Požeminiai vandenys

Požeminis vanduo –ypatingas aplinkos išteklius. Jis tuo pačiu metu yra ir Žemės gelmių dalis(kartais net priskiriamas naudingiausioms iškasenoms), ir susujęs su paviršutiniu bei atmosferiniu vandenimis . Svarbiausia pažeminio vandens savybė –visiškas arba dalinis atsinaujinimas.. Vandens kokybę lemia jo savybės: skaidrumas, spalva, kvapas, temperatūra, ištirpusių druskų kiekis, pH. Geriamajam vandeniui labai aktualūs švarumo, sanitariniai reikalavimai. Pramoninio vandens pagrindinis kokybės rodiklis – kietumas. Jis priklauso nuo ištirpusių kalcio ir magnio druskų kiekio. Požeminis vanduo yra vienintelė „naudingoji iškasena „kuri eksloatuojama gali net gausėti. Požeminiai vandenys Lietuvos teritorijoje pasiskirstę netolygiai, daugiausia jų aptinkama didžiųjų upių slėniuose. Jo kokybę lemia gamtinės hidrogeologinės sąlygos bei antropogeninis (žmogaus veiklos) poveikis. Požeminis vanduo skirstomas į dvi kategorijas: 1. Gruntinis 2. Spūdinis 1. . Gruntiniai vandenys, giliai po žeme vandens baseinai susidaro nuo susigeriančio lietaus, tirpstančio sniego, upių ir kt. Gruntinio vandens horizontas yra susiformavęs virš pirmojo vandeniui nelaidaus dirvožemio sluoksnio. Gruntinio vandens gylis skrtingais metų laikais yra gana skirtingas ir priklauso nuo iškritusių kritulių kiekio.Vidutinis gruntinio vandens lygis Lietuvoje yra apie 2 metrai, tačiau kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui Dzūkijoje,gruntinis vanduo paprastai slūgso keliolikos ar net keliasdešimt metrų gylyje. Kadangi gruntinis vanduo yra arti žemės paviršiaus, jis yra lengviau užteršiamas. Pagrindinis gruntinio vandens teršimo šaltinis - vertikali teršalų infiltracija nuo žemės paviršiaus (žmogaus buitinė tarša, užterštos pramonės teritorijos) ir nutekėjimai iš požeminių komunikacijų. Lietuvos gyventojai dar nuo senų laikų gėrimui naudojo naturalių šaltinių ir šachtinių šulinių vandenį. Nuo XX amžiaus pradžios prasidėjo požeminių vandens sluoksnių eksploatacija gręžtiniais šuliniais. Šiomis dienomos apie 11000 gręžinių siurbia vandenį iš maždaug 20 vandeningų sluoksnių. Lietuva, ko gero, vienintelė Europos šalis, kurioje geriamajam vandeniui tiekti naudojamas tik požeminis vanduo,kurio ištekliai sudaro 3,2 milijonų m3. 2. Gilieji požeminiai sluoksniai yra įsisotinę vandeniu, kuris ten kaupėsi šimtus ar net tūkstančius metų. Iš šių vietų dažnai išteka šaltiniai, o

norint tokį vandenį pasiekti, tenka naudotis specializuota įranga, skirta geologiniams gręžiniams gręžti. Giluminis požeminis vanduo iš esmės yra izoliuotas nuo žemės paviršiaus, o visi jį supančių uolienų klodai veikia kaip natūralus gamtinis filtras, per ilgus metus pašalinęs iš vandens bet kokius galimus nešvarumus. Tai yra viena priežasčių, dėl ko požeminis vanduo yra toks patikimas švarumo požiūriu. Vanduo tokiuose sluoksniuose yra apsaugotas nuo taršos žemės paviršiuje – tai gali būti aukštos kokybės šaltinis tokiose vietovėse, kur tai anksčiau buvo laikoma neįmanomu reiškiniu. Tačiau bet kuriuo atveju būtina neužmiršti, jog tokio vandens resursai visiškai nesuteikia žmonijai preteksto išvengti atsakomybės už gamtos taršą.

Mineralinis vanduo
Mineralinis vanduo - tai natūraliai susiformavęs vanduo, kuriame yra ištirpusių mineralų, o taip pat jis skiriasi savo skoniu ar turi gydomųjų savybių. Pagal kilmę mineraliniai vandenys skirstomi į giliuosius ir paviršinius. Gilieji mineraliniai vandenys formuojasi vandeninguose horizontuose (sluoksnuose). Paviršiniai mineraliniai vandenys susidaro paviršiaus vandenims patekus į nuosėdinius žemės sluoksnius ir ištirpus juose esančius įvairius cheminius junginius. Lietuviški mineraliniai vandenys: Pavadinimas Benras ištirpusių medžiagų kiekis g/l Vandens tipas Tichė 1,378 Kalcio sulfatinis Neptūnas 0,349 Kalcio hidrokarbonatinis Druskininkų Rasa 2,017 - 2,450 Natrio kalcio chloridinis Vytautas 7,2 Natrio chloridinis Lietuvoje taip pat yra ir mineralinio vandens kurortai tai Druskininkuose birštone ir Likėnuose.

Atmosferiniai vandenys
Susidaro iškrentant lietaus ir sniego krituliams. Tai lietaus, ištirpusio sniego bei ledo, gatvių ir želdinių laistymo vandenys. Jie būna užteršti atmosferoje esančiais junginiais, į orą patekusiais su pramonės įmonių, šiluminių elektrinių teršalais, įvairiomis mineralinėmis priemaišomis, nuodingomis medžiagomis, naudojamomis prieš miškų, laukų augmenijos kenkėjus. Lietuvoje apie atmosferinio vandens užterštumą galima spręsti pagal kritulių iškritimo metu vyraujančią vėjo kryptį.

Pavyzdžiui, pučiant vakariui, iškrenta rūgštūs lietūs, nes vakaruose sukoncentruota daug pramonės įmonių, į atmosferą išmetančių daugybę sieros, azoto junginių. Pagrindiniai atmosferinio vandens teršėjai, matyt, yra chemijos, metalurgijos kombinatai, šiluminės elektrinės, žemės ūkio įmonės. Šie vandenys gali užteršti paviršinius ir požeminius vandenis.

Paviršiniai vandenys
Paviršiniai vandenys – upių, ežerų, jūrų vanduo. Juose, be atmosferiniams vandenims būdingų priemaišų, randama įvairių druskų. Ypač jų gausu jūros vandenyje. Vanduo, kuriame druskų kiekis mažesnis negu 1 g/l, laikomas gėlu. Paviršiniai ir požeminiai vandens šaltiniai natūraliai turi savyje teršalų. Kadangi vanduo yra universaliausias tirpiklis didžiulis kiekis cheminių medžiagų gali laisvai jame ištirpti. Kai teršalų kiekis yra mažas iš esmės jis nėra pavojingas žmogaus sveikatai. Pašalinti visus teršalus iš vandens daugeliu atveju butų nereikalingas lėšų švaistymas, nes neapsaugoja labiau mūsų sveikatos nuo kenksmingų medžiagų poveikio. Paviršinių vandenų užterštumas priklauso nuo vandens baseinus maitinančių šaltinių vandens kokybės. Pavyzdžiui, ariamų žemės plotų supamo ežero vandenyje kaupiasi iš dirvožemio išplautos mineralinės trąšos. Daugiausia juos užteršia nutekamieji vandenys. Tai priemaišomis užteršti buityje, pramonėje, žemės ūkyje naudoti vandenys. Priemaišos būna mineralinės (smėli, molis, mineralinių druskų, rūgščių ir šarmų vandeniniai tirpalai) ir organinės (augalų, medienos atliekos, popierius, riebalai, nafta ir jos produktai, organinės sintezės produktai, žmonių ir gyvūnų išskyros, ligų bakterijos, grybeliai, dumbliai, ir kitos). Vienos priemaišos gali ištirpti vandenyje, kitos sudaryti putas arba sukibusias į gabalus nusėsti ant vandens telkinių dugno. Kai kurios, patekusios į vandens telkinius, nuodija jų gyvūniją, žmones, sukelia epidemijas, sutrikdo gyvojoje gamtoje nusistovėjusią pusiausvyrą.

Upinis vanduo
Upėmis paprastai teka gėlas vanduo, kuriame veisiasi gėlavandenės žuvys bei kitos gyvūnų ir augalų rūšys, prisitaikiusios gyventi gėlame

vandenyje. Ekonomikoje upės svarbios kaip upių transporto keliai, žvejybos galimybių, geriamo vandens, hidroenergijos šaltinis. Upių vanduo naudojamas atominių ir įprastinių elektrinių aušinimui. Taip pat į upes išpilamos valytos ir nevalytos atliekos. Upės dažnai sudaro natūralias sienas tarp valstybių.

Ežerinis vanduo
Ežeras – natūralus vandens telkinys sausumos paviršiaus įdubime. Pagal vandens sudėtį ežerai būna gėli ir sūrūs. Dauguma Žemės ežerų yra gėli.

Pagal ežerų dubens kilmę ežerai skirstomi į:
* Ledyninius * Tektoninius * Upinius * Jūrinius * Karstinius * Vulkaninius * Meteoritinių kraterių * Dirbtinius (tvenkinius) Ledyniniai ežerai Dauguma Žemės ežerų – jauni ežerai, susidarę po paskutinio apledėjimo. Jie neabejotinai yra ledyninės kilmės. Pagal detalesnę ledyninių ežerų klasifikaciją šie ežerai skirstomi į: * ledo luistų guolio * rininius * evorsinius * galinių morenų * kalvoto moreninio reljefo * limnoglacialinius Dažnai neįmanoma atskirti, kokiam potipui priklauso ežeras, nes jo duburys suformuotas kelių procesų. Tektoniniai ežerai Tektoniniai ežerai susidarę anksčiau už ledyninius. Tai paprastai gilūs, dažnai sūrūs ežerai. Jiems būdinga linijinė orientacija. Tai susiję su linijine tektoninių lūžių prigimtimi. Geras tokio ežero pavyzdys galėtų būti Baikalas. Kai kurių mokslininkų nuomone, ežerai, esantys riftinėje zonoje, laikui bėgant virsta okeanais. Upiniai ežerai Tai palyginti nedideli ežerai, susidarantys upių slėniuose. Vykstant šoninei upės erozijai, upė formuoja įvairias meandras, kurios laikui bėgant atsiskiria ir tampa senvagėmis, o dar vėliau ir ežerais. Šiems ežerams būdinga pasagos forma. Jūriniai ežerai Paprastai gana dideli. Jų vanduo sūrus. Susidaro dažniausiai dėl tektoninių žemės judesių, atskiriant dalį jūros sausuma. Didžiausi tokio

tipo ežerai – Kaspijos jūra, Aralo jūra- kažkada egzistavusio Tetijos vandenyno liekanos. Palaipsniui, esant sausam klimatui tokie ežerai gali visiškai išnykti. Jų vietoje pasilieka tik dideli akmens druskos klodai. Karstiniai ežerai Šio tipo ežerai susidaro aktyvaus karsto rajonuose. Tai paprastai maži ežerai, kuriems būdinga apvali forma. Vulkaniniai ežerai Vulkaniniai ežerai susidaro užgesusių ar laikinai neveikiančių vulkanų krateriuose. Tai palyginti nedideli ežerai. Kai kurių tokio tipo ežerų vanduo ypatingai rūgštus, neretai greičiau primena sieros rūgšties tirpalą nei vandenį. Dažnai ežero vandenis šildo geoterminė energija, todėl vandens temperatūra gali būti labai aukšta. Meteoritinių kraterių ežerai Labai panašūs į vulkaninius ežerus yra meteoritinių kraterių (astroblemų) ežerai. Jų dubuo susidaro nukritus meteoritui. Dirbtiniai ežerai Dirbtiniai ežerai susidaro patvenkus upę ar iškasus dirbtinį duburį. Jie skirti elektros energijos gavybai, vandens tiekimui, taip pat žuvininkystei, įvairioms pramogoms ir kitiems tikslams.

Pelkės
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra drėgmės perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys gruntiniai vandenys. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų vandenskyrinės vietovės, pvz., Pietryčių lyguma. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur vyrauja labai nukalkėjęs ir sujaurėjęs dirvožemis, nepalankiausios – Vidurio žemumoje, kur vyrauja mažai nukalkėjęs dirvožemis su karbonatiniu podirviu. Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Apie du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja

pakrančių augalijai – nendrių, meldų, švendrų juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas. Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia higroskopinės samanos, pvz., kiminai (Sphagnum spp.). Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens. Žemapelkės maitinamos ne tik krituliais, bet ir požeminiu vandeniu. Todėl augalams daugiau yra maistui tinkančių mineralinių medžiagų. Kadangi žemapelkių rūgštingumas gana mažas, jose auga alksniai, viksvos, nendrės, asiūkliai, žaliosios samanos. Kai pelkės paviršius pasiekia gruntinio vandens lygį, pelkė tampa tarpine. Ilgainiui joje atsiranda kiminų, spanguolių, mėgstančių rūgščią terpę. Taip pat išlieka beržai, nendrės. Durpių sluoksnis ne itin storas. Aukštapelkių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį. Aukštapelkės maitinamos tik krituliais. Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai, kaip gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), spanguolės. Didžiausios aukštapelkės: Žuvinto pelkė , Čepkelių raistas, Kamanos. Didžiausios Lietuvos pelkės yra šios (plotas km²): 1. Žuvinto palios – 68,5 2. Čepkelių raistas – 58,6 3. Didysis tyrulis – 47,2 4. Baltosios Vokės pelkė – 40,1 5. Praviršulio tyrulis – 36,4 6. Amalvo palios – 34,1 7. Rupkalvių pelkė – 34,1 8. Naujienų pelkė – 31,6 9. Aukštumala - 30,2 10. Rėkyvos pelkė – 26,1

Naudota literatūra:
Lietuva. Šeimos eniklopedija, Šviesa, Kaunas, 2006 m. Seibutis. A, Lietuvos pelkės. Lietuvos TSR fizinė geografija, 1958 m. „Cheminė technologija“, autorius Bronislovas Šalkus http://www.brenntag.lt/LTproduktaivanduo.cms http://www.technologijos.lt http://www.geologas.lt

Darbą ruošė Viktorija Sabaliauskaitė HOK'09

Sign up to vote on this title
UsefulNot useful