ATVIROS LIETUVOS KNYGA

Arno Anzenbacher
FILOSOFIJOS ĮVADAS

Vilnius "Katalikų pasaulis" 1992

TURINYS
l 1.1 1.2 1.3 1.3.1 1.3.2 1.3.3 1.3.4 1.4 1.4.1 1.4.1.1 1.4.1.2 1.4.1.3 1.4.1.4 1.4.2 1.4.3 1.4.4 1.4.4.1 1.4.4.2 1.4.4.3 1.5 1.5.1 1.5.2 1.5.3 1.5.4 1.5.5 1.6 1.6.1 1.6.2 1.6.3 1.6.4 1.6.5 1.6.6 1.6.7 KAS YRA FILOSOFIJA? Įvadinės pastabos Žodžio "filosofija" kilmė Pradžios problema Patyrimas Nuostaba Abejonė Beprielaidiškumas Atribojimai . Filosofija ir specialieji mokslai Specialiųjų mokslų klasifikacija Realieji mokslai Filosofija ir realieji mokslai Filosofija ir formalieji mokslai Filosofija ir religija Filosofija ir menas Filosofija ir ideologija Marksistinė ideologijos samprata Pozityvistinė ideologijos samprata Neutrali ideologijos sąvoka Bandymas apibrėžti filosofiją Mokslas Fundamentinis mokslas Universalusis mokslas Protu besiremiantis mokslas Kritinis mokslas Pavyzdžiai iš filosofijos istorijos Platonas Aristotelis Tomas Akvinietis Rene Descartes ThomasHobbes Immanuel Kant Johann Gottlieb Fichte. , 15 15 16 17 17 18 19 20 21 22 22 22 23 27 28 * 31 33 33 35 36 36 36 37 37 37 38 39 39 39 39 39 40 40 41

1.6.8 1.6.9 1.6.10 1.6.11 1.6.12 1.6.13 1.7 1.8 1.8.1 1.8.2 1.8.3 1.8.4 1.8.5 1.9 2 2.1 2.1.1 2.1.2 2.1.3 2.2 2.2.1 2.2.2 2.2.3 2.2.3.1 2.2.3.2 2.2.4 2.2.5 2.3 2.4 2.4.1 2.4.2 2.4.3 2.5

GeorgWilhelmFriedrichHegel KarlMarx Ludwig Wittgenstein Martin Heidegger KarlJaspers KarlPopper Filosofijos vienybė - sistemų įvairovė Pagrindiniai filosofijos klausimai - Platono trikampis ... Olos alegorija Patyrimo kritika Platono trikampis Praktika (6) Filosofinio klausimo kėlimo svarbiausios kryptys (3,4,7.2.3) Filosofijos suskirstymas DABARTIES FILOSOFIJA Fenomenologiškai orientuotos pozicijos Fenomenologinis metodas (Husserl) Egzistencializmas Hermeneutika (4.4.4,5.5) Analitinė filosofija

41 41 42 42 42 43 43 44 45 47 48 49 50 51 53 53 54 56 58 60

Pozityvizmas (4.23.1) 60 Ankstyvasis Wittgensteinas (4.5) .'. 61 Vienos ratelio neopozityvizrnas (4.6) 64 Prasmės kriterijus (7.1.5,4.6.3.2) 65 Nuo Vienos ratelio prie naujosios analitinės filosofijos (4.4.1) 67 Kritinis racionalizmas 68 Vėlyvasis Wittgensteinas (4.4.4) 70 Palyginimas Marksizmas Kari Marx (5.5.4.3,7.1.2) Marksizmas-leninizmas Neomarksizmas (2.5.2,6.4.1.2) • Atskiros pozicijos 71 72 72 73 75 77

8

2.5.1 2.5.2 2.5.3 2.5.4 3 3.1 3.1.1 3.1.1.1 3.1.1.2 3.1.1.3 3.1.1.4 3.1.2 3.1.3 3.1.4 3.1.5 3.1.6 3.2 3.2.1 3.2.1.1 3.2.2 3.2.2.1 3.2.3 3.2.3.1 3.2.4 3.2.5 3.2.6 3.2.6.1 3.2.6.2 3.3 3.3.1 33.2 3.3.3 3.3.4 3.4 3.4.1 3.4.2 3.4.3

Dialoginė rekonstrukcija (Erlangeno mokykla) Universali pragmatika (J. Habermas) Transcendentalinė hermeneutika (K. O. Apel) Universali kalbos kritika (E. Heintel) TIKROVĖ Tikroji ir netikroji būtybė Ikisokratinis klausimo kėlimas Jonijos natūrfilosofai Heraklitas Efezietis Parmenidas Elėjietis Apžvalga Descartes'o mechanicizmas Kontinumo labirintas (Leibniz) Atomizmas Substancija (Aristotelis) (3.4.4,3.4.3.3) Netikroji būtybė (4.1) Aktas ir potencija Akto-potencijos perskyros kilmė ir reikšmė (7.2.1.1) ... Dialektika ' Substancija ir akcidencija Kategorijos (3.3) Materija ir forma (hilemorfizmas) Ontologinė materijos sąvoka Esmė ir būtis Perskyrų sistema (7.2.1.3) Ontologinis priežastingumas (4.3.2, 4.6.4) Aristotelio priežasčių teorija (7.2.1) Priežastingumas ir akto-potencijos teorija (4.6.4,6.1.5) . Transcendentalios (4.5.2.2) Vienis Tiesa (4.7) Gėris (6.1) Grožis Gamta Gamtos mokslas ir gamtos filosofija (4.6) Porfyrijaus medis (4.5.5.2) Kūnas (4.6.3)

77 78 79 81 83 84 85 85 85 85 86 86 88 89 90 91 94 94 95 96 99 100 101 103 104 105 106 106 109 110 111 112 113 114 114 115 117

,

3.4.3.1 Erdvė 3.4.3.2 Laikas (5.5) 3.4.3.3 Neorganika 3.4.4 Gyva būtybė 3.4.4.1 Kūnas kaip organizmas 3.4.4.2 Teleologija (7.2.1.1.2) 3.4.5 • Juslios būtybės (4.2.1,4.1.1) 3.4.5.1 Gyvūno organizmas (4.2,5.1-3) 3.4.5.2 Evoliucija (5.5.3,7.2.1.1.2) 4 4.1 4.1.1 4.1.2 4.1.3 4.1.4 4.1.5 4.1.6 4.2 4.2.1 4.2.2 4.2.2.1 4.2.2.2 4.2.2.3 4.2.2.4 4.2.3 4.2.3.1 4.2.3.2 4.2.3.3 4.2.3.4 4.3 PAŽINIMAS Savimonės filosofija: transcendentalinė refleksija Filosofinė pažinimo problema Atspindžio teorija Kanto kopernikiškasis posūkis Transcendentalinė perskyra (6.1-2) Ribinė sąvoka: daiktas pats savaime Ginčas dėl pasaulio egzistavimo (7.2.3) Juslinis ir dvasinis pažinimas Išorinis ir vidinis juslumas Juslumas ir dvasia Subjektiškumas (5.2, 5.7) Universalumas (4.5.2.4) Totalumas (5.4) Kalbiškumas (4.4) Empirizmas ir racionalizmas Empirizmas (6.3.2) Racionalizmas Švietimas Kantas: empirizmo ir racionalizmo įveika Pažinimo sąranga

118 120 122 123 124 127 128 129 131 134 134 134 136 136 139 142 143 145 145 147 147 147 148 149 150 151 152 153 153 154 155 155 157 158 158 159 159

,

4.3.1 Pažinimo sąranga pagal Tomą Akvinietį 4.3.1.1 Pirmoji perskyra 4.3.1.2 Antroji perskyra 4.3.2 Pažinimo sąranga pagal Kantą 4.3.2.1 Transcendentalinė estetika 4.3.2.2 Transcendentalinė logika (4.5.1.1) 4.3.2.2.1 Transcendentalinė analitika .
10

1.1.5 4.7) 4.2 Neanalitinė kalbos filosofija 4.1 4.1.4 4.4.3.3 4.2.4.1 Analitinė ir neanalitinė kalbos filosofija 4.1.2.5.5.5.4 4.2 4. Chomsky) 4.4.2 4.5.5.4 Transcendentalinė dialektika Tolesnės nuorodos (6.5.2 4.2 4.3.4.1.4.5.7) Teiginių junginiai Konjunkcija Disjunkcija Implikacija Griežtoji alternatyva Ekvivalentiškumas Logikos dėsniai Predikatų logika Vienviečiai ir daugiaviečiai predikatai Elementarus teiginys ir teiginio forma Kvantoriai Formalizavimas Logikos dėsniai Tradicinis teiginių suskirstymas Klasių logika Klasių junginiai Teiginiai apie klases 11 .1.5. 7.1 4.3 4.1.5.5.5.1.5.1.1 Analitinė kalbos filosofija 4.5.4.2.2.1 4.5.1 4.5.5.3 4.2.4.2.2 Antženklinis kalbos pobūdis 4.5. 4.2 4.4 4.3.1 4.3.2.1.1.4.3.1 4.5.2 Logika Kas yra logika? Formalioji ir transcendentalinė logika Formaliosios logikos istorija Filosofija ir formalioji logika Logistika ir metalogika Žodis ir reikšmė Tikriniai vardai ir predikatai Vienareikšmiškumas ir daugiareikšmiškumas Apibrėžimas Universalijų problema Teiginių logika (4.4.2 4.3 Kalbos tripusiškumas (5.2 4.3 4.6 4.4.5.5.6) 4.1 4.2) Pažinimas ir kalba 161 162 162 163 163 163 164 166 166 168 170 171 171 173 173 174 174 176 177 178 179 179 181 182 182 183 183 184 184 184 185 185 185 186 186 187 187 187 188 189 4.1.3.5.3 4.3.4.5 4.4.5.4.4) 4.5 4.5.5.5.3.4.5.2.5.4 4.5 4.1 Universalioji gramatika (N.5 Kalbos dialektika (5.4.3 4.5.5.5.3.4.4 Kalbinis pasaulėvaizdis (5.5.

6.4.1 5.6 5.2.5.4.6.2 4.5.7 4.5.3 5.5.3 4.1 5.5 5.6.5.2 5.6.6.4 5.1 4.3 5.6.2 4.2 4.6.7.8 4.4.5.4.5.4.6.2 5.1) Istoriškumas Buvimas mirties link Istoriškumas ir istorija Gamta ir istorija Istorijos Augustinas Hegel Mara Įvertinimas Visuomeniškumas Konfliktai Lytis Šeima .3 4.4.3) ŽMOGUS Žmogus kaip mokslo tema Gyvūniškumas ir dvasia Žmogus kaip fenomenas Pasauliškumas Pasaulis kaip visuma Veikla (6.2 5.5 4.6. : filosofija t 12 .7 5 5.4 5.7.1 5.1 4.3.3 5.3.teorija .4 5.2 5.5.5.6 4.1 5.1 5.3.6 4.6.2 5.4.5.klasifikavimas Hipotezė Teorija Aiškinimas Kai kurios kitos sąvokos Empirinių teorijų reikšmė Tiesa (7.6 4.4 4.mokslas Dedukcija ir aksiominė sistema Indukcija Stebėjimas .5.aprašymas .1 4.6.5.5.3 Loginis kvadratas Silogistika Taisyklingų silogizmų kombinacijos Išvedimo figūros Nuorodos 189 190 190 191 192 192 192 193 194 195 197 199 200 201 202 204 208 208 '209 210 213 213 215 217 218 220 223 224 225 226 226 227 228 229 231 234 Į Mokslo teorija Sistema.6.

3 6..5..2.1 6..7.8 6 6.2.3.4 6.7 5..3.1 6.1 6.3.2 6.1 6.7..2 6.2 6.7.1.3..3.5.3 6..4 6.3..4..3.2 6. 245 249 249 249 251 253 257 260 262 263 264 265 266 267 267 269 271 272 274 274 276 277 280 282 282 283 286 288 291 13 .1 5.1 6.1.4) Kūnas ir siela .1 6.2 5.4.5... kurie kartu yra ir pareigos Savirealizacija Žmogaus praktikos įprasminimo būdai Gamtos motyvuojama laisvė Žmogiškumo motyvuojama laisvė Etinis paradoksas (7..5.1.2) ETIKA Valios laisvė Teorija ir praktika Korinė ir vidinė laisvė Laisvė kaip kritinis protas Gėris ir blogis Laisvė ir determinizmas Sąžinė Dorovinis apriori Taikymas Sąžinės autonomija Sąžinė iki ir po poelgio Normų problema Teorinio įprasminimo problema Empiristinė etika Tikslai..... 235 238 239 239 Siela ir dvasia 239 Mėginimai išspręsti tapatumo-netapatumo problemą.4.5.1.4..2.1 6.4.7.6..3...3 5.2) Teorija ir pojetika Socialinė etika Pagrindinės socialinės etikos pozicijos Liberalizmas Socializmas Krikščioniškoji socialinė teorija Teisės filosofija : '..3 6..4 6..6.3..3 6.5..1.3 '6.5 6.5 5...5 Bendruomenė Valstybė (6.2..1.2 63.4 6.4...5) Žmonija (6.3. 240 Dvasia kaip siela 242 Nemirtingumo problema (6.3 6.4 6....6.2 6..5 6.6 5....1.4 5.1.

3 7.2 6.6 7.1 .3 7.2.2.1 Kantas: būties filosofijos Dievo įrodymo kritika 7.1.5.4.2 Ontologinio argumento kritika 7.6.3 6.1 7.1.5.3.1 6.2 Dievo klausimas savimonės filosofijoje 7.1 Kosmologinis argumentas 7.1.1.2. 7.1.2 Teleologinis argumentas 7.2.2.4 7.2.1.2.3 Dievas kaip praktinis postulatas 7.2.1.1 Kosmologinis ir teleologinis argumentai 7.2.1.5 7.3 Dievo klausimas dvasios filosofijoje 7.1 Dievo klausimas būties filosofijoje 7.2 Teisė ir etika Teisės pagrindimas Bausmė Apžvalga DIEVAS Religijos kritika Feuerbach Mare Nietzsche Freud Carnap Sartre Solle Santrauka Filosofinis mokymas apie Dievą 291 293 296 298 299 299 299 301 302 303 303 304 304 305 306 306 306 307 309 310 312 315 315 316 317 319 320 323 324 327 327 329 330 332 335 341 7.1.2 Dievas kaip reguliatyvinė idėja 7.7 7.1.2.1.1.2.8 7.4.3.3 Dievo sąvoka būties filosofijoje 7.2 7.4 7.1.1 Ontologinis argumentas 7.2.3 Nuorodos Tikėjimo prasmės plotmė Tikėjimas ir filosofija Žodžio klausytojas Totalinis eksperimentas Svarbiausieji Vakarų filosofijos veikalai Literatūros rodyklė Vardų rodyklė 14 .5.1.1.2.2.4.2 Analoginė kalba apie Dievą 7.2.1 7.6 7 7.2 7.2.

ar mano veikla yra priverstinė? Kas yra teisingumas? Tokie klausimai yra pirmapradė filosofijos versmė. Matome. Išjos laukiama nepaprastų atradimų. kas yra surašyta begalėje knygų. Filosofija prasideda klausimais. Paprastai gyvename savo pasaulyje kaip gerai įrengtame name. Dažniausiai filosofija vadinama tai. BuBER. Iš esmės filosofija mums nėra naujiena. Todėl tokie klausimai žmogui yra neišvengiami. galima užsimerkti ir apsimesti. Todėl kiekvienas laiko save sugebančiu ir įgaliotu įjuos atsakyti. o ne kas nors kitas? Kas yra po mirties ? Ar esu laisvas ir atsakingas už tai. kuriuos keliame. kad galėtume sau palapinę išskleisti"(M. bet patys esame užstatas tame žaidime (G. Tokia filosofija iš tikro gali būti tik atitrūkusi nuo pasaulio ir skirta vien elitui. Žinoma. tai matome tik jos susvetimėjusi pavidalą.klausimų. Mes nesame tik šio klausimų žaidimo žiūrovai. Viskas tampa abejotina. kai įprastas kasdienis pasaulis praranda savaime suprantamumą ir tampa problema. kuris liečia kiekvieną ir todėl turi būti paprastas ir suprantamas. tai. Dar būdami vaikai. arba manoma ją esant tokią sudėtingą. kuriuos gali kelti vaikai. Nuosavas savęs patyrimas. nuosava žmogystė tam. kam suteiktas institucionizuotas pobūdis ir ką galima studijuoti. Ji gali tik tūnoti dramblio kaulo bokšte ir vengti viešo gyvenimo. Kiekvienas jaučiasi kompetentingas kalbėti apie tuos dalykus. Tai. kad būtina juos kelti. nes žino. Jei šitaip žiūrime į filosofiją. MARCEL). JASPERSAS "Filosofijos įvado" pradžioje rašo: Kas yra filosofija ir ko ji verta . išvadavus filosofiją iš jos 15 . Tačiau kai šis įprastumas pasidaro problemiškas. nes kiekvienas juos jau yra kėlęs: Kodėl apskritai yra kažkas? Kokia visumos prasmė? Kodėl aš esu aš. kad jos imtis yra beviltiška. kuriame be vargo orientuojamės. Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas. kad tų klausimų apskritai nėra. arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas. Ji laikoma dalyku. iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams (JASPERS (2). kad. Visi mes esame kada nors filosofavę.l KAS YRA FILOSOFIJA? 1. bet kurie yra žinomi kiekvienam. 25). Įvardykime keletą šios rūšies klausimų . atrodo.ginčijamas dalykas. yra pakankamas pagrindas. 317). tačiau ir tada lieka aiškų. kad jo gyvenimo tėkmei ne menkiausią reikšmę turi atsakymai į šiuos klausimus. neturintis objekto. Tačiau tikroji filosofijos prasmė yra kita. mes staiga atsiduriame "lyg plyname lauke" ir "neturime net keturių kuolelių. kas vadinama filosofija. ką filosofai dėsto universitetuose. arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. ką darau.1 Įvadinės pastabos K. tai.

Priešingai. jis iš prigimties myli kas gražu. Praeities filosofavime turime atrasti savojo filosofavimo problemas. Todėl "filosofija" dažniausiai verčiama kaip "išminties meilė".] ir atsistojo prie durų.] sūnus Poras [Apsukrumas . basas.Red. be prieglaudos. vis dėlto tas problemiškumo suvokimas rodo. vartojo šį žodį. iš tėvo jis gavo palinkimą į visa. gėrio ir grožio meilę demono Eroto įvaizdžiu: DIOTIMA: Kai gimė Afroditė. Ji atsigulė šalia jo ir pradėjo Erotą [Meilę . būdama labai neturtinga. neturi pastogės. jis drąsus. standartą. personifikuodamas tiesos. 1. aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną. ji pasirodo mums kaip žmogaus likimas. pakelėse. ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos. Taigi "sophos" iš pradžių reiškė žmogų. Veiksmažodis "philein" reiškia "mylėti". Galima filosofuoti gerai ir blogai.susvetimėjimo dramblio kaulo bokšte. . Jau PITAGORAS (apie 590-500). Nors kiekvienas esame pasmerktas ir kompetentingas filosofuoti. nulėmė visą jo likimą: jis visados neturtingas. visų pirma. Vos jiems pavalgius. kokiu jį įprasta laikyti. guli visada ant žemės. kad filosofija gali būti įvairaus lygio. ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus. tačiau vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą ir. Šioje tradicijoje vis labiau suvokiamas tų klausimų problemiškumas. jis šiurkštus. Bet tik SOKRATAS (470399) suteikė šiam pavadinimui istoriškai patvarią reikšmę.vyno tada dar nebuvo.]. kad Erotas yra Penijos ir Poro sūnus. "sophia'1 iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą. vis dėlto mes nesame pirmieji jų svarstytojai.2 Žodžio "filosofija" kilmė Žodis "filosofija" yra graikiškos kilmės. diferencijuotai ir nediferencijuotai.]. HERAKLITAS EFEZIETIS (apie 540-480) šnekėjo apie filosofus. Šis suvokimas suteikia mūsų pačių filosofavimui matą. Poras apsvaigęs nuo nektaro .pirmiausia "išminčių". aukštesnįjį žinojimą. Filosofijos klausimai turi tradiciją. Tai ir yra svarbiausia. Antra vertus.Red. atrodo.Red. be patalo. kai mes įsijungiame į dialogą. Tai. įtraukdami jį į nuosavą filosofavimą. kas gražu ir gera. Tarp jų buvo ir Metidės [Išminties . o Afroditė graži. SOKRATO ir išmintingosios Diotimos pokalbyje PLATONAS (427-347) nusako filosofiją kaip išminties meilę. dievai susirinko į puotą. Štai kodėl Erotas pasidarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse. o valgio buvo į valias. nevalyvas. Nors filosofijos klausimai kiekvienam žmogui kyla vis iš naujo ir pirmapradiškai. Turime atgaivinti susvetimėjusi filosofijos pavidalą. sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. narsus.išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. atėjo prašyti išmaldos Penija [Neturtas . Galima tam tikra visiškai apibrėžta prasme mokytis filosofuoti. Tačiau tai yra įmanoma tik tada. o vėliau. be to.Red. 16 . Žmogus nuo pat gimimo yra pasmerktas filosofijai. kuris nusimano apie profesiją ir apie gyvenimą. Penija. miega prie durų. kuriame nuo pat mūsų kultūros pradžios dalyvauja filosofuojantys žmonės.

chemiją. ARISTOTELIS (384-322) šį patyrimą (empeiria. 13. 203b-204b//D 53-54) 13 Pradžios problema Nuo ko prasideda filosofija? Kokios yra jos prielaidos? Kadangi filosofuoti galime išmokti tik dalyvaudami dialoge su filosofais.1 Patyrimas Veik visi filosofai vienu balsu tvirtina. ir aplamai nė vienas išminčius nesiekia išminties. (Met. mielas Sokratai.jis filosofas. jiems priklauso ir Erotas. Savo prigimtimi jis nei nemirtingas. paieškokime atsakymų filosofijos tradicijoje. tačiau. Tam. ieško išminties. Juk išmintis -vienas iš gražiausių dalykų. SOKRATAS: Kas gi. biologiją ir t. o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių. kadangi jie ir be to išmintingi. o Erotas . jei jos nemyli nei išminčiai. nei tobulas. esti visada savim patenkintas. kad galėtume filosofuoti.meilė to. visą savo gyvenimą filosofuoja. jo manymu.-tie. I. Štai kokia. 2. nei kvailiai? DIOTIMA: Bet tai aišku ir vaikui. kad kvailys. kuriame pasaulis visuomet jau yra atviras mūsų pažinimui ir veiklai. ką jis įsigyja. nuolat rezgąs kokias nors pinkles. kurie yra tų dviejų priešybių viduty. 980b-981a). labai mėgsta apsisvarstymą ir įkvepia jį kitiems. Diotima. visiškai nebūtina studijuoti "patyrimo 1 mokslus ' (pvz. todėl Erotas būtinai myli išmintį. l. nebūdamas nei gražus. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai: čia ir glūdi kvailumo nelaimė. fiziką. nueina niekais. kerėtojas ir sofistas. Filosofija kyla greičiau iš ikimokslinio. (Puota. nei vargšas. ir Štai kodėl: iš dievų nė vienas neužsiima filosofija. kitaip sakant . O kas nemato. tai miršta. kad patyrimas yra bet kokio filosofavimo pradžia.. Mes pradedame nuo mums įprasto kasdienio patyrimo pasaulio. kuriame orientuojamės ir susivokiame. Visa. Visados jau esame ir patiname pasaulyje. paveldėjęs tėvo prigimtį. nes to paties dalyko daugelis prisiminimų įgyja vieno patyrimo prasmę ir patyrimas lyg sutampa su mokslu ir menu. nei turto. kas gražu. kad jam ko stigtų. kasdienio patyrimo būdo. empiriją) aprašo taip: Patyrimas žmonėse kyla iš atminties.— 2217 17 . nei protingas.t. šio demono prigimtis. jeigu jam gerai sekasi. kad filosofijos prielaida yra tam tikras moksliškas patyrimo būdas. nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi ir klesti. ir nenori pasidaryti išmintingas. ir jis niekad nebūna nei turtingas. o motina neturi nei išminties. tas nė nenori to. Jis taip pat yra viduryje tarp išminties ir kvailumo. netrūksta. Tai vėl pareina nuo kilmės: jo tėvas išmintingas ir turtingas. kasdienį patyrimą aiškina kaip žmogaus buvojimo buvimą-pasaulyje. geras žynys. HEIDEGGERIS šį ikimokslinį. ir vėl atgyja. M. ko jam. puikus medžiotojas. Mokslas ir menas žmonėse kyla iš patyrimo.atkaklus.). Tai nereiškia.

ką čia vadiname "patyrimu". Dažnai iš įprastos kasdienybės mums padeda ištrūkti ramybė ir vienatvė. tai atsitinka visų pirma "ribinėse situacijose".kasdienis patyrimas (pirmapradžio buvimo-pasaulyje prasme) santykiauja su metodiškai apibrėžtu. kovojant. "eschatologija" ar "socialinė struktūra" ir taip toliau. nesuklydo dėl kilmės tas. psichologijos. Galime sakyti: šnekamosios kalbos atskleistas patyrimo pasaulis yra vienintelė filosofijos prielaida. kaip antai apie Mėnulio. PLATONAS rašo "Teaiteto" dialoge (155d): Nuostaba yra nuostata žmogaus. O kas klausia ir stebisi. juk nėra kitos pradžios filosofijai. kurioje knibždėte knibžda medicinos. suvokiant savo kaltę ir 1. Mes draudžiame sau. Todėl ir mitų mėgėjas tam tikra prasme yra filosofas -juk mituose pilna nuostabių dalykų. 132 Nuostaba Filosofinis klausimas prasideda tada. kaip tik nuostaba.1. ką tiesiogiai matė. mokslų dirbtinių kalbų. kaip kasdienė šnekamoji kalba (kaip natūralioji kalba) su mokslų specialiosiomis kalbomis. 1. mes vengiame tų "dirbtinių pasakymų". ir dabar skatina žmones filosofuoti. galime aptikti ir kalboje. "Filosofavimas . Vėliau jie pamažu skverbėsi gilyn ir ėmė kelti reikšmingesnius klausimus. tų "termini technici". "elektronas" ar "angliavandenis". kurie dažniausiai išoriškai pasižymi tuo. užklupti nepasiruošusį pašnekovą. bet nesuprato. kad pasirodo mums "svetimžodžių" pavidalu. Nors ji ir yra žmogaus sukurta.2. sociologijos ir kitų posakių. Tuo būdu mes patenkame į situaciją. kai mūsų patyrimo pasaulis praranda savaime suprantamybę ir įprastumą. kaip dabar yra įprasta. tas jaučiasi nežinąs.Tai. kaip antai mirties akivaizdoje. Vis dėlto kasdienė kalba dėl šio pėdsako netapo specialiųjų mokslų kalba. "subjektyvu" ar "filosofiška". vadiname natūraliąja kalba ir skiriame ją nuo įvairiausių mokslų specialiųjų kalbų. Kasdienę kalbą. kenčiant. Taigi. Iš pradžių jie stebėjosi tuo.982b) taip pat plėtoja šį motyvą: Nes nuostaba ir anksčiau. JASPERSO. 23). klausytoją ar skaitytoją tokiais pasakymais. KAMLAH'as rašo: Kasdienė kalba kaip natūralioji kalba skiriasi nuo artės. "sąvoka" ar "loginis sprendinys".tai lyg pabudimas iš pririštumo prie gyvenimo reikalų". ir. norėdami . Tradicija mini du filosofinio klausimo impulsus: nuostabą ir abejonę. [Pradėdami filosofuoti] mes pradedame iš pradžių. atrodo. kuris tikrai myli tiesą. Anot K. kuria nevaržomai šnekučiuojamės. Ikimoksliškas .dievų pasiuntinėj laikė Taumos [nuostabos personifikacijos] dukterimi. Tiesa. Saulės ir žvaigždžių judėjimą arba apie Visatos kilmę. kas yra "realybė" ar "sąmonė". ARISTOTELIS (Met. tačiau tai ne pagal planą pagamintas kūrinys. W. moksliniu patyrimu taip. kuris Iridę [vaivorykštę . šios specialiosios kalbos ilgainiui paliko savo pėdsaką ir natūraliojoje kasdienėje kalboje. (KAMLAH/LOReNZEN. kurioje dar nežinome.

tai ir prisimena tai. kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome . tai ir nori įsitikinti. be galo iškelia mano verte kaip protaujančia subjekto per mano asmenybe. bet apčiuopiamas tik intelektu. KANTAS (1724-1804) rašo (PPK A288-289//186-187): Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo.žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje. kad nieko nežino. Nes jei viso to nebūtų. ir sąsaja. jų pradžios ir tęsimosi beribiuose laikuose. Kai nustembame. kad abejoja.. SOKRATUI filosofavimas prasidėjo žinojimu. sprendžia? Juk net jei koks [žmogus] abejoja. t. Antrasis prasideda nuo mano neregimo Aš. jei jis abejoja. Bet nežinojimas siekia žinojimo. kurią aš užimu išoriniais jutimais suvokiamame pasaulyje. kuriame matome. pamatinio tikrumo. prisimena. 10) UI . Artimas. Čia į pirmą eilę iškyla du vardai: AUGUSTINAS (354-430) ir DESCARTES (1596-1650). po to kai šiai materijai trumpą laiką (nežinia kokiu būdu) buvo suteikta gyvybinė jėga. tai ir sprendžia. įžvelgia. jei jis abejoja. Nei vieno. tai ir žino. be to. kuris yra kitokio pobūdžio... jei jis abejoja. kad negali lengvabūdiškai pritarti. iš kurios jis atsirado. aš juos matau priešais save ir tiesiogiai juos sieju su savo egzistavimo įsisąmoninimu. tai ir įžvelgia. kuris vėl turi planetai (tik taškui visatoje) grąžinti materiją. jis vis dėlto gyvena. ir atvaizduoja mane pasaulyje. rnąsto. Antrasis. Tik taip jis gali įveikti abejonę. jis abejojo. jei jis abejoja. Štai tekstas. jie ėmė filosofuoti. jei jis abejoja. pasirodo. X.y. ar apskritai įmanoma tiesą pažinti. 133 Abejonė Savaimesuprantamybės praradimas patyrimu pagrįstą žinojimą daroabejotinu.. nori. jei jis abejoja.. Pirmasis prasideda nuo tos vietos. dėl ko abejoja.išsivaduoti iš nežinojimo. negu patyrimu pagrįstas žinojimas. Jis siekia naujai pagrįsti žinojimo galimybę. kad kasdienis patyrimu pagrįstas žinojimas yra nežinojimas. įprastas buvimas-pasaulyje pasirodo esąs paviršutiniškas ir neautentiškas. kurioje moralės dėsnis man atveria nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomą gyvenimą. (Tr. manosios asmenybės. nesuskaičiuojamos pasaulių daugybės. priešingai. I. išplečia į neapžvelgiamą tolį su pasauliais virš pasaulių ir sistemų sistemomis. jaunystėje buvo skeptikas. žmogus siekia naujo. žino. Remdamasis patyrimu pagrįs to žinojimo ir kasdienio patirtinio pasaulio kritika. kurį Bažnyčia gerbia kaip šventąjį ir Bažnyčios tėvą. kuris iš tiesų begalinis. kad kažko nežino. kuriai aš priklausau. jis apskritai negalėtų abejoti. Tačiau tai yra įmanoma tik tada. Pirmasis. reginys tarsi sunaikina mano svarbumą kaip gyvūniško padaro. AUGUSTINAS.. dar jų periodinio judėjimo. nei antro man nereikia ieškoti ir tik tarti kaip apgaubtų tamsumos arba esančių už mano akiračio ribų. tai ir mąsto. kaip įveikiamas skepticizmas: Ir kas galėtų abejoti. kai žmogus abejoja radikaliai rinitai ir abejodamas prieina galutines išvadas. kad jis gyvena.

mes galime netikėti. ir metodą. Tuo filosofija skiriasi nuo vadinamųjų specialiųjų mokslų. tvarkingai dėstantiems savo mintis (Prad. kaip pradinis filosofavimo taškas.. kas neabejotina. tai filosofija pati turi pateikti sau ir objektą. pavyzdžiui. nei savo metodo. veda į tai.R. lengvai sutiksime. atrodo. Neabejotina yra tai. Radikalią abejonę įveikia neabejotinas sąmonės faktas. ir netgi laikydami visa tai esant netiesa. 1. kuo bent mažiausiai galime suabejoti. vadinasi.tiek teisingas. todėl. nors ir abejojame visa ko teisingumu."vidinis žinojimas" (AUGUSTINAS) kaip cogito (DESCARTES) arba kaip proto tiesos (vėritės de raison. kurias matome "kūno akimis" (AUGUSTINAS). kad nėra nei Dievo. galime tiktai bent kartą suabejoję visais tais dalykais... Tad taip pat paika manyti. iš kokio kito mokslo pozicijų. prieš tapdami suaugusiais. 20 . W.3. kas sudaro tokių duotybių sąlygą . LEIBNIZ). Štai tekstas.žmogaus viduje gyvena tiesa. atvirkščiai -filosofijos metodas pats y ra filosofų oš problema. kad išvada: aš mąstau. LEIBNIZAS (1646-1716) pavadino jas fakto tiesomis (vėritės de fait). nei žemės ir kad mes patys neturime kūno. kas mąsto. nepaisant visų kraštutinių prielaidų.. Beprielaidiškumą pirmiausia turime pabrėžti vienu požiūriu: filosofijos metodas negali būti jos prielaida. DESCARTES laikomas Naujųjų \aik\\pasukio link subjekto pradininku. yra teisinga ir todėl ji yra pirmoji ir teisingiausia iš tų. Taigi filosofijos metodas negali būti jai įskiepytas "iš šalies". Todėl ir kalbama apie filosofijos beprielaidiškumą. kad abejonė. tiek ir klaidingas . bet negalėsime tarti. nei dangaus. nuo ko turime pradėti filosofuoti. kad mes neegzistuojame. Tik taip ji gali išvengti prielaidų ir tapti "pirmuoju mokslu". Abejotinos pirmiausia yra patirties duotybės. kurių tikrumas kelia menkiausią nepasitikėjimą.1). kai kurie išankstiniai nusistatymai nukreipia mus nuo teisingo pažinimo ir taip mus valdo. kai yra mąstoma.pačiame filosofiniame klausime turi atsirasti filosofavimo metodas. Priešingai . kurios prieinamos žmonėms."(AUGUSTINAS). l.4 Beprielaidiškumas Vienintelė filosofijos prielaida yra kasdienės kalbos vartosenoje atsivėręs patirtinis pasaulis (plg.susidarėme pirmiau negu išmokome naudotis visu savo mąstymo pajėgumu. kuriame jis plėtoja AUGUSTINO motyvus: Kadangi.Šitaip atmesdami visa. aš egzistuoju. G. AUGUSTINAS ir DESCARTES parodė. Taigi \ klausimą. kad atsikratyti jų. l ir 7). 1. jog nėra to. . gali atsakyti tik pati filosofija. mes buvome vaikai ir apie mūsų pojūčius veikusius daiktus skirtingas nuomones ."Neklaidžiok lauke! Į save sugrįžk .3. Jei nė vienas specialusis mokslas pats neapibrėžia nei savo objekto.

ji negali nekritiškai priimti šią abstrakciją. turėti prieš akis objekto vidinę būtinybę ir ją išsakyti. religijos. SPINOZA (1632-1677). Jei filosofija nori likti be prielaidų. 21 . (DF.46~50).1' Šia prasme filosofijos tiesa yra "šios tiesos judėjimas joje pačioje. Ypatingą dėmesį tokiam beprielaidiškumui skyrė G. Ir LEIBNIZAS svajojo apie mathesis universalia ( — vieningą tikslųjį mokslą). 1. svarbiausia yra "atsiduoti objekto gyvenimui. 1. • Filosofijos pradinis taškas yra kasdienis. Tačiau matematikos. ikimokslinis patyrimas. kitaip tariant. kad tokių metodų apibrėžtumas "būtų iš išorės priklijuotas esamybei". • Filosofija prasideda tada. Svarbiausia jai yra "pilno turinio save pačią judinanti siela". moko jis. Toliau atskirsime filosofiją nuo specialiųjų mokslų. Filosofija neišvengiamai priklauso žmogaus gyvenimo tėkmei.3 skyriaus sklaidėme preliminarią filosofijos sąvoką. susižavėjus šiuo tikslumu. Ji nesiremia jokiu išankstiniu metodu. atitinkamai. meno ir ideologijos.Griežtas matematiškas formalizmas ir jo taikymas "tiksliesiems" gamtos mokslams nuo seno nepaprastai žavėjo filosofus. bet pati sau suteikia turin| ir metodą. Šios pradžios taškais tradicija laiko nuostabą ir abejonę.. * Vienintelė filosofijos prielaida yra kasdienis. Tuo tarpu filosofija "gali tvarkytis tik per sąvokos nuosavą gyvenimą". • "Filosofija" yra graikiškas svetimžodis ir gali būti verčiamas kaip "išminties meilė". pamatinio žinojimo.13 skyrių santrauka • Visi mes filosofuojame. bandė filosofuoti more geometrico ( = geometrijos būdu). taip pat ir logikos formalizmas remiasi visiškai apibrėžta abstrakcija. patirtinis buvimaspasaulyje." Kadangi matematikos "medžiaga yra negyva erdvė ir taip pat negyvas vienetas". taikydami matematikos metodus realizuojame "pažinimą. Žmogus čia suvokia savo nežinojimą ir siekia neabejotino.1 .1 iki 1. Savo srityje ji negali leisti.WW2. o privalo (kaip matematikos ar. W. logikos filosofija) klausti. besiskleidžiantis po natūraliosios (šnekamosios) kalbos ženklu. HĖGELIS (17701831): Filosofijoje.4 Atribojimai Nuo 1. B. kuris yra išoriškas medžiagos atžvilgiu". ką ši abstrakcija reiškia ir kaip ji atsiranda. kai kasdienis buvirnas-pasaulyje praranda savaime suprantamumą.

Ta dalis gali būti gamta (gamtos mokslai) arba tai. čia galima skirti istoriją. biologija) • Kultūros mokslai » Dvasios mokslai (pvz.. abstrakti ryšių struktūra. įvairiuose moksluose reiškiasi labai įvairiai. jiems rūpi gryna forma. kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. 1.4.y. taip pat tų ryšių išraiškų apskaičiuojamumas. kalbą ir meną. kas yra atsiradę dėl žmonių veiklos ir gamybos (kultūros mokslai).. astronomija. Apskritai galima nurodyti tris būdingus realiųjų mokslų požymius. teorinė medicina. matematika.4. Realieji mokslai visuomet yra 22 .4. padarymas. kad jas būtų galima "skaičiuoti".1. t. Siūlome tokią klasifikaciją: o Realieji mokslai • Gamtos mokslai (pvz.1 Specialiųjų mokslų klasifikacija Specialiuosius mokslus galima klasifikuoti įvairiai. istorija. kaip žmogiškosios dvasios kūrinius ir socialinės bei ūkinės veiklos dėsningumus.1.1 Filosofija ir specialieji mokslai Paprastai filosofija ir teologija atskiriamos nuo kitų mokslų. formalioji logika. Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės kokios nors atskiros dalies. 1. kurie. pastarieji vadinami specialiaisiais mokslais. chemija. kalbotyra ir menotyra) ® Socialiniai ir ūkio veiklos mokslai o Formalieji mokslai (pvz. struktūrų teorija) Paaiškinimas: Realiųjų mokslų objektas yra tam tikra patirtinės tikrovės dalis. beje..2 Realieji mokslai Realieji mokslai tyrinėja savo sritis. fizika. aptikdami aprašomuosius ir grindžiamuosius ryšius.1. religijotyra.

1564-1642). jų tema yra tik tiek sugriebiama. bet ir (per šaltinių medžiagą) istoriniai faktai. jog mokslo sėkmė.3. ko tam tikras metodas negali sugriebti. priklauso ir nuo to.4. kaip istorikas 23 . kad joks mokslas nepateikia sau pačiam nei objekto. Čia žodį "empiriška" vartojame labai plačia prasme. konkrečios kalbos. t.dėl reiškinių matematizavimo (metrizavimo). tyrinėjamoje srityje visuomet gali būti patvirtinti ir neperžengia srities ribų. "Empiriją" galime versti kaip "patyrimą". Tačiau su tuo susiję temos redukcija ir metodo abstrakcija: tapęs "tiksliu". yra empiriška. šilumą. Pavyzdžiui. socialinės struktūros ir ūkiniai procesai. kiek tai leidžia padaryti metodas. Viskas. klausimas.. Tačiau mes juk turime žinoti. t. WEIZSACKER (2). kas yra matuojama. kuriuos tie mokslai aptinka. kas yra objektyviai duota patirtiniame pasaulyje. žmonių elgsena. matuoti termometru ir tuo būdu išreikšti skaičiais). duoti patyrime. Jo metodinis požiūris atvaizduoja gamtą tik tematiškai redukuoto ir metodiškai abstraktaus matematinio modelio forma. 4. kad jie vystėsi pagal tuos požymius.y.y.y. ir mėginti padaryti matuojamą tai. jų tema (objektas) yra apribota (redukuota) tam tikru požiūriu (aspektu). nes šis skirtumas nėra sugriebiamas metodo pagalba.6 1. t. į tai neatsižvelgiama (abstrahuojamasi). o tematiškai redukuoti. Nepaprasta šių mokslų pažanga buvo įmanoma tik dėl to. kokios problemos čia kyla ir kaip į šias problemas turi žiūrėti filosofija. jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis. tuo tarpu į kitus požiūrius neatsižvelgiama. be kita ko. Tuo tarpu "griežtas" gamtos mokslas turi atsiriboti (abstrahuotis) nuo skirtumo tarp gamtos ir modelio. taip pat o metodiškai abstraktūs. nėra tematizuota. Filosofijos santykis su vadinamaisiais pozityviaisiais mokslais gali būti išreikštas formule: filosofija kelia tokius klausimus. Šūkis skelbė: "Matuoti viską. Matėme (1. Empiriški. Ši tendencija vedė į naują stebėjimo ir tikrinimo eksperimentu būdą. kokybe. Aprašomieji ir grindžiamieji ryšiai.o empiriniai. GAULEI. t. gamtos mokslas pažįsta gamtą tik matuojamumo aspektu.13 Filosofija ir realieji mokslai Nurodydami tris būdingus realiųjų mokslų požymius. meno kūriniai. nei metodo. kas dar nėra matuojama" (G.y. Pasakymus "tematiškai redukuoti" ir "metodiškai abstraktūs" paaiškinsime pavyzdžiu: Naujųjų laikų pradžios gamtos mokslų suklestėjimas tapo įmanomas dėl naujo metodinio požiūrio . realieji mokslai vieną empirinį dalyką visuomet aiškina kitu empiriniu dalyku. Nurodydami grindžiamuosius ryšius. Tačiau pati gamta nėra joks matematinis modelis.y. Labai senas metodologinis principas teigia. kaip ARISTOTELIS filosofijoje pradeda kalbėti apie empiriją. t. padaryti jas matuojamas (pvz.1). kad atsisakoma kelti tam tikrus klausimus (V. tai. nė nemėginome jų nuvertinti. Imta mėginti kokybines apibrėžtis vis labiau redukuoti į kiekybines. yra ne tik gamtos reiškiniai. 167). Taigi tuo norime pasakyti. kurių nekėlimas sąlygoja mokslinio tyrimo sėkme.

kad ir realieji mokslai turi tą patį pradinį tašką. nes jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis. o ne greičiau niekas? Kas yra pažinimas? Kas yra tiesa? Ar yra laisvas apsisprendimas? Kas -yra žmogus? Kas yra gyvybė? Kokia žmogaus būties prasmė? Kas yra dorovinis gėris? Kas yra menas? Ar istorija turi prasmę? Kas yra kalba? Ar egzistuoja Dievas? l pieš.1 skyrelyje matėme. Filosofijai rūpi to. buvimas-pasaulyje su šnekamąja kalba yra filosofijos pradinis taškas. jie aiškina vieną empirinį dalyką kitu. todėl jis leidžia iš visumos išskirti tam tikrą objektą ir tam tikrą metodą. nėra istorijos klausimas. Tas taškas yra iki mokslinio išankstinio žinojimo srityje. kas sudaro patyrimo pamatą. atitinkamai. kuris priklauso tai pačiai sričiai. kas 24 . kad iki mokslinis. visuomet yra už šio mokslo ribų. nėra kažkas empiriška.3.: Empiriniai ir filosofiniai (neempiriniai) klausimai Galime parodyti skirtumą tarp realiųjų mokslų ir filosofijos. Nors filosofija ir prasideda nuo patyrimo. Empiriniai klausimai: Kiek dantų turi baltoji meška? Kada lydosi varis? Kas atrado Australiją? Kokiu greičiu krenta kūnai? Kiek naftos suvartojama Austrijoje? Kokių nuodų esama musmirėje? Kuo pavojingos atominės elektrinės? Kas nugalėjo tautų mūšyje prie Leipcigo? Ar vengrų kalba yra indoeuropiečių kalba? Filosofiniai klausimai: Kodėl yra būtis. kasdienį patyrimą. tačiau ji neapsiriboja patyrimo sritimi. apie kuriuos klausia filosofija. Dabar matome. Ji pradeda nuo patyrimo ir klausia.1. iš kurio yra nustatomi tam tikro mokslo objektas ir metodas. Šis išankstinis žinojimas tam tikra prasme yra žinojimas apie visumą. nėra patirtiniai daiktai šalia kitų patirtinių daiktų. Taškas. grįždami prie 1.4. patirtinio pasaulio arba jo sričių galutines sąlygas ir pamatus. kasdienis patyrimas. jie neperžengia šios srities ribų: nurodydami grindžiamuosius ryšius.2 skyrelyje nurodytų požymių: o Realieji mokslai yra empiriniai. Ji klausia apie patyrimo ar. Filosofija ir realieji mokslai suponuoja tą patį pradinį tašką: iki mokslinį.nustato savo objektą arba apibrėžia savo metodą. Tad galima konstatuoti svarbų dalyką: 1. Patyrimo sąlygos ir pamatai.

jo sričių). kurios daro patyrimą galimą. kas empiriška. Kai LEIBniZAS kaip filosofas klausia. bet tematizuoti žmogaus visumą. O filosofinės antropologijos uždavinys yra kaip tik toks: ne nagrinėti tam tikrą dalinį žmogaus aspektą. psichologinę. Filosofijos požiūris greičiau yra toks: patyrimas pats yra sąlygotas. Taigi galime nurodyti keletą svarbių išvadų: realieji mokslai tyrinėja savo sritis tam tikrais daliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus. jos objekto gyvenimas (HEGEL. jis būtinai klausia apie empirinį grindžiamąjį ryšį. gamtą. Tą patį galima išreikšti ir garsiąja KANTO formuluote: filosofija klausia apie patyrimo galimybės sąlygas. tačiau nė viena nesidomi žmogumi kaip visuma. o ne greičiau niekas. neempirinės sąlygos ir pamatai. Kalbama apie biologinę. Kiekvienos šių antropologijų tema yra visiškai apibrėžtas dalinis žmogaus būties aspektas. nes jų tema (objektas) yra apribota tam tikru aspektu. nes ji nesiremia jokia iš anksto nustatytu metodu.skyla dar į begalę specialiųjų antropologijų. Ji neapsiriboja tik vienu kuriuo nors aspektu. tačiau kiekviena ši antropologija . o apie neempirini to. kas empiriška. 1. nes empiriniai dalykai negali būti iki galo paaiškinti kitais empiriniais dalykais. Pavyzdžiui. bet klausia apie visumą. o Realieji mokslai yra tematiškai redukuoti. Pavyzdys: Kai gamtos mokslų atstovas klausia. jis klausia ne apie taip pat egzistuojančią. jis nurodo j sąlygas. jai rūpi atskiros srities visuma ir jos galimumo sąlygos. kas empiriška (ar. Jis klausia apie kažkokį (plačiausia prasme) empirinį dalyką. Filosofijos metodas greičiau yra pats filosofijos turinio. kurios daro patyrimą galimą? Kokios yra patyrimo galimybės sąlygos? Ir čia vėl pasitvirtina. Tad jie visumos kaip tik ir nepažįsta. tirdama savo objektą. kiek leidžia jų apibrėžtas metodas.empiriška.t). neempirines sąlygas. pažinimą.1 o Realieji mokslai yra metodiškai abstraktūs.3. Ji klausia apie to. pagrindą. kaip apie visumą. istoriją ir t. atitinkamai. kaip specialusis mokslas. bet pačios nėra patirtiniai dalykai. kad šios patyrimo galimybės sąlygos negali būti vėl patirtiniai daiktai šalia kitų patirtinių daiktų. plg. antropologija ( = mokslas apie žmogų). nes ji niekada nebūna šių mokslų tema. "Tiesa yra visuma" (HEGEL). kodėl yra būtis. Tuo tarpu realiesiems mokslams rūpi to. yra suskilusi į daugybę atskirų disciplinų. HUXLEY parodo tai gamtos mokslų pavyzdžiu: 25 . Toliau (skatinama nuostabos ir abejonės) ji klausia: kaip galimas patyrimas? Kokios yra tos sąlygos. kaip Visatos antecedentinę sąlygą (priežastį). empirinę antecedentinę sąlygą. A. 5.4). kaip atsirado pasaulis. empirinės sąlygos ir pamatai. nes jų tiriama sritis yra sugriebiama tik tiek. kurį taikytų. sociologinę ir kultūrinę antropologiją. kuris ir nustato filosofijos metodo pobūdį. Filosofija nėra metodiškai abstrakti. Net nagrinėjant atskiras sritis (žmogų. Ji pradeda (kaip realieji mokslai) nuo patyrimo. Filosofija nėra tematiškai redukuota.

Deja. Juk šio paveikslė- 26 . jį domina tik tam tikros patyrimo iškarpos ir tik tam tikri jo ryšiai.t. kuriuos gamtos mokslas abstrakcijos pagalba savarankiškai išskiria iš be galo turtingos faktų visumos (HUXLEY 28-29).. Šios išvados reikšmė auga kartu su didėjančia realiųjų mokslų specializacija. į kuriuos gamtamokslininkai dėl savo ribotos kompetencijos neatsižvelgia. kaip svarbu žiūrėti į žmogų kaip į visumą.. kad gamtos mokslas nė nemano turėti reikalą tiesiogiai su patyrimu. esą realieji mokslai integruojasi. Labiau filosofiškai orientuoti gamtamokslininkai visa tai visiškai aiškiai suvokia. gamtamokslinis pasaulio vaizdas niekados nėra pakankamas jau vien dėl to. Specialiųjų mokslų pedagogika negali pati nustatyti auklėjimo tikslų. jie link? traktuoti taip. Tačiau labai abejotina.. kiek toli siekia jų sukurtos technologijos bei struktūros visumos sąryšio kontekste (pvz. Technologijos ir pramonės pažangą įgalinantys mokslai nežino.kaip tikrovės atvaizdas.. daugelis technikų ir visų pirma daugybės mažų technikos laimėjimų vartotojai neturi ne! laiko. ar visumos sąryšį galima pateikti kaip iš gabalų sudėliojamą paveikslėlį-galvosūkį. nei noro pažvelgti į gamtos mokslų filosofines ištakas ir užkulisius. Šioje integracijoje ir atsiskleidžianti visuma. aplinkos tarša. Todėl Šie dažniausiai priima gamtos mokslų implicitiškai pateikiamą pasaulio vaizdą kaip užbaigtą ir išsamų tikrovės atvaizdą. 2 pieš. socialinių ryšių pokyčiai ir t. kai kurie gamtamokslininkai.: Filosofija ir specialusis mokslas Taigi realieji mokslai nežino savo teigimų visumos apimties. lyg šie būtų mažiau realūs negu tie aspektai. Bandoma prieštarauti. tuos patyrimo aspektus. Medicina vis labiau suvokia.).

Todėl remdamiesi tuo. Filosofinis tyrinėjimas iš esmės skiriasi nuo realiųjų mokslų tyrinėjimo. Yra bent trys požiūriai į filosofijos santykį su realiaisiais mokslais: o Filosofija yra realiųjų mokslų tarnaitė. Toks požiūris vadinamas scientizmu (scientia lot. Filosofija ima realiųjų mokslų rezultatus kaip prielaidas ir juos apibendrina. kad tik filosofija yra pajėgi iš visumos pozicijų parodyti konkrečių mokslų vietą visumoje. atrodo. mokslotyra ir pagrindų tyrinėjimas. tinka ta vieta filosofijoje. Ir šiam požiūriui būdingas scientizmas. Filosofija yra tik realiųjų mokslų teiginių. jie skleidžiasi per tam tikrą metodinę abstrakciją.5 . o patyrimo apskritai galimybės sąlygas. nes jis pripažįsta realiųjų mokslų ir jų metodų absoliutų autoritetą. taigi turi instrumentinę prasmę. ką jau sužinojome. Ir šiandien formaliajai logikai.realiųjų mokslų loginė analizė. kaip kai kuriose scholastinėse mokyklose ji buvo ancilla theo/ogiae. Bet jei realieji mokslai negali patys nustatyti savo vietos visumoje. Pirmiau buvo visuma. o tik paskui gabalai. Filosofija savo moksliškumo negali nekritiškai skolintis iš realiųjų mokslų. taigi . ji . mokslas). kaip tada jie gali integruotis į visumą? Atrodo. Prasmingas yra tik tarpdisciplininis dialogas tarp realiųjų mokslų ir filosofijos. gryną struktūrą. kurią jai paskyrė ARISTOTELIS: ji yra filosofijos organonas (gr. prielaidų bei metodų analizė. o. Tokių apibendrinimų rezultatai yra vadinamieji "moksliniai pasaulėvaizdžiai". Tik taip filosofija yra pajėgi išsakyti visumą ir tuo pačiu padėti nustatyti realiųjų mokslų vietą.4.neempirinis mokslas apie empiriją. Ji tyrinėja ne patirtinio pasaulio atskiras sritis.lio gabalai yra taip padaryti. skiriame juos nuo filosofijos. jos moksliškumas pats yra filosofinė problema. įrankis). Realiųjų mokslų turinys yra mokslų turinys apskritai. Ypatingą vaidmenį čia atlieka formalioji logika. 1. o Filosofija egzistuoja autonomiškai šalia realiųjų mokslų bei jų metodų. kad jie susidėstytų į visumą. kuri dažnai traktuojama kaip filosofijos disciplina. 4.4 Filosofija ir formalieji mokslai Kadangi formalieji mokslai tyrinėja tik grynąją sąryšių formą.1. kadangi moko taisyklingos argumentacijos ir padeda tiksliai analizuoti filosofijos problemas. Filosofija nėra empirinis mokslas.

arba kultūrines religijas. kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teikiantis. totemistines ar net ateistines religijas. Plačiąja prasme galime šią sampratą traktuoti kaip mokymą. Šis saitas visuomet priklauso nuo to. Yra kalbama apie primityvias. misijines ir nemisijines. Čia esama dviejų aspektų: o Religija visuomet apibrėžtas. 1165). monoteistines.42 Filosofija ir religija Žodžiu "religija" žymime daugialypę reiškinių įvairovę.). arba. kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. orientavimąsi pasaulyje (į supratimą nukreiptą pasaulio interpretaciją) ir transcendavimą (egzistencijos ir pasaulio peržengimą link dievybės. per kurį ar kuriuo yra tikima. Tuo jis iš esmės tik pakartoja tai. Tad koks santykis tarp religijos ir filosofijos? K. Todėl klausdami apie skirtumą tarp filosofijos ir religijos. SPANN). išaugusias natūraliai ir įsteigtas. pasaulio ir Dievo idėjomis. aprėpiančios ir vieną. klausiame: kaip šias pagrindines funkcijas atlieka filosofija ir kaip jas atlieka religija? Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto mokslu. JASPERSAS pagrindinėmis filosofijos funkcijomis laiko egzistencinį nuskaidrinimą (= savojo Aš nuskaidrinimą). o Antra vertus. (SCHLETTE. politeistines.3) 28 . o KANTAS visą pažinimą susiejo su sielos.1.gamtos religijas. kuriuo "žmogus egzistuoja santykiaudamas su (neperžengiamu ir šia prasme "galutiniu") prasmės pagrindu. Mums pakanka tik paminėti šią neišmatuojamą įvairovę. konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo. galėtų tikt' toks apibrėžimas: Religija yra būdas. kuo tikima kaip mokymu).4.t.y. Jau ARISTOTELIS mokymą apie sielą.1. šventybės ir t. 1. Dažnai specialiai išskiriamos knyginės. fetišistines.y. kurį tikima. taigi religija yra "viso žmogaus . "tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo" (O. ir išvystytas. ir kitą). panteistines. Scholastai skirtumą tarp egzistencinio saito ir mokymo pateikė kaip skirtumą tarp fides qua creditur (= tikėjimo. mokymą apie gamtą ir mokymą apie Dievą (psichologija-fizika-teologija) laikė pagrindinėmis teorinės filosofijos disciplinomis. to. egzistencinio tikėjimo akto) ir fides quae creditur (= tikėjimo. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas (plg. Religijos mokslai skiria įvairius religijos aspektus.egzistencinis saitas" su šiuo prasmės pagrindu (K. ką jau nuo PLATONO laikų daugelis filosofų laikė filosofijos uždaviniu. animistines. t. t. ir atskiras būties sritis". tautines ir pasaulines religijas. RAHNER). kad ir kiekviena religija atlieka iš esmės tas pačias pagrindines funkcijas. arba apreiškimo religijos. aprėpia ir būtį apskritai. kas šią įvairovę vienija. Tačiau yra aišku. kuris. absoliuto.y. t. Jei klaustume.

ko nebūtum gavęs?" (l Kor 4. filosofija žino judesį iš prasmės pagrindo pusės geriausiu atveju tik kaip ribinę sąvoką. kad jis transcenduoja ( = peržengia) šį pastarąjį. Kalbama apie tai. jungiantis su prasmės pagrindu. kaip protu besiremiantis 29 . Tikėjimas yra malonė. kalbos ar istorijos mokslai interpretuojant Šv. kad žmogus per minėtą egzistencinį saitą įsitikina. tai teologijai tenka kaip tik ši protą viršijančių dalykų prasminė plotmė. suvokia save. Tačiau ji suvokia. Žinoma. kurie negali būti įrodyti grynojo proto. Filosofijai žmogiškoji praktika įgyja giliausią prasmę kaip moralinė praktika. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus (kiekvienam savo) protas. kurias žmogus turi pats iš savęs. Religijos požiūriu visa žmogiškoji praktika be to dar susijusi su malonės problema. kaip laisvas apsisprendimas. ir teologija yra proto mokslas ta prasme. kas yra aukščiau proto. egzistuoja (visų pirma išvystytose religijose) tarn tikra mokslinė-sisteminė religinio tikėjimo refleksija. Tai.. Tačiau teologijos kaip mokslo pobūdis yra kitoks negu filosofijos: ji panašesnė į specialius mokslus. kylančio iš prasmės pagrindo. kad ji siekia sistemiškai plėtoti tam tikrą religinį tikėjimą ir apibrėžti savo (dogminių) teiginių prasme. Raštą). Bet kodėl teologija nėra toks pat proto mokslas kaip filosofija? Taip yra štai kodėl: religijos svarbiausias komponentas yra tai. kad judesys. tradicijos ir/arba knygos. ką prasmės pagrindas apreiškia. kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų. kylantis iš prasmės pagrindo (apreiškimas). tai iš šio dieviškojo prasmės pagrindo kylantis judesys nėra žmogaus kontroliuojamas dalykas. Tačiau koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos? Abiejų pagrindinė funkcija yra ta pati. Taigi skirtumas tarp religijos ir filosofijos yra aiškus. kaip peržengiantį visas galimybes.7). Su tuo susijęs dar ir kitas dalykas: religinis tikėjimas. Todėl jai tenka teiginiai. Jis neatskiriamas nuo judesio.. Religija atlieka šią funkciją. Ši išvada dar reikšmingesnė. filosofija. priešingai negu protingi arba neprotingi dalykai. Kaip tik sis. būna nulemta tik neišmatuojamos paties prasmės pagrindo laisvės ir nepriklauso nuo žmogaus. Tikėjimas yra buvimas išrinktu.kyla iš žmogaus proto pastangų. įtraukdama ir prasmės pagrindo judesį. norint suprasti žmogiškąją praktiką. absoliutą. prasmės pagrindo "pats-iš-savęs" yra problema. Šią refleksiją vadiname teologija. Kaip protu besiremiantis mokslas. "Ir ką gi turi. Jei prasmės pagrindą traktuosime kaip "visiškai kitą". Tačiau jei teologija yra tam tikro religinio tikėjimo mokslinė-sisteminė refleksija. Teologijai svarbūs "pagalbiniai" ir specialieji mokslai (pvz. neišmatuojamą paslaptį. kaip egzistencinis saitas. jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį vyksmą (išganymo vyksmą) liudija mitai. Tikėjimas suvokia save kaip Dievo dovaną. Tiesa. negali būti mūsų proto judesys. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius.

1 o Religija ir filosofija yra skirtingos. FEUERBACHAS (1804-1872): Dievas yra žmonių tarpusavio meilės projekcija anapus. S. Dažnai taip interpretuojama l Kor 1. Dažnai religijos ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis. Čia vėl esama dviejų galimybių: K religijos pusės: čia turima omeny visų pirma tą "krikščioniškąją filosofiją". l Filosofija contra religija: filosofija bando demaskuoti religiją kaip prieštaraujantį protui dalyką. Apreiškimas (religija) atitinka šią žmogaus problemą. Jos yra visiškai atsietos viena nuo kitos. M. kad suprasčiau. KIERKEGAARDAS (1813-1855) suprato tikėjimą kaip egzistencinę ištvermę absoliutaus dieviškojo paradokso akivaizdoje. Tam tikra prasme ir HĖGELIS priklauso šiai tradicijai. FREUDAS (1856-1939): religija kaip santykis tarp Ego ir Super-Ego yra vaiko ir tėvo santykio projekcija. (sukurtas) žmogaus protas ir (iš prasmės pagrindo kylantis) Apreiškimas negali vienas kitam prieštarauti. Iš to plaukia principas Gratia supponit naturam (Malonė suponuoja prigimtį). Kiekviena sritis turi savo tiesą ir savas problemas. neopozityvistai: religijos teiginiai nėra klaidingi. AUGUSTINAS). Jis yra iš Dievo kylantis šios problemos sprendimas ir įveika. kurią turi sklaidyti filosofija. Dar ir šiandien laikomasi tokių požiūrių: L. kad žmogui visuomet (iš prigimties) jau yra iškilusi egzistencijos nuskaidrinimo. Tik tikėjimas įgalina tikrą filosofiją. O Religija ir filosofija prieštarauja viena kitai Čia esama dviejų galimybių: Religija contra filosofija: tikėjimas įsitvirtina kaip proto priešybė ir atmeta filosofiją. nes abiejų kilmė yra ta pati.4. 1033-1109). savo specifiniu mokslo pobūdžiu suponuoja filosofiją ir bando mą- 30 . S. -Tikriausiai sunku būtų gyventi su tokia atskira tikėjimo ir žinojimo buhalterija.20: "Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste?" TERTULIANAS (apie 160-220) paliko mums teiginį: Credo quia absurdum (Tikiu. Taigi Apreiškimas (religija) suponuoja. pvz. Todėl teologija. NIETZSCHE (1844-1900): Dievo mirtis įgalina antžmogį. LUTHERIS (1483-1546) pavadino protą velnio kekše. kaip religinio tikėjimo refleksija. Ši samprata priklauso TOMUI AKVINIEČIUI (1225-1274). jis nušviečia protą.. bet mokslo požiūriu jie beprasmiai. kad filosofiškai teisingai pažintų ir patį save filosofijos pagalba reflektuotų. Be to. tai jis suponuoja žmogų ir jo protą kaip adresatą. kaip protu besiremiantis mokslas. 7. 7. O Religija ir filosofija sudaro vienovę. Tokio požiūrio laikosi. orientavimosi pasaulyje ir transcendencijos problema. kurią išreiškia principas: Credo ut intelligam (Tikiu. ANZELMAS KENTERBERIETIS. F. Tradicija yra išbandžiusi praktiškai visas šio santykio galimybes. Tai aiškėja iš tokio sugretinimo: O Religija ir filosofija neturi nieko bendra. Tokių religijos kritikos formų jau buvo Antikoje. nes tai nesąmonė). tačiau viena su kita susijusios prasmių plotinės. Čia teigiama: jei judesys kyla iš prasmės pagrindo.mokslas to nedaro. MARXAS (1818-1883): religija yra liaudies opiumas. Tikėjimas ieško intelekto (Fides quaerens intellectum. Rezultatas yra "religija tik pro to ribose" (KANT) arba "filosofinis tikėjimas" (JASPERS). K. Iš filosofijos pusės: filosofija bando redukuoti religiją į filosofiją ir pagrįsti ją protu grindžiamu mokslu.

Paprastai menai skirstomi į poeziją.t. filmas) menus. yra tam tikra terpė. muziką. Kaip tobula turinio ir išraiškos (medžiagos) vienovė. kuriuo aš ką nors apibūdinu kaip gražų. HERDERIS reikalavo. meno kūrinys yra gražus. WW 12. Čia turime du dalykus: o Menas yra laisvas.. jausdamas malonumą". garsai. Tuo jis skiriasi nuo bet kokio amatininkiškai techniško gaminimo. Meno kūrinyje abiejų šių pusių priešprieša yra įveikta ir perėjusi į tobulą turinio ir medžiagos vienybę. teatras."Meno kūrinio juslumas turi egzistuoti tik taip. estetiniame sprendime. bet visuomet skatina sielos galių kultivavimą. medžiaga. aš žinau: iš tikrųjų kiekvienas turėtų 31 .styti Apreiškimo turinį filosofinės probleminės sąmonės terpėje. Meno medžiagą galime vadinti juslumu (pvz. kad menas perteikia ir išreiškia. quae visa placent).89). t. dvasinis turinys.67." Todėl juslumas kaip medžiaga yra "paviršius ir regimybė". mene svarbu yra tai. o ne taip. amžinas"). Mene dvasingumas pasireiškia per juslumą. kaip jis egzistuoja žmogaus dvasiai. menas yra "toks vaizdavimosi būdas. bet ir šio malonumo visuotinis pobūdis. Antra vertus. nors ir be tikslo. kad laikas nepastebimai prabėgtų" (KANT). kurios pagalba perteikiama arba išreiškiama. kas yra perteikiama ar išreiškiama. nes dvasia jame pasirodo kaip "sujuslinta". Anot KANTO.64. bet taip pat demaskuodamas ir kritikuodamas (Ėst. Jis kai ką išreiškia. Jis gali tai daryti teigdamas ir praskaidrindamas. nukreiptą į bendravimą tarp žmonių" (SGKA 176). Taigi menas "turi atskleisti tiesą juslinio meninio įpavidalinimo forma". Jo tikslas yra jis pats.43 Filosofija ir menas Anot KANTO. išsamus. tapyba) ir vaidybinius (pvz. šokis. spalvos.y. kaip jis egzistuoja kaip juslumas pats sau. darosi suprantamas toks skyrimas: viena vertus. skulptūra. HĖGELIS šį ryšį nusakė taip. išgyvendamas meno kūrinį. Jis yra komunikatyvus. Iš to. formos ir t. Jis nėra subordinuotas jokiam išoriškam jo atžvilgiu tikslui. kad vaizduojamasis menas būtų išgyventas kaip gražus iš "pirmo žvilgsnio" (kuris turi būti "permanentiškas. svarbu ne tik tai.. "kurio niekas daugiau nedomina. vaizduojamuosius (pvz. "kad aš suvokiu objektą ir sprendžiu apie jį. J. o Menas kai ką pateikia..). architektūra. TOMAS AKVINIETIS sako: "Gražu yra tai. 1. kas pamačius patinka" (pulchra sunt. kuris pats sau yra tikslas ir kuris. G. Tuo jis skiriasi nuo tik malonaus žaidimo. nes kūrinys turi būti duotas "visomis dalimis iš karto". kaip tik padaryti.

švelnesnis. iš to seka. Anot KANTO. Menas. apžavi tave. išsidriekusios iš tavo vidaus. Ko gi esama tobulai išdėstytos kolonados materijoje ar net pačiose proporcijose. SCHILLERIS mato juslumo ir dvasingumo meninėje vienovėje abiejų žmogaus būties dalių sutaikymą. GRILLPARZERIS taip aprašo grožio išgyvenimą: Grožio jausmas yra begalinis ir todėl vienas jo būdingų požymių yra tas. kuri meno dėka tampa regima juslume? Įvairūs atsakymai į šį klausimą yra tarpusavyje susiję. Atrodo. šią tiesą.tik kolonada iš kieto smiltainio. bet drauge kyla ir uždavinys pakilti virš dabartinės tikrovės . skaitęs. ar tai. Anot ARISTOTELIO. girdėjęs. formuojančią meno funkciją. tarp pasyvumo ir aktyvumo turėtų būti tam tikra pusiausvyros būsena ir kad grožis šią būseną mumyse sukelia (Apie estetinį žmonių auklėjimą. 624). kad poveikis čia toli pranoksta tą jausmą sukeliančią priežastį. ir juslinio žavesio. jautęs. sujaudina iki ašarų. pastatyta prisilaikant tam tikrų proporcijų? O gal tai greičiau visumos jausmas. staiga vėl tampa vientisa. Poetas F. gal tai šio poveikio sukeltas visos baigtinybės vienumo begalybėje jausmas? (WW H/7. priešingai. kas yra aukščiau tavęs? Ar nėra taip. kol įspūdis dar neišblėsęs? Ar gali šioje būsenoje neapkęsti. Meno kurinio grožis yra visuotinai reikšmingas ir tuo pakyla virš skonio arbitralumo. "kaip viešpataujančios dvasios išraiškos". pavydėti. visa. 18 laiškas. Kas gi sudaro šį dvasingumą. kai mūsų esybė. klastauti? Ar neatrodo. Marksizmas. meno kūrinys yra ''dorovinės gėrybės simbolis". HERDERIS pabrėžia kultivuojančią. Per grožį juslinis žmogus žengia formos ir mąstymo link. ir jo istoriškumas. absoliutą. o toje sąsajoje atsiskleidžia ir meno universalumas. 339-340). pykti. kad vienu ypu kažkas pakylėja visą tavo esybę. kad tokiomis akimirkomis amžina dorovinės ir juslinės prigimties.užbaigta žmogiškumo išraiška. Be to. kurios atspindys ir yra menas. ką esi didingo ir puikaus regėjęs. lyg nematomos gijos. nuo vieno burtingo prisilietimo sukyla ir šiltomis bangomis ima sroventi pulsuojančiomis arterijomis? Kodėl tu esi geresnis. nesvarbu. ką absoliutu laiko tam tikra epocha (visuomenė). nes jis baigtiniu būdu atvaizduoja begalybę (SCHELLING).laikyti šį kūrinį gražiu. Grožis yra tarp kilnumo. ar absoliutą religijos prasme. per grožį dvasinis žmogus grąžinamas į materiją ir vėl atsiduria juslių pasaulyje. sukausto. Jis yra šių dviejų dalykų junginys ir todėl . menas mėgdžioja gamtą (ars imitatur naturam)'. Be to. kad tarp materijos ir formos. ryžtingesnis grožio kontempliacijos akimirkomis ir tuoj po jų. šis teiginys yra daugiasluoksnis: antrinis kūrinys (žmogaus veiklos rezultatas) suponuoja pirminį kūrinį (gamtą) ir lieka su pastaruoju susijęs. širdingesnis. Poetas F. gyvenimo suskaidyta į daugybę dalių. iš to išplaukia kritinė demaskuojanti meno funkcija. kalba apie socialinės tikrovės. netikėčiausiais ryšiais susietų visą pasaulį? Ir viso to priežastis . menas išreiškia absoliutą. noro ir privalėjimo prieštara išnyksta? Ar Dievas tau dar tebėra nesuvokiamas ir Visata nesuprantama? Ar nejauti giminystės su žemesnėmis būtybėmis ir su tuo. žmogaus meninė kūryba mėgdžioja dieviškąjį tvėrimo meną (TOMAS AKVINIETIS). kaip ''neišsakomybės tarpininkas" (GOETHE) turi religinę prasmę.

Žemiau pateiktas HEGFLIO tekstas reziumuoja daugelį šių motyvų. "būties įvaizdinimas" (H. Tai laisvas žmogaus protingumas.4 Filosofija ir ideologija Žodis "ideologija" (paraidžiui "mokymas apie idėjas") šiandien vartojamas labai įvairiomis reikšmėmis. sąvokos. Tuo tarpu menas šias dvasios pagrindines funkcijas atlieka juslumo terpėje. "egzistencijos nuskaidrinimas įsitikrinimu. HEIDEGGERIS supranta meną per būties istorinę tiesą. orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas. GADAMER). viena vertus. menas yra ''kuriantis tiesos patvirtinimas kūrinyje". Santykis tarp filosofijos ir ideologijos priklauso nuo šių skirtingų žodžio "ideologija" reikšmių. G. Šios dvasinės laisvės poreikis patenkinamas tuo. Matome.4. "mokslas. 58-59). taip pat papročiai. kuriame jis atpažįsta savo paties AŠ. paprastą esamybę žmogus vidujai paverčia kažkuo sau esančiu. 1.vaizdavimo tobulumas. WW 12. tačiau kartu šią būtį-sau jis realizuoja išoriškai ir. Dabar lengva nurodyti skirtumą tarp filosofijos ir meno: filosofija pradeda nuo juslumo (patyrimo). Pamėginsime išskirti tris svarbiausias reikšmes ir jas apibūdinti. Filosofijai rūpi teorijos bendrumas.neprotingumo ir atvaizduoti proto bei laisvės būklę kaip ateitį (TH. filosofija ir religija yra susiję tarpusavyje. kad.4. teisės sistemos ir menai yra tik materialinės bazės dvasinis antstatas. pateikia savo ir kitų stebėjimui bei pažinimui tai. būtų nesąmonė". kuris yra ne tik bet kokios veiklos ar žinojimo. 3. Todėl filosofija nėra suinteresuota būti graži. ADORNO). tuo būdu ją sudvejindamas. kuris būtį faktiniame egzistavime pateikia stebėjimui kaip dabartį" (JASPERS). Šią bazės-antstato schemą reikėtų taip suprasti: materialinę bazę sudaro faktiniai žmonių gyvenimo santykiai. Todėl menas.visuotinai reikšmingas grožis kūrinio atskirume. 1.1 Marksistinė ideologijos samprata K. tačiau tas pagrindines funkcijas atlieka proto. Anot KANTO. Tokio pobūdžio atsakymai gali būti įvadas į tai. mokslinės refleksijos terpėje.— 2217 33 . MARKAS savo istorinio materializmo teorijoje laikėsi tokios sampratos: filosofija. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas.4. ką vadiname meno filosofija (estetika}. menui . kad meno. religija. W. bet ir meno pagrindas bei būtinas šaltinis (Ėst.. Bendras meno poreikis yra protingas. ką jis turi savyje. meno tiesą. nes žmogui tenka vidini ir išorinį pasaulį pakelti iki dvasinės sąmonės kaip objektą. kaip ir religijos bei filosofijos pagrindinės funkcijos yra egzistencijos nuskaidrinimas. kuris iš prigimties turėtų būti gražus.

t. mąstoma. Kaip paskutinis siekiantis viešpatavimo ir galiausiai viešpatavimą panaikinantis mokymas. Dvasinis antstatas atspindi tik šią materialinę bazę. nes visas dvasinis antstatas keičiasi. mes remiamės tikrai veikiančiais žmonėmis ir iŠ tikrojo jų gyvenimo proceso kildiname ir ideologinių šio gyvenimo proceso atspindžių bei atgarsių išsivystymą.pirmiausia jų ekonominė padėtis ir dirbančių žmonių gamybiniai santykiai. yra tik žmonių ekonominių santykių atspindžiai. filosofija. mes čia pakylame nuo žemės j dangų. taip pat . ką žmonės sako. Šį antstatą MARKAS pavadino ideologija. bet gyvenimas nulemia sąmonę. kad nuo jų galėtume ateiti prie tikrųjų žmonių. Taigi ideologija stabilizuoja ir pateisina (legitimizuoja) esamus valdžios santykius. manoma. Todėl revoliucijos keičia viešpataujančią ideologiją. religija. apie kuriuos tik kalbama. empiriškai nustatomo ir su materialinėmis prielaidomis susijusio jų gyvenimo proceso sublimatai. drauge su šia savo tikrove taip pat keičia ir savo mąstymą. t. kuri nusileidžia iŠ dangaus ant žemės. jos nesivysto: žmonės. revoliucinio proletariato. Net migloti vaizdiniai žmonių smegenyse taip pat yra būtini materialinio. religija ir t. ir savo mąstymo produktus. kuri proletarinės revoliucijos procese galiau34 . mes remiamės ne tuo. vystantieji savo materialinę gamybą ir savo materialinį bendravimą. filosofijos. filosofija. gamybiniai santykiai 3 pieš.: Bazė ir antstatas t t t Visai priešingai negu vokiečių filosofija. pagal MARXO filosofiją. Todėl MARXUI ideologija iš esmės yra melaginga sąmonė. keičiantis materialinei bazei. kuriuos tik vaizduojamasi. MARXAS savo paties teoriją laikė paskutinės klasės. kad visi ankstesnieji mokymai. kuris turi sukurti beklasę visuomenę. ir šias ideologijas demaskuojantis.t. (MARX (2) 20-21) Čia taip samprotaujama: viešpataujanti ideologija yra viešpataujančios klasės ideologija. Todėl.ne žmonėmis. galintis parodyti. religijos ir t. IDEOLOGINIS ANTSTATAS: IDĖJOS Moralė. Sąmonė Atspindys Būtis MATERIALINĖ BAZĖ: GAMYBA Gamybinių jėgų išsivystimo lygis. buvo tik ideologijos.y. metafizika ir kitos ideologijos atšakos bei jas atitinkančios sąmonės formos daugiau nebeatrodo esančios savarankiškos. Taigi moralė. vaizduojasi. menas. mano. teisė. ši filosofija turėtų būti absoliučiai teisingas mokymas. Ne sąmonė nulemia gyvenimą. religija ir t.t. stabilizuojančios ir pateisinančios pasenusius viešpatavimo ir gamybos santykius. Jos neturi istorijos.

4 35 . 1. Kriticistiniu požiūriu ideologijos kritikai galima. Taigi ideologiniai teiginiai yra teiginiai apie dalykus. Ideologijos kritiką kritinis racionalizmas kreipia visų pirma prieš pasaulėžmr\ipretenziją į totalumą (pretenziją paaiškinti visumą). formuojant visuomenės sąmonę bei viešąją nuomonę kritinio mąstymo rezultatais bei metodais.3 2. nei paneigti. kuris. Ši pretenzija dažnai prikišama marksizmui.4 2.4. atvirą visuomenę (K. t. MARXO ideologijos sąvoka yra. ALBERT. tuo tarpu LENINAS (V. Ideologija yra para-teorija. bet jų turinys peržengia teorijos ribas" (TH. Marksizmą.2. kuriam būdingi pirmiausia du dalykai: scientizmas (tikėjimas absoliučiu konkrečių mokslų autoritetu. Taigi tokio auklėjimo tikslas būtų: padidinti visuomenės nariu atsparumą irelevantiškiems argumentacijos būdams bei padaryti juos jautresnius tikrai ir relevantiškai kritikai (H. 99-100). Tokiai sistemai bandoma priešinti neideologinę. Įslaptinimo. kurie padeda individui suformuluoti savarankišką sprendimą ir taip demaskuoti imunizavimo. Scientistinis-empiristinis požiūris davė naują ideologijos sąvoką. kelti uždavinį: sumažinti socialinio gyvenimo iracionalumą. taigi orientuotą į tokį mąstymo stilių. I. o dažnai ir religijas jis bando demaskuoti kaip ideologijas. Ši ideologijos kritika ypač nukreipta prieš socialines teorijas.1 2. atitinka kritinio racionalumo modelį. 1870-1924) teikia ideologijai pozityvią prasmę. Trumpai tariant . kuri remiasi mokslinėmis darbinėmis hipotezėmis ir niokosi iš klaidų. Tai reiškia. 2. kad mokslinių teorijų sritimi scientistai ir empiristai laiko tik specialiųjų mokslų sritį.2. Tad marksizmas iš esmes yra įsitikinimas. nors ir yra sumanyti kaip teoriniai. kurie stebėjimu (empirizmas!) negali būti nei įrodyti. miglų pūtimo ar liaupsinimo strategijas. Proletariato ideologija jis laiko "mokslinį socializmą1' ir priešstato jį buržuazinei (negatyviai) ideologijai. kurios skelbiasi galinčios sukurti idealią visuomenę kaip uždarą socialinę sistemą.42 Pozityvistinė ideologijos samprata Pozityvizmas yra požiūris. Pirmiausia tai reiškia. kurie. Todėl ideologiniais laikomi "teoriniu požiūriu neteisėti teiginiai.šiai pati visiškai išnyks. Dažnai svarbu yra ne perteikti žinias apie atskiras detales. GEIGER).. Tokie yra visų pirma metafizikos ir religijos teiginiai.2. dogmatiško elgesio būdus.. pagal kurį juslinis patyrimas yra vienintelis pažinimo šaltinis). pirmiausia tiksliųjų gamtos mokslų autoritetu) ir empirizmas (požiūris..kelti lietimo uždavinį. kad reikia skatinti auklėjimą. taip pat daugelį tradicinių filosofinių mokymų. ULJANOV. padedantį racionaliai spręsti problemas. kad bet kokia nemarksistinė filosofija yra ideologija ir melaginga sąmonė. POPPER). aiškiai negatyviai nuspalvinta (melaginga sąmonė!). o išmokyti metodų.y. XIX amžiuje atsiradusi pozityvizmo tradicija XX amžiuje buvo daug kartų transformuota ir iŠ to atsirado neopozityvizmas ir kritinis racionalizmas..

STAMMER). Tenka apgailestauti dėl tokios "ideologijos" sąvokos infliacijos.4).5 Bandymas apibrėžti filosofiją Pradinė filosofijos sąvoka. pavyzdžiui. nurodyti. Žurnalistų kalboje dažnai viskas. Reikėtų taupiau vartoti šį žodį.1 Mokslas Jei filosofiją vadiname mokslu. kad galėtume pamėginti apibrėžti filosofiją. BURKS). kokią prasmę jam teikiame-.43 Neutrali ideologijos sąvoka Žodis "ideologija'1 dažnai vartojamas neutralia prasme. Vieni jaučiasi tam įgalioti scientizmo. Todėl jei ir nusakėme filosofiją kaip mokslą. Jau esame apdoroję pakankamą medžiagos kiekį. 1. V. kalbama apie partijos ideologiją ir ideologinę diskusiją.y. kas turi bent kokį pasaulėžiūrinį atspalvį ir yra praktiškai motyvuota.3. Taip. kokiu jis yra sąlygotas visuomenės ir kultūros. o vartojant. kad domėn imama Ūk funkcija. nei negatyvia prasme. meanings or propositions" (H. Dažnai pasaulėžiūra plačiąja prasme vadinama tiesiog ideologija.4 skyrelyje buvo patikslinta. jos tenkina žmogui budingą tolydumo. 1. Ir vieni. nei pozityvia. Matėme (1. Ideologijos iškrauna ir stabilizuoja žmonių elgesį. kad filosofijos metodas yra pačios filosofijos problema ir negali būti jai primestas "iš šalies". TOCH).savo pažangios proletarinės sąmonės.Matome. kiti . kurią psichologiškai ar sociologiškai atlieka ideologija. t . tai tik 36 . H. ir kiti laiko save tikrais filosofais ir nepripažįsta. Pirmiausia surinkime reikiamus elementus. kad tokie yra ir jų oponentai.1 iki 1. tai negalime šnekėti apie apibrėžtą mokslo sąvoką. žinojimo sociologija laiko bet kokį žinojimą ideologišku tokiu mastu. kuri susiformavo skyreliuose nuo 1.4.5. Tokios ideologijos sąvokos neutralumas gali plaukti dar ir iš to. jos supaprastina žmogiškosios veiklos galimybes (N. kurią filosofijai būtų pateikę kiti specialieji mokslai.3. "ideologiškumas atitinka socialumą dvasios srityje" (O. LUHMANN). Taip. kad kritiniai racionalistai ir marksistai iš skirtingų pozicijų vienas prieš kitą nukreipia negatyvią ideologijos sąvoką. pavyzdžiui. 1. orientacijos ir saugumo pasaulyje poreikį (R. vadinama ideologija. 1. tada ideologija yra "any sistematic sėt of beliefs.

1. kad filosofijos išeities taškas yra patyrimas. kuo filosofija skiriasi nuo tematiškai redukuotų ir metodiškai abstrakčių specialiųjų mokslų.53 Universalusis mokslas 1. Filosofija klausia apie empirijos visumos. kaip protu besiremiantis mokslas. kurios sudaro bet kokio patyrimo prielaidą. Tuo tarpu filosofija klausia apie empirijos apskritai pagrindus. o ne specialusis mokslas. empirinius dalykus ji aiškina neempiriniais. kad filosofija.y. Taigi filosofijai rūpi žinių arba teigimų sisteminis sąryšis. Ji yra fundamentinis mokslas. panagrinėsime vėliau. neempirinius pamatus.4. kasdienės kalbos prasme. Kieno? 1. sąlygas ir prielaidas. visos patirtinės tikrovės galutinius pagrindus.3 skyrelyje parodėme. kaip fundamentinis mokslas.2 skyrelyje parodėme. nuo empirijos plačiąja prasme. 37 4. sąlygas ir prielaidas. Būtent žinią sąryšis daro mokslą visuma. ji klausia apie bet kokio patyrimo sąlygas. 1. 1. kuo filosofija skiriasi nuo specialiųjų mokslų: empiriniai specialieji mokslai klausia apie empirijos empirinius pagrindus.1. Filosofija prasideda nuo kasdienio patyrimo. t. Todėl filosofija yra universalusis. 1. pradas). ap\ie empirijos fundamentą. Dabar šį žodį vartojame įprasta.4. Filosofija yra mokslas apie galutinius pagrindus.1 .4 Protu besiremiantis mokslas Kaip tiksliau suprasti.5.1 skyrelyje parodėme. ką reiškia "protas".4.3 skyrelyje pateikėme KANTO formuluotę: filosofija klausia. sąlygas. ji klausia apie patyrimo (t. skiriasi nuo teologijos. empirinius dalykus jie aiškina empiriniais. pagrindas. kaip galimas patyrimas. sistema. Ji klausia apie patirtinės tikrovės kaip visumos galimybės sąlygas.1. Filosofija nagrinėja patirtinę tikrovę (ar jos dalinę sritį) ne tara tikru aspektu ir ne tam tikro metodo požiūriu. Apskritai.y. nes klausia apie galutinius.labai plačia ir neapibrėžta prasme. 1. kurios pačios nėra empirinės. prielaidas.4. empirijos) galimybės sąlygas. sąlygas ir prielaidas. Mokslas čia reiškia tik tarpusavyje susietų žinių visumą.2 Fundamentinis mokslas Vakarų filosofija prasidėjo klausimu apie archė (graik.6. 1. filosofijai visuomet rūpėjo šis klausimas.3 skyrelyje matėme. 1. bet visuotinai.3.5.

y. o pretenduoja \ argumentuotą neabejotiną griežtumą. kuri. Filosofija yra ideologijos kritika. religijos kritika. bet kokį aiškinimą. 38 . bet kokį pasaulėvaizdį. kaip protu besiremiantis mokslas. kad šie teiginiai pretenduoja j griežtumą ir kodėl jie pretenduoja. sprendžia apie bet kokią nuomonę. Filosofija yra universali kritika'.Filosofija pretenduoja į tai.5. Ji kovoja su bet kokiu nekritišku dogmatizmu ir atlieka visuomenėje švietimo funkciją. kad visi jos teiginiai butų pagrįsti protu. t. 1. kiekviena protinga būtybė (kiekvienas žmogus) galėtų suprasti. Santrauka: Filosofija yra protu besiremiantis kritinis mokslas apie patirtinės tikrovės kaip visumos galimybės sąlygas. Taigi perėjimas nuo patyrimo prie neempirinių patyrimo galimybės sąlygų neturi savyje nieko fantastiško ar poetiško. visuomenės kritika. ji iš principo abejoja mūsų visų (kasdieniu ir specialiųjų mokslų atskleistu) patirtiniu "pasauliu.5 Kritinis mokslas Kadangi filosofija klausia apie patirtinės tikrovės galimybės sąlygas. technologijos kritika.

o tai yra mokslas apie dalykus. Jie aistringai siekia žinių. Yra dalykų. kuriai ir dera liesti tokius daiktus ~ o dera šitai jiems giminingam pradui. gali būti dviejų rūšių tiesa. nuo to. o visos gamtos mastu . labiausiai Bertus palminio. kad Dievas yra. o ne j uos pažįstame. 484-490) Filosofai sugeba analizuoti tai. 1.1 Platonas (pagal: Valstybė VI. kas labiausiai vertas pažinimo. 1.. pradėdamas nuo labiausiai įprastų dalykų. kas jiems pajungta. greičiausiai pasirinks ir tobuliausią mokslą.6 Pavyzdžiai iš filosofijos istorijos Parinkome keletą pavyzdžių. kai žmogus stengiasi pažinti daiktus. dėl kurio dera veikti kiekvienam atskiru atveju. kad Dievas yra vienas. kurie. kad Dievas yra triasmenis. kurie tik atrodo esą. amžiną ir nepatiriančią nei atsiradimo. iliustruojančių. šis tikslas kiekvienam atskiru atveju yra gėris. norėdamas atrasti patikimus gyvenimo kelrodžius. peržengia bet kokią žmogaus proto galią. kas visuomet yra tapatu sau. 1. kai juos vedė prigimtinio proto šviesa. ir kiti panašaus pobūdžio dalykai. būda mi Dievo atžvilgiu teisingi. pažįstantis tikslą. ko! jie nepaliečia kiekvieno daikto esmės ta sielos dalimi. bet tobulą visų daiktų žinojimą.6.62 Aristotelis (Met. 1. kad žodis "filosofija" reiškia išminties tyrinėjimą ir kad išmintimi vadiname ne buitišką apdairumą. Nes tas.6. kuris iš visų yra vyriausias ir vyresnis už pagalbinius mokslas. Bet labiausiai verti pažinimo yra pradai ir priežastys.63 Tomas Akvinietis (Pag. kuriuos filosofai yra įrodę savo samprotavimais apie Dievą. nes per juos ir jais remdamiesi pažįstame ir visa kita. kaip įvairiai filosofai supranta filosofiją. kuriuos prigimtinis protas gali suvokti vienas pats. kurios bent kiek atskleistų jiems esmę.1. kaip antai. jis pagimdys protą ir tiesą. tačiau yra nemaža ir tokių dalykų. nei išnykimo.25 982a-9S2b) Žinojimas ir supratimas dėl jų pačių labiausiai dera mokslui apie tai. kuris pasirenka žinojimą dėl paties žinojimo. Pratarmė) Pirmiausia norėčiau išaiškinti. kas yra filosofija. Jo dėka priartėjęs prie tikrosios būties ir susijungęs su ja. Jie nesustoja prie daugybės daiktų. 1. kaip antai.3) Tame. taip pat 39 . remdamiesi tuo. bet nenuilsdami eina pirmyn. Mokslas. ką mes teigiame apie Dievą.aukščiausias gėris. 1. pavyzdžiui. ir jų aistra nenurimsta tol.4 Rene Descartes (Prad. yra mokslas.

Ką aš privalau daryti? 3. kiek tai leidžia objektas. į trečiąjį . kas nebūtų visiškai aišku.6. Kas yra žmogus? | pirmąjį klausimą atsako metafizika. nes pirmieji trys klausimai atsiremia į ketvirtąjį. jei maksima vadinsime tikslų pasirinkimo vidinį principą. Šiam protui. t.5 Thomas Hobbes (pagal: Apie kūną. Anot mokyklinės sampratos.y. Tačiau iš esmės visa tai galėtų būti priskirta antropologijai. remiantis žinomomis pasekmėmis.) Filosofija yra racionalus padarinių arba apraiškų pažinimas iš jų priežasčių arba atvirkščiai . jie turi būti tokie aiškūs ir ryškūs. Filosofijos šia kosmopolitine prasme tyrimų laukas gali boti nusakytas šiais klausimais: 1. kaip aukščiausiam tikslui. yra kiekvienas kūnas. pakankamai didelė protu pagrįstų žinių atsarga.šių žinių sisteminis ryšys arba jų sąryšis visumos idėjoje.6 Immanuel Kant (AAIX.moralė. arba kurį stebėdami galime palyginti su kitais kūnais. antra. žmogaus protas negalėtų abejoti jų tikrumu. nepažine. arba jos nagrinėjamas dalykas. sukelti tokias pačias pasekmes. tai ją galima vadinti ir mokslu apie mūsų proto taikymo aukščiausiąją maksimą. kad. Kai dėl filosofijos kaip pasaulėžiūros. parodančios mums žmogaus proto galutinius tikslus. 24-25) Nes filosofija yra tobulos išminties. apie kurio atsiradimą arba savybes mes galime turėti kokių nors žinių. Ką aš galiu žinoti? 2. atidžiai juos stebėdamas. pradų. filosofiją sudaro dvi dalys: pirmiausia. kad tokį žinojimą galime pasiekti tik aptik? pirmąsias priežastis. Nes filosofija pastarąja prasme yra mokslas apie bet kokio pažinimo ar proto taikymo santykį su žmogaus proto galutiniu tikslu. Šie pradai turi tenkinti dvi sąlygas: pirma. negalėtume. 40 . o į ketvirtąjį -antropologija. kurio atsiradimą galime suvokti.6. kokias mes savo protu išmąstėme. kad visoje išvadų sekoje nebotų nieko. 1. Toliau norėčiau parodyti. visi kiti tikslai yra subordinuoti ir privalo susijungti į vienumą. Tad kas stengiasi tokį žinojimą pasiekti (o tai ir yra tikrasis filosofavimas). idėja. l sk. kad kitų daiktų pažinimas taip priklausytų nuo pradų.išsaugoti sveikatą bei puoselėti įvairiausius menus. 1. į antrąjį. kiekvienas kūnas. jėga ir stropumas. jog pradus galėtume pažinti. Ko aš galiu tikėtis? 4. arba kuris gali boti sudėtas ir išardytas.religija. Filosofijos subjektas.galimų pasekmes sukeliančių priežasčių pažinimas. arba veikiant vieną kūną kitu. kitų daiktų nepažine. kad palengvintume žmogaus gyvenimą. tuo tarpu daiktų pažinti. Po to reikėtų pamėginti išvesti daiktu pažinimą iš jų pradų taip. privalo pradėti nuo pirmųjų priežasčių ar pradų tyrimo. Pažinimas yra kelias į galybę. antra . Filosofijos tikslas ir uždavinys yra panaudoti numatytas pasekmes mošų naudai.

1.. kaip egzistuojančią tikrove. Mėgstanti viską rimtai pagrįsti 41 .6. nes tai. jog filosofija visuomet ateina per vėlai. koks pasaulis turįs būti. Kaip mintis apie pasaulį. be kita ko. kas kartą pakluso vidiniam reikalavimui suvokti sąvokomis ir kartu išsaugoti tame. kuris ją turi. 1. yra protas. kai tikrovė pasiekia savo brandą.35 f) Sąvoka išreikšti-tai. siela. susitaikymas. kas yra savyje ir sau. kaip save suvokiančią dvasią. WW 7. tai kiekvienas. kuri dar nėra išlaisvinta iki sąvokos. būtent .6. nes filosofijos sistema nėra koks negyvas namų apyvokos daiktas..filosofijos uždavinys. Norint dar tarti žodį apie pamokymą.4195) Kokią filosofiją pasirinkome. yra savo laikmečio kūdikis. bet tame. o gali tik pažinti. pančiai. tai tik iš jaunimo. Tai. taip pat likti su savo subjektyvia laisve ne ypatingybėje bei atsitiktinume. kas yra. gyvenimo forma yra pasenusi ir pesimizmas negali jos atjauninti. Kai filosofija nugrimzta į pesimizmą. kurį filosofija duoda tiems. ją sudvasina žmogaus. įvyks vokiečio emancipacija į žmogų. kas yra ..9 Kari Mara (Marx (1) 45-46) Panašiai kaip filosofija proletariate randa savo materialini ginklą. yra kažkokios abstrakcijos. yra taip pat kvaila. Minervos pelėda tik temstant pradeda savo skrydį. išreiškia mintimis. savo paties subjektyvią laisve. nepanaikinant kiekvienos vergovės. suvoktą kaip jo substancija.idealybė pasirodo kaip tikrovės priešybė tik tada.. idealybė stato sau intelekto karalystės pavidalu tą patį pasaulį. Filosofu (jei idealizmas turėtų įrodyti. taip proletariatas filosofijoje randa savo dvasinį ginklą. kad individas gali peršokti savo epochą. Todėl šis mokslas ir nesitiki rasti daug pasekėjų tarp jau subrendusią vyrų. būti tam išauklėtu ir pačiam save tam išauklėti: bet joks žmonių menas negali padaryti filosofu.. jei jis apskritai gali ko nors tikėtis. kas skiria protą. Vokietijoje jokia vergovė negali boti panaikinta. priklauso nuo to. žinoma. kurio įgimtos galios dar nėra pražudęs laikmečio surembėjimas. mokytos prabangos bei tuštybės nerangiu pasidarys ir iškreiptas charakteris niekados nepakils iki idealizmo. Manyti. 1. ir protą.8 Georg Wilhelm Friedrich Hegel (TF. kas substancialu.6. Iš prigimties nerangus ar dėl dvasios vergiškumo. būtinai pasirodo ir istorijoje.. pabrėžti. ko moko sąvoka. kas skiria pirmąjį protą nuo pastarojo ir neleidžia pasitenkinti juo. Atpažinti protą kaip rožę dabarties kryžiuje ir ja džiaugtis . kai tikrovė jau užbaigė formavimosi procesą ir tapo kažkuo užbaigtu. ji pasirodo tik tada. ir kai tik minties žaibas kaip reikiant trenks į šią nepaliestą liaudies dirvą. kad kokia nors filosofija per/engia savo amžininkų pasaulį. kaip manyti. panašiai yra ir su filosofija: ji yra savo pačios epocha. O dėl individo. kurį galima numesti ar paimti kaip mums patinka. WWI. Tai. jog būtent jis yra vienintelė teisinga filosofija) reikia gimti.tokia proto įžvalga yra susitaikymas su tikrove. kokie žmonės esame.7 Johann Gottlieb Fichte (Pirmasis mokslo teorijos įvadas. reikia.

Filosofija išjudinama specifišku savosios egzistencijos įjungimu į žmogaus būties kaip visumos pamatines galimybes.10 Ludwig Wlttgenstein (Tractatus logico-philosophicus) 4. Filosofija negali virsti tikrove. nepanaikinant proletariato. toliau . galiausiai toks šios kybojimo būsenos įsiūbavimas. nepradėjusi revoliucijos nuo pat pagrindų. jos Širdis -proletariatas. proletariatas negali išnykti.6.112 Filosofijos tikslas yra minčių loginis nuskaidrinimas. kurios šiaip yra tam tikra prasme miglotos ir susiliejusios. 6. o ne greičiau Niekas? 1. arba tai. 42) Jei tik žmogus egzistuoja. nes nejaustų. nebėgant nuo tikrovės. padaryti aiškias ir ryškias.y. ką galima pasakyti. kurį verčia kelti pati nebūtis: kodėl apskritai yra kažkas. ką mes Šiuo vardu vadiname. Filosofija yra ne mokymas.6. Filosofijos rezultatas yra ne "filosofiniai teiginiai". o veikla. Filosofinį veikalą iŠ esmės sudaro paaiškinimai. Filosofija privalo mintis. Šios emancipacijos galva yra filosofija. tai tam tikra prasme vyksta ir filosofavimas. Vokiečio emancipacija yra žmogaus emancipacija. pasiryžus mylinčiai kovai visų tiesos prasmių stichijoje kantriai ir ištvermingai išsaugoti budrų protą pačioje tamsiausioje ir beviltiškiausioje situacijoje.6.savęs paties atidavimas Niekui.12 Kari Jaspers (Jaspers (2).53 Teisingas filosofijos metodas iš tikrųjų būtų toks: nesakyti nieko. kas sutelkia. kas žmogui padeda tapti pačiu savimi. tuo. nepaversdamas filosofijos tikrove.y. tačiau tai būtų vienintelis griežtai teisingas metodas. kuriuos turime kiekvienas ir už kurių esame įpratę slapstytis. visuomet jam parodyti. Jis būtų nepatenkintas tokiu metodu. kad nuolatos būtų grįžtama į metafizikos pagrindinį klausimą. suteikimas erdvės būtybėms kaip visumai. išskyrus tai. kaip aš mąstydamas esu susijęs su vidinius veiksmus atliekančia savastimi — atsiverti Aprėpties erdvei užmegzti ryšį su žmogumi. yra išjudinimas tos metafizikos. Šiam įjungimui lemiamos reikšmės turi: pirmiausia. o teiginių tapimas aiškiais. 1. kurioje ji atranda save ir savo aktualias užduotis. išsivadavimas nuo stabų. o jei kas mėgins pasakyti ką nors metafiziška.Vokietija negali vykdyti revoliucijos. 42 . t. Filosofija yra tai. 31) Šiandien filosofiją galbūt galima apibūdinti tokiomis formuluotėmis.11 Martin Heidegger (Heidegger (2). jog mokome jį filosofijos. kas su filosofija neturi nieko bendra). kad savo sakiniuose kai kuriems ženklams jis nesuteikė prasmės. Filosofija. taigi apsiriboti gamtos mokslų teiginiais (t. 1. jos prasmė tokia: tikrovėje įžvelgti jos ištakas tikrove mąstyti taip.

ko mokė patys 43 . Jie atsižada filosofijos kaip pirmojo mokslo. Susipainiojame. kad. Kaip kiekvienas turi savo filosofiją.8. LEIBNIZAS rašo: Turėdamas laiko.1. Jei įžiūrėtume tiesos pėdsakus senųjų mąstytojų ar.1714. 26.. tai auksą atskirtume nuo mėšlo. WW3. net puola į neviltį. tikriausiai tik susipainiojame ir nusiviliame. reliatyvus ar skeptiškas: jis rodo. jog per pustrečio tūkstančio metų iŠ filosofijos išsirutulios šis tas naudinga. taip kiekvienas turi ir savo . jie nebeneša vėliavos konkrečių mokslų priešakyje. matydami visa tai. Tiesa yra daug plačiau žinoma. Kartais šnekame apie skandalą filosofijoje. nuojautų audinys. Sakysite. filosofijoje vyrauja tokia sumaištis ir nusivylimas.624 f) LEIBNlZAS toliau plėtoja šią philosophia perennis idėją: tai. jos sukelia pokyčius. nesvarbu. Tačiau jo įtaka mūsų mąstymui ir veiklai dažnai būna tiesiog niokojanti. Pagrindinis jų klausimas yra: ar mes galime apskritai ką nors žinoti?. palyginčiau savo teiginius su senovės mąstytojų bei kitų šaunių vyrų teiginiais. Todėl reikia mūsų filosofavimą kritiškai patyrinėti. tik pasirodo ji mums dažniausiai nugrimuota arba užsimaskavusi. Jis kyla dėl to. Bet ar iš tikrųjų turime tokį "skandalą filosofijoje"? Didysis filosofas ir matematikas G. fundamentinio ir universalaus mokslo (1.sistemų įvairovė Bandydami susidaryti pirmąjį įspūdį apie filosofijos tradiciją. Tai filosofijos uždavinys. Nusiviliame.pažinimo teoriją. kad šis mūsų filosofavimas nedaug ko vertas. bet eina iš paskos. negu paprastai manoma. tuo tarpu filosofijos ir filosofai prieštarauja vieni kitiems dar ir šiandien. šviesą nuo tamsos. ir tai botų tikrai amžinoji filosofija (perennis quaedam philosophia). Ir vis dėlto filosofija neturi alternatyvos.. t. 1.šios nuolat kintančios problemos . Kai kurie filosofai.y. Didieji filosofijos klausimai yra ir didieji žmogaus . nešdami jų šleifą. kad mes galime mokytis iš savo klaidų. kad mūsų pažinimo teorijos turi lemiamos reikšmės mūsų filosofijoms. specialiesiems mokslams nesustabdomai žengiant į priekį ir pasiekiant gerų rezultatų. (Laiškas Remondui.5) ir tampa scientistais (1. mūsų pirmtakų darbuose. t.7 Filosofijos vienybė . Filosofijos veikia istorijoje kaip dinamitas. Atsakymas nėra pesimistiškas. revoliucijas.13).. sugadinta svetimų priedų. ar net nustipusi ir iškraipyta.13 Kari Popper (XXV f) Visi žmonės turi filosofiją.. kaip autonomiško. menkinančių jos vertę ir naudą.klausimai. Priartėti prie tiesos yra įmanoma. apskritai. Mūsų žinios yra kritinis spėliojimas. nes pasijuntame stovį nepaprastai painios filosofijų ir filosofų įvairovės akivaizdoje. ir daugelis dalykų rodo.4. perversmus. hipotezių tinklas.dažniausiai nesąmoningą . žino jie tai ar ne.y. kur visi vienas kitam be galo prieštarauja. Bet aš atsakysiu ir gnoseologiniam optimizmui: tikras žinojimas mums nepasiekiamas. W.6. deimantus nuo rūdžių. nes buvo galima tikėtis. Tai mano atsakymas gnoseologiniam pesimizmui-.

o turi egzistencinę reikšmę. per aspektų įvairovę plėtoja visumą. Pamėginsime. kuri nėra reginys. kad ir jis neužbaigs šios philosophia perennis. visuomet egzistuoja tik viena vienintelė filosofija. jai rūpi visumos tiesa. Išryškėja vieni aspektai. Kritiškai įsisavindamas ir sistemiškai apžvelgdamas aspektus. Kai LEIBNIZAS bandė sujungti PLATONĄ ir DEMOKRITĄ. Nors esama plačių sintezių. Ji yra filosofų dialogas apie vieną tiesą. kaip specialieji mokslai. Filosofas žino. kuriais kiti filosofai jiems prieštaraudavo. kad to ar kito filosofo filosofavimą lemia tai.7) nurodė. kuri rūpi filosofijai. Tuo būdu jis įsijungia į dialogą ir pratęsia jį. 1. kad filosofija nėra tematiškai redukuota ir metodiškai abstrakti (1. O jei taip. koks jis žmogus. scholastiką ir tuometinį gamtamokslį. kad visuma. Šitaip jis palieka atvirą diferencijuoto problemų suvokimo horizontą ir mėgina atskleisti bei demaskuoti lozungų. Filosofų ginče vienas suabsoliutintas aspektas keliamas prieš kitą suabsoliutintą aspektą. kurios šalia vėl naujai išryškėjusių aspektų pasirodo pačios esančios vienpusiškos. nors dažniausiai abu aspektai būna teisingi. jis tuo pačiu atveria galimybes racionaliai orientuotis prasmių visumoje.5. prieš kuriuos vienpusiškai kovojama. ARISTOTELĮ ir DESCARTES'Ą. tačiau nuolatos iškyla nauji teisingi aspektai. kurie turi būti kritiškai priešinami jau turimoms sintezėms.3). filosofai įpuola į tam tikrą vienpusiškumą. Filosofinė tradicija rutuliojasi tuo būdu. ši pažanga yra sunkiau apčiuopiama negu skridimas į Mėnulį arba širdies persodinimas. WHITEHEADO požiūriu. kuris. klaida dažniausiai būdavo teigimuose. atspalviais. Filosofas. kai jie suabsoliutina vieną (kad ir teisingą) aspektą. Šiuo požiūriu. bandoma sukurti sintezes. Kaip fundamentiniam ir universaliam mokslui. N. tai vadinamasis skandalas filosofijoje neturi pagrindo. jis tradiciją traktavo ne kaip tuščių kivirčų areną. nugalėjęs paviršutinišką skandalo įspūdį.4.1. kol jų nesuabsoliutiname. ką pavyksta atrasti. iškeliami priešingi aspektai. Jos pažanga yra jos problemų suvokimo pažanga. nepaisant filosofijų įvairovės.4 filosofai.Platono trikampis Britų filosofo A. madų bei ideologijų lėkštumą. supaprastinimų. Bet jis ieško naujų aspektų ir bando sujungti tai. Žinoma. remdamiesi kai ku44 .6.2. visa Europos filosofija sudaryta iš pastabų PLATONO paraštėse. Taip yra dėl to. o kaip dialogą. pamėgins padaryti štai ką:jis kritiškai įsisavins tradicijoje pasireiškusius aspektus ir sistemiškai juos susies tarpusavyje. beveik visuomet buvo tiesa. momentais. išreiškiama įvairiais aspektais.8 Pagrindiniai filosofijos klausimai . Atsiveria visiškai nauja perspektyva: filosofijos istorija pati yra filosofinis procesas. judėdamas į priekį. Todėl FlCHTE (1.

sava ar svetima. ką matė anksčiau. jis jau galėtų žiūrėti ir į pačią šaulį. kuriuos ugnis meta ant prieš juos esančios uolos sienos? GLAUKONAS: Kaipgi matys. Jie yra nugara į šviesą. priverstų jį atsakyti. kas yra prieš juos. šviesos apakintas. Pradėti reikia nuo to. iš karto tikrai negalėtų įžiūrėti. vaikščioti. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias. kas yra danguje. todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai. kad jie yra mat§ ką nors kita. atskirtas nedidele pertvara. kas yra ten. ir įžvelgti jos savybes. pasukti galvą. ko! neišvilks į šviesą. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis. 45 . kas tai? Ar tau neatrodo. Galų gale. sutrumpinta): SOKRATAS: Įsivaizduok žmones olą primenančiame būste. tai yra būtų lengviau žiūrėti į žvaigždžių šviesą ir Mėnulį. rodydamas vieną ar kitą pranešamą daiktą. laikydami juos taip. ir visokiausius gyvų būtybių atvaizdus. kad jis labai sutriktų ir tai. virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus. kurių šešėlius matė iki šiol. kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. SOKRATAS: O jeigu 1cas nors jėga temptų jį Šlaitu aukštyn ir nepaleistų tol. VII. kuri mus čia domina.8.PLATONO olos alegorija (Valstybė. ką jis pasakytų. tai. negu tai. SOKRATAS: Jei kuriam nors iš jų nuimtų grandines ir priverstų jį atsistoti. ir. primenančia uždangą. Visų pirma ar tu manai. jis negalėtų žiūrėti į daiktus. o dabar yra kur kas arčiau būties ir regi daug tikresnius dalykus. manau. GLAUKONAS: Taip. remdamiesi vienu garsiausių filosofijos tekstų.į šviesą. argi jis nekentėtų ir nesipiktintų šitokia prievarta? O iškopęs į viršų. jei kas imtų jam tvirtinti. kad iki šiol jis matydavo tik niekus.riomis svarbiausiomis PLATONO mintimis. galime atskleisti. viršuje. kas jam rodoma dabar? GLAUKONAS: Žinoma. pažvelgti aukštyn . padarytus iš akmens ir medžio. laikytų. ir. nubrėžti tris pagrindinius filosofinio mąstymo klausimus arba svarbiausias kryptis. GLAUKONAS: Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! SOKRATAS: Jie panašos į mus. pertvaros žmonės neša visokius daiktus. kas lengviausia: iš pradžių žiūrėti į šešėlius. SOKRATAS: Kad galėtų pamatyti visa. o jau po to . 514516 // V 244-246. jis būtų apakintas stiprios šviesos ir negalėtų įžiūrėti nė vieno iš tų tikrų daiktų. visa tai jam sukeltų skausmą. GLAUKOMAS: Būtinai taip būtų. išskyrus šešėlius. o pro šalį nešamų daiktų šešėlius. ir patį dangų jam būtų lengviau matyti ne dieną. Tuo pačiu įžvelgsime ir pagrindines filosofijos problemas apskritai. kad už šios. jis pirmiau turėtų priprasti. bet naktį.į pačius daiktus. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. kad jie išsikiša virš pertvaros. o ne į Saulę ir jos šviesą. Kaip tu manai. be to. laikytų žymiai tikresniu dalyku.1 Olos alegorija Problemą. jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos? SOKRATAS: Tie kaliniai tikrove laikytų ne ką kitą. Įsivaizduok. 1. apie kuriuos jam kalbama. esančią įprastinėje savo vietoje. neša jie ir statulas.

46 .iki pat Antikos pabaigos garsėjusią filosofijos mokyklą.Platonas (427-347) įkūnija pirmąjį Vakarų mąstymo apogėjų. Jis buvo Sokrato mokinys ir 387 metais Atėnuose įkūrė Akademiją . Jo dialogų metafizika ir etika padarė nepaprastai didelę įtaką visai filosofijos tradicijai.

kiekviename patyrime patiriame nuolatos kintantį reiškinį. Tai. jie gyvena iliuzijų pasaulyje (ola!) ir nieko nežino apie tikrąją būtį. Ši karvės esmė lieka tapati sau. pavidalus. PLATONAS pavadino reiškiniu (phainomenon. kuri nekinta. bet sudaro reiškinių pagrindą ir per juos reiškiasi. klausa. skonis ir t. mykimas aidi. kiekviename patyrime kažkaip patiriama ir esmė. Bet ar mes matome tą karvės esmę? Ar mes ją suvokiame juslėmis? Žinoma. Galime pavadinti tai "karvės esme". Kol žmonės nekritiškai pasilieka kasdienio patyrimo ribose. 47 . vienas pavidalas virsta kitu. kad kiekviename patyrime esama šio skirtumo. Ką tai reiškia? Pamėginkime nurodyti.1). Ji pati nėra joks juslėmis suvokiamas reiškinys. fenomenu). Ir vis dėlto yra kažkas. Besimainantys. kas reiškimų kaitoje nekinta. Jis skleidžiasi per mūsų kūniškas jusles (rega. Šie juslėmis suvokiami reiškiniai nuolatos kinta: jie juda. kaip dabar atrodo. Juslumas priklauso materialiam.t. Tad pagrindinis skirtumas yra skirtumas tarp grynos iliuzijos (doxa) ir tikros būties (6n). nuolatinį tapsmą. Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą. ne. epistėme). kad po nuolatos besikeičiančiais reiškiniais yra kažkas. Juslės reiškiniuose suvokia nuolatinio kitimo tėkmę. juslėmis suvokiami reiškiniai yra apraiškos to. spalvos keičia atspalvius. kūniškam pasauliui.8. formas. kas šioje nuolat besimainančių reiškinių kaitoje išlieka ir nesikeičia . ką suvokiame juslėmis. Vėliau matysime. ką gi mes iš tikro suvokiame juslėmis. kas per juos pasirodo ir juose nekinta: jie yra karvės apraiškos. antra vertus. Reziumuosime: o Regimybės sritis yra juslumo sritis.2 Patyrimo kritika PLATONAS pradeda kasdienio patyrimo pamatine kritika. Mes matome spalvas. Viena vertus. visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą (1. Sakome "aš matau karvę". Tačiau. o Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis.) ir susijęs su juslėmis suvokiamais reiškiniais. nes žinome. Per "dvasios akis" vyksta tikrasis pažinimas (noesis. virsmą ir nyksmą.ši "karvė"'.1. Filosofija išlaisvina žmones iš iliuzijų olos ir veda tiesos saulės link. girdime mykimą. kurį suvokiame juslėmis.6. Kaip PLATONAS atskiria tuos dalykus? Parodysime tai paprastu pavyzdžiu: aš matau karvę. o yra susijęs su tikrąja būtimi. kuri lieka pastovi reiškiniams kintant ir kurią mes nors ir pažįstame. bet juslėmis nesuvokiame. nuolatos kintantys. Galime lengvai įsitikinti. kad čia kyla daugybė problemų ir kad dalykas nėra toks paprastas. kai matome karvę.

Ši idėjų idėja PLATONO sistemoje yra absoliutas (dievybė). Idėjų įvairovę jungia ir viršija gėrio ir grožio idėja. amžinos ir nekintančios. Apsivalant (katharsis) nuo juslinių pančių (išeinant iš olos). kad siela ir tikroji daiktų būtis 48 . kuri tapo lemtinga visai filosofijai. Klausimas.) Taigi idėjos yra daiktų esmių amžini provaizdžiai. gamtos daiktai dalyvauja jose. Tačiau nuo juslumo skiriasi mūsų pažįstančioji dvasia (nous). ir tikrajai daiktų būčiai. kuri sudaro reiškinių pagrindą. Iki įžengdama į nykstamą kūną.1. Juslumas rodo. Tapo aišku. Dvasią ir tikrąją būtį skiria juslumo iliuzijų pasaulis. Kūnas yra "giminingas'1 juslėmis suvokiamiems daiktams. Tai grynosios esmės savaime. kuris jam kyla. Bent svarbiausią savo gyvenimo tarpsnį PLATONAS manė. dalyvaudami idėjose. kaip idėjų idėja. juslumas nuslopino tai.idėjas. o Meteksės (mėthexis gr. ir ta nekintanti bei sudaranti reiškinių pagrindą tikroji būtis. Jie egzistuoja.1) saulė simbolizuoja šią idėjų idėją. Kaipgi PLATONAS idėjų teorijos pagalba sprendžia minėtą problemą? Jis pateikia du mitus: o Anamnezės (anamnesis gr. Bet sielos įžengimas į kūną. Todėl kaip idėjų atvaizdai. darosi įmanoma prisiminti idėjas. iš kitos. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame ( kaip gyvūnai). iš vienos pusės.kitas idėjas. Taigi tikrasis pažinimas pasiekiamas prisimenant. bet dar ir pažįstame. nusižiūrėdamas į idėjas. Kaip tai įmanoma? PLATONAS sprendžia šią problemą taip: žmogaus dvasiai. (Savo vėlyvuosiuose dialoguose jis modifikavo šį požiūrį./. kurią PLATONAS dar vadina "siela".' matė idėjas. yra toks: kaip mūsų dvasia gali pažinti tikrąją būtį! Kaip galimas tikrasis pažinimas? Klausimą galima paaiškinti PLATONO įvaizdžiais: mūsų dvasia (siela) yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne ir tuo būdu atskirta nuo tikrosios būties. kad mūsų kūnas (juslių organai) ir juslėmis suvokiami daiktai (reiškiniai) yra tarpusavyje susiję. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos. Taigi tikrasis pažinimas įmanomas dėl to. kad pažinimas negali būti paaiškintas remiantis tik juslumu. Bet juslumas negali būti tiltas tarp dvasios ir tikrosios būties. o saulės apšviesti gamtos daiktai .8.83 Platono trikampis Tai paskatino PLATONĄ suformuluoti problemą. kad idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos (dvasios) bei fizinių (gamtos) daiktų ir anapus jų. prisiminimas) mitas: sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. jis priešstato trečią momentą . Olos alegorijoje (1. dalyvavimas) mitas: kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (demiourgos) veiklos. ką matė dvasia.

—2217 49 . Jis parodo dar ir tai. Čia greičiau keliamas dar ir etinis reikalavimas. Nuo to laiko filosofijos uždavinys yra interpretuoti šį mitą.8.susisieja idėjoje (ar idėjose). Aprašydamas šią problemą (ją galime apibūdinti kaip PLATONO trikampį). 1.6). kuriose gamtos daiktai dalyvauja meteksės (dalyvavimo) požiūriu. PLATONAS neketina apsiriboti aiškinimu. Anamnezės (prisiminimo) požiūriu siela yra susieta su idėjomis. PLATONAS iškėlė pagrindinį uždavinį visai vėlesnei filosofijai.4.5. IDĖJA DIEVAS DVASIOS FILOSOFIJA HĖGELIS ABSOLIUTAS 1.3 ir 1. ką reikia daryti (plg.1. kaip galimas pažinimas ar kokios yra patyrimo galimybės sąlygos (plg. Trikampio problematikoje problema tampa ir žmogaus praktika. Situacijos šarnyrus jis paslėpė po mito šydu.2).6. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis prisiminimui. Kodėl? 4.4 Praktika Kaip rodo olos alegorija. 1. PLATONO trikampis nėra vien teorinis klausimo kėlimas.

t.Jei suvokiau skirtumą tarp juslumo ir dvasios. kad negaliu likti oloje.tų reiškinių pagrindą. kuris jau išsivadavo. kad esame įpareigoti padėti kitiems. proto įžvalga. arba pasaulio-sielos-Dievo) sąryšį. o galiausiai visiems žmonėms atrasti šios emancipacijos galimybę. Jis pradeda klausimu apie Aš. subjekte. kelia klausimą apie būtį . Taigi klausiama apie patyrimo galimybės sąlygas savimonėje (Aš). Atvaizduodamas būties-aš-idėjos (arba gamtos-subjekto-absoliuto.8. Klausiama apie būtybių tikrąją būtį ir mėginama suprasti būtybę iš jos galutinių pagrindų. Tad mąstymas čia pirmiausia orientuotas transcendentaliai. 1.5 Filosofinio klausimo kėlimo svarbiausios kryptys Nors PLATONO filosofija daugeliu požiūrių yra persmelkta mitų ir dėl savo pirmapradžio pobūdžio daugelį dalykų palieka nediferencijuotų. bet esu įpareigotas veikti. remiantis olos alegorija ir trikampiu. kas buvoja). Žmogui dera. Taigi klausiama apie patyrimo galimybės sąlygas ne-savimonėje (ne-Aš). Svarbiausios filosofinės tradicijos pozicijos pirmiausia skiriasi viena nuo kitos atsakymu į klausimą: nuo kurio šių trijų "kampų" filosofavimas turi "pradėti" sistemingai plėtotis kaip visuma. sugrįžta atgal į olą ir bando savo buvusius nelaimės draugus "išlaisvinti ir išvesti į viršų". Taip gauname tris svarbiausias filosofavimo kryptis: o Būties filosofija: mąstymas. netvarkingų geismų. pažinimo ir veiklos skyrimo. Jis privalo ne ne sąmoningai pasiduoti juslinių motyvų sąlygotumui. Tik viešpataujant protui. bet patirti dvasios laisvę. kaip bet kokio patyrimo subjektą. Tada žinau ir L ii. apsispręsti remdamasis protu. pradėdamas nuo reiškinių. kad negaliu pasiduoti kaprizingam juslinių polinkių ("instinktų") žaismui. tai žinau. juslumas gali skleistis kaip žmogiškas juslumas.y. t. ją valdo gėrio idėja. trikampis apibrėžia visą teorinės filosofijos erdvę. Olos alegorijoje tas. aklų aistrų bei olos polinkių ir veikti remdamasis žmogiškumu. Šia prasme svarbiausias uždavinys yra žmogaus emancipacija: jis privalo išsivaduoti iš tariamų gėrybių. joje galima aptikti pagrindines filosofavimo problemas. Tad filosofija čia pirmiausia orientuota ontologiškai (ontologija = mokymas apie būtybes. jis klausia apie 50 . Žmogaus emancipacija žmogiškumo vardan reiškia dar ir tai. Trikampis pirmiausia veda mus prie teorinės ir praktinės filosofijos. kad dvasia (protas) valdytų juslumą.y. o Savimonės filosofija: čia mąstymas žengia priešingu keliu. remdamasis protu. bet privalau stengtis išsivaduoti. apie tai. vis dėlto. Tačiau kai dvasia išsivaduoja.

iš tikro filosofija yra viena. Jis bando suvokti patyrimo galimybės sąlygas iš idėjos pusės.5 skyrelių. Aš (sielos) ir idėjos (absoliuto) polių rėmuose kelia klausimą apie tikrojo pažinimo sąlygas.3 o Dvasios filosofija: mąstymas pradeda nuo idėjos. Todėl žemiau pateikiamoje apžvalgoje apsiribojome nors ir netiksliu. PLATONO trikampyje keliamais klausimais skleidžiasi visa filosofijos tradicija. Filosofijos istorijoje šios trys svarbiausios kryptys susijusios su trimis didžiais vardais: būties filosofija su ARISTOTELIU. savimonės (Aš) filosofija ir dvasios filosofija (kaip idėjos filosofija). Griežtai sistemiškas filosofijos suskirstymas pats būtų filosofijos problema ir suponuotų filosofijos sistemą. o būties (gamtos).8. • Filosofinio klausimo svarbiausios kryptys gali būti išvestos iš PLATONO trikampio: PLATONAS atskleidžia skirtumą tarp dvasios ir juslumo. . kuri ir sudaro philosophia perennis diferencijuotą problemų suvokimą (plg.7).9 Filosofijos suskirstymas Iš 1. o iš skirtingų pradinių taškų plėtoja tą patį visumos sąryšį. aspektų bei sintezių daugybė. 1. dvasios filosofija su HEGELIU. meteksę ir anamnezę. Taigi toks filosofavimas būtį ir savimonę. 7. Jos iš esmės ne prieštarauja viena kitai. substanciją ir subjektą.taškai gali būti labai įvairiai traktuojami.patirtinio pasaulio ir jo apibrėžčių subjektą.2. ontologinę ir transcendentalinę problemą apmąsto absoliuto požiūriu kaip vienybę.8. 1. Tačiau visos trys svarbiausios kryptys eina per visą tradiciją. kai ką išplėšdami. o kai ką pakeisdami.4 ir 1.7 ir 1. • Iš viso to aiškėja skirtumas tarp teorinės ir praktinės (etinės) filosofijos.8 skyrių santrauka \ • Nors žinome daug filosofijų. Filosofijos raida . Beje.tai filosofinių problemų. kuria skleidžiasi philosophia perennis. 1. Iš to plaukia ta didžiulė aspektų įvairovė. visi trys pradiniai . savimonės filosofija su KANTU. Teorinės filosofijos svarbiausios kryptys yra būties filosofija. galime išvesti svarbiausias filosofijos disciplinas. bet naudingu ir įprastu filosofijos suskirstymu į pagrindines disciplinas: 51 .

kas sudaro fizinių būtybių pagrindą. 3). kaip meno filosofija.3). jo negalima painioti su Apreiškimu besiremiančia teologija) • Pažinimo teorija ( = filosofinis mokymas apie pažinimą.5. taip pat hermeneutinė filosofija [ . religijos filosofija ir pan. buvo pavadintos metafizika.filosofinis mokymas apie žmogų. kurios buvo išleistos/w (gr. meta) fizikos knygų.). Kadangi žmogaus problema apima gamtą (tikrovę ir subjetyvumą (Aš).supratimo teorija]). kuri negalėtų būti filosofinio apmąstymo tema. 6) ir užbaigsime filosofine teologija (7). kuri susietų šią sritį su pagrindinėmis disciplinomis. 4).. Trumpo paaiškinimo reikalingas senas metafizikos pavadinimas.2 ir 1.5. Po trumpos dabarties filosofijos apžvalgos (2) pereisime prie būties filosofijos (Tikrovė. susidarysime šiokį tokį įspūdį apie filosofijos temų įvairovę. jo negalima painioti su empiriniais gamtos mokslais) • Antropologija (. Toliau bus posūkis subjekto link: apžvelgsime svarbiausias savimonės (Aš) filosofijos kryptis (Pažinimas. matematikos filosofija. Tačiau greitai pavadinimas įgijo gilesnę prasmę: metafizika yra mokymas apie tai. Mat kiekviena specialiųjų mokslų tyrimo sritis reikalinga filosofinės refleksijos. bet ir technikos filosofjja). 52 A . ypatingą reikšmę čia turi transcendentalinė filosofija. o Praktinė filosofija (= mokymas apie žmogaus elgesį ir kūrybinę veiklą) • Etika ( = mokymas apie moralės požiūriu reikšmingą elgesį ir jo normas) • Pojetika ( = mokymas apie kūrybą arba gamybą. knygos. kad jis yra bibliotekinės kilmės. Todėl ARISTOTELIUI metafizika reiškė tiesiog pirmąjį mokslą ir apėmė ontologiją bei teologiją. Aplink šias pagrindines disciplinas sutelktos vadinamosios "kilmininko" filosofijos (pvz. Mūsų filosofijos įvado struktūra atitinka PLATONO trikampyje nubrėžtas linijas. Toliau atsigręšime į praktinę filosofiją (Etika. šiai sričiai priklauso ne tik estetika. Pažvelgę į šios knygos turinį. tai po šių dalykų svarstymo eis antropologija (5). Tvarkant ARISTOTELIO raštus. Atrodo (nors tai ir abejotina).o Teorinė filosofija • Ontologija (= mokymas apie būtybę kaip būtybę) • Gamtos filosofija (= filosofinis mokymas apie gamtą. kalbos filosofija. jo negalima painioti su specialiųjų mokslų pobūdį turinčiomis antropologijomis) • Filosofinė teologija (== filosofinis mokymas apie Dievą. nėra tokios žmogiškojo pažinimo ar veiklos srities. Kadangi filosofija yra fundamentinis ir universalus mokslas (1.

1 Fenomenologiškai orientuotos pozicijos Fenomenologinio mąstymo pradžia yra susijusi su dviem austrų mąstytojais. aristotelininkai. M. 53 . HARTMANN. BRENTANO (1838-1917) buvo jo pirmtaku. E. egzistencializmas ir hermeneutinė filosofija. Išryškėjo ir įsitvirtino naujos tendencijos. BECKER. augustinikai. taip pat daugybė loginių empiristinių ir lingvistinių krypčių. LEVINAS. SCHEI. E. A. D. GADAMER. FINK. Fenomenologinės filosofijos svarbiausieji atstovai yra E. •greta neopozityvizmo ir neomarksizmo pirmiausia minėtinos neokantizmas ir neotomizmas. kritinis racionalizmas. P. PFANDER. SARTRE. F. Apie 1960 metus šiose šalyse ji buvo svarbiausia filosofinė srovė.ER. tomistai. įvairios atmainos. LANDGREBE ir kiti. MERLEAU-PONTY. P. taip pat marksizmo-leninizmo. oficialios komunistinių valstybių doktrinos. atsižvelgiant į bendriausią orientaciją: o Fenomenologiškai orientuota pozicija: jai pirmiausia priklauso klasikinė fenomenologija. HILDEBRAND. HEIDEGGER. E. HUSSERL. N. kantininkai ir hegelininkai. palaikančios ankstesnes filosofines tradicijas. L. Ši riba nėra atsitiktinė. Žinoma. REINER. O. H. G. M. GEIGER. o Marksistiškai orientuota pozicija: jai priklauso neomarksizmo. Prancūzijoje ir Beneliukso šalyse. RICOEUR. šios trys grupės neišsemia visos dabarties filosofijos. Apie 1900 metus Vakarų šalių filosofijoje įvyko žymus posūkis. o Pozityvistiškai orientuota pozicija: jai priskiriama neopozityvizmas. R INGARDEN. Dar yra daug mokyklų. Nuo to laiko jos reikšmė ėmė silpnėti. M. HUSSERLIS (18591938) padėjo pagrindus visai tolesnei fenomenologijos raidai. v. STEIN. H. M. 2. Tai platonikai. o E. susijusių su didžiųjų mąstytojų filosofinėmis teorijomis.2 DABARTIES FILOSOFIJA Dabarties filosofija dažniausiai vadinama XX amžiaus filosofija. Fenomenologija pirmiausia paplito Vokietijoje. J. Kaip svarbiausios mokyklos. Dabarties filosofiją galima suskirstyti į tris dideles grupes. Jas aprėpia vadinamoji analitinė filosofija. Tačiau daugelis fenomenologinio mąstymo išvadų tapo nuolatiniu impulsu tolesniam filosofavimui: turima omenyje hermeneutinė problema arba fenomenologiškai orientuotų egzistencialistų didžiosios analizės.

54 . siekimai). kas jusliška. kas neabejotinai duota. kurį akivaizdžiai suvokiame juslumu. kas nejusliška. Kokia prasme aš dabar matau. provaizdis). Tuo pačiu jau pateikta ir fenomenologijos programa: Prie pačių daiktų! Analizuoti tai. ir to. kuris yra pamatinis visai fenomenologinei filosofijai: o Viena vertus. Jis apibudinamas kaip idealių. Nors lygybė "2 +1 = 3" pasirodo mums per pojūčius. Galima skirti išorinį patyrimą. Karvės ganykloje yra empiriškos.8.2 ir 1.4. t. galbūt tik paskatina mane įžvelgti. Jusliniai aktai. kuris mano. automobiliai).. fenomenas turi empirinio realumo sluoksnį.y. Taigi HUSSERLIO mąstyme vyrauja platonizmas. 1. esmė. Prie jų prieina trečia. fenomenas turi esmės sluoksnį. tačiau ji pati nėra juntama. baimės. medžiai.1. realios. Fenomenas pirmiausia yra visa tai. kad du plius vienas yra trys? Aišku. kas reiškiasi! Filosofija turi pasukti nuo XIX a. Abiem atvejais man yra kažkas "duota fenomenaliai". Fenomeno analizė rodo. o Kita vertus. ir vidinį patyrimą. Fenomenologija yra mokslas apie fenomenus. kad "2 -f l = 3" (akivaizdus matematikos dalykas) nėra man duota jusliškai-vaizdžiai. kas yra fenomenas. Pavadinimas "fenomenologija" kilo iŠ graikiško žodžio phainetai ( — reiškiasi).2. kad juslume glūdi ir nejusliniai dalykai. esą HUSSERLIS šneka tik apie justumą ir supranta fenomenologiją kaip empirinį mokslą (plg. jų padėtis ir savybės yra atsitiktinės. Grynuosiuose logikos ir matematikos formalizmuose HUSSERLIS ir atrado nejusliškus fenomenus (panašiai kaip PLATONAS). eidetiškų (iš gr. Imkime pavyzdį: aš matau dvi pievoje besiganančias karves. Išsiaiškinkime skirtumą tarp to. o įteigiame. kuriame mums duoti ''išoriniai" daiktai (namai. kuriuose man duotos besiganančios karvės. objektų . "2 +1 = 3" yra visai kas kita: šią lygybe ne juslėmis apčiuopiame. eidos ~ idėja. Ne kartą jis priekaištavo empiristams. kad fenomeną jie analizuoja nepakankamai atidžiai. kuriame mes refleksijos būdu suvokiame.1 Fenomenologinis metodas (E. Grynoji lygybė "2 + 1 ~ 3" jokiu būdu nepriklauso nuo faktiškai besiganančių karvių. ką aptinkame patyrime. kas fenomenuose reiškiasi (phainetai). HUSSERL) E. galėtų kilti įspūdis.2). Tad išryškėja fenomeno dvisluoksniškumas. individualios.8. Šis sluoksnis yra grindžiantysis (sudaro fenomeno pamatą ir "laiko" antrąjį sluoksnį). HUSSERLIO knyga "Loginiai tyrinėjimai" (1900/01) yra vienas novatoriškiausių dabartinės filosofijos veikalų. Joje HUSSERLIS pagrindė vieną svarbiausių filosofinio tyrinėjimo metodų -fenomenologinį metodą. Vis dėlto jis jokiu būdu nėra empiristas ( = tas. pojūčiai. kas vyksta "mumyse" (norai. kad 2 + 1 lygu 3. kad pažinimas yra tik juslinis). nėra tik jusliška. Prisiminus PLATONO trikampį (1.1.3). Tatai. kas reiškiasi. pabaigoje vykusių nevaisingų diskusijų apie pažinimo teoriją į tai.

Jis turėjo suteikti filosofijai naują ir galutinį pavidalą. Šiandien pirmapradės fenomenologijos pozicijų laikosi tik nedaugelis filosofų.5). Jinai nepriklauso nuo šio raudonio ir konkretaus šio raudonio atspalvio. kad idealios esmės taptų duotybėmis. HUSSERLIS ir ankstyvieji fenomenologai manė. kad jie laikėsi dvasios filosofijos nuostatos ir analizavo tai. Iš pradžių fenomenologai nebuvo orientuoti nei į būties filosofiją (ontologiją). kurio jie laikėsi. bendrą visiems raudoniams. Kruopštumas.sluoksnis. ir yra suvokiamas esmės įžvalgoje. Šis sluoksnis yra prieinamas dvasios aktams.1. koks yra fenomenologinės filosofijos uždavinys: fenomenus analizuoti taip. Taigi esmės ir vertybės sudaro dvi grynosios. kad esmės fenomenologinį pažinimą ("matymą") praktinėje filosofijoje atitinka vertybės bei santykių tarp vertybių pajautos. INGARDENAS. Tačiau esmės įžvalga sugriebia ne Šį konkretų raudonį. Šia linkme fenomenologinis metodas buvo nuolat tobulinamas ir tikslinamas. taikoma etikoje ir estetikoje. Be to. Tokių esmių esama ne tik logikos ir matematikos srityse. Pavyzdys? aš turiu raudoną pieštuką. nei į savimonės filosofiją (transcendentalinę filosofiją) (plg. Tiesa. noesis = nejuslinis pažinimas). idealiosios būties sritis. pats HUSSERLIS netrukus pasuko į transcendentalinę fenomenologiją. kas eidetiška ir idealu. Esmės (teorinę) filosofiją atitinka vertybių filosofija. antlaikinių ir antistorinių esmių sritį. noezėms (iš gr. Čia buvo remiamasi tuo. gryną esme. Svarbiausi fenomenologinės etikos atstovai buvo M. Dabar mes galime nurodyti. neabejotinai realų daiktą. Vis dėlto didieji fenomenologai labai praturtino dabarties filosofiją: jų atliktos gausios ir rūpestingos analizės pateikia gerai paruoštą medžiagą beveik visoms filosofinėms disciplinoms. Šio pieštuko raudonumas yra man duotas juslinio suvokimo aktu. Patyrime aptinkame veikiau materialiąsias (turinio prasme) esmes. Dėl to fenomenologinė filosofija vadinama esmės filosofija. 55 . taikydami savo metodą. Fenomenologijos tikslas yra grynų (formalių ir materialių) esmių sistema. HARTMANNAS. Filosofiniai mokslai yra eidetiniai mokslai (esmės mokslai). idealiųjų. Didelės reikšmės fenomenologija turėjo ir praktinei filosofijai. priešingai negu empiriniai mokslai (faktų mokslai). SCHELERIS ir N. kad fenomenologiniu metodu galima išskirti ir ištirti grynųjų.8. kuri aprėptų visas filosofines disciplinas. bet "raudonio" eidosą. Nuo eidoso "raudonis" aš galiu pereiti prie eidoso "spalva" ir toliau prie eidoso "savybė". Pagrindinis fenomenologinės estetikos atstovas buvo R. Galima sakyti. egzistuoja įvairios esmių pakopos. lygiai kaip "2 4-1 = 3" nepriklauso nuo besiganančių karvių. aštrino ir kitų filosofų žvilgsnį į fenomeninę duotybę. tuo tarpu kiti fenomenologai veikiau išlaikė ontologinę tendenciją.

kaip valstybės pilietį. Šios galimybės būdingas pavyzdys yra mokslinis-techninis interesas. Aš kaip šitas Aš čia nesvarbus. EBNER. kaip apie kažką. refleksija gali išlikti objektyvi.. iš dalies dėl to.Šiuo buvimu jis egzistuoja.1. Tuo tarpu subjektyvus mąstymas viską paverčia tapsmu. WUST. jis vis labiau subjektyviai izoliuojasi. kuo gali būti ir kiti. būtent vidujybės refleksija.3. kai aš save mąstau kaip gyvą būtybę. Šioje subjektyvioje refleksijoje jis ieško savojo "Aš pats". kaip. Todėl jo mąstymas yra kitokio pobūdžio refleksija. M. kaip protingą būtybę. Taip būna. BUBERIS kalba apie daiktiško pasaulio neautentiškumą. kiekvienas žmogus. MARCEL. kuris neapsijuokia. SARTRE. Nekreipiu į jį dėmesio. Jis padarė lemiamą įtaką dabartiniam egzistencializmui. savo asmeninio individualaus subjektyvumo ir vidujybės. paversdamas bendrybe vidujybe. tapdamas objektyviu arba kokiu nors nežmonišku bodu virsdamas spekuliacija. Jo pamatines mintis galime paaiškinti. Egzistencializmui priskiriami šie mąstytojai: S. objektyvus mąstymas skatina žmoniją smulkiam sukčiavimui. o rezultatams neteikia reikšmės. G. kad ir filosofija dažniausiai yra objektyvios refleksijos paženklinta. M. K. Vidujybės refleksija yra subjektyviojo mąstytojo dviguba refleksija. J. subjek- 56 . kas duota objektyviai. Ir M. kad jie priklauso tiesiog mąstytojui. o ne kitam subjektui.. Pasak J. tačiau egzistuodamas šiame mąstyme. priklausanti tik šiam. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimas. asmeninės.(III. BUBER bei F. iš dalies dėl to. ^Objektyvus mąstymas yra abejingas mąstančiam subjektui ir jo egzistencijai. Dauguma egzistencialistų atėjo iš fenomenologinio judėjimo ir todėl taikė fenomenologinį metodą. remdamiesi KIERKEGAARDO suformuluotu skyrimu. iš kurio kyla filosofija (1. P. CAMUS. Egzistencialistai mano. kaip egzistuojantis. Pakišdamas šį rezultatą nusirašymui ar pasakinėdamas. viską racionaliai subordinuojančią ir techniškai pasisavinančią. A. kad jis iš esmės turi dvi galimybes: o Jis gali savo interesą nukreipti į tai. o Tačiau žmogus gok suvokti save pat į ir kaip galimybę.1). 200-201) Ką reiškia šis skyrimas? Žmogus gali reflektuoti kasdienį patyrimą. beje. KIERKEGAARD. HEIDEGGER.2 Egzistencializmas Pirmuoju egzistencinės filosofijos atstovu galima laikyti danų mąstytoją S. G. JASPERS. Mąstydamas jis mąsto bendrybę. yra esmiškai suinteresuotas savo paties buvimu .. Egzistencialistai mano. Tačiau būtent šis "mano paties" Aš ir rūpi egzistencialistams. P. nuolat tampa. Objektyvais mąstymas viską sudeda į rezultatą. KlERKEGAARDĄ (1813-1855). žinančiam kelią. tuo tarpu subjektyvus mąstytojas.2. individualios. ji veda prie Šleikštulį sukeliančios būties savaime (l'en soi). HEIDEGGERIS laiko objektyviai reflektuojamą žmogaus būtį neautentiška ir nupuolusia. P. Net kai aš reflektuodamas atsigręžiu į save. ir platesne prasme abu austrų dialogistai M. Jie atmeta objektyvią refleksiją. atsisakydamas savęs. kaip egzistuojantysis. Čia visuomet šneku apie save. kad pats mąstytojas. MARCELIS joje įžiūri pagrindinę "turėjimo" tendenciją. SARTRE. Egzistencializmas yra ypatingas savimonės filosofijos variantas.

Lygiai taip pat MARGELIUI tikroji egzistencija yra dalyvavimas dieviškoje būtyje mylint. Autentiškos būties-galimybės reikalavimas atskleidžia ir svarbiausius praktinius etinius siekius. baimę. ši prasmės problematika interpretuojama įvairiai. Egzisten- 57 . Objektyvios ir subjektyvios refleksijų. SARTRE ir CAMUS atmeta Dievą. Ji yra suvokiama egzistenciniuose išgyvenimuose. KlERKEGAARDUI vienintelis galimas būdas įveikti neviltį yra egzistencinis žmogaus ryšys su Dievu. Šios analizės yra vienas svarbiausių egzistencializmo pasiekimų. egzistencialistų nuomone. SARTRE: žmogus yra beprasmė aistra (l'home ėst une passion inutile). kaip galutinį prasmės pagrindą. Egzistencialistai atskleidžia žmogui jo tikrąjį Aš kaip laisvę ir kaip galimybę. kurių reikšmę turime išsiaiškinti. neišvengiamos nesėkmės ir mirties akivaizdoje. JASPERSO požiūriu. Baigtinume. kaip laisvos egzistencijos. Jis įstumiamas į rūpestį. Aš esu toks. tikint ir būnant ištikimam. vartotojiškos mąstysenos ir kasdienos išsiblaškymo miglą. slepiančią egzistenciją. egzistencialistai negailestingai iškelia į pirmą planą žmogaus būties prasmės problematiką. Koks yra egzistencializmo santykis su fenomenologija? Pirmiausia į akis krenta egzistencialistų priekaištas fenomenologijos klasikams (visų pirma pačiam HUSSERLIUI): klasikinė fenomenologija yra paženklinta objektyvios refleksijos ir dėl to užmiršta egzistenciją. ribinės situacijos ir mirtis. kuris santykiauja pats su savimi". to Aš. Pasak KIERKEGAARDO. Egzistencija yra pagrindinė egzistencializmo tema. atsakomybe. Tiesa. Žmogus yra pažadinamas iš kasdienio buvimo-pasaulyje savimaršos ir susiduria su savo. kad žmogus save patį suvokia kaip galimybę ir projektuoja save. Ji turėtų parodyti. Egzistencija visuomet esti pasaulyje. Perplėšę kasdienybės. Kas gi. laisvė. įmestyje į pasaulį ir faktiškume žmogus patiria save kaip laisvę ir galimybę. suprantant savo būtį kaip buvimą-mirties-link (HEIDEGGER). Radikali laisvė pasireiškia tuo. yra Dievo šifrai. kurioje aš pats save kuriu. kokia yra pirmapradė egzistencijos sąranga ir sklaida. objektyvumo ir egzistencijos skyrimas egzistencializmui/turi lemiamos reikšmės. kuris vadinamas egzistencija. net neviltį savo buvimo absurdiškumo. egzistencija yra "santykis. Ji atsiranda meilingoje komunikacijos kovoje (JASPERS). Egzistencinis filosofavimas radikaliai kelia autentiško egzistavimo reikalavimą.tyvios būties. "kuriai būnant rūpi pats jos buvimas" (HEIDEGGER). turėtų būti fenomenologinės analizės objektas? Fenomenologija turėtų analizuoti egzistencijos struktūras. Ji yra subjektyvumas. HEIDEGGERIS tokias struktūras vadina egzistencialais. Žmogus yra tokia būtybė. žinant savižudybės galimybę (CAMUS). kokį pats save projektuoju egzistuodamas. kuriam žmogus turi atsispirti ir kuriame turi ištverti. Todėl daugelis egzistencialistų atsisakė fenomenologijos. Tuo jie pripažįsta visišką egzistencijos absurdiškumą. Ji atsiskleidžia kaip besirūpinantis ir sergintis buvimas -pasaulyje (HEIDEGGER). patiriant būties trapumą gyvenimo ribinėse situacijose (JASPERS). kaip galutinis žlugimas.

aiškinimą ir supratimą. egzistencialų teorijos. kūniškumas. Su šiuo išankstiniu supratimu artėjame prie to. baimė. Tekstų. G. interpretavimą. būtinas atstumas tarp epochų. lytiškumas. Šventojo Rašto aiškinimo (egzegezes) problematika. 2. buvimą-drauge kaip egzistencialus. rasių yra antsubjektyvus momentas. istoriškumą. atliekančiam Beethoveno 9-ąją simfoniją. Imkim tokį pavyzdį: Herbertas von Karajanas diriguoja orkestrui. vertimo ir aiškinimo (hermeneus = gr. gėda. kultūrų. . Lemiamą impulsą kelti hermeneutinį klausimą davė teologija (1. Produktyvus interpretatoriaus įnašas neatsiejamas nuo pačios supratimo prasmės. ką norime suprasti. yra pasauliškumas. (GADAMER (2). D. iškyla visiškai konkreti supratimo problema. hermeneutikos problemą galime suformuluoti taip: suvokus kalbą. ir išankstinis supratimas tampa supratimo dalimi. įvykių. buvimas-mirties-link. Čia reikia skirti: o Viena vertus. visos visuomenės bendrą (buvimas-drauge) save s supratimo ir išankstinio supratimo būdą. ką Beethovenas sukūrė? Tiksliau sakant. aplinkybių ir meno kūrinių aiškinimas.4. Taigi supratimo prielaida visuomet yra išankstinis supratimas.13 Hermeneutika Hermeneutika (iš Hermio. dievų pasiuntinio. buvimas-drauge. Šiandien hermeneutikos problemų ratas apima tekstų. ar jis tik pakartoja tai. Egzistencialų teorija Šiandien yra būtina filosofinės antropologijos dalis. Remdamiesi egzistencialų teorija. SCHLEIERMACHER (1768-1834) ir W. teorijų. kad pats interpretatorius yra kūrėjas ir savo nuostatas įneša į interpretaciją! Vargu arkas suabejos. kuris kondensuojąs! kalboje. kai suprantantysis atsižvelgia į savo prielaidas. Moderniosios hermeneutikos pirmtakai buvo F. pirmiausia HEIDEGGERIO. suteikiantis supratimui įtampą ir gyvenimą"(GADAMER). Šiuolaikinis hermeneutikos pavidalas kyla iš egzistencialistų. kad teisingas yra antrasis atvejis. heroldas. 1069-1070). Svarbiausia sąlyga yra mūsų buvimo-pasaulyje istoriškumas. H. nešusio žmonėms dievų žinias) kilo iš skelbimo. GADAMERIS sako taip: Filosofinė hermeneutika prieina išvadą. kad supratimas yra galimas tik tuomet. "Nepanaikinamas. teorijų. dalykų aplinkybių ir kt. tiksliau. ką norėjo išreikšti Beethovenas? O gal tokios interpretacijos prasmė veikiau ta. klasių.2). Taigi. įvykių. aiškintojas) meno.cinės struktūros. Ką tai reiškia? Ar Karajanas atkuria tik tai. turėjimas ir pan. Išankstinis supratimas yra įvairiai sąlygotas. supratimas ir interpretavimas yra daugiau nei grynas pakartojimas. taip pat specialesnės: anonimiškumas. E. kurį lemia konkreti visuomenės istorinė situacija. nulemiančios egzistenciją. istoriškumas. DlLTHEY (1833-1911). jis šį meno kurinį interpretuoja.

todėl istorijos rašymo problema nuolat kyla iš naujo. kad tai padaryti galima (plg.1. 1. Meno mokslai negali interpretuoti meno kūrinių pačių savaime. 2.1). meną. kalbą). Esama neįveikiamo hermeneutinio rato: bet kokį supratimą sąlygoja suprantančioje išankstinis supratimas. Mes negalime savęs peržengti. Ar.1) metodų sampratoje.savo istorinį supratimo horizontą. negalime jo išaiškinti? Ar negalime aiškiai atskirti tai.1. Ankstesnių filosofinių teorijų geresnis filosofinis istorinis suvokimas skleidžiasi šiame hermeneutiniame rate. taigi paženklinti šio sąlygotumo.. mokantis kalbos. Kai reflektuodamas noriu paaiškinti šį išankstinį supratimą. kuris yra nepaaiškinama prielaida. kadangi kinta istoriko supratimo horizontas ( = išankstinis supratimas). kuris.4 5. Todėl šiuo atžvilgiu visi supratimai. - 4. Hermeneutika atlieka svarbų vaidmenį šiuolaikinėje dvasios mokslų (plg. Mes negalime reflektuodami pereiti nuo savo konkretaus buvimo "čia" prie gryno "Aš mąstau". Dar daugiau.. religiją. klausia. Šių mokslų metodas yra ypatingas supratimo būdas (aiškinimas. Tačiau hermeneutinio mąstymo raida parodė.. kas yra Karajano interpretacija? Ar negalime atskirti mūsų išankstinio supratimo nuo "paties dalyko"? Fenomenologijos klasikai (HUSSERL. (CORETH (2). Dvasios mokslai tyrinėja "žmogaus dvasios kurinius" (istoriją. Todėl ir tikėjimo tiesos. E. aplinkybių sąlygotas.o Antra vertus. pasaulyje save patiriantis ir suprantantis žmogus. SCHELER. Kalba pati savaime kiekvienam kalbančiajam yra tam tikras išankstinio supratimo būdas. Tačiau ir teologas žino. žinodami apie šį sąlygotumą. Pirmoji orientacija pasaulyje įvyksta. Mes visuomet atsinešame patys save . Konkretus išankstinis supratimas negali būti visiškai pašalintas. mūsų buvimo-pasaulyje kalbiškumas galiausiai artikuliuoja visą patyrimo sritį. interpretavimas). mes niekada nesužinosime.4. individualų istoriškumą. kad negali būti pradinio taško be prielaidų. tarpininkaujant kalbai.4. Istorija turi boti nuolat perrašoma. aiškinimai. kuris plaukia iš individo kilmės ir jo gyvenimo istorijos. CORETH hermeneutinį ratą apibūdino taip: Jis reiškia. 18) Svarbiausia čia yra kalba.5 59 . Ji gyvuoja komunikacijoje. INGARDEN) manė. nes interpretacijoje dalyvauja išankstinis supratimas. ir šiuo atžvilgiu ji yra bet kokio supratimo sąlyga. kad istorinio įvykio reikšmė negali būti vienareikšmiškai nustatyta. vėl susiduriu su išankstiniu supratimu. Ką norėjo išreikšti Devintojoje simfonijoje pats Beethovenas. interpretavimai yra istoriški.turi būti vis iŠ naujo artikuliuojamos. kad Šventojo Rašto egzegezė ir tradicinio tikėjimo turinio supratimas visuomet sąlygotas istoriškai konkrečios mūsų šiandienio buvimo-pasaulyje kalbos. kad tai neįmanoma. Visuomet jau yra konkretus. GADAMERIS pabrėžia: Žmogus pažįsta^ pasaulį. ką Beethovenas norėjo išreikšti. Istorikas žino. ir tai. Pasaulis visuomet yra patiriamas per komunikaciją ir yra atviras kalbos dėka. neistoriškai. (1071) Konkreti gyva kalba yra visų ta kalba kalbančių žmonių bendro išankstinio supratimo išraiška.

kaip glaudžiai pastarieji yra susiję su išankstiniais. Gamtos mokslų ir teorijų istorija rodo. Dievą ir t. Čia ji tapo vyraujančia filosofine kryptimi. Vienos ratelio neopozityvizmą. vėlyvąjį WlTTGENSTEINĄ. XX amžiaus analitinės filosofijos centrai buvo Viena ir Cambridge. LAAS (1837-1885) ir E. COMTE (1798-1857).y. laiko ir kultūros sąlygotais supratimo būdais. Pozityvizmas "nepripažįsta jokių kitų pagrindų. t. Visą fizinę ir psichinę tikrovę sudaro vien pojūčių kompleksai.t.y. pirmiausia tikslusis gamtos Mokslas. Todėl visos kalbos apie protą.Žinoma. o Materializmas: su empirizmu tiesiogiai susijusi tendencija .2. 22 Analitinė filosofija Analitinė filosofija priklauso antrajai dabarties filosofijos grupei. Glaustai pristatę klasikinį pozityvizmą. nuosekliai empiristiškai ir materialistiškai atmetamos. kritinį racionalizmą. 2. kas nėra jusliška. o Scientizmas: su švietėjišku patosu pozityvizmas paskelbė besąlygišką tikėjimą mokslu. LAAS). Pateiksime pagrindinius pozityvizmo principus: 4.1 o Empirizmas: dauguma pozityvistų yra radikalūs empiristai. E. dvasią.3. Europoje įsigalėjus nacionalsocializmui ir komunizmui. laikomi mokslu. Tik empiriniai mokslai.atmesti viską.XIX amžiaus pozityvizmas. Maždaug nuo 1960 metų jos reikšmė Europoje ėmė augti. tai nereiškia. visas pažinimas gali būti redukuojamas į pojūčius. jos uždavi60 į? .2. išskyrus pozityvius faktus. Filosofija yra tik mokslo tarnaitė. Jų nuomone. materialu. apibūdinsime keturias svarbiausias analitinės filosofijos pozicijas: ankstyvąjį WlTTGEiNSTElNĄ. MACH (1838-1916). Vis dėlto tai nepašalina hermeneutinės problemos.1 Pozityvizmas Klasikinio pozityvizmo pagrindiniai atstovai XIX amžiaus antrojoje pusėje buvo A. Mažiausiai nuo hermeneutinės problematikos priklauso formalieji mokslai. išorinius ir vidinius pojūčius" (E. Ir gamtos mokslai neišvengia šios problemos. Jos ištakos . kad dvasios moksluose vyrauja savivalė: kiekvienas iŠ šių mokslų yra griežtai metodiškas. t. Net formaliąją logiką bandoma paaiškinti empiristiškai. Mat šis metodiškumas pats kyla iš istoriškai ankstesnio supratimo. analitinė filosofija pasitraukė į anglosaksų ir Skandinavijos šalis.

Mano pagrindinė mintis ta. kokia dalykų padėtis yra galima ir kokia negalima.nys apibendrinti atskirų mokslų rezultatus (plg.teisingai arba klaidingai . 7-83).5 Logika nagrinėja dalykų padėties galimybę. 2: Tai. Jo ankstyvuosius darbus iš esmės sąlygojo formaliosios logikos raida. kiek galima dažniau naudosimės paties WlTTGENSTElNO žodžiais.1. RUSSELLO darbe "Principia mathematica" (1910-1913) (plg.0312: Sakinio galimybė grindžiama objektų pavadavimo ženklais principu. naujas perspektyvas atvėręs.3). kad ir tikrovės forma (dalykų padėties galimybė). kas yra. Visas pažinimas yra atspindėjimas. Šis patosas leidžia suprasti daugumos pozityvistų antimetafizinį ir antireliginį nusiteikimą.2 Ankstyvasis WUtgensteinas Austras L. kad yra trys žmonijos raidos pakopos: teologinė.4). o ne daiktų visuma" (Tractatus 1.1. ir (minčių) atspindėjimo forma yra loginės prigimties.atspindėti. WW Bd.tai objektų (dalykų.y. 1. ir 1. 4. 2. Pirmasis. kad atspindys galėtų ją apskritai . daiktų) sąryšis. Kadangi logika yra tikrovės ir atspindžio forma. prasidėjusi apie 1850 metus ir pasiekusi aukščiausią tašką A. kad "loginės konstantos" nieko nepavaduoja. Pozityvistinė pakopa yra žmonijos pažangos rezultatas.1). Kadangi jo autoriaus kalba yra paprasta ir tiksli.2.4. 2. Todėl "faktų logikos negalima niekuo pavaduoti". Pateiksime svarbiausias traktato mintis. kad pasaulis yra "faktų. kuri 61 . WnTGENSTElNAS remiasi savo draugo B.01: Sakinys yra tikrovės atspindys.1. 1. Ši teorija teigia.4. 2. 4. 3: Loginis fakto atspindys yra mintis. I. WITTGENSTEINAS (1881-1951) yra vienas žymiausių dabarties filosofų.1: Sakinyje mintis išreikšta juslėmis suvokiamu pavidalu.18: Tai. Ji teigia.1. WITTGENSTEINO darbas yra maža. tai: 4. tikrovės forma. 3. Garsioji A. 2. Ji rodo. WHITEHEADO ir B.01: Teisingų minčių visuma yra pasaulio atspindys.011: Svarbu yra tai.4. Šią galimybę ji pateikia grynai formaliai.01: Dalykų padėtis . kokia jo forma) ir tikrovei. Taigi visuose prasminguose sakiniuose yra du dalykai: loginė forma. kad daiktas gali būti dalykų padėties sudedamoji dalis. faktas. numeruotais teiginiais parašyta knygelė "Tractatus logicophilosophicus" (1921. Pažinimas yra galimas dėl to. kas turi boti bendra kiekvienam atspindžiui (nesvarbu. RUSSELLO loginiu atomizmu. N. 3. pasiekia moksliškumo pakopą. t. yra dalykų padėties buvimas. yra loginė forma. metafizinė ir pozityvistinė. Tik joje žmonija įveikia religinius ir metafizinius prietarus. COMTE'O trijų stadijų koncepcija išreiškia pozityvizmo patosą ir iki šiol daro įtaką.

Vienoje. sukūrė. 62 . Ryškiausia dabarties filosofijos figūra. ir kalbos žaidimų teoriją. Antruoju. orientuotu į lingvistiką.Ludwig Wittgenstein. gimė 1889 m. mirė 1951 m. Pirmuoju savo kūrybos periodu davė stiprų impulsą neopozityvizmui atsirasti (Vienos ratelis). be kita ko. Cambridge.

1. jo filosofija pasilieka juslinių šešėlių oloje. nei mokslas.114: Ji turi apibrėžti. Jo atsakymas: 5. Apmąstomų dalykų riba yra ir (empirinius) faktus atspindinčios kalbos riba.632: Subjektas nepriklauso pasauliui.633: Kur pasaulyje galima aptikti metafizinį subjektą? Tu sakai. esą logika yra empirinis mokslas. Jos uždavinys . logiškai struktūruotus sakinius (gamtos mokslas). Logika yra visiškai nepriklausoma nuo patyrimo. ii ženklai. Matėme.kas negali būti mąstoma. paties WlTTGENSTEINO požiūris kitoks.y. kad. Priešingai negu klasikinis pozityvizmas.10 skyrelyje matėme. jis yra pasaulio riba.3). 4.logiškai analizuoti gamtos mokslų kalbą. kas negali boti mąstoma. gali būti išsakoma aiškiai. Visa. Tą patį galima pasakyti kitaip: visus prasmingus sakinius sudaro tik o empirinės sąvokos ( = daiktus atitinkančios išraiškos) ir o loginės funkcijos.115: Ji parodo. Ja remiantis. jo požiūriu. 1. Prisiminkime PLATONO trikampį (1. "Mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas". Tą. kokį vaidmenį WlTTGENSTElNAS skyrė filosofijai. gali būti mąstoma aiškiai. Ji nėra nei teorija. t. kad tai. kurios susieja empirines sąvokas. kas apskritai gali būti mąstoma. kad čia esama panašumo į akį ir regėjimo lauką. Ji yra gamtos mokslų tarnaitė.5). kad šia redukcija remiasi neopozityvizmas (2. Idėjos vietą užima tautologiška formalioji logika. visiškai nieko nesakantys. 4. kalbant platoniškai. logiškai struktūruotą dalykų padėtį (tikrovė). Jos teiginiai yra tautologiški.iš vidaus apriboti tuo. 4. kas negali būti išsakyta. kas gali būti mąstoma ir tuo pačiu . būtis redukuojama į atspindimą. kas gali būti mąstoma. 63 . kad apsispręsta empirizmo naudai (plg. kas gali būti išsakoma.8. kuris atsiranda. 5. Po to neišvengiamas ir scientizmas: 4. apmąstomų dalykų visuma sutampa su gamtos mokslų visuma. kurie mintyse pavaduoja atspindėtus objektus. Taigi šios išvados liudija. Matysime. Tačiau čia WlTTGENSTEINUl iškyla savimonės filosofijos klausimas apie subjektyvias patyrimo sąlygas (plg. jog WlTTGENSTElNAS visas tris filosofinių klausimų grupes taip supaprastina.11: Teisingų sakinių visuma yra gamtos mokslo visuma (arba gamtos mokslų visuma). Tiesa.2. Po Šios PLATONO trikampio redukcijos atrodo. kas gali būti išsakyta.yra ir tikrovės forma. matome akimi. WlTTGENSTElNAS atmeta požiūrį.6. abu kiti "kampai" redukuojami tokiu būdu: "Aš" redukuojamas į atspindinčius.113: Filosofija apibrėžia ginčijamą gamtos mokslų sritį. apibendrinus atskirus stebėjimo faktus. aiškiai apibrėždama. Bet juk akies tu iš tikrųjų nematai Ir niekas regėjimo lauke neduoda pagrindo išvadai.116: Visa. ką matome. 2.2. 4. kad.83)! WnTGENSTElNO poziciją galima interpretuoti kaip empiriškai redukuotą (apribotą) dvasios filosofijos variantą.1). ji turi .

Jeigu klausimą apskritai galima iškelti. nes tai vėl būtų atsitiktinis dalykas. [įgalima ir atsakyti. kuri susiformavo. Tačiau jų ne įmanoma išsakyti. remdamasis jais. Tai. stovinčiam virš pasaulio visiškai nerūpi. kas mistiška. Ji pasirodo.4321: Visi faktai yra tik uždavinys. tapo žinoma visuomenei. negalima iškelti ir klausimo. Dievo (idėjos) problematika. kas vienaip ar kitaip yra. Jis turi Šiuos teiginius įveikti. o tai.net jeigu ji būtų. matome. 6. jame nėra jokios vertybės . kad teisingai pamatytų pasaulį. yra atsitiktinai. Nes visa. sakykim. ji turi būti anapus visko. kaip vyksta. pasirodžius 1929 metais darbui "Mokslinis pasaulio supratimas 64 . kai jomis užlipo). ji neturėtų jokios vertės. kaip ribotos visumos. kas visam tam suteikia ne-atsitiktinumo pobūdį. 6. o ne sprendimas. 6. tokios formos" (kaip l pieš. kad jis yra. Akis ir regėjimo laukas pagal Wittgensteiną. 6 pieš.54: Mano teiginiai suteikia aiškumą tuo būdu. galiausiai pripažįsta jų beprasmiškumą. ribų.44: Mistiška yra ne tai.3 Vienos ratelio neopozityvizmas Neopozityvistinė mokykla. kai. kurią kelia praktinė filosofija: 6. taip sakant. kaip WlTTGENSTElNO filosofija yra susijusi su tam tikra klasikine problematika: pasaulio (būties). tai yra mistiška. Garsiojoje traktato pabaigoje sakoma: 6. kas vyksta. kurio negalima išsakyti. numesti kopėčias po to.522: Tikriausiai esama neišsakomybės. ir vyksta taip. Mįslės nėra. Dievas neatsiveria pasaulyje. kad tas. (Jis turi. 2. 7: Apie ką negalima kalbėti.432: Koks yra pasaulis. kas vyksta ir vienaip ar kitaip yra. Šios problemos pasirodo. 6.45: { pasaulį žiūrint sub specie aeterni [amžinybės požiūriu]. Tai turi būti anapus pasaulio. koks yra pasaulis.41: Pasaulio prasmė turi būti už jo ribų. Pasaulio. taip pat laisvės prasmės problematika (praktika). Panašiai yra ir su Dievo problema bei religija: 6.5: Atsakymui.2. anapus visko. 6."Regėjimo laukas nėra. Pasinaudoję PLATONO trikampiu. kuris mane supranta. Labai panašiai WlTTGENSTEINAS samprotauja apie vertybės problemą. pajauta yra tai. gana stipriai veikiama WrrrGENSTELvo Traktato. sielos (Aš).) Greičiau jo forma yra tokia kaip 2 pieš. turinti verte. apie tai reikia tylėti. kaip yra. Jeigu yra kokia nors vertybė. Pasaulyje viskas yra taip. negali būti pasaulyje. pakyla virš jų. jis regimas kaip (ribota) visuma.

6 . žodžiai "Dievas". Mokslo etalonu jie laiko tiksliuosius gamtos mokslus. Taigi pirmasis kriterijus yra empirinis. NEURATH. Jo klausiama. REICHENBACH. WITTGENSTElNAS ir neopozityvistai pripažįsta tik empirinius metodus. ir o jei sakinys yra sudarytas korektiškai sintaksės požiūriu. o antrasis . SCHLICK. WITTGENSTEINO požiūriu.2.1). jog pasakyti negalįs. neturinčių empirinių atitikmenų.y. žodžių. parodysime. Be to.23. jie yra radikalūs scientistai. kad joje liktų tik du elementai: o empiriniai (jusliniai) elementarūs potyriai ir jų o formalūs loginiai ryšiai (plg.1 Prasmės kriterijus Galima iškelti klausimą. pasitelkę pavyzdį. Pirmajai klasei priklauso sintaksės požiūriu korektiški teiginiai. t. yra beprasmiai kaip ir "liamziškumas". Neopozityvistų pagrindinis reikalavimas yra: pertvarkyti mokslą sistemą taip. "Niekas" ir pan. teiginių. nes liamziškumas yra metafizinė savybė. HAHN. sakiniams su šiais žodžiais nepritaikomas verifikacijos metodas. CARNAP.Vienos ratelis". Kita vertus. Svarbiausieji neopozityvizmo atstovai yra: M. kurie nėra nei teisingi. Taigi sakinio prasmė nustatoma metodu. 2. jie laikosi nuomonės/kad tik dabar tapo galima teisinga (moksliška) filosofija.y. V.2217 4. jis sako. kuriuo parodoma. "Absoliutas". kokiomis sąlygomis teiginiai yra moksliškai prasmingi. 2. POPPER. H.2). R.. Tad didesnioji filosofijos dalis nuo PLATONO iki HĖGELIO buvo atmesta kaip nemoksliška. kokiomis sąlygomis daiktai vadinami liamziškais. sakinį "Šiame debesyje sėdi Jupiteris" galima nagrinėti kaip visiškai 5.loginis. Šį požiūrį perėmė ir jį patikslino R. CARNAPAS: sakinys yra prasmingas tuomet. CARNAPO požiūriu. KRAFT. Neopozityvistai ir daugelis jų pasekėjų dėl jų scientistinių pažiūrų vadinami moksliniais filosofais. K. Tad yra dvi beprasmių teiginių (t. kai o jame nėra beprasmių žodžių. kuriuos sudaro beprasmiai Žodžiai. O. K. Visi kiti mokslai tikslaus gamtos mokslo metodo pagalba turi būti paversti vieninteliu vieningu mokslu. Neopozityvistai daug nusipelnė formalių loginių tyrinėjimų bei metodologijos ir mokslo teorijos srityse. kaip vystėsi neopozityvistinė filosofija.. nei klaidingi) klasės.2. CARNAPAS pateikia pavyzdį: kažkas vartoja predikatą "liamziškas" (akivaizdžiai visiškai neprasmingas žodis) ir daiktus skirsto į liamziškus ir ne-liamziškus. H. Remdamiesi COMTE trijų stadijų koncepcija (2. teiginio prasmė glūdi jo verifikacijos metode. Vėliau. kada sakinys yra teisingas ir kada ~ klaidingas. FEIGL ir kiti. Neopozityvistai yra loginiai empiristai.

Tačiau metafizikai religijos ir poezijos dalykus suplaka su mokslu ir gauna darinius. POPPERIS. Jis parodė. Mes matome.4.y. Mokslo sąvoka apibrėžiama. o Iš šios mokslo sąvokos jie neabejodami išveda prasmės kriterijų. pvz. iki šiol patikrintas tik daliai vario. "Jupiteriui" nuro7.. kurie mokslo požiūriu yra beprasmiai. "Cezaris yra pirminis skaičius" arba "Niekas niekėja" (HEIDEGGER). Tačiau tos veiklos rūšys nėra mokslas.4. metafizika išreiškia tam tikrą gyvenimo pajautą.5 domas empirinis atitikmuo. Jis grįžta prie D. CARNAPAS nori pasakyti: žinoma. Tačiau dalis vario dar lieka nepatikrinta. metafizinės: pvz. 1.1. Metafizikai yra tarsi muzikantai be klausos. t. remiantis tokiu prasmės kriterijumi. Žinomas garsus pavyzdys: "Visos gulbės yra baltos". kurią visiškai teisėtai gali išreikšti religija arba menas (plg. ir jos negali turėti pretenzijų būti mokslu. Tačiau juk gali būti atrastos ir juodos gulbės. Antrajai klasei priklauso sintaksės požiūriu netaisyklingi teiginiai. išeitų. kuris bus nelaidus elektrai. tai empiriniai bendrieji teiginiai yra 4. kaip aštriai reiškiasi antimetafizinė nuostata. Gal galima rasti varį. kas neatitinka šios mokslo sąvokos. ne tik metafiziniai. kad stebėjimo būdu gali būti įrodytas jų klaidingumas. HUME'O (1711-1776) požiūrio. nuosekliai remiantis scientizmu. CARNAPO požiūriu. jie demaskuoja kaip beprasmybe.2 ir 1. empiriniai bendrieji teiginiai negali būti verifikuojami. Šią empiristinio prasmės kriterijaus sampratą kritikavo K. Pavyzdys: "Visas varis yra laidus elektrai" yra gamtamokslinis visybinis teiginys. o Viską. kurio pagrindinė mintis tokia: gamtos mokslai formuluoja dėsnius kaip bendruosius teiginius. bet ir daugelis gamtamokslinių teiginių galėtų būti laikomi beprasmiais.3). kad. Tuo tarpu metafiziniai teiginiai nėra empiriškai falsifikuojami. Tad kaip POPPERIS atskiria gamtamokslinius teiginius nuo metafizinių? Atsisakęs empirinio verifikavimo idėjos. Ši neopozityvistų metafizikos kritika yra Visiškai skaidri: o Jie nekritiškai remiasi empiristine ir scientistine mokslo sąvoka. bet jei teiginio prasmė yra nustatoma (empirinės) verifikacijos metodu. hipotezė. Kaip tik griaustinį interpretuojant kaip Jupiterio niurzgėjimą. pvz. Kaip šis teiginys gali boti verifikuotas? Tvirtinimas.prasmingą. o religijos ar meno požiūriu . be mokslo yra dar kitos žmogiškosios veiklos rūšys... Remiantis POPPERIO teorija. Gamtamoksliniai teiginiai (taip pat bendrieji teiginiai) skiriasi nuo metafizinių teiginių tuo. kad varis yra laidus elektrai. Tačiau tuo diskusija apie prasmės kriterijų nesibaigė. jis iškelia empirinio falsifikavimo kriterijų. Australijoje buvo atrastos juodos gulbės. dėl to jie ir neturi prasmės. kad 66 .2 beprasmiai. kad visos hipotezės apie ko nors egzistavimą yra beprasmės.63.beverčiai. religija ir menas.

yra dar neatrastų planetų. CARNAPAS pateikė naują prasmės kriterijaus variantą, praplėsdamas verifikaciją patvirtinamumu, kitaip tariant,patikrinamu/nu. Dėl to prasmės kriterijus tapo žymiai tolerantiškesnis. Jį galima suformuluoti taip:
Tam, kad teiginys "būtų empiriškai prasmingas, yra būtina ir pakankama, kad šis teiginys būtų empirinės kalbos dalis, t.y. dalis pagal tikslias sintaksės taisykles sudarytos kalbos, kurios teiginių visuma gali būti patvirtinta" (STEGMULLER, l, 410).

Tačiau ir šią tolerantišką sampratą teko sušvelninti. Pasirodo, kad vadinamosios dispozicinės sąvokos (pvz., "tirpstantis vandenyje", "laidus elektrai", "trapus"), taip pat sąvokos '"ilgis", "temperatūra1', "masė", "elektronas", "Schrodingerio funkcija" ir t.t, kelia sunkumų. Jų negalima be tam tikrų papildymų redukuoti į pagrindinius stebimus predikatus, t.y. patvirtinti. G. PATZIGAS prasmės kriterijaus problematiką apibendrina taip:
...arba pats prasmės kriterijus yra beprasmis teiginys, kadangi jis nepriklauso nė vienai jo nustatytai prasmingų teiginių klasei (t.y. jis nėra nei loginis, nei teorinis teiginys) tokią į absurdą vedančią išvadą drąsiai padarė WrrTGENSTEiNAS savo "Traktate", ji galioja visiems filosofiniams teiginiams, taip pat ir jo paties (plg. 2.2.2 pabaiga), - arba jis yra tik pasiūlymas, kaip tvarkyti kalbos vartojimą; tuo atveju jo neprivalo paisyti tas, kas teikia pirmenybę kitam, pvz., tradiciniam kalbos vartojimui. Atmetus abi šias galimybes, lieka dar dvi: empirinį prasmės kriterijų galima suprasti kaip išraiškų "prasmingas sakinys", "mokslinis teiginys" ir kt. faktiško vartojimo nustatymą. Tuomet jis veikiau yra klaidingas empirinis teiginys. Pagaliau CARNAPO principą galima aiškinti kaip bandymą nubrėžti aiškią ribą tarp loginių matematinių arba empirinių mokslinių teiginių iš vienos pusės, ir metafizikos teiginių iš kitos. Pastarasis aiškinimas, mano nuomone, labiausiai atitinka CARNAPO intencijas; vis dėlto net taip interpretuojant bandymas nėra sėkmingas: pirma, jo nubrėžta riba yra ne ten, kur jos pagrįstai galima būtų tikėtis, ir antra, nepakanka tik nubrėžti ribą, kad metafizinius teiginius jau laikytume beprasmiais. (CARNAP (2), 116-117)

2.23.2 Nuo Vienos ratelio prie naujosios analitinės filosofijos Prasmės kriterijaus pavyzdys aiškiai parodo, kad neopozityvizmo požiūrio į pamatinius filosofijos klausimus raida yra "vidinio būtinumo sąlygoto pagrindinių pozicijų nuolatinio peržiūrėjimo istorija" (E. HEINTEL). Problematika, kurią mes pavaizdavome PLATONO trikampiu (plg. 1.8), negali būti taip lengvai įveikta, kaip manė Vienos ratelio neopozityvistai, - apie tai liudija vadinamosios empirinės bazės klausimas. Kas iš tikro yra pradinė empirinė duotybė! Ar tai fizinis daiktas, ar psichinis išgyvenimas? Knygoje "Pasaulio loginė struktūra" (1928) CARNAPAS pasirinko vadinamąją savos psichikos bazę. Taigi jis pagrindė empirinę sąvoką elementariais psichiniais išgyvenimais.
Pavyzdys: Aš stebiu, kaip žalmargė karvė ėda žolę. Žinoma, tai empirinis dalykas. Neopo-

67

zityvistai diskutavo apie tai, kas iš tikro yra ta empirinė bazė? Fizinis dalykas, kuris gali būti išreikštas sakiniu "Žalmargė karvė ėda žolę", ar psichinis dalykas - mano stebėjimo, kad žalmargė karvė ėda žolę, išgyvenimas? CARNAPAS pasirinko antrąjį sprendimą. Tuo jis užėmė metodinio solipsizmo poziciją, t.y. poziciją, apsiribojančią vien mokslininko psichika.

Tokio metodinio solipsizmo pasekmės pasirodė lemtingos: fizika turėtų tapti psichologijos disciplina, paliekančia likimo valiai intersubjektyvumą (galimybę kitiems subjektams patikrinti stebėjimo teiginius), ir tuomet niekas negalėtų pasakyti, ką turi veikti mokslininkai su gamta. Dėl to POPPERIS atmetė psichinę bazę ir pasirinko daiktų ir kūnų pasaulio kalbą. Tačiau šiuo atveju kyla pavojus psichologijai tapti fizikos disciplina, kadangi tai, kas psichiška, gali būti aptinkama tik kaip išorinė intersubjektyviai suvokiama elgsena. Kaip, pvz., dantų skausmą galima išreikšti daiktų ir kūnų pasaulio kalba? Matome, kad radikali empirinė pozicija susiduria su panašiais sunkumais tiek prasmės kriterijaus atveju (2.2.3.1), tiek empirinės bazės atveju. Negali būti panaikinti savimonės filosofijos (transcendentaliniai) ir būties filosofijos (ontologiniai) klausimai. Atmetus šiuos klausimus, remiantis vien empirinės duotybės baze; negalima pasakyti, nei kam ta duotybė duota, nei kas ja yra duota. Reiškiniai lieka be subjekto, kuriam jie reiškiasi, ir be būtybės, kuri perjuos reiškiasi (plg. 1.8.2). Vienos ratelio įpėdinė analitinė filosofija atsisakė radikalių neopozityvizmo pozicijų. Analitinė filosofija tapo tolerantiškesnė metafizikos atžvilgiu. W. STEGMULLERIS rašo:
Reikia tikėtis, jog visos vadinamosios metafizikos problemos daugiasluoksniškumo suvokimas atves į tai, kad nepagrįsta abipusė polemika liausis: iš vienos pusės, empiristas nebegins, peržengdamas tai, ką jis gali pagrįsti, tezių, kurias galima paremti tik jo paties atmestaisiais metafiziniais argumentais, o iš kitos pusės, metafizikas nelaikys, nepagrįstos baimės įkvėptas, (su antimetafizine pozicija apskritai nieko bendro neturinčio) empirinio mąstymo pozityvaus įnašo į logiką ir mokslo teoriją - "pozityvistine velnio išmone", reikalinga tik tam, kad sugriautojo sistemą. (1,428)

4.4.1

2.2,4 Kritinis racionalizmas
Jau 1.4.4.2 skyrelyje minėjome kritinį racionalizmą. Jo pagrindiniai atstovai yra K. POPPER, H. ALBERT, E. TOPITSCH. Plg. taip pat 1.6.13.

Kritinį racionalizmą reikėtų pristatyti ne kaip koncepciją, o veikiau kaip metodinę nuostatą, mąstymo būdą. Todėl nesunku suformuluoti pagrindinę kritinio racionalizmo mintį: mokslinių teorijų negalima įrodyti iš principo. Mes mokomės ne iš žinių ir įžvalgų, o iš klaidų. Mokslinė pažanga kyla iš to, kad bandome falsifikuoti esamas mokslines teorijas. Nėra galutinio žinių

68

pagrindimo. Mums nieko kito nebelieka, kaip laipsniškai tobulinti tai, kas yra, nurodant tai, kas yra klaidinga. Dėl to kritinis racionalizmas atsisako daugelio filosofų užimamos filosofijos neutralumo pozicijos politinės ir socialinės tikrovės atžvilgiu; "jis negali sustoti ties kuria nors riba; nei ties mokslinių disciplinų, nei ties kurios nors socialinės srities riba, kuriai įprotis, tradicija ar sąmoningas draudimas galėtų suteikti imunitetą nuo racionalios kritikos" (H. ALBERT, 6). Tad kritinis racionalizmas yra užsiangažavęs. Pagrindinis šio užsiangažavimo punktas yra ideologijos kritika. Kiekvieną valstybės, visuomenės, Bažnyčios ar mokslo teiginį, koncepciją ar nuomonę kritinis racionalizmas imasi vertinti, Kritikuojama dviem kryptini: o Kritika nukreipta prieš visas nefalsifikuojamas koncepcijas bei teiginius - mėginama jas demaskuoti kaip beprasmes arba iracionalias. o Kritika nukreipta prieš tokias falsifikuojamas koncepcijas, kurios dėl tam tikros strategijos ar interesų turi imunitetą kritikai, kitaip sakant, yra nuo kritikos apsaugotos. Šiuo atžvilgiu kritiniam racionalizmui yra budingi agresyvumas ir švietėjiškumas. Taigi, kritinio racionalizmo požiūriu, filosofija yra kritinis protu besiremiantis mokslas (1.5.5). Jokia prasmė, koncepcija, teorija negali pretenduoti į imunitetą kritikai. Jau vien intelektualinis sąžiningumas reikalauja kritiškai tikrinti tai, ką ruošiamės teigti. Nėra tokio švento ir tokio gerbtino dalyko, kuriuo negalėtų suabejoti kritinis protas. Atsižvelgdami į valstybės imunizuotos ideologijos patirtį (marksizmas-leninizmas, nacionalsocializmas), kritinio racionalizmo atstovai teisėtai pabrėžia, jog būtina negailestingai kritikuoti bet kokį dogmatizmą, bet kokią imunizavimo strategiją. Tačiau iškyla problema: kritimo racionalizmo kritikos sąvoka remiasi POPPERIO falsifikacijos principu (plg. 2.2.3.1 ir 1.6.13). Šis principas yra susijęs su empirizmu ir scientizmu ir, be kita ko, teigia, kad viskas, kas nėra empiriškai (t.y. moksliškai) falsifikuojama, turi būti laikoma iracionaliu, t.y. beprasmiu. Jei kritinio racionalizmo atstovai taip teigia, tai pats jų tvirtinimas yra dogma, reikalaujanti kritikos. Jau ARISTOTELIS žinojo, kad įrodymo metodas priklauso nuo dalyko, kuris įrodinėjamas. Akivaizdu, kad tokios filosofinės teorijos, kaip ARISTOTELIO metafizika arba KANTO transcendentalinė filosofija, būdamos neempirinės empiriškumo teorijos (plg. 1.4.1.3), nėra empiriškai patikrinamos ar falsifikuojamos. Tačiau, kadangi jos griežtai racionaliai reikalauja transcenduoti patyrimą, joms turi būti taikoma kitos rūšies kritika, kuri nors ir nėra empirinė (eksperimentinė, prognozistinė), yra nemažiau racionali. Tad jei kritinis racionalizmas nenori pats tapti kritikai imunitetą turinčiu

69

dogmatizmu, jis turi filosofiškai skirti kritikos sąvoką. Antraip jis bus priverstas racionaliausias filosofines ir teologines teorijas nekritiškai ir dogmatiškai traktuoti kaip iracionalias ir beprasmes, kadangi jis jų negali suprasti, remdamasis savo prielaidomis. 2.2.5 Vėlyvasis Wlttgensteinas Jei WlTTGENSTElNO "Tractatus" (2.2.1) turėjo lemiamą įtaką loginiam empirizmui, t.y. neopozityvizmui, tai 1953 metais po autoriaus mirties išleisti "Filosofiniai tyrinėjimai" buvo nemažiau svarbūs moderniajai lingvistikai ir su ja glaudžiai susijusiai filosofinei pozicijai. Lingvistika yra empirinis kalbos mokslas. Jis aprašo konkrečias kalbas ir nurodo jų korektiško vartojimo normas. Vėlyvojo WlTTGENSTElNG mąstymui būdingas tas posūkis kalbos link, kuris maždaug nuo 1960 metų tapo būdingas visai filosofijai. Ankstyvasis WlTTGENSTEINAS ir Vienos ratelis (2.2,2 ir 2.2.3) manė, pasitelkę formaliąją logiką, galėsią sukurti formalią idealią kalbą. Ši vieninga mokslo kalba turėjo pašalinti kasdienės kalbos netikslumus, daugiaprasmiškumą, atspalvius ir tuo būdu tapti aiški ir vienprasmė. Dabar WlTTGENSTEINAS įsitikino, kad gyvojoje kalboje neįmanoma išraiškų reikšmės atskirti nuo tų išraiškų vartojimo.
Kiekvienas ženklas atskirai atrodo negyvas. Kas suteikia jam gyvybę ? - Jis gyvena vartojamas (Filosofijos tyrinėjimai, Nr. 432).

Tai, ką reiškia išraiška, priklauso nuo to, kaip ji vartojama konkrečioje kalboje. Nėra idealios kalbos. Mes turime grįžti j kasdienę kalbą. Kaip išraiška vartojama kalboje, parodo tos kalbos gramatika. Ji apima kalbos žaidimo taisykles.
Esmė yra išreikšta gramatikoje. (371) Kokios rūšies objektas kas nors yra, pasako gramatika. (373) Gramatika nesako, kaip turi būti sudaryta kalba, kad ji atliktų savo paskirtį, kad ji vienaip ar kitaip veiktų žmogų. Ji tik aprašo ženklų vartojimą, bet jokiu būdu jo neaiškina. (496) Reikšmės aiškinimas aiškina žodžio vartojimą. Žodžio vartojimas kalboje yra jo reikšmė. Gramatika aprašo žodžių vartojimą kalboje. Tad jos santykis su kalba panašus į žaidimo aprašo, žaidimo taisyklių santykį su žaidimu (Filosof. gramatika I, Nr. 23).

Kalbos sugretinimas su žaidimu čia yra svarbiausia. WlTTGENSTEINAS kalba apie kalbinį žaidimą.
"Kalbinį žaidimą" paprastai sudaro kalbinių išraiškų seka, kuriai taip pat priklauso tam tikra išorinė padėtis, o dažnai ir kiti veiksmai (STEGMULLER 1,589).

Antai 'kalbos žaidimai yra įsakymai ir veikimas pagal įsakymus, daikto aprašymas pagal išvaizdą arba išmatavimus, istorijų prasimanymas, sąmojų laidymas ir t.t. Kas įsitraukia ir dalyvauja žaidime, tas taip pat jsitraukia į

70

tam Pragyvenimo formą. Kalba yra gyvenimo forma. Kalba yra riba, kurios peržengti negali niekas. "Kalboje yra viskas sprendžiama". Ji yra "mąstymo nešėja". -Tačiau kuo čia dėta filosofija? WnTGENSTElNO požiūriu, santykis tarp lingvistinės analizės ir filosofijos yra panašus \ santykį tarp gamtos mokslo ir filosofijos, aprašytą "Traktate" (2.2.2).
Filosofijos uždavinys yra ne sukurti idealią kalbą, bet išaiškinti esamos kalbos vartojimą (Filos. gramatika, p. 19). Filosofija jokiu būdu neturi kištis į faktinį kalbos vartojimą, ji gali tik jį aprašyti. Taip pat ji negali jo ir pagrįsti. Ji palieka visa, kaip yra (Filos.tyrinėjimai, Nr. 124).

4.4.4

Taigi ar filosofija yra lingvistika, t.y. specialus mokslas? Taip! Bet ji turi dar ir svarbų terapeutinį uždavinį: jai privalu gydyti senamadiškus filosofus nuo "filosofinių problemų", kadangi jie suteikia išraiškoms kitą reikšmę negu ta, kuri yra kalboje. Klasikinės filosofinės problemos yra pseudoproblemos. Jos yra suvedžiojimas vartojant kalbą. Ankstesnieji filosofai yra žmonės, kurie, išgirdę sakant lyja, klausia: "Kas lyja?". Perskaitę, kad kyla sviesto kainos, jie nori sulaikyti sviestą. Lingvistinė terapija galėtų šiems filosofams parodyti, kaip taisyklingai, pagal gramatikos taisykles reikia vartoti žinomas išraiškas (pvz., "būti", "aš", "tikras", "niekas" ir t.t.). Ji galėtų išgydyti protą nuo apžavų.
Koks tavo tikslas filosofijoje? - Parodyti musei kelią iš musgaudžio (Filos. tyrinėjimai, Nr. 309). Problemos, kylančios dėl mūsų kalbos formų painiojimo, turi gelmės pobūdį. Tai gilus nerimas; jo gylis siekia tiek, kiek siekia mūsų kalbos formos, ir jo svarba tokia pat, kaip mūsų kalbos svarba. - Paklauskime: kodėl gramatinį pokštą suvokiame kaip gilų? (O tai ir yra filosofijos gylis).(111) Mes grąžiname žodžius iš metafizinio į kasdienį vartojimą. (116) Filosofijos rezultatai yra kurių nors paprastų nesąmonių atradimas ir gumbai, kuriuos protas gavo, atsitrenkęs į kalbos ribą. Jie, gumbai, leidžia pažinti tokio atradimo verte.(119)

Tad iškyla situacija, panaši į "Traktato" pabaigą: "Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.1' 23 Palyginimas Trumpai išdėstėme pagrindines fenomenologijos ir analitinės filosofijos pozicijas. Galime pateikti tokius sugretinimus: o HUSSERLIS ir ankstyvieji fenomenologai buvo įsitikinę galėsią fenomenologiniu metodu išskirti gryną, idealią, neistorinę grynosios esmės sritį ir tuo būdu naujai pagrįsti filosofiją. Ankstyvasis \VlTTGENSTElNAS ir Vienos ratelis buvo įsitikinę galėsią, remdamiesi scientizmu bei formaliąja logika, sukurti formalią idealią kalbą ir idealų vieningą mokslą.

71

o Egzistencialistai pasuko į Aš, laisvę, istoriškumą, individualų konkretumą. Egzistencinė praktika leido suabejoti fenomenologijos idealu. Analitinės filosofijos raida vertė atsisakyti Vienos ratelio prielaidų. Kritinis racionalizmas tvirtina, kad tikras žinojimas yra negalimas. o Hermeneutika pabrėžia: mūsų supratimas, žinojimas ir pažinimas yra sąlygoti išankstinio žinojimo, t y. išankstinio supratimo, kuris yra mūsų istoriškumo rezultatas ir yra fiksuotas kalboje. Hermeneutinis ratas yra neįveikiamas. Taip pat vėlyvasis WITTGENSTEINAS pabrėžia konkrečios kalbos, kitaip tariant, konkretaus kalbinio žaidimo, kuris yra mūsų gyvenimo forma, reikšmę. Matome, kad abi dabarties filosofijos srovės, kėlusios absoliučius reikalavimus, galiausiai atsirėmė į konkrečios kalbos problematiką. 2.4 Marksizmas Iki 1960 metų marksizmas vaidino tam tikrą vaidmenį dabartinėje filosofijoje labiausia dėl to, kad 1917 metais marksizmas-leninizmas tapo oficialia SSSR valstybės doktrina. Tačiau ir Vakaruose marksizmui buvo skiriamas dėmesys (pvz., austromarksizmas}. Nuo 1960 metų Vakaruose didelę reikšmę \gLJoneomarksizmas. 2.4.1 Kari Mara {1818-18S3) Jau 1.4.4.1 skyrelyje pristatėme vieną pagrindinių MARXO koncepcijos elementų- bazės ir antstato sampratą. Rekomenduojame dar kartą perskaityti tą skyrelį. MARXAS žmogų apmąsto darbo proceso, kuriame žmogus dalyvauja, požiūriu, taigi ekonomikos (pramonės) išsivystymo lygio ir socialinių gamybinių santykių požiūriu. Abu pastarieji sudaro materialią ekonominę bazę. Siedami su PLATONO trikampiu ir trimis tradicinėmis filosofavimo kryptimis (plg. 1.8.3 ir 1.8.5), galime taip interpretuoti MARXO teoriją: gamyba, kaip materialinė ekonominė bazė, užima Absoliuto vietą. Garsioji MARXO pretenzija pastatyti HEGELĮ nuo galvos ant kojų atitinka Š| aspektą: HĖGELIO teorijos dieviškojo Absoliuto vietą MAUKO teorijoje užima materialinis ekonominis Absoliutas, kaip viską grindžianti tikrovė. Ši materiali ekonominė bazė stovi aukščiau už visa, kas individualu, ji yra kolektyvinės prigimties, kadangi tai žmonių giminės socialinis gamybinis procesas. Šiame gamybos procese žmogus gamina ir pats yra gaminamas.

72

Ši kapitalizmo nužmoginta masė yra proletariatas.9) Filosofija turi tapti praktinė tam. I. (MARX (2) 35). ką jie dievino ir su kuo kovojo. ENGELSO ir V. Bet žmogaus esmė nėra abstraktas. ką filosofai vaizdavosi kaip "substanciją" ir kaip "žmogaus esmę". Tad koks yra filosofijos uždavinys? "Filosofai tik skirtingai aiškino pasaulį. Taip vergovinę visuomenę pakeitė feodalinė visuomenė. Pagrindinis filosofijos uždavinys yra pažadinti proletarinę sąmonę ir suformuoti revoliucines pažiūras. liaujasi. Šis prieštaravimas veda į revoliucijas. Buržuazinėje kapitalistinėje visuomenėje materialinės ekonominės bazės išsigimimas esąs didžiausias.. Tačiau gamybinės jėgos vystosi toliau. Klasių prieštaravimų šaltinis yra privatinė gamybos priemonių nuosavybė.6. Nauja. Taip industrializacija pradėjo prieštarauti feodaliniams gamybiniams santykiams. kad sukurtų beklasę visuomenę. Ilgainiui jos pradeda prieštarauti (ligtoliniams) gamybiniams santykiams. suvokia savo nužmogintą padėtį ir paskutinėje revoliucijoje nuverčia kapitalizmą tam. Žmonių viešpatavimas žmonėms. Kiekvienai visuomenei yra būdingos skirtingos priešiškos klasės. o žmogaus rūšies esmė visiškai atsiskleidžia tobuloje visuomenėje. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma (MARX (2) 464).. iki tol engiama. kaip jokioje kitoje visuomenėje. buvęs privatinės nuosavybės sąlygomis. Tolesnio gamybinių jėgų vystymosi procese proletariatas emancipuojasi. Privatinė nuosavybė disponavimą daiktais paverčia disponavimu žmonėmis. Ta gamybiniu jėgų. ULJANOVO (LENINO) pažiūromis pagrįsta sistema. susvetimėjęs ir paverstas preke. kapitalų ir socialinių bendravimo formų suma. technika) lygį. F. kurią kiekvienas individas ir kiekviena karta randa kaip kažką duota. Ji yra SSSR ir jos sąjungininkių 73 . o šią buržuazinė visuomenė. Jai būdingas klasių priešiškumas. 2. Ji yra viso vystymosi paskutinė klasė. uždavinys -jį pakeisti" (Plg. yra realus pagrindas to. Kapitalizme. žmogus yra išnaudojamas. taip pat 1.Todėl beprasmiška nagrinėti žmogų kaip individualų asmenį. taptų tikrove. Taigi žmogaus egzistencinė situacija visiškai priklauso nuo materialinės ekonominės bazės. Išsigimusi materialinė ekonominė bazė vystosi pagal vidinį dėsningumą: iš pradžių gamybos santykiai atitinka esamą gamybinių jėgų (įrenginiai. kurį lemia gamybiniai santykiai. mašinos. kas protinga. Tačiau ši bazė yra išsigimusi. pažangi klasė nuverčia pasenusią (reakcingą) viešpataujančią klasę ir pati tampa viešpataujanti.4 2 Marksizmas-leninizmas Marksizmas-leninizmas yra K. Naujieji gamybiniai santykiai panaikina išnaudojimą ir susvetimėjimą. priklausantis atskiram individui. kad tai. eksproprijavus ekspropriatorius. MARXO.

Pasak jo istorinio materializmo teorijos. Žymiausias socializmo teoretikas. 74 . gimė 1818 m. Triere. Marksizmas yra viena stipriausių dabarties filosofijos srovių. socialinis ekonominis procesas yra visuomenės raidos pagrindas. Londone.Kari Marx. mirė 1883 m.

Kritika nukreipta ir prieš (analitinės 75 . tarp neomarksistų paplitęs sunkiai suprantamas žargonas. kad filosofijai iš esmės reikalinga laisve. Be to. dėl to kyla įnirtinga kova tarp įvairių pakraipų (pvz. kaip kūrybiškai savarankišką. prie įsitikinimo.t). Marksizmo-leninizmo sistemai būdinga tai. leninistų. J. neomarksizmui yra būdingos bendros pagrindinės tendencijos: o Antropologinis posūkis. 2. kad tikrovė yra neprotinga ir nežmogiška. darosi nekritiškai dogmatiška ir garbstanti "klasikus". Vėlyvojo kapitalizmo engiamas ir išnaudojamas. Daugelis egzistencializmo įkvėptų (2. ėmė žiūrėti į žmogų daug plačiau negu marksizmo-leninizmo ortodoksai. Neomarksistinės pažiūros yra MARKO minčių (visų pirma jo jaunystės darbų) junginys su smola^n&mi&filosofijos (anarchistinėmis ir egzistencialistinėmis) ir psichologijos (visų pirma psichoanalitinėmis) teorijomis. MERLEAU-PONTY. yra šie: G. SARTRE ir M. MARCUSE. Marksizmo-leninizmo pavyzdys rodo. HORKHEIMER. M. Čia kalbama ne apie atskirų trūkumų kritiką bei reikalavimą juos pašalinti. Valstybei ir visuomenei reglamentuojant filosofiją. atsakingą ir laisvą asmenybę. ADORNO^ H. E. BLOCH. Be jų. Todėl ši doktrina vis labiau stingsta. TU W. o Kritika. kritinės teorijos šalininkų.43 Neomarksizmas Čia kalbama apie daugialypį judėjimą. kad šiose šalyse filosofijos tyrinėjimai ir dėstymas (nors ir būna šiokių tokių išimčių) nėra laisvi.2) ir Rytų Europos valstybinio komunizmo rezultatų įbaugintų neomarksistų. Kartkartėmis neomarksistinis mąstymas susilaukdavo didelio akademinio jaunimo dėmesio. BENJAMIN.1. pasirėmę MARXO ankstyvaisiais darbais. neomarksizmui artimi yra J. Jų dėmesys krypsta į žmogų. Antropologinis posūkis veda į esamybės kritiką. Pagrindiniai neomarksizmo atstovai arba šio judėjimo pradininkai. Veikiau kritikuojama visa vėlyvosios kapitalistinės visuomenės organizacija. Nors ir daugiasluoksniam. maoistų ir t. pastebimai išsiplėtusi maždaug nuo 1960 metų. technologinės sistemos manipuliuojamas žmogus turi atsiskleisti egzistenciškai kaip laisva individualybė. sunaikinama atmosfera. trockistų. būtinajai plėtotis. Neomarksistiniuose sluoksniuose dažnai formuojasi tiesiog tikros sektos. Tikslas .visiškai panaikinti šią socialinę neteisybę. LUKACS. Didžioji dalis neomarksistų atsisakė Rytų Europos valstybinio komunizmo marksistinės-lenininės sistemos. Filosofai turi laikytis partijos nustatytų marksizmo-leninizmo ribų.. ženklus filosofijoje.oficiali doktrina. HABERMAS ir W.

gimdantis žmonių susvetimėjimą.filosofijos siūlomą) mokslą. kuris apsiriboja objektyviu esamybės tyrimu ir atspindėjimu. Tai liečia vyro ir moters nelygybę (moterų emancipacija). Kai kurie neomarksistai. kad bet kuri socialinė žmonių nelygybė iš esmės yra klasinės visuomenės rezultatas. Neomarksistai taip pat atmeta gamybos priemonių privatinę nuosavybę. atspindėdamas esamybę. išnykstantis. ją panaikinus. bet ir visai visuomenei (socialinė demokratija). stokoja konkrečių praktinių modelių. kurioje pagaliau būtų demokratiškai legitimuotos ( = įteisintos) visos priemonės ir procesai. HABERMAS). mokytojų ir mokinių nelygybę (antiautoritarinis auklėjimas).1. Šios tendencijos ypatingai ryškios Frankfurto mokyklos kritinėje teorijoje (HORKHEIMER. Neomarksistai reikalauja (ypač dvasios. jei bus pašalintas šis pagrindinis blogis. MARXAS manė. Vyrauja įsitikinimas. nuvertus supuvusį vėlyvąjį kapitalizmą. išnaudoja- 6. kad. Socialinis teisingumas iš esmės yra lygybės visose visuomenės srityse atkūrimas. dingtų susvetimėjimas ir viešpatavimas. mano. savaime gims naujas žmogus. Neomarksistai yra įsitikinę. Žmonių susvetimėjimas vėlyvajame kapitalizme veikia technokratiškai. MARCUSE. Galingas valstybinis ir monopolistinis kapitalizmo aparatas sukuria vartotojų ir -pertekliaus visuomenę.4. Žinoma. turi būti sukurta sistema. kartu ją kritikuotų. kaip turi funkcionuoti pramonė. kad pagrindinis blogis. Naujas. visuomenė. 2.1) kritiškai angažuoto mokslo. kiek galima autonomiškesnių vienetų su demokratine savivalda. Tiesa. atsisakydamas ją vertinti. kurioje neprivilegijuotoms masėms iš esmės atimamas savarankiškumas. kuris demokratiškai išspręs visas šias problemas. aišku. kuri užliūliuoja susvetimėjusias. plg. Tuo būdu baigtųsi išnaudojimas. geras žmogus atsiras savaime. kultūra ir politika šiomis totalinės decentralizuotos demokratizacijos sąlygomis.4. Jie reikalauja mažų. 1. dažnai tokie įsivaizdavimai yra utopiški. kuris. ir jos maitinamos tariama gerove. kurie galėtų parodyti.5. o Technologijos kritika. ADORNO. darbdavių ir darbininkų nelygybę. apskritai viešpataujančių ir valdomųjų nelygybę.2 o Demokratizacija. yra privati gamybos priemonių nuosavybė. kad visos visų sričių problemos yra iš principo įveikiamos tų sričių demokratizavimu. visuomenės ir ekonomikos mokslų srityse. Jų kritika yra visų pirma nukreipta prieš gigantines technologijas. dauguma neomarksistų atmeta biurokratiškai išpūstą centralizuoto aprūpinimo bei valdymo valstybę ir reikalauja visas sritis maksimaliai decentralizuoti. tačiau pagrindinį blogį supranta plačiau. Neomarksistai bjaurisi šia gerove. kurių dėka pramonė ir valstybė viešpatauja žmonėms ir jais manipuliuoja. Taikant demokratiją ne tik valstybei (politinė demokratija).1.2 76 .

revoliucijos prielaida yra revoliucinė klasė. Daugelis marksistų rezignavo ir atsitraukė į "didžiojo vengimo" poziciją (MARCUSE). Objektyviai proletariatas yra. nepritarė. susipažinome su fenomenologijos. revoliucija negali įvykti be ją vykdančios klasės. Šios grupės pažiūros yra artimos analitinės filosofijos tradicijai. tikruosius interesus. technika bei pramone ir ryžtingai stojo prieš pozityvistinės tradicijos empirinį scientistinį mąstymą (pozityvizmo ginčas}. V. laiko save įgaliotais ginti masių objektyvius. LORENZEN. apie kuriuos pačios masės nežino ir nenori žinoti.mas ir manipuliuojamas mases.beje. Tačiau bet kurio marksisto požiūriu. kuriam MARXAS. praradusį bet kokį aktualumą. Juk LENINAS ir MAO įvykdė komunistinę revoliuciją be industrinio proletariato. apie kurias diskutuojama vokiškai kalbančiose šalyse. 23 Atskiros pozicijos Apžvelgėme dabartinę filosofiją. negausus intelektualų elitas. revoliucinė situacija be revoliucinės klasės yra nesąmonė. susiduria su didele problema: MARXO požiūriu.5. Žemiau pateiksime keturias atskiras pozicijas. KAMLAH. Jis iškėlė gyvenimo kokybės. kad šiuolaikinė darbininkija nėra linkusi į revoliuciją. Jis sukėlė didelį susidomėjimą socialine filosofija. kad jie žmones supranta kaip 77 . Neomarksizmas turėjo didelę įtaką filosofijos raidai nuo 1960 metų. demokratijos ir decentralizacijos klausimus. Jis pakirto naivų tikėjimą mokslu. 2. Jis.1 Dialoginė rekonstrukcija (Erlangeno mokykla) Erlangeno mokyklai priskiriami šie filosofai: P. Kiti. Šios mokyklos atstovams būdinga tai. žinoma. pozityvizmo ir marksizmo pozicijomis. Vis dėlto dabartinė filosofija yra žymiai 'įvairesnė. Kai kurie neomarksistai pasirinko terorizmo kelią. tačiau subjektyviai jis nieko nenori žinoti apie savo proletarinę situaciją. kuri Šiandien (visai kitaip negu ankstesniais dešimtmečiais) formuoja filosofinių problemų ratą. kadangi. daugiausia studentai. Daugelis neomarksistų mano revoliuciją esant būtiną. O. SCHWEMMER. jo požiūriu.atkreipė dėmesį \altematyvias gyvenimo formas. O Revoliucija. Būtų klaidinga atmesti neomarksizmą kaip nesėkmingą socialinį romantinį jaunuolių pokštą. Kapitalistinėje visuomenėje ši klasė gali būti tik darbininkų klasė. Dėl to jie. Tačiau neomarksistai turi pripažinti. aplinkos.

jei kiekvienas kompetentingas pašnekovas (t. tai šį veiksmą galime pavadinti interpersonalia verifikacija. LORENZENAS ir O. nuomonių ir interesų 78 .4.3). kad "atvirai visuomenei" (POPPER. 2. Kadangi taip vertindami teiginių teisingumą nurodome į kitų. nusprendžia esant jį teisingą.. kurie. nustatome kalbančiojo ir jo partnerio sutarimą. Todėl Erlangeno mokyklos atstovai siekia rekonstruoti logiką. rezultatas. Teiginys ''Petras yra išvykęs" yra teisingas tuomet.4. Tad pagrindinė etinė pareiga yra transcenduoti savo subjektyvumą ir savo interesus. HABERMASAS buvo vienas svarbiausių neopozityvistinės (tiksliau tariant. 2. jei kiti.4) toks identitetas nereikalingas. taikydami šį "metodą". Antai jai buvo prikišama. Tad sakiniai nesti teisingi arba klaidingi tuščioje erdvėje. kuris sokratiškoje dialogikoje buvo vadinamas "homologija". Savi tikslai pasitarimo metu turi būti pakeisti.y.5. etiką ir mokslo teoriją. jei pažįstantys Petrą šiam teiginiui gali pritarti.dialogo. kurį ankstesnėse visuomenėse lėmė mitai.(KAMLAH/LORENZEN. remdamiesi dialogo procesu.2 ir 2. kritinės racionalistinės) pozicijos scientizmo kritikų (plg. Tačiau tai loginis ratas. HABERMASAS priklausė Frankfurto mokyklai (plg. kad ji iš tiesų nekelia tiesos problemos. Kritinio racionalizmo atstovai atsakytų. HABERMASAS klausia. Etinės normos yra sutarimai. kalbančių su mumis ta pačia kalba. plg. keisdamiesi sakymu ir atsakymu.y. galintys spręsti apie jo teisingumą.(121) Taigi tiesa apibrėžiama kaip konsensas ( = susitarimas) tarp pokalbio partnerių. Žmogaus kalba yra visuomet kreipimasis j vieną ar daugiau partnerių. kuris kalba ta pačia kalba kaip ir aš. kuri septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje darė didelę įtaką vokiškajam neomarksizmui. kiekvienas. SCHWEMMERIS pritaikė etikai.2. Taigi.2). o tik suponuoja ją ir palieka neišspręstą. kaip modernioje visuomenėje įmanomas identitetas (čia: įsitikinimų bendrumas). filosofinės sistemos ir kurio stokoja "pliuralistinė" visuomenė. nuomonę. HABERMAS) J. kuriuose bendros praktikos suburti asmenys pateikia ir suderina savo priešingus interesus.. Jie yra fiktyvių arba faktiškų pasitarimų. sukuria pokalbį.4. atitinkamai jį patikrinęs. t. Šią teoriją (tiesos konsenso teoriją) P. pokalbių. 2.2 Universali pragmatika (J. Teiginys yra teisingas tuomet. kad jie derėtų su kitų tikslais. o be to. 158). remiantis dialogu. išmano reikalą ir yra protingas) jam gali pritarti. Interpersonalinės verifikacijos teorija susilaukė daug priekaištų. 1. Erlangeno mokyklos atstovai sako: teiginys yra teisingas tuomet. pasitarimų ir diskusijų dalyvius. Vadinamajame pozityvizmo ginče J. religijos. Įdomus yra jų bandymas apibrėžti tiesą. jais kas nors teigiama arba neigiama.

taip pat dėl to. kuriuose identitetas formuojasi nuolatiniame mokymosi procese (HABERMAS/HEINRICH. kad tokio diskurso prielaida yra aukštas dalyvių moralinis lygis.y. ką mes paprastai vadiname "tiesa". jog egzistuoja bendri ir lygūs šansai dalyvauti tokiuose komunikacijos procesuose. o Legitimacijos problemą. APELIO teorija siejasi su tiesos konsenso teorija. moderni visuomenė pasieks naują identitetą. kuris pasiekiamas laisvuose diskursuose. pramonėje. kurios funkcionavimas priklauso nuo daugelio prielaidų. o Identiteto problemą: pritaikius laisvame diskurse pasiektą sutarimą visoms visuomenės sritims. ko atskiras žmogus nebegali aprėpti. O. nes jie. t.) gali būti įteisinti atžvilgiu to. tokie nėra). Remdamasis šia teorija.y... kad visų visuomenės sričių formavimas tokio diskurso pagrindu turėtų išsigimti į kažką. Laisvas diskursas yra toks. kaip turi vykti pokalbis. kolektyvinis identitetas šiandien yra galimas tik refleksijoje. HABERMASAS bando išspręsti tris svarbias problemas: o Tiesos problemą: teiginys yra teisingas. kuriame kontrafaktiškai ( == priešingai faktams) postuluojama ideali kalbėjimo situacija ir jos siekiama. su kuria mes susipažinome nagrinė79 . būtent . Tačiau HABERMASAS yra kitos nuomonės. Laisvo diskurso pragmatikos taisyklės taip pat yra pagrindinės etikos normos (principai). klausimą.53 Transcendentalinė hermeneutika (K. . kuris yra pasiektas laisvame diskurse. galiausiai dėl to. kultūroje ir pan. Be to. iš dalies dėl to. 66). Jis atsako į klausimą taip: naujas identitetas gali būti sukurtas tik per konsensą ( = susitarimą). tik laisvame diskurse pasiektas sutarimas gali išspręsti įteisinimo problemą.jis remiasi suvokimu. Šiuo klausimu buvo išsakyta daug prieštaravimų. kaip visuomeniniai sprendimai (politikoje. kad jis būtų laisvas).įvairovė. HABERMASAS analizuoja laisvo diskurso pragmatiką (t. HABERMASO tiesos konsenso teorija paliečia tik vieną aspektą to. Buvo suabejota tokio diskurso praktišku pritaikomumu. pati savaime veda prie nuolat gerėjančios demokratinės visuomenės. 2. Dėl to jis atmeta P. susijusi su racionalios kritikos dvasia. jei juo išreiškiamas sutarimas. kam "jie taikomi. tiesą sakant. APEL) K. LORENZENO pasiūlytą kompetentingo ir nekompetentingo pašnekovų skyrimą: idealioje pokalbio situacijoje visi dalyviai turi būti laikomi vienodos kompetencijos (priešingai faktui. O. kad diskursas yra sudėtinga sistema. parodo.

Tuo tarpu neempirinės sąlygos. apie kurias kalba APELIS.1. mąstymas ir veikimas rutuliojasi komunikacijos rėmuose. 62). 1.y.5) su moderniąja hermeneutika (plg. vėlgi savo ruožtu yra empiriškos (panašiai kaip žaidimo taisyklės WlTTGENSTElNO kalbos žaidime. Šios empirinės komunikacijos bendrijos galimybės sąlygos. 425). Todėl norėčiau tvirtinti. Konsensas nėra toks sutarimas. galėtų tarpusavyje kalbėtis ir argumentuoti.8). jie turi turėti (hermeneutiškai kalbant) bendrą išankstinį supratimą. drauge nepaneigdamas ir savo paties argumentacinės kompetencijos. Be to.ar ji nėra kasdien vis kita? (plg. kyla praktinio taikymo problema: kaip suprasti žmoniją kaip komunikacijos bendriją? Koks realios komunikacijos bendrijos ryšys su laiku . Būtent. Moralinės argumentacijos prasmė iš tikrųjų gali būti išreikšta. turi tapti komunikacijos bendrijos tikslu.2. APELIS bando susieti KANTO transcendentalinę filosofiją (plg. Kaip ir Erlangeno mokykloje (2..realaus susipratimo prielaidos (kad ir kaip dažnai jų gyvybinis reikšmingumas prieštarautų argumentacijos žaidimo taisyklėms) turi iš principo paklusti argumentacijos apriori arba argumentacijos bendrijai. kad reali komunikacija ir komunikacijos bendrija visuomet yra empiriška (plg. šis požiūris taikomas etikai. kadangi tik esant šiai prielaidai gali būti drauge pažinta viso kito reikšmė arba dėl jos gali būti diskutuojama (Bd. kas yra būtina komunikacijos bendrijai. I.1. principu. plg. lieka nepastebėtos. Si pozicija taip pat susilaukė priekaištų: buvo nurodyta. kad argumentacinio tarpusavio supratimo (neribotoje komunikacijos bendrijoje) apriori užima ypatingą vietą supratimo transcendentalinės hermeneutinės "pirminės struktūros" viduje: visos likusios ..4. tas jau implicitiškai pripažįsta ką tik nurodytas prielaidas kaip argumentacijos apriori [ = argumentacijos galimumo sąlygą].6. Taigi supratimo galimybės ir reikšmingumo sąlygų transcendentaline refleksija mes pasiekiame kažką panašaus į filosofijos galutinio pagrindimo dekartinį tašką. 2.1. ir jis negali jų paneigti. kad apskritai galėtų vienas su kitu kalbėti? Čia taip pat susiduriame su konsenso problema. 80 .3). 1. Bet koks pažinimas.8.5. 1. t.. Tam.darni Erlangeno mokyklos atstovų ir HABERMASO pažiūras. kad visi žmogaus poreikiai.4. kuris gali būti pasiekiamas diskurse (kaip manė HABERMASAS). kad komunikacija apskritai galėtų įvykti. kurias turi tenkinti visi žmonės. kad žmonės galėtų suprasti vienas kitą.1). argumentacijos procese tie poreikiai suderinami su visų kitų poreikiais (Bd. kurios nulemia patį diskursą. apie kurias kalba KANTAS. APELIS klausia: kokios yra realios komunikacijos galimybės būtinos sąlygos. Jis glūdi sąlygose. 2. kas apskritai dalyvauja filosofinėje argumentacijoje.. (WITTGENSTEINO prasme) laikytis kalbos žaidimo taisyklių.materialios ir egzistencinės . Plačiausia komunikacijos bendrija yra šiandien gyvenanti žmonija. II.2 ir 1. Tad kiekviena komunikacijos bendrija turi patenkinti komunikacijos galimybės sąlygas.3). Tad tiesa yra tai.5).

2 ir 2.2. Tad filosofija. 6. Čia turima mintyje nuo natūralios kalbos (1.kritiką ir stengiasi atsižvelgti į viską.3). analizė (plg. gali būti įtraukta į išsamų problemos suvokimą. kad pradėtas ir net išsakytas problemos suvokimas gali likti paviršutiniškas: .4.tiesiog dėl jos didingumo . o Spekuliatyvi kalbos kritika. kuriomis "nuo kalbos refleksijos ateinama prie kalbos kritikos": o Loginė. Sykiu ši kritika įspėja apie pavojų. ir spekuliatyviąją kalbos. Universali kalbos kritika nieko iš anksto neatmeta. (HEINTEL (1). ar lyg svetimą daiktą velkame iš paskos (333).2. orientuota į dabartinę fiziką arba matematiką. in maiorem perennis philosophiae gloriam (=didesnei amžinosios filosofijos garbei. kuria kalbama filosofijoje apie empiriškumo neempirines sąlygas (plg. Ji kritiškai prisiima visas filosofines šnekas ir atsižvelgia į jų išsakytus dalykus. ar mes ją neigiame. 2. kol tai. "kad mokslinį kalbos vartojimą apgintų nuo natūralių kalbų daugiareikšmiškumo ir neaiškumo". kuria rėmėsi analitinė filosofija. 1. tad kiekvieno (filosofinio) pašnekovo kompetencija pripažįstama tol. Šios rūšies kalbos kritika apima ir loginę.7).—2217 81 . kad tikslumo reikalavimas.3. HEINTELIS tapatina universalią kalbos kritiką su filosofija apskritai: Joje žodžiai iš tikrųjų suprantami pažodžiui: universali kalbos kritika tampa universalia prasmės filosofija. aprėpianti ir viršijanti loginę bei spekuliatyviąją kalbos kritiką. arba formalioji. ji veikiau susieja kiekvieną tokią šneką su jos pačios tikslu ir tuo būdu bando jas padaryti vaisingesnes. 1. kadangi ji mus kaltina. Šis supratimo. neįveikta tradicija tampa .našta. kritinio įsisavinimo ir sistematizacijos procesas skatina filosofijos pažangą.3).1) besiskirianti kalba. Ji susieja šiuos dalykus tarpusavyje ir siekia juos susisteminti plačios probleminės sąmonės erdvėje. plg... o Universali kalbos kritika. ką jis sako. yra visos philosophia perennis kalba. kurios negalime atsikratyti. nesvarbu. 426-427).1.5. remiantis tikslaus gamtos mokslo pavyzdžiu. kas pretenduoja būti šneka. HEINTEL) Austrų filosofas E. kuri neapsiriboja "tik" verbalinėmis išraiškomis. bet tiriamos ir įvertinamos visos galimos ir realios "šnekos" (Logoi) jų individualios prasmių plotmės požiūriu. Kalba. HEINTELIS skiria tris pagrindines kryptis. ką tradicinė* taip pat dabarties filosofija yra pasakiusi. kaip universali kalbos kritika.2. apie kurią čia kalbama. remiasi visuma to. ji siekia kiek galima tikslesnės kalbos (idealios kalbos). yra neadekvatus ir ne įvykdomas".4 Universali kalbos kritika (E. "kuri parodo.

"Aš" kaip galimybės ir laisvės samprata .Revoliucija o Marksizmas-leninizmas Komunistinių valstybių oficiali doktrina o Neomarksizmas Antropologinis posūkis .Dabarties filosofija .Empirizmas .Hermeneutinis ratas • Analitinė filosofija o Ankstyvasis Wittgensteinas ir Vienos ratelis Neopozityvizmas .Revoliucija 82 .Egzistencialų analizė o Hermeneutika Supratimo teorija .Eidetinės idealybės analizė fenomenologinio metodo pagalba o Egzistencializmas Nuoroda į savo paties egzistenciją .Supratimas. pažinimas.Filosofija kaip kalbos žaidimo analizė ir terapija prieš suvedžiojimą vartojant kalbą • Marksistinė filosofija o Marx Bazės-antstato teorija ."Mokytis iš klaidų" .Žmogaus apibrėžimas remiantis gamyba .Proletariatas kaip paskutinė klasė .apžvalga • Fenomenologiškai orientuota pozicija o Klasikinė fenomenologija Esmės filosofija .Visuomenės demokratizacija .Technologijos kritika .Metafizikos kritika o Kritinis racionalizmas Falsifikacijos principas .Mokslų rekonstrukcija formaliosios logikos pagalba .Kritinė teorija .Vertybių filosofija . žinojimas yra paženklintas išankstinio žinojimo .Atvira visuomenė o Vėlyvasis Wittgensteinas Lingvistinis posūkis .Ideologijos kritika .Scientizmas .Kasdienė kalba .

nors ir galėdama nebūti.4) jau-buvimo-pasaulyje (HEIDEGGĖR) klausiame apie tai. Tačiau filosofinė patylimo kritika (1. Gi tai. Svarbiausių ontologijos sąvokų lietuviškąją ištarą bene giliausiai yra apmąstęs A.2) rodo.5) tris filosofinio klausimo kryptis: būties filosofiją. turi subjektą arba "savininką".3) ir klausia apie jo galimybės sąlygas (1. 289. lietuviškai vadinasi buvimas. kame tik susitelkia kaip veiksmas. kuri reiškiasi ir rodosi per reiškinius? Tad mūsų kasdienio. stotis įgalina traukinį sustoti. Ji dar vadinama ontologija (gr. Priesaga -ybė teikia žodžiui. kuriuo kas nors būna. p. būdamas veiksmas.8. Tad ontologija yra fundamentinis (1. kad buvimas būtybei yra savybė. kuris reiškiasi mūsų juslėms. bet tiesiog apie būtybę. p. tai yra pačiu buvimu (311). buvimas visad yra kieno nors veiksmas.2). savimonės filosofiją ir dvasios filosofiją. kuris pagrindė ir iš esmės suformavo ontologiją. kurį vadiname būtybe: tai. Nūn. yra būtybė. apie būtybę kaip būtybę. "labai ryškią. yra reiškinių pasaulis. sykiu tačiau teikia jam grindžiamosios jėgos: viltis yra vylimosi pagrindas bei nešėja. o aktyvumą. pasak gramatikos. kas padaro. kas yra pamatinė tikrovė. 6n = būtybė). ar būti ir veikti yra tas pat. Apie ką joje kalbama? Kasdienio patyrimo pasaulis visuomet mums yra jau atviras. yra vartojama "labai aiškia ir gryna veiksmo prasme" (plg. lietuviškuoju buvimas yra atsakomas teigiamai. vis dėlto būna.'ji glūdi už buvimo. I. kad empirija suponuoja neempiriją (1. kad būtų įmanomas šis kalbiškai patiriantis buvimas-pasaulyje? Ontologija klausia ne apie vieną ar kitą būtybę ar būties sritį.5) kritika rodo. kad kas nors būna.5. Dabar kalbėsime apie būties filosofiją. kuri.5. Išskyrėme (1.3).4.3 TIKROVĖ Filosofija pradeda nuo kasdienio patyrimo (1. vadinasi. kaip atmintis slypi už atsiminimo. ARISTOTELIS. Lietuvių kalbos gramatika. kam būti yra ryški bei stipri savybė. ši priesaga padaro. Metafizinis klausimas. nes jis apima visą. apibrėžė ją 83 . bet kaip veiksmą greičiau Heraklito prasme. yra būtis: būtis yra buvimo šaltinis ir jo pagrindas bei galia. kas būna.1. kadangi jį nusako veiksmažodiniu daiktavardžiu. 308). kalbiškai patiriančio (plg. Lietuviškasis "regėjimo kampas" interpretuoja buvimą ne kaip padėtį Parmenido prasme. PLATONO trikampis parodo.8. Filosofinė empirijos (1. vadinasi. kitaip sakant.2) ir universalusis (1. kad ji yra mąstoma kaip peržengianti būtybe ir tuo pačiu skiriantis nuo šiosios ontologiškai.8. ir minis už mirimo. stipriai pasireiškiančią ypatybę" (ten pat. Bet kaip tik todėl. 4. turinčiu priesagą -imas. Šis žodis yra plačios prasmės. Būties ir regimybės skirtumas jau PLATONĄ vertė klausti: kas yra reiškinių pagrindas? Kas yra tikroji būtis. kad pasaulis. kad būtybė. Kalbiškai tad būtybė yra tai. Teikiama žodžiui būti.3) mokslas. Kokia turi būti tikrovės sandara. Vilnius 1965. ir šis atsakymas yra įaustas į kalbine buvimo lytį: buvimas taria ne pasyvumą. gi veiksmas. kokiomis trimis kryptimis eina filosofija nuo empirijos prie jos neempirinių sąlygų. MACEINA: Žodis būti nurodo. kad būtis įgyja transcendentinės prasmės. Priesaga -ūš žodį sukonkretina. jis nėra jai būtinas: būtybės gali ir nebūti. pasak gramatikos. t.4. 290).

kad ontologinė refleksija tam tikra prasme yra neišvengiamai vienpusiška. namai. Paprastai nekyla jokių problemų. sakykime. kuri sudaro reiškinių santykinumo pagrindą. Tai medžiai. Čia turime atkreipti dėmesį į tai.koloną. o mano kūno dalys yra šio momento dalys. Veikiau jie atsirėžia sau būtybės dalį ir tiria šiai daliai būdingas apibrėžtis. tokių daiktų sankaupas suvokiame kaip vienius. kad iš tikro šio santykinumo neturi būti. jei santykinumą laikysime savaime suprantamu dalyku. Ar mano kūno dalys. kas yra tikroji būtybė. 3. Šis mokslas nesutampa su jokiu atskiru mokslu.8. Be to. automobiliai. debesys. o aš pats esu šių dalių agregatas. Valstybė tuomet yra agregatų agregatas.III. žmonės. automobilį ar koloną daiktais. šakos ir lapai. liemuo ir galūnės.kaip pirminį mokslą: Yra mokslas. 84 . o Tikroji būtybė esu aš. vienodai yra būtybės? Aišku. Antra vertus.1003 a). vadinant vairą. Aš esu tik valstybės momentas.I. Valstybė yra tokių kaip aš tarpusavio santykių visuma. Šios galimybės parodo. knygos. kokie pavojai kyla. kas jos yra tik organinės mano kūno vienybės dėka. matematikos mokslai (Met. Mano kūno dalys yra tai. Šių dalių dalis irgi vadiname daiktais. Jie yra sudaryti iš dalių. akiniai. žmogų .galva. abi kelia tą patį klausimą. Yra trys galimybės: o Tikrosios būtybės yra mano kūno dalys (arba jų dalys). daug automobilių. Tačiau ontologinė kritika rodo. Pradedame nuo ontologinės refleksijos. Būties filosofija ir savimonės filosofija yra viena kitos prielaida. kamienas. kalnai. kaip. kurios pilietis esu. kuriuos irgi vadiname daiktais: daug medžių sudaro mišką. būtybėmis. turime klausti. nes joks kitas mokslas nenagrinėja apskritai būtybės kaipo tokios.5). kad taip negali būti. daug namų miestą. kuris nagrinėja būtybę kaip būtybę ir jai kaipo tokiai būdingas apibrėžtis.1 Tikroji ir netikroji būtybė Kasdieniame patyrime susiduriame su įvairiais daiktais. kaip ir dvasios filosofija (1. Tokie daiktai pirmiausia yra sudėtiniai dariniai. nes istorijos požiūriu ji yra pirmoji Vakarų filosofijos kryptis. Šias dalis taip pat vadiname daiktais: medį sudaro šaknys. aš pats ir valstybė. Išmokę kalbėti. jūros. Juo negalime pasitenkinti. Taip pasimato beveik visiškas mūsų kasdienės žodžių vartosenos santykinumas. kartu išmokstame vadinti daiktais tam tikrus fenomenus (reiškinius). važiuojančių vienas paskui kitą . o Tikroji būtybė yra valstybė. Veikiau tai santykinumo regimybė.

Niekas neišlieka. Tuo tarpu kitas . Negalima dukart įbristi į tą pačią upę (F.1. 3. ir nėra nebūties . budrus ir miegantis. Jie jau klausė apie galutinį visa ko pagrindą. Jis kinta kaip ugnis. kuris pasirodo kaip reiškinių įvairovė ir nuolatinė kaita. pagal dalią įsiliepsnojant! ir pagal dalią gęstanti (F. visa ko karalius.y. jaunas ir senas. Mūsų mąstymo žingsniai sutaps su klasikinės ontologijos svarbiausiomis pozicijomis.laisvaisiais (F. sudarančią visų reiškinių pagrindą. pasiteikę ontologinę refleksiją.tai. Ši pasaulio tvarka. kuri viską valdo. 3. nes susiformavo iki SOKRATO (470-399). kad tikrasis pamatinis visa ko pradas yra vanduo. judina ir keičia.53). Šios pozicijos vadinamos ikisokratinėmis. 3.žmonėmis.jos nuolatinis virpėjimas. t.1 Ikisokratinis klausimo kėlimas Grįžkime prie ontologinio klausimo pradžios ir pasiremkime trimis pozicijomis.1.67). iš kur atsiranda daugis. raciją. apie tikrąją būtį. nėra sukurta nei kurio iš dievų. Miletiečiai. Viskas juda ir kinta. įsiliepsnojimas ir gesimas yra tikrai dieviškas. viena visoms esybėms. Visos trys stengiasi nuo reiškinių santykinumo eiti prie juos grindžiančios tikrosios būties.kad būtis yra. Karas yra visa ko tėvas. prieštara. Visą laiką mumyse vienas ir tas pats: gyvas ir miręs. Taigi tikroji būtis yra vienalytė. arba pradą (gr. mat to. o anas-šituo (F. remdamiesi vienalyčiais pirmaisiais pradais (oru. Tikroji būtis yra visa valdanti dieviškoji ugnis.Įsitikinimo kelias. 3. kitus . Juk šitas pavirsta anuo.1.. Vienus jis paskyrė būti dievais. kad reiškinių įvairovė yra paaiškinama vieno iš šių pradų judėjimu ir kitimu. niekas nestovi vietoje. vienus padarė vergais. sotis ir alkis. yra ir bus amžinai gyva ugnis. sakau tau. Pasak HERAKLITO.. TALIS MILETIETIS (apie 625-545) mokė. 91). šio klausimo išspręsti negalėjo. bet visada buvo. .1.1. Patirtinis pasaulis yra iliuzija ir regimybė.kad nebūtis yra. kuri.reiškia pažinti šios ugnies prasmę. Dievas yra diena ir naktis.3 PARMENIDO ELĖJIEČIO (apie 540-480) didaktinėje poemoje deivė nurodo du filosofinio tyrimo kelius: Pirmasis . Jis klausia. jos protą. vandeniu). žiema ir vasara. vadinama skirtingai pagal kiekvieno iš jų kvapą (F. karas ir taika. sumaišyta su skirtingais smilkalais.30). ko nėra. nei iš žmonių.Pamėginsime įveikti regimybės santykinumą. Filosofuoti .1. kitus . Jie mokė. kad arche yra oras. reiškinių pasaulį grindžiantis pradas yra priešybių kova. ANAKSIMENAS MILETIETIS (apie 585-526) manė.1. 35 . arche). Todėl jis pasirinko ugnies įvaizdį . nes laikosi jis Tiesos.2 HERAKLITAS EFEZIETIS (apie 540-480) eina visai kitu keliu.88). takas visai neištirtas.1 Pirmaisiais mūsų tradicijos filosofais laikomi ankstyvieji Jonijos gamtos filosofai. materiali ir paprasta.

o Kad būtų galimas patyrimas. Daugis suponuoja vienį (plg..(F.1. Šios būties požymiai vėliau bus nurodomi kaip absoliuto požymiai.1. Daugio klausimas lieka atviras. Tikroji būtis yra tikrasis vienis. bet turi būti ir daugis.2). nes jei šalia būties būtų dar kas nors. paneigdamas bet kokį daugį. PARMENIDAS prieina tokią išvadą: jei nebūties nėra. nejudama ir nekintama. Ikisokratinis klausimo kėlimas tam tikru mastu išdėsto tai. vienalytę ir tolydžią būtį. yra regimybė. ką toliau plėtoja ontologinė refleksija.2) Deivė atskleidžia ir prieštaros principą: niekas negali kartu boti ir nebūti. Pasak PARMENIDO. šis vienis negali būti neišskaidytas.1 JI Descartes'o mechanicizmas Nuo antikinio ontologijos klausimo pereikime prie Naujųjų laikų ontologijos klausimo.. pradinį. vienį ištirpindamas priešybių kovoje (''ugnis1'. o HERAKLITAS užaštrina daugio klausimą. juos 86 . vienalyti vienį. Prieštaros principas kildina patyrimo kritiką. amžiną. ikisokratinio patyrimo kritika susiduria su dviem problemom: o Nuolat kintanti reiškinių pasaulio įvairovė negali boti tikra. Tikroji būtis negali būti tiktai vienis ir tapatybė.. Nėra ir įvairovės.8. juk kiltis ir nyktis nublokštos šalin (jas atmetė tikras įrodymas). Taigi nėra jokio judėjimo ar kitimo. tapsmas) ir nebe-būtis (nyksmas) yra nebūtis. [galinantis įvairovę ir kaitą? Ikisokratikų atsakymai pasirodo nepakankami: o MILETIEČIAI nurodo materialų. tai tas "kas nors" būtų nebūtis. Kas gi belieka? Pati būtis. vieną^ sau tapačią. tapsmas ir nyksmas.8) Reiškinių pasaulis. nei galo.1. o PARMENIDAS radikaliai iškelia vienio klausimą. 3. judėjimas. nei nykties.negali nei pažinti (nes tai neįmanoma). nei žodžiais išreikšti.. nes dar-ne-būtis (kiltis. Nors ir skiriamus daugiau kaip dviejų tūkstančių metų. ji neturi nei pradžios. Tačiau kaip tikrosios būties vienis ir daugis gali būti m so i kartu? Iš ąt m kur vienyje atsiranda daugis. tai nėra nei kilties. kuriame yra daugis. "karas").4 Apžvalga: Klausdama apie tikrąją būtį. o nebūties nėra. ir ta pati [būtis] toje pačioje [vietoje] rymo pati savyje. 3. (F. atskleidžiančią tikrą. sukaustyta galingais saitais.

esu). Naujųjų laikų racionalizmo pradininkas. vadinasi.Renė Descartes (1596-1650). 87 . lot. Renatus Cartesius. jis pradėjo savimonės filosofijos posūkį į subjektą. Metodiniu abejojimu priėjęs abejonių nekeliančio Cogito ergo sum (mąstau.

persikėlimas iš kaimynystės j j betarpiškai lietusių kūnų. Kodėl? DESCARTES masės kontinumą laiko sudėtiniu ir daliu. ir 1.1. Kadangi masė ir judėjimas yra matuojami. gamtoje nėra nieko. kad tam tikru būdu juda jos dalys.lengva susieti. Mechanistiškai jis aiškina tik empirinę materialią gamtą. DESCARTES mėgino atsakyti į ontologinį klausimą. pačios yra vėl dalios: mat jos nagrinėjamos tiktai tįsumo aspektu.13 Kontinumo labirintas (Leibniz) DESCARTES'O mechanistinę ontologiją iš pagrindų kritikavo G. plg. Bet koks tolesnis tįsių dalių dalijimas duoda tįsias dalis. tapati sau pačiai masė. aiškinančiu reiškinių pasaulį? Ar galima ją laikyti antruoju pamatiniu pradu šalia judėjimo? LEIBNIZAS mano. tįsią masę. Jos esmė yra tįsumas į ilgį. DESCARTES'Ą (plg.1. 1. Jis taip pat susiduria su vienio ir daugio problema (3.tai visumą kuri. sutampanti su erdve. arba vieno kūno.4. į kitų kūnų kaimynystę. Taigi kūniška substancija formuojasi tik todėl. ir judėjimo priklausomybę nuo jėgų. Tai begalinė ir visiškai vientisa. LEIBNIZAS (1646-1716.1).25// RR 276). Ar vienalytę. Tačiau svarbu neišleisti iš akių.2). Dalys. savaime neišskaidytą.. Judėjimas yra ". Prancūzų filosofą (taip pat matematiką ir fiziką) R. Tad visą gamtą ir visus daiktus galime laikyti mašinomis. Gamtos mokslai parodo. plotį ir aukštį (res extensa). iš tikro galime laikyti pagrindu. visiškai vienalytė.3) jis priskiria visiškai kitiems būties lygmenims. kad Dievo būtį ir žmogaus dvasios būtį (1. 1. DESCARTES klausia ir apie tikrąją būtį ~ juslinių reiškinių pagrindą. o Judėjimas. yra rišlus. vienalytė.4) veikė stulbinanti naujojo gamtamokslio (pirmiausia mechanikos) pažanga. 1. kaip šios mašinos veikia. Taip atsiranda 88 . atsirandančių dėl judėjimo. Todėl ir kalbame apie DESCARTES'O mechanicizmą.4. tolydžią.7). judi masė yra begalinis kontinumas . kurios vėl yra dagios. jo priežastis." (Prad.3. vadinamas jėgomis.II. nusižiūrėdamas nuo mechanikos. W. kurias gauname dalydami kontinumą. tįsus vienis. nežiūrint skirtumų ir ribų.1. Mechanika yra mokslas apie kūnų judėjimą. ko negalima būtų išreikšti matematiškai (plg..vienos materijos dalies.1). Mat kūniška substancija yra dali. 3. o jos dalys gali judėti.4. Be to. ši vientisa. kuriuos laikome nejudančiais. o tįsumas reiškia dalumą. kad šis DESCARTES'O kontinumas yra "labirintas žmogaus protui".6. Tikrosios būties sferą sudaro du momentai: o Kūniškoji substancija. kurią pripažįsta DESCARTES ir kuri primena PARMENIDO būtį (3. Tai daugio principas.

Kol Achilas nubėga šį atstumą. Kadangi daugiui realumą gali suteikei tik tikri vieniai. Tįsus kontinumas gali būti suprastas liktai kaip suma nedalių dalių -vienetų. Kol Achilas įveikia šią atkarpą. bet Achilas niekad nepavys vėžlio..gr. bet kokybė.ne išeitis. nes šios pačios yra U7"r> ir dalios. kad jos pasidarytų suprantamos ir jomis nebūtų piktnaudžiaujama kaip anksčiau (Naujoji substancijų prigimties. Kodėl? Achilas leidžia vėžliui kiek paropoti i priekį. nes taškai kontinumo nesudaro. esmė ar forma (formalumas). kad toks kontinumas padaro neįmanomą judėjimą. B3 galo dalijamas jis išnyksta.433) 3. vėžlys pajuda dar truputį. vėžlys dar šiek tiek paropoja. nes geometrijos požiūriu kontinumas negali būti sudėtinis. nes materialioji būtis negali būti kartu ir materiali [i. tįsūs daiktai negali būti sudėti iš netįsių (taškų). Štai žymiausia: Achilas ir vėžlys eina lenktynių ir greitakojis Achilas negali pavyti lėtojo vėžlio." o LEIBNIZAS sako: "kadangi yra judėjimas ir dalumas. jei būtis yra visiškai vienalytė.1. Jų pozicijoje jau glūdėjo visas 89 . ir visiškai nedali.y. v/a U principo kitokia. taip šiandien apšmeižtas. vienetas). Tad iš ko sudėtas kontinumas? Jis negali būti sudėtas iš taškų.1) mokinys ZENONAS (apie 490-430) suvoks Šią problemą ir įrodinėjo.) ir DEMOKRITAS ABDERIETIS (apie 460-380). Būtybė būtinai yra tikrasis vienis. nėra judėjimo. kurį perša mums kasdienė kalbos vartosena. Tačiau ZENONAS ir LEibNiZAS tą pačią problemą sprendžia skirtingai: o ZENONAS sako: "kadangi yra dalus kontinumas. Šitai suprato jau ikisokratikai atomistai LEUKIPAS MILETIETlS (5a. Kontinumo pagrindas yra ne kiekybė (tam tikras tįsumas). norėdamas rasti tuos realius vienius. sistema. ko visiškai nepaaiškina tįsumas.. kurių nedalumas remiasi tuo. kurių kilmė visai kitokia ir kurie yra visai kas kita. kad DESCARTES'O masės kontinumas yra neįmanomas dalykas.1. Tad reikėjo vėl prisiminti ir tarsi išteisinti substancines formas. jis norėjo parodyti. nedalybė) arba monadomis (menas gr. tačiau taip. kuria remiasi reiškinių pasaulis. kad joks judėjimas ir kitimas neįmanomas. Šiuos vienetus LEIBNIZAS dar vadino formaliaisiais atomais (atomon . Jai svetimas bet koks regimas dalių ir junginiui santykinumas (3. tai. tolydi ir neišskaidyta.1). tįsi]. 3/7 FIChr R 2." LEIBNIZAS prieina išvadą. nėra DESCARTES'O kontinumo.4 Atomizmas Taigi iš ontologinės refleksijos LEIBNIZAS padare tokią išvadą: tikroji būtis. Todėl ZENONAS suformulavo garsiąsias aporijas (aporija = padėtis be išeities). Jau PARMENIDO (3. negu taškai (kontinumas negali susidėt i iš j a). Šios atkarpos vis mažės. Kaip ir jo mokytojas. arba pasižymėsi tikra vienybe. Tad DESCARTES'O masės kontinumas yra neįmanomas. Jis nėra sudėtas ir iš mažiausių dalių. aš buvau priverstas griebtis formalaus atomo.begalimo dalumo problema. Laikyti dalumo riba geometrinį tašką .

atomų. kad jie sulaužė radikalų būties vienį (PARMENIDO ar DESCARTES'O). kalbėdami apie LEIBNIZĄ: kas yra jų vienio pagrindas? Aišku. Išliekamas atomistų nuopelnas yra tas. Kaip tik tai turėjo galvoje LEIBNIZAS.4) pasirodo nepriimtinas.1. arba būtis. Atomistinis pasaulėvaizdis yra mechanistinis. kitaip negu tos sankaupos. Atomistiniam mechanicizmui karvė būtų tiesiog atomų sankau- 90 .3). Tačiau tokiu atveju kiekvienas atomizmas prieina lemtingą ontologinę išvadą. bet pačios yra tokiu būdu nepaaiškinamos. Be to. kad reiškiniai yra išoriškai sudėti iš materialių elementariųjų dalelių [ = atomų]. Antai apvalūs atomai (jis yra ypač judrūs) sudaro ugnį ir sielą. kurią E. idant galima būtų mąstyti skirtumus ir daugį. su kuria susiduriame kasdieniame reiškinių pasaulyje. nekintamų ir neatsiradusių mažiausių kūnų. Pasaulio tapsmas yra visiškai atsitiktinis ir mechaniškas. nėra iš ko nors sudaryti.jo susinaikinimas (HEINTEL 1. Pilnatis. Antikos atomistai žinojo PARMENIDO (3. Kaip tikrieji . vieniai. arba apie substancines formas (3. jie yra bet kokių dalių ir junginių pagrindas. Tačiau DESCARTES'O mechanicizmas yra neatomistinis.3) problema. yra begalinė daugybė nedalių. posūkis]: jo principas. jie yra tikrieji vieniai. kas sudėta iš dalių. Jei jie nelaikomi tikraisiais vieniais. Atomai skiriasi nuo kits kito geometrinėmis savybėmis.3]. Jos yra prielaidos bet ko. atomizmas kartu teigia. Štai karvė. su kuria susidūrėme. tuoj pat vėl iškyla kontinumo labirinto (3.1.tas esminis turinys.1. jog jo pagrindas tėra tik vienarūšių atomų sankaupa. jų įvestas daugis buvo vienarūšių dalių daugis. HEINTELIS apibendrina taip: Čia atsiranda ypatinga atomizmo peripetija [ = lūžis. negali būti pritaikytas pačioms elementariosioms dalelėms. kaip ir DESCARTES'O (3.95). Nedalaus atomo vienio pagrindas turi būti visai kitoks. Mat teigdamas. Atomai amžinai juda tuščioje erdvėje. kad patys atomai. iškyla problema.1.1. Štai (kiek supaprastinta) jų mokymo esmė: Vietoje PARMENIDO nebūties ir būties atomistai ima tuštumą ir pilnatį. kad pasirodė. kai tik pažvelgiame į gyvūniją.1.5 Substancija (Aristotelis) Atomistinis mechanicizmas (3. 3. kuris po dviejų tūkstančių metų tapo būdingu naujųjų laikų atomizmo bruožu. tuo tarpu antikos ir naujųjų laikų atomistų . o kartu .3) mokymą ir mėgino išvengti kontinumo labirinto (arba ZENONO aporijų). Juk priešingu atveju materijos taškas botų paskutinis atomizmo žodis [plg. Todėl tam tikrose tuščios erdvės vietose (atsitiktinai) susidaro jų sankaupos.2).1. Iš to kilęs sūkurys sukelia pasaulio tapsmą.atomistinis.1. kalbėdamas apie formaliuosius atomus. kad viskas yra sudaryta iš atomų ir todėl yra sankaupos. Atomistinė kritika pažvelgė į reiškinių pasaulį taip. ne jų tįsumas. Tad nebūtį jie laiko tuščia erdve. Tačiau jei atomai yra šia prasme tikrieji vieniai. nes jis yra be galo dalus. 3. Kaip tikrosios būtybės.

Priešingai . yra tikrasis vienis savyje. Galbūt tam tikro mokslo (sakykime. ką.pa. nuo ko pradėjome 3.1 skyrių! Dabar matome: daug kas. kas yra. bet tai. PLATONAS (1. Pirmuoju atveju niekad nepasidarytų karvė. kurį perša kasdienė žodžių vartosena (3. kad š\ gyvą.3).dalys ir dalelės turi būti mąstomos remiantis visuma ir apibrėžiamos per gyvosios būtybės visumą. kurio negalima paaiškinti mechanine sudėtimi iš mažiausių dalelių. Visa. kai ji yra tikroji būtybė kaip tikrasis vienis savyje. būtų absurdiška norėti sudėti karvę iš dalelių arba ją į daleles suskaidyti. augalai) yra substancijos.1. 3. elementariųjų dalelių ir t.2) požiūriu prasminga ir teisinga sakyti. Tačiau tuoj matyti. kad gyvūnai yra sudaryti iš molekulių. Jei taip nebūtų. galiausiai yra substancija.3 91 . kiekvieną tikrąją būtybę arba kiekvieną tikrąjį vienį galime vadinti substancija.4). Organinė gyvosios būtybes sąranga negali būti mąstoma kaip sankaupinis junginys.1. antruoju .4. kas yra tikrasis vienis. ARISTOTELIS (ir jo sekėjas LEIBNIZAS) kalba apie substancinę forma. Tačiau tam. pasiklystume kontinumo labirinte (3. kad reiškinių pasaulio pagrindas galiausiai yra tikrasis substancinis vienis griežtąja prasme. Substancija yra tai. kad gyvosios būtybės (žmonės. Iš tikro. kaip tikroji būtybė.4. kad kiekvieno gyvūno dalis funkcionuoja kaip tikrosios visumos dalis ir todėl suponuoja visumą. kuri apibrėžia materiją kaip tikrąjį vienį rūšies viduje. biochemijos) abstrakcijų (plg. gyvūnai. Tačiau reikia turėti omenyje.3) kalba apie būtybės dalyvavimą (mėthexis) idėjoje. verčiau palikime atomo sąvoką gamtos mokslams.3. atomų. 3. o Pirmiausia paaiškėja. bet karvės maitos dalelės. bet natūraliai gimdant. kad tįsumas ar kiekybė negali būti toks pagrindas (3. neatsilaiko prieš ontologinę kritiką. turi omenyje ne atomistinio mechanicizmo mažiausius vienius.t. Karvės atsiranda iš bulių ir karvių ne sudedant daleles.1.8. kad išvengtume nesusipratimų.1.dalelės būtų nebe karvės. organišką vienį labai sunku laikyti sankaupa. substancija yra ontologinis atomas. kai ji yra substanciška. Juk atrodo.6 Netikroji būtybė Ontologinė mūsų kasdienio patyrimo kritika rodo. Ji atsiriboja nuo to. 1. Tačiau kodėl kažkas yra substancija? Kokio pagrindu kažkas yra tikrasis vienis savyje? Kokios apibrėžties dėka kažkas yra tikroji būtybė? Matėme. kalbėdamas apie formaliuosius atomus. tikroji būtybė ir tikrasis vienis savyje. Remdamiesi ARISTOTELIO ontologine tradicija. kas. Kitaip sakant. Prisiminkime.1).4 Taigi LEIBNIZAS.4. Iš mūsų ontologinės refleksijos galima padaryti kelias svarbias išvadas: o Santykinumas. kad tokia kalbėsena yra metodiškai abstrakti. 3. kad karvė savyje ir savaime yra tikrasis vienis. Bet ir negyva būtybė gali būti tiktai tuomet.

y. automobiliai. knygos ir t. paveikslus. arba "netikrosios" būtybės.t. Tai dangus ir žemė. kriaušės. kiek jie yra gamtos arba Dievo sukurti. iš natūralių daiktų pagaminame įvairius kitokius daiktus (lėktuvus. vietoves. Namas vadinamas tikru. tikrasis vienis.antrinio kūrinio valdovas 92 .16. plokšteles. tiltai. miestus. aerouostus ir kt. Bet kas gi tai yra? Galime pasakyti taip: substancijos. o kalba vadinama tikra.kasdieniškai vartodami žodžius. skulptūras). Joks dirbtinis daiktas nėra griežtąja prasme substancija. dirbtinio dalyko . Todėl dirbtiniai daiktai vadinami tikrais. suvokiame kaip daiktus ir vadiname daiktais (pavyzdžiui. kaip savyje esantys (ens in se). viešbučius. sodai. jei jie atitinka idėjas. yra natūralūs vieniai. gatves. Ši antrinio kūrinio priklausomybė nuo pirminio. problemą galima padaryti tokias labai bendro pobūdžio išvadas: o Tik ontologinės arba natūraliosios substancijos (pvz.).1) "Tikru" čia vadinama: o būtybės buvimo skirtingo laipsnio tikrumas ir o būtybės pažinumas šio tikrumo pagrindu. Šiam pirminiam kūrimui priešinamas antrinis (t. o Dirbtiniai daiktai ("antrinis kūrinys") suponuoja natūraliosios substancijos ("gamtos") provaizdį ir priklauso nuo jos. glūdinčią statytojo dvasioje. paveikslai. esančias Dievo dvasioje. žmogaus teorijos ir praktikos sukurti dalykai). namai. gyvosios būtybės) yra savyje ir savaime tikrieji vieniai griežtąja prasme. kalnus. apie ką kalbame. dar vadinama pirminiu kūriniu. nėra tikroji būtybė. gamyklas ir t. kad žmogus . Todėl ontologinė substancija dažnai vadinama natūraliąja.).y. akiniai. Substancija yra mūsų buvimo pasaulyje. (TV 1. kariuomenes.nuo natūralaus pirmiausia reiškiasi tuo. stalai. kaip fenomenų kompleksus. Apie "antrinio kūrinio". kasdieniškai ir moksliškai vartodami žodžius. mūsų teorinė ir praktinė pagava formuoja reiškinių pasaulį. Pagaliau substancija yra mūsų buvimo pasaulyje pamatas. kas natūralu. Žodžių vartosena rodo. natūralius ir dirbtinius daiktus mes galime aprėpti.. kuriame pasirodo visa. įvardyti ir suvokti kaip daiktus (pavyzdžiui. duoną. aikštes. Gamta kaip to. Menininkai sukuria meno kūrinius (katedras. operas. ontologine prasme nėra substancija. nuo kurio priklauso. kiek jis pajungtas intelektui. ontologinių substancijų visuma. mūsų pažintinio ir veiklaus santykio su pasauliu prielaida. Šiuo pamatu remdamasi. Teologijos požiūriu šią perskyrą išdėstė TOMAS AKVINIETIS: Kiekvienas daiktas vadintinas tikru tiek. šakos. Pasitelkę pramonę bei techniką. jei jis atitinka formą. tikrieji vieniai.t.). t. Panašiai vadinami tikrais ir gamtos daiktai. jei ji išreiškia tikrą supratimą. jei jie yra pajungti mūsų intelektui. batus.

Aiškiausiai matome gyvų būtybių substancini pobūdį. kalbama būtent apie tai. kas sudaro reiškiniu pasaulio pagrindą. Šiandien. kaip tikrasis vienis. kad šis klausimas liečia vienio ir daugio problemą. diskutuojant apie aplinkos problemą. yra substancija. Todėl kyla ontologinis klausimas: kas yra tikroji būtybė. Jie negali remtis kiekybe kaipo tokia. yra ganėtinai santykinis dalykas. daugio pagrindas . kaip tikrasis vienis. 93 . 3. suvokiame kaip daiktą ir vadiname daiktu. ką.1 skyriaus santrauka a Pasirodo. © Substancijos ontologine prasme natūralios. suponuoja ką nors natūralų (substanciją) ir lieka su juo susiję. Reikia laikytis formaliųjų atomų (monadų) . kuria remiasi mūsų reiškinių pasaulis! • Jau ikisokratikų ontologinė kritika parodė. Joks dirbtinis daiktas nėra substancija. alternatyvią gyvenseną ir darbo humanizavimą. Visa.šio kontinumo dalių judėjimas. ' • Tikroji būtybė. kas dirbtinu. kasdieniškai vartodami žodžius. mechaniškai sudarytos iš atomų. vadinama substancija (ARISTOTELIS). gyvenimo kokybę. kad atomo kaip vienio pagrindas yra kitoks. kad DESCARTES'O pasiūlytu pagrindu remtis negalima ("kontinumo labirintas"). antraip dingtų kontinumo labirinte. kas negyva. Tad tikroji būtybė. negu bet kokios sankaupos.tikrųjų vienių. © Atomistinis mechanicizmas žlunga susidūręs su gyvybe. • DESCARTES stengėsi ontologinį klausimą išspręsti neatomistinio mechanicizmo būdu: vienio pagrindas yra vienalytė begalinė tolydi masė (masės kontinumas). kad tai.pats kaip gyva būtybė yra pirminis ir todėl pats yra natūralus. Bet ir visa.. Visa. kuri yra tikrasis vienis savyje ir savaime. » LEIbNIZAS parodė. yra visiškai kitokia. * Atomizmo prielaida yra ta. galiausiai turi būti substanciška.

1.1. Tačiau šį nesikeičiantį dalyką slepia priešybių kova. bet gali būti pripildyta vandens. Svarbu parodyti. atgabentas iš akmenų skaldy- 94 . PARMENIDUI bet koks daugis .vienyje. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos-akto perskyros rezultatas. kas ji aktualiai yra. galimybė. Taigi aktualiai ji yra tuščia.3. kas ji yra.3).1. geba). Ir PLATONAS (plg.u Ciklinė tik tuomet. Bet kas tai yra? Pasak PARMENIDO (ir ZENONO. kad judėjimo neįmanoma mąstyti. Iš esmės ontologiją iki šių dienų laiko ARISTOTELIO pečiai.1. ARISTOTELIUI aišku.4) paaštrėja taip: HERAKLITUI bet koks vienis ištirpsta daugyje.2 Aktas ir potencija Siame skyriuje norime išskleisti kelias pagrindines ontologijos sąvokas. Aktualiai tai tiesiog marmuro luitas. Ji tuščia. dynamis) momentą. kaip prie šios perskyros buvo prieita. kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai. Jau kalbėjome apie ikisokratinę HERAKLITO ir PARMENIDO (3. actus).8. kad i. judėjimas yra tik regimybė. Bet ir HERAKLITAS manė. k&d kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus: o Aktualiosios būties (gr.1 Akto-potencijos perskyros kilmė ir reikšmė Akto ir potencijos perskyra yra svarbiausia ARISTOTELIO ontologijos perskyra. nes jis visuomet jau suponuoja kokį nors santykinai nejudamą. Vienio ir daugio problema (3. priskyrė judėjimą empirinei regimybei (doxa). 3. plg. energeia) momentą. potenciją būti pripildyta.1. galia. nesikeičiantį dalyką. įveikdama tą perskyrą.3) priešpriešą.1. turi galimybe. Aš suprantu. kas ji iš tikro yra. Jos atsirado aristotelinėje tradicijoje. kuri ontologijai buvo lemiama. 3. Šią pagrindinę ontologijos perskyrą dar kartą paaiškinsime pavyzdžiais: Štai stiklinė.1. Ši priešprieša buvo nagrinėjama visų pirma klausiant: kas yra judėjimas? Mes nuolat patiriame judėjimą ir kitimą. O štai marmuro luitas.2 ir 3. Šį momentą vadiname aktu (lot. kad judėjimas yra ir kad jis yra ontologiškai reikšmingas.3).2. kurio pagrindu būtybė yra tai. Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Tuo tarpu tikroji idėjų būtis yra "atskirta" nuo bet kokio judėjimo ir kitimo. t. o Potencialiosios būties (gr. 1. Ši perskyra glūdi kiekvienoje tikrojoje būtybėje.8. bent jau reikšmingu savo mokymo laikotarpiu. o potencialiai -pilna. Būtybė yra tai. jei suprantu ją kaip abiejų aspektų rezultatą. Tačiau kaip jis sprendžia problemą? ARISTOTELIS laiko.2 ir 1.j. Šį momentą vadiname potencija (potentia = lot.

turi potenciją) perduoti aktą kamuoliui. kuri ypač svarbi G.y. Taigi. futbolininko potencija kamuolio atžvilgiu). Vienas nurodo į kitą. kas yra. Ši priežastis aktualizuoja potenciją. Tačiau ši potencijos aktualizacija suponuoja priežastį. vienpusiai aspektai. dar turime perskirti ir pačią potencijos sąvoką: o Aktyvioji potencija yra gebėjimas sukelti aktą (pavyzdžiui. o potencialiai . Bet jis padarytas taip.puiki skulptūra. kai abu yra nukeliami. yra judus: kitoje vietoje jis yra potencialiai. jis aktualiai yra kur kitur. atskirti vienas nuo kito.y. kurio dėka ji pozityviai yra tai. Aktualiai jis yra pačiame aikštės viduryje. Vejoje guli futbolo kamuolys. būti akto aktualizuota (pavyzdžiui.1 Dialektika Remiantis aristoteline akto ir potencijos perskyra. t. Futbolininkas spiria kamuolį t .y.1 3.2. priešingą.kas kita (daugis). kad gali judėti.1. t. kuri kamuolį veikia. Kaip tik todėl ji yra ši apibrėžta.2. bet potencialiai . Potencialiai . jo potencija virsta aktu. Aš nesuprantu itališkai. Jis aktualiai yra toje vietoje. kurio dėka ji yra ko kito galimybė. F. veikiamąją priežastį. Pasirodo. Kamuolys yra tam tikroje vietoje. aristotelinį judėjimą. Futbolininkas gali (t. Dialektinį dalyką turime tuomet. Filosofijoje dialektika visuomet siejasi su aptariamu dalyku. Kaip ARISTOTELIS aiškina judėjimą? Judėjimas yra potencijos aktualizacija.1.y. naujaisiais laikais kalbama apie dialektiką. Aktualiai dar nemoku itališkai. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje).klos. daliniai. Jie sukonkretėja ir virsta tikruoju vieniu tik tada. o Pasyvioji potencija yra gebėjimas priimti aktą. ir potencialumas. taigi ji pati yra aktuali. Patys savaime.moku. tačiau esu gabus kalboms ir pradėjau italų kalbės mokytis. kas kamuolyje buvo potencialu.y. kamuolio potencija žaidėjo atžvilgiu). Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Jis aktualizuoja kamuolio potenciją. kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas. 7. padaro aktualiu tai. 95 . W. Abu dialektinio dalyko momentai visuomet yra tarpusavyje susiję. HĖGELIO filosofijoje. Kamuolys . Dabar kamuolys guli kitoje vietoje.1. t. pasak ARISTOTELIO. konkreti būtybė.lekia. jie yra abstraktūs. potencialiai vartuose arba nuošalėje. kai jį galima suvokti tiktai kaip dviejų priešingi} momentų rezultatą. pavyzdžiui.

nurodo tikrąją būtį. Kartu išryškėja dar viena svarbi perskyra: o Substancija yra savistovi būtybė. substancijos santykius su kitomis substancijomis (pavyzdžiui. kuris ją paneigia (antitezė). tačiau būtį kaip būtį galime mąstyti tik kartu su nebūtimi. kad tokių "išorinių" metodų filosofijoje apskritai negali būti. būdama "daikto vidujybė". kokybę (susirgimas ir pasveikimas). Taigi dialektika nėra metodas. grynosios būties sąvokoje nėra jokio apibrėžto turinio. Be išorinės raiškos tikroji būtis negalėtų būti vidujybė.2. t. nusakydamas dialektinio dalyko momentų sąryšio specifiką.tai l)pašalinimas. paprastą betarpiškumą. esmės) ir reiškinio (išorybės. Tačiau tikroji būtis.3.Nukelties (Aufhebung) sąvoką ėmė vartoti HĖGELIS. tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau.2 Substancija Ir akcidencija ARISTOTELIS pradeda ontologinę analizę. didėjimas ir mažėjimas). kieno reiškinys jis yra. Priešingai -pats daiktas pasirodo esąs dialektiškas.y. aptinkame joje vidinį prieštaravimą. Todėl natūralioji substancija savo konkretybe yra būties (vidujybės. lyg iš šalies pridėtas prie daikto. tyrinėdamas substancijų kaitą. nes tik nebūtis kaip "kontrastingas fonas" apskritai leidžia mums suvokti būtį (antitezė). Natūraliojoje substancijoje abu momentai yra dialektiškai vieningi ir "nukelti". Pavyzdys: būtį pirmiausia mąstome kaip neapibrėžtą. pašalindami (nesilaikydami griežto "arba-arba").y. kad sąvoka ir jos paneigimas vienas nuo kito neatskiriami.reiškinio (išorybės) ir tikrosios būties (vidujybės) vienybė. kaip HĖGELIS apibūdina dialektiką: tai tapatybės ir netapatybės tapatybė. yra "reiškinio judėjimo įtarpinta".4). Kitos rūšys aptinkamos nagrinėjant kiekybę (pavyzdžiui. Judėjimas erdvėje tėra tik viena tokios kaitos rūšis. išlaikydami (suvokdami. (Red. pavyzdžiui. jų prieštaravimą nukeliame (sintezė). Taigi reiškinys nurodo. 3. įsimylėjimas ir susipykimas) ir 1. mokydamas apie aktą ir potenciją. past. kuri tam tikra prasme "stovi savyje" (ens 96 . t. Ji jo reikalinga ir nurodo jį. Kaip tik šį didį atradimą padarė ARISTOTELIS. aristotelinė akto ir potencijos vienybė. kas yra reiškinio pagrindas. kuris galėtų būti nurodytas kaip konkretus būties požymis (tezė). bet kokios būtybės vienio ir daugio vienybė. 2)išlaikymas ir 3)perkėlimas į aukštesnę pakopą. regimybės) tapatybė. Ji yra abiejų momentų "rezultatas". tad būtį ir nebūtį turime mąstyti kartu (sintezė). natūralioji būtybė (substancija) . kad nebūtis nėra būtis) ir perkeldami į aukštesnę pakopą (būties ir nebūties vienybę suvokdami kaip judėjimą). Visose šiose kaitose kinta substancijos apibrėžtys. matyti iš to. tačiau suvokdami. Dialektikoje nukeltis reiškiasi kaip tezės ir antitezės sintezė: mąstydami tam tikrą sąvoką (tezė). Reiškinys kaip reiškinys yra (juslinė) apraiška kažko. jų priešybę nukeldami. Jau matėme (1. Šios sąvokos prasmė yra triguba: nukeltis . tapatybės ir netapatybės tapatybė. Dialektiška HĖGELIO prasme yra.1.) Kad Čia svarstoma vienio ir daugio problema.

mirė 322 m.—2217 97 . Stagiroje. Aleksandro Didžiojo mokytojas. gimė 384 m. peripatetos .Aristotelis. kurioje buvo filosofuojama vaikštinėjant (gr. Chalkidėje. 7. Laikytas visų klasikinių filosofijos disciplinų kūrėju. Platono mokinys. pasivaikščiojimas). Atėnuose įkūrė peripatetikų filosofų mokyklą. 336/35 m.vaikštinėjimas.

kurios priklauso nuo substancijos ir todėl remiasi pačia dalyko esme. kokios rūšies yra substancija. substanciją ir akcidencijas skiria TOMAS AKVINIETIS: Kai subjektas [ = substancija] turi [pasyvią] potenciją [plg. Tik pakankamai ilgai stebėdami ir tyrinėdami būtybę.77. Akcidencijos yra aktai. kurios keičiasi. 1. viengungis. suaugės ar kairiarankis. kurie apibrėžia substanciją. nebūtinos ir išorinės.išorinės. imame suvokti. kurios akcidentinės substancijos apibrėžtys yra atsitiktinės. Mes suvokiame karvės dydį.žmonių gebėjimas juoktis. Antai.1]. Štai kaip. judėjimą.6). Akcidencijų dėka patiriame. Prisiminkime. kad kas nors yra blondinas. o Substancijos apibrėžtys. 3. žemaitis. Iš šios patirties mums ima aiškėti. kas jai esmiškai priklauso.2.2)! Dabar matome. kurios prisijungia prie substancijos lyg "iš išorės". Jį aptinkame visur. užuodžiame ir girdime ją. Atsitiktines akcidencijas atskirti nuo savybių būtina klausiant. Substancija tampa reiškiniu savo akcidencijų dėka. pavidalą. spalvą. 98 . Substancija/7#$/rotfc> savo besireiškiančių akcidencijų dėka. Klasikinis pavyzdys . išlieka ir nesikeičia. Kadangi išorinės akcidencijos atveju subjektas [ = substancija] yra grynai priimantysis. Tačiau tai liečia savybę kaip esminę akcidenciją. lytiškumas. Substancija ir akcidencijos sąlygoja viena kitą: substancija yra reali tik dėl pilnutinės akcidentinės apibrėžties. sekdamas ARISTOTELIU. kintant apibrėžtims. Kitos žmogaus savybės yra visuomeniškumas. Pati substancija niekad nėra duota tiesiogiai. Akcidencijos ir substancijos santykis yra akto ir potencijos santykis. yra nesavistovios būtybės. ši akcidencija yra išorinio veiksnio pagimdyta (TV 1. muzikas. meninis ar kultūrinis gebėjimas ir pan. kaip tikrosios būtybės (substancijos) esmė rodosi per akcidencijas. accidere = įvykti.8. Bet kai jis yra aktualus. Šias nesavistovias apibrėžtis vadiname akcidencijomis (lot. o Savybės. Ji pasirodo tik per savo (besireiškiančias) akcidencijas. atsitikti). Akcidencijos yra realios tik substancijos dėka. Substancija skleidžiasi savybėmis ir rodosi jų dėka. taip pat techninis. o dalyko esmei . atsitiktinis dalykas yra tai. žiūrint žmogaus esmės. bet yra tik dėka kažko kito. Taigi akcidencijos yra dvejopos: o Atsitiktinės (arba išorinės) akcidencijos. dėka substancijos (ens in alio}. jis jas gimdo. kaip reiškinį ir tikrąją būtį skiria PLATONAS (plg.in se). Jos ne "stovi savyje". jis priima akcidentines apibrėžtis. Tad substancijos ir akcidencijos santykį galime vadinti dialektiniu. kur pasirodo žmogus. Substancija yra potenciali akcidencijų atžvilgiu. Substancijos esminei apibrėžčiai jos yra nebūtinos. kad reiškinys yra akcidencinio pobūdžio.

Kai sakome "obelis yra substancija". Tokie antkategoriniai predikatai vadinami transcendentalijomis (nuo lot. Teigdamas "Petras yra žmogus". Kęsmas (paschein) Yra predikatų. t. kad mes visuomet kalbame apie daiktus. Kokybė (poion) 4. Substancija (ousia) 2. Kada? (pote) 7. Tarp transcendentalijų ir kategorijų esama esminio skirtumo: o Kategorijos nusako savo designatus ( = tai.savistovią būtybę. Turėjimas (echein) 9. Jis mano. Taigi kategorijos yra ir pagrindinės ontologinės formos. rūšis. ką galime teigti apie daiktus. kad visa. Padėtis (keisthai) 8. transcendere = peržengti).o kurios yra savybinės. kokios yra jos savybės ir kaip jos siejasi. ARISTOTELIO raštuose ji reiškia teiginio schemą ar formą. kad pirmoji yra substancijos kategorija. šis žmogus ar šita karvė.reiškia nurodyti. tai substancijos kategorija visais trim atvejais žymi tą pat į . bet ir buvimo būdai. "žmogus yra substancija". sakykime. Substancijas ARISTOTELIS skiria taip: o Pirminė substancija yra individuali. kuriomis būtybė yra. Kiekybė (poson) 3. "vienis". ARISTOTELIO kategorijų lentelė 1. kuri išlieka ir nesikeičia kintant apibrėžtims 99 . Apibrėžti substancijos esmę . pažyminys.y. Santykis (pros ti) 5. kurias mes teigiame apie daiktus! Šias gimines ARISTOTELIS ir vadina kategorijomis. kurie peržengia ir kategorijas. kas kokiu nors būdu yra. tuo tarpu visos kitos žymi akcidencijas. ARISTOTELIS pradeda nuo to. "gėris" ir "grožis". Jis klausia: kokios yra aukščiausios giminės sąvokų. kuriai priklauso individuali substancija. Veikimas (poiein) 10. kad kategorijos yra ne tik teigimo. Matome. antrine substancija (predikatu) nusakau pirminę (subjektą). buvimo būdas priklauso vienai kuriai kategorijai. Tai "būtybė".22. ARISTOTELIS remiasi tuo. predikatas).1 Kategorijos "Kategorija" kyla iš graikiško žodžio kategoria ( = kaltinimas. o Antrinė substancija yra pirminės substancijos esmė. "liūtas yra substancija". turi priklausyti vienai iš dešimties jo išvardytų kategorijų. 3. Tad visko. ką jos žymi) vienareikšmiškai. "tiesa". Kur? (pou) 6.

. vieno prado atžvilgiu (Met.2. kokybė. sakome "spalva yra vienis". kiekybė ir kt. 3. ARISTOTELIO kategorijų lentelė yra labai svarbi iki šiol Matysime. 3. kai kinta akcidencijos (vieta.2. liūtas ir žmogus skiriasi. Tad "kategorija" šiandien vartojama labai plačia prasme. bet taip. o analogiškai. Kartais kone kiekviena "* bendra sąvoka vadinama kategorija. "žmogus yra vienis". o predikatą. ir ne tik dėl atsitiktinio vardų sutapimo. N.). pavyzdžiui. priešinga (pvz. bet visuomet santykyje su vienu. Mūsų kažkada nebuvo ir kada nors nebebus. ir akmuo. Gimėme ir mirsime. priklauso sveikatai . nesikeičiančio substrato. Substancinį pokytį taip pat galima suvokti remiantis akto ir potencijos perskyra. 323 Materija ir forma (hilemorfizmas) Akto-potencijos perskyra akcidencijos-substancijos pavidalu (3. kuo obelis.5. su vienatine esme. kaip viskas. 100 . kuris tinka jiems visiems. 3. kuri yra nesikeičiantis pagrindas (substratas).y.2). ir spalva.. kaip potencinio.. kas vadinama sveiku. kad ją palaiko ar padaro. o Transcendentalios savo designatus nusako ne vienareikšmiškai.1.2.2) pasirodo nagrinėjant substanciją. viena (akcidentinė) aktuali apibrėžtis virsta kita.(plg. judėjimas. taip pat ir apie būtybe gali boti kalbama daugeliu reikšmių. bet ir substancinis pačios substancijos kitimas. pavyzdžiui. Taip atsiranda ontologinė problema. kad ir pati substancija yra kintama. suskirsto aukščiausias kategorijas į žemesnių (sritinių) kategorijų "medžius".1). "vienio" transcendentali] a nusako ne kokį bendrą spalvai.1003 a-b).2. panaši į akcidentinio kitimo problemą. ir žmogus yra vienis. HARTMANAS (2. substancijos. Substancijos kiltis ir nyktis taip pat turi turėti nesikeičiantį substratą.1. Tačiau pasirodo. "akmuo yra vienis". Šis pradas yra substancija. pagal analogiją. ARISTOTELIS vadina substancinį kitimą "kiltimi ir nyktimi kaip tokiomis". ARISTOTELIS taip paaiškina. akmeniui ir žmogui momentą. t. Apskritai ARISTOTELIO išvada yra tokia: bet kokiai kaitai reikalingas nekintantis substratas. tačiau tiktai . Gali vykti ne tik akcidencinis kitimas nekintančios substancijos pagrindu. kad KANTAS mokymą apie kategorijas pasuka savimonės (transcendentalinės) filosofijos link. Šis substratas pasirodo kaip potencija kintančių aktualių apibrėžčių atžvilgiu. Vykstant akcidentiniam kitimui. tačiau kiekvienas savaip. Tačiau kaip tik dėl to substancijos kategorija abstrahuojasi nuo visko.1).IV. Fenomenologai.arba todėl. bet kiekvienam skirtingu būdu. arba kad yra jos požymis ar gali ją įgyti. pastebimą abstrahuojantis nuo jų skirtumų. Kai. ką reiškia ši analogija: Apie būtybę kalbama daugeliu reikšmių.

nei kaip kas nors. kaip pastovus substancinio pokyčio pagrindas. 3. ji suteikia materijai buvimo liūtu ar buvimo ąžuolu ontologinį tobulumą.Kas yra šis potencialus.1.apie materiją.2. dažnai sudaro sunkumų pradedantiesiems. 3.1): juk akcidentinės apibrėžtys yra substancijos apibrėžtys. yra dviejų momentų (atitinkančių aktą ir potenciją) rezultatas: o Substancinės aktualios apibrėžties. Iš tikro yra kažkas. kad substancija kaip tokia. Šią materijos ribinę sąvoką aptinkame klausdami apie substancinio kitimo substratą ir nuosekliai atsiribodami nuo visų (akcidentinių ir substancinių) aktualių apibrėžčių. Ši ARISTOTELIO ontologinė teorija vadinama hilemorfizmu (hyle . kas savaime nėra pažymima nei kaip kažkas. o Pasyviai potencialaus substrato. VII. O materija vadinu tai. ką apibrėžtų kiti predikatai.3). apie kurį sukasi hilemorfizmo teorija. Mėginsime įveikti kai kuriuos iš jų: • Pirmiausia reikia atsisakyti bet kokios gamtamokslinės materijos sampra- 101 .2. morphe) (plg. Taigi materija.3. Pirmiausia šis substratas neturi jokių akcidentinių apibrėžčių (nuo antrosios iki dešimtosios kategorijos. apie ką sakomas kiekvienas šių predikatų ir kieno būtis skiriasi nuo kiekvieno iš šių predikatų būties. apibrėžiantys būtybę. pasak ARISTOTELIO. neapibrėžtos apibrėžiamybės pasyviai potencialus pradas. nei kiekis. Ji apibrėžia materiją kaip tam tikros rūšies substanciškai realią būtį. Taigi konstruodami prieiname ribinę sąvoką: savaime visiškai neapibrėžtą. Tokia ontologija siekia išaiškinti substancijos sąrangą ir suvokti substancinį kitimą. Ji priima substancinės formos savyje aktą ir lieka substancijos galimo kitoniškumo pradu.materija. kurio dėka substancija yra tai.1 Ontologinė materijos sąvoka Ribinių sąvokų mąstymas. plg. kaip būtybė. yra bet kokios natūraliosios substancijos galutinis. Taip aristotelizmas prieina išvadą. Ji yra aktas. Bet šis substratas.2. vadinamos substancine forma (gr.1029 a). nei kaip kokio nors dydžio. Tad ši paskutinybė savaime nėra nei apibrėžta substancija. kas ji yra. nesikeičiantis substancinio pokyčio substratas? Galime sukonstruoti jį ontologiškai. Mat kiti predikatai sakomi apie substanciją. morphe = forma). tad jos negalime laikyti substratu. o šiuo atveju kinta pati substancija. pasyviai potencialų substratą. tačiau apibrėžiamas pagrindas.3. neapibrėžtas. o ši . materijos kaip neapibrėžtos apibrėžiamybės prado. Pavyzdžiui. nei dar kažkas (Met. 3. ARISTOTELIS šį substratą vadina materija (hyle). neturi ir substancinės apibrėžties* nes jo substancinė apibrėžtis turi kisti.

nors. TOMAS ir HĖGELIS laiko lemiama.tos. kuri pati yra tikroji būtybė (ens quod ens). Kas turima omenyje. jie nėra tikri. Jei materijos pasyviąją poten. elementariųjų dalelių) yra sudaryta materialioji tikrovė. kai atsižvelgiame įjos išvadas. negu yra. paprastai sakoma. Gamtos mokslas tam tikros metodinės abstrakcijos (1. kad natūralioji substancija iš principo yra tokia. kaip tam tikri "daiktai" (lot. atsitiktinai priklauso). bet realūs. materija yra jos galimo kitoniškumo pradas -ji išlaiko galimybę priimti kitą substancinę formą. bet ir realiai. kokia tikra yra pati būtybė. jog momentai skiriasi ne tik mintyse. kas galų gale yra materija. Tai reiškia. kad momentai yra ne tikri. nes substancinės formos ryšys su materija nėra būtinas. Čia galima padaryti perskyrą. kurių rezultatas yra būtybė.kas yra visų materialių daiktų apibrėžties substratas. Nagrinėjant bet kokį dialektinį dalyką. Šios teorijos ontologinė prasmė pasimato tuomet. t. kurią ARISTOTELIS. ciją aktualizuoja substancinė forma. atskirti vienas nuo kito. Tad ką gi gali paaiškinti hilemorfizmas? o Natūralios substancijos kontingentiškumą (. Sakome: natūralioji substancija yra kontingentiška. Substancinė forma pati savai- 102 .y. neegzistuoja. taigi .galimybę. Taigi beprasmiška mėginti kaip nors įsivaizduoti tiek materiją. kad gali ir kilti. Kalbant apie ontologinius dalykus.1). o apie neempirines empirijos sąlygas. kurie nėra tikri tokia prasme. siekiama suprasti būtybę kaip rezultatą jos momentų. Čia kalbama ne apie empirines. Materija yra neapibrėžtos apibrėžiamybės pradas. kai hilemorfizmo teoriją suprantame kaip dialektinę teoriją (3.4. Kalbėdami apie būtybę. suvokiame tik tuomet.2) pagalba paaiškina vieną empirinį dalyką kitu. Klausimas. atomų. t. kitą būtybę. iš kokių materialių dalelių (pavyzdžiui. visai nėra gamtamokslinis klausimas. Paskirai šiedu momentai nėra būtybės. taigi jei turime reikalą su natūraliąja substancija. ir o momentą. kuris yra nukeltas toje būtybėje kaip rezultatas. o Natūraliosios substancijos individualumą. tiek substancinę formą. skiriame: o būtybę. (contingit = lot. kurios dėka ši būtybė yra tikra (ens quo ens). kurią ARISTOTELIS vadino pirmine materija. Juk ontologija turi paaiškinti arba rekonstruoti patyrimą. Taigi vieną materialų dalyką ji paaiškina kitu. res = daiktas). Tuo norima pasakyti. kalbant apie materiją ir formą. Jis stengiasi parodyti. Šia prasme materija ir forma kaip potencija ir aktas yra tikrosios substancijos realūs momentai.y.2. Materija ir forma yra du priešingi momentai. ir nykti. Tikras yra tik jų dialektikos rezultatas.1.1. kad daiktas būtų kitas.

"štai obelis". dalių įvairovė iki pat kontinumo labirinto (3. Todėl pati būtis yra visų daiktų... Pasirodo. Mat aktualu yra tai.1. o ne riba. būtis nagrinėjama kaip suteikianti formą ir. Tačiau jei būties aktas pats savaime yra tobulybės apskritai aktuali pilnatvė. Sakome: "štai karvė". kaip 103 . Kaip pasyvi potencija.2. Tam tikru atžvilgiu natūralioji substancija yra vienis ir daugis kartu. Jau ARISTOTELIS žinojo. kas egzistuoja. pvz.kaip priimamoji su priimančiuoju. bet priešingai . mėgino pateikti patį galutinį ir pamatinį akto-potencijos perskyros pavidalą. Šiuo požiūriu būties aktas (actus essendi) yra "kiekvieno akto aktualumas" ir "kiekvienos tobulybės tobulumas".2. kuris būtų hilemorfinės (materijos ir formos) perskyros prielaida. vienas žymiausių visų laikų ontologų. TOMAS AKVINIETIS. bet nesakome: "štai karvė kaip tokia". Tai būties ir esmės perskyra.4. Antra vertus. tai kodėl konkrečių būtybių (substancijų) tobulumas yra ribotas? Jei būties aktas pats savaime yra vien pozityvumas.4 Esmė ir būtis Matėme. Pati būtis yra tobuliausia iš visa ko. Ir SOKRATAS yra žmogus. Ji yra daugis. Tačiau savaime ji nepasako.I ad 3). kad materija yra substancijos individualybės ir atskirybės pradas jos rūšies ribose..priimamoji. nes ji su visu kuo santykiauja kaip aktas. materija pati savaime yra neapibrėžta galimybė priimti bet kokį apibrėžtumą. "štai obelis kaip tokia*.2) suponuoja akto-potencijos perskyrą formos-materijos pavidalu (3. Todėl būtis santykiauja su kuo kitu ne kaip priimančioji [potencija] su priimamuoju [aktu]. ji pati nenulemia iš to kylančių substancijų vienareikšmio apibrėžtumo ir palieka jų įvairovę. liūtų. kad kiekvienos būtybės tobulumas visuomet priklauso nuo akto. kad akto-potencijos perskyra akcidencijos-substancijos pavidalu (3. ji yra tikrasis vienis. ar rūšis sudaryta iš daugelio individų (pvz. liūto. TOMAS mėgino mąstyti būtį (esse) kaip aktą. Joks natūralusis individas nereiškia savo rūšies kaip visumos.iš pirminės materijos. 3. o Vienį ir daugį. daugio (kiekybės) aspektas .2. kas siekia būties. (TV 1. Tad rūšį (substancinę formą) išreiškia tik viena rūšių individų (substancijų) įvairovė. arklio ar bet ko kito būtį. bet ne žmogus kaip toks. Potencija visuomet yra vardan akto. Savo ruožtu. gyvas organizmas. Kalbant apie žmogaus.3). o ne kaip tai. ąžuolų). taip pat ir [akcidentinių bei substancinių] formų aktualybė.me yra apibrėžtos rūšies būtybės (pvz. Vienio aspektas atsiranda iŠ substancinės formos.3). ąžuolo) tobulas "modelis". tobulumas.

o filosofiją. Visai naujai prakalbino problemą. kad domimasi tik būtybe (t. HĖGELIS priartėja prie šių struktūrų.6. individualybė. TOMAS AKVINIETIS teigia. Šis potencijos pradas turi (plg. stiklinę 3. teigdamas: Faktiniame buvime apibrėžtybė sutampa su būtimi. HEIDEGGERIS. kad reikia. kodėl būtybė yra baigtinė. 3. nes jis savaime nėra tobulybė. o turėti ribos. ji yra riba. Būtybė (substancija) pasirodo būties ir esmės (kaip akto ir potencijos) momentų dialektikoje. Jis prikišo tradicinei ontologijai būties užmarštį. kitaip sakant.5 Perskyrų sistema Dabar mėginkime sujungti tris akto ir potencijos perskyros pavidalus (būtis-esmė. Taigi kiekviena substancija yra akto-potencijos vienybė kaip būties akto ir esmės vienybė. TOMAS vadina šį potencijos pradą esme (essentia). potencijos prado. t. Žinoma. iš kokios ontologinės struktūros kyla baigtinės būties modusai (kontingentiškumas. suvokti būtybę perjos būtį. Pradėkime nuo būties-esmės perskyros: Būties aktą (kiekvieno akto aktualumą ir kiekvienos tobulybės tobulumą) priima ir riboja esmių sistema. akcidencija-substancija). "Esmė" čia reiškia ne substancijos pozityvią prasmės pilnatvę (pvz. bet kaip tik priešingai . Ypač tomizmo mokykla Šimtmečius pabrėždavo akto-potencijos perskyros esmės-būties pavidalu svarbą. kad "esmė" čia suprantama visai kitaip negu paprastai. kadangi visa tobulybė eina iš būties akto. ribojimo kaipo tokio pobūdį. o ne pačia būtimi. Tad reikia "mąstyti pačios būties tiesą. Būties aktą kaip kiekvieno akto aktualumą ir kiekvienos tobulybės tobulumą įgyja ir riboja pasyviai potencialių esmių sistema. Hilemorfinė perskyra (materija-forma) paaiškina. o kartu. M.y.apibrėžtą negatyvumą. plg.3. kuri būtybę tik ir daro galimą. kad baigtinė substancija kyla iš baigtinybės ir nyksta baigtinybėje. substancijos] atžvilgiu dalykas. Taigi kita būtis nėra indiferentiškas jo [faktinio buvimo. Ši esmių sistema suskaido būties aktą į baigtinių būtybių kosmosą. atsirandančią dėl to. būtybė yra išvardytų momentų sąryšio rezultatas. bet yra jo paties momentas (Encikl. užuot suvokus būtybę tik kaip būtybę". §92). dedama kaip neigimas. žmogaus esmę). bet neparodo. vienybė-daugybė. rėžis. 1. Esmės ribotumas pasireiškia tuo. Tuo tarpu perskirdamas būtį ir esmę. kad čia aptinkame galutinę. kad būties 104 . Esmė priima būties aktą ir kartu jį riboja. priešinamo būties aktui. Pastebėtina.1): o būti visai pasyviai potencialus. atsakymo į klausimą "kas?" turinio apibrėžtimi). fundamentalią ontologinę struktūrą.2.11).galime mąstyti baigtinybę? Aišku. jų ryšys gali būti tiktai dialektinis. 3.y.per būties klausimą (plg.1).. forma-materija.2. Ji parodo.2.

kas būva. 4. panagrinėsime ontologinę priežastingumo prasmę. tikrosios būtybės pilnutinę apibrėžtį. Jie praktiškai apsiriboja kategorijų nagrinėjimu arba gamtamokslio išvadų apibendrinimu. 7 pieš: Ontologinių .6. Dabar. kurios išplaukia iš substancijos kaipo tokios.6 Ontologinis priežastingumas Priežastingumo principas buvo formuluojamas įvairiai: "visa.1 skyrelyje pradėtą svarstymą. o transcendentaliniu (savimonės filosofijos) požiūriu priežastingumo principą mėginama suprasti kaip transcendentalinį pažinimo principą. 105 . tomis akcidencijomis. Substancijoms sąveikaujant. anaiptol ne visi ontologai sutinka. kurios atbaigia konkrečios substancijos. 7. Priežastingumo principas domina filosofiją bent trejopai: o ontologiniu požiūriu priežastingumo principą mėginama suprasti kaip būties principą. būva dėl priežasties" (PLATONAS). Prie transcendentalinio ir mokslo teorijos požiūrio grįšime kita proga. atsiranda atsitiktinės akcidencijos. Šio ryšio pripažinimas ar nepripažinimas pirmiausia priklauso nuo to. t. baigdami 3.2. o mokslo teorijos požiūriu priežastingumą stengiamasi suprasti kaip konkretaus mokslinio tyrimo metodinį principą. kaip fundamentaliai yra iškeliamas ontologinis klausimas. Natūraliojoje substancijoje materija ir forma skleidžiasi savybėmis.2.aktas išsiskaido [formą ir materiją ir taip įgyja materialios natūraliosios substancijos apibrėžtį. Šie požiūriai jokiu būdu neprieštarauja vienas kitam. kad yra toks dialektinis ryšys. 43. "niekas nebūva be pagrindo'1 (AUGUSTINAS) £visi kitimai vyksta pagal priežasties ir padarinio ryšio dėsnį" ( K A N T ) . Nemaža ontologų atmeta paimtą iŠ ARISTOTELIO ir čia išdėstytą klausimo kėlimo būdą.2.perskyrų sistema 3.1. Žinoma. Visai konkreti natūralioji substancija yra rezultatas.y.

iš ko galiausiai daiktas padarytas. Galutinė formalioji priežastis yra substancinė forma.: Priežasčių klausimas (ARISTOTELIS) 7. Filosofija klausia apie galutines priežastis. telos . kuri čia kyla. tai turi būti tikslų sistema. bet.1 Aristotelio priežasčių teorija ARISTOTELIS.tikslas) problema. arba aktualiai tuščia. galime išdėstyti šitaip: Niekas negali tuo pačiu metu ir tuo pačiu atžvilgiu būti aktualiai ir potencialiai. Tačiau būtybės priežastis yra ir tikslas.2. Klausimas apie būtybės veikiamąją priežastį ir apie galutinį jos tikslą. skaidė klausimą apie priežastis į keturias dalis: 8 pieš. Problema. o potencialiai tuščia. namo atveju tai . o tad ir .statybinė medžiaga.6. yra teleologijos (gr. Stiklinė negali būti ir aktualiai.statytojo planą atitinkanti/<9/rm<7. Prie jos dar grįšime. kam būtybė egzistuoja. o ne chaosas. kadangi yra kosmosas. kurios dėka būtybė priklauso savai rūšiai. o potencialiai pilna. kas ją konstituoja (vidinė priežastis). 3. apie galutines išorines priežastis. Galutinė materialioji priežastis yra pirminė materija . Tikslas sukelia būtybės kiltį.y. kaip veikiamojo priežastingumo principą.2 Priežastingumas ir akto-potencijos teorija Priežastingumo principas dažniausiai suprantamas kaip veikiamojo priežastingumo principas ir todėl priežastingumas ir tikslingumas skiriami. ir potencialiai pilna: ji arba aktualiai pilna. iš kurios statomas namas. apibrėžęs filosofiją kaip paskutinių priežasčių mokslą.1 Būtybės priežastis pirmiausia yra tai. priežastingumo principą.2. Pavyzdžiui. t. Namo tikslas yra būti buveine. Remdamiesi akto ir potencijos teorija.tai. nuo PLATONO laikų veda filosofiją prie filosofinės teologijos problemos. Klausimas apie pirmąją veikiamąją priežastį tiesiogiai iškyla. antra vertus.2. kitaip atsirastų prieštara. tai.6.3. materija. Bet kadangi kiekvienas kitimas yra potencijos 106 . Tai aišku iš tokio samprotavimo: kiekvieną būtybę substancinė forma kreipia į tikslą. Klausimas apie galutinį tikslą yra neišvengiamas. pasitelkdamas veikiamąsias priežastis. nagrinėjant akto ir potencijos santykį. ir dcl šio tikslo statybininkai stato namą. tai .galutinis tikslas.

Pamatysime. jį pirmiausia aiškinomės judėjimo pavyzdžiu.5 ' 107 . ir čia glūdi jos prasmė ir reikšmė.3// plg. negali būti kartu viena ir kita. aktuali ugnies šiluma priverčia potencialią medžio šilumą virsti aktualia šiluma.4 6.1. kaip tik tam tikros aktualios būtybės dėka. o Būtis . o Materija -forma (3. (TV. turi būti judinama kieno nors kito. kas yra aktualiai.I.akcidencija (3. kas juda.2): čia priežastingumas svarstomas akcidentinio kitimo plotmėje. tobulesniam už j į patį. o tai. Taigi visa. negu turi pati. 4.virsmas aktu. Pavyzdžiui.3): kiekviena substancinė kaita (kiltis ar nyktis) yra paženklinta priežastingumo. kitaip tariant. Jokia substancija nėra pati sau priežastis. Pirminė materija nekuria formos. Dar viena svarbi išvada . aktas turi ateiti iš ko kito. Taip pat neįmanoma. Neįmanoma.6. kad tas pats daiktas kartu būtų ir aktualus. kiek padarinio tobulumas nepranoksta priežasties (arba jos aktyvios potencijos) tobulumo. 2.2. Materialiosios substancijos akcidentinė apibrėžtis tam tikru laiko momentu yra daugelio veiksnių priežastinio veikimo rezultatas. TOMAS AKVINIETIS aiškina taip: Tačiau jokio daikto potencijos negalima paversti aktu kitaip. Jokia priežastis negali suteikti daugiau aktualumo. Jokia akcidentinė kaita nevyksta be veikiamosios priežasties.411) Pavyzdžiai. kuriais remiasi TOMAS. kad kas tuo pačiu atžvilgiu ir tuo pačiu būdu botų judintojas ir judinamasis. Tad iš trijų išdėstytų akto-potencijos perskyros pavidalų pasidaro trys atitinkamos ontologinio priežastingumo perskyros: o Substancija .esmė (3.2. Kas yra aktualiai šiltas. bet tik potencialiai šaltas.niekas nėra pakankamas pagrindas veiksmui. Toks jis gali būti tik skirtingais atžvilgiais.4): esmės aktualizavimo būtyje negalima paaiškinti pačia esme. Priežastis paaiškina padarinį tik tiek. tuo pačiu metu gali būti ne potencialiai šiltas. Mokslo teorijos samprata orientuojasi tiktai į atskirų mokslų praktiką. kas kinta. kad būtų savo paties judėjimo priežastis. išplaukiančią iš akto-potencijos teorijos. tačiau jie gerai iliustruoja argumentavimą. yra kito judinama. Priežastingumo principas buvo suformuluotas Antikoje kaip tik šitaip: niekas pats savęs nejudina. Ji neturi nieko bendra su ontologine ar transcendentaline analize. Kas tik juda. kad mokslo teorijos priežastingumo samprata yra nepalyginamai silpnesnė už ontologinę. taip ji išjudina medį ir keičia jį. yra sąlygoti ano meto. FlChr V. veikiamoji priežastis čia turi pridėti formos aktą.2. Reikia griežtai skirti šias priežastingumo sampratas. ir potencialus tuo pačiu atžvilgiu. Kiekviena baigtybė kaip baigtybė yra sąlygota. Tas kitas yra veikiamoji priežastis.

individualumas ir vienio-daugio pobūdis. remiasi natūraliosios substancijos atsitiktinumas. momentai. arba akto. kuriuos galima priskirti būtybei. Kiekviena akcidentinė ar substancinė kaita ir apskritai kiekviena baigtinė būtybė turi turėti pakankamą priežastį. jei jis gali būti suprastas tik kaip dviejų priešingų ir tarpusavyje susijusių momentų rezultatas. būties-esmės perskyros pavidalu akto-potencijos perskyra parodo fundamentaliausią ontologinę struktūrą ir tuo būdu iškelia esmišką būtybės baigtinumą. Kiekvienas predikatas priklauso tam tikrai kategorijai. Natūrali substancija yra šių momentų rezultatas. tai niekas nėra savęs paties priežastis. Substancija reiškiasi savo akcidencijomis. • Dalyką vadiname dialektiniu. • Pasak TOMO AKVINIEČIO. kurios gali keistis. Tai aktualiosios būties. arba potencijos. Pirmine materija. • Kategorijos yra predikatų. • Akcidentiniame kitime akto-potencijos perskyra pasirodo akcidencijos-substancijos perskyros pavidalu. kaip neapibrėžtos apibrėžiamybės pasyvios potencijos pradu. substancijai nesikeičiant. • Substancinėje kaitoje (kiltyje ir nyktyje) akto-potencijos perskyra pasirodo formos-materijos perskyros pavidalu. aukščiausios giminės.3 2 skyriaus santrauka • Kiekviena būtybė yra dviejų momentų rezultatas. ir potencialus. ir potencialiosios būties. • Ontologinė priežastingumo sąvoka kyla iš akto-potencijos teorijos: jei niekas tuo pat metu ir tuo pačiu atžvilgiu negali būti ir aktualus. Akcidencijos yra substancijos apibrėžtys. 108 .

jų daugiaprasmiškumas yra sisteminis.2. kurio pati būtybės sąvoka neišsako. Kitos transcendentalios (dėl to. tradicija nesutaria) dažnai vadinamos būtybės savybėmis (savybė: 3. Žodžiu. gėris ir grožis. ką nors pridedant prie būtybės. 4. Pradedant PLATONU. ką intelektas pirmiausia suvokia kaip geriausiai žinomą dalyką ir kuo remdamasis jis aiškina visas kitas savo sąvokas.2. Todėl visos kitos intelekto sąvokos turi būti gautos. galioja transcendentalių tarpusavio pakeičiamumo principas. o paskui (substancijoje ir substancija remiantis) akcidentines kategorijas. kadangi jos visuomet ir būtinai išplaukia iš būtybės ir yra duotos su būtybe.5. kurioje atliekamos piniginės operacijos). jei nusakomasis buvimo būdas bendrai išplaukia iš kiekvienos būtybės.2 109 . Būtent . "kasa" gali reikšti ir supintus plaukus. Pirmoji transcendentali]a yra predikatas "būtybė". pvz. Tačiau galima pasakyti. kai nusakome tam tikrą būtybės būdą (modusą). Be to.jei.1). Štai tekstas. Tai įmanoma dviem atvejais: Pirma. Transcendentalios/«/7maws/fl žymi substanciją. Šis predikatas iš tikrųjų peržengia kiekvieną kategoriją ir kiekvieną apibrėžtą objektų sritį. ir įstaigą.. kad kažkas yra prie būtybės pridėta. kas būtų jos atžvilgiu išorinė esybė (kaip akcidencija pridedama prie substancijos). Todėl būtybė negali būti kategorija. vienį.2. bet ir kitus predikatus galima apibūdinti kaip transcendentalias: Tai. Scholastai taip formulavo šį pakeičiamumą: omne ens est unum (kiekviena būtybė yra vienis). kaip šį daugiareikšmiškumą apibrėžė ARISTOTELIS: transcendentalios yra ne atsitiktinai daugiaprasmės (kaip. turime reikalą su tam tikru ypatingu būtybės modusu. tiesą ar gėrį. kuriomis remiantis priimami skirtingi buvimo būdai.2. "substancija" tik išreiškiamas savyje stovinčios būtybės buvimo būdas. kuo skiriasi kategorijos ir transcendentalijos (3. kuris pateikia transcendentalių teorijos apybraižą ir rodo. Tad substancija neprideda jokios skirtybės. nusakydami tą būdą. Pirmiausia tai vienis. o tuomet šių buvimo būdų prasme priimamos skirtingos daiktų kategorijos.2). yra būtybė. kiek yra kategorijų. Antra. Todėl jos yra ne vienareikšmės. Klasikinės ontologijos prasme kategorijos yra bendriausi vienareikšmiai predikatai.yra skirtingos būsmo pakopos. nes kiekviena esybė jau yra būtybė. arba iš jos pajungimo kitai būtybei.Tačiau prie būtybės negalima pridėti nieko. Tai vėl įmanoma dvejopai: arba buvimo būdas plaukia iš būtybės kaipo tokios. kiek jų yra. Matėme. bet daugiareikšmės ir turi tiek reikšmių. kad ne tik būtybę. tiesa.33 Transcendentali]oš Jau esame trumpai pasiaiškinę. Transcendentalios peržengia bet kokią apibrėžtą objektų giminę. ens etunum convertuntur (būtybė ir vienis yra pakeičiami vienas kitu) ir pan. kuri būtų kokia prie būtybės papildomai pridėta esmė. Taip pat yra ir su kitomis kategorijomis. transcendere = peržengti) yra tie predikatai. kurie peržengia kategorijas. Transcendentali]oš (nuo lot. šios transcendentalios yra svarbiausios ontologinio svarstymo kryptys.

Kontinumo labirintas leido LEIBNIZUI įžvelgti. kas dera su kiekviena būtybe. Tokia subordinacija gali būti dvejopa: Pirma . Vienis yra būtybė kaip nedalybė. kad būtybių daugis yra galimas tik tuo atveju. Ts. Būtybės ir intelekto dermę išreiškia žodis "tiesa".MAS AKVINIETIS. jog ji yra. Daugis suponuoja vienį. apibrėž- 110 . Jis skiriasi nuo būtybės tuo. išplaukiantis iš būtybės apskritai. .3.1. o "daiktas" išreiškia būtybės "kas". Dažnai substancijos. Tačiau tai yra siela. arba esme. 3. kuri savaip yra viskas.5). jei kiekviena būtybė galiausiai yra tikrasis vienis.3). (To. . yra nedalybė. Jį išreiškia žodis "vienis". Antruoju atveju kalbama apie vieno subordinaciją kitam. formalusis atomas. nes ji skiriasi nuo ko kito. Kaip būtybė vadinama vieniu. kaip savyje būvanti būtybė (plg. O siela sugeba pažinti ir siekti. nes yra nedali. Tuo tarpu neigimas. Taip įvedamas žodis daiktas (res). monada (3. 1. Tačiau tai įmanoma tik tuomet. kad būtybė išplaukia iš būties akto. Tad vienis pirmąja ir tikrąja prasme yra substancija.. ko pagrindu sakoma. Antra . kaip kažką.1.remiantis būtybės derme (convenientia) su kita būtybe.1 Vienis Kiekviena būtybė yra vienis. Tai išreiškia žodis "kažkas" (aliquid).: Tomo Akviniečio transcendentalijų skirstymas 3. \ : Pirmuoju atveju apie būtybę norima ką nors pasakyti pozityviai arba negatyviai. jei pripažįstama kažkas šalia. Būtybės ir siekio dermę išreiškia žodis "gėris". Tačiau nėra nieko. taip ji vadinama kažkuo.1 sutrumpinta) 9 pieš. ką galima būtų pasakyti tiesiog pozityviai ir ką rastume kiekvienoje būtybėje kaip jos esme.remiantis "vieno" ir "kito" skyrimu. kaip vienio.

111 . Ji pasirodo reiškinio regimybėje (plg. tuo labiau ir tuo tobuliau ji yra vienis. kurių vienybės pagrindas yra ne jie patys. daugis. šeima).. Ji "pasirodo" savybių dėka. Nepažinu ir tik ribinėmis sąvokomis išreiškiama tai. tačiau kaipo individualybė ji nesileidžia suvokiama.3.2.2. Kiekvienoje būtybėje būtis yra vienijanti. Bet koks būtybės vienis galų gale remiasi pačia būtimi.1). yra tokie todėl. kaip antai materija kaipo tokia bei ja besiremianti individualybė (plg. kiek ji yra tikrai vieninga. Todėl kuo labiau būtybė yra būtiška.1. atskleistį.2). Antai gyvūno vienis yra tobulesnis už augalo.4). iš įvairovės į save grįžtanti substancinė forma (3.3.8. Būtybės pažinumas patyrimo faktas. aukštesnis vienio ir individualumo tipas. Galiu. negu tokių apibrėžčių suma. būties aktu (3. intelektu ištiriamu dalyku. pažinus dalykas).1).2. Šiuo pagrindu metafizika nuolat mėgino mąstyti dieviškąjį Absoliutą kaip absoliutų vienį ir paprastumą. Tiesa.2. 33.2). kuriuo remiasi bet kokia filosofija (1. Pirmiausia pažinios yra besireiškiančios akcidentinės apibrėžtys.y. bet jų praktinis santykis su žmogumi (3.2.3 ir 3. Tai ypač ryšku gyvosios substancijos atveju. Mūsų patiriantis buvimaspasaulyje (I. 3. kaip tiesą vadino intelligibile (lot. kuriuo ji yra aktuali ir pozityvi.2 ir 3.1). Individualybė kaipo tokia yra neišsakoma (individuum ėst ineffabile). įvairovė. Scholastai būtybe. Kiekviena iš šių apibrėžčių kaipo tokia yra bendra ir remiasi tam tikromis akcidencijomis. Živilės) daug apibrėžčių ir tuo būdu jį apibūdinti. kas tėra vien pasyviai potencialu (3. Žinoma.6). o žmoguje pasireiškia iš principo naujas. akcidentis vienis yra silpnesnis už substancinį ir jį suponuoja. Tai reiškia. leisdama save atskleisti. kas yra dalis. Antai taip kalbame apie kiekybės vienius (pvz. kaip tik nepaslėptį. Tačiau tai reiškia. vienetas yra skaičius) arba apie santykių vienius (pvz. 1. Bet ir akcidencija yra būtybė tik tuo mastu. kad būtybė grįžta į save. HĖGELIS visą filosofiją laikė ne kuo kitu. nuo kurių reikia skirti atsitiktines savybių apibrėžtis (3. Būtybė yra pažini tuo mastu. patyrime jos individualybė tam tikru mastu iškyla aikštėn. Nuo tokių ontologiškai reikšmingų (substancinių ir akcidentinių) vienių skiriame dirbtinius vienius. kaip "vienio apibrėžčių studija".tumas nusakomas taip: substancija yra savyje įtarpinta arba savyje reflektuota. t. kad būtis būva.I) visuomet jau yra šalia būtybės ir ją atskleidžia. yra tiesa. Savybėmis skleidžiasi pati substancija.3). tiesa.3.2 Tiesa Būtybė..2. mąstoma santykyje su pažinimo subjektu. Tačiau Živilės individualybė yra kažkas visai kita. tampa jusliškai stebima. santuoka.2. HEIDEGGERIS įžvalgiai išaiškino graikų žodžio aletheia (tiesa) etimologiją: šis žodis reiškia ne ką kitą. nurodyti štai šio žmogaus (sakykime. kad tikrojoje būtybėje visa.

kiek ji yra. o žmogus . nėra tiesiog proporcinga tam. 333 Gėris Gėris būdingas kiekvienai būtybei. kuris reiškiasi aukštesniu veiklumo tipu. tai. kūriniui ontologinis pagrindas. Tačiau mėginant apibrėžti neorganikos substanciškumą. tai jis taip tobulai pažinus. Mat mūsų pažinimas yra baigtinis ir todėl yra proporcingas tam. Būtybės tobulybė yra nukreipta l tai. Kai.2. kas pažinu savaime. Tai rodo. Kadangi būtis yra "visų tobulybių tobulybė" (3. kiek ji aktuali. Tačiau. kas protu suvokiama. Tiesa. kad eglė tobulesnė už akmenį. einant maudytis. bet ontologine prasme. sugriebdamas savo mąstymo objektą. ką ir apie vienį: būtybės pažinumas galiausiai priklauso nuo jos būties. kad jo būtis yra gryna. Kuo būtiškesnė yra būtybė. tuo labiau ji pati savaime yra pažini. kas pažinu mums (tai žinojo jau ARISTOTELIS).už gyvulį. Tačiau ARISTOTELIS pabrėžia. taip protas ir tai. kad jos vidinė vertė gali būti pripažinta ir jai pritarta. žiurkės ar kinivarpos yra tobulesni ir todėl geresni už visą pasaulio auksą ir visus augalus. ontologiškai žiūrint. kad čia pateikėme tik vieną tiesos problemos aspektą. ko mes pageidautume. Tačiau kiek kiekvienos būtybės gerumas priklauso nuo žmogaus valios? Kai kurie ontologai aiškina: kadangi būtybė kaip esanti turi tam tikrą tobulybę. yra tam tikru laipsniu tobula. todėl jis mąstytinas ontologiškai. Jei pamatine meilės realizacija laikoma mylimojo pripažinimas ir pritarimas jam.4). kurį jis liečia ir mąsto.Apie tiesą galime pasakyti tą patį.į tai. kaip tobulumas. jie yra. Todėl mums nesunku pažinti kaip substancijas aukštai išvystytas gyvas būtybes. kad šis savaime tobulai pažinus dalykas mums yra mažiausiai pažinus. Būtybė yra tobula lygiai tiek. Matysime. 112 . kad jai būtų pritariama. nemanome.1072 b). Šiuo atžvilgiu gėris yra tas pat. yra tas pat (Met. tobula savižina: Mąstymas kaipo toks krypsta į tai. kas aukščiausia.3) ir būtybės akcidentinės apibrėžties. kad uodai yra kažkas gera. kad tiesa turi dar daug kitų aspektų. Todėl [absoliutus] protas. nes susiduriame su vis aukštesniu būtiškumu. mus puola uodai. kad ji būtų pripažįstama ir mylima. Ontologinis gėris neturi nieko bendra ir su praktiniu naudingumu ar tuo. Antai ARISTOTELIS taip samprotauja apie dieviškąjį Absoliutą: kadangi šis Absoliutas yra nepaprastai būtiškas. Tai pritarimo ir meilės būčiai. mąsto pats save: jis tampa mąstymo objektu. Sakome. Šis laipsnis ar tobulybė priklauso nuo substancinės formos (3. neribota aktualioji būtis. tuoj atsiranda sunkumų. tai kiekvieną būtybę dėl jos būties galima suvokti kaip meilės vertą. žmonės jai turėtų pritarti. kas savaime geriausia: aukščiausias mąstymas .7.2. Kiekviena būtybė yra taip. kiekviena būtybė. uodai. kas atsiveria patiriančiam buvimui-pasaulyje. o jei yra -jie yra geri ir tobuli. Taigi apie "tobulumą" čia kalbama ne moraline vertinamąja. Nors siunčiame uodus po velnių. XII.

tai pirmiausia kalbama apie substancijos raišką.3 skyrelyje nagrinėjome meno grožį. jei raiška. ką turime omenyje. būties stygius yra blogis (pikta). Aišku.3. 33. kad būtis (substancinė forma) spindi. Meno grožiu žmogaus dvasia siekia tobulos išraiškos juslumo terpėje. bet koks įprasminimas ir tikslo pasirinkimas galiausiai yra nukreipti tik į vieną dalyką: labiau būti. Kaip. tai yra ribotumas. jei yra. Blogį galima palyginti su skyle: juk jos taip pat nėra ir ji tuo didesnė. kas tikrai (substancinės formos prasme) turėtų būti.3). pirmiausia turimas omenyje gamtos grožis ir.yra. kaip kitų transcendentalių atveju. Neišnešiotas kūdikis gali būti tik tuomet.y. Pavyzdys: puikus šešiolikaragis elnias.). kuo mažiau yra. Viskas. o gamtos grožyje randa atitinkamą juslinę raišką natūralioji būtis. Senas pavyzdys yra aklumas. žmogui) šį ontologinį aspektą visuomet užgožia žmogiškoji prasmės problematika.4 Grožis 1. nebuvimas to. pikta (malum) iš esmės yra būties stygius. kai sakome. kalbant apie gėrį.1 113 . Būtybė kaip gėris yra susijusi su žmogaus siekimu. kad vertinančiam ir norinčiam subjektui (t. kad jos būtis pasirodo reiškinyje. ARISTOTELIS neišnešioto kūdikio pavyzdžiu parodo. Sunkiau yra žmogaus 6. bet "kontempliacijos". Todėl stygius dar vadinamas privacija (privatio — lot. Netobulybė. Jei kiekviena būtybė vadinama gražia. Būtybė yra graži. būties stoka.Tačiau juk esama ir netobulybės. kad rožė ar liūtas yra gražūs. blogis. Kalbant apie transcendentalinį "grožį" ontologiškai. atėmimas). Tai ne pažinimo procesas ir ne siekimas. ko žmonės apskritai gali siekti. kalbant apie grožį. kad būtybės būtiškumas išryškina grožio reikšmę. galiausiai yra būtis. jei ji yra mažesnė už minimalią tobulybe. kai nėra to. matėme. visų pirma substancija. Tai. Nagrinėdami uodus. taip. kuris. Bet kokia tobulybė ir gėrybė. kiek ji yra. blogio. Sakoma. substancinę formą. Pastebėtina. Tai reiškia.yra gera ir tobula. kad kiekviena būtybė (arba kiekviena natūrali substancija) būva taip. Kyla klausimas: kaip ontologinis gėris siejasi su moraliniu? Šį klausimą turėsime išsiaiškinti etikoje. kiek yra . šviečia reiškinyje. kuriame tobulai reiškiasi elniškumas. Jis aiškinamas kaip stygius. Kiekviena būtybė yra graži. švyti. bjaurastis taip pat yra būties stygius (3. Apie blogį kalbame tada. Grožyje būtybės būtis yra reiškinyje ir kelia pasigėrėjimą tiesiog žiūrint (ar klausantis ir pan. kas turi būti kaip tikrai reikalingas substancinei formai. jei jis nėra mažesnis už tam tikrą minimumą.4. kas . Būtybė kaip tiesa yra susijusi su žmogiškuoju pažinimu ir skleidžiasi mąstymo procese (diskurse). nebūtis organo. Klasikinė ontologija atsako: jis nėra tikras. išvaizda tobulai išreiškia jos esmę. yra gėris. juslinį jos duotumą. kad būtybė visai negali būti. žiūros malonumas.

4.3). jusline jo būties išraišką.4. Kalbame apie gražius miškus.6 Praktiškai tinka gamtos mokslo santykiui su gamtos filosofija: o Gamtos mokslai yra tematiškai redukuoti ir metodiškai abstraktūs (1. kaip kalbėdami apie ontologinio ir moralinio gėrio santykį. Jie plėtoja empirines empirijos teorijas. Nieko baisaus. naudodamiesi visiškai apibrėžto požiūrio filtru. mūsų gyvenimo problemos dar nėra nė pajudintos (Traktatas. 6. o Materialiosios tikrovės visumos klausimą. kad tuomet.nebe gamtos mokslo klausimas. Jie kuria modelius. kaip apie gražias karves galvijų turguje. Šiuo atžvilgiu gamtos filosofija dar vadinama kosmologija. Tokiam požiūriui prieštarauja štai kas: va skyrelyje 1. t.1. ir čia kalbama apie grožį. Čia susiduriame su panašia problema. kai visi galimi mokslo klausimai jau atsakyti. išbyra iš rėčio.1 sakėme apie pozityvaus mokslo santykį su filosofija.atveju. nyksta ir gamtos grožio ontologinė prasmė. siekdami dviejų dalykų: kuo paprasčiau paaiškinti tam tikros srities stebėjimus ir įgalinti tos srities prognozes.y. Turima omenyje neorganikos ir organikos perskyra. 114 .2) į šį klausimą atsakė teigiamai.52). Tiesa.1). Gamtos mokslai yra empiriniai. nes žmogaus grožį. kad. 3. Jie nagrinėja gamtą. Tačiau nereikia pamiršti. Koks yra šių modelių santykis su pačia gamta . Tačiau jei taip kalbame rimtai. Nuo substancijos priklauso ir gamtos grožio akcidencijos. traktuojame tik kaip jo kūnišką raišką.1 Gamtos mokslas ir gamtos filosofija Ar filosofija neturėtų palikti gamtą gamtos mokslams? Matėme. WITTGENSTEINAS taikliai pastebi: Jaučiame. kad WiTTGENSTElNAS ir Vienos ratelio tradicija (2.3. o grožio konkurse apie gražias merginas kalbama taip pat. 4. taip pat organikos "pakopų" skyrimas.4 Gamta Klasikinė gamtos filosofija svarsto dvi dideles temas: o Natūraliųjų būtybių bendriausias gimines bei jų perskyras.1. 3.4. Šis požiūris yra panašus į griežtai nustatyto tankumo rėtį: kas to tankumo neatitinka. jei taip juokaujame. nykstant ontologiniam vieniui (3.2 ir 1.4. darome klaidą. upes ir pan. kaimenes.

Gamtos mokslo ir gamtos filosofijos kilmė yra ta pati . 2a). orientacijos pasaulyje ir ryšio su transcendencija visumai. kad galėtume prognozuoti? Gamtos filosofija klausia: kas yra gamta ir kas yra natūralioji būtybė. Platonas ir paskiri žmonės (|vadas j kategorijas.turintis sielą kūnas. remdamiesi viena kategorija. Veikiau čia reikia filosofijos. ypač gamtos filosofijos. kad galėtume prognozuoti.kasdienis patyrimas (1.1. ir mokslo teorijos. o jai priklauso kūnas. Tačiau gamtos mokslai negali ir nesiima vertinti empirinių teorijų ir modelių reikšmės žmogaus egzistencijos nuskaidrinimo. Gamtos mokslai kuria modelius. kūnui . pastarajai . kiek jie tinka aiškinti stebėjimus taip. ji klausia apie mūsų empirinio gamtos pažinimo ontologines sąlygas. Gamtos mokslas nėra gamtos filosofija.4. O gamtos filosofijai rūpi būtybės (kuri yra patyrimo pagrindas) esmės apibrėžtys. Substancija pati yra giminė. Mūsų dabartinė civilizacija remiasi įspūdinga jų pažanga.3.4.305) rašo: Kas pasakyta.2 Porfyrijaus medis Neoplatonikas PORFYRIJUS (234 . 3.protinga jusli būtybė. kuri reiškiasi fenomenais? Gamtos filosofija nėra empirinis empirijos mokslas. IŠ šio teksto kildinamas vadinamasis Porfyrijaus medis: .žmogus: žmogui priklauso Sokratas. pastarajam -jusli būtybė. Gamtos mokslai verti susižavėjimo ir pagarbos.1 ir 1. jusliai būtybei *. norime paaiškinti. Be kritinio filosofinio apmąstymo kyla naivaus tikėjimo mokslu ir besąlygiškai optimistinio požiūrio į pažangą pavojus.3). Jų vertę pirmiausia lemia tai.Gamtos mokslas klausia: kaip turime aiškinti fenomenus.

Kiekviena gyva būtybė yra kūnas. 3. Žemesnės rūšys yra individų rūšys. nejuslios gyvos būtybės vadinamos augalais.3. Pasak ARISTOTELIO (ir PORFYRIJAUS). 3.2. Paskui parodome.y. 3. kaip kad žmones daliname j dešiniarankius ir kairiarankius. pvz. tuo atskleisdami juslios būtybės (gyvūnijos) savybes. Kiekviena jusli būtybė yra gyva būtybė. tad jis yra ir gyva būtybė. kuo gyvas kūnas skiriasi nuo negyvo (neorganinio).2. augaliją ir gyvūniją galima būtų išskirstyti į minėtas rūšis. rūšis yra paskutinė.2. kas sudaro tam tikro mokslo tematinę redukciją. Ji individualiai atstovauja savo rūšiai (plg. kurios nevadinamos augalais (pvz. kurią nuo PLATONO iki dabar pripažįsta didžiuma gamtos filosofų. juslaus . Juk esama nejuslių gyvų būtybių.nejuslaus. kur empiriškai eina šių apibrėžčių ribos.4. plg.1). kiekviena substancija) priklauso rūšiai. pavyzdžiui. Iškeliame tas savybes (plg. kad savo substancinės formos dėka kiekviena individuali natūralioji būtybė (t.5. jie skiriasi nuo kits kito tik akcidentiškai. kūnas. Gamtos filosofija nurodo tik esmines perskyras ir tuo būdu apibrėžia skyrimo kriterijus. Aukštesnioji giminė rūšinės skirties (savybės. kurios yra būdingos visiems kūnams.. Toliau parodome.besielio. Šiame patyrime. M6 . Ši programa svarbi dar vienu požiūriu: apibrėžę tokią savybių sistemą ir remdamiesi mokslo teorija. Gamtos filosofija negali pasakyti.y.2). per požymį turintis sielą. galime spręsti. Šio medžio gale yra žmogaus rūšis.. gyvą būtybę K juslią būtybę. Kai filosofinėje antropologijoje kalbėsime apie žmogų.2. Jau žinome. remiantis iki mokslinio patyrimo makroskopija. Šios trys giminės yra viena kitai subordinuotos. Mums tokia žodžio vartosena nėra svarbi. Šią programą galima taip trumpai formuluoti: pradedame nuo to. Gamtos filosofijos požiūriu PORFYRIJAUS medžio tvirta šerdis yra turinčio sielą . tad ji yra ir kūnas.neprotingo perskyros.y. protingo .5. t. iškeliame gyvybės savybes. bakterijos). t. 3.3. Ir PORFYRIJAUS medyje neorganiką. ir kūnas. kas yra bendra visoms natūraliosioms būtybėms. PORFYRIJAUS medis yra sukurtas. svarstysime tris gimines: kūną. Žmogus yra jusli būtybė. kas praeina pro jo rėčio akis. taigi nuo kūno giminės. nedali natūraliosios būtybės PGRFYRIJAUS medis apibūdina gamtos filosofijos programą. Tai empirinio mokslo reikalas. apibrėžiamas kaip gyva būtybė. kuo jusli gyvybė skiriasi nuo nejuslios. kurios leidžia apibrėžti gyvos būtybės giminę.2 Šis medis parodo gamtos filosofijos siekimą apibrėžti svarbiausias natūraliųjų būtybių gimines.2) pagalba toliau apibrėžiama kaip sekanti žemesnioji giminė.

Gamtoje nėra jokių šių konstrukcijų atitikmenų. 3. kuria remiasi visos kitos.) ir išveda (konstruoja) iš jų kiekybinius santykius geometrijų ir aritmetikų prasme. kurį gali pasiekti neorganinė gamta" (HEGEL). tad potencialiai jie yra daugiai (3. Tuo. Jų koekstensyvumas kinta. Geometrijai rūpi tolydi kiekybė. Jos pradinis uždavinys buvo padaryti kūnus disponabilius jų kiekybės požiūriu (pvz. Tačiau tuo pačiu "tiesa apribojama modelių naudingumu" (G. kad gamtos filosofija kilo kaip tik iš judėjimo problemos.1.2. Matėme. žemės matavimas). Būdami ekstensyvūs ( = tįsus).dar ir specifinės kūno potencijos (jėgos) veikti ir atveikti (reaguoti).4. skaičiai ir pan. t. Paklausę apie savybes (3.3). taigi kiekybiškai apibrėžtos būtybės. Šia potencija skleidžiasi substancinė forma kaip rūšis. kuriomis kūniškoji būtis reiškiasi. mobilūs. persmelkiančias visą gamtos filosofijos istoriją: o Tįsumas: kūnai yra ekstensyvūs (~ tįsūs) dydžiai. suteikia jiems ypatingą (aktyvią ir pasyvią) potenciją (jėgą).3). apibrėždama kūnus kaip formaliuosius atomus (3.1). Kadangi matematika nekreipia dėmesio į visus nekiekybinius aspektus. Matėme (3. skaičių teorijos prielaidas ir kt. apibrėžtą koordinačių sistemą. kūnai yra ir koekstensyvūs su kitais kūnais: kūnai riboja kits kitą. kad kūnai tam tikru būdu veikia ir atveikia. SCHWARZ). Fizikai pirmiausiai rūpi kiekybės ir judėjimo empirinis ryšys.2.2. ji yra abstrakti.2.2 ir 1. o Veiklumas: jei kūnai apibrėžiami tik judėjimu ir tįsumu (mechanicizmas.1). darydami fenomenus matuojamus. KANTAS formulavo pirmąjį patyrimo pagrindinį teiginį taip: "visi stebiniai yra ekstensyvūs dydžiai". Fizika ir chemija. Dėl tįsumo kūnai yra dalūs. Matematika atsirado kaip mokslas apie kiekybę kaip tokią.2.1. Kokybės paverčiamos kiekybėmis. remdamasis akto-potencijos dialektika (3. jie dingsta kontinumo labirinte ir ZENONO aporijose (3.diskretiška {skaičius!).63 117 . kuria jie vienas kitą veikia.2). jų tinkamumu prognozėms kurti.. Substancinė forma (3.1. Koordinatės. tad cheminis procesas gali boti pavadintas "aukščiausiu lygiu. Matematinio konstravimo modelis pritaikomas gamtai.1. euklidinės geometrijos lygiagretumo aksiomą. Tuo bodu jie matematizuoja patyrimą.1. apskritimai.3).3.3).4. 4. taiko fenomenams matematikos konstrukcijas.y. gauname tris apibrėžtis. aritmetikai .2. kaip šiuolaikine prasme "tikslieji" gamtos mokslai. ARISTOTELIS laikė kiekybę pirmąja akcidentine kategorija (3. « o Judėjimas: kūnai yra judus. kaip ARISTOTELIS mėgino paaiškinti kūną kaip materialią substanciją. rūšims pobūdis. 1.3). Pažvelkime į atskirus mokslus (plg. matematika priima apibrėžtas aksiomas (prielaidas) (pvz.3). pasireiškia jų vienybės kokybinis. chemijai .1.1. formaliai abstrakčias aksiomines konstrukcijas. judina ir keičia. Siekdama padaryti kiekybę disponabilią.2). neegzistuoja.. Taip ji sukuria griežtas.43 Kūnas Kiekviena natūralioji būtybė yra kūnas.1) tarp materijos ir formos (3.

tai turėsime ribotą erdve.209a).. Jos aksiominė sąranga sudaro iliuziją. Jo vieta yra negatyvi apibrėžtis. Toliau: kokias daiktų savybes turime paaiškinti erdvės pagalba? Juk jai nebūdinga nė viena iš keturių priežasčių [3.. 118 . Tad vietą apibrėžia kūnų koekstensyvumas (3.y. ir kūnas vienu metu. Juslėmis suvokiamo kūno elementai turi masę. Tad erdvę suvokiame kaip kažką neribotą.2. Mat jie turi dydį. kadangi mintyse galime imti vis didesne dėže. 87 ir t. nei būti sudaryta iš elementų. Vis dėlto šis ribotumas pasirodo neesminis. kurias galime išgyventi. EINŠTEINAS. Erdvę dažniausia vaizduojamės kaip dėžę.1]. kad ji negali būti nei pati elementas. t. nes niekas nėra išjos sudaryta. kuriais kūnai gali būti patalpinti erdvėje (dėžėje). jų tarpusavio ribojimasis arba turėjimas-kažkošalia-savęs. Juk ji nėra nei daiktų materija. Kūnas yra erdvėje taip pat. ar tie elementai kūniški. Be to. taigi kūnu. nuo kurio ima svaigti galva: dėžė. kuri yra ir erdvė. kad DESCARTES vengė nagrinėti erdve kaip daiktą. Tačiau dėžės esmę sudaranti galimybė talpinti nepriklauso nuo tos dėžės sienų storio. kuriame yra kiti kūnai.. Kūno vieta yra "gaubiančio kūno ribos". (Fiz. Tai rodo ir tas faktas. Būdus. Tik jis turi savybes ir tik jis yra tįsus.3).1 Erdvė Su kokiais sunkumais susiduria mūsų kasdienis erdvės vaizdinys. neprarandant "erdvės"? Akivaizdu. kad toks artėjimo prie ribos procesas yra visiškai įmanomas. su kuriuo jis "ribojasi". nei judėjimo postūmis. t.6. esą ji tinka situacijoms. nei forma ar sąvoka. remdamiesi dėžės "pripildymo" patirtimi. Galime pasakyti ir taip: tikras visuomet yra tik kūnas. kai tik pamirštama šios sąvokos kilmė. įtaigiai parodė A. kad kūno ribas galima mąstyti tik kaip paviršius.IV.dvimatis darinys) nėra kūnas. nepriklausomą nuo kūniškų objektu ir galintį egzistuoti be užpildo.1) kategoriją.3..4. taigi galime mąstyti erdvę be dėžės. kaip kūnų talpyklos vaizdinys veda į tokią aporiją: erdvė tampa tįsiu daiktu. bet vien mąstomas dalykas neturi dydžio. Pozityviai tikras yra kūnas. Tad nenuostabu. Pirmoji platesnė ir gamtos filosofijai iki šiol reikšminga tokio erdvės vaizdinio kritika priklauso ARISTOTELIUI. Ta proga ARISTOTELIS samprotauja šitaip: Kaip turime suprasti erdvę? Jos esmė tokia.2.I. kaip skrybėlė yra dėžėje. dar atsiranda vaizdinys.43. Toliau ARISTOTELIS mėgina paaiškinti vietos (kur? plg. nagrinėja trimatė euklidinė geometrija. nei tikslas. kuris tačiau pasirodo nerealus. Čia "riba" yra negatyvi sąvoka. 3. ar bekūniai. bet neturi masės. Gal galima šį storį sumažinti iki nulio. kuri apima mažesne. kaip savaime esantį daiktą. Bet jei sudarysime erdvės sąvoką aukščiau aprašytu būdu. nesvarbu.y. Skirtumas tarp kūno ir erdvės lieka neaiškus. Pažvelkime į jo samprotavimų eigą: Erdvės kaip dėžės.2. (EINSTEIN l.) Šiame tekste slypi daugelis erdvės kasdienės sampratos aporijų (neišsprendžiamų dalykų). Tačiau paviršius (geometriškai . Riba yra šio kūno "ne" kitam kūnui.

tačiau ribų neturi. Empiriškai šis klausimas neišsprendžiamas. Pastebėsime. ir kadangi jau žinome. kas neturi kito. Tačiau kartu kūno apibrėžtis reiškia. koekstensyvių kūnų kontinumas negali būti begalinis. kuris turi kitą [kūną] kaip ribą už savęs.1. Iš to ARISTOTELIS daro išvadą: visata gali būti tik koekstensyvių kūnų kontinumas. Beprasmiška kalbėti apie baigtinės visatos vietą. kad jis taiko matematinį modelį. kad kūno ir vietos santykis yra dialektinis (3. kad abiem atvejais matematinių (geometrinių) modelių konstrukcijos neleistinai taikomos gamtai.. Kartu sunaikinamas tuštumos kaip "kažko" vaizdinys: Kadangi erdvę jau aptarėme. Kūnas yra tai.nei kaip kažkas atskiriama. būti kūno tįsumas (214 a). yra erdvėje. Pozityviai tikras yra tiktai kūnas. turintis kažką šalia savęs.. turįs kokias nors savybes. kad tas prieštaravimas teoriškai neišsprendžiamas. Kadangi tįsumas budingas tiktai kūnui. kuriuos ima kaip prielaidas. kokia prasme erdvė yra. ARISTOTELIS parodo.ne.2. kiek jis yra ne tai. kad ARISTOTELIS prieina šią išvadą tik todėl. pati nebūdama kūnu. SCHWARZ.apie lauką.visatos vietos? Ne. Mat gamtamokslinė empirija pati priklauso nuo sukonstruotų modelių. Ar šis realus kontinumas yra baigtinis. ar begalinis? ARISTOTELIS stengiasi spręsti šį klausimą. Tačiau ar anapus visatos nėra tuščios erdvės . kad erdvė negali sudaryti tuštumos šia prasme . tik tiek. nei kaip neatskiriama. Taigi visata yra baigtinė. Bet koks ekstensyvumas yra koekstensyvus. t. KANTAS įžvelgia principinį prieštaravimq (antinomiją) tarp abiejų teiginių ir mano. Dėl gamtamokslinės diskusijos apie baigtinės neeuklidinės ar begalinės neribotos euklidinės erdvės "tikrumą" pastebėsime. Todėl ARISTOTELIS kalba apie orą ir eterį (eterio teorija). kuris kažkur yra ir būdamas pats savaime. Ji yra baigtinė. kas jis yra. Tuštuma tarp kūnų pati turėtų būti kūnas.1). Erdvė yra vietų koekstensyvumas. Ji nėra už kūno. Mat tuštuma puikiai gali.y. yra kūnas "erdvėje"" (G. taikydamas visatai matematinį skaičių sekos modelį: kadangi negali būti aktualiai begalinio skaičiaus. "Kūnas yra kažkas apribota. 118). 119 . tuštuma negali būti tįsi. Šis "kažkas". kas yra už jo.. nėra [erdvėje]" (212 a). tai aišku. "Tik kūnas. jo neįmanoma mąstyti kaip neturinčio nieko šalia savęs. ARISTOTELIS tai išreiškė šitaip: "Taigi ji [erdvė] visuomet atrodo kaip daiktas. o kokia . taigi yra apribotas. Platonizmo gamtos filosofijos tradicija pripažįsta. Taigi erdvės sąvoka negatyviai remiasi kūnu. kad aktuali begalybė galima. iš kurios išimtas daiktas. o modernioji fizika . vartodamas vietos kategoriją. o tuštuma turi būti erdvė.Taigi. nėra dėžė-erdvė-kūnas. kad jis turi kažką šalia savęs. ir turėdamas kažką kitą šalia savęs" (209 b).

Be to. Laikas yra sudarytas iš abiejų šių dalių. Mat visi šie trys yra mano sieloje kaip kažkas neapibrėžta.1} pasirodo kaip tik judant. (AUGUSTINAS. nebotų botojo laiko. Viena jo dalis yra praėjusi ir dabar jos nebėra. Kūno ir erdvės dialektika (3.218 a). Be subjekto susidaro aporija: Kad laikas arba visai neegzistuoja. Esamasis apie būtąjį yra atsiminimas (memoria). IV. kiekvienas dalus daiktas. ir jei niekas neegzistuotų. t.3. kaip sąmonė. Tad šalia laiko materialiojo aspekto reikalingas ir formalusis aspektas. Bet galbūt būtų tikslu sakyti. Išp. Bet ir materialusis laiko aspektas yra problemiškas.. Tačiau kuo čia dėtas skaičius? Galima ginčytis. kas dabar aišku ir suprantama. taigi ir skaičiaus (Fiz. turi egzistuoti visas arba bent kai kurios jo dalys. Laikas nėra tiktai judėjimas. bet nė vienos nėra dabar (Fiz. ir netikslu sakyti. kad be šio formalaus savimonės filosofijos aspekto laiko sąvokos būti negali. laikas yra "judėjimo skaičius to. galima spėti štai iš ko. kad yra tokie trys laikai: esamasis apie būtąjį. kad kūnų koekstensyvumas yra kintamas. jei jis egzistuoja. 20 // FlChr V 110).apie judėjimo aspektą.3. kad kūnai juda (3. o esamasis apie būsimąjį .laukimas (expectatio).43. Tačiau šis formalusis aspektas yra ne kas kita. kad. Kas Čia turima omenyje? Pirmiausia tai..ARISTOTELIS nusako judėjimą kaip materialųjį laiko aspektą.4. Be subjekto laiko nėra. Juk kur nėra kas skaičiuoja.43). 120 . jei niekas nepraeitų. jog žinau. esamasis apie esamąjį ir esamasis apie bosimąjį. nebūtų esamojo laiko. kita turi ateiti ir jos dar nėra. (Išp. kas vėliau. ir niekur kitur aš jų nematau. negali boti ir to. Ar to pakanka? Judėjimas (pvz. X1. 223 a). o kai noriu klausiančiam paaiškinti . Garsus šios aporijos sprendimas priklauso AUGUSTINUI: Tai. arba egzistuoja tik vos vos. jog yra trys laikai: būtasis. esamasis apie esamąjį . HUSSERLIS ir HEIDEGGERIS pabrėžė. Abu šie aspektai glaudžiai siejasi: erdvės. kai nėra sąmonės ir sielos.stebėjimas (contuitus). Pasak ARISTOTELIO. o jei niekas neateitų. o kita turi ateiti.14 // FlChr V105-106). Ypač KANTAS. kuris yra dalus. ar laikas yra tik tuomet.. 217 b . prasme". nėra nei būsimi. atrodo.nežinau. Judėjimą galime pavadinti laiko materialiuoju aspektu. problematika atsiranda kaip tik dėl to. kūnui "keičiant vietą". "skaičiuojanti siela". negali egzistuoti. nebūtų būsimojo. IV. Tačiau kas yra sudarytas iš nesamų dalių. ir to. kas skaičiuojama. kad be judėjimo nėra laiko.y. Siela išlaiko sugriebusi praėjusią tėkmę ir laukia būsimosios.2 Laikas Taigi kas yra laikas? Kol apie jį manęs niekas neklausia -žinau. kas anksčiau. O laiko. kaip negatyvios kūno apibrėžties. pirmiausia kalbama apie materialios būtybės tįsumo aspektą. kuris laiką konstituoja. arba tik neaiškiai. nagrinėjant laiką. esamasis ir būsimasis. nei buvę dalykai. tas ir pats. Taigi laikas čia suprantamas per subjektą. XI. Nagrinėjant erdvę. Tačiau įsitikinęs sakau."įlaikina". viena dalis yra buvusi.

Laikas. įvairialypė dinamika redukuojama į lengvai matuojamą (matematizuojamą) judėjimą erdvėje. trukmėje substanciško kūno. XII. jėgas kaip judėjimo impulsus ir greičius. Kadangi laikas yra judėjimo ir judesio matas ir laiku galima matuoti judėjimą. Šį matą apriboja erdvė (ciferblatas). suvokęs laiką kaip judėjimo skaičių. Laikrodis yra laiko. ar tai būtų NEWTONO mechanika. tai judėjimui būtį laike . Šioje dinamikoje (materialiajame aspekte) subjektas (formalusis aspektas) konstituoja laiką. nesvarbu. tačiau negalima pamiršti. reiškinys.reiškia būti matuojamam laiku . Tai žinome iš visai kasdieniško laikrodžio pavyzdžio. kad filosofinė laiko problema šitaip ištirpinama modeliavime. Čia laikas yra tiesiog judėjimas. Į klausimą. raiška (3.3.29). 3. KANTAS manė. negali būti tuščias. kaip judėjimo erdvėje. Atsisakoma formaliojo laiko aspekto.2. Jie konstruoja geometrinę erdvę kaip koordinačių sistemą su nulio tašku ir gali šioje erdvėje tiksliai matuoti atstumus. kaip klausimas apie erdvės baigtinumą ar begalinumą. Siame tekste laikas ir judėjimas erdvėje iš esmės yra tapatus. praktiška ir paranku. kaip ir erdvė.2). "įtaikina". kas kelia tokius beprasmiškus klausimus.kaip vietos keitimą. Kaip ir erdvės problema. 121 . ar EINŠTEINO reliatyvumo teorija.2. 3. Nėra laiko iki laiko ar po laiko. laiko problema patenka į matematinio modeliavimo vienpusiškumą. ARISTOTELIS stengėsi įrodyti laiko begalinumą. Tiesa. kol dar nėra kūno arba kai jo jau nebėra. o judėjimą .ir jam pačiam. Klausimas apie šios dinamikos ("laiko") baigtinumą ar begalinamą atrodo filosofiškai taip pat neišsprendžiamas. Išp.5. tačiau yra praktiškas ir naudingas. Panašius modelius vartoja mokslai.1. Laiko nėra be materialiosios substancijos trukme pagrįstos kaitos. jo veikos ir atoveikos aktyvumo išraiška. Si būtybės veikos ir atoveikos dinamika galų gale remiasi substancine forma (3. TOMAS laikė problemą filosofiškai neišsprendžiama. kadangi ji yra atribota kaip tam tikras ilgis visam ilgiui matuoti). kad ji veda į antinomiją. šis laiko ir judėjimo erdvėje sutapatinimas gerokai susiaurina filosofinę laiko problemą. Tad laiko nėra. ką Dievas darė prieš sukurdamas dangų ir žemę. yra kūno substancinės būties išraiška.vietos keitimas) yra reiškinys (akcidencija) jo pagrindą sudarančio. erdvinis modelis. sudaranti materialųjį laiko aspektą. Materialusis aspektas. AUGUSTINAS. Visa daugialypė kaitos dinamika. Šiai tendencijai davė pradžią ARISTOTELIS. AUGUSTINAS ironiškai atsako: Dievas kūrė pragarą tiems. kurį žmogiškasis subjektas prisimindamas. kaip visumos matą (taip uolektis matuoja ilgį. "Daiktų formos leidžia reikštis laikams" (formae rerum exserunt lempom.1. atribojant tam tikrą judėjimą. ir jo trukmei (221 a). aprėpia visą būtybės judėjimo ir kaitos dinamiką. Tuo būdu tam tikras judėjimas įtvirtinamas kaip laiko matas. stebėdamas ar laukdamas suaktualina. Tai naudinga.3).

tai yra iš žemės.3 skyrius). kurios šiandien įveikiamos. ir ilgio. "tiksliai" skaičiuojant nykstamai mažus dydžius. nes senieji apibrėžimai dažniausiai tik labai nesuprantamai ir prieštaringai tiko naujiesiems formalizmams. o tai yra nepaprastai nepraktiška. Šią intelekto nustatytą absoliučią vietą NEWTONAS pavadino "absoliučia erdve".NEWTONO modelio konstrukcinio pobūdžio. pažinesnė ir tobulesnė. SCHWARZ. kuo ji būtiškesnė. dar reikia nustatyti tam tikrą tašką kaip judamą.3). kad ir remiantis šiais modeliais.433 Neorganika Pasirodė. kaip nejudamą). ir judėjimo. nagrinėjant kontinumo labirintą (3. paaiškėjo. Tačiau atrodo. vandens. būtybė yra tuo vieningesnė. Kiekvienas matavimas. kaip matėme transcendentalijų teorijoje (3. nes. Apibrėžus nulio tašką ir kiekvieną vietą apibrėžiant keturiomis koordinatėmis. Tai reiškia. kad kiekviena būtybė galų gale turi būti tikroji būtybė. kad galėtume praktiškai visuotinai apibrėžti judėjimą. taigi absoliutaus judėjimo vieningo apibrėžimo. Kartais atskiri mokslininkai nesupranta naujų dalykų naujumo dėl to. Jei klausimą vis dėlto norime spręsti.4). 3. yra toks absoliutumo apibrėžimas. Tai reiškia. Laiko absoliutumas apibrėžiamas analogiškai kaip erdvės absoliutumas. Tobulinant modelį. pažini ir tobula. Norint apibrėžti laiką ir nustačius tam tikrą tašką kaip nulį (t. iškilo būtinybė naujai apibrėžti šį absoliutų erdvėlaikį. atsakymas svyruoja tarp dviejų pagrindinių krypčių. turime laikyti absoliučia tam tikrą vietą.).5). formalusis atomas.1. žinoma. kurioje visas kitas vietas galima apibrėžti. Antra vertus.1. 183 ir t. kad neperpranta modelio kaip tokio ir gali operuoti tik jo nustatytų formalizmų viduje (G. O neorganika yra mažiausiai vieninga.Judėjimas. tai neorganikos 122 . Tačiau kadangi skirtingi matai reliatyvizuoja vienas kitą. Tuomet vieną judėjimą reikia apibrėžti kaip absoliutų ir lyginti su juo visus kitus kaip santykinius. susidariusių gamtos filosofijos tradicijoje: Pirmoji kryptis būdinga platonizmo tradicijai. kaip vietos keitimas. kad šis klausimas yra filosofiškai neišsprendžiamas. Su kiekvienu nauju absoliutaus erdvėlaikio apibrėžimu. Tad kyla klausimas: kas yra substancija (ontologine prasme) neorganikos srityje? Atrodo. kad kiekvienai mechanika reikalingas tam tikras konstruktyviai apibrėžiamas koordinačių sistemos nulio taškas. kurie neįžvelgė ARISTOTELIO.3). Tai ir nenuostabu. kad galima būtų nustatyti santykius. substancija. turime remtis gamtos mokslų modeliais. kuri būtų apibrėžta tiesiog kaip vieta. Remdamasis atomistais (3. atstumų nuo nulio taško kitimus galima tiksliai aprašyti kaip judėjimą. Taigi.1. Jei taip. nusakant atstumus tarp jų.y. suteikia erdvei kūno pobūdį ("dėžės" erdvė-kūnas!) ir susiduria su ZENONO aporijomis (3.1. kitaip neįmanoma matuoti judėjimo. PLATONAS mokė. Šie pradai traktuojami atomistiškai: kiekvieno prado atomai turi tam tikrą apibrėžtą geometrinę formą. kad natūralioji substancija visų pirma yra gyva būtybė (3. kad koordinačių sistemoje matuojama vietos kaita tam tikru metu. Laikas taip pat turi būti apibrėžtas nulio taško arba absoliučios erdvės atžvilgiu kaip absoliutus. keitėsi "erdvės ir laiko sampratos" tų. kad visi kūnai yra sudėti iš pradų. oro ir ugnies. greitai buvo pereita prie absoliutaus erdvėlaikio. nes pats matas negali boti matuojamas.

89). o visa siela ..3 skyrelyje. atomai ar dalelės.3) apibrėžia pradus kokybiškai (plg.4.2. O kiekybinė visuma [t.3). 67). aukštesnį neorganišką substancialumą . stiklo). laukai. tai. kas yra apribota kitos rūšies kūno (pvz. atomas arba dalelė.84 . Todėl natūralusis kūnas [nagrinėjamas kiekybės požiūriu] yra visuma savo visoje vietoje tuo būdu. substancija būtų Žemė. kame jis yra kitaip negu kokia nors kiekybė. kuriais jis atitinka savo vietą. vanduo).sudėtinį. Šis aristotelinis sprendimas pritaikomas teologijoje .4. taip ir visas Kristaus Kūnas yra kiekvienoje duonos matmenų dalyje (Pag. bet.kiekvienoje kūno dalyje. kas turi prado kokybę (pvz. tačiau pačius pradus traktuoja neatomistiškai. Taikant gamtamokslinį modelį. Be to. geometrinis kūnas] telpa visumoje [vietoje!] ne taip. ARISTOTELIS pripažįsta dar antrą. Tačiau kai kokia nors substancija visumoje yra visuma. viena vertus. KLEINU.II. Gamtos filosofija pabrėžia tris 123 . tai kaip visa duonos esmė buvo kiekvienoje duonos substancijos dalyje. Remiantis gamtamoksliniu modeliu. Skirtingi pradai sudėtinėje substancijoje sudaro naują. tai ji yra visuma ir kiekviena savo dalimi. ARISTOTELIS taip pat remiasi mokymu apie keturis pradus. W. kokybiškai apibrėžtą vienį. sakykime. galima būtų sakyti: substancijos^yra ne molekulės.y.substanciškumas yra pradų atomų substanciškumas. bet kūno dalys atitinka vietos dalis. 3. kaip visuma dalyje. kaip kūno savybės. ši antroji kryptis neorganikos substanciškumo linkusi ieškoti platesnėse.4 Gyva būtybė Pirmiausia nurodysime specifines gyvos būtybės apibrėžtis (savybes). o. kuris gina požiūrį. antra vertus. rišlų. Nors substancinė forma (3. Tuo būdu susidaro silpnesnė negu PLATONO neorganinės substancijos sąvoka. Čia galima pasiremti H. kurias aptarėme 3. Vadinasi.TOMO AKVINIEČIO Eucharistijos mokslui. Vanduo stiklinėje yra substancija taip pat. kaip vanduo statinėje. Tačiau substancinis dalykas santykiauja su tuo. daugiau ar mažiau vienalytėse visumose. bet kaip dalis dalyje ir visuma visumoje. Taip visa vandens prigimtis ir rūšis glūdi kiekvienoje vandens dalyje. kad neorganikos substanciškumo kriterijus yra trauka.4. kuris atribojamas nuo kitų substancijų vėl grynai kiekybiškai: akmuo šalia kelio ar vynas butelyje yra sudėtinės substancijos. kad jis yra ne visuma kurioje vietos dalyje. D.. tuo tarpu matmenys išlieka). Antroji kryptis būdinga aristotelizmui. O kadangi Kristaus Kūnas substanciškai yra sakramente (juk duonos substancija persikeičia į šią [Kristaus Kūno] substanciją. kurios padėtį erdvėje sąlygotų kitos "žemės" (žvaigždės) (T. Kūnas iš prigimties užima tam tikrą vietą dėl savo matmenų. Be to. toliau apibrėžiamos gyvame organizme. Tiesa. tačiau elementarių substancijų atribojimas viena nuo kitos yra kiekybiškai atsitiktinis. paskui panagrinėsime. Tad elementari substancija. yra tai. aktyvumas 3. galima būtų sakyti: substancija yra molekulė.

augdama ir daugindamasi tam tikra prasme yra savęs paties priežastis ir padarinys.2). dalyvaudama medžiagų apykaitoje.4.panašus maitinamas panašaus (ARISTOTELIS. kiek maistas dar nėra suvirškintas. apie ką mes galvojame: ar apie maisto paskutinę būseną. ji išlaiko savo esamą būtį ir plėtojasi. Dauginimasis rodo. Taigi įvyksta procesas tos rūšies.1 Kūnas kaip organizmas Gyvas kūnas yra tikrasis vienis aukštesne prasme negu neorganika. priešinga maitinama priešingo. kurioje jis pasisavinamas organizmo.2. kas nėra gyva būtybė. O jei atsižvelgiame į vieną ir antrą.2. jos funkcionuoja kūno visumoje. KANTAS apibrėžia gyvą būtybę kaip gamtos tikslą. (iš dalies) integruojama į gyvos būtybės substancį vienį.4. "kurio neįmanoma suvokti.3): vykstant medžiagų apykaitai. anima}. Daiktas "yra gamtos tikslas. Taip save statydama. jei taikysime tik gamtos sąvokas ir nepripažinsime jame glūdinčio tikslo". kas jai priešinga (nuo jos skirtinga).3) tradiciškai yra vadinama siela (psyche. Apie sielą II.6.būtybės savybes: o Medžiagų apykaita: gyva būtybė pasisavina tai. 124 .y. Kalbama apie priežastingumą (3. tai jam galima būtų taikyti abudu priešingus požymius. o žiūrint. jei jis pats savaime (nors ir dvejopa prasme) yra priežastis ir padarinys". organon = įrankis). augimas ir dauginimasis suponuoja organišką kūno sąrangą. tiek ir suvirškintą maistą. kad rūšis yra individo tikslas (individuum propter speciem).416 b // 97). t. o Dauginimasis: dauginantis individualios gyvos būtybės savistata (medžiagų apykaita ir augimas) peržengia individą ir nukrypsta į rus į. Taigi medžiagų apykaitoje priešybė supanašinama (asimiliuojama).y. Žiūrint. Galima kalbėti apie substancinę kaitą (3. tai. Ištisinę visų dalių sąveiką. t. dėl kurios visuma susidaro ir vystosi. kurią apibrėžia substancinė forma. Medžiagų apykaita. kaip gyva būtybė. > * 3. Tai mityba ir kvėpavimas. 4. ar apie jo pirmykšte būseną. Organiškoje gyvo kūno sąrangoje kiekviena dalis yra visumos funkcija. Tad jis parodo. Savistatoje siekiama branda kartu yra sugebėjimas substancinėje kaitoje pagimdyti tos pačios rūšies gyvą būtybę. Bet yra skirtumas. o Augimas: medžiagų apykaitą leidžia gyvai būtybei statyti pačiai save. savęs paties kaip individo arba kaip rūšies (SGK B 286). kiek jis jau suvirškintas . taip pat kažką išskiria. Savistatos procese skleidžiasi substancinė forma. tiek nesuvirškintą. Šiandien vargiai bekalbama apie augalų ir gyvūnų sielas. Gilė virsta ąžuolu. Gyvos būtybės substancinė forma (3. išreiškia sena formulė: "gyvos būtybės būtis yra gyvenimas". Kūno dalys yra organai (gr.2.

Šią gyvos būtybės ypatybę galime pavadinti jos nuosavu laikiškumu (E. ARISTOTELIS ją vadino entelechija (gr. Tačiau kartu visos kūno savybės (3. tai yra savyje-tikslo-turėjimu. žemei. biofizika ir kt. HEINTEL). Entelechijos pagrindu gyva būtybė yra organiškai savyje įtarpinta arba yra "savyje reflektuota" (pirminė entelechija). bet gyvybe arba gyvybės pradu. pavyzdžiui. o Veikimo ir atoveikio aktyvumas įgyja rūšiai būdingą pobūdį. o Entelechija apibrėžia gyvos būtybės natūralų gyvenimo procesą nuo tapsmo iki nykties. Jos tapsmas yra entelechijos sąlygotas dauginimasis. lyg papildomai prijungiamo prie kūno (taip manė kai kurie biologai.3) įgyja naują prasme. l^^^koeksiefisyvumas (erdvė) taip pat įgyja ypatingą prasmę.. Substancinę gyvos būtybės formą (jos "būtį") galime vadinti ne siela.vadino gamtos tikslu. taigi gyvą būtybę. telos tikslas."Siela" dažnai vadinamas žmogaus dvasinis pradas. turimos omenyje dvi prasmės: o Substancinė forma kaip entelechija organizuoja gyvo kūno dalis į visumą.4. Kartu entelechijos negalima mąstyti kaip faktoriaus. Sudėtis virsta organine sandara. DRIESCH). Kalbant apie gyvos būtybės entelechija. Entelechijos dėka gilė tampa ąžuolu (antrinė entelechija).. Veikiau entelechija. augimas ir dauginimasis vyksta gyvybinėje erdvėje. Visa judėjimo ir kitimo (gyvenimo proceso) dinamika turi iš pačios entelechijos tam tikru būdu gautą mastą. klimatui). Kiek gamtos mokslai ("bio-mokslai": biologija. Individo ir rūšies santykis taip pat konkrečiau apibrėžiamas: gyva būtybė savo rūšies viduje gali daug labiau skirtis nuo kitų individų. negu neorganinis daiktas (paveldėjimas!). o Detalizuojama. vienadienį drugelį arba vėžlį. antraip gyva būtybė žūva.: o Tįsumas virsta gyvos būtybės povyza. pvz. Tai tas pat. kurie galutinai suformuoja gyvybinius procesus. ką KANTAS . Bet čia kalbame ne apie jį.2.2.3) organinį kūną. kad jas galima dalyti tik atsižvelgiant į vienos ar kitos rūšies specifiką. sukuria iš materijos (3. Gyvos būtybės sąveikauja gyvybinėje erdvėje kiekvienos rūšies apibrėžtais būdais. Todėl kyla tam tikri reikalavimai kitiems gyvybinės erdvės komponentams (pvz. Kartu atsiranda nauja laiko ypatybė. Jos nyktis yra baigtis. H. en = kame. kaip substancinė forma. ir judėjimo apibrėžtis: gyvos būtybės gyvenimo (akcidencinių ir substancinių) pokyčiu (3. vandeniui. Aktualaus vienio ir potencialaus daugio santykis gyvų būtybių atveju reiškia. Gyva būtybė nėra sudėta iš kūno ir entelechijos. biochemija. ėchein — turėti).) leidžia 125 . vienmetį arba daugiametį augalą.3) dinamikos pobūdį lemia rūšis. kuris nėra bet koks: imkime. kurią atskleidžia ekologija: medžiagų apykaita.

turinčios vidujybę (15). tačiau tai dar nereiškia.1).4. kaip santykiškai savarankiški veiksmų centrai.2. Nesunku supras.: Kūnas kaip organizmas KŪNAI: POVYZA ORGANINĖ SANDARA GYVYBINĖ ERDVĖ DAUGINIMASIS BAIGTIS NUOSAVAS LAIKIŠKUMAS GYVOS BŪTYBĖS: 126 . kad jie "išgyvena pasaulį". atsiranda proga ir kai kurioms klaidoms. kad modernioji biologija yra atvira gamtos filosofijos problematikai. neturime pamiršti. PORTMANNAS rašo apie biologijos atnaujinimą: Lemiama naujovė yra pripažinimas. Apie šią ypatybę daugiausia žinome iš savęs pačių. A. neaptinka teleologijos (tikslingumo). ką išreiškėme i. kaip ypatingą gyvybės būseną.1.4). kas renka tik pašto ženklus. remdamasis savo modeliu. praktiški ir tikslingi. nebandoma atrasti bent mažutės dalies mūsų vidinio gyvenimo vadinamosiose žemesniojoje ir žemiausiojoje gyvybės pakopose. kad viso to nėra? Žinoma ne! Juk tas. negali atrasti gyvybės prado. 3. entelechiją ar gyvybės pradą. Žinoma. kad šis subjektiškumas nebūtų perdaug tapatinamas su sąmone. Stengiamasi tik rimtai traktuoti vidujybę. Tai tinka ir augalams. tai. negali galvoti. įsiterpia į savo aplinką ir įsitaiso joje. kalbėdamas apie vidujybę. entelechijos. Tiesa. todėl drįstame tuoj pat įspėti. taigi nuo "filtro" arba "rėčio". žemiau pateikiamas vieno žymiausių mūsų šimtmečio biologų A. Todėl turime įspėti. kad gyvos būtybės pasirodo pasaulyje kaip subjektai. Šis modelis galiausiai yra mechanistinis modelis (plg.1. Organizmo subjektinės prigimties pripažinimo pasekmės yra nepaprastai svarbios. ar jis gali teigti. 3. kuriuo šis modelis remiasi. tokie modeliai yra naudingi. Tokį modelį taikant. Be abejo. todėl gyvybės srityje viskas. Sakykime. Kad ir kaip energingai kovotume prieš žmogaus jautimo ir potyrio perkėlimą. jei gamtininkas. kas kokybiška. TĮSUMAS SUDĖTIS KOEKSTENSYVUMAS TAPSMAS NYKTIS LAIKIŠKUMAS 11 pieš. kad pasaulyje nėra monetų. Paprasčiausiai jis jų nerenka. Tuo būdu pasiektas biochemijos ir biofizikos tikslumas neturėtų paslėpti nuo mūsų metodinio abstraktumo (1. Tačiau būtų visiškai klaidinga interpretuoti tokį modelį ontologiškai. PORTMANNO tekstas rodo. skirtumo tarp neorganikos ir organikos. redukuojama į kiekybės bei judėjimo impulsą bei matematizuojama. Tad ir čia dirbama su modeliu.1. techniškai valdant gyvąją gamtą. kad naujuosiuose biologiniuose tyrimuose niekuomet nenorima gyvybės apraiškų sužmoginti. Organizmai "santykiauja su pasauliu".suvokti substancinę formą kaip entelechiją. priklauso nuo metodinių prielaidų. ir gyvūnams. PORTMANNAS turi omenyje kaip tik Dėdami apie substancinę formą. kas substancialu. Čia nemėginama perkelti žmogaus būties išgyvenimo kitoms gyvoms būtybėms. kad jos. gyva būtybė tampa mašina ir išnyksta gamtos filosofijai būdingas neorganikos ir organikos skyrimas. kad visos gyvos būtybės kažkokiu paslaptingu būdu kaip tik yra esybės.

3. kad yra kosmosas. Tai gyvasties apskritai.2). o kartu .. kad ji potencialiai yra ąžuolas ir tampa ąžuolu. kuriuose ji visa atsiskleidžia.2) redukuoja gamtą j kiekybę (mase) ir judėjimo impulsą. veikia vardan visumos susidarymo. Kosmoso dinamika buvo aiškinama vien atsitiktiniu atomų judėjimu. kurio priemonės slypi jame pačiame . pašalindami tikslą iš gamtamokslinio modelio.gyvastis. Ir kaip tik čia prasideda filosofija: nuostaba (1. Šis tikslas kaip galimybė (potencija) gyvoje būtybėje slypi nuo gyvenimo. yra gyvastis savyje. jis apima gyvastį ir gyvasčių karalystes.4.4) iš savo teorijos pašalino tikslą. 3. 127 .. kaip sako ARISTOTELIS). saulė.4.537). HEGEL. Ši sklaida yra jos tapsmo tikslas. sistema. F. Teleologija yra centrinė gamtos filosofijos problema.2 Teleologija Žodis "teleologija". Gamtamoksliniame tyrime gali būti naudinga panaudoti modelį. Naujųjų laikų mechanicizmas (3. Tačiau klystume manydami. kurioje visa kas yra esmiškai susiję tarpusavyje. žinoma. yra tikra. kad individualios gyvos būtybės entelechinės teleologijos tikslas yra jos rūšis (individuum propter speciem). taip pat dirba. WW. Tikroji pažanga ir vyksta nuo šios ribotos gyvasties prie absoliutaus. yra esmiškai susiję su gyvybe . Dauginimasis (3.2.1). imta nepasitikėti teleologija ir bet kokiomis kalbomis apie gamtos tikslą. per kurio "rėtį" teleologija išslysta.sąvoka: kiekviena gyva būtybė yra tikslas. jo sąranga. visuotinio tikslingumo. kas protinga. W. pradžios ir realizuojamas (aktas. reikia pastebėti. labai ribota gamta.4.1.3. Teleologija aiškiausiai reiškiasi gyvybės entelechijoje. Gyvos būtybės substancinė forma verčia ši \būtybę atlikti veiksmus (aktus). kad kiekviena gyvybės rūšis yra labai siauras ratas. pašaliname tikslą ir iš pačios gamtos. o ne chaosas. kad šis pasaulis yra kosmosas. tačiau tik toks.4) rodo.pasaulyje esamos gyvasties apibrėžtis. taip. niekas nėra izoliuota: savyje sutvarkyta visuma.1. yra įjungta į šią visumą ir egzistuoja dėka visumos. kad tokie teiginiai priklauso nuo modelio. Tai ir ARISTOTELIO. kad. RF. ką ir tikslingumas. dangaus šviesuliai. Ši pastaroji. tai yra gyvasties sąvokos. yra kilęs iš graikiškojo telos (tikslas). o ir tai. Tačiau mes jau žinome. Ir šiandien dažnai sakoma. o kas tikra ~ protinga (HEGEL). Šnekant apie KANTO filosofiją.. Pasaulis yra gyvas. taigi kad tai. Taigi gamtos visuma pasirodo kaip teleologiškai sutvarkyta visuma. kad "Sprendimo galios kritikoje" KANTAS išvedė mąstymą iš vienos svarbios [tikslo] sąvokos ir kad šią svarbią sąvoką j iš sudarė iš vidinio tikslo. kurios apima ir neorganiką. Bet ir rūšys atsiranda ir išlieka paženklintos teleologija giminių viduje. kaip ir "entelechija". ARISTOTELIUI tikslas buvo viena iš keturių natūralių priežasčių (3. vidinis tikslingumas. kad gamtos moksluose teleologijos nėra. jei niekas nesutrukdo.6. plg. kurioje viskas turi savo vietą. o šių organų procesas yra tikslas .1) gyvenimo procese (jei niekas nesutrukdo. Jau Antikos atomistai (3.tai jo organai. 16.neorganinė gamta. Gilė teleologiškai sudaryta taip. Kadangi naujųjų laikų gamtamokslio idealas ilgą laiką orientavosi \ mechanicizmą. Teleologija dažniausiai reiškia tą patį. kas negyva.2. jos gyvenimo (G.

Metodiškai taikant mechanicizmą biologijai ir psichologijai. sensus = juslė. Geisdama (gr. O kartu jos yra motyvuotos judėti savo gyvybinėje erdvėje rūšiai būdingu būdu. Ši skatulių struktūros teorija duoda patogų modelį. Dabar šis 128 .Iš esmės kiekvienas mokslas turi remtis prielaida.pathos = kęsmas) arba afektyvujį (lot. concupistibile) jusli būtybė kreipiasi tiesiogiai į kažką. o ne chaosas.drąsos. PLATONAS šią juslios būtybės apetitinę patetinę poziciją redukavo į dvi pamatines formas. motus . jog ji savaime gali būti dėsningai atskleista. lot. Siekdamos ir jusdamos jos užima poziciją "išorės" atžvilgiu. Juslumą galima apibūdinti trimis savybėmis: o Juslinis pažinimas: turime omenyje/?<9/wi:/ ir suvokimą. PORTMANN. pykčio. agresijos.4 J Juslios būtybės Gyvūnus ir žmones kartais vadiname jusliomis būtybėmis. nukreiptą iš vidujybės į išorę (plg. PLESSNER 3.1. suvokia) "išorę". patetinį (gr.1 o Juslinis siekis: turime omenyje apetitinį (lot. siekdamos ar instinkto genamos užima poziciją jos atžvilgiu.2. laikoma. 3. Siekiant sistemingai paaiškinti stebėjimus. afficere = kam nors ką nors padaryti.2. atvertis kokio nors konkretaus objekto kryptimi (H. affectus = aistra) bruožą. irascibilė) jusli būtybė. kad pati gamta yra tokia. Juslios būtybės ne tik pažįsta (junta. Net kraštutiniausias mechanicizmas pripažįsta. kurią galima (bent jau mode.. kinesis — judėjimas) juslios būtybės bruožą. Kiekvienam juslios būtybės elgesio tipui įvedamas ypatingas skatulys. 3. kad gamta yra tvarkinga visuma.2 liuojant) paaiškinti mechanistiškai. Juslumą norime iškelti kaip apibrėžtį. baimės). 4.4. Šiaip ar taip. juslinės nevilties. "Išorė" juslioms būtybėms yra tam tikru būdu "viduje duota". Skatulio modelis susiaurina juslios būtybės spontanišką. ko geidžia ar ką atmeta (pvz. kiekviena juslė gali būti suvokiama kaip prieiga ir tam tikru mastu kaip atvertis į "išore". o Savijuda: turime omenyje motorinį (lot.1. Juslinio pažinimo dėka "išorė" juslioms būtybėms tampa vidujine duotybe. suvokimas) arba sensorinį (lot. kad tai teleologiškai sutvarkytas kosmosas. suprantamas panašiai kaip judėjimo impulsas mechanikoje.judėjimas) arba kinetinį (gr. juslumas) bruožus. epithymetikon. kurio tačiau negalima interpretuoti ontologiškai. geisdamas..5). lot. aisthesis — pojūtis.4. šis apetitinis patetinis bruožas paaiškinamas skutuliu sistema. thymoeides.1). juslinė meilė ar juslinė neapykanta). kuri visoje gyvų būtybių srityje skiria gyvūnus ir žmones nuo kitų gyvų būtybių. juslinės . bet jusdamos. kad tikrovė yra protinga. kai geisdama susiduria su kliūtimi ir jos atžvilgiu užima poziciją (pvz. apetitinę patetinę poziciją. Niršta (gr. Dažnai kalbame apie estetinį (gr. appetitus = siekis). kurios nulėmė filosofinės tradicijos pobūdį: jis skyrė geismą ir nirtulį.

sąryšis vadinamas sensomotorika.
Kai kurie biologai abejoja, ar juslumas tikrai yra esmiška visos gyvų būtybių srities skirtybė. Ar negalima juslumo (sensomotorikos) procesus vaizduotis ne tik kaip psichines empirines dinamines visumas, bet ir kaip nejuslius (t.y. vien vegetacinius) gyvybės procesus? Ar medžiagų apykaita (3.4.4) ir pojūtis tikrai iš principo skiriasi? Juk ir vieną, ir kitą galima aprašyti kaip dinaminę visumą! Pavyzdys: Kaip atsiranda regėjimo pojūtis? Objektas atspindi tam tikro dažnio elektromagnetines bangas. Šios patenka į tinklainę ir sukelia pokyčius, kurie per tam tikrus nervus nueina į tam tikras smegenų dalis, kur tampa pojūčiais. Taigi turime reikalą (panašiai kaip medžiagų apykaitos atveju) su biofiziškai ir biochemiškai aprašoma dinamine visuma, kurioje vyksta tam tikri (aprašomi) pokyčiai. Kas gi čia esmiškai naujo, lyginant su grynai vegetaciniais procesais? H. D. KLEINAS (T.1,15 -17) pateikia priešingą pavyzdį ir duoda paprastą, bet taiklų atsakymą: Sakykime, kad juntame raudonį. Kur visoje šioje aprašytoje dinaminėje visumoje galėtume "rasti bent truputėlį raudonio"? Nei bangos, nei tinklainė, nei nervai, nei kas nors" smegenyse nėra raudona, o jei ir būtų - tikrai tai nebūtų tas raudonio pojūtis, kuris mums rūpi. "Tuo būdu nebelieka jokios vilties fizikiniais metodais kažkaip sugriebti tai, ką vadiname raudoniu" (17).

4.1.1

3.4.5.1 Gyvūno organizmas Parodėme, kaip kūnų ir gyvų būtybių bruožai (savybės) skleidžiasi gyvų būtybių organizme: o Tįsumas: gyvos būtybės tįsumas įgyja povyzos prasmę (3.4.4.1) H. DRIESCHAS ir H. PLESSNERIS parodė, kad tipiška augalo povyza ("gyvybės forma") yra atvira gyvybinės erdvės atžvilgiu (atvira gyvybės forma). Augalai savo šaknų, šakų ir kt. įvairove atsiveria gyvybinei erdvei, yra jai atsidavę ir prie jos pririšti. Juslios būtybės užsidaro gyvybinėje erdvėje (uždara gyvybės forma) ir kartu pasirodo labiau nepriklausomos nuo jos, nes pačios gali ją apibrėžti savo sensomotorikos pagalba. Mat juslios būtybės turi (tinklinę ar centrinę) nervų sistemą. Todėl erdvinis koekstensyvumas (3.4.3) kaip gyvybinė erdvė (3.4.4.1) juslioms būtybėms įgyja naują reikšmę. Ji tampa juslių būtybių stabos ir veiklos pasauliu. o Judėjimas: jau paprastame augalų vegetatyvume buvo matyti, kad (akcidentinių ir substancinių) kitimų (3.2.3, 3.4.4.1) prasmės negalima traktuoti kaip mechaninio judėjimo impulsų priėmimo. Veikiau čia visuomet aptinkame iš gyvos būtybės vidujybės išplaukiančią elgseną. Dar labiau tai tinka juslių būtybių sensomotorikai (3.4.5). Juslios būtybės ryšys su laiku yra gilesnis ir gali būti nusakytas kaip nuosavas laikiškumas (3.4.4.1): su juslumu atsiranda prisiminimas ir mokymasis. Rūšiai būdingi instinktai sąlygoja elgesį, kuriuo iš anksto kažkuo rūpi9.—2217

129

namasi, tad, pavyzdžiui, metų laikų kaitą gyvūnas išgyvena visai kitaip negu augalas. o Aktyvumas: nuo juslios būtybės substancinės formos (entelechijos) priklausanti (aktyvi ir pasyvi) potencija (3.2.1, 3.4.4.1) labiausiai diferencijuojasi. Gyvūno veikimas ir atoveikis yra jusliškai spontaniška sensomotorinė nuostata, besiremianti vidujybe. Entelechija realizuojasi sensomotoriškai rūšies apibrėžtu būdu (instinktas!). Tai poravimosi kovos, perėjimas, jauniklių priežiūra, lizdo sukimas, būrio formavimas.

12 pieš.: Atvira ir uždara gyvybės forma pagal Drieschą ir Plessnerį

o Medžiagų apykaita (3.4.4): sensomotorika verčia gyvūną stabos ir veiklos pasaulyje pačiam ieškotis maisto. Tai sąlygoja rūšiai būdingą organizmo susiformavimą (tam tikros juslės tobulinimas, mitybos aparato specializavimas, tam tikrų instinktų buvimas). o Augimas: čia atsiranda būtinybė, kad ankstyvosiomis augimo fazėmis gyvūną apsaugotų kiti tos pačios rūšies gyvūnai, kurie dažnai rūpinasi ir jauniklių mityba (pvz., žinduoliai). o Dauginimasis: nors lyčių skirtumo provaizdis jau yra augaluose, jis visiškai susiformuoja tik jusliose būtybėse, įgydamas organišką ir sensomotorišką pavidalą. o Lytiškumas parodo rūšies viduje pasireiškiančią ir pačios rūšies sąlygotą skirtybių tarpusavio priklausomybę, kuri lemia skirtingas funkcijas.
Naujaisiais laikais daugelis žymių filosofų, biologų ir psichologų (M. SCHELER, H. CONRAD-MARTIUS, L. BINSWANGER, M. MERLEAU-PONTY, J. V. UEXKŪLL, A. PORTMANN,

H. PLESSNER, A. GEHLEN, L. v. BERTALANFFY, F. J. J. BUYTENDUK ir kiti) stengėsi

130

sukurti išsamią gyvybės teoriją be mechanicistinių supaprastinimų ir empiriniuose tyrimuose nuolat atsižvelgti j gamtos filosofijos matmenį. Pasirodo, kad empirinė medžiaga sukonkretina ir iliustruoja gamtos filosofijos įžvalgas. Antikos, scholastikos ir vokiečių idealizmo gamtos filosofijos žinios pasirodo relevantiškos ir reikšmingos empiriniams tyrimams.

4.2 5.1—3

3.4.5.2 Evoliucija

Evoliucijos teorija yra empirinė teorija. Ją apibendrina šis tekstas:
1. Keičiantis geologinėms epochoms, visos gyvūnų ir augalų rūšys pavirsta kitomis rūšimis. 2. Daugelio giminių šakos dar smulkiau šakojasi. 3. Visi organizmai yra to paties giminės medžio atžalos. Kartais vieną su kita susieja nenutrūkstančios totipotentinių [ = sugebančių atgaminti visumą] ląstelių (dažniausia tai atsirandančios ir bręstančios gemalo ląstelės) dalijimosi sekos. 4. Daugelyje giminių šakų galima aptikti aukštesnę vystymosi pakopą (anagenezę), kitose - tik progresuojantį prisitaikymą prie aplinkos (adaptacijos genezė), dar kitose - net ir kai kurių organų regresą. 5. Žmogus priklauso gyvūnų giminės medžiui. Jis yra kilęs iš beždžionės, o. Tampa vis labiau tikėtina, kad gyvos būtybės laipsniškai kilo iš negyvųjų. 7. Vystantis juslių organams ir nervų sistemoms, lygiagrečiai plėtojasi psichinių reiškinių įvairovė ir sudėtingumas (B. RENSCH, 837).

Ši teorija kelia daug filosofinių klausimų. Dar gerokai iki CH. DARVINO filosofai (pvz., G. W. LEIBNIZ, I. KANT ir J. G. HERDER) svarstė evoliucijos idėją. Kodėl? Žinoma, todėl, kad filosofinė gamtos teleologija (3.4.4.2) suprato skirtingas natūraliųjų substancijų pakopas (neorganiką, nejuslias gyvas būtybes, gyvūnus, žmones) architektoniškai: žemesnės yra vardan aukštesniųjų. Gyvą būtybę sudaro neorganiniai pradai, aukštesnieji gyvūnai minta augalais ir žemesniaisiais gyvūnais, o žmogus tam tikra prasme suponuoja žemesnes būtybes kaip kažką, kuo jis gali disponuoti. Be to, labai anksti atsirado pažiūra, kad apvaisinimu prasidedanti žmogaus raida kažkaip ontogenetiškai pakartoja teleologine gamtos sąrangą. Šią pažiūrą galime aptikti viename TOMO AKVINIEČIO tekste:
Formos aktai [ = substancinės formos] yra tam tikru būdu laipsniuoti. Taip pirminė materija [3.2.3.1] yra potencija pradų [3.4.3.3] formos atžvilgiu. Tačiau kadangi ji egzistuoja dėka pradų formų, ji yra potenciali sudėtinio daikto formos atžvilgiu. Todėl pradai yra sudėtinio daikto materija. Nagrinėjant sudėtinio daikto formą, ji [ = pirminė materija] yra potenciali vegetacinės sielos [ = nejuslios gyvos būtybės entelechijos] atžvilgiu, nes siela yra tokio kūno aktas. Vegetacinė siela taip pat yra potencija jusliom sielos {= gyvūno entelechijos] atžvilgiu, o jusli siela - protingos atžvilgiu. Tai parodo augimo procesas: pradžioje gemalas gyvena augalo, paskui - gyvūno, pagaliau - žmogaus gyvenimą. Tačiau už šios formos tapsmo ir nyksmo srityje nerandame tolesnės ir aukštesnės formos. Tad galutinė visos raidos pakopa yra žmogaus siela. Į ją krypsta materija kaip į savo galutinę formą. Taigi pradai yra vardan sudėtinio daikto, pastarasis - vardan gyvų būtybių, jų tarpe augalai vardan gyvūnų, o gyvūnai vardan žmonių, nes žmogus yra visos raidos tikslas (Pag. 111,22).

131

Atsiribojus nuo laikmečio sąlygotų empirinių intarpų, tai grynai gamtos filosofijos tekstas. Tereikia tik nežymiai pakeisti žvilgsnį, kad pagal analogiją su gamtos teleologiją ir žmogaus ontogeneze įžvelgtume evoliuciją.
H. D. KLEINAS (T. 11,30 ir toliau) parodo, kokia artima klasikinės gamtos filosofijos motyvams yra evoliucijos samprata. Kiekviena rūšis visuomet laikosi tam tikroje aplinkoje. "Viena rūšis kitai yra aplinka, o sau - rūšis". Todėl apvaisinimas "nėra tiktai atskirtos rūšies entelechija, bet rūšių kovos, daugelio rūšių, kurias jungia apvaisinimas, entelechija". Rūšies ir aplinkos dialektika per rūšies kovos entelechija (arba gamtos teleologiją) veda prie paveldėjimo ir tuo pačiu prie palikuonių (rūšies evoliucijos): "Palikuonys įveikia rūšies ir aplinkos prieštarą ir reguliuoja save kaip išsidėstymo ekologinėje gyvybinėje erdvėje sistemą".

5.5.3 7.2.1.1.2

Ir šiuo atveju reikia skirti teorijos filosofinę reikšmę ir atskiro mokslo modelį. Ypač tai svarbu, kai kalbama apie perėjimą \ aukštesnę pakopą (anagenezę). Modelis interpretuoja žemesnes rūšis kaip aukštesnių rūšių pakankamas sąlygas, kai turime palankią aplinką. Kraštutiniu atveju tai reiškia, kad evoliucija nuo neorganikos iki žmogaus vyksta tiesiog sumuojantis tik kiekybiškai apibrėžtiems pradams ir veikiant iš aplinkos ateinančiam judėjimo impulsui. Toks modelis nuo pat pradžių atmeta bet kokius esminius skirtumus tarp neorganikos ir organikos, floros Ir faunos, entelechijos ir dvasios. Gamtos filosofijos požiūriu evoliucijos teorija gali parodyti tik būtinas, bet ne, pakankamas tolesnio vystymosi sąlygas. Ji parodo tam tikrus materialinės ir veikliosios priežasties aspektus, tačiau visiškai atmeta klausimą apie formaliąją priežastį ir teleologiją (plg. 3.2.6.1, 3.4.4.2). Tik remiantis visai apibrėžto gamtamokslinio modelio metodine abstrakcija, galima kildinti Goethę iš vienaląsčio ar iš neorganikos. Tačiau jei modelis yra perprastas, pasirodo visa teleologijos svarba evoliucijai. Tuomet matyti, kad viskas, ką evoliucija gali pasiekti, jau yra jos prielaidose, panašiai kaip gilėje iŠ esmės jau yra viskas, kuo gali tapti ąžuolas. Tačiau jei taip yra - mus vėl apima nuostaba (1.3.2).

132

3.4 skyriaus santrauka • Gamtamokslis kuria modelius, kurių pagalba jis turi kuo paprasčiau paaiškinti stebėjimus ir įgalinti prognozes. Gamtos filosofija klausia apie natūraliųjų būtybių bendriausių giminių ir materialiosios tikrovės esmės apibrėžtis. • Porfyrijaus medis rodo kūno, gyvos būtybės ir juslios būtybės giminių subordinaciją. Kartu atsiranda natūraliųjų būtybių skirstymas į neorganikos, nejuslių būtybių, gyvūnų ir žmogaus rūšis. • Tįsumas, judėjimas ir veiklumas yra kūno savybės. Erdvė apibrėžiama negatyviai, kaip kūnų koekstensyvumas. Laiko ontologinis materialusis aspektas yra kūno kitimo dinamika. Laiko formalusis aspektas yra laiko sintezė sąmonėje. Neorganikos substancialumas negali būti griežtai filosofiškai apibrėžiamas. • Medžiagų apykaita, augimas ir dauginimasis yra gyvos būtybės savybės. Gyvos būtybės substancinė forma yra entelechija^ kurios dėka organiškai sudarytas ir savo rūšiai būdingo gyvenimo proceso apibrėžiamas gyvas kūnas. Iš entelechijos matosi visuotinė gamtos ideologija: yra kosmosas, o ne chaosas, tikrovė yra protinga. • Juslinis pažinimas, siekimas ir savijuda yra juslios būtybės savybės ir sudaro jos sensomotoriką. Juslių būtybių entelechija reiškiasi sensomotorika. Taip juslioje būtybėje toliau apibrėžiamos kūnų ir gyvų būtybių savybės. • Jei gamtamokslinės evoliucijos teorijos modelinis pobūdis perprantamas, pasirodo, kad evoliucija yra rūšių entelechija ir gamtos teleologijos dalis.

133

4 PAŽINIMAS

Platono trikampis (1.8.3) parodė mums tris filosofavimo kryptis. Pirmąją, būties filosofijos (ontologijos} kryptį, nagrinėjome 3-je dalyje. Dabar užsiimsime antrąja, savimonės filosofijos (transcendentalinės filosofijos) kryptimi. 4.1 Savimonės filosofija: transcendentalinė refleksija

Žemiau turime parodyti, kodėl transcendentalinė refleksija besąlygiškai būtina ir kas ją sudaro. Kaip ARISTOTELIS buvo ontologinės refleksijos svarbiausias atstovas, taip KANTAS yra svarbiausias transcendentalinės refleksijos atstovas. 4.1.1 Filosofinė pažinimo problema Žmogiškojo pažinimo klausimus tiria daugybė atskirų mokslų (psichologija, sociologija ir t. t.). Kai kas mano, kad filosofai pažinimo problemą apskritai turėtų perleisti atskiriems mokslams. Tad pirmiausia turime išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja filosofinė pažinimo problemai Šiuose svarstymuose galime pasiremti tuo, ką išsiaiškinome 1.4.1.2 ir 1.4.1.3 skyreliuose.
Pradėkime pavyzdžiu, pasiskolintu iš G. PRAUSSO (213-216): Metu akmenį į išmirkusią žemę. Akmuo išmuša žemėje įdubą. Aišku, kad šios įdubos dydis priklauso nuo krintančio akmens poveikio ir nuo žemės minkštumo. Įduba yra padarinys krintančio akmens poveikio ir žemės atoveikio (pasipriešinimo). Žinome, kad poveikis, atoveikis ir padarinys yra taip glaudžiai tarpusavyje susiję, jog, žinant du, trečiąjį galima apskaičiuoti. Šie trys dydžiai (padarinys, poveikis, atoveikis) apibrėžia sritį, kurią tyrinėja empirinis mokslas. Šio mokslo objektas yra tų trijų dydžių sąveika. Jis turi reikalą su fiziniais daiktais bei jų savybėmis, nesvarbu, ar tai butų makroskopinio, ar mikroskopinio lygmens sąveikos. Empirija visuomet aiškinama per empiriją. Padarinys, poveikis ir atoveikis visuomet yra fizinės empirinės duotybės.

Ar galime ir pažinimų aiškinti panašiai kaip įdubą mūsų pavyzdyje, būtent - kaip tam tikro poveikio ir atoveikio padarinį fiziškai empirinėje sąveikoje? Jeigu taip, tai tada galime pažinimo problemą ramiai perleisti empiriniams mokslams.
Pavyzdys: Matau žalmargę karvę. Fizikas man sako, kad tam būtinas tam tikras poveikis ("iš

134

Kiek empirinis mokslas. aiškinant patį patyrimą kaip galutinį tokių poveikių padarinį. neturi reikšmės šį patyrimą aiškinant. be tokios fizinės empirinės sąveikų grandinės aš nematyčiau jokios žalmargės. Fizikas. D. Niekas regėjimo lauke neleidžia padaryti išvados.2) visiškai teisus: čia turime akies ir jos regėjimo lauko analogiją. Pažinimas (ar patyrimas) nėra patyrimo objektas šalia kitų patyrimo objektų.2. tik mano paties. Jei tarsime. t. fiziologas. kaip "Aš matau žalmargę karve". ir pasakoja man apie fotonus. Kaip akis regėjimo lauke nepasirodo. viena jis žino tikrai: Visi jų empiriniai mokslai niekuomet negali atsakyti į klausimą. subjektyvus dalykas. bus galima ją įsivaizduoti tiek padidintą. rastume tiktai dalis. Fiziologas aiškina. taip pažinimas pats nepasirodo empirinių reiškinių lauke. Bet būtent šitai yra visiškai svetima fizinei empirinei poveikių ir atoveikiu sąsajai. o empirijos neempirinės sąlygos. o jo rezultatai. stumdančias viena kitą. apžiūrinėdami jos vidų. Pažinimas nėra joks empirinis dalykas. (G. Bet ardei to šis mano matymas ir yra toji sąveikų grandinė? Manasis žalmargės matymas akivaizdžiai yra sąmoningas. o yra jo sąlyga. taip pat psichologas bei sociologas gali papasakoti nuostabių dalykų apie šias empirines priklausomybes.nuosekliai laikosi empirinės poveikio.5) tai buvo aišku. asmeninis. yra pajėgus tą empirinę afekciją aprašyti ir ją tiksliai paaiškinti poveikių. Bet ar šis padarinys ir yra manasis žalmargės karvės matymas? Ar šis matymas pakankamai paaiškinamas. Fizinių empirinių sąveikų kontekste pažinimas apskritai nepasirodo. kad yra mašina. y. suvokti. ir niekada nerastume ničnieko. Jie analizuoja fizine empirinę sąveiką. ne fizinės empirinės sąveikos ryšys. kas nuo jo priklauso. Jau H. WnTGENSTEL\AS (2. kuo būtų galima paaiškinti suvokimą. atoveikiu ir padarinių kontekste. PRAUSS. nepaaiškinama mechaninėmis priežastimis.išorės"). Tačiau kaip filosofas besižavėtų šiais darbščiais ir protingais žmonėmis. Pažinimo problema nėra fizinio empirinio sąryšio 135 . kad tam tikras fizinis poveikis kartu su atoveikiu sukelia tam tikrą fizinį padarinį. ypač fizika ir fiziologija. o yra jo sąlyga.442) Dabar suprantama. kaip šis poveikis dirgina tinklainę ir kaip tai sukelia impulsus. Visi jie . (Monadologija §17//FIChrR 2. Visuomet kalbama apie tai. Chemikas žino. išlaikant visus santykius. kad tai regima akimi. atoveikio ir padarinio sampratos. kad šiame procese vyksta nepaprastai sudėtingos cheminės reakcijos. reikia pripažinti. kodėl 1. chemikas. 215). kas iš tikrųjų yra pažinimas.fizikas. kad suvokimas ir visa. fiziologas ir chemikas . kaip empirinės fizinės sąveikos kontekste gali atsirasti toks subjektyvus. KLEINO pavyzdyje apie elementarų raudonumo pojūtį (3. jog į ją bus galima įeiti kaip į malūną. Čia atsiskleidžia principinis empirinio tyrimo ribotumas: empiriniai mokslai niekuomet negali parodyti. sąmoningas dalykas. kad ir kokie jie būtų svarbūs kitais požiūriais. kurie nervinėmis skaidulomis nukeliauja į regos centrą smegenyse. Padarę tokią prielaidą. kurios sandara įgalina ją mąstyti. pavidalais ir judesiais [fiziniais empiriniais sąveikos ryšiais].4. tiek jis nieko neduoda. nurodant fizinį poveikį bei atoveikį? Žinoma. justi. bet ją domina ne empirijos empirinės sąlygos. Šią įžvalgą LEIBniZAS suformulavo tokiu įvaizdžiu: Beje. Filosofija pradeda nuo empirijos.5 skyriuje filosofiją pavadinome neempiriniu mokslu apie empiriją.

kaip realus komponentas psichologiškai realiame suvokime savo ruožtu būtų tam tikra realybė [ = empirijos dalis] . ir taip toliau? 4. kurį jis atliko "Grynojo proto kritikoje" (1781). turinti vaizduoti kažką kita" (Ideen I/I. Šios atomų grupės turi atvaizdų pobūdį. matydamas pilį.1.2) irgi mano. kad visos atspindžio teorijos pažinimą galiausiai supranta kaip fizinės empirinės sąveikos dalyką (4.1. įspaudą) . kad objektyvi tikrovė mumyse "kopijuojama. sheet of blank paper. Iš "lauko" kyla empirinis poveikis. jis pats lygina su 136 . fotografija. tai ar aš matau pilies vaizdą (atvaizdą). o šis interpretuojamas kaip atvaizdas (kopija. Vėliau dažnai buvo naudojamasi įspaudo vaizdiniu. kurioje "iš lauko'' kažkas įspaudžiama arba atspindima. remiantis šiuo sąryšiu.juk akivaizdu. kas mėgino pažinimo problemą spręsti empiriškai (2. kodėl pažinimo problema šios rūšies modeliu niekuomet nė neapčiuopiama. Ką jis čia turi galvoje. kurios paskui per jutimo organus patenka į sielą. 186). Pažinimas yra neempirinė empiriškumo sąlyga. 4. tai ar jis neturėtų pripažinti ir to. kad matau pilies vaizdą. Visos vėlesnės pastangos tėra šios atomistinės teorijos padailinimai.4). kuris kartu su tokiu pačiu empiriniu "vidiniu" atoveikiu . waxed tablet). fotografuojama. KANTAS pasuko visą problematiką nauja linkme.sukelia empirinį padarinį. LOCKE (1632 . Šį posūkį.problema ir negalima jos išspręsti. kad šis pilies vaizdas yra manyje atspindėtas taip. kaip gi aš matau minėtąjį atvaizdą (kopiją. protas yra visiškai pasyvi ir tuščia ertmė (empty cabinet. Tokios atspindžio teorijos gynėjus galima gerokai sutrikdyti jų paklausus. Antai pagal J. Mes jau matėme. atspindima". nei atspindėjimas. Atomistų supratimu.13 Kanto kopernikiškasis posūkis Priešingai negu tie. kad aš. LENINAS (2. iš daiktų pastoviai sklinda nematomos atomų grupes. Kalbos apie įspaudus (pagal analogiją su monetų kalimu) ir fotografiją byloja apie tai. HUSSERLIS labai taikliai formuluoja šią atspindžio teorijos aklavietę (aporiją): "Atvaizdas . 3. galime pailiustruoti pavyzdžiu: Jei aš matau Gedimino pilį.1) kaip sąveikos ryšį.tam tikra realybė.1704).2. Pirmąją ir paprasčiausią atspindžio teoriją sukūrė Antikos atomistai (plg. įspaudas). iš tikrųjų atspindžiu pilies atspindžio atspindį.2 Atspindžio teorija Nuolat vis mėginama pažinimą suprasti kaip atspindėjimą. ar pačią pilį? Jei atspindžio teorijos šalininkas mano.1). E. kad matymas kaip toks nėra nei atspindys.1. fotografiją.4.

kad dangaus kūnų judėjimo negalima gerai paaiškinti. kad vieni (patyrimui imanentiški) jusliniai. kad stebėtojas sukasi. laikantis prielaidos. kas mums duota išoriniu patyrimu. jog visa žvaigždžių masė sukasi apie stebėtoją." Metafiziniai dalykai..1. KANTĄ domino visa empirijos sritis. Čia yra tas pat. t. Patyrimo imanencijai (empirijai) ir patyrimo transcendencijai (blogosios metafizikos prasme) KANTAS priešina terminą "transcendentalinis": Aš vadinu transcendentaliniu kiekvieną pažinimą. jis pabandė nustatyti. o žvaigždės yra rimtyje.. visas daiktų ir jų savybių empirinis pasaulis.tuo. KANTAS aštriai kritikavo beveik suirusią savo laikmečio metafiziką. pirmiausia visa. t. Galime pasakyti: Visa. kad galima pažinti už patyrimo ribų esantį "transcendentiškų'' (nepatiriamų. kuriam apskritai labiau rūpi ne objektai. HEINTELIS šią blogąją imanencijos ir transcendencijos priešpriešą vadina jusliškumonejusliškumo perskyra. empirijos. ir todėl abiem atvejais nekritiškai apeinama pati problema. "metafizinių") daiktų pasaulį. Ji klausia: Kokios yra empirinių objektų duotumo mūsų pažinime sąlygos? Koks tad yra šis mūsų pažinimas. pvz. kuriuos galime savyje refleksyviai suvokti. kas tiesiogiai patiriama. (GPK B XVI//40) "Kopernikiškasis posūkis" byloja apie perėjimą prie transcendentalinės refleksijos. kas priklauso šiai sričiai. pokyčiai mūsų psichikoje. praktiškai įgyja šmėklų pavidalą ("šmėkliškoji metafizika"). Bet taip pat imanentiška patyrimui yra visa. vaizdiniai. tarus. Patyrimui imanentiška yra. kiek šis būdas turi būti galimas a priori.. ar nepavyktų geriau. bet būdas. Ši "mokyklinė metafizika" laikėsi nuostatos. Ji siekia išsiaiškinti empirinių objektų apskritai pažinimo sąlygas. taip pat empiriniais dalykais.. y. E. Tam tikrai sričiai imanentiška yra visa. ką padarė KOPERNIKAS. kurie vien negatyviai kaip nejusliniai atskiriami nuo empirinių. Kai kurie analitiniai filosofai metafizikos problemą apskritai pripažįsta tik šios blogosios perskyros pavidalu. sritis to. reakcijos ir 1. Ką KANTUI reiškia "transcendentalinis"? Pradėkime nuo sąvokų "imanentinis" ir "transcendentinis". Bet jai nerūpi patyrimui imanentiškų empirinių dalykų aiškinimas kitais. yra imanentiška patyrimui. (GPKB25//69) Taigi į ką nukreipta transcendentalinė refleksija? Ji pradeda nuo mūsų patyrimo objektų. norai. mūsų jausmai. kuriuo daiktai mums gali būti duoti ir kuriuo būtent šie daiktai gali būti duoti? 137- . HEINTELIS (2) (57) taip apibūdina šį skirtumą: "Abiem atvejais tariama. kaip su pradine Koperniko mintimi: kai pasirodė. kas mums duota vidiniu patyrimu. Bet iš tikro nevienas didžiųjų metafizikų nemąstė tokios naivios perskyros terminais. o kiti (patyrimui transcendentiški) nejusliniai. panašiai kaip pažįstame patyrimo ribose empirinių objektų pasaulį. kuriuo mes pažįstame objektus. y. kas empiriška. kad daiktai šiapus ir anapus pažinimui duodami betarpiškai. priklauso tiesiogiai patiriamų dalykų sričiai. Šių dviejų rūšių objektų skirtumas esąs tik tas.

empirijos sritį. regima akimi.2}. turi omenyje ne tik akį (juslumą). o ir niekas regėjimo lauke nebyloja. pažinimo būdą. KANTAS klausia: Kokia turi būti akis.2. kad regėjimo laukas WrrTOENSTEiNO pavyzdyje atitinka KANTO imanentinę pa tyrimo sritį. kad tai. kuris yra empirijos sąlyga.13 pieš. Dabar galime pasakyti. žinoma.: Transcendentalinė refleksija 138 . 14 pieš. kas regima. Regėjimo lauke akis nepasirodo. kad b ū t ų galimas regėjimo laukas? Ir čia jis. bet apskritai subjekto.: Jusliškumo-nejusliškumo perskyra "šmėkliškoje metafizikoje" Tai dar kartą galime pailiustruoti akies ir regėjimo lauko pavyzdžiu (2.

1). tačiau dėl to ne visas jis kyla būtent iŠ patyrimo. Transcendentalijų doktrinai galiausiai rūpi būtis kaip pamatinė (ontologinė) viso.2. amorfiška juslinės medžiagos masė. HEINTELIU. pavadinkim ją 139 . kyla ne iš patyrimo. kuri iš principo negali būti aiškinama kaip patyrimui imanentiška sąveikos problema (4. t.juslinio stebėjimo įvairovę. kai ilgalaikės pratybos atkreipia į jį mūsų dėmesį ir įgalina mus jį išskirti. kurios yra apriorinės. KANTAS perima aristoteliškąjį materijos ir formos skyrimą (plg. y.7) pusės yra neatskiriamos ir viena kitą sąlygoja. Sekdami E. 4. "neapdorotą juslinių įspūdžių medžiagąn.4 Transcendentalinė perskyra KANTO transcendentalinė refleksija atskleidžia vieną aplinkybę. sąlyga. kad pažinimo subjektas naudojasi žiniomis. kas empiriška.1.3 skyriuje kalbėjome apie būties filosofijos transcendentali jas. Šios abi philosophia perennis (1. kuria yra paremtas visas patyrimas.KANTUI rūpi. (GPK B 2//5S) Tad transcendentalinėje refleksijoje KANTAS nori parodyti. kad apriorinės formos iš juslinės medžiagos suformuoja objektą. . kaip ARISTOTELIS .1.kokiu mastu šis pažinimo būdas turi apriorinį pobūdį. Todėl transcendentalinė filosofija kelia sau uždavinį atskleisti apriorinių formų sistemą kuri yra mūsų patirtinio pasaulio sąlyga. Ką» KANTAS čia turi galvoje? Bet nors kiekvienas mūsų pažinimas prasideda nuo patyrimo. Apriorinis yra toks pažinimas. Šių dviejų momentų rezultatas yra empirinis objektas. savimonės filosofijai būdingą prasmę. bet daro jį galimą kaip patyrimo sąlygos. kantiškoji transcendentalinė refleksija aiškiai liudija. sąlyga. Transcendentalinė (savimonės) filosofija transcenduoja (= peržengia) pa tyrimui imanentinę sritį priešinga kryptimi. kuri turi lemiamos reikšmės visai filosofijai. o yra iki patyrimo kaip jo sąlyga. šį priedėlį nuo pagrindinės juslinės medžiagos mes atskiriame ne anksčiau kaip tada. kad netgi mūsų patyrimu pagrįstas pažinimas susideda iš to. ką suvokiame įspūdžiais. kuris kyla ne iš patyrimo. Apriorines žinias.3) ir suteikia jam naują. kas empiriška. Nurodydama neempirines. 3. Sukdamas transcendentaline kryptimi. kad ontologinė transcendentalijų doktrina domisi antkategorinėmis būtybės kaip būtybės apibrėžtimis. Visiškai galimas daiktas. ką mūsų pačių sugebėjimas pažinti (juslinių įspūdžių tik skatinamas) teikia pats iš savęs. kurias turime iki patyrimo ir kurios kaip apriorinės formos suteikia pavidalą juslinio stebėjimo įvairovei. ir iš to. Patyrimas konstitutuoja objektą ta prasme. apriorines empirijos sąlygas. o . Matėme.būties filosofijoje. 3. Tad savimonės filosofijoje KANTAS žengė tokius pat lemiamus žingsnius. Jis skiria: o "Pirminę medžiagą". čia turima galvoje neapiforminta. t. y. Transcendentalinei filosofijai galiausiai rūpi Aš (savimonė) kaip pamatinė (transcendentalinė) viso. kad pažinimo problema yra transcendentalinė problema.

Kaip akis nėra jokia regėjimo lauko dalis. žodžiams "Aš". Todėl empirikas psichologas (ar psichoanalitikas) visiškai nieko negali pasakyti apie transcendentalumą. "subjektas" ir "pažinimas". transcendentaliniais dalykais. kokį įspūdį padariau kitiems praėjusiame baliuje. Pats patyrimas negali būti suvoktas kaip įvykis. kurį galime kaip nors patirti (pvz. kai žvelgiu j save veidrodyje. tą subjektiškumą. kuris yra neempirinė viso.1. Jis niekuomet negali tapti specializuotų mokslinių tyrimų objektu. taip pat kai refleksyviai suvokiu savo pojūčius. Transcendentalumas niekuomet negali būti mąstomas kaip empirinė duotybė.1. Pavyzdys: aš mėginu įsivaizduoti.transcendentaline perskyra. y. aš esu sau duotas taip pat it empiriškai. kaip fizinė empirinė sąveika. galima kalbėti apie žmogaus asmens orumą. patyrimui imanentiškame pasaulyje jo iš principo neįmanoma aptikti. Yra daugybė būdų. sąlyga (1. Transcendentalumas niekada nepasirodo empirijoje.. Visa. Čia turime atkreipti dėmesį štai į ką: žinoma. jį pažįsta. kad mes kaip žmonės esame susiję su transcendentalumu. apie pažinimą galime naudotis paprastu transcendentalumo terminu. kuri mus verčia šias sąvokas radikaliai atskirti nuo viso. nuotaikas. * Šia transcendentaline prasme kalbėdami apie Aš. 4. jis gali tik juo remtis. Ką tai reiškia šiuo atveju? Kuriam Aš šis empiriškai-daiktiškas "aš kaip baliaus dalyvis" yra objektas? Žinoma. kas empiriška ar patyrimui imanentiška. kuriais aš išoriniu ar vidiniu patyrimu galiu save padaryti objektu. pažįstantis Aš yra transcendentalinė sąlyga įsivaizduotam.ir šito net nežinotume. kuriuo aš Šitaip save sudaiktinu ir pasidarau empiriniu objektu. Tad būtina empirinį Aš nuosekliai skirti nuo transcendentalinio Aš (subjekto). Mumyse nebūtų nieko. Tačiau tuo mastu. ir tik todėl. mes visiškai ištirptume empirijoje . kuris šį "aš kaip baliaus dalyvį" įsivaizduoja. Tad įsivaizduoju save kaip baliaus dalyvį. Transcendentalinė perskyra primena mums principinį skirtumą tarp transcendentalumo ir empiriškumo. bet šio pastarojo sąlyga ir riba. kad kiekvienas empirinis objektas turi savo neempirinę. kuri pati yra jo sąlygota. galime pasakyti: Tik todėl. taip ir transcendentalinis subjektas (Aš) yra "pasaulio riba" (WITTGENSTEIN). manasis aš jau nebėra transcendentalinis. pažintam. kartu su empiriniu Aš remiasi neempiriniais.1. kas empiriška..1.4. šis "Aš kaip baliaus dalyvis" tampa man objektu. apie jį sprendžia. t. Kalbama Štai apie ką: Transcendentalinė refleksija suteikia tokią prasme. tam AŠ. apie subjektą. Šis įsivaizduojantis. 4. kad transcendentalumas numato šią perskyrą. jausmus. Empiriniame. Užbėgdami už akių.3). ar į fotografavimą panašus atvaizdavimas. Transcendentalumas nepagaunamas jokios empirinės teorijos.2). 140 . Todėl apie transcendentalumą niekuomet negali būti kalbama kaip apie empirinį dalyką. pvz. bet pats remiasi transcendentaliniu AŠ. kas teiktų mums orumo. norus. įvertintam empiriniam "aš kaip baliaus dalyviui". transcendentalinę sąlygą. Bet transcendentalinė refleksija man sako. Jei transcendentalumo mumyse nebūtų. kas empiriška. Čia turime omenyje tą ryšį su Aš.

Karaliaučiuje. gimė 1724 m. mirė ten pat 1804 m.Immanuel Kant. 141 . Trys jo "Kritikos" laikomos racionalistinio ir empiristinio Švietimo įveika ir transcendentalinės filosofijos bei vokiečių idealizmo pradžia.

5 Ribinė sąvoka: daiktas pats savaime KANTAS niekada neabejojo tuo. kuri apriorinių formų dėka virsta patyrimo objektu (4. Visa. žmogiškas pažinimas. transcendentalinė filosofija sprendžia dvi svarbias problemas: o Pažinimas yra ribotas. kurie yra jo riba. žinoma. Tačiau afekcijos faktas verčia protą mąstyti šį daiktą patį savaime (ne-Aš) kaip mūsų patyrimo prielaidą ir ribą.3).2.8. KANTAS j j vadina reiškiniu. bet nekuria daiktų pačių savaime. Savo apriorinėmis formomis jis tik interpretuoja tą. y. mes nežinome. yra viso patyrimo prielaida: daiktą patį savaime. tik dėl to. suponuoja tam tikrą ne-Aš kaip patyrimo sąlygą. Kas jis yra kaip toks.1.3). kitaip negu objektą. affectio = įspūdis. t. o Iš vienos pusės.1. savaip plėtodamas platoniškąjį motyvą. kas patyrimui imanentiška (4. jei mums yra duotas objektas. Kad ir kokiu būdu. Ir čia jis gali būti apibrėžtas tik negatyviai kaip ne-Aš. bent mums. Ši aplinkybė verčia KANTĄ nustatyti tokį skirtumą. kad savąjį stebėjimo būdą abstrahuojame nuo objekto". Naudodamasi daikto paties savaime ribine sąvoka. (GPK B 33/773) Taigi stebėjimas (taip pat patyrimas) yra grindžiamas fiziniu empiriniu ne-Aš poveikiu (afekcija).1).4. Jis vyksta tik tada. Jis vadina jį noumenu (gr. Kam KANTUI reikia šio skirtumo? Visų pirmajam rūpi įsivesti tam tikrą ribinę sąvoką. "tuo. Neapdorotoji pojūčių įvairovės medžiaga.1. proto dalykas.1. kas be apriorinių mūsų pažinimo formų yra pažinimo prielaida.1). Jis konstituoja reiškinius. kad patyrimas yra neempirinis padarinys fiziškai empirinio poveikio (4. pasirodo. 1. plg. poveikis). arba fenomenu (gr. Šią ribinę sąvoką susikuriame. kas jam jau yra pateikta. Jis nėra absoliutus (dieviškas). 142 . kalbama apie objektą.2. "nėra mūsų juslinio stebėjimo objektas". o tai vėlgi įmanoma. kas yra ne-Aš ir todėl daro galimą afekciją. žmonėms. Šį poveikį jis vadina afekcija (lot. daiktus kuriantis pažinimas. yra fenomenas.1. kuris yra mūsų patyrimo ar mūsų objektinio konstituavimo rezultatas. kad ir kokiomis priemonėmis pažinimas santykiautų su objektais.phainetai = parodo save. vis dėlto būdas. čia: kas gali būti tik protu suvokta). Jis susidaro kaip pojūčių medžiagos ir apriorinės formos sintezė. yra stebėjimas. o Nuo objekto kaip reiškinio KANTAS skiria tai. ne-fenomenas. mąstydami ne-Aš kaip kažką. kad objektas tam tikru būdu paveikia (affiziere) sielą. Jis. kuriuo pažinimas betarpiškai su jais santykiauja ir kurio kaip priemonės siekia kiekvienas mąstymas.

kas apskritai jau nebėra vertinama kaip teisinga ir klaidinga. Ginčas. Kodėl visa tai vadiname pseudoklausimais? 1. nors ir negali nustatyti nieko pozityvaus už juslumo srities ribų.o Daikto paties savaime ribinė sąvoka yra substancijos ontologine prasme atitikmuo. o tik kažkokios įsivaizduotos ar išsigalvotos karvės. kurie laikosi nuomonės (nežinia iš kur kilusios). noumeno sąvoka tėra demarkacinė [=ribinė] sąvoka.1. Kai karves mato realistai. rūpestingai ištyręs vadinamąją realizmo-idealizmo problematiką. 143 . galime pailiustruoti paprastu pavyzdžiu: kai idealistai mato karves. o tik paprasčiausiai "yra". kad šios karvės nėra tikros karvės.1 skyrelyje matėme. kurios realiai egzistuoja. kad šios karvės yra tikros karvės. Bet esą kai kurie realistai tokie naivūs. (GPK B 310//239) tą- 4. Iš tikrųjų jokio tokio ginčo dėl pasaulio egzistavimo filosofijoje nėra. kad iš tikro karvės nėra visai tokios. jis vadina noumenu taip pat transcendentalinį Aš. apie kurį kalbama.3. 2. taigi ne "tiesa". tarpusavyje įnirtingai kovojančias stovyklas. bet susijusi su juslumo apribojimu. R. INGARDENO žinomos knygos pavadinimą (plg. Tokiu būdu abi empirijos neempirinės sąlygos (transcendentalinės refleksijos Aš ir ontologinės refleksijos būtis) atribojamos nuo patyrimui imanentiškos srities. gana keistas. o tik pati tikrovė. Vadinasi. realistų stovykloje esama dviejų taip pat besivaidijančių partijų: naiviųjų ir kritinių realistų. tai jie esą mano. kadangi visi jie yra aiškiai pseudoklausimai. apribojanti juslumo pretenzijai ir todėl taikoma tik neigiamai.1). apie šią pradinę prielaidą rašo: Neabejotinai tikra gali būti tik tai. Bet jai pasiekti mes turime tik vieną betarpišką priėjimą. Ji remiasi patiriančiu buvimu pasaulyje ir ieško jo galimybės sąlygų.6 Ginčas dėl pasaulio egzistavimo Skyrelio pavadinimas atitinka lenkų fenomenologo R. tai jie esą mano. Tuo tarpu protingesnieji realistai šiuo požiūriu yra kritiški ir žino. Joks bent kiek žymesnis filosofas nesidomėjo tokio pobūdžio klausimais. Vis dėlto ji ne savavališkai išgalvota. Transcendentalinė (savimonės filosofijos) nuostata KANTO sistemoje atitinka ARISTOTELIO ontologinę (būties filosofijos) nuostaReikia pastebėti. kokios jos mums atrodo. REININGERIS. kita realistų. kad filosofija visuomet pradeda patyrimu. Kaip šie žmonės tai įsivaizduoja.1. kad filosofai yra susiskaidę į dvi. kad karvės iš tikro yra tokios. būtent betarpišką dabartinį išgyvenimą arba. kad terminą "noumenas" KANTAS naudoja ne tik daiktui pačiam savaime (minėtam ne-Aš) pažymėti. Yra žmonių. jog jie galvoja. Viena ~ tai esą idealistų stovykla. Be to. o kažkokios kitokios. kokios jos mums atrodo.

kas man būtent dabar duota išgyvenimo pavidalu. y. PLATONO trikampis (1. "vidinį" patyrimą.8. kad pažinimas kaip 144 . pvz. Išgyvenimas ir tai.1. ji vis dėlto niekuomet negali jos atmesti.. Idėja. Kad išgyvenamas dalykas savo ruožtu yra tikras. HEIDEGGERIS (1) taip pat laiko tokį ginčą dėl pasaulio egzistavimo beprasmišku: Žmogaus būties "nukreiptumas į. kad filosofija (kaip būties. kuri paremta betarpiškai tikru buvimo-pasaulyje "pirmapradžiu išgyvenimu" (REININGER). tai šis "jau-buvimas-pasaulyje" yra jos prielaida.1-2 7. Šios pagrindinės filosofinių klausimų kryptys (1. Kadangi patyrimas yra filosofijos išeities taškas.8. ji pati yra pažįstantis buvimas pasaulyje. • Pažinimo atspindžio teorija nepagrindžiama. Ir tikras yra ne tik pats išgyvenimas.5) •niekuomet neatmeta betarpiškai tikrojo. nes ir šiame "buvime-išorėje". kuris būties ir savimonės filosofiją mėgina dialektiškai (3. o visuomet juo remiasi. kuri gali būti skaidoma tik abstrahuojančiame mąstyme (1.tai "jau-buvimas-pasaulyje". kas jame išgyvenama. kas išgyvenama. išgyvenamojo buvimo-pasaulyje. HĖGELIO sistema). Kad ir kaip kritiškai filosofija žvelgtų į šią prielaidą. prie objekto. t.3) parodė. savimonės ir dvasios filosofija) trimis kryptimis tiria šio visuomet jau duoto patyrimo galimybės sąlygas. turime suprasti. M. kuriame žmogaus būtis neva pirmiausia uždaryta.2. kadangi pažinimą ji supranta kaip fizinę empirinę sąveiką. • KANTO transcendentalinė refleksija parodo. refleksijos. bet ir tai.1) sujungti remdamasis Absoliutu (Dievu. Neabejotinai tikra yra tai.7). žmogaus būtis tam tikra prasme yra "viduje". Pirmapradis žmogaus buvimo būdas yra buvimas jau visuomet "išorėje".. Šia prasme galima skirti: o Ontologinės refleksijos realizmą (būties filosofija) o Transcendentalinės refleksijos idealizmą (savimonės filosofija) o Absoliučių sistemų idealizmą (dvasios filosofija)." ir suvokimo pradžia nėra vidus.. O tas būtybes apibrėžiantis pažintinis buvojimas šalia jų nėra joks vidinio pasaulio praradimas. 6.2. Beprasmiška būtų abejoti šia tikrove.1 skyriaus santrauka • Pažinimas negali būti suprastas kaip fizinis empirinis sąveikos ryšys ir todėl negali būti specializuoto mokslinio tyrimo objektas. šituo dar niekas rimtai neabejojo. /I/2 83/ Patyrimas . kad kalbame apie filosofinės refleksijos būdą. sudaro pirmaprade vienybe. Jeigu filosofijoje norime prasmingai vartoti terminus "realizmas" ir "idealizmas". prie jį pasitinkančių jau atviro pasaulio būtybių.kiek netiksliai sakant.3 4.

kaip matėme. kad transcendentalumas kaip subjektiškumas yra visos (patyrimui imanentiškos) empirijos sąlyga. taip pat 3. kurios visos tarpusavyje susijusios. kaip juslinio pažinimo priešybę. ir gyvuliams.5) juslių būtybių yra sugaunamas apibrėžtu jusliniu būdu. Kalbama apie dvasinį pažinimą.1. kurių juslumo pagrindas bendras ir žmonėms.5). ši ribinė sąvoka parodo. tuo tarpu žmogui būdingi ir kiti pažinimo būdai. ir todėl patyrimo srityje jis nepasirodo. Išorinis juslumas apima penketą išorinių juslių (regą. kad vis dar kalbama apie. kaip vien juslios būtybės.1. kaip protinga jusli būtybė (animal rationale). kurio pobūdis visai nėra dvasinis.2 Juslinis ir dvasinis pažinimas įprasta sakyti.1.empirijos sąlyga pats negali būti empirija. uoslę. kad gyvūnų pažinimas apribotas juslumu. Patyrime apriorinės ( = neempirinės) mūsų pažinimo formos juslinio stebėjimo įvairovę paverčia empiriniu objektu. Todėl žmogus. • Transcendentalinė perskyra teigia. Viena vertus. 4. kurie. Čia reikia pabrėžti. Taigi čia kalbama apie tokį vidinį juslumą.—2217 145 . klausą. 42. • Ribine daikto paties savaime sąvoka KANTAS nubrėžia mūsų patyrimo ribas. tegali įsivaizduoti spiritą ir šmėklas. kad mūsų pažinimas baigtinis ir kad objektų konstituavimas daiktų nekuria. skonį ir lytėjimą). skiriamas nuo gyvūno.4. galima ir smulkiau diferencijuoti. Nuo išorinių juslių klasikinė pažinimo teorija skiria keturias vidines jusles. o juos interpretuoja. Idealizmorealizmo klausimas veda prie PLATONO trikampio trijų filosofinių nuostatų.4. žinoma. kuriais vidinis juslumas 10. jusles. Visais šiais atvejais išorinis (fizinis) poveikis (4. kurias. išgirdę apie dvasią. kurio. Ir nors yra žmonių. nors žodžiai. filosofija negali apie dvasią nekalbėti. daiktas pats savaime yra substancijos ontologine prasme atitikmuo. Tarp (fizinio) poveikio ir (juslinio) padarinio yra principinis skirtumas.1 Išorinis ir vidinis juslumas Pirmiausia žvilgtelėkime į vieną klasikinės pažinimo teorijos doktriną: išorinio ir vidinio juslumo skyrimą. • Ginčas dėl pasaulio egzistavimo yra pseudoproblema. Kita vertus. neįmanoma paaiškinti fizinio empirinio sąryšio kontekste (plg.

3. prireikus..4 skyrelyje matėme. Todėl ji yra tam tikras pagrindas jusliniam susivokimui ir refleksyvumui. kad šių vidinių juslių galimybė gyvuliuose. neempirinį elementą.1. jgalina tai. Antai kai vienu atsikvėpimu kalbama apie žiurkių. empirinei teorijai yra neprieinamas. aktualizuoti. Čia lengva įsivelti į pavojingą painiavą. skiriami ir koordinuojami išorinio juslumo aktai. kuris gali būti nubrėžtas tik transcendentalumo pakopoje. o tik laipsniu skiriama nuo "atitinkamų" kitų gyvūnų sugebėjimų. HUME'O sukurta asociacijų teorija. kurio neįmanoma aptikti empirinės teorijos pagalba (plg.aprašomas. nes jis negali būti suprastas fizinės empirinės sąvokos kontekste. Jau juslumas (išorinis ir vidinis) kaip toks turi savyje transcendentalinį. mokymasis. kai žmogaus protas.1. pvz. kad jusli būtybė savo sprendimo galia atliktus vertinimus gali išlaikyti ir.1). o Bendroji juslė: Ji buvo laikoma juslumo apskritai pagrindu. šunų. Ja yra suvokiami. Šia prasme kalbama apie jusliškai suvoktų formų atsargą. [tvirtinta instinktais. LOCKE'O ir D. o transcendentalinė problema. kuri gali būti aktualizuota ir įsivaizduota. Sprendimo galia taip pat teikia pagrindą jusliniam mėgdžiojimui ("mokymuisi"). kuris. o Sprendimo galia: Ji leidžia jusliai būtybei vertinti suvokiamus dalykus kaip naudingus ar žalingus. Maždaug nuo XVII amžiaus šiuolaikiniuose specialiuose moksluose atsirado tendencija šią filosofinę vidinių juslių teoriją keisti vienokia ar kitokia empirine teorija. pamačiusi vilką. kad: o Juslumo ir dvasios skirtumas yra ne empirinė. Jau pats skirtumas tarp juslumo ir dvasiškumo. kai avis bėga. reikia nuolat turėti galvoje.4. kad empirinės teorijos iš principo nieko negali pasakyti apie neempirinį pažinimo ar transcendentalumo pobūdį. atmintis ne iŠ principo. Šiuolaikinė empirinė psichologija perėmė šią problematiką ir savo atminties bei mokymosi teorijose ją labai išdiferencijavo. daiktų nematant. 146 . ' o Vaizduotės galia. Buvo manoma. kad šunį matome lojant. .4. tada skirtumas taip juslumo ir dvasios. tarp gyvulio ir žmogaus darosi neesminis..tai J.5. pvz. dažnai taip pat vartojami dvasiškumo atžvilgiu. Vienas pirmųjų pavyzdžių . labiau nei žmonėse. Tačiau filosofiniu požiūriu svarbu čia pastebėti štai ką: 4. delfinų ir žmogaus intelektą. Norint išvengti šios painiavos. o Atmintis: Čia turima galvoje tai. Ji suima ir išlaiko suvoktus dalykus.

Ji nežino. kaip save pačią". ką jis pažįsta. 4222 Universalumas Dvasinis pažinimas yra sąvokinio pobūdžio. Grynai juslinis pažinimas. bet yra pastovus Dabar toje tėkmėje (E. ir "stalas" reiškia visa.2).4.o Išorinis ir vidinis juslumas yra bendri žmogui ir kitiems gyvūnams. Ji gyvena savo momentinių. su Aš. štai šį daiktą kaip stalą. Dvasinis pažinimas iš esmės susijęs su tapačių sau Aš. "kad ji sau neturi kito predikato. Kadangi tokiu būdu jis turi praeitį ir ateitį savo dabartyje. subjektiškai sintezuotas pažinimas.2). kokia tematine redukcija ir metodine abstrakcija jos vadovaujasi (plg. "Kas sielai artimiau už ją pačią?". ji. ir todėl pati sau ji nėra jokia problema. Jis neištirpsta empirinių išgyvenimų tėkmėje. Visame kame. nei ateities.43.1. Jis sintezuoja šį srautą ir suteikia jam rišlumą. HUSSERL). o Vertinant empirines teorijas. dvasios esmė ta. reikia neišleisti iš akių. jis visuomet yra ir pats su savimi ir todėl visuomet reflektuodamas jis gali prie savęs grįžti.2. 1. nesusiedama jų į prasmingą gyveninio sąryšį. kurioje jos veikia. Savo dabartyje ji neturi nei praeities. Todėl žmogus gali praeitį ir ateitį prisiminimu ir numatymu "sudabartinti" (plg. ištirpsta tame sraute. Šis Aš yra tapatus elementas mūsų vaizdinių sraute. dabartinių suvokimų betarpiškume. pvz.. kurį pripažįstame kitiems gyvūnams. 422 Juslumas ir dvasia Toliau pamėginsime keturiais aspektais apibrėžti skirtumą tarp juslumo ir dvasios. Bet juslumas nėra dvasia. Pagal KANTĄ. 4. atžvilgiu". priklausančių mūsų pažinimui. mes jį vadiname istorine būtybe. ir tai yra įvairių reiškinių panašumo žmogaus ir kitų gyvūnų elgsenoje filosofinis pagrindas. Mes pažįstame kažką kaip kažką. galima sakyti. Antai karvė neįsisąmonina savo pačios tapatumo jos "išgyvenimų" sraute. . kas tam tikru 147 . nėra sąmoningas. 3.klausia AUGUSTINAS. su savimone susietas pažinimas.2. kad ji yra karvė. Reikia žinoti sistemą.1 Subjektiškumas Dvasinis pažinimas yra subjektiškas. Pasak FICHTE. "mes a priori įsisąmoniname visišką savo pačių tapatybe visų vaizdinių.

Štai tos idėjos:pasaulio kaip išorinio patyrimo visumos. 1. Šia prasme sąvokinis pažinimas yra universalus. t. 4223 Totalumas 5. kad juslėmis stebimą įvairovę galime mąstyti. kaip štai šis daiktas. Su juo. kurio sąrangą lemia individualaus organizmo gyvybinis ciklas.4 sąvokinio pažinimo ir mąstymo. Tik žmogus vietoje šio nepastovaus konglomerato. kuriuos mums atveria juslumas. kurias jis vadina reguliatyviomis idėjomis. Pagal KANTĄ. kuri. be to. Sąvokinis pažinimas peržengia tai. apibrėžtą gyvūno gyvybinės erdvės. kas jam duota. kaip ir visi formalūs dalykai.. Šis sąvokinio pažinimo ypatumas juslinio suvokimo atžvilgiu Antikoje buvo pirmąkart įsisąmonintas. Savo suvokimų erdvėje gyvūnas yra kaip branduolys 148 . Jo pažinimas visiškai pririštas prie reiškinių ir negali jų peržengti sąvokinio mąstymo link. Pagal KANTĄ. kuri. Galime jį pavadinti totaliniu aspektu. Ji susieta su gyvybiniais gyvūno instinktais. kadangi jos sutvarko mūsų pažinimą visumos požiūriu..4 Dvasinio pažinimo subjektiškumas ir sąvokinis jo pobūdis lemia dar vieną jo aspektą. ką mes pažįstame. yra sąlyga to. žmogus (štai-būtis) visuomet jau atvertas pasauliui apskritai Žemiau pateiktas M. kuri somatinėje atmintyje suvienijama tiek. kas tą erdve aprėpia ir neribotai praplečia. Galingu skrydžiu jis pakyla virš to. aiškiai parodo sąvokų nepriklausomumą nuo stebinių ir dargi sąvokinių dalykų ''amžinumą'1. ir sąvokose išlaiko tai. kas jis yra. Dvasinis pažinimas nukreiptas į totalumą. kas nauja ir tvaru. Ši rišli visuma aprėpia kintančius reiškinius. virš esam o horizonto ir virš stebimų žvaigždžių. iškelia mąstomą ar įsivaizduojamą savaiminę visumą. Visą. Net ir turėdamas labai sudėtingą juslumo sistemą. mūsų pažinimas yra a priori apibrėžtas (4. kaip dabarties momentų kaita. BUBERIO tekstas išreiškia tas pačias mintis ir. ir perkelia reiškinį į rišlią visumą.2). kas reiškiasi čia ir dabar. kas daugiau ar mažiau nuo šių pakitimų nepriklauso (plg. kad bendrai nusako.3) trimis visumos idėjomis. priešingą stebimų dalykų laikinumui. ir tada aprėpia visumą. Pagal HEIDEGGERĮ.1. su jo žmogiškąja būtimi atsiranda pasaulis. gyvūnas nepasiekia 4. y. pažįstame kaip būtybę. sielos kaip vidinio patyrimo visumos ir Dievo kaip viso galimo patyrimo visumos pagrindo idėjos.5. parodo skirtumą tarp žmogaus ir kitų gyvūnų: Gyvūno turimas.2. kaip galia suvokti ir spręsti. intelektas yra toji nejusli pažinimo galia. Gamtinės būties susitikimas su gyvąja būtybe sukuria daugiau ar mažiau kintančią susiejamų juslinių duomenų sankaupą. Arabų filosofas AVICENA (980 . jis peržengia individą tuo. aplinkos vaizdas yra ne kas kita. visumos apskritai horizonte.8. susidūrus su matematika (pitagoriečiai). tačiau tik jos susitikimas su žmogumi iškelia tai.1037) vadino būtybę pirminiu mūsų pažinimo objektu. Sąvokinis pažinimas leidžia abstrahuotis nuo reiškinio juslinių čia ir dabar ir jį suvokti kaip tam tikros bendrybės egzempliorių.požiūriu yra toks. kiek to reikia gyvybinėms funkcijoms.

2. nuo savęs atsitraukia ir save pažįsta. kas skleidžiasi teiginių pavidalu. savistovi priešstata. Iš to seka išvada.1. y. . Pažinimo subjektiškumas (4. G. "Protas . žmogus pasaulyje 30-3 arba gali būti kaip svečias didžiuliame statinyje.2. bet kurį jis vis dėlto pažįsta.2. kad bet koks racionalaus pažinimo būdas susijęs su kalba. bet yra principinis skirtumas. būtybe. Graikai žmogų vadino zoon logon echon. • Todėl negalima vienodai vadinti "kalba" ir žmogaus kalbą.3).313) Todėl dvasinio pažinimo prigimtį galima aiškintis kalbos pagrindu. Kalbos egzistavimas yra ne tik priemonė. Nors iš pirmo žvilgsnio teisinga. kad mes kalboje kalbame apie kalbą.4 Kalbiškumas Visi šie aspektai susivienija dvasinio pažinimo kalbiškume. 1. "Gyvulių kalbos' ir žmonių kalbos skirtumas nėra tik laipsnio skirtumas.tai kalba" (J. taigi . G. nuo poreikių ir būtinybių pusiau nepriklausanti. tuo taip pat pasireiškia transcendentalinis kalbos pobūdis (4. nes pažinimas į savo objektą nukreiptas kaip į tai. ir tuos raiškos būdus. per kurios būtį tai. HERDER).3) yra kalbinės prigimties: mūsų buvimas-pasaulyje skleidžiasi konkrečia kalba. REININGER. ir dvasią). Tik taip atsitraukusi.kultūrinis sąlygotumas. Bet tokiu atveju reikia visuomet prisiminti. HAMANN). bet ir pažinimo galimybės prielaida . kas yra. nuo pilkos dabarties momento išsilaisvinusi. abi šias "kalbėsenas" galima vienodai apibūdinti kaip biologiškai reikšmingą komunikaciją. Gyvūnams būdingi raiškos būdai turi ne tik žadinamąjį poveikį. Iš tikrųjų pažinimas ir kalba yra neatskiriami. rodo šis tekstas: F.kevale. Žinoma. kuris nepaliaujamai toliau statomas ir kurio ribų jis negalį prieiti. distancijuota ir pati save peržengianti erdvė yra kažkas daugiau ir kažkas kita negu erdvė.prielaida. kad jis yra toji būtybė.2.2. Kalba sukuria "dvasinio bendrumo auklėjime ir tradicijoje erdvę" (E. ši tezė turi būti keliama su išlygomis. t.1) pasireiškia tuo. Pažinimo sąvokinis aspektas atsiskleidžia kalbėjimo prasmingume.2. (R. atsiranda pasaulis.nes jis pajėgus suvokti statinio visumą kaip tokią. kad tada neatsižvelgiama į juslumo ir dvasios skirtumą ir tikrąją kalbiškai 1 apipavidalinto dvasinio pažinimo prasmę. Tik kai prieš būtybe atsiveria savistovi būties sąranga. kaip žmogus pažįsta savo namus. Kad net jau išoriškai egzistuoja lemiamas skirtumas tarp šių dviejų komunikacijos būdų ir kad žmogus "jau kaip gyvūnas" turi kalbą (J. Mūsų pažinimo totalumas ir pasauliškumas (4. bet jie taip 149 . Kartu kalboje reiškiasi būdingas mūsų pažinimo visuomeniškumas ir istoriškumas. Taip yra todėl. HEINTEL). (1.priemonė. turinčia žodį (logos gali reikšti ir žodį. nes pats pažinimas gali vykti tik kalbos terpėje. kurie susiklosto nelaikiškoje ir nerefleksyvioje gyvūno veiksenoje.412-413) 4. esą "gyvūnų "kalba" nuo simptomo ir signalo nepakyla iki simbolio. KAINZAS pirmiausia kritikuoja paplitusi nuomonę.

t. o tik išraiškos būdai. kai^jįj^lj^būtjįj^ (empinznias57^a kaip posūkis į subjektą. jis yra esminis skirtumas. gautais ne paveldimais instinktais. HOBBES (1588- 150 . nors kai kuriuose kontekstuose jie gali atlikti net "susikalbėjimo" funkciją. racionalizmas . kuris biologinį refleksų ir instinktų pagrindą pertvarko intelektualiais ir racionaliais pavidalais. Tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki KANTO. y.Europos kontinente. Net geografiškai galima pastebėti Šį susiskirstymą.4.racionalumo aspektą. bet tradicijos perimamumu". Empiristinių ir racionalistinių pozicijų būta visose filosofijos istorijos epochose. subjektą^. žmogaus kalba yra "kultūros darinys. Naujyj^laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą. kaip protingą būtybę (racionalumas J. Gyvūnų komunikaciniai garsai nėra vaizduojantieji ženklai. (172-173) 4. apie kurį čia kalbama. kul-isTulsTj^omis galioja ir šiandieną: empirizmas plito visų pirma anglosaksų kraštuose. XVII ir XVIII amžiuje. racionalizmas . Tačiau visų pirma skirtumas.23 Empirizmas ir racionalizmas Remdamiesi juslumo ir dvasinio racionalumo skirtumu.4 pat teikia tam tikrą dalykinę informaciją (apie pavojaus pobūdį." Skirtingai negu jie. galime nušviesti dvi viena kitai priešingas filosofines pozicijas: empirizmas suabsoliutina juslumo. Šis posūkis galėjo įvykti dwjorju^^fflu: kaip posūkis į. ir kai kurie simbolikos pradmenys gyvūnams jokiu būdu nėra svetimi. nėra tik sugebėjimų skirtumas. nuotolį ir kryptį). apie geidžiamo dalyko gausą. kurie socialiniuose kontaktuose veikia kaip žadinimo signalai. o Pagrindiniai klasikinio empirizmo atstovai buvo TH.

Jis teigia. Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai .įspūdžiai ir idėjos. Asociacija vyksta mechaniškai. nejuslinės proto galios. . G. G. HUME'AS yra skeptikas. kaip mūsų sąmonėje atsiranda vienoks ar kitoks turinys. o Idėjos (ideas) skirstomos į paprastas ir sudėtines. kad bet koks sąmonės turinys galiausiai susideda iš juslinių suvokinių (perceptions). SPINOZA (1632-1677). empirizmas žavisi naujųjų laikų gamtos mokslų pažanga. remiantis panašumu. empirinį. Tad visas sąmonės turinys susideda vien iŠ aktualių juslinių suvokinių.tai psichiniai atomai. Tipišką empiristinę poziciją galime pailiustruoti kai kuriomis D. Be to. Jis tvirtai laikosi nuostatos. kuriuos turime. matome. DESCARTES (1596-1650). W. HUME'O mintimis. LEIBNIZ (16461716) ir CH. o Įspūdžiai (impressions) . BERKELEY (1685-1753) ir D. HUME'AS klausia. Viena vertus. tuo tarpu racionalistą pirmiausia žavi jų loginis matematinis aspektas. geidžiame etc. neapkenčiame. jų kopijų ir asociacijos mechanizmų.R. laikiniu ar erdviniu lygiagretumu.tai gyvi jusliniai suvokiniai. nei kas jos subjektas (Aš išskaidymas). LOCKE (1632-1704). apie kurią mes nežinome. Įspūdžiai . todėl jos yra silpnesnės įspūdžių kopijos. kai girdime. taip pat priežasties ir padarinio ryšiu (asociacijos dėsniai).4) perkeliamas [psichiką. WOLFF (1679-1754). Fizinis atomizmas (3. • Paprastos idėjos kyla iš refleksijos apie įspūdžius. 423.1679). jaučiame. J. sintetinį aspektą. Nėra jokios dvasinės. Kartu mėginama protą redukuoti į juslumą ir juslinį pažinimą traktuoti kaip vienintelį galimą pažinimą: Kaip ir racionalizmas. B. Bet jo žavėjimasis pirmiausia nukreiptas į jų eksperimentinį. kad mokslo ribos yra labai ankštos. Pastarųjų yra dvi rūšys . o Aš tėra juslinių suvokinių raizginys. • Sudėtinės idėjos kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu.1. Iš čia HUME'AS daro dvi išvadas: o Daiktai (substancijos} tėra juslios sąmonės suvokinių serijos. HUME (1711-1776). mylime. Tokiu būdu lieka tik suvokinių masė. nei iš kur ji kilus (substancijos išskaidymas).1 Empirizmas Empirizmo posūkis į subjektą yra posūkis (juslinį patyrimą.

Šito. imančiam į rankas bet kokią knygą. Šios aiškiai ir ryškiai suvoktos idėjos bet principai protui yra įgimti (ideae arba veritates innatae). Antai žmogus tiki substancijų. kad žmogus visai savarankiškai išsiugdo savotišką prigimtinį instinktą.faktų tarpusavio ryšius {relations of matters of fact). Atsirėmęs į šį archimediškąjį tašką. y.3. tiek ir neopozityvizmui (2. Be to. nuo kurių visas pažinimas priklauso. neužtektų mane įtikinti tikrumu to. geometriją ir aritmetiką]? Ne? Ar joje yra kokių nors patyrimu paremtų samprotavimų apie tai. ko reikia. nes joje negali būti nieko. klasikiniam racionalizmui buvo aišku. Be to.2. kurį gerai patvirtina praktika. pamatinių. elgtis taip: "Ar joje yra kokių nors abstrakčių samprotavimų apie kiekybę arba skaičių [t. tačiau argi nežinau. kas patvirtintų jo teisingumą.2. man regis.2. išskyrus aiškų ir ryškų suvokimą [darą et distincta perceptio] to. jis taip tęsia savo samprotavimą: Juk įsitikinau. kurie sudaro gamtos mokslų objektą.3) bei daugeliui analitinės filosofijos atstovų (2. neabejotinų pažinimo sąlygų pačiame subjekte (1.mokslas apima idėjų tarpusavio ryšius (relations of ideas) gryno mąstymo srityje (formalieji mokslai).tikri [illud omne esse verum guod valde clare et distincte percipio]. (MA III // RR 179-180) Šis aiškus ir ryškus pirmųjų pažinimo principų suvokimas neturi nieko bendra su juslumu ir vyksta grynai racionaliai. kuri DESCARTES'Ą veda prie. 6. kad protas savo įgimtas idėjas bei tiesas yra gavęs iš Dievo. kita vertus . stelos (Aš) ir Dievo egzistavimu.tai mąstantis daiktas.4). Moksliškai toks tikėjimas nepagrindžiamas. yra idėjos arba proto principai. Todėl HUME'AS pataria skaitytojui.3. Kaip matematikoje teiginiai logiškai išvedami iš pirmųjų teiginių (aksiomų). išskyrus sofistiką ir iliuziją" (ŽST pabaiga). šiame pirminiame žinojime. Šios pamatinės sąlygos. filosofiją jis laiko nereikalinga dar ir todėl. žinoma. apie ką kalbu.1). grynąja įžiūra. 152 .3. jei bent vienas taip aiškiai ir ryškiai suvokiamas dalykas pasirodytų esąs klaidingas. Čia turime reikalą su aiškia ir ryškia pagava. kas faktiška ir kas egzistuoja? Ne? Meskite ją tuomet į ugnį.3). galiu išvesti bendrą taisyklę. Abejonė DESCARTES'Ą veda prie neabejotino Cogito ergo sum. Filosofijai iš esmės nelieka vietos. įpročiu grindžiamą tikėjimą. 4232 Racionalizmas Racionalizmas posūkį į subjektą supranta kaip posūkį į protą ir kartu kaip juslumo nuvertinimą.2 ir 2. kad visi mūsų aiškiai ir ryškiai suvokiami dalykai . taip ir filosofija pradedama nuo pirmųjų idėjų bei principų ir visa kita logiškai iš jų išvedama. kad aš . apie ką kalbu. Kaip aritmetikoje ir geometrijoje.2. Mums jau yra pažįstama sisteminė abejonė ir toji radikali juslinio patyrimo kritika. Tačiau. daugiau nėra nieko. kuri garantuoja neabejotiną teiginių teisingumą. norint apskritai kuo nors įsitikinti? Aišku.2 Klasikinis empirizmas turėjo lemiamą [taką tiek klasikiniam pozityvizmui (2.

. Empirizmui šis matas yra juslinis patyrimas. paremtas proto principais. kurios kyla ne ii patyrimo. manydamas. Dar XIX amžiaus psichologija ieškojo šių paprastųjų sąmonės elementų ir dar neopozityvizmas [2. Racionalistai te šia krikščioniškojo platonizmo tradiciją. Abiem atvejais švietimas siekia sąmonės išlaisvinimo ir santykių surevoliucinimo. Šiuo požiūriu KANTAS sutinka su racionalizmu. idėjomis). Posūkis (empiristinis ar racionalistinis) į subjektą šioje epochoje visą ką (pvz. kad visas patyrimas remiasi apriorinėmis formomis (sąvokomis. kas vadinama Švietimo epocha. kad apriorinės formos esmingai susietos su stebėjimu ir be stebėjimo nėra jokio pažinimo. bet labiau pasitiki paprastais jusliniais įspūdžiais. Šiuo požiūriu KANTAS sutinka su empirizmu. jeigu jis pradeda nuo "įgimtų". Švietimas Empirizmas ir racionalizmas padėjo pagrindus tam. kol NEWTONAS neaksiomatizavo mechanikos. jame 153 . Kūrėjo jam suteiktų "idėjų" (sąvokų) ar "principų" (teiginių). paveldėtąją politinę ir visuomeninę santvarką) pervertina pagal naujai sukurtą matą. t. kaip Dievo atvaizdas. racionalizmui . Jeigu racionalistai pažinimo analitinėje sklaidoje naudojosi loginiu išvedimu iš pirmųjų principų.2. o Prieš empirizmą: parodoma.. LOCKE'AS lygina paprastąsias idėjas su GASSENDI atomais (būtent pastarasis atnaujino antikinę atomistiką). principais. Abiem atvejais jį įkvėpia tikėjimas mokslu ir pažanga. DESCARTES pirmiausia patį abejojantį subjektą padaro "pradiniu tašku" mąstymui.4 KANTAS: empirizmo ir racionalizmo |veika KANTO transcendentalinė refleksija parodo abiejų pozicijų dalinį pagrįstumą. pagal kurią žmogus. y..3] pradžioje laikėsi šios keistos dogmos. Sėkmę pranašaujančiu racionalių principų pavyzdžiu visuomet buvo euklidinės geometrijos aksiomos. o Prieš racionalizmą: parodoma. 4. bet yra patyrimo sąlygos. kuriame jis tuoj pat atranda "įgimtas idėjas". kad stebėjimas niekada negali boti kitoks. Empirija remiasi neempiriškumu (aprioriškumu). KAMLAH/LORENZEN taip apibūdina šias priešingas nuostatas (17-18): Nuo DESCARTES'O ir LOCKE'O susiklosto "racionalizmo" ir "empirizmo" priešprieša.įrodymas. kad savo "protokoliniais teiginiais" jau yra atradęs viso empirinio mokslo statybinę medžiagą. kaip tik juslinis. Mūsų prigimtis tokia.4.23. pajėgus atkartoti Kūrėjo mintis. tai empiristai vadovavosi paprastųjų elementų sintetinės sąrangos įvaizdžiu. atseit pirmaisiais iš pradžių tuščios sąmonės davimais. religiją. Empiristai pradeda tuo pačiu.233. Bet ji apriboja absoliutistines abiejų pretenzijas. Juslinis ir nejuslinis (dvasinis) pažinimas sąlygoja vienas kitą ir kartu sudaro mūsų žmogiškąjį pažinimą.

2 skyrių medžiagą pakartoti ir pagilinti. arba gebėjimai.akli. (GPKB 75 // 98-99) Tokiu būdu nustatomos ribos empirizmui ir empiriniam mokslui. 4. Jis šiek tiek sunkesnis už daugelį kitų skyrių. pajungti juos sąvokoms).tuščios. Abu stebėjimai. Jų absoliutistinės pretenzijos nepagrįstos. kad KANTAS yra įveikęs švietimą. 43 Pažinimo sąranga Šis skyrius turi suteikti galimybę 4. Todėl laikoma. stebiniai be sąvokų .3: "šmėkliškoji metafizika") argumentuojama. Intelektas nieko negali stebėti. Mintys be turinio .1. bet negali jo padaryti savo tyrimo objektu. Todėl vienodai būtina savo sąvokas padaryti juslines (t. stebėjime prie jų prijungti objektą). Prieš racionalizmą ir jo išprotautą metafiziką-(plg. kad aprioriškumas be stebėjimo yra tuščias.1 ir 4. Čia norime išdėstyti 154 . y. y. Nė vienai iš šių savybių negalima teikti pirmenybės kitos atžvilgiu. Tik iš jų junginio gali kilti pažinimas. 4.5). negali pakaitomis atlikti vienas kito funkcijų. Tačiau tokiu būdu KANTAS puola abi švietimo pakraipas. o be intelekto nė vieno objekto nebūtų galima mąstyti. o savo stebinius suprasti (t. Be juslumo mums nebūtų duotas joks objektas. Sugebėjimas mąstyti juslinio stebėjimo objektą yra intelektas. Empiriniai mokslai remiasi neempiriškumu.1. o jutimai nieko negali mąstyti. kuriuo objektai mus veikia (plg.glūdi tik būdas.

filosofinė minėtųjų pokyčių skirtingumo problema pasiliko.. (I. Parodysime.2. Gamtinį pokytį lemia tai. 78. Nagrinėsime ją dviejų perskyrų.78. (TV 1. 78. Ji priima poveikį savu būdu. Išorinis kintąs daiktas kaip toks yra juslumo suvokiamas ir juslinės potencijos skirtingumo pagrindu diferencijuojamas. kad išorinis juntamas daiktas ją keičia..1 Pirmoji perskyra Čia kalbama apie empirinio sąveikos ryšio ir juslinio pažinimo perskyrą (4.1.tai tokia potencija. empirine. kadangi jos aktas yra išorinio poveikio padarinys.dvi filosofinėje tradicijoje svarbiausias pažinimo teorijas.1). požiūriu.2.1). Nors juslinis pažinimas yra fizinio empirinio poveikio padarinys. Todėl šio skyriaus prielaida . kuris pratęsė ARISTOTELĮ. kad visa keičiančioje formos gamtinė būtis pereina į keičiamąjį.tai pokyčiai. Nes nors šiluma. chemikas ir fiziologas žino apie fizinius empirinius pažinimo procesų sąryšius. kai tik juslinė keičiančioje formos būtis pereina į keičiamąjį. Jusliniai ..KANTO.1): Esama dviejų rūšių pokyčių. Todėl empirinė afekciją (4. sausumas bei kitos kūniškos kokybės reikalingos juslinei veiklai. ką fizikas. kulias žinome iš anksčiau. o TOMAS skiria juslinį pokytį nuo materialaus ar gamtinio pokyčio.. jis yra padarinys visiškai kitoje plotmėje.1. Viena yra TOMO AKVINIEČIO. pvz. kiti -jusliniai. šiluma į šildomąjį. Jusli būtybė suvokia išorinį poveikį ar pokytį taip. galime išvardinti visa. 3) Nors [juslinis pažinimas] vyksta kūniškais organais. šaltis. 43. kad šiam suvokimui taip pat priklauso ištisa fizinio empirinio sąryšio grandinė.2 skyriuje ir ypač 3.1. spalvos forma į vyzdį. pvz. šalčio etc. akto-potencijos doktriną TOMAS pritaiko pažinimo problemai. afekciją .5) specialiesiems mokslams yra neįkandama problema. tačiau ne kūniškomis kokybėmis. pagal (išorinių ir vidinių) juslių ypatumus (4. Juslumas yra pasyvi potencija.3) Pasyvioji potencija . įvairiai. Juslumas yra pasyvioji potencija. Tačiau pati 155 . (I.1 skyrelyje). kaip pažinimo sąranga atrodo pagal šią doktriną. Vieni yra gamtiniai.tos doktrinos žinojimas (ji buvo dėstyta 3. drėgnumas.1) Šiandieną vietoje šilumos.1 Pažinimo sąranga pagal TOMĄ AKVlNIETĮ Sekdamas ARISTOTELIU.1. kuri priima kažkieno kito aktą. Bet nors tyrimų lygis nepalyginamai pakilo.nuo empirinio sąveikos ryšio (4. vis dėlto juslinės sielos veikla galima ne šių kokybių pagrindu (nors jos ir būtinos organų veiklai). kurios prigimtis tokia. antra . kuris netampa dėl to spalvotas. 43.

Čia galioja toks principas. bet vis dėlto kūniškais organais. o Ta d kas vyksta jusliniuose pokyčiuose ? TOMAS naudoja tokią formuluotę: Per juslini pokytį daiktai atsiduria sieloje be savo materijos. Tai paaiškina juslinių dalykų neapibrėžtumą ir jų redukuojamumą i ką nors kita. t. bet vis dėlto taip. Kas bebūtų suvokiama. kuo ji juslinį daiktą suvokia. kuris akte duotas "intencionaliai". Juslumas pagauna individualius reiškinius be materijos. Jis sukuria. =species). be kurios nebūtų juslinio suvokimo. visuomet suvokiama specifiniu suvokiančiojo būdu. kuris tą materiją atitinka. y. individualus apibrėžtumas. Juslinis vaizdas nėra tai. Todėl jusli būtybė išorinį poveikį suvokia jusliniu būdu. Juslinis pokytis padaro būtent šį individualiaiypatingq juslinį daiktą juslumo duotybe. kad juslinis aktas yra juslios būtybės nukreiptumas į juslinį daiktą. "kas būtina organų veiklai". bet tai.2) prasme. Todėl TOMAS vietoje "vaizdo" ("species") dažnai kalba apie intenciją (intentio = lot. kaip to reikalauja jų atskirybė. tuo norėdamas pasakyti. juslinį vaizdą (lot. jungianti aktualiai veikiantį juslinį daiktą su jusline potencija. kas aktualiai suvokiama. ką jusli būtybė suvokia. o tik tai. kurio nevalia aiškinti atspindžio teorijos (4.: nukreiptumas į kažką). Suvokime atsiranda akto-potencijos vienybė. . Kitaip sakant. Čia cituojamas ARISTOTELIS: Juslinio suvokimo aktas yra tai. o tik jo materija.ši grandinė nėra juslinio suvokimo aktas.1. materiali sąlyga. ji yra ne pats juslinis suvokimas.

turi smegenis. Todėl visos juslios būtybės. negalimas. kaip dvasios liga. būtent dėl minėtojo skirtumo.4. tai ne todėl. kuris neįmanomas be organų. pavyzdžiui. tai juslumas kaip toks negali intelekto nukreipti į pažinimą.12 Antroji perskyra Čia bus kalbama apie skirtumą tarp juslinio ir dvasinio (intelektinio) pažinimo. esą negalime mąstyti be smegenų. Bet tai nereiškia. kuris su pirmuoju santykiautų kaip aktas su potencija. kad negaluoja jo intelektas. o smegenys yra juslumo organas. be smegenų mes iš tikrųjų negalėtume mąstyti. o intelektas (kaip dvasia) yra nematerialus. o smegenys neabejotinai kūniškas dalykas.. o todėl. net gyvūnai. Čia kyla problema: pagal antrąją perskyrą intelektas tik pats gali save nukreipti intelektiniam pažinimui. 4. kad kažkoks organinis defektas sutrikdė regos veiklą. taigi negalavimas juslumo. be kurio intelektas negali veikti.3. tai protingosios sielos veikla.4).regos organas. Čia gali būti paprieštarauta. Jeigu aklasis neturi spalvos sąvokos. Tačiau šis negali intelekto apibrėžti. ką mes Šitaip vadiname. Nors intelektas ir juslumas iš principo tarpusavyje skiriasi.5. apibrėžiantį potencialaus intelekto "tuščią lentą"? Atsakymas: Nes veiklusis intelektas santykiauja su juslumu kaip aktas su potencija. Intelektas pats savaime neturi jokio organo. kad smegenys yra toks intelekto organas. kurioje nieko neparašyta. Klausimas: Kodėl Šis veiklusis intelektas gali įgyti pažinimo turinį. o Kadangi juslumas priklauso materialumo sferai. o Bet intelektas pats savaime neturi jokių žinių. Todėl. tačiau kaip aktas ir potencija 157 . pagal TOMĄ. Tik intelektas pats save gali nukreipti intelektiniam (dvasiniam) pažinimui. toks dalykas. Bet veikdamas jis pats yra visiškai nematerialus. Ir čia reikės skirti du iš esmės skirtingus prasminius lygmenis. Tai intelektas kaip galimybė (intellectus possibilis).5. Bet jis remiasi juslumu. ir yra reikalingas juslumo. Yra tokia sielos veikla. kad jai vykdyti netinka joks kūniškas organas. (I. iš tikrųjų yra sensomotorikos organų (pvz.2. kuri taip pranoksta kūniškąją prigimtį.1) o Intelektas remiasi juslumu. Kadangi (dvasinės) intelekto veiklos prielaida iš esmės yra juslumas (ptg.43. kuo galėtų save nukreipti. 3. Pats savaime jis yra pasyvi potencija. TOMAS su tuo lengvai sutiktų. veiklusis intelektas (intellectus agens). 78.4. smegenų) defektas. Tai. 3. Bet pats savyje jis neturi nieko. kuris savo ruožtu veikia "kūniškais organais". gebėjimas įgyti apibrėžtumą. o Kad intelektas pats save nukreiptų į pažinimą. kadangi visas žmogaus pažinimas remiasi juslumu.1). kaip akys . jame turi susidaryti du skirtingi momentai: kaip potencialiojo intelekto (intellectus possibilis) priešprieša turi rastis apibrėžiantysis. Jis yra tarytum tuščia lenta. Bet jo argumentas būtų toks: žmogaus smegenys yra žmogaus vegetatyvumo ir sensomotorikos organas (plg.

kita . Jie yra apšviečiami. Jis atsieja inteligibilų turinį nuo jusliškai-materialių apibrėžtumų (abstrakcija!) ir taip virsta aktualiai pažįstančiu aktu.. kadangi jo galios dėka mes esame pajėgos išsaugoti mūsų pažinime turinių esmę be jų individualaus apibrėžtumo. kaip aktualus suvokimas. reikšmę.tai gretinimas ir skyrimas sprendiniuose. "apšviečia". kaip ir apskritai juslumas dėl savo sąsajos su dvasia reikalauja deramojo pasisavinimo. 85. Veikliojo intelekto aktas persmelkia. bet kaip pažinimo sąlyga yra subjekte (4. potencialiam intelektui gali būti suteikta forma.perėjimas nuo žinomo prie nežinomo išvadose. Pirmoji transcendentalinės refleksijos pakopa atskleidžia. turinį. Būdamas toks. (I. Pojūtis. aktualizuoja potencialiai inteligibilų pojūtį suteikia jam savo paties sąvokinę formą ir tokiu būdu įgyja prasmę. Viena iš jų . 432 Pažinimo sąranga pagal Kantą Čia apžvelgsime kai kuriuos pagrindinius "Grynojo proto kritikos" teiginius. "ką mūsų pažinimo sugebėjimas.2.I ad 4) o Taigi elementarus pažintinis vyksmas dialektiškai klostosi dviejų aktopotencijos santykių sąveikoje: • veikliojo ir potencialaus intelekto akto-potencijos santykio.. Kalbant apie "estetiką". vadinasi. Kodėl chaotiškoje juslinės medžiagos įvairovėje mes Apskritai galime ką nors stebėti? Pamėginkime kokią nors mūsų stebėjimo duotybe (pvz.1 Transcendentalinė estetika Transcendentalinei refleksijai rūpi parodyti. Inteligibilus turiniai abstrahuojami veiklaus intelekto. 43.. karvę ganykloje) išskaidyti į atskirus pojūčius. Čia netrukus pakliūsime į labirintą. Veiklusis intelektas apšviečia vaizdinius ir savo galia atsieja nuo jų inteligibilų turinį (species intelligibiles). jis gali potencialų intelektą nukreipti į žinojimą. kad jau juslume slypi transcendentalumas kaip empirijos sąlyga..1. Intelekto refleksija elementaraus pažintinio vystymosi atžvilgiu sukuria kitas pagrindines intelekto veikimo formas.3). yra tuo pat metu potencialiai inteligibilus (suprantamas). kurį aptikome nagrinėdami 158 . teikia pats iš savęs".jie vienas nuo kito yra priklausomi. čia turimas omenyje juslumas. • veikliojo intelekto ir juslumo akto-potencijos santykio.. Tokiu bodu. panašų į tą. kas kyla ne iš pažinimo. nes veikliajam intelektui jie pasirodo ypatingai tinkami jų inteligibiliems turiniams abstrahuoti.

2.4) susidūrė ontologijoje.akli (4. su kuriais Antikos atomistai (3.1. kaip ir stebiniai be šių formų . tai tuoj pat įsiveltume į tuos sunkumus. Transcendentalinė analitika skyla į dvi dalis: o Sąvokų analitika. Šios apriorinės intelekto sąvokos yra / 159 .4.3.1. kad tokiu būdu mes niekada neprieitume stebimos karvės ganykloje.1.4).3.3).kontinumą (3. Transcendentalinė refleksija ir ontologinė refleksija yra komplementarinės (papildančios) viena kitos atžvilgiu. transcendentalinės stebėjimo formos. spontaniškai. Intelektas ~ tai sugebėjimas naudotis sąvokomis bei pagrindiniais ie^'niais. Iš čia kyla pagrindinis transcendentalinės logikos klausimas: Kokios transcendentalinės.3). mąstomais objektais. dialektika -proto idėjas. Abi refleksijos rūšys. kurios dėka gali būti apibrėžtas objektų "vienalaikiškumas arba nuoseklumas laike". bet jau transcendentaliniu požiūriu.2 skyreliais. kuriomis stebinys mąstomas.^ Jis teikia pats iš savęs tas apriorines formas (4. Šios apriorinės formos visuomet ir būtinai yra susietos su stebėjimu. kurias 3 skyriuje atskleidėme ontologiniu požiūriu. Jų dėka "juslinės medžiagos įvairovė gali tapti stebima.4. vėl iškyla 4 skyriuje. taigi. Čia galime pastebėti ryšį su 3.1 Transcendentalinė analitika Transcendentalinė logika skirstoma j transcendentalinę analitiką ir transcendentalinę dialektiką. Visiškai aišku.3. 4322 Transcendentalinė logika Žmogiškasis pažinimas nėra tik objektu stebėjimas.2. Problemos.3. dydis ir tarpusavio santykis". sudaro viena kitą papildančias filosofijos puses. KANTAS parodo. kurios dėka gali būti apibrėžti objekto "pavidalas. Intelektas teikia pats iš savęs. sąvokines apriorines formas. neempirinės). kad iš stebinių galėtų kilti patyrimo pasaulis? 4322. apriorinės sąvokos bei principai sąlygoja tai. bet kartu ir stebinio mastymas. Jis skiria dvi grynąsias stebėjimo formas: o Erdvę kaip išorinio juslumo stebėjimo formą (4. jog stebėjimas galimas tik todėl. kad stebimai gali būti mąstomi? Kokios apriorinės mąstymo formos yra būtinos. ir o Laiką kaip vidinio juslumo stebėjimo formą. kad egzistuoja apriorinės (vadinasi.1). Analitika aiškinasi intelekto sąvokas bei principus.2.1 ir 3. kuriomis stebėjimo medžiagą jis paverčia suvokiamais.1) mėgintume atrasti atominius pojūčius. kildamos iš PLATONO trikampio. Be stebėjimo jos tuščios. Jei kartu su senaisiais empiristais (4.

kalbėdami apie ankstyvąjį WlTTGENSTEINĄ (2.3). atitinkančiais tas sąvokas. daugis. egzistavimas. Ar egzistuoja apriorinės mąstymo formos. t.: "Visi stebiniai yra ekstensyvūs dydžiai". KANTAS skiria dviejų rūšių teiginius: • Analitiniai teiginiai: tai teiginiai. kokybės (realumas. predikatas apie subjektą taria kažką nauja. neigimas. kurie kyla ne iš patyrimo. kuriais stebinys suvokiamas. o Pagrindinių teiginių analitika. Pavyzdys: Dinozaurai yra išmirė.. bendravimas).2) ir Vienos ratelį (2. būtinumas) kategorijas. Remdamasis kategorijų lentele. Visos šios kategorijos yra aprioriniai sintetiniai aktai. Tačiau KANTO transcendentalinė analizė parodo. Akivaizdu.1). besireiškiančios sintetinių teiginių pavidalu. kaip pvz.2. apribojimas). visybė). substancija visada išlieka. KANTO kategorijų lentelė apima keturias trejetų grupes: kiekybės (vienumas. Kategorijomis stebinys mąstomas ir suvokiamas kaip vienumas. jokio mąstomo objekto mes negalime pažinti kitaip. santykio (savybingumas-subsistavimas.y (stebėjimo)įvairovę jos suvienija į vientisą pažinimą. Jis ją taip pat vadina intelekto pagrindiniais teiginiais. kurie būtų ne empiriniai. kurios gali būti analizuojamos formalioje logikoje. kad formaliąją logiką turi papildyti transcendentalinė logika. Tai tokie teiginiai. tai patyrimą galiausiai sudaro stebimai ir tos mąstymo formos. laipsnis".t. modalumo (galimybė. Tam. "Kintant reiškiniams. KANTAS sudaro visų apriorinių sintetinių teiginių sistemą." Tokiu bodu KANTAS atmeta bet kokį empirizmą. jis parodo. analitiniai teiginiai mūsų pažinimo neišplečia. priežastingumas-priklausomybė. Jokio objekto mes negalime mąstyti kitaip. kad egzistuoja sintetiniai teiginiai a priori. kaip stebintais. būdingas intensyvus dydis.2. o tik jį padaro aiškesnį.transcendentaliniu požiūriu . kas realu ir yra pojūčio objektas visuose reiškiniuose. "Patyrimas galimas tik turint būtino suvokimų ryšio vaizdinį". kurių predikatas neglūdi teiginio subjekte.kategorijos (3. Tad kategorijos . Bet ar yra sintetinių teiginių. kad visi empiriniai teiginiai (patyrimo teiginiai) yra sintetiniai. (GPKB165//152) Kategorijos -sintetiniai intelekto aktai. Pažinimo sąranga tada galėtų būti aiškinama pagal loginio empirizmo koncepciją.. bet aprioriniai! Ar yra teiginių. bet yra patyrimo a priori sąlygos? Ar egzistuoja sintetiniai teiginiai a priori? Tai pagrindinis visos "Grynojo proto kritikos" klausimas.2. Tad KANTAS pratęsia ARISTOTELĮ. kas mūsų pažinimą išplečia. kaip tik kategorijomis.2. • Sintetiniai teiginiai: tai teiginiai. jo predikatą gauname paprasta subjekto analize. Sekdamas ARISTOTELIU. Be to. y. Pavyzdys: Kūnai tįsūs. kurių predikatas glūdi teiginio subjekte. kuriomis kaip tokiomis mūsų patyrimas visuomet jau remiasi? Jeigu ne. su kuria susipažinome.yra tuščios galimo patyrimo formos. kuris iš 160 .

y. Transcendentalinė dialektika parodo. t. antrojo [ = sintetinio] moduso teiginys esmiškąja [ = apriorine] prasme). ARISTOTELIUI it scholastams teiginys. kai šiuos sintetinius patyrimo vienetus aprėpia/?roto idėjos.1. dictio in secundo modo dicendiperse. principais) susiejama į sintetinius patyrimo vienetus. Tik tada tampa paaiškintas patirtinio pasaulio visiškas vienumas. Jei intelektas aprėpia stebinius (juslumą) ir konstituoja objektus bei objektų sritis (sintetinius patyrimo vienetus). tai protas aprėpia šiuos intelekto sintetinius vienetus ir 11. kaip stebėjimo įvairovė sintetiniais intelekto aktais (sąvokomis.: Patyrimo sąranga pagal KANTĄ 43222 Transcendentalinė dialektika Analitika parodė. kurio predikatas išreiškia savybes.5.2. tiesa.2 skyrelyje paaiškinome. Protas yra toji transcendentalinė instancija.tikrųjų jau buvo atradęs sintetinių teiginių a priori būtinumą. kuo atsitiktinės (empirinės) akcidencijos skiriasi nuo savybių. 3. 4. kuri sintezuoja sintetinius intelekto aktus.1 18 pieš. kad patyrimas galimas tik tada.-2217 161 . yra visuomet sintetinis teiginys a priori (lot. eidamas ontologijos kryptimi.

Pamatinę transcendentalinę šio vienumo ir totalumo sąlygą KANTAS vadina transcendentalinės apercepcijos pirmaprade sinteze. kaip kad įsivaizduoja racionalistinė metafizika (4.2) pažinimą rekonstruoti transcendentalinės filosofijos sąvokomis. Jos tvarko intelekto veiklą patirties pasaulio visumos atžvilgiu.1) ir proto idėjos leidžia iškelti patyrimo vienumo ir totalumo siekį kaip teorinj pažinimo tikslą. kad visas teorinis pažinimas paremtas praktikos pirmenybe ir kaip praktikos pagrindu galima filosofiškai atsakingu būdu kelti klausimą apie transcendentalinį Aš kaip laisve. Tam tarnauja apriorinės proto idėjos: o Pasaulis . 3. Antroje kritikoje. Jos yra greičiau reguliatyvios.1.1. intelekto sąvokos bei pagrindiniai teiginiai (4. o Dievas .1). teikia mums "tik taisyklę arba principą intelekto taikymo sisteminei vienybei". juslumo. mechanicistiškai orientuoti empiriniai mokslai. 4.išorinio patyrimo visumos idėja.sutvarko juos patyrimo visumos.vidinio patyrimo visumos pagrindo idėja. nekintama sąmonės tapatybe (4.4). jos neteikia mums jokių naujų.2 162 .2. Kaip viso patyrimo sąlyga. Ji yra viso patyrimo sąlyga.2.1). "Sprendimo galios kritikoje" teikia galimybę estetinių (čia: grožio ir didingumo) ir teleologinių dalykų (gamtos tikslas. plg. 4323 Tolesnės nuorodos Pirma kritika (GPK). Iš praktikos pasisemta tikslingumo sąvoka trečioje. Tiesa.3). patyrimo pasaulio apskritai požiūriu. kurios sąrangą trumpai apžvelgėme. "Praktinio proto kritikoje".4. neapima visos KANTO pažinimo teorijos.3. kas empiriška (4. y.4 Pažinimas ir kalba Pažinimo teorijos temos šiandieną dažnai reiškiasi kalbos filosofijos problemų pavidalu. pradine.3. ir racionalizmui (4.2. kad transcendentalinis subjektas yra praktinė laisvė. t. o Siela .3. intelekto ir proto transcendentalinių funkcijų pirmapradės sintezės sąlyga.2). šios idėjos nėra konstitutyvios. 6. taip pat kalbėti apie Dievą. Šis posūkis į kalbą būdingas visai dabarties filosofijai (2). 4.1 7. ji transcendentaliai skiriasi nuo viso.2. Juslumo stebėjimo formos (4.3.4. kokiomis prielaidomis rėmėsi tuometiniai.2. y. transcendentaliniu subjektu (Aš). "transcendentiškų" objektų. Tokiu būdu KANTAS nustatė ribas ir empirizmui.2.visumos apskritai pagrindo idėja.2.2. t. parodoma. Jos tikslas buvo parodyti.

4. Šios analizės objektas .4). Galima išskirti dvi pagrindines analitinės kalbos filosofijos kryptis: o Loginė kalbos analizė. BREKLE).2. 3.2 Neanalitinė kalbos filosofija Neanalitinei kalbos filosofijai rūpi parodyti.2.1 Analitinė ir neanalitinė kalbos filosofija Dabarties filosofijoje yra iš esmės dvi didžiosios kalbos filosofinio tyrimo stovyklos . 4. 2.5.4. Kalbos kritika yra jos būdingas bruožas.2) ir Vienos rateliu (2. 2. 2. Ji kritikuoja kasdienę kalbą.2. B.daugiau 163 .3.5.2. 2.2.5). 2. Šiai tendencijai svarbiausia. empiriškai duotą dalyką. kur vartojamos kalbiškai įformintos išraiškos" (H. ir pirmiausia griežtųjų gamtos mokslų.2. Loginės^albos analizės tikslu dažnai buvo laikomas visų mokslų griežtos vieningos kalbos sukūrimas.3.1. poreikius.2. dirbtinę kalbą.[prasta. Mat lingvistinė kasdienės kalbos ir jos gramatikos analizė tapo tokia sudėtinga. kad kalba tenkintų mokslų. Ji taip pat domisi "turiniu ženklų bei ženklų kombinacijų. o Lingvistinė kalbos analizė.4. Ji susijusi su ankstyvuoju \VHTGENSTEINL' (2. Siekiama sukurti tam tikrą naują. 4.3). empiriškai duota kalba (kalbiniai žaidimai}.2. kadangi ši dažnai būna negriežta.2.Tiesiogiai nesiremdami ankstesniais pastebėjimais apie kalbą (1. kasdienė.1. Ji nesiekia sukurti jokios dirbtinės kalbos.1.4. Pastaruoju metu šios svarbiausios kryptys labai suartėjo. 2.1.2) ir neanalitinė (plg. pasižyminčią didesniu griežtumu. kaip jos pasirodo įprastuose kalbiniuose veiksniuose.1.5). Puikus įrankis čia yra nepaprastai išsivysčiusi/0/772fl/f'0/7 logika. kad išsiversti be formaliosios logikos nebeįmanoma.3. netiksli ir daugiaprasmė. 2.analitinė (plg. kad kolba filosofiniu požiūriu yra daugiau negu analizei prieinama. o mėgina empiriškai tirti kasdienį kalbos vartojimą įprastose kalbose. 2. panagrinėsime keletą pagrindinių kalbos filosofijos problemų.1 Analitinė kalbos filosofija Ji žvelgia į kalbą kaip į objektyvų. empiriškai objektyvi duotybė .1. 4.2.2. kurį galima analizuoti kaip bet kokią kitą empirinę duotybę. Ji susijusi pirmiausia su vėlyvuoju WITTGENSTEINU (2.

ar kalbinė išraiška yra ženklas. Abu jie būdingi ir atvaizdui. kad klaidinga kalbą laikyti atsitiktine. II. H. norint suprasti jo atstovavimo funkciją. bet laiko juos specializuoto mokslinio tyrimo dalykais. ir grynasis atstovavimas . nors jie gali būti vaizdūs (pvz.ir vis dėlto atvaizdas yra ne kas kita. ką jis vaizduoja. » Ir K. ką jis atvaizduoja. Šio reikšmės ir reikšmės galimybės. Atvaizdas taip pat į kažką nurodo ir dėl to panašus į ženklą. raiškos pilnatvės.universalus. kurio dėka jų reikšmių istorinė kaita bet kuriuo metu pajėgia pažadinti juose slypinčių reikšmių lobyną. kuriam ji yra duota. Ji tiria šių ženklų tarpusavio santykius. perteikimo ir žadinimo galios perviršio šaltinis . Mūsų visas pažinimas kalbiškai įpavidalintas.simbolio esmė" (GADAMER (1). Atvaizdas stovi "tarsi dviejų kraštutinumų viduryje. Mes mėginsime (sekdami HEINTEL (2). 403). Tačiau simboliai "atlieka atstovavimo funkciją savo grynu buvimu ir reiškimusi. kad žodis yra daugiau negu ženklas. Ji visiškai neneigia loginės ir lingvistinės kalbos analizės pasiekimų... Todėl mes taip pat kalbame apie transcendentalinę kalbės filosofiją.negu specializuoto mokslinio tyrimo instrumentas. 144 ir toliau). Tuo tarpu atvaizdas vaizduoja pats savaime: jame pačiame yra tai. Vytis valstybiniame herbe). transcendentalinio subjekto. atvaizdas. kad nurodytų kažką kitą.. metaforinis visų garsinių darinių ir žodžių pobūdis. ką jis vaizduoja: "Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba: provaizdis tik atvaizdo dėka tampa vaizdu . Simbolį būtina žinoti. Tuo tarpu atvaizdas "neatlieka vien tik nuorodos funkcijos. kaip provaizdžio apraiška. kurie. panašiai kaip reikia žinoti ženklą. G. konvencine ir grynai instrumentalia ženklų ar simbolių sistema. mums yra duota kalboje. kad galima botų sekti jo nuoroda.. 4.1. 164 . Kalba visuomet ir esmingai turi neempirinį. kas mums duota. Nei nuorodos. bet patys nieko nesako apie simbolizuojamą dalyką".4).1. "bet savo paties būtimi jis dalyvauja tame.. GADAMERIS (2. tačiau tai nėra būtina (pvz. Bet jis nėra ženklas. jų reikšmę ir jų vartojimą kalbiniuose veiksmuose. ką vaizduoja".42 Antženklinis kalbos pobūdis Analitinė kalbos filosofija laiko kalbą ženklų sistema." GADAMERIS mėgina suprasti kalbą pagal šią vaizduojamąją funkciją ir parodyti. Ši perskyra pasireiškia ir kalboje. Šiuo požiūriu jis artimas simboliui. Taigi jis nukreipia dėmesį nuo savęs kitur. Šie kraštutiniai vaizdavimo atvejai yra grynoji nuoroda .3) kelia klausimą. kuris atstovauja simbolizuojamam dalykui. negali atskleisti filosofinių kalbos problemų. Skirtumą tarp visos empirinės duotybės ir neempirinio. Transcendentalinis subjektas yra kalbinis. transcendentalinį aspektą. Visa.ženklo esmė. ar simbolis. valstybinė vėliava).. mes esame pavadinę transcendentaline perskyra (4." Taigi pačiu savo turiniu jis nurodo atvaizduojamąjį dalyką. nei atstovavimo funkcija jo neišsemia. bet pačia savo būtimi dalyvauja tame. Kalboje mes kalbame apie kalbą. (JASPERS (4). 40-55) atskleisti kai kuriuos an~ tženklinius kalbos bruožus. Ir tuo pat metu atvaizdas grįžtamai veikia tai. nors ir būdami vertingi. nes ženklas kreipia į save dėmesį tik tam. JASPERSAS pabrėžia.

Ir tai yra teisėta ta prasme. tam tikru mastu. mes negalime laikyti jų tapačiomis. kad kalba "glaudžiasi" prie tautų ir individų individualumo. Turėdamas tai galvoje. paprasčiausiai negali būti atskirtas nuo "rodančio sakymo". kuris sakymu rodo) yra antženklinė. reiškiasi įstatymo ir laisvės ryšys: Ką kalbos sandara duoda kalbai. Ir ką gi mes čia girdime? Girdime kalbos kalbėjimą. atkreipia dėmesį į tai. tai nors kiekvieno jų sąvokos prasmė būtų labai panaši į kito. Jis užtikrina "begalybės [čia: Absoliuto. Mąstymas ir pažinimas kalboje įgyja gimtosios kalbos (J. v. M. tai. Kalba negali būti suprasta kaip antraeilis ženklo ir ženklinamojo dalyko suderinimas. 257). neperžengtų laisvės saiko. B. Pagal analogiją su kalba čia reikia žiūrėti. metaforinis. Sakymas jokiu būdu nėra antraeilė reiškinio išraiška. taip pat asmeninio individualumo. WEISGERBER). Bet jeigu filosofinė kalbos problema apskritai apribojama vien šia perspektyva. kurį žmogus būtinai patiria iš jo laisvei tarnaujančių institucijų. du draugai sutaria dėl sąvokos vartojimo.Kalbos kaip visumos pobūdis yra alegorinis. apie ką kalbama. "žmogus redukuojamas į vieną specializuotą jo veikimo pasaulyje būdą" ir. Sitai mes galime tik todėl. Kalboje. v. kuris reiškiasi gimtąja kalba.nebent abu "suokalbininkai" sutartinai išduotų Logosą logistikai (446). HEIDEGGERIUI kalba (kaip "rodantis sakymas". Kalbama apie savotišką kalbos "lankstumą" tiek objektyvios būtybės. Šį faktą HEIDEGGERIS taip pat aiškina savotiška klausymosi pirmenybe prieš kalbėjimą: Mes ne tik kalbame kalbą. BUBERIS atkreipia dėmesį į kalbos asmeniškumą: Kai. Tuo tarpu kalba kaip ženklinimo mechanizmas (loginė kalbos analizė!) tėra "skirta metodiškai operatyviam vartojimui". HUMBOLDTO kalbos "lankstumo" idėja. kaip ir valstybėje. kad formaliųjų mokslų ir tiksliųjų gamtos mokslų srityje tuo nieko neprarandama. (II. atspalvį. Remdamasis W. vienas žymiausių šiuolaikinės kalbos filosofijos pirmtakų. kad jau esame kalbos klausę. kad apribojimas. (HEIDEGGER (3). sugyvulėja. greičiau visas reiškimasis ir nesireiškimas remiasi rodančiu sakymu. 165 . 50) Ši laisvė pašalinama formalizuotų. tiek subjektyvaus individualumo atžvilgiu. Panašiai ir M. LlEBRUCKSAS nurodo analogiją tarp kalbos ir valstybės. L. Reiškinys. (254) Jau W. mes kalbame išjos. Dievybės] raišką apčiuopiamybėje". sakysime. kai abu pradeda sutarti dėl sąvokos apibrėžimo: didysis asmeniškumo faktas prasiverš ir pačiame apibrėžime . dirbtinių kalbų griežtumu. HUMBOLDTAS (1767-1835). tą valstybinė santvarka turi duoti politiniam žmonių gyvenimui. Dalykas nepasikeičia net ir tada.

visuomet kažkas iš to. apie ką kalbama. Filosofinė refleksija atskleidžia šį tripusiškumą: ji parodo. ir kad tik tarp žmonių žmogus tampa žmogumi (J. Tu ir Tai parodo. F. Tad pažinimas ir kalba visuomet reiškiasi "subjekto-subjekto-objekto" santykiu. kažką pasakau pats sau. ir visuomet iŠ to. Ši "dialoginė" kalbos ypatybė buvo taip pat pabrėžiama egzistencializmui (2. Ji parodo. Tu ir Tai prielaida. kad kalba pasako apie save pačią. 28). idealių. kuriam kalbama. M. 5.: Kalbos tripusiškumas 4. esančių "pasaulyje") ryšių raizginyje" (HEINTEL (2)).2) artimų mąstytojų. kad tam tikru požiūriu kalba yra mūsų gebėjimo skirti Aš. nes jie ypatingą svarbą teikia dviejų pagrindinių santykių ~Aš~Tu ir Aš-Tai skyrimui.1. "kiekviename žmogaus kalbėjime visuomet glūdi kažkas iš to.4 Kalbinis pasaulėvaizdis Du klausimai turi lemiamos reikšmės: o Ar nepriklausomai nuo skirtingų konkrečių kalbų egzistuoja grynų.4. kad kalbėjimas ir pažinimas reikalauja ne tik Manęs. kuris betarpiškai atsiveria šiuo tripusiškumu: Aš kalbu su Tavimi apie Tai. FlCHTE). Mes visuomet kalbame su kuo nors apie ką nors. taigi ir Bendruomenės.1. Sis pamatinis bet kurio žmogaus kalbėjimo tripusis nukreiptumas jau byloja apie garsiojo subjekto-objekto santykio žmogiškajame pažinime ribotumą" (I. G. EBNER. BUBER..6 Matėme. kad filosofija visuomet prasideda nuo pirmapradžio "jau-buvimo-pasaulyje" (HEIDEGGER. Tas pat galioja pirmapradžiam kalbėjimui. "betarpiškame patyrime aš nežinau. kai ji pasakymu apie Tai sujungia Mane ir Tave savyje. 1.3. bendražmogiškų reikšmių sritis? 166 . kad patiriu: suprasdamas ar veikdamas tiesiog ištirpstu "duotybių" ("daiktų". bet ir Tavęs. 19 pieš. pasakydamas Tau kažką apie Tai. kurie dažnai vadinami dialogistais (pvz.4. G.6). MARCEL). Ji leidžia suvokti. kuris kalba. kad Aš.43 Kalbos tripusiškumas Anot LIEBRUCKSO.4.1. Šis ryšys tarp Aš.

(KUTSCHERA (2). kuriuo pasigauname pasaulį.Iš pirmo žvilgsnio atrodo. ir hermeneutinė filosofija į šį klausimą atsako neigiamai. kaip darome mokydamiesi svetimų kalbų. atrodo. Kalba. slypi kultūrinė tradicija. yra kalbiškai at\>ertas pasaulis. Taip būna ir tada. 338) Dabar taip pat aiškėja.kaip glaudžiai vienas su kitu siejasi kalbėjimas ir suvokimas. žinoma. lygiai kaip žmogui nusiimti savo veido bruožus. kuria mes tai atliekame. . kai mes gimtąja kalba pradedame suvokti (ligšiolinį) kalbinį gimtosios kalbos pasaulėvaizdį: gimtoji kalba.1. kuri nepriklausomai nuo konkrečių kalbų galiotų visiems laikams ir visoms kalboms. kurioje mes patirdami pasaulį esame. Šitai žinojo jau W. taigi. 20 pieš. aprašymas. ką čia išmokstame ir tame. ji tampa kita sąvoka. Prarasdama šį pavidalą.1). kad tame.: Kalbinis pasaulėvaizdis Tad konkreti kalba nuspalvina visas reikšmes ir kiekvieną pasaulėžiūrą. grindimas ir 1. bet aktyvus išmokto meno panaudojimas. "pasaulėvaizdį". Mes negalime atrasti jokios idealios grynųjų reikšmių viešpatijos. juos lyginti su savuoju ir vieną su kitu sieti. Tačiau ir WlTTGENSTElNO kalbinių žaidimų teorija. v. kur kalba atlieka svarbiausią vaidmenį. 2.. kad konkretus kalbinis pasaulėvaizdis nesugretinamas nei su grynųjų reikšmių pačių savaime viešpatija (plg. Bekalbis nuogas daiktiškumas savaime geriausiu atveju būtų ribinė sąvoka. Mes tik galime pažinti skirtingus kalbinius pasaulio vaizdus.. Juk tai.. yra tas pat. skiriasi nuo lyginamųjų pasaulėvaizdžių kalbiškumo. yra kultūros pasiekimas. KUTSCHERA nurodo į tai. o prancūzams "rouge". kuriomis kalbama apie pasaulį? Ir čia atsakymas gali būti tik neigiamas. v. kuriame mes visada jau patirdami gyvename. Todėl mes kalbame apie bet kurio pasaulėvaizdžio kalbiškumq. kad mes pirmiausia per kalbą. atsiskiria nuo gimtosios 167 . F. per kalbinius veiksmus išmokstame šių veiklos rūšių. kuria mes tai atliekame. apibrėžia ir mūsų "pasaulėžiūrą". kad tas vaizdas. ką britams reiškia "red". ką mums reiškia "raudonas". kaip to išmokstame. nei su bekalbiu pasauliu pačiu savaime. Žodis yra individualus sąvokos pavidalas. Bet kuri reikšmė yra konkrečios kalbos reikšmė. kad pažinimas yra ne pasyvus iš anksto duotų skirtumų perėmimas.1. kurį susikuriame apie pasaulį. HUMBOLDTAS: Sąvokos neįmanoma atskirti nuo žodžio. kad tokia sritis yra. o Ar įmanoma bekalbį pasaulį savaime priešinti įvairioms konkrečioms kalboms. Ji yra tarytum "tinklas". Pasaulis. Konkreti kalba.

Ji yra bet kokio pažinimo tarpininkas. kas per ją pažįstama ar įtarpinama.4) jau nurodėme. Imkime pavyzdį iš 4. 2. Savo pačių prasmę jie turi tik abu kartu. Anot jo.4): Kritiškas perėmimas ir sistemiškas sugretinimas kalbinių pasaulėvaizdžių prasminių intencijų visuminėje tradicijos erdvėje.3.4. transcendentalinė kalbiškumo prasmė. 2. besąlygiška viso pažinimo sąlyga. kuria lyginame.2.5 Kalbos dialektika Apie dialektinį dalyką (3. 5. Todėl negalima šį absoliutų. kad transcendentalinis subjektas su savo aprioriniais apibrėžtumais yra paskutinis ir absoliutus mūsų pažinimo atskaitos taškas.1) kalbame visais tais atvejais.2) padarinys dialektinio dalyko prasme. santykį tarp transcendentalinio ir hermeneutinio aspekto.4. kaip junginys. kuri negali būti suprasta kaip konkreti kalba.2). apskritai nėra. vienas su kitu susijusių kalbos momentų. Mes susidūrėme su dialektiniais dalykais.1. Kai lyginame pasaulėvaizdžius.2. o Transcendentalinis aspektas. laikome tam tikra prasme absoliučia ir transcendentaline. kaip ir aiškindamiesi santykį tarp absoliutaus (transcendentalinio) Aš ir empirinio Aš (4. plg. Lygindami vieną su kitu įvairius kalbinius pasaulėvaizdžius. Turime galvoje santykį tarp dviejų priešingų.1. vykdanti visą pažinimą.4. pati niekada nėra absoliuti ar ideali kalba (kurios.1.kalbos. Todėl ji transcendentaliai skiriasi nuo visko.4. pažvelgti į jį iš nugaros. kad šis subjektas yra absoliuti. absoliuti instancija.4 Šitai taip pat leidžia parodyti.5). mes tai darome kalba. yra vienpusiai ir abstraktūs daliniai aspektai.3.1. KANTO filosofijoje patyrimas yra stebėjimo ir intelekto formos (4.3. kai kas nors gali būti suvoktas tik kaip dviejų priešingų.2) parodė.1. Suformuluokime šį aspektą kalbos filosofijos terminais! Bet kokiame kalbėjime apie kalbą atsiskleidžia kalbos transcendentalinė prasmė (plg.5. kai nagrinėjome aristoteliškąją akto-potencijos doktriną. 4.4): Visa. Čia susiduriame su panašia problema.2. nebeginčijama. kurios pasaulėvaizdį analizuojame. 4. vienas su kitu susijusių momentų padarinys. Transcendentalinės filosofijos požiūriu būtina pripažinti. Bet tai reiškia: Bet kokio kalbėjimo apie kalbą ir/ar pasaulį būtina prielaida yra absoliuti. yra paskutinė. tai kalbą. KANTAS (4. atskirai paimti. kuri nėra tapati kuriai nors Šių pasaulėvaizdžių kalbai. taip sakant. "Kalbos stebuklas" (HUMBOLDT) apima daugelį dialektinių dalykų.4 skyrelio. kas yra filosofija kaip universali kalbos kritika (plg. kas 168 . Bet kalba. transcendentalinį subjektą mąstyti kaip objektą. 4. Pradžioje pasiaiškinkime abu šiuos aspektus. transcendentalinis subjektas kaip sąmonė. o vėlei konkreti kalba. kaip parodė WITTGENSTEINAS. kurioje mes lyginame ir analizuojame. Abu momentai. 4.4. Vieną iš labai svarbių mes aukščiau (4.

Vienas teigia pažinimo besąlygiškumą. tik konkrečioje kalboje.5. tai aš jau darau prielaidą.. Iš HEIDEGGERIO ir GADAMERIO (2. Šia prasme K. Be to. tuo aš vėl postuluoju transcendentalumą. tik visuomenė- 169 . aspektai nurodo vienas kitą ir vienas kitą suponuoja: o Jeigu aš sakau: "Bet koks pažinimas yra kalbiškai sąlygotas ir priklauso nuo supratimo istoriškumo". konkrečia kalba). Bet nors transcendentalinį postulatą (subjektą. Juk aš žinau. kalbą) aš galiu paversti empiriniu dalyku (empiriniu Aš.empiriška. josios transcendentalumas man išslysta.1. Tokiu būdu hermeneutinis aspektas atveria fundamentalų viso pažinimo reliatyvumą. Tad kalba pasirodo kaip tai. kuriame aš galiu kalbėti apie konkrečią kalbą. APELIS kalba (2. 5. Be to. Bet kokia pasaulėžiūra yra kalbinė. kalbos. kas rūpi hermeneutikai. Jie priešingi vienas kitam ir vis dėlto esmiškai tarpusavyje susiję. numato transcendentalumą kaip absoliučią prielaidą. kad aš galiu kalbėti absoliučia. kuria kalbinių pasaulėvaizdžių lyginimo kalbą aš mąstau kaip konkrečią kalbą). kad visa. kad visas pažinimas yra kolektyvinės komunikacinės' bazės antstatas. t. O. Tokie yra šie du aspektai.. taigi galiausiai vėlgi konkreti kalba. kurioje lyginu įvairius kalbinius pasaulėvaizdžius) mąstyti kaip kažką objektyvų.3) sužinojome. Kalbos filosofijos terminais tai reiškia. y. kad visas pažinimas esąs atspindys "materialių. empiriškai apibrėžtą (pvz. susieta su visuomeniškai ir istoriškai konkrečia kalba. aš galiu refleksijos būdu paversti empiriniais dalykais. kuria ji reiškiasi. visas patyrimas ir pažinimas turi kalbos pavidalą. ką kaip prielaidą turiu laikyti transcendentaliniais dalykais. kaip konkrečią kalbą). o Jeigu aš sakau: "Pažinimas yra absoliučiai apriorinių apibrėžtumų ar absoliučiai transcendentalinio kalbiškumo padarinys". Žinoma.3) apie komunikacinės bendrijos a priori Marksizmas (2.4.. empiriškai konstatuojamų ir materialiomis prielaidomis paremtų visuomenės gyvenimo procesų". t. o Hermeneutinis aspektas. Jei tik mėginu šį transcendentalumą (pvz.1) tvirtina. transcendentalinis kalbos prasmingumas. kas savo ruožtu pats reikalauja transcendentalumo (pvz. Kitas -jo (visuomenini ir istorinį) sąlygotumą ir reliatyvumą konkrečios kalbos atžvilgiu.7 . absoliutumą ir aprioriškumą. y. tai lygiai taip pat negaliu tuo pasitenkinti. kas visuomet yra visuomeniškai ir istoriškai apibrėžta. Kalba glaudžiasi prie tautų ir individų individualumo (HUMBOLDT) ir savo tripusiškumu (LlEBRUCKS) pasirodo susijusi su kalbine bendruomene. "neistorine" prasme apie konkrečias istorinio supratimo apraiškas. Visas patyrimas ir pažinimas visuomet jau paženklintas supratimo istoriškumo. vis dėlto žinau: Transcendentalumas tik įkūnytas. ir belieka tik kažkas empiriška. objektyvu. Hermeneutinis reliatyvumas reikalauja kaip prielaidos transcendentalinio absoliutumo. kad egzistuoja absoliutus. kalbą.

(HEINTEL (1). Šios idėjos .5. kuris drauge yra ir tiesa. jie įgalina tą žmogiškąjį pažinimą. plg. iš kurios kildintinos visos atskirų kalbų gramatikos.9).3.2) įgimtas idėjas. pastarieji . 321) 4. kurie mano turį absoliučią. transcendentaliai. visuotinai galiojančią tiesą. nuo patyrimo nepriklausomą informaciją. yra "reliatyvi" ir.hermeneutiniame rate (2. taigi jam. būdingą.4. Konkreti kalba. kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas. turi būti skiriami.tai lingvistinės universaluos (bendros kalbinės formos).5) įžvelgėme tarp transcendentaliai apriorinio kalbiškumo ir konkrečios kalbos. filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje. Jie ginčijasi su kitais. konstitutyvi konkretaus kalbinio pasaulėvaizdžio atžvilgiu. kurie šiuos aspektus painioja su požiūriais. Pirmieji pralaimi įveikus skepticizmą (1. Kiekvienas žmogus turįs įgimtą.2. kad daug dėmesio jai skyrė analitinė filosofija. Jis turi įgimtą sugebėjimą nedidelės kalbinės patirties pagrindu atlikti šią transformaciją. Tuo grindžiamas visų žmogiškųjų kalbų panašumas. CHOMSKY) Šio dialektinio dalyko kontekste įdomu pažvelgti į teoriją. 4. genetinė informacija leidžia vaikui universaliąją gramatiką transformuoti į atskirą savo gimtosios kalbos gramatiką. sudarančios bendražmogišką universaliąją gramatiką.1 Universalioji gramatika (N. CHOMSKY. Jis taria. ir "dalinis pažinimas" (l Kor 13. Ši įgimta. Ši teorija yra empirinė teorija ir todėl reikalauja empirinio patvirtinimo. Yra žmonių. Todėl vaikas taip lengvai išmoksta gimtąją kalbą. Mes čia ją minime ne tik todėl.je ir istorijoje yra realus. kaip kalba fundamentaliu filosofiniu ir konstitutyviuoju požiūriu. E.1. kurį aukščiau (4. kad net tokioje empirinėje teorijoje atsiskleidžia panašus skirtumas. y. kad egzistuoja įgimtas kalbinis žmogaus sugebėjimas ir šia prasme pripažįsta (remdamasis klasikiniu racionalizmu. bet vis dėlto jie išlieka susiję.3. kaip rūšies atstovui. kad viskas sąlygiška. 170 . tiek teisėti šie aspektai. kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas.4. ir konkreti kalba. HEINTELIS taip apibendrina šį faktą: Kalba. t. kaip konkreti kalba santykyje su kitomis konkrečiomis kalbomis. nes galiausiai ir fundamentalioji. Tačiau ir vieni. kalba. atitinkamai. biologiškai determinuotą aprioriškumo sistemą. Abu aspektai surišti tarpusavyje.3). bet ir todėl. kurią yra iškėlęs N. yra "absoliuti". ir kiti atstovauja būtiniems dialektinio dalyko aspektams.3). Vieni yra reliatyvistai ir mano. Kiek klaidingi jų požiūriai.

2. • Kalbinės išraiškos yra daugiau negu paprasti ženklai.1) sujungti transcendentalines intelekto apibrėžtis su ontologinėmis būties apibrėžtimis. Kita vertus. Aš kalbu su Tavimi apie Tai. visame pažinime ir kalbėjime visuomet jau postuluojama absoliuti. absoliutumas ir reliatyvumas. transcendentalinė pažintinė ir kalbinė prasmė. 4. y. pagrindinių teiginių) ir proto (idėjų) apibrėžčių doktriną.2. besąlygiškumas ir sąlygotumas . o Formalioji logika: ARISTOTELIS ją apibūdina kaip mokslą apie mąstymo ar kalbėjimo/o/TOfl/^ išvadų taisyklingumą. ji reiškiasi kaip subjekto-subjekto-objekto santykis. Dėl savo lankstumo ji prisiderina prie tautų ir individų. o Dialektinė logika: HĖGELIS ją supranta kaip mėginimą dialektiškai (3. 171 . Pažymėtinas atvaizduojamasis ir metaforinis kalbos pobūdis. kuris verčiamas kaip "žodis".4. "protas" arba "dvasia". Viena vertus. • Nėra nei idealių reikšmių viešpatijos. būdingas visam žmogiškajam pažinimui ir kalbėjimui. t. Ji reiškiasi kaip loginė arba kaip lingvistinė kalbos analizė. nei bekalbio pasaulio savaime.4 skyriaus santrauka • Mes skiriame analitinę ir neanalitinę kalbos filosofiją. kuri galėtų būti atskirta nuo konkrečios kalbos.5 Logika 4. Neanalitinė kalbos filosofija pabrėžia transcendentalinę kalbos prasmę. • Transcendentalinis ir hermeneutinis aspektai. transcendentalumas reiškiasi tik konkrečia kalba istoriniame kontekste.1 Kas yra logika? Žodis "logika" kyla iš graikiškojo logos. • Kalba iš esmės yra tripusė. Apie logiką kalbama keliomis prasmėmis: o Transcendentalinė logika (43.5. Toliau pateiksime formaliosios logikos įvadą.1.2): KANTAS ją supranta kaip apriorinių intelekto (kategorijų.visa tai yra dialektinis dalykas. Analitinė filosofija žvelgia į kalbą kaip \ tam tikrą empirinę duotybę.

Atkreipkime dėmesį į dar du svarbius formaliosios logikos ypatumus: o Formalioji logika neturi nieko bendra su psichologija. jis neturi jokių empirinių principų.3. (GPK B 78//100) WITTGENSTElNAS (2. 6. kurios atskleidžia suvokimo bodą.) 6. leidžiančios bent vienam logikos teiginiui atrodyti turiningam. "giminė".. kuri dėl to neturi jokios įtakos intelekto kanonui. iš psichologijos.1 Logikos teiginiai yra tautologijos. "predikatas".2) nurodo. kad išvada "tai Sokratas mirtingas" gali būti išvesta iš teiginio "jeigu visi žmonės mirtingi.. logikos objektas . tiksliau -jo formalaus išvadų taisyklingumo požiūriu. tai ji yra antrinė sąvoka.kalba.Ką reiškia išvadų taisyklingumas. Kodėl? Todėl.11 Tad logikos teiginiai nieko nesako. o Sokratas žmogus".1. į kuriuos suvokiantis intelektas pirmiausia atsigręžia. yra visuomet klaidingos. Jį domina vien išvadų taisyklingumo formalios sąlygos. yra pirminė sąvoka. Ji nagrinėja jį abstrakčiai. tai visos šarkos . Suprantama. Anot TOMO AKVINIEČIO. antrinė refleksija apie šį kalbinį buvimą-pasaulyje. kai sakau: "Akmuo" yra teiginio "Akmuo apskritas" subjektas). Tai rodo pavyzdys: "Jeigu visi paukščiai . Ji tiria mąstymo apskritai formalias struktūras.. Ji nėra empirinis mokslas. Kad pirmosios prielaidos "Visi paukščiai . o Sokratas žmogus. o Formalioji logika yra griežtai apriorinė.1) ir yra specifinė.paukščiai. Jis taip apibrėžia skirtumą tarp pirminių ir antrinių sąvokų: "Pirminiu bodu suvokiami kaip tik sielai išoriški daiktai. Jeigu aš susikuriu akmens sąvokos sąvoką (pvz. kuriuo jis suvokia" (De potentia 7. Jis yra įrodomoji doktrina ir jame viskas turi būti tikra visiškai a priori.žinduoliai". Čia svarbu dar štai kas. kad formalioji logika visuomet jau remiasi kalbiniu buvimu-pasaulyje (1.žinduoliai" turinys klaidingas .žinduoliai. 6.111 Teorijos. Jai nerūpi. "prielaida" ir 1. Mes sakome: tai logiška.šitai logikui nerūpi. Bet pati išvada logiškai išplaukia iš prielaidų. Antriniu bodu suvokiamomis vadinamos tos sąvokos. kai jis pats apie save reflektuoja ir suvokia savo suvokimą bei tą bodą. Taigi sąvokos "subjektas". Ir šia prasme logikos kalba yra antrinė kalba . kad logikos teiginiai yra tautologinio pobūdžio. (Traktatas) 172 . Frazę "tai Sokratas mirtingas" vadiname išvada iš prielaidų "jeigu visi žmonės mirtingi" ir "Sokratas . Tokiu būdu sąvoka. o visos šarkos . "išvada".žmogus". gali parodyti pavyzdys: "Jeigu visi žmonės mirtingi. kaip ir ką kalba ar mąsto empiriniai subjektai (konkretūs žmonės). turime galvoje tiktai teiginių formą. 9). tai Sokratas mirtingas". yra antrinės sąvokos.. KANTAS taip apibendrina abi šias ypatybes: Kaip bendroji logika. "rūšis". Kaip grynoji logika. (Jie yra analitiniai. Išvada padaryta taisyklingai. kuria kalbama apie kalbą.tai antrinių sąvokų (intentiones secundae) sritis. bendriausias išvadų taisyklingumo sąlygas. šis mokslas abstrahuojasi nuo intelektinio pažinimo bet kokio turinio ir nuo jo objektų skirtingumų ir turi reikalą tik su gryna mąstymo forma. Kalbėdami apie formalų loginį išvadų taisyklingumą. Kas yra formaliosios logikos objektas? Galime pasakyti. taigi nieko neperima. o ne jų turinį. išvados turinys čia klaidingas.2. kurią aš susikuriu mąstydamas akmenį. kad jie yra be turinio.. Juk [suvokimą] intelektas suvokia antriniu būdu.

4. 173 . y. kad formalioji logika būtinai remiasi kasdiene kalba (t.1 Formalioji ir transcendentalinė logika Pagal KANTĄ. Pagal tai galime išskirti tris pagrindines formaliosios logikos raidos epochas: O Antikinė logika. susijusio ne tik su forma.5. Jo loginiai darbai buvo surinkti vadinamajame Organone ( = įrankyje).12 Formaliosios logikos istorija I. o Kasdienė kalba iš esmės yra toji kalba. Žymiausi logikai: ALBERTAS DIDYSIS. O Matematinė logika (taip pat vadinama simboline logika arba logistika) susiformuoja maždaug XIX amžiaus viduryje. bet ir su turiniu". S.2. y. kuria logika įsiveda savo sąvokas ir aksiomas ( = principus).2. Todėl transcendentalinė logika eina prie sintetinių (t. kai nepasirodė nė vieno reikšmingesnio logiko. BOCHENSKI (1) formaliosios logikos istoriją yra palyginęs su banguota linija. formalias pažintinės sintezės sąlygas. E. Pagrindiniai šios šiuolaikinės logikos atstovai: G. kuriuo jis iš tikrųjų reiškiasi kalbiniuose žaidimuose. RUSSELL. Transcendentalinei logikai.1. neanalizuojama kalba) ir pastarosios niekada neaprėpia. kurioje yra trys pakilimai ir trys smukimai. formalioji logika domisi tik mąstymo forma ir todėl yra tik "negatyvi tiesos sąlyga": "tačiau toliau logika negali eiti. C. Didelės reikšmės taip pat turėjo Megaros-stoikų mokykla. Ji reiškia. turinines. O Scholastinė logika. WILLIAM SHYRESWOOD ir PETRAS ISPANAS ( = Popiežius JONAS XXI). FREGE. M. rūpi išsiaiškinti "šio pažinimo turimo teisingumo požymį" (B 83//103). kad abstrakti formalioji loginė analizė iš principo negali aprėpti gyvojo kalbos vartojimo tuo pavidalu. o ne pozityviąsias. Vienintelis žymus logikas šiame nuosmukyje buvo G. PEIRCE. Jos sužydėjimo laikas . ir jokiu kriterijumi ji negali atskleisti suklydimo.2. Vėlyvasis WnTGENSTEINAS yra parodęs (2. PEANO. kurių formaliojoje logikoje nėra ir negali būti. netautologinių) apriorinių pagrindinių teiginių (43. Ši pastaba svarbi. B. (GPK B 84//104).pirmiausia XIII amžius. A. G. Po šio pirmojo pakilimo eina platus nuosmukio tarpas. Loginė analizė yra visuomet jau duotos kalbos analizė. 45. W.Kaip antrinis kalbėjimas apie kalbą.5). apie kurią kalba logika.1). be šių (formaliai loginių) tiesos sąlygų. ARISTOTELIS laikomas formaliosios logikos pradininku. BOOLE. LEIBNIZAS. Po augimo periodo XFV-me ir XV-me amžiuje vėl smukimas. SCHRODER. ROBERTAS KILWARDBY. užtrukęs iki pat XIX amžiaus. G. Juk formalioji logika atskleidžia tik negatyvias. DE MORGAN. Formalioji logika gali vystytis tik kasdiene kalba kalbėdama apie kasdienę kalbą. formalioji logika dvejopa prasme remiasi kasdiene kalba: o Kasdienė kalba iš esmės yra toji kalba.

Logistika ( = matematinė ar simbolinė logika) yra loginio skaičiavimo 174 . paprastinant ir aiškinant. WHITEHEAD. L.3) nuostatos apraiška. formalioji logika yra organonas (instrumentas.. R. Priprastų prie apynasrio. Kadangi formalioji logika.5. įrankis). BROUWER. rašančių nepakeliamai sudėtinga kalba. Šie trys didieji formaliosios logikos raidos etapai sudaro vieningos formaliosios logikos tradiciją: "a) Visi tradicinės logikos dėsniai priklauso logistikos dėsniams. WHirEHEAD. N.3 Filosofija ir formalioji logika Kaip formalusis mokslas. 12). Todėl formalioji logika nėra filosofijos etalonas.5. išvedimo taisyklės ir pan. J. Daugelis žymių logikų buvo taip pat žymūs filosofai (pvz. kad daugelis neopozityvistų buvo taip pat žymūs logikai. kurį GOETHES "Fauste" Mefistofelis duoda studentui: "Pastudijuokit logiką.) žymiai pranoksta tradicinę logiką savo griežtumu ir veiksmingumu. Vis dėlto turi pagrindo patarimas. LUKASIEWTCZ. {drausmintas gerai ir išdresuotas." (BOCHENSKI-MENNE..1. CARNAP ir K. besiremianti kalbiniu buvimu-pasaulyje. TARŠKI. GODEL. galima būtų patarti savo teiginius logiškai paanalizuoti ir formalizuoti. ARISTOTELIS. esą formaliosios logikos taikymas filosofijoje yra neopozityvistinės (2. loginė analizė tik sąlyginai gali aprėpti gyvąjį kalbos vartojimą kalbiniuose žaidimuose. WITTGENSTEIN)." Formaliosios logikos taikymas filosofijoje gali nemažai prisidėti problemas suskirstant. formaliosios logikos taikymas filosofijoje taip pat remiasi jau diferencijuota filosofine problematika. taip ji tik sąlyginai gali aprėpti ir filosofinių kalbinių žaidimų kalbos vartojimą. anot vėlyvojo WITTGENSTElNO. Daugeliui filosofų. HlLBERT. Kaip. yra grynas prietaras. paaiškinamas tuo. kaip mokslas apie antrines sąvokas (4. A.1). D. yra visuomet antrinė refleksija.A. c) logistikos raiškos priemonės (jos apibrėžimai. LEIBNIZ. kad protas.1. E. J. 4. Lyginant su filosofija.. 4.4 Logistika ir metalogika Šiuolaikinėje formaliojoje logikoje skiriame dvi dideles sritis: logistiką ir metalogiką.5. b) bet daug pastarosios dėsnių nepriklauso pirmajai. Tada galbūt jie rašytų suprantamesnių stiliumi.2. Paplitusi nuomonė. tačiau laikėsi skirtingų filosofinių pažiūrų. logika visiškai neutrali įvairių filosofinių sistemų atžvilgiu.

Jo 175 . Skiriama trys ženklo matmenys ir. predikatai . taip pat apie ženklų tarpusavio santykius.1) ir eliminuojama (dažnai netiksli) kasdienė kalba.. kad tikriniai vardai žymi objektus. laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Pvz. ką jie reiškia.: Kalbos lygmenų skyrimas Pavyzdys: "Jonas eina į mišką" yra objektinės kalbos sakinys. nustatoma. savybes. Metalogikoje aiškinamasi formalios loginio skaičiavimo prielaidos. Tam visiškai abstrahuojamas! nuo bet kokio turinio (4. Metalogika dažnai vadinama semiotika (iš gr.dalykų padėtį.1. Loginis skaičiavimas paprastai vyksta objektinėje kalboje. Antai dažnai sakoma. Kalba. t. o Semantika yra mokslas apie ženklų reikšmes. 21 pieš. šachmatai arba algebra yra toks skaičiavimas. Tai reiškia.. kuri žymi metakalbos ženklus. Čia nekreipiama dėmesio į ženklo reikšmę ir jo vartojimą komunikacijai. Logistikai rupi atlikti tokį griežtą formalizavimą. Tad loginis skaičiavimas yra "ženklų sistema su jai priklausančiomis operavimo taisyklėmis'' (BOCHENSKI-MENNE).5. santykius ir dalykų padėtis. kad jais būtų galima '"skaičiuoti". o sakiniai . Ypač svarbus yra kalbos lygmenų (tipų) skyrimas: kalba. kuri žymi nekalbinius objektus. y. vadinama metametakalba ir 1. kad ženklais (simboliais) galima būtų "skaičiuoti". Kalba. sema arba semeion = ženklas). trys metaloginės disciplinos: o Sintaktika yra mokslas apie ženklą kaip tokį (pvz. vadinama objektine kalba. jo garsinę ir rašytinę formą). '"'Jonas" yra tikrinis vardas" yra metakalbos sakinys. Ženklo prasmė apibrėžiama grynai operatyviai. prieš sudarant loginio skaičiavimo sistemą ir joje "logiškai skaičiuojant".savybes arba santykius.teorija. kad. kuri žymi objektinės kalbos ženklus. apie ženklų santykį su tuo. vadinama metakalba. atitinkamai. turi būti išsiaiškinta ženklų reikšmė ir vartojimas. pagal kokias taisykles tam tikros kalbos ženklai turi būti vartojami.

Su panašiu paradoksu susiduria tas. kurie nenurodo savęs. suprantama. yra pasakęs: "Kretiečiai visuomet melagiai. tingūs pilvai" (Tit 1. kad jeigu jis teisingas.2 Žodis ir reikšmė Ženklas yra tai.e. kurie nenurodo savęs. kurį yra atradęs EPIMEniDAS (VI a. tai jis klaidingas.). kai neskiriamos skirtingų kalbos lygmenų (tipų) išraiškos. savo ruožtu padaryti skaičiavimo objektu. Loginiai paradoksai atsiranda. Jeigu kretietis sako: "Visi kretiečiai . Kalbos lygmenų skyrimas ypač svarbus dėl to. 4. ar klaidingas? Matome.5. Šias operavimo taisykles galiu. 22 pieš. kad bet koks loginis skaičiavimas galiausiai remiasi (4. Bet tam man reikalingos operavimo taisyklės. p. pikti žvėrys. kas nurodo kažką kita (ženklinamąjį). gali save nurodyti.melagiai". o Pragmatika yra mokslas apie santykius tarp ženklų ir jų vartotojų.operavimo taisyklės formuluojamos metakalboje. kad jo nepaisymas veda prie loginių paradoksu. kuris imasi uždavinio sudaryti katalogą visų tų katalogų.4."Melagio" paradoksas.m. kurias turiu suformuluoti metametakalba. jų pačių pranašas. kur kalbantysis figūruoja kaip komunikacinių veiksmų dalyvis. Jį cituoja apaštalas PAULIUS: "Vienas iš jų [kretiečių]. Seniausias ir žinomiausias iš jų . tai ar šis sakinys teisingas. 12).: Semiotinis kubas pagal BOCHENSKI (2) 176 . Čia domimasi praktiniu komunikaciniu ženklų vartojimo kontekstu. 4.2). Ar šis katalogas visų tų katalogų. ar ne? (RUSSELLO paradoksas).1 pabaiga) neformalizuota (kasdiene) kalba.5. Matome. Kalbines išraiškas logikas traktuoja kaip ženklus (plg.

Ją atitinkantį rašytinį ženklą vadiname grafema. Tačiau šio žodžio vartosena nėra vienareikšmė. Bendrumas gali būti suprantamas dvejopa reikšme . žodį atitinkančią psichinę būseną vadiname psichema. parodomųjų žodžių ir predikatų jungimai (pvz.. Tai-klevas. visuma daiktų.ekstensine ir intensine. kad predikatas "langas" žymi ne tik štai šį langą. yra tai. 12. "Nemunas") atstovauja objektui. Intensija dažnai taip pat vadinama sąvoka. sąvokas). Antai predikato "karvė" ekstensiją sudaro visos karvės. FREGE). "štai čia"). "šis kalnas") arba kitokios išraiškos (pvz. t.. o gestais reiškiamą žodį . (A. Petras skaito. Bet kam atstovauja arba ką žymi predikatai? Juk akivaizdu. Jie greičiau žymi objektus (designatus) pagal apibrėžtas reikšmes. "Šiaurės Atėnai". 15) 432. o Intensija (čia: reikšmė) yra tai. y. Čia vartojami parodomieji žodžiai (pvz.kinema. y. kartais .. Įsidėmėkime: Predikatai išreiškia intensijas (reikšmes.tik žodžio reikšmė. arba reikšmė. Predikatai pažymėti kursyvu: Sokratas yra filosofas. Tikriniai vardai (pvz. akustiškai suvokiamą ženklą. bet jų nežymi.—2217 177 . Predikatai yra bendri. kieno atžvilgiu predikato designatai panašūs. Tikriniai vardai ir aprašai objektams atstovauja arba juos "žymi" (G. Juos vadiname predikatais. "Aristotelis". "Lietuvos karalius"). Todėl scholastai juos vadindavo universaliomis. o Predikato ekstensija (kitaip: apimtis) yra jo designatų klasė (t.Žodžiai irgi yra ženklai. kuriuos jis žymi).. ką predikatas išreiškia. Vietoje tikrinio vardo dažnai vartojami aprašai. Žodį pirmykštėje reikšme mes suprantame kaip žmogaus kalbos padargais artikuliuotą. o Žodžius. ką jis apie objektą taria. kurie atstovauja objektui arba jį žymi.1 Tikriniai vardai ir predikatai Išskirsime dvi svarbias žodžių grupes: o Žodžius. "Palanga". Tai juokinga. kurį galime pavadinti akustema. MENNE. kurie objektą atitinka arba neatitinka. Tad intensija. Kartais "sąvoka" suprantama kaip žodis kartu su savo reikšme.

dviejų (ar keleto) santykių santykis. Atskira proporcijos analogijos forma yra metaforinė kalba. ir visai ką kita. Atsitiktinio daugiareikšmiškumo atveju žodis tik atsitiktinai susijęs su visiškai skirtingomis reikšmėmis (pvz. nes jie rodo. o Daugiareikšmiškumas: Vienodo pavidalo žodžiai skirtingomis reikšmėmis žymi skirtingus objektus. raudonus Ingridos skruostus ir apie vaisius. o todėl. Antai žodis "žiedas" reiškia viena..1. "žiedas"). Tikrąja prasme tik pati Ingrida gali būti sveika. pvz. kaip pelekų su žuvimis. Ingridos raudoni skruostai yra sveiki.3.. kalba. naudojanti perkeltines reikšmes. sparnų santykis su paukščiais yra toks pat. Galime išskirti du pagrindinius analogijos tipus: o Atribucijos analogija (attributio = lot. ARISTOTELIS skiria dar atsitiktinį ir neatsitiktinį daugiareikšmiškumą. nes jie teikia sveikatą žmogui (pvz. kad jie sveiki. visuomet iškyla klausimas. Sis neatsitiktinis daugiareikšmiškumas vadinamas analogija. reikšmių ir objektų vadiname semantiniais santykiais (4. Antai kalbame apie "besijuokiančią pievą". kaip šį neempiriškumą kalbos priemonėmis ^gauti iš to. ARISTOTELIUI priklauso žinomas žodžio "sveikas" pavyzdys. t. nes vienas daiktas "priskirtas" kitam.4). vienas daiktas priklauso nuo kito arba jį nurodo.. Neatsitiktinio daugiareikšmiškumo atveju žodžiai yra vienodo pavidalo ne atsitiktinai.1. "Žiedas" žymi šiuos designatus daugiareikšmiškai. Sis klausimas veda prie atribucijos 178 . Analoginė kalba svarbi filosofijai. kas empiriškai duota (1. Čia tuo pačiu žodžiu skirtingomis reikšmėmis žymimi du skirtingi daiktai. y. kai juo žymime žydinčio augalo dalį.4JS22 Vienareikšmiškumas ir daugiareikšmiškumas Santykius tarp žodžių.4). kad Ingrida sveika. priskyrimas).5.1). Kristina ir Pranas yra žmonės" žodis "žmonės" reiškia tą patį visų trijų designatų atžvilgiu.1. Tad vieną ir kitą galima vadinti "galūnėmis".4. kai juo žymime ant piršto nešiojamą papuošalą. Taip pat skirtingi kalbos lygmenys (tipai) yra susieti tarpusavyje proporcijos analogija (4. Kadangi filosofijai visuomet rūpi neempirinės empiriškumo sąlygos (1. kad jų designatai tam tikru būdu susiję.lot. kadangi jie tarpusavyje susiję tais pačiais arba panašiais santykiais. Du skirtingi daiktai žymimi tuo pačiu žodžiu skirtingomis jo reikšmėmis. Sakome apie Ingridą. kaip. nes žydinti pieva kažkuo primena besijuokiantį žmogaus veidą. "Žmogus" vienareikšmiškai žymi tris designatus. Sakinyje "Brigita.5.5). Vaisiai yra sveika. ARISTOTELIS skyrė du pagrindinius semantinių santykių tipus: o Vienareikšmiškumas: Vienodo pavidalo žodžiai žymi ta pačia reikšme skirtingus objektus.3 ir 1. o Proporcijos analogija (proportionalitas . Pagal ARISTOTELĮ. Ingridai). matematikoje: "2:4 = 3:6").

"Žemaičių plentas" bus vartojamas vietoje "plentas.3).1).2) taip pat yra analoginiai žodžiai. o Sintetinis apibrėžimas yra nustatymas.5.akcidentines kategorijas. Apibrėžimus taip pat galima suprasti kaip sutartines santrumpas. Pvz.4 Universalijų problema Tas faktas.2 4. Čia mes neanalizuojame esamos vartosenos. o Analitinis apibrėžimas gaunamas analizuojant apibrėžiamąjį žodį ar sąvoką (= lot.2. Svarbiausi analogijos panaudojimo filosofijoje atvejai šie: Kadangi kalbos vienareikšmiškumas baigiasi ties kategorijomis (3. kurios savo ruožtu atributiškai santykiauja su substancija. kur "jusli būtybė" figūruoja kaip giminė.2.. bet nustatome būsimą kalbos vartoseną.1). sukėlė vadinamąją universalijų problemą.5J! . Kadangi ši problema ir daugybė kitų filosofijos problemų yra susijusios su žodžio "būtis" daugiareikšmiškumu. aiškiname pasiremdami kalbos vartosena. "Aktas" ir "potencija" (3. Universalijos tai bendros sąvokos.. nes substancinė forma ir akcidentinis apibrėžtumas vadinami aktu todėl. jungiantis Kauną su Klaipėda". tiesa. Tad galime rašyti: Žmogus Žemaičių plentas = df protinga jusli būtybė = df plentas. juk pirmine prasme jie žymi substanciją.2. transcendentalinės sąvokos (būtis. kad substancinė forma taip pat santykiauja su materija. Tarp definiendumo ir definienso logikai rašo ženklą" = df". kad predikatai gali būti interpretuojami ekstensiškai ir intensiškai (4.analogijos struktūros. Klasikinė analitinio apibrėžimo forma .5. Šia prasme "žmogus" buvo apibrėžiamas kaip "protinga jusli būtybė".4.3 Apibrėžimas Galime išskirti analitinius ir sintetinius apibrėžimus.2. definiendumą. vienis.kaip rūšinis (specifinis) skirtumas. Tad apibrėžiamąjį dalyką.2. Pagal tai apibrėžiamoji išraiška ( = definiendum) yra apibrėžiančiosios išraiškos ( = definiens) sutrumpinimas. gėris. Mes patys nustatome. analizuojame žodžio "senbernis" vartoseną ir apibrėžiame "senbernį" kaip "nevedusį vyrą". Porfyrijaus medis (3.o transcendentalijos kategorijas peržengia (3. kaip akcidentinis apibrėžtumas su substancija. 179 . Analogijos problema tapo ypač svarbi filosofinėje teologijoje: Apie Dievą gali būti kalbama tik analogine kalba. Iir4. kaip tam tikrą žodį norime vartoti. bet jau proporcijos analogijos prasme. definiendum). pvz. Antai mes galime nustatyti. 7. būties analogija (Analogia entis) buvo viena pagrindinių filosofijos temų.2) teikia daug šios rūšies apibrėžimų.1.tai apibrėžimas per giminę ir rūšinį (specifinį) skirtumą. grožis) būtinai yra analoginės ARISTOTELIO atribucijos analogijos prasme. jungiantis Kauną su Klaipėda 4.2.2. kad. o antrine (kaip "sveikumo" pavyzdyje) . Mes čia apsiribosime vienareikšmėmis universalijomis. o "protinga" .3.

. tam tikrą empirinį daiktą pavadinu "kate". Kaip šį bendrumą paaiškinti? Pradžioje apibūdinkime dvi kraštutines pozicijas: o Universalijų realizmas: Jis taria. nesuvokia. kurie. kaip tai parodė HUSSERLIS (2. Antai žodis "švedas" sako apie visus švedus tą patį.3.2. Juk kas gi turėtų būti šios atskirtos nuo daiktų idėjos? Ir kas. antra vertus. Universalijų realizmas teigia bendrųjų turinių idėjų savaimingumą. kad egzistuoja bendros. tai kyla klausimas.2. yra realių daiktų ženklai. Bet kad šią idėją ir realų žmogų galima būtų pavadinti "žmogumi". Antai jeigu turiu šunį. Ji gali būti aiškinama tik kaip 180 .nuo šio šuns atskirą. kurie nieko nereiškia. turėtų būti nuo idėjų atskirti daiktai? Ši pozicija susiduria su daugybe ontologinių ir epistemologinių aporijų. Nominalizmas. o Nominalizmas: Jis taria.). remdamiesi tik šia sąvoka. egzistuojančių daiktų. kaip ir tas daiktas. kodėl abu juos vadiname "žmogumi". Nominalizmas dažniausiai yra empiristinės pozicijos išraiška.5.1). Tad jos yra žodžiai. tai sakinyje "Sargis yra šuo" žodis "Sargis" žymi šį mano šunį. Skirtingų daiktų panašių empirinių požymių pagrindu šie žodžiai taikomi ne tik kaskart atskiram daiktui. kuri apimtų realų žmogų ir idealų žmogų.2). kurios kažkokiu būdu yra atskirtos nuo realių. elgesiu ir 1.1) žymi realius daiktus. Todėl ir šiuos daiktus vadinu "katėmis".5. vėl reikalinga žmogaus idėja ir 1. idealios esybės. (4. Smailųjį ir bukąjį trikampį tik todėl galime pavadinti "trikampiu". nepaisant visų galimų jų skirtingumų.1. kad universalijos tėra vardai (lot. kurį pavadinau "kate". o tik žymi. Bet nereikia pamiršti. kurie pasižymi panašiais empiriniais požymiais (dydžiu. Juk šios idėjos Dievo prote toli gražu nėra mūsų žodžių reikšmės.1. vardu Sargis. Tuo visai nenorime paneigti idėjų Dievo prote doktrinos. kad panašumas visuomet grindžiamas tapatumu. taip ir universalijos (predikatai) žymi šias idealias esybes.8. kurie tapačia intensija žymi skirtingus designatus. bet daugeliui daiktų (panašių daiktų klasei). išvaizda. bendrą šuns apskritai idėją. kaip ir tikriniai vardai. Tektų pripažinti žmogaus idėją. Pvz. Tada pastebiu. vadiname juos abu tam tikru požiūriu "panašiais".2.1. Vieną iš jų atskleidė PLATONAS vadinamojoje "trečiojo žmogaus" aporijoje: Jeigu realus žmogus ir idealus žmogus yra vienas nuo kito atskirti.nekreipdami dėmesio į analogines universali] aš (4. ši koncepcija dažnai gretinama su PLATONO idėjų doktrina (1. kas esama daugiau daiktų. Bet ši sąvoka negali būti redukuota į juslinius empirinius vaizdinius. kad pats PLATONAS savo vėlesniuose darbuose universalijų realizmą atmetė kaip nepagrįstą. kad turime trikampiškumo sąvoką ir.1). Tokios universalijos yra predikatai. Šitaip žodis "katė" interpretuojamas grynai ekstensiškai ir todėl jis neturi jokios reikšmės. nomen). o "šuo" . Kaip tikriniai vardai (4. kuris tiesiogiai veda į šmėklišką metafiziką (4.1. Abi šios kraštutinės pozicijos pasirodė filosofiškai nepagrindžiamos.3).2).

Mes skiriame elementarius teiginius (pvz. sąvokos "žmogus" abstrahavimas vaizduojamas taip: imami atskiri žmonės ir mintyse atsiejami jų skirtingumai (pvz.atsiejant arba nekreipiant dėmesio į skirtingas savybes -yra aiškiai avantiūristinė: Iš objektų niekuomet negaunama sąvoka. plaukų spalva.. būtent intelekto darinys (plg. dirbtinių daiktų sąvokos. Sudėtiniuose teiginiuose jungtimis "ir". Platesne prasme ontologiškai reikšmingos tos universaluos.. II. kurios nėra natūraliosios substancijos ar jų apibrėžtys. gali būti paaiškintas tik kaip nejuslinės. y. pvz. be atsitiktinių savybių žmogaus vaizdinys laikomas bendru žmogaus vaizdiniu arba žmogaus sąvoka.nejuslinis dvasinės galios darinys.3. kurios bendros visiems šios aibės elementams. gautas abstraktus.... pirmiausia neatsiejamų savybių sąvokos. Bd. 4. Pačioje universalijų problematikoje galime išskirti skirtingos ontologinės svarbos universalijas.1 Įvadas. kaip tai. 4. nei žemo.2. nei vyro. kuri išreiškia natūralios substancijos esmę.3.2.. t.2. pvz. Intelektas sukuria iš juslinės medžiagos bendrąją sąvoką (intensiją). nei moters.1.1.2).6. kaip.2). (KUTSCHERA (1). pvz..4. Kokiu mastu universaluos išreiškia ontologines apibrėžtis? Ši universalijų ontologinės reikšmės problema grąžina mus prie pagrindinių ontologijos klausimų (3.2. rodo PORFYRIJAUS medis (3. nei lyties. tų būtybių. kad viskas būtų redukuojama į jusliškai aprašomus terminus. "Sokratas yra atėnietis ir Telšiai yra Žemaitijos sostinė"). nei seno) vaizdinio. dvasinės sąvokų sudarymo galios padarinys. paliekant tik panašumus. ir bet kurios objektų aibės atžvilgiu esama be galo daug sąvokų. amžius. nei amžiaus požiūriu.. ūgis. Ontologiškai tik netiesiogiai reikšmingos yra netikrųjų būtybių sąvokos (3. Panašiai kaip empirizmas.2). nei jauno. kad daugybę skirtingų daiktų galime vienareikšmiškai pažymėti taip pat skambančiais žodžiais. nes jos yra dvasinio pažinimo darinys.2. nominalizmas siekia eliminuoti būtent šią dvasinę galią. Teiginių logika 181 .1. kurios turinys nėra apibrėžtas nei ūgio. kurios figūruoja giminių ir rūšių skirtumų "medžiuose" ir kurios galį būti kildinamos iš natūraliųjų substancijų.6). 4. taip pat akcidencijų "medžiuose" figūruojančios sąvokos. nominalizmo negali išgelbėti ir empiristinė abstrahavimo teorija: Tradicinėje filosofijoje. sumanumas ir 1.3. lytis. sujungiami elementarūs teiginiai (pvz. Kaip rodo žemiau pateikiamas tekstas.53 Teiginių logika Teiginys žymi tam tikrą dalykų padėtį.. Plačiausia prasme ontologiškai reikšmingos yra natūraliųjų substancijų akcidencijų sąvokos (3. sąvoka "žmogus" išreiškia žmogaus esmę. "arba" ir pan.4. Ontologiškai reikšmingiausia sąvoka yra toji. "Vilnius yra palei Nerį") ir sudėtinius teigimus. Tačiau tokia sąvokos sudarymo iš atskirų objektų idėja .). pvz. negali būti "abstraktaus" žmogaus (nei aukšto. bet puikiausiai yra sąvoka "žmogus". Tas faktas.2. 476 f.1. Pagaliau vaizdinius reikia griežtai skirti nuo sąvokų.2). 3.2.) Sąvokų (universalijų) neįmanoma redukuoti į (juslinius) vaizdinius arba jas pagal juos aiškinti.

Smulkiau panagrinėsime penketą jų. Pavyzdys: Petras mokosi griežti violončele ir Burgundijoje nuimamas vynuogių derlius. Daugelis logikų pasitenkina garsiuoju A. Jeigu priimamos trys reikšmės (pvz. Šia prasme kalbama apie dvireikšmę logiką. kurią vaizduosime simboliu "^".II. yra tikra.1. konjunkcija simboliškai vaizduojama kaip "p^q". Jis skamba taip: Teiginys ". Mes išskyrėme dvi teisingumo reikšmes: "teisinga" ir "klaidinga". "neapibrėžta". kurios jungia teigimus. Yra lygiai 16 dviejų teiginių jungimosi galimybių dvireikšmėje logikoje. kai dalykų padėtis. Taigi teiginys turi teisingumo reikšmę. Kiekvienas iš pirmųjų dviejų teigimų turi tam tikrą teisingumo reikšmę.. nei jų turinys. Dabar įvedame naują grupę žodžių.1. "verifikuota". jeigu New Yorke lijo 1960. tai kalbama apie trireikšmę logiką arba trireikšmį skaičiavimą. tai gatvėse šlapia".4 10. turėsime apsvarstyti vėliau. Teiginiai pasižymi svarbia savybe: jie gali būti teisingi arba klaidingi.. Naujojo teiginio teisingumo reikšmė priklauso nuo pirmųjų dviejų teigimų teisingumo reikšmės ir nuo jų sujungimo būdo.4 10. kurią jis vaizduoja. kuris filosofiškai mažai turiningas. Tai loginės dalelytės. tai p^q teisin- 182 . "jeigu . Vietoje pirmojo teiginio rašant "p" ir vietoje antrojo . "falsifikuota").1 Konjunkcija Ji sudaroma du teiginius sujungus jungtimi "ir". TARSKIO tiesos apibrėžimu.15 vai.53.7 reiškia "teisinga" ir "klaidinga" filosofine prasme. Teoriškai galima sukonstruoti kiek norint daug daugiareikšmių loginių skaičiavimų. 4. Centrinis teiginių logikos klausimas skamba taip: Kaip jungimo būdu gautų sudėtinių teiginių teisingumo reikšmė priklauso nuo jungiamųjų teiginių teisingumo reikšmės? (KAMLAH/LORENZEN. Teiginius "Lyja" ir "Gatvėse šlapia" galime sujungti į teiginį "Jeigu lyja.. kad teiginys yra tada teisingas. o vien PI jungimo forma. jeigu. Pavyzdžiui.15 vai.II. Tai reiškia. vadinamų jungtimis."q". Formaliajai logikai pakanka šio apibrėžimo. Kaip konjunkcijos teisingumo reikšmė priklauso nuo abiejų teiginių teisingumo reikšmės? Sakome: jeigu p teisingas ir q teisingas. vietos laiku. teiginys "New Yorke lijo 1960. Jungtys yra tokie žodžiai kaip "ir". "arba". vietos laiku" yra teisingas būtent tuo atveju...53.domisi teiginių jungimu. 153).1 Teiginių junginiai 4. Ką .tai" ir 1. Bet galima įvesti daugiau negu dvi reikšmes." yra teisingas tada ir tik tada. Jai nerūpi nei teiginių forma.

. tai p^q klaidingas. tai Bethovenas .tai" taip pat nėra vienareikšmiai. Ją užrašome "p-»q". Vadinasi. Jeigu p klaidingas ir q klaidingas. Rašome "p Vq". Tad disjunkcija teisinga.53.3 Implikacija Ji sudaroma panaudojant jungtį. Pavyzdžiu galime paimti teiginį: "Jeigu Kaunas yra Lietuvos miestas."klaidinga") 4. Implikacija tik tada klaidinga. tai p^q klaidingas. 4.. Kai sakoma "X yra lietuvis. kurią atitinka žodžiai "jeigu. tai p^q klaidingas. šis "arba" leidžia vieną iš dviejų arba abu. kurią atitinka kasdienės kalbos žodis "arba".. Tačiau kasdienės kalbos žodžiai "jeigu.tai". žodis "arba" nėra vienareikšmis.gas. Įprasta tai vaizduoti lentele: Konjunkcija Disjunkcija Implikacija (Paaiškinimas: "T" reiškia "teisinga". kai pirmasis teiginys teisingas. Logikai rūpi tik teiginių ryšys. o antrasis . Jeigu p teisingas.1.didis kompozitorius". o q teisingas.53. Tiesa.arba rusas". "K" . Jeigu p klaidingas.klaidingas. Implikacija išreiškia ne priežastinį ar tikslinį dviejų dalykų padėčių ryšį.1. 183 . o ne jais reiškiamų dalykų sąsaja.. o tik formalų pakankamos sąlygos ryšį. Disjunkcijos jungtis nėra griežtai alternatyvinė.kai p ir q teisingi.2 Disjunkcija Ji sudaroma panaudojant jungtį. kai bent vienas iš abiejų teiginių teisingas. o q klaidingas.konjunkcija teisinga tik tada.

53.". kurie gali turėti tik teisingumo reikšmę T. 184 .. o Skliaustai. "X nėra kartu gydytojo ir kunigo brolis". Dešinėje pusėje pateikti loginių dėsnių pavadinimai. jis yra vienas kuris iš jų arba nei vienas. Jis vaizduojamas simboliu p" skaitomas "ne p". 4. "p *»q" kaip "p tada ir tik tada. kai q". Teiginių logikos dėsniai . Kalėdos yra pirmadienį". pvz..5 Ekvivalentiškumas Kasdienėje kalboje jis gali būti reiškiamas jungtuku "tada ir tik tada".1. Pamėginkite dabar perskaityti dėsnius pagal tai. 4. Rašome "p Į q". Įveskime dar du simbolius: o Neiginys.53. kai Šv. ir.1.4 Griežtoji alternatyva Kasdienėje kalboje ji išreiškiama žodžiais "nėra kartu.4.tai sudėtiniai teiginiai.3.. Ekvivalentiškumas tik tada teisingas. X nėra ir tas.5. laužtinius ir figūrinius skliautus. kai abu teiginiai turi vienodas teisingumo reikšmes.. Pavyzdys: "Naujieji Metai yra sekmadienį tada ir tik tada. Ekvivalentiškumo jungtis išreiškia būtiną ir pakankamą sąlygą.. Matematinėje logikoje vietoje skliaustų dažnai naudojami taškai. ir kitas. Rašome "p^ą". Pvz. Paprastumo dėlei vartojame lenktinius. kaip tai daroma algebroje. kaip buvo apibrėžti simboliai..2 Logikos dėsniai Žemiau suformuluosime keletą teiginių logikos dėsnių.

pvz.tai. "mokė" teiginyje "Aristotelis mokė Aleksandrą Didįjį" ir "myli" teiginyje "Kazimieras myli Karoliną".23 pieš. pvz.5. redukavimas = čia: supaprastinimas.) 4.elemen- 185 . Vienviečiai predikatai . Triviečiai predikatai yra. dviviečius ir daugiaviečius predikatus pagal tai. 4. "miega" teiginyje "Birutė miega".. Šveicarijos. Vengrijos. modus tollendo ponens = sakymo būdas. kiek tikrinių vardų predikatas riša. "didesnis už" teiginyje "Petras didesnis už Editą". Ten tikrinius vardus (ir aprašus) atskyrėme nuo predikatų.5. pvz.4 J Elementarus teiginys ir teiginio forma Elementariame teiginyje tikrinis vardas (arba aprašas) jungiamas su predikatu.5. 4.filosofas".4. kai teigimu teigiama. "Sokratas yra filosofas" . Teiginyje "Austrija yra tarp Lichtenšteino. modus tollendo tollens = sakymo būdas. modus ponendo ponens = sakymo būdas.: Teiginių logikos dėsniai (Kai kurių žodžių paaiškinimas: asociatyvumas = sujungiamumas. Dviviečiai predikatai yra.1 Vienviečiai ir daugiaviečiai predikatai Kalbame apie vienviečius. inversija = apgręžimas. Vakarų Vokietijos. kai neigimu teigiama.1.2. Tam dažnai panaudojama jungtis "yra". Jugoslavijos ir Italijos" predikatas "yra tarp" yra net aštuonvietis. "yra sandauga" teiginyje "6 yra 2 ir 3 sandauga" ir 1.4 Predikatų logika Grįžkime prie 4.. Mes skiriame teiginį ir teiginio formą.5. kai neigimu neigiama. "seka" teiginyje "Senelė seka vaikams pasaką". Čekoslovakijos.1 skyrelio.. "filosofas" teiginyje "Sokratas .

rūkaliai. kad x yra P" ir "(3x)~lPx" skaitome: "bent vienam x galioja. kad x nėra P". "kad teiginio forma visais jos laisvų vietų užpildymo atvejais duoda teisingą teiginį" (MENNE) . kuriam galioja. laisva vieta bet kokiam predikatui.5.5. ir pažymėkime jį simboliu "x". o Egzistavimo kvantorius (arba partikuliarizatorius).tarus teiginys."G" ir rašome: Skaitome: "Yra bent vienas x. 186 . y.43 Kvantoriai Kvantoriai . priklauso ir predikatų logikai (plg. 4.5. Vietoje "logikas" naudojame "L". Dažnai esama skirtingų lygiaverčių vertimo ar formalizavimo galimybių. Jis reiškia. Be to.4 Formalizavimas Pamėginkime keletą kasdienės kalbos teiginių išversti į simbolinę predikatų logikos kalbą.4. skaitome: "visiems x galioja.tai ženklai. Mes naudojame du kvantorius: o Bendrumo kvantorius (arba generalizatorius). Dabar pakeiskime tikrinį vardą "Sokratas" individiniu kintamuoju. vietoje "gulbė" . Jis reiškia. Kintamuosius pakeitus tikriniais vardais ir. 4. predikatais> iš teiginio formos vėl gaunamas teiginys. kad x yra baltas ir x yra gulbė". Vietoje "grybas" naudojame "G". Imkime pavyzdį: o "Kai kurie grybai nėra nuodingi". Po to pakeiskime predikatą "filosofas" predikatiniu kintamuoju. Toliau. \isosjungtys. su kuriomis susipažinome teiginių logikoje. Jam naudojame simbolį skaitome: "bent vienam x galioja". atitinkamai. vietoje "rūkalius" .rūkalius". y. "kad bent vienas laisvos vietos užpildymo atvejis duoda teisingą teiginį" (MENNE). t. ir pažymėkime jį simboliu "P". Šitaip gausime elementaraus teiginio formą "Px". Jam naudoj ame simbolį skaitome: "visiems x galioja".1).3. 4. Vietoje "baltas" naudojame "B". Skaitome: "Visiems x galioja: jeigu x yra logikas. laisva vieta bet kokiam tikriniam vardui ar aprašui. t. o "Visi logikai . o "Yra baltų gulbių". kurie visuomet surišti su individiniais kintamaisiais."R" ir rašome . tai x .

pvz.. Predikatų logiką (4. o O-teiginiai yra daliniai negatyvūs: " grybai nėra nuodingi". 4. išvardinkime juos ir formalizuokime: o A-teiginiai yra bendrieji pozityvūs:" . Klasių logikai pirmiausia rūpi ekstensionalusis aspektas."N" ir rašome: 'H(Vx)(Gx-*Nx)". kuriam galioja..rūkaliai". kuriems taikomas tam tikras predikatas.4. '.5. 187 . y. 4.5. t. pvz. pvz. o I-teiginiai yra daliniai pozityvūs:" . o E-teiginiai yra bendrieji negatyvūs: nas nėra augalas".4.1). E. "Kai kurie Raidės A.. "Visi žmonės . pvz. kad x yra grybas ir x nėra nuodingas".5 Logikos dėsniai Pateikiame dar keletą logikos dėsnių. t.5.vietoje "nuodingas" . šįkart iš predikatų logikos: 4. teigiu) ir nego (lot. "Yra bent vienas x.5 Klasių logika Esame išskyrę predikatų ekstensiją ir intensiją (4.mirtingi".5.nuodingas". kaip individams taikomi predikatai.6 Tradicinis teiginių suskirstymas Tradicinė predikatų logika skiria keturias teiginių rūšis. Bet galime taip pat rašyti: "(3x)(GxA~'Nx)".5.4) domina tai. "Kai kurie britai '. "Ne visiems x galioja: jeigu xyra grybas. Pradedame individais. y.2. neigiu).. I ir O yra pirmosios balsės žodžiuose affirmo (lot. "Joks gyvū. tai x.

kuriems galioja: x yra K elementas ir x nėra L elementas). Taigi "x€L" skaitome kaip "x yra klasės L elementas". 4.sodininkų klasė. Tada tos merginos. "gydytojai". Apibrėžkime ją: K-L = ( = klasė visų x. Vietoje "yra (klasės) elementas" rašysime "E".. t. gaunama jungtinė klasė "K L". kuriems galioja: x yra M elementas ir x yra N elementas). "L". Jas sujungiant.1. sodininkai arba ir vieni. o Skirtumas: Tegul "K" bus stačiakampių klasė. ''Kauno gyventojai". "mėlyni automobiliai" ir 1. apibrėžia klases. ''M" bus merginų klasė.abiturientų klasė.5. Apibrėžkime ją: M N= ( = klasė visų x.4. sankirtą ir skirtumą galime pavaizduoti grafiškai: Sąjunga: M U N Sankirta: M O N Skirtumas: M .: Klasių sąjunga. sudarys minėtųjų klasių sankirtą "M N". "filatelistai". ir kiti.Galime postuluoti: Kiekvienas vienvietis predikatas (4.N 25 pieš. "L" .5. Jungtinę klasę galime taip apibrėžti: K L= (= klasė visų x. y. Išvardykime keletą jų: o Sąjunga: Tarkime. tai "a K" reiškia ''Petras yra katalikas". kurie nėra kvadratai.kvadratų klasė. sankirta ir skirtumas 188 .5. "M".1) apibrėžia tam tikrą klasę. "K" bus muzikantų klasė.1 Klasių junginiai Klasės gali būti tarpusavyje jungiamos [vairiomis jungtimis. "L" . Jeigu Petrą žymėsime raide "a". Stačiakampiai. kuriems galioja: x yra K elementas arba x yra L elementas). o katalikų klasę "K". taip sukuriant naujas klases. Klasių M ir N sąjungą. Pvz. o Sankirta: Tarkime. kurie yra muzikantai. klasė visų tų. Klases sutrumpintai žymėsime didžiosiomis raidėmis "K". "N>! . sudarys skirtumo klasę "K"-"L". kurios yra abiturientės.

kuriuos aukščiau (4. 4. Skiriame prieštaringumo.5. kurie nėra P elementai).arba".4.5.) "P" skaitome kaip "P brūkšnys" (= df klasė visų x.6) loginiame kvadrate galiotų tik prieštaringumas. — Pavyzdys: K tebūnie protingų juslių būtybių klasė. Čia susiduriame su mums dar nepažįstama jungtimi.6) apibrėžėme predikatų logikos terminais.britai (plg.ir O-teiginių. K _ T — L. E-. Pačios priešybės formalizuojamos teiginių logikos terminais. kad S ir P yra apibrėžtos klasės.4. o Klasių K ir L subsumpcija. kurią galime skaityti kaip griežtą "arba . (">-<"). y. K ir L turi bent vieną bendrą elementą. kad nei S. kad ir teiginių logikoje esama šių priešybių analogų. kontravalencija. Pagal predikatų logikos formalizaciją (4. Tariame. I. E-. I. O-teiginiai. kadangi jos yra žodžių "subjektas" ir "predikatas" pirmosios raidės. kitaip sakant. taip pat galime apibrėžti klasių logikos terminais: A-teiginys = df S P I-teiginys = df S P E-teiginys = df S O-teiginys = df S Paaiškinimas: S ir P yra klasės.5. L . nei P nėra viską apimanti klasė arba visų objektų apskritai klasė.5. t. su PORFYRIJAUS medžiu 3.2 Teiginiai apie klases Ką galima pasakyti apie dvi klases? Keletas svarbių teiginių apie klases yra šie: o Klasių K ir L lygiareikšmiškumas.žmonių klasė. 189 . Be to. o Klasių K ir L perkirtimas. I-. kad S ir P nėra nulinės klasės.5. Sakome "K lygi L". Sakome "K sub L": K L= Pavyzdys: K tebūnie anglai. E-. Teiginių logikos išraiška apačioje turi parodyti. bet ne kitos priešybės. Paaiškinimas: Keturiuose kvadrato kampuose surašyti A-. priešingumo ir popriešingumo priešybes (bei subsumpcijos santykį).4. K L= Pavyzdys: Bent vienas Vilniaus gyventojas yra logikas.4. Jos lentelėje dešinėje pusėje turėtų būti rašoma "KTTK".2 skyrelyje). L .6 Loginis kvadratas Loginis kvadratas duoda mums galimybę išnagrinėti priešybes (opozicijas) tarp A-. Dviejose eilutėse po jais pateikta predikatų ir klasių logikos terminais jų forma. tariame. A-. Sakome "K kerta L".ir O-teiginius. (Čia pasirinktos didžiosios S ir P raidės. tuščios be elementų klasės.

Mus domina. daromomis naudojantis A-.7. E-. I.mažąja prielaida.5.7 Silogistika ARISTOTELIS taip apibrėžia silogizmą: "Silogizmas yra samprotavimas.1.5.5.žmogus. I." (Pirmoji analitika I. Tokių galimų 190 . Ją domina klausimas: Kokios turi būti predikatų ar klasių logikos prielaidos.ir O-teiginiais (4. iki 000).. antrąją . "Visi rūkaliai . Vadinasi. kai. 24b). "Silogizmą" verčiame kaip "išvada" arba "išvedimas". Nuo ARISTOTELIO laikų silogistika sudaro svarbią logikos dalį. AAI ir 1. 4.4. Atlikime pratimą! Surašykime visas čia galimas trejetų kombinacijas (būtent AAA.4. paėmus tam tikras prielaidas.1 Taisyklingų silogizmų kombinacijos Apsiribosime išvadomis. Išvada yra baigiamasis teiginys ("Vadinasi. Petras . kad iš dviejų tokių prielaidų logiškai plauktų tam tikra išvada? Prielaidos yra pirmieji silogizmo teiginiai (pvz. iš jų būtinai plaukia kažkas nuo jų skirtinga.žmogus"). kurios trejeto teiginių grupės čia leidžia sudaryti taisyklingus silogizmus. Pirmąją prielaidą vadiname didžiąja. Petras . Petras .žmonės" ir "Petras rūkalius").6).rūkalius. AAE. Tipiška išvada botų: Visi rūkaliai .žmonės.

Surašykime šias keturias figūras: o Pirmoji figūra: Pagal ją leistinos išvados kombinacijose AAA. dalinė už bendrą. išvados subjekto sąvoka ("S"). EAO. o Išvada visuomet seka iš silpnesnės prielaidos. AOO. EIO. būtent .) Taigi turime išbraukti. OAO. EIO. kuri turi figūruoti vienoje prielaidoje. 100. IAO.vidurinioji sąvoka . vadovaudamiesi žemiau pateiktomis taisyklėmis. pvz.kombinacijų yra lygiai 64. ir išvados predikato sąvoka ("P"). kuri taip pat turi figūruoti vienoje prielaidoje. kaip silogizme gali išsidėstyti trys sąvokos. prasidedančias raidėmis EE.) Neigiama prielaida silpnesnė už teigiamą. OE ir OO. EO. (Utraque si praemissa neget. o Iš dviejų teigiamų prielaidų neseka neigiama išvada. kuri turi figūruoti abiejose prielaidose. Pirmų keturių žodžių balses žymi šias keturias trejetų grupes Silogizme "Visi žvėrys yra gyvos būtybes Visi lokiai yra žvėrys. EAE. AAI. (Peiorem sequitur semper conclusio partem. pvz. Jos sudaromos pagal tai. EAE. IAI.5. AEE. o Iš dviejų dalinių prielaidų neseka niekas.. Lieka šios kombinacijos: AAA. AII. AEO. kur tikrai negalimas joks taisyklingas silogizmas. (Nil sequitur geminis ex particularibus umquam. Išvada negali būti stipresnė už silpniausiąją prielaidą. išbraukime visas tas trejetų grupes. IEO. Dabar. AII. visi lokiai yra gyvos būtybes" išvada daroma pagal pirmosios figūros modus Barbara o Antroji figūra: Pagal ją galima daryti išvadas kombinacijose EAE. 4.("M"). IAA ir IEI. o Iš dviejų neigiamų prielaidų neseka niekas.) Turime išbraukti.7J Išvedimo figūros Skiriame keturias silogizmo figūras.) Tad reikia išbraukti visas kombinacijas.. 191 . EIO ir AOO. Vadinasi. Scholastai čia sukūrė hegzametrą Barbara Celarent Darii Ferioque primae. (Pagal scholastų hegzametrą: Ambae affirmantes nequeunt generare negantem. nil inde sequetur. Tik jose galimi taisyklingi silogizmai.. pvz. Tad turime išbraukti. AEE.

t. Jai rūpi ne mokslų turinys.. AII EAO.8 Nuorodos Nurodysime keletą kitų svarbių logikos sistemų: santykių logika yra loginė santykių teorija. pvz. Temporalinė logika tiria laiko aplinkybių raišką teiginiuose. kai kurie mokesčių mokėtojai yra tarnautojai. 4. EAO. IAI. Vadinasi.6 Mokslo teorija Mokslo teorija yra "mokslinių teorijų teorija" (v. 4. ar jų teisingumas (klaidingumas) yra būtinas.5. psichologai . 4. ''į kairę nuo". kurios bendros visiems mokslams. Pavyzdys (AAI): Visi tarnautojai yra dirbantieji. EIO.mokslas Apie sistemas kalbama įvairiausiomis prasmėmis: sociologai kalba apie visuomenę kaip socialinę sistemą. Pavyzdys (AAI): Visi katalikų vyskupai yra kunigai. AEE. o Trečioji figūra: Pagal ją darome išvadas kombinacijose AAI.2).1). draudimų) logines struktūras bei etinės argumentacijos taisyklingumo formalias sąlygas. Modalinė logika tiria teigimų modalumus. tiria juos tuo požiūriu.apie biosistemą. jokia planeta nėra žvaigždė. EIO. y. kai kurie vyrai yra kunigai. Deontika (normų logika) aiškinasi normatyvių sakinių (įsakymų. susijusias su empirinėmis teorijomis (1.1 Sistema . Visi katalikų vyskupai yra vyrai. "vyresnis už". Bendroji mokslo teorija domisi sistematizacijos problemomis. galimas.teorija . kad iš dviejų neigiamų prielaidų puikiausiai galima daryti išvadas.6. Silogizmo modusai šiandieną dažniausiai formalizuojami predikatų logikos arba klasių logikos terminais. Visi dirbantieji yra mokesčių mokėtojai.apie psichikos sistemą.5. Vadinasi. tirianti daugiaviečius predikatus (4. kaip pvz. "kilęs iš". Pagal 192 . o Ketvirtoji figūra: Pagal ją darome išvadas kombinacijose AAI. negalimas ar atsitiktinis. Logistika yra toli pažengusi silogistikos tyrinėjimų srityje ir yra padariusi naujų atradimų.Pavyzdys (AEE): Visos žvaigždės spinduliuoja savo šviesą.1. Ji klausia: Kaip įvairūs mokslai kuria savo sąvokas^ Kokiomis prielaidomis jie turi remtis? Kokius metodus jie naudoja? Specialiosios mokslo teorijos objektas yra tam tikri mokslai. IAI. Vadinasi. biologai . OAO.. bet\ųsistematizacijos problemos.4.4. Čia panagrinėsime kai kurias mokslo teorijos problemas. Jokia planeta nespinduliuoja savo šviesos. KUTSCHERA).

Galime išskirti dvi elementų klases: o Elementai.1. Tad jeigu kalbama apie sistemą.7). tai.1. 19f).. kuriuos sudaro nelingvistiniai objektai. vienybe. o Elementai. turima omenyje tam tikra sudėtine vienybė. bent dvejopu būdu: o Mokslinis tyrimas dažniausiai yra netiesioginis pažinimas. BOSHENSKl (2). "Teorija" ir "mokslas" nėra vienas nuo kito griežtai skiriami. Teorijos yra lingvistiškai suformuluotos sistemos.4.1. Kiekvieną sistemą sudaro dvi klasės: jos elementų klasė ir santykių tarp šių elementų klasė. kalbant apie mokslą. tam tikra sąranga. O išvestinių terminų. Kaip ir terminų atveju.5. 4. Mokslo sistemos sąranga turi būti logiška." Terminai yra sistemos atominės išraiškos. kurie sistemoje neapibrėžiami. taip pat apibrėžimo taisyklės terminams. ji yra lingvistiškai suformuluota sistema.1-3). BOCHENSKI-MENNE. Bet išvedimo taisyklingumas yra logikos objektas (4. Apibrėžimas (4. Be to. 4.3). socialinę. Kiekvienas mokslas remiasi logika (plg. 13. kas yra aksiominė sistema. Tuos santykius dar vadiname struktūromis.išvestims pažinimas. Jas sudaro sistemiškai sutvarkyta teiginių visuma. Tokiu atveju turime realioj'q sistemą (pvz.—2217 193 . Sudarymo taisyklės nustato. Šiandieną aksiominė sistema dažniausiai kuriama grynai sintaksiškai (4.3) sudaromas pagal apibrėžimo taisykles. išraiškos ir dėsniai. žinoma. Tai reikia suprasti tokiu būdu (plg. bet pagal tam tikrą tvarką. kaip sistemos terminai gali būti grupuojami į {molekulines) išraiškas. 41-44): "Aksiominę sistemą sudaro terminai. Parodysime.62 Dedukcija ir aksiominė sistema Empirinių mokslų teorijoje žinomi du pagrindiniai metodų tipai: dedukcinis-aksiominis ir indukcinis metodas. Bet bendriausi metodiniai principai taip pat yra logikos objektas.2. kurie sistemoje apibrėžiami. Jei sistema susideda iš lingvistinių elementų. taigi . psichinę ar biologinę sistemą). paaiškindami.5. o iš mokslo teisėtai reikalaujama sistemiškos plėtotes. turima omenyje sistemiškai sutvarkyta teorijų visuma.4). Pavyzdys čia gali būti realieji mokslai (1.5. kuriuos sudaro lingvistinės išraiškos. kuri sudaryta ne atsitiktinai. Struktūrų dėka sistemoje elementai jungiami į tam tikrą visumą. o Tyrimas turi vykti "metodiškai". sudarymo taisyklės išraiškoms bei dedukcijos taisyklės dėsniams. Skiriame dvi terminų klases: O pagrindinių terminų. Dažniausiai. ir tyrimas turi vadovautis logika.sistemą lošia patyrę lošėjai. kas yra dedukcinis-aksiominis metodas.5. (Plg.

y. kaip pagrindinių dėsnių.7) yra progresyvus. kaip gali būti operuojama tais terminais bei aksiomomis. Tad aksiominė sistema yra grynai dedukcinė sistema. H. Formalizuotose sistemose operuojama simboliais pagal tam tikras taisykles. Kiekvienas dedukcijos žingsnis čia yra griežtai formaliai logiškai apibrėžtas. Tad regresyvioji dedukcija yra įrodymas. t.žmogus. ar ne . kai silogizmo išvadai ieškau prielaidų: Kodėl Sokratas mirtingas? Argumentuoju pagal regresyviąją dedukciją: Kadangi visi žmonės mirtingi.63 Indukcija Aksiominės sistemos formos yra empirinių teorijų idealioji forma. KUTSCHERA (1). kur neišvengiamai 194 . nekreipiant dėmesio j terminų ir teorijų reikšmę. ištekančia iš šaltinio (aksiomų). sistema gali būti plėtojama. kurie sistemoje nėra išvestiniai. (v. Antai silogizmas (4.yra dvi dėsnių klasės: O sistemos aksiomos. kad visas materialus teorijos turinys sutelkiamas aksiomose.254) Galime išskirti progresyviąją ir regresyviąją dedukciją (BOCHENSKI (2)): o Progresyvioji dedukcija pradeda aksiomomis ir savo išvadomis eina prie teoremų. iš kurios tada grynai loginėmis priemonėmis gali būti išvesti visi likę teorijos teiginiai taip. Tad grynai operacionaliai dedukuojama ( — daromos išvados) iš sistemos aksiomų. kurie sistemoje yra išvestiniai. remiantis tik šiomis taisyklėmis.taisyklėmis. Šias prielaidas suformulavus. antra . o Regresyvioji dedukcija pradeda teoremomis ir veda jas atgal prie aksiomų. aibė. Tik kai teorijos pagrindiniai dėsniai išsamiai ir tiksliai užfiksuoti ir raiškiai suformuluoti taip. y.nors tai ne visuomet gali būtį išsprendžiama . ar jis iš teorijos kyla. pagrindiniais terminais bei aksiomomis. t.5. 4. Išvedama pagal išvedimo taisykles (dedukcijos taisykles). SEIFFERTAS lygina progresyviąją dedukciją su upe. o Sokratas . ar tam tikras empirinis faktas su teorija suderinamas. Dažnai šis darbas perduodamas kompiuteriui.tik tada šios teorijos turinys yra griežtai aprašytas ir tik tada galima nustatyti. Tačiau aksiominės empirinės teorijos remiasi tyrimo procesu. O sistemos teoremos. Griežčiausią ir aiškiausią formą teorijos įgyja jas aksiomiškai formalizuojant. dėsniai. Progresyvioji dedukcija yra išvedimas siaurąja prasme. dėsniai. kad kiekvieno teiginio atžvilgiu galima pasakyti. kurios nustato. kai pateikiama griežtai apibrėžta aksiomų. Pavyzdys čia gali būti tas atvejis. Tad aksiominė sistema remiasi dviejų rūšių prielaidomis: pirma. ar ne. kadangi jis nuo prielaidų eina prie išvadų. 1.

kurių tankis mažesnis už vandens. Vieni plūduriuoja. o geležiniai skęsta? Kaip yra susijusios šios dvi hipotezės? Čia vėl mums kyla idėja: galbūt visi daiktai tam tikrame skystyje plaukia. Pasirodo štai kas: jeigu metame į vandenį medinius daiktus. Hipotezės reiškinius aiškina. Laikui bėgant pastebime. KUTSCHERA (1). Esame iškėlę hipoteze. Mėginame šiuos daiktus bei procesus aprašyti ir suklasifikuoti.klasifikavimas o Stebėjimas Daugelį naktų stebime žvaigždėtą dangų. Matome žvaigždes . kuri galėtų apimti ir paaiškinti žemesnio tipo hipotezes. jie skęsta. Mums kyla idėja: Galbūt visi mediniai daiktai plaukia. kuri apima abi hipotezes ir jas paaiškina. kurių tankis mažesnis už vandens tankį.Iškėlus teoriją. tai visi mediniai daiktai vandenyje plaukia. jeigu jų tankis mažesnis už skysčio tankį. I. o visi geležiniai daiktai skęsta. Panagrinėkime šias tris frazes išsamiau. kuri<turi paaiškinti tai. Remsimės BOCHENSKl (2).aprašymas .indukcijos metodu. KUTSCHERA (1). jeigu jų tankis didesnis už skysčio tankį. pradžioje jos lieka nesusijusios viena su kita. kad žvaigždės juda tarsi kokiuose rėmuose per naktį iš rytų į vakarus. 195 . Stebime savo patirties pasaulio objektus bei procesus. o Jeigu yra iškelta daugiau hipotezių. Metame į vandenį skirtingus daiktus. . Bet jeigu metame geležinius daiktus. Kodėl mediniai daiktai plaukia. Stebėjimus apibendriname hipotezėmis. kaip jie atsiskleidžia mūsų suvokimui.švytinčius taškus tam tikrose dangaus vietose. Paprastai tai daryti mus verčia tam tikras interesas. renkame stebėjimų medžiagą. kuris tuo pačiu riboja mūsų stebėjimo sritį. Kiekvienas empirinės teorijos pagrindas yra stebėjimas. SEIFFERT. 4. jie plaukia.naudojamasi nededukciniais metodais ir visų pirma . o Šios stebėjimų mežiagos pagrindu darome apibendrinimus. klasifikuojame šiuos reiškinius. ką stebėjome. kiti skęsta. vandenyje plaukia. Žvilgtelėkime kiek detaliau į indukcinį tyrimo procesą (pagal v. Pasirodo ir skirtumas: kai kurios žvaigždės nekeičia savo padėties kitų žvaigždžių atžvilgiu. galima tokia loginė dedukacija: Jeigu visi kūnai. Tad kuriame teoriją. o visi daiktai skėsta. tuo tarpu kitos žvaigždės nuolat keičia savo padėtį pirmosios žvaigždžių grupės atžvilgiu.63. Esame iškėlę teoriją. o visi mediniai daiktai yra kūnai.1 Stebėjimas . Bet mes norime rasti jų sisteminį ryšį. Mes aprašome. Jame skiriame tris fazes: o Pradinis taškas yra empirinių reiškinių stebėjimas. Todėl ieškome aukštesnio tipo hipotezės. 252 ff).

vardus parenkame joms visoms. baimindamasis. judėjimo greičiui arba nuotoliui.N. kad galėtume tiksliai aprašyti. kuriais grindimas pradedamas. kad jas būtų galima kvantifikuoti. Stebėjimo teiginiai yra kiekvienos empirinės teorijos objektyvusis pagrindas. glūdi filosofinės problemos.2. y.N. kuriuos čia trumpai apibūdi-. suteikti skaitmenines reikšmes žvaigždžių vietai. Jas galime taip pat suklasifikuoti pagal jų ryškumą arba regimą dydi ir taip susikurti komparatyvinių ( = lyginamųjų) predikatų. kurie aprašo tik stebėjimui prieinamus įvykius ir kurių forma būtų: "toje ar anoje laiko ir erdvės vietoje yra tai ir tai". aksiomas. kuria aprašomas stebėjimo objektas. Daugelyje empirinių teorijų šias sąvokas būtina keisti kiekybinėmis. o tai ir yra teiginiai apie tiesiogiai stebimus reiškinius. kurioje vietoje tam tikru laiku buvo ta ar kita planeta.: "Kovo l d. "didesnė už". turime rasti būdų šiuos predikatus išreikšti matematiškai. reikia turėti teiginių. pvz. Žvaigždes. kurios nekeičia savo padėties viena kitų atžvilgiu. Paskui ' grupuojame nejudančias žvaigždes j žvaigždynus ir suteikiame jiems vardus. Tad jas suklasifikavome. Kasdienėje stebėjimo kalboje objektams taikomos kokybinės. Tam reikia žvaigždes pavadinti. tik aprašantys. ir daryti išmatuojama. POPPERIS (2. t.4. NEURATHO. 257f. t. kas dar nėra išmatuojama. Kadangi mus pirmiausia domina planetos.) Stebėjimo teiginiai taip pat dažnai vadinami protokoliniais teiginiais.1. reikia turėti prielaidas. vadinama stebėjimo kalba. siūlo kalbėti apie bazinius teiginius. stebėjimo teiginiai. Jupiterio planeta buvo kairėje prie pat Regulos žvaigždės Liūto žvaigždyne. pvz.3. Tuo būdu gavome predikatus stebėjimo teiginiams. kurių negali išspręsti empirinės teorijos. kurios ją keičia nejudančių atžvilgiu. K. Kalba. nome. o tas. Stebėjimo kalbos predikatai turi būti grynai deskriptyvūs. tad būtina matuoti. kvalitatyvinės sąvokos." Lygiai kaip dedukciškai grindžiant teiginius. Jei mes norime savo dangaus stebėjimus atlikti kuo griežčiau ir tiksliau. taip ir indukciškai grindžiant teiginius konkrečioje sistemoje. o Klasifikavimas Žvaigždes suskirstame į nejudančias žvaigždes ir planetas.2). vadiname "planetomis". kas išmatuojama. kad gamtos knyga surašyta matematikos kalba. protokolinių teiginių forma yra tokia: "asmuo N.2) skelbė. Nuoroda: Empirinių teorijų pagrinduose.o Aprašymas Toliau savo dangaus stebėjimus fiksuojame raštu. Pasak O. kvantitatyvinėmis. laiku t ir vietoje x stebėjo tai ir tai'1. (v. Rašome. reikštų rėmimąsi subjektyviais psichologiniais dalykais. Parenkame vardus taip pat kai kurioms nejudančioms žvaigždėms. kad nuoroda į asmenį N. y. "ryškesnė už".. matematizuoti. kurių pagrindimo konkreti dedukcinė sistema nereikalauja ir kurios sudaro dedukcinio grindimo galutinį pagrindą. Stebėjimo kalbos sąvokos yra pirmiausia klasifikacinės ir lyginamosios. Tada kalbame apie metrines sąvokas. 196 . KUTSCHERA (1) I. vadiname "nejudančiomis žvaigždėmis". GALILEO GALILEI (1.

2) gali būti sprendžiamas tik filosofijoje.vienu 197 .3). dabar žiūrime.2). Turime sukaupę pakankamai stebėjimo medžiagos. kad planetos juda tam tikra kreive. Tarė. Tai reiškia.1. apskaičiuodami ją iš turimų duomenų.63.bet kurias reikia visuomet turėti galvoje: o Stebėjimas kelia filosofinę patyrimo problemą (4. kuris gali būti išreikštas skaičiais. kur planetos išsidėsto tam tikru laiku.1). Ginčas dėl subjektyviai psichologinių it fizinių jo pagrindų (2. taip pat kelia sintetinių apriorinių teiginių problemą (4. Po to stebime. o Perėjimas nuo objektų (daiktų) prie sąvokų ir teiginių nurodo filosofinį juslinio ir dvasinio pažinimo skirtumą (4. Tačiau jeigu Jupiteris laiku t nėra vietoje l. Taigi esame iškėlę vieną ar keletą hipotezių.4).2. Jeigu bent . Užprotokolavome.3. 4. ar ne.3. Turime skirti: o Hipotezės falsifikavimą. kokios priežastys sąlygoja tam tikrą reiškinį. Čia į tyrimo procesą įsijungia fantazija ir išradingumas. ir pateikiame matematinės funkcijos pavidalu. Tad metrizavimas susijęs su svarbia išankstine nuostata.4.2). kad mes numatome (prognozuojame) tam tikrą padėtį. Kyla klausimas: kaip aiškinti šiuos stebėjimo kalba užprotokoluotus duomenis? Kyla ir idėja: tariame. Matematizavimas redukuoja stebinį į grynai kiekybinį aspektą (3. kuris vadovauja stebėjimui.2. Kol kas ši hipotezė yra tik prielaida ir ne daugiau.3). tai mūsų hipotezė iš dalies patvirtinama. o Interesas.5. Galime pasakyti: pagal mūsų hipotezę Jupiterio planeta laiku t turi būti vietoje 1. kuriuos galime logiškai dedukuoti iš mūsų hipotezės. ar šios hipotetinės kreivės atitinka mūsų jau turimus duomenis. Jis parodo.2.2.3. skyrius). Čia naudojamės numatymais (prognozėmis). klaidinga. tai mūsų hipotezė. Kiekvienai planetai sudarome kreive. Mėginame visiškai neįrodytos prielaidos pagrindu aiškinti turimus duomenis.2. Taigi kalbama apie hipotezių verifikavimą bei falsifikavimą (2. o Perėjimas nuo kokybinių prie metrinių sąvokų visuomet liečia tematinės redukcijos klausimą (1.1. kad planetos juda tam tikromis kreivėmis.2. Dabar mums rūpi patikrinti hipotezės tinkamumą. 4.1. ar prognozuojami reiškiniai pasirodo. susijęs su žmogiškosios praktikos apskritai problema. Ieškome dėsningo atskirų faktų sąryšio.4. Jeigu Jupiteris laiku t iš tikrųjų yra vietoje I. žinoma. kuris gali būti vienareikšmis. taigi su istorinėmis ir visuomeninėmis mūsų pažinimo prielaidomis (2. Ypač svarbų vaidmenį empirinėse teorijose vaidina priežastinis aiškinimas. ir dabar lyginame savo duomenis.2 Hipotezė Ilgai stebėjome žvaigždėtą dangų ir savo stebėjimus užprotokolavome stebėjimo kalba.

tai prašau man tuos minties aktus parodyti. jog jos tikrai esama ir jog ji yra visų išvadų. Bet čia kyla štai kokia problema (2. • Antai jeigu pastebime. Būtent čia susiduriame su indukcinio įrodymo problema. kur prognozuoja mūsų hipotezė. HUME'AS (4. jeigu ji iŠ tikrųjų turi boti padaryta nuosekliai ir pagrįstai.žmogus. kad negali būti kalbos apie empirinių hipotezių ir teorijų objektyvią tikimybę.atveju prognozuojami reiškiniai aiškiai nepasirodo. Kad falsifikacija yra logiškai nepriekaištinga. Bet jeigu tvirtinama. kad "[(p-CĮ^gJ-p" yra logiškai klaidingas. D.2. tai jos tikimybė yra didelė. Bet tai reiškia. kurie tvirtina. Ryšys tarp šių dviejų teiginių nėra intuityviai akivaizdus. kad jis visuomet taip išvedamas. paremtų faktais. kad ateityje laiku t jis bus prognozuojamoje vietoje l. tai gauname . Svarstydamas priežastinio aiškinimo problemą. mūsų prielaida. 'Taigi susiduriame su keistu faktu: Kadangi nėra logiškai patikimo indukcinių išvadų patvirtinimo. liks visada hipotetinė. jam trūksta jungiamojo nario. pvz. kurio reikalauja HUME'AS.2) modus ponendo ponens ir modus tollendo tollens dėsnius. tai hipotezė yra logiškai nepriekaištingai falsifikuota. Mes galvojame.1). kad Sokratas . ir: numatau.2.1) taip formuluoja loginį indukcinių išvadų nepatikimumą: Toli gražu ne tą patį sako šiedu teiginiai: atradau. v.. Vis dėlto mums atrodo. šaltinis.begalinis. kad jeigu hipotezė nėra falsifikuota ir daugelio išsipildžiusių prognozių patvirtinta.251) 198 . visos empirinės teorijos yra hipotetinės. Net jeigu Jupiteris visais ligšioliniais stebėjimo momentais visuomet buvo prognozuotose astronominėse vietose. hipotezės dažniausiai formuluojamos kaip. Stebėtų atvejų skaičius visuomet baigtinis. kad vienas iš jų teisėtai gali būti išvestas iŠ kito. (ŽST 4 sk. KUTSCHERA (1) daro tokią išvadą: Induktyvių išvadų pateisinimas galimas tik kaip sąlyginių tikimybės teiginių pateisinimas subjektyvios tikimybių teorijos rėmuose.5. varis (=bet koks varis) laidus elektrai. (1. prisipažįstu. kad toks ir toks daiktas visuomet buvo lydimas tokių ir tokių padarinių.šitai. kad Jupiteris bent kartą laiku t pasirodo ne ten. Jeigu tikimybė yra stebėtų (n) ir galimų atvejų santykis. kad kiti panašūs daiktai bus lydimi tokių pačių padarinių. o galimų . Akivaizdu.3. Kas tai per grandis . o Bendriniu teiginiu suformuluotos hipotezės verifikaciją. aš net žinau.3.bendriniai teiginiai. 2 d.) Iš tikrųjų iki šios dienos dar niekas nėra radęs to jungiamojo nario.3. kuris sielą įgalintų padaryti tokią išvadą. kuri niekada negali būti vienareikšmiškai atlikta. Aš mielai pripažįstu. viršija mano supratimą. tai jau žinome. tuo įsitikinome svarstydami (4. Tad jos turi galioti begalinei daugybei atvejų. ir ją nurodyti dera tiems. Jeigu visi žmonės mirtingi ir Sokratas mirtingas. tai iš čia jokiu būdu neseka. kad ši išvada gaunama laikantis minties aktų ryšio. kad esame neteisingai nustatę jo kreive. kad ji tikėtina.

kaip anksčiau nuo stebėjimo teiginių prie hipotezių. kauliuko iškrauną 1. Iš teorijos dedukuojamos hipotezės. kurios tada gali hipotezę (teoriją) patvirtinti arba falsifikuoti. Po to pasikartoja procesas.: Indukcija ir dedukcija Paaiškinimas: Kairėje pusėje vienos rodyklės kyla iš apačios j viršų (indukcija). kaip. Patyrimo dėka šias prielaidas papildome ir keičiame. 2. kita vertus-prognozės. ir iš dalies .. ar jos gali būti paaiškintos aukštesnio tipo hipoteze . 199 .4). Čia turime reikalą su itin sudėtinga visuma teiginių. su kuriuo susipažinome nagrinėdami perėjimą nuo stebėjimo teiginių prie hipotezių. kurias galėjome stebėti. 27 pieš. y. tik šįkart aukštesniame lygmenyje. Nuo hipotezių induktyviai žengiama prie teorijų. t.4. Jis padarė prielaidą.teorija. ar šios kreivių hipotezės turi tarpusavyje ką nors bendra. kad galėtume sulaukti geidžiamo rezultato. esame sukūrę jų judėjimo kreivių hipotezes ir šias hipotezes patvirtino vėlesni stebėjimai bei prognozės. kur bus Veneros planeta laiku t.5. kad planetos tomis kreivėmis juda aplink Saule. Tokią teoriją iškėlė KOPERNIKAS.4. pvz. Tačiau lieka klausimas. kuriama empirinė teorija ir kaip ji paskui (idealiu atveju) virsta aksiomine sistema.6 puse) ir jų tikimybės požiūriu laikome juos tarpusavyje pakeičiamais. 3.. galime pavaizduoti.fizikai. Dėl to mes visuomet jau šiek tiek žinome.Tai reiškia štai ką: Tam tikrus įvykius mes vertiname kaip vienodai tikėtinus (pvz. Piešinio dešinėje visos rodyklės leidžiasi iš viršaus į apačią pagal dedukcinę aksiominės sistemos sąrangą. kurį susidarome išmokdami kalbą (4. Sekdami BOCHENSKl (2) (109). kitos nuo viršaus leidžiasi į apačią (dedukcija). viena vertus.633 Teorija Taigi visoms planetoms. kokiais lūkesčiais vadovaudamiesi turime veikti. Tai leidžia mums daryti įvairius tikimybinius vertinimus. remiantis indukcija. atskirų planetų judėjimo kreivių dėsniai. 4. iš dalies priklausančių geometrijai. Tad ir gamtamokslininkas turi naudos iš tikimybinių vertinimų. Pakeičiamumo prielaidos yra susijusios su tuo pasaulio vaizdiniu.„Iš KOPERNIKO teorijos gali būti dedukuoti. iš kurių galime išvesti stebėjimo prognozes.

o peilis yra kaip tik toks. jeigu dėsnyje suformuluotos prielaidos (antecedentinės sąlygos) bus patenkintos. Bet mes nežinome. KUTSCHERA interpretuoja "B tam. kad A" kaip dedukcinį aiškinimą: B yra (A atžvilgiu) tikslingas. kad daiktai. Matome.4. pvz. t. bet kaip mokslinės programos išraiška arba kaip gamtamokslinės veiklos prielaida". v. (v. Pastarieji . jeigu A yra tikslingas ir jeigu B su didele tikimybe veda prie A.tai aiškinimai.2). kad priežastingumo sąvoka mokslo teorijoje toli gražu nėra tapati filosofinei priežastingumo sąvokai (3. Į savo klausimą "kodėl?" tikimės atsakymo. S tebūnie bet kuris stebėjimo teiginys. turintys tokį pavidalą: "B tam. šis procesas gali būti pratęstas: keletas teorijų gali būti aiškinamos viena aukštesnio tipo teorija. Priežastiniai dėsniai yra deterministiniai. nurodančio S priežastį.Žinoma. II. jais sakoma. kurių tankis didesnis už vandens. vandenyje skęsta. kuriuo ji vėliau virs. kuris teisingas arba klaidingas.6. t. Kokiu mastu teleologinis aiškinimas leistinas naudoti empirinėse teorijose. Pavadinkime S eksplanandu ( = kas paaiškintina).4. y.2. kad A".6. Mokslui. Jie taip pat yra nuoseklumo dėsniai. pvz. jog teiginys S teisingas. turėtų vietos savo žnyplėms (plg. elniaragio vabalo patino lerva išgraužia skyles dviejose savo kiauto vietose tam. yra ginčytinas dalykas. iš kurio (kartu su kitomis sąlygomis) kyla S.. Antai klausiame: Kodėl peilis skęsta įmestas į vandenį? Priežastinis paaiškinimas būtų toks: Todėl. ir iš jų taip pat gali būti išvedamos naujos žemesniojo tipo teorijos. ypač visuomenės 200 . o Statistiniai aiškinimai remiasi statistiniais dėsniais.4 Aiškinimas Skiriame tris aiškinamųjų teiginių rūšis: o Priežastinis aiškinimas: Tarkime. bet kaip apie grynai fenomenalų nuoseklumo ryšį tarp antecedentinės sąlygos ir sąlygoto įvykio. kad žinome. Mokslo teorijos kontekste priežastingumo principas dažnai "interpretuojamas ne kaip teiginys. Teleologiniai aiškinimai visuomet ypač artimi biologijai. apie kobrų įkandimų klasę teiginyje ''Kobros įkandimas 80% visų atvejų yra mirtinas". kad elniaragis vabalas. KUTSCHERA (1) II357) o Teleologiniai (plg. 3.2) aiškinimai . 4. 375). kad priežastiniame aiškinime turi figūruoti priežastims dėsnis.tai teiginiai apie klases. kas tikrai įvyks. Mokslo teorijoje apie priežastingumą kalbama ne kaip apie ontologinį ar transcendentalinį principą. kodėl ji& teisingas. laiko požiūriu priežastys ankstesnės už jų padarinius.. y. Reikia pažymėti.

t. kuriuo ji prisukama. kad jam įkando kobra. iš kurios jo mirtis galėtų būti dedukuota (plg. Eksperimentą atliekame ten. Čia turima omenyje štai kas: Tematinė redukcija bei metodinė abstrakcija (1. 373).modelio nepainioti su tuo. o kobros įkandimas yra 80% visų atvejų mirtinas". jo neontologizuoti. Eksperimentas: Hipotezės suteikia stebėjimui tam tikrą kryptingumą.3). iš esmės leidžia konstruoti tik gamtos modelius. "Opera nepalieka mums jokios abejonės: Olimpijos stereotipiškas "taip. y. bet nenurodo pakankamos sąlygos. Jis supaprastina tikrovę ir todėl yra pavaizdus ir apžvelgiamas. 4. duoda tik induktyvų pono X mirties paaiškinimą.N. ir vargšo Hoffmanno rankose lieka tik sraigtų krūva. BERTALANFFY. didžiulis raktas. Tipiškas pavyzdys . statistiniai aiškinimai yra labai svarbūs. Kai žmogaus smegenys lyginamos su elektronine skaičiavimo mašina. ką jis vaizduoja.1. sąmoningai supaprastinant. kurioje. kad empirinėse . 290) Modelis visų pirma yra pagalbinė mąstymo priemonė. atvaizduojami kai kurie gamtinio reiškinio aspektai ir kuri leidžia daryti dedukcines išvadas. kuriomis hipotezė remiasi. Mes jau matėme.4. Toks pat Hoffmanno iliuzijos pavojus slypi kiekviename modelyje. kur savo apibrėžtu instrumentiniu poveikiu keliame griežtą klausimą gamtai ir gauname apibrėžtą. Stebėjimo teigimų predikatai pirmiausia yra deskripciniai ( = aprašomieji) stebėjimo kalbos terminai. sukuriant tas sąlygas. 201 .pagaliau lėlė sudūžta. kas įvyksta tiksliai apibrėžtomis sąlygomis. Modelis: Kasdienėje kalboje modeliu laikome daiktų imitacijas (žaislinis geležinkelis) arba jų projektus (pastatytinos bažnyčios modelis).6. BERTALANFFY iliustruoja ontologizavimo pavojų iliuzija. II. Teiginys "Ponas X mirė todėl. tai taip pat yra modelis. kad ji yra mechaninis žaislas . taip" kartojimas vietoje atsakymo į Hoffmanno meilinimąsi. Jos leidžia stebėjimus atlikti planingai. Čia reikalingas eksperimentas: stebime. stebėjimo teiginiais suformuluotą atsakymą.2 . BOHRO atomo modelis. v. Moksle modelis yra konstrukcija.5 Kai kurios kitos sąvokos Žemiau paaiškinsime keletą svarbių mokslo teorijos sąvokų. kuriomis remiantis kuriamos empirinės teorijos. vaizduojančius supaprastintus tikrovės aspektus.mokslams. Šiandieną dažnai kalbama apie empirinių teorijų apskritai modeliuojantį pobūdį. vėliau tikrinamas patyrimu. Visų empirinių teorijų modelių atžvilgiu galioja filosofinis įspėjimas . (L. v. aiškiai rodo. Tačiau jie visiškai neatskleidžia pakankamų aiškinamojo dalyko sąlygų." (ten pat) Teoriniai terminai: Stebėjimo teiginiai sudaro empirinės teorijos pagrindą. kurią patiria Hoffmannas operoje "Hoffmanno pasakos".

kol ji leidžia išjos dedukuoti patvirtinamas prognozes.3.2.1). Jų pranašumas pareina nuo jų sugebėjimo sistemiškai aprėpti neapžvelgiamą reiškimų masę ir ją paaiškinti vadovaujantis elementariais principais.3. kuris šiandieną plačiai paplitęs. Mokslo teorijos raidoje.6. "lankstus". turinti sąvokų. "Schrodingerio -funkcija".1). "elektronas".2. Mūsų šiandienė civilizacija neįsivaizduojama be audringos empirinių teorijų ir jų techninio pritaikymo plėtros.4. 4.3. buvo įveiktas tas filosofinis empirizmas (2. kurie nėra stebėjimo terminai ir kurie negali būti apibrėžti stebėjimo terminais. turi būti traktuojama kaip prielaida arba prognozė kitaip ji negali būti laikoma empiriškai pramaną. kaip "ilgis". FEYERABEND) gamtos moksluose arba pranašauja "gamtamokslinio amžiaus galą" (H. galioja kaip empirinė teorija tol.1. o empirines teorijas rekonstruoti remiantis tik stebėjimo terminais bei jų • 202 . Metrines sąvokas galima redukuoti \ stebėjimo terminus.teorijose stebėjimo terminus taip pat dažnai reikia matematizuoti.6.465) Taigi teorija. Pasaulio techninis įvaldymas grindžiamas šiuo metodiniu empirinių mokslų veiksmingumu. Daugeliui empirinių teorijų kyla reikalas įsivesti terminų.2. "trapus*. kuris leidžia daryti prognozes. Šio empirizmo tikslas buvo: o mokslą apskritai paaiškinti pagal empirinių teorijų paradigmą ("vieningo mokslo" idėja). negali būti apibrėžtos stebėjimo terminais. Jų interpretavimas kelia empiristams didžiulių problemų (2.3. Ši problema pirmiausia kyla vadinamųjų dispozicinių sąvokų atžvilgiu (pvz.. taip sukuriant metrines sąvokas (4. "masė". Tokius terminus vadiname teoriniais terminais.2.2. (1. Bet ir tokios sąvokos. "temperatūra".3. "tirpus"). W. kurių negalima apibrėžti stebėjimo sąvokomis. Aišku. Bet tai vėl tik byloja apie modelini empirinės teorijos pobūdį. Empiriniai metodai bei teorijos suformavo gamtamokslinį pasaulėvaizdį. atrodo.4.2. Kai kurie mąstytojai aistringai stoja "prieš metodo prievartą" (P.3. PlETSCHMANN). kad tokiu atveju empirinių teorijų empirinis pobūdis gerokai sureliatyvinamas. "magnetinis". Tačiau šis gamtamokslinis pasaulėvaizdis susilaukia vis daugiau kritikos.1). kuris glūdėjo jos ištakose. kurios neįmanoma apibrėžimu ar korespondencijos taisyklėmis visiškai arba iš dalies redukuoti į stebinius.6 Empirinių teorijų reikšmė Empirinės teorijos pakeitė pasaulį. Visą patirties įvairovę jos sutraukia į paprastą aiškinamąjį modelį. STEGMULLERIS taip formuluoja CARNAPO siūlomą sprendimą: Teorinė sąvoka.

Štai ką sako A. Žmogus kaip asmuo su jo egzistencinėmis problemomis.4).4. Individualus žmogus su savo problemomis bei jausmais iš čia turi būti pašalintas. intersubjektyviai patikrinamas ir bendrais principais aprėpiantis įvairiausius reiškimus. kad ši mokslinio racionalumo samprata tėra viena iš daugelio. kad tam tikras sąvokas bei jų junginius mes esame įpratę taip tvirtai sieti su tam tikra jusline patirtimi.5. Šia prasme gamtamokslinis pasaulėvaizdis svetimas žmogui. kad mėginame viską paversti daiktais. 14) Tačiau mokslai nėra kažkas šventa.3.2) konstrukcijos.3. Kad šitai būtų pasiekta..loginiais junginiais. metodiškai išfiltruojamas iš šių konstrukcijų. taip sakant. perėjimą nuo stebinių prie sąvokų (4.2. kad mes jais žavimės. reikia pasakyti dar daugiau: visos mūsų mąstyme ir kalbinėje raiškoje figūruojančios sąvokos loginiu požiūriu yra minties laisvos kūrybos tvariniai ir negali būti gautos induktyviai iš juslinės patirties..1. jos turi būti pripažįstamos visų. Mes išmokstame įvaldyti pasaulį tuo. Turi būti suprasta. Gamtamokslinio pasaulėvaizdžio kritika remiasi pirmiausia dviem argumentais: o Gamtos mokslai yra konstruktyvistiniai.6. kad jie duoda rezultatus .proto tradicija tėra viena iš daugelio tradicijų ir neturi daugiau teisių negu kitos tradicijos. Šio racionalumo absoliutinimas kelia pavojų žmogui ir demokratijai. Jų teorijos atsiranda kaip "minties laisvos kūrybos tvariniai". iš kurių pašalinti visi prieštaravimai. (124) 203 . Bet šie modeliai .šito dar nepakanka paversti juos mūsų gyvenimo etalonu. kurie pirmiausia orientuoti į technines reikmes. kuri skiria juslinės patirties pasaulį nuo sąvokų ir teiginių pasaulio (ElNSTEIN (2). modeliai. (PIETSCHMANN. Kad jie egzistuoja.5). kurie šiuo modeliu naudojasi. jog jau nebesuvokiame tos logikos priemonėmis neperžengiamos prarajos. (FEYERABEND (2). Protas ir mokslas -jiems tai vienas ir tas pats. teorinių terminų problemą (4..tai tematiškai redukuotos ir metodiškai abstrahuotos (1. 36) o Empiriniai metodai bei teorijos sukūrė tam tikrą mokslinio racionalumo sampratą. bet kaip racionalumo vaisių. EINŠTEINAS: Mano įsitikinimu. Tai pasirodė neįgyvendinama. kuri šiandieną virto įsisenėjusia ideologija.2.2).1). 286). (20) . stebėjimus skatinančių interesų visuomeninį kontekstą (4. Proto gynėjai traktuoja mokslus ne kaip atsitiktinį darinį. Prisiminkime ginčo dėl psichinio ir fizinio pagrindo neišsprendžiamumą (2.6. Tačiau šiuolaikinė mąstysena yra veikiama mokslų. kuris neprieštaringas viduje ir kuris neturi prieštarauti eksperimento duomenims. kai kurios prielaidos turi išlikti neginčijamos. Štai tik todėl nelengvai pastebima. Gamtamokslininkas konstruoja tikrovės modelį. Jis turi būti kiek galima paprastesnis. Gamtamoksliniame pasaulėvaizdyje šios modelinės konstrukcijos tapatinamos su tikrove. Jis nepaliečia jo būties prasmės. Jos monopolizmui turi būti užkirstas kelias.

Erlangeno mokykla. kai padėtis iš tikrųjų tokia. kurios turi atitikti viena kitą tiesos atveju: o Teisingumo pretenzija.4).2). Kaip nėra jokio bekalbio pasaulio savyje ir jokių bekalbių reikšmių savyje.5. sakydami "p yra teisingas".4-5). tiesą kaip transcendentaliją (3. Vienas žinomiausių tiesos apibrėžimų priklauso TOMUI AKVINIEČIUI: Tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas (veritas est adaequatio rei et intellectus). Bet jie mėgina tiesą apibrėžti vien šiuo aspektu. PUNTELIO temų. 4.4. taip nėra ir plikos. t. HABERMASAS ir APELIS nurodė svarbų tiesos problemos aspektą. į mūsų pretenziją rimtai nežiūrima. Tai reiškia. taip pat alternatyvių gyvenimo pasaulyje orientyrų paieškos įgyja vis didesnę reikšmę. Jei to nedarome. HABERMASO (2. transcendentalinę filosofijos nuostatą (4. Kitaip sakant. Visa tai naujai kelia žmogaus bei jo būties prasmės problemą. ar klaidingas . kaip teigia p.1).3. nes p tik tada teisingas. kurią išreiškia p. mes ne šiaip ką nors teigiame. IŠ to išplaukia. Tad tiesa visų pirma reiškia pagrindžiamą teisingumo pretenziją. tai privalome savo teiginį pagrįsti. Jeigu mes sakome "p yra teisingas" ir mums kas nors prieštarauja.1) bei TARSKIO tiesos apibrėžimą (4. santykį tarp formaliosios ir transcendentalinės logikos (4. Prisiminkime Erlangeno mokyklos (2. kad šį teiginį laikome pagrindžiamu. fakto ir teiginio. Tad 204 . Kai sakome "p yra teisingas".nesvarstoma. įrodyti.3). y. kad patys dalykai yra tokie. kalbos filosofijos dimensiją (4.1.5. bet pretenduojame į tiesą. turime omenyje. kad p yra teisingas.1. kad tiesa turi ne vien šį aspektą. kurią mes keliame.2) ir APELIO tiesos teorijas. kad esame pasirengę nurodyti jo pagrindus.5. ar p teisingas. Vis dėlto iš kalbos vartojimo matyti. B.3). aišku. kad tiesa visuomet priklauso tam tikrai kalbinei atskaitos sistemai (4. kaip teigia p (TARŠKI). Panagrinėkime teisingumo pretenziją. kad dalykų padėtis. Kai kalbame apie teiginių teisingumą. bekalbės tiesos.5. visuomet turime galvoje atitikimą tarp būties ir mąstymo. sakydami apie teiginį p "p yra teisingas". Dar panagrinėsime keletą L. Aišku. tai. Teisingumo pretenzija gali būti grindžiama tik kalboje. Mums bus pasakyta: p yra plikas teiginys. tikrovės ir kalbos. taigi argumentuoti. Minėtoji formuluotė atskleidžia dvi puses. yra reali. o Pati dalyko padėtis.7 Tiesa Pamėginkime suvesti į viena mūsų aiškintus skirtingus dalykus.Šios rūšies argumentai prieš gamtamokslinį pasaulėvaizdį ir jo racionalumo sampratą.

pasirodo kaip ta pati.3. mes teigiame išsakytos dalykų padėties ir pačių dalykų tapatumą. Patvirtinimas reiškia: būtybės pasirodymas kaip "jos pačios". Bet nuo kurio bokšto tai galima padaryti? Juk nei mūsų mąstymas gali išeiti už kalbos ribų. Žinoma. kuri teisėtai nuleidžiama juokais.288) PUNTELIS (2) siūlo tokią formuluotę: "Tiesa reiškia diskursyviai pagrindžiamų teisingumo pretenzijų pavidalu besireiškiantį pačių daiktų atvertumą. esą galima palyginti vieną su kitu kalbinį dalyką (teiginį) ir nekalbinį dalyką (patį daiktą). Įrodymo reikalauja ne pažinimo ir daikto. nei santykyje su realiu daiktu. kad tai. Filosofiją domina neempirinės šio buvimo-pasaulyje sąlygos ir ji jį rekonstruoja iŠ šių sąlygų (1. du svarbiausi filosofinės refleksijos aspektai grąžinami į pirmapradį buvimą-pasaulyje ir suvokiami kaip tapatūs: o Ontologijos būtybė. o Pažįstantis transcendentalinės filosofijos subjektas (4. 34). kas išsakyta. nei šiam mąstymui egzistuoja bekalbis pasaulis.3) buvo aiškinama kaip tiesa (3. HEIDEGGERIS: Mąstoma būtybė pati rodo save taip.2) su savo apriorine apibrėžtimi. Todėl ir realizmo-idealizmo problema tėra pseudoproblema (4.1). Kasdieniame pasaulyje esame taip. bet sutampa su juo" (II. žmogus tokiu mastu pranoksta gyvulį. tai yra pati būtybė. kaip jį pati yra. Įrodymo reikalauja tik pačios būtybės buvimas atskleista. šio buvimo "kaip". 205 . ne psichiškumo ir fiziškumo atitikimas ir net ne "sąmonės turinių" tarpusavio atitikimas.sakydami "p yra teisingas"." Taigi keliant tiesos problemą.2).. Vaizdiniai nėra gretinami nei vienas su kitu. Tiesa kaip atskleistumas vėlgi ontologiškai įmanoma tik buvimo-pasaulyje pagrindu. kad žmogiškosios sąmonės betarpiškumas "įtarpinimą turi ne už savęs. Žmogiškasis buvimas-pasaulyje neištirpsta betarpiškume. Pirmapradžiame buvime-pasaulyje ji apskritai nepasireiškia. Būtent todėl mes "visuomet jau filosofuojame" (1. kad mūsų teisingumo pretenzija ir dalykų padėtis sutampa. Bet kaip tai gali būti? Atitikimo formulė ("tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas") perša vaizdinį.1.5). atskleidžiama teiginyje. tai reiškia. Bet kasdienis. fakto ir teiginio. Prisiminkime (1. 1/2. Tą mintį išreiškia M. objekto ir subjekto. pirmapradis buvimas-pasaulyje dar neatskiria būties ir pažinimo. kokiu jis šį pirmapradį betarpiškumą visuomet turi peržengti..3. kai teigiantis ir save patvirtinantis pažinimas savo ontologine prasme yra pačios realios būtybės atskleidžiančioj i būtis.1). (HEIDEGGER (1). Patvirtinimas remiasi būtybės save.s parodymu. Vis dėlto bet koks filosofavimas remiasi buvimo-pasaulyje betarpiškumu. kuri transcendentalijų doktrinoje (3. Tai įmanoma tik tada. Šitai patvirtinama tuo.6). kad ji kaip "ji pati" yra tokia. kad filosofija turi pradėti nuo kalbiškai patiriančio buvimo-pasaulyje. kokia ji nurodoma.3. Greičiau jie sudaro betarpišką vienybę. HĖGELIS teisingai pažymi. bet reflektuoja ir peržengia jį.

Bet mes neesame savo kalboje kaip sraigė savo kiaute. 206 .3.28 pieš. Bet kaip tada suprasti POPPERIO ir kritinio racionalizmo tezę (1. Juk pačių daiktų atsivėrimo būdas ir mūsų požiūrio į daiktus būdas. Mes galime tobulinti požiūrį j daiktus tam. kad abiem aspektais tiesos problema yra ir hermeneutinė problema (plg. Ši pažangos ir atžangos dinamika priklauso pačiai tiesos sąvokai. nors tik tokiame pasaulėvaizdyje jie ir gali atsiverti. žmogaus sveikatingumo smukimas) verčia abejoti paveldėtais požiūriais į gamtą. Žinoma. yra kalba. Mes galime keisti kalbinę atskaitos sistemą. o ir transcendentalinis subjektas gali pasireikšti tik konkrečioje kalboje. Bet tai reiškia. tai pačių dalykų atsivėrimo būdas ir mūsų priėjimo prie jų būdas yra neatskiriamai susiję su kalba. kad patys daiktai yra kažkas daugiau negu tam tikras jų atsivėrimo būdas konkrečiame kalbiniame pasaulėvaizdyje.4).13. Transcendentalumas nesileidžia pagaunamas jokia empirine apibrėžtimi ir jokia konkrečia kalba. bet gali transcenduoti bet kokią konkrečią kalbą (taip ir atsitinka.4. kad ši kalba reflektuojama ir reliatyvizuojama. O ir bet kokiame pažinime mes remiamės prielaida. kuris suvienija abu aspektus. kai tik kalba suvokiama kaip konkreti kalba). Nors jis ir reiškiasi tik konkrečia kalba. kad tiesa niekuomet nėra galutinė. 2.: Tiesos problemos diferenciacija Tarpininkas. Esama ir pažangos.4. Patys daiktai tam tikru mastu gali "versti" koreguoti konkretų kalbinį pasaulėvaizdį. vandenų išsekimas. ir atžangos. nors ir skleidžiasi konkrečia kalba.2.5 skyrelyje jau esame nagrinėję transcendentalinio ir hermeneutinio kalbos aspektų dialektiką. kad kiekviena konkreti kalba gali boti reflektuojama ir reliatyvizuojama.6. Matėme.4-5): ontologijos būtybė gali pasirodyti tik kalbinio pasaulėvaizdžio sistemoje. kaip pati gamta (ištisų gyvūnijos ir augalijos rūšių išmirimas. kad daiktai geriau atsivertų. 4. 2.1. kad ji pasiekiama tik priartėjimu? Šį svarbų aspektą galime nesunkiai paaiškinti. Antai dabartinės1 ekologinės problemos parodo.4. kurioje būtybė pažįstama kaip tiesa ir kurioje skleidžiasi visas transcendentalumas. galime ir prarasti jau pasiektą atverties lygį. Jeigu galiojimo pretenzijos ir pačių dalykų padėtis skleidžiasi kalbos erdvėje. bet taip.

nei ekologinės problematikos. tik dėl to. kad tiesos problemos galutinis. Subjektas ir Substancija yra tai. kad transcendentalinis subjektas visuomet yra kažkas giau negu konkreti kalba. net jeigu jis reiškiasi tik konkrečia kalba. Tikroji būtis (substancija) taip pat visuomet yra kažkas daugiau negu jos konkretus atsivėrimo būdas konkrečiame kalbiniame pasaulėvaizdyje. Esą Aš ir Būtis. Filosofinėje tradicijoje nuo PLATONO iki HĖGELIO vyravo įsitikinimas.dieviškame Absoliute. Tik absoliutus.2. kad dalyvauja (Methexis!) komunikacinės bendrijos kalboje (2. dieviškasis būties ir žinojimo tapatumas yra paskutinis tiesos galimybės pagrindas. Matėme. kas yra.5.Prisiminkime PLATONO trikampį (1. užbaigtas sprendimas gali būti surastas tik Trečiame . kad patys daiktai visuomet jau artikuliuoti grindžiamų teisingumo pretenzijų. 7.3). Šiandieną kai kurie kalbos filosofai link? kalbą statyti dieviško Absoliuto vieton.3)! Tiesos problemą mes nagrinėjome būties filosofijos ir savimonės filosofijos priešpriešos įtampoje. Bet tokia samprata nepagauna nei transcendentalinės. negali būti paaiškinta kalbos filosofijos priemonėmis.8.3 207 . Pamatinė neempirinė sąlyga to.

4.1).4. besiremdamos tam tikromis metodinėmis prielaidomis.1. Tik klausimas apie žmogų kaip tokį ir kaip visumą įgalina 208 . specialiųjų mokslų tyrinėjimai neatsako. Kitaip negu tokios antropologijos. kibernetinė.6. Šioms specialiosioms antropologijoms bendra yra tai. medicininė. kurio tema yra žmogus. 1. Jeigu abstrahuotumėmės nuo teologinės antropologijos. jos tiria dalinius žmogaus būties aspektus. etnologinė.4.2. morfologinė. Kaip tik todėl žmogaus kaip tokio ir kaip visumos čia nebematome. pedagoginė. Jos galimybės yra didžiulės: egzistuoja biologinė. 330) Specialiosios antropologijos yra suskaidytos į siaurai specializuotas dalines disciplinas.1). anthropos = žmogus). Jų metodinių abstrakcijų (1. ekologinė.6). šiandien vadinamas antropologija (gr. paleontologinė.1 . jeigu pavyktų pažiūrėti į žmogaus esmę kaip visumą.Žmogus kaip mokslo tema Mokslas. 5. ką jame tyrinėja įvairios psichologijos.2) visumą dažnai sunku aprėpti. tai iš to dar neišplauktų žmogus kaip toks. taip pat socialinė ir kultūrinė antropologijos. pvz. biologiškai ir psichologiškai ir tuo būdu išskirti tam tikrus jo aspektus. Mes jau apsvarstėme santykį tarp filosofijos ir specialiųjų mokslų (1. fiziologiškai. psichologinė. galiausiai ji kalba apie žmogų (plg. L. nuo medicininės arba biologinės? Žmogų galima tirti anatomiškai. nei tai. Bet net jeigu visus šiuos aspektus sudėtume. LOWITHAS taip jį taiko antropologijai: Tačiau kas gi filosofinę antropologiją skiria nuo kitų antropologijų. K. patologinė. Juk žmogus nėra nei anatomiškai preparuojamas skeletas. tik filosofinė antropologija mėgina suvokti žmogų kaip tokį ir kaip bendrybę.. kad ir kokie svarbūs tie tyrinėjimai būtų kitokiu požiūriu. Iš esmės ir mes lig Šiol kalbėjome ne apie ką kita. kai bus atsakyta į visus galimus mokslinius klausimus. mūsų gyvenimo problemos bus dar net nepaliestos". tai galėtume sakyti. nei fiziologiškai funkcionuojantis organizmas. Tačiau dabar žmogaus problemą mėginsime pasklaidyti iš arčiau.5 ŽMOGUS Kad ir ką nagrinėtų filosofija. Į klausimą "kas yra žmogus?" galėtume atsakyti tik tada. Reikia skirti filosofinę antropologiją nuo nefilosofinės. fiziologinė. kadangi filosofiją apskritai domina visuma ir ji nėra specialus mokslas. kad. WlTTGENSTElNAS (2. FRANKL). l prasmės klausimą (V. (LowiTH (1). "kad net tuomet.2) teigia. kad nefilosofinė antropologija tiria žmogų kaip specialiųjų mokslų objektą (1. kuris asmeninėje bei socialinėje srityje vis labiau iškyla į pirmą planą.

Šitaip jis peržengia savosios būties savaime betarpiškumą [ = gyvūniškumą] ir kaip tik dėl to. kuris nėra gamtos dalis. Gyvūniškumo požiūriu jis yra padaras. žiūrint antrojo poliaus link. (WW XII. gyvybei ir gyvūnui būtinas savybes.. Jie rodo. turinčia logosą (zoon logon echon.4) mes aptarėme kūnui. logos = žodis. Jis yra fizinis kūnas (3.4. "nėra pasaulio dalis" (WlTTGENSTElN). Vadinasi.3). Kalbėdamas apie šią dvasinę žmogaus būtį.2 Gyvūniškumas ir dvasia Graikai vadino žmogų gyva būtybe.3). "kuris vėl turi planetai (tik taškui visatoje) grąžinti materiją.3) leidžia suvokti žmogų kaip subjektą. 14. kuri kaip gamtos dalis yra evoliucijos rezultatas (3. net atlikdamas savo gyveniškąsias funkcijas. Jos būdingos ir žmogui. kokia yra gyvūnas. Pagal S.8. 5. Tik tai suteikia specialiosioms antropologijoms visumos prasmę. Šis polius pats nėra objektyvus.4.1.8. pvz. KIERKEGAARDĄ (2. visa. o Kitą polių sudaro transcendentalumas (4. Filosofija negali neatsižvelgti į abu kelius. kad ji viską kuria ir viskuo tampa ir netgi kad ji yra dieviškoji žmogaus dalis. kas empiriška. Gamtos filosofijoje (3. kad žmogus yra "dviejų pasaulių pilietis" (KANT).—2217 209 . Šie pavadinimai žymi du polius. pažįsta ir pakelia jas iki įsisąmoninto mokslo lygio. 120). Ontologinė refleksija (1.5. apie kuriuos sukasi žmogaus problema: o Vieną polių sudaro gyvūniškumas (3. transcendentaliai sąlygojančiu visa. 1. Įvad.pamatyti žmogaus problemą.1. su cogito (DESCARTES.4. Jis įsisąmonina tas funkcijas. su Aš. dvasia). po to kai šiai materijai trumpą laiką (nežinia kokiu būdu) buvo suteikta gyvybinė jėga" (KANT PPK A 289 //186).5). atsiveria "nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomas gyvenimas" (KANT. kad žino esąs gyvūnas. iš kurios jis atsirado. protas.3. bei transcendentaliai nuo visko besiskiriančiu. Jis yra tam tikros rūšies gyvūnas (homo sapiens). Žmogus priklauso materialiajai gamtai. jis nelieka tokia [būtis] savaime. Šių dviejų pasaulių priešingumas ir įtampa tarp jų sudaro žmogaus problemą. Transcendentalinė refleksija (1. 4. jis nustoja būti gyvūnu ir pažįsta patį save kaip dvasią. empiriškas. žmogus kaip begalybės ir baigtinumo. Čia mes susiduriame su subjektiškumu. Romėnai-animal rationale ( = protinga jusli būtybė). ten pat). kas objektyvu.2).2). ARISTOTELIS teigia.1. virškinimo procesą.5.4.4) ir jusli būtybė.) leidžia suvokti žmogų kaip juslią būtybę. laikinumo ir amžinybės. tačiau. gyva būtybė (3. HĖGELIS šiuos žmogaus būties polius vaizduoja taip: Žmogus yra gyvūnas.4).5.

laisvės ir būtinumo sintezė, yra "paradoksali egzistencija". Pagal SARTRE'Ą (2.1.2), jis yra prieštaravimas tarp ėtre en soi ( = būties-pačios-savaime, kūniškumo) ir ėtre pour soi ( = būties-pačiam-sau, subjektiškumo).

29 pieš.: Gyvūniškumas ir dvasia

Viena vertus, tikrasis mūsų Aš yra dvasia (ARISTOTELIS), kita vertus, pasaulio šviesą išvystame tarp išmatų ir šlapimo (inter faeces et urinam) (AUGUSTINAS). - Vis dėlto žmogus, kaip abiejų šių pusių vienybė, yra kūniškas asmuo. 53 Žmogus kaip fenomenas Žmogų apmąstyti galime tokį, kokį patiname, kai jis mums apsireiškia. Akivaizdu, jog žmogaus transcendentalumas yra realus tik tuo atveju, jeigu jis yra kūniškas. Jis visada jau yra įkūnytas (l'etre incarne, plg. G. MARCEL 2.1.2). Todėl daugelis filosofinės antropologijos atstovų remiasi šiuo mums besireiškiančiu, patiriamu kūniškumu, kad, pradėdami nuo jo, atskleistų žmogaus esmę. Paliesime keletą itin svarbių momentų.
Toks tyrimas visuomet turi rato pavidalą. "Ratu" mes laikome tokią mąstymo figūrą, kurioje kaip prielaida numatoma tai, kas turi boti įrodyta (plg. hermeneutinį ratą, 2.1.3). Ratas yra ydingasis ratas (circulus vitiosus} tuomet, kai prielaida visiškai sutampa su tuo, kas įrodyta. Tačiau čia kalbama ne apie ydingąjį ratą. Mums apsireiškiančio svetimo kūniškumo supratimas visuomet suponuoja suprantančioje savipratą. Žmogaus fenomene atpažįstu save patį. Todėl antropologija, pagrįsta mums apsireiškiančiu, patiriamu žmogumi, visada yra kūniško žmogaus savirefleksija. Bet ši savirefleksija mus veda toliau. Įrodymas ne tik pakartoja prielaidą, bet ją ir interpretuoja bei skaido.

210

Pirmiausia pastebėsime, kad "žmogus jau biologijos požiūriu skiriasi nuo gyvūno. Tai ne gyvūno biologija, prie kurios būtų mechaniškai pridurta dvasia arba kažkas panašaus, o specifinė žmogiška biologija, kurios savitumą sudaro neatskiriamas būtiškas ryšys su antbiologiniu principu" (HENGSTENBERG (2), 194). J. G. HERDERIS tą patį pasako kalbos filosofijos sąvokomis: "Jau kaip gyvūnas žmogus turi kalbą". Žmogaus kūnas nepalyginamai menkiau determinuotas negu gyvūno, kuris turi viską, kas reikalinga gyventi tai ar kitai rūšiai tinkamoje aplinkoje (pvz., gyvūnas turi kailį, plunksnas, žvynus, kiautą, kanopas, nagus, sparnus, pelekus, snapą, straublį, dantis). Lyginamas su tokiu specializuotu gyvūnų apibūdinimu, žmogus atrodo kaip būtybė su trūkumais (A. GEHLEN). Bet šitoks nespecializuotumas ir nepritaikytumas rodo, kad jau žmogaus kūniškumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena išlaisvina nespecializuotas žmogaus rankas ir atveria žvilgsniui platų horizontą. H. PLESSNERIS kalba apie žmogaus akies-rankos lauką. Klausa ir rega tampa svarbesni už lytėjimą, uoslę ir skonį. Žmogaus nespecializuotumas rodo jį esant tokia gyva būtybe, kuri "pati turi susikurti gyvenimo galimybę", jis turi tapti homofaber, t.y. gaminančiu žmogumi, instrumentizuojančiu (t.y. padarančiu įrankiais) savo kūną ir kitus daiktus.
Instrumentiškumas lemia žmogaus fizinį egzistavimą. Tai reiškia, jog jam nuolat tenka naudoti savo kūną kaip priemone, veikti juo. Tam tikra prasme to reikalauja atsivėręs akies-rankos laukas. Tas laukas yra veikimo laukas par excellence. Dažniausia veikiame rankomis, kurias "apdairiai" kontroliuoja akys. Patys elementariausi įrankiai buvo rankai skirtos priemonės - instrumentai, skirti mesti, daužyti, skusti. Kaip ten bebūtų, nepanašu, jog pirmaeiliu būtų buvęs laikomas poreikis kaip instrumentą naudoti kojas (pvz., kojinis malūnas) (PLESSNER (2), 58).

Instrumentiškume esama ir grįžtamojo ryšio bei vidujumo, kurie šiaip nėra būdingi gyvūnams. Gyvūno veiksmų ir reakcijų sistema yra pakankamai griežtai fiksuota. (J. v. UEXKULL). "Dėl savo instinktų ir aplinkos abipusės priklausomybės" gyvūnas reaguoja "tik į tam tikrą dirgiklį priklausomai nuo jo rūšies specifinės sąrangos, leidžiančios išgyventi tam tikrose situacijose" (HENGSTENBERG (1), 69). Jis visiškai ištirpsta "tiesioginėje, belaikėje ir bekalbėje nereflektuotų gyvybinių procesų dabartyje". (HEINTEL (2)).
Gyvūno organizmas rodo, kad įvairūs organai ir nariai yra vieni su kitais visapusiškai susieti, tačiau jų funkcionavimas pritaikytas tik rūšies specifiką atitinkančiai aplinkai. Tai, kad gyva būtybė yra susietam tam tikra aplinka, reiškia, jog ji gali pastebėti tik tam tikrus, jos instinktų sandarą atitinkančius objektus ir kad šiuose objektuose gali išskirti vien specifines, jai gyvybiškai reikšmingas savybes. Šią vadinamąją stabos aplinką, būdingą tam tikrai gyvūnų rūšiai, atitinka tokia pati specifinė veiklos aplinka. Tai reiškia, jog tam tikra gyvūnų rūšis gali veikti tik tam tikrus pastebėto objekto organizmo taškus, kuriuos savo ruožtu vėlgi determinuoja instinktų sandara. Pavyzdžiui, vapsva instinktyviai žino, kuriame taške ji turi įdurti vorui, kad jį apsvaigintų ir galėtų padėti kiaušinėlius

211

voro kūne. (HENGSTENBERG (2), 194-195).

! Lyginant su šiuo "gyvūnų reakcijų patvarumu" (PLESSNER), apie žmogų galima pasakyti, kad jis, viena vertus, yra savasis kūnas, bet, antra vertus, turi savąjį kūną. Jis visada jau yra iškilęs virš savo kūniškų gyvybės procesų instinktiškos priklausomybės nuo aplinkos ir juos perpranta. Grįžtamuoju ryšiu susijęs su pačiu savimi, jis gyvena, remdamasis kitokiu negu gyvūnai vidujumu. Vidujumas įgyja savimonės pobūdį.
Žinoma, bet koks sugebantis savarankiškai judėti organizmas suponuoja instrumentinį santykį su savo kūnu. Bet žmogaus atveju pats šis santykis dar kartą tampa priemone, kurios dėka jis suvokia save kaip visumą "iš šalies". Kaip žmogus suvokia kalbą kaip priemonę ir ja naudojasi (žiūrėdamas pro kalbos grotas), taip jis manipuliuoja savo kūnu ir kartu suvokia save kaip susietą su juo (PLESSNER (2), 55). Tik žmogus suvokia, jog turi kūną, tik jis atranda savyje savo paties kūniškumo instrumentiškumą. (58).

Su tuo, kad žmogus turi savąjį kūną ir suvokia save kaip visumą "iš šalies", yra susijęs dar ir kitas dalykas. Žmogus žino, jog kūniškumas daro jį prieinamą kito žmogaus žvilgsniui (SARTRE). Būti kūniškam - tai būti išstatytam (MARCEL). Aš turi šalia savęs Kitą ir suvokia Kitą kaip save, kaip "Aš". AŠ gali save padaryti objektyvų tik per Kitą. Žmogus grįžta į save per Kitą. Vidujumo negalima atsieti nuo žinojimo, kad yra išorė. "Tapti žmogumi ir pažinti savąją nuogybę yra neatskiriami dalykai." (PLESSNER (2), 58). Ą. PORTMANNAS atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus, lyginant su atitinkamais žinduoliais, gimsta metais per anksti. Savo pirmuosius metus jis gyvena kaip "ekstrauterinį neišnešioto vaisiaus brendimo periodą" po per trumpo nėštumo. Šio "pernelyg ankstyvo gimimo" prasmė yra ta, kad neprisitaikęs, nespecializuotas kūdikis turi įaugti į savo paties instrumentiškumą, o tam reikalingas aplinkinis pasaulis. Rūšies specifikos tvirtai sąlygotam gyvūnui tai nėra būtina, mat jis jau gimsta instinktiškai prisitaikęs prie savo aplinkos. F. NlETZSCHE kalba apie žmogų kaip apie nestabilų gyvūną. Iš to, kas pasakyta, darosi aišku, kodėl M. SCHELERIS (2.1.2) vadino žmogų objektinančia būtybe. Žmogus nėra tik instinktais susietas su aplinka. Jis geba pažinti daiktus kaip daiktus. Tai reiškia, kad jis pašalina betarpiškumą, ir pažindamas, kas daiktai yra, užima poziciją jų atžvilgiu. Daiktų pobūdis jį motyvuoja. Tik žmogus turi objektus. Tik jis gali objektinančios "valios" (TH. LITT) aktu juos moksliškai suobjektinti ir techniškai panaudoti. Šis objektiškumas siejasi su atvirumu:
Savo aplinkoje gyvūnas yra orientuotas, tuo tarpu žmogus su pasauliu santykiauja klausdamas. Iš prigimties susijęs su pasauliu, jis yra specifiškai informuojamas iš išorės. Jo pažinimą determinuoja ne jo pažinimo organų sandara, bet, kaip sako PLATONAS [plg. 1.3.2], Tauma gimdo Iridę: nuostaba pasižadina akį. Kaip tik šiuo receptyviu [ = priimančiuoju] žmogaus atvirumu pasižymi ir jo kūniškumas. Juslių organai ir visas kūnas yra imlūs. Jų imlumas peržengia bet kokį kūniškumą ir viską, kas tarnauja tik rūšies specifikai. Jie rodo gyvybės ryšį su "pasauliu pačiu savaime". Lygiai taip pat kūniškumą

212

determinuoja pasauliui atviro subjektiškumo ekstatiška prigimtis. Visi veiklos organai ir yra stabos organai. Kūnas yra sielos darbo objektas. (W. I. REVERS, 140).

Buvimas kūnu ir kūno turėjimas yra žmogaus kūniškumo, kaip pirmapradės jo buvimo pasaulyje formos, apraiška. Kūnas yra žmogiškosios egzistencijos vieta ir pirmapradis asmens veiksmas (G. SlEWERTH). Tuo pačiu kūniškai apsireiškiančio žmogaus fenomenas primena tai, ką esame išsiaiškinę apie kalbą (4.4). Juslėmis suvokiamos, "išorinės" išraiškos ir ja išreikštos "vidinės'1 reikšmės, buvimo-kaibišku ir kalbos-vartojimo, kalbos kalbėjimo ir kalbėjimo apie kalbą vienumas, o drauge kalbos dialogiškumas - visa tai rodo, kad kalba apima visas žmogaus fenomeno problemas. Daugelį metodinių abstrakcijų (fiziologinę, psichologinę, sociologinę, lingvistinę, loginę ir t.t.), taikomų tiriant kalbą, galima palyginti su abstrakcijomis, kurias įvairios specialiosios antropologijos taiko žmogaus tyrimui (5.1). Išraiškos ir reikšmės vienumas atitinka kūno ir dvasios vienumą: žmogaus fenomenas rodo, kad kūniškumas yra dvasios išraiška.
... Žmogaus dvasia save realizuoja prasmingai, jei ji save ontologiškai išreiškia kūne; ir žmogaus kūnas yra kūnas tik tiek, kiek jis pats su visomis savo aktualizacijomis tinka dvasiai išreikšti, mainais gaudamas struktūrą, būtį ir prasmę. Kaip žmogaus žodyje atskiri garsai, iš dvasios gavę struktūrą ir prasmę, pakyla iki nepakartojamo žodinio kūno vienumo, taip ir daugybė materialių mūsų žmogiškosios egzistencijos sandų tampa individualaus žmogaus kūno vieniu, kai ontologiškai ir anksčiau už bet kokį įsisąmoninimą apsireiškianti dvasia suteikia jiems būtį. Kūnas yra tarsi "metafizinis dvasios
Žodis"... (HENGSTENBERG (2), 82).

Dabar detaliau panagrinėsime tris apibrėžtis, priklausančias pagrindinei žmogiškojo buvimo struktūrai: pasauliškumą, istoriškumą ir visuomeniškumų. 5.4 Pasauliškumas Žmogaus būtis visada yra buvimas pasaulyje (1.3.1, 4.2.2.3). Pasaulis žmogui visada yra jau atskleistas. HEIDEGGERIS kalba apie pirmapradį "artumą pasauliui". Mes atkreipsime dėmesį į du aspektus: į žmogaus ryšį su pasauliu, kai jis konstituoja pasaulį kaip visumą ir į žmogaus veiklumą pasaulyje. 5.4,1 Pasaulis kaip visuma 4.2.2.3 skyrelyje pateiktas M. BUBERlO tekstas rodo, kad pasaulis egzistuoja tik žmogaus dėka, kadangi tik žmogus sugeba mąstyti įvairovę kaip vienį, Nuodugniai ir tiksliai šią mintį yra išvystęs KANTAS (43,2.2, ypač

213

4.3.2.2.2). Transcendentalines pasaulio sąrangos apibrėžtis jis atranda žmogiškajame pažinime. Dalyje "Tikrovė" (ypač 3.4 skyriuje) matėme, kokiu būdu erdvė (3.4.3.1) gyvosioms būtybėms (3.4.4) įgyja gyvybinės erdvės reikšme.. Augalas gyvybinėje erdvėje yra įsišaknijęs, o gyvūnas juda joje sensomotoriškai, todėl gyvūnui ši erdvė tampa rūšies specifiką atitinkančia stabos aplinka (3.4.5, ypač 3.4.5.1). Tuo tarpu žmogui erdviškumas įgyja pasaulio prasmę. K. LowiTHAS šią mintį išreiškia taip:
Gyvūnas, jusliškai suvokdamas ir stebėdamas, bet neturėdamas žmogiškosios savimonės, įsigyvena į aplinką ir gyvena išjos, bet aplinkos jis neturi priešais save kaip objekto, nutolusio tam tikru atstumu, kaip būdinga žmogui. Mat gyvūnas negali sąmoningai atskirti savęs nuo to, kas nėra jis pats. Jis dar nėra atsietas nuo savo aplinkos ir emancipuotas. Vadinasi, ne kartą kaltinimų susilaukęs subjekto-objekto skilimas nėra kažkas, dėl ko reikėtų dejuoti ir ką reikėtų mėginti įveikti; juk jis sudaro žmogaus būties pagrindą. Hėgeliškasis laisvės kaip "su-savimi-pačiu-buties kitaip-būtyje" apibrėžimas taip pat nepašalina šio skirtumo, o tiktai jį atbaigia. Kaip subjekto ryšys su objektais, žmogaus sąmone yra pasaulio įsisąmoninimas, kurį atitinka savimonė. (334).

Šitaip įsisąmoninamas pasaulis atskleidžiamas kaip visuma. Tai nėra koks nors mokslinis pasaulio pažinimas arba "pasaulį kaip pasaulį sudarančių sąsajų teorinis skaidrumas" (M. HEIDEGGER (1)). Ši visuma įvairiai mąstoma mituose, religijose, moksluose ar vaikų vaizdiniuose. Kiekvienas žmogus turi pasaulėvaizdį, t.y. jis suvokia save kaip esantį tam tikroje visumoje. Žmogus, kuris kaip savimonė pats sau yra problema ir kuriam "savojoje būtyje rūpi pati ta būtis" (HEIDEGGER (1)), sykiu kelia būties klausimą: kodėl yra būtis, o ne veikiau niekas? (LEIBNIZ). Savo sugebėjimu klausti žmogus padaro abejotiną bet kokią klausinėjimo ribą ir šitaip ją peržengia (E. CORETH (1)). Kad ir kaip ši žmogaus pasaulėtūra (4,4.4) būtų kultūros sąlygota (mes žinome, kad egzistuoja tik kalbinė pasaulėtūra), kad ir kaip pasaulėvaizdžiai skirtųsi priklausomai nuo visuomenės ir istorijos situacijos, žmogaus savimonė visada sąlygoja pasaulio įsisąmoninimą, t.y. visumos įsisąmoninimą. Jeigu nebūtų žmogaus, tai "būtų" tik daugybė daiktų, bet nebūtų būtybės, galinčios tuos daiktus paversti pasauliu. "Žmogaus būtis yra pasauliška. Jo egzistencijoje sušvinta begalinis pasaulio vienumas ir vientisumas, pasaulio, kuris yra daugiau negu daiktų suma" (D. v. USLAR, 323).
Drauge savimonė atspindi pasaulį kaip visumą kiekvienam subjektui būdingu badu. Pagal LEIBNIZĄ, kiekviena monada ( = substancija, plg. 3.1.5), ir ypač kiekvienas žmogus, yra tarsi visas pasaulis ir tarsi Dievo veidrodis arba, dar geriau, veidrodis visos visatos, kurią monados išreiškia, kiekviena savaip, "panašiai kaip tas pats miestas, jeigu į jį žiūrima iš įvairių pusių, atrodo visiškai kitoks ir tarsi perspektyviškai padaugintas" (Monadologija §57 //FIChrR2, 448). Bet šis stebėjimo taškas yra kūnas, kuris kaip tarpininkas perduoda pasaulį: "Taigi, nors kiekviena sukurta monada atvaizduoja visą visatą, tačiau ryškiausiai ji atvaizduoja tą kūną, kuris specialiai su ja susijęs ir kurio entelechija [plg. 3.4.4.1] ji yra; o kadangi tas kanas dėl visos materijos sąryšio pilnyje

214

atspindi visą visatą, tai ir siela atvaizduoja visą visatą, atvaizduodama specialiai jai priklausantį kūną". (§62/7449).

5.4.2 Veikla

.

Žmogaus buvimas-pasaulyje yra veiklus buvimas. Visą veiklą ARISTOTELIS skirsto j tris sritis: o Teorinė veikla, vedanti nuo paprasto patyrimo per mokslą prie grynosios teorijos, prie tiesos tobulos kontempliacijos. o Praktinė (siauresne prasme) veikla, kuria vadinamas pats savaime vertingas veikimas, būtent dorovinis elgesys. o Pojetinė veikla (poiesis = gr.pagaminimas, sukūrimas) yra vertinga ne pati savaime, bet priklausomai nuo to, kas sukuriama, nuo kūrinio. Pojetinei veiklai priklauso techninis-gamybinis darbas ir meninė kūryba.

30 pieš.: Aristotelinis veiklos skaidymas

HEIDEGGERIS (1) žmogaus pasauliškumą kildina iš rūpesčio žmogaus, kuriam "jo būtyje rūpi pati ta būtis". Jo nuomone, Šiuo požiūriu pasauliškumas pirmiausia ir iš pradžių reiškiasi kasdieniu apsirūpinimu (daiktais, kurie mums yra "po ranka") ir rūpinimusi (žmonėmis, kurie yra su mumis). Rūpestis, kaip apsirūpinimas ir rūpinimasis, visada jau žymi pačios žmogaus būties svarbą jam pačiam. Veikla visada jau yra paženklinta prasmės, Veiklos prielaida yra tai, kad žmogus jau visada žino prasmės visumą. Savimonė, kaip pasaulio įsisąmoninimas, žino save kaip savitikslį, t.y. ne tik kaip duotą, bet ir kaip užduotą. Žmogaus veikla skleidžiasi prasminiame apriori (= prasmėje, kaip veiklos prielaidoje ir sąlygoje). Šitai reiškia, kad savitiksliška, užduota paties žmogaus būtis (kuri jam rūpi) gali būti atbaigta, išskleista, įgyvendinta. ARISTOTELIS taip formuluoja šią problemą: Visi žmonės siekia laimės.

215

tarp gėrio ir blogio. pvz. turtas ir garbė. ryžtingo galėjimo-būti-pačiu-savimi. Žmogaus veikla yra dorovinio pobūdžio. kad veiklusis buvimas-pasaulyje visada jau turi reikalą su įvairių lygių prasmėmis. Žmogus išleidžia medžiagą ir įrankį iš savo tiesioginės kontrolės. Žmogus perleidžia dalį iniciatyvos šiam aparatui ir tampa panašus į tą. tuo labiau jis atitinka technikos siaurąja prasme sąvoką. į pilką kasdienišką buvimą-pasaulyje. Technika siaurąja prasme atsiranda tada. kiti kažkuo kitu. bet aparato išradimu ir pagaminimu. (HENGSTENBERG (2). O gyvenimui pirmiausia reikalingas maistas ir gėrimas. tai taip pat visą laiką dirbantysis jį tiesiogiai kontroliuoja. Vadinasi.Laimė yra tai. koks yra žmogus. kitąkart anuo. Šiai technikai plačiąja prasme būdingi du momentai: 1. kas pasitenkina pačiu savimi ir yra galutinis veikimo tikslas. Juo daugiau pakopų apimama. dėl to nuomonės skiriasi. Šios technikos siaurąja prasme paskutinė pakopa yra kibernetika. kokias problemas iškelia šita paprasčiausia ir labiausiai pirmapradė žmogaus veikla. kas siekiama dėl jo paties. ir minia ją aiškina visiškai kitaip negu išminčiai. Vieni aiškina ją esant kažkuo apčiuopiamu ir matomu kaip. 24-25). kuri (ir šiandien. veiklos įprasminimas priklauso nuo to. Technikai siaurąja prasme būdinga tai. tokia pagrindinė bet kokios istorijos sąlyga. Tuo būdu natūralūs daiktai paverčiami dirbtiniais daiktais. įrankio bei gaminio etosu. drabužiai ir dar kai kas. kai pagaminama kažkas. kaip ir prieš tūkstančius metų) turi būti vykdoma kasdien ir kas valandą jau vien tam. tarp įgyvendinimo ir nugyvendinimo. juo sudėtingesnis ir autonomiškesnis aparato vykdomas procesas. kas pats gali gaminti. 185). kad žmogus "kaip gyva būtybė pats turi susikurti gyvenimo galimybes" (PLESSNER). (NE 1. 2. tuo tarpu sąžinė ragina žmogų pakilti iš nuopuolio ir siekti autentiškumo.' malonumas. Paprasčiausia ir tiesmukiausia techninė-gamybinė veikla kyla iš to. 216 . Sykiu reikalingas tam tikras gebėjimas. kuris tik "aptarnauja" aparatą. Bet visa tai rodo. susijęs su prisitaikymo prie medžiagos.. Ir tuomet įrankis daugiau nebėra įrankis pirmine prasme. Ji yra atbaiga. paties materialinio gyveninio gamyba. Visą gaminimo laiką žmogus išlaiko kontaktą su apdorojama medžiaga. Taigi pirmasis istorinis aktas yra reikalingų šiems poreikiams patenkinti reikmenų gaminimas.2. Jeigu naudojamas įrankis. parodysime. išskleidimas. Jam reikia rinktis tarp autentiškumo ir neautentiškumo. Bet kokia veikla yra laimės siekimas. kurią savo ruožtu geriausiai reprezentuoja kompiuteris ir jo sistemiškas taikymas. įsisąmoninto. Gebėjimas reiškiasi nebe prisitaikymu prie įrankio ir medžiagos. į būseną "taip-daroma". įgyvendinimas. o kartais tie patys žmonės vienąkart tuo. HEIDEGGERIS kalba apie tai. Bet kas gi turėtų būti laimė. Ir tai yra toks istorinis aktas. kad minėtas dvejopas tiesiogiškumas (medžiagos ir įrankio atžvilgiu) yra pašalinamas. Mašina-^aparatas reikalauja duomenų ir teikia rezultatą. Imdami pavyzdžiu techniką.1095a). butas. bet virsta mašina-aparatu. kad žmonės galėtų gyventi (MARX (2). kad žmogus dažniausiai yra nupuolęs į beasmeniškumą.

vadinasi. jog ši būtybė yra "laikiška" ne dėl to. Žmogaus motyvacijos horizontas priklauso nuo to. bet priešingai. Ši tendencija apima dvi galimybes: o Viena vertus.1). Dar kalbėjome apie gyvų padarų.4. kovojant su gamta. Žmogaus istoriškumo analizė mėgina parodyti. kaip žmogus yra atskleidęs pasaulį. Čia taip pat susiduriame ir su alternatyva: nuopuolis į beasmeniškumą (čia: paklusimas technologinėms-ekonominėms prievolėms-daiktams) ar apsisprendimas siekti autentiškumo (čia: atsižvelgimas į žmogaus būties įprasminimo būdų tvarką). Žmogui nuosavas laikiškumas virsta istoriškumu. 6.3). galime pavadinti motyvacijos horizontu.4.Tai rodo veikliojo buvimo-pasaulyje siekį paversti pirminę (natūraliąją) kūriniją antrine (technine-dirbtine). Daiktai. nuosavą laikiškumą (3. kuriuos turime. kad ji "yra istorijoje". Vadinasi. laikas egzistuoja tik todėl. Visumą motyvų (determinančių). jog ji egzistuoja ir gali egzistuoti istoriškai tik todėl. kurti kultūrą ir civilizacija. kokiu mes jiems save patikime.1). Šiuo požiūriu ji. Technologinė emancipacija yra žmogaus emancipacijos apskritai dalis. kaip žmogaus kūrinys. kai žmogus tampa daiktų prievolininku. Ji pati verčia žmogų tarnauti jai. kuris nuolatos kinta sulig kiekvienu pažinimo ir veikimo aktu. ėda mus tuo mastu (G.3. kad jos būties pagrindas yra laikiškas. Kiekvienas asmuo turi savo paties motyvacijos horizontą.5.4. sąlygojančių žmogaus veiklųjį buvimą-pasaulyje. jis yra ankstesnio (praėjusio) pažinimo ir ankstesnės (praėjusios) veiklos rezultatas. antrinė kūrinija jgyja žmogaus atžvilgiu tam tikrą savarankiškumą ir galią. tarnauja jam. o Kita vertus. 5. kad žmogaus dvasia prisimindama sudabartina praeitį ir laukdama sudabartina ateitį. MARCEL). Technologine emancipaciją lydi žmogaus technokratinis pavergimas. Vadinasi.5 Istoriškumas 3.4. antrinė kūrinija kyla iš žmogaus susirūpinimo savo būtimi. J tai pagrįstai atkreipė dėmesį neomarksistai (2.1 Šis pirmapradis žmogaus laikiškumas reiškia du dalykus: o Žmogus visada jau yra motyvuojamas praeities. ypač gyvūnų (3. Be žmogaus egzistuotų tik belaikės trukmės ir belaikiai judėjimo procesai. kai ji prisimenant sudabartinama. motyvacijos horizonte motyvuoja praeitis. 498).2 skyrelyje sužinojome. (HEIDEGGER (1).4. 217 . kad be žmogaus nėra laiko.

509) Vadinasi.jei tai apskritai galima pavadinti gyvenimu -veda mus mirties link. 218 . ir praėjusioji. kuris kartu yra baigtinis. kaip bėgimas mirties link. Bet kokia veikla yra susieta su prasminiu apriori (5. gali. ir diena po dienos jų lieka vis mažiau ir mažiau. jeigu imama mirti. Jį riboja gimimas ir mirtis. kai kas nors įžengia į šį mirtingą gyvenimą.. AUGUSTINAS taip vaizduoja šį bėgimą mirties link: Juk tą patį akimirksnį. bet savo veikliajame buvime-pasaulyje visada yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. kai niekas negali stabtelėti bent trumpam arba eiti Šiek tiek lėčiau. užbėgdamas į priekį. tad visas gyvenimo laikas yra ne kas kita. istoriškumas kyla iš to. tokia.1 Buvimas mirties link Žmogus visada jau žino. perimti savo pačios įmestį ir būti dabartinė "savajam laikui". žmogaus istoriškumą sudaro tai.4. Vadinasi. Tik tikrasis laikiškumas. būti apimtam mirties. Būtent kintamumas. kai mirtis pradeda savo darbą..: Istoriškumas o Žmogus visada jau yra projektuojamas į ateitį. ima artintis mirtis. kuri vienodai pirmapradiškai yra ir būsimoji. tai yra daro galimą tikrąjį istoriškumą. kad. kad žmogus niekada negali ištirpti savo dabartyje. HEIDEGGERIS tai išreiškia kiek painokai. kad nuosavą laikiškumą turintis jo gyvenimas yra baigtinis. Vadinasi.2) ir šiuo požiūriu orientuota į ateitį.. t. kuris po metų nebotų arčiau mirties negu prieš metus. sudabartina mirtį.y.. Juk kiekviena prabėgusi laiko dalelė yra atimama iš gyvenimo. daro galimą tokį dalyką kaip likimas. gali į ją atsitrenkti ir būti atblokšta į savo faktiškąjį "štai". kuri bodama yra iš esmės būsimoji. Nėra nė vieno. kad žmogus. pati sau perduodama paveldėtą galimybe. kuriam paklūsta kiekvienas kol gyvena . veikdamas jis visada siekia įgyvendinti motyvus ir realizuoti prasmę. tik būtybė. būdama atvira savajai mirčiai. šiandien arčiau negu vakar. rytoj arčiau negu šiandien.y. Kadangi žmogui rūpi jo paties būtis. (HEIDEGGER (1).5. t. 5. tą akimirksnį.31 pieš. bet labai plastiškai: Tik būtybė.

kurią transformavo į egzistencijos filosofiją.Martin Heidegger (1889-1976) rėmėsi E. Jo egzistencinė analizė gerokai paveikė dabartinę filosofiją ir teologiją. Vėlyvasis Heideggeris ieško naujo būties mąstymo. 010 . Husserlio fenomenologija.

tai mirtis yra jau praėjusi ir jos jau nebėra jame. Bet mošų istoriškumas juos visada atskleidžia istoriškai. apsirūpindamas ir rūpindamasis. Savo veikla. (513) Tai nereiškia.5).tai neabejotina. kol merdėjimas. Kadangi žmogiškoji būtis yra buvimas mirties link.5.1). buvo laikas mirtyje? Vadinasi. Kaip mums nėra duotas pasaulis be kalbos. bet ryžtingai priimti juos kaip galimybę. verčia žrnogų save motyvuoti praeitimi. Į beasmeniškumą nupuolęs žmogus vengia autentiško mirties suvokimo: jis nesako "Aš mirštu". jis keičia pats save ir pasaulį. Autentiškas buvimas mirties link. jog gamta kaip tokia yra istoriška. tai žmogus turi rūpintis šia savo būtimi.4. kuriuo remiasi bet kokia veikla. Žmogaus autentiškajai būčiai iš esmės priklauso tai. atsigręžti į ją. Kalbiškurnas ir istoriškumas yra dvi to paties 220 . sustoja ir baigiasi. kad per ją pažintų savo galimybes. 10). ir tada prasideda laikas po mirties. bet sako "Mirštama" . Daiktai kaip tokie nėra istoriški. šiuo už akių užbėgančiu savo mirties žinojimu galiausiai remiasi rūpestis. kaip žmogaus buvimo bodas. Dėl savo istoriškumo (5.4.ir jaučia. tuo tarpu ankstesnis laikas.būtent.4). Juk kas gi kita vyksta tomis atskiromis dienomis.1. kuris vyko. S J«2 Istoriškumas ir istorija Žmogaus buvime-pasaulyje pasaulis žmogui visada jau yra atskleistas kaip visuma (5. Bet drauge tampa aišku. Tik sudabartinus mirtį. Savo veikliajame buvime-pasaulyje jis turi ne vengti savo baigtinumo bei įmesties. atbloškia j priekį užbėgančią egzistenciją atgal į jos faktiškąją įmestį ir tik tokiu būdu suteikia praeičiai specifišką pirmenybę istoriškume. kai gyvenimas nyko. bėgančiais pro šalį. | stovinčio mirties akivaizdoje savo mokytojo SOKRATO lupas PLATONAS |deda tokius žodžius: "Filosofuoti reiškia mokytis mirti". kad žmogus visada atskleidžia savo pasaulį istoriškai. valandomis ir akimirksniais. o visada tik tam tikra kalba atskleistas pasaulis (4.. (DV XIII. Natūraliosios substancijos (3. kad mirtis.1) žmogus priverstas suprasti save iš savo istorijos. žmogus niekada tikrai negyvena. yra taip giliai įsišaknijusi į ateitį. kad mirtis apima vos prasidėjus kūniškajam gyvenimui. kad tai jo neliečia. HEIDEGGER: "Kartu su istoriško buvimo-pasaulyie egzistencija į pasaulio istoriją visada jau yra įtraukti parankiniai daiktai ir esamybės". kad jis privalo priimti savo gyvenimą kaip buvimą-mirties-link. Šis rūpestis. atiminėti gyvenimą --juk jeigu gyvenimas yra atimtas iki galo. kol jis yra šiame daugiau mirštančiame negu gyvenančiame kone. kaip Būdinga žmogiškosios būties galimybė. yra slaptas žmogiškosios būdės istoriškumo pagrindas (510). tai yra laikiškumo baigtinumas. Anot HEIDEGGERIO.5) yra ankstesnes už bet kokį patyrimą ir yra jo neistoriška sąlyga. kad savo baigtinumo bei įmesties (buvimo mirties link) akivaizdoje galėtų suvokti save kaip galimybę ir motyvuotai projektuoti save l ateiti (5. praeitis virsta problema: Istorija. taip savaime neistorišką pasaulį galime atskleisti tik tam tikru istoriškumu.

jeigu supranta ją kaip tūpusiąja.t. padavimais. paskui tuos pačius žiedus dėvi kaip vestuvinius žiedus. istorijos mokslas ir kt. dar vėliau .2). tai.4. Drauge galioja tai. Jie susilaukia anūkų ir proanūkių ir pagaliau švenčia auksines vestuves. Kaip žmogaus buvimas-pasaulyje atskleidžia pasaulį kaip visumą. kas praėję. Jie myli vienas kitą. Vaikai užauga. taip ir bet koks istorijos vaizdas ir bet koks būdas istorijai kaip visumai atskleisti (pvz. remiantis istorišku buvimu-pasaulyje. žmogus turi save motyvuoti praeitimi. lygiai taip pat kaip visumą jis atskleidžia ir istoriją. abu žmonės pasensta.kūniško buvimo-pasaulyje pusės. Kaip bet koks pasaulėvaizdis yra galimas tik tam tikroje kalboje ir kalba visada apima kalbinės 'bendrijos matmenį (nors kiekvienas atskiras žmogus tam tikru būdu turi dar ir nuosavą kalbą). Savo buvimu mirties link jis suvokia save kaip praeities rezultatą ir šiuo požiūriu kaip galimybę. Susižieduodami jie tuos žiedus užsimauna. nekintama. Prieš tai jie buvo paprasti juvelyriniai dirbiniai. 221 .2. vadinasi. Pavyzdys: Du jauni žmonės perka aukso žiedus.4. o ne "vien" mitai. žmonėms. Viso šio vyksmo metu žiedai patys savaime išlieka tokie patys. kad "istorijos kaip visumos suvokimas" yra neatsiejamas nuo egzistencinio nuskaidrinimo ir žmogaus orientacijos pasaulyje (1.4. Po jų mirties žiedai atitenka jų vaikams. yra kažkas objektyvu.santuokos. rūpi tikroji istorijos atskleistis. išmėginimų ženklais. dar vėliau buvo ilgo. Bet iš to kyla savotiškas dialektinis santykis (3. ką sužinojome 4. Tačiau šio vyksmo asmenų istoriškumo požiūriu žiedų reikšmė nuolat kinta. kuriems istorija yra šitaip atskleista.4. Ženkime dar vieną žingsnį: kad galėtų veikti dabartyje.1. rūpesčiai. Šiuolaikinis specialusis mokslinis istorijos tyrimas (istorijos mokslas) šiuo požiūriu tėra viena iš daugelio galimybių žmogaus ir jo pasaulio tapsmiškumui suprasti.1. Šiuo požiūriu visa. yra atskleidžiama istoriškai. Vadinasi. Ši istorijos kaip visumos atskleistis gali būti išreiškiama mitais. vėliau virto jaunystės meiles ženklais. Gimsta vaikai. Todėl JASPERSAS pabrėžia. ką žmogus atskleidžia savo buvimu-pasaulyje. Mat tik tokiu būdu yra atskleidžiamas pasaulis ir yra galima motyvuota veikla.5): o Viena vertus. legendomis ir t. Žinoma. Visada siekiama suprasti dabartį kaip tapusią. ateina krizės. atsiskleidžianti šaltinių dėka. bendro gyvenimo simbolis ir galiausiai mirusių tėvų atminimas vaikų rankose. primenančiais vaikus ir bendrą dalią. padavimai ir legendos. jeigu supranta save ir savo pasaulį kaip tapusiuosius.. kaip rezultatą. yra faktų viešpatija.) visada yra tam tikroje istorinėje ir kultūrinėje bendrijoje (nors kiekvienas atskiras asmuo tam tikru būdu turi dar ir nuosavą istoriją). Jis supranta save tik tuo atveju. Tuo remiasi specialusis istorijos mokslas su savo rafinuotais metodais. legendos. ištiriama.4 skyrelyje. istorija kaip visuma visada jau yra atskleidžiama. Dabartį jis supranta tik tuo atveju.

kad istorijos moksle nereikia taikyti tikslių ir preciziškų metodų. ką esame pasakę apie kalbinį pasaulėvaizdį (4. jeigu egzistuotų visiems vienoda pozicija. istorijos moksle egzistuoja kažkas panašaus į protokolinius (atrastus. kas pats priklauso žmogaus buvimuipasaulyje ir negali būti nuo jo atskirtas. Skiriasi pozicijos.3.4. tai Šitai reikštų bet kokios istoriografijos galą. (Lenkijos ir Lietuvos valstybės) istoriją arba buržuaziniams istorikams ir komunistams vaizduojant naujausią istoriją nuo 1917 m. pvz. Bet istorija yra šis tas daugiau. lenkų ir lietuvių istorikams rašant 1569-1795 m. Juk istorija tęsiasi. Tad aiškėja. Ne dėl to. Praeities prasmė priklauso nuo mūsų ir nuolatos kinta kartu su mumis. iš kurių šie istorikai stebi vyksmą. nagrinėdami kalbinį pasaulėvaizdį (4. Tuo pačiu.3). praeitis yra žmogaus ir jo dabartinio pasaulio buvimas tapusiu. kokį pasiekiame taikydami gamtos mokslų metodines abstrakcijas.02. kalbant apie istoriko poziciją. peržiūrėti. istorijos moksle (dėl istoriko istoriškumo) iškyla iš principo kitokios problemos negu gamtos moksluose (4. Dėl to istorijos tyrinėjimas įgyja tą patį perspektyviškumą. Jeigu iš istoriko pareikalautume tokio objektyvumo. Pvz.o Kita vertus.2-3). Tyrinėdamas istoriją. ir subjektas. Be abejo. kad vyksmas stebimas iš nuolatos kintančios dabartinės buvimo-pasaulyje pozicijos ir.1). Vadinasi. galioja tai. žmogus tiria save patį. 222 . remiantis šia pozicija. Jis tiria save kaip atskiras asmuo.5): mes netūnome tam tikroje kalboje arba tam tikroje pozicijoje-kaip sraigė kiaute.1) idėja nėra vaisinga. interpretuojamas. iŠ kurios botų stebimas vyksmas. legendomis ar padavimais. Tad specialusis istorijos mokslas niekada negali pasakyti. kaip istorinės bendrijos narys ir galiausiai. kadangi praėjusį vyksmą galima ištirti ir nebegalime jo suvokti mitais. negu tokių faktų išvardijimas. kuriant hipotezes ir teorijas.4).2. RANKE). Tuo neteigiama.6. Istorijos negalima tirti taip kaip gamtos. Visiems vienoda istoriografija būtų galima tik tuo atveju. Pavyzdyje pateiktos vestuvinių žiedų reikšmės neįmanoma nustatyti nepriklausomai nuo vyksmo eigos.4.3) bei vieningo visų realiųjų mokslų metodo (1. kad dėl šios priežasties vieningo mokslo (2. "kaip gi iš tikrųjų buvo" (L.6. v. Bet koks istorijos tyrinėjimas vyksta hermeneutiniu ratu (2. tai yra kažkas.4. Savąją poziciją galime reflektuoti. kad istorikai atranda vis naujos medžiagos.1. bet todėl.4. Ir ne todėl. kad mes patys vis kitaip suprantame istoriją.3.. Todėl ir istoriją tenka nuolatos perrašinėtus naujo. Istorijos mokslas turi parodyti jų sąryšį. praeitis paradoksiškai yra vienu metu ir tyrimo objektas. su kuriuo mes susipažinome.. bet dėl to.4) ir kalbos dialektiką (4. Istorijos mokslui šie metodai reikalingi. Tačiau..16 Vilniuje Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą". kad tas pats vyksmas jiems turi skirtingą reikšmę. Praėjusio vyksmo prasmės neįmanoma nustatyti nepriklausomai nuo mūsųt užimamos pozicijos. Bet net tiksliausi metodą? nepašalina to. keisdami savo poziciją. "1918. kad vieni yra geresni istorikai už kitus arba kad jiems truktų medžiagos. kaip žmonijos narys. Vadinasi. remiantis šaltiniais) bei fundamentinius teiginius (4.1. atsiranda skirtumų. jeigu kalbama apie pasaulio istoriją.

5. 5. . Žmogaus si įkurta gamtos sąvoka yra istoriška. kas iki žmogiška. gamtinės katastrofos].5). ir į šiuos pagrindinius santykius mes atkreipsime dėmesį jau pradžioje. kad mūsų objektas -pasaulio Istorija. Kadangi žmogus sieja gamtą ir jos istorija su savo paties natūralumu (gyvūniškumu). akmenų skaldykla ir kt). Žinoma. Šiuolaikiniam gamtos mokslui būdingas tematinės redukcijos ir 223 .4..3 Gamta ir istorija Pagrįs i t.2. nagrinėsime ją tik tuo požiūriu. pats sau duoda gamtos istoriją. kaip ši gamtos sąvoka kinta. Bet ir tada mes vėl užimame tam tikrą poziciją. šis pasaulis apima ir gamtos daiktus. kurią žmogus visada jau yra atskleidęs savo buvimu-pasaulyje. 3. iš tikrųjų. ir dvasia (4. HĖGELIS rašo: Pirmiausia turime neišleisti iš akių.. Ši istorija. kuriuo žmogus tiria gamtą ir jos istoriją. Istorija. (IF. tai jo gamtos sąvoka galiausiai priklauso nuo to.. kuris yra ir jusli būtybė (3. kaip laisva pagrįstą vyksmo sąryšį. ir laukdamas sudabartina tai.. kuriuo iš esmės rėmėmės. medžiojamieji žvėrys. Iš žmogaus istoriškumo kyla klausimas apie jo paties ir jo pasaulio buvimą tapusiais. statybinė miško medžiaga. įsišaknijęs dvasios dirvoje. kas praėję.). bet pirmi^sk. kuriuo ji susijusi su dvasia. savaime neturi istorijos ir ją įgyja tik žmogaus dėka. Žmogus.4. Laikas egzistuoja tik tada.43). peržengdamas istoriją. Be žmogaus egzistuoja tik procesai. istorija. fizinė gamta taip p:..2) Tik žmogus yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. savo kūniškąjį buvimąpasaulyje. Tik žmogus turi istoriją. Gamta įsiterpia į ją tik tiek. kuri lieka susieta su juo kaip -juslia būtybe.ra skiriama gamtos istorija 'i pasaulio istorija. augalai. ak tokiu mastu.5 įvad. Gamtos mokslų ir jų metodų istorija rodo. yra ne to.* įsiterpia į pasaulio istoriją [plg. kaip jis savo istorišku buvimu-pasaulyje atskleidė pasaulį.tikslinti. ir kaip tik čia mums padeda istorijos mokslas. Tai. klimatas. kuriame mes dvasią nagrinėjame pasaulio istorijoje. yra dvasia ir jos vystymosi procesas. kuriuo ji pati kaip tokia yra proto sistema [gamtos filosofija. bet ne laikas. gyvūnai).3. Bet tai. Būdas. kiek laisvė (dvasia) su ja kovoja ir ją keičia. Bet teatre. ji pati yra konkreti tikrovė. priklauso nuo to. kas bus (3.2). Pasaulis apima fizinę ir psichinę gamtą.4!]. o žmogaus priešistorė. Istorija remiasi laiku (5. kokiu jie priklauso žmogaus atskleistam ir žmogui r ū p i m a m pasauliui (pvz. kas [pasaulio istorijoje] substancialu. kai subjektas prisimindamas sudabartina tai. kaip jis supranta savo paties gyvūniškumą. Mums čia nereikia nagrinėti gamtos tuo požiūriu. kas iki žmogiška (neorganinė gamta... WW 11. pirmiausia yra laisve pagrįstas vyksmo sąryšis. Nurodome į HEINTEL (4).

kad galėtume veikti. o kraštutiniu atveju imama kalbėti apie amžiną vieno ir to paties pasikartojimą (NIETZSCHE).. Juk mes žinome.2) taikymas tėra vienas iš daugelio būdų. Į ypatingą problemos aspektą atkreipia dėmesį Laiškas Romiečiams 8. Šitaip žiūrint. Čia esama dviejų tendencijų: • Istorija suprantama pagal analogiją gamtai. evoliucija)? Ar istorijos procesas neapima būtinybių.4. ar istorijos vyksmo sąryšis yra prasmingas pats savaime ir savyje ir ar jis yra protingas. Anot jo. bet pavergėjo valia. 15-31). gamtą bei jos istoriją. Savo dabartyje mes galime gyventi ir veikti tik iš jos gaudami ir jai suteikdami prasmę. "suistorino gamtą" ir "sugamtino istoriją" (plg. Šiuolaikinis šios doktrinos variantas yra O. panašiai kaip gyvi padarai. jis turi į ją pažvelgti pro jos istoriją. kas ne-būtina.1.ne savo noru. Ją apibrėžia mūsų praktika.su viltimi. neapgręžiama. 224 . kuriais žmogus suvokia savo paties natūralumą. Tokie požiūriai buvo labai paplitę Antikoje. kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina". Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei. kaip dėsningai pasikartojančių procesų sritis ir kaip neapgręžiamų veiksmų sritis. ypač stoikų filosofijoje. o Antrasis aspektas liečia klausimą. kas fiksuotai nustatyta nuo pradžios. kada bus apreikšti Dievo vaikai. ar gyvybės procesai. SCHAEFFLER. atvira ateičiai (pvz.2). suprasdamas gamtos procesą kaip vystymosi procesą ir mėgindamas suvokti istorijos būtinumą bei dėsnį.metodinės abstrakcijos (1.. Gamta ir istorija dažnai viena kitai supriešinamos kaip būtinumo viešpatija ir laisvės viešpatija. kad savo situaciją žmogus galėtų^suprasti kaip prasmės galimybę. Bet tokiomis priešstatomis galima abejoti: ar gamtos istorija neturi savyje to. kad ji yra dabartinio buvimo-pasaulyje genezė. ar tai būtų žvaigždynų sukimasis. Ji priklauso nuo mūsų pozicijos. turime mąstyti istoriją kaip prasmingą dabarties atžvilgiu. istorijos prasmė yra tokia.4 Istorijos filosofija Ar istorija turi prasmę? Šis klausimas turi du aspektus: o Žmogaus buvimo-pasaulyje požiūriu istorijos prasmė yra ta. kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisve. subręsta ir miršta. gimsta. Tokiu būdu atsiranda cikliška istorijos samprata. kaip tai. Žmogui veikiant. kas atvira ateičiai. ši subjektyvi istorijos prasmė visada suponuojama. Vadinasi. visos kultūros. Žmogaus veikla visada suponuoja prasmę (5. Bet tam. ir kaip tai. kokią mes jai suteikiame veikdami.19-22: "Kūrinija su ilgesiu laukia.5. 5.4. dėsningumų ir fiksuotų dalykų? Naujųjų laikų mąstymas. SPENGLERIO kultūrinių ciklu teorija.

).Tokios teorijos niekada neaptiks laisvės dirvos (HEGEL) šiuose fatalistiniuose. Nurodysime tris itin svarbias istorijos filosofijos pozicijas: 5.. Šis procesas iš pradžių buvo mąstomas teologiškai: Dievas yra proceso priežastis. mokslų pažanga. istorijoje veikiančio žmogaus savideterminacija. laisva.5.4. Gamtos mokslų pasaulėvaizdžio (4. monotoniškuose. nes istorijos eiga iš esmės siejasi su šia nedisponuojama. Istorijoje jis auklėja žmoniją.6) paveiktas istorinis mąstymas sekuliarizavosi. o "prisikėlęs iš numirusiųjų. visuomeniniųekonominių santykių kitimu ir kt.6. 32 pieš. Kristus 225 . tolesnio vystymosi ir emancipacijos procesas. tai žmogaus istorijos neįmanoma mąstyti kaip tokio cikliško proceso. pradėjo istorijos proceso prasmę aiškinti "natūraliomis priežastimis" (pvz. supasaulėjo.1 Augustinas Antikoje paplitusį ciklinį istorinį mąstymą jis įveikia taip: Kristus tik vieną kartą numirė už mūsų nuodėmes. Bet koks vyksmais turi prasmę tik dieviškosios Apvaizdos rėmuose.: Ciklinė ir tiesinė istorijos samprata • Istorija suprantama kaip žmogaus pažangos. Pasaulio istorijai jis suteikia išganymo istorijos reikšmę. cikliškuose procesuose. Jeigu žmogaus subjektiškumas reiškia iš laisvės kylančią savideterminaciją.

didžiąsias valstybes ir ypač Romos imperiją. tarnaujančių žmogiškiesiems potroškiams. antra vertus.4. Dievo valstybė (civitas Dei). mirtis jam nebeturi galios" [Rom 6. remdamasi šiuo baigtinumu. gyvenančių iš Dievo malonės pagal Jo įstatymus. vadinasi. jos septintoji diena. Tai reiškia. tautos dvasioje. susideda iš išrinktųjų. atitinka kūrimo dienas (gamta!) ir. apskritai yra riboti principai. Istorija yra Dievo pradėta išganymo istorija nuo sutvėrimo iki teismo.^ / dabartį ir neperžengdamas dabarties ribų. Dievo karalystė . Tuo pačiu istorijos tikslas nėr a pati istorija. "kad protas valdo pasaulį ir kad. Abi valstybės turi savo atstovus. realizuoja savo teisę .5. 55. Tačiau abiejų valstybių piliečiai gyvena sumišai. kita. kurios. yra amžinasis sekmadienis.1) filosofijoje HEGELIO pasaulinę dvasią pakeičia materialinė-ekonominė bazė (gamybos jėgų ir gamybos 226 . Valstybių tautų dvasios yra susietos tarpusavyje pasaulio istorijoje: Tautų dvasią principai dėl jų pačių ypatingumo. Istorijos tikslas.o jos teisė yra visų aukščiausia .pasaulinė dvasia kuria save kaip neribotą ir. (civitas terrestris). žmogaus ir jo istorijos atbaigimas laikų pabaigoje.2 Hegel Istorijos filosofija čia irgi yra pajungta teologijai. o tų" dvasių likimai bei darbai tarpusavio santykių sferoje pasireiškia jų baigtinumo dialektika. Žmogaus subjektyvi dvasia autentiškai save realizuoja valstybėje. paskui Bažnyčią. iš šio baigtinumo bendroji. žmogaus gyvenimo laikotarpius. pasaulio istorijoje viskas vyksta protingai".pirmiausia Izraelį. pasaulio karalystė . Šitaip visa istorija įgyja vienintelį centrą. kad istoriją Dievas formuoja protingai.4. 5. todėl valstybių priešybė istorijoje lieka paslėpta. susideda iš atstumtųjų.43 Marx MARXO istorinio materializmo (2. kurio dėka šios dvasios kaip egzistuojantys individai yra objektyviai tikros ir turi savimone.daugiau nebemiršta. kuriame teisiamas pasaulis (TF §340). 14). Ji ''kaip nuostabi poema išpuošta įvairiausiomis antitezėmis". iš kurio reikia klausti apie jos pradžią ir pabaigą. analogiškai pirminės kūrinijos (gamtos) protingumui ir natūraliam žmogaus gyvybės procesui. Dievas "komponuoja" šią poemą iš "dviejų valstybių" priešpriešos. Viena.pasaulio istorijoje kaip teisme. >Savo istorijos filosofiją HĖGELIS plėtoja. Istorija yra dieviškosios apvaizdos pradėta laisves įsisąmoninimo pažanga. viena vertus. Pasaulinės dvasios vystymasis užbaigiamas dabartimi. pasaulio valstybė.9] (D V XII. Istorijos procesą galima skirstyti j epochas. Pagrindinis istorijos filosofijos teiginys yra tai. orientuodamas.

vis į didesnį pažeminimą stumiantis ikirevoliucinis istorijos procesas šiuo požiūriu tėra naujojo žmogaus gamtinė istorija. vedantis nuo senojo Adomo iki Kristaus. visiškai realizuojamą laiko pabaigoje. o HĖGELIO filosofijoje žmogui kyla grėsmė pavirsti grynąja akcidencija. savyje prasmingą veiksmų visumą. kaip naujojo Adomo. naudojasi pasaulinė dvasia. pretenduoja istoriškai-filosofiškai apibrėžti ir ateit į. o MARXO filosofijoje žmogaus dvasia tėra visą vyksmą determinuojančių materialinių-ekonominių procesų atspindys. Krikščionišku požiūriu istorija yra išganymo istorija. žmogaus. grynuoju momentu. iš esmės atmetančios žmogaus laisvę ir iš jos kylančią savideterminaciją.santykių būklė). kur viešpatauja komunizmas. o ne tik subjektyviai. Negatyvus. Mes dar atkreipsime dėmesį į keturias sąvokas.5.. 227 . Senojo Testamento kelias. kuris padaro galimą Dievo vaikų laisvę. sudaro didžiąją tokios istorijos filosofijos paradigmą. kurios istorijos filosofijos kontekstuose turi didele reikšme. išlaisvintas ir išganytas. priešingai negu HĖGELIS. grindžiama Dievo apvaizda ir išganinga veikla. tikroji istorija prasideda tik nuo pasaulinės revoliucijos. taip proletarinėje revoliucijoje didžiausias žmogaus pažeminimas virsta naujojo žmogaus beklase visuomene."Kapitale"). Dėl darbo pasidalijimo ir gamybos priemonių privatinės nuosavybės prasideda negatyvus procesas: aštrėjant žmogaus susvetimėjimo ir išnaudojimo formoms. kad MARXAS (pirmiausia pagrindiniame veikale . kad pasiektų savo tikslą. paverčiamas kapitalistinės epochos proletaru. Kaip Dievo tarnas yra pažeminamas ir išaukštinamas (Jėzaus mirtis ir prisikėlimas).. 5.šis klausimas filosofijai tebėra atviras. kuris. Kokiu mastu įmanoma istoriją mąstyti kaip prasmingą padą savaime ir savyje. kuriuo. Kaip įmanoma šią absoliučią istorijos prasmę neprieštaringai mąstyti kartu su istorijoje veikiančio žmogaus laisve? o Vėlyvojoje AUGUSTINO filosofijoje šis klausimas veda prie radikaliosios Dievo predestinacijos ( = išankstinio nustatymo) teorijos. įžengia į laike (o ne anapus laiko) egzistuojantį "amžinąjį sekmadienį".4. Net istorinis materializmas iš esmės yra sekuliarizuota teologija. mąstančios istoriją kaip progresuojančią. Svarbu tai.4 {vertinimas Visos teorijos. tarpininkaujant tautinėms dvasioms. žmogus totaliai ir iki paskutinės ribos nužmoginamas. visuomet atrodo paveiktos krikščioniškosios teologijos. į istorijoje (o ne anapus istorijos) egzistuojančius dangų ir naująją žemę.

Vyksmą determinuoja pastovi Dievo ir nepastovi žmogaus ištikimybė sandorai. pasibaigus istorijai). gyventojų perteklių. Asmeninės sąsajos aukščiausia forma yra meilė. Asmeninio bendravimo ir bendrijos reikšmę filosofija iki galo įsisąmonino tik naujaisiais laikais. Iš pradžių buvo laikomasi teologinio. istoriją užbaigiančią būklę. išskleisti ir įgyvendinti tik kartu su kitais žmonėmis. Pati pirmapradė skatinimo forma yra auklėjimas: "Visi individai turi būti auklėjami žmonėmis. Juk žmogui reikalingas "paskatinimas pradėti laisvą saviveiklą".gr.y. kitaip jie žmonėmis netaps" (WW 1/3. 5. ir žmogaus. ekologijos problemas. o Profetika: Biblijos pranašai (propheta . pranašavimą ir laukimą. atskleidimas).4. biologinio išsigimimo požymius. pvz. Žmonės bendrauja kaip Aš ir Tu. Individai turi virsti 228 . kad galutinis vyksmas suvokiamas kaip toks. G. Žinoma. Galime skirti dvi pagrindines žmogaus visuomeniškumo formas: o Bendravimas (komunikacija): Tai žmonių betarpiškų santykių sritis. Visa tai siejama su isterijoje matomais ateinančios katastrofos arba pabaigos Ženklais. naujasis dangus ir naujoji žemė. matyt. o Eschaton (gr. Tada ji kaip reguliatyvi idėja (4. jie sudaro vieni su kitais bendriją. skatina vieni kitus save realizuoti. o Apokaliptika: Čia kalbama apie artėjančios pasaulio pabaigos atskleidimą (apokalypsis gr. kuri neegzistuoja ir. paskutinis): Kalbama apie galutinę. Taigi ar iš anksto paskelbtas išganymas bei lemtis įvyks.nesama vietovė): Kalbama apie būkle. Ji yra mąstoma kaip egzistuojanti laike (MARXO beklasė visuomenė) arba nukeliama anapus istorijos (AUGUSTINO amžinasis sekmadienis.o Utopija (gr. pripažįsta vieni kitus esant žmonėmis. buvimas su kitais žmonėmis.pranašas) vyksmo sąryšį suvokia kaip formuojamą ir Dievo. nei kaip nors kitaip paveikti. Apokaliptinio ir profetinio mąstymo tarpusavio įtampa turi lemiamą reikšmę visai istorijos filosofijai. t. nei pakeisti.. kuriuo jis išskleidžia savo individualumą save realizuodamas. auklėja vieni kitus. visada priklauso ir nuo žmogaus (pvz. Mokslas apie eschatoną yra eschatologija. kuriuos Dievas sukurs.2.6 Visuomeniškumas Žmogaus buvimas-pasaulyje yra buvimas-kartu. negali egzistuoti. vystymosi ribas. Bet nepakartojamas bodas. nagrinėdami kalbą: žmogaus dvasia (transcendentalumas) realizuoja save kalbiškai (4. žmogus "virsta žmogumi tik tarp žmonių".3. kad žmogaus esmė yra visuomeniškumas. Tipiškas bet kokio apokaliptinio istorinio mąstymo bruožas yra tai. Istorijos filosofijoje utopija kritiškai priešinama faktinei būklei. Mes kalbame apie žmonių asmeninę sąsają. FICHTE. tai jų turi būti keletas".2) atlieka pozityvią (siektinumo)arba negatyvią (vengtiname) funkciją. išganymo istorijos konteksto: Dievas pabaigs ir atbaigs. Žmogus kaip savitikslis gali save atbaigti. Sakome. Pagal J. rodo jį esant asmeniu. Šitai jau aptarėme.3). kurio žmogaus praktika negali nei sulaikyti.2. šiandien dažnai kalbama apie specialiųjų mokslų kalba reiškiamas katastrofų prognozes. "jei apskritai turi būti žmonės. Šią būklę galima mąstyti kaip idealią arba kaip radikaliai negatyvią. Jie kreipiasi vieni į kitus. ginklavimosi varžybas ir kt. žmogus gimsta kaip žmogaus rūšies individas.. 347). nuo jo atsivertimo arba kietaširdiškumo).

kad žmonės vienijasi vardan bendro gėrio.. kadangi gamta pakankamai tenkina tik nedaugelį žmogaus interesų. apdarą ir panašius dalykus. kad žmogui nepakanka paties savęs. Tai matyti iš to. Todėl žmogui iš prigimties lemta gyventi visuomenėje. kad žmogus jose save išmėgintų ir jas įveiktų. BUBER. Šį skirstymą perima TOMAS ir HĖGELIS. 85). tas yra . skatinami save realizuoti. arba laukinis žvėris. siekdami bendro tikslo. arba Dievas" (Pol. "Žmones tiesia vieni kitiems dangiškąją buvimo savimi duoną" (M.y. pasiryžimas). Paminėsime tris tarpusavyje susijusius konfliktus: o Individas ir visuomenė: kad asmuo save realizuotų. "Bet kas nesugeba gyventi bendrijoje arba kam ji nereikalinga. Krizės reikalingos.6. Šis reikalavimas gali prieštarauti visuomenės reikmėms. meilė ir darbas neretai vieni nuo kitų atskiriami bendrijos ir bendruomenės sąvokomis. atsižvalga. I/423).. reikšmingas tampa pasaulinis bendradarbiavimas. be kita ko. atsirandančią dirbant.. pvz. kurių jiems reikia savirealizacijai.. Jau ARISTOTELIS atkreipė dėmesį į tai. socialinėje bendruomenėje (pvz.. atbaigianti bendruomene. kuris tačiau yra susijęs su radikaliu pasipriešinimu. Kad žmogus iš esmės yra susietas su kitais.. Sis bendrai realizuotinas gėris (visuotinė gerovė) turėtų būti ne tik žmogaus paprasto buvimo. Bet visam tam pagaminti vieno žmogaus nepakanka.pirmiausia teisė. kurio dėka jis turi susikurti visa. Ji suteikė jam protą.. Bendravimas ir bendradarbiavimas. pripažįstami. Materialines gėrybes ir kultūrines vertybes. kai jis gyvena vienas. valstybėje) . mylimi kitų asmenų. auklėjami. jo polinkiu būti visuomenėje. t. III. Žmogus iš prigimties yra politinė arba socialinė būtybė. nuolat keliančiu grėsmę šią visuomene suskaldyti".1 Konfliktai Žmogaus visuomeniškumas sukelia įtampą ir konfliktus. KANTAS vadina šį konfliktą "žmogaus nevisuomenišku visuomeniškumu. Asmeniškumu grindžiamoje bendrijoje (pvz. bet ir buvimo geru sąlyga. Kalbame apie žmogaus socialinę sąsają su kitais. (TOMAS AKVINIETIS. Šiandien. jie turi būti priimami. Tai nėra jokia neigiamybė.. kas reikalinga gyvenimui. 5. įvairios bendradarbiavimo atmainos poreikiams patenkinti ir pagaliau valstybė.asmenimis.2). asmeninė ir socialinė sąsaja. suprasta labai seniai. Šiuo požiūriu žmogus virsta AŠ tik Tu dėka. ARISTOTELIS skiria tris bendruomenės plotmes: pagrindą sudaranti šeima. Bet kad taip atsitiktų. galima realizuoti tik veikiant drauge. Savirealizacija nevyksta be krizių.1. jam reikalinga laisvės erdvė. maistą. o Bendradarbiavimas (kooperacija): Žmonės bendradarbiauja. Yra dvi nesuderinamos kraštutinės pozicijos: • Individualizmas paverčia visuomenę individualios laisvės erdve. šeimoje) abu reikalavimus sutaiko pirmiausia meilė (abipusis pripažinimas. Pag. kurioje viešpatau- 229 .

Jei darbą ("profesiją") priešiname šeimai. kai žmogus labiau subręsta.2. Emancipacijos erdvė atsiranda meilėje (bendrijoje) ir teisėje (bendruomenėje). švietimo epochas istorijoje (pvz. dažnai jis tampa našta arba lažu. grupė.3. Darbo aistra daro įtaką asmeniniams santykiams. Šio konflikto pašalinimą galime pavaizduoti trimis pakopomis: • B pradžių priklausomybė tiesiog yra ir kaip tokia nėra suvokiama. be abejonės. ir liguista priklausomybė (pvz.4). Socialinėje etikoje mes dar grįšime prie šių dalykų. kolektyviškesnį yra itin svarbus.. jog įmanoma visiškai sutaikyti meilę su darbu.2. bendravimas bendradarbiavimą. ekonominiais) santykiais (2. asmeninių santykių krizės neigiamai veikia darbą. ūkinio bendradarbiavimo). vidinė fizinė priklausomybė.. nuo ko jis priklauso. Prisiminkime kad ir mažo vaiko priklausomybę nuo tėvų.. ima konfliktuoti su priklausomybe. ir gyvenimas suskyla į dvi sritis. tai ima atrodyti. Tuomet dingsią visi barjerai. Žinoma. Sritys konkuruoja viena su kita.Tai utopija. Konfliktas pasikartoja. 4. padaryti darbo procesą komunikatyvesnį. o Priklausomybė ir emancipacija: Asmeninių ir socialinių ryšių srityse žmonės yra įvairiopai vienas nuo kito priklausomi. Egzistuoja natūrali priklausomybė (pvz. priklausomybė. Tik 230 . Vis dėlto reikalavimas humanizuoti darbą.. Yra marksistų.) ir pati galėtų tapti bendradarbiavimo pamatu. bet ir savo galimos nepriklausomybės ribas.ja savivalė. . viršvalandžių. įveikus švietimą (4. todėl šis susvetimėjimas išnyksiąs. remiasi ne tik išoriniais (pvz.. Esą žmogaus darbinį susvetimėjimą sąlygoja išoriniai santykiai. kaip savirealizacija.3. antraeilių pareigų ir kt. manija).3). "šėlstantį neigimą" (HEGEL). Prisiminkime vaiką paauglystės laikotarpiu. Priklausomybės atmetimas iš pradžių atrodo nepripažįstąs jokių ribų. pagrįsta visuomeniškai ir istoriškai susidariusiomis struktūromis (pvz. Tarp dviejų šių pusių nuolatos egzistuoja įtampa. • Vėliau. Darbas ima rodytis esąs beasmenis. • Pamažu žmogus įsisąmonina savo priklausomybę. Bendradarbiavimas turi apimti bendravimą. visiškai pašalinti konfliktą retai kada pavyksta. • Kolektyvizmas individą laiko tik visuomenės momentu ir tuo neigia jį kaip asmenį. Lygiai taip pat svarbu yra tai. darosi įmanoma sutaikyti šias priešybes. o Meilė ir darbas: Save realizuojame tik mylėdami ir dirbdami. kaimynija ir kt. Emancipacija.. "šventadienė" ir socialiai neįpareigojanti. draugystei arba laisvalaikiui.) nesužlugtų dėl "ne namie" dirbamo darbo pertekliaus (pvz. Praėjus paauglystei. Tada emancipacija nukreipiama prieš bendrijos beširdiškumą ir bendruomenės neteisingumą.4). jis suvokia ne tik savo priklausomybę. skiriantys abi sritis. priklausomybė. revoliucijos patosą. jis žengia iš savo nepilnametystės ir kovoja prieš viską. pakeitus santykius. vaikų priklausomybė nuo tėvų. kadangi darbinis susvetimėjimas ir asmeninių ryšių krizė. jog abi pusės yra nesuderinamos. manančių. kad gyvoji bendrija (šeima. kuri yra "savanoriškas nesavarankiškumas". tuo tarpu asmeninė sąsaja lieka laisva.

jų jėgą atėmus.62 Lytis Senovėje mūsų prigimtis nebuvo tokia. Tačiau vis dėlto atrodo. būtent tą. šonus. užvertas kojas aukštyn. Milžiniška buvo jų stiprybė ir jėga. ir jų sauvalę sutramdyti. žmogus būtų kuklesnis.5. iki tol jos buvo užpakaly. ritosi. kurią dabar vadina bamba. Žinoma. kas biologiška. o vieną skylutę. o kai panorėdavo greitai bėgti.3). o visa kita kiekvienas gali įsivaizduoti pagal tai.4.Matėme. rengdamiesi džiovinti. panašiai kaip kad riša maišus. Štai kaip seniai žmonių širdyse gyvena abipusė meilė. seksualumo pagrindą sudaro žmogaus gyvūniškumas (3. kad. kad kai kurie žmonės savo psichines brandos atžvilgiu tam tikru mastu visada išlieka mažais vaikais arba paaugliais. kiekviena jo pusė. du visiškai vienodus veidus ant apvalaus kaklo. Tai pasakęs. užmezgė. nuolat matydamas šitą nuopjovą. Tačiau žmogaus kūniškajame buvime. bet apie apibrėžtą kritiką. Puota. o kitas dalis Apolonui įsakė užgydyti. Tokiu būdu. sukdamasis ir pasiremdamas visomis aštuoniomis galūnėmis. Pagailo jų Dzeusui. Jie kėsinosi užkopti į dangų ir paskui pulti dievus. perpjovė žmones pusiau. kaip ir dabar.) . kas jau pasakyta. tartum cikados. tarsi virsdamas kūlio. 14-16//D 30-34 sutrump. bet jungė moteriškąją . ėmė su ja susieiti. kad vienas apvaisintų antrą ir kad.1) ir šiuo požiūriu jis yra biologiškai sąlygotas. geisdama antrosios. (Pagal PLATONĄ. 5. mirė iš bado ir negalios ką veikti. Kiekvienas nuolat savo "pusmarkio" ieško. Štai dabar. gimtu vaikai. kojų dek pat. kai žmogaus kūnas buvo perkirstas pusiau. kuri dabar vadinama pilvu. įgyja žmogiškas ypatybes ir asmens bruožus. sako. ir sumanymus jie turėjo didelius. Ši to žmogaus kūnas buvo apvalus: jis turėjo apvalią nugarą. susidariusią vidur pilvo. Tad lyčių skir231 . kaip dabar. keturias rankas. kad žmogus jau biologiškai nėra gyvūnas (5. Kurį perpjovęs tuoj liepdavo Apolonui apsukti veidą ir pusę kaklo į pjūvio pusę. Tad Apolonas atsukdavo veidą ir sutempdavo iš visų pusių odą į tą vietą. radau būdą ir žmones išsaugoti. kad po to galėtų vėl imtis kokio darbo ir pasirūpintų kitais savo reikalais.kur tinkamas. apsikabindamos viena antrą ir susipynusios. jis stengiasi padaryti iš dviejų vieną ir taip išgydyti žmogaus prigimtį. tiek moteriškąją lytį. Vaikščiodavo žmogus tiesiai. sako: "Man rodos. ką jiems su šiais žmonėmis reikėtų daryti. gėdingosios dalys dvi. tačiau į vieną ar kitą pusę . Ilgai Dzeusas 'r kiti c?ievai tarėsi. Erotas gražina į pirmykštę prigimtį. ir sugalvojo kitą gudrybę: perstatė gėdinga s jų vietas į priešakį. . kaip pjauna šermukšnį. ausys keturios. Taip nyko ta giminė. ir jie sėklą liedavo ne vienas į antrą. Šitaip jie galėjo pasitenkinti nuo to susiėjimo ir atsikvėpti. bet į žemę.pasaulyje visa. kuri skatina bendriją ir bendruomenę vystytis toliau. Tad kiekvienas iš mūsų yra žmogaus "pusmarkis". perpjausiu kiekvieną iš jų pusiau". troško vėl suaugti. vargais negalais sugalvojęs. Taigi Dzeusas perstatė jiems šias vietas į priekį ir padarė taip. Pagaliau Dzeusas. nes viena be antros nieko nenorėjo daryti.r vyriškąją lytis: savo išvaizda ir vardu ji apėmė tiek vyriškąją. kiek ir rankų. į priešingas pu'^es nukreiptų veidų galva buvo viena. vyrui susijungus su moterim.dabar kalbama jau nebe apie šėlstantį neigimą (kaip paauglystėje). Todėl žmogaus seksualumas įgyja ypatingą antropologinę reikšmę.

. kad aš ir kitas yra viena. Antrasis momentas yra tai. būtent. natūraliu bet kokios bendrijos ir bendruomenės šaltiniu. Mes galime išreikšti (kalba ar savo išore) kažką. kurie vienas be kito negali egzistuoti. jau atkreipėme domesį į nuostabų vidujumo (interioriškumo) ir išoriškumo (eksterioriškumo) santykį. skųsdamiesi. kvėpindamiesi. ar savęs pateikimas. ką PLATONAS teigia cituotame mite. šukuodamiesi. Išraiškos galimybių paletė l?4*t>ai plati: nuo prieraišaus žvilgsnio iki įvairiausių kalbėjimo bei glamonių būdų.manyje.. t. yra raiškūs bei ženklūs. Tai. Šiuo skirtumu duodamas pirmapradis skirtingumas. ko jis visiškai nemano..2.1. bet paliepia visą žmogaus buvimą-pasaulyje. 232 .1252a). Tai. ką mes kalba ir savo išore pasakėme kitiems. suvokimą. SARTRE išnagrinėjo šį fenomeną.. komponentus". (Pol. bet kartu ir pirmapradis lyčių tarpusavio ryšys. kad aš jame darausi reikšmingas. Seksualumo požiūriu nepaprastai svarbu. Bet meilė yra jausmas. moteriškasis ir vyriškasis pradai. mes visuomet kokiu nors būdu išreiškiami e savo vidų. analizuodamas gėdą. kuriuo galiausiai remiasi bet koks rafinuotas lytinis malonumas ir meilės menas. Čia mes irgi matome skirtumą tarp "būtikūnu" ir "turėti-kūną": mes esame mūsų kūnas ir patenkame į kito asmens akiratį. Erotika mes galime laikyti "su instinktais susijusius ir jusliškus žmogaus seksualumo. mes turime savo kūną ir suteikiame sau tą ar kitą pavidalą. kas yra priešinga mūsų vidui. grimuodamiesi ir t. savo ruožtu. Žmogus gali pasakyti tai. o jis. Žinoma. Kaip kalboje išraiška (žodis) ir jos "vidinė" reikšmė yra vieningos. kurios pirminį pagrindą sudaro tai._v dorovė natūraliu pavidalu. kad nesu pats sau izoliuotas. Šis ryšys tam tikra visiškai apibrėžta j prasme sudalo žmonių visuomenės pagrindą. Drabužiuose (mada!) iš tikrųjų slypi visa antropologija. Suteikdami pavidalą savo išorei. taip savo išore mes išreiškiame vidų. kad aš atrandu save kitame asmenyje. Tai primena kalbą. HĖGELIS tikrąjį visuomeninį vienumą taip pat kildina iš vyro ir moters meilės. Antra vertus. Šiuo požiūriu erotika iš esmės yra išraiška. Šį susijungimą jis laiko esminiu. jausčiausi turįs trūkumų ir ^sąs nepilnas. o įsisąmoninu save tik atsisakydamas savo buvimo-pačiam-sau ir pažindamas save kaip mano paties vienumą su kitais ir kitų vienumą su manimi. būdingą žmogaus kūniškam buvimui-pasaulyje. Jis gali meluoti.t.tuntas taip pat nėra "vien biologinis" žmogaus aspektas. jeigu toks būčiau. gal i būti tiesa arba melas. elgseną savęs parodymas. Pirmasis meilės momentas yra tai. čia ės amą ir priešingos galimybės. kad per savo kūniškąją išraišką aš esu pateiktas kitų žvilgsniams. (TF §158) Remdamiesi PLESSNERIU (5. kad aš nenoriu būt i savarankiškas asmuo pats sau ir kad.3). ARISTOTELIS glaustai apibendrina taip: Pirmiausia vienas su kitu susijungti turi tie.. atitinkamai rengdamiesi. Jis taip ją apibūdina: Meilė apskritai reiškia suvokimą to.

save paniekinti. dėl to meilei iš esmės būdinga įtampa tarp ištikimybės ir išdavystės (fidelite et trahison). kai keičiamasi visomis mintimis. HĖGELIS atmeta mintį. V. visa sielos įvairove. preke. ką išreiškia erotika. šalina pats save: "juo svarbesnis kam nors yra malonumas. polinkis. Todėl kaip tik toje srityje.visu tuo norima kažką išreikšti. kalbant apie žmogaus seksualumą. kuriam tokia nuostata nebūdinga? Tam tikru požiūriu seksualinė išraiška yra vienareikšmė. "kuri remiasi jausmu. kuri iš esmės skirta meilei. kai jį valdanti erotika išreiškia meilę. kad žmogus yra istoriškas (5. bet yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. tai ją įprasmina ištikimybė. pripažįstantis. kad malonumas kaip savitikslis. sklaida. realizacija tik tada. šiomis atostogomis ir kt. "bemeilis" savitikslis pasižymi tendencija naudoti kitą asmenį kaip priemonę. iš tikro yra nuostata kito asmens atžvilgiu. Pasakymą "Aš myliu tave" J. kaip į privatinę nuosavybe. Bet tuomet. glamonė. Jis negali kaip gyvūnas betarpiškai ištirpti dabartyje. MARCELIS sako: "Mylėti žmogų reiškia sakyti: Tu nemirsi". kreipiamasi į visą prigimties įvairove. ar seksualumas vis dėlto yra savitikslis. paversti jį objektu. malonumas be meilės. Seksualumas kaip nuostatos neturintis. Žmogaus seksualinė išraiška skirta būti meilės išraiška. susijungimas. jei kalbai ne apie meilę. kad ji prasideda ypatinga simpatija. kad kai kurie marksistai apskritai kildina ištikimybę iš nuosavybės siekimo. meilė yra Taip" sakymas Tau. praeitis ir ateitis joje virsta problema. į kurią yra orientuotas žmogaus seksualumas. Bet tokiu būdu į akiratį patenka santuoka kaip ta bendrija. Šiuo požiūriu meilės taip pat neįmanoma apriboti vien dabartimi (šia naktimi. esą santuokos prasme sudaro tik emocija. Ištikimybė laike išsaugo Tau sakomą "Taip". Jis yra simbolis". būtent . juo greičiau jis jam praeina". RlCOEUR (1)). jeigu seksualumas siejamas tik su instinktu ir malonumo siekiu.meilę. o ne vien apie savitikslį seksualumą. Stebėtina. Meilei esminį poveikį daro tas antropologinis faktas. gėdos įveikimas.). kad iš kiekvieno jos gyvybės šaltinio galima būtų atsigerti meilės" (HEGEL). nors ir pripažįsta. . Būtent tokios nuostatos reikalauja ir žmogaus seksualumo esmė. Kartu čia slypi žmogaus seksualumo moralinės problemos branduolys. Vadinasi. besąlygiškas angažavimasis kito asmens labui. E. jausmas. Juk meilėje. kyla toks klausimas: Ar tai. bet 233 . ieškoma begalinių skirtumų ir surandami begaliniai tų skirtumų sujungimo būdai. (P. pretenduojančio į kitą asmenį."Malonumas nėra savitikslis. Tik esant šiai nuostatai atsiranda partnerystė: "Meilės gyvenimas tampa turtingas. kad tu esi!" A. G. Vadinasi. PFANDERIS vadina meilę "užsiangažavimu mylimojo buvimui". Bučinys. Pagal MARGELĮ. PIEPERIS verčia pasakymu "Gerai. šiuo savaitgaliu.5). Tik ištikimybė realizuoja meilę. galimas kraštutinis žmogaus pažeminimas ir beširdiškumas. Šiuo požiūriu žmogaus seksualumo prasmė yra suprantama visiškai klaidingai. teigiantis. Seksualumas tampa išsipildymu. Žmogaus seksualumas iš principo pajungtas meilės įprasminimui. FRANKUS atkreipia dėmesį į tai. piktnaudžiauti juo arba priešingai: paversti preke save patį. Ji kyla iš laisvo apsisprendimo užsiangažuoti kitam asmeniui.

14. nusipelno. sutvirtina. būdinga įtampa tarp ištikimybės ir išdavystės. jis vis dėlto dar neturi objektiškumo. kurie jį globoja. kurioje tėvai yra mylimi ir kurią jie myli. (TF §173) Šiuo požiūriu še\ma yra tėvų ir vaikų vienumas.ai. kad tarp vyro ir moters iš prigimties egzistuoja draugystės ai t>a meilės santykis. RICOEUR). Šis vaiko priklausomumas iš pradžių ir pirmiausia siejasi su tėvai". išorišku dalyku. ir žmonos dar nėra objektyvus. kad labiausiai vaikui reikia mylinčio dėmesio. o dauginimasis yra bendras visoms juslioms būtybėms. Motina myli vaike vyrą. kas žmoguje "biologiška". tai su asmeniu susijęs ir faktas. Todėl santuokoje galima lygia dalimi aptikti ir tai. ir vyro jie yra kitokie negu moters. kaip pamatinei žmonių ryšio* formai. (NE VIII. Todėl santuoką reikėtų konkrečiau apibrėžti kaip teisiškai dorovišką meile. 5. todėl bevaikės santuokos lengvai išyra. juk nors jausmas ir yra substancialus vienis.. kadangi šeima yra ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė. vaizduoja taip: Meilės santykis tarp vyre. kad į jį būtų atkreiptas dėmesys. gimstąs per anksti (53). kuris.. Juk žmogus iš prigimties labiau sutvertas santuokinei nei pilietinei l^endirijai. kas naudinga. kuriuose jie priešais save mato susijungimo visumą. Todėl šeima iškyla aikštėn kaip natūralus vienis. Mokslai apie žmogų liudija. ilgalaikių saitų su žmonėmis. bet ir gyvenimo poreikiai. tada išjos išnyks visa tai. Štai jis: Atrodo. tvirtų. tuo tarpu vaikuose šis vienumas yra dvasia. priklausomu nuo jų. Juk vaikai yra abiejų sutuoktinių bendrasis turtas. o jo negali būti dorovėje. Vaikas. kas laikina. Kitą ryšį tarp sutuoktinių. Bendro turto vienumas tėra koks nors išorinis daiktas. anot PORTMANNO. kas malonu. o tai. "ankstesnis ir būtinesnis" (ARISTOTE234 . šis jame -žmoną. Taigi vyro ir moters meilė (santuoka) antropologiškai implikuoja ir orientacijai vaiką. sudaro vaikai. Šiuo požiūriu tėvystė ir motinystė atlieka svarbų vaidmenį žmogui save realizuojant kaip vyrą ar žmoną. tai ji yra "svarbiausios mūsų kultūros lažybos" (P. atrodo. Abiejų lyčių uždaviniai ir darbai yra padalyti iš anksto. kas bendra. kad seksualumas biologiškai siejasi su pradėjimu ir gimdymu. iš pradžių visiškai priklauso nuo globos ir auklėjimo. abu jame mato savo meilę.kokiu atžvilgiu gali glūdėti atsitiktinumas. (TF §161) Kadangi santuokai. susijęs su žmogaus asmeniškumu. ir '. yra susiję su žmogumi kaip asmeniu. Šitaip vyras ir moteris vienas kitą papildo. tuo tarpu žmones suburia ne tik dauginimasis. šilumos ir namų saugumo. Tėvai įgyja šį objektiškumą tik savo vaikuose.1162a) Jeigu visa.63 Šeima ARISTOTELIUI priklauso tekstas. kiekvienas įnešdamas savo dalį į bendrąreikalą. kurie kaip tėvai susieti su vaiku. tai dalykas. kas priklauso nuo kaprizo ir kas yra vien subjektyvu". Tėvystės ir motinystės taip pat negalima laikyti biologiniu. Kitos gyvos būtybės sudaro bendriją ir bendrauja būtent tik dėl dauginimosi. nežiūrint senumo. HĖGELIS šią orientaciją.

vaidmenį (str. vidus ir išorė. KONIG). Žinoma. tam būtina pakeisti mąstyseną. kaip visuomenės pagrindinė natūrali ląstelė. sodas ir kt. Intelektas. pakelti darbo šeimoje verte. Net sutartis dėl valstybinių-pilietinių ir politinių teisių pabrėžia šeimos. remdamasi poreikių sistema. saugumas namuose ir atvirumas pasauliui yra susiję dalykai. Naujos perspektyvos galėtų atverti šeimai ir naujas galimybes.23) ir tėvų auklėjimo teis? (str. kaip visuomenės pagrindinės natūralios ląstelės.1). žmogaus teisių konvencijos. Tokiu požiūriu į šeimą taip pat yra pagrįstos SNO 1966 m. kad šeima. Bendruomenė yra socialinio bendradarbiavimo erdvė (5.2. bet būtų paruoštas. jo poreikiai jį verčia bendradarbiauti su kitais. Nepakartojamu būdu šeima suteikia galimybę suderinti bendravimą ir bendradarbiavimą. vykstant industrializacijai.4 Bendruomenė Bendruomene šiandien dažniausia laikoma ta tarp šeimos ir valstybės esanti sritis. kad būtų sunaikintas jo natūralus betarpiškumas . kad žmogus negyvena taip patogiai kaip gyvūnas. Žinoma. kai j i yra atsakinga už globos reikalingų vaikų priežiūrą ir auklėjimą. rūpintis giminyste. turi naudotis kuo didžiausia apsauga ir parama". jis..6). Būsto ir apdaro poreikis. Vienas dalykas sąlygoja kitą.. įvairiapusiškas kaimynų tarpusavio pagalbos ir bendravimo už šeimos formas ir kt. nuo jų darosi priklausomi ir patys poreikiai.1. senelius su anūkais).. meilę ir darbą (5. kalba apie tėvų teisę "rūpintis vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal jų pačių pažiūras".) ir darbo už šeimos (uždarbiavimas ne namie). socialinių ir kultūrinių teisių 10 str. dalyvauti formuojant gyvenamąją aplinką. suvokdamas skirtumus. kad "šeima. Kadangi žmogus "tik pats turi susikurti gyvenimo galimybes" (PLESSNER).6). santuoka skirta tam. Bet ir viengungystė (pvz. Ji formuojasi. bet ir likti atvira išorei. Tai pakeitė šeimos funkcijas. yra skirta ne tik būti uždara bendrija. kad atsirastų šeima. tiesą sakant. sudaryti kaimynyste.6. išvaduoti senus žmones i& izoliacijos. kuri "reiškiasi kaip pats save savyje varantis ir "socialiniu procesu" vadinamas fenomenas" (R. kaip dvasia. nustato. Kartu reikia nepamiršti. kaip visuomenės pagrindinė natūrali ląstelė. perimti globos ir priežiūros uždavinius. skoniui bei naudingumui virstant vertinimo kriterijais. o. Tarp jų yra dialektinis ryšys (3. Žinoma. Didesnis laisvo laiko kiekis bei gyvenimo sąlygų humanizavimas galėtų tradicinėms darbo šeimoje ir darbo už šeimos funkcijoms suteikti naują pavidalą ir iškelti naujus uždavinius: įveikti kartų tarpusavio uždarumą. įvyko gilus skilimas tarp darbo šeimoje (auklėjimas. ir neturi gyventi taip patogiai.visa tai padaro. visų pirmąją kuriant ir laikotarpiu. namų ūkis. padaugina poreikius.Lis) už valstybę. 5. kad maistas nebūtų žalias. šeima turi jungti kartas (pvz. Šis pokytis neturėtų šeimos funkcijų panaikinti. vienuolių įžadai). Uždarumas ir atvirumas. ir bevaikė santuoka taip pat suteikia įvairiapusiškų galimybių save realizuoti. Galiausia 235 . 13 str.17 ir 18). Sutarties dėl ūkinių. būtinybė.

maskuojantys ir trukdantys patenkinti tikruosius žmogaus poreikius. kad stygius apskritai nėra toks aštrus. nevaldomu malonumų siekimu. Kol žmogaus dvasia yra orientuota į natūralius poreikius.MITSCHERLICH).pasirodo. Meilė ir darbas beviltiškai vienas nuo kito nutolsta. pvz. dėl didėjančios specializacijos.. Šiandien be bažnyčių joms dar priklauso partijos. vartotojų. TF §190). bet nuomonė. jeigu žmonėms reikia daugelio dalykų. Šiose srityse ryški darbo jėgos pasidalijimo ir specializacijos tendencija. poreikį kurti grožį (menas. kuris pirmasis analizavo 236 . pilietinės iniciatyvos). nekontroliuojamas ūkio augimas naikina aplinką: natūrali žmogaus aplinka yra pasiekusi apkrovos ribą. drabužiai. luomai ir gildijos. kadangi. A.. pasireiškiančią besaikiu vartojimu. arba ieškoti galutinių kasdienio buvimo-pasaulyje sąlygų (filosofija). Neribotas. šeimų sąjungos. kad tai. Dėl šių poreikių apibrėžčių ir objektų įvairovės vystosi teorinio ir praktinio (žinojimo ir gebėjimo) lavinimo interesas. Karštligiško bendradarbiavimo perteklius slopina pagrindinį žmonių bendravimo poreikį (5. sukeliančius chaosą ir susvetimėjimą. Laisva ji tampa tada. Dėl to "auga turtai". bet drauge. prisiliesti prie to. mūsų miestų vystymasis buvo orientuotas į nekontroliuojamą transporto bei gamybos augimą ir nepaisė vaikų. kurios link veda pats save varantis procesas. yra tariamieji poreikiai. Šeimai imamas daryti spaudimas. Daugelis poreikių. pagal interesus ir įsitikinimus formuojasi susivienijimai (sąjungos). pažadinamų reklamos. Jie įvairiai skaidomi toliau. Šiuose susivienijimuose artikuliuotai pasireiškia neaprėpiama gyvenimo įvairovė. Socialinis procesas pats savaime nėra protingas. Kaip surasti išeitį iš šios socialinės krizės? Alternatyvos šiandien reikalaujama garsiau negu bet kada anksčiau. HĖGELIS. Pastaruoju metu vis didesnį vaidmenį atlieka spontaniškai atsirandantys. draugijos ir kt. "darbas tampa vis labiau atskirtas bei ribotas ir todėl stiprėja priklausomybė" (HEGEL). kai suvokia savo giliausių poreikį kaip dvasią. Klestint visuotinei gerovei. tarpsta kultūrinis proletarizmas. aktualiems tikslams realizuoti susikuriantys susivienijimai (pvz. kas dieviška (religija. (HEGEL. turinčius griaunamąją galią. •> Pirmiausia egzistuoja elementarus poreikiai (maistas. Vartotojiškumas slopina kūrybiškumą ir lavinimąsi. sukelia prasmės krizę. tai kurio nors vieno reikalingo dalyko siekimas nėra toks stiprus. tol ji nėra laisva. narkomanija ir alkoholizmu. ką reikia patenkinti.2). valstiečių. ir ji tik vargais negalais begali suvokti savąjį pamatinį vaidmenį.4. Jeigu "pats save varantis" socialinis procesas vyksta toliau. o tai reiškia. jis iškelia vis naujus poreikius ir mėgina juos patenkinti. Seimų. o skaidyti konkretybe į jos ypatingybes yra kaip tik lavinimosi dalykas. Jie sudaro bendruomeninių jėgų struktūrą.6). Ankstesniais laikais tokios bendruomeninės jėgos buvo bažnyčios. senų žmonių tikrųjų poreikių (plg.3). Didėjanti poreikių įvairovė kaip tik slopina geismus. 1. verslininkų. profsąjungos. Antra vertus. Dvi didžiules bendruomeninio bendradarbiavimo sritis vadiname ūkiu ir kultūra. yra jau nebe poreikis. Ypač neomarksistinė šio patį save varančio proceso kritika sudirgino viešąją nuomonę ir atkreipė jos dėmesį į jį lydinčius veiksnius. kuris patenka į poreikių sistemą. visiškai konkretiems. būstas). Beprasmybė. L4.

Stuttgarte. Jo sistema užbaigia ir apvainikuoja vokiečių idealizmą. mirė 1831 m. Bandė dialektiškai susieti Aristotelio ontologizmą ir Kanto transcendentalizmą.Georg Wilhelm Friedrich Hegel. gimė 1770 m. Berlyne. 237 .

Juk jeigu revoliucija pakeis visuomeninius santykius. remdamasi visuomene. Jos tikslas -piliečių visuotinė gerovė. kad valstybė (o su ja teisė) iš esmės tėra valdančiosios klasės instrumentas. kultūrines ir ūkines savirealizacijos sąlygas. kultūrine ir ūkine politika garantuoja visuomenės žmogiškumą. ji remia ir palaiko šeimas bei visuomenines jėgas. kultūrinę ir ūkinę politiką. ARISTOTELIS pagrindiniu valstybės uždaviniu laiko tai. pati nevirsdama dorovine idėja. Tuo jis nori pasakyti. o Valstybė privalo savo piliečiams garantuoti socialines. kildama iŠ apačios. Iš šių abiejų šaknų turėtų išaugti nauja sąmonė. kas protinga savaime". kad valstybė turi apsiriboti vidiniu teisinės valstybės vaidmeniu: kiekvienam piliečiui ji suteikia savirealizacijos erdvę. valstybė. sąvokoje yra tarpusavyje susieti ir kiti uždaviniai. Tam jai yra suteikta aukščiausia valdžios galia. Todėl jos veikla yra subsidiška (teikianti pagalbą).4). priešingai negu save varantis visuomeninis procesas (5. KANTAS. priklauso nuo to. kai valstybės proto ir etoso natūralias šaknis sudaro šeima ir korporacijos.5 Valstybė ARISTOTELIS žmogų vadina politiniu gyvūnu. priešingai. MARXAS teigė. o Mastas. Drauge ji privalo veiksmingai įtvirtinti (užsienio politikos ir kariuomenės pagalba) savo teisę kitų valstybių atžvilgiu (savo nepriklausomybę). Šiuo požiūriu valstybė yra visuomenės visuma. Tik valstybėje žmogus pasiekia savarankiškumo (autarkijos) būklę. kaip teisinė valstybė. kaip dorovinės idėjos. ir naujas etosas.6. Savo viduje ji. socialine. kad ji teisingais įstatymais įgalintų visais atžvilgiais gerą piliečių gyvenimą.• Šias problemas.5 o Teisė: Valstybė visų pirma yra "daugelio žmonių susivienijimas pagal teisės įstatymus" (KANT). kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. kiek ji. Valstybės. Iš šių šaknų. manė. kad žmogaus visuomeniškumas iš prigimties yra orientuotas į valstybę. Nuo tokios naujos orientacijos priklauso visuomenės humanizavimas. nukreipta į tikruosius žmogaus poreikius. protingas patį save varančio proceso formavimas. išauga dorovinė valstybės. Anot HĖGELIO. Jis manė. turi užtikrinti teisėtumą ir taiką. saugumo. t. matė dvi versmes. kad proletarinė revoliucija padalysianti valstybe nereikalingą. Tai daroma atitinkamai formuojant socialinę. 238 . idėja. iš kurių reikėtų laukti atsinaujinimo: šeimą ir korporacijas.y. sudaro sąlygas atskiram asmeniui realizuoti save bendrijoje ir bendruomenėje. kaip protingos piliečių vienybės. yra "tai.6. gali realizuoti dorovinę idėją (HEGEL). kaip "dorovinės idėjos realybė". valdymu ir teismo sprendimais. tai socialinis procesas savaime virsiąs geru ir valstybės daugiau nebereikėsią. kuriuo valstybė teise. 5. Galime skirti tris valstybės uždavinių sritis: 6. kurią ji vykdo įstatymų leidimu.

4 239 . LINCOLN). ir dvasinis subjektas? kaip tarpusavyje suderinti šiuos abu žmogaus būties momentus? 5.7 Kūnas ir siela Vadinamąją kūno-sielos problemą galime suformuluoti taip: kokiu būdu reikėtų mąstyti žmogų kaip vientisą asmenį. kad valstybė gali suvokti savo uždavinius tik jei ji yra laisva demokratija.Laisvės įsisąmoninimo pažanga padarė.1 skyrelyje. leidžia suprasti.1 Siela ir dvasia 3.6 Žmonija Niekada istorijoje žmogus dar nebuvo taip aiškiai įsisąmoninęs fakto. visos žmonijos pripažįstama aukščiausia valdžia. Todėl tarptautinė teisės ir taikos užtikrinimo sistema. kultūrines ir ūkines savirealizacijos sąlygas. Todėl žmogaus visuomeniškumas ir verčia svajoti apie. tai jos galia 6. bendra planetos ateitis.4. Visų žmonių lygios esmės ir lygaus orumo idėja. socialines.7. kai "tauta valdo tautos pagalba ir tau tos labui" (A. kad jis yra žmonijos narys. Šiuo požiūriu siela yra gyvybė. kaip tarpusavyje glaudžiai susiję valstybės bei tarpvalstybiniai junginiai aprėpia visą pasaulį ir paverčia jį vieningu pasauliniu procesu. Pasaulinis ūkis ir pasaulinė politika aiškiai rodo. kad tik visiems žmonėms lygiomis pagrindinėmis savirealizacijos sąlygomis gali rastis žmogaus verta žmonija. Kol neegzistuoja tarptautinė.6. Šiuolaikinė transporto ir ryšių sistema leidžia pajusti pasaulį kaip vientisą visumą. Pirmojo. "Jei akis būtų gyva būtybė. Naujas pasaulinis karas grėstų visos žmonijos egzistavimui.. tol aukščiausia valdžia yra pavienių valstybių rankose. vadinasi. remdamiesi ARISTOTELIU. Vartojome šią sąvoką ''gyvybės" ir "entelechijos" prasme. 5. kova prieš badą ir atsilikimą. Antrojo ir Trečiojo pasaulio problemos kelia žmonijai bendrus uždavinius.visa tai palikta savanoriškam valstybių bendradarbiavimui bei sienas peržengiantiems (ūkiniams ir kultūriniams) visuomeniniams procesams. kuri veiksmingai užtikrintų pasaulinę visuotinę gerovę vientiso žmogiškumo prasme. išreikšta žmogaus teisių sąvoka. gyvos būtybės entelechija.4. viso pasaulio žmonėms ir visoms tautoms veiksmingai įtvirtinanti teisines. įvedėme "sielos" sąvoką. jeigu jis yra ir kūniška jusli būtybė. 5.pasaulinę valstybę.

Viduramžiais netapatumo tezės laikėsi BONAVENTŪRAS (1221-1274) savo formų pliuralizmo teorijoje. Filosofijoje jos visiškai netinka. Dvasia yra neempirinė viso. 5.y. transcendentiškumą bei subjektiškumą. arba jos yra netapačios (netapatumo tezė).matyti būtų siela" (ARISTOTELIS).2. o Jau biologinis žmogaus kūniškumas nėra gyvūno kūniškumas. į gyvūną).3). jos redukuoja žmogų į paprastą organizmą.2). arba "sielas": augalinę. Jis manė. kraštutinių empiristinių (4. kaip juslios būtybės. Dėl to jis taria žmoguje esant tris formas.y. remdamiesi tuo. ką išsiaiškinome anksčiau: o Žmogaus dvasia yra reali tik kūniškame buvime-pasaulyje. Netapatumo tezės buvo laikomasi visų pirma platonizmo. kas empiriška.y.3. entelechiją bei gyvos būtybės (ne tik žmogaus.4) nuo bet kokio objektiškumo.4. arba mechanistinės (t.1.1) bei pozityvistinių pozicijų. 240 . Žmogaus dvasią reikia griežtai skirti nuo vitalinės sielos. Tokios pozicijos yra arba biologistinės (t. vitaline sielai Iš pradžių galimas toks atsakymas: arba dvasia ir vitalinė siela yra tapačios (tapatumo tezė). galimybės sąlyga. Dvasia mes skiriamės nuo gyvūno.3).2. 33 pieš.3.2. Tokios redukcijos tam tikruose specialiųjų mokslų modeliuose gali būti prasmingos.vita). jos dar redukuoja ir organizmą į kiekybę (mase) ir judėjimą). bet jos šalininkas buvo ir KANTAS. jog žmoguje egzistuoja tiek substancinių formų (3. kurios apskritai atsisako kalbėti apie dvasią. Mes nagrinėsime problemą.: Tapatumo ir netapatumo tezė Dabar kūno-sielos problemą galime suformuluoti tiksliau: kaip žmogaus dvasia santykiauja su žmogaus. augustinizmo ir racionalizmo tradicijose. t. Ji teigta principinį ontologinį žmogaus vitalinės sielos ir dvasios skirtingumą. ji yra pirmapradis cogito buvimas-su-savimi-pačiu (4. įsivesime vitalinės sielos sąvoką ir žymėsime ja gyvybę ( = lot. kiek yra skirtumų PORFYRIJAUS medyje (3.72 Mėginimai išspręsti tapatumo-netapatumo problemą Neliesime materialistinių. Kaip savimonė.2. bet ir augalo ar gyvūno) substancinę formą (plg. gyvūnišką ir intelektinę ( = dvasinę). Ji yra subjektiškumas kaip laisvė ir transcendentaliai skiriasi (4. Šios trys žmogaus sielos skiriasi ontologiškai. Atsižvelgdami į nevienodą sąvokos vartojimą.2).

"dvasios persmelktą" kūniškumą.1177b). tuo tarpu dar negalima pasakyti nieko aiškaus. kylančios iš šio dieviškojo prado. kad jis yra visai kitos rūšies sielos sugebėjimas. tai nebesuprantama.2. (I!. be jokio tarpusavio ryšio. Jeigu dvasia. vienintelis. DESCARTES'O filosofijoje res extensa ir res cogitans procesai vyksta lygiagrečiai. lyginant su žmogumi. ir lygiai toks pat didžiulis skirtumas yra tarp veiklos. Šį kūną-mašiną jis supriešino su cogito (1.3. "Kalbant apie protą [ = dvasią]. tai tektų pripažinti ir įvairias ontologines substancijas. ir veiklos. o Bet kokioje žmogaus veikloje vyksta ir vitaliniai (augaliniai.4. kurio pozicija. Kitoje vietoje dvasia vadinama dieviškuoju žmogaus pradu: "Yra didžiulis skirtumas tarp paties šio dieviškojo prado ir iš kūno bei sielos [vitalines sielos?] susidedančio žmogaus. jusliniai). LEIBNIZAS tarp sielos-dvasios vaizdinių sekos ir kūniškų pokyčių sekos taria esant iš anksto nustatytą harmoniją: Dievas harmonizavo abi sekas taip.3. atrodo. kad žmogaus pažinimas visuomet remiasi juslėmis (4. kad jis įsikuria kūne kaip tam tikra substancija ir nežūva" (Apie sielą I.4. Šiandien šiame kontekste dažnai kalbama apie paralelizmą. kaip mąstančiu daiktu (res cogitans).4.2). taip pat turi būti dieviškas (NE X. 4. Tokia netapatumo pozicija visada susiduria su dviem pagrindinėmis antropologijos problemomis: o Kokiu būdu taip suprastas žmogus galėtų būti mąstomas kaip vieniši Jeigu įvairios žmogaus substancinės formos yra skirtingos. yra kažkas dieviška.413b//90). kas] amžina nepriklauso nuo [to.. kurią jis apibrėžia kaip fizinio kūno entelechiją (3. Bet ar toks paralelizmas tikrai paaiškina antropologinį fenomeną? Visiškai kitokia netapatumo problema iškyla. Gyvąjį žmogaus kūniškumą jis mechanistiškai (3.4. lyginant su žmogiškuoju gyvenimu.2) redukavo į fizinį kūną-mašiną (res extensa) ir tuo apskritai eliminavo vitalinę sielą. tai gyvenimas pagal dvasią. kai pamėgino nustatyti ryšį tarp kūno-mašinos ir cogito.3. Bet jeigu vitalinė siela ir dvasia skiriasi viena nuo kitos kaip dvi substancijos.2. 16.4. tiesa.—2217 241 . kuris gali reikštis be materijos. susijusios su bet kokia kita dorybe.1). ARISTOTELIS vienareikšmiškai atskiria dvasią (nous) nuo vitalinės sielos.7. tačiau atrodo.3.2. sudvasintą.2. remiantis ARISTOTELIU. Tik prisiminkime.. Tad žmogus "yra" res extensa ir res cogitans ontologinių substancijų dvejybė.Ypač radikalus netapatumo tezės šalininkas buvo DESCARTES.4. kaip laikrodininkas nustato du laikrodžius. panašiai kaip [tai. interpretuojama įvairiai. kad jie visada rodytų tą patį laiką. ir dvasiniai procesai.2. DESCARTES susidūrė su dideliais sunkumais.1).1. O vitalinės sielos analizės išvada tokia: "Bet apie protą [ = dvasią].1. kad siela ( = dvasia) uždaryta kūne kaip kape. Bet ar tada žmogus nevirsta daugiui Ar įmanoma žmogų mąstyti tik kaip įvairių substancijų santykių vienį! PLATONAS įsivaizdavo.3.3. ką šie abu procesų tipai beturi vienas su kitu bendro. kas] laikina".408b//77). Tuo tarpu žmogaus fenomenas (53) nurodo į ištisai žmogišką.

mąstymas)priklauso vienam ir tam pačiam žmogui.5.2. medžiagų apykaita. o juslia būtybe vėlgi kita.2). Kaip saulė šviesdama leidžia daugybei juslių būtybių matyti.4.. kad vegetatyviniai augaliniai procesai (pvz. klaidinga) ARISTOTELIO teorijos interpretacija.1-3). individualius žmones kaip momentus apimanti ir juos nukelianti dvasia.. Prieš tokios. bet daugybė žmogiškų gyvų būtybių stovi priešais vieną visą žmoniją apimančią dvasią. jeigu žmogui būti gyva būtybe lemtų viena forma. Juk niekas nėra visiškas vienis. nelygstamo tapatumo įsisąmoninimas. tai iš to išplauktų. gyva būtybė nebūtų visiškas vienis.1 skyrelyje parodyta. vitalinę sielą. jeigu ji yra atskirta nuo vitalinės sielos ir yra nemateriali? 5.4. bet kaip vieną (antindividualią) dvasią visuose žmonėse. būtent juslinė siela. o ištirpdo vitalinę sielą dvasioje. nuo vitalinės sielos skirtingos antindividualios dvasios egzistavimą kalba asmens neriboto. juslinė veikla (pvz. Toks jis išliko iki dabar.4. Kai kuriose šiuolaikinės filosofijos pozicijose tokios antindividualios dvasios * vietą užima kalba bei bendravimas (komunikacija) (plg. taip viena dvasia daugelyje žmonių yra pažinimo priežastis. kad ARISTOTELIS individualumą rūšių viduje aiškina materijos sąvoka. TOMAS taip apibendrina netapatumo tezės problemą: Pirma. individualizuoja materija.. 76.7.7 J Dvasia kaip siela Bene svarbiausią tapatumo tezės atmainą pateikia TOMAS AKVINIETIS.Didysis arabų filosofas AVEROJUS (1126-1198) (padaręs didelės įtakos Vakarų Europos filosofijai) suprato šią ARISTOTELIO dvasią ne kaip individualų-žmogišką pradą. 2. jog žmogus apskritai nėra vienis (TV I. Vadinasi.3.4. Kai kurie kantininkai kalbėjo apie vieną antindividualią sąmonę apskritai. Vadinasi.2. 3). Bet kaip nuo individualios vitalinės sielos "atskirta" dvasia gali būti individuali? Pastarasis klausimas iškilo ARISTOTELIO ontologijai.4).2. jog egzistuoja antindividuali. o žmogumi dar kita. joks atskiro žmogaus subjektiškumas neegzistuoja. Nebotų įmanoma įžvelgti. Tam tikru požiūriu aristoteliškosios AVEROJAUS interpretacijos paveikta ir HĖGELIO dvasios filosofija. kadangi bet kokiam daiktui jo būties pagrindas ir jo vienio pagrindas yra tapatūs [3.5. Jo tapatumo tezė ne redukuoja dvasią į vitalinę sielą (kaip biologizmas: 5.5) ir dvasinė veikla (pvz. būtent protinga siela. 3. iŠ laisvės kylančioje moralinėje savideterminacijoje. kurios dėka jis turi būtį. Jis buvo aktualus HĖGELIO filosofijai. būtent augalinė siela. Bet kaip rūšies (žmonijos) viduje galima individualizuoti dvasią. jei nėra vienos formos.. jeigu ji turėtų kelias sielas.. matymas. Vadinasi. HĖGELIO prielaidą. remdamasis (matyt. kaip substancine formą. marksizmas interpretavo materialistiškai (istorinis materializmas: 1.1J.3. 3. visų pirma.1). O kalbama 242 . 3.

243 . tai tarp sielos ir pirminės materijos nėra jokios kitos. šiuo požiūriu.1.2). kaip gyvūniškumo entelechiją. Taigi. ontologijos požiūriu. kaip ribine sąvoka žymimas substratas (3. kad ji tampa savimi tik per buvimą-ne-savimi. tobulumą. tinkama dvasinei sielai. jog kažkas ontologiškai tobulesnis gali implikuoti to. dvasios "priešybė" yra ne gyvas kūnas ir net ne kūnas. žinoma.4. kad žmogaus dvasia savo apibrėžtu tobulumu apima taip pat gyvūno vitalinės sielos tobulumą. Tuo pačiu šios formos yra žmogišku būdu implikuotos dvasioje. ir protinga jusli būtybė.būtent apie tai. žmogiškos juslios būtybės substancinė forma. priklausantį nejusliai gyvai būtybei (plg. ir juslia būtybe). kadangi jis jau biologiškai nėra gyvūnas. implikuoja ir savyje ištirpdo vitalinę sielą. nors ir tobulesniu būdu. reikia traktuoti kaip turinčią visas reikalingas dispozicijas. materijai ji suteikia tą kūniškumą. kad šis (juslinis) jutimas ir šis (dvasinis) suvokimas yra šio tapataus. kaip žmogaus dvasia. pagal TOMĄ.2. kad jis yra reikalingas žmogaus dvasiai. Gamtos filosofijos požiūriu būtų galima pridurti: materialus kosmosas galiausiai egzistuoja tik todėl. tą juslumą.5. kad ši jusliniame buvime-ne-savimi pasiektų dvasinę savęs determinaciją.3). individualaus žmogaus jutimas ir suvokimas. Pratęsdamas analogiją. gyvybės būdu (3.4. materiją. Ji. ir gyvu kūnu. savyje ištirpdanti ir apimanti visas kitas formas (kūniškumą. yra reikalingi žmogiškame buvime-pasaulyje. kas mažiau tobula. žemutinių pakopų formos (kūniškumas. kurioje slypi aukščiausias tobulumas. Kaip gyvūnas. Juk bet kokia gyva būtybė yra kūnas ir bet kokia jusli būtybė yra gyva būtybė. Kaip dvasia. priklausantį kūnui kaip kūnui.3. žmogaus dvasia yra sykiu žmogaus vitalinė siela ir dėl to vienintelė substancinė viso žmogaus forma. TOMAS daro prielaidą. kaip fizinis objektas.3. Vadinasi. Todėl jos specifinė apibrėžtis apima ir vitalinės sielos tobulumą. Šitaip gyvos būtybės substancinė forma implikuoja visą tobulumą. Vadinasi. kurie jai.1). kadangi siela [ = dvasia] yra substancinė forma (ji konstituoja žmogų kaip tam tikros rūšies substanciją). gyvūniškumas) yra sutvarkytos atsižvelgiant į dvasią. jis jau turi kalbą. kurio dėka ji pati yra ją atitinkančios. žinoma. TOMAS taip išdėsto tapatumo tezę: Akivaizdu. Žmogaus dvasios specifiką sudaro tai. ji turi remtis juslumu. augališkumą. augališkumas. Būtent todėl žmogus neturi nieko gyvūniško. Tuo pačiu. kuri iš dvasinės sielos kaip tokios gauna žemutinių pakopų tobulumus (ir dėl toji virsta ir tiesiog kūnu. Vadinasi. ir gyvas kūnas. kurioje nieko neparašyta (4. bet. (Apie sielą 9) Vadinasi. bet tik (pirminė) materija. Lygiai taip pat juslios būtybės (animal) vitalinė siela tam tikru būdu implikuoja tobulumą.1).4. kadangi kaip tokia ji yra tuščia lenta. gyvūniškumą). Juk ji turi būti materija. Veikiau iš dvasinės stelos kaip tokios žmogus įgyja įvairias tobulumo pakopas: jis yra ir tiesiog kūnas. tarpinę vietą užimančios substancinės formos. kaip dvasiai.

tai šitai reiškia. Kadangi forma [čia: žmogaus dvasia] užbaigia materiją. Šį buvimą-savimi ir ne-ištirpimą TOMAS vadina subsistencija (maždaug: turėjimu-savyje-patvarumo). substancinė forma. Vadinasi. Todėl savo sugebėjimu ji taip aukštai iškyla virš materijos. kad darosi pajėgi veikti. kad juo forma yra tobulesnė. Bet kadangi ji savyje turi būties. transcendentalumo). dvejybiškumas paaiškina taip pat buvimo-kūnu ir kūno-turėjimo skirtumą (5. ir.3). šis sugebėjimas yra intelektas (TVI.2. atlikdama dvasinį aktą. Šis kūno formos (vitalinės sielos. iš vienos pusės. substancinė 244 . yra pati savimi. ji į save sugrįžta (I. suteikdama jai būtį.ad1 ). ir subsistencijos (savimonės. kūno entelechija. Bet žmogaus siela [ = dvasia] yra aukščiausia formos tobulumo atžvilgiu. Viena vertus^ ji yra vitalinė siela.34 pieš.: Dvasia kaip vitalinė siela Ar tai reiškia. kita vertus. kad jis subsistuoja pats savyje.1). ji neištirpsta šioje funkcijoje.. galima būtų kalbėti apie dvasios dvejybiškumą. tuo aukščiau ji iškyla virš kūniškos materijos ir tuo mažiau joje ištirpsta. iš kitos pusės. funkcijoje? Jokiu būdu: Reikia nepamiršti.14.. entelechijos). kaip vitalinės sielos. kadangi mano dvasia yra šio kūno vitalinė siela.76. Aš esu mano kūnas. Tačiau. neturėdama jokio sąlyčio su kūniškąja materija. jog žmogaus dvasia ištirpsta savo. Jeigu kažkas grįžta į savo paties esmę. tai ji tam tikru mastu joje išnyksta.

žmogaus brendimo procesu ir mitybą . ir gyvenantysis. lytiškumą . kai mirtis yra. Tačiau šis išradingas samprotavimas iš tikro yra tik triukas. jog prasmei. Šitaip suvokiant problemą. 5. nėra mirties. Ji mūsų nepaliečia. jis yra ir mirštantysis. (DV XIII. vidujumo ir išoriškumo apibrėžtys. Bet prasmė kreipia mus į savirealizaciją. Juk jeigu ir išmuša jo paskutinė valanda ir jis tuoj tuoj. tikintis tobulos žmonių visuomenės ateityje. paverčianti kūną žmogaus kūnu. Todėl prieš pat savo mirtį SOKRATAS (PLATONO "Fedone") diskutuoja su savo mokiniais apie nemirtingumą ir žengia mirtin. Šios egzistencinės mirties ir nemirtingumo problemos buvo mėginama įvairiais būdais išvengti. Ji yra laisvasis Aš (transcendentalumas). Bet sykiu ji yra ir organizmo gyvybė. juslinį pažinimą .. Vadinasi.9). jog pačioje istorijoje 245 . HEIDEGGERIS paryškina problemą: Žmogus gyvena "nuolatinėje neužbaigtyje". augimą . Laikome. entelechija. pvz. Žmogus yra būtybė. o kol mes esame. tikėjimas nemirtingumu gyvavo mituose ir religijose. t.1) suponuoja prasmę. Visi šie įvaizdžiai (jų bendras bruožas yra prielaida. Aš turiu savo kūną. išleis dvasią.. bet kaip dvasia išlieka subsistentiška. sudabartinanti savo mirtį ir sudabartintos mirties akivaizdoje klausianti apie gyvenimo prasmę. nauji asmenys. Šios visumos būklės žmogus negali patirti buvime-pasaulyje. su jau-nebe-būtimi. gebėjimą būti savimi. Tik mirtis jį užbaigia ir padaro visuma. Graikas EPIKŪRAS (341-270) įrodinėjo: mirtis yra visiškai ne mūsų reikalas. jog bet kokia veikla (5. Tad jeigu visumos būklė sutampa su mirties būkle. kurią turime laikyti bet kokios veiklos prielaida. Lygiai taip pat nepatenkina tolesnio gyvenimo rūšyje (žmonijoje) įvaizdis.y. turintis kūną ir galintis paversti gamtą įrankiu. kadangi mano dvasia neištirpsta šioje funkcijoje. Tarp tėvų ir vaikų nėra jokio asmeninio tapatumo ir tolydumo.8 Nemirtingumo problema Gerokai anksčiau.Aš ir Tu susitikimu.žmogaus pažinimu.valgymu. jis vis dėlto iki tol. mūsų jau nebėra. negu nemirtingumo klausimo ėmėsi filosofija. kol siela palieka kūną. instinktiškumą . dar tebegyvena. išryškėja alternatyva: absurdas arba nemirtingumas. Filosofija šią problemą sklaido dviem požiūriais: egzistenciniu ir teoriniu. apie kurias jau kalbėjome.5.1). AUGUSTINAS taikliai pastebi: Mirštantysis visada yra dar gyvenantysis. Mat visumos būklė sutampa su mirties būkle. kaip radikalią beprasmybę.. lemta žlugti. tai atrodo. kuris nieko nepatenkina. tuo paaiškinamos ir antropologinės instrumentiškumo. Tolesnio gyvenimo vaikuose įvaizdis taip pat negali mūsų patenkinti.4. kaip sakoma. Juk tą akimirksnį. Šiuo požiūriu žmogaus dvasia yra dvasinė siela.problema. gebėjimą būti visuma.5) kaip buvimo-mirties-link (5. Šiuo požiūriu SARTRE ir CAMUS nuosekliai mėgino mąstyti žmogaus buvimą kaip absurdą. Vaikai yra kiti. būdamas tikras dėl nemirtingumo. Egzistencinis požiūris kyla iš žmogaus istoriškumo (5.forma.

kaip išnyksta materialūs daiktai. Veikiau bet kokios meilės ir darbo tikslas gali būti tik žmonių kaip asmenų savirealizacija.5. kad dvasia negali išnykti kitokiu būdu. Pavyzdžiui.1). taip: Žmogaus dvasia suvokiama kaip nemateriali. darome įsitikinę.2 skirtingos problemos. yra svarbūs trys dalykai: o Nemirtingumo problema yra problema. Bet jei dvasia nėra natūralioji materiali substancija. Bet nemirtingumas ir prikėlimas iš numirusių yra dvi 7. neišvengiamai patiria save kaip savitikslį. Principinis dvasios kitoniškumas rodo. kokiu gi būdu nemirtingumo atveju būtų realizuota galutinė žmogaus prasmė (pvz.yra galutinė prasmė. kurią po mūsų mirties kada nors realizuos kiti) turi vieną didelį trūkumą.3 tik kai Dievas jį prikelia iš numirusių. o Filosofinio įrodomumo klausimas priklauso nuo klausimo. Jie mano. kad asmens buvimas turi prasmę.4. kadangi jų materialumas iš esmės implikuoja galėjimą-būti-kitaip. kas neištirpsta materialioje gamtoje. neįrodo. į bendravimą ar bendradarbiavimą (5. kad žmogus mirdamas numiršta visiškai (visiškos mirties teorija) ir kad žmogaus gyvenimas įgyja galutinę prasmę 6. bet kokia kiltis ir nyktis ontologiškai remiasi natūraliųjų substancijų materialumu (3.. kuriam jo būtyje rūpi pati ši būtis. Nemirtingumo ar absurdo alternatyvą nemirtingumo naudai galima išspręsti tik tuo atveju. tai ji neturėtų būti nykstanti kaip natūraliosios substancijos. bekūnė esybė. 246 . Abiem bendra tik tai.2. kad čia glūdi problema. kai klausiama. O kaip tik šią prasmę mirtis. Nemirtingumo problema ir Dievo problema yra glaudžiai susijusios. kokiu mastu galimas filosofinis mokymas apie Dievą. pajėgiančių įrodyti. Ji neišvengiamai iškyla ir iš egzistencinio (prasmės problematika). simetriška egzistencinio požiūrio problemai. Žmogus. kuris nėra pats žmogus. Jis egzistuoja dėl savęs paties. kurios filosofiškai neįmanoma atmesti. palaimingas Dievo kontempliavimas). Bet koks mėginimas neigti problemą tuo pačiu yra žmogaus asmens savitiksliškumo ir žmogaus dvasios transcendentalumo neigimas. jog nemirtingumas neegzistuoja. o Nemirtingumo postulato neįmanoma filosofiškai sugriauti. Yra krikščionių teologų. bet iškyla virš jos kaip transcendentalumas ir savimonė. ką mes vienas kito labui darome. Teorinis samprotavimas. pabrėžtinai neigiančių žmogaus dvasios nemirtingumą. atrodo. neigia. jeigu neabsurdiškumą ir prasmę galiausiai garantuoja Dievas. Tuo pačiu iš akių negalima išleisti ir kitokios problematikos. Jos yra nykstančios. Kad ir kaip žmogus būtų įtrauktas j bendriją ar bendruomenę. ir iš teorinio (dvasios esmė) požiūrių. Teorinį požiūrį galima išdėstyti įvairiais būdais. kad nemateriali dvasia negali išnykti taip. Tai. kad galutinė žmogaus gyvenimo prasmė nėra mąstoma kaip kažkas. Šiuo klausimu. Nėra jokių griežtų argumentų. vis dėlto jis nėra vien priemonė tikslui. telpantis pasaulyje (istorijoje). Pagal ARISTOTELĮ. kaip kažkas.3. Tai iškyla aikštėn ir tada.6). atrodo. Bet ar įmanoma griežtai filosofiškai įrodyti žmogaus dvasios nemirtingumą? Nuo PLATONO nemirtingumo įrodymų iki KANTO nemirtingumo postulato buvo nuolat mėginama tai padaryti.3.

Iš esmės čia kalbama apie vitalinės sielos ir dvasios santykio klausimą. • Žmogaus fenomenas rodo. » Pasauliškumas . Gamta kaip tokia yra beistorė. • Žmogaus problemą sudaro tai. žmogus visada jau yra atskleidęs istoriją kaip visumą. Poreikių sistema atskleidžia visuomenę kaip socialinio bendradarbiavimo erdvę (ūkis ir kultūra). mechanistinė) dvasios redukcija į vitalinę sielą neišlaiko kritikos. Net žmogaus kūniškume galima įžiūrėti dvasią. kurio prielaida -prasminga savirealizacija. • Istoriškumas yra tik žmogui būdinga laikiškumo atmaina. kad žmogus jau kaip kūniška būtybe nebėra gyvūnas. mylint ir dirbant. Valstybė. bet kaip dvasia (transcendentalumas) yra virs šios gamtos. Tik žmogus turi istoriją. Materialistinė (biologistinė.5 dalies santrauka • Specialusis antropologijos mokslas tiria dalinius žmogaus aspektus. Žmogaus būtis yra buvimas-pasaulyje. savimonę). kaip gyvūnas. • Visuomeniškumas. virsta santuoka ir šeima. • Kūno-sielos problema. Buvimas-kartu realizuojamas bendraujant (bendrija) ir bendradarbiaujant (bendruomenė). Kad galėtų save motyvuoti ir projektuoti. kuris. paklusdamas meilei ir ištikimybei. atbaigia šią struktūrą. Žmogus suvokia save kaip savitikslį. jai priešindami žmogaus dvasią kaip transcendentiškumą (laisvę. Žmogaus esmė daro jį visuomenišką. Jo buvimaspasaulyje yra veiklus. kuri kaip visuomenės visuma turi užtikrinti savo piliečiams plačią visuotinę gerovę. Žmogaus buvimas-pasaulyje yra buvimaskartu. tačiau verčia peržengti savo ribas ir pereiti prie žmonijos bei siekti pasaulinės visuotinės gerovės (žmogaus teisės!). Žmogaus gyvūniškumo entelechiją (substancinę formą) vadiname vitaline siela. Istoriškas žmogaus buvimas yra buvimas mirties link. Žmogus visada yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas j ateitį. tuo tarpu filosofinei antropologijai rūpi žmogus apskritai. Netapatumo tezė. priklauso materialiajai gamtai. kad jis. Žmogus visada jau yra atskleidęs pasaulį kaip vientisą visumą. Natūrali buvimo-kartu struktūra prasideda lyčių tarpusavio ryšiu. kuri pripažįsta natūralų . Klausimas apie istorijos prasmę yra istorijos filosofijos tema.

suvokti dvasią kaip viso žmogaus gyvybę (bet dvasios savitumo neištirpdyti vitalinės sielos funkcijoje). Mėginant mąstyti vitalinę sielą kaip nukeltą dvasioje (t. susiduria su dideliais sunkumais.ontologinį abiejų pusių skirtingumą. kadangi negali mąstyti žmogaus ar jo veiklos vienumo. • Nemirtingumo problema. Nemirtingumo postulato neįmanoma filosofiškai sugriauti.y. Ir egzistencinių (prasmės problematikos). . Nemirtingumo filosofinio įrodomumo klausimas yra neatsiejamas nuo filosofinės Dievo problemos. ir teorinių (dvasios esmės) klausimų kėlimas neišvengiamai atsiremia į nemirtingumo problemą. gyvūniškumo ir transcendentalumo vienumas žmoguje (tapatumo tezė} darosi aiškesnis.

kas padaroma dirbant. ekologijos problematika rodo. Toliau mes pamėginsime šią problemą suskaidyti. kuris elgiasi. Darymas gali būti ir profesinis-techninis gaminimas. Tai reiškia štai ką: ar poelgis yra moralus.4. moralus ir doras vartojimas nėra suvienodintas.Šie žodžiai yra beveik vienareikšmiai. Tad technikai ir gamintojai turi ne tik daryti. mes kalbame apie moralų arba amoralų. tai atliekamų veiksmų (darbų) tikslas yra gaminamas produktas. sąžinė. darna).2. Remdamiesi KANTU. jau šnekant 249 . atskleidėme skirtumą tarp juslinio ir dvasinio pažinimo (4. Etikoje vartojame žodžius. veikiau darymas gali implikuoti elgesį. galima diskutuoti. šiuo atveju namas. Etikoje kalbama apie praktinę veiklą.3).1 Teorija ir praktika Klasikinė filosofija skiria du pagrindinius žmogaus dvasios veikimo būdus: pažinimą ir norėjimą. ką įmanoma padaryti. plg. Mes išnagrinėjome filosofinę pažinimo problemą (4). Elgesys (praktika) yra veikla. Žmogaus veiklą jis skirstė į teorinę (pažinimas). ar jis yra etikas ir doras. kad elgesys atitinka sąžinę nepriklausomai nuo motyvuojančio turinio. apie dorą arba nedorą elgesį. Praktinėje filosofijoje žodžių etiškas. anskrito dharma = dėsnis. kad. Kartu darymas ir elgesys vienas kito neneigia. kad negalima daryti visko. praktinę (elgesys) ir pojetinę (darymas) (plg. būdas). Jeigu aš padedu senelei pereiti gatvę.6 ETIKA Etiką kaip filosofinę discipiną pirmasis išskyrė ARISTOTELIS.1 Valios laisvė Valios laisvė yra pirmoji pagrindinė praktines filosofijos problema. bet ir tuo pačiu metu (atsakingai) elgtis. Remdamiesi šiuo vertybiškumu.y. Darymas. turėsime galvoje. Matėme.5. Vadinasi. vertinga pati savaime. O apie ii. kurios tikslas yra ne ji pati. išvestus iš graikiško žodžio ethos ( = įprasta gyvenamoji vieta. Šia prasme ji yra praktikė filosofija. ir meninė kūryba. aprotys. (4.. žmogiškasis elgesys pasižymi tam tikru vertybiškumu. O Sakydami "etiškas" ir "doras". Pvz. o ne sąžinės aspektą. lotyniško mos ( = paprotys. sprendžia tiktai to.). bet tik tai. kas dera. . 5. tai šios veiklos tikslas yra pats poelgis. Jeigu statomas namas. mes toliau taip vartosime šiuos žodžius: O Sakydami "moralumas" ir "moralus". bodas) ir lietuviško doras (t. už ką galima ir atsakyti.tai veikla. turėsime galvoje turinio.2) ir išsiaiškinome pažinimo sąrangą.1. Jis vertingas savaime. o tai.

Tai skirtumas tarp (dvasinio) pažinimo ir norėjimo (= dvasinio siekimo).). 3.11. realiai: siekiu realizuoti buvimą gydytoju. Abu veikimo būdai vienas kitą sąlygoja. o Norėjimas siekia sutapatinti subjektą ir objektą objekte. (TOMAS AKVIniETIS. sutapatinti juos realiai.y. išryškėja skirtumas tarp pažinimo ir siekimo. t. Akivaizdu. vadinasi. tai šiame atpažinimo akte Arkikatedros suvokimas yra mano suvokimas. pažintyje. 3. Skirtumas tarp pažinimo ir siekimo dažnai apibūdinamas tuo. eidamas Gedimino prospektu.pažinime.4. Analogiškas skirtumas egzistuoja ir dvasios srityje. Tad pažinimas ir norėjimas.y. Pažinimas atskleidžia pasaulį kaip to. jei norime pažinti. SĄLYGOJA. Bet. t. Šią sampyną formuluojame kaip teorijos-praktikos problemą. abu pagrindiniai veikimo būdai implikuoja skirtingą subjekto ir objekto tapatumą: o Pažinimas siekia sutapatinti subjektą ir objektą.1). tai buvimas gydytoju yra mano noro objektas. subjekte.y.: Abipusis pažinime. teorija ir praktika yra susiję kaip vienas kito prielaida. Tačiau negalime norėti nieko. norėjimas atskleidžia pasaulį kaip siektinų galimybių ("gėrio". Pažinimas sutapatinama s su objektu (Arkikatedra) subjekte. kaip objektas apibrėžia [specifikuoja] [valios] aktą.5). Jeigu aš. Jeigu noriu būti gydytoju. kadangi gėrį kaip tokį irgi apima kaip ypatingybę bendroji tiesos sąvoka. TV 1. žinojime. KAD SPECIFIKUOTŲ NORĖJIMAS 35 pieš. ką galima pažinti ("tiesos". ko nė kiek nesame pažine. kurį aprėpia bendroji geno sąvoka.2.3. Norėdamas siekiu sutapti su noro objektu pačiame objekte. pažinimas sąlygoja norėjimą.apie juslumą (3. kad mes pažįstame tik tuo atveju.2.3) visumą. kad. Kartu abu pagrindiniai veikimo būdai yra neatskiriamai susipynę buvime -pasaulyje. Mat ir tiesa kaip tokia (jos siekia pažinimą a) yra tam tikras apibrėžtas gėris. Abiejuose pagrindiniuose veikimo būduose žmogiškasis buvimas pasaulyje visada yra jau atskleidęs pasaulį kaip visumą. KAD PAŽINIMAS ATLIKTŲ SĄLYGOJA. ir norėjimo sąlygotumas Norėjimas sąlygoja pažinimą [pažinimo] akto atlikimo atžvilgiu.visumą. atpažįstu Arkikatedrą.9. t. atsižvelgiant į tai. 250 .

laisvę iŠ išorės niekieno neverčiamiems daryti viską.5). kalba 25J . apibrėžtas norėjimas. Ta pačia prasme kalbame ir apie teisines laisves. ir nėra (2. ką jis nori. Tad ji mobilizuoja pažinimą.4. tematizuoti. lygiai kaip. Tačiau valia kaip tokia negali pati savęs apibrėžti (specifikuoti). motyvą) jai duoda tik pažinimas. Ši pagrindinė valios tendencija sąlygoja visą žmogaus veiklą kaip sąmoningą veiklą. t. kurios visi siekia. Tik kai pažinimas ją apibrėžia. Istorinio materializmo teorijoje (1. idealios kalbos. WAGNER) objektais. ir siekia tas galimybes realizuoti. Šis pažinimą valdantis interesas priklauso nuo to. krypstančia į tam tikras galimybes. idealaus požiūrio.4. PLATONAS kalbėjo apie gėrio idėją. Todėl mūsų pažinimas (teorija) atspindi tik materialines mūsų ekonominės praktikos sąlygas. Galime juos įsisąmoninti ir pakeisti. Jeigu kalbame apie laisve šia prasme. kurių anksčiau nebuvome reflektavę. kadangi pasaulis mums yra jau atsiskleidęs kaip visuma (5. Nelaisvas. gali tapti teorinės refleksijos (H. Juk pažinimo pirminė prasmė yra motyvuoti valią apibrėžtai elgtis.1) MARXAS šią įžvalga radikalizuoja. Tad praktika yra pirminė pažinimo atžvilgiu (KANT).1.2 Išorinė ir vidinė laisvė Kalbėdami apie laisvę. Todėl ir mūsų pažinimas visada yra jau apibrėžtas šio apibrėžto norėjimo požiūriu ir nukreiptas į apibrėžtą dalyką.. Vadinasi. Grynos. sakome. Mes pajėgiame šiuos interesus reflektuoti. Žinoma. Tačiau mes nesame tiesiog atiduoti savo interesų valion. uždarytas kalėjime. nepasiekiame absoliučios. publikuoti.1). reflektuodami tam tikrą kalbą. kaip mes savo buvimu-pasaulyje pasaulį atskleidėme. ką norime.2. ką jis nori. dažniausiai iškart pagalvojame apie išorinės prievartos priešybę.4.-5). mūsų pažinimas pajungtas apibrėžtam interesui (J. Galbūt šitaip niekada nepasiekiame absoliutaus. kurios. vadinasi. HABERMAS).Valia visuomet ir iš esmės krypsta / gėrį apskritai. pvz. tikėti. Mūsų interesai išplaukia iš mūsų socialinės-ekonominės.y. kaip parodė WITTGENSTEINAS. yra kalinys. tai turime galvoje išorinę laisvę. Bet objektą (akstiną. Bet savajame interesų rate mes netūnome kaip sraigė kiaute (4. kalbėti. Juk interesai ir reikšmės. juos įsisąmoninti. Į prasme. t. ARISTOTELIS. į savirealizaciją. 6. kurios laisvoje teisinėje valstybėje kiekvienam piliečiui garantuoja laisvę nustatytose ribose daryti visa. Galima paprieštarauti.4. iš klasinės padėties. priešingai.y. Kasdieniame buvime-pasaulyje mūsų norėjimas visada yra konkretus. ARISTOTELIS apie laimę. nuo praktikos ir intereso nepriklausomos teorijos nėra. egzistuojančias gėrio apskritai erdvėje. Valia visada jau yra motyvuota. kad pažinimas ją apibrėžtų. visas pažinimas pajungtas praktikai ir pažinimą valdančiam interesui.4.. ji tampa apibrėžta valia. Tad teorija visuomet yra sąlygota praktikos (ir intereso). Apibrėžta valia ji tampa tik apibrėžto objekto dėka.

mirė 1938 Freiburge i. Vienos įtakingiausių šiuolaikinės filosofijos krypčių — feno menologijos kūrėjas. gimė 1859 Prossnitze.Br.Edmundas Husserlis. . K r i t i k u o d a m a s empirizrną ir psichologizmą kėlė „Filosofijos kaip griežto mokslo" idėją.

bet vis dėlto atleidžiama. pirminę proto sintezę (4. Visiškai kitaip yra su vidine laisve. 1110a).2. Pagal ARISTOTELĮ. Prisiminkime kad ir vadinamuosius smegenų plovinius. ką jie daro. Psichologijoje ir psichiatrijoje taip pat kalbama apie prievartą (pvz.šitaip: "Tad kokią veiklą reikėtų vadinti priverstine? Atsakome: tokią.1110 b) Išorinės laisvės neturėtume suprasti per siaurai. Būtent tokia yra vidinė suimtojo laisvė. ką jis nori daryti. persekiojamas disidentas . Tuo tarpu gali būti ir tokių poelgių. 6. Kankinys. kurias išsiaiškinome PLATONO trikampio pagalba (1. kad didžiausia išorinė prievarta ir visiška vidinė laisvė neretai gali egzistuoti kartu. kurios priežastis yra išorinė ir kurioje veikiantysis neprideda nieko savo".8): o Transcendentalinė (savimonės filosofijos) refleksija (4. ko nereikėtų daryti. jog išorinės prievartos akivaizdoje jis išlaikys savo vidinę laisvę: Yra dalykų. įvairiausius siaubingus metodus.1. be kurių dvasia negali kūniškai būtipasaulyje. savanoriškumas vidinės laisvės požiūriu yra tai.2). kai veikėjo dvasia pati save determinuoja šiam poelgiui. Ši ilgos sukelta ir laisvę ribojanti prievarta tam tikra prasme irgi yra "išorine". naikinančius organines gyvenimo sąlygas. psichiką veikiančių vaistų taikymą. Todėl laikome juos atsakingus už tai. kad jis dėl to nėra kaltas. kas empiriška. išorinė prievarta jį dar paakina tam tikromis aplinkybėmis nepasiduoti iki pat mirties. Tada verčiau reikia rinktis mirtį didžiausiose kančiose (ARISTOTELIS. ką vadinome dvasia. nėra veiksnus. Iš gero žmogaus netgi tikimasi. Kaip išorinė laisvė santykiauja su vidine? Žinome. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis išorinė prievarta gali sutrukdyti išlaikyti vidinę laisvę.2. nes ir čia priežastis yra išorinė. politinis kalinys. I. įkyrių būsenų neurozę). daroma bijantis to. ką daro. už kuriuos nors ir nepagiriama. priekaištaujame jiems arba juos giriame. Kasdieniame buvime-pasaulyje mes visuomet darome prielaidą. tai. Poelgis yra savanoriškas tada. neempirinę viso to. NE III.4) padėjo mums atrasti Aš. Priešingai. Todėl sakome. nėra atsakingas už tai. kurios nė kiek negali pažeisti joks kankintojas ar budelis.3. kad išorinė prievarta iš principo nepaliečia vidinės laisvės. 253 . trukdančią pacientui daryti tai.. 1.13 Laisvė kaip praktinis protas Prisiminkime abi filosofines refleksijas. (NE III. būtent -jei tai.visi jie akivaizdžiai rodo. Juk šiuo atveju ARISTOTELIO apibrėžimas taip pat tinka. kas viršija žmogaus prigimties galimybes ir ko niekas negalėtų ištverti. jog mus supantys žmonės paprastai elgiasi savanoriškai. sąlygą. o veikiantysis nieko neprideda savo. kurių nepateisina jokia prievarta."ko principas yra veikiančiojo viduje".

plg. Juslioje būtybėje išskyrėme (juslinį) pažinimą ir (instinktais pagrįstą) siekimą. kai priežastis yra ne empirinė. Šitą siekimą (KANTAS jį vadina žemesniuoju sugebėjimu norėti) galiausiai sąlygoja empiriniai malonumo ir nemalonumo motyvai.o Ontologinė (būties filosofijos) refleksija padėjo mums susidaryti juslios būtybės kaip gyvosios substancijos sąvoką (3. Empiriniai mokslai tai. nuo transcendentalinio subjekto. Jei grynasis protas galėtų savaime virsti praktiniu.5). tai veiktų priežastingumas. kad rėmai. ar valią determinuoti gali ir protas (transcendentalumas)? Kitaip sakant. Malonumo ar nemalonumo motyvuotas elgesys irgi įsiterpia į gamtinio priežastingumo rėmus. KANTAS skiria: o Gamtinį priežastingumą. kaip bet kokio empiriškumo sąlygos. ar gali protas pats savaime virsti praktiniu protu? Jeigu jis to negali padaryti.6. tai kalbėti apie vidinę laisvę reiškia apgaudinėti save.2.1. (PPK A 30 // 27) Kas determinuoja valią konkrečiai praktikai? Ar tiktai jusliniai malonumo ir nemalonumo motyvai? Ar vis dėlto pakankamu valios determinantu gali būti ir protas.6). kas empiriška. t.3). Tada žmogaus elgesys sutampa (kaip moko visi empirizmo šalininkai.4) ir priežastis. Gyvūnas siekia malonumo ir vengia nemalonumo.y. Tuo tarpu transcendentalinė refleksija atskleidžia transcendentalinę perskyrą . ar jis gali boti valios determinuotu tik empiriškai sąlygotas (t.4. Gyvūno elgseną valdo priežastingumas (3. 4. apie šį gamtinį priežastingumą kalba priežastiniai specialiųjų empirinių mokslų aiškinimai. kas empiriška. kai empirinės priežastys sukelia empirinius padarinius. iškyla toks klausimas: Ar žmogaus veikla taip pat paklūsta tik šiam malonumo-nemalonumo motyvacijos priežastingumui. Neempirinė priežastis tada būtų priešinama empiriniam padariniui. Specialieji empiriniai mokslai iš principo negali į jį atsakyti. kuris visiškai sutampa su instinktine malonumo-nemalonumo motyvacija. determinuotas malonumo-nemalonumo motyvacijos)". yra su stebėjimu susijusios intelekto veiklos rėmai (4.2. kaip "grynasis". kaip transcendentalumo ir gyvūniškumo vienovei (5. o Laisvą priežastingumą. Jų priežastiniuose aiškinimuose (4.skiria visa.2. KANTO formuluotė: "Vadinasi.1) su gyvūniškai natūralia malonumo-nemalonumo motyvacija. aiškina tuo. kad pats šis klausimas nėra empirinis klausimas. kuriuose gali ką nors nagrinėti specialieji empiriniai mokslai. ir padarinys yra empiriniai. protas? "Grynojo proto kritikoje" KANTAS parodė. kurį reikėtų griežtai skirti nuo priežastinio aiškinimo empirijos srityje. bet transcendentalinė (protas kaip valios determinantas).y. Todėl ši priežastis iš principo 254 . Žmogui. kas empiriška.7).3. Kodėl? Todėl.4. pirmas klausimas čia toks: ar vien tik grynojo proto paties savaime pakanka determinuoti valiai.3. nepriklausomas nuo empirinės malonumo-nemalonumo motyvacijos.

empiriškai atskleisti tokį praktinį proto dėsnį neįmanoma. tai tada laisva savideterminacija yra tikras dalykas. 255 . kurio srityje protas kaip toks (transcendentalumas) yra valios determinantas? Bet kokiu atveju mes žinome. Vadinasi. kad. TRANSCENDENTALUMAS LAISVĖ SAVIDETERMINACIJA 36 pieš. jeigu galime parodyti. kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principas". kuris kaip valios determinantas funkcionuoja absoliučiai besąlygiškai (kategoriškai). (A54//45) Paprasčiau: Elkis taip. Tokį kategorinį praktinį dėsnį.1. kad galėtum panorėti. "kurį mes tiesiogiai įsisąmoniname" (A 537/44). kad laisvas priežastingumas yra tikras dalykas. ir kiekvienas išvedžiojimas. KANTAS atranda kategoriniame imperatyve: "Elkis taip. transcendentalumo plotmė atskiriama nuo empirijos. jog visi elgtųsi taip. kad egzistuoja grynasis. yra bergždžias" (PPK A 3 //15). kuris supranta kategorinį imperatyvą.) akiračio. kad grynasis protas pats sau teikia įstatymus ir šiuo požiūriu pajėgia determinuoti valią. nukreiptas prieš jo galimybę būti tokiu.: Laisva savideterminacija KANTAS įrodinėja šį dalyką taip: Laisvas priežastingumas yra neabejotinas tik tuo atveju. Ar egzistuoja toks laisvas priežastingumas. klausiama dėl neempirinio proto fakto. pakankamą valios determinantą. sociologijos ir kt. Jeigu galime parodyti. neempirinis proto dėsnis. Vadinasi. apibrėžiama ir iš empirizmo atimama laisvo priežastingumo erdvė.4). kaip tu dabar! KANTAS turi galvoje štai ką: Kiekvienas žmogus. Jeigu grynasis protas "tikrai yra praktinis. tai jis veiksmu įrodo savo ir savųjų sąvokų realumą. atskleidžiant transcendentalinę perskyrą (4. Bet tuo dar neįrodoma. Žinoma.l išslysta iš specialiųjų empirinių mokslų (psichologijos.

nepersveriamą jokių juslinių sąlygų ir netgi nuo jų visiškai nepriklausomą (PPK A 53//44). įrodo. To. Tačiau valios laisvė yra ne empirinė. tai šis imperatyvas yra formalus ir kategorinis. tai mano elgesys moralės požiūriu yra bevertis. TOMU ar HEGELIU.. Tai nereiškia. kai protas jį pavaizduoja kaip determinantą. nes vagystėmis toli nenueisi!". apie ką galima kalbėti. kas transcendentalu. kurį mes vadiname dorovės dėsniu" (A 56/146). kurioje viskas vagiama. Jeigu sakau "Nevok!" ir suprantu šį imperatyvą remdamasis proto įžvalga. nei moralinis. kad šis turinys privalo remtis vien tik proto įžvalga. Vadinasi. Mes vadovavomės KANTU. kad grynasis protas (transcendentalumas) gali savaime virsti praktiniu ir dėl to yra pakankamas valios determinantas. Kategorinis imperatyvas turinį turi. Šiuo atveju imperatyvas nėra nei formalus. kad šis proto faktas galioja ir jam pačiam. Vidinė laisvė pasirodo esanti akivaizdžiai susijusi su morale. kurį mes tiesiogiai įsisąmoniname. tik gal ne tokių ryškių rezultatų. kadangi empirizmas visa. morales dėsnis. remdamiesi PLATONU. empiriškai neįmanoma nei įrodyti. kad valia yra a priori pavaldi kategoriniam šio formalaus ( = neempirinio-juslinio-materialaus) praktinio dėsnio imperatyvui. jame nėra apskritai jokių malonumo-nemalonumo motyvų gamtinio priežastingumo požiūriu. "Vadinasi. dvasinė. kurioje nėra jokios empirinės materijos (malonumo-nemalonumo). mat jeigu nevagiu tik bijodamas bausmės. Kaip faktinis proto dėsnis. griežtumu ir tikslumu (tai KANTO tiesioginės polemikos su empirizmu rezultatas). Bet jeigu sakau "Nevok. Empirizmo šalininkams toks įrodinėjimas gali boti nesuprantamas. Taigi valia yra laisva. tai čia pateikiamas empirinis determinantas. bet transcendentali. valią motyvuoja ne tik malonumo-nemalonumo motyvai. yra tai. Bet kategorinis imperatyvas yra visiškai grynas. bet ir proto apriorinis dorovės dėsnis. Bet. Jis apima grynąją proto formą.. jog jis visada yra a priori įsipareigojęs kategorinio imperatyvo atžvilgiu. Kiekvienas asmuo žino. Tai. redukuoja į empiriją. laisvę 256 . ARISTOTELIU.y. nei paneigti. Pamėginsime parodyti aiškiau. t. būtume pasiekę labai panašių. Etinis formalizmas teigia. jog bet koks morališkai įpareigojantis dėsnis turi turėti dėsnius teikiančią proto formą ir todėl būti nepriklausomas nuo malonumo-nemalonumo motyvų. laisvė ir besąlygiškas praktinis dėsnis savitarpiškai vienas kitą nurodo" (A 527/43). kas mums pirmiausia siūlosi ir veda tiesiai prie laisvės sąvokos. "Grynasis protas pats savaime yra praktinis protas ir teikia (žmonėms) visuotinį dėsnį. kadangi jo pateiktas laisvės ir moralumo apibrėžimas pasižymi vaizdingu aiškumu.tiesiogiai įžvelgia. būtent malonumo-nemalonumo motyvas (gali būti pagautas!). Atkreipsime dėmesį į dar vieną. jis yra nepriklausomas nuo bet kokio juslinio siekimo.. nei kategorinis. tradicijoje nemažiau reikšmingą. kodėl KANTAS kategorinį imperatyvą vadina formaliu proto dėsniu. kad dorovės dėsniai neturi jokio turinio. Bet daryti išvadas apie valios laisve jos neturi jokios teisės. kad niekas negali norėti visuomenės. Tačiau čia svarbiau yra tai. Vadinasi. AUGUSTINU. Psichologijai ir sociologijai daugeliu atžvilgiu gali būti svarbu žmogaus elgesį aiškinti gamtinėmis priežastimis.

Vadinasi. jeigu nelyja.3. tai gatvės yra šlapios" yra teisinga ir tuo atveju. Tuo tarpu ekvivalenčioje (p-q) kalbama apie pakankamą ir būtiną sąlygą. Todėl proto sąvoka gali būti taikoma daugybei ir įvairybei. todėl. praktikos) sampyna liudija.pažinimo (proto. Determinantas yra pakankamas. tam.2). Abiejų pagrindinių dvasios veikimo būdų .5. Todėl visos protingos būtybės turi sprendimo laisvę (Pag. kuris peržengia bet kokį (empirinį) gamtinį priežastingumą. Jis yra pakankamas valios determinantas.3). kai p klaidingas ir q teisingas. II. Mat bet koks apibrėžtas motyvas visumos horizonte visada yra viršytas ir paklūsta tik proto sprendimui. spręsdamas. jeigu p. Implikacija (p-q) teiginyje p pateikia tik pakankamą ša lygą teiginiui q. 48). 6.1'. jeigu jis ir tik jis gali determinuoti atitinkamą dalyką. Jis yra transcendentalus. Todėl implikacija yra teisinga.3) ir ekvivalencijos (4.1. galime pavadinti praktikos motyvacijos horizontu (E. kadangi q yra tada ir tik tada. TOMAS taip apibendrina šį argumentą: Judėjimas ir veikla plaukia iš bendrosios sąvokos tik tarpininkaujant atskiram suvokimui. Laisva savideterminacija . Implikacija "Jeigu lyja. kad žmogaus dvasia yra laisva vidinės laisvės prasme. Jei q teisingas ir ekvivalencija turi būti teisinga. Šį visumos horizontą. Tai reiškia: teiginys p yra pakankama. kas darytina.1. Vadinasi. mes skiriame dvi valios determinantų 17. Žmogaus elgesys plaukia iš proto imperatyvo ne ekvivalencijos.4 Gėris ir blogis Grynasis protas gali savaime virsti praktiniu (6. protas. Vadinasi. kaip būties horizontą. kuriame mums visada yra jau atskleistas pasaulis. bet implikacijos prasme. juk jas galėjo palaistyti. Tačiau jis yra tik pakankamas.tai toks priežastingumas. Galime šitai suprantamiau paaiškinti. kad iš proto sudarytos sąvokos išplauktų judėjimas arba kokia nors veikla.1. bet ir kiti determinantai (motyvai). jeigu jo užtenka kam nors determinuoti.5). ir gatvės vis dėlto yra šlapios. kad valią gali determinuoti ne tik proto. nagrinėdami skirtumą tarp implikacijos (4. taip pat KANTO tekstą 1. HEINTEL). mat judėjimas ir veikla siejasi su atskirybe. bet ne pakankama ir būtina sąlyga teiginiui q.—2217 257 . nėra determinuotas tiktai į vieną dalyką. (Plg.liečiantį argumentą. Kaip tik jame išnyra poelgių motyvai. Kodėl? Matyt.3. teorijos) ir norėjimo (valios. baigtinis motyvas negali valios determinuoti taip. nes grynasis protas pats sau teikia moralės dėsnius.3. o nepakankamas ir būtinas valios determinantas. o jis pats bet kokį apibrėžtą motyvą viršija. tai joks apibrėžtas. kad ji būtų priversta veikti su gamtinio priežastingumo būtinumu. Kadangi žmogaus buvimas-pasaulyje visada jau yra atskleidęs pasaulį kaip visumą.5. Dvasia gali pati determinuoti savo veikimą. tai teisingas turi būti taip pat p. Tačiau bendrybė potencialiai apima daug atskirybių. bendroji proto sąvoka turi būti susieta su atskirybe. Determinantas yra pakankamas ir būtinas.

moraliai gero poelgio paskata yra pareiga kaip tokia. iš jo "laisvės ir nepriklausomybės nuo visos gamtos mechanizmo". ką aš įžvelgiu kaip protingą dalyką. yra šventa. kaip kategorinis proto dėsnis. Vadinasi. jis 258 . tas nesitiki kokios nors naudos (polinkis!). KANTAS poelgį vadina moraliai geru tada ir tik tada. . kas sukurta. jeigu jis atliktas iš pareigos. ir iš kokios šaknies išauga būtina sąlyga tos vertės. didis žodis. Jų pareigiškumas plaukia iš proto formos kaip tokios. viskas. ir negrasini niekuo. tik žmogus.ir motyvų klases: o Proto motyvai: jiems būdingas imperatyvumas. Kadangi pareigos šaltinis slypi žmogaus viduje ir pareiga. nors. kas sukeltų sieloje natūralų nepalankumą ir gąsdintų. tavyje nėra nieko patrauklaus. Pareiga! Tu prakilnus. nors slapta jie ir veiktų prieš jį. prieš kurį nutyla visi polinkiai. kurią tik žmonės gali sau suteikti? (PPK A 154//106) KANTAS kildina pareigą iš žmogaus asmenybės. kaip kategorinis imperatyvas. bet paklūsta proto įžvalgos kategoriškumui. Pareiga yra kaip tik tai. Kas elgiasi moralės požiūriu gerai. t. gali būti panaudota lik kaip priemonė. iš pareigos. kas žmonėms įsiteiktų. tu reikalauji paklusti. tai teisingi tokie žodžiai: Tiesa. bet žmonija jo asmenyje jam turi būti šventa. jie yra perdėm empiriniai. yra tikslas pats savaime. Juos dar vadiname pareigomis. Juos vadiname polinkiais. Iš viso to. 37 pieš. kad sužadintum valią. kaip proto motyvas. o Malonumo-nemalonumo motyvai. nepriklausomai nuo bet kokių malonumo-nemalonumo motyvų. o su juo ir kiekviena protinga sukurtoji būtybė.kas gi yra tavasis tavęs vertas šaltinis ir kur glūdi šaknys tavo taurios kilmės. kas tik norime ir kam turime nors kiek galios.: Blogis ir gėris Pareigos yra kategoriniai proto dėsniai. išdidžiai neigiančios bet kokią giminystę su polinkiais. bet tik nustatai dėsnį.y. žmogus ne toks jau šventas. (A 155-156//107) Kadangi žmogus gali save laisvai determinuoti ir yra pareigos šaltinis. kuris savaime prasiskverbia į sielą ir net prieš valią įgyja pagarbą (nors ne visada būna vykdomas).

5). jeigu pareiga ir polinkis sutampa.3.y. jog valia gali ir yra moraliai įpareigota polinkius išugdyti taip. Tada p tam tikru mastu gyvena juose. valia gali būti jų determinuojama ir gali jais vadovautis. Moralės dėsnis manyje iškelia mane virš mane gaubiančio žvaigždėto dangaus (1. Ką reiškia moralės požiūriu blogai elgtis? Moraliai blogas poelgis verčia mus prieštarauti tam. kas gera. meilę ar neapykantą. vadovaujantis pareigai prieštaraujančiais polinkiais. jeigu aš leidžiuosi determinuojamas polinkių. daiktu". Pareiga kategoriškai reikalauja elgtis pagal pareigą ir lygiai taip pat kategoriškai draudžia elgtis. Mes kalbame apie "sąžinės graužimą". Jam vieninteliu! būdingas orumas ir tik jis nusipelno pagarbos. suteikia jiems tipiškai žmogišką sąmoningumą ir dvasiškai juos persmelkia. vilties. vidinės laisvės. kentėjimo. Moraliai blogas elgesys neigia veikiančiojo asmenyje būtent šį orumą. Kaip tik tada darau tai. 259 . Vadovautis polinkiais.4. plg.y. jausmo. Tada mes su malonumu darome tai. t.4). Moralės dėsnis mumyse iškelia mus virš bet kokio gamtinio priežastingumo ir įveda į laisvos savideterminacijos erdvę. "kad jis pats iš savęs neatimtų moralinės būtybės pranašumo. taip pat valingai determinuoti savo troškimą.2).4. DMD A 68) Blogai elgdamasis žmogus pats tampa blogas. nei amoralu. Todėl mes (žiūrėdami arba klausydami) galime į ką nors nukreipti savo dėmesį.y. Polinkiai taip pat yra pakankamas valios determinantas. paklūsta valiai. t. kad šie atitiktų protą. Kaip tik tai sudaro žmogaus orumą. ir šitaip nepaverstų savęs vien tik polinkių žaismo mechanizmu. kad poelgis praranda dalį moralinės vertės. be šito nebūtų jokio žmogiško troškimo. kas sudaro mūsų kaip žmonių orumą. kadangi blogai elgdamiesi mes paklūstame gamtiniam priežastingumui. Mūsų juslinė veikla (sensomotorika. pagrįsti malonumo įgijimu ir nemalonumo vengimu (3. Amoraliai arba moralės požiūriu blogai elgiuosi tik tuo atveju.. vadinasi. KANTAS.4. kuris nesidžiaugia doroviškai gerais poelgiais".. ko neturėčiau daryti.5). leistis jų determinuojamam. (KANT. kurio imperatyvas nėra vykdomas. "kanda atgal" (TOMAS). t. Šis buvimas blogu prieštarauja pats sau: žmogus kaip moralinė būtybė turi orumą. Visai kitaip moko ARISTOTELIS. priešingai negu mūsų vegetacinė veikla (plg. Protas. tačiau blogai elgdamasis jis pažeidžia šį orumą. Tik prieštaraudamas polinkiui. nusiminimo ar pykčio. juslinio siekimo motyvai. pagal kurį "nėra tikrai dorybingas tas. meilės. Pareiga draudžia žmogui blogį. KANTAS buvo linkės manyti. džiaugsmo.yra aukščiau gamtos ir jos priežastingumo. 3. Bet pareiga ir polinkis gali ir sutapti. Bet negalime valingai tiesiogiai paveikti (vegetacinių) auginio arba nėštumo procesų. Polinkiai yra. kaip ir ARISTOTELIS. nėra nei moralu. prieštaraujančių pareigai. ARISTOTELIS mano.. pripažįsta žmogaus natūralią tendenciją vadovautis polinkiais. 3. neapykantos. Čia nėra jokio kompromiso. malonumas įgyja tikrąją prasme. kurio srityje nėra jokio orumo.

kad polinkius reikia valingai išugdyti ir paveikti taip. kad valios laisvė yra negalima. ji susilaiko (priešingai negu klasikinis determinizmas) nuo bet kokios ontologinės (3.3. tas. Dorybė yra įgytas (moralinėmis pastangomis išugdytas) gebėjimas su malonumu daryti tai.4). Poetas F. visą vyksmą reikėtų aiškinti gamtiniu priežastingumu (6.2..Todėl moralėje kalbama ne tik apie tai. priežastingai determinuoja nekintami gamtos dėsniai. KANTAS sakytų. kas vyksta. kadangi jo dvasia (pareiga) yra harmoningai suderinta su gyvūniškumu (polinkiu). SCHILLERIS savo rašinyje "Apie žavesį ir orumą" (1793). remiantis pareigos ir polinkio harmonija. Tačiau priežastingumo principą. Vadinasi. bet ir apie tai. veikiant naujųjų laikų gamtos mokslams bei mechanistinei (3.antecedentas ("priežastis"). 6. anot ARISTOTELIO. Ji ir toliau pripažįsta.y. jog tarp pareigos ir polinkio nekiltų prieštaravimų.6.2. remiantis Šia samprata. kas gera. kuris pareigą harmoningai suderintų su polinkiu. yra pagrįsta priežastiniais dėsniais. kaip mano KANTAS. Iš to plaukia. Aiškinti stebėjimo duomenis priežastimis. bet yda.2.2.Dorybės priešingybė yra ne polinkis. viskas vyksta mechanistiniame deterministiniame kosmose. kai ir sąlyga .. ir įvykis .1) priežastingumo principo interpretacijos.1. kad mechanistinis deterministinis pasaulėvaizdis neišlaiko kritikos. ji neretai traktuoja tik kaip tom tikros mokslinės programos išraišką (v. kai pareiga prieštarauja polinkiui.6) arba transcendentalinės (sintetinis apriorinis teiginys.1. kaip empirinių teorijų prielaidą. visada su malonumu darytų tai. Tikrai geras žmogus būtų. Ilgainiui paaiškėjo. o Visa. Tokia samprata pagrįsta klasikinė dorybės sąvoka.3).konsekventas ("padarinys") yra empirinės duotybės. kad. KUTSCHERA). kad priežastiniai aiškinimai empirinėse teorijose yra labai garbūs (4. Vadinasi. Vadinasi. pabrėžė šią harmoniją. kas vyksta. ji jokiu būdu neteigia. Bet šitaip klasikinė determinizmo problema gamtos moksluose išsisprendžia savaime.2) mokslo sąvokai. Šiandien mokslo teorija tuos dalykus aiškina visiškai kitaip. Todėl dorybingas žmogus kartu yra laimingiausias žmogus. kad. Kartu nereikia išleisti iš akių štai ko: laisva savideterminacija jokiu būdu neprieštarauja ontologiniam priežastingumo principui (3. Kartu mokslo teorija suvokia priežastingumą kaip empirinę sąlygos (antecedento) ir įvykio (konsekvento) seką.1. kad visa. kas vyksta. . prieštaraudamas KANTUI ir pritardamas ARISTOTELIUI. kaip įvykis (konsekventas) būtinai išplaukia iš empirinės sąlygos (antecedento). Determinizmo turinį sudaro du teiginiai: o Viską.6). reiškia aiškinti juos priežastingumo dėsniais. kas gera. Laisva prak- 260 . reikia elgtis pagal pareigą. galima paaiškinti dviem momentais: mase ir judėjimu. t.5 Laisvė ir determinizmas Šiuolaikinė determinizmo problema atsirado XVII a. 4.

jog. Mes iš principo negalime pažinti visų dabarties apibrėžtumo pakopų" (156). Šiuo požiūriu ji neturi nieko bendra su laisvės problema. HEISENBERGO teorijų su valios laisve nederėtų sieti dėl trijų priežasčių: O Ši teorija kalba tik apie deterministinio-priežastinio aiškinimo.3) teiginį p ("mes pažįstame dabartį").53. Jis rašo "Kai. O Laisvė iš principo nėra empiriška.1. O Laisvė neturi nieko bendra su indeterminizmu (neapibrėžtumu). pvz. nei savivalės. pvz. stebint mikrofizinius objektus. K. HŪBNERIS ir P. O Esą šia teorija įrodoma. Laisva saviderminacija veikiau reiškia tai. kuris vėl ir vėl iškyla šiame kontekste. nei paneigti.. tiksliai žinodami dabartį. MITTELSTAEDTAS atkreipė dėmesį į tat. vienu metu negalima nustatyti visų atskirai paimto elektrono būsenų parametrų. kad dalelių padėtis ir impulsas vienu metu negali būti tiksliai nustatyti. aiškiausiai išreiškiantis kvantinės mechanikos teorinių dėsnių statistinę prigimtį. Atkreipiame dėmesį į filosofijos ir fizikos sandūroje kylantį klausimą. Abi nuomonės yra absurdiškos. skirdamas gamtinį priežastingumą ir laisvą priežastingumą. kad laisvos savideterminacijos galimybę galima įrodyti mažiausių dalelių indeterminizmu. kad. galime daryti kai kurias išvadas apie fenomenų stebėjimo galimumą. griežtai formuluodami priežastingumo dėsnį. ji yra transcendentali. niekada neįmanoma išvengti matavimo proceso poveikio šiems objektams. liudija apie nekritišką scientizmą ir visišką filosofijos problemų specifikos nesupratimą. tai implikacija yra teisinga ir tuo atveju. kad teiginys q ("mes galime apskaičiuoti ateitį") implikuoja (4.tika nereiškia nei nepagrįstumo. tariame. teigia. FREY taip apibūdina jo teoriją: "HEISENBERGO neapibrėžtumo principas. padėties ir impulso vienu metu negalima išmatuoti pakankamai tiksliai. kad gali egzistuoti valios laisvė.. jeigu p klaidingas. Ši teorija paskatino kai kuriuos mąstytojus ginti keletą labai keistų nuomonių: O Esą HEISENBERGO teorija sugriaunanti priežastingumo principą. galimybę. Juk jeigu priežastingumo principas reiškia. pagrįsto subatominių fenomenų stebėjimu. Kalbama apie fiziko W. bet prielaida. klaidinga būna ne išvada. HEISENBERGAS grindžia šį neapibrėžtumą tuo. tačiau nieko negalime pasakyti apie ontologinį priežastingumo principą. G. galime apskaičiuoti ir ateitį. Būtent tai turėjo galvoje KANTAS. Iš fakto. HEISENBERGO neapibrėžtumo principą. kad. Todėl empirinėmis teorijomis jos neįmanoma nei įrodyti. kad pacituotas HEISENBERGO teiginys patvirtina priežastingumo principą. veikiau turime galvoje ypatingos rūšies priežastingumą (laisvą priežastingumą). 261 . Kalbėdami apie laisvę. kadangi. kad empirinis padarinys (poelgis) turi neempirinę priežastį. Nuomonė.

Todėl jam būdingas orumas ir jis nusipelno pagarbos. pažinimas . ARISTOTELIS skiria teorinį ir praktinį protą. šitaip pasiekdamas mokslinės teorijos visuotinumą. yra pradinis 262 . •Egzistuoja dvi pakankamų valios determinantu klasės: pareigos ir polinkiai. kaip pakankamas valios determinantas.1. Jo tikslas yra tiesa. empirijos.1 skyriaus satrauka •Etika yra praktine filosofija. kai protas teikia moralinius dėsnius. jeigu grynasis protas gali savaime virsti praktiniu. Ją išreiškia klausimas: Ką aš privalau daryti čia ir dabar? Tai. 62 Sąžinė Atskyręs teoriją ir praktiką (6. prieštaraujančio pareigai. pagrindiniai dvasios veikimo būdai. •Išorinė laisvė yra laisvė nuo išorinės prievartos. neišlaiko kritikos. nepriklauso nuo empirinių malonumo-nemalonumo motyvų. Jis yra moraliai blogas . yra vienas su kitu glaudžiai susiję. Žmogaus asmuo yra pareigos šaltinis. kurios jis siekia dėl jos pačios. jei jis išplaukia iš polinkio. patirties duotybės ir pakyla prie bendrybės. Vidinė laisvė yra atsakinga savideterminacija. nuo gėrio kaip poelgio tikslo apskritai ir susieja šią bendrybę su konkrečia poelgio situacija. Kadangi valia visada yra jau apibrėžta valia. kintamybės. Jos objektas yra žmogaus elgesys (praktika). Tačiau pažinimą sąlygojantys interesai gali būti teoriškai reflektuoti. o Teorinis protas pradeda nuo atskirybės.1). • Vidinė laisvė yra reali. Šiuo požiūriu teoriją sąlygoja praktika. Tai įvyksta.6. jeigu jis.y. Kategorinis imperatyvas liudija protą esant pakankamu valios determinantu. "j ką nukreiptas siekimas. t. o Praktinis protas pradeda nuo bendrybės. tai pažinimas visada yra jau pajungtas tam tikram interesui. Norėjimas sąlygoja pažinimo veiksmą. Poelgis yra moraliai geras. Kaip sąlygą jis visuomet numato ir teorinę įžvalgą. •Pažinimas ir norėjimas.norėjimo apibrėžimą. jeigu jis išplaukia iš pareigos. remiantis gamtiniu-priežastiniu determinizmu. •Mėginimas neigti valios laisvę.

Ar įmanoma dorovinį apriori apibrėžti konkrečiau? KANTO kategorinis imperatyvas (6. Todėl privalėjimas kaip toks. vadinasi. Sis principas sujungia privalėjimo ypatybę su gero ir blogo ypatybe.4). kurie nekyla iš patyrimo. 62.1. kad kažkas yra.praktinio proto taškas. Kiekvienas žmogus turi sąžine. Remdamasis tokiu svarstymu. Etikos kontekste praktinį protą vadiname sąžine. kas gera. kalbame tik apie tai. jeigu tik jos apskritai" turi "valią".y..1. HUME pagrįstai atkreipia dėmesį į tai. kurį mes vadiname dorovės dėsniu" (PPK A 56 //46). Šis apriorinis dėsnis galioja "visoms protingoms būtybėms.3) yra jau konkretesnis apibrėžimas. jog iš to. ir nedaryti to.1 Dorovinis apriori Sąžinė klausia: Ką aš privalau daryti? Kas yra gėris čia ir dabar? Sąžinė. TOMO apibrėžimas "Daryti tai. kaip praktinis protas. Kitaip suformuluotas. privalėjimo forma. Ar egzistuoja ir praktinio proto apriori. Ji tiesiogiai susijusi su privalėjimu. yra praktinio proto bei sąžinės apriori. Pastaruoju metu siūloma tokia formuluotė: "Kiti turi poreikių kaip ir tu. KANTAS samprotauja taip: "Grynasis protas pats savaime yra praktinis protas ir teikia (žmonėms) visuotinį dėsnį. jis skamba taip: "Elkis taip. kas yra gera ir kas yra bloga. Čia dar nekalbame apie tai. Teorinis protas negali paaiškinti privalėjimo. tačiau yra toks bendras. būtinai sieja bendrybę su situacija. jo galutinis taškas yra poelgio pradžia" (ARISTOTELIS). ir nedaryti to. TOMAS formuluoja vieną bendriausių dorovinio apriori apibrėžimų: daryti tai. KAMlAH).4). visuomet ir būtinai siejantis praktinį protą kaip tokį su situacija? Kitaip suformulavus: ar egzistuoja žmonėms bendras dorovinis apriori? Jau ARISTOTELIS pripažino. Dėl to iškyla klausimas: ar egzistuoja visuotinis principas. kas gera. 2t>3 . kad teorinis protas turi pirmuosius.3). kas bloga. pareigiškumas (6. dorovinis sąžinės apriori? Pradžiai išryškinsime du elementus.1. anot KASTO. kad gėris ir blogis yra praktinio proto objektai a priori. kad kažkas turi būti. nei kieno nors kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės. bet yra bet kokio patyrimo sąlyga. o Gero ir blogo ypatybė (6. o visada kaip tikslą" (DMP A 66-67 //62}. prieštaros principą). praktinis. pagrindinius teiginius ir idėjas. Apriori. yra neempirinė. kad nei savo asmenyje. Dėsniui yra būdinga "imperatyvo forma".1. kurie sąžinei būtinai turi būti aprioriniai: o Privalėjimo ypatybė. "Grynojo proto kritikoje" KANTAS aprašė tas apriorines sąvokas. kas bloga" nors ir nekelia abejonių. neįrodomus principus (pvz. visuotinė pažinimo sąlyga (4. niekada logiškai nekyla. Elkis pagal tai!" (W. t. D. kad praktiškai neturi jokio turimo.

priklauso nuo mūsų motyvacijos horizonto (6. ką aš kokiu nors būdu žinau. kad situacijų kompleksiškumas reikalauja tokios sprendimo galios. kas kokiu nors būdu turi reikšmės šitam elgesiui situacijoje įvertinti. Todėl įsakymų ir draudimų turiniu ne visi žmonės laiko tuos pačius dalykus.1.3 pabaiga). Nenešk slapta vyšnių iš kaimyno sodo! Problemiška. nei techninis galėjimas. apimanti praktinį sprendimą dėl konkrečios pareigos. Čionai įsiterpia visa mano pasaulio atskleistis. Pirmosios prielaidos vaidmenį atlieka dorovinis apriori.* Kad. Tai sugebėjimas "protingai elgtis dalykuose. Kategorinio imperatyvo požiūriu KANTAS taip formuluoja šio taikymo principą: Paklausk savęs. imperatyvas. kurios pateikiamos kaip absoliučiai visuotinai galiojančios.arba: "Perženkime savo subjektyvumo ribas!" (P. LORENZEN). Antroji prielaida tiesiogine nuosaka įvertina tam tikrą elgimąsi situacijoje dorovinio apriori požiūriu. Prisiminkime Biblijos Dešimt Įsakymų (Iš 20. jei jis būtų atliktas pagal gamtos. išgyvenau. kurie žmogui yra gėrybės ir blogybės".1-17). remdamiesi apriori. Šią reikalingą taikymui ypatingą sprendimo galią jis vadina protingumu (gr. kuri nebūtų nei teorinis žinojimas. (NE VI. Tačiau šis motyvacijos horizontas visada yra istoriškas (5. prudentia).5). Tai reiškia: ar tu gali norėti tokios tvarkos. 1140 b) Jeigu praktinis protas (sąžinė) turi sieti dorovinį apriori su elgesiu situacijoje. lot. kurioje botų elgiamasi taip. kurios dalį tu sudarytum. mums nerūpi. Kol elgesį nagrinėjame tik moralumo (dermės su sąžine) aspektu. Pavyzdys: Nevok! Slapta nešti vyšnias iš kaimyno sodo reiškia vogti. tai jis apžvelgia viską.5. 264 . mums reikalinga ypatinga situacijos "nuojauta". koks yra dorovinio apriori turinys. vadinasi. dėsnį? (PPK A 122 //88). Šitaip ji atlieka praktinį sprendimą. 5. Turinio problemą pasiaiškinsime vėliau. 622 Taikymas Sąžinė taiko dorovinį apriori konkrečiai situacijai. ar savo sumanytą poelgį galėtum laikyti galimu tavo valia. Galime sakyti dar taip: kaip mes taikome dorovinį apriori. kaip tu dabar ketini pasielgti? Dažnai šis taikymas būdavo interpretuojamas silogistiškai (4. teisingai įvertintume situaciją.7). Išvada. vėl yra imperatyvas.phronesis. yra antroji prielaida. pirmiausia. ARISTOTELIS atkreipia dėmesį į tai. Čia reikšminga viskas. Bet kokioje žinomoje kultūroje rasime bendriausių imperatyvinių formuluočių. patyriau.

Moralumo požiūriu galioja šv.4-5): Bet koks patyrimas ir pažinimas. 3). pareiga yra kiekvieno savos sąžinės praktinis sprendinys. Tačiau tas žinojimas įgyja įvairius atspalvius įvairiuose asmenų. su gamtiniu priežastingumu (6. kaip kūnų srityje kūniškasis agentas [~ veiksnys] veikia tik sąlyčio dėka. kuriame šis apriori siejamas su elgesiu situacijoje. Tik sąžinė gali moraliai įpareigoti. empiriškai). jeigu protas pats yra valios determinantas.3). taip pat skirtumai tarp atskirų kalbinės bendrijos grupių (sluoksniai!) bei skirtumai tarp įvairių kalbinių ar kultūrinių bendrijų. kiek tas įpareigojimas jam yra žinomas. tai mūsų valia determinuojama heteronomiškai (gr. Bet jie negalioja dorovės ir teisės požiūriu. Dorovinis apriori. formuluojamas bendriausiais apibrėžimais. tai įsakymas jo niekaip nesaistytų. Sąžinė pati sau teikia įstatymą. kad patys nebūtumėte teisiami!" (Mt 7. susietas su tam tikru buvimopasaulyje būdu. Todėl neįmanoma įvertinti kitų žmonių moralumo.Kiekvieno istoriško motyvacijos horizonto problemą galime išreikšti kalbos filosofijos sąvokomis (plg. bet koks pasaulėvaizdis ir bet koks praktinis-dorovinis įvertinimas yra susietas su kalba. kad ir Dievas gali žmogų įpareigoti tik per sąžinės įžvalgą. 623 Sąžinės autonomija Griežta moraline prasme apie pareigą galima kalbėti tada ir tik tada. jeigu ji leidžia save determinuoti (ii šalies. Sąžinė yra autonomiška. Todėl tam tikras įpareigojimas saisto kokį nors asmenį tik tiek. nebent žmogus būtų įpareigotas Dievo įsakymą žinoti. tai jo nesaisto reikalavimas tą įsakymą vykdyti. galioja visiems žmonėms ir skiria žmogų nuo gyvūno. KANTAS pabrėžia sąžinės autonomiją. kad yra įpareigotas.1). supriešindamas sąžinę. kiekvienas žmogus žino. Kalbame apie sąžinės autonomiją (gr. jeigu mes nesuvokiame. 17. 4. Jeigu leidžiamės determinuojami mūsų polinkių (malonumo-nemalonumo motyvų). jeigu ji pati save determinuoja.4. Sąžinė yra autonomiška. Tačiau jeigu jis įpareigotas nebūtų ir nieko apie tą įsakymą nežinotų. jeigu koks nors asmuo nežino. kai asmens praktinis protas susieja dorovinį apriori su elgesiu konkrečioje situacijoje ir šitaip padaro praktinį sprendimą. Sąžinės autonomija reiškia dar ir tai. Šiuo požiūriu priešingybė tarp sąžinės autonomijos ir teonomijos ( = įsta- 265 . įstatymų leidimą sau). kokiame motyvacijos horizonte kitas žmogus taiko dorovinį apriori. t. sluoksnių. tautų ir kultūrų motyvacijos horizontuose. Rašto žodžiai: "Neteiskite. taip. Vadinasi.1. Toliau cituojamas TOMO tekstas rodo. Vadinasi. Taip pat jeigu kas nors nežino Dievo įsakymo. kad jis turi elgtis remdamasis žinojimu ir sąžine.y. kadangi valios determinantas kyla iš Šalies. kad niekas mūsų negali morališkai kam nors įpareigoti. taip dvasinėje srityje įpareigojimas saisto tik žinojimo dėka (Ts. kad įstatymas gaunamas iš kito). Iš to išplaukia labai svarbi išvada: žmogus niekada tiksliai nežino. Tiesa. Ji yra heteronomiška. kaip laisvą priežastingumą. nėra visų žmonių vienodas. grupių. Tačiau motyvacijos horizontas. Šiai kalbiškai pasaulėtūrai būdingi individualūs skirtingumai. jog patys esame tam įsipareigoję. Vadinasi. tai tas įpareigojimas jo nesaisto.

tymų gavimo iŠ Dievo) yra netikra problema. paremtas žinojimą ir sąžine. kuris kelia klausimą: "Ką aš privalau daryti?" Etikos kontekste praktinį protą vadiname sąžine. Moralinė poelgio vertė priklauso tik nuo ankstesnes už poelgį sąžinės. pažinimo -ne kaip. kuriuos betgi reikia laikyti aukščiausios esybės priesakais. •Taikydama dorovinį apriori situacijoje. 266 . vadinasi. 62 Skyriaus santrauka •Praktinis protas yra protas. Vėlesnė sąžinė prikiša man atliktą blogą poelgį (sąžinės graužimas. kas Čia ir dabar yra pareiga. "moralės dėsnis per aukščiausiojo gėrio. išskyrus vien tiktai gerą valią" (DMP A l //15). sąžinė padaro praktinį sprendimą. Iki poelgio. Aš negaliu moraliai elgtis. kaip aš jį įvertinau prieš jį atlikdamas.. ar teisingai pasielgiau. negalėdamas būti tikras. kurią KANTAS suformulavo taip: "Neįmanoma sugalvoti nieko. kad moralus elgesys yra elgesys. Šitaip sąžinės autonomija iš esmės verčia imtis normų problemos. apriori priklausanti sąžinės esmei: pareiga lavinti sąžinę. Moralės autonomija suponuoja praktinio proto pastangas siekti įsitikrinimo. 6. visų pareigų. nustatantį." (PPK A 233 //153).2. reikia nutarti. ką privalau daryti. Anot KANTO. Šia prasme autonomijos ir teonomijos vienumą pabrėžia ir KANTAS. Šitaip aikštėn iškyla pareiga. kaip dieviškųjų priesakų. Dievo valia (ar įstatymas) moraliai įpareigoja tiek. Po poelgio reikia įvertinti.. priešindamas jas empirinei heteronomijai. veda prie. siekti proto įžvalgos. •Sąžinė sieja visuotinį praktinį principą su situacija. praktiškai sprendžiant.. kiek kiekvienas suvokia Dievo autoritetą ir valią savos sąžinės motyvacijos horizonte. pritaria atliktam geram poelgiui (rami sąžinė) ir reikalauja atsakyti už poelgio padarinius. Sąžinės autonomijai iŠ esmės budinga tai. Čia taip pat pasireiškia ta pirminė įžvalga. bet kaip kiekvienos laisvos valios pačios savaime esminių dėsnių.4 Sąžinė iki ir po poelgio Dorovinį apriori galima taikyti elgesiui situacijoje iki poelgio ir po poelgio.. ką visame pasaulyje ir dargi apskritai už jo ribų galima be išlygų laikyti geru. Poelgis yra moraliai geras arba blogas priklausomai nuo to.. atsitiktiniu svetimos valios potvarkiu. jog įstatymas mano sąžinėje buvo duotas remiantis įsitikrinimu. kaip grynojo praktinio proto objekto ir galutinio tikslo sąvoką. nerami sąžinė). kaip gerą ar kaip blogą.. Šis principas yra dorovinis apriori ir apima privalėjimo (pareigos) ir gero bei blogo ypatybes. KANTAS formuluoja dorovinį apriori kategorinio imperatyvo pavidalu.

apie normas. Dėl to iškyla etinio įrodymo. jeigu praktinis protas sieja savo dorovinį apriori su elgesiu situacijoje ir šitaip padaro praktinį sprendimą. Reikia skirti moralės plotme ir doros plotmę. Žinoma. •Moralinė poelgio vertė priklauso tiktai nuo ankstesnės už poelgį sąžinės. jeigu esu tikras. analizuojantys etinę kalbą logikos arba lingvistikos požiūriu. Bet akivazdu. kad poelgį galiu laikyti morališkai geru tik tada. jog pats esu tam įsipareigojęs. 63.4. etinės diskusijos būtinumas. jog kiekvienas žmogus. Vadinasi.2). Taigi tenka klausti: kas turinio požiūriu iš tikro yra gera? Kokios yra visuotinai galiojančios normos? Iki šiol kalbėjome apie tai.2. kuris gerai elgiasi. pagal kurį jis elgiasi. Matydamas kokius nors poelgius. yra įsitikinęs. Tačiau mes netūnome savo motyvacijos horizonte kaip sraigė kiaute. 63 Normų problema Moralės pagrindinis reikalavimas skamba taip: Elkis pagal sąžinę! Tai reiškia: Elkis remdamasis įsitikrinimu ir sąžine! Dorovinis apriori apima imperatyvą.1. galioja visuotinai. kad ne visi žmonės tą patį dalyką laiko geru arba blogu (plg. reikalaujantį siekti įsitikrinimo.2. pergalvoti. kaip dabar elgiuosi aš. visuotinai. pretenduojančias galioti antindividualiai.1): Mes galime pateikti etinius argumentus. Juk kiekvienas žmogus. mūsų motyvacijos horizontas yra istoriškas (6. plg. Jau iš kategorinio imperatyvo išplaukia.2). Moralės matas kiekvienam yra sava sąžinė. iš anksto pripažįstu. Niekas manęs negali morališkai įpareigoti. esantis mano situacijoje.1 Teorinio įprasminimo problema Suformulavome (visiems žmonės bendrą) dorovinį apriori nepaprastai bendrai (6.• Pareiga moralės požiūriu egzistuoja tik tada. jeigu aš nesuvokiu. tai jis gali protingai pa teisinti savo elgesį.filosofai. vadinasi. Dabar kalbama apie etinį įrodymą. turėdami galvoje. kasdieniame gyvenime niekada nesusiduriame su tokiomis bendrybėmis ir visuotinai galiojančiomis laikome daug apibrėžte- 267 . kad. visuotinai galiojančiais jie laiko skirtingus dalykus. Dorumo matą sudaro visuomeniškai reikšmingi vertinimai (normos). t. Visa tai siejasi su paprastu dalyku. Šiuo požiūriu mes kalbame apie sąžinės autonomiją. 6. Tuo būdu skiriame moralinį gėrį ir blogį nuo dorumo ir nedorumo. kas yra morališkai gera ir bloga.1). jei žmogus nesielgia blogai. Žinoma. Mes galime savo požiūrį reflektuoti.y. apie dorovines normas. kad principas. 4. patikrinti iš naujo. kad poelgiai atitinka arba neatitinka kiekvieno savą sąžine. į kurį atkreipė dėmesį metaetikai ( .2. privalėtu elgtis taip.

Kol visi pripažįstame vienodas normas.tai. Todėl visa. (TV 1. taip ir žmogui. ir tuo vadovautis.94. tai akivaizdu. kad ne gyvybė. nei kurio kito niekados negali traktuoti vien 1 kaip priemonės. remdamiesi doroviniu apriori. viešpatija. kai dorovinis apriori yra įprasmintas teoriškai.. ji gali boti pavadinta tikslų viešpatija . tam tikra tvarka kyla įprasminimo būdai. Vadinasi. į kurią. kuriuos žmogus natūraliai suvokia kaip gerus žmonėms.2) Vadinasi.y. kurie elgiantis turimi galvoje. Racionalus etinis įrodinėjimas yra galimas tik tada. prigimtinio dėsnio įpareigojimų tvarka atitinka natūralių orientacijų tvarką. kaip kažką. KANTAS teigia. antraip mes galėtume ne įrodinėti. jog. o blogis . O iš čia per bendrus objektyvius dėsnius ir atsiranda sisteminis protingų būtybių ryšys. Pirmiausia šis dėsnis įpareigoja daryti tai. Iš prasmės plotmių. apbrėžtai kalbėti apie dorovinį gėrį ir dorovinį blogį įmanoma tiktai teoriškai siejant juos su žmogaus esme. tuo tarpu mums rūpi tai. t. ARISTOTELIS klausia: Ar neturėtume veikiau tarti. Bet gėris yra tikslas. kadangi tie dėsniai kaip tik atsižvelgia į tų būtybių santykius vienas su kitu kaip tikslų ir priemonių. kad bet koks dorovinio gėrio apibrėžimas yra teoriškai susietas su žmogaus esme. protas natūraliai suvokia kaip gėrį ir. (DMP 74-75 //68) „ Kategorinio imperatyvo reikalavimas elgtis taip. kas gera. o visada ir kaip tikslą patį savaime. jį pasiekdamas žmogus visiškai save realizuoja. jog visi žmonės pavaldūs dėsniui. kas konkretybėje yra gėris. Vadinasi. Šis kriterijus turi būti kokiu nors būdu teoriškai suvokiamas. Šiuo įpareigojimu yra grindžiami visi kiti prigimtinio dėsnio įpareigojimai. bet vengti to. dar yra būdinga ypatinga veikla? O kokia gi jinai būtų? Akivaizdu. Vadinasi. ARISTOTELIS mano. į ką žmogus yra natūraliai orientuotas. kad mums reikalingas kriterijus. kuri tada darosi neišvengiama. jog teisinga bet kokios būtybės veikla yra ta. problemų neturime. kai įvairus žmonės visuotinai galiojančiomis laiko skirtingas normas. be šių veiklos atmainų. kas yra suvokiama teoriškai.snes normas. o priešingybę kaip kažką bloga. ką reikia daryti. kad elgesio norma galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas ir kad žmonija bet kokiame 268 . kas žmogui savita (NE I. koja ir apskritai kiekviena kūno dalis atlieka tam tikrą veiklą.1097 b). kas atitinka žmogaus esmę. Problemos atsiranda tik tada. vadinasi. norime parodyti. Juk bet koks elgesys ir veikla kyla iš veikėjo būties. ranka. kas bloga. ko nereikia daryti. kadangi ši būdinga ir augalams. Vadinasi. o tik pasikeisti nuomonėmis ir jausmais.y. pagal kurį nė vienas iš jų nei savęs paties. visi šie įpareigojimai ir draudimai yra tie prigimtinio dėsnio įpareigojimai. TOMAS apriorinį dorovės dėsnį vadina prigimtiniu dėsniu. kuri būdinga būtybei pagal jos esmę. apimančių žmogaus būtį. kas priešinga tikslui. dorovinis gėris yra tai. kyla lemtingas klausimas: kaip galima pagrįsti normas? Jeigu. Ar egzistuoja toks dorovinio apriori apriorinis teorinis įprasminimas? Pateikiame čia tris atsakymus: ARISTOTELIS mano.'a$ esmė ją orientuoja..11.y. kaip akis. t. t. nurodo ką nors. 7. Etinėje diskusijoje.

padaro žmogiškumą pareiga. Vadinasi. kas pridera žmogui ir yra pajungta žmogiškumu.2. 4. į tai. 269 . Skirdamas aukštesniuosius ir žemesniuosius malonumus. kas jusliška bei empiriška. visi trys minėti atsakymai rodo ton pačion pusėn. 38 pieš.asmenyje būtų gerbiama kaip savitikslis. t. Kadangi etikoje visuomet kalbama apie žmonių savitiksliškumą. Taigi filosofinėje etikos sistemoje kalbama apie klausimus: Kokios prasmės plotmės ir įprasmino būdai plaukia iŠ žmogaus esmės? Kokia tvarka prasmės plotmės ir įprasminimo būdai išsidėstę vieni kitų atžvilgiu? Žmogaus būties prasmės plotmių ir įprasminimo būdų sistema kartu būtų dorovinio apriori konkretizavimas. Bet jei jis nuoseklus. tai visa žmogaus praktika traktuojama kaip gamtiškai priežastingas vyksmas. Tuo būdu empirizmas redukuoja žmogaus praktiką į polinkius ir malonumo-nemalonumo motyvaciją.3. TOMĄ ir KANTĄ orientuotos pozicijos nuo Antikos priešinasi empiristinėms pozicijoms (plg.1). Etika grįžtamuoju ryšiu susieta su antropologija. o laisvas priežastingumas atmetamas. tai tie tikslai. yra tikslai. Empiristinė etika neigia iš laisvės kylančios savideterminacijos bei grynojo praktinio proto transcendentalinę dvasinę prasmę (6. Dorovinis gėris apibrėžiamas kaip tai.3).y. į kuriuos žmogus iš esmės yra orientuotas. kurie kartu yra ir pareigos.: Normų problema 632 Empiristinė etika Šios pagal ARISTOTELĮ. Klausimas "Ką aš privalau daryti?" verčia pereiti prie klausimo "Kas yra žmogus?".1. empirizmas gali būti labai įvairus.

Jo pagrindiniai atstovai buvo J. kokių nors dirgiklių sukeltas malonumas. nukreiptus j visos žmonijos laimę. MILLAS mėgina laimę diferencijuoti pagal kokybę: geriau "būti nepatenkintu žmogumi negu patenkinta kiaule". nepriklausomos nuo malonumo-nemalonumo motyvacijų. tad patys instinktai susieja individualų laimės siekimą su bendrosios laimės siekimu. sprendžia kiekvienas pats. Bet svarbiausias priekaištas yra tas. LOCKE (1632-1704). ataraxia). A. Malonumo principu grindžiama etinė pozicija yra vadinama hedonizmu (gr. Subtili šių jausmų analizė įveikia tiesmukišką egoistinį hedonizmą. Laimės kriterijus yra džiaugsmas (malonumas). PLATONAS kritikavo hedonizmą ir SOKRATO lūpomis keliuose dialoguose sugriovė hedonistines pozicijas. EPIKŪRUI (341-270) labiau rūpėjo ne aktualus. neturintys nieko bendra su proto savaiminiu virtimu praktiniu. Todėl ši etika yra gyvenimo meno teorija. dėl to empiristinę etiką kritikavo KANTAS. D. Anot O. J. Britų empirizmo etika domėjosi vadinamaisiais moraliniais jausmais (moral sentiments). utile . Empiristinės etikos dirvoje subrendo ir etinis utilitarizmas (lot. Klasikinis empiristinės etikos klestėjimo laikotarpis buvo XVII ir XVIII amžių britų empirizmas.Anot ARISTIPO KIRĖniEČIO (apie 435-366). HUTCHESON (1694-1746). jį galima apibūdinti keturiais pagrindiniais principais: O O O Padarinio principas: Poelgius reikia vertinti. t. Utilitarizmas šiandien labai paplitęs.malonumas). F. O Socialinis principas: Svarbi ne tik paties veikiančiojo. laimė. HOFFE (p. Pripažįstant palankumo kitiems žmonėms jausmus. netgi jausmus. SIDGWICK (1838-1900). remiantis jų padariniais. kuriuos poelgis paliečia. Tikslas (nauda) niekada nepateisina priemonių (poelgių). pagrindinis visos etikos principas yra: įgyti kuo daugiau aktualių malonumo pojūčių. BENTHAM (1748-1832). ST. MILL (1806-1873) ir H. 247-248). įgalinanti maksimalų malonumą ir minimalų nemalonumą. simpatijos jausmus. laimė. Pagrindinės asmens teisės negali būti pažeistos net ir tuo atveju. J. malonumo-nemalonumo principas tampa rafinuotesnis. Hedonizmo principas: Savaiminė gėrybė yra žmogaus poreikių ir interesų patenkinimas. kad dėl vienodos instinktų struktūros {vairių žmonių laimės siekimai sutampa. kad utilitarizmas nepastebi etinės problematikos esmės: proto virtimo praktiniu kaip laisvos savideterminacijos. Tačiau šie moraliniai jausmai galiausiai tėra jusliški instinktų impulsai. SMITH (1723-1790). Dažnai teigiama. 270 . HUME (1711-1776). bet ir visų tų.naudinga). hedonė. HOBBES (1588-1679). Utilitarizmui prieštaraujama taip: Dorovinės pareigos galioja nepriklausomai nuo jų ryšio su visuomenės gerove. Pagrindiniai atstovai: TH. Naudin^tmo principas: Padarinių matas yra poelgių naudingumas savaiminei gėrybei.y. bet skausmo nebuvimo ir sielos ramybės malonumas (gr. jeigu tai būtų naudinga visuomenės gerovei. Kas ji yra.

. Vadinasi. mechanizmuose. kaip KANTAS toliau skaido abu tikslus. turėti dar materialų [turinio prasme] tikslą. o ne su tuo. Praktikos psichologizavimas šiandien yra labai paplitęs. jis perima hedonistinę laimės sąvoką.. tai turime paklausti: kokie gi yra tie tikslai (siekiniai. neurozių. Tuo tarpu žmogaus orumas remiasi ne elgsena pagal gamtos priežastingumą. kuris galėtų būti supriešintas su tikslu. kylančiu iš juslinių paskatų f = polinkių] .1).. kurie kartu yra ir pareigos Kadangi dorovinį apriori reikia teoriškai sieti su žmogaus esme ir žmogiškumo prasme (6. be formalaus laisvos valios determinanto . be abejonės. agresijų. 271 . kurie patys savaime yra pareigos: o Savo paties tobulumas o Kitų laimė Vartodamas žodį "laimė". kurie patys savaime yra pareigos. jog padaryti jį savo tikslu yra pareiga pati savaime. o tobulumą uždaviniu sau gali padaryti kiekvienas tik pats. šis tobulumas gali būti ne kas kita kaip savojo sugebėjimo (arba įgimto gabumo) kultūra [ = lavinimas]. Jis skiria du tikslus. kas yra vien dovana. Neretai praktikos problema visiškai ištirpinama paskatų struktūrų. kas slypi praktinio proto sąvokose. tai šį tobulumą reikia sieti su tuo. kuris pats savaime yra pareiga. bet laisva savideterminacija-juk žmoguje slypintis moralės dėsnis išlaisvina jį iš gamtos priežastingumo! 633 Tikslai.Empiristinė etika labai skatino žmogaus praktiką tirti empiriškai psichologiškai. kompleksų. galima remtis empirinėmis psichologinėmis teorijomis.. įprasminimo būdai). kurie patys savaime yra pareigos? Iš pradžių mes vadovausimės KANTO klasifikacija (DMD).šis kažkas būtų sąvoka tikslo. Kokie gi yra tikslai. Tiriant praktiką. pagrįstą gamtos priežastingumu. (DMD A 5). į kuriuos žmogų orientuoja jo esmė? Tokios rūšies tikslai kartu yra ir pareigos. kad aš esu įpareigotas padaryti savo tikslu kažką. Jis įspėja. kad pavojinga sukeisti sąvokas ir siekti "savo paties laimės" bei "kitų tobulumo": mat savo paties laimės kiekvienas siekia net jei ji nėra pareiga.3. Pirmiausia savo paties tobulumas: Jeigu apie žmogui apskritai (iš tikro visai žmonijai) būdingą tobulumą sakoma. kas gali būti žmogaus veiklos padarinys. bet susieja ją su kitais asmenimis. už kurią reikia būti dėkingam gamtai.. Bet tai. Šią tendenciją ypač sustiprino psichoanalizė. vadinasi.. frustracijų ir kt. kad tokios teorijos praktiką redukuoja į elgseną. juk kitaip tai nebūtų pareiga. Tačiau reikėtų neužmiršti. Panagrinėsime. (DMD A15).

Prieš mus . pagarbos artimui pareiga slypi maksimoje nežeminti jokio kito žmogaus. Vadinasi. Žmogus yra galimybė.į pareigą realizuoti save kaip asmenį. būtų galima plėtoti toliau. Čia kalbama apie "moralumo mumyse lavinimą. siekiantis kitokių tikslų. Čia kalbama apie meilę ir pagarbą tam tikrose žmonių bendro gyvenimo srityse. o Žmonių savitarpio pareigos. sutuoktiniui. KANTAS skiria tris pareigų sau pačiam plotmes: o Pareigos sau pačiam kaip gyvai būtybei. Savirealizacija apima visų 272 . o ne kaip polinkį) ir gerbti kiekvieną žmogų vien dėl to. draugui ir kt.3. žinoma. bet ir besąlygiškai liepia moralinis-praktinis protas. verslo partneriui. čia kalbama apie "pareigas sau pačiam". t.3. ne apie pareigas žmogui kaip žmogui. laikant jį vien priemone savo tikslams (nereikalauti. o Pareigos sau pačiam kaip moralinei būtybei. Žmogaus didžiausias moralinis tobulumas yra toks: atlikti pareigą būtent iš pareigos. bet kaip vaikui.. atsižvelgiant į jų padėtį. išskleidimas.. kad kitas turėtų save paniekinti. kyla tokios pareigos: o Pareigos kitiems vien kaip žmonėms. kurie patys savaime yra pareigos.. iš gyvūniškumo. palaipsniui skintis kelią link žmogiškumo. beturčiui..1): Žmogaus pareiga yra jam būdingo sugebėjimo. kurią reikia realizuoti praktikoje. Iš kitų laimės kaip tikslo. esme. ligoniui. galime sutraukti į vienintelį tikslą .y.etikos sisteminis apmatas.4 Savirealizacija Tikslus. lavinimas.. Todėl realizuoti save reiškia veikiant realizuoti žmogiškumą kaip laisvės pareigą. Jam [žmogui] tenka pareiga: iš savo prigimties primityvumo. tarnaudamas mano tikslams) (A 119). viršininkui. įgyvendinimas. Kalbama apie "savo vitalinės prigimties priežiūrą" (pvz. kuris pats savaime yra pareiga.Bet juk tą patį sako ir ARISTOTELIS (6.1). Vadinasi." (A 24). įveikti savo neišprusimą ir taisyti savo klaidas. Čia kalbama apie pareigą mylėti (suprantant tai kaip geranoriškumą ir geradarybę. ir šitai jam ne tik pataria techninis-praktinis protas. o įpareigojimas lavinti intelektą. kurį. kūno sveikatos palaikymas). kad jis žmogus. kad jis būtų vertas jame glūdinčio žmogiškumo (DMD A 15). Bet koks dorovinio apriori sukonkretinimas yra susietas su žmogiškumo prasme (6. artimo meilės pareigą galima išreikšti ir taip: ji yra pareiga padaryti kitų tikslus (jeigu tik jie nėra nedori) savaisiais. 63. kaip žmogaus. kuris padaro šį tikslą jo pareiga. duoto tiesiogiai su jo. vien tik kurio dėka jis pajėgia kelti sau tikslus.

gražų. drabužiais. pamatys kažką. "kad. pagal tikslią jų eilę. kurios jaunuolius daro geresnius".3. ir jei jam pasitaikys kilni siela. kurį sudaro tolesnis gyvenimas vaikuose. kuris stovi tarp žmogaus ir Dievo ir išreiškia žmogaus veržimąsi \ tobulybę (žiūr. visi kiti gražūs daiktai dalyvauja jame tokiu būdu.2). skatinamas nepasotinamo tiesos troškimo... Vadinasi. ir jokia permaina jo neliečia". o kitu metu. "ką yra valgęs ir ką patyręs. vieno žmogaus ar darbo grožiui ir tos vergijos menkystėje nebekalbėtų skurdžių šnekų. Jis nukreipia dėmesį taip pat (grožį įstatymų. tai mitybos. 1097 b-1098 a). kuris savo antkapio epigramoje giriasi turįs dabar tai. rankos ar kita kuri kūno dalis. "Puotoje" (206 b-212 a//D 63-65) PLATONAS kalba apie demoną Erotą. ką PLATONAS ir ARISTOTELIS vadina aukščiausiojo žmogaus sugebėjimo aukščiausiąja realizacija.. Pakopos. tas šito kelio gale staiga išvys nuostabios prigimties grožį. būstu) ir baigiant tuo. kontempliuotų ir gimdytų daug grožių. pamils jį. Kas gyvena. kurioje gimdoma grožyje vardan nemirtingumo. kurias aptinkame žmogaus praktikoje. ARISTOTELIS pašiepia pasakiškai turtingą Ninevijos karalių Asurbanipalą. :f *•*' . nei mažesnis.1). kuriais valstybės auklėja žmones.. Iš pradžių jis parodo. prie meno grožio. tą patį. dėl ko lig šiol taip plūkėmės. pasirodo esančios prasmės plotmėmis. turėdamas prieš akis visą grožio didybę. Vadinasi. būtų didelė nesąmonė nelaikyti įvairių kūnų grožio tapatingu".vadinasi. Tada jis suvokia. nei nykimo. Jo veikla yra gimdyti grožyje vardan nemirtingumo. "kad pamatytų pažinimo grožį ir. kilnių kalbų bei minčių. nes ji būdinga ir gyvūnams. savyje vienalytis ir amžinas.— 2217 273 . Šitas grožis nepasirodys jam nei kaip koks veidas. amžiną. "Galiausiai dvasios grožį jis pripažins brangesniu negu kūno grožį. kas bus stebėjęs gražius dalykus palaipsniui. pirmiausia. į kurias žmogus įsiterpia. visus sluoksnius. nepažįstantį gimimo nei mirties. Panagrinėkime. remiasi klausimu apie žmogaus veiklos savitumą (plg. 18. neatiduotų vergiškai savo meilės vieno asmens patrauklumui. ir antra. kurioms žmogus priklauso dėl savo esmės. verždamasis į tobulybę. -ne: tik grožis kaip toks. kuriuo praktikos plotines skirsto ARISTOTELIS (NE 1..6. rūpinsis ir gimdys tokias kalbas. augimo ir dauginimosi procesai. tenkinsis ir tuo." Bet tai dar nėra aukščiausia prasmės plotmė: "Kas iki tokio laipsnio bus išlavintas meilės dalykuose. 6. o jis nesidaro nei didesnis. ne kažkada. kokio berniūkščio grakštumui. kad valgytų. kurias jis.. pereina. kaip žmogaus prasmės plotmių struktūrą supranta šie abu filosofijos klasikai. pradedant rūpinimusi paprasčiausiais gyvenimo poreikiais (maistu. kad atsiranda ir nyksta. Požiūris. gyvenąs žemėje ar danguje. Iš pradžių Erotas nukreipia grožio meilę į gražų kūną ir gimdo šiame kūne gyvybę vardan to nemirtingumo. o kitu bjaurų. kad ir neypatingai gražiame kūne. 1. Eroto tikslas -paties dieviškojo grožio nemirtinga kontempliacija. Bet ir juslios gyvybės veikla neišreiškia žmogaus savitumo.. kuri mums yra bendra su augalais ir gyvūnais. bjaurų. Tai paskatina jį pereiti prie poetų ir amatininkų kūrinių. nei augimo. žmogiškumui įprasminti negana malonumonemalonumo motyvacijos. gražų ne vienu kuo. ir nukreipia savo dėmesį į sielos grožį.. glūdinčio pavidale. nei kaip koks žodis ar mokslas. tenkindamas lyties aistrą: "Ant galvijo kapo nieko kito ir negalima buvo užrašyti".. Po to jis siekia teorinių žinių. atsigręžęs į plačias grožio jūras. tas supranta savo žmogiškumo užduotį vegetacinės (augalo) būties lygiu. ar dar kas nors. jei reikia siekti grožio. bet. ir laiko sveikatą absoliučiai svarbiausiu dalyku. ar koks kitas apibrėžtas pavidalas. Vadinasi.. kad šia veikla negali būti vien tik vegetacinė gyvybė.prasmės plotmių. Tokiu būdu jis pasiekia auklėjimo plotmę kaip vietą.

3. HEINTELIU. tikėjimo plotmę filosofija gali nagrinėti tik kaip ribinį klausimą. malonumas. 63. iš fakto. Bet hedonisti- 274 . tai veikla.proto valdomas kontempliatyvus gyvenimas. yra pavaldus malonumo-nemalonumo motyvacijai.4. kurie išplaukia iš žmogiškumo kaip laisvės uždavinio.4. Hedonistinis įprasminimas: Žmogus. Žmogų motyvuoja polinkiai. kurios žmogaus savirealizacijai yra labai reikšmingos. Čia kalbama apie pareigas. Čia motyvuoja tie įprasminimo būdai.2). kadangi mūsų laisvę motyvuoja trijų rūšių motyvai.1 Gamtos motyvuojama laisvė Šioje pirmojoje prasmės plotmėje mūsų praktikos motyvais tampa tie įprasminimo būdai. Šią trečią. atitinkanti geriausią ir tobuliausią dorybe". Džiaugsmas. kaip jusli būtybė.2). o Malonės motyvuojama laisvė. Šį klausimą filosofijoje sprendžia etika.5. tam tikru požiūriu dar remsimės E. Bet žmogui. Pirmiausia skiriame tris prasmės plotmes. 3. Čia mūsų laisvą valią motyvuoja natūralaus gyvūniškumo poreikiai. o jeigu egzistuoja kelios dorybės. aukščiausioji veikla yra grynoji teorija .savita žmogaus veikla gali būti tik protinė-dorovinė: "Žmogaus gėris yra dorybę atitinkanti sielos veikla. dalyvavimas socialinėje ir politinėje praktikoje. vadinasi.4. apie vertybes.1.4) (animal. 63. pasimėgavimas teikia žmogaus gyvenimui daug grožio. o Žmogiškumo motyvuojama laisvė. Jusliniai polinkiai nėra kažkas savaime bloga. "kaip savyje turinčiam dievišką pradą". kitus paimsime iš scholastinės ir fenomenologinės (2.5 Žmogaus praktikos įprasminimo būdai "Prasmės klausimas" yra tapęs mūsų laikų šūkiu. Mums rūpi susisteminti žmogaus praktikos prasmės plotmes ir įprasminimo būdus ("vertybes"). kad Vakarų Europos filosofavimas (pritardamas ar kritikuodamas) niekada jos neišleido iš akių. 3.5). kad žmogus yra gyva ir jusli būtybė (3.4.34). Tačiau ir čia įvedamas skirtumas: Aukščiausioji žmogaus kaip žmogaus veikla yra bendradarbiavimas valstybės teisingumui palaikyti. tai hedonistinį (juslumo) įprasminimą laikome žemesniu už biologinį (gyvybės) įprasminimą.y. pasitenkinimas. Tačiau minime ją dėl to.4. Parinkome motyvų iŠ KANTO ir Antikos filosofijos (6.1) etikos. kurias reikia realizuoti. Kadangi gyvybė yra juslumo prielaida ir sąlyga. t. Čia mūsų laisvę motyvuoja iš Dievo molonės ateinantis išganymas (1. kurie išplaukia iš žmogaus gyvūniškumo tikslinės sąrangos (teleologijos. o Gamtos motyvuojama laisvė.

mitybos problemos (perteklius ir trūkumas). Išvardysime keletą temų. Toks bėgimas į ikižmogišką natūralumą yra prieštaringas įprasminimas. būdingo gyvūnų pasauliui. tarsi tapimas žmogumi būtų apgailėtina pati pirmapradė nuodėmė. nes padaro patį save objektine savimone. nikotinu. užuot pats save determinavęs laisvėje. tai nebeliktų vietos žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmei. kol jo netraktuojame pernelyg rimtai. Tai.4 pabaiga). gimimų mažėjimas).6.vienas žingsnis. kad žmonės netrukdytų natūraliai skleistis kitoms gyvūnų rūšims.. nebūdama tikra ir stovėdama priešais ją tuščia. įgyta patirtis pasirodo kaip prieštaravimas. kad toks žmogus atsisako savo kaip žmogaus orumo. Žmogus matuojamas "sveiko" gyvūno 275 . Jo reikšmė neginčytina. Individuali sveikatos priežiūra (sveika gyvensena. kas yra šis individualumas pats savaime. Jeigu individo ar rūšies sveikata laikoma aukščiausia vertybe. Tačiau jis dar tėra skurdžiausia save realizuojančios dvasios forma. kadangi "kuo labiau kam nors rūpi malonumas. KANTAS parodo. ką ARISTOTELIS sakė apie minėtą karalių ir jo antkapinį įrašą (6. Čia kalbama apie individo ir rūšies išlaikymą ir biologinę sveikatą. narkotikais ir t. tuo greičiau jis jam praeina" (V.t).svarbiausia" nėra blogas tol. Biologinis įprasminimas. Štai keli biologinių-nihilistinių samprotavimų pavyzdžiai: Žmonės traktuojami kaip viena iš daugelio gyvūnų rūšių ir reikalaujama atitinkamai sumažinti jų skaičių. kadangi jis leidžiasi determinuojamas gamtos priežastingumo.2) mums parodė. Bet jis jokiu būdu nėra svarbiausias žmogaus praktikos įprasminimo būdas. Bet po šia civilizacijos kritika neretai slepiasi keistas gamtiško gyvenimo ilgesys. Šiandien susiduriame su smarkia civilizacijos kritika. sveikos aplinkos užtikrinimas. vis dėlto yra ją naikinanti galia. kai savimonė suvokia savirealizaciją tik pozityviąja prasme. kad hedonizmas galiausiai siekia panaudoti kitus žmones kaip priemones. šita esmė yra ne kas kita. laikančiam šį įprasminimo būdą vieninteliu ir absoliučiu. Šiai kritikai esame dėkingi už vertingus impulsus. kaip sąvoka to.280f). Tuo pačiu hedonizmas turi savybę griauti save patį. HĖGELIS rašo: Žinoma. patirtasis malonumas yra teigiamas. Nuo jo iki akivaizdžiai nežmoniškų pasekmių .. iš principo tinka kiekvienam žmogui. FRANKL).3). Posakis "sveikata . demografinės problemos (gyventojų perteklius. skatinančius susimąstyti dėl daugelio dalykų. Žmogaus seksualumo pavyzdys (5. tarsi būtų ilgimasi instinktų tvarkomo fiksuoto gyvenimo. tai atsiranda vadinamasis biologinis nihilizmas. E. Pulti į malonumonemalonumo motyvacijos žaismą reiškia piktnaudžiauti kitais žmonėmis. nepiktnaudžiavimas alkoholiu. Žmogaus natūralumas yra iš esmės dirbtinis (5.nis įprasminimas tėra pats žemiausias įprasminimo būdų sistemoje. bet jis lygiai taip pat yra negatyvus. pabrėžiančių šio įprasminimo aktualumą. (DF WW 2.3. kuri remiasi ekologine sąmone ir ieško alternatyvių gyvenimo būdų. Jeigu jis būtų traktuojamas rimtai. ir pasiektasis jos kaip atskirybės tikrumas yra naikinamas negatyvios esmės. higiena. Biologinis įprasminimas yra svarbesnis už hedonistinį. nes nukelia/?a# save. kuri.

4 pabaiga).1. Joks žmogus negali savęs realizuoti pats vienas. bet ir iš polinkio. teisės ir politikos įprasminimo būdus.5. įprasminimo būdai. Jau moralumo plotmėje galima pasakyti: "Kas myli savo gyvybę. kurį "vien kaip žmogų" bei "atsižvelgiant į jo padėtį" (KANT. Rūšies sveikata laikoma svarbesne už individualią žmogaus teisę gyventi. bendraudamas ir bendradarbiaudamas (5.1). kad žmogus. tarnaujant. išplaukiančius iš ūkinio ir kultūrinio (5. kad turto. 6. Save realizuoti savo paties tobulumo ir visiško moralumo požiūriu galima tik laikantis šių įprasminimo būdų erdvėje. o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje. kuri. valdžios ir garbės siekimas kaip toks priklauso polinkių sričiai (malonumo-nemalonumo motyvacijai 6. jeigu į ją neatkreipiamas dėmesys. Svarstomos prieš gyventojų perteklių nukreiptos priemonės.6 skyriuje. šeimos. tai tas žmogus pasilieka malonumo-nemalonumo motyvacijos plotmėje ir nėra motyvuojamas žmogiškumo. Vadinasi.3. kurie išplaukia iš šios plotmės. Turime galvoje artimą. imantis atsakomybės. realizuojant žmogiškumą. santuokos. kurį jau esame aptarę 5. Tačiau nereikia pamiršti." (Jn 12.3) privalome mylėti ir gerbti. valdžia ir garbė. ją pražudys. Aukščiausiasis gėris yra arba 276 . atsiduodant kitų dispozicijai. kas yra susiję tik su žmogiškumu ir nėra būdinga instinktų tvarkomam gyvūnų elgesiui. apima "dviprasmybę. bet minėti įprasminimo bodai.). draugystės. Jis realizuoja save kaip savitikslį kaip tik tiek. anot ARISTOTELIO (6. kaip žmogiškumo įprasminimas.6. Vadinasi. galutinai užbaigiama aukojantis. yra tikslai.. pasak KANTO. jei tik jie. angažavimąsi susivienijimuose (sąjungose).6) su kitais žmonėmis. auklėjimo įprasminimo būdus. o atskiro žmogaus gyvenimas skirstomas į vertą ir nevertą gyventi gyvenimą. kurios yra nesuderinamos su individualaus asmens orumu. kurio žmogaus praktikos erdvėje siekia žmogiškumo motyvuojama laisvė.3. gali sukelti nenaudingus ginčus" (PPK A 198 //132). susiejant save su jais. vadinasi. Žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmė šių polinkių taip paprastai nepašalina. t. jis pasiekia (jam įmanomu mastu) savo paties tobulumą. kurie patys savaime yra pareigos (6. jeigu jis atliekamas su malonumu. Aukščiausiasis gėris.3. plg. Tik prisidėdamas prie kitų laimės.2 Žmogiškumo motyvuojama laisvė čia motyvas yra žmogaus kaip žmogaus savirealizacija. kyla iš žmogaus visuomeniškumo. taigi jis susijęs su hedonistiniu įprasminimu. kiek jis savęs atsisako ir angažuojasi kitų labui. Tačiau žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmėje pirmiau motyvuoja ne tokie polinkiai.5. padaro jų tikslus savais. žmonijos reikalus apskritai.3.matu ir reikalaujama susilaikyti nuo visko. išsaugos ją. ne tik iš pareigos.4) bendradarbiavimo. kaip laisvei užduoto žmogiškumo realizacija.3. geras poelgis nepraranda vertės. Savirealizacijos sąlyga yra tai. kaip tik atsisakant paties savęs. Juk. 6. jeigu minėtose srityse kam nors rūpi tik turtas.y.25). Savirealizacija. įprasminimo būdus..

. arba o Tobulas (consummatum) gėris. Tuo tarpu tobulas gėris priklauso nuo daugelio aplinkybių (pvz. bet tai yra tobulas moralumas. Be abejo. realizuojama moraliai elgiantis. galima būtų apibrėžti maždaug taip: Būti geram žmogui. Jei kas nors nuo jos nusigręžia. kitų asmenų moralumo. gali pareikalauti rizikuoti sveikata. kurios žmogus nusipelno moralumu. . Ji viršija gamtos motyvuojamos laisvės plotmę (63.1) ir tokioje būklėje neduotų mums ramybės. ar tai aukščiausia prasmės plotmė. 63 J3 Etinis paradoksas . jau ARISTOTELIUI sukėlė tokį sunkumą: 277 . nuo sveikatos.. tai nusigręžia ir nuo savo kaip žmogaus orumo. susiejanti disponuojamo pirmojo gėrio momentą su nedisponuojamo tobulo gėrio momentu. viena vertus.5. visuomeninių ir politinių santykių ir kt. aukščiausiąjį gėrį. KANTO suformuluota aukščiausiojo gėrio problema (63. tokia būklė yra "protingų baigtinių būtybių sugebėjimo norėti objektas " (KAST). turėti gerų draugų. šis gėris (visose prasmės plotmėse ir visuose įprasminimo būduose) yra žmogaus laimė (laimingumas). Remiantis ARISTOTELIU ir KANTU. kad pareigos. todėl kraštutiniais atvejais gali atsitikti taip. Bet dėl to aukščiausiasis gėris tampa problemiškas.). Tačiau kažin. aukščiausiajam gėriui būdingi du momentai. dalyvauti ūkiniame ir kultūriniame visuomenės gyvenime ir būti atsakingu laisvos teisinės valstybės piliečiu. Vadinasi. Pirmasis gėris priklauso tik nuo mūsų moralinės valios.o Pirmasis (supremum) gėris. kuriomis mūsų valia negali disponuoti. išplaukiančios iš žmogiškumo. o. apimantį abu momentus.5.5. sveikai ir pasiturinčiai gyventi. dorybė. Bet.2). net gyvybe. pasiekti laimę santuokoje ir šeimoje.1). kita vertus. Žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmės neįmanoma atmesti. tokia būklė nepriklauso vien nuo mūsų moralumo. mūsų "buvimas mirties link" (5.

1-2) sistemą. neturint jokių pagalbinių priemonių. kad geriau mirti. ir reiškia tą patį. Dar sunkiau kalbėti apie laimę. jog žmogaus esmė yra tokia.. vadinasi. Juk neįmanoma (bent jau nelengva) daryti kilnius darbus. kurį pasiekus baigiasi viso žmogaus savirealizacija. kad taip daryti neteisinga. ką KANTAS vadina "aukščiausiuoju gėriu". Todėl ir atsimokėti neteisybe už neteisybę. šiai gražiai asmenybės harmonijai nuolatos gresia žlugimas. arba gyvena visiškai vienas ir neturi vaikų. kai suimtas ir nuteistas mirti. Ir vis dėlto SOKRATAS įsitikinęs. negu gyventi. visą žmogaus būtį apimančios harmonijos pavidalu. aukšta kilmė. pajungta žmogiškumui.. Aukščiausias moralumas ir dorumas pasirodo ne gražios. Antra: egzistuoja tam tikros gėrybės.1099 a-b).5. biologinio ir hedonistinio gėrio harmoniją. gyvybės).y. įsitikinimą. kad dorovinis apriori kategoriškai 278 . Tačiau laimes (eudaimonia) ARISTOTELIS jokiu būdu nesupranta hedonistiškai (6. motyvuojamos gamtos. t. Tik jis "žaviai ir oriai" (F. būnant blogu. 9//D134). negalima. tik geras doras žmogus gali būti tobulas ir laimingas. tai verčiau čia pasilikti ir nieko nedaryti. Iš kitos pusės. nes išviso nevalia elgtis neteisingai (10//D135). būnant geru žmogumi.1). grožis. juk negalima laikyti laimingu vyro.1099 a). Tobuliausią moralinę didybe jis pasiekia tada. Juk daug kas pasiekiama tik padedant draugams. Nors dorovinis apriori mus orentuoja realizuoti save visų prasmės plotmių ir įprasminimo būdų požiūriu. Ir jeigu pasirodytų. kadangi daugeliu šios harmonijos sąlygų žmogus nedisponuoja.3. harmonizuodamas savo asmenybę. be kompromisų paklusdamas sąžinės balsui. nes laiko. Antikoje sudrebino SOKRATO mirtis. Jokiu būdu nedera savo noru neteisingai elgtis. Tokio žmogaus gyvenimui "jokiu būdu nėra būtinas malonumas. sveikatos.5. SOKRATAS renkasi mirtį (kraštutinį biologinio ir hedonistinio gėrio neigimą). atsitikti gali (kaip atsitiko SOKRATUl). laimė reiškia abi prasmės plotmes apimantį. o kaip bausmė nuteistajam mirti. įstatymams. Kritonas. kad moralumas (žmogiškumo motyvuojama laisvė) mus įpareigos atsisakyti gyvūniškumo (laisvės. Juk tik geras žmogus gali realizuoti visą prasmės plotmių ir įprasminimo būdų (6. kurį jis galėtų nešioti kaip papuošalą. Šiuo požiūriu ji yra visą žmogaus būtį apimanti harmonija. Tai reiškia. pavyzdžiui. kad neteisinga nepaklusti valstybės. nuteisusios jį mirti.. priešingai. negu pasielgti blogai (PLATONAS. be kurių grynasis laimės pavidalas nublanksta. malonumo.3. Šiuo požiūriu SOKRATAS Antikai įkūnija etinį paradoksą. moraliniu elgesiu užbaigtiną tobulumą. SCHILLER) įkūnija žmogiškumą. jeigu kas nors turi blogus vaikus ar draugus arba jei gerus iš jo yra išplėšusi mirtis (NE I. atsisako bėgti. lyg naudotume visa tai kaip įrankius.Iš vienos pusės.9. : Tuo tarpu laimei reikalingos ir išorinės gėrybės.. jog žmogaus praktika gali realizuoti moralinio. pinigais ir politine įtaka. taip. puikūs vaikai. nors tektų ir mirti ar kaip kitaip nukentėti. kaip mano minia. kuris yra visiškai atstumiančios išvaizdos arba žemos kilmės. jam pakanka jo paties" (NE 1. 9. Jis atsisako.

Žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmėje šis etinis paradoksas neišsprendžiamas. nėra nei paaiškinami. jog žlunga santuokos. Antika jaudinančiai pavaizdavo moralės požiūriu' nepaaiškinamą žmogaus tragikos gelmę. kultūros. Neretai iš pusiausvyros mus išmuša faktas.orientuoja žmogų į kažką. valstybės ir kt. ką jis. Šis faktas. kurie. moraliai elgdamasis. kad žmogaus praktika nuolat susiduria su faktoriais. Kančia. jau filosofijoje verčia klausti. bet mūsų galioje yra tik pirmasis. kadangi tik Dievas gali išspręsti etinį paradoksą: nors mes ir privalome siekti aukščiausiojo gėrio. kad žmogų užklumpa neįveikiama ir moralės požiūriu nepelnyta kančia. Tai tragedija. ar žmogiškumo motyvuojamos laisvės plotmė (t. ūkio sistemos. SOKRATAS išgeria nuodų taurę ne tik iš moralumo. kurių akivaizdoje visa žmogaus praktika pasirodo nieko neverta. bet ir būdamas tikras nemirtingumu bei būsimu atbaigimu. mirtis Verčia prasmės ieškantį žmogų peržengti šios prasmės plotmės ribas ir pereiti prie tikėjimo plotmės. Juk žinome tokius beviltiškus aplinkybių raizginius. KANTAS postuluoja Dievo buvimą. nei disponuojami. žlugimas. o ne tobulas gėris. remiantis morale kaip tokia. Pasitaiko. .y. gali realizuoti tik iš dalies. Ir vis dėlto žmogiškumas mus moraliai įpareigoja veikti siekiant kitų laimės. Prisiminkime kad ir legendą apie Edipą. šeimos. tragiką. moralumo plotmė) tikrai yra aukščiausia žmogaus praktikos prasmės plotmė. To neįmanoma paaiškinti tik moraliniu nuosmukiu. Ši problema iškyla ne tik žmogui kaip individui.

tai praktikos tikslas peržengia pačios praktikos ribas ir yra būties tiesos ir grožio vaizdavimas bei suvokimas. Šiuo požiūriu teorija ir pojetika yra susiję su praktika. bet peržengia ją ir atbaigia asmens savitiksliškumą. 6. kad šis galėtų atsidėti veikti tokiai veiklai.3 pabaiga) ji įgyja prasmę. sklidina meilės ir palaimos.2 skyrelyje mes skyrėme teoriją.4.63. kuriame dvasia atvaizduoja būtį juslumo terpėje. Ši veikla suponuoja praktiką.4. kai kalbama apie žinojimą kaip praktikos motyvuotą žinojimą. tiesos ir grožio amžina kontempliacija. Būtent čia slypi žmogaus aukščiausiojo sugebėjimo aukščiausia realizacija aukščiausiojo gėrio atžvilgiu (6.1). kaip pirmasis mokslas. 63.1. kuris. kuris pats yra absoliuti būtis. • Teorija apskritai. t.3).3. • Pojetika kaip dailusis menas (1. praktikos dėka (moraliai elgiantis) pasiekta būklė nėra savitikslis.y.5. Pagal santykį su praktika galime skirti: o Teoriją ir pojetiką kaip tarnaujančias praktikai: Čia galimi trys variantai: • Ta pojetika.3. techninis gebėjimas.4) ir valdyti visuomenę. kurioje savo paties tobulumas ir kitų laimė vienas kitą sąlygoja.7).3.5.4). praktiką ir pojetiką kaip pagrindines žmogaus veiklos formas.3).4 Teorija ir pojetika 5. kuri yra siektina vardan jos pačios. pirmiausia 'filosofinis žinojimas. Jeigu abstrahuosimės nuo tikėjimo plotmės. kuria naudojasi praktika.visų pirma gamtamokslinis-techninis žinojimas. yra "vienintelis laisvas" ir siekiamas dėl jo paties. Tikėjimo plotmėje krikščioniškoji teologija ve! perėmė PLATONO ir ARISTOTELIO motyvą: absoliučiai galutinė ir aukščiausioji žmogaus paskirtis yra Dievo. Jų reikšmė žmogaus savirealizacijai priklauso nuo praktikos prasmės plotmių bei įprasminimo būdų ir yra jiems pavaldi. kadangi tik praktikos motyvacijos horizonte (6. kurio dėka galima disponuoti gamta.y.6.5. 280 .1-3 skyreliuose mus domino praktikos prasmės plotmės ir įprasminimo būdai. Bet šios realizacijos galimybę riboja etinis paradoksas (6. o Teorija ir pojetika vardan jų pačių: • Praktika kaip moralinis elgesys siekia tos "tikslų viešpatijos" (KANT. verčiantis pereiti nuo praktikos prie tikėjimo. Tačiau pagal ARISTOTELĮ (NE X. kaip teorija ir pojetika santykiauja su praktika. Čia galimi du variantai: • Teorija kaip žinojimas vardan žinojimo. kuri yra šio techninio gebėjimo prielaida . t. patenkinti poreikius (5. kad realizuotų praktinius tikslus. • Ta teorija. Glaustai išdėstysime. Veikiau jis turi suteikti asmeniui išorinę laisvę ("laisvalaikį").

kurioje laisvę motyvuoja žmogiškumas. •PLATONO mokslas apie Erotą ir ARISTOTELIO etinė analizė pateikia skirtingų. dailusis menas). Empiristinė etika neigia proto. •Etinį paradoksą. aukštesnė prasmės plotmė yra ta. •Antroji. kurioje laisvę motyvuoja gamta (gyvūniškumas) . sudaro tai. Čionai priklauso hedonistinis ir biologinis įprasminimo būdai. bet tarpusavyje susijusių žmogaus būties prasmės plotmių ir įprasminimo būdų apmatą.63 skyriaus santrauka •Imperatyvas "Elkis. gamtamokslinis-techninis žinojimas. •Pirmoji prasmės plotmė yra ta. kuo remiantis galima ką nors įrodinėti. patiriant tragedijas ar mirštant. Etinis paradoksas verčia pereiti prie praktikos trečiosios plotmės. 281 . •Jei iš dorovinio apriori turi būti išvestos etinėje diskusijoje pagrindžiamos normos. kuris iškyla aikštėn kenčiant. kurioje laisvę motyvuoja malonė (tikėjimo plotmė). •Remdamasis žmogiškumo prasme. Čia žmogus įvairiais būdais visuomeniškai angažuodamasis pasiekia savo paties tobulumą. Tai moralumo kaip tokio plotmė. kad moralinėje praktikoje pasiekiamas aukščiausiasis gėris yra tik pirmasis gėris (moralinis tobulumas). arba yra prasmingos pačios savaime (pažinimas dėl pažinimo. Žmogaus praktiką ji redukuoja į empirinę malonumo-nemalonumo motyvaciją. žlungant. remdamasis įsitikrinimu ir sąžine!" reikalauja rūpintis sąžinės lavinimu. Jis pateikia du pagrindinius tikslus: savo paties tobulumą ir kitų laimę. tai dorovinį apriori teorija turi susieti su tuo. bet ne tobulas gėris (laimė). kaip iš laisvės kylančios savideterminacijos. Dorovinį apriori teorija susieja su žmogaus esme bei žmogiškumo prasme. Tuo pačiu atsiranda normų problema. praktinį pobūdį. KANTAS kalba apie tikslus. kurie kartu yra ir pareigos. Šiuos tikslus galima toliau skaidyti. motyvuojantis žinojimas). ••Teorija ir pojetika arba tarnauja praktikai (techninis gebėjimas.

Čia turimas galvoje dviejų sąžinės motyvacijos sričių skyrimas. "Socialinė etika nagrinėja tas asmens pareigas. kurios galima siekti tik bendromis priemonėmis (Utzl 136). Pavyzdys: Palyginime apie gailestingąjį samarietį (Lk 10. kuris pats savaime yra ir pareiga. radusį plėšikų sumuštą žmogų: "Jis priėjo priėjo. 282 .nuo šeimos iki valstybės. tai jis būtų nuvykęs į Jeruzalę ir padaręs viską. socialinėje etikoje elgesio motyvas visuomet yra visuotinė gerovė. individualioje etikoje visuomet kalbama apie konkretaus asmens (artimo žmogaus arba mano paties) individualų tikslą. Jam rūpėjo gerovė to žmogaus.y. kuris pats savaime yra pareiga.4 Socialinė etika Etika neretai skirstoma j individualiąją ir socialinę. Vadinasi. vienas su kitu bendradarbiaudami. Vadinasi. jog užsiangažavimas visuotinei gerovei ir socialinio teisingumo siekimas yra pareiga. Šių dienų visuomeniniame ir politiniame gyvenime dominuoja trys skirtingi požiūriai į visuotinės gerovės turinį ir formą. kurios yra žmogui uždėtos todėl. aptvarstė jas. Paskui. Tai liberalizmas. socializmas ir krikščioniškoji socialinė teorija. ką turi įgyvendinti daugelis žmonių. apie visuotinę gerovę. kas visiems visuomenės nariams leidžia gerai gyventi ir gerai elgtis (eu zen kai eu prattein). 6. Vadinasi. užkėlęs ant savo gyvulio.6. kas susiję su mano individualiu tobulumu arba su kito konkretaus žmogaus gerove. Jeigu jo elgesio motyvai būtų socialiniai-etiniai. Vis dėlto visuotinės gerovės turinio ir formos sampratos labai skiriasi. užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno. socialinėje etikoje visuomet kalbama apie bendrus tikslus. kad plėšikai būtų sučiupti. kai mane motyvuoja kažkas. kad ateityje keliautojai jaustųsi saugūs kelyje tarp Jeruzalės ir Jericho. apie kažką. kas teisinga (dikaion). kad jis turi atlikti tam tikrą dalinę funkciją visuotinės gerovės tikslo vienijamoje visumoje" (Utzl 89). kaip socialinį-etinį tikslą. Visuomeninio bendradarbiavimo tikslu jis laikė tai.25-37) pasakojama apie samarietį. Visuotinę gerovę." Samariečio elgesio motyvai buvo individualūs-etiniai. Tuo pačiu iškyla klausimas dėl visuotinės gerovės visose bendruomenėse . galima apibrėžti kaip daugelio žmonių asmeninę gerovę. Apie individualią etiką kalbama tada. Visuotinės gerovės (bonum commune) sąvoką pirmasis apibrėžė ARISTOTELIS. socialinė-etinė motyvacija siekia socialinio teisingumo visose bendro žmonių gyvenimo srityse. nugabeno į užeigą ir slaugė jį.4. t. kurį buvo sumušę plėšikai.1 Pagrindinės socialinės etikos pozicijos Neįmanoma rimtai suabejoti.

kad valstybei visus jos įgaliojimus laisvi žmonės (tauta) perleido pagal sutartį. SMITHO.1. ST. Šioje būklėje žmogus buvęs pats sau ponas. kurie būtini. Tad aktualų visuomeninį ir politinį gyvenimą pajėgsime suprasti tik išnagrinėję šių trijų pozicijų pirminę filosofinę prasmę. kurie šiandienos demokratinėse valstybėse yra virtę bendru turtu. žmonės nuolat kėlė grėsmę vieni kitiems. Liberalizmas yra giminingas britų enipirizmui (4. Todėl jis plėtoja žmogaus iki valstybinės prigimtinės būklės teoriją. Dar valstybė turi uždavinį gintis nuo išorės priešų (armija) ir 283 . LOCKE'O. būdingą prigimtinei būklei. Drauge žmonės perleidžia valstybei neribotus įgaliojimus.2. Tad liberalizmas reikalauja kontroliuoti valstybės valdžią. Vyriausybės valdžia (egzekutyva) turi priklausyti nuo įstatymų ir būti atsakinga įstatymų leidžiamajai valdžiai.2). 41 pieš.4.: Pagrindinės socialinės etikos pozicijos Liberalizmas pradeda nuo to. kadangi. Kiekviena jų iškėlė tam tikrus socialinius-etinius tikslus.1. Įstatymų leidžiamosios valdžios (legistatyvos) pagrindas turi būti politinė demokratija (parlamentas!). Istoriniu požiūriu liberalizmas atsirado kaip reakcija į Naujųjų laikų absoliutizmą. valstybė pirmiausia yra teisinė valstybė.2) ir netrukdomai disponavęs savo nuosavybe.3. A.Daugelio valstybių politinių/>ara/w pavadinimai siejasi su šiomis trimis pozicijomis. RIČARDO ir J. D. Tauta yra valstybės suverenas (tautos suverenitetas^). stiprių impulsų jis patyrė iš KANTO. neturėdami teisinės santvarkos. Toliau vystydamasis. bet pavaldi įstatymams. Vis dėlto vargu ar įmanoma tuos dalykus vienareikšmiškai tapatinti.1. tam ji turi būti padalyta. Tačiau išlaikyti šios būklės buvę neįmanoma. Todėl laisvi žmonės. Teismo valdžia (justicija) yra nepriklausoma. Todėl valstybė visų savo įgaliojimų atžvilgiu yra atsakinga tautai.6. 6. bet tik tuos.3. sudarydami laisvą sutartį (sutarties teorija). Bet tai reiškia. įkūrę valstybę. Vadinasi. Jis turėjęs neribotą išorinę laisvę (6. kad žmogus yra ankstesnis už valstybę. kad valstybė veiksmingai pašalintų grėsmę.1 Liberalizmas Jo šaknys -J. Teisės uždavinys yra apriboti vieno asmens laisvę kitų asmenų laisvės atžvilgiu ir ją saugoti. MILLO teorijose. Visos trys pozicijos ilgą laiką veikė viena kitą.

Asmens ir nuosavybės laisvę liberalizmas suvokė kaip absoliučią iki valstybinę žmogaus teisę. optimali būklė atsiranda visiškai automatiškai ir mechaniškai. "Vadinasi. spaudos ir kt. leisti dalykams vykti savaime (laissez faire). ūkį. Netgi etiką valdo rinka: už padorų elgesį atlyginama palankumu bei simpatija. kurie jai neturėtų rūpėti. Bet iš kur tada atsiranda visuotinė gerovė? Klasikinis liberalizmas teigia: Jeigu kiekvienas asmuo laisvės teisių garantuojamoje erdvėje daro tai. vadovaujasi malonumo-nemalonumo motyvacija. neaprėptas šių valstybės įgaliojimų. visuomenės interesą" (A. laikui bėgant. kurioje kiekvienas gali daryti. tuo tarpa valstybė tenkinasi griežtai ribotais įgaliojimais. prasimuš savaime. Liberalizmas daug nusipelnė. Jeigu yra daug pelėdų. Civilinei visuomenei priklauso visa. sąžinės. Kaip tokie optimalūs santykiai "nusistovi" gamtoje.panieka ir pasibjaurėjimu. spaudos leidiniai ir kt. SMITH). Su visu tuo yra susijęs griežtas civilinės visuomenės atskyrimas nuo valstybės. pelėdos neranda pakankamai maisto ir ima nykti. liber . Visas laisves. ką laisvi individai laisvės teisių rėmuose vieni su kitais bendrai organizuoja ir veikia. Šios laisvės teisės visuomet yra Išorinės laisvės erdvė. laisves. tai konkurencijos mechanizmai pasirūpintų. Neretai būdavo argumentuojama ir teologiškai: Dievas sukorė žmogų tokį. BENTHAM). laisva valia sudarant 284 . Negerovė kyla iš to. Liberalizmo teoretikų požiūriu. atlyginimų ir kainų ir pan. Valstybei nevalia kištis į tas civilinės visuomenės gyvenimo sritis. o už nedorą elgesį . niekieno iš išorės neverčiamas. kadangi pelėdos ėda peles. meno kūriniai. Vadinasi. susivienijimus. visiškai automatiškai nusistovės visuotinio dorumo būklė. Ji savaime optimaliai reguliuoja visą ūkį. Ūkyje laisvoji rinka tarsi "nematoma ranka" viską tvarko savaime. kariame yra pelėdų ir pelių. visa tai vyksta panašiai kaip miške. kuris labiausiai atitiktu. kultūrą). konkurencijos mechanizmai sukuria ir optimalią kultūros būklę. Jeigu ji leistų dalykams vykti savaime. jeigu tik kiekvienas asmuo. visiškai nesikišant įstatymui. Su ja iš principo yra susijusi teisė parduoti savo paties darbo jėgą. mokymo. Pasiūla ir paklausa kuria rinką. kaip ir visoje gamtoje. Sumažėjus pelių. Kodėl? Kaip pavyzdį paimsime tą visuomeninę sritį. kad. kuriose asmenys patys tvarkosi (į šeimas. todėl. nuo valstybės pasikėsinimo gindamas vadinamąsias laisvės teises kaip iki valstybines žmogaus teises.ūkį. ką nori. iŠ principo pasilaiko patys žmonės. kad viskas būtų gerai. ką jis nori. Žmonėms malonu justi palankumą ir simpatiją. tai automatiškai susidaro optimali būklė. didžiausios laimės didžiausias kiekis (J. pažiūrų. visoms visuomenės sritims galioja toks principas.formuoti santykius su kitomis valstybėmis (užsienio politika). kad valstybė kišasi į procesus.laisvas). Todėl liberali teisinė valstybė yra koegzistuojančių laisvių koordinačių sistema (lot. patys asmeniniai interesai ir aistros skatina žmones paskirstyti visuomenės kapitalą tarp įvairių verslų tokiu santykiu. tai netrukus sumažės pelių. taip atsitinka ir ūkyje: "nusistovi" pusiausvyra tarp pasiūlos ir paklausos. Dėl to padidėja pelių skaičius. Geriausios teorijos. nuosavybės. Vadinasi. kurią liberalizmas laiko itin svarbia . Prisiminkime asmens.

darbo sutartį. Sis savaiminis procesas buvo laikomas laisvo ūkio dalyku.). dar ir šiandien turi didžiulę reikšmę. LASSALL. jog tara. Visiems liberalizmo teorijos variantams būdingas įsitikinimas. bet apie socialini rinkos ūkį. kurių svarbos neįmanoma nepastebėti. Tokios vertybės yra laisvės teisės. ūkiniu-politiniu požiūriu. kurios ir turi sukurti rinką atitinkančią visuotinę gerovę. koreguoti socialiniu bei. valstybė jį būtinai turi tvarkyti. jog nebūtina klausti apie žmogaus esmę ar laužyti galvą dėl visuotinės gerovės turinio. 285 . -Nemažiau svarbūs yra liberalinė. atvira visuomenė. KANTAS į liberalizmo tradiciją įnešė mintį. reguliuoti. jei yra sutvarkytas konfliktų sprendimo mechanizmas (primenantis klasikinio liberalizmo rinkos mechanizmą). Todėl kalbama apie valstybės politines tvarkomąsias priemones. Antai spaudos laisvės sąlygomis rinka tapo bulvarinės. skelbdamas atviros visuomenės teoriją. laisvas arba socialinis rinkos ūkis.E: "panaktinių valstybė"). jog teisinėje valstybėje kylantys konfliktai (ypač partijų ir koalicijų) yra vaisingi. Liberalizmo palikimą šiandien išlaiko tokios pozicijos: o Neoliberalizmas: Jis kalba nebe apie neribotai laisvą rinkos ūkį. s^nsacinės. kad rinkos ūkis galėtų optimaliai realizuoti visuotinę gerovę.4). matant. taip pat pornografinės spaudos masinių tiražų priežastimi. kuriomis vadovaujantis optimali būklė bei socialinis teisingumas susikuria automatiškai. tad liberali valstybė bejėgiškai ir pasyviai žiūrėjo. bet ir kultūrinis liberalizmas tik iš dalies pateisino liberalizmo teoretikų optimizmą.2. į kurį valstybe neturėjo teisės kištis (F. Ne tik ūkinis. sutvarkytas konfliktų sprendimo mechanizmas ir kt. irgi pasilieka liberalizmo tradicijoje. politinė demokratija. kad vidinei (moralės požiūriu reikšmingai) laisvei yra būtina teisiškai užtikrinta erdvė ir kad galiausiai tik pats žmogus gali save emancipuoti. kaip masiškai nusigyvena ankstyvojo kapitalizmo pramoninis proletariatas. Tai reiškia. Tuo remiasi kapitalizmas. Tačiau kai kurios vertybės. Juk galų gale egzistuoja metodinės taisyklės (laissez faire. o Daugelis konflikto teorijos atstovų mano. Rinkos ūkio požiūriu darbo jėgos kainą (atlyginimą) savaime nustato pasiūla ir paklausa darbo rinkoje. kaip žmogus žeminamas totalitarinėse (komunistinėse ir fašistinėse) valstybėse. kuris visiškai automatiškai verčia daryti optimalius sprendimus. šiuolaikinė teisinė valstybė ir rinkos ūkio mechanizmų reikšmės iškėlimas. o Kritinis racionalizmas (2. kurias jis iškėlė. Klasikinis liberalizmas mūsų platumose yra retokas.

5. eksproprijuoja eksproprijatorius.1JZ Socializmas Dvasios istorijos požiūriu socializmas yra labai sudėtingas fenomenas. t. MARXĄ ir F.y. Komunizme beklasė lygybė. nelygybė yra neteisingumas. šiuolaikiniame gamybos procese proletariatas vystydamasis virsta pažangia klase. kuri disponavimą daiktais paverčia disponavimu žmonėmis. o proletarinė revoliucija sukuria materialinį gėrį įkūnijančias beklasės gamybos sąlygas. Jo veikla (kaip ir krikščioniškųjų socialinių judėjimų) buvo nureipta į tai. klasinis antagonizmas vis aštrėja. Tegul istorikai papasakoja. Vakarietiškos pakraipos socialistams totalitarinė marksistinė-lenininė valstybė nėra pavyzdys. Apibendrinkime: žmogaus problemą pastebime. 1. Naujas žmogus naujoje visuomenėje reikš galutinę žmogiškumo realizaciją.4. Galiausiai. valdančioji klasė engia. proletariatas susprogdina kapitalistinius gamybinius santykius.1. tai ir žmogus kaip rūšis po revoliucijos taps geras.2. todėl ją reikia kokiu nors būdu socializuoti ( = paversti visuomenės nuosavybe). Kadangi mums jau ne kartą teko kalbėti apie marksizmą (plg. Bet kadangi žmogų kaip rūšį determinuoja materialinės gamybos sąlygos. Vakarietiškas socializmas (ypač socialdemokratija) veikiau perėmė esmines liberalizmo idėjas. kuri sušvelnino klasinį antagonizmą ir pavertė jį socialine partneryste (kurią 286 . ENGELSĄ orientuotas socializmas ir nėra vienintelė socializmo atmaina. kita vertus.5. Kapitalizme klasinis antagonizmas įgyja aštriausią formą. ji yra svarbiausia. išnaudoja ir verčia susvetimėti valdomąją. Klasikinis antagonizmas kyla iš gamybos priemonių privačios nuosavybės.4. bet rūšiai atstovaujanti būtybė. Čia itin svarbu yra tai. kurios atsirado XVIII a. Veikiau profsąjungoms ir socialinėms grupėms pavyko realizuoti tokią socialine politiką.3). būtent visuomeninės gamybos materialinės sąlygos. paverčia jį preke ir jį proletarizuoja. žmogaus rūšies laisvė ir susvetimėjimo pašalinimas sutaps. analizuodami žmogaus darbą (gamybos procesą).4. valdant STALINUI. Joms visoms yra bendros dvi pagrindinės tendencijos: • o Socialinis teisingumas yra lygybė. o Privati gamybos priemonių nuosavybė yra nelygybės prielaida. pabaigoje. Jis pasirinko liberalinę. kaip liberalinės laisvės teisės. ir mes nė nemėginsime apibūdinti visų įvairialypio socializmo atmainų. yra žinomi dalykai. ką jau • išnagrinėjome.1-3. politine demokratiją ir laisvės teises. Šio darbo pobodį determinuoja gamybiniu jėgų it gamybinių santykiu būklė. kaip LENINAS mėgino realizuoti šias idėjas per Spalio revoliuciją (1917) ir kas iš to išėjo. Tikroji žmogaus substancija yra rūšis. socializuoja gamybos priemones ir sukuria beklasę visuomenę. kilus revoliucijai. kad pagrindinės socialinės teisės būtų garantuotos taip pat. darbas yra vertas daugiau. kad klasinis antagonizmas nesustiprėjo ir masės nenuskurdo. Bet. bet. kaip prognozavo MARXAS. Šiuo požiūriu kapitalistas darbininką išnaudoja. negu už jį gauna darbininkas.4. savo autentiškos tikrovės požiūriu jis yra ne individualus asmuo. tai.4.6. Kapitalas atsiranda kapitalistui vagiant iš samdomojo darbininko pridedamąją vertę. matyt. Jis įgyja revoliucinę sąmonę. Nors į K. Vystantis gamybiniams santykiams. Vadinasi. Tad žmogų determinuoja kažkas antindividualaus.

Abu keliai tam tikra prasme vienas kitam prieštarauja. demokratizuoti visas visuomenės gyvenimo sritis. Lygybę reikia realizuoti demokratizuojant visas visuomenės sritis iš apačios. kad tikrasis socialinis teisingumas pasiekiamas tiktai tada. išnyksta klasių bei legitimacijos problema. ligoninėse. kad turime reikalą su klasių bei legitimacijos (=valdžios įteisinimo) problema. eksproprijuoti eksproprijatorius. o tam tikromis aplinkybėmis net generuoti naują nelygybę. ūkyje ir kultūroje privačias iniciatyvas pakeičia tam tikrų sričių korporacijos. tai ir problema kaip visuma išsprendžiama savaime. Išreikalaudamos. jie nuogąstauja. kad visų visuomenės sričių demokratizavimas iŠ apačios yra per menkai išmėgintas. ūkyje ir kultūroje. stengiasi palaipsniui įgyvendinti lygybę ir mažinti nelygybę. Antai reikalaujama lygių starto sąlygų (galimybių lygybės). profsąjungos gali daryti vis didesnę įtaką ne tik ūkiui. Analizė parodo. Etatistinio kelio šalininkai atkreipia dėmesį į tai. universitetuose. kad vis daugiau klausimų darbdaviai spręstų kartu su darbininkais. o Socialinė demokratija. Čia taip pat vyrauja įsitikinimas. Iš to išplaukia terapija: kadangi. profsąjungose. kraštų ir bendruomenių (visuomeninimas) įtakai. Liberalinės demokratijos principą reikia iš valstybės perkelti į visuomenę. kad socialinį teisingumą reikėtų įgyvendinti remiantis keliomis (iš esmės formaliomis) metodinėmis taisyklėmis (pvz. Nė vienas nuoseklus socialistas neabejoja. Šis . Didėjant valstybės (komunalizacija). partijose ir kt. Drauge ypatinga reikšmė neretai teikiama profsąjungoms (sindikalistinis kelias). būdu realizuoti didesne lygybę. kai visuomenėje. demokratizavus visuomenės gyvenimą. tam tikrų sričių korporacijos gali per savo centrinius aparatus realizuoti didesnę lygybę visuomenėje.. įmonėse. Diskutuojama dėl dviejų kelių: o Etatistinis (socialinis-valstybinis) kelias. Lygybė realizuojama tada. realizuoti didesnę lygybę). tam tikroje visuomenės gyvenimo srityje iškyla problema. centralizuoti uždavinius.) demokratizavimas turi pašalinti nedemokratinį valdymą ir realizuoti didesnę lygybę. kai beklasėje visuomenėje realizuojama visiška lygybė. bet ir kitoms visuomenės sritims ir tuo . Socialinės demokratijos šalininkai kritikuoja etatistinį kelią dėl centralizmo tendencijos. Klasių sąlygojama nelygybė yra iš principo neteisinga. jog centro biurokratija gali pagimdyti naują prievartą ir priklausomybę (biurokratijos kritika). . žengdamas politinės demokratijos keliu. mokyklose. gali būti neveiksmingas. Demokratinis socializmas. Pagrindinė visuomenės analizės tendencija čia atrodo maždaug taip: Tarkime.socialistai ginčija). Visose visuomeninėse srityse (versluose.

Todėl Bažnyčios socialinės etikos prielaida yra antropologija. t. O Bažnyčios socialinės etikos (labiau filosofinio pobūdžio) turinį.principas). Bažnyčia perėmė šią teorine tradiciją ir nuo didžiosios popiežiaus LEONO XIII socialinės enciklikos "Rerum novarum" (1891) ėmė ją viešai skelbti. Bet klausimas apie visuotinę gerovę verčia mus sugrįžti prie klausimo apie žmogų. yra jos nepasitikėjimas metodinių taisyklių visagalybe. Todėl reikia klausti. buvo sutvirtintas. Socializmas linkęs traktuoti žmogų kaip rūšį ir mąstyti visuomenę kaip žmogaus tikslą. galima būtų manyti. 6. rūpinamasi atskleisti žmogiškumo konstantas. pasižyminti orumu. jei visi žmonės. amžiams bėgant. Socialinės etikos raidą Bažnyčioje veikiau lėmė tas faktas. jog rinkos mechanizmai automatiškai pavers jį optimalia visuomenės būkle. kaip reikia veikti. kas šią asmeninę gerovę sudaro. skatinantį Bažnyčią reikalauti angažuotis visuotinės gerovės ir socialinio teisingumo labui. Skiriasi tik metodinės taisyklės. Kaip ARISTOTELIS ir TOMAS. solidariai bendradarbiaudami (solidarumo principas). Žmogus yra visuomeniškas. Bet tai netiesa. Jei visuotinė gerovė turi garantuoti asmeninę kiekvieno visuomenės nario gerovę.y. Tik tada galima nustatyti. Taigi turime skirti du dalykus: O Pagrindinį motyvą. nes jis gali save realizuoti tik tuo atveju. reikia klausti. Sprendžiant iš apibūdinimo "krikščioniškoji". paremta sistemišku tradicinės filosofinės žmogaus problemos (5) įsisąmoninimu. krintantis j akis šioje socialinėje etikoje. Liberalizmas remiasi individualistiniu laimės siekimu ir tikisi. XIX amžiuje ši socialinė etika buvo pritaikyta socialinei ankstyvojo kapitalizmo visuomenės padėčiai įvertinti. Tuo ji skiriasi nuo liberalizmo ir socializmo. Tai specifiškai krikščioniška meilė (artimo meilė). kad čia kalbama apie specifine teologijos bei tikėjimo teoriją. kaip tikslas pats savaime. koks yra visuotinės gerovės turinys.13 Krikščioniškoji socialinė teorija Pažvelkime į krikščioniškąją socialinę teoriją. Bendradarbiaujant niekuomet nėra siekiama visuomenės kaip tokios. galutinio žmogaus savitiksliškumo. Pirmasis dalykas. Dorovinio solidarumo uždavinio jis nepripažįsta. įsikūnijusi dvasia. Šios filosofinės tradicijos požiūriu žmogus yra asmuo (asmens. Todėl bažnyčios socialinė etika turi filosofinį pagrindą. O tikslas yra visuotinė gerovė. pajėgi laisvai save determinuoti ir. kurios bet kokiu atveju turi padėti nustatyti visuotinę gerovę bei 288 . Tuo krikščioniškoji socialinė teorija iš esmės skiriasi nuo liberalizmo bei socializmo. jog socialinėje praktikoje protingai parinkti priemones tikslui galima tik tuo atveju. kuris. jeigu žinomas tikslas. vieni kitiems sudaro savirealizacijos galimybes. ji įsitikinusi. Remiantis šiomis prielaidomis. kad TOMAS AKVINIETIS perėmė ARISTOTELIO socialine etiką ir ją išvystė.4. Šiuo požiūriu jis nepripažįsta asmens principo.įsitikinimas yra bendras liberalizmui ir socializmui. vadinasi. bet visuomet asmens kaip savitikslio.

79). Kokių priemonių reikia visuotinei gerovei įgyvendinti. Motinystės ir tėvystės antropologinė (asmeninė) prasmė iš pat pradžių susieja vaiką su tėvais ir tuo pagrindžia pirmapradę (ankstyvesnę negu visuomenė ir valstybė) tėvų teisę auklėti. Priešingai negu socializmas. kadangi tai prieštarauja žmogaus orumui. be kita ko. panašiai bus nusižengta teisingumui. ką atlikti ir sėkmingai užbaigti gali mažesnės bei žemesnės visuomenės grupės. 1931) taip: To.3. Principo autorius yra ARISTOTELIS. Ryškiausias pavyzdys yra šeima.5).2. krikščioniškoji socialinė teorija pabrėžia. negalima atimti iš žmogaus ir atiduoti tvarkyti visuomenei. Žmogiškumo konstantos konkrečią prasmę įgyja tik konkrečioje situacijoje. kiek įmanoma. kad bet kokia išorinė laisvė (bet kokia laisvės teisių nustatyta veikios erdvė) yra subordinuota visuotinei gerovei.2). ką paskiras žmogus gali atlikti savo paties iniciatyva ir savo paties jėgomis. centralizuoti tiek. krikščioniškoji socialinė teorija pabrėžia. o didesnei bendrijai ir valstybei perduoti tik tiek atsakomybės. Čia lemiama yra aristotelinė protingumo sąvoka (6. Tokios konstantos išplaukia iš žmogaus būties prasmės plotmių ir įprasminimo būdų (6. pretenduos didesnė ir viršesnė bendrija.. kiek besąlygiškai būtina. Atskiram asmeniui ir kiekvienai mažesnei bendrijai būtina suteikti tiek asmeninės atsakomybės. ji privalo remti socialinio kūno narius. jų konkretus pateisinimas ir tvarka priklauso nuo visuotinės gerovės. taigi ir visuotinei gerovei. tai yra itin žalinga ir sudarko visą visuomeninę tvarką.2). pvz. subsidium = parama]. Priešingai negu liberalizmas. Bet kokia visuomeninė veikla pagal savo esmę ir sąvoką yra subsidiška [lot. šeima (5. o popiežius PLIUS XI jį suformulavo (Quadragesimo anno. jeigu į tai. natūraliu doroviniu ir visuomenę grindžiančiu vienetu. bet niekuomet neturi jų sudaužyti arba ištirpinti savyje (n. Kaip ir ARISTOTELIO. negu imtis spręsti jos uždavinius. Kur tik įmanoma. nuosavybės teisė (ypač gamybos priemonių nuosavybės) nėra absoliuti. kiek įmanoma. Ji reikšminga tik tiek. Visuotinės gerovės organizavimą turi reguliuoti subsidiškumo principas. Nepasitikėjimas abstrakčių metodinių taisyklių visagalybe kyla. iš situacijos lemiamos reikšmės. 19. Kiek galima decentralizuoti ir kiek būtina centralizuoti . kurioje nebūtų doroviškai įpareigojama. TOMO bei HĖGELIO etikose. kiek neišvengiamai būtina. Tai reiškia: decentralizuoti tiek. Moters ir vyro meilės bei ištikimybės antropologinė prasmė verčia pereiti prie santuokos (5. priklauso tik nuo visuomenės situacijos. Tuo būdu.—2217 289 .6. Nėra tokios laisvės teisių nustatytos veiklos erdvės. Kad ir kokie vertingi bei svarbūs tam tikroms sritims būtų rinkos mechanizmai.6.šitai priklauso nuo visuomeninės situacijos ir nuo visuotinės gerovės.3) čia laikoma žmogiškumo konstanta. Spaudos laisvė neduoda teisės gaminti purvą ir šlamštą. Iš to kyla reikalavimas kuo plačiau federalizuoti valstybę. kiek tarnauja visuotinei gerovei.socialinį teisingumą. kiekviena didesnė bendrija turi remti kiekvienos mažesnės bendrijos tiesioginę atsakomybę labiau.

Pirmiausia todėl. kad teisinės valstybės pavidalą įgavę konkurencijos mechanizmai sukurs optimalią visuomenę. Krikščioniškoji socialinė teorija teigia. bendradarbiaudamas kuriant visuotinę gerove. kurias turi atlikti žmogus. ir nuo politinių sprendimų pro tingumo. kurios galima siekti tik bendromis priemonėmis. Žinoma. Visuotinė gerovė yra daugelio atskirų žmonių asmeninė gerovė. Kadangi ne kiekviena nelygybė pažeidžia teise. tokių grupių. bet kaip socialinė partnerystė bendrai siekiant visuotinės gerovės. įvairios šeimyninės situacijos). O iŠ laisvės. jog tobula visuomenė atsiras pašalinus nelygybę. kylančios iš žmogaus esmės. O iš auklėjimo sąlygų (pvz. 290 . Ši nelygybė kyla O iš prigimties (pvz.. Tačiau už mėginimus pašalinti nedisponuojamas nelygybes visuomet tenka mokėti žmogiškumu ir teisingumu. iš įvairių įgimtų polinkių. iš skirtingų būdų. iš sveikatos. •Liberalizmas remiasi iki valstybine išorine individo laisve ir tikisi. remdamasis prigimties bei auklėjimo sąlygotomis prielaidomis. Jis turi garantuoti asmens sklaidą kiekvienam asmeniui jo paties mastu. ir jas reikia šalinti. kuriais žmogus apsisprendžia. lyties ir kt. kai vienas žmogus valdo kitą žmogų ir iš to kyla susvetimėjimas ir išnaudojimas.. jos nedisponuojamos ir nuo noro nepriklauso. tai įvairių visuomenės sluoksnių ir grupių interesų egzistavimas taip pat nėra nusižengimas.kad ne kiekviena nelygybė yra teisinga. socialinis teisingumas privalo atsižvelgti j lygybę ir nelygybę. gerovė visada priklauso ir nuo nedisponuojamos moralinės-dorovinės žmogaus nuostatos. suprantamas ne kaip klasių kova. egzistuoja disponuojamos nelygybės. visi žmonės yra lygūs kaip žmonės. kad visuotinės gerovės niekada neįgyvendinsi vien tik pritaikęs metodines taisykles.. skirtumų). Egzistuoja nelygybės.y. ypač remiant socialiai silpnus asmenis. iš gabumų.4 skyriaus santrauka •Socialinėje etikoje kalbama apie tas pareigas. sluoksnių ir pagal interesus susiskirsčiusių organizacijų tarpusavio santykis turi būti. Vadinasi. Tačiau konkrečios asmens būties požiūriu visi žmonės yra nelygūs. Žinoma. kad absoliučiai tobulos visuomenės niekuomet nebus. amžiaus. t. •Socializmas traktuoja žmogų kaip rūšį ir tikisi. Vadinasi. 6. ir šiuo požiūriu egzistuoja bendras ir lygus žmogaus orumas.

pirmuoju atveju . pajėgiantis teisinės sistemos pagalba veiksmingai realizuoti visuotinę gerovę viso pasaulio mastu ("pasaulinė valstybė").y. reikalauja solidariai sudaryti visiems savirealizacijos sąlygas (solidarumo principas) ir pasisako už subsidišką visuomeninės veiklos pobūdį (subsidiškumo principas). Vadinasi.apie sąžinės pareigas. dorumo ir teisės plotmes reikia skirti. kurių dėka tarp asmenų susidaro tam tikras teisinis santykis. Valstybės valdžia įtvirtina tokią sistemą. Jei visų piliečių savirealizaciją turi garantuoti visuotinė gerovė. Tai reiškia. kurių veiksmingumas galiausiai priklauso nuo atskirų valstybių.grasindama bausme. 6.1. valstybės valdžia priklauso nuo teisinės sistemos ir yra jos apribota. reikalauja poelgių išorinio derėjimo su įstatymu (KANT: legalumo). o Šios normos yra veiksmingos. visuotinė gerovė turi būti dar ir teisinė norma.y.• Krikščioniškoji socialinė teorija traktuoja žmogų kaip savitikslį (asmens principas). Piliečiai jai turi būti įpareigoti dar ir veiksmingai. kad šią tvarką galima išreikalauti prievarta. taip. Jai įgyvendinti reikalinga teisinė sistema.4). Kol neegzistuoja visų pripažintas pasaulinis autoritetas. Tam tikroje valstybėje galiojančią teisę mes vadiname pozityviąja teise. tai nepakanka. "tarptautinė teisė"). atsirandantis daugeliui asmenų taikomos ir veiksmingos normos dėka". antruoju . tai šalia atskirų valstybių teisinių sistemų egzistuoja tik tarpvalstybinės teisinės sutartys ir teisiniai susitarimai ("tautų teisė". teisė įpareigoja ne kategoriškai (6. (Utz2 31). Prancūzijos.5.6. Austrijos. kad ši visuotinė gerovė būtų dorovinė norma. Vadinasi. Japonijos teisė šia prasme yra pozityvioji teisė. teisinės normos tvarko santykius tarp žmonių taip. t.5 Teisės filosofija "Teisė yra konkretus santykis tarp žmonių.5). . kad: o Teisės srityje turime reikalą su normomis. kad ją būtų galima išreikalauti prievarta.1 Teisė ir etika Praktinėje filosofijoje moralumo. o Teisės pareigos susijusios su poelgių išoriškumu. Valstybės uždavinys yra įgyvendinti visuotinę gerovę. jei valstybė yra teisinė valstybė. Kita vertus. t. bent jau tuo atveju. Teisė ir moralumas: Abiem atvejais kalbama apie pareigas. bet.apie teisės pareigas. Žmogaus visuomeniškumo galutinė forma yra valstybė (5. 6.

Daugiausia.3 pradžia). Kokiu mastu lai galima padaryti mūsų "pliuralistinėje" visuomenėje. atrodo. kad poelgis yra leistinas teisės požiūriu. abatų savo vienuoliams) negali įpareigoti sąžinės. jų moralumu. t. kaip plačiai teisė tam tikroje visuomenėje daro pareiga žmogiškumą ir draudžia nežmogiškumą. iš nuostatos arba netgi su malonumu. kas dora. Nuostata bei valia turi atitikti moralinę pareigą. Kita vertus. Teisė ir dorovė: Teisinės sistemos uždaviniu negali būti laikomas siekimas teisiškai įtvirtinti viską. Jeigu sąžinė kažką nurodo kaip pareigą. Juk teisinės normos turi būti tokios. kas yra dorovinė norma. Joks pasaulio autoritetas pats savaime negali įpareigoti sąžinės. be kurių neįmanoma realizuoti visuotinės gerovės. jeigu aš žinau esąs sąžinės įpareigotas jiems paklusti. Tačiau dorovė reikalauja visas žmogiškumo prasmės plotmes ir visus įprasminimo būdus (6. autoriteto reikalavimai mane moraliai įpareigoja tada ir tik tada. Tada ji pasidarytų nebefiksuojama. 6. kad jų būtų įmanoma laikytis. jog valstybės įstatymai (arba kiti kokio nors autoriteto įpareigojimai. kad teisė pagelbėtų šią situaciją protingai veikiant pagerinti. Įstatymų leidėjui tradicija iškėlė uždavinį atsižvelgti į visuomenės situaciją taip. tai tuo ji reikalauja poelgio. tėvų vaikams. kad ji nebedraustų beveik nieko. Klausimas. reikalauti poelgių (išorinio) legalumo. kad jie mokėtų mokesčius pagal šį įstatymą iš pareigos.y. išplaukiančio iš geros valios nuostatos. bet apie jo poelgių legalumą. Žinoma. pvz. Tačiau tokia moralinė pareiga remiasi tik pačia sąžine. Legalumo ir moralumo skyrimas rodo. yra klaidingos: viena iš jų norėtų viską. grasindamas bausme. Tik grasindamas bausme. 292 . kas nedora. Teismas iš esmės irgi turi spręsti ne apie kaltinamojo moralumą. Čia viskas priklauso nuo visuomenės situacijos. jokiu būdu neišplaukia. tik legalumo požiūriu. Kita norėtų teisę "dekriminalizuoti" taip. kad tuo pačiu jis yra leistinas dorovės požiūriu.3) išplėtoti kaip žmogaus praktikos visumą (normų problema. Teisė imtų prieštarauti pati sau. kas yra dora. ką jis gali.o Sąžinės pareigos susijusios su poelgių vidujumu. jos vis dėlto yra tarpusavyje susijusios ir daro viena kitai poveikį. maryti fiksuotą teisiškai. mokytojo mokiniams. Dvi kraštutinės tendencijos. yra teisinės politikos protingumo dalykas. tai. tai jis negali įpareigoti žmonių sąžinės. iš to. jeigu ji panorėtų uždrausti viską. kad bet koks mėginimas priversti sąžinę iš išorės ("sąžinės prievarta") prieštarauja žmogiškumui. Jeigu parlamentas priima mokesčių įstatymą.. Tai nereiškia. Juk nors dorovė ir teisė priklauso skirtingoms plotmėms. jis gali priversti mokėti mokesčius pagal įstatymą. Visuomenėje egzistuoja teisę formuluojanti dorovės jėga ir lygiai taip pat dorą lavinanti teisės jėga. abiem atvejais kalbama apie vieną ir tą patį žmogiškumą. ir įsakyti viską. Vadinasi. Jeigu nežinau esąs tokiu būdu įpareigotas. yra sunkus ir daug diskusijų sukeliantis klausimas. tai jie įpareigoja tik išoriškai. Tuo tarpu teisėje teisinėmis normomis (įstatymais) reikia laikyti tik tas normas. kas yra nedora.

Vienintelis pagrindinės normos pagrindas tuomet tėra valstybės galia? kuri ją veiksmingai įtvirtina. Toks atgalinis ryšys su prepozityviu žmogiškumu teisiniam pozityvizmui yra negalimas. jis mano. Jeigu faktinė valdžia turi galimybę ką nors kuriam nors laikui veiksmingai įtvirtinti kaip pagrindinę normą.3. sustiprėjo tendencija grįsti teisę prepozityvia plotme. kad neįmanoma visiškai užkirsti kelio vykdomosios valdžios savivalei. ar teisinės normos yra tik pozityvieji valstybės nuostatai (thesei = gr.2.3. kad pozityviąją teisę reikia galiausiai išvesti iš bet kokios.2. moko. kas iš šios pagrindinės normos išplaukia. Po šiurpios stalinizmo ir nacionalsocializmo patirties. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. t. logiškos teisinės sistemos nėra jokios teisinės valstybės.6. ar pozityvioji teisė vis dėlto yra išvedama iš ne~pozityvios (iki-pozityvios = prepozityvios) pagrindinės teisės normos? Šis klausimas labai senas. Kitaip sakant. kad neteisingas įstatymas (lex iniusta) apskritai nėra joks įstatymas. Visiškai sekdamas empiristine-pozityvistine tendencija (plg. Jau iki sokratikai sofistai ginčijosi dėl to. pagrindinis teisinio pozityvizmo atstovas ir Austrijos federacinės konstitucijos kūrėjas. bet ir apie tai. tai šitai drauge yra teisė (lex iusta). tampa teise.2). 4.5. Teisinis pozityvizmas daug nusipelnė teisės logiškumo požiūriu tikslindamas teisės sistemą teisinėje valstybėje. valstybės galios dėka nustatomos pagrindinės normos. teisinis pozityvizmas atmeta bet kokią prepozityvią pagrindinę normą. iš nustatymo). pozityvioji pagrindinė norma (tam tikros valstybės konstitucija) nustato metodą. jog pozityviosios teisinės sistemos neįmanoma pagrįsti prepozityviais "prigimtiniais" (physei) teisiniais principais. Tuo jis norėjo pasakyti Štai ką: kalbama ne tik apie tai. Remdamiesi H. 2. kad pozityvioji pagrindinė norma galiausiai gali būti bet kokia. ar vis dėlto egzistuoja prigimtinės (physei=gr. Už šios pozityviosios pagrindinės normos ribų nėra jokio teisės pagrindo. Bet pagrindinė teisinio pozityvizmo problema yra tokia: jis turi pripažinti. 293 .1. KELSENU.6. jeigu ji logiškai išplaukia iš pagrindinės normos.y. Neabejotina. AUGUSTINAS manė. mes ją vadiname pagrindine norma.1. Tada klausimas dėl teisės pagrindo teisės filosofijoje skamba taip: ar pati pagrindinė norma yra pozityviosios teisės dalis. kurio dėka atsiranda pozityvioji teisė.2 Teisės pagrindimas Pagrįsti teisę reiškia išvesti konkrečias normas iš galutinės ir aukščiausios teisinės normos.y. t. jog teisė "gamina save pačią". tai visa. į kurias turi orientuotis pozityvieji valstybės nuostatai. kad be neprieštaringos.3.y. kad pozityvioji teisė turi atitikti žmogiškumo reikalavimus. Austras H. Net konkrečiausios teisinės prievolės turi būti griežtai logiškai išvedamos iš pozityviosios pagrindinės normos (konstitucijos). Jam neegzistuoja neteisingas įstatymas. t. KELSENAS. Jis reikalauja teisės sistemos vidinio neprieštaringumo. Jeigu kokia nors norma yra įstatymas.2.2. iš gamtos) teisinės normos. valstybės valdžios visiškos priklausomybės nuo teisės.

kalbant apie žmogaus teises.3). Pagal KANTĄ.. kad visoms joms būdingas atgalinis ryšys su žmogiškumo prasme kaip prepozityviuoju teisės matu. Šiuo požiūriu teisė yra "visuma sąlygų.".. ir susivienyti. ir teisės pagrindinė norma. "pereiti į pilietinę būklę" (DMT A163). Kadangi visuotinė gerovė reiškia kiekvieno visuomenės nario asmens sklaidą. Vadinasi.. "kiek ji gali egzistuoti kartu su bet kurio kito asmens laisve pagal visuotinį dėsnį". pirminė. TOMO AKVINIEČIO prepozityvioji pozityviosios teisės pagrindinė norma yra visuotinė gerovė. kai kiti asmenys mane įpareigoja tiek.. TOMAS nepateikia Žmogaus teisių teorijos šiuolaikine prasme. Vadinasi. su kitais. Egzistuoja daugybė teisės pagrindimo prigimtinėmis teisėmis variantų. "kuri remiasi vien aprioriniais principais" (plg. Priklausomai nuo situacijos teisė turi atitikti šį prepozityvų matą. neįmanoma nustatyti. Čia pateiksime TOMO ir KANTO pozicijas.1. Klausimą dėl žmogaus teisių turinio įmanoma išspręsti tik pripažįstant žmogiškumą ir visuotinę gerovę kaip prepozityvią pagrindinę normą. kurios yra asmens sklaidos sąlygos. Svarbiausia čia yra išorinė laisvė. kuriomis vieno asmens savivalė gali būti sujungta su kito asmens savivale pagal visuotinį laisvės dėsnį" (A 33).1). kiek jie patys mano 294 . teisės prepozityvioji pagrindinė norma yra vienui viena: laisvė. Jis pradeda nuo iki valstybinės prigimtinės būklės. yra valstybės pozityviosios teisės prielaida. Vadinasi. Šiuo požiūriu teisei yra reikšmingos visos žmogaus būties prasmės plotmės ir visi įprasminimo būdai.1. bet kokiam žmogui vien dėl jo žmogiškumo priklausanti teisė" ir tuo pačiu apriorinis prigimtinės teisės principas (DMT A45). kurioje laisvė kaip "nepriklausomybė nuo kito asmens prievartinės savivalės" yra "vienintelė.. Su ja tiesiogiai susieta lygybė kaip nepriklausomybė. ji garantuoja tas žmogiškumo konstantas (6. KANTO teisės filosofijai poveikį darė LOCKE'O liberalinė prigimtinė teisė (6. vadinasi. Dauguma teisės filosofijos pozicijų nuo PLATONO iki HĖGELIO buvo orientuotos j prigimtines teises.1.peržengiančia pozityviosios pagrindinės normos ribas. Vis dėlto jo argumentacija yra reikšminga.4. 4. nelygu kokie prepozityviosios plotmės aspektai pabrėžiami. paklusti viešajai įstatymų prievartai". kas yra žmogiškumo bei žmogaus teisių konstantos. Kadangi prigimtinės būklės beteisiškumas padaro moralinę savirealizaciją praktiškai negalimą. kas atitinka žmogaus esmę.. vadinasi.3). Tačiau visoms į prigimtines teises orientuotoms pozicijoms bendra yra tai.1. ". tai kategorinio imperatyvo požiūriu (6.. tai ji visuomet reiškia ir tai. Toks prepozityvus pagrindimas vadinamas taip pat teisiniu pozityviosios teisės pagrindimu prigimtinėmis teisėmis. prigimtinė teisė. Neatsakius į klausimą "Kas yra žmogus?"..3) kyla pareiga "būtinai palikti prigimtinę būklę. teisė įgauna prasmę sudarydama sąlygas asmeniui moraliai ir doroviškai skleistis.įstatymo uždavinys yra kreipti į visuotinę gerovę. kurią galima pasiekti tik socialiai bendradarbiaujant.4. kaip suteikianti erdvės vidinei laisvei. visuotinė gerovė yra ir socialinės etikos.

tai kalbama apie KANTO teisinį formalizmą. tiesioginis. Veikiau visuotinė gerovė kaip norma verčia grįžti prie dorovinio sąžinės apriori. kaip tik remiantis pozityviąja teise. Sąžinės kategoriškumas metafiziškai pasireiškia kaip žmogaus istoriškas dalyvavimas (participatio) amžinajame įstatyme. bet jokiu būdu neturi teisinio pobūdžio. Viešpataujant pasaulinei dvasiai. Kadangi iš šios prepozityviosios pagrindinės normos gali būti išvesti tik formalūs aprioriniai teiginiai. aukščiausioji teisė apskritai priklauso pasaulinei dvasiai ( = Dievo apvaizdai. ontinė-ontologinė dalyko esmė. kylantis iš Dievo. kas protinga. Todėl amžinasis Dievo įstatymas yra absoliučiai veiksminga galutinė pagrindinė norma.y.5. kas neprotinga. Dieve absoliutus protas ir absoliuti būtis sutampa. Prigimtinė teisė ir pozityvioji teisė. bet veikiau ir pirmiausia jis yra dalykinis apriori. kuri nepakenčia jokių svetimkūnių. t. kad ji apima išreikalaujamumo prievarta sąvoką. Artimiausias.4).. šio pozityviosios teisės ir prigimtinės teisės vienumo veiksmin- 295 . yra tvarka. Paskutiniame Teisme Dievas įrodys prigimtinės teisės veiksmingumą. dieviškajame prote ir dieviškojoje valioje.atžvilgiu gali būti tam įpareigoti". MARCIC. pakopų teorija). virsta tikrove. o R. kuri galiausiai nesulaikomai įsitvirtina istorijoje kaip laisvės įsisąmoninimo pažanga. kad žemesnė pagal rangą pakopa subordinuota aukštesnei pagal rangą (pakopinė struktūra. kad ir kokį rangą jie turėtų. teisinis pozityvizmas neretai argumentuoja šitaip: Teisė apibrėžiama taip. tai jos vidinė sandara panaši į pakopas. tokios prigimtinių teisių normos nėra teisinės normos. kaip sistema. Aukštesnioji sąlygoja žemesniąją ir atvirkščiai: žemesnioji reikalinga aukštesniajai (įstatymui veikti reikalingas teismo sprendimas ir įvykdymas). tarp kurių (imant visumą ar atskiras pakopas) nustatytas toks santykis. 5. teisės galiojimo pagrindas yra prigimtis kaip būties tvarka.. loginis apriori. Bet nei bendražmogiškai įgimtos laisvės (KANTAS). tokia yra ARISTOTELIO.. tai. nepažeidžiant žmogaus savybės "buri sau pačiam ponu" (A 45). Vadinasi.. Jos gali būti dorovinės normos. Prieštaraudamas tokiems teisės pagrindimo variantams. * o Anot HĖGELIO. kuri suskyla į nesuskaičiuojamus skyrius ir vis plačiau šakojasi.. Bet to. Šis vienumas nėra vien tiktai pažinimo teorijos sąlyga. Vadinasi. remdamasis sisteminiu prigimtinės teisės ir pozityviosios teisės vienumu. sudaro vieną ištisinį ir nuoseklų atitikimo ir sąlygotumo sąryšį: sistemą. plg. įrodinėja: Kadangi teisė. romėnų teisės klasikų ir AKVINIEČIO teorija (p. atžvilgiu pasaulinė istorija vyksta kaip pasaulinis teismas. Žmogiškumas galiausiai yra sąžinės reikalavimas. nei su žmogiškumu susietos visuotinės gerovės (TOMAS) kaip tokių negalima išreikalauti prievarta kitaip. Pateiksime tris kontrargumentus: o TOMO visuotinė gerovė nėra absoliučiai galutinė prepozityvioji pagrindinė teisės norma. 908). Anapus istorijos.

Vadinasi. neišlaiko kritikos ir neturi pagrindo. KANTAS ir HĖGELIS. žmogaus būties būtiškąja tvarka. sugeba atsakingai pats save determinuoti poelgiui.y. TOMAS. tad teisėjas bausmės dėka mėgina šią nelygybę kompensuoti. kad gali egzistuoti psichiškai nesveiki. ir todėl įstatymo veiksmingumas reikalauja jį nubausti. kas yra nežmogiška. Tai. Teisinga bausme kompensuotas nusikaltimas yra pašalinamas dvigubo neigimo (4. kurios jis nusipelnė. HĖGELIS atkreipia dėmesį į tai. 6. ką daro. teisinga bausmė yra neteisybės kompensacija ir teisingumo atkūrimas atpildu.. Prevencijos teorija (įspėjimo teorija) teigia. tai šita kančia ir anas darbas yra padalyti nelygiai. kurią sudaro nelygybė. Juk jeigu vienas asmuo buvo sumuštas. kad žmogus yra asmuo ir. Kadangi būtinas visuotinei gerovei įgyvendinti normas teisė realizuoja veiksmingai. jis veiksniai elgiasi prieštaraudamas įstatymui.3. Vadinasi. veiksnaus piliečio prieštaraujantis teisei. bet už to poelgio nelegalų pobūdį. Si teorija grindžiama tuo. veiksmingai įpareigojamą teisės. išreikalaujamumo. nedorą poelgį.. Tai-atpildo teorija ir prevencijos teorija. Kaltė ir bausmė turi viena kitą atitikti. o kitas mušė. kad tik teisinga bausmė gali sutaikyti nusikaltėlį su teisingumu ir tuo pačiu su visuomene. kaip lygybės.53 Bausmė Šiandieninėje diskusijoje dėl bausmės prasmės teisinės santvarkos ribose į pirmą planą iškyla dvi sampratos. nežiūrint tariamo prievartinio tik valstybės jėga pagrįsto. taip. Vadinasi. Taigi pelnytos bausmės mastą reikia nustatyti taip.1132a). ši teorija traktuoja žmogų iš principo kaip veiksnų pilietį. kurią tu darai kitam asmeniui tautoje.7.2) prasme. kuris tai. Baudžiant tuo pačiu įvykdomas teisingumas. nelegalus poelgis nusipelno bausmės. Atpildo teorijos šalininkai buvo ARISTOTELIS. darai pats sau" (DMT A 197). priešinga prigimčiai. bausmė yra tera- 296 . Vienintelė galima teisinė nusikaltėlio reabilitacija yra bausmė. o kitas buvo nužudytas.5. iš esmės yra netvirta. t. Baudžiama ne už amoralų. kadangi tai prieštarauja žmogaus tvarkai. bet jie laikomi išimtimi). Pilietis žino įstatymą. ARISTOTELIS remiasi teisingumo. samprata: "Teisėjais mėgina kompensuoti neteisybę. Nelegalus poelgis (nusikaltimas) pažeidžia teisingumą. tai iš to plaukia. daro atsakingai.gumas remiasi dalyko prigimtimi. kad laisvo." (NE V. kad jas butų galima išreikalauti prievarta. remdamasis savo vidine laisve. KANTAS šią mintį formuluoja taip: "Nepelnytą skriaudą. kad bausmės prasmė yra visuomenės apsauga ir nusikaltėlio pataisymas. (Čia neabejojama. kad ji atitiktų nusikaltimo mastą. neveiksnūs žmonės. arba jeigu vienas asmuo nužudė.

pija. Visi šie tikslai yra nepaprastai svarbūs žmogiškumo požiūriu. Tokia argumentacija peršama iš dviejų pusių: Empiristinė psichologija bei empiristinė etika mėgina neigti iš laisvės kylančią savideterminaciją ir aiškinti žmogaus elgesį vien empiriniais" motyvais. veiksniu asmeniu. KANTAS rodo. pakartotinis kaltininko grąžinimas į visuomenę. nei (atpildo teorijos požiūriu) baudžiamas. Kalno pamokslas moko: "Nesipriešink piktam [žmogui]. juk žmogaus niekuomet negalima naudoti vien tik kaip priemonės kito asmens ketinimams ir prilyginti jį daiktų teisės objektams. atsuk jam kitą" (Mt 5. Jei tai yra tiesa. pirmiau reikia nustatyti. šis reikalavimas sugriautų bet kokią 297 . o ne valstybinės teisės plotmėje. ar pilietinės visuomenės [apsauga. teisė čia traktuojama tik kaip valdančiosios klasės viešpatavimo priemonė. visuomenės apsauga. tas negali rimtai žiūrėti į nusikaltimą kaip į žmogaus poelgį. turinti užkirsti kelią nenormaliam elgesiui ateityje. Panašiai ir marksizmas mėgina mąstyti teisės pažeidimą kaip neišvengiamą klasinės visuomenės susvetimėjimo apraišką. Kas nelegalų poelgį laiko psichine liga arba visuomenės sąlygojamu susvetimėjimo rezultatu. gąsdinimas] labui. ar jis yra baustinas (DMT A197). niekada negali skirti bausmės kaip priemonės kitam gėriui padidinti. gamtiškai priežastingai kylanti iš psichinių arba socialinių mechanizmų. atsakingais.. tai jis iš esmės negali būti nei kaltas.. kaltės jausmas rodo ne tikrą kalte. iš esmės liga. jam atlikus bausmę. kad jis nusikalto. Bodamas pagrindiniu teisiniu teiginiu. Rėmimasis krikščionybe taip pat neprieštarauja atpildo teorijai. o į kaltininką. kad teisinė santvarka laikytų jos piliečius lygiais. nuo šito jį saugo jo prigimtinė asmenybė. o ne nusikaltėlis. jei kas tave užgautų per dešinį skruostą. atsakingo. Jeigu žmogus ištirpsta gamtos priežastingumo mechanizme.. teisingai atlyginant už kaltę. bet visuomet tik todėl. Toks samprotavimas remiasi prielaida. be to. bet. Tačiau šis reikalavimas iškyla krikščioniškojo moralumo. kaltininko pataisymas. pvz. Tačiau atpildo teorijos šalininkai mano. nors teismo sprendimu jis gali visiškai netekti pilietinės asmenybės. subrendusiais. kurią bausmė gali duoti jam pačiam arba jo bendrapiliečiams. pripažįstamas atsakingu. kai tarpusavio santykį sudaro individai (pvz. jog šitie tikslai apskritai neturi nieko bendra su bausmės esme. kad aš negaliu traktuoti žmogaus kaip laisvo. ar paties nusikaltėlio [pataisymas!]. Jį galima tik gydyti. Žinoma. o žmogaus praktika tėra vien elgsena. kad atpildo teorija jokiu būdu neatmeta tokių tikslų kaip. bausmės įvykdymo humanizavimas. todėl imperatyvą "Kaltė reikalauja bausmės!" turi pakeisti imperatyvas "Liga reikalauja gydymo!". kraujo kerštas). Teisinėje valstybėje nepriklausomo teismo skiriama pelnyta bausmė nėra kerštas.. Kyla toks klausimas: argi demokratinė teisinė valstybė iš esmės nesuponuoja to. atkreipia dėmesį į tai. vadinasi. veiksnaus asmens. kad šiame kontekste visiškai netinka kalbėti apie kerštą. Bausmės esmę sudaro veikiau teisingumo atkūrimas. kad kaltininkas. už kurią atsakinga bloga visuomenė. teisingai jį baudžiant.kaip į Žmogų.40). Kerštas yra atpildas. Ši teorija neretai remiasi tokiu samprotavimu: kaltė yra psichiškai arba socialiai sąlygotas nenormalus elgesys. o tik nenormalų elgesį. veiksniais asmenimis? HĖGELIS. be to. Prieš pradedant galvoti apie naudą. KANTAS ryžtingai atmeta bausmės prevencijos teoriją: Teismas. Šis tekstas visų pirma liudija.

arba apie legalius ir nelegalius poelgius. Teismas sprendžia apie poelgių legalumą. kuri determinuoja poelgį. pareigai padėti. Tai praktikos plotmės. bei atsisakyti asmeninio keršto.valstybe. turėtų būti ir dora. dažnai nedora ir kartais nelegali. čia kalbama apie nuostatą. Jokia krikščionių Bažnyčia nesuprato šio teiginio kaip teisės pagrindinio teiginio. Jis veikiau sako štai ką: Mano kaip krikščionio pareiga yra asmeniškai atleisti ir priešui. o Religija: Čia kalbama apie meilę ir nuodėmę. Baigdami norėtume parodyti plotmes. kas sudaro teisę. kad teisinėje valstybėje viešpatautų teisingumas. Jos tikroji prasmė paaiškėja tik tikėjimo plotmėje. o Dorovė: Čia kalbama apie dorovinį gėrį ir dorovinį blogį. Visa. kas neteisė f a. Turimas galvoje santykis tarp žmogaus praktikos ir teisinės santvarkos.6 Apžvalga Žmogaus praktikos kontekste vartodami kasdienės kalbos žodžius "geras" ir "blogas". o Moralumas: Čia kalbame apie moralinį gėrį ir moralinį blogį. galima teisiškai įpareigoti. taip pat apie dorus ir nedorus poelgius. Vadinasi. Turimas galvoje santykis tarp elgesio būdų ir visuomeniškai reikšmingų dorovinių normų. kurias galima skaidyti etikoje. 298 . Bet ne visa. ir apie tai. Remdamasis tam tikra visuomenine dorove. Tai neprieštarauja mano. kurias reikia viena nuo kitos skirti ir vieną su kita sieti. o Teisė: Čia kalbama apie tai. dažnai neįsisąmoniname šių žodžių daugiaprasmiškumo. turint galvoje žmogaus praktikos santykį su Dievo sukurta išganymo tvarka. Turima galvoje poelgių sutapimas arba nesutapimas su elgesio subjekto sąžine. kas yra teisė. sudarančias šį daugiaprasmiškumą. 6. kas dora. kaip valstybės piliečio-krikščionio. Bet niekada negaliu spręsti ' apie kito žmogaus poelgių moraline vertę. Nuodėmė visada yra amorali. darančiam man pikta. taip pat apie moralius ir amoralius poelgius. galiu įvertinti kitų žmonių poelgius kaip dorus arba nedorus.

II. kurias nagrinėja būties filosofija (ontologines sąlygas) ir savimonės filosofija (transcendentalines sąlygas).1 Religijos kritika Šiandien veiksmingiausia Naujųjų laikų religijos kritika nukreipta daugiausia prieš tradicinį krikščionybę. kas pagal savo prigimtį akivaizdžiausia" (Met. kaip šikšnosparnis slėpta akis nuo dienos šviesos. Žmogus istorijoje savo tikrąją esmę projektuoja ui savęs.4.7 DIEVAS Dievo problema yra paskutinė didžioji filosofijos tema. turi apmąstyti religijos filosofija. ji stengiasi tikėjimo reikalavimus redukuoti į kitus reikalavimus ir demaskuoti religiją kaip klaidingų sąmonę. 993 b). todėl beveik niekada nepasiekdavo PLATONO. Nepriklausomai nuo konkrečios religijos egzistuoja filosofinė Dievo problema. Dievas faktiškai yra paties žmogaus esmė. Šiuos tris filosofinės Dievo problemos aspektus aptarsime atvirkščia tvarka. FEUERBACHAS (1804-1892) mėgina teologiją redukuoti į antropologiją. PROKLO. Jo požiūriu. LEIBNIZO. KANTO. ją filosofija nagrinėja nuo pat atsiradimo. jo Dievas yra jo paties esmė" (Krikščionybės esmė.-kaip žmonių praktikos sritį ir jos įprasminimo siekimą. 7. DESCARTES'O. PLOTINO. o Prieš religiją ir filosofinį mokymą apie Dievą įvairiuose filosofiniuose istoriniuose kontekstuose yra nukreipta religijos kritika. ARISTOTELIS aiškina. taip protas mūsų sieloje nuo to.1 Feuerbach L. "Absoliuti žmogaus esmė. tai absoliuti sąlyga mūsų akiratyje pasirodys paskutinė.2) sąlygoj a žmonių motyvaciją. Religijos kritika retai tiesiogiai polemizuodavo su Dievo filosofija. Religiją (tikėjimą). kodėl taip yra: "Iš tikrųjų. Jeigu remsimės kasdieniu buvimu-pasaulyje ir klausime apie jo sąlygas. TOMO. SCHELLINGO ir HĖGELIO filosofinio lygio. l. DUNSO ŠKOTO. Dievo problema iškyla trijuose filosofijos kontekstuose: o Filosofijai svarbu. FICHTE. ARISTOTELIO. 7. AUGUSTINO. o Filosofijos istorijoje/!/ar0//wsr mokymas apie Dievą užima svarbią vietą. 56). Kilusi iš Švietimo. kad religija (1. paverčia ją anapusiniu objektu ir šiam 29-0- .1.

ii • Aurelius Augustinas. Tagastėje (Numidija). mirė 430 m. Žymiausias krikščioniškojo neoplatonizmo atstovas. būdamas Hipponos vyskupu. Šventasis. Bažnyčios tėvas. Padarė didelę įtaką Viduramžių bei Reformacijos mąstymui. gimė 354 m. 300 .

kaip vien tik žmogišką būtybę (345).iš pradžių suobjektina savo esmę. Todėl "Krikščionybės esmėje" [FEUERBACHO svarbiausias veikalas] jis tik teorinį elgesį nagrinėja kaip tikrą žmogaus elgesį. Vadinasi. įsivaizduoti. susvetimėjusių gamybos santykių atspindys. bet kaip objekto objektą.objektui suteikia visas tobulybes. norėti. iš tikrųjų skirtingus nuo mintinių objektų. Todėl neišvengiamas istorijos posūkio taškas yra šis mūsų atviras pareiškimas ii pripažinimas. Religija . jis mąsto save kaip objektą. kad žmogus gali ir turi pakilti virš savo individualybės arba asmenybės ribų.1). 7. kurių pats ilgisi. Sudvejinančios religinės projekcijos epocha Žmonijos istorijoje yra vaikystės epocha. nes žmogaus esmė neturi tikros tikrovės". Tuo tarpu FEUERBACHAS pirmiausia turėjo omenyje meilę tarp dviejų individualių asmenų ir mažai domėjosi materialiniais-ekonominiais procesais. kaip materialinės-ekonominės bazės ideologinis antstatas. save kaip žmogų lyg kažką atskirą nuo savęs. o paskui padaro save tos suobjektintos.4.tai žmonijos vaikiškoji esmė. nevirs savo rūšies esmės predikatų. paverstos subjektu arba asmenybe esmės objektu. Žmogus . Žmogus turi tapti kitiems žmonėms Dievu (homo homini Deus). Krikščioniškoji Trejybės dogma tėra žmogiškosios meilės tarp Aš ir Tu projekcija. Pastaroji būtinai ir neišven- . dieviškos esybės jokios kitos būtybės. tačiau išryškina žmonių. kad Dievo suvokimas yra ne kas kita. bet pačią žmogaus veiklą jis ima ne kaip daiktinę veiklą. tradicinė religija. Užuot Dievui tapus žmogumi. kaip tas vaikas. nes šiame susvetimėjusiame pasaulyje jis randa tik varganą tikrovės regimybę. "praktinės kritinės" veiklos reikšmės. geisti. Todėl jis nesupranta "revoliucinės". Kartu religija nėra sąmoninga fantastinė projekcija. (l tezė apie FEUERBACHĄ // MARX (3) 463) Pačiam MARXUI religija.ir tai yra religijos paslaptis . kaip rūšinių būtybių^ aspektą istorinio materializmo požiūriu (plg. FEUERBACHAS nori šį procesą pasukti priešinga kryptimi. o vaikas mato savo esmę. vertelgiška pasireiškimo forma. tikėti. jausti.2 Mara Jis remiasi FEUERBACHU. yra negatyvių. taigi žmogus. o praktika imama ir fiksuojama tik jos nešvaria.1. anot FEUERBACHO. bet nevirs dėsnių. kaip rūšies suvokimas. kaip kitos būtybės objektą (82-83). žmogaus susvetimėjimas sau pačiam. Išnaudojimas klasinėje visuomenėje verčia žmones kaip rūšies būtybes tikrą tikrovę projektuoti į fantastinį anapusį pasaulį. kad žmogus negali mąstyti. Religija yra "žmogaus esmės fantastinė tikrovė. o kitas žmogus (64).4. Todėl MARXAS jį kritikavo: FEUERBACHAS nori tyrinėti juslinius objektus. irgi suobjektina save taip. mylėti ir gerbti kaip absoliučios. žmogus turi tapti Dievu. yra susidvejinimo būsena. 1. tartum čia būtų ne jis.

tai engiamos būtybės atodūsis. kas stipru ir didinga. Prieš Dievui mirštant.). Kartu išnyksta ir mirties problema. žmogus buvo silpnas ir menkas. ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Panašiai kaip FEUERBACHAS. su Dievu susijusią etiką ir vykdo tik savo valią: valią galiai. o dvasia . iki šiol priskyrė anapusiniam Dievui ir pavertė šį antžmogiu. aš mokau jus antžmogio mokslo! Antžmogis yra žemės prasmė. NlETZSCHE nori užbaigti šį vystymąsi. Religija tėra iliuzinė saulė. kol jis nepradeda suktis apie save patį. Vadinasi.13 Nietzsche NIETZSCHE (1844-1900) taip pat nori pereiti nuo teologijos j antropologiją. o ne pats savyje.giamai kyla iš materialinių santykių. Šia valia antžmogis nugali (jau buvusius) žmones. kad žmonija visa. Ir toks pat turėtų atrodyti žmogus prieš antžmogį: išjuoka arba skaudi gėda.. kad mirtis yra žiauri rūšies pergalė prieš tam tikrą individą ir prieštarauja rūšies vienybei. Jis buvo įsitikinęs. kurį filosofija ir teologija priešpriešino Dievui. jis mirtingas. Tuo būdu dangaus kritika pavirsta žemės kritika. 393).. antžmogis. pateisina pats save. kai po revoliucijos įsitvirtins* beklasė visuomenė. Žmogaus būties prasmė yra žmonių rūšies. skelbdamas mirtį. kurios Šventa aureolė yra religija (. Jis atmeta senąją.. Jis ieškojo pateisinimo kažkur kitur.. kad ji išnyks pati. tuo tarpu save pačią . o ne individo prasmė. 7.. Religija yra liaudies opijus. (MARX (1) 32). kuriai reikalingos iliuzijos. Religinis skurdumas kartu yra tikrojo skurdo išraiška u protestas prieš tikrąjį skurdą. Tačiau MARXAS nesiekė religijos panaikinti per prievartą. Tokio žmogaus sąmonė yra "rūšies sąmonė". Naujasis žmogus. Dievo kūrinio vietą užima gamybos produktas. kuriuose žmogus negali būti žmogumi iš tikrųjų. Panaikinti religiją kaip iliuzinę liaudies laime reikalauja jos tikroji laimė. Dieviškojo absoliuto vietą užima rūšies būtybės materialinis-ekonominis procesas. (Ten pat). Klausykit. 302 . beširdžio pasaulio širdis.silpna ir niekinga. bet tam tikras individas tėra tam tikra rūšies būtybė ir. teologijos kritika . Reikalavimas išsižadėti iliuzijų apie savo padėtį yra reikalavimas išsižadėti tokios padėties. Transcendentaline ir etinė problematika išnyksta žmogaus kaip rūšies būtybės materialinėje-ekonominėje bazėje. toks būdamas. Dievas turi mirti. virto netikru. Kas yra žmonėms beždžionė? Išjuoka arba skaudi gėda.teisės kritika. niekingas pasaulis. Religija . kuri sukasi apie žmogų tol. (MARX (3). Jis stengiasi parodyti.politikos kritika."visuomeninė dvasia". kritikuoti religiją reiškia pradėti kritikuoti tą ašarų pakalnę. jis mano. religijos kritika . kaip istorijoje vadinamasis "tikras" pasaulis. kad galėtų gyventi antžmogis. Atrodo. Jūsų valia lai sako: te antžmogis būna žemės prasmė! (Šitaip kalbėjo Zaratustra).

tik dabar gimsta aukštesnysis žmogus .aukštesnieji žmonės! Tik dabar iškyla žmogaus ateities didybė! Dievas miršta: dabar jūs norite . CARNAPAS (2. kaip saki- 303 . šis Dievas buvo didžiausias pavojus. apibrėžė kaip beprasmius. kaip FEUER BACHO.2. jus prisikėlėte.valdovas!. aukštesnieji žmonės. Nuo tada. Dievo vaizdinys yra vaiko-tėvo ryšio atspindys.3. Ar suprantate šiuos žodžius. Už Dievo galiausiai slepiasi tėvo figūra.. Jo religijos kritika paplito toli už psichoanalizės ribų. (Pastarąją NlETZSCHE idėją nacionalsocialistai klaidingai interpretavo kaip rasistinę). kai jis atgulė į kapą. FREUDAS (1856--1939) buvo psichoanalizės pradininkas. (Šitaip kalbėjo Zaratustra). teisingas Dievas ir geroji gamta pasirodo mums kaip didinga tėvo ir motinos sublimacija.5 Carnap Jau buvo parodyta. Tai visiškai atitinka psichoanalizės teiginį. visagalis.4 Freud S. 7. kaip išaukštintas tėvas. kuriems negalima rasti empirinių atitikmenų. Bet dabar miršta šis Dievas! Jums. Didelė staigmena man yra tai. kuriuose pasitaiko žodis "Dievas". (VIII. remiantis vieninteliu konkrečiu dalyku . Psichoanalizė moko mus apie glaudų ryšį tarp tėvo komplekso ir tikėjimo Dievu. kiek jį dabar mes galime suprasti. mano broliai? Jūs išsigandote: ar jūsų širdys svaigsta? Čia jums atsivėrė bedugnė? Čia jūs išvydote pragaro pabaisas? Pirmyn! Pirmyn! Jūs . tiksliau .kaip ankstyvosios vaikystės vaizdinių apie juos atnaujinimas ir pakartotinis įtvirtinimas.Kitaip negu MARXO beklasės visuomenės modelis.kad gyventų antžmogis. bent jau tiek. tokiais pat beprasmiais. jis laiko sakinius. visus sakinius. Ji parodo. o. dorovės. Remdamasis šiomis prielaidomis. MARKO ir NIETZSCHE religijos kritikoje. kad asmeninis Dievas psichologiniu požiūriu yra ne kas kita. antžmogis įkūnija tobulos žmonijos elitinį-aristokratinį idealą. kaip R. kuriuose pasitaiko "beprasmiai žodžiai".1. Beprasmiai žodžiai yra tokie. kad minėtasis kompleksas sudaro visų neurozių branduolį. Žemiau pateikiamas tekstas apibendrina šį aspektą: Dabar aš galiu pateikti mūsų (perdėm trumpo) tyrinėjimo išvadą: Edipo komplekse sutampa religijos. 7.kylantis šio ryšio pagrindu super-ego arba egoidealas. Tuo būdu čia kalbama apie tokį pat žmogaus susidvejinimą.195). visuomenės ir meno pradžia.1). dar daugiau . Tik dabar ateina didysis vidudienis. nusakydamas empiristinį prasmės kriterijų.mūsų santykiu su tėvu (IX.1. kad tautų dvasinio gyvenimo problema gali būti išspręsta. 188).

jog Jahvė rūstauja. kuris pats sau tapo objektu (būtis-sau-irsavyje). "asmuo". kad. Šis subjektas yra mąstomas kaip žvelgianti būtis. Kartu Dievas yra tokio subjekto idealas. sąvoka apskritai nėra racionali sąvoka. kad jis ką nors žymi.7 Solle Teologė D. vartojamą taip. Tačiau būtis-sau-ir-savyje yra vidujai prieštaringa. SARTRE'AS(1905-1980. Būtent šioje būtyje~sau-ir-savyje skleidžiasi žmogaus egzistencija kaip laisvė. Tokį požiūrį gerai išreiškia žemiau pateikiamas A. aš sukuriu sąvoką begalinio subjekto. Mes galime turėti žodį. Galvodamas formaliai apie begalinę kitų žmonių (jų žvilgsnių) įvairovę. J. "Būti žmogumi reiškia norėti tapti Dievu". pavyzdžiui. bet kurio atžvilgiu aš visada esu objektas ir prieš kurį aš visada jaučiuosi žemesnis.1.2) teigia. kad šiandien jau neįmanoma "pripažinti jokio dangiško ar 304 . Jeigu būtų Dievas. kurio atžvilgiu aš tampu objektu. 7.kitas yra tas. stebintis empirinį pasaulį. griaustinio faktas yra būtinas ir pakankamas įrodyti. taip vartojant kalbą. Tačiau tokio asmens. kad. Analogiškas yra žodžio "Dievas" vartojimas tais atvejais. kurio svarbiausi atributai yra neempiriniai. SOLLE mano. tada laisvei nebūtų kur reikštis. tai iš to aš galiu spręsti. Tačiau kol sakiniai. patį save kuriančio žmogaus egzistencija. nors jos tam tikru mastu gali remtis žmonių baime dėl jiems nepakankamai suprantamų gamtos įvykių. Vis dėlto didžiosiose religijose. kaip manoma. Toks asmuo laikomas pranašesniu už empirinį pasaulį ir todėl esančiu už jo. 7. kurios mes įžvelgti negalime. plg. Neopozityvistinė religijos kritika remiasi empirizmu ir scientizmu. HARTMANN. kai jis susijęs su transcendentiniu objektu. drauge laikydamas religijos kalbą neracionalia ir primityvia. tarsi jis apibrėžtų tokį "asmenį". Dievo sąvoka sukuriama todėl. teiginys "Jahvė rūstauja" yra ekvivalentiškas teiginiui "griaudžia". išreiškia empiriškai nepatikrinamus teiginius. P.nius su žodžiu "liamziškas".6 Sartre J. kad aš apibendrinu ir formalizuoju kitų žmonių žvilgsnius. Kaip subjektas ir laisvė. Neopozityvizmas suabsoliutina tam tikrą mokslo idealą ir supranta jį kaip žmogaus proto ir nepriklausomybės mastelį. AYERIO tekstas: Jeigu man kas nors sako.1. Anot SARTRE'O. 2. MERLEAU-PONTY ir A. CAMUS. Nėra jokio Dievo. žmogus tampa visiškai atsakingas už savo gyvenimą ir savo pasaulį. kuris niekada negali tapti objektu. kaip Dievas. M. Būtent . vis dėlto nėra jo dalis. Tik atsisakęs Dievo. Panašios nuomonės laikėsi ir N.1. Dar jam suteikiami antempiriniai atributai. ir toks žmogaus projektas pasmerktas nesėkmei. kuriuose jis pasitaiko. SOLLE supranta religijos kritiką kaip "teologiją po Dievo mirties". (154). aš droviuosi būti objektu kito subjekto žvilgsniui. tol mes negalime sakyti. nes Dieve ir Dievo viskas visada jau įgyvendinta ir nulemta. kad Dievo buvimas iš principo nesuderinamas su laisvo.

Kaip tai suprasti? "Kristus paliko šio dabar nesančio Dievo vietą mums neužimtą" (179). S6LLE priskiria tikėjimą "visiškai kitu". ypač KALVINAS. Atvirkščiai -žmogus kuria iš savęs tai. HOBBES) glaudžiai susijusi su teologijos tendencija Dievo suverenumą laikyti tokiu absoliučiu. "anapusiniu" Dievu žmonijos istorijos "vaikystės stadijai". "dangiškos būtybės". kad jo akivaizdoje tampa neįmanoma jokia laisvė. Šiuo atžvilgiu taip pat reikšmingas mechanistinis determinizmas. kuria Kristus mylėjo žmones. iliuzija. Mes galime Dievą "vienas kitame vaidinti" (192). kuo jis . ką jis iš savęs padaro. kuriuos apibūdinome kaip dvasios filosofijos atstovus: PLATONAS. kas besąlygiška. Tai reiškia: nėra jokio žmogui iš anksto duoto. Dievas buvoja meilėje. tik mūsų. Artimi šiai krypčiai pirmiausia yra tie mąstytojai. bet pats "absoliučiai nepriklauso nuo sa\ o kūrinio". Dievas gyvena praktikoje. S6LLE tvirtina. pvz. SARTRE). kad ji yra žmogaus nepilnametystės išraiška ir todėl turi būti įveikta. nes viskas visada priklauso nuo dieviškojo žinojimo ir valios visagalybės. Dievas gimsta istorijoje per žmonių meilę. Taigi Dievas "įvyksta" tame. "Dievas neturi kitų akių. Panašiai kaip FEUERBACHAS ar NlETZSCHE. "Visatos valdovo. "Sąlyga. kad religija prieštarauja žmogaus nepriklausomybei. kas įvyksta tarp žmonių. arba kad žmogaus esmė yra jo egzistencija (HEIDEGGER. Po Dievo mirties Dievas įgyvendintinas žmonių praktikoje (meilėje).asmeninio Anapus". tas Europos dviejų paskutinių šimtmečių istorijoje viską apsprendžiantis įvykis1' (9). kuria šiandien pasirodo tai. jo gyvenime ir mirtyje. SPINOZA ir HEGELIS.. Laisvas apsisprendimas virsta regimybe. kuris ją sukūrė". kad žmogus tiesiog yra tai.. kuriomis galiausiai remiasi visa religijos kritika: o Pirmoji dieviškąjį Absoliutą supranta taip.8 Santrauka Visas išdėstytas koncepcijas vienija įsitikinimas. "amžinu". 7.1. Dievas neturi kitų ausų. vėlyvasis AUGUSTINAS. Nurodysime dvi kraštutines pozicijas. Glaudžiai su Šia kryptimi susiję evangelikų reformatų atstovai. Jis neturi kitų rankų. tik mūsų". kad religija šiandien yra galima tik kaip "ateistinis tikėjimas". kad žmogus gamtoje (Kūrimas) ir istorijoje (Apvaizda) paverčiamas Dievo marionete. yra "Dievo mirtis"... o Antroji žmogaus laisvę supranta taip absoliučiai. kylančio iš žmogaus esmės žmogiškumo. tik mūsų. "antasmenio". kuri seka Kristumi. "Dievo jau nebėra" (178). kaip nepriklausomos jo veiksmų normos. sąlygojęs Naujųjų laikų pasaulėvaizdį ir mokslo idealą. Jo kilmė (kaip mano.

Ji susijusi su tokiais žmogiškumo aspektais. žmogaus esmė yra tik egzistencija (laisvė). 12.8.6). žmonių praktika pati yra Dievas. kaip Dievo problema iškyla filosofinėse sistemose nuo PLATOXO iki HĖGELIO. Todėl žemiau pateikiamas tekstas remiasi ontologija. 12. kuriuos verčia kelti nuostaba (1. Tokį mūsų neišvengiamą sąlygotumą ir baigtinumą religija supranta kaip sukurtos būties ženklus. Visos savikūros. Religijos kritikos ir religijos dialogas pirmiausia turėtų paliesti šių kraštutinių pozicijų suformuluotus klausimus. 12 Filosofinis mokymas apie Dievą Dabar parodysime. Anot MARXO. pasiremdami PLATONO trikampiu (1. Vyraujanti filosofinė ir teologinė tradicija abi šias pozicijas laiko klaidingomis. tik per gamtos sąlygotą žmogaus gyvūniškumą. Abiejų argumentų pradžios taškas yra gana paprastas. ribota ir sąlygota. Dievo įrodymai yra filosofinė argumentacija ontologinės refleksijos viduje.4) kaip laisvė gali boti realizuotas tik kūniškai. žmogus įveikia žmogų tapęs antžmogiu. Nuo Antikos iki mūsų dienų buvo sukurta daug tokios rūšies "Dievo įrodymų". žmogus savo gamybine veikla kuria žmogų.1 Kosmologinis ir teleologinis argumentai Kalbant apie filosofinius Dievo įrodymus. savimonės filosofijoje (transcendentalinis aspektas) ir dvasios filosofijoje.2 skyriuje. Taip pat išnagrinėsime.3-5). Anot NIETZSCHE. išdėstyta 3.2. kurie nėra žmogui pavaldūs. Tokiai pozicijai kyla didelių sunkumų. Anot SOLLE.1 Dievo klausimas būties filosofijoje Būties filosofijos problematika jau buvo aptarta trečioje dalyje.3.1. pavyzdžiui. objektyvias ribas. jie nurodo būtinumą pripažinti absoliučią patyrimo sąlygą. kaip Dievo klausimas formuluojamas būties filosofijoje (ontologinis aspektas). Jį sudaro du klausimai. su hipotezių eksperimentiniu patikrinimu.1. realias. Remdamiesi patyrimu ir ontologiniu priežastingumo principu (3. Anot SARTRE'O. savęs projektavimo galimybės atsimuša į iš anksto duotas.2) kaip filosofavimo pradžia: o Kodėl yra būtis.nori boti. Pakanka prisiminti. vadinasi. Tačiau iš esmės yra tik du svarbiausi tipai: kosmologinis ir teleologinis argumentai. Žmogaus laisvė yra baigtinė. o negreičiau niekas? Kosmologinis argumentas nurodo galimos patirti būtybės sąlygotumą ir klausia apie pirmojo pagrindo 306 . kad transcendentalumas (4. būtų klaidinga juos tapatinti su empiriniais įrodymais.

2. Pasirinkome TOMO AKVINIEČIO suformuluotą argumentą. kad pats yra aktualus: juk išjudinti ką nors yra ne kas kita. ir potencialus tuo pačiu atžvilgiu. Tačiau jokio daikto potencijos negalima paversti aktu kitaip. kad kai kas šiame pasaulyje juda. ir todėl turi būti kažkas besąlygiška. pagrįstas kontingentiškumu. Jai.2). kurį suformulavo dar PLATONAS ir ARISTOTELIS.2. turi būti pirmasis nejudantis judintojas. Galiausiai turi būti absoliuti begalybė.1) argumentas nurodo natūralios būtybės tvarką ir tikslingumą bei klausia apie protą. Tai. o ne chaosas? Teleologinis (3. tuo pačiu metu gali būti nė potencialiai šiltas. kas juda. Juk tai.6). kaip daikto potenciją paversti aktu.2. tas turi būti judinamas kito. kuri būtų baigtinybės būties ir baigtinumo pagrindas.1. Pavyzdžiui. O išjudinti gali kas nors todėl. kas yra aktualiai šiltas. o Materijos-formos perskyra remiasi argumentas. Yra judėjimas. o Esmės-būties perskyra remiasi argumentas. Būtybės randasi ir išnyksta.6. negali be galo grįsti to. Toks jis gali boti tik skirtingais atžvilgiais. o Kodėl yra kosmosas.1 Kosmologinis argumentas 3. taip ji išjudina medį ir keičia jį. pagrįstą judėjimu: Pirmasis ir aiškesnis būdas išplaukia iš judėjimo supratimo. Vadinasi.2 skyriuje išskyrėme tris ontologines perskyras: substancija-akcidencija (3. kurio link juda.3) ir esmė-būtis (3.besąlygiškumą ir būtinumą. Visada turima omenyje ta pati svarbiausia problema: tai. kad kas nors tuo pačiu atžvilgiu ir tuo pačiu būdu būtų ir . yra judinama kieno nors kito. kas sąlygota. Tačiau visa. pagrįstas judėjimu.2. 7.2. tačiau yra būtina. bet tik potencialiai šaltas. Juk yra aišku ir įrodoma pojūčiais.1. reikia priežasties. kaip esančiai ir baigtinei. juda tik dėl to. Tačiau neįmanoma. materija-forma (3.4). Yra baigtinybė. atžvilgiu. Jomis pasinaudoję. Kas gali rastis ir išnykti. Galiausiai turi būti priežastis. Tik reikia kiekvieną perskyrą atitinkamai susieti su ontologiniu priežastingumo principu -(3. kad yra potencialus to. pagrįstas baigtinumu. kas sąlygota. kaip tik tam tikros veikiančios būties dėka. Kas juda. kuri pati neturi priežasties. aktuali ugnies šiluma priverčia potencialią medžio šilumą virsti aktualia šiluma. kas juda.2. kuris yra šios tvarkos pagrindas. galime lengvai patys suformuluoti kosmologinį argumentą. Pateiksime vieną išdėstytų argumentų pavyzdį. o Substancijos-akcidencijos perskyra remiasi klasikinis argumentas. turi turėti priežastį. Lygiai taip pat neįmanoma. kad tas pats daiktas kartu būtų ir aktualus.

mirė 1274 m. Fossanovoje prie Terracinos. 308 . Buvo dominikonas.Tomas Akvinietis. Jo filosofinei teologinei sistemai lemiamos reikšmės turėjo Aristotelio įtaka. gyveno ir kūrė Paryžiuje ir Romoje. Žymiausias Viduramžių mąstytojas. netoli Aquino. gimė 1225/26 m. Šventasis ir Bažnyčios mokytojas (Doctor angelicus).

nes antros eilės judintojai juda tik tiek. O Argumento prielaida nėra teiginys. siekia tikslo tik tiek. O Išvada ("Tokiu judintoju visi laiko Dievą") neduoda konkrečios Dievo sąvokos (pvz. kiek juos nukreipia į jį apdovanotas . bet tik tai. kiek yra rankos išjudinta. Yra kosmosas. bet iš principo kiekvieną akcidentinį pokytį. Turima omenyje gyvos substancijos organinė sąranga (3. Tokį pradinį tašką galima įvairiai formuluoti: • Gamtinė būtybė pati turi teleologinę sąrangą. vadinasi. kitaip tariant. kad argumentas remiasi kai kuriomis tuometinės gamtos filosofijos išvadomis. kas juda.2) sąrangą. Tačiau tai negali tęstis iki begalybės. ką visi filosofai laiko absoliuto predikatu: "pirmasis nejudantis judintojas". • Natūraliųjų būtybių sąveika rodo. Gamtą sąlygojamos tikslai. teleologija interpretuojama kaip priežastingumas.t. jį judina dar kas nors kitas. o ne chaosas.3 // FlChr V 410-411) Kai kurie teksto paaiškinimai: O Argumente vartojama judėjimo sąvoka apima ne tik judėjimą erdvėje.4.4. Tačiau jos neliečia argumento svarbiausios idėjos.4. kurie neturi proto. o Natūraliosios būtybės protinga teleologinė sandara nepaaiškinama. O jeigu judinamas daiktas ir pats juda..: gilė virsta ąžuolu).y. nekrikščioniška) filosofine tradicija. • Gyvos būtybės entelechija kreipia jos vystymąsi atitinkama kryptimi (pvz. kad kiekvienas šio argumento teiginys įrodomas. apimančia ir visą kosmosą (plg. kad viskas juda. O Galima parodyti.1). pats būtų savo judėjimo priežastis. Jo pamatinė struktūra gana paprasta: o Patyrimui prieinama natūrali būtybė turi teleologinę (3. HĖGELIO tekstą 3. ir t. kad kai kas juda.1. lazda juda tik tiek. Tikrovė yra protinga. Jis buvo ne kartą formalizuotas. Vadinasi. Pavyzdžiui.4. ir judinamas. krikščioniškos). O Argumentas formaliu loginiu požiūriu nekelia abejonių. remiantis tik pačia natūraliai a būtybe. Taigi visa.1. O Galima parodyti.judantis. kad jos tarpusavyje susietos tam tikra tvarka. remiantis taip pat antikine ir arabų (t. Taigi būtina prieiti iki kažkokio pirmojo judintojo.4.4. kurio niekas kitas nejudina.2. 2. turi būti judinama kieno nors kito. Neprotingos gyvybės teleologijos sąlyga yra protas.2). bet tik nurodo į tai. 7. Juk tie. nes tokiu atveju nebūtų pirmojo judintojo ir kartu jokio kito judintojo.2 Teleologinis argumentas Šis argumentas taip pat yra antikinės kilmės. kiek patys yra išjudinti pirmojo judintojo. Tokiu judintoju visi laiko Dievą. (TV I.

4. kad būtų kosmosas. nieko daugiau kaip tik tai. kad.tokio žmonių įžvalgumo galimybe reikia visiškai atmesti. remiantis organizmo..1.12 Analoginė kalba apie Dievą Kai reikia kalbėti apie kažką. remdamasis vien tik gamtos dėsniais. kad įvairiuose lygiuose viskas būtų sutvarkyta teleologiškai.4) problema. kad mes negalime pakankamai gerai pažinti ir tuo labiau paaiškinti organizmų bei jų vidinės galimybės. veikiančiais be jokio išankstinio tikslo. ekosistemos arba specifinio gyvūnų elgesio tvarka negali būti paaiškinta... iškyla loginė-semantinė (4. Yra visiškai aišku. mes galime susidaryti sąvoką apie tokio pasaulio galimybę ne kitaip. Priešingai . kaip apie empiriją.. kad galima drąsiai pasakyti: žmonėms beprasmiška net manyti arba tikėtis. protas yra būtina sąlyga tam. 12. kaip mąstydami sąmoningai veikiančią aukščiausią jo priežastį. Žemiau pateikiamas KANTO tekstas nėra teleologinis argumentas. remdamiesi tik mechaniniais gamtos principais. . 2. Mes galime tikslingumą. mąstyti ir suprasti ne kitaip.3 // FlChr V 413) Organizmo. ir tai yra taip tikra. (SKG B 334-339). o Vadinasi.3). remdamiesi mūsų pažintinių galių sandara. kas yra neempirinė empirijos sąlyga (1. Filosofija iš . kad kada nors atsiras naujas NEWTONAS. derindami patyrimą su aukščiausiais proto principais. Juk mes negalime kalbėti apie neempiriją tokiu pat būdu. o pati tikrovė būtų protinga.. vadinasi. (TV I.5.protu ir išmintimi. kuris turėtų būti daugelio gamtos daiktų vidinės galimybės pažinimo pagrindas. kaip įsivaizduodami juos ir pasaulį apskritai kaip protingos priežasties (Dievo) padarinį. kaip šaulys nukreipia strėle. sistemos dalimis arba konkrečių gyvūnų pavyzdžiu. kuris sugebės paaiškinti bent žolytės atsiradimą. o ne chaosas. apie ką šiame argumente kalbama: i Tačiau ką gi pagaliau įrodo pati išsamiausia teleologija? .. bet jame išdėstyta tai.1.

bet pats yra šviesus. vartojamus žinomam dalykui apibūdinti. Turima omenyje tokia struktūra: o Pradedama nuo to. kad nežinome. kad oras yra šviesus. kas šviesumą gauna ne iš kažko kito. kuria remsimės toliau. o pirmą kartą ją išdėstė ARISTOTELIS. jie dažniausiai turi pakankamai tikslią reikšmę.Mproporcinga kažkam. Šitaip pasakymus "priežastis". Toliau šią teoriją plėtojo neoplatonikai ir scholastai. apie mums žinomą dalyką perkeliame nežinomam ("Dievui"). pateikta 45. Galima suformuluoti du svarbius analogijos teorijos teiginius. Vadinasi. kas mums žinoma. kontingentiškumas. visi empiriniai pavyzdžiai yra nevykę palyginimai. kad natūrali būtybė yra sąlygota (priežastingumas. Mes sakome.. "protas". remiantis sąlygotumo proporcingumu. Nereikia per daug norėti iš šio pavyzdžio. Filosofinėje tradicijoje Ši problema apsprendžiama. kas nežinoma (bet j ką nurodo tai. remiamasi patyrimu. "aktas1' ir t. "Dievo įrodymuose"). Jos apybraiža.2. kodėl jie pasidaro netikslūs: dėl proporcingumo. kuriais apibūdinama tai. t. Šios teorijos užuomazgas galima rasti jau PLATONO filosofijoje.y. kas besąlygiškai yra šviesus. "judintojas". filosofinė kalba pasakymus. o Remdamasi tokia proporcija. Tokiu atveju būtinai pasikeičia pasakymo reikšmė. labai senas pavyzdys. iš kur oras gauna šviesumą (saulė? prožektorius?). remdamiesi sąlygotumu. Kai šie pasakymai apibūdina mums žinomą dalyką. Vadinasi. kai ji vartojama kalbėti apie Dievą: o Analogiškai galima kalbėti apie nežinomą dalyką. priklausomybė) ir todėl tam tikru m2&\. kad Šviesumas yra kažkas. kas žinoma). kas žinoma. Tarkime. Analoginė kalba apie Dievą yra atskiras proporcijos analogijos atvejis. Tačiau žinome. kuriuo remdamiesi perkeliame pasakymus. panaudoja apibūdinti tam. kas mums atsiskleidžia kasdienėje kalboje ir analizuojama filosofine kalba. Kalbant apie Dievą.esmės visada nagrinėjo šią problemą. Kai jie pritaikomi apibūdinti nežinomam dalykui.2. perkelti nežinomam. mes perkeliame pasakymą apie orą "šviesus" mums nežinomam šviesos šaltiniui ir vadiname jį "šviesiu".t. kalbama apie mums nežinomą 311 . "būtybė". Oro šviesumas yra sąlygotas. Ypač aštri ji tampa tada. Tai reiškia. remiantis žinomu. kas nėra natūrali būtybė. jo žinomu proporcingumu. "pagrindas". Jie tampa netikslūs. ką oras gauna iŠ kažko kito. Tai gerai iliustruoja paprastas. kai filosofijai reikia kalbėti apie Dievą. kad. o Filosofinė patyrimo analizė rodo (pvz. Proporcijos analogijos metodas leidžia pasakymus. remiantis analogijos logine-semantine teorija. Tačiau mes gerai žinome. jų tiksli reikšmė dėl •proporcingumo tampa reliatyvi. Kas jį sąlygoja? Greičiausiai tai.

kad nežinomas dalykas yra grynasis aktas. Nors analogiškai apie nežinomą dalyką galima kalbėti tik apytiksliai. sąlygojama tiek. Neigimas viso to. Tuo būdu čia turimas omenyje ne atsitiktinis žodžių daugiareikšmiškumas (kaip žodžio "kasa" atveju). Pozityvūs žinomo dalyko predikatai. 7 J. Perkeltų pasakymų reikšmės pasidaro netikslios. plėtodama Dievo sąvoką. Savo ruožtu galiu sakyti. tobulas. kaip žinomam. idant jis galėtų būti aktuali priežastis. kad šie nežinomo dalyko predikatai jam negali būti pritaikyti tuo pačiu būdu (ta pačia prasme). Tačiau. Dabar aišku. perkeliant žinomo dalyko žinomą proporcingumą nežinomam dalykui. kad jis yra aktualus.13 Dievo sąvoka būties filosofijoje Reikia pažymėti. nei priežastingai sąlygota būtybė. kas sąlygota. Parodoma. kiek apima pasyvią potenciją kaip kitos būties galimybe (3. Ontologijos požiūriu tai reiškia. kad jis turi aktyvią potenciją (galią). Parodoma. kad nežinomas dalykas turi būti aktas. negalima pasakyti. sakoma. protu. neturėtų būti suprantami taip. bet vis dėlto prasmingai. esmė-būtis). Kalbant apie nežinomą dalyką. kai kalbama apie apibūdinamą minėtomis trimis perskyromis žinomą dalyką. o Eminentinė kalba. kuo remiasi mums žinomo dalyko sąlygotumas.dalyką. Mes net apytikriai negalime perteikti jos pasiekto tikslumo. Todėl mums nežinomas dalykas vadinamas pirmuoju pagrindu. remiantis žinomu. remiantis analogine kalba. kas yra nežinomas dalykas pats savaime. kalbant apie žinomą. materija-forma. absoliutumą. 312 . Turimos omenyje trys ontologinės perskyros (substancija-akcidencija. o Neigimas. grynoji tobulybė. šių perskyrų atsisakoma. perkeliami nežinomam. pirmąja būtybe. Neoplatonikai suskaidė analoginės kalbos loginį-semantinį procesą j tris fazes: o Teigimas. Todėl pozityvūs predikatai.1). o Analoginė kalba perkelia pasakymus apie žinomą dalyką nežinomam ir drauge keičia jų reikšmę. Minėtos trys perskyros negali apimti nežinomo besąlyginio dalyko. kad analoginės kalbos netikslumas yra labai tikslių loginių veiksmų rezultatas. kad nežinomas dalykas būna aktu kitaip. bet toks. remiantis proporcingumu. Todėl nežinomo dalyko atžvilgiu neigiu bet kokią pasyvią potenciją. parodo nežinomo dalyko besąlygiškumą. geras ir t.t. kuriomis remiantis natūrali būtybė apibūdinama kaip sąlygota. kuriais apibūdinamas nežinomas dalykas. kuris kyla.2. kodėl negali. kad analogine kalba rėmėsi scholastika. kad visa tai. tobulumą. Bet neigdamas turiu parodyti. Pavyzdys: teigiu.

sąlygotumo pagrindas. Mąstymas kaipo toks krypsta į tai. Todėl nežinomas besąlyginis dalykas negali turėti jokios pasyvios potencijos.1072 b) Tuo remdamiesi gauname kitus apibrėžimus: • Dvasios veikla labiausiai pasireiškia pažinimu ir valia (6. Amžinumas yra "visalaikis neriboto gyvenimo visas ir tobulas turėjimas" (BOECIJUS). Jis yra visalaikiškumas.4).1). 313 . kaip grynasis aktas. Taip jis būna. yra sąlygota. kurią apima teorijos-praktikos perskyra. tad protas ir tai. • Dievui negalioja esmės-būties perskyra. pasiekusi tam tikrą tobulumą. (Jo santykis su laikiškumo trukme yra toks pat. kad Dievas yra amžina ir geriausia gyva būtybė. nes proto veikla yra gyvenimas. Jis yra savo ' paties absoliutus Dabar. Dieve šios perskyros nėra. Iš čia gauname daug aptarčių: • Dievui negalioja substancijos-akcidencijos perskyra. kad. Jis yra pažinimo ir valios tapatybė tobuloje būtyje-su-savimi. XII. kaip grynasis aktas. o Dievas yra veikla. kas geriausia savaime. o Grynasis aktas. Todėl [absoliutus] protas.Susipažinkime tik su kai kuriais svarbiausiais Dievo sąvokos apibrėžimais. Ir jis iš tikrųjų yra gyvybė.. begalinė būties tobulumo pilnatvė. kaip apskritimo centro su periferija). būtis yra gyvybė.protingos būtybės būtis.1. ^ • Dievui negalioja materijos-formos perskyra: jis nėra kūnas. santykiams ir veiksmams. Dievas nėra laike.3. Nes. 7.t.2. (ARISTOTELIS. vadinasi..3). kas gyva. kas keičiasi. būtis. Daug dievų prieštarautų Dievo begalybei. • Iš to išplaukia.2.į tai. Jis išplaukia iŠ to. yra nekintamas. Žinome. savo paties santykis ir t. Visa. Todėl sakome. yra tas pat. aukščiausias mąstymas . • Su šiais apibrėžimais susijęs ir amžinumas. Tuo būdu gyvybė yra viso to. todėl yra nematerialus ir netįsus. nes jis tapatus visiems savo apibrėžimams.. o dvasia . Jis yra aktuali būties pilnatvė. Pasyvi potencija (3. kas mums žinoma. tuo pačiu pradžia ir pabaiga. kas aukščiausia. Dievas yra grynasis aktas. Dar tobulesnė būtis yra dvasia. paliesdamas ir mąstydamas savo objektą. Dievas yra begalinis patį save pažįstantis pažinimas ir savęs paties geidžianti valia.. ką apima akto-potencijos perskyra. kad Dievas yra vienintelis.. nes jis. jis pats yra mąstomas. lyginant su bet kokia trukme. kad atmestas bet koks substancinis ar akcidentinis pokytis (plg. apčiuopdamas mąstomybę. Kaip absoliuti dvasinė veikla. turi pasyvią potenciją.. kas protu suvokiama. «• Dievas.1) yra to. absoliuti dvasios pilnatvė.2. Dieve nėra neaktualizuotos galimybės. • Savo ruožtu pažinimo ir valios perskyra būdinga tik baigtinei dvasiai. Visa. Jis yra savo paties veikla. Jo gyvenimas yra tobulumas. yra beribis būties aktas (3. Met. mąsto pats save. nes jo veikla tuo pačiu yra džiaugsmas. Jo veikla pati savaime yra tobuliausias ir amžinas gyvenimas. Dievo būties grynasis aktas pats yra absoliuti dvasia. o Dvasia.

kaip to pasaulio atbaigą. kas besąlygiška. gamtos ir žmonijos praeities ir ateities pavidalu. nes šis jau yra pačios būties grynasis aktas. o Deizmas: pripažįstamas pasaulį kuriantis Absoliutas. kas sąlygota. • Dievas savo pažįstančioje ir savęs trokštančioje būtyje-su-savimi pažįsta save ir trokšta savęs. o laisvai. bet neigiama. amžinasis žmogaus Tu. Pasaulis yra laisvai apsisprendusio j] kurti Dievo amžinybėje. Dievas. 314 . • Kaip pažinimo ir noro gryniausias ir tobuliausias begalinis būties-su-savimi aktas.motyvus. dažnai vadinamas filosofų Dievu (PASCAL) ir priešpriešinamas Apreiškimo Dievui. Pabaigai nurodysime kai kurias dažnai vartojamas sąvokas: o Teizmas: teigiama. baigtiniam dalykui suteikti būtį ir ji palaikyti Dievas nori būti atbaigimas to. apvaizda ir atbaiga (pasaulis yra žmogaus vardan). Dieve tai yra absoliučios būties-su-savimi nekintamas ir amžinas Dabar. kurį apmąsto filosofija. laisvai pažindama save kaip atkartojamą pasaulyje ir trokšdama savęs (mylėdama save).o Dievas ir pasaulis. jį kuriantis ir saugantis (apvaizda) Absoliutas. Baigtinis dalykas negali papildyti Absoliuto. kas besąlygiška. globa. o Monoteizmas: teigiama. Tačiau ir priešingai: remiantis tuo. Glaustai išnagrinėjome svarbiausius filosofinių mokymų apie Dievą pagoniškojo ir krikščioniškojo neoplatonizmo. o Panteizmas: teigiama. kad Dievas pasaulį saugo ir apvaizda jį valdo. kad. taip pat Naujųjų laikų mąstymo . tikėjimas apsireiškusiu Dievu labai skiriasi nuo filosofijos. prie to. Būtis-su-savimi save pažįsta ir savęs trokšta (save myli) taip. arabiškosios. o jų santykis yra svarbus filosofijos ir teologijos klausimas. kas sąlygiška. Kaip gali būties grynasis aktas būti paskutinė baigtinių būtybių kosmoso priežastis? Mokymas apie Dievą būties filosofijoje kreipia nuo to. • Absoliučiai tobulas dalykas nori kitam. kaip galimo atkartoti baigtinybėje. Be abejonės. pažįsta pasaulį (ir trokšta jo) kaip savo pačios atvaizdą į save pačią. kad egzistuoja vienintelis Dievas. vėl tampa problema tai. Todėl jo būtis-su-savimi kartu yra pasaulio ir žmogaus kūrimas. • Dievas kuria pasaulį ne dėl prigimtinio būtinumo. Jam nereikia nieko baigtinio. kad pasaulis vienaip ar kitaip sutampa su Dievu. kad egzistuoja daug dievų. kad šis pasirinktų Dievą kaip galutinę prasmę ir kad Dievas būtų žmogui laimė ir tobula atbaiga. Tuo būdu Dievas kaip kūrinijos viršūnę kuria protingą ir laisvą žmogų. žydiškosios ir krikščioniškosios scholastikos. kad Dievas yra nuo pasaulio skirtingas. ką jis kuria. o Politeizmas: teigiama. Absoliutas yra sau pakankamas. Kūrinys skleidžiasi laike kosmoso.

kas duota patyrime.1 Kantas: būties filosofijos Dievo įrodymo kritika Tarp ontologinės ir transcendentalinės refleksijos neišvengiamai kyla šis prieštaravimas: o Klausdamas ontologiškai apie patyrimo sąlygas būtyje.2. Iš to būtinai išplaukia "Dievo įrodymų" būties filosofijoje (7. remiantis kitu pagrindu.2. neturinčių jokių empirinių premisų."). Tokios išvados transcendentalinės filosofijos požiūriu yra neteisėtos. nes intelekto apriorinės kategorijos bei pagrindiniai teigimai (4. kuri nepripažįsta jokios demarkacijos" (B 352/7 265). Vadinasi. nes išnagrinėtuose argumentuose (kosmologiniame ir teleologiniame) protas peržengia to. o kad jis yra pagrįstas priežastingumu. ribas. kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui. 122.122 Dievo klausimas savimonės filosofijoje Perėję prie transcendentalinės refleksijos (4. kad kėsinasi "nugriauti visus tuos pasienio stulpus ir leistis į visai naują sritį. panašiu būdu "užmirštu". pripažįsta- . kad KANTAS savo transcendentalinėje filosofijoje proto teorinį taikymą apribojo su stebimais susijusia intelekto veikla. Tokią "būties užmarštį" transcendentalinėje refleksijoje atitinka "subjekto užmarštis'' ontologinėje refleksijoje. Jau žinome. taip.. ("Man teko pašalinti žinojimą. o ne samprotavimais. kaip ne kartą buvo parodyta. iš karto atsiduriame priešingoje pozicijoje.. lyginant su būties filosofijos mokymu apie Dievą. vadinasi.3. kieno sąvokos neturime ir kam vis dėlto dėl neišvengiamos regimybės priskiriame objektyvų realumą. kad visa tai. (GPK B 397//291). kad patyrime būtis tampa reiškiniu. kuriais mes iš ko nors mums žinoma darome išvadą apie kažką kita.1) čia taikomi transcendentiškai. ką galima stebėti. viena kitą papildo. tampa duotybe subjekto (Aš) pažinimo dėka. Priežastingumo principui.. būna samprotavimų.2. Dievo problema savimonės filosofijoje nepanaikina jos būties filosofijoje. tam tikra prasme ''užmirštu".1. Abi filosofinės refleksijos kryptys. Tačiau ji formuluojama (PLATONO trikampio prasme).1) kritika. Anot KANTO.1). kuris yra su stebėjimu susijęs apriorinis transcendentalinis teiginys. Aš esu tam tikru požiūriu nekritiškas būtybės būties atžvilgiu. Todėl tokias išvadas jų rezultato požiūriu veikiau reikia vadinti bergždžiais išvedžiojimais. o Klausdamas transcendentaliai apie patyrimo sąlygas subjekte.. argumentas neteisėtas todėl.

2). Transcendentalinė analizė atveda prie subjekto ir jo apriorinių apibūdinimų. Abu filosofavimo bodai yra būtini. 'čia kalbama apie vienos problemos dvi puses. tikslingą daiktų vienumą "ir spekuliatyvusis proto interesas verčia visą pasaulio architektoniką traktuoti taip.mas transcendentinis taikymas. Vadinasi. daryti išvadas apie Dievą . o savimonės filosofija supranta jį kaip apriorinę. Priešingai -tokios idėjos yra reguliatyvios. reikalaujantį įgimtas idėjas bei principus vienodai taikyti baigtinybei ir Dievui ("jusliškumo . Protas jau a priori turi idėjas (4.3. intelekto veiklą nukreipiančias į patyrimo totalumą. Jos nukreipia intelekto veiklą į totalumą kaip tikslą. KANTO kritika remiasi principiniu transcendentalinės ir ontologinės refleksijų supriešinimu. kaip teorinio proto reguliatyvi idėja.2. Abiem atvejais Dievas suprantamas kaip patiriančio buvimo-pasaulyje galutinė teorinė sąlyga. Dievas kaip reguliatyvinė idėja KANTO manymu.1.1) .pagrindas yra pačiame prote. Klasikinis (neoplatoninis ir scholastinis) mokymas apie Dievą atmeta tokį reikalavimą savo analogijos teorijoje (7.remiantis patyrimu. idealią sąlygą. Jų negalima taikyti konstitutyviai. Tad būties filosofija nurodo Dievą kaip egzistuojančio pasaulio būtiną sąlygą. kad Dievo klausimas iš principo nėra empirinė problema. nepastebima. kurį galima apibūdinti mūsų kategorijomis ir principais.1. taip pat atveda prie Dievo problemos.2. kad transcendentalinė analizė. nei jį paneigti. pabrėžiama.3. tokios "neišvengiamos regimybės" (7.2. Dievas. Tad KANTO kritika nukreipta pirmiausia prieš racionalistinį "Dievo įrodymų" formulavimą. oponuojant empirizmui. Šiuo atžvilgiu neoplatonizmo ir scholastikos požiūris sutampa su KANTO pozicija: Dievas nėra objektas. Kita vertus. 1222. Tokios yra pasaulio.2. kuriai priskiriama egzistencija.antjusliškumo perskyra". o kad taiko aukščiausios būtybės. KANTAS daro tokią išvadą: 316 . Vadinasi. kaip ją formuluoja ontologinė analizė.2.3. nors kitu keliu.2). plg.4. Kartu. kad ši sąvoka yra tik mūsų sąvoka. tikslingą vienumą. yra negalima transcendentalinės analizės požiūriu. Tuo pačiu iŠ empirijos žengiama į neempiriją. nukreipia intelektą į viską apimantį. Dievo problema. kuri suteikia patirtiniam pasauliui transcendentalinėje konstitucijoje visa apimantį. Todėl empiriniai mokslai kaip tokie iš principo nieko negali pasakyti apie Dievą: nei įrodyti Dievą. jos neleidžia daryti išvados apie idėjas atitinkančių objektų realų egzistavimą. "šmėkliška metafizika". sielos ir Dievo idėjos. Tačiau abu filosofavimo būdai yra vienpusiški. Ontologinė analizė atveda prie substancijos ir ją apimančių ontologinių perskyrų.2). pasirodo.2. tarytum ji būtų kilusi iš aukščiausiojo proto ketinimo" (GPK B 714//481).4. sąvoką. kuri be stebinio yra tuščia ir kuriai todėl negalima pripažinti realaus egzistavimo.

ir kartu pasisako prieš intelektualistinę racionalizmo metafiziką ("šmėkliška metafizika". jei jos taikomos ne galimo patyrimo objektams. Pateikiame argumentacijos santrauką: Žmogus pagal savo esmę siekia aukščiausiojo gėrio (6. Turima omenyje galimybė mąstyti Dievą kaip praktinį postulatą. kaip mes turime pasinaudoti juo arba veikiau jo idėja sisteminiame proto taikyme pasaulio daiktams.1 pabaiga. tai atsakymas toks: be abejonės.3.2. laimingo ir sveiko gyvenimo tobuloje visuomenėje (="geriausiame pasaulyje''). Juk pasaulis yra reiškinių suma. t. kurias pasitelkęs aš bandau susidaryti tokio objekto sąvoką. bet ir visu siekių išsipildymą. substratas [ = pagrindas]. tai aš atsakau. tvarkos ir tikslingumo.y.3. ar mes galime bent mąstyti šią nuo pasaulio skirtingą esybę pagal analogiją su patyrimo objektais. ir tai tik per jo schemą. bet tik kaip objektą idėjoje. pasižyminti didžiausiu realumu.1-2). vadinasi. bet kuriomis nieko negalima suprasti. Dievo buvimo postulatas KANTO filosofijoje glaudžiai susijęs su tuo. jei klausiama.5. Pagaliau.2). kas šis pasaulio vienumo pirminis pagrindas yra pats savaime. schemą.y. turi egzistuoti transcendentalinis. 7. tai atsakymas toks: žinomu. bet su pasaulio sisteminio vienumo reguliatyviuoju principu. naudingą minėtajam reguliatyviajam principui.3. parodyti. taikomos tik empiriškai ir neturi jokios prasmės. galimas mąstyti tik grynuoju intelektu. Už šios srities jos tėra pavadinimai sąvokų. būtent tik kiek jis yra mums nežinomas pasaulio sąrangos sisteminio vienumo. kurias galima tarti esant. kuriuos protas turi padaryti savo gamtos tyrimo reguliatyviuoju principu. būtinumu ir t. t.4.Tačiau žmogus pats gali realizuoti tik vieną šio aukščiausiojo gėrio aspektą.3).1. būtent per aukščiausios inteligencijos. atskirų mokslų viso teorinio pažinimo pajungimą praktiniams tikslams. Tuo tarpu aukščiausiasis gėris apima ne tik dorovę. mes galime be baimės ir nenusipelnydami priekaištų tarti šioje idėjoje tam tikrą antropomorfiškumą [ = priskirti jai žmogiškų savybių]. savirealizacijos visose praktikos plotmėse (6. tiesiogiai susijusi ne su nuo pasaulio skirtinga esybe.dorovę.3.Tad jei klausiama (turint omenyje transcendentalinę teologiją). kad negalima perkelti su stebėjimu susijusių mūsų intelekto sąvokų (kategorijų) Dievui. ar ši esybė yra substancija. kad šis klausimas neturi jokios reikšmės. Antra.2). ką pavadinome etiniu paradoksu (6. kad analoginė kalba yra vienintelė filosofijos galimybė kalbėti apie Dievą. jo pagrindas. jei klausiama. pirma.4. KANTO pozicija šiuo atžvilgiu sutampa su būties filosofijos mokymu apie Dievą. sukūrusios šį vienumą pagal išmintingus sumanymus. ne jutimais suvokiamam pasauliui.y. t.y.2. Juk tai visada yra tik 'idėja.y. moralinį 317 .y. Juk visos kategorijos. Todėl KANTO mokymo apie Dievą centras yra praktinė filosofija. Ji pripažįsta praktikos pirmenybę. t. kas yra pasaulio tvarkos ir jo sąryšio pagal visuotinius dėsnius pagrindas. vadinasi. kad Dievo buvimas sąlygoja mūsų praktikos prasmingumą.t.5. Dėl to negalima mąstyti.3. Jis akcentuoja. moralinį tobulumą. 1223 Dievas kaip praktinis postulatas KANTO savimonės filosofija atveda prie Aš kaip laisvės (6.2. plg.1. t.3). (GPK B 723-724 // 48^487) KANTAS pabrėžia. būtent .5. bet galima tik mąstyti. o ne realybėje. ar egzistuoja kas nors skirtinga nuo pasaulio. trečia. Dar daugiau. t.

tobulumą atitinkančią laimę. jo siekių išsipildymo atžvilgiu) virsta iliuzija? Jeigu žmogaus praktiką norime suvokti kaip prasmingą. kurio link jie nukreipti. jei yra Dievas. kad aukščiausiasis gėris gali būti pasiektas. J. žmogaus esmę atitinkanti savirealizacija (aukščiausiasis gėris). o Pradiniu tašku gali būti pasirinktas ir kategorinis sąžinės reikalavimas. turi turėti galutinį prasmingą tikslą. 318 . kurioje išsipildys žmogaus troškimas gyventi prasmingai. kurio jis siekia. apimantis visas praktikos sritis.3. vadinasi. visaregis. kurio žmogus siekia pagal savo esmę. Savo ruožtu kiekvienas kitas mąstomas prasmingas tikslas tampa reliatyvus. atlyginantis. tad jos egzistavimo pripažinimas susijęs su mūsų pareigos įsisąmoninimu . kad žmogus galiausiai pasieks jo moralumą (dorovę) atitinkančią laimę (visų siekių išsipildymą). t. tikrumo postulatas. kaip praktikos prasmingumo sąlygą. Būtinumas postuluoti Dievo buvimą. tai objektas. o Su Dievo buvimo postulatu KAISTI o filosofijoje glaudžiai susijęs ir toks samprotavimas. teisingas. galima postuluoti. vadinasi. kol galiausiai nemirtingame dieviško grožio regėjime atranda ramybę ir tobulybę. turime postuluoti galimybę.1). jei žmogus aukščiausiąjį gėrį praktikoje gali realizuoti tik iš dalies"] Ar galima žmogaus praktiką suvokti kaip prasmingą. kurio galimybę. Kyla klausimas: ar apskritai galima visa apimanti. 1).). tai turi egzistuoti Dievas. Kadangi žmogaus dvasia iŠ esmės skleidžiasi visumos horizonte (5. tokio teisėjo. Taigi sąžinė yra tinkamas būdas mūsų dvasioje įspausti aukštesnio valdovo atvaizdą. Turi būti galimas teisingumas. iš dalies (vadinasi. Sąžinė... Keli pavyzdžiai: o Žmogus siekia gyventi prasmingai. galingas. tai jo prasmės siekimas transcenduoja (= peržengia) kiekvieną baigtinę prasmę.y. būtent Dievo buvimo. tada turi būti tiesiog absoliuti prasmė. sveikata. kad tik palaimingas Dievo regėjimas tobulybėje (visio beatifica) gali būti prasmingas tikslas. Jei galimas toks viską apimantis teisingumas. dorovė ir pozityvioji teisė negali atstovauti toliau universaliam teisingumui. t.4) pereina įvairius prasmės lygius ( = grožio pakopas). H. išorinės aplinkybės ir t. I. PLATONO filosofijoje Erotas (6. nes jos pačios nuo jo priklauso. Jeigu žmogaus siekis gyventi prasmingai pats privalo būti prasmingas. turi būti antgamtinis ir dieviškas. (Ten pat). Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju. filosofijoje buvo daug kartų nagrinėtas ir interpretuotas. NEWMANNAS taip samprotauja: Jeigu tokių sielos judesių priežastys nepriklauso regimam pasauliui.4. jei aukščiausiasis gėris. Su Dievo buvimo postulatu glaudžiai susijęs nemirtingumo postulatas. (PPK A 266 // 149). iki neras atilsio Tavyje" (Išp. kuris botų šventas. Pareigai čia priklauso tik pastangos įgyvendinti aukščiausiąjį gėrį pasaulyje ir prisidėti prie šio gėrio. Žinome garsius AUGUSTINO žodžius: "Tu sukūrei mus sau ir nenurims mūsų širdis. TOMAS nurodo. Tad aukščiausiojo išvestinio gėrio (geriausio pasaulio) galimybės postulatas kartu yra ir aukščiausiojo pradinio gėrio. (77). bet mūsų protas šią galimybę gali mąstyti tik tarės esant aukščiausiąją inteligenciją.. Bet laimė tik iš dalies priklauso nuo žmogaus elgesio (pvz.

subjektas (savimonės filosofija) ir substancija (būties filosofija) būtų mąstomi drauge. kad juslumas (1.8. PLATONAS pavadino gėrio idėja. jog filosofija galima kaip Dievo mąstymo mąstymas. kaip būties ir pažinimo principu. o filosofiją . t.3. tai "žmogaus vidujybėje gyvena [dieviška] tiesa" (AUGUSTINAS). nepaisant subjekto-objekto perskyros (kurios negali panaikinti juslumas).2) negali išspręsti patyrimo ir pažinimo problemų. SPINOZA). teisingas patyrimas yra galimas. pagal kurį sielos prieš įsikūnydamos regėjo idėjų pasaulį (1. kad. Visos dvasios filosofijos pagrindinė problema yra klausimas. Tačiau žinome. anot krikščioniškojo neoplatonizmo. remdamasi savo principu .2). plg.8.73. remiantis Absoliutu. tai jo prielaida yra abiejų pusių absoliuti tapatybė. Tokios prielaidos leidžia dvasios filosofijai reikalauti. Klasikinis pavyzdys yra PLATONAS. Jeigu galimas teisingas patyrimas. PLATONAS viename vėlyvame kūrinyje ("Sofiste") dievišką idėją pradėjo aiškinti kaip gyvą. Priešingai .teisingas patyrimas suponuoja dvi patyrimo vyksmo prielaidas (1. kuriame Erotas pasiekia ramybe. (6. kad dvasios filosofija pretenduoja įveikti būties ir savimonės filosofijų vienpusiškumą ir suvienyti abi filosofinės refleksijos puses. Krikščionybė tokį reikalavimą suprato kaip tikėjimo reikalavimą (AUGUSTINO Credo ut intel- . protingą.idėja. Vadinasi. kaip prisiminimo ir dalyvavimo sankirtą.3).apšvietimas): subjektui yra "įgimtos" amžinos idėjos ir tiesos.3): o Pažįstantysis subjektas suponuoja "prisiminimą" (anamnesis .4). kad yra galimas teisingas patyrimas. Tą»patį teigia ir racionalistai.2. ir substanciją (būtį) kartu. Užbaigtą pavidalą dvasios filosofija įgavo HĖGELIO absoliutinėje sistemoje. Jis remiasi faktu. 4. tarsi kažkas "iš išorės" "įeitų" į subjektą (atspindžio teorija. jei. kad mūsų mąstymas taip susietas su Dievo mąstymu.8. Visa dvasios filosofija įsitikinusi. absoliučią būtį.y.3 Dievo klausimas dvasios filosofijoje 1. Kaip "mūsų" žmogiškas mąstymas gali mąstyti absoliutų mąstymą? Mes jau žinome. kalbėdami apie įgimtas idėjas ir tiesas (DESCARTES. Ji yra grožis. o Pažįstamoji būtybė suponuoja "dalyvavimą" (methexis): būtybės sandara atitinka minėtų idėjų ir tiesų sandarą. Šią absoliučią tapatybę.1. Dievas yra "mums arčiau už mūsų pačių vidujybę". Dievu.8. kaip galima pagrįsti reikalavimą: absoliuto požiūriu mąstyti ir subjektą (Aš). Remiantis dvasios filosofijos principu. absoliutine dvasia. kad PLATONAS aiškino anamnezę mitu.kaip šios absoliučios būties mąstymo mąstymą.1).5 skyrelyje buvo parodyta. tai jo prielaida nėra subjekto ir būtybės sąveika. Dvasios filosofija nori suvienyti šias puses. Su ja prisiminimu susiejamas pažinimas ir ją atvaizduoja egzistuojantys daiktai. jų' santykis suprantamas kaip dialektinis (3. Jeigu.1.

Tad žiūrėk. Drauge tampa nebūtina savo pažinimą sieti su tuo. ir ne matuodamas erdvę.tai visų aukščiausias sutapimas. tai sąvokos ir tiesos. kad. kas dieviška ir teisinga. bet turi ir ontologinius atitikmenis. juo remiantis. kurie. lieka protinga siela. Jos negali remtis nei kintančiu patyrimu. kurio pradinis taškas buvo minėtas dieviškos esmės apsireiškimas. 1. Pripažink. Dievas nori. Neik laukan. patys turėdami vargdienio dvasią.Tikiu. ir objektinio kilmininko prasme). kad suprasčiau.. Nes ką gi pasiekia tas. . Jeigu atrandi. būtent. ir tu su tiesa taip pat sutampi. šiandien vyraujanti nuomonė. Taigi sieki to. kurias jis būtinai sudaro.. Kartu su galimybe pažinti Dievą mums teko ir pareiga tai daryti. Visiškai priešinga Šventajam Raštui.. atsigręžk į save patį! Žmogaus viduje gyvena tiesa. kad dieviškoji esmė yra neprieinama mūsų pažinimui. nes mes atrandame jas jau duotas. o tokie. Nes ji pati savęs neieško. Krikščionybėje Dievas apsireiškė. 40 f. virtusį prietaru mokymą. mąstymas mąsto šias sąvokas ir tiesas kaip paties Dievo mąstymą (ir subjektinio. apšviečiantis tavo protą. kad nesi. sutapti ne per žemus ir kūniškus. kuris teisingai naudojasi protu. 320 .galimybę pažinti Dievą arba greičiau. o tu ieškodamas nori ją pasiekti. Mąstančios dvasios vystymasis. kad Dvasia veda į tiesą. 7. kas prieš tai buvo parodyta jaučiančiai ir vaizdiniais suvokiančiai dvasiai. nei mumis pačiais. 39).2 Pabaiga). Tvirtinimas. kad ir mintis suvoktų tai. būtų turtingi jo pažinime ir labiausiai vertintų tik šį Dievo pažinimą. Žemiau pateikiamas HĖGELIO tekstas iš istorijos filosofijos paskaitų iliustruoja tokį Credo ut intelligam: Tačiau paminėjęs dieviškosios apvaizdos plano pažinimą apskritai. kuri yra amžinų tiesų įvairovės pagrindas. skelbiančiam kaip aukščiausiąją pareigą ne tik mylėti Dievą. turi pagaliau pasiekti. o aukštesnius ir dvasinius malonumus (TR. iš kur ateina Šviesos spindulys. Tokia amžinųjų tiesų karalystė remiasi Dievu kaip viena ir vienintele tiesa. Argumento pirmtaku galėtų būti pripažintas toks AUGUSTINO samprotavimas: mąstymas atranda nekintančias ir amžinas tiesas.y. kad ji pažįsta visus daiktus ir įsiskverbia net į Dievybės gelmes. t. Jos turi remtis kažkuo aukštesniu už mus.).23. Remdamasis tokiu ryšiu. Tuo būdu jis jau nebėra užsidaręs ir slaptingas. Tačiau nepakito jo pamatinė idėja: jeigu mąstymas per prisiminimą yra susijęs su Absoliutu.. jis suteikė žmogui galimybę sužinoti. . (IF WW. kad tavo prigimtis pernelyg permaininga . o skatinamas dvasios troškulio.4. kurie naudojasi protu. Todėl vidinis žmogus gali su ja. jame gyvenančia. siekia. jeigu ne tiesą? Juk tiesa nėra paties proto padarinys. yra ne tik šio mąstymo tiesos ir sąvokos. bet ji yra tai. galima pasitenkinti savo paties supratimu. aš priminiau reikšmingą mūsų laikams klausimą. kas jis yra. būtent. kas yra ji. kad jo vaikai botų ne bejausmiai ir tuščiagalviai. kad net palikus prigimtį.palik ją! O dabar pagalvok. ko visi.. bet jį ir pažinti. naudingas ta prasme..ligam . pagal kurį Dievo pažinti negalima.1 Ontologinis argumentas Taip KANTO pavadintas argumentas filosofinėje tradicijoje buvo formuluojamas įvairiai. neigianti paties Šventojo Rašto žodžius. XI.

. mirė 1716 m. kita vertus. Savo filosofijoje tęsia racionalizmo tradiciją. Vienas paskutiniųjų universaliųjų mokslininkų. jo monadų teorija susišaukia su Aristotelio ontologija.Gottfried Wilhelm Leibniz. Leipcige. gimė 1646 m. Hannoveryje.

O jeigu tai. O to jokiu būdu negali būti. ką supranta. Tačiau tai. Ir ta pati tiesa. Ši gyvena žmogaus viduje. Bet ne kiekvienas įžvelgia. supranta juos. jog tai. yra mūsų vidaus mokytoja. egzistuoja ir prote. už ką galima sugalvoti kažką didesnį. ir iš tikrųjų (Proslogionas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo. jog yra prote kažkas. Taigi ir minėtas beprotis yra priverstas pripažinti. nes. kaip kažko.43 pieš. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. kurioje buvo sukurti dangus ir žemė. Taigi nėra jokios abejonės. pagrįstos apšvietimu (iliuminacija). daroma išvada apie tikrovę. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. ji turi ontologinį atitikmenį. o tai. yra tai. "už ką nieko didesnio negalima sugalvoti''. girdėdamas šiuos žodžius. 2//FIChrV358). dar ir egzistuoja. yra prote.\- 322 . kurias atrandame mąstyme (pvz. net beprotis. Juk. logikos ir matematikos tiesos). o tai jau yra daugiau negu būti vien tik prote. jog tai. galima pagalvoti. yra vien tik prote. remiantis sąvoka. tai tas. (kuri yra prote). kad yra iš tikrųjų.. Šią sąvoką supranta kiekvienas. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. jog čia paprasčiausias gudravimas. Kadangi mąstyme atrasta tiesa yra dieviškos kilmės. Jis argumentuoja taip: mes turime sąvoką Dievo. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. "už ką nieko didesnio negalima sugalvoti" (aliquid quo nihil maius cogitari possit). Tuo būdu. jeigu yra vien tik prote. Pirmasis ontologinį argumentą suformulavo AN'ZELMAS KENTERBERIETIS (1033-1109). už ką nieko didesnio negalima sugalvoti. negali būti vien tik prote. Tačiau A. kurį teikia dieviškoji tiesa.: Ontologinis argumentas Tiesos.

gyvos būtybės siela. ką mes padarome tik savyje. (TV 1. Tačiau negalima tarti. Ji yra tik daikto arba tam tikrų apibrėžtumų pačių savaime pripažinimas egzistuojant" (PK B 626 // 427). (RFWWXVI. t. Būtis apskritai "nėra realus predikatas. mąstyti substanciją (methexis) kaip subjektą (anamnesis). Kadangi dvasios filosofijos reikalavimas visada galiausiai pagrindžiamas Credo ut intelligam (= Tikiu. Ir dvasioje. sąmonėje sąvoka kaip tokia įgauna egzistenciją kaip laisva sąvoka. bet per prisiminimą (anamnezę) susietas su dieviškąja tiesa ir jos apšviestas protas. kad pavadinimas "Dievas" žymi tai. tikslas. skirtinga nuo savo realybės kaip tokios: sąvoka savo subjektyvume. pirmiausia reikia atsikratyti minties. l ad 2) KANTAS argumentuoja šitaip: B subjekto X analizės aš niekada negaliu išvesti jo egzistavimo kaip predikato. Todėl ši sąvoka implikuoja Dievo buvimą.ZELMĄ reikėtų suprasti. Mąstant apie sąvoką. Tai. esą ji yra kažkas. Todėl jo turima Dievo sąvoka nėra vien tik sąvoka. kuris savo sistemoje siekė ontologinę refleksiją (kaip ją suprato ARISTOTELIS) ir transcendentalinę (kaip ją suprato KANTAS) dialektiškai mąstyti kartu. Ypač jis svarbus HEGELIUI. Tuo . yra sąvoka. vienas iŠ jos apibrėžimų taip pat yra būtis.y. Juk protas (taip pat bepročio). kuris būtinai susidaro Dievo sąvoką ir ją supranta. ką turime tik mes. absoliutinės dvasios požiūriu. jeigu tikroviškai nėra "to. Sąvoka yra daikto.y. 1232 Ontologinio argumento kritika Ontologinis argumentas yra teisėtas tik dvasios filosofijos rėmuose. TOMAS taip argumentuoja prieš ANZELMĄ: Tarkime. tai nuosekliai filosofiškai jo pagrįsti negalima. t. tuo remiantis. yra savęs pačios įtarpinimas savimi. jog kiekvienas gali suprasti. kad suprantame. kodėl TOMAS (iŠ būties filosofijos pozicijų) ir KANTAS (iš savimonės filosofijos pozicijų) šį argumentą atmetė. kilusi apšvietimo dėka kaip subjekto ir substancijos tapatybė. teiginys "X egzistuoja" visada yra sintetinis. Substancijos ir subjekto dialektinę vienybę jis pavadino sąvoka. už ką nieko didesnio negalima sugalvoti". kas gyva. bet sąvoka. nėra tik mūsų subjektyvus protas. ką vadiname siela. o ne vien kaip intelekto sąvoka. kas pasakyta ("už ką nieko didesnio negalima sugalvoti"). Dabar aišku. Tačiau iš to. jis nėra sąvoka kažko. kad toks dalykas egzistuoja tikroviškai. kas galėtų būti prijungta prie daikto sąvokos. negalima daryti išvados. Vadinasi. remiantis AUGUSTINU. kad suprasčiau). kad kas nors yra tikroviškai.544) Sąvoka yra tai. ką reiškia pavadinimas. ir. (543) Ontologinis argumentas persmelkia visą HĖGELIO sistemą.2. Būties ir savimonės filosofijos požiūriu ontologinis argumentas yra neteisėtas. ANZELMO (ontologinį) argumentą perėmė ir išsamiai suformulavo DESCARTES ir LEIBNIZAS.

būdu, kad ir kaip būtų gautas X, jo egzistavimas arba neegzistavimas nėra X realus predikatas ir todėl niekada iš X neseka. "Taigi tame, kas tikra, glodi ne daugiau negu tame, kas vien tik galima. Šimte tikrų talerių yra nė kiek ne daugiau negu šimte galimų talerių" (ten pat). Todėl taip pat (vien tik) iš Dievo sąvokos niekada negali išplaukti jo egzistavimas.

HĖGELIS į tai atsako:
Kasdieniame gyvenime šimto talerių vaizdinys vadinamas sąvoka. Bet tai nėra sąvoka, o tik mano sąmonės turinio apibrėžimas. Koks nors abstraktus juslinis vaizdinys (sakysim, "žydras") arba intelekto apibrėžimas, kuris yra mano galvoje, gali, žinoma, neturėti būties. Bet tuo pačiu jo negalima vadinti sąvoka. Sąvoką (juo labiau absoliučią sąvoką, sąvoką savyje ir sau, Dievo sąvoką) reikia traktuoti kaip tokią. Tokia sąvoka turi būtį kaip savo apibrėžimą. (RF, WW XVI, 542).

Dvasios filosofijos problematika pasirodo ne tik teologinio Credo ut intelligam kontekste, bet ir sekuliarizuota ( — pažodžiui: supasaulinta, čia: atsisakiusia teologinės prasmės) forma. Marksistai mano, kad kiekvieną filosofinę refleksiją absoliučiai sąlygoja ir apriboja žmogaus, kaip rūšies būtybės, materialinė-ekonominė praktika. Filosofija tėra šios praktikos atspindys. Scientizmas (pvz., neopozityvizmas, 2.2.3) suabsoliutina tam tikrų metodų ir mokslų idealą bei pajungia jo reikalavimams filosofiją. 73 Nuorodos Naujojoje filosofijoje gausu bandymų filosofiškai kalbėti apie Dievą. Nurodysime kai kuriuos iš jų: o KlERKEGAARDAS (2.1.1) apibrėžia žmogaus egzistavimą kaip paradoksą, vedantį į baimę ir nusivylimą. Tuo egzistavimas nurodo į Dievą:
štai formulė, kuri aprašo asmens būseną, kai neviltis yra nugalėta: santykyje su savimi pačiu ir troškime būti pačiu savimi- asmuo aiškiai suvokia, jog remiasi jį laikančia galia (11,33).

o Aš-Tu filosofijoje apie Dievą kalbama kaip apie Tu, kuris niekada negali būti beasmenis kaip daiktas (Tai) (4.4.3).
Pasak G. MARCELIO, Dievas yra Tu, su kuriuo aš galiu kalbėti apie visus dalykus, bet kuris niekada netampa beasmeniu, tai absoliutus dialogo partneris, besąlyginis mano ištikimybės ramstis. M. BUBERIS teigia: "Pratęstos santykių linijos susikerta amžinajame Tu. Kiekvienas atskiras Tu yra žvilgsnis į Jį". (128).

o K. JASPERSUI Dievas yra aprėpiančioji transcendencija, absoliučiai neįsivaizduojama ir paslėpta. Tačiau visi įvykiai yra transcendencijos šifrai, leidžiantys ją mums įžvelgti dabartyje. Savo egzistencija žmogus aiškinasi šiuos šifrus. Esminis transcendencijos šifro bruožas yra tai, kad bet kokia žmogaus veikla pasmerkta žlugti.

Antanas Maceina, gimė 1908 m. Bargene, netoli Prienų, mirė 1987 m. Miunsteryje. Vienas iškiliausių lietuvių filosofų. Patyrė egzistencijos filosofijos ir filosofinės antropologijos įtaką. Plėtojo savo mokytojo S. Šalkauskio apmestą katalikišką kultūros koncepciją, sukūrė gana originalią religijos filosofiją, iškėlė gimtosios kalbos reikšmę tikram filosofavimui.

325

o Fenomenologai (2.1.1) parodo, kad šventybė ir ne-šventybė yra visiškai savita vertybių grupė, susijusi su savita vertybės pajauta. Plačiai yra žinomas R. OTTO bandymas, remiantis religijų istorijos medžiaga, išryškinti įvairius vertybių, susijusių su šventybe ir dieviškumu, pajautos būdus. o R. GUARDINI remiasi religiniu patyrimu. Gamtos išgyvenimai, gyvenimo aplinkybės, daiktų baigtinumas ir kintamumas mums leidžia patirti Dievą, įžvelgti dieviškumą baigtinybėje. Daiktai simbolizuoja dieviškumą. Pažymėtina, kad kai kurie mokslininkai taip pat mėgina spręsti Dievo klausimą. Empirinės teorijos (pvz., entropijos teorija, pirminio sprogimo teorija) suprantamos šiuo atveju kaip "Dievo gamtamokslinio įrodymo" atramos taškas.
Remdamosi mokslinėmis-teorinėmis (4.6) prielaidomis, empirinės teorijos operuoja stebėjimais, aiškinimais ir prognozėmis. Bet visa tai lieka empirijos srityje. Dievo problema empirinėse teorijose iš principo negali iškilti. Dievo buvimas nėra empirinė problema. Tačiau gamtotyrininkai yra ne tik teoretikai, apsiribojantys tam tikrais empiriniais metodais, bet ir žmonės, klausiantys apie ontologines ir transcendentalines sąlygas to, ką jie daro kaip mokslininkai. Tai padeda suprasti jų samprotavimus apie Dievą. Jų argumentacija iš esmės sutampa su būties filosofijos kosmologiniu ir teleologiniu argumentais (7.2.1.1). Jie juos iliustruoja empirinių teorijų modelių konstrukcijomis.

Istorinis-etnologinis argumentas. Dievas turi egzistuoti, nes žmonės visada tikėjo Dievu arba dievais. Šis argumentas neįtikina. Lygiai taip pat pagrįstas ir priešingas argumentas, kurį skelbia religijos kritikai. Jei žmonės visada tikėjo Dievą arba dievus, tai reiškia, kad žmonija iki šiol turėjo vaikišką (klaidingą) sąmonę. 12 ir 73 skyrių santrauka • Dievo klausimas būties filosofijoje sprendžiamas, susiejant ontologinę analizę su priežastingumo principu. Kosmologinis (kodėl yra būtis, o ne greičiau niekas?) ir teleologinis (kodėl yra kosmosas, o ne chaosas?) argumentai yra argumentai, paremti priežastingumu* Remdamiesi tuo, kas sąlygota, jie nurodo j tai, kas besąlygiška. Analogiškai kalbėti apie Dievą reiškia kalbėti apie jį perkeltine prasme, t.y. remiantis mums žinoma baigtinybe ir tuo, kas sąlygota. Analoginės kalbos metodas leidžia būties filosofijai apibrėžti Dievą kaip gryną, begalinį ir amžiną pačios būties aktą, kuris yra tobulos būties-su-savimi absoliuti dvasia ir kuri save pažįsta ir savęs trokšta kaip atkartojamos baigtinybėje.
326

• Savimonės filosofija iš transcendentalinių pozicijų kritikuoja būties filosofijos argumentus. Transcendentaliniu požiūriu priežastingumo principas yra su patyrimu susijęs apriorinis teiginys. Vis dėlto savimonės filosofija apie Dievą kalba. Čia jis suprantamas kaip teorinio proto reguliatyvi idėja ir praktinio proto postulatas. • Būtina dvasios filosofijos sąlyga yra dieviškasis Absoliutas. Norėdami jį suprasti, turime ontologinę ir transcendentalinę refleksijas mąstyti kartu. Kaip krikščioniškoji filosofija, ji remiasi principu: Credo ut intelligam. Svarbiausias dvasios filosofijos argumentas yra ontologinis, kuriuo iš Dievo sąvokos išvedamas jo buvimas. Būties ir savimonės filosofijų rėmuose šis argumentas neįtikina. • Naujojoje filosofijoje egzistuoja daug bandymų kalbėti apie Dievą. Apie jį kalbėti verčia neviltis ir egzistencijos trapumas. Jis gali būti suprantamas kaip Tu, niekada negalintis virsti daiktu, kaip savitos vertybės pajautos koreliatas, kaip tai, ką galima patirti daiktuose, simbolizuojančiuose dieviškumą.

7.4 Tikėjimo prasmės plotmė Žodį "tikėti" lotynų kalboje atitinka du žodžiai: putare ir credere. Putare galėtume versti žodžiu "manyti". Filosofija traktuoja nuomonę (PLATONAS ją pavadino doxa, plg. 1.8.2) kaip netobulą, nepakankamą žinojimą ir priešina ją tikram žinojimui (kurį PLATONAS pavadino episteme). Žodį credere galėtume versti kaip "būti įsitikinusiam". Šitaip atskiriame tikėjimą, kaip įprasminimo būdą, nuo "gryno" tikėjimo (nuomonės), kuris, kaip sakėme, nėra žinojimas. Todėl tikėti (įprasminimo požiūriu) reiškia: būti įsitikinusiam. Tai susiję su dviem dalykais: su mokymu, kaip galimu perduoti tikėjimo turiniu, ir su išmėginimais 'gyvenimo praktikoje. 7.4.1 Tikėjimas ir filosofija Neabejotinai egzistuoja tvirtas ir gyvas tikėjimas. Šis faktas filosofijai iškelia alternatyvą: o Arba tikėjimas yra teisėtas, neišvengiamas žmogaus būties įprasminimas. Tada filosofija turi pateisinti tokio įprasminimo savarankiškumą bei atriboti jį nuo kitų įprasminimo būdų.

327

o Arba filosofija neigia- tikėjimo, kaip įprasminimo budo, pagrįstumą bei savarankiškumą ir virsta religijos kritika (7.1). Tada jos uždavinys yra demaskuoti tikinčią sąmonę kaip klaidingą (susvetimėjusią, neurotinę, vaikišką) ir redukuoti tikėjimą į kitus įprasminimo būdus. Pirmiausia čia susiduriame su hermeneutine problema (2.1.3).
P. RICOEURAS šią problemą formuluoja taip: "Vienu atžvilgiu hermeneutika suvokia save kaip manifestaciją ir atstatymą prasmės, kuri žinios skelbimo arba, kaip tai kartais vadinama, kerigmos pavidalu nukreipta į mane; kitu atžvilgiu hermeneutika supranta save kaip demistifikaciją, kaip iliuzijos sunaikinimą". (RICOEUR (2), 40)

Pritarimo tikėjimui arba jo demaskavimo alternatyvos akivaizdoje paaiškėja, "koks yra žmogus" (FICHTE, 1.6.7). Tačiau žinome, kad mus sąlygoja tam tikras išankstinis žinojimas (2.1.3), tam tikros kalbos duotybės (4.4.4), tam tikri interesai (6.1.1). Ir vis dėlto nesame uždaryti kaip sraigė kiaute arba karvė tvarte. Kaip tik kritinis filosofijos uždavinys yra viską patikrinti Refleksija (H. WAGNER), kuri nukreipta prieš nereflektuotus prietarus ir vadovaujasi proto sprendimais. Jeigu nesame abejingi pritarimo/demaskavimo .alternatyvai, tikėjimo tikrumui arba religijos kritikai, tada kyla uždavinys "intelektualiai sąžiningai" (K. RAHNER) išnagrinėti šią problemą. Filosofijai svarbu štai kas: įprasminimas tikėjimu pretenduoja būti žmogišku įprasminimu. Vadinasi, jis lieka susijęs su tuo, ką filosofiškai nagrinėjome, keldami klausimą "Kas yra žmogus?". Jei Apreiškimas ir Išganymas yra vyksmas, tylantis iš dieviškojo prasmės pagrindo (1.4.2), tai žmogus yra šio vyksmo adresatas, galimo Apreiškimo adresatas. Drauge žmogus yra būtina galimo Apreiškimo sąlyga. Juk Apreiškimas, kaip vyksmas ir prasmės pagrindas, galimas tik tada, jeigu jis pasiekia žmogų, būnantį žmogiškai, pasiekia jo savitą buvimą-pasaulyje, liečia jo prasmės problemas.
Tam pritaria ir senosios formuluotės: Homo naturaliter christianus (Žmogus iš prigimties yra krikščionis) ir Gratia supponit natūrom (Prigimtis, žmogaus esmė yra malonės prielaida). E. HEINTELIS formuluoja taip: Dabar aš kalbu apie ryšį taip Dievo Apreiškimo ir šio Apreiškimo žmogiškojo perėmimo, apie bendrą "prasmės apriori" taip Dievo ir žmogaus. Toks prasmės apriori jokiu būdu nereiškia, kad žmogus, taip sakant, užbėga Apreiškimui už akių, bet reiškia tik tai, kad Apreiškimas ragina žmogaus supratimą įsisąmoninti apreikštą "Žodį", kiek tik žmogus įstengia... Visa tai ypač liečia tradicinį ir laikomą privalomu tikėjimo turinį, kuris turėtų būti susietas su šiuolaikinės žmonijos motyvacijų horizontu, pasisavintas šio horizonto erdvėje ir užimtų deramą vietą. (110)

Tikėjimo plotmėje žmogus pasirodo kaip galimo Apreiškimo adresatas ir tam tikra prasme kaip jo sąlyga. Kartu išryškėja visiškai konkreti filosofijos vieta tikėjimo prasmės plotmėje. Juk filosofija (antropologija ir etika) nagrinėja žmogaus būties esmę ir prasmę. Vadinasi, Apreiškimas susijęs su tuo, ką nagrinėja filosofija. Apreiškimo prielaida yra egzistencijos nuskai-

drinimas, orientavimas pasaulyje ir žmogaus būties transcendavimas. O tai yra filosofijos temos. Galima ir taip pasakyti: klausimai, į kuriuos Apreiškimas turi atsakyti, yra klausimai, kurie iškyla filosofijai.
Klasikinė teologija kalba šia prasme apie tikėjimo preambulę (preambula fidei), taigi apie galimo Apreiškimo filosofines prielaidas. Jeigu žmogus negalėtų kelti klausimų ir problemų, kurios jam nurodytų į galimą Apreiškimą, tai būtų tiesiog nesuprantama, kaip iš viso galimas įsitikinęs ir gyvas tikėjimas. Tai nereiškia, kad filosofija, kaip žmonių klausimų ir problemų aiškinimas, remiasi Apreiškimu arba pati gali jį konstruoti. Apreiškimas gali žymiai viršyti tai, ko klausiantysis laukia. Bet ir tada jis yra tik atsakymas į klausimą, kuris iš tikrųjų rūpi žmogui.

Čia išryškėja specifinis teologijos uždavinys: sistemingai reflektuoti pozityvų, tvirtą ir gyvą tikėjimą. Viena vertus, ji \.ur'\ perimti perduodamą tikėjimą ir, kita vertus, taip susieti šį tikėjimą su šiandieninio žmogaus motyvacijų horizontu, kad kiekvienas tikėjimo turiny s motyvuoti} atsakymus į klausimus, kuriuos neišvengiamai kelia žmogaus būtis. Todėl teologijai reikia filosofijos. 7.4.2 Žodžio klausytojas Pažvelkime į klausimus, kurie neišvengiamai kyla filosofijai, bet vis dėlto lieka be atsakymo. Su kai kuriais iš jų buvome jau susidūrę. o Kaip galima apibrėžti galutinę žmogaus būties prasmę?
Atsidūrus mirties akivaizdoje (5.5.1), iškyla nemirtingumo problema (5.8). Etinis paradoksas (6.3.5.3) rodo, kad žmogus savo jėgomis negali pasiekti aukščiausio gėrio, kuriam iš prigimties jis skirtas. Kančia, tragiškumas, aplinkybių raizginys tampa problema. Nepripažinus Dievo buvimo kaip praktinio postulato, negalima įžvelgti praktikos prasmės (7.2.2.3). Atrodo, kad žlugimas yra neišvengiama ir paskutinė išvada, jei norime apibrėžti žmogaus būties prasme, nesiremdami ją apreiškiančiu ir įgalinančiu pagrindu (Dievu).

o Kokia kaltės vieta žmogaus prasmės problematikoje?
Pirmąja ir tikrąja prasme kaltė yra moralinis blogis (6.1.4). Tačiau žmogui, kaip visuomeninei ir istorinei būtybei, blogis yra ne tik trumpalaikis įvykis. }(patį blogis daro blogu. Dar daugiau: įvykęs blogis veikia visuomenėje ir istorijoje kaip blogas pavyzdys, bloga įtaka ir t.t. Vis iš naujo kylantis blogis sukuria visuomenėje kaltės atmosferą, o istorijoje - kaltės tradicija, vadinasi, įpainioja į kaltės ryšius, su kuriais nusikalsiantis žmogus save tapatina. Visa tai stipriai veikia moralę (6.3.5.2). Galėjimas-būti-ne-geru patiriamas egzistenciškai. Todėl prasmės pagrindas kartu turėtų būti žmogaus išganymas (galutinis išgelbėjimas). (Susvetimėjimas ir revoliucija pagal MARXĄ, neurozė ir psichoanalizė pagal FREUDĄ yra bandymo pasiekti išganymą savomis jėgomis sekuliarizuotos formos. Bet ar nėra tokia idėja iš esmės Miunhauzeno gudrybė? Ištraukti save patį už plaukų iš pelkės?)

Tokios rūšies klausimai kyla filosofijai tam tikra prasme anksčiau už tikėjimą. Pagaliau tokios rūšies klausimai konfrontuoja su religijos kritikos

HEINTELIU. kas nuo mūsų nepriklauso.2) nurodo. (HEINTEL (3) 112) HEIDEGGERIS (5. kas tikrąja to žodžio prasme priklauso nuo mūsų. veiksmą. Be to. 7. Visur. ARISTOTELIS parodė. žmogus įpareigotas ne apsiriboti dalinių eksperimentų gausybe ir juose išnykti. įvairovė. Tai galima taip interpretuoti: atsidūręs mirties (5. Taigi eksperimentas yra ryžtingas bandymas įprasminti praktiką (6. kad jau moralė gali tapti totaliniu eksperimentu.5.1) intencija atsakyti įjuos visapusiškai ir "netikint". kuria siekiama įprasminti tai. Dalinio eksperimento pavyzdžiai: ruošimasis abitūros egzaminams. kaip visuomeninei ir istoriškai būtybei. skleidžiasi kaip tai. susijusią su tuo. politinių tikslų realizavimas.1) akivaizdoje. pagal aplinkybes įgaunančių skirtingą reikšme. apie veiksmą. susijusį su žmogaus būties kaip visumos prasme. bet prisiimti totalinio eksperimen- 330 .1-3). žmogus atlieka totalinį eksperimentą. Kai religinis-kritinis Švietimas nepatenkina klausiančiojo.5.4. kai kalbama apie pareigą išvengti gėdingų veiksmų net gyvybės aukos kaina. Taip pat skiriame dalinį ir totalinį eksperimentą. Jis klausia. šis patenka (jeigu į savo klausimus žvelgia rimtai) į Žodžio klausytojo (K.43 Totalinis eksperimentas Pirmiausia atsiribokime nuo eksperimento gamtamokslinės-techninės sampratos. tai šis atsakas taip pat turi būti aptinkamas žmonių visuomenėje ir istorijoje. vadinasi. kalbame apie eksperimentą žmogaus prasmės problematikos kontekste. kad visa jo pavidalų. apibrėžiamas tuo. kurio negali apibrėžti ir numatyti joks patyrimas. Dalinis eksperimentas. kuris yra rizikingas. "susijęs su būties prasme ir šios įgyvendinimu.y. kas yra mūsų dispozicijoje. kuriose Žodis (prasmės pagrindo atsakas) yra gyvas. užduoties atlikimas. Tik jo rėmuose visos refleksijos apie mirtį įgauna bent kiek aiškesne prasme. ypač tada. kaip atskiras veiksmas tam tikrame konkrečiame motyvacijų horizonte" (HEInTEL (3) 111). o Totalinio eksperimento atveju kalbama apie praktiką. t. jis žino ir tai: jeigu toks prasmės pagrindo atsakas yra duodamas žmogui.3. o Dalinio eksperimento atveju kalbama apie praktiką. ar prasmės pagrindas pats atsakys j jo klausimą. apie išganytą visuomenę ir išganymo istoriją. Taigi jis klausia apie Apreiškimą ir Išganymą žmonių visuomenėje ir istorijoje. kur jie peržengia apibrėžtą horizontą ir įrodomi tik rizikuojant. kas nuo mūsų nepriklauso. Remdamiesi E. kur veiksmai susiję su tuo.(7. kad sąžinė kviečia žmogų pakilti iš beasmeniškumo nuopuolio į autentišką buvimą. RAHNER) situaciją.

t. Apsisprendimas dėl alternatyvos galiausiai yra ne teorinė išvada. MUSIL) praranda dalinių eksperimentų gausoje visumos prasmę. dar . negalintys apimti žmogaus prasmės problematikos. siekia apriboti totalinį eksperimentą tekiais tikslais (įprasminimo būdais). yra.individo sveikata. ryžtinga žmogaus būtis neišvengiamai yra totalinis eksperimentas. kai žmogus pasiryžta totaliniam eksperimentui. Turima omenyje žmonių brolybė (FEUERBACH. realus tik totalinio eksperimento pavidalu. Ir jis turi įvykti. mokslinė-techninė pažanga ir t. Tikėjimo tikrumo ir religijos kritikos dialogas tebelieka uždaviniu. Tai nereiškia.. kurie tikėjimo požiūriu tėra tik daliniai eksperimentai. Ir priešingai religijos kritika redukuoja eschatoną [ tokį laiką ir erdvę. Tik tada. Religijos kritika. SCILE). Autentiška. empiristinis mokslo idealas (CARNAP). Neveltui klasikinė teologija ryžtingai pabrėžė įrodomumo vertę tikėjimui. . Juk "žmogus be savybių" (R. kurį sprendžiant filosofijai tenka svarbus vaidmuo. Tikėjimas ir religijos kritika galiausiai sutaria. valios galiai realizacija antžmogyje (NIETZSCHE). kuris negali būti apribotas mūsų pasaulio vidinės struktūros laiku ir erdve.MARX). kad žmogaus verta būtis galima tik kaip totalinis eksperimentas.t. Tik totalinis eksperimentas gali suteikti visam gyvenimui ir visoms praktikos plotmėms prasmę. bet totalinio eksperimento pradžia. neurozės įveikimas (FREUD) ir t. Totalinis eksperimentas yra galimas tik kaip rizika. kaip savarankiška įprasminimo intencija. Tikėjimo požiūriu. Totalinis eksperimentas yra glaudžiai susijęs su įprasminimo tikėjimu ir jo destrukcijos (religijos kritika) alternatyva. Tikėjimas. jis turi galimybę atrasti dalinių eksperimentų tvarką ir prasminį ryšį. beklasė visuomenė (. kad teorinės refleksijos šiam apsisprendimui yra nesvarbios. totalinis eksperimentas iš esmės ir būtinai remiasi Dievu bei yra susijęs su eschatonu ( = paskutiniuoju). atlikdama religijos destrukciją. Tačiau pats apsisprendimas įvyksta savame istoriniame motyvacijų horizonte.to riziką ir patikrinti jį praktika.

Išp. Apie sielą Thomas Hobbes (158&-1679) Filosofijos pradai: Apie kūną (1655). Timaijas Aristotelis (383-322) Organonas (= veikalai logikos klausimais) Fizika (8 knygos) Apie sielą (3 knygos) Metafizika (14 knygų) Nikomacho etika (10 knygų) Politika (8 knygos) Augustinas (354-430) Apie tikrąją religiją Apie laisvą valią (3 knygos) Apie Trejybę (15 knygų) Išpažinimai (13 knygų) Dievo valstybė (22 knygos) Tomas Akvinietis (1225-1274) Teologijos visetas Prieš pagonis Apie tiesą Apie sielą V D Fiz. DV TV Pag. Fedonas. Sofistas. TR LV Tr. Apie pilietį (1642). NE Pol.SVARBIAUSIEJI VAKARŲ FILOSOFIJOS VEIKALAI Šie veikalai . pabaigos) klasika. Apie žmogų (1658). išdėstyta geometrijos būdu (1677) MA Prad. Parmenidas. Filebas. Politikas. Šalia pateikiamos knygoje vartojamos santrumpos. Apie sielą Met. Ts. Teaitetas.tai Vakarų filosofinės tradicijos (nuo Platono iki XIX a. Leviatanas (1651) Rene Descartes (1596-1650) Proto vadovavimo taisyklės (apie 1628) Metafiziniai apmąstymai (1641) Filosofijos pradai (1644) Benedict (Baruch) de Spinoza (1532-1677) Etika. 332 . Platonas (427-347) Valstybė (10 knygų) Įstatymai (12 knygų) Dialogai: Puota.

pagrindai (1796) Dorovės teorijos. ŽST Johann Gottlieb Fichte (1762-1814) Bendrosios mokslo teorijos pagrindai (1794) Prigimtinės teisės. 1787) Dorovės metafizikos pagrindai (1785) Praktinio proto kritika (1788) Sprendimo galios kritika (1790) Religija vien proto ribose (1793) Dorovės metafizika (1797): Teisės teorija Dorybių teorija GPK A GPK B DMP PPK SGK Rel. sistema (1798) Friedrich Wilhelm Joseph Schelling (1775-1854) Apie Aš kaip filosofijos principą (1795) Gamtos filosofijos idėjos (1797) Transcendentalinio idealizmo sistema (1800) Georg Wilhelm Friedrich Hegel (1770-1831) Dvasios fenomenologija (1806) Logikos mokslas (1812/16) Filosofijos mokslų enciklopedija (1817) Teisės filosofijos apmatai (1821) Religijos filosofijos paskaitos Istorijos filosofijos paskaitos Estetikos paskaitos DF Encikl. DMT DMD Mon. atitinkančios mokslo teorijos principus. TF RF IF Ėst. atitinkančios mokslo teorijos principus. * ••:•••- .John Locke (1632-1704) Apie žmogiškąjį supratimą (1690) Dvi studijos apie valdymą (1690) Gottfried Wilhelm Leibniz (1646-1716) Teodicėja (1710) Monadologija (1720) David Hume (1711-1776) Žmogiškojo supratimo tyrinėjimas (1748) Moralės principų tyrinėjimas (1751) Adam Smith (1723-1790) Moralės jausmų teorija (1759) Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas (1776) Immanuel Kant (1724-1804) Grynojo proto kritika (1781) Grynojo proto kritika (antrasis leidimas.

V.arba (1843) Filosofijos trupiniai (1846) Krikščionybės pratybos (1850) Kari Man (1818-1883) Politinė ekonomija ir filosofija (1844) Vokiečių ideologija (1845/46) Kapitalas (3t. 1980 Gėrio kontūrai: Iš XX a.užsienio estetikos. 1989 Poetika ir literatūros estetika. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. 1867-1894) Friedrich Nietzsche (1844-1900) Šitaip kalbėjo Zaratustra (1883) Anapus gėrio ir blogio (1886) Apie moralės genealogiją (1887) Kitos knygoje vartojamos santrumpos Filosofijos istorijos chrestomatija... Renesansas.. V. 1986 Filosofijos istorijos chrestomatija. V. V. 1978 Poetika ir literatūros estetika. V.. V. 1989 FIChr FlChr A FIChr V FlChr R XIX-XX GrK GK PLEI PLE II . Antika..Arthur Schopenhauer (1788-1860) Pasaulis kaip valia ir vaizdinys (1819) Soren Kiekegaard (1813-1855) Arba . V. Viduramžiai... V... 1977 Filosofijos istorijos chrestomatija. 1980 Filosofijos istorijos chrestomatija. 1974 Grožio kontūrai: Iš XX a. užsienio etikos.

(17)1974. 1974 tas pats (Carnap (2)). 3Bd.. III. I. P. 1969 Descartes R. (Bochenski (1)). Š. Scheinprobleme in der Philosophie. (2) 1976 tas pats.). W. (Einstein (1)). 3 Bd. Wahrheit und Evidenz.. Analogie und Systemgeschichte. (3)1975 S. (Carnap (1)). (16)1972. 1897-1913 (liet. M. Poetika/PLR 136-81. M. 1970 Berklis Dž. Russels Erkenntinstheorie. Seyer). Menschenwiirde zwischen Freiheit und Gleichheit. Nachdr.38-54. Rinktiniai raštai. J. Tannery). (4)1971. der Berliner Akademie. Gesamtausgabe. 1962 Burks R. Metaphysik. 1: Schriften zur Philosophie. Dekartas R. PL t. ab 1970 Albert H. Anselmi Opera omnia. Hist. Grundri/3 der Logistik. tas pat (ištraukos)/Sietynas VI. ab 1968 Bochenski I. (2)1978 tas pats. Semantik. Oeuvres (Ch. (Bochenski (2)). V. Bemerkungen zu B.. 3 Bd. (16)1954 tas pats (Einstein (2)).. Th. Gesammelte Schriften (Suhrkamp). (Coreth (1)). in: Studium Generale 5 (1965) 290 ff Bloch E.. 16 Bd. Nikomacho etika. (4)1978 tas pats.Augustinus Opera omnia. Anzelmas Kenterberietis. 1978 Apel K.. Aurelijaus Augustino Išpažinimai. Relativitatstheorie nach dem heutigen Stande gemeinverstandlich dargestellt. 1988 Bertalanffy L. Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus./Menne A. 1964 Brekle H. Was ist der Mensch? Grundzuge einer philosophischen Anthropologie.158 (liet. V. Adam u. O. 1976 Chomsky N.. (15)1975 EbnerF. v. (7)1975 Bochenski I. 1989. 1831 (liet. 1976 Aristoteles. (Hrsg. Ideas 10 (1949) 183-198 Carnap R. Zur Geschichte theoretischer Modelle in der Biologie. The Philosophy of Bertrand Russell. Nachdr. Grundfragen der Hermeneutik. V. Fragmente der Vorsokratiker. Transformation der Philosophie.. Wahrheit und Logik. Werke. A. Apie Dievo valstybę/FIChr V120-129) Ayer A. in: Schlipp P. 2 Bd. J. (4) 1973 Brentano F. Politika (ištraukos)/FIChr A 240-286) S. E. (2)1972 Buber M. 1977 Coreth Ė. Der logische Aufbau der Welt. tas pat (ištraukos)/FIChr V 103-120. Schriften (F. Bd. (2) 1964 tas pats (Coreth (2)). Traktat uber kritische Vernunft. A Conception of Ideology for Historians. 1978 [RR]) Diels H. Reflexionen uber die Sprache... 32-47/(liet. Apie sielą. 1963-65 Einstein A. Sprache. Proslogijonas/FIChr V 355-365) Anzenbacher A. 278-290 . PL 1. Die zeitgenossischen Denkmethoden. II.LITERATŪROS SĄRAŠAS Adomo. Formale Logik. 1954. 1933. Gesamtausgabe (Suhrkamp).

. 1975 Habermas J. 1959. Ritter) Bd./Henrich D. Ego ir Id/ Problemos-17. 1909-1948 Guardini R. Ideologie. G. Gesammelte Werk (A. W6rterb. Estetika (ištraukos)/ GrK 335-352 Hegel G. Tyrimo "racionalumas"/ Problemos-32. Neudr. Froidas Z. (4)1975 tas pats (Gadamer (2)). Sozialwiss. Hermeneutik: in: Hist.G. Nachdruck (liet. (Gadamer (1)). Heidegeris M. 1986. Gadameris H. Erkenntnis fur freie Menschen. 1952-1968. (Feuerbach) Krikščionybės esmė. V.) Fejerabendas P. Bd. Unterwegs zur Sprache. 1979 tas pats (liet. Die Menschenrechte in der sich wandelnden Welt.Ritter) Bd. Worterb. Was ist Metaphysik? (11)1975 tas pats (Heidegger (3)). Zwei Reden. (Feyerabend (1)).. (liet. Rinktinė. Nachgelassene Werke (I. Rašytojas ir fantazavimas. Der Mensch.. V. Philos. 1989. 1968 Gadamer H. 3 (1974) 1061-1073 tas pats (liet. Hėgelis G. Fichte). Ethik. Der Wille zum Sinn.. G. d.. Gesamtausgabe. (2) 1978 Freud S. V. Fichte). Ethische Stromungen der Gegehwart. Krings u. Estetika (ištraukos)/ PLE1320-411) HeideggerM. Turėti ar būti? V. (2)1979 Frankl V. 1990 Furger"F. W. Theorie der Gesellschaft oder Sozialtechnologie? 1974 Handbuch philosophischer Grundbegriffe (H. ištraukos/ GK 182-200) tas pats liet. Glockner).: Fichtė J. 5 (1956) 179-184 • Grillparzer F.K 74-96) Frey G. 1973/74 Hartmann N. Philos.. u. 3 Bd. 1974 Habermas J. Dostojevskis ir tėvažudystė/ Gr. Determinismus/ Indeterminismus II. ab 1975 (1/2: Sein und Zeit) tas pats (Heidegger (2)). 1927/39. Psichoanalizė ir religija. Istorijos filosofija (Ištraukos)/ FlChr XIX-XX 41-62. Apie humanizmą/ GK 224-260. 252-266) 336 . (4) 1962 (liet. Seine Natur und Stellung in der Welt. 107-117 Fojerbachas L. (J. Legitimations probleme im Spatkapitalismus. Religion und Offenbarung. (12)1978 Geiger Th. a. 1834/35. V. Meno kūrimo prigimtis/ GrK 208-255. Existenzphilosophie. Atheismus als theologisches Problem./ Luhmann N. d. Bd. 1975 Gabriel L. 88-101. Gesamtausgabe (Bayer Akad. Werke [WW] (H. Wider den Methodenzwang. (J. Wahrheit und Methode. 1982) Figl 3.Estetika ir hermeneutika/ Meno kritika.E.). 1986 Ermacora F. 1985 Fichte J. V. Helderlinas ir poezijos esmė/ Veidai-88. (liet. 3 Bd.) ab 1964. G.H. F.Epiktetas. Werke [WW] (I.. in: Handworterb. in: Hist. (5)1975 tas pats (liet. Žmogaus paskirtis. 1845/46. 1981 tas pats. (Heidegger (1)).. H. Samtliche Werke (Sauer/Backmann).207-218) Gehlen A. d. 8 Bd. Begrundung des Sittlichen. Freud). 11974 Feyerabend P. 2 (1972) 155-157 Fromas E. 1958 Habermas J. V. 1976 tas pats (Feyerabend (2)).

1972. 1987. Apie kūną (ištraukos). Sprachphilosophische Schriften (E. Flitner/ K.. Husserliana. (2) 1973 Kant I. An Enquire concerning the Principles of Morais. Vom Sinnanspruch dės Glaubens. 1989 tas pats (Jaspers (3)). (A. 1947 Ingarden R. Grunder) ab 1971 Hobbes Th. Neuausg. Reine Rechtslehre.. (6)1977 tas pats (Jaspers (4)). in: Rocek/ Schatz (žr. Von Wahrheit. K.) Kjirkegoras S. Dorovės metafizikos pagrindai. Philos. Arba-arba (Ištraukos)/ FlChr XIX-XX 107-124 22..Die gesellschaftliche Verantwortung der philos. ab 1950 (liet. 1655. Prolegomenai. 1976. 3 Bd.. f. 1974 Hubner K. Anthropologie. in: J. 1977 Horkheimer M. V. 1980. Bd.. ab 1910 (liet. Hobsas T. De corpore. Reikerstorfer (Hrsg. Logische Propedeutik. Leviathan. Die "Sprache" der Tiere. Huserlis E.. (3)1966 Herder J. Kantas I. Zur Kritik der instrumentellen Vernunft. Die beiden Labyrinthe der Philosophie. 1961 Kamlah W. Einfuhrung in die Sprachphiosophie. 1989) Kelsen H. Rocek/ O. 1963 Hume D. Die Frage nach verbindlichen Aussagen in der gegenwartigen philos.248) Historisches W6rterbuch der Philosophie (J. 1964/65 tas pats.. "Wie es eigentlich gewesen ist". (Hengstenberg (1)). Bibl. Leviatanas (ištraukos)/ FlChr RII234-268) Hoffe O. 3 Bd. Der philosophische Glaube. Philosophie. 1. V. Nachdr. Giel). (Jaspers (1)). De cive. Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjos/ FlChr XIX-XX 189-199. (2)1964 (Philos. 1651 (liet.1968 tas pats (Heintel (2)). Anthropologie./Lorenzen P. Th. Der Streit um die Existenz der Welt. 207-230 Hengstenberg H. (4)1973 tas pats (Jaspers (2\).1970 Kierkegaard S. Gesammelte Schriften. 1642.Heintel). 1748 tas pats. V. Philosophische Anthropologie.Heintel E. in: Philosophia naturalis 9 (1965) Humboldt W.. Litt. V.Schatz) (2)1974.—2217 337 . Į amžinąją taiką/ Europa-1. Science. Bd. Festschr. (2)1972 tas pats (Heintel (3)). V. E. Jaspersas K. (Heintel (1)). V. Hengstenberg (1)).). 1960. in: Erkenntnis u. Ritter u. Anthropologie heute (R.. De homine. v. G.65-83 tas pats (Hengstenberg (2)). 1951-59 tas pats (liet. (Hrsg.) Lexikon der Ethik. V. Liberty and Peace. Grynojo proto kritika. Filosofijos įvadas. Schriften (Hegner).109-124 tas pats (Heintel (4)). 1658. An Enquire concerning Human Understanding. 183-200 tas pats (Hengstenberg (1)). Praktinio proto kritika. Werke in 5 Bd.-theol. 1982. III: Sprachphilosophische Schriften. Befreiter Mensch. (2) 1958 tas pats / Jaspersas K. 1751 Husserl E. Das literarische Kunstwerk. (2)1960. (4)1972 Jaspers K. 3 Bd. Verantwortung.. in: Philos. Meditacija apie absoliučiai atsakingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo idėja/ GK174-181) Huxty A. Kaltės klausimas (ištraukos)/ GK 261-280 Kainz F.

Apmąstymai apie pažinimą. Die Unwirtlichkeit unserer Stande. Phenomenologie de la perception. 1983 Muller A. (9)1977 Markas Aurelijus.Klein H. v.905-919 Marcuse H.. Philos. Grundlinien einer Philosophie dės Geistes. Journal metaphysiques. Ritter u. Įvadas/ Marksas K. 1984 Marksas K. V. K. Engelsas F. esančio tarp sielos ir kūno. 1972 (UTB 100. An Essay Conserning Human Understanding.1357-1434 Newman J. I-IV t. W. K. 124-140) 338 . Works. u. Vogler) Bd. Philosophische Probleme der Physik. Sau pačiam. (Hrsg.1975. 1986 Marksas K.. Konstruktive Logik.198) tas pats (Kutschera (2)). ab 1964 Litt Th.. Dievaičių saulėlydis (Ištraukos)/ Pergalė 1990. IV... 1935 Marcic R. 1927 tas pats. bisher 7 Bd. (7)1977 Lorenzen P. Etre et avoir. 1957-59 Menne A. Von Hegel bis Nietzsche.) Soziologie (Fischer-Lexikon). 1967 Lowith K. in: Neue Anthropologie (H. 1960 (liet. tiesas ir idėjas. Nr. 1976 (liet. in: Der Staat I (1962) 431-448 Maceina A. Leibnicas G. Apie religija. Ethik und Wissenschaftstheorie. d. Dėl Hėgelio teisės filosofijos kritikos. 1975 (UTB 80) Lametri Z. (J. G. V. Zur Frage einer philosophischen Anthropologie. taip pat ryšio. V. Valia valdžiai (Ištraukos). Ankstyvieji filosofijos raštai. (2)1975 Luhmann N. 2 Bd. Einfuhrung in die Logik. St. V. Grunder). Roma. J. Esė. Der eindimensionale Mensch. 1978 Marcei G. Die philosophischen Schriften (C. Gerhardt). D. in: Kath. Nyčė F. Engelsas F. Recht.. 1964. Monadologija/ FlChr RII426-453) Liebrucks B.. Soziallexikon. 1945 (liet.. O. Suvokimo fenomenologija (Ištrauka)/ Problemos-25 94-106 MM J. MerloPonti M./SchwemmerO. Kapitalas. 1973/75 Konig R. H. (2)1961 Locke J. (Mane (3)). Kunst. sistema. in: Hist. Filosofijos kilmė ir prasmė. 1947 Nietzsche F. Werke. a. Šitaip kalbėjo Zaratustra.. Sprachphilosophie. 1961 tas pats.. Two Treatises of Government. 7. V. V. Sprache und Bewu/3tsein. 1974 Marksas K. Neuausg. W6rterb. 2 Bd. 1967 Kutschera F. Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios/ PLEII169-180. (2) 1966 Montenis M.. V. Bd. (Kutschera (1)).. 1863 Mitscherlich A. Mensch und Welt. 1938. Gadamer/ P. 1981 Leibniz G. 1976 Mittelstaedt P. 1875-1890. (Lowith (1)). Neudr. \Vahrheit und Ideologie. 1976. (Marx (1)). Wissenschaftstheorie. Vernunft und Wirklichkeit. V. Vokiečių ideologija.4.. Du traktatai. (2) 1973 (UTB 34) Merleau-Ponty M. V. 1958 Marksas K. Naujoji substancijų prigimties ir bendravimo. Utilitarianism. 330342 tas pats. (Marx (2)j.

(5)1966 tas pats. philos.117-127. Ordo amoris forma/ GK 201-223 Schiller F. Ž. (J. Dorovingo asmens esmė/ Problemos-13.. Kaip aš įsivaizduoju filosofiją/ Problemos-24 97-108 Porphyrii in Kategoriae Aristotelis Introductio/ Berliner Aristoteles Ausgabe.836-38 Revers W. 4. Uber die Liebe. Die Stufen dės Organischen und der Mensch. 1649-1668 Rahner K..) Rikioras P. 100-115 Ruso Ž. Philos. II.). V. P.1836 Portmann A.1970-183 (liet. Worterb. Kant und das Problem der Dinge an sich.. Kritonas. Horer des Wortes. (2) 1947.d. in: Hist. R. 1972. 1974 tas pats (liet. Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik. 1974 Puntel L. žr. Der Mensch als Lebewesen. Das Ende des naturwissenschaftlichen Zeitalters. Ritter). Die Interpretationen. Die Stellung des Menschen im Kosmos. V. (3)1963 Pieper J. W. Bd.Logik der Forschung. J. 1980 Plotos Werke. 1-8. Anthropologie der Sinne. in: Gadamer/ Vogler. 1967 tas pats (Ricoeur (2)). in: Rocek/ Schatz. Fedonas/ Dialogai. Šileris F. (Ricoeur (1)). žr. Platonas. Samtliche Werke (Fricke/Gopfert-Hanser). 1982 Reininger R. III. 1979 Sartre J. P. 1917. Bd. V. Grundbegriffe (s. Neudr. Evolutionstheorie.Otto R. 1970 Rensch B. (Plessner (1)). Metaphysik der Wirklichkeit. Das Heilige. Religija ir mokslas. Hengstenberg (1) 130-141 Ricoeur P. 1978 tas pats (Puntel (2)). (2)1980 Scheler M. letzte Aufl. 1971 PfanderA.) Šėleris M. Egzistencija ir hermeneutika/ Problemos-28. Hengstenberg (1) 51-64 tas pats (Plessner (3)). 5. Studienausgabe. in: Hand. L6with (1) 3-63 Popper K. Puota. Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją (Ištrauka)/ PLE I . 439-450 Schaeffler R. 1959 (liet. Wahrheit. 1968. Sexualitat. B. žr. (Puntel (1)). (8) 1975 tas pats (liet. Wahrheitstheorien in der neueren Philosophie. Phanomenologie des Wollens-Motive und Motivation. (3)1972 Pietschmann H. in: Rocek/Schatz.) Sartras Ž. Bd. Einfuhrung in die Geschichtsphilosophie. Bd. Rinktiniai raštai. V. Entla t die Natur den Menschen? 1970 Prauss G. (3) 1975 tas pats (Plessner (2)). D. (6) 1976 tas pats (liet. Bd. Das Leibproblem in der Psychologie.. 1981) ' Plessner H. 1971 Raselas B. Sokrato apologija. Egzistencializmas ir humanizmas/ FJChr XIX— XX. 1943 tas pats (liet. Poperis K. L'Etre et te Neant. Valstybė.

Schriften (Suhrkamp). 1972 Schwemmer O. 1989 Tarški A. 1978 Whitehead A.. II (4)1972 Seneka. Der Untergang des Abendlandes. 281-297 Stegmuller W. V. 16: Religionsphilosophie) Spengler O. Die Entstehung und die Dynamik der Ideologien. 2Vol. Soziologie 3 (1950/51).. Die Prinzipien der Gesellschaftslehre. 1929 Weizsacker C. in: Lexik. 1973 Stammer O. (Utz (1)). Muttersprache und Geistesbildung. Deutlichkeit. Nachdr. Nell-Breuning) (4)1977 Thomas Aquinas. und Kirche. in: Studia philosophica l (1935/36). v. II (P. Theol.1776 Sotie D. 261-405 Teste zur katholischen Soziallehre Bd. Vitgenšteinas L. (3) 1950 Wittgenstein L. v. Laiškai Lucilijui. žr. Hauptstromungen der Gegenwartsphilosophie.. Filosofiniai tyrinėjimai (Ištraukos)/ FlChr XIX-XX 281-293 . Principia Mathematica. 8.239-268 Schlette H.. Stellvertretung. Biologie als undogmatische Naturwissenschaft. 1964. Philosophie der Praxis. Summa theologiae (P. Laiškai apie estetinį žmogaus auklėjimą/ Menas ir laisvalaikio kultūra. Bazzi) 1965. Carmello) 31. I (Einf. Spiazzi). Kultūra ir etika. Lowith (1) 305-329 Utz A. Einfuhrung in die Wissenschaftstheorie. (2)1967 Weisgerber J. The Theory of Moral Sentiments. Summa contra gentiles (P. O.1963. Mare. 1971 Seiffert H. Philosophie und Reflexion. (5) 1976 tas pats (Weizsacker (2)). ab 1963 (Bd. II (6)1979 Šveiceris A.. Teologijos sąvadas (Ištraukos)/ FlChr V 408-441) Uexkūtt J. f. Ein Kapitel Theologie nach dem "Tode Gottes"./Russel B. Tomas Akvinietis. Kompositionslehre der Natur. Bd.. Rechtsphilosophie.1164-68 Shwan G. R. Der Wahrheitsbegriff in den formalisierten Sprachen... 1986 Smith A. 2 Bd. Die Welt als Ort des Menschen. 1980 Uslar D. Religio. 1965 Spann O. Ausgewahlte Schriften. 1759 tas pats. F.. I (6)1973. F. N. 1961-1967. 1963 Wagner H. Die Tragweite der Wissenschaft. in: Kolner Zeitschr. (2)1964 tas pats (Utz (2)). in: Gadamer/ Vogler. 1960 liet. 1981. 22 Bd. f. (Weizsacker (1)). Editio Marietti.Pera) 21. v. v. I (6)1978. Raum und Zeit. V. v.240-255. L. An Enquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations. 1962-63 (liet. 2 Bd. Gesamtausgabe. V. Questiones disputatae I (R. C.

Franz 336 Gabriel.336 Guardini. 323. Gerhard. 105.286 Epiktetas 336 Epikūras Samosietis 245.69. Bollstadt) 173 Anaksimenas Miletietis 85 Anzelmas Kenterberietis 30. 241.88. 56. 262-264. Nicolai 53. Herbert 65 Feyerabend. 289. 336 Feuerbach.39. Leo 336 Gadamer. Ludwig 130 Bloch. 273.336 Geiger.121.Viktor E. Eugen 53 Frankl. Theodor W. J. Ferdinand 56. Hermann 335 Dilthey. 288. 174. 336 Fichte. Emerich 59. 280-282. Anicijus Manlijus Severinus 313 Bonaventūras Džovanis Fidanca 240 Boole. 336 Fromas. Friedrich 73. 260. 204. 143.209. 333. 65-68. Arno 335 Apel. 335 Anzenbacher. Auguste 60. 332.335 Brentano.336 Frey. 299. 80. Erichas 336 Furger.166. 295.323. Theodor 35.270 Epimenidas 176 Ermacora. Ludwig v. 238. Franz 53.44. 93-109. 210. 215. 171. 199. 245 Carnap.336 Hahn. 33.147.336 Habermas. 228. Jurgen 75.336 Einstein. Galileo 23. Ernst 75. 324.28. 52.214. 83.241.65 Conrad-Martius. 155. 330. 328. Kurt 174 Goethe. 335 Averojus Ibn Rušdas 242 Avicena Ibn Sina 148 Ayer. 299. 256. 44.169.165.319.299. 335 Augustinas.332 335 Diels. 276-278. 336 Galilei. 311.Hans 129 Ebner.335 Buytendijk.203. Aurelijus 19. 195. 331. George 173 Brekle. 335 Aristipas Kirėnietis 270 Aristotelis Stagirietis 17.44.177 Freud. Martin 15.335 Binswanger. 253. 246. 229. 164.335 Albertas Didysis (A.322. 208. 160.23. Paul K 202. Gottlob 173. Sigmund 30. 169. Frederik J. 300 pieš. Felix 336 Feigl. Ludwig 30.284 Berkeley. 335 Chomsky. 225. Johann Wolfgang 32.27.75. Moritz 53 Geiger. 39. 130.329. 313.335 Boecijus. Richard Voyles 36.166. Karl-Otto 79.78-80. 90 93. 30.. Herbert E. 173. 218. 307. 53. Rene 19. Oskar 53 Benjamin. Augustus 173 Descartes.301-303.87 pav. Johann Georg 149 Hartmann.303. 256.51.251. 232. Albert 118. 272. 234. Johann 336 Fink. 335 Becker. Walter 75 Bentham. Hans 65 Hamann. 202. 210.55. Pjeras 153 Gehlen. Rudolf 65. 335 Brouwer. 168. 193. Arnold 130. Franz 32.18.336 Frege. 58. 249.335 Burks. 251.337 341 .166. 134. 305. Albert 56.151-153. Wilhelm 58 Driesch. 259.89 De Morgan.VARDŲ RODYKLĖ Adorno. Hans-Georg 33. 245.148. Johann Gottlieb 41.299.335 Bochenski.204. 139. 336 Figl. 335 Darwin. 120. 121. 174.335 Bertalanffy.261. 269. Hedwig 130 Coreth.331.174 Grillparzer. George 151.100.32. Noam 170. 336 Engels. 190.201. Hans 35. Alfred Julės 304.68. 332. v. 239. Joseph Maria 173. 91.233. Romano 326. 147. 293. Charles Robert 131 Demokritas Abderietis 44. 229. 178.275. 299.. 296.336 Godel.196 Gassendi. 268. 227.211.335 Albert. 163.116-127. 130 Camus. 318-320. Jeremy 270.335 Comte. 209.331. Luitzen Egbertus Jan 174 Buber.

196 Newmann. 71.337 Hubner.338 Jaspers.73.42. 323.136. 289. Kari 15.338 Jonas Dunsas Škotas 299 Kainz.132.164. 268-273.105.40.153. Israel 121.120.339 Musil.28. 80.166.55. 153.33. 315-317. 338 Mach.264.339 Marcic.334. 198.338 Locke. 211. Francis 270 Huxley. 291. 200. Georg 75 Luther. 150. 241.51.88. Alexander 236.102. Erich 67. 220. Albert 174. 232-238. 299. 75-77. Jan 174 Lukacs. 337 Heintel.324.94 Herder.169.127. 134..153. 254-256.Wilhelmv.136.260.214. 338 Laas.306.37. 320.210. 137. 25. Maurice 53. 330.338 Kant.339 Otto. 72. Victor 65 Kutschera. 283. 213. 73. 104.331. 31. 246. 168.337 Henrich. 74 pav. 82.339 Newt6n.130. 216. Abraham 239 Litt.338 L6with. Georg Wilhelm Friedrich 21. 294-297. Franz v.94 342 .286 Leonas XIII 288 Leukipas Miletietis 89 Levinas E.51.30.320. 211..146. 149.334.212.199 Kraft. Hans-Dietrich 123. Friedrich 149. 219 pav. 81.135.. Oswald v.124. 294-297.212. 337 Heidegger. 233. Thomas 40.339 Merleau-Ponty.43.338 Kierkegaard. Mikalojus 137. 286. 257.136. 263. Dieter 79 Heraklitas Efezietis 16. 151. Ernst 60 Marcei. 20. 41. Immanuel 19.77. 263. 171.337 Hilbert. 207.59.338 Lukasiewicz. 223.. 53.129. Jonas 305 Kamlah. 149. 299.339 Menne. Theodor 212. 275. 270.56. John 136.120. 245. Johann Gottfried 31. 160. 251.337 Humboldt.331.333. 181. 323. 261 Hengstenberg. 258. Kari 30.. 93.283. 131. 270. David 174 Hildebrand.. 294.. 330. 153. 192.166. 195.169. 230. 169. David 66.333. 216. 150.252 pav. 72.333. 285. 323.182. 33. Rudolf 326. Max 75. 125.151. 147.325 pav. 159.152.137.339 Parmenidas Elėjietis 85.Robert 331 Nell-Breuning.337 Husserl.111. Antanas 83. 274. 299. Wilhelm 18. 91. 66.303. John Henry 318. 165. 214.119. 256.77. 144. 339 Mill.338 Kopernikas. 240. 338 Lincoln.338 Ingarden.193. 164. 238. Gottfried Wilhelm v. 162. 337 Hutcheson.77. 213-218. 301-303. 275-281. 25. 30 31.25.139. Ludwig 53 Lascalle. Friedrich 30. 167. Kurt 261.Hegel. 260.131. 213.56.338 Luhmann. 120. Hans 293. 143. Otfried 270. Ferdinand 285 Leibniz.198. 144. 238.338 Lenin (V. Martin 17. Roman 53. 148. 205. 337 Hoffe. 166.110.339 Mara. Rene 295. 33. Martin 30 Maceina. 174. 209. Rene 235. 251.302. 229. 104. 338 Klein.59.338 Lorenzen. John Stuart 270.146. Edmund 53-55.338 Kelsen.217. 334. 319. 226. Dietrich v. 306.224. Aldous 25.75. 90. 65. 324.339 Marcuse. 310. 237 pav. 41. 270. 209. 305.337 Hume. Niklas 36. L Uljanov) 35.182. 117. 170. 141 pav. Gabriel 15.144145.117.127. 88.321 pav. 225227. 95. Hans-Eduard 211. 341 Neurath. 56. Paul 18.85. Otto 65. 53 Liebrucks.338 Konig.180. 33. 147. 249.177.324.337 Horkheimer. 283.338 Kalvinas. 209. 332. 131.339 Mitscherlich. Bruno 165.100. 56. 171 ir toliau. Kari 208.175. 305. 229.143. 305. 333. Werner C. Soren 30. 111. 223. 264-266. 333. 305.151.221. 242. 42. 139.306. 261. Ernst 60 Landgrebe. 324. 53 Hobbes.263.153 Nietzsche.329. 227.337 Heisenberg. Herbert 75. 165. 328.

128. 299. 65. Christian 151 Zenonas Elėjietis 89. Jakob v. 231.341 William Shyreswood 173 Wittgenstein. 172.260. 270. 207. 28.208.43.328 Robert Kilwardby 173 " Ruso. 278. 39. 245. Jean Paul 53.211 Uslar. 263. 340 Prauss.55. 331. Wilhelm Josef 213.163. 232.149. 339 Plessner. Ludwig 42. Richard 224. 80. Hans 53 Reininger. 281. 75.122. 299.196. 328.212. 105.195.140. 78. 307.327. 332.130. 216. 110. Adolf 126.340. 245. 280.122.340 Seiffert. 306. 83. 341 Sokratas 16. Oswald 77. 142. 47-51.160. 256. 211. Leopold v.181. 340 Schlick. 323 Uexkull. Detlev v. 242. 39.340 Revers. Wolfgang 67. 299.341 Weisgerber. 222 Reichenbach.119.135. Herbert 202. Friedrich 32. Friedrich Wilhelm Joseph 32. 251. 278. 304-306.319. 31.65-68.114. 332 Stalin 286 Stegmuller. Alexander 53.233. 45. 240.340 Rahner.340 Schelling.341 Spinoza. 288. 256. 339 Plotinas 299 Popper. 204. Bruno 204.233 Pieper.. 268.68. 270. 234. Oswald 224.319. Friedrich Ernst Daniel 58 Schlette. Hans 251. 294.202.328. Paul 53. 172. 92. Helmut 108. 102. Max 53. 341 Wagner. 234. 108. 257. Gustav 213 Smith. 340 Schleiermacher.210. Emst 173 Schwarz.278 Spann. 340 Ričardo.340 Scheler. 157. Helmut 194.212. 340 Solle.174.341 Sartre. Bertrand 61.Pascal.59. Carl Friedrich v.61. 151. 220. Arthur Fridolin 282.19.130. 294296. 341 Wolf. 23. 311.182. 229. Albertas 341 Talis Miletietis 85 Tarški. 340 Ranke.340 Schaeffler.206. Bernhard 131. 44. 265. Kari R. 123. Edith 53 Šveiceris. 70-72.138.130. 109.129.56. 318. David 283 Ricouer. 340 Proklas 299 Puntel. Gerhard 117. 107. 305307. 130. Žanas Žakas 340 Russel. 308 pav. 241. J. Heinz Robert 28.341 Weizsacker. 212. Dorothee 304. Henry 270 Siewerth. 106. Moritz 65 Schopenhauer. 310. 204 Tertulianas. Giuseppe 173 Peirce. Charles Sanders 173 Petras Ispanas 173 Pfander.18. Hans 65 Reiner. 214 t Utz.251. 35.176. Adam 270. Kari 28.117 .284. Arthur 334 Schroder. 244.82. 155. Kvintus Septimus 30 Tipitsch. Gunther 67 Peano. Alfred North 44. Josef 233. 318. Ernst 68 Tomas Akvinietis 30.333 Schiller.340 Rensch.212. 289. 273. Gerold 134.168. 103.341 Whitehead.174.291. L. 339 Pitagoras 16 Pijus XI 289 Platonas 16. Benedict (Baruch) de 21.340 Sidgwick. 209. 180. 259. 245. Robert 143. Leo 165.341 Stein. 131. 339 Pietschmann.341 Spengler. Alfred 174.173.333. 85.232. 339 Portmann. 91-94.220. 98.340 Schwemmer. Blaise 314 Patzig. 60-65. 269. 330. 250. 339 Porfyrijus 115. Othmar 28. 305. 235.

Sign up to vote on this title
UsefulNot useful