ATVIROS LIETUVOS KNYGA

Arno Anzenbacher
FILOSOFIJOS ĮVADAS

Vilnius "Katalikų pasaulis" 1992

TURINYS
l 1.1 1.2 1.3 1.3.1 1.3.2 1.3.3 1.3.4 1.4 1.4.1 1.4.1.1 1.4.1.2 1.4.1.3 1.4.1.4 1.4.2 1.4.3 1.4.4 1.4.4.1 1.4.4.2 1.4.4.3 1.5 1.5.1 1.5.2 1.5.3 1.5.4 1.5.5 1.6 1.6.1 1.6.2 1.6.3 1.6.4 1.6.5 1.6.6 1.6.7 KAS YRA FILOSOFIJA? Įvadinės pastabos Žodžio "filosofija" kilmė Pradžios problema Patyrimas Nuostaba Abejonė Beprielaidiškumas Atribojimai . Filosofija ir specialieji mokslai Specialiųjų mokslų klasifikacija Realieji mokslai Filosofija ir realieji mokslai Filosofija ir formalieji mokslai Filosofija ir religija Filosofija ir menas Filosofija ir ideologija Marksistinė ideologijos samprata Pozityvistinė ideologijos samprata Neutrali ideologijos sąvoka Bandymas apibrėžti filosofiją Mokslas Fundamentinis mokslas Universalusis mokslas Protu besiremiantis mokslas Kritinis mokslas Pavyzdžiai iš filosofijos istorijos Platonas Aristotelis Tomas Akvinietis Rene Descartes ThomasHobbes Immanuel Kant Johann Gottlieb Fichte. , 15 15 16 17 17 18 19 20 21 22 22 22 23 27 28 * 31 33 33 35 36 36 36 37 37 37 38 39 39 39 39 39 40 40 41

1.6.8 1.6.9 1.6.10 1.6.11 1.6.12 1.6.13 1.7 1.8 1.8.1 1.8.2 1.8.3 1.8.4 1.8.5 1.9 2 2.1 2.1.1 2.1.2 2.1.3 2.2 2.2.1 2.2.2 2.2.3 2.2.3.1 2.2.3.2 2.2.4 2.2.5 2.3 2.4 2.4.1 2.4.2 2.4.3 2.5

GeorgWilhelmFriedrichHegel KarlMarx Ludwig Wittgenstein Martin Heidegger KarlJaspers KarlPopper Filosofijos vienybė - sistemų įvairovė Pagrindiniai filosofijos klausimai - Platono trikampis ... Olos alegorija Patyrimo kritika Platono trikampis Praktika (6) Filosofinio klausimo kėlimo svarbiausios kryptys (3,4,7.2.3) Filosofijos suskirstymas DABARTIES FILOSOFIJA Fenomenologiškai orientuotos pozicijos Fenomenologinis metodas (Husserl) Egzistencializmas Hermeneutika (4.4.4,5.5) Analitinė filosofija

41 41 42 42 42 43 43 44 45 47 48 49 50 51 53 53 54 56 58 60

Pozityvizmas (4.23.1) 60 Ankstyvasis Wittgensteinas (4.5) .'. 61 Vienos ratelio neopozityvizrnas (4.6) 64 Prasmės kriterijus (7.1.5,4.6.3.2) 65 Nuo Vienos ratelio prie naujosios analitinės filosofijos (4.4.1) 67 Kritinis racionalizmas 68 Vėlyvasis Wittgensteinas (4.4.4) 70 Palyginimas Marksizmas Kari Marx (5.5.4.3,7.1.2) Marksizmas-leninizmas Neomarksizmas (2.5.2,6.4.1.2) • Atskiros pozicijos 71 72 72 73 75 77

8

2.5.1 2.5.2 2.5.3 2.5.4 3 3.1 3.1.1 3.1.1.1 3.1.1.2 3.1.1.3 3.1.1.4 3.1.2 3.1.3 3.1.4 3.1.5 3.1.6 3.2 3.2.1 3.2.1.1 3.2.2 3.2.2.1 3.2.3 3.2.3.1 3.2.4 3.2.5 3.2.6 3.2.6.1 3.2.6.2 3.3 3.3.1 33.2 3.3.3 3.3.4 3.4 3.4.1 3.4.2 3.4.3

Dialoginė rekonstrukcija (Erlangeno mokykla) Universali pragmatika (J. Habermas) Transcendentalinė hermeneutika (K. O. Apel) Universali kalbos kritika (E. Heintel) TIKROVĖ Tikroji ir netikroji būtybė Ikisokratinis klausimo kėlimas Jonijos natūrfilosofai Heraklitas Efezietis Parmenidas Elėjietis Apžvalga Descartes'o mechanicizmas Kontinumo labirintas (Leibniz) Atomizmas Substancija (Aristotelis) (3.4.4,3.4.3.3) Netikroji būtybė (4.1) Aktas ir potencija Akto-potencijos perskyros kilmė ir reikšmė (7.2.1.1) ... Dialektika ' Substancija ir akcidencija Kategorijos (3.3) Materija ir forma (hilemorfizmas) Ontologinė materijos sąvoka Esmė ir būtis Perskyrų sistema (7.2.1.3) Ontologinis priežastingumas (4.3.2, 4.6.4) Aristotelio priežasčių teorija (7.2.1) Priežastingumas ir akto-potencijos teorija (4.6.4,6.1.5) . Transcendentalios (4.5.2.2) Vienis Tiesa (4.7) Gėris (6.1) Grožis Gamta Gamtos mokslas ir gamtos filosofija (4.6) Porfyrijaus medis (4.5.5.2) Kūnas (4.6.3)

77 78 79 81 83 84 85 85 85 85 86 86 88 89 90 91 94 94 95 96 99 100 101 103 104 105 106 106 109 110 111 112 113 114 114 115 117

,

3.4.3.1 Erdvė 3.4.3.2 Laikas (5.5) 3.4.3.3 Neorganika 3.4.4 Gyva būtybė 3.4.4.1 Kūnas kaip organizmas 3.4.4.2 Teleologija (7.2.1.1.2) 3.4.5 • Juslios būtybės (4.2.1,4.1.1) 3.4.5.1 Gyvūno organizmas (4.2,5.1-3) 3.4.5.2 Evoliucija (5.5.3,7.2.1.1.2) 4 4.1 4.1.1 4.1.2 4.1.3 4.1.4 4.1.5 4.1.6 4.2 4.2.1 4.2.2 4.2.2.1 4.2.2.2 4.2.2.3 4.2.2.4 4.2.3 4.2.3.1 4.2.3.2 4.2.3.3 4.2.3.4 4.3 PAŽINIMAS Savimonės filosofija: transcendentalinė refleksija Filosofinė pažinimo problema Atspindžio teorija Kanto kopernikiškasis posūkis Transcendentalinė perskyra (6.1-2) Ribinė sąvoka: daiktas pats savaime Ginčas dėl pasaulio egzistavimo (7.2.3) Juslinis ir dvasinis pažinimas Išorinis ir vidinis juslumas Juslumas ir dvasia Subjektiškumas (5.2, 5.7) Universalumas (4.5.2.4) Totalumas (5.4) Kalbiškumas (4.4) Empirizmas ir racionalizmas Empirizmas (6.3.2) Racionalizmas Švietimas Kantas: empirizmo ir racionalizmo įveika Pažinimo sąranga

118 120 122 123 124 127 128 129 131 134 134 134 136 136 139 142 143 145 145 147 147 147 148 149 150 151 152 153 153 154 155 155 157 158 158 159 159

,

4.3.1 Pažinimo sąranga pagal Tomą Akvinietį 4.3.1.1 Pirmoji perskyra 4.3.1.2 Antroji perskyra 4.3.2 Pažinimo sąranga pagal Kantą 4.3.2.1 Transcendentalinė estetika 4.3.2.2 Transcendentalinė logika (4.5.1.1) 4.3.2.2.1 Transcendentalinė analitika .
10

2) Pažinimas ir kalba 161 162 162 163 163 163 164 166 166 168 170 171 171 173 173 174 174 176 177 178 179 179 181 182 182 183 183 184 184 184 185 185 185 186 186 187 187 187 188 189 4.3 4.1.2.5.1 4.4 Kalbinis pasaulėvaizdis (5.5.1.2.4 4.5.5.3 4.1.5.5.4.3.1 Analitinė ir neanalitinė kalbos filosofija 4.4 Transcendentalinė dialektika Tolesnės nuorodos (6.4.5.1.5.4) 4.4.1.2 4.5.5.2 Neanalitinė kalbos filosofija 4.3.2.4 4.5. 4.6) 4.1.5.2 4.4.5.5 4.1 4.2 4.1 4.1.1.5.3.1 4.6 4.1 Universalioji gramatika (N.5.4.1 4.5.4 4.5.3.3 4.4.2 4.2 Antženklinis kalbos pobūdis 4.1 4.2 4.2.2.5.2.3 Kalbos tripusiškumas (5.4.4.2.5.2.5.4 4.1.2 4.3.4.5 4.4.5.2 4.1. Chomsky) 4.3.3 4.4.3 4.1.5.3 4.1 4.3.4.7) Teiginių junginiai Konjunkcija Disjunkcija Implikacija Griežtoji alternatyva Ekvivalentiškumas Logikos dėsniai Predikatų logika Vienviečiai ir daugiaviečiai predikatai Elementarus teiginys ir teiginio forma Kvantoriai Formalizavimas Logikos dėsniai Tradicinis teiginių suskirstymas Klasių logika Klasių junginiai Teiginiai apie klases 11 .1 Analitinė kalbos filosofija 4.4.5.5.5.5.4.3.4.5.4.5.5 4.5 4.3.7) 4. 7.2 Logika Kas yra logika? Formalioji ir transcendentalinė logika Formaliosios logikos istorija Filosofija ir formalioji logika Logistika ir metalogika Žodis ir reikšmė Tikriniai vardai ir predikatai Vienareikšmiškumas ir daugiareikšmiškumas Apibrėžimas Universalijų problema Teiginių logika (4.1.5.5 Kalbos dialektika (5.5.5.

6.4.2 5.6.6 4.5.8 4.5.mokslas Dedukcija ir aksiominė sistema Indukcija Stebėjimas .5.3 5.5.6.5.3.1) Istoriškumas Buvimas mirties link Istoriškumas ir istorija Gamta ir istorija Istorijos Augustinas Hegel Mara Įvertinimas Visuomeniškumas Konfliktai Lytis Šeima .3 4.5 5.5. : filosofija t 12 .7 5 5.4.4.7.5.6.1 4.4.6.7 4.6.1 5.1 5.4.6.6 4.6.3) ŽMOGUS Žmogus kaip mokslo tema Gyvūniškumas ir dvasia Žmogus kaip fenomenas Pasauliškumas Pasaulis kaip visuma Veikla (6.2 5.aprašymas .1 5.1 5.3 4.5.3.6.3 Loginis kvadratas Silogistika Taisyklingų silogizmų kombinacijos Išvedimo figūros Nuorodos 189 190 190 191 192 192 192 193 194 195 197 199 200 201 202 204 208 208 '209 210 213 213 215 217 218 220 223 224 225 226 226 227 228 229 231 234 Į Mokslo teorija Sistema.5.6 4.4.4 5.2 4.2 5.5.1 4.3.5.6.1 5.teorija .2 4.6.1 4.4 5.5.klasifikavimas Hipotezė Teorija Aiškinimas Kai kurios kitos sąvokos Empirinių teorijų reikšmė Tiesa (7.4.4 5.2.6 5.7.3 5.2 4.2 5.6.5 4.3 5.4 4.2 5.5.

4 6.. 245 249 249 249 251 253 257 260 262 263 264 265 266 267 267 269 271 272 274 274 276 277 280 282 282 283 286 288 291 13 ..3 6.5 6.4) Kūnas ir siela .2 6.1..3.3.1..3.8 6 6..4.1 6.3.3 6.3..3.1 6.....4..1..1 6.5 Bendruomenė Valstybė (6..1 5.7 5.. 235 238 239 239 Siela ir dvasia 239 Mėginimai išspręsti tapatumo-netapatumo problemą..3.3 6.6.6 5..2 5.2 6.5.1.4 6.7.3 6.2.4.4.4 6..2 6.5..3.1.1.4..... kurie kartu yra ir pareigos Savirealizacija Žmogaus praktikos įprasminimo būdai Gamtos motyvuojama laisvė Žmogiškumo motyvuojama laisvė Etinis paradoksas (7.3.7.2) ETIKA Valios laisvė Teorija ir praktika Korinė ir vidinė laisvė Laisvė kaip kritinis protas Gėris ir blogis Laisvė ir determinizmas Sąžinė Dorovinis apriori Taikymas Sąžinės autonomija Sąžinė iki ir po poelgio Normų problema Teorinio įprasminimo problema Empiristinė etika Tikslai..2 6.4 6.3 6.2. 240 Dvasia kaip siela 242 Nemirtingumo problema (6.1 6.1.1 6.2) Teorija ir pojetika Socialinė etika Pagrindinės socialinės etikos pozicijos Liberalizmas Socializmas Krikščioniškoji socialinė teorija Teisės filosofija : '.4 6.7.5) Žmonija (6.6..3...6.1 6.3 '6.....5.4 5.1 6.4..2...1.2 63.5.2..2 6..5 6.5.3 5.5.5 5.7...

1.1 Kosmologinis argumentas 7.2 Dievas kaip reguliatyvinė idėja 7.1 Kosmologinis ir teleologinis argumentai 7.1.4 7.2.2 Ontologinio argumento kritika 7.1.4.1.1 Ontologinis argumentas 7.2.2 Analoginė kalba apie Dievą 7.5.2.2.3.6.3.1.1 Kantas: būties filosofijos Dievo įrodymo kritika 7.4.1.4.1.3 7.1.5.2 7.2.2.1.2.2.1 Dievo klausimas būties filosofijoje 7.2. 7.6 7.8 7.5 7.3 Dievas kaip praktinis postulatas 7.7 7.3 Dievo klausimas dvasios filosofijoje 7.2.1 6.2 Teleologinis argumentas 7.2 Teisė ir etika Teisės pagrindimas Bausmė Apžvalga DIEVAS Religijos kritika Feuerbach Mare Nietzsche Freud Carnap Sartre Solle Santrauka Filosofinis mokymas apie Dievą 291 293 296 298 299 299 299 301 302 303 303 304 304 305 306 306 306 307 309 310 312 315 315 316 317 319 320 323 324 327 327 329 330 332 335 341 7.2 6.5.1.2.3 6.2.1.1.2.6 7 7.2.1 7.2.4 7.1 7.2 Dievo klausimas savimonės filosofijoje 7.1.2 7.3 Nuorodos Tikėjimo prasmės plotmė Tikėjimas ir filosofija Žodžio klausytojas Totalinis eksperimentas Svarbiausieji Vakarų filosofijos veikalai Literatūros rodyklė Vardų rodyklė 14 .3 7.1 .2.1.1.3 Dievo sąvoka būties filosofijoje 7.

Viskas tampa abejotina. arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. bet kurie yra žinomi kiekvienam. arba manoma ją esant tokią sudėtingą. 25). nes žino. MARCEL). Ji gali tik tūnoti dramblio kaulo bokšte ir vengti viešo gyvenimo. kad jos imtis yra beviltiška. Tai. kas yra surašyta begalėje knygų. Dar būdami vaikai. nuosava žmogystė tam. 317). Todėl kiekvienas laiko save sugebančiu ir įgaliotu įjuos atsakyti. yra pakankamas pagrindas.1 Įvadinės pastabos K. ar mano veikla yra priverstinė? Kas yra teisingumas? Tokie klausimai yra pirmapradė filosofijos versmė. kas vadinama filosofija. nes kiekvienas juos jau yra kėlęs: Kodėl apskritai yra kažkas? Kokia visumos prasmė? Kodėl aš esu aš. kuriame be vargo orientuojamės. atrodo. tačiau ir tada lieka aiškų. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas. mes staiga atsiduriame "lyg plyname lauke" ir "neturime net keturių kuolelių. Matome. o ne kas nors kitas? Kas yra po mirties ? Ar esu laisvas ir atsakingas už tai. Ji laikoma dalyku. Kiekvienas jaučiasi kompetentingas kalbėti apie tuos dalykus. arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas. tai. kad galėtume sau palapinę išskleisti"(M. Jei šitaip žiūrime į filosofiją. Filosofija prasideda klausimais.ginčijamas dalykas. kad būtina juos kelti. kad tų klausimų apskritai nėra. kad jo gyvenimo tėkmei ne menkiausią reikšmę turi atsakymai į šiuos klausimus. kuriuos gali kelti vaikai.klausimų. kad. Tokia filosofija iš tikro gali būti tik atitrūkusi nuo pasaulio ir skirta vien elitui. Todėl tokie klausimai žmogui yra neišvengiami. galima užsimerkti ir apsimesti. JASPERSAS "Filosofijos įvado" pradžioje rašo: Kas yra filosofija ir ko ji verta . Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną. Žinoma. Paprastai gyvename savo pasaulyje kaip gerai įrengtame name. iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams (JASPERS (2). BuBER. Mes nesame tik šio klausimų žaidimo žiūrovai. Išjos laukiama nepaprastų atradimų. kai įprastas kasdienis pasaulis praranda savaime suprantamumą ir tampa problema. kuriuos keliame.l KAS YRA FILOSOFIJA? 1. Dažniausiai filosofija vadinama tai. ką filosofai dėsto universitetuose. tai. Tačiau kai šis įprastumas pasidaro problemiškas. Nuosavas savęs patyrimas. Tačiau tikroji filosofijos prasmė yra kita. neturintis objekto. Iš esmės filosofija mums nėra naujiena. Įvardykime keletą šios rūšies klausimų . bet patys esame užstatas tame žaidime (G. kam suteiktas institucionizuotas pobūdis ir ką galima studijuoti. kuris liečia kiekvieną ir todėl turi būti paprastas ir suprantamas. ką darau. Visi mes esame kada nors filosofavę. tai matome tik jos susvetimėjusi pavidalą. išvadavus filosofiją iš jos 15 .

vartojo šį žodį.].Red. aukštesnįjį žinojimą. Jau PITAGORAS (apie 590-500). Priešingai. diferencijuotai ir nediferencijuotai. kad Erotas yra Penijos ir Poro sūnus.susvetimėjimo dramblio kaulo bokšte. Filosofijos klausimai turi tradiciją. jis šiurkštus. Tarp jų buvo ir Metidės [Išminties .] ir atsistojo prie durų. kai mes įsijungiame į dialogą. SOKRATO ir išmintingosios Diotimos pokalbyje PLATONAS (427-347) nusako filosofiją kaip išminties meilę.]. Todėl "filosofija" dažniausiai verčiama kaip "išminties meilė". Tačiau tai yra įmanoma tik tada. pakelėse. Tai. Turime atgaivinti susvetimėjusi filosofijos pavidalą. Taigi "sophos" iš pradžių reiškė žmogų. Žmogus nuo pat gimimo yra pasmerktas filosofijai. narsus. HERAKLITAS EFEZIETIS (apie 540-480) šnekėjo apie filosofus. Poras apsvaigęs nuo nektaro . nevalyvas. vis dėlto tas problemiškumo suvokimas rodo. o valgio buvo į valias. Galima tam tikra visiškai apibrėžta prasme mokytis filosofuoti. personifikuodamas tiesos. Ji atsigulė šalia jo ir pradėjo Erotą [Meilę . Veiksmažodis "philein" reiškia "mylėti".] sūnus Poras [Apsukrumas . Antra vertus. nulėmė visą jo likimą: jis visados neturtingas. atėjo prašyti išmaldos Penija [Neturtas . Galima filosofuoti gerai ir blogai.pirmiausia "išminčių". dievai susirinko į puotą.vyno tada dar nebuvo. Praeities filosofavime turime atrasti savojo filosofavimo problemas.Red. 16 . "sophia'1 iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą. jis iš prigimties myli kas gražu.išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. basas. atrodo. kad filosofija gali būti įvairaus lygio. standartą. guli visada ant žemės. Šis suvokimas suteikia mūsų pačių filosofavimui matą. aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną. . Tai ir yra svarbiausia. Nors filosofijos klausimai kiekvienam žmogui kyla vis iš naujo ir pirmapradiškai. Penija. Nors kiekvienas esame pasmerktas ir kompetentingas filosofuoti.Red. be to.2 Žodžio "filosofija" kilmė Žodis "filosofija" yra graikiškos kilmės. iš tėvo jis gavo palinkimą į visa. o Afroditė graži. kuriame nuo pat mūsų kultūros pradžios dalyvauja filosofuojantys žmonės. kokiu jį įprasta laikyti. neturi pastogės. ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus. kuris nusimano apie profesiją ir apie gyvenimą. o vėliau. būdama labai neturtinga. miega prie durų. tačiau vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą ir. Štai kodėl Erotas pasidarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse. sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. be prieglaudos. jis drąsus. kas gražu ir gera. Šioje tradicijoje vis labiau suvokiamas tų klausimų problemiškumas. Vos jiems pavalgius. visų pirma. ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos.Red. be patalo. ji pasirodo mums kaip žmogaus likimas. 1. Bet tik SOKRATAS (470399) suteikė šiam pavadinimui istoriškai patvarią reikšmę. įtraukdami jį į nuosavą filosofavimą. gėrio ir grožio meilę demono Eroto įvaizdžiu: DIOTIMA: Kai gimė Afroditė. vis dėlto mes nesame pirmieji jų svarstytojai.

Savo prigimtimi jis nei nemirtingas. chemiją. ko jam. Tam. kas gražu.. nei protingas. 980b-981a). nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi ir klesti. nei turto. Tai nereiškia. nei kvailiai? DIOTIMA: Bet tai aišku ir vaikui. jo manymu. nueina niekais. kuriame orientuojamės ir susivokiame. mielas Sokratai. Jis taip pat yra viduryje tarp išminties ir kvailumo. netrūksta.t. nes to paties dalyko daugelis prisiminimų įgyja vieno patyrimo prasmę ir patyrimas lyg sutampa su mokslu ir menu. jiems priklauso ir Erotas. l. 203b-204b//D 53-54) 13 Pradžios problema Nuo ko prasideda filosofija? Kokios yra jos prielaidos? Kadangi filosofuoti galime išmokti tik dalyvaudami dialoge su filosofais. I. geras žynys. o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių. kad galėtume filosofuoti. kad patyrimas yra bet kokio filosofavimo pradžia. 13. kerėtojas ir sofistas. jei jos nemyli nei išminčiai. Visados jau esame ir patiname pasaulyje. ką jis įsigyja. Visa. Tai vėl pareina nuo kilmės: jo tėvas išmintingas ir turtingas. SOKRATAS: Kas gi. visiškai nebūtina studijuoti "patyrimo 1 mokslus ' (pvz. Filosofija kyla greičiau iš ikimokslinio. kad filosofijos prielaida yra tam tikras moksliškas patyrimo būdas. ir nenori pasidaryti išmintingas. Mokslas ir menas žmonėse kyla iš patyrimo. ir jis niekad nebūna nei turtingas. paieškokime atsakymų filosofijos tradicijoje. kadangi jie ir be to išmintingi. visą savo gyvenimą filosofuoja. kad jam ko stigtų. Juk išmintis -vienas iš gražiausių dalykų. ir Štai kodėl: iš dievų nė vienas neužsiima filosofija. ir aplamai nė vienas išminčius nesiekia išminties. o motina neturi nei išminties. Diotima. ARISTOTELIS (384-322) šį patyrimą (empeiria.atkaklus. (Met. kuriame pasaulis visuomet jau yra atviras mūsų pažinimui ir veiklai. labai mėgsta apsisvarstymą ir įkvepia jį kitiems. jeigu jam gerai sekasi.meilė to. 2. (Puota. empiriją) aprašo taip: Patyrimas žmonėse kyla iš atminties. biologiją ir t. HEIDEGGERIS šį ikimokslinį. nei tobulas. tas nė nenori to. nebūdamas nei gražus. kasdienį patyrimą aiškina kaip žmogaus buvojimo buvimą-pasaulyje. ieško išminties. šio demono prigimtis. Štai kokia. kasdienio patyrimo būdo. tačiau. M. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai: čia ir glūdi kvailumo nelaimė. esti visada savim patenkintas. kad kvailys. todėl Erotas būtinai myli išmintį. fiziką. paveldėjęs tėvo prigimtį. nuolat rezgąs kokias nors pinkles. ir vėl atgyja. kitaip sakant . O kas nemato.-tie. o Erotas . tai miršta. puikus medžiotojas.jis filosofas.1 Patyrimas Veik visi filosofai vienu balsu tvirtina. nei vargšas. Mes pradedame nuo mums įprasto kasdienio patyrimo pasaulio.— 2217 17 . kurie yra tų dviejų priešybių viduty.).

tai lyg pabudimas iš pririštumo prie gyvenimo reikalų". kas yra "realybė" ar "sąmonė".dievų pasiuntinėj laikė Taumos [nuostabos personifikacijos] dukterimi. W. Galime sakyti: šnekamosios kalbos atskleistas patyrimo pasaulis yra vienintelė filosofijos prielaida. [Pradėdami filosofuoti] mes pradedame iš pradžių. kai mūsų patyrimo pasaulis praranda savaime suprantamybę ir įprastumą. 132 Nuostaba Filosofinis klausimas prasideda tada. mes vengiame tų "dirbtinių pasakymų". PLATONAS rašo "Teaiteto" dialoge (155d): Nuostaba yra nuostata žmogaus. kuris Iridę [vaivorykštę . kurie dažniausiai išoriškai pasižymi tuo. kad pasirodo mums "svetimžodžių" pavidalu. ARISTOTELIS (Met. psichologijos. vadiname natūraliąja kalba ir skiriame ją nuo įvairiausių mokslų specialiųjų kalbų. ir. "eschatologija" ar "socialinė struktūra" ir taip toliau. (KAMLAH/LOReNZEN. kaip kasdienė šnekamoji kalba (kaip natūralioji kalba) su mokslų specialiosiomis kalbomis. Todėl ir mitų mėgėjas tam tikra prasme yra filosofas -juk mituose pilna nuostabių dalykų.Tai.982b) taip pat plėtoja šį motyvą: Nes nuostaba ir anksčiau. galime aptikti ir kalboje. KAMLAH'as rašo: Kasdienė kalba kaip natūralioji kalba skiriasi nuo artės. JASPERSO.2. kuria nevaržomai šnekučiuojamės. klausytoją ar skaitytoją tokiais pasakymais. kurioje knibždėte knibžda medicinos. "Filosofavimas . Mes draudžiame sau. "subjektyvu" ar "filosofiška". bet nesuprato. Tuo būdu mes patenkame į situaciją. tas jaučiasi nežinąs. šios specialiosios kalbos ilgainiui paliko savo pėdsaką ir natūraliojoje kasdienėje kalboje. Vėliau jie pamažu skverbėsi gilyn ir ėmė kelti reikšmingesnius klausimus. moksliniu patyrimu taip. 1. kenčiant. Iš pradžių jie stebėjosi tuo. Tradicija mini du filosofinio klausimo impulsus: nuostabą ir abejonę. kaip antai mirties akivaizdoje.kasdienis patyrimas (pirmapradžio buvimo-pasaulyje prasme) santykiauja su metodiškai apibrėžtu. tų "termini technici". mokslų dirbtinių kalbų. 23). "sąvoka" ar "loginis sprendinys". tačiau tai ne pagal planą pagamintas kūrinys. atrodo. ką tiesiogiai matė. Saulės ir žvaigždžių judėjimą arba apie Visatos kilmę. kaip antai apie Mėnulio. kaip tik nuostaba. kaip dabar yra įprasta. nesuklydo dėl kilmės tas. Taigi.1. užklupti nepasiruošusį pašnekovą. norėdami . Ikimoksliškas . Dažnai iš įprastos kasdienybės mums padeda ištrūkti ramybė ir vienatvė. Kasdienę kalbą. ką čia vadiname "patyrimu". tai atsitinka visų pirma "ribinėse situacijose". Vis dėlto kasdienė kalba dėl šio pėdsako netapo specialiųjų mokslų kalba. Tiesa. Nors ji ir yra žmogaus sukurta. juk nėra kitos pradžios filosofijai. sociologijos ir kitų posakių. O kas klausia ir stebisi. suvokiant savo kaltę ir 1. kuris tikrai myli tiesą. kovojant. kurioje dar nežinome. ir dabar skatina žmones filosofuoti. Anot K. "elektronas" ar "angliavandenis".

nesuskaičiuojamos pasaulių daugybės. kuriai aš priklausau. tai ir prisimena tai. kaip įveikiamas skepticizmas: Ir kas galėtų abejoti. jei jis abejoja. kuris yra kitokio pobūdžio. priešingai. SOKRATUI filosofavimas prasidėjo žinojimu. ar apskritai įmanoma tiesą pažinti. įprastas buvimas-pasaulyje pasirodo esąs paviršutiniškas ir neautentiškas. Remdamasis patyrimu pagrįs to žinojimo ir kasdienio patirtinio pasaulio kritika. nei antro man nereikia ieškoti ir tik tarti kaip apgaubtų tamsumos arba esančių už mano akiračio ribų.. 133 Abejonė Savaimesuprantamybės praradimas patyrimu pagrįstą žinojimą daroabejotinu. tai ir įžvelgia. įžvelgia.žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje. negu patyrimu pagrįstas žinojimas. kad negali lengvabūdiškai pritarti. tai ir sprendžia. tai ir nori įsitikinti. Čia į pirmą eilę iškyla du vardai: AUGUSTINAS (354-430) ir DESCARTES (1596-1650). jei jis abejoja. Štai tekstas. išplečia į neapžvelgiamą tolį su pasauliais virš pasaulių ir sistemų sistemomis. kad nieko nežino. Antrasis prasideda nuo mano neregimo Aš. Artimas. jis abejojo. t. jei jis abejoja. jaunystėje buvo skeptikas. bet apčiuopiamas tik intelektu. manosios asmenybės. be galo iškelia mano verte kaip protaujančia subjekto per mano asmenybe. ir atvaizduoja mane pasaulyje. Nes jei viso to nebūtų. jis vis dėlto gyvena. kurią aš užimu išoriniais jutimais suvokiamame pasaulyje. pasirodo. jei jis abejoja. nori. Kai nustembame.. Tik taip jis gali įveikti abejonę. prisimena. Bet nežinojimas siekia žinojimo. (Tr. dar jų periodinio judėjimo. Pirmasis prasideda nuo tos vietos. kuris vėl turi planetai (tik taškui visatoje) grąžinti materiją. žino. kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome . jie ėmė filosofuoti. AUGUSTINAS. reginys tarsi sunaikina mano svarbumą kaip gyvūniško padaro. be to. kuriame matome.išsivaduoti iš nežinojimo. 10) UI .. ir sąsaja. kad kažko nežino. kad jis gyvena. kuris iš tiesų begalinis. pamatinio tikrumo. jei jis abejoja. kad kasdienis patyrimu pagrįstas žinojimas yra nežinojimas.. kurį Bažnyčia gerbia kaip šventąjį ir Bažnyčios tėvą. Jis siekia naujai pagrįsti žinojimo galimybę.. dėl ko abejoja. X. tai ir žino. žmogus siekia naujo. Pirmasis. aš juos matau priešais save ir tiesiogiai juos sieju su savo egzistavimo įsisąmoninimu. rnąsto. KANTAS (1724-1804) rašo (PPK A288-289//186-187): Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo. Antrasis. Nei vieno. jų pradžios ir tęsimosi beribiuose laikuose. po to kai šiai materijai trumpą laiką (nežinia kokiu būdu) buvo suteikta gyvybinė jėga.. I. jei jis abejoja. sprendžia? Juk net jei koks [žmogus] abejoja. iš kurios jis atsirado. kurioje moralės dėsnis man atveria nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomą gyvenimą. jis apskritai negalėtų abejoti. Tačiau tai yra įmanoma tik tada. kad abejoja. kai žmogus abejoja radikaliai rinitai ir abejodamas prieina galutines išvadas. tai ir mąsto.y.

pavyzdžiui. kuriame jis plėtoja AUGUSTINO motyvus: Kadangi. nuo ko turime pradėti filosofuoti. l. LEIBNIZAS (1646-1716) pavadino jas fakto tiesomis (vėritės de fait). jog nėra to. iš kokio kito mokslo pozicijų.žmogaus viduje gyvena tiesa.. Tuo filosofija skiriasi nuo vadinamųjų specialiųjų mokslų. kad nėra nei Dievo. tvarkingai dėstantiems savo mintis (Prad. kad atsikratyti jų. tai filosofija pati turi pateikti sau ir objektą. mes galime netikėti. 1. Radikalią abejonę įveikia neabejotinas sąmonės faktas. AUGUSTINAS ir DESCARTES parodė. kad išvada: aš mąstau. nei savo metodo..3. nei dangaus. prieš tapdami suaugusiais. Todėl ir kalbama apie filosofijos beprielaidiškumą. l ir 7). LEIBNIZ). kad mes neegzistuojame. Tad taip pat paika manyti. nors ir abejojame visa ko teisingumu. galime tiktai bent kartą suabejoję visais tais dalykais."(AUGUSTINAS). . 20 . 1. kas mąsto.Šitaip atmesdami visa.4 Beprielaidiškumas Vienintelė filosofijos prielaida yra kasdienės kalbos vartosenoje atsivėręs patirtinis pasaulis (plg. atvirkščiai -filosofijos metodas pats y ra filosofų oš problema. kai yra mąstoma."vidinis žinojimas" (AUGUSTINAS) kaip cogito (DESCARTES) arba kaip proto tiesos (vėritės de raison. mes buvome vaikai ir apie mūsų pojūčius veikusius daiktus skirtingas nuomones .susidarėme pirmiau negu išmokome naudotis visu savo mąstymo pajėgumu. yra teisinga ir todėl ji yra pirmoji ir teisingiausia iš tų. Neabejotina yra tai. DESCARTES laikomas Naujųjų \aik\\pasukio link subjekto pradininku. kad abejonė. nepaisant visų kraštutinių prielaidų. G. todėl."Neklaidžiok lauke! Į save sugrįžk . Štai tekstas. kas neabejotina. kurias matome "kūno akimis" (AUGUSTINAS). Taigi filosofijos metodas negali būti jai įskiepytas "iš šalies". kurių tikrumas kelia menkiausią nepasitikėjimą. kurios prieinamos žmonėms.R.pačiame filosofiniame klausime turi atsirasti filosofavimo metodas. kas sudaro tokių duotybių sąlygą . Priešingai . aš egzistuoju. Jei nė vienas specialusis mokslas pats neapibrėžia nei savo objekto. Tik taip ji gali išvengti prielaidų ir tapti "pirmuoju mokslu".. veda į tai. bet negalėsime tarti.3. kaip pradinis filosofavimo taškas. Taigi \ klausimą. Beprielaidiškumą pirmiausia turime pabrėžti vienu požiūriu: filosofijos metodas negali būti jos prielaida. vadinasi. nei žemės ir kad mes patys neturime kūno. kai kurie išankstiniai nusistatymai nukreipia mus nuo teisingo pažinimo ir taip mus valdo.1). lengvai sutiksime.tiek teisingas. gali atsakyti tik pati filosofija. kuo bent mažiausiai galime suabejoti. Abejotinos pirmiausia yra patirties duotybės. tiek ir klaidingas . W. ir metodą.. atrodo. ir netgi laikydami visa tai esant netiesa.

o privalo (kaip matematikos ar. W. kitaip tariant. meno ir ideologijos. susižavėjus šiuo tikslumu. Ir LEIBNIZAS svajojo apie mathesis universalia ( — vieningą tikslųjį mokslą). kad tokių metodų apibrėžtumas "būtų iš išorės priklijuotas esamybei". pamatinio žinojimo. HĖGELIS (17701831): Filosofijoje. atitinkamai.4 Atribojimai Nuo 1. • "Filosofija" yra graikiškas svetimžodis ir gali būti verčiamas kaip "išminties meilė". B. • Filosofija prasideda tada. • Filosofijos pradinis taškas yra kasdienis. kai kasdienis buvirnas-pasaulyje praranda savaime suprantamumą.13 skyrių santrauka • Visi mes filosofuojame. Tačiau matematikos. Filosofija neišvengiamai priklauso žmogaus gyvenimo tėkmei. 1. Svarbiausia jai yra "pilno turinio save pačią judinanti siela".1 iki 1. Šios pradžios taškais tradicija laiko nuostabą ir abejonę.. besiskleidžiantis po natūraliosios (šnekamosios) kalbos ženklu.3 skyriaus sklaidėme preliminarią filosofijos sąvoką.Griežtas matematiškas formalizmas ir jo taikymas "tiksliesiems" gamtos mokslams nuo seno nepaprastai žavėjo filosofus. Savo srityje ji negali leisti." Kadangi matematikos "medžiaga yra negyva erdvė ir taip pat negyvas vienetas". (DF.1 . ką ši abstrakcija reiškia ir kaip ji atsiranda.46~50). Tuo tarpu filosofija "gali tvarkytis tik per sąvokos nuosavą gyvenimą". logikos filosofija) klausti. Jei filosofija nori likti be prielaidų. turėti prieš akis objekto vidinę būtinybę ir ją išsakyti. kuris yra išoriškas medžiagos atžvilgiu".WW2. taikydami matematikos metodus realizuojame "pažinimą. patirtinis buvimaspasaulyje. SPINOZA (1632-1677). bandė filosofuoti more geometrico ( = geometrijos būdu). 21 . moko jis. Žmogus čia suvokia savo nežinojimą ir siekia neabejotino. Toliau atskirsime filosofiją nuo specialiųjų mokslų. ikimokslinis patyrimas. taip pat ir logikos formalizmas remiasi visiškai apibrėžta abstrakcija. 1. ji negali nekritiškai priimti šią abstrakciją. * Vienintelė filosofijos prielaida yra kasdienis. Ypatingą dėmesį tokiam beprielaidiškumui skyrė G. religijos.1' Šia prasme filosofijos tiesa yra "šios tiesos judėjimas joje pačioje. bet pati sau suteikia turin| ir metodą. Ji nesiremia jokiu išankstiniu metodu. svarbiausia yra "atsiduoti objekto gyvenimui.

kas yra atsiradę dėl žmonių veiklos ir gamybos (kultūros mokslai).. čia galima skirti istoriją.y. astronomija. kad jas būtų galima "skaičiuoti".1.1 Specialiųjų mokslų klasifikacija Specialiuosius mokslus galima klasifikuoti įvairiai. istorija.. Apskritai galima nurodyti tris būdingus realiųjų mokslų požymius. t. pastarieji vadinami specialiaisiais mokslais. religijotyra. beje. kalbą ir meną. įvairiuose moksluose reiškiasi labai įvairiai. Realieji mokslai visuomet yra 22 . Ta dalis gali būti gamta (gamtos mokslai) arba tai. struktūrų teorija) Paaiškinimas: Realiųjų mokslų objektas yra tam tikra patirtinės tikrovės dalis. Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės kokios nors atskiros dalies. fizika. taip pat tų ryšių išraiškų apskaičiuojamumas. kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. aptikdami aprašomuosius ir grindžiamuosius ryšius. jiems rūpi gryna forma.4.. biologija) • Kultūros mokslai » Dvasios mokslai (pvz.1. formalioji logika.2 Realieji mokslai Realieji mokslai tyrinėja savo sritis. abstrakti ryšių struktūra. teorinė medicina.4.1 Filosofija ir specialieji mokslai Paprastai filosofija ir teologija atskiriamos nuo kitų mokslų.4. kaip žmogiškosios dvasios kūrinius ir socialinės bei ūkinės veiklos dėsningumus.1. 1. padarymas. kalbotyra ir menotyra) ® Socialiniai ir ūkio veiklos mokslai o Formalieji mokslai (pvz. 1. Siūlome tokią klasifikaciją: o Realieji mokslai • Gamtos mokslai (pvz. chemija. kurie. matematika.

kad joks mokslas nepateikia sau pačiam nei objekto. Nurodydami grindžiamuosius ryšius.4. kad jie vystėsi pagal tuos požymius. priklauso ir nuo to. į tai neatsižvelgiama (abstrahuojamasi). kokios problemos čia kyla ir kaip į šias problemas turi žiūrėti filosofija. kuriuos tie mokslai aptinka. "Empiriją" galime versti kaip "patyrimą". GAULEI. taip pat o metodiškai abstraktūs. kurių nekėlimas sąlygoja mokslinio tyrimo sėkme. kad atsisakoma kelti tam tikrus klausimus (V.6 1. yra empiriška. Tačiau pati gamta nėra joks matematinis modelis.y. Taigi tuo norime pasakyti. Čia žodį "empiriška" vartojame labai plačia prasme. tai. t. 4.y. Imta mėginti kokybines apibrėžtis vis labiau redukuoti į kiekybines. t. konkrečios kalbos. kiek tai leidžia padaryti metodas. jų tema (objektas) yra apribota (redukuota) tam tikru požiūriu (aspektu). šilumą. Pavyzdžiui.o empiriniai. Aprašomieji ir grindžiamieji ryšiai.y.. tuo tarpu į kitus požiūrius neatsižvelgiama. kokybe.3. nėra tematizuota. Tačiau mes juk turime žinoti. tyrinėjamoje srityje visuomet gali būti patvirtinti ir neperžengia srities ribų. Nepaprasta šių mokslų pažanga buvo įmanoma tik dėl to. jog mokslo sėkmė. kas dar nėra matuojama" (G. žmonių elgsena. matuoti termometru ir tuo būdu išreikšti skaičiais). Ši tendencija vedė į naują stebėjimo ir tikrinimo eksperimentu būdą.dėl reiškinių matematizavimo (metrizavimo). socialinės struktūros ir ūkiniai procesai.y. gamtos mokslas pažįsta gamtą tik matuojamumo aspektu. t. o tematiškai redukuoti. kas yra matuojama. Tuo tarpu "griežtas" gamtos mokslas turi atsiriboti (abstrahuotis) nuo skirtumo tarp gamtos ir modelio.1). Tačiau su tuo susiję temos redukcija ir metodo abstrakcija: tapęs "tiksliu". Matėme (1. Labai senas metodologinis principas teigia. klausimas. realieji mokslai vieną empirinį dalyką visuomet aiškina kitu empiriniu dalyku. ko tam tikras metodas negali sugriebti. 1564-1642). yra ne tik gamtos reiškiniai. WEIZSACKER (2). 167). kaip istorikas 23 . jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis.y. ir mėginti padaryti matuojamą tai. padaryti jas matuojamas (pvz. kaip ARISTOTELIS filosofijoje pradeda kalbėti apie empiriją. Šūkis skelbė: "Matuoti viską. Pasakymus "tematiškai redukuoti" ir "metodiškai abstraktūs" paaiškinsime pavyzdžiu: Naujųjų laikų pradžios gamtos mokslų suklestėjimas tapo įmanomas dėl naujo metodinio požiūrio . Viskas. Jo metodinis požiūris atvaizduoja gamtą tik tematiškai redukuoto ir metodiškai abstraktaus matematinio modelio forma. t. bet ir (per šaltinių medžiagą) istoriniai faktai.13 Filosofija ir realieji mokslai Nurodydami tris būdingus realiųjų mokslų požymius. nė nemėginome jų nuvertinti. kas yra objektyviai duota patirtiniame pasaulyje. Filosofijos santykis su vadinamaisiais pozityviaisiais mokslais gali būti išreikštas formule: filosofija kelia tokius klausimus. nes šis skirtumas nėra sugriebiamas metodo pagalba. meno kūriniai. t. be kita ko. Empiriški. nei metodo. jų tema yra tik tiek sugriebiama. duoti patyrime.

Patyrimo sąlygos ir pamatai. jie neperžengia šios srities ribų: nurodydami grindžiamuosius ryšius. Taškas. kasdienį patyrimą. kas sudaro patyrimo pamatą. kasdienis patyrimas. atitinkamai. Empiriniai klausimai: Kiek dantų turi baltoji meška? Kada lydosi varis? Kas atrado Australiją? Kokiu greičiu krenta kūnai? Kiek naftos suvartojama Austrijoje? Kokių nuodų esama musmirėje? Kuo pavojingos atominės elektrinės? Kas nugalėjo tautų mūšyje prie Leipcigo? Ar vengrų kalba yra indoeuropiečių kalba? Filosofiniai klausimai: Kodėl yra būtis. iš kurio yra nustatomi tam tikro mokslo objektas ir metodas. nes jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis.3. Tas taškas yra iki mokslinio išankstinio žinojimo srityje. patirtinio pasaulio arba jo sričių galutines sąlygas ir pamatus. kuris priklauso tai pačiai sričiai. visuomet yra už šio mokslo ribų. Dabar matome.nustato savo objektą arba apibrėžia savo metodą. Filosofija ir realieji mokslai suponuoja tą patį pradinį tašką: iki mokslinį.1 skyrelyje matėme. jie aiškina vieną empirinį dalyką kitu. grįždami prie 1. Nors filosofija ir prasideda nuo patyrimo.4. Ji klausia apie patyrimo ar. nėra patirtiniai daiktai šalia kitų patirtinių daiktų. buvimas-pasaulyje su šnekamąja kalba yra filosofijos pradinis taškas. Šis išankstinis žinojimas tam tikra prasme yra žinojimas apie visumą. nėra istorijos klausimas. nėra kažkas empiriška.1. tačiau ji neapsiriboja patyrimo sritimi.: Empiriniai ir filosofiniai (neempiriniai) klausimai Galime parodyti skirtumą tarp realiųjų mokslų ir filosofijos. kad ir realieji mokslai turi tą patį pradinį tašką. kad iki mokslinis. Filosofijai rūpi to. kas 24 . todėl jis leidžia iš visumos išskirti tam tikrą objektą ir tam tikrą metodą. o ne greičiau niekas? Kas yra pažinimas? Kas yra tiesa? Ar yra laisvas apsisprendimas? Kas -yra žmogus? Kas yra gyvybė? Kokia žmogaus būties prasmė? Kas yra dorovinis gėris? Kas yra menas? Ar istorija turi prasmę? Kas yra kalba? Ar egzistuoja Dievas? l pieš. Tad galima konstatuoti svarbų dalyką: 1. Ji pradeda nuo patyrimo ir klausia. apie kuriuos klausia filosofija.2 skyrelyje nurodytų požymių: o Realieji mokslai yra empiriniai.

empirinės sąlygos ir pamatai. 5. Toliau (skatinama nuostabos ir abejonės) ji klausia: kaip galimas patyrimas? Kokios yra tos sąlygos. tačiau nė viena nesidomi žmogumi kaip visuma. kurios daro patyrimą galimą. "Tiesa yra visuma" (HEGEL). neempirinės sąlygos ir pamatai. nes ji nesiremia jokia iš anksto nustatytu metodu. nes jų tiriama sritis yra sugriebiama tik tiek. jis klausia ne apie taip pat egzistuojančią. Kalbama apie biologinę. Filosofijos metodas greičiau yra pats filosofijos turinio. psichologinę. kas empiriška. jai rūpi atskiros srities visuma ir jos galimumo sąlygos. o apie neempirini to. o ne greičiau niekas. jo sričių). Kiekvienos šių antropologijų tema yra visiškai apibrėžtas dalinis žmogaus būties aspektas. kaip apie visumą. Ji klausia apie to. HUXLEY parodo tai gamtos mokslų pavyzdžiu: 25 . Net nagrinėjant atskiras sritis (žmogų. A. jos objekto gyvenimas (HEGEL. bet tematizuoti žmogaus visumą.skyla dar į begalę specialiųjų antropologijų. jis nurodo j sąlygas. nes empiriniai dalykai negali būti iki galo paaiškinti kitais empiriniais dalykais. neempirines sąlygas. kaip specialusis mokslas. Tą patį galima išreikšti ir garsiąja KANTO formuluote: filosofija klausia apie patyrimo galimybės sąlygas. pažinimą. Filosofija nėra tematiškai redukuota. Ji neapsiriboja tik vienu kuriuo nors aspektu. Tad jie visumos kaip tik ir nepažįsta. Kai LEIBniZAS kaip filosofas klausia. yra suskilusi į daugybę atskirų disciplinų.3. Pavyzdys: Kai gamtos mokslų atstovas klausia. nes jų tema (objektas) yra apribota tam tikru aspektu. nes ji niekada nebūna šių mokslų tema. kaip Visatos antecedentinę sąlygą (priežastį). Jis klausia apie kažkokį (plačiausia prasme) empirinį dalyką. tačiau kiekviena ši antropologija . kad šios patyrimo galimybės sąlygos negali būti vėl patirtiniai daiktai šalia kitų patirtinių daiktų. Pavyzdžiui. plg. kiek leidžia jų apibrėžtas metodas. Taigi galime nurodyti keletą svarbių išvadų: realieji mokslai tyrinėja savo sritis tam tikrais daliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus. Filosofijos požiūris greičiau yra toks: patyrimas pats yra sąlygotas. o Realieji mokslai yra tematiškai redukuoti.t). tirdama savo objektą. istoriją ir t. gamtą. kurios daro patyrimą galimą? Kokios yra patyrimo galimybės sąlygos? Ir čia vėl pasitvirtina. bet pačios nėra patirtiniai dalykai. 1. empirinę antecedentinę sąlygą.1 o Realieji mokslai yra metodiškai abstraktūs. antropologija ( = mokslas apie žmogų). Filosofija nėra metodiškai abstrakti. pagrindą.empiriška. kas empiriška (ar. sociologinę ir kultūrinę antropologiją. kurį taikytų.4). atitinkamai. O filosofinės antropologijos uždavinys yra kaip tik toks: ne nagrinėti tam tikrą dalinį žmogaus aspektą. bet klausia apie visumą. kodėl yra būtis. Tuo tarpu realiesiems mokslams rūpi to. jis būtinai klausia apie empirinį grindžiamąjį ryšį. Ji pradeda (kaip realieji mokslai) nuo patyrimo. kuris ir nustato filosofijos metodo pobūdį. kaip atsirado pasaulis. kas empiriška.

į kuriuos gamtamokslininkai dėl savo ribotos kompetencijos neatsižvelgia. Medicina vis labiau suvokia. kuriuos gamtos mokslas abstrakcijos pagalba savarankiškai išskiria iš be galo turtingos faktų visumos (HUXLEY 28-29).. esą realieji mokslai integruojasi.. ar visumos sąryšį galima pateikti kaip iš gabalų sudėliojamą paveikslėlį-galvosūkį. kaip svarbu žiūrėti į žmogų kaip į visumą. daugelis technikų ir visų pirma daugybės mažų technikos laimėjimų vartotojai neturi ne! laiko. socialinių ryšių pokyčiai ir t. 2 pieš. Specialiųjų mokslų pedagogika negali pati nustatyti auklėjimo tikslų. Deja.. Šios išvados reikšmė auga kartu su didėjančia realiųjų mokslų specializacija. Juk šio paveikslė- 26 . gamtamokslinis pasaulio vaizdas niekados nėra pakankamas jau vien dėl to.. lyg šie būtų mažiau realūs negu tie aspektai. tuos patyrimo aspektus.). nei noro pažvelgti į gamtos mokslų filosofines ištakas ir užkulisius.: Filosofija ir specialusis mokslas Taigi realieji mokslai nežino savo teigimų visumos apimties. kad gamtos mokslas nė nemano turėti reikalą tiesiogiai su patyrimu. Labiau filosofiškai orientuoti gamtamokslininkai visa tai visiškai aiškiai suvokia. kiek toli siekia jų sukurtos technologijos bei struktūros visumos sąryšio kontekste (pvz.t. Bandoma prieštarauti. Šioje integracijoje ir atsiskleidžianti visuma. Technologijos ir pramonės pažangą įgalinantys mokslai nežino. jie link? traktuoti taip. aplinkos tarša. Todėl Šie dažniausiai priima gamtos mokslų implicitiškai pateikiamą pasaulio vaizdą kaip užbaigtą ir išsamų tikrovės atvaizdą.kaip tikrovės atvaizdas. kai kurie gamtamokslininkai. jį domina tik tam tikros patyrimo iškarpos ir tik tam tikri jo ryšiai. Tačiau labai abejotina.

kad jie susidėstytų į visumą. mokslotyra ir pagrindų tyrinėjimas. Filosofija savo moksliškumo negali nekritiškai skolintis iš realiųjų mokslų. o Filosofija egzistuoja autonomiškai šalia realiųjų mokslų bei jų metodų. Ir šiandien formaliajai logikai.4. nes jis pripažįsta realiųjų mokslų ir jų metodų absoliutų autoritetą. kurią jai paskyrė ARISTOTELIS: ji yra filosofijos organonas (gr. Filosofija nėra empirinis mokslas. Filosofija yra tik realiųjų mokslų teiginių.5 . Filosofinis tyrinėjimas iš esmės skiriasi nuo realiųjų mokslų tyrinėjimo. kadangi moko taisyklingos argumentacijos ir padeda tiksliai analizuoti filosofijos problemas.neempirinis mokslas apie empiriją. Yra bent trys požiūriai į filosofijos santykį su realiaisiais mokslais: o Filosofija yra realiųjų mokslų tarnaitė. Tik taip filosofija yra pajėgi išsakyti visumą ir tuo pačiu padėti nustatyti realiųjų mokslų vietą. gryną struktūrą. skiriame juos nuo filosofijos. taigi turi instrumentinę prasmę.1. Pirmiau buvo visuma. kad tik filosofija yra pajėgi iš visumos pozicijų parodyti konkrečių mokslų vietą visumoje. kaip kai kuriose scholastinėse mokyklose ji buvo ancilla theo/ogiae. jie skleidžiasi per tam tikrą metodinę abstrakciją. Filosofija ima realiųjų mokslų rezultatus kaip prielaidas ir juos apibendrina. Realiųjų mokslų turinys yra mokslų turinys apskritai. Todėl remdamiesi tuo. kaip tada jie gali integruotis į visumą? Atrodo. kuri dažnai traktuojama kaip filosofijos disciplina. tinka ta vieta filosofijoje. Bet jei realieji mokslai negali patys nustatyti savo vietos visumoje. ji . Ji tyrinėja ne patirtinio pasaulio atskiras sritis. Prasmingas yra tik tarpdisciplininis dialogas tarp realiųjų mokslų ir filosofijos. 1. mokslas). o patyrimo apskritai galimybės sąlygas. Toks požiūris vadinamas scientizmu (scientia lot. ką jau sužinojome.4 Filosofija ir formalieji mokslai Kadangi formalieji mokslai tyrinėja tik grynąją sąryšių formą. jos moksliškumas pats yra filosofinė problema. Tokių apibendrinimų rezultatai yra vadinamieji "moksliniai pasaulėvaizdžiai". atrodo. Ir šiam požiūriui būdingas scientizmas. prielaidų bei metodų analizė. Ypatingą vaidmenį čia atlieka formalioji logika. o tik paskui gabalai. įrankis). taigi . o.realiųjų mokslų loginė analizė. 4.lio gabalai yra taip padaryti.

gamtos religijas. kuo tikima kaip mokymu). mokymą apie gamtą ir mokymą apie Dievą (psichologija-fizika-teologija) laikė pagrindinėmis teorinės filosofijos disciplinomis. misijines ir nemisijines. Tuo jis iš esmės tik pakartoja tai. per kurį ar kuriuo yra tikima. ir kitą). Yra kalbama apie primityvias. arba apreiškimo religijos. ką jau nuo PLATONO laikų daugelis filosofų laikė filosofijos uždaviniu. 1.1. Šis saitas visuomet priklauso nuo to. pasaulio ir Dievo idėjomis. šventybės ir t. ir atskiras būties sritis". animistines. kuris. orientavimąsi pasaulyje (į supratimą nukreiptą pasaulio interpretaciją) ir transcendavimą (egzistencijos ir pasaulio peržengimą link dievybės. o Antra vertus. t. RAHNER). absoliuto. egzistencinio tikėjimo akto) ir fides quae creditur (= tikėjimo. Religijos mokslai skiria įvairius religijos aspektus. konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo.1. t. Mums pakanka tik paminėti šią neišmatuojamą įvairovę. aprėpiančios ir vieną. politeistines. aprėpia ir būtį apskritai. o KANTAS visą pažinimą susiejo su sielos.42 Filosofija ir religija Žodžiu "religija" žymime daugialypę reiškinių įvairovę. Tačiau yra aišku. kurį tikima. Tad koks santykis tarp religijos ir filosofijos? K. kas šią įvairovę vienija. išaugusias natūraliai ir įsteigtas. fetišistines. Čia esama dviejų aspektų: o Religija visuomet apibrėžtas. ir išvystytas. kuriuo "žmogus egzistuoja santykiaudamas su (neperžengiamu ir šia prasme "galutiniu") prasmės pagrindu. klausiame: kaip šias pagrindines funkcijas atlieka filosofija ir kaip jas atlieka religija? Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto mokslu.t. taigi religija yra "viso žmogaus . arba. 1165). to. SPANN). Plačiąja prasme galime šią sampratą traktuoti kaip mokymą.). Todėl klausdami apie skirtumą tarp filosofijos ir religijos. t. panteistines. Jei klaustume. (SCHLETTE. JASPERSAS pagrindinėmis filosofijos funkcijomis laiko egzistencinį nuskaidrinimą (= savojo Aš nuskaidrinimą).4. kad ir kiekviena religija atlieka iš esmės tas pačias pagrindines funkcijas. totemistines ar net ateistines religijas. Scholastai skirtumą tarp egzistencinio saito ir mokymo pateikė kaip skirtumą tarp fides qua creditur (= tikėjimo.y. Jau ARISTOTELIS mokymą apie sielą.y.egzistencinis saitas" su šiuo prasmės pagrindu (K. monoteistines.y. galėtų tikt' toks apibrėžimas: Religija yra būdas. tautines ir pasaulines religijas. kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teikiantis. arba kultūrines religijas. Dažnai specialiai išskiriamos knyginės. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas (plg.3) 28 . kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. "tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo" (O.

. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius. Teologijai svarbūs "pagalbiniai" ir specialieji mokslai (pvz. ko nebūtum gavęs?" (l Kor 4. Šią refleksiją vadiname teologija. Filosofijai žmogiškoji praktika įgyja giliausią prasmę kaip moralinė praktika. absoliutą. kaip peržengiantį visas galimybes. Tačiau teologijos kaip mokslo pobūdis yra kitoks negu filosofijos: ji panašesnė į specialius mokslus. Tiesa. egzistuoja (visų pirma išvystytose religijose) tarn tikra mokslinė-sisteminė religinio tikėjimo refleksija. priešingai negu protingi arba neprotingi dalykai. kalbos ar istorijos mokslai interpretuojant Šv. Su tuo susijęs dar ir kitas dalykas: religinis tikėjimas. kurias žmogus turi pats iš savęs. tai iš šio dieviškojo prasmės pagrindo kylantis judesys nėra žmogaus kontroliuojamas dalykas. Tačiau koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos? Abiejų pagrindinė funkcija yra ta pati. Religija atlieka šią funkciją. kylantis iš prasmės pagrindo (apreiškimas). kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų. kurie negali būti įrodyti grynojo proto. filosofija. kylančio iš prasmės pagrindo. kaip egzistencinis saitas.. "Ir ką gi turi. Taigi skirtumas tarp religijos ir filosofijos yra aiškus. kad ji siekia sistemiškai plėtoti tam tikrą religinį tikėjimą ir apibrėžti savo (dogminių) teiginių prasme. Tačiau jei teologija yra tam tikro religinio tikėjimo mokslinė-sisteminė refleksija.kyla iš žmogaus proto pastangų. ką prasmės pagrindas apreiškia. tradicijos ir/arba knygos. suvokia save. jungiantis su prasmės pagrindu. Todėl jai tenka teiginiai. kad judesys. įtraukdama ir prasmės pagrindo judesį. Raštą). Tai. tai teologijai tenka kaip tik ši protą viršijančių dalykų prasminė plotmė. Religijos požiūriu visa žmogiškoji praktika be to dar susijusi su malonės problema. Tikėjimas yra malonė. Žinoma. kas yra aukščiau proto.7). būna nulemta tik neišmatuojamos paties prasmės pagrindo laisvės ir nepriklauso nuo žmogaus. Tačiau ji suvokia. filosofija žino judesį iš prasmės pagrindo pusės geriausiu atveju tik kaip ribinę sąvoką. kad jis transcenduoja ( = peržengia) šį pastarąjį. norint suprasti žmogiškąją praktiką. Jei prasmės pagrindą traktuosime kaip "visiškai kitą". Kalbama apie tai. Tikėjimas yra buvimas išrinktu. negali būti mūsų proto judesys. Kaip tik sis. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus (kiekvienam savo) protas. kad žmogus per minėtą egzistencinį saitą įsitikina. Kaip protu besiremiantis mokslas. Bet kodėl teologija nėra toks pat proto mokslas kaip filosofija? Taip yra štai kodėl: religijos svarbiausias komponentas yra tai. Tikėjimas suvokia save kaip Dievo dovaną. Ši išvada dar reikšmingesnė. jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį vyksmą (išganymo vyksmą) liudija mitai. kaip protu besiremiantis 29 . ir teologija yra proto mokslas ta prasme. Jis neatskiriamas nuo judesio. kaip laisvas apsisprendimas. prasmės pagrindo "pats-iš-savęs" yra problema. neišmatuojamą paslaptį.

kad suprasčiau. tai jis suponuoja žmogų ir jo protą kaip adresatą. 7. O Religija ir filosofija prieštarauja viena kitai Čia esama dviejų galimybių: Religija contra filosofija: tikėjimas įsitvirtina kaip proto priešybė ir atmeta filosofiją. MARXAS (1818-1883): religija yra liaudies opiumas. tačiau viena su kita susijusios prasmių plotinės. Jos yra visiškai atsietos viena nuo kitos. nes abiejų kilmė yra ta pati. Rezultatas yra "religija tik pro to ribose" (KANT) arba "filosofinis tikėjimas" (JASPERS). bet mokslo požiūriu jie beprasmiai. Iš to plaukia principas Gratia supponit naturam (Malonė suponuoja prigimtį). Ši samprata priklauso TOMUI AKVINIEČIUI (1225-1274). Tikėjimas ieško intelekto (Fides quaerens intellectum. Dažnai religijos ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis. ANZELMAS KENTERBERIETIS. l Filosofija contra religija: filosofija bando demaskuoti religiją kaip prieštaraujantį protui dalyką. neopozityvistai: religijos teiginiai nėra klaidingi. Taigi Apreiškimas (religija) suponuoja. K. jis nušviečia protą. kaip protu besiremiantis mokslas. S. Dar ir šiandien laikomasi tokių požiūrių: L. kad žmogui visuomet (iš prigimties) jau yra iškilusi egzistencijos nuskaidrinimo. Be to. FEUERBACHAS (1804-1872): Dievas yra žmonių tarpusavio meilės projekcija anapus.20: "Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste?" TERTULIANAS (apie 160-220) paliko mums teiginį: Credo quia absurdum (Tikiu. FREUDAS (1856-1939): religija kaip santykis tarp Ego ir Super-Ego yra vaiko ir tėvo santykio projekcija. Kiekviena sritis turi savo tiesą ir savas problemas. 1033-1109).4.mokslas to nedaro. savo specifiniu mokslo pobūdžiu suponuoja filosofiją ir bando mą- 30 . Čia teigiama: jei judesys kyla iš prasmės pagrindo. Tik tikėjimas įgalina tikrą filosofiją. AUGUSTINAS). kaip religinio tikėjimo refleksija.. kurią išreiškia principas: Credo ut intelligam (Tikiu. Dažnai taip interpretuojama l Kor 1. kad filosofiškai teisingai pažintų ir patį save filosofijos pagalba reflektuotų. M. orientavimosi pasaulyje ir transcendencijos problema. S. Jis yra iš Dievo kylantis šios problemos sprendimas ir įveika. kurią turi sklaidyti filosofija. NIETZSCHE (1844-1900): Dievo mirtis įgalina antžmogį.1 o Religija ir filosofija yra skirtingos. KIERKEGAARDAS (1813-1855) suprato tikėjimą kaip egzistencinę ištvermę absoliutaus dieviškojo paradokso akivaizdoje. Tai aiškėja iš tokio sugretinimo: O Religija ir filosofija neturi nieko bendra. Tokių religijos kritikos formų jau buvo Antikoje. pvz. 7. (sukurtas) žmogaus protas ir (iš prasmės pagrindo kylantis) Apreiškimas negali vienas kitam prieštarauti. -Tikriausiai sunku būtų gyventi su tokia atskira tikėjimo ir žinojimo buhalterija. Čia vėl esama dviejų galimybių: K religijos pusės: čia turima omeny visų pirma tą "krikščioniškąją filosofiją". Todėl teologija. LUTHERIS (1483-1546) pavadino protą velnio kekše. Tam tikra prasme ir HĖGELIS priklauso šiai tradicijai. Tradicija yra išbandžiusi praktiškai visas šio santykio galimybes. Iš filosofijos pusės: filosofija bando redukuoti religiją į filosofiją ir pagrįsti ją protu grindžiamu mokslu. Apreiškimas (religija) atitinka šią žmogaus problemą. Tokio požiūrio laikosi. O Religija ir filosofija sudaro vienovę. F. nes tai nesąmonė).

vaizduojamuosius (pvz.43 Filosofija ir menas Anot KANTO. Tuo jis skiriasi nuo tik malonaus žaidimo. nes dvasia jame pasirodo kaip "sujuslinta". medžiaga. Meno medžiagą galime vadinti juslumu (pvz. quae visa placent). "kad aš suvokiu objektą ir sprendžiu apie jį. bet ir šio malonumo visuotinis pobūdis. dvasinis turinys. estetiniame sprendime. 1. kaip jis egzistuoja žmogaus dvasiai. muziką. architektūra. spalvos. svarbu ne tik tai. o ne taip. Jo tikslas yra jis pats. išgyvendamas meno kūrinį. Antra vertus. mene svarbu yra tai. Jis gali tai daryti teigdamas ir praskaidrindamas. filmas) menus... meno kūrinys yra gražus."Meno kūrinio juslumas turi egzistuoti tik taip. o Menas kai ką pateikia. Kaip tobula turinio ir išraiškos (medžiagos) vienovė. nors ir be tikslo. teatras. Tuo jis skiriasi nuo bet kokio amatininkiškai techniško gaminimo. HERDERIS reikalavo.. nes kūrinys turi būti duotas "visomis dalimis iš karto".64.y. Jis nėra subordinuotas jokiam išoriškam jo atžvilgiu tikslui.). darosi suprantamas toks skyrimas: viena vertus. TOMAS AKVINIETIS sako: "Gražu yra tai. Čia turime du dalykus: o Menas yra laisvas.67. kuriuo aš ką nors apibūdinu kaip gražų. nukreiptą į bendravimą tarp žmonių" (SGKA 176). amžinas").styti Apreiškimo turinį filosofinės probleminės sąmonės terpėje. kurios pagalba perteikiama arba išreiškiama. aš žinau: iš tikrųjų kiekvienas turėtų 31 . šokis. Anot KANTO. Mene dvasingumas pasireiškia per juslumą. garsai. tapyba) ir vaidybinius (pvz. Paprastai menai skirstomi į poeziją. kad menas perteikia ir išreiškia. WW 12. formos ir t. kad laikas nepastebimai prabėgtų" (KANT). "kurio niekas daugiau nedomina.89). jausdamas malonumą". kas yra perteikiama ar išreiškiama. G. J. HĖGELIS šį ryšį nusakė taip. išsamus. t.t. bet visuomet skatina sielos galių kultivavimą. Jis yra komunikatyvus. yra tam tikra terpė. kuris pats sau yra tikslas ir kuris. menas yra "toks vaizdavimosi būdas. bet taip pat demaskuodamas ir kritikuodamas (Ėst. kas pamačius patinka" (pulchra sunt." Todėl juslumas kaip medžiaga yra "paviršius ir regimybė". skulptūra. Meno kūrinyje abiejų šių pusių priešprieša yra įveikta ir perėjusi į tobulą turinio ir medžiagos vienybę. Iš to. kaip jis egzistuoja kaip juslumas pats sau. kad vaizduojamasis menas būtų išgyventas kaip gražus iš "pirmo žvilgsnio" (kuris turi būti "permanentiškas. Taigi menas "turi atskleisti tiesą juslinio meninio įpavidalinimo forma". Jis kai ką išreiškia. kaip tik padaryti.

klastauti? Ar neatrodo. Be to. SCHILLERIS mato juslumo ir dvasingumo meninėje vienovėje abiejų žmogaus būties dalių sutaikymą.tik kolonada iš kieto smiltainio. noro ir privalėjimo prieštara išnyksta? Ar Dievas tau dar tebėra nesuvokiamas ir Visata nesuprantama? Ar nejauti giminystės su žemesnėmis būtybėmis ir su tuo. skaitęs. priešingai. menas išreiškia absoliutą. visa. kuri meno dėka tampa regima juslume? Įvairūs atsakymai į šį klausimą yra tarpusavyje susiję. Poetas F. Menas. formuojančią meno funkciją. absoliutą. lyg nematomos gijos. Ko gi esama tobulai išdėstytos kolonados materijoje ar net pačiose proporcijose. šis teiginys yra daugiasluoksnis: antrinis kūrinys (žmogaus veiklos rezultatas) suponuoja pirminį kūrinį (gamtą) ir lieka su pastaruoju susijęs. GRILLPARZERIS taip aprašo grožio išgyvenimą: Grožio jausmas yra begalinis ir todėl vienas jo būdingų požymių yra tas. kalba apie socialinės tikrovės. ryžtingesnis grožio kontempliacijos akimirkomis ir tuoj po jų. pykti. ar absoliutą religijos prasme. širdingesnis. Poetas F. "kaip viešpataujančios dvasios išraiškos". per grožį dvasinis žmogus grąžinamas į materiją ir vėl atsiduria juslių pasaulyje. kaip ''neišsakomybės tarpininkas" (GOETHE) turi religinę prasmę. sujaudina iki ašarų.užbaigta žmogiškumo išraiška. tarp pasyvumo ir aktyvumo turėtų būti tam tikra pusiausvyros būsena ir kad grožis šią būseną mumyse sukelia (Apie estetinį žmonių auklėjimą. gyvenimo suskaidyta į daugybę dalių. menas mėgdžioja gamtą (ars imitatur naturam)'. iš to seka. Jis yra šių dviejų dalykų junginys ir todėl . nuo vieno burtingo prisilietimo sukyla ir šiltomis bangomis ima sroventi pulsuojančiomis arterijomis? Kodėl tu esi geresnis. ir jo istoriškumas. staiga vėl tampa vientisa. žmogaus meninė kūryba mėgdžioja dieviškąjį tvėrimo meną (TOMAS AKVINIETIS). bet drauge kyla ir uždavinys pakilti virš dabartinės tikrovės . Anot KANTO. šią tiesą. Anot ARISTOTELIO. nesvarbu.laikyti šį kūrinį gražiu. 18 laiškas. Atrodo. kurios atspindys ir yra menas. kad vienu ypu kažkas pakylėja visą tavo esybę. kol įspūdis dar neišblėsęs? Ar gali šioje būsenoje neapkęsti. kas yra aukščiau tavęs? Ar nėra taip. iš to išplaukia kritinė demaskuojanti meno funkcija. netikėčiausiais ryšiais susietų visą pasaulį? Ir viso to priežastis . girdėjęs. Be to. Per grožį juslinis žmogus žengia formos ir mąstymo link. švelnesnis. Kas gi sudaro šį dvasingumą. pastatyta prisilaikant tam tikrų proporcijų? O gal tai greičiau visumos jausmas. sukausto. 624). 339-340). jautęs. pavydėti. kai mūsų esybė. o toje sąsajoje atsiskleidžia ir meno universalumas. apžavi tave. išsidriekusios iš tavo vidaus. Marksizmas. ką esi didingo ir puikaus regėjęs. meno kūrinys yra ''dorovinės gėrybės simbolis". kad tokiomis akimirkomis amžina dorovinės ir juslinės prigimties. gal tai šio poveikio sukeltas visos baigtinybės vienumo begalybėje jausmas? (WW H/7. Meno kurinio grožis yra visuotinai reikšmingas ir tuo pakyla virš skonio arbitralumo. nes jis baigtiniu būdu atvaizduoja begalybę (SCHELLING). HERDERIS pabrėžia kultivuojančią. ir juslinio žavesio. ką absoliutu laiko tam tikra epocha (visuomenė). kad poveikis čia toli pranoksta tą jausmą sukeliančią priežastį. ar tai. kad tarp materijos ir formos. Grožis yra tarp kilnumo.

būtų nesąmonė".. "mokslas. kad. Pamėginsime išskirti tris svarbiausias reikšmes ir jas apibūdinti. Todėl menas. orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas. kuris yra ne tik bet kokios veiklos ar žinojimo. G.— 2217 33 . viena vertus. Bendras meno poreikis yra protingas. Tuo tarpu menas šias dvasios pagrindines funkcijas atlieka juslumo terpėje. pateikia savo ir kitų stebėjimui bei pažinimui tai. mokslinės refleksijos terpėje. ką jis turi savyje. Santykis tarp filosofijos ir ideologijos priklauso nuo šių skirtingų žodžio "ideologija" reikšmių. kad meno. menas yra ''kuriantis tiesos patvirtinimas kūrinyje". 58-59).4. kuris būtį faktiniame egzistavime pateikia stebėjimui kaip dabartį" (JASPERS). kaip ir religijos bei filosofijos pagrindinės funkcijos yra egzistencijos nuskaidrinimas. tuo būdu ją sudvejindamas. ką vadiname meno filosofija (estetika}. bet ir meno pagrindas bei būtinas šaltinis (Ėst. Dabar lengva nurodyti skirtumą tarp filosofijos ir meno: filosofija pradeda nuo juslumo (patyrimo). Todėl filosofija nėra suinteresuota būti graži. Filosofijai rūpi teorijos bendrumas.4 Filosofija ir ideologija Žodis "ideologija" (paraidžiui "mokymas apie idėjas") šiandien vartojamas labai įvairiomis reikšmėmis. menui . sąvokos.4. "būties įvaizdinimas" (H. kuris iš prigimties turėtų būti gražus. MARKAS savo istorinio materializmo teorijoje laikėsi tokios sampratos: filosofija. ADORNO). Anot KANTO. paprastą esamybę žmogus vidujai paverčia kažkuo sau esančiu. filosofija ir religija yra susiję tarpusavyje. Žemiau pateiktas HEGFLIO tekstas reziumuoja daugelį šių motyvų. Tai laisvas žmogaus protingumas. W. nes žmogui tenka vidini ir išorinį pasaulį pakelti iki dvasinės sąmonės kaip objektą.4. religija. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas. Matome.neprotingumo ir atvaizduoti proto bei laisvės būklę kaip ateitį (TH. tačiau kartu šią būtį-sau jis realizuoja išoriškai ir.visuotinai reikšmingas grožis kūrinio atskirume. tačiau tas pagrindines funkcijas atlieka proto. WW 12. Šios dvasinės laisvės poreikis patenkinamas tuo. Tokio pobūdžio atsakymai gali būti įvadas į tai. "egzistencijos nuskaidrinimas įsitikrinimu. 1. taip pat papročiai.1 Marksistinė ideologijos samprata K.vaizdavimo tobulumas. GADAMER). HEIDEGGERIS supranta meną per būties istorinę tiesą. Šią bazės-antstato schemą reikėtų taip suprasti: materialinę bazę sudaro faktiniai žmonių gyvenimo santykiai. teisės sistemos ir menai yra tik materialinės bazės dvasinis antstatas. 1. kuriame jis atpažįsta savo paties AŠ. meno tiesą. 3.

t. ir šias ideologijas demaskuojantis.ne žmonėmis. kuri nusileidžia iŠ dangaus ant žemės.t. ši filosofija turėtų būti absoliučiai teisingas mokymas. mes remiamės ne tuo. pagal MARXO filosofiją.t. bet gyvenimas nulemia sąmonę. religija ir t. mes remiamės tikrai veikiančiais žmonėmis ir iŠ tikrojo jų gyvenimo proceso kildiname ir ideologinių šio gyvenimo proceso atspindžių bei atgarsių išsivystymą. kad nuo jų galėtume ateiti prie tikrųjų žmonių. kuris turi sukurti beklasę visuomenę. vaizduojasi. Taigi ideologija stabilizuoja ir pateisina (legitimizuoja) esamus valdžios santykius. stabilizuojančios ir pateisinančios pasenusius viešpatavimo ir gamybos santykius. filosofija. mes čia pakylame nuo žemės j dangų. Ne sąmonė nulemia gyvenimą. empiriškai nustatomo ir su materialinėmis prielaidomis susijusio jų gyvenimo proceso sublimatai.: Bazė ir antstatas t t t Visai priešingai negu vokiečių filosofija. nes visas dvasinis antstatas keičiasi. buvo tik ideologijos. filosofija.pirmiausia jų ekonominė padėtis ir dirbančių žmonių gamybiniai santykiai. mąstoma. metafizika ir kitos ideologijos atšakos bei jas atitinkančios sąmonės formos daugiau nebeatrodo esančios savarankiškos. Šį antstatą MARKAS pavadino ideologija. Taigi moralė. (MARX (2) 20-21) Čia taip samprotaujama: viešpataujanti ideologija yra viešpataujančios klasės ideologija. Todėl revoliucijos keičia viešpataujančią ideologiją. menas. MARXAS savo paties teoriją laikė paskutinės klasės.t. keičiantis materialinei bazei. taip pat . Jos neturi istorijos. gamybiniai santykiai 3 pieš. Todėl MARXUI ideologija iš esmės yra melaginga sąmonė. religija. drauge su šia savo tikrove taip pat keičia ir savo mąstymą. Kaip paskutinis siekiantis viešpatavimo ir galiausiai viešpatavimą panaikinantis mokymas. yra tik žmonių ekonominių santykių atspindžiai. galintis parodyti. Sąmonė Atspindys Būtis MATERIALINĖ BAZĖ: GAMYBA Gamybinių jėgų išsivystimo lygis. kuri proletarinės revoliucijos procese galiau34 . ir savo mąstymo produktus. IDEOLOGINIS ANTSTATAS: IDĖJOS Moralė. Net migloti vaizdiniai žmonių smegenyse taip pat yra būtini materialinio. religija ir t. revoliucinio proletariato. kuriuos tik vaizduojamasi. manoma. mano.y. kad visi ankstesnieji mokymai. vystantieji savo materialinę gamybą ir savo materialinį bendravimą. ką žmonės sako. teisė. apie kuriuos tik kalbama. jos nesivysto: žmonės. filosofijos. Todėl. Dvasinis antstatas atspindi tik šią materialinę bazę. religijos ir t.

.y. o išmokyti metodų. 1870-1924) teikia ideologijai pozityvią prasmę. dogmatiško elgesio būdus. Proletariato ideologija jis laiko "mokslinį socializmą1' ir priešstato jį buržuazinei (negatyviai) ideologijai. kurie. XIX amžiuje atsiradusi pozityvizmo tradicija XX amžiuje buvo daug kartų transformuota ir iŠ to atsirado neopozityvizmas ir kritinis racionalizmas.4. MARXO ideologijos sąvoka yra. POPPER). kurios skelbiasi galinčios sukurti idealią visuomenę kaip uždarą socialinę sistemą.3 2.42 Pozityvistinė ideologijos samprata Pozityvizmas yra požiūris. Kriticistiniu požiūriu ideologijos kritikai galima. kad reikia skatinti auklėjimą. kuri remiasi mokslinėmis darbinėmis hipotezėmis ir niokosi iš klaidų.. Scientistinis-empiristinis požiūris davė naują ideologijos sąvoką.kelti lietimo uždavinį. ULJANOV. bet jų turinys peržengia teorijos ribas" (TH. tuo tarpu LENINAS (V.2. pirmiausia tiksliųjų gamtos mokslų autoritetu) ir empirizmas (požiūris. nei paneigti. Tai reiškia. 2. miglų pūtimo ar liaupsinimo strategijas. Ideologija yra para-teorija. Tokiai sistemai bandoma priešinti neideologinę. Ideologijos kritiką kritinis racionalizmas kreipia visų pirma prieš pasaulėžmr\ipretenziją į totalumą (pretenziją paaiškinti visumą). nors ir yra sumanyti kaip teoriniai.4 2. Taigi ideologiniai teiginiai yra teiginiai apie dalykus. Dažnai svarbu yra ne perteikti žinias apie atskiras detales. Todėl ideologiniais laikomi "teoriniu požiūriu neteisėti teiginiai. kurie padeda individui suformuluoti savarankišką sprendimą ir taip demaskuoti imunizavimo. Tokie yra visų pirma metafizikos ir religijos teiginiai.1 2. pagal kurį juslinis patyrimas yra vienintelis pažinimo šaltinis). kuris. GEIGER).4 35 . aiškiai negatyviai nuspalvinta (melaginga sąmonė!). Marksizmą. taip pat daugelį tradicinių filosofinių mokymų. atitinka kritinio racionalumo modelį. padedantį racionaliai spręsti problemas. Ši pretenzija dažnai prikišama marksizmui. Taigi tokio auklėjimo tikslas būtų: padidinti visuomenės nariu atsparumą irelevantiškiems argumentacijos būdams bei padaryti juos jautresnius tikrai ir relevantiškai kritikai (H. 1. Pirmiausia tai reiškia. kad bet kokia nemarksistinė filosofija yra ideologija ir melaginga sąmonė. formuojant visuomenės sąmonę bei viešąją nuomonę kritinio mąstymo rezultatais bei metodais. Trumpai tariant . 99-100). Ši ideologijos kritika ypač nukreipta prieš socialines teorijas. kelti uždavinį: sumažinti socialinio gyvenimo iracionalumą.2.. I. taigi orientuotą į tokį mąstymo stilių. ALBERT. kuriam būdingi pirmiausia du dalykai: scientizmas (tikėjimas absoliučiu konkrečių mokslų autoritetu. kad mokslinių teorijų sritimi scientistai ir empiristai laiko tik specialiųjų mokslų sritį. o dažnai ir religijas jis bando demaskuoti kaip ideologijas. Įslaptinimo.šiai pati visiškai išnyks. Tad marksizmas iš esmes yra įsitikinimas. t.. atvirą visuomenę (K. kurie stebėjimu (empirizmas!) negali būti nei įrodyti.2.

ir kiti laiko save tikrais filosofais ir nepripažįsta. kad tokie yra ir jų oponentai.5. tada ideologija yra "any sistematic sėt of beliefs. kalbama apie partijos ideologiją ir ideologinę diskusiją. V. pavyzdžiui. meanings or propositions" (H. žinojimo sociologija laiko bet kokį žinojimą ideologišku tokiu mastu. o vartojant. kurią filosofijai būtų pateikę kiti specialieji mokslai.3. Ir vieni. Todėl jei ir nusakėme filosofiją kaip mokslą. kokią prasmę jam teikiame-.1 iki 1. jos tenkina žmogui budingą tolydumo. kas turi bent kokį pasaulėžiūrinį atspalvį ir yra praktiškai motyvuota. kad domėn imama Ūk funkcija. TOCH). kad galėtume pamėginti apibrėžti filosofiją.3. vadinama ideologija.43 Neutrali ideologijos sąvoka Žodis "ideologija'1 dažnai vartojamas neutralia prasme. Vieni jaučiasi tam įgalioti scientizmo. Taip. tai tik 36 .4. kurią psichologiškai ar sociologiškai atlieka ideologija. H. kokiu jis yra sąlygotas visuomenės ir kultūros. LUHMANN). Tenka apgailestauti dėl tokios "ideologijos" sąvokos infliacijos. Matėme (1. Dažnai pasaulėžiūra plačiąja prasme vadinama tiesiog ideologija. tai negalime šnekėti apie apibrėžtą mokslo sąvoką. 1. Taip. Tokios ideologijos sąvokos neutralumas gali plaukti dar ir iš to. kad filosofijos metodas yra pačios filosofijos problema ir negali būti jai primestas "iš šalies". kiti .Matome. Žurnalistų kalboje dažnai viskas. Ideologijos iškrauna ir stabilizuoja žmonių elgesį. BURKS). jos supaprastina žmogiškosios veiklos galimybes (N.savo pažangios proletarinės sąmonės. nurodyti. Pirmiausia surinkime reikiamus elementus.4 skyrelyje buvo patikslinta. nei pozityvia. orientacijos ir saugumo pasaulyje poreikį (R. pavyzdžiui.4). 1. t . Jau esame apdoroję pakankamą medžiagos kiekį. 1. nei negatyvia prasme.1 Mokslas Jei filosofiją vadiname mokslu. "ideologiškumas atitinka socialumą dvasios srityje" (O.y. kuri susiformavo skyreliuose nuo 1. Reikėtų taupiau vartoti šį žodį.5 Bandymas apibrėžti filosofiją Pradinė filosofijos sąvoka. STAMMER). kad kritiniai racionalistai ir marksistai iš skirtingų pozicijų vienas prieš kitą nukreipia negatyvią ideologijos sąvoką. 1.

37 4. empirinius dalykus jie aiškina empiriniais. empirinius dalykus ji aiškina neempiriniais. ji klausia apie patyrimo (t. 1. kaip fundamentinis mokslas.3. visos patirtinės tikrovės galutinius pagrindus. sąlygas ir prielaidas. 1. kuo filosofija skiriasi nuo tematiškai redukuotų ir metodiškai abstrakčių specialiųjų mokslų. Filosofija klausia apie empirijos visumos. kad filosofija. ap\ie empirijos fundamentą. Apskritai. o ne specialusis mokslas. kad filosofijos išeities taškas yra patyrimas. 1.2 Fundamentinis mokslas Vakarų filosofija prasidėjo klausimu apie archė (graik.4. Ji yra fundamentinis mokslas.1 .3 skyrelyje pateikėme KANTO formuluotę: filosofija klausia. kaip galimas patyrimas. Todėl filosofija yra universalusis.3 skyrelyje matėme. pradas). kurios sudaro bet kokio patyrimo prielaidą.1. 1. filosofijai visuomet rūpėjo šis klausimas. kuo filosofija skiriasi nuo specialiųjų mokslų: empiriniai specialieji mokslai klausia apie empirijos empirinius pagrindus. ką reiškia "protas". Ji klausia apie patirtinės tikrovės kaip visumos galimybės sąlygas. sistema. sąlygas. pagrindas. Kieno? 1. empirijos) galimybės sąlygas.1. Tuo tarpu filosofija klausia apie empirijos apskritai pagrindus. Filosofija yra mokslas apie galutinius pagrindus. panagrinėsime vėliau. Filosofija prasideda nuo kasdienio patyrimo. prielaidas. 1.6. kaip protu besiremiantis mokslas. sąlygas ir prielaidas. nes klausia apie galutinius. sąlygas ir prielaidas. Būtent žinią sąryšis daro mokslą visuma. neempirinius pamatus. Taigi filosofijai rūpi žinių arba teigimų sisteminis sąryšis. kurios pačios nėra empirinės. kasdienės kalbos prasme. skiriasi nuo teologijos.y.53 Universalusis mokslas 1.1 skyrelyje parodėme.4. Filosofija nagrinėja patirtinę tikrovę (ar jos dalinę sritį) ne tara tikru aspektu ir ne tam tikro metodo požiūriu.2 skyrelyje parodėme.4.4.1. t. Dabar šį žodį vartojame įprasta.5. ji klausia apie bet kokio patyrimo sąlygas.4 Protu besiremiantis mokslas Kaip tiksliau suprasti. 1. nuo empirijos plačiąja prasme.y.5. Mokslas čia reiškia tik tarpusavyje susietų žinių visumą.3 skyrelyje parodėme. bet visuotinai.labai plačia ir neapibrėžta prasme.

Filosofija yra universali kritika'.Filosofija pretenduoja į tai. kaip protu besiremiantis mokslas. visuomenės kritika.y. bet kokį aiškinimą. Filosofija yra ideologijos kritika. religijos kritika.5. Santrauka: Filosofija yra protu besiremiantis kritinis mokslas apie patirtinės tikrovės kaip visumos galimybės sąlygas. t. technologijos kritika. sprendžia apie bet kokią nuomonę. o pretenduoja \ argumentuotą neabejotiną griežtumą. 38 . bet kokį pasaulėvaizdį. kad šie teiginiai pretenduoja j griežtumą ir kodėl jie pretenduoja. Ji kovoja su bet kokiu nekritišku dogmatizmu ir atlieka visuomenėje švietimo funkciją. Taigi perėjimas nuo patyrimo prie neempirinių patyrimo galimybės sąlygų neturi savyje nieko fantastiško ar poetiško. ji iš principo abejoja mūsų visų (kasdieniu ir specialiųjų mokslų atskleistu) patirtiniu "pasauliu. kad visi jos teiginiai butų pagrįsti protu. kiekviena protinga būtybė (kiekvienas žmogus) galėtų suprasti. 1.5 Kritinis mokslas Kadangi filosofija klausia apie patirtinės tikrovės galimybės sąlygas. kuri.

Jo dėka priartėjęs prie tikrosios būties ir susijungęs su ja. būda mi Dievo atžvilgiu teisingi. gali būti dviejų rūšių tiesa. Jie nesustoja prie daugybės daiktų.aukščiausias gėris. remdamiesi tuo. yra mokslas. greičiausiai pasirinks ir tobuliausią mokslą. kas jiems pajungta. ir kiti panašaus pobūdžio dalykai. bet nenuilsdami eina pirmyn. labiausiai Bertus palminio. Yra dalykų. 1. Mokslas. peržengia bet kokią žmogaus proto galią. Bet labiausiai verti pažinimo yra pradai ir priežastys.62 Aristotelis (Met. kas labiausiai vertas pažinimo. kad Dievas yra. pažįstantis tikslą. norėdamas atrasti patikimus gyvenimo kelrodžius. tačiau yra nemaža ir tokių dalykų. kurie tik atrodo esą. kuris pasirenka žinojimą dėl paties žinojimo. kaip antai. pradėdamas nuo labiausiai įprastų dalykų. nuo to. kad Dievas yra vienas. kai žmogus stengiasi pažinti daiktus. iliustruojančių. 484-490) Filosofai sugeba analizuoti tai. amžiną ir nepatiriančią nei atsiradimo. kas visuomet yra tapatu sau.4 Rene Descartes (Prad. Nes tas. 1. dėl kurio dera veikti kiekvienam atskiru atveju. kas yra filosofija. o tai yra mokslas apie dalykus.. kaip įvairiai filosofai supranta filosofiją. kuris iš visų yra vyriausias ir vyresnis už pagalbinius mokslas. 1. kai juos vedė prigimtinio proto šviesa.6. o ne j uos pažįstame. 1. kuriuos filosofai yra įrodę savo samprotavimais apie Dievą.3) Tame. nei išnykimo. 1. kuriai ir dera liesti tokius daiktus ~ o dera šitai jiems giminingam pradui. o visos gamtos mastu . ką mes teigiame apie Dievą. kad žodis "filosofija" reiškia išminties tyrinėjimą ir kad išmintimi vadiname ne buitišką apdairumą. šis tikslas kiekvienam atskiru atveju yra gėris. kuriuos prigimtinis protas gali suvokti vienas pats.25 982a-9S2b) Žinojimas ir supratimas dėl jų pačių labiausiai dera mokslui apie tai. ko! jie nepaliečia kiekvieno daikto esmės ta sielos dalimi.1 Platonas (pagal: Valstybė VI. Pratarmė) Pirmiausia norėčiau išaiškinti. taip pat 39 . kad Dievas yra triasmenis. kaip antai. kurios bent kiek atskleistų jiems esmę.6 Pavyzdžiai iš filosofijos istorijos Parinkome keletą pavyzdžių. pavyzdžiui.6. ir jų aistra nenurimsta tol. jis pagimdys protą ir tiesą.63 Tomas Akvinietis (Pag. Jie aistringai siekia žinių.1. nes per juos ir jais remdamiesi pažįstame ir visa kita. 1. bet tobulą visų daiktų žinojimą. kurie.

Filosofijos subjektas.6 Immanuel Kant (AAIX. Šiam protui. kad visoje išvadų sekoje nebotų nieko. nes pirmieji trys klausimai atsiremia į ketvirtąjį. idėja. kaip aukščiausiam tikslui. yra kiekvienas kūnas. į antrąjį.5 Thomas Hobbes (pagal: Apie kūną. antra . 1. Filosofijos tikslas ir uždavinys yra panaudoti numatytas pasekmes mošų naudai. pradų. negalėtume. Filosofijos šia kosmopolitine prasme tyrimų laukas gali boti nusakytas šiais klausimais: 1. kiek tai leidžia objektas.y. arba jos nagrinėjamas dalykas. o į ketvirtąjį -antropologija. Šie pradai turi tenkinti dvi sąlygas: pirma. Tad kas stengiasi tokį žinojimą pasiekti (o tai ir yra tikrasis filosofavimas). Po to reikėtų pamėginti išvesti daiktu pažinimą iš jų pradų taip. visi kiti tikslai yra subordinuoti ir privalo susijungti į vienumą. Nes filosofija pastarąja prasme yra mokslas apie bet kokio pažinimo ar proto taikymo santykį su žmogaus proto galutiniu tikslu. kokias mes savo protu išmąstėme. Kai dėl filosofijos kaip pasaulėžiūros. jei maksima vadinsime tikslų pasirinkimo vidinį principą.išsaugoti sveikatą bei puoselėti įvairiausius menus. l sk. Pažinimas yra kelias į galybę. apie kurio atsiradimą arba savybes mes galime turėti kokių nors žinių. žmogaus protas negalėtų abejoti jų tikrumu. jėga ir stropumas.šių žinių sisteminis ryšys arba jų sąryšis visumos idėjoje.6. pakankamai didelė protu pagrįstų žinių atsarga. nepažine. 40 . Ką aš galiu žinoti? 2. tuo tarpu daiktų pažinti. Ko aš galiu tikėtis? 4. privalo pradėti nuo pirmųjų priežasčių ar pradų tyrimo. atidžiai juos stebėdamas. 24-25) Nes filosofija yra tobulos išminties. kitų daiktų nepažine. Toliau norėčiau parodyti. jie turi būti tokie aiškūs ir ryškūs. parodančios mums žmogaus proto galutinius tikslus. kurio atsiradimą galime suvokti. kad tokį žinojimą galime pasiekti tik aptik? pirmąsias priežastis.moralė. kas nebūtų visiškai aišku. Anot mokyklinės sampratos.) Filosofija yra racionalus padarinių arba apraiškų pažinimas iš jų priežasčių arba atvirkščiai . kad kitų daiktų pažinimas taip priklausytų nuo pradų. t. arba kurį stebėdami galime palyginti su kitais kūnais. Kas yra žmogus? | pirmąjį klausimą atsako metafizika. tai ją galima vadinti ir mokslu apie mūsų proto taikymo aukščiausiąją maksimą. Ką aš privalau daryti? 3. Tačiau iš esmės visa tai galėtų būti priskirta antropologijai. arba veikiant vieną kūną kitu. filosofiją sudaro dvi dalys: pirmiausia. kad.galimų pasekmes sukeliančių priežasčių pažinimas. kiekvienas kūnas.religija. remiantis žinomomis pasekmėmis. sukelti tokias pačias pasekmes. 1. arba kuris gali boti sudėtas ir išardytas. į trečiąjį . jog pradus galėtume pažinti. antra. kad palengvintume žmogaus gyvenimą.6.

. kuris ją turi. kaip save suvokiančią dvasią. reikia.. Manyti. kaip egzistuojančią tikrove. be kita ko. Kai filosofija nugrimzta į pesimizmą. kas kartą pakluso vidiniam reikalavimui suvokti sąvokomis ir kartu išsaugoti tame. jog filosofija visuomet ateina per vėlai..filosofijos uždavinys. tai kiekvienas. nes filosofijos sistema nėra koks negyvas namų apyvokos daiktas. kai tikrovė pasiekia savo brandą. Mėgstanti viską rimtai pagrįsti 41 . ji pasirodo tik tada. kai tikrovė jau užbaigė formavimosi procesą ir tapo kažkuo užbaigtu. taip proletariatas filosofijoje randa savo dvasinį ginklą. o gali tik pažinti. ko moko sąvoka. ir protą. žinoma. Filosofu (jei idealizmas turėtų įrodyti. Tai. Norint dar tarti žodį apie pamokymą. jog būtent jis yra vienintelė teisinga filosofija) reikia gimti.idealybė pasirodo kaip tikrovės priešybė tik tada. 1. Kaip mintis apie pasaulį. pabrėžti. jei jis apskritai gali ko nors tikėtis. WWI.7 Johann Gottlieb Fichte (Pirmasis mokslo teorijos įvadas. ir kai tik minties žaibas kaip reikiant trenks į šią nepaliestą liaudies dirvą. nepanaikinant kiekvienos vergovės. nes tai.35 f) Sąvoka išreikšti-tai. kuri dar nėra išlaisvinta iki sąvokos.6. kaip manyti. koks pasaulis turįs būti.. mokytos prabangos bei tuštybės nerangiu pasidarys ir iškreiptas charakteris niekados nepakils iki idealizmo. Minervos pelėda tik temstant pradeda savo skrydį. Vokietijoje jokia vergovė negali boti panaikinta. išreiškia mintimis.. kad individas gali peršokti savo epochą. yra savo laikmečio kūdikis. Tai. kas skiria protą. kas skiria pirmąjį protą nuo pastarojo ir neleidžia pasitenkinti juo. kas substancialu. susitaikymas. ją sudvasina žmogaus. Todėl šis mokslas ir nesitiki rasti daug pasekėjų tarp jau subrendusią vyrų.tokia proto įžvalga yra susitaikymas su tikrove. idealybė stato sau intelekto karalystės pavidalu tą patį pasaulį. būti tam išauklėtu ir pačiam save tam išauklėti: bet joks žmonių menas negali padaryti filosofu. kas yra savyje ir sau. kas yra . yra taip pat kvaila. siela. savo paties subjektyvią laisve. gyvenimo forma yra pasenusi ir pesimizmas negali jos atjauninti.8 Georg Wilhelm Friedrich Hegel (TF. 1. tai tik iš jaunimo. suvoktą kaip jo substancija.6.6. Iš prigimties nerangus ar dėl dvasios vergiškumo. taip pat likti su savo subjektyvia laisve ne ypatingybėje bei atsitiktinume. bet tame. Atpažinti protą kaip rožę dabarties kryžiuje ir ja džiaugtis . kokie žmonės esame. būtinai pasirodo ir istorijoje. būtent . O dėl individo.4195) Kokią filosofiją pasirinkome.9 Kari Mara (Marx (1) 45-46) Panašiai kaip filosofija proletariate randa savo materialini ginklą. yra protas.. WW 7. kad kokia nors filosofija per/engia savo amžininkų pasaulį. kurį filosofija duoda tiems. priklauso nuo to. įvyks vokiečio emancipacija į žmogų.1. kas yra. kurį galima numesti ar paimti kaip mums patinka. yra kažkokios abstrakcijos. panašiai yra ir su filosofija: ji yra savo pačios epocha. pančiai. kurio įgimtos galios dar nėra pražudęs laikmečio surembėjimas.

nepaversdamas filosofijos tikrove.112 Filosofijos tikslas yra minčių loginis nuskaidrinimas. 42 . kuriuos turime kiekvienas ir už kurių esame įpratę slapstytis. ką mes Šiuo vardu vadiname. visuomet jam parodyti. toliau . Filosofija privalo mintis. o teiginių tapimas aiškiais. Filosofija. kas žmogui padeda tapti pačiu savimi. yra išjudinimas tos metafizikos. taigi apsiriboti gamtos mokslų teiginiais (t.y. o ne greičiau Niekas? 1. galiausiai toks šios kybojimo būsenos įsiūbavimas.11 Martin Heidegger (Heidegger (2). 1. nes nejaustų. jog mokome jį filosofijos. Filosofija yra ne mokymas. Filosofija negali virsti tikrove.savęs paties atidavimas Niekui.10 Ludwig Wlttgenstein (Tractatus logico-philosophicus) 4. 6.6. t. tai tam tikra prasme vyksta ir filosofavimas. o jei kas mėgins pasakyti ką nors metafiziška. Jis būtų nepatenkintas tokiu metodu.53 Teisingas filosofijos metodas iš tikrųjų būtų toks: nesakyti nieko. kad nuolatos būtų grįžtama į metafizikos pagrindinį klausimą. tačiau tai būtų vienintelis griežtai teisingas metodas. Filosofija yra tai. o veikla. išsivadavimas nuo stabų. kurį verčia kelti pati nebūtis: kodėl apskritai yra kažkas.y. 31) Šiandien filosofiją galbūt galima apibūdinti tokiomis formuluotėmis. nepanaikinant proletariato. proletariatas negali išnykti. kad savo sakiniuose kai kuriems ženklams jis nesuteikė prasmės. jos prasmė tokia: tikrovėje įžvelgti jos ištakas tikrove mąstyti taip. Filosofinį veikalą iŠ esmės sudaro paaiškinimai. išskyrus tai.12 Kari Jaspers (Jaspers (2). kas sutelkia. Filosofijos rezultatas yra ne "filosofiniai teiginiai".Vokietija negali vykdyti revoliucijos. Šios emancipacijos galva yra filosofija. Šiam įjungimui lemiamos reikšmės turi: pirmiausia. pasiryžus mylinčiai kovai visų tiesos prasmių stichijoje kantriai ir ištvermingai išsaugoti budrų protą pačioje tamsiausioje ir beviltiškiausioje situacijoje. ką galima pasakyti. kurios šiaip yra tam tikra prasme miglotos ir susiliejusios. kas su filosofija neturi nieko bendra). 1. kaip aš mąstydamas esu susijęs su vidinius veiksmus atliekančia savastimi — atsiverti Aprėpties erdvei užmegzti ryšį su žmogumi. padaryti aiškias ir ryškias. nebėgant nuo tikrovės. kurioje ji atranda save ir savo aktualias užduotis. 42) Jei tik žmogus egzistuoja.6.6. nepradėjusi revoliucijos nuo pat pagrindų. Filosofija išjudinama specifišku savosios egzistencijos įjungimu į žmogaus būties kaip visumos pamatines galimybes. jos Širdis -proletariatas. arba tai. suteikimas erdvės būtybėms kaip visumai. tuo. Vokiečio emancipacija yra žmogaus emancipacija.

menkinančių jos vertę ir naudą. taip kiekvienas turi ir savo .624 f) LEIBNlZAS toliau plėtoja šią philosophia perennis idėją: tai. kad šis mūsų filosofavimas nedaug ko vertas. Ir vis dėlto filosofija neturi alternatyvos. nešdami jų šleifą. tuo tarpu filosofijos ir filosofai prieštarauja vieni kitiems dar ir šiandien. šviesą nuo tamsos. jog per pustrečio tūkstančio metų iŠ filosofijos išsirutulios šis tas naudinga. ir daugelis dalykų rodo. ar net nustipusi ir iškraipyta. kad. perversmus.y. Pagrindinis jų klausimas yra: ar mes galime apskritai ką nors žinoti?. WW3. žino jie tai ar ne. Priartėti prie tiesos yra įmanoma. Nusiviliame. Atsakymas nėra pesimistiškas. Bet aš atsakysiu ir gnoseologiniam optimizmui: tikras žinojimas mums nepasiekiamas. reliatyvus ar skeptiškas: jis rodo.sistemų įvairovė Bandydami susidaryti pirmąjį įspūdį apie filosofijos tradiciją. t. Kartais šnekame apie skandalą filosofijoje. (Laiškas Remondui.1. kad mes galime mokytis iš savo klaidų. Bet ar iš tikrųjų turime tokį "skandalą filosofijoje"? Didysis filosofas ir matematikas G.8. fundamentinio ir universalaus mokslo (1.. palyginčiau savo teiginius su senovės mąstytojų bei kitų šaunių vyrų teiginiais. 1.5) ir tampa scientistais (1. ko mokė patys 43 . filosofijoje vyrauja tokia sumaištis ir nusivylimas. matydami visa tai.1714. kad mūsų pažinimo teorijos turi lemiamos reikšmės mūsų filosofijoms. Sakysite.. jie nebeneša vėliavos konkrečių mokslų priešakyje. nuojautų audinys. kaip autonomiško. nes buvo galima tikėtis. 26. apskritai. nesvarbu. net puola į neviltį. Tai mano atsakymas gnoseologiniam pesimizmui-.y. tai auksą atskirtume nuo mėšlo.13 Kari Popper (XXV f) Visi žmonės turi filosofiją. ir tai botų tikrai amžinoji filosofija (perennis quaedam philosophia). Filosofijos veikia istorijoje kaip dinamitas. bet eina iš paskos. specialiesiems mokslams nesustabdomai žengiant į priekį ir pasiekiant gerų rezultatų. Tačiau jo įtaka mūsų mąstymui ir veiklai dažnai būna tiesiog niokojanti. Jei įžiūrėtume tiesos pėdsakus senųjų mąstytojų ar. Didieji filosofijos klausimai yra ir didieji žmogaus .6. Susipainiojame.7 Filosofijos vienybė ..4. Tai filosofijos uždavinys. LEIBNIZAS rašo: Turėdamas laiko. Todėl reikia mūsų filosofavimą kritiškai patyrinėti. tik pasirodo ji mums dažniausiai nugrimuota arba užsimaskavusi. nes pasijuntame stovį nepaprastai painios filosofijų ir filosofų įvairovės akivaizdoje.dažniausiai nesąmoningą . Kai kurie filosofai. Jie atsižada filosofijos kaip pirmojo mokslo. hipotezių tinklas.pažinimo teoriją. t. W. revoliucijas.13). Jis kyla dėl to.klausimai. negu paprastai manoma. Tiesa yra daug plačiau žinoma. tikriausiai tik susipainiojame ir nusiviliame. sugadinta svetimų priedų. Kaip kiekvienas turi savo filosofiją. mūsų pirmtakų darbuose. kur visi vienas kitam be galo prieštarauja. Mūsų žinios yra kritinis spėliojimas. jos sukelia pokyčius.. deimantus nuo rūdžių.šios nuolat kintančios problemos .

8 Pagrindiniai filosofijos klausimai . jis tuo pačiu atveria galimybes racionaliai orientuotis prasmių visumoje. iškeliami priešingi aspektai. Ji yra filosofų dialogas apie vieną tiesą. judėdamas į priekį. bandoma sukurti sintezes. Bet jis ieško naujų aspektų ir bando sujungti tai. momentais. Jos pažanga yra jos problemų suvokimo pažanga. Žinoma. Kai LEIBNIZAS bandė sujungti PLATONĄ ir DEMOKRITĄ. Filosofinė tradicija rutuliojasi tuo būdu. Filosofas žino. pamėgins padaryti štai ką:jis kritiškai įsisavins tradicijoje pasireiškusius aspektus ir sistemiškai juos susies tarpusavyje. Todėl FlCHTE (1.7) nurodė.1. tačiau nuolatos iškyla nauji teisingi aspektai. atspalviais. ši pažanga yra sunkiau apčiuopiama negu skridimas į Mėnulį arba širdies persodinimas. kuri rūpi filosofijai. Filosofų ginče vienas suabsoliutintas aspektas keliamas prieš kitą suabsoliutintą aspektą. kaip specialieji mokslai. kad filosofija nėra tematiškai redukuota ir metodiškai abstrakti (1. Taip yra dėl to. išreiškiama įvairiais aspektais. koks jis žmogus. kurios šalia vėl naujai išryškėjusių aspektų pasirodo pačios esančios vienpusiškos. klaida dažniausiai būdavo teigimuose. Kaip fundamentiniam ir universaliam mokslui. kuris.5. Tuo būdu jis įsijungia į dialogą ir pratęsia jį. supaprastinimų. WHITEHEADO požiūriu. Atsiveria visiškai nauja perspektyva: filosofijos istorija pati yra filosofinis procesas. 1. remdamiesi kai ku44 . Pamėginsime. filosofai įpuola į tam tikrą vienpusiškumą. per aspektų įvairovę plėtoja visumą.Platono trikampis Britų filosofo A. kol jų nesuabsoliutiname. prieš kuriuos vienpusiškai kovojama. kai jie suabsoliutina vieną (kad ir teisingą) aspektą. kad ir jis neužbaigs šios philosophia perennis.4 filosofai. Šiuo požiūriu. nepaisant filosofijų įvairovės. jis tradiciją traktavo ne kaip tuščių kivirčų areną. scholastiką ir tuometinį gamtamokslį. o kaip dialogą. Šitaip jis palieka atvirą diferencijuoto problemų suvokimo horizontą ir mėgina atskleisti bei demaskuoti lozungų. kurie turi būti kritiškai priešinami jau turimoms sintezėms.4. ką pavyksta atrasti. nors dažniausiai abu aspektai būna teisingi. kad visuma. madų bei ideologijų lėkštumą. Nors esama plačių sintezių. beveik visuomet buvo tiesa.2. N. O jei taip. jai rūpi visumos tiesa.3). Filosofas. o turi egzistencinę reikšmę. visa Europos filosofija sudaryta iš pastabų PLATONO paraštėse. Išryškėja vieni aspektai. nugalėjęs paviršutinišką skandalo įspūdį. ARISTOTELĮ ir DESCARTES'Ą.6. tai vadinamasis skandalas filosofijoje neturi pagrindo. kad to ar kito filosofo filosofavimą lemia tai. kuri nėra reginys. visuomet egzistuoja tik viena vienintelė filosofija. Kritiškai įsisavindamas ir sistemiškai apžvelgdamas aspektus. kuriais kiti filosofai jiems prieštaraudavo.

jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos? SOKRATAS: Tie kaliniai tikrove laikytų ne ką kitą. kas yra prieš juos. negu tai. kas yra danguje. ką jis pasakytų. viršuje. sutrumpinta): SOKRATAS: Įsivaizduok žmones olą primenančiame būste. vaikščioti. Jie yra nugara į šviesą. SOKRATAS: Jei kuriam nors iš jų nuimtų grandines ir priverstų jį atsistoti. 1. be to. išskyrus šešėlius. Pradėti reikia nuo to. ir įžvelgti jos savybes. visa tai jam sukeltų skausmą. remdamiesi vienu garsiausių filosofijos tekstų. Visų pirma ar tu manai. priverstų jį atsakyti. padarytus iš akmens ir medžio. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. iš karto tikrai negalėtų įžiūrėti. GLAUKONAS: Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! SOKRATAS: Jie panašos į mus. ir. Galų gale. atskirtas nedidele pertvara. pažvelgti aukštyn . ir. o pro šalį nešamų daiktų šešėlius. VII. ką matė anksčiau. argi jis nekentėtų ir nesipiktintų šitokia prievarta? O iškopęs į viršų. 45 . apie kuriuos jam kalbama. esančią įprastinėje savo vietoje.PLATONO olos alegorija (Valstybė. jis pirmiau turėtų priprasti. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis. jis negalėtų žiūrėti į daiktus. 514516 // V 244-246. kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. kas jam rodoma dabar? GLAUKONAS: Žinoma. kas lengviausia: iš pradžių žiūrėti į šešėlius. tai yra būtų lengviau žiūrėti į žvaigždžių šviesą ir Mėnulį. galime atskleisti. neša jie ir statulas. primenančia uždangą. o ne į Saulę ir jos šviesą. ir visokiausius gyvų būtybių atvaizdus. sava ar svetima. rodydamas vieną ar kitą pranešamą daiktą. kad iki šiol jis matydavo tik niekus. kurių šešėlius matė iki šiol. kad jie išsikiša virš pertvaros.1 Olos alegorija Problemą. SOKRATAS: Kad galėtų pamatyti visa. laikytų. kuriuos ugnis meta ant prieš juos esančios uolos sienos? GLAUKONAS: Kaipgi matys.į pačius daiktus. laikytų žymiai tikresniu dalyku. nubrėžti tris pagrindinius filosofinio mąstymo klausimus arba svarbiausias kryptis. kas tai? Ar tau neatrodo. šviesos apakintas.į šviesą. Kaip tu manai. ko! neišvilks į šviesą. tai. Tuo pačiu įžvelgsime ir pagrindines filosofijos problemas apskritai. pertvaros žmonės neša visokius daiktus. pasukti galvą. o dabar yra kur kas arčiau būties ir regi daug tikresnius dalykus.8.riomis svarbiausiomis PLATONO mintimis. kad jis labai sutriktų ir tai. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias. GLAUKOMAS: Būtinai taip būtų. SOKRATAS: O jeigu 1cas nors jėga temptų jį Šlaitu aukštyn ir nepaleistų tol. Įsivaizduok. kad už šios. o jau po to . kad jie yra mat§ ką nors kita. laikydami juos taip. jei kas imtų jam tvirtinti. kas yra ten. kuri mus čia domina. virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus. jis būtų apakintas stiprios šviesos ir negalėtų įžiūrėti nė vieno iš tų tikrų daiktų. bet naktį. ir patį dangų jam būtų lengviau matyti ne dieną. manau. GLAUKONAS: Taip. todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai. jis jau galėtų žiūrėti ir į pačią šaulį.

Jis buvo Sokrato mokinys ir 387 metais Atėnuose įkūrė Akademiją .Platonas (427-347) įkūnija pirmąjį Vakarų mąstymo apogėjų. Jo dialogų metafizika ir etika padarė nepaprastai didelę įtaką visai filosofijos tradicijai.iki pat Antikos pabaigos garsėjusią filosofijos mokyklą. 46 .

Tad pagrindinis skirtumas yra skirtumas tarp grynos iliuzijos (doxa) ir tikros būties (6n).ši "karvė"'. skonis ir t. PLATONAS pavadino reiškiniu (phainomenon. Viena vertus.t. o yra susijęs su tikrąja būtimi. kas per juos pasirodo ir juose nekinta: jie yra karvės apraiškos. Mes matome spalvas. Galime lengvai įsitikinti. Vėliau matysime. ką suvokiame juslėmis.6. nes žinome.8. Juslumas priklauso materialiam. Per "dvasios akis" vyksta tikrasis pažinimas (noesis. spalvos keičia atspalvius. kiekviename patyrime patiriame nuolatos kintantį reiškinį. kurį suvokiame juslėmis. Sakome "aš matau karvę". kaip dabar atrodo. kad čia kyla daugybė problemų ir kad dalykas nėra toks paprastas. Kaip PLATONAS atskiria tuos dalykus? Parodysime tai paprastu pavyzdžiu: aš matau karvę. juslėmis suvokiami reiškiniai yra apraiškos to. kas šioje nuolat besimainančių reiškinių kaitoje išlieka ir nesikeičia . kuri nekinta. klausa. Kol žmonės nekritiškai pasilieka kasdienio patyrimo ribose. kūniškam pasauliui. vienas pavidalas virsta kitu. Ką tai reiškia? Pamėginkime nurodyti. ką gi mes iš tikro suvokiame juslėmis. Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą. pavidalus. o Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. girdime mykimą. kad kiekviename patyrime esama šio skirtumo.1. Šie juslėmis suvokiami reiškiniai nuolatos kinta: jie juda. Besimainantys. Galime pavadinti tai "karvės esme". bet sudaro reiškinių pagrindą ir per juos reiškiasi. Tai. Ir vis dėlto yra kažkas. virsmą ir nyksmą. Bet ar mes matome tą karvės esmę? Ar mes ją suvokiame juslėmis? Žinoma. kiekviename patyrime kažkaip patiriama ir esmė. antra vertus. Ji pati nėra joks juslėmis suvokiamas reiškinys. bet juslėmis nesuvokiame. 47 . jie gyvena iliuzijų pasaulyje (ola!) ir nieko nežino apie tikrąją būtį.2 Patyrimo kritika PLATONAS pradeda kasdienio patyrimo pamatine kritika. kas reiškimų kaitoje nekinta. fenomenu).1). kad po nuolatos besikeičiančiais reiškiniais yra kažkas. visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą (1. nuolatinį tapsmą. Juslės reiškiniuose suvokia nuolatinio kitimo tėkmę. nuolatos kintantys. Ši karvės esmė lieka tapati sau. Reziumuosime: o Regimybės sritis yra juslumo sritis.) ir susijęs su juslėmis suvokiamais reiškiniais. epistėme). formas. ne. Tačiau. mykimas aidi. kai matome karvę. kuri lieka pastovi reiškiniams kintant ir kurią mes nors ir pažįstame. Filosofija išlaisvina žmones iš iliuzijų olos ir veda tiesos saulės link. Jis skleidžiasi per mūsų kūniškas jusles (rega.

Iki įžengdama į nykstamą kūną. gamtos daiktai dalyvauja jose. kuri tapo lemtinga visai filosofijai. o saulės apšviesti gamtos daiktai . (Savo vėlyvuosiuose dialoguose jis modifikavo šį požiūrį. Tai grynosios esmės savaime.1) saulė simbolizuoja šią idėjų idėją. Bent svarbiausią savo gyvenimo tarpsnį PLATONAS manė. dalyvaudami idėjose. Kaipgi PLATONAS idėjų teorijos pagalba sprendžia minėtą problemą? Jis pateikia du mitus: o Anamnezės (anamnesis gr. Ši idėjų idėja PLATONO sistemoje yra absoliutas (dievybė). Tapo aišku. Klausimas. dalyvavimas) mitas: kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (demiourgos) veiklos. Kūnas yra "giminingas'1 juslėmis suvokiamiems daiktams. kurią PLATONAS dar vadina "siela". Idėjų įvairovę jungia ir viršija gėrio ir grožio idėja. yra toks: kaip mūsų dvasia gali pažinti tikrąją būtį! Kaip galimas tikrasis pažinimas? Klausimą galima paaiškinti PLATONO įvaizdžiais: mūsų dvasia (siela) yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne ir tuo būdu atskirta nuo tikrosios būties. Kaip tai įmanoma? PLATONAS sprendžia šią problemą taip: žmogaus dvasiai./. Tačiau nuo juslumo skiriasi mūsų pažįstančioji dvasia (nous).83 Platono trikampis Tai paskatino PLATONĄ suformuluoti problemą.kitas idėjas. Juslumas rodo. jis priešstato trečią momentą . iš kitos. iš vienos pusės. ir tikrajai daiktų būčiai. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos. nusižiūrėdamas į idėjas. kad pažinimas negali būti paaiškintas remiantis tik juslumu. kuri sudaro reiškinių pagrindą. Jie egzistuoja. bet dar ir pažįstame. ir ta nekintanti bei sudaranti reiškinių pagrindą tikroji būtis. kad siela ir tikroji daiktų būtis 48 . Taigi tikrasis pažinimas įmanomas dėl to. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame ( kaip gyvūnai). Apsivalant (katharsis) nuo juslinių pančių (išeinant iš olos). Taigi tikrasis pažinimas pasiekiamas prisimenant. Bet juslumas negali būti tiltas tarp dvasios ir tikrosios būties. amžinos ir nekintančios.' matė idėjas. ką matė dvasia. kaip idėjų idėja. Todėl kaip idėjų atvaizdai. kad mūsų kūnas (juslių organai) ir juslėmis suvokiami daiktai (reiškiniai) yra tarpusavyje susiję. o Meteksės (mėthexis gr.8. Olos alegorijoje (1. prisiminimas) mitas: sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. kad idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos (dvasios) bei fizinių (gamtos) daiktų ir anapus jų.1.idėjas. Bet sielos įžengimas į kūną. juslumas nuslopino tai. kuris jam kyla. Dvasią ir tikrąją būtį skiria juslumo iliuzijų pasaulis. darosi įmanoma prisiminti idėjas.) Taigi idėjos yra daiktų esmių amžini provaizdžiai.

Anamnezės (prisiminimo) požiūriu siela yra susieta su idėjomis. kuriose gamtos daiktai dalyvauja meteksės (dalyvavimo) požiūriu. PLATONAS iškėlė pagrindinį uždavinį visai vėlesnei filosofijai.4 Praktika Kaip rodo olos alegorija.6. ką reikia daryti (plg. IDĖJA DIEVAS DVASIOS FILOSOFIJA HĖGELIS ABSOLIUTAS 1.susisieja idėjoje (ar idėjose). Čia greičiau keliamas dar ir etinis reikalavimas. Nuo to laiko filosofijos uždavinys yra interpretuoti šį mitą. PLATONO trikampis nėra vien teorinis klausimo kėlimas.3 ir 1.8. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis prisiminimui. Aprašydamas šią problemą (ją galime apibūdinti kaip PLATONO trikampį). Jis parodo dar ir tai. 1.6).5. PLATONAS neketina apsiriboti aiškinimu. kaip galimas pažinimas ar kokios yra patyrimo galimybės sąlygos (plg.1.—2217 49 . Kodėl? 4.2). 1.4. Situacijos šarnyrus jis paslėpė po mito šydu. Trikampio problematikoje problema tampa ir žmogaus praktika.

tai žinau. bet patirti dvasios laisvę. bet privalau stengtis išsivaduoti. apsispręsti remdamasis protu. remiantis olos alegorija ir trikampiu. joje galima aptikti pagrindines filosofavimo problemas. kelia klausimą apie būtį . Taigi klausiama apie patyrimo galimybės sąlygas ne-savimonėje (ne-Aš). o galiausiai visiems žmonėms atrasti šios emancipacijos galimybę. Taigi klausiama apie patyrimo galimybės sąlygas savimonėje (Aš). Tada žinau ir L ii. kad negaliu likti oloje. pažinimo ir veiklos skyrimo. sugrįžta atgal į olą ir bando savo buvusius nelaimės draugus "išlaisvinti ir išvesti į viršų". apie tai. Žmogaus emancipacija žmogiškumo vardan reiškia dar ir tai. Tad filosofija čia pirmiausia orientuota ontologiškai (ontologija = mokymas apie būtybes. Trikampis pirmiausia veda mus prie teorinės ir praktinės filosofijos. t.y. Jis pradeda klausimu apie Aš. kad esame įpareigoti padėti kitiems.5 Filosofinio klausimo kėlimo svarbiausios kryptys Nors PLATONO filosofija daugeliu požiūrių yra persmelkta mitų ir dėl savo pirmapradžio pobūdžio daugelį dalykų palieka nediferencijuotų. bet esu įpareigotas veikti. aklų aistrų bei olos polinkių ir veikti remdamasis žmogiškumu.Jei suvokiau skirtumą tarp juslumo ir dvasios. Žmogui dera. kuris jau išsivadavo. t. proto įžvalga. Taip gauname tris svarbiausias filosofavimo kryptis: o Būties filosofija: mąstymas. 1. kas buvoja). vis dėlto. jis klausia apie 50 .8.tų reiškinių pagrindą. ją valdo gėrio idėja. juslumas gali skleistis kaip žmogiškas juslumas. Atvaizduodamas būties-aš-idėjos (arba gamtos-subjekto-absoliuto. o Savimonės filosofija: čia mąstymas žengia priešingu keliu. Šia prasme svarbiausias uždavinys yra žmogaus emancipacija: jis privalo išsivaduoti iš tariamų gėrybių. Olos alegorijoje tas. subjekte. pradėdamas nuo reiškinių. trikampis apibrėžia visą teorinės filosofijos erdvę. Tačiau kai dvasia išsivaduoja. kad negaliu pasiduoti kaprizingam juslinių polinkių ("instinktų") žaismui. netvarkingų geismų. Tik viešpataujant protui. arba pasaulio-sielos-Dievo) sąryšį. remdamasis protu. kad dvasia (protas) valdytų juslumą. Klausiama apie būtybių tikrąją būtį ir mėginama suprasti būtybę iš jos galutinių pagrindų. Jis privalo ne ne sąmoningai pasiduoti juslinių motyvų sąlygotumui. Svarbiausios filosofinės tradicijos pozicijos pirmiausia skiriasi viena nuo kitos atsakymu į klausimą: nuo kurio šių trijų "kampų" filosofavimas turi "pradėti" sistemingai plėtotis kaip visuma. kaip bet kokio patyrimo subjektą.y. Tad mąstymas čia pirmiausia orientuotas transcendentaliai.

savimonės filosofija su KANTU. ontologinę ir transcendentalinę problemą apmąsto absoliuto požiūriu kaip vienybę. savimonės (Aš) filosofija ir dvasios filosofija (kaip idėjos filosofija).5 skyrelių. iš tikro filosofija yra viena.patirtinio pasaulio ir jo apibrėžčių subjektą. kuria skleidžiasi philosophia perennis.8. Filosofijos raida . dvasios filosofija su HEGELIU.3 o Dvasios filosofija: mąstymas pradeda nuo idėjos. substanciją ir subjektą. meteksę ir anamnezę.8 skyrių santrauka \ • Nors žinome daug filosofijų. o kai ką pakeisdami. PLATONO trikampyje keliamais klausimais skleidžiasi visa filosofijos tradicija. Taigi toks filosofavimas būtį ir savimonę.taškai gali būti labai įvairiai traktuojami.9 Filosofijos suskirstymas Iš 1. o būties (gamtos).2.8. Filosofijos istorijoje šios trys svarbiausios kryptys susijusios su trimis didžiais vardais: būties filosofija su ARISTOTELIU. kuri ir sudaro philosophia perennis diferencijuotą problemų suvokimą (plg. 1. o iš skirtingų pradinių taškų plėtoja tą patį visumos sąryšį. galime išvesti svarbiausias filosofijos disciplinas.4 ir 1. Jos iš esmės ne prieštarauja viena kitai. visi trys pradiniai . • Iš viso to aiškėja skirtumas tarp teorinės ir praktinės (etinės) filosofijos. Jis bando suvokti patyrimo galimybės sąlygas iš idėjos pusės. Iš to plaukia ta didžiulė aspektų įvairovė. aspektų bei sintezių daugybė. 1. Todėl žemiau pateikiamoje apžvalgoje apsiribojome nors ir netiksliu. Teorinės filosofijos svarbiausios kryptys yra būties filosofija.7). Tačiau visos trys svarbiausios kryptys eina per visą tradiciją. 7. Griežtai sistemiškas filosofijos suskirstymas pats būtų filosofijos problema ir suponuotų filosofijos sistemą. • Filosofinio klausimo svarbiausios kryptys gali būti išvestos iš PLATONO trikampio: PLATONAS atskleidžia skirtumą tarp dvasios ir juslumo. bet naudingu ir įprastu filosofijos suskirstymu į pagrindines disciplinas: 51 .7 ir 1. . Beje. 1. kai ką išplėšdami.tai filosofinių problemų. Aš (sielos) ir idėjos (absoliuto) polių rėmuose kelia klausimą apie tikrojo pažinimo sąlygas.

Tačiau greitai pavadinimas įgijo gilesnę prasmę: metafizika yra mokymas apie tai. kuri negalėtų būti filosofinio apmąstymo tema. jo negalima painioti su empiriniais gamtos mokslais) • Antropologija (. jo negalima painioti su specialiųjų mokslų pobūdį turinčiomis antropologijomis) • Filosofinė teologija (== filosofinis mokymas apie Dievą. kad jis yra bibliotekinės kilmės. buvo pavadintos metafizika. Pažvelgę į šios knygos turinį. meta) fizikos knygų. Aplink šias pagrindines disciplinas sutelktos vadinamosios "kilmininko" filosofijos (pvz. kaip meno filosofija. kalbos filosofija. Atrodo (nors tai ir abejotina).3). kuri susietų šią sritį su pagrindinėmis disciplinomis. Kadangi filosofija yra fundamentinis ir universalus mokslas (1. Trumpo paaiškinimo reikalingas senas metafizikos pavadinimas. šiai sričiai priklauso ne tik estetika. 4).. Toliau atsigręšime į praktinę filosofiją (Etika. bet ir technikos filosofjja). Tvarkant ARISTOTELIO raštus.supratimo teorija]). 52 A .5. Todėl ARISTOTELIUI metafizika reiškė tiesiog pirmąjį mokslą ir apėmė ontologiją bei teologiją. nėra tokios žmogiškojo pažinimo ar veiklos srities. Po trumpos dabarties filosofijos apžvalgos (2) pereisime prie būties filosofijos (Tikrovė. ypatingą reikšmę čia turi transcendentalinė filosofija.filosofinis mokymas apie žmogų. Kadangi žmogaus problema apima gamtą (tikrovę ir subjetyvumą (Aš). Toliau bus posūkis subjekto link: apžvelgsime svarbiausias savimonės (Aš) filosofijos kryptis (Pažinimas. religijos filosofija ir pan.2 ir 1. susidarysime šiokį tokį įspūdį apie filosofijos temų įvairovę. tai po šių dalykų svarstymo eis antropologija (5). o Praktinė filosofija (= mokymas apie žmogaus elgesį ir kūrybinę veiklą) • Etika ( = mokymas apie moralės požiūriu reikšmingą elgesį ir jo normas) • Pojetika ( = mokymas apie kūrybą arba gamybą.o Teorinė filosofija • Ontologija (= mokymas apie būtybę kaip būtybę) • Gamtos filosofija (= filosofinis mokymas apie gamtą. jo negalima painioti su Apreiškimu besiremiančia teologija) • Pažinimo teorija ( = filosofinis mokymas apie pažinimą. Mūsų filosofijos įvado struktūra atitinka PLATONO trikampyje nubrėžtas linijas. kas sudaro fizinių būtybių pagrindą. matematikos filosofija. 6) ir užbaigsime filosofine teologija (7). kurios buvo išleistos/w (gr. 3).). Mat kiekviena specialiųjų mokslų tyrimo sritis reikalinga filosofinės refleksijos. knygos.5. taip pat hermeneutinė filosofija [ .

įvairios atmainos. HILDEBRAND. SCHEI. 53 . M. taip pat marksizmo-leninizmo. BECKER. Tačiau daugelis fenomenologinio mąstymo išvadų tapo nuolatiniu impulsu tolesniam filosofavimui: turima omenyje hermeneutinė problema arba fenomenologiškai orientuotų egzistencialistų didžiosios analizės. G.ER. A. šios trys grupės neišsemia visos dabarties filosofijos.1 Fenomenologiškai orientuotos pozicijos Fenomenologinio mąstymo pradžia yra susijusi su dviem austrų mąstytojais. M. atsižvelgiant į bendriausią orientaciją: o Fenomenologiškai orientuota pozicija: jai pirmiausia priklauso klasikinė fenomenologija. Apie 1960 metus šiose šalyse ji buvo svarbiausia filosofinė srovė. Žinoma. M. SARTRE. Fenomenologija pirmiausia paplito Vokietijoje. taip pat daugybė loginių empiristinių ir lingvistinių krypčių. o Pozityvistiškai orientuota pozicija: jai priskiriama neopozityvizmas. Nuo to laiko jos reikšmė ėmė silpnėti. kritinis racionalizmas. tomistai.2 DABARTIES FILOSOFIJA Dabarties filosofija dažniausiai vadinama XX amžiaus filosofija. LANDGREBE ir kiti. F. D. Jas aprėpia vadinamoji analitinė filosofija. E. oficialios komunistinių valstybių doktrinos. Dar yra daug mokyklų. P. N. HUSSERL. augustinikai. Apie 1900 metus Vakarų šalių filosofijoje įvyko žymus posūkis. kantininkai ir hegelininkai. GEIGER. 2. J. R INGARDEN. E. PFANDER. E. palaikančios ankstesnes filosofines tradicijas. Tai platonikai. RICOEUR. susijusių su didžiųjų mąstytojų filosofinėmis teorijomis. Kaip svarbiausios mokyklos. BRENTANO (1838-1917) buvo jo pirmtaku. Išryškėjo ir įsitvirtino naujos tendencijos. HARTMANN. egzistencializmas ir hermeneutinė filosofija. Dabarties filosofiją galima suskirstyti į tris dideles grupes. L. O. HEIDEGGER. H. LEVINAS. Ši riba nėra atsitiktinė. o Marksistiškai orientuota pozicija: jai priklauso neomarksizmo. v. STEIN. HUSSERLIS (18591938) padėjo pagrindus visai tolesnei fenomenologijos raidai. Prancūzijoje ir Beneliukso šalyse. H. M. MERLEAU-PONTY. P. aristotelininkai. o E. FINK. GADAMER. Fenomenologinės filosofijos svarbiausieji atstovai yra E. •greta neopozityvizmo ir neomarksizmo pirmiausia minėtinos neokantizmas ir neotomizmas. REINER.

Tatai. galėtų kilti įspūdis. galbūt tik paskatina mane įžvelgti. kurį akivaizdžiai suvokiame juslumu.y. kuris mano. Nors lygybė "2 +1 = 3" pasirodo mums per pojūčius. eidos ~ idėja. eidetiškų (iš gr. kas reiškiasi! Filosofija turi pasukti nuo XIX a.2. individualios. Jusliniai aktai. Prie jų prieina trečia. 54 .3). kas jusliška. tačiau ji pati nėra juntama.1. Fenomenologija yra mokslas apie fenomenus. Išsiaiškinkime skirtumą tarp to. ir to. 1. medžiai. jų padėtis ir savybės yra atsitiktinės. HUSSERLIO knyga "Loginiai tyrinėjimai" (1900/01) yra vienas novatoriškiausių dabartinės filosofijos veikalų. Kokia prasme aš dabar matau.4. kuris yra pamatinis visai fenomenologinei filosofijai: o Viena vertus. fenomenas turi empirinio realumo sluoksnį. Tad išryškėja fenomeno dvisluoksniškumas. o Kita vertus. t. Grynuosiuose logikos ir matematikos formalizmuose HUSSERLIS ir atrado nejusliškus fenomenus (panašiai kaip PLATONAS). kas vyksta "mumyse" (norai. pabaigoje vykusių nevaisingų diskusijų apie pažinimo teoriją į tai.1 Fenomenologinis metodas (E. Karvės ganykloje yra empiriškos. Grynoji lygybė "2 + 1 ~ 3" jokiu būdu nepriklauso nuo faktiškai besiganančių karvių. kad "2 -f l = 3" (akivaizdus matematikos dalykas) nėra man duota jusliškai-vaizdžiai. Ne kartą jis priekaištavo empiristams. Imkime pavyzdį: aš matau dvi pievoje besiganančias karves..2 ir 1. automobiliai). kas reiškiasi. kas neabejotinai duota. siekimai). kad juslume glūdi ir nejusliniai dalykai. kuriuose man duotos besiganančios karvės. ir vidinį patyrimą. pojūčiai. esą HUSSERLIS šneka tik apie justumą ir supranta fenomenologiją kaip empirinį mokslą (plg. Joje HUSSERLIS pagrindė vieną svarbiausių filosofinio tyrinėjimo metodų -fenomenologinį metodą. kad du plius vienas yra trys? Aišku. Fenomenas pirmiausia yra visa tai. Tuo pačiu jau pateikta ir fenomenologijos programa: Prie pačių daiktų! Analizuoti tai.8. esmė. fenomenas turi esmės sluoksnį.1. Vis dėlto jis jokiu būdu nėra empiristas ( = tas. objektų . kad fenomeną jie analizuoja nepakankamai atidžiai. Galima skirti išorinį patyrimą. kuriame mes refleksijos būdu suvokiame. "2 +1 = 3" yra visai kas kita: šią lygybe ne juslėmis apčiuopiame. kas yra fenomenas. baimės. Pavadinimas "fenomenologija" kilo iŠ graikiško žodžio phainetai ( — reiškiasi). kuriame mums duoti ''išoriniai" daiktai (namai. ką aptinkame patyrime. kas fenomenuose reiškiasi (phainetai). Prisiminus PLATONO trikampį (1. Taigi HUSSERLIO mąstyme vyrauja platonizmas. provaizdis). realios. Šis sluoksnis yra grindžiantysis (sudaro fenomeno pamatą ir "laiko" antrąjį sluoksnį). nėra tik jusliška. Fenomeno analizė rodo. Jis apibudinamas kaip idealių. Abiem atvejais man yra kažkas "duota fenomenaliai". HUSSERL) E. kad 2 + 1 lygu 3.8. kas nejusliška. kad pažinimas yra tik juslinis).2). o įteigiame.

idealiųjų. Kruopštumas. bet "raudonio" eidosą. HARTMANNAS. Jis turėjo suteikti filosofijai naują ir galutinį pavidalą. aštrino ir kitų filosofų žvilgsnį į fenomeninę duotybę. egzistuoja įvairios esmių pakopos. Šio pieštuko raudonumas yra man duotas juslinio suvokimo aktu. Filosofiniai mokslai yra eidetiniai mokslai (esmės mokslai). SCHELERIS ir N. Esmės (teorinę) filosofiją atitinka vertybių filosofija. nei į savimonės filosofiją (transcendentalinę filosofiją) (plg. Tačiau esmės įžvalga sugriebia ne Šį konkretų raudonį. Fenomenologijos tikslas yra grynų (formalių ir materialių) esmių sistema. kuri aprėptų visas filosofines disciplinas. Iš pradžių fenomenologai nebuvo orientuoti nei į būties filosofiją (ontologiją). Pagrindinis fenomenologinės estetikos atstovas buvo R. taikydami savo metodą.1. Jinai nepriklauso nuo šio raudonio ir konkretaus šio raudonio atspalvio. Svarbiausi fenomenologinės etikos atstovai buvo M. Čia buvo remiamasi tuo. Taigi esmės ir vertybės sudaro dvi grynosios. kad jie laikėsi dvasios filosofijos nuostatos ir analizavo tai. Šia linkme fenomenologinis metodas buvo nuolat tobulinamas ir tikslinamas. priešingai negu empiriniai mokslai (faktų mokslai). kad esmės fenomenologinį pažinimą ("matymą") praktinėje filosofijoje atitinka vertybės bei santykių tarp vertybių pajautos. tuo tarpu kiti fenomenologai veikiau išlaikė ontologinę tendenciją. kas eidetiška ir idealu. INGARDENAS. kad idealios esmės taptų duotybėmis. kurio jie laikėsi. Be to. 55 . taikoma etikoje ir estetikoje.sluoksnis. Patyrime aptinkame veikiau materialiąsias (turinio prasme) esmes. ir yra suvokiamas esmės įžvalgoje. pats HUSSERLIS netrukus pasuko į transcendentalinę fenomenologiją. Vis dėlto didieji fenomenologai labai praturtino dabarties filosofiją: jų atliktos gausios ir rūpestingos analizės pateikia gerai paruoštą medžiagą beveik visoms filosofinėms disciplinoms. Tiesa. Galima sakyti. Dabar mes galime nurodyti. antlaikinių ir antistorinių esmių sritį. HUSSERLIS ir ankstyvieji fenomenologai manė. noesis = nejuslinis pažinimas). kad fenomenologiniu metodu galima išskirti ir ištirti grynųjų. bendrą visiems raudoniams. Pavyzdys? aš turiu raudoną pieštuką.8. Dėl to fenomenologinė filosofija vadinama esmės filosofija. neabejotinai realų daiktą. lygiai kaip "2 4-1 = 3" nepriklauso nuo besiganančių karvių. noezėms (iš gr. gryną esme. idealiosios būties sritis. Nuo eidoso "raudonis" aš galiu pereiti prie eidoso "spalva" ir toliau prie eidoso "savybė". Didelės reikšmės fenomenologija turėjo ir praktinei filosofijai. Šiandien pirmapradės fenomenologijos pozicijų laikosi tik nedaugelis filosofų.5). Šis sluoksnis yra prieinamas dvasios aktams. koks yra fenomenologinės filosofijos uždavinys: fenomenus analizuoti taip. Tokių esmių esama ne tik logikos ir matematikos srityse.

2 Egzistencializmas Pirmuoju egzistencinės filosofijos atstovu galima laikyti danų mąstytoją S. tapdamas objektyviu arba kokiu nors nežmonišku bodu virsdamas spekuliacija. priklausanti tik šiam. Šios galimybės būdingas pavyzdys yra mokslinis-techninis interesas. kad jie priklauso tiesiog mąstytojui. kaip. MARCEL. P. paversdamas bendrybe vidujybe. kuo gali būti ir kiti. KlERKEGAARDĄ (1813-1855). Vidujybės refleksija yra subjektyviojo mąstytojo dviguba refleksija. Tačiau būtent šis "mano paties" Aš ir rūpi egzistencialistams. Jo pamatines mintis galime paaiškinti. BUBERIS kalba apie daiktiško pasaulio neautentiškumą.Šiuo buvimu jis egzistuoja. jis vis labiau subjektyviai izoliuojasi. HEIDEGGERIS laiko objektyviai reflektuojamą žmogaus būtį neautentiška ir nupuolusia. iš dalies dėl to.. Nekreipiu į jį dėmesio. žinančiam kelią.1). yra esmiškai suinteresuotas savo paties buvimu . J. 200-201) Ką reiškia šis skyrimas? Žmogus gali reflektuoti kasdienį patyrimą. G. asmeninės. ir platesne prasme abu austrų dialogistai M.1. o Tačiau žmogus gok suvokti save pat į ir kaip galimybę. tačiau egzistuodamas šiame mąstyme. Taip būna. P. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimas. viską racionaliai subordinuojančią ir techniškai pasisavinančią. SARTRE.2. Pasak J. M. KIERKEGAARD. o rezultatams neteikia reikšmės. M. JASPERS. nuolat tampa. WUST. būtent vidujybės refleksija. Objektyvais mąstymas viską sudeda į rezultatą. Dauguma egzistencialistų atėjo iš fenomenologinio judėjimo ir todėl taikė fenomenologinį metodą. kas duota objektyviai. kiekvienas žmogus. kaip valstybės pilietį. iš dalies dėl to. individualios.. Todėl jo mąstymas yra kitokio pobūdžio refleksija. subjek- 56 . K. kaip egzistuojantysis. G.3. iš kurio kyla filosofija (1. kad jis iš esmės turi dvi galimybes: o Jis gali savo interesą nukreipti į tai. atsisakydamas savęs. Šioje subjektyvioje refleksijoje jis ieško savojo "Aš pats".(III. Tuo tarpu subjektyvus mąstymas viską paverčia tapsmu. BUBER bei F. P. savo asmeninio individualaus subjektyvumo ir vidujybės.. o ne kitam subjektui. kai aš save mąstau kaip gyvą būtybę. beje. Egzistencializmui priskiriami šie mąstytojai: S. Egzistencialistai mano. Čia visuomet šneku apie save. ^Objektyvus mąstymas yra abejingas mąstančiam subjektui ir jo egzistencijai. objektyvus mąstymas skatina žmoniją smulkiam sukčiavimui. kad ir filosofija dažniausiai yra objektyvios refleksijos paženklinta. refleksija gali išlikti objektyvi. MARCELIS joje įžiūri pagrindinę "turėjimo" tendenciją. Mąstydamas jis mąsto bendrybę. Egzistencialistai mano. kuris neapsijuokia. Egzistencializmas yra ypatingas savimonės filosofijos variantas. kaip egzistuojantis. Jis padarė lemiamą įtaką dabartiniam egzistencializmui. Ir M. Net kai aš reflektuodamas atsigręžiu į save. remdamiesi KIERKEGAARDO suformuluotu skyrimu. kad pats mąstytojas. kaip apie kažką. tuo tarpu subjektyvus mąstytojas. Pakišdamas šį rezultatą nusirašymui ar pasakinėdamas. A. EBNER. kaip protingą būtybę. Aš kaip šitas Aš čia nesvarbus. SARTRE. HEIDEGGER. Jie atmeta objektyvią refleksiją. ji veda prie Šleikštulį sukeliančios būties savaime (l'en soi). CAMUS.

SARTRE ir CAMUS atmeta Dievą. kuris vadinamas egzistencija. ribinės situacijos ir mirtis. Egzistencinis filosofavimas radikaliai kelia autentiško egzistavimo reikalavimą. kuriam žmogus turi atsispirti ir kuriame turi ištverti. kokia yra pirmapradė egzistencijos sąranga ir sklaida.tyvios būties. laisvė. Jis įstumiamas į rūpestį. baimę. to Aš. kuris santykiauja pats su savimi". Todėl daugelis egzistencialistų atsisakė fenomenologijos. Lygiai taip pat MARGELIUI tikroji egzistencija yra dalyvavimas dieviškoje būtyje mylint. neišvengiamos nesėkmės ir mirties akivaizdoje. Baigtinume. kaip laisvos egzistencijos. Kas gi. Perplėšę kasdienybės. JASPERSO požiūriu. turėtų būti fenomenologinės analizės objektas? Fenomenologija turėtų analizuoti egzistencijos struktūras. Egzisten- 57 . SARTRE: žmogus yra beprasmė aistra (l'home ėst une passion inutile). egzistencija yra "santykis. Koks yra egzistencializmo santykis su fenomenologija? Pirmiausia į akis krenta egzistencialistų priekaištas fenomenologijos klasikams (visų pirma pačiam HUSSERLIUI): klasikinė fenomenologija yra paženklinta objektyvios refleksijos ir dėl to užmiršta egzistenciją. Autentiškos būties-galimybės reikalavimas atskleidžia ir svarbiausius praktinius etinius siekius. tikint ir būnant ištikimam. Žmogus yra tokia būtybė. Ji atsiranda meilingoje komunikacijos kovoje (JASPERS). Egzistencialistai atskleidžia žmogui jo tikrąjį Aš kaip laisvę ir kaip galimybę. kurioje aš pats save kuriu. HEIDEGGERIS tokias struktūras vadina egzistencialais. KlERKEGAARDUI vienintelis galimas būdas įveikti neviltį yra egzistencinis žmogaus ryšys su Dievu. Žmogus yra pažadinamas iš kasdienio buvimo-pasaulyje savimaršos ir susiduria su savo. Egzistencija yra pagrindinė egzistencializmo tema. kaip galutinis žlugimas. Radikali laisvė pasireiškia tuo. suprantant savo būtį kaip buvimą-mirties-link (HEIDEGGER). atsakomybe. ši prasmės problematika interpretuojama įvairiai. kurių reikšmę turime išsiaiškinti. kaip galutinį prasmės pagrindą. net neviltį savo buvimo absurdiškumo. objektyvumo ir egzistencijos skyrimas egzistencializmui/turi lemiamos reikšmės. kokį pats save projektuoju egzistuodamas. yra Dievo šifrai. patiriant būties trapumą gyvenimo ribinėse situacijose (JASPERS). Ji yra suvokiama egzistenciniuose išgyvenimuose. žinant savižudybės galimybę (CAMUS). įmestyje į pasaulį ir faktiškume žmogus patiria save kaip laisvę ir galimybę. Ji atsiskleidžia kaip besirūpinantis ir sergintis buvimas -pasaulyje (HEIDEGGER). Šios analizės yra vienas svarbiausių egzistencializmo pasiekimų. Tuo jie pripažįsta visišką egzistencijos absurdiškumą. kad žmogus save patį suvokia kaip galimybę ir projektuoja save. Pasak KIERKEGAARDO. slepiančią egzistenciją. Aš esu toks. Tiesa. Egzistencija visuomet esti pasaulyje. vartotojiškos mąstysenos ir kasdienos išsiblaškymo miglą. "kuriai būnant rūpi pats jos buvimas" (HEIDEGGER). Ji yra subjektyvumas. Ji turėtų parodyti. egzistencialistai negailestingai iškelia į pirmą planą žmogaus būties prasmės problematiką. Objektyvios ir subjektyvios refleksijų. egzistencialistų nuomone.

klasių. atliekančiam Beethoveno 9-ąją simfoniją. ką norėjo išreikšti Beethovenas? O gal tokios interpretacijos prasmė veikiau ta. kai suprantantysis atsižvelgia į savo prielaidas. istoriškumą. būtinas atstumas tarp epochų. 2. iškyla visiškai konkreti supratimo problema. ką norime suprasti. kad supratimas yra galimas tik tuomet. istoriškumas. Imkim tokį pavyzdį: Herbertas von Karajanas diriguoja orkestrui. ir išankstinis supratimas tampa supratimo dalimi. vertimo ir aiškinimo (hermeneus = gr. teorijų. Šiandien hermeneutikos problemų ratas apima tekstų. visos visuomenės bendrą (buvimas-drauge) save s supratimo ir išankstinio supratimo būdą. tiksliau. įvykių. suteikiantis supratimui įtampą ir gyvenimą"(GADAMER). aplinkybių ir meno kūrinių aiškinimas. E. heroldas. Taigi supratimo prielaida visuomet yra išankstinis supratimas. G. SCHLEIERMACHER (1768-1834) ir W.cinės struktūros. Svarbiausia sąlyga yra mūsų buvimo-pasaulyje istoriškumas. Ką tai reiškia? Ar Karajanas atkuria tik tai. . turėjimas ir pan. kurį lemia konkreti visuomenės istorinė situacija. nulemiančios egzistenciją. dalykų aplinkybių ir kt. aiškinimą ir supratimą. kuris kondensuojąs! kalboje. 1069-1070). Remdamiesi egzistencialų teorija. buvimą-drauge kaip egzistencialus. Produktyvus interpretatoriaus įnašas neatsiejamas nuo pačios supratimo prasmės. Čia reikia skirti: o Viena vertus. Išankstinis supratimas yra įvairiai sąlygotas. rasių yra antsubjektyvus momentas. interpretavimą. buvimas-mirties-link. įvykių. jis šį meno kurinį interpretuoja. DlLTHEY (1833-1911). kūniškumas. egzistencialų teorijos. taip pat specialesnės: anonimiškumas. kad teisingas yra antrasis atvejis. Moderniosios hermeneutikos pirmtakai buvo F. "Nepanaikinamas. aiškintojas) meno. yra pasauliškumas. pirmiausia HEIDEGGERIO. Šiuolaikinis hermeneutikos pavidalas kyla iš egzistencialistų. ką Beethovenas sukūrė? Tiksliau sakant.2). D. (GADAMER (2). baimė. dievų pasiuntinio. teorijų.4. lytiškumas. Taigi. Su šiuo išankstiniu supratimu artėjame prie to.13 Hermeneutika Hermeneutika (iš Hermio. kultūrų. hermeneutikos problemą galime suformuluoti taip: suvokus kalbą. Egzistencialų teorija Šiandien yra būtina filosofinės antropologijos dalis. GADAMERIS sako taip: Filosofinė hermeneutika prieina išvadą. H. buvimas-drauge. supratimas ir interpretavimas yra daugiau nei grynas pakartojimas. Lemiamą impulsą kelti hermeneutinį klausimą davė teologija (1. nešusio žmonėms dievų žinias) kilo iš skelbimo. Šventojo Rašto aiškinimo (egzegezes) problematika. kad pats interpretatorius yra kūrėjas ir savo nuostatas įneša į interpretaciją! Vargu arkas suabejos. ar jis tik pakartoja tai. gėda. Tekstų.

Dvasios mokslai tyrinėja "žmogaus dvasios kurinius" (istoriją. Ji gyvuoja komunikacijoje. Konkretus išankstinis supratimas negali būti visiškai pašalintas.1. Pirmoji orientacija pasaulyje įvyksta. aplinkybių sąlygotas. 18) Svarbiausia čia yra kalba. Pasaulis visuomet yra patiriamas per komunikaciją ir yra atviras kalbos dėka. Istorija turi boti nuolat perrašoma. aiškinimai. ir šiuo atžvilgiu ji yra bet kokio supratimo sąlyga. Hermeneutika atlieka svarbų vaidmenį šiuolaikinėje dvasios mokslų (plg. interpretavimai yra istoriški. (CORETH (2). SCHELER.. kad negali būti pradinio taško be prielaidų. klausia. kadangi kinta istoriko supratimo horizontas ( = išankstinis supratimas). ir tai. interpretavimas). todėl istorijos rašymo problema nuolat kyla iš naujo. Kalba pati savaime kiekvienam kalbančiajam yra tam tikras išankstinio supratimo būdas. kad istorinio įvykio reikšmė negali būti vienareikšmiškai nustatyta. CORETH hermeneutinį ratą apibūdino taip: Jis reiškia. Tačiau ir teologas žino. pasaulyje save patiriantis ir suprantantis žmogus. negalime jo išaiškinti? Ar negalime aiškiai atskirti tai. Mes negalime savęs peržengti.. Todėl ir tikėjimo tiesos. kad tai padaryti galima (plg. Istorikas žino. 1. neistoriškai. INGARDEN) manė.5 59 . kalbą). kuris. kuris plaukia iš individo kilmės ir jo gyvenimo istorijos.4 5. mokantis kalbos. Ką norėjo išreikšti Devintojoje simfonijoje pats Beethovenas.4.1. - 4.o Antra vertus. 2. tarpininkaujant kalbai. Mes visuomet atsinešame patys save . Ankstesnių filosofinių teorijų geresnis filosofinis istorinis suvokimas skleidžiasi šiame hermeneutiniame rate. mūsų buvimo-pasaulyje kalbiškumas galiausiai artikuliuoja visą patyrimo sritį. Šių mokslų metodas yra ypatingas supratimo būdas (aiškinimas. Ar.1) metodų sampratoje. Meno mokslai negali interpretuoti meno kūrinių pačių savaime. individualų istoriškumą. kuris yra nepaaiškinama prielaida. GADAMERIS pabrėžia: Žmogus pažįsta^ pasaulį. nes interpretacijoje dalyvauja išankstinis supratimas.turi būti vis iŠ naujo artikuliuojamos. Todėl šiuo atžvilgiu visi supratimai.1).4. mes niekada nesužinosime. kas yra Karajano interpretacija? Ar negalime atskirti mūsų išankstinio supratimo nuo "paties dalyko"? Fenomenologijos klasikai (HUSSERL.savo istorinį supratimo horizontą. Kai reflektuodamas noriu paaiškinti šį išankstinį supratimą. Visuomet jau yra konkretus. vėl susiduriu su išankstiniu supratimu. Mes negalime reflektuodami pereiti nuo savo konkretaus buvimo "čia" prie gryno "Aš mąstau".. (1071) Konkreti gyva kalba yra visų ta kalba kalbančių žmonių bendro išankstinio supratimo išraiška. ką Beethovenas norėjo išreikšti. taigi paženklinti šio sąlygotumo. meną. religiją. E. kad tai neįmanoma. Dar daugiau. Tačiau hermeneutinio mąstymo raida parodė. Esama neįveikiamo hermeneutinio rato: bet kokį supratimą sąlygoja suprantančioje išankstinis supratimas. žinodami apie šį sąlygotumą. kad Šventojo Rašto egzegezė ir tradicinio tikėjimo turinio supratimas visuomet sąlygotas istoriškai konkrečios mūsų šiandienio buvimo-pasaulyje kalbos.

Dievą ir t. pirmiausia tikslusis gamtos Mokslas. Jų nuomone. Filosofija yra tik mokslo tarnaitė. apibūdinsime keturias svarbiausias analitinės filosofijos pozicijas: ankstyvąjį WlTTGEiNSTElNĄ.y. 22 Analitinė filosofija Analitinė filosofija priklauso antrajai dabarties filosofijos grupei. t. o Materializmas: su empirizmu tiesiogiai susijusi tendencija . Mat šis metodiškumas pats kyla iš istoriškai ankstesnio supratimo. visas pažinimas gali būti redukuojamas į pojūčius. Pateiksime pagrindinius pozityvizmo principus: 4. MACH (1838-1916). materialu. kad dvasios moksluose vyrauja savivalė: kiekvienas iŠ šių mokslų yra griežtai metodiškas. o Scientizmas: su švietėjišku patosu pozityvizmas paskelbė besąlygišką tikėjimą mokslu.3. dvasią.1 Pozityvizmas Klasikinio pozityvizmo pagrindiniai atstovai XIX amžiaus antrojoje pusėje buvo A. tai nereiškia. Gamtos mokslų ir teorijų istorija rodo. 2.Žinoma.2. kritinį racionalizmą. E.t. COMTE (1798-1857). analitinė filosofija pasitraukė į anglosaksų ir Skandinavijos šalis. Tik empiriniai mokslai. Pozityvizmas "nepripažįsta jokių kitų pagrindų.1 o Empirizmas: dauguma pozityvistų yra radikalūs empiristai. Todėl visos kalbos apie protą. laikomi mokslu. Visą fizinę ir psichinę tikrovę sudaro vien pojūčių kompleksai. Vis dėlto tai nepašalina hermeneutinės problemos. LAAS (1837-1885) ir E. Net formaliąją logiką bandoma paaiškinti empiristiškai.y.atmesti viską. Europoje įsigalėjus nacionalsocializmui ir komunizmui. LAAS). nuosekliai empiristiškai ir materialistiškai atmetamos. jos uždavi60 į? . XX amžiaus analitinės filosofijos centrai buvo Viena ir Cambridge. Mažiausiai nuo hermeneutinės problematikos priklauso formalieji mokslai. išskyrus pozityvius faktus. išorinius ir vidinius pojūčius" (E. Jos ištakos . vėlyvąjį WlTTGENSTEINĄ. Ir gamtos mokslai neišvengia šios problemos. Glaustai pristatę klasikinį pozityvizmą. Čia ji tapo vyraujančia filosofine kryptimi. t. kas nėra jusliška. laiko ir kultūros sąlygotais supratimo būdais. kaip glaudžiai pastarieji yra susiję su išankstiniais. Vienos ratelio neopozityvizmą. Maždaug nuo 1960 metų jos reikšmė Europoje ėmė augti.XIX amžiaus pozityvizmas.2.

pasiekia moksliškumo pakopą. Garsioji A. Todėl "faktų logikos negalima niekuo pavaduoti". Tik joje žmonija įveikia religinius ir metafizinius prietarus. kad daiktas gali būti dalykų padėties sudedamoji dalis.2 Ankstyvasis WUtgensteinas Austras L. Pateiksime svarbiausias traktato mintis. tikrovės forma. kuri 61 .1. tai: 4. ir 1.4. Pažinimas yra galimas dėl to. Jo ankstyvuosius darbus iš esmės sąlygojo formaliosios logikos raida. 2: Tai.18: Tai. WnTGENSTElNAS remiasi savo draugo B.y. Ji teigia. 4. kad atspindys galėtų ją apskritai . kas yra. 4. 2.0312: Sakinio galimybė grindžiama objektų pavadavimo ženklais principu. kiek galima dažniau naudosimės paties WlTTGENSTElNO žodžiais.1.4. yra dalykų padėties buvimas. kad pasaulis yra "faktų. 3: Loginis fakto atspindys yra mintis. Mano pagrindinė mintis ta. kad "loginės konstantos" nieko nepavaduoja. metafizinė ir pozityvistinė.011: Svarbu yra tai. RUSSELLO darbe "Principia mathematica" (1910-1913) (plg. kokia jo forma) ir tikrovei. t. naujas perspektyvas atvėręs. prasidėjusi apie 1850 metus ir pasiekusi aukščiausią tašką A. WW Bd. 1. 2.4).1. WHITEHEADO ir B. kas turi boti bendra kiekvienam atspindžiui (nesvarbu.5 Logika nagrinėja dalykų padėties galimybę. 2. Visas pažinimas yra atspindėjimas.1: Sakinyje mintis išreikšta juslėmis suvokiamu pavidalu. WITTGENSTEINAS (1881-1951) yra vienas žymiausių dabarties filosofų.nys apibendrinti atskirų mokslų rezultatus (plg.4. o ne daiktų visuma" (Tractatus 1.3). Taigi visuose prasminguose sakiniuose yra du dalykai: loginė forma.1. Šis patosas leidžia suprasti daugumos pozityvistų antimetafizinį ir antireliginį nusiteikimą. Ši teorija teigia. kokia dalykų padėtis yra galima ir kokia negalima. WITTGENSTEINO darbas yra maža.1).2.01: Teisingų minčių visuma yra pasaulio atspindys. Kadangi jo autoriaus kalba yra paprasta ir tiksli. Pirmasis.teisingai arba klaidingai . kad yra trys žmonijos raidos pakopos: teologinė. 7-83). daiktų) sąryšis.tai objektų (dalykų.01: Sakinys yra tikrovės atspindys. Šią galimybę ji pateikia grynai formaliai. RUSSELLO loginiu atomizmu. Ji rodo. I. numeruotais teiginiais parašyta knygelė "Tractatus logicophilosophicus" (1921.atspindėti.01: Dalykų padėtis . ir (minčių) atspindėjimo forma yra loginės prigimties. faktas. 3. 2. kad ir tikrovės forma (dalykų padėties galimybė). 1. Pozityvistinė pakopa yra žmonijos pažangos rezultatas. 3. N. COMTE'O trijų stadijų koncepcija išreiškia pozityvizmo patosą ir iki šiol daro įtaką. Kadangi logika yra tikrovės ir atspindžio forma. yra loginė forma.

Ryškiausia dabarties filosofijos figūra. gimė 1889 m. Pirmuoju savo kūrybos periodu davė stiprų impulsą neopozityvizmui atsirasti (Vienos ratelis). mirė 1951 m. orientuotu į lingvistiką. be kita ko. Cambridge. Vienoje. Antruoju.Ludwig Wittgenstein. ir kalbos žaidimų teoriją. 62 . sukūrė.

gali būti mąstoma aiškiai. nei mokslas. abu kiti "kampai" redukuojami tokiu būdu: "Aš" redukuojamas į atspindinčius.1). ji turi . jo požiūriu. Tiesa. kurie mintyse pavaduoja atspindėtus objektus. būtis redukuojama į atspindimą. Jos teiginiai yra tautologiški.y. 4. 5.115: Ji parodo. kad apsispręsta empirizmo naudai (plg. visiškai nieko nesakantys. 1.2.3). kokį vaidmenį WlTTGENSTElNAS skyrė filosofijai. Po Šios PLATONO trikampio redukcijos atrodo. kas gali būti mąstoma ir tuo pačiu . kad šia redukcija remiasi neopozityvizmas (2.5). 4.10 skyrelyje matėme. 63 . Jo atsakymas: 5.logiškai analizuoti gamtos mokslų kalbą. apibendrinus atskirus stebėjimo faktus. Tą patį galima pasakyti kitaip: visus prasmingus sakinius sudaro tik o empirinės sąvokos ( = daiktus atitinkančios išraiškos) ir o loginės funkcijos. Visa.kas negali būti mąstoma.iš vidaus apriboti tuo. kurios susieja empirines sąvokas. kas gali būti mąstoma. apmąstomų dalykų visuma sutampa su gamtos mokslų visuma. Jos uždavinys . kas gali būti išsakyta. matome akimi. kalbant platoniškai.yra ir tikrovės forma. Bet juk akies tu iš tikrųjų nematai Ir niekas regėjimo lauke neduoda pagrindo išvadai.633: Kur pasaulyje galima aptikti metafizinį subjektą? Tu sakai. Idėjos vietą užima tautologiška formalioji logika. aiškiai apibrėždama.11: Teisingų sakinių visuma yra gamtos mokslo visuma (arba gamtos mokslų visuma).114: Ji turi apibrėžti. Ji nėra nei teorija. Priešingai negu klasikinis pozityvizmas. paties WlTTGENSTEINO požiūris kitoks. jo filosofija pasilieka juslinių šešėlių oloje. gali būti išsakoma aiškiai. logiškai struktūruotus sakinius (gamtos mokslas). Po to neišvengiamas ir scientizmas: 4.632: Subjektas nepriklauso pasauliui. Tą.8. kad. 4. t. "Mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas". kad čia esama panašumo į akį ir regėjimo lauką. Taigi šios išvados liudija. kuris atsiranda.116: Visa. jis yra pasaulio riba.113: Filosofija apibrėžia ginčijamą gamtos mokslų sritį. 4. Prisiminkime PLATONO trikampį (1. kad tai. Ji yra gamtos mokslų tarnaitė. Matysime. kas apskritai gali būti mąstoma. Matėme. kad.6. kas negali būti išsakyta. 2. esą logika yra empirinis mokslas. ii ženklai. Logika yra visiškai nepriklausoma nuo patyrimo. ką matome. Apmąstomų dalykų riba yra ir (empirinius) faktus atspindinčios kalbos riba. logiškai struktūruotą dalykų padėtį (tikrovė). jog WlTTGENSTElNAS visas tris filosofinių klausimų grupes taip supaprastina.83)! WnTGENSTElNO poziciją galima interpretuoti kaip empiriškai redukuotą (apribotą) dvasios filosofijos variantą. Tačiau čia WlTTGENSTEINUl iškyla savimonės filosofijos klausimas apie subjektyvias patyrimo sąlygas (plg. Ja remiantis. kas negali boti mąstoma.2. WlTTGENSTElNAS atmeta požiūrį. 1. kas gali būti išsakoma.

tai yra mistiška. stovinčiam virš pasaulio visiškai nerūpi. sakykim. koks yra pasaulis. kas vienaip ar kitaip yra.5: Atsakymui. 6. Labai panašiai WlTTGENSTEINAS samprotauja apie vertybės problemą. kas vyksta. ji turi būti anapus visko. galiausiai pripažįsta jų beprasmiškumą. turinti verte. ribų.4321: Visi faktai yra tik uždavinys.41: Pasaulio prasmė turi būti už jo ribų. taip pat laisvės prasmės problematika (praktika). jis regimas kaip (ribota) visuma. Garsiojoje traktato pabaigoje sakoma: 6. kurio negalima išsakyti. kaip yra. 2. Jis turi Šiuos teiginius įveikti. (Jis turi. kad tas. anapus visko.) Greičiau jo forma yra tokia kaip 2 pieš. pasirodžius 1929 metais darbui "Mokslinis pasaulio supratimas 64 .3 Vienos ratelio neopozityvizmas Neopozityvistinė mokykla. kaip WlTTGENSTElNO filosofija yra susijusi su tam tikra klasikine problematika: pasaulio (būties). Tai turi būti anapus pasaulio. Dievas neatsiveria pasaulyje. kas vyksta ir vienaip ar kitaip yra. kaip vyksta. Dievo (idėjos) problematika. yra atsitiktinai. matome. kaip ribotos visumos. 6. kad teisingai pamatytų pasaulį. negali būti pasaulyje. Tai. Nes visa. kai jomis užlipo). sielos (Aš). Jeigu yra kokia nors vertybė. jame nėra jokios vertybės . Pasaulio.522: Tikriausiai esama neišsakomybės. kuri susiformavo. 6. Ji pasirodo. 6.45: { pasaulį žiūrint sub specie aeterni [amžinybės požiūriu]. 6 pieš. pakyla virš jų. numesti kopėčias po to. Akis ir regėjimo laukas pagal Wittgensteiną. taip sakant. tokios formos" (kaip l pieš. Pasinaudoję PLATONO trikampiu.54: Mano teiginiai suteikia aiškumą tuo būdu.net jeigu ji būtų. kad jis yra. pajauta yra tai. 6. kuris mane supranta. ir vyksta taip. tapo žinoma visuomenei. kas mistiška. nes tai vėl būtų atsitiktinis dalykas. Panašiai yra ir su Dievo problema bei religija: 6. negalima iškelti ir klausimo.2. kai. o ne sprendimas.432: Koks yra pasaulis. kurią kelia praktinė filosofija: 6. gana stipriai veikiama WrrrGENSTELvo Traktato."Regėjimo laukas nėra. Pasaulyje viskas yra taip. kas visam tam suteikia ne-atsitiktinumo pobūdį. Jeigu klausimą apskritai galima iškelti. Šios problemos pasirodo. Mįslės nėra.44: Mistiška yra ne tai. 7: Apie ką negalima kalbėti. remdamasis jais. apie tai reikia tylėti. ji neturėtų jokios vertės. Tačiau jų ne įmanoma išsakyti. [įgalima ir atsakyti. o tai.

WITTGENSTElNAS ir neopozityvistai pripažįsta tik empirinius metodus. H. sakinį "Šiame debesyje sėdi Jupiteris" galima nagrinėti kaip visiškai 5. nei klaidingi) klasės. Taigi sakinio prasmė nustatoma metodu. pasitelkę pavyzdį. t. Neopozityvistai ir daugelis jų pasekėjų dėl jų scientistinių pažiūrų vadinami moksliniais filosofais.2. CARNAPAS pateikia pavyzdį: kažkas vartoja predikatą "liamziškas" (akivaizdžiai visiškai neprasmingas žodis) ir daiktus skirsto į liamziškus ir ne-liamziškus. kada sakinys yra teisingas ir kada ~ klaidingas. kokiomis sąlygomis daiktai vadinami liamziškais. Taigi pirmasis kriterijus yra empirinis. FEIGL ir kiti. Kita vertus. REICHENBACH. Jo klausiama.2. CARNAPAS: sakinys yra prasmingas tuomet.1 Prasmės kriterijus Galima iškelti klausimą. 2. jog pasakyti negalįs. R.y. neturinčių empirinių atitikmenų. WITTGENSTEINO požiūriu. jie yra radikalūs scientistai. kaip vystėsi neopozityvistinė filosofija.. Pirmajai klasei priklauso sintaksės požiūriu korektiški teiginiai. Svarbiausieji neopozityvizmo atstovai yra: M.6 . Tad didesnioji filosofijos dalis nuo PLATONO iki HĖGELIO buvo atmesta kaip nemoksliška.23. Mokslo etalonu jie laiko tiksliuosius gamtos mokslus. kurie nėra nei teisingi. teiginio prasmė glūdi jo verifikacijos metode. Remdamiesi COMTE trijų stadijų koncepcija (2. POPPER. K. NEURATH. K. Vėliau.Vienos ratelis". CARNAPO požiūriu. "Absoliutas". kokiomis sąlygomis teiginiai yra moksliškai prasmingi. kai o jame nėra beprasmių žodžių. kuriuo parodoma. KRAFT. SCHLICK.2).y. "Niekas" ir pan.2217 4. 2. V. kad joje liktų tik du elementai: o empiriniai (jusliniai) elementarūs potyriai ir jų o formalūs loginiai ryšiai (plg. jie laikosi nuomonės/kad tik dabar tapo galima teisinga (moksliška) filosofija. žodžių. CARNAP. parodysime.loginis. jis sako. yra beprasmiai kaip ir "liamziškumas". Neopozityvistai yra loginiai empiristai.1). ir o jei sakinys yra sudarytas korektiškai sintaksės požiūriu. teiginių. Visi kiti mokslai tikslaus gamtos mokslo metodo pagalba turi būti paversti vieninteliu vieningu mokslu. O. Tad yra dvi beprasmių teiginių (t. Šį požiūrį perėmė ir jį patikslino R. o antrasis . Neopozityvistai daug nusipelnė formalių loginių tyrinėjimų bei metodologijos ir mokslo teorijos srityse. H. kuriuos sudaro beprasmiai Žodžiai. nes liamziškumas yra metafizinė savybė. sakiniams su šiais žodžiais nepritaikomas verifikacijos metodas. žodžiai "Dievas". Neopozityvistų pagrindinis reikalavimas yra: pertvarkyti mokslą sistemą taip. Be to.. HAHN.

ne tik metafiziniai. kad visos hipotezės apie ko nors egzistavimą yra beprasmės. metafizika išreiškia tam tikrą gyvenimo pajautą. t. išeitų.4.. Mokslo sąvoka apibrėžiama. nuosekliai remiantis scientizmu. Gal galima rasti varį. Tuo tarpu metafiziniai teiginiai nėra empiriškai falsifikuojami. o Iš šios mokslo sąvokos jie neabejodami išveda prasmės kriterijų.5 domas empirinis atitikmuo. POPPERIS. Tačiau tos veiklos rūšys nėra mokslas. kurio pagrindinė mintis tokia: gamtos mokslai formuluoja dėsnius kaip bendruosius teiginius. CARNAPO požiūriu. pvz. kad 66 . Jis grįžta prie D. Australijoje buvo atrastos juodos gulbės. remiantis tokiu prasmės kriterijumi. kad varis yra laidus elektrai. Metafizikai yra tarsi muzikantai be klausos. kurią visiškai teisėtai gali išreikšti religija arba menas (plg.2 ir 1. be mokslo yra dar kitos žmogiškosios veiklos rūšys. bet ir daugelis gamtamokslinių teiginių galėtų būti laikomi beprasmiais. 1.beverčiai. kaip aštriai reiškiasi antimetafizinė nuostata. empiriniai bendrieji teiginiai negali būti verifikuojami. Tačiau dalis vario dar lieka nepatikrinta. bet jei teiginio prasmė yra nustatoma (empirinės) verifikacijos metodu.prasmingą. pvz. kad stebėjimo būdu gali būti įrodytas jų klaidingumas.3).63. Tačiau metafizikai religijos ir poezijos dalykus suplaka su mokslu ir gauna darinius. Kaip tik griaustinį interpretuojant kaip Jupiterio niurzgėjimą. Jis parodė.2 beprasmiai. Antrajai klasei priklauso sintaksės požiūriu netaisyklingi teiginiai. Tad kaip POPPERIS atskiria gamtamokslinius teiginius nuo metafizinių? Atsisakęs empirinio verifikavimo idėjos.y. tai empiriniai bendrieji teiginiai yra 4. kuris bus nelaidus elektrai. CARNAPAS nori pasakyti: žinoma. o Viską. kurie mokslo požiūriu yra beprasmiai. Mes matome. religija ir menas. Tačiau tuo diskusija apie prasmės kriterijų nesibaigė. "Jupiteriui" nuro7. Gamtamoksliniai teiginiai (taip pat bendrieji teiginiai) skiriasi nuo metafizinių teiginių tuo. jis iškelia empirinio falsifikavimo kriterijų. HUME'O (1711-1776) požiūrio. Žinomas garsus pavyzdys: "Visos gulbės yra baltos". o religijos ar meno požiūriu . ir jos negali turėti pretenzijų būti mokslu. jie demaskuoja kaip beprasmybe.1. kas neatitinka šios mokslo sąvokos.. Šią empiristinio prasmės kriterijaus sampratą kritikavo K. dėl to jie ir neturi prasmės. hipotezė. iki šiol patikrintas tik daliai vario. kad. "Cezaris yra pirminis skaičius" arba "Niekas niekėja" (HEIDEGGER).4.. Pavyzdys: "Visas varis yra laidus elektrai" yra gamtamokslinis visybinis teiginys. Remiantis POPPERIO teorija. metafizinės: pvz. Tačiau juk gali būti atrastos ir juodos gulbės. Ši neopozityvistų metafizikos kritika yra Visiškai skaidri: o Jie nekritiškai remiasi empiristine ir scientistine mokslo sąvoka. Kaip šis teiginys gali boti verifikuotas? Tvirtinimas.

yra dar neatrastų planetų. CARNAPAS pateikė naują prasmės kriterijaus variantą, praplėsdamas verifikaciją patvirtinamumu, kitaip tariant,patikrinamu/nu. Dėl to prasmės kriterijus tapo žymiai tolerantiškesnis. Jį galima suformuluoti taip:
Tam, kad teiginys "būtų empiriškai prasmingas, yra būtina ir pakankama, kad šis teiginys būtų empirinės kalbos dalis, t.y. dalis pagal tikslias sintaksės taisykles sudarytos kalbos, kurios teiginių visuma gali būti patvirtinta" (STEGMULLER, l, 410).

Tačiau ir šią tolerantišką sampratą teko sušvelninti. Pasirodo, kad vadinamosios dispozicinės sąvokos (pvz., "tirpstantis vandenyje", "laidus elektrai", "trapus"), taip pat sąvokos '"ilgis", "temperatūra1', "masė", "elektronas", "Schrodingerio funkcija" ir t.t, kelia sunkumų. Jų negalima be tam tikrų papildymų redukuoti į pagrindinius stebimus predikatus, t.y. patvirtinti. G. PATZIGAS prasmės kriterijaus problematiką apibendrina taip:
...arba pats prasmės kriterijus yra beprasmis teiginys, kadangi jis nepriklauso nė vienai jo nustatytai prasmingų teiginių klasei (t.y. jis nėra nei loginis, nei teorinis teiginys) tokią į absurdą vedančią išvadą drąsiai padarė WrrTGENSTEiNAS savo "Traktate", ji galioja visiems filosofiniams teiginiams, taip pat ir jo paties (plg. 2.2.2 pabaiga), - arba jis yra tik pasiūlymas, kaip tvarkyti kalbos vartojimą; tuo atveju jo neprivalo paisyti tas, kas teikia pirmenybę kitam, pvz., tradiciniam kalbos vartojimui. Atmetus abi šias galimybes, lieka dar dvi: empirinį prasmės kriterijų galima suprasti kaip išraiškų "prasmingas sakinys", "mokslinis teiginys" ir kt. faktiško vartojimo nustatymą. Tuomet jis veikiau yra klaidingas empirinis teiginys. Pagaliau CARNAPO principą galima aiškinti kaip bandymą nubrėžti aiškią ribą tarp loginių matematinių arba empirinių mokslinių teiginių iš vienos pusės, ir metafizikos teiginių iš kitos. Pastarasis aiškinimas, mano nuomone, labiausiai atitinka CARNAPO intencijas; vis dėlto net taip interpretuojant bandymas nėra sėkmingas: pirma, jo nubrėžta riba yra ne ten, kur jos pagrįstai galima būtų tikėtis, ir antra, nepakanka tik nubrėžti ribą, kad metafizinius teiginius jau laikytume beprasmiais. (CARNAP (2), 116-117)

2.23.2 Nuo Vienos ratelio prie naujosios analitinės filosofijos Prasmės kriterijaus pavyzdys aiškiai parodo, kad neopozityvizmo požiūrio į pamatinius filosofijos klausimus raida yra "vidinio būtinumo sąlygoto pagrindinių pozicijų nuolatinio peržiūrėjimo istorija" (E. HEINTEL). Problematika, kurią mes pavaizdavome PLATONO trikampiu (plg. 1.8), negali būti taip lengvai įveikta, kaip manė Vienos ratelio neopozityvistai, - apie tai liudija vadinamosios empirinės bazės klausimas. Kas iš tikro yra pradinė empirinė duotybė! Ar tai fizinis daiktas, ar psichinis išgyvenimas? Knygoje "Pasaulio loginė struktūra" (1928) CARNAPAS pasirinko vadinamąją savos psichikos bazę. Taigi jis pagrindė empirinę sąvoką elementariais psichiniais išgyvenimais.
Pavyzdys: Aš stebiu, kaip žalmargė karvė ėda žolę. Žinoma, tai empirinis dalykas. Neopo-

67

zityvistai diskutavo apie tai, kas iš tikro yra ta empirinė bazė? Fizinis dalykas, kuris gali būti išreikštas sakiniu "Žalmargė karvė ėda žolę", ar psichinis dalykas - mano stebėjimo, kad žalmargė karvė ėda žolę, išgyvenimas? CARNAPAS pasirinko antrąjį sprendimą. Tuo jis užėmė metodinio solipsizmo poziciją, t.y. poziciją, apsiribojančią vien mokslininko psichika.

Tokio metodinio solipsizmo pasekmės pasirodė lemtingos: fizika turėtų tapti psichologijos disciplina, paliekančia likimo valiai intersubjektyvumą (galimybę kitiems subjektams patikrinti stebėjimo teiginius), ir tuomet niekas negalėtų pasakyti, ką turi veikti mokslininkai su gamta. Dėl to POPPERIS atmetė psichinę bazę ir pasirinko daiktų ir kūnų pasaulio kalbą. Tačiau šiuo atveju kyla pavojus psichologijai tapti fizikos disciplina, kadangi tai, kas psichiška, gali būti aptinkama tik kaip išorinė intersubjektyviai suvokiama elgsena. Kaip, pvz., dantų skausmą galima išreikšti daiktų ir kūnų pasaulio kalba? Matome, kad radikali empirinė pozicija susiduria su panašiais sunkumais tiek prasmės kriterijaus atveju (2.2.3.1), tiek empirinės bazės atveju. Negali būti panaikinti savimonės filosofijos (transcendentaliniai) ir būties filosofijos (ontologiniai) klausimai. Atmetus šiuos klausimus, remiantis vien empirinės duotybės baze; negalima pasakyti, nei kam ta duotybė duota, nei kas ja yra duota. Reiškiniai lieka be subjekto, kuriam jie reiškiasi, ir be būtybės, kuri perjuos reiškiasi (plg. 1.8.2). Vienos ratelio įpėdinė analitinė filosofija atsisakė radikalių neopozityvizmo pozicijų. Analitinė filosofija tapo tolerantiškesnė metafizikos atžvilgiu. W. STEGMULLERIS rašo:
Reikia tikėtis, jog visos vadinamosios metafizikos problemos daugiasluoksniškumo suvokimas atves į tai, kad nepagrįsta abipusė polemika liausis: iš vienos pusės, empiristas nebegins, peržengdamas tai, ką jis gali pagrįsti, tezių, kurias galima paremti tik jo paties atmestaisiais metafiziniais argumentais, o iš kitos pusės, metafizikas nelaikys, nepagrįstos baimės įkvėptas, (su antimetafizine pozicija apskritai nieko bendro neturinčio) empirinio mąstymo pozityvaus įnašo į logiką ir mokslo teoriją - "pozityvistine velnio išmone", reikalinga tik tam, kad sugriautojo sistemą. (1,428)

4.4.1

2.2,4 Kritinis racionalizmas
Jau 1.4.4.2 skyrelyje minėjome kritinį racionalizmą. Jo pagrindiniai atstovai yra K. POPPER, H. ALBERT, E. TOPITSCH. Plg. taip pat 1.6.13.

Kritinį racionalizmą reikėtų pristatyti ne kaip koncepciją, o veikiau kaip metodinę nuostatą, mąstymo būdą. Todėl nesunku suformuluoti pagrindinę kritinio racionalizmo mintį: mokslinių teorijų negalima įrodyti iš principo. Mes mokomės ne iš žinių ir įžvalgų, o iš klaidų. Mokslinė pažanga kyla iš to, kad bandome falsifikuoti esamas mokslines teorijas. Nėra galutinio žinių

68

pagrindimo. Mums nieko kito nebelieka, kaip laipsniškai tobulinti tai, kas yra, nurodant tai, kas yra klaidinga. Dėl to kritinis racionalizmas atsisako daugelio filosofų užimamos filosofijos neutralumo pozicijos politinės ir socialinės tikrovės atžvilgiu; "jis negali sustoti ties kuria nors riba; nei ties mokslinių disciplinų, nei ties kurios nors socialinės srities riba, kuriai įprotis, tradicija ar sąmoningas draudimas galėtų suteikti imunitetą nuo racionalios kritikos" (H. ALBERT, 6). Tad kritinis racionalizmas yra užsiangažavęs. Pagrindinis šio užsiangažavimo punktas yra ideologijos kritika. Kiekvieną valstybės, visuomenės, Bažnyčios ar mokslo teiginį, koncepciją ar nuomonę kritinis racionalizmas imasi vertinti, Kritikuojama dviem kryptini: o Kritika nukreipta prieš visas nefalsifikuojamas koncepcijas bei teiginius - mėginama jas demaskuoti kaip beprasmes arba iracionalias. o Kritika nukreipta prieš tokias falsifikuojamas koncepcijas, kurios dėl tam tikros strategijos ar interesų turi imunitetą kritikai, kitaip sakant, yra nuo kritikos apsaugotos. Šiuo atžvilgiu kritiniam racionalizmui yra budingi agresyvumas ir švietėjiškumas. Taigi, kritinio racionalizmo požiūriu, filosofija yra kritinis protu besiremiantis mokslas (1.5.5). Jokia prasmė, koncepcija, teorija negali pretenduoti į imunitetą kritikai. Jau vien intelektualinis sąžiningumas reikalauja kritiškai tikrinti tai, ką ruošiamės teigti. Nėra tokio švento ir tokio gerbtino dalyko, kuriuo negalėtų suabejoti kritinis protas. Atsižvelgdami į valstybės imunizuotos ideologijos patirtį (marksizmas-leninizmas, nacionalsocializmas), kritinio racionalizmo atstovai teisėtai pabrėžia, jog būtina negailestingai kritikuoti bet kokį dogmatizmą, bet kokią imunizavimo strategiją. Tačiau iškyla problema: kritimo racionalizmo kritikos sąvoka remiasi POPPERIO falsifikacijos principu (plg. 2.2.3.1 ir 1.6.13). Šis principas yra susijęs su empirizmu ir scientizmu ir, be kita ko, teigia, kad viskas, kas nėra empiriškai (t.y. moksliškai) falsifikuojama, turi būti laikoma iracionaliu, t.y. beprasmiu. Jei kritinio racionalizmo atstovai taip teigia, tai pats jų tvirtinimas yra dogma, reikalaujanti kritikos. Jau ARISTOTELIS žinojo, kad įrodymo metodas priklauso nuo dalyko, kuris įrodinėjamas. Akivaizdu, kad tokios filosofinės teorijos, kaip ARISTOTELIO metafizika arba KANTO transcendentalinė filosofija, būdamos neempirinės empiriškumo teorijos (plg. 1.4.1.3), nėra empiriškai patikrinamos ar falsifikuojamos. Tačiau, kadangi jos griežtai racionaliai reikalauja transcenduoti patyrimą, joms turi būti taikoma kitos rūšies kritika, kuri nors ir nėra empirinė (eksperimentinė, prognozistinė), yra nemažiau racionali. Tad jei kritinis racionalizmas nenori pats tapti kritikai imunitetą turinčiu

69

dogmatizmu, jis turi filosofiškai skirti kritikos sąvoką. Antraip jis bus priverstas racionaliausias filosofines ir teologines teorijas nekritiškai ir dogmatiškai traktuoti kaip iracionalias ir beprasmes, kadangi jis jų negali suprasti, remdamasis savo prielaidomis. 2.2.5 Vėlyvasis Wlttgensteinas Jei WlTTGENSTElNO "Tractatus" (2.2.1) turėjo lemiamą įtaką loginiam empirizmui, t.y. neopozityvizmui, tai 1953 metais po autoriaus mirties išleisti "Filosofiniai tyrinėjimai" buvo nemažiau svarbūs moderniajai lingvistikai ir su ja glaudžiai susijusiai filosofinei pozicijai. Lingvistika yra empirinis kalbos mokslas. Jis aprašo konkrečias kalbas ir nurodo jų korektiško vartojimo normas. Vėlyvojo WlTTGENSTElNG mąstymui būdingas tas posūkis kalbos link, kuris maždaug nuo 1960 metų tapo būdingas visai filosofijai. Ankstyvasis WlTTGENSTEINAS ir Vienos ratelis (2.2,2 ir 2.2.3) manė, pasitelkę formaliąją logiką, galėsią sukurti formalią idealią kalbą. Ši vieninga mokslo kalba turėjo pašalinti kasdienės kalbos netikslumus, daugiaprasmiškumą, atspalvius ir tuo būdu tapti aiški ir vienprasmė. Dabar WlTTGENSTEINAS įsitikino, kad gyvojoje kalboje neįmanoma išraiškų reikšmės atskirti nuo tų išraiškų vartojimo.
Kiekvienas ženklas atskirai atrodo negyvas. Kas suteikia jam gyvybę ? - Jis gyvena vartojamas (Filosofijos tyrinėjimai, Nr. 432).

Tai, ką reiškia išraiška, priklauso nuo to, kaip ji vartojama konkrečioje kalboje. Nėra idealios kalbos. Mes turime grįžti j kasdienę kalbą. Kaip išraiška vartojama kalboje, parodo tos kalbos gramatika. Ji apima kalbos žaidimo taisykles.
Esmė yra išreikšta gramatikoje. (371) Kokios rūšies objektas kas nors yra, pasako gramatika. (373) Gramatika nesako, kaip turi būti sudaryta kalba, kad ji atliktų savo paskirtį, kad ji vienaip ar kitaip veiktų žmogų. Ji tik aprašo ženklų vartojimą, bet jokiu būdu jo neaiškina. (496) Reikšmės aiškinimas aiškina žodžio vartojimą. Žodžio vartojimas kalboje yra jo reikšmė. Gramatika aprašo žodžių vartojimą kalboje. Tad jos santykis su kalba panašus į žaidimo aprašo, žaidimo taisyklių santykį su žaidimu (Filosof. gramatika I, Nr. 23).

Kalbos sugretinimas su žaidimu čia yra svarbiausia. WlTTGENSTEINAS kalba apie kalbinį žaidimą.
"Kalbinį žaidimą" paprastai sudaro kalbinių išraiškų seka, kuriai taip pat priklauso tam tikra išorinė padėtis, o dažnai ir kiti veiksmai (STEGMULLER 1,589).

Antai 'kalbos žaidimai yra įsakymai ir veikimas pagal įsakymus, daikto aprašymas pagal išvaizdą arba išmatavimus, istorijų prasimanymas, sąmojų laidymas ir t.t. Kas įsitraukia ir dalyvauja žaidime, tas taip pat jsitraukia į

70

tam Pragyvenimo formą. Kalba yra gyvenimo forma. Kalba yra riba, kurios peržengti negali niekas. "Kalboje yra viskas sprendžiama". Ji yra "mąstymo nešėja". -Tačiau kuo čia dėta filosofija? WnTGENSTElNO požiūriu, santykis tarp lingvistinės analizės ir filosofijos yra panašus \ santykį tarp gamtos mokslo ir filosofijos, aprašytą "Traktate" (2.2.2).
Filosofijos uždavinys yra ne sukurti idealią kalbą, bet išaiškinti esamos kalbos vartojimą (Filos. gramatika, p. 19). Filosofija jokiu būdu neturi kištis į faktinį kalbos vartojimą, ji gali tik jį aprašyti. Taip pat ji negali jo ir pagrįsti. Ji palieka visa, kaip yra (Filos.tyrinėjimai, Nr. 124).

4.4.4

Taigi ar filosofija yra lingvistika, t.y. specialus mokslas? Taip! Bet ji turi dar ir svarbų terapeutinį uždavinį: jai privalu gydyti senamadiškus filosofus nuo "filosofinių problemų", kadangi jie suteikia išraiškoms kitą reikšmę negu ta, kuri yra kalboje. Klasikinės filosofinės problemos yra pseudoproblemos. Jos yra suvedžiojimas vartojant kalbą. Ankstesnieji filosofai yra žmonės, kurie, išgirdę sakant lyja, klausia: "Kas lyja?". Perskaitę, kad kyla sviesto kainos, jie nori sulaikyti sviestą. Lingvistinė terapija galėtų šiems filosofams parodyti, kaip taisyklingai, pagal gramatikos taisykles reikia vartoti žinomas išraiškas (pvz., "būti", "aš", "tikras", "niekas" ir t.t.). Ji galėtų išgydyti protą nuo apžavų.
Koks tavo tikslas filosofijoje? - Parodyti musei kelią iš musgaudžio (Filos. tyrinėjimai, Nr. 309). Problemos, kylančios dėl mūsų kalbos formų painiojimo, turi gelmės pobūdį. Tai gilus nerimas; jo gylis siekia tiek, kiek siekia mūsų kalbos formos, ir jo svarba tokia pat, kaip mūsų kalbos svarba. - Paklauskime: kodėl gramatinį pokštą suvokiame kaip gilų? (O tai ir yra filosofijos gylis).(111) Mes grąžiname žodžius iš metafizinio į kasdienį vartojimą. (116) Filosofijos rezultatai yra kurių nors paprastų nesąmonių atradimas ir gumbai, kuriuos protas gavo, atsitrenkęs į kalbos ribą. Jie, gumbai, leidžia pažinti tokio atradimo verte.(119)

Tad iškyla situacija, panaši į "Traktato" pabaigą: "Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.1' 23 Palyginimas Trumpai išdėstėme pagrindines fenomenologijos ir analitinės filosofijos pozicijas. Galime pateikti tokius sugretinimus: o HUSSERLIS ir ankstyvieji fenomenologai buvo įsitikinę galėsią fenomenologiniu metodu išskirti gryną, idealią, neistorinę grynosios esmės sritį ir tuo būdu naujai pagrįsti filosofiją. Ankstyvasis \VlTTGENSTElNAS ir Vienos ratelis buvo įsitikinę galėsią, remdamiesi scientizmu bei formaliąja logika, sukurti formalią idealią kalbą ir idealų vieningą mokslą.

71

o Egzistencialistai pasuko į Aš, laisvę, istoriškumą, individualų konkretumą. Egzistencinė praktika leido suabejoti fenomenologijos idealu. Analitinės filosofijos raida vertė atsisakyti Vienos ratelio prielaidų. Kritinis racionalizmas tvirtina, kad tikras žinojimas yra negalimas. o Hermeneutika pabrėžia: mūsų supratimas, žinojimas ir pažinimas yra sąlygoti išankstinio žinojimo, t y. išankstinio supratimo, kuris yra mūsų istoriškumo rezultatas ir yra fiksuotas kalboje. Hermeneutinis ratas yra neįveikiamas. Taip pat vėlyvasis WITTGENSTEINAS pabrėžia konkrečios kalbos, kitaip tariant, konkretaus kalbinio žaidimo, kuris yra mūsų gyvenimo forma, reikšmę. Matome, kad abi dabarties filosofijos srovės, kėlusios absoliučius reikalavimus, galiausiai atsirėmė į konkrečios kalbos problematiką. 2.4 Marksizmas Iki 1960 metų marksizmas vaidino tam tikrą vaidmenį dabartinėje filosofijoje labiausia dėl to, kad 1917 metais marksizmas-leninizmas tapo oficialia SSSR valstybės doktrina. Tačiau ir Vakaruose marksizmui buvo skiriamas dėmesys (pvz., austromarksizmas}. Nuo 1960 metų Vakaruose didelę reikšmę \gLJoneomarksizmas. 2.4.1 Kari Mara {1818-18S3) Jau 1.4.4.1 skyrelyje pristatėme vieną pagrindinių MARXO koncepcijos elementų- bazės ir antstato sampratą. Rekomenduojame dar kartą perskaityti tą skyrelį. MARXAS žmogų apmąsto darbo proceso, kuriame žmogus dalyvauja, požiūriu, taigi ekonomikos (pramonės) išsivystymo lygio ir socialinių gamybinių santykių požiūriu. Abu pastarieji sudaro materialią ekonominę bazę. Siedami su PLATONO trikampiu ir trimis tradicinėmis filosofavimo kryptimis (plg. 1.8.3 ir 1.8.5), galime taip interpretuoti MARXO teoriją: gamyba, kaip materialinė ekonominė bazė, užima Absoliuto vietą. Garsioji MARXO pretenzija pastatyti HEGELĮ nuo galvos ant kojų atitinka Š| aspektą: HĖGELIO teorijos dieviškojo Absoliuto vietą MAUKO teorijoje užima materialinis ekonominis Absoliutas, kaip viską grindžianti tikrovė. Ši materiali ekonominė bazė stovi aukščiau už visa, kas individualu, ji yra kolektyvinės prigimties, kadangi tai žmonių giminės socialinis gamybinis procesas. Šiame gamybos procese žmogus gamina ir pats yra gaminamas.

72

Taip vergovinę visuomenę pakeitė feodalinė visuomenė. liaujasi. Tad koks yra filosofijos uždavinys? "Filosofai tik skirtingai aiškino pasaulį.Todėl beprasmiška nagrinėti žmogų kaip individualų asmenį.4 2 Marksizmas-leninizmas Marksizmas-leninizmas yra K. eksproprijavus ekspropriatorius. mašinos. Klasių prieštaravimų šaltinis yra privatinė gamybos priemonių nuosavybė. Nauja. kapitalų ir socialinių bendravimo formų suma. iki tol engiama. Tačiau gamybinės jėgos vystosi toliau. Šis prieštaravimas veda į revoliucijas. Privatinė nuosavybė disponavimą daiktais paverčia disponavimu žmonėmis. buvęs privatinės nuosavybės sąlygomis. o žmogaus rūšies esmė visiškai atsiskleidžia tobuloje visuomenėje. Taip industrializacija pradėjo prieštarauti feodaliniams gamybiniams santykiams. Ši kapitalizmo nužmoginta masė yra proletariatas. ką filosofai vaizdavosi kaip "substanciją" ir kaip "žmogaus esmę". ULJANOVO (LENINO) pažiūromis pagrįsta sistema. kurią kiekvienas individas ir kiekviena karta randa kaip kažką duota. susvetimėjęs ir paverstas preke. Ta gamybiniu jėgų. priklausantis atskiram individui. kad tai. technika) lygį. (MARX (2) 35). Tolesnio gamybinių jėgų vystymosi procese proletariatas emancipuojasi. Naujieji gamybiniai santykiai panaikina išnaudojimą ir susvetimėjimą. kas protinga. o šią buržuazinė visuomenė. pažangi klasė nuverčia pasenusią (reakcingą) viešpataujančią klasę ir pati tampa viešpataujanti. Jai būdingas klasių priešiškumas. Išsigimusi materialinė ekonominė bazė vystosi pagal vidinį dėsningumą: iš pradžių gamybos santykiai atitinka esamą gamybinių jėgų (įrenginiai. kad sukurtų beklasę visuomenę. Pagrindinis filosofijos uždavinys yra pažadinti proletarinę sąmonę ir suformuoti revoliucines pažiūras.. I. Kapitalizme. kurį lemia gamybiniai santykiai. 2. Bet žmogaus esmė nėra abstraktas.6. žmogus yra išnaudojamas. Tačiau ši bazė yra išsigimusi. MARXO. F. uždavinys -jį pakeisti" (Plg. Ilgainiui jos pradeda prieštarauti (ligtoliniams) gamybiniams santykiams. Buržuazinėje kapitalistinėje visuomenėje materialinės ekonominės bazės išsigimimas esąs didžiausias. kaip jokioje kitoje visuomenėje. ENGELSO ir V.. Ji yra viso vystymosi paskutinė klasė. Ji yra SSSR ir jos sąjungininkių 73 . Kiekvienai visuomenei yra būdingos skirtingos priešiškos klasės. yra realus pagrindas to. Žmonių viešpatavimas žmonėms. taip pat 1. ką jie dievino ir su kuo kovojo. taptų tikrove. suvokia savo nužmogintą padėtį ir paskutinėje revoliucijoje nuverčia kapitalizmą tam.9) Filosofija turi tapti praktinė tam. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma (MARX (2) 464). Taigi žmogaus egzistencinė situacija visiškai priklauso nuo materialinės ekonominės bazės.

Triere. Marksizmas yra viena stipriausių dabarties filosofijos srovių. Žymiausias socializmo teoretikas. 74 . Londone. Pasak jo istorinio materializmo teorijos. socialinis ekonominis procesas yra visuomenės raidos pagrindas.Kari Marx. gimė 1818 m. mirė 1883 m.

Neomarksistiniuose sluoksniuose dažnai formuojasi tiesiog tikros sektos. E. kritinės teorijos šalininkų. Neomarksistinės pažiūros yra MARKO minčių (visų pirma jo jaunystės darbų) junginys su smola^n&mi&filosofijos (anarchistinėmis ir egzistencialistinėmis) ir psichologijos (visų pirma psichoanalitinėmis) teorijomis. neomarksizmui artimi yra J. Daugelis egzistencializmo įkvėptų (2. kad filosofijai iš esmės reikalinga laisve. ženklus filosofijoje. Pagrindiniai neomarksizmo atstovai arba šio judėjimo pradininkai. Didžioji dalis neomarksistų atsisakė Rytų Europos valstybinio komunizmo marksistinės-lenininės sistemos. būtinajai plėtotis.visiškai panaikinti šią socialinę neteisybę. darosi nekritiškai dogmatiška ir garbstanti "klasikus". technologinės sistemos manipuliuojamas žmogus turi atsiskleisti egzistenciškai kaip laisva individualybė. J. kaip kūrybiškai savarankišką. Be to. Nors ir daugiasluoksniam. Be jų. pasirėmę MARXO ankstyvaisiais darbais. HORKHEIMER.43 Neomarksizmas Čia kalbama apie daugialypį judėjimą.oficiali doktrina. trockistų. BENJAMIN. HABERMAS ir W. dėl to kyla įnirtinga kova tarp įvairių pakraipų (pvz. Kartkartėmis neomarksistinis mąstymas susilaukdavo didelio akademinio jaunimo dėmesio. MERLEAU-PONTY. Todėl ši doktrina vis labiau stingsta. Jų dėmesys krypsta į žmogų. Antropologinis posūkis veda į esamybės kritiką. BLOCH. leninistų. kad tikrovė yra neprotinga ir nežmogiška.t). Veikiau kritikuojama visa vėlyvosios kapitalistinės visuomenės organizacija.1. ėmė žiūrėti į žmogų daug plačiau negu marksizmo-leninizmo ortodoksai. Kritika nukreipta ir prieš (analitinės 75 . maoistų ir t. Marksizmo-leninizmo pavyzdys rodo. Vėlyvojo kapitalizmo engiamas ir išnaudojamas. Čia kalbama ne apie atskirų trūkumų kritiką bei reikalavimą juos pašalinti. LUKACS. M. prie įsitikinimo. TU W. Valstybei ir visuomenei reglamentuojant filosofiją. o Kritika. Tikslas . sunaikinama atmosfera.2) ir Rytų Europos valstybinio komunizmo rezultatų įbaugintų neomarksistų. ADORNO^ H. tarp neomarksistų paplitęs sunkiai suprantamas žargonas. atsakingą ir laisvą asmenybę. MARCUSE. kad šiose šalyse filosofijos tyrinėjimai ir dėstymas (nors ir būna šiokių tokių išimčių) nėra laisvi. Filosofai turi laikytis partijos nustatytų marksizmo-leninizmo ribų. pastebimai išsiplėtusi maždaug nuo 1960 metų. neomarksizmui yra būdingos bendros pagrindinės tendencijos: o Antropologinis posūkis. yra šie: G. 2. SARTRE ir M. Marksizmo-leninizmo sistemai būdinga tai..

MARCUSE. išnykstantis.1) kritiškai angažuoto mokslo. geras žmogus atsiras savaime.4. tačiau pagrindinį blogį supranta plačiau.2 76 . mokytojų ir mokinių nelygybę (antiautoritarinis auklėjimas). kartu ją kritikuotų. Taikant demokratiją ne tik valstybei (politinė demokratija). kad bet kuri socialinė žmonių nelygybė iš esmės yra klasinės visuomenės rezultatas. atspindėdamas esamybę. plg. 2. Žinoma. apskritai viešpataujančių ir valdomųjų nelygybę. kiek galima autonomiškesnių vienetų su demokratine savivalda. dingtų susvetimėjimas ir viešpatavimas. dažnai tokie įsivaizdavimai yra utopiški. Neomarksistai bjaurisi šia gerove. nuvertus supuvusį vėlyvąjį kapitalizmą. kurių dėka pramonė ir valstybė viešpatauja žmonėms ir jais manipuliuoja. Žmonių susvetimėjimas vėlyvajame kapitalizme veikia technokratiškai.1. yra privati gamybos priemonių nuosavybė. HABERMAS). kad. atsisakydamas ją vertinti. išnaudoja- 6. visuomenės ir ekonomikos mokslų srityse. Tiesa. mano. ir jos maitinamos tariama gerove. Neomarksistai reikalauja (ypač dvasios. kad pagrindinis blogis. 1. Socialinis teisingumas iš esmės yra lygybės visose visuomenės srityse atkūrimas. savaime gims naujas žmogus. kurioje neprivilegijuotoms masėms iš esmės atimamas savarankiškumas. visuomenė. ADORNO. dauguma neomarksistų atmeta biurokratiškai išpūstą centralizuoto aprūpinimo bei valdymo valstybę ir reikalauja visas sritis maksimaliai decentralizuoti. Galingas valstybinis ir monopolistinis kapitalizmo aparatas sukuria vartotojų ir -pertekliaus visuomenę. kurie galėtų parodyti. stokoja konkrečių praktinių modelių. kuris. Neomarksistai taip pat atmeta gamybos priemonių privatinę nuosavybę. Šios tendencijos ypatingai ryškios Frankfurto mokyklos kritinėje teorijoje (HORKHEIMER. aišku.filosofijos siūlomą) mokslą. kaip turi funkcionuoti pramonė. Tuo būdu baigtųsi išnaudojimas. bet ir visai visuomenei (socialinė demokratija). Neomarksistai yra įsitikinę. o Technologijos kritika.4. kuris apsiriboja objektyviu esamybės tyrimu ir atspindėjimu.1. darbdavių ir darbininkų nelygybę. kuri užliūliuoja susvetimėjusias. turi būti sukurta sistema. kad visos visų sričių problemos yra iš principo įveikiamos tų sričių demokratizavimu. gimdantis žmonių susvetimėjimą. Vyrauja įsitikinimas. kultūra ir politika šiomis totalinės decentralizuotos demokratizacijos sąlygomis. Jie reikalauja mažų. Tai liečia vyro ir moters nelygybę (moterų emancipacija). Jų kritika yra visų pirma nukreipta prieš gigantines technologijas. Naujas. Kai kurie neomarksistai. kuris demokratiškai išspręs visas šias problemas. ją panaikinus. jei bus pašalintas šis pagrindinis blogis.5. kurioje pagaliau būtų demokratiškai legitimuotos ( = įteisintos) visos priemonės ir procesai. MARXAS manė.2 o Demokratizacija.

Jis pakirto naivų tikėjimą mokslu. Šios mokyklos atstovams būdinga tai. tikruosius interesus. Neomarksizmas turėjo didelę įtaką filosofijos raidai nuo 1960 metų. žinoma. susipažinome su fenomenologijos. negausus intelektualų elitas. O Revoliucija. aplinkos. pozityvizmo ir marksizmo pozicijomis.1 Dialoginė rekonstrukcija (Erlangeno mokykla) Erlangeno mokyklai priskiriami šie filosofai: P. Objektyviai proletariatas yra. SCHWEMMER. Jis. Juk LENINAS ir MAO įvykdė komunistinę revoliuciją be industrinio proletariato. kuri Šiandien (visai kitaip negu ankstesniais dešimtmečiais) formuoja filosofinių problemų ratą. Jis sukėlė didelį susidomėjimą socialine filosofija.beje.5. revoliucija negali įvykti be ją vykdančios klasės. Tačiau neomarksistai turi pripažinti. revoliucijos prielaida yra revoliucinė klasė. 2. nepritarė. praradusį bet kokį aktualumą. laiko save įgaliotais ginti masių objektyvius. Žemiau pateiksime keturias atskiras pozicijas. 23 Atskiros pozicijos Apžvelgėme dabartinę filosofiją. Jis iškėlė gyvenimo kokybės. Tačiau bet kurio marksisto požiūriu. kadangi. Daugelis neomarksistų mano revoliuciją esant būtiną. Dėl to jie.mas ir manipuliuojamas mases. Šios grupės pažiūros yra artimos analitinės filosofijos tradicijai. revoliucinė situacija be revoliucinės klasės yra nesąmonė. Daugelis marksistų rezignavo ir atsitraukė į "didžiojo vengimo" poziciją (MARCUSE). V. Būtų klaidinga atmesti neomarksizmą kaip nesėkmingą socialinį romantinį jaunuolių pokštą. jo požiūriu. demokratijos ir decentralizacijos klausimus. kad šiuolaikinė darbininkija nėra linkusi į revoliuciją. Kapitalistinėje visuomenėje ši klasė gali būti tik darbininkų klasė. kad jie žmones supranta kaip 77 . Kiti.atkreipė dėmesį \altematyvias gyvenimo formas. LORENZEN. Vis dėlto dabartinė filosofija yra žymiai 'įvairesnė. KAMLAH. O. apie kuriuos pačios masės nežino ir nenori žinoti. technika bei pramone ir ryžtingai stojo prieš pozityvistinės tradicijos empirinį scientistinį mąstymą (pozityvizmo ginčas}. daugiausia studentai. apie kurias diskutuojama vokiškai kalbančiose šalyse. kuriam MARXAS. tačiau subjektyviai jis nieko nenori žinoti apie savo proletarinę situaciją. Kai kurie neomarksistai pasirinko terorizmo kelią. susiduria su didele problema: MARXO požiūriu.

jei kiti. HABERMAS) J. pasitarimų ir diskusijų dalyvius. Kadangi taip vertindami teiginių teisingumą nurodome į kitų. etiką ir mokslo teoriją. religijos.5. kaip modernioje visuomenėje įmanomas identitetas (čia: įsitikinimų bendrumas). kuriuose bendros praktikos suburti asmenys pateikia ir suderina savo priešingus interesus. kad "atvirai visuomenei" (POPPER. Antai jai buvo prikišama. Tad pagrindinė etinė pareiga yra transcenduoti savo subjektyvumą ir savo interesus. išmano reikalą ir yra protingas) jam gali pritarti. tai šį veiksmą galime pavadinti interpersonalia verifikacija. plg. kad ji iš tiesų nekelia tiesos problemos. SCHWEMMERIS pritaikė etikai. Jie yra fiktyvių arba faktiškų pasitarimų. Vadinamajame pozityvizmo ginče J. nusprendžia esant jį teisingą.2 Universali pragmatika (J.4. kuris sokratiškoje dialogikoje buvo vadinamas "homologija".. jei kiekvienas kompetentingas pašnekovas (t. Interpersonalinės verifikacijos teorija susilaukė daug priekaištų. 1. kritinės racionalistinės) pozicijos scientizmo kritikų (plg. Įdomus yra jų bandymas apibrėžti tiesą. HABERMASAS priklausė Frankfurto mokyklai (plg.dialogo. Teiginys ''Petras yra išvykęs" yra teisingas tuomet. 2. 2. Erlangeno mokyklos atstovai sako: teiginys yra teisingas tuomet. kalbančių su mumis ta pačia kalba.4. rezultatas. kuri septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje darė didelę įtaką vokiškajam neomarksizmui.4. LORENZENAS ir O. HABERMASAS buvo vienas svarbiausių neopozityvistinės (tiksliau tariant. kurie. jei pažįstantys Petrą šiam teiginiui gali pritarti.y. atitinkamai jį patikrinęs. Savi tikslai pasitarimo metu turi būti pakeisti. kiekvienas. Tačiau tai loginis ratas. nustatome kalbančiojo ir jo partnerio sutarimą. o tik suponuoja ją ir palieka neišspręstą. kuris kalba ta pačia kalba kaip ir aš. kurį ankstesnėse visuomenėse lėmė mitai. 2. Etinės normos yra sutarimai.2 ir 2.2). t. o be to. pokalbių.3). Kritinio racionalizmo atstovai atsakytų.4) toks identitetas nereikalingas. nuomonių ir interesų 78 . keisdamiesi sakymu ir atsakymu. jais kas nors teigiama arba neigiama. galintys spręsti apie jo teisingumą. 158). Taigi. HABERMASAS klausia. Tad sakiniai nesti teisingi arba klaidingi tuščioje erdvėje.2. taikydami šį "metodą". nuomonę. kad jie derėtų su kitų tikslais.(KAMLAH/LORENZEN. Teiginys yra teisingas tuomet. Todėl Erlangeno mokyklos atstovai siekia rekonstruoti logiką. filosofinės sistemos ir kurio stokoja "pliuralistinė" visuomenė..y. remiantis dialogu.(121) Taigi tiesa apibrėžiama kaip konsensas ( = susitarimas) tarp pokalbio partnerių. sukuria pokalbį. remdamiesi dialogo procesu. Žmogaus kalba yra visuomet kreipimasis j vieną ar daugiau partnerių. Šią teoriją (tiesos konsenso teoriją) P.

y. kurios funkcionavimas priklauso nuo daugelio prielaidų. Laisvo diskurso pragmatikos taisyklės taip pat yra pagrindinės etikos normos (principai). O. moderni visuomenė pasieks naują identitetą. 66). taip pat dėl to. pramonėje.. iš dalies dėl to. kad jis būtų laisvas). Šiuo klausimu buvo išsakyta daug prieštaravimų. susijusi su racionalios kritikos dvasia. kuris pasiekiamas laisvuose diskursuose. o Identiteto problemą: pritaikius laisvame diskurse pasiektą sutarimą visoms visuomenės sritims. kultūroje ir pan. t. kaip visuomeniniai sprendimai (politikoje. ko atskiras žmogus nebegali aprėpti. kuriame kontrafaktiškai ( == priešingai faktams) postuluojama ideali kalbėjimo situacija ir jos siekiama. jog egzistuoja bendri ir lygūs šansai dalyvauti tokiuose komunikacijos procesuose. O. kuris yra pasiektas laisvame diskurse. jei juo išreiškiamas sutarimas. su kuria mes susipažinome nagrinė79 . tiesą sakant. APELIO teorija siejasi su tiesos konsenso teorija. HABERMASAS analizuoja laisvo diskurso pragmatiką (t. kuriuose identitetas formuojasi nuolatiniame mokymosi procese (HABERMAS/HEINRICH. ką mes paprastai vadiname "tiesa". kam "jie taikomi.) gali būti įteisinti atžvilgiu to. Dėl to jis atmeta P. kolektyvinis identitetas šiandien yra galimas tik refleksijoje. Jis atsako į klausimą taip: naujas identitetas gali būti sukurtas tik per konsensą ( = susitarimą). . Laisvas diskursas yra toks. pati savaime veda prie nuolat gerėjančios demokratinės visuomenės. kad visų visuomenės sričių formavimas tokio diskurso pagrindu turėtų išsigimti į kažką. tik laisvame diskurse pasiektas sutarimas gali išspręsti įteisinimo problemą. kaip turi vykti pokalbis. Tačiau HABERMASAS yra kitos nuomonės. HABERMASO tiesos konsenso teorija paliečia tik vieną aspektą to. o Legitimacijos problemą.įvairovė. Be to.y. 2. kad tokio diskurso prielaida yra aukštas dalyvių moralinis lygis. tokie nėra). HABERMASAS bando išspręsti tris svarbias problemas: o Tiesos problemą: teiginys yra teisingas. būtent . parodo. klausimą. LORENZENO pasiūlytą kompetentingo ir nekompetentingo pašnekovų skyrimą: idealioje pokalbio situacijoje visi dalyviai turi būti laikomi vienodos kompetencijos (priešingai faktui. Remdamasis šia teorija..53 Transcendentalinė hermeneutika (K. kad diskursas yra sudėtinga sistema. galiausiai dėl to. nes jie.jis remiasi suvokimu. APEL) K. Buvo suabejota tokio diskurso praktišku pritaikomumu.

80 . Be to.. lieka nepastebėtos. plg. kurias turi tenkinti visi žmonės.5. galėtų tarpusavyje kalbėtis ir argumentuoti. Tuo tarpu neempirinės sąlygos. Moralinės argumentacijos prasmė iš tikrųjų gali būti išreikšta. 1.4.5). mąstymas ir veikimas rutuliojasi komunikacijos rėmuose. vėlgi savo ruožtu yra empiriškos (panašiai kaip žaidimo taisyklės WlTTGENSTElNO kalbos žaidime.3). kadangi tik esant šiai prielaidai gali būti drauge pažinta viso kito reikšmė arba dėl jos gali būti diskutuojama (Bd. principu.1. kas yra būtina komunikacijos bendrijai. kad argumentacinio tarpusavio supratimo (neribotoje komunikacijos bendrijoje) apriori užima ypatingą vietą supratimo transcendentalinės hermeneutinės "pirminės struktūros" viduje: visos likusios . kas apskritai dalyvauja filosofinėje argumentacijoje. I.materialios ir egzistencinės . Tad tiesa yra tai. APELIS klausia: kokios yra realios komunikacijos galimybės būtinos sąlygos. ir jis negali jų paneigti. Jis glūdi sąlygose. kurios nulemia patį diskursą. APELIS bando susieti KANTO transcendentalinę filosofiją (plg. Si pozicija taip pat susilaukė priekaištų: buvo nurodyta.. Tad kiekviena komunikacijos bendrija turi patenkinti komunikacijos galimybės sąlygas. tas jau implicitiškai pripažįsta ką tik nurodytas prielaidas kaip argumentacijos apriori [ = argumentacijos galimumo sąlygą].2. Taigi supratimo galimybės ir reikšmingumo sąlygų transcendentaline refleksija mes pasiekiame kažką panašaus į filosofijos galutinio pagrindimo dekartinį tašką. šis požiūris taikomas etikai. Būtent. II.realaus susipratimo prielaidos (kad ir kaip dažnai jų gyvybinis reikšmingumas prieštarautų argumentacijos žaidimo taisyklėms) turi iš principo paklusti argumentacijos apriori arba argumentacijos bendrijai. (WITTGENSTEINO prasme) laikytis kalbos žaidimo taisyklių. apie kurias kalba APELIS.6. kuris gali būti pasiekiamas diskurse (kaip manė HABERMASAS). drauge nepaneigdamas ir savo paties argumentacinės kompetencijos. kad reali komunikacija ir komunikacijos bendrija visuomet yra empiriška (plg.. Šios empirinės komunikacijos bendrijos galimybės sąlygos.1). jie turi turėti (hermeneutiškai kalbant) bendrą išankstinį supratimą. 1. kad apskritai galėtų vienas su kitu kalbėti? Čia taip pat susiduriame su konsenso problema. argumentacijos procese tie poreikiai suderinami su visų kitų poreikiais (Bd.ar ji nėra kasdien vis kita? (plg. Todėl norėčiau tvirtinti.y. 2.3). 2.8). Kaip ir Erlangeno mokykloje (2. turi tapti komunikacijos bendrijos tikslu.2 ir 1.8.1.4. kad komunikacija apskritai galėtų įvykti. t. kyla praktinio taikymo problema: kaip suprasti žmoniją kaip komunikacijos bendriją? Koks realios komunikacijos bendrijos ryšys su laiku . 1.1. Konsensas nėra toks sutarimas. kad žmonės galėtų suprasti vienas kitą. apie kurias kalba KANTAS. Plačiausia komunikacijos bendrija yra šiandien gyvenanti žmonija.. Bet koks pažinimas. Tam.5) su moderniąja hermeneutika (plg.darni Erlangeno mokyklos atstovų ir HABERMASO pažiūras. 62). kad visi žmogaus poreikiai. 425).

apie kurią čia kalbama.našta. ar mes ją neigiame. yra neadekvatus ir ne įvykdomas". aprėpianti ir viršijanti loginę bei spekuliatyviąją kalbos kritiką. Universali kalbos kritika nieko iš anksto neatmeta.. "kad mokslinį kalbos vartojimą apgintų nuo natūralių kalbų daugiareikšmiškumo ir neaiškumo". remiantis tikslaus gamtos mokslo pavyzdžiu.2. Ji susieja šiuos dalykus tarpusavyje ir siekia juos susisteminti plačios probleminės sąmonės erdvėje. o Universali kalbos kritika. kaip universali kalbos kritika. kas pretenduoja būti šneka. ką tradicinė* taip pat dabarties filosofija yra pasakiusi. 1. orientuota į dabartinę fiziką arba matematiką. Tad filosofija.2. ar lyg svetimą daiktą velkame iš paskos (333). remiasi visuma to. ką jis sako. 2. in maiorem perennis philosophiae gloriam (=didesnei amžinosios filosofijos garbei. kritinio įsisavinimo ir sistematizacijos procesas skatina filosofijos pažangą. bet tiriamos ir įvertinamos visos galimos ir realios "šnekos" (Logoi) jų individualios prasmių plotmės požiūriu. HEINTEL) Austrų filosofas E.3). 426-427). 6. ji veikiau susieja kiekvieną tokią šneką su jos pačios tikslu ir tuo būdu bando jas padaryti vaisingesnes. Sykiu ši kritika įspėja apie pavojų. kuriomis "nuo kalbos refleksijos ateinama prie kalbos kritikos": o Loginė.2 ir 2. 1. kuri neapsiriboja "tik" verbalinėmis išraiškomis.3.7).2. gali būti įtraukta į išsamų problemos suvokimą. nesvarbu. Ji kritiškai prisiima visas filosofines šnekas ir atsižvelgia į jų išsakytus dalykus.kritiką ir stengiasi atsižvelgti į viską. kadangi ji mus kaltina. ji siekia kiek galima tikslesnės kalbos (idealios kalbos).—2217 81 .4 Universali kalbos kritika (E. kuria rėmėsi analitinė filosofija. kad tikslumo reikalavimas. kuria kalbama filosofijoje apie empiriškumo neempirines sąlygas (plg. Šios rūšies kalbos kritika apima ir loginę. o Spekuliatyvi kalbos kritika. kad pradėtas ir net išsakytas problemos suvokimas gali likti paviršutiniškas: . ir spekuliatyviąją kalbos. (HEINTEL (1). Čia turima mintyje nuo natūralios kalbos (1.. HEINTELIS skiria tris pagrindines kryptis.4. yra visos philosophia perennis kalba.5. tad kiekvieno (filosofinio) pašnekovo kompetencija pripažįstama tol. arba formalioji.1. analizė (plg. "kuri parodo. neįveikta tradicija tampa .tiesiog dėl jos didingumo . kurios negalime atsikratyti. Kalba. plg. kol tai. Šis supratimo.1) besiskirianti kalba.3). HEINTELIS tapatina universalią kalbos kritiką su filosofija apskritai: Joje žodžiai iš tikrųjų suprantami pažodžiui: universali kalbos kritika tampa universalia prasmės filosofija.

Kritinė teorija .Metafizikos kritika o Kritinis racionalizmas Falsifikacijos principas .Proletariatas kaip paskutinė klasė .Dabarties filosofija .Ideologijos kritika . pažinimas.Visuomenės demokratizacija .Žmogaus apibrėžimas remiantis gamyba .Atvira visuomenė o Vėlyvasis Wittgensteinas Lingvistinis posūkis .Supratimas."Aš" kaip galimybės ir laisvės samprata .Revoliucija o Marksizmas-leninizmas Komunistinių valstybių oficiali doktrina o Neomarksizmas Antropologinis posūkis .Scientizmas .Technologijos kritika .Empirizmas .apžvalga • Fenomenologiškai orientuota pozicija o Klasikinė fenomenologija Esmės filosofija .Kasdienė kalba .Egzistencialų analizė o Hermeneutika Supratimo teorija .Vertybių filosofija .Hermeneutinis ratas • Analitinė filosofija o Ankstyvasis Wittgensteinas ir Vienos ratelis Neopozityvizmas .Eidetinės idealybės analizė fenomenologinio metodo pagalba o Egzistencializmas Nuoroda į savo paties egzistenciją ."Mokytis iš klaidų" .Filosofija kaip kalbos žaidimo analizė ir terapija prieš suvedžiojimą vartojant kalbą • Marksistinė filosofija o Marx Bazės-antstato teorija .Mokslų rekonstrukcija formaliosios logikos pagalba . žinojimas yra paženklintas išankstinio žinojimo .Revoliucija 82 .

kokiomis trimis kryptimis eina filosofija nuo empirijos prie jos neempirinių sąlygų. ir minis už mirimo.5.5) kritika rodo. yra būtybė. stipriai pasireiškiančią ypatybę" (ten pat. 4. apie būtybę kaip būtybę.3) mokslas. I. t. kas būna. Bet kaip tik todėl. kuris reiškiasi mūsų juslėms.5) tris filosofinio klausimo kryptis: būties filosofiją.3 TIKROVĖ Filosofija pradeda nuo kasdienio patyrimo (1.5. lietuviškai vadinasi buvimas. turi subjektą arba "savininką".2) rodo. vis dėlto būna. būdamas veiksmas. gi veiksmas.4. buvimas visad yra kieno nors veiksmas. vadinasi. Būties ir regimybės skirtumas jau PLATONĄ vertė klausti: kas yra reiškinių pagrindas? Kas yra tikroji būtis. Teikiama žodžiui būti. Dabar kalbėsime apie būties filosofiją. pasak gramatikos. kam būti yra ryški bei stipri savybė. Svarbiausių ontologijos sąvokų lietuviškąją ištarą bene giliausiai yra apmąstęs A.8. o aktyvumą. 289.2). yra vartojama "labai aiškia ir gryna veiksmo prasme" (plg. kame tik susitelkia kaip veiksmas. kadangi jį nusako veiksmažodiniu daiktavardžiu. pasak gramatikos.2) ir universalusis (1. Kalbiškai tad būtybė yra tai. lietuviškuoju buvimas yra atsakomas teigiamai. sykiu tačiau teikia jam grindžiamosios jėgos: viltis yra vylimosi pagrindas bei nešėja. ARISTOTELIS. Šis žodis yra plačios prasmės.8.8. kuri. yra reiškinių pasaulis. apibrėžė ją 83 . Išskyrėme (1.1. kad empirija suponuoja neempiriją (1. Gi tai. kad pasaulis. p.3) ir klausia apie jo galimybės sąlygas (1. kalbiškai patiriančio (plg. nors ir galėdama nebūti. savimonės filosofiją ir dvasios filosofiją. bet tiesiog apie būtybę. 290).4) jau-buvimo-pasaulyje (HEIDEGGĖR) klausiame apie tai.3). kitaip sakant. Metafizinis klausimas. PLATONO trikampis parodo. kaip atmintis slypi už atsiminimo. ar būti ir veikti yra tas pat. Vilnius 1965. Tačiau filosofinė patylimo kritika (1. tai yra pačiu buvimu (311). p. kurį vadiname būtybe: tai. 308). ir šis atsakymas yra įaustas į kalbine buvimo lytį: buvimas taria ne pasyvumą. Kokia turi būti tikrovės sandara.4. Apie ką joje kalbama? Kasdienio patyrimo pasaulis visuomet mums yra jau atviras. Priesaga -ybė teikia žodžiui. Tad ontologija yra fundamentinis (1. 6n = būtybė). Ji dar vadinama ontologija (gr. kas padaro. kad kas nors būna. jis nėra jai būtinas: būtybės gali ir nebūti. MACEINA: Žodis būti nurodo. "labai ryškią. Lietuviškasis "regėjimo kampas" interpretuoja buvimą ne kaip padėtį Parmenido prasme. kad buvimas būtybei yra savybė. bet kaip veiksmą greičiau Heraklito prasme. kuris pagrindė ir iš esmės suformavo ontologiją. ši priesaga padaro. kuri reiškiasi ir rodosi per reiškinius? Tad mūsų kasdienio. turinčiu priesagą -imas. kad būtų įmanomas šis kalbiškai patiriantis buvimas-pasaulyje? Ontologija klausia ne apie vieną ar kitą būtybę ar būties sritį. kad būtis įgyja transcendentinės prasmės. stotis įgalina traukinį sustoti.'ji glūdi už buvimo. Nūn. kad būtybė. vadinasi. nes jis apima visą. kad ji yra mąstoma kaip peržengianti būtybe ir tuo pačiu skiriantis nuo šiosios ontologiškai. Priesaga -ūš žodį sukonkretina. yra būtis: būtis yra buvimo šaltinis ir jo pagrindas bei galia. Lietuvių kalbos gramatika. kas yra pamatinė tikrovė. Filosofinė empirijos (1. kuriuo kas nors būna.

jei santykinumą laikysime savaime suprantamu dalyku. o mano kūno dalys yra šio momento dalys. Šis mokslas nesutampa su jokiu atskiru mokslu.1 Tikroji ir netikroji būtybė Kasdieniame patyrime susiduriame su įvairiais daiktais. Antra vertus. Mano kūno dalys yra tai. kartu išmokstame vadinti daiktais tam tikrus fenomenus (reiškinius). Yra trys galimybės: o Tikrosios būtybės yra mano kūno dalys (arba jų dalys). Aš esu tik valstybės momentas. kokie pavojai kyla. Jie yra sudaryti iš dalių. knygos. Pradedame nuo ontologinės refleksijos.1003 a).I. vienodai yra būtybės? Aišku. Veikiau jie atsirėžia sau būtybės dalį ir tiria šiai daliai būdingas apibrėžtis. daug namų miestą. akiniai. Tai medžiai. Šių dalių dalis irgi vadiname daiktais. nes joks kitas mokslas nenagrinėja apskritai būtybės kaipo tokios. nes istorijos požiūriu ji yra pirmoji Vakarų filosofijos kryptis. 84 . būtybėmis. Būties filosofija ir savimonės filosofija yra viena kitos prielaida. žmogų . jūros. kuris nagrinėja būtybę kaip būtybę ir jai kaipo tokiai būdingas apibrėžtis. kas yra tikroji būtybė.8.III. turime klausti. matematikos mokslai (Met. kalnai. aš pats ir valstybė. tokių daiktų sankaupas suvokiame kaip vienius. Tačiau ontologinė kritika rodo. Šias dalis taip pat vadiname daiktais: medį sudaro šaknys. Taip pasimato beveik visiškas mūsų kasdienės žodžių vartosenos santykinumas. kaip ir dvasios filosofija (1. o aš pats esu šių dalių agregatas. Šios galimybės parodo. kad iš tikro šio santykinumo neturi būti. Valstybė yra tokių kaip aš tarpusavio santykių visuma. 3. Be to. abi kelia tą patį klausimą. namai. Valstybė tuomet yra agregatų agregatas. kas jos yra tik organinės mano kūno vienybės dėka. kaip. daug automobilių. kad taip negali būti. Juo negalime pasitenkinti. automobiliai.kaip pirminį mokslą: Yra mokslas. o Tikroji būtybė yra valstybė. Tokie daiktai pirmiausia yra sudėtiniai dariniai. vadinant vairą. kad ontologinė refleksija tam tikra prasme yra neišvengiamai vienpusiška. važiuojančių vienas paskui kitą .5). kuriuos irgi vadiname daiktais: daug medžių sudaro mišką. kuri sudaro reiškinių santykinumo pagrindą. automobilį ar koloną daiktais. liemuo ir galūnės. Paprastai nekyla jokių problemų. kamienas. sakykime. Išmokę kalbėti. Veikiau tai santykinumo regimybė.galva. Čia turime atkreipti dėmesį į tai. žmonės. o Tikroji būtybė esu aš. šakos ir lapai. kurios pilietis esu. Ar mano kūno dalys.koloną. debesys.

1 Ikisokratinis klausimo kėlimas Grįžkime prie ontologinio klausimo pradžios ir pasiremkime trimis pozicijomis. Šios pozicijos vadinamos ikisokratinėmis. takas visai neištirtas. Jie mokė. Juk šitas pavirsta anuo. Visą laiką mumyse vienas ir tas pats: gyvas ir miręs. bet visada buvo. yra ir bus amžinai gyva ugnis. karas ir taika.2 HERAKLITAS EFEZIETIS (apie 540-480) eina visai kitu keliu.1 Pirmaisiais mūsų tradicijos filosofais laikomi ankstyvieji Jonijos gamtos filosofai.53). pagal dalią įsiliepsnojant! ir pagal dalią gęstanti (F. sakau tau. kitus . vienus padarė vergais.3 PARMENIDO ELĖJIEČIO (apie 540-480) didaktinėje poemoje deivė nurodo du filosofinio tyrimo kelius: Pirmasis . iš kur atsiranda daugis. budrus ir miegantis. arche). Jie jau klausė apie galutinį visa ko pagrindą. TALIS MILETIETIS (apie 625-545) mokė. Filosofuoti .jos nuolatinis virpėjimas.kad nebūtis yra. nei iš žmonių.Pamėginsime įveikti regimybės santykinumą. ANAKSIMENAS MILETIETIS (apie 585-526) manė. Tikroji būtis yra visa valdanti dieviškoji ugnis. raciją.laisvaisiais (F.1.kad būtis yra. kad tikrasis pamatinis visa ko pradas yra vanduo.1. ko nėra. Niekas neišlieka. judina ir keičia. mat to. Visos trys stengiasi nuo reiškinių santykinumo eiti prie juos grindžiančios tikrosios būties. Miletiečiai. 35 . nėra sukurta nei kurio iš dievų. arba pradą (gr.1. . pasiteikę ontologinę refleksiją. jaunas ir senas.88).30).67). žiema ir vasara. nes laikosi jis Tiesos.reiškia pažinti šios ugnies prasmę. Jis kinta kaip ugnis. Taigi tikroji būtis yra vienalytė. t. jos protą. šio klausimo išspręsti negalėjo.. materiali ir paprasta. įsiliepsnojimas ir gesimas yra tikrai dieviškas. Todėl jis pasirinko ugnies įvaizdį .Įsitikinimo kelias. o anas-šituo (F.1. 3.y. Patirtinis pasaulis yra iliuzija ir regimybė.1. apie tikrąją būtį. Ši pasaulio tvarka. sumaišyta su skirtingais smilkalais. remdamiesi vienalyčiais pirmaisiais pradais (oru. nes susiformavo iki SOKRATO (470-399). kad arche yra oras. viena visoms esybėms. Vienus jis paskyrė būti dievais.tai.1. kuri viską valdo. sotis ir alkis. reiškinių pasaulį grindžiantis pradas yra priešybių kova. Pasak HERAKLITO. Viskas juda ir kinta. ir nėra nebūties . sudarančią visų reiškinių pagrindą. Dievas yra diena ir naktis. prieštara. Jis klausia. 3. Karas yra visa ko tėvas. Negalima dukart įbristi į tą pačią upę (F. kitus . 3.žmonėmis. Tuo tarpu kitas . 91).. kad reiškinių įvairovė yra paaiškinama vieno iš šių pradų judėjimu ir kitimu. Mūsų mąstymo žingsniai sutaps su klasikinės ontologijos svarbiausiomis pozicijomis. kuri. vandeniu).1. 3. visa ko karalius. niekas nestovi vietoje. vadinama skirtingai pagal kiekvieno iš jų kvapą (F. kuris pasirodo kaip reiškinių įvairovė ir nuolatinė kaita.

nejudama ir nekintama. Prieštaros principas kildina patyrimo kritiką. kuriame yra daugis. Kas gi belieka? Pati būtis. Nėra ir įvairovės. Tačiau kaip tikrosios būties vienis ir daugis gali būti m so i kartu? Iš ąt m kur vienyje atsiranda daugis. tapsmas ir nyksmas. Taigi nėra jokio judėjimo ar kitimo. 3. ir ta pati [būtis] toje pačioje [vietoje] rymo pati savyje.. juk kiltis ir nyktis nublokštos šalin (jas atmetė tikras įrodymas). pradinį. bet turi būti ir daugis. paneigdamas bet kokį daugį. Tikroji būtis yra tikrasis vienis. nei žodžiais išreikšti.. o PARMENIDAS radikaliai iškelia vienio klausimą. Nors ir skiriamus daugiau kaip dviejų tūkstančių metų.. tai tas "kas nors" būtų nebūtis.. ikisokratinio patyrimo kritika susiduria su dviem problemom: o Nuolat kintanti reiškinių pasaulio įvairovė negali boti tikra. 3. vienalyti vienį. Daugio klausimas lieka atviras. nei nykties.1 JI Descartes'o mechanicizmas Nuo antikinio ontologijos klausimo pereikime prie Naujųjų laikų ontologijos klausimo. nei galo. yra regimybė. ji neturi nei pradžios. nes dar-ne-būtis (kiltis.(F. o HERAKLITAS užaštrina daugio klausimą. Ikisokratinis klausimo kėlimas tam tikru mastu išdėsto tai. o Kad būtų galimas patyrimas. tai nėra nei kilties. [galinantis įvairovę ir kaitą? Ikisokratikų atsakymai pasirodo nepakankami: o MILETIEČIAI nurodo materialų. Daugis suponuoja vienį (plg.8.1.negali nei pažinti (nes tai neįmanoma). vieną^ sau tapačią. Tikroji būtis negali būti tiktai vienis ir tapatybė.1.4 Apžvalga: Klausdama apie tikrąją būtį. šis vienis negali būti neišskaidytas. ką toliau plėtoja ontologinė refleksija.8) Reiškinių pasaulis. nes jei šalia būties būtų dar kas nors. sukaustyta galingais saitais. Pasak PARMENIDO. juos 86 . "karas"). Šios būties požymiai vėliau bus nurodomi kaip absoliuto požymiai. amžiną.2). o nebūties nėra. vienalytę ir tolydžią būtį. PARMENIDAS prieina tokią išvadą: jei nebūties nėra. atskleidžiančią tikrą. vienį ištirpindamas priešybių kovoje (''ugnis1'. (F.1. tapsmas) ir nebe-būtis (nyksmas) yra nebūtis. judėjimas.2) Deivė atskleidžia ir prieštaros principą: niekas negali kartu boti ir nebūti.

Naujųjų laikų racionalizmo pradininkas.Renė Descartes (1596-1650). 87 . esu). Renatus Cartesius. lot. vadinasi. jis pradėjo savimonės filosofijos posūkį į subjektą. Metodiniu abejojimu priėjęs abejonių nekeliančio Cogito ergo sum (mąstau.

6. Judėjimas yra ". kaip šios mašinos veikia.25// RR 276). Taigi kūniška substancija formuojasi tik todėl. o jos dalys gali judėti. Tai begalinė ir visiškai vientisa. visiškai vienalytė. arba vieno kūno. į kitų kūnų kaimynystę.1). Kadangi masė ir judėjimas yra matuojami. Mat kūniška substancija yra dali. DESCARTES klausia ir apie tikrąją būtį ~ juslinių reiškinių pagrindą.1. Tad visą gamtą ir visus daiktus galime laikyti mašinomis.7). kurios vėl yra dagios. Taip atsiranda 88 .lengva susieti. W. plotį ir aukštį (res extensa). yra rišlus. Ar vienalytę. ir 1. persikėlimas iš kaimynystės j j betarpiškai lietusių kūnų.II. tapati sau pačiai masė. nežiūrint skirtumų ir ribų. ir judėjimo priklausomybę nuo jėgų.4." (Prad.1). Tačiau svarbu neišleisti iš akių.vienos materijos dalies. Mechanika yra mokslas apie kūnų judėjimą. Jos esmė yra tįsumas į ilgį. 3.3) jis priskiria visiškai kitiems būties lygmenims. kad tam tikru būdu juda jos dalys.3. Dalys. iš tikro galime laikyti pagrindu. kad Dievo būtį ir žmogaus dvasios būtį (1. savaime neišskaidytą.1.1. Be to. tįsią masę. Jis taip pat susiduria su vienio ir daugio problema (3.4. plg. LEIBNIZAS (1646-1716. o Judėjimas. jo priežastis. atsirandančių dėl judėjimo. DESCARTES'Ą (plg. ši vientisa. tįsus vienis. 1.. gamtoje nėra nieko. Todėl ir kalbame apie DESCARTES'O mechanicizmą. pačios yra vėl dalios: mat jos nagrinėjamos tiktai tįsumo aspektu. kurias gauname dalydami kontinumą.. 1. Tikrosios būties sferą sudaro du momentai: o Kūniškoji substancija. kad šis DESCARTES'O kontinumas yra "labirintas žmogaus protui". Gamtos mokslai parodo. DESCARTES mėgino atsakyti į ontologinį klausimą. Mechanistiškai jis aiškina tik empirinę materialią gamtą. kurią pripažįsta DESCARTES ir kuri primena PARMENIDO būtį (3. nusižiūrėdamas nuo mechanikos. kuriuos laikome nejudančiais. o tįsumas reiškia dalumą. Tai daugio principas. Kodėl? DESCARTES masės kontinumą laiko sudėtiniu ir daliu.13 Kontinumo labirintas (Leibniz) DESCARTES'O mechanistinę ontologiją iš pagrindų kritikavo G. sutampanti su erdve. tolydžią. ko negalima būtų išreikšti matematiškai (plg. 1. Bet koks tolesnis tįsių dalių dalijimas duoda tįsias dalis. vienalytė.4. judi masė yra begalinis kontinumas .4) veikė stulbinanti naujojo gamtamokslio (pirmiausia mechanikos) pažanga. aiškinančiu reiškinių pasaulį? Ar galima ją laikyti antruoju pamatiniu pradu šalia judėjimo? LEIBNIZAS mano.2).tai visumą kuri. Prancūzų filosofą (taip pat matematiką ir fiziką) R. vadinamas jėgomis.

norėdamas rasti tuos realius vienius.1) mokinys ZENONAS (apie 490-430) suvoks Šią problemą ir įrodinėjo. nes taškai kontinumo nesudaro. Laikyti dalumo riba geometrinį tašką . ko visiškai nepaaiškina tįsumas. v/a U principo kitokia. Tad reikėjo vėl prisiminti ir tarsi išteisinti substancines formas. nedalybė) arba monadomis (menas gr. Kol Achilas įveikia šią atkarpą. Būtybė būtinai yra tikrasis vienis. Kontinumo pagrindas yra ne kiekybė (tam tikras tįsumas). taip šiandien apšmeižtas. nes šios pačios yra U7"r> ir dalios. vėžlys pajuda dar truputį. arba pasižymėsi tikra vienybe. esmė ar forma (formalumas). Kaip ir jo mokytojas. kurių kilmė visai kitokia ir kurie yra visai kas kita.1. tai. Tįsus kontinumas gali būti suprastas liktai kaip suma nedalių dalių -vienetų.1. Kol Achilas nubėga šį atstumą. sistema. 3/7 FIChr R 2. jei būtis yra visiškai vienalytė.1). bet Achilas niekad nepavys vėžlio. kad DESCARTES'O masės kontinumas yra neįmanomas dalykas. Kadangi daugiui realumą gali suteikei tik tikri vieniai. tolydi ir neišskaidyta.) ir DEMOKRITAS ABDERIETIS (apie 460-380). jis norėjo parodyti.begalimo dalumo problema. kurių nedalumas remiasi tuo.. Jų pozicijoje jau glūdėjo visas 89 . ir visiškai nedali. vėžlys dar šiek tiek paropoja. kurį perša mums kasdienė kalbos vartosena. nėra DESCARTES'O kontinumo. aš buvau priverstas griebtis formalaus atomo. nes materialioji būtis negali būti kartu ir materiali [i. Tad DESCARTES'O masės kontinumas yra neįmanomas. Tačiau ZENONAS ir LEibNiZAS tą pačią problemą sprendžia skirtingai: o ZENONAS sako: "kadangi yra dalus kontinumas. nėra judėjimo. tįsi]. Jai svetimas bet koks regimas dalių ir junginiui santykinumas (3. Šiuos vienetus LEIBNIZAS dar vadino formaliaisiais atomais (atomon . Jau PARMENIDO (3. nes geometrijos požiūriu kontinumas negali būti sudėtinis. Tad iš ko sudėtas kontinumas? Jis negali būti sudėtas iš taškų. kuria remiasi reiškinių pasaulis. kad jos pasidarytų suprantamos ir jomis nebūtų piktnaudžiaujama kaip anksčiau (Naujoji substancijų prigimties. vienetas). bet kokybė.y." o LEIBNIZAS sako: "kadangi yra judėjimas ir dalumas. kad toks kontinumas padaro neįmanomą judėjimą." LEIBNIZAS prieina išvadą. kad joks judėjimas ir kitimas neįmanomas. Šios atkarpos vis mažės.4 Atomizmas Taigi iš ontologinės refleksijos LEIBNIZAS padare tokią išvadą: tikroji būtis.. B3 galo dalijamas jis išnyksta.433) 3. Kodėl? Achilas leidžia vėžliui kiek paropoti i priekį. Todėl ZENONAS suformulavo garsiąsias aporijas (aporija = padėtis be išeities). Šitai suprato jau ikisokratikai atomistai LEUKIPAS MILETIETlS (5a. negu taškai (kontinumas negali susidėt i iš j a). tačiau taip. Štai žymiausia: Achilas ir vėžlys eina lenktynių ir greitakojis Achilas negali pavyti lėtojo vėžlio. tįsūs daiktai negali būti sudėti iš netįsių (taškų). Jis nėra sudėtas ir iš mažiausių dalių.gr.ne išeitis.

3. kalbėdamas apie formaliuosius atomus. Atomistinė kritika pažvelgė į reiškinių pasaulį taip. nėra iš ko nors sudaryti. 3. idant galima būtų mąstyti skirtumus ir daugį.1. arba būtis.1. kad reiškiniai yra išoriškai sudėti iš materialių elementariųjų dalelių [ = atomų]. Todėl tam tikrose tuščios erdvės vietose (atsitiktinai) susidaro jų sankaupos.1. Pasaulio tapsmas yra visiškai atsitiktinis ir mechaniškas. atomizmas kartu teigia. su kuria susiduriame kasdieniame reiškinių pasaulyje. iškyla problema. Jei jie nelaikomi tikraisiais vieniais.jo susinaikinimas (HEINTEL 1. kuris po dviejų tūkstančių metų tapo būdingu naujųjų laikų atomizmo bruožu.1. tuo tarpu antikos ir naujųjų laikų atomistų .3). negali būti pritaikytas pačioms elementariosioms dalelėms. tuoj pat vėl iškyla kontinumo labirinto (3. jie yra tikrieji vieniai. Jos yra prielaidos bet ko. Atomai amžinai juda tuščioje erdvėje. o kartu . Atomistiniam mechanicizmui karvė būtų tiesiog atomų sankau- 90 .4) pasirodo nepriimtinas. Išliekamas atomistų nuopelnas yra tas.3) problema. nekintamų ir neatsiradusių mažiausių kūnų. arba apie substancines formas (3. kurią E. posūkis]: jo principas. yra begalinė daugybė nedalių. Pilnatis. atomų. Iš to kilęs sūkurys sukelia pasaulio tapsmą. kad viskas yra sudaryta iš atomų ir todėl yra sankaupos. jų įvestas daugis buvo vienarūšių dalių daugis. Tačiau tokiu atveju kiekvienas atomizmas prieina lemtingą ontologinę išvadą. su kuria susidūrėme. nes jis yra be galo dalus.1. Antai apvalūs atomai (jis yra ypač judrūs) sudaro ugnį ir sielą. ne jų tįsumas. HEINTELIS apibendrina taip: Čia atsiranda ypatinga atomizmo peripetija [ = lūžis. kas sudėta iš dalių. jog jo pagrindas tėra tik vienarūšių atomų sankaupa. kalbėdami apie LEIBNIZĄ: kas yra jų vienio pagrindas? Aišku. Kaip tikrosios būtybės. Kaip tikrieji . Kaip tik tai turėjo galvoje LEIBNIZAS. jie yra bet kokių dalių ir junginių pagrindas. Nedalaus atomo vienio pagrindas turi būti visai kitoks. Štai karvė. bet pačios yra tokiu būdu nepaaiškinamos.3]. kad patys atomai.1. kaip ir DESCARTES'O (3.5 Substancija (Aristotelis) Atomistinis mechanicizmas (3. kad pasirodė. Juk priešingu atveju materijos taškas botų paskutinis atomizmo žodis [plg.1. Štai (kiek supaprastinta) jų mokymo esmė: Vietoje PARMENIDO nebūties ir būties atomistai ima tuštumą ir pilnatį. Antikos atomistai žinojo PARMENIDO (3. kitaip negu tos sankaupos.1. vieniai. Tačiau DESCARTES'O mechanicizmas yra neatomistinis. Be to.atomistinis. Mat teigdamas. Atomistinis pasaulėvaizdis yra mechanistinis. kad jie sulaužė radikalų būties vienį (PARMENIDO ar DESCARTES'O). Tad nebūtį jie laiko tuščia erdve.95). kai tik pažvelgiame į gyvūniją. Tačiau jei atomai yra šia prasme tikrieji vieniai.2).tas esminis turinys. Atomai skiriasi nuo kits kito geometrinėmis savybėmis.3) mokymą ir mėgino išvengti kontinumo labirinto (arba ZENONO aporijų).

Visa. neatsilaiko prieš ontologinę kritiką.dalelės būtų nebe karvės. Organinė gyvosios būtybes sąranga negali būti mąstoma kaip sankaupinis junginys. kuri apibrėžia materiją kaip tikrąjį vienį rūšies viduje. Priešingai . kai ji yra tikroji būtybė kaip tikrasis vienis savyje. biochemijos) abstrakcijų (plg. tikroji būtybė ir tikrasis vienis savyje.6 Netikroji būtybė Ontologinė mūsų kasdienio patyrimo kritika rodo. Tačiau tam. organišką vienį labai sunku laikyti sankaupa. o Pirmiausia paaiškėja. Jei taip nebūtų.4. kad tokia kalbėsena yra metodiškai abstrakti. bet tai. kad gyvosios būtybės (žmonės. Prisiminkime. Kitaip sakant. kad kiekvieno gyvūno dalis funkcionuoja kaip tikrosios visumos dalis ir todėl suponuoja visumą. PLATONAS (1. Iš mūsų ontologinės refleksijos galima padaryti kelias svarbias išvadas: o Santykinumas. Pirmuoju atveju niekad nepasidarytų karvė. bet natūraliai gimdant. 3.3 91 . pasiklystume kontinumo labirinte (3. kad š\ gyvą. yra tikrasis vienis savyje.3).4. elementariųjų dalelių ir t.3. kad reiškinių pasaulio pagrindas galiausiai yra tikrasis substancinis vienis griežtąja prasme.pa.3) kalba apie būtybės dalyvavimą (mėthexis) idėjoje. 3. kaip tikroji būtybė. kad karvė savyje ir savaime yra tikrasis vienis. antruoju . Substancija yra tai. kas. kurio negalima paaiškinti mechanine sudėtimi iš mažiausių dalelių. substancija yra ontologinis atomas.4.8. ARISTOTELIS (ir jo sekėjas LEIBNIZAS) kalba apie substancinę forma.dalys ir dalelės turi būti mąstomos remiantis visuma ir apibrėžiamos per gyvosios būtybės visumą.1. gyvūnai. būtų absurdiška norėti sudėti karvę iš dalelių arba ją į daleles suskaidyti. turi omenyje ne atomistinio mechanicizmo mažiausius vienius. Iš tikro. atomų.t. bet karvės maitos dalelės.1). Remdamiesi ARISTOTELIO ontologine tradicija. Tačiau tuoj matyti. kas yra. Galbūt tam tikro mokslo (sakykime. 3.2) požiūriu prasminga ir teisinga sakyti.1.4 Taigi LEIBNIZAS. Ji atsiriboja nuo to. kad gyvūnai yra sudaryti iš molekulių.4). Tačiau reikia turėti omenyje. Tačiau kodėl kažkas yra substancija? Kokio pagrindu kažkas yra tikrasis vienis savyje? Kokios apibrėžties dėka kažkas yra tikroji būtybė? Matėme. verčiau palikime atomo sąvoką gamtos mokslams. Karvės atsiranda iš bulių ir karvių ne sudedant daleles. augalai) yra substancijos. galiausiai yra substancija.1. kad išvengtume nesusipratimų. Bet ir negyva būtybė gali būti tiktai tuomet. nuo ko pradėjome 3. kiekvieną tikrąją būtybę arba kiekvieną tikrąjį vienį galime vadinti substancija. Juk atrodo. ką. 1. kad tįsumas ar kiekybė negali būti toks pagrindas (3.1. kas yra tikrasis vienis.1 skyrių! Dabar matome: daug kas. kalbėdamas apie formaliuosius atomus. kurį perša kasdienė žodžių vartosena (3. kai ji yra substanciška.

t. kriaušės. paveikslus. skulptūras). natūralius ir dirbtinius daiktus mes galime aprėpti. jei jis atitinka formą. o kalba vadinama tikra. Menininkai sukuria meno kūrinius (katedras. Šiam pirminiam kūrimui priešinamas antrinis (t. nėra tikroji būtybė.). esančias Dievo dvasioje. jei jie atitinka idėjas.antrinio kūrinio valdovas 92 .). (TV 1. tiltai. gamyklas ir t. Namas vadinamas tikru.y. akiniai. nuo kurio priklauso. Pagaliau substancija yra mūsų buvimo pasaulyje pamatas. gatves. duoną. problemą galima padaryti tokias labai bendro pobūdžio išvadas: o Tik ontologinės arba natūraliosios substancijos (pvz. gyvosios būtybės) yra savyje ir savaime tikrieji vieniai griežtąja prasme. mūsų pažintinio ir veiklaus santykio su pasauliu prielaida. yra natūralūs vieniai. žmogaus teorijos ir praktikos sukurti dalykai). dirbtinio dalyko . batus. dar vadinama pirminiu kūriniu. Tai dangus ir žemė. stalai. jei ji išreiškia tikrą supratimą. apie ką kalbame. kas natūralu.. kaip fenomenų kompleksus. mūsų teorinė ir praktinė pagava formuoja reiškinių pasaulį. vietoves. glūdinčią statytojo dvasioje. miestus. kiek jis pajungtas intelektui. aikštes. kiek jie yra gamtos arba Dievo sukurti. Joks dirbtinis daiktas nėra griežtąja prasme substancija.). Panašiai vadinami tikrais ir gamtos daiktai. tikrieji vieniai. o Dirbtiniai daiktai ("antrinis kūrinys") suponuoja natūraliosios substancijos ("gamtos") provaizdį ir priklauso nuo jos. paveikslai. Pasitelkę pramonę bei techniką. įvardyti ir suvokti kaip daiktus (pavyzdžiui. kaip savyje esantys (ens in se). plokšteles. suvokiame kaip daiktus ir vadiname daiktais (pavyzdžiui. kad žmogus . Teologijos požiūriu šią perskyrą išdėstė TOMAS AKVINIETIS: Kiekvienas daiktas vadintinas tikru tiek. šakos. Šiuo pamatu remdamasi.16. Todėl ontologinė substancija dažnai vadinama natūraliąja. Substancija yra mūsų buvimo pasaulyje. automobiliai. Bet kas gi tai yra? Galime pasakyti taip: substancijos. jei jie yra pajungti mūsų intelektui. kuriame pasirodo visa. kalnus. Gamta kaip to. Apie "antrinio kūrinio". tikrasis vienis. viešbučius. arba "netikrosios" būtybės. t. Ši antrinio kūrinio priklausomybė nuo pirminio. knygos ir t. kariuomenes. Todėl dirbtiniai daiktai vadinami tikrais.kasdieniškai vartodami žodžius.t. sodai. Žodžių vartosena rodo. iš natūralių daiktų pagaminame įvairius kitokius daiktus (lėktuvus. ontologinių substancijų visuma.y. operas. aerouostus ir kt.nuo natūralaus pirmiausia reiškiasi tuo. namai.1) "Tikru" čia vadinama: o būtybės buvimo skirtingo laipsnio tikrumas ir o būtybės pažinumas šio tikrumo pagrindu. kasdieniškai ir moksliškai vartodami žodžius. ontologine prasme nėra substancija.

Joks dirbtinis daiktas nėra substancija. kuria remiasi mūsų reiškinių pasaulis! • Jau ikisokratikų ontologinė kritika parodė. © Substancijos ontologine prasme natūralios. suvokiame kaip daiktą ir vadiname daiktu.1 skyriaus santrauka a Pasirodo. Tad tikroji būtybė. galiausiai turi būti substanciška. yra substancija. Todėl kyla ontologinis klausimas: kas yra tikroji būtybė. daugio pagrindas . kaip tikrasis vienis. gyvenimo kokybę. * Atomizmo prielaida yra ta. • DESCARTES stengėsi ontologinį klausimą išspręsti neatomistinio mechanicizmo būdu: vienio pagrindas yra vienalytė begalinė tolydi masė (masės kontinumas). kad DESCARTES'O pasiūlytu pagrindu remtis negalima ("kontinumo labirintas"). yra visiškai kitokia. antraip dingtų kontinumo labirinte. 3.pats kaip gyva būtybė yra pirminis ir todėl pats yra natūralus. vadinama substancija (ARISTOTELIS). kad šis klausimas liečia vienio ir daugio problemą. Aiškiausiai matome gyvų būtybių substancini pobūdį. Jie negali remtis kiekybe kaipo tokia. diskutuojant apie aplinkos problemą. Visa. 93 . © Atomistinis mechanicizmas žlunga susidūręs su gyvybe.. kas sudaro reiškiniu pasaulio pagrindą. yra ganėtinai santykinis dalykas. kaip tikrasis vienis. kad atomo kaip vienio pagrindas yra kitoks. kasdieniškai vartodami žodžius. ką. alternatyvią gyvenseną ir darbo humanizavimą. mechaniškai sudarytos iš atomų. Šiandien. kuri yra tikrasis vienis savyje ir savaime. negu bet kokios sankaupos. kas dirbtinu. Bet ir visa.tikrųjų vienių. kas negyva.šio kontinumo dalių judėjimas. Reikia laikytis formaliųjų atomų (monadų) . ' • Tikroji būtybė. Visa. suponuoja ką nors natūralų (substanciją) ir lieka su juo susiję. kalbama būtent apie tai. » LEIbNIZAS parodė. kad tai.

Tačiau kaip jis sprendžia problemą? ARISTOTELIS laiko. k&d kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus: o Aktualiosios būties (gr. dynamis) momentą. nesikeičiantį dalyką. Taigi aktualiai ji yra tuščia.2. Šį momentą vadiname aktu (lot. actus). kaip prie šios perskyros buvo prieita. Vienio ir daugio problema (3.3. PARMENIDUI bet koks daugis .3) priešpriešą. Ji tuščia. kas ji iš tikro yra.2 Aktas ir potencija Siame skyriuje norime išskleisti kelias pagrindines ontologijos sąvokas. ARISTOTELIUI aišku. kad judėjimo neįmanoma mąstyti. O štai marmuro luitas. kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai. plg. turi galimybe. o potencialiai -pilna. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos-akto perskyros rezultatas. kas ji yra. o Potencialiosios būties (gr. bent jau reikšmingu savo mokymo laikotarpiu.2 ir 3. galimybė.3).8.1. kas ji aktualiai yra. Bet kas tai yra? Pasak PARMENIDO (ir ZENONO. potenciją būti pripildyta. Iš esmės ontologiją iki šių dienų laiko ARISTOTELIO pečiai. nes jis visuomet jau suponuoja kokį nors santykinai nejudamą. bet gali būti pripildyta vandens. Šią pagrindinę ontologijos perskyrą dar kartą paaiškinsime pavyzdžiais: Štai stiklinė. Jos atsirado aristotelinėje tradicijoje. priskyrė judėjimą empirinei regimybei (doxa). Tuo tarpu tikroji idėjų būtis yra "atskirta" nuo bet kokio judėjimo ir kitimo. Bet ir HERAKLITAS manė. Ši perskyra glūdi kiekvienoje tikrojoje būtybėje. Aš suprantu. Tačiau šį nesikeičiantį dalyką slepia priešybių kova. atgabentas iš akmenų skaldy- 94 . Jau kalbėjome apie ikisokratinę HERAKLITO ir PARMENIDO (3.vienyje. Ir PLATONAS (plg. įveikdama tą perskyrą.1. energeia) momentą.u Ciklinė tik tuomet. galia.4) paaštrėja taip: HERAKLITUI bet koks vienis ištirpsta daugyje. 3. Svarbu parodyti. jei suprantu ją kaip abiejų aspektų rezultatą. geba). 1. Aktualiai tai tiesiog marmuro luitas.1.3). judėjimas yra tik regimybė. kurio pagrindu būtybė yra tai.1. Ši priešprieša buvo nagrinėjama visų pirma klausiant: kas yra judėjimas? Mes nuolat patiriame judėjimą ir kitimą. t.1. Būtybė yra tai.j. 3. Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį.8. kuri ontologijai buvo lemiama.2 ir 1. Šį momentą vadiname potencija (potentia = lot.1.1.1 Akto-potencijos perskyros kilmė ir reikšmė Akto ir potencijos perskyra yra svarbiausia ARISTOTELIO ontologijos perskyra. kad judėjimas yra ir kad jis yra ontologiškai reikšmingas. kad i.

o potencialiai .1.1.y. kurio dėka ji yra ko kito galimybė. kuri ypač svarbi G. kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas. būti akto aktualizuota (pavyzdžiui.y. Tačiau ši potencijos aktualizacija suponuoja priežastį. o Pasyvioji potencija yra gebėjimas priimti aktą. W.y. kurio dėka ji pozityviai yra tai. F. jo potencija virsta aktu. Jis aktualizuoja kamuolio potenciją. pasak ARISTOTELIO. Kaip tik todėl ji yra ši apibrėžta. ir potencialumas. kas kamuolyje buvo potencialu.1 3. kai abu yra nukeliami. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje). Aš nesuprantu itališkai. jie yra abstraktūs. Aktualiai jis yra pačiame aikštės viduryje. t. 95 . Jie sukonkretėja ir virsta tikruoju vieniu tik tada. atskirti vienas nuo kito. Potencialiai .moku. t. 7. Dabar kamuolys guli kitoje vietoje. Patys savaime. Aktualiai dar nemoku itališkai. kad gali judėti. Kaip ARISTOTELIS aiškina judėjimą? Judėjimas yra potencijos aktualizacija. daliniai. turi potenciją) perduoti aktą kamuoliui. kai jį galima suvokti tiktai kaip dviejų priešingi} momentų rezultatą. konkreti būtybė. Dialektinį dalyką turime tuomet. Pasirodo.1 Dialektika Remiantis aristoteline akto ir potencijos perskyra. aristotelinį judėjimą.2. Taigi. HĖGELIO filosofijoje. kas yra. taigi ji pati yra aktuali.1. Kamuolys . Jis aktualiai yra toje vietoje. Bet jis padarytas taip. vienpusiai aspektai.kas kita (daugis). t.y. kamuolio potencija žaidėjo atžvilgiu).2.y.lekia. veikiamąją priežastį.klos. Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. naujaisiais laikais kalbama apie dialektiką. bet potencialiai . Vejoje guli futbolo kamuolys. Futbolininkas spiria kamuolį t . potencialiai vartuose arba nuošalėje. kuri kamuolį veikia. padaro aktualiu tai.puiki skulptūra. jis aktualiai yra kur kitur. tačiau esu gabus kalboms ir pradėjau italų kalbės mokytis. yra judus: kitoje vietoje jis yra potencialiai. futbolininko potencija kamuolio atžvilgiu). Kamuolys yra tam tikroje vietoje. Filosofijoje dialektika visuomet siejasi su aptariamu dalyku. Abu dialektinio dalyko momentai visuomet yra tarpusavyje susiję. pavyzdžiui. Ši priežastis aktualizuoja potenciją. Vienas nurodo į kitą. priešingą. dar turime perskirti ir pačią potencijos sąvoką: o Aktyvioji potencija yra gebėjimas sukelti aktą (pavyzdžiui. Futbolininkas gali (t.

4). Pavyzdys: būtį pirmiausia mąstome kaip neapibrėžtą. Jau matėme (1.3.reiškinio (išorybės) ir tikrosios būties (vidujybės) vienybė. tapatybės ir netapatybės tapatybė. nes tik nebūtis kaip "kontrastingas fonas" apskritai leidžia mums suvokti būtį (antitezė). jų priešybę nukeldami. tačiau suvokdami. Natūraliojoje substancijoje abu momentai yra dialektiškai vieningi ir "nukelti". kad nebūtis nėra būtis) ir perkeldami į aukštesnę pakopą (būties ir nebūties vienybę suvokdami kaip judėjimą). paprastą betarpiškumą. būdama "daikto vidujybė". kad tokių "išorinių" metodų filosofijoje apskritai negali būti. t. pašalindami (nesilaikydami griežto "arba-arba").1. yra "reiškinio judėjimo įtarpinta". bet kokios būtybės vienio ir daugio vienybė. Taigi reiškinys nurodo. tad būtį ir nebūtį turime mąstyti kartu (sintezė). regimybės) tapatybė. Judėjimas erdvėje tėra tik viena tokios kaitos rūšis. Kartu išryškėja dar viena svarbi perskyra: o Substancija yra savistovi būtybė. kas yra reiškinio pagrindas. 3.y. 2)išlaikymas ir 3)perkėlimas į aukštesnę pakopą. išlaikydami (suvokdami. kokybę (susirgimas ir pasveikimas).y. kuris galėtų būti nurodytas kaip konkretus būties požymis (tezė). didėjimas ir mažėjimas).) Kad Čia svarstoma vienio ir daugio problema. tyrinėdamas substancijų kaitą. kaip HĖGELIS apibūdina dialektiką: tai tapatybės ir netapatybės tapatybė. pavyzdžiui. Šios sąvokos prasmė yra triguba: nukeltis . Todėl natūralioji substancija savo konkretybe yra būties (vidujybės. kuri tam tikra prasme "stovi savyje" (ens 96 . Taigi dialektika nėra metodas. Visose šiose kaitose kinta substancijos apibrėžtys. aristotelinė akto ir potencijos vienybė. Kitos rūšys aptinkamos nagrinėjant kiekybę (pavyzdžiui. Ji jo reikalinga ir nurodo jį. Kaip tik šį didį atradimą padarė ARISTOTELIS. Dialektiška HĖGELIO prasme yra. Dialektikoje nukeltis reiškiasi kaip tezės ir antitezės sintezė: mąstydami tam tikrą sąvoką (tezė). kad sąvoka ir jos paneigimas vienas nuo kito neatskiriami. matyti iš to. lyg iš šalies pridėtas prie daikto. Be išorinės raiškos tikroji būtis negalėtų būti vidujybė. grynosios būties sąvokoje nėra jokio apibrėžto turinio. nurodo tikrąją būtį. aptinkame joje vidinį prieštaravimą. Reiškinys kaip reiškinys yra (juslinė) apraiška kažko.tai l)pašalinimas. past. substancijos santykius su kitomis substancijomis (pavyzdžiui. (Red. kuris ją paneigia (antitezė).Nukelties (Aufhebung) sąvoką ėmė vartoti HĖGELIS. natūralioji būtybė (substancija) . įsimylėjimas ir susipykimas) ir 1. kieno reiškinys jis yra. t. esmės) ir reiškinio (išorybės. nusakydamas dialektinio dalyko momentų sąryšio specifiką. jų prieštaravimą nukeliame (sintezė). Tačiau tikroji būtis. Ji yra abiejų momentų "rezultatas". mokydamas apie aktą ir potenciją. Priešingai -pats daiktas pasirodo esąs dialektiškas. tačiau būtį kaip būtį galime mąstyti tik kartu su nebūtimi.2 Substancija Ir akcidencija ARISTOTELIS pradeda ontologinę analizę.2. tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau.

gimė 384 m. kurioje buvo filosofuojama vaikštinėjant (gr. Aleksandro Didžiojo mokytojas. pasivaikščiojimas). Chalkidėje. mirė 322 m. 7. Platono mokinys. Laikytas visų klasikinių filosofijos disciplinų kūrėju.vaikštinėjimas.Aristotelis. peripatetos . Atėnuose įkūrė peripatetikų filosofų mokyklą. 336/35 m. Stagiroje.—2217 97 .

2. lytiškumas. Substancijos esminei apibrėžčiai jos yra nebūtinos.išorinės. o dalyko esmei . Prisiminkime. Substancija ir akcidencijos sąlygoja viena kitą: substancija yra reali tik dėl pilnutinės akcidentinės apibrėžties. ši akcidencija yra išorinio veiksnio pagimdyta (TV 1. viengungis. jis priima akcidentines apibrėžtis. Jos ne "stovi savyje". kad reiškinys yra akcidencinio pobūdžio. žiūrint žmogaus esmės. Substancija/7#$/rotfc> savo besireiškiančių akcidencijų dėka. bet yra tik dėka kažko kito. Klasikinis pavyzdys . Substancija tampa reiškiniu savo akcidencijų dėka. judėjimą. išlieka ir nesikeičia. Ji pasirodo tik per savo (besireiškiančias) akcidencijas. kurios akcidentinės substancijos apibrėžtys yra atsitiktinės. nebūtinos ir išorinės. kokios rūšies yra substancija. 98 . Akcidencijos ir substancijos santykis yra akto ir potencijos santykis. kurios prisijungia prie substancijos lyg "iš išorės". Tačiau tai liečia savybę kaip esminę akcidenciją. žemaitis. Tik pakankamai ilgai stebėdami ir tyrinėdami būtybę. suaugės ar kairiarankis. kur pasirodo žmogus. kaip tikrosios būtybės (substancijos) esmė rodosi per akcidencijas.6). kad kas nors yra blondinas. 1. Kitos žmogaus savybės yra visuomeniškumas. pavidalą. Štai kaip. yra nesavistovios būtybės. spalvą.2)! Dabar matome. dėka substancijos (ens in alio}. Šias nesavistovias apibrėžtis vadiname akcidencijomis (lot. meninis ar kultūrinis gebėjimas ir pan. kurios priklauso nuo substancijos ir todėl remiasi pačia dalyko esme. Atsitiktines akcidencijas atskirti nuo savybių būtina klausiant. kas jai esmiškai priklauso. accidere = įvykti. atsitikti). substanciją ir akcidencijas skiria TOMAS AKVINIETIS: Kai subjektas [ = substancija] turi [pasyvią] potenciją [plg. kaip reiškinį ir tikrąją būtį skiria PLATONAS (plg. Substancija yra potenciali akcidencijų atžvilgiu. Akcidencijų dėka patiriame. Akcidencijos yra realios tik substancijos dėka. atsitiktinis dalykas yra tai. o Savybės. muzikas.1].žmonių gebėjimas juoktis. Substancija skleidžiasi savybėmis ir rodosi jų dėka. Iš šios patirties mums ima aiškėti. Tad substancijos ir akcidencijos santykį galime vadinti dialektiniu. Taigi akcidencijos yra dvejopos: o Atsitiktinės (arba išorinės) akcidencijos. Kadangi išorinės akcidencijos atveju subjektas [ = substancija] yra grynai priimantysis. Bet kai jis yra aktualus. imame suvokti. Pati substancija niekad nėra duota tiesiogiai. kurie apibrėžia substanciją. taip pat techninis. užuodžiame ir girdime ją. jis jas gimdo. kurios keičiasi. Mes suvokiame karvės dydį. kintant apibrėžtims.in se).8. Antai. Akcidencijos yra aktai. sekdamas ARISTOTELIU.77. o Substancijos apibrėžtys. 3. Jį aptinkame visur.

Substancijas ARISTOTELIS skiria taip: o Pirminė substancija yra individuali. turi priklausyti vienai iš dešimties jo išvardytų kategorijų.o kurios yra savybinės. Matome.y. Kada? (pote) 7. "vienis". "gėris" ir "grožis". Jis klausia: kokios yra aukščiausios giminės sąvokų. Apibrėžti substancijos esmę . Kiekybė (poson) 3. kuri išlieka ir nesikeičia kintant apibrėžtims 99 . o Antrinė substancija yra pirminės substancijos esmė. predikatas). kuriomis būtybė yra. kad visa.reiškia nurodyti. Tokie antkategoriniai predikatai vadinami transcendentalijomis (nuo lot. t. "tiesa". bet ir buvimo būdai. kas kokiu nors būdu yra. Taigi kategorijos yra ir pagrindinės ontologinės formos. Kai sakome "obelis yra substancija". Tarp transcendentalijų ir kategorijų esama esminio skirtumo: o Kategorijos nusako savo designatus ( = tai. Padėtis (keisthai) 8. kokios yra jos savybės ir kaip jos siejasi.1 Kategorijos "Kategorija" kyla iš graikiško žodžio kategoria ( = kaltinimas. ARISTOTELIS remiasi tuo. rūšis. kurias mes teigiame apie daiktus! Šias gimines ARISTOTELIS ir vadina kategorijomis. Jis mano. ARISTOTELIS pradeda nuo to. tai substancijos kategorija visais trim atvejais žymi tą pat į .savistovią būtybę. pažyminys. kad pirmoji yra substancijos kategorija. ARISTOTELIO kategorijų lentelė 1. ką jos žymi) vienareikšmiškai. kad kategorijos yra ne tik teigimo. Substancija (ousia) 2. ARISTOTELIO raštuose ji reiškia teiginio schemą ar formą. kad mes visuomet kalbame apie daiktus. šis žmogus ar šita karvė. Tad visko. "liūtas yra substancija". transcendere = peržengti). sakykime. kurie peržengia ir kategorijas. kuriai priklauso individuali substancija. 3.22. Turėjimas (echein) 9. tuo tarpu visos kitos žymi akcidencijas. Kur? (pou) 6. Tai "būtybė". antrine substancija (predikatu) nusakau pirminę (subjektą). Santykis (pros ti) 5. Veikimas (poiein) 10. buvimo būdas priklauso vienai kuriai kategorijai. Kokybė (poion) 4. ką galime teigti apie daiktus. Teigdamas "Petras yra žmogus". Kęsmas (paschein) Yra predikatų. "žmogus yra substancija".

1. ARISTOTELIS taip paaiškina.1). Apskritai ARISTOTELIO išvada yra tokia: bet kokiai kaitai reikalingas nekintantis substratas. tačiau tiktai . Vykstant akcidentiniam kitimui. "vienio" transcendentali] a nusako ne kokį bendrą spalvai. 3. "akmuo yra vienis". akmeniui ir žmogui momentą. Tačiau pasirodo. liūtas ir žmogus skiriasi. o Transcendentalios savo designatus nusako ne vienareikšmiškai. Mūsų kažkada nebuvo ir kada nors nebebus. kuri yra nesikeičiantis pagrindas (substratas).2. nesikeičiančio substrato. bet kiekvienam skirtingu būdu. tačiau kiekvienas savaip. Kai. Taip atsiranda ontologinė problema. Kartais kone kiekviena "* bendra sąvoka vadinama kategorija. "žmogus yra vienis".. ir ne tik dėl atsitiktinio vardų sutapimo.5.1003 a-b).). sakome "spalva yra vienis".2). kokybė. ARISTOTELIS vadina substancinį kitimą "kiltimi ir nyktimi kaip tokiomis". N. o predikatą. bet ir substancinis pačios substancijos kitimas. kaip viskas. kad KANTAS mokymą apie kategorijas pasuka savimonės (transcendentalinės) filosofijos link. 3.(plg. kuris tinka jiems visiems.2) pasirodo nagrinėjant substanciją. Gali vykti ne tik akcidencinis kitimas nekintančios substancijos pagrindu. 3. kuo obelis. pastebimą abstrahuojantis nuo jų skirtumų.1). 100 . priklauso sveikatai .2. Šis pradas yra substancija. kad ją palaiko ar padaro. kad ir pati substancija yra kintama.. kaip potencinio. pagal analogiją. ARISTOTELIO kategorijų lentelė yra labai svarbi iki šiol Matysime. HARTMANAS (2. ką reiškia ši analogija: Apie būtybę kalbama daugeliu reikšmių. kiekybė ir kt. su vienatine esme. t. pavyzdžiui. taip pat ir apie būtybe gali boti kalbama daugeliu reikšmių.y. Šis substratas pasirodo kaip potencija kintančių aktualių apibrėžčių atžvilgiu. arba kad yra jos požymis ar gali ją įgyti. 323 Materija ir forma (hilemorfizmas) Akto-potencijos perskyra akcidencijos-substancijos pavidalu (3. ir spalva. kai kinta akcidencijos (vieta.arba todėl. o analogiškai. Gimėme ir mirsime.2. Substancinį pokytį taip pat galima suvokti remiantis akto ir potencijos perskyra. vieno prado atžvilgiu (Met. kas vadinama sveiku. viena (akcidentinė) aktuali apibrėžtis virsta kita. judėjimas.. priešinga (pvz. Fenomenologai. suskirsto aukščiausias kategorijas į žemesnių (sritinių) kategorijų "medžius". ir žmogus yra vienis. bet taip. ir akmuo. Tačiau kaip tik dėl to substancijos kategorija abstrahuojasi nuo visko. bet visuomet santykyje su vienu. substancijos. Substancijos kiltis ir nyktis taip pat turi turėti nesikeičiantį substratą. Tad "kategorija" šiandien vartojama labai plačia prasme. pavyzdžiui. panaši į akcidentinio kitimo problemą.1.IV.2.

kas savaime nėra pažymima nei kaip kažkas. tad jos negalime laikyti substratu. yra bet kokios natūraliosios substancijos galutinis.2. ką apibrėžtų kiti predikatai. dažnai sudaro sunkumų pradedantiesiems. apie kurį sukasi hilemorfizmo teorija. 3. Taip aristotelizmas prieina išvadą. kad substancija kaip tokia. o šiuo atveju kinta pati substancija.3. o ši . Taigi konstruodami prieiname ribinę sąvoką: savaime visiškai neapibrėžtą. tačiau apibrėžiamas pagrindas. Bet šis substratas. Mėginsime įveikti kai kuriuos iš jų: • Pirmiausia reikia atsisakyti bet kokios gamtamokslinės materijos sampra- 101 . Ši ARISTOTELIO ontologinė teorija vadinama hilemorfizmu (hyle . Taigi materija. nei kaip kas nors.2. Tad ši paskutinybė savaime nėra nei apibrėžta substancija.1 Ontologinė materijos sąvoka Ribinių sąvokų mąstymas. 3.2.Kas yra šis potencialus. VII.3. kaip būtybė. apibrėžiantys būtybę. nei kaip kokio nors dydžio. nei dar kažkas (Met.1029 a). kas ji yra. Pavyzdžiui. neapibrėžtas. morphe) (plg.3). pasyviai potencialų substratą. Ji priima substancinės formos savyje aktą ir lieka substancijos galimo kitoniškumo pradu. Šią materijos ribinę sąvoką aptinkame klausdami apie substancinio kitimo substratą ir nuosekliai atsiribodami nuo visų (akcidentinių ir substancinių) aktualių apibrėžčių. neapibrėžtos apibrėžiamybės pasyviai potencialus pradas. Ji apibrėžia materiją kaip tam tikros rūšies substanciškai realią būtį. Ji yra aktas. vadinamos substancine forma (gr. yra dviejų momentų (atitinkančių aktą ir potenciją) rezultatas: o Substancinės aktualios apibrėžties. ji suteikia materijai buvimo liūtu ar buvimo ąžuolu ontologinį tobulumą. apie ką sakomas kiekvienas šių predikatų ir kieno būtis skiriasi nuo kiekvieno iš šių predikatų būties. o Pasyviai potencialaus substrato. nei kiekis. ARISTOTELIS šį substratą vadina materija (hyle). nesikeičiantis substancinio pokyčio substratas? Galime sukonstruoti jį ontologiškai. Mat kiti predikatai sakomi apie substanciją.apie materiją. Pirmiausia šis substratas neturi jokių akcidentinių apibrėžčių (nuo antrosios iki dešimtosios kategorijos. plg.1. kurio dėka substancija yra tai. pasak ARISTOTELIO.materija. O materija vadinu tai. materijos kaip neapibrėžtos apibrėžiamybės prado. Iš tikro yra kažkas.1): juk akcidentinės apibrėžtys yra substancijos apibrėžtys. Tokia ontologija siekia išaiškinti substancijos sąrangą ir suvokti substancinį kitimą. neturi ir substancinės apibrėžties* nes jo substancinė apibrėžtis turi kisti. kaip pastovus substancinio pokyčio pagrindas. 3. morphe = forma).

iš kokių materialių dalelių (pavyzdžiui. Paskirai šiedu momentai nėra būtybės. bet realūs. Šia prasme materija ir forma kaip potencija ir aktas yra tikrosios substancijos realūs momentai. Klausimas. materija yra jos galimo kitoniškumo pradas -ji išlaiko galimybę priimti kitą substancinę formą. atskirti vienas nuo kito. taigi jei turime reikalą su natūraliąja substancija. Materija ir forma yra du priešingi momentai. jie nėra tikri. atomų. kad momentai yra ne tikri. kai atsižvelgiame įjos išvadas. jog momentai skiriasi ne tik mintyse.galimybę.1). ir nykti. kalbant apie materiją ir formą.1.1. elementariųjų dalelių) yra sudaryta materialioji tikrovė. Tikras yra tik jų dialektikos rezultatas. kad daiktas būtų kitas. taigi . negu yra. kaip tam tikri "daiktai" (lot. Kalbėdami apie būtybę. kokia tikra yra pati būtybė. ir o momentą. o Natūraliosios substancijos individualumą. ciją aktualizuoja substancinė forma.kas yra visų materialių daiktų apibrėžties substratas. Kalbant apie ontologinius dalykus. Sakome: natūralioji substancija yra kontingentiška. neegzistuoja.2. bet ir realiai. kurią ARISTOTELIS vadino pirmine materija. kitą būtybę.tos. kad natūralioji substancija iš principo yra tokia. visai nėra gamtamokslinis klausimas. t.4. Taigi vieną materialų dalyką ji paaiškina kitu. kurių rezultatas yra būtybė. Jis stengiasi parodyti. Juk ontologija turi paaiškinti arba rekonstruoti patyrimą.y. kuris yra nukeltas toje būtybėje kaip rezultatas. skiriame: o būtybę. kuri pati yra tikroji būtybė (ens quod ens). kurios dėka ši būtybė yra tikra (ens quo ens). siekiama suprasti būtybę kaip rezultatą jos momentų. Šios teorijos ontologinė prasmė pasimato tuomet. Jei materijos pasyviąją poten. t. Materija yra neapibrėžtos apibrėžiamybės pradas. kad gali ir kilti. kas galų gale yra materija. Tuo norima pasakyti. (contingit = lot. paprastai sakoma. Tad ką gi gali paaiškinti hilemorfizmas? o Natūralios substancijos kontingentiškumą (. atsitiktinai priklauso). Čia kalbama ne apie empirines. TOMAS ir HĖGELIS laiko lemiama. Taigi beprasmiška mėginti kaip nors įsivaizduoti tiek materiją. tiek substancinę formą. nors. o apie neempirines empirijos sąlygas. kurie nėra tikri tokia prasme. nes substancinės formos ryšys su materija nėra būtinas. kurią ARISTOTELIS. Substancinė forma pati savai- 102 .y.2) pagalba paaiškina vieną empirinį dalyką kitu. Čia galima padaryti perskyrą. Kas turima omenyje. Tai reiškia. suvokiame tik tuomet. Gamtos mokslas tam tikros metodinės abstrakcijos (1. kai hilemorfizmo teoriją suprantame kaip dialektinę teoriją (3. res = daiktas). Nagrinėjant bet kokį dialektinį dalyką.

kas egzistuoja. ji yra tikrasis vienis. "štai obelis kaip tokia*. 3.3). vienas žymiausių visų laikų ontologų. gyvas organizmas. dalių įvairovė iki pat kontinumo labirinto (3. Kalbant apie žmogaus. Ir SOKRATAS yra žmogus.2.3). Kaip pasyvi potencija.4 Esmė ir būtis Matėme. o ne riba. (TV 1.I ad 3). Todėl pati būtis yra visų daiktų. ąžuolo) tobulas "modelis". Tai būties ir esmės perskyra. Savo ruožtu. Mat aktualu yra tai. ąžuolų). Tačiau savaime ji nepasako. tobulumas. Potencija visuomet yra vardan akto. liūtų. "štai obelis". būtis nagrinėjama kaip suteikianti formą ir. materija pati savaime yra neapibrėžta galimybė priimti bet kokį apibrėžtumą.2.2. Todėl būtis santykiauja su kuo kitu ne kaip priimančioji [potencija] su priimamuoju [aktu]. TOMAS AKVINIETIS. Jau ARISTOTELIS žinojo. Tad rūšį (substancinę formą) išreiškia tik viena rūšių individų (substancijų) įvairovė. o Vienį ir daugį. Pasirodo. kaip 103 . Tačiau jei būties aktas pats savaime yra tobulybės apskritai aktuali pilnatvė. kuris būtų hilemorfinės (materijos ir formos) perskyros prielaida. ar rūšis sudaryta iš daugelio individų (pvz.priimamoji. Antra vertus. mėgino pateikti patį galutinį ir pamatinį akto-potencijos perskyros pavidalą. kad akto-potencijos perskyra akcidencijos-substancijos pavidalu (3. kad materija yra substancijos individualybės ir atskirybės pradas jos rūšies ribose. Vienio aspektas atsiranda iŠ substancinės formos.kaip priimamoji su priimančiuoju. Tam tikru atžvilgiu natūralioji substancija yra vienis ir daugis kartu. Ji yra daugis. bet nesakome: "štai karvė kaip tokia".4. tai kodėl konkrečių būtybių (substancijų) tobulumas yra ribotas? Jei būties aktas pats savaime yra vien pozityvumas. pvz. Sakome: "štai karvė".me yra apibrėžtos rūšies būtybės (pvz. kad kiekvienos būtybės tobulumas visuomet priklauso nuo akto. bet ne žmogus kaip toks.1. liūto. o ne kaip tai. Joks natūralusis individas nereiškia savo rūšies kaip visumos. Pati būtis yra tobuliausia iš visa ko.. daugio (kiekybės) aspektas . bet priešingai .. arklio ar bet ko kito būtį. TOMAS mėgino mąstyti būtį (esse) kaip aktą. Šiuo požiūriu būties aktas (actus essendi) yra "kiekvieno akto aktualumas" ir "kiekvienos tobulybės tobulumas". kas siekia būties.iš pirminės materijos. ji pati nenulemia iš to kylančių substancijų vienareikšmio apibrėžtumo ir palieka jų įvairovę.. nes ji su visu kuo santykiauja kaip aktas. taip pat ir [akcidentinių bei substancinių] formų aktualybė.2) suponuoja akto-potencijos perskyrą formos-materijos pavidalu (3.

"Esmė" čia reiškia ne substancijos pozityvią prasmės pilnatvę (pvz. stiklinę 3. Esmės ribotumas pasireiškia tuo. o filosofiją. Visai naujai prakalbino problemą. kuri būtybę tik ir daro galimą. bet yra jo paties momentas (Encikl. o kartu. o ne pačia būtimi.1): o būti visai pasyviai potencialus. suvokti būtybę perjos būtį. substancijos] atžvilgiu dalykas. kad baigtinė substancija kyla iš baigtinybės ir nyksta baigtinybėje. rėžis..3. akcidencija-substancija). kodėl būtybė yra baigtinė.2. Hilemorfinė perskyra (materija-forma) paaiškina. plg. kitaip sakant. dedama kaip neigimas. ribojimo kaipo tokio pobūdį. kad reikia. fundamentalią ontologinę struktūrą. Tad reikia "mąstyti pačios būties tiesą. M. Esmė priima būties aktą ir kartu jį riboja. Ji parodo. potencijos prado. kadangi visa tobulybė eina iš būties akto. atsakymo į klausimą "kas?" turinio apibrėžtimi). bet neparodo. nes jis savaime nėra tobulybė. TOMAS vadina šį potencijos pradą esme (essentia). Šis potencijos pradas turi (plg. būtybė yra išvardytų momentų sąryšio rezultatas. ji yra riba. 3. 1.apibrėžtą negatyvumą. kad čia aptinkame galutinę. jų ryšys gali būti tiktai dialektinis.6. iš kokios ontologinės struktūros kyla baigtinės būties modusai (kontingentiškumas. Taigi kiekviena substancija yra akto-potencijos vienybė kaip būties akto ir esmės vienybė. bet kaip tik priešingai . vienybė-daugybė.y.2. užuot suvokus būtybę tik kaip būtybę". individualybė.galime mąstyti baigtinybę? Aišku. žmogaus esmę). §92). Pradėkime nuo būties-esmės perskyros: Būties aktą (kiekvieno akto aktualumą ir kiekvienos tobulybės tobulumą) priima ir riboja esmių sistema. teigdamas: Faktiniame buvime apibrėžtybė sutampa su būtimi. HĖGELIS priartėja prie šių struktūrų.per būties klausimą (plg. atsirandančią dėl to. o turėti ribos. kad domimasi tik būtybe (t. 3.11).2. Tuo tarpu perskirdamas būtį ir esmę. priešinamo būties aktui. Pastebėtina. Jis prikišo tradicinei ontologijai būties užmarštį. HEIDEGGERIS. kad "esmė" čia suprantama visai kitaip negu paprastai.5 Perskyrų sistema Dabar mėginkime sujungti tris akto ir potencijos perskyros pavidalus (būtis-esmė. t.1). Ypač tomizmo mokykla Šimtmečius pabrėždavo akto-potencijos perskyros esmės-būties pavidalu svarbą. Žinoma. Būtybė (substancija) pasirodo būties ir esmės (kaip akto ir potencijos) momentų dialektikoje.y. Būties aktą kaip kiekvieno akto aktualumą ir kiekvienos tobulybės tobulumą įgyja ir riboja pasyviai potencialių esmių sistema. Ši esmių sistema suskaido būties aktą į baigtinių būtybių kosmosą. kad būties 104 . forma-materija. TOMAS AKVINIETIS teigia. Taigi kita būtis nėra indiferentiškas jo [faktinio buvimo.

anaiptol ne visi ontologai sutinka. Prie transcendentalinio ir mokslo teorijos požiūrio grįšime kita proga. Jie praktiškai apsiriboja kategorijų nagrinėjimu arba gamtamokslio išvadų apibendrinimu.2. Žinoma. kad yra toks dialektinis ryšys. o mokslo teorijos požiūriu priežastingumą stengiamasi suprasti kaip konkretaus mokslinio tyrimo metodinį principą. "niekas nebūva be pagrindo'1 (AUGUSTINAS) £visi kitimai vyksta pagal priežasties ir padarinio ryšio dėsnį" ( K A N T ) . tomis akcidencijomis. Šio ryšio pripažinimas ar nepripažinimas pirmiausia priklauso nuo to. kaip fundamentaliai yra iškeliamas ontologinis klausimas. kurios išplaukia iš substancijos kaipo tokios. t. kurios atbaigia konkrečios substancijos. 7. atsiranda atsitiktinės akcidencijos.2. 105 .2. baigdami 3. 43.aktas išsiskaido [formą ir materiją ir taip įgyja materialios natūraliosios substancijos apibrėžtį. Priežastingumo principas domina filosofiją bent trejopai: o ontologiniu požiūriu priežastingumo principą mėginama suprasti kaip būties principą. Natūraliojoje substancijoje materija ir forma skleidžiasi savybėmis. būva dėl priežasties" (PLATONAS).1 skyrelyje pradėtą svarstymą. 7 pieš: Ontologinių . kas būva. Nemaža ontologų atmeta paimtą iŠ ARISTOTELIO ir čia išdėstytą klausimo kėlimo būdą. 4. Visai konkreti natūralioji substancija yra rezultatas. Dabar.y.1.perskyrų sistema 3.6 Ontologinis priežastingumas Priežastingumo principas buvo formuluojamas įvairiai: "visa. Substancijoms sąveikaujant.6. tikrosios būtybės pilnutinę apibrėžtį. Šie požiūriai jokiu būdu neprieštarauja vienas kitam. o transcendentaliniu (savimonės filosofijos) požiūriu priežastingumo principą mėginama suprasti kaip transcendentalinį pažinimo principą. panagrinėsime ontologinę priežastingumo prasmę.

ir potencialiai pilna: ji arba aktualiai pilna. Klausimas apie pirmąją veikiamąją priežastį tiesiogiai iškyla. o potencialiai tuščia. o tad ir . kuri čia kyla. Filosofija klausia apie galutines priežastis. kadangi yra kosmosas. Bet kadangi kiekvienas kitimas yra potencijos 106 . yra teleologijos (gr.statybinė medžiaga. tai . Tai aišku iš tokio samprotavimo: kiekvieną būtybę substancinė forma kreipia į tikslą. apibrėžęs filosofiją kaip paskutinių priežasčių mokslą. 3. Namo tikslas yra būti buveine. tai turi būti tikslų sistema. Klausimas apie būtybės veikiamąją priežastį ir apie galutinį jos tikslą. apie galutines išorines priežastis.6.6.2.statytojo planą atitinkanti/<9/rm<7. antra vertus. pasitelkdamas veikiamąsias priežastis. kaip veikiamojo priežastingumo principą. galime išdėstyti šitaip: Niekas negali tuo pačiu metu ir tuo pačiu atžvilgiu būti aktualiai ir potencialiai. kas ją konstituoja (vidinė priežastis).1 Aristotelio priežasčių teorija ARISTOTELIS. Prie jos dar grįšime.galutinis tikslas. telos . o potencialiai pilna.2 Priežastingumas ir akto-potencijos teorija Priežastingumo principas dažniausiai suprantamas kaip veikiamojo priežastingumo principas ir todėl priežastingumas ir tikslingumas skiriami.2. t. kurios dėka būtybė priklauso savai rūšiai. priežastingumo principą.1 Būtybės priežastis pirmiausia yra tai.3. o ne chaosas.2. bet. nagrinėjant akto ir potencijos santykį. kam būtybė egzistuoja. namo atveju tai .tikslas) problema.y. skaidė klausimą apie priežastis į keturias dalis: 8 pieš. iš kurios statomas namas. Galutinė formalioji priežastis yra substancinė forma. Pavyzdžiui. iš ko galiausiai daiktas padarytas. Problema. Remdamiesi akto ir potencijos teorija. Stiklinė negali būti ir aktualiai. tai. Galutinė materialioji priežastis yra pirminė materija . kitaip atsirastų prieštara. nuo PLATONO laikų veda filosofiją prie filosofinės teologijos problemos. Tikslas sukelia būtybės kiltį.tai. Klausimas apie galutinį tikslą yra neišvengiamas. materija.: Priežasčių klausimas (ARISTOTELIS) 7. Tačiau būtybės priežastis yra ir tikslas. ir dcl šio tikslo statybininkai stato namą. arba aktualiai tuščia.

Taip pat neįmanoma. Reikia griežtai skirti šias priežastingumo sampratas. kas yra aktualiai.3): kiekviena substancinė kaita (kiltis ar nyktis) yra paženklinta priežastingumo. Pamatysime. 2. jį pirmiausia aiškinomės judėjimo pavyzdžiu. Ji neturi nieko bendra su ontologine ar transcendentaline analize.2. kaip tik tam tikros aktualios būtybės dėka. kad kas tuo pačiu atžvilgiu ir tuo pačiu būdu botų judintojas ir judinamasis. kad mokslo teorijos priežastingumo samprata yra nepalyginamai silpnesnė už ontologinę. veikiamoji priežastis čia turi pridėti formos aktą. ir čia glūdi jos prasmė ir reikšmė. yra kito judinama. aktas turi ateiti iš ko kito. Dar viena svarbi išvada . tačiau jie gerai iliustruoja argumentavimą. Jokia substancija nėra pati sau priežastis.2. negali būti kartu viena ir kita. 4.5 ' 107 . FlChr V. TOMAS AKVINIETIS aiškina taip: Tačiau jokio daikto potencijos negalima paversti aktu kitaip. Kas tik juda. Toks jis gali būti tik skirtingais atžvilgiais.niekas nėra pakankamas pagrindas veiksmui. o Būtis .2): čia priežastingumas svarstomas akcidentinio kitimo plotmėje. tobulesniam už j į patį. negu turi pati.4 6. kad būtų savo paties judėjimo priežastis. (TV. Neįmanoma. Kas yra aktualiai šiltas. bet tik potencialiai šaltas. kad tas pats daiktas kartu būtų ir aktualus. o tai. kitaip tariant.2. Mokslo teorijos samprata orientuojasi tiktai į atskirų mokslų praktiką. Kiekviena baigtybė kaip baigtybė yra sąlygota. Priežastingumo principas buvo suformuluotas Antikoje kaip tik šitaip: niekas pats savęs nejudina. Jokia akcidentinė kaita nevyksta be veikiamosios priežasties. kuriais remiasi TOMAS. kas juda. o Materija -forma (3.411) Pavyzdžiai.virsmas aktu.3// plg. tuo pačiu metu gali būti ne potencialiai šiltas. Priežastis paaiškina padarinį tik tiek.6.esmė (3. Materialiosios substancijos akcidentinė apibrėžtis tam tikru laiko momentu yra daugelio veiksnių priežastinio veikimo rezultatas. kas kinta. Pavyzdžiui.1.akcidencija (3. taip ji išjudina medį ir keičia jį. aktuali ugnies šiluma priverčia potencialią medžio šilumą virsti aktualia šiluma. Taigi visa.4): esmės aktualizavimo būtyje negalima paaiškinti pačia esme. yra sąlygoti ano meto. turi būti judinama kieno nors kito. kiek padarinio tobulumas nepranoksta priežasties (arba jos aktyvios potencijos) tobulumo. Tad iš trijų išdėstytų akto-potencijos perskyros pavidalų pasidaro trys atitinkamos ontologinio priežastingumo perskyros: o Substancija . Tas kitas yra veikiamoji priežastis. išplaukiančią iš akto-potencijos teorijos.I. Pirminė materija nekuria formos. Jokia priežastis negali suteikti daugiau aktualumo. ir potencialus tuo pačiu atžvilgiu.

Substancija reiškiasi savo akcidencijomis. Tai aktualiosios būties. • Substancinėje kaitoje (kiltyje ir nyktyje) akto-potencijos perskyra pasirodo formos-materijos perskyros pavidalu. Akcidencijos yra substancijos apibrėžtys. arba potencijos. Kiekvienas predikatas priklauso tam tikrai kategorijai. arba akto. remiasi natūraliosios substancijos atsitiktinumas. individualumas ir vienio-daugio pobūdis. ir potencialus. • Pasak TOMO AKVINIEČIO. kurios gali keistis. Kiekviena akcidentinė ar substancinė kaita ir apskritai kiekviena baigtinė būtybė turi turėti pakankamą priežastį. aukščiausios giminės. būties-esmės perskyros pavidalu akto-potencijos perskyra parodo fundamentaliausią ontologinę struktūrą ir tuo būdu iškelia esmišką būtybės baigtinumą. jei jis gali būti suprastas tik kaip dviejų priešingų ir tarpusavyje susijusių momentų rezultatas. kaip neapibrėžtos apibrėžiamybės pasyvios potencijos pradu. • Kategorijos yra predikatų. • Akcidentiniame kitime akto-potencijos perskyra pasirodo akcidencijos-substancijos perskyros pavidalu. kuriuos galima priskirti būtybei. Natūrali substancija yra šių momentų rezultatas. substancijai nesikeičiant. tai niekas nėra savęs paties priežastis.3 2 skyriaus santrauka • Kiekviena būtybė yra dviejų momentų rezultatas. ir potencialiosios būties. 108 . momentai. • Dalyką vadiname dialektiniu. • Ontologinė priežastingumo sąvoka kyla iš akto-potencijos teorijos: jei niekas tuo pat metu ir tuo pačiu atžvilgiu negali būti ir aktualus. Pirmine materija.

2 109 . Pirmoji transcendentali]a yra predikatas "būtybė".2). Be to.33 Transcendentali]oš Jau esame trumpai pasiaiškinę. yra būtybė. kuri būtų kokia prie būtybės papildomai pridėta esmė. jų daugiaprasmiškumas yra sisteminis. o tuomet šių buvimo būdų prasme priimamos skirtingos daiktų kategorijos. kuris pateikia transcendentalių teorijos apybraižą ir rodo.yra skirtingos būsmo pakopos. Tai įmanoma dviem atvejais: Pirma. Žodžiu. kiek yra kategorijų. arba iš jos pajungimo kitai būtybei. gėris ir grožis. vienį.5. kas būtų jos atžvilgiu išorinė esybė (kaip akcidencija pridedama prie substancijos). šios transcendentalios yra svarbiausios ontologinio svarstymo kryptys. Klasikinės ontologijos prasme kategorijos yra bendriausi vienareikšmiai predikatai. Todėl būtybė negali būti kategorija. Antra. bet daugiareikšmės ir turi tiek reikšmių. tradicija nesutaria) dažnai vadinamos būtybės savybėmis (savybė: 3. 4. kadangi jos visuomet ir būtinai išplaukia iš būtybės ir yra duotos su būtybe. turime reikalą su tam tikru ypatingu būtybės modusu. o paskui (substancijoje ir substancija remiantis) akcidentines kategorijas. Tad substancija neprideda jokios skirtybės. Būtent . ir įstaigą. Šis predikatas iš tikrųjų peržengia kiekvieną kategoriją ir kiekvieną apibrėžtą objektų sritį.Tačiau prie būtybės negalima pridėti nieko.1). ens etunum convertuntur (būtybė ir vienis yra pakeičiami vienas kitu) ir pan. Taip pat yra ir su kitomis kategorijomis. Tačiau galima pasakyti. kai nusakome tam tikrą būtybės būdą (modusą). Štai tekstas. kurie peržengia kategorijas.. "kasa" gali reikšti ir supintus plaukus. galioja transcendentalių tarpusavio pakeičiamumo principas. kurio pati būtybės sąvoka neišsako. Matėme.2. tiesa. bet ir kitus predikatus galima apibūdinti kaip transcendentalias: Tai.2. kurioje atliekamos piniginės operacijos). kuriomis remiantis priimami skirtingi buvimo būdai. "substancija" tik išreiškiamas savyje stovinčios būtybės buvimo būdas. Transcendentalios/«/7maws/fl žymi substanciją. kiek jų yra. transcendere = peržengti) yra tie predikatai. Pradedant PLATONU. Tai vėl įmanoma dvejopai: arba buvimo būdas plaukia iš būtybės kaipo tokios. ką nors pridedant prie būtybės. kad ne tik būtybę. Transcendentalios peržengia bet kokią apibrėžtą objektų giminę. Todėl jos yra ne vienareikšmės.2. pvz. Scholastai taip formulavo šį pakeičiamumą: omne ens est unum (kiekviena būtybė yra vienis).jei. kad kažkas yra prie būtybės pridėta. jei nusakomasis buvimo būdas bendrai išplaukia iš kiekvienos būtybės. nes kiekviena esybė jau yra būtybė.2. ką intelektas pirmiausia suvokia kaip geriausiai žinomą dalyką ir kuo remdamasis jis aiškina visas kitas savo sąvokas. kuo skiriasi kategorijos ir transcendentalijos (3. nusakydami tą būdą. kaip šį daugiareikšmiškumą apibrėžė ARISTOTELIS: transcendentalios yra ne atsitiktinai daugiaprasmės (kaip. Pirmiausia tai vienis. Todėl visos kitos intelekto sąvokos turi būti gautos. Transcendentali]oš (nuo lot. Kitos transcendentalios (dėl to. tiesą ar gėrį.

kaip vienio. \ : Pirmuoju atveju apie būtybę norima ką nors pasakyti pozityviai arba negatyviai. jei pripažįstama kažkas šalia. Tad vienis pirmąja ir tikrąja prasme yra substancija.MAS AKVINIETIS.1 sutrumpinta) 9 pieš.1. yra nedalybė.remiantis būtybės derme (convenientia) su kita būtybe. monada (3. kad būtybių daugis yra galimas tik tuo atveju.5). O siela sugeba pažinti ir siekti. kas dera su kiekviena būtybe. ko pagrindu sakoma.1 Vienis Kiekviena būtybė yra vienis.1. Būtybės ir siekio dermę išreiškia žodis "gėris". Tuo tarpu neigimas. kaip kažką. o "daiktas" išreiškia būtybės "kas". jog ji yra. . taip ji vadinama kažkuo. Būtybės ir intelekto dermę išreiškia žodis "tiesa". Tačiau tai įmanoma tik tuomet. nes yra nedali. apibrėž- 110 . Tai išreiškia žodis "kažkas" (aliquid). Tokia subordinacija gali būti dvejopa: Pirma . Jis skiriasi nuo būtybės tuo.3). Taip įvedamas žodis daiktas (res). kuri savaip yra viskas. Daugis suponuoja vienį.3. ką galima būtų pasakyti tiesiog pozityviai ir ką rastume kiekvienoje būtybėje kaip jos esme. kaip savyje būvanti būtybė (plg. Kaip būtybė vadinama vieniu. Vienis yra būtybė kaip nedalybė. kad būtybė išplaukia iš būties akto. Ts.: Tomo Akviniečio transcendentalijų skirstymas 3. Antra . jei kiekviena būtybė galiausiai yra tikrasis vienis.. Tačiau nėra nieko.remiantis "vieno" ir "kito" skyrimu. Tačiau tai yra siela. formalusis atomas. arba esme. Antruoju atveju kalbama apie vieno subordinaciją kitam. nes ji skiriasi nuo ko kito. (To. Kontinumo labirintas leido LEIBNIZUI įžvelgti. Jį išreiškia žodis "vienis". 3. 1. . Dažnai substancijos. išplaukiantis iš būtybės apskritai.

3. būties aktu (3. kas yra dalis. patyrime jos individualybė tam tikru mastu iškyla aikštėn. Savybėmis skleidžiasi pati substancija. yra tiesa. Tai ypač ryšku gyvosios substancijos atveju.8.6). pažinus dalykas). Antai taip kalbame apie kiekybės vienius (pvz. Pirmiausia pažinios yra besireiškiančios akcidentinės apibrėžtys. tačiau kaipo individualybė ji nesileidžia suvokiama. t. kaip tiesą vadino intelligibile (lot.2 ir 3. Ji "pasirodo" savybių dėka. kurių vienybės pagrindas yra ne jie patys. kas tėra vien pasyviai potencialu (3.2. kad tikrojoje būtybėje visa.1). kaip tik nepaslėptį. leisdama save atskleisti.2.2).tumas nusakomas taip: substancija yra savyje įtarpinta arba savyje reflektuota.3 ir 3. 33. Živilės) daug apibrėžčių ir tuo būdu jį apibūdinti.y.. kaip "vienio apibrėžčių studija". Nuo tokių ontologiškai reikšmingų (substancinių ir akcidentinių) vienių skiriame dirbtinius vienius. 3. nurodyti štai šio žmogaus (sakykime. aukštesnis vienio ir individualumo tipas. įvairovė. atskleistį. 1.3. Scholastai būtybe.3). Kiekviena iš šių apibrėžčių kaipo tokia yra bendra ir remiasi tam tikromis akcidencijomis.3. yra tokie todėl.2). kiek ji yra tikrai vieninga.2. kuriuo ji yra aktuali ir pozityvi. Tiesa. Tai reiškia.1). Todėl kuo labiau būtybė yra būtiška. kuriuo remiasi bet kokia filosofija (1.1.4). Tačiau Živilės individualybė yra kažkas visai kita. Antai gyvūno vienis yra tobulesnis už augalo. daugis. Kiekvienoje būtybėje būtis yra vienijanti. Šiuo pagrindu metafizika nuolat mėgino mąstyti dieviškąjį Absoliutą kaip absoliutų vienį ir paprastumą. Būtybės pažinumas patyrimo faktas. santuoka. akcidentis vienis yra silpnesnis už substancinį ir jį suponuoja.2. Nepažinu ir tik ribinėmis sąvokomis išreiškiama tai. tiesa.2. 111 .2 Tiesa Būtybė.I) visuomet jau yra šalia būtybės ir ją atskleidžia. iš įvairovės į save grįžtanti substancinė forma (3. tampa jusliškai stebima. HĖGELIS visą filosofiją laikė ne kuo kitu.2. nuo kurių reikia skirti atsitiktines savybių apibrėžtis (3. tuo labiau ir tuo tobuliau ji yra vienis. Žinoma. šeima). mąstoma santykyje su pažinimo subjektu. kaip antai materija kaipo tokia bei ja besiremianti individualybė (plg. HEIDEGGERIS įžvalgiai išaiškino graikų žodžio aletheia (tiesa) etimologiją: šis žodis reiškia ne ką kitą. negu tokių apibrėžčių suma. kad būtis būva. Tačiau tai reiškia. Individualybė kaipo tokia yra neišsakoma (individuum ėst ineffabile). intelektu ištiriamu dalyku.2. bet jų praktinis santykis su žmogumi (3. Mūsų patiriantis buvimaspasaulyje (I. kad būtybė grįžta į save. Ji pasirodo reiškinio regimybėje (plg.1). Būtybė yra pažini tuo mastu.. vienetas yra skaičius) arba apie santykių vienius (pvz. Galiu. Bet koks būtybės vienis galų gale remiasi pačia būtimi. Bet ir akcidencija yra būtybė tik tuo mastu. o žmoguje pasireiškia iš principo naujas.

XII. žiurkės ar kinivarpos yra tobulesni ir todėl geresni už visą pasaulio auksą ir visus augalus. uodai. Šiuo atžvilgiu gėris yra tas pat. kad uodai yra kažkas gera. žmonės jai turėtų pritarti. tai. ko mes pageidautume. Matysime.7.1072 b).4). ką ir apie vienį: būtybės pažinumas galiausiai priklauso nuo jos būties. nemanome. Tai pritarimo ir meilės būčiai. kuris reiškiasi aukštesniu veiklumo tipu. kad jai būtų pritariama. tai jis taip tobulai pažinus. kas protu suvokiama. Jei pamatine meilės realizacija laikoma mylimojo pripažinimas ir pritarimas jam. kad tiesa turi dar daug kitų aspektų. kad čia pateikėme tik vieną tiesos problemos aspektą. bet ontologine prasme. jie yra. kad jo būtis yra gryna. mus puola uodai. Sakome. o jei yra -jie yra geri ir tobuli. Kai. Kadangi būtis yra "visų tobulybių tobulybė" (3. nėra tiesiog proporcinga tam. tai kiekvieną būtybę dėl jos būties galima suvokti kaip meilės vertą. kad jos vidinė vertė gali būti pripažinta ir jai pritarta. taip protas ir tai. Antai ARISTOTELIS taip samprotauja apie dieviškąjį Absoliutą: kadangi šis Absoliutas yra nepaprastai būtiškas. 112 .į tai. kas pažinu mums (tai žinojo jau ARISTOTELIS). Taigi apie "tobulumą" čia kalbama ne moraline vertinamąja. kaip tobulumas.Apie tiesą galime pasakyti tą patį. Tačiau. kas aukščiausia. kas pažinu savaime. Tai rodo. kad ji būtų pripažįstama ir mylima. ontologiškai žiūrint. Tiesa. yra tam tikru laipsniu tobula. tuo labiau ji pati savaime yra pažini. kurį jis liečia ir mąsto. Mat mūsų pažinimas yra baigtinis ir todėl yra proporcingas tam. kiek ji aktuali. kiekviena būtybė. kas savaime geriausia: aukščiausias mąstymas . Kiekviena būtybė yra taip. Šis laipsnis ar tobulybė priklauso nuo substancinės formos (3. neribota aktualioji būtis. sugriebdamas savo mąstymo objektą.2. todėl jis mąstytinas ontologiškai. Nors siunčiame uodus po velnių. Ontologinis gėris neturi nieko bendra ir su praktiniu naudingumu ar tuo.3) ir būtybės akcidentinės apibrėžties. tuoj atsiranda sunkumų. kad šis savaime tobulai pažinus dalykas mums yra mažiausiai pažinus. Kuo būtiškesnė yra būtybė. Tačiau ARISTOTELIS pabrėžia. Būtybė yra tobula lygiai tiek. kas atsiveria patiriančiam buvimui-pasaulyje. Todėl [absoliutus] protas.2. kad eglė tobulesnė už akmenį. mąsto pats save: jis tampa mąstymo objektu. Tačiau mėginant apibrėžti neorganikos substanciškumą. einant maudytis. yra tas pat (Met. Todėl mums nesunku pažinti kaip substancijas aukštai išvystytas gyvas būtybes. o žmogus . Būtybės tobulybė yra nukreipta l tai. Tačiau kiek kiekvienos būtybės gerumas priklauso nuo žmogaus valios? Kai kurie ontologai aiškina: kadangi būtybė kaip esanti turi tam tikrą tobulybę. kūriniui ontologinis pagrindas. kiek ji yra. 333 Gėris Gėris būdingas kiekvienai būtybei. tobula savižina: Mąstymas kaipo toks krypsta į tai. nes susiduriame su vis aukštesniu būtiškumu.už gyvulį.

bjaurastis taip pat yra būties stygius (3. kuris. Sunkiau yra žmogaus 6.4 Grožis 1. Būtybė kaip gėris yra susijusi su žmogaus siekimu. Viskas. Kaip. pikta (malum) iš esmės yra būties stygius. Meno grožiu žmogaus dvasia siekia tobulos išraiškos juslumo terpėje. kalbant apie gėrį.yra. Senas pavyzdys yra aklumas.4. visų pirma substancija. Jei kiekviena būtybė vadinama gražia. bet "kontempliacijos".1 113 . bet koks įprasminimas ir tikslo pasirinkimas galiausiai yra nukreipti tik į vieną dalyką: labiau būti. kiek ji yra. Pastebėtina. kad jos būtis pasirodo reiškinyje.). Aišku. juslinį jos duotumą. 33. blogis. kad būtybės būtiškumas išryškina grožio reikšmę. jei raiška. Kalbant apie transcendentalinį "grožį" ontologiškai. tai pirmiausia kalbama apie substancijos raišką. Kiekviena būtybė yra graži. ko žmonės apskritai gali siekti. Grožyje būtybės būtis yra reiškinyje ir kelia pasigėrėjimą tiesiog žiūrint (ar klausantis ir pan. kad būtybė visai negali būti.yra gera ir tobula.y. Nagrinėdami uodus. galiausiai yra būtis. Blogį galima palyginti su skyle: juk jos taip pat nėra ir ji tuo didesnė. yra gėris. kaip kitų transcendentalių atveju. kad kiekviena būtybė (arba kiekviena natūrali substancija) būva taip. žiūros malonumas. Būtybė yra graži. pirmiausia turimas omenyje gamtos grožis ir. Apie blogį kalbame tada. kas turi būti kaip tikrai reikalingas substancinei formai.3). Kyla klausimas: kaip ontologinis gėris siejasi su moraliniu? Šį klausimą turėsime išsiaiškinti etikoje. žmogui) šį ontologinį aspektą visuomet užgožia žmogiškoji prasmės problematika. blogio.3. būties stoka. nebūtis organo. Bet kokia tobulybė ir gėrybė. atėmimas). substancinę formą.3 skyrelyje nagrinėjome meno grožį. kiek yra . kalbant apie grožį. Netobulybė. Pavyzdys: puikus šešiolikaragis elnias. Neišnešiotas kūdikis gali būti tik tuomet. Todėl stygius dar vadinamas privacija (privatio — lot. išvaizda tobulai išreiškia jos esmę. kai nėra to. kas . o gamtos grožyje randa atitinkamą juslinę raišką natūralioji būtis. jei jis nėra mažesnis už tam tikrą minimumą. taip. kad vertinančiam ir norinčiam subjektui (t. tai yra ribotumas. kad būtis (substancinė forma) spindi. švyti. Būtybė kaip tiesa yra susijusi su žmogiškuoju pažinimu ir skleidžiasi mąstymo procese (diskurse). kuriame tobulai reiškiasi elniškumas. būties stygius yra blogis (pikta). kad rožė ar liūtas yra gražūs. šviečia reiškinyje. Jis aiškinamas kaip stygius. ką turime omenyje. Tai. Klasikinė ontologija atsako: jis nėra tikras. kas tikrai (substancinės formos prasme) turėtų būti. kai sakome. nebuvimas to. Tai ne pažinimo procesas ir ne siekimas. jei yra. ARISTOTELIS neišnešioto kūdikio pavyzdžiu parodo. Tai reiškia. jei ji yra mažesnė už minimalią tobulybe. Sakoma. kuo mažiau yra.Tačiau juk esama ir netobulybės. matėme.

3). kai visi galimi mokslo klausimai jau atsakyti. naudodamiesi visiškai apibrėžto požiūrio filtru. mūsų gyvenimo problemos dar nėra nė pajudintos (Traktatas. Tiesa. Nieko baisaus.52). Koks yra šių modelių santykis su pačia gamta . 4. Kalbame apie gražius miškus. Tačiau nereikia pamiršti. siekdami dviejų dalykų: kuo paprasčiau paaiškinti tam tikros srities stebėjimus ir įgalinti tos srities prognozes. Gamtos mokslai yra empiriniai. 3. kad tuomet. jei taip juokaujame. taip pat organikos "pakopų" skyrimas.2 ir 1. ir čia kalbama apie grožį. upes ir pan. darome klaidą. nyksta ir gamtos grožio ontologinė prasmė. Turima omenyje neorganikos ir organikos perskyra.atveju. 114 .3. o Materialiosios tikrovės visumos klausimą. kaip kalbėdami apie ontologinio ir moralinio gėrio santykį.4.y.1).4.1. Tokiam požiūriui prieštarauja štai kas: va skyrelyje 1. kaip apie gražias karves galvijų turguje.4. traktuojame tik kaip jo kūnišką raišką. Čia susiduriame su panašia problema. kaimenes. Šis požiūris yra panašus į griežtai nustatyto tankumo rėtį: kas to tankumo neatitinka.1 sakėme apie pozityvaus mokslo santykį su filosofija. 3.nebe gamtos mokslo klausimas. išbyra iš rėčio. kad.1 Gamtos mokslas ir gamtos filosofija Ar filosofija neturėtų palikti gamtą gamtos mokslams? Matėme. Jie kuria modelius. nykstant ontologiniam vieniui (3.1. Jie plėtoja empirines empirijos teorijas.4. Jie nagrinėja gamtą. kad WiTTGENSTElNAS ir Vienos ratelio tradicija (2. 6. jusline jo būties išraišką.4 Gamta Klasikinė gamtos filosofija svarsto dvi dideles temas: o Natūraliųjų būtybių bendriausias gimines bei jų perskyras. Nuo substancijos priklauso ir gamtos grožio akcidencijos. o grožio konkurse apie gražias merginas kalbama taip pat. Šiuo atžvilgiu gamtos filosofija dar vadinama kosmologija.6 Praktiškai tinka gamtos mokslo santykiui su gamtos filosofija: o Gamtos mokslai yra tematiškai redukuoti ir metodiškai abstraktūs (1. WITTGENSTEINAS taikliai pastebi: Jaučiame. Tačiau jei taip kalbame rimtai. t.2) į šį klausimą atsakė teigiamai. nes žmogaus grožį.

ji klausia apie mūsų empirinio gamtos pažinimo ontologines sąlygas.žmogus: žmogui priklauso Sokratas. Veikiau čia reikia filosofijos.protinga jusli būtybė. Gamtos mokslai verti susižavėjimo ir pagarbos. orientacijos pasaulyje ir ryšio su transcendencija visumai.1 ir 1. IŠ šio teksto kildinamas vadinamasis Porfyrijaus medis: . 3. Mūsų dabartinė civilizacija remiasi įspūdinga jų pažanga. kiek jie tinka aiškinti stebėjimus taip. Gamtos mokslo ir gamtos filosofijos kilmė yra ta pati . norime paaiškinti. ir mokslo teorijos. Jų vertę pirmiausia lemia tai. Substancija pati yra giminė. o jai priklauso kūnas. 2a). O gamtos filosofijai rūpi būtybės (kuri yra patyrimo pagrindas) esmės apibrėžtys.turintis sielą kūnas. kuri reiškiasi fenomenais? Gamtos filosofija nėra empirinis empirijos mokslas. Gamtos mokslas nėra gamtos filosofija.kasdienis patyrimas (1.1. Platonas ir paskiri žmonės (|vadas j kategorijas. pastarajam -jusli būtybė. ypač gamtos filosofijos.4.2 Porfyrijaus medis Neoplatonikas PORFYRIJUS (234 .3. jusliai būtybei *. pastarajai . Be kritinio filosofinio apmąstymo kyla naivaus tikėjimo mokslu ir besąlygiškai optimistinio požiūrio į pažangą pavojus. kad galėtume prognozuoti.Gamtos mokslas klausia: kaip turime aiškinti fenomenus.4. remdamiesi viena kategorija. kad galėtume prognozuoti? Gamtos filosofija klausia: kas yra gamta ir kas yra natūralioji būtybė. Gamtos mokslai kuria modelius.3). Tačiau gamtos mokslai negali ir nesiima vertinti empirinių teorijų ir modelių reikšmės žmogaus egzistencijos nuskaidrinimo.305) rašo: Kas pasakyta. kūnui .

kaip kad žmones daliname j dešiniarankius ir kairiarankius. taigi nuo kūno giminės. Ji individualiai atstovauja savo rūšiai (plg. apibrėžiamas kaip gyva būtybė. tad jis yra ir gyva būtybė. kurios nevadinamos augalais (pvz. kad savo substancinės formos dėka kiekviena individuali natūralioji būtybė (t. gyvą būtybę K juslią būtybę.4. PORFYRIJAUS medis yra sukurtas. Žemesnės rūšys yra individų rūšys. kas praeina pro jo rėčio akis.. kiekviena substancija) priklauso rūšiai. Tai empirinio mokslo reikalas. 3. 3. Šiame patyrime. bakterijos). remiantis iki mokslinio patyrimo makroskopija. Mums tokia žodžio vartosena nėra svarbi. tuo atskleisdami juslios būtybės (gyvūnijos) savybes. protingo .y.2. kas yra bendra visoms natūraliosioms būtybėms.5. Gamtos filosofijos požiūriu PORFYRIJAUS medžio tvirta šerdis yra turinčio sielą . Toliau parodome. Iškeliame tas savybes (plg. augaliją ir gyvūniją galima būtų išskirstyti į minėtas rūšis.neprotingo perskyros.1).2) pagalba toliau apibrėžiama kaip sekanti žemesnioji giminė. Juk esama nejuslių gyvų būtybių. juslaus .2.5. tad ji yra ir kūnas. pavyzdžiui. Kiekviena jusli būtybė yra gyva būtybė. rūšis yra paskutinė. kurios yra būdingos visiems kūnams. t. M6 . nedali natūraliosios būtybės PGRFYRIJAUS medis apibūdina gamtos filosofijos programą.3. per požymį turintis sielą. 3. svarstysime tris gimines: kūną. kur empiriškai eina šių apibrėžčių ribos. Gamtos filosofija nurodo tik esmines perskyras ir tuo būdu apibrėžia skyrimo kriterijus. Paskui parodome. kas sudaro tam tikro mokslo tematinę redukciją. Šią programą galima taip trumpai formuluoti: pradedame nuo to. Žmogus yra jusli būtybė. pvz. kuo gyvas kūnas skiriasi nuo negyvo (neorganinio).y. Ši programa svarbi dar vienu požiūriu: apibrėžę tokią savybių sistemą ir remdamiesi mokslo teorija. galime spręsti.2.. kurios leidžia apibrėžti gyvos būtybės giminę. Aukštesnioji giminė rūšinės skirties (savybės. Pasak ARISTOTELIO (ir PORFYRIJAUS). Šios trys giminės yra viena kitai subordinuotos.nejuslaus. Kai filosofinėje antropologijoje kalbėsime apie žmogų. iškeliame gyvybės savybes. jie skiriasi nuo kits kito tik akcidentiškai.3. kurią nuo PLATONO iki dabar pripažįsta didžiuma gamtos filosofų.2). Ir PORFYRIJAUS medyje neorganiką. t. plg. Jau žinome. kuo jusli gyvybė skiriasi nuo nejuslios. 3. nejuslios gyvos būtybės vadinamos augalais. Gamtos filosofija negali pasakyti. Kiekviena gyva būtybė yra kūnas. kūnas.2 Šis medis parodo gamtos filosofijos siekimą apibrėžti svarbiausias natūraliųjų būtybių gimines. Šio medžio gale yra žmogaus rūšis.y.besielio. ir kūnas.2.

Matėme. Gamtoje nėra jokių šių konstrukcijų atitikmenų. « o Judėjimas: kūnai yra judus. mobilūs. Kadangi matematika nekreipia dėmesio į visus nekiekybinius aspektus. 4. tad potencialiai jie yra daugiai (3. persmelkiančias visą gamtos filosofijos istoriją: o Tįsumas: kūnai yra ekstensyvūs (~ tįsūs) dydžiai. Substancinė forma (3.1.1). Matematika atsirado kaip mokslas apie kiekybę kaip tokią. tad cheminis procesas gali boti pavadintas "aukščiausiu lygiu. remdamasis akto-potencijos dialektika (3.2. Šia potencija skleidžiasi substancinė forma kaip rūšis. KANTAS formulavo pirmąjį patyrimo pagrindinį teiginį taip: "visi stebiniai yra ekstensyvūs dydžiai". kūnai yra ir koekstensyvūs su kitais kūnais: kūnai riboja kits kitą.1. skaičių teorijos prielaidas ir kt.y.1) tarp materijos ir formos (3.3).2. skaičiai ir pan. kuriomis kūniškoji būtis reiškiasi. matematika priima apibrėžtas aksiomas (prielaidas) (pvz. apskritimai. žemės matavimas). rūšims pobūdis. formaliai abstrakčias aksiomines konstrukcijas.. kurį gali pasiekti neorganinė gamta" (HEGEL).) ir išveda (konstruoja) iš jų kiekybinius santykius geometrijų ir aritmetikų prasme. chemijai .1. t. suteikia jiems ypatingą (aktyvią ir pasyvią) potenciją (jėgą). Fizikai pirmiausiai rūpi kiekybės ir judėjimo empirinis ryšys.2 ir 1.2).2.4. jie dingsta kontinumo labirinte ir ZENONO aporijose (3. Jų koekstensyvumas kinta. Fizika ir chemija. Pažvelkime į atskirus mokslus (plg. 1. kuria jie vienas kitą veikia. ji yra abstrakti.63 117 .3.dar ir specifinės kūno potencijos (jėgos) veikti ir atveikti (reaguoti).2).2. Matėme (3. Matematinio konstravimo modelis pritaikomas gamtai. euklidinės geometrijos lygiagretumo aksiomą. Koordinatės. kuria remiasi visos kitos. 3.2. ARISTOTELIS laikė kiekybę pirmąja akcidentine kategorija (3. Būdami ekstensyvūs ( = tįsus). judina ir keičia. o Veiklumas: jei kūnai apibrėžiami tik judėjimu ir tįsumu (mechanicizmas. kaip šiuolaikine prasme "tikslieji" gamtos mokslai.1. gauname tris apibrėžtis. darydami fenomenus matuojamus. jų tinkamumu prognozėms kurti.3). Dėl tįsumo kūnai yra dalūs. taigi kiekybiškai apibrėžtos būtybės.diskretiška {skaičius!). Tuo.3). Tačiau tuo pačiu "tiesa apribojama modelių naudingumu" (G.1.43 Kūnas Kiekviena natūralioji būtybė yra kūnas. apibrėžtą koordinačių sistemą.3). kaip ARISTOTELIS mėgino paaiškinti kūną kaip materialią substanciją. Siekdama padaryti kiekybę disponabilią. Taip ji sukuria griežtas. kad kūnai tam tikru būdu veikia ir atveikia. apibrėždama kūnus kaip formaliuosius atomus (3. taiko fenomenams matematikos konstrukcijas. pasireiškia jų vienybės kokybinis. Kokybės paverčiamos kiekybėmis.1). neegzistuoja.4. Tuo bodu jie matematizuoja patyrimą. Jos pradinis uždavinys buvo padaryti kūnus disponabilius jų kiekybės požiūriu (pvz. Paklausę apie savybes (3. aritmetikai . Geometrijai rūpi tolydi kiekybė. kad gamtos filosofija kilo kaip tik iš judėjimo problemos.1.2.3).3).1. SCHWARZ)..

Tad vietą apibrėžia kūnų koekstensyvumas (3. nes niekas nėra išjos sudaryta. Tačiau dėžės esmę sudaranti galimybė talpinti nepriklauso nuo tos dėžės sienų storio. Bet jei sudarysime erdvės sąvoką aukščiau aprašytu būdu.3. kadangi mintyse galime imti vis didesne dėže. Riba yra šio kūno "ne" kitam kūnui. nei forma ar sąvoka. 3. Mat jie turi dydį. (Fiz.2. Erdvę dažniausia vaizduojamės kaip dėžę. Kūnas yra erdvėje taip pat. taigi kūnu. nei tikslas.3). bet neturi masės. Juslėmis suvokiamo kūno elementai turi masę. Juk ji nėra nei daiktų materija. (EINSTEIN l.6..1) kategoriją. Be to. Tačiau paviršius (geometriškai . kaip savaime esantį daiktą.2. ar tie elementai kūniški..y. t. nagrinėja trimatė euklidinė geometrija. kuri apima mažesne. nepriklausomą nuo kūniškų objektu ir galintį egzistuoti be užpildo. Jos aksiominė sąranga sudaro iliuziją.dvimatis darinys) nėra kūnas. esą ji tinka situacijoms. Tai rodo ir tas faktas.IV. Ta proga ARISTOTELIS samprotauja šitaip: Kaip turime suprasti erdvę? Jos esmė tokia.4. 118 . Tad nenuostabu. kad kūno ribas galima mąstyti tik kaip paviršius. nuo kurio ima svaigti galva: dėžė. taigi galime mąstyti erdvę be dėžės. kurias galime išgyventi. 87 ir t. Skirtumas tarp kūno ir erdvės lieka neaiškus. Vis dėlto šis ribotumas pasirodo neesminis. neprarandant "erdvės"? Akivaizdu. Toliau: kokias daiktų savybes turime paaiškinti erdvės pagalba? Juk jai nebūdinga nė viena iš keturių priežasčių [3. nesvarbu. Pažvelkime į jo samprotavimų eigą: Erdvės kaip dėžės. kaip skrybėlė yra dėžėje..209a). jų tarpusavio ribojimasis arba turėjimas-kažkošalia-savęs. kai tik pamirštama šios sąvokos kilmė.I. Gal galima šį storį sumažinti iki nulio. Jo vieta yra negatyvi apibrėžtis. kad DESCARTES vengė nagrinėti erdve kaip daiktą. nei būti sudaryta iš elementų.1]. ar bekūniai. su kuriuo jis "ribojasi". kuriame yra kiti kūnai. Toliau ARISTOTELIS mėgina paaiškinti vietos (kur? plg. kaip kūnų talpyklos vaizdinys veda į tokią aporiją: erdvė tampa tįsiu daiktu. remdamiesi dėžės "pripildymo" patirtimi. kad ji negali būti nei pati elementas. tai turėsime ribotą erdve. Pirmoji platesnė ir gamtos filosofijai iki šiol reikšminga tokio erdvės vaizdinio kritika priklauso ARISTOTELIUI. Tik jis turi savybes ir tik jis yra tįsus.y.2. Būdus.) Šiame tekste slypi daugelis erdvės kasdienės sampratos aporijų (neišsprendžiamų dalykų). Čia "riba" yra negatyvi sąvoka. Galime pasakyti ir taip: tikras visuomet yra tik kūnas. kuris tačiau pasirodo nerealus. Tad erdvę suvokiame kaip kažką neribotą. EINŠTEINAS. t. ir kūnas vienu metu. nei judėjimo postūmis. Pozityviai tikras yra kūnas. įtaigiai parodė A.1 Erdvė Su kokiais sunkumais susiduria mūsų kasdienis erdvės vaizdinys.. kuriais kūnai gali būti patalpinti erdvėje (dėžėje). dar atsiranda vaizdinys. kad toks artėjimo prie ribos procesas yra visiškai įmanomas. bet vien mąstomas dalykas neturi dydžio.43. kuri yra ir erdvė. Kūno vieta yra "gaubiančio kūno ribos".

ir turėdamas kažką kitą šalia savęs" (209 b). ar begalinis? ARISTOTELIS stengiasi spręsti šį klausimą. o tuštuma turi būti erdvė. Empiriškai šis klausimas neišsprendžiamas. yra kūnas "erdvėje"" (G. Kartu sunaikinamas tuštumos kaip "kažko" vaizdinys: Kadangi erdvę jau aptarėme. kad jis taiko matematinį modelį. kad aktuali begalybė galima. kad tas prieštaravimas teoriškai neišsprendžiamas. Todėl ARISTOTELIS kalba apie orą ir eterį (eterio teorija). kuriuos ima kaip prielaidas. nei kaip neatskiriama. t. KANTAS įžvelgia principinį prieštaravimq (antinomiją) tarp abiejų teiginių ir mano. 118). nėra dėžė-erdvė-kūnas. Kadangi tįsumas budingas tiktai kūnui. Taigi visata yra baigtinė. turįs kokias nors savybes. kuris kažkur yra ir būdamas pats savaime. taikydamas visatai matematinį skaičių sekos modelį: kadangi negali būti aktualiai begalinio skaičiaus. koekstensyvių kūnų kontinumas negali būti begalinis. Pastebėsime.1). tuštuma negali būti tįsi.. tačiau ribų neturi. kad ARISTOTELIS prieina šią išvadą tik todėl.1. pati nebūdama kūnu. Ar šis realus kontinumas yra baigtinis. tai aišku. ARISTOTELIS parodo. Tačiau ar anapus visatos nėra tuščios erdvės .ne.2. Kūnas yra tai. kas jis yra.. Pozityviai tikras yra tiktai kūnas.y. kas neturi kito. Erdvė yra vietų koekstensyvumas. iš kurios išimtas daiktas. Mat gamtamokslinė empirija pati priklauso nuo sukonstruotų modelių.. "Tik kūnas. kad jis turi kažką šalia savęs. tik tiek. Taigi erdvės sąvoka negatyviai remiasi kūnu. taigi yra apribotas. kas yra už jo.nei kaip kažkas atskiriama. yra erdvėje. kad kūno ir vietos santykis yra dialektinis (3. SCHWARZ.Taigi. Tačiau kartu kūno apibrėžtis reiškia. 119 . jo neįmanoma mąstyti kaip neturinčio nieko šalia savęs. kokia prasme erdvė yra. Bet koks ekstensyvumas yra koekstensyvus. kiek jis yra ne tai. nėra [erdvėje]" (212 a). vartodamas vietos kategoriją. Tuštuma tarp kūnų pati turėtų būti kūnas. Platonizmo gamtos filosofijos tradicija pripažįsta. kad abiem atvejais matematinių (geometrinių) modelių konstrukcijos neleistinai taikomos gamtai. Dėl gamtamokslinės diskusijos apie baigtinės neeuklidinės ar begalinės neribotos euklidinės erdvės "tikrumą" pastebėsime. o kokia . kad erdvė negali sudaryti tuštumos šia prasme . ir kadangi jau žinome. būti kūno tįsumas (214 a). Ji yra baigtinė. ARISTOTELIS tai išreiškė šitaip: "Taigi ji [erdvė] visuomet atrodo kaip daiktas. o modernioji fizika . "Kūnas yra kažkas apribota. kuris turi kitą [kūną] kaip ribą už savęs.apie lauką. Beprasmiška kalbėti apie baigtinės visatos vietą. Iš to ARISTOTELIS daro išvadą: visata gali būti tik koekstensyvių kūnų kontinumas. turintis kažką šalia savęs. Mat tuštuma puikiai gali. Ji nėra už kūno. Šis "kažkas".visatos vietos? Ne.

arba tik neaiškiai. kas skaičiuojama.218 a). HUSSERLIS ir HEIDEGGERIS pabrėžė. nei buvę dalykai. IV.. kai nėra sąmonės ir sielos. Laikas yra sudarytas iš abiejų šių dalių. tas ir pats. taigi ir skaičiaus (Fiz. ir jei niekas neegzistuotų."įlaikina". nebotų botojo laiko. kad kūnai juda (3. Esamasis apie būtąjį yra atsiminimas (memoria). Judėjimą galime pavadinti laiko materialiuoju aspektu. Bet galbūt būtų tikslu sakyti.4. nebūtų būsimojo. kad be šio formalaus savimonės filosofijos aspekto laiko sąvokos būti negali. nėra nei būsimi. (Išp. ir to. jog žinau. o kita turi ateiti. ir netikslu sakyti. jei niekas nepraeitų. t. kuris yra dalus. IV. kad. Siela išlaiko sugriebusi praėjusią tėkmę ir laukia būsimosios. 223 a). Ypač KANTAS. o jei niekas neateitų. nebūtų esamojo laiko.. bet nė vienos nėra dabar (Fiz.laukimas (expectatio). Viena jo dalis yra praėjusi ir dabar jos nebėra. XI. jog yra trys laikai: būtasis. Be subjekto laiko nėra.43). kiekvienas dalus daiktas. jei jis egzistuoja. kaip negatyvios kūno apibrėžties. o esamasis apie būsimąjį . kad be judėjimo nėra laiko. "skaičiuojanti siela". kas vėliau.2 Laikas Taigi kas yra laikas? Kol apie jį manęs niekas neklausia -žinau. prasme". esamasis apie esamąjį ir esamasis apie bosimąjį. (AUGUSTINAS.y. kuris laiką konstituoja. Kas Čia turima omenyje? Pirmiausia tai.3. kaip sąmonė. problematika atsiranda kaip tik dėl to. Juk kur nėra kas skaičiuoja. o kai noriu klausiančiam paaiškinti . negali egzistuoti. esamasis apie esamąjį . Bet ir materialusis laiko aspektas yra problemiškas. Garsus šios aporijos sprendimas priklauso AUGUSTINUI: Tai. kad kūnų koekstensyvumas yra kintamas. laikas yra "judėjimo skaičius to.1} pasirodo kaip tik judant. Mat visi šie trys yra mano sieloje kaip kažkas neapibrėžta. 120 . kas anksčiau. arba egzistuoja tik vos vos. ir niekur kitur aš jų nematau. kita turi ateiti ir jos dar nėra. Ar to pakanka? Judėjimas (pvz. turi egzistuoti visas arba bent kai kurios jo dalys.stebėjimas (contuitus).. Kūno ir erdvės dialektika (3. kūnui "keičiant vietą". atrodo. pirmiausia kalbama apie materialios būtybės tįsumo aspektą.apie judėjimo aspektą.43. negali boti ir to. kad yra tokie trys laikai: esamasis apie būtąjį. Tačiau kuo čia dėtas skaičius? Galima ginčytis. 20 // FlChr V 110). Tačiau šis formalusis aspektas yra ne kas kita. esamasis ir būsimasis. ar laikas yra tik tuomet. Tačiau kas yra sudarytas iš nesamų dalių. Pasak ARISTOTELIO. viena dalis yra buvusi. Laikas nėra tiktai judėjimas. O laiko. Nagrinėjant erdvę. galima spėti štai iš ko. Be subjekto susidaro aporija: Kad laikas arba visai neegzistuoja. Be to. Išp.ARISTOTELIS nusako judėjimą kaip materialųjį laiko aspektą. X1.14 // FlChr V105-106). Abu šie aspektai glaudžiai siejasi: erdvės. Taigi laikas čia suprantamas per subjektą. 217 b . Tačiau įsitikinęs sakau.nežinau. Tad šalia laiko materialiojo aspekto reikalingas ir formalusis aspektas. nagrinėjant laiką.3. kas dabar aišku ir suprantama.

"įtaikina". suvokęs laiką kaip judėjimo skaičių. praktiška ir paranku. Klausimas apie šios dinamikos ("laiko") baigtinumą ar begalinamą atrodo filosofiškai taip pat neišsprendžiamas. KANTAS manė. o judėjimą .3. kaip judėjimo erdvėje. Tai naudinga. Į klausimą. ką Dievas darė prieš sukurdamas dangų ir žemę. sudaranti materialųjį laiko aspektą. kadangi ji yra atribota kaip tam tikras ilgis visam ilgiui matuoti). AUGUSTINAS. kas kelia tokius beprasmiškus klausimus.3). Šiai tendencijai davė pradžią ARISTOTELIS. tačiau negalima pamiršti. Tai žinome iš visai kasdieniško laikrodžio pavyzdžio. Jie konstruoja geometrinę erdvę kaip koordinačių sistemą su nulio tašku ir gali šioje erdvėje tiksliai matuoti atstumus. Išp. Kadangi laikas yra judėjimo ir judesio matas ir laiku galima matuoti judėjimą.1. stebėdamas ar laukdamas suaktualina.reiškia būti matuojamam laiku . Materialusis aspektas. tačiau yra praktiškas ir naudingas. atribojant tam tikrą judėjimą. kaip visumos matą (taip uolektis matuoja ilgį. ar tai būtų NEWTONO mechanika. kad filosofinė laiko problema šitaip ištirpinama modeliavime. Si būtybės veikos ir atoveikos dinamika galų gale remiasi substancine forma (3. jo veikos ir atoveikos aktyvumo išraiška. Tiesa. "Daiktų formos leidžia reikštis laikams" (formae rerum exserunt lempom. tai judėjimui būtį laike .2.kaip vietos keitimą. kol dar nėra kūno arba kai jo jau nebėra.5. kaip ir erdvė. 121 . ir jo trukmei (221 a). Laikas. kad ji veda į antinomiją.2. 3. Nėra laiko iki laiko ar po laiko. raiška (3. šis laiko ir judėjimo erdvėje sutapatinimas gerokai susiaurina filosofinę laiko problemą. jėgas kaip judėjimo impulsus ir greičius. Panašius modelius vartoja mokslai. TOMAS laikė problemą filosofiškai neišsprendžiama. kurį žmogiškasis subjektas prisimindamas. Tad laiko nėra.2). Šį matą apriboja erdvė (ciferblatas).1. Atsisakoma formaliojo laiko aspekto. trukmėje substanciško kūno. kaip klausimas apie erdvės baigtinumą ar begalinumą. ar EINŠTEINO reliatyvumo teorija. ARISTOTELIS stengėsi įrodyti laiko begalinumą.vietos keitimas) yra reiškinys (akcidencija) jo pagrindą sudarančio. Šioje dinamikoje (materialiajame aspekte) subjektas (formalusis aspektas) konstituoja laiką. AUGUSTINAS ironiškai atsako: Dievas kūrė pragarą tiems. laiko problema patenka į matematinio modeliavimo vienpusiškumą. negali būti tuščias. yra kūno substancinės būties išraiška. reiškinys. XII.ir jam pačiam. aprėpia visą būtybės judėjimo ir kaitos dinamiką. Visa daugialypė kaitos dinamika. erdvinis modelis. įvairialypė dinamika redukuojama į lengvai matuojamą (matematizuojamą) judėjimą erdvėje. nesvarbu. Laikrodis yra laiko. Čia laikas yra tiesiog judėjimas. Tuo būdu tam tikras judėjimas įtvirtinamas kaip laiko matas. Siame tekste laikas ir judėjimas erdvėje iš esmės yra tapatus. Kaip ir erdvės problema.29). Laiko nėra be materialiosios substancijos trukme pagrįstos kaitos. 3.

turime remtis gamtos mokslų modeliais. kad šis klausimas yra filosofiškai neišsprendžiamas. Remdamasis atomistais (3. Šie pradai traktuojami atomistiškai: kiekvieno prado atomai turi tam tikrą apibrėžtą geometrinę formą.3). kuo ji būtiškesnė. pažinesnė ir tobulesnė.4). substancija. kad kiekvienai mechanika reikalingas tam tikras konstruktyviai apibrėžiamas koordinačių sistemos nulio taškas. atsakymas svyruoja tarp dviejų pagrindinių krypčių. greitai buvo pereita prie absoliutaus erdvėlaikio. atstumų nuo nulio taško kitimus galima tiksliai aprašyti kaip judėjimą. Antra vertus. Tai reiškia. kuri būtų apibrėžta tiesiog kaip vieta. 183 ir t. suteikia erdvei kūno pobūdį ("dėžės" erdvė-kūnas!) ir susiduria su ZENONO aporijomis (3.NEWTONO modelio konstrukcinio pobūdžio. Jei klausimą vis dėlto norime spręsti.3). Apibrėžus nulio tašką ir kiekvieną vietą apibrėžiant keturiomis koordinatėmis. PLATONAS mokė. kurie neįžvelgė ARISTOTELIO. kurios šiandien įveikiamos.3 skyrius). kaip vietos keitimas. dar reikia nustatyti tam tikrą tašką kaip judamą. ir ilgio. kad kiekviena būtybė galų gale turi būti tikroji būtybė. taigi absoliutaus judėjimo vieningo apibrėžimo.). kaip matėme transcendentalijų teorijoje (3. Tai ir nenuostabu. žinoma. kitaip neįmanoma matuoti judėjimo. kad ir remiantis šiais modeliais. Laiko absoliutumas apibrėžiamas analogiškai kaip erdvės absoliutumas. Su kiekvienu nauju absoliutaus erdvėlaikio apibrėžimu. SCHWARZ.433 Neorganika Pasirodė. paaiškėjo. 3.1. formalusis atomas. Kartais atskiri mokslininkai nesupranta naujų dalykų naujumo dėl to. turime laikyti absoliučia tam tikrą vietą. ir judėjimo. Tačiau kadangi skirtingi matai reliatyvizuoja vienas kitą. "tiksliai" skaičiuojant nykstamai mažus dydžius. Tuomet vieną judėjimą reikia apibrėžti kaip absoliutų ir lyginti su juo visus kitus kaip santykinius. Jei taip. Norint apibrėžti laiką ir nustačius tam tikrą tašką kaip nulį (t. kad koordinačių sistemoje matuojama vietos kaita tam tikru metu. Tad kyla klausimas: kas yra substancija (ontologine prasme) neorganikos srityje? Atrodo.1. kad visi kūnai yra sudėti iš pradų. kad natūralioji substancija visų pirma yra gyva būtybė (3. yra toks absoliutumo apibrėžimas.Judėjimas. nusakant atstumus tarp jų. Šią intelekto nustatytą absoliučią vietą NEWTONAS pavadino "absoliučia erdve".1. nes. vandens.y. Kiekvienas matavimas. iškilo būtinybė naujai apibrėžti šį absoliutų erdvėlaikį. kaip nejudamą). O neorganika yra mažiausiai vieninga. būtybė yra tuo vieningesnė. kad galėtume praktiškai visuotinai apibrėžti judėjimą. Tačiau atrodo. kurioje visas kitas vietas galima apibrėžti. nes pats matas negali boti matuojamas. kad galima būtų nustatyti santykius. Laikas taip pat turi būti apibrėžtas nulio taško arba absoliučios erdvės atžvilgiu kaip absoliutus. keitėsi "erdvės ir laiko sampratos" tų. tai yra iš žemės. pažini ir tobula. Tai reiškia. tai neorganikos 122 . susidariusių gamtos filosofijos tradicijoje: Pirmoji kryptis būdinga platonizmo tradicijai. kad neperpranta modelio kaip tokio ir gali operuoti tik jo nustatytų formalizmų viduje (G. o tai yra nepaprastai nepraktiška. Tobulinant modelį.5). oro ir ugnies. nagrinėjant kontinumo labirintą (3. nes senieji apibrėžimai dažniausiai tik labai nesuprantamai ir prieštaringai tiko naujiesiems formalizmams. Taigi.1.

substancija būtų Žemė. viena vertus. kas yra apribota kitos rūšies kūno (pvz. Antroji kryptis būdinga aristotelizmui. rišlų. Tiesa. O kiekybinė visuma [t. tačiau elementarių substancijų atribojimas viena nuo kitos yra kiekybiškai atsitiktinis. daugiau ar mažiau vienalytėse visumose. kuris gina požiūrį. kuris atribojamas nuo kitų substancijų vėl grynai kiekybiškai: akmuo šalia kelio ar vynas butelyje yra sudėtinės substancijos. bet. Skirtingi pradai sudėtinėje substancijoje sudaro naują. Remiantis gamtamoksliniu modeliu. o. Taip visa vandens prigimtis ir rūšis glūdi kiekvienoje vandens dalyje. kuriais jis atitinka savo vietą. kame jis yra kitaip negu kokia nors kiekybė. kaip visuma dalyje. vanduo). Nors substancinė forma (3. bet kūno dalys atitinka vietos dalis. Vadinasi. yra tai. ši antroji kryptis neorganikos substanciškumo linkusi ieškoti platesnėse.kiekvienoje kūno dalyje. Tačiau substancinis dalykas santykiauja su tuo. geometrinis kūnas] telpa visumoje [vietoje!] ne taip.2. Čia galima pasiremti H.4. kaip vanduo statinėje. KLEINU. Tuo būdu susidaro silpnesnė negu PLATONO neorganinės substancijos sąvoka. galima būtų sakyti: substancijos^yra ne molekulės.84 . atomas arba dalelė. tačiau pačius pradus traktuoja neatomistiškai.4. stiklo). 67).. tai. Be to.3 skyrelyje.4.y. Be to. kaip kūno savybės. taip ir visas Kristaus Kūnas yra kiekvienoje duonos matmenų dalyje (Pag. Vanduo stiklinėje yra substancija taip pat. kad neorganikos substanciškumo kriterijus yra trauka.substanciškumas yra pradų atomų substanciškumas. atomai ar dalelės. aktyvumas 3. O kadangi Kristaus Kūnas substanciškai yra sakramente (juk duonos substancija persikeičia į šią [Kristaus Kūno] substanciją. Šis aristotelinis sprendimas pritaikomas teologijoje . Todėl natūralusis kūnas [nagrinėjamas kiekybės požiūriu] yra visuma savo visoje vietoje tuo būdu. kurias aptarėme 3. kas turi prado kokybę (pvz. laukai. ARISTOTELIS pripažįsta dar antrą. Tad elementari substancija. W. Taikant gamtamokslinį modelį. tai ji yra visuma ir kiekviena savo dalimi. kokybiškai apibrėžtą vienį. D. kad jis yra ne visuma kurioje vietos dalyje. ARISTOTELIS taip pat remiasi mokymu apie keturis pradus. sakykime. galima būtų sakyti: substancija yra molekulė. Tačiau kai kokia nors substancija visumoje yra visuma. Gamtos filosofija pabrėžia tris 123 .3) apibrėžia pradus kokybiškai (plg. paskui panagrinėsime. tai kaip visa duonos esmė buvo kiekvienoje duonos substancijos dalyje..3). Kūnas iš prigimties užima tam tikrą vietą dėl savo matmenų.II. kurios padėtį erdvėje sąlygotų kitos "žemės" (žvaigždės) (T. o visa siela . aukštesnį neorganišką substancialumą .4 Gyva būtybė Pirmiausia nurodysime specifines gyvos būtybės apibrėžtis (savybes).89).sudėtinį. tuo tarpu matmenys išlieka).TOMO AKVINIEČIO Eucharistijos mokslui. 3. toliau apibrėžiamos gyvame organizme. bet kaip dalis dalyje ir visuma visumoje. antra vertus.

3): vykstant medžiagų apykaitai. Kalbama apie priežastingumą (3.416 b // 97). kiek jis jau suvirškintas . kurioje jis pasisavinamas organizmo. Daiktas "yra gamtos tikslas. Bet yra skirtumas. Tad jis parodo. Taigi įvyksta procesas tos rūšies. kurią apibrėžia substancinė forma.y. Galima kalbėti apie substancinę kaitą (3. taip pat kažką išskiria.panašus maitinamas panašaus (ARISTOTELIS. augimas ir dauginimasis suponuoja organišką kūno sąrangą. jei taikysime tik gamtos sąvokas ir nepripažinsime jame glūdinčio tikslo". Tai mityba ir kvėpavimas. jei jis pats savaime (nors ir dvejopa prasme) yra priežastis ir padarinys".y.2). išreiškia sena formulė: "gyvos būtybės būtis yra gyvenimas". kas nėra gyva būtybė.4. apie ką mes galvojame: ar apie maisto paskutinę būseną. augdama ir daugindamasi tam tikra prasme yra savęs paties priežastis ir padarinys. tiek ir suvirškintą maistą. o Augimas: medžiagų apykaitą leidžia gyvai būtybei statyti pačiai save. organon = įrankis). o Dauginimasis: dauginantis individualios gyvos būtybės savistata (medžiagų apykaita ir augimas) peržengia individą ir nukrypsta į rus į.2. ji išlaiko savo esamą būtį ir plėtojasi. Apie sielą II. Ištisinę visų dalių sąveiką. anima}. ar apie jo pirmykšte būseną.2. 124 . tai jam galima būtų taikyti abudu priešingus požymius. kas jai priešinga (nuo jos skirtinga). dalyvaudama medžiagų apykaitoje. Dauginimasis rodo.1 Kūnas kaip organizmas Gyvas kūnas yra tikrasis vienis aukštesne prasme negu neorganika.3) tradiciškai yra vadinama siela (psyche. Žiūrint. t. O jei atsižvelgiame į vieną ir antrą.2. Savistatos procese skleidžiasi substancinė forma. Gyvos būtybės substancinė forma (3. "kurio neįmanoma suvokti. Savistatoje siekiama branda kartu yra sugebėjimas substancinėje kaitoje pagimdyti tos pačios rūšies gyvą būtybę. kaip gyva būtybė. tai. o žiūrint. Kūno dalys yra organai (gr. (iš dalies) integruojama į gyvos būtybės substancį vienį. Šiandien vargiai bekalbama apie augalų ir gyvūnų sielas. priešinga maitinama priešingo. Medžiagų apykaita. savęs paties kaip individo arba kaip rūšies (SGK B 286). dėl kurios visuma susidaro ir vystosi. jos funkcionuoja kūno visumoje.4.6. Taip save statydama. KANTAS apibrėžia gyvą būtybę kaip gamtos tikslą. Organiškoje gyvo kūno sąrangoje kiekviena dalis yra visumos funkcija. Taigi medžiagų apykaitoje priešybė supanašinama (asimiliuojama). 4. t. kad rūšis yra individo tikslas (individuum propter speciem). kiek maistas dar nėra suvirškintas.būtybės savybes: o Medžiagų apykaita: gyva būtybė pasisavina tai. Gilė virsta ąžuolu. > * 3. tiek nesuvirškintą.

kad jas galima dalyti tik atsižvelgiant į vienos ar kitos rūšies specifiką. vandeniui. Aktualaus vienio ir potencialaus daugio santykis gyvų būtybių atveju reiškia. Entelechijos dėka gilė tampa ąžuolu (antrinė entelechija). Šią gyvos būtybės ypatybę galime pavadinti jos nuosavu laikiškumu (E. kurie galutinai suformuoja gyvybinius procesus. Gyvos būtybės sąveikauja gyvybinėje erdvėje kiekvienos rūšies apibrėžtais būdais. ARISTOTELIS ją vadino entelechija (gr. kaip substancinė forma.3) įgyja naują prasme.) leidžia 125 .4. Gyva būtybė nėra sudėta iš kūno ir entelechijos. Substancinę gyvos būtybės formą (jos "būtį") galime vadinti ne siela. pavyzdžiui. Kartu entelechijos negalima mąstyti kaip faktoriaus. bet gyvybe arba gyvybės pradu. kurią atskleidžia ekologija: medžiagų apykaita. pvz. Todėl kyla tam tikri reikalavimai kitiems gyvybinės erdvės komponentams (pvz.. H.. Sudėtis virsta organine sandara. turimos omenyje dvi prasmės: o Substancinė forma kaip entelechija organizuoja gyvo kūno dalis į visumą. tai yra savyje-tikslo-turėjimu. biofizika ir kt.2. ir judėjimo apibrėžtis: gyvos būtybės gyvenimo (akcidencinių ir substancinių) pokyčiu (3. klimatui). o Veikimo ir atoveikio aktyvumas įgyja rūšiai būdingą pobūdį. kuris nėra bet koks: imkime.3) organinį kūną. Individo ir rūšies santykis taip pat konkrečiau apibrėžiamas: gyva būtybė savo rūšies viduje gali daug labiau skirtis nuo kitų individų. Bet čia kalbame ne apie jį. ką KANTAS . vienmetį arba daugiametį augalą.vadino gamtos tikslu. Kartu atsiranda nauja laiko ypatybė. Kalbant apie gyvos būtybės entelechija. taigi gyvą būtybę. Visa judėjimo ir kitimo (gyvenimo proceso) dinamika turi iš pačios entelechijos tam tikru būdu gautą mastą. Tai tas pat. Jos tapsmas yra entelechijos sąlygotas dauginimasis. Kiek gamtos mokslai ("bio-mokslai": biologija."Siela" dažnai vadinamas žmogaus dvasinis pradas.3) dinamikos pobūdį lemia rūšis. biochemija. Jos nyktis yra baigtis. o Detalizuojama. l^^^koeksiefisyvumas (erdvė) taip pat įgyja ypatingą prasmę. telos tikslas. en = kame. augimas ir dauginimasis vyksta gyvybinėje erdvėje. žemei. sukuria iš materijos (3. Tačiau kartu visos kūno savybės (3. o Entelechija apibrėžia gyvos būtybės natūralų gyvenimo procesą nuo tapsmo iki nykties. Veikiau entelechija. vienadienį drugelį arba vėžlį. Entelechijos pagrindu gyva būtybė yra organiškai savyje įtarpinta arba yra "savyje reflektuota" (pirminė entelechija). HEINTEL). DRIESCH). ėchein — turėti). lyg papildomai prijungiamo prie kūno (taip manė kai kurie biologai. negu neorganinis daiktas (paveldėjimas!).2.: o Tįsumas virsta gyvos būtybės povyza. antraip gyva būtybė žūva.

jei gamtininkas. Nesunku supras. Tiesa. kad šis subjektiškumas nebūtų perdaug tapatinamas su sąmone.1. Organizmai "santykiauja su pasauliu". kaip ypatingą gyvybės būseną. PORTMANNO tekstas rodo.suvokti substancinę formą kaip entelechiją. skirtumo tarp neorganikos ir organikos. Apie šią ypatybę daugiausia žinome iš savęs pačių. ar jis gali teigti. tai. kad gyvos būtybės pasirodo pasaulyje kaip subjektai.2. Be abejo. neaptinka teleologijos (tikslingumo).: Kūnas kaip organizmas KŪNAI: POVYZA ORGANINĖ SANDARA GYVYBINĖ ERDVĖ DAUGINIMASIS BAIGTIS NUOSAVAS LAIKIŠKUMAS GYVOS BŪTYBĖS: 126 . kad naujuosiuose biologiniuose tyrimuose niekuomet nenorima gyvybės apraiškų sužmoginti. kas renka tik pašto ženklus.1. kad viso to nėra? Žinoma ne! Juk tas. tačiau tai dar nereiškia. 3. kas substancialu. todėl drįstame tuoj pat įspėti. kad modernioji biologija yra atvira gamtos filosofijos problematikai.4). redukuojama į kiekybės bei judėjimo impulsą bei matematizuojama. kad jie "išgyvena pasaulį". Kad ir kaip energingai kovotume prieš žmogaus jautimo ir potyrio perkėlimą. negali atrasti gyvybės prado. TĮSUMAS SUDĖTIS KOEKSTENSYVUMAS TAPSMAS NYKTIS LAIKIŠKUMAS 11 pieš. remdamasis savo modeliu. Sakykime. Paprasčiausiai jis jų nerenka. Čia nemėginama perkelti žmogaus būties išgyvenimo kitoms gyvoms būtybėms. taigi nuo "filtro" arba "rėčio". techniškai valdant gyvąją gamtą. Tačiau būtų visiškai klaidinga interpretuoti tokį modelį ontologiškai. entelechijos. PORTMANNAS rašo apie biologijos atnaujinimą: Lemiama naujovė yra pripažinimas. kuriuo šis modelis remiasi. kad pasaulyje nėra monetų. ką išreiškėme i. neturime pamiršti. kaip santykiškai savarankiški veiksmų centrai. priklauso nuo metodinių prielaidų.1. kad jos. entelechiją ar gyvybės pradą. A. Tai tinka ir augalams. žemiau pateikiamas vieno žymiausių mūsų šimtmečio biologų A. nebandoma atrasti bent mažutės dalies mūsų vidinio gyvenimo vadinamosiose žemesniojoje ir žemiausiojoje gyvybės pakopose. praktiški ir tikslingi. negali galvoti. atsiranda proga ir kai kurioms klaidoms. ir gyvūnams. įsiterpia į savo aplinką ir įsitaiso joje. Stengiamasi tik rimtai traktuoti vidujybę. PORTMANNAS turi omenyje kaip tik Dėdami apie substancinę formą. kalbėdamas apie vidujybę.4. gyva būtybė tampa mašina ir išnyksta gamtos filosofijai būdingas neorganikos ir organikos skyrimas. todėl gyvybės srityje viskas. kas kokybiška. Tad ir čia dirbama su modeliu. tokie modeliai yra naudingi. Todėl turime įspėti. turinčios vidujybę (15). Organizmo subjektinės prigimties pripažinimo pasekmės yra nepaprastai svarbios. Tokį modelį taikant. Tuo būdu pasiektas biochemijos ir biofizikos tikslumas neturėtų paslėpti nuo mūsų metodinio abstraktumo (1.1). Šis modelis galiausiai yra mechanistinis modelis (plg. 3. Žinoma. kad visos gyvos būtybės kažkokiu paslaptingu būdu kaip tik yra esybės.

kad ji potencialiai yra ąžuolas ir tampa ąžuolu. per kurio "rėtį" teleologija išslysta. RF. o kartu . kad gamtos moksluose teleologijos nėra.. Šnekant apie KANTO filosofiją. imta nepasitikėti teleologija ir bet kokiomis kalbomis apie gamtos tikslą. Teleologija dažniausiai reiškia tą patį. Taigi gamtos visuma pasirodo kaip teleologiškai sutvarkyta visuma. yra kilęs iš graikiškojo telos (tikslas).pasaulyje esamos gyvasties apibrėžtis. Ši sklaida yra jos tapsmo tikslas.4) iš savo teorijos pašalino tikslą. jos gyvenimo (G. o šių organų procesas yra tikslas . kurioje visa kas yra esmiškai susiję tarpusavyje. dangaus šviesuliai. veikia vardan visumos susidarymo. Gamtamoksliniame tyrime gali būti naudinga panaudoti modelį.1).1. kad šis pasaulis yra kosmosas.4. kaip sako ARISTOTELIS). Teleologija aiškiausiai reiškiasi gyvybės entelechijoje. tai yra gyvasties sąvokos. taip pat dirba. o kas tikra ~ protinga (HEGEL). Gilė teleologiškai sudaryta taip. yra tikra. ką ir tikslingumas. Jau Antikos atomistai (3.537). kurioje viskas turi savo vietą. Kadangi naujųjų laikų gamtamokslio idealas ilgą laiką orientavosi \ mechanicizmą. o ne chaosas.4) rodo.neorganinė gamta. kas protinga. Tai ir ARISTOTELIO. pradžios ir realizuojamas (aktas.2. Bet ir rūšys atsiranda ir išlieka paženklintos teleologija giminių viduje. kas negyva. jei niekas nesutrukdo. Tačiau mes jau žinome. pašalindami tikslą iš gamtamokslinio modelio. jis apima gyvastį ir gyvasčių karalystes.1) gyvenimo procese (jei niekas nesutrukdo. kaip ir "entelechija". žinoma. sistema. saulė. ARISTOTELIUI tikslas buvo viena iš keturių natūralių priežasčių (3. Dauginimasis (3. 3.. WW. yra esmiškai susiję su gyvybe .4. Ir kaip tik čia prasideda filosofija: nuostaba (1. Naujųjų laikų mechanicizmas (3.tai jo organai. Gyvos būtybės substancinė forma verčia ši \būtybę atlikti veiksmus (aktus). o ir tai. Ši pastaroji. tačiau tik toks. Ir šiandien dažnai sakoma.gyvastis. Tai gyvasties apskritai. Teleologija yra centrinė gamtos filosofijos problema. kad individualios gyvos būtybės entelechinės teleologijos tikslas yra jos rūšis (individuum propter speciem). pašaliname tikslą ir iš pačios gamtos.2). reikia pastebėti. taigi kad tai. taip. F.6. Šis tikslas kaip galimybė (potencija) gyvoje būtybėje slypi nuo gyvenimo. Tikroji pažanga ir vyksta nuo šios ribotos gyvasties prie absoliutaus. kad kiekviena gyvybės rūšis yra labai siauras ratas. Tačiau klystume manydami. visuotinio tikslingumo. kurios apima ir neorganiką.2. vidinis tikslingumas. kad yra kosmosas.. niekas nėra izoliuota: savyje sutvarkyta visuma. W.3. kad tokie teiginiai priklauso nuo modelio. jo sąranga. kad "Sprendimo galios kritikoje" KANTAS išvedė mąstymą iš vienos svarbios [tikslo] sąvokos ir kad šią svarbią sąvoką j iš sudarė iš vidinio tikslo.4. yra gyvastis savyje. 127 . labai ribota gamta. Pasaulis yra gyvas. kad. Kosmoso dinamika buvo aiškinama vien atsitiktiniu atomų judėjimu. HEGEL. kurio priemonės slypi jame pačiame . kuriuose ji visa atsiskleidžia.2 Teleologija Žodis "teleologija". yra įjungta į šią visumą ir egzistuoja dėka visumos. plg.3. 16.2) redukuoja gamtą j kiekybę (mase) ir judėjimo impulsą.sąvoka: kiekviena gyva būtybė yra tikslas.1.

kurios nulėmė filosofinės tradicijos pobūdį: jis skyrė geismą ir nirtulį. thymoeides. kad tikrovė yra protinga. Juslumą norime iškelti kaip apibrėžtį. Dažnai kalbame apie estetinį (gr. kiekviena juslė gali būti suvokiama kaip prieiga ir tam tikru mastu kaip atvertis į "išore".pathos = kęsmas) arba afektyvujį (lot. agresijos. juslinė meilė ar juslinė neapykanta). sensus = juslė. Siekdamos ir jusdamos jos užima poziciją "išorės" atžvilgiu. suprantamas panašiai kaip judėjimo impulsas mechanikoje.4. concupistibile) jusli būtybė kreipiasi tiesiogiai į kažką. juslinės nevilties. Siekiant sistemingai paaiškinti stebėjimus.4 J Juslios būtybės Gyvūnus ir žmones kartais vadiname jusliomis būtybėmis.. motus . o ne chaosas. lot. baimės).1. Juslios būtybės ne tik pažįsta (junta. Juslumą galima apibūdinti trimis savybėmis: o Juslinis pažinimas: turime omenyje/?<9/wi:/ ir suvokimą. patetinį (gr. kurio tačiau negalima interpretuoti ontologiškai. kai geisdama susiduria su kliūtimi ir jos atžvilgiu užima poziciją (pvz. 3.1 o Juslinis siekis: turime omenyje apetitinį (lot. Kiekvienam juslios būtybės elgesio tipui įvedamas ypatingas skatulys. apetitinę patetinę poziciją. appetitus = siekis). afficere = kam nors ką nors padaryti. Niršta (gr. Skatulio modelis susiaurina juslios būtybės spontanišką. jog ji savaime gali būti dėsningai atskleista. pykčio. PLATONAS šią juslios būtybės apetitinę patetinę poziciją redukavo į dvi pamatines formas. Dabar šis 128 . Metodiškai taikant mechanicizmą biologijai ir psichologijai. "Išorė" juslioms būtybėms yra tam tikru būdu "viduje duota".2 liuojant) paaiškinti mechanistiškai.1.drąsos. atvertis kokio nors konkretaus objekto kryptimi (H.1). 3. 4. kuri visoje gyvų būtybių srityje skiria gyvūnus ir žmones nuo kitų gyvų būtybių. Juslinio pažinimo dėka "išorė" juslioms būtybėms tampa vidujine duotybe. kinesis — judėjimas) juslios būtybės bruožą. suvokia) "išorę". kurią galima (bent jau mode. juslumas) bruožus. Šiaip ar taip. geisdamas.4. šis apetitinis patetinis bruožas paaiškinamas skutuliu sistema.judėjimas) arba kinetinį (gr. laikoma. PORTMANN. juslinės .2. irascibilė) jusli būtybė. kad gamta yra tvarkinga visuma. Geisdama (gr. PLESSNER 3.. lot.5). nukreiptą iš vidujybės į išorę (plg. bet jusdamos. siekdamos ar instinkto genamos užima poziciją jos atžvilgiu. o Savijuda: turime omenyje motorinį (lot. O kartu jos yra motyvuotos judėti savo gyvybinėje erdvėje rūšiai būdingu būdu. affectus = aistra) bruožą. aisthesis — pojūtis. Net kraštutiniausias mechanicizmas pripažįsta. suvokimas) arba sensorinį (lot.Iš esmės kiekvienas mokslas turi remtis prielaida. kad tai teleologiškai sutvarkytas kosmosas. epithymetikon. kad pati gamta yra tokia.2. Ši skatulių struktūros teorija duoda patogų modelį. ko geidžia ar ką atmeta (pvz.

sąryšis vadinamas sensomotorika.
Kai kurie biologai abejoja, ar juslumas tikrai yra esmiška visos gyvų būtybių srities skirtybė. Ar negalima juslumo (sensomotorikos) procesus vaizduotis ne tik kaip psichines empirines dinamines visumas, bet ir kaip nejuslius (t.y. vien vegetacinius) gyvybės procesus? Ar medžiagų apykaita (3.4.4) ir pojūtis tikrai iš principo skiriasi? Juk ir vieną, ir kitą galima aprašyti kaip dinaminę visumą! Pavyzdys: Kaip atsiranda regėjimo pojūtis? Objektas atspindi tam tikro dažnio elektromagnetines bangas. Šios patenka į tinklainę ir sukelia pokyčius, kurie per tam tikrus nervus nueina į tam tikras smegenų dalis, kur tampa pojūčiais. Taigi turime reikalą (panašiai kaip medžiagų apykaitos atveju) su biofiziškai ir biochemiškai aprašoma dinamine visuma, kurioje vyksta tam tikri (aprašomi) pokyčiai. Kas gi čia esmiškai naujo, lyginant su grynai vegetaciniais procesais? H. D. KLEINAS (T.1,15 -17) pateikia priešingą pavyzdį ir duoda paprastą, bet taiklų atsakymą: Sakykime, kad juntame raudonį. Kur visoje šioje aprašytoje dinaminėje visumoje galėtume "rasti bent truputėlį raudonio"? Nei bangos, nei tinklainė, nei nervai, nei kas nors" smegenyse nėra raudona, o jei ir būtų - tikrai tai nebūtų tas raudonio pojūtis, kuris mums rūpi. "Tuo būdu nebelieka jokios vilties fizikiniais metodais kažkaip sugriebti tai, ką vadiname raudoniu" (17).

4.1.1

3.4.5.1 Gyvūno organizmas Parodėme, kaip kūnų ir gyvų būtybių bruožai (savybės) skleidžiasi gyvų būtybių organizme: o Tįsumas: gyvos būtybės tįsumas įgyja povyzos prasmę (3.4.4.1) H. DRIESCHAS ir H. PLESSNERIS parodė, kad tipiška augalo povyza ("gyvybės forma") yra atvira gyvybinės erdvės atžvilgiu (atvira gyvybės forma). Augalai savo šaknų, šakų ir kt. įvairove atsiveria gyvybinei erdvei, yra jai atsidavę ir prie jos pririšti. Juslios būtybės užsidaro gyvybinėje erdvėje (uždara gyvybės forma) ir kartu pasirodo labiau nepriklausomos nuo jos, nes pačios gali ją apibrėžti savo sensomotorikos pagalba. Mat juslios būtybės turi (tinklinę ar centrinę) nervų sistemą. Todėl erdvinis koekstensyvumas (3.4.3) kaip gyvybinė erdvė (3.4.4.1) juslioms būtybėms įgyja naują reikšmę. Ji tampa juslių būtybių stabos ir veiklos pasauliu. o Judėjimas: jau paprastame augalų vegetatyvume buvo matyti, kad (akcidentinių ir substancinių) kitimų (3.2.3, 3.4.4.1) prasmės negalima traktuoti kaip mechaninio judėjimo impulsų priėmimo. Veikiau čia visuomet aptinkame iš gyvos būtybės vidujybės išplaukiančią elgseną. Dar labiau tai tinka juslių būtybių sensomotorikai (3.4.5). Juslios būtybės ryšys su laiku yra gilesnis ir gali būti nusakytas kaip nuosavas laikiškumas (3.4.4.1): su juslumu atsiranda prisiminimas ir mokymasis. Rūšiai būdingi instinktai sąlygoja elgesį, kuriuo iš anksto kažkuo rūpi9.—2217

129

namasi, tad, pavyzdžiui, metų laikų kaitą gyvūnas išgyvena visai kitaip negu augalas. o Aktyvumas: nuo juslios būtybės substancinės formos (entelechijos) priklausanti (aktyvi ir pasyvi) potencija (3.2.1, 3.4.4.1) labiausiai diferencijuojasi. Gyvūno veikimas ir atoveikis yra jusliškai spontaniška sensomotorinė nuostata, besiremianti vidujybe. Entelechija realizuojasi sensomotoriškai rūšies apibrėžtu būdu (instinktas!). Tai poravimosi kovos, perėjimas, jauniklių priežiūra, lizdo sukimas, būrio formavimas.

12 pieš.: Atvira ir uždara gyvybės forma pagal Drieschą ir Plessnerį

o Medžiagų apykaita (3.4.4): sensomotorika verčia gyvūną stabos ir veiklos pasaulyje pačiam ieškotis maisto. Tai sąlygoja rūšiai būdingą organizmo susiformavimą (tam tikros juslės tobulinimas, mitybos aparato specializavimas, tam tikrų instinktų buvimas). o Augimas: čia atsiranda būtinybė, kad ankstyvosiomis augimo fazėmis gyvūną apsaugotų kiti tos pačios rūšies gyvūnai, kurie dažnai rūpinasi ir jauniklių mityba (pvz., žinduoliai). o Dauginimasis: nors lyčių skirtumo provaizdis jau yra augaluose, jis visiškai susiformuoja tik jusliose būtybėse, įgydamas organišką ir sensomotorišką pavidalą. o Lytiškumas parodo rūšies viduje pasireiškiančią ir pačios rūšies sąlygotą skirtybių tarpusavio priklausomybę, kuri lemia skirtingas funkcijas.
Naujaisiais laikais daugelis žymių filosofų, biologų ir psichologų (M. SCHELER, H. CONRAD-MARTIUS, L. BINSWANGER, M. MERLEAU-PONTY, J. V. UEXKŪLL, A. PORTMANN,

H. PLESSNER, A. GEHLEN, L. v. BERTALANFFY, F. J. J. BUYTENDUK ir kiti) stengėsi

130

sukurti išsamią gyvybės teoriją be mechanicistinių supaprastinimų ir empiriniuose tyrimuose nuolat atsižvelgti j gamtos filosofijos matmenį. Pasirodo, kad empirinė medžiaga sukonkretina ir iliustruoja gamtos filosofijos įžvalgas. Antikos, scholastikos ir vokiečių idealizmo gamtos filosofijos žinios pasirodo relevantiškos ir reikšmingos empiriniams tyrimams.

4.2 5.1—3

3.4.5.2 Evoliucija

Evoliucijos teorija yra empirinė teorija. Ją apibendrina šis tekstas:
1. Keičiantis geologinėms epochoms, visos gyvūnų ir augalų rūšys pavirsta kitomis rūšimis. 2. Daugelio giminių šakos dar smulkiau šakojasi. 3. Visi organizmai yra to paties giminės medžio atžalos. Kartais vieną su kita susieja nenutrūkstančios totipotentinių [ = sugebančių atgaminti visumą] ląstelių (dažniausia tai atsirandančios ir bręstančios gemalo ląstelės) dalijimosi sekos. 4. Daugelyje giminių šakų galima aptikti aukštesnę vystymosi pakopą (anagenezę), kitose - tik progresuojantį prisitaikymą prie aplinkos (adaptacijos genezė), dar kitose - net ir kai kurių organų regresą. 5. Žmogus priklauso gyvūnų giminės medžiui. Jis yra kilęs iš beždžionės, o. Tampa vis labiau tikėtina, kad gyvos būtybės laipsniškai kilo iš negyvųjų. 7. Vystantis juslių organams ir nervų sistemoms, lygiagrečiai plėtojasi psichinių reiškinių įvairovė ir sudėtingumas (B. RENSCH, 837).

Ši teorija kelia daug filosofinių klausimų. Dar gerokai iki CH. DARVINO filosofai (pvz., G. W. LEIBNIZ, I. KANT ir J. G. HERDER) svarstė evoliucijos idėją. Kodėl? Žinoma, todėl, kad filosofinė gamtos teleologija (3.4.4.2) suprato skirtingas natūraliųjų substancijų pakopas (neorganiką, nejuslias gyvas būtybes, gyvūnus, žmones) architektoniškai: žemesnės yra vardan aukštesniųjų. Gyvą būtybę sudaro neorganiniai pradai, aukštesnieji gyvūnai minta augalais ir žemesniaisiais gyvūnais, o žmogus tam tikra prasme suponuoja žemesnes būtybes kaip kažką, kuo jis gali disponuoti. Be to, labai anksti atsirado pažiūra, kad apvaisinimu prasidedanti žmogaus raida kažkaip ontogenetiškai pakartoja teleologine gamtos sąrangą. Šią pažiūrą galime aptikti viename TOMO AKVINIEČIO tekste:
Formos aktai [ = substancinės formos] yra tam tikru būdu laipsniuoti. Taip pirminė materija [3.2.3.1] yra potencija pradų [3.4.3.3] formos atžvilgiu. Tačiau kadangi ji egzistuoja dėka pradų formų, ji yra potenciali sudėtinio daikto formos atžvilgiu. Todėl pradai yra sudėtinio daikto materija. Nagrinėjant sudėtinio daikto formą, ji [ = pirminė materija] yra potenciali vegetacinės sielos [ = nejuslios gyvos būtybės entelechijos] atžvilgiu, nes siela yra tokio kūno aktas. Vegetacinė siela taip pat yra potencija jusliom sielos {= gyvūno entelechijos] atžvilgiu, o jusli siela - protingos atžvilgiu. Tai parodo augimo procesas: pradžioje gemalas gyvena augalo, paskui - gyvūno, pagaliau - žmogaus gyvenimą. Tačiau už šios formos tapsmo ir nyksmo srityje nerandame tolesnės ir aukštesnės formos. Tad galutinė visos raidos pakopa yra žmogaus siela. Į ją krypsta materija kaip į savo galutinę formą. Taigi pradai yra vardan sudėtinio daikto, pastarasis - vardan gyvų būtybių, jų tarpe augalai vardan gyvūnų, o gyvūnai vardan žmonių, nes žmogus yra visos raidos tikslas (Pag. 111,22).

131

Atsiribojus nuo laikmečio sąlygotų empirinių intarpų, tai grynai gamtos filosofijos tekstas. Tereikia tik nežymiai pakeisti žvilgsnį, kad pagal analogiją su gamtos teleologiją ir žmogaus ontogeneze įžvelgtume evoliuciją.
H. D. KLEINAS (T. 11,30 ir toliau) parodo, kokia artima klasikinės gamtos filosofijos motyvams yra evoliucijos samprata. Kiekviena rūšis visuomet laikosi tam tikroje aplinkoje. "Viena rūšis kitai yra aplinka, o sau - rūšis". Todėl apvaisinimas "nėra tiktai atskirtos rūšies entelechija, bet rūšių kovos, daugelio rūšių, kurias jungia apvaisinimas, entelechija". Rūšies ir aplinkos dialektika per rūšies kovos entelechija (arba gamtos teleologiją) veda prie paveldėjimo ir tuo pačiu prie palikuonių (rūšies evoliucijos): "Palikuonys įveikia rūšies ir aplinkos prieštarą ir reguliuoja save kaip išsidėstymo ekologinėje gyvybinėje erdvėje sistemą".

5.5.3 7.2.1.1.2

Ir šiuo atveju reikia skirti teorijos filosofinę reikšmę ir atskiro mokslo modelį. Ypač tai svarbu, kai kalbama apie perėjimą \ aukštesnę pakopą (anagenezę). Modelis interpretuoja žemesnes rūšis kaip aukštesnių rūšių pakankamas sąlygas, kai turime palankią aplinką. Kraštutiniu atveju tai reiškia, kad evoliucija nuo neorganikos iki žmogaus vyksta tiesiog sumuojantis tik kiekybiškai apibrėžtiems pradams ir veikiant iš aplinkos ateinančiam judėjimo impulsui. Toks modelis nuo pat pradžių atmeta bet kokius esminius skirtumus tarp neorganikos ir organikos, floros Ir faunos, entelechijos ir dvasios. Gamtos filosofijos požiūriu evoliucijos teorija gali parodyti tik būtinas, bet ne, pakankamas tolesnio vystymosi sąlygas. Ji parodo tam tikrus materialinės ir veikliosios priežasties aspektus, tačiau visiškai atmeta klausimą apie formaliąją priežastį ir teleologiją (plg. 3.2.6.1, 3.4.4.2). Tik remiantis visai apibrėžto gamtamokslinio modelio metodine abstrakcija, galima kildinti Goethę iš vienaląsčio ar iš neorganikos. Tačiau jei modelis yra perprastas, pasirodo visa teleologijos svarba evoliucijai. Tuomet matyti, kad viskas, ką evoliucija gali pasiekti, jau yra jos prielaidose, panašiai kaip gilėje iŠ esmės jau yra viskas, kuo gali tapti ąžuolas. Tačiau jei taip yra - mus vėl apima nuostaba (1.3.2).

132

3.4 skyriaus santrauka • Gamtamokslis kuria modelius, kurių pagalba jis turi kuo paprasčiau paaiškinti stebėjimus ir įgalinti prognozes. Gamtos filosofija klausia apie natūraliųjų būtybių bendriausių giminių ir materialiosios tikrovės esmės apibrėžtis. • Porfyrijaus medis rodo kūno, gyvos būtybės ir juslios būtybės giminių subordinaciją. Kartu atsiranda natūraliųjų būtybių skirstymas į neorganikos, nejuslių būtybių, gyvūnų ir žmogaus rūšis. • Tįsumas, judėjimas ir veiklumas yra kūno savybės. Erdvė apibrėžiama negatyviai, kaip kūnų koekstensyvumas. Laiko ontologinis materialusis aspektas yra kūno kitimo dinamika. Laiko formalusis aspektas yra laiko sintezė sąmonėje. Neorganikos substancialumas negali būti griežtai filosofiškai apibrėžiamas. • Medžiagų apykaita, augimas ir dauginimasis yra gyvos būtybės savybės. Gyvos būtybės substancinė forma yra entelechija^ kurios dėka organiškai sudarytas ir savo rūšiai būdingo gyvenimo proceso apibrėžiamas gyvas kūnas. Iš entelechijos matosi visuotinė gamtos ideologija: yra kosmosas, o ne chaosas, tikrovė yra protinga. • Juslinis pažinimas, siekimas ir savijuda yra juslios būtybės savybės ir sudaro jos sensomotoriką. Juslių būtybių entelechija reiškiasi sensomotorika. Taip juslioje būtybėje toliau apibrėžiamos kūnų ir gyvų būtybių savybės. • Jei gamtamokslinės evoliucijos teorijos modelinis pobūdis perprantamas, pasirodo, kad evoliucija yra rūšių entelechija ir gamtos teleologijos dalis.

133

4 PAŽINIMAS

Platono trikampis (1.8.3) parodė mums tris filosofavimo kryptis. Pirmąją, būties filosofijos (ontologijos} kryptį, nagrinėjome 3-je dalyje. Dabar užsiimsime antrąja, savimonės filosofijos (transcendentalinės filosofijos) kryptimi. 4.1 Savimonės filosofija: transcendentalinė refleksija

Žemiau turime parodyti, kodėl transcendentalinė refleksija besąlygiškai būtina ir kas ją sudaro. Kaip ARISTOTELIS buvo ontologinės refleksijos svarbiausias atstovas, taip KANTAS yra svarbiausias transcendentalinės refleksijos atstovas. 4.1.1 Filosofinė pažinimo problema Žmogiškojo pažinimo klausimus tiria daugybė atskirų mokslų (psichologija, sociologija ir t. t.). Kai kas mano, kad filosofai pažinimo problemą apskritai turėtų perleisti atskiriems mokslams. Tad pirmiausia turime išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja filosofinė pažinimo problemai Šiuose svarstymuose galime pasiremti tuo, ką išsiaiškinome 1.4.1.2 ir 1.4.1.3 skyreliuose.
Pradėkime pavyzdžiu, pasiskolintu iš G. PRAUSSO (213-216): Metu akmenį į išmirkusią žemę. Akmuo išmuša žemėje įdubą. Aišku, kad šios įdubos dydis priklauso nuo krintančio akmens poveikio ir nuo žemės minkštumo. Įduba yra padarinys krintančio akmens poveikio ir žemės atoveikio (pasipriešinimo). Žinome, kad poveikis, atoveikis ir padarinys yra taip glaudžiai tarpusavyje susiję, jog, žinant du, trečiąjį galima apskaičiuoti. Šie trys dydžiai (padarinys, poveikis, atoveikis) apibrėžia sritį, kurią tyrinėja empirinis mokslas. Šio mokslo objektas yra tų trijų dydžių sąveika. Jis turi reikalą su fiziniais daiktais bei jų savybėmis, nesvarbu, ar tai butų makroskopinio, ar mikroskopinio lygmens sąveikos. Empirija visuomet aiškinama per empiriją. Padarinys, poveikis ir atoveikis visuomet yra fizinės empirinės duotybės.

Ar galime ir pažinimų aiškinti panašiai kaip įdubą mūsų pavyzdyje, būtent - kaip tam tikro poveikio ir atoveikio padarinį fiziškai empirinėje sąveikoje? Jeigu taip, tai tada galime pažinimo problemą ramiai perleisti empiriniams mokslams.
Pavyzdys: Matau žalmargę karvę. Fizikas man sako, kad tam būtinas tam tikras poveikis ("iš

134

Niekas regėjimo lauke neleidžia padaryti išvados. o jo rezultatai. bus galima ją įsivaizduoti tiek padidintą. sąmoningas dalykas. Kaip akis regėjimo lauke nepasirodo. kad ir kokie jie būtų svarbūs kitais požiūriais. tiek jis nieko neduoda. Bet būtent šitai yra visiškai svetima fizinei empirinei poveikių ir atoveikiu sąsajai. nepaaiškinama mechaninėmis priežastimis. Kiek empirinis mokslas. kad šiame procese vyksta nepaprastai sudėtingos cheminės reakcijos. Fizinių empirinių sąveikų kontekste pažinimas apskritai nepasirodo. viena jis žino tikrai: Visi jų empiriniai mokslai niekuomet negali atsakyti į klausimą. Šią įžvalgą LEIBniZAS suformulavo tokiu įvaizdžiu: Beje. D. Pažinimas nėra joks empirinis dalykas. asmeninis.442) Dabar suprantama.4. o yra jo sąlyga. o yra jo sąlyga. y. rastume tiktai dalis. Jie analizuoja fizine empirinę sąveiką. aiškinant patį patyrimą kaip galutinį tokių poveikių padarinį.5 skyriuje filosofiją pavadinome neempiriniu mokslu apie empiriją. o empirijos neempirinės sąlygos.2) visiškai teisus: čia turime akies ir jos regėjimo lauko analogiją. PRAUSS. kurie nervinėmis skaidulomis nukeliauja į regos centrą smegenyse. kad tam tikras fizinis poveikis kartu su atoveikiu sukelia tam tikrą fizinį padarinį. kad suvokimas ir visa. Bet ardei to šis mano matymas ir yra toji sąveikų grandinė? Manasis žalmargės matymas akivaizdžiai yra sąmoningas. Jei tarsime. fiziologas. kurios sandara įgalina ją mąstyti. Pažinimas (ar patyrimas) nėra patyrimo objektas šalia kitų patyrimo objektų. Filosofija pradeda nuo empirijos.nuosekliai laikosi empirinės poveikio. nurodant fizinį poveikį bei atoveikį? Žinoma. ypač fizika ir fiziologija. Fizikas. neturi reikšmės šį patyrimą aiškinant. atoveikiu ir padarinių kontekste. fiziologas ir chemikas . kodėl 1. Fiziologas aiškina. išlaikant visus santykius.5) tai buvo aišku. reikia pripažinti.2. Čia atsiskleidžia principinis empirinio tyrimo ribotumas: empiriniai mokslai niekuomet negali parodyti. chemikas. Bet ar šis padarinys ir yra manasis žalmargės karvės matymas? Ar šis matymas pakankamai paaiškinamas. Padarę tokią prielaidą. Chemikas žino. WnTGENSTEL\AS (2. bet ją domina ne empirijos empirinės sąlygos. (Monadologija §17//FIChrR 2. (G. jog į ją bus galima įeiti kaip į malūną. ir pasakoja man apie fotonus. Tačiau kaip filosofas besižavėtų šiais darbščiais ir protingais žmonėmis. taip pažinimas pats nepasirodo empirinių reiškinių lauke. be tokios fizinės empirinės sąveikų grandinės aš nematyčiau jokios žalmargės. apžiūrinėdami jos vidų. yra pajėgus tą empirinę afekciją aprašyti ir ją tiksliai paaiškinti poveikių. kad tai regima akimi. justi.fizikas. ne fizinės empirinės sąveikos ryšys. kad yra mašina. kaip "Aš matau žalmargę karve". t. pavidalais ir judesiais [fiziniais empiriniais sąveikos ryšiais]. kaip empirinės fizinės sąveikos kontekste gali atsirasti toks subjektyvus. subjektyvus dalykas. Visi jie . kas nuo jo priklauso. KLEINO pavyzdyje apie elementarų raudonumo pojūtį (3. 215). atoveikio ir padarinio sampratos. taip pat psichologas bei sociologas gali papasakoti nuostabių dalykų apie šias empirines priklausomybes. stumdančias viena kitą. kas iš tikrųjų yra pažinimas. kuo būtų galima paaiškinti suvokimą. suvokti.išorės"). kaip šis poveikis dirgina tinklainę ir kaip tai sukelia impulsus. tik mano paties. Pažinimo problema nėra fizinio empirinio sąryšio 135 . Jau H. ir niekada nerastume ničnieko. Visuomet kalbama apie tai.

tam tikra realybė. kad matymas kaip toks nėra nei atspindys. Antai pagal J.4. ir taip toliau? 4. nei atspindėjimas. kad visos atspindžio teorijos pažinimą galiausiai supranta kaip fizinės empirinės sąveikos dalyką (4. galime pailiustruoti pavyzdžiu: Jei aš matau Gedimino pilį.4). iš tikrųjų atspindžiu pilies atspindžio atspindį. kad objektyvi tikrovė mumyse "kopijuojama.1). 4. protas yra visiškai pasyvi ir tuščia ertmė (empty cabinet. Mes jau matėme. tai ar aš matau pilies vaizdą (atvaizdą). remiantis šiuo sąryšiu.2) irgi mano. kodėl pažinimo problema šios rūšies modeliu niekuomet nė neapčiuopiama. kad aš. Visos vėlesnės pastangos tėra šios atomistinės teorijos padailinimai.13 Kanto kopernikiškasis posūkis Priešingai negu tie. Pirmąją ir paprasčiausią atspindžio teoriją sukūrė Antikos atomistai (plg.1. waxed tablet). 3.1) kaip sąveikos ryšį. kurios paskui per jutimo organus patenka į sielą. KANTAS pasuko visą problematiką nauja linkme. 186). Atomistų supratimu. LOCKE (1632 .juk akivaizdu. Vėliau dažnai buvo naudojamasi įspaudo vaizdiniu. fotografuojama. Šį posūkį. kaip gi aš matau minėtąjį atvaizdą (kopiją. kad matau pilies vaizdą.2.sukelia empirinį padarinį. E. kurioje "iš lauko'' kažkas įspaudžiama arba atspindima. Šios atomų grupės turi atvaizdų pobūdį. o šis interpretuojamas kaip atvaizdas (kopija. Ką jis čia turi galvoje. tai ar jis neturėtų pripažinti ir to. kaip realus komponentas psichologiškai realiame suvokime savo ruožtu būtų tam tikra realybė [ = empirijos dalis] . Iš "lauko" kyla empirinis poveikis. kurį jis atliko "Grynojo proto kritikoje" (1781). matydamas pilį. įspaudą) . Pažinimas yra neempirinė empiriškumo sąlyga. įspaudas). fotografija. HUSSERLIS labai taikliai formuluoja šią atspindžio teorijos aklavietę (aporiją): "Atvaizdas . jis pats lygina su 136 .1704). kad šis pilies vaizdas yra manyje atspindėtas taip.2 Atspindžio teorija Nuolat vis mėginama pažinimą suprasti kaip atspindėjimą.1. LENINAS (2.problema ir negalima jos išspręsti. fotografiją. Tokios atspindžio teorijos gynėjus galima gerokai sutrikdyti jų paklausus. kuris kartu su tokiu pačiu empiriniu "vidiniu" atoveikiu . kas mėgino pažinimo problemą spręsti empiriškai (2. turinti vaizduoti kažką kita" (Ideen I/I. iš daiktų pastoviai sklinda nematomos atomų grupes.1. Kalbos apie įspaudus (pagal analogiją su monetų kalimu) ir fotografiją byloja apie tai. ar pačią pilį? Jei atspindžio teorijos šalininkas mano. atspindima". sheet of blank paper.

kuriuos galime savyje refleksyviai suvokti. kad stebėtojas sukasi. "metafizinių") daiktų pasaulį. laikantis prielaidos. Tam tikrai sričiai imanentiška yra visa. ką padarė KOPERNIKAS. panašiai kaip pažįstame patyrimo ribose empirinių objektų pasaulį. kuriuo daiktai mums gali būti duoti ir kuriuo būtent šie daiktai gali būti duoti? 137- .. KANTĄ domino visa empirijos sritis. t. ir todėl abiem atvejais nekritiškai apeinama pati problema.. kiek šis būdas turi būti galimas a priori. kad daiktai šiapus ir anapus pažinimui duodami betarpiškai. o kiti (patyrimui transcendentiški) nejusliniai. kas mums duota išoriniu patyrimu. visas daiktų ir jų savybių empirinis pasaulis. reakcijos ir 1. y." Metafiziniai dalykai. priklauso tiesiogiai patiriamų dalykų sričiai. kas tiesiogiai patiriama. tarus. kurie vien negatyviai kaip nejusliniai atskiriami nuo empirinių. pokyčiai mūsų psichikoje. kuriuo mes pažįstame objektus. Patyrimo imanencijai (empirijai) ir patyrimo transcendencijai (blogosios metafizikos prasme) KANTAS priešina terminą "transcendentalinis": Aš vadinu transcendentaliniu kiekvieną pažinimą.1. kas empiriška. KANTAS aštriai kritikavo beveik suirusią savo laikmečio metafiziką. kas priklauso šiai sričiai. Galime pasakyti: Visa. jis pabandė nustatyti. Patyrimui imanentiška yra. HEINTELIS (2) (57) taip apibūdina šį skirtumą: "Abiem atvejais tariama. ar nepavyktų geriau. Kai kurie analitiniai filosofai metafizikos problemą apskritai pripažįsta tik šios blogosios perskyros pavidalu. bet būdas.. Ji siekia išsiaiškinti empirinių objektų apskritai pažinimo sąlygas. kad galima pažinti už patyrimo ribų esantį "transcendentiškų'' (nepatiriamų. (GPKB25//69) Taigi į ką nukreipta transcendentalinė refleksija? Ji pradeda nuo mūsų patyrimo objektų. sritis to. kas mums duota vidiniu patyrimu. Šių dviejų rūšių objektų skirtumas esąs tik tas. Ji klausia: Kokios yra empirinių objektų duotumo mūsų pažinime sąlygos? Koks tad yra šis mūsų pažinimas. t.tuo. taip pat empiriniais dalykais. praktiškai įgyja šmėklų pavidalą ("šmėkliškoji metafizika"). kuriam apskritai labiau rūpi ne objektai. kaip su pradine Koperniko mintimi: kai pasirodė. Čia yra tas pat. E. pirmiausia visa. vaizdiniai. HEINTELIS šią blogąją imanencijos ir transcendencijos priešpriešą vadina jusliškumonejusliškumo perskyra. Bet iš tikro nevienas didžiųjų metafizikų nemąstė tokios naivios perskyros terminais. yra imanentiška patyrimui. kad dangaus kūnų judėjimo negalima gerai paaiškinti. mūsų jausmai. norai. (GPK B XVI//40) "Kopernikiškasis posūkis" byloja apie perėjimą prie transcendentalinės refleksijos. Ši "mokyklinė metafizika" laikėsi nuostatos. Ką KANTUI reiškia "transcendentalinis"? Pradėkime nuo sąvokų "imanentinis" ir "transcendentinis". y. pvz. jog visa žvaigždžių masė sukasi apie stebėtoją. o žvaigždės yra rimtyje.. Bet jai nerūpi patyrimui imanentiškų empirinių dalykų aiškinimas kitais. Bet taip pat imanentiška patyrimui yra visa. empirijos. kad vieni (patyrimui imanentiški) jusliniai.

žinoma. Regėjimo lauke akis nepasirodo.: Transcendentalinė refleksija 138 . regima akimi.: Jusliškumo-nejusliškumo perskyra "šmėkliškoje metafizikoje" Tai dar kartą galime pailiustruoti akies ir regėjimo lauko pavyzdžiu (2. bet apskritai subjekto. kad tai. Dabar galime pasakyti. KANTAS klausia: Kokia turi būti akis. empirijos sritį.2. o ir niekas regėjimo lauke nebyloja. 14 pieš. kad b ū t ų galimas regėjimo laukas? Ir čia jis.2}.13 pieš. kad regėjimo laukas WrrTOENSTEiNO pavyzdyje atitinka KANTO imanentinę pa tyrimo sritį. pažinimo būdą. turi omenyje ne tik akį (juslumą). kuris yra empirijos sąlyga. kas regima.

kuri iš principo negali būti aiškinama kaip patyrimui imanentiška sąveikos problema (4.1). Matėme. t. Apriorinis yra toks pažinimas. kaip ARISTOTELIS .kokiu mastu šis pažinimo būdas turi apriorinį pobūdį. bet daro jį galimą kaip patyrimo sąlygos.1. čia turima galvoje neapiforminta. sąlyga. kyla ne iš patyrimo.3 skyriuje kalbėjome apie būties filosofijos transcendentali jas. Patyrimas konstitutuoja objektą ta prasme. kuris kyla ne iš patyrimo. kas empiriška. Tad savimonės filosofijoje KANTAS žengė tokius pat lemiamus žingsnius. ir iš to. Šių dviejų momentų rezultatas yra empirinis objektas. Šios abi philosophia perennis (1. kurias turime iki patyrimo ir kurios kaip apriorinės formos suteikia pavidalą juslinio stebėjimo įvairovei. kad apriorinės formos iš juslinės medžiagos suformuoja objektą. savimonės filosofijai būdingą prasmę. pavadinkim ją 139 . kai ilgalaikės pratybos atkreipia į jį mūsų dėmesį ir įgalina mus jį išskirti.būties filosofijoje. Transcendentalijų doktrinai galiausiai rūpi būtis kaip pamatinė (ontologinė) viso. .4 Transcendentalinė perskyra KANTO transcendentalinė refleksija atskleidžia vieną aplinkybę. šį priedėlį nuo pagrindinės juslinės medžiagos mes atskiriame ne anksčiau kaip tada. "neapdorotą juslinių įspūdžių medžiagąn. y. kuria yra paremtas visas patyrimas. ką suvokiame įspūdžiais. kad netgi mūsų patyrimu pagrįstas pažinimas susideda iš to. kas empiriška. t. kad pažinimo problema yra transcendentalinė problema. apriorines empirijos sąlygas. (GPK B 2//5S) Tad transcendentalinėje refleksijoje KANTAS nori parodyti. 3. tačiau dėl to ne visas jis kyla būtent iŠ patyrimo. Transcendentalinė (savimonės) filosofija transcenduoja (= peržengia) pa tyrimui imanentinę sritį priešinga kryptimi. amorfiška juslinės medžiagos masė. kad ontologinė transcendentalijų doktrina domisi antkategorinėmis būtybės kaip būtybės apibrėžtimis.KANTUI rūpi. Nurodydama neempirines. Apriorines žinias. Ką» KANTAS čia turi galvoje? Bet nors kiekvienas mūsų pažinimas prasideda nuo patyrimo. Sukdamas transcendentaline kryptimi.2. ką mūsų pačių sugebėjimas pažinti (juslinių įspūdžių tik skatinamas) teikia pats iš savęs. kad pažinimo subjektas naudojasi žiniomis. Transcendentalinei filosofijai galiausiai rūpi Aš (savimonė) kaip pamatinė (transcendentalinė) viso. Todėl transcendentalinė filosofija kelia sau uždavinį atskleisti apriorinių formų sistemą kuri yra mūsų patirtinio pasaulio sąlyga. y. 4. kantiškoji transcendentalinė refleksija aiškiai liudija. Jis skiria: o "Pirminę medžiagą". KANTAS perima aristoteliškąjį materijos ir formos skyrimą (plg. 3. Visiškai galimas daiktas. kurios yra apriorinės.juslinio stebėjimo įvairovę. Sekdami E. sąlyga. HEINTELIU. o . o yra iki patyrimo kaip jo sąlyga.1.7) pusės yra neatskiriamos ir viena kitą sąlygoja.3) ir suteikia jam naują. kuri turi lemiamos reikšmės visai filosofijai.

Todėl empirikas psichologas (ar psichoanalitikas) visiškai nieko negali pasakyti apie transcendentalumą. aš esu sau duotas taip pat it empiriškai. norus. sąlyga (1. taip pat kai refleksyviai suvokiu savo pojūčius. t. ir tik todėl. Jei transcendentalumo mumyse nebūtų. apie jį sprendžia. transcendentalinę sąlygą. Čia turime atkreipti dėmesį štai į ką: žinoma. kas empiriška. apie pažinimą galime naudotis paprastu transcendentalumo terminu. "subjektas" ir "pažinimas". kad mes kaip žmonės esame susiję su transcendentalumu. tą subjektiškumą. Transcendentalumas niekada nepasirodo empirijoje. kuri mus verčia šias sąvokas radikaliai atskirti nuo viso. Tačiau tuo mastu. Mumyse nebūtų nieko. įvertintam empiriniam "aš kaip baliaus dalyviui".transcendentaline perskyra. * Šia transcendentaline prasme kalbėdami apie Aš. Tad įsivaizduoju save kaip baliaus dalyvį. galime pasakyti: Tik todėl. bet pats remiasi transcendentaliniu AŠ. 4. manasis aš jau nebėra transcendentalinis. Empiriniame. galima kalbėti apie žmogaus asmens orumą. kad transcendentalumas numato šią perskyrą.4. kas empiriška ar patyrimui imanentiška.1. Kaip akis nėra jokia regėjimo lauko dalis. kuriuo aš Šitaip save sudaiktinu ir pasidarau empiriniu objektu. Todėl apie transcendentalumą niekuomet negali būti kalbama kaip apie empirinį dalyką.1. Šis įsivaizduojantis.ir šito net nežinotume. kartu su empiriniu Aš remiasi neempiriniais. Transcendentalumas niekuomet negali būti mąstomas kaip empirinė duotybė.1. jį pažįsta. Visa. mes visiškai ištirptume empirijoje . Tad būtina empirinį Aš nuosekliai skirti nuo transcendentalinio Aš (subjekto). kokį įspūdį padariau kitiems praėjusiame baliuje. kurį galime kaip nors patirti (pvz.. jis gali tik juo remtis. pvz.1. pažintam. kuri pati yra jo sąlygota. kad kiekvienas empirinis objektas turi savo neempirinę. patyrimui imanentiškame pasaulyje jo iš principo neįmanoma aptikti. Transcendentalumas nepagaunamas jokios empirinės teorijos. kaip fizinė empirinė sąveika. 4. Užbėgdami už akių. šis "Aš kaip baliaus dalyvis" tampa man objektu. Yra daugybė būdų. taip ir transcendentalinis subjektas (Aš) yra "pasaulio riba" (WITTGENSTEIN). nuotaikas. Transcendentalinė perskyra primena mums principinį skirtumą tarp transcendentalumo ir empiriškumo. žodžiams "Aš". jausmus. kai žvelgiu j save veidrodyje. pažįstantis Aš yra transcendentalinė sąlyga įsivaizduotam.2). Čia turime omenyje tą ryšį su Aš. kas teiktų mums orumo. Pats patyrimas negali būti suvoktas kaip įvykis. ar į fotografavimą panašus atvaizdavimas. Kalbama Štai apie ką: Transcendentalinė refleksija suteikia tokią prasme. Jis niekuomet negali tapti specializuotų mokslinių tyrimų objektu.. kuris šį "aš kaip baliaus dalyvį" įsivaizduoja. bet šio pastarojo sąlyga ir riba. 140 . transcendentaliniais dalykais. y. Bet transcendentalinė refleksija man sako.3). tam AŠ. Pavyzdys: aš mėginu įsivaizduoti. Ką tai reiškia šiuo atveju? Kuriam Aš šis empiriškai-daiktiškas "aš kaip baliaus dalyvis" yra objektas? Žinoma. kuriais aš išoriniu ar vidiniu patyrimu galiu save padaryti objektu. kas empiriška. kuris yra neempirinė viso. apie subjektą.

gimė 1724 m. mirė ten pat 1804 m. 141 .Immanuel Kant. Karaliaučiuje. Trys jo "Kritikos" laikomos racionalistinio ir empiristinio Švietimo įveika ir transcendentalinės filosofijos bei vokiečių idealizmo pradžia.

1. kas jam jau yra pateikta. kuriuo pažinimas betarpiškai su jais santykiauja ir kurio kaip priemonės siekia kiekvienas mąstymas. kuris yra mūsų patyrimo ar mūsų objektinio konstituavimo rezultatas.8. Šį poveikį jis vadina afekcija (lot. kas patyrimui imanentiška (4. čia: kas gali būti tik protu suvokta). kurie yra jo riba. affectio = įspūdis. pasirodo. t. Jis vyksta tik tada. Ir čia jis gali būti apibrėžtas tik negatyviai kaip ne-Aš. Visa. suponuoja tam tikrą ne-Aš kaip patyrimo sąlygą. jei mums yra duotas objektas. ne-fenomenas. bet nekuria daiktų pačių savaime. 1. bent mums.1. Savo apriorinėmis formomis jis tik interpretuoja tą. Kad ir kokiu būdu. o tai vėlgi įmanoma. yra viso patyrimo prielaida: daiktą patį savaime.5 Ribinė sąvoka: daiktas pats savaime KANTAS niekada neabejojo tuo. KANTAS j j vadina reiškiniu. Kas jis yra kaip toks. transcendentalinė filosofija sprendžia dvi svarbias problemas: o Pažinimas yra ribotas. plg. kitaip negu objektą.1). Tačiau afekcijos faktas verčia protą mąstyti šį daiktą patį savaime (ne-Aš) kaip mūsų patyrimo prielaidą ir ribą.4.2. Jis vadina jį noumenu (gr. "nėra mūsų juslinio stebėjimo objektas". Ši aplinkybė verčia KANTĄ nustatyti tokį skirtumą. kad savąjį stebėjimo būdą abstrahuojame nuo objekto". Jis konstituoja reiškinius.3). tik dėl to. kuri apriorinių formų dėka virsta patyrimo objektu (4. žinoma. kas yra ne-Aš ir todėl daro galimą afekciją. mąstydami ne-Aš kaip kažką. žmogiškas pažinimas. kad ir kokiomis priemonėmis pažinimas santykiautų su objektais. Jis susidaro kaip pojūčių medžiagos ir apriorinės formos sintezė.1. vis dėlto būdas. Jis nėra absoliutus (dieviškas). Neapdorotoji pojūčių įvairovės medžiaga. o Iš vienos pusės. yra fenomenas. kas be apriorinių mūsų pažinimo formų yra pažinimo prielaida. daiktus kuriantis pažinimas. kad patyrimas yra neempirinis padarinys fiziškai empirinio poveikio (4.2.1. kad objektas tam tikru būdu paveikia (affiziere) sielą. arba fenomenu (gr. yra stebėjimas. y.3). Jis. mes nežinome.1). savaip plėtodamas platoniškąjį motyvą. Kam KANTUI reikia šio skirtumo? Visų pirmajam rūpi įsivesti tam tikrą ribinę sąvoką.phainetai = parodo save. "tuo. kalbama apie objektą. 142 . poveikis). proto dalykas.1. žmonėms. Naudodamasi daikto paties savaime ribine sąvoka. Šią ribinę sąvoką susikuriame. o Nuo objekto kaip reiškinio KANTAS skiria tai. (GPK B 33/773) Taigi stebėjimas (taip pat patyrimas) yra grindžiamas fiziniu empiriniu ne-Aš poveikiu (afekcija).

Kai karves mato realistai. noumeno sąvoka tėra demarkacinė [=ribinė] sąvoka. kad karvės iš tikro yra tokios. taigi ne "tiesa". tai jie esą mano. Tokiu būdu abi empirijos neempirinės sąlygos (transcendentalinės refleksijos Aš ir ontologinės refleksijos būtis) atribojamos nuo patyrimui imanentiškos srities. o kažkokios kitokios.6 Ginčas dėl pasaulio egzistavimo Skyrelio pavadinimas atitinka lenkų fenomenologo R. 143 .1. nors ir negali nustatyti nieko pozityvaus už juslumo srities ribų. kad filosofai yra susiskaidę į dvi.3. kurie laikosi nuomonės (nežinia iš kur kilusios). Tuo tarpu protingesnieji realistai šiuo požiūriu yra kritiški ir žino. o tik kažkokios įsivaizduotos ar išsigalvotos karvės. Iš tikrųjų jokio tokio ginčo dėl pasaulio egzistavimo filosofijoje nėra. kokios jos mums atrodo. Kodėl visa tai vadiname pseudoklausimais? 1. kas apskritai jau nebėra vertinama kaip teisinga ir klaidinga. Ginčas. būtent betarpišką dabartinį išgyvenimą arba. kad terminą "noumenas" KANTAS naudoja ne tik daiktui pačiam savaime (minėtam ne-Aš) pažymėti. Bet esą kai kurie realistai tokie naivūs. REININGERIS. Vadinasi. (GPK B 310//239) tą- 4.1 skyrelyje matėme. o tik pati tikrovė. jog jie galvoja. tarpusavyje įnirtingai kovojančias stovyklas. kad šios karvės yra tikros karvės. apie šią pradinę prielaidą rašo: Neabejotinai tikra gali būti tik tai.o Daikto paties savaime ribinė sąvoka yra substancijos ontologine prasme atitikmuo. Ji remiasi patiriančiu buvimu pasaulyje ir ieško jo galimybės sąlygų. realistų stovykloje esama dviejų taip pat besivaidijančių partijų: naiviųjų ir kritinių realistų. apribojanti juslumo pretenzijai ir todėl taikoma tik neigiamai. rūpestingai ištyręs vadinamąją realizmo-idealizmo problematiką.1. o tik paprasčiausiai "yra".1). tai jie esą mano. bet susijusi su juslumo apribojimu. Bet jai pasiekti mes turime tik vieną betarpišką priėjimą. kurios realiai egzistuoja. gana keistas. Yra žmonių. Transcendentalinė (savimonės filosofijos) nuostata KANTO sistemoje atitinka ARISTOTELIO ontologinę (būties filosofijos) nuostaReikia pastebėti. kokios jos mums atrodo. apie kurį kalbama. Vis dėlto ji ne savavališkai išgalvota. kadangi visi jie yra aiškiai pseudoklausimai. Kaip šie žmonės tai įsivaizduoja. Viena ~ tai esą idealistų stovykla. kad filosofija visuomet pradeda patyrimu. galime pailiustruoti paprastu pavyzdžiu: kai idealistai mato karves. 2. jis vadina noumenu taip pat transcendentalinį Aš. INGARDENO žinomos knygos pavadinimą (plg. kad šios karvės nėra tikros karvės. Be to. Joks bent kiek žymesnis filosofas nesidomėjo tokio pobūdžio klausimais. kita realistų. R. kad iš tikro karvės nėra visai tokios.

žmogaus būtis tam tikra prasme yra "viduje". savimonės ir dvasios filosofija) trimis kryptimis tiria šio visuomet jau duoto patyrimo galimybės sąlygas.1 skyriaus santrauka • Pažinimas negali būti suprastas kaip fizinis empirinis sąveikos ryšys ir todėl negali būti specializuoto mokslinio tyrimo objektas.1) sujungti remdamasis Absoliutu (Dievu. prie objekto.7). kuris būties ir savimonės filosofiją mėgina dialektiškai (3. pvz. y. prie jį pasitinkančių jau atviro pasaulio būtybių. kuri paremta betarpiškai tikru buvimo-pasaulyje "pirmapradžiu išgyvenimu" (REININGER). Jeigu filosofijoje norime prasmingai vartoti terminus "realizmas" ir "idealizmas". Pirmapradis žmogaus buvimo būdas yra buvimas jau visuomet "išorėje". tai šis "jau-buvimas-pasaulyje" yra jos prielaida. kuri gali būti skaidoma tik abstrahuojančiame mąstyme (1.8. Neabejotinai tikra yra tai.2. kas išgyvenama. Kad ir kaip kritiškai filosofija žvelgtų į šią prielaidą. "vidinį" patyrimą. Išgyvenimas ir tai. Šios pagrindinės filosofinių klausimų kryptys (1.. HEIDEGGERIS (1) taip pat laiko tokį ginčą dėl pasaulio egzistavimo beprasmišku: Žmogaus būties "nukreiptumas į." ir suvokimo pradžia nėra vidus. sudaro pirmaprade vienybe. o visuomet juo remiasi. Idėja.. išgyvenamojo buvimo-pasaulyje. ji pati yra pažįstantis buvimas pasaulyje. kad filosofija (kaip būties.kiek netiksliai sakant. • KANTO transcendentalinė refleksija parodo.tai "jau-buvimas-pasaulyje". Kadangi patyrimas yra filosofijos išeities taškas. kas man būtent dabar duota išgyvenimo pavidalu. • Pažinimo atspindžio teorija nepagrindžiama. kad pažinimas kaip 144 .8. Šia prasme galima skirti: o Ontologinės refleksijos realizmą (būties filosofija) o Transcendentalinės refleksijos idealizmą (savimonės filosofija) o Absoliučių sistemų idealizmą (dvasios filosofija).1-2 7. 6. nes ir šiame "buvime-išorėje".3) parodė. bet ir tai. Beprasmiška būtų abejoti šia tikrove. Ir tikras yra ne tik pats išgyvenimas.3 4.2. O tas būtybes apibrėžiantis pažintinis buvojimas šalia jų nėra joks vidinio pasaulio praradimas.. kuriame žmogaus būtis neva pirmiausia uždaryta.5) •niekuomet neatmeta betarpiškai tikrojo. /I/2 83/ Patyrimas . šituo dar niekas rimtai neabejojo. kad kalbame apie filosofinės refleksijos būdą.1. turime suprasti. refleksijos. ji vis dėlto niekuomet negali jos atmesti. HĖGELIO sistema). t. kas jame išgyvenama. kadangi pažinimą ji supranta kaip fizinę empirinę sąveiką. M. PLATONO trikampis (1. Kad išgyvenamas dalykas savo ruožtu yra tikras.

Ir nors yra žmonių. Taigi čia kalbama apie tokį vidinį juslumą. Todėl žmogus. • Ribine daikto paties savaime sąvoka KANTAS nubrėžia mūsų patyrimo ribas. kurios visos tarpusavyje susijusios. nors žodžiai. Išorinis juslumas apima penketą išorinių juslių (regą. Tarp (fizinio) poveikio ir (juslinio) padarinio yra principinis skirtumas.empirijos sąlyga pats negali būti empirija. kurie.5). Kalbama apie dvasinį pažinimą. kurio pobūdis visai nėra dvasinis. Patyrime apriorinės ( = neempirinės) mūsų pažinimo formos juslinio stebėjimo įvairovę paverčia empiriniu objektu. kad mūsų pažinimas baigtinis ir kad objektų konstituavimas daiktų nekuria. filosofija negali apie dvasią nekalbėti. galima ir smulkiau diferencijuoti. daiktas pats savaime yra substancijos ontologine prasme atitikmuo.2 Juslinis ir dvasinis pažinimas įprasta sakyti. • Transcendentalinė perskyra teigia. kad vis dar kalbama apie.4. Nuo išorinių juslių klasikinė pažinimo teorija skiria keturias vidines jusles. kaip protinga jusli būtybė (animal rationale). Kita vertus. tegali įsivaizduoti spiritą ir šmėklas. kaip vien juslios būtybės. skonį ir lytėjimą). kuriais vidinis juslumas 10. ir gyvuliams. tuo tarpu žmogui būdingi ir kiti pažinimo būdai. išgirdę apie dvasią. kaip matėme. žinoma. Visais šiais atvejais išorinis (fizinis) poveikis (4.1 Išorinis ir vidinis juslumas Pirmiausia žvilgtelėkime į vieną klasikinės pažinimo teorijos doktriną: išorinio ir vidinio juslumo skyrimą. Viena vertus.1.4. kad gyvūnų pažinimas apribotas juslumu. 4.5) juslių būtybių yra sugaunamas apibrėžtu jusliniu būdu. kad transcendentalumas kaip subjektiškumas yra visos (patyrimui imanentiškos) empirijos sąlyga.1. Čia reikia pabrėžti. taip pat 3.—2217 145 .1. uoslę. • Ginčas dėl pasaulio egzistavimo yra pseudoproblema. ši ribinė sąvoka parodo. kurių juslumo pagrindas bendras ir žmonėms. skiriamas nuo gyvūno. kurias. jusles. 42. o juos interpretuoja. kaip juslinio pažinimo priešybę. ir todėl patyrimo srityje jis nepasirodo. klausą. Idealizmorealizmo klausimas veda prie PLATONO trikampio trijų filosofinių nuostatų. neįmanoma paaiškinti fizinio empirinio sąryšio kontekste (plg. kurio.

pvz. šunų. prireikus. kurio neįmanoma aptikti empirinės teorijos pagalba (plg.5. HUME'O sukurta asociacijų teorija. jgalina tai. o Sprendimo galia: Ji leidžia jusliai būtybei vertinti suvokiamus dalykus kaip naudingus ar žalingus. .tai J.4. kuris gali būti nubrėžtas tik transcendentalumo pakopoje. kai avis bėga. Norint išvengti šios painiavos. o Atmintis: Čia turima galvoje tai. Todėl ji yra tam tikras pagrindas jusliniam susivokimui ir refleksyvumui. reikia nuolat turėti galvoje. Tačiau filosofiniu požiūriu svarbu čia pastebėti štai ką: 4. Ja yra suvokiami. pamačiusi vilką. Ji suima ir išlaiko suvoktus dalykus.. LOCKE'O ir D. kad šių vidinių juslių galimybė gyvuliuose. kai žmogaus protas. mokymasis. Sprendimo galia taip pat teikia pagrindą jusliniam mėgdžiojimui ("mokymuisi"). Antai kai vienu atsikvėpimu kalbama apie žiurkių. atmintis ne iŠ principo.1.4 skyrelyje matėme.aprašomas. kad: o Juslumo ir dvasios skirtumas yra ne empirinė. aktualizuoti. kad empirinės teorijos iš principo nieko negali pasakyti apie neempirinį pažinimo ar transcendentalumo pobūdį. Buvo manoma. 3. kuri gali būti aktualizuota ir įsivaizduota. empirinei teorijai yra neprieinamas. o transcendentalinė problema. pvz. Šia prasme kalbama apie jusliškai suvoktų formų atsargą. Jau pats skirtumas tarp juslumo ir dvasiškumo. Čia lengva įsivelti į pavojingą painiavą. delfinų ir žmogaus intelektą. skiriami ir koordinuojami išorinio juslumo aktai. neempirinį elementą. tada skirtumas taip juslumo ir dvasios. dažnai taip pat vartojami dvasiškumo atžvilgiu. Šiuolaikinė empirinė psichologija perėmė šią problematiką ir savo atminties bei mokymosi teorijose ją labai išdiferencijavo. ' o Vaizduotės galia. o Bendroji juslė: Ji buvo laikoma juslumo apskritai pagrindu. kuris.1. Maždaug nuo XVII amžiaus šiuolaikiniuose specialiuose moksluose atsirado tendencija šią filosofinę vidinių juslių teoriją keisti vienokia ar kitokia empirine teorija. [tvirtinta instinktais. tarp gyvulio ir žmogaus darosi neesminis. o tik laipsniu skiriama nuo "atitinkamų" kitų gyvūnų sugebėjimų. labiau nei žmonėse.. kad jusli būtybė savo sprendimo galia atliktus vertinimus gali išlaikyti ir. daiktų nematant. Jau juslumas (išorinis ir vidinis) kaip toks turi savyje transcendentalinį. nes jis negali būti suprastas fizinės empirinės sąvokos kontekste. Vienas pirmųjų pavyzdžių .1).4. kad šunį matome lojant. 146 .

4. Grynai juslinis pažinimas. Šis Aš yra tapatus elementas mūsų vaizdinių sraute. jis visuomet yra ir pats su savimi ir todėl visuomet reflektuodamas jis gali prie savęs grįžti. kad ji yra karvė. Ji nežino. "kad ji sau neturi kito predikato. "mes a priori įsisąmoniname visišką savo pačių tapatybe visų vaizdinių. Ji gyvena savo momentinių.2).1. atžvilgiu".o Išorinis ir vidinis juslumas yra bendri žmogui ir kitiems gyvūnams. su Aš. ką jis pažįsta.4. Visame kame. kurioje jos veikia. ir "stalas" reiškia visa.2. Savo dabartyje ji neturi nei praeities. štai šį daiktą kaip stalą. subjektiškai sintezuotas pažinimas. "Kas sielai artimiau už ją pačią?". 422 Juslumas ir dvasia Toliau pamėginsime keturiais aspektais apibrėžti skirtumą tarp juslumo ir dvasios.2). su savimone susietas pažinimas. nesusiedama jų į prasmingą gyveninio sąryšį. nėra sąmoningas. dabartinių suvokimų betarpiškume.. Pagal KANTĄ. bet yra pastovus Dabar toje tėkmėje (E. 1. Antai karvė neįsisąmonina savo pačios tapatumo jos "išgyvenimų" sraute. Reikia žinoti sistemą. reikia neišleisti iš akių. Kadangi tokiu būdu jis turi praeitį ir ateitį savo dabartyje. pvz. kurį pripažįstame kitiems gyvūnams. galima sakyti. ji.1 Subjektiškumas Dvasinis pažinimas yra subjektiškas. Todėl žmogus gali praeitį ir ateitį prisiminimu ir numatymu "sudabartinti" (plg. HUSSERL). Dvasinis pažinimas iš esmės susijęs su tapačių sau Aš. nei ateities. kaip save pačią". 3. ir todėl pati sau ji nėra jokia problema.klausia AUGUSTINAS. Mes pažįstame kažką kaip kažką. Jis sintezuoja šį srautą ir suteikia jam rišlumą. Bet juslumas nėra dvasia. o Vertinant empirines teorijas. kas tam tikru 147 .43. 4222 Universalumas Dvasinis pažinimas yra sąvokinio pobūdžio. ir tai yra įvairių reiškinių panašumo žmogaus ir kitų gyvūnų elgsenoje filosofinis pagrindas. ištirpsta tame sraute. Pasak FICHTE. kokia tematine redukcija ir metodine abstrakcija jos vadovaujasi (plg. priklausančių mūsų pažinimui. mes jį vadiname istorine būtybe. Jis neištirpsta empirinių išgyvenimų tėkmėje. .2. dvasios esmė ta.

kurio sąrangą lemia individualaus organizmo gyvybinis ciklas.3) trimis visumos idėjomis. gyvūnas nepasiekia 4.. Savo suvokimų erdvėje gyvūnas yra kaip branduolys 148 .2. kiek to reikia gyvybinėms funkcijoms.4 sąvokinio pažinimo ir mąstymo. mūsų pažinimas yra a priori apibrėžtas (4. kas nauja ir tvaru. kad bendrai nusako. kaip galia suvokti ir spręsti. jis peržengia individą tuo. susidūrus su matematika (pitagoriečiai). kuri. priešingą stebimų dalykų laikinumui. kaip dabarties momentų kaita. aiškiai parodo sąvokų nepriklausomumą nuo stebinių ir dargi sąvokinių dalykų ''amžinumą'1. ką mes pažįstame. visumos apskritai horizonte. Su juo.5. kuriuos mums atveria juslumas. yra sąlyga to.4 Dvasinio pažinimo subjektiškumas ir sąvokinis jo pobūdis lemia dar vieną jo aspektą. kas reiškiasi čia ir dabar. Jo pažinimas visiškai pririštas prie reiškinių ir negali jų peržengti sąvokinio mąstymo link. 4223 Totalumas 5. tačiau tik jos susitikimas su žmogumi iškelia tai. kad juslėmis stebimą įvairovę galime mąstyti. Net ir turėdamas labai sudėtingą juslumo sistemą.1. kuri.požiūriu yra toks. be to. kaip ir visi formalūs dalykai.. Sąvokinis pažinimas peržengia tai. y. apibrėžtą gyvūno gyvybinės erdvės. Gamtinės būties susitikimas su gyvąja būtybe sukuria daugiau ar mažiau kintančią susiejamų juslinių duomenų sankaupą. kadangi jos sutvarko mūsų pažinimą visumos požiūriu. BUBERIO tekstas išreiškia tas pačias mintis ir. sielos kaip vidinio patyrimo visumos ir Dievo kaip viso galimo patyrimo visumos pagrindo idėjos.1037) vadino būtybę pirminiu mūsų pažinimo objektu. pažįstame kaip būtybę. kurias jis vadina reguliatyviomis idėjomis. virš esam o horizonto ir virš stebimų žvaigždžių. Visą. t. kaip štai šis daiktas. Galingu skrydžiu jis pakyla virš to. iškelia mąstomą ar įsivaizduojamą savaiminę visumą. ir perkelia reiškinį į rišlią visumą. Šis sąvokinio pažinimo ypatumas juslinio suvokimo atžvilgiu Antikoje buvo pirmąkart įsisąmonintas. Arabų filosofas AVICENA (980 . Ši rišli visuma aprėpia kintančius reiškinius. Dvasinis pažinimas nukreiptas į totalumą. Šia prasme sąvokinis pažinimas yra universalus. ir tada aprėpia visumą. Pagal KANTĄ. Štai tos idėjos:pasaulio kaip išorinio patyrimo visumos. Pagal HEIDEGGERĮ. intelektas yra toji nejusli pažinimo galia. kas jam duota. Ji susieta su gyvybiniais gyvūno instinktais. žmogus (štai-būtis) visuomet jau atvertas pasauliui apskritai Žemiau pateiktas M. su jo žmogiškąja būtimi atsiranda pasaulis. Galime jį pavadinti totaliniu aspektu. 1. kuri somatinėje atmintyje suvienijama tiek. Sąvokinis pažinimas leidžia abstrahuotis nuo reiškinio juslinių čia ir dabar ir jį suvokti kaip tam tikros bendrybės egzempliorių. Pagal KANTĄ. kas tą erdve aprėpia ir neribotai praplečia. ir sąvokose išlaiko tai.2). kas jis yra. aplinkos vaizdas yra ne kas kita. parodo skirtumą tarp žmogaus ir kitų gyvūnų: Gyvūno turimas.8. Tik žmogus vietoje šio nepastovaus konglomerato. kas daugiau ar mažiau nuo šių pakitimų nepriklauso (plg.

kad jis yra toji būtybė. esą "gyvūnų "kalba" nuo simptomo ir signalo nepakyla iki simbolio. Pažinimo sąvokinis aspektas atsiskleidžia kalbėjimo prasmingume. nuo pilkos dabarties momento išsilaisvinusi. 1. atsiranda pasaulis.nes jis pajėgus suvokti statinio visumą kaip tokią. (1.priemonė. būtybe. nes pats pažinimas gali vykti tik kalbos terpėje. Gyvūnams būdingi raiškos būdai turi ne tik žadinamąjį poveikį. . kurie susiklosto nelaikiškoje ir nerefleksyvioje gyvūno veiksenoje. "Gyvulių kalbos' ir žmonių kalbos skirtumas nėra tik laipsnio skirtumas. Kartu kalboje reiškiasi būdingas mūsų pažinimo visuomeniškumas ir istoriškumas. žmogus pasaulyje 30-3 arba gali būti kaip svečias didžiuliame statinyje. • Todėl negalima vienodai vadinti "kalba" ir žmogaus kalbą. kas skleidžiasi teiginių pavidalu.2. Taip yra todėl. nes pažinimas į savo objektą nukreiptas kaip į tai. Iš tikrųjų pažinimas ir kalba yra neatskiriami.kultūrinis sąlygotumas. Tik kai prieš būtybe atsiveria savistovi būties sąranga. Mūsų pažinimo totalumas ir pasauliškumas (4. Bet tokiu atveju reikia visuomet prisiminti. Žinoma. kas yra.2. Kad net jau išoriškai egzistuoja lemiamas skirtumas tarp šių dviejų komunikacijos būdų ir kad žmogus "jau kaip gyvūnas" turi kalbą (J.kevale. Kalba sukuria "dvasinio bendrumo auklėjime ir tradicijoje erdvę" (E. ši tezė turi būti keliama su išlygomis.4 Kalbiškumas Visi šie aspektai susivienija dvasinio pažinimo kalbiškume. ir dvasią). HAMANN). G. bet yra principinis skirtumas. Graikai žmogų vadino zoon logon echon. turinčia žodį (logos gali reikšti ir žodį. kad tada neatsižvelgiama į juslumo ir dvasios skirtumą ir tikrąją kalbiškai 1 apipavidalinto dvasinio pažinimo prasmę. Iš to seka išvada. per kurios būtį tai. (R.prielaida. HERDER). REININGER.tai kalba" (J. ir tuos raiškos būdus.3). KAINZAS pirmiausia kritikuoja paplitusi nuomonę.2. Pažinimo subjektiškumas (4. nuo savęs atsitraukia ir save pažįsta. Nors iš pirmo žvilgsnio teisinga. kad mes kalboje kalbame apie kalbą. G.412-413) 4.1. rodo šis tekstas: F. bet kurį jis vis dėlto pažįsta.2. kuris nepaliaujamai toliau statomas ir kurio ribų jis negalį prieiti.1) pasireiškia tuo. taigi . kad bet koks racionalaus pažinimo būdas susijęs su kalba. nuo poreikių ir būtinybių pusiau nepriklausanti. HEINTEL). bet ir pažinimo galimybės prielaida .2. bet jie taip 149 . tuo taip pat pasireiškia transcendentalinis kalbos pobūdis (4. Tik taip atsitraukusi.313) Todėl dvasinio pažinimo prigimtį galima aiškintis kalbos pagrindu. Kalbos egzistavimas yra ne tik priemonė.3) yra kalbinės prigimties: mūsų buvimas-pasaulyje skleidžiasi konkrečia kalba. abi šias "kalbėsenas" galima vienodai apibūdinti kaip biologiškai reikšmingą komunikaciją. y. distancijuota ir pati save peržengianti erdvė yra kažkas daugiau ir kažkas kita negu erdvė. savistovi priešstata. "Protas . kaip žmogus pažįsta savo namus.2. t.

o tik išraiškos būdai. subjektą^. XVII ir XVIII amžiuje. racionalizmas . Net geografiškai galima pastebėti Šį susiskirstymą. Tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki KANTO. žmogaus kalba yra "kultūros darinys. jis yra esminis skirtumas. apie kurį čia kalbama.Europos kontinente. Tačiau visų pirma skirtumas. Empiristinių ir racionalistinių pozicijų būta visose filosofijos istorijos epochose. racionalizmas . y." Skirtingai negu jie. kaip protingą būtybę (racionalumas J. kuris biologinį refleksų ir instinktų pagrindą pertvarko intelektualiais ir racionaliais pavidalais. ir kai kurie simbolikos pradmenys gyvūnams jokiu būdu nėra svetimi. o Pagrindiniai klasikinio empirizmo atstovai buvo TH. apie geidžiamo dalyko gausą. Gyvūnų komunikaciniai garsai nėra vaizduojantieji ženklai. (172-173) 4. nors kai kuriuose kontekstuose jie gali atlikti net "susikalbėjimo" funkciją. kul-isTulsTj^omis galioja ir šiandieną: empirizmas plito visų pirma anglosaksų kraštuose.23 Empirizmas ir racionalizmas Remdamiesi juslumo ir dvasinio racionalumo skirtumu. Šis posūkis galėjo įvykti dwjorju^^fflu: kaip posūkis į. galime nušviesti dvi viena kitai priešingas filosofines pozicijas: empirizmas suabsoliutina juslumo. t. bet tradicijos perimamumu". nuotolį ir kryptį). gautais ne paveldimais instinktais.racionalumo aspektą. kurie socialiniuose kontaktuose veikia kaip žadinimo signalai. HOBBES (1588- 150 .4 pat teikia tam tikrą dalykinę informaciją (apie pavojaus pobūdį. Naujyj^laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą.4. nėra tik sugebėjimų skirtumas. kai^jįj^lj^būtjįj^ (empinznias57^a kaip posūkis į subjektą.

. kad mokslo ribos yra labai ankštos. jaučiame. Be to. laikiniu ar erdviniu lygiagretumu. LOCKE (1632-1704). BERKELEY (1685-1753) ir D. Bet jo žavėjimasis pirmiausia nukreiptas į jų eksperimentinį.R. o Aš tėra juslinių suvokinių raizginys. kad bet koks sąmonės turinys galiausiai susideda iš juslinių suvokinių (perceptions). SPINOZA (1632-1677).tai gyvi jusliniai suvokiniai. Iš čia HUME'AS daro dvi išvadas: o Daiktai (substancijos} tėra juslios sąmonės suvokinių serijos.4) perkeliamas [psichiką.tai psichiniai atomai. Įspūdžiai .1679). empirinį. sintetinį aspektą. Fizinis atomizmas (3. WOLFF (1679-1754). HUME'AS yra skeptikas. neapkenčiame. Pastarųjų yra dvi rūšys . nei kas jos subjektas (Aš išskaidymas). HUME'AS klausia. J. tuo tarpu racionalistą pirmiausia žavi jų loginis matematinis aspektas. W. • Paprastos idėjos kyla iš refleksijos apie įspūdžius. B. todėl jos yra silpnesnės įspūdžių kopijos. Tad visas sąmonės turinys susideda vien iŠ aktualių juslinių suvokinių. remiantis panašumu. matome. kuriuos turime. Tokiu būdu lieka tik suvokinių masė. Tipišką empiristinę poziciją galime pailiustruoti kai kuriomis D. mylime. Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai .1 Empirizmas Empirizmo posūkis į subjektą yra posūkis (juslinį patyrimą. o Idėjos (ideas) skirstomos į paprastas ir sudėtines.įspūdžiai ir idėjos. DESCARTES (1596-1650). geidžiame etc. G. HUME'O mintimis. Jis tvirtai laikosi nuostatos.1. apie kurią mes nežinome. 423. nejuslinės proto galios. Nėra jokios dvasinės. Kartu mėginama protą redukuoti į juslumą ir juslinį pažinimą traktuoti kaip vienintelį galimą pažinimą: Kaip ir racionalizmas. Asociacija vyksta mechaniškai. nei iš kur ji kilus (substancijos išskaidymas). Jis teigia. kai girdime. jų kopijų ir asociacijos mechanizmų. G. taip pat priežasties ir padarinio ryšiu (asociacijos dėsniai). LEIBNIZ (16461716) ir CH. HUME (1711-1776). Viena vertus. • Sudėtinės idėjos kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. o Įspūdžiai (impressions) . empirizmas žavisi naujųjų laikų gamtos mokslų pažanga. kaip mūsų sąmonėje atsiranda vienoks ar kitoks turinys.

Tačiau. jei bent vienas taip aiškiai ir ryškiai suvokiamas dalykas pasirodytų esąs klaidingas. Kaip aritmetikoje ir geometrijoje. kurį gerai patvirtina praktika.2. Čia turime reikalą su aiškia ir ryškia pagava. Be to. kurie sudaro gamtos mokslų objektą. nes joje negali būti nieko. 4232 Racionalizmas Racionalizmas posūkį į subjektą supranta kaip posūkį į protą ir kartu kaip juslumo nuvertinimą. y.3. galiu išvesti bendrą taisyklę. taip ir filosofija pradedama nuo pirmųjų idėjų bei principų ir visa kita logiškai iš jų išvedama.mokslas apima idėjų tarpusavio ryšius (relations of ideas) gryno mąstymo srityje (formalieji mokslai). norint apskritai kuo nors įsitikinti? Aišku.faktų tarpusavio ryšius {relations of matters of fact). klasikiniam racionalizmui buvo aišku.1). kad žmogus visai savarankiškai išsiugdo savotišką prigimtinį instinktą. žinoma. Abejonė DESCARTES'Ą veda prie neabejotino Cogito ergo sum. ko reikia. kuri garantuoja neabejotiną teiginių teisingumą. Kaip matematikoje teiginiai logiškai išvedami iš pirmųjų teiginių (aksiomų). tačiau argi nežinau. Todėl HUME'AS pataria skaitytojui.tai mąstantis daiktas. neužtektų mane įtikinti tikrumu to.3). yra idėjos arba proto principai. imančiam į rankas bet kokią knygą. Moksliškai toks tikėjimas nepagrindžiamas. kad aš . kita vertus . kuri DESCARTES'Ą veda prie. grynąja įžiūra. pamatinių.2. apie ką kalbu. išskyrus sofistiką ir iliuziją" (ŽST pabaiga).2 Klasikinis empirizmas turėjo lemiamą [taką tiek klasikiniam pozityvizmui (2. Šito. kad protas savo įgimtas idėjas bei tiesas yra gavęs iš Dievo. Šios aiškiai ir ryškiai suvoktos idėjos bet principai protui yra įgimti (ideae arba veritates innatae).tikri [illud omne esse verum guod valde clare et distincte percipio]. Atsirėmęs į šį archimediškąjį tašką. kas patvirtintų jo teisingumą. Filosofijai iš esmės nelieka vietos. Šios pamatinės sąlygos. išskyrus aiškų ir ryškų suvokimą [darą et distincta perceptio] to. man regis. jis taip tęsia savo samprotavimą: Juk įsitikinau. įpročiu grindžiamą tikėjimą. 6. neabejotinų pažinimo sąlygų pačiame subjekte (1.2. Antai žmogus tiki substancijų. kad visi mūsų aiškiai ir ryškiai suvokiami dalykai . apie ką kalbu.3) bei daugeliui analitinės filosofijos atstovų (2. kas faktiška ir kas egzistuoja? Ne? Meskite ją tuomet į ugnį.2 ir 2. Mums jau yra pažįstama sisteminė abejonė ir toji radikali juslinio patyrimo kritika. tiek ir neopozityvizmui (2. 152 . stelos (Aš) ir Dievo egzistavimu. geometriją ir aritmetiką]? Ne? Ar joje yra kokių nors patyrimu paremtų samprotavimų apie tai. filosofiją jis laiko nereikalinga dar ir todėl. daugiau nėra nieko.3.2. elgtis taip: "Ar joje yra kokių nors abstrakčių samprotavimų apie kiekybę arba skaičių [t. (MA III // RR 179-180) Šis aiškus ir ryškus pirmųjų pažinimo principų suvokimas neturi nieko bendra su juslumu ir vyksta grynai racionaliai. šiame pirminiame žinojime. nuo kurių visas pažinimas priklauso. Be to.3.4).

idėjomis). kas vadinama Švietimo epocha. Šiuo požiūriu KANTAS sutinka su empirizmu. racionalizmui . jame 153 . Jeigu racionalistai pažinimo analitinėje sklaidoje naudojosi loginiu išvedimu iš pirmųjų principų. Empirija remiasi neempiriškumu (aprioriškumu). o Prieš racionalizmą: parodoma. paveldėtąją politinę ir visuomeninę santvarką) pervertina pagal naujai sukurtą matą.233.3] pradžioje laikėsi šios keistos dogmos. DESCARTES pirmiausia patį abejojantį subjektą padaro "pradiniu tašku" mąstymui. Juslinis ir nejuslinis (dvasinis) pažinimas sąlygoja vienas kitą ir kartu sudaro mūsų žmogiškąjį pažinimą. t. Abiem atvejais jį įkvėpia tikėjimas mokslu ir pažanga.. kad stebėjimas niekada negali boti kitoks. kurios kyla ne ii patyrimo. bet labiau pasitiki paprastais jusliniais įspūdžiais. 4. Empirizmui šis matas yra juslinis patyrimas. o Prieš empirizmą: parodoma. pagal kurią žmogus.4. Empiristai pradeda tuo pačiu. tai empiristai vadovavosi paprastųjų elementų sintetinės sąrangos įvaizdžiu. kad visas patyrimas remiasi apriorinėmis formomis (sąvokomis. kaip Dievo atvaizdas. paremtas proto principais. Švietimas Empirizmas ir racionalizmas padėjo pagrindus tam..23. kuriame jis tuoj pat atranda "įgimtas idėjas". Racionalistai te šia krikščioniškojo platonizmo tradiciją. pajėgus atkartoti Kūrėjo mintis. bet yra patyrimo sąlygos.4 KANTAS: empirizmo ir racionalizmo |veika KANTO transcendentalinė refleksija parodo abiejų pozicijų dalinį pagrįstumą.. Mūsų prigimtis tokia. principais. atseit pirmaisiais iš pradžių tuščios sąmonės davimais. Bet ji apriboja absoliutistines abiejų pretenzijas. Šiuo požiūriu KANTAS sutinka su racionalizmu. kaip tik juslinis. KAMLAH/LORENZEN taip apibūdina šias priešingas nuostatas (17-18): Nuo DESCARTES'O ir LOCKE'O susiklosto "racionalizmo" ir "empirizmo" priešprieša. Kūrėjo jam suteiktų "idėjų" (sąvokų) ar "principų" (teiginių). kad savo "protokoliniais teiginiais" jau yra atradęs viso empirinio mokslo statybinę medžiagą. Dar XIX amžiaus psichologija ieškojo šių paprastųjų sąmonės elementų ir dar neopozityvizmas [2.2. manydamas. Abiem atvejais švietimas siekia sąmonės išlaisvinimo ir santykių surevoliucinimo. LOCKE'AS lygina paprastąsias idėjas su GASSENDI atomais (būtent pastarasis atnaujino antikinę atomistiką). Posūkis (empiristinis ar racionalistinis) į subjektą šioje epochoje visą ką (pvz. Sėkmę pranašaujančiu racionalių principų pavyzdžiu visuomet buvo euklidinės geometrijos aksiomos.įrodymas. kol NEWTONAS neaksiomatizavo mechanikos. jeigu jis pradeda nuo "įgimtų". religiją. y. kad apriorinės formos esmingai susietos su stebėjimu ir be stebėjimo nėra jokio pažinimo.

o be intelekto nė vieno objekto nebūtų galima mąstyti. Todėl laikoma. kuriuo objektai mus veikia (plg. Jis šiek tiek sunkesnis už daugelį kitų skyrių. Nė vienai iš šių savybių negalima teikti pirmenybės kitos atžvilgiu. Jų absoliutistinės pretenzijos nepagrįstos. kad KANTAS yra įveikęs švietimą.1. Intelektas nieko negali stebėti. Tik iš jų junginio gali kilti pažinimas. Sugebėjimas mąstyti juslinio stebėjimo objektą yra intelektas.1 ir 4. y. Todėl vienodai būtina savo sąvokas padaryti juslines (t. Abu stebėjimai. y. stebėjime prie jų prijungti objektą). o jutimai nieko negali mąstyti. (GPKB 75 // 98-99) Tokiu būdu nustatomos ribos empirizmui ir empiriniam mokslui.2 skyrių medžiagą pakartoti ir pagilinti.3: "šmėkliškoji metafizika") argumentuojama. arba gebėjimai. 4. Mintys be turinio . o savo stebinius suprasti (t. Be juslumo mums nebūtų duotas joks objektas. Tačiau tokiu būdu KANTAS puola abi švietimo pakraipas. Čia norime išdėstyti 154 . Prieš racionalizmą ir jo išprotautą metafiziką-(plg. Empiriniai mokslai remiasi neempiriškumu. negali pakaitomis atlikti vienas kito funkcijų.akli.glūdi tik būdas. stebiniai be sąvokų . pajungti juos sąvokoms).tuščios. 43 Pažinimo sąranga Šis skyrius turi suteikti galimybę 4. 4. bet negali jo padaryti savo tyrimo objektu. kad aprioriškumas be stebėjimo yra tuščias.5).1.

Tačiau pati 155 . kiti -jusliniai.dvi filosofinėje tradicijoje svarbiausias pažinimo teorijas. o TOMAS skiria juslinį pokytį nuo materialaus ar gamtinio pokyčio. Nagrinėsime ją dviejų perskyrų. šaltis.2. antra . drėgnumas.1) Šiandieną vietoje šilumos. vis dėlto juslinės sielos veikla galima ne šių kokybių pagrindu (nors jos ir būtinos organų veiklai). kuri priima kažkieno kito aktą. kadangi jos aktas yra išorinio poveikio padarinys.. Juslumas yra pasyvi potencija.1): Esama dviejų rūšių pokyčių.1 Pažinimo sąranga pagal TOMĄ AKVlNIETĮ Sekdamas ARISTOTELIU. kai tik juslinė keičiančioje formos būtis pereina į keičiamąjį. jis yra padarinys visiškai kitoje plotmėje. Nes nors šiluma. Bet nors tyrimų lygis nepalyginamai pakilo. kad išorinis juntamas daiktas ją keičia. Gamtinį pokytį lemia tai. Parodysime. Išorinis kintąs daiktas kaip toks yra juslumo suvokiamas ir juslinės potencijos skirtingumo pagrindu diferencijuojamas. šalčio etc. Todėl šio skyriaus prielaida .. pvz. kad visa keičiančioje formos gamtinė būtis pereina į keičiamąjį. požiūriu.1. (I.1.5) specialiesiems mokslams yra neįkandama problema. chemikas ir fiziologas žino apie fizinius empirinius pažinimo procesų sąryšius. 3) Nors [juslinis pažinimas] vyksta kūniškais organais. (I.3) Pasyvioji potencija .nuo empirinio sąveikos ryšio (4.. 78. Jusli būtybė suvokia išorinį poveikį ar pokytį taip.2 skyriuje ir ypač 3. Nors juslinis pažinimas yra fizinio empirinio poveikio padarinys. Viena yra TOMO AKVINIEČIO. akto-potencijos doktriną TOMAS pritaiko pažinimo problemai.1).78. pvz. 43. 43. galime išvardinti visa.2. afekciją . kuris netampa dėl to spalvotas. šiluma į šildomąjį. tačiau ne kūniškomis kokybėmis.KANTO. Vieni yra gamtiniai.tai pokyčiai. kulias žinome iš anksčiau. empirine. 78. Ji priima poveikį savu būdu.1 Pirmoji perskyra Čia kalbama apie empirinio sąveikos ryšio ir juslinio pažinimo perskyrą (4.1). filosofinė minėtųjų pokyčių skirtingumo problema pasiliko. įvairiai. kurios prigimtis tokia. Juslumas yra pasyvioji potencija. kad šiam suvokimui taip pat priklauso ištisa fizinio empirinio sąryšio grandinė. ką fizikas.1. (TV 1. sausumas bei kitos kūniškos kokybės reikalingos juslinei veiklai.tos doktrinos žinojimas (ji buvo dėstyta 3. kaip pažinimo sąranga atrodo pagal šią doktriną. Todėl empirinė afekciją (4.tai tokia potencija. pagal (išorinių ir vidinių) juslių ypatumus (4. kuris pratęsė ARISTOTELĮ.1 skyrelyje).. Jusliniai .1. spalvos forma į vyzdį.

bet vis dėlto taip. kas aktualiai suvokiama. Jis sukuria. o tik tai. materiali sąlyga. visuomet suvokiama specifiniu suvokiančiojo būdu. ką jusli būtybė suvokia. Juslumas pagauna individualius reiškinius be materijos. kuris tą materiją atitinka. Kas bebūtų suvokiama. kad juslinis aktas yra juslios būtybės nukreiptumas į juslinį daiktą.: nukreiptumas į kažką).ši grandinė nėra juslinio suvokimo aktas. Juslinis pokytis padaro būtent šį individualiaiypatingq juslinį daiktą juslumo duotybe. =species). o Ta d kas vyksta jusliniuose pokyčiuose ? TOMAS naudoja tokią formuluotę: Per juslini pokytį daiktai atsiduria sieloje be savo materijos. y. Todėl jusli būtybė išorinį poveikį suvokia jusliniu būdu. Čia cituojamas ARISTOTELIS: Juslinio suvokimo aktas yra tai. be kurios nebūtų juslinio suvokimo. bet vis dėlto kūniškais organais. individualus apibrėžtumas. Juslinis vaizdas nėra tai. juslinį vaizdą (lot. bet tai. ji yra ne pats juslinis suvokimas. jungianti aktualiai veikiantį juslinį daiktą su jusline potencija. Suvokime atsiranda akto-potencijos vienybė. kuo ji juslinį daiktą suvokia. kaip to reikalauja jų atskirybė. kuris akte duotas "intencionaliai". o tik jo materija. . t. Todėl TOMAS vietoje "vaizdo" ("species") dažnai kalba apie intenciją (intentio = lot.1. Tai paaiškina juslinių dalykų neapibrėžtumą ir jų redukuojamumą i ką nors kita.2) prasme. Kitaip sakant. "kas būtina organų veiklai". Čia galioja toks principas. kurio nevalia aiškinti atspindžio teorijos (4. tuo norėdamas pasakyti.

. Tai. Bet pats savyje jis neturi nieko. Jeigu aklasis neturi spalvos sąvokos. kuri taip pranoksta kūniškąją prigimtį. apibrėžiantį potencialaus intelekto "tuščią lentą"? Atsakymas: Nes veiklusis intelektas santykiauja su juslumu kaip aktas su potencija. esą negalime mąstyti be smegenų.5. o intelektas (kaip dvasia) yra nematerialus. Pats savaime jis yra pasyvi potencija. Yra tokia sielos veikla. Čia kyla problema: pagal antrąją perskyrą intelektas tik pats gali save nukreipti intelektiniam pažinimui.2. kaip dvasios liga.43. Intelektas pats savaime neturi jokio organo.12 Antroji perskyra Čia bus kalbama apie skirtumą tarp juslinio ir dvasinio (intelektinio) pažinimo. kurioje nieko neparašyta. Bet jo argumentas būtų toks: žmogaus smegenys yra žmogaus vegetatyvumo ir sensomotorikos organas (plg. o smegenys neabejotinai kūniškas dalykas. tai protingosios sielos veikla. (I. smegenų) defektas. jame turi susidaryti du skirtingi momentai: kaip potencialiojo intelekto (intellectus possibilis) priešprieša turi rastis apibrėžiantysis. negalimas. ką mes Šitaip vadiname. kuo galėtų save nukreipti. kuris neįmanomas be organų.3. tai juslumas kaip toks negali intelekto nukreipti į pažinimą. kad jai vykdyti netinka joks kūniškas organas. Tik intelektas pats save gali nukreipti intelektiniam (dvasiniam) pažinimui. kuris savo ruožtu veikia "kūniškais organais". 3. o smegenys yra juslumo organas.4. Tačiau šis negali intelekto apibrėžti.4). kad smegenys yra toks intelekto organas. būtent dėl minėtojo skirtumo. o todėl. Bet veikdamas jis pats yra visiškai nematerialus. Bet tai nereiškia. turi smegenis. pagal TOMĄ. gebėjimas įgyti apibrėžtumą. Bet jis remiasi juslumu. 4. Ir čia reikės skirti du iš esmės skirtingus prasminius lygmenis. veiklusis intelektas (intellectus agens). tačiau kaip aktas ir potencija 157 .4. Klausimas: Kodėl Šis veiklusis intelektas gali įgyti pažinimo turinį. kaip akys . Todėl visos juslios būtybės. pavyzdžiui.1) o Intelektas remiasi juslumu. o Bet intelektas pats savaime neturi jokių žinių. kad kažkoks organinis defektas sutrikdė regos veiklą. kuris su pirmuoju santykiautų kaip aktas su potencija. ir yra reikalingas juslumo. tai ne todėl. Nors intelektas ir juslumas iš principo tarpusavyje skiriasi. 78. Jis yra tarytum tuščia lenta. be smegenų mes iš tikrųjų negalėtume mąstyti.5. 3. kadangi visas žmogaus pažinimas remiasi juslumu. kad negaluoja jo intelektas. Todėl. net gyvūnai. o Kad intelektas pats save nukreiptų į pažinimą. taigi negalavimas juslumo. be kurio intelektas negali veikti. iš tikrųjų yra sensomotorikos organų (pvz. Čia gali būti paprieštarauta. o Kadangi juslumas priklauso materialumo sferai.1). Kadangi (dvasinės) intelekto veiklos prielaida iš esmės yra juslumas (ptg. toks dalykas.regos organas. Tai intelektas kaip galimybė (intellectus possibilis). TOMAS su tuo lengvai sutiktų.

aktualizuoja potencialiai inteligibilų pojūtį suteikia jam savo paties sąvokinę formą ir tokiu būdu įgyja prasmę. "ką mūsų pažinimo sugebėjimas. vadinasi. kas kyla ne iš pažinimo. Jis atsieja inteligibilų turinį nuo jusliškai-materialių apibrėžtumų (abstrakcija!) ir taip virsta aktualiai pažįstančiu aktu. Viena iš jų . kaip aktualus suvokimas.1. 85.. Pojūtis.. 43. kurį aptikome nagrinėdami 158 . Pirmoji transcendentalinės refleksijos pakopa atskleidžia. 432 Pažinimo sąranga pagal Kantą Čia apžvelgsime kai kuriuos pagrindinius "Grynojo proto kritikos" teiginius. kita . kadangi jo galios dėka mes esame pajėgos išsaugoti mūsų pažinime turinių esmę be jų individualaus apibrėžtumo. kad jau juslume slypi transcendentalumas kaip empirijos sąlyga.. Kalbant apie "estetiką".perėjimas nuo žinomo prie nežinomo išvadose. "apšviečia". Inteligibilus turiniai abstrahuojami veiklaus intelekto.. kaip ir apskritai juslumas dėl savo sąsajos su dvasia reikalauja deramojo pasisavinimo. Tokiu bodu.jie vienas nuo kito yra priklausomi. Būdamas toks.2. bet kaip pažinimo sąlyga yra subjekte (4. karvę ganykloje) išskaidyti į atskirus pojūčius. • veikliojo intelekto ir juslumo akto-potencijos santykio. Jie yra apšviečiami. Intelekto refleksija elementaraus pažintinio vystymosi atžvilgiu sukuria kitas pagrindines intelekto veikimo formas. teikia pats iš savęs". yra tuo pat metu potencialiai inteligibilus (suprantamas).tai gretinimas ir skyrimas sprendiniuose. (I.I ad 4) o Taigi elementarus pažintinis vyksmas dialektiškai klostosi dviejų aktopotencijos santykių sąveikoje: • veikliojo ir potencialaus intelekto akto-potencijos santykio. jis gali potencialų intelektą nukreipti į žinojimą.1 Transcendentalinė estetika Transcendentalinei refleksijai rūpi parodyti. Veiklusis intelektas apšviečia vaizdinius ir savo galia atsieja nuo jų inteligibilų turinį (species intelligibiles). potencialiam intelektui gali būti suteikta forma. nes veikliajam intelektui jie pasirodo ypatingai tinkami jų inteligibiliems turiniams abstrahuoti. Čia netrukus pakliūsime į labirintą. Kodėl chaotiškoje juslinės medžiagos įvairovėje mes Apskritai galime ką nors stebėti? Pamėginkime kokią nors mūsų stebėjimo duotybe (pvz. čia turimas omenyje juslumas. panašų į tą.. reikšmę. Veikliojo intelekto aktas persmelkia. turinį.3).

kurios dėka gali būti apibrėžti objekto "pavidalas. Šios apriorinės intelekto sąvokos yra / 159 . taigi. su kuriais Antikos atomistai (3. tai tuoj pat įsiveltume į tuos sunkumus. sąvokines apriorines formas. kad egzistuoja apriorinės (vadinasi. Analitika aiškinasi intelekto sąvokas bei principus. vėl iškyla 4 skyriuje.4. kad iš stebinių galėtų kilti patyrimo pasaulis? 4322. 4322 Transcendentalinė logika Žmogiškasis pažinimas nėra tik objektu stebėjimas.4. kildamos iš PLATONO trikampio.1. kaip ir stebiniai be šių formų . KANTAS parodo.kontinumą (3.4) susidūrė ontologijoje. Intelektas ~ tai sugebėjimas naudotis sąvokomis bei pagrindiniais ie^'niais. kuriomis stebėjimo medžiagą jis paverčia suvokiamais.1 Transcendentalinė analitika Transcendentalinė logika skirstoma j transcendentalinę analitiką ir transcendentalinę dialektiką. Čia galime pastebėti ryšį su 3. Intelektas teikia pats iš savęs. Transcendentalinė refleksija ir ontologinė refleksija yra komplementarinės (papildančios) viena kitos atžvilgiu.^ Jis teikia pats iš savęs tas apriorines formas (4. kurias 3 skyriuje atskleidėme ontologiniu požiūriu. Abi refleksijos rūšys. spontaniškai. kurios dėka gali būti apibrėžtas objektų "vienalaikiškumas arba nuoseklumas laike". Jei kartu su senaisiais empiristais (4.3. Transcendentalinė analitika skyla į dvi dalis: o Sąvokų analitika.2. Iš čia kyla pagrindinis transcendentalinės logikos klausimas: Kokios transcendentalinės. apriorinės sąvokos bei principai sąlygoja tai. kad tokiu būdu mes niekada neprieitume stebimos karvės ganykloje. dialektika -proto idėjas.1 ir 3. Be stebėjimo jos tuščios. neempirinės).3. ir o Laiką kaip vidinio juslumo stebėjimo formą. bet kartu ir stebinio mastymas.1). transcendentalinės stebėjimo formos.1) mėgintume atrasti atominius pojūčius.1. Visiškai aišku.2 skyreliais.1. kad stebimai gali būti mąstomi? Kokios apriorinės mąstymo formos yra būtinos.akli (4.3.2.3).4).2. jog stebėjimas galimas tik todėl. dydis ir tarpusavio santykis". Jų dėka "juslinės medžiagos įvairovė gali tapti stebima. bet jau transcendentaliniu požiūriu. kuriomis stebinys mąstomas. sudaro viena kitą papildančias filosofijos puses. Problemos.3). mąstomais objektais. Šios apriorinės formos visuomet ir būtinai yra susietos su stebėjimu. Jis skiria dvi grynąsias stebėjimo formas: o Erdvę kaip išorinio juslumo stebėjimo formą (4.3.

2. kurie kyla ne iš patyrimo. Pavyzdys: Dinozaurai yra išmirė. Pavyzdys: Kūnai tįsūs. su kuria susipažinome. y. KANTO kategorijų lentelė apima keturias trejetų grupes: kiekybės (vienumas. o tik jį padaro aiškesnį. t. bendravimas). • Sintetiniai teiginiai: tai teiginiai. substancija visada išlieka. (GPKB165//152) Kategorijos -sintetiniai intelekto aktai. jokio mąstomo objekto mes negalime pažinti kitaip. bet yra patyrimo a priori sąlygos? Ar egzistuoja sintetiniai teiginiai a priori? Tai pagrindinis visos "Grynojo proto kritikos" klausimas.1). Tačiau KANTO transcendentalinė analizė parodo.t. kuriomis kaip tokiomis mūsų patyrimas visuomet jau remiasi? Jeigu ne.yra tuščios galimo patyrimo formos. būdingas intensyvus dydis. Visos šios kategorijos yra aprioriniai sintetiniai aktai. besireiškiančios sintetinių teiginių pavidalu. Jis ją taip pat vadina intelekto pagrindiniais teiginiais. egzistavimas. kalbėdami apie ankstyvąjį WlTTGENSTEINĄ (2. apribojimas). Akivaizdu. kurių predikatas glūdi teiginio subjekte. Kategorijomis stebinys mąstomas ir suvokiamas kaip vienumas. analitiniai teiginiai mūsų pažinimo neišplečia. kuris iš 160 . santykio (savybingumas-subsistavimas." Tokiu bodu KANTAS atmeta bet kokį empirizmą. kaip tik kategorijomis. kokybės (realumas.3). neigimas. modalumo (galimybė. kuriais stebinys suvokiamas.2.2) ir Vienos ratelį (2. "Kintant reiškiniams. o Pagrindinių teiginių analitika. Be to. kaip stebintais.. Pažinimo sąranga tada galėtų būti aiškinama pagal loginio empirizmo koncepciją. kaip pvz. kurios gali būti analizuojamos formalioje logikoje. priežastingumas-priklausomybė. kad visi empiriniai teiginiai (patyrimo teiginiai) yra sintetiniai. Tam. bet aprioriniai! Ar yra teiginių. visybė).2. Ar egzistuoja apriorinės mąstymo formos. kurių predikatas neglūdi teiginio subjekte. predikatas apie subjektą taria kažką nauja. kas realu ir yra pojūčio objektas visuose reiškiniuose. kad egzistuoja sintetiniai teiginiai a priori. KANTAS skiria dviejų rūšių teiginius: • Analitiniai teiginiai: tai teiginiai. kad formaliąją logiką turi papildyti transcendentalinė logika..kategorijos (3.2. Tai tokie teiginiai.transcendentaliniu požiūriu . "Patyrimas galimas tik turint būtino suvokimų ryšio vaizdinį". Remdamasis kategorijų lentele.: "Visi stebiniai yra ekstensyvūs dydžiai". Tad kategorijos . Jokio objekto mes negalime mąstyti kitaip. kurie būtų ne empiriniai. jo predikatą gauname paprasta subjekto analize. laipsnis". KANTAS sudaro visų apriorinių sintetinių teiginių sistemą. kas mūsų pažinimą išplečia. atitinkančiais tas sąvokas. jis parodo.y (stebėjimo)įvairovę jos suvienija į vientisą pažinimą. Tad KANTAS pratęsia ARISTOTELĮ. būtinumas) kategorijas. daugis. tai patyrimą galiausiai sudaro stebimai ir tos mąstymo formos. Sekdamas ARISTOTELIU. Bet ar yra sintetinių teiginių.

1. kad patyrimas galimas tik tada.: Patyrimo sąranga pagal KANTĄ 43222 Transcendentalinė dialektika Analitika parodė.5. kuo atsitiktinės (empirinės) akcidencijos skiriasi nuo savybių. tiesa. tai protas aprėpia šiuos intelekto sintetinius vienetus ir 11. y. kurio predikatas išreiškia savybes. kaip stebėjimo įvairovė sintetiniais intelekto aktais (sąvokomis. 3. Tik tada tampa paaiškintas patirtinio pasaulio visiškas vienumas. t.2. Transcendentalinė dialektika parodo. yra visuomet sintetinis teiginys a priori (lot. Protas yra toji transcendentalinė instancija.1 18 pieš. kai šiuos sintetinius patyrimo vienetus aprėpia/?roto idėjos. antrojo [ = sintetinio] moduso teiginys esmiškąja [ = apriorine] prasme). principais) susiejama į sintetinius patyrimo vienetus.tikrųjų jau buvo atradęs sintetinių teiginių a priori būtinumą. dictio in secundo modo dicendiperse. eidamas ontologijos kryptimi. kuri sintezuoja sintetinius intelekto aktus. ARISTOTELIUI it scholastams teiginys. 4. Jei intelektas aprėpia stebinius (juslumą) ir konstituoja objektus bei objektų sritis (sintetinius patyrimo vienetus).2 skyrelyje paaiškinome.-2217 161 .

Tokiu būdu KANTAS nustatė ribas ir empirizmui. o Dievas .4.1. 3. t. nekintama sąmonės tapatybe (4.2.sutvarko juos patyrimo visumos.2.1. y. "Sprendimo galios kritikoje" teikia galimybę estetinių (čia: grožio ir didingumo) ir teleologinių dalykų (gamtos tikslas. o Siela .4.2.vidinio patyrimo visumos pagrindo idėja. Kaip viso patyrimo sąlyga. juslumo. intelekto sąvokos bei pagrindiniai teiginiai (4. kokiomis prielaidomis rėmėsi tuometiniai. 4. 4323 Tolesnės nuorodos Pirma kritika (GPK). mechanicistiškai orientuoti empiriniai mokslai. Jos tvarko intelekto veiklą patirties pasaulio visumos atžvilgiu.1).3. Tam tarnauja apriorinės proto idėjos: o Pasaulis . kaip kad įsivaizduoja racionalistinė metafizika (4. plg.2). kas empiriška (4.4 Pažinimas ir kalba Pažinimo teorijos temos šiandieną dažnai reiškiasi kalbos filosofijos problemų pavidalu. y. 4. pradine. "Praktinio proto kritikoje". patyrimo pasaulio apskritai požiūriu.4). Jos tikslas buvo parodyti.1) ir proto idėjos leidžia iškelti patyrimo vienumo ir totalumo siekį kaip teorinj pažinimo tikslą. ir racionalizmui (4.2 162 . Tiesa.visumos apskritai pagrindo idėja. neapima visos KANTO pažinimo teorijos. šios idėjos nėra konstitutyvios. "transcendentiškų" objektų. intelekto ir proto transcendentalinių funkcijų pirmapradės sintezės sąlyga.1). Ji yra viso patyrimo sąlyga. t.3).2.3. Iš praktikos pasisemta tikslingumo sąvoka trečioje. transcendentaliniu subjektu (Aš). Pamatinę transcendentalinę šio vienumo ir totalumo sąlygą KANTAS vadina transcendentalinės apercepcijos pirmaprade sinteze. taip pat kalbėti apie Dievą. Jos yra greičiau reguliatyvios.2.2) pažinimą rekonstruoti transcendentalinės filosofijos sąvokomis. Juslumo stebėjimo formos (4. kurios sąrangą trumpai apžvelgėme. 6.išorinio patyrimo visumos idėja.2. kad visas teorinis pažinimas paremtas praktikos pirmenybe ir kaip praktikos pagrindu galima filosofiškai atsakingu būdu kelti klausimą apie transcendentalinį Aš kaip laisve. jos neteikia mums jokių naujų. Šis posūkis į kalbą būdingas visai dabarties filosofijai (2).2. Antroje kritikoje.3. kad transcendentalinis subjektas yra praktinė laisvė.3. ji transcendentaliai skiriasi nuo viso.1 7. parodoma.2. teikia mums "tik taisyklę arba principą intelekto taikymo sisteminei vienybei".

daugiau 163 . kur vartojamos kalbiškai įformintos išraiškos" (H. o mėgina empiriškai tirti kasdienį kalbos vartojimą įprastose kalbose.Tiesiogiai nesiremdami ankstesniais pastebėjimais apie kalbą (1. empiriškai objektyvi duotybė . Ji taip pat domisi "turiniu ženklų bei ženklų kombinacijų. kad kolba filosofiniu požiūriu yra daugiau negu analizei prieinama. Šiai tendencijai svarbiausia. 2.4. 4.5. kurį galima analizuoti kaip bet kokią kitą empirinę duotybę. 2. Ji susijusi su ankstyvuoju \VHTGENSTEINL' (2.1.1 Analitinė kalbos filosofija Ji žvelgia į kalbą kaip į objektyvų.2.4.2) ir Vienos rateliu (2. o Lingvistinė kalbos analizė.3. ir pirmiausia griežtųjų gamtos mokslų. Ji nesiekia sukurti jokios dirbtinės kalbos.1 Analitinė ir neanalitinė kalbos filosofija Dabarties filosofijoje yra iš esmės dvi didžiosios kalbos filosofinio tyrimo stovyklos . kadangi ši dažnai būna negriežta. 2. 4.2 Neanalitinė kalbos filosofija Neanalitinei kalbos filosofijai rūpi parodyti. Galima išskirti dvi pagrindines analitinės kalbos filosofijos kryptis: o Loginė kalbos analizė. panagrinėsime keletą pagrindinių kalbos filosofijos problemų.3.1. 2. 4. Mat lingvistinė kasdienės kalbos ir jos gramatikos analizė tapo tokia sudėtinga. B. dirbtinę kalbą. Pastaruoju metu šios svarbiausios kryptys labai suartėjo.2.2.5. kad išsiversti be formaliosios logikos nebeįmanoma.1. empiriškai duota kalba (kalbiniai žaidimai}. netiksli ir daugiaprasmė. 2.2. Loginės^albos analizės tikslu dažnai buvo laikomas visų mokslų griežtos vieningos kalbos sukūrimas. BREKLE).2. Puikus įrankis čia yra nepaprastai išsivysčiusi/0/772fl/f'0/7 logika. pasižyminčią didesniu griežtumu. 3.1.4. poreikius. Šios analizės objektas .3). empiriškai duotą dalyką.2.2) ir neanalitinė (plg. kaip jos pasirodo įprastuose kalbiniuose veiksniuose.2.2. kasdienė. kad kalba tenkintų mokslų. Kalbos kritika yra jos būdingas bruožas.1. Siekiama sukurti tam tikrą naują. 2. Ji kritikuoja kasdienę kalbą.4).5).3. 2.1. 2.[prasta. 4.analitinė (plg.2. Ji susijusi pirmiausia su vėlyvuoju WITTGENSTEINU (2.2.5).2.

kuris atstovauja simbolizuojamam dalykui. Atvaizdas taip pat į kažką nurodo ir dėl to panašus į ženklą. H. Ir tuo pat metu atvaizdas grįžtamai veikia tai. kad žodis yra daugiau negu ženklas. mums yra duota kalboje. (JASPERS (4). negali atskleisti filosofinių kalbos problemų. Tačiau simboliai "atlieka atstovavimo funkciją savo grynu buvimu ir reiškimusi. kuriam ji yra duota. Kalboje mes kalbame apie kalbą. perteikimo ir žadinimo galios perviršio šaltinis .universalus. ar simbolis. ar kalbinė išraiška yra ženklas. Atvaizdas stovi "tarsi dviejų kraštutinumų viduryje.42 Antženklinis kalbos pobūdis Analitinė kalbos filosofija laiko kalbą ženklų sistema.ženklo esmė. GADAMERIS (2.negu specializuoto mokslinio tyrimo instrumentas. norint suprasti jo atstovavimo funkciją. JASPERSAS pabrėžia. 164 . Nei nuorodos.. Ji tiria šių ženklų tarpusavio santykius. Tuo tarpu atvaizdas "neatlieka vien tik nuorodos funkcijos. transcendentalinio subjekto. bet laiko juos specializuoto mokslinio tyrimo dalykais. Taigi jis nukreipia dėmesį nuo savęs kitur.3) kelia klausimą. transcendentalinį aspektą. Šiuo požiūriu jis artimas simboliui. » Ir K. Vytis valstybiniame herbe). ką vaizduoja". kad nurodytų kažką kitą. Kalba visuomet ir esmingai turi neempirinį. ką jis vaizduoja. II. nes ženklas kreipia į save dėmesį tik tam. panašiai kaip reikia žinoti ženklą. Mes mėginsime (sekdami HEINTEL (2). kurio dėka jų reikšmių istorinė kaita bet kuriuo metu pajėgia pažadinti juose slypinčių reikšmių lobyną.1. 403). bet patys nieko nesako apie simbolizuojamą dalyką". Tuo tarpu atvaizdas vaizduoja pats savaime: jame pačiame yra tai." Taigi pačiu savo turiniu jis nurodo atvaizduojamąjį dalyką. Transcendentalinis subjektas yra kalbinis. nei atstovavimo funkcija jo neišsemia. raiškos pilnatvės. Bet jis nėra ženklas.. G. Todėl mes taip pat kalbame apie transcendentalinę kalbės filosofiją.4). tačiau tai nėra būtina (pvz..ir vis dėlto atvaizdas yra ne kas kita. 4. ir grynasis atstovavimas . Abu jie būdingi ir atvaizdui. Šie kraštutiniai vaizdavimo atvejai yra grynoji nuoroda . bet pačia savo būtimi dalyvauja tame.simbolio esmė" (GADAMER (1). jų reikšmę ir jų vartojimą kalbiniuose veiksmuose.. Mūsų visas pažinimas kalbiškai įpavidalintas. Šio reikšmės ir reikšmės galimybės. Ši perskyra pasireiškia ir kalboje. nors ir būdami vertingi. kad galima botų sekti jo nuoroda. Visa. valstybinė vėliava). 144 ir toliau). mes esame pavadinę transcendentaline perskyra (4. metaforinis visų garsinių darinių ir žodžių pobūdis.. kad klaidinga kalbą laikyti atsitiktine. konvencine ir grynai instrumentalia ženklų ar simbolių sistema. nors jie gali būti vaizdūs (pvz." GADAMERIS mėgina suprasti kalbą pagal šią vaizduojamąją funkciją ir parodyti. ką jis atvaizduoja. kas mums duota. kaip provaizdžio apraiška. Skirtumą tarp visos empirinės duotybės ir neempirinio.. 40-55) atskleisti kai kuriuos an~ tženklinius kalbos bruožus. Ji visiškai neneigia loginės ir lingvistinės kalbos analizės pasiekimų. atvaizdas. kurie. ką jis vaizduoja: "Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba: provaizdis tik atvaizdo dėka tampa vaizdu . "bet savo paties būtimi jis dalyvauja tame.1. Simbolį būtina žinoti.

Dalykas nepasikeičia net ir tada. Ir ką gi mes čia girdime? Girdime kalbos kalbėjimą. kurį žmogus būtinai patiria iš jo laisvei tarnaujančių institucijų. atspalvį. mes kalbame išjos. metaforinis. sakysime. WEISGERBER). reiškiasi įstatymo ir laisvės ryšys: Ką kalbos sandara duoda kalbai. Kalbama apie savotišką kalbos "lankstumą" tiek objektyvios būtybės. Dievybės] raišką apčiuopiamybėje". (HEIDEGGER (3). v. 257). dirbtinių kalbų griežtumu. Sakymas jokiu būdu nėra antraeilė reiškinio išraiška. vienas žymiausių šiuolaikinės kalbos filosofijos pirmtakų.Kalbos kaip visumos pobūdis yra alegorinis. kad jau esame kalbos klausę. tai. 50) Ši laisvė pašalinama formalizuotų. sugyvulėja. Bet jeigu filosofinė kalbos problema apskritai apribojama vien šia perspektyva. (254) Jau W. Reiškinys. Sitai mes galime tik todėl. atkreipia dėmesį į tai. kaip ir valstybėje. Jis užtikrina "begalybės [čia: Absoliuto. kad kalba "glaudžiasi" prie tautų ir individų individualumo. Panašiai ir M. v. "žmogus redukuojamas į vieną specializuotą jo veikimo pasaulyje būdą" ir. M. du draugai sutaria dėl sąvokos vartojimo. kai abu pradeda sutarti dėl sąvokos apibrėžimo: didysis asmeniškumo faktas prasiverš ir pačiame apibrėžime . kad apribojimas. Tuo tarpu kalba kaip ženklinimo mechanizmas (loginė kalbos analizė!) tėra "skirta metodiškai operatyviam vartojimui". Turėdamas tai galvoje. Mąstymas ir pažinimas kalboje įgyja gimtosios kalbos (J. tą valstybinė santvarka turi duoti politiniam žmonių gyvenimui. HUMBOLDTAS (1767-1835). (II. paprasčiausiai negali būti atskirtas nuo "rodančio sakymo". L. kuris sakymu rodo) yra antženklinė. greičiau visas reiškimasis ir nesireiškimas remiasi rodančiu sakymu. B. Kalba negali būti suprasta kaip antraeilis ženklo ir ženklinamojo dalyko suderinimas. kuris reiškiasi gimtąja kalba. neperžengtų laisvės saiko. tai nors kiekvieno jų sąvokos prasmė būtų labai panaši į kito. Kalboje. LlEBRUCKSAS nurodo analogiją tarp kalbos ir valstybės.nebent abu "suokalbininkai" sutartinai išduotų Logosą logistikai (446). HEIDEGGERIUI kalba (kaip "rodantis sakymas". Pagal analogiją su kalba čia reikia žiūrėti. Šį faktą HEIDEGGERIS taip pat aiškina savotiška klausymosi pirmenybe prieš kalbėjimą: Mes ne tik kalbame kalbą. tam tikru mastu. 165 . taip pat asmeninio individualumo. mes negalime laikyti jų tapačiomis. BUBERIS atkreipia dėmesį į kalbos asmeniškumą: Kai. apie ką kalbama. Ir tai yra teisėta ta prasme. Remdamasis W. tiek subjektyvaus individualumo atžvilgiu. kad formaliųjų mokslų ir tiksliųjų gamtos mokslų srityje tuo nieko neprarandama. HUMBOLDTO kalbos "lankstumo" idėja.

"kiekviename žmogaus kalbėjime visuomet glūdi kažkas iš to. ir visuomet iŠ to. Tu ir Tai parodo. ir kad tik tarp žmonių žmogus tampa žmogumi (J. Tu ir Tai prielaida. esančių "pasaulyje") ryšių raizginyje" (HEINTEL (2)). kažką pasakau pats sau. kuris betarpiškai atsiveria šiuo tripusiškumu: Aš kalbu su Tavimi apie Tai. Ji leidžia suvokti. kai ji pasakymu apie Tai sujungia Mane ir Tave savyje.4 Kalbinis pasaulėvaizdis Du klausimai turi lemiamos reikšmės: o Ar nepriklausomai nuo skirtingų konkrečių kalbų egzistuoja grynų..3. M. 19 pieš. EBNER. F. apie ką kalbama. Mes visuomet kalbame su kuo nors apie ką nors. G.43 Kalbos tripusiškumas Anot LIEBRUCKSO.1.4. Ji parodo. kad kalbėjimas ir pažinimas reikalauja ne tik Manęs.6). Šis ryšys tarp Aš. Filosofinė refleksija atskleidžia šį tripusiškumą: ji parodo. BUBER. kad patiriu: suprasdamas ar veikdamas tiesiog ištirpstu "duotybių" ("daiktų".4. 28).2) artimų mąstytojų. kad kalba pasako apie save pačią. kuriam kalbama. Tas pat galioja pirmapradžiam kalbėjimui. Tad pažinimas ir kalba visuomet reiškiasi "subjekto-subjekto-objekto" santykiu. pasakydamas Tau kažką apie Tai. kad Aš. MARCEL).1. 5. nes jie ypatingą svarbą teikia dviejų pagrindinių santykių ~Aš~Tu ir Aš-Tai skyrimui. taigi ir Bendruomenės. idealių.: Kalbos tripusiškumas 4. kuris kalba. Sis pamatinis bet kurio žmogaus kalbėjimo tripusis nukreiptumas jau byloja apie garsiojo subjekto-objekto santykio žmogiškajame pažinime ribotumą" (I.4. Ši "dialoginė" kalbos ypatybė buvo taip pat pabrėžiama egzistencializmui (2. "betarpiškame patyrime aš nežinau. G.6 Matėme. kurie dažnai vadinami dialogistais (pvz. kad filosofija visuomet prasideda nuo pirmapradžio "jau-buvimo-pasaulyje" (HEIDEGGER. FlCHTE).1. bet ir Tavęs. 1. bendražmogiškų reikšmių sritis? 166 . kad tam tikru požiūriu kalba yra mūsų gebėjimo skirti Aš. visuomet kažkas iš to.

kurį susikuriame apie pasaulį. Konkreti kalba. kad konkretus kalbinis pasaulėvaizdis nesugretinamas nei su grynųjų reikšmių pačių savaime viešpatija (plg. atsiskiria nuo gimtosios 167 . skiriasi nuo lyginamųjų pasaulėvaizdžių kalbiškumo. ką čia išmokstame ir tame. Todėl mes kalbame apie bet kurio pasaulėvaizdžio kalbiškumq. o Ar įmanoma bekalbį pasaulį savaime priešinti įvairioms konkrečioms kalboms. kuriomis kalbama apie pasaulį? Ir čia atsakymas gali būti tik neigiamas.. kuriuo pasigauname pasaulį. (KUTSCHERA (2). Mes negalime atrasti jokios idealios grynųjų reikšmių viešpatijos. Tačiau ir WlTTGENSTElNO kalbinių žaidimų teorija. taigi. yra kultūros pasiekimas. kaip to išmokstame. kuria mes tai atliekame.1.. bet aktyvus išmokto meno panaudojimas. Ji yra tarytum "tinklas". kurioje mes patirdami pasaulį esame. Pasaulis. aprašymas. kuriame mes visada jau patirdami gyvename. v. kad tas vaizdas. kad pažinimas yra ne pasyvus iš anksto duotų skirtumų perėmimas.: Kalbinis pasaulėvaizdis Tad konkreti kalba nuspalvina visas reikšmes ir kiekvieną pasaulėžiūrą.kaip glaudžiai vienas su kitu siejasi kalbėjimas ir suvokimas. Šitai žinojo jau W. kai mes gimtąja kalba pradedame suvokti (ligšiolinį) kalbinį gimtosios kalbos pasaulėvaizdį: gimtoji kalba. apibrėžia ir mūsų "pasaulėžiūrą". Žodis yra individualus sąvokos pavidalas. 338) Dabar taip pat aiškėja. kad tame. yra tas pat. 20 pieš. juos lyginti su savuoju ir vieną su kitu sieti. v. Prarasdama šį pavidalą.1). Bet kuri reikšmė yra konkrečios kalbos reikšmė.1. ir hermeneutinė filosofija į šį klausimą atsako neigiamai. kad mes pirmiausia per kalbą. ką britams reiškia "red". KUTSCHERA nurodo į tai. "pasaulėvaizdį". kad tokia sritis yra.. Taip būna ir tada. Kalba. lygiai kaip žmogui nusiimti savo veido bruožus. Juk tai. kuri nepriklausomai nuo konkrečių kalbų galiotų visiems laikams ir visoms kalboms. kur kalba atlieka svarbiausią vaidmenį. yra kalbiškai at\>ertas pasaulis. atrodo. Mes tik galime pažinti skirtingus kalbinius pasaulio vaizdus. nei su bekalbiu pasauliu pačiu savaime. kuria mes tai atliekame. Bekalbis nuogas daiktiškumas savaime geriausiu atveju būtų ribinė sąvoka. ji tampa kita sąvoka. kaip darome mokydamiesi svetimų kalbų. žinoma. 2. F. HUMBOLDTAS: Sąvokos neįmanoma atskirti nuo žodžio. . o prancūzams "rouge". grindimas ir 1. slypi kultūrinė tradicija. per kalbinius veiksmus išmokstame šių veiklos rūšių. ką mums reiškia "raudonas".Iš pirmo žvilgsnio atrodo.

vienas su kitu susijusių momentų padarinys.1) kalbame visais tais atvejais. besąlygiška viso pažinimo sąlyga.2.1. santykį tarp transcendentalinio ir hermeneutinio aspekto.4. mes tai darome kalba.4. kas per ją pažįstama ar įtarpinama.3. kurioje mes lyginame ir analizuojame. Mes susidūrėme su dialektiniais dalykais. kuri nėra tapati kuriai nors Šių pasaulėvaizdžių kalbai.3. 2. 4. Todėl ji transcendentaliai skiriasi nuo visko. Anot jo. KANTAS (4. kuri negali būti suprasta kaip konkreti kalba. Suformuluokime šį aspektą kalbos filosofijos terminais! Bet kokiame kalbėjime apie kalbą atsiskleidžia kalbos transcendentalinė prasmė (plg.4. Todėl negalima šį absoliutų.1. Imkime pavyzdį iš 4.4 Šitai taip pat leidžia parodyti. transcendentalinį subjektą mąstyti kaip objektą. 4. absoliuti instancija.2) padarinys dialektinio dalyko prasme.2). Turime galvoje santykį tarp dviejų priešingų. kad transcendentalinis subjektas su savo aprioriniais apibrėžtumais yra paskutinis ir absoliutus mūsų pažinimo atskaitos taškas. Kai lyginame pasaulėvaizdžius. kas 168 . yra vienpusiai ir abstraktūs daliniai aspektai. Savo pačių prasmę jie turi tik abu kartu. o vėlei konkreti kalba. 4.1.4): Kritiškas perėmimas ir sistemiškas sugretinimas kalbinių pasaulėvaizdžių prasminių intencijų visuminėje tradicijos erdvėje. apskritai nėra.4. Ji yra bet kokio pažinimo tarpininkas. Abu momentai. vienas su kitu susijusių kalbos momentų. nebeginčijama. kas yra filosofija kaip universali kalbos kritika (plg. Bet kalba. kaip parodė WITTGENSTEINAS.5.2.4 skyrelio.1. KANTO filosofijoje patyrimas yra stebėjimo ir intelekto formos (4. kai kas nors gali būti suvoktas tik kaip dviejų priešingų.5 Kalbos dialektika Apie dialektinį dalyką (3. kuria lyginame. kai nagrinėjome aristoteliškąją akto-potencijos doktriną. yra paskutinė. plg. kaip junginys. atskirai paimti. laikome tam tikra prasme absoliučia ir transcendentaline. Bet tai reiškia: Bet kokio kalbėjimo apie kalbą ir/ar pasaulį būtina prielaida yra absoliuti. Lygindami vieną su kitu įvairius kalbinius pasaulėvaizdžius. tai kalbą.2) parodė. Transcendentalinės filosofijos požiūriu būtina pripažinti. kad šis subjektas yra absoliuti. 5. 2. pažvelgti į jį iš nugaros. kaip ir aiškindamiesi santykį tarp absoliutaus (transcendentalinio) Aš ir empirinio Aš (4. pati niekada nėra absoliuti ar ideali kalba (kurios.4. kurios pasaulėvaizdį analizuojame. Vieną iš labai svarbių mes aukščiau (4. Čia susiduriame su panašia problema. vykdanti visą pažinimą. transcendentalinė kalbiškumo prasmė.5). taip sakant.kalbos. transcendentalinis subjektas kaip sąmonė. Pradžioje pasiaiškinkime abu šiuos aspektus.4) jau nurodėme. 4. o Transcendentalinis aspektas.2.3.4): Visa.1. "Kalbos stebuklas" (HUMBOLDT) apima daugelį dialektinių dalykų.

kuria kalbinių pasaulėvaizdžių lyginimo kalbą aš mąstau kaip konkrečią kalbą). o Hermeneutinis aspektas.7 . Juk aš žinau. kad visa. tik visuomenė- 169 . t. ką kaip prielaidą turiu laikyti transcendentaliniais dalykais.. kad aš galiu kalbėti absoliučia. josios transcendentalumas man išslysta. Tokiu būdu hermeneutinis aspektas atveria fundamentalų viso pažinimo reliatyvumą. konkrečia kalba). kas visuomet yra visuomeniškai ir istoriškai apibrėžta. objektyvu.1. ir belieka tik kažkas empiriška. vis dėlto žinau: Transcendentalumas tik įkūnytas. Visas patyrimas ir pažinimas visuomet jau paženklintas supratimo istoriškumo. kad visas pažinimas yra kolektyvinės komunikacinės' bazės antstatas. susieta su visuomeniškai ir istoriškai konkrečia kalba. visas patyrimas ir pažinimas turi kalbos pavidalą. "neistorine" prasme apie konkrečias istorinio supratimo apraiškas. aspektai nurodo vienas kitą ir vienas kitą suponuoja: o Jeigu aš sakau: "Bet koks pažinimas yra kalbiškai sąlygotas ir priklauso nuo supratimo istoriškumo".empiriška. kad egzistuoja absoliutus. Žinoma.3) apie komunikacinės bendrijos a priori Marksizmas (2. Vienas teigia pažinimo besąlygiškumą. tai aš jau darau prielaidą. Be to. y. tuo aš vėl postuluoju transcendentalumą.. Kalba glaudžiasi prie tautų ir individų individualumo (HUMBOLDT) ir savo tripusiškumu (LlEBRUCKS) pasirodo susijusi su kalbine bendruomene. empiriškai apibrėžtą (pvz. Iš HEIDEGGERIO ir GADAMERIO (2. kalbą) aš galiu paversti empiriniu dalyku (empiriniu Aš. O. Bet nors transcendentalinį postulatą (subjektą. transcendentalinis kalbos prasmingumas.5. taigi galiausiai vėlgi konkreti kalba. Hermeneutinis reliatyvumas reikalauja kaip prielaidos transcendentalinio absoliutumo. aš galiu refleksijos būdu paversti empiriniais dalykais. t. tik konkrečioje kalboje.1) tvirtina. Be to. numato transcendentalumą kaip absoliučią prielaidą. Šia prasme K. kaip konkrečią kalbą). APELIS kalba (2. kuriame aš galiu kalbėti apie konkrečią kalbą. kurioje lyginu įvairius kalbinius pasaulėvaizdžius) mąstyti kaip kažką objektyvų. Jie priešingi vienas kitam ir vis dėlto esmiškai tarpusavyje susiję. o Jeigu aš sakau: "Pažinimas yra absoliučiai apriorinių apibrėžtumų ar absoliučiai transcendentalinio kalbiškumo padarinys". kas savo ruožtu pats reikalauja transcendentalumo (pvz.4. Tokie yra šie du aspektai. kas rūpi hermeneutikai. Kitas -jo (visuomenini ir istorinį) sąlygotumą ir reliatyvumą konkrečios kalbos atžvilgiu. tai lygiai taip pat negaliu tuo pasitenkinti. kalbos. kuria ji reiškiasi. Tad kalba pasirodo kaip tai. empiriškai konstatuojamų ir materialiomis prielaidomis paremtų visuomenės gyvenimo procesų". kad visas pažinimas esąs atspindys "materialių. absoliutumą ir aprioriškumą. Bet kokia pasaulėžiūra yra kalbinė.3) sužinojome. Kalbos filosofijos terminais tai reiškia. kalbą. y.. Jei tik mėginu šį transcendentalumą (pvz. 5.

kad daug dėmesio jai skyrė analitinė filosofija. kurią yra iškėlęs N. tiek teisėti šie aspektai. CHOMSKY) Šio dialektinio dalyko kontekste įdomu pažvelgti į teoriją.3. Ši įgimta. Vieni yra reliatyvistai ir mano. turi būti skiriami. Konkreti kalba. plg. pastarieji . CHOMSKY. kaip kalba fundamentaliu filosofiniu ir konstitutyviuoju požiūriu. 321) 4. kuris drauge yra ir tiesa.2) įgimtas idėjas. kurie mano turį absoliučią. kalba. ir kiti atstovauja būtiniems dialektinio dalyko aspektams. t. yra "absoliuti".2.je ir istorijoje yra realus.4. kaip rūšies atstovui. Ši teorija yra empirinė teorija ir todėl reikalauja empirinio patvirtinimo. būdingą. Pirmieji pralaimi įveikus skepticizmą (1.1 Universalioji gramatika (N. Tačiau ir vieni. iš kurios kildintinos visos atskirų kalbų gramatikos. Kiek klaidingi jų požiūriai.1. kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas.3). nes galiausiai ir fundamentalioji. Jis turi įgimtą sugebėjimą nedidelės kalbinės patirties pagrindu atlikti šią transformaciją. biologiškai determinuotą aprioriškumo sistemą. Jis taria.9).4. HEINTELIS taip apibendrina šį faktą: Kalba. yra "reliatyvi" ir. Abu aspektai surišti tarpusavyje. transcendentaliai. E. ir "dalinis pažinimas" (l Kor 13.5. kaip konkreti kalba santykyje su kitomis konkrečiomis kalbomis. Todėl vaikas taip lengvai išmoksta gimtąją kalbą. konstitutyvi konkretaus kalbinio pasaulėvaizdžio atžvilgiu. kad viskas sąlygiška.hermeneutiniame rate (2. taigi jam. sudarančios bendražmogišką universaliąją gramatiką.5) įžvelgėme tarp transcendentaliai apriorinio kalbiškumo ir konkrečios kalbos.3). bet ir todėl. 4. 170 . Jie ginčijasi su kitais. filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje.3. genetinė informacija leidžia vaikui universaliąją gramatiką transformuoti į atskirą savo gimtosios kalbos gramatiką. kurį aukščiau (4. Yra žmonių. atitinkamai. kad net tokioje empirinėje teorijoje atsiskleidžia panašus skirtumas. y. Tuo grindžiamas visų žmogiškųjų kalbų panašumas. bet vis dėlto jie išlieka susiję. visuotinai galiojančią tiesą. kad egzistuoja įgimtas kalbinis žmogaus sugebėjimas ir šia prasme pripažįsta (remdamasis klasikiniu racionalizmu. nuo patyrimo nepriklausomą informaciją. Mes čia ją minime ne tik todėl. ir konkreti kalba. jie įgalina tą žmogiškąjį pažinimą. Kiekvienas žmogus turįs įgimtą. kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas. Šios idėjos .tai lingvistinės universaluos (bendros kalbinės formos). kurie šiuos aspektus painioja su požiūriais. (HEINTEL (1).

Pažymėtinas atvaizduojamasis ir metaforinis kalbos pobūdis.1. transcendentalinė pažintinė ir kalbinė prasmė. ji reiškiasi kaip subjekto-subjekto-objekto santykis. o Dialektinė logika: HĖGELIS ją supranta kaip mėginimą dialektiškai (3.2): KANTAS ją supranta kaip apriorinių intelekto (kategorijų. Viena vertus. • Nėra nei idealių reikšmių viešpatijos. Toliau pateiksime formaliosios logikos įvadą. y. Kita vertus.5. Dėl savo lankstumo ji prisiderina prie tautų ir individų. • Kalbinės išraiškos yra daugiau negu paprasti ženklai. visame pažinime ir kalbėjime visuomet jau postuluojama absoliuti. "protas" arba "dvasia". Neanalitinė kalbos filosofija pabrėžia transcendentalinę kalbos prasmę.4. o Formalioji logika: ARISTOTELIS ją apibūdina kaip mokslą apie mąstymo ar kalbėjimo/o/TOfl/^ išvadų taisyklingumą.2. Aš kalbu su Tavimi apie Tai. Analitinė filosofija žvelgia į kalbą kaip \ tam tikrą empirinę duotybę. 4.5 Logika 4. t. Ji reiškiasi kaip loginė arba kaip lingvistinė kalbos analizė. būdingas visam žmogiškajam pažinimui ir kalbėjimui. absoliutumas ir reliatyvumas. 171 . transcendentalumas reiškiasi tik konkrečia kalba istoriniame kontekste. pagrindinių teiginių) ir proto (idėjų) apibrėžčių doktriną. kuri galėtų būti atskirta nuo konkrečios kalbos. besąlygiškumas ir sąlygotumas .visa tai yra dialektinis dalykas.1) sujungti transcendentalines intelekto apibrėžtis su ontologinėmis būties apibrėžtimis. • Kalba iš esmės yra tripusė.4 skyriaus santrauka • Mes skiriame analitinę ir neanalitinę kalbos filosofiją. nei bekalbio pasaulio savaime.1 Kas yra logika? Žodis "logika" kyla iš graikiškojo logos.2. kuris verčiamas kaip "žodis". • Transcendentalinis ir hermeneutinis aspektai. Apie logiką kalbama keliomis prasmėmis: o Transcendentalinė logika (43.

Mes sakome: tai logiška.. Išvada padaryta taisyklingai. yra antrinės sąvokos. Jį domina vien išvadų taisyklingumo formalios sąlygos. iš psichologijos. Ji tiria mąstymo apskritai formalias struktūras. yra visuomet klaidingos. šis mokslas abstrahuojasi nuo intelektinio pažinimo bet kokio turinio ir nuo jo objektų skirtingumų ir turi reikalą tik su gryna mąstymo forma. kurią aš susikuriu mąstydamas akmenį. kad jie yra be turinio. KANTAS taip apibendrina abi šias ypatybes: Kaip bendroji logika. (GPK B 78//100) WITTGENSTElNAS (2. Jis yra įrodomoji doktrina ir jame viskas turi būti tikra visiškai a priori. tai Sokratas mirtingas". kuri dėl to neturi jokios įtakos intelekto kanonui. 6. Jis taip apibrėžia skirtumą tarp pirminių ir antrinių sąvokų: "Pirminiu bodu suvokiami kaip tik sielai išoriški daiktai. Frazę "tai Sokratas mirtingas" vadiname išvada iš prielaidų "jeigu visi žmonės mirtingi" ir "Sokratas . "giminė". tiksliau -jo formalaus išvadų taisyklingumo požiūriu. (Traktatas) 172 . išvados turinys čia klaidingas.žinduoliai". taigi nieko neperima. Kalbėdami apie formalų loginį išvadų taisyklingumą. kuria kalbama apie kalbą.111 Teorijos. Čia svarbu dar štai kas. Atkreipkime dėmesį į dar du svarbius formaliosios logikos ypatumus: o Formalioji logika neturi nieko bendra su psichologija.2) nurodo. Suprantama. kurios atskleidžia suvokimo bodą. Tokiu būdu sąvoka. Kas yra formaliosios logikos objektas? Galime pasakyti. Jai nerūpi. Bet pati išvada logiškai išplaukia iš prielaidų. logikos objektas . o visos šarkos .paukščiai. tai visos šarkos . jis neturi jokių empirinių principų. Kad pirmosios prielaidos "Visi paukščiai .žinduoliai.. kad formalioji logika visuomet jau remiasi kalbiniu buvimu-pasaulyje (1. Kaip grynoji logika. Kodėl? Todėl. 6. Taigi sąvokos "subjektas". o Sokratas žmogus. 9). Antriniu bodu suvokiamomis vadinamos tos sąvokos. į kuriuos suvokiantis intelektas pirmiausia atsigręžia.. Tai rodo pavyzdys: "Jeigu visi paukščiai .2. tai ji yra antrinė sąvoka.šitai logikui nerūpi.1 Logikos teiginiai yra tautologijos. turime galvoje tiktai teiginių formą. kad išvada "tai Sokratas mirtingas" gali būti išvesta iš teiginio "jeigu visi žmonės mirtingi. bendriausias išvadų taisyklingumo sąlygas. kaip ir ką kalba ar mąsto empiriniai subjektai (konkretūs žmonės). "išvada".žmogus". o ne jų turinį. "prielaida" ir 1. kuriuo jis suvokia" (De potentia 7. antrinė refleksija apie šį kalbinį buvimą-pasaulyje.11 Tad logikos teiginiai nieko nesako.. kai sakau: "Akmuo" yra teiginio "Akmuo apskritas" subjektas).3..žinduoliai" turinys klaidingas .Ką reiškia išvadų taisyklingumas. kad logikos teiginiai yra tautologinio pobūdžio.kalba. gali parodyti pavyzdys: "Jeigu visi žmonės mirtingi. Ji nėra empirinis mokslas. "predikatas". yra pirminė sąvoka. (Jie yra analitiniai. "rūšis". Anot TOMO AKVINIEČIO.1) ir yra specifinė.) 6.tai antrinių sąvokų (intentiones secundae) sritis. Juk [suvokimą] intelektas suvokia antriniu būdu.1. kai jis pats apie save reflektuoja ir suvokia savo suvokimą bei tą bodą. o Formalioji logika yra griežtai apriorinė. o Sokratas žmogus". Ir šia prasme logikos kalba yra antrinė kalba . leidžiančios bent vienam logikos teiginiui atrodyti turiningam. Jeigu aš susikuriu akmens sąvokos sąvoką (pvz. Ji nagrinėja jį abstrakčiai.

Po augimo periodo XFV-me ir XV-me amžiuje vėl smukimas.2.2. o Kasdienė kalba iš esmės yra toji kalba. bet ir su turiniu". Pagal tai galime išskirti tris pagrindines formaliosios logikos raidos epochas: O Antikinė logika. 173 . formalias pažintinės sintezės sąlygas. Po šio pirmojo pakilimo eina platus nuosmukio tarpas. ir jokiu kriterijumi ji negali atskleisti suklydimo. kad abstrakti formalioji loginė analizė iš principo negali aprėpti gyvojo kalbos vartojimo tuo pavidalu. 45. B.1. Vienintelis žymus logikas šiame nuosmukyje buvo G. y. Jo loginiai darbai buvo surinkti vadinamajame Organone ( = įrankyje). Loginė analizė yra visuomet jau duotos kalbos analizė. kuriuo jis iš tikrųjų reiškiasi kalbiniuose žaidimuose. Pagrindiniai šios šiuolaikinės logikos atstovai: G. rūpi išsiaiškinti "šio pažinimo turimo teisingumo požymį" (B 83//103). M. LEIBNIZAS. Žymiausi logikai: ALBERTAS DIDYSIS. Ji reiškia. Didelės reikšmės taip pat turėjo Megaros-stoikų mokykla. FREGE. apie kurią kalba logika. Juk formalioji logika atskleidžia tik negatyvias. formalioji logika domisi tik mąstymo forma ir todėl yra tik "negatyvi tiesos sąlyga": "tačiau toliau logika negali eiti. Vėlyvasis WnTGENSTEINAS yra parodęs (2.1). W. kuria logika įsiveda savo sąvokas ir aksiomas ( = principus). netautologinių) apriorinių pagrindinių teiginių (43. O Matematinė logika (taip pat vadinama simboline logika arba logistika) susiformuoja maždaug XIX amžiaus viduryje. S. 4. C.pirmiausia XIII amžius.Kaip antrinis kalbėjimas apie kalbą. o ne pozityviąsias. PEIRCE. kad formalioji logika būtinai remiasi kasdiene kalba (t.5). E. RUSSELL.5. y. DE MORGAN. G. kurioje yra trys pakilimai ir trys smukimai. G.12 Formaliosios logikos istorija I. užtrukęs iki pat XIX amžiaus. Jos sužydėjimo laikas . SCHRODER. ARISTOTELIS laikomas formaliosios logikos pradininku. formalioji logika dvejopa prasme remiasi kasdiene kalba: o Kasdienė kalba iš esmės yra toji kalba. neanalizuojama kalba) ir pastarosios niekada neaprėpia. Transcendentalinei logikai. Formalioji logika gali vystytis tik kasdiene kalba kalbėdama apie kasdienę kalbą.1 Formalioji ir transcendentalinė logika Pagal KANTĄ. PEANO. susijusio ne tik su forma. be šių (formaliai loginių) tiesos sąlygų. kai nepasirodė nė vieno reikšmingesnio logiko. WILLIAM SHYRESWOOD ir PETRAS ISPANAS ( = Popiežius JONAS XXI). turinines. BOCHENSKI (1) formaliosios logikos istoriją yra palyginęs su banguota linija. (GPK B 84//104). Ši pastaba svarbi. Todėl transcendentalinė logika eina prie sintetinių (t.2. BOOLE. ROBERTAS KILWARDBY. O Scholastinė logika. kurių formaliojoje logikoje nėra ir negali būti. A.

. kad protas.. 4. J. rašančių nepakeliamai sudėtinga kalba. N. TARŠKI.5. Daugelis žymių logikų buvo taip pat žymūs filosofai (pvz. Kaip. Kadangi formalioji logika.5. esą formaliosios logikos taikymas filosofijoje yra neopozityvistinės (2. loginė analizė tik sąlyginai gali aprėpti gyvąjį kalbos vartojimą kalbiniuose žaidimuose. išvedimo taisyklės ir pan. HlLBERT. CARNAP ir K. ARISTOTELIS. paprastinant ir aiškinant. formalioji logika yra organonas (instrumentas. GODEL. 4. Šie trys didieji formaliosios logikos raidos etapai sudaro vieningos formaliosios logikos tradiciją: "a) Visi tradicinės logikos dėsniai priklauso logistikos dėsniams.2. WITTGENSTEIN)." (BOCHENSKI-MENNE. LUKASIEWTCZ. tačiau laikėsi skirtingų filosofinių pažiūrų. 12). R.4 Logistika ir metalogika Šiuolaikinėje formaliojoje logikoje skiriame dvi dideles sritis: logistiką ir metalogiką. LEIBNIZ. Tada galbūt jie rašytų suprantamesnių stiliumi.1. yra visuomet antrinė refleksija." Formaliosios logikos taikymas filosofijoje gali nemažai prisidėti problemas suskirstant. įrankis).. A. c) logistikos raiškos priemonės (jos apibrėžimai. Logistika ( = matematinė ar simbolinė logika) yra loginio skaičiavimo 174 . yra grynas prietaras. galima būtų patarti savo teiginius logiškai paanalizuoti ir formalizuoti. D. L. besiremianti kalbiniu buvimu-pasaulyje. {drausmintas gerai ir išdresuotas. paaiškinamas tuo. Todėl formalioji logika nėra filosofijos etalonas. J. Priprastų prie apynasrio. Paplitusi nuomonė. Vis dėlto turi pagrindo patarimas.) žymiai pranoksta tradicinę logiką savo griežtumu ir veiksmingumu. formaliosios logikos taikymas filosofijoje taip pat remiasi jau diferencijuota filosofine problematika. logika visiškai neutrali įvairių filosofinių sistemų atžvilgiu. BROUWER.3 Filosofija ir formalioji logika Kaip formalusis mokslas. WHirEHEAD. E.A.1).5. anot vėlyvojo WITTGENSTElNO. kad daugelis neopozityvistų buvo taip pat žymūs logikai. b) bet daug pastarosios dėsnių nepriklauso pirmajai. taip ji tik sąlyginai gali aprėpti ir filosofinių kalbinių žaidimų kalbos vartojimą. kurį GOETHES "Fauste" Mefistofelis duoda studentui: "Pastudijuokit logiką. Lyginant su filosofija. kaip mokslas apie antrines sąvokas (4. WHITEHEAD.3) nuostatos apraiška. Daugeliui filosofų.1.

nustatoma. Antai dažnai sakoma. Skiriama trys ženklo matmenys ir. kuri žymi metakalbos ženklus.1) ir eliminuojama (dažnai netiksli) kasdienė kalba. kuri žymi objektinės kalbos ženklus. kuri žymi nekalbinius objektus. Ženklo prasmė apibrėžiama grynai operatyviai. sema arba semeion = ženklas). savybes. turi būti išsiaiškinta ženklų reikšmė ir vartojimas.savybes arba santykius. Pvz. jo garsinę ir rašytinę formą).5. ką jie reiškia. šachmatai arba algebra yra toks skaičiavimas. trys metaloginės disciplinos: o Sintaktika yra mokslas apie ženklą kaip tokį (pvz. Kalba. vadinama metametakalba ir 1. Tam visiškai abstrahuojamas! nuo bet kokio turinio (4. Metalogikoje aiškinamasi formalios loginio skaičiavimo prielaidos. kad jais būtų galima '"skaičiuoti". o Semantika yra mokslas apie ženklų reikšmes.. Tad loginis skaičiavimas yra "ženklų sistema su jai priklausančiomis operavimo taisyklėmis'' (BOCHENSKI-MENNE). Ypač svarbus yra kalbos lygmenų (tipų) skyrimas: kalba.dalykų padėtį. Logistikai rupi atlikti tokį griežtą formalizavimą. y.1. kad. apie ženklų santykį su tuo. kad ženklais (simboliais) galima būtų "skaičiuoti". vadinama objektine kalba. Jo 175 . 21 pieš.: Kalbos lygmenų skyrimas Pavyzdys: "Jonas eina į mišką" yra objektinės kalbos sakinys. atitinkamai. Čia nekreipiama dėmesio į ženklo reikšmę ir jo vartojimą komunikacijai. Kalba. predikatai .teorija. santykius ir dalykų padėtis. pagal kokias taisykles tam tikros kalbos ženklai turi būti vartojami. prieš sudarant loginio skaičiavimo sistemą ir joje "logiškai skaičiuojant".. Loginis skaičiavimas paprastai vyksta objektinėje kalboje. t. vadinama metakalba. '"'Jonas" yra tikrinis vardas" yra metakalbos sakinys. laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Metalogika dažnai vadinama semiotika (iš gr. kad tikriniai vardai žymi objektus. taip pat apie ženklų tarpusavio santykius. o sakiniai . Tai reiškia.

kas nurodo kažką kita (ženklinamąjį). Loginiai paradoksai atsiranda. kad bet koks loginis skaičiavimas galiausiai remiasi (4. o Pragmatika yra mokslas apie santykius tarp ženklų ir jų vartotojų.2 Žodis ir reikšmė Ženklas yra tai. Kalbos lygmenų skyrimas ypač svarbus dėl to. kurie nenurodo savęs. kai neskiriamos skirtingų kalbos lygmenų (tipų) išraiškos. Šias operavimo taisykles galiu. gali save nurodyti. suprantama. tai jis klaidingas. Kalbines išraiškas logikas traktuoja kaip ženklus (plg. Čia domimasi praktiniu komunikaciniu ženklų vartojimo kontekstu. tai ar šis sakinys teisingas. Jį cituoja apaštalas PAULIUS: "Vienas iš jų [kretiečių]. Seniausias ir žinomiausias iš jų . 4. Matome.4.5. pikti žvėrys.operavimo taisyklės formuluojamos metakalboje.e. Jeigu kretietis sako: "Visi kretiečiai . savo ruožtu padaryti skaičiavimo objektu. Su panašiu paradoksu susiduria tas. Bet tam man reikalingos operavimo taisyklės.m.1 pabaiga) neformalizuota (kasdiene) kalba. yra pasakęs: "Kretiečiai visuomet melagiai.). 12). kurį yra atradęs EPIMEniDAS (VI a. p. 22 pieš. kad jo nepaisymas veda prie loginių paradoksu.: Semiotinis kubas pagal BOCHENSKI (2) 176 .2). jų pačių pranašas."Melagio" paradoksas.melagiai". ar ne? (RUSSELLO paradoksas). 4.5. kad jeigu jis teisingas. kur kalbantysis figūruoja kaip komunikacinių veiksmų dalyvis. tingūs pilvai" (Tit 1. Ar šis katalogas visų tų katalogų. kurie nenurodo savęs. ar klaidingas? Matome. kurias turiu suformuluoti metametakalba. kuris imasi uždavinio sudaryti katalogą visų tų katalogų.

Žodžiai irgi yra ženklai. Bet kam atstovauja arba ką žymi predikatai? Juk akivaizdu.. Predikatai pažymėti kursyvu: Sokratas yra filosofas.. (A. ką predikatas išreiškia. y. "Palanga". "Lietuvos karalius"). akustiškai suvokiamą ženklą. Vietoje tikrinio vardo dažnai vartojami aprašai. kurį galime pavadinti akustema. Jie greičiau žymi objektus (designatus) pagal apibrėžtas reikšmes.. sąvokas). kurie objektą atitinka arba neatitinka. Predikatai yra bendri. ką jis apie objektą taria. "šis kalnas") arba kitokios išraiškos (pvz. Intensija dažnai taip pat vadinama sąvoka. o gestais reiškiamą žodį . Bendrumas gali būti suprantamas dvejopa reikšme . Žodį pirmykštėje reikšme mes suprantame kaip žmogaus kalbos padargais artikuliuotą. "Aristotelis".. o Intensija (čia: reikšmė) yra tai. 15) 432. Įsidėmėkime: Predikatai išreiškia intensijas (reikšmes.1 Tikriniai vardai ir predikatai Išskirsime dvi svarbias žodžių grupes: o Žodžius. Tai juokinga. Kartais "sąvoka" suprantama kaip žodis kartu su savo reikšme. Tikriniai vardai ir aprašai objektams atstovauja arba juos "žymi" (G. Petras skaito. Antai predikato "karvė" ekstensiją sudaro visos karvės. t. kad predikatas "langas" žymi ne tik štai šį langą. "Šiaurės Atėnai". kuriuos jis žymi). Tai-klevas. FREGE).ekstensine ir intensine. Juos vadiname predikatais.—2217 177 . Tad intensija. o Žodžius. žodį atitinkančią psichinę būseną vadiname psichema. arba reikšmė. Tikriniai vardai (pvz. kartais . Todėl scholastai juos vadindavo universaliomis. bet jų nežymi. "štai čia"). Tačiau šio žodžio vartosena nėra vienareikšmė. visuma daiktų. "Nemunas") atstovauja objektui. y. Čia vartojami parodomieji žodžiai (pvz. Ją atitinkantį rašytinį ženklą vadiname grafema. parodomųjų žodžių ir predikatų jungimai (pvz.tik žodžio reikšmė. kieno atžvilgiu predikato designatai panašūs.kinema. o Predikato ekstensija (kitaip: apimtis) yra jo designatų klasė (t. yra tai. 12. MENNE. kurie atstovauja objektui arba jį žymi.

"Žmogus" vienareikšmiškai žymi tris designatus.5). Neatsitiktinio daugiareikšmiškumo atveju žodžiai yra vienodo pavidalo ne atsitiktinai. kaip pelekų su žuvimis. ARISTOTELIS skyrė du pagrindinius semantinių santykių tipus: o Vienareikšmiškumas: Vienodo pavidalo žodžiai žymi ta pačia reikšme skirtingus objektus.5. raudonus Ingridos skruostus ir apie vaisius. Sis neatsitiktinis daugiareikšmiškumas vadinamas analogija. kadangi jie tarpusavyje susiję tais pačiais arba panašiais santykiais. reikšmių ir objektų vadiname semantiniais santykiais (4. naudojanti perkeltines reikšmes. t. kas empiriškai duota (1. kai juo žymime žydinčio augalo dalį.4). nes vienas daiktas "priskirtas" kitam. sparnų santykis su paukščiais yra toks pat.. nes jie rodo. Galime išskirti du pagrindinius analogijos tipus: o Atribucijos analogija (attributio = lot. Analoginė kalba svarbi filosofijai.3 ir 1. o Daugiareikšmiškumas: Vienodo pavidalo žodžiai skirtingomis reikšmėmis žymi skirtingus objektus. Sakome apie Ingridą. Tad vieną ir kitą galima vadinti "galūnėmis".3.lot. kaip šį neempiriškumą kalbos priemonėmis ^gauti iš to. Kadangi filosofijai visuomet rūpi neempirinės empiriškumo sąlygos (1. kai juo žymime ant piršto nešiojamą papuošalą. Antai kalbame apie "besijuokiančią pievą". priskyrimas). ir visai ką kita. "žiedas").. ARISTOTELIUI priklauso žinomas žodžio "sveikas" pavyzdys..4. o Proporcijos analogija (proportionalitas . Taip pat skirtingi kalbos lygmenys (tipai) yra susieti tarpusavyje proporcijos analogija (4. kaip. Vaisiai yra sveika. Antai žodis "žiedas" reiškia viena. Atskira proporcijos analogijos forma yra metaforinė kalba. o todėl. Ingridos raudoni skruostai yra sveiki. Du skirtingi daiktai žymimi tuo pačiu žodžiu skirtingomis jo reikšmėmis. Pagal ARISTOTELĮ. kad jie sveiki. pvz. dviejų (ar keleto) santykių santykis. y.4JS22 Vienareikšmiškumas ir daugiareikšmiškumas Santykius tarp žodžių. nes žydinti pieva kažkuo primena besijuokiantį žmogaus veidą.5.4). Kristina ir Pranas yra žmonės" žodis "žmonės" reiškia tą patį visų trijų designatų atžvilgiu. ARISTOTELIS skiria dar atsitiktinį ir neatsitiktinį daugiareikšmiškumą. vienas daiktas priklauso nuo kito arba jį nurodo. Čia tuo pačiu žodžiu skirtingomis reikšmėmis žymimi du skirtingi daiktai.1. Sakinyje "Brigita. "Žiedas" žymi šiuos designatus daugiareikšmiškai. kalba. Atsitiktinio daugiareikšmiškumo atveju žodis tik atsitiktinai susijęs su visiškai skirtingomis reikšmėmis (pvz.1). nes jie teikia sveikatą žmogui (pvz. Ingridai). matematikoje: "2:4 = 3:6"). kad jų designatai tam tikru būdu susiję.1.1. kad Ingrida sveika. Tikrąja prasme tik pati Ingrida gali būti sveika. visuomet iškyla klausimas. Sis klausimas veda prie atribucijos 178 .

2.2. juk pirmine prasme jie žymi substanciją. Apibrėžimus taip pat galima suprasti kaip sutartines santrumpas.analogijos struktūros. aiškiname pasiremdami kalbos vartosena. definiendumą.. 179 .tai apibrėžimas per giminę ir rūšinį (specifinį) skirtumą.2 4. Tarp definiendumo ir definienso logikai rašo ženklą" = df". o antrine (kaip "sveikumo" pavyzdyje) . Pvz. kad substancinė forma taip pat santykiauja su materija. o "protinga" .2) teikia daug šios rūšies apibrėžimų.3. nes substancinė forma ir akcidentinis apibrėžtumas vadinami aktu todėl.2. Porfyrijaus medis (3. o Analitinis apibrėžimas gaunamas analizuojant apibrėžiamąjį žodį ar sąvoką (= lot. Klasikinė analitinio apibrėžimo forma . kaip akcidentinis apibrėžtumas su substancija.3 Apibrėžimas Galime išskirti analitinius ir sintetinius apibrėžimus. Šia prasme "žmogus" buvo apibrėžiamas kaip "protinga jusli būtybė".2. Iir4. kad predikatai gali būti interpretuojami ekstensiškai ir intensiškai (4. Tad apibrėžiamąjį dalyką.kaip rūšinis (specifinis) skirtumas.2.. bet nustatome būsimą kalbos vartoseną. Mes patys nustatome.4 Universalijų problema Tas faktas. kad.3). bet jau proporcijos analogijos prasme.1). analizuojame žodžio "senbernis" vartoseną ir apibrėžiame "senbernį" kaip "nevedusį vyrą".2. grožis) būtinai yra analoginės ARISTOTELIO atribucijos analogijos prasme. kur "jusli būtybė" figūruoja kaip giminė. transcendentalinės sąvokos (būtis. Analogijos problema tapo ypač svarbi filosofinėje teologijoje: Apie Dievą gali būti kalbama tik analogine kalba. jungiantis Kauną su Klaipėda 4.1.5J! .2. o Sintetinis apibrėžimas yra nustatymas. 7. Čia mes neanalizuojame esamos vartosenos. kurios savo ruožtu atributiškai santykiauja su substancija. pvz. Kadangi ši problema ir daugybė kitų filosofijos problemų yra susijusios su žodžio "būtis" daugiareikšmiškumu.2) taip pat yra analoginiai žodžiai. definiendum). vienis. Antai mes galime nustatyti. Mes čia apsiribosime vienareikšmėmis universalijomis.4. "Aktas" ir "potencija" (3. Universalijos tai bendros sąvokos. "Žemaičių plentas" bus vartojamas vietoje "plentas. Tad galime rašyti: Žmogus Žemaičių plentas = df protinga jusli būtybė = df plentas. tiesa.o transcendentalijos kategorijas peržengia (3. jungiantis Kauną su Klaipėda". sukėlė vadinamąją universalijų problemą. gėris. būties analogija (Analogia entis) buvo viena pagrindinių filosofijos temų. kaip tam tikrą žodį norime vartoti.1).5.5. Svarbiausi analogijos panaudojimo filosofijoje atvejai šie: Kadangi kalbos vienareikšmiškumas baigiasi ties kategorijomis (3.akcidentines kategorijas. Pagal tai apibrėžiamoji išraiška ( = definiendum) yra apibrėžiančiosios išraiškos ( = definiens) sutrumpinimas.

Ji gali būti aiškinama tik kaip 180 . bendrą šuns apskritai idėją. kurie nieko nereiškia. vadiname juos abu tam tikru požiūriu "panašiais". taip ir universalijos (predikatai) žymi šias idealias esybes. bet daugeliui daiktų (panašių daiktų klasei). nesuvokia. kurios kažkokiu būdu yra atskirtos nuo realių. (4. Tuo visai nenorime paneigti idėjų Dievo prote doktrinos. remdamiesi tik šia sąvoka.1. Nominalizmas dažniausiai yra empiristinės pozicijos išraiška. Antai jeigu turiu šunį. tam tikrą empirinį daiktą pavadinu "kate". ši koncepcija dažnai gretinama su PLATONO idėjų doktrina (1. antra vertus.. o "šuo" .nekreipdami dėmesio į analogines universali] aš (4. kaip tai parodė HUSSERLIS (2. kad egzistuoja bendros. kad turime trikampiškumo sąvoką ir. Nominalizmas. Universalijų realizmas teigia bendrųjų turinių idėjų savaimingumą.2. kad pats PLATONAS savo vėlesniuose darbuose universalijų realizmą atmetė kaip nepagrįstą. Šitaip žodis "katė" interpretuojamas grynai ekstensiškai ir todėl jis neturi jokios reikšmės.1. Antai žodis "švedas" sako apie visus švedus tą patį.5.5. kad universalijos tėra vardai (lot.2).1.1) žymi realius daiktus. Kaip tikriniai vardai (4. tai sakinyje "Sargis yra šuo" žodis "Sargis" žymi šį mano šunį. vėl reikalinga žmogaus idėja ir 1. elgesiu ir 1. Tada pastebiu. nepaisant visų galimų jų skirtingumų. Bet ši sąvoka negali būti redukuota į juslinius empirinius vaizdinius.3). vardu Sargis. Tad jos yra žodžiai. Juk šios idėjos Dievo prote toli gražu nėra mūsų žodžių reikšmės. išvaizda. Pvz. yra realių daiktų ženklai. egzistuojančių daiktų.2).3.1). Vieną iš jų atskleidė PLATONAS vadinamojoje "trečiojo žmogaus" aporijoje: Jeigu realus žmogus ir idealus žmogus yra vienas nuo kito atskirti.2.2. Tokios universalijos yra predikatai. Tektų pripažinti žmogaus idėją. o tik žymi.1. Smailųjį ir bukąjį trikampį tik todėl galime pavadinti "trikampiu". kaip ir tas daiktas. kad panašumas visuomet grindžiamas tapatumu. kurį pavadinau "kate".nuo šio šuns atskirą. turėtų būti nuo idėjų atskirti daiktai? Ši pozicija susiduria su daugybe ontologinių ir epistemologinių aporijų. kurie pasižymi panašiais empiriniais požymiais (dydžiu. kodėl abu juos vadiname "žmogumi". kas esama daugiau daiktų. Juk kas gi turėtų būti šios atskirtos nuo daiktų idėjos? Ir kas. kurie tapačia intensija žymi skirtingus designatus. Kaip šį bendrumą paaiškinti? Pradžioje apibūdinkime dvi kraštutines pozicijas: o Universalijų realizmas: Jis taria. Bet kad šią idėją ir realų žmogų galima būtų pavadinti "žmogumi". tai kyla klausimas.). nomen). kuris tiesiogiai veda į šmėklišką metafiziką (4. idealios esybės. Todėl ir šiuos daiktus vadinu "katėmis". Bet nereikia pamiršti. kaip ir tikriniai vardai. kuri apimtų realų žmogų ir idealų žmogų. kurie. Skirtingų daiktų panašių empirinių požymių pagrindu šie žodžiai taikomi ne tik kaskart atskiram daiktui.8.1). o Nominalizmas: Jis taria. Abi šios kraštutinės pozicijos pasirodė filosofiškai nepagrindžiamos.

Ontologiškai reikšmingiausia sąvoka yra toji. Intelektas sukuria iš juslinės medžiagos bendrąją sąvoką (intensiją). Tačiau tokia sąvokos sudarymo iš atskirų objektų idėja . bet puikiausiai yra sąvoka "žmogus".53 Teiginių logika Teiginys žymi tam tikrą dalykų padėtį. 4. nominalizmo negali išgelbėti ir empiristinė abstrahavimo teorija: Tradicinėje filosofijoje. Pagaliau vaizdinius reikia griežtai skirti nuo sąvokų. Tas faktas.2. kurios turinys nėra apibrėžtas nei ūgio. negali būti "abstraktaus" žmogaus (nei aukšto.6. "Vilnius yra palei Nerį") ir sudėtinius teigimus. pvz. taip pat akcidencijų "medžiuose" figūruojančios sąvokos. plaukų spalva. nei vyro.atsiejant arba nekreipiant dėmesio į skirtingas savybes -yra aiškiai avantiūristinė: Iš objektų niekuomet negaunama sąvoka.3. gali būti paaiškintas tik kaip nejuslinės. pvz. kaip tai. kurios figūruoja giminių ir rūšių skirtumų "medžiuose" ir kurios galį būti kildinamos iš natūraliųjų substancijų.2.2. 3. Ontologiškai tik netiesiogiai reikšmingos yra netikrųjų būtybių sąvokos (3. 476 f.). tų būtybių. Sudėtiniuose teiginiuose jungtimis "ir".. y.. Teiginių logika 181 .2.. kuri išreiškia natūralios substancijos esmę. be atsitiktinių savybių žmogaus vaizdinys laikomas bendru žmogaus vaizdiniu arba žmogaus sąvoka.2.. gautas abstraktus. nei seno) vaizdinio. Kaip rodo žemiau pateikiamas tekstas.1. nei jauno.3. kurios nėra natūraliosios substancijos ar jų apibrėžtys.4.1. kad daugybę skirtingų daiktų galime vienareikšmiškai pažymėti taip pat skambančiais žodžiais. kad viskas būtų redukuojama į jusliškai aprašomus terminus.) Sąvokų (universalijų) neįmanoma redukuoti į (juslinius) vaizdinius arba jas pagal juos aiškinti.2).1. t. dvasinės sąvokų sudarymo galios padarinys. Panašiai kaip empirizmas. sumanumas ir 1.2). Bd. Kokiu mastu universaluos išreiškia ontologines apibrėžtis? Ši universalijų ontologinės reikšmės problema grąžina mus prie pagrindinių ontologijos klausimų (3. pvz. pvz. rodo PORFYRIJAUS medis (3. ir bet kurios objektų aibės atžvilgiu esama be galo daug sąvokų. lytis.2. kurios bendros visiems šios aibės elementams. Plačiausia prasme ontologiškai reikšmingos yra natūraliųjų substancijų akcidencijų sąvokos (3. 4. sąvoka "žmogus" išreiškia žmogaus esmę. nes jos yra dvasinio pažinimo darinys. nei amžiaus požiūriu.2). nei lyties. nominalizmas siekia eliminuoti būtent šią dvasinę galią.1. ūgis. būtent intelekto darinys (plg. "Sokratas yra atėnietis ir Telšiai yra Žemaitijos sostinė"). nei žemo.nejuslinis dvasinės galios darinys.6). kaip.2. Pačioje universalijų problematikoje galime išskirti skirtingos ontologinės svarbos universalijas.1 Įvadas.. 4..4. amžius.. sujungiami elementarūs teiginiai (pvz. "arba" ir pan. (KUTSCHERA (1). Mes skiriame elementarius teiginius (pvz. nei moters.2).. II. Platesne prasme ontologiškai reikšmingos tos universaluos. pirmiausia neatsiejamų savybių sąvokos. sąvokos "žmogus" abstrahavimas vaizduojamas taip: imami atskiri žmonės ir mintyse atsiejami jų skirtingumai (pvz. paliekant tik panašumus. dirbtinių daiktų sąvokos.3..

kurios jungia teigimus. Teiginius "Lyja" ir "Gatvėse šlapia" galime sujungti į teiginį "Jeigu lyja. "neapibrėžta". kuris filosofiškai mažai turiningas.. Formaliajai logikai pakanka šio apibrėžimo.tai" ir 1. Pavyzdys: Petras mokosi griežti violončele ir Burgundijoje nuimamas vynuogių derlius.4 10..1 Konjunkcija Ji sudaroma du teiginius sujungus jungtimi "ir". Naujojo teiginio teisingumo reikšmė priklauso nuo pirmųjų dviejų teigimų teisingumo reikšmės ir nuo jų sujungimo būdo. "verifikuota".. Mes išskyrėme dvi teisingumo reikšmes: "teisinga" ir "klaidinga". tai kalbama apie trireikšmę logiką arba trireikšmį skaičiavimą. "falsifikuota"). Jai nerūpi nei teiginių forma. kai dalykų padėtis. TARSKIO tiesos apibrėžimu. konjunkcija simboliškai vaizduojama kaip "p^q". kad teiginys yra tada teisingas. Daugelis logikų pasitenkina garsiuoju A. vietos laiku" yra teisingas būtent tuo atveju.1 Teiginių junginiai 4. vadinamų jungtimis. Yra lygiai 16 dviejų teiginių jungimosi galimybių dvireikšmėje logikoje.15 vai. Vietoje pirmojo teiginio rašant "p" ir vietoje antrojo . nei jų turinys.7 reiškia "teisinga" ir "klaidinga" filosofine prasme. "jeigu . Bet galima įvesti daugiau negu dvi reikšmes."q". Jis skamba taip: Teiginys ". "arba". yra tikra. turėsime apsvarstyti vėliau. Kaip konjunkcijos teisingumo reikšmė priklauso nuo abiejų teiginių teisingumo reikšmės? Sakome: jeigu p teisingas ir q teisingas. Dabar įvedame naują grupę žodžių. Taigi teiginys turi teisingumo reikšmę. Tai loginės dalelytės... 153).15 vai.1.domisi teiginių jungimu. Kiekvienas iš pirmųjų dviejų teigimų turi tam tikrą teisingumo reikšmę. Smulkiau panagrinėsime penketą jų. tai p^q teisin- 182 .II.53.53. Pavyzdžiui. kurią jis vaizduoja. Jungtys yra tokie žodžiai kaip "ir". Tai reiškia. vietos laiku. Teiginiai pasižymi svarbia savybe: jie gali būti teisingi arba klaidingi. kurią vaizduosime simboliu "^". Centrinis teiginių logikos klausimas skamba taip: Kaip jungimo būdu gautų sudėtinių teiginių teisingumo reikšmė priklauso nuo jungiamųjų teiginių teisingumo reikšmės? (KAMLAH/LORENZEN. 4." yra teisingas tada ir tik tada. Jeigu priimamos trys reikšmės (pvz. Ką . teiginys "New Yorke lijo 1960.II. Šia prasme kalbama apie dvireikšmę logiką. jeigu New Yorke lijo 1960. o vien PI jungimo forma.1. jeigu.4 10. tai gatvėse šlapia". Teoriškai galima sukonstruoti kiek norint daug daugiareikšmių loginių skaičiavimų.

Vadinasi. tai Bethovenas .2 Disjunkcija Ji sudaroma panaudojant jungtį.53. Pavyzdžiu galime paimti teiginį: "Jeigu Kaunas yra Lietuvos miestas.. kai bent vienas iš abiejų teiginių teisingas. "K" . Implikacija išreiškia ne priežastinį ar tikslinį dviejų dalykų padėčių ryšį. 4.. Įprasta tai vaizduoti lentele: Konjunkcija Disjunkcija Implikacija (Paaiškinimas: "T" reiškia "teisinga".53. žodis "arba" nėra vienareikšmis. Logikai rūpi tik teiginių ryšys.1. Jeigu p teisingas.gas. 183 . šis "arba" leidžia vieną iš dviejų arba abu. Kai sakoma "X yra lietuvis. Rašome "p Vq". o ne jais reiškiamų dalykų sąsaja.konjunkcija teisinga tik tada.kai p ir q teisingi.3 Implikacija Ji sudaroma panaudojant jungtį. tai p^q klaidingas.didis kompozitorius". Tiesa."klaidinga") 4. o q klaidingas.tai".. Jeigu p klaidingas ir q klaidingas.tai" taip pat nėra vienareikšmiai. Tačiau kasdienės kalbos žodžiai "jeigu. kai pirmasis teiginys teisingas. Ją užrašome "p-»q". Jeigu p klaidingas. o antrasis . kurią atitinka žodžiai "jeigu. Tad disjunkcija teisinga. Implikacija tik tada klaidinga. tai p^q klaidingas. Disjunkcijos jungtis nėra griežtai alternatyvinė. tai p^q klaidingas.klaidingas.. o q teisingas.arba rusas".1. kurią atitinka kasdienės kalbos žodis "arba". o tik formalų pakankamos sąlygos ryšį.

Ekvivalentiškumas tik tada teisingas.5 Ekvivalentiškumas Kasdienėje kalboje jis gali būti reiškiamas jungtuku "tada ir tik tada". Įveskime dar du simbolius: o Neiginys. Pavyzdys: "Naujieji Metai yra sekmadienį tada ir tik tada..1. ir. Rašome "p Į q". laužtinius ir figūrinius skliautus. jis yra vienas kuris iš jų arba nei vienas. Kalėdos yra pirmadienį". Pvz. kai abu teiginiai turi vienodas teisingumo reikšmes.. Pamėginkite dabar perskaityti dėsnius pagal tai. ir kitas.4 Griežtoji alternatyva Kasdienėje kalboje ji išreiškiama žodžiais "nėra kartu.3.. kaip buvo apibrėžti simboliai. Matematinėje logikoje vietoje skliaustų dažnai naudojami taškai.4.1. "p *»q" kaip "p tada ir tik tada. kaip tai daroma algebroje. pvz. Jis vaizduojamas simboliu p" skaitomas "ne p". Ekvivalentiškumo jungtis išreiškia būtiną ir pakankamą sąlygą. 4.tai sudėtiniai teiginiai.. 4.5. kurie gali turėti tik teisingumo reikšmę T. Paprastumo dėlei vartojame lenktinius. "X nėra kartu gydytojo ir kunigo brolis". X nėra ir tas.53. Dešinėje pusėje pateikti loginių dėsnių pavadinimai.53. Rašome "p^ą".. kai q". o Skliaustai. 184 . kai Šv.2 Logikos dėsniai Žemiau suformuluosime keletą teiginių logikos dėsnių.". Teiginių logikos dėsniai ..

redukavimas = čia: supaprastinimas. Šveicarijos.. 4.4 Predikatų logika Grįžkime prie 4. Vakarų Vokietijos.tai.4 J Elementarus teiginys ir teiginio forma Elementariame teiginyje tikrinis vardas (arba aprašas) jungiamas su predikatu..5. pvz.1 skyrelio.5. "mokė" teiginyje "Aristotelis mokė Aleksandrą Didįjį" ir "myli" teiginyje "Kazimieras myli Karoliną".elemen- 185 . pvz. kiek tikrinių vardų predikatas riša. Ten tikrinius vardus (ir aprašus) atskyrėme nuo predikatų. modus tollendo tollens = sakymo būdas. "filosofas" teiginyje "Sokratas .1.1 Vienviečiai ir daugiaviečiai predikatai Kalbame apie vienviečius. kai teigimu teigiama. Jugoslavijos ir Italijos" predikatas "yra tarp" yra net aštuonvietis.: Teiginių logikos dėsniai (Kai kurių žodžių paaiškinimas: asociatyvumas = sujungiamumas. Triviečiai predikatai yra.5. Mes skiriame teiginį ir teiginio formą. inversija = apgręžimas. Teiginyje "Austrija yra tarp Lichtenšteino.) 4. Tam dažnai panaudojama jungtis "yra".. 4.2. Dviviečiai predikatai yra. "seka" teiginyje "Senelė seka vaikams pasaką". pvz.filosofas". "didesnis už" teiginyje "Petras didesnis už Editą". "yra sandauga" teiginyje "6 yra 2 ir 3 sandauga" ir 1.5. Vienviečiai predikatai . kai neigimu neigiama.23 pieš. Vengrijos.4. kai neigimu teigiama. modus tollendo ponens = sakymo būdas. dviviečius ir daugiaviečius predikatus pagal tai. "Sokratas yra filosofas" . "miega" teiginyje "Birutė miega". Čekoslovakijos. modus ponendo ponens = sakymo būdas.

Jam naudojame simbolį skaitome: "bent vienam x galioja". 4. t. Šitaip gausime elementaraus teiginio formą "Px". o Egzistavimo kvantorius (arba partikuliarizatorius). priklauso ir predikatų logikai (plg. Toliau.tarus teiginys. "kad bent vienas laisvos vietos užpildymo atvejis duoda teisingą teiginį" (MENNE). Vietoje "grybas" naudojame "G". predikatais> iš teiginio formos vėl gaunamas teiginys. kurie visuomet surišti su individiniais kintamaisiais. o "Yra baltų gulbių". kuriam galioja.3.rūkalius". su kuriomis susipažinome teiginių logikoje. Po to pakeiskime predikatą "filosofas" predikatiniu kintamuoju. tai x . vietoje "gulbė" .5. skaitome: "visiems x galioja.4 Formalizavimas Pamėginkime keletą kasdienės kalbos teiginių išversti į simbolinę predikatų logikos kalbą. y. Vietoje "logikas" naudojame "L". 4.4. vietoje "rūkalius" .1). Be to."G" ir rašome: Skaitome: "Yra bent vienas x. ir pažymėkime jį simboliu "P". o "Visi logikai . Dabar pakeiskime tikrinį vardą "Sokratas" individiniu kintamuoju. ir pažymėkime jį simboliu "x".5."R" ir rašome . Skaitome: "Visiems x galioja: jeigu x yra logikas. Kintamuosius pakeitus tikriniais vardais ir. Jis reiškia. Mes naudojame du kvantorius: o Bendrumo kvantorius (arba generalizatorius).tai ženklai. Dažnai esama skirtingų lygiaverčių vertimo ar formalizavimo galimybių. Imkime pavyzdį: o "Kai kurie grybai nėra nuodingi". kad x nėra P". kad x yra P" ir "(3x)~lPx" skaitome: "bent vienam x galioja. Jis reiškia. 186 . t. y. laisva vieta bet kokiam predikatui. Vietoje "baltas" naudojame "B". atitinkamai. kad x yra baltas ir x yra gulbė".rūkaliai. 4. \isosjungtys.43 Kvantoriai Kvantoriai . Jam naudoj ame simbolį skaitome: "visiems x galioja". laisva vieta bet kokiam tikriniam vardui ar aprašui. "kad teiginio forma visais jos laisvų vietų užpildymo atvejais duoda teisingą teiginį" (MENNE) .5.

"Joks gyvū.5.5. o E-teiginiai yra bendrieji negatyvūs: nas nėra augalas". kuriam galioja. "Yra bent vienas x. kuriems taikomas tam tikras predikatas. pvz. kaip individams taikomi predikatai.6 Tradicinis teiginių suskirstymas Tradicinė predikatų logika skiria keturias teiginių rūšis. tai x.nuodingas".2.5 Klasių logika Esame išskyrę predikatų ekstensiją ir intensiją (4.. pvz. t. teigiu) ir nego (lot. "Kai kurie Raidės A. 187 . kad x yra grybas ir x nėra nuodingas"."N" ir rašome: 'H(Vx)(Gx-*Nx)". "Visi žmonės .4.vietoje "nuodingas" .5.4.5. pvz. I ir O yra pirmosios balsės žodžiuose affirmo (lot. o I-teiginiai yra daliniai pozityvūs:" . E.4) domina tai.rūkaliai". y. 4. t. o O-teiginiai yra daliniai negatyvūs: " grybai nėra nuodingi".1)...5.5 Logikos dėsniai Pateikiame dar keletą logikos dėsnių. Pradedame individais. "Ne visiems x galioja: jeigu xyra grybas.mirtingi". 4. Klasių logikai pirmiausia rūpi ekstensionalusis aspektas. neigiu). Bet galime taip pat rašyti: "(3x)(GxA~'Nx)".. '. "Kai kurie britai '. pvz. šįkart iš predikatų logikos: 4. išvardinkime juos ir formalizuokime: o A-teiginiai yra bendrieji pozityvūs:" . Predikatų logiką (4. y.

"N>! . o katalikų klasę "K". Jeigu Petrą žymėsime raide "a". Stačiakampiai.5. kurie yra muzikantai. Tada tos merginos. "mėlyni automobiliai" ir 1.Galime postuluoti: Kiekvienas vienvietis predikatas (4. "gydytojai". "filatelistai". kuriems galioja: x yra K elementas arba x yra L elementas). "L" . "L". y.5. Klasių M ir N sąjungą. gaunama jungtinė klasė "K L". Pvz. Vietoje "yra (klasės) elementas" rašysime "E".kvadratų klasė. Apibrėžkime ją: M N= ( = klasė visų x. sankirtą ir skirtumą galime pavaizduoti grafiškai: Sąjunga: M U N Sankirta: M O N Skirtumas: M . Išvardykime keletą jų: o Sąjunga: Tarkime.N 25 pieš. ''Kauno gyventojai". kuriems galioja: x yra K elementas ir x nėra L elementas). Jas sujungiant. sodininkai arba ir vieni.1 Klasių junginiai Klasės gali būti tarpusavyje jungiamos [vairiomis jungtimis. ''M" bus merginų klasė. "K" bus muzikantų klasė. kurios yra abiturientės. kurie nėra kvadratai. Taigi "x€L" skaitome kaip "x yra klasės L elementas".abiturientų klasė. o Sankirta: Tarkime.1. o Skirtumas: Tegul "K" bus stačiakampių klasė..1) apibrėžia tam tikrą klasę. sudarys minėtųjų klasių sankirtą "M N". klasė visų tų. tai "a K" reiškia ''Petras yra katalikas". sankirta ir skirtumas 188 . taip sukuriant naujas klases. "M".4. t. Apibrėžkime ją: K-L = ( = klasė visų x.5. sudarys skirtumo klasę "K"-"L". "L" . apibrėžia klases.sodininkų klasė. Jungtinę klasę galime taip apibrėžti: K L= (= klasė visų x. 4. ir kiti. Klases sutrumpintai žymėsime didžiosiomis raidėmis "K". kuriems galioja: x yra M elementas ir x yra N elementas).: Klasių sąjunga.

5. priešingumo ir popriešingumo priešybes (bei subsumpcijos santykį). K L= Pavyzdys: Bent vienas Vilniaus gyventojas yra logikas. kad S ir P nėra nulinės klasės. I-. o Klasių K ir L subsumpcija. A-.5. su PORFYRIJAUS medžiu 3. I.6) apibrėžėme predikatų logikos terminais. (Čia pasirinktos didžiosios S ir P raidės. Be to. kurią galime skaityti kaip griežtą "arba . E-. E-. 189 . y.5. kad ir teiginių logikoje esama šių priešybių analogų.britai (plg. kadangi jos yra žodžių "subjektas" ir "predikatas" pirmosios raidės. 4. tuščios be elementų klasės.) "P" skaitome kaip "P brūkšnys" (= df klasė visų x. t.6) loginiame kvadrate galiotų tik prieštaringumas. Paaiškinimas: Keturiuose kvadrato kampuose surašyti A-. kontravalencija. O-teiginiai. I. Skiriame prieštaringumo.4.2 skyrelyje). E-. Sakome "K sub L": K L= Pavyzdys: K tebūnie anglai. Čia susiduriame su mums dar nepažįstama jungtimi. (">-<"). o Klasių K ir L perkirtimas. kad nei S. K ir L turi bent vieną bendrą elementą. taip pat galime apibrėžti klasių logikos terminais: A-teiginys = df S P I-teiginys = df S P E-teiginys = df S O-teiginys = df S Paaiškinimas: S ir P yra klasės. Jos lentelėje dešinėje pusėje turėtų būti rašoma "KTTK".ir O-teiginius. Tariame. kuriuos aukščiau (4.4.žmonių klasė. nei P nėra viską apimanti klasė arba visų objektų apskritai klasė. Sakome "K lygi L". bet ne kitos priešybės. K _ T — L. tariame. Pačios priešybės formalizuojamos teiginių logikos terminais.5. Sakome "K kerta L".4. — Pavyzdys: K tebūnie protingų juslių būtybių klasė. L .arba". Dviejose eilutėse po jais pateikta predikatų ir klasių logikos terminais jų forma.6 Loginis kvadratas Loginis kvadratas duoda mums galimybę išnagrinėti priešybes (opozicijas) tarp A-. L . kurie nėra P elementai).4.2 Teiginiai apie klases Ką galima pasakyti apie dvi klases? Keletas svarbių teiginių apie klases yra šie: o Klasių K ir L lygiareikšmiškumas.ir O-teiginių. kad S ir P yra apibrėžtos klasės. kitaip sakant. Teiginių logikos išraiška apačioje turi parodyti. Pagal predikatų logikos formalizaciją (4.5.

7 Silogistika ARISTOTELIS taip apibrėžia silogizmą: "Silogizmas yra samprotavimas. iki 000).4. daromomis naudojantis A-. "Visi rūkaliai . Mus domina. Tipiška išvada botų: Visi rūkaliai . Petras . Ją domina klausimas: Kokios turi būti predikatų ar klasių logikos prielaidos.4.žmogus.ir O-teiginiais (4. I.žmogus"). 24b). Išvada yra baigiamasis teiginys ("Vadinasi.6). Petras ." (Pirmoji analitika I. AAE. paėmus tam tikras prielaidas.mažąja prielaida.1. Vadinasi.1 Taisyklingų silogizmų kombinacijos Apsiribosime išvadomis.žmonės" ir "Petras rūkalius").5.5. kad iš dviejų tokių prielaidų logiškai plauktų tam tikra išvada? Prielaidos yra pirmieji silogizmo teiginiai (pvz. Nuo ARISTOTELIO laikų silogistika sudaro svarbią logikos dalį. antrąją . kurios trejeto teiginių grupės čia leidžia sudaryti taisyklingus silogizmus. kai. 4.7. I.5. Pirmąją prielaidą vadiname didžiąja. E-.rūkalius. "Silogizmą" verčiame kaip "išvada" arba "išvedimas". iš jų būtinai plaukia kažkas nuo jų skirtinga. Tokių galimų 190 . Petras . Atlikime pratimą! Surašykime visas čia galimas trejetų kombinacijas (būtent AAA. AAI ir 1..žmonės.

OAO. 100. Dabar. dalinė už bendrą. kur tikrai negalimas joks taisyklingas silogizmas. Tik jose galimi taisyklingi silogizmai. AII. IEO. Scholastai čia sukūrė hegzametrą Barbara Celarent Darii Ferioque primae. kuri taip pat turi figūruoti vienoje prielaidoje. išbraukime visas tas trejetų grupes. nil inde sequetur. būtent .5. (Peiorem sequitur semper conclusio partem. 4. EIO ir AOO. Lieka šios kombinacijos: AAA. o Iš dviejų dalinių prielaidų neseka niekas.) Taigi turime išbraukti. (Utraque si praemissa neget.) Turime išbraukti. Surašykime šias keturias figūras: o Pirmoji figūra: Pagal ją leistinos išvados kombinacijose AAA. AEE. (Nil sequitur geminis ex particularibus umquam. EIO. AII..7J Išvedimo figūros Skiriame keturias silogizmo figūras. IAI. Išvada negali būti stipresnė už silpniausiąją prielaidą. o Išvada visuomet seka iš silpnesnės prielaidos. Jos sudaromos pagal tai. o Iš dviejų neigiamų prielaidų neseka niekas.. o Iš dviejų teigiamų prielaidų neseka neigiama išvada. AEO.kombinacijų yra lygiai 64. kuri turi figūruoti vienoje prielaidoje. IAO. 191 . ir išvados predikato sąvoka ("P"). AEE. AAI.("M"). EAE. EAO. IAA ir IEI. (Pagal scholastų hegzametrą: Ambae affirmantes nequeunt generare negantem. Tad turime išbraukti. EIO.) Neigiama prielaida silpnesnė už teigiamą. visi lokiai yra gyvos būtybes" išvada daroma pagal pirmosios figūros modus Barbara o Antroji figūra: Pagal ją galima daryti išvadas kombinacijose EAE.) Tad reikia išbraukti visas kombinacijas. OE ir OO.. EAE. kaip silogizme gali išsidėstyti trys sąvokos. EO. pvz. vadovaudamiesi žemiau pateiktomis taisyklėmis. pvz. Pirmų keturių žodžių balses žymi šias keturias trejetų grupes Silogizme "Visi žvėrys yra gyvos būtybes Visi lokiai yra žvėrys. AOO. pvz. Vadinasi. išvados subjekto sąvoka ("S"). kuri turi figūruoti abiejose prielaidose. prasidedančias raidėmis EE.vidurinioji sąvoka .

t. Pavyzdys (AAI): Visi katalikų vyskupai yra kunigai. Ji klausia: Kaip įvairūs mokslai kuria savo sąvokas^ Kokiomis prielaidomis jie turi remtis? Kokius metodus jie naudoja? Specialiosios mokslo teorijos objektas yra tam tikri mokslai. Čia panagrinėsime kai kurias mokslo teorijos problemas.Pavyzdys (AEE): Visos žvaigždės spinduliuoja savo šviesą. Silogizmo modusai šiandieną dažniausiai formalizuojami predikatų logikos arba klasių logikos terminais.2). negalimas ar atsitiktinis. IAI. Visi katalikų vyskupai yra vyrai. Pavyzdys (AAI): Visi tarnautojai yra dirbantieji. AII EAO. o Ketvirtoji figūra: Pagal ją darome išvadas kombinacijose AAI. EIO.8 Nuorodos Nurodysime keletą kitų svarbių logikos sistemų: santykių logika yra loginė santykių teorija. kaip pvz. Deontika (normų logika) aiškinasi normatyvių sakinių (įsakymų. OAO. galimas. 4.1 Sistema . Vadinasi. ar jų teisingumas (klaidingumas) yra būtinas. kai kurie vyrai yra kunigai.4. o Trečioji figūra: Pagal ją darome išvadas kombinacijose AAI.4. kai kurie mokesčių mokėtojai yra tarnautojai. 4. Jokia planeta nespinduliuoja savo šviesos.apie biosistemą. "kilęs iš".teorija . draudimų) logines struktūras bei etinės argumentacijos taisyklingumo formalias sąlygas. Visi dirbantieji yra mokesčių mokėtojai. ''į kairę nuo". tirianti daugiaviečius predikatus (4. EIO. KUTSCHERA). Jai rūpi ne mokslų turinys.mokslas Apie sistemas kalbama įvairiausiomis prasmėmis: sociologai kalba apie visuomenę kaip socialinę sistemą. "vyresnis už". tiria juos tuo požiūriu. Pagal 192 . bet\ųsistematizacijos problemos.1).. 4. Modalinė logika tiria teigimų modalumus. kurios bendros visiems mokslams.apie psichikos sistemą. kad iš dviejų neigiamų prielaidų puikiausiai galima daryti išvadas.. EAO. biologai .5. y.1. Bendroji mokslo teorija domisi sistematizacijos problemomis. Logistika yra toli pažengusi silogistikos tyrinėjimų srityje ir yra padariusi naujų atradimų. jokia planeta nėra žvaigždė.6 Mokslo teorija Mokslo teorija yra "mokslinių teorijų teorija" (v. psichologai . AEE.6.5. Vadinasi. Vadinasi. susijusias su empirinėmis teorijomis (1. Temporalinė logika tiria laiko aplinkybių raišką teiginiuose. pvz. IAI.

ir tyrimas turi vadovautis logika. Parodysime. tai. vienybe. kaip sistemos terminai gali būti grupuojami į {molekulines) išraiškas.3) sudaromas pagal apibrėžimo taisykles.5. turima omenyje tam tikra sudėtine vienybė. "Teorija" ir "mokslas" nėra vienas nuo kito griežtai skiriami. socialinę. Sudarymo taisyklės nustato.5. Kiekvienas mokslas remiasi logika (plg.1. žinoma. Bet bendriausi metodiniai principai taip pat yra logikos objektas. taigi .5.. 41-44): "Aksiominę sistemą sudaro terminai. Tai reikia suprasti tokiu būdu (plg. o iš mokslo teisėtai reikalaujama sistemiškos plėtotes.5. BOCHENSKI-MENNE. išraiškos ir dėsniai. kurie sistemoje neapibrėžiami. Teorijos yra lingvistiškai suformuluotos sistemos. Apibrėžimas (4. Šiandieną aksiominė sistema dažniausiai kuriama grynai sintaksiškai (4. Jei sistema susideda iš lingvistinių elementų. kalbant apie mokslą. Galime išskirti dvi elementų klases: o Elementai." Terminai yra sistemos atominės išraiškos.7). bet pagal tam tikrą tvarką.4). Skiriame dvi terminų klases: O pagrindinių terminų. taip pat apibrėžimo taisyklės terminams.3). turima omenyje sistemiškai sutvarkyta teorijų visuma. Jas sudaro sistemiškai sutvarkyta teiginių visuma. BOSHENSKl (2). o Tyrimas turi vykti "metodiškai".—2217 193 . 4. kas yra dedukcinis-aksiominis metodas.sistemą lošia patyrę lošėjai. Bet išvedimo taisyklingumas yra logikos objektas (4.62 Dedukcija ir aksiominė sistema Empirinių mokslų teorijoje žinomi du pagrindiniai metodų tipai: dedukcinis-aksiominis ir indukcinis metodas. Tad jeigu kalbama apie sistemą. o Elementai. paaiškindami. Kaip ir terminų atveju. Pavyzdys čia gali būti realieji mokslai (1. Tokiu atveju turime realioj'q sistemą (pvz.išvestims pažinimas. kuriuos sudaro lingvistinės išraiškos. (Plg.4. sudarymo taisyklės išraiškoms bei dedukcijos taisyklės dėsniams. Dažniausiai. Struktūrų dėka sistemoje elementai jungiami į tam tikrą visumą. kurie sistemoje apibrėžiami. 19f).1. ji yra lingvistiškai suformuluota sistema. Mokslo sistemos sąranga turi būti logiška. kas yra aksiominė sistema.1-3). Be to. Kiekvieną sistemą sudaro dvi klasės: jos elementų klasė ir santykių tarp šių elementų klasė. bent dvejopu būdu: o Mokslinis tyrimas dažniausiai yra netiesioginis pažinimas. psichinę ar biologinę sistemą). O išvestinių terminų. 4. kuri sudaryta ne atsitiktinai. tam tikra sąranga.1.2. 13. kuriuos sudaro nelingvistiniai objektai. Tuos santykius dar vadiname struktūromis.

sistema gali būti plėtojama.5. nekreipiant dėmesio j terminų ir teorijų reikšmę. antra . ar jis iš teorijos kyla. Griežčiausią ir aiškiausią formą teorijos įgyja jas aksiomiškai formalizuojant. kurie sistemoje nėra išvestiniai. Antai silogizmas (4.taisyklėmis. ištekančia iš šaltinio (aksiomų). 1. (v. O sistemos teoremos. kurie sistemoje yra išvestiniai. aibė. remiantis tik šiomis taisyklėmis. Tad aksiominė sistema remiasi dviejų rūšių prielaidomis: pirma. Pavyzdys čia gali būti tas atvejis. KUTSCHERA (1). Šias prielaidas suformulavus.63 Indukcija Aksiominės sistemos formos yra empirinių teorijų idealioji forma. Tad grynai operacionaliai dedukuojama ( — daromos išvados) iš sistemos aksiomų. ar ne .yra dvi dėsnių klasės: O sistemos aksiomos. SEIFFERTAS lygina progresyviąją dedukciją su upe.žmogus. Išvedama pagal išvedimo taisykles (dedukcijos taisykles). kaip pagrindinių dėsnių. H. kur neišvengiamai 194 . t.254) Galime išskirti progresyviąją ir regresyviąją dedukciją (BOCHENSKI (2)): o Progresyvioji dedukcija pradeda aksiomomis ir savo išvadomis eina prie teoremų. o Regresyvioji dedukcija pradeda teoremomis ir veda jas atgal prie aksiomų. Progresyvioji dedukcija yra išvedimas siaurąja prasme. t. y. kadangi jis nuo prielaidų eina prie išvadų. y. Dažnai šis darbas perduodamas kompiuteriui. Formalizuotose sistemose operuojama simboliais pagal tam tikras taisykles. pagrindiniais terminais bei aksiomomis. kad kiekvieno teiginio atžvilgiu galima pasakyti. dėsniai. ar tam tikras empirinis faktas su teorija suderinamas. 4. Tik kai teorijos pagrindiniai dėsniai išsamiai ir tiksliai užfiksuoti ir raiškiai suformuluoti taip. Tad regresyvioji dedukcija yra įrodymas. Kiekvienas dedukcijos žingsnis čia yra griežtai formaliai logiškai apibrėžtas. o Sokratas .7) yra progresyvus. kaip gali būti operuojama tais terminais bei aksiomomis. kai pateikiama griežtai apibrėžta aksiomų. iš kurios tada grynai loginėmis priemonėmis gali būti išvesti visi likę teorijos teiginiai taip. Tačiau aksiominės empirinės teorijos remiasi tyrimo procesu. kad visas materialus teorijos turinys sutelkiamas aksiomose. ar ne. dėsniai. kai silogizmo išvadai ieškau prielaidų: Kodėl Sokratas mirtingas? Argumentuoju pagal regresyviąją dedukciją: Kadangi visi žmonės mirtingi.nors tai ne visuomet gali būtį išsprendžiama . kurios nustato.tik tada šios teorijos turinys yra griežtai aprašytas ir tik tada galima nustatyti. Tad aksiominė sistema yra grynai dedukcinė sistema.

252 ff). 195 . Esame iškėlę hipoteze.63. Jame skiriame tris fazes: o Pradinis taškas yra empirinių reiškinių stebėjimas. kurių tankis mažesnis už vandens. kuri apima abi hipotezes ir jas paaiškina. jeigu jų tankis didesnis už skysčio tankį. kaip jie atsiskleidžia mūsų suvokimui. klasifikuojame šiuos reiškinius. Pasirodo štai kas: jeigu metame į vandenį medinius daiktus. Kodėl mediniai daiktai plaukia. Mums kyla idėja: Galbūt visi mediniai daiktai plaukia. Hipotezės reiškinius aiškina. Stebime savo patirties pasaulio objektus bei procesus. vandenyje plaukia. kurių tankis mažesnis už vandens tankį. Matome žvaigždes . kuri<turi paaiškinti tai. Mėginame šiuos daiktus bei procesus aprašyti ir suklasifikuoti. o Jeigu yra iškelta daugiau hipotezių. jeigu jų tankis mažesnis už skysčio tankį. Vieni plūduriuoja. renkame stebėjimų medžiagą. kuri galėtų apimti ir paaiškinti žemesnio tipo hipotezes. Bet mes norime rasti jų sisteminį ryšį. Bet jeigu metame geležinius daiktus. Kiekvienas empirinės teorijos pagrindas yra stebėjimas.indukcijos metodu.klasifikavimas o Stebėjimas Daugelį naktų stebime žvaigždėtą dangų. 4. jie plaukia. KUTSCHERA (1).naudojamasi nededukciniais metodais ir visų pirma . o geležiniai skęsta? Kaip yra susijusios šios dvi hipotezės? Čia vėl mums kyla idėja: galbūt visi daiktai tam tikrame skystyje plaukia.aprašymas . Metame į vandenį skirtingus daiktus. kuris tuo pačiu riboja mūsų stebėjimo sritį. SEIFFERT. Remsimės BOCHENSKl (2). galima tokia loginė dedukacija: Jeigu visi kūnai. o visi mediniai daiktai yra kūnai. Paprastai tai daryti mus verčia tam tikras interesas. . o visi geležiniai daiktai skęsta. Panagrinėkime šias tris frazes išsamiau.švytinčius taškus tam tikrose dangaus vietose. Pasirodo ir skirtumas: kai kurios žvaigždės nekeičia savo padėties kitų žvaigždžių atžvilgiu.Iškėlus teoriją. tuo tarpu kitos žvaigždės nuolat keičia savo padėtį pirmosios žvaigždžių grupės atžvilgiu. o Šios stebėjimų mežiagos pagrindu darome apibendrinimus.1 Stebėjimas . kad žvaigždės juda tarsi kokiuose rėmuose per naktį iš rytų į vakarus. Stebėjimus apibendriname hipotezėmis. Mes aprašome. pradžioje jos lieka nesusijusios viena su kita. ką stebėjome. Esame iškėlę teoriją. o visi daiktai skėsta. Tad kuriame teoriją. I. jie skęsta. Laikui bėgant pastebime. Žvilgtelėkime kiek detaliau į indukcinį tyrimo procesą (pagal v. KUTSCHERA (1). kiti skęsta. Todėl ieškome aukštesnio tipo hipotezės. tai visi mediniai daiktai vandenyje plaukia.

kurios nekeičia savo padėties viena kitų atžvilgiu. pvz. pvz. nome..: "Kovo l d. Tuo būdu gavome predikatus stebėjimo teiginiams.N. Kasdienėje stebėjimo kalboje objektams taikomos kokybinės. vadiname "nejudančiomis žvaigždėmis".o Aprašymas Toliau savo dangaus stebėjimus fiksuojame raštu. Daugelyje empirinių teorijų šias sąvokas būtina keisti kiekybinėmis. Stebėjimo teiginiai yra kiekvienos empirinės teorijos objektyvusis pagrindas. K. judėjimo greičiui arba nuotoliui. vadiname "planetomis". t. reikia turėti teiginių. y. POPPERIS (2. Stebėjimo kalbos sąvokos yra pirmiausia klasifikacinės ir lyginamosios. vardus parenkame joms visoms. "ryškesnė už". taip ir indukciškai grindžiant teiginius konkrečioje sistemoje. kurie aprašo tik stebėjimui prieinamus įvykius ir kurių forma būtų: "toje ar anoje laiko ir erdvės vietoje yra tai ir tai". stebėjimo teiginiai.2) skelbė.N. kad jas būtų galima kvantifikuoti. turime rasti būdų šiuos predikatus išreikšti matematiškai. kurių pagrindimo konkreti dedukcinė sistema nereikalauja ir kurios sudaro dedukcinio grindimo galutinį pagrindą. glūdi filosofinės problemos. kas dar nėra išmatuojama.2).3. Paskui ' grupuojame nejudančias žvaigždes j žvaigždynus ir suteikiame jiems vardus. kurių negali išspręsti empirinės teorijos. Jupiterio planeta buvo kairėje prie pat Regulos žvaigždės Liūto žvaigždyne. (v. protokolinių teiginių forma yra tokia: "asmuo N. siūlo kalbėti apie bazinius teiginius. Nuoroda: Empirinių teorijų pagrinduose. Žvaigždes. Stebėjimo kalbos predikatai turi būti grynai deskriptyvūs. reikštų rėmimąsi subjektyviais psichologiniais dalykais. GALILEO GALILEI (1. Parenkame vardus taip pat kai kurioms nejudančioms žvaigždėms. t. kad galėtume tiksliai aprašyti. kuria aprašomas stebėjimo objektas. 257f." Lygiai kaip dedukciškai grindžiant teiginius. kad gamtos knyga surašyta matematikos kalba. kurioje vietoje tam tikru laiku buvo ta ar kita planeta. kurios ją keičia nejudančių atžvilgiu. y. kuriuos čia trumpai apibūdi-. Jei mes norime savo dangaus stebėjimus atlikti kuo griežčiau ir tiksliau. "didesnė už".4. o Klasifikavimas Žvaigždes suskirstame į nejudančias žvaigždes ir planetas. baimindamasis. Kadangi mus pirmiausia domina planetos. aksiomas. kvalitatyvinės sąvokos. kvantitatyvinėmis. KUTSCHERA (1) I. Tad jas suklasifikavome.1. Kalba. o tas. vadinama stebėjimo kalba. kad nuoroda į asmenį N. Tada kalbame apie metrines sąvokas. laiku t ir vietoje x stebėjo tai ir tai'1. kas išmatuojama. tik aprašantys. 196 . Rašome. matematizuoti. ir daryti išmatuojama.) Stebėjimo teiginiai taip pat dažnai vadinami protokoliniais teiginiais. tad būtina matuoti. reikia turėti prielaidas. Jas galime taip pat suklasifikuoti pagal jų ryškumą arba regimą dydi ir taip susikurti komparatyvinių ( = lyginamųjų) predikatų. NEURATHO. o tai ir yra teiginiai apie tiesiogiai stebimus reiškinius. kuriais grindimas pradedamas. Pasak O. suteikti skaitmenines reikšmes žvaigždžių vietai. Tam reikia žvaigždes pavadinti.2.

o Perėjimas nuo kokybinių prie metrinių sąvokų visuomet liečia tematinės redukcijos klausimą (1. Turime sukaupę pakankamai stebėjimo medžiagos. Čia naudojamės numatymais (prognozėmis).2. tai mūsų hipotezė iš dalies patvirtinama. Užprotokolavome.2). skyrius).63.2.2) gali būti sprendžiamas tik filosofijoje.4.bet kurias reikia visuomet turėti galvoje: o Stebėjimas kelia filosofinę patyrimo problemą (4. Matematizavimas redukuoja stebinį į grynai kiekybinį aspektą (3.3. o Interesas. ar ne.3). kuris gali būti vienareikšmis. Tačiau jeigu Jupiteris laiku t nėra vietoje l. Kol kas ši hipotezė yra tik prielaida ir ne daugiau. Čia į tyrimo procesą įsijungia fantazija ir išradingumas. Jeigu Jupiteris laiku t iš tikrųjų yra vietoje I.2. taigi su istorinėmis ir visuomeninėmis mūsų pažinimo prielaidomis (2. Jeigu bent . Kiekvienai planetai sudarome kreive. kuris gali būti išreikštas skaičiais. Mėginame visiškai neįrodytos prielaidos pagrindu aiškinti turimus duomenis. Turime skirti: o Hipotezės falsifikavimą. Galime pasakyti: pagal mūsų hipotezę Jupiterio planeta laiku t turi būti vietoje 1. Taigi esame iškėlę vieną ar keletą hipotezių.1.4. Po to stebime. taip pat kelia sintetinių apriorinių teiginių problemą (4.2. Ieškome dėsningo atskirų faktų sąryšio.2 Hipotezė Ilgai stebėjome žvaigždėtą dangų ir savo stebėjimus užprotokolavome stebėjimo kalba.1. kad planetos juda tam tikra kreive. ar prognozuojami reiškiniai pasirodo. kad mes numatome (prognozuojame) tam tikrą padėtį. kokios priežastys sąlygoja tam tikrą reiškinį. Tarė. klaidinga. tai mūsų hipotezė. dabar žiūrime.2). Jis parodo.1. 4.2. kuris vadovauja stebėjimui. Ypač svarbų vaidmenį empirinėse teorijose vaidina priežastinis aiškinimas. Tad metrizavimas susijęs su svarbia išankstine nuostata. 4.4). susijęs su žmogiškosios praktikos apskritai problema.vienu 197 .1). ir pateikiame matematinės funkcijos pavidalu. kuriuos galime logiškai dedukuoti iš mūsų hipotezės. Dabar mums rūpi patikrinti hipotezės tinkamumą.5. žinoma. kur planetos išsidėsto tam tikru laiku.2. Ginčas dėl subjektyviai psichologinių it fizinių jo pagrindų (2. kad planetos juda tam tikromis kreivėmis. o Perėjimas nuo objektų (daiktų) prie sąvokų ir teiginių nurodo filosofinį juslinio ir dvasinio pažinimo skirtumą (4. Tai reiškia.3.3). Kyla klausimas: kaip aiškinti šiuos stebėjimo kalba užprotokoluotus duomenis? Kyla ir idėja: tariame. ar šios hipotetinės kreivės atitinka mūsų jau turimus duomenis.3. ir dabar lyginame savo duomenis. apskaičiuodami ją iš turimų duomenų. Taigi kalbama apie hipotezių verifikavimą bei falsifikavimą (2.

kad Sokratas .1).. Kas tai per grandis .atveju prognozuojami reiškiniai aiškiai nepasirodo. Jeigu tikimybė yra stebėtų (n) ir galimų atvejų santykis. Mes galvojame. mūsų prielaida. Svarstydamas priežastinio aiškinimo problemą.3.3. Jeigu visi žmonės mirtingi ir Sokratas mirtingas. kad ji tikėtina. ir ją nurodyti dera tiems. kad ši išvada gaunama laikantis minties aktų ryšio. jeigu ji iŠ tikrųjų turi boti padaryta nuosekliai ir pagrįstai. kad ateityje laiku t jis bus prognozuojamoje vietoje l. Aš mielai pripažįstu.bendriniai teiginiai. Bet jeigu tvirtinama. kurie tvirtina. tai iš čia jokiu būdu neseka. Vis dėlto mums atrodo. kad toks ir toks daiktas visuomet buvo lydimas tokių ir tokių padarinių. ir: numatau.251) 198 . tai gauname . kad jis visuomet taip išvedamas. o galimų .) Iš tikrųjų iki šios dienos dar niekas nėra radęs to jungiamojo nario. o Bendriniu teiginiu suformuluotos hipotezės verifikaciją. Būtent čia susiduriame su indukcinio įrodymo problema. kad esame neteisingai nustatę jo kreive.1) taip formuluoja loginį indukcinių išvadų nepatikimumą: Toli gražu ne tą patį sako šiedu teiginiai: atradau. hipotezės dažniausiai formuluojamos kaip. paremtų faktais. visos empirinės teorijos yra hipotetinės. jog jos tikrai esama ir jog ji yra visų išvadų. KUTSCHERA (1) daro tokią išvadą: Induktyvių išvadų pateisinimas galimas tik kaip sąlyginių tikimybės teiginių pateisinimas subjektyvios tikimybių teorijos rėmuose. šaltinis. kad vienas iš jų teisėtai gali būti išvestas iŠ kito. viršija mano supratimą. prisipažįstu. Bet tai reiškia. Ryšys tarp šių dviejų teiginių nėra intuityviai akivaizdus. aš net žinau. (1. jam trūksta jungiamojo nario. Akivaizdu. tai jau žinome. v. (ŽST 4 sk.begalinis. kad "[(p-CĮ^gJ-p" yra logiškai klaidingas.šitai. • Antai jeigu pastebime. Kad falsifikacija yra logiškai nepriekaištinga.žmogus.2) modus ponendo ponens ir modus tollendo tollens dėsnius. Bet čia kyla štai kokia problema (2. kurio reikalauja HUME'AS. kad kiti panašūs daiktai bus lydimi tokių pačių padarinių. kur prognozuoja mūsų hipotezė. tai hipotezė yra logiškai nepriekaištingai falsifikuota.5. pvz. HUME'AS (4. kad jeigu hipotezė nėra falsifikuota ir daugelio išsipildžiusių prognozių patvirtinta. Net jeigu Jupiteris visais ligšioliniais stebėjimo momentais visuomet buvo prognozuotose astronominėse vietose. 'Taigi susiduriame su keistu faktu: Kadangi nėra logiškai patikimo indukcinių išvadų patvirtinimo. kuris sielą įgalintų padaryti tokią išvadą. tai jos tikimybė yra didelė. liks visada hipotetinė. varis (=bet koks varis) laidus elektrai. 2 d. tai prašau man tuos minties aktus parodyti. tuo įsitikinome svarstydami (4. kad Jupiteris bent kartą laiku t pasirodo ne ten.2. D.2. kuri niekada negali būti vienareikšmiškai atlikta.3. Stebėtų atvejų skaičius visuomet baigtinis. kad negali būti kalbos apie empirinių hipotezių ir teorijų objektyvią tikimybę. Tad jos turi galioti begalinei daugybei atvejų.

ar šios kreivių hipotezės turi tarpusavyje ką nors bendra. Dėl to mes visuomet jau šiek tiek žinome.„Iš KOPERNIKO teorijos gali būti dedukuoti. kita vertus-prognozės. t. Tad ir gamtamokslininkas turi naudos iš tikimybinių vertinimų. kurias galėjome stebėti. Nuo hipotezių induktyviai žengiama prie teorijų.teorija. Tokią teoriją iškėlė KOPERNIKAS. kur bus Veneros planeta laiku t. Piešinio dešinėje visos rodyklės leidžiasi iš viršaus į apačią pagal dedukcinę aksiominės sistemos sąrangą. kauliuko iškrauną 1.5. 3.: Indukcija ir dedukcija Paaiškinimas: Kairėje pusėje vienos rodyklės kyla iš apačios j viršų (indukcija). 4. iš dalies priklausančių geometrijai. ar jos gali būti paaiškintos aukštesnio tipo hipoteze . pvz.4). Sekdami BOCHENSKl (2) (109). viena vertus. kitos nuo viršaus leidžiasi į apačią (dedukcija). remiantis indukcija.Tai reiškia štai ką: Tam tikrus įvykius mes vertiname kaip vienodai tikėtinus (pvz. galime pavaizduoti. atskirų planetų judėjimo kreivių dėsniai. ir iš dalies .6 puse) ir jų tikimybės požiūriu laikome juos tarpusavyje pakeičiamais. Čia turime reikalą su itin sudėtinga visuma teiginių..fizikai.633 Teorija Taigi visoms planetoms. Pakeičiamumo prielaidos yra susijusios su tuo pasaulio vaizdiniu. Tai leidžia mums daryti įvairius tikimybinius vertinimus.. 27 pieš. kurios tada gali hipotezę (teoriją) patvirtinti arba falsifikuoti. esame sukūrę jų judėjimo kreivių hipotezes ir šias hipotezes patvirtino vėlesni stebėjimai bei prognozės. iš kurių galime išvesti stebėjimo prognozes.4. su kuriuo susipažinome nagrinėdami perėjimą nuo stebėjimo teiginių prie hipotezių. Tačiau lieka klausimas. kad planetos tomis kreivėmis juda aplink Saule. Jis padarė prielaidą. kuriama empirinė teorija ir kaip ji paskui (idealiu atveju) virsta aksiomine sistema. Po to pasikartoja procesas. 199 . Iš teorijos dedukuojamos hipotezės. kurį susidarome išmokdami kalbą (4. kokiais lūkesčiais vadovaudamiesi turime veikti. Patyrimo dėka šias prielaidas papildome ir keičiame. kaip. 2. kad galėtume sulaukti geidžiamo rezultato. kaip anksčiau nuo stebėjimo teiginių prie hipotezių. tik šįkart aukštesniame lygmenyje. y.4.

Bet mes nežinome.4. Mokslo teorijoje apie priežastingumą kalbama ne kaip apie ontologinį ar transcendentalinį principą. kad žinome. kad priežastingumo sąvoka mokslo teorijoje toli gražu nėra tapati filosofinei priežastingumo sąvokai (3. nurodančio S priežastį. Kokiu mastu teleologinis aiškinimas leistinas naudoti empirinėse teorijose.4. turėtų vietos savo žnyplėms (plg. kad daiktai. Pastarieji . bet kaip mokslinės programos išraiška arba kaip gamtamokslinės veiklos prielaida".4 Aiškinimas Skiriame tris aiškinamųjų teiginių rūšis: o Priežastinis aiškinimas: Tarkime. y. Mokslui. Pavadinkime S eksplanandu ( = kas paaiškintina).6. elniaragio vabalo patino lerva išgraužia skyles dviejose savo kiauto vietose tam.Žinoma. t. yra ginčytinas dalykas. v. kurių tankis didesnis už vandens. apie kobrų įkandimų klasę teiginyje ''Kobros įkandimas 80% visų atvejų yra mirtinas". Reikia pažymėti.2) aiškinimai . KUTSCHERA interpretuoja "B tam. jeigu A yra tikslingas ir jeigu B su didele tikimybe veda prie A. kad elniaragis vabalas. o Statistiniai aiškinimai remiasi statistiniais dėsniais. vandenyje skęsta. iš kurio (kartu su kitomis sąlygomis) kyla S. Jie taip pat yra nuoseklumo dėsniai. kad priežastiniame aiškinime turi figūruoti priežastims dėsnis.tai aiškinimai. 375).2). KUTSCHERA (1) II357) o Teleologiniai (plg. pvz. jeigu dėsnyje suformuluotos prielaidos (antecedentinės sąlygos) bus patenkintos. ypač visuomenės 200 . Matome.2. Į savo klausimą "kodėl?" tikimės atsakymo. kodėl ji& teisingas. jais sakoma. kad A" kaip dedukcinį aiškinimą: B yra (A atžvilgiu) tikslingas. Antai klausiame: Kodėl peilis skęsta įmestas į vandenį? Priežastinis paaiškinimas būtų toks: Todėl. (v. turintys tokį pavidalą: "B tam. šis procesas gali būti pratęstas: keletas teorijų gali būti aiškinamos viena aukštesnio tipo teorija. kuriuo ji vėliau virs. t.6.. 4. kuris teisingas arba klaidingas. y. S tebūnie bet kuris stebėjimo teiginys. II. bet kaip apie grynai fenomenalų nuoseklumo ryšį tarp antecedentinės sąlygos ir sąlygoto įvykio. kad A".tai teiginiai apie klases. laiko požiūriu priežastys ankstesnės už jų padarinius. Mokslo teorijos kontekste priežastingumo principas dažnai "interpretuojamas ne kaip teiginys.. kas tikrai įvyks. Teleologiniai aiškinimai visuomet ypač artimi biologijai. pvz. jog teiginys S teisingas. ir iš jų taip pat gali būti išvedamos naujos žemesniojo tipo teorijos. o peilis yra kaip tik toks. 3. Priežastiniai dėsniai yra deterministiniai.

kuriomis remiantis kuriamos empirinės teorijos.6. II. duoda tik induktyvų pono X mirties paaiškinimą. statistiniai aiškinimai yra labai svarbūs.4. taip" kartojimas vietoje atsakymo į Hoffmanno meilinimąsi. kuriuo ji prisukama. kurią patiria Hoffmannas operoje "Hoffmanno pasakos".pagaliau lėlė sudūžta. stebėjimo teiginiais suformuluotą atsakymą. v. BERTALANFFY.mokslams. kuriomis hipotezė remiasi. 201 . kurioje. v. o kobros įkandimas yra 80% visų atvejų mirtinas". Tačiau jie visiškai neatskleidžia pakankamų aiškinamojo dalyko sąlygų. ir vargšo Hoffmanno rankose lieka tik sraigtų krūva. Eksperimentą atliekame ten. jo neontologizuoti. (L. sąmoningai supaprastinant. Kai žmogaus smegenys lyginamos su elektronine skaičiavimo mašina. BOHRO atomo modelis.N. Eksperimentas: Hipotezės suteikia stebėjimui tam tikrą kryptingumą." (ten pat) Teoriniai terminai: Stebėjimo teiginiai sudaro empirinės teorijos pagrindą. sukuriant tas sąlygas. vėliau tikrinamas patyrimu. Stebėjimo teigimų predikatai pirmiausia yra deskripciniai ( = aprašomieji) stebėjimo kalbos terminai. Jos leidžia stebėjimus atlikti planingai. kad empirinėse . Moksle modelis yra konstrukcija. t. Mes jau matėme. Tipiškas pavyzdys .1. atvaizduojami kai kurie gamtinio reiškinio aspektai ir kuri leidžia daryti dedukcines išvadas. vaizduojančius supaprastintus tikrovės aspektus. Čia turima omenyje štai kas: Tematinė redukcija bei metodinė abstrakcija (1. Čia reikalingas eksperimentas: stebime.3). 290) Modelis visų pirma yra pagalbinė mąstymo priemonė.modelio nepainioti su tuo. Teiginys "Ponas X mirė todėl. bet nenurodo pakankamos sąlygos. Jis supaprastina tikrovę ir todėl yra pavaizdus ir apžvelgiamas. kur savo apibrėžtu instrumentiniu poveikiu keliame griežtą klausimą gamtai ir gauname apibrėžtą. ką jis vaizduoja. kad jam įkando kobra. tai taip pat yra modelis. Toks pat Hoffmanno iliuzijos pavojus slypi kiekviename modelyje. "Opera nepalieka mums jokios abejonės: Olimpijos stereotipiškas "taip. BERTALANFFY iliustruoja ontologizavimo pavojų iliuzija.5 Kai kurios kitos sąvokos Žemiau paaiškinsime keletą svarbių mokslo teorijos sąvokų. iš kurios jo mirtis galėtų būti dedukuota (plg. Modelis: Kasdienėje kalboje modeliu laikome daiktų imitacijas (žaislinis geležinkelis) arba jų projektus (pastatytinos bažnyčios modelis). aiškiai rodo. 4. kad ji yra mechaninis žaislas . Šiandieną dažnai kalbama apie empirinių teorijų apskritai modeliuojantį pobūdį. iš esmės leidžia konstruoti tik gamtos modelius. Visų empirinių teorijų modelių atžvilgiu galioja filosofinis įspėjimas . y. 373). kas įvyksta tiksliai apibrėžtomis sąlygomis. didžiulis raktas.2 .

1. (1.465) Taigi teorija. atrodo. galioja kaip empirinė teorija tol. "lankstus". kuris šiandieną plačiai paplitęs. FEYERABEND) gamtos moksluose arba pranašauja "gamtamokslinio amžiaus galą" (H. Ši problema pirmiausia kyla vadinamųjų dispozicinių sąvokų atžvilgiu (pvz. Bet tai vėl tik byloja apie modelini empirinės teorijos pobūdį. kaip "ilgis".. "tirpus").3. buvo įveiktas tas filosofinis empirizmas (2. Tokius terminus vadiname teoriniais terminais. "Schrodingerio -funkcija". Jų pranašumas pareina nuo jų sugebėjimo sistemiškai aprėpti neapžvelgiamą reiškimų masę ir ją paaiškinti vadovaujantis elementariais principais.6. "elektronas".2. "temperatūra".4.3.6. 4. turi būti traktuojama kaip prielaida arba prognozė kitaip ji negali būti laikoma empiriškai pramaną.3. kuris leidžia daryti prognozes.4. Aišku. kurių negalima apibrėžti stebėjimo sąvokomis. Empiriniai metodai bei teorijos suformavo gamtamokslinį pasaulėvaizdį.6 Empirinių teorijų reikšmė Empirinės teorijos pakeitė pasaulį. Daugeliui empirinių teorijų kyla reikalas įsivesti terminų. kad tokiu atveju empirinių teorijų empirinis pobūdis gerokai sureliatyvinamas. Visą patirties įvairovę jos sutraukia į paprastą aiškinamąjį modelį. PlETSCHMANN). kurios neįmanoma apibrėžimu ar korespondencijos taisyklėmis visiškai arba iš dalies redukuoti į stebinius. kol ji leidžia išjos dedukuoti patvirtinamas prognozes. "magnetinis". negali būti apibrėžtos stebėjimo terminais.3.3. W. Bet ir tokios sąvokos.1).1). "trapus*. turinti sąvokų.2. kuris glūdėjo jos ištakose.2. "masė". Metrines sąvokas galima redukuoti \ stebėjimo terminus. Jų interpretavimas kelia empiristams didžiulių problemų (2.1). STEGMULLERIS taip formuluoja CARNAPO siūlomą sprendimą: Teorinė sąvoka.2. Kai kurie mąstytojai aistringai stoja "prieš metodo prievartą" (P. kurie nėra stebėjimo terminai ir kurie negali būti apibrėžti stebėjimo terminais. taip sukuriant metrines sąvokas (4. Pasaulio techninis įvaldymas grindžiamas šiuo metodiniu empirinių mokslų veiksmingumu. Mokslo teorijos raidoje. Tačiau šis gamtamokslinis pasaulėvaizdis susilaukia vis daugiau kritikos.teorijose stebėjimo terminus taip pat dažnai reikia matematizuoti.2.2. Šio empirizmo tikslas buvo: o mokslą apskritai paaiškinti pagal empirinių teorijų paradigmą ("vieningo mokslo" idėja). Mūsų šiandienė civilizacija neįsivaizduojama be audringos empirinių teorijų ir jų techninio pritaikymo plėtros.3. o empirines teorijas rekonstruoti remiantis tik stebėjimo terminais bei jų • 202 .

2). Kad jie egzistuoja. jog jau nebesuvokiame tos logikos priemonėmis neperžengiamos prarajos. (PIETSCHMANN. Žmogus kaip asmuo su jo egzistencinėmis problemomis. 286). metodiškai išfiltruojamas iš šių konstrukcijų.6. Gamtamoksliniame pasaulėvaizdyje šios modelinės konstrukcijos tapatinamos su tikrove. Bet šie modeliai ..loginiais junginiais. Turi būti suprasta. kuri šiandieną virto įsisenėjusia ideologija.tai tematiškai redukuotos ir metodiškai abstrahuotos (1.5. Jų teorijos atsiranda kaip "minties laisvos kūrybos tvariniai". intersubjektyviai patikrinamas ir bendrais principais aprėpiantis įvairiausius reiškimus. kad ši mokslinio racionalumo samprata tėra viena iš daugelio. (FEYERABEND (2). Gamtamokslinio pasaulėvaizdžio kritika remiasi pirmiausia dviem argumentais: o Gamtos mokslai yra konstruktyvistiniai. taip sakant.2.šito dar nepakanka paversti juos mūsų gyvenimo etalonu. Štai tik todėl nelengvai pastebima. Individualus žmogus su savo problemomis bei jausmais iš čia turi būti pašalintas. (124) 203 .1). kad mes jais žavimės. Gamtamokslininkas konstruoja tikrovės modelį.3. jos turi būti pripažįstamos visų. kad jie duoda rezultatus . Prisiminkime ginčo dėl psichinio ir fizinio pagrindo neišsprendžiamumą (2.3. Mes išmokstame įvaldyti pasaulį tuo. kad tam tikras sąvokas bei jų junginius mes esame įpratę taip tvirtai sieti su tam tikra jusline patirtimi. kuris neprieštaringas viduje ir kuris neturi prieštarauti eksperimento duomenims..5). Tai pasirodė neįgyvendinama. Štai ką sako A. Kad šitai būtų pasiekta.4). teorinių terminų problemą (4.proto tradicija tėra viena iš daugelio tradicijų ir neturi daugiau teisių negu kitos tradicijos. stebėjimus skatinančių interesų visuomeninį kontekstą (4. kurie šiuo modeliu naudojasi.1. Šio racionalumo absoliutinimas kelia pavojų žmogui ir demokratijai. EINŠTEINAS: Mano įsitikinimu. Tačiau šiuolaikinė mąstysena yra veikiama mokslų.. Jis turi būti kiek galima paprastesnis. perėjimą nuo stebinių prie sąvokų (4. kad mėginame viską paversti daiktais. reikia pasakyti dar daugiau: visos mūsų mąstyme ir kalbinėje raiškoje figūruojančios sąvokos loginiu požiūriu yra minties laisvos kūrybos tvariniai ir negali būti gautos induktyviai iš juslinės patirties. kurie pirmiausia orientuoti į technines reikmes. Jis nepaliečia jo būties prasmės. kuri skiria juslinės patirties pasaulį nuo sąvokų ir teiginių pasaulio (ElNSTEIN (2). iš kurių pašalinti visi prieštaravimai. Proto gynėjai traktuoja mokslus ne kaip atsitiktinį darinį.2. Šia prasme gamtamokslinis pasaulėvaizdis svetimas žmogui. Jos monopolizmui turi būti užkirstas kelias.4.6. bet kaip racionalumo vaisių. (20) . modeliai. kai kurios prielaidos turi išlikti neginčijamos. Protas ir mokslas -jiems tai vienas ir tas pats.2) konstrukcijos. 14) Tačiau mokslai nėra kažkas šventa. 36) o Empiriniai metodai bei teorijos sukūrė tam tikrą mokslinio racionalumo sampratą.

įrodyti. tikrovės ir kalbos. HABERMASO (2. IŠ to išplaukia. Jei to nedarome.Šios rūšies argumentai prieš gamtamokslinį pasaulėvaizdį ir jo racionalumo sampratą. kai padėtis iš tikrųjų tokia. Erlangeno mokykla. Kitaip sakant.5.3. Vienas žinomiausių tiesos apibrėžimų priklauso TOMUI AKVINIEČIUI: Tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas (veritas est adaequatio rei et intellectus). ar p teisingas. Minėtoji formuluotė atskleidžia dvi puses. HABERMASAS ir APELIS nurodė svarbų tiesos problemos aspektą.5. PUNTELIO temų. bet pretenduojame į tiesą. Aišku. Tad 204 . Teisingumo pretenzija gali būti grindžiama tik kalboje.1. tiesą kaip transcendentaliją (3. Dar panagrinėsime keletą L. aišku.7 Tiesa Pamėginkime suvesti į viena mūsų aiškintus skirtingus dalykus. ar klaidingas .4. Tai reiškia. Tad tiesa visų pirma reiškia pagrindžiamą teisingumo pretenziją. kaip teigia p. Kai kalbame apie teiginių teisingumą.3).5.1) bei TARSKIO tiesos apibrėžimą (4.4-5). kad p yra teisingas. Kaip nėra jokio bekalbio pasaulio savyje ir jokių bekalbių reikšmių savyje. kad patys dalykai yra tokie.2).3). Kai sakome "p yra teisingas". o Pati dalyko padėtis. kad dalykų padėtis. kad tiesa turi ne vien šį aspektą. taigi argumentuoti. Vis dėlto iš kalbos vartojimo matyti. 4. kad šį teiginį laikome pagrindžiamu. B. Panagrinėkime teisingumo pretenziją.1. taip pat alternatyvių gyvenimo pasaulyje orientyrų paieškos įgyja vis didesnę reikšmę. kurią mes keliame. Bet jie mėgina tiesą apibrėžti vien šiuo aspektu. tai.2) ir APELIO tiesos teorijas. fakto ir teiginio. nes p tik tada teisingas. sakydami "p yra teisingas". kad esame pasirengę nurodyti jo pagrindus.nesvarstoma. kaip teigia p (TARŠKI). Visa tai naujai kelia žmogaus bei jo būties prasmės problemą. yra reali.4). transcendentalinę filosofijos nuostatą (4. sakydami apie teiginį p "p yra teisingas". kurios turi atitikti viena kitą tiesos atveju: o Teisingumo pretenzija. bekalbės tiesos. mes ne šiaip ką nors teigiame.5. t.1). Prisiminkime Erlangeno mokyklos (2. kalbos filosofijos dimensiją (4. turime omenyje. taip nėra ir plikos. tai privalome savo teiginį pagrįsti. Jeigu mes sakome "p yra teisingas" ir mums kas nors prieštarauja. į mūsų pretenziją rimtai nežiūrima. kad tiesa visuomet priklauso tam tikrai kalbinei atskaitos sistemai (4. kurią išreiškia p. y. Mums bus pasakyta: p yra plikas teiginys. santykį tarp formaliosios ir transcendentalinės logikos (4. visuomet turime galvoje atitikimą tarp būties ir mąstymo.

3. nei šiam mąstymui egzistuoja bekalbis pasaulis. žmogus tokiu mastu pranoksta gyvulį.sakydami "p yra teisingas".3. Prisiminkime (1.s parodymu. kad filosofija turi pradėti nuo kalbiškai patiriančio buvimo-pasaulyje. Žmogiškasis buvimas-pasaulyje neištirpsta betarpiškume. tai reiškia. (HEIDEGGER (1). kad ji kaip "ji pati" yra tokia. Įrodymo reikalauja ne pažinimo ir daikto. Šitai patvirtinama tuo. kad mūsų teisingumo pretenzija ir dalykų padėtis sutampa.3.2) su savo apriorine apibrėžtimi. Įrodymo reikalauja tik pačios būtybės buvimas atskleista. fakto ir teiginio. kaip jį pati yra..5). du svarbiausi filosofinės refleksijos aspektai grąžinami į pirmapradį buvimą-pasaulyje ir suvokiami kaip tapatūs: o Ontologijos būtybė. Filosofiją domina neempirinės šio buvimo-pasaulyje sąlygos ir ji jį rekonstruoja iŠ šių sąlygų (1.2).. Vis dėlto bet koks filosofavimas remiasi buvimo-pasaulyje betarpiškumu.288) PUNTELIS (2) siūlo tokią formuluotę: "Tiesa reiškia diskursyviai pagrindžiamų teisingumo pretenzijų pavidalu besireiškiantį pačių daiktų atvertumą. objekto ir subjekto." Taigi keliant tiesos problemą. Patvirtinimas reiškia: būtybės pasirodymas kaip "jos pačios".6). Tai įmanoma tik tada. Pirmapradžiame buvime-pasaulyje ji apskritai nepasireiškia. kuri teisėtai nuleidžiama juokais. o Pažįstantis transcendentalinės filosofijos subjektas (4.1). Bet nuo kurio bokšto tai galima padaryti? Juk nei mūsų mąstymas gali išeiti už kalbos ribų. 205 . Patvirtinimas remiasi būtybės save. kuri transcendentalijų doktrinoje (3. tai yra pati būtybė. 1/2. bet reflektuoja ir peržengia jį. mes teigiame išsakytos dalykų padėties ir pačių dalykų tapatumą. Kasdieniame pasaulyje esame taip. Tiesa kaip atskleistumas vėlgi ontologiškai įmanoma tik buvimo-pasaulyje pagrindu. pasirodo kaip ta pati. HEIDEGGERIS: Mąstoma būtybė pati rodo save taip. Tą mintį išreiškia M.1). Būtent todėl mes "visuomet jau filosofuojame" (1. kad tai. Bet kaip tai gali būti? Atitikimo formulė ("tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas") perša vaizdinį. kas išsakyta. nei santykyje su realiu daiktu. Todėl ir realizmo-idealizmo problema tėra pseudoproblema (4. kai teigiantis ir save patvirtinantis pažinimas savo ontologine prasme yra pačios realios būtybės atskleidžiančioj i būtis.3) buvo aiškinama kaip tiesa (3. 34). Greičiau jie sudaro betarpišką vienybę. kokia ji nurodoma. pirmapradis buvimas-pasaulyje dar neatskiria būties ir pažinimo. bet sutampa su juo" (II. ne psichiškumo ir fiziškumo atitikimas ir net ne "sąmonės turinių" tarpusavio atitikimas. Bet kasdienis. atskleidžiama teiginyje. HĖGELIS teisingai pažymi. kokiu jis šį pirmapradį betarpiškumą visuomet turi peržengti. Vaizdiniai nėra gretinami nei vienas su kitu. Žinoma. šio buvimo "kaip".1. esą galima palyginti vieną su kitu kalbinį dalyką (teiginį) ir nekalbinį dalyką (patį daiktą). kad žmogiškosios sąmonės betarpiškumas "įtarpinimą turi ne už savęs.

yra kalba. Esama ir pažangos. kuris suvienija abu aspektus.6. Jeigu galiojimo pretenzijos ir pačių dalykų padėtis skleidžiasi kalbos erdvėje.28 pieš.: Tiesos problemos diferenciacija Tarpininkas.2. tai pačių dalykų atsivėrimo būdas ir mūsų priėjimo prie jų būdas yra neatskiriamai susiję su kalba. kad patys daiktai yra kažkas daugiau negu tam tikras jų atsivėrimo būdas konkrečiame kalbiniame pasaulėvaizdyje. Mes galime tobulinti požiūrį j daiktus tam. O ir bet kokiame pažinime mes remiamės prielaida. kurioje būtybė pažįstama kaip tiesa ir kurioje skleidžiasi visas transcendentalumas. nors tik tokiame pasaulėvaizdyje jie ir gali atsiverti. Bet mes neesame savo kalboje kaip sraigė savo kiaute.5 skyrelyje jau esame nagrinėję transcendentalinio ir hermeneutinio kalbos aspektų dialektiką. kad daiktai geriau atsivertų. kai tik kalba suvokiama kaip konkreti kalba). 4.4). 2. kad ji pasiekiama tik priartėjimu? Šį svarbų aspektą galime nesunkiai paaiškinti. Nors jis ir reiškiasi tik konkrečia kalba. Bet tai reiškia.13.4.4-5): ontologijos būtybė gali pasirodyti tik kalbinio pasaulėvaizdžio sistemoje. o ir transcendentalinis subjektas gali pasireikšti tik konkrečioje kalboje. kad tiesa niekuomet nėra galutinė. vandenų išsekimas. kad kiekviena konkreti kalba gali boti reflektuojama ir reliatyvizuojama. ir atžangos. Transcendentalumas nesileidžia pagaunamas jokia empirine apibrėžtimi ir jokia konkrečia kalba.4. Patys daiktai tam tikru mastu gali "versti" koreguoti konkretų kalbinį pasaulėvaizdį. kad ši kalba reflektuojama ir reliatyvizuojama. Mes galime keisti kalbinę atskaitos sistemą.3. galime ir prarasti jau pasiektą atverties lygį. Matėme. kad abiem aspektais tiesos problema yra ir hermeneutinė problema (plg. žmogaus sveikatingumo smukimas) verčia abejoti paveldėtais požiūriais į gamtą. bet taip. bet gali transcenduoti bet kokią konkrečią kalbą (taip ir atsitinka. Antai dabartinės1 ekologinės problemos parodo.1.4. Ši pažangos ir atžangos dinamika priklauso pačiai tiesos sąvokai. Juk pačių daiktų atsivėrimo būdas ir mūsų požiūrio į daiktus būdas. nors ir skleidžiasi konkrečia kalba. 206 . Žinoma. Bet kaip tada suprasti POPPERIO ir kritinio racionalizmo tezę (1. kaip pati gamta (ištisų gyvūnijos ir augalijos rūšių išmirimas. 2.

kad tiesos problemos galutinis. tik dėl to. negali būti paaiškinta kalbos filosofijos priemonėmis. Tikroji būtis (substancija) taip pat visuomet yra kažkas daugiau negu jos konkretus atsivėrimo būdas konkrečiame kalbiniame pasaulėvaizdyje. Matėme. kas yra. Tik absoliutus.3 207 .3)! Tiesos problemą mes nagrinėjome būties filosofijos ir savimonės filosofijos priešpriešos įtampoje. nei ekologinės problematikos. Filosofinėje tradicijoje nuo PLATONO iki HĖGELIO vyravo įsitikinimas. Esą Aš ir Būtis.dieviškame Absoliute. net jeigu jis reiškiasi tik konkrečia kalba. kad transcendentalinis subjektas visuomet yra kažkas giau negu konkreti kalba.2. Subjektas ir Substancija yra tai. Šiandieną kai kurie kalbos filosofai link? kalbą statyti dieviško Absoliuto vieton.8.5. dieviškasis būties ir žinojimo tapatumas yra paskutinis tiesos galimybės pagrindas. Pamatinė neempirinė sąlyga to. kad dalyvauja (Methexis!) komunikacinės bendrijos kalboje (2. 7.Prisiminkime PLATONO trikampį (1. Bet tokia samprata nepagauna nei transcendentalinės.3). užbaigtas sprendimas gali būti surastas tik Trečiame . kad patys daiktai visuomet jau artikuliuoti grindžiamų teisingumo pretenzijų.

Šioms specialiosioms antropologijoms bendra yra tai. Reikia skirti filosofinę antropologiją nuo nefilosofinės. FRANKL).2. etnologinė. nei fiziologiškai funkcionuojantis organizmas.. WlTTGENSTElNAS (2. Jeigu abstrahuotumėmės nuo teologinės antropologijos. Tačiau dabar žmogaus problemą mėginsime pasklaidyti iš arčiau. fiziologinė.1 . taip pat socialinė ir kultūrinė antropologijos. 1. Juk žmogus nėra nei anatomiškai preparuojamas skeletas. kibernetinė. pedagoginė. tik filosofinė antropologija mėgina suvokti žmogų kaip tokį ir kaip bendrybę. kuris asmeninėje bei socialinėje srityje vis labiau iškyla į pirmą planą. psichologinė. fiziologiškai.6). LOWITHAS taip jį taiko antropologijai: Tačiau kas gi filosofinę antropologiją skiria nuo kitų antropologijų. tai galėtume sakyti. pvz. galiausiai ji kalba apie žmogų (plg. kad nefilosofinė antropologija tiria žmogų kaip specialiųjų mokslų objektą (1. (LowiTH (1). besiremdamos tam tikromis metodinėmis prielaidomis. "kad net tuomet. K.1. Jų metodinių abstrakcijų (1.4. medicininė. jos tiria dalinius žmogaus būties aspektus. Bet net jeigu visus šiuos aspektus sudėtume.1). Į klausimą "kas yra žmogus?" galėtume atsakyti tik tada. Mes jau apsvarstėme santykį tarp filosofijos ir specialiųjų mokslų (1. nuo medicininės arba biologinės? Žmogų galima tirti anatomiškai. l prasmės klausimą (V. kad ir kokie svarbūs tie tyrinėjimai būtų kitokiu požiūriu. mūsų gyvenimo problemos bus dar net nepaliestos". kad.2) visumą dažnai sunku aprėpti. biologiškai ir psichologiškai ir tuo būdu išskirti tam tikrus jo aspektus. L. anthropos = žmogus). Kitaip negu tokios antropologijos. ekologinė. kadangi filosofiją apskritai domina visuma ir ji nėra specialus mokslas. nei tai. tai iš to dar neišplauktų žmogus kaip toks. 5.Žmogus kaip mokslo tema Mokslas. Tik klausimas apie žmogų kaip tokį ir kaip visumą įgalina 208 . ką jame tyrinėja įvairios psichologijos. jeigu pavyktų pažiūrėti į žmogaus esmę kaip visumą. Jos galimybės yra didžiulės: egzistuoja biologinė. kai bus atsakyta į visus galimus mokslinius klausimus. patologinė.5 ŽMOGUS Kad ir ką nagrinėtų filosofija.4. paleontologinė.2) teigia.1). morfologinė.4. Kaip tik todėl žmogaus kaip tokio ir kaip visumos čia nebematome. specialiųjų mokslų tyrinėjimai neatsako. 330) Specialiosios antropologijos yra suskaidytos į siaurai specializuotas dalines disciplinas. kurio tema yra žmogus. šiandien vadinamas antropologija (gr. Iš esmės ir mes lig Šiol kalbėjome ne apie ką kita.6.

Vadinasi.4. Ontologinė refleksija (1.2 Gyvūniškumas ir dvasia Graikai vadino žmogų gyva būtybe. Jis yra fizinis kūnas (3. žiūrint antrojo poliaus link.5.5).3) leidžia suvokti žmogų kaip subjektą. 14. kas empiriška. kuri kaip gamtos dalis yra evoliucijos rezultatas (3. pažįsta ir pakelia jas iki įsisąmoninto mokslo lygio. tačiau. "nėra pasaulio dalis" (WlTTGENSTElN). kad ji viską kuria ir viskuo tampa ir netgi kad ji yra dieviškoji žmogaus dalis. net atlikdamas savo gyveniškąsias funkcijas. logos = žodis.1. Šitaip jis peržengia savosios būties savaime betarpiškumą [ = gyvūniškumą] ir kaip tik dėl to. 5. Filosofija negali neatsižvelgti į abu kelius. Šie pavadinimai žymi du polius. turinčia logosą (zoon logon echon. Šių dviejų pasaulių priešingumas ir įtampa tarp jų sudaro žmogaus problemą. 4.1.8. virškinimo procesą. pvz. kad žino esąs gyvūnas.5. gyva būtybė (3. transcendentaliai sąlygojančiu visa.. Tik tai suteikia specialiosioms antropologijoms visumos prasmę.3. laikinumo ir amžinybės.4) mes aptarėme kūnui.—2217 209 . Transcendentalinė refleksija (1.pamatyti žmogaus problemą.1. jis nelieka tokia [būtis] savaime. dvasia).) leidžia suvokti žmogų kaip juslią būtybę.2). ten pat). "kuris vėl turi planetai (tik taškui visatoje) grąžinti materiją. HĖGELIS šiuos žmogaus būties polius vaizduoja taip: Žmogus yra gyvūnas. Jos būdingos ir žmogui. gyvybei ir gyvūnui būtinas savybes. protas.5. Gamtos filosofijoje (3. jis nustoja būti gyvūnu ir pažįsta patį save kaip dvasią. Kalbėdamas apie šią dvasinę žmogaus būtį. Romėnai-animal rationale ( = protinga jusli būtybė). ARISTOTELIS teigia. atsiveria "nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomas gyvenimas" (KANT. KIERKEGAARDĄ (2.4).3). o Kitą polių sudaro transcendentalumas (4. kad žmogus yra "dviejų pasaulių pilietis" (KANT). apie kuriuos sukasi žmogaus problema: o Vieną polių sudaro gyvūniškumas (3. Jie rodo.4) ir jusli būtybė. bei transcendentaliai nuo visko besiskiriančiu. Jis įsisąmonina tas funkcijas. kuris nėra gamtos dalis. (WW XII. Šis polius pats nėra objektyvus. Pagal S. iš kurios jis atsirado. empiriškas.4. 1. žmogus kaip begalybės ir baigtinumo. Čia mes susiduriame su subjektiškumu. kas objektyvu.4.4. Gyvūniškumo požiūriu jis yra padaras. Įvad. kokia yra gyvūnas. Jis yra tam tikros rūšies gyvūnas (homo sapiens).8.2). su Aš. 120). Žmogus priklauso materialiajai gamtai. po to kai šiai materijai trumpą laiką (nežinia kokiu būdu) buvo suteikta gyvybinė jėga" (KANT PPK A 289 //186). su cogito (DESCARTES. visa.3).

laisvės ir būtinumo sintezė, yra "paradoksali egzistencija". Pagal SARTRE'Ą (2.1.2), jis yra prieštaravimas tarp ėtre en soi ( = būties-pačios-savaime, kūniškumo) ir ėtre pour soi ( = būties-pačiam-sau, subjektiškumo).

29 pieš.: Gyvūniškumas ir dvasia

Viena vertus, tikrasis mūsų Aš yra dvasia (ARISTOTELIS), kita vertus, pasaulio šviesą išvystame tarp išmatų ir šlapimo (inter faeces et urinam) (AUGUSTINAS). - Vis dėlto žmogus, kaip abiejų šių pusių vienybė, yra kūniškas asmuo. 53 Žmogus kaip fenomenas Žmogų apmąstyti galime tokį, kokį patiname, kai jis mums apsireiškia. Akivaizdu, jog žmogaus transcendentalumas yra realus tik tuo atveju, jeigu jis yra kūniškas. Jis visada jau yra įkūnytas (l'etre incarne, plg. G. MARCEL 2.1.2). Todėl daugelis filosofinės antropologijos atstovų remiasi šiuo mums besireiškiančiu, patiriamu kūniškumu, kad, pradėdami nuo jo, atskleistų žmogaus esmę. Paliesime keletą itin svarbių momentų.
Toks tyrimas visuomet turi rato pavidalą. "Ratu" mes laikome tokią mąstymo figūrą, kurioje kaip prielaida numatoma tai, kas turi boti įrodyta (plg. hermeneutinį ratą, 2.1.3). Ratas yra ydingasis ratas (circulus vitiosus} tuomet, kai prielaida visiškai sutampa su tuo, kas įrodyta. Tačiau čia kalbama ne apie ydingąjį ratą. Mums apsireiškiančio svetimo kūniškumo supratimas visuomet suponuoja suprantančioje savipratą. Žmogaus fenomene atpažįstu save patį. Todėl antropologija, pagrįsta mums apsireiškiančiu, patiriamu žmogumi, visada yra kūniško žmogaus savirefleksija. Bet ši savirefleksija mus veda toliau. Įrodymas ne tik pakartoja prielaidą, bet ją ir interpretuoja bei skaido.

210

Pirmiausia pastebėsime, kad "žmogus jau biologijos požiūriu skiriasi nuo gyvūno. Tai ne gyvūno biologija, prie kurios būtų mechaniškai pridurta dvasia arba kažkas panašaus, o specifinė žmogiška biologija, kurios savitumą sudaro neatskiriamas būtiškas ryšys su antbiologiniu principu" (HENGSTENBERG (2), 194). J. G. HERDERIS tą patį pasako kalbos filosofijos sąvokomis: "Jau kaip gyvūnas žmogus turi kalbą". Žmogaus kūnas nepalyginamai menkiau determinuotas negu gyvūno, kuris turi viską, kas reikalinga gyventi tai ar kitai rūšiai tinkamoje aplinkoje (pvz., gyvūnas turi kailį, plunksnas, žvynus, kiautą, kanopas, nagus, sparnus, pelekus, snapą, straublį, dantis). Lyginamas su tokiu specializuotu gyvūnų apibūdinimu, žmogus atrodo kaip būtybė su trūkumais (A. GEHLEN). Bet šitoks nespecializuotumas ir nepritaikytumas rodo, kad jau žmogaus kūniškumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena išlaisvina nespecializuotas žmogaus rankas ir atveria žvilgsniui platų horizontą. H. PLESSNERIS kalba apie žmogaus akies-rankos lauką. Klausa ir rega tampa svarbesni už lytėjimą, uoslę ir skonį. Žmogaus nespecializuotumas rodo jį esant tokia gyva būtybe, kuri "pati turi susikurti gyvenimo galimybę", jis turi tapti homofaber, t.y. gaminančiu žmogumi, instrumentizuojančiu (t.y. padarančiu įrankiais) savo kūną ir kitus daiktus.
Instrumentiškumas lemia žmogaus fizinį egzistavimą. Tai reiškia, jog jam nuolat tenka naudoti savo kūną kaip priemone, veikti juo. Tam tikra prasme to reikalauja atsivėręs akies-rankos laukas. Tas laukas yra veikimo laukas par excellence. Dažniausia veikiame rankomis, kurias "apdairiai" kontroliuoja akys. Patys elementariausi įrankiai buvo rankai skirtos priemonės - instrumentai, skirti mesti, daužyti, skusti. Kaip ten bebūtų, nepanašu, jog pirmaeiliu būtų buvęs laikomas poreikis kaip instrumentą naudoti kojas (pvz., kojinis malūnas) (PLESSNER (2), 58).

Instrumentiškume esama ir grįžtamojo ryšio bei vidujumo, kurie šiaip nėra būdingi gyvūnams. Gyvūno veiksmų ir reakcijų sistema yra pakankamai griežtai fiksuota. (J. v. UEXKULL). "Dėl savo instinktų ir aplinkos abipusės priklausomybės" gyvūnas reaguoja "tik į tam tikrą dirgiklį priklausomai nuo jo rūšies specifinės sąrangos, leidžiančios išgyventi tam tikrose situacijose" (HENGSTENBERG (1), 69). Jis visiškai ištirpsta "tiesioginėje, belaikėje ir bekalbėje nereflektuotų gyvybinių procesų dabartyje". (HEINTEL (2)).
Gyvūno organizmas rodo, kad įvairūs organai ir nariai yra vieni su kitais visapusiškai susieti, tačiau jų funkcionavimas pritaikytas tik rūšies specifiką atitinkančiai aplinkai. Tai, kad gyva būtybė yra susietam tam tikra aplinka, reiškia, jog ji gali pastebėti tik tam tikrus, jos instinktų sandarą atitinkančius objektus ir kad šiuose objektuose gali išskirti vien specifines, jai gyvybiškai reikšmingas savybes. Šią vadinamąją stabos aplinką, būdingą tam tikrai gyvūnų rūšiai, atitinka tokia pati specifinė veiklos aplinka. Tai reiškia, jog tam tikra gyvūnų rūšis gali veikti tik tam tikrus pastebėto objekto organizmo taškus, kuriuos savo ruožtu vėlgi determinuoja instinktų sandara. Pavyzdžiui, vapsva instinktyviai žino, kuriame taške ji turi įdurti vorui, kad jį apsvaigintų ir galėtų padėti kiaušinėlius

211

voro kūne. (HENGSTENBERG (2), 194-195).

! Lyginant su šiuo "gyvūnų reakcijų patvarumu" (PLESSNER), apie žmogų galima pasakyti, kad jis, viena vertus, yra savasis kūnas, bet, antra vertus, turi savąjį kūną. Jis visada jau yra iškilęs virš savo kūniškų gyvybės procesų instinktiškos priklausomybės nuo aplinkos ir juos perpranta. Grįžtamuoju ryšiu susijęs su pačiu savimi, jis gyvena, remdamasis kitokiu negu gyvūnai vidujumu. Vidujumas įgyja savimonės pobūdį.
Žinoma, bet koks sugebantis savarankiškai judėti organizmas suponuoja instrumentinį santykį su savo kūnu. Bet žmogaus atveju pats šis santykis dar kartą tampa priemone, kurios dėka jis suvokia save kaip visumą "iš šalies". Kaip žmogus suvokia kalbą kaip priemonę ir ja naudojasi (žiūrėdamas pro kalbos grotas), taip jis manipuliuoja savo kūnu ir kartu suvokia save kaip susietą su juo (PLESSNER (2), 55). Tik žmogus suvokia, jog turi kūną, tik jis atranda savyje savo paties kūniškumo instrumentiškumą. (58).

Su tuo, kad žmogus turi savąjį kūną ir suvokia save kaip visumą "iš šalies", yra susijęs dar ir kitas dalykas. Žmogus žino, jog kūniškumas daro jį prieinamą kito žmogaus žvilgsniui (SARTRE). Būti kūniškam - tai būti išstatytam (MARCEL). Aš turi šalia savęs Kitą ir suvokia Kitą kaip save, kaip "Aš". AŠ gali save padaryti objektyvų tik per Kitą. Žmogus grįžta į save per Kitą. Vidujumo negalima atsieti nuo žinojimo, kad yra išorė. "Tapti žmogumi ir pažinti savąją nuogybę yra neatskiriami dalykai." (PLESSNER (2), 58). Ą. PORTMANNAS atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus, lyginant su atitinkamais žinduoliais, gimsta metais per anksti. Savo pirmuosius metus jis gyvena kaip "ekstrauterinį neišnešioto vaisiaus brendimo periodą" po per trumpo nėštumo. Šio "pernelyg ankstyvo gimimo" prasmė yra ta, kad neprisitaikęs, nespecializuotas kūdikis turi įaugti į savo paties instrumentiškumą, o tam reikalingas aplinkinis pasaulis. Rūšies specifikos tvirtai sąlygotam gyvūnui tai nėra būtina, mat jis jau gimsta instinktiškai prisitaikęs prie savo aplinkos. F. NlETZSCHE kalba apie žmogų kaip apie nestabilų gyvūną. Iš to, kas pasakyta, darosi aišku, kodėl M. SCHELERIS (2.1.2) vadino žmogų objektinančia būtybe. Žmogus nėra tik instinktais susietas su aplinka. Jis geba pažinti daiktus kaip daiktus. Tai reiškia, kad jis pašalina betarpiškumą, ir pažindamas, kas daiktai yra, užima poziciją jų atžvilgiu. Daiktų pobūdis jį motyvuoja. Tik žmogus turi objektus. Tik jis gali objektinančios "valios" (TH. LITT) aktu juos moksliškai suobjektinti ir techniškai panaudoti. Šis objektiškumas siejasi su atvirumu:
Savo aplinkoje gyvūnas yra orientuotas, tuo tarpu žmogus su pasauliu santykiauja klausdamas. Iš prigimties susijęs su pasauliu, jis yra specifiškai informuojamas iš išorės. Jo pažinimą determinuoja ne jo pažinimo organų sandara, bet, kaip sako PLATONAS [plg. 1.3.2], Tauma gimdo Iridę: nuostaba pasižadina akį. Kaip tik šiuo receptyviu [ = priimančiuoju] žmogaus atvirumu pasižymi ir jo kūniškumas. Juslių organai ir visas kūnas yra imlūs. Jų imlumas peržengia bet kokį kūniškumą ir viską, kas tarnauja tik rūšies specifikai. Jie rodo gyvybės ryšį su "pasauliu pačiu savaime". Lygiai taip pat kūniškumą

212

determinuoja pasauliui atviro subjektiškumo ekstatiška prigimtis. Visi veiklos organai ir yra stabos organai. Kūnas yra sielos darbo objektas. (W. I. REVERS, 140).

Buvimas kūnu ir kūno turėjimas yra žmogaus kūniškumo, kaip pirmapradės jo buvimo pasaulyje formos, apraiška. Kūnas yra žmogiškosios egzistencijos vieta ir pirmapradis asmens veiksmas (G. SlEWERTH). Tuo pačiu kūniškai apsireiškiančio žmogaus fenomenas primena tai, ką esame išsiaiškinę apie kalbą (4.4). Juslėmis suvokiamos, "išorinės" išraiškos ir ja išreikštos "vidinės'1 reikšmės, buvimo-kaibišku ir kalbos-vartojimo, kalbos kalbėjimo ir kalbėjimo apie kalbą vienumas, o drauge kalbos dialogiškumas - visa tai rodo, kad kalba apima visas žmogaus fenomeno problemas. Daugelį metodinių abstrakcijų (fiziologinę, psichologinę, sociologinę, lingvistinę, loginę ir t.t.), taikomų tiriant kalbą, galima palyginti su abstrakcijomis, kurias įvairios specialiosios antropologijos taiko žmogaus tyrimui (5.1). Išraiškos ir reikšmės vienumas atitinka kūno ir dvasios vienumą: žmogaus fenomenas rodo, kad kūniškumas yra dvasios išraiška.
... Žmogaus dvasia save realizuoja prasmingai, jei ji save ontologiškai išreiškia kūne; ir žmogaus kūnas yra kūnas tik tiek, kiek jis pats su visomis savo aktualizacijomis tinka dvasiai išreikšti, mainais gaudamas struktūrą, būtį ir prasmę. Kaip žmogaus žodyje atskiri garsai, iš dvasios gavę struktūrą ir prasmę, pakyla iki nepakartojamo žodinio kūno vienumo, taip ir daugybė materialių mūsų žmogiškosios egzistencijos sandų tampa individualaus žmogaus kūno vieniu, kai ontologiškai ir anksčiau už bet kokį įsisąmoninimą apsireiškianti dvasia suteikia jiems būtį. Kūnas yra tarsi "metafizinis dvasios
Žodis"... (HENGSTENBERG (2), 82).

Dabar detaliau panagrinėsime tris apibrėžtis, priklausančias pagrindinei žmogiškojo buvimo struktūrai: pasauliškumą, istoriškumą ir visuomeniškumų. 5.4 Pasauliškumas Žmogaus būtis visada yra buvimas pasaulyje (1.3.1, 4.2.2.3). Pasaulis žmogui visada yra jau atskleistas. HEIDEGGERIS kalba apie pirmapradį "artumą pasauliui". Mes atkreipsime dėmesį į du aspektus: į žmogaus ryšį su pasauliu, kai jis konstituoja pasaulį kaip visumą ir į žmogaus veiklumą pasaulyje. 5.4,1 Pasaulis kaip visuma 4.2.2.3 skyrelyje pateiktas M. BUBERlO tekstas rodo, kad pasaulis egzistuoja tik žmogaus dėka, kadangi tik žmogus sugeba mąstyti įvairovę kaip vienį, Nuodugniai ir tiksliai šią mintį yra išvystęs KANTAS (43,2.2, ypač

213

4.3.2.2.2). Transcendentalines pasaulio sąrangos apibrėžtis jis atranda žmogiškajame pažinime. Dalyje "Tikrovė" (ypač 3.4 skyriuje) matėme, kokiu būdu erdvė (3.4.3.1) gyvosioms būtybėms (3.4.4) įgyja gyvybinės erdvės reikšme.. Augalas gyvybinėje erdvėje yra įsišaknijęs, o gyvūnas juda joje sensomotoriškai, todėl gyvūnui ši erdvė tampa rūšies specifiką atitinkančia stabos aplinka (3.4.5, ypač 3.4.5.1). Tuo tarpu žmogui erdviškumas įgyja pasaulio prasmę. K. LowiTHAS šią mintį išreiškia taip:
Gyvūnas, jusliškai suvokdamas ir stebėdamas, bet neturėdamas žmogiškosios savimonės, įsigyvena į aplinką ir gyvena išjos, bet aplinkos jis neturi priešais save kaip objekto, nutolusio tam tikru atstumu, kaip būdinga žmogui. Mat gyvūnas negali sąmoningai atskirti savęs nuo to, kas nėra jis pats. Jis dar nėra atsietas nuo savo aplinkos ir emancipuotas. Vadinasi, ne kartą kaltinimų susilaukęs subjekto-objekto skilimas nėra kažkas, dėl ko reikėtų dejuoti ir ką reikėtų mėginti įveikti; juk jis sudaro žmogaus būties pagrindą. Hėgeliškasis laisvės kaip "su-savimi-pačiu-buties kitaip-būtyje" apibrėžimas taip pat nepašalina šio skirtumo, o tiktai jį atbaigia. Kaip subjekto ryšys su objektais, žmogaus sąmone yra pasaulio įsisąmoninimas, kurį atitinka savimonė. (334).

Šitaip įsisąmoninamas pasaulis atskleidžiamas kaip visuma. Tai nėra koks nors mokslinis pasaulio pažinimas arba "pasaulį kaip pasaulį sudarančių sąsajų teorinis skaidrumas" (M. HEIDEGGER (1)). Ši visuma įvairiai mąstoma mituose, religijose, moksluose ar vaikų vaizdiniuose. Kiekvienas žmogus turi pasaulėvaizdį, t.y. jis suvokia save kaip esantį tam tikroje visumoje. Žmogus, kuris kaip savimonė pats sau yra problema ir kuriam "savojoje būtyje rūpi pati ta būtis" (HEIDEGGER (1)), sykiu kelia būties klausimą: kodėl yra būtis, o ne veikiau niekas? (LEIBNIZ). Savo sugebėjimu klausti žmogus padaro abejotiną bet kokią klausinėjimo ribą ir šitaip ją peržengia (E. CORETH (1)). Kad ir kaip ši žmogaus pasaulėtūra (4,4.4) būtų kultūros sąlygota (mes žinome, kad egzistuoja tik kalbinė pasaulėtūra), kad ir kaip pasaulėvaizdžiai skirtųsi priklausomai nuo visuomenės ir istorijos situacijos, žmogaus savimonė visada sąlygoja pasaulio įsisąmoninimą, t.y. visumos įsisąmoninimą. Jeigu nebūtų žmogaus, tai "būtų" tik daugybė daiktų, bet nebūtų būtybės, galinčios tuos daiktus paversti pasauliu. "Žmogaus būtis yra pasauliška. Jo egzistencijoje sušvinta begalinis pasaulio vienumas ir vientisumas, pasaulio, kuris yra daugiau negu daiktų suma" (D. v. USLAR, 323).
Drauge savimonė atspindi pasaulį kaip visumą kiekvienam subjektui būdingu badu. Pagal LEIBNIZĄ, kiekviena monada ( = substancija, plg. 3.1.5), ir ypač kiekvienas žmogus, yra tarsi visas pasaulis ir tarsi Dievo veidrodis arba, dar geriau, veidrodis visos visatos, kurią monados išreiškia, kiekviena savaip, "panašiai kaip tas pats miestas, jeigu į jį žiūrima iš įvairių pusių, atrodo visiškai kitoks ir tarsi perspektyviškai padaugintas" (Monadologija §57 //FIChrR2, 448). Bet šis stebėjimo taškas yra kūnas, kuris kaip tarpininkas perduoda pasaulį: "Taigi, nors kiekviena sukurta monada atvaizduoja visą visatą, tačiau ryškiausiai ji atvaizduoja tą kūną, kuris specialiai su ja susijęs ir kurio entelechija [plg. 3.4.4.1] ji yra; o kadangi tas kanas dėl visos materijos sąryšio pilnyje

214

atspindi visą visatą, tai ir siela atvaizduoja visą visatą, atvaizduodama specialiai jai priklausantį kūną". (§62/7449).

5.4.2 Veikla

.

Žmogaus buvimas-pasaulyje yra veiklus buvimas. Visą veiklą ARISTOTELIS skirsto j tris sritis: o Teorinė veikla, vedanti nuo paprasto patyrimo per mokslą prie grynosios teorijos, prie tiesos tobulos kontempliacijos. o Praktinė (siauresne prasme) veikla, kuria vadinamas pats savaime vertingas veikimas, būtent dorovinis elgesys. o Pojetinė veikla (poiesis = gr.pagaminimas, sukūrimas) yra vertinga ne pati savaime, bet priklausomai nuo to, kas sukuriama, nuo kūrinio. Pojetinei veiklai priklauso techninis-gamybinis darbas ir meninė kūryba.

30 pieš.: Aristotelinis veiklos skaidymas

HEIDEGGERIS (1) žmogaus pasauliškumą kildina iš rūpesčio žmogaus, kuriam "jo būtyje rūpi pati ta būtis". Jo nuomone, Šiuo požiūriu pasauliškumas pirmiausia ir iš pradžių reiškiasi kasdieniu apsirūpinimu (daiktais, kurie mums yra "po ranka") ir rūpinimusi (žmonėmis, kurie yra su mumis). Rūpestis, kaip apsirūpinimas ir rūpinimasis, visada jau žymi pačios žmogaus būties svarbą jam pačiam. Veikla visada jau yra paženklinta prasmės, Veiklos prielaida yra tai, kad žmogus jau visada žino prasmės visumą. Savimonė, kaip pasaulio įsisąmoninimas, žino save kaip savitikslį, t.y. ne tik kaip duotą, bet ir kaip užduotą. Žmogaus veikla skleidžiasi prasminiame apriori (= prasmėje, kaip veiklos prielaidoje ir sąlygoje). Šitai reiškia, kad savitiksliška, užduota paties žmogaus būtis (kuri jam rūpi) gali būti atbaigta, išskleista, įgyvendinta. ARISTOTELIS taip formuluoja šią problemą: Visi žmonės siekia laimės.

215

išskleidimas. o kartais tie patys žmonės vienąkart tuo. kas siekiama dėl jo paties. (HENGSTENBERG (2).. butas. ir minia ją aiškina visiškai kitaip negu išminčiai. įsisąmoninto. Žmogaus veikla yra dorovinio pobūdžio. Jeigu naudojamas įrankis.2. į būseną "taip-daroma". tarp įgyvendinimo ir nugyvendinimo.' malonumas. Juo daugiau pakopų apimama. veiklos įprasminimas priklauso nuo to. Šiai technikai plačiąja prasme būdingi du momentai: 1. Ji yra atbaiga. Šios technikos siaurąja prasme paskutinė pakopa yra kibernetika. parodysime. HEIDEGGERIS kalba apie tai. kurią savo ruožtu geriausiai reprezentuoja kompiuteris ir jo sistemiškas taikymas. Visą gaminimo laiką žmogus išlaiko kontaktą su apdorojama medžiaga. 216 . Sykiu reikalingas tam tikras gebėjimas. drabužiai ir dar kai kas. pvz. Gebėjimas reiškiasi nebe prisitaikymu prie įrankio ir medžiagos. Tuo būdu natūralūs daiktai paverčiami dirbtiniais daiktais. ryžtingo galėjimo-būti-pačiu-savimi. kas pasitenkina pačiu savimi ir yra galutinis veikimo tikslas. Žmogus perleidžia dalį iniciatyvos šiam aparatui ir tampa panašus į tą.1095a). Paprasčiausia ir tiesmukiausia techninė-gamybinė veikla kyla iš to. Ir tai yra toks istorinis aktas. kad veiklusis buvimas-pasaulyje visada jau turi reikalą su įvairių lygių prasmėmis.Laimė yra tai. kad žmonės galėtų gyventi (MARX (2). tuo labiau jis atitinka technikos siaurąja prasme sąvoką. Žmogus išleidžia medžiagą ir įrankį iš savo tiesioginės kontrolės. Ir tuomet įrankis daugiau nebėra įrankis pirmine prasme. Technikai siaurąja prasme būdinga tai. paties materialinio gyveninio gamyba. kiti kažkuo kitu. (NE 1. tuo tarpu sąžinė ragina žmogų pakilti iš nuopuolio ir siekti autentiškumo. kad žmogus dažniausiai yra nupuolęs į beasmeniškumą. Vadinasi. susijęs su prisitaikymo prie medžiagos. Bet visa tai rodo. Jam reikia rinktis tarp autentiškumo ir neautentiškumo. įrankio bei gaminio etosu. kuri (ir šiandien. Mašina-^aparatas reikalauja duomenų ir teikia rezultatą. 2. bet virsta mašina-aparatu. Taigi pirmasis istorinis aktas yra reikalingų šiems poreikiams patenkinti reikmenų gaminimas. dėl to nuomonės skiriasi. kai pagaminama kažkas. kokias problemas iškelia šita paprasčiausia ir labiausiai pirmapradė žmogaus veikla. bet aparato išradimu ir pagaminimu. kuris tik "aptarnauja" aparatą. Bet kas gi turėtų būti laimė. juo sudėtingesnis ir autonomiškesnis aparato vykdomas procesas. kas pats gali gaminti. 185). Vieni aiškina ją esant kažkuo apčiuopiamu ir matomu kaip. kaip ir prieš tūkstančius metų) turi būti vykdoma kasdien ir kas valandą jau vien tam. kad minėtas dvejopas tiesiogiškumas (medžiagos ir įrankio atžvilgiu) yra pašalinamas. įgyvendinimas. kad žmogus "kaip gyva būtybė pats turi susikurti gyvenimo galimybes" (PLESSNER). Imdami pavyzdžiu techniką. į pilką kasdienišką buvimą-pasaulyje. tai taip pat visą laiką dirbantysis jį tiesiogiai kontroliuoja. Technika siaurąja prasme atsiranda tada. kitąkart anuo. Bet kokia veikla yra laimės siekimas. turtas ir garbė. O gyvenimui pirmiausia reikalingas maistas ir gėrimas. koks yra žmogus. tokia pagrindinė bet kokios istorijos sąlyga. tarp gėrio ir blogio. 24-25).

kurti kultūrą ir civilizacija.4. Žmogaus motyvacijos horizontas priklauso nuo to. galime pavadinti motyvacijos horizontu. vadinasi. kuris nuolatos kinta sulig kiekvienu pažinimo ir veikimo aktu. jis yra ankstesnio (praėjusio) pažinimo ir ankstesnės (praėjusios) veiklos rezultatas.4. Kiekvienas asmuo turi savo paties motyvacijos horizontą. laikas egzistuoja tik todėl. 498).1 Šis pirmapradis žmogaus laikiškumas reiškia du dalykus: o Žmogus visada jau yra motyvuojamas praeities.5. MARCEL). bet priešingai. Technologine emancipaciją lydi žmogaus technokratinis pavergimas. Be žmogaus egzistuotų tik belaikės trukmės ir belaikiai judėjimo procesai.5 Istoriškumas 3. 5. kai žmogus tampa daiktų prievolininku. tarnauja jam. Žmogui nuosavas laikiškumas virsta istoriškumu. sąlygojančių žmogaus veiklųjį buvimą-pasaulyje. Daiktai.1). Dar kalbėjome apie gyvų padarų. kaip žmogaus kūrinys.2 skyrelyje sužinojome. antrinė kūrinija kyla iš žmogaus susirūpinimo savo būtimi. kai ji prisimenant sudabartinama. kad jos būties pagrindas yra laikiškas. jog ji egzistuoja ir gali egzistuoti istoriškai tik todėl. Visumą motyvų (determinančių).1).4. kad žmogaus dvasia prisimindama sudabartina praeitį ir laukdama sudabartina ateitį. kad be žmogaus nėra laiko. kokiu mes jiems save patikime. Technologinė emancipacija yra žmogaus emancipacijos apskritai dalis. ėda mus tuo mastu (G. Ji pati verčia žmogų tarnauti jai. kad ji "yra istorijoje". Šiuo požiūriu ji.Tai rodo veikliojo buvimo-pasaulyje siekį paversti pirminę (natūraliąją) kūriniją antrine (technine-dirbtine). motyvacijos horizonte motyvuoja praeitis.4. 6. jog ši būtybė yra "laikiška" ne dėl to. nuosavą laikiškumą (3.4. kaip žmogus yra atskleidęs pasaulį. Vadinasi.3). Vadinasi. Žmogaus istoriškumo analizė mėgina parodyti. Čia taip pat susiduriame ir su alternatyva: nuopuolis į beasmeniškumą (čia: paklusimas technologinėms-ekonominėms prievolėms-daiktams) ar apsisprendimas siekti autentiškumo (čia: atsižvelgimas į žmogaus būties įprasminimo būdų tvarką). ypač gyvūnų (3. kovojant su gamta. 217 . J tai pagrįstai atkreipė dėmesį neomarksistai (2. (HEIDEGGER (1). antrinė kūrinija jgyja žmogaus atžvilgiu tam tikrą savarankiškumą ir galią. Ši tendencija apima dvi galimybes: o Viena vertus. kuriuos turime. o Kita vertus.3.

rytoj arčiau negu šiandien. tą akimirksnį. Vadinasi. užbėgdamas į priekį. Vadinasi. kai mirtis pradeda savo darbą. žmogaus istoriškumą sudaro tai. ima artintis mirtis.2) ir šiuo požiūriu orientuota į ateitį. tad visas gyvenimo laikas yra ne kas kita. Nėra nė vieno. veikdamas jis visada siekia įgyvendinti motyvus ir realizuoti prasmę.: Istoriškumas o Žmogus visada jau yra projektuojamas į ateitį. šiandien arčiau negu vakar. tai yra daro galimą tikrąjį istoriškumą. 218 . būti apimtam mirties.y.. kuri vienodai pirmapradiškai yra ir būsimoji.5. sudabartina mirtį.. būdama atvira savajai mirčiai. tokia. kad nuosavą laikiškumą turintis jo gyvenimas yra baigtinis. ir praėjusioji. 509) Vadinasi. kuriam paklūsta kiekvienas kol gyvena . t. AUGUSTINAS taip vaizduoja šį bėgimą mirties link: Juk tą patį akimirksnį. bet labai plastiškai: Tik būtybė. kuris kartu yra baigtinis. kai niekas negali stabtelėti bent trumpam arba eiti Šiek tiek lėčiau. kaip bėgimas mirties link. kuri bodama yra iš esmės būsimoji. kad žmogus niekada negali ištirpti savo dabartyje. gali į ją atsitrenkti ir būti atblokšta į savo faktiškąjį "štai". Kadangi žmogui rūpi jo paties būtis. kad žmogus. Juk kiekviena prabėgusi laiko dalelė yra atimama iš gyvenimo. bet savo veikliajame buvime-pasaulyje visada yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. (HEIDEGGER (1). kad... pati sau perduodama paveldėtą galimybe.1 Buvimas mirties link Žmogus visada jau žino. Jį riboja gimimas ir mirtis. kuris po metų nebotų arčiau mirties negu prieš metus. Būtent kintamumas. kai kas nors įžengia į šį mirtingą gyvenimą. perimti savo pačios įmestį ir būti dabartinė "savajam laikui". gali. 5.4. HEIDEGGERIS tai išreiškia kiek painokai. Tik tikrasis laikiškumas. ir diena po dienos jų lieka vis mažiau ir mažiau.jei tai apskritai galima pavadinti gyvenimu -veda mus mirties link. daro galimą tokį dalyką kaip likimas. tik būtybė. jeigu imama mirti. Bet kokia veikla yra susieta su prasminiu apriori (5.y. t. istoriškumas kyla iš to.31 pieš.

010 . Vėlyvasis Heideggeris ieško naujo būties mąstymo. Husserlio fenomenologija. Jo egzistencinė analizė gerokai paveikė dabartinę filosofiją ir teologiją.Martin Heidegger (1889-1976) rėmėsi E. kurią transformavo į egzistencijos filosofiją.

Į beasmeniškumą nupuolęs žmogus vengia autentiško mirties suvokimo: jis nesako "Aš mirštu". bet ryžtingai priimti juos kaip galimybę.4. atbloškia j priekį užbėgančią egzistenciją atgal į jos faktiškąją įmestį ir tik tokiu būdu suteikia praeičiai specifišką pirmenybę istoriškume. tuo tarpu ankstesnis laikas.. kol merdėjimas.tai neabejotina. kaip Būdinga žmogiškosios būties galimybė. Anot HEIDEGGERIO. atiminėti gyvenimą --juk jeigu gyvenimas yra atimtas iki galo. kol jis yra šiame daugiau mirštančiame negu gyvenančiame kone. (DV XIII. Kaip mums nėra duotas pasaulis be kalbos. Autentiškas buvimas mirties link. žmogus niekada tikrai negyvena. Natūraliosios substancijos (3.4). kad žmogus visada atskleidžia savo pasaulį istoriškai. kai gyvenimas nyko. Kalbiškurnas ir istoriškumas yra dvi to paties 220 . jis keičia pats save ir pasaulį. tai žmogus turi rūpintis šia savo būtimi.1). kaip žmogaus buvimo bodas.5) yra ankstesnes už bet kokį patyrimą ir yra jo neistoriška sąlyga. yra slaptas žmogiškosios būdės istoriškumo pagrindas (510). verčia žrnogų save motyvuoti praeitimi. Kadangi žmogiškoji būtis yra buvimas mirties link.ir jaučia. ir tada prasideda laikas po mirties. praeitis virsta problema: Istorija. Savo veikliajame buvime-pasaulyje jis turi ne vengti savo baigtinumo bei įmesties. šiuo už akių užbėgančiu savo mirties žinojimu galiausiai remiasi rūpestis. kuriuo remiasi bet kokia veikla. taip savaime neistorišką pasaulį galime atskleisti tik tam tikru istoriškumu. Šis rūpestis. yra taip giliai įsišaknijusi į ateitį. jog gamta kaip tokia yra istoriška. atsigręžti į ją.5). HEIDEGGER: "Kartu su istoriško buvimo-pasaulyie egzistencija į pasaulio istoriją visada jau yra įtraukti parankiniai daiktai ir esamybės". apsirūpindamas ir rūpindamasis. Bet mošų istoriškumas juos visada atskleidžia istoriškai. 10).1. kad jis privalo priimti savo gyvenimą kaip buvimą-mirties-link. bet sako "Mirštama" . | stovinčio mirties akivaizdoje savo mokytojo SOKRATO lupas PLATONAS |deda tokius žodžius: "Filosofuoti reiškia mokytis mirti". Žmogaus autentiškajai būčiai iš esmės priklauso tai. Dėl savo istoriškumo (5. valandomis ir akimirksniais. kad mirtis. tai mirtis yra jau praėjusi ir jos jau nebėra jame.būtent. kad mirtis apima vos prasidėjus kūniškajam gyvenimui. sustoja ir baigiasi.1) žmogus priverstas suprasti save iš savo istorijos. Tik sudabartinus mirtį.5.4. Savo veikla. o visada tik tam tikra kalba atskleistas pasaulis (4. S J«2 Istoriškumas ir istorija Žmogaus buvime-pasaulyje pasaulis žmogui visada jau yra atskleistas kaip visuma (5. (513) Tai nereiškia. Daiktai kaip tokie nėra istoriški. Juk kas gi kita vyksta tomis atskiromis dienomis. buvo laikas mirtyje? Vadinasi. kad savo baigtinumo bei įmesties (buvimo mirties link) akivaizdoje galėtų suvokti save kaip galimybę ir motyvuotai projektuoti save l ateiti (5. kuris vyko. kad tai jo neliečia. tai yra laikiškumo baigtinumas. kad per ją pažintų savo galimybes. bėgančiais pro šalį. Bet drauge tampa aišku.

o ne "vien" mitai. Mat tik tokiu būdu yra atskleidžiamas pasaulis ir yra galima motyvuota veikla. Drauge galioja tai. tai. legendomis ir t.kūniško buvimo-pasaulyje pusės. ką sužinojome 4. išmėginimų ženklais.4. Todėl JASPERSAS pabrėžia. Prieš tai jie buvo paprasti juvelyriniai dirbiniai.2).. Šiuolaikinis specialusis mokslinis istorijos tyrimas (istorijos mokslas) šiuo požiūriu tėra viena iš daugelio galimybių žmogaus ir jo pasaulio tapsmiškumui suprasti.1. kas praėję. Jie myli vienas kitą. istorijos mokslas ir kt. Gimsta vaikai. Kaip žmogaus buvimas-pasaulyje atskleidžia pasaulį kaip visumą. Ši istorijos kaip visumos atskleistis gali būti išreiškiama mitais. abu žmonės pasensta. žmonėms. Vadinasi.1. dar vėliau . Po jų mirties žiedai atitenka jų vaikams. Kaip bet koks pasaulėvaizdis yra galimas tik tam tikroje kalboje ir kalba visada apima kalbinės 'bendrijos matmenį (nors kiekvienas atskiras žmogus tam tikru būdu turi dar ir nuosavą kalbą).4. atsiskleidžianti šaltinių dėka. rūpi tikroji istorijos atskleistis. ką žmogus atskleidžia savo buvimu-pasaulyje. vadinasi. Vaikai užauga. primenančiais vaikus ir bendrą dalią. Susižieduodami jie tuos žiedus užsimauna.santuokos. taip ir bet koks istorijos vaizdas ir bet koks būdas istorijai kaip visumai atskleisti (pvz.5): o Viena vertus. paskui tuos pačius žiedus dėvi kaip vestuvinius žiedus.4. Pavyzdys: Du jauni žmonės perka aukso žiedus. vėliau virto jaunystės meiles ženklais. Tuo remiasi specialusis istorijos mokslas su savo rafinuotais metodais. Savo buvimu mirties link jis suvokia save kaip praeities rezultatą ir šiuo požiūriu kaip galimybę. Žinoma. Šiuo požiūriu visa. dar vėliau buvo ilgo.) visada yra tam tikroje istorinėje ir kultūrinėje bendrijoje (nors kiekvienas atskiras asmuo tam tikru būdu turi dar ir nuosavą istoriją). Jie susilaukia anūkų ir proanūkių ir pagaliau švenčia auksines vestuves. 221 . jeigu supranta ją kaip tūpusiąja.t. kaip rezultatą. Tačiau šio vyksmo asmenų istoriškumo požiūriu žiedų reikšmė nuolat kinta. yra kažkas objektyvu. ištiriama. lygiai taip pat kaip visumą jis atskleidžia ir istoriją. yra atskleidžiama istoriškai. padavimais. istorija kaip visuma visada jau yra atskleidžiama. kad "istorijos kaip visumos suvokimas" yra neatsiejamas nuo egzistencinio nuskaidrinimo ir žmogaus orientacijos pasaulyje (1.2. rūpesčiai. bendro gyvenimo simbolis ir galiausiai mirusių tėvų atminimas vaikų rankose. nekintama. Ženkime dar vieną žingsnį: kad galėtų veikti dabartyje. Viso šio vyksmo metu žiedai patys savaime išlieka tokie patys.4 skyrelyje. jeigu supranta save ir savo pasaulį kaip tapusiuosius. yra faktų viešpatija. Jis supranta save tik tuo atveju. remiantis istorišku buvimu-pasaulyje. Visada siekiama suprasti dabartį kaip tapusią. kuriems istorija yra šitaip atskleista. Dabartį jis supranta tik tuo atveju. legendos. ateina krizės. žmogus turi save motyvuoti praeitimi.4. Bet iš to kyla savotiškas dialektinis santykis (3. padavimai ir legendos.

RANKE). remiantis šaltiniais) bei fundamentinius teiginius (4.4.. nagrinėdami kalbinį pasaulėvaizdį (4. iš kurių šie istorikai stebi vyksmą. kad dėl šios priežasties vieningo mokslo (2.4) ir kalbos dialektiką (4. Istorijos negalima tirti taip kaip gamtos.3. iŠ kurios botų stebimas vyksmas.5): mes netūnome tam tikroje kalboje arba tam tikroje pozicijoje-kaip sraigė kiaute. Be abejo. pvz.6. Tuo neteigiama. istorijos moksle (dėl istoriko istoriškumo) iškyla iš principo kitokios problemos negu gamtos moksluose (4. kad istorikai atranda vis naujos medžiagos. peržiūrėti. legendomis ar padavimais..6. Savąją poziciją galime reflektuoti. Jeigu iš istoriko pareikalautume tokio objektyvumo. Skiriasi pozicijos. kad tas pats vyksmas jiems turi skirtingą reikšmę. jeigu kalbama apie pasaulio istoriją. bet todėl. istorijos moksle egzistuoja kažkas panašaus į protokolinius (atrastus. Ne dėl to. Pavyzdyje pateiktos vestuvinių žiedų reikšmės neįmanoma nustatyti nepriklausomai nuo vyksmo eigos.4. Jis tiria save kaip atskiras asmuo. negu tokių faktų išvardijimas. Istorijos mokslui šie metodai reikalingi. Praėjusio vyksmo prasmės neįmanoma nustatyti nepriklausomai nuo mūsųt užimamos pozicijos. (Lenkijos ir Lietuvos valstybės) istoriją arba buržuaziniams istorikams ir komunistams vaizduojant naujausią istoriją nuo 1917 m.4. kuriant hipotezes ir teorijas. praeitis paradoksiškai yra vienu metu ir tyrimo objektas. kalbant apie istoriko poziciją. v. Bet istorija yra šis tas daugiau.3. Istorijos mokslas turi parodyti jų sąryšį.1) idėja nėra vaisinga.02.1). su kuriuo mes susipažinome. Bet koks istorijos tyrinėjimas vyksta hermeneutiniu ratu (2. jeigu egzistuotų visiems vienoda pozicija. Vadinasi. galioja tai. kadangi praėjusį vyksmą galima ištirti ir nebegalime jo suvokti mitais. kaip istorinės bendrijos narys ir galiausiai.2-3). bet dėl to. 222 . žmogus tiria save patį. kad istorijos moksle nereikia taikyti tikslių ir preciziškų metodų.16 Vilniuje Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą". lenkų ir lietuvių istorikams rašant 1569-1795 m.3) bei vieningo visų realiųjų mokslų metodo (1. Vadinasi. Tad specialusis istorijos mokslas niekada negali pasakyti. interpretuojamas.1. Pvz. "kaip gi iš tikrųjų buvo" (L.. Dėl to istorijos tyrinėjimas įgyja tą patį perspektyviškumą.2. Juk istorija tęsiasi. Ir ne todėl. ką esame pasakę apie kalbinį pasaulėvaizdį (4. Todėl ir istoriją tenka nuolatos perrašinėtus naujo. kokį pasiekiame taikydami gamtos mokslų metodines abstrakcijas. Visiems vienoda istoriografija būtų galima tik tuo atveju. Tyrinėdamas istoriją. Tuo pačiu. tai Šitai reikštų bet kokios istoriografijos galą. tai yra kažkas. remiantis šia pozicija. kaip žmonijos narys. kad vyksmas stebimas iš nuolatos kintančios dabartinės buvimo-pasaulyje pozicijos ir.4. kas pats priklauso žmogaus buvimuipasaulyje ir negali būti nuo jo atskirtas.4). kad mes patys vis kitaip suprantame istoriją. keisdami savo poziciją. kad vieni yra geresni istorikai už kitus arba kad jiems truktų medžiagos. ir subjektas. Bet net tiksliausi metodą? nepašalina to.1.3). Tačiau. atsiranda skirtumų.o Kita vertus. "1918. praeitis yra žmogaus ir jo dabartinio pasaulio buvimas tapusiu. Tad aiškėja. Praeities prasmė priklauso nuo mūsų ir nuolatos kinta kartu su mumis.

kuriuo iš esmės rėmėmės. kas iki žmogiška. kuriame mes dvasią nagrinėjame pasaulio istorijoje. Ši istorija. pirmiausia yra laisve pagrįstas vyksmo sąryšis. yra ne to. augalai.3. akmenų skaldykla ir kt). ir kaip tik čia mums padeda istorijos mokslas.3 Gamta ir istorija Pagrįs i t. ji pati yra konkreti tikrovė. istorija. Žinoma. WW 11. bet ne laikas. klimatas. medžiojamieji žvėrys.).2. Bet tai.4!].. 5. Iš žmogaus istoriškumo kyla klausimas apie jo paties ir jo pasaulio buvimą tapusiais. iš tikrųjų.4. ir laukdamas sudabartina tai. Tik žmogus turi istoriją. gyvūnai). Šiuolaikiniam gamtos mokslui būdingas tematinės redukcijos ir 223 . . Istorija remiasi laiku (5. ak tokiu mastu. Gamtos mokslų ir jų metodų istorija rodo. Būdas..43). (IF. šis pasaulis apima ir gamtos daiktus. kaip jis supranta savo paties gyvūniškumą. kad mūsų objektas -pasaulio Istorija. kas praėję. statybinė miško medžiaga. Žmogus.tikslinti. kaip ši gamtos sąvoka kinta. Nurodome į HEINTEL (4). Pasaulis apima fizinę ir psichinę gamtą. kuriuo ji susijusi su dvasia. fizinė gamta taip p:. kokiu jie priklauso žmogaus atskleistam ir žmogui r ū p i m a m pasauliui (pvz.ra skiriama gamtos istorija 'i pasaulio istorija. peržengdamas istoriją. kuri lieka susieta su juo kaip -juslia būtybe.5. yra dvasia ir jos vystymosi procesas. priklauso nuo to. ir dvasia (4.* įsiterpia į pasaulio istoriją [plg. savaime neturi istorijos ir ją įgyja tik žmogaus dėka.. kuriuo žmogus tiria gamtą ir jos istoriją.5). kas [pasaulio istorijoje] substancialu.. pats sau duoda gamtos istoriją.4. kas iki žmogiška (neorganinė gamta.. Be žmogaus egzistuoja tik procesai. Bet ir tada mes vėl užimame tam tikrą poziciją. kuris yra ir jusli būtybė (3. Laikas egzistuoja tik tada. Bet teatre. Istorija. HĖGELIS rašo: Pirmiausia turime neišleisti iš akių. Žmogaus si įkurta gamtos sąvoka yra istoriška. Tai. Gamta įsiterpia į ją tik tiek.5 įvad.2). kai subjektas prisimindamas sudabartina tai. Mums čia nereikia nagrinėti gamtos tuo požiūriu. kaip jis savo istorišku buvimu-pasaulyje atskleidė pasaulį. o žmogaus priešistorė. nagrinėsime ją tik tuo požiūriu. ir į šiuos pagrindinius santykius mes atkreipsime dėmesį jau pradžioje.2) Tik žmogus yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. tai jo gamtos sąvoka galiausiai priklauso nuo to. 3. įsišaknijęs dvasios dirvoje. kaip laisva pagrįstą vyksmo sąryšį. kuriuo ji pati kaip tokia yra proto sistema [gamtos filosofija. bet pirmi^sk. kiek laisvė (dvasia) su ja kovoja ir ją keičia. gamtinės katastrofos]... Kadangi žmogus sieja gamtą ir jos istorija su savo paties natūralumu (gyvūniškumu). kurią žmogus visada jau yra atskleidęs savo buvimu-pasaulyje. savo kūniškąjį buvimąpasaulyje. kas bus (3.

subręsta ir miršta. jis turi į ją pažvelgti pro jos istoriją. visos kultūros. SPENGLERIO kultūrinių ciklu teorija.2) taikymas tėra vienas iš daugelio būdų. gamtą bei jos istoriją. Šitaip žiūrint. Į ypatingą problemos aspektą atkreipia dėmesį Laiškas Romiečiams 8. kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina". Šiuolaikinis šios doktrinos variantas yra O.1.ne savo noru. kas ne-būtina. atvira ateičiai (pvz. istorijos prasmė yra tokia. bet pavergėjo valia. kaip tai. o kraštutiniu atveju imama kalbėti apie amžiną vieno ir to paties pasikartojimą (NIETZSCHE). dėsningumų ir fiksuotų dalykų? Naujųjų laikų mąstymas. Čia esama dviejų tendencijų: • Istorija suprantama pagal analogiją gamtai.. Bet tam. panašiai kaip gyvi padarai.metodinės abstrakcijos (1. ar istorijos vyksmo sąryšis yra prasmingas pats savaime ir savyje ir ar jis yra protingas. kaip dėsningai pasikartojančių procesų sritis ir kaip neapgręžiamų veiksmų sritis. "suistorino gamtą" ir "sugamtino istoriją" (plg. kad galėtume veikti. kokią mes jai suteikiame veikdami. 15-31). ypač stoikų filosofijoje. kuriais žmogus suvokia savo paties natūralumą. 224 .4. Žmogaus veikla visada suponuoja prasmę (5. Tokie požiūriai buvo labai paplitę Antikoje. o Antrasis aspektas liečia klausimą. Ji priklauso nuo mūsų pozicijos.5. Ją apibrėžia mūsų praktika. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei. Bet tokiomis priešstatomis galima abejoti: ar gamtos istorija neturi savyje to. kad ji yra dabartinio buvimo-pasaulyje genezė.4 Istorijos filosofija Ar istorija turi prasmę? Šis klausimas turi du aspektus: o Žmogaus buvimo-pasaulyje požiūriu istorijos prasmė yra ta. suprasdamas gamtos procesą kaip vystymosi procesą ir mėgindamas suvokti istorijos būtinumą bei dėsnį. kas fiksuotai nustatyta nuo pradžios.4. ar gyvybės procesai. SCHAEFFLER. ar tai būtų žvaigždynų sukimasis. Anot jo. evoliucija)? Ar istorijos procesas neapima būtinybių.. kas atvira ateičiai. kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisve. 5.2). Juk mes žinome. neapgręžiama. Vadinasi. turime mąstyti istoriją kaip prasmingą dabarties atžvilgiu. Žmogui veikiant. kad savo situaciją žmogus galėtų^suprasti kaip prasmės galimybę. Gamta ir istorija dažnai viena kitai supriešinamos kaip būtinumo viešpatija ir laisvės viešpatija. Savo dabartyje mes galime gyventi ir veikti tik iš jos gaudami ir jai suteikdami prasmę. kada bus apreikšti Dievo vaikai. Tokiu būdu atsiranda cikliška istorijos samprata.su viltimi. ši subjektyvi istorijos prasmė visada suponuojama. gimsta.19-22: "Kūrinija su ilgesiu laukia. ir kaip tai.

istorijoje veikiančio žmogaus savideterminacija. laisva. tolesnio vystymosi ir emancipacijos procesas.). Pasaulio istorijai jis suteikia išganymo istorijos reikšmę. Kristus 225 . nes istorijos eiga iš esmės siejasi su šia nedisponuojama. Istorijoje jis auklėja žmoniją.6) paveiktas istorinis mąstymas sekuliarizavosi. supasaulėjo. 32 pieš. Gamtos mokslų pasaulėvaizdžio (4. mokslų pažanga. tai žmogaus istorijos neįmanoma mąstyti kaip tokio cikliško proceso. o "prisikėlęs iš numirusiųjų. Nurodysime tris itin svarbias istorijos filosofijos pozicijas: 5. Bet koks vyksmais turi prasmę tik dieviškosios Apvaizdos rėmuose.4.1 Augustinas Antikoje paplitusį ciklinį istorinį mąstymą jis įveikia taip: Kristus tik vieną kartą numirė už mūsų nuodėmes.5. cikliškuose procesuose.6. visuomeniniųekonominių santykių kitimu ir kt.. monotoniškuose. pradėjo istorijos proceso prasmę aiškinti "natūraliomis priežastimis" (pvz. Šis procesas iš pradžių buvo mąstomas teologiškai: Dievas yra proceso priežastis.: Ciklinė ir tiesinė istorijos samprata • Istorija suprantama kaip žmogaus pažangos.Tokios teorijos niekada neaptiks laisvės dirvos (HEGEL) šiuose fatalistiniuose. Jeigu žmogaus subjektiškumas reiškia iš laisvės kylančią savideterminaciją.

Ji ''kaip nuostabi poema išpuošta įvairiausiomis antitezėmis". Abi valstybės turi savo atstovus.pasaulio istorijoje kaip teisme. Istorija yra dieviškosios apvaizdos pradėta laisves įsisąmoninimo pažanga. o tų" dvasių likimai bei darbai tarpusavio santykių sferoje pasireiškia jų baigtinumo dialektika. Tuo pačiu istorijos tikslas nėr a pati istorija. analogiškai pirminės kūrinijos (gamtos) protingumui ir natūraliam žmogaus gyvybės procesui. tarnaujančių žmogiškiesiems potroškiams.o jos teisė yra visų aukščiausia . realizuoja savo teisę . tautos dvasioje. kita. Istorijos tikslas. Šitaip visa istorija įgyja vienintelį centrą. 14). 5. Tačiau abiejų valstybių piliečiai gyvena sumišai. iš kurio reikia klausti apie jos pradžią ir pabaigą. viena vertus.9] (D V XII.5. pasaulio valstybė. susideda iš atstumtųjų. iš šio baigtinumo bendroji.pasaulinė dvasia kuria save kaip neribotą ir. žmogaus gyvenimo laikotarpius. (civitas terrestris). jos septintoji diena.43 Marx MARXO istorinio materializmo (2. vadinasi. antra vertus. mirtis jam nebeturi galios" [Rom 6. orientuodamas. Valstybių tautų dvasios yra susietos tarpusavyje pasaulio istorijoje: Tautų dvasią principai dėl jų pačių ypatingumo. Pasaulinės dvasios vystymasis užbaigiamas dabartimi. kuriame teisiamas pasaulis (TF §340). remdamasi šiuo baigtinumu. pasaulio karalystė .4. kad istoriją Dievas formuoja protingai. atitinka kūrimo dienas (gamta!) ir. >Savo istorijos filosofiją HĖGELIS plėtoja. yra amžinasis sekmadienis. susideda iš išrinktųjų.didžiąsias valstybes ir ypač Romos imperiją. pasaulio istorijoje viskas vyksta protingai". Dievas "komponuoja" šią poemą iš "dviejų valstybių" priešpriešos. "kad protas valdo pasaulį ir kad. Tai reiškia. Dievo valstybė (civitas Dei). Istorijos procesą galima skirstyti j epochas. Žmogaus subjektyvi dvasia autentiškai save realizuoja valstybėje. žmogaus ir jo istorijos atbaigimas laikų pabaigoje.^ / dabartį ir neperžengdamas dabarties ribų. Pagrindinis istorijos filosofijos teiginys yra tai. Dievo karalystė . kurios. todėl valstybių priešybė istorijoje lieka paslėpta.1) filosofijoje HEGELIO pasaulinę dvasią pakeičia materialinė-ekonominė bazė (gamybos jėgų ir gamybos 226 . gyvenančių iš Dievo malonės pagal Jo įstatymus.2 Hegel Istorijos filosofija čia irgi yra pajungta teologijai. Viena. paskui Bažnyčią.daugiau nebemiršta.4. kurio dėka šios dvasios kaip egzistuojantys individai yra objektyviai tikros ir turi savimone. 55.pirmiausia Izraelį. apskritai yra riboti principai. Istorija yra Dievo pradėta išganymo istorija nuo sutvėrimo iki teismo.

įžengia į laike (o ne anapus laiko) egzistuojantį "amžinąjį sekmadienį". į istorijoje (o ne anapus istorijos) egzistuojančius dangų ir naująją žemę. Kaip įmanoma šią absoliučią istorijos prasmę neprieštaringai mąstyti kartu su istorijoje veikiančio žmogaus laisve? o Vėlyvojoje AUGUSTINO filosofijoje šis klausimas veda prie radikaliosios Dievo predestinacijos ( = išankstinio nustatymo) teorijos. tarpininkaujant tautinėms dvasioms.šis klausimas filosofijai tebėra atviras. kuris. kad MARXAS (pirmiausia pagrindiniame veikale .4.. žmogus totaliai ir iki paskutinės ribos nužmoginamas. Kokiu mastu įmanoma istoriją mąstyti kaip prasmingą padą savaime ir savyje. savyje prasmingą veiksmų visumą. žmogaus. kad pasiektų savo tikslą. pretenduoja istoriškai-filosofiškai apibrėžti ir ateit į. grindžiama Dievo apvaizda ir išganinga veikla."Kapitale"). Mes dar atkreipsime dėmesį į keturias sąvokas.5. 227 . o HĖGELIO filosofijoje žmogui kyla grėsmė pavirsti grynąja akcidencija. grynuoju momentu. Svarbu tai. o MARXO filosofijoje žmogaus dvasia tėra visą vyksmą determinuojančių materialinių-ekonominių procesų atspindys. taip proletarinėje revoliucijoje didžiausias žmogaus pažeminimas virsta naujojo žmogaus beklase visuomene. Senojo Testamento kelias. naudojasi pasaulinė dvasia. priešingai negu HĖGELIS. vedantis nuo senojo Adomo iki Kristaus.4 {vertinimas Visos teorijos. iš esmės atmetančios žmogaus laisvę ir iš jos kylančią savideterminaciją. Kaip Dievo tarnas yra pažeminamas ir išaukštinamas (Jėzaus mirtis ir prisikėlimas). kur viešpatauja komunizmas. o ne tik subjektyviai. visiškai realizuojamą laiko pabaigoje. kuriuo. Net istorinis materializmas iš esmės yra sekuliarizuota teologija. 5. paverčiamas kapitalistinės epochos proletaru. sudaro didžiąją tokios istorijos filosofijos paradigmą. kaip naujojo Adomo. Negatyvus.santykių būklė). vis į didesnį pažeminimą stumiantis ikirevoliucinis istorijos procesas šiuo požiūriu tėra naujojo žmogaus gamtinė istorija. kuris padaro galimą Dievo vaikų laisvę. tikroji istorija prasideda tik nuo pasaulinės revoliucijos. Krikščionišku požiūriu istorija yra išganymo istorija.. Dėl darbo pasidalijimo ir gamybos priemonių privatinės nuosavybės prasideda negatyvus procesas: aštrėjant žmogaus susvetimėjimo ir išnaudojimo formoms. kurios istorijos filosofijos kontekstuose turi didele reikšme. visuomet atrodo paveiktos krikščioniškosios teologijos. mąstančios istoriją kaip progresuojančią. išlaisvintas ir išganytas.

rodo jį esant asmeniu.2) atlieka pozityvią (siektinumo)arba negatyvią (vengtiname) funkciją.2. kitaip jie žmonėmis netaps" (WW 1/3. Visa tai siejama su isterijoje matomais ateinančios katastrofos arba pabaigos Ženklais. išskleisti ir įgyvendinti tik kartu su kitais žmonėmis. Vyksmą determinuoja pastovi Dievo ir nepastovi žmogaus ištikimybė sandorai. naujasis dangus ir naujoji žemė. tai jų turi būti keletas". Mokslas apie eschatoną yra eschatologija. Pati pirmapradė skatinimo forma yra auklėjimas: "Visi individai turi būti auklėjami žmonėmis. auklėja vieni kitus.gr. kuri neegzistuoja ir.3. buvimas su kitais žmonėmis. Ji yra mąstoma kaip egzistuojanti laike (MARXO beklasė visuomenė) arba nukeliama anapus istorijos (AUGUSTINO amžinasis sekmadienis.3). istoriją užbaigiančią būklę.y. "jei apskritai turi būti žmonės. Žmonės bendrauja kaip Aš ir Tu. jie sudaro vieni su kitais bendriją. 5. visada priklauso ir nuo žmogaus (pvz.6 Visuomeniškumas Žmogaus buvimas-pasaulyje yra buvimas-kartu. ginklavimosi varžybas ir kt.pranašas) vyksmo sąryšį suvokia kaip formuojamą ir Dievo. paskutinis): Kalbama apie galutinę.. Asmeninio bendravimo ir bendrijos reikšmę filosofija iki galo įsisąmonino tik naujaisiais laikais. kad žmogaus esmė yra visuomeniškumas. o Eschaton (gr. pripažįsta vieni kitus esant žmonėmis. Taigi ar iš anksto paskelbtas išganymas bei lemtis įvyks. pranašavimą ir laukimą. nagrinėdami kalbą: žmogaus dvasia (transcendentalumas) realizuoja save kalbiškai (4. Sakome. pasibaigus istorijai). Asmeninės sąsajos aukščiausia forma yra meilė. Žmogus kaip savitikslis gali save atbaigti. Jie kreipiasi vieni į kitus. skatina vieni kitus save realizuoti. t. Šitai jau aptarėme. Apokaliptinio ir profetinio mąstymo tarpusavio įtampa turi lemiamą reikšmę visai istorijos filosofijai. išganymo istorijos konteksto: Dievas pabaigs ir atbaigs. kuriuo jis išskleidžia savo individualumą save realizuodamas. Juk žmogui reikalingas "paskatinimas pradėti laisvą saviveiklą". gyventojų perteklių. Tipiškas bet kokio apokaliptinio istorinio mąstymo bruožas yra tai. žmogus gimsta kaip žmogaus rūšies individas. Šią būklę galima mąstyti kaip idealią arba kaip radikaliai negatyvią. o Apokaliptika: Čia kalbama apie artėjančios pasaulio pabaigos atskleidimą (apokalypsis gr. Pagal J. nei pakeisti. kurio žmogaus praktika negali nei sulaikyti.o Utopija (gr. nei kaip nors kitaip paveikti. Galime skirti dvi pagrindines žmogaus visuomeniškumo formas: o Bendravimas (komunikacija): Tai žmonių betarpiškų santykių sritis. Žinoma. vystymosi ribas. o Profetika: Biblijos pranašai (propheta .. matyt. žmogus "virsta žmogumi tik tarp žmonių". biologinio išsigimimo požymius. ir žmogaus. Mes kalbame apie žmonių asmeninę sąsają. Bet nepakartojamas bodas. 347). Individai turi virsti 228 . kuriuos Dievas sukurs. nuo jo atsivertimo arba kietaširdiškumo). FICHTE. atskleidimas).4. ekologijos problemas. Iš pradžių buvo laikomasi teologinio. šiandien dažnai kalbama apie specialiųjų mokslų kalba reiškiamas katastrofų prognozes. Istorijos filosofijoje utopija kritiškai priešinama faktinei būklei. pvz.2.nesama vietovė): Kalbama apie būkle. negali egzistuoti. G. kad galutinis vyksmas suvokiamas kaip toks. Tada ji kaip reguliatyvi idėja (4.

. Jau ARISTOTELIS atkreipė dėmesį į tai. kadangi gamta pakankamai tenkina tik nedaugelį žmogaus interesų. o Bendradarbiavimas (kooperacija): Žmonės bendradarbiauja. Bet visam tam pagaminti vieno žmogaus nepakanka... siekdami bendro tikslo. Yra dvi nesuderinamos kraštutinės pozicijos: • Individualizmas paverčia visuomenę individualios laisvės erdve. kad žmonės vienijasi vardan bendro gėrio. kas reikalinga gyvenimui. pvz. įvairios bendradarbiavimo atmainos poreikiams patenkinti ir pagaliau valstybė. jo polinkiu būti visuomenėje. Todėl žmogui iš prigimties lemta gyventi visuomenėje. BUBER. kad žmogui nepakanka paties savęs. Pag. arba laukinis žvėris. ARISTOTELIS skiria tris bendruomenės plotmes: pagrindą sudaranti šeima. valstybėje) .. pripažįstami. kurio dėka jis turi susikurti visa. Tai matyti iš to. Kalbame apie žmogaus socialinę sąsają su kitais. skatinami save realizuoti. Savirealizacija nevyksta be krizių.1 Konfliktai Žmogaus visuomeniškumas sukelia įtampą ir konfliktus. bet ir buvimo geru sąlyga. Materialines gėrybes ir kultūrines vertybes. "Žmones tiesia vieni kitiems dangiškąją buvimo savimi duoną" (M. Šis reikalavimas gali prieštarauti visuomenės reikmėms. asmeninė ir socialinė sąsaja.. apdarą ir panašius dalykus.pirmiausia teisė. atsirandančią dirbant.. jam reikalinga laisvės erdvė. mylimi kitų asmenų.6. (TOMAS AKVINIETIS. Paminėsime tris tarpusavyje susijusius konfliktus: o Individas ir visuomenė: kad asmuo save realizuotų. t. Šį skirstymą perima TOMAS ir HĖGELIS.y. Kad žmogus iš esmės yra susietas su kitais. kurių jiems reikia savirealizacijai. Žmogus iš prigimties yra politinė arba socialinė būtybė. atsižvalga. pasiryžimas). suprasta labai seniai. Bendravimas ir bendradarbiavimas. Asmeniškumu grindžiamoje bendrijoje (pvz. Sis bendrai realizuotinas gėris (visuotinė gerovė) turėtų būti ne tik žmogaus paprasto buvimo. maistą. kai jis gyvena vienas. Šiuo požiūriu žmogus virsta AŠ tik Tu dėka. galima realizuoti tik veikiant drauge. Krizės reikalingos.2). arba Dievas" (Pol. 5. Tai nėra jokia neigiamybė. 85). socialinėje bendruomenėje (pvz.asmenimis. atbaigianti bendruomene. kad žmogus jose save išmėgintų ir jas įveiktų.1. reikšmingas tampa pasaulinis bendradarbiavimas. auklėjami. meilė ir darbas neretai vieni nuo kitų atskiriami bendrijos ir bendruomenės sąvokomis. Bet kad taip atsitiktų. tas yra . "Bet kas nesugeba gyventi bendrijoje arba kam ji nereikalinga. Šiandien. jie turi būti priimami. be kita ko. šeimoje) abu reikalavimus sutaiko pirmiausia meilė (abipusis pripažinimas. kurioje viešpatau- 229 . kuris tačiau yra susijęs su radikaliu pasipriešinimu. nuolat keliančiu grėsmę šią visuomene suskaldyti".. I/423). III. Ji suteikė jam protą.. KANTAS vadina šį konfliktą "žmogaus nevisuomenišku visuomeniškumu.

bendravimas bendradarbiavimą. priklausomybė. kolektyviškesnį yra itin svarbus.. kuri yra "savanoriškas nesavarankiškumas". remiasi ne tik išoriniais (pvz. Žinoma. švietimo epochas istorijoje (pvz. kadangi darbinis susvetimėjimas ir asmeninių ryšių krizė. įveikus švietimą (4. Darbas ima rodytis esąs beasmenis. Lygiai taip pat svarbu yra tai. dažnai jis tampa našta arba lažu. jis suvokia ne tik savo priklausomybę. vidinė fizinė priklausomybė. bet ir savo galimos nepriklausomybės ribas. • Vėliau. Tuomet dingsią visi barjerai. draugystei arba laisvalaikiui. Prisiminkime vaiką paauglystės laikotarpiu. Praėjus paauglystei. antraeilių pareigų ir kt. 4. jis žengia iš savo nepilnametystės ir kovoja prieš viską. jog abi pusės yra nesuderinamos. be abejonės. skiriantys abi sritis. pagrįsta visuomeniškai ir istoriškai susidariusiomis struktūromis (pvz. viršvalandžių. Tarp dviejų šių pusių nuolatos egzistuoja įtampa. asmeninių santykių krizės neigiamai veikia darbą. manija). padaryti darbo procesą komunikatyvesnį.Tai utopija. ūkinio bendradarbiavimo). revoliucijos patosą. kaimynija ir kt. • Pamažu žmogus įsisąmonina savo priklausomybę. kai žmogus labiau subręsta. jog įmanoma visiškai sutaikyti meilę su darbu.. nuo ko jis priklauso. "šventadienė" ir socialiai neįpareigojanti.ja savivalė.. Jei darbą ("profesiją") priešiname šeimai.. todėl šis susvetimėjimas išnyksiąs. Konfliktas pasikartoja. Vis dėlto reikalavimas humanizuoti darbą. Yra marksistų. tuo tarpu asmeninė sąsaja lieka laisva.) nesužlugtų dėl "ne namie" dirbamo darbo pertekliaus (pvz. Egzistuoja natūrali priklausomybė (pvz.) ir pati galėtų tapti bendradarbiavimo pamatu. . Emancipacijos erdvė atsiranda meilėje (bendrijoje) ir teisėje (bendruomenėje). tai ima atrodyti. Bendradarbiavimas turi apimti bendravimą.3. Emancipacija.4). Priklausomybės atmetimas iš pradžių atrodo nepripažįstąs jokių ribų.3. Socialinėje etikoje mes dar grįšime prie šių dalykų. kad gyvoji bendrija (šeima. Tik 230 . • Kolektyvizmas individą laiko tik visuomenės momentu ir tuo neigia jį kaip asmenį. Darbo aistra daro įtaką asmeniniams santykiams. Prisiminkime kad ir mažo vaiko priklausomybę nuo tėvų.4). visiškai pašalinti konfliktą retai kada pavyksta.2.2. manančių. kaip savirealizacija. grupė. pakeitus santykius. Esą žmogaus darbinį susvetimėjimą sąlygoja išoriniai santykiai. o Meilė ir darbas: Save realizuojame tik mylėdami ir dirbdami. "šėlstantį neigimą" (HEGEL).3). vaikų priklausomybė nuo tėvų. ekonominiais) santykiais (2. ir gyvenimas suskyla į dvi sritis. Šio konflikto pašalinimą galime pavaizduoti trimis pakopomis: • B pradžių priklausomybė tiesiog yra ir kaip tokia nėra suvokiama.. o Priklausomybė ir emancipacija: Asmeninių ir socialinių ryšių srityse žmonės yra įvairiopai vienas nuo kito priklausomi. Tada emancipacija nukreipiama prieš bendrijos beširdiškumą ir bendruomenės neteisingumą. priklausomybė. ir liguista priklausomybė (pvz.. Sritys konkuruoja viena su kita. darosi įmanoma sutaikyti šias priešybes. ima konfliktuoti su priklausomybe.

šonus. bet į žemę.Matėme. Todėl žmogaus seksualumas įgyja ypatingą antropologinę reikšmę. Vaikščiodavo žmogus tiesiai. užmezgė. Tai pasakęs. Kiekvienas nuolat savo "pusmarkio" ieško. bet jungė moteriškąją . perpjovė žmones pusiau. kad vienas apvaisintų antrą ir kad. kas jau pasakyta. jis stengiasi padaryti iš dviejų vieną ir taip išgydyti žmogaus prigimtį. sako: "Man rodos. kas biologiška. Jie kėsinosi užkopti į dangų ir paskui pulti dievus. tačiau į vieną ar kitą pusę . 5. perpjausiu kiekvieną iš jų pusiau". Milžiniška buvo jų stiprybė ir jėga. kuri dabar vadinama pilvu. gėdingosios dalys dvi. kuri skatina bendriją ir bendruomenę vystytis toliau.dabar kalbama jau nebe apie šėlstantį neigimą (kaip paauglystėje).r vyriškąją lytis: savo išvaizda ir vardu ji apėmė tiek vyriškąją. Žinoma.pasaulyje visa. Erotas gražina į pirmykštę prigimtį. (Pagal PLATONĄ. ir jie sėklą liedavo ne vienas į antrą. geisdama antrosios. seksualumo pagrindą sudaro žmogaus gyvūniškumas (3. Tačiau vis dėlto atrodo. nuolat matydamas šitą nuopjovą. ritosi. Ilgai Dzeusas 'r kiti c?ievai tarėsi. kad. kaip ir dabar. Štai dabar. keturias rankas. gimtu vaikai. ką jiems su šiais žmonėmis reikėtų daryti. rengdamiesi džiovinti. būtent tą. kiek ir rankų. sukdamasis ir pasiremdamas visomis aštuoniomis galūnėmis. 14-16//D 30-34 sutrump.5. kai žmogaus kūnas buvo perkirstas pusiau. . ir jų sauvalę sutramdyti. radau būdą ir žmones išsaugoti. sako. Tad kiekvienas iš mūsų yra žmogaus "pusmarkis". tarsi virsdamas kūlio. panašiai kaip kad riša maišus. Šitaip jie galėjo pasitenkinti nuo to susiėjimo ir atsikvėpti. Taigi Dzeusas perstatė jiems šias vietas į priekį ir padarė taip. ėmė su ja susieiti. troško vėl suaugti. kiekviena jo pusė.62 Lytis Senovėje mūsų prigimtis nebuvo tokia. kaip dabar. ir sugalvojo kitą gudrybę: perstatė gėdinga s jų vietas į priešakį. įgyja žmogiškas ypatybes ir asmens bruožus. o vieną skylutę. o visa kita kiekvienas gali įsivaizduoti pagal tai. o kai panorėdavo greitai bėgti. vyrui susijungus su moterim. o kitas dalis Apolonui įsakė užgydyti. bet apie apibrėžtą kritiką.) . nes viena be antros nieko nenorėjo daryti. du visiškai vienodus veidus ant apvalaus kaklo. Tad lyčių skir231 . jų jėgą atėmus.1) ir šiuo požiūriu jis yra biologiškai sąlygotas. kojų dek pat.kur tinkamas. žmogus būtų kuklesnis. Tad Apolonas atsukdavo veidą ir sutempdavo iš visų pusių odą į tą vietą. apsikabindamos viena antrą ir susipynusios. mirė iš bado ir negalios ką veikti. kurią dabar vadina bamba. vargais negalais sugalvojęs. Taip nyko ta giminė. susidariusią vidur pilvo. Ši to žmogaus kūnas buvo apvalus: jis turėjo apvalią nugarą. tiek moteriškąją lytį. užvertas kojas aukštyn. Tokiu būdu. Tačiau žmogaus kūniškajame buvime. Kurį perpjovęs tuoj liepdavo Apolonui apsukti veidą ir pusę kaklo į pjūvio pusę. tartum cikados. Pagailo jų Dzeusui. Puota.4. ir sumanymus jie turėjo didelius. Štai kaip seniai žmonių širdyse gyvena abipusė meilė. kad kai kurie žmonės savo psichines brandos atžvilgiu tam tikru mastu visada išlieka mažais vaikais arba paaugliais. iki tol jos buvo užpakaly. Pagaliau Dzeusas. kad po to galėtų vėl imtis kokio darbo ir pasirūpintų kitais savo reikalais. kad žmogus jau biologiškai nėra gyvūnas (5. kaip pjauna šermukšnį. ausys keturios. į priešingas pu'^es nukreiptų veidų galva buvo viena.3).

kas yra priešinga mūsų vidui. kad nesu pats sau izoliuotas.. jau atkreipėme domesį į nuostabų vidujumo (interioriškumo) ir išoriškumo (eksterioriškumo) santykį. gal i būti tiesa arba melas. HĖGELIS tikrąjį visuomeninį vienumą taip pat kildina iš vyro ir moters meilės. atitinkamai rengdamiesi. Seksualumo požiūriu nepaprastai svarbu. suvokimą. šukuodamiesi.1. t.. Žmogus gali pasakyti tai.. taip savo išore mes išreiškiame vidų. Tai. čia ės amą ir priešingos galimybės. o jis. ką PLATONAS teigia cituotame mite. kurios pirminį pagrindą sudaro tai. bet kartu ir pirmapradis lyčių tarpusavio ryšys. elgseną savęs parodymas. komponentus". Šiuo skirtumu duodamas pirmapradis skirtingumas. moteriškasis ir vyriškasis pradai.tuntas taip pat nėra "vien biologinis" žmogaus aspektas. kvėpindamiesi. kad aš nenoriu būt i savarankiškas asmuo pats sau ir kad. kad aš atrandu save kitame asmenyje. Mes galime išreikšti (kalba ar savo išore) kažką.manyje. Žinoma. Tai. Suteikdami pavidalą savo išorei. o įsisąmoninu save tik atsisakydamas savo buvimo-pačiam-sau ir pažindamas save kaip mano paties vienumą su kitais ir kitų vienumą su manimi. kad per savo kūniškąją išraišką aš esu pateiktas kitų žvilgsniams. Erotika mes galime laikyti "su instinktais susijusius ir jusliškus žmogaus seksualumo. bet paliepia visą žmogaus buvimą-pasaulyje. Jis gali meluoti. mes turime savo kūną ir suteikiame sau tą ar kitą pavidalą. Šį susijungimą jis laiko esminiu. būtent. Šiuo požiūriu erotika iš esmės yra išraiška. ARISTOTELIS glaustai apibendrina taip: Pirmiausia vienas su kitu susijungti turi tie. 232 . kuriuo galiausiai remiasi bet koks rafinuotas lytinis malonumas ir meilės menas. Kaip kalboje išraiška (žodis) ir jos "vidinė" reikšmė yra vieningos. Antra vertus. jeigu toks būčiau. Čia mes irgi matome skirtumą tarp "būtikūnu" ir "turėti-kūną": mes esame mūsų kūnas ir patenkame į kito asmens akiratį. (Pol. kad aš jame darausi reikšmingas. analizuodamas gėdą..1252a).3). savo ruožtu. mes visuomet kokiu nors būdu išreiškiami e savo vidų. Drabužiuose (mada!) iš tikrųjų slypi visa antropologija._v dorovė natūraliu pavidalu. SARTRE išnagrinėjo šį fenomeną. būdingą žmogaus kūniškam buvimui-pasaulyje. skųsdamiesi. Šis ryšys tam tikra visiškai apibrėžta j prasme sudalo žmonių visuomenės pagrindą. Pirmasis meilės momentas yra tai.t. natūraliu bet kokios bendrijos ir bendruomenės šaltiniu. Bet meilė yra jausmas..2. kurie vienas be kito negali egzistuoti. ką mes kalba ir savo išore pasakėme kitiems. jausčiausi turįs trūkumų ir ^sąs nepilnas. Išraiškos galimybių paletė l?4*t>ai plati: nuo prieraišaus žvilgsnio iki įvairiausių kalbėjimo bei glamonių būdų. kad aš ir kitas yra viena. ko jis visiškai nemano. (TF §158) Remdamiesi PLESSNERIU (5. yra raiškūs bei ženklūs. Jis taip ją apibūdina: Meilė apskritai reiškia suvokimą to. Tai primena kalbą. ar savęs pateikimas. grimuodamiesi ir t. Antrasis momentas yra tai.

jeigu seksualumas siejamas tik su instinktu ir malonumo siekiu.visu tuo norima kažką išreikšti. kad žmogus yra istoriškas (5. FRANKUS atkreipia dėmesį į tai. šalina pats save: "juo svarbesnis kam nors yra malonumas. pretenduojančio į kitą asmenį. kad iš kiekvieno jos gyvybės šaltinio galima būtų atsigerti meilės" (HEGEL). realizacija tik tada. Tik esant šiai nuostatai atsiranda partnerystė: "Meilės gyvenimas tampa turtingas. . būtent . save paniekinti. kad ji prasideda ypatinga simpatija. Bučinys. Seksualumas kaip nuostatos neturintis. ką išreiškia erotika. Šiuo požiūriu meilės taip pat neįmanoma apriboti vien dabartimi (šia naktimi. HĖGELIS atmeta mintį. kalbant apie žmogaus seksualumą. sklaida. gėdos įveikimas. Stebėtina. Kartu čia slypi žmogaus seksualumo moralinės problemos branduolys. ar seksualumas vis dėlto yra savitikslis. "kuri remiasi jausmu. visa sielos įvairove. Žmogaus seksualinė išraiška skirta būti meilės išraiška. Vadinasi. o ne vien apie savitikslį seksualumą. kai keičiamasi visomis mintimis. Žmogaus seksualumas iš principo pajungtas meilės įprasminimui. PFANDERIS vadina meilę "užsiangažavimu mylimojo buvimui". Vadinasi. teigiantis. bet yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. Todėl kaip tik toje srityje. paversti jį objektu. dėl to meilei iš esmės būdinga įtampa tarp ištikimybės ir išdavystės (fidelite et trahison). tai ją įprasmina ištikimybė. ieškoma begalinių skirtumų ir surandami begaliniai tų skirtumų sujungimo būdai. Bet tokiu būdu į akiratį patenka santuoka kaip ta bendrija. piktnaudžiauti juo arba priešingai: paversti preke save patį. Ištikimybė laike išsaugo Tau sakomą "Taip". jausmas. kad malonumas kaip savitikslis. E. kreipiamasi į visą prigimties įvairove.5). Tik ištikimybė realizuoja meilę. Pasakymą "Aš myliu tave" J. PIEPERIS verčia pasakymu "Gerai. šiuo savaitgaliu. kad kai kurie marksistai apskritai kildina ištikimybę iš nuosavybės siekimo. Bet tuomet. V.meilę. bet 233 . juo greičiau jis jam praeina". "bemeilis" savitikslis pasižymi tendencija naudoti kitą asmenį kaip priemonę. Meilei esminį poveikį daro tas antropologinis faktas. (P. meilė yra Taip" sakymas Tau. Juk meilėje. preke. galimas kraštutinis žmogaus pažeminimas ir beširdiškumas. į kurią yra orientuotas žmogaus seksualumas. Šiuo požiūriu žmogaus seksualumo prasmė yra suprantama visiškai klaidingai. kuri iš esmės skirta meilei. kai jį valdanti erotika išreiškia meilę. Pagal MARGELĮ. susijungimas. RlCOEUR (1)). iš tikro yra nuostata kito asmens atžvilgiu. kaip į privatinę nuosavybe. praeitis ir ateitis joje virsta problema. Jis yra simbolis". kyla toks klausimas: Ar tai. Seksualumas tampa išsipildymu. šiomis atostogomis ir kt. nors ir pripažįsta. malonumas be meilės. jei kalbai ne apie meilę. G. Ji kyla iš laisvo apsisprendimo užsiangažuoti kitam asmeniui."Malonumas nėra savitikslis. esą santuokos prasme sudaro tik emocija. besąlygiškas angažavimasis kito asmens labui.). kuriam tokia nuostata nebūdinga? Tam tikru požiūriu seksualinė išraiška yra vienareikšmė. glamonė. pripažįstantis. polinkis. Jis negali kaip gyvūnas betarpiškai ištirpti dabartyje. Būtent tokios nuostatos reikalauja ir žmogaus seksualumo esmė. kad tu esi!" A. MARCELIS sako: "Mylėti žmogų reiškia sakyti: Tu nemirsi".

nusipelno. Abiejų lyčių uždaviniai ir darbai yra padalyti iš anksto. sudaro vaikai. būdinga įtampa tarp ištikimybės ir išdavystės. Vaikas. RICOEUR). ir vyro jie yra kitokie negu moters. kadangi šeima yra ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė. tvirtų. kas žmoguje "biologiška".. kuriuose jie priešais save mato susijungimo visumą. Šitaip vyras ir moteris vienas kitą papildo. (TF §161) Kadangi santuokai. Kitą ryšį tarp sutuoktinių. Tėvystės ir motinystės taip pat negalima laikyti biologiniu. abu jame mato savo meilę. kiekvienas įnešdamas savo dalį į bendrąreikalą. Todėl santuoką reikėtų konkrečiau apibrėžti kaip teisiškai dorovišką meile. tai ji yra "svarbiausios mūsų kultūros lažybos" (P. kas priklauso nuo kaprizo ir kas yra vien subjektyvu". Bendro turto vienumas tėra koks nors išorinis daiktas. šilumos ir namų saugumo. anot PORTMANNO. išorišku dalyku. susijęs su žmogaus asmeniškumu. Šiuo požiūriu tėvystė ir motinystė atlieka svarbų vaidmenį žmogui save realizuojant kaip vyrą ar žmoną. o jo negali būti dorovėje. "ankstesnis ir būtinesnis" (ARISTOTE234 . kas bendra. Juk vaikai yra abiejų sutuoktinių bendrasis turtas. Šis vaiko priklausomumas iš pradžių ir pirmiausia siejasi su tėvai". priklausomu nuo jų. Kitos gyvos būtybės sudaro bendriją ir bendrauja būtent tik dėl dauginimosi. Todėl santuokoje galima lygia dalimi aptikti ir tai. Todėl šeima iškyla aikštėn kaip natūralus vienis. Mokslai apie žmogų liudija.ai. juk nors jausmas ir yra substancialus vienis. Tėvai įgyja šį objektiškumą tik savo vaikuose.. tuo tarpu vaikuose šis vienumas yra dvasia. ir '. sutvirtina. jis vis dėlto dar neturi objektiškumo. kad seksualumas biologiškai siejasi su pradėjimu ir gimdymu. o dauginimasis yra bendras visoms juslioms būtybėms. atrodo. kad labiausiai vaikui reikia mylinčio dėmesio. Taigi vyro ir moters meilė (santuoka) antropologiškai implikuoja ir orientacijai vaiką. kas malonu. gimstąs per anksti (53). tada išjos išnyks visa tai. (NE VIII. bet ir gyvenimo poreikiai. Štai jis: Atrodo. kad tarp vyro ir moters iš prigimties egzistuoja draugystės ai t>a meilės santykis. HĖGELIS šią orientaciją. o tai. (TF §173) Šiuo požiūriu še\ma yra tėvų ir vaikų vienumas. ir žmonos dar nėra objektyvus. kas naudinga. tai dalykas. 5. yra susiję su žmogumi kaip asmeniu. Juk žmogus iš prigimties labiau sutvertas santuokinei nei pilietinei l^endirijai. kurie kaip tėvai susieti su vaiku. tai su asmeniu susijęs ir faktas. todėl bevaikės santuokos lengvai išyra. ilgalaikių saitų su žmonėmis. 14. šis jame -žmoną. nežiūrint senumo. vaizduoja taip: Meilės santykis tarp vyre. kas laikina.kokiu atžvilgiu gali glūdėti atsitiktinumas. kaip pamatinei žmonių ryšio* formai.63 Šeima ARISTOTELIUI priklauso tekstas. tuo tarpu žmones suburia ne tik dauginimasis. Motina myli vaike vyrą. kurioje tėvai yra mylimi ir kurią jie myli. kuris. iš pradžių visiškai priklauso nuo globos ir auklėjimo.1162a) Jeigu visa. kad į jį būtų atkreiptas dėmesys. kurie jį globoja.

šeima turi jungti kartas (pvz. remdamasi poreikių sistema.4 Bendruomenė Bendruomene šiandien dažniausia laikoma ta tarp šeimos ir valstybės esanti sritis. bet būtų paruoštas. kad "šeima. jis. vienuolių įžadai). tiesą sakant.) ir darbo už šeimos (uždarbiavimas ne namie). Galiausia 235 . Uždarumas ir atvirumas. 13 str. sodas ir kt. kaip visuomenės pagrindinė natūrali ląstelė. vykstant industrializacijai. Būsto ir apdaro poreikis. kai j i yra atsakinga už globos reikalingų vaikų priežiūrą ir auklėjimą. visų pirmąją kuriant ir laikotarpiu. Ji formuojasi. socialinių ir kultūrinių teisių 10 str. Tarp jų yra dialektinis ryšys (3. Žinoma.. tam būtina pakeisti mąstyseną. Intelektas. o. būtinybė. kaip visuomenės pagrindinė natūrali ląstelė. suvokdamas skirtumus. Kadangi žmogus "tik pats turi susikurti gyvenimo galimybes" (PLESSNER). meilę ir darbą (5. Šis pokytis neturėtų šeimos funkcijų panaikinti. Net sutartis dėl valstybinių-pilietinių ir politinių teisių pabrėžia šeimos. išvaduoti senus žmones i& izoliacijos. yra skirta ne tik būti uždara bendrija. Tokiu požiūriu į šeimą taip pat yra pagrįstos SNO 1966 m. sudaryti kaimynyste.visa tai padaro. Naujos perspektyvos galėtų atverti šeimai ir naujas galimybes.Lis) už valstybę. vidus ir išorė. namų ūkis. kad šeima. kuri "reiškiasi kaip pats save savyje varantis ir "socialiniu procesu" vadinamas fenomenas" (R. kalba apie tėvų teisę "rūpintis vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal jų pačių pažiūras". dalyvauti formuojant gyvenamąją aplinką. Nepakartojamu būdu šeima suteikia galimybę suderinti bendravimą ir bendradarbiavimą.23) ir tėvų auklėjimo teis? (str. žmogaus teisių konvencijos. skoniui bei naudingumui virstant vertinimo kriterijais. įvairiapusiškas kaimynų tarpusavio pagalbos ir bendravimo už šeimos formas ir kt. Kartu reikia nepamiršti. Žinoma. saugumas namuose ir atvirumas pasauliui yra susiję dalykai. santuoka skirta tam. padaugina poreikius.17 ir 18). nustato.2..1. perimti globos ir priežiūros uždavinius. rūpintis giminyste. turi naudotis kuo didžiausia apsauga ir parama".6. Bet ir viengungystė (pvz. pakelti darbo šeimoje verte.6). ir bevaikė santuoka taip pat suteikia įvairiapusiškų galimybių save realizuoti. KONIG). jo poreikiai jį verčia bendradarbiauti su kitais. kad maistas nebūtų žalias.6). Didesnis laisvo laiko kiekis bei gyvenimo sąlygų humanizavimas galėtų tradicinėms darbo šeimoje ir darbo už šeimos funkcijoms suteikti naują pavidalą ir iškelti naujus uždavinius: įveikti kartų tarpusavio uždarumą. Bendruomenė yra socialinio bendradarbiavimo erdvė (5. kad atsirastų šeima. kaip visuomenės pagrindinės natūralios ląstelės. ir neturi gyventi taip patogiai. įvyko gilus skilimas tarp darbo šeimoje (auklėjimas.. Vienas dalykas sąlygoja kitą. kaip dvasia. 5. bet ir likti atvira išorei.1). senelius su anūkais). Žinoma. nuo jų darosi priklausomi ir patys poreikiai. Tai pakeitė šeimos funkcijas. kad būtų sunaikintas jo natūralus betarpiškumas . Sutarties dėl ūkinių. vaidmenį (str. kad žmogus negyvena taip patogiai kaip gyvūnas.

Šeimai imamas daryti spaudimas.2). o skaidyti konkretybe į jos ypatingybes yra kaip tik lavinimosi dalykas. būstas). pilietinės iniciatyvos). kas dieviška (religija. dėl didėjančios specializacijos. draugijos ir kt. kad stygius apskritai nėra toks aštrus. Kaip surasti išeitį iš šios socialinės krizės? Alternatyvos šiandien reikalaujama garsiau negu bet kada anksčiau. yra jau nebe poreikis. kadangi. yra tariamieji poreikiai. Socialinis procesas pats savaime nėra protingas. senų žmonių tikrųjų poreikių (plg. Dvi didžiules bendruomeninio bendradarbiavimo sritis vadiname ūkiu ir kultūra. Vartotojiškumas slopina kūrybiškumą ir lavinimąsi. drabužiai. šeimų sąjungos. Neribotas.4. "darbas tampa vis labiau atskirtas bei ribotas ir todėl stiprėja priklausomybė" (HEGEL). Klestint visuotinei gerovei. kuris patenka į poreikių sistemą. bet drauge. Dėl šių poreikių apibrėžčių ir objektų įvairovės vystosi teorinio ir praktinio (žinojimo ir gebėjimo) lavinimo interesas. arba ieškoti galutinių kasdienio buvimo-pasaulyje sąlygų (filosofija).MITSCHERLICH). Pastaruoju metu vis didesnį vaidmenį atlieka spontaniškai atsirandantys. mūsų miestų vystymasis buvo orientuotas į nekontroliuojamą transporto bei gamybos augimą ir nepaisė vaikų. Laisva ji tampa tada. sukelia prasmės krizę. Antra vertus. Dėl to "auga turtai". nevaldomu malonumų siekimu. aktualiems tikslams realizuoti susikuriantys susivienijimai (pvz. Jie įvairiai skaidomi toliau. Kol žmogaus dvasia yra orientuota į natūralius poreikius. poreikį kurti grožį (menas. valstiečių. prisiliesti prie to. ir ji tik vargais negalais begali suvokti savąjį pamatinį vaidmenį. Seimų. 1. kurios link veda pats save varantis procesas. Beprasmybė. maskuojantys ir trukdantys patenkinti tikruosius žmogaus poreikius. o tai reiškia. jis iškelia vis naujus poreikius ir mėgina juos patenkinti. bet nuomonė. jeigu žmonėms reikia daugelio dalykų. turinčius griaunamąją galią. A. kad tai. Šiandien be bažnyčių joms dar priklauso partijos. tol ji nėra laisva. pvz. sukeliančius chaosą ir susvetimėjimą. pažadinamų reklamos. profsąjungos. Daugelis poreikių.. Šiuose susivienijimuose artikuliuotai pasireiškia neaprėpiama gyvenimo įvairovė.6). •> Pirmiausia egzistuoja elementarus poreikiai (maistas. (HEGEL. Jie sudaro bendruomeninių jėgų struktūrą. kuris pirmasis analizavo 236 . tai kurio nors vieno reikalingo dalyko siekimas nėra toks stiprus. L4. HĖGELIS. verslininkų. Karštligiško bendradarbiavimo perteklius slopina pagrindinį žmonių bendravimo poreikį (5. narkomanija ir alkoholizmu.pasirodo. Didėjanti poreikių įvairovė kaip tik slopina geismus. Ypač neomarksistinė šio patį save varančio proceso kritika sudirgino viešąją nuomonę ir atkreipė jos dėmesį į jį lydinčius veiksnius. Meilė ir darbas beviltiškai vienas nuo kito nutolsta. nekontroliuojamas ūkio augimas naikina aplinką: natūrali žmogaus aplinka yra pasiekusi apkrovos ribą. kai suvokia savo giliausių poreikį kaip dvasią. pasireiškiančią besaikiu vartojimu.3). vartotojų. pagal interesus ir įsitikinimus formuojasi susivienijimai (sąjungos).. Ankstesniais laikais tokios bendruomeninės jėgos buvo bažnyčios. Jeigu "pats save varantis" socialinis procesas vyksta toliau. ką reikia patenkinti. Šiose srityse ryški darbo jėgos pasidalijimo ir specializacijos tendencija. TF §190). visiškai konkretiems. luomai ir gildijos. tarpsta kultūrinis proletarizmas.

Jo sistema užbaigia ir apvainikuoja vokiečių idealizmą. mirė 1831 m. 237 . Stuttgarte.Georg Wilhelm Friedrich Hegel. gimė 1770 m. Berlyne. Bandė dialektiškai susieti Aristotelio ontologizmą ir Kanto transcendentalizmą.

KANTAS. Tai daroma atitinkamai formuojant socialinę. idėja. kultūrine ir ūkine politika garantuoja visuomenės žmogiškumą. kuriuo valstybė teise. kad proletarinė revoliucija padalysianti valstybe nereikalingą. kultūrinę ir ūkinę politiką. Anot HĖGELIO. kurią ji vykdo įstatymų leidimu. ji remia ir palaiko šeimas bei visuomenines jėgas. kad ji teisingais įstatymais įgalintų visais atžvilgiais gerą piliečių gyvenimą. o Valstybė privalo savo piliečiams garantuoti socialines. kaip protingos piliečių vienybės. yra "tai.5 o Teisė: Valstybė visų pirma yra "daugelio žmonių susivienijimas pagal teisės įstatymus" (KANT).y. Šiuo požiūriu valstybė yra visuomenės visuma. Iš šių abiejų šaknų turėtų išaugti nauja sąmonė. nukreipta į tikruosius žmogaus poreikius. priešingai. kildama iŠ apačios. Savo viduje ji. iš kurių reikėtų laukti atsinaujinimo: šeimą ir korporacijas. kaip teisinė valstybė. kad valstybė (o su ja teisė) iš esmės tėra valdančiosios klasės instrumentas. t. matė dvi versmes. o Mastas. Juk jeigu revoliucija pakeis visuomeninius santykius. priklauso nuo to. protingas patį save varančio proceso formavimas. valstybė. ir naujas etosas.• Šias problemas. Tuo jis nori pasakyti. kad žmogaus visuomeniškumas iš prigimties yra orientuotas į valstybę. ARISTOTELIS pagrindiniu valstybės uždaviniu laiko tai. Tam jai yra suteikta aukščiausia valdžios galia. kaip "dorovinės idėjos realybė". kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. saugumo. Jos tikslas -piliečių visuotinė gerovė. priešingai negu save varantis visuomeninis procesas (5. kiek ji. Tik valstybėje žmogus pasiekia savarankiškumo (autarkijos) būklę. Galime skirti tris valstybės uždavinių sritis: 6.6. turi užtikrinti teisėtumą ir taiką. Valstybės.4). Nuo tokios naujos orientacijos priklauso visuomenės humanizavimas. išauga dorovinė valstybės. gali realizuoti dorovinę idėją (HEGEL). tai socialinis procesas savaime virsiąs geru ir valstybės daugiau nebereikėsią. socialine. MARXAS teigė. Iš šių šaknų. manė. Todėl jos veikla yra subsidiška (teikianti pagalbą). sudaro sąlygas atskiram asmeniui realizuoti save bendrijoje ir bendruomenėje. 238 . kas protinga savaime". kultūrines ir ūkines savirealizacijos sąlygas. kai valstybės proto ir etoso natūralias šaknis sudaro šeima ir korporacijos. kaip dorovinės idėjos. remdamasi visuomene.5 Valstybė ARISTOTELIS žmogų vadina politiniu gyvūnu. sąvokoje yra tarpusavyje susieti ir kiti uždaviniai. 5. valdymu ir teismo sprendimais. kad valstybė turi apsiriboti vidiniu teisinės valstybės vaidmeniu: kiekvienam piliečiui ji suteikia savirealizacijos erdvę. Drauge ji privalo veiksmingai įtvirtinti (užsienio politikos ir kariuomenės pagalba) savo teisę kitų valstybių atžvilgiu (savo nepriklausomybę). pati nevirsdama dorovine idėja.6. Jis manė.

išreikšta žmogaus teisių sąvoka. Pasaulinis ūkis ir pasaulinė politika aiškiai rodo. 5. Naujas pasaulinis karas grėstų visos žmonijos egzistavimui.visa tai palikta savanoriškam valstybių bendradarbiavimui bei sienas peržengiantiems (ūkiniams ir kultūriniams) visuomeniniams procesams. 5. bendra planetos ateitis. visos žmonijos pripažįstama aukščiausia valdžia. Todėl žmogaus visuomeniškumas ir verčia svajoti apie. kultūrines ir ūkines savirealizacijos sąlygas.6. remdamiesi ARISTOTELIU. įvedėme "sielos" sąvoką. Kol neegzistuoja tarptautinė. Antrojo ir Trečiojo pasaulio problemos kelia žmonijai bendrus uždavinius. kad jis yra žmonijos narys..Laisvės įsisąmoninimo pažanga padarė. kuri veiksmingai užtikrintų pasaulinę visuotinę gerovę vientiso žmogiškumo prasme.1 skyrelyje.4 239 .pasaulinę valstybę. vadinasi.7. kad valstybė gali suvokti savo uždavinius tik jei ji yra laisva demokratija. kova prieš badą ir atsilikimą. jeigu jis yra ir kūniška jusli būtybė. Pirmojo. Šiuo požiūriu siela yra gyvybė.1 Siela ir dvasia 3. tai jos galia 6. kad tik visiems žmonėms lygiomis pagrindinėmis savirealizacijos sąlygomis gali rastis žmogaus verta žmonija. viso pasaulio žmonėms ir visoms tautoms veiksmingai įtvirtinanti teisines. ir dvasinis subjektas? kaip tarpusavyje suderinti šiuos abu žmogaus būties momentus? 5. kai "tauta valdo tautos pagalba ir tau tos labui" (A. "Jei akis būtų gyva būtybė.6 Žmonija Niekada istorijoje žmogus dar nebuvo taip aiškiai įsisąmoninęs fakto. LINCOLN). gyvos būtybės entelechija. Šiuolaikinė transporto ir ryšių sistema leidžia pajusti pasaulį kaip vientisą visumą.4. socialines. Vartojome šią sąvoką ''gyvybės" ir "entelechijos" prasme.4. leidžia suprasti. tol aukščiausia valdžia yra pavienių valstybių rankose. Todėl tarptautinė teisės ir taikos užtikrinimo sistema. Visų žmonių lygios esmės ir lygaus orumo idėja.7 Kūnas ir siela Vadinamąją kūno-sielos problemą galime suformuluoti taip: kokiu būdu reikėtų mąstyti žmogų kaip vientisą asmenį. kaip tarpusavyje glaudžiai susiję valstybės bei tarpvalstybiniai junginiai aprėpia visą pasaulį ir paverčia jį vieningu pasauliniu procesu.

į gyvūną). bet ir augalo ar gyvūno) substancinę formą (plg.y. gyvūnišką ir intelektinę ( = dvasinę). Kaip savimonė. Atsižvelgdami į nevienodą sąvokos vartojimą. Dvasia yra neempirinė viso. jos dar redukuoja ir organizmą į kiekybę (mase) ir judėjimą).1.3.4. Netapatumo tezės buvo laikomasi visų pirma platonizmo. arba mechanistinės (t.2. ką išsiaiškinome anksčiau: o Žmogaus dvasia yra reali tik kūniškame buvime-pasaulyje.2).vita). Šios trys žmogaus sielos skiriasi ontologiškai.matyti būtų siela" (ARISTOTELIS). o Jau biologinis žmogaus kūniškumas nėra gyvūno kūniškumas. Jis manė. bet jos šalininkas buvo ir KANTAS. Tokios redukcijos tam tikruose specialiųjų mokslų modeliuose gali būti prasmingos. remdamiesi tuo. transcendentiškumą bei subjektiškumą. kurios apskritai atsisako kalbėti apie dvasią. Mes nagrinėsime problemą. kas empiriška.2.: Tapatumo ir netapatumo tezė Dabar kūno-sielos problemą galime suformuluoti tiksliau: kaip žmogaus dvasia santykiauja su žmogaus. Viduramžiais netapatumo tezės laikėsi BONAVENTŪRAS (1221-1274) savo formų pliuralizmo teorijoje.y.3). Dvasia mes skiriamės nuo gyvūno. jos redukuoja žmogų į paprastą organizmą. Žmogaus dvasią reikia griežtai skirti nuo vitalinės sielos. t. 33 pieš. vitaline sielai Iš pradžių galimas toks atsakymas: arba dvasia ir vitalinė siela yra tapačios (tapatumo tezė).72 Mėginimai išspręsti tapatumo-netapatumo problemą Neliesime materialistinių. galimybės sąlyga. entelechiją bei gyvos būtybės (ne tik žmogaus.1) bei pozityvistinių pozicijų. kraštutinių empiristinių (4.y.3.3).2). jog žmoguje egzistuoja tiek substancinių formų (3. Filosofijoje jos visiškai netinka. arba "sielas": augalinę. Ji teigta principinį ontologinį žmogaus vitalinės sielos ir dvasios skirtingumą. Ji yra subjektiškumas kaip laisvė ir transcendentaliai skiriasi (4. Tokios pozicijos yra arba biologistinės (t. kiek yra skirtumų PORFYRIJAUS medyje (3. 5. kaip juslios būtybės. ji yra pirmapradis cogito buvimas-su-savimi-pačiu (4. arba jos yra netapačios (netapatumo tezė). augustinizmo ir racionalizmo tradicijose. 240 . įsivesime vitalinės sielos sąvoką ir žymėsime ja gyvybę ( = lot.2.2. Dėl to jis taria žmoguje esant tris formas.4) nuo bet kokio objektiškumo.

Šiandien šiame kontekste dažnai kalbama apie paralelizmą.4. Tad žmogus "yra" res extensa ir res cogitans ontologinių substancijų dvejybė.7.4.2. panašiai kaip [tai.3.408b//77). 16. kad jie visada rodytų tą patį laiką. ir dvasiniai procesai.4. kai pamėgino nustatyti ryšį tarp kūno-mašinos ir cogito. Šį kūną-mašiną jis supriešino su cogito (1.2.4. taip pat turi būti dieviškas (NE X. Bet ar toks paralelizmas tikrai paaiškina antropologinį fenomeną? Visiškai kitokia netapatumo problema iškyla. Tokia netapatumo pozicija visada susiduria su dviem pagrindinėmis antropologijos problemomis: o Kokiu būdu taip suprastas žmogus galėtų būti mąstomas kaip vieniši Jeigu įvairios žmogaus substancinės formos yra skirtingos. kad siela ( = dvasia) uždaryta kūne kaip kape.3. tai gyvenimas pagal dvasią. Gyvąjį žmogaus kūniškumą jis mechanistiškai (3. DESCARTES susidūrė su dideliais sunkumais. ir veiklos.3. "dvasios persmelktą" kūniškumą. kad jis yra visai kitos rūšies sielos sugebėjimas. kurio pozicija. interpretuojama įvairiai. lyginant su žmogiškuoju gyvenimu.4. tai nebesuprantama. kaip laikrodininkas nustato du laikrodžius. Kitoje vietoje dvasia vadinama dieviškuoju žmogaus pradu: "Yra didžiulis skirtumas tarp paties šio dieviškojo prado ir iš kūno bei sielos [vitalines sielos?] susidedančio žmogaus. LEIBNIZAS tarp sielos-dvasios vaizdinių sekos ir kūniškų pokyčių sekos taria esant iš anksto nustatytą harmoniją: Dievas harmonizavo abi sekas taip. kaip mąstančiu daiktu (res cogitans). kas] amžina nepriklauso nuo [to.1177b). lyginant su žmogumi. ARISTOTELIS vienareikšmiškai atskiria dvasią (nous) nuo vitalinės sielos. ką šie abu procesų tipai beturi vienas su kitu bendro. Bet jeigu vitalinė siela ir dvasia skiriasi viena nuo kitos kaip dvi substancijos. remiantis ARISTOTELIU. tuo tarpu dar negalima pasakyti nieko aiškaus.2.413b//90). kylančios iš šio dieviškojo prado.2.3.3.. Tuo tarpu žmogaus fenomenas (53) nurodo į ištisai žmogišką. (I!.1. tai tektų pripažinti ir įvairias ontologines substancijas.2. tiesa. kurią jis apibrėžia kaip fizinio kūno entelechiją (3. be jokio tarpusavio ryšio. kas] laikina". kad jis įsikuria kūne kaip tam tikra substancija ir nežūva" (Apie sielą I. O vitalinės sielos analizės išvada tokia: "Bet apie protą [ = dvasią]. susijusios su bet kokia kita dorybe. "Kalbant apie protą [ = dvasią].—2217 241 .1. tačiau atrodo. yra kažkas dieviška. vienintelis. atrodo.1). ir lygiai toks pat didžiulis skirtumas yra tarp veiklos. Tik prisiminkime.2) redukavo į fizinį kūną-mašiną (res extensa) ir tuo apskritai eliminavo vitalinę sielą. sudvasintą.Ypač radikalus netapatumo tezės šalininkas buvo DESCARTES.2). kad žmogaus pažinimas visuomet remiasi juslėmis (4.. o Bet kokioje žmogaus veikloje vyksta ir vitaliniai (augaliniai. jusliniai). Bet ar tada žmogus nevirsta daugiui Ar įmanoma žmogų mąstyti tik kaip įvairių substancijų santykių vienį! PLATONAS įsivaizdavo. Jeigu dvasia.1). 4. kuris gali reikštis be materijos. DESCARTES'O filosofijoje res extensa ir res cogitans procesai vyksta lygiagrečiai.4.3.

4. 3).3.5.1J. Kai kuriose šiuolaikinės filosofijos pozicijose tokios antindividualios dvasios * vietą užima kalba bei bendravimas (komunikacija) (plg..7. 3.4. o žmogumi dar kita. Juk niekas nėra visiškas vienis. vitalinę sielą.1 skyrelyje parodyta. kaip substancine formą. jog egzistuoja antindividuali.Didysis arabų filosofas AVEROJUS (1126-1198) (padaręs didelės įtakos Vakarų Europos filosofijai) suprato šią ARISTOTELIO dvasią ne kaip individualų-žmogišką pradą.2).1-3).5. iŠ laisvės kylančioje moralinėje savideterminacijoje. Bet kaip rūšies (žmonijos) viduje galima individualizuoti dvasią. Tam tikru požiūriu aristoteliškosios AVEROJAUS interpretacijos paveikta ir HĖGELIO dvasios filosofija. medžiagų apykaita. Vadinasi. kadangi bet kokiam daiktui jo būties pagrindas ir jo vienio pagrindas yra tapatūs [3. būtent juslinė siela.4. Prieš tokios. marksizmas interpretavo materialistiškai (istorinis materializmas: 1. 3. Jo tapatumo tezė ne redukuoja dvasią į vitalinę sielą (kaip biologizmas: 5. jeigu žmogui būti gyva būtybe lemtų viena forma. juslinė veikla (pvz.7 J Dvasia kaip siela Bene svarbiausią tapatumo tezės atmainą pateikia TOMAS AKVINIETIS.2.. būtent protinga siela. remdamasis (matyt. individualizuoja materija. nuo vitalinės sielos skirtingos antindividualios dvasios egzistavimą kalba asmens neriboto. nelygstamo tapatumo įsisąmoninimas. Jis buvo aktualus HĖGELIO filosofijai. tai iš to išplauktų. būtent augalinė siela.4). TOMAS taip apibendrina netapatumo tezės problemą: Pirma.. taip viena dvasia daugelyje žmonių yra pažinimo priežastis. jeigu ji turėtų kelias sielas. 76. matymas. individualius žmones kaip momentus apimanti ir juos nukelianti dvasia. O kalbama 242 .. Toks jis išliko iki dabar. Vadinasi. Bet kaip nuo individualios vitalinės sielos "atskirta" dvasia gali būti individuali? Pastarasis klausimas iškilo ARISTOTELIO ontologijai. Nebotų įmanoma įžvelgti. kurios dėka jis turi būtį. joks atskiro žmogaus subjektiškumas neegzistuoja. jei nėra vienos formos. jeigu ji yra atskirta nuo vitalinės sielos ir yra nemateriali? 5. o juslia būtybe vėlgi kita. kad vegetatyviniai augaliniai procesai (pvz. bet kaip vieną (antindividualią) dvasią visuose žmonėse. mąstymas)priklauso vienam ir tam pačiam žmogui.1). jog žmogus apskritai nėra vienis (TV I. 3. 2. gyva būtybė nebūtų visiškas vienis. Vadinasi. Kai kurie kantininkai kalbėjo apie vieną antindividualią sąmonę apskritai.4. bet daugybė žmogiškų gyvų būtybių stovi priešais vieną visą žmoniją apimančią dvasią.5) ir dvasinė veikla (pvz.2.. visų pirma. o ištirpdo vitalinę sielą dvasioje. Kaip saulė šviesdama leidžia daugybei juslių būtybių matyti.3. kad ARISTOTELIS individualumą rūšių viduje aiškina materijos sąvoka.2. HĖGELIO prielaidą. klaidinga) ARISTOTELIO teorijos interpretacija.

TOMAS taip išdėsto tapatumo tezę: Akivaizdu. tą juslumą. kaip gyvūniškumo entelechiją. augališkumą. reikia traktuoti kaip turinčią visas reikalingas dispozicijas.3. Kaip gyvūnas. kaip dvasiai. Ji. gyvūniškumas) yra sutvarkytos atsižvelgiant į dvasią.2. kadangi jis jau biologiškai nėra gyvūnas. Vadinasi. Tuo pačiu. priklausantį nejusliai gyvai būtybei (plg. bet. Juk bet kokia gyva būtybė yra kūnas ir bet kokia jusli būtybė yra gyva būtybė. jog kažkas ontologiškai tobulesnis gali implikuoti to.3). ji turi remtis juslumu. Veikiau iš dvasinės stelos kaip tokios žmogus įgyja įvairias tobulumo pakopas: jis yra ir tiesiog kūnas. kurie jai. Vadinasi.3.5. (Apie sielą 9) Vadinasi. materijai ji suteikia tą kūniškumą. ir juslia būtybe). individualaus žmogaus jutimas ir suvokimas. Gamtos filosofijos požiūriu būtų galima pridurti: materialus kosmosas galiausiai egzistuoja tik todėl. kurioje slypi aukščiausias tobulumas. kurio dėka ji pati yra ją atitinkančios. kad ši jusliniame buvime-ne-savimi pasiektų dvasinę savęs determinaciją. augališkumas. 243 . Tuo pačiu šios formos yra žmogišku būdu implikuotos dvasioje. jis jau turi kalbą. tai tarp sielos ir pirminės materijos nėra jokios kitos. bet tik (pirminė) materija. tinkama dvasinei sielai.1). yra reikalingi žmogiškame buvime-pasaulyje. Taigi. šiuo požiūriu. tarpinę vietą užimančios substancinės formos. Šitaip gyvos būtybės substancinė forma implikuoja visą tobulumą. kad jis yra reikalingas žmogaus dvasiai. kurioje nieko neparašyta (4. žmogiškos juslios būtybės substancinė forma. kuri iš dvasinės sielos kaip tokios gauna žemutinių pakopų tobulumus (ir dėl toji virsta ir tiesiog kūnu. ontologijos požiūriu. kadangi kaip tokia ji yra tuščia lenta. žmogaus dvasia yra sykiu žmogaus vitalinė siela ir dėl to vienintelė substancinė viso žmogaus forma. Lygiai taip pat juslios būtybės (animal) vitalinė siela tam tikru būdu implikuoja tobulumą.1). kadangi siela [ = dvasia] yra substancinė forma (ji konstituoja žmogų kaip tam tikros rūšies substanciją). kas mažiau tobula. žinoma. materiją. Vadinasi. tobulumą. Būtent todėl žmogus neturi nieko gyvūniško. implikuoja ir savyje ištirpdo vitalinę sielą. ir protinga jusli būtybė. priklausantį kūnui kaip kūnui. kad šis (juslinis) jutimas ir šis (dvasinis) suvokimas yra šio tapataus. ir gyvas kūnas.4. gyvūniškumą). Žmogaus dvasios specifiką sudaro tai. TOMAS daro prielaidą. Pratęsdamas analogiją. savyje ištirpdanti ir apimanti visas kitas formas (kūniškumą. kaip fizinis objektas.2). kaip ribine sąvoka žymimas substratas (3. nors ir tobulesniu būdu.4. pagal TOMĄ.1. kad žmogaus dvasia savo apibrėžtu tobulumu apima taip pat gyvūno vitalinės sielos tobulumą. žinoma. kad ji tampa savimi tik per buvimą-ne-savimi.būtent apie tai. žemutinių pakopų formos (kūniškumas.4. gyvybės būdu (3. Todėl jos specifinė apibrėžtis apima ir vitalinės sielos tobulumą. dvasios "priešybė" yra ne gyvas kūnas ir net ne kūnas. ir gyvu kūnu. Juk ji turi būti materija. kaip žmogaus dvasia. Kaip dvasia.

šis sugebėjimas yra intelektas (TVI. neturėdama jokio sąlyčio su kūniškąja materija. jog žmogaus dvasia ištirpsta savo..ad1 ). tuo aukščiau ji iškyla virš kūniškos materijos ir tuo mažiau joje ištirpsta. dvejybiškumas paaiškina taip pat buvimo-kūnu ir kūno-turėjimo skirtumą (5. Bet žmogaus siela [ = dvasia] yra aukščiausia formos tobulumo atžvilgiu. kadangi mano dvasia yra šio kūno vitalinė siela.76. Šis kūno formos (vitalinės sielos. suteikdama jai būtį.: Dvasia kaip vitalinė siela Ar tai reiškia. Šį buvimą-savimi ir ne-ištirpimą TOMAS vadina subsistencija (maždaug: turėjimu-savyje-patvarumo). kad jis subsistuoja pats savyje.2.. yra pati savimi.3). funkcijoje? Jokiu būdu: Reikia nepamiršti. galima būtų kalbėti apie dvasios dvejybiškumą. kad juo forma yra tobulesnė. Bet kadangi ji savyje turi būties.1). kita vertus. kūno entelechija. Vadinasi. Todėl savo sugebėjimu ji taip aukštai iškyla virš materijos. Jeigu kažkas grįžta į savo paties esmę. Kadangi forma [čia: žmogaus dvasia] užbaigia materiją. ji neištirpsta šioje funkcijoje. iš vienos pusės.14. iš kitos pusės. atlikdama dvasinį aktą. Aš esu mano kūnas. ir. Viena vertus^ ji yra vitalinė siela. entelechijos). substancinė 244 . ji į save sugrįžta (I. tai ji tam tikru mastu joje išnyksta. tai šitai reiškia. ir subsistencijos (savimonės.34 pieš. kaip vitalinės sielos. substancinė forma. Tačiau. kad darosi pajėgi veikti. transcendentalumo).

sudabartinanti savo mirtį ir sudabartintos mirties akivaizdoje klausianti apie gyvenimo prasmę. Juk tą akimirksnį.8 Nemirtingumo problema Gerokai anksčiau. Tad jeigu visumos būklė sutampa su mirties būkle. lytiškumą . gebėjimą būti savimi. išleis dvasią. kai mirtis yra. Ji yra laisvasis Aš (transcendentalumas). instinktiškumą . kol siela palieka kūną. būdamas tikras dėl nemirtingumo. Šios visumos būklės žmogus negali patirti buvime-pasaulyje. Tačiau šis išradingas samprotavimas iš tikro yra tik triukas. Laikome. t. 5.valgymu.žmogaus pažinimu. Šiuo požiūriu SARTRE ir CAMUS nuosekliai mėgino mąstyti žmogaus buvimą kaip absurdą.4. nauji asmenys. lemta žlugti. tuo paaiškinamos ir antropologinės instrumentiškumo. Šiuo požiūriu žmogaus dvasia yra dvasinė siela. Visi šie įvaizdžiai (jų bendras bruožas yra prielaida. jog prasmei. augimą . Vaikai yra kiti.1) suponuoja prasmę. paverčianti kūną žmogaus kūnu. dar tebegyvena. kaip sakoma. Aš turiu savo kūną. Šitaip suvokiant problemą.y. HEIDEGGERIS paryškina problemą: Žmogus gyvena "nuolatinėje neužbaigtyje". apie kurias jau kalbėjome. o kol mes esame.. pvz.1). mūsų jau nebėra. Graikas EPIKŪRAS (341-270) įrodinėjo: mirtis yra visiškai ne mūsų reikalas. vidujumo ir išoriškumo apibrėžtys. išryškėja alternatyva: absurdas arba nemirtingumas. gebėjimą būti visuma. kadangi mano dvasia neištirpsta šioje funkcijoje. Tik mirtis jį užbaigia ir padaro visuma.forma.. jis vis dėlto iki tol.Aš ir Tu susitikimu. nėra mirties.žmogaus brendimo procesu ir mitybą . jog pačioje istorijoje 245 . negu nemirtingumo klausimo ėmėsi filosofija. Bet prasmė kreipia mus į savirealizaciją. tai atrodo. bet kaip dvasia išlieka subsistentiška. (DV XIII. kurią turime laikyti bet kokios veiklos prielaida. Todėl prieš pat savo mirtį SOKRATAS (PLATONO "Fedone") diskutuoja su savo mokiniais apie nemirtingumą ir žengia mirtin. Šios egzistencinės mirties ir nemirtingumo problemos buvo mėginama įvairiais būdais išvengti. Juk jeigu ir išmuša jo paskutinė valanda ir jis tuoj tuoj.5) kaip buvimo-mirties-link (5.5. Lygiai taip pat nepatenkina tolesnio gyvenimo rūšyje (žmonijoje) įvaizdis. Bet sykiu ji yra ir organizmo gyvybė. jog bet kokia veikla (5. Egzistencinis požiūris kyla iš žmogaus istoriškumo (5. su jau-nebe-būtimi. juslinį pažinimą . Tarp tėvų ir vaikų nėra jokio asmeninio tapatumo ir tolydumo..9). tikintis tobulos žmonių visuomenės ateityje. Tolesnio gyvenimo vaikuose įvaizdis taip pat negali mūsų patenkinti. kaip radikalią beprasmybę. entelechija. Mat visumos būklė sutampa su mirties būkle. AUGUSTINAS taikliai pastebi: Mirštantysis visada yra dar gyvenantysis. ir gyvenantysis. Žmogus yra būtybė.problema. Ji mūsų nepaliečia. jis yra ir mirštantysis. Vadinasi. turintis kūną ir galintis paversti gamtą įrankiu. tikėjimas nemirtingumu gyvavo mituose ir religijose. kuris nieko nepatenkina. Filosofija šią problemą sklaido dviem požiūriais: egzistenciniu ir teoriniu.

kokiu mastu galimas filosofinis mokymas apie Dievą. kaip kažkas.1). o Filosofinio įrodomumo klausimas priklauso nuo klausimo. bet kokia kiltis ir nyktis ontologiškai remiasi natūraliųjų substancijų materialumu (3. tai ji neturėtų būti nykstanti kaip natūraliosios substancijos. Nemirtingumo problema ir Dievo problema yra glaudžiai susijusios. darome įsitikinę. o Nemirtingumo postulato neįmanoma filosofiškai sugriauti. atrodo. pajėgiančių įrodyti. Veikiau bet kokios meilės ir darbo tikslas gali būti tik žmonių kaip asmenų savirealizacija. kad žmogus mirdamas numiršta visiškai (visiškos mirties teorija) ir kad žmogaus gyvenimas įgyja galutinę prasmę 6.5. Teorinis samprotavimas. Nėra jokių griežtų argumentų. bet iškyla virš jos kaip transcendentalumas ir savimonė. telpantis pasaulyje (istorijoje). į bendravimą ar bendradarbiavimą (5. simetriška egzistencinio požiūrio problemai. bekūnė esybė. kai klausiama. kad nemateriali dvasia negali išnykti taip. Tuo pačiu iš akių negalima išleisti ir kitokios problematikos. kad asmens buvimas turi prasmę. Tai. kurią po mūsų mirties kada nors realizuos kiti) turi vieną didelį trūkumą. jeigu neabsurdiškumą ir prasmę galiausiai garantuoja Dievas. Bet ar įmanoma griežtai filosofiškai įrodyti žmogaus dvasios nemirtingumą? Nuo PLATONO nemirtingumo įrodymų iki KANTO nemirtingumo postulato buvo nuolat mėginama tai padaryti. 246 . Jos yra nykstančios. Nemirtingumo ar absurdo alternatyvą nemirtingumo naudai galima išspręsti tik tuo atveju. Pagal ARISTOTELĮ. kokiu gi būdu nemirtingumo atveju būtų realizuota galutinė žmogaus prasmė (pvz. neigia. Abiem bendra tik tai. Teorinį požiūrį galima išdėstyti įvairiais būdais. atrodo.yra galutinė prasmė.2 skirtingos problemos. Principinis dvasios kitoniškumas rodo. Bet jei dvasia nėra natūralioji materiali substancija.2.3. kas neištirpsta materialioje gamtoje. kuriam jo būtyje rūpi pati ši būtis. neišvengiamai patiria save kaip savitikslį. kadangi jų materialumas iš esmės implikuoja galėjimą-būti-kitaip. Kad ir kaip žmogus būtų įtrauktas j bendriją ar bendruomenę.4. Bet nemirtingumas ir prikėlimas iš numirusių yra dvi 7. ką mes vienas kito labui darome. O kaip tik šią prasmę mirtis. kad dvasia negali išnykti kitokiu būdu. vis dėlto jis nėra vien priemonė tikslui. Bet koks mėginimas neigti problemą tuo pačiu yra žmogaus asmens savitiksliškumo ir žmogaus dvasios transcendentalumo neigimas. Šiuo klausimu. jog nemirtingumas neegzistuoja. kad čia glūdi problema. Yra krikščionių teologų.. taip: Žmogaus dvasia suvokiama kaip nemateriali. kuris nėra pats žmogus. Pavyzdžiui. Jis egzistuoja dėl savęs paties. Jie mano.3 tik kai Dievas jį prikelia iš numirusių. Ji neišvengiamai iškyla ir iš egzistencinio (prasmės problematika). kaip išnyksta materialūs daiktai. kurios filosofiškai neįmanoma atmesti. Žmogus. yra svarbūs trys dalykai: o Nemirtingumo problema yra problema.3.6). Tai iškyla aikštėn ir tada. pabrėžtinai neigiančių žmogaus dvasios nemirtingumą. kad galutinė žmogaus gyvenimo prasmė nėra mąstoma kaip kažkas. palaimingas Dievo kontempliavimas). neįrodo. ir iš teorinio (dvasios esmė) požiūrių.

Žmogaus gyvūniškumo entelechiją (substancinę formą) vadiname vitaline siela. Istoriškas žmogaus buvimas yra buvimas mirties link. Klausimas apie istorijos prasmę yra istorijos filosofijos tema. Žmogus visada jau yra atskleidęs pasaulį kaip vientisą visumą. mechanistinė) dvasios redukcija į vitalinę sielą neišlaiko kritikos. jai priešindami žmogaus dvasią kaip transcendentiškumą (laisvę. Materialistinė (biologistinė. kuris. kuri pripažįsta natūralų . • Istoriškumas yra tik žmogui būdinga laikiškumo atmaina. Net žmogaus kūniškume galima įžiūrėti dvasią. Gamta kaip tokia yra beistorė. virsta santuoka ir šeima.5 dalies santrauka • Specialusis antropologijos mokslas tiria dalinius žmogaus aspektus. kad žmogus jau kaip kūniška būtybe nebėra gyvūnas. priklauso materialiajai gamtai. Valstybė. žmogus visada jau yra atskleidęs istoriją kaip visumą. Žmogus suvokia save kaip savitikslį. tuo tarpu filosofinei antropologijai rūpi žmogus apskritai. savimonę). Buvimas-kartu realizuojamas bendraujant (bendrija) ir bendradarbiaujant (bendruomenė). paklusdamas meilei ir ištikimybei. atbaigia šią struktūrą. Poreikių sistema atskleidžia visuomenę kaip socialinio bendradarbiavimo erdvę (ūkis ir kultūra). » Pasauliškumas . Natūrali buvimo-kartu struktūra prasideda lyčių tarpusavio ryšiu. Tik žmogus turi istoriją. tačiau verčia peržengti savo ribas ir pereiti prie žmonijos bei siekti pasaulinės visuotinės gerovės (žmogaus teisės!). kaip gyvūnas. Žmogaus esmė daro jį visuomenišką. Kad galėtų save motyvuoti ir projektuoti. kurio prielaida -prasminga savirealizacija. Iš esmės čia kalbama apie vitalinės sielos ir dvasios santykio klausimą. • Žmogaus fenomenas rodo. Netapatumo tezė. Jo buvimaspasaulyje yra veiklus. mylint ir dirbant. bet kaip dvasia (transcendentalumas) yra virs šios gamtos. kuri kaip visuomenės visuma turi užtikrinti savo piliečiams plačią visuotinę gerovę. kad jis. • Kūno-sielos problema. Žmogaus būtis yra buvimas-pasaulyje. Žmogaus buvimas-pasaulyje yra buvimaskartu. • Žmogaus problemą sudaro tai. • Visuomeniškumas. Žmogus visada yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas j ateitį.

susiduria su dideliais sunkumais. gyvūniškumo ir transcendentalumo vienumas žmoguje (tapatumo tezė} darosi aiškesnis.y. Ir egzistencinių (prasmės problematikos). kadangi negali mąstyti žmogaus ar jo veiklos vienumo. ir teorinių (dvasios esmės) klausimų kėlimas neišvengiamai atsiremia į nemirtingumo problemą. Nemirtingumo filosofinio įrodomumo klausimas yra neatsiejamas nuo filosofinės Dievo problemos. • Nemirtingumo problema. .ontologinį abiejų pusių skirtingumą. Mėginant mąstyti vitalinę sielą kaip nukeltą dvasioje (t. suvokti dvasią kaip viso žmogaus gyvybę (bet dvasios savitumo neištirpdyti vitalinės sielos funkcijoje). Nemirtingumo postulato neįmanoma filosofiškai sugriauti.

y. tai atliekamų veiksmų (darbų) tikslas yra gaminamas produktas.tai veikla.1. Žmogaus veiklą jis skirstė į teorinę (pažinimas). bodas) ir lietuviško doras (t. tai šios veiklos tikslas yra pats poelgis. praktinę (elgesys) ir pojetinę (darymas) (plg. Jis vertingas savaime. ir meninė kūryba. o tai. kad elgesys atitinka sąžinę nepriklausomai nuo motyvuojančio turinio. Vadinasi. o ne sąžinės aspektą. mes kalbame apie moralų arba amoralų. turėsime galvoje. aprotys. Etikoje vartojame žodžius. kurios tikslas yra ne ji pati. šiuo atveju namas. Šia prasme ji yra praktikė filosofija. 5. atskleidėme skirtumą tarp juslinio ir dvasinio pažinimo (4. Etikoje kalbama apie praktinę veiklą. anskrito dharma = dėsnis. Praktinėje filosofijoje žodžių etiškas. Remdamiesi šiuo vertybiškumu. Remdamiesi KANTU. išvestus iš graikiško žodžio ethos ( = įprasta gyvenamoji vieta. O Sakydami "etiškas" ir "doras".2. ką įmanoma padaryti. veikiau darymas gali implikuoti elgesį. Tai reiškia štai ką: ar poelgis yra moralus. kas padaroma dirbant. apie dorą arba nedorą elgesį. sąžinė.4. Jeigu statomas namas. kas dera. O apie ii. kad negalima daryti visko.1 Valios laisvė Valios laisvė yra pirmoji pagrindinė praktines filosofijos problema. turėsime galvoje turinio. Elgesys (praktika) yra veikla. bet tik tai. plg.6 ETIKA Etiką kaip filosofinę discipiną pirmasis išskyrė ARISTOTELIS. Matėme. . lotyniško mos ( = paprotys. Jeigu aš padedu senelei pereiti gatvę. būdas).3).Šie žodžiai yra beveik vienareikšmiai. mes toliau taip vartosime šiuos žodžius: O Sakydami "moralumas" ir "moralus". vertinga pati savaime. ar jis yra etikas ir doras. (4. kuris elgiasi. kad. jau šnekant 249 . ekologijos problematika rodo. Pvz. Kartu darymas ir elgesys vienas kito neneigia. bet ir tuo pačiu metu (atsakingai) elgtis. Darymas. darna).5. Mes išnagrinėjome filosofinę pažinimo problemą (4). už ką galima ir atsakyti.).. moralus ir doras vartojimas nėra suvienodintas. žmogiškasis elgesys pasižymi tam tikru vertybiškumu.2) ir išsiaiškinome pažinimo sąrangą. galima diskutuoti. sprendžia tiktai to. Toliau mes pamėginsime šią problemą suskaidyti. Tad technikai ir gamintojai turi ne tik daryti.1 Teorija ir praktika Klasikinė filosofija skiria du pagrindinius žmogaus dvasios veikimo būdus: pažinimą ir norėjimą. Darymas gali būti ir profesinis-techninis gaminimas.

vadinasi. KAD SPECIFIKUOTŲ NORĖJIMAS 35 pieš. eidamas Gedimino prospektu. atpažįstu Arkikatedrą.).9. Skirtumas tarp pažinimo ir siekimo dažnai apibūdinamas tuo. Tačiau negalime norėti nieko.: Abipusis pažinime. tai buvimas gydytoju yra mano noro objektas.1). Kartu abu pagrindiniai veikimo būdai yra neatskiriamai susipynę buvime -pasaulyje. pažintyje. norėjimas atskleidžia pasaulį kaip siektinų galimybių ("gėrio". abu pagrindiniai veikimo būdai implikuoja skirtingą subjekto ir objekto tapatumą: o Pažinimas siekia sutapatinti subjektą ir objektą. 3.4. Analogiškas skirtumas egzistuoja ir dvasios srityje. t. jei norime pažinti. Pažinimas sutapatinama s su objektu (Arkikatedra) subjekte. Akivaizdu. o Norėjimas siekia sutapatinti subjektą ir objektą objekte.3) visumą. Tai skirtumas tarp (dvasinio) pažinimo ir norėjimo (= dvasinio siekimo).y. t. Abiejuose pagrindiniuose veikimo būduose žmogiškasis buvimas pasaulyje visada yra jau atskleidęs pasaulį kaip visumą. Tad pažinimas ir norėjimas.11.y. ką galima pažinti ("tiesos". atsižvelgiant į tai. Jeigu aš. KAD PAŽINIMAS ATLIKTŲ SĄLYGOJA. žinojime. Jeigu noriu būti gydytoju.2.2. Abu veikimo būdai vienas kitą sąlygoja. ko nė kiek nesame pažine. Šią sampyną formuluojame kaip teorijos-praktikos problemą. subjekte. kaip objektas apibrėžia [specifikuoja] [valios] aktą.3. kad.y. 3. realiai: siekiu realizuoti buvimą gydytoju. išryškėja skirtumas tarp pažinimo ir siekimo. Norėdamas siekiu sutapti su noro objektu pačiame objekte.pažinime. SĄLYGOJA. Mat ir tiesa kaip tokia (jos siekia pažinimą a) yra tam tikras apibrėžtas gėris. kurį aprėpia bendroji geno sąvoka. TV 1. teorija ir praktika yra susiję kaip vienas kito prielaida.apie juslumą (3. tai šiame atpažinimo akte Arkikatedros suvokimas yra mano suvokimas. t. sutapatinti juos realiai. kad mes pažįstame tik tuo atveju.visumą. kadangi gėrį kaip tokį irgi apima kaip ypatingybę bendroji tiesos sąvoka. 250 .5). Bet. (TOMAS AKVIniETIS. Pažinimas atskleidžia pasaulį kaip to. pažinimas sąlygoja norėjimą. ir norėjimo sąlygotumas Norėjimas sąlygoja pažinimą [pažinimo] akto atlikimo atžvilgiu.

ir nėra (2. pvz. t. į savirealizaciją. Valia visada jau yra motyvuota. egzistuojančias gėrio apskritai erdvėje. nepasiekiame absoliučios. Todėl mūsų pažinimas (teorija) atspindi tik materialines mūsų ekonominės praktikos sąlygas. Mes pajėgiame šiuos interesus reflektuoti. Tad teorija visuomet yra sąlygota praktikos (ir intereso). tai turime galvoje išorinę laisvę. Žinoma. mūsų pažinimas pajungtas apibrėžtam interesui (J. Bet objektą (akstiną. Grynos. Mūsų interesai išplaukia iš mūsų socialinės-ekonominės. idealaus požiūrio.5). Tačiau valia kaip tokia negali pati savęs apibrėžti (specifikuoti). sakome.4. Šis pažinimą valdantis interesas priklauso nuo to. Tik kai pažinimas ją apibrėžia. krypstančia į tam tikras galimybes. yra kalinys. ką jis nori. kaip mes savo buvimu-pasaulyje pasaulį atskleidėme. kaip parodė WITTGENSTEINAS. Todėl ir mūsų pažinimas visada yra jau apibrėžtas šio apibrėžto norėjimo požiūriu ir nukreiptas į apibrėžtą dalyką.2 Išorinė ir vidinė laisvė Kalbėdami apie laisvę.1) MARXAS šią įžvalga radikalizuoja. WAGNER) objektais. ką norime. kadangi pasaulis mums yra jau atsiskleidęs kaip visuma (5. Ta pačia prasme kalbame ir apie teisines laisves.4.Valia visuomet ir iš esmės krypsta / gėrį apskritai. laisvę iŠ išorės niekieno neverčiamiems daryti viską. juos įsisąmoninti. Galime juos įsisąmoninti ir pakeisti. ką jis nori. kurios laisvoje teisinėje valstybėje kiekvienam piliečiui garantuoja laisvę nustatytose ribose daryti visa. Juk interesai ir reikšmės. kurių anksčiau nebuvome reflektavę. Tačiau mes nesame tiesiog atiduoti savo interesų valion. vadinasi.1. lygiai kaip. Istorinio materializmo teorijoje (1. idealios kalbos. motyvą) jai duoda tik pažinimas. Vadinasi. tikėti. priešingai. PLATONAS kalbėjo apie gėrio idėją. reflektuodami tam tikrą kalbą. ir siekia tas galimybes realizuoti..1).4.-5). nuo praktikos ir intereso nepriklausomos teorijos nėra. publikuoti. iš klasinės padėties. ARISTOTELIS apie laimę. Nelaisvas.. ji tampa apibrėžta valia. Kasdieniame buvime-pasaulyje mūsų norėjimas visada yra konkretus.4.y. tematizuoti. Galbūt šitaip niekada nepasiekiame absoliutaus. Juk pažinimo pirminė prasmė yra motyvuoti valią apibrėžtai elgtis. Į prasme. Tad praktika yra pirminė pažinimo atžvilgiu (KANT). apibrėžtas norėjimas. visas pažinimas pajungtas praktikai ir pažinimą valdančiam interesui. kurios. uždarytas kalėjime. gali tapti teorinės refleksijos (H. t.2. kalba 25J . kurios visi siekia.4. ARISTOTELIS.y. Bet savajame interesų rate mes netūnome kaip sraigė kiaute (4. Ši pagrindinė valios tendencija sąlygoja visą žmogaus veiklą kaip sąmoningą veiklą. 6. Tad ji mobilizuoja pažinimą. Apibrėžta valia ji tampa tik apibrėžto objekto dėka. HABERMAS). kad pažinimas ją apibrėžtų. Jeigu kalbame apie laisve šia prasme. dažniausiai iškart pagalvojame apie išorinės prievartos priešybę. Galima paprieštarauti. kalbėti.

Edmundas Husserlis.Br. K r i t i k u o d a m a s empirizrną ir psichologizmą kėlė „Filosofijos kaip griežto mokslo" idėją. . mirė 1938 Freiburge i. Vienos įtakingiausių šiuolaikinės filosofijos krypčių — feno menologijos kūrėjas. gimė 1859 Prossnitze.

6. politinis kalinys. daroma bijantis to. už kuriuos nors ir nepagiriama. 253 . kurios priežastis yra išorinė ir kurioje veikiantysis neprideda nieko savo".2). psichiką veikiančių vaistų taikymą.4) padėjo mums atrasti Aš. įvairiausius siaubingus metodus. pirminę proto sintezę (4. įkyrių būsenų neurozę). kurių nepateisina jokia prievarta. nėra veiksnus.13 Laisvė kaip praktinis protas Prisiminkime abi filosofines refleksijas. Ši ilgos sukelta ir laisvę ribojanti prievarta tam tikra prasme irgi yra "išorine". sąlygą.2. Pagal ARISTOTELĮ. priekaištaujame jiems arba juos giriame.. Psichologijoje ir psichiatrijoje taip pat kalbama apie prievartą (pvz. Prisiminkime kad ir vadinamuosius smegenų plovinius. kurios nė kiek negali pažeisti joks kankintojas ar budelis. kad išorinė prievarta iš principo nepaliečia vidinės laisvės. nėra atsakingas už tai. ką daro. jog mus supantys žmonės paprastai elgiasi savanoriškai. ką vadinome dvasia. Tada verčiau reikia rinktis mirtį didžiausiose kančiose (ARISTOTELIS. 1. savanoriškumas vidinės laisvės požiūriu yra tai.2. jog išorinės prievartos akivaizdoje jis išlaikys savo vidinę laisvę: Yra dalykų. kas empiriška. tai. Todėl laikome juos atsakingus už tai.1110 b) Išorinės laisvės neturėtume suprasti per siaurai.visi jie akivaizdžiai rodo. kad didžiausia išorinė prievarta ir visiška vidinė laisvė neretai gali egzistuoti kartu. NE III. be kurių dvasia negali kūniškai būtipasaulyje. Visiškai kitaip yra su vidine laisve. I. o veikiantysis nieko neprideda savo. neempirinę viso to. kas viršija žmogaus prigimties galimybes ir ko niekas negalėtų ištverti. Priešingai. 1110a)."ko principas yra veikiančiojo viduje". būtent -jei tai. trukdančią pacientui daryti tai. Tuo tarpu gali būti ir tokių poelgių. Kasdieniame buvime-pasaulyje mes visuomet darome prielaidą. naikinančius organines gyvenimo sąlygas. bet vis dėlto atleidžiama.1.šitaip: "Tad kokią veiklą reikėtų vadinti priverstine? Atsakome: tokią. Juk šiuo atveju ARISTOTELIO apibrėžimas taip pat tinka. Kankinys. Todėl sakome. Iš gero žmogaus netgi tikimasi. Poelgis yra savanoriškas tada. ką jie daro.8): o Transcendentalinė (savimonės filosofijos) refleksija (4. ko nereikėtų daryti. persekiojamas disidentas . ką jis nori daryti. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis išorinė prievarta gali sutrukdyti išlaikyti vidinę laisvę. išorinė prievarta jį dar paakina tam tikromis aplinkybėmis nepasiduoti iki pat mirties. kai veikėjo dvasia pati save determinuoja šiam poelgiui. kurias išsiaiškinome PLATONO trikampio pagalba (1. Būtent tokia yra vidinė suimtojo laisvė. nes ir čia priežastis yra išorinė. Kaip išorinė laisvė santykiauja su vidine? Žinome. kad jis dėl to nėra kaltas.3. (NE III.

7). ar gali protas pats savaime virsti praktiniu protu? Jeigu jis to negali padaryti. ir padarinys yra empiriniai. Malonumo ar nemalonumo motyvuotas elgesys irgi įsiterpia į gamtinio priežastingumo rėmus. Kodėl? Todėl. (PPK A 30 // 27) Kas determinuoja valią konkrečiai praktikai? Ar tiktai jusliniai malonumo ir nemalonumo motyvai? Ar vis dėlto pakankamu valios determinantu gali būti ir protas.3). kaip "grynasis".3. kuris visiškai sutampa su instinktine malonumo-nemalonumo motyvacija. Tada žmogaus elgesys sutampa (kaip moko visi empirizmo šalininkai.3. Gyvūno elgseną valdo priežastingumas (3. 4. Todėl ši priežastis iš principo 254 .4. Neempirinė priežastis tada būtų priešinama empiriniam padariniui. ar valią determinuoti gali ir protas (transcendentalumas)? Kitaip sakant. kaip transcendentalumo ir gyvūniškumo vienovei (5. kaip bet kokio empiriškumo sąlygos.6. ar jis gali boti valios determinuotu tik empiriškai sąlygotas (t. Juslioje būtybėje išskyrėme (juslinį) pažinimą ir (instinktais pagrįstą) siekimą. plg. tai kalbėti apie vidinę laisvę reiškia apgaudinėti save.4. apie šį gamtinį priežastingumą kalba priežastiniai specialiųjų empirinių mokslų aiškinimai. kas empiriška. determinuotas malonumo-nemalonumo motyvacijos)". Tuo tarpu transcendentalinė refleksija atskleidžia transcendentalinę perskyrą . KANTO formuluotė: "Vadinasi. o Laisvą priežastingumą. pirmas klausimas čia toks: ar vien tik grynojo proto paties savaime pakanka determinuoti valiai. yra su stebėjimu susijusios intelekto veiklos rėmai (4. kas empiriška. kai empirinės priežastys sukelia empirinius padarinius.2. bet transcendentalinė (protas kaip valios determinantas).o Ontologinė (būties filosofijos) refleksija padėjo mums susidaryti juslios būtybės kaip gyvosios substancijos sąvoką (3. Jų priežastiniuose aiškinimuose (4. Specialieji empiriniai mokslai iš principo negali į jį atsakyti.2. Jei grynasis protas galėtų savaime virsti praktiniu.skiria visa. kas empiriška. protas? "Grynojo proto kritikoje" KANTAS parodė.1. kad rėmai. tai veiktų priežastingumas. nepriklausomas nuo empirinės malonumo-nemalonumo motyvacijos. nuo transcendentalinio subjekto. aiškina tuo. Empiriniai mokslai tai. KANTAS skiria: o Gamtinį priežastingumą. Gyvūnas siekia malonumo ir vengia nemalonumo. Šitą siekimą (KANTAS jį vadina žemesniuoju sugebėjimu norėti) galiausiai sąlygoja empiriniai malonumo ir nemalonumo motyvai. t.6).4) ir priežastis. kuriuose gali ką nors nagrinėti specialieji empiriniai mokslai. kai priežastis yra ne empirinė.y. kad pats šis klausimas nėra empirinis klausimas.y. Žmogui.1) su gyvūniškai natūralia malonumo-nemalonumo motyvacija.2. iškyla toks klausimas: Ar žmogaus veikla taip pat paklūsta tik šiam malonumo-nemalonumo motyvacijos priežastingumui. kurį reikėtų griežtai skirti nuo priežastinio aiškinimo empirijos srityje.5).

jog visi elgtųsi taip. (A54//45) Paprasčiau: Elkis taip. 255 . sociologijos ir kt. pakankamą valios determinantą. empiriškai atskleisti tokį praktinį proto dėsnį neįmanoma. "kurį mes tiesiogiai įsisąmoniname" (A 537/44). Vadinasi. Bet tuo dar neįrodoma. yra bergždžias" (PPK A 3 //15). atskleidžiant transcendentalinę perskyrą (4. ir kiekvienas išvedžiojimas. kad egzistuoja grynasis. kurio srityje protas kaip toks (transcendentalumas) yra valios determinantas? Bet kokiu atveju mes žinome. klausiama dėl neempirinio proto fakto. apibrėžiama ir iš empirizmo atimama laisvo priežastingumo erdvė. Žinoma. Jeigu galime parodyti. Jeigu grynasis protas "tikrai yra praktinis.1. kuris supranta kategorinį imperatyvą. kaip tu dabar! KANTAS turi galvoje štai ką: Kiekvienas žmogus.4). kuris kaip valios determinantas funkcionuoja absoliučiai besąlygiškai (kategoriškai). tai jis veiksmu įrodo savo ir savųjų sąvokų realumą.) akiračio. Vadinasi. kad galėtum panorėti. tai tada laisva savideterminacija yra tikras dalykas. TRANSCENDENTALUMAS LAISVĖ SAVIDETERMINACIJA 36 pieš. jeigu galime parodyti. kad.l išslysta iš specialiųjų empirinių mokslų (psichologijos. nukreiptas prieš jo galimybę būti tokiu. neempirinis proto dėsnis. kad grynasis protas pats sau teikia įstatymus ir šiuo požiūriu pajėgia determinuoti valią. Tokį kategorinį praktinį dėsnį. Ar egzistuoja toks laisvas priežastingumas.: Laisva savideterminacija KANTAS įrodinėja šį dalyką taip: Laisvas priežastingumas yra neabejotinas tik tuo atveju. KANTAS atranda kategoriniame imperatyve: "Elkis taip. transcendentalumo plotmė atskiriama nuo empirijos. kad laisvas priežastingumas yra tikras dalykas. kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principas".

Atkreipsime dėmesį į dar vieną. Vidinė laisvė pasirodo esanti akivaizdžiai susijusi su morale. "Grynasis protas pats savaime yra praktinis protas ir teikia (žmonėms) visuotinį dėsnį. Bet jeigu sakau "Nevok. nei moralinis. kodėl KANTAS kategorinį imperatyvą vadina formaliu proto dėsniu. kadangi jo pateiktas laisvės ir moralumo apibrėžimas pasižymi vaizdingu aiškumu. kad grynasis protas (transcendentalumas) gali savaime virsti praktiniu ir dėl to yra pakankamas valios determinantas. Bet daryti išvadas apie valios laisve jos neturi jokios teisės. laisvę 256 . kadangi empirizmas visa.. Kategorinis imperatyvas turinį turi. Empirizmo šalininkams toks įrodinėjimas gali boti nesuprantamas.tiesiogiai įžvelgia. tradicijoje nemažiau reikšmingą. redukuoja į empiriją.y. Etinis formalizmas teigia. tai šis imperatyvas yra formalus ir kategorinis. bet transcendentali. Vadinasi. nei paneigti. yra tai. kad niekas negali norėti visuomenės. To. kas transcendentalu. valią motyvuoja ne tik malonumo-nemalonumo motyvai. nepersveriamą jokių juslinių sąlygų ir netgi nuo jų visiškai nepriklausomą (PPK A 53//44). Mes vadovavomės KANTU. Pamėginsime parodyti aiškiau. bet ir proto apriorinis dorovės dėsnis. Tačiau valios laisvė yra ne empirinė. jis yra nepriklausomas nuo bet kokio juslinio siekimo. "Vadinasi. Vadinasi. kad dorovės dėsniai neturi jokio turinio. t. Jeigu sakau "Nevok!" ir suprantu šį imperatyvą remdamasis proto įžvalga.. laisvė ir besąlygiškas praktinis dėsnis savitarpiškai vienas kitą nurodo" (A 527/43). nes vagystėmis toli nenueisi!". kurioje nėra jokios empirinės materijos (malonumo-nemalonumo). AUGUSTINU. Tai nereiškia. kad šis turinys privalo remtis vien tik proto įžvalga. Taigi valia yra laisva. ARISTOTELIU. būtent malonumo-nemalonumo motyvas (gali būti pagautas!). Kiekvienas asmuo žino. tai čia pateikiamas empirinis determinantas. kurį mes tiesiogiai įsisąmoniname. Tai. kad valia yra a priori pavaldi kategoriniam šio formalaus ( = neempirinio-juslinio-materialaus) praktinio dėsnio imperatyvui. mat jeigu nevagiu tik bijodamas bausmės. kai protas jį pavaizduoja kaip determinantą. tai mano elgesys moralės požiūriu yra bevertis.. TOMU ar HEGELIU. Tačiau čia svarbiau yra tai. morales dėsnis. Kaip faktinis proto dėsnis. tik gal ne tokių ryškių rezultatų. Bet kategorinis imperatyvas yra visiškai grynas. kas mums pirmiausia siūlosi ir veda tiesiai prie laisvės sąvokos. būtume pasiekę labai panašių. įrodo. kad šis proto faktas galioja ir jam pačiam. Bet. apie ką galima kalbėti. Šiuo atveju imperatyvas nėra nei formalus. nei kategorinis. jog bet koks morališkai įpareigojantis dėsnis turi turėti dėsnius teikiančią proto formą ir todėl būti nepriklausomas nuo malonumo-nemalonumo motyvų. jog jis visada yra a priori įsipareigojęs kategorinio imperatyvo atžvilgiu. remdamiesi PLATONU. Jis apima grynąją proto formą. empiriškai neįmanoma nei įrodyti. jame nėra apskritai jokių malonumo-nemalonumo motyvų gamtinio priežastingumo požiūriu. Psichologijai ir sociologijai daugeliu atžvilgiu gali būti svarbu žmogaus elgesį aiškinti gamtinėmis priežastimis. dvasinė. kurį mes vadiname dorovės dėsniu" (A 56/146). kurioje viskas vagiama. griežtumu ir tikslumu (tai KANTO tiesioginės polemikos su empirizmu rezultatas).

o jis pats bet kokį apibrėžtą motyvą viršija. taip pat KANTO tekstą 1. Žmogaus elgesys plaukia iš proto imperatyvo ne ekvivalencijos.5). galime pavadinti praktikos motyvacijos horizontu (E. II. Šį visumos horizontą. TOMAS taip apibendrina šį argumentą: Judėjimas ir veikla plaukia iš bendrosios sąvokos tik tarpininkaujant atskiram suvokimui.3).3. tai joks apibrėžtas.1.4 Gėris ir blogis Grynasis protas gali savaime virsti praktiniu (6. kuris peržengia bet kokį (empirinį) gamtinį priežastingumą. spręsdamas. Tai reiškia: teiginys p yra pakankama. Kaip tik jame išnyra poelgių motyvai.3) ir ekvivalencijos (4.—2217 257 . Mat bet koks apibrėžtas motyvas visumos horizonte visada yra viršytas ir paklūsta tik proto sprendimui. baigtinis motyvas negali valios determinuoti taip. Kodėl? Matyt. nėra determinuotas tiktai į vieną dalyką. kad žmogaus dvasia yra laisva vidinės laisvės prasme. bet ir kiti determinantai (motyvai).1'. HEINTEL). Implikacija (p-q) teiginyje p pateikia tik pakankamą ša lygą teiginiui q. kad iš proto sudarytos sąvokos išplauktų judėjimas arba kokia nors veikla. Todėl visos protingos būtybės turi sprendimo laisvę (Pag. Jis yra pakankamas valios determinantas. kad valią gali determinuoti ne tik proto. Todėl proto sąvoka gali būti taikoma daugybei ir įvairybei. Tuo tarpu ekvivalenčioje (p-q) kalbama apie pakankamą ir būtiną sąlygą. Determinantas yra pakankamas ir būtinas. kad ji būtų priversta veikti su gamtinio priežastingumo būtinumu. protas. Todėl implikacija yra teisinga. jeigu jis ir tik jis gali determinuoti atitinkamą dalyką. kas darytina. Vadinasi. kaip būties horizontą.tai toks priežastingumas. todėl. jeigu nelyja. kadangi q yra tada ir tik tada. Tačiau bendrybė potencialiai apima daug atskirybių.1. Implikacija "Jeigu lyja. Abiejų pagrindinių dvasios veikimo būdų . (Plg.pažinimo (proto. mes skiriame dvi valios determinantų 17. kuriame mums visada yra jau atskleistas pasaulis. teorijos) ir norėjimo (valios. Tačiau jis yra tik pakankamas. praktikos) sampyna liudija. ir gatvės vis dėlto yra šlapios.5.5. juk jas galėjo palaistyti. mat judėjimas ir veikla siejasi su atskirybe. jeigu jo užtenka kam nors determinuoti. tai gatvės yra šlapios" yra teisinga ir tuo atveju. o nepakankamas ir būtinas valios determinantas. Vadinasi. 48).3. tam. Vadinasi. 6.1. kai p klaidingas ir q teisingas. Jei q teisingas ir ekvivalencija turi būti teisinga.3. Kadangi žmogaus buvimas-pasaulyje visada jau yra atskleidęs pasaulį kaip visumą. Dvasia gali pati determinuoti savo veikimą.liečiantį argumentą. Galime šitai suprantamiau paaiškinti. tai teisingas turi būti taip pat p. Laisva savideterminacija . nagrinėdami skirtumą tarp implikacijos (4. jeigu p. bendroji proto sąvoka turi būti susieta su atskirybe. bet ne pakankama ir būtina sąlyga teiginiui q.2). bet implikacijos prasme. nes grynasis protas pats sau teikia moralės dėsnius. Determinantas yra pakankamas. Jis yra transcendentalus.

kas sukeltų sieloje natūralų nepalankumą ir gąsdintų. tas nesitiki kokios nors naudos (polinkis!). bet paklūsta proto įžvalgos kategoriškumui. Kas elgiasi moralės požiūriu gerai. ir negrasini niekuo. tavyje nėra nieko patrauklaus. moraliai gero poelgio paskata yra pareiga kaip tokia. yra šventa. kaip proto motyvas. Jų pareigiškumas plaukia iš proto formos kaip tokios. Juos vadiname polinkiais. nors slapta jie ir veiktų prieš jį. išdidžiai neigiančios bet kokią giminystę su polinkiais. žmogus ne toks jau šventas. Kadangi pareigos šaltinis slypi žmogaus viduje ir pareiga. o Malonumo-nemalonumo motyvai. Juos dar vadiname pareigomis. bet žmonija jo asmenyje jam turi būti šventa. kaip kategorinis imperatyvas. iš pareigos. (A 155-156//107) Kadangi žmogus gali save laisvai determinuoti ir yra pareigos šaltinis. kaip kategorinis proto dėsnis. jeigu jis atliktas iš pareigos.ir motyvų klases: o Proto motyvai: jiems būdingas imperatyvumas. jis 258 . ir iš kokios šaknies išauga būtina sąlyga tos vertės. bet tik nustatai dėsnį. gali būti panaudota lik kaip priemonė. o su juo ir kiekviena protinga sukurtoji būtybė. viskas. tik žmogus. ką aš įžvelgiu kaip protingą dalyką. nors.y. tai teisingi tokie žodžiai: Tiesa. tu reikalauji paklusti. kas sukurta. Pareiga yra kaip tik tai. prieš kurį nutyla visi polinkiai. . jie yra perdėm empiriniai. didis žodis. kad sužadintum valią. kuris savaime prasiskverbia į sielą ir net prieš valią įgyja pagarbą (nors ne visada būna vykdomas). Iš viso to. KANTAS poelgį vadina moraliai geru tada ir tik tada. Vadinasi. 37 pieš. Pareiga! Tu prakilnus. iš jo "laisvės ir nepriklausomybės nuo visos gamtos mechanizmo". nepriklausomai nuo bet kokių malonumo-nemalonumo motyvų. kurią tik žmonės gali sau suteikti? (PPK A 154//106) KANTAS kildina pareigą iš žmogaus asmenybės.: Blogis ir gėris Pareigos yra kategoriniai proto dėsniai.kas gi yra tavasis tavęs vertas šaltinis ir kur glūdi šaknys tavo taurios kilmės. kas tik norime ir kam turime nors kiek galios. kas žmonėms įsiteiktų. t. yra tikslas pats savaime.

leistis jų determinuojamam. priešingai negu mūsų vegetacinė veikla (plg. džiaugsmo. nei amoralu. kad šie atitiktų protą. pagal kurį "nėra tikrai dorybingas tas. valia gali būti jų determinuojama ir gali jais vadovautis. plg. vadovaujantis pareigai prieštaraujančiais polinkiais. Moralės dėsnis manyje iškelia mane virš mane gaubiančio žvaigždėto dangaus (1. Protas. 259 . Visai kitaip moko ARISTOTELIS.y. malonumas įgyja tikrąją prasme. Vadovautis polinkiais.y.2). Mūsų juslinė veikla (sensomotorika. (KANT.4. "kanda atgal" (TOMAS). ir šitaip nepaverstų savęs vien tik polinkių žaismo mechanizmu. jeigu pareiga ir polinkis sutampa. Tik prieštaraudamas polinkiui. Kaip tik tada darau tai.4. be šito nebūtų jokio žmogiško troškimo. kas gera. daiktu". jeigu aš leidžiuosi determinuojamas polinkių. kad poelgis praranda dalį moralinės vertės. kuris nesidžiaugia doroviškai gerais poelgiais". Pareiga draudžia žmogui blogį. Polinkiai yra. Jam vieninteliu! būdingas orumas ir tik jis nusipelno pagarbos. Ką reiškia moralės požiūriu blogai elgtis? Moraliai blogas poelgis verčia mus prieštarauti tam. jog valia gali ir yra moraliai įpareigota polinkius išugdyti taip. suteikia jiems tipiškai žmogišką sąmoningumą ir dvasiškai juos persmelkia.4). pripažįsta žmogaus natūralią tendenciją vadovautis polinkiais. Polinkiai taip pat yra pakankamas valios determinantas. prieštaraujančių pareigai.. Bet negalime valingai tiesiogiai paveikti (vegetacinių) auginio arba nėštumo procesų. Amoraliai arba moralės požiūriu blogai elgiuosi tik tuo atveju. t. tačiau blogai elgdamasis jis pažeidžia šį orumą. Moraliai blogas elgesys neigia veikiančiojo asmenyje būtent šį orumą. Tada mes su malonumu darome tai. t. nusiminimo ar pykčio. vadinasi. "kad jis pats iš savęs neatimtų moralinės būtybės pranašumo. Tada p tam tikru mastu gyvena juose. kentėjimo. Bet pareiga ir polinkis gali ir sutapti. neapykantos.y. Pareiga kategoriškai reikalauja elgtis pagal pareigą ir lygiai taip pat kategoriškai draudžia elgtis. kurio imperatyvas nėra vykdomas. Šis buvimas blogu prieštarauja pats sau: žmogus kaip moralinė būtybė turi orumą. ko neturėčiau daryti.3. vilties. ARISTOTELIS mano. kaip ir ARISTOTELIS. Moralės dėsnis mumyse iškelia mus virš bet kokio gamtinio priežastingumo ir įveda į laisvos savideterminacijos erdvę. taip pat valingai determinuoti savo troškimą. Kaip tik tai sudaro žmogaus orumą. t. Mes kalbame apie "sąžinės graužimą". 3. KANTAS buvo linkės manyti.4. KANTAS. nėra nei moralu. kurio srityje nėra jokio orumo.. kas sudaro mūsų kaip žmonių orumą. pagrįsti malonumo įgijimu ir nemalonumo vengimu (3. 3.5). juslinio siekimo motyvai. meilę ar neapykantą. kadangi blogai elgdamiesi mes paklūstame gamtiniam priežastingumui. jausmo.. vidinės laisvės. Todėl mes (žiūrėdami arba klausydami) galime į ką nors nukreipti savo dėmesį. Čia nėra jokio kompromiso. paklūsta valiai. meilės.5). DMD A 68) Blogai elgdamasis žmogus pats tampa blogas.yra aukščiau gamtos ir jos priežastingumo.

Tačiau priežastingumo principą. kai pareiga prieštarauja polinkiui. kuris pareigą harmoningai suderintų su polinkiu. Bet šitaip klasikinė determinizmo problema gamtos moksluose išsisprendžia savaime. jog tarp pareigos ir polinkio nekiltų prieštaravimų. Dorybė yra įgytas (moralinėmis pastangomis išugdytas) gebėjimas su malonumu daryti tai.antecedentas ("priežastis").y. kas vyksta. remiantis Šia samprata. visą vyksmą reikėtų aiškinti gamtiniu priežastingumu (6. Iš to plaukia.2. galima paaiškinti dviem momentais: mase ir judėjimu. bet yda. Vadinasi.4).2) mokslo sąvokai. Laisva prak- 260 . kad priežastiniai aiškinimai empirinėse teorijose yra labai garbūs (4. kad visa. bet ir apie tai. kad polinkius reikia valingai išugdyti ir paveikti taip. kaip mano KANTAS. o Visa. KANTAS sakytų. pabrėžė šią harmoniją. kad. kas vyksta. 6. reikia elgtis pagal pareigą.. 4. ir įvykis . kas vyksta. Tikrai geras žmogus būtų. prieštaraudamas KANTUI ir pritardamas ARISTOTELIUI. kadangi jo dvasia (pareiga) yra harmoningai suderinta su gyvūniškumu (polinkiu).Todėl moralėje kalbama ne tik apie tai.6). Aiškinti stebėjimo duomenis priežastimis.5 Laisvė ir determinizmas Šiuolaikinė determinizmo problema atsirado XVII a. kai ir sąlyga . viskas vyksta mechanistiniame deterministiniame kosmose. ji jokiu būdu neteigia. kad valios laisvė yra negalima.2. kaip įvykis (konsekventas) būtinai išplaukia iš empirinės sąlygos (antecedento). priežastingai determinuoja nekintami gamtos dėsniai. Tokia samprata pagrįsta klasikinė dorybės sąvoka. visada su malonumu darytų tai.1) priežastingumo principo interpretacijos. yra pagrįsta priežastiniais dėsniais. . ji neretai traktuoja tik kaip tom tikros mokslinės programos išraišką (v.2.3).konsekventas ("padarinys") yra empirinės duotybės.3. Vadinasi. SCHILLERIS savo rašinyje "Apie žavesį ir orumą" (1793).1. Vadinasi. kas gera. Ilgainiui paaiškėjo. reiškia aiškinti juos priežastingumo dėsniais. kad. Todėl dorybingas žmogus kartu yra laimingiausias žmogus.1. Kartu nereikia išleisti iš akių štai ko: laisva savideterminacija jokiu būdu neprieštarauja ontologiniam priežastingumo principui (3. tas. Poetas F.Dorybės priešingybė yra ne polinkis. kad mechanistinis deterministinis pasaulėvaizdis neišlaiko kritikos.2. kaip empirinių teorijų prielaidą.6) arba transcendentalinės (sintetinis apriorinis teiginys.6. remiantis pareigos ir polinkio harmonija.1. Ji ir toliau pripažįsta. kas gera. anot ARISTOTELIO. t. KUTSCHERA). veikiant naujųjų laikų gamtos mokslams bei mechanistinei (3. Determinizmo turinį sudaro du teiginiai: o Viską. ji susilaiko (priešingai negu klasikinis determinizmas) nuo bet kokios ontologinės (3.. Šiandien mokslo teorija tuos dalykus aiškina visiškai kitaip. Kartu mokslo teorija suvokia priežastingumą kaip empirinę sąlygos (antecedento) ir įvykio (konsekvento) seką.

aiškiausiai išreiškiantis kvantinės mechanikos teorinių dėsnių statistinę prigimtį. bet prielaida. teigia. FREY taip apibūdina jo teoriją: "HEISENBERGO neapibrėžtumo principas. skirdamas gamtinį priežastingumą ir laisvą priežastingumą. veikiau turime galvoje ypatingos rūšies priežastingumą (laisvą priežastingumą). jog. stebint mikrofizinius objektus. galimybę. kad.3) teiginį p ("mes pažįstame dabartį").tika nereiškia nei nepagrįstumo. nei savivalės. Mes iš principo negalime pažinti visų dabarties apibrėžtumo pakopų" (156). K. MITTELSTAEDTAS atkreipė dėmesį į tat.53. niekada neįmanoma išvengti matavimo proceso poveikio šiems objektams. galime daryti kai kurias išvadas apie fenomenų stebėjimo galimumą.. Šiuo požiūriu ji neturi nieko bendra su laisvės problema. Abi nuomonės yra absurdiškos. pvz. kad dalelių padėtis ir impulsas vienu metu negali būti tiksliai nustatyti. tačiau nieko negalime pasakyti apie ontologinį priežastingumo principą. tiksliai žinodami dabartį. HEISENBERGO neapibrėžtumo principą. Todėl empirinėmis teorijomis jos neįmanoma nei įrodyti. kuris vėl ir vėl iškyla šiame kontekste. HEISENBERGAS grindžia šį neapibrėžtumą tuo.1. HEISENBERGO teorijų su valios laisve nederėtų sieti dėl trijų priežasčių: O Ši teorija kalba tik apie deterministinio-priežastinio aiškinimo. Kalbėdami apie laisvę. galime apskaičiuoti ir ateitį. Būtent tai turėjo galvoje KANTAS. G. ji yra transcendentali. liudija apie nekritišką scientizmą ir visišką filosofijos problemų specifikos nesupratimą. kad gali egzistuoti valios laisvė. Atkreipiame dėmesį į filosofijos ir fizikos sandūroje kylantį klausimą. klaidinga būna ne išvada. vienu metu negalima nustatyti visų atskirai paimto elektrono būsenų parametrų. jeigu p klaidingas. HŪBNERIS ir P. pagrįsto subatominių fenomenų stebėjimu. tai implikacija yra teisinga ir tuo atveju. Jis rašo "Kai. kad pacituotas HEISENBERGO teiginys patvirtina priežastingumo principą. kad teiginys q ("mes galime apskaičiuoti ateitį") implikuoja (4. 261 . Iš fakto. Ši teorija paskatino kai kuriuos mąstytojus ginti keletą labai keistų nuomonių: O Esą HEISENBERGO teorija sugriaunanti priežastingumo principą. O Laisvė neturi nieko bendra su indeterminizmu (neapibrėžtumu). griežtai formuluodami priežastingumo dėsnį. Kalbama apie fiziko W. kadangi. O Laisvė iš principo nėra empiriška. kad laisvos savideterminacijos galimybę galima įrodyti mažiausių dalelių indeterminizmu. kad. tariame. kad empirinis padarinys (poelgis) turi neempirinę priežastį. O Esą šia teorija įrodoma.. Juk jeigu priežastingumo principas reiškia. Laisva saviderminacija veikiau reiškia tai. nei paneigti. Nuomonė. padėties ir impulso vienu metu negalima išmatuoti pakankamai tiksliai. pvz.

nepriklauso nuo empirinių malonumo-nemalonumo motyvų. Norėjimas sąlygoja pažinimo veiksmą. prieštaraujančio pareigai. jei jis išplaukia iš polinkio. kai protas teikia moralinius dėsnius. Vidinė laisvė yra atsakinga savideterminacija. "j ką nukreiptas siekimas. •Pažinimas ir norėjimas. t. tai pažinimas visada yra jau pajungtas tam tikram interesui. pažinimas . šitaip pasiekdamas mokslinės teorijos visuotinumą. yra vienas su kitu glaudžiai susiję. Šiuo požiūriu teoriją sąlygoja praktika. kaip pakankamas valios determinantas.1). Jo tikslas yra tiesa. Kategorinis imperatyvas liudija protą esant pakankamu valios determinantu. Kadangi valia visada yra jau apibrėžta valia. patirties duotybės ir pakyla prie bendrybės. Todėl jam būdingas orumas ir jis nusipelno pagarbos. ARISTOTELIS skiria teorinį ir praktinį protą. o Teorinis protas pradeda nuo atskirybės. pagrindiniai dvasios veikimo būdai. Tačiau pažinimą sąlygojantys interesai gali būti teoriškai reflektuoti. remiantis gamtiniu-priežastiniu determinizmu. • Vidinė laisvė yra reali. jeigu grynasis protas gali savaime virsti praktiniu. 62 Sąžinė Atskyręs teoriją ir praktiką (6.1.y. Ją išreiškia klausimas: Ką aš privalau daryti čia ir dabar? Tai. Jos objektas yra žmogaus elgesys (praktika). Žmogaus asmuo yra pareigos šaltinis. kintamybės. neišlaiko kritikos. Poelgis yra moraliai geras. jeigu jis išplaukia iš pareigos.norėjimo apibrėžimą. Tai įvyksta. yra pradinis 262 . Kaip sąlygą jis visuomet numato ir teorinę įžvalgą.6. •Išorinė laisvė yra laisvė nuo išorinės prievartos. jeigu jis. o Praktinis protas pradeda nuo bendrybės. •Egzistuoja dvi pakankamų valios determinantu klasės: pareigos ir polinkiai. empirijos. Jis yra moraliai blogas . nuo gėrio kaip poelgio tikslo apskritai ir susieja šią bendrybę su konkrečia poelgio situacija.1 skyriaus satrauka •Etika yra praktine filosofija. kurios jis siekia dėl jos pačios. •Mėginimas neigti valios laisvę.

kas yra gera ir kas yra bloga. kad praktiškai neturi jokio turimo. kas bloga" nors ir nekelia abejonių.1.y. jeigu tik jos apskritai" turi "valią". visuomet ir būtinai siejantis praktinį protą kaip tokį su situacija? Kitaip suformulavus: ar egzistuoja žmonėms bendras dorovinis apriori? Jau ARISTOTELIS pripažino. kurie sąžinei būtinai turi būti aprioriniai: o Privalėjimo ypatybė. yra neempirinė.4). Šis apriorinis dėsnis galioja "visoms protingoms būtybėms. neįrodomus principus (pvz. kad kažkas yra. Ar įmanoma dorovinį apriori apibrėžti konkrečiau? KANTO kategorinis imperatyvas (6. 2t>3 . o visada kaip tikslą" (DMP A 66-67 //62}.3) yra jau konkretesnis apibrėžimas. yra praktinio proto bei sąžinės apriori. kad nei savo asmenyje. 62. pareigiškumas (6. jog iš to. o Gero ir blogo ypatybė (6. nei kieno nors kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės. Sis principas sujungia privalėjimo ypatybę su gero ir blogo ypatybe. "Grynojo proto kritikoje" KANTAS aprašė tas apriorines sąvokas. Todėl privalėjimas kaip toks. niekada logiškai nekyla. pagrindinius teiginius ir idėjas. Remdamasis tokiu svarstymu. HUME pagrįstai atkreipia dėmesį į tai. jis skamba taip: "Elkis taip. kas gera. Kiekvienas žmogus turi sąžine.4). ir nedaryti to.1.1. Ar egzistuoja ir praktinio proto apriori. visuotinė pažinimo sąlyga (4. prieštaros principą). Dėsniui yra būdinga "imperatyvo forma". būtinai sieja bendrybę su situacija. privalėjimo forma.. kas bloga. bet yra bet kokio patyrimo sąlyga. ir nedaryti to. vadinasi. Teorinis protas negali paaiškinti privalėjimo. Ji tiesiogiai susijusi su privalėjimu. dorovinis sąžinės apriori? Pradžiai išryškinsime du elementus. kad gėris ir blogis yra praktinio proto objektai a priori. KANTAS samprotauja taip: "Grynasis protas pats savaime yra praktinis protas ir teikia (žmonėms) visuotinį dėsnį. kurį mes vadiname dorovės dėsniu" (PPK A 56 //46). KAMlAH).praktinio proto taškas. kad teorinis protas turi pirmuosius. TOMO apibrėžimas "Daryti tai.3). praktinis. Dėl to iškyla klausimas: ar egzistuoja visuotinis principas. Kitaip suformuluotas. kalbame tik apie tai. jo galutinis taškas yra poelgio pradžia" (ARISTOTELIS). kad kažkas turi būti. Elkis pagal tai!" (W. kurie nekyla iš patyrimo. anot KASTO. Pastaruoju metu siūloma tokia formuluotė: "Kiti turi poreikių kaip ir tu.1. Čia dar nekalbame apie tai. kaip praktinis protas.1 Dorovinis apriori Sąžinė klausia: Ką aš privalau daryti? Kas yra gėris čia ir dabar? Sąžinė. TOMAS formuluoja vieną bendriausių dorovinio apriori apibrėžimų: daryti tai. D. kas gera. Apriori. t. tačiau yra toks bendras. Etikos kontekste praktinį protą vadiname sąžine.

imperatyvas. dėsnį? (PPK A 122 //88). Bet kokioje žinomoje kultūroje rasime bendriausių imperatyvinių formuluočių. kurie žmogui yra gėrybės ir blogybės". Pavyzdys: Nevok! Slapta nešti vyšnias iš kaimyno sodo reiškia vogti. patyriau. vėl yra imperatyvas.3 pabaiga). mums reikalinga ypatinga situacijos "nuojauta". 1140 b) Jeigu praktinis protas (sąžinė) turi sieti dorovinį apriori su elgesiu situacijoje.5). lot. Todėl įsakymų ir draudimų turiniu ne visi žmonės laiko tuos pačius dalykus. kurios dalį tu sudarytum. kurios pateikiamos kaip absoliučiai visuotinai galiojančios. ar savo sumanytą poelgį galėtum laikyti galimu tavo valia. Tačiau šis motyvacijos horizontas visada yra istoriškas (5.1-17). apimanti praktinį sprendimą dėl konkrečios pareigos. išgyvenau. Kategorinio imperatyvo požiūriu KANTAS taip formuluoja šio taikymo principą: Paklausk savęs. pirmiausia. Čionai įsiterpia visa mano pasaulio atskleistis. kuri nebūtų nei teorinis žinojimas. 622 Taikymas Sąžinė taiko dorovinį apriori konkrečiai situacijai. LORENZEN). Šitaip ji atlieka praktinį sprendimą. (NE VI. Antroji prielaida tiesiogine nuosaka įvertina tam tikrą elgimąsi situacijoje dorovinio apriori požiūriu. 5. Prisiminkime Biblijos Dešimt Įsakymų (Iš 20. priklauso nuo mūsų motyvacijos horizonto (6.5. nei techninis galėjimas. tai jis apžvelgia viską.phronesis. Tai sugebėjimas "protingai elgtis dalykuose.* Kad. Turinio problemą pasiaiškinsime vėliau. ką aš kokiu nors būdu žinau. Šią reikalingą taikymui ypatingą sprendimo galią jis vadina protingumu (gr. ARISTOTELIS atkreipia dėmesį į tai. mums nerūpi. Tai reiškia: ar tu gali norėti tokios tvarkos. Nenešk slapta vyšnių iš kaimyno sodo! Problemiška. 264 . prudentia). jei jis būtų atliktas pagal gamtos. kurioje botų elgiamasi taip. remdamiesi apriori. Čia reikšminga viskas. kas kokiu nors būdu turi reikšmės šitam elgesiui situacijoje įvertinti.arba: "Perženkime savo subjektyvumo ribas!" (P.7). kad situacijų kompleksiškumas reikalauja tokios sprendimo galios. vadinasi. Pirmosios prielaidos vaidmenį atlieka dorovinis apriori. Išvada. Kol elgesį nagrinėjame tik moralumo (dermės su sąžine) aspektu. kaip tu dabar ketini pasielgti? Dažnai šis taikymas būdavo interpretuojamas silogistiškai (4. teisingai įvertintume situaciją. koks yra dorovinio apriori turinys.1. yra antroji prielaida. Galime sakyti dar taip: kaip mes taikome dorovinį apriori.

3). Todėl tam tikras įpareigojimas saisto kokį nors asmenį tik tiek. tai tas įpareigojimas jo nesaisto. kad niekas mūsų negali morališkai kam nors įpareigoti. taip dvasinėje srityje įpareigojimas saisto tik žinojimo dėka (Ts. nebent žmogus būtų įpareigotas Dievo įsakymą žinoti. taip. formuluojamas bendriausiais apibrėžimais. tautų ir kultūrų motyvacijos horizontuose. taip pat skirtumai tarp atskirų kalbinės bendrijos grupių (sluoksniai!) bei skirtumai tarp įvairių kalbinių ar kultūrinių bendrijų. 3). Tik sąžinė gali moraliai įpareigoti.1. pareiga yra kiekvieno savos sąžinės praktinis sprendinys. empiriškai). jeigu ji leidžia save determinuoti (ii šalies. kaip kūnų srityje kūniškasis agentas [~ veiksnys] veikia tik sąlyčio dėka. Dorovinis apriori. Šiai kalbiškai pasaulėtūrai būdingi individualūs skirtingumai.4. kai asmens praktinis protas susieja dorovinį apriori su elgesiu konkrečioje situacijoje ir šitaip padaro praktinį sprendimą. Moralumo požiūriu galioja šv. kiek tas įpareigojimas jam yra žinomas. Sąžinė pati sau teikia įstatymą. jeigu koks nors asmuo nežino. kad įstatymas gaunamas iš kito). kad yra įpareigotas. Ji yra heteronomiška.y. 623 Sąžinės autonomija Griežta moraline prasme apie pareigą galima kalbėti tada ir tik tada. Bet jie negalioja dorovės ir teisės požiūriu. KANTAS pabrėžia sąžinės autonomiją. Rašto žodžiai: "Neteiskite. Sąžinė yra autonomiška. Vadinasi. bet koks pasaulėvaizdis ir bet koks praktinis-dorovinis įvertinimas yra susietas su kalba. t. Tačiau motyvacijos horizontas. jeigu protas pats yra valios determinantas.1). tai jo nesaisto reikalavimas tą įsakymą vykdyti. Toliau cituojamas TOMO tekstas rodo. Vadinasi. jog patys esame tam įsipareigoję. Vadinasi. Šiuo požiūriu priešingybė tarp sąžinės autonomijos ir teonomijos ( = įsta- 265 . Iš to išplaukia labai svarbi išvada: žmogus niekada tiksliai nežino. Taip pat jeigu kas nors nežino Dievo įsakymo. Jeigu leidžiamės determinuojami mūsų polinkių (malonumo-nemalonumo motyvų). 4. Tiesa.4-5): Bet koks patyrimas ir pažinimas. Sąžinės autonomija reiškia dar ir tai. supriešindamas sąžinę. jeigu mes nesuvokiame. 17. įstatymų leidimą sau). kad ir Dievas gali žmogų įpareigoti tik per sąžinės įžvalgą. susietas su tam tikru buvimopasaulyje būdu. kaip laisvą priežastingumą. tai įsakymas jo niekaip nesaistytų. nėra visų žmonių vienodas. kadangi valios determinantas kyla iš Šalies. Kalbame apie sąžinės autonomiją (gr. su gamtiniu priežastingumu (6. grupių. Sąžinė yra autonomiška. kokiame motyvacijos horizonte kitas žmogus taiko dorovinį apriori.Kiekvieno istoriško motyvacijos horizonto problemą galime išreikšti kalbos filosofijos sąvokomis (plg. jeigu ji pati save determinuoja. kuriame šis apriori siejamas su elgesiu situacijoje. tai mūsų valia determinuojama heteronomiškai (gr. sluoksnių. Tačiau jeigu jis įpareigotas nebūtų ir nieko apie tą įsakymą nežinotų. kad jis turi elgtis remdamasis žinojimu ir sąžine. Todėl neįmanoma įvertinti kitų žmonių moralumo. kiekvienas žmogus žino. kad patys nebūtumėte teisiami!" (Mt 7. Tačiau tas žinojimas įgyja įvairius atspalvius įvairiuose asmenų. galioja visiems žmonėms ir skiria žmogų nuo gyvūno.

apriori priklausanti sąžinės esmei: pareiga lavinti sąžinę.. Moralės autonomija suponuoja praktinio proto pastangas siekti įsitikrinimo. paremtas žinojimą ir sąžine. Po poelgio reikia įvertinti. Dievo valia (ar įstatymas) moraliai įpareigoja tiek. 62 Skyriaus santrauka •Praktinis protas yra protas.. atsitiktiniu svetimos valios potvarkiu. •Taikydama dorovinį apriori situacijoje. kas Čia ir dabar yra pareiga.. kad moralus elgesys yra elgesys. Šitaip sąžinės autonomija iš esmės verčia imtis normų problemos. siekti proto įžvalgos. kuriuos betgi reikia laikyti aukščiausios esybės priesakais.4 Sąžinė iki ir po poelgio Dorovinį apriori galima taikyti elgesiui situacijoje iki poelgio ir po poelgio. jog įstatymas mano sąžinėje buvo duotas remiantis įsitikrinimu. Poelgis yra moraliai geras arba blogas priklausomai nuo to. Aš negaliu moraliai elgtis. priešindamas jas empirinei heteronomijai. ar teisingai pasielgiau. 266 . pritaria atliktam geram poelgiui (rami sąžinė) ir reikalauja atsakyti už poelgio padarinius. •Sąžinė sieja visuotinį praktinį principą su situacija. kuris kelia klausimą: "Ką aš privalau daryti?" Etikos kontekste praktinį protą vadiname sąžine. kaip aš jį įvertinau prieš jį atlikdamas." (PPK A 233 //153). Vėlesnė sąžinė prikiša man atliktą blogą poelgį (sąžinės graužimas. Čia taip pat pasireiškia ta pirminė įžvalga. 6.. sąžinė padaro praktinį sprendimą. nerami sąžinė). kurią KANTAS suformulavo taip: "Neįmanoma sugalvoti nieko. "moralės dėsnis per aukščiausiojo gėrio. pažinimo -ne kaip. Anot KANTO. KANTAS formuluoja dorovinį apriori kategorinio imperatyvo pavidalu. kaip gerą ar kaip blogą.tymų gavimo iŠ Dievo) yra netikra problema. kiek kiekvienas suvokia Dievo autoritetą ir valią savos sąžinės motyvacijos horizonte. ką privalau daryti. išskyrus vien tiktai gerą valią" (DMP A l //15). Šitaip aikštėn iškyla pareiga. praktiškai sprendžiant. Iki poelgio. bet kaip kiekvienos laisvos valios pačios savaime esminių dėsnių. negalėdamas būti tikras.2.. Šia prasme autonomijos ir teonomijos vienumą pabrėžia ir KANTAS. Moralinė poelgio vertė priklauso tik nuo ankstesnes už poelgį sąžinės. vadinasi.. kaip grynojo praktinio proto objekto ir galutinio tikslo sąvoką. ką visame pasaulyje ir dargi apskritai už jo ribų galima be išlygų laikyti geru. Šis principas yra dorovinis apriori ir apima privalėjimo (pareigos) ir gero bei blogo ypatybes. Sąžinės autonomijai iŠ esmės budinga tai. kaip dieviškųjų priesakų. visų pareigų. reikia nutarti. nustatantį. veda prie.

yra įsitikinęs.filosofai. kaip dabar elgiuosi aš.• Pareiga moralės požiūriu egzistuoja tik tada. kas yra morališkai gera ir bloga. visuotinai galiojančiais jie laiko skirtingus dalykus. jei žmogus nesielgia blogai. jeigu praktinis protas sieja savo dorovinį apriori su elgesiu situacijoje ir šitaip padaro praktinį sprendimą.2. Mes galime savo požiūrį reflektuoti. kuris gerai elgiasi. Tuo būdu skiriame moralinį gėrį ir blogį nuo dorumo ir nedorumo. pagal kurį jis elgiasi. esantis mano situacijoje. Dorumo matą sudaro visuomeniškai reikšmingi vertinimai (normos). mūsų motyvacijos horizontas yra istoriškas (6. Matydamas kokius nors poelgius. galioja visuotinai. kad ne visi žmonės tą patį dalyką laiko geru arba blogu (plg. patikrinti iš naujo. kad poelgį galiu laikyti morališkai geru tik tada. į kurį atkreipė dėmesį metaetikai ( .4. jeigu esu tikras. •Moralinė poelgio vertė priklauso tiktai nuo ankstesnės už poelgį sąžinės.2.2. vadinasi. visuotinai. Jau iš kategorinio imperatyvo išplaukia. 63 Normų problema Moralės pagrindinis reikalavimas skamba taip: Elkis pagal sąžinę! Tai reiškia: Elkis remdamasis įsitikrinimu ir sąžine! Dorovinis apriori apima imperatyvą. 6. apie normas. 63. etinės diskusijos būtinumas.2). jog pats esu tam įsipareigojęs. kasdieniame gyvenime niekada nesusiduriame su tokiomis bendrybėmis ir visuotinai galiojančiomis laikome daug apibrėžte- 267 . Šiuo požiūriu mes kalbame apie sąžinės autonomiją. Vadinasi. apie dorovines normas. plg. iš anksto pripažįstu. Taigi tenka klausti: kas turinio požiūriu iš tikro yra gera? Kokios yra visuotinai galiojančios normos? Iki šiol kalbėjome apie tai. reikalaujantį siekti įsitikrinimo. Dėl to iškyla etinio įrodymo. Tačiau mes netūnome savo motyvacijos horizonte kaip sraigė kiaute. privalėtu elgtis taip. t.y. Moralės matas kiekvienam yra sava sąžinė. pergalvoti.1 Teorinio įprasminimo problema Suformulavome (visiems žmonės bendrą) dorovinį apriori nepaprastai bendrai (6. jeigu aš nesuvokiu. 4. tai jis gali protingai pa teisinti savo elgesį. turėdami galvoje. Visa tai siejasi su paprastu dalyku. jog kiekvienas žmogus. analizuojantys etinę kalbą logikos arba lingvistikos požiūriu. pretenduojančias galioti antindividualiai. kad principas. Reikia skirti moralės plotme ir doros plotmę. Žinoma.1): Mes galime pateikti etinius argumentus. Bet akivazdu. Niekas manęs negali morališkai įpareigoti. Dabar kalbama apie etinį įrodymą. Juk kiekvienas žmogus. Žinoma.1.2). kad. kad poelgiai atitinka arba neatitinka kiekvieno savą sąžine.1).

bet vengti to. prigimtinio dėsnio įpareigojimų tvarka atitinka natūralių orientacijų tvarką. vadinasi. KANTAS teigia. kas konkretybėje yra gėris.11. į ką žmogus yra natūraliai orientuotas. norime parodyti. tuo tarpu mums rūpi tai. t. remdamiesi doroviniu apriori. ko nereikia daryti. jog. ARISTOTELIS klausia: Ar neturėtume veikiau tarti.tai. ranka. O iš čia per bendrus objektyvius dėsnius ir atsiranda sisteminis protingų būtybių ryšys. kyla lemtingas klausimas: kaip galima pagrįsti normas? Jeigu.'a$ esmė ją orientuoja. ji gali boti pavadinta tikslų viešpatija . kas atitinka žmogaus esmę. jį pasiekdamas žmogus visiškai save realizuoja. kad mums reikalingas kriterijus. protas natūraliai suvokia kaip gėrį ir. antraip mes galėtume ne įrodinėti. visi šie įpareigojimai ir draudimai yra tie prigimtinio dėsnio įpareigojimai.2) Vadinasi. kas bloga. viešpatija.. t. be šių veiklos atmainų. 7. apimančių žmogaus būtį. ką reikia daryti.y. Etinėje diskusijoje.y. kad elgesio norma galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas ir kad žmonija bet kokiame 268 . kad bet koks dorovinio gėrio apibrėžimas yra teoriškai susietas su žmogaus esme. Iš prasmės plotmių. TOMAS apriorinį dorovės dėsnį vadina prigimtiniu dėsniu. nei kurio kito niekados negali traktuoti vien 1 kaip priemonės. kurie elgiantis turimi galvoje. kuri tada darosi neišvengiama. t. kuriuos žmogus natūraliai suvokia kaip gerus žmonėms. kas yra suvokiama teoriškai. kadangi tie dėsniai kaip tik atsižvelgia į tų būtybių santykius vienas su kitu kaip tikslų ir priemonių. kas priešinga tikslui. Racionalus etinis įrodinėjimas yra galimas tik tada. kuri būdinga būtybei pagal jos esmę. Vadinasi. į kurią. Ar egzistuoja toks dorovinio apriori apriorinis teorinis įprasminimas? Pateikiame čia tris atsakymus: ARISTOTELIS mano.94. kaip akis. o priešingybę kaip kažką bloga. taip ir žmogui. Problemos atsiranda tik tada.1097 b). problemų neturime. ARISTOTELIS mano. kadangi ši būdinga ir augalams. jog teisinga bet kokios būtybės veikla yra ta. dorovinis gėris yra tai. kai įvairus žmonės visuotinai galiojančiomis laiko skirtingas normas. dar yra būdinga ypatinga veikla? O kokia gi jinai būtų? Akivaizdu. Todėl visa. Kol visi pripažįstame vienodas normas. ir tuo vadovautis. o tik pasikeisti nuomonėmis ir jausmais.. o blogis . kad ne gyvybė. (TV 1. kas žmogui savita (NE I. jog visi žmonės pavaldūs dėsniui. (DMP 74-75 //68) „ Kategorinio imperatyvo reikalavimas elgtis taip. kai dorovinis apriori yra įprasmintas teoriškai. Vadinasi. nurodo ką nors. kas gera. Pirmiausia šis dėsnis įpareigoja daryti tai. tai akivaizdu. koja ir apskritai kiekviena kūno dalis atlieka tam tikrą veiklą. apbrėžtai kalbėti apie dorovinį gėrį ir dorovinį blogį įmanoma tiktai teoriškai siejant juos su žmogaus esme. Vadinasi.y. Bet gėris yra tikslas. tam tikra tvarka kyla įprasminimo būdai. Juk bet koks elgesys ir veikla kyla iš veikėjo būties.snes normas. pagal kurį nė vienas iš jų nei savęs paties. o visada ir kaip tikslą patį savaime. kaip kažką. Šiuo įpareigojimu yra grindžiami visi kiti prigimtinio dėsnio įpareigojimai. Vadinasi. Šis kriterijus turi būti kokiu nors būdu teoriškai suvokiamas.

tai visa žmogaus praktika traktuojama kaip gamtiškai priežastingas vyksmas. 269 . visi trys minėti atsakymai rodo ton pačion pusėn. Klausimas "Ką aš privalau daryti?" verčia pereiti prie klausimo "Kas yra žmogus?". kas pridera žmogui ir yra pajungta žmogiškumu. Etika grįžtamuoju ryšiu susieta su antropologija. Bet jei jis nuoseklus. yra tikslai. Kadangi etikoje visuomet kalbama apie žmonių savitiksliškumą. 4. Empiristinė etika neigia iš laisvės kylančios savideterminacijos bei grynojo praktinio proto transcendentalinę dvasinę prasmę (6. o laisvas priežastingumas atmetamas.3). Taigi filosofinėje etikos sistemoje kalbama apie klausimus: Kokios prasmės plotmės ir įprasmino būdai plaukia iŠ žmogaus esmės? Kokia tvarka prasmės plotmės ir įprasminimo būdai išsidėstę vieni kitų atžvilgiu? Žmogaus būties prasmės plotmių ir įprasminimo būdų sistema kartu būtų dorovinio apriori konkretizavimas.y. Vadinasi. padaro žmogiškumą pareiga. Dorovinis gėris apibrėžiamas kaip tai. 38 pieš. į kuriuos žmogus iš esmės yra orientuotas.1. kurie kartu yra ir pareigos. į tai.asmenyje būtų gerbiama kaip savitikslis. Skirdamas aukštesniuosius ir žemesniuosius malonumus.1).3. TOMĄ ir KANTĄ orientuotos pozicijos nuo Antikos priešinasi empiristinėms pozicijoms (plg. t. tai tie tikslai. Tuo būdu empirizmas redukuoja žmogaus praktiką į polinkius ir malonumo-nemalonumo motyvaciją. empirizmas gali būti labai įvairus.2.: Normų problema 632 Empiristinė etika Šios pagal ARISTOTELĮ. kas jusliška bei empiriška.

ST. dėl to empiristinę etiką kritikavo KANTAS. HOFFE (p. PLATONAS kritikavo hedonizmą ir SOKRATO lūpomis keliuose dialoguose sugriovė hedonistines pozicijas. netgi jausmus. Tikslas (nauda) niekada nepateisina priemonių (poelgių). J. Kas ji yra. hedonė. kokių nors dirgiklių sukeltas malonumas. Pagrindinės asmens teisės negali būti pažeistos net ir tuo atveju. laimė. kuriuos poelgis paliečia. MILL (1806-1873) ir H. įgalinanti maksimalų malonumą ir minimalų nemalonumą. t. Todėl ši etika yra gyvenimo meno teorija. neturintys nieko bendra su proto savaiminiu virtimu praktiniu. Anot O. remiantis jų padariniais.y. simpatijos jausmus. MILLAS mėgina laimę diferencijuoti pagal kokybę: geriau "būti nepatenkintu žmogumi negu patenkinta kiaule". Jo pagrindiniai atstovai buvo J. Bet svarbiausias priekaištas yra tas. Klasikinis empiristinės etikos klestėjimo laikotarpis buvo XVII ir XVIII amžių britų empirizmas.naudinga).malonumas). Naudin^tmo principas: Padarinių matas yra poelgių naudingumas savaiminei gėrybei. Empiristinės etikos dirvoje subrendo ir etinis utilitarizmas (lot. Pagrindiniai atstovai: TH. SIDGWICK (1838-1900). tad patys instinktai susieja individualų laimės siekimą su bendrosios laimės siekimu. bet ir visų tų. Subtili šių jausmų analizė įveikia tiesmukišką egoistinį hedonizmą. J.Anot ARISTIPO KIRĖniEČIO (apie 435-366). LOCKE (1632-1704). Laimės kriterijus yra džiaugsmas (malonumas). Britų empirizmo etika domėjosi vadinamaisiais moraliniais jausmais (moral sentiments). kad dėl vienodos instinktų struktūros {vairių žmonių laimės siekimai sutampa. HUTCHESON (1694-1746). A. jį galima apibūdinti keturiais pagrindiniais principais: O O O Padarinio principas: Poelgius reikia vertinti. Tačiau šie moraliniai jausmai galiausiai tėra jusliški instinktų impulsai. Pripažįstant palankumo kitiems žmonėms jausmus. EPIKŪRUI (341-270) labiau rūpėjo ne aktualus. kad utilitarizmas nepastebi etinės problematikos esmės: proto virtimo praktiniu kaip laisvos savideterminacijos. Dažnai teigiama. jeigu tai būtų naudinga visuomenės gerovei. nukreiptus j visos žmonijos laimę. SMITH (1723-1790). Hedonizmo principas: Savaiminė gėrybė yra žmogaus poreikių ir interesų patenkinimas. HUME (1711-1776). Utilitarizmui prieštaraujama taip: Dorovinės pareigos galioja nepriklausomai nuo jų ryšio su visuomenės gerove. BENTHAM (1748-1832). utile . pagrindinis visos etikos principas yra: įgyti kuo daugiau aktualių malonumo pojūčių. 247-248). 270 . O Socialinis principas: Svarbi ne tik paties veikiančiojo. malonumo-nemalonumo principas tampa rafinuotesnis. Utilitarizmas šiandien labai paplitęs. sprendžia kiekvienas pats. Malonumo principu grindžiama etinė pozicija yra vadinama hedonizmu (gr. nepriklausomos nuo malonumo-nemalonumo motyvacijų. F. laimė. ataraxia). D. HOBBES (1588-1679). bet skausmo nebuvimo ir sielos ramybės malonumas (gr.

. Jis įspėja.. frustracijų ir kt. kompleksų. Šią tendenciją ypač sustiprino psichoanalizė. Pirmiausia savo paties tobulumas: Jeigu apie žmogui apskritai (iš tikro visai žmonijai) būdingą tobulumą sakoma. tai šį tobulumą reikia sieti su tuo.šis kažkas būtų sąvoka tikslo. kylančiu iš juslinių paskatų f = polinkių] . kas gali būti žmogaus veiklos padarinys. kuris galėtų būti supriešintas su tikslu. Tiriant praktiką. vadinasi. Bet tai. kuris pats savaime yra pareiga... bet susieja ją su kitais asmenimis. kurie patys savaime yra pareigos: o Savo paties tobulumas o Kitų laimė Vartodamas žodį "laimė". už kurią reikia būti dėkingam gamtai.. Jis skiria du tikslus. neurozių. Neretai praktikos problema visiškai ištirpinama paskatų struktūrų. jis perima hedonistinę laimės sąvoką. tai turime paklausti: kokie gi yra tie tikslai (siekiniai.. kad pavojinga sukeisti sąvokas ir siekti "savo paties laimės" bei "kitų tobulumo": mat savo paties laimės kiekvienas siekia net jei ji nėra pareiga. į kuriuos žmogų orientuoja jo esmė? Tokios rūšies tikslai kartu yra ir pareigos. Kokie gi yra tikslai. jog padaryti jį savo tikslu yra pareiga pati savaime. kas slypi praktinio proto sąvokose. o tobulumą uždaviniu sau gali padaryti kiekvienas tik pats. juk kitaip tai nebūtų pareiga. o ne su tuo. galima remtis empirinėmis psichologinėmis teorijomis. Vadinasi. kad aš esu įpareigotas padaryti savo tikslu kažką. kaip KANTAS toliau skaido abu tikslus. Tačiau reikėtų neužmiršti. be abejonės. (DMD A 5). kurie patys savaime yra pareigos? Iš pradžių mes vadovausimės KANTO klasifikacija (DMD). Panagrinėsime. agresijų. 271 . bet laisva savideterminacija-juk žmoguje slypintis moralės dėsnis išlaisvina jį iš gamtos priežastingumo! 633 Tikslai. turėti dar materialų [turinio prasme] tikslą. (DMD A15).3. kad tokios teorijos praktiką redukuoja į elgseną.Empiristinė etika labai skatino žmogaus praktiką tirti empiriškai psichologiškai. mechanizmuose. be formalaus laisvos valios determinanto .1). pagrįstą gamtos priežastingumu. kurie patys savaime yra pareigos. šis tobulumas gali būti ne kas kita kaip savojo sugebėjimo (arba įgimto gabumo) kultūra [ = lavinimas]. kas yra vien dovana. Praktikos psichologizavimas šiandien yra labai paplitęs. įprasminimo būdai). kurie kartu yra ir pareigos Kadangi dorovinį apriori reikia teoriškai sieti su žmogaus esme ir žmogiškumo prasme (6. Tuo tarpu žmogaus orumas remiasi ne elgsena pagal gamtos priežastingumą.

Čia kalbama apie "moralumo mumyse lavinimą. lavinimas. sutuoktiniui. vien tik kurio dėka jis pajėgia kelti sau tikslus. 63.. Todėl realizuoti save reiškia veikiant realizuoti žmogiškumą kaip laisvės pareigą. Prieš mus . Čia kalbama apie pareigą mylėti (suprantant tai kaip geranoriškumą ir geradarybę. artimo meilės pareigą galima išreikšti ir taip: ji yra pareiga padaryti kitų tikslus (jeigu tik jie nėra nedori) savaisiais. kuris padaro šį tikslą jo pareiga. o ne kaip polinkį) ir gerbti kiekvieną žmogų vien dėl to. draugui ir kt. Vadinasi. viršininkui.. siekiantis kitokių tikslų. kūno sveikatos palaikymas). iš gyvūniškumo. Žmogus yra galimybė. ligoniui.Bet juk tą patį sako ir ARISTOTELIS (6. būtų galima plėtoti toliau." (A 24). t. KANTAS skiria tris pareigų sau pačiam plotmes: o Pareigos sau pačiam kaip gyvai būtybei.etikos sisteminis apmatas. duoto tiesiogiai su jo.4 Savirealizacija Tikslus. kurią reikia realizuoti praktikoje. o įpareigojimas lavinti intelektą. Žmogaus didžiausias moralinis tobulumas yra toks: atlikti pareigą būtent iš pareigos. kuris pats savaime yra pareiga.3. o Žmonių savitarpio pareigos. bet kaip vaikui. įgyvendinimas. beturčiui.. galime sutraukti į vienintelį tikslą . kyla tokios pareigos: o Pareigos kitiems vien kaip žmonėms. čia kalbama apie "pareigas sau pačiam". pagarbos artimui pareiga slypi maksimoje nežeminti jokio kito žmogaus. Kalbama apie "savo vitalinės prigimties priežiūrą" (pvz. kurį.1). žinoma. Čia kalbama apie meilę ir pagarbą tam tikrose žmonių bendro gyvenimo srityse. kad jis būtų vertas jame glūdinčio žmogiškumo (DMD A 15). laikant jį vien priemone savo tikslams (nereikalauti.3. atsižvelgiant į jų padėtį.. tarnaudamas mano tikslams) (A 119). ne apie pareigas žmogui kaip žmogui. Vadinasi. palaipsniui skintis kelią link žmogiškumo. esme. išskleidimas. Jam [žmogui] tenka pareiga: iš savo prigimties primityvumo. kad jis žmogus.į pareigą realizuoti save kaip asmenį. Savirealizacija apima visų 272 . Bet koks dorovinio apriori sukonkretinimas yra susietas su žmogiškumo prasme (6. Iš kitų laimės kaip tikslo. o Pareigos sau pačiam kaip moralinei būtybei.1): Žmogaus pareiga yra jam būdingo sugebėjimo. įveikti savo neišprusimą ir taisyti savo klaidas. kaip žmogaus. bet ir besąlygiškai liepia moralinis-praktinis protas. verslo partneriui. kad kitas turėtų save paniekinti.. ir šitai jam ne tik pataria techninis-praktinis protas.y. kurie patys savaime yra pareigos.

ARISTOTELIS pašiepia pasakiškai turtingą Ninevijos karalių Asurbanipalą.— 2217 273 . ką PLATONAS ir ARISTOTELIS vadina aukščiausiojo žmogaus sugebėjimo aukščiausiąja realizacija. kad ir neypatingai gražiame kūne. verždamasis į tobulybę. pasirodo esančios prasmės plotmėmis. dėl ko lig šiol taip plūkėmės. prie meno grožio. Tokiu būdu jis pasiekia auklėjimo plotmę kaip vietą. kuris savo antkapio epigramoje giriasi turįs dabar tai. nepažįstantį gimimo nei mirties. visus sluoksnius. Jo veikla yra gimdyti grožyje vardan nemirtingumo. pradedant rūpinimusi paprasčiausiais gyvenimo poreikiais (maistu. kuriais valstybės auklėja žmones. kuri mums yra bendra su augalais ir gyvūnais. vieno žmogaus ar darbo grožiui ir tos vergijos menkystėje nebekalbėtų skurdžių šnekų.2). "Puotoje" (206 b-212 a//D 63-65) PLATONAS kalba apie demoną Erotą. Vadinasi. ir nukreipia savo dėmesį į sielos grožį. jei reikia siekti grožio. augimo ir dauginimosi procesai. nei nykimo. turėdamas prieš akis visą grožio didybę. nes ji būdinga ir gyvūnams. ar koks kitas apibrėžtas pavidalas. tas šito kelio gale staiga išvys nuostabios prigimties grožį. Vadinasi. 6. kas bus stebėjęs gražius dalykus palaipsniui. ar dar kas nors. glūdinčio pavidale. 1. o kitu metu. Po to jis siekia teorinių žinių. kurį sudaro tolesnis gyvenimas vaikuose. Bet ir juslios gyvybės veikla neišreiškia žmogaus savitumo. 18. savyje vienalytis ir amžinas. rankos ar kita kuri kūno dalis. Jis nukreipia dėmesį taip pat (grožį įstatymų. gyvenąs žemėje ar danguje. kad šia veikla negali būti vien tik vegetacinė gyvybė. tenkindamas lyties aistrą: "Ant galvijo kapo nieko kito ir negalima buvo užrašyti". tai mitybos. tą patį. neatiduotų vergiškai savo meilės vieno asmens patrauklumui.6. ir jokia permaina jo neliečia". žmogiškumui įprasminti negana malonumonemalonumo motyvacijos. būtų didelė nesąmonė nelaikyti įvairių kūnų grožio tapatingu". drabužiais.. visi kiti gražūs daiktai dalyvauja jame tokiu būdu. atsigręžęs į plačias grožio jūras.. Tada jis suvokia. kuris stovi tarp žmogaus ir Dievo ir išreiškia žmogaus veržimąsi \ tobulybę (žiūr.. kurios jaunuolius daro geresnius". Požiūris.. ir laiko sveikatą absoliučiai svarbiausiu dalyku.. Kas gyvena. kilnių kalbų bei minčių. kontempliuotų ir gimdytų daug grožių. ir antra. tenkinsis ir tuo. Iš pradžių Erotas nukreipia grožio meilę į gražų kūną ir gimdo šiame kūne gyvybę vardan to nemirtingumo. -ne: tik grožis kaip toks. Šitas grožis nepasirodys jam nei kaip koks veidas. nei mažesnis. pagal tikslią jų eilę. kuriuo praktikos plotines skirsto ARISTOTELIS (NE 1. rūpinsis ir gimdys tokias kalbas. pamatys kažką.. kokio berniūkščio grakštumui. būstu) ir baigiant tuo. pamils jį. "Galiausiai dvasios grožį jis pripažins brangesniu negu kūno grožį.prasmės plotmių. nei augimo. kurioje gimdoma grožyje vardan nemirtingumo. o jis nesidaro nei didesnis. į kurias žmogus įsiterpia. tas supranta savo žmogiškumo užduotį vegetacinės (augalo) būties lygiu. "kad. amžiną. skatinamas nepasotinamo tiesos troškimo. ne kažkada. bet. :f *•*' . "ką yra valgęs ir ką patyręs. Vadinasi. bjaurų. gražų. Eroto tikslas -paties dieviškojo grožio nemirtinga kontempliacija. 1097 b-1098 a). gražų ne vienu kuo. kurias jis.3." Bet tai dar nėra aukščiausia prasmės plotmė: "Kas iki tokio laipsnio bus išlavintas meilės dalykuose. Pakopos.. nei kaip koks žodis ar mokslas. kad valgytų. pereina.. ir jei jam pasitaikys kilni siela. kurias aptinkame žmogaus praktikoje. remiasi klausimu apie žmogaus veiklos savitumą (plg.. Tai paskatina jį pereiti prie poetų ir amatininkų kūrinių. Panagrinėkime. kaip žmogaus prasmės plotmių struktūrą supranta šie abu filosofijos klasikai. pirmiausia. "kad pamatytų pažinimo grožį ir. Iš pradžių jis parodo.vadinasi.. kurioms žmogus priklauso dėl savo esmės. o kitu bjaurų. kad atsiranda ir nyksta.1).

Parinkome motyvų iŠ KANTO ir Antikos filosofijos (6.34).savita žmogaus veikla gali būti tik protinė-dorovinė: "Žmogaus gėris yra dorybę atitinkanti sielos veikla. kad Vakarų Europos filosofavimas (pritardamas ar kritikuodamas) niekada jos neišleido iš akių.4. kurie išplaukia iš žmogaus gyvūniškumo tikslinės sąrangos (teleologijos. vadinasi. tai hedonistinį (juslumo) įprasminimą laikome žemesniu už biologinį (gyvybės) įprasminimą.4.1 Gamtos motyvuojama laisvė Šioje pirmojoje prasmės plotmėje mūsų praktikos motyvais tampa tie įprasminimo būdai. Kadangi gyvybė yra juslumo prielaida ir sąlyga.4. malonumas. Džiaugsmas.1) etikos. Tačiau minime ją dėl to. 63.proto valdomas kontempliatyvus gyvenimas.5 Žmogaus praktikos įprasminimo būdai "Prasmės klausimas" yra tapęs mūsų laikų šūkiu. kurias reikia realizuoti. Šį klausimą filosofijoje sprendžia etika. Čia mūsų laisvą valią motyvuoja natūralaus gyvūniškumo poreikiai. apie vertybes.4) (animal. Mums rūpi susisteminti žmogaus praktikos prasmės plotmes ir įprasminimo būdus ("vertybes"). o Gamtos motyvuojama laisvė. iš fakto. o Malonės motyvuojama laisvė. kaip jusli būtybė. aukščiausioji veikla yra grynoji teorija . 63.1.4. kad žmogus yra gyva ir jusli būtybė (3.y. pasitenkinimas. Bet žmogui. Hedonistinis įprasminimas: Žmogus. 3. Čia motyvuoja tie įprasminimo būdai.2). tikėjimo plotmę filosofija gali nagrinėti tik kaip ribinį klausimą. tai veikla. o Žmogiškumo motyvuojama laisvė. kadangi mūsų laisvę motyvuoja trijų rūšių motyvai.3.5). kurios žmogaus savirealizacijai yra labai reikšmingos. tam tikru požiūriu dar remsimės E. 3. Žmogų motyvuoja polinkiai. yra pavaldus malonumo-nemalonumo motyvacijai. Pirmiausia skiriame tris prasmės plotmes. kitus paimsime iš scholastinės ir fenomenologinės (2. t. Tačiau ir čia įvedamas skirtumas: Aukščiausioji žmogaus kaip žmogaus veikla yra bendradarbiavimas valstybės teisingumui palaikyti. Bet hedonisti- 274 . o jeigu egzistuoja kelios dorybės. Šią trečią. HEINTELIU. pasimėgavimas teikia žmogaus gyvenimui daug grožio. "kaip savyje turinčiam dievišką pradą". atitinkanti geriausią ir tobuliausią dorybe". Jusliniai polinkiai nėra kažkas savaime bloga. kurie išplaukia iš žmogiškumo kaip laisvės uždavinio. dalyvavimas socialinėje ir politinėje praktikoje. Čia mūsų laisvę motyvuoja iš Dievo molonės ateinantis išganymas (1.5. Čia kalbama apie pareigas.2).4.

4 pabaiga). Pulti į malonumonemalonumo motyvacijos žaismą reiškia piktnaudžiauti kitais žmonėmis.280f). kol jo netraktuojame pernelyg rimtai.svarbiausia" nėra blogas tol. tai atsiranda vadinamasis biologinis nihilizmas. iš principo tinka kiekvienam žmogui. nepiktnaudžiavimas alkoholiu. kuri. laikančiam šį įprasminimo būdą vieninteliu ir absoliučiu. (DF WW 2. Jo reikšmė neginčytina.3). tuo greičiau jis jam praeina" (V. Biologinis įprasminimas. nikotinu. Štai keli biologinių-nihilistinių samprotavimų pavyzdžiai: Žmonės traktuojami kaip viena iš daugelio gyvūnų rūšių ir reikalaujama atitinkamai sumažinti jų skaičių. Žmogaus natūralumas yra iš esmės dirbtinis (5. kas yra šis individualumas pats savaime. gimimų mažėjimas).nis įprasminimas tėra pats žemiausias įprasminimo būdų sistemoje. pabrėžiančių šio įprasminimo aktualumą. Žmogaus seksualumo pavyzdys (5. būdingo gyvūnų pasauliui. Toks bėgimas į ikižmogišką natūralumą yra prieštaringas įprasminimas. Tuo pačiu hedonizmas turi savybę griauti save patį.vienas žingsnis. Jeigu individo ar rūšies sveikata laikoma aukščiausia vertybe. vis dėlto yra ją naikinanti galia. narkotikais ir t. ir pasiektasis jos kaip atskirybės tikrumas yra naikinamas negatyvios esmės. patirtasis malonumas yra teigiamas. Biologinis įprasminimas yra svarbesnis už hedonistinį. Šiai kritikai esame dėkingi už vertingus impulsus. Tai. E. HĖGELIS rašo: Žinoma. tarsi būtų ilgimasi instinktų tvarkomo fiksuoto gyvenimo.. demografinės problemos (gyventojų perteklius. kadangi "kuo labiau kam nors rūpi malonumas. įgyta patirtis pasirodo kaip prieštaravimas.. sveikos aplinkos užtikrinimas. kaip sąvoka to. šita esmė yra ne kas kita. Tačiau jis dar tėra skurdžiausia save realizuojančios dvasios forma. nes nukelia/?a# save.t). užuot pats save determinavęs laisvėje. Bet po šia civilizacijos kritika neretai slepiasi keistas gamtiško gyvenimo ilgesys.3. Žmogus matuojamas "sveiko" gyvūno 275 . Posakis "sveikata . mitybos problemos (perteklius ir trūkumas). kad žmonės netrukdytų natūraliai skleistis kitoms gyvūnų rūšims. higiena.2) mums parodė. kadangi jis leidžiasi determinuojamas gamtos priežastingumo. bet jis lygiai taip pat yra negatyvus. nebūdama tikra ir stovėdama priešais ją tuščia. Bet jis jokiu būdu nėra svarbiausias žmogaus praktikos įprasminimo būdas. kai savimonė suvokia savirealizaciją tik pozityviąja prasme. Išvardysime keletą temų. Nuo jo iki akivaizdžiai nežmoniškų pasekmių . Jeigu jis būtų traktuojamas rimtai. FRANKL). skatinančius susimąstyti dėl daugelio dalykų. kad toks žmogus atsisako savo kaip žmogaus orumo. KANTAS parodo.6. Čia kalbama apie individo ir rūšies išlaikymą ir biologinę sveikatą. kad hedonizmas galiausiai siekia panaudoti kitus žmones kaip priemones. tarsi tapimas žmogumi būtų apgailėtina pati pirmapradė nuodėmė. ką ARISTOTELIS sakė apie minėtą karalių ir jo antkapinį įrašą (6. Šiandien susiduriame su smarkia civilizacijos kritika. Individuali sveikatos priežiūra (sveika gyvensena. kuri remiasi ekologine sąmone ir ieško alternatyvių gyvenimo būdų. tai nebeliktų vietos žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmei. nes padaro patį save objektine savimone.

Turime galvoje artimą. įprasminimo būdus. Aukščiausiasis gėris. tai tas žmogus pasilieka malonumo-nemalonumo motyvacijos plotmėje ir nėra motyvuojamas žmogiškumo. tarnaujant. angažavimąsi susivienijimuose (sąjungose).3. kurį "vien kaip žmogų" bei "atsižvelgiant į jo padėtį" (KANT. Vadinasi. Rūšies sveikata laikoma svarbesne už individualią žmogaus teisę gyventi.5. galutinai užbaigiama aukojantis. Jau moralumo plotmėje galima pasakyti: "Kas myli savo gyvybę. bet minėti įprasminimo bodai. kurios yra nesuderinamos su individualaus asmens orumu. kad turto.3) privalome mylėti ir gerbti. Save realizuoti savo paties tobulumo ir visiško moralumo požiūriu galima tik laikantis šių įprasminimo būdų erdvėje. realizuojant žmogiškumą. auklėjimo įprasminimo būdus. jis pasiekia (jam įmanomu mastu) savo paties tobulumą. bendraudamas ir bendradarbiaudamas (5. 6.2 Žmogiškumo motyvuojama laisvė čia motyvas yra žmogaus kaip žmogaus savirealizacija. išplaukiančius iš ūkinio ir kultūrinio (5. ne tik iš pareigos. šeimos. kyla iš žmogaus visuomeniškumo. jeigu minėtose srityse kam nors rūpi tik turtas. kaip žmogiškumo įprasminimas. kuri.3. yra tikslai. Juk.6) su kitais žmonėmis. kurio žmogaus praktikos erdvėje siekia žmogiškumo motyvuojama laisvė.).5.3. kaip laisvei užduoto žmogiškumo realizacija. atsiduodant kitų dispozicijai. valdžios ir garbės siekimas kaip toks priklauso polinkių sričiai (malonumo-nemalonumo motyvacijai 6.matu ir reikalaujama susilaikyti nuo visko. santuokos.. pasak KANTO. jei tik jie. įprasminimo būdai. Tačiau nereikia pamiršti. kurį jau esame aptarę 5. imantis atsakomybės. geras poelgis nepraranda vertės. kurie patys savaime yra pareigos (6.1. susiejant save su jais. jeigu jis atliekamas su malonumu. žmonijos reikalus apskritai. Svarstomos prieš gyventojų perteklių nukreiptos priemonės. Aukščiausiasis gėris yra arba 276 .4) bendradarbiavimo.25). Savirealizacija. anot ARISTOTELIO (6. kas yra susiję tik su žmogiškumu ir nėra būdinga instinktų tvarkomam gyvūnų elgesiui. taigi jis susijęs su hedonistiniu įprasminimu. plg.3. išsaugos ją. Vadinasi. Jis realizuoja save kaip savitikslį kaip tik tiek. draugystės.. Savirealizacijos sąlyga yra tai.4 pabaiga). Tačiau žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmėje pirmiau motyvuoja ne tokie polinkiai. Tik prisidėdamas prie kitų laimės. t. kaip tik atsisakant paties savęs." (Jn 12. o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje. Žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmė šių polinkių taip paprastai nepašalina. bet ir iš polinkio. gali sukelti nenaudingus ginčus" (PPK A 198 //132).y. o atskiro žmogaus gyvenimas skirstomas į vertą ir nevertą gyventi gyvenimą. 6. teisės ir politikos įprasminimo būdus.1).6 skyriuje. kurie išplaukia iš šios plotmės. apima "dviprasmybę. kiek jis savęs atsisako ir angažuojasi kitų labui.3. vadinasi. Joks žmogus negali savęs realizuoti pats vienas. padaro jų tikslus savais. ją pražudys. kad žmogus.6. jeigu į ją neatkreipiamas dėmesys. valdžia ir garbė.

gali pareikalauti rizikuoti sveikata. mūsų "buvimas mirties link" (5.1). Vadinasi. kuriomis mūsų valia negali disponuoti. aukščiausiąjį gėrį. dorybė. kad pareigos. apimantį abu momentus. ar tai aukščiausia prasmės plotmė. kita vertus. susiejanti disponuojamo pirmojo gėrio momentą su nedisponuojamo tobulo gėrio momentu.. Be abejo. Jei kas nors nuo jos nusigręžia.1) ir tokioje būklėje neduotų mums ramybės. Remiantis ARISTOTELIU ir KANTU. išplaukiančios iš žmogiškumo.2). bet tai yra tobulas moralumas. Ji viršija gamtos motyvuojamos laisvės plotmę (63. pasiekti laimę santuokoje ir šeimoje. tokia būklė nepriklauso vien nuo mūsų moralumo. galima būtų apibrėžti maždaug taip: Būti geram žmogui. Tuo tarpu tobulas gėris priklauso nuo daugelio aplinkybių (pvz. jau ARISTOTELIUI sukėlė tokį sunkumą: 277 . Bet. visuomeninių ir politinių santykių ir kt. nuo sveikatos. dalyvauti ūkiniame ir kultūriniame visuomenės gyvenime ir būti atsakingu laisvos teisinės valstybės piliečiu. arba o Tobulas (consummatum) gėris. realizuojama moraliai elgiantis. Pirmasis gėris priklauso tik nuo mūsų moralinės valios. šis gėris (visose prasmės plotmėse ir visuose įprasminimo būduose) yra žmogaus laimė (laimingumas). turėti gerų draugų. aukščiausiajam gėriui būdingi du momentai. viena vertus. sveikai ir pasiturinčiai gyventi. Tačiau kažin. kurios žmogus nusipelno moralumu. Žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmės neįmanoma atmesti.5.5. net gyvybe. . todėl kraštutiniais atvejais gali atsitikti taip. kitų asmenų moralumo.). 63 J3 Etinis paradoksas .5. tai nusigręžia ir nuo savo kaip žmogaus orumo. . Bet dėl to aukščiausiasis gėris tampa problemiškas. tokia būklė yra "protingų baigtinių būtybių sugebėjimo norėti objektas " (KAST).o Pirmasis (supremum) gėris. KANTO suformuluota aukščiausiojo gėrio problema (63. o.

kuris yra visiškai atstumiančios išvaizdos arba žemos kilmės. Juk daug kas pasiekiama tik padedant draugams. jam pakanka jo paties" (NE 1. arba gyvena visiškai vienas ir neturi vaikų. Antra: egzistuoja tam tikros gėrybės. kad geriau mirti. Todėl ir atsimokėti neteisybe už neteisybę. negu gyventi. Aukščiausias moralumas ir dorumas pasirodo ne gražios.3. Jis atsisako..3.1-2) sistemą. ką KANTAS vadina "aukščiausiuoju gėriu". priešingai.1).1099 a). tai verčiau čia pasilikti ir nieko nedaryti.5. jog žmogaus esmė yra tokia. kai suimtas ir nuteistas mirti. įstatymams.. Juk tik geras žmogus gali realizuoti visą prasmės plotmių ir įprasminimo būdų (6. SCHILLER) įkūnija žmogiškumą. moraliniu elgesiu užbaigtiną tobulumą.1099 a-b). sveikatos. 9//D134). Tačiau laimes (eudaimonia) ARISTOTELIS jokiu būdu nesupranta hedonistiškai (6. Juk neįmanoma (bent jau nelengva) daryti kilnius darbus.9.Iš vienos pusės. harmonizuodamas savo asmenybę. kurį jis galėtų nešioti kaip papuošalą. jeigu kas nors turi blogus vaikus ar draugus arba jei gerus iš jo yra išplėšusi mirtis (NE I. juk negalima laikyti laimingu vyro. jog žmogaus praktika gali realizuoti moralinio. Ir vis dėlto SOKRATAS įsitikinęs. Dar sunkiau kalbėti apie laimę. Antikoje sudrebino SOKRATO mirtis. kad taip daryti neteisinga. motyvuojamos gamtos. : Tuo tarpu laimei reikalingos ir išorinės gėrybės. Tobuliausią moralinę didybe jis pasiekia tada. vadinasi. pavyzdžiui. visą žmogaus būtį apimančios harmonijos pavidalu. Ir jeigu pasirodytų. nuteisusios jį mirti. Nors dorovinis apriori mus orentuoja realizuoti save visų prasmės plotmių ir įprasminimo būdų požiūriu. aukšta kilmė. nes laiko. pinigais ir politine įtaka. būnant blogu. nes išviso nevalia elgtis neteisingai (10//D135).5. grožis. šiai gražiai asmenybės harmonijai nuolatos gresia žlugimas. atsitikti gali (kaip atsitiko SOKRATUl). Šiuo požiūriu SOKRATAS Antikai įkūnija etinį paradoksą. Tik jis "žaviai ir oriai" (F. be kurių grynasis laimės pavidalas nublanksta. ir reiškia tą patį. Kritonas. malonumo..y. Tai reiškia. Iš kitos pusės. gyvybės). 9. negu pasielgti blogai (PLATONAS. kaip mano minia. pajungta žmogiškumui. lyg naudotume visa tai kaip įrankius. puikūs vaikai. atsisako bėgti. Jokiu būdu nedera savo noru neteisingai elgtis. kadangi daugeliu šios harmonijos sąlygų žmogus nedisponuoja. kurį pasiekus baigiasi viso žmogaus savirealizacija. t. nors tektų ir mirti ar kaip kitaip nukentėti. neturint jokių pagalbinių priemonių. būnant geru žmogumi. SOKRATAS renkasi mirtį (kraštutinį biologinio ir hedonistinio gėrio neigimą). o kaip bausmė nuteistajam mirti.. be kompromisų paklusdamas sąžinės balsui. kad neteisinga nepaklusti valstybės. biologinio ir hedonistinio gėrio harmoniją. laimė reiškia abi prasmės plotmes apimantį. tik geras doras žmogus gali būti tobulas ir laimingas. Tokio žmogaus gyvenimui "jokiu būdu nėra būtinas malonumas. Šiuo požiūriu ji yra visą žmogaus būtį apimanti harmonija. kad dorovinis apriori kategoriškai 278 . taip. kad moralumas (žmogiškumo motyvuojama laisvė) mus įpareigos atsisakyti gyvūniškumo (laisvės. įsitikinimą. negalima.

šeimos. KANTAS postuluoja Dievo buvimą. Žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmėje šis etinis paradoksas neišsprendžiamas. ūkio sistemos. Neretai iš pusiausvyros mus išmuša faktas. Antika jaudinančiai pavaizdavo moralės požiūriu' nepaaiškinamą žmogaus tragikos gelmę. Kančia. žlugimas. nei disponuojami. jog žlunga santuokos. remiantis morale kaip tokia. valstybės ir kt. Tai tragedija. bet mūsų galioje yra tik pirmasis. ar žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmė (t. bet ir būdamas tikras nemirtingumu bei būsimu atbaigimu. tragiką. Ši problema iškyla ne tik žmogui kaip individui. Juk žinome tokius beviltiškus aplinkybių raizginius. nėra nei paaiškinami. gali realizuoti tik iš dalies. SOKRATAS išgeria nuodų taurę ne tik iš moralumo. kad žmogaus praktika nuolat susiduria su faktoriais. moraliai elgdamasis. Pasitaiko. kadangi tik Dievas gali išspręsti etinį paradoksą: nors mes ir privalome siekti aukščiausiojo gėrio. Prisiminkime kad ir legendą apie Edipą. kultūros. moralumo plotmė) tikrai yra aukščiausia žmogaus praktikos prasmės plotmė. o ne tobulas gėris. jau filosofijoje verčia klausti. To neįmanoma paaiškinti tik moraliniu nuosmukiu. kurių akivaizdoje visa žmogaus praktika pasirodo nieko neverta. Ir vis dėlto žmogiškumas mus moraliai įpareigoja veikti siekiant kitų laimės. kurie. ką jis.orientuoja žmogų į kažką. . Šis faktas. mirtis Verčia prasmės ieškantį žmogų peržengti šios prasmės plotmės ribas ir pereiti prie tikėjimo plotmės. kad žmogų užklumpa neįveikiama ir moralės požiūriu nepelnyta kančia.y.

kuri yra siektina vardan jos pačios.3). yra "vienintelis laisvas" ir siekiamas dėl jo paties. kuri yra šio techninio gebėjimo prielaida . Ši veikla suponuoja praktiką.5. Jų reikšmė žmogaus savirealizacijai priklauso nuo praktikos prasmės plotmių bei įprasminimo būdų ir yra jiems pavaldi. kad šis galėtų atsidėti veikti tokiai veiklai.1).y. t. • Teorija apskritai. kuria naudojasi praktika. t. sklidina meilės ir palaimos. Veikiau jis turi suteikti asmeniui išorinę laisvę ("laisvalaikį"). • Ta teorija. kaip teorija ir pojetika santykiauja su praktika. o Teorija ir pojetika vardan jų pačių: • Praktika kaip moralinis elgesys siekia tos "tikslų viešpatijos" (KANT.1-3 skyreliuose mus domino praktikos prasmės plotmės ir įprasminimo būdai. • Pojetika kaip dailusis menas (1. techninis gebėjimas. Čia galimi du variantai: • Teorija kaip žinojimas vardan žinojimo.63. kaip pirmasis mokslas. 63.3 pabaiga) ji įgyja prasmę. Tačiau pagal ARISTOTELĮ (NE X.7). tai praktikos tikslas peržengia pačios praktikos ribas ir yra būties tiesos ir grožio vaizdavimas bei suvokimas. kuris. pirmiausia 'filosofinis žinojimas. kurio dėka galima disponuoti gamta. verčiantis pereiti nuo praktikos prie tikėjimo. 6.4 Teorija ir pojetika 5. kadangi tik praktikos motyvacijos horizonte (6.1.2 skyrelyje mes skyrėme teoriją.5.4. Jeigu abstrahuosimės nuo tikėjimo plotmės. praktiką ir pojetiką kaip pagrindines žmogaus veiklos formas.visų pirma gamtamokslinis-techninis žinojimas. kurioje savo paties tobulumas ir kitų laimė vienas kitą sąlygoja. Būtent čia slypi žmogaus aukščiausiojo sugebėjimo aukščiausia realizacija aukščiausiojo gėrio atžvilgiu (6. bet peržengia ją ir atbaigia asmens savitiksliškumą.3.4). kad realizuotų praktinius tikslus.3.5. tiesos ir grožio amžina kontempliacija. kai kalbama apie žinojimą kaip praktikos motyvuotą žinojimą. kuris pats yra absoliuti būtis. Pagal santykį su praktika galime skirti: o Teoriją ir pojetiką kaip tarnaujančias praktikai: Čia galimi trys variantai: • Ta pojetika.4) ir valdyti visuomenę.6. 280 . Šiuo požiūriu teorija ir pojetika yra susiję su praktika.3). praktikos dėka (moraliai elgiantis) pasiekta būklė nėra savitikslis. Glaustai išdėstysime.3. patenkinti poreikius (5.y. Bet šios realizacijos galimybę riboja etinis paradoksas (6. kuriame dvasia atvaizduoja būtį juslumo terpėje. Tikėjimo plotmėje krikščioniškoji teologija ve! perėmė PLATONO ir ARISTOTELIO motyvą: absoliučiai galutinė ir aukščiausioji žmogaus paskirtis yra Dievo.4.

bet ne tobulas gėris (laimė). ••Teorija ir pojetika arba tarnauja praktikai (techninis gebėjimas. Etinis paradoksas verčia pereiti prie praktikos trečiosios plotmės. praktinį pobūdį. Tuo pačiu atsiranda normų problema. Empiristinė etika neigia proto. dailusis menas). sudaro tai. kurioje laisvę motyvuoja žmogiškumas. gamtamokslinis-techninis žinojimas. Dorovinį apriori teorija susieja su žmogaus esme bei žmogiškumo prasme. kurioje laisvę motyvuoja gamta (gyvūniškumas) . •Antroji. •Jei iš dorovinio apriori turi būti išvestos etinėje diskusijoje pagrindžiamos normos. Čia žmogus įvairiais būdais visuomeniškai angažuodamasis pasiekia savo paties tobulumą. •PLATONO mokslas apie Erotą ir ARISTOTELIO etinė analizė pateikia skirtingų. aukštesnė prasmės plotmė yra ta. Šiuos tikslus galima toliau skaidyti. kurioje laisvę motyvuoja malonė (tikėjimo plotmė). •Pirmoji prasmės plotmė yra ta. kuris iškyla aikštėn kenčiant. Žmogaus praktiką ji redukuoja į empirinę malonumo-nemalonumo motyvaciją. motyvuojantis žinojimas). Čionai priklauso hedonistinis ir biologinis įprasminimo būdai. •Remdamasis žmogiškumo prasme. bet tarpusavyje susijusių žmogaus būties prasmės plotmių ir įprasminimo būdų apmatą. patiriant tragedijas ar mirštant. kaip iš laisvės kylančios savideterminacijos. Tai moralumo kaip tokio plotmė.63 skyriaus santrauka •Imperatyvas "Elkis. kurie kartu yra ir pareigos. Jis pateikia du pagrindinius tikslus: savo paties tobulumą ir kitų laimę. KANTAS kalba apie tikslus. kuo remiantis galima ką nors įrodinėti. arba yra prasmingos pačios savaime (pažinimas dėl pažinimo. kad moralinėje praktikoje pasiekiamas aukščiausiasis gėris yra tik pirmasis gėris (moralinis tobulumas). žlungant. tai dorovinį apriori teorija turi susieti su tuo. •Etinį paradoksą. remdamasis įsitikrinimu ir sąžine!" reikalauja rūpintis sąžinės lavinimu. 281 .

vienas su kitu bendradarbiaudami. Čia turimas galvoje dviejų sąžinės motyvacijos sričių skyrimas. kaip socialinį-etinį tikslą. kuris pats savaime yra pareiga. jog užsiangažavimas visuotinei gerovei ir socialinio teisingumo siekimas yra pareiga." Samariečio elgesio motyvai buvo individualūs-etiniai. Visuomeninio bendradarbiavimo tikslu jis laikė tai. socializmas ir krikščioniškoji socialinė teorija. kuris pats savaime yra ir pareiga. tai jis būtų nuvykęs į Jeruzalę ir padaręs viską.4 Socialinė etika Etika neretai skirstoma j individualiąją ir socialinę. užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno. apie kažką. kai mane motyvuoja kažkas. Pavyzdys: Palyginime apie gailestingąjį samarietį (Lk 10. radusį plėšikų sumuštą žmogų: "Jis priėjo priėjo. Vis dėlto visuotinės gerovės turinio ir formos sampratos labai skiriasi. kas teisinga (dikaion). nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Visuotinę gerovę. Jeigu jo elgesio motyvai būtų socialiniai-etiniai.1 Pagrindinės socialinės etikos pozicijos Neįmanoma rimtai suabejoti. 6. 282 . kurios galima siekti tik bendromis priemonėmis (Utzl 136). galima apibrėžti kaip daugelio žmonių asmeninę gerovę. individualioje etikoje visuomet kalbama apie konkretaus asmens (artimo žmogaus arba mano paties) individualų tikslą. Vadinasi. socialinėje etikoje elgesio motyvas visuomet yra visuotinė gerovė. Tuo pačiu iškyla klausimas dėl visuotinės gerovės visose bendruomenėse . Jam rūpėjo gerovė to žmogaus.nuo šeimos iki valstybės. kas susiję su mano individualiu tobulumu arba su kito konkretaus žmogaus gerove. aptvarstė jas. Paskui. Apie individualią etiką kalbama tada. t. socialinė-etinė motyvacija siekia socialinio teisingumo visose bendro žmonių gyvenimo srityse. Šių dienų visuomeniniame ir politiniame gyvenime dominuoja trys skirtingi požiūriai į visuotinės gerovės turinį ir formą. Vadinasi. užkėlęs ant savo gyvulio. Tai liberalizmas. apie visuotinę gerovę. Visuotinės gerovės (bonum commune) sąvoką pirmasis apibrėžė ARISTOTELIS. kas visiems visuomenės nariams leidžia gerai gyventi ir gerai elgtis (eu zen kai eu prattein). socialinėje etikoje visuomet kalbama apie bendrus tikslus. kurį buvo sumušę plėšikai. kurios yra žmogui uždėtos todėl.4. Vadinasi. "Socialinė etika nagrinėja tas asmens pareigas. kad plėšikai būtų sučiupti. kad ateityje keliautojai jaustųsi saugūs kelyje tarp Jeruzalės ir Jericho. kad jis turi atlikti tam tikrą dalinę funkciją visuotinės gerovės tikslo vienijamoje visumoje" (Utzl 89).6.y. ką turi įgyvendinti daugelis žmonių.25-37) pasakojama apie samarietį.

Drauge žmonės perleidžia valstybei neribotus įgaliojimus. kad valstybei visus jos įgaliojimus laisvi žmonės (tauta) perleido pagal sutartį. Teismo valdžia (justicija) yra nepriklausoma. Šioje būklėje žmogus buvęs pats sau ponas. sudarydami laisvą sutartį (sutarties teorija). bet tik tuos. Dar valstybė turi uždavinį gintis nuo išorės priešų (armija) ir 283 . 6. Istoriniu požiūriu liberalizmas atsirado kaip reakcija į Naujųjų laikų absoliutizmą.2) ir netrukdomai disponavęs savo nuosavybe. įkūrę valstybę. stiprių impulsų jis patyrė iš KANTO. Tačiau išlaikyti šios būklės buvę neįmanoma. Jis turėjęs neribotą išorinę laisvę (6. bet pavaldi įstatymams. kad valstybė veiksmingai pašalintų grėsmę. Tad aktualų visuomeninį ir politinį gyvenimą pajėgsime suprasti tik išnagrinėję šių trijų pozicijų pirminę filosofinę prasmę.: Pagrindinės socialinės etikos pozicijos Liberalizmas pradeda nuo to.3. Vyriausybės valdžia (egzekutyva) turi priklausyti nuo įstatymų ir būti atsakinga įstatymų leidžiamajai valdžiai.2). Liberalizmas yra giminingas britų enipirizmui (4. Todėl jis plėtoja žmogaus iki valstybinės prigimtinės būklės teoriją.1. Vadinasi. Todėl laisvi žmonės.4.3. Visos trys pozicijos ilgą laiką veikė viena kitą.Daugelio valstybių politinių/>ara/w pavadinimai siejasi su šiomis trimis pozicijomis. kurie būtini. Įstatymų leidžiamosios valdžios (legistatyvos) pagrindas turi būti politinė demokratija (parlamentas!).1 Liberalizmas Jo šaknys -J. A. LOCKE'O.1. kurie šiandienos demokratinėse valstybėse yra virtę bendru turtu. D. Toliau vystydamasis. Vis dėlto vargu ar įmanoma tuos dalykus vienareikšmiškai tapatinti. Kiekviena jų iškėlė tam tikrus socialinius-etinius tikslus. Tauta yra valstybės suverenas (tautos suverenitetas^).1.6.2. Teisės uždavinys yra apriboti vieno asmens laisvę kitų asmenų laisvės atžvilgiu ir ją saugoti. Todėl valstybė visų savo įgaliojimų atžvilgiu yra atsakinga tautai. kadangi. kad žmogus yra ankstesnis už valstybę. Bet tai reiškia. valstybė pirmiausia yra teisinė valstybė. RIČARDO ir J. ST. Tad liberalizmas reikalauja kontroliuoti valstybės valdžią. MILLO teorijose. SMITHO. tam ji turi būti padalyta. būdingą prigimtinei būklei. žmonės nuolat kėlė grėsmę vieni kitiems. neturėdami teisinės santvarkos. 41 pieš.

didžiausios laimės didžiausias kiekis (J. neaprėptas šių valstybės įgaliojimų. Jeigu ji leistų dalykams vykti savaime. Jeigu yra daug pelėdų. "Vadinasi. visuomenės interesą" (A. kuriose asmenys patys tvarkosi (į šeimas. Šios laisvės teisės visuomet yra Išorinės laisvės erdvė. taip atsitinka ir ūkyje: "nusistovi" pusiausvyra tarp pasiūlos ir paklausos. tai konkurencijos mechanizmai pasirūpintų. Dėl to padidėja pelių skaičius. pažiūrų. Žmonėms malonu justi palankumą ir simpatiją. o už nedorą elgesį . kultūrą). vadovaujasi malonumo-nemalonumo motyvacija. Neretai būdavo argumentuojama ir teologiškai: Dievas sukorė žmogų tokį. atlyginimų ir kainų ir pan. kurie jai neturėtų rūpėti. kad valstybė kišasi į procesus. ką laisvi individai laisvės teisių rėmuose vieni su kitais bendrai organizuoja ir veikia. todėl. spaudos ir kt. tuo tarpa valstybė tenkinasi griežtai ribotais įgaliojimais. Prisiminkime asmens. nuosavybės. kaip ir visoje gamtoje. Negerovė kyla iš to. mokymo. leisti dalykams vykti savaime (laissez faire). ką jis nori. prasimuš savaime. liber . pelėdos neranda pakankamai maisto ir ima nykti. laisves. iŠ principo pasilaiko patys žmonės. kurioje kiekvienas gali daryti. spaudos leidiniai ir kt. konkurencijos mechanizmai sukuria ir optimalią kultūros būklę. kuris labiausiai atitiktu. Valstybei nevalia kištis į tas civilinės visuomenės gyvenimo sritis. Asmens ir nuosavybės laisvę liberalizmas suvokė kaip absoliučią iki valstybinę žmogaus teisę. kariame yra pelėdų ir pelių. SMITH). Vadinasi. optimali būklė atsiranda visiškai automatiškai ir mechaniškai. patys asmeniniai interesai ir aistros skatina žmones paskirstyti visuomenės kapitalą tarp įvairių verslų tokiu santykiu. Todėl liberali teisinė valstybė yra koegzistuojančių laisvių koordinačių sistema (lot. visoms visuomenės sritims galioja toks principas. Kaip tokie optimalūs santykiai "nusistovi" gamtoje.ūkį. Civilinei visuomenei priklauso visa. Liberalizmas daug nusipelnė. nuo valstybės pasikėsinimo gindamas vadinamąsias laisvės teises kaip iki valstybines žmogaus teises. Bet iš kur tada atsiranda visuotinė gerovė? Klasikinis liberalizmas teigia: Jeigu kiekvienas asmuo laisvės teisių garantuojamoje erdvėje daro tai. kurią liberalizmas laiko itin svarbia . sąžinės. Geriausios teorijos. kad viskas būtų gerai. Pasiūla ir paklausa kuria rinką. visiškai automatiškai nusistovės visuotinio dorumo būklė.laisvas). meno kūriniai. Kodėl? Kaip pavyzdį paimsime tą visuomeninę sritį.formuoti santykius su kitomis valstybėmis (užsienio politika). visiškai nesikišant įstatymui. Vadinasi. Netgi etiką valdo rinka: už padorų elgesį atlyginama palankumu bei simpatija. Ūkyje laisvoji rinka tarsi "nematoma ranka" viską tvarko savaime. laikui bėgant. visa tai vyksta panašiai kaip miške. ką nori. tai netrukus sumažės pelių. Ji savaime optimaliai reguliuoja visą ūkį. susivienijimus. ūkį.panieka ir pasibjaurėjimu. Liberalizmo teoretikų požiūriu. Su visu tuo yra susijęs griežtas civilinės visuomenės atskyrimas nuo valstybės. kadangi pelėdos ėda peles. kad. jeigu tik kiekvienas asmuo. BENTHAM). Su ja iš principo yra susijusi teisė parduoti savo paties darbo jėgą. niekieno iš išorės neverčiamas. Visas laisves. tai automatiškai susidaro optimali būklė. Sumažėjus pelių. laisva valia sudarant 284 .

valstybė jį būtinai turi tvarkyti.2. kurios ir turi sukurti rinką atitinkančią visuotinę gerovę. jog nebūtina klausti apie žmogaus esmę ar laužyti galvą dėl visuotinės gerovės turinio. irgi pasilieka liberalizmo tradicijoje. 285 . Visiems liberalizmo teorijos variantams būdingas įsitikinimas. Sis savaiminis procesas buvo laikomas laisvo ūkio dalyku. kuriomis vadovaujantis optimali būklė bei socialinis teisingumas susikuria automatiškai. matant. LASSALL. Rinkos ūkio požiūriu darbo jėgos kainą (atlyginimą) savaime nustato pasiūla ir paklausa darbo rinkoje. Klasikinis liberalizmas mūsų platumose yra retokas. -Nemažiau svarbūs yra liberalinė. Tai reiškia. tad liberali valstybė bejėgiškai ir pasyviai žiūrėjo. skelbdamas atviros visuomenės teoriją. politinė demokratija. o Daugelis konflikto teorijos atstovų mano. Todėl kalbama apie valstybės politines tvarkomąsias priemones. Tačiau kai kurios vertybės. kad vidinei (moralės požiūriu reikšmingai) laisvei yra būtina teisiškai užtikrinta erdvė ir kad galiausiai tik pats žmogus gali save emancipuoti. kuris visiškai automatiškai verčia daryti optimalius sprendimus. laisvas arba socialinis rinkos ūkis. koreguoti socialiniu bei. kurias jis iškėlė. kurių svarbos neįmanoma nepastebėti. jog teisinėje valstybėje kylantys konfliktai (ypač partijų ir koalicijų) yra vaisingi. bet ir kultūrinis liberalizmas tik iš dalies pateisino liberalizmo teoretikų optimizmą.E: "panaktinių valstybė").4).darbo sutartį. kaip masiškai nusigyvena ankstyvojo kapitalizmo pramoninis proletariatas. kaip žmogus žeminamas totalitarinėse (komunistinėse ir fašistinėse) valstybėse. dar ir šiandien turi didžiulę reikšmę.). atvira visuomenė. s^nsacinės. šiuolaikinė teisinė valstybė ir rinkos ūkio mechanizmų reikšmės iškėlimas. Juk galų gale egzistuoja metodinės taisyklės (laissez faire. Antai spaudos laisvės sąlygomis rinka tapo bulvarinės. Ne tik ūkinis. jei yra sutvarkytas konfliktų sprendimo mechanizmas (primenantis klasikinio liberalizmo rinkos mechanizmą). Tuo remiasi kapitalizmas. kad rinkos ūkis galėtų optimaliai realizuoti visuotinę gerovę. sutvarkytas konfliktų sprendimo mechanizmas ir kt. bet apie socialini rinkos ūkį. taip pat pornografinės spaudos masinių tiražų priežastimi. o Kritinis racionalizmas (2. ūkiniu-politiniu požiūriu. reguliuoti. Tokios vertybės yra laisvės teisės. jog tara. KANTAS į liberalizmo tradiciją įnešė mintį. į kurį valstybe neturėjo teisės kištis (F. Liberalizmo palikimą šiandien išlaiko tokios pozicijos: o Neoliberalizmas: Jis kalba nebe apie neribotai laisvą rinkos ūkį.

Jis įgyja revoliucinę sąmonę. kuri disponavimą daiktais paverčia disponavimu žmonėmis. Bet kadangi žmogų kaip rūšį determinuoja materialinės gamybos sąlygos. kurios atsirado XVIII a. ji yra svarbiausia. o Privati gamybos priemonių nuosavybė yra nelygybės prielaida. kuri sušvelnino klasinį antagonizmą ir pavertė jį socialine partneryste (kurią 286 . žmogaus rūšies laisvė ir susvetimėjimo pašalinimas sutaps. Jis pasirinko liberalinę. pabaigoje. darbas yra vertas daugiau. kita vertus. išnaudoja ir verčia susvetimėti valdomąją.6. t. Bet. Vakarietiškos pakraipos socialistams totalitarinė marksistinė-lenininė valstybė nėra pavyzdys. analizuodami žmogaus darbą (gamybos procesą). Komunizme beklasė lygybė. proletariatas susprogdina kapitalistinius gamybinius santykius.4.1-3.4. Tad žmogų determinuoja kažkas antindividualaus. valdant STALINUI.1JZ Socializmas Dvasios istorijos požiūriu socializmas yra labai sudėtingas fenomenas. savo autentiškos tikrovės požiūriu jis yra ne individualus asmuo. Kapitalas atsiranda kapitalistui vagiant iš samdomojo darbininko pridedamąją vertę. kilus revoliucijai. Vakarietiškas socializmas (ypač socialdemokratija) veikiau perėmė esmines liberalizmo idėjas. šiuolaikiniame gamybos procese proletariatas vystydamasis virsta pažangia klase. Apibendrinkime: žmogaus problemą pastebime. bet. 1. tai. Klasikinis antagonizmas kyla iš gamybos priemonių privačios nuosavybės.3). nelygybė yra neteisingumas. kad pagrindinės socialinės teisės būtų garantuotos taip pat. Jo veikla (kaip ir krikščioniškųjų socialinių judėjimų) buvo nureipta į tai. Tegul istorikai papasakoja. ką jau • išnagrinėjome. Joms visoms yra bendros dvi pagrindinės tendencijos: • o Socialinis teisingumas yra lygybė. valdančioji klasė engia. kaip LENINAS mėgino realizuoti šias idėjas per Spalio revoliuciją (1917) ir kas iš to išėjo.4.1. socializuoja gamybos priemones ir sukuria beklasę visuomenę. ir mes nė nemėginsime apibūdinti visų įvairialypio socializmo atmainų. kaip liberalinės laisvės teisės.5. Vystantis gamybiniams santykiams. Veikiau profsąjungoms ir socialinėms grupėms pavyko realizuoti tokią socialine politiką. kaip prognozavo MARXAS. Šiuo požiūriu kapitalistas darbininką išnaudoja. o proletarinė revoliucija sukuria materialinį gėrį įkūnijančias beklasės gamybos sąlygas. klasinis antagonizmas vis aštrėja. Galiausiai. Vadinasi. MARXĄ ir F. yra žinomi dalykai. eksproprijuoja eksproprijatorius. būtent visuomeninės gamybos materialinės sąlygos. politine demokratiją ir laisvės teises. kad klasinis antagonizmas nesustiprėjo ir masės nenuskurdo. ENGELSĄ orientuotas socializmas ir nėra vienintelė socializmo atmaina.4. Nors į K. paverčia jį preke ir jį proletarizuoja. Šio darbo pobodį determinuoja gamybiniu jėgų it gamybinių santykiu būklė.4. todėl ją reikia kokiu nors būdu socializuoti ( = paversti visuomenės nuosavybe). bet rūšiai atstovaujanti būtybė. negu už jį gauna darbininkas.2. Čia itin svarbu yra tai. tai ir žmogus kaip rūšis po revoliucijos taps geras. Tikroji žmogaus substancija yra rūšis. Kapitalizme klasinis antagonizmas įgyja aštriausią formą. Naujas žmogus naujoje visuomenėje reikš galutinę žmogiškumo realizaciją. matyt.y. Kadangi mums jau ne kartą teko kalbėti apie marksizmą (plg.5.

kai visuomenėje. Didėjant valstybės (komunalizacija). universitetuose. tam tikroje visuomenės gyvenimo srityje iškyla problema. kad tikrasis socialinis teisingumas pasiekiamas tiktai tada. Visose visuomeninėse srityse (versluose. įmonėse. Etatistinio kelio šalininkai atkreipia dėmesį į tai. Pagrindinė visuomenės analizės tendencija čia atrodo maždaug taip: Tarkime. o Socialinė demokratija. kad vis daugiau klausimų darbdaviai spręstų kartu su darbininkais. kai beklasėje visuomenėje realizuojama visiška lygybė.. ligoninėse. demokratizuoti visas visuomenės gyvenimo sritis. kad visų visuomenės sričių demokratizavimas iŠ apačios yra per menkai išmėgintas. o tam tikromis aplinkybėmis net generuoti naują nelygybę. tam tikrų sričių korporacijos gali per savo centrinius aparatus realizuoti didesnę lygybę visuomenėje. Klasių sąlygojama nelygybė yra iš principo neteisinga. jog centro biurokratija gali pagimdyti naują prievartą ir priklausomybę (biurokratijos kritika). išnyksta klasių bei legitimacijos problema. kad turime reikalą su klasių bei legitimacijos (=valdžios įteisinimo) problema. Demokratinis socializmas. partijose ir kt. demokratizavus visuomenės gyvenimą. ūkyje ir kultūroje. Šis . Išreikalaudamos. Iš to išplaukia terapija: kadangi. Nė vienas nuoseklus socialistas neabejoja. mokyklose. Lygybė realizuojama tada. kad socialinį teisingumą reikėtų įgyvendinti remiantis keliomis (iš esmės formaliomis) metodinėmis taisyklėmis (pvz. realizuoti didesnę lygybę). Liberalinės demokratijos principą reikia iš valstybės perkelti į visuomenę. gali būti neveiksmingas. žengdamas politinės demokratijos keliu. Socialinės demokratijos šalininkai kritikuoja etatistinį kelią dėl centralizmo tendencijos. kraštų ir bendruomenių (visuomeninimas) įtakai. Analizė parodo.socialistai ginčija). jie nuogąstauja. Diskutuojama dėl dviejų kelių: o Etatistinis (socialinis-valstybinis) kelias. centralizuoti uždavinius. profsąjungos gali daryti vis didesnę įtaką ne tik ūkiui. Drauge ypatinga reikšmė neretai teikiama profsąjungoms (sindikalistinis kelias). bet ir kitoms visuomenės sritims ir tuo . stengiasi palaipsniui įgyvendinti lygybę ir mažinti nelygybę. Lygybę reikia realizuoti demokratizuojant visas visuomenės sritis iš apačios. tai ir problema kaip visuma išsprendžiama savaime. Čia taip pat vyrauja įsitikinimas. ūkyje ir kultūroje privačias iniciatyvas pakeičia tam tikrų sričių korporacijos. Antai reikalaujama lygių starto sąlygų (galimybių lygybės). profsąjungose.) demokratizavimas turi pašalinti nedemokratinį valdymą ir realizuoti didesnę lygybę. Abu keliai tam tikra prasme vienas kitam prieštarauja. . būdu realizuoti didesne lygybę. eksproprijuoti eksproprijatorius.

4. įsikūnijusi dvasia. nes jis gali save realizuoti tik tuo atveju.13 Krikščioniškoji socialinė teorija Pažvelkime į krikščioniškąją socialinę teoriją. kas šią asmeninę gerovę sudaro. paremta sistemišku tradicinės filosofinės žmogaus problemos (5) įsisąmoninimu. kad TOMAS AKVINIETIS perėmė ARISTOTELIO socialine etiką ir ją išvystė. solidariai bendradarbiaudami (solidarumo principas).įsitikinimas yra bendras liberalizmui ir socializmui. yra jos nepasitikėjimas metodinių taisyklių visagalybe. galima būtų manyti. vieni kitiems sudaro savirealizacijos galimybes. Žmogus yra visuomeniškas. Skiriasi tik metodinės taisyklės. krintantis j akis šioje socialinėje etikoje. rūpinamasi atskleisti žmogiškumo konstantas. Tuo krikščioniškoji socialinė teorija iš esmės skiriasi nuo liberalizmo bei socializmo. kad čia kalbama apie specifine teologijos bei tikėjimo teoriją. kaip tikslas pats savaime. Dorovinio solidarumo uždavinio jis nepripažįsta. jei visi žmonės. Šiuo požiūriu jis nepripažįsta asmens principo. Bendradarbiaujant niekuomet nėra siekiama visuomenės kaip tokios. kaip reikia veikti. Todėl Bažnyčios socialinės etikos prielaida yra antropologija. Bažnyčia perėmė šią teorine tradiciją ir nuo didžiosios popiežiaus LEONO XIII socialinės enciklikos "Rerum novarum" (1891) ėmė ją viešai skelbti. pajėgi laisvai save determinuoti ir. Socialinės etikos raidą Bažnyčioje veikiau lėmė tas faktas. O tikslas yra visuotinė gerovė. Jei visuotinė gerovė turi garantuoti asmeninę kiekvieno visuomenės nario gerovę. Tuo ji skiriasi nuo liberalizmo ir socializmo. jeigu žinomas tikslas. pasižyminti orumu. Todėl reikia klausti. Liberalizmas remiasi individualistiniu laimės siekimu ir tikisi. Socializmas linkęs traktuoti žmogų kaip rūšį ir mąstyti visuomenę kaip žmogaus tikslą. Kaip ARISTOTELIS ir TOMAS. kurios bet kokiu atveju turi padėti nustatyti visuotinę gerovę bei 288 . Taigi turime skirti du dalykus: O Pagrindinį motyvą. Bet tai netiesa. Pirmasis dalykas.principas). Bet klausimas apie visuotinę gerovę verčia mus sugrįžti prie klausimo apie žmogų. vadinasi. Remiantis šiomis prielaidomis. XIX amžiuje ši socialinė etika buvo pritaikyta socialinei ankstyvojo kapitalizmo visuomenės padėčiai įvertinti. 6. bet visuomet asmens kaip savitikslio. Šios filosofinės tradicijos požiūriu žmogus yra asmuo (asmens. Todėl bažnyčios socialinė etika turi filosofinį pagrindą.y. amžiams bėgant. ji įsitikinusi. reikia klausti. Sprendžiant iš apibūdinimo "krikščioniškoji". Tik tada galima nustatyti. t. galutinio žmogaus savitiksliškumo. kuris. O Bažnyčios socialinės etikos (labiau filosofinio pobūdžio) turinį. skatinantį Bažnyčią reikalauti angažuotis visuotinės gerovės ir socialinio teisingumo labui. buvo sutvirtintas. jog rinkos mechanizmai automatiškai pavers jį optimalia visuomenės būkle. koks yra visuotinės gerovės turinys. Tai specifiškai krikščioniška meilė (artimo meilė). jog socialinėje praktikoje protingai parinkti priemones tikslui galima tik tuo atveju.

Žmogiškumo konstantos konkrečią prasmę įgyja tik konkrečioje situacijoje. Čia lemiama yra aristotelinė protingumo sąvoka (6. krikščioniškoji socialinė teorija pabrėžia. Ryškiausias pavyzdys yra šeima. priklauso tik nuo visuomenės situacijos. Kokių priemonių reikia visuotinei gerovei įgyvendinti. 79). krikščioniškoji socialinė teorija pabrėžia.6. kiek įmanoma. Tokios konstantos išplaukia iš žmogaus būties prasmės plotmių ir įprasminimo būdų (6. šeima (5. ką atlikti ir sėkmingai užbaigti gali mažesnės bei žemesnės visuomenės grupės. ji privalo remti socialinio kūno narius. o didesnei bendrijai ir valstybei perduoti tik tiek atsakomybės. Ji reikšminga tik tiek.3. centralizuoti tiek. taigi ir visuotinei gerovei. Tuo būdu.2). kurioje nebūtų doroviškai įpareigojama. Kur tik įmanoma. Nepasitikėjimas abstrakčių metodinių taisyklių visagalybe kyla.šitai priklauso nuo visuomeninės situacijos ir nuo visuotinės gerovės. kiekviena didesnė bendrija turi remti kiekvienos mažesnės bendrijos tiesioginę atsakomybę labiau.2). Moters ir vyro meilės bei ištikimybės antropologinė prasmė verčia pereiti prie santuokos (5. kad bet kokia išorinė laisvė (bet kokia laisvės teisių nustatyta veikios erdvė) yra subordinuota visuotinei gerovei. kiek besąlygiškai būtina. TOMO bei HĖGELIO etikose. Tai reiškia: decentralizuoti tiek.5). be kita ko. pvz. panašiai bus nusižengta teisingumui. Spaudos laisvė neduoda teisės gaminti purvą ir šlamštą. subsidium = parama]. Kiek galima decentralizuoti ir kiek būtina centralizuoti . o popiežius PLIUS XI jį suformulavo (Quadragesimo anno. Atskiram asmeniui ir kiekvienai mažesnei bendrijai būtina suteikti tiek asmeninės atsakomybės. nuosavybės teisė (ypač gamybos priemonių nuosavybės) nėra absoliuti. kiek tarnauja visuotinei gerovei. natūraliu doroviniu ir visuomenę grindžiančiu vienetu. Principo autorius yra ARISTOTELIS. kadangi tai prieštarauja žmogaus orumui. jeigu į tai. Priešingai negu liberalizmas. kiek įmanoma. 19. pretenduos didesnė ir viršesnė bendrija.. Kad ir kokie vertingi bei svarbūs tam tikroms sritims būtų rinkos mechanizmai.3) čia laikoma žmogiškumo konstanta. iš situacijos lemiamos reikšmės.—2217 289 . Nėra tokios laisvės teisių nustatytos veiklos erdvės. Motinystės ir tėvystės antropologinė (asmeninė) prasmė iš pat pradžių susieja vaiką su tėvais ir tuo pagrindžia pirmapradę (ankstyvesnę negu visuomenė ir valstybė) tėvų teisę auklėti. Bet kokia visuomeninė veikla pagal savo esmę ir sąvoką yra subsidiška [lot. 1931) taip: To. Kaip ir ARISTOTELIO.2. tai yra itin žalinga ir sudarko visą visuomeninę tvarką. kiek neišvengiamai būtina. jų konkretus pateisinimas ir tvarka priklauso nuo visuotinės gerovės. Iš to kyla reikalavimas kuo plačiau federalizuoti valstybę. ką paskiras žmogus gali atlikti savo paties iniciatyva ir savo paties jėgomis.6. Visuotinės gerovės organizavimą turi reguliuoti subsidiškumo principas. negu imtis spręsti jos uždavinius. Priešingai negu socializmas. negalima atimti iš žmogaus ir atiduoti tvarkyti visuomenei. bet niekuomet neturi jų sudaužyti arba ištirpinti savyje (n.socialinį teisingumą.

kurios galima siekti tik bendromis priemonėmis. •Liberalizmas remiasi iki valstybine išorine individo laisve ir tikisi. kurias turi atlikti žmogus. kuriais žmogus apsisprendžia. Ši nelygybė kyla O iš prigimties (pvz. kylančios iš žmogaus esmės. jog tobula visuomenė atsiras pašalinus nelygybę. amžiaus. sluoksnių ir pagal interesus susiskirsčiusių organizacijų tarpusavio santykis turi būti. iš sveikatos. Egzistuoja nelygybės. Žinoma. remdamasis prigimties bei auklėjimo sąlygotomis prielaidomis. iš gabumų. kad visuotinės gerovės niekada neįgyvendinsi vien tik pritaikęs metodines taisykles.. O iŠ laisvės. tai įvairių visuomenės sluoksnių ir grupių interesų egzistavimas taip pat nėra nusižengimas. ir šiuo požiūriu egzistuoja bendras ir lygus žmogaus orumas. O iš auklėjimo sąlygų (pvz. iš skirtingų būdų. iš įvairių įgimtų polinkių. ir jas reikia šalinti. Tačiau konkrečios asmens būties požiūriu visi žmonės yra nelygūs. t. egzistuoja disponuojamos nelygybės. kai vienas žmogus valdo kitą žmogų ir iš to kyla susvetimėjimas ir išnaudojimas. Pirmiausia todėl. jos nedisponuojamos ir nuo noro nepriklauso.. tokių grupių. Visuotinė gerovė yra daugelio atskirų žmonių asmeninė gerovė. Vadinasi. Jis turi garantuoti asmens sklaidą kiekvienam asmeniui jo paties mastu. Žinoma. visi žmonės yra lygūs kaip žmonės. skirtumų). 290 . ir nuo politinių sprendimų pro tingumo. įvairios šeimyninės situacijos). Tačiau už mėginimus pašalinti nedisponuojamas nelygybes visuomet tenka mokėti žmogiškumu ir teisingumu. bet kaip socialinė partnerystė bendrai siekiant visuotinės gerovės. Vadinasi. kad absoliučiai tobulos visuomenės niekuomet nebus. lyties ir kt.y. suprantamas ne kaip klasių kova.4 skyriaus santrauka •Socialinėje etikoje kalbama apie tas pareigas. Krikščioniškoji socialinė teorija teigia.. kad teisinės valstybės pavidalą įgavę konkurencijos mechanizmai sukurs optimalią visuomenę. bendradarbiaudamas kuriant visuotinę gerove. 6. gerovė visada priklauso ir nuo nedisponuojamos moralinės-dorovinės žmogaus nuostatos.kad ne kiekviena nelygybė yra teisinga. ypač remiant socialiai silpnus asmenis. Kadangi ne kiekviena nelygybė pažeidžia teise. socialinis teisingumas privalo atsižvelgti j lygybę ir nelygybę. •Socializmas traktuoja žmogų kaip rūšį ir tikisi.

y. Valstybės valdžia įtvirtina tokią sistemą. kad ši visuotinė gerovė būtų dorovinė norma. Austrijos. kurių veiksmingumas galiausiai priklauso nuo atskirų valstybių. "tarptautinė teisė"). t. reikalauja solidariai sudaryti visiems savirealizacijos sąlygas (solidarumo principas) ir pasisako už subsidišką visuomeninės veiklos pobūdį (subsidiškumo principas). dorumo ir teisės plotmes reikia skirti. Vadinasi. Tai reiškia.5). kad šią tvarką galima išreikalauti prievarta.• Krikščioniškoji socialinė teorija traktuoja žmogų kaip savitikslį (asmens principas).1.6. Vadinasi. Valstybės uždavinys yra įgyvendinti visuotinę gerovę.5 Teisės filosofija "Teisė yra konkretus santykis tarp žmonių. o Teisės pareigos susijusios su poelgių išoriškumu. bet. o Šios normos yra veiksmingos. tai šalia atskirų valstybių teisinių sistemų egzistuoja tik tarpvalstybinės teisinės sutartys ir teisiniai susitarimai ("tautų teisė".5.y. Tam tikroje valstybėje galiojančią teisę mes vadiname pozityviąja teise. 6. antruoju . taip. t. tai nepakanka. . valstybės valdžia priklauso nuo teisinės sistemos ir yra jos apribota. bent jau tuo atveju. 6. teisė įpareigoja ne kategoriškai (6. Piliečiai jai turi būti įpareigoti dar ir veiksmingai. visuotinė gerovė turi būti dar ir teisinė norma. Jei visų piliečių savirealizaciją turi garantuoti visuotinė gerovė.grasindama bausme. jei valstybė yra teisinė valstybė. kurių dėka tarp asmenų susidaro tam tikras teisinis santykis. kad: o Teisės srityje turime reikalą su normomis. Jai įgyvendinti reikalinga teisinė sistema. (Utz2 31). Teisė ir moralumas: Abiem atvejais kalbama apie pareigas. Japonijos teisė šia prasme yra pozityvioji teisė. kad ją būtų galima išreikalauti prievarta. Kol neegzistuoja visų pripažintas pasaulinis autoritetas.apie sąžinės pareigas. Prancūzijos. Žmogaus visuomeniškumo galutinė forma yra valstybė (5. reikalauja poelgių išorinio derėjimo su įstatymu (KANT: legalumo). teisinės normos tvarko santykius tarp žmonių taip.1 Teisė ir etika Praktinėje filosofijoje moralumo.4).apie teisės pareigas. atsirandantis daugeliui asmenų taikomos ir veiksmingos normos dėka". pirmuoju atveju . Kita vertus. pajėgiantis teisinės sistemos pagalba veiksmingai realizuoti visuotinę gerovę viso pasaulio mastu ("pasaulinė valstybė").

ir įsakyti viską. kas yra dorovinė norma. reikalauti poelgių (išorinio) legalumo. Įstatymų leidėjui tradicija iškėlė uždavinį atsižvelgti į visuomenės situaciją taip. Teismas iš esmės irgi turi spręsti ne apie kaltinamojo moralumą. Jeigu parlamentas priima mokesčių įstatymą. 292 . kas yra dora. kad teisė pagelbėtų šią situaciją protingai veikiant pagerinti. Daugiausia. tik legalumo požiūriu. Juk nors dorovė ir teisė priklauso skirtingoms plotmėms. kad poelgis yra leistinas teisės požiūriu. Tačiau dorovė reikalauja visas žmogiškumo prasmės plotmes ir visus įprasminimo būdus (6. tėvų vaikams. išplaukiančio iš geros valios nuostatos. Vadinasi. kad jie mokėtų mokesčius pagal šį įstatymą iš pareigos. yra teisinės politikos protingumo dalykas. tai jie įpareigoja tik išoriškai. Jeigu sąžinė kažką nurodo kaip pareigą. jeigu aš žinau esąs sąžinės įpareigotas jiems paklusti.. Dvi kraštutinės tendencijos. abiem atvejais kalbama apie vieną ir tą patį žmogiškumą. Teisė imtų prieštarauti pati sau. Kokiu mastu lai galima padaryti mūsų "pliuralistinėje" visuomenėje. maryti fiksuotą teisiškai. yra klaidingos: viena iš jų norėtų viską.3 pradžia). Tada ji pasidarytų nebefiksuojama. Visuomenėje egzistuoja teisę formuluojanti dorovės jėga ir lygiai taip pat dorą lavinanti teisės jėga. Tai nereiškia. Kita norėtų teisę "dekriminalizuoti" taip. atrodo. autoriteto reikalavimai mane moraliai įpareigoja tada ir tik tada. kad ji nebedraustų beveik nieko. tai tuo ji reikalauja poelgio. Kita vertus. jis gali priversti mokėti mokesčius pagal įstatymą. 6. Klausimas. kas nedora. kaip plačiai teisė tam tikroje visuomenėje daro pareiga žmogiškumą ir draudžia nežmogiškumą. ką jis gali. tai jis negali įpareigoti žmonių sąžinės.3) išplėtoti kaip žmogaus praktikos visumą (normų problema. Teisė ir dorovė: Teisinės sistemos uždaviniu negali būti laikomas siekimas teisiškai įtvirtinti viską. be kurių neįmanoma realizuoti visuotinės gerovės. Jeigu nežinau esąs tokiu būdu įpareigotas. Legalumo ir moralumo skyrimas rodo. kad tuo pačiu jis yra leistinas dorovės požiūriu. Tačiau tokia moralinė pareiga remiasi tik pačia sąžine. mokytojo mokiniams. abatų savo vienuoliams) negali įpareigoti sąžinės. bet apie jo poelgių legalumą. tai. grasindamas bausme. kad jų būtų įmanoma laikytis. jeigu ji panorėtų uždrausti viską. jų moralumu. pvz. kas yra nedora. kad bet koks mėginimas priversti sąžinę iš išorės ("sąžinės prievarta") prieštarauja žmogiškumui. iš to. Tuo tarpu teisėje teisinėmis normomis (įstatymais) reikia laikyti tik tas normas. jog valstybės įstatymai (arba kiti kokio nors autoriteto įpareigojimai. jos vis dėlto yra tarpusavyje susijusios ir daro viena kitai poveikį. Čia viskas priklauso nuo visuomenės situacijos. Nuostata bei valia turi atitikti moralinę pareigą.y. kas dora.o Sąžinės pareigos susijusios su poelgių vidujumu. Žinoma. t. Tik grasindamas bausme. yra sunkus ir daug diskusijų sukeliantis klausimas. Joks pasaulio autoritetas pats savaime negali įpareigoti sąžinės. Juk teisinės normos turi būti tokios. jokiu būdu neišplaukia. iš nuostatos arba netgi su malonumu.

KELSENAS.1. AUGUSTINAS manė. 293 . Vienintelis pagrindinės normos pagrindas tuomet tėra valstybės galia? kuri ją veiksmingai įtvirtina. 4.2. kas iš šios pagrindinės normos išplaukia. ar teisinės normos yra tik pozityvieji valstybės nuostatai (thesei = gr.y.5.6. Už šios pozityviosios pagrindinės normos ribų nėra jokio teisės pagrindo.1. Po šiurpios stalinizmo ir nacionalsocializmo patirties. Jam neegzistuoja neteisingas įstatymas. KELSENU. kad pozityvioji pagrindinė norma galiausiai gali būti bet kokia. Bet pagrindinė teisinio pozityvizmo problema yra tokia: jis turi pripažinti.3.2). Jis reikalauja teisės sistemos vidinio neprieštaringumo. į kurias turi orientuotis pozityvieji valstybės nuostatai. t. kad pozityviąją teisę reikia galiausiai išvesti iš bet kokios. Kitaip sakant.2. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. valstybės valdžios visiškos priklausomybės nuo teisės. ar pozityvioji teisė vis dėlto yra išvedama iš ne~pozityvios (iki-pozityvios = prepozityvios) pagrindinės teisės normos? Šis klausimas labai senas. pozityvioji pagrindinė norma (tam tikros valstybės konstitucija) nustato metodą. kurio dėka atsiranda pozityvioji teisė. tai šitai drauge yra teisė (lex iusta). pagrindinis teisinio pozityvizmo atstovas ir Austrijos federacinės konstitucijos kūrėjas. moko. Austras H. Jeigu faktinė valdžia turi galimybę ką nors kuriam nors laikui veiksmingai įtvirtinti kaip pagrindinę normą. Tuo jis norėjo pasakyti Štai ką: kalbama ne tik apie tai. ar vis dėlto egzistuoja prigimtinės (physei=gr. kad pozityvioji teisė turi atitikti žmogiškumo reikalavimus. Jeigu kokia nors norma yra įstatymas. jis mano.2. mes ją vadiname pagrindine norma. logiškos teisinės sistemos nėra jokios teisinės valstybės. jeigu ji logiškai išplaukia iš pagrindinės normos.3. Net konkrečiausios teisinės prievolės turi būti griežtai logiškai išvedamos iš pozityviosios pagrindinės normos (konstitucijos). Neabejotina. sustiprėjo tendencija grįsti teisę prepozityvia plotme. bet ir apie tai. tampa teise.y. t. valstybės galios dėka nustatomos pagrindinės normos. Jau iki sokratikai sofistai ginčijosi dėl to. iš gamtos) teisinės normos.6. teisinis pozityvizmas atmeta bet kokią prepozityvią pagrindinę normą. t.2. Toks atgalinis ryšys su prepozityviu žmogiškumu teisiniam pozityvizmui yra negalimas.3.y. kad neteisingas įstatymas (lex iniusta) apskritai nėra joks įstatymas. iš nustatymo). Teisinis pozityvizmas daug nusipelnė teisės logiškumo požiūriu tikslindamas teisės sistemą teisinėje valstybėje. Remdamiesi H. jog teisė "gamina save pačią". tai visa. Visiškai sekdamas empiristine-pozityvistine tendencija (plg. Tada klausimas dėl teisės pagrindo teisės filosofijoje skamba taip: ar pati pagrindinė norma yra pozityviosios teisės dalis. 2. jog pozityviosios teisinės sistemos neįmanoma pagrįsti prepozityviais "prigimtiniais" (physei) teisiniais principais. kad neįmanoma visiškai užkirsti kelio vykdomosios valdžios savivalei.2 Teisės pagrindimas Pagrįsti teisę reiškia išvesti konkrečias normas iš galutinės ir aukščiausios teisinės normos. kad be neprieštaringos.

3) kyla pareiga "būtinai palikti prigimtinę būklę. teisė įgauna prasmę sudarydama sąlygas asmeniui moraliai ir doroviškai skleistis.. Šiuo požiūriu teisė yra "visuma sąlygų.įstatymo uždavinys yra kreipti į visuotinę gerovę. paklusti viešajai įstatymų prievartai". Dauguma teisės filosofijos pozicijų nuo PLATONO iki HĖGELIO buvo orientuotos j prigimtines teises. ji garantuoja tas žmogiškumo konstantas (6.1. "kiek ji gali egzistuoti kartu su bet kurio kito asmens laisve pagal visuotinį dėsnį". KANTO teisės filosofijai poveikį darė LOCKE'O liberalinė prigimtinė teisė (6..1. kas yra žmogiškumo bei žmogaus teisių konstantos. Čia pateiksime TOMO ir KANTO pozicijas. Vis dėlto jo argumentacija yra reikšminga. ir susivienyti. kiek jie patys mano 294 . Šiuo požiūriu teisei yra reikšmingos visos žmogaus būties prasmės plotmės ir visi įprasminimo būdai. TOMAS nepateikia Žmogaus teisių teorijos šiuolaikine prasme. kad visoms joms būdingas atgalinis ryšys su žmogiškumo prasme kaip prepozityviuoju teisės matu. kuriomis vieno asmens savivalė gali būti sujungta su kito asmens savivale pagal visuotinį laisvės dėsnį" (A 33). "kuri remiasi vien aprioriniais principais" (plg. prigimtinė teisė. ir teisės pagrindinė norma. pirminė. su kitais.. kurioje laisvė kaip "nepriklausomybė nuo kito asmens prievartinės savivalės" yra "vienintelė. Vadinasi. Egzistuoja daugybė teisės pagrindimo prigimtinėmis teisėmis variantų..3). Toks prepozityvus pagrindimas vadinamas taip pat teisiniu pozityviosios teisės pagrindimu prigimtinėmis teisėmis..4. Pagal KANTĄ. kaip suteikianti erdvės vidinei laisvei.. tai kategorinio imperatyvo požiūriu (6..1). "pereiti į pilietinę būklę" (DMT A163). Jis pradeda nuo iki valstybinės prigimtinės būklės. neįmanoma nustatyti.peržengiančia pozityviosios pagrindinės normos ribas. kalbant apie žmogaus teises. kai kiti asmenys mane įpareigoja tiek..4.3). 4. teisės prepozityvioji pagrindinė norma yra vienui viena: laisvė. Kadangi prigimtinės būklės beteisiškumas padaro moralinę savirealizaciją praktiškai negalimą.". Neatsakius į klausimą "Kas yra žmogus?". ". bet kokiam žmogui vien dėl jo žmogiškumo priklausanti teisė" ir tuo pačiu apriorinis prigimtinės teisės principas (DMT A45). Vadinasi. vadinasi. Klausimą dėl žmogaus teisių turinio įmanoma išspręsti tik pripažįstant žmogiškumą ir visuotinę gerovę kaip prepozityvią pagrindinę normą. Tačiau visoms į prigimtines teises orientuotoms pozicijoms bendra yra tai.1. yra valstybės pozityviosios teisės prielaida. kurią galima pasiekti tik socialiai bendradarbiaujant. TOMO AKVINIEČIO prepozityvioji pozityviosios teisės pagrindinė norma yra visuotinė gerovė. Priklausomai nuo situacijos teisė turi atitikti šį prepozityvų matą. Svarbiausia čia yra išorinė laisvė. kas atitinka žmogaus esmę. kurios yra asmens sklaidos sąlygos. vadinasi. Kadangi visuotinė gerovė reiškia kiekvieno visuomenės nario asmens sklaidą. visuotinė gerovė yra ir socialinės etikos. Su ja tiesiogiai susieta lygybė kaip nepriklausomybė.1. Vadinasi. tai ji visuomet reiškia ir tai. nelygu kokie prepozityviosios plotmės aspektai pabrėžiami.

tai. Kadangi iš šios prepozityviosios pagrindinės normos gali būti išvesti tik formalūs aprioriniai teiginiai. atžvilgiu pasaulinė istorija vyksta kaip pasaulinis teismas. MARCIC.. šio pozityviosios teisės ir prigimtinės teisės vienumo veiksmin- 295 . tiesioginis. t. * o Anot HĖGELIO. nei su žmogiškumu susietos visuotinės gerovės (TOMAS) kaip tokių negalima išreikalauti prievarta kitaip. Pateiksime tris kontrargumentus: o TOMO visuotinė gerovė nėra absoliučiai galutinė prepozityvioji pagrindinė teisės norma.. bet jokiu būdu neturi teisinio pobūdžio. o R. kylantis iš Dievo. tarp kurių (imant visumą ar atskiras pakopas) nustatytas toks santykis. kuri nepakenčia jokių svetimkūnių. ontinė-ontologinė dalyko esmė. Prigimtinė teisė ir pozityvioji teisė. Aukštesnioji sąlygoja žemesniąją ir atvirkščiai: žemesnioji reikalinga aukštesniajai (įstatymui veikti reikalingas teismo sprendimas ir įvykdymas). Paskutiniame Teisme Dievas įrodys prigimtinės teisės veiksmingumą.4). kad ir kokį rangą jie turėtų. tai jos vidinė sandara panaši į pakopas. plg. aukščiausioji teisė apskritai priklauso pasaulinei dvasiai ( = Dievo apvaizdai.. Šis vienumas nėra vien tiktai pažinimo teorijos sąlyga. Prieštaraudamas tokiems teisės pagrindimo variantams. kuri suskyla į nesuskaičiuojamus skyrius ir vis plačiau šakojasi. kuri galiausiai nesulaikomai įsitvirtina istorijoje kaip laisvės įsisąmoninimo pažanga.. nepažeidžiant žmogaus savybės "buri sau pačiam ponu" (A 45). kas neprotinga. kad ji apima išreikalaujamumo prievarta sąvoką. pakopų teorija). kaip tik remiantis pozityviąja teise. teisinis pozityvizmas neretai argumentuoja šitaip: Teisė apibrėžiama taip. yra tvarka. remdamasis sisteminiu prigimtinės teisės ir pozityviosios teisės vienumu. Veikiau visuotinė gerovė kaip norma verčia grįžti prie dorovinio sąžinės apriori. 908). kaip sistema. Bet to. tokia yra ARISTOTELIO. kas protinga. Dieve absoliutus protas ir absoliuti būtis sutampa. Anapus istorijos. Jos gali būti dorovinės normos.5. virsta tikrove. teisės galiojimo pagrindas yra prigimtis kaip būties tvarka. dieviškajame prote ir dieviškojoje valioje. Vadinasi.atžvilgiu gali būti tam įpareigoti". sudaro vieną ištisinį ir nuoseklų atitikimo ir sąlygotumo sąryšį: sistemą. tokios prigimtinių teisių normos nėra teisinės normos. romėnų teisės klasikų ir AKVINIEČIO teorija (p. bet veikiau ir pirmiausia jis yra dalykinis apriori. Sąžinės kategoriškumas metafiziškai pasireiškia kaip žmogaus istoriškas dalyvavimas (participatio) amžinajame įstatyme. loginis apriori. Viešpataujant pasaulinei dvasiai.. Vadinasi. Artimiausias. Žmogiškumas galiausiai yra sąžinės reikalavimas.y. Todėl amžinasis Dievo įstatymas yra absoliučiai veiksminga galutinė pagrindinė norma. tai kalbama apie KANTO teisinį formalizmą. Bet nei bendražmogiškai įgimtos laisvės (KANTAS). 5. įrodinėja: Kadangi teisė. kad žemesnė pagal rangą pakopa subordinuota aukštesnei pagal rangą (pakopinė struktūra.

priešinga prigimčiai. Pilietis žino įstatymą.2) prasme. kad bausmės prasmė yra visuomenės apsauga ir nusikaltėlio pataisymas. Kaltė ir bausmė turi viena kitą atitikti. ši teorija traktuoja žmogų iš principo kaip veiksnų pilietį. veiksmingai įpareigojamą teisės. Baudžiant tuo pačiu įvykdomas teisingumas. Prevencijos teorija (įspėjimo teorija) teigia. kad žmogus yra asmuo ir.y. kuris tai.. kurią sudaro nelygybė. Vadinasi. kad jas butų galima išreikalauti prievarta. tai iš to plaukia. Juk jeigu vienas asmuo buvo sumuštas. (Čia neabejojama. jis veiksniai elgiasi prieštaraudamas įstatymui. remdamasis savo vidine laisve. taip. kadangi tai prieštarauja žmogaus tvarkai. daro atsakingai. KANTAS ir HĖGELIS. Si teorija grindžiama tuo. kad tik teisinga bausmė gali sutaikyti nusikaltėlį su teisingumu ir tuo pačiu su visuomene. nelegalus poelgis nusipelno bausmės. samprata: "Teisėjais mėgina kompensuoti neteisybę. HĖGELIS atkreipia dėmesį į tai. ARISTOTELIS remiasi teisingumo.1132a). kurią tu darai kitam asmeniui tautoje. Vadinasi.gumas remiasi dalyko prigimtimi. Taigi pelnytos bausmės mastą reikia nustatyti taip. o kitas mušė. Kadangi būtinas visuotinei gerovei įgyvendinti normas teisė realizuoja veiksmingai. Tai." (NE V. nedorą poelgį. Tai-atpildo teorija ir prevencijos teorija. kad ji atitiktų nusikaltimo mastą. darai pats sau" (DMT A 197). Baudžiama ne už amoralų. 6. kas yra nežmogiška. KANTAS šią mintį formuluoja taip: "Nepelnytą skriaudą. kad gali egzistuoti psichiškai nesveiki. Teisinga bausme kompensuotas nusikaltimas yra pašalinamas dvigubo neigimo (4. arba jeigu vienas asmuo nužudė. o kitas buvo nužudytas. sugeba atsakingai pats save determinuoti poelgiui. bet jie laikomi išimtimi). Vienintelė galima teisinė nusikaltėlio reabilitacija yra bausmė. kurios jis nusipelnė. Nelegalus poelgis (nusikaltimas) pažeidžia teisingumą..53 Bausmė Šiandieninėje diskusijoje dėl bausmės prasmės teisinės santvarkos ribose į pirmą planą iškyla dvi sampratos. nežiūrint tariamo prievartinio tik valstybės jėga pagrįsto.7. tai šita kančia ir anas darbas yra padalyti nelygiai. bet už to poelgio nelegalų pobūdį. kaip lygybės. neišlaiko kritikos ir neturi pagrindo. bausmė yra tera- 296 .5. neveiksnūs žmonės. Atpildo teorijos šalininkai buvo ARISTOTELIS. išreikalaujamumo. ir todėl įstatymo veiksmingumas reikalauja jį nubausti. t.3. ką daro. teisinga bausmė yra neteisybės kompensacija ir teisingumo atkūrimas atpildu. tad teisėjas bausmės dėka mėgina šią nelygybę kompensuoti. žmogaus būties būtiškąja tvarka. TOMAS. kad laisvo. veiksnaus piliečio prieštaraujantis teisei. Vadinasi. iš esmės yra netvirta.

teisė čia traktuojama tik kaip valdančiosios klasės viešpatavimo priemonė. KANTAS rodo. pvz. atsakingo. Kyla toks klausimas: argi demokratinė teisinė valstybė iš esmės nesuponuoja to. teisingai jį baudžiant. kraujo kerštas). jei kas tave užgautų per dešinį skruostą. o ne nusikaltėlis. be to. pirmiau reikia nustatyti. niekada negali skirti bausmės kaip priemonės kitam gėriui padidinti. kad jis nusikalto. kai tarpusavio santykį sudaro individai (pvz. todėl imperatyvą "Kaltė reikalauja bausmės!" turi pakeisti imperatyvas "Liga reikalauja gydymo!". ar pilietinės visuomenės [apsauga. juk žmogaus niekuomet negalima naudoti vien tik kaip priemonės kito asmens ketinimams ir prilyginti jį daiktų teisės objektams. iš esmės liga. Žinoma. vadinasi.. Jį galima tik gydyti. KANTAS ryžtingai atmeta bausmės prevencijos teoriją: Teismas.40). gamtiškai priežastingai kylanti iš psichinių arba socialinių mechanizmų. kad atpildo teorija jokiu būdu neatmeta tokių tikslų kaip. bet visuomet tik todėl. Bodamas pagrindiniu teisiniu teiginiu. visuomenės apsauga. jam atlikus bausmę. atsakingais. o žmogaus praktika tėra vien elgsena. teisingai atlyginant už kaltę. už kurią atsakinga bloga visuomenė. o tik nenormalų elgesį. bausmės įvykdymo humanizavimas. Bausmės esmę sudaro veikiau teisingumo atkūrimas. tai jis iš esmės negali būti nei kaltas. Toks samprotavimas remiasi prielaida. Tokia argumentacija peršama iš dviejų pusių: Empiristinė psichologija bei empiristinė etika mėgina neigti iš laisvės kylančią savideterminaciją ir aiškinti žmogaus elgesį vien empiriniais" motyvais. Jei tai yra tiesa. Tačiau atpildo teorijos šalininkai mano. Panašiai ir marksizmas mėgina mąstyti teisės pažeidimą kaip neišvengiamą klasinės visuomenės susvetimėjimo apraišką. Visi šie tikslai yra nepaprastai svarbūs žmogiškumo požiūriu. tas negali rimtai žiūrėti į nusikaltimą kaip į žmogaus poelgį. kad kaltininkas. nuo šito jį saugo jo prigimtinė asmenybė.kaip į Žmogų. kaltininko pataisymas. Šis tekstas visų pirma liudija. Kerštas yra atpildas. šis reikalavimas sugriautų bet kokią 297 .. veiksnaus asmens. Kalno pamokslas moko: "Nesipriešink piktam [žmogui]. nors teismo sprendimu jis gali visiškai netekti pilietinės asmenybės. pripažįstamas atsakingu. bet. atkreipia dėmesį į tai. pakartotinis kaltininko grąžinimas į visuomenę. Ši teorija neretai remiasi tokiu samprotavimu: kaltė yra psichiškai arba socialiai sąlygotas nenormalus elgesys. turinti užkirsti kelią nenormaliam elgesiui ateityje. o ne valstybinės teisės plotmėje. subrendusiais. Kas nelegalų poelgį laiko psichine liga arba visuomenės sąlygojamu susvetimėjimo rezultatu.. veiksniu asmeniu. Jeigu žmogus ištirpsta gamtos priežastingumo mechanizme. kaltės jausmas rodo ne tikrą kalte. Teisinėje valstybėje nepriklausomo teismo skiriama pelnyta bausmė nėra kerštas.pija. veiksniais asmenimis? HĖGELIS. atsuk jam kitą" (Mt 5. Tačiau šis reikalavimas iškyla krikščioniškojo moralumo. kad šiame kontekste visiškai netinka kalbėti apie kerštą.. kad aš negaliu traktuoti žmogaus kaip laisvo. kurią bausmė gali duoti jam pačiam arba jo bendrapiliečiams. Rėmimasis krikščionybe taip pat neprieštarauja atpildo teorijai. be to. nei (atpildo teorijos požiūriu) baudžiamas. ar jis yra baustinas (DMT A197). gąsdinimas] labui. kad teisinė santvarka laikytų jos piliečius lygiais. ar paties nusikaltėlio [pataisymas!]. jog šitie tikslai apskritai neturi nieko bendra su bausmės esme. Prieš pradedant galvoti apie naudą. o į kaltininką.

Tai praktikos plotmės. o Dorovė: Čia kalbama apie dorovinį gėrį ir dorovinį blogį. pareigai padėti. Jis veikiau sako štai ką: Mano kaip krikščionio pareiga yra asmeniškai atleisti ir priešui. kas yra teisė. galiu įvertinti kitų žmonių poelgius kaip dorus arba nedorus. Jos tikroji prasmė paaiškėja tik tikėjimo plotmėje. kad teisinėje valstybėje viešpatautų teisingumas. dažnai neįsisąmoniname šių žodžių daugiaprasmiškumo. Turima galvoje poelgių sutapimas arba nesutapimas su elgesio subjekto sąžine.valstybe. kas dora. Teismas sprendžia apie poelgių legalumą. 298 . Vadinasi. sudarančias šį daugiaprasmiškumą. kurias galima skaidyti etikoje. Baigdami norėtume parodyti plotmes. Visa. Turimas galvoje santykis tarp žmogaus praktikos ir teisinės santvarkos. darančiam man pikta. o Religija: Čia kalbama apie meilę ir nuodėmę. kurias reikia viena nuo kitos skirti ir vieną su kita sieti. taip pat apie dorus ir nedorus poelgius. Remdamasis tam tikra visuomenine dorove. čia kalbama apie nuostatą. bei atsisakyti asmeninio keršto. kas neteisė f a. kuri determinuoja poelgį. kas sudaro teisę. o Teisė: Čia kalbama apie tai. galima teisiškai įpareigoti. kaip valstybės piliečio-krikščionio.6 Apžvalga Žmogaus praktikos kontekste vartodami kasdienės kalbos žodžius "geras" ir "blogas". dažnai nedora ir kartais nelegali. arba apie legalius ir nelegalius poelgius. Turimas galvoje santykis tarp elgesio būdų ir visuomeniškai reikšmingų dorovinių normų. o Moralumas: Čia kalbame apie moralinį gėrį ir moralinį blogį. Nuodėmė visada yra amorali. 6. Bet niekada negaliu spręsti ' apie kito žmogaus poelgių moraline vertę. Bet ne visa. turint galvoje žmogaus praktikos santykį su Dievo sukurta išganymo tvarka. ir apie tai. taip pat apie moralius ir amoralius poelgius. turėtų būti ir dora. Tai neprieštarauja mano. Jokia krikščionių Bažnyčia nesuprato šio teiginio kaip teisės pagrindinio teiginio.

todėl beveik niekada nepasiekdavo PLATONO. jo Dievas yra jo paties esmė" (Krikščionybės esmė.1 Feuerbach L. DESCARTES'O. kaip šikšnosparnis slėpta akis nuo dienos šviesos. 56). turi apmąstyti religijos filosofija. Nepriklausomai nuo konkrečios religijos egzistuoja filosofinė Dievo problema. Jeigu remsimės kasdieniu buvimu-pasaulyje ir klausime apie jo sąlygas. l. taip protas mūsų sieloje nuo to. Dievas faktiškai yra paties žmogaus esmė. o Filosofijos istorijoje/!/ar0//wsr mokymas apie Dievą užima svarbią vietą.7 DIEVAS Dievo problema yra paskutinė didžioji filosofijos tema. 7. ARISTOTELIS aiškina. TOMO. Šiuos tris filosofinės Dievo problemos aspektus aptarsime atvirkščia tvarka. paverčia ją anapusiniu objektu ir šiam 29-0- . Dievo problema iškyla trijuose filosofijos kontekstuose: o Filosofijai svarbu.-kaip žmonių praktikos sritį ir jos įprasminimo siekimą. 7. "Absoliuti žmogaus esmė. DUNSO ŠKOTO. FICHTE. kodėl taip yra: "Iš tikrųjų. Žmogus istorijoje savo tikrąją esmę projektuoja ui savęs. kurias nagrinėja būties filosofija (ontologines sąlygas) ir savimonės filosofija (transcendentalines sąlygas).4. SCHELLINGO ir HĖGELIO filosofinio lygio. ji stengiasi tikėjimo reikalavimus redukuoti į kitus reikalavimus ir demaskuoti religiją kaip klaidingų sąmonę. 993 b). ją filosofija nagrinėja nuo pat atsiradimo. kas pagal savo prigimtį akivaizdžiausia" (Met. PROKLO. Religiją (tikėjimą). Religijos kritika retai tiesiogiai polemizuodavo su Dievo filosofija. PLOTINO. LEIBNIZO.1. KANTO. II. kad religija (1. tai absoliuti sąlyga mūsų akiratyje pasirodys paskutinė. FEUERBACHAS (1804-1892) mėgina teologiją redukuoti į antropologiją. AUGUSTINO. ARISTOTELIO. o Prieš religiją ir filosofinį mokymą apie Dievą įvairiuose filosofiniuose istoriniuose kontekstuose yra nukreipta religijos kritika.2) sąlygoj a žmonių motyvaciją.1 Religijos kritika Šiandien veiksmingiausia Naujųjų laikų religijos kritika nukreipta daugiausia prieš tradicinį krikščionybę. Kilusi iš Švietimo. Jo požiūriu.

ii • Aurelius Augustinas. gimė 354 m. 300 . Šventasis. Tagastėje (Numidija). būdamas Hipponos vyskupu. Bažnyčios tėvas. Padarė didelę įtaką Viduramžių bei Reformacijos mąstymui. Žymiausias krikščioniškojo neoplatonizmo atstovas. mirė 430 m.

yra negatyvių. iš tikrųjų skirtingus nuo mintinių objektų. jis mąsto save kaip objektą. Užuot Dievui tapus žmogumi. 7. "praktinės kritinės" veiklos reikšmės. taigi žmogus. Pastaroji būtinai ir neišven- . o vaikas mato savo esmę. nes šiame susvetimėjusiame pasaulyje jis randa tik varganą tikrovės regimybę. žmogaus susvetimėjimas sau pačiam. bet pačią žmogaus veiklą jis ima ne kaip daiktinę veiklą. 1. dieviškos esybės jokios kitos būtybės. paverstos subjektu arba asmenybe esmės objektu. FEUERBACHAS nori šį procesą pasukti priešinga kryptimi. kaip rūšinių būtybių^ aspektą istorinio materializmo požiūriu (plg. tartum čia būtų ne jis. Vadinasi. įsivaizduoti.4. nes žmogaus esmė neturi tikros tikrovės". o kitas žmogus (64). tradicinė religija. kad žmogus gali ir turi pakilti virš savo individualybės arba asmenybės ribų. Sudvejinančios religinės projekcijos epocha Žmonijos istorijoje yra vaikystės epocha. tikėti. Krikščioniškoji Trejybės dogma tėra žmogiškosios meilės tarp Aš ir Tu projekcija. anot FEUERBACHO. norėti. Todėl "Krikščionybės esmėje" [FEUERBACHO svarbiausias veikalas] jis tik teorinį elgesį nagrinėja kaip tikrą žmogaus elgesį. Todėl jis nesupranta "revoliucinės". kaip tas vaikas. kad žmogus negali mąstyti. Todėl MARXAS jį kritikavo: FEUERBACHAS nori tyrinėti juslinius objektus. yra susidvejinimo būsena. kaip materialinės-ekonominės bazės ideologinis antstatas.2 Mara Jis remiasi FEUERBACHU. kad Dievo suvokimas yra ne kas kita.4. kaip rūšies suvokimas. žmogus turi tapti Dievu. bet nevirs dėsnių. Religija . Išnaudojimas klasinėje visuomenėje verčia žmones kaip rūšies būtybes tikrą tikrovę projektuoti į fantastinį anapusį pasaulį. irgi suobjektina save taip. jausti.objektui suteikia visas tobulybes.1). o praktika imama ir fiksuojama tik jos nešvaria.ir tai yra religijos paslaptis . Todėl neišvengiamas istorijos posūkio taškas yra šis mūsų atviras pareiškimas ii pripažinimas. kaip kitos būtybės objektą (82-83). tačiau išryškina žmonių. Religija yra "žmogaus esmės fantastinė tikrovė. save kaip žmogų lyg kažką atskirą nuo savęs. bet kaip objekto objektą.iš pradžių suobjektina savo esmę. Žmogus turi tapti kitiems žmonėms Dievu (homo homini Deus).tai žmonijos vaikiškoji esmė. Kartu religija nėra sąmoninga fantastinė projekcija. mylėti ir gerbti kaip absoliučios. (l tezė apie FEUERBACHĄ // MARX (3) 463) Pačiam MARXUI religija. geisti. susvetimėjusių gamybos santykių atspindys. kurių pats ilgisi. Tuo tarpu FEUERBACHAS pirmiausia turėjo omenyje meilę tarp dviejų individualių asmenų ir mažai domėjosi materialiniais-ekonominiais procesais. Žmogus . nevirs savo rūšies esmės predikatų. vertelgiška pasireiškimo forma.1. kaip vien tik žmogišką būtybę (345). o paskui padaro save tos suobjektintos.

NlETZSCHE nori užbaigti šį vystymąsi. o dvasia . Jis ieškojo pateisinimo kažkur kitur. (MARX (3). kas stipru ir didinga. Atrodo. Tačiau MARXAS nesiekė religijos panaikinti per prievartą. Tokio žmogaus sąmonė yra "rūšies sąmonė". bet tam tikras individas tėra tam tikra rūšies būtybė ir. kuriuose žmogus negali būti žmogumi iš tikrųjų. Panašiai kaip FEUERBACHAS. (Ten pat). Dievo kūrinio vietą užima gamybos produktas. Religija . kad ji išnyks pati. Ir toks pat turėtų atrodyti žmogus prieš antžmogį: išjuoka arba skaudi gėda. jis mano. pateisina pats save. kaip istorijoje vadinamasis "tikras" pasaulis. Žmogaus būties prasmė yra žmonių rūšies. aš mokau jus antžmogio mokslo! Antžmogis yra žemės prasmė. Panaikinti religiją kaip iliuzinę liaudies laime reikalauja jos tikroji laimė. kurios Šventa aureolė yra religija (. Jis stengiasi parodyti. kuri sukasi apie žmogų tol. o ne pats savyje. kritikuoti religiją reiškia pradėti kritikuoti tą ašarų pakalnę. kol jis nepradeda suktis apie save patį. o ne individo prasmė. skelbdamas mirtį. Religija yra liaudies opijus.. Dieviškojo absoliuto vietą užima rūšies būtybės materialinis-ekonominis procesas. 393). kai po revoliucijos įsitvirtins* beklasė visuomenė. 302 . religijos kritika . kurį filosofija ir teologija priešpriešino Dievui. teologijos kritika .13 Nietzsche NIETZSCHE (1844-1900) taip pat nori pereiti nuo teologijos j antropologiją.)... (MARX (1) 32)."visuomeninė dvasia". tuo tarpu save pačią . niekingas pasaulis. jis mirtingas. Vadinasi. beširdžio pasaulio širdis. 7. su Dievu susijusią etiką ir vykdo tik savo valią: valią galiai. Jūsų valia lai sako: te antžmogis būna žemės prasmė! (Šitaip kalbėjo Zaratustra). Jis buvo įsitikinęs. Transcendentaline ir etinė problematika išnyksta žmogaus kaip rūšies būtybės materialinėje-ekonominėje bazėje. Kas yra žmonėms beždžionė? Išjuoka arba skaudi gėda. kad žmonija visa. Reikalavimas išsižadėti iliuzijų apie savo padėtį yra reikalavimas išsižadėti tokios padėties.giamai kyla iš materialinių santykių.. Naujasis žmogus. Šia valia antžmogis nugali (jau buvusius) žmones. ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Religija tėra iliuzinė saulė. antžmogis. toks būdamas..teisės kritika. Religinis skurdumas kartu yra tikrojo skurdo išraiška u protestas prieš tikrąjį skurdą.tai engiamos būtybės atodūsis. kad mirtis yra žiauri rūšies pergalė prieš tam tikrą individą ir prieštarauja rūšies vienybei. kuriai reikalingos iliuzijos. kad galėtų gyventi antžmogis. virto netikru. Jis atmeta senąją.politikos kritika. iki šiol priskyrė anapusiniam Dievui ir pavertė šį antžmogiu. Dievas turi mirti. žmogus buvo silpnas ir menkas. Tuo būdu dangaus kritika pavirsta žemės kritika.silpna ir niekinga. Kartu išnyksta ir mirties problema. Klausykit. Prieš Dievui mirštant.

dorovės. Tik dabar ateina didysis vidudienis. šis Dievas buvo didžiausias pavojus. visagalis. kuriuose pasitaiko "beprasmiai žodžiai". Už Dievo galiausiai slepiasi tėvo figūra. kaip išaukštintas tėvas. apibrėžė kaip beprasmius. bent jau tiek. kuriuose pasitaiko žodis "Dievas". nusakydamas empiristinį prasmės kriterijų. kiek jį dabar mes galime suprasti. (VIII. kuriems negalima rasti empirinių atitikmenų. visuomenės ir meno pradžia. kaip saki- 303 . 7. Žemiau pateikiamas tekstas apibendrina šį aspektą: Dabar aš galiu pateikti mūsų (perdėm trumpo) tyrinėjimo išvadą: Edipo komplekse sutampa religijos. (Pastarąją NlETZSCHE idėją nacionalsocialistai klaidingai interpretavo kaip rasistinę). remiantis vieninteliu konkrečiu dalyku . FREUDAS (1856--1939) buvo psichoanalizės pradininkas.3. tokiais pat beprasmiais. kad tautų dvasinio gyvenimo problema gali būti išspręsta. Nuo tada. kai jis atgulė į kapą.kaip ankstyvosios vaikystės vaizdinių apie juos atnaujinimas ir pakartotinis įtvirtinimas. kaip FEUER BACHO..kylantis šio ryšio pagrindu super-ego arba egoidealas.mūsų santykiu su tėvu (IX.1). Didelė staigmena man yra tai. jus prisikėlėte. visus sakinius.5 Carnap Jau buvo parodyta.195). kad asmeninis Dievas psichologiniu požiūriu yra ne kas kita.1. dar daugiau .Kitaip negu MARXO beklasės visuomenės modelis. mano broliai? Jūs išsigandote: ar jūsų širdys svaigsta? Čia jums atsivėrė bedugnė? Čia jūs išvydote pragaro pabaisas? Pirmyn! Pirmyn! Jūs . o. Dievo vaizdinys yra vaiko-tėvo ryšio atspindys. Bet dabar miršta šis Dievas! Jums. Ar suprantate šiuos žodžius. Beprasmiai žodžiai yra tokie.1. tik dabar gimsta aukštesnysis žmogus . teisingas Dievas ir geroji gamta pasirodo mums kaip didinga tėvo ir motinos sublimacija. CARNAPAS (2.kad gyventų antžmogis.aukštesnieji žmonės! Tik dabar iškyla žmogaus ateities didybė! Dievas miršta: dabar jūs norite . kaip R. 7.2.4 Freud S. (Šitaip kalbėjo Zaratustra). Psichoanalizė moko mus apie glaudų ryšį tarp tėvo komplekso ir tikėjimo Dievu. Tai visiškai atitinka psichoanalizės teiginį. Ji parodo.valdovas!. Remdamasis šiomis prielaidomis. tiksliau . Tuo būdu čia kalbama apie tokį pat žmogaus susidvejinimą. antžmogis įkūnija tobulos žmonijos elitinį-aristokratinį idealą. MARKO ir NIETZSCHE religijos kritikoje. jis laiko sakinius. Jo religijos kritika paplito toli už psichoanalizės ribų. aukštesnieji žmonės. kad minėtasis kompleksas sudaro visų neurozių branduolį. 188).

Dievo sąvoka sukuriama todėl. kad Dievo buvimas iš principo nesuderinamas su laisvo. Tačiau kol sakiniai. jog Jahvė rūstauja. tol mes negalime sakyti. Neopozityvistinė religijos kritika remiasi empirizmu ir scientizmu. aš sukuriu sąvoką begalinio subjekto. "asmuo". kad jis ką nors žymi. plg. ir toks žmogaus projektas pasmerktas nesėkmei. tada laisvei nebūtų kur reikštis. išreiškia empiriškai nepatikrinamus teiginius. kai jis susijęs su transcendentiniu objektu. kaip Dievas. Jeigu būtų Dievas. kad.1. kurios mes įžvelgti negalime. Anot SARTRE'O.nius su žodžiu "liamziškas". Analogiškas yra žodžio "Dievas" vartojimas tais atvejais. Tokį požiūrį gerai išreiškia žemiau pateikiamas A. taip vartojant kalbą. SOLLE supranta religijos kritiką kaip "teologiją po Dievo mirties". Mes galime turėti žodį. kad. Šis subjektas yra mąstomas kaip žvelgianti būtis. kuris niekada negali tapti objektu.1. Tik atsisakęs Dievo.7 Solle Teologė D. kaip manoma. Galvodamas formaliai apie begalinę kitų žmonių (jų žvilgsnių) įvairovę. MERLEAU-PONTY ir A. Dar jam suteikiami antempiriniai atributai.6 Sartre J. kad aš apibendrinu ir formalizuoju kitų žmonių žvilgsnius. 2. HARTMANN. P. Kaip subjektas ir laisvė.2) teigia. Nėra jokio Dievo. 7. žmogus tampa visiškai atsakingas už savo gyvenimą ir savo pasaulį. drauge laikydamas religijos kalbą neracionalia ir primityvia. Toks asmuo laikomas pranašesniu už empirinį pasaulį ir todėl esančiu už jo. Tačiau tokio asmens. teiginys "Jahvė rūstauja" yra ekvivalentiškas teiginiui "griaudžia". nors jos tam tikru mastu gali remtis žmonių baime dėl jiems nepakankamai suprantamų gamtos įvykių. pavyzdžiui. "Būti žmogumi reiškia norėti tapti Dievu". tarsi jis apibrėžtų tokį "asmenį".kitas yra tas. kuris pats sau tapo objektu (būtis-sau-irsavyje). Neopozityvizmas suabsoliutina tam tikrą mokslo idealą ir supranta jį kaip žmogaus proto ir nepriklausomybės mastelį. sąvoka apskritai nėra racionali sąvoka. Būtent .1. 7. tai iš to aš galiu spręsti. griaustinio faktas yra būtinas ir pakankamas įrodyti. J. bet kurio atžvilgiu aš visada esu objektas ir prieš kurį aš visada jaučiuosi žemesnis. Būtent šioje būtyje~sau-ir-savyje skleidžiasi žmogaus egzistencija kaip laisvė. Kartu Dievas yra tokio subjekto idealas. kurio atžvilgiu aš tampu objektu. nes Dieve ir Dievo viskas visada jau įgyvendinta ir nulemta. (154). kuriuose jis pasitaiko. CAMUS. patį save kuriančio žmogaus egzistencija. SARTRE'AS(1905-1980. Vis dėlto didžiosiose religijose. kad šiandien jau neįmanoma "pripažinti jokio dangiško ar 304 . kurio svarbiausi atributai yra neempiriniai. M. vartojamą taip. vis dėlto nėra jo dalis. aš droviuosi būti objektu kito subjekto žvilgsniui. AYERIO tekstas: Jeigu man kas nors sako. stebintis empirinį pasaulį. SOLLE mano. Tačiau būtis-sau-ir-savyje yra vidujai prieštaringa. Panašios nuomonės laikėsi ir N.

. "anapusiniu" Dievu žmonijos istorijos "vaikystės stadijai". kad religija prieštarauja žmogaus nepriklausomybei. yra "Dievo mirtis". kas įvyksta tarp žmonių. Dievas gyvena praktikoje. kad jo akivaizdoje tampa neįmanoma jokia laisvė. Po Dievo mirties Dievas įgyvendintinas žmonių praktikoje (meilėje). Mes galime Dievą "vienas kitame vaidinti" (192). Dievas neturi kitų ausų. ką jis iš savęs padaro. bet pats "absoliučiai nepriklauso nuo sa\ o kūrinio". nes viskas visada priklauso nuo dieviškojo žinojimo ir valios visagalybės. Dievas gimsta istorijoje per žmonių meilę. Dievas buvoja meilėje. Taigi Dievas "įvyksta" tame. kuria Kristus mylėjo žmones. "antasmenio". kad ji yra žmogaus nepilnametystės išraiška ir todėl turi būti įveikta.asmeninio Anapus".. "Dievo jau nebėra" (178). vėlyvasis AUGUSTINAS. "Sąlyga. kas besąlygiška. Glaudžiai su Šia kryptimi susiję evangelikų reformatų atstovai. kuo jis . S6LLE priskiria tikėjimą "visiškai kitu". "dangiškos būtybės". Šiuo atžvilgiu taip pat reikšmingas mechanistinis determinizmas. tik mūsų.8 Santrauka Visas išdėstytas koncepcijas vienija įsitikinimas. Kaip tai suprasti? "Kristus paliko šio dabar nesančio Dievo vietą mums neužimtą" (179). Jis neturi kitų rankų. Jo kilmė (kaip mano. kuriuos apibūdinome kaip dvasios filosofijos atstovus: PLATONAS. sąlygojęs Naujųjų laikų pasaulėvaizdį ir mokslo idealą. "amžinu". iliuzija. Laisvas apsisprendimas virsta regimybe. kad religija šiandien yra galima tik kaip "ateistinis tikėjimas". kad žmogus tiesiog yra tai. tas Europos dviejų paskutinių šimtmečių istorijoje viską apsprendžiantis įvykis1' (9). kuriomis galiausiai remiasi visa religijos kritika: o Pirmoji dieviškąjį Absoliutą supranta taip. o Antroji žmogaus laisvę supranta taip absoliučiai. jo gyvenime ir mirtyje. Artimi šiai krypčiai pirmiausia yra tie mąstytojai.1. SARTRE). "Dievas neturi kitų akių. kad žmogus gamtoje (Kūrimas) ir istorijoje (Apvaizda) paverčiamas Dievo marionete. S6LLE tvirtina. Tai reiškia: nėra jokio žmogui iš anksto duoto. Nurodysime dvi kraštutines pozicijas.. 7. Panašiai kaip FEUERBACHAS ar NlETZSCHE. kylančio iš žmogaus esmės žmogiškumo. ypač KALVINAS. SPINOZA ir HEGELIS. tik mūsų". Atvirkščiai -žmogus kuria iš savęs tai. pvz. kaip nepriklausomos jo veiksmų normos. kuri seka Kristumi.. "Visatos valdovo. kuria šiandien pasirodo tai. kuris ją sukūrė". tik mūsų. HOBBES) glaudžiai susijusi su teologijos tendencija Dievo suverenumą laikyti tokiu absoliučiu. arba kad žmogaus esmė yra jo egzistencija (HEIDEGGER.

Abiejų argumentų pradžios taškas yra gana paprastas. objektyvias ribas. tik per gamtos sąlygotą žmogaus gyvūniškumą. realias. Vyraujanti filosofinė ir teologinė tradicija abi šias pozicijas laiko klaidingomis. Visos savikūros.2 skyriuje. Anot MARXO.8. Žmogaus laisvė yra baigtinė. Dievo įrodymai yra filosofinė argumentacija ontologinės refleksijos viduje. kaip Dievo klausimas formuluojamas būties filosofijoje (ontologinis aspektas). Anot SOLLE. Remdamiesi patyrimu ir ontologiniu priežastingumo principu (3.6). Nuo Antikos iki mūsų dienų buvo sukurta daug tokios rūšies "Dievo įrodymų". Pakanka prisiminti. pavyzdžiui. Anot SARTRE'O.3.3-5). žmonių praktika pati yra Dievas. išdėstyta 3. žmogaus esmė yra tik egzistencija (laisvė). kaip Dievo problema iškyla filosofinėse sistemose nuo PLATOXO iki HĖGELIO. kad transcendentalumas (4.2. būtų klaidinga juos tapatinti su empiriniais įrodymais. jie nurodo būtinumą pripažinti absoliučią patyrimo sąlygą. su hipotezių eksperimentiniu patikrinimu. Tokiai pozicijai kyla didelių sunkumų. žmogus savo gamybine veikla kuria žmogų. vadinasi. 12.nori boti. savimonės filosofijoje (transcendentalinis aspektas) ir dvasios filosofijoje. Todėl žemiau pateikiamas tekstas remiasi ontologija. žmogus įveikia žmogų tapęs antžmogiu. pasiremdami PLATONO trikampiu (1.1. ribota ir sąlygota.1 Kosmologinis ir teleologinis argumentai Kalbant apie filosofinius Dievo įrodymus.4) kaip laisvė gali boti realizuotas tik kūniškai. Taip pat išnagrinėsime.2) kaip filosofavimo pradžia: o Kodėl yra būtis. kurie nėra žmogui pavaldūs. 12 Filosofinis mokymas apie Dievą Dabar parodysime. 12. Jį sudaro du klausimai.1 Dievo klausimas būties filosofijoje Būties filosofijos problematika jau buvo aptarta trečioje dalyje. o negreičiau niekas? Kosmologinis argumentas nurodo galimos patirti būtybės sąlygotumą ir klausia apie pirmojo pagrindo 306 . Ji susijusi su tokiais žmogiškumo aspektais. kuriuos verčia kelti nuostaba (1. Religijos kritikos ir religijos dialogas pirmiausia turėtų paliesti šių kraštutinių pozicijų suformuluotus klausimus.1. Tokį mūsų neišvengiamą sąlygotumą ir baigtinumą religija supranta kaip sukurtos būties ženklus. Tačiau iš esmės yra tik du svarbiausi tipai: kosmologinis ir teleologinis argumentai. savęs projektavimo galimybės atsimuša į iš anksto duotas. Anot NIETZSCHE.

o Substancijos-akcidencijos perskyra remiasi klasikinis argumentas. Yra judėjimas. Jai. kas yra aktualiai šiltas.2. kas juda. Galiausiai turi būti priežastis.3) ir esmė-būtis (3. ir todėl turi būti kažkas besąlygiška. Kas gali rastis ir išnykti.2 skyriuje išskyrėme tris ontologines perskyras: substancija-akcidencija (3. Yra baigtinybė. Kas juda. kuri pati neturi priežasties.6). kad kas nors tuo pačiu atžvilgiu ir tuo pačiu būdu būtų ir . aktuali ugnies šiluma priverčia potencialią medžio šilumą virsti aktualia šiluma. turi būti pirmasis nejudantis judintojas. tas turi būti judinamas kito. O išjudinti gali kas nors todėl.6.2. kad kai kas šiame pasaulyje juda. kaip daikto potenciją paversti aktu. galime lengvai patys suformuluoti kosmologinį argumentą. kaip tik tam tikros veikiančios būties dėka. reikia priežasties. Visada turima omenyje ta pati svarbiausia problema: tai. kuri būtų baigtinybės būties ir baigtinumo pagrindas. kas juda. kas sąlygota. kaip esančiai ir baigtinei. Juk tai. Toks jis gali boti tik skirtingais atžvilgiais.1) argumentas nurodo natūralios būtybės tvarką ir tikslingumą bei klausia apie protą. Tačiau visa. kurio link juda. Tik reikia kiekvieną perskyrą atitinkamai susieti su ontologiniu priežastingumo principu -(3. atžvilgiu.2.1. kuris yra šios tvarkos pagrindas. tuo pačiu metu gali būti nė potencialiai šiltas. o Materijos-formos perskyra remiasi argumentas. Būtybės randasi ir išnyksta. Galiausiai turi būti absoliuti begalybė. bet tik potencialiai šaltas. pagrįstas baigtinumu.1. juda tik dėl to. Jomis pasinaudoję. kas sąlygota. yra judinama kieno nors kito. kurį suformulavo dar PLATONAS ir ARISTOTELIS. o Kodėl yra kosmosas.2.2.4). Pavyzdžiui. kad pats yra aktualus: juk išjudinti ką nors yra ne kas kita. 7. Tačiau neįmanoma.2). kad yra potencialus to. pagrįstas judėjimu. o Esmės-būties perskyra remiasi argumentas. taip ji išjudina medį ir keičia jį. Pasirinkome TOMO AKVINIEČIO suformuluotą argumentą. Tačiau jokio daikto potencijos negalima paversti aktu kitaip. Juk yra aišku ir įrodoma pojūčiais. kad tas pats daiktas kartu būtų ir aktualus. turi turėti priežastį. pagrįstą judėjimu: Pirmasis ir aiškesnis būdas išplaukia iš judėjimo supratimo. Tai. Pateiksime vieną išdėstytų argumentų pavyzdį. ir potencialus tuo pačiu atžvilgiu. o ne chaosas? Teleologinis (3.besąlygiškumą ir būtinumą.2. tačiau yra būtina. materija-forma (3. Vadinasi. Lygiai taip pat neįmanoma.1 Kosmologinis argumentas 3. negali be galo grįsti to. pagrįstas kontingentiškumu.

gimė 1225/26 m. Buvo dominikonas. netoli Aquino. Fossanovoje prie Terracinos. mirė 1274 m.Tomas Akvinietis. Šventasis ir Bažnyčios mokytojas (Doctor angelicus). Jo filosofinei teologinei sistemai lemiamos reikšmės turėjo Aristotelio įtaka. 308 . Žymiausias Viduramžių mąstytojas. gyveno ir kūrė Paryžiuje ir Romoje.

. kad jos tarpusavyje susietos tam tikra tvarka. krikščioniškos). remiantis tik pačia natūraliai a būtybe. Jis buvo ne kartą formalizuotas. bet tik nurodo į tai. Taigi būtina prieiti iki kažkokio pirmojo judintojo. Vadinasi. Gamtą sąlygojamos tikslai. kiek patys yra išjudinti pirmojo judintojo. Tačiau tai negali tęstis iki begalybės. o Natūraliosios būtybės protinga teleologinė sandara nepaaiškinama. kad viskas juda. nes antros eilės judintojai juda tik tiek.4.2.3 // FlChr V 410-411) Kai kurie teksto paaiškinimai: O Argumente vartojama judėjimo sąvoka apima ne tik judėjimą erdvėje. (TV I.4. kiek juos nukreipia į jį apdovanotas .2 Teleologinis argumentas Šis argumentas taip pat yra antikinės kilmės. Taigi visa. • Natūraliųjų būtybių sąveika rodo. 7. kitaip tariant. o ne chaosas.y. kas juda.4. kad kiekvienas šio argumento teiginys įrodomas.: gilė virsta ąžuolu). kad kai kas juda. teleologija interpretuojama kaip priežastingumas. ir judinamas. O Galima parodyti.1).1. Tokį pradinį tašką galima įvairiai formuluoti: • Gamtinė būtybė pati turi teleologinę sąrangą. O Argumento prielaida nėra teiginys. turi būti judinama kieno nors kito. bet iš principo kiekvieną akcidentinį pokytį. jį judina dar kas nors kitas. O Argumentas formaliu loginiu požiūriu nekelia abejonių. lazda juda tik tiek. ką visi filosofai laiko absoliuto predikatu: "pirmasis nejudantis judintojas". Juk tie.2) sąrangą. remiantis taip pat antikine ir arabų (t. ir t.4. kurie neturi proto. vadinasi.t.4.2). Yra kosmosas. O jeigu judinamas daiktas ir pats juda. bet tik tai.judantis. O Galima parodyti. 2. kad argumentas remiasi kai kuriomis tuometinės gamtos filosofijos išvadomis. Neprotingos gyvybės teleologijos sąlyga yra protas.1. nekrikščioniška) filosofine tradicija. siekia tikslo tik tiek. kiek yra rankos išjudinta. Turima omenyje gyvos substancijos organinė sąranga (3. Tokiu judintoju visi laiko Dievą. • Gyvos būtybės entelechija kreipia jos vystymąsi atitinkama kryptimi (pvz. HĖGELIO tekstą 3. Jo pamatinė struktūra gana paprasta: o Patyrimui prieinama natūrali būtybė turi teleologinę (3. O Išvada ("Tokiu judintoju visi laiko Dievą") neduoda konkrečios Dievo sąvokos (pvz. kurio niekas kitas nejudina. nes tokiu atveju nebūtų pirmojo judintojo ir kartu jokio kito judintojo. apimančia ir visą kosmosą (plg. Tikrovė yra protinga. Pavyzdžiui.4. Tačiau jos neliečia argumento svarbiausios idėjos. pats būtų savo judėjimo priežastis.

kaip mąstydami sąmoningai veikiančią aukščiausią jo priežastį. . veikiančiais be jokio išankstinio tikslo. kad būtų kosmosas. remdamiesi mūsų pažintinių galių sandara.12 Analoginė kalba apie Dievą Kai reikia kalbėti apie kažką. mes galime susidaryti sąvoką apie tokio pasaulio galimybę ne kitaip. kad galima drąsiai pasakyti: žmonėms beprasmiška net manyti arba tikėtis. bet jame išdėstyta tai. (SKG B 334-339). ekosistemos arba specifinio gyvūnų elgesio tvarka negali būti paaiškinta. nieko daugiau kaip tik tai. kad kada nors atsiras naujas NEWTONAS.1.3).4) problema. o Vadinasi. remiantis organizmo. kas yra neempirinė empirijos sąlyga (1. Mes galime tikslingumą. 12.. Yra visiškai aišku.. vadinasi.. o ne chaosas.5. ir tai yra taip tikra. o pati tikrovė būtų protinga. sistemos dalimis arba konkrečių gyvūnų pavyzdžiu. kuris turėtų būti daugelio gamtos daiktų vidinės galimybės pažinimo pagrindas. Juk mes negalime kalbėti apie neempiriją tokiu pat būdu... kad. derindami patyrimą su aukščiausiais proto principais. kuris sugebės paaiškinti bent žolytės atsiradimą. protas yra būtina sąlyga tam. kad įvairiuose lygiuose viskas būtų sutvarkyta teleologiškai. Priešingai . remdamiesi tik mechaniniais gamtos principais. iškyla loginė-semantinė (4. remdamasis vien tik gamtos dėsniais. Žemiau pateikiamas KANTO tekstas nėra teleologinis argumentas.3 // FlChr V 413) Organizmo. kaip šaulys nukreipia strėle. kad mes negalime pakankamai gerai pažinti ir tuo labiau paaiškinti organizmų bei jų vidinės galimybės. kaip įsivaizduodami juos ir pasaulį apskritai kaip protingos priežasties (Dievo) padarinį..protu ir išmintimi. kaip apie empiriją.4.1. Filosofija iš . 2. mąstyti ir suprasti ne kitaip. (TV I. apie ką šiame argumente kalbama: i Tačiau ką gi pagaliau įrodo pati išsamiausia teleologija? .tokio žmonių įžvalgumo galimybe reikia visiškai atmesti.

kas nežinoma (bet j ką nurodo tai. perkelti nežinomam. kad natūrali būtybė yra sąlygota (priežastingumas. Tačiau mes gerai žinome. Tokiu atveju būtinai pasikeičia pasakymo reikšmė. Filosofinėje tradicijoje Ši problema apsprendžiama. Šios teorijos užuomazgas galima rasti jau PLATONO filosofijoje. o Filosofinė patyrimo analizė rodo (pvz. Analoginė kalba apie Dievą yra atskiras proporcijos analogijos atvejis. kad oras yra šviesus. kas mums atsiskleidžia kasdienėje kalboje ir analizuojama filosofine kalba. jų tiksli reikšmė dėl •proporcingumo tampa reliatyvi. Toliau šią teoriją plėtojo neoplatonikai ir scholastai. kad. remdamiesi sąlygotumu. jie dažniausiai turi pakankamai tikslią reikšmę. kodėl jie pasidaro netikslūs: dėl proporcingumo. "judintojas". kontingentiškumas. ką oras gauna iŠ kažko kito. filosofinė kalba pasakymus. "būtybė". vartojamus žinomam dalykui apibūdinti. kas besąlygiškai yra šviesus. remiamasi patyrimu. Kai jie pritaikomi apibūdinti nežinomam dalykui. mes perkeliame pasakymą apie orą "šviesus" mums nežinomam šviesos šaltiniui ir vadiname jį "šviesiu". Šitaip pasakymus "priežastis". Nereikia per daug norėti iš šio pavyzdžio. kad nežinome. "aktas1' ir t. Proporcijos analogijos metodas leidžia pasakymus. Tai reiškia. kas šviesumą gauna ne iš kažko kito.t. Jie tampa netikslūs. Galima suformuluoti du svarbius analogijos teorijos teiginius. Kalbant apie Dievą. Vadinasi.Mproporcinga kažkam. priklausomybė) ir todėl tam tikru m2&\. Tai gerai iliustruoja paprastas. Kai šie pasakymai apibūdina mums žinomą dalyką. Tarkime.. kuria remsimės toliau. kuriais apibūdinama tai. kai filosofijai reikia kalbėti apie Dievą. Mes sakome.2. kuriuo remdamiesi perkeliame pasakymus. kalbama apie mums nežinomą 311 . "protas".y. Oro šviesumas yra sąlygotas. kai ji vartojama kalbėti apie Dievą: o Analogiškai galima kalbėti apie nežinomą dalyką. Tačiau žinome. Turima omenyje tokia struktūra: o Pradedama nuo to. Kas jį sąlygoja? Greičiausiai tai. kas žinoma. "Dievo įrodymuose"). visi empiriniai pavyzdžiai yra nevykę palyginimai. jo žinomu proporcingumu. bet pats yra šviesus. kad Šviesumas yra kažkas. labai senas pavyzdys. apie mums žinomą dalyką perkeliame nežinomam ("Dievui").2. remiantis žinomu. Jos apybraiža. remiantis analogijos logine-semantine teorija. o pirmą kartą ją išdėstė ARISTOTELIS.esmės visada nagrinėjo šią problemą. o Remdamasi tokia proporcija. panaudoja apibūdinti tam. kas žinoma). t. "pagrindas". kas mums žinoma. remiantis sąlygotumo proporcingumu. kas nėra natūrali būtybė. Ypač aštri ji tampa tada. Vadinasi. iš kur oras gauna šviesumą (saulė? prožektorius?). pateikta 45.

Turimos omenyje trys ontologinės perskyros (substancija-akcidencija.t. kad jis yra aktualus. geras ir t.2. Kalbant apie nežinomą dalyką. Parodoma. kad nežinomas dalykas būna aktu kitaip. sakoma. perkeliant žinomo dalyko žinomą proporcingumą nežinomam dalykui. remiantis analogine kalba.13 Dievo sąvoka būties filosofijoje Reikia pažymėti. kad nežinomas dalykas yra grynasis aktas. Nors analogiškai apie nežinomą dalyką galima kalbėti tik apytiksliai. kaip žinomam. remiantis proporcingumu. kodėl negali. kad analoginės kalbos netikslumas yra labai tikslių loginių veiksmų rezultatas. kuris kyla. negalima pasakyti. kalbant apie žinomą. tobulas. bet vis dėlto prasmingai. o Eminentinė kalba. Pozityvūs žinomo dalyko predikatai.1). Perkeltų pasakymų reikšmės pasidaro netikslios. 7 J. Tuo būdu čia turimas omenyje ne atsitiktinis žodžių daugiareikšmiškumas (kaip žodžio "kasa" atveju). kas yra nežinomas dalykas pats savaime. Todėl nežinomo dalyko atžvilgiu neigiu bet kokią pasyvią potenciją. Neigimas viso to. Bet neigdamas turiu parodyti. Mes net apytikriai negalime perteikti jos pasiekto tikslumo. Todėl pozityvūs predikatai. kad visa tai. kai kalbama apie apibūdinamą minėtomis trimis perskyromis žinomą dalyką. o Analoginė kalba perkelia pasakymus apie žinomą dalyką nežinomam ir drauge keičia jų reikšmę. pirmąja būtybe. Neoplatonikai suskaidė analoginės kalbos loginį-semantinį procesą j tris fazes: o Teigimas. idant jis galėtų būti aktuali priežastis. absoliutumą. protu. neturėtų būti suprantami taip. Tačiau. kad šie nežinomo dalyko predikatai jam negali būti pritaikyti tuo pačiu būdu (ta pačia prasme). perkeliami nežinomam. grynoji tobulybė. parodo nežinomo dalyko besąlygiškumą. Ontologijos požiūriu tai reiškia. šių perskyrų atsisakoma. kad nežinomas dalykas turi būti aktas. 312 . kuo remiasi mums žinomo dalyko sąlygotumas. kas sąlygota. Savo ruožtu galiu sakyti. Minėtos trys perskyros negali apimti nežinomo besąlyginio dalyko. kad jis turi aktyvią potenciją (galią). remiantis žinomu.dalyką. o Neigimas. materija-forma. Todėl mums nežinomas dalykas vadinamas pirmuoju pagrindu. sąlygojama tiek. Pavyzdys: teigiu. tobulumą. kuriomis remiantis natūrali būtybė apibūdinama kaip sąlygota. bet toks. kuriais apibūdinamas nežinomas dalykas. nei priežastingai sąlygota būtybė. esmė-būtis). plėtodama Dievo sąvoką. Dabar aišku. kiek apima pasyvią potenciją kaip kitos būties galimybe (3. kad analogine kalba rėmėsi scholastika. Parodoma.

1072 b) Tuo remdamiesi gauname kitus apibrėžimus: • Dvasios veikla labiausiai pasireiškia pažinimu ir valia (6. kad Dievas yra vienintelis. Jis yra savo paties veikla.. Todėl nežinomas besąlyginis dalykas negali turėti jokios pasyvios potencijos. sąlygotumo pagrindas.1. yra beribis būties aktas (3. Dievas nėra laike. XII.1) yra to. Tuo būdu gyvybė yra viso to. • Dievui negalioja esmės-būties perskyra.1). yra sąlygota.. Mąstymas kaipo toks krypsta į tai.. mąsto pats save.. būtis yra gyvybė. ^ • Dievui negalioja materijos-formos perskyra: jis nėra kūnas. • Su šiais apibrėžimais susijęs ir amžinumas. paliesdamas ir mąstydamas savo objektą.2. nes jis tapatus visiems savo apibrėžimams.2. o dvasia . Iš čia gauname daug aptarčių: • Dievui negalioja substancijos-akcidencijos perskyra. • Savo ruožtu pažinimo ir valios perskyra būdinga tik baigtinei dvasiai. Dar tobulesnė būtis yra dvasia. Dieve nėra neaktualizuotos galimybės. būtis. kaip apskritimo centro su periferija). vadinasi. o Dvasia.į tai. Ir jis iš tikrųjų yra gyvybė. kurią apima teorijos-praktikos perskyra. Daug dievų prieštarautų Dievo begalybei.3). Žinome. todėl yra nematerialus ir netįsus. tad protas ir tai. kas aukščiausia. Todėl [absoliutus] protas. tuo pačiu pradžia ir pabaiga. 7. kaip grynasis aktas. kas protu suvokiama.Susipažinkime tik su kai kuriais svarbiausiais Dievo sąvokos apibrėžimais. nes jis.protingos būtybės būtis. Jo veikla pati savaime yra tobuliausias ir amžinas gyvenimas. o Dievas yra veikla. yra tas pat. Jis yra aktuali būties pilnatvė. • Iš to išplaukia. kas gyva. Todėl sakome.. begalinė būties tobulumo pilnatvė. kas geriausia savaime. «• Dievas. pasiekusi tam tikrą tobulumą. Jis išplaukia iŠ to. Taip jis būna. ką apima akto-potencijos perskyra. Visa. kad atmestas bet koks substancinis ar akcidentinis pokytis (plg. 313 . kas mums žinoma.. nes proto veikla yra gyvenimas. o Grynasis aktas. kad. Jis yra visalaikiškumas. santykiams ir veiksmams. Dievo būties grynasis aktas pats yra absoliuti dvasia.4). Dievas yra begalinis patį save pažįstantis pažinimas ir savęs paties geidžianti valia. Kaip absoliuti dvasinė veikla. kad Dievas yra amžina ir geriausia gyva būtybė. yra nekintamas.3. Dievas yra grynasis aktas. absoliuti dvasios pilnatvė. (Jo santykis su laikiškumo trukme yra toks pat. Visa. Dieve šios perskyros nėra. Met. kaip grynasis aktas. Jis yra pažinimo ir valios tapatybė tobuloje būtyje-su-savimi. lyginant su bet kokia trukme.t. Amžinumas yra "visalaikis neriboto gyvenimo visas ir tobulas turėjimas" (BOECIJUS). (ARISTOTELIS. turi pasyvią potenciją. Jo gyvenimas yra tobulumas. aukščiausias mąstymas . kas keičiasi.2. nes jo veikla tuo pačiu yra džiaugsmas. apčiuopdamas mąstomybę. jis pats yra mąstomas. savo paties santykis ir t. Pasyvi potencija (3. Jis yra savo ' paties absoliutus Dabar. Nes.

tikėjimas apsireiškusiu Dievu labai skiriasi nuo filosofijos. o jų santykis yra svarbus filosofijos ir teologijos klausimas. Jam nereikia nieko baigtinio. kad egzistuoja daug dievų. Pasaulis yra laisvai apsisprendusio j] kurti Dievo amžinybėje. Tuo būdu Dievas kaip kūrinijos viršūnę kuria protingą ir laisvą žmogų. Pabaigai nurodysime kai kurias dažnai vartojamas sąvokas: o Teizmas: teigiama. kad šis pasirinktų Dievą kaip galutinę prasmę ir kad Dievas būtų žmogui laimė ir tobula atbaiga. pažįsta pasaulį (ir trokšta jo) kaip savo pačios atvaizdą į save pačią. arabiškosios. kad. kad Dievas yra nuo pasaulio skirtingas. • Absoliučiai tobulas dalykas nori kitam. gamtos ir žmonijos praeities ir ateities pavidalu. baigtiniam dalykui suteikti būtį ir ji palaikyti Dievas nori būti atbaigimas to. Kūrinys skleidžiasi laike kosmoso. kad egzistuoja vienintelis Dievas. bet neigiama. Tačiau ir priešingai: remiantis tuo. Dievas. Be abejonės.o Dievas ir pasaulis. vėl tampa problema tai. • Kaip pažinimo ir noro gryniausias ir tobuliausias begalinis būties-su-savimi aktas. o laisvai. kas besąlygiška. prie to. žydiškosios ir krikščioniškosios scholastikos.motyvus. Kaip gali būties grynasis aktas būti paskutinė baigtinių būtybių kosmoso priežastis? Mokymas apie Dievą būties filosofijoje kreipia nuo to. o Politeizmas: teigiama. Todėl jo būtis-su-savimi kartu yra pasaulio ir žmogaus kūrimas. kurį apmąsto filosofija. jį kuriantis ir saugantis (apvaizda) Absoliutas. laisvai pažindama save kaip atkartojamą pasaulyje ir trokšdama savęs (mylėdama save). o Deizmas: pripažįstamas pasaulį kuriantis Absoliutas. kas besąlygiška. globa. amžinasis žmogaus Tu. • Dievas kuria pasaulį ne dėl prigimtinio būtinumo. Būtis-su-savimi save pažįsta ir savęs trokšta (save myli) taip. Glaustai išnagrinėjome svarbiausius filosofinių mokymų apie Dievą pagoniškojo ir krikščioniškojo neoplatonizmo. kaip galimo atkartoti baigtinybėje. nes šis jau yra pačios būties grynasis aktas. kad Dievas pasaulį saugo ir apvaizda jį valdo. kaip to pasaulio atbaigą. Absoliutas yra sau pakankamas. o Monoteizmas: teigiama. ką jis kuria. kad pasaulis vienaip ar kitaip sutampa su Dievu. Dieve tai yra absoliučios būties-su-savimi nekintamas ir amžinas Dabar. kas sąlygota. dažnai vadinamas filosofų Dievu (PASCAL) ir priešpriešinamas Apreiškimo Dievui. apvaizda ir atbaiga (pasaulis yra žmogaus vardan). Baigtinis dalykas negali papildyti Absoliuto. o Panteizmas: teigiama. 314 . kas sąlygiška. taip pat Naujųjų laikų mąstymo . • Dievas savo pažįstančioje ir savęs trokštančioje būtyje-su-savimi pažįsta save ir trokšta savęs.

viena kitą papildo. tampa duotybe subjekto (Aš) pažinimo dėka.2. kuriais mes iš ko nors mums žinoma darome išvadą apie kažką kita. Vadinasi. kad kėsinasi "nugriauti visus tuos pasienio stulpus ir leistis į visai naują sritį. Todėl tokias išvadas jų rezultato požiūriu veikiau reikia vadinti bergždžiais išvedžiojimais. kuri nepripažįsta jokios demarkacijos" (B 352/7 265).. kad patyrime būtis tampa reiškiniu.122 Dievo klausimas savimonės filosofijoje Perėję prie transcendentalinės refleksijos (4. nes išnagrinėtuose argumentuose (kosmologiniame ir teleologiniame) protas peržengia to. kad KANTAS savo transcendentalinėje filosofijoje proto teorinį taikymą apribojo su stebimais susijusia intelekto veikla..1). o kad jis yra pagrįstas priežastingumu. Aš esu tam tikru požiūriu nekritiškas būtybės būties atžvilgiu.1. Dievo problema savimonės filosofijoje nepanaikina jos būties filosofijoje. kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui.1) kritika. o Klausdamas transcendentaliai apie patyrimo sąlygas subjekte. vadinasi.2."). Tokią "būties užmarštį" transcendentalinėje refleksijoje atitinka "subjekto užmarštis'' ontologinėje refleksijoje. Tokios išvados transcendentalinės filosofijos požiūriu yra neteisėtos. ką galima stebėti..1) čia taikomi transcendentiškai. Priežastingumo principui. Abi filosofinės refleksijos kryptys. Tačiau ji formuluojama (PLATONO trikampio prasme). panašiu būdu "užmirštu".2. ribas. Jau žinome. būna samprotavimų. tam tikra prasme ''užmirštu".1 Kantas: būties filosofijos Dievo įrodymo kritika Tarp ontologinės ir transcendentalinės refleksijos neišvengiamai kyla šis prieštaravimas: o Klausdamas ontologiškai apie patyrimo sąlygas būtyje. kieno sąvokos neturime ir kam vis dėlto dėl neišvengiamos regimybės priskiriame objektyvų realumą. 122. nes intelekto apriorinės kategorijos bei pagrindiniai teigimai (4. o ne samprotavimais. kaip ne kartą buvo parodyta. iš karto atsiduriame priešingoje pozicijoje. lyginant su būties filosofijos mokymu apie Dievą. (GPK B 397//291). remiantis kitu pagrindu.. kuris yra su stebėjimu susijęs apriorinis transcendentalinis teiginys. argumentas neteisėtas todėl.3. kas duota patyrime. pripažįsta- . neturinčių jokių empirinių premisų. Anot KANTO. taip. ("Man teko pašalinti žinojimą. kad visa tai. Iš to būtinai išplaukia "Dievo įrodymų" būties filosofijoje (7.

kaip ją formuluoja ontologinė analizė. tikslingą daiktų vienumą "ir spekuliatyvusis proto interesas verčia visą pasaulio architektoniką traktuoti taip.2. idealią sąlygą. kaip teorinio proto reguliatyvi idėja. nors kitu keliu.2. kad transcendentalinė analizė. tikslingą vienumą.remiantis patyrimu. Ontologinė analizė atveda prie substancijos ir ją apimančių ontologinių perskyrų. Tuo pačiu iŠ empirijos žengiama į neempiriją. Protas jau a priori turi idėjas (4. KANTO kritika remiasi principiniu transcendentalinės ir ontologinės refleksijų supriešinimu. tokios "neišvengiamos regimybės" (7. Jos nukreipia intelekto veiklą į totalumą kaip tikslą. Tokios yra pasaulio. Klasikinis (neoplatoninis ir scholastinis) mokymas apie Dievą atmeta tokį reikalavimą savo analogijos teorijoje (7. Dievo problema. kad Dievo klausimas iš principo nėra empirinė problema.pagrindas yra pačiame prote. Kartu.3. Priešingai -tokios idėjos yra reguliatyvios. pasirodo. kurį galima apibūdinti mūsų kategorijomis ir principais. Vadinasi.1. nukreipia intelektą į viską apimantį.2. Todėl empiriniai mokslai kaip tokie iš principo nieko negali pasakyti apie Dievą: nei įrodyti Dievą. intelekto veiklą nukreipiančias į patyrimo totalumą. tarytum ji būtų kilusi iš aukščiausiojo proto ketinimo" (GPK B 714//481). yra negalima transcendentalinės analizės požiūriu. Tačiau abu filosofavimo būdai yra vienpusiški. sielos ir Dievo idėjos. o kad taiko aukščiausios būtybės. oponuojant empirizmui. Abu filosofavimo bodai yra būtini. Kita vertus. Tad KANTO kritika nukreipta pirmiausia prieš racionalistinį "Dievo įrodymų" formulavimą.4.3.2.3. kad ši sąvoka yra tik mūsų sąvoka. nepastebima. sąvoką. kuri be stebinio yra tuščia ir kuriai todėl negalima pripažinti realaus egzistavimo. pabrėžiama.1. reikalaujantį įgimtas idėjas bei principus vienodai taikyti baigtinybei ir Dievui ("jusliškumo . Dievas kaip reguliatyvinė idėja KANTO manymu. Jų negalima taikyti konstitutyviai.4. kuriai priskiriama egzistencija. "šmėkliška metafizika". kuri suteikia patirtiniam pasauliui transcendentalinėje konstitucijoje visa apimantį.mas transcendentinis taikymas. Šiuo atžvilgiu neoplatonizmo ir scholastikos požiūris sutampa su KANTO pozicija: Dievas nėra objektas. 'čia kalbama apie vienos problemos dvi puses. Tad būties filosofija nurodo Dievą kaip egzistuojančio pasaulio būtiną sąlygą.2). 1222.2). Dievas.1) . Transcendentalinė analizė atveda prie subjekto ir jo apriorinių apibūdinimų. nei jį paneigti.2. KANTAS daro tokią išvadą: 316 . Vadinasi.2).antjusliškumo perskyra". Abiem atvejais Dievas suprantamas kaip patiriančio buvimo-pasaulyje galutinė teorinė sąlyga. o savimonės filosofija supranta jį kaip apriorinę. plg. jos neleidžia daryti išvados apie idėjas atitinkančių objektų realų egzistavimą. taip pat atveda prie Dievo problemos.2. daryti išvadas apie Dievą .

y. tiesiogiai susijusi ne su nuo pasaulio skirtinga esybe.Tačiau žmogus pats gali realizuoti tik vieną šio aukščiausiojo gėrio aspektą. Tuo tarpu aukščiausiasis gėris apima ne tik dorovę.3).2). būtinumu ir t. kaip mes turime pasinaudoti juo arba veikiau jo idėja sisteminiame proto taikyme pasaulio daiktams. būtent . bet kuriomis nieko negalima suprasti. ar mes galime bent mąstyti šią nuo pasaulio skirtingą esybę pagal analogiją su patyrimo objektais. tai aš atsakau. jei klausiama. t. t. mes galime be baimės ir nenusipelnydami priekaištų tarti šioje idėjoje tam tikrą antropomorfiškumą [ = priskirti jai žmogiškų savybių].2. parodyti. kas šis pasaulio vienumo pirminis pagrindas yra pats savaime. ar ši esybė yra substancija. taikomos tik empiriškai ir neturi jokios prasmės. t. Todėl KANTO mokymo apie Dievą centras yra praktinė filosofija. t.t.1-2). o ne realybėje. pirma. laimingo ir sveiko gyvenimo tobuloje visuomenėje (="geriausiame pasaulyje''). naudingą minėtajam reguliatyviajam principui. jei jos taikomos ne galimo patyrimo objektams. Juk visos kategorijos. atskirų mokslų viso teorinio pažinimo pajungimą praktiniams tikslams. Dar daugiau. bet ir visu siekių išsipildymą.5. Juk pasaulis yra reiškinių suma.3.4. tvarkos ir tikslingumo. Jis akcentuoja. kurias galima tarti esant.3. (GPK B 723-724 // 48^487) KANTAS pabrėžia. turi egzistuoti transcendentalinis. Pateikiame argumentacijos santrauką: Žmogus pagal savo esmę siekia aukščiausiojo gėrio (6. būtent tik kiek jis yra mums nežinomas pasaulio sąrangos sisteminio vienumo. kad analoginė kalba yra vienintelė filosofijos galimybė kalbėti apie Dievą. Juk tai visada yra tik 'idėja. kas yra pasaulio tvarkos ir jo sąryšio pagal visuotinius dėsnius pagrindas. bet galima tik mąstyti. kad šis klausimas neturi jokios reikšmės. tai atsakymas toks: žinomu.5.y. schemą. plg. kad Dievo buvimas sąlygoja mūsų praktikos prasmingumą.y.2. ne jutimais suvokiamam pasauliui.y.1. jei klausiama. Dėl to negalima mąstyti. bet tik kaip objektą idėjoje. vadinasi. 1223 Dievas kaip praktinis postulatas KANTO savimonės filosofija atveda prie Aš kaip laisvės (6. ir tai tik per jo schemą. galimas mąstyti tik grynuoju intelektu. bet su pasaulio sisteminio vienumo reguliatyviuoju principu.3. ką pavadinome etiniu paradoksu (6.y.3). Ji pripažįsta praktikos pirmenybę. moralinį tobulumą. jo pagrindas. ar egzistuoja kas nors skirtinga nuo pasaulio.Tad jei klausiama (turint omenyje transcendentalinę teologiją).1. trečia.5. ir kartu pasisako prieš intelektualistinę racionalizmo metafiziką ("šmėkliška metafizika". t. kurias pasitelkęs aš bandau susidaryti tokio objekto sąvoką. pasižyminti didžiausiu realumu. vadinasi.3. KANTO pozicija šiuo atžvilgiu sutampa su būties filosofijos mokymu apie Dievą. substratas [ = pagrindas].3. Dievo buvimo postulatas KANTO filosofijoje glaudžiai susijęs su tuo.2. Už šios srities jos tėra pavadinimai sąvokų.1 pabaiga.2). sukūrusios šį vienumą pagal išmintingus sumanymus. t. tai atsakymas toks: be abejonės. kad negalima perkelti su stebėjimu susijusių mūsų intelekto sąvokų (kategorijų) Dievui. 7. būtent per aukščiausios inteligencijos.dorovę. savirealizacijos visose praktikos plotmėse (6. moralinį 317 .4. Pagaliau. Turima omenyje galimybė mąstyti Dievą kaip praktinį postulatą.y. Antra. kuriuos protas turi padaryti savo gamtos tyrimo reguliatyviuoju principu.

Žinome garsius AUGUSTINO žodžius: "Tu sukūrei mus sau ir nenurims mūsų širdis. Jei galimas toks viską apimantis teisingumas. 318 . tokio teisėjo. Tad aukščiausiojo išvestinio gėrio (geriausio pasaulio) galimybės postulatas kartu yra ir aukščiausiojo pradinio gėrio. vadinasi. kurio jis siekia. 1). (77). išorinės aplinkybės ir t. galingas. o Su Dievo buvimo postulatu KAISTI o filosofijoje glaudžiai susijęs ir toks samprotavimas.4. iki neras atilsio Tavyje" (Išp. Savo ruožtu kiekvienas kitas mąstomas prasmingas tikslas tampa reliatyvus. NEWMANNAS taip samprotauja: Jeigu tokių sielos judesių priežastys nepriklauso regimam pasauliui. kad aukščiausiasis gėris gali būti pasiektas. teisingas.3. kurio žmogus siekia pagal savo esmę. žmogaus esmę atitinkanti savirealizacija (aukščiausiasis gėris). turime postuluoti galimybę. t.). kaip praktikos prasmingumo sąlygą.tobulumą atitinkančią laimę. kurio galimybę. Keli pavyzdžiai: o Žmogus siekia gyventi prasmingai. tai objektas. kuris botų šventas. Būtinumas postuluoti Dievo buvimą. turi būti antgamtinis ir dieviškas. (PPK A 266 // 149). (Ten pat).. I. galima postuluoti. visaregis. Su Dievo buvimo postulatu glaudžiai susijęs nemirtingumo postulatas. apimantis visas praktikos sritis. Kadangi žmogaus dvasia iŠ esmės skleidžiasi visumos horizonte (5. J. tad jos egzistavimo pripažinimas susijęs su mūsų pareigos įsisąmoninimu . dorovė ir pozityvioji teisė negali atstovauti toliau universaliam teisingumui. o Pradiniu tašku gali būti pasirinktas ir kategorinis sąžinės reikalavimas. nes jos pačios nuo jo priklauso. atlyginantis. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju. filosofijoje buvo daug kartų nagrinėtas ir interpretuotas. bet mūsų protas šią galimybę gali mąstyti tik tarės esant aukščiausiąją inteligenciją.4) pereina įvairius prasmės lygius ( = grožio pakopas). jei žmogus aukščiausiąjį gėrį praktikoje gali realizuoti tik iš dalies"] Ar galima žmogaus praktiką suvokti kaip prasmingą. kurio link jie nukreipti. H. turi turėti galutinį prasmingą tikslą. tikrumo postulatas. jei aukščiausiasis gėris. jo siekių išsipildymo atžvilgiu) virsta iliuzija? Jeigu žmogaus praktiką norime suvokti kaip prasmingą. būtent Dievo buvimo. Taigi sąžinė yra tinkamas būdas mūsų dvasioje įspausti aukštesnio valdovo atvaizdą. PLATONO filosofijoje Erotas (6. Jeigu žmogaus siekis gyventi prasmingai pats privalo būti prasmingas. Turi būti galimas teisingumas..y. Kyla klausimas: ar apskritai galima visa apimanti.1). Pareigai čia priklauso tik pastangos įgyvendinti aukščiausiąjį gėrį pasaulyje ir prisidėti prie šio gėrio. Bet laimė tik iš dalies priklauso nuo žmogaus elgesio (pvz. sveikata. iš dalies (vadinasi. kad tik palaimingas Dievo regėjimas tobulybėje (visio beatifica) gali būti prasmingas tikslas. t. TOMAS nurodo. Sąžinė. vadinasi. tai turi egzistuoti Dievas. tada turi būti tiesiog absoliuti prasmė. kad žmogus galiausiai pasieks jo moralumą (dorovę) atitinkančią laimę (visų siekių išsipildymą). kurioje išsipildys žmogaus troškimas gyventi prasmingai. tai jo prasmės siekimas transcenduoja (= peržengia) kiekvieną baigtinę prasmę.. kol galiausiai nemirtingame dieviško grožio regėjime atranda ramybę ir tobulybę. jei yra Dievas.

tai "žmogaus vidujybėje gyvena [dieviška] tiesa" (AUGUSTINAS). kuriame Erotas pasiekia ramybe. remiantis Absoliutu. jei. absoliučią būtį.idėja. kad dvasios filosofija pretenduoja įveikti būties ir savimonės filosofijų vienpusiškumą ir suvienyti abi filosofinės refleksijos puses.5 skyrelyje buvo parodyta.3). tai jo prielaida yra abiejų pusių absoliuti tapatybė. Tą»patį teigia ir racionalistai. PLATONAS viename vėlyvame kūrinyje ("Sofiste") dievišką idėją pradėjo aiškinti kaip gyvą. Remiantis dvasios filosofijos principu.apšvietimas): subjektui yra "įgimtos" amžinos idėjos ir tiesos. kad PLATONAS aiškino anamnezę mitu. Dvasios filosofija nori suvienyti šias puses.1).kaip šios absoliučios būties mąstymo mąstymą. o Pažįstamoji būtybė suponuoja "dalyvavimą" (methexis): būtybės sandara atitinka minėtų idėjų ir tiesų sandarą. kaip būties ir pažinimo principu.2. Jeigu.3): o Pažįstantysis subjektas suponuoja "prisiminimą" (anamnesis . Dievu. Su ja prisiminimu susiejamas pažinimas ir ją atvaizduoja egzistuojantys daiktai. kaip galima pagrįsti reikalavimą: absoliuto požiūriu mąstyti ir subjektą (Aš). ir substanciją (būtį) kartu.8. remdamasi savo principu . Krikščionybė tokį reikalavimą suprato kaip tikėjimo reikalavimą (AUGUSTINO Credo ut intel- .3 Dievo klausimas dvasios filosofijoje 1.y.teisingas patyrimas suponuoja dvi patyrimo vyksmo prielaidas (1.1. subjektas (savimonės filosofija) ir substancija (būties filosofija) būtų mąstomi drauge. jų' santykis suprantamas kaip dialektinis (3. anot krikščioniškojo neoplatonizmo.8. (6. absoliutine dvasia. Užbaigtą pavidalą dvasios filosofija įgavo HĖGELIO absoliutinėje sistemoje.8. pagal kurį sielos prieš įsikūnydamos regėjo idėjų pasaulį (1. kad yra galimas teisingas patyrimas. Priešingai .73. kad.2) negali išspręsti patyrimo ir pažinimo problemų. Šią absoliučią tapatybę. PLATONAS pavadino gėrio idėja. Ji yra grožis. kad mūsų mąstymas taip susietas su Dievo mąstymu. teisingas patyrimas yra galimas. jog filosofija galima kaip Dievo mąstymo mąstymas. kaip prisiminimo ir dalyvavimo sankirtą. Tokios prielaidos leidžia dvasios filosofijai reikalauti. tai jo prielaida nėra subjekto ir būtybės sąveika. SPINOZA). protingą.3. t. Jeigu galimas teisingas patyrimas. 4.8. kalbėdami apie įgimtas idėjas ir tiesas (DESCARTES. o filosofiją .1. Kaip "mūsų" žmogiškas mąstymas gali mąstyti absoliutų mąstymą? Mes jau žinome.2). kad juslumas (1.4). tarsi kažkas "iš išorės" "įeitų" į subjektą (atspindžio teorija. Dievas yra "mums arčiau už mūsų pačių vidujybę". Visos dvasios filosofijos pagrindinė problema yra klausimas. Vadinasi. Klasikinis pavyzdys yra PLATONAS. Visa dvasios filosofija įsitikinusi. nepaisant subjekto-objekto perskyros (kurios negali panaikinti juslumas). plg. Jis remiasi faktu. Tačiau žinome.

ir tu su tiesa taip pat sutampi. juo remiantis. Remdamasis tokiu ryšiu. . kad ji pažįsta visus daiktus ir įsiskverbia net į Dievybės gelmes. Taigi sieki to.2 Pabaiga). jame gyvenančia. 7. 40 f. Tokia amžinųjų tiesų karalystė remiasi Dievu kaip viena ir vienintele tiesa. Krikščionybėje Dievas apsireiškė. Visiškai priešinga Šventajam Raštui. būtų turtingi jo pažinime ir labiausiai vertintų tik šį Dievo pažinimą.y. neigianti paties Šventojo Rašto žodžius. kad Dvasia veda į tiesą. apšviečiantis tavo protą. bet turi ir ontologinius atitikmenis. patys turėdami vargdienio dvasią.ligam .Tikiu. būtent. Jos negali remtis nei kintančiu patyrimu. Drauge tampa nebūtina savo pažinimą sieti su tuo. ir objektinio kilmininko prasme). 320 . Mąstančios dvasios vystymasis. Tačiau nepakito jo pamatinė idėja: jeigu mąstymas per prisiminimą yra susijęs su Absoliutu.23.. atsigręžk į save patį! Žmogaus viduje gyvena tiesa. o tokie. Todėl vidinis žmogus gali su ja. 1. jeigu ne tiesą? Juk tiesa nėra paties proto padarinys. aš priminiau reikšmingą mūsų laikams klausimą. kad jo vaikai botų ne bejausmiai ir tuščiagalviai. t. nes mes atrandame jas jau duotas. kurie. yra ne tik šio mąstymo tiesos ir sąvokos... Tvirtinimas. kad ir mintis suvoktų tai. ir ne matuodamas erdvę. XI. virtusį prietaru mokymą. kas prieš tai buvo parodyta jaučiančiai ir vaizdiniais suvokiančiai dvasiai. bet jį ir pažinti. . kad nesi. kad tavo prigimtis pernelyg permaininga . Žemiau pateikiamas HĖGELIO tekstas iš istorijos filosofijos paskaitų iliustruoja tokį Credo ut intelligam: Tačiau paminėjęs dieviškosios apvaizdos plano pažinimą apskritai. bet ji yra tai. kurias jis būtinai sudaro. siekia. kurio pradinis taškas buvo minėtas dieviškos esmės apsireiškimas. Tad žiūrėk.. (IF WW. Nes ką gi pasiekia tas. Jeigu atrandi. o tu ieškodamas nori ją pasiekti. Argumento pirmtaku galėtų būti pripažintas toks AUGUSTINO samprotavimas: mąstymas atranda nekintančias ir amžinas tiesas. kad suprasčiau.tai visų aukščiausias sutapimas. ko visi. o skatinamas dvasios troškulio. turi pagaliau pasiekti. kuri yra amžinų tiesų įvairovės pagrindas. 39). galima pasitenkinti savo paties supratimu. šiandien vyraujanti nuomonė. kuris teisingai naudojasi protu.galimybę pažinti Dievą arba greičiau. Pripažink. Nes ji pati savęs neieško. sutapti ne per žemus ir kūniškus. jis suteikė žmogui galimybę sužinoti. būtent. kurie naudojasi protu. o aukštesnius ir dvasinius malonumus (TR.1 Ontologinis argumentas Taip KANTO pavadintas argumentas filosofinėje tradicijoje buvo formuluojamas įvairiai. skelbiančiam kaip aukščiausiąją pareigą ne tik mylėti Dievą. lieka protinga siela.4. kad dieviškoji esmė yra neprieinama mūsų pažinimui.. pagal kurį Dievo pažinti negalima. tai sąvokos ir tiesos. mąstymas mąsto šias sąvokas ir tiesas kaip paties Dievo mąstymą (ir subjektinio. Dievas nori. iš kur ateina Šviesos spindulys. kad net palikus prigimtį. kas yra ji. Tuo būdu jis jau nebėra užsidaręs ir slaptingas..). nei mumis pačiais. kas dieviška ir teisinga. Neik laukan. Kartu su galimybe pažinti Dievą mums teko ir pareiga tai daryti. Jos turi remtis kažkuo aukštesniu už mus. kas jis yra. naudingas ta prasme. kad.palik ją! O dabar pagalvok.

Savo filosofijoje tęsia racionalizmo tradiciją. mirė 1716 m. kita vertus. Hannoveryje. .Gottfried Wilhelm Leibniz. Vienas paskutiniųjų universaliųjų mokslininkų. jo monadų teorija susišaukia su Aristotelio ontologija. Leipcige. gimė 1646 m.

už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. kurį teikia dieviškoji tiesa. Taigi nėra jokios abejonės. "už ką nieko didesnio negalima sugalvoti" (aliquid quo nihil maius cogitari possit). logikos ir matematikos tiesos). girdėdamas šiuos žodžius. yra mūsų vidaus mokytoja.: Ontologinis argumentas Tiesos. jog tai. ir iš tikrųjų (Proslogionas. dar ir egzistuoja. jog čia paprasčiausias gudravimas. nes. Tuo būdu. negali būti vien tik prote. ji turi ontologinį atitikmenį. Ši gyvena žmogaus viduje.. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. remiantis sąvoka.\- 322 . Taigi ir minėtas beprotis yra priverstas pripažinti. yra vien tik prote.43 pieš. O to jokiu būdu negali būti. Šią sąvoką supranta kiekvienas. kaip kažko. Iš pirmo žvilgsnio atrodo. ką supranta. daroma išvada apie tikrovę. jog yra prote kažkas. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. 2//FIChrV358). supranta juos. Pirmasis ontologinį argumentą suformulavo AN'ZELMAS KENTERBERIETIS (1033-1109). net beprotis. galima pagalvoti. o tai jau yra daugiau negu būti vien tik prote. Jis argumentuoja taip: mes turime sąvoką Dievo. O jeigu tai. "už ką nieko didesnio negalima sugalvoti''. tai tas. Ir ta pati tiesa. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. egzistuoja ir prote. pagrįstos apšvietimu (iliuminacija). kad yra iš tikrųjų. Kadangi mąstyme atrasta tiesa yra dieviškos kilmės. (kuri yra prote). Tačiau A. Juk. jeigu yra vien tik prote. Bet ne kiekvienas įžvelgia. kurioje buvo sukurti dangus ir žemė. jog tai. kurias atrandame mąstyme (pvz. yra prote. o tai. yra tai. Tačiau tai. už ką galima sugalvoti kažką didesnį.

Būties ir savimonės filosofijos požiūriu ontologinis argumentas yra neteisėtas. ką reiškia pavadinimas. absoliutinės dvasios požiūriu. nėra tik mūsų subjektyvus protas. teiginys "X egzistuoja" visada yra sintetinis. kas gyva. Tuo . tuo remiantis. Mąstant apie sąvoką. l ad 2) KANTAS argumentuoja šitaip: B subjekto X analizės aš niekada negaliu išvesti jo egzistavimo kaip predikato. kilusi apšvietimo dėka kaip subjekto ir substancijos tapatybė. t. kuris savo sistemoje siekė ontologinę refleksiją (kaip ją suprato ARISTOTELIS) ir transcendentalinę (kaip ją suprato KANTAS) dialektiškai mąstyti kartu. Sąvoka yra daikto. Kadangi dvasios filosofijos reikalavimas visada galiausiai pagrindžiamas Credo ut intelligam (= Tikiu. Juk protas (taip pat bepročio). remiantis AUGUSTINU. 1232 Ontologinio argumento kritika Ontologinis argumentas yra teisėtas tik dvasios filosofijos rėmuose. Vadinasi. t. pirmiausia reikia atsikratyti minties. (RFWWXVI. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti". Substancijos ir subjekto dialektinę vienybę jis pavadino sąvoka. ką mes padarome tik savyje. kad suprantame. kad pavadinimas "Dievas" žymi tai. kodėl TOMAS (iŠ būties filosofijos pozicijų) ir KANTAS (iš savimonės filosofijos pozicijų) šį argumentą atmetė. tikslas. jeigu tikroviškai nėra "to. Būtis apskritai "nėra realus predikatas. skirtinga nuo savo realybės kaip tokios: sąvoka savo subjektyvume. jog kiekvienas gali suprasti. kuris būtinai susidaro Dievo sąvoką ir ją supranta. kad toks dalykas egzistuoja tikroviškai. kas galėtų būti prijungta prie daikto sąvokos.y. Ir dvasioje. kas pasakyta ("už ką nieko didesnio negalima sugalvoti"). ANZELMO (ontologinį) argumentą perėmė ir išsamiai suformulavo DESCARTES ir LEIBNIZAS. Ji yra tik daikto arba tam tikrų apibrėžtumų pačių savaime pripažinimas egzistuojant" (PK B 626 // 427). yra sąvoka.ZELMĄ reikėtų suprasti. o ne vien kaip intelekto sąvoka. gyvos būtybės siela. ir. TOMAS taip argumentuoja prieš ANZELMĄ: Tarkime. vienas iŠ jos apibrėžimų taip pat yra būtis. Todėl jo turima Dievo sąvoka nėra vien tik sąvoka. jis nėra sąvoka kažko. yra savęs pačios įtarpinimas savimi. Tačiau negalima tarti. mąstyti substanciją (methexis) kaip subjektą (anamnesis). (TV 1. Ypač jis svarbus HEGELIUI. sąmonėje sąvoka kaip tokia įgauna egzistenciją kaip laisva sąvoka. bet sąvoka.544) Sąvoka yra tai. Dabar aišku. tai nuosekliai filosofiškai jo pagrįsti negalima. ką vadiname siela. (543) Ontologinis argumentas persmelkia visą HĖGELIO sistemą. kad suprasčiau). bet per prisiminimą (anamnezę) susietas su dieviškąja tiesa ir jos apšviestas protas. esą ji yra kažkas. ką turime tik mes. Tačiau iš to.2. negalima daryti išvados. kad kas nors yra tikroviškai. Tai. Todėl ši sąvoka implikuoja Dievo buvimą.y.

būdu, kad ir kaip būtų gautas X, jo egzistavimas arba neegzistavimas nėra X realus predikatas ir todėl niekada iš X neseka. "Taigi tame, kas tikra, glodi ne daugiau negu tame, kas vien tik galima. Šimte tikrų talerių yra nė kiek ne daugiau negu šimte galimų talerių" (ten pat). Todėl taip pat (vien tik) iš Dievo sąvokos niekada negali išplaukti jo egzistavimas.

HĖGELIS į tai atsako:
Kasdieniame gyvenime šimto talerių vaizdinys vadinamas sąvoka. Bet tai nėra sąvoka, o tik mano sąmonės turinio apibrėžimas. Koks nors abstraktus juslinis vaizdinys (sakysim, "žydras") arba intelekto apibrėžimas, kuris yra mano galvoje, gali, žinoma, neturėti būties. Bet tuo pačiu jo negalima vadinti sąvoka. Sąvoką (juo labiau absoliučią sąvoką, sąvoką savyje ir sau, Dievo sąvoką) reikia traktuoti kaip tokią. Tokia sąvoka turi būtį kaip savo apibrėžimą. (RF, WW XVI, 542).

Dvasios filosofijos problematika pasirodo ne tik teologinio Credo ut intelligam kontekste, bet ir sekuliarizuota ( — pažodžiui: supasaulinta, čia: atsisakiusia teologinės prasmės) forma. Marksistai mano, kad kiekvieną filosofinę refleksiją absoliučiai sąlygoja ir apriboja žmogaus, kaip rūšies būtybės, materialinė-ekonominė praktika. Filosofija tėra šios praktikos atspindys. Scientizmas (pvz., neopozityvizmas, 2.2.3) suabsoliutina tam tikrų metodų ir mokslų idealą bei pajungia jo reikalavimams filosofiją. 73 Nuorodos Naujojoje filosofijoje gausu bandymų filosofiškai kalbėti apie Dievą. Nurodysime kai kuriuos iš jų: o KlERKEGAARDAS (2.1.1) apibrėžia žmogaus egzistavimą kaip paradoksą, vedantį į baimę ir nusivylimą. Tuo egzistavimas nurodo į Dievą:
štai formulė, kuri aprašo asmens būseną, kai neviltis yra nugalėta: santykyje su savimi pačiu ir troškime būti pačiu savimi- asmuo aiškiai suvokia, jog remiasi jį laikančia galia (11,33).

o Aš-Tu filosofijoje apie Dievą kalbama kaip apie Tu, kuris niekada negali būti beasmenis kaip daiktas (Tai) (4.4.3).
Pasak G. MARCELIO, Dievas yra Tu, su kuriuo aš galiu kalbėti apie visus dalykus, bet kuris niekada netampa beasmeniu, tai absoliutus dialogo partneris, besąlyginis mano ištikimybės ramstis. M. BUBERIS teigia: "Pratęstos santykių linijos susikerta amžinajame Tu. Kiekvienas atskiras Tu yra žvilgsnis į Jį". (128).

o K. JASPERSUI Dievas yra aprėpiančioji transcendencija, absoliučiai neįsivaizduojama ir paslėpta. Tačiau visi įvykiai yra transcendencijos šifrai, leidžiantys ją mums įžvelgti dabartyje. Savo egzistencija žmogus aiškinasi šiuos šifrus. Esminis transcendencijos šifro bruožas yra tai, kad bet kokia žmogaus veikla pasmerkta žlugti.

Antanas Maceina, gimė 1908 m. Bargene, netoli Prienų, mirė 1987 m. Miunsteryje. Vienas iškiliausių lietuvių filosofų. Patyrė egzistencijos filosofijos ir filosofinės antropologijos įtaką. Plėtojo savo mokytojo S. Šalkauskio apmestą katalikišką kultūros koncepciją, sukūrė gana originalią religijos filosofiją, iškėlė gimtosios kalbos reikšmę tikram filosofavimui.

325

o Fenomenologai (2.1.1) parodo, kad šventybė ir ne-šventybė yra visiškai savita vertybių grupė, susijusi su savita vertybės pajauta. Plačiai yra žinomas R. OTTO bandymas, remiantis religijų istorijos medžiaga, išryškinti įvairius vertybių, susijusių su šventybe ir dieviškumu, pajautos būdus. o R. GUARDINI remiasi religiniu patyrimu. Gamtos išgyvenimai, gyvenimo aplinkybės, daiktų baigtinumas ir kintamumas mums leidžia patirti Dievą, įžvelgti dieviškumą baigtinybėje. Daiktai simbolizuoja dieviškumą. Pažymėtina, kad kai kurie mokslininkai taip pat mėgina spręsti Dievo klausimą. Empirinės teorijos (pvz., entropijos teorija, pirminio sprogimo teorija) suprantamos šiuo atveju kaip "Dievo gamtamokslinio įrodymo" atramos taškas.
Remdamosi mokslinėmis-teorinėmis (4.6) prielaidomis, empirinės teorijos operuoja stebėjimais, aiškinimais ir prognozėmis. Bet visa tai lieka empirijos srityje. Dievo problema empirinėse teorijose iš principo negali iškilti. Dievo buvimas nėra empirinė problema. Tačiau gamtotyrininkai yra ne tik teoretikai, apsiribojantys tam tikrais empiriniais metodais, bet ir žmonės, klausiantys apie ontologines ir transcendentalines sąlygas to, ką jie daro kaip mokslininkai. Tai padeda suprasti jų samprotavimus apie Dievą. Jų argumentacija iš esmės sutampa su būties filosofijos kosmologiniu ir teleologiniu argumentais (7.2.1.1). Jie juos iliustruoja empirinių teorijų modelių konstrukcijomis.

Istorinis-etnologinis argumentas. Dievas turi egzistuoti, nes žmonės visada tikėjo Dievu arba dievais. Šis argumentas neįtikina. Lygiai taip pat pagrįstas ir priešingas argumentas, kurį skelbia religijos kritikai. Jei žmonės visada tikėjo Dievą arba dievus, tai reiškia, kad žmonija iki šiol turėjo vaikišką (klaidingą) sąmonę. 12 ir 73 skyrių santrauka • Dievo klausimas būties filosofijoje sprendžiamas, susiejant ontologinę analizę su priežastingumo principu. Kosmologinis (kodėl yra būtis, o ne greičiau niekas?) ir teleologinis (kodėl yra kosmosas, o ne chaosas?) argumentai yra argumentai, paremti priežastingumu* Remdamiesi tuo, kas sąlygota, jie nurodo j tai, kas besąlygiška. Analogiškai kalbėti apie Dievą reiškia kalbėti apie jį perkeltine prasme, t.y. remiantis mums žinoma baigtinybe ir tuo, kas sąlygota. Analoginės kalbos metodas leidžia būties filosofijai apibrėžti Dievą kaip gryną, begalinį ir amžiną pačios būties aktą, kuris yra tobulos būties-su-savimi absoliuti dvasia ir kuri save pažįsta ir savęs trokšta kaip atkartojamos baigtinybėje.
326

• Savimonės filosofija iš transcendentalinių pozicijų kritikuoja būties filosofijos argumentus. Transcendentaliniu požiūriu priežastingumo principas yra su patyrimu susijęs apriorinis teiginys. Vis dėlto savimonės filosofija apie Dievą kalba. Čia jis suprantamas kaip teorinio proto reguliatyvi idėja ir praktinio proto postulatas. • Būtina dvasios filosofijos sąlyga yra dieviškasis Absoliutas. Norėdami jį suprasti, turime ontologinę ir transcendentalinę refleksijas mąstyti kartu. Kaip krikščioniškoji filosofija, ji remiasi principu: Credo ut intelligam. Svarbiausias dvasios filosofijos argumentas yra ontologinis, kuriuo iš Dievo sąvokos išvedamas jo buvimas. Būties ir savimonės filosofijų rėmuose šis argumentas neįtikina. • Naujojoje filosofijoje egzistuoja daug bandymų kalbėti apie Dievą. Apie jį kalbėti verčia neviltis ir egzistencijos trapumas. Jis gali būti suprantamas kaip Tu, niekada negalintis virsti daiktu, kaip savitos vertybės pajautos koreliatas, kaip tai, ką galima patirti daiktuose, simbolizuojančiuose dieviškumą.

7.4 Tikėjimo prasmės plotmė Žodį "tikėti" lotynų kalboje atitinka du žodžiai: putare ir credere. Putare galėtume versti žodžiu "manyti". Filosofija traktuoja nuomonę (PLATONAS ją pavadino doxa, plg. 1.8.2) kaip netobulą, nepakankamą žinojimą ir priešina ją tikram žinojimui (kurį PLATONAS pavadino episteme). Žodį credere galėtume versti kaip "būti įsitikinusiam". Šitaip atskiriame tikėjimą, kaip įprasminimo būdą, nuo "gryno" tikėjimo (nuomonės), kuris, kaip sakėme, nėra žinojimas. Todėl tikėti (įprasminimo požiūriu) reiškia: būti įsitikinusiam. Tai susiję su dviem dalykais: su mokymu, kaip galimu perduoti tikėjimo turiniu, ir su išmėginimais 'gyvenimo praktikoje. 7.4.1 Tikėjimas ir filosofija Neabejotinai egzistuoja tvirtas ir gyvas tikėjimas. Šis faktas filosofijai iškelia alternatyvą: o Arba tikėjimas yra teisėtas, neišvengiamas žmogaus būties įprasminimas. Tada filosofija turi pateisinti tokio įprasminimo savarankiškumą bei atriboti jį nuo kitų įprasminimo būdų.

327

o Arba filosofija neigia- tikėjimo, kaip įprasminimo budo, pagrįstumą bei savarankiškumą ir virsta religijos kritika (7.1). Tada jos uždavinys yra demaskuoti tikinčią sąmonę kaip klaidingą (susvetimėjusią, neurotinę, vaikišką) ir redukuoti tikėjimą į kitus įprasminimo būdus. Pirmiausia čia susiduriame su hermeneutine problema (2.1.3).
P. RICOEURAS šią problemą formuluoja taip: "Vienu atžvilgiu hermeneutika suvokia save kaip manifestaciją ir atstatymą prasmės, kuri žinios skelbimo arba, kaip tai kartais vadinama, kerigmos pavidalu nukreipta į mane; kitu atžvilgiu hermeneutika supranta save kaip demistifikaciją, kaip iliuzijos sunaikinimą". (RICOEUR (2), 40)

Pritarimo tikėjimui arba jo demaskavimo alternatyvos akivaizdoje paaiškėja, "koks yra žmogus" (FICHTE, 1.6.7). Tačiau žinome, kad mus sąlygoja tam tikras išankstinis žinojimas (2.1.3), tam tikros kalbos duotybės (4.4.4), tam tikri interesai (6.1.1). Ir vis dėlto nesame uždaryti kaip sraigė kiaute arba karvė tvarte. Kaip tik kritinis filosofijos uždavinys yra viską patikrinti Refleksija (H. WAGNER), kuri nukreipta prieš nereflektuotus prietarus ir vadovaujasi proto sprendimais. Jeigu nesame abejingi pritarimo/demaskavimo .alternatyvai, tikėjimo tikrumui arba religijos kritikai, tada kyla uždavinys "intelektualiai sąžiningai" (K. RAHNER) išnagrinėti šią problemą. Filosofijai svarbu štai kas: įprasminimas tikėjimu pretenduoja būti žmogišku įprasminimu. Vadinasi, jis lieka susijęs su tuo, ką filosofiškai nagrinėjome, keldami klausimą "Kas yra žmogus?". Jei Apreiškimas ir Išganymas yra vyksmas, tylantis iš dieviškojo prasmės pagrindo (1.4.2), tai žmogus yra šio vyksmo adresatas, galimo Apreiškimo adresatas. Drauge žmogus yra būtina galimo Apreiškimo sąlyga. Juk Apreiškimas, kaip vyksmas ir prasmės pagrindas, galimas tik tada, jeigu jis pasiekia žmogų, būnantį žmogiškai, pasiekia jo savitą buvimą-pasaulyje, liečia jo prasmės problemas.
Tam pritaria ir senosios formuluotės: Homo naturaliter christianus (Žmogus iš prigimties yra krikščionis) ir Gratia supponit natūrom (Prigimtis, žmogaus esmė yra malonės prielaida). E. HEINTELIS formuluoja taip: Dabar aš kalbu apie ryšį taip Dievo Apreiškimo ir šio Apreiškimo žmogiškojo perėmimo, apie bendrą "prasmės apriori" taip Dievo ir žmogaus. Toks prasmės apriori jokiu būdu nereiškia, kad žmogus, taip sakant, užbėga Apreiškimui už akių, bet reiškia tik tai, kad Apreiškimas ragina žmogaus supratimą įsisąmoninti apreikštą "Žodį", kiek tik žmogus įstengia... Visa tai ypač liečia tradicinį ir laikomą privalomu tikėjimo turinį, kuris turėtų būti susietas su šiuolaikinės žmonijos motyvacijų horizontu, pasisavintas šio horizonto erdvėje ir užimtų deramą vietą. (110)

Tikėjimo plotmėje žmogus pasirodo kaip galimo Apreiškimo adresatas ir tam tikra prasme kaip jo sąlyga. Kartu išryškėja visiškai konkreti filosofijos vieta tikėjimo prasmės plotmėje. Juk filosofija (antropologija ir etika) nagrinėja žmogaus būties esmę ir prasmę. Vadinasi, Apreiškimas susijęs su tuo, ką nagrinėja filosofija. Apreiškimo prielaida yra egzistencijos nuskai-

drinimas, orientavimas pasaulyje ir žmogaus būties transcendavimas. O tai yra filosofijos temos. Galima ir taip pasakyti: klausimai, į kuriuos Apreiškimas turi atsakyti, yra klausimai, kurie iškyla filosofijai.
Klasikinė teologija kalba šia prasme apie tikėjimo preambulę (preambula fidei), taigi apie galimo Apreiškimo filosofines prielaidas. Jeigu žmogus negalėtų kelti klausimų ir problemų, kurios jam nurodytų į galimą Apreiškimą, tai būtų tiesiog nesuprantama, kaip iš viso galimas įsitikinęs ir gyvas tikėjimas. Tai nereiškia, kad filosofija, kaip žmonių klausimų ir problemų aiškinimas, remiasi Apreiškimu arba pati gali jį konstruoti. Apreiškimas gali žymiai viršyti tai, ko klausiantysis laukia. Bet ir tada jis yra tik atsakymas į klausimą, kuris iš tikrųjų rūpi žmogui.

Čia išryškėja specifinis teologijos uždavinys: sistemingai reflektuoti pozityvų, tvirtą ir gyvą tikėjimą. Viena vertus, ji \.ur'\ perimti perduodamą tikėjimą ir, kita vertus, taip susieti šį tikėjimą su šiandieninio žmogaus motyvacijų horizontu, kad kiekvienas tikėjimo turiny s motyvuoti} atsakymus į klausimus, kuriuos neišvengiamai kelia žmogaus būtis. Todėl teologijai reikia filosofijos. 7.4.2 Žodžio klausytojas Pažvelkime į klausimus, kurie neišvengiamai kyla filosofijai, bet vis dėlto lieka be atsakymo. Su kai kuriais iš jų buvome jau susidūrę. o Kaip galima apibrėžti galutinę žmogaus būties prasmę?
Atsidūrus mirties akivaizdoje (5.5.1), iškyla nemirtingumo problema (5.8). Etinis paradoksas (6.3.5.3) rodo, kad žmogus savo jėgomis negali pasiekti aukščiausio gėrio, kuriam iš prigimties jis skirtas. Kančia, tragiškumas, aplinkybių raizginys tampa problema. Nepripažinus Dievo buvimo kaip praktinio postulato, negalima įžvelgti praktikos prasmės (7.2.2.3). Atrodo, kad žlugimas yra neišvengiama ir paskutinė išvada, jei norime apibrėžti žmogaus būties prasme, nesiremdami ją apreiškiančiu ir įgalinančiu pagrindu (Dievu).

o Kokia kaltės vieta žmogaus prasmės problematikoje?
Pirmąja ir tikrąja prasme kaltė yra moralinis blogis (6.1.4). Tačiau žmogui, kaip visuomeninei ir istorinei būtybei, blogis yra ne tik trumpalaikis įvykis. }(patį blogis daro blogu. Dar daugiau: įvykęs blogis veikia visuomenėje ir istorijoje kaip blogas pavyzdys, bloga įtaka ir t.t. Vis iš naujo kylantis blogis sukuria visuomenėje kaltės atmosferą, o istorijoje - kaltės tradicija, vadinasi, įpainioja į kaltės ryšius, su kuriais nusikalsiantis žmogus save tapatina. Visa tai stipriai veikia moralę (6.3.5.2). Galėjimas-būti-ne-geru patiriamas egzistenciškai. Todėl prasmės pagrindas kartu turėtų būti žmogaus išganymas (galutinis išgelbėjimas). (Susvetimėjimas ir revoliucija pagal MARXĄ, neurozė ir psichoanalizė pagal FREUDĄ yra bandymo pasiekti išganymą savomis jėgomis sekuliarizuotos formos. Bet ar nėra tokia idėja iš esmės Miunhauzeno gudrybė? Ištraukti save patį už plaukų iš pelkės?)

Tokios rūšies klausimai kyla filosofijai tam tikra prasme anksčiau už tikėjimą. Pagaliau tokios rūšies klausimai konfrontuoja su religijos kritikos

(7. pagal aplinkybes įgaunančių skirtingą reikšme.5. "susijęs su būties prasme ir šios įgyvendinimu. užduoties atlikimas. kas tikrąja to žodžio prasme priklauso nuo mūsų.43 Totalinis eksperimentas Pirmiausia atsiribokime nuo eksperimento gamtamokslinės-techninės sampratos. kas nuo mūsų nepriklauso. kas nuo mūsų nepriklauso. ypač tada. Kai religinis-kritinis Švietimas nepatenkina klausiančiojo.3. kur jie peržengia apibrėžtą horizontą ir įrodomi tik rizikuojant. HEINTELIU. apibrėžiamas tuo. kaip visuomeninei ir istoriškai būtybei. šis patenka (jeigu į savo klausimus žvelgia rimtai) į Žodžio klausytojo (K. kaip atskiras veiksmas tam tikrame konkrečiame motyvacijų horizonte" (HEInTEL (3) 111). veiksmą.1) akivaizdoje. kad jau moralė gali tapti totaliniu eksperimentu. kur veiksmai susiję su tuo.2) nurodo.5.y. politinių tikslų realizavimas. Jis klausia. tai šis atsakas taip pat turi būti aptinkamas žmonių visuomenėje ir istorijoje. žmogus įpareigotas ne apsiriboti dalinių eksperimentų gausybe ir juose išnykti. kalbame apie eksperimentą žmogaus prasmės problematikos kontekste.1) intencija atsakyti įjuos visapusiškai ir "netikint". o Totalinio eksperimento atveju kalbama apie praktiką. ARISTOTELIS parodė. kuria siekiama įprasminti tai. (HEINTEL (3) 112) HEIDEGGERIS (5. susijusį su žmogaus būties kaip visumos prasme. 7. įvairovė. jis žino ir tai: jeigu toks prasmės pagrindo atsakas yra duodamas žmogui. kad sąžinė kviečia žmogų pakilti iš beasmeniškumo nuopuolio į autentišką buvimą.4. Dalinio eksperimento pavyzdžiai: ruošimasis abitūros egzaminams. Visur. Remdamiesi E. Tik jo rėmuose visos refleksijos apie mirtį įgauna bent kiek aiškesne prasme. Dalinis eksperimentas.1-3). Tai galima taip interpretuoti: atsidūręs mirties (5. apie išganytą visuomenę ir išganymo istoriją. Taigi jis klausia apie Apreiškimą ir Išganymą žmonių visuomenėje ir istorijoje. bet prisiimti totalinio eksperimen- 330 . susijusią su tuo. kuris yra rizikingas. t. Be to. kuriose Žodis (prasmės pagrindo atsakas) yra gyvas. ar prasmės pagrindas pats atsakys j jo klausimą. kai kalbama apie pareigą išvengti gėdingų veiksmų net gyvybės aukos kaina. Taigi eksperimentas yra ryžtingas bandymas įprasminti praktiką (6. žmogus atlieka totalinį eksperimentą. apie veiksmą. vadinasi. kurio negali apibrėžti ir numatyti joks patyrimas. skleidžiasi kaip tai. RAHNER) situaciją. kas yra mūsų dispozicijoje. o Dalinio eksperimento atveju kalbama apie praktiką. kad visa jo pavidalų. Taip pat skiriame dalinį ir totalinį eksperimentą.

empiristinis mokslo idealas (CARNAP). yra. kad teorinės refleksijos šiam apsisprendimui yra nesvarbios. Tikėjimas. ryžtinga žmogaus būtis neišvengiamai yra totalinis eksperimentas. .. negalintys apimti žmogaus prasmės problematikos.individo sveikata. Tikėjimo tikrumo ir religijos kritikos dialogas tebelieka uždaviniu. Tik tada. Tai nereiškia. kaip savarankiška įprasminimo intencija. Apsisprendimas dėl alternatyvos galiausiai yra ne teorinė išvada. kurį sprendžiant filosofijai tenka svarbus vaidmuo. valios galiai realizacija antžmogyje (NIETZSCHE).t. Tačiau pats apsisprendimas įvyksta savame istoriniame motyvacijų horizonte. bet totalinio eksperimento pradžia. neurozės įveikimas (FREUD) ir t. Tikėjimas ir religijos kritika galiausiai sutaria.t. Autentiška. Religijos kritika. Juk "žmogus be savybių" (R. Totalinis eksperimentas yra glaudžiai susijęs su įprasminimo tikėjimu ir jo destrukcijos (religijos kritika) alternatyva. dar . jis turi galimybę atrasti dalinių eksperimentų tvarką ir prasminį ryšį. mokslinė-techninė pažanga ir t. Totalinis eksperimentas yra galimas tik kaip rizika. kurie tikėjimo požiūriu tėra tik daliniai eksperimentai. siekia apriboti totalinį eksperimentą tekiais tikslais (įprasminimo būdais). kuris negali būti apribotas mūsų pasaulio vidinės struktūros laiku ir erdve. SCILE). beklasė visuomenė (. Neveltui klasikinė teologija ryžtingai pabrėžė įrodomumo vertę tikėjimui. Ir priešingai religijos kritika redukuoja eschatoną [ tokį laiką ir erdvę. MUSIL) praranda dalinių eksperimentų gausoje visumos prasmę.to riziką ir patikrinti jį praktika. realus tik totalinio eksperimento pavidalu.MARX). totalinis eksperimentas iš esmės ir būtinai remiasi Dievu bei yra susijęs su eschatonu ( = paskutiniuoju). Ir jis turi įvykti. Tikėjimo požiūriu. Turima omenyje žmonių brolybė (FEUERBACH. kad žmogaus verta būtis galima tik kaip totalinis eksperimentas. Tik totalinis eksperimentas gali suteikti visam gyvenimui ir visoms praktikos plotmėms prasmę. kai žmogus pasiryžta totaliniam eksperimentui. atlikdama religijos destrukciją.

Parmenidas. Sofistas. NE Pol. Šalia pateikiamos knygoje vartojamos santrumpos. Apie sielą Thomas Hobbes (158&-1679) Filosofijos pradai: Apie kūną (1655). Apie žmogų (1658). Timaijas Aristotelis (383-322) Organonas (= veikalai logikos klausimais) Fizika (8 knygos) Apie sielą (3 knygos) Metafizika (14 knygų) Nikomacho etika (10 knygų) Politika (8 knygos) Augustinas (354-430) Apie tikrąją religiją Apie laisvą valią (3 knygos) Apie Trejybę (15 knygų) Išpažinimai (13 knygų) Dievo valstybė (22 knygos) Tomas Akvinietis (1225-1274) Teologijos visetas Prieš pagonis Apie tiesą Apie sielą V D Fiz. pabaigos) klasika. Apie pilietį (1642). 332 . Filebas.SVARBIAUSIEJI VAKARŲ FILOSOFIJOS VEIKALAI Šie veikalai . Fedonas. Ts. Išp. išdėstyta geometrijos būdu (1677) MA Prad. Apie sielą Met.tai Vakarų filosofinės tradicijos (nuo Platono iki XIX a. TR LV Tr. DV TV Pag. Leviatanas (1651) Rene Descartes (1596-1650) Proto vadovavimo taisyklės (apie 1628) Metafiziniai apmąstymai (1641) Filosofijos pradai (1644) Benedict (Baruch) de Spinoza (1532-1677) Etika. Platonas (427-347) Valstybė (10 knygų) Įstatymai (12 knygų) Dialogai: Puota. Teaitetas. Politikas.

pagrindai (1796) Dorovės teorijos. atitinkančios mokslo teorijos principus. 1787) Dorovės metafizikos pagrindai (1785) Praktinio proto kritika (1788) Sprendimo galios kritika (1790) Religija vien proto ribose (1793) Dorovės metafizika (1797): Teisės teorija Dorybių teorija GPK A GPK B DMP PPK SGK Rel. * ••:•••- .John Locke (1632-1704) Apie žmogiškąjį supratimą (1690) Dvi studijos apie valdymą (1690) Gottfried Wilhelm Leibniz (1646-1716) Teodicėja (1710) Monadologija (1720) David Hume (1711-1776) Žmogiškojo supratimo tyrinėjimas (1748) Moralės principų tyrinėjimas (1751) Adam Smith (1723-1790) Moralės jausmų teorija (1759) Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas (1776) Immanuel Kant (1724-1804) Grynojo proto kritika (1781) Grynojo proto kritika (antrasis leidimas. sistema (1798) Friedrich Wilhelm Joseph Schelling (1775-1854) Apie Aš kaip filosofijos principą (1795) Gamtos filosofijos idėjos (1797) Transcendentalinio idealizmo sistema (1800) Georg Wilhelm Friedrich Hegel (1770-1831) Dvasios fenomenologija (1806) Logikos mokslas (1812/16) Filosofijos mokslų enciklopedija (1817) Teisės filosofijos apmatai (1821) Religijos filosofijos paskaitos Istorijos filosofijos paskaitos Estetikos paskaitos DF Encikl. TF RF IF Ėst. ŽST Johann Gottlieb Fichte (1762-1814) Bendrosios mokslo teorijos pagrindai (1794) Prigimtinės teisės. DMT DMD Mon. atitinkančios mokslo teorijos principus.

V. V. 1867-1894) Friedrich Nietzsche (1844-1900) Šitaip kalbėjo Zaratustra (1883) Anapus gėrio ir blogio (1886) Apie moralės genealogiją (1887) Kitos knygoje vartojamos santrumpos Filosofijos istorijos chrestomatija. V. Viduramžiai...arba (1843) Filosofijos trupiniai (1846) Krikščionybės pratybos (1850) Kari Man (1818-1883) Politinė ekonomija ir filosofija (1844) Vokiečių ideologija (1845/46) Kapitalas (3t. 1989 FIChr FlChr A FIChr V FlChr R XIX-XX GrK GK PLEI PLE II .. Antika. V. 1986 Filosofijos istorijos chrestomatija.Arthur Schopenhauer (1788-1860) Pasaulis kaip valia ir vaizdinys (1819) Soren Kiekegaard (1813-1855) Arba ...užsienio estetikos. 1989 Poetika ir literatūros estetika. V.. V.. 1977 Filosofijos istorijos chrestomatija. 1980 Gėrio kontūrai: Iš XX a. V. užsienio etikos. 1974 Grožio kontūrai: Iš XX a.. 1978 Poetika ir literatūros estetika. 1980 Filosofijos istorijos chrestomatija. V.. Renesansas. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.

1954. (16)1954 tas pats (Einstein (2)). Ideas 10 (1949) 183-198 Carnap R. Hist. (4)1971. (2) 1976 tas pats. (Bochenski (1)). Metaphysik. 32-47/(liet. Nachdr. (Coreth (1)). 1933. 278-290 . Rinktiniai raštai. 1962 Burks R. V. 1970 Berklis Dž. Scheinprobleme in der Philosophie. (17)1974. Transformation der Philosophie. (4)1978 tas pats. O. tas pat (ištraukos)/Sietynas VI. PL 1.158 (liet. Apie Dievo valstybę/FIChr V120-129) Ayer A. Grundri/3 der Logistik. (3)1975 S. V.. 1: Schriften zur Philosophie. Semantik. M. 1989. 16 Bd. Gesamtausgabe (Suhrkamp). Sprache. Th. Formale Logik. Russels Erkenntinstheorie. M. J. 1974 tas pats (Carnap (2)). Werke.. 2 Bd. 1831 (liet.. 1977 Coreth Ė. Nachdr. Seyer). (2)1972 Buber M. Dekartas R. J. Anzelmas Kenterberietis.. 1988 Bertalanffy L.LITERATŪROS SĄRAŠAS Adomo.. 1963-65 Einstein A. (Bochenski (2)). 3 Bd. Politika (ištraukos)/FIChr A 240-286) S. Traktat uber kritische Vernunft. ab 1968 Bochenski I. Fragmente der Vorsokratiker. 3 Bd. Wahrheit und Evidenz. (4) 1973 Brentano F. 3Bd. Gesammelte Schriften (Suhrkamp). P. 1978 [RR]) Diels H.. 1897-1913 (liet. Schriften (F. III. Menschenwiirde zwischen Freiheit und Gleichheit. (7)1975 Bochenski I. (2)1978 tas pats. ab 1970 Albert H. Anselmi Opera omnia. Tannery). II. 1978 Apel K. 1964 Brekle H. (2) 1964 tas pats (Coreth (2)). Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus. (15)1975 EbnerF. Was ist der Mensch? Grundzuge einer philosophischen Anthropologie. PL t. der Berliner Akademie.. Die zeitgenossischen Denkmethoden. Bd. Relativitatstheorie nach dem heutigen Stande gemeinverstandlich dargestellt. (Carnap (1)). 1969 Descartes R. Aurelijaus Augustino Išpažinimai.. in: Schlipp P. A. A Conception of Ideology for Historians. 1976 Chomsky N.Augustinus Opera omnia. Bemerkungen zu B. Apie sielą. W. Nikomacho etika.. Adam u.. Analogie und Systemgeschichte. 1976 Aristoteles. (Hrsg.38-54./Menne A. Gesamtausgabe. Š. I. Wahrheit und Logik. Poetika/PLR 136-81. Zur Geschichte theoretischer Modelle in der Biologie. E. Proslogijonas/FIChr V 355-365) Anzenbacher A. tas pat (ištraukos)/FIChr V 103-120. Reflexionen uber die Sprache. The Philosophy of Bertrand Russell.). (16)1972. Oeuvres (Ch. v. Grundfragen der Hermeneutik. in: Studium Generale 5 (1965) 290 ff Bloch E. Der logische Aufbau der Welt. (Einstein (1)). V.

ab 1975 (1/2: Sein und Zeit) tas pats (Heidegger (2)). Krings u. Legitimations probleme im Spatkapitalismus. Istorijos filosofija (Ištraukos)/ FlChr XIX-XX 41-62.E. Erkenntnis fur freie Menschen. Theorie der Gesellschaft oder Sozialtechnologie? 1974 Handbuch philosophischer Grundbegriffe (H.). Samtliche Werke (Sauer/Backmann). 88-101. V. (liet.G. V. d. 1975 Habermas J. ištraukos/ GK 182-200) tas pats liet. F. Begrundung des Sittlichen. Nachgelassene Werke (I. (5)1975 tas pats (liet. Werke [WW] (H. u. 252-266) 336 . Rašytojas ir fantazavimas. Žmogaus paskirtis. Werke [WW] (I. Hermeneutik: in: Hist. a. (Gadamer (1)).. V. 3 (1974) 1061-1073 tas pats (liet.Ritter) Bd. V. Ethische Stromungen der Gegehwart. Ethik. Rinktinė. Nachdruck (liet. 107-117 Fojerbachas L. Estetika (ištraukos)/ PLE1320-411) HeideggerM. V. Fichte). Fichte). Glockner). Der Mensch. 1985 Fichte J. Seine Natur und Stellung in der Welt. Estetika (ištraukos)/ GrK 335-352 Hegel G. Gesamtausgabe. in: Hist. Hėgelis G. 8 Bd. Ritter) Bd. (2) 1978 Freud S. Wider den Methodenzwang. 1979 tas pats (liet. 11974 Feyerabend P. (12)1978 Geiger Th. G. 1958 Habermas J../ Luhmann N. Philos. (Feuerbach) Krikščionybės esmė. Turėti ar būti? V. 1959. Psichoanalizė ir religija. 5 (1956) 179-184 • Grillparzer F. 1986.. Sozialwiss. Wahrheit und Methode. Existenzphilosophie. Dostojevskis ir tėvažudystė/ Gr. 1975 Gabriel L. G. Ego ir Id/ Problemos-17.) ab 1964. Ideologie. 1927/39. (4) 1962 (liet. G.) Fejerabendas P. W. 1968 Gadamer H. 3 Bd. 1976 tas pats (Feyerabend (2)). Worterb.K 74-96) Frey G. Bd. Meno kūrimo prigimtis/ GrK 208-255.. Apie humanizmą/ GK 224-260. d. Was ist Metaphysik? (11)1975 tas pats (Heidegger (3)). 1981 tas pats. 1973/74 Hartmann N. Religion und Offenbarung. Die Menschenrechte in der sich wandelnden Welt. (2)1979 Frankl V. (liet.: Fichtė J.Epiktetas. 1982) Figl 3. 1989. Gesamtausgabe (Bayer Akad./Henrich D.. Atheismus als theologisches Problem. 3 Bd. Froidas Z. V. 1845/46. H. Gadameris H. Heidegeris M. W6rterb. Helderlinas ir poezijos esmė/ Veidai-88. 1974 Habermas J.. (Feyerabend (1)). (4)1975 tas pats (Gadamer (2)).207-218) Gehlen A. 1834/35. (J. 2 (1972) 155-157 Fromas E. Der Wille zum Sinn. Bd. 1952-1968. in: Handworterb. d. (J. 1990 Furger"F. Unterwegs zur Sprache.Estetika ir hermeneutika/ Meno kritika. Freud). Neudr..H. Zwei Reden. 1986 Ermacora F. (Heidegger (1)). 1909-1948 Guardini R. Determinismus/ Indeterminismus II. Tyrimo "racionalumas"/ Problemos-32.. Gesammelte Werk (A. Philos.

248) Historisches W6rterbuch der Philosophie (J. Neuausg.) Kjirkegoras S. (2) 1973 Kant I. 1748 tas pats. Th.1968 tas pats (Heintel (2)). Anthropologie heute (R. Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjos/ FlChr XIX-XX 189-199. (Hengstenberg (1)).1970 Kierkegaard S. (Heintel (1)). Liberty and Peace. 1977 Horkheimer M. G.. 3 Bd. Kantas I. in: Rocek/ Schatz (žr. Bibl. Festschr. 1972. De cive. Litt. v. Reikerstorfer (Hrsg. (4)1973 tas pats (Jaspers (2\). Die "Sprache" der Tiere. 1963 Hume D. 1987. 1. in: Erkenntnis u. An Enquire concerning Human Understanding. Von Wahrheit.. Bd. Die beiden Labyrinthe der Philosophie. Der Streit um die Existenz der Welt. Jaspersas K. "Wie es eigentlich gewesen ist". 1980. 1651 (liet. E. Verantwortung. Huserlis E. 1951-59 tas pats (liet. Zur Kritik der instrumentellen Vernunft.). Bd. (3)1966 Herder J. Vom Sinnanspruch dės Glaubens. Grynojo proto kritika. (2)1960. Giel). Logische Propedeutik. K. 1976.Heintel E. V. 1974 Hubner K. Befreiter Mensch. Science. Praktinio proto kritika. V. 207-230 Hengstenberg H. (6)1977 tas pats (Jaspers (4)). 1751 Husserl E.. V. De corpore. Kaltės klausimas (ištraukos)/ GK 261-280 Kainz F. 3 Bd. Philosophische Anthropologie. in: J. Werke in 5 Bd. Ritter u.. (2)1964 (Philos. V. Philos. Arba-arba (Ištraukos)/ FlChr XIX-XX 107-124 22. (Jaspers (1)). Nachdr. Anthropologie.. (2) 1958 tas pats / Jaspersas K.-theol. (4)1972 Jaspers K. Sprachphilosophische Schriften (E. De homine. Anthropologie. Į amžinąją taiką/ Europa-1.. 1982. Die Frage nach verbindlichen Aussagen in der gegenwartigen philos./Lorenzen P. 1658. Rocek/ O. An Enquire concerning the Principles of Morais. ab 1950 (liet. ab 1910 (liet.Die gesellschaftliche Verantwortung der philos. Der philosophische Glaube. III: Sprachphilosophische Schriften. Schriften (Hegner). 183-200 tas pats (Hengstenberg (1)). f. Prolegomenai..Schatz) (2)1974. Philosophie. (A. 1989 tas pats (Jaspers (3)). V. V. (Hrsg. 1642. Leviatanas (ištraukos)/ FlChr RII234-268) Hoffe O. Hobsas T. Filosofijos įvadas. Flitner/ K. Grunder) ab 1971 Hobbes Th. Einfuhrung in die Sprachphiosophie. Leviathan. in: Philosophia naturalis 9 (1965) Humboldt W. 1960. V. 1655.. 1964/65 tas pats. 1947 Ingarden R. Hengstenberg (1)). Reine Rechtslehre.) Lexikon der Ethik. 3 Bd. Apie kūną (ištraukos)..65-83 tas pats (Hengstenberg (2)).109-124 tas pats (Heintel (4)). in: Philos.—2217 337 .Heintel). Husserliana. Gesammelte Schriften.. Meditacija apie absoliučiai atsakingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo idėja/ GK174-181) Huxty A. Dorovės metafizikos pagrindai. 1961 Kamlah W. 1989) Kelsen H. (2)1972 tas pats (Heintel (3)). Das literarische Kunstwerk.

Two Treatises of Government. V. Nyčė F. Gerhardt). 1927 tas pats. 1972 (UTB 100. 1976 Mittelstaedt P. Etre et avoir. V. Journal metaphysiques. Dėl Hėgelio teisės filosofijos kritikos. (Mane (3)). Suvokimo fenomenologija (Ištrauka)/ Problemos-25 94-106 MM J. Der eindimensionale Mensch. 1875-1890. Roma. Phenomenologie de la perception. Kunst. (Marx (1)). Engelsas F. (Lowith (1)). 330342 tas pats. Engelsas F. Die Unwirtlichkeit unserer Stande. 1863 Mitscherlich A. W6rterb. Recht. v. in: Hist. Ankstyvieji filosofijos raštai. Neuausg. W.. V. Vernunft und Wirklichkeit. Grunder). Die philosophischen Schriften (C. Įvadas/ Marksas K. (2) 1973 (UTB 34) Merleau-Ponty M. Philosophische Probleme der Physik. 1976. Sprachphilosophie. a. tiesas ir idėjas. Sau pačiam..905-919 Marcuse H. V. V. 1984 Marksas K. Einfuhrung in die Logik. Soziallexikon. (J..1357-1434 Newman J. Gadamer/ P. sistema. 1981 Leibniz G. Works. Naujoji substancijų prigimties ir bendravimo. Ethik und Wissenschaftstheorie. 1967 Lowith K. Leibnicas G. H. V. 1978 Marcei G. (Hrsg. Wissenschaftstheorie. An Essay Conserning Human Understanding. Mensch und Welt. Konstruktive Logik. D. IV. Neudr. (Marx (2)j. taip pat ryšio. u. (7)1977 Lorenzen P. (Kutschera (1)). Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios/ PLEII169-180. Filosofijos kilmė ir prasmė. esančio tarp sielos ir kūno. Šitaip kalbėjo Zaratustra.. 1958 Marksas K.4. V. 1945 (liet... in: Der Staat I (1962) 431-448 Maceina A. Dievaičių saulėlydis (Ištraukos)/ Pergalė 1990. (2)1975 Luhmann N.Klein H. 1961 tas pats. Vogler) Bd. (2) 1966 Montenis M. Apie religija. d. 1986 Marksas K. Utilitarianism. (9)1977 Markas Aurelijus. 2 Bd. bisher 7 Bd. Vokiečių ideologija. Du traktatai. St. 7... 1957-59 Menne A.) Soziologie (Fischer-Lexikon). Philos. 1964. (2)1961 Locke J. 1935 Marcic R. G. Kapitalas. 1975 (UTB 80) Lametri Z. 1974 Marksas K. Von Hegel bis Nietzsche. Valia valdžiai (Ištraukos). Apmąstymai apie pažinimą./SchwemmerO. 2 Bd... 1960 (liet. Grundlinien einer Philosophie dės Geistes. Bd. in: Kath. 1976 (liet. MerloPonti M.1975. I-IV t. Ritter u.. J. Nr. Esė. Zur Frage einer philosophischen Anthropologie. Werke. 1938. ab 1964 Litt Th. 1947 Nietzsche F. 1967 Kutschera F.. Monadologija/ FlChr RII426-453) Liebrucks B.198) tas pats (Kutschera (2)). K. V. K. O. 1983 Muller A. 1973/75 Konig R. 124-140) 338 .. V. in: Neue Anthropologie (H. \Vahrheit und Ideologie. Sprache und Bewu/3tsein.

. Wahrheitstheorien in der neueren Philosophie. (Ricoeur (1)). Studienausgabe.1836 Portmann A. Das Heilige. 1979 Sartre J. Ritter). Entla t die Natur den Menschen? 1970 Prauss G. Grundbegriffe (s. 1974 tas pats (liet. 1972. Bd. L6with (1) 3-63 Popper K. 4. Ž. Die Stellung des Menschen im Kosmos. L'Etre et te Neant. 1649-1668 Rahner K.117-127. Horer des Wortes. Uber die Liebe. Hengstenberg (1) 51-64 tas pats (Plessner (3)). 1959 (liet. 1970 Rensch B. Hengstenberg (1) 130-141 Ricoeur P. W.. 1974 Puntel L. (J. Metaphysik der Wirklichkeit. (3)1972 Pietschmann H. (3) 1975 tas pats (Plessner (2)).) Rikioras P. II.d. Dorovingo asmens esmė/ Problemos-13. 1982 Reininger R. philos. Anthropologie der Sinne. Das Leibproblem in der Psychologie. Der Mensch als Lebewesen. Bd. Philos. R. žr. 1980 Plotos Werke. D. (2) 1947. Einfuhrung in die Geschichtsphilosophie. Samtliche Werke (Fricke/Gopfert-Hanser). žr. 1981) ' Plessner H.) Sartras Ž. 5. in: Rocek/Schatz. (3)1963 Pieper J.. 1967 tas pats (Ricoeur (2)). Die Interpretationen. Kritonas. Bd. Puota. Ordo amoris forma/ GK 201-223 Schiller F. (Puntel (1)). V.). Fedonas/ Dialogai.) Šėleris M. Kant und das Problem der Dinge an sich. Religija ir mokslas. V. in: Hand. Worterb. 100-115 Ruso Ž. Sexualitat. Phanomenologie des Wollens-Motive und Motivation. 1978 tas pats (Puntel (2)). Egzistencija ir hermeneutika/ Problemos-28. Valstybė.Logik der Forschung. Poperis K. Egzistencializmas ir humanizmas/ FJChr XIX— XX. Kaip aš įsivaizduoju filosofiją/ Problemos-24 97-108 Porphyrii in Kategoriae Aristotelis Introductio/ Berliner Aristoteles Ausgabe. III. Neudr. 1971 Raselas B. 1917. Bd.. in: Gadamer/ Vogler. Bd. Das Ende des naturwissenschaftlichen Zeitalters. žr. Platonas. Sokrato apologija. P. Die Stufen dės Organischen und der Mensch. 1971 PfanderA. 1968. (Plessner (1)). Wahrheit. V. Rinktiniai raštai. 439-450 Schaeffler R. Evolutionstheorie. Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją (Ištrauka)/ PLE I . Šileris F. in: Hist. B. (2)1980 Scheler M. 1-8. (6) 1976 tas pats (liet. V. Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik. P.1970-183 (liet.836-38 Revers W.Otto R. (5)1966 tas pats. letzte Aufl. J. (8) 1975 tas pats (liet. in: Rocek/ Schatz. 1943 tas pats (liet.

Theol.. F. Die Tragweite der Wissenschaft. v. Nell-Breuning) (4)1977 Thomas Aquinas. C. Laiškai apie estetinį žmogaus auklėjimą/ Menas ir laisvalaikio kultūra. v. Editio Marietti. Laiškai Lucilijui. Die Welt als Ort des Menschen. 1965 Spann O. v.1963. Bazzi) 1965. Muttersprache und Geistesbildung. 1972 Schwemmer O. II (6)1979 Šveiceris A. The Theory of Moral Sentiments. I (6)1978. I (6)1973. 1986 Smith A. und Kirche. (Utz (1)). Kompositionslehre der Natur. Summa contra gentiles (P. Carmello) 31. 16: Religionsphilosophie) Spengler O. žr. 1963 Wagner H. Principia Mathematica. Ein Kapitel Theologie nach dem "Tode Gottes". II (P.. (2)1967 Weisgerber J. Die Entstehung und die Dynamik der Ideologien../Russel B.1776 Sotie D. (2)1964 tas pats (Utz (2)). Vitgenšteinas L. Der Untergang des Abendlandes. N.239-268 Schlette H. 1759 tas pats. 1960 liet. Philosophie und Reflexion. Filosofiniai tyrinėjimai (Ištraukos)/ FlChr XIX-XX 281-293 . 8. (Weizsacker (1)). 281-297 Stegmuller W. V. Spiazzi). II (4)1972 Seneka. Deutlichkeit. Die Prinzipien der Gesellschaftslehre. 1973 Stammer O. Philosophie der Praxis. An Enquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations. 1962-63 (liet. Ausgewahlte Schriften. f. f. v.Pera) 21. Biologie als undogmatische Naturwissenschaft. Nachdr.240-255.1164-68 Shwan G. L.. Gesamtausgabe. 2 Bd. Religio. (5) 1976 tas pats (Weizsacker (2)). 2 Bd.. V. 261-405 Teste zur katholischen Soziallehre Bd. 1989 Tarški A. 1929 Weizsacker C. Summa theologiae (P. Bd. I (Einf. Schriften (Suhrkamp). Einfuhrung in die Wissenschaftstheorie. Rechtsphilosophie. O. 1964. Raum und Zeit. Lowith (1) 305-329 Utz A. F. 1961-1967. 1978 Whitehead A. R. Stellvertretung. Hauptstromungen der Gegenwartsphilosophie. 2Vol. Teologijos sąvadas (Ištraukos)/ FlChr V 408-441) Uexkūtt J. in: Lexik. 22 Bd. ab 1963 (Bd. Tomas Akvinietis. 1971 Seiffert H.. 1981. Kultūra ir etika. (3) 1950 Wittgenstein L. in: Kolner Zeitschr. Soziologie 3 (1950/51).. in: Gadamer/ Vogler.. Mare. in: Studia philosophica l (1935/36). v.. 1980 Uslar D. Der Wahrheitsbegriff in den formalisierten Sprachen. Questiones disputatae I (R. V.

87 pav. Wilhelm 58 Driesch.165. Anicijus Manlijus Severinus 313 Bonaventūras Džovanis Fidanca 240 Boole. Martin 15. George 151. Erichas 336 Furger. Paul K 202. 245 Carnap. 289. 336 Engels. Noam 170.335 Buytendijk. 209. Hedwig 130 Coreth. Albert 118. Pjeras 153 Gehlen.78-80. 204.331.Hans 129 Ebner.18. 168. 227.166.336 Habermas. 336 Galilei. Rudolf 65.169. Theodor W. Rene 19. 335 Chomsky. 335 Brouwer. 262-264. Emerich 59. 335 Becker. Friedrich 73.28. 121. 259. 30. 139.336 Frey. Jurgen 75. 305. Bollstadt) 173 Anaksimenas Miletietis 85 Anzelmas Kenterberietis 30. Ludwig v.201. 193. 143. Ludwig 30. 58.336 Einstein.39.75. Oskar 53 Benjamin. Karl-Otto 79. 83. 93-109. 300 pieš. Albert 56. 336 Fromas. 174. 293. 178. 324. 299.335 Albert. 335 Averojus Ibn Rušdas 242 Avicena Ibn Sina 148 Ayer. Alfred Julės 304. Hermann 335 Dilthey.55.270 Epimenidas 176 Ermacora.196 Gassendi.335 Boecijus. 336 Fichte. 120.68.335 Brentano.65 Conrad-Martius.121. Johann Gottlieb 41.335 Bertalanffy. Romano 326. 169.332 335 Diels. 215.336 Frege. Charles Robert 131 Demokritas Abderietis 44.166. 280-282. 288. Gottlob 173.27. 210.303. 190. Herbert E.329.336 Guardini.335 Burks.286 Epiktetas 336 Epikūras Samosietis 245. 272. 331.174 Grillparzer.336 Godel. Hans 65 Hamann. 245. 174. 328. Richard Voyles 36. 147. Johann Georg 149 Hartmann. Augustus 173 Descartes.335 Bochenski. Theodor 35.VARDŲ RODYKLĖ Adorno. J.275. 249. Jeremy 270. 256. 273. Kurt 174 Goethe.88.211. Johann Wolfgang 32. Franz 32. Leo 336 Gadamer. 333.322. 276-278. 171. 260. 218.89 De Morgan.323. Nicolai 53.241.44.299. 164. 56. 296. 91.203. 155. Auguste 60.177 Freud.335 Binswanger. Franz 336 Gabriel. 335 Aristipas Kirėnietis 270 Aristotelis Stagirietis 17.336 Hahn. 332.148.233. 229. 335 Anzenbacher.100.166.299. 299. Eugen 53 Frankl.44. Moritz 53 Geiger.209. 307. Joseph Maria 173.337 341 . 195. 160.336 Geiger. 253. Hans 35. 225.214. 229.116-127. Arnold 130. Walter 75 Bentham. 210. 335 Augustinas. 336 Figl. 199. Ludwig 130 Bloch. 251. 44.23. 313. Galileo 23. Felix 336 Feigl. 239. 130 Camus. 105. 318-320. Ernst 75. 90 93. Johann 336 Fink.204. 256. 130. 232. 228. 246. 268. 80. Gerhard. 65-68. 134. Herbert 65 Feyerabend.151-153.284 Berkeley. Sigmund 30.51. Aurelijus 19.. 269.251. 241. 332. Luitzen Egbertus Jan 174 Buber. 202.335 Comte. 238.331.147. 330.32. Hans-Georg 33. Franz 53. v. 173.319. Ferdinand 56. 234. 336 Feuerbach. 52. 295. 53. 163. 299.261.Viktor E. Arno 335 Apel. 208.301-303.335 Albertas Didysis (A. 335 Darwin. 311. 323.. 39. George 173 Brekle.69. Frederik J. 33.

72.337 Husserl. 81. Friedrich 149. 341 Neurath. 153. 168.164.260.252 pav.339 Marcuse. John Henry 318.111. 338 Laas. 263. Martin 17. 72. 209. Francis 270 Huxley. 165. Hans-Dietrich 123. Kurt 261. 33. Friedrich 30. 319.136.338 Lorenzen.338 Konig. Gottfried Wilhelm v. Johann Gottfried 31.40. 174. 229. 91.151.143. 104. 147.. Abraham 239 Litt. 213. Kari 15.117.. Paul 18. 214. Ludwig 53 Lascalle. Ernst 60 Marcei. 207..73. 338 Mach.127.193. 254-256.339 Merleau-Ponty. 240. 285. David 66. Werner C.130. 149. Rene 295. 149. Soren 30.153 Nietzsche.33. 181. Otfried 270. 275.59. 209.94 342 .152.146. Oswald v.182. 227. 299. 289.224.129. 328. 56.151. 333. 165. 270.28.169.306. 274. Erich 67. 213-218.338 Kelsen.56. Theodor 212. 134.306. 258. 31. Hans 293. 41. Rudolf 326.Robert 331 Nell-Breuning.177.. 299.337 Hubner.334.333. 171.339 Marcic.137. 41.120. 320. Jan 174 Lukacs. 30 31. 120.263.324.139.338 Luhmann. 159. Victor 65 Kutschera. 80. 310. 330.320. 256. 33.75. 338 Lincoln.166.339 Menne. 301-303.331.338 Kant. 66.153.51. 261.333.338 Kierkegaard. 150.339 Musil.144145. L Uljanov) 35. 73. 223.119. 270. 315-317.94 Herder.Hegel.105. 53 Liebrucks. 305.337 Horkheimer. 324. Franz v. 241.324.131.329. 166. John 136. Herbert 75.212.Wilhelmv.51.198. 71.42.146. 294.169.180.88. 104. 20. 238.199 Kraft. 53.338 Jaspers. Georg 75 Luther.338 Kopernikas. 33. 144.30.221. 294-297. 148. 260.337 Humboldt. 257. 305.334. Thomas 40.337 Hume. Dieter 79 Heraklitas Efezietis 16.55. Max 75.325 pav. Dietrich v. 167.85. 333. 338 Klein. 141 pav.337 Hilbert. 249. 111.132.214. 286. 74 pav.339 Parmenidas Elėjietis 85.321 pav. 65. 162. 160. 337 Hutcheson. Kari 30.338 Jonas Dunsas Škotas 299 Kainz. 323.135. Otto 65. Niklas 36. 261 Hengstenberg. 82.338 Ingarden. 305. 170. 53 Hobbes. 56.136. 216.283. 198. 117. Hans-Eduard 211.77. 164.100. 306. 283.. Gabriel 15. 88. 213. Ferdinand 285 Leibniz. 337 Hoffe. 143.338 Kalvinas. David 174 Hildebrand.339 Mitscherlich.302. 211. 192. 144. Albert 174.338 L6with. 205.124. 275-281. 195.331. 131. 200. 90. 219 pav. Ernst 60 Landgrebe.56. 323. 242. Aldous 25.120. 305. 283.166. Rene 235. 209. 125.25. 223..210. Israel 121.77. Bruno 165. 171 ir toliau. 233. 263. 337 Heintel. 245. 268-273. 334.286 Leonas XIII 288 Leukipas Miletietis 89 Levinas E.102.136.127. 225227.. 151. 323. 139.43. Jonas 305 Kamlah. 332. 251.339 Otto. Edmund 53-55.338 Lenin (V.217. 25.337 Henrich. 131. 137.338 Lukasiewicz.196 Newmann.339 Mara. 291. 169. Wilhelm 18. Alexander 236.338 Locke. Martin 30 Maceina.264.303.175. 95. Maurice 53. 251. 226. 337 Heidegger. 264-266.59.337 Heisenberg.37. Immanuel 19. 237 pav. 330. Georg Wilhelm Friedrich 21. John Stuart 270.333. 339 Mill. 75-77. 270.110. 150.339 Newt6n. 324.153.212. Roman 53. 93. Mikalojus 137. 147. Antanas 83. 153. 229. 42. 232-238. 211. 294-297. 246. 299.77. 238. 220. 216. Kari 208.182. 230. 25.

208. 241. 270. 214 t Utz.168.129. Leopold v. 242.149. 231.340 Rensch. 318. Josef 233.341 William Shyreswood 173 Wittgenstein.130. 23. Paul 53.202. Bruno 204.195. 110. 269. 340 Proklas 299 Puntel. Edith 53 Šveiceris.68. 211. 207. 294296. Wolfgang 67. 240. Kari R. 109.140.251. 80.181. Arthur Fridolin 282. 60-65. 157.59. 180. Dorothee 304. 332 Stalin 286 Stegmuller. 216.43.212. 281. 128. 244.340 Seiffert. 289. 307. 102. Charles Sanders 173 Petras Ispanas 173 Pfander. 245.182. Carl Friedrich v. 92. Helmut 108. 85. Detlev v. 339 Plessner. Gunther 67 Peano. 234. 155.130. Žanas Žakas 340 Russel.. 235. 304-306. Jakob v. 229.114.328 Robert Kilwardby 173 " Ruso.130.Pascal. 328. Wilhelm Josef 213. Adolf 126. 340 Prauss.340 Scheler. 280. Ernst 68 Tomas Akvinietis 30. 103. 273. 340 Schlick. 251. Herbert 202. 108. 268. Max 53. 299. 341 Wolf.319. 339 Portmann.260. 98. Alexander 53. Emst 173 Schwarz. 299. 212. 106.340 Schwemmer. 204. 220. Othmar 28. Hans 251.160.340 Sidgwick.82.341 Whitehead. 172. 39. 151. 265. Friedrich Wilhelm Joseph 32. Adam 270.174.117 . 131. 340 Schleiermacher. Helmut 194.122. 245.340 Schaeffler. J. 278.196. 47-51.232. 65.56.174. Kvintus Septimus 30 Tipitsch. Moritz 65 Schopenhauer. Alfred 174. Heinz Robert 28. 91-94. 339 Porfyrijus 115.55.119.340 Schelling. 339 Plotinas 299 Popper.340 Revers. Bertrand 61.210. 31. 130. 209.122.18. 308 pav.291. 232. Friedrich Ernst Daniel 58 Schlette. 341 Sokratas 16. 257.61. 256. Gustav 213 Smith. Kari 28.163. Richard 224.212. 278. Leo 165. 341 Wagner.173. Ludwig 42.341 Weizsacker.135.340 Rahner.341 Spengler.278 Spann.319. 83.233 Pieper. 305. 305307. 28. Blaise 314 Patzig. Benedict (Baruch) de 21. 311. Hans 65 Reiner.341 Sartre. 270. 256.327. 75. 172. 204 Tertulianas.333.19.65-68. 340 Ričardo.284. L. Henry 270 Siewerth. Friedrich 32.340. 306. 234. 105. 332. 142. 259. 263. 310. Oswald 77.341 Spinoza.211 Uslar. 222 Reichenbach. 78. 340 Ranke. Christian 151 Zenonas Elėjietis 89.206. 288. 35. Jean Paul 53. Bernhard 131. 330.212.333 Schiller. Gerold 134.220. 318. 39. 340 Solle.341 Stein. Alfred North 44. 245. 44. Robert 143. Oswald 224. Gerhard 117. 45. Arthur 334 Schroder.233. 331. 70-72. 339 Pietschmann.328.176. 323 Uexkull. 299.341 Weisgerber. 294. Albertas 341 Talis Miletietis 85 Tarški. Giuseppe 173 Peirce. 250. David 283 Ricouer. Hans 53 Reininger. 339 Pitagoras 16 Pijus XI 289 Platonas 16.138. 123. 107.

Sign up to vote on this title
UsefulNot useful