You are on page 1of 2

Antonijus Surožietis.

Apie žmogaus ir Dievo susitikimą

2008-12-25

Senasis Testamentas prasideda pasakojimu apie tai, kaip Dievas sukūrė dangų ir žemę. Šiame pasakojime glūdi didi žinia,
jog viskas sukurta iš nebūties svariu ir stebuklus darančiu Dievo žodžiu. Ne valdžios žodžiu, kuris priverčia mus
nenorimai būčiai, bet meilės žodžiu. Kurdamas pasaulį, Viešpats tarsi kiekvienam kūriniui sako: „Ateik ir kartu su manimi
patirk būties džiaugsmą. Ateik, nes esi man brangus, ir mano meilė išskleista prieš tave, visa mano meilė tau pasiūlyta ir
atiduota...“ Kūrimas – tai stebuklas, kai Dievas savąja meile mus kviečia į šventę, abipusės meilės puotą. Jei tik galėtume
įsivaizduoti, kas atsitiko tą akimirką, kai kiekvienas kūrinys, nuo menkiausios smiltelės, švelniausio šapelio iki
sudėtingiausio kūrinio – žmogaus – rasdavosi iš nebūties ir staiga įaugdavo į būtį, staiga suprasdavo: „Aš egzistuoju. Aš
esu. Ir esu, nes priešais mane – Dievas, Kuris mane pamilo ir pasikvietė abipusiam džiaugsmui, bendrai meilės šventei...“
Kaip stebuklinga turėjo būti, kai kiekvienas kūrinys, atsirasdamas iš nebūties, patirdavo Dievo meilę, Jo artumą. Koks
džiaugsmas, kokia stebuklinga nuostaba turėjo apimti kiekvieną kūrinį, žvelgiant į Dievo meilę ir matant aplink save kitus
Dievo mylimus kūrinius, kurie pirminiu savo tobulumu sugeba atsakyti į Dievo meilę tobula, džiūgaujančia,
triumfuojančia meile.

Tai buvo pirmasis Dievo susitikimas su kūriniais ir pirmasis kiekvieno kūrinio susitikimas su Kūrėju ir būčiai pakviesta
Kūrinija.

Koks tai grožis ir koks džiaugsmas – būti tiek mylimam, kad būtum pakviestas dalytis su Dievu gyvenimo stebuklu, kuris
iš Jo išsilieja ir teka mūsų gyslomis, persmelkia visus mus, ir viskas tampa kvėpavimu, džiaugsmo ir grožio šokiu. Tai –
pirmasis susitikimas.

Tačiau paskui buvo nuopuolis. Žmogus prarado Dievą, prarado pats save, sugebėjimą matyti Kūrinijos grožį, matyti
harmoniją ir savo paties kelią. Kartu su žmogumi – nes šis buvo padarytas visko, kas sukurta, vedliu į būties ir gyvenimo
pilnatvę, pasiklydo ir visa Kūrinija. Pasaulis tapo atgrasus, subjaurotas, atšiaurus, šaltas, žiaurus, tapo nuodėmės ir mirties
pasauliu, kurį mes ir pažįstame. Bet ir šiame pasaulyje išliko šviesa. Kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Šviesa spindi
tamsoje ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1:5). Tamsa išlieka, bet ji persmelkta šviesos. Dievo šviesos ir to, kas šviesu, dieviška,
išliko kiekviename kūrinyje. Šviesa spindi tamsoje, ir nors dažnai gyvename šešėliuose, dažnai mes šviesą tesuvokiame
kaip prieblandą, tačiau ji niekada nevirsta gūdžia tamsa, ta tamsa, kur šviesa jau negali prasibrauti.

Šioje prieblandoje, kurioje mes gyvename, būna nušvitimo akimirkų. Būna akimirkų, kai Dievas staiga su kažkokia
neatremiama jėga apreiškia savo egzistavimą. Senajame Testamente Jis apsireiškia patriarchams, pranašams, teisėjams,
teisuoliams, vyrams ir moterims, seneliams ir vaikams. Tai buvo nušvitimo akimirkos, kai prasiverždavo gelbėjantis,
galingas, autoritetingas Dievo balsas arba Dievas padovanodavo stebuklą, išgelbėjantį tautą, išgydantį ligą, prikeliantį
mirusį.

Šventajame Rašte atrandame daug įvykių, per kuriuos Viešpats apsireiškia, veikia savo sukurtą pasaulį, padovanoja dar
šviesos, žingsnis po žingsnio atkariauja pasiklydusį, nuo gyvybės versmės nusisukusį pasaulį. Šie įvykiai tarsi spindinčios
žvaigždės nakties danguje, rodančios kelią, suteikiančios pasitikėjimo tuo, kad jokia tamsa neužgoš šviesos, jokia tamsa
niekada neįveiks Viešpaties.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime būna akimirkų, kurias galime vadinti susitikimais. Apaštalas Paulius Kristų Gelbėtoją sutiko
kelyje į Damaską, kur keliavo persekioti krikščionių. Susitikimo šviesa buvo tokia ryški, kad Paulius apako: akinama
šviesa sustabdė jį tamsos kelyje, ir prasidėjo naujas gyvenimas. Milijonų žmonių gyvenimuose, ir tikrai ne vien
ankstyvaisiais amžiais, bet ir dabar, įvyksta tokie susitikimai: skaitant Evangeliją, per liturgiją, apmąstymuose, didžiausio
skausmo ar triumfuojančio džiaugsmo akimirką, ar šiaip akimirką, kai Viešpats išaukština kurį nors iš mūsų, atsiveria
prieš jį – ir prasideda naujas gyvenimas. Akinama susitikimo akimirka, aišku, nepakartojama, bet jos padarinius juntame
iki gyvenimo pabaigos. Būna ir taip, jog susitikimas įvyksta beveik nepastebimai nei šalia esantiems, nei pačiam žmogui,
kuris, regis, paprasčiausiai dalyvauja Bažnyčios slėpiniuose, priima šventąsias Dovanas: Eucharistiją, Santuokos
sakramentą, atgailauja, kai staiga tarsi migla išsisklaido, ir staiga žmogus akimirkai išvysta amžinybės tolius, neapsakomą
jos grožį ir per tai tam tikru būdu „regi“ Dievą.
Yra dar kitoks susitikimas – didingas ir gilus susitikimas mirtyje. Apie mirtį mes dažnai galvojame kaip apie išsiskyrimą,
nes galvojame apie save ir apie tai, kas įvyko žemėje: mylimas žmogus mirė, mes nuskurdome, mums skauda, mums teks
gyventi be jo ar jos. Pasaulis per mirtį tarsi praranda dalį savęs, yra sužalojamas. Tačiau tai tik regimybė. Mes
pamirštame, kad mirties esmė – suplėšyti žemiškus pančius, plačiai atverti amžinybės duris ir leisti gyvai sielai susitikti
akis į akį Gyvąjį Dievą. Tai gyvenimo išbaigimas, tai žmogaus likimo išbaigimas, bet ne pabaiga. Vienas rusų dvasininkas
yra pasakęs: „Bažnyčia – nesunaikinama kariuomenė. Tai kariuomenė, kur kiekvienas, parkritęs mūšio lauke, tampa
nemirtingas ir nenugalimas.“ Kiekvienas žmogus, išėjęs amžinybėn, jau nebepavaldus žemiškoms pergalėms ir
pralaimėjimams, jis yra kartu su Dievu, suvienytas maldoje ir meilėje. Tik būdami Dievo akivaizdoje ir sujungti su Dievu
Jo meile, mes galėsime iš tiesų pamilti žemę ir matyti ją naujai. Matyti skausmą be atgrasumo, matyti siaubą be baimės,
matyti stoką jautriai ir solidariai bei savo malda ir meile toliau ginti tuos, su kuriais tarsi teko išsiskirti.

Taip pat ir tie, kurie liko žemėje, toliau tęsia išėjusiojo žemiškąjį gyvenimą. Juose turi įsikūnyti visa, kas skaidru, teisinga,
kilnu, šventa, viskas, ką jie gavo, įžiūrėjo, išgyveno iškeliavusio amžinybėn mylimo žmogaus gyvenimo dėka.

Mes laukiame dar vieno susitikimo – pasaulio pabaigos, kai Viešpats ateis savo šlovėje. Pasaulio pabaiga – tai išbaigimas.
Tai nėra istorinė akimirka, tai susitikimas su Gyvuoju Dievu, su nugalėjusiu Kristumi, su Kristumi Gelbėtoju. Tai
džiaugsmas. Jei mes būtume tikrai tikintys žmonės, tai trokštume, alktume savo susitikimo su Dievu per mirtį ir tos
dienos, kai viskas bus išbaigta, kai, pasak pranašo Izaijo, pati mirtis bus nugalėta, nebebus išsiskyrimo, ir „Dievas bus
viskas visame kame“ (1 Kor 15:28), kai Dievas užpildys viską kaip ugnis, šviesa, kaip gyvenimas, kaip džiaugsmas, kaip
pergalė. Šventajame Rašte parašyta: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‚Ateik‘. Ir kas girdi, teatsiliepia: ‚Ateik‘“ (Apr
22:17). Kiekvienas iš mūsų turėtų tokiais žodžiais kreiptis į Viešpatį: laukdamas susitikimo. Taip, prieš susitikimą, bus
išbandymas, tačiau ar Viešpats nėra pasakęs: „Išgirdę apie karus ir karų gandus, nenusigąskite“ (Mk 13:7). Pakelkite galvą
ir įsiklausykite, be baimės, ramiai, besidžiaugiančia širdimi, jog iš žemiško siaubo gelmių tuoj nušvis pergalės ir
susitikimo žara.

Nuo nuopuolio ir Kristaus gimimo – pirmas laukimo periodas, kai visa žemė, tapusi našlaite, panirusi į nuodėmę, vis
labiau nuodėmės ir mirties užvaldoma – meldė Gelbėtojo, nes, nors žemė negali pakilti iš ten, kur nuslydo, Dievas gali į
ten nusileisti. Tūkstančius metų laukimas tai stiprėjo, tai silpo, tačiau per visą Senojo Testamento laikų Izraelio istoriją
išliko vilties ir laukimo gija. Laukimas nebuvo bergždžias – Dievas tapo žmogumi: išsiskyrimas baigėsi. Dievas su
mumis, kaip liudija Matas, Viešpats pažadėjo būti ten, kur du ar trys susirinks Jo vardu, kur niekas Jo nelaukia. Jis stovi
prie širdies, proto, mūsų gyvenimo durų ir beldžiasi, gal atsidarys kuri nors širdis, gal atsivers pažinimui kieno nors
protas, gal priims kieno nors gyvenimas naują patyrimą.

Mes gyvename jau kitame pasaulyje. Mes nepažįstame to pasaulio, kuriame nebuvo Kristaus. Kai mes galvojame, kad
mūsų pasaulis baisus, jog tiek žmogus vienišas, tiek visa žmonija jaučiasi tokia vieniša neaprėpiamoje visatoje, tai turime
prisiminti, kad tūkstančius metų žmonės gyveno pasaulyje, kur nebuvo įžengęs įsikūnijęs Viešpats Dievas. Net ir
valstybėse, kuriose tam tikram laikui įsivyrauja ateizmas, Kristus veikia ir gyvena, čia alsuoja Viešpaties Dvasia. O buvo
tokios vienatvės ir apleistumo laikas, kurio net nesugebame įsivaizduoti. Mes gyvename pasaulyje po Įsikūnijimo,
pasaulyje, kuris tapo giminingas Dievui. Dievas tapo vienu iš mūsų, o mes Kristuje ir Dvasioje tapome Dievo vaikais,
dukromis ir sūnumis. Jis mums Tėvas ne perkeltine, bet tiesiogine prasme, nes mes esame Kristaus, Dievo Sūnaus, tapusio
žmogaus sūnumi, broliai ir seserys.
Kiekvienais metais per Kalėdas iš naujo išgyvename šį stebuklą. Svarbu, kad mes privalome jį išgyventi ne kaip bažnytinę
šventę, ne kaip šventines Mišias, bet kaip pasaulinio masto įvykį, nes per įsikūnijimą Dievo Sūnus ne tik su mumis
susigiminiavo, bet savo Kūnu tapo savas visai Kūrinijai. Daugiau nebėra smiltelės, nėra žvaigždės, nėra kalno, nėra rasos
lašelio, nėra upės, nėra debesies, kuris savo materialumu nebūtų susigiminiavęs su Kristaus kūnu. Visas pasaulis –
Kristuje. Koks tai stebuklas – koks tai naujas susitikimas su pasauliu. Tai jau nėra paprastas susitikimas su pasauliu, kaip
kad kūrimo dieną su iškylančiu iš nebūties skaidriu ir nekaltu pasauliu, tai susitikimas su Kūrinija, kuri susigiminiavusi su
Dievu. Tai, kad mes to nematome, nepatiriame, byloja tik apie mūsų aklumą, o ne apie Kūrinijos atskirtumą nuo Dievo.
Turime išmokti matyti, o kol neišmokome, turime tikėjimu priimti šį stebuklą: visų kūrinių atsinaujinimo stebuklą, taip
pat stebuklą, jog susitikimas, kurio taip ilgisi visi kūriniai, su Dievu jau įvyko būties gelmėse, naujo gyvenimo grūdas jau
pasėtas ir dygsta kaip ugnis, apie kurią kalbėjo Kristus. „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau
liepsnotų“ (Lk 12:49). Ši ugnis jau įžiebta mūsų gelmėse ir plečiasi malonės liepsna po visą sukurtą pasaulį.
Liko tik keistas ir baisus dalykas: žmogus dar neišmoko nei susitikti su Dievu, nei susitikti su pačiu savimi, nei susitikti su
savo artimu. Mes nemokame susitikti, mes sukūrėme daugybę pertvarų tarp savęs ir Dievo, tarp savęs ir kito žmogaus,
pertvarų savo viduje: mes kurti, mes akli, mes bejausmiai. Svarbiausia – mes labai bijome susitikimo, nes susitikti – tai
susitikti visam laikui. Tikras susitikimas vyksta tik kartą, bet amžinybei.