi jos pastangas.. Feride.. Feride. Šiek tiek juokaudama. Jis pamatė Kozjatago vasarnamio tarpuvartėje stovinčią mažytę moksleivę trumpa suknele. kad tu iš manęs šaipaisi. .. man atrodo. tu teisus. Tris dienas šersiu avį kriaušėmis. kokio aš norėjau. aš pripratusi prie drėgmės.. kaip ji linksmai čiauška su ką tik atsikėlusiu sodininku. „pone Kiamranai“. kuris buvo susegtas žiogeliu. Šiandien kas? Pirmadienis? Vadinasi. bus visiškai kitoks.jei suka­ mės po namus. Tau. bet pamatysi.. ir apgaubė juo virpančio nuo ryto drė­ gmės Kiamrano pečius ir kaklą. Feridė nuėjo. neįprastai kvepės vaisiais. . Bet po trijų dienų. koks tu nejau­ trus.Nereikia.Nesipriešink.. . Feridė irgi nusijuokė. Kiamranui prieš akis iškilo dešimties metų senumo vaiz­ das.. Kiam­ ranai. Kai girdžiu „jūs“. imk mano šaliką. .

kurios džiaugiasi šeimyninio gyvenimo laime. Bet Kiamranui pasirodė. kaip ir anksčiau.Aš irgi. Jis įžiūrėjo jame slaptą liepsną.. kad tempė kaktos ir smilkinių odą. * Baigusi ruošą. o vos pastebimi šešėliai kertelėse teikė jų žvilgsniui svajingumo. gaubė jos kaklą ir liemenį plačiomis lengvomis klostėmis. parėmė delnais smakrą. tu kaip mažas vaikas. kaip anksčiau. pirštais uždengdama skruostus. Feridė atsirėmė alkūnėmis į kelius.. ir ėmė kalbėti. Ko taip susimąstei? . šiaip prisiminiau. pamačiau tą šaliką ant tavo pečių ir prisiminiau. įžvelgti visos jų gelmės. Tos akys. o melsvos plonos gyslelės po permatoma oda pasidarė ryškesnės. žvelgė su neslepiamu nekaltu ryžtu. Plaukai buvo taip standžiai supinti.. ku­ Čiauškutė 383 . kėlė į viršų antakių galiukus. Susišukavusi Feridė irgi buvo kaip provincijos merginos: per vidurį sklastymas ir dvi storos kasos palei šonus. o dabar jos atrodė kaip liepsnos apimtos gė­ lės. Dėl to Feridės akys atrodė dar didesnės. juokėsi. Plati storo.Nieko. panašią į karštligės raudonį.. pastebėjo. kaip ir anksčiau. Kiamranas pirmą kartą iš taip arti matė giedrą ir šviesų jos veidą.Kiamranai. pa­ siūta provincijos stiliumi. truputį sumenkusį ir sulysusį. Kiamranas labiau klausėsi ne jos žodžių. Feridė skubiai tarė: . Prieš penkerius metus rudos Čalykušu akys žaiža­ ravo auksine šviesa. kad jo spalva visai ne tokia kaip jaunų moterų. Feridė atsisėdo priešais Kiamraną ant žemo vir­ tuvinio suolelio. nerimastingą odos vaiskumą. kad jis nebeįstengia.. kaip erzinau tave „Ponia Kiamran“. Tarsi norėdama sukliudyti Kiamranui pasipasakoti užplūdu­ sius prisiminimus. tuoj apversi puodelį ir nusiplikysi kelius. sunkaus Bursos šilko suknelė. o balso ir nega­ lėdamas atitraukti akių nuo šio gražaus veido.

jos besijuokiančiose akyse. kad tų prisiminimų rūkas aptraukė ir jos akis. Atrodė. Papasakojusi kelis visai nereikšmingus savo gyvenimo epi­ zodus Čalykušu tarsi ką tik prisiminusi tarstelėjo: . Kiamranas niekada nebūtų patikėjęs. „Gal čia ir bus ta vieta. kad kančia gali suteikti mergaitės veidui tiek grožio. Kiamranas užsi­ merkė.Kiamranai. apie Zeinilero kaimo seniūną.To mano atmintyje neliko. kaip pirmą kartą čia atvažiavau. Prisimenu tik tai. aš juk tau dar neparodžiau savo vyro nuotraukos. gyvuose judesiuose staiga šmėsteldavo kažkoks nuovargis. toks išraiškingas. Ryto šviesoje tas veidas atrodė toks švelnus. o tada vos juntamas įskilusio krištolo vaitojimas jos balse susti­ prėdavo. Kai ji pasakojo apie Hadži Kalfą. Feridė nulenkė galvą ir ėmė žiūrėti kažkur į tolį.pagalvojo jis. 384 Rešatas Nuri Giuntekinas . Kiamranai. kurią jai teikė ta vos vos trum­ pesnė viršutinė lūpa. Įsidrąsinęs Kiamranas paklausė. skausmingu. kur ji klausėsi tambūro ir padėjusi galvą ant mylimojo kelių. kas man buvo iki penkiolikos metų. Su negęstančia šypsena veide. imdavo virpėti tarsi sužeistos širdies aimana. truputį virpančiu lyg dėl ne­ pastebimo įskilimo vaitojantis senas krištolas balsu Feridė kal­ bėjo apie vaikystės prisiminimus. apie keistuolį direktorių poną Redžepą. žiūrėjo jam į akis?' . prisimenu.ris būdingas dar neprasiskleidusiai rožei arba be meilės senti pasmerktoms merginoms. Feridė liūdnai palingavo galvą: . visa kita apgaubė rūkas. nieko nematau. kokie jos naujausi prisimi­ nimai. * Po tų seniausių vaikystės prisiminimų Feridė vis dėlto papasa­ kojo apie savo gyvenimą paskutiniuosius penkerius metus. Kai Feridė ėmė kalbėti apie upės krantą. kad jaunasis vyras sėdėjo kaip užburtas ir buvo gatavas apsiverk­ ti.

Ponas Azizas kas vakarą kartojo: . pati apmaudžiausia ir kupina kančios.. ar ne? Nežinodamas. šiurkštaus veido. o ji pati. subtilus. Ji susimąs­ čiusi ir su tokia meile žiūrėjo į fotografiją. nekaltomis vaikiškomis lūpomis maldaudama pasigailėti. švelnus. ži­ laplaukio senio grobis.. Norėdama drauge pa­ sižiūrėti į fotografiją. Čiauškutė 385 . kurį nešiojo ant kaklo.Ji padavė Kiamranui auksinį medalioną.Ar matot. Prieš akis jam kilo baisūs reginiai: per paraudusius. Ta minutė Kiamrano gyvenime buvo pati karčiausia. nekaltas Feridės grožis buvo šito stambaus. bet gal pajutusi. Čalykušu par­ skrido kaip kregždutė ir parnešė ant sparnų pavasarį. kad Kiamrano žvilgs­ nio nė nepastebėjo. Čalykušu nežiūrėjo į Kiamraną. šiandien bus svečių. vaikai? Mūsų namai tarsi atgijo. gėdos dėmėmis išmuštus skruostus iš primerktų Feridės akių rieda ašaros. Vadinasi. ir jų veidai atsidūrė visai šalia. kaip Čalykušu sugrįžo į gimtąjį lizdą. Feridė ištiesė kaklą. Jis išblyško ir vir­ pančiomis rankomis paėmė medalioną. Man regis. Kiamranai. Gaila. iš siaubo blaškosi to senio rankose. neskubėdama paslėpė medalioną ant krūtinės ir pasakė: .Atleisk. krūptelėjo. ką jis gal­ voja.Tik pažiūrėk į šį veidą. kad praėjo dar viena diena. ką atsakyti. koks gražus ir kilnus. dabar turiu eiti. pasikabinusi ant auksinės grandinėlės. . jis žvilgtelėjo į Feridę. IV Praėjo dešimt dienų. Kiamranai.

Kam iš anksto gadinti sau nuotaiką?. Retsykiais ponas Azizas vis pasiteiraudavo: .visi vaikai prie jos prisirišo. atsigavusi saulės spindulių šviesoje. Nenusiminkite. . Bet antra vertus. kad neatsivertų per pen­ kerius metus surambėjusios žaizdos.. Nepaisant visko. Kaip užmigusio ligonio kambaryje vengiama kalbėti garsiai.Ar negalėtum ilgiau pas mus paviešėti? Po tokių klausimų Čalykušu visada paniurdavo: .Nieko baisaus. Nuo Miužgianos tre­ jų metukų dukrytės. Čalykušu . nuo ryto iki vakaro nepaleisdavo jos sijono. regis. svajinga Kiamrano laimė..Neįmanoma. Tarsi audros nuka­ muota gėlytė. No­ rint juos išskirti. Po kelerių metų man vėl bus leista atvažiuoti. taip ir čia. Vis dėlto atsargumo dėlei tetos iš visų jėgų stengėsi atstatyti senus „vyresniojo brolio“ ir „jaunesniosios sesutės“ santykius. Čalykušu pasidarė pirmykštė Čalykušu. kol vaikas užmigdavo ant Ča­ lykušu rankų. * Kiamraną labiausiai jaudino Feridės ir Nedždeto draugystė. 386 Rešatas Nuri Giuntekinas . metais už ją vyresnio Nedždeto iki septy­ niolikmetės Nerminos. Bet nepažabojamas Feridės linksmumas. paka­ ko vien gėrėjimosi Feride iš tolo. yra lau­ kiančių jos sugrįžtant. ji kasdien vis gražiau skleidėsi. dėde. pamažu visus nuramino. visi bijojo bent žodžiu užsiminti apie liūdnus praeities įvykius. Kartais jiems pernelyg įsisiautėjus..Feridė juokėsi: . jie ir džiaugėsi. Be to. kuriai. dėde. Iš pradžių jie labai būgštavo. prieš akis dar tiek dienų.kito lizdo motina. jiems girdint. ir namai skardėjo juoku ir linksmybėmis. Ji vėl tapo visų šių namų vaikų vadove. vyresnieji skųsdavosi. rami. reikdavo laukti. jie buvo dvigubai laimingi.

. V Vieną rytą Kiamranas pabudo išgirdęs akmenukų barkštelėjimą į uždarytas langines. šalia buvo padėta mažų kaimiškų paplotėlių ir į uogienę panašaus rausvos spalvos saldumyno. . tegul sako. ji vėl atsisėdo ant žemo virtuvinio suolelio priešais Kiamraną. kas čia blogo? Gal jam. ant stalelio jau garavo kriaušėmis kvepiantis pienas. Bet Nedždetas jos neklausė.Aš myliu Giulbešeker.Liaukis. ar tau patiko giulbešeker? .Patinka ir mėgstu. Nedždetai. Čalykušu juokdamasi prašė berniuko: .Patiko. mama!“ .nusišypsojo jis. Nesuprasdamas šios vaikiškos užgaidos. tik pasilenkė ir ilgai glostė berniuko galvą. . . Čalykušu vėl kvietė jį ryto vaišių prie didžiojo riešutmedžio.Na.Čia mano rankų darbas. Kaip ir buvo žadėjusi pirmomis dienomis. Šitaip jį žadinti galėjo tik Feridė. neži­ nau. Paruošusi vaišes.. ne taip. o uogienę vadina giulbešeker. Kiamranas pa­ kartojo: . . Pasakyk: „Aš myliu Giulbešeker“.Dabar pasakyk. . Kaip vadinasi paplotėliai.Kartą Kiamranas išgirdo juodu ginčijantis.Mėgstu.Ar mėgsti giulbešeker? . purtė savo šviesią galvytę ir vis kartojo: „Mama.. mama. dar kartą pasakyk: teta. . teta. teta.Dar sykį pakartok. vargše­ liui. beveik visai prie jo kojų.Ne. Feridė užtepė ant papločio tos uogienės ir padavė Kiamranui.. Feride. Kiamranai. Čiauškutė 387 . reikia taip sakyti? Feridė neatsakė..

po dideliu kaštonu. . Ji stovėjo atokiau. myliu taip. tik staiga jam prie kojų pažiro sauja smulkių akmenėlių. figūrėlę. ji kalbėjo: .Feridės akyse žaižaravo liepsna. * Vieną pavakarę Kiamranas su dėde grįžo iš turgaus.Dar kartą. Norėdama pasišaipyti. verkiantį dėl nieknie­ kio. ir guodėsi. Ji šluostėsi ašaras. į jos vir­ pančias lūpas ir pats nesuvokdamas kodėl. Juokda­ masi tęsė: 388 Rešatas Nuri Giuntekinas . šokolado. Feridė džiaugsmingai plojo delnais. skruostai degė raudoniu. Staiga iš jos krūti­ nės išsiveržė ilgai tramdytas šūksnis. jis pakėlė akis ir pamatė Čalykušu.Aš labai myliu Giulbešeker. Kiamranai: „Aš labai myliu Giulbešeker!“ Jis susijaudinęs žiūrėjo į šią susigūžusią tarsi verkiantis vaikas. išsirikiuodavo prie var­ tų ir laukdavo dovanų . bet jos vis vien tekėjo nesustodamos. taip pat pradėjo virpėti ir kartojo: . ji kaip vaikas maldavo: . nu­ delbusi akis ir sulaikiusi kvapą. blakstienos droviai virpėjo ir pasilenkusi prie jo visai arti.Tikriausiai supratote. ji visada sakydavo jam „jūs“. Kai tik vai­ kai iš tolo pamatydavo juos grįžtančius. labai myliu. ji užsidengė rankomis vei­ dą ir verkdama nubėgo į vidų. jos lūpos juokėsi. Apdovanojęs paskutinįjį mažylį. kuriam neduoda prašomo daikto.saldainių. Kiamranas dalijo lauktuves.. bet iš akių plūdo ašaros.. Tartum gėdintų kokį svetimą žmogų. džiovintų vaisių. kad pagyrė tavo meną. kaip tu nori. kaip kvaila! Feridė vienu metu ir šaipėsi iš savęs. ir ranka rodė jam kažkokius ženklus. pone Kiamranai? Juk dar esu ir aš.Kaip kvaila taip džiaugtis vien dėl to.

Ačiū Dievui. . ką darysi?.pa­ sakė ji. Ir pasišnekėsim. kokia nuostabi jūra. Kiamranas ištraukė iš palto kišenės dėžutę ir tarė: . tik nuleido galvą ir iš lėto žengė drau­ ge su Kiamranu. Palūkėk valandėlę.Jūs. O kur mano dalis? Manote. paskubėjote manęs atsikratyti.Kaip puiku. Kaip tada. eime iki tos tvoros. Feridė nieko neatsakė. Feridės veidas nušvito vaikišku džiaugsmu. kai tau buvo dvylika ar trylika metų.Kaip anksčiau. ir neateini. Ji valandėlę dvejo­ jo. Pasakai. Visai taip pat. . nebepasitikiu tavim. . atrodo..Duokš. . tai nežinia kada ir kaip. .. Pažiūrėk. kaip prieš dešimt metų prie tų pačių vartų. tuoj ateisiu. Juos aš vėl pats tau dėsiu į burną. Kiamranas dabar pirmą kartą išdrįso paliesti Feridę ir paė­ mė ją už rankos. . paskui ištiesusi kaklą. kad jūsų senos išdaigos jau pamirštos? Arba už­ mokestis už tylėjimą. Čalykušu. pravėrė virpančias lūpas.. Šią saldainių dėžutę ketinau vienas niekam nematant suvalgyti. ir baigta. o jeigu ir ateini.Kaip dėsi? . kad turiu kuo jus pamaloninti.. Taigi. .Ne. kaip puiku! . ir jūra pasigrožėsim. Čiauškutė 389 . bet jei jau su­ laukiau tokių grasinimų. tik nunešiu dėžutę namo. atsimeni? Kiamranas atkišo vieną saldainį Feridei.Gerai. Feride. Feridė prikando tarp dantų savo rausvo liežuvio galiuką ir nusijuokė. nepasitikiu tavim. po vakarienės suvalgysim juos su Nedždetu. arba šiandien vakare prie stalo bus papa­ sakota ta istorija po senąja trešne.Bet su viena sąlyga. ji nebenusileido.Feride. palauk. Tačiau kad ir kaip atkakliai Kiamranas maldavo taip pat suvalgyti ir antrą saldainį.

neversk praverti lūpas.su nuoskauda paklausė Kiamranas. netrukus ir tu. ar ne? . buvau ją pamir­ šusi. kas mano širdyje.Kodėl nieko neatsakai. Kiamranai. Čalykušu užsigalvojusi pažvelgė jam į veidą. 390 Rešatas Nuri Giuntekinas . Kiamranas parodė juos Feridei: . ji kažką rašė ant sal­ dainių dėžutės pieštuko galiuku.Atleisk. Ant dėžutės Kiamranas perskaitė keturias eilutes. kas mano širdyje. Paskaityk.Žiūrėk. Aš sušalau.Ar tau nebus graudu palikti gūžtą. Feride? . mano mintys klaidžiojo kitur. Negir­ dėjau. bet dabar kažkodėl ją prisiminiau. Neklausinėk. kur prabėgo tavo vaikystė? . Feride. . ką sakei. Neklausinėk. sutrikęs ir padrikai. kažką braukė. net nesiklausė.neversk prabilti. vietas. parašytas sunkiai įskaitoma Feridės rašysena: Didžioji mano meile. kur tu laiminga. senus draugus.Kiamranas šį vakarą buvo išsiblaškęs. kad vėl jos nepamirščiau. Tau kančios mano svetimos . Temstančioje pa­ dangėje pamatęs skrendančius paukščius. jau eisiu į vidų.Ar tau bus malonu palikti tetas. jei nori. kankintojau. Užsirašiau. šiek tiek užsikirsdamas be perstojo skundėsi. pusseseres ir pusbrolius. kaip tie paukščiai. kankintojau. kur tu teiki laimę kitiems ir kuri liks išdraskyta ir nyki be tavęs? Feridė nieko neatsakė. . išskrisi. Kadaise girdėjau vieną dainą.

kita . „Kodėl Nermina grįžta viena? Kur kiti?“ . išė­ jo pasivaikščioti.VI Nuo to įvykio praėjo keturios dienos. Tolimose kalvose stūgavo vėjas. įspėdavo menkiausias jo užmačias ir gudrybes. Buvo ketvirtos dienos pavakarys. veng­ davo jo žvilgsnių. Kad ir siautėjo. čaižė veidą. aplink buvo tuščia. o jei tekdavo kalbėtis su juo prie pašalinių. kurio gležnos šakelės bejėgiškai plaikstėsi lyg rankos. Pats nežinodamas kodėl. Staiga tolumoje palei jūrą tarsi būtų išplaukusi iš vandens pasirodė spalvinga moters figūra. Dulkės lindo Kiamranui į akis. Ji paversdavo niekais visas jo pastangas pasi­ likti dviese. Namiškiai kartu su vaikais buvo išėję į svečius. Tuščia. kad jie grįžtų prieš kvie­ timą į vakarines pamaldas. Jis atsisėdo užuovėjoje kaip apkase. Mergina ėjo nuleidusi galvą. medžiai šlamėjo lyg būtų pliekiami nematomo audringo lietaus. kuri plaikstėsi vėjyje lyg kokio plėšraus paukščio sparnai. Po valandėlės jis atpažino rožinį Nerminos čaršafą. Kiamranas nusileido nuo kalvos ir ėmė žingsniuoti priešais.čaršafo peleriną. nyku kaip dykumoje. kuris kėlė dulkių debesis. švilpavo vėtra. Mergina irgi jį pamatė ir ėmė mojuoti skėčiu. Sunku buvo tikėtis.. Čiauškutė 391 . Kiamranas pasuko iš kelio ir nuėjo tenai. Kiamranas namie negalėjo rasti sau vietos ir nepaisydamas pikto vėjo. Feridė visaip vengė savo vaikystės draugo.. nežiūrėdavo į veidą. gatvėje kiek akys mato blaškėsi smėlio sūkuriai. ir jam kas keli žingsniai tekdavo sustoti ir nusisukti pavėjui. tarsi priešindamasi vėjui. Ant nedidelės pli­ kos kalvelės tarp uolų Kiamranas pamatė įdubą.susirūpino Kiam­ ranas ir paspartino žingsnį. Viena ranka ji prilaikė sijoną. Šalia vėjyje lin­ gavo vienišas varganas medelis.

Bet tuo metu vėjas švystelėjo aukštyn jos sijoną. Vis nesugebu suvaldyti savo plepaus liežuvio. bet jai. Feridė pamažu atsigavo ir jau galėjo kalbėti. pribėgo prie Feridės. . čaršafas nusmuko.Tu pačiu laiku. ir aš staiga prisiminiau.. bet vėjo gūsis privertė nuleisti galvą. dėl Dievo. Bet. Ir štai grįžtu iš turgaus su jos čaršafu. esu tik su suknele.Vėjas būtų mane nunešęs kaip tikrą žvirblį . užsimerkti ir užsičiaupti. Kiamranas spėjo pačiu laiku.. kaip smarkiai ėmė plakti širdis. deja. Čalykušu šūktelėjo.. Kiamranai. matau. Kiamranas pajuto. gal ir Nerminai tas vaikinas patinka?. regis.. ko aš juokiuosi? Mes sėdim svečiuose. Ji norėjo dar kažką pasakyti. Paskui jis atsidūrė visai greta ir sako: „Ar tai jūs. Mane taip paėmė juokas. padėjo pasitaisyti čaršafą. kaip iš paskos seka kažkoks karininkas.Pamatęs jos veidą. Kai jiedu jau buvo visai priartėję vienas prie kito. žinoma. savo palto skvernu užstojęs ją nuo vėjo.Ar žinai... Jeigu galėtume jiems kaip nors padėti. vėjas išplėšė Feridei iš rankų skėtį.. Taigi! Vie­ toj Nerminos pamatė nebejauną moteriškaitę. Skėtį jis pagavo prie krūmo. ar ne?“ Nermina man padarė paslaugą ir netyčia išsidavė. 392 Rešatas Nuri Giuntekinas . šitaip pasirodyti mieste nedrįstu. pažadėti. . Kiamranas šypsodamasis klausėsi.Tačiau aš negerai padariau.pasakė Feridė. Po rožiniu Nerminos čaršafu slėpėsi Feridė. kad dar turiu kai ko nupirkti turguje. Ir. norėjo jį sugriebti. . panele Nermina? Kokia netikėta laimė. kad neištvėrusi prunkštelėjau. Tada Nermina padarė man paslaugą .. Jiedu nuėjo drauge. kad atskleidžiau tau mergai­ tės paslaptį.. plaukai atsidengė.čalykušu. Karininkėlis su­ prato apsirikęs ir kad dėjo nuo manęs tolyn į kojas. kad niekam nesakysi? Ką gali žinoti. dabar labiau patiko juoktis. Kiamranas rūpestingai dangstė ją savo paltu. Ar gali man. Pagaliau trūkčiojančiu balsu paaiškino: .pasiūlė savo čar­ šafą. Ir ji ėmė nesuvaldomai kvatotis tarsi ją būtų pagavęs naujas vėjo šuoras. o Feridė kalbėjo toliau: .

ir pats būčiau buvęs laimingas.... Basas berniūkštis ėmė šokinėti aplink Feridę. bet vaiko širdis ne visada tokia. Ir paskutinės mūsų gyvenimo dienos pra­ slinks tose pačiose vietose. Vėjas pamažu rimo. Čiauškutė 393 . Kiamranas sustojo ir ištiesė jam pinigą. tu . regis.. Feridė buvo įpratusi priglausti našlaičius.. tedovanoja Alachas tau tą moterį! Abu nustebę sustojo.. Kai jie vėl pajudėjo. Feridė tarė su vos juntama nuoskauda: . kur prabėgo mūsų vaikystė. aš pra­ žilsiu. kaip gaila!“ Feridė ėjo pasinėrusi į savo mintis. Būsim adaidesni dėl smulkių trūkumų. lyg niekur nieko: . kai pasiilg­ siu tetulių... Paskui..Galbūt.irgi. atsispindėjo vi­ sas širdyje susikaupęs kartėlis.Prižadu tau. tad ir dabar paglostė mažyliui galvą.. Abiem buvo gaila... mažą. tirtančią po vaikišku rausvu čaršafu. timpčiojo ją už sijono. liūdnas užkalbėjimas vis labiau ryškėjo nepastebimai {trukusio krištolo skambesys. vėl atvažiuosiu. Ir tada tu man iš tikrųjų būsi tikras vyresnysis brolis. Ak. Kiamrano akyse. „Ką tik viskas aplink man atrodė tuščia ir nyku.Kaip ten bebuvę.. O juk taip galėjo būti visada. Juk aš galėjau padaryti ją laimingą. Kelyje jiems pasipainiojo kažkokia elgeta su vaiku.. Susitikę mes visados džiaugsimės. galėdamas užstoti nuo vėjo šitą gležną. jaučiausi niekam nereikalingas. moteris elgeta šūktelėjo pavymui: . Vyriausieji pamažu paliks mus. O dabar esu toks neapsakomai laimingas. kaip atrodo. gal kada ir suvisam parvažiuosiu? Juk gyvenime visaip pasitaiko. ir jiedu sulėtino žingsnius...Teneperskiria jūsų Alachas. Keleriems metams tikrai užteks. Taip slinks metai.. Feride.. Bet taip. nuostabią būtybę. kad kelias tuoj baigsis.. bet šis aplinkos pakeitimas mane labai prablaškė. Ką gali žinoti. jūsų visų. Po šių žodžių abu ėjo tylėdami... Ūmai ji pristabdė žingsnį ir vėl prašneko. ir mes imsime labiau vertinti vienas kitą. Jos balse tarsi kažkoks paslaptingas. o išsiskirdami turbūt vis mažiau liūdėsime. bet juk Nermina dar visai kūdikis.

* Kai pasiekė namus. Buvo tylu. virpančią ir šaltą kaip ledas. vėjas nurimęs. paskui jos akys akimirką blykstelėjo kažkokiu laukiniu spindesiu ir netikėtai užgeso. Iš pradžių Feridė krūptelėjo ir sunerimo. aš eisiu persirengti. Vėjas visai išdraikė man plaukus. Skubiai apsidairiusi aplink. kaip jos neviltis.Atleisk. kaip jos gyvenimas. Feride. Nedrįsdami daugiau prisiartinti vienas prie kito.Dar nesutemo. ką ji sakė? Į tą klausimą atsakė dvi didžiulės jos ašaros. Bet persigalvojo. Feridė nebeturėjo jėgų kur nors eiti. Abu sėdėjo užsimerkę. kaip ji kelis kartus atsiduso iš pačios gi­ lumos. pasidarė nuolankios. priglaudė petį prie jos peties. šviesiai rausvas čaršafas dabar kabojo jai nuo pečių iki pat kelių lyg koks išsikvėpęs. Nejaugi gali išsipildyti neįmanomi nakties 394 Rešatas Nuri Giuntekinas . jau leidosi sutemos. Kiamranas atsisėdo greta. Kiamranai. Kiamranas išgirdo. medžiai po ilgos audros ramiai taisėsi miego. Jie dar negrįžę iš miesto. linijas. jausmingai. len­ gvai. girdėjai. grakščiai siautęs lankstų jos liemenį. ir jis mąstė: „Štai mano delne virpanti ran­ ka. Ji padavė savo buvusiam sužadėtiniui kitą ranką. Truputį palūkėjęs. geso dar vis švytintis perlamu­ tro blizgesys. . tarsi sunktųsi iš jų pačių. kampuotas ir laužytas. Kiamranui po užmerktais vokais blykčiojo žiežirbos. ji jau norėjo sprukti. Jei norė­ tum. paėmė už rankos.Feride.. beaistris skuduras. atsisėdo ant didelio akmens prie vartų ir skėčiu ėmė braižyti ant smėlio gilias. dar galėtume nueiti iki anų uolų? Nuleidusi galvą. Feridė atsakė pavargusiu balsu: . Feridės ranka. jiedu nuėjo tolyn. Prieš valandėlę it gyva būtybė plaikstęsis aplink Feridę. tarp uolų.

Šoninių vartelių girgždesys pažadino juodu iš sapnų pasau­ lio. Kiamranai. Lūkuria­ vo Kiamrano. Jos judesiuose. dukra mano. išmesi vaiką! Nekreipdama dėmesio. o tie paleidę gerkles spiegė. Kai visi pasuko į vidų. Pirmutinė ėjo Nermina. iš kur tas džiaugsmas. iš visos širdies linksmindamasi. Ji iš eilės čiupo į glėbį visus vaikus. Feridė sūpavosi iš visų jėgų.Aš myliu Giulbešeker. ji truputį atsiliko. apibėrė bučiniais mergaitės akis. tyliai ir droviai tarė: . Čalykušu susijaudinusi puolė jai ant kaklo.Merei. Kiamranas išgirdo tokį pat kaip ir prieš dešimt metų išgąs­ tingą tetos Aišės šūksnį: . pabėgęs nuo seno ir šnekaus dėdės Azizo svečio.sapnai?“ Jis atsimerkė. Nedždetas spygavo ir kabinosi jai už kaklo tarytum kačiukas. Niekas ne­ suprato. Feridė dūsavo lyg per miegus pravirkęs vaikas ir galiausiai padėjo galvą jam ant peties. atėjo į sodą. Su kiekvienu jos krustelėjimu Kiamranas jautė. Kai Kiamranas. VII Kitą dieną Feridė vėl išėjo į miestą viena. plaukus. kad Feridė glau­ džiasi prie jo vis arčiau. Paskui tarpduryje.Feride. liaukis kvailiojusi. Ča­ lykušu atsišaukė: Čiauškate 395 . Buvusio nuovargio kaip nebūta. Ji grįžo po vidurdienio ir atrodė labai nuvargusi. vis smarkiau spaudžia ranką. mėtė juos į orą. Tačiau vis tiek ji vėl susikvietė vaikus ir sode už namo pradėjo statyti didžiules sūpuokles. sūpuoklėse jau sėdėjo Feridė ir Nedždetas... tamsoje. Ji sugriebė jos rankas. Netikėtai jo lūpos lyg pačios savaime sušnibždėjo: . tame rankų paspaudime buvo kažkoks beribis nuolankumas. Feridė pašoko kaip šūvio išgąsdintas paukštis.

gal susirgau. daugiau nieko nebeliko. kad niekas neišgirstų. kad virvės mudvie­ jų neišlaikys..Kodėl? Miužgiana pasivedėjo jį į sodo pakraštį. Dabar ji tikrai atrodė kaip pavargusi ligota moteris. ko jūs jaudinatės? Svarbiausia.svarstė ji. susigėdęs ir nedrąsus.Ak. . labai pavargau. 396 Rešatas Nuri Giuntekinas .Nežinau. bet užtat pati bailiausia buvo Nermina.kukliai tarė Kiamranas. pas­ kui į medžio lapiją. ji nuleido galvą ir tyliai tarė: . uždavei širdį?. ar ne. Plaukai buvo prilipę prie prakaituotos kaktos. negu aš maniau. Kiamranai. Miužgiana? Miužgiana nutvėrė virvę rankomis ir ramiai pažvelgė Kiamranui į akis: . jis paklausė: . kad Nedždeto tėtis ramus. Kai ji spiegdama pagaliau pasiekė žemę. prie veido. Ji laukė paramos iš šalies.Tačiau Feridė labai pavargo. kad kiekvienas patirtų malonumą. . ką daryti? . .tarė ji. . Kiamranai! Taip pat tyliai. Feridė paklausė: . Jos žvilgsnis nukrypo į virves.Bijau.Taip.nesiryžo. teta. Pažiūrėk į ją. Feridė irgi nulipo nuo sū­ puoklių. Feridė norėjo prieštarauti „Niekis. kas čia tokio?“. Ką tik tokios linksmos akys staiga užgeso.. bet staiga suprato Miužgianos žodžių ir žvilgsnių prasmę. jaučiasi? Ar tau negana.Atrodo. Čalykušu lūpas suvirpino dvejonės šypsena. Va­ lydamasi nuo delnų prilipusius virvės plaušus.. . sutikti . ar ne.Argi nematai kaip ji. Būtų tikra nuodėmė dar varginti taip nusikamavusią. .Mane pamiršai. Miužgiana įrėmė savo žvilgsnį į Kiamraną ir tyliai tarė: . vargšelė.Virvė kaip virvė. Lyg prasikaltęs vaikas.. Pati vyriausia.Tu esi dar didesnis beširdis. Kiamranai? Feridė supo vaikus vieną po kito. . kad sugriovei jai gyvenimą. Pasakyti „ne“ ji nenorėjo.

ji stipri kaip reta. Ji jau beveik atsigavo.Ak. Manau. . .. ėmė už smakro.. Pasistenk. ČalykušuL Tu uždavei mano seną širdį. Bet ji juk moteris. .pro ašaras priekaištavo Miužgiana. Vakarienę valgė kapų tyloje. gavusi iš vyro žinią. Jai rankos kojos supančiotos.MiužgianaL . Tačiau tikrai ničnieko nebeįmanoma pakeisti. Feridė ište­ kėjusi. Ponas Azizas tą vakarą atrodė dar labiau pasenęs ir sugniužęs. Vargšelė daugiau nebegali kentėti. Tą vakarą visi išsiskirstė po savo kambarius labai anksti. kodėl išvyksta... pasakė. Feridė dabar man nebepasakoja nei kas dedasi jos širdyje. suko galvą į save ir žiūrėjo į akis. Čiauškuti 397 . Pasisodinęs Feridę šalia.. kad ir tu labai nelai­ mingas. užgniaužė skausmą ir atvažiavo pati. nei apie savo gyvenimą. kad paskutinėmis valandomis nors ji būtų rami. aš to ne­ padaryčiau? Bet dabar mes neturime jokios išeities. Feridė bėga nuo tavęs. Kiamranas išbalo kaip kreida. kad Feridė rengiasi rytoj išvykti.Nebūk tokia beširdė.Tu pats dėl to kaltas. . jei būtų galima ką nors pakeisti. Tu sugriovei jos gyvenimą.Tu kalbi tik apie Feridės sugriautą gyvenimą. Ir aš nežinojau. Klausydamasis jos žodžių. . Kiamranai. Viskas paruošta..Nejaugi manai. kad tai netiesa.. Jau visi žinojo. vargšelė. Matau. kankinsis rytoj iš čia išvažiuodama. Bet niekas apie tai nekalbėjo. Taip. jis glostė jai pečius. O tu vėl draskai tą vos vos užsitraukusią žaiz­ dą. Feridė stipri. Kai paklausiau. . o mano? tarė jis. Miužgiana. ir dabar esi jai skolingas.Aš galvoju. kaip ji.. Pamiršo skriaudą. kad jai užtektų jėgų pakelti šį išsiskyrimą. kad tas išsiskyrimas jai bus labai sunkus. Ji nebepakėlė ilgesio.Mes šitiek metų jos neieškojome. . Feridė rytoj išvažiuoja.. Jau daugiau ant tavęs nebepykstu. Bijau.

paskui atsar­ giai uždarė duris ir valandėlę svarstė.. Ji atrodė kažkokia sutrikusi. Noriu tau pati­ kėti vieną paslaptį. nuo ko pradėti. .tik tau vienai galiu atverti savo širdį. Bet jeigu tu taip jaudinsies. tuoj papasakosiu.Ką čia veiki tamsoje? Jis karčiai šyptelėjo: . . paskui pakuždom pašaukė pusbrolį vardu. Kiamranai. Už jų buvo tamsu ir tylu. Blausioje žvakės šviesoje jo veidas atrodė be galo išvargęs ir išblyškęs. o paskui 398 Rešatas Nuri Giuntekinas . jis mirksėjo tarsi ta menkutė žvakės švieselė būtų jį apakinusi.Prieš gerą valandą pas mane atėjo Feridė. ėmė pasakoti: . Jiedu įėjo į kambarį. ji pritykino prie Kiamrano kambario durų. jos balsas virpėjo. neatskleisk jos. Jaunoji moteris tyliai pabeldė.Dar nemiegojai? .Virškinu savo neviltį ir kartėlį. priešingai.VIII Buvo jau po vidurnakčio. .Šią naktį šviesa man rėžia akis. . viena labai gera naujiena. . maža žvakide nešina Miužgiana išėjo iš savo kambario. Kiamranas dar nebuvo nusirengęs. o pati jaudinosi dar labiau. . mano brangusis Kiamranai. kol aš neišvažiuosiu. stabtelėdama pasiklausyti. Namai seniai miegojo.Kodėl užgesinai lempą? .. Blogo nieko nepa­ sakysiu. Durys atsidarė.Kaip matai.prašneko ji. Kantrybės. Jaunoji moteris stengėsi nuraminti pusbrolį. Miužgiana pastatė žvakę. O tu ko atėjai tokiu vėlyvu metu? Ko nori? Miužgianai sunkiai sekėsi paslėpti susijaudinimą. Paskui.Turiu nepaprastų naujienų. laiky­ kis. . Ant pirštų galų. „Miužgiana.Nebijok. Artimesnio už tave žmogaus neturiu. Užsimetusi ant pečių ploną šalį. stengdamasi atrodyti kuo ramesnė. akyse blizgėjo ašaros.

kurį prieš tris mėnesius daviau mylimiausiam pasaulyje žmogui prie jo mirties patalo. Tokiai ramiai... kad pati perduočiau Kiamranui. aš buvau priversta jums pameluoti. pažadėk man vieną dalyką. jei aš tvirtai žinosiu. ir man nebeliks jokių rūpesčių. sakė. Noriu. dabar žinau. „Šiame ryšulėlyje. Prisiek. kad tu susitaikysi su šeima. net jeigu ji labai turtin­ ga. ką turėjau. Aš Čiauškutė 399 .susitaikymas su šeima. kuri ka­ daise man labai uždavė širdį. jei nori. Sakiau jums. Tik vargšelis nežinojo. . galintis mane išgelbėti nuo vienatvės . kad vieną dieną jis tikrai taps mano vyresniuoju broliu. kad ir to per maža. Gal vieną dieną tau jų prireiks.. kaip aš tau įduodu. o meilė . kad vargti tau nebeteks.viena. Vieną dieną pamatę mane čia. Bet daktarui atrodė. kad ištesėčiau pažadą. Jis norėjo. Jis manė. kad aš numirčiau ramus. Jeigu nenorėsi pasilikti visam laikui. kad daugiau nebegalėjau pakelti ilgesio. palieku tau. Miužgiana. O gal vieną die­ ną pajausi. mirsiu ramus. kad ir tavo buvęs sužadėtinis ją perskaitytų.gali visiems papasakoti.tarė jis. kad įteiksi ją taip. Feride. Aš atvažiavau. pabūk bent du ar tris mėnesius. Mano vyras prieš tris mėnesius mirė vėžiu. Viską. . jūs labai nustebote. „Aš verkdama prižadėjau jam įvykdyti šį paskutinį prašymą. Bet yra dar kitų dalykų. nelengva. šito turto užteks visam gyvenimui. Feridė padėjo galvą man ant peties ir ap­ sipylė ašaromis. Dabar esu našlė. kad ko nors iš šeimos labai pasiilgai. Mano daktaras buvo doras ir kilnus žmogus. Be to. Feride. Dabar tu viską žinai. kad po mano mirties grįši į savo šeimą. Miužgiana. mieloji.. kad vienintelis vaistas. Žmogaus gyvenimas ilgas. Prisiek. Tačiau svarbiausia priežastis ne ta. Jis padavė man užantspauduotą ryšulėlį ir liepė.yra viena meilės knyga. pinigai . kad susitaiky­ čiau su savo buvusiu sužadėtiniu.. Moteriai gyventi vienai. Teisybė.“ Tai papasakojusi. ku­ kliai moteriai kaip tu.. Pro ašaras ji pasakojo toliau: „Prieš mirtį dak­ taras pasišaukė mane ir pasakė: „Feride.“ Štai ir visa teisybė. kiek kančios tas man suteiks.kas kita.

“ O jeigu kas nors iš mane mylinčių ir užjaučiančių galvotų kitaip. sužinojusi. Miužgiana? Neįmanoma įrodyti. kad mirė Kiamrano žmona. 400 Rešatas Nuri Giuntekinas .Ak. kad yra kitaip. su kokia širdgėla apie visa tai karčiai raudodama kalbėjo Feridė. kokia sumaištis buvo mano sieloje. kurį daktaras siunčia Kiamranui. būti rami ir šaltakraujiška. kad ji yra skaisti. Vis labiau jaudindamasi Miužgiana kalbėjo toliau: .palaidojau daktarą šalia Munisės ir atvykau į Stambulą. Kiamranai. tu. staiga imtų tvirtinti. kad buvęs sužadėtinis vėl laisvas. Iki gyvenimo pabaigos nepamiršiu jos paskutinių žodžių: „Neį­ manoma papasakoti.. o dabar. kuri pažįsti mane geriau nei kiti. ir tu. dar labiau pasunkino mano užduotį.“ Miužgiana nutilo. atiduok tą ryšulėlį Kiamranui. kai aš jau būsiu garlaivyje. Nežinau. kai bėgau iš namų. Prašau tavęs. paskui nežinia už kiek parsidavė tam seniui. bet dabar raudojo kaip vaikas. Miužgiana. kad ji melagė. Tik ten sužinojau. grįžo į namus. ar ne. gerai ap­ skaičiavusi. mano atvykimas pas gimines po vyro mir­ ties būtų buvęs visai įprastas ir suprantamas dalykas. kas privertė mane ištekėti. Jeigu dvidešimt penkerių metų moteris. paskui ištekėjusi ir gyvenusi vyro namuose. visi pradėtų juoktis. O dabar jūs visi .galite dievai žino ką apie mane pagalvoti. jos kūno niekada nelietė jokio vyriškio lūpos. . kad jos lūpų. kas yra tame ryšulėlyje. Net sunkiausiomis gyvenimo valandėlė­ mis ji mokėjo tvardytis. Bet gal ten yra kas nors ne­ paprasto. važinėjo pati sau viena. Tai. jeigu tu būtum girdėjęs.. Jeigu Kiamrano žmona būtų gyva. rytoj. kas ten suvai­ kys jos nuotykius. kokios bjaurios kalbos sklinda apie mane. man prieš juos būtų gėda. Įvykdžiau paskutinį jo norą su begaline kančia ir siel­ vartu. Daugiau nieko nebesakysiu.ir Kiamranas. patyrusi šilto ir šalto. Paskui sužinojau. kuriuos prieš penkerius metus buvo prakeikusi ir palikusi. Bet žengti paskutinį žingsnį nebeturiu jėgų. su kokia neviltimi. Jūs galite sakyti: „Trankėsi. Ir visi sakytų. kiek kartėlio patyriau gyvenime. ką sužinojau atvykusi.

Kiamranas atrodė lyg apdujęs. sutrešusiame namelyje suti­ kau mergaitę iš Stambulo. Kiamranai. Tuo metu. jei gūdžią viduržiemio naktį.atsiskyrėlis ir tulžingas senis. Kad ir kokia būtų jos praeitis. nes. matau. Laiškas buvo parašytas veržlia rašysena ir adresuotas Kiamranui. jūs negalite išsiskirti. atidarytumėte langą. ir tamsoje pasi­ girstų lakštingalos giesmė? Taip aš pasijutau tada. Ką jūs jaustumėt. ku­ ris dalį savo gyvenimo atidavė knygoms.Sulaužiau Feridei duotą žodį ir atiduodu jį tau dabar. užlakuotą raudo­ nu laku. kuriam gyvenimas ištisus mėnesius atrodė beprasmiškas. nedidukę. Rašyti šį laišką mirties patale mane privertė viltis. pa­ skendusiam miglotuose praeities prisiminimuose.. o kitą dalį . kuri vadinama gyvenimu. Kaip ligonis. sulai­ kysim jėga. kuris buvo ilgam netekęs sąmonės ir staiga atsipeikėjo. „Sūnau mano. tas žmogus jau seniai bus sugiedo­ jęs savo gyvenimo giesmę. abu to nepakeltumėt. kai jūs laikysite rankose šį laišką.Tiesdama drebančias rankas. jis nieko nesuvokda­ mas dairėsi aplink ir tankiai mirksėjo. Kiamranas at­ plėšė voką. Miužgiana uždegė ant stalo stovinčią lempą. Klausykitės: Kartą viename tolimame kaime. ji tarė: . . Jums rašo vienas žmogus . Čiauškutė 401 . Ligoniui.žmonėms. Miužgiana ištraukė iš po šaliko ryšulėlį. sužeistiems maišatyje. neišeik.Miužgiana.Mes daugiau jos nepaleisime. staiga užgriu­ vusios vilties ir skausmo buvo per daug. skaisčią kaip šviesa. kad dar spėsiu padaryti paskutinį gerą darbą vie­ nai man ypač brangiai būtybei. Kiamranai. jei reikės. Ji pasitaisė šalį ir jau ketino išeiti iš kambario. Juk tu visą laiką buvai kartu. gražią kaip svajonė.. Kiamranas ją sulaikė. kai sniegas drebia be perstojo. jautriam svajotojui. Tą ryšu­ lėlį irgi atplėškim kartu. Jo viduje buvo dar vienas vokas ir laiškas. .

Koks prakeiktas likimas ar atsitiktinumas atbloškė tą nekaltą,
tyrą, kilnią mergaitę, tą tobulą ir neįkainojamą Visagalio kūrinį į
tokį tamsybės užkampį? Jos siela raudojo, bet ji stengėsi apgau­
ti mane visokiomis pasakomis. Ak, vargšė mažutė! Argi aš - tas
kvailas stuobrys tavo mylimasis, kurį palikai Stambule, kad pati­
kėčiau tokiais prasimanymais? Jos vaikiškos, ilgesingos tarsi per
anksti pažadinto kūdikio akys, jos blaškymasis nežinant, ką dary­
ti, virpančios lyg ką tik pabučiuotos lūpos, tyčia užgniaužti, kad
neprasiveržtų, jausmai, santūrūs judesiai man viską paaiškino.
Anksčiau, pajutęs švelnumo priepuolį, dažniausiai prisimin­
davau senąją pasaką apie Medžnuną, kuris iškeliavo į dykumą
ieškoti savo Ledos*. Sutikęs šią mergaitę, užmiršau tą senąją pa­
saką. Ėmiau galvoti apie naujųjų laikų Ledą, nedidukę mergaitę
giedromis rudomis akimis, švelnią kaip šilkas, tyrą ir grakščią,
kuri niūriame, pdname antkapių kaime sapnuoja bevdtiškus
meilės sapnus.
Po poros metų mes vėl susitikome. Jos liga nebuvo praėju­
si, viduje ją tebegraužė tas pats kirminas. Ak, kodėl tada, pirmą
kartą ją pamatęs, neišgabenau jos persimetęs per balną, kodėl
prievarta, jėga neparvežiau į jos namus, į Stambulą?.. Nedova­
notinas žioplumas!..
Kai susitikome antrą kartą, taip padaryti buvo per vėlu. Jūs
jau buvote vedęs. Maniau, kad ji dar vaikas, vyliausi, kad laikui
bėgant pamirš jus. Kai Feridė susirgo, man į rankas atsitiktinai
pateko jos dienoraštis, ir aš pamačiau, kokia gili ta žaizda. Tame
sąsiuvinyje aprašytas visas jos gyvenimas. Aš troškau išgydyti ją
kaip tikrą savo vaiką. Žmonių niekšybė, pinklės neleido padary­
ti ir šito. Tada pagalvojau, kad geriausia būtų ištekinti ją už ko­
kio padoraus vaikino. Bet tai buvo pavojinga. Kad ir koks geras
žmogus būtų buvęs jos vyras, jis vis vien būtų pareikalavęs iš jos
meilės. Mano mergytė buvo gimusi mylėti, dėl savo medės mir­
* Leila ir Medžnunas - tiurkų epo herojai.

402

Rešatas Nuri Giuntekinas

tinai kentėjo, bet leistis mylimai svetimo žmogaus jai būtų bu­
vęs per didelis išmėginimas. Mylėti vieną, bet patekti į kito vyro
glėbį jai būtų buvusi tikra pražūtis... Tokioj beviltiškoj padėty
nusprendžiau ją vesti pats. Kol gyvas, galėčiau ją globoti. O po
mano mirties jai praverstų mano nedideli pinigai, keli dvarai. Juk
daug lengviau gyventi našlei, negu merginai su įtartina praeiti­
mi. Be to, turėjau vilties, kad jos didžiausia svajonė vieną gražią
dieną gali išsipildyti. Juk gyvenime įvyksta pačių netikėčiausių
dalykų. Neslėpsiu, kad žinia apie jūsų žmonos mirtį suteikė man
naujų vilčių. Iš Stambulo aš nuolat gaudavau žinių apie jus. Toji
netektis jūsų šeimai tikriausiai suteikė daug sielvarto, bet būčiau
veidmainis, jei sakyčiau, kad ir aš sielvartavau. Laukiau pato­
gios progos. Aš norėjau išlaisvinti Feridę iš fiktyvios santuokos
ir grąžinti jums. Nežinau, ką apie tai būtų kalbėję žmonės? Bet aš
jau seniai nusispjoviau į visus žmonių tauškalus ir paskalas apie
mane. Kaip tik tuo metu mano liga ėmė smarkiai progresuoti. Ir
aš supratau, kad po kokių trijų keturių mėnesių viskas išsispręs
savaime. Vargu ar verta dar ką nors pasakoti? Aš nusiųsiu Feridę
pas jus. Neabejoju, kad ji perduos jums mano laišką. Aš gerai
ją pažįstu, ji kartais keistoka. Galbūt spyriosis, ožiuosis, bet tu
jokiu būdu nekreipk dėmesio, nepaleisk jos nuo savęs. O jeigu
prireiks, būk šiurkštus ir grubus, atšiaurus, kaip kalniečiai, kurie
grobia moteris. Jei numirs tavo glėbyje, žinok - iš laimės.
Noriu dar pridurti, kad tau rašydamas mažiausiai galvoju
apie tave. Jei būtų mano valia, aš tau ne tik tokios puikios mergi­
nos kaip Feridė, bet ir katės į rankas neduočiau. Bet ką darysi, jei
kvailoms mergiotėms nieko neįmanoma išmušti iš galvos. Neži­
nau, už ką jos myli tokius tuščius, beširdžius žmones, kaip tu?..
Velionis Hairula
P. S. Ryšulėlyje Feridės dienoraštis. Praėjusiais metais, kai
kraustėmės į užmiesčio dvarą, aš slapčia pasiėmiau jos skry­
Čiauškutė

403

nutę, kur buvo tas sąsiuvinis, ir pasakiau, kad ją tikriausiai bus
pavogę vežėjai. Jaučiau, kad ji labai nusiminė. Bet nieko ne­
sakė. Koks buvau teisus, manydamas, kad tas sąsiuvinis vieną
gražią dieną pravers!

IX
Kai Miužgiana su Kiamranu užvertė Čalykušu dienoraštį mė­
lynais viršeliais, lauke jau buvo pradėję švisti, už lango medžių
šakose čiulbėjo paukščiai.
Kiamranas padėjo ant pageltusių lapų savo sunkią, nuovar­
gio ir išgyvenimų nukamuotą galvą. Jis dar kelis kartus pabu­
čiavo tas meilės kupinas eilutes, vietomis išblukusias nuo ašarų.
Užversdama sąsiuvinį, Miužgiana pakėlė prie lempos mėlynąjį
sąsiuvinio viršelį, apžiūrėjo jį ir tarė:
- Dar ne viskas, Kiamranai. Ir ant viršelio kažkas prirašyta.
Tik ant mėlyno popieriaus blogai matyti rašalas.
Atsukę lempos dagtį, suglaudę galvas, Kiamranas ir Miuž­
giana vargais negalais perskaitė tokias eilutes:
„Vakar užverčiau šį dienoraštį visiems laikams. Maniau, kad
po vestuvių nakties nedrįsiu ne tik prisiminimų rašyti, bet ir į
veidrodį žiūrėti, kad nematyčiau savo veido, nedrįsiu net kalbė­
ti, kad negirdėčiau savo balso. Tačiau...
Taigi vakar tapau jaunamarte. Buvau nuolanki, kaip kalnų
griūties nešamas sausas lapas. Dariau viską, ką man liepė, nie­
kam nesipriešinau. Leidausi aprengiama ilga vestuvine suknia,
kurią daktaras buvo parvežęs iš Izmiro, nesipriešinau, kai į plau­
kus man pynė vestuvinių aukso gijų. Tik kai mane privedė prie
didelio veidrodžio, nejučia užsimerkiau. Tiek šį kartą tebuvo
mano protesto.
Į mane pasižiūrėti buvo atėję keli svetimtaučiai. Tarp jų buvo
kelios mano mokslo draugės. Negirdėjau, kas ką kalbėjo, bet vi­
404

Rešatas Nuri Giuntekinas

siems stengiausi šypsotis vienoda truputį išsigandusia šypsena.
Viena senutė, pamačiusi mano veidą, nusistebėjo:
- Na ir pavyko karšinčiui! Mikliai pasinaudojo...
Daktaras Hairula grįžo namo prieš pat vakarienę. Jis vilkėjo
ilgą redingotą, kuris lyg korsetas buvo standžiai aptempęs jo tu­
klią figūrą. Po kaklu parišta ryški aguonų spalvos kokarda buvo
nusisukusi į šoną. Nors man buvo labai liūdna, vis tiek nesusi­
laikiau ir tyliai nusijuokiau. Paskui pagalvojau, kad negaliu šito
žmogaus paversti pajuokos objektu, nurišau jam tą raudoną ka­
klajuostę ir užrišau kitą. Daktaras juokėsi:
- Puiku, dukrele, tu būsi šauni namų šeimininkė. Matai, ko­
kie ištekėjusios privalumai!
Svečiai išsiskirstė. Mudu sėdėjome valgomajame prie lango
vienas priešais kitą.
- Ar žinai, mažyte, - paklausė daktaras, - kodėl aš taip vėlai
parėjau? Buvau nuėjęs prie Munisės kapo, nunešiau gėlių ir ke­
lias aukso gijas, iškritusias iš tavo plaukų. Vargšelė nedrįsdavo
tau sakyti, bet man, kai būdavome vienudu, nuolatos kartodavo:
„Kai mano sesė bus nuotaka ir įsipins į plaukus aukso gijų, aš
irgi įsipinsiu.“ Aš pats būčiau padabinęs kaip kanarėlė geltonus
mūsų mažutės plaukus, bet, deja, neteko...
Kai daktaras man tai pasakojo, susigraudinusi nusigręžiau į
langą ir ilgai verkiau nematomomis kaip šio liūdno rudens vaka­
ro rūkas, lengvai ant blakstienų virpančiomis ir džiūstančiomis
slaptomis ašaromis.
Kaip visuomet po vakarienės mes ilgai sėdėjome apačioje
valgomajame. Užsidėjęs akinius, daktaras Hairula pasidėjo ant
kelių storą Ruso tomą ir atsisėdo kampe.
- Jaunoji ponia, nedera jaunikiui vestuvių vakarą skaityti
knygos, bet tu man atleisk. Nebijok, naktys ilgos, užteks laiko ir
meilės pasakoms jaunamartei sekti.
Aš dar žemiau palinkau prie savo apmezgamos nosinaitės.
Ak, tas senasis daktaras! Kiek aš jį mylėjau anksčiau, tiek pat
Čiauškutė

405

nekenčiau dabar. Vadinasi, kai aš iš sielvarto, iš nevilties priglau­
džiau galvą jam prie peties, jis... Vadinasi, tos žydros nekaltos
akys po balzganomis blakstienomis jau tada nekantriai žiūrėjo
į mane kaip į moterį, kaip į žmoną... Tos liūdnos mintys kama­
vo mane iki pat tos akimirkos, kai laikrodis išmušė vienuoliktą.
Daktaras padėjo ant stalo knygą, pasirąžė, nusižiovavo.
- Na, ponia jaunamarte, jau laikas gulti. Eime, - ir jis atsistojo.
Siūlų kamuoliukai nusirito ant žemės, aš atsistojau ir paė­
miau nuo stalo žvakidę. Nuėjusi uždaryti lango, ilgai žiūrėjau
į tamsą. Klan šmėstelėjo mintis: kas būtų, jei dabar patyliukais
sprukčiau iš čia ir pabėgčiau tamsiais takeliais?
- Ponia jaunamarte, - vėl prabilo daktaras, - tu kažko labai
susimąsčiusi. Nagi, eik greičiau į viršų. Aš tik kai ką pasakysiu
Kapralui ir taip pat ateisiu.
Senoji daktaro žindyvė ir dar viena kaimynė perrengė mane.
Jos įbruko man į rankas žvakę ir nuvedė į vyro kambarį. Po­
nas daktaras vis dar buvo apačioje. Aš stovėjau prie spintos, su­
kryžiavusi ant krūtinės rankas lyg ginčiausi nuo šalčio. Aš taip
tirtėjau, kad žvakės liepsnelė protarpiais vis lyžtelėdavo mano
plaukų galiukus. Pagaliau ant laiptų ir koridoriuje pasigirdo
žingsniai. Niūniuodamas kažkokią melodiją ir pakeliui vilkda­
masis švarką, į kambarį įėjo daktaras Hairula. Pamatęs mane, jis,
regis, smarkiai nustebo.
- Argi tu dar neatsigulei, dukrele?
Norėjau atsakyti, prasižiojau, bet ėmė garsiai kalenti dantys.
Daktaras priėjo prie manęs ir suglumęs pažvelgė į akis.
- Kas atsitiko, dukra? Ką tu veiki mano kambaryje?
Ir staiga kambarį sudrebino griausmingas juokas.
- Dieve apsaugok, mergaite!
Daktaras tiesiog springo juoku, negalėjo kalbėti. Jis pliaukš­
telėjo sau per kelius ir pirštais prisidengė burną.
- Vadinasi, tu čia... Ak, tu palaidūne! Manei, kad mes iš ti­
krųjų būsime vyras ir žmona?.. Ak, tu begėde, ak nedorėle!.. Te­
nubaudžia tave Alachas!.. Su žmogum, kuris tau tinka į tėvus...
406

Rešatas Nuri Giuntekinas

Kambario sienos pradėjo man prieš akis suktis ratu, atrodė,
kad lubos užgrius tiesiai ant galvos. Jis krimstelėjo sau į pirštą ir
piktai barėsi toliau:
- Ak, nedora tavo širdis, nuodėmingoji! Ir tau negėda šitaip
su naktiniais marškiniais ateiti į mano kambarį?
Būčiau norėjusi tuo metu pamatyti save iš šalies. Sunku ap­
sakyti, kokiomis spalvomis užsiliepsnojo mano veidas!
- Pone daktare, prisiekiu Alachu, iš kur aš galėjau žinoti? Juk
man taip liepė...
- Tegul jos sau pliurpia kvailystes, bet tu?.. Ką tik nori ga­
lėjau įsivaizduoti, bet niekad nebūčiau pamanęs, kad dabar, kai
sulaukiau tokio garbingo amžiaus, kokia nors begėdė kėsintųsi į
mano dorą ir garbę!
Ak, Viešpatie, kokia kančia buvo to klausytis! Norėjau pra­
smegti kiaurai žemę, iki kraujo kandžiojau lūpas. Kai tik aš krus­
telėdavau, jis tyčia keldamas triukšmą puldavo prie lango ir iš­
tiesęs kaklą garsiai šaukė:
- Nesiartink prie manęs, dukra, aš bijau! Prisiekiu Alachu,
tuoj pat šoksiu pro langą, gelbėkite, bičiuliai, tokio amžiaus su­
laukus, į mane...
Daugiau to klausytis nebegalėjau ir puoliau prie durų. Bet
ūmai nežinia kodėl grįžau. Paklusau širdies balsui ir sušukau:
- Tėve, mano tėve! - raudodama pakibau jam ant kaklo.
Jis apkabino mane ir su giliai iš širdies kylančia dejone
pravirko:
- Ak, dukra mano, ak, mergyte!
Iki gyvenimo pabaigos nepamiršiu jo drovaus tėviško pa­
bučiavimo.
*

Grįžusi į savo kambarį, aš ir verkiau, ir juokiausi. Ir taip įsisma­
ginau, kad daktaras ėmė belsti man į sieną:
Čiauškutė

407

- Mergužėle, namą sugriausi, ko keli tokį triukšmą? Juk il­
galiežuvės mūsų kaimynės bemat mane apkaltins. Sakys, kad tas
karšinčius iki ryto jaunamartę kirkino!
Bet jis ir pats kėlė ne mažesnį triukšmą. Vis vaikščiojo po
kambarį ir tyčia šūkalojo:
- O Alache, apgink mano garbę ir dorą nuo šių laikų merginų!
Tą naktį mes kiekvienas savo kambaryje nubudę kokius de­
šimt kartų beldėme į sieną, pamėgdžiojome gaidžių giedojimą,
paukščių čiulbėjimą, varlių kvarkimą ir nedavėme vienas ki­
tam miegoti.
*

Štai ir viskas apie tą naktį, kai tapau jaunamarte. Mano dak­
taras buvo toks padorus ir tokios tyros širdies žmogus, kad jis
nė nesusiprato pasakyti man, kokia bus mūsų santuoka. O aš,
Viešpatie, palyginti su juo, buvau tik lengvabūdė koketė. Kilniaširdėje mūsų draugystėje jis pamiršo esąs vyras. O aš ne­
pamiršau, kad esu moteris. Dauguma vyrų labai blogi, labai
žiaurūs - tai tiesa. Visos moterys geros, visos paklusnios - tai
irgi tiesa. Bet kai kurių vyrų, kad ir nedaugelio, širdys tokios
tyros, veiksmai tokie kilnūs, kad tokio dvasios skaistumo tarp
moterų niekada nerasi.“

X
Tą naktį Feridė užmigo tik paryčiui. Kai ji pabudo, dar labiau
nuvargusi ir išsikamavusi negu iš vakaro, buvo jau beveik vie­
nuolika. Saulė jau buvo gana aukštai. Ji aiktelėjo išsigandusi lyg
mokinė, vėluojanti į mokyklą, ir šoko iš lovos.
Miužgiana triūsė prie stalo.
408

Rešatas Nuri Giuntekinas

- Na ir draugė tu, Miužgiana, - tarė ji suirzusi. - Juk aš šian­
dien išvažiuoju, kodėl leidote man taip ilgai miegoti?
Miužgiana atsakė santūriai kaip visada:
- Kelis kartus buvau užėjusi į tavo kambarį, bet atrodei tokia
išvargusi, kad pagailo... Dabar ne taip vėlu, kaip tu manai. Be to,
ir garlaivis vargu ar šiandien atplauks, Marmuro jūroje audra.
- Man žūtbūt reikia išvykti.
- Aš pasakiau tėčiui, jis dėl to išvažiavo į prieplauką. Liepė,
kad būtum pasiruošusi. Kai garlaivis atplauks, jis arba atsiųs bri­
kelę, arba pats parvažiuos tavęs paimti.
Feridė visai kitaip įsivaizdavo išvykimo dieną. Miužgiana
buvo užsiėmusi su savo mažyliu, tetos plepėjo lyg niekur nieko,
juokėsi, ir jai sugėlė širdį, kad niekas nekreipė į ją dėmesio. Ir
Kiamranas buvo kažkur dingęs.
Miužgiana lyg tarp kitko paslapčiom šnipštelėjo:
- Feride, padariau tau vieną paslaugą. Man pavyko Kiamraną iškrapštyti iš namų. Jis sutiko pasiaukoti, kad tau nereikėtų
pernelyg jaudintis.
- Tai jis jau nebepareis?
- Galbūt užsuks į prieplauką su tavim atsisveikinti... Manau,
tu patenkinta...
Feridės akys buvo liūdnos, lūpos virpėjo, ji spaudė pirštais
smilkinius malšindama skausmą.
- Taip, ačiū tau. Labai gerai padarei.
Padrikus, bereikšmius padėkos žodžius Feridė šnibždėjo
vien lūpomis. Ji apgailestavo, kad jai nebeteks susitaikyti su vai­
kystės draugu, kurio širdyje ji mirė amžiams.
Tuo metu, kai jos ruošėsi pietauti, kaimynas atsiuntė kvie­
timą. Municipaliteto pirmininkas kvietė visus savo vasarnamio
kaimynus, taip pat ir Feridę, pas save atsisveikinimo pietų šei­
mos išvykimo į miestą proga.
- Kas dabar bus? - sunerimo Feridė. - Juk manęs tuoj turi
atvažiuoti.
Čiauškutė

409

Gerai.pa­ sakė jis. . Vengdama žiūrėti joms į akis. .. Ponas Azizas parodė ranka į kambarį: . atvažiuoja kažkoks vežimas. bet kas tau iš to.sušuko ji. ko taip triukšmingai? . kad manęs. Jai pasirodė. dėde? . Tavo vyras nesutinka. šokinėdamos per gyvatvores.Juk nuo čia tik penkios minutės kelio.Žiūrėk. Jis šypsodamasis priėjo prie jos arčiau. . tebūnie... O ko čia ilgai ruoštis? Užsimesk čaršafą. ir eime. tarė ji Miužgianai. Feridė stovėjo po stogo kraigu.Aš jau einu. jie laukia jūsų. panele? Visa suplukusi. kurios anksčiau atstojo motiną.Parlėkė dvi vėjavaikės viešnios. Feridei net kvapą užgniaužė. Norėdamos sutrumpinti kelią.ėmė įkalbinėti ją tetos. o jūs paskui atvažiuosite. panelės. Feridė žengė žingsnį atatupsta ir sutrikusi paklausė: . kad tetos.Garlaivis atplaukė.Kaip tu atrodai.Nepadoru neiti. . jodvi su Miužgiana nuskubė­ jo tiesiai per sodą. Tarnaitės nubėgo namo apsiaustų. Paskui nužvelgė Feridę nuo galvos iki kojų ir priekaiš­ tingai tarė: ..Štai jis. Ponas Azizas ir Kiamranas abi jaunąsias moteris pasitiko an­ trojo aukšto koridoriuje.pasakė senutė. . . . Bet tarpuvartėje jas netikėtai pasitiko virėja. da­ bar ja rūpinasi ne daugiau nei sergančia kate. .. . ..Atplaukia! .Ką jūs pasakėte. aš nesikišu! 410 Rešatas Nuri Giuntekinas .pasakė Feridė tetoms. Feridė paklusniai sutiko: . Sode kilo sąmyšis. tavo vyras.Grįžo ponai..Mane siuntė jūsų. dukra mano. ir žiūrėjo į kelią. Kaip tik tuo metu už krantinės medžių pasirodė garlaivis. Artėjo trečia valanda. apibirusiu pageltusiais lapais. Manau. suėmė už smakro ir pažiūrėjo į akis. Bėgo daržais.

bet kas­ kart atsiremdavo į jo pečius arba į krūtinę.Tavo artimieji paspendė tau spąstus. ar gelbės? Feridė vėl mėgino užsidengti veidą. ponios Feridės vardu sutuokiu ją su ponu Kiamranu. Čiauškutė 411 . Feridė atsimerkė. tu nieko blogo nepadarei. .Na. Čalykušu? Nagi. Čalykušu? Dabar šis žmogus . pagaliau patekai į narvelį. štai šitaip. pažiūrėsiu.. Kalbėkite maldą.Turiu šariato įgaliojimus. Tu verčiau sakyk: „Dėde. Ji susvyravo. kad net jos rudos akys patamsėjo. Paskui jis atsigręžė į Feridę: . Telaimina Alachas tavo amžiną atilsį vyro atminimą. parodžiau jam kai kuriuos tavo rašytus puslapius.Feridė šūktelėjo ir užsidengė rankomis veidą. Čalykušu. bet kažkieno ranka prilaikė ją už alkūnės. o mes pasakysime „Amen“..Na. kad tu alps­ ti iš laimės. mūsų tikybos teisėją. Paskui jis atidarė duris į kambarį ir pergalingai šypsodamasis pareiškė: . Mes juk matom. kad dar kada nors išleistų tave kur nors vieną. nebesispardyk. plazdėk. ir nepa­ našu. stengėsi pasislėpti.Aha.tavo vyras. blaškykis. Feridė taip išraudo. plazdėk sparneliais. Ar supranti. Aš paėmiau jį ir nuėjau pas kadiją. Juk aš seniai šito norėjau!“ Ponas Azizas beveik jėga privertė ją pakartoti tuos žodžius. Čalykušu? Pati mažiukė kaip sprindis. Jis atsiuntė Kiamranui tavo dienoraštį. Šalia stovėjo Kiamranas. kaip šį kartą aš tave apsukau aplink pirštą? Sode klegėjo vaikai. Ponas Azizas geraširdiškai juokėsi: . Ponas Azizas vis taip pat geraširdiškai juokdamasis kalbėjo: . Jis pasirodė esąs išmin­ tingas žmogus ir kaipmat patvirtino jūsų santuoką su Kiamranu. Ji sukiojo galvą. o vyz­ džiuose sušvito raudoni žiburiukai. bet negalėjo išsivaduoti iš Kiamrano rankų. Čalykušu. Čalykušu. Išdavikė Miužgiana neišlaikė paslapties. pardon. o mus tiek metų šokdinai! Matai.

Dabar prasidės sveikinimai. Aš pats savo rankomis padengsiu šaunų vestuvių stalą. prigludo veidu prie jos plaukų.Šiąnakt mums pavyko tave išgelbėti nuo jūros audros. Čalykušu.Ei. Jūs ir patys turit ką vienas kitam pasakyti. nors Kiamranas vis dar laikė sti­ priai suspaudęs jos riešą. Ji stengėsi atkabinti suknelės kraštą. Kad įtikinčiau savo širdį.Feride. sūnau. Kiamranas tvirtai laikydamas Feridę už rankos pasuko laip­ tų link. tik paskui kartu grįžkit. Čalykušu! Jaunieji lyg ant sparnų nuskrido laiptais žemyn. ji ir juokėsi. iki skausmo spaudė pirštus.. Kai jiedu atsidūrė mažame akmenimis grįstame kiemelyje. veskis. išmušė atsiskaitymo va­ landa! Eik šen . virpėjo. kad iš akių jam rieda ašaros. ponas Azizas garsiai nusišnypštė ir papurtė ranką kaip tikras oratorius: . Feridė duso. Feridė pradėjo maldauti: 412 Rešatas Nuri Giuntekinas . Jie akimirką sustojo vienas prieš kitą. Feridei rodėsi. kad ji krinta į bedugnę. kur nori. Kiamranas apkabino Feridę per liemenį. Veskis žmoną šitais siaurais laiptais. kurie išslydo iš po nusmu­ kusio čaršafo. . stipriai pabučiavo ir stumtelėjo atgal j Kiamrano glėbį. kur juos pasivijo Miužgiana. bet greta tavęs esanti rudaplaukė audra man atrodo žymiai galinges­ nė. Norėdamas nuslėpti. iš mūsų plepėjimo jums nėra jokios naudos. Na. jos kūnas virpėjo. Tepadeda tau Alachas. kad ji ne­ galėjo atgauti kvapo. Čia abi draugės verkdamos puolė bučiuotis. mano trešnių vagile. ir verkė. jos kūnas priešinosi. bet Kiamranas kone prievarta kaip mažą vaiką pakėlė ją ant ran­ kų.suvesime sąskaitas! Jis pakėlė Feridę ant rankų. aš turiu jausti tavo kūno svorį. tu būsi mano! Negaliu patikėti. rankų bučiavimas. už turėklų užsikabino Feridės suknelė. sunkiai gaudė orą. Kiamranas susijaudinęs kalbėjo: . glaudė ją prie savęs taip. Lipant žemyn. Ir veskis toliau. ir nuo jos artumo kaistančiu krauju su dviguba jėga pasileido laiptais. Tegul pa­ laukia.

Tavo žvilgsnis toks reikšmingas. Kiamranas paėmėją už sma­ kro. kur nyko takelis. lūpas. Kartais Čiauškutė 413 . kuriai rūpėjo tik juoktis ir išdykauti. Atrodo. vadinasi. Jis tik jautė. Vieną kartą taip jau buvo atsitikę. Jiedu ėjo keliu apsikabinę. galėsi mane supras­ ti. ir nusišypsojo. ir tarsi šypsodamasi senai svajonei. tik užbėgsiu į kambarį. kad ji nenusigręžtų. nebepaleisiu.Ne. . nepamiršai? Feridė tyliai atsiduso. truputį atsitraukė vienas nuo kito. . kaip aš tada apsidžiaugiau? Bijodamas.Argi galėčiau užmiršti. žinau. Ar galima šitokiai pasirodyti gatvėje? Leisk. Kiamranai. Beveik nesikalbėjo.Pažiūrėk į mane. .Nejaugi tu manai. . jokiu būdu. Tas ėjimas vienas šalia kito abu svaigino. su­ simąsčiusi pažvelgė Kiamranui į veidą. Kas rytą pabudęs jaučiau. Paklausyk manęs. Feridė nebeturėjo jėgų priešintis. smakrą. kaip mano širdyje stiprėja meilė tau. Pamatę. Dėl tos begalinės traukos man buvo ir baugu. kad priešais ateina du žvejai. Feride. kaip garsas Čalykušu. Tu traukei mane kaip magnetas.Tu tikriausiai nebeprisimeni tos vietos. ir gėda. Kai jie priėjo prie takelio per vynuogyną. daug patyrei. buvai nerūpestinga nenuorama mergaitė. kai tu pagaliau atsidūrei mano rankose. kad po pirštais. kad aš nesigailėjau tada pabėgusi? Kiamranas nematė jos veido. viskas tarp mūsų prasidėjo čia.Feride. jis švelniai palietė jos petį. kai tave pamilau. kur Kiamranas pa­ matė Feridę prieš dešimt metų. Feride? Ji įsmeigė akis į tolį. persirengsiu ir tuoj pat grįšiu. Tuo metu. ji įsikniaubė jam į krūtinę ir labai droviai prisipažino: . nesugaunama kaip šviesa. Kiamranas tvirtai ją tebelaikė. Dabar.. pažiūrėjo į akis ir prislopinęs balsą dusliai prašneko: . glostančiais mylimosios skruostus. juokdamasis atsakė Kiamranas. kad tu daug kentėjai. srūva karštos jos ašaros.

kad mane apimdavo neviltis. Nuo to tėra vienas vaistas . taip kalbėdavai. Kiamranas nutilo. Todėl dažniausiai. laimei. kaip mudviem susitikus rausta tavo skruostai. Tavo vaikiškose. bet greitai ir dingdavo kibirkštėlė. kai ant jo pablyškusių švelnių smilkinių pasirodė prakaito lašeliai. kuri juo labiau draskoma. Feride. juo labiau kvepia. tavo akys. Nesitikėjau. Aš klausiau savęs: „O jeigu po kurio laiko aš nustosiu taip stipriai mylėjęs Feridę. tu nebesišaipai iš šitų beprasmiškų mano žodžių. tu ir bėgdavai nuo manęs. Ar supranti mane? Nes tavo akys nebesijuokia. Aš pavydėjau ta­ vęs sau pačiam. Manydamas. kad jis daugiau neįsiliepsnotų. Paskui. tavo liūdnų minčių nukamuotas veidas man primena tą gėlę. gimusi prabundančioje jausmingos ir švel­ nios mergaitės širdyje. Kalnuose auga tokia gėlė. aš bai­ siai kentėjau. ilgai­ niui nustoji jausti jos kvapą.laikinai nuo jos atsitraukti. jis dar žemiau nuleido galvą ir kalbėjo dar tyliau: .tu taip žiūrėdavai į mane. kurias kančia padarė tokias gilias.. pradedame uostyti bet kokį kitą. Sako. širdį ir taip ištikimai man pa­ siaukoti. Pasakyk man. jeigu tas nepaprastas. kad čia tik vėjavaikė Čalykušu. Galbūt dėl to. saldus jausmas išblės?“ Kaip gesini laužą. kad tu galėtum atiduoti man visą savo gyvenimą. tokia gili siela?. virpa tavo gražios lūpos. Feride. links­ mose. Juk nėra pasaulyje jaus­ mų. .sakydavau sau. kad galėtume vėl įkvėpti jos nuostabaus aromato. kaip galėjo tilpti mažoje Ča­ lykušu krūtinėje tokia nepaprasta ištikimybė.žmonės ją nuskina. sumaigo tarp pirštų. „Ta vaikas manęs nesupras. jei be paliovos ją uostai. kad nematyčiau. kurių laikas nepaliestų ir neprigesintų. neprisimenu pavadinimo. savo gyvenimui. 414 Rešatas Nuri Giuntekinas . taip ir aš stengiausi atitolinti tavo paveikslą nuo savo akių. Feride. šelmiškose akyse retkarčiais šmėstelėdavo. bijodamas. Dėl savo kerinčio kvapo ta kalnų gėlė daug kenčia . nieko mums nereiškiantį „Geltonosios gėlelės“ žiedą.Mano išgyvenimai tuo nesibaigė. ji sugriaus mano gyvenimą“. Bet tu kone kasdien keisdavaisi.

kuri ilsėjosi ant Kiamrano krūtinės.karščiavosi ji. Tarsi sapnuodama.. ką išgyveno. akyse ėmė žybčioti auksinės kibirkštėlės.. visą meilę. kad jai linko keliai.Feridė markstėsi kaip miego norintis vaikas. Nuo gilaus trūkčiojančio alsavimo gysle­ lės ant jos kaklo patamsėjo.čalykušu. Tik mano. ir visas kraujas. kokia gėda. Feridė atgijo. nekalbėk taip. kokia gėda! Tai tu kaltas. suspurdėjo: . Kiamranas dar arčiau prisiglaudė prie Feridės ir taip pat vos girdimai sušnibždėjo: . . ir vengdama žiūrėti Kiamranui į veidą. Kiamranas staiga pajuto. apkabino Kiamrano pečius. maldauju.. o ant jos blaks­ tienų žvilgėjo ašaros.Tu matai . kaip į jo ranką atsirėmęs pavargęs kūnas atgijo. aš atiduodu kitai Giulbešeker. . Viešpatie.. Feridė pažvelgė jam į veidą.Ir tegu. at­ sitiesė. Ji taip pavargo nuo to. ji sušnabždėjo: . veidai paraudo. tu kaltas.Giulbešeker.Kiamranai. Atlošusi galvą.. Mano Giulbešeker. visiems laikams.Čalykušu mirė. Kiamranas su aistringu atkaklumu pakartojo: . Ji ištiesė kaklą.. sukiojosi į šalis.Ak. prisie­ kiu Alachu.. suplūdo į jos lūpas. ro­ dės. gavęs iki soties atsigerti iš skaidraus šaltinio. Šalia ant šakos čirškė mažytis žvirblelis . vos vos krutindama lūpas. Tarsi ištroškęs paukš­ tis. . Virpėdama visu kūnu Feridė pasistiebė ant pirštų galiukų. skirtą Čalykušu. ir ji visu svoriu atsirėmė į Kiamrano ranką.. * Po valandėlės jiedu atšlijo vienas nuo kito.

416 p.G iintekin. Utenos g. iš tur­ kų kalbos vertė Halina Kobeckaitė. 41a.lt Spaudė UAB LOGOTIPAS. ISBN 978-9955-24-910-8 Tai garsaus turkų rašytojo Rešado Nurio Giuntekino (1888-1956) pir­ masis romanas apie tyrą.Vilnius : Alma littera. Išleido leidykla „Alma littera“. Juozapavičiaus g. LT-08217 Vilnius . . .almalittera. 6/2. nepalaužiamą meilę. UDK 894. Reęat N uri Gu-195 Čiauškutė: romanas / Re§at Nuri Giintekin. A. 2008. LT-09310 Vilnius Interneto svetainė: www. pelnęs autoriui neblėstantį populiarumą tarp įvairių kartų jaunimo.35-3 Rešatas Nuri Giuntekinas ČIAUŠKUTĖ Romanas Iš turkų kalbos vertė Halina Kobeckaitė Redaktorė Regina Venckutė Korektorė Marijona Treigienė Meninis redaktorius Agnius Tarabilda Viršelio dailininkė Jūratė Šatūnienė Maketavo Jurga Morkūnienė Tiražas 2000 egz.

.

Romanas užima išskirtinę vietą turkų literatūroje ne tik dėl spalvingų charakterių ir skaitytojų pamiltos herojės. iš pradžių jai labai trukdo. Švietimo ministerijos sekretoriumi. dirbo licėjuose mokytoju. išvertęs daug dramaturgijos veikalų. ne kartą ekranizuotas ir inscenizuotas. 8 800 20022 www.skaitomiausias. 2001m. Rešatas Nuris Giuntekinas gimė Stambule 1889 m. pradžios Turkijos visuomenės europėjimo procesus ir yra naujosios turkų literatūros pavyzdys. bet ir dėl to. buvo Turkijos ambasados kultūros atašė Paryžiuje. pjesių. darbovietę ar paštą Informacijos teiraukitės nemokamu tel. arba Čiauškutė. tyrumas. Yra parašęs romanų.almalittera. bet ilgainiui pelno aplinkinių pagarbą. Turkijos atstovu UNESCO.populiariausias jo romanas. knygų klubas Tapkite Knygų klubo nariu! Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį Naujausios ir populiariausios knygos Ypatingi pasiūlymai Knygų pristatymas į namus.knyguklubas.lt I 91789955 249 I 08 www. apsakymų.„Čiauškutė“ . į daugelį knų Karnų išverstas žymaus turkų rašytojo Rešato Nurio Giuntekino romanas. kad parodo XX a.kilmingos Stambulo šeimos atstovė Feridė. Jo veikėja . Baigė literatūros fakultetą. Ankaros operos ir baleto teatre romano siužetas perteiktas muzikos ir šokio kalba. Feridės idealizmas. Halina Kobeckaitė Vertėja . „Čiauškutė“ .kaimuose ir miesteliuose patiria įvairiausių nuotykių. kuri jai teikia pasitikėjimo savimi.lt I . dėl nelaimingos meilės pabėga iš namų ir mokytojaudama atokiuose Turkijos azijinės dalies Anatolijos . Švietimą laikė viena svarbiausių valstybės sėkmės ir gerovės sąlygų. pravarde Čalykušu. prancūzų pensione gerai išauklėtos mergaitės manieros.