You are on page 1of 15

ISSN 1822-4539

SUBJEKTO TAPATYB ETINIAME DISKURSE*


Danut Baceviit
Vilniaus universiteto
Religijos studij ir tyrim centras
Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius
Tel. / faks. (370 5) 268 71 89
El. patas: baceviciute@gmail.com

iame straipsnyje susitelkiama etinio diskurso problematik, konkreiai tai, kaip etiniame diskurse apibriama subjekto tapatyb. iuo tikslu analizuojamos Immanuelio Kanto ir Emmanuelio
Levino filosofins pozicijos, kurias sieja etikos virenyb teorins prieigos atvilgiu. Vis dlto, nepaisant
io bendrumo, mintos pozicijos radikaliai isiskiria apibrdamos etinio subjekto tapatyb. Kantikasis etikos pagrindimas remiasi subjekto valios autonomija, o Levino apraytas etinis santykis randasi
kaip reikalavimas i Kito puss. Taigi pirmuoju atveju postuluojama kieta subjekto tapatyb, antruoju tapatybs netekusi paeidiama subjektyvyb. Straipsnyje keliamas klausimas, ar i pozicij radikalumas netampa klitimi suvokti etin matmen jo neredukuojant savit estetin aves
turini patologij. Radikaliai tapatybs ir kitybs prieprieai mginama atrasti alternatyv ikeliant
kitybs manyje samprat, grindiam konkretaus santykio su kitu asmeniu apraymu.
Pagrindiniai odiai: Kantas, Levinas, subjekto tapatyb, kityb, kitas manyje.

K iuolaikiniam, prie vairiausi teorinio


radikalumo form pripratusiam, estetini
performatyv persisotinusiam, o sykiu j
ilepintam mogui reikia Immanuelio
Kanto ir Emmanuelio Levino etinis radikalumas? Kokiu mastu etinis j filosofijos
utaisas dar gali bti suvoktas iandien?1
1

Literatros ia tema yra labai daug, tad pra


dioje apsiribosiu nuoroda lituanistin
kontekst. Bandym i dien mogaus
perspektyvoje aktualizuoti Kanto ir Levino
etik, o kartu uklausti j prielaidas galima
aptikti lietuvi autori Jrats Baranovos
(Baranova 2004, 2007), Nijols Keryts
(Keryt 2006) ir Saulens Puiliauskaits
(Puiliauskait 2006 a, 2006 b) straipsniuose. Lietuvi kilms amerikiei filosofas
Alphonso Lingis, polemizuodamas su Kanto
ir Levino etika, taip pat mgina aktualizuoti
etin perspektyv labai asmenikuose, konkrei susitikim su kitais paenklintuose
tekstuose (Lingis 1998, 2009).

Ar galima sakyti, kad Levino etika, besiremianti subjekto paeidiamumu, liudijaniu jo absoliui atsakomyb prie kit,
randa bd ukabinti i laik mog,
kreipiasi j jam suprantama kalba ir todl atsiduria palankesnje pozicijoje nei
racionalistinis, lugusius utopinius Apvietos laik tobulos visuomens projektus
primenantis Kanto etikos pagrindimas?
Teigiamai klausim atsakyt Levino
filosofijos tyrintoja Benda Hofmyer, savo
straipsnyje Radikalus pasyvumas: etin
problema ar sprendimas? iklusi hipotez, kad galbt Levinas surado vienintel
perspektyv bd mstyti etin subjekt
tokiame abejingame, narcisistiniame ir
anomikame Vakar pasaulyje (Hofmyer
2007: 160). O galbt, sekant atriai etikos
radikalumo klausim iklusia Saulene Puiliauskaite, belieka konstatuoti, kad abi

* Straipsnis parengtas pagal projekte Tapatumas ir kityb atlikt tyrim, finansuot Lietuvos
mokslo tarybos (sutarties nr. VAT-24/2010).

Religija ir kultra

Subjekto tapatyb etiniame diskurse

ios etinio radikalumo formos iuolaikinio


mogaus tuojau pat yra interpretuojamos
kaip redukcins strategijos, kaip keista
(nors ir savit estetin susiavjim kelianti) patologija arba suvokiamos kaip traumins patirties padarinys2? Ar is keistumas nepalieia ir paties etinio subjeko
Kanto etikos atveju visikai autonomiko
ir tapataus sau, o Levino absoliuiai paeidiamo, tapusio Kito kaitu, netekusio
tapatybs sampratos? Kiek ir kokia prasme galima kalbti apie tok etin subjekt?
Ar nuosaikesnei pozicijai, besiremianiai
kitybs manyje paiame samprata, o sykiu
santykiu su kitu asmeniu, nepavykt geriau atsispirti iai tendencijai estetizuoti ar
patologizuoti etikum3? Kitaip sakant, ar
iuolaikiniam mogui etin patirties mat
2

Puiliauskait savo straipsniuose ypa atriai


ikelia klausim pabrdama estetizuotos
patologijos moment tiek kantikoje (Regisi, Kanto pairos mog remiasi kakokia
redukcija, kuri jeigu mogus tai padaro su
savimi paiu, o ne palieka teorijoje turt
bti pana senovs Kinijoje praktikuot
moter kojyi deformavimo procedr:
grau, bet skauda (Puiliauskait 2006 b:
148)), tiek dostojevskika kalte persimusioje levinikoje etikoje (Koki moralin ar
egzistencin pamok turtume gauti i ios
daugelio (netgi filosof) tiesiog garbintos
istorijos? Kaip turiau suvokti Mykino
problemos esm? Pavadinsiu j Mykino
sindromu (mat jis buvo ligonis), sakau
taip: tai yra grio darymas iki begalybs,
kuris kaip moko i istorija priveda prie
idiotizmo (Puiliauskait 2006 a: 78)).
3 Kalbdama apie etikumo patologizavimo
tendencij turiu omenyje tai, kad yra nutrinamas paradoksas, ilaikantis tamp tarp
etiko ir beproio, ir be ilyg paskelbiama,
es etikas (radikalia kantikosios ar levinikosios etikos forma) ir ess beprotis, nesveikas
mogus. ia od patologija vartoju iuolaikine ligos, o ne kantika priklausomybs nuo jusli, jutimini paskat prasme.

103

men gali atverti radikalumo didinimas, ar


prieingai sugrinimas prie konkreios,
kasdiens santykio su kitu patirties?
i klausim ugn turi atlaikyti ne tik
pands studentams kalbti apie Kanto ar
Levino etik, bet ir pats besiaikindamas
etikos prasm. Todl straipsnyje keliu tiksl itirti, kokia santykio su kitu asmeniu
patirtis paskatino suformuluoti tokias radikalias etines pozicijas, kurioms bdinga
autonomiko subjekto arba kito kaitu
tapusio subjekto samprata, ir koki etin
praktik jos gali aprayti. Man rps ne
konkretus istorinis kontekstas, kuriame
radosi abi etins pozicijos, ne ontologinis etikos aknytumas (mat abu autoriai
skelbia praktinio proto pirmenyb teorinio proto atvilgiu, arba etikos pirmenyb
ontologijos atvilgiu), bet veikiau etinio
patirties matmens atvrimas.
io tikslo sieksiu atlikdama kelet judesi:
1. Parodysiu, kaip ir kiek santykio su
kitu asmeniu patirties apraymas dalyvauja formuluojant Kanto ir Levino etik, o sykiu kaip j filosofijoje
ieinama anapus ios patirties. Pradti nuo santykio su kitu asmeniu apraymo skatina nuovoka, kad, viena
vertus, etika siekiama pagrsti ms
praktik, elges, kurie neivengiamai
iveda santykio su kitu asmeniu
plotm, o kita vertus, santykis su kitu
asmeniu dalyvauja formuluojant morals principus bei apibriant ms
pai kaip etinio subjekto tapatyb4.
4

Termin etika vartoju platesne prasme nei


termin moral: pirmasis dengia vis ia
svarstom plotm, antrasis vartojamas tik
kalbant apie formalizuot normatyvum.

104

Religija ir kultra

2. Paanalizuosiu, kaip Kantas ir Levinas aprao etinio subjekto sisteigim


keldama klausim, kaip tame sisteigime dalyvauja kitas ar kityb. Taip
pat trumpai aptarsiu laikin etins
subjektyvybs struktr.
3. Abstrahavimuisi nuo patirties ir jos
radikalizavimui mginsiu pasilyti
alternatyv sugrinimo prie patirties judes. Pasirinkdama fenomenologin, prie patirties sugrinant
keli tikiuosi priartti prie etinio
santykio ir etinio subjekto tapatybs
apraymo.
Santykio su kitu asmeniu patirtis ir
etikos pagrindimas Kanto filosofijoje
I pirmo vilgsnio pagrindimo atvilgiu solipsistinei5 ar netgi asocialiai Kanto etikai
is perklimas santykio su kitu asmeniu
plotm nra savaime suprantamas, mat
kantikasis etinis subjektas pirmiausia yra
santykyje su savo prote aptinkamu morals dsniu: btent is santykis j pagrindia
ir steigia kaip etin subjekt. Ir vis dlto
drstu teigti, kad ir Kanto etik lydi intensyvi santykio su kitu asmeniu patirtis,
5

Vartodama svokas solipsistin etika, so


lipsistinis subjektas, vartoju jas kitaip nei
Kantas, kuriam solipsizmas pirmiausia reikia polinki nulemt egocentrizm: savimeils, palankumo sau paiam, pasitenkinimo
savimi egocentrizm (Kantas 1987: 92). Kalbdama apie solipsistin ir asociali Kanto
etik turiu omenyje tai, kad etik jis grindia
subjekto santykiu su savo protu, o ne dialoginiu santykiu su kitu asmeniu. Vis dlto toks
Kanto etikos vardijimas neatspindi jo paties
intencijos, mat, kaip teigia Paulis Ricuras,
kantikuoju autonomijos principu siekiama
ivengti monologo ir dialogo alternatyvos
(Ricur 1992: 211). Apie tai dar kalbsiu
vliau.

Danut Baceviit

be to, reikt isiaikinti, kaip i patirtis


dalyvauja Kanto etikos erd sudaraniose
morals dsnio formuluotse.
Socialinis santykis, santykis su kitu asmeniu daugelio filosof yra apraomas
kaip traumuojantis ir trikdantis. Tiek Thomaso Hobbeso nuoroda vis kar prie
visus, tiek Jeano Paulio Sartreo itara es
pragaras tai kiti, paliudija traumin
jo pobd. Regis, Kanto tekstuose aptinkame panai socialinio santykio patirt.
Veikalo Religija vien tik proto ribose treioje
dalyje, kalbdamas apie moralin mogaus
tobuljim ir jam grsiant pavoj, Kantas
rao:
[P]avojus kyla ne tiek i jo paties grubios
prigimties, kiek jis gyvena atsiskyrs, bet i
moni, su kuriais jis palaiko santykius arba
turi ry. I tikrj ne prigimties paskatomis
jame sukyla vadinamosios aistros, tiek daug
nusiaubianios jo pradinius gerus gymius.
mogaus poreikiai nedideli, o jais besirpinanios sielos bkl nuosaiki ir rami. Jis
neturtingas (arba save laiko tokiu) tik tiek,
kiek baiminasi, kad kiti mons j laiko tokiu ir u tai gali j smerkti. Pavydas, valdios
trokimas, godumas ir su tuo susij prieiki
potraukiai tuoj pat apninka jo prigimtin
savimi pasitenkinim, kai jis yra tarp moni.
Ir jam visai nereikia, kad pastarieji jau skst
blogyje arba rodyt ukreianius pavyzdius; pakanka, kad jie egzistuoja, kad jie j
supa ir kad jie mons, idant lugdius vienas kitam moralinius gymius ir vienas kitam
tapus blogais (Kant 2000: 115116).

is santykio su kitais monmis apraymas, kuriame, ko gero, galima atpainti ir


labai asmenik Kanto prisipainim, parodo, kad susidrim su kitais monmis
jis links suvokti kaip mogaus moralinio
tobuljimo klit, o ne kaip etinio santykio
raik. Todl tok moni buvim-sykiu jis

Subjekto tapatyb etiniame diskurse

pavadina nesocialiu socialumu ir mgina


veikti pateikdamas etins moni bendrijos projekt. Pastarasis neutralizuot neigiam buvimo-sykiu poveik ir paskatint
mones irti ne vienas kit (trikdani
kito mogaus buvimo patirt ia galima
susieti su kito vilgsnio patirtimi, puikiai
aprayta Sartreo), o viena kryptimi, t. y.
steigt pagal dorybs dsnius organizuot bendrij. Taiau pateiktas santykio su
kitais monmis apraymas paliudija ir i
pamat sukreiant, trikdant io santykio
pobd, mat etinio subjekto autonomija
gali susvyruoti ne tik dl vienokio ar kitokio kito asmens elgesio, jai susvyruoti
pakanka vien kito ar kit buvimo. Taigi,
atrodo, kad i patirtis aikiai liudija santykyje su kitu mogumi visada esant mano
paeidiamum.
Vis dlto, kaip minjau, Kantui is paeidiamumas neginijamai turi pasidavimo blogiui iraik ir yra antrinis asmens
viduje vykstanios kovos su blogiu atvilgiu. Regis, iuo santykio su kitu mogumi
patirties apraymu Kantas nori pasakyti, kad, keisdamas savo vidin nuostat
ir elgesio motyvacij, asmuo negali bti
garantuotas savo pastang skmingumu,
mat, susidrs su kitu, vl netenka vidins
nuostatos tvirtumo. Taiau net ir atsivelgus tai, kad Kantas etik grindia autonomiku subjektu, kyla abejon dl tokio
pagrindimo bdo, nes santykyje su kitu
mogumi sudta btent tokio autonomiko etinio subjekto galimyb.
Kad paaikt ios abejons pagrstumas, reikia atidiau panagrinti kantikj
etikos pagrindim. Mat tai, kad trikdanti
buvimo kito akivaizdoje patirtis yra suvokiama kaip klitis moraliniam tobuljimui,
dar nereikia, kad ji kaip nors dalyvauja ir
formuluojant morals dsn. Esmins ia

Religija ir kultra

105

tampa laisvs ir morals dsnio sampratos.


Praktinio proto kritikos pratarmje Kantas
tvirtina abipus laisvs ir morals dsnio
priklausomyb teigdamas, kad, viena vertus, laisv yra morals dsnio slyga, arba
buvimo pagrindas, o kita vertus, morals
dsnis yra laisvs painimo slyga (Kantas
1987: 16). Taigi morals dsnis grindiamas laisve, o laisv pastama per morals
dsn. Pai laisv Kantas supranta kaip
turini negatyv (laisv nuo ko) ir pozityv (laisv kam) aspektus (Kantas 1987:
48, 1980: 84). Negatyvi laisv reikia nepriklausomyb: pirmiausia nepriklausomyb nuo gamtikumo, o sykiu nuo bet
kokio geidiamo objekto. Ji veda distancij, nesuinteresuotum, atria, nutraukia
priklausomybi saitus, leidia suprasti,
kad visada galime pasielgti ir kitaip. Vis
dlto vien negatyvi laisv, Kanto manymu,
nepadeda velgti laisvs esms ir neatveria
etinio matmens, todl jis teigia btinyb
pereiti prie daug turtingesns ir vaisingesns pozityvios laisvs sampratos. Pozityvi
laisv, savo ruotu, sugrina suinteresuotum: protas, taps statymleidiu, morals
dsn mums pristato kaip gr, kantikai
tariant, beslygikai nurodo kaip gr.
nauj suinteresuotum, kuris skiriasi nuo
bet kokio polinki slygoto egoistinio
suinteresuotumo, Kantas vadina pareiga.
Anot Kanto,
[R]odyti tok suinteresuotum pareig
atitinkaniu poelgiu pataria ne koks nors
polinkis, tok suinteresuotum beslygikai
paliepia ir i tikrj suadina protas praktiniu dsniu, o dl to is suinteresuotumas
vadinamas visikai savitai, btent pareiga
(Kantas 1987: 100).

Taigi suinteresuotumas kaip pareiga


skiriasi nuo bet kokio polinki suintere-

106

Religija ir kultra

suotumo, kur Kantas vadina egoistiniu,


tuo, kad pareigoje susiduriame su dvilype
struktra: pareiga patiriama kaip prievarta, nes j atliekame nenoromis, o sykiu ji
yra tai, kuo esame suinteresuoti kaip protingos btybs. Prievart patiria ms polinkiai, o suinteresuotumas kyla i proto,
t. y. btent protas ir sukelia moralin pagarbos jausm. Gerbiame prote aptinkam
ir proto formuluojam moralin imperatyv. Kaip teigia Kanto praktinio proto kritik komentuojanti Nerija Putinait,
Pagarba turi aikias pasekmes mogui
ir jo nuostatoms: ji nuramdo mus ms
savimonje, sukelia pagarb sau, atmeta
savimeils pretenzijas bei pripasta dsnio
autoritet. Nusilenkimas autoritetui reikia,
jog pasirengiama priimti ir jo tak (Putinait 2004: 91).

Pagarba protui iveda Kant prie pagarbos asmeniui (tik protinga btyb, anot
jo, gali tapti asmeniu), todl jis teigia, kad
pagarba visada reikiama tik asmenims,
o ne daiktams (pastariesiems, prie kuri
Kantas priskiria ir gyvnus, galime jausti polink, meil, baim, bet ne pagarb)
(Kantas 1987: 9798). Apibrus pagarb
kaip pagarb protui, aikja, kad ji ima nebesutapti su pagarba, kuri jauiame iam
vienatiniam asmeniui. Mat, anot Kanto,
kai jauiame pagarb kitam asmeniui, j
jauiame ne konkreiam pavieniam asmeniui, o jo moralinei paskiriai, jo paisomam morals dsniui. Jis rao:
[P]aprastam, nekilmingam mogui, kur
a manau esant tokio doro bdo, kokio
nesismoninu paties savs, lenkiasi mano
dvasia, noriu a to ar ne ir nors ir kaip
auktai keliau galv, kad jis velgt mano
pranaum. Kodl taip yra? Jo pavyzdys man

Danut Baceviit

rodo dsn, sutriukinant mano saviman,


kai a j gretinu su savo elgesiu ir matau, jog
veiksmu rodyta, kad dsnio buvo laikomasi,
taigi rodytas jo vykdomumas (Kantas 1987:
96).

Galima sakyti, kad tokiame pagarbiame


santykyje su kitu asmeniu i ties esama
santykyje ne su iuo vienatiniu asmeniu, o
veikiau jo asmenyje su visuotinumu arba
monija kaip morals dsnio subjektu.
Taiau ar i ties pagarba nuasmenintam
morals dsniui gali bti ankstesn u pagarb iam konkreiam mogui ir j grsti?
Ar toks dsnio vykdomumo praktinis rodymas galiausiai nra paliudijimas, neatsiejamas nuo io konkretaus asmens? Ar Kantas nepripaino tokio paliudijimo svarbos?
I pirmo vilgsnio atrodo, kad ne, taiau
pati Kanto teksto stilistika liudija k kita.
Daugelis Kanto tekst skaitytoj paymi
emocin polk, kurio persmelkti pareig
auktinantys Kanto apraymai. Kaip teigia
Putinait, iais apraymais Kantas siekia
suaktyvinti, suadinti mint paskat skaitytoj irdyse, pats tapdamas tokiu avtoju (Putinait 2004: 93) ar netgi, sakyiau,
sokratikuoju kertoju. Jeigu atsivelgtume analogij su Sokratu, tai ar netekt
pripainti, kad, panaiai kaip mokiniams
ir panekovams btent pats Sokratas ir jo
laikysena tampa lemiamu sielos nemirtingumo rodymu, taip ir Kantas savuoju
usidegimu siekia paliudyti jo atveriam
perspektyv.
Turint omenyje, kad moralin imperatyv Kantas formulavo dvejopai, kyla
klausimas, kuo gi skiriasi morals dsnio
visuotinumo forma vedama bendryst
nuo pagarbos iam konkreiam pavieniam
asmeniui? Atsakant klausim reikt
atidiau panagrinti abi kantikojo kategorinio imperatyvo formuluotes: 1) elkis

Subjekto tapatyb etiniame diskurse

tik pagal toki maksim, kuria vadovaudamasis kartu galtum norti, kad ji tapt visuotiniu dsniu; 2) elkis taip, kad nei savo
asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje
niekada mogaus nepanaudotum vien
kaip priemons, o visada kaip tiksl, vadinasi, visa monija, kaip morals dsnio
subjektas, mums patiems turi bti venta.
i formuluoi tarpusavio santykis yra
dvejopas. Viena vertus, atrodo, kad abi jos
sako t pat abi ireikia visuotinumo reikalavim. Kita vertus, antroji formuluot
visuotinumo reikalavim apibria ne taip
formaliai, o veikiau turiningai, mat nurodo
mog kaip tiksl, o ne priemon. Pastebjs niuans, Paulis Ricuras konstatuoja, kad pagarb asmeniui ir etinio subjekto
valios autonomij Kantui kartu ir pavyko,
ir nepavyko atskirti. Ricuras rao:
[Pavyko] tiek, kiek savitikslio egzistavimo
samprata skiriasi nuo statymo davimo paiam sau sampratos; todl daugis, kurio stokoja autonomijos idja, tiesiogiai vedamas
sykiu su asmens kaip paties sau tikslo idja.
Ne[pavyko] tiek, kiek tokiose iraikose kaip
mogus, kiekviena protinga btyb ir
protinga prigimtis kitybei skleistis trukdo
universalumas, apsupantis j padedant monijos idjai (Ricur 1992: 226).

inoma, galtume sakyti, kad etinio


subjekto autonomijos ir pagarbos kitam
asmeniui atskyrimas Kanto etikai bt
lemtingas, mat reikalaut perirti pat
etikos grindim. Universalumo (visuotinumo) ir pliuralumo (daugio) principai
Kanto etikoje dera tik todl, kad pliuralumo principas yra neutralizuotas: pagarboje
kitam asmeniui jo kityb nekreipiama
dmesio. Kaip teigia Ricuras, konflikto
tarp i Kanto etikos princip ar tendencij galimyb kyla tada, kai asmen kityb,

Religija ir kultra

107

neivengiamai priklausanti asmen daugio


idjai, kai kuriomis aplinkybmis nesutampa su taisykls universalumu (Ricur
1992: 262). Btent tada pagarba suskyla
pagarb statymui (formalia dsnio prasme) bei pagarb asmenims, ir antroji ima
prietarauti pirmajai. Ima prietarauti taip,
kad uklausia pai visuotinumo form,
mat asmen kityb reikalauja iimties i
taisykls, kiekvien asmen paveria iimtimi i taisykls. O kaip tik to Kantas ir
vengia.
Taigi kol kas galima apibendrinti, kad
konkreti santykio su kitu asmeniu patirtis
Kanto etikoje pasirodo arba kaip nesocialus socialumas, kur mginama veikti,
arba kaip gerbtinas asmens savitikslikumas. Taiau asmens vienatinum ir su tuo
susijusi jo kityb, lemiani pliuralum,
linkstama pakeisti monijos idja, abstrakiu universalumu.
Santykio su kitu asmeniu patirtis ir
etikos pagrindimas Levino filosofijoje
Kalbant apie Kanto etik, pradti nuo
santykio su kitu asmeniu patirties atrod
neprasta vien dl to, kad paties Kanto intencija steigti universali, morals dsniu paremt etin perspektyv bent jau
Praktinio proto kritikoje ir Dorovs metafizikos pagrinduose labai radikaliai atsiriboja
nuo bet kokio konkretumo, empirikumo
ir teikia pirmenyb abstrakiam formalumui. Levino atveju io keblumo nebelieka,
nes etinis santykis su kitu asmeniu ir yra jo
filosofijos branduolys (tiesa, galima paminti, kad Levinas aprao ir kitus santykio
su kitu mogumi tipus, pavyzdiui, meil,
tvyst).
Etinis santykis su kitu, anot Levino, yra
santykis su veidu. Savja veido samprata

108

Religija ir kultra

Levinas atsiriboja nuo tokios fenomenologijos, kuri kalbt apie veid kaip apie savitais bruoais isiskiriant intencin objekt arba kito kn, besiskiriant nuo mano
kno. Norint suprasti, k turi omenyje
Levinas, kalbdamas apie santyk su kitu,
galima prisiminti Kanto aprayt trikdant kito mogaus buvim alia arba Sartreo
aprayt kito vilgsnio patirt, arba gdos
patirt, itinkani kito akivaizdoje. Visas
ias apraytas patirtis sieja judjimas ne
nuo mans prie kito, bet nuo kito prie
mans; jose esu ne aktyvus veikjas, o pasyvus kentjas. Vis dlto levinikasis apraymas nuo tik k mint skiriasi tuo, kad
is mano paeidiamumas kito akivaizdoje
beslygikai interpretuojamas kaip etinis,
mat veidas kreipiasi mane ir sako vienintel dalyk: Neudyk! Taip nutinka
todl, kad kitas pirmiausia suvokiamas ne
kaip kitas subjektas, alter ego, veikjas, su
kurio galia galiau varytis, o kaip kityb
(Kitas) begalybs, transcendencijos atvertis. Totalybje ir begalybje Levinas rao:
Begalyb paralyiuoja jg savo begaliniu
pasiprieinimu udymui; tvirtas ir nenugalimas pasiprieinimas udymui vyti kito
veide, jo neapsaugot aki nuogume, absoliutaus transcendencijos atvirumo nuogume. ia esama santykio ne su labai dideliu
pasiprieinimu, bet su kakuo visikai kitu:
pasiprieinimu to, kas nesiprieina etiniu
pasiprieinimu (Levinas 1998: 199).

Sykiu veido samprata leidia Levinui


perinterpretuoti kantikj laisv. Tokio
perinterpretavimo btinyb atsiranda
mginant, kaip ir Kantas, svarstyti, kas gi
paskatina priimti universal proto reikalavim, t. y. morals dsn. Mat jei manytume, kad universalus proto reikalavimas
priimamas racionaliai, tai suponuotume

Danut Baceviit

dar ankstesn universalaus proto reikalavimo primim, taigi judtume regresyviai.


Jei, kaip Kantas, teigtume, kad transcendentalin laisv kaip tik ir reikia absoliut veikimo spontanikum kaip tikrj jo
savaveiksmikumo pagrind (Kant 1996:
336), tada negatyvios ir pozityvios laisvs
skirtumas suponuot situacij, kai, suvokdami morals dsnio gerum, vis dlto jo
nesirinktume. Btent taip Kantas aprao
blogio atsiradim, laisvs nelaisv. Taiau
problema tampa dar rimtesn, jei tariame, kad individo laisvas veikimas, kuriuo
jis pasirenka morals dsn, nekyla i io
morals dsnio ir kad morals dsnis, savo
ruotu, yra bejgis prie individo tironij.
Matydamas ia gldini problem, Levinas kantikojo etinio subjekto autonomij,
jo laisv, kaip pagarb nuasmenintam prote aptinkamam morals dsniui, pakeiia
subjekto heteronomija paklusimu veido
sakymui, kuris ir yra protas, pirmesnis u
prot, diskursas, pirmesnis u diskurs
(Levinas 1987: 18). Vadinasi, i subjekto
heteronomija6 paradoksaliu bdu grindia
jo autonomij. Levinas nurodo, kad susitikime su kitu, jo veido akivaizdoje
laisv yra suvaryta ne taip, tarsi bt susidrusi su pasiprieinimu, bet kaip savavalika, kalta ir drovi; taiau bdama
kalta ji tampa atsakinga. Atsitiktinumas,
t. y. iracionalumas, dabar atrodo jai ess ne
anapus jos, kitame, bet joje paioje. Ne kito
primestas apribojimas yra atsitiktinis, o nepateisinamas egoizmas. Santykis su kitu kaip

inoma, reikia atkreipti dmes, kad heteronomijos svok Levinas vartoja ne kantika
prasme, t. y. kaip paklusim ioriniams statymams arba polinkiams, geismams, o nauja
prasme kaip paklusim etiniam reikalavimui, ateinaniam i Kito.

Subjekto tapatyb etiniame diskurse

santykis su jo transcendencija santykis su


kitu, kuris uklausia brutal mano imanentins lemties spontanikum veda mane
tai, ko manyje nebuvo. Taiau btent is
mano laisvei daromas poveikis padaro gal
prievartai bei atsitiktinumui ir ia prasme
grindia Prot (Levinas 1998: 203204).

Levino filosofijos tyrintojas Peteris


Attertonas nurodo, kad taip perinterpretuodamas Kanto transcendentalin laisv Levinas vartoja formuluotes, kurios
transcendentalinei filosofijai bt absurdikos. Todl levinikj veido samprat jis pavadina kvazi-transcendentaline
(veidas tampa valios autonomijos slyga,
t. y. pati valios autonomija kaip slyga yra
slygojama to, k ji slygoja), arba kvazi-empirine (veidas nra visikai atskirtas
nuo patirties lauko, kur jis daro galim)
(Atterton 2001: 345). Panai mint apie
tai, kad levinikoji etika pratsia ir sykiu
radikalizuoja Kanto pozicij, ko gero, isako ir Ricuras, kai, lygindamas Kanto ir
Levino etines pozicijas, teigia, kad Kantas
pagarb morals dsniui laik auktesne
u pagarb asmenims, o Levino [filosofijoje] veidas singuliarizuoja sakym: kiekvien kart kitas, konkretus kitas, man
pirm kart sako: Neudyk! (kursyvas
D. B.) (Ricur 1992: 336). Vadinasi, elgesio slyga (kiekvien kart) susiejama su
konkreiu kitu (pirm kart) taip, kad ji
pati tampa grindiama ir aknyta iame
konkretume ir vienatinume. Jei i mint ireiktume Kanto praktins filosofijos
terminais, tai ieit, kad Levinas mgina
valios heteronomija kito veido kvptu
nesuinteresuotumu grsti valios autonomij. Tokia transcendentalin plotm
komplikuojania veido samprata Levinas
siekia dar labiau nei Kantas pajungti ontologin problematik etikai.

Religija ir kultra

109

Dar vienas svarbus dalykas, kur reikia


paminti kalbant apie santyk su kitu Levino etikoje, yra tai, kad is santykis yra
apraomas kaip ne-santykis, at-skyrimas
(ab-solution). Levino daroma tapatybs ir
kitybs skirtis, o sykiu ir etinio subjekto
valios heteronomija ypa radikalizuojamos
jo vlyvuosiuose veikaluose pereinant nuo
Totalybs ir begalybs (1961) prie Kitaip
negu btis, arba anapus esms (1974). Net
jei pirmajame i i veikal Levinas ir ved santyk su veidu kaip iorybe, t. y. kaip
tuo, kas uklausia egoistin laisv, vis dlto pats subjektas buvo pajgus savikritikai
save suvokti, o tai, galiausiai, ir neleido
jam bti kuriam kito kreipimuisi. Antrajame, prieingai, imlumas kito kreipimuisi
nebesiejamas su paiu subjektu, jo galia
bti savikritikam. Subjektas ia tampa visikai pasyvus kito kitybs kaitas, yra kito
pasirinktas ir todl absoliuiai atsakingas.
Atsakyti klausim, kodl Levino etinis
subjektas tampa patologikai pasyvus, gali
padti radikalaus, beprasmiko blogio patirtis, kuri nurodo knygos Kitaip negu
btis dedikacija: Atminti tuos, kurie buvo
tarp beveik 6 milijon nacionalsocialist
nuudyt moni, ir milijon milijonus
vis tikjim ir taut moni, tapusi
tos paios kito mogaus neapykantos, to
paties antisemitizmo aukomis (Levinas
1991). is radikalaus blogio pasireikimas,
pasieks apogj XX a. karuose, paliudija
egoistins laisvs kurtum tiek morals
dsniui, tiek susitikimui su kitu mogumi,
jos nekaltum kaip gdos neturjim.
Ar is kurtumas kito auksmui nra tai,
kas priveria Levin radikalizuoti savo pozicij? Kaip teigia Levino etikos tyrintoja
Wendy C. Hamblet, Levinas savo pozicij
radikalizuoja todl, kad mato ir sunkumus,
susijusius su nekontroliuojama individu-

110

Religija ir kultra

alia laisve, ir sunkum arba negalimyb


apriboti t laisv nepuolus totalitarizm
(Hamblet 2006: 193194). I ia matyti,
kad kitas, uklausiantis i egoistin laisv,
turi bti absoliuti kityb, absoliuti ioryb,
kurios siverimas paveria atsakomyb irinktumu to, kuris pajuto savo laisvs kaltum ir dl to yra atsakingas.
inoma, karo patirtis, itis miest ir
taut inaikinimas radikaliai kelia etikos
klausimus, taiau ar tokia patirtimi paremtas etinio santykio su kitu apraymas
pats netampa marginalus, susietas tik su
tokio pobdio atvejais? Galbt i ties
Levinas atranda bd, kaip kalbti apie
etikos prasm iuolaikiniam egoistiniam,
Kanto terminais, nebrandiam, vaikikos
laisvs nekaltume pasilikusiam mogui,
taiau vis dlto kyla klausimas, ar etinis
santykis su kitu kaip santykis su visika
kitybe nra tiesiog santykio su kitu asmeniu schematizavimas ir radikalizavimas?
Teigiamai klausim atsako Ricuras,
levinik radikalizavimo strategij pavadins hiperbolizavimu, kuris dl filosofins
argumentacijos sustiprinimo ir suintensyvinimo aukoja patirties apraym (beje,
levinik hiperbolizuot kityb jis gretina
su dekartikja hiperbolizuota abejone).
Kalbdamas apie Levin Ricuras teigia:
Hiperbol, reikia stipriai pabrti, turime suprasti ne kaip stiliaus figr, literatrin trop, o kaip sisteming perteklins
filosofins argumentacijos praktik. iame
kontekste hiperbol pasirodo kaip strategija,
tinkama sukurti pertrkio efekt ryium su
iorybs idja absoliuios kitybs prasme
(Ricur 1992: 337).

Tolesniame skyrelyje, gretindama Kanto


ir Levino etinio subjekto sampratas, dar aptarsiu radikal etinio subjekto pasyvum,

Danut Baceviit

o kol kas svarbiausia buvo parodyti, kaip


Levinas aprao santyk su kitu asmeniu,
kiek is santykis dalyvauja pagrindiant
etin perspektyv ir kaip jis perengiamas
dl argumentacijos stiprumo efekto.
Kantas ir Levinas: etinio subjekto
tapatybs sisteigimas
Nepaisant subjekto krizs iuolaikinje filosofijoje, kai psichoanalitin, sociologin,
istorin, genealogin ar biologin interpretacijos, regis, veria apskritai atsisakyti
subjekto sampratos arba j modifikuoti
ir kalbti apie subjekt labai minimalia,
uuomazgine prasme, tarkime, kaip apie
lervin proio subjekt, etinei patirties
plotmei irykinti subjekto samprata yra
nepamainoma. Todl sivaizduojama Kanto ir Levino polemika iuo klausimu, lygiai
kaip ir bandymas j aktualizuoti, bus io
skyrelio udavinys.
Kanto ir Levino etinio subjekto sampratas vienija j radikalumas, bet skiria
tai, kad Kantas etiniu subjektu laiko autonomik, sau tapat subjekt, o Levinas,
prieingai heteronomik, savo tapatybs netekus subjekt. Vis dlto akivaizdu, kad tokio apibendrinimo nepakanka.
Tiesa, ankstesniuose skyreliuose mginau
parodyti, kad i pozicij prieingumas
subjekto tapatybs klausimu siejamas su
radikalizuota teorine argumentacija: Kanto pareigos etika orientuojasi universalios
normos imperatyvum, todl subjekto
autonomija pirmiausia yra praktinio proto autonomija, o Levinas, iekodamas alternatyvos tiek Kanto deontologijai, tiek
utilitarizmui, santykyje su kitu asmeniu
aptinkam etin matmen aprao kaip tai,
kas ivengia bet kokios taisykls ir skaiiavimo, kas nra universalizuojama, todl

Religija ir kultra

Subjekto tapatyb etiniame diskurse

etin subjektyvyb jam reikia nepakeiiam mano atsakomyb kitam. Taigi Kanto
ir Levino sivaizduojamame gine etinio
subjekto tapatybs klausimu irykja dvi
kratutins pozicijos: vienoje pusje etinis
subjektas yra bet kas, kiekvienas, visi,
protinga btyb, kitoje nepakeiiamas
mano buvimas atsakingam u kit.
Vis dlto etinio subjekto tapatyb reikt pradti svarstyti keliant klausim,
kaip gi atsiranda, sisteigia etinis subjektas.
Pirmiausia, akivaizdu, kad etinis subjektas
nra tiesiog egzistuojantis individas, etiniu
subjektu tampama prisiimant atsakomyb,
vadinasi, jo sisteigimo aktas yra performatyvus (atlikties ir transformacijos prasme),
kuris suponuoja santykio asimetrij. Tiek
Kanto, tiek Levino etikos imperatyvumas
parodo, kad etinis subjektas sisteigia per
buvim uklaustu: Kantas kalba apie morals dsnio imperatyvi formuluot Elkis..., o Levinas imperatyvum aprao
kaip veido sakym Neudyk! Taiau k
reikia toks etinis subjektas, kur aptinkame Kanto morals dsnio formuluotje ir
kur apeliuojama morals dsniu? Jei atkreiptume dmes tai, kad Kanto atveju
imperatyv formuluoja protas ir adresuoja
j man kaip tariamam tu7, t. y. veikiau
7

tariam tu reikt atskirti nuo kito tariamo tu, kuris gali atsirasti monologiniame
kalbjime, kuriame kityb gauna kalbin
iraik mums norint atskirti savo ankstesn poelg nuo to, kaip jauiams dabar, ir,
uuot sak K a padariau!, kreipiams
save antruoju asmeniu K tu padarei!
ia asmen skirtumas paliudija netapatum,
susvetimjim etiniame subjekte nepaisant jo
vienumo. Kita vertus, tariamas tu ia yra
gerokai konkretesnis nei mogus ar protinga btyb. Tokiame kalbjime su savimi
kreipiamasi save, nors ir susvetimjusiu
pavidalu.

111

kaip bet kam, visiems, kiekvienam,


man, kaip protingai btybei, reikt
pripainti, kad tokiu atveju etinio subjekto tapatyb priskiriama, o sykiu ir sisteigia
neutralizuotu bdu (priskiriama man kaip
kiekvienam, visiems). Ko gero, Kanto etinio subjekto sisteigimo bdas tik patvirtina Ricuro teigin, kad etinio subjekto
autonomijos principas yra ne egologinis,
ne monologinis, o veikiau ikidialoginis8
(Ricur 1992: 274). ia nra tikro dialogo, tikrojo tu ir tikro, vienatinio a.
Kaip vienatinis etinis subjektas sisteigiu
tik tada, kai kreipimasis kyla i realaus kito.
Kaip tik apie tok etin subjekt usimena
Levinas, kai pokalbyje su Philippeu Nemo
etinio subjekto sisteigim sieja su sakymu
tai a! kito asmens akivaizdoje (Levinas
1994: 100). Levinas pabria, kad etin
subjektyvyb i karto yra kitam asmeniui,
ji nra pati sau, btent atsakomyb singuliarizuoja subjekt, padaro j nepakeiiam
ir vienatin. Kaip teigia Levinas, tokia etin savastis yra vienatin tarsi buvimas savo
8

ia gera proga nurodyti, kad iame straipsnyje pasirinktas ne etini pozicij radikalizavimo, o sugrinimo prie patirties bdas,
nors ir nepretenduoja isamum, bet savo
intencija yra artimas Ricuro svarstymams
jau ne kart cituotoje jo knygoje Pats sau
kaip kitas. Vis dlto straipsnyje nepretenduojama pristatyti Ricuro pozicijos, bet
veikiau bandoma j pasitelkti ten, kur to
reikalauja svarstymas. O apie Kanto etikos
interpretacij pasakytina, kad Ricuras,
prieingai Kantui, nemato galimybs prieiti
prie etins perspektyvos nuo morals dsnio
formalumo ir etinio subjekto autonomijos
(t. y. nuo vienybs principo kaip formos),
todl pradeda nuo konkretaus santykio su
kitu, asmen vairovs principo (t. y. nuo
daugio principo kaip materijos), o autonomijos princip kurdina kelio pabaigoje ir
sieja j su teisingumo taisykle (Ricur 1992:
274274 ir kitur).

112

Religija ir kultra

kailyje, anktame ir nepatogiame savo


paties kailyje (Levinas 1991: 108). Be
to, kito akivaizdoje sisteigianti atsakomyb yra neperleidiama, nesubendrinama
ir dl to pranoksta bet kok visuotinybs
principu grindiam reikalavim. Todl
ne kart Levino cituota Dostojevskio fraz Visi esame kalti dl visko, u visus ir
prie visus, ir a daugiau negu kiti yra
ios neperleidiamos, nesubendrinamos
perteklins mano atsakomybs iraika.
iuo poiriu Levino etinio subjekto vienatinumas labiau ireikia etikos matmen,
o Kanto veikiau politin matmen, teisingumo princip, kuriam pakanka vis
lygybs prie statym.
Jei etinio subjekto tapatyb pavelgsime laikiniu aspektu, pasirodys, kad etins
subjektyvybs sisteigimas reikia virsm,
naujumo atsiradim, o kartu pretenduoja
laikin pastovum. Vlyvajame savo veikale Antropologija pragmatiniu poiriu
konkretindamas tyrim ir juddamas prie
morals antropologijos kaip subjektyvi
mogaus prigimties slyg, padedani
arba trukdani vykdyti morals dsnius,
Kantas etinio subjekto tapatyb aprao
kaip dl vidins revoliucijos gyjam, tvirtinam moralin charakter. Pastarasis jam
reikia mstymo bd, o ne prigimties
ar jautimo bd (Kant 2010: 209210).
Btent dl to is pastovumas skiriasi nuo
prigimties kaip temperamento ar jausenos
bdo pastovumo, mat yra gyjamas, o ne
savaime trunka. Maa to, is pastovumas
yra steigiamas tarsi vienu ypu, steigiamas
tampant atsakingu u tai, k padarei, darai
ar darysi, ir todl gali bti suvokiamas kaip
revoliucingas naujumas. Kaip rao Kantas,
[n]et galima manyti, kad charakterio tvirtinimas yra nelyginant savotikas atgimimas,

Danut Baceviit

tai sau paiam duotas tam tikras ikilmingas pasiadjimas. is pasiadjimas ir tas
momentas, kai jame vyko permaina, neumirtami ir tarsi pradeda nauj epoch.
Aukljimas, pavyzdiai ir pamokymai gali
diegti princip apskritai tvirtum ir pastovum ne palaipsniui, bet tarsi sprogimu,
kuris vyksta, kai staiga grsta nepastovi instinkto bsena. <...> Mginti palaipsniui
tapti geresniu mogumi tuias darbas, nes
kol dirbama su vienu spdiu, kitas iblsta; o charakterio tvirtinimas yra gyvenimo
bdo apskritai vidinio principo absoliutus
vienumas (Kantas 2010: 221).

Cituotoje Kanto teksto itraukoje yra


susipyn keletas etinio subjekto tapatybs analizei svarbi dalyk. Apie moralinio charakterio gijim kalbama kaip apie
sau paiam duot od: odio davimas
priklauso performatyviam kalbjimui,
kuriuo steigiama iki tol nebuvusi situacija ar dalyk padtis. Vadinasi, duotu
odiu paadu daromas pertrkis yra
radikalus ankstesns situacijos atvilgiu,
mat nekyla i jos, nra jos slygotas. Sykiu btent duotas odis leidia kalbti ir
apie steigiam pastovum: duotas sau paiam odis reikia, kad jo bus laikomasi
nepaisant kintani aplinkybi. Kantas,
kalbdamas apie moralin charakter, atskirai nereflektuoja laiko kismo ir kitybs.
Pati charakterio samprata suponuoja, kad
ia esama pastovumo (vidinio principo
absoliutaus vienumo). Tiesa, kitaip nei
gimtas jausenos charakterio pastovumas,
is yra ne atrandamas, o steigiamas. Etinio
subjekto kaip moralinio charakterio pastovumas, moralinio charakterio tvirtinimas
sykiu reikia ir etinio subjekto autonomij,
nepriklausomyb nuo laikinio kismo. Jei
laikin plotm vestume stipriau, tuomet
sustiprt ir performatyvumo momentas

Subjekto tapatyb etiniame diskurse

duoto odio pastovumas tuomet reikt


btinyb kasdien i naujo pakartoti paad ( aspekt vliau ipltojo Srenas
Kierkegaardas).
Lyginant Kanto pozicij su levinikja,
matyti, kad abu filosofai etinio subjekto
sisteigim sieja su revoliucingu naujumu.
Tiesa, Kantas naujum isako ne laiko,
bet veikiau prieastingumo terminais, o
Levinas, prieingai, ypa pabria laiko
aspekt, mat btent jis leidia ireikti
pertrk ir naujum. Ikietinei subjektyvybei Levinas priskiria tik vien laiko modus dabart. Tokia subjektyvyb yra
usidariusi dabartyje, mgaujasi ja, o sykiu yra prikaustyta prie savo egzistencijos
dabarties, pavargusi nuo jos. Tik santykis
su kitu subjektyvybei atveria laik: kito
kityb kelia nerim kaip nenumatoma
ateities ir praeities transcendencija. Bti
atsakingam ia reikia bti paeidiamam,
o sykiu pareigotam begalinio reikalavimo. Net jei abu mstytojai kalba apie etinio subjekto sisteigim kaip revoliucing
naujum ir pertrk, Kantas naujum
sieja su subjekto autonomija ir vidine revoliucija kaip nuostatos pakeitimu, o Levinas su kitybs siverimu, todl vietoj
moralinio charakterio tvirtumo ir pastovumo ia turime reikal su paeidiamumu
kaip laikiku, savo paties buvimo pagrindo
netekusiu subjektu. Apibendrinant galima
sakyti, kad Kanto etinio subjekto tapatyb
sisteigia kaip pastovumas nepaisant laiko,
o levinikoji etin subjektyvyb pasirodo
kaip laikika tvirtos tapatybs neturinti ir
savo viepatavim praradusi pozicija. Tiesa, is laikikumas ir paeidiamumas ne
paalina atsakomyb, o j ukrauna kaip
mano atsakomyb. i paradoksali etinio
subjekto tapatyb nurodo Levinas, kai teigia, kad

Religija ir kultra

113

[p]ati mogikojo a tapatyb remiasi atsakomybe, tai yra tuo suverenaus a teigimu
[position] ar paalinimu [deposition] savimonje, paalinimu, kuris kaip tik yra a
atsakomyb u kit (Levinas 1994: 104).

Vis dlto kantikoji pozicija tinkamesn apraant atsakomyb kaip sprendim,


veiksm, laiko kisme steigiant pastovum,
siejant praeit, dabart ir ateit. Levinikoji paradoksali etinio subjekto atsakomyb
veikiau yra atsakomyb iki sprendimo.
Laikins etinio subjekto tapatybs struktros aptarimas ne tik primin jau mint
autonomikos ir heteronomikos laisvs
prieprie, bet ir atskleid nauj antlaikinio proto ir laikins konkreios egzistencijos, kurioje mogus aptinka save
kaip juslik, jausming, geidiani btyb, prieprie. Kantikoji etika grieta
juslumo ir proto perskyra subjekto etin
tapatyb sieja tik su asmens racionalumu
(pagarbos jausmas yra pagarbos protui
jausmas), todl trikdanti santykio su kitu
asmeniu patirtis, liudijanti subjekto paeidiamum, joje interpretuojama tik kaip
klitis subjekto autonomijai. Levino etikoje btent jausmin ir juslin plotm tampa
pamatin: ia susiduriame su konkreiu
kitu, aptinkame savast kaip paeidiamum, atsakomyb u kit. Kantikosios ir
levinikosios etini pozicij priepriea leido Alphonso Lingiui, j sekjui ir kritikui,
krybingai performuluoti pai pagarbos
samprat. Jo interpretacijoje pagarba tampa pagarba anapus pagarbos. Lingis rao:
Traktuoti kit pagarbiai tai atverti
ms rimt tiksl jo juoko plipsniui, istatyti ms linksmyb jo sielvarto tamsai,
leisti jam laiminti ms sumiim ir kani,
atverti save jo prakeiksmo bang smgiams.
irti kit pagarbiai mums reikia var-

114

Religija ir kultra

ginti, kankinti, ugauti, sueisti j ir bti jo


sueistam (Lingis 2010: 201).

Lingio pateiktoje pagarbos interpretacijoje pagarba jau nebra abstrakti pagarba


asmens moralinei paskiriai, perauganti
pagarb monijai ar mogikumo idjai.
Veikiau tai pagarba konkreiam kitam, pagarba, kurioje jo atvilgiu nebelieka pagarbaus atstumo, vedamo levinikoje etikoje hiperbolizuojant kito kityb, bet yra
neabejingumas, dl kurio sueidiame kit
ir esame jo sueidiami.
Nuo etini princip
prie etinio patirties matmens
Straipsnio pradioje kliau klausim apie
galimyb iuolaikiniam mogui suvokti
Kanto ir Levino etini pozicij radikalum. Taip pat nurodiau pavoj nesuvokti
etinio io radikalumo utaiso ir interpretuoti j kaip savit estetin aves turini,
o gal, prieingai, atstumiani patologij.
Taip pat nurodiau, kad sieksiu ne didinti, o suvelninti radikalum sugrindama prie konkreios patirties apraymo
ir btent ja patikrinsiu mintas pozicijas.
Vis dlto ir tokioje strategijoje slypi pavojus pristatyti etin patirties matmen kaip
kak savaime suprantama ar savaiminga.
Kad to ivengiau turiu patikslinti, jog siekiu ne panaikinti radikalum, o parodyti j
kaip etin. Tai pirmiausia pasakytina apie
etinio subjekto tapatybs klausim.
Todl alternatyv radikaliai Kanto autonomiko etinio subjekto ir Levino heteronomiko, tapatybs neturinio etinio
subjekto prieprieai tikiuosi surasti tokio
etinio fenomeno aprayme, kuris imt ir
sprendimo moment, ir pasyvum. Toks
fenomenas yra paado fenomenas. Jau

Danut Baceviit

Kanto moralinio charakterio kontekste


kalbjau apie paad kaip apie sau duot
od. Dabar noriau atsiriboti nuo grynai
kantiko konteksto ir aprayti paado fenomen nepriklausomai nuo jo.
Imkime, pavyzdiui, i pirmo vilgsnio
labai banal paad parayti straipsn.
pavyzd silyiau traktuoti taip pat kaip ir
Husserlio kanceliarini reikmen pavyzdius. Viena vertus, juo siekiama aprayti
etin matmen turinios patirties struktr, o kita vertus, jis ironikai nurodo, gal
netgi demaskuoja kabinetin teksto autoriaus egzistencij.
Jau minjau, kad paadti reikia duoti
od, performatyviai steigti save kaip atsaking etin subjekt. Vadinasi, paaddama parayti straipsn sipareigojau tai padaryti, nors galbt bus kit neatidliotin
darb, galbt jausiuos pavargusi ir pan.
Mano, kaip paad davusio asmens, tapatyb sisteigia laike apimdama tiek praeities, tiek dabarties, tiek ateities matmen.
Taiau, kitaip nei kantikojo adjimo sau
atveju, ia, be adjimo sau, esama ir adjimo kitam. Kitam adu parayti straipsn,
kitas asmuo manimi pasikliauja ir tuo pareigoja. Jo atvilgiu esu pasyvus kentjas,
j negaliu pakelti aki, j vengiu sutikti,
jeigu nepavyksta testi paado. Analizuodamas paad Ricuras klausia dar
radikaliau: Jei kas nors kitas nesikliaut
manimi, ar pajgiu testi od, ilaikyti
save? (Ricur 1992: 341). Sykiu galima
sakyti, i kityb sikuria manyje tapdama
kitybe manyje, keliania nerim sine,
uklausiania visk, k paraiau ir kaip paraiau. Vadinasi, paado fenomene etinio
subjekto tapatyb neapibriama nei gryna autonomija, nei gryna heteronomija, o
veikiau yra j sankirta, kurioje ir atsiskleidia etinio matmens kompleksikumas.

Religija ir kultra

Subjekto tapatyb etiniame diskurse

115

Literatra

Atterton, P. 2001. From Transcendental Freedom to the Other: Levinas and Kant, in In
Proximity. Emmanuel Levinas and the Eighteenth Century, eds. M. New, R. Bernasconi and R. A. Cohen. Lubbock: Texas Tech
University Press.
Baranova, J. 2004. XX a. morals filosofija: pokalbis su Kantu. Vilnius: VPU leidykla.
Baranova, J. 2007. Ketvirtoji Kanto antinomija ir Levino subjekto Odisja, Problemos 71:
148156.
Hamblet, W. C. 2006. A Pathological Goodness: Emmanuel Levinas Post-Holocaust
Ethics, Minerva An Internet Journal of
Philosophy 10: 172196.
Hofmyer, B. 2007. Radical Passivity: Ethical
Problem or Solution? A Preliminary Investigation, South African Journal of Philosophy
26 (2): 150162.
Kantas, I. 1980. Dorovs metafizikos pagrindai.
Vert K. Rickeviit. Vilnius: Mintis.
Kantas, I. 1987. Praktinio proto kritika. Vert
R. Plekaitis. Vilnius: Mintis.
Kant, I. 1996. Grynojo proto kritika. Vert
R. Plekaitis. Vilnius: Mintis,
Kant, I. 2000. Religija vien tik proto ribose. Vert R. Plekaitis. Vilnius: Pradai,
Kant, I. 2010. Antropologija pragmatiniu poiriu. Vert R. Plekaitis. Vilnius: Margi ratai,
Keryt, N. 2006. Levino etin filosofija kas-

dieni akcidencij fone, Naujasis idinys


8 (188): 308318.
Levinas, E. 1987. Freedom and Command, in
Levinas, E. Collected Philosophical Papers.
Transl. Alphonso Lingis. Dordrecht: Martinus Nijhoff Publishers.
Levinas, E. 1994. Etika ir begalyb. Vert
A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos.
Levinas, E. 1998. Totality and Infinity. Transl.
Alphonso Lingis. Pennsylvania, Pittsburgh:
Duquesne University Press.
Lingis, A. 1998. The Imperative. Bloomington:
Indiana University Press.
Lingis, A. 2009. The Fundamental Ethical
Experience, in Radical Passivity. Rethinking
Ethical Agency in Levinas. Library of Ethics
and Applied Philosophy Vol. 20, I, ed.
B. Hotmeyr, Springer Science + Business
Media B. V.: 8194.
Lingis, A. 2010. Bendra kalba, paskiri balsai.
Vilniaus paskaitos. Vert D. Baceviit.
Vilnius: Baltos lankos.
Puiliauskait, S. 2006 a. Kantas ir vaik kambarys, Logos 45: 6088.
Puiliauskait, S. 2006 b. Svajoni udikas, arba
Kanto etikos ribos, Problemos 69: 142151.
Putinait, N. 2004. Paskutinioji proto revoliucija. Vilnius: Aidai.
Ricur, P. 1992. Oneself as another. Transl.
Kathleen Blamey. Chicago: University Chicago Press.

IDENTITY OF SUBJECTIVITY IN ETHICAL DISCOURSE


Danut Baceviit
Summar y

This article deals with the problem of the ethical discourse, specifically with the manner in
which ethical discourse describes identity of subjectivity. The positions of Immanuel Kant and
Emmanuel Levinas are being analysed to this end. Both philosophers give precedence to the
ethical over the theoretical. However, despite this common feature, these positions radically
diverge when they describe identity of ethical subjectivity. Kantian grounding of ethics appeals
to the autonomous will of the subject, whereas Levinasian ethical relationship emerges with

116

Religija ir kultra

Danut Baceviit

the Others demand. Thus in one case there was postulated firm identity of subjectivity, in
another vulnerable subjectivity without identity. The question is: whether the extremeness of
these positions not turns into the peculiar pathology or aesthetical perversity which is perceived
as obstacle for the ethical? The article makes attempt to find an alternative to the opposition of
identity and alterity. The description of concrete relation with another person enables us to speak
about oneself as another.
Keywords: Kant, Levinas, identity of subjectivity, alterity, oneself as another.