Civiline Teise (Vasariene D.)

A U K Š T O J I M O K Y K L A
VILNIAUS VADYBOS KOLEGIJA
Dalia Vasarienė
CIVILINĖ TEISĖ
Paskaitų ciklas
Vilniaus vadybos kolegija

Vilnius 2002
UDK 347.9(075.8)
Va 316
Recenzavo: Dr. Petras Čiočys, Vilniaus universiteto,

Teisės fakulteto, Darbo teisės katedros docentas.
Rekomendavo spausdinti Vilniaus vadybos kolegijos

Akademinė taryba 2002 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 2002/7-T
ISBN 9986-9349-6-6 © Dalia Vasarienė, 2002

© Vilniaus vadybos kolegija, 2002
VVK TURINYS
TURINYS
PRATARME 7
1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKĄ 9

1.1. CIVILINĖS TEISĖS SĄVOKA 9
1.2. CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 12
CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA; CIVILINĖS TEISĖS ŠALTI-
NIŲ RŪŠYS; CIVILINĖS TEISĖS SISTEMA; CIVILINĖS TEISĖS
NORMINIŲ AKTŲ GALIOJIMAS
1.3. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS 14
CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SĄVOKA
1.4. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SUBJEKTAI 16
1.5. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO OBJEKTAS 16
DAIKTŲ KLASIFIKACIJA; PINIGAI IR VERTYBINIAI POPIERIAI; IN-
TELEKTINĖS VEIKLOS REZULTATAI. INFORMACIJA; ASMENINĖS
NETURTINĖS TEISĖS. TURTINĖS TEISĖS. VEIKSMAI IR JŲ RE-
ZULTATAI; CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO TURINYS; CIVILINIŲ
TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO SĄVOKA; CIVILINIŲ TEISINIŲ
SANTYKIŲ ATSIRADIMO PAGRINDAS
1.6. JURIDINIAI FAKTAI IR JŲ SUDĖTIS 24
1.7. ASMENYS 26
FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI; JURIDI-
NIAI ASMENYS; JURIDINIŲ ASMENŲ STEIGIMAS; JURIDINIO AS-
MENS ORGANAI; JURIDINIŲ ASMENŲ PASIBAIGIMAS
1.8. SANDORIAI 43
SANDORIO SĄVOKA; CIVILINIO SANDORIO SKIRTUMAS NUO KI-
TŲ TEISINIŲ AKTŲ; SANDORIŲ KLASIFIKACIJA; SANDORIO FOR-
MA; SANDORIŲ NEGALIOJIMAS; SANDORIŲ NEGALIOJIMO PA-
SEKMĖS; NEGALIOJANČIŲ SANDORIŲ KLASIFIKACIJA
1.9. ATSTOVAVIMAS 66
ATSTOVAVIMO SĄVOKA; [GALIOJIMAS; ATSTOVAVIMAS BE ĮGA-
LIOJIMO; KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS
1.10. TERMINAI 81
TERMINO SĄVOKA; TERMINŲ NUSTATYMAS; TERMINŲ SKAIČIA-
VIMAS; IEŠKINIO SENATIS
1.11. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS 95
2. DAIKTINĖ TEISĖ 97
2.1. BENDROSIOS NUOSTATOS 97
2.2. VALDYMAS " 97
CIVILINĖ TEISĖ 3
TURINYS
2.3. TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ 98

2.4. SERVITUTAS ......98
2.5. UZUFRUKTAS 100
2.6. UŽSTATYMO TEISĖ 101
2.7. HIPOTEKA 101
2.7. ĮKEITIMAS 103
3. NUOSAVYBĖS TEISĖ 105

3.1. NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKA IR TURINYS 105
3.2. NUOSAVYBĖS RŪŠYS 108
3.3. BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖ ....110
3.4. BENDROJI DALINĖ IR BENDROJI JUNGTINĖ NUOSAVYBE111
3.5. NUOSAVYBĖS ĮGIJIMO IR PRARADIMO PAGRINDAI 114
3.6. SAVININKO TEISIŲ GARANTIJOS IR GYNIMAS ...........115
4. PAVELDĖJIMO TEISĖ 119

4.1. PAVELDĖJIMO SAMPRATA IR REIKŠMĖ 119
4.2. PALIKIMO ATSIRADIMO MOMENTAS IR VlETA...............119
4.3. PAVELDĖJIMO PAGRINDAI 120
4.4. PAVELDĖJIMO TEISINIAI SANTYKIAI 121
4.5. PAVELDĖJIMO TEISĖS PRINCIPAI .................124
4.6. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ 126
4.7. PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ 127
5. BENDRIEJI PRIEVOLINĖS TEISĖS NUOSTATAI 129

5.1. PRIEVOLĖS SĄVOKA ..... 129
5.2. PRIEVOLĖS ELEMENTAI ........ 131
5.3. PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO PAGRINDAI .133
5.4. PRIEVOLIŲ RŪŠYS .......135
DALINĖS PRIEVOLĖS; SOLIDARINĖS PRIEVOLĖS; SUBSIDIARINĖ
(PAPILDOMA) PRIEVOLĖ
6. BENDRIEJI SUTARČIŲ NUOSTATAI 141

6.1. SUTARTIES REIKŠMĖ IR JOS SAMPRATA 141
6.2. CIVILINĖS SUTARTIES FUNKCIJOS . ..................143
6.3. SUTARČIŲ TIPAI IR RŪŠYS .............. 144
6.4. CIVILINĖS SUTARTIES TURINYS ......147
6.5. SUTARČIŲ SUDARYMO TVARKA L........ 150
4 CIVILINE TEISE
WK TURINYS
7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS 153

7.1. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO SĄVOKA 153
7.2. PRIEVOLĖS [VYKDYMO SUBJEKTAS 153
ASMENŲ PASIKEITIMAS PRIEVOLĖJE
7.3. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO DALYKAS 156
7.4. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO BŪDAS 158
7.5. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO VIETA 159
7.6. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO LAIKAS 160
7.7. PRIEVOLES ĮVYKDYMO PRINCIPAI 161
7.8. TINKAMAS PRIEVOLĖS ĮVYKDYMAS 162
7.9. REALAUS PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO PRINCIPAS 163
7.10. PRIEVOLĖS ŠALIŲ BENDRADARBIAVIMAS 164
7.11. EKONOMIŠKAS PRIEVOLĖS ĮVYKDYMAS 164
7.12. KREDITORIAUS IR SKOLININKO VEIKSMAI 164
8. PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS 167

8.1. PRIEVOLIŲ UŽTIKRINIMO SĄVOKA IR BŪDAI 167
8.2. PRIEVOLĖS SANKCIJA 168
8.3. NETESYBŲ SĄVOKA 169
8.4. LAIDAVIMAS 172
8.5. RANKPINIGIAI 174
8.6.GARANTIJA 175
9. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS 177

9.1. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMO SĄVOKA 177
9.2. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS ĮSKAITYMU 178
9.3. NOVACIJA 179
9.4. RESTITUCIJA 180
10. SUTARTYS 181

10.1. PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTIS 181
10.2. MAINAI 184
10.3. DOVANOJIMO SUTARTIS .. .........184
10.4. PASKOLOS S U T A R T I S . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
10.5. PASAUGOS SUTARTIS 190
10.6. RANGOS SUTARTIS 192
10.7. LIZINGO SUTARTIS 196
10.8. BANKO SĄSKAITOS SUTARTIS 198
10.9. NUOMOS SUTARTIS 199
CIVILINĖ TEISĖ 5
TURINYS
11. NESUTARTINĖS PRIEVOLĖS 202

11.1. PRIEVOLĖS, ATSIRANDANČIOS DĖL ŽALOS PADARYMO..202
11.2. BENDRIEJIEJI PRIEVOLIŲ, ATSIRANDANČIŲ DĖL ŽALOS
PADARYMO, NUOSTATAI 202
11.3. KITO ASMENS REIKALŲ TVARKYMAS 205
11.4. NEPAGRĮSTAS PRATURTĖJIMAS AR TURTO GAVIMAS...207
11.5. LOŠIMAI IR LAŽYBOS 210
12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ 211

12.1. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄVOKA IR REIKŠMĖ 211
12.2. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS 213
12.3. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDINĖS RŪŠYS 219
12.4. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FORMOS 223
12.5. YPATINGI ATSAKOMYBĖS UŽ PADARYTĄ ŽALĄ ATVEJAI.224
12.6. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS NETAIKYMAS 231
LITERATŪRA 233
PAVYZDINĖS SUTARTYS 234
6 CIVILINĖ TEISĖ
VVK PRATARMĖ
PRATARME
Civilinė teisė yra labiausiai paplitusi teisės šaka. Civilinė teisė su kitomis
teisės šakomis sudaro bendrą teisės sistemą. Tai viena pagrindinių teisės šakų,
kuri yra skirstoma į savarankiškus civilinės teisės institutus. Su šios teisės
reguliuojamais santykiais mes susiduriame kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo
to, kokia veikla užsiimame, kokį darbą dirbame. Todėl kiekvienas asmuo
turėtų būti susipažinęs su civilinės teisės normomis, jos reguliuojamais teisiniais
santykiais bei atskirais institutais.
Šis „Civilinės teisės" konspektas yra suderintas su Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos l d., normomis. Jis apima ben-
drus civilinės teisės klausimus, susijusius su šios teisės šakos reguliuojamais tei-
siniais santykiais. Konspektas buvo parengtas turint šiuos tikslus: sistemiškai
pateikti pagrindines civilinės teisės sampratas, formuoti studentų teisinio mąs-
tymo pagrindus civilinės teisės reguliavimo dalyko srityje bei supažindinti stu-
dentus su pagrindiniais civilinės teisės institutais.
Studentas, studijuodamas civilinės teisės kursą, turėtų aiškiai suvokti šios
teisės šakos dalyką, metodą, civilinės teisės sistemos bei pagrindinių jos
institutų sandarą: fizinius bei juridinius asmenis, daiktinės teisės elementus,
paveldėjimo teisės pagrindus. Konspekte daug dėmesio skinama prievolių
teisei: bendriesiems nuostatams, sutarčių teisei, kitais pagrindais
atsirandančioms prievolėms ir atskiroms sutarčių rūšims.
Autorė tikisi, kad išklausęs paskaitų kursą studentas įsisąmonins bendrus
civilinės teisės principus ir taikys juos savo praktinėje veikloje; sugebės
savarankiškai ir kūrybiškai taikyti civilinių įstatymų normas; mokės aiškintis
CIVILINĖ TEISĖ Y
PRATARMĖ
civilinius teisinius santykius, jų prigimtį bei teisinius pagrindus; žinos sutarčių

sudarymo pagrindinius aspektus ir sutarčių nesilaikymo teisines pasekmes.
Dėkoju docentui Petrui Čiočiui už pagalbą rengiant schemas ir teisininkui

Povilui Žukauskui už praktinę bei teorinę pagalbą rengiant konspekto pirmąją
dalį.
Autorė
8 CIVILINĖ TEISĖ
WK 1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA
1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA
1.1. CIVILINĖS TEISĖS SĄVOKA
Civilinė teisė yra viena iš teisės šakų. Jos reikšmė mūsų gyvenime
labai didelė, nes kiekviename žingsnyje visiems mums tenka susidurti su
šios teisės reguliuojamais santykiais. Daugelis šių santykių tokie dažni,
įprasti, kad nejaučiame jų teisinio pobūdžio. Pavyzdžiui, tokie santykiai yra
gyventojų nuolat sudaromos maisto prekių, pramoninių prekių, valgyklose
patiekalų pirkimo-pardavimo sutartys, rangos sutartys dėl avalynės, rūbų
taisymo, valymo, pervežimo sutartys ir pan.
Kai nėra pažeidimų, žmonės paprastai negalvoja apie šių santykių
teisinę prigimtį, kai pažeidimų atsiranda, teisė ir žmonių santykių teisinis
charakteris tampa aktualūs. Kasdienio gyvenimo civilinėms teisinėms sutar-
tims nekeliama jokių ypatingų sudarymo ir įvykdymo reikalavimų. Būna
sudėtingesnių: pavyzdžiui, namo ar buto pirkimas. Tokiais atvejais jau iš
anksto žinoma, kad yra taikomi įstatymo reikalavimai.
Dar sudėtingesni civiliniai santykiai sudaromi su ūkiniais subjektais
(įmonėmis, bankais, kredito įstaigomis, draudimo organizacijomis).
Tai rodo, kad civiliniai teisiniai santykiai visuomenėje plačiai papli-
tę.
Jie gali būti:
1) tarp fizinių asmenų;
2) tarp fizinių ir juridinių asmenų;
3) tarp juridinių asmenų.
Tačiau šių subjektų visuomeniniai santykiai ne visuomet yra civili-
niai teisiniai santykiai. Jie gali neturėti teisinio pobūdžio, pavyzdžiui, šefa-
vimas, lenktyniavimas ar pan. Tapę teisiniai, jie gali būti ir kitų teisės šakų
santykiais, pavyzdžiui, valstybinės, administracinės teisės.
Civilinės teisės, kaip atskiros teisės šakos, reguliuojami santykiai
taip pat nustatomi pagal du požymius - pagal civilinės teisės reguliuojamą
dalyką ir civilinio teisinio reguliavimo metodą. Civilinės teisės dalykas at-
sako į klausimus, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o
civilinio teisinio reguliavimo metodas atsako į klausimą, kaip ir kokiomis
priemonėmis civilinė teisė veikia jos reguliuojamus visuomeninius santy-
kius.
CIVILINĖ TEISĖ 9
1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA VVK
1.1 pav. Civiliniai įstatymai
Lietuvos civilinės teisės dalykas yra:

1) turtiniai santykiai;
2) asmenų turtiniai santykiai ir su jais susiję asmeniniai neturtiniai
santykiai;
10 CIVILINE TEISE
3) asmenų neturtiniai santykiai, kurie nėra susiję su turtiniais santy-

kiais.
Turtiniai santykiai yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys dėl
materialių vertybių turėjimo, jų naudojimo ir perėjimo iš vienų asmenų ki-
tiems, taip pat dėl darbų atlikimo ir paslaugų suteikimo. Šie santykiai yra
labai gausūs ir įvairūs.
Civilinė teisė reguliuoja ne visus konkrečius ekonominius santykius,
o tik tuos, kurie turi prekinę-piniginę formą. Jie turi keletą būdingų bruožų:
1) civilinės teisės reguliuojami turtiniai santykiai yra konkretūs
ekonominiai-piniginiai santykiai',
2) jie turi specifinį objektą, kuris civilinės teisės moksle vadinamas
turtu (dėl konkrečių materialinių gėrybių - gamybos priemonių, vartojimo
dalykų);
3) jų turinys specifinis; jį galima charakterizuoti kaip santykius, at-
sirandančius dėl materialinių gėrybių valdymo, naudojimo ir disponavimo
jomis.
Šis pradmuo ypač ryškus, pavyzdžiui, turtiniuose santykiuose, atsi-
randančiuose iš pirkimo-pardavimo, mainų, nuomos, rangos ir kitų sutarčių.
Tik palyginti retais atvejais civilinės teisės reguliuojami turtiniai santykiai
nėra susiję su atlygintinumu. Tokie yra santykiai, atsirandantys iš dovanoji-
mo ir panaudos sutarčių, dėl paveldėjimo ir kt. Civilinės teisės reguliuoja-
miems turtiniams santykiams taip pat yra būdingas jų dalyvių turtinis sava-
rankiškumas ir juridinė lygybė. Šių santykių dalyvių tarpusavio ginčai
sprendžiami ieškinine tvarka, t.y. pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar ki-
tame įstatymo nustatytame organe.
Civilinė teisė, be turtinių santykių, reguliuoja taip pat ir asmeninius
neturtinius santykius, susijusius su turtiniais santykiais. Pavyzdžiui, civi-
linė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dėl mokslo, li-
teratūros ar meno kūrinių autorystės, išradimų autorystės ir pan. Autorystė
yra asmeninė neturtinė gėrybė, jos negalima įvertinti pinigais. Tačiau ji yra
susijusi su materialiniu atlyginimu autoriui ar išradėjui už kūrybinį jo darbą.
Dėl to tikslinga tokius asmeninius neturtinius santykius reguliuoti kartu su
atitinkamais turtiniais santykiais.
Atskirais, įstatymo įsakmiai numatomais atvejais civilinė teisė gina
ir tokius asmeninius neturtinius santykius, kurie nėra susiję su turtiniais
santykiais. Antai civiline teisine tvarka ginamos tokios asmeninės neturtinės
gėrybės kaip piliečių ir organizacijų garbė bei orumas.
Išvadoje galima pasakyti, kad civilinė teisė yra atskira teisės šaka,
kurią sudaro sistema (visuma) normų, reguliuojančių turtinius santykius ir
asmeninius neturtinius santykius, susijusius su turtiniais santykiais, bei as-
CIVILINĖ TEISĖ 11
1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA VYK
meninius neturtinius santykius, nesusijusius su turtiniais santykiais, tarp ly-

gių, vienas kitam nepavaldžių subjektų.
1.2. CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI
CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA
Teisės šaltinio sąvoka yra daugiareikšmė. Teisės šaltinis supranta-

mas kaip tam tikri socialiniai-ekonominiai ir politiniai veiksniai, kuriais re-
miantis sukuriamos teisės normos. Tokie veiksniai yra visuomenės gyveni-
mo materialinės sąlygos, valstybėje vyraujančių politinių jėgų valia, valsty-
bės institucijų teisės kūrybos veikla, teismų precedentai, visuomeniniai pa-
pročiai.
CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS
Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas.

Įstatymai grupuojami į tris grupes:
1. Svarbiausias - pagrindinis įstatymas. Tai Lietuvos Respublikos
Konstitucija, priimta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. re-
ferendumu. Joje įtvirtinti visų teisės šakų, taigi ir civilinės teisės, pagrindai.
Visi priimami įstatymai ir poįstatyminiai aktai negali prieštarauti LR
Konstitucijai.
2. Susisteminti civilinės teisės aktai. Jie sudaro Lietuvos Respubli-
kos civilinį kodeksą, kuris galioja nuo 2001 m. liepos l d.
3. Kiti įstatymai.
Atskirą grupę sudaro Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys
Kiti civilinės teisės šaltiniai yra poįstatyminiai norminiai aktai. Jau
yra" Vyriausybės, savivaldybių, ministerijų, žinybų norminių aktų. Tačiau šie
norminiai aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek tai nu-
statyta įstatymo. Jei pastarieji aktai prieštarauja LR CK, taikomos jo nor-
mos.
Kai kuriose srityse teisės šaltinis yra papročiai, kurių taikymas nu-
statytas įstatymų.
12 CIVILINĖ TEISĖ
VVK 1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA
CIVILINĖS TEISES SISTEMA
Civilinė teisė susideda iš institutų, kurie, išdėstyti tam tikra tvarka,

sudaro jos sistemą. Pagal šiuo metu galiojančius mūsų civilinius įstatymus
civilinės teisės sistema yra tokia:
1. Bendrosios nuostatos (LR CK I knyga). Ši knyga apima normas,
kurios nustato civilinių įstatymų uždavinius, jų reguliuojamus visuomeni-
nius santykius, civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių tei-
sinių santykių subjektų teisinę padėtį, civilinių teisių įgyvendinimo ir gyni-
mo tvarką bei būdus.
2. Asmenys (II knyga). Šią knygą sudaro normos, reglamentuojan-
čios fizinių ir juridinių asmenų teisnumą ir veiksnumą, taip pat atstovavimo
institutą.
3. Šeimos teisė (III knyga). Šią knygą sudaro normos, kurios regu-
liuoja santuokos teisinius santykius, sutuoktinių teises ir pareigas, vaikų ir
tėvų tarpusavio santykius, įvaikinimą, globą ir rūpybą, civilinės būklės aktų
registravimo tvarką.
4. Daiktinė teisė (IV knyga). Ši knyga apima normas, kurios regla-
mentuoja santykius, susijusius su daikto valdymu, naudojimusi bei dispona-
vimu juo.
5. Paveldėjimo teisė (V knyga). Ši knyga apima normas, kurios ana-
lizuoja santykius, atsirandančius mirusiojo asmens turtui perėjus kitiems
asmenims (įpėdiniams).
6. Prievolių teisė (VI knyga). Ši knyga apima bendruosius prievolių
nuostatus ir normas, reguliuojančias atskiras prievolių rūšis.
CIVILINĖS TEISĖS NORMINIŲ AKTŲ GALIOJIMAS
LR CK 1.7 str. pasakyta, kad galioja tik įstatymų nustatyta tvarka

paskelbti įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys civilinius teisinius
santykius. Taip pat yra įtvirtinta norma, kad civiliniai įstatymai ir kiti teisės
aktai negalioja atgal.
Civilinės teisės norminių aktų galiojimo tvarką nustato Lietuvos
Respublikos 1992 m. balandžio 6 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos
įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos".
CIVILINĖ TEISĖ 13
1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA WK
1.3. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS
CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SĄVOKA
Civiliniu teisiniu santykiu vadinamas toks visuomeninis santykis,

kurio dalyviai turi civilinės teisės normų nustatytas ar jų leidžiamas subjek-
tines teises ir pareigas. Taigi civiliniu teisiniu santykiu laikomas tik toks tur-
tinis ar asmeninis neturtinis santykis, kurį reguliuoja civilinės teisės normos.
1.2 pav. Civilinis teisinis santykis
Civilinis teisinis santykis, kaip ir kiekvienas kitas teisinis santykis,

yra valinis santykis tarp asmenų. Valia pasireiškia pirmiausiai pačia teisės
norma, reguliuojančia tą visuomeninį santykį. Be to, dauguma civilinių tei-
14 CIVILINĖ TEISĖ
sinių santykių atsiranda jų dalyvių valia, pavyzdžiui, įvairios sutartys. Vadi-

nasi, šiais teisiniais santykiais pasireiškia ir jų dalyvių valia
Civilinis teisinis santykis susideda iš trijų elementų:
a) subjektų;
b) turinio;
c) objekto.
Civilinis teisinis santykis turi bendrus visų teisinių santykių bruožus
ir specifinius civilinių teisinių santykių bruožus.
Bendri civilinių teisinių santykių bruožai:
1. Civilinis teisinis santykis, kaip ir visi teisiniai santykiai, yra vi-
suomeninis santykis, sureguliuotas civilinės teisės normų.
Taigi civilinis teisinis santykis nėra koks nors naujas visuomeninis
santykis. Tai iš esmės tas pats visuomeninis santykis, kuris anksčiau buvo
reguliuojamas vienų juridinių normų (pavyzdžiui, moralės normų), o vėliau
sureguliuotas kitų juridinių normų, t. y. teisės normų, ir tokiu būdu gavęs ki-
tą - teisinę - formą.
2. Civilinis teisinis santykis reiškia konkretų ryšį tarp jo dalyvių ir
yra valinis visuomeninis santykis.
Valinis todėl, kad jis yra tas pats valinis faktinis visuomeninis turti-
nis santykis, tik jau sureguliuotas teisės normų. Be to, reiškiasi teisės nor-
momis, kurios reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius.
3. Subjektinių teisių, atsiradusių iš civilinio teisinio santykio, įgy-
vendinimą užtikrina valstybinė prievarta.
Be bendrų bruožų, civilinis teisinis santykis turi šiuos specifinius
bruožus:
1. Civilinis teisinis santykis yra ryšys tarp lygių ir viena kitai nepa-
valdžių šalių.
2. Civilinio teisinio santykio dalyviams atsiranda tarpusavio subjek-
tinių civilinių teisių ir pareigų. Tai reiškia, kad vieno dalyvio subjektinės
teisės atitinka kito dalyvio subjektinę civilinę teisinę pareigą.
3. Civiliniais teisiniais santykiais įgyvendinami jų subjektų turtiniai
ir asmeniniai neturtiniai interesai.
4. Civilinio teisinio santykio įgyvendinimo formos yra nuosavybės
teisės perleidimas, prievolinių santykių sudarymas, nesutartinių prievolinių
santykių atsiradimas.
5. Civiliniai teisiniai santykiai reguliuoja ekonominius santykius
nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja srityje, taip pat prekių
mainų, vartojimo paskirstymo, civilinės apyvartos srityje.
CIVILINĖ TEISĖ 15
1.4. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SUBJEKTAI
Civilinio teisinio santykio subjektais (dalyviais) laikomi asmenys,

kuriems šiame santykyje priklauso subjektinės teisės ir pareigos, t.y. tokie
asmenys, kuriems civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių
teisių ir pareigų subjektais. Tokie subjektai yra fiziniai asmenys ir juridiniai
asmenys, o kai kuriais atvejais - valstybė, savivaldybės.
Kiekvieną civilinį teisinį santykį sudaro dvi šalys: šalis, kuriai pri-
klauso subjektinė civilinė teisė, ir šalis, kuriai priklauso tą teisę atitinkanti
pareiga. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje šalyje gali būti vienas, du ir daugiau
asmenų. Daugelyje civilinių teisinių santykių subjektinės teises ir pareigas
turi abi šalys, pavyzdžiui, teisiniuose santykiuose, atsirandančiuose iš pir-
kimo-pardavimo, nuomos, rangos ir kai kurių kitų sutarčių.
1.5. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO OBJEKTAS
Civilinio teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos šio santy-

kio turinį sudarančios subjektinė civilinė teisė ir pareiga. Tokie objektai gali
būti: a) daiktai; b) pinigai; c) vertybiniai popieriai; d) kitas turtas bei turtinės
teisės; e) veiksmai, pavyzdžiui, daikto pagaminimas ar taisymas, remontas,
daiktų pervežimas ar kitokių paslaugų suteikimas ir kt; e) intelektinės veik-
los rezultatai, pavyzdžiui, mokslo, literatūros ar meno kūriniai, moksliniai
atradimai, išradimai, racionalizaciniai pasiūlymai; f) informacija; g) asme-
ninės neturtinės vertybės, kuriomis laikomos neturinčios materialinio turinio
vertybės, neatskiriamai susijusios su asmenybe (piliečių bei juridinių asme-
nų garbė ir orumas).
Nuosavybės teisinių santykių objektai yra daiktai. Prievolinių teisi-
nių santykių objektai yra veiksmai (arba susilaikymas nuo veiksmų). Daiktai
šiuose santykiuose gali būti tik kaip jų dalykas.
Daiktas, kaip civilinių teisinių santykių objektas, yra materialinio
pasaulio dalykas, galintis patenkinti tam tikrus materialinius ar kultūrinius
žmogaus poreikius. Daiktais laikomi tiek natūralios būklės gamtos dalykai -
miškas, gyvulys ir pan., tiek ir žmogaus darbu sukurti dalykai, pavyzdžiui,
pastatai, transporto priemonės, baldai ir t.t.
16 CIVILINĖ TEISĖ
VVK_ 1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA
1.3 pav Civilinių teisių objektai
CIVILINĖ TEISĖ 17
DAIKTŲ KLASIFIKACIJA
LR CK 4.1 str. numatyta daiktų sąvoka. Daiktais laikomi iš gamtos

pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.
Civilinė teisė klasifikuoja daiktus atsižvelgdama į jų ekonominę pa-
skirtį, fizines bei kitas savybes ir priklausomai nuo to nustato atskiroms
daiktų grupėms specialų teisinį režimą.
1. Ypatingą reikšmę turi daiktų suskirstymas į gamybos įrankius bei
priemones ir vartojimo reikmenis. Daugumą teisinių santykių, kurie atsiran-
da dėl gamybos įrankių bei priemonių, reguliuoja komercinė teisė, o santy-
kius, atsirandančius dėl vartojimo, - civilinė teisė.
Daiktai pagal jų nuosavybės teisių įteisinimo būdą skirstomi į kilno-
jamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Pagal LR CK 4.2 str. nekilnojamaisiais laikomi
tokie daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal savo prigimtį, ir pagal savo pri-
gimtį kilnojamieji daiktai yra tie, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įsta-
tymas. Nekilnojamieji pagal savo prigimtį yra daiktai, kurie susiję su žeme
ir negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei
esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės, pavyzdžiui, žemė, pastatai, fabrikai
ir kitas turtas, kuris pagal savo prigimtį arba pagal įstatymą yra nekilnoja-
masis arba tokiu pripažįstamas įstatymo. Turtas, kurį galima perkelti iš vie-
nos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės arba be
didelės žalos jo paskirčiai, laikomas kilnojamuoju, jeigu įstatymas nenustato
ko kita. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimas turi būti įstaty-
mo nustatyta tvarka reguliuojamas.
2. Daiktai skirstomi į išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir
ribotai esančius apyvartoje. Išimtais iš apyvartos laikomi tie daiktai, kurie
yra išimtinė valstybės nuosavybė ir negali pereiti piliečių, kooperatinių ir vi-
suomeninių organizacijų nuosavybėn (žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir
kt.). Neišimti iš apyvartos daiktai gali būti kiekvieno civilinės apyvartos da-
lyvio nuosavybė. Kai kurių daiktų buvimas apyvartoje apribotas saugumo,
sveikatos apsaugos ir kitų visuomeninių interesų. Pavyzdžiui, ginklus, stip-
riai veikiančius nuodus, brangiuosius metalus, užsieninę valiutą ir panašiai
galima įsigyti ir perleisti tik laikantis ypatingų taisyklių.
3. Daiktai skirstomi į suvartojamuosius ir nesuvartojamuosius. Su-
vartojamaisiais laikomi daiktai, kurie sunaikinami ar esmingai pakeičiami
vienu jų panaudojimo aktu, vartojant juos pagal paskirtį, pavyzdžiui, maisto
produktai. Nesuvartojamaisiais laikomi daiktai, kurie naudojami, nors ir
laipsniškai susidėvėdami, išlaiko savo kokybę ilgesnį laiką, pavyzdžiui, na-
mai, mašinos, baldai, knygos ir t.t. Kai kurių civilinių teisinių santykių da-
18__ CIVILINĖ TEISĖ
lykas gali būti tik suvartojamieji daiktai (pavyzdžiui, paskolos sutartyje), ki-
tų - tik nesuvartojamieji (pavyzdžiui, nuomos, panaudos sutartyse), trečių -
tiek vieni, tiek kiti (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, tiekimo, pasaugos ir ki-
tose sutartyse).
4. Didelę praktinę reikšmę turi daiktų skirstymas į apibūdintus indi-
vidualiais požymiais ir apibūdintus rūšiniais požymiais. Individualiais po-
žymiais apibūdintu laikomas toks daiktas, kuris turi tik jam vienam būdingų
individualių požymių, pavyzdžiui, tam tikroje vietoje esantis namas, tam
tikro dailininko paveikslo originalas ir pan. Rūšiniais požymiais apibūdintu
laikomas toks daiktas, kuris apibrėžiamas požymiu, bendru visai tai daiktų
rūšiai, būtent: svoriu, matu ar kiekiu, pavyzdžiui, l kg cukraus, 5 kėdės ir
pan. Nuomos, pasaugos ir kai kurių kitų sutarčių dalykas gali būti tik indivi-
dualiais požymiais apibrėžti daiktai, tiekimo sutarties - tik rūšiniais požy-
miais apibrėžti daiktai ir t. t. Tačiau pažymėtina, kad kiekvienas rūšiniais
požymiais apibrėžtas daiktas, kai tik jis išskirtas iš vienarūšių daiktų tarpo,
pasidaro individualiais požymiais apibrėžtu daiktu, pavyzdžiui, kėdė, kurią
parduotuvėje pirkėjas išsirinko iš kitų parduodamų vienarūšių kėdžių.
5. Civilinėje teisėje taip pat reikšmingas yra daiktų skirstymas į da-
liuosius ir nedaliuosius, priklausomai nuo to, kaip padalijus į dalis pasikei-
čia jų ūkinė paskirtis. Fiziniu atžvilgiu kiekvienas daiktas yra dalus, tačiau
kai kuriuos padalijus keičiasi jų ekonominė reikšmė. Civilinėje teisėje da-
liaisiais laikomi tie daiktai, kuriuos padalijus nesikeičia ūkinė paskirtis, pa-
vyzdžiui, anglys, grūdai ir pan. Daiktų skirstymas į daliuosius ir nedaliuo-
sius turi reikšmę nuosavybės ir prievoliniuose teisimuose santykiuose.
6. Daiktai skirstomi į pakeičiamuosius ir nepakeičiamuosius. Šis
skirstymas yra labai smarkiai susijęs su daiktų klasifikacija į apibūdintus in-
dividualiais ir rūšiniais požymiais daiktus. Tačiau reikia įžvelgti ir esminius
skirtumus. Pirma, pakeičiamieji yra tokie daiktai, kurie apibūdinti tik rūši-
niais požymiais ir neturi individualių požymių. Antra, nepakeičiamieji yra
tokie daiktai, kurie apibūdinti individualiais požymiais. Pakeičiamieji daik-
tai nuo apibūdintų individualiais požymiais daiktų skiriasi tuo, kad pastarieji
LR CK 4.4 str. l d. yra daiktai, kuriuos tam tikru būdu galima atskirti nuo
kitų daiktų.
7. Nuo 2001 m. liepos l d. galioja ir nauja daiktų rūšis - namų apy-
vokos daiktai. Tai tokie daiktai, kurie yra kilnojamieji ir naudojami namų
ūkyje - baldai, dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius, meno kūrinių ir kitas
vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.
8. Daiktai taip pat yra skirstomi pagal jų vertę. Jie skirstomi į įpras-
tinę bei ypatingą vertę turinčius daiktus ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę
turinčius daiktus. Įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią galima
CIVILINĖ TEISĖ 19
iš daikto gauti. Ypatinga daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią gauna pats
asmuo tiesiogiai valdydamas tą daiktą. Asmeniniais tikslais pagrįsta daikto
vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirti-
nių ryšių su tuo daiktu, nepaisant naudos, kurią paprastai galima iš tokio
daikto gauti.
9. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniai yra tokie daiktai,
kurie gali egzistuoti kaip savarankiški civilinių teisinių santykių objektai.
Antraeiliai yra tokie daiktai, kurie egzistuoja tik su pagrindiniais daiktais ar-
ba priklauso pagrindiniams daiktams, arba kitaip susiję su jais. Antraeiliai
daiktai yra skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, pagrindinio daikto
duodamus vaisius, pajamas, produkciją, pagrindinio daikto priklausinius.
PINIGAI IR VERTYBINIAI POPIERIAI
Pinigai apyvartoje figūruoja kaip turto ekvivalentas, o ne kaip tam

tikras piniginių ženklų skaičius. Jie paprastai laikomi daiktais, apibrėžtais
rūšiniais požymiais, tačiau apibrėžiami ne kupiūrų skaičiumi, o juose iš-
reikštų pinigų skaičiumi. Pavyzdžiui, 100 litų skola gali būti grąžinta įvairiu
skirtingos vertės kupiūrų kiekiu, kurių bendra pinigų vienetų suma yra lygi
100 litų.
Vertybiniais popieriais vadinami dokumentai, kuriuos būtina nusta-
tyta tvarka pateikti norint įgyvendinti juose išreikštą turtinę teisę. Vertybi-
niai popieriai yra akcijos, čekiai, vekseliai, valstybinių paskolų obligacijos,
konosamentai ir kt. Antai, norint atsiimti laimėjimą loterijoje, būtina pateikti
laimėjusį loterijos bilietą.
Vertybiniai popieriai pagrindinai skirstomi į pareikštinius, vardinius
ir orderinius. Pareikštiniame vertybiniame popieriuje nenurodomas asmuo,
kuriam priklauso tame dokumente išreikšta turtinė teisė. Dėl to šią teisę gali
realizuoti bet kuris asmuo, pateikdamas vertybinį popierių. Pareikštiniai ver-
tybiniai popieriai yra, pavyzdžiui, valstybinių paskolų obligacijos, loterijų
bilietai. Vardiniame vertybiniame popieriuje nurodomas asmuo, kuriam pri-
klauso tame dokumente išreikšta turtinė teisė. Taigi šią teisę gali įgyvendinti
tik Šis asmuo, o kitas asmuo gali tai padaryti tik įrodęs, kad ta teisėjam per-
ėjo pagal civilinių įstatymų nustatytas reikalavimų perleidimo taisykles.
Mūsų šalyje dažniausiai išduodami vardiniai vertybiniai popieriai yra vardi-
niai čekiai. Orderiniame vertybiniame popieriuje nurodomas pirmasis jo įgi-
jėjas ir kartu suteikiama jam teisė nurodyti kitą asmenį, galintį įgyvendinti
tame dokumente išreikštą teisę. Orderinis vertybinis popierius gali būti če-
kis, konosamentas ir kt.
20 CIVILINĖ TEISĖ
INTELEKTINĖS VEIKLOS REZULTATAI. INFORMACIJA
Didelė dalis civilinių teisinių santykių atsiranda sukūrus ir naudojant

intelektinės veiklos rezultatus. Tai yra mokslo, meno kūriniai, išradimų pa-
tentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikš-
ti kuria nors objektyvia forma. Jie yra nematerialus gėris. Reikia turėti ome-
nyje, kad intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisinių santykių objektais
tampa nuo to momento, kai juos tokiais pripažįsta įstatymas.
LR CK 1.116 str. numatyta, kad civilinių teisinių santykių objektu
taip pat laikoma informacija, kuri yra komercinė ar gamybinė paslaptis.
Šiuolaikiniame pasaulyje informacija vis labiau įgyja prekinį-piniginį pobū-
dį. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina, jog informacija, kuri
turi potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, ir yra
saugoma jos savininko, yra laikoma komercine paslaptimi, pavyzdžiui, ga-
mybos būdas, „know-how" technologijos ir kt.
ASMENINĖS NETURTINĖS TEISĖS. TURTINĖS TEISĖS.

VEIKSMAI IR JŲ REZULTATAI
Asmeninės neturtinės teisės yra teisės, kurios neatskiriamai susiju-

sios su jų turėtoju. Tai yra teisė į vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamy-
bę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę re-
putaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių ir paslaugų ženklus ir kitas
vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą.
Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinė-
mis teisėmis. Vienų teisių savininkai gali būti tik fiziniai asmenys (teisė į
gyvybę, sveikatą ir kt.), kitų-juridiniai asmenys (teisė į firmos, prekės žen-
klą ir kt.).
Civilinių teisinių santykių objektai taip pat yra ir turtinės teisės. LR
CK 1.112 str. pažymėta, kad turtinės teisės yra daiktinės teisės, prievolinės
teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Svarbu,
kad šios teisės gali būti perduodamos ir paveldimos, t.y. jas gali turėti ir kiti
asmenys, ne tik tiesioginis jų savininkas.
Veiksmai ir jų rezultatai yra civilinių teisių objektai. Vienas iš svar-
biausių šio civilinių teisinių santykių objekto požymių yra tas, kad tai gali
būti pasiekta kiekvieno asmens, kuris turi reikiamų žinių, išsilavinimą ar
kvalifikaciją. Tuo šis objektas skiriasi nuo intelektinės veiklos rezultatų.
CIVILINĖ TEISĖ 21
Įstatymas neteikia didelės reikšmės tam, kas vykdė tuos veiksmus ir sukūrė
rezultatus.
CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO TURINYS
Civilinio teisinio santykio turinį sudaro šio santykio subjektams pri-

klausanti subjektinė civilinė teisė ir pareiga. Ta teisė ir pareiga yra tarpusa-
vyje neatskiriamai susijusios, nes subjektinė teisė negali būti be atitinkan-
čios ją pareigos ir atvirkščiai. Subjektas, kuriam priklauso subjektinė civili-
nė teisė, turi Įstatymo suteiktą galimumą elgtis tam tikru būdu ir reikalauti iš
kito subjekto, kuriam priklauso pareiga, atlikti tam tikrą veiksmą arba susi-
laikyti nuo tam tikro veiksmo. Įpareigotasis subjektas savo ruožtu privalo at-
likti tą veiksmą arba susilaikyti nuo to veiksmo. Pavyzdžiui, pagal pirkimo-
pardavimo sutartį pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas perduotų jam
parduotą daiktą, o pardavėjas įpareigotas tai padaryti; asmuo, turintis asme-
ninėje nuosavybėje tam tikrą turtą, gali įstatymo ribojamas jį valdyti, juo
naudotis ir disponuoti, o kiti asmenys šios savo pareigos nesilaiko; reikia-
mais atvejais jų atžvilgiu gali būti panaudojamos teisinio poveikio priemo-
nės.
CIVILINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO SĄVOKA
Civilinės teisinės normos pačios savaime teisinių santykių nesukuria.

Bet kokiam civiliniam teisimam santykiui atsirasti reikia įstatymo numatytų
pagrindų. Civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai yra aplinkybės, su
kuriomis teisės normas sieja civilinių teisinių santykių atsiradimas, pakeiti-
mas ir nutraukimas. Šios aplinkybės yra juridiniai faktai, sukuriantys civili-
nes teises ir pareigas. Paprastai jie yra numatomi įstatymo (pavyzdinis jų są-
rašas yra pateiktas LR CK 1.136 str.). Tačiau kartais juridiniais faktais turi
būti laikomos ir tokios aplinkybės, kurios įstatymo nenumatytos, bet laikyti-
nos juridiniais faktais pagal bendruosius civilinių įstatymų pradmenis bei
prasmę.
Pažymėtina, kad juridiniai faktai ne tik sukuria civilinius teisinius
santykius, bet ir pakeičia juos (pavyzdžiui, dalies skolos grąžinimas), taip
pat nutraukia juos (pavyzdžiui, visos skolos grąžinimas).
22 CIVILINĖ TEISĖ
VYK 1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA
CIVILINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO PAGRINDAS
1 4 pav Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai. Civilinių teisių gynimo

teisiniai būdai
CIVILINĖ TEISĖ 23
1, CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA VYK
LR CK 1.136 str. nustato, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda:

1) iš šio kodekso bei kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių san-
dorių, taip pat iš sandorių, nors įstatymų nenumatytų, bet jiems neprieštarau-
jančių;
2) iš teismų sprendimų;
3) iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes;
4) kaip intelektinės veiklos rezultatai;
5) dėl žalos padarymo, taip pat dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto
gavimo;
6) dėl įvykių ar veiksmų, su kuriais įstatymai susieja civilinių teisi-
nių pasekmių buvimą.
Visi šie veiksmai ir įvykiai yra vadinami juridiniais faktais.
1.6. JURIDINIAI FAKTAI IR JŲ SUDĖTIS
Įstatymas nepateikia išsamaus juridinių faktų sąrašo. Pagal LR CK

1.136 str. civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti iš fizinių ir juridinių asme-
nų veiksmų, nors įstatymo nenumatytų, bet pagal civilinių įstatymų ben-
druosius pradus ir prasmę jam neprieštaraujančių, sukeliančių teisines pa-
sekmes.
Civiliniai įstatymai teisines pasekmes sieja ne su visais gyvenimo
faktais (aplinkybėmis), o tiktai su tam tikrais, suteikdami jiems teisinių fak-
tų reikšmę.
Teisinio santykio atsiradimas, pasikeitimas ir nutraukimas gali būti
sąlygojamas vieno fakto arba juridinių faktų visumos (juridinės sudėties).
Pavyzdžiui, vienas juridinis faktas - įgaliojimo galiojimo nutrauki-
mas - siejasi su jį išdavusio asmens įgaliojimo panaikinimu.
Priešingai, pagal savivaldybės nustatytas normas gyvenamuoju plotu
naudotis, santykiams atsirasti reikia juridinių faktų sudėties - savivaldybės
sprendimo ir gyvenamosios patalpos nuomos sutarties.
Juridiniai faktai gali būti klasifikuojami pagal tam tikrus požymius.
Pagal jų santykį su subjektų valia (pagal priklausymą nuo subjekto valios)
juridiniai faktai skirstomi į veiksmus ir įvykius.
Veiksmai - tai tokie juridiniai faktai, kurie vyksta žmonių valia, iš-
reiškia jų valią. Veiksmai, kaip juridiniai faktai, yra valingi, jie atliekami pi-
liečiams ir organizacijoms išreiškiant savo valią. Pavyzdžiui, fizinis asmuo
pripažįsta skolą, surašo testamentą, sudaro nuomos sutartį, padaro išradimą
ar sukuria mokslo kūrinį, sužaloja kito asmens turtą, įgyja turtą kito asmens
24 CIVILINĖ TEISĖ
lėšų sąskaita be pakankamo pagrindo ir t.t. Tarp šiuos veiksmus atliekančių

ir kitų asmenų atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, sukuriantys jiems civi-
lines teises.
Žmonių elgesio forma yra ir neveikimas. Įstatymas su juo taip pat
sieja teisines pasekmes. Sutarties neįvykdymas (neveikimas) taip pat pripa-
žįstamas juridiniu faktu, sukeliančiu teisines pasekmes - civilinę atsakomy-
bę, kad būtų realiai įvykdyta prievolė.
Įvykiai - tai aplinkybės (faktai), kurios atsiranda be piliečio arba or-
ganizacijos valios. Tokie įvykiai gali būti:
1) įvairūs gamtos reiškiniai (potvynis, žemės drebėjimas, gaisras ir
pan.);
2) aplinkybės, susijusios su žmogaus gyvenimu (gimimas,mirimas);
3) taip pat laiko eiga (ieškinio senaties termino pasibaigimas).
Kitaip negu veiksmai, tik įstatymų numatyti įvykiai gali sukelti civi-
lines teises ir pareigas. Tai tokie įvykiai, su kuriais įstatymas susieja civili-
nių teisinių pasekmių atsiradimą.
Pagal santykį su teisės norma veiksmai skirstomi į teisėtus ir netei-
sėtus.
Teisėti veiksmai yra tokie, kurie neprieštarauja teisės normoms, ku-
rie atitinka teisės normų įpareigojimus, paliepimus, jų nepažeidžia, pavyz-
džiui, sandoriai.
Neteisėti (priešingi teisei) veiksmai yra tokie, kurie pažeidžia teisės
normų paliepimus (t. y. veiksmai - teisės pažeidimai), pavyzdžiui, turto įsi-
gijimas ar sutaupymas be pagrindo.
Teisėti veiksmai savo ruožtu pagal jų sąmoningą siekimą sukurti,
pakeisti, nustatant teises ir pareigas, skirstomi į juridinius aktus ir juridi-
nius poelgius.
Juridiniai aktai - veiksmai, išreiškiantys valią, sąmoningai nukreipti
nustatyti, pakeisti ar panaikinti teises bei pareigas, jei valios pasireiškimas
nukreiptas į teisines pasekmes.
Juridiniai poelgiai - veiksmai, kurie pagal įstatymą sukelia juridines
pasekmes dėl savo objektyvaus rezultato, nepriklausomai nuo šiuos veiks-
mus atlikusiojo valios ketinimų ir kryptingumo, pavyzdžiui, mokslinės, me-
ninės kūrybos rezultatai.
CIVILINĖ TEISĖ 25
1.7. ASMENYS
Civilinio teisinio santykio subjektai yra tie asmenys, tarp kurių susi-
daro civilinis teisinis santykis. Kiekviename civiliniame teisiniame santyky-
je dalyvauja mažiausiai du subjektai (santykio dalyviai): vienas turintis tei-
sę, o kitas - teisinę pareigą. Pirmasis turi subjektinę teisę veikti (elgtis) pagal
civilinės teisės normą ir reikalauti tam tikro veiksmo (elgesio) iš kito - įpa-
reigotojo santykio subjekto, o šis privalo įvykdyti tam tikrą teisinę pareigą
pirmojo naudai. Teisiniame santykyje vieno subjekto teisę turi atitikti kito
subjekto pareiga. Kartu reikia pažymėti, kad civiliniame santykyje vieną ar-
ba kitą šalį gali sudaryti ne vienas, o keletas asmenų.
Civilinės teisės subjektai civiliniuose santykiuose atlieka įvairias
funkcijas. Jie gali būti teisių turėtojai ir tada jau vadinami aktyviais subjek-
tais. Taip pat jie gali turėti pareigas ir tada vadinami pasyviais subjektais.
Tačiau labai dažnai civilinio teisinio santykio dalyviai turi teises ir pareigas,
todėl yra aktyvūs ir pasyvūs subjektai.
Civilinio teisinio santykio subjektai yra:
1) fiziniai asmenys (CK 2.1-2.32 str.);
2) juridiniai asmenys (CK 2.33-2.131 str.);
3) valstybė ir savivaldybė (CK 2.34-2.37 str.).
FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI
Civilinė teisė anksčiau vartojo ne „fizinio asmens", o „piliečio" ter-

miną.
Pilietis yra tam tikros valstybės narys, o civiliniame teisiniame san-
tykyje subjektas gali būti atitinkamos valstybės pilietis, kitos valstybės pilie-
tis ir žmogus be pilietybės. Todėl jį tiksliau apibūdina „fizinio asmens" ter-
minas.
Fiziniai asmenys dažniausi civilinių teisinių santykių subjektai. Jų,
kaip civilinės teisės subjektų, teisinę padėtį lemia jų civilinis teisnumas ir
veiksnumas.
Civiliniu teisnumu vadinamas galėjimas turėti civilines teises ir pa-
reigas. Pagal mūsų įstatymus pripažįstamas lygus civilinis teisnumas, kuris
nepriklauso nuo lyties, rasės, tautybės, socialinės kilmės ir t.t. Teisnumas at-
siranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Teisnumui neturi
įtakos nei žmogaus amžius, nei jo sveikatos būklė. Antai ką tik gimęs kūdi-
kis gali paveldėti turtą, jam priklauso teisė į gyvenamąjį plotą ir kt.

Fizinio asmens teisnumo turinį nustato LR CK 2.4 str., pagal kurį

asmuo gali turėti, remiantis su įstatymais, turtą asmeninėje nuosavybėje, tei-
sę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius as-
menis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir
gyvenamąją vietą, turėti mokslo, literatūros ir meno kūrinio, atradimo, išra-
dimo, racionalizacinio pasiūlymo autoriaus teises, taip pat turėti kitokias tur-
tines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises.
1.5 pav Fiziniai asmenys
CIVILINE TEISE 27
Civiliniu veiksnumu vadinamas galėjimas savo veiksmais įgyti civi-

lines teises ir sukurti civilines pareigas (CK 2.5 str.), pavyzdžiui, sudarinėti
ir vykdyti sutartis, priimti palikimą ir t.t. Tam reikia, kad žmogus sugebėtų
sąmoningai vertinti savo veiksmus, suprasti jų reikšmę ir numatyti jų pada-
rinius. Toks sugebėjimas priklauso nuo žmogaus amžiaus ir psichinės būk-
lės.
Visiškas civilinis veiksnumas piliečiui suteikiamas tik jam pasiekus
pilnametystę, t.y. suėjus 18 metų amžiaus. Nepilnamečiai iki 14 metų am-
žiaus yra visiškai neveiksnūs. Už juos sandorius jų vardu sudarinėja tėvai
arba globėjai. Tokiems nepilnamečiams leidžiama savarankiškai sudarinėti
tik smulkius buitinius sandorius, pavyzdžiui, nusipirkti mokyklos reikmenų,
maisto produktų ir pan.
Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų amžiaus turi ribotą civilinį veiks-
numą (CK 2.8 str.): jie gali patys sudarinėti sandorius, bet tik turėdami savo
tėvų arba rūpintojų sutikimą. Siekiant paskatinti tokių nepilnamečių kūrybi-
nį aktyvumą, jiems yra suteikta teisė savarankiškai disponuoti savo uždarbiu
ar stipendija, įgyvendinti autorines teises į savo kūrinius, atradimus, išradi-
mus ir racionalizacinius pasiūlymus. Jiems taip pat leidžiama savarankiškai
sudarinėti smulkius buitinius sandorius.
Nepilnametis, kuriam suėjo 16 metų, tėvų ar rūpintojų pareiškimu,
esant pakankamam pagrindui, teismo tvarka gali būti pripažintas visiškai
veiksniu. Tai vadinama emancipacija. Visais atvejais yra reikalingas paties
nepilnamečio sutikimas.
Pilnametis asmuo gali būti teismine tvarka pripažintas neveiksniu
(CK 2.10 str.), jeigu jis dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti
savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Šiuo atveju tokiam piliečiui steigiama
globa, ir jo vardu visus sandorius sudarinėja jo globėjas. Jeigu pripažintas
neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja, teismas pripa-
žįsta jį veiksniu.
Jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar-
ba toksinėmis priemonėmis, jo veiksnumas gali būti teismine tvarka apribo-
tas (CK 2.11 str.). Šiuo atveju jam steigiama rūpyba, ir jis gali sudarinėti
sandorius savo turto disponavimo (pardavimo, išnuomojimo ir pan.) reikalu,
taip pat atsiimti savo darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas tik tu-
rėdamas rūpintojo sutikimą. Smulkius buitinius sandorius jam leidžiama su-
darinėti savarankiškai.
Fizinio asmens teisnumas ir veiksnumas gali būti apribojami tik įsta-
tymo numatytais atvejais ir tvarka. Antai pagal baudžiamuosius įstatymus
kaip bausmė už nusikaltimą gali būti teismine tvarka ne ilgesniam kaip 5
28 CIVILINĖ TEISĖ
metų laikui atimama teisė eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą,
teisė gyventi tam tikroje vietovėje. Sandoriai, kuriais siekiama apriboti teis-
numą ir veiksnumą, negalioja. Pavyzdžiui, negalioja sandoris, kuriuo fizinis
asmuo įsipareigoja nesikreipti į teismą dėl savo teisių apsaugos, nesimokyti
tam tikros specialybės ir pan.
Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra ta, kurioje jis nuolat
ar daugiausiai gyvena. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvena-
mąją vietą. Fizinio asmens gyvenamąja vieta yra laikoma ta, kurioje jis fak-
tiškai dažniausiai gyvena, o jei tokios yra kelios, tada ta, su kuria jis yra la-
biausiai susijęs.
Jeigu fizinio asmens nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ne trumpiau
kaip l metus nėra žinių, kur jis yra, toks asmuo pripažįstamas nežinia kur
esančiu (CK 2.28 str.). Šiuo atveju jo turtui yra skiriamas laikinasis admi-
nistratorius, kuriuo gali būti asmens sutuoktinis, artimas giminaitis arba as-
muo, suinteresuotas išsaugoti jo turtą. Iš turto duodamas išlaikymas jo išlai-
kytiniams ir padengiamas jo įsiskolinimas (CK 2.29 str.).
Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu pilietis atvyksta arba paaiškėja
jo buvimo vieta, teismas panaikina pripažinimo jį nežinia kur esančiu spren-
dimą, po to panaikinamas jo turto administravimas (CK 2.30 str.).
Pilietis gali būti teismine tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo nuo-
latinėje gyvenamojoje vietoje 3 metus nėra žinių, kur jis yra (CK 2.31 str.).
Jeigu pilietis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties
grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus per tam tikrą nelaimingą atsitiki-
mą (traukinio katastrofą, laivo avariją ir pan.), tas terminas sutrumpinamas
iki 6 mėnesių. Karys arba kitas pilietis, dingęs be žinios per karo veiksmus,
gali būti paskelbiamas mirusiu praėjus 2 metams nuo karo veiksmų pasibai-
gimo dienos.
Piliečio paskelbimas mirusiu jo civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu
prilyginamas jo mirčiai. Tai reiškia, kad išnyksta jo teisnumas, jo turtą pa-
veldi jo įpėdiniai ir t. t.
Nebūtina dėl paskelbimo mirusiu pirmiau pripažinti nežinia kur
esančiu. Svarbiausia sąlyga - laikas.
Jeigu paskelbtas mirusiu asmuo atvyksta arba paaiškėja jo buvimo
vieta, teismas sprendimą paskelbti šį pilietį mirusiu panaikina (CK 2.32
str.).
Atvykusysis neturi teisės reikalauti grąžinti jam priklausantį turtą,
kuris paskelbus jį mirusiu yra paveldėtas. Tačiau tais atvejais, kai jis nežinia
kur buvo dėl svarbių priežasčių, jis turi teisę, nepriklausomai nuo savo atvy-
kimo laiko, reikalauti grąžinti jam priklausantį turtą, išlikusį pas įpėdinius.
CIVILINĖ TEISĖ 29
Taip pat atvykusysis gali reikalauti grąžinti turtą, perėjusį tretiesiems asme-
nims, jeigu šie, įgydami tą turtą, žinojo, kad jo savininkas yra gyvas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas fiziniams asmenims suteikia
specifines teises, kurias gali turėti tik šie civilinio teisinio santykio subjek-
tai. Tai yra:
1) teisė į vardą ir jos gynimas. Apima vardą, pavardę, pseudonimą.
Asmuo, kurio ši teisė pažeista, gali reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę ža-
lą, atsiradusią neteisėtai pasinaudojus jo vardu;
2) teisė Į atvaizdą. Apima fotonuotraukas, portretus ir kt. Atvaizdai
gali būti atgaminami, parduodami, spausdinami ar pats asmuo fotografuo-
jamas tik jam sutikus;
3) teisė Į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Tai neteisėtas įėjimas į
gyvenamąsias patalpas, neteisėtas asmens stebėjimas, turto ar jo paties
apieškojimas, telefoninių pokalbių klausymasis, korespondencijos konfiden-
cialumo pažeidimas ir kt.;
4) garbės ir orumo gynimas. Asmuo turi teisę reikalauti paneigti
duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą;
5) teisė į kūno neliečiamybę ir vientisumą. Su asmeniu negali būti at-
liekami jokie moksliniai ar medicininiai bandymai ar tyrimai. Jo kūnas ar jo
dalys negali būti komercinio sandorio dalykas;
6) laisvės neliečiamumas. Asmens laisvė neliečiama. Psichinė būse-
na gali būti tikrinama tik jam pačiam sutikus ar teismui nurodžius. Priversti-
nė hospitalizacija yra galima tik ne ilgesnė kaip 2 parų;
7) teisė pakeisti lytį. Nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medi-
cininiu būdu pakeisti savo lytį.
Svarbiausi žmogaus įvykiai, nuo kurių priklauso jo civilinės teisės ir
pareigos (piliečio gimimas ir mirtis, jo santuoka, ištuoka, įvaikinimas, vardo
ir pavardės pakeitimas, tėvystės (motinystės) pripažinimas ir nustatymas,
asmens lyties pakeitimas, partnerystė), registruojami civilinės metrikacijos
įstaigose (civilinės metrikacijos biuruose ar skyriuose).
JURIDINIAI ASMENYS
Juridiniais asmenimis vadinami kolektyviniai žmonių junginiai ir

tam tikrais įstatymais numatytas vieno asmens darinys, kurie turi atskirą tur-
tą, gali savo vardu įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pa-
reigas, būti ieškovai ir atsakovai teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme.
Juridiniai asmenys yra ūkio subjektai, tokie kaip įmonės, bankai ir
kredito įstaigos, draudimo organizacijos, kitos įstaigos (valstybinės valdžios
30 CIVILINĖ TEISĖ
ir valdymo, mokslo ir kt.), visuomeninės organizacijos, partijos. Jie vykdo

labai įvairią ūkinę komercinę, kultūrinę, visuomeninę, politinę veiklą.
1994 m. pirmą kartą Lietuvos teisės istorijoje nustatyta, kad juridinį
asmenį gali steigti vienas asmuo (fizinis arba juridinis asmuo). Tokią gali-
mybę - vienam asmeniui steigti juridinį asmenį - numatė LR akcinių ben-
drovių įstatymas. Taigi akcines bendroves, turinčias juridinio asmens teises,
gali steigti vienas asmuo. Kitų rūšių įmonių, turinčių juridinio asmens teises,
vienas asmuo steigti neturi teisės.
Juridinių asmenų steigimo, valdymo, reorganizavimo ir likvidavimo
tvarką nustato LR CK 2.33-2.131 str., kai kurie įstatymai: LR įmonių 1990
m. gegužės 8 d. įstatymas (Valst. žinios. 1990. Nr. 14-395) su papildymais ir
pakeitimais, kai kurių rūšių įmonių įstatymai, LR įmonių rejestro 1990 m.
liepos 31 d. įstatymas (Valst. žinios. 1990. Nr.24-599), Lietuvos banko
2001 kovo 13 d. įstatymas (Valst. žinios. 2001. Nr.28-890), LR komercinių
bankų 1994 m. gruodžio 21 d. įstatymas (Valst. žinios. 1995. Nr.2-33), LR
draudimo 1996 m. liepos 10 d. įstatymas (Valst. žinios. 1996. Nr.73-1742),
LR visuomeninių organizacijų 1998 m. birželio 11 d. įstatymas (Valst. ži-
nios. 1998. Nr.59-1653), LR politinių partijų 1990 m. rugsėjo 25 d. įstaty-
mas (Valst. žinios. 1990. Nr.29-692).
Pagal LR CK 2.33 str. juridiniu asmeniu gali būti laikomas toks ko-
lektyvinis fizinių asmenų junginys ar vieno fizinio asmens darinys, kuris turi
šiuos požymius:
a) organizacinį vieningumą, įtvirtintą norminiame akte, juridinio as-
mens įstatuose, nuostatuose, statutuose;
b) turto atskyrimą nuo jo steigėjų turto;
c) turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įgijimą savo vardu;
d) savarankišką atsakomybę už savo prievoles.
LR CK 2.34 str. numato, kad juridiniai asmenys yra dviejų rūšių:
1) viešieji juridiniai asmenys, kurie yra įsteigti valstybės ar savival-
dybės, ar kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau ir turinčių tikslą tenkinti vie-
šuosius interesus (valstybė ir savivaldybės, religinės bendruomenės, profe-
sinės sąjungos ir kt.);
2} privalieji juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti privačius in-
teresus.
Tradicinės religinės bendruomenės turi juridinio asmens statusą, ta-
čiau kitos turi būti įsteigtos laikantis bendros juridinių asmenų steigimo
tvarkos. Profesinės sąjungos gali būti pripažintos juridiniais asmenimis, jei-
gu jos yra įsteigtos ne mažiau kaip 30 steigėjų ir profesinių sąjungų įstatai
patvirtinti profesinės sąjungos susirinkime, be to, turi būti išrinkti valdymo
CIVILINĖ TEISĖ 31
1.6 pav. Juridiniai asmenys (bendrosios nuostatos)
32 CIVILINĖ TEISĖ
Valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys, taip pat ir instituci-

jos, kurias numato LR Konstitucija. Valstybė, savivaldybė ir jų institucijos
yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių da-
lyviai. Šie subjektai įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas
įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas.
Valstybė ir savivaldybė, kaip juridiniai asmenys, gali turėti tik tokias teises
ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tiks-
lams. LR CK 2.80 str. draudžia valstybės ar vietos savivaldos institucijoms
įstatymuose nenumatytais administraciniais metodais reglamentuoti juridi-
nių asmenų veiklą.
Valstybė, o kai kuriais atvejais ir savivaldybė civiliniuose teisiniuose
santykiuose gali dalyvauti pagal LR CK 5.62 str. numatytą paveldėjimo tei-
sę. Pagal LR CK 4.62 str. valstybės nuosavybės teisė atsiranda, jeigu per
nustatytą laiką nepaaiškėjo radinio savininkas, o radusysis nenori atlyginti
su daikto saugojimu susijusių išlaidų.
Valstybė ir savivaldybės taip gali dalyvauti įvairiuose prievoliniuose
santykiuose, pavyzdžiui, privatizacijos, nuosavybės grąžinimo ir kt.
LR CK 2.39 - 2.43 str. numato, kad juridinis asmuo privalo turėti
pavadinimą, kuris yra juridinio asmens nuosavybė ir negali prieštarauti vie-
šajai tvarkai, gerai moralei ir klaidinti visuomenės. Šis pavadinimas turi būti
sudarytas laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų. Kadangi pavadinimas
yra juridinio asmens nuosavybė, todėl įstatymas draudžia įgyti teises ir pa-
reigas prisidengiant kito juridinio asmens pavadinimu.
Juridinis asmuo veikia remdamasis savo įstatais (jei jų nėra, gali būti
steigimo sandoris, bendrieji nuostatai) ar nuostatais, statutais, kuriuose nu-
rodomas juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė (ta vieta, ku-
rioje yra nuolatinis juridinio asmens valdymo organas), organas, kuriam jis
pavaldus, juridinio asmens veiklos tikslai, turtinė bazė, struktūra, valdymo
tvarka, organai ir jų kompetencija, juridinio asmens veiklos laikotarpis, jei
jis yra ribotas, ir kt. Įstaigos ir kitokios valstybinės organizacijos, išlaikomos
iš valstybinio biudžeto, o įstatymų numatytais atvejais taip pat ir kitos orga-
nizacijos gali veikti remdamosi bendrais tos rūšies organizacijų nuostatais,
pavyzdžiui, mokyklos, ligoninės ir pan. Juridiniai asmenys turtą naudoja,
valdo bei disponuoja juo nuosavybės arba patikėjimo teise. Šis turtas nuosa-
vybės teise priklauso juridinio asmens steigėjui ar dalyviui. Juridinis asmuo
gali būti įsteigtas ribotam ir neribotam laikotarpiui. Ši sąlyga turi būti nuro-
dyta jo steigimo dokumentuose.
Juridinis asmuo civilines teises ir pareigas įgyja ir jas įgyvendina per
savo organus ir dalyvius. Juridinio asmens organas yra įstatymo ar įstatų
CIVILINĖ TEISĖ 33
(nuostatų) numatytas vienašmenis vadovas (direktorius, vedėjas ir pan.) ar

kolegija (visuotinis susirinkimas, valdyba, taryba ir pan.) ir dalyvių susirin-
kimas. Valstybinių juridinių asmenų organai paprastai yra vienašmeniai. Vi-
suomeninės organizacijos turi renkamuosius kolegialius organus, o kai ku-
riais atvejais - vienašmenius organus, pavyzdžiui, pirmininką, prezidentą ir
pan. Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir kt.) yra as-
muo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą arba kuris nors ir
neišsaugo teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar)
pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu (CK 2.45 str.).
Juridiniai asmenys turi civilinį teisnumą ir veiksnumą. Juridinių as-
menų teisinimas atsiranda nuo jų įsteigimo momento, o pasibaigia - juos
likvidavus ar reorganizavus. Kitaip negu piliečių teisnumas, kuris visiems
piliečiams yra lygus, juridinių asmenų teisnumas yra specialus. Tai reiškia,
kad privatus juridinis asmuo gali turėti ir įsigyti bet kokias civilines teises ir
pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens sa-
vybės kaip lytis, amžius bei giminystė. Viešieji juridiniai asmenys gali turėti
tik tokias teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams
ir veiklos tikslams. Atskirų veiklos rūšių, nustatytų įstatymuose, juridiniam
asmeniui galima imtis tik gavus licenciją (prekiauti alkoholiu, tabaku).
Kiekvienai įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūšiai Vyriausybė
tvirtina licencijavimo taisykles, jeigu kiti įstatymai nenumato ko kita. Li-
cencija išduodama neterminuotam laikui.
Juridinių asmenų veiksnumas atsiranda kartu su teisnumu.
Juridinis asmuo dalyvauja civilinėje apyvartoje savo vardu. Dėl to
kiekvienas juridinis asmuo privalo turėti individualų pavadinimą, kuris iš-
skirtų jį iš kitų vienarūšių juridinių asmenų.
Juridiniai asmenys, gavę atitinkamų organų leidimą, turi teisę steigti
savo filialus ir atstovybes.
Filialu (skyriumi, kontora, agentūra ir t.t.) vadinama juridinio as-
mens struktūrinė dalis, turinti savo buveinę ir atliekanti visas arba dalį juri-
dinio asmens funkcijų. Filialas nėra juridinis asmuo. Atstovybė yra juridinio
asmens padalinys, turintis savo buveinę ir teisę atstovauti juridinio asmens
interesams ir juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridi-
nio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau tik tarp už-
sienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę, arba su ja
susijusių įmonių, įstaigų ar organizacijų ir atstovybės. Filialą ir atstovybę
sieja tai, kad šie abu juridinio asmens padaliniai nėra juridiniai asmenys,
veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus, gauna turtą iš juos
įsteigusio juridinio asmens, turi būti nurodyti steigimo dokumentuose. Juri-
dinio asmens filialo bei atstovybės nuostatuose turi būti nurodyta jų pavadi-
nimas, buveinė, veiklos tikslai, valdymo organas ir jo kompetencija, veiklos

laikotarpis, jei jis yra ribotas, ir kt.
Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar pati-
kėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 str.). Juridinis asmuo neatsako už
jo dalyvių prievoles, taip pat ir juridinio asmens dalyvis neatsako už juridi-
nio asmens prievoles. Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos ci-
vilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribo-
tos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juri-
dinio asmens dalyvis. Neribotos civilinės atsakomybės asmenys yra indivi-
duali įmonė bei ūkinė bendrija (CK 2.50 str. 4 d.).
JURIDINIŲ ASMENŲ STEIGIMAS
Juridiniai asmenys steigiami šio kodekso ir įstatymų nustatyta tvar-

ka. Įstatymai numato tuos su juridinių asmenų steigimu susijusius klausi-
mus, kurių nereglamentuoja kodeksas. Juridiniai asmenys gali būti steigiami
taip:
1) potvarkine tvarka. Kompetentinga valstybinės valdžios ar valdy-
mo institucija priima sprendimą dėl juridinio asmens įsteigimo;
2) leidimine tvarka. Steigiant juridinį asmenį, reikalingas kompeten-
tingos valstybės institucijos (pavyzdžiui, Lietuvos banko steigiant banką)
leidimas;
3) pareikštine normatyvine tvarka. Juridiniai asmenys steigiami, kai
įstatymas yra nustatęs tokių juridinių asmenų steigimo tvarką, tikslus, orga-
nizacinę struktūrą, asmenų dalyvavimo juose sąlygas;
4) pareikštine tvarka. Tokia tvarka yra steigiamos profesinės sąjun-
gos.
Juridinio asmens steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip
pat valstybė ir savivaldybė. Juridinio asmens steigėju yra laikomas asmuo,
kuris sudarė sandorį įsteigti juridinį asmenį (CK 2.60 str.). Juridinio asmens
įsteigimo momentu yra laikoma data, kai jis įregistruojamas juridinių asme-
nų registre. Juridinių asmenų registre yra įrašomi bei kaupiami visi duome-
nys apie juridinius asmenys. Šiame registre turi būti visa informacija apie
juridinius asmenis bei jų veiklą. Juridinis asmuo laikomas įrašytu į juridinių
asmenų registrą tada, kai pateikia šiuos duomenis: numatytos formos pra-
šymą, juridinio asmens steigimo dokumentus, licenciją, jei tokia reikalinga
norint verstis konkrečia veikla, dokumentus, kurie patvirtina registrui patei-
kiamų duomenų tikrumą, registravimo rinkliavos sumokėjimo (išskyrus tuos
atvejus, kai juridinis asmuo yra atleistas nuo tokios rinkliavos) kvitus, taip
CIVILINĖ TEISĖ 35
pat kitus įstatymų numatytus dokumentus. Už dokumentų pateikimą juridi-

nių asmenų registrui yra atsakingas juridinio asmens valdymo organas, jei
įstatymai nenumato ko kita. Per trisdešimt dienų nuo visų dokumentų patei-
kimo juridinis asmuo turi būti įrašytas į juridinių asmenų registrą. Kai juri-
dinis asmuo yra įregistruojamas juridinių asmenų registre, šio registro tvar-
kytojas juridiniam asmeniui išduoda juridinio asmens registro pažymėjimą
ir suteikia juridinio asmens kodą. Tačiau juridinių asmenų registras gali atsi-
sakyti registruoti juridinį asmenį, jeigu:
1) pateiktas prašymas įregistruoti juridinį asmenį neatitinka reikalau-
jamos formos arba pateikti ne visi dokumentai, kuriuos privalu pateikti;
2) praleistas 6 mėnesių terminas, per kurį juridinis asmuo savo stei-
gimo dokumentus turi pateikti juridinių asmenų registrui;
3) pateikti juridinių asmenų registrui dokumentai ir duomenys yra
neaiškūs, neatitinka vieni kitų;
4) dokumentų forma ar turinys prieštarauja įstatymui.
Tuo atveju, kai yra pastebimi minėti trūkumai, juridinių asmenų re-
gistro tvarkytojas skiria terminą, per kurį juridinis asmuo turi panaikinti vi-
sus trūkumus, dėl kurių negalima juridinio asmens įregistruoti. Sprendimas
neįtraukti juridinio asmens į registrą gali būti skundžiamas teismui įstatymų
nustatyta tvarka (CK 2.68 str.). Kai neteisėtai atsisakoma įregistruoti juridinį
asmenį ir registruoti registrui pateikiamus duomenis ar registre registruoja-
mus dokumentus, juridinis asmuo turi teisę reikalauti atlyginti visus jam to-
kiais veiksmais padarytus nuostolius. Nuostolius atlygina valstybė. Žala iš-
ieškoma teismo tvarka.
Juridinių asmenų registro duomenys, registre kaupiami dokumentai
ir bet kokia kita registrui pateikta informacija yra vieši (CK 2.71 str. l d.).
Juridinių asmenų registre turi būti nurodyti juridinio asmens pavadinimas,
teisinė forma, kodas, buveinė, organai, valdymo organų nariai, dalyviai, fi-
lialai ir atstovybės, veiklos apribojimai, teisinis statusas, juridinio asmens
pasibaigimas ir kiti duomenys.
Klaidos juridinių asmenų registre taisomos juridinio asmens, kurio
duomenys įrašyti į registrą, prašymu, taip pat registro tvarkytojo iniciatyva.
Tam tikras juridinio asmens valdymo organas ar kitas steigimo do-
kumente nustatytas organas gali patvirtinti sandorius, kuriuos juridinio as-
mens vardu ir jo interesais sudarė kiti asmenys iki juridinio asmens įsteigi-
mo. Jeigu tokio sandorio vėliau įsteigto juridinio asmens organas nepatvirti-
na, visos pagal sandorį atsiradusios prievolės tenka sandorį sudariusiam as-
meniui.
36 CIVILINĖ TEISĖ
1.7 pav Juridiniai asmenys
CIVILINĖ TEISĖ 37
JURIDINIO ASMENS ORGANAI
Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir

jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir
juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 str.). Įstatymas ar steigimo
dokumentai gali numatyti, kad juridinis asmuo įgyja civilines teises, prisii-
ma civilines pareigas ir jas įgyvendina ne per savo valdymo organus, bet per
dalyvius.
Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienašmenį ar kolegialų val-
dymo organą ir dalyvių susirinkimą, jei ko kita nenumato steigimo doku-
mentai ar įstatymai. Valdymo organas atsako už finansinės atskaitomybės
sudarymą, juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, duomenų ir do-
kumentų pateikimą juridinių asmenų registrui ir už kitus veiksmus, nurody-
tus LR CK 2.82 str. 3 d. Juridinių asmenų sprendimai gali būti pripažinti
negaliojančiais teismo tvarka tada, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms
įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingu-
mo ir sąžiningumo principams.
Įstatymas numato, kokia tvarka galioja ar negalioja sandoriai, kurie
yra sudaryti pažeidžiant ir privačiojo, ir viešojo juridinio asmens organo
kompetenciją. Sandoriai, kuriuos sudarė privataus juridinio asmens valdymo
organas pažeisdamas savo kompetenciją, galioja ir yra privalomi vykdyti ju-
ridiniam asmeniui, jeigu trečiasis asmuo prieš sudarydamas sandorį nežinojo
ir negalėjo žinoti, jog juridinio asmens valdymo organas veikia viršydamas
savo kompetenciją. Sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens val-
dymo organas viršydamas savo kompetencijos ribas, negalioja, išskyrus tuos
atvejus, kai pats juridinis asmuo tiems sandoriams pritaria.
Juridinio asmens dalyviai gali sudaryti sutartį dėl bendro balsavimo
juridinio asmens dalyvių susirinkime, tačiau negalima susitarti balsuoti pa-
gal juridinio asmens valdymo organo nurodymus, už visus valdymo organo
pasiūlytus sprendimus, taip pat balsuoti pagal nurodymus apskritai ar bal-
suojant susilaikyti už tam tikrą atlyginimą. Balsavimo sutarties šalys gali
įpareigoti trečiąjį asmenį balsuoti už jas dalyvių susirinkime, jeigu tai numa-
to balsavimo sutartis. Jeigu balsavimo sutartis buvo pažeista, teismas gali
įpareigoti perskaičiuoti balsavimo rezultatus arba pripažinti juridinio asmens
dalyvių susirinkimo sprendimą negaliojančiu.
Juridinio asmens dalyvis gali balsuoti pats, bet gali šią savo teisę
perleisti kitiems asmenims. Ši teisė gali būti suteikta ilgesniam nei 10 metų
terminui.
Kolektyvinio juridinio asmens organo posėdžiai privalo būti proto-
koluojami. Pagrindinis dokumentas, kuris atspindi posėdžio darbotvarkę,
laiką ir kitas aplinkybes, yra protokolas. Jis yra surašomas posėdžio sekreto-
riaus arba pirmininko, jei posėdžio sekretorius nėra renkamas. Dalyvavę po-
sėdyje asmenys turi teisę pareikšti pastabas dėl posėdžio, kurios turi būti
įrašomos į protokolą.
Juridinių asmenų kolegialių organų sprendimai priimami balsuojant.
Balsams pasidalijus po lygiai, lemiamą reikšmę turi tai, kaip balsavo posė-
džio pirmininkas.
Jei juridinio asmens organo sprendimui patvirtinti reikalingas kitas
juridinio asmens organo pritarimas, šis pritarimas gali būti gautas vėliau, tai
yra protingumo kriterijų atitinkančiu terminu.
JURIDINIŲ ASMENŲ PASIBAIGIMAS
Juridinio asmens pasibaigimas yra jo, kaip civilinių santykių, veiklos

nutraukimas, pasireiškiantis jo, kaip juridinio asmens, registracijos nutrau-
kimu, organizacinės struktūros panaikinimu, atskiro turto panaikinimu ir
prievolių nutraukimu.
Juridiniai asmenys pasibaigia juos likviduojant arba reorganizuojant
(CK 2.95 str.).
Įstatymas numato du juridinio asmens pasibaigimo būdus - likvida-
vimą ir reorganizavimą. Tačiau jų teisinės pasekmės yra skirtingos, todėl
likvidavimą ir reorganizavimą reikia skirti. Likvidavimas reiškia visišką ju-
ridinio asmens išnykimą, nutraukiant jo nuosavybės ir prievolines teises.
Tuo tarpu reorganizavimas yra tik sąlyginis iki jo buvusio juridinio asmens
nuosavybės ir prievolinių teisių nutraukimas. Tai juridinio asmens pabaiga
be likvidavimo procedūros.
Juridinio asmens reorganizavimas pasireiškia šių asmenų sujungimu,
padalijimu, prijungimu arba jo teisinės padėties pakeitimu kitokiu būdu. Ju-
ridinio asmens reorganizavimo būdus nustato tam tikri įstatymai, pavyz-
džiui, Atskirų įmonių rūšių įstatymas.
Juridinio asmens reorganizavimui būdinga tai, kad:
1) keičiasi civilinių teisinių santykių subjektas - juridiniai asmenys
susijungia, atsiranda naujas juridinis asmuo, vienas prisijungia prie kito, tuo
atveju vienas juridinis asmuo pasibaigia pasidalijus, buvęs išnyksta, o jo
vietoje atsiranda keletas naujų juridinių asmenų;
2) reorganizuojamų juridinių asmenų turto nuosavybė pereina
naujiems juridiniams asmenims. Jis neskirstomas iki reorganizavimo
buvusių juridinių asmenų steigėjams;
CIVILINĖ TEISĖ 39
3) juridinių asmenų, buvusių iki reorganizavimo, prievolinės teisės
pereina juridiniams asmenims, kurie atsiranda po reorganizavimo.
Sprendimą juridinį asmenį reorganizuoti priima juridinio asmens da-
lyviai (sprendimas priimamas kvalifikuota balsų dauguma) arba teismas
įstatymų nustatyta tvarka. Kai sprendimą dėl reorganizavimo priima juridi-
nio asmens dalyviai, jie turi būti supažindinti su visomis reorganizavimo są-
lygomis, tvarka bei kitais duomenimis ne vėliau kaip likus 30 dienų iki da-
lyvių susirinkimo dienos.
Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami šiais būdais:
1. Jungimo, kurį sudaro:
a) prijungimas. Tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas
prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio
asmens teisės ir pareigos;
b) sujungimas. Tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas
į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuojamų juridinių as-
menų teisės ir pareigos.
2. Skaidymo, kurį sudaro:
a) išdalijimas. Tai reorganizuojamo juridinio asmens teisių ir pareigų
išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims;
b) padalijimas. Tai vieno juridinio asmens pagrindu įsteigimas dvie-
jų ar daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reor-
ganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos.
Atskirų juridinių asmenų reorganizavimo ypatumus nustato atskiri
įstatymai.
Reorganizavime dalyvaujančių juridinių asmenų valdymo organai
privalo parengti juridinio asmens reorganizavimo sąlygas, kuriose turi būti
įvykdytos LR CK 2.99 str. l d. 1-5 p. sąlygos. Reorganizavimo sąlygas turi
įvertinti nepriklausomas ekspertas (CK 2.100 str.).
Reorganizavimo sąlygų sudarymas turi būti paskelbtas viešai tris
kartus ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais arba vieną kartą paskelbtas
viešai ir visiems juridinio asmens kreditoriams pranešta raštu. Juridinio as-
mens kreditoriai turi teisę, reikalauti nutraukti juridinio asmens reorganiza-
vimą, jeigu yra pagrindas, kad įvykus reorganizavimo procedūrai juridinis
asmuo nevykdys savo prievolių kreditoriui arba prievolės vykdymas pasun-
kės.
Jei juridinis asmuo reorganizuojamas jį prijungiant prie kito juridinio
asmens, kuris yra vienintelis reorganizuojamojo dalyvis, arba jei
reorganizavime dalyvauja viešieji juridiniai asmenys, įstatymo keliami
reikalavimai dėl reorganizavimo sąlygų įvertinimo bei kiekvieno juridinio
asmens valdymo organo rašytinių ataskaitų pateikimo netaikomi (CK 2.103
str)
40 CIVILINE TEISE
Juridinio asmens reorganizavimą negaliojančiu gali pripažinti tik

teismas, esant šioms aplinkybėms:
1) nebuvo paskelbti ar pateikti juridinių asmenų registrui atitinkami
reorganizavimo procedūros dokumentai;
2) juridinių asmenų dalyvių ar kito valdymo organo sprendimai dėl
reorganizavimo yra negaliojantys;
3) neįvykdyti visi įstatymų imperatyviųjų teisės normų nustatyti re-
organizavimo reikalavimai.
Reorganizavimo pripažinti negaliojančiu nebegalima, kai nuo jo pa-
sibaigimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos praėjo daugiau kaip 6 mėne-
siai.
Savitas juridinio asmens pasikeitimo būdas yra jo pertvarkymas. Ju-
ridinio asmens pertvarkymas - tai jo teisinės formos pakeitimas, kai naujos
teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens
teises ir pareigas. Viešasis juridinis asmuo negali būti pertvarkomas į priva-
tųjį juridinį asmenį. Įstatymai gali numatyti aplinkybes, kuriomis juridinis
asmuo privalo pakeisti teisinę formą. Jei įstatymų nustatytu terminu juridi-
nio asmens dalyviai nepriima sprendimo pakeisti teisinę juridinio asmens
formą, vadinasi, juridinio asmens teisinė forma pakeista.
Juridinio asmens likvidavimas yra šio civilinės teisės subjekto veik-
los nutraukimas, kuris pasireiškia jo nuosavybės teisės ir prievolinės teisės
nutraukimu.
Juridinio asmens likvidavimas gali būti:
1) savanoriškas:
a) pasibaigus juridinio asmens terminui;
b) juridinio asmens dalyvių sprendimu;
2) priverstinis:
a) teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimu likviduoti bankrutavu-
sį juridinį asmenį;
b) teismo priimtu sprendimu dėl netinkamos veiklos ar dėl juridinio
asmens nepateikimo finansinių atskaitomybės dokumentų;
c) sumažėjus iki leistino minimumo juridinio asmens dalyvių skai-
čiui, jei juridinio asmens dalyvis per 6 mėnesius po tokio sumažėjimo nenu-
taria juridinio asmens reorganizuoti ar pertvarkyti;
d) juridinį asmenį pripažinus neteisėtai įsteigtu.
Sprendimas dėl juridinio asmens likvidavimo priimamas juridinių
asmenų dalyvių susirinkime kvalifikuota balsų dauguma, kuri negali būti
mažesnė nei 2/3 visų susirinkimo dalyvių balsų.
Kai yra priimtas sprendimas dėl juridinio asmens likvidavimo, juri-
dinio asmens dalyviai, kreditorių susirinkimas, juridinių asmenų registro
CIVILINĖ TEISĖ 41
tvarkytojas ar teismas privalo priimti sprendimą paskirti likvidatorių. Likvi-

datorius gali būti tik atitinkamą kvalifikaciją turintis asmuo. Likvidatorius,
kuris yra paskirtas juridinio asmens dalyvių, gali būti atšaukiamas paprasta
juridinio asmens dalyvių, kurie dalyvauja susirinkime, balsų dauguma.
Nuo to momento, kai yra paskiriamas likvidatorius, juridinio asmens
organų įgaliojimai dėl sandorių sudarymo pereina likvidatoriui. Jis įgyja ju-
ridinio asmens valdymo organo teises (CK 2.110 str.). Likviduojamas juri-
dinis asmuo gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra susiję su likviduojamo
juridinio asmens veiklos nutraukimu arba numatyti sprendime likviduoti ju-
ridinį asmenį.
Kad juridinis asmuo likviduojamas, sprendimą likviduoti juridinį
asmenį priėmęs asmuo turi paskelbti viešai tris kartus ne mažesniais kaip 30
dienų intervalais arba vieną kartą paskelbti viešai ir visiems juridinio as-
mens kreditoriams pranešti raštu. LR CK 2.113 str. numato, kokia tvarka
tenkinami įvairūs kreditorių reikalavimai (pavyzdžiui, pirmiausiai tenkinami
likviduojamo juridinio asmens turto įkeitimu užtikrinti reikalavimai - iš
įkeisto turto vertės).
Kad juridinio asmens steigimo faktas buvo neteisėtas, teismas gali
pripažinti tik esant šioms sąlygoms:
l ) visi steigėjai buvo neveiksnūs arba nebuvo įstatymų nustatyto
steigėjų minimumo;
2) nebuvo sudaryti įstatymuose numatyti steigimo dokumentai arba
buvo pažeistos įstatymų nustatytos imperatyviosios juridinio asmens steigi-
mo taisyklės;
3) tikrieji juridinio asmens tikslai neteisėti arba prieštarauja viešajai
tvarkai;
4) nebuvo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais suformuotas mini-
malus įstatinis kapitalas;
5) juridinio asmens dokumentuose nenumatytas jo pavadinimas,
tikslai, įstatinio kapitalo ar dalyvių asmeninių įnašų dydis, jei to reikalauja
atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojančių įstatymų impe-
ratyviosios normos.
Jei įmanoma, teismas, pripažinęs juridinio asmens įsteigimą
neteisėtu, turi skirti terminą, kad būtų ištaisytos klaidos, kurios juridinio
asmens egzistavimą daro negalimą. Kai teismas pripažįsta juridinio asmens
įsteigimą neteisėtu, juridinis asmuo turi būti likviduojamas. Ieškinį dėl
juridinio asmens įsteigimo pripažinimo neteisėtu gali paduoti juridinio
asmens dalyvis ar valdymo organai, prokuroras, gindamas viešąjį interesą.
42 CIVILINĖ TEISĖ
m 1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA
1.8. SANDORIAI
SANDORIO SĄVOKA
Civilinėje teisėje sandorių institutas yra visuma civilinės teisės nor-

mų, reguliuojančių sandorių sąvoką, jų sudarymo tvarką ir formas, jų teisinį
turinį, galiojimo sąlygas, negaliojančių sandorių pagrindus ir teisines pa-
sekmes. Pagal savo struktūrą šis institutas skiriasi į dvi dalis - bendrąją ir
specialiąją. Šio instituto bendrosios dalies normos taikomos visiems civili-
niams sandoriams (CK 1.63-1.96 str.). Specialiosios dalies normos regu-
liuoja tiktai tam tikrus sandorius (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartį,
gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, rangos sutartį ir t.t.).
Sandoriai turi svarbią civilinę teisinę ir socialinę-ekonominę reikš-
mę. Jie yra labiausiai paplitęs pagrindas atsirasti turtiniams ir neturtiniams
teisiniams santykiams. Jų reikšmė gali būti apibūdinta žemiau nurodytais
požymiais. Pirmiausia sandoriai yra pagrindas atsirasti daugumai teisinių
santykių tarp įmonių, asmenų (pavyzdžiui, dėl pirkimo-pardavimo, tiekimo
rangos, pervežimo ir kt). Antra, jie yra ekonominių ryšių tarp miesto ir
kaimo turtinių teisinių santykių pagrindas (pavyzdžiui, žemės ūkio produktų
pirkimo). Trečia, pagrindas atsirasti teisiniams santykiams tarp juridinių ir
fizinių asmenų (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, pervežimo, rangos ir kitos
sutartys). Ketvirta, užsienio prekybos santykių pagrindas.
Sandoriais vadinami fizinių asmenų ir organizacijų veiksmai, ku-
riais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas
(CK 1.63 str.).
Sandoriai - labiausiai paplitęs pagrindas civilinėms teisėms ir
pareigoms atsirasti. Tai pirmiausiai juridiniai faktai, kuriais siekiama
sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoris yra
teisinis veiksmas, skirtas tam tikriems tikslams pasiekti. Tuo jis skiriasi nuo
įvykio. Tačiau ne visi veiksmai yra sandoriai. Nuo kitų teisinių veiksmų
sandoriai skiriasi jiems būdingais požymiais. Sandoriai yra teisėti teisiniai
veiksmai, kurie atliekami laikantis įstatymo numatytų reikalavimų ir
neprieštarauja įstatymams. Šiuo požymiu sandoriai skiriasi nuo neteisėtų
teisinių veiksmų, dėl kurių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai,
pavyzdžiui, prievolė atlyginti padarytą žalą, prievolė grąžinti be pagrindo
įgytą turtą. Civiliniai teisiniai santykiai gali atsirasti ir dėl teisėtų veiksmų, kurie
nėra sandoriai. Pavyzdžiui, pagal įstatymus, sukūrus literatūros, mokslo kū-
rinį, padarius išradimą, radus radinį, atradus lobį, atsiranda teisiniai santy-
CIVILINĖ TEISĖ 43
kiai Šiais atvejais asmenys, atlikdami nurodytus veiksmus, dažniausiai ne-

siekia kad atsirastų tam tikros teisinės pasekmės. Sandoriams atskirti nuo
kitų teisėtų veiksmų reikalingas papildomas požymis. Toks požymis, ski-
riantis sandorį nuo kitų teisėtų veiksmų, yra tai, kad šie teisėti veiksmai spe-
cialiai skirti civiliniams teisiniams santykiams sukurti, pakeisti arba panai-
kinti, pavyzdžiui, testamentas, pirkimo-pardavimo sutartis ir kt. Tuo sando-
ris skiriasi nuo kitų teisėtų veiksmų, būtent nuo juridinio poelgio, su kuriuo
įstatymas taip pat sieja atsirandančius teisinius santykius, nepriklausomai
nuo to, ar šie veiksmai buvo tam skirti.
' Sandoris yra valinis aktas, sąmoningai skirtas tam tikram teisiniam
tikslui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valinio veiksmo priežastis yra jo ūki-
niai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie lemia žmogaus norą sudaryti
sandorį. Šis žmogaus noras vadinamas vidine valia (valia). Jai formuojantis,
didelę reikšmę turi tikslas ir motyvai.
Asmuo, sudarydamas sandorį, gali turėti įvairių tikslų. Įstatymai
kiekvieno sandorio tikslo negali numatyti. Be to, tai ir nereikalinga, nes tei-
sės normos reguliuoja santykius pagal sandorio rūšį. Sandorio rūšis nesikei-
čia nuo jo dalyvių konkrečių poreikių, tikslų. Pavyzdžiui, pirkimo-
pardavimo, tiekimo sutartis nesikeis nuo to, ar ji sudaryta maisto, ar pramo-
ninių prekių įmonių gamybos poreikiams tenkinti. Kiekvienas įstatyme nu-
matytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Pa-
vyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartis skirta perduoti daiktui kito asmens
nuosavybėn ir gauti nustatytą pinigų sumą, nuomos sutartis - duoti nuomi-
ninkui už mokestį laikinai naudotis turtą ir t.t. Taigi teisinę reikšmę turi tik-
tai tiesioginis teisinis tikslas. Šis tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys
sudarydamos sandorį, vadinamas sandorio pagrindu. Nuo šio tiesioginio tei-
sinio tikslo priklauso sandorio teisinė prigimtis (pavyzdžiui, pirkimo-
pardavimo, tiekimo, dovanojimo sutartys ir t.t.).
Žmogus sudaro sandorį vadovaudamasis tam tikrais motyvais. Pa-
vyzdžiui, fizinis asmuo ketina vykti į turistinę kelionę ir norėdamas įsigyti
kelialapiui lėšų sudaro išvykimo laikui gyvenamosios patalpos nuomos su-
tartį. Motyvai, kaip psichologinis momentas, turi įtakos formuojantis žmo-
gaus vidinei valiai. Tačiau jie neturi jokios teisinės reikšmės sandorį suda-
rius { sandorio motyvus, t. y. į tas priežastis, kurios paskatino sandorį suda-
ryti visai neatsižvelgiama. Todėl jeigu pavyzdyje nurodytas fizinis asmuo
negavo turistinio kelialapio, jis neturi teisės reikalauti pripažinti gyvenamo-
sios patalpos nuomos sutartį negaliojančia. Motyvai gali įgyti teisinę reikš-
mę tik tuo atveju, jeigu jie įtraukiami į sandorio sąlygas. Pavyzdžiui, jie nu-
rodyti nuomos sutartyje: jeigu nuomotojas negaus turistinio kelialapio, gy-
CIVILINĖ TEISĖ
44
venamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nesudaryta. Šiuo atveju san-

doris tampa sąlyginis.
Sandorio dalyviai yra visi civilinės teisės subjektai - fiziniai ir juri-
diniai asmenys, o kai kuriais atvejais - valstybė ir savivaldybės.
Sandoryje dalyvaujantys asmenys privalo turėti subjektiškumą, ku-
riam atitinkamus reikalavimus nustato įstatymas. Šie reikalavimai fiziniams
ir juridiniams asmenims skirtingi. Sandoriui sudaryti būtina ne vienos Šalies
valia: dvišaliam - dviejų šalių, o daugiašaliam - trijų arba daugiau šalių. Ta-
Čiau sandoriui sudaryti nepakanka vien tik asmens vidinės valios. Būtina,
kad tą valią žinotų kiti asmenys. Tam reikia ją kokiu nors būdu išreikšti iš-
oriškai. Valią išreikšti būtina, nes tai vidinei valiai suteikia įstatymu numa-
tytas teisines pasekmes. Vidinis, neišreikštas psichinis būvis pats savaime
civilinių teisinių pasekmių sukelti negali. Valios išreiškimu sudaromas san-
doris ir nustatomas sandorio turinys.
Valia turi būti išreiškiama įstatyme numatyta forma. Išorinis valios
reiškimas turi atitikti vidinį, tikrąjį jos turinį. Turi būti vidinės valios - sub-
jektinio elemento ir valios reiškimo - objektinio elemento - vienybė. Vidinės
valios turinį išreiškus netiksliai, iškreiptai, gali atsirasti kliūčių sandoriui su-
daryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Todėl valios
reiškimas yra svarbiausias kiekvieno sandorio elementas. Praktikoje atsitin-
ka, kad valios reiškimas neatitinka vidinės valios, todėl sandoris pripažįsta-
mas negaliojančiu.
Kai kuriems sandoriams sudaryti, be valios išreiškimo, reikia per-
duoti daiktus arba pinigus (pavyzdžiui, sudarant kai kurias pervežimo sutar-
tis, paskolos sutartį). Šiais atvejais valios išreiškimas ir kiti sandorį sudaran-
tys veiksmai vadinami sandorio juridine sudėtimi.
CIVILINIO SANDORIO SKIRTUMAS NUO KITŲ TEISINIŲ

AKTŲ
Sandoriai nuo kitų teisės šakų teisimų aktų (nuo administracinių tei-
sinių, šeimos teisės aktų ir t. t.) skiriasi santykių sfera, kurioje jie taikomi,
savo subjektine sudėtimi ir sandorių dalyvių bei kitus juridinius aktus atlie-
kančių asmenų padėtimi.
Sandoriai daugiausia taikomi turtinių santykių, kurie turi tam tikrą
ekonominę vertę, sferoje. Tuo tarpu šeimos teisėje vyrauja asmeniniai teisi-
niai santykiai ir atitinkami juridiniai aktai. Sandoriai nuo administracinių
teisinių aktų labiausiai skiriasi savo subjektų sudėtimi. Viena administraci-
nių teisinių santykių šalis būtinai yra valstybinio valdymo organas, kuris pa-
CIVILINĖ TEISĖ 45
gal savo kompetenciją turi teisę duoti fiziniams ir juridiniams asmenims bei
kitiems valdymo organams privalomus potvarkius. Administracinio santykio
dalyviai vykdymo ir tvarkymo veiklos sferoje yra pavaldūs valstybės orga-
nams.
SANDORIŲ KLASIFIKACIJA
Galiojantys įstatymai reguliuoja įvairius sandorius, kurie turi speci-
finių ypatumų. Civilinės teisės teorija sandorius klasifikuoja į rūšis pagal
įvairius kriterijus: sandorio dalyvių valios reiškimo pobūdį, pagrindo speci-
fiką ir sandorio sudarymo būdus.
Sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius. Juos
numato LR CK 1.63 str. 2 d. Į rūšis skirstoma atsižvelgiant į tai, ar sandory-
je reiškiama vienos šalies, ar daugiau šalių valia. Sandorio šalies sąvoka ne-
sutampa su sandorio dalyvio sąvoka, todėl jų negalima painioti.
Vienašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka
vienos šalies valios reiškimo. Šiuo atveju nėra kitos šalies priešpriešinės va-
lios reiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakan-
ka vienos šalies valios. Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo, pa-
vyzdžiui, parašo testamentą, atsisako nuo paveldėjimo. Tačiau kai kuriuos
vienašalius sandorius gali sudaryti kartu ir daugiau asmenų, kurie dalyvauja
sandoryje kaip viena šalis. Pavyzdžiui, bendrosios nuosavybės teisės daly-
viai duoda bendrą įgalioj imą kitam asmeniui, keli asmenys skelbia konkursą
ir t.t.
Vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp
dviejų asmenų. Dažniausiai jie sudaro teisinius santykius nepriklausomai
nuo to, ar vienašalį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam tokio
vienašalio sandorio pagrindu atsiranda tam tikros teisės ar pareigos, pavyz-
džiui, sudarant testamentą. Tačiau kai kuriais įstatyme numatytais atvejais
vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tiktai tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam
jis skirtas, žino šį valios pareiškimą. Savarankiškai naudojamų vienašalių
sandorių yra nedaug (testamentas, konkurso paskelbimas ir kai kurie ki-
ti).Dauguma vienašalių sandorių yra pagalbinio pobūdžio sutartyse. Pavyz-
džiui, vykdant pavedimo sutartį, duodamas įgaliojimas, vykdant pervežimo
sutartį, pakeičiamas gavėjas ir t.t.
46 CIVILINĖ TEISĖ
1.8 pav. Sandoriai
CIVILINĖ TEISĖ 47
Dvišaliu vadinamas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia tarpusavyje

suderintos dviejų šalių priešpriešinės valios pareiškimo. Pavyzdžiui, tiekimo
sutartyje išreiškiama tarpusavyje suderinta tiekėjo valia perduoti produkciją
(orekes) ir priešpriešinė pirkėjo valia tą produkciją (prekes) priimti ir už ją
sumokėti Jeigu nėra tarpusavyje suderintos dviejų šalių priešpriešinės va-
lios sandoris negali būti sudarytas. Šalis gali būti vienas ar daugiau asmenų,
pavyzdžiui keli asmenys - pardavėjai ar pirkėjai. Šiuo atveju keli asmenys,
būdami viena sandorio šalis, reiškia bendrą priešpriešinę valią kitai sandorio
šaliai Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra dvi šalys, turinčios
priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių
neatsižvelgiama.
Paprastai dvišaliame sandoryje dvi šalys reiškia priešpriešinę valią.
Iš šios taisyklės yra viena išimtis, kai dvi šalys sudaro jungtinės veiklos su-
tartį Pavyzdžiui, dvi žemės ūkio bendrovės sudaro sutartį kultūros namams
statyti. Šioje sutartyje šalių veikla nukreipta į vieningą tikslą ir nėra prieš-
priešinės valios.
Daugiašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia trijų ar
daugiau šalių valios pareiškimų, kuriais siekiama tam tikro vieningo rezulta-
to Paprastai visi šie valios pareiškimai nėra priešpriešiniai. Kiekvieno dau-
giašalio sandorio dalyvis yra savarankiška šio sandorio šalis, turinti teises ir
pareigas visiems kitiems sandorio dalyviams. Galiojantys įstatymai numato
tik vieną daugiašalį sandorį - jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį (CK
6.969 str.). Pavyzdžiui, daugiašalis sandoris yra penkių žemės ūkio bendro-
vių sutartis bendromis jėgomis pastatyti poilsio namus.
Sandoriai yra atlygintini ir neatlygintini. Šių sandorių skirstymo į
rūšis pagrindas yra atlygintinumas. Atlygintini yra sandoriai, kuriais remda-
masi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus (perduoda daiktą, at-
lieka darbus ir t. t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą).
Toks ekvivalentas daugiausia būna pinigai, bet taip pat gali būti ir daiktai,
darbai ar kitokie patarnavimai. Atlygintiniems sandoriams būdinga tai, kad
viena sandorio šalis, atlikdama veiksmą kitos šalies naudai, įgyja teisę į ki-
tos šalies priešpriešinį veiksmą. Pavyzdžiui, pagal pirkimo-pardavimo sutar-
tį pardavėjas perduoda daiktą, o pirkėjas privalo sumokėti nustatytą pinigų
sumą, pagal mainų sutartį - už parduodamą daiktą perduoti kitą daiktą ir t.t.
Neatlygintinais vadiname sandorius, pagal kuriuos šalis, perduodanti
kitai šaliai tam tikrą turtą ir atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, iš jos
ekvivalento negauna. Pavyzdžiui, neatlygintini sandoriai yra dovanojimo,
panaudos ir kitos sutartys.
Dauguma sandorių savo objektyvia teisine prigimtimi yra atlygintini.
Tokie sandoriai yra, pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, tiekimo, rangos, per-
CIVILINĖ TEISĖ
48
vežimo ir kitos sutartys. Kiti sandoriai gali būti tik neatlygintini, pavyzdžiui,
dovanojimo, panaudos sutartys ir kt. Neatlygintinų sandorių yra gerokai ma-
žiau. Paprastai juos sudaro fiziniai asmenys. Trečią grupę sudaro sandoriai,
kurie pagal šalių susitarimą gali būti atlygintini ir neatlygintini. Tai pasko-
los, pavedimo, pasaugos ir kitos sutartys.
Sandoriai yra konsensualiniai ir realiniai. Sandoriai į šias rūšis
skirstomi atsižvelgiant į jų sudarymo būdą. Šis skirstymo kriterijus nustato
momentą, nuo kurio sandorį laikome sudarytu.
Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to
momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jo punktų ir įsta-
tymo nustatyta forma pareiškė suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti
pakanka tiktai šalių suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos for-
mos. Tokie yra dauguma sandorių, pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, tiekimo,
rangos ir kitos sutartys. Nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento
sandoris laikomas sudarytu.
Realiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu, kai viena šalis
perduoda kitai daiktą ir įstatymo nustatyta forma patvirtina šalių suderintą
valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios pareiškimo, o
reikia dar perduoti daiktą. Tokie sandoriai laikomi sudarytais, kada šalys yra
perdavusios atitinkamą daiktą. Pavyzdžiui, pervežimo sutarčiai sudaryti rei-
kia perduoti daiktus.
Sandorius skirstant į nurodytas rūšis, nereikia painioti sandorių suda-
rymo būdo su tuo, kaip atskiras sandoris gali būti įvykdytas. Pavyzdžiui,
pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinis sandoris, nes jai sudaryti pa-
kanka šalių susitarimo. Tačiau labai dažnai mažmeninės prekybos parduotu-
vėse, turguje sutarties sudarymas sutampa su daikto perdavimu. Dėl to pir-
kimo-pardavimo sutartis netampa realiniu sandoriu. Realiniuose sandoriuose
daikto perdavimas išreiškia sandorio sudarymą, o konsensualinių sandorių
vykdymas gali sutapti su sandorio sudarymu. Todėl įvairūs sandoriai gali
būti tik konsensualiniai arba realiniai. Tam tikrais atvejais sandoriai gali būti
realiniai ir konsensualiniai.
Sandoriai yra kauzaliniai ir abstraktiniai. Šitaip sandoriai
klasifikuojami pagal tai, ar sandoryje reiškiamas jo pagrindas.
Kauzaliniu vadiname sandorį, kuriame išreikštas jo pagrindas. Šiame
sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia jo šalys, suda-
rydamos sandorį. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas imant
patį sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą (pirkimo-pardavimo,
tiekimo, pervežimo, rangos ir kt.). Nesant sandoryje išreikšto pagrindo ar
jeigu pagrindas prieštarauja įstatymams, sudarytas sandoris nesukelia teisi-
nių pasekmių. Civilinėje apyvartoje dauguma sandorių yra kauzaliniai, nes
CIVILINĖ TEISĖ 43
juridiniai asmenys dalyvauja turtiniuose teisiniuose santykiuose, o fiziniai

asmenys sudaro sandorius vien vartojimo tikslais.
Abstraktiniu laikome sandorį, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš
tokio sandorio turinio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis
sudarytas. Tai abstrahuotas (atitrauktas, atskirtas) nuo savo pagrindo sando-
ris.
Paprastai įstatymas pripažįsta sandorį galiojančiu, jeigu jame yra iš-
reikštas jo pagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Tiktai tam tikrais nu-
rodytais atvejais pripažįstami galiojančiais sandoriai, kuriuose jų pagrindas
nenurodytas. Toks abstraktinis sandoris yra vekselis, kuriuo nustatoma prie-
volė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant jo išdavimo priežasties.
Pirmasis vekselio gavėjas gali vekselį perleisti trečiajam asmeniui, o šis -
atitinkamai kitiems asmenims.
Abstraktinių sandorių praktinė reikšmė yra ta, kad jie turi didelę
apyvartą. Jie plačiai naudojami laisvosios rinkos šalyse. Abstraktinių sando-
rių yra nedaug, pavyzdžiui, prievolė pagal kontokorentinės sąskaitos saldo,
čekiai.
Dar yra fiduciariniai sandoriai. Prie šios grupės priskiriami
sandoriai pagal šalių tarpusavio pasitikėjimo reikšmę, kai sudaromas
sandoris Fiduciariniu (pasitikėjimo) vadinamas sandoris, kurio dalyvių vidi-
niai santykiai nesutampa su jų pareiškimu išoriniuose santykiuose. Šių san-
dorių esmė - jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimas. Tai būdinga tiems tarp
dviejų šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama tarpininkaujant vie-
nam sandorio dalyviui sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio
teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis. Tuo būdu tarp sandorio dalyvių
atsiranda vidiniai teisiniai santykiai ir vieno šio sandorio dalyvio su trečiai-
siais asmenimis - išoriniai teisiniai santykiai. Vienas iš tokių sandorių, ku-
riais siekiama vienam sandorio dalyviui tarpininkaujant sudaryti teisinius
santykius su trečiaisiais asmenimis, yra pavedimo sutartis. Šiais atvejais tre-
tieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o įgaliotojo vardu, todėl
prieš sudarydami sandorį patikrina įgaliotinio įgaliojimus. Todėl tretiesiems
asmenims, kai teisiniai santykiai sudaromi tarpininkaujant įgaliotiniui, vidi-
niai santykiai tarp įgaliotojo ir įgaliotinio žinomi iš pavedimo sutarties. Va-
dinasi, šiuo atveju sandorio esmė nėra pasitikėjimas.
Kiek kitokią reikšmę sandorio šalių tarpusavio pasitikėjimas turi
komiso sutartyje. Komiso sutartimi komitetas paveda komisionieriui suda-
ryti vieną ar kelis sandorius. Šiuos sandorius atlikdamas, (pavyzdžiui, suda-
rydamas pirkimo-pardavimo sutartį), komisionierius veikia savo vardu, ir iš
sandorių, sudarytų su trečiaisiais asmenimis, jam atsiranda teisės ir pareigos.
Komiso sutarties vidiniai teisimai santykiai nepasireiškia komisionieriaus
50 CIVILINĖ TEISĖ
išoriniuose teisiniuose santykiuose. Vadinasi, tretieji asmenys neturi gali-

mybės kontroliuoti komiso sutarties vidinių teisinių santykių, todėl šiuose
sandoriuose ypatingą reikšmę turi pasitikėjimas. Šitokie sandoriai vadinami
fiduciariniais.
Sandoriai yra įprastiniai ir sąlyginiai. Įprastiniais vadiname tokius
sandorius, kuriuose teisės ir pareigos paprastai atsiranda sandorio sudarymo
momentu arba numatytu laikotarpiu.
Sąlyginiais vadiname tokius sandorius, kuriuose numatytos teisės ir
pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia priklausomai nuo sandoryje nu-
matytų aplinkybių buvimo ar nebuvimo ateityje (CK 1.66 str. l d.). Aplin-
kybė, kuri numatoma kaip sandorio sąlyga, gali būti įvykis (pavyzdžiui, mir-
tis) ir veiksmas (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartis). Jis gali būti neva-
lingas, t. y. nepriklausantis nuo sandorio dalyvių valios (įvykis, trečiojo as-
mens veiksmas), ir valingas, t. y. priklausantis nuo sandorio dalyvio valios.
Sąlygos yra juridiniai faktai, kurie gali būti išreikšti teigiama forma (jeigu
gausiu kelialapį į sanatoriją) arba neigiama forma (jeigu sūnus neatvažiuos
atostogų).
Šalys, nurodydamos sąlygą, gali sandorio sudarymo motyvą įtraukti
į jo turinį ir šiam motyvui suteikti teisinę reikšmę. Pavyzdžiui, jeigu butas
išnuomojamas tiktai todėl, kad jo nuomininkas išvyksta į sanatoriją, tai šis
motyvas gali būti kaip sąlyga nurodytas sandoryje. Jeigu šios sąlygos neatsi-
ras, tai sandoris teisinių pasekmių nesukels.
Sąlyginio sandorio sąlygos gali būti tokios aplinkybės, kurios turi
šiuos požymius:
1) aplinkybė turi atsirasti ateityje. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio
sąlyga, sandorio sudarymo momentu yra atsiradusi arba visai negali atsiras-
ti, tai ši sąlyga neturi teisinės reikšmės ir sąlyginis sandoris negalioja;
2) sudarant sandorį, šalims ir kitiems asmenims turi būti nežinoma,
ar ši sąlyga atsiras, ar neatsiras. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, tu-
ri neišvengiamai atsirasti, sandoris iš sąlyginio tampa terminuotas. Sąlyga
nuo termino skiriasi tuo, kad gali atsirasti ir gali neatsirasti. Tuo tarpu ter-
minas, kad ir kaip jis apibrėžtas (kalendorine data, įvykiu), visada sueina.
Sandorio sąlyga negali reikšti termino, bet šalys gali susitarti, kad
sandoryje numatyta sąlyga turi atsirasti arba neatsirasti per tam tikrą laiką.
Šiuo atveju toks terminas sandorio esmės nekeičia.
Kiekvieno sandorio terminas yra būtinas jo turinio elementas. Jis ga-
li būti šalių numatytas sandoryje arba nustatomas pagal įstatymo taisykles.
Tuo tarpu sąlyga nėra kiekvieno sandorio būtinas elementas, nes gali būti
sąlyginių ir nesąlyginių sandorių. Dauguma sandorių yra nesąlyginiai.
CIVILINĖ TEISĖ 51
Jeigu sandorio prigimtis tokia, kad sąlyga yra būtinas šio sandorio
elementas ir jo sudaryti be sąlygos neįmanoma (pavyzdžiui, gyvybes drau-
dimo sutartis), tai toks sandoris nelaikomas sąlyginiu. Toks sandoris laiko-
mas nesąlyginiu, kai nesant šios sąlygos jo visai neįmanoma sudaryti;
3) sandorio sąlygos turi būti teisėtos, neprieštaraujančios viešajai
tvarkai ir gerai moralei, nes sandoris, kuriame yra numatytos tokios sąly-
gos, yra niekinis (CK l .66 str. 4 d.).
Sandoris gali būti sudarytas su atidedamąja ir naikinamąja sąlyga.
Sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys san-
doriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios
aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (CK l .66 str. 2 d.). Tai
reiškia, kad sudarant sandorį jokių teisių ir pareigų neatsiranda. Jos būna ta-
da, kai atsiranda sandoryje numatytos sąlygos. Tačiau tarp sandorio šalių at-
siranda teisinis ryšis, kurio nė viena iš šio sandorio šalių neturi vienašališkai
atsisakyti ar pakeisti. Jeigu sąlygai atsiradus sandorio šalis neatlieka savo
įsipareigojimo, ji laikoma pažeidusią prievolę ir jai atsiranda visos įstatymo
numatytos teisinės pasekmės. Atidedamajai sąlygai neatsiradus, teisimai
santykiai tarp sandorio šalių nutrūksta.
Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys san-
dorio nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo ap-
linkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (CK 1.66 str. 3 d.). Esant
naikinamajai sąlygai, šalims teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio suda-
rymo pradžios. Atsiradus sandoryje numatytai naikinamajai sąlygai, sando-
ris nustoja galioti. Kol atsiranda naikinamosios sąlygos, iš buvusio sandorio
kilusios teisinės pasekmės (pavyzdžiui, sumokėti nuompinigius už kambario
nuomą) lieka. Kai kuriais atvejais atsiradus naikinamajai sąlygai šalys grą-
žinamos į pradinę padėtį. Pavyzdžiui, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis su-
daryta su naikinamąja sąlyga, pirkėjas privalo grąžinti daiktą pardavėjui, o
pardavėjas pinigus - pirkėjui.
Sąlyginio sandorio šalys privalo sąžiningai vykdyti sandorį, neska-
tindamos arba nekliudydamos sandoryje numatytoms sąlygoms atsirasti arba
neatsirasti. Sandorio šalims nesąžiningai vykdant sandorį, atsiranda teisinės
pasekmės. Jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai sukliudė šalis, kuriai šios są-
lygos atsiradimas naudingas, tai sąlyga pripažįstama neatsiradusia (CK 1.67
str. 2 d.), o jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai sukliudė šalis, kuriai ta sąlyga
nenaudinga, tai pripažįstama, kad sąlyga buvo (CK 1.67 str. l d.).
Sąlyginiai sandoriai daugiausia paplitę tarp fizinių asmenų. Jie taip
pat gali būti sudaromi ir tarp organizacijų.
CIVILINE TEISE
52
SANDORIO FORMA
Sandorio forma vadiname sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo

būdą. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai - žodine arba rašytine forma - ir ne-
tiesiogiai - konkliudentinių veiksmų forma.
Valią išreiškiant tiesiogiai, susiformavusi asmens vidinė valia atsi-
spindi žodžiuose (žodinė ir rašytinė forma). Pavyzdžiui, gyvenamosios pa-
talpos nuomos sutartyje nustatoma, kokia išnuomojama patalpa, koks jos
dydis, nuomos terminai, nuompinigiai ir t. t. Taip išreiškiant valią, gali būti
sudarytas kiekvienas sandoris. Kitaip valia išreiškiama netiesiogiai -
konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniai veiksmai - tai toks asmens el-
gesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia ne-
išreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo ketinimus, valią. Pa-
vyzdžiui, parduotuvėje išdėstytos prekės reiškia pardavėjo pasiūlymą suda-
ryti pirkimo-pardavimo sutartį.
Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Pagal LR CK 1.64 str. 3 d.
tylėjimas laikomas valios sudaryti sandorį tik įstatymų ar sandorio šalių
numatytais atvejais išreiškimu. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus sutarties termi-
nui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas neprieštarauja, tai
laikoma, kad sutartis tapo neterminuota (CK 6.481 str.).
Daugiausia sandoriai sudaromi žodine arba rašytine forma. Atitin-
kamai skiriami žodiniai ir rašytiniai sandoriai. Žodine forma asmenys suda-
ro sandorius betarpiškai tardamiesi žodžiu (asmeniškai, susitikę, kalbėda-
miesi telefonu, per radiją), neišreikšdami valios raštu dokumentuose. Suda-
rydami sandorius rašytine forma, jų dalyviai valią reiškia raštu dokumentuo-
se.
Žodžiu gali būti sudaromi tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenu-
stato rašytinės formos (CK l .72 str.).
Rašytinė sandorio forma yra pranašesnė už žodinę formą. Sudarant
rašytinį sandorį, lengviau išsiaiškinti jo tikrąjį turinį. Tuo tarpu sudarydami
sandorį žodžiu, kartais jo dalyviai sandorio turinį įvairiai supranta. Rašyti-
niam sandorio turiniui neturi įtakos praėjęs laikas. Žodinio sandorio dalyviai
praėjus ilgesniam laikui pamiršta atskiras aplinkybes, sąlygas arba jas atsi-
mena netiksliai, iškreiptai. Prireikus lengviau patikrinti rašytinio sandorio
turinį, nes tikrinant žodinio sandorio turinį tenka vadovautis jo dalyvių ir
liudytojų atmintimi.
Reikia skirti sandorio rašytinę formą nuo dokumento, patvirtinančio
tai, kad sandoris įvykdytas. Pavyzdžiui, įmonė kanceliarinėms prekėms
pirkti sudaro žodinį sandorį ir gauna iš parduotuvės dokumentą (prekių čekį,
CIVILINE TEISE 53
važtaraštį ir pan.), patvirtinantį, kad pirkimo-pardavimo sutartis įvykdyta.

Šis dokumentas patvirtina, kad buvo sudarytas žodinis sandoris, tačiau jo
negalima laikyti sudaryto sandorio rašytine forma.
Sandorio rašytinė forma būna paprasta ir notarinė (CK 1.71 str. l
d.). Paprasta rašytine forma vadinamas dokumentas, kuriame yra sandorio
dalyvių (dalyvio) pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) para-
šas. Sandorius, sudaromus rašytine forma, turi pasirašyti juos sudarę asme-
nys (CK 1.73 str. 2 d.). Jei fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių
priežasčių pats pasirašyti negali, tai jo pavestas sandorį už jį pasirašyti gali
kitas fizinis asmuo. Pagal LR CK 1.76 str. l d. šiais atvejais reikia nurodyti
priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo negalėjo pats pasirašyti. Kito
fizinio asmens parašą turi paliudyti organizacija, kurioje jis dirba arba mo-
kosi, namo, kuriame jis gyvena, valdyba arba stacionarinė gydymo, kurioje
jis gydomas, administracija, arba atitinkamo karimo dalinio vadovybė, kai
sandorį sudaro karys, arba esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapi-
tonas, arba notarinis organas.
Kai įstatymai nereikalauja sudaryti sandorio surašant vieną šalių pa-
sirašytą dokumentą, paprasta rašytine forma dvišaliai, daugiašaliai sandoriai
gali būti sudaromi apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis ir
pan.
Pagal LR CK 1.73 str. paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:
1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra
didesnė kaip 5000 litų, išskyrus sandorius, kurie sudarymo metu ir įvykdo-
mi;
2) juridinių asmenų steigimo sandoriai;
3) prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys;
4) draudimo sutartys;
5) arbitražiniai susitarimai;
6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui
sutartys;
7) preliminarinės sutartys;
8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos sutartys;
9) taikos sutartys;
10) kiti sandoriai, kuriuos sudaryti rašytine forma reikalauja Lietu-
vos Respublikos įstatymas.
Nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, gali
atsirasti dvejopos teisinės pasekmės (CK 1.93 str. 2 d.). Pirma, kilus ginčui
dėl sandorio sudarymo arba jo sąlygų, suinteresuotas sandorio dalyvis neturi
teisės remtis liudytojų parodymais. Jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesi-
laikė reikalaujamos paprastos rašytinės formos, bet neginčija jo sudarymo,
54 CIVILINĖ TEISĖ
sandoris bus laikomas galiojančiu ir jokių neigiamų teisinių pasekmių neat-

siras. Antra, sandoris negalioja, kai įstatymo įsakmiai nustatyta, kad nesilai-
kius reikalaujamos paprastos rašytinės formos jis negalios.
Atėmus iš šalių teisę kilus ginčui remtis sandoriui patvirtinti reika-
lingais liudytojų parodymais, sandorio dalyvis negali remtis parodymais liu-
dytojų, kurių akivaizdoje buvo sudarytas sandoris. Šiais atvejais suintere-
suotas asmuo gali pateikti kitokius dokumentus, pavyzdžiui, rašytinius
(laiškus, pažymas ir pan.) arba daiktinius įrodymus. Šios taisyklės tikslas
apsaugoti civilinės apyvartos sąžiningų dalyvių interesus. Taip išvengiama
pavojaus, kad gali būti pareikšti ieškiniai dėl įvykdymo už stambią sumą
sandorio, kuris iš tikrųjų nebuvo sudarytas.
Kai kuriems sandoriams įstatymai nustato paprastą rašytinę formą ir
nurodo, kad šios formos nesilaikant sandoris pasidaro negaliojantis. Pavyz-
džiui, įstatymas nustato, kad sudarant įkeitimo sutartį (CK 4.209 str.), laida-
vimo sutartį (CK 6.79 str.) ir nesilaikant paprastos rašytinės formos sandoris
laikomas negaliojančiu.
Notarinė sandorių forma yra rašytinis dokumentas, kurį notaras pa-
tvirtina nustatytu užrašu, parašu ir herbiniu antspaudu. Šis notaro sandorio
patvirtinimas įrašomas notariniame rejestre. Prieš tvirtindamas sandorį, no-
taras patikrina, ar jis atitinka įstatymus, sandorį sudarančių asmenų įgalini-
mus ir kt.
Pagal LR CK 1.74 str. sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik
įstatymo numatytais atvejais. Tai yra:
1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių
bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai;
2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);
3) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę
formą.
Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro
negaliojantį. Todėl, kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas su-
darytu tik nuo to momento, kai sandorį patvirtina notaras. Iš šios bendros
taisyklės įstatymas (CK 1.93 str. 4 d.) numato vieną išimtį, kai viena iš šalių
visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia sandorį įforminti
notariškai. Visiškai arba iš dalies įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu
teismas turi teisę pripažinti jį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to nota-
riškai įforminti nereikia.
Kai sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymo
reikalaujamos notarinės formos, kiekviena jo šalių privalo grąžinti antrajai
šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra
gavusi, natūra - atlyginti vertę pinigais (CK 1.80 str. 2 d.).
CIVILINĖ TEISĖ 55
WK
1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA
Sandorio dalyviai gali sudaryti sandorius ir sudėtingesnės formos,

nesu įstatyme numatyta. Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žo-
džiu sali būti sudaromi paprasta rašytine ir notarine forma. Sandoriai, ku-
riems numatyta paprasta rašytinė forma, gali būti sudaromi notarine forma
(CK l 77 str.). Dvišalis ir daugiašalis sandoris, jeigu pagal šalių susitarimą
numatoma sudaryti sandorį tam tikra forma, laikomas sudarytu nuo to mo-
mento, kada išreikštas šia forma. Šiuo atveju neatsižvelgiama į tai, kad įsta-
tymas šiam sandoriui nustato paprastesnę sandorio sudarymo formą.
Įstatymas tam tikrais atvejais, be nustatytos sandorio formos, reika-
lauja dar sandorį, įregistruoti. Tuo kontroliuojamas sandorio turinys. Pavyz-
džiui Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad notaro patvirtin-
ta gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis turi būti per tris mėnesius
įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Šio reikalavimo nesi-
laikant, sutartis negalioja. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti
fakto prieš trečiuosius asmenis ir tretiesiems asmenims įrodinėti savo teisių
remdamosi kitais įrodymais.
SANDORIŲ NEGALIOJIMAS
Kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, valia, valios iš-

reiškimas, turinys, kurį sudaro valios išreiškimuose suformuluotos sandorio
sąlygos ir forma. Šie sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus.
Jeigu bent vienas sandorio elementas įstatymo reikalavimų neatitinka, san-
doris laikomas negaliojančiu. Kad sandoris galiotų, reikalingos šios sąlygos:
1) sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asme-
nys turi turėti atitinkamą teisnumą;
2) sandorio turinys turi atitikti įstatyme nurodytus reikalavimus;
3) sandorio dalyvių valios išreiškimai turi atitikti jų tikrąją valią;
4) sandoris turi būti sudarytas įstatyme nustatyta forma.
Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, yra niekinis ir nega-
lioja (CK 1.80 str. l d.). Negaliojančiu laikome tokį sandorį, kuris pažeidus
įstatymo reikalavimus nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo daly-
viai sudarydami sandorį. Negaliojantis sandoris iš esmės nėra sandoris. Ta-
čiau neteisinga yra manyti, kad negaliojantis sandoris neturi teisinės reikš-
mės Kiekvienas negaliojantis sandoris sukelia tam tikras teisines pasekmes,
tačiau tiktai ne tas, kurių siekė asmenys, sudarydami šį sandorį. Pripažintas
negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento
(CK 1.95 str. l d.), nors teismas savo sprendimu šį faktą nustato vėliau. Ta-
čiau pats pripažinimas sandorio negaliojančiu nereiškia, kad visada netenka
— CIVILINĖ TEISĖ
56
teisinės reikšmės pagal šį sandorį atsiradę santykiai. Pavyzdžiui, iki gyve-

namosios patalpos sutarties pripažinimo negaliojančia fizinis asmuo naudo-
jasi patalpa. Pripažinus sandorį negaliojančiu, neišnyksta naudojimosi patal-
pa faktas ir iš to atsiradusios teisinės pasekmės. Todėl įstatymas numato,
kad jeigu iš sandorio turinio išplaukia, jog pripažinti jo negaliojančiu nuo jo
sudarymo momento negalima, tai jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik
ateičiai, t.y. nuo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 str. 2 d.). Paprastai sando-
rio turinį sudaro keletas sąlygų. Gali būti, kad dalis sąlygų įstatymo reikala-
vimus atitinka, o kuri nors sąlyga įstatymui prieštarauja. Pavyzdžiui, fiziniai
asmenys sudarė tarpusavyje pirkimo-pardavimo sutartį ir joje numatė sąly-
gą, kad kilus ginčui dėl šios sutarties šalys neturi teisės kreiptis į teismą. Ši
sąlyga prieštarauja įstatymui, todėl negalioja. Be šios sąlygos, pirkimo-
pardavimo sutartis įstatymo reikalavimus atitinka.
SANDORIŲ NEGALIOJIMO PASEKMĖS
Sandorių negaliojimo pasekmės gali būti labai įvairios. Jeigu nega-

liojantis sandoris sudarytas, bet nė vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma,
kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai šalys ar
viena iš šalių negaliojantį sandorį visiškai arba jo dalį įvykdo, atsiranda ne-
galiojančio sandorio turtinės pasekmės. Jas galima suskirstyti į tris grupes.
Tai:
1) abiejų sandorio šalių turtinė padėtis grąžinama į pradinę padėtį
(abišalė restitucija);
2) vienos sandorio šalies turtinė padėtis grąžinama į pradinę padėtį, o
antrosios šalies gautas ar priklausantis gauti turtas paimamas į valstybės
pajamas (vienašalė restitucija);
3) abiejų sandorio šalių turtinė padėtis į pradinę padėtį negrąžinama,
o išieškoma iš jų, ką pagal sandorį jos yra gavusios arba kas priklausė gauti,
į valstybės pajamas (restitucija neleidžiama).
Pagrindinės negaliojančio sandorio turtinės pasekmės yra susijusios
su grąžinimu šalių padėties, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo ir jo vi-
siško ar dalies įvykdymo. Sandorio dalyvių turtinės padėties grąžinimas dėl
jo negaliojimo vadinamas restitucija. Gali būti trys sandorių negaliojimo pa-
sekmės:
1. Abišalė restitucija. Pagal LR CK 1.80 str. l d., kai sandoris nega-
lioja, kiekviena iš jo šalių privalo grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra ga-
vusi pagal sandorį. Jeigu to, ką yra gavusi, negalima grąžinti natūra, sando-
CIVILINĖ TEISĖ 57
rio šalis privalo kitai šaliai atlyginti tą vertę pinigais. Šiuo atveju atlyginama
tikroji daikto vertė, o ne piniginė suma, kuri numatyta atlyginti už šį daiktą.
Abišalė restitucija, kaip negaliojančio sandorio pasekmė, turi ben-
dros taisyklės reikšmę. Ji taikoma visais sandorių negaliojimo atvejais, iš-
skyrus tuos atvejus, kai įstatyme yra numatytos kitokios - sunkesnės - san-
dorio negaliojimo pasekmės (vienašalė restitucija, abiejų šalių turto paėmi-
mas į valstybės pajamas). Abišalė restitucija taikoma sandoriams, kurie ne-
galioja dėl įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymo, suklydimo sandorį
sudarant, dėl sudarymo su neveiksniais ir ribotai veiksniais fiziniais asme-
nimis, su fiziniu asmeniu, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės,
sudarymo tik dėl akių - tariamiesiems sandoriams. Taip pat priklausomai
nuo aplinkybių abišalė restitucija gali būti taikoma sandoriams, prieštarau-
jantiems juridinio asmens teisnumui.
2. Vienašalė restitucija. Ji pasireiškia tuo, kad vienai sandorio šaliai
grąžinama, ką ji yra įvykdžiusi, o iš kitos sandorio šalies visa, ką ji pagal
sandorį įvykdė arba kas jai priklausė įvykdyti, išieškoma į valstybės paja-
mas. Jeigu turto į valstybės pajamas negalima perduoti natūra, tai išieškoma
jo vertė pinigais. Vienašalė restitucija turtinę padėtį grąžina tiktai vienai
sandorio šaliai. Kitai sandorio šaliai, kurios neteisėti veiksmai (pavyzdžiui,
apgaulė, smurtas, grasinimas ir t. t.) turėjo įtakos sudarant sandorį, pradinė ,
turtinė padėtis negrąžinama.
3. Atvejai, kai restitucijos nėra. Šiais atvejais nė vienam negaliojan-
čio sandorio dalyvių pradinė turtinė padėtis negrąžinama. Visa tai, ką abi
sandorio šalys yra gavusios pagal sandorį, o kai įvykdyta dalis sandorio arba
įvykdo viena šalis, viskas kas priklausė įvykdyti, išieškoma į valstybės pa-
jamas. Tai sunkiausios sandorio negaliojimo pasekmės. Jos numatytos san-
doriams, kurie sudaryti turint tikslą, priešingą Lietuvos Respublikos visuo-
menės interesams, ir esant abiejų šalių tyčiai (CK 1.81 str. 2 d.).
Papildomos turtinės pasekmės. Be pagrindinių teisinių pasekmių,
nuo negaliojančio sandorio sudarymo momento iki teisinių pasekmių likvi-
davimo šalims dėl jo negaliojimo gali būti padaryta žala, kuri turi būti atly-
ginta. Įstatyme numatytais atvejais dėl sandorio negaliojimo turi būti atly-
ginti nuostoliai, kuriuos sudaro turėtos išlaidos, turto netekimas ir sužaloji-
mas. Šių nuostolių atlyginimas yra ribotas, nes neleidžiama reikalauti ne-
gautų pajamų.
Dėl negaliojančio sandorio padaryti nuostoliai gali būti išieškomi
tiktai įsakmiai įstatymo nurodytais atvejais. Jie išieškomi tik esant
objektyvioms ir subjektyvioms sąlygoms.
Objektyvios sąlygos yra sandorio dalyviui susidarę nuostoliai (išlai-
dos, turto netekimas ar sužalojimas). Subjektyvios sąlygos - tai atsakingo už
58 CIVILINĖ TEISĖ
padarytą žalą sandorio dalyvio kaltė (žinojo ar turėjo žinoti, kad antroji šalis
neveiksni ar nesupranta savo veiksmų ir t. t.). Esant šioms sąlygoms, papil-
domos turtinės pasekmės gali būti taikomos sandorio dalyviams, kurie suda-
ro sandorius su neveiksniais (CK 1.84 str.) ar ribotai veiksniais asmenimis
(CK 1.88 str.). Kai sandoris negalioja dėl suklydimo, nuostolius privalo at-
lyginti ta sandorio šalis, dėl kurios kaltės sandoris sudarytas su klaida (CK
190 str. 3 d.).
NEGALIOJANČIŲ SANDORIŲ KLASIFIKACIJA
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, atskirame poskyryje, pa-

teiktos negaliojančius sandorius reguliuojančios normos (1.78 - 1.96 str.).
Atsižvelgiant į tai, ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį reikia
pripažinti negaliojančiu, sandoriai skirstomi į niekinius (absoliučiai negalio-
jančius) ir nuginčijamus.
Niekiniai yra savaime negaliojantys sandoriai, nepriklausomai nuo
to, ar pareikštas ieškinys ir ar priimtas teismo sprendimas dėl sandorio nega-
liojimo. Šie sandoriai negalioja, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų.
Sandorio dalyviai tokį sandorį gali laikyti nesudarytu ir gali jo nevykdyti.
Sužinojęs, kad toks sandoris yra vykdomas, teismas privalo savo iniciatyva
priimti sprendimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tais atvejais, kai
sandorio neatitikimas įstatymui nėra akivaizdus (pavyzdžiui, sandoris suda-
rytas apeinant įstatymą) ir tai reikia įrodyti, išsiaiškinti, jo negaliojimas nu-
statomas teismo sprendimu. Teismas sandorio negaliojimą nustato savo ini-
ciatyva arba pagal sandorio dalyvių, prokuroro ieškinį.
Niekiniais yra laikomi imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai
tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantys sandoriai, juridinio asmens sando-
riai, prieštaraujantys jo teisnumui, neveiksnaus fizinio asmens sudaryti san-
doriai, tariamieji sandoriai, nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės
formos sudaryti sandoriai.
Nuginčijami yra tokie sandoriai, kurie sudaromi sukuria, pakeičia
arba panaikina civilines teises ir pareigas, bet įstatyme numatytų asmenų
iniciatyva gali būti teismo pripažįstami negaliojančiais. Jų ypatumas yra tas,
kad tokie nuginčijami sandoriai turi teisiną galią nuo jų sudarymo momento
iki teismo sprendimo, pripažįstančio juos negaliojančiais. Iki šių sandorių
pripažinimo negaliojančiais atrodo, kad jie atitinka įstatymo reikalavimus.
Jų trūkumas yra neakivaizdus, ir jį reikia įrodyti. Tokie nuginčijami sando-
riai yra neįregistruotų juridinių asmenų, nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų
amžiaus, fizinių asmenų, negalinčių suprasti savo veiksmų reikšmės, fizinių
CIVILINĖ TEISĖ 59
CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA WK
asmenų piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis me-

džiagomis, sandoriai, sudaryti esant suklydimo įtakai, sandoriai, sudaryti
esant apgaulės, smurto ir grasinimo įtakai, taip pat dėl šalies atstovo pikta-
vališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių,
įgaliojimus viršijusi o atstovo.
Pripažinimas sandorio negaliojančiu pagal kitus požymius. Civili-
nės teisės mokslas sandorius klasifikuoja dar pagal jų dalyvių, turinio ir
formos ydingumą. Pagal šį požymį visi negaliojantys sandoriai skirstomi į
keturias grupes:
1) sandorius, turinčius subjektų sudėties trukumų;
2) sandorius, turinčius valios trūkumų;
3) sandorius, turinčius turinio trūkumų;
4) sandorius, turinčius formos trūkumų.
Sandoriai, turintys subjektų sudėties trūkumų. Šių sandorių truku-
mai susiję, su fizinių asmenų veiksnumo ir juridinių asmenų specialaus teis-
numo reikalavimais.
Fizinių asmenų galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir su-
kurti sau civilines pareigas priklauso nuo jų veiksnumo. Veiksnus fizinis
asmuo gali sudaryti sandorius sau, taip pat ir kitiems - veiksniems ir ne-
veiksniems asmenims. Nuo pat sudarymo momento negalioja sandoriai, su-
daryti neveiksnių asmenų - nepilnamečio iki 14 metų ir fizinio asmens, pri-
pažinto neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Išimtys yra nepil-
namečių iki 14 metų sudaryti smulkūs buitiniai sandoriai, kurie galioja.
Kitokia padėtis, kai sandorius sudaro ribotai veiksnūs asmenys
(nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų amžiaus) ir asmenys, kurių veiksnumas
apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis
medžiagomis. Ribotai veiksnūs asmenys sandorius gali sudaryti tik sutikus
tėvams įtėviams arba rūpintojui, o asmenys, kurių veiksnumas apribotas, -
sutikus rūpintojui. Be rūpintojo sutikimo šie asmenys gali sudaryti tiktai
smulkius sandorius. Be to, nepilnamečiai turi teisę savarankiškai sudaryti
sandorius susijusius su disponavimu savo uždarbiu ar stipendija, jeigu ši
teisė nėra jiems apribota. Visais atvejais ribotai veiksnūs asmenys ir
asmenys kuriems veiksnumas apribotas, sandorius sudaro. Tačiau kai šiems
sandoriams reikia rūpintojo (tėvų, įtėvių) sutikimo ir jie sudaromi be tokio
sutikimo jie gali būti teismine tvarka pripažinti negaliojančiais pagal
rūpintojo ieškinį (CK 1.85 ir 1.88 str.). Sandorio pripažinimo negaliojančiu
pasekmė yra dvišalė restitucija ir esant veiksnaus sandorio dalyvio kaltei jo
pareiga atlyginti nuostolius.
Juridinis asmuo turi specialų teisnumą, kurį nustato jo įstatai (nuo-
statai). Jis gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie atitinka juridinio asmens
CIVILINĖ TEISĖ
60
įstatuose (nuostatuose) nurodytus veiklos tikslus. Jeigu sudarytas sandoris

prieštarauja tikslams, nurodytiems jo įstatuose, nuostatuose ir bendruose tos
rūšies organizacijų nuostatuose, sandoris nuo jo sudarymo momento nega-
lioja(CK l.82str.).
Juridiniai asmenys sudaro sandorius tik per savo organus, kurie vei-
kia ribojami jiems pagal įstatymą arba įstatus (nuostatus), arba įgaliojimus
suteiktų teisių. Jeigu juridinio asmens organas arba įgaliotinis sudaro sando-
rį, kuris nepriklauso jo kompetencijai, sandoris laikomas nesudarytu, t.y.
negaliojančiu.
Priklausomai nuo aplinkybių sandorio negaliojimo pasekmė gali būti
abišalė restitucija, vienašalė restitucija ir visko, kas turi būti įvykdyta, išieš-
kojimas į valstybės pajamas.
Pagal įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto juridinio asmens var-
du sudarytą sandorį teisės ir pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui, jei-
gu nėra kito pagrindo tokį sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.83 str.).
Jeigu vėliau įregistruotas juridinis asmuo tų įsipareigojimų neprisiima, tai
tada atsako asmenys, sudarę sandorį.
Sandoriai su valios trūkumais. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje
išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią. Todėl būtina, kad
sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių,
kurios iškreipia tikrąją valią arba jos išreiškimą. Paprastai laikoma, kad san-
doryje išreikšta valia atitinka tikrąją jo dalyvių valią. Jeigu sandoris turi va-
lios trūkumų, jis gali būti teismine tvarka nuginčytas - pripažintas negalio-
jančiu.
Sandorio valios trūkumai gali atsirasti dėl žemiau nurodytų aplinky-
bių.
Sandoris, sudarytas esant suklydimo įtakai. Suklydimas (CK 1.90
str.) suprantamas kaip asmens neteisingas tikrovėje esančių iškreiptų
aplinkybių supratimas. Sandoriui pripažinti negaliojančiu būtina, kad
suklydimas turėtų esminę reikšmę. Tokią reikšmę turės suklydimas dėl
sandorio dalyko, objekto, šalių, pagrindinių sąlygų ir panašiai, kai
nustatoma, kad jis esminis sprendžiant konkretų ginčą. Į suklydimą dėl
motyvų, paskatinusių sudaryti sandorį, neatsižvelgiama. Išimtis bus tie
atvejai, kai motyvai, paskatinę vieną iš šalių sudaryti sandorį, buvo aptarti
pačiame sandoryje. Pagal LR CK 1.90 str. prasmę esminis bus toks
suklydimas, kai asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, šio sandorio nesudarys. Ar
suklydimas yra esminis, nustatoma sprendžiant konkretų ginčą.
Suklydimo priežastis gali būti sandorio dalyvių ir kitų asmenų elge-
sys. Tačiau suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jei-
gu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių
CIVILINĖ TEISĖ 61
riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinky-

bes būtent jai tenka rizika suklysti. Sandorio dėl suklydimo pripažinimo ne-
galiojančiu pasekmė yra abišalė restitucija ir kaltosios sandorio šalies parei-
ga atlyginti nuostolius.
Sandoris, sudarytas esant apgaulės įtakai. Apgaulė (CK 1.91 str.)
yra tyčinis kito asmens suklaidinimas dėl aplinkybių, turinčių esminę reikš-
mę sandoriui sudaryti. Klaidinama turint tikslą paskatinti asmenį sudaryti
sandorį. Konkrečios apgaulės formos gali būti labai įvairios. Ši tyčia gali
pasireikšti aktyviais veiksmais (klaidingų žinių pranešimu), taip pat nutylė-
jimu (aplinkybių, kurios kliudytų sandorį sudaryti). Ji gali būti susijusi su
paties sandorio elementais arba kitomis aplinkybėmis, tarp jų ir motyvais.
Tokius veiksmus gali atlikti kita sandorio šalis arba jos prašymu bei su jos
žinia tretieji asmenys. Tiktai svarbu, kad apgaulė būtų tokios reikšmės, jog
be apgaulės sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Pavyzdžiui, automobilio par-
davėjas suklastojo spidometro parodymus ir parduoda automobilį kaip nau-
ją. Sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė yra vienašalė restitucija ir
pareiga nukentėjusiajam atlyginti nuostolius. Sandoriui, sudarytam esant
apgaulės įtakai, pripažinti negaliojančiu neturi reikšmės, ar asmuo už apgau-
lę patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Sandoris, sudarytas esant smurto ar gąsdinimo įtakai. Smurtas (CK
1.91 str.) - tai sandorio dalyviui arba jo artimiesiems padarymas fizinių (pa-
vyzdžiui, mušant) arba moralinių (pavyzdžiui, skleidžiant asmenį žeminan-
čias žinias) kančių, turint tikslą priversti sudaryti sandorį. Smurtu siekiama
paveikti sandorio dalyvio psichiką, priversti reikšti valią, kuri neatitinka jo
tikrosios valios. Šiuo atveju nėra nei asmens tikrosios valios, nei tikro jos
reiškimo. Smurtas yra nusikalstamas veiksmas. Praktikoje sandorio sudary-
mas esant smurto įtakai yra labai retas atsitikimas.
Grasinimas yra neteisėtas poveikis sandorio dalyvio psichikai, turint
tikslą priversti sudaryti sandorį. Grasinimas pareiškiamas žodžiu arba
veiksmais, nurodant asmeninę arba turtinę žalą, kuri bus padaryta sandorio
dalyviui arba jo artimiesiems, jeigu nesudarys tam tikro sandorio.
Ne kiekvienas grasinimas bus pagrindas pripažinti sandorį negalio-
jančiu. Kad būtų galima sandorį pripažinti negaliojančiu, reikia, kad grasi-
nimas būtų žymus. Toks grasinimas yra, kai nurodoma turtinė ar asmeninė
žala yra esminė. Kiekvienu atveju realumo ir esminį pobūdį nustato teismas.
Grasinimas gali būti taip pat ir teisėti veiksmai. Pavyzdžiui, vienas asmuo
grasina pranešti tardymo organams apie kito asmens padarytą nusikaltimą,
jeigu šis nesudarys siūlomo sandorio. Pranešimas apie padarytą nusikaltimą
yra teisėtas veiksmas. Jeigu jis naudojamas siekiant priversti sudaryti sando-
62 CIVILINĖ TEISĖ
rį, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu kaip sudarytas dėl grasi-
nimo.
Grasinimu gali versti sudaryti sandorį pats jo dalyvis, taip pat ir tre-
tieji asmenys. Pastaruoju atveju reikia, kad sandorio dalyvis žinotų, jog san-
doris sudaromas trečiajam asmeniui grasinant. Sandoris gali būti pripažintas
negaliojančiu, kai jis sudarytas dėl grasinimo pačiam sandorio dalyviui, taip
pat ir jam artimiems asmenims. Sandorio pripažinimo negaliojančiu pasek-
mė yra vienašalė restitucija ir pareiga atlyginti nukentėjusiajam nuostolius.
Sandoris, sudarytas dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su
antrąja puse. Atstovas, sudarydamas atstovaujamojo vardu sandorį, privalo
išreikšti kitai sandorio šaliai tikrąją atstovaujamojo valią. Kai atstovas pik-
tavališkai susitaria su antrąja šalimi, sudarytas sandoris atstovaujamojo va-
lios neatitinka (CK 1.91 str.). Atstovo piktavališkam susitarimui būdinga,
kad atstovas ir kita sandorio šalis žino apie sudaryto sandorio neatitikimą at-
stovaujamojo valios. Be to, atstovas ir kontrahentas tokį sandorį sudaro savo
tikslams užtikrinti atstovaujamojo interesų sąskaita. Esant tokioms aplinky-
bėms, sandoris teismine tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu. Sandorio
pripažinimo negaliojančiu pasekmė yra vienašalė restitucija ir pareiga atly-
ginti nukentėjusiajam nuostolius.
Sandoris, sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Šiuo atveju
sandoris dalyvio valia formuojasi nenormaliomis sąlygomis dėl blogos jo
materialinės padėties (CK 1.91 str.). Tai reiškia, kad asmuo neturi būtinų
gyvenimo sąlygų (neturi buto, maisto, sunkiai serga ir pan.). Be šio požy-
mio, sandoriui pripažinti negaliojančiu reikia:
1) kad kita sandorio šalis žinotų šias sunkias aplinkybes;
2) kad kita sandorio šalis jomis pasinaudotų sandoriui sudaryti;
3) kad sandoris būtų sudarytas kitai šaliai aiškiai nenaudingomis są-
lygomis (pavyzdžiui, ypač žema kaina).
Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, sandorį pripažinti negalio-
jančiu nebus pagrindo. Dabar tokie sandoriai labai retai pasitaiko. Sandorio
pripažinimo negaliojančiu pasekmė yra vienašalė restitucija ir pareiga atly-
ginti nukentėjusiajam nuostolius.
Sandoris, sudarytas fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo
veiksmų reikšmės (CK 1.89 str.). Tam tikrais atvejais veiksnūs fiziniai
asmenys gali būti tokios būklės, kad nesupranta savo veiksmų (faktinių arba
teisinių) reikšmės ir negali jų valdyti. Tokia fizinio asmens būklė gali
atsirasti dėl labai įvairių priežasčių: dėl nervinio sukrėtimo, sunkiai sirgus,
dėl nervinio pervargimo, sužeidimo, girtumo ir pan. Tokiose situacijose nėra
fizinio asmens valios sudaryti sandorį, o yra tiktai valios pareiškimas, kuris
teismine tvarka gali būti nuginčytas.
CIVILINĖ TEISĖ 63
Civiliniai įstatymai girtumui suteikia kitokią reikšmę negu baudžia-

mieji įstatymai. Pagal LR BK 13 str. asmuo, kuris nusikaltimą padaro bū-
damas girtas, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Civiliniai
įstatymai taip pat nenumato galimybės atleisti asmenį nuo atsakomybės už
neteisėtus veiksmus, pavyzdžiui, už padarytą žalą. Tuo tarpu civilinis sando-
ris nėra teisės pažeidimas, o yra teisėtas veiksmas, kuriuo siekiama teisėtų
teisinių pasekmių. Fizinis asmuo, sudarydamas sandorį, turi suprasti jo tei-
sines pasekmes ir jų norėti. Būdamas girtas, pilietis to nesupranta, nėra jo
valios sudaryti sandorį. Todėl tokios būklės asmens sudarytas sandoris pri-
pažįstamas negaliojančiu. Šio sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė
yra abišalė restitucija ir esant šaliai kaltai pareiga atlyginti nuostolius.
Tariamieji ir apsimestiniai sandoriai. Šiems sandoriams būdinga
tai kad juose dėl įvairių tikslų nėra išreikšta dalyvių tikroji valia.
Tariamuoju vadiname sandorį, kuris sudarytas dėl akių, neketinant
sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 str.). Šalys dėl vienų ar kitų priežasčių
nori sudaryti tik išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, o iš esmės tarp
savęs to teisinio santykio nenori ir nesukuria. Jo dalyviai, sudarydami san-
dorį supranta, kad pagal šį sandorį neįgyja teisių ir neprisiima įsipareigoji-
mų. Pavyzdžiui, asmuo, nenorėdamas parduoti daikto tam tikram pirkėjui,
susitaria su kaimynu, kad tas daiktas parduotas arba dovanotas jam. Tačiau
praktikoje tokie sandoriai dažniau sudaromi neteisėtiems tikslams. Pavyz-
džiui savininkas, norėdamas nuslėpti nuo konfiskacijos turtą, susitaria dėl
jo perleidimo tariamąja pirkimo-pardavimo sutartimi, susitardamas, kad, kol
bus konfiskacijos pavojus, pirkėjas vadinsis šio turto savininku.
Tariamieji sandoriai nuo pat sudarymo momento yra negaliojantys.
Negaliojimo pasekmė yra abišalė restitucija.
Apsimestiniu vadiname sandorį, sudarytą siekiant pridengti kitą san-
dorį kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK 1.87 str.). Apsimestiniu, kaip ir
tariamuoju, sandoriu nesiekiama sukelti jame numatytų teisinių pasekmių.
Tačiau kitaip negu tariamuoju, apsimestiniu sandoriu pridengiamas kuris
nors kitas sandoris, kurį šalys iš tikrųjų sudaro. Taigi iš esmės sudaromi du
sandoriai: apsimestinis - pridengiantysis - ir tikrasis - pridengiamasis. Ap-
simestinis sandoris niekada negalioja nuo sandorio sudarymo momento, o
pridengiamasis sandoris priklausomai nuo savo turinio gali būti galiojantis.
Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, taiko-
mos atitinkamus sandorius reguliuojančios taisyklės. Pavyzdžiui, fizinis as-
muo nori padovanoti kitam asmeniui daiktą, bet dėl asmeninių priežasčių
nenori sandorio, kad kiti žinotų apie dovanojimą. Dėl to vietoje dovanojimo
sudaro pirkimo-pardavimo sutartį, nepaimdamas už šį daiktą jokio užmo-
kesčio. Tačiau dažniausiai apsimestiniai sandoriai sudaromi turint tikslą
CIVILINĖ TEISĖ
64
apeiti įstatymą, pridengiant kurį nors uždraustą sandorį, pavyzdžiui, narko-

tinių medžiagų pardavimo. Šiais atvejais pridengiamasis sandoris taip pat
negalioja. Priklausomai nuo sandorio prieštaravimo įstatymui pobūdžio ir
šalių tyčios to pasekmė gali būti abišalė, vienašalė restitucija ir viskas, kas
turėjo būti įvykdyta, išieškoma į valstybės pajamas.
Sandoriai su turinio trūkumais. Ši negaliojančių sandorių grupė
skiriama pagal du bendrus požymius - objektinį ir subjektinį. Šių sandorių
objektinis asmeninis požymis yra tai, kad jie priešingi valstybės ir visuome-
nės interesams. Pagal LR CK 1.80-1.81 str. prasmę šiai grupei priklauso tik
sandoriai, kurie pažeidžia svarbiausius, pagrindinius įstatymų nuostatus, pa-
vyzdžiui, sandoriai, pažeidžiantys valstybės išimtinę žemės, gelmių, valsty-
binės reikšmės vandens, miškų nuosavybę.
Šiems sandoriams, be objektinio požymio, būtinas ir subjektinis. Jis
pasireiškia tuo, kad sandoris sudaromas turint tikslą, priešingą valstybės ir
visuomenės interesams, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Tokį priešingą tiks-
lą gali turėti abu sandorio dalyviai arba vienas iš jų. Pagal tai skirsis šio ne-
galiojančio sandorio teisinės pasekmės.
Tokius ypač pavojingus sandorius gali sudaryti juridiniai ir fiziniai
asmenys. Sandoris, sudarytas turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės
interesams, negalioja nuo pat jo sudarymo momento. Kai toks sandoris buvo
vykdomas, priklausomai nuo abiejų ar vienos šalies tyčinės kaltės ir nuo to,
ar sandorį įvykdė abi, ar viena šalis, pagal LR CK 1.80 str. 2 d. gali būti tre-
jopos teisinės pasekmės:
1) konfiskuojama tai, ką abi šalys pagal sandorį gavo;
2) konfiskuojama tai, ką viena šalis gavo iš kitos ir ką atsilygindama
už tai pati turėjo perduoti kitai;
3) konfiskuojama tai, ką kaltoji šalis pagal sandorį yra perdavusi ar
turėjo perduoti atsilygindama už tai, ką gavo iš kitos šalies.
Sandoriai, turintys formos trūkumų. Sandorių, turinčių formos trū-
kumų, teisines pasekmes numato LR CK l .93 str. Paprastai įstatymo reika-
laujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada
tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme. Jeigu sandoris negalioja dėl
nustatytos formos nesilaikymo, taikoma abišalė restitucija.
Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas
atima iš šalių teises esant ginčui remtis sandoriui patvirtinti reikalingais
liudytojų parodymais. Taigi tiktai nustatomas sudėtingesnis sandorio
sudarymo ir jo turinio įrodinėjimas.
Kai sandoris negalioja dėl to, kad nebuvo laikomasi įstatymo reika-
laujamos notarinės formos, taikoma abišalė restitucija.
CIVILINĖ TEISĖ 65
1.9. ATSTOVAVIMAS
ATSTOVAVIMO SĄVOKA
Kai juridinio asmens organas sudaro sutartį arba kai jo darbuotojai

įvykdo sutartį, tai laikoma paties juridinio asmens veikla.
Būna atvejų, kai pats subjektas neturi galimybės savarankiškai įgy-
vendinti savo civilinių teisių ir pareigų. To negali atlikti neveiksnūs fiziniai
asmenys. Dėl įvairių aplinkybių to negali atlikti ir turintys veiksnumą fizi-
niai asmenys, pavyzdžiui, dėl ligos, komandiruočių, tų reikalų nežinojimo ir
pan.
Ne visada gali savarankiškai įgyvendinti civilines teises ir pareigas
juridinio asmens organas. Nors tai yra kolektyvas, bet ne visi darbuotojų
veiksmai sudaro juridinio asmens teises ir pareigas. Jas sudaro tik tokie dar-
buotojo veiksmai, kurie susiję su jam pavestomis funkcijomis įgyvendinant
juridinio asmens veiklą.
Tais atvejais fiziniai ir juridiniai asmenys naudojasi kitų asmenų pa-
galba atstovavimo forma, kuriai būdingi šie bruožai:
1) atstovavimas charakteringas tuo, kad subjektui priklausančias tei-
ses ir pareigas Įgyvendina kitas asmuo - subjektas, pavyzdžiui, juriskonsul-
tas vietoje direktoriaus. Tačiau ne visada kito asmens veiksmai laikomi at-
stovavimu. Negalima laikyti motinos vaiko atstove ieškinyje dėl alimentų,
nes ši įgyvendina savo teisę;
2) atstovas veikia ne savo, o atstovaujamo subjekto vardu. Todėl jo
įgytos teisės ir pareigos nuo įgijimo momento priklauso atstovaujamajam.
Pavyzdžiui, komiso sutartyje nėra atstovavimo, nes komiso parduotuvė vei-
kia savo vardu;
3) atstovui suteikiamos tam tikros teisės, ir jis, griežtai laikydamasis
šių įgalinimų, atlieka jiems įgyvendinti reikalingus savarankiškus valios ak-
tus. Atstovas sprendžia apie sudaromo sandorio tikslingumą.
Atstovas skiriasi nuo pasiuntinio, kuris neturi įgalinimo ir apribotas
tik kito valios vykdymu, pavyzdžiui, turi perduoti daiktą.
Atstovavimo taikymo sfera plati. Jis gali būti taikomas daugumai
turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įgyti per atstovą.
Kai kurių teisinių veiksmų (pavyzdžiui, santuokos, įsūnijimo, testa-
mento), susijusių su fizinio asmens asmenybe, negalima atlikti per atstovus.
Kai kada tai nurodyta tiesiogiai įstatyme.
66 CIVILINĖ TEISĖ
Atstovaujamasis gali būti kiekvienas teisės subjektas - tiek veiksnus,

tiek ir neveiksnus fizinis ir juridinis asmuo. Būdinga, kad veiksnūs fiziniai ir
juridiniai asmenys patys savarankiškai parenka savo atstovus. LR CK 2.132
str. nurodo: „Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus
tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi asmeniš-
kai, ir kitokius sandorius, nurodomus įstatyme."
Atstovais gali būti tiek juridiniai, tiek ir veiksnūs fiziniai asmenys
(CK 2.132 str. 3 d.). Tai rodo, kad atstovais gali būti ne visi asmenys. Jais
negali būti:
1) neveiksnūs asmenys. Jokių išlygų nenumatyta;
2) praktikoje kai kurie asmenys tam tikriems veiksmams įvykdyti.
Pavyzdžiui, vyr. buhalteris negali gauti savo įstaigos pinigų pagal įgalioji-
mą;
3) tam tikri asmenys tam tikruose santykiuose. Pagal LR CK 2.134
str. atstovas negali sudarinėti atstovaujamojo vardu sandorių nei su pačiu
savimi, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas yra tuo pačiu metu.
Reikia atskirai pažymėti, kokios apimties gali būti atstovaujamas ju-
ridinis asmuo. Juridinis asmuo turi specialų teisnumą. Todėl pagal LR CK
2.141 str. juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas tiktai sudaryti
sandoriams, kurie neprieštarauja jo steigimo dokumentams (pavyzdžiui,
įstatams (nuostatams) arba bendriems tos rūšies organizacijų nuostatams).
Pavedamų veiksmų pobūdis ribojamas arba nustatomas įgalinimo tu-
rimu. Reikia tikrinti atstovo įgaliojimą, nes gali suklaidinti.
Atstovo įgalinimas naudojamas, kai teisės subjektas dėl tam tikrų
priežasčių negali pasinaudoti savo veiksnumu. Taigi atstovavimo santykiuo-
se visada prie vieno asmens (atstovaujamojo) teisnumo prisijungia kito as-
mens (atstovo) veiksnumas. Šis prisijungimas turi tam tikras ribas, kurias
nustato įgalinimas. Įgalinimas nėra subjektinė teisė, o tiktai galimybė įgy-
vendinti kito asmens teises ir pareigas. Bet kartu įgalinimas sudaro tam tik-
ras teisines pasekmes ir todėl turi juridinio fakto reikšmę. Įgalinimas yra ju-
ridinis faktas, nustatantis prie atstovaujamojo teisnumo atstovo veiksnumo
prijungimo ribas.
Įgalinimo apimtis ir charakteris priklauso nuo to, kokiu pagrindu
atsirado atstovavimo santykiai. LR CK 2.133 str. nustato, kad sandoris,
vieno asmens (atstovo) sudarytas kito asmens (atstovaujamojo) vardu
atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai
sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.
Įgalinimas taip pat gali būti matomas iš aplinkybių, kuriomis atsto-
vas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Taip pat
jeigu asmuo duoda rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis pa-
CIVILINĖ TEISĖ 67
1.CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA VVK
skyrė atstovu kitą asmenį, tai jam tokio asmens sudaryti sandoriai ir pasek-
mės yra privalomi vykdyti ir priimti.
LR CK 2.132 str. 2 d. nurodo tris galimus atstovavimo pagrindus:
1) įgaliojimas. Įgaliojimas įformina atstovo įgalinimą, kada jis vei-
kia remdamasis pavedimo sutartimi, sudaryta su veiksniu asmeniu arba su
juridiniu asmeniu pagal darbo sutartį, arba naryste atitinkamoje kooperatinė-
je organizacijoje. Įgaliojimas yra ne tik įgaliotinio įgalinimo pagrindas, bet
ir dokumentas, pagal kurį tretieji asmenys gali nustatyti įgaliotinio įgalinimo
apimtis;2) įstatymas.Administracinio akto pagrindu atsirandantis atstova-

vimas Tėvai (įtėviai) savo neveiksnių vaikų atstovais pripažįstami be jokio
specialaus įforminimo. Įstatymo jiems pavedamos tam tikros atstovavimo
funkcijos Įstatymas veikia tuo atveju, kai yra toks juridinis faktas kaip tė-
vystė ir motinystė. Kai yra toks faktas, įstatymas nustato tėvų įgalinimo ap-
imtis; 3) atstovavimas pagal aplinkybes. LR CK 2.133 str. 2 d. šitokius

įgalinimus išskiria į atskirą grupę. Čia nurodoma: „Įgalinimas taip pat gali
būti matomas iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia" (pavyzdžiui, pardavė-
jas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.).
Esant privalomajam (būtinajam) atstovavimui, tiesioginiu nurodymu
įstatyme arba administraciniame akte, kuris išleidžiamas remiantis įstatymu,
pats įstatymas nustato atstovo įgalinimą. Nors neveiksnus asmuo neturi savo
valios, bet turi reikšmingą teisinį interesą, kuriuo globėjas savo veikloje turi
vadovautis. . . .
Savanorišką įgalinimą remdamasis įstatymais nustato įgaliotojas. At-
stovas atlikdamas savo valinius aktus, turi skaitytis su atstovaujamojo valia.
Jeigu jis tai pažeidžia, privalo atlyginti atstovaujamajam nuostolius. LR CK
2.136 str. numato pasekmes, kylančias tuo atveju, kai sandoris sudaromas
neįgalinto asmens aktu arba viršijant įgaliojimą.
Sandoris, sudarytas neįgalinto kito asmens vardu sudaryti sandorį
asmens arba viršijant įgalinimą, sukuria, pakeičia ir panaikina teises ir pa-
reigas atstovaujamiesiems tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria
šiam sandoriui arba įgalinimą viršijančiai daliai.
CIVILINĖ TEISĖ
68
1.9 pav. Atstovavimas
Vėlesnis atstovaujamojo pritarimas padaro sandorį galiojantį nuo jo

sudarymo momento.
Taigi, jeigu atstovas pažeidžia įgalinimą (pavyzdžiui, vietoje parda-
vimo dovanojo), atstovaujamasis jokių pareigų neįgyja.
Jeigu atstovas neperžengė įgaliojimo ribų, bet sudarė sandorį nenau-
dingomis sąlygomis, tada lemiama yra atstovo valia.Tokį sandorį jis gali
pripažinti negaliojančiu, jei žinojo ar turėjo žinoti apie tokį interesų konflik-
CIVILINE TEISE 69
tą. Tačiau jei per atstovą sudaryto sandorio galiojimas ginčijamas dėl klai-
dos, apgaulės, smurto ar grasinimo, tai šių faktų egzistavimas ar neegzista-
vimas nustatomas atsižvelgiant į atstovo valią.
Įgalinimas turi būti atitinkamai išreikštas. Kai nustatomas įstatymo,
jam ypatingo įforminimo nereikia, užtenka įrodyti, kad tėvai ir atstovauja-
masis neveiksnūs. Savanoriškam įgalinimui reikia įgaliojimo. Kitais atvejais
pakanka akivaizdžios padėties (pavyzdžiui, parduotuvės pardavėjo).
Atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą
ir atsiskaityti jam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Taip pat at-
stovaujamasis turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo
vykdymu, jei sutartis ar įstatymai nenumato ko kita.
ĮGALIOJIMAS
Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, vieno asmens (įgaliotojo)

duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir pa-
laikant santykius su trečiaisiais asmenimis. (CK 2.137 str.). Jeigu įgaliojime
nėra apibrėžtos įgaliotojo teisės, jis gali įgaliotojo vardu atlikti tik tokius
sandorius, kurių reikia įgaliotojo turtui ir turtiniams interesams apsaugoti.
Įgaliojimas išduodamas, kai susitariama dėl atstovavimo. Atstovau-
jamasis surašo įgaliojimą vienasmeniškai. Išdavimo aktas vienašališkas, o
forma tik rašytinė.
Nors įstatyme nenurodoma, kai kas mano, kad, kai yra aiški padėtis,
kurioje duodamas įgalinimas, galima įgalioti ir žodžiu. LR CK 2.138 str. nu-
rodyti atvejai, kada reikalingas notarinis patvirtinimas.
Notariškai turi būti patvirtinamas:
1) įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma;
2) įgaliojimas atlikti fizinio asmens vardu veiksmus, susijusius su ju-
ridiniais asmenimis, išskyrus įstatyme numatytus atvejus ir kitus atvejus, kai
specialios taisyklės leidžia duoti įgaliojimą kitokia forma;
3) įgaliojimas, fizinio asmens duodamas nekilnojamajam turtui tvar-
kyti.
Notariškai patvirtintiems prilyginami:
1) asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plau-
kiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, įgaliojimai, patvirtinti tų laivų
kapitonų;
2) karių įgaliojimai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir mokyklų
vadų (viršininkų);
70 CIVILINĖ TEISĖ
3) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti

laisvės atėmimo vietų viršininkų.
LR CK 2.139 str. nustatyti atvejai, kada įgaliojimas gali būti įformi-
namas supaprastinta forma. Tokie atvejai yra, kai įgaliojimą, fizinio asmens
duodamą gauti korespondencijai, konkrečiai imant, gauti siunčiamiems pi-
nigams ir siuntiniams, taip pat gauti darbo užmokesčiui ir kitokiems mokė-
jimams, susijusiems su darbo santykiais, gauti pensijoms, pašalpoms, sti-
pendijoms, gali patvirtinti arba organizacija, kurioje fizinis asmuo mokosi
arba dirba, daugiabučių namų savininkų bendrijos, kurios name gyvena as-
muo, pirmininkas, arba esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapito-
nas.
Pagal LR CK 2.140 str. įmonės, įstaigos, organizacijos duodamą įga-
liojimą pasirašo jos vadovas (savininkas) ir uždedamas įmonės, įstaigos, or-
ganizacijos antspaudas, jei šis juridinis asmuo privalo jį turėti. Šiems įgalio-
jimams papildomus reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.
LR CK 2.142 str. nustato, kad įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir ne-
apibrėžtas. Tačiau toks įgaliojimas, kuriame nenurodytas terminas, galioja
ne ilgiau kaip vienerius metus nuo jo sudarymo. Įgaliojimas, kuriame nenu-
rodyta jo galiojimo data, negalioja.
Jeigu specialusis įgaliojimas duodamas vienam veiksmui atlikti (pa-
vyzdžiui, pasiimti pinigus), jis vadinamas vienkartiniu įgaliojimu.
Įgaliotasis turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgaliotas.
Perįgalioti kitą asmenį jis gali tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gau-
tasis įgaliojimas (t. y. su ankstesnio įgaliotojo sutikimu) arba kai dėl susidė-
jusių aplinkybių yra priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo intere-
sus, t.y. be įgaliotojo sutikimo.
Įgaliojimas, duodamas perįgaliojimo būdu, turi būti tokios pat for-
mos kaip ir pagrindinis įgaliojimas.
Perįgaliojimo būdu duodamo įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis
už terminą įgaliojimo, kurio pagrindu jis duodamas.
Perdavęs įgalinimus kitam asmeniui, asmuo turi apie tai informuoti
įgaliotoją ir pranešti jam reikiamas žinias apie asmenį, kuriam įgalinimai
perduoti. Jeigu įgaliotinis šios pareigos nevykdo, jis atsako už to asmens,
kuriam perdavė įgaliojimus, veiksmus taip pat kaip už savo paties veiksmus.
Įgaliotojas turi teisę įgaliojimą bet kada panaikinti, o įgaliotinis - nuo
jo atsisakyti (CK 2.146 str.).
Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir įgalioti-
nis. Savo ruožtu ir asmuo, kuriam įgaliojimas duotas perįgaliojimo būdu,
gali bet kada nuo jo atsisakyti. Susitarimas atsisakyti nuo šios teisės negalio-
ja.
CIVILINĖ TEISĖ
Įgaliojimas pasibaigia (CK 2.147 str.):

1) pasibaigus įgaliojimo terminui;
2) įgaliotojui įgaliojimą panaikinus;
3) įgaliotiniui nuo įgaliojimo atsisakius;
4) pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą;
5) pasibaigus juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, arba
jam iškėlus bankroto bylą;
6) mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui, pripažinus jį ne-
veiksniu arba nežinia kur esančiu;
7) mirus fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, arba pripaži-
nus jį neveiksniu ar ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu.
Pasibaigus įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas.
Apie įgaliojimo panaikinimą (CK 2.147 str. l d. 2 p.) įgaliotojas pri-
valo informuoti įgaliotinius, taip pat jam žinomus kitus asmenis, santykiuo-
se su kuriais atstovauti yra duotas įgaliojimas. Tokią pareigą turi įgaliotojo
teisių perėmėjai, kai įgaliojimas pasibaigia LR CK 2.147 str. l d. 4 ir 6 p.
numatytais atvejais.
Teisės ir pareigos, atsiradusios kaip įgaliotinio veiksmų rezultatas iki
to laiko, kada įgaliotinis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibai-
gimą, lieka galioti įgaliotojui ir jo teisių perėmėjams trečiųjų asmenų atveju.
Ši taisyklė netaikoma, jei trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad įgalio-
jimas pasibaigė.
Įgaliojimui pasibaigus, įgaliotinis ar jo teisių perėmėjai privalo tuoj
pat grąžinti įgaliojimą įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams.
Atstovavimo santykiai turi asmeninį pobūdį ir remiasi pasitikėjimu,
todėl šalys turi turėti galimybę kiekvienu momentu šiuos santykius nutrauk-
ti.
Jeigu įgaliojimas duodamas santykiams su konkrečiais asmenimis,
tai apie įgaliojimo panaikinimą reikia jiems pranešti.
ATSTOVAVIMAS BE ĮGALIOJIMO
Be įgaliojimo atstovaujama tada, kai laikoma, kad nėra įgalinimo.

Tačiau LR CK 2.136 str. nurodo pasekmes, kylančias tuo atveju, kai sandorį
sudaro neįgaliotas asmuo arba jis viršija įgaliojimą.
Toks atstovavimas būna:
1) kai įgaliotinis viršija įgalinimą, t.y. atlieka įgaliojime nenumatytus
veiksmus;
72 CIVILINE TEISE
m 1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA
2) kai visai neįgaliotas asmuo sudaro kito asmens vardu sandorį, t.y.
kai tarp šių asmenų visai nėra atstovavimo santykių.
Toks sandoris sukuria, pakeičia ir panaikina teises atstovaujamajam
tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria šiam sandoriui arba įgalio-
jimą viršijančiai daliai.
Tuo atveju sandoris galioja nuo jo sudarymo momento. Pritarimas
turi atgalinio veiksmo galią. Jeigu tokio pritarimo negaunama, tokie taria-
mojo atstovo veiksmai nesukuria jokių teisių ir pareigų subjektui ir neturi
jokios juridinės galios.
Gyvenime atsitinka, kad svetimi reikalai tvarkomi be pavedimo. Tai
apima labai įvairius gyvenimo atvejus (pavyzdžiui, neišvengiamas namo
remontas). Jeigu po to tokiam reikalų tvarkymui atstovaujamasis pritaria, tai
sukelia LR CK 2.136 str. numatytas pasekmes. Įstatymai šio klausimo ne-
sprendžia.
KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS
PREKYBOS AGENTAS
Prekybos agentu yra laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrin-

dinė ūkinė veikla - nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam su-
darant sutartis ar sudaryti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir atstovau-
jamojo sąskaita bei jo interesais (CK 2.152 str, l d.). Sutartis gali būti suda-
roma apibrėžtam ir neapibrėžtam laiko tarpui (CK 2.155 str.). Jei sutarties
terminas pasibaigia, tačiau šalys toliau ją vykdo, laikoma, kad sutarties ga-
liojimas pratęstas neribotam laikui tokiomis pat sąlygomis. Prekybos agento
sutartis gali būti sudaroma ir raštu, ir žodžiu (CK 2.154 str. l d.), tačiau tik
raštu sudarius sutartį galioja šios sąlygos:
1) agento arba atstovaujamojo civilinės atsakomybės apribojimas ar-
ba visiškas jos netaikymas;
2) draudimas konkuruoti nutraukus sutartį;
3) sutarties nutraukimo sąlygos;
4) išimtinės prekybos agento teisės;
5) prekybos agento teisės į atlyginimą priklausomybė nuo sudarytos
sutarties įvykdymo.
Prekybos agentas, atstovaudamas atstovaujamojo interesams, privalo
(CK 2.156 str.):
CIVILINE TEISE 73
1) sąžiningai ir rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo pavedimus

ir protingumo kriterijų atitinkančias instrukcijas, būti lojalus atstovaujama-
jam ir veikti išimtinai atstovaujamojo interesais;
2) reguliariai pranešti atstovaujamajam apie sudaromas ar sudarytas
sutartis, taip pat teikti kitą svarbią informaciją, susijusią su savo ir atstovau-
jamojo verslu;
3) saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties galio-
jimo metu, tiek ir jai pasibaigus;
4) nekonkuruoti su atstovaujamuoju, jeigu ši sąlyga numatyta sutar-
tyje;
5) atlyginti atstovaujamajam padarytus nuostolius; pasibaigus sutar-
čiai, grąžinti atstovaujamajam visus jo perduotus dokumentus, turtą ir kitką.
Prekybos agentas nuo sutarties sudarymo momento įgyja ne tik pa-
reigas, bet ir teises.
LR CK 2.162 str. nustato, kad prekybos agentas turi teisę atstovau-
jamojo vardu be atstovaujamojo specialiojo įgaliojimo atlikti bet kokius at-
stovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti veiksmus. Keisti sutarčių sąly-
gas, taip pat priimti sutarties įvykdymą prekybos agentas turi teisę tik tuo
atveju, jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio atstovavimo sutar-
tyje ar atskirame įgaliojime. Be to, prekybos agentas turi teisę priimti pre-
tenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės bei kitokius trečiųjų asmenų pareiški-
mus, susijusius su sutarties vykdymu, taip pat atstovaujamojo vardu įgyven-
dinti pastarojo teises, susijusias su įrodymų užtikrinimu, nors tokių teisių su-
tartis ir nesuteikia. Taip pat LR CK 2.136 str. įgyvendinta nuostata, kad jei-
gu prekybos agentas sudaro sutartį, kurios jis neturi teisės sudaryti, arba su-
daro sutartį viršydamas savo įgaliojimus, o atstovaujamasis nepareiškė, jog
šioms sutartims nepritaria, tai prekybos agento sutartys lieka galioti. Sutar-
tis, kurią sudaro atstovaujamasis bei prekybos agentas, suteikia teises ir pa-
reigas ne tik prekybos agentui, bet ir atstovaujamajam. Pagrindinės pastaro-
jo pareigos yra:
1) aprūpinti prekybos agentą reikiamais dokumentais ir informacija
(kainoraščiais, reklamine medžiaga ir kt.);
2) nedelsiant pranešti prekybos agentui apie sutikimą ar atsisakymą
sudaryti konkrečią sutartį ar ją vykdyti, taip pat apie sutarties sąlygų pakei-
timą ar papildymą;
3) nedelsiant pranešti prekybos agentui apie sutarties, kurią prekybos
agentas sudarė neturėdamas pavedimo, patvirtinimą ar nepatvirtinimą;
4) mokėti prekybos agentui sutartyje numatytą atlyginimą;
74 CIVILINĖ TEISĖ
5) suteikti prekybos agentui informaciją, būtiną komercinio atstova-

vimo sutarčiai vykdyti, ypač pranešti apie tai, kad prekybinių sandorių daug
mažiau, nei prekybos agentas galėtų tikėtis.
Labai svarbūs yra atlyginimo prekybos agentui apskaičiavimo, mo-
kėjimo klausimai. LR CK 2.158, 2.159 ir 2.160 str. kaip tik ir reglamentuoja
šiuos dalykus. Prekybos agentui atstovaujamasis moka sutartyje numatytą
atlyginimą už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį. Sutartis gali numatyti,
kad agentas atlyginimą gaus tik tada, kai atstovaujamojo pavedimas bus tin-
kamai įvykdytas arba kai trečiasis asmuo įvykdys sutartį. Atlyginimas agen-
tui taip pat mokamas už iš trečiųjų asmenų atstovaujamojo naudai išieškotas
pinigų sumas (CK 2.158 str. l, 2 d.). Jei prekybos agentas garantuoja, kad
trečiasis asmuo tikrai įvykdys sandorį, tai jis turi teisę gauti iš atstovaujamo-
jo papildomą atlyginimą. Šalys savo susitarimu tokios prekybos agento tei-
sės panaikinti negali. Gali pasitaikyti tokių atvejų, kai agento atlyginimas
sutartyje nebus numatytas. Tada jo atlyginimas turi būti apskaičiuojamas
remiantis tuo, kokie atlyginimai yra mokami prekybos agentams, paskir-
tiems tokio agento veiklos vietoje ir prekėms, numatytoms prekybos agento
sutartyje, o jei tokios praktikos nėra - remiantis protingumo kriterijais ir at-
sižvelgiant į visus sandorio ypatumus.
Atlyginimas prekybos agentui gali būti nustatomas konkrečia pinigų
suma arba sudaryto sandorio ar išieškotos pinigų sumos procentais (CK
2.159 str. l d.). Agentui turi būti atlygintos visos išlaidos, kurias jis turėjo
sudarydamas sandorius, jeigu jų nepadengė kita šalis ir jos neįskaitomos į
agento savarankiškos veiklos išlaidas.
Prekybos agentas įgyja teisę į atlyginimą nuo sandorio sudarymo,
jeigu atstovaujamasis įvykdė sandorį ar turėjo pagal su trečiąja šalimi pasi-
rašytą sutartį sandorį įvykdyti arba trečioji šalis įvykdė sandorį, tačiau visais
atvejais vėliausiai tada, kai trečioji šalis įvykdė savo sutarties dalį ar būtų tai
padariusi, jeigu atstovaujamasis būtų įvykdęs savąją. Jei sutartyje yra numa-
tyta, kad agentas gaus atlyginimą tik tada, kai trečioji šalis įvykdys sandorį,
tada jis turi teisę į avansą - ne mažiau kaip 40% atlyginimo - ir avansas turi
būti sumokėtas ne vėliau kaip iki paskutinės kito po sutarties sudarymo mė-
nesio dienos, jei sutartis nenumato ko kita (CK 2.160 str. 2 d.). Jeigu yra
akivaizdu, kad trečiasis asmuo sutarties neįvykdys, tada atstovaujamasis
agentui atlyginimo gali nemokėti, o jeigu jau yra sumokėjęs - turi teisę su-
mokėtas sumas išieškoti. Reikalavimams, susijusiems su prekybos agento
atlyginimo išieškojimu, taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK
2.160 str. 7d.).
CIVILINĖ TEISĖ 75
Prekybos agentas turi teisę sulaikyti turimus atstovaujamojo daiktus

ir teises į daiktus patvirtinančius dokumentus tol, kol atstovaujamasis su juo
atsiskaitys (CK 2.161 str. l d.).
Sutartyje, sudaromoje tarp prekybos agento ir atstovaujamojo, negali
būti numatytos tokios sąlygos, kurios riboja konkurenciją ir yra įstatymo
uždraustos (CK 2.152 str. 2 d.). Prekybos agentas ir atstovaujamasis gali su-
tartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip
dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju. Tokia nuostata turi būti iš-
reikšta raštu. Tačiau atstovaujamasis raštu iki sutarties galiojimo pasibaigi-
mo gali atsisakyti konkurencijos draudimo. Jeigu sutartyje yra nuostata dėl
konkurencijos draudimo, tada prekybos agentas įgyja teisę į kompensaciją
visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas
šalių susitarimu (CK 2.164 str. 4 d.). Tačiau jei sutartis buvo nutraukta dėl
prekybos agento kaltės, jis netenka teisės į kompensaciją.
Įstatymas numato ir tokius atvejus, kai atstovaujamasis netenka tei-
sės remtis konkurenciją draudžiančiomis nuostatomis. Tos išimtys yra:
1) atstovaujamasis be prekybos agento sutikimo nutraukė sutartį pa-
žeisdamas išankstinio įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminus arba ne-
delsdamas apie tai nepranešė prekybos agentui;
2) prekybos agentas sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, už kurias
atsako atstovaujamasis, ir apie šias priežastis nedelsdamas pranešė atstovau-
jamajam;
3) atstovaujamojo ir prekybos agento sutartis nutraukta teismo
sprendimu dėl priežasčių, už kurias atsako atstovaujamasis.
Teismas turi teisę visiškai ar iš dalies pripažinti konkurenciją drau-
džiančią išlygą negaliojančia, jei ji daro labai didelę žalą prekybos agentui.
Civilinis kodeksas numato atvejus, kai gali būti nutraukta terminuota
ir neterminuota prekybos agento ir atstovaujamojo sudaryta sutartis. Neapib-
rėžtam terminui sudaryta sutartis gali būti nutraukta bet kurios šalies inicia-
tyva, jeigu apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešta kitai šaliai šiais ter-
minais:
1) prieš l mėnesį - jeigu sutartis truko ne ilgiau kaip vienerius me-
tus;
2) prieš 2 mėnesius - jeigu sutartis truko ne ilgiau kaip dvejus metus;
3) prieš 3 mėnesius - jeigu sutartis truko ne ilgiau kaip trejus metus;
4) prieš 4 mėnesius - jeigu sutartis truko ne ilgiau kaip ketverius me-
tus.
Šalys savo susitarimu šių terminų trumpinti negali, tačiau gali juos
prailginti (CK 2.165 str. 2 d.). Šalis, kuri sutartį nutraukė be kitos šalies su-
tikimo ir jos neįspėjusi, turi atlyginti kitai šaliai visus su sutarties nutrauki-
76 CIVILINĖ TEISĖ
mu turėtus nuostolius, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukta dėl svarbių

priežasčių, apie kurias kitai šaliai nedelsiant buvo pranešta.
Apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę nu-
traukti prieš terminą, jei tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo šios
teisės negalioja. Jei sutartis nutraukta dėl svarbių priežasčių, už kurias atsa-
ko kita šalis, tai ji ir turi atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius
(CK2.166str.).
Prekybos agentas turi teisę į kompensaciją, jei:
1) sutartis nutraukta ne dėl prekybos agento kaltės;
2) po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš
dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas;
3) atsižvelgiant į visas aplinkybes, kompensacijos mokėjimas atitiktų
teisingumo kriterijų.
Reikalavimams dėl kompensacijos išieškojimo taikomas ieškinio se-
naties terminas. Jis skaičiuojamas nuo sutarties nutraukimo dienos.
Prekybos agentas neturi teisės į kompensaciją, jei:
1) sutartis nutraukta prekybos agento iniciatyva, išskyrus atvejus, kai
prekybos agentas sutartį nutraukia dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų,
savo ligos, amžiaus ar negalios, dėl ko jis negali tinkamai atlikti savo parei-
gų;
2) sutartis nutraukta atstovaujamojo iniciatyva dėl prekybos agento
kaltės;
3) atstovaujamojo sutikimu perduoda savo įgaliojimus kitam asme-
niui.
Prekybos agentas turi teisę į nuostolių, kurių jis patiria dėl sutarties
su atstovaujamuoju nutraukimo, atlyginimą, ypač jei prekybos agentas ne-
tenka komisinio atlyginimo, o atstovaujamasis turi esminės naudos iš pre-
kybos agento veiklos.
LR CK 2.168 str. numato, kad kiti įstatymai gali nustatyti tam tikras
išimtis, jeigu to reikalauja prekybos agento veiklos ypatumai konkrečiose
verslo srityse.
KOMERCINIO ATSTOVAVIMO SUDARANT IR VYKDANT

TARPTAUTINIO PREKIŲ PIRKIMO-PARDAVIMO
SUTARTIS YPATUMAI
Komercinio atstovavimo sudarant ir vykdant tarptautinio prekių pir-

kimo-pardavimo sutartis atveju labai svarbu aptarti, kada gali būti taikomos
LR CK 2.169-2.175 str. nuostatos. LR CK 2.169 str. nustatyta, kad normos,
CIVILINĖ TEISĖ 77
reglamentuojančios komercinį atstovavimą sudarant ir vykdant tarptautinio

prekių pirkimo-pardavimo sutartis, yra taikomos:
1) kai yra sudaroma ar vykdoma tarptautinio prekių pirkimo-
pardavimo sutartis;
2) kai atstovaujamasis ir trečiasis asmuo yra skirtingose valstybėse.
Taip pat svarbu pažymėti, kada Lietuvos Respublikos civilinio ko-
dekso II knygos XII skyriaus II skirsnio normos nėra taikomos. Tai nedaro-
ma:
1) perkant ir parduodant akcijas ar kitus vertybinius popierius verty-
binių popierių biržoje;
2) perkant ir parduodant prekes aukcione (varžytinėse);
3) atstovų pagal įstatymą, taip pat atstovų, paskirtų teismo ar admi-
nistracinių institucijų sprendimu, veiklai (atstovu šiame skirsnyje nepripa-
žįstami juridinio asmens valdymo organai ar darbuotojai, jeigu jie veikia
neperžengdami įstatymų ar juridinio asmens steigimo dokumentų nustatytų
ribų).
Atstovui atstovaujamojo suteiktos teisės gali būti išreikštos bet kokia
forma. Jų turinys gali būti įrodinėjamas bet kokiomis įrodinėjimo priemo-
nėmis. Įstatymas numato, kad šalys turi būti pačios suinteresuotos sudaryti
tokią komercinio atstovavimo sutartį. Dėl to Lietuvos Respublikos civilinis
kodeksas ir nenustato konkrečios tokios rūšies sutartims taikomos formos.
Atstovas turi teisę atlikti bet kokius veiksmus, kurie konkrečiomis
aplinkybėmis būtini atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti. Atstovo
teisės ir pareigos gali būti aiškiai išreikštos arba numanomos iš konkrečių
aplinkybių. Taigi atstovo teisės nebūtinai turi būti išreikštos konkrečia for-
ma.
Atstovo sudaryta sutartis ir jos pagrindu atsiradusios teisės ir parei-
gos yra privalomos atstovaujamajam, jeigu atstovas veikė atstovaujamojo
vardu ir įgaliojimais jų neviršydamas ir trečiasis asmuo žinojo ar turėjo ži-
noti, kad sutartį sudaro su atstovu. LR CK 2.171 str. 2 d. numatyti atvejai,
kada atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas ne atstovaujamajam,
o jam pačiam. Šie atvejai yra:
1) kai trečiasis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sutartį sudaro
su atstovu (neatskleistas atstovavimas);
2) kai konkrečios aplinkybės (pavyzdžiui, sutarties nuoroda) patvir-
tina, kad atstovas ketino sukurti teises ir pareigas ne atstovaujamajam, o sau.
Tačiau jeigu atstovas nevykdo prievolių, kurios atsirado sudarius su-
tartį su trečiuoju asmeniu, tai atstovaujamasis turi teisę pats įgyvendinti at-
stovo įgytas teises, atsižvelgdamas į tai, kokias gynybos priemones prieš at-
78 CIVILINĖ TEISĖ
stovą gali panaudoti trečiasis asmuo. Taip pat ir trečiasis asmuo gali perimti
su atstovaujamuoju susijusių teisių įgyvendinimą, jei jų neprisiima atstovas.
Jeigu atstovaujamasis nevykdo savo prievolių atstovui, atstovas pri-
valo pranešti jo vardą trečiajam asmeniui. Tas pats yra, kai trečiasis asmuo
nevykdo savo prievolių atstovui - jis irgi privalo pranešti trečiojo asmens
vardą atstovaujamajam.
Jeigu trečiasis asmuo įrodo, kad jis nebūtų sudaręs su atstovu sutar-
ties, jei būtų žinojęs, kas yra atstovaujamasis, tuo atveju atstovaujamasis at-
stovo įgytų teisių įgyvendinti negali (CK 2.171 str. 7 d.).
Jeigu asmuo veikia neturėdamas atstovaujamojo įgaliojimų arba juos
viršydamas, tada teisės ir pareigos yra sukuriamos tarp trečiojo asmens ir to
asmens, kuris sudarė sutartį (CK 2.171 str. l d.). Tačiau jeigu atstovaujamo-
jo elgesys davė tvirtą pagrindą manyti, kad atstovas turi reikiamus įgalioji-
mus ir veikia jų neviršydamas, tada LR CK 2.172 str. l d. normos nėra tai-
komos. Šiuo atveju vertinant atstovaujamojo elgesį reikia remtis protingumo
kriterijais.
Atstovaujamasis gali patvirtinti atstovo sandorius, kuriuos jis sudarė
neturėdamas įgaliojimų arba juos viršydamas. Šis patvirtinimas gali būti bet
kokios formos, taip pat ir numanomas iš atstovaujamojo elgesio. Jeigu tre-
čiasis asmuo sandorio sudarymo metu nežinojo ir neturėjo žinoti, kad atsto-
vas veikia be atstovaujamojo įgaliojimų ar juos viršydamas, jis atstovauja-
majam neatsako. Tačiau jis apie tai turi pranešti atstovaujamajam iki atstovo
veiksmų patvirtinimo (CK 2.173 str. 2 d.). Atstovaujamajam patvirtinus at-
stovo veiksmus, bet per laiką, atitinkantį protingumo kriterijų, apie tai ne-
pranešus trečiajam asmeniui, trečiasis asmuo gali atsisakyti vykdyti sandorį.
Jeigu atstovo veiksmų, kuriuos jis atliko neturėdamas tam įgaliojimų
arba juos viršydamas, nepripažįsta atstovaujamasis, tada atstovas turi atly-
ginti trečiajam asmeniui tuos nuostolius, kuris jis turėjo sudarydamas ir
ruošdamasis sudaryti sutartį. Tačiau jeigu trečiasis asmuo žino arba turėjo
žinoti, kad asmuo veikia neturėdamas įgaliojimų ar juos viršydamas, tada
trečiasis asmuo neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo.
LR CK 2.175 str. numatyti pagrindai, kada atstovo teisės komerci-
niame atstovavime sudarant ir vykdant tarptautinio prekių pirkimo-
pardavimo sutartis pasibaigia:
1) atstovaujamojo ir atstovo sutikimu;
2) sudarius sandorį ar atlikus kitą veiksmą, kuriam atlikti buvo iš-
duotas įgaliojimas;
3) kai atstovaujamasis panaikina atstovui duotas teises;
4) kai atstovas atsisako savo teisių;
5) kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais atvejais.
CIVILINĖ TEISĖ 79
Nepaisant atstovo teisų pasibaigimo, jis gali atlikti atstovaujamojo

arba jo įpėdinių labui tokius veiksmus, kurie yra būtini, kad nebūtų padaryta
žalos jų interesams.
PROKŪRA
Prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) sutei-

kia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui (prokuristui) atstovaujamojo
vardu ir jo interesais atlikti visus veiksmus, susijusius su juridinio asmens
verslu. Prokūra taip pat suteikia teisę prokuristui atstovaujamojo vardu ir in-
teresais atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose
(CK 2.176 str.). Tačiau tuo atveju, kai atstovaujamasis paveda savo darbuo-
tojams atlikti veiksmus, kurie tam tikroje verslo srityje yra kasdieniai ir
įprastiniai, prokūra neišduodama, o tokiems santykiams yra taikomos prokū-
ra reglamentuojančios teisės normos pagal analogiją.
Prokūra gali išduoti tik tas juridinio asmens valdymo organas arba
juridinio asmens savininkas, arba jo įgaliotas asmuo, kuris turi tam įgalioji-
mus juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka. Prokūra gali bū-
ti paprastoji ir bendroji (išduodama keliems asmenims, kurie privalo veikti
kartu).
LR CK 2.178 str. numato, kad prokūra turi būti rašytinės formos ir
pasirašyta to juridinio asmens organo, kuris ją išdavė. Prokūra įsigalioja nuo
jos išdavimo. Taip pat ji turi būti teisės aktų nustatyta tvarka įregistruota.
Norėdamas ją panaudoti prieš trečiuosius asmenis, prokuristas negali per-
duoti savo įgaliojimų kitam asmeniui bei atlikti šių veiksmų:
1) perleisti atstovaujamojo nekilnojamojo daikto ar suvaržyti teisių į
ji;
2) pasirašyti atstovaujamojo balanso ir mokesčių deklaracijos;
3) skelbti atstovaujamojo bankroto;
4) duoti prokūros;
5) priimti į įmonę dalininkų.
Prokūra gali būti ribota juridinio asmens filialo, atitinkamų juridinio
asmens veiklos sričių ir rūšių, tam tikrų aplinkybių, laiko, teritorijos. Prokū-
ros apribojimai neturi reikšmės tretiesiems asmenims (CK 2.180 str. 2 d.).
Prokuristas, veikdamas atstovaujamojo vardu ir interesais ir pasira-
šydamas dokumentus, turi įrašyti žodį „prokuristas" arba santrumpą „pp",
kad būtų galima suprasti, jog jis veikia kaip prokuristas. Prokuristas atsako
atstovaujamajam ir tretiesiems asmenims taip pat kaip ir prekybos agentas
(CK 2.183 str.).
Prokūra pasibaigia esant bent vienam iš šių pagrindų:
80 CIVILINĖ TEISĖ
1) atstovaujamasis ją atšaukia;
2) prokuristas jos atsisako;
3) atstovaujamajam iškelta bankroto byla;
4) likviduojamas arba reorganizuojamas prokūrą išdavęs asmuo;
5) prokuristas miršta.
Prokūrą pasibaigia tuo momentu, kai tai įrašoma atitinkamame re-
gistre, tačiau ši taisyklė netaikoma 4 ir 5 punktui (likviduojamas arba reor-
ganizuojamas prokūrą išdavęs asmuo, prokuristas miršta).
1.10. TERMINAI
TERMINO SĄVOKA
Civilinėje teisėje terminu vadinamas laiko tarpas (metai, ketvirtis,

mėnuo ir pan.) arba laiko momentas (kalendorinė data, valanda ir pan.), su
kuriuo įstatymas sieja tam tikras teisines pasekmes. Laiko eiga yra objekty-
vi. Termino pasibaigimas, arba laiko momentas, nepriklauso nuo žmogaus
valios ir sąmonės. Todėl terminas yra toks juridinis faktas, kuris vadinamas
įvykiu.
Terminai civilinėje teisėje turi svarbią reikšmę. Jais nustatoma civi-
linių subjektinių teisių buvimo, įgyvendinimo laiko ribos ir jas pažeidus gy-
nimo terminai. Civiliniai įstatymai nustato daug terminus reguliuojančių tai-
syklių. Vienos iš šių taisyklių yra bendros - taikomos visiems civilinės teisės
reguliuojamiems santykiams. Kitos taisyklės yra specialios. Jos taikomos tik
numatytiems santykiams. Terminų bendros taisyklės numatytos LR CK
1.117 - 1.123 str. Atsižvelgiant į tai, kas nustato terminus pagal LR CK
1.117 str. l d., terminai skirstomi į tris atitinkamai vadinamas rūšis:
1) nustatomus įstatymų - vadinamus įstatyminiais terminais;
2) nustatomus civilinio teisinio santykio dalyvių - vadinamus sutar-
tiniais terminais;
3) nustatomus teismo, arbitražo arba trečiųjų teismo - vadinamus tei-
simais terminais.
Įstatyminiai terminai nustatomi normatyvinių aktų. Paprastai jie iš-
reiškiami imperatyvinėmis normomis ir šalims susitarus negali būti keičia-
mi. Įstatyminius terminus privalo taikyti ir jų laikytis piliečiai, organizaci-
jos, teismai, arbitražai ir kiti civilinių teisių gynimo organai. Jeigu terminas
CIVILINĖ TEISE 81
įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo suda-

rymo dienos.
Sutartiniai terminai paprastai nustatomi šalims susitarus. Šitaip gali
būti nustatomi sandorio galiojimo, vykdymo terminai. Šie terminai šalims
susitarus gali būti keičiami - sutrumpinami, prailginami.
Teisminiai terminai nustatomi ginčus sprendžiančių organų spren-
dimu. Pavyzdžiui, teismas, arbitražas dažnai įpareigoja šalis nustatytu ter-
minu perduoti tam tikrus daiktus, atlikti nurodytus darbus ir pan. Civiliniuo-
se įstatymuose nurodyta, kad terminai gali būti apibrėžti ir neapibrėžti. Įsta-
tymas leidžia nustatyti neapibrėžtus prievolių įvykdymo terminus. Pagal LR
CK 6.53 str. neapibrėžtus prievolių įvykdymo terminus galima nustatyti
dvejopai: nenustatant prievolės įvykdymo termino ir apibrėžiant pareikala-
vimo metu, t.y. kada kreditorius pareikalauja prievolę įvykdyti. Šiais abiem
atvejais kreditorius, pareikšdamas reikalavimą įvykdyti prievolę, nustato
prievolės įvykdymo terminą. Paprastai įstatymas nuo reikalavimo pareiški-
mo momento prievolei įvykdyti nustato septynių dienų terminą. Išimtis yra
tie atvejai, kai iš sutarties ar prievolės esmės išplaukia pareiga prievolę
įvykdyti tuoj pat.
Terminai gali būti atnaujinamieji, naikinamieji ir įgyjamieji. Atnau-
jinamasis yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį atnaujinti, jei-
gu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Naikinamasis yra toks
terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga (pa-
vyzdžiui, nuomos sutartis sudaryta iki balandžio l d.). Tačiau tokie terminai
teismo ar arbitražo tvarka gali būti atnaujinti. Įgyjamasis yra toks terminas,
kuriam pasibaigus atsiranda tam tikra teisė ar pareiga.
TERMINŲ NUSTATYMAS
LR CK 1.117 str. nustatyta, kad terminai gali būti apibrėžiami įvai-

riais būdais:
1) kalendorine data;
2) laiko tarpo pasibaigimu;
3) nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti.
Terminai gali būti apibrėžti absoliučiai ir santykinai. Absoliučiai
apibrėžti yra terminai, kurie nustatomi kalendorine data (pavyzdžiui, 2003
m. liepos 15 d.) arba pasibaigus apibrėžtam laiko tarpui skaičiuojami metais
(pavyzdžiui, bendrieji ieškinio senaties terminai), mėnesiais (pavyzdžiui,
įpėdiniams priimti palikimą nustatytas šešių mėnesių terminas), savaitėmis
(pavyzdžiui, per savaitę atlikti darbą), dienomis ir valandomis (pavyzdžiui,
82 CIVILINĖ TEISĖ
maisto prekių pristatymo į parduotuvę grafikas, automašinų kroviniams per-

vežti patiekimo grafikas). Santykinai apibrėžti yra įvykiais nustatomi termi-
nai. Jais gali būti tiktai tokie įvykiai, kurie neišvengiamai turi įvykti (pavyz-
džiui, krovinių upėmis pervežimo sutarties vykdymo terminas gali būti nu-
statomas navigacijos pradžioje ir pabaigoje). Tuo jie skiriasi nuo įvykių, ku-
rie kaip sąlyga numatomi sąlyginiuose sandoriuose. Šiuose sandoriuose nu-
matyta sąlyga (įvykis) gali atsirasti arba neatsirasti.
TERMINŲ SKAIČIAVIMAS
Terminams teisingai skaičiuoti labai svarbu tiksliai nustatyti termino

eigos pradžią ir pabaigą. Pagal LR CK 1.118 str. termino eiga prasideda ry-
tojaus dieną nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to
įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Pavyzdžiui, LR CK 6.583 str. nustatyta,
kad nuomininkas turi įmokėti nuompinigius kas mėnesį ne vėliau kaip iki
kito po išgyvento mėnesio dvidešimtos dienos. Termino praleidimas prasi-
dės kitą dieną, t. y. nuo kito mėnesio dvidešimtos dienos.
Specialūs įstatymai gali nustatyti ir kitokį terminų eigos pradžios
skaičiavimą. Pavyzdžiui, Civiliniame kodekse nurodoma, kad jeigu negali-
ma nustatyti dienos, kurią gautos apie nesantįjį paskutinės žinios, nežinia
kur buvimo pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirma diena. Laikinasis
geležinkelio statutas nustato, kad pervežimo terminai skaičiuojami nuo kro-
vinio priėmimo dienos 24 valandos.
Kada terminai pasibaigia, nustatoma pagal LR CK 1.119 - 1.122 str.
taisykles. Atskiri mėnesiai ir metai turi nevienodą dienų skaičių, todėl įsta-
tymas nustato terminų pasibaigimo skaičiavimo tvarką. Metais skaičiuoja-
mas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną
24 valandą nulis minučių. Pavyzdžiui, trejų metų ieškinios senaties termino
eiga prasidėjo 1992 m. kovo 14 d. Jeigu terminas apibrėžiamas pusmečiu,
tai terminas skaičiuojamas mėnesiais skaičiuojamų terminų tvarka.
CIVILINE TEISE 83
84 CIVILINE TEISE
mėnesių termino eiga prasideda kovo 31 d., tai terminas pasibaigs birželio
30 d., nes jame 31 d. nėra. Jeigu sutartyje terminas apibrėžtas pusmėnesiu,
tai terminas skaičiuojamas dienomis skaičiuojamų terminų tvarka.
Jeigu metais arba mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka to-
kiam mėnesiui, kuriame atitinkamos dienos nėra, tai terminas pasibaigia
paskutinę to mėnesio dieną. Pavyzdžiui, vienerių metų terminas prasidėjo
1972 m. vasario 29 d. ir baigėsi 1973 m. vasario 28 d., nes 29 d. nėra.
Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės
termino savaitės dieną 24 valandą nulis minučių. Pavyzdžiui, trečiadienį su-
darytas dviejų savaičių sandoris pasibaigė po dviejų savaičių trečiadienį.
Jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo diena, tai termino pasi-
baigimo diena laikoma po jos einanti darbo diena (CK 1.121 str.). Šiais at-
vejais neturi reikšmės, ar terminas baigiasi šiaip ne darbo diena, ar švente, ar
Vyriausybės potvarkiu perkelta ne darbo diena. Paprastai ši taisyklė taikoma
tiems teisiniams santykiams, kurių šalys yra įmonės, įstaigos, organizacijos,
kurios negali ne darbo dienomis atlikti prievolės numatytų veiksmų.
Paprastai paskutinę termino dieną veiksmai gali būti atlikti iki 24 va-
landos. Jeigu iki 24 valandos išsiunčiami paštu, telegrafu pinigai, ieškininiai
pareiškimai ir kiti dokumentai, laikoma, kad teisiniame santykyje numatyti
veiksmai atlikti nustatytu laiku. Tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas or-
ganizacijoje (įstaigoje, įmonėje), terminas pasibaigia tą valandą, kurią šioje
organizacijoje pagal nustatytas taisykles pasibaigia atitinkamos operacijos
(CK 1.122 str.). Pavyzdžiui, jeigu prekės turi būti pristatytos į sandėlį, šie
veiksmai turi būti atlikti normaliu sandėlio darbo laiku. Pristačius po sandė-
lio darbo laiko, laikoma, kad teisiniame santykyje numatytas terminas pra-
leistas.
IEŠKINIO SENATIS
IEŠKINIO SENATIES TERMINO SĄVOKA
Ieškinio senatimi vadinamas įstatymo nustatytas terminas, kuriuo

asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.
l d.). Civilines teises reikia ginti, kai įpareigotas asmuo pažeidžia kito as-
mens subjektines teises, pavyzdžiui, neatlieka teisiniame santykyje numaty-
tų veiksmų - vengia sumokėti pinigus, perduoti daiktus, atlyginti padarytą
žalą ir kt. Tokiais atvejais pagrindinis pažeistų subjektinių teisių gynimo
būdas yra ieškinys. Tai asmens, kurio teisė pažeista, reikalavimas, kad įsta-
tyme numatyti organai (teismas ir kt.), taikydami valstybinę prievartą, įsta-
CIVILINĖ TEISĖ 85
tymo nustatytais budais pažeistą teisę apgintų. Pats kreditorius, nepaisant

skolininko valios, gali įvykdyti subjektines teises tiktai įstatymo įsakmiai
nustatytais atvejais ir būdais, pavyzdžiui, įskaityti priešpriešinius vienarū-
šius reikalavimus (CK 6.130 - 6.140 str.).
Teisė pateikti ieškinį atsiranda nuo subjektines teisės pažeidimo
momento arba nuo įstatyme numatyto kitokio momento. Galimybe prievarta
įgyvendinti pažeistą subjektinę teisę laikoma teisė į ieškinį materialine
prasme. Šia prasme teisė į ieškinį yra neatskiriamai susijusi su subjektine
teise. Tačiau daugumos pažeistų subjektinių teisių gynimą riboja ieškinio
senaties terminai. Šiuos terminus praleidus, išnyksta galimybė apginti pa-
žeistą teisę. Šiais atvejais teismas, arbitražas ir kiti organai nebetaiko valsty-
bės prievartos pažeistoms subjektinėms teisėms įgyvendinti. Taigi pasibai-
gus ieškinio senaties terminui išnyksta teisė į ieškinį materialine prasme, t.
y. į priverstinį pažeistos teisės gynimą,
Nuo teisės į ieškinį materialine prasme reikia skirti teisę į ieškinį
procesine prasme (teisė pareikšti ieškinį). LR CK 1.126 str. nustatoma, kad
teismas arba trečiųjų teismas reikalavimą apginti pažeistą teisę priima nag-
rinėti nepriklausomai nuo ieškinio senaties termino pasibaigimo. Tai reiškia,
kad ir pasibaigus ieškinio senaties terminui teisė į ieškinį procesine prasme
išlieka. Įstatymas šią teisę palieka todėl, kad tam tikrais atvejais, kada pasi-
baigė ieškinio senatis, gali nustatyti tik teismas, išnagrinėjęs visas bylos ap-
linkybes. Be to, įstatymas reikalauja nustatyti, dėl kokių priežasčių praleis-
tas ieškinio senaties terminas. Jeigu terminas praleistas dėl svarbių priežas-
čių, pažeistoji teisė turi būti ginama.
Civilinė teisė nustato ieškinio senaties institutą dėl įvairių priežasčių.
Esant ieškinio senačiai, civiliniai teisiniai santykiai pasidaro aiškūs ir pasto-
vūs. Susidariusių teisinių santykių negalima palikti neribotą laiką neaiškaus
būvio, nes liktų grėsmė juos nuginčyti arba pavojus, kad įgytas turtas gali
būti prievarta paimtas, kad į paveldėtą turtą bus nukreiptas ieškinys dėl pali-
kėjo skolų ir pan. Be to, nagrinėjant civilinius ginčus, būtina nustatyti objek-
tyvią ginčo tiesą. Praėjus ilgesniam laikotarpiui, liudytojai pamiršta tikslų
įvykių vaizdą arba juos visai užmiršta. Dokumentai taip pat gali išnykti.
Esant tokioms aplinkybėms, teismui (trečiųjų teismui) gali pasidaryti sudė-
tinga arba visai neįmanoma išaiškinti faktinių bylos aplinkybių ir priimti tei-
singo sprendimo.
Ieškinio senatis stiprina juridinių ir fizinių asmenų sutartinę ir finan-
sinę drausmę. Ji skatina juridinius ir fizinius asmenis laiku atsiskaityti už
perduotą produkciją, atliktus patarnavimus, imtis priemonių likviduoti debi-
torinį įsiskolinimą. Ieškinio senaties terminai drausmina civilinių teisinių
santykių dalyvius, nes verčia laiku pareikšti ieškinius skolininkams. Nusta-
86 CIVILINĖ TEISĖ
tytais terminais pareiškus ieškinius netesyboms išieškoti, skatinama tinka-

mai įvykdyti prievoles, didinamas turtinių sankcijų efektyvumas. Ieškinio
senaties terminus praleidus, didėja organizacijų negamybinės išlaidos, pro-
dukcijos savikaina ir pan. Ieškinio senaties instituto taisyklės yra imperaty-
vinės. Šalims susitarus pakeisti ieškinio senaties terminų ir jų skaičiavimo
tvarkos neleidžiama (CK 1.125 str. 12 d.). Susitarimas dėl ieškinio senaties
terminų ir jų skaičiavimo tvarkos negalioja. Terminai pakeičiami pasikeitus
prievolėje asmeniui (CK 1.128 str.). Ieškinio senatį teismas, arbitražas arba
trečiųjų teismas taiko atsižvelgdamas į šalių pareiškimą. Todėl ginčą spren-
džiantis organas privalo išnagrinėti jį iš esmės. Išsiaiškinama, ar pažeista
materialinė teisė priklausė ieškinį pareiškusiam asmeniui. Tik nustačius, kad
ši teisė priklausė ieškovui, taikoma ieškinio senatis. Remiamasi tuo, kad už-
sakovas ieškinį pareiškė nepagrįstai. Jeigu paaiškėja, kad reikalaujama ginti
subjektinė teisė ieškovui nepriklauso, ieškinys atmetamas.
Ieškinio senaties terminus reikia skirti nuo kitų civilinės teisės ter-
minų. Teisinėje literatūroje daugelis autorių skiria ieškinio senaties ir naiki-
namuosius terminus.
Terminus skirstome į ieškinio senaties ir naikinamuosius atsižvelg-
dami į jų skirtingą santykį su subjektinėmis teisėmis. Ieškinio senatis - tai
laikotarpis, kuriuo galima prievarta įgyvendinti pažeistą subjektinę teisę. Šis
terminas taikomas tiktai pažeidus subjektines teises, ir jam pasibaigus ne-
tenkama teisės į valstybinę prievartą. Tuo tarpu naikinamuoju vadinamas
nepažeistos subjektinės teisės buvimo terminas. Kai kada jis vadinamas sub-
jektinės teisės terminu. Pasibaigus šiam terminui, pasibaigia ir pati subjekti-
nė teisė. Tokiais terminais laikomi palikimo, laidavimo terminas, įgaliojimo
terminas, garantiniai terminai ir kt.
Naikinamiesiems terminams netaikomos bendros įstatymo taisyklės
dėl ieškinio senaties termino sustabdymo, nutraukimo ir atkūrimo. Ieškinio
senaties terminus nustato tiktai įstatymas. Naikinamieji terminai kai kuriais
atvejais gali būti nustatyti šalims susitarus, pavyzdžiui, laidavimo sutartyje.
Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo die-
nos. Tuo tarpu naikinamojo termino eiga prasideda nuo subjektinės teisės
atsiradimo momento. Šie terminai negali būti sustabdomi ar nutraukiami, o
atnaujinti juos galima tiktai tada, kai tai įsakmiai nurodoma įstatyme.
Paprastai ieškinio senatis taikoma visiems reikalavimams, kylan-
tiems iš prievolių, dėl nuosavybės teisės ir kitų subjektinių teisių pažeidimo.
Ji taikoma ir tais atvejais, kai dėl reikalavimo ginčų nekyla. Valstybės inte-
resais ir dėl atitinkamų santykių pobūdžio įstatymas numato iš bendros tai-
syklės išimtis. LR CK 1.134 str. nustato, kad ieškinio senatis netaikoma:
CIVILINE TEISE 87
1) reikalavimams, kylantiems dėl asmeninių neturtinių teisių pažei-

dimo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Šių subjektinių teisių teisinis
pobūdis reikalauja, kad jų gynimas nebūtų riboj amas terminų. Ieškinio sena-
tis netaikoma, pavyzdžiui, reikalavimams ginti garbę, reikalavimams dėl kū-
rinio autoriaus asmeninių teisių pažeidimo ir kt. Tačiau yra atvejų, kai įsta-
tymas nustato terminus kai kurioms asmeninėms teisėms ginti;
2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, įdėtus į bankus. Ši
taisyklė taip pat taikoma reikalavimams išmokėti priskaitomas palūkanas
arba laimėjimus. Visa tai skatina fizinius asmenis taupyti ir laikyti pinigus
kredito įstaigose;
3) įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.
IEŠKINIO SENATIES TERMINŲ RŪŠYS
Ieškinio senaties terminai skirstomi į bendruosius ir sutrumpintus

(specialiuosius). Bendrieji terminai taikomi visiems teisiniams santykiams,
išskyrus tuos, kuriems nustatyti sutrumpinti terminai. LR CK 1.125 str. tei-
siniuose santykiuose, kuriuose dalyvauja fizinis ir juridinis asmenys, nustato
dešimties metų bendros ieškinio senaties terminą.
Sutrumpinti (specialieji) ieškinio senaties terminai nustatomi atskirų
rūšių reikalavimams, kuriuos reikia pareikšti per trumpesnį laiką. Būdinga,
kad įstatymai įsakmiai nustato teisinių santykių subjektus ir turinį, kuriems
taikomi sutrumpinti terminai. Juos Lietuvos Respublikos įstatymai nustato
kai kurių rūšių reikalavimams, kylantiems iš įvairių santykių. Šie terminai
yra įvairaus ilgumo.
LR CK 1.125 str. 3 d. numatyta, kad vieno mėnesio ieškinio senaties
terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams. LR
CK 1.125 str. 4 d. numatyta, kad trijų mėnesių ieškinio senaties terminas
taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus ne-
galiojančiais. LR CK 1.125 str. numatyta, kad sutrumpintas šešių mėnesių
ieškinio senaties terminas taikomas:
1) ieškiniams dėl netesybų (baudų, delspinigių);
2) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų;
3) iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavi-
mams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje (vienerių metu terminas -
jeigu buvo siunčiamos užsienyje).
LR CK 1.125 str. 7 d. numatyta, kad vienerių metų ieškinio senaties
terminas taikomas iš draudiminių santykių atsirandantiems reikalavimams.
LR CK 1.125 str. 8 d. numatyta, kad trejų metų ieškinio senaties terminas
taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, kai patiekiama netinkamos
88 CIVILINĖ TEISĖ
kokybės produkcija, taip pat dėl nekomplektinės produkcijos patiekimo. LR

CK 1.125 str. 9 d. numatyta, kad penkerių metų ieškinio senaties terminas
taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išmokė-
jimo.
Iš nurodytų pavyzdžių matyti, kad sutrumpinti ieškinio senaties ter-
minai daugiausia taikomi esant teisiniams santykiams, kurių dalyviai yra or-
ganizacijos. Sutrumpintų ieškinio senaties terminų pagrindinis tikslas - stip-
rinti ūkinių sutarčių drausmę.
IEŠKINIO SENATIES TERMINO EIGOS PRADŽIA IR PABAIGA
Norint apskaičiuoti ieškinio senaties terminą, būtina nustatyti mo-

mentą, nuo kurio prasideda jo eiga. įstatymas nustato, kad ieškinio senaties
termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį
atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo
teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis numato Civilinis kodeksas ir kiti
įstatymai.
Vadinasi, ieškinio senaties termino eigai prasidėti reikia dviejų mo-
mentų:
1) subjektinės teisės pažeidimo (objektinio momento);
2) kad ieškovas žinotų arba turėtų žinoti apie savo teisės pažeidimą
(subjektinio momento).
Kai šie abu momentai sutampa, jokių neaiškumų nekyla. Jeigu sub-
jektinis momentas su objektiniu nesutampa, tada įstatymas pirmenybę sutei-
kia subjektiniam momentui. Šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pra-
džia laikoma ta diena, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo tei-
sės pažeidimą. Paprastai teisimuose santykiuose (sutartinėse prievolėse) ieš-
kinio senaties termino eigos pradžia sutampa su subjektinės teisės pažeidi-
mu. Prievolėse įpareigoti asmenys teigiamus veiksmus privalo atlikti sutar-
tyje arba įstatyme nurodytais terminais. Prievolės dalyviai šiuos terminus
žino. Įpareigotam asmeniui nustatytu terminu neįvykdžius numatytų veiks-
mų, kitas prievolės dalyvis žino, kad jo teisė pažeista. Pavyzdžiui, paskolos
sutartyje nustatyta paskolą grąžinti iki 2002 m. kovo 3 d. Nustatytu terminu
paskolos negrąžinus, ieškinio senaties termino eiga prasidės nuo 2002 m.
kovo 4 d.
Prievolėse, kuriose įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas
pareikalavimo momentu, kreditoriui teisė į ieškinį atsiranda nuo tada, kada
skolininkas privalo prievolę įvykdyti. Tai nustato kreditorius savo nuožiūra,
nes turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti. Be to, jeigu iš įstatymo,
sutarties ar prievolės esmės neišplaukia pareiga įvykdyti prievolę tuojau,
skolininkui suteikiamas lengvatinis septynių dienų terminas. Jis
CIVILINĖ TEISĖ 89
lininkui suteikiamas lengvatinis septynių dienų terminas. Jis skaičiuojamas

nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti. Atskirose
sutartyse prievolei įvykdyti nustatytas ilgesnis lengvatinis terminas. Suda-
rius nuomos sutartį nenurodant termino, nustatytas vieno mėnesio, o nuomo-
jant gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas - trijų mėnesių lengvatinis
terminas. Šiais atvejais ieškinio senaties eiga prasidės atitinkamai pasibaigus
septynių dienų, vieno mėnesio bei trijų mėnesių terminui.
Esant absoliutiniams teisiniams santykiams (pavyzdžiui, nuosavy-
bės), įpareigotų subjektų pareiga - susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeidžia
asmens absoliutinę teisę. Kol ši teisė nepažeista, jokių reikalavimų neatsi-
randa. Panaši padėtis yra ir su prievolėmis, kurios įpareigoja skolininką
susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (pavyzdžiui, literatūros kūrinio leidybos
sutartyje autorius įsipareigoja nei pats, nei per kitą asmenį neleisti savo kūri-
nio negavęs rašytinio leidyklos sutikimo). Įpareigotam asmeniui pažeidus
absoliutinę teisę arba prievolėje numatytą susilaikymo nuo tam tikrų veiks-
mų pareigą, kreditoriui atsiranda teisė į ieškinį. Tačiau ne visais atvejais
kreditorius subjektinės teisės pažeidimo dieną sužino arba gali sužinoti.
Apie subjektinės teisės pažeidimą sužinojus vėliau, ieškinio senaties termino
eigai prasidėti reikalingi subjektyvūs ir objektyvūs momentai nesutampa.
Jeigu apie teisės pažeidimą sužinoma ne tą pačią dieną, o praėjus tam tikram
laikotarpiui, ieškinio senaties termino eigos pradžia laikoma ta diena, kada
asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pavyzdžiui,
suluošinus asmenį, kad jis neteko darbingumo, gali išaiškėti tuo pačiu metu
arba praėjus tam tikram laikotarpiui.
Teismas arba arbitražas, nagrinėdamas ieškinį dėl subjektinės teisės
gynimo, remiasi prielaida, kad kreditorius apie savo teisės pažeidimą suži-
nojo ar turėjo sužinoti pažeidimo metu. Jeigu kreditorius apie teisės pažei-
dimą sužinojo vėliau, jis turi teisę tai įrodyti, o skolininkas - tai ginčyti.
Sprendžiant šį klausimą, ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti neturi
reikšmės aplinkybė, kad ieškovas subjektinės teisės pažeidimo momentu ir
dar kurį laiką nežinojo, koks konkretus asmuo pažeidėjo teisę. Ši aplinkybė
gali turėti reikšmės tiktai pripažįstant, kad ieškinio senaties terminas praleis-
tas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 str. 2 d.).
LR CK 1.127 str., numatydamas bendrą ieškinio senaties termino
pradžiai nustatyti taisyklę, leidžia įstatymuose tam tikrais atvejais numatyti
kitokias ieškinio senaties termino eigos pradžiai nustatyti taisykles. Tokias
išimtis iš bendros taisyklės numato keletas įstatymų. Pavyzdžiui, ieškiniams
dėl parduoto daikto trūkumo šešių mėnesių ieškinio senaties termino eiga
prasideda nuo pretenzijos pareiškimo dienos, o jeigu pretenzija nepareikšta
arba jos pareiškimo laiko negalima nustatyti - nuo tos dienos, kurią pasibai-
90 CIVILINĖ TEISĖ
gia terminai, nustatyti pretenzijoms dėl šių trūkumų pareikšti. Ieškiniams dėl
rangovo atsakomybės ieškinio senatis prasideda nuo priėmimo į darbą die-
nos arba jeigu rangos sutartyje numatytas garantinis terminas, tai nuo pa-
reiškimo apie trūkumus dienos, o santykiuose tarp organizacijų - nuo tos
dienos, kurią pastebėti trūkumai darbe (CK 6.667 str.).
Ieškinio senaties terminas pasibaigia paskutinę termino dieną. Jis nu-
statomas laikantis terminų skaičiavimo taisyklių (CK 1.117 - 1.123 str.).
IEŠKINIO SENATIES TERMINŲ SUSTABDYMAS, NUTRAUKIMAS

IR ATNAUJINIMAS
Paprastai ieškinio senaties terminas eina nenutrūkdamas. Tačiau gali

susidaryti tokios aplinkybės, kurios tam tikrą laikotarpį objektyviai kliudo
laiku pareikšti ieškinį. Tokiais atvejais įstatymas numato galimybę sustab-
dyti ieškinio senaties termino eigą. Ieškinio senaties sustabdymu vadiname
laikotarpį, kuris dėl įstatyme numatytų aplinkybių neįskaitomas į senaties
terminą. Į senaties terminą įskaitomas laikas, kuris praėjo, kol buvo senatis
sustabdyta, o laikas, per kurį ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta,
į senaties terminą neįskaitomas. Pasibaigus aplinkybei, kuri buvo pagrindas
ieškinio senačiai sustabdyti, senaties terminas tęsiasi.
Ieškinio senaties sustabdymą numato LR CK 1.129 str. Jis nustato,
kad ieškinio senaties termino eiga sustabdoma esant šioms aplinkybėms:
1) jeigu pareikšti ieškinį sukliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis
sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga). Tai gali būti la-
bai įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, karo metu teritorijos okupacija, stichi-
nės nelaimės (potvyniai, žemės drebėjimai ir pan.), kai kurios ligos ir kt;
2) jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato, kad prievolių
vykdymas atidedamas (moratoriumas),
3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja veikiančiame Lietuvos
Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta nepaprastoji padė-
tis;
4) jeigu neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas glo-
bėjas ar rūpintojas;
5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai;
6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpin-
tinis;
7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir jų nepilnamečiai vaikai;
8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio
ginčo santykius, veikimas.
CIVILINE TEISE 91
1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA m
Visos šios nurodytos aplinkybės sustabdo ieškinio senaties terminus
tik esant kartu antrajai sąlygai - jeigu jos atsiranda ir būna įstatyme nustaty-
tu senaties termino laikotarpiu. Priešingu atveju ieškovui lieka pakankamai
laiko ieškiniui pareikšti ir nėra reikalo jo prailginti taikant senaties termino
sustabdymo taisykles.
Jeigu pasibaigus aplinkybei, kuri buvo pagrindas ieškinio senačiai
sustabdyti, iki senaties termino pasibaigimo liko mažiau negu šeši mėnesiai,
likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių. Kai ieškinio senaties
terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, terminas prailginamas iki viso
senaties termino (CK 1. 1 29 str. 3 d.).
LR CK 1.129 str. nustatyti bendri ieškinio senaties termino eigos
sustabdymo pagrindai. Be jų, atskiriems reikalavimams įstatymas numato ir
kai kurias kitas aplinkybes, dėl kurių sustabdoma senaties termino eiga. Pa-
vyzdžiui, tai gali būti taikoma nukentėjusių juridinių asmenų kreipimuisi į
atitinkamą organą pensijai arba pašalpai skirti. Terminas sustabdomas iki
pensijos arba pašalpos skyrimo arba atsisakymo jas skirti.
Ieškinio senaties termino eigos nutraukimu vadiname įstatymo nu-
statytus juridinius veiksmus, kuriems įvykus ieškinio senaties eiga prasideda
iš naujo ir praėjęs iki senaties nutraukimo laikas į naują senaties terminą ne-
įskaitomas. Nutraukimas nuo ieškinio senaties sustabdymo skiriasi tuo, kad
iki nutraukimo praėjęs laikas į naująjį terminą neįskaitomas ir po nutrauki-
mo ieškinio senaties termino eiga prasideda iš naujo. Nutraukti galima tiktai
tą ieškinio senatį, kurios terminas nėra pasibaigęs.
LR CK 1.130 str. nustatomi du pagrindai ieškinio senačiai nutraukti:
l ) ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka. Tai bendras pagrindas vi-
siems civilinės teisės subjektams;
2) įpareigoto asmens atlikimas tokių veiksmų, kurie liudija, kad jis
pripažįsta skolą.
Paprastai pareiškus ieškinį byla išnagrinėjama ir ieškinys patenki-
namas arba atmetamas. Išsprendus bylą iš esmės, pasibaigia teisė į ieškinį, ir
ieškinio senaties eigos klausimas visai nekyla. Kai ieškinys patenkinamas ir
sprendimas įsiteisėja ir reikia jį įvykdyti prievarta, prasideda savarankiškas
sprendimo vykdymo senaties terminas. Tačiau ne visada priimta nagrinėti
byla baigiama sprendimu. Šiais atvejais, kai pareikštas ieškinys lieka iš es-
mės neišnagrinėtas, ieškinio senaties termino eigos nutraukimas turi prakti-
nę reikšmę. Ne kiekvienas ieškinio pareiškimas nutraukia ieškinio senaties
termino eigą. Senaties termino eiga nutraukiama, jeigu ginčą sprendžiantis
organas ieškinį priima nagrinėti. Tam būtina ieškinį pareikšti laikantis ginčą
sprendžiančio organo (teismo, arbitražo) proceso taisyklių. Visada reikia
ieškinį pareikšti laikantis civilinių bylų žinybingumo taisyklių, ginčui išnag-
92 CIVILINĖ TEISĖ
rinėti nustatytos pretenzinės tvarkos, ieškinio pareiškimo įforminimo tvar-

kos, sumokant valstybinį mokestį ir pan. Jeigu ieškinys pareiškiamas nesi-
laikant nustatytos tvarkos, jis nepriimamas nagrinėti arba paliekamas nenag-
rinėtas. Tada ieškinio pareiškimas nenutraukia ieškinio senaties termino ei-
gos. Kitokia teisinė reikšmė bus palikus nenagrinėtą ieškinį, pareikštą bau-
džiamojoje byloje. Šiuo atveju ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio
proceso nustatyta tvarka. Pagal LR CK 1.130 str. 5 d. palikus nenagrinėtą
civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje ieškinio senatis nenutraukiama, o su-
stabdoma. Prieš ieškinį pareiškiant prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina
toliau nuo nuosprendžio, kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo
dienos.
Pareiškus ieškinį, ieškinio senatis nutraukiama tiktai tiems asme-
nims, kurie ieškinio pareiškime nurodyti kaip atsakovai. Kitų bylos dalyvių
ieškinio senatis laikoma nutraukta tą dieną, kada buvo padarytas atitinkamas
pareiškimas, jeigu jis buvo patenkintas. Jeigu valstybinio arbitražo iniciaty-
va asmuo patraukiamas atsakovu, tai ieškinio senatis nutrūksta nuo valsty-
binio arbitražo nutarties priėmimo dienos.
Prievolėse gali būti keletas skolininkų. Jeigu prievolė yra solidarinė,
tai pareiškus ieškinį vienam solidariam skolininkui ieškinio senatis nutrau-
kiama visiems solidariems skolininkams. Esant dalinei prievolei, ieškinio
senatis nutraukiama pareiškus ieškinį kiekvienam šios prievolės skolininkui.
Ieškinio senaties termino eiga nutraukiama ieškinio pareiškimo die-
ną. Bylos proceso metu ieškinio senaties termino eiga nutrūksta, nes kompe-
tentingas ginčą spręsti organas sprendžia valstybinės prievartos taikymo
klausimą. Ieškinio senaties termino eiga iš naujo prasideda nuo tos dienos,
kai teismas, arbitražas baigia bylą nepriimdamas sprendimo iš esmės.
Vadinasi, ieškinio senaties termino eiga nutrūksta ieškinio pareiškimo dieną,
o prasideda iš naujo tą dieną, kada ši byla baigta. Todėl ieškinio senaties ter-
mino eigos nutrūkimo momentas gali sutapti ir nesutapti su iš naujo prasi-
dedančios ieškinio senaties termino eigos pradžia.
Ginčuose, kuriuose bent viena iš šalių yra pilietis, ieškinio senaties
terminas nutraukiamas be ieškinio pareiškimo, taip pat pripažįstant skolą.
Skola gali būti pripažinta įvairiais būdais: prašant kreditorių atidėti skolos
terminą, kai skolininkas įmoka dalį skolos. Atlikus tokius skolos
pripažinimo veiksmus, ieškinio senaties termino eiga nutraukiama ir
laikoma, kad ji prasideda iš naujo. Santykiuose tarp socialinių organizacijų
pripažinus skolą ieškinio senaties termino eiga nenutraukiama. Tai nustatyta
dėl to, kad taip nutraukus ieškinio senaties terminą būtų vilkinami socialinių
organizacijų tarpusavio atsiskaitymai, silpnėtų planinė, finansinė ir sutartinė
drausmė.
CIVILINĖ TEISĖ 93
IEŠKINIO SENATIES TERMINO ATNAUJINIMAS (PRAILGINIMAS)
Suprantama, jog teismas, arbitražas arba trečiųjų teismas, nustatęs,

kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, gina pa-
žeistą civilinę teisę (CK 1.131 str. 2 d.). Šis atnaujinimo būdas taikomas pa-
sitaikius atvejams, kada pareikšti ieškinį sutrukdo kitos rimtos aplinkybės,
kurių įstatymas nelaiko pagrindu ieškinio senaties terminui sustabdyti ar nu-
traukti. Ieškinio senaties termino atnaujinimas skiriasi nuo ieškinio senaties
termino eigos sustabdymo bei nutraukimo. Senaties terminas atnaujinamas
tada, kai jis jau yra pasibaigęs. Teismas, arbitražas arba trečiųjų teismas pri-
valo patikrinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastį. Jeigu nustato-
ma, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, teismo, arbitra-
žo arba trečiųjų teismo sprendimu jis atnaujinamas.
Įstatymas nenustato sąrašo priežasčių, kurias reikia laikyti svarbio-
mis. Priežastis gali būti bet kokia. Sprendime turi būti pripažinta, kad ji ob-
jektyviai kliudė nustatytu būdu pareikšti ieškinį. Tokia priežastis gali būti,
pavyzdžiui, sunki ilgalaikė liga, ilga komandiruotė ir pan.
Ieškinio senaties terminų sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo tai-
syklės taikomos bendriesiems ir sutrumpintiems ieškinio senaties termi-
nams. Išimtis yra tie atvejai, kai sutrumpintiems ieškinio senaties terminams
įstatymas nustato kitokias taisykles.
IEŠKINIO SENATIES TERMINO PASIBAIGIMO PASEKMĖS
Ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmių bendras taisykles

numato LR CK 1.126 str. 2 d., 1.131 ir 1.132 str.
Ieškinio senaties terminui pasibaigus, išnyksta teisė į ieškinį materia-
line prasme. Taigi netenkama galimybės prievarta apginti pažeistą teisę. Pa-
gal LR CK 1.131 str. l d. pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra pagrin-
das ieškiniui atmesti.
Nustatant ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmes, reikia
skirti pagrindinius ir papildomus reikalavimus (netesybų, laidavimo ir pan.).
Kiekvienu atveju ieškinio senaties terminai eina atskirai. Pagrindinis reika-
lavimas yra ginamas ir kai pasibaigia papildomo reikalavimo ieškinio sena-
ties terminas. Teisė į papildomų reikalavimų gynybą, nors jų senaties termi-
nas dar nėra pasibaigęs, išnyksta kartu su pagrindinio reikalavimo ieškinio
senaties termino pasibaigimu..
Ieškinio senaties terminui pasibaigus, neišnyksta teisė į ieškinį pro-
cesine prasme. Teismas, arbitražas arba trečiųjų teismas privalo priimti rei-
kalavimą apginti pažeistą teisę, nors ieškinio senaties terminas pasibaigęs
94 CIVILINĖ TEISĖ
(CK 1.126 str. l d.). Nagrinėjant bylą, patikrinama, ar nėra aplinkybių, dėl
kurių ieškinio senatis buvo sustabdyta, nutraukta arba praleista dėl svarbių
priežasčių.
Ieškinio senaties terminui pasibaigus, atimama galimybė apginti pa-
žeistą teisę prievartos būdu. Tačiau jeigu skolininkas savanoriškai įvykdo
savo pareigą (grąžina kreditoriui skolą, perduoda jam daiktą ir pan.) po to,
kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, jis neturi teisės reikalauti grąžinti
tai, kas įvykdyta. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad skolininkas įvykdymo
momentu nežinojo apie senaties termino pasibaigimą (CK 1.133 str.). Ši tai-
syklė taikoma visiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių bent vienas
dalyvis yra pilietis. Santykiuose tarp organizacijų įvykdyti pareigą po to, kai
pasibaigė ieškinio senaties terminas, galima tiktai įstatymuose numatytais
atvejais.
Santykiams tarp organizacijų taikoma kitokia tvarka. Ją nustato ne
Civilinio kodekso normos, o 1979 m. birželio 29 d. Buhalterinės apskaitos ir
balansų nuostatai (Nr. 633) ir vėlesni jų pakeitimai. Atsižvelgiant į subjek-
tus, šių nuostatų 53 ir 54 p. nustatomos dvejopos teisinės pasekmės, atsira-
dusios dėl piniginių sumų, kurioms išieškoti praleistas ieškinio senaties ter-
minas.
Kai nėra kontroliuojančių organizacijų, kurių bent viena būtų valsty-
binė, organizacija skolininkė neišieškotą ieškinio senaties terminu sumą pri-
valo pervesti į biudžetą.
1.11. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR

GYNIMAS
Valstybė, suteikdama fiziniams ir juridiniams asmenims subjektines

civilines teises, kartu politinėmis, ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis
garantuoja realų jų įgyvendinimą, sudaro reikiamas sąlygas jomis pasinau-
doti. Jeigu kas nors asmeniui, turinčiam civilinę teisę, trukdo ją įgyvendinti
arba nevykdo tą teisę atitinkančios savo pareigos, atitinkami valstybės orga-
nai ar visuomeninės organizacijos užtikrina tos teisės apsaugą ir pareigos
vykdymą.
Civilinės teisės turi būti įgyvendinamos pagal jų paskirtį: jų įgyven-
dinimas neturi daryti žalos valstybei, visuomenei ar atskiriems asmenims.
Civilines teises gina teismas, arbitražas, trečiųjų teismas. Įstatymuo-
se numatytais atvejais jas taip pat gina kitos institucijos.
Atitinkami organai civilines teises gina:
CIVILINĖ TEISĖ 95
a) pripažindami, kad teisė priklauso tam tikram asmeniui;

b) grąžindami padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo;
c) užkirsdami kelią pažeidžiantiems teisę veiksmams;
d) priteisdami įvykdyti pareigą natūra;
e) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;
f) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytus nuostolius, o
įstatyme ar sutartyje numatytais atvejais - netesybas (baudą, delspinigius);
g) Civiliniame kodekse numatytais atvejais pripažindami negaliojan-
čiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštarau-
jančius įstatymams;
h) kitokiais įstatyme numatomais būdais, pavyzdžiui, įpareigodami
paneigti žinias, žeminančias fizinio asmens arba organizacijos garbę, jeigu
tokias žinias paskleidęs asmuo neįrodo, kad jos atitinka tikrenybę.
[statymo specialiai nurodytais atvejais civilinės teisės ginamos ad-
ministracine tvarka. Pavyzdžiui, asmuo, savavališkai užėmęs gyvenamąją
patalpą, iškeldinamas administracine tvarka.
LR CK 1.139 str. nustato, kad asmuo gali panaudoti savigyną gin-
damas savo civilines teises ir tik Civiliniame kodekse numatytais atvejais.
Naudojant savigyną, būtina nepažeisti ir gerbti kitų žmonių teises, laikytis
įstatymo reikalavimų, nekelti grėsmės visuomenei.
96 CIVILINĖ TEISĖ
VVK 2. DAIKTINĖ TEISĖ
2. DAIKTINĖ TEISĖ
2.1. BENDROSIOS NUOSTATOS
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus

privačią nuosavybę, garantavus pagrindines asmenines teises ir laisves, atsi-
rado galimybė, o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą.
Pačiu bendriausiu požiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip ab-
soliučią asmens teisę į daiktą. Šiai teisei būdinga tai, kad tik vienas daiktinių
teisinių santykių subjektas yra aktyvus, o kitas subjektas, kuriuo gali būti
kiekvienas tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, yra pa-
syvus. Daiktinę teisę pažeisti gali kiekvienas subjektas.
Pagal galiojančio LR CK 4.20 str. daiktinė teisė - tai absoliuti teisė,
reiškianti teisės turėtojo galimybę įgyvendinti valdymo, naudojimo ir dispo-
navimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. Lietuvos Respublikos civilinis
kodeksas, be kitų, numato ir šias pagrindines daiktines teises: nuosavybės
teisę, valdymą, turto patikėjimo teisę, servitutą, uzufruktą, užstatymo teisę,
hipoteką ir įkeitimą.
Plačiausia savo turiniu absoliuti daiktinė teisė yra nuosavybės teisė.
Nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir ki-
tų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą ir juo disponuoti. Nuosa-
vybės teisę plačiau nagrinėjame šio konspekto trečiajame skyriuje.
2.2. VALDYMAS
Svarbiausia iš daiktinių teisių yra daikto valdymo teisė, kuri yra pa-
grindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Valdymu laikomas
faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą.
Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint
valdymo teisę.
Daikto valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas. Teisėtu laikomas
daikto valdymas, jeigu jis įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės
teisė. Preziumuojama, kad daiktas yra teisėtai valdomas, kol neįrodoma
priešingai. Neteisėtu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant tei-
sės aktus įgyto daikto valdymas.
CIVILINĖ TEISĖ 97
2. DAIKTINĖ TEISĖ VVK
Valdymas gali būti atsiradęs sąžiningai ir nesąžiningai. Sąžiningu

laikomas toks valdymo atsiradimas, kai valdytojas yra įsitikinęs, kad niekas
neturi daugiau už jį teisių į valdomą daiktą. Nesąžiningu laikomas toks val-
dymo atsiradimas, kai daikto valdytojas žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis
neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau tei-
sių į jo užvaldomą daiktą. Preziumuojama, kad daikto valdymas yra atsira-
dęs sąžiningai, kol neįrodoma priešingai.
Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdyto-
jo, teisių į daiktą.
2.3. TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ
Kita daiktinė teisė, įtvirtinta dabartiniuose įstatymuose, - turto pati-

kėjimo teisė. Tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis
valdyti, naudoti perduotą turtą ir juo disponuoti. Šios teisės subjektai yra:
> valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos;
> kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.
Turto patikėjimo teisės turinys yra šios teisės subjektų jiems patikėto
turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo remiantis teisės aktuose
(valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos), sutartyse, te-
stamente ar teismo sprendimu (juridiniai ir fiziniai asmenys) nustatyta tvar-
ka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių bei interesų.
2.4. SERVITUTAS
Servitutas reiškia teisę į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiamą

naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savinin-
ko teisės naudotis daiktu apribojimą siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nu-
statomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudoj imą.
Servitutai buvo naudojami dar romėnų teisėje. Jie kilo iš kliūčių, ku-
rios atsiranda padalijus bendrą žemę tarp kelių asmenų ir norint panaudoti
žemę pagal tikslinę paskirtį. Pavyzdžiui, norint pakliūti į savo žemę, būtina
eiti per kaimyno žemę; kad žemė būtų derlinga, reikia ją laistyti ar atvirkš-
čiai - nusausinti, o tam būtina įrengti per kaimyno žemę einančias atitinka-
mai drėkinimo arba sausinimo sistemas. Miestuose nustatyti servitutus daž-
nai tenka dėl mažo atstumo tarp pastatų, kadangi tokiais atvejais gali iškilti
būtinumas leisti pasinaudoti kaimyno namo siena įvairiems tvirtinimams
98 CIVILINĖ TEISĖ
VVK 2. DAIKTINĖ TEISĖ
įrengti ir pan. Servitutas, būdamas daiktinė, o ne prievolinė teisė, yra skirtas

pačiam daiktui, todėl servituto turėtojas negali reikalauti iš "apsunkinto"
servitutu (tarnaujančiojo) daikto savininko, kad šis ką nors darytų. Jis tik ga-
li reikalauti, kad tarnaujančiojo daikto savininkas ko nors nedarytų, pavyz-
džiui, nepanaikintų kelio per savo žemę.
Servituto turinį sudaro servitutu suteikiamos jo turėtojui konkrečios
naudojimosi konkrečiu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto
savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės.
Servitutai gali būti šių rūšių:
kelio servitutai, kurie dar skirstomi į kelio servitutus, suteikian-
čius teisę naudotis pėsčiųjų taku, kelio servitutus, suteikiančius teisę važiuo-
ti transporto priemonėmis, ir kelio servitutus, suteikiančius teisę varyti gal-
vijus;
tako servitutai;
statinio servitutai;
servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines ko-
munikacijas, jas aptarnauti bei jomis naudotis ir kt.
Servitutų nustatymo pagrindai yra keli. Servitutą galima nustatyti
įstatymais, sandoriais, teismo sprendimu ir įstatyme numatytais atvejais ad-
ministraciniu aktu.
Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tam-
pančio daikto savininkas.
Teismo sprendimu servitutas nustatomas tuo atveju, jeigu savininkai
nesusitaria, o servituto nenustačius nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudo-
mis daikto naudoti pagal paskirtį.
Servitutas baigiasi:
jo atsisakius. Viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti
turimo servituto tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai;
tam pačiam asmeniui tapus ir tarnaujančiojo, ir viešpataujančiojo
daikto savininku;
viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui žuvus;
pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei. Būklė turi pablogėti
tiek, kad tarnaujantysis daiktas nebegalėtų atlikti savo funkcijų;
išnykus servituto būtinumui. Kai aplinkybės pasikeičia taip, kad
viešpataujantysis daiktas gali būti naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuo-
ju daiktu, pastarojo savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o ser-
vitutas baigiasi abiejų daiktų savininkų susitarimu;
suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę servitutu naudotis
asmuo savanoriškai 10 metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo jam su-
teiktomis teisėmis.
CIVILINĖ TEISĖ 99
Yra nustatyti servituto nustatymo ir pasibaigimo momentai. Iš servi-

tuto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik servitutą įregistra-
vus, išskyrus tuos atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Servituto pasibai-
gimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas.
2.5. UZUFRUKTAS
Daiktinė teisė uzufruktas - asmens gyvenimo trukmės ar apibrėžtam

terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta
teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, pro-
dukciją ir pajamas.
Romėnų teisėje uzufrukto atsiradimą lėmė noras patenkinti testato-
riaus valią, nes dažniausiai uzufruktas susijęs su dovanojimu ir paveldėjimu.
Trumpai uzufruktą apibūdinti galima kaip teisę vartoti ir naudoti svetimą
daiktą nekeičiant jo teisinės paskirties.
Uzufrukto objektas gali būti kiekvienas nesunaudojamas daiktas, ku-
ris yra nuosavybės teisės objektas.
Uzufrukto turinį sudaro uzufruktoriaus teisė naudoti daiktą taip, kaip
nustatyta, o jai nenustatyta - kaip tai darytų pagal daikto paskirtį rūpestingas
savininkas. Uzufruktorius, naudodamas uzufrukto objektą, turi teisę į gau-
namus vaisius, produkciją ir pajamas, jeigu sutartis nenumato ko kita.
Uzufrukto nustatymo pagrindai yra įstatymai, teismo sprendimas,
sandoriai (uzufruktą nustatyti sandoriais turi teisė tik pats daikto savinin-
kas).
Uzufruktas baigiasi:
jo atsisakius. Uzufruktorius gali atsisakyti turimo uzufrukto tik
uzufrukto objekto savininko naudai;
uzufruktoriui mirus, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar
praėjus 30 metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui;
pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numaty-
tam juridiniam faktui tuo atveju, jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas
jo pabaigos terminas ar uzufrukto pabaiga buvo susieta su naikinančiąja są-
lyga;
uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;
uzufrukto objektui žuvus;
tiek pablogėjus uzufrukto objekto būklei, kad tampa nebeįma-
noma juo naudotis pagal nustatyto uzufrukto padėtį;
100 CIVILINĖ TEISĖ

VVK 2 DAIKTINĖ TEISĖ
suėjus senaties terminui, jeigu uzufruktorius nepertraukiamai sa-

vanoriškai 10 metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufrukto sutei-
kiamomis teisėmis;
uzufruktą teismo sprendimu panaikinus.
2.6. UŽSTATYMO TEISĖ
Užstatymo teisė reiškia, kad asmeniui suteikiama teisė naudotis ki-

tam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei juos valdyti
nuosavybės teise ar naudotis žemės gelmėmis.
Užstatymo teisės turinį sudaro užstatymo teisės turėtojo teisė ant ki-
tam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar
turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius.
Užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turė-
toju tampančio asmens susitarimu arba žemės savininko testamentu.
Užstatymo teisė baigiasi:
kai užstatymo teisės turėtojas tampa ir žemės savininku;
pasibaigus terminui;
dėl senaties, jeigu užstatymo teisės turėtojas 10 metų nesinaudoja
užstatymo teisės objektu;
užstatymo teisės turėtojui daugiau kaip už 2 metus nesumokėjus
užstatymo teisę nustatančiame akte numatyto mokesčio. Šiame akte gali būti
numatyta, kad užstatymo teisės turėtojas turi sumokėti žemės savininkui
vienkartinę sumą arba už ją mokėti periodiškai.
2.7. HIPOTEKA
Hipoteka - esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą už-

tikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduotas
kreditoriui. Įkeitimo pagal hipoteką tikslas yra apsaugoti skolinio įsipareigo-
jimo įvykdymą. Hipotekos objektas yra atskiri viešajame registre registruo-
jami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti
pateikti parduoti viešose varžytinėse. Išskyrus žemę, įkeičiamas gali būti tik
apdraustas daiktas. Daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali
būti įkeistas tik visų bendraturčių sutikimu. Daikto įkeitimas leidžia jį per-
leisti kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuo-
savybėn, hipoteka seka paskui daiktą.
Hipotekos rūšys:
CIVILINĖ TEISĖ 101

1) priverstinė hipoteka;
2) sutartinė hipoteka.
Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pa-
grindu šiais atvejais:
valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei Valstybi-
nio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti;
reikalavimams, susijusiems su statinių statyba ar rekonstrukcija,
užtikrinti;
pagal teismo sprendimą patenkinamiems turtiniams reikalavi-
mams užtikrinti;
kitais įstatymo numatytais atvejais.
Sutartinė hipoteka gali būti paprastoji, jungtinė, svetimo turto, mak-
simalioji, bendroji ir sąlyginė.
Paprastoji hipoteka - tai vieno konkretaus nuosavybės teise priklau-
sančio daikto įkeitimas siekiant apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo
įvykdymą.
Jungtinė hipoteka - tai kelių nuosavybės teise priklausančių nekilno-
jamųjų daiktų įkeitimas siekiant apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo
įvykdymą.
Svetimo turto hipoteka - tai kitam asmeniui nuosavybės teise pri-
klausančio daikto įkeitimas esant to asmens sutikimui, kai siekiama apsau-
goti skolinio įsipareigojimo įvykdymą.
Maksimalioji hipoteka - tai nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant
apsaugoti skolinių įsipareigojimų įvykdymą. Registruojama ne ilgesniam
negu 5 metų laikotarpiui, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų
apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities.
Bendroji hipoteka - tai keleto atskiriems savininkams priklausančių
nekilnojamųjų daiktų įkeitimas siekiant apsaugoti vieną skolinį įsipareigo-
jimą. Bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų daiktų parda-
vimo varžytinėse eilė.
Sąlyginė hipoteka - tai nekilnojamojo turto įkeitimas siekiant apsau-
goti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, jeigu susitariama, jog hipoteka įsiga-
lios nuo to momento, kai sutartyje numatyta sąlyga bus įvykdyta arba jeigu
susitariama, kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutar-
tyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skoli-
ninkui.
Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiški-
mas įkeisti daiktą ir prašymas įregistruoti priverstinę hipoteka įforminami
surašant hipotekos lakštą. Hipoteka registruojama hipotekos registre hipote-

m 2. DAIKTINĖ TEISĖ
kos teisėjo sprendimu. Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos

registre momento.
Jei hipotekos lakšte numatytu terminu skolininkas įsipareigojimo ne-
įvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teisę. Jis turi kreiptis į
hipotekos teisėją ir prašyti, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų
varžytinių ir iš gautų pinigų būtų visiškai atlyginta jam priklausanti suma,
kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius. Kreditorius taip pat gali
prašyti, kad jam būtų suteikta teisė įkeistą daiktą administruoti.
Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus pra-
šymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų. Hipoteka baigiasi:
kai įkeisto daikto savininkas ar skolininkas įvykdo skolinį
įsipareigojimą;
kai daiktui hipoteka yra panaikinta;
jeigu hipotekos kreditorius ar jo buvimo vieta nežinoma 10 metų
nuo skolos mokėjimo termino pabaigos;
hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu;
kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako.
Jeigu suėjus skolos grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisa-
ko priimti hipoteka užtikrintos prievolės dalyką, skolininkas gali įmokėti į
hipotekos įstaigos depozito sąskaitą visą skolos sumą ir tuo hipoteka taip pat
baigsis.
Hipotekos pabaigos momentas yra jos išregistravimo iš hipotekos
registro momentas.
2.7. ĮKEITIMAS
Dar viena daiktinių teisių, numatytų šiuo metu galiojančiame Civili-

niame kodekse, yra įkeitimas. Ši daiktinė teisė reiškia esamo ar būsimo sko-
linio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantį kilnojamojo daikto ar turtinių tei-
sių įkeitimą, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asme-
niui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas
gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodan-
čiais jo įkeitimą.
Įkeitimo atsiradimo pagrindai yra sutartis ir įstatymas.
Įkeitimo objektas yra kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės.
Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma rašy-
tinė įkeitimo sutartis. Ji gali būti sudaroma kaip atskira įkeitimo sutartis

VVK
2. DAIKTINĖ TEISĖ
(lakštas) arba susitarimas dėl įkeitimo gali būti įtrauktas į sutarti, iš kurios
kyla pagrindinė prievolė.
Įkeitimo teisė baigiasi:
pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;
žuvus įkeistam daiktui; .
įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeis-
toms teisėms perėjus įkaito turėtojui;
pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;
kai kreditorius negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeitimo da-
lyko dėl ieškinio senaties termino praleidimo;
šalių susitarimu ar kreditoriui įkeitimo atsisakius.
Atskira įkeitimo rūšis yra įkeitimas lombarde. Lombarduose gali bū-
ti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, siekiant užtikrinti trumpalaikių
kreditų kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimą.
CIVILINĖ TEISĖ
104
VVK 3. NUOSAVYBĖS TEISĖ
3. NUOSAVYBES TEISE
3.1. NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKA IR TURINYS
Nuosavybės mokslinė sąvoka vartojama dviem prasmėmis: ekono-

mine ir teisine.
Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santy-
kiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir jais disponavimo; jie istori-
jos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių san-
tykių reguliavimas teisės normomis. Kartu nuosavybės teisė gali būti su-
prantama kaip objektinė ir subjektinė teisė. Objektinė teisė - tai bendrų tei-
sės normų sistemos, kurios nesusietos su konkrečiais nuosavybę turinčiais
asmenimis (nuosavybės teisės subjektais) ir nenustato konkrečiai šių nuosa-
vybės teisės objektų. Be objektinės nuosavybės teisės, yra subjektinė nuosa-
vybės teisė, kuri nustato konkrečius asmenis (nuosavybės teisės subjektus)
ir jiems priklausančius daiktus bei jų teises ir pareigas.
Nuosavybė teisine prasme - visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir
gina tam tikrų daiktų priklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems as-
menims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais dispo-
nuoti.
Nuosavybė teisine prasme įtvirtina ekonominius nuosavybės santy-
kius teisinėmis normomis. Nuosavybės teisės normų charakteris ir turinys
atitinka ekonominių nuosavybės santykių charakterį ir turinį.
Nuosavybės teisė yra besikeičianti istorinė kategorija. Jos turinys
keičiasi priklausomai nuo ekonominių nuosavybės santykių turinio pasikei-
timų. Tačiau nuosavybė ekonomine prasme yra kiekvienoje visuomenėje, o
nuosavybės teisė turi istorinį, pereinamąjį charakterį.
Nuosavybės teisė subjektinė prasme yra asmens arba keleto asmenų
teisė jiems priklausančius daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti.
Kiekvieno savininko subjektinė teisė egzistuoja tiktai teisiniuose
santykiuose, kurių turinį sudaro valdymo, naudojimo ir disponavimo teisės.
Nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudaro ekonominiai nuosa-
vybės santykiai.
Nuosavybės teisinių santykių ypatumas tas, kad šie santykiai yra ab-
soliutiniai. Tai reiškia, kad šiuose santykiuose nuosavybės teisę turintys as-
menys (savininkai) turi teisę jiems priklausančius daiktus valdyti, naudoti ir

3. NUOSAVYBĖS TEISĖ VVK
jais disponuoti, o visi kiti asmenys (fiziniai, juridiniai) privalo nekliudyti,

netrukdyti savininkui šias teises įgyvendinti. Taigi Šiame nuosavybės teisės
santykyje yra konkretus šio santykio dalyvis - turintis teises savininkas, o
kiti šio santykio dalyviai neapibrėžti. Jie yra visi asmenys ir jie yra neįvar-
dyti.
Nuosavybės santykius reguliuoja:
1) LR Konstitucijos 23, 46, 47, 128 straipsniai, kurie nustato ben-
druosius nuosavybės teisės nuostatus;
2) LR civilinis kodeksas, kurio atskiras institutas yra nuosavybės tei-
sė;
3) atskiri įstatymai, pavyzdžiui, LR žemės įstatymas.
Nuosavybės teisės turinį sudaro trys savininko teisės: jam priklau-
sančių objektų valdymas, naudojimas ir jais disponavimas.
Valdymas suprantamas kaip faktiškas daiktinis viešpatavimas, daikto
turėjimas. Teisė susieja valdymą su kitais teisiniais santykiais, iškylančiais
su trečiaisiais asmenimis, ir dėl to valdymas yra teisinis santykis.
Čia reikia skirti :
1) valdymą kaip vieną iš savininkui priklausančių teisių;
2) valdymą, priklausantį nesavininkui.
Savininkas yra faktinis daikto valdytojas, ir įstatymas gina savininko
valdymą nuo trečiųjų asmenų pažeidimų. Jeigu valdymas pažeistas (daiktas
buvo prarastas), tai savininkas gali pareikšti valdymo pažeidėjui ieškinį dėl
daikto išreikalavimo (vindikacinį ieškinį) - nevaldančio savininko ieškinį
valdančiam nesavininkui (CK 4.95 str.).
Valdymas gali būti atskirtas nuo savininko ir priklausyti nesavinin-
kui. Šis atskyrimas nuosavybės teisės nepanaikina. Toks nesavininko val-
dymas skirstomas į teisėtą ir neteisėtą, sąžiningą ir nesąžiningą.
Kaip teisėtą nesavininko valdymą reikia suprasti tuos atvejus, kai
daiktas faktiškai valdomas remiantis sutartimi su savininku (įkeitimas, nu-
oma ir kt.) ar įstatymu, administraciniu aktu. Neteisėtu laikomas toks val-
dymas, kuris neturi teisinio pagrindo (pavyzdžiui, daikto užvaldymas smur-
tu).
Sąžiningu valdymu laikomas toks valdymas, kai valdytojas nežino ir
neturi žinoti, kad jo valdymas yra neteisėtas. Valdymo sąžiningumas ir ne-
sąžiningumas turi esminę reikšmę sprendžiant valdytojo atsakomybės savi-
ninkui klausimą.
Įstatymai valdymo suskirstymą į sąžiningą ir nesąžiningą taiko tik
neteisėtam valdymui. Teisėtas valdymas, turintis teisinį pagrindą, negali būti
nesąžiningas.

VYK 3. NUOSAVYBĖS TEISĖ
Naudojimas reiškia daikto naudingų savybių panaudojimą ir pajamų

gavimą. Kaip pajamos suprantami taip pat ir gaunami vaisiai.
Daiktu gali naudotis savininkas ir nesavininkas. Savininkas gali per-
duoti teisę naudotis daiktu kitam asmeniui (nuomos, panaudos ir kitomis su-
tartimis).
Nesavininko naudojimasis daiktais gali būti laikino (pagal sutartį) ir
nuolatinio pobūdžio, pavyzdžiui, valstybinių ir savivaldybės įmonių.
Naudojimasis gali būti numatytas tik kaip asmeninis naudojimasis,
bet gali būti leidžiama ir toliau perduoti naudojimuisi tretiesiems asmenims,
pavyzdžiui, subnuoma. Ji gali būti išplečiama ir į pajamų iš daikto bei jo
vaisių gavimą.
Disponavimas - tai santykiai, kurie keičia daikto teisinę padėtį. Sa-
vininkas gali turimą nuosavybės teise daiktą suvartoti, sunaikinti (išskyrus
atvejus, kai tai žalinga visuomenei), perleisti šį daiktą kitiems asmenims lai-
kinai naudotis, perdirbti arba pakeisti jo nuosavybę. Taigi disponavimas yra
teisės normų nustatyta galimybė savininko nuožiūra nustatyti daikto teisinę
padėtį, jo teisinį likimą.
Disponavimas paprastai priklauso savininkui. Tam tikrais įstatymo
numatytais atvejais gali priklausyti ir nesavininkui - pavyzdžiui, tiesti gele-
žinkelį, realizuoti neatsiimtus krovinius. Lombardas turi teisę perleisti daik-
tus išieškant skolininko turtą už skolas.
Teisė disponuoti daiktais gali būti laikinai iš savininko atimta (pa-
vyzdžiui, uždėjus daiktams areštą).
Savininko teisės išreiškia ne žmogaus santykį su daiktu, o tokius vi-
suomeninius santykius, kurių materialinis objektas yra daiktas. Kai mes kal-
bame, kad savininkas turi teisę turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, tai
mes turime galvoje, kad kiti asmenys turi savininkui tam tikras pareigas: jie
neturi atlikti tokių veiksmų, kurie trukdytų savininkui savo turtą valdyti,
naudoti ir juo disponuoti.
Nuosavybės teisės teisinis turinys ir sudaro savininkui įstatymo su-
teikiamas teises.
Savininkas kiekvieną iš teisių gali perduoti kitam asmeniui, likdamas
savininkas, pavyzdžiui, nuomodamas, įkeisdamas. Tačiau šiais atvejais sa-
vininkas turi nuosavybės teisę, o šie kiti asmenys jos neįgyja.
Būna, kad valdymo, naudojimo ir disponavimo teises turi asmuo, ku-
ris nėra turto savininkas. To pagrindas paprastai būna įvairios sutartys. Nuo-
savybės teisės turinys, kai teisės priklauso ne savininkui, o kuriam nors ki-
tam asmeniui, skiriasi.
Savininkas valdo, naudoja ir disponuoja savo interesais. Pavyzdžiui,
saugotojas valdo, komisionierius disponuoja svetimu turtu ne savo, o savi-
ninko interesais. Taigi priešingai. Aišku, nurodytieji asmenys gali čia turėti
ir savo interesų. Kai kada šie interesai yra svarbiausi (pavyzdžiui, nuomi-
ninkas pirmiausiai siekia įgyvendinti savo interesus, komisionierius - gauti
atlyginimą ir pan.).Tačiau šiomis sąlygomis tarp savininko teisių ir kitų as-
menų analoginių teisių lieka esminis skirtumas.
Savininkas savo turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja savo valdžia,
valia, nes jis pavaldus tik įstatymui. Tuo tarpu kiti asmenys įgyvendina tas
pačias teises, gautas iš savininko, ir todėl jie pavaldūs ne tik įstatymui, bet ir
savininkui, atsižvelgiant į įstatymo iškeltus reikalavimus.
Savininko teisės neterminuotos. Nesavininkui (pavyzdžiui, nuomi-
ninkui) šios teisės gali būti perduotos tam tikram laikui. Savininkui nurody-
tos teisės priklauso visiškai. Nesavininkas šias teises įgyvendina tiktai iš
anksto nustatytose ribose (pavyzdžiui, komisionierius realizuoja teisinį, o ne
faktinį disponavimą).
Savininkas, laikydamasis įstatymo, pats nustato, kokia kryptimi jis
panaudos jam priklausančias teises. Nesavininkui tai gali nustatyti savinin-
kas (pavyzdžiui, nuomos sutartyje apibrėždamas nuomininko teises ir parei-
gas).
Nuosavybės teisiniai santykiai, kaip ir apskritai teisiniai santykiai,
turi tam tikrų elementų:
1) teisės subjektas yra savininkas (atskiri fiziniai ir juridiniai asme-
nys, valstybė ir savivaldybė);
2) pareigų subjektai yra visi kiti asmenys, pavaldūs šiai teisinei tvar-
kai. Tuo nuosavybės teisiniai santykiai skiriasi nuo prievolinių teisinių san-
tykių, kurių pareigų subjektai yra vienas arba keli skolininkai.
3.2. NUOSAVYBĖS RŪŠYS
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas pagal nuosavybės teisės

subjektus ir jų teisinę padėtį nuosavybės teisiniuose santykiuose nuosavybę
skirsto į rūšis.
Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė, taip pat lei-
džiama ir mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos
įstatymams.
Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti
bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos
įstatymai.

Viešąją nuosavybę sudaro valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuo-

savybė.
Lietuvos Respublikoje leidžiama bendra Lietuvos Respublikos juri-
dinių ar fizinių asmenų nuosavybė, bendra Lietuvos valstybės ir užsienio
valstybių nuosavybė, jeigu taip nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei
tarpvalstybinės sutartys.
Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiama užsienio valstybių fizinių
asmenų, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptau-
tinių organizacijų bei užsienio valstybių nuosavybė, jeigu ko kita nenustato
Lietuvos Respublikos įstatymai.
Nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje gali būti fiziniai
ir juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės.
Pagal LR CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektas gali būti daiktai ir
kitas turtas.
Turtas skirstomas į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį.
Nekilnojamuoju turtu paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję
su žeme ir negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskir-
ties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės, pavyzdžiui, žemė, pastatai,
fabrikai ir kitas turtas, kuris savo prigimtimi yra nekilnojamasis arba tokiu
pripažįstamas pagal įstatymus.
Turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo es-
mės ir iš esmės nesumažinus jo vertės arba be didelės žalos jo paskirčiai,
laikomas kilnojamuoju, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
Civilinis kodeksas atskirai reguliuoja viešosios nuosavybės ir priva-
čios nuosavybės subjektus bei objektų ratą.
Viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra
valstybė ir savivaldybės.
Viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra:
1) žemė, gamtos ištekliai, išskyrus tuos atvejus, kai šie objektai nuo-
savybės teise priklauso kitiems nuosavybės teisės subjektams;
2) materialiniai ištekliai, skirti Lietuvos Respublikos aukščiausiosios
valstybinės valdžios ir vietinės valdžios funkcijoms bei vykdomosioms-
tvarkomosioms funkcijoms įgyvendinti;
3) turto dalis, priklausanti Lietuvos Respublikai ar savivaldybei ben-
drosios nuosavybės teise su kitais nuosavybės teisės subjektais;
4) valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas;
5) valstybės (savivaldybių) biudžeto finansiniai ištekliai.
Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gel-
mės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai,
istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
3. NUOSAVYBĖS TEISĖ WK
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos

teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
Savivaldybės nuosavybė gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas
Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstaty-
mus priskiriamas savivaldybių nuosavybei.
Valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinka-
mą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja patikė-
jimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).
Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jie taip
pat gali būti ir juridiniai asmenys.
Privačios nuosavybės teisės objektas gali būti bet koks turtas,
neribojant kiekio, jeigu Civiliniame kodekse ar kituose įstatymuose
neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.
Privačios nuosavybės teisės objektas negali būti turtas, kuris nuosa-
vybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei.
3.3. BENDROSIOS NUOSAVYBES TEISE
Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem

arba keliems savininkams.
Tokie bendrasavininkiai gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys,
šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės, t.y. bendraturtis gali būti kiekvie-
nas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK 4.72
str.).
Skiriama bendroji dalinė nuosavybė, kai bendrojoje nuosavybėje
nustatytos kiekvieno savininko turto dalys, ir bendroji jungtinė nuosavybė,
kai turto dalys nenustatytos.
Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai
nenustato ko kita (CK 4.73 str. 2 d.).
Bendrosios nuosavybės teisei būdinga:
a) keli subjektai - savininkai. Jie gali būti fiziniai ir juridiniai asme-
nys, valstybė, savivaldybės. Subjektai gali būti du ar daugiau asmenų;
b) vieningas objektas - koks nors daiktas ar daiktų visuma. Kiekvie-
no bendrasavininkio nuosavybės teisė yra į visą objektą, o ne į kurią jo dalį
natūra.
Bendroji nuosavybė gali būti dvejopa (CK 4.73 str. l d.):
1) su nustatytomis dalimis (dalinė nuosavybė - bendrosios dalinės
nuosavybės teisė);

2) be nustatytų dalių (jungtinė nuosavybė - bendrosios jungtinės

nuosavybės teisė).
3.4. BENDROJI DALINĖ IR BENDROJI JUNGTINĖ

NUOSAVYBĖ
Turto savininkas gali būti vienas subjektas - individualus - arba keli

subjektai. Bendroji dalinė nuosavybė priklauso keliems asmenims.
Kad kiekvienam iš bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių priklauso
teisė į dalį, nesukelia jokių abejonių. Sudėtingesnis klausimas, kokia būtent
dalis priklauso. Vyraujančia civilinės teisės literatūroje nuomone, kiekvie-
nam bendrosios dalinės nuosavybės dalyviui priklauso teisė į viso bendro
turto dalį. Tačiau kyla klausimas, kaip kiekybiškai tą dalį apskaičiuoti. Tai
yra būtina tarp bendrasavininkių paskirstant iš bendro turto gaunamas paja-
mas ir pasidalijant išlaidas, t.y. svarbu nustatant, į kokią dalį bendrasavinin-
kis gali pretenduoti išdalijant bendrąją dalinę nuosavybę arba atidalijant iš
jos vieną ar kelias dalis. Reikia pasakyti, kad dalies dydis bendrojoje dalinė-
je nuosavybėje gali kisti. Jis gali padidėti ar sumažėti keičiantis bendrosios
nuosavybės turėtojams, pagerinant jos kokybę ir esant daugeliui kitų aplin-
kybių, kurias būtina įvertinti. Taigi bendrasavininkių dalys bendrojoje dali-
nėje nuosavybėje gali būti įvardijamos trupmenomis arba procentais. Pa-
vyzdžiui, vienam bendrasavininkiui gali priklausyti 3/4, 2/3, 7/10 ir panašiai
arba 10, 20, 35 ar 50% bendrosios nuosavybės.
Bendroji nuosavybė neturi vieningo subjekto, jai charakteringa kele-
tas subjektų.
Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, naudojama ir ja disponuojama
visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimo ir dispo-
navimo tvarką nustato teismas bet kuriam iš jos dalyvių pateikus ieškinį.
Savo nuosavybės teisei įgyvendinti savininkai gali bendrosios nuo-
savybės teisės pradais įsteigti juridinį asmenį, kuris jų nuosavybės teisę įgy-
vendina remdamasis Lietuvos Respublikos norminiais aktais, reguliuojan-
čiais tokių juridinių asmenų veiklą, taip pat juridinio asmens įstatais
(nuostatais) (CK 4.75 str.).
Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių propor-
cingai savo daliai turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretie-
siems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo
dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rin-
kliavoms ir kitiems mokėjimams (CK 4.79 str.).

Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę

perleisti kitam asmeniui savo dalį bendrosios nuosavybės teisėje (CK 4.78
str.).
Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje perduodama pašaliniam
asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirme-
nybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis
tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų
varžytinių.
Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas privalo raštu pra-
nešti kitiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviams apie ketinimą
parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas są-
lygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis gyvenamojo namo ben-
drosios nuosavybės teisėje ar buto daugiabučiame name, tai pranešama per
notarinę kontorą. Jeigu kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai at-
sisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės gyvenamojo
namo ar buto atžvilgiu neįgyvendina per vieną mėnesį, o kito turto atžvilgiu
- per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, tai pardavėjas turi teisę
parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.
Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas
bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis turi teisę per tris mėnesius
teismine tvarka pareikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir parei-
gos.
Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę
reikalauti atidalyti jį iš bendro turto.
Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai kiekvienu bendrosios
dalinės nuosavybės teisės dalyvio ieškiniu turtas padalijamas natūra, kiek tai
galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantys
bendrasavininkiai gauna kompensaciją pinigais.
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę
pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimą į jo dalį.
Bendrijos narys gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl
to negali dalyvauti jos veikloje. Kitais atvejais bendrijos narys gali išstoti iš
bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš tik-
rųjų narių. Bendrijos jungtinės veiklos sutartyje gali būti nustatytos ir kitos
išstojimo iš bendrijos sąlygos (CK 4.80 str.).
Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje kiekvieno savininko turto dalys
nėra nustatytos ir griežtai įvardytos. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės
gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais, pavyzdžiui sutuoktinių turtas
yra laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Sutuoktiniai bendrosios nuosa-
vybės teise jiems priklausantį turą gali tik valdyti ir naudoti. Toks bendro-
sios nuosavybės teise priklausančio turto valdymas ir naudojimas paprastai

būna apspręstas bendro visų bendraturčių susitarimo. Kiekvienas šios rūšies
nuosavybės turėtojas turi teisę sudarinėti sandorius, susijusius su bendrosios
nuosavybės turto valdymu bei naudojimu, jeigu kitaip nenumatyta tarp jų
sudarytame susitarime. Tačiau tokiu atveju reikalingas kitų bendraturčių su-
tikimas. Jeigu vienas bendraturčių sudaro sandorį neturėdamas reikalaujamo
kitų bendrosios jungtinės nuosavybės turėtojų sutikimo, tai toks sandoris ki-
tų bendraturčių reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu. Bendratur-
čiai turi vienodas teises į bendro daikto ar turto duodamas pajamas, atsako
tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu ar turtu,
taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokes-
čiams ar kitokioms rinkliavoms, jeigu sutartis ar įstatymas nenumato ko ki-
ta. Bendrosios jungtinės nuosavybės turėtojų dalys gali būti nustatytos ben-
drąją jungtinę nuosavybę dalijantis arba atidalijant iš jos vieno bendraturčio
dalį. Preziumuojama, kad visų bendraturčių dalys yra lygios, jeigu kitaip
nenumatyta įstatyme arba sutartyje dėl bendrosios jungtinės nuosavybės at-
siradimo. Bendraturčio dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dydis nu-
statomas bendraturčių susitarimu, o jeigu jie nesusitaria - sprendžia teismas.
Reikia pasakyti, kad sutuoktinių santuokos metu įgyta nuosavybė yra ben-
droji jungtinė, jeigu tarp jų sudaryta sutartis nenustato kitokios bendrosios
nuosavybės rūšies. Sutuoktiniai vedybų sutartyje savo turtą gali įvardyti
kaip bendrąją jungtinę arba kaip atskirą kiekvieno jų nuosavybę. Turtas, ku-
ris priklausė kiekvienam iš sutuoktinių iki santuokos, ir po jos sudarymo yra
laikomas atskira kiekvieno jų nuosavybe. Analogišką teisinį statusą turi ir
tas turtas, kuris vienam iš sutuoktinių buvo padovanotas ar įgytas palikimu,
bei asmeninio naudojimo daiktai, išskyrus prabangos daiktus, nors jie ir bu-
vo įsigyti už bendras sutuoktinių lėšas. Visas šis turtas yra atskira kiekvieno
iš sutuoktinių nuosavybė. Kita vertus, kiekvieno sutuoktinio turtas gali būti
įvardijamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu santuokos metu tam
turtui išlaikyti buvo panaudotos bendros sutuoktinių arba asmeninės kito su-
tuoktinio lėšos, kurios ženkliai padidino kitam sutuoktiniui asmeninės nuo-
savybės teise priklausančio turto vertę. Pavyzdžiui, name, kuris iki santuo-
kos priklausė vienam iš sutuoktinių, bendromis abiejų sutuoktinių lėšomis
buvo atliktas kapitalinis remontas. Tačiau ši taisyklė taikoma tik tuo atveju,
jeigu tarp sutuoktinių sudarytoje vedybų sutartyje nenumatyta kitaip.

3.5. NUOSAVYBĖS ĮGIJIMO IR PRARADIMO

PAGRINDAI
Nuosavybės teisė priskiriama prie tokių subjektinių teisių, kurios at-

siranda tik esant tam tikriems juridiniams faktams. Šie juridiniai faktai vadi-
nami nuosavybės teisės atsiradimo pagrindais. Lietuvos Respublikos civili-
nis kodeksas nustato šiuos nuosavybės įgijimo pagrindus: pagal sandorius;
paveldėjimu; pasisavinant vaisius ir pajamas; pagaminant naują daiktą; pasi-
savinant bešeimininkį daiktą; pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ar
namines bites; pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus;
pasisavinant radinį, lobį; atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros
vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams; konfiskuojant ar ki-
tu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą); įgyjamąja se-
natimi ir kitais įstatyme numatytais pagrindais.
Nuosavybės teisė į vaisius ir pajamas priklauso jų savininkui, jeigu
sutartis ar įstatymai nenustato ko kita.
Bešeimininkiu laikomas toks daiktas, kuris neturi savininko arba ku-
rio savininkas yra nežinomas. Toks bešeimininkis daiktas nuosavybės teise '
gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybei teismo sprendimu, priim-
tu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Kilno-
jamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė
tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas, tampa tuos daiktus pradėjusio
valdyti asmens nuosavybe.
Laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie laikantis įstatymų buvo pa-
gauti arba nušauti, tampa juos pagavusio arba nušovusio asmens nuosavybe,
jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
Asmuo, sulaikęs priklydusi arba bepriežiūrį naminį gyvūną, privalo
tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir jam gyvūną grąžinti, o jeigu
jam gyvūno savininkas ar jo adresas nežinomas, per 3 dienas pranešti apie
gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai. Jei per 2 savaites
gyvūno savininkas nepaaiškėja, jis netenka nuosavybės teisės į tą gyvūną.
Šiuo atveju gyvūnas gali tapti jį sulaikiusio ir išlaikiusio asmens nuosavybe.
Radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas. Ra-
dęs pamestą daiktą, asmuo privalo per l savaitę nuo radimo dienos pranešti
apie radinį policijai ir jai radinį perduoti, jeigu pats nenori ar negali jo sau-
goti. Daiktą radęs asmuo ar policija perduotą rastą daiktą privalo laikyti 6
mėnesius. Jeigu daiktą pametęs asmuo neatsiranda, radinys gali atitekti
daiktą radusiam asmeniui. Jeigu per tą laiką daiktą pametęs asmuo paaiškė-

WK 3. NUOSAVYBĖS TEISĖ
ja, daiktas jam yra grąžinamas, bet prieš tai jis turi atlyginti daikto išlaikymo
ir kitas su radiniu susijusias išlaidas. Pametęs daiktą asmuo privalo mokėti
už radimą radusiam daiktą asmeniui 5% rasto daikto vertės dydžio mokestį.
Lobis - tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi
daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad nuo jų
užkasimo ar paslėpimo praėjo daug laiko. Nuosavoje žemėje rastas lobis
tampa jį radusio asmens nuosavybe. Asmuo, kuris rado lobį svetimoje
žemėje atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna 1/4
lobio, o kitos 3/4 tenka žemės, kurioje lobis buvo rastas, savininkui, jeigu iš
anksto nebuvo susitarta kitaip.
Jeigu asmuo netinkamai laiko jam nuosavybės teise priklausančius
daiktus, turinčius visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę, tai
valstybės institucija, į kurios uždavinius įeina tokios rūšies daiktų apsauga,
įspėja savininką, kad jis nustotų netinkamai laikyti daiktus. Jeigu savininkas
šio reikalavimo neįvykdo, tai pagal atitinkamos institucijos ieškinį teismas
gali šiuos daiktus iš savininko paimti. Valstybė turi teisę paimti daiktą iš sa-
vininko visuomenės poreikiams teisingai atlygindama, taip pat ir neatlygin-
dama, kaip sankciją už teisės pažeidimus.
įgyjamoji senatis yra tada, kai fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra
daikto savininkas, bet yra sąžiningai daiktą įgijęs bei sąžiningai, teisėtai, at-
virai, nepertraukiamai ir kaip savą nekilnojamąjį daiktą valdęs ne mažiau
kaip 10 metų arba kilnojamąjį daiktą - ne mažiau kaip 3 metus, kai per visą
valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti sa-
vo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą
daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą nustato teis-
mas.
3.6. SAVININKO TEISIŲ GARANTIJOS IR

GYNIMAS
Lietuvos Respublika visiems savininkams garantuoja vienodą teisių

gynimą.
Niekas neturi teisės:
1) paimti iš savininko turtą prievarta, išskyrus Lietuvos Respublikos
įstatymų nustatytus atvejus;
2) reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų turtą su kito
savininko turtu.

3. NUOSAVYBĖS TEISĖ WK
Turtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo spren-
dimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu. Savininkui turi būti atly-
ginta paimto turto vertė, išskyrus atvejus, kai turtas konfiskuojamas už pa-
darytą teisės pažeidimą (CK 4.95 str.).
Tipiška padėtis, kai savininkas, remdamasis jam priklausančia nuo-
savybės teise, turtą valdo pats. Bet būna, kad savininkas yra vienas asmuo, o
turtą valdo kitas asmuo.
Valdymas ir nuosavybė gali būti teisėtai atskirti, pavyzdžiui, perda-
vimas saugoti, įkeitimas, nuoma ir t.t. Tada savininko interesai ginami kitais
teisiniais pagrindais, kuriais remdamasis valdo kitas asmuo.
Būna, kad tam tikro savininko turtas patenka į svetimą valdymą ne-
sant tam jokio teisinio pagrindo, pavyzdžiui, radinio pasisavinimas, daikto
pavogimas ir kt. Tais atvejais savininkas gali savo interesus apsaugoti tik
ypatingu nuosavybės teisės gynimo būdu - vindikaciniu ieškiniu.
Vindikacinis ieškinys yra nevaldančio savininko ieškinys valdan-
čiam nesavininkui dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Savininkas gali rasti kito neteisėtai valdomą savo daiktą, kuris buvo
pagrobtas, rastas. Tokiais atvejais ieškinys, be abejonės, yra tenkinamas.
Sudėtingiau, kai iš savininko valdymo išėjęs turtas randamas ne pas
tiesioginį jo teisės pažeidėją, o pas kurį nors kitą asmenį, kuris galbūt jį įgijo
ne tiesiogiai iš teisės pažeidėjo, o dar iš kitų asmenų. Tada tokio ieškinio pa-
tenkinimas pažeidžia įgijėjo interesus, nes šis ne visada gali regreso tvarka
išieškoti pardavimo kainą.
Įstatymas šį klausimą sprendžia atsižvelgdamas į dvi svarbiausias
aplinkybes:
1) kokiu būdu savininkas nustojo turtą valdyti;
2) koks neteisėto turto įgijimo charakteris: sąžiningas ar nesąžinin-
gas.
Reikalavimas grąžinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo vadinamas
vindikaciniu. Terminas "vindikacinis" kilęs iš lotyniško žodžio vindicare -
reikalauti pagal teisę.
Vindikacinį reikalavimą paprastai pareiškia savininkas:
a) fiziniai asmenys;
b) juridiniai asmenys;
c) valstybė, savivaldybės ar jų institucijos.
Pagal LR CK 4.95 str. savininkas turi teisę išreikalauti turtą iš sveti-
mo neteisėto valdymo:
1) kai turtą neteisėtai valdo nesąžiningas įgijėjas;
2) kai neteisėtas įgijėjas (tiek sąžiningas, tiek nesąžiningas) turtą įgi-
jo neatlygintinai;
116 CIVILINE TEISĖ
3. NUOSAVYBĖS TEISĖ
3) kai turtas, valdomas sąžiningo įgijėjo, yra savininko ar asmens,

kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas arba iš kurio nors bu-
vo pagrobtas, arba kitaip nustoja būti jų valdomas be jų valios.
Neleidžiama iš įgijėjo išreikalauti turto, jeigu jis perduotas nustatyta
teismo sprendimams vykdyti tvarka.
Vindikacinio reikalavimo dalykas gali būti apibrėžtas tiktai indivi-
dualiais požymiais, t.y. daiktai, kurie nuosavybės teise priklauso savininkui.
Rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus galima išreikalauti iš svetimo
neteisėto valdymo tada, jeigu jie yra individualizuoti, išskirti iš kitų panašių
daiktų masės, pavyzdžiui, malkos, pašarai (šienas, šiaudai), sudėti tam tikro-
je vietoje, grūdai, supilti į maišus ir padėti tam tikroje vietoje.
Reikalavimas priteisti kitą tos rūšies daiktą arba daikto vertę nėra
vindikacinis reikalavimas.
Vindikacinis dalykas gali būti ne tik visas daiktas, bet ir daikto dalis,
pavyzdžiui, automobilio ratai.
Neteisėtai užvaldytam daiktui žuvus, galima pareikšti ieškinį dėl ža-
los atlyginimo, o ne vindikacinį ieškinį sunykus daiktui, kuriam nuosavybės
teisės pasibaigė.
Pagal LR CK 4.96 str. sąžiningu laikomas toks įgijėjas, kuris turto
įgijimo momentu nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo, iš kurio jis įgijo
turtą, neturėjo teisės jo perleisti.
Įgijėjo sąžiningumas preziumuojamas. Ieškovas gali šią prezumpciją
paneigti.
Neteisėtai perleidžiamo turto įgijėjas laikomas sąžiningu, jeigu jis
neturėjo žinoti, kad turto perleidėjas neturi teisės perduoti turtą iki šio turto
įgijimo momento.
Pamestu laikomas toks turtas:
l ) kurį savininkas ar teisėtas valdytojas nustojo valdyti prieš savo
valią ne dėl kitų asmenų, o dėl savo paties veiksmų;
2) kuris prarastas veikiant nenugalimai jėgai (savininkas pats pametė
turtą, turtą nuneša vėjas, vanduo ir pan.).
Pagrobtu turtu laikomas:
1) turtas, kurį kitas asmuo neteisėtai paėmė iš savininko (neteisėtai
paėmė - slaptai, atėmė smurtu);
2) iš teisėto valdytojo prieš jo valią slaptai, atvirai arba panaudojant
smurtą paimtas valdymas.
Turto pametimas ir pagrobimas - nustojimas valdyti turtą prieš savo
valią. Formos gali būti labai įvairios.
Kitas nuosavybės teisės gynimo būdas yra negatorinis ieškinys. Tai,
pasak LR CK 4.98 str., nuosavybės teisės gynimas nuo pažeidimų, nesusiju-
sių su valdymo netekimu, pavyzdžiui, trukdymu naudotis šuliniu. Šiais atve-

jais savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors
ir nesusijusius su valdymo netekimu.
Nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuoja LR CK
4.100-4.102 str. Paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios
nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir
tik įstatymų nustatyta tvarka. Savininkui yra atlyginama pinigais pagal to
daikto (turto) rinkos kainą, o tam tikrais atvejais, esant šalių susitarimui,
perduodamas kitas daiktas. Ginčus dėl nuosavybės paėmimo, vertės ir dėl
nuosavybę paėmus savininkui atsiradusių nuostolių sprendžia teismas. Nuo-
savybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą kilnojamąjį daiktą valsty-
bei pereina nuo atsiskaitymo su daikto savininku momento. Nuosavybės tei-
sė į visuomenės poreikiams paimamą nekilnojamąjį daiktą valstybei pereina
nuo to daikto įregistravimo viešajame registre momento.

WK 4. PAVELDĖJIMO TEISĖ
4. PAVELDĖJIMO TEISE
4.1. PAVELDĖJIMO SAMPRATA IR REIKŠMĖ
Paveldėjimo teisės vieta civilinės teisės sistemoje yra apibūdinama

daugeliu aplinkybių. Pagal paveldėjimą pereina visos teisės ir pareigos, iš-
skyrus tas, kurias perduoti įstatymo būdu draudžia įstatymas arba jų negali-
ma perduoti dėl tokių teisių ir pareigų esmės. Paveldimo turto visuma neap-
siriboja paveldėtojui priklausančiomis turtinėmis teisėmis, į ją įeina palikėjo
prievolinės teisės, skolos bei tam tikros asmeninės neturtinės teisės. Kitaip
sakant, paveldėjimo santykiai apima ne tik santykius, susijusius su turtiniais
ar daiktiniais santykiais, bet ir gerokai platesnį teisinių santykių ratą.
Paveldėjimas - tai mirusio asmens, palikėjo, teisių ir pareigų per-
ėjimas jo paveldėtojams pagal paveldėjimo teisės normas.
Kalbant apie paveldėjimą, reikia atkreipti dėmesį į du aspektus:
1) paveldėjimo davėjo teisės ir pareigos paveldėtojams pereina uni-
versalaus teisių perdavimo būdu, t.y. nepakisdamos teisės ir pareigos perei-
na kaip viena visuma tuo pačiu momentu, jeigu įstatymas nenumato ko kita;
2) paveldėtojams pereina visos palikėjo teisės ir pareigos, išskyrus
tas, kurias perduoti paveldėjimo būdu draudžia įstatymai arba toks perdavi-
mas prieštarauja pačių teisių ir pareigų esmei.
Paveldėjimo reikšmė yra ta, jog kiekvienam visuomenės nariui turi
būti garantuota galimybė gyventi ir dirbti suvokiant, kad visa tai, ką jis su-
kūrė ir įsigijo per gyvenimą, jo valia, o jei jis tokios valios prieš mirtį nepa-
reikš - pagal įstatymą atiteks jam artimiems žmonėms.
4.2. PALIKIMO ATSIRADIMO MOMENTAS

IR VIETA
Palikimo atsiradimo momentas yra palikėjo mirtis. Palikimas atsi-

randa ir tuomet, kai asmuo teismo sprendimu yra pripažįstamas mirusiu. Šis
faktas yra fiksuojamas medicininių biologinių duomenų pagrindu, liudijan-
čiu, kad žmogaus organizme įvyko negrįžtami pakitimai, leidžiantys konsta-
tuoti mirties faktą.

4. PAVELDĖJIMO TEISĖ VVK
Savo teisinėmis pasekmėmis asmens mirčiai yra prilyginamas teismo

sprendimas paskelbti fizinį asmenį mirusiu (CK 2.31 str.). Fiziniam asme-
niui teismo tvarka paskelbus jį mirusiu išlieka teisnumas. Ir jeigu mirusiu
paskelbtas asmuo yra gyvas, jis yra teisnus su visomis iš to iškylančiomis
pasekmėmis. Jeigu mirusiu paskelbtas asmuo, kurio nėra gyvo, tai jis tcis-
numo yra netekęs jau faktinės savo mirties momentu, o ne tuo momentu, kai
teismas paskelbė jį mirusiu. Tačiau kadangi yra neaišku, ar asmuo, paskelb-
tas mirusiu, yra tikrai miręs, ar ne, nelieka nieko kito kaip teisines pasek-
mes, atsirandančias teismui paskelbus asmenį mirusiu, prilyginti toms pa-
sekmėms, kurios atsiranda jam mirus.
Palikimo atsiradimo vieta yra paskutinė palikėjo nuolatinė gyve-
namoji vieta. Jeigu ji nežinoma, tai palikimo atsiradimo vieta yra ta vieta,
kurioje yra pagrindinė palikimo dalis.
Jeigu įpėdiniai yra nežinomi, palikimo atsiradimo vietos teismas,
gavęs žinią apie palikimo atsiradimą, imasi priemonių palikimui apsaugoti.
Teismas imasi saugoti palikimą ir kitais įstatyme numatytais atvejais:
kai įpėdinių nėra palikimo atsiradimo vietoje;
kai įpėdiniai nenori ir negali priimti palikimo;
kai nors vienas įpėdinių yra neveiksnus;
kai žinoma, kad palikėjas turi didelių skolų;
kai yra kitų aplinkybių, lemiančių palikimo apsaugą.
4.3. PAVELDĖJIMO PAGRINDAI
Paveldėjimo pagrindai yra įstatymas ir testamentas. Abu šie pagrin-

dai nėra atriboti vienas nuo kito, greičiau jie yra vienas su kitu susiję. Reikia
paminėti, kad pasitaiko ribinių atvejų, kai dalis palikimo įpėdiniams pereina
pagal testamentą, o kita dalis -pagal įstatymą. Paveldėjimo santykiai visada
yra susiję su įstatymu. Paveldint tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą,
įstatymas numato daugelį privalomų teisinių faktų. Paveldint pagal įstaty-
mą, būtini yra mažiausiai du:
1) asmuo, kuriam yra paliekamas palikimas, turi būti numatytas įsta-
tyme kaip įstatyminis įpėdinis;
2) paveldėjimas turi atsirasti.
Paveldint pagal testamentą, įpėdinį įvardija testatorius surašytame
testamente. Jis gali nė vienam iš įstatyminių įpėdinių nieko nepalikti, tačiau
testatorius turi žinoti, kad taip pasielgdamas, nors ir netiesiogiai, jis gali visą
savo turtą perduoti valstybei ar kitai socialinei institucijai.

VVK 4. PAVELDĖJIMO TEISĖ
Taigi nepriklausomai nuo to, ar testamentas yra, ar ne, ir jeigu yra,

tai koks jo turinys, paveldėjimas visais atvejais atsiranda tik esant įstatyme
numatytiems teisiniams faktams.
Palikimas yra tai, kas po palikėjo mirties palikimo teisių ir pareigų
perėmimo būdu pereina įpėdiniams. Siekiant paaiškinti, kas realiai pereina
įpėdiniams po palikėj o mirties, reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų.
Pirma, palikimą sudaryti gali tik tos teisės ir pareigos, kurios pri-
klausė palikėjui iki jo mirties. Teisės ir pareigos, kurios palikėjui turėtų atsi-
rasti tik jo mirties atveju, paveldėjimo būdu įpėdiniams nepereina. Tačiau ši
taisyklė turi ir išimčių. Pavyzdžiui, apdrausto asmens mirties atveju, jeigu
draudimo sutartyje nenumatytas kitas asmuo, kuriam turėtų tekti draudimo
išmoka, ši išmoka pereina mirusiojo įpėdiniams. Taigi įpėdiniams pereina
teisė, kuri palikėjui iki jo mirties nepriklausė.
Antra, ne visos palikėjui priklausiusios teisės ir pareigos pereina
įpėdiniams po jo mirties. Nepaveldimos yra tos teisės, kurios yra „suaugu-
sios" su palikėjo asmenybe ir „miršta" kartu su juo, pavyzdžiui, autorystės
teisė.
Tračia, paveldėti galima ne tik turtines, bet ir neturtines teises ir pa-
reigas. Pavyzdžiui, paveldint akcinės bendrovės akcijas, įpėdiniui atitenka
ne tik teisė gauti dividendus, bet ir teisė dalyvauti akcinės bendrovės val-
dymo veikloje.
4.4. PAVELDĖJIMO TEISINIAI SANTYKIAI
Galima išskirti du paveldėjimo teisinių santykių raidos etapus.

Pirmasis etapas prasideda palikimo atsiradimo momentu, t.y. palikė-
jo mirties momentu. Šiuo momentu įpėdiniui atsiranda teisė priimti paliki-
mą, kurios turinį sudaro įpėdiniui suteikiama galimybė pasinaudoti ta teise ir
priimti palikimą arba jo atsisakyti. Kad įpėdinis galėtų pasinaudoti savo tei-
se, tam tikriems asmenims atsiranda atitinkamos pareigos. Pirmiausiai vi-
siems bendrai ir kiekvienam atskirai atsiranda pareiga netrukdyti įpėdiniui
pasinaudoti palikėjo jam suteikta teise. Antra, atitinkamoms institucijoms ir
asmenims atsiranda pareiga bendradarbiauti su įpėdiniu šiam įgyvendinant
savo teisę. Pavyzdžiui, civilinės metrikacijos darbuotojai privalo įpėdiniui
išduoti palikėjo mirties pažymą, savivaldybės įstaigos darbuotojai - palikėjo
gyvenamosios vietos pažymą, palikimo atsiradimo vietos notariato darbuo-
tojai privalo priimti įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo ir t.t.

4. PAVELDĖJIMO TEISĖ VVK
Pirmasis etapas įpėdiniui baigiasi tuo metu, kai vienaip ar kitaip rea-
lizuojama teisė priimti palikimą, t.y. kai įpėdinis arba priima palikimą, arba
nuo jo atsisako.
Jeigu įpėdinis palikimą priima, prasideda antrasis paveldėjimo teisi-
nių santykių raidos etapas. Šis etapas trunka tol, kol nusprendžiamas pavel-
dimo turto likimas, pavyzdžiui, dalijant jį tarp visų įpėdinių, kol įformina-
mos paveldimos teisės ir kita. Įpėdinis, priėmęs palikimą, įgyja teisę į tą pa-
likimą, kuri priklausomai nuo to, kas sudaro palikimo turinį, gali būti dali-
jama į keletą teisių. Pavyzdžiui, taip atsiranda šios teisės: nuosavybės teisė į
tam tikrą daiktą; prievolinė teisė tuo atveju, jei palikėjas prievolėje buvo
kreditorius; asmeninė neturtinė teisė, pavyzdžiui, teisė publikuoti kūrinį, ku-
rio autorius buvo palikėjas, tačiau jam esant gyvam šis kūrinys nebuvo pub-
likuotas. Tačiau, kaip jau buvo minėta, įpėdiniui paveldėjimo būdu pereina
ne tik teisės, bet ir pareigos tuose santykiuose, kuriuose palikėjas buvo įpa-
reigotas asmuo.
Paveldėjimo teisinių santykių sudėtis - tai tie elementai, kurie teisinį
santykį ir sudaro, t.y.:
> subjektai;
> turinys;
> dalykas.
Paveldėjimo teisinių santykių subjektai paveldint pagal įstatymą
pirmiausiai yra įpėdiniai, numatyti pačiame įstatyme, o paveldint pagal te-
stamentą - asmenys, įvardyti jame kaip įpėdiniai. Fiziniai asmenys, įvardyti
kaip įpėdiniai, paveldėjimo teisinių santykių dalyviais tampa bendra Civili-
niame kodekse numatyta tvarka. Juridiniai asmenys įpėdiniais gali tapti tik
paveldint pagal testamentą. Tam, kad juridinis asmuo galėtų būti įpėdinis,
reikia, kad jis turėtų juridinio asmens statusą palikimo atsiradimo dieną. Pa-
vyzdžiui, kiekvienas asmuo gali testamentu palikti palikimą religinei orga-
nizacijai, tarkim, bažnyčiai, vienuolynui ar kitai dvasinei institucijai, nepri-
klausomai nuo to, kokios ta institucija konfesijos. Tačiau jeigu testamente
numatyta, kad palikimas turi atitekti sektai, kuri Lietuvos Respublikoje ne-
turi juridinio asmens statuso ir kurios veikla prieštarauja žmonių bendruo-
menės principams, pavyzdžiui, ji kviečia savo narius dalyvauti masinėse sa-
vižudybėse, tai, nors ši sekta ir būtų įregistruota užsienio valstybėje kaip ju-
ridinis asmuo, palikimas jos naudai Lietuvos Respublikoje teismų gali būti
pripažintas negaliojančiu.
Įpėdiniai. Paveldint pagal įstatymą, įpėdinių ratą apibrėžia įstaty-
mas, o paveldint pagal testamentą - testamentas. Reikia pažymėti, kad pali-
kėjai gali būti tik fiziniai asmenys, o įpėdiniai - ir fiziniai, ir juridiniai asme-
nys, Lietuvos Respublika, savivaldybės institucijos, užsienio valstybės ar
VVK 4. PAVELDĖJIMO TEISĖ
tarptautinės organizacijos. Paveldint pagal įstatymą ir pagal testamentą, įpė-

diniai gali būti tik palikėjo mirties momentu esantys gyvi asmenys. Asme-
nys, gimę po palikėjo mirties, jei tai yra palikėjo vaikai, įpėdiniai gali būti ir
pagal įstatymą, ir pagal testamentą, o visi kiti asmenys - tik pagal testamen-
tą.
LR CK 5.6 str. numatyti asmenys, kurie neturi teisės būti įpėdiniais.
Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodoma, kad nei pagal įstatymą, nei pagal
testamentą neturi teisės paveldėti asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais
veiksmais, nukreiptais prieš palikėją ar kurį nors iš jo įpėdinių arba prieš te-
stamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą, sudarė tokią
padėtį, kad jie tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos įstatyme nu-
matytos aplinkybės. Šio straipsnio antroji dalis nustato atvejus, kuriais įpė-
diniai neturi teisės gauti palikimo tik pagal įstatymą, bet ne pagal testamen-
tą. Trečiojoje dalyje minima, kad paveldint pagal įstatymą tėvai, kurių įga-
liojimai buvo apriboti teismo sprendimu, po savo vaikų mirties neturi teisės
būti įpėdiniais.
LR CK 5.7 str. numatyti atvejai, kai paveldint pagal įstatymą sutuok-
tiniai neturi teisės gauti palikimą.
Taisyklės dėl asmenų, neturinčių teisės būti paveldėtojais, galioja ir
įpėdiniams, kurie paveldint pagal įstatymą LR CK 5.11 str. yra numatyti
kaip būtini paveldėtojai.
Palikėjas yra vienas pagrindinių subjektų paveldėjimo teisėje. Tai
gali būti tik fizinis asmuo, nesvarbu, ar jis yra Lietuvos Respublikos pilietis,
užsienietis, ar apatridas (asmuo be pilietybės). Palikėjas paveldėjimo pagal
įstatymą atveju gali būti ir veiksnus, ir neveiksnus asmuo. Paveldint pagal
testamentą, palikėjas gali būti tik veiksnus asmuo, kadangi testamentas yra
sandoris, kurį sudaro asmuo, suvokiantis savo veiksmų reikšmę bei pasek-
mes ir norintis savo mirties atveju paskirstyti savo palikimą. Neveiksnaus ar
ribotai veiksnaus asmens sudarytas testamentas negalioja (CK 5.16 str.).
Paveldėjimo teisinių santykių turinys - tai jų dalyvių teisės ir parei-
gos. Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį į tai, kad paveldėjimo teisiniai san-
tykiai vystosi dviem etapais. Pirmajame etape santykių turinį sudaro įpėdi-
nio teisė priimti palikimą, trečiųjų asmenų pareiga netrukdyti įpėdiniui įgy-
vendinti savo teisės ir atitinkamų institucijų pareiga bendradarbiauti su įpė-
diniu įgyvendinant savo teisę. Antrajame etape įpėdinio, kuris priėmė pali-
kimą, teisė priimti palikimą transformuojasi į teisę į palikimą. Kaip jau buvo
minėta, įpėdinis perima visas palikėjo teises ir pareigas, pavyzdžiui, pasko-
los prievolėje apmokėti skolą. Priimdamas palikimą, įpėdinis tampa labai
įvairių savo teisine prigimtimi santykių dalyviu, įgydamas juose arba teises,
arba pareigas. Gali atsirasti teisinių santykių tarp jo ir kitų įpėdinių, pavyz-
4. PAVELDĖJIMO TEISĖ VYK
džiui, dalijantis tarpusavyje palikimą, finansinių ir mokesčių institucijų, tei-
sių į nekilnojamąjį daiktą registracijos institucijų bei kitų asmenų, kurie su-
siję su palikimu.
Paveldėjimo teisiniai santykiai turi savo dalyką. Paveldėjimo teisi-
niai santykiai kyla dėl palikimo, kuris yra paveldėjimu įgyjamas turtas. Jis
gali būti:
1) materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai);
2) nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, prekių ženklai ir kt);
3) palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės;
4) įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių teisės
į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į
pramoninę nuosavybę);
5) kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės ir pareigos.
4.5. PAVELDĖJIMO TEISĖS PRINCIPAI
Paveldėjimo teisės principai yra šie:

> teisių perėmimo paveldėjimu universalumo principas;
testamento laisvės principas;
būtinų įpėdinių teisių ir pareigų užtikrinimo principas;
įpėdinių laisvės principas;
palikėjo, įpėdinių, kitų fizinių ir juridinių asmenų, dalyvaujančių
paveldėjimo santykyje, interesų gynimo principas;
paties palikimo gynimo nuo neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų
principas.
Teisių perėmimo paveldėjimu universalumo principas reiškia, kad
tarp palikėjo valios palikti palikimą tiems įpėdiniams, kuriems jis nori, ir
įpėdinio valios priimti palikimą neturi būti jokių tarpinių grandžių, išskyrus
tas, kurios numatytos įstatyme, pavyzdžiui, jeigu įpėdinis yra neveiksnus, tai
palikimą jo vardu priima jo įstatyminis atstovas. Įpėdinis yra visų palikėjo
teisinių reikalų tęsėjas ir perėmėjas, išskyrus atvejus, numatytus įstatyme,
pavyzdžiui, įpėdinis nepakeičia palikėjo prievolėse, kurios tiesiogiai susiju-
sios su palikėjo asmeniu, arba įpėdiniui nepereina palikėjo autorystės teisė.
Aptariamas principas pasireiškia dar ir tuo, kad palikimo priėmimas apima
visą palikimą, nepriklausomai nuo to, kokios formos ir pas ką jis būtų. Pali-
kimo negalima priimti dalinai, su tam tikromis sąlygomis. Palikimas yra pri-
imamas visas, nors įpėdinis gali net nežinoti visos jo sudėties. Pavyzdžiui,

VYK 4. PAVELDĖJIMO TEISĖ
įpėdinis gali nežinoti palikėjo banke laikomų lėšų sumos, pastarajam pri-
klausančių akcijų ar skolinių įsipareigojimų.
Apskritai universalumo principas pasireiškia tuo, kad įpėdinis peri-
ma ne tik palikėjo teises, bet ir visas jo pareigas.
Testamento laisvės principas reiškia, kad testatorius gali pasirūpinti,
jog jo mirties atveju turimas turtas atitektų vieniems ar kitiems įpėdiniams,
o gali ir visai tuo nepasirūpinti. Jis gali palikti palikimą bet kuriam civilinės
teisės subjektui, savo nuožiūra padalyti palikimą tarp įpėdinių, atimti pali-
kimą iš vieno ar visų įpėdinių ar įforminti kokį nors ypatingą palikimo pa-
skyrimą. Šis principas reiškia, kad testatoriaus valia sudarant testamentą turi
formuotis visiškai laisvai, niekas neturi jo spausti naudodamasis palikėjo be-
jėgiška padėtimi, jo šantažuoti, grasinti pakenkti jam pačiam ar jo artimie-
siems ir pan.
Testamento laisvės principas gali būti apribojamas tik tuo atveju,
jeigu tarp įpėdinių paveldint pagal įstatymą yra tokių, iš kurių palikėjas, ne-
paisant šio principo, negali atimti privalomosios palikimo dalies. Tokie įpė-
diniai dar romėnų teisėje buvo vadinami būtinais įpėdiniais. Prie tokių įpė-
dinių priskiriami asmenys, kuriems palikėjas, būdamas gyvas, turėjo mokėti
alimentus. Esant tokiems įpėdiniams, testamento laisvės principas yra apri-
bojamas kitu paveldėjimo teisės principu - būtinų įpėdinių teisių ir intere-
sų užtikrinimo principu. Palikėjas neturi teisės atimti iš būtinų įpėdinių
jiems priklausančios privalomosios palikimo dalies, kurią sudaro konkreti
įstatyme numatyta palikimo dalis, jeigu testamente ji nebuvo įvardyta.
Įpėdinių laisvo pasirinkimo principas reiškia, kad jie gali priimti
palikimą arba atsisakyti jį priimti, o jeigu įpėdiniai nepareikš savo valios
priimti palikimą, tai bus laikoma, kad jie atsisako j į priimti. Atsisakymo mo-
tyvai gali būti patys įvairiausi: ir altruistiniai (vaikai po tėvo mirties atsisako
palikimo motinos naudai), ir lemiami ekonominių aplinkybių (palikimas su-
sijęs su didelėmis skolomis, ir įpėdinis mano, kad priimti palikimą neapsi-
moka).
Palikėjo, įpėdinių, kitų fizinių ir juridinių asmenų, dalyvaujančių
paveldėjimo santykyje, interesų gynimo ir paties palikimo gynimo nuo ne-
teisėtų ar nesąžiningų veiksmų principai yra apsauginio pobūdžio. Pirmasis
principas yra taikomas visose paveldėjimo santykių stadijose. Jo taikymas
prasideda tada, kai iš tam tikrų įstatyme numatytų asmenų yra atimamos tei-
sės paveldėti, taip siekiant apsaugoti teisėtvarkos pagrindus. Palikėjo intere-
sų apsauga pasireiškia testamento paslapties saugojimu, testamento turinio
aiškinimu remiantis testatoriaus valia, visų palikėjo teisinių prievolių, susi-
jusių su paveldėjimu, įvykdymu. Ne mažiau svarbi yra ir įpėdinių interesų
apsauga, ypač tais atvejais, kai priėmę palikimą įpėdiniai tampa įpareigotais
4. PAVELDĖJIMO TEISĖ VYK
asmenimis prievolėse. Taip pat yra saugomi palikėjo kreditorių ir kitų as-
menų, susijusių su paveldėjimu, interesai. Antrasis principas, galima sakyti,
yra išvestinis iš pirmojo. Jis yra susijęs su palikimo apsaugos užtikrinimu, jo
valdymu, su tuo susijusių išlaidų atlyginimu bei turto dalijimo tarp įpėdinių
apsauga ir kt.
4.6. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ
Visi asmenys bendra tvarka paveldi pagal įstatymą, jeigu palikėjas

nepasinaudoja savo subjektine teise sudaryti testamentą ir juo nepasiskirsto
jam priklausančių materialinių ir nematerialinių vertybių asmenims savo no-
ru. Išimtis yra asmenys, turintys teisę į privalomąją palikimo dalį, t.y. pali-
kėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėj o mirties
dieną reikalingas išlaikymas ir kurie paveldi, nepaisant testamento turinio,
pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (priva-
lomoji dalis), jeigu testamentu nepaskirta daugiau.
LR CK 5.11 str. numatytos šešios įpėdinių pagal įstatymą eilės. Šioje
normoje teigiama, kad paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis
yra:
1) pirmos eilės - palikėjo vaikai (įvaikiai);
2) antros eilės - palikėjo tėvai (įtėviai) ir vaikaičiai;
3) trečios eilės - palikėjo seneliai iš abiejų pusių ir vaikaičiai;
4) ketvirtos eilės - palikėjo broliai ir seserys, proseneliai iš abiejų
pusių;
5) penktos eilės - palikėjo sūnėnai ir dukterėčios, palikėjo tėvo ir
motinos broliai ir seserys;
6) šeštos eilės - palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai.
Antros, trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai pagal įsta-
tymą paveldi tiktai nesant pirmesnės eilės įpėdinių, t.y. jeigu jų nėra iš viso
arba jie nepriima ar atsisako palikimo, arba iš visų pirmesnės eilės įpėdinių
atimta paveldėjimo teisė.
Paveldėti neturi teisės tie asmenys, kurių atžvilgiu teismas nustatė,
jog jie priešingais teisei tyčiniais veiksmais, nukreiptais prieš palikėją arba
prieš kurį nors jo įpėdinį, arba prieš testamentu išreikštos palikėjo paskuti-
nės valios įgyvendinimą:
1) tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į jų gy-
vybę;

m 4. PAVELDĖJIMO TEISĖ
2) tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties ne-
turėjo galimybės sudaryti testamento, j į panaikinti ar pakeisti;
3) apgaule, grasinimais, prievarta prievertė palikėją sudaryti, pa-
keisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti paliki-
mo;
4) slėpė, klastojo ar sunaikino testamentą.
4.7. PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ
Testamentas - tai tam tikras aktas, kuriuo yra nurodoma, kaip jį su-
dariusio asmens mirties atveju turėtų būti paskirstytos mirusiajam priklau-
sančios materialinės ir nematerialinės vertybės. Testamentą gali sudaryti tik
pats veiksnus palikėjas (testatorius). Jis testamentą sudaro laisva valia, be
prievartos ir suklydimo.
Testatoriaus valia, išreikšta testamento turiniu, gali būti pati netikė-
čiausią. Testamentu gali būti atimta teisė paveldėti artimiausiems testato-
riaus giminaičiams. Tačiau palikėjo vaikai, sutuoktinis ar tėvai, kuriems pa-
likėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento tu-
rinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą,
jeigu testamentu neskirta daugiau. Visą savo turtą ar jo dalį testatorius gali
palikti bet kuriam asmeniui, gali testamente numatyti įvairias sąlygas ir pa-
teikti nurodymus įpėdiniams ir kt. Testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį
pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno
ar kelių asmenų naudai, o pastarieji įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdy-
ti. Testatorius įpėdinį ar testamentinės išskirtinės gavėją gali paskirti nuro-
dydamas sąlygą ar sąlygas, kurias jis privalo įvykdyti, kad galėtų paveldėti.
Taip pat testatorius turi teisę paskirti testamentu kitą įpėdinį tam atvejui,
jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant pali-
kimui arba atsisakytų palikimą priimti. Testatorius turi teisę kiekvienu mo-
mentu pakeisti ankstesnį testamentą nauju.
Testamentai gali būti oficialieji ir asmeniniai.
Oficialieji testamentai - tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem
egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pa-
reigūno atitinkamoje valstybėje. Testamente nurodoma testamento sudary-
mo vieta ir laikas. Testamentą pasirašo pats testatorius. Vienas testamento
egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį tvirtinusioje įstaigoje.
Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali. Oficia-
liesiems testamentams prilyginami: l) asmenų, kurie gydosi ligoninėse ar

4. PAVELDĖJIMO TEISĖ m
yra kitose įstatymuose išvardytose gydymo įstaigose, testamentai, patvirtinti
tų ligoninių ar gydymo įstaigų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medici-
nos reikalams arba budinčiųjų gydytojų; 2) asmenų, esančių plaukiojančiuo-
se jūrų arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos vals-
tybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų; 3) asmenų, esančių
žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai,
patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų; 4) karių testamentai, patvirtinti dalinių,
junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų; 5) asmenų, esančių laisvės atėmimo
vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų;
6) testatoriaus gyvenamosios vietos seniūno patvirtinti testamentai. Asmeni-
niai testamentai — tai testatoriaus ranka surašyti testamentai, kuriuose nuro-
dyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data, vieta ir kurie
išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašyti. Asmeninį testamentą testato-
rius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsuliniam pa-
reigūnui užsienio valstybėje. Priimtas testamentas saugomas jį priėmusios
įstaigos seife. Testatoriui paliekama teisė bet kada testamentą atsiimti. Jeigu
asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti, jis ne vėliau kaip per vie-
nerius metus po testatoriaus mirties turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Vi-
si Lietuvos Respublikos teritorijoje sudaryti testamentai yra registruojami
Centrinėje hipotekoje. Kai tik testamento saugotojas sužino apie testatoriaus
mirtį, jis privalo paskirti testamento paskyrimo dieną ir apie ją pranešti ži-
nomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims.
Įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti visą, be sąlygų ir
išlygų. Kad priimtų palikimą, įpėdinis turi faktiškai pradėti valdyti paveldėtą
turtą arba kreiptis į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo. Įpėdinis
pagal testamentą ar pagal įstatymą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo
atsiradimo dienos palikimo atsisakyti. Įpėdiniai, priėmę palikimą, gali
prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės
liudijimą, kuris yra išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo
atsiradimo dienos.
Įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu, už palikėjo
skolas atsako visu savo turtu, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme. Jei Šiuo bū-
du palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako soli-
dariai visu savo turtu.

VVK 5. BENDRIEJI PRIEVOLINĖS TEISĖS NUOSTATAI
5. BENDRIEJI PRIEVOLINES TEISES

NUOSTATAI
5.1. PRIEVOLĖS SĄVOKA
Teisės moksle ir įstatymų leidimo ir taikymo praktikoje sąvoka

„prievolė" vartojama įvairiomis prasmėmis.
Paprastai sąvoka „prievolė" suprantama kaip tam tikras teisinis san-
tykis.
Kartais sąvoka „prievolė" suprantama kaip skolininko pareiga atlikti
tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo.
Atskirai sąvoka „prievolė" suprantama kaip dokumentas, kuriuo nu-
statyta tam tikra skolininko pareiga ir kreditoriaus teisė, pavyzdžiui, kvitas,
paskolos sutartis ir pan.
Nagrinėjame civilinės teisės prievoles, nes civilinę prievolę supran-
tame kaip tam tikrą teisinį santykį, teisinių santykių rūšį.
Pagal prievolę vienas asmuo (skolininkas) privalo atlikti kito asmens
(kreditoriaus) naudai tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, perduoti turtą, pada-
ryti darbą, sumokėti pinigus ir panašiai, arba susilaikyti nuo tam tikrų
veiksmų atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis
įvykdytų savo pareigą (CK 6. l str.).
Prievolėms priklauso labai įvairūs civiliniai santykiai. Tačiau, nors ir
įvairūs, jie turi tam tikrą ekonominį ir juridinį bendrumą. Tai leidžia nagri-
nėti juos kaip vienos rūšies teisinius santykius, kuriuos jungia bendra prie-
volės sąvoka ir įstatyme suformuluotos tam tikros taisyklės, kurios taikomos
visoms prievolių įvairovėms, ir keletas specialių taisyklių.
Ekonominiu požiūriu tai yra tokie santykiai, kuriais perkeliamas tur-
tas ir kiti darbo rezultatai. Pagrindinis judėjimas yra iš gamybos sferos į var-
tojimo sferą (gamybinę ir asmeninę), pavyzdžiui, tiekimas, pirkimas-
pardavimas, ekspedicija. Prievolės gali apriboti tik cirkuliacijos sferą, pa-
vyzdžiui, prievoliniai santykiai didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Jos
gali būti vienoje gamybos sferoje.
Prievolinių santykių būdu gali judėti ne tik turto daiktinė forma, bet
ir kiti darbo rezultatai, pavyzdžiui, pavedimo sutartimi įgytos teisės ir parei-
gos.

5. BENDRIEJI PRIEVOLINĖS TEISĖS NUOSTATAI VVK
Ekonomiškai nuosavybė yra pasisavinimo teisė, o prievoliniai teisi-

niai santykiai - jau pasisavinto turto perkėlimo būdas. Tai gali būti pasisavi-
nimas realizacijai, kaip nuosavybės teisės įgyvendinimo rezultatas.
Prievolė gali būti prielaida naujam pasisavinimui, ir tada prievoliniai
teisiniai santykiai yra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Taigi pirki-
mas-pardavimas yra produkto realizacijos priemonė ir galimybė sudaryti įgi-
jėjui prielaidas kitam gamybiniam ar asmeniniam pasisavinimui. Kita ver-
tus, pirkimo-pardavimo santykiai yra prievoliniai teisiniai santykiai.
Tai rodo, kad nuosavybės teisė ir prievolinė teisė - tai ne tik skirtin-
gi, bet kartu glaudžiai susiję civiliniai teisiniai santykiai.
Prievolė yra:
1) teisinis turto perėjimas iš vieno asmens nuosavybės į kito asmens
nuosavybę;
2) tarp ūkio subjektų - teisinė gamybos produkcijos realizavimo ir
komercinių ryšių forma;
3) tarp ūkio subjektų ir fizinių asmenų - teisinė fizinių asmenų mate-
rialinių ir kultūrinių poreikių patenkinimo forma, pavyzdžiui, mažmeninė
prekyba, gyvenamojo ploto nuoma, pervežimai, buitiniai patarnavimai.
Mokslo, literatūros, meno kūrinių srityje - teisinė visuomenės pasinaudoji-
mo forma;
4) teisinė disponavimo fizinių asmenų nuosavybe forma;
5) teisinė viešosios ir privatinės nuosavybės, fizinių asmenų sveika-
tos ir gyvybės apsaugos forma (prievolės, atsirandančios dėl žalos).
Prievolių teisiniai požymiai:
l ) prievolės tarpininkauja perkeliant turtą ir kitus darbo rezultatus,
turinčius turtinį charakterį. Todėl pačios prievolės visada yra turtiniai civili-
niai teisiniai santykiai. Tuo jie atskiriami nuo asmeninių neturtinių santykių;
2) kadangi prievolės sąlygoja turto, kuris gali būti perduotas tiktai
griežtai nustatytiems asmenims, o ne apskritai tretiesiems asmenims, perkė-
limo procesą, prievoliniai teisiniai santykiai su nustatytais asmenimis visada
turi santykinį charakterį. Tuo juos atskiriame nuo nuosavybės santykių, ku-
rie yra absoliutiniai teisiniai santykiai;
3) nuosavybės teisės teisinis dalykas visada yra pasyvus įpareigotų
asmenų elgesys, tuo tarpu prievoliniuose santykiuose veiksmai yra pozity-
vūs. Prievoliniuose santykiuose dalyvio funkcija gali būti pozityvi. Bet ki-
taip negu nuosavybės teisiniai santykiai, pozityvi funkcija niekada nėra vie-
nas tokios prievolės teisinis dalykas, o paprastai pasireiškia kaip jos subjek-
tų pozityvių veiksmų rezultatas arba papildymas. Pavyzdžiui, nuomotojo pa-
reiga netrukdyti nuomininkui yra pirmiau atliktų pozityvių veiksmų - turto
(objekto) perdavimo - rezultatas;
WK 5. BENDRIEJI PRIEVOLINĖS TEISĖS NUOSTATAI
4) nuosavybės teisiniuose santykiuose pirmenybė atlikti veiksmus

suteikta pačiam savininkui, o prievoliniuose teisiniuose santykiuose lemia-
mą reikšmę turi šiais santykiais suteikta galimybė įgaliotam asmeniui reika-
lauti iŠ įpareigoto asmens atlikti tam tikrus veiksmus.
Todėl prievoliniuose santykiuose subjektine teise vadinama reikala-
vimo teisė, o pareiga - skola. Dėl tų pačių priežasčių prievolės įgaliotas as-
muo vadinamas kreditoriumi, o įpareigotas - skolininku.
Prievolė yra civiliniame įstatyme įtvirtinti turto ir kitų darbo rezulta-
tų perkėlimo santykiai, kuriais remdamasis vienas asmuo (kreditorius) turi
teisę reikalauti iš kito asmens (skolininko) atlikti tam tikrus veiksmus, ir tai
sąlygoja susilaikymą nuo kurių nors veiksmų atlikimo.
Įstatymas - ne vadovėlis, todėl negalima reikalauti kategorijų api-
bendrinimo ir patikslinimo. Todėl vadovėlyje duodamas apibrėžimas neati-
tinka įstatymo apibrėžimo.
Visų civilinių teisinių santykių pagrindinis uždavinys yra šie tiesio-
giniai tikslai:
1) užtikrinti ūkio subjektų interesus. Tam nustatomos prievolės;
2) patenkinti fizinių asmenų individualius, materialinius ir kultūri-
nius poreikius;
3) apsaugoti viešąją ir privatinę nuosavybę.
Šie tikslai neizoliuoti, turi vienas kitam įtakos.
Prievolės dalykas gali būti kelių rūšių. Tai:
1) veiksmai, kurių nedraudžia įstatymas ir kurie neprieštarauja vieša-
jai tvarkai;
2) turtas, kuris jau yra sukurtas ir kuris bus sukurtas ateityje, apibū-
dintas pagal rūšį, kiekį arba apibūdintinas pagal kitus kriterijus.
Prievolės dalykas gali turėti piniginę ir nepiniginę išraišką, tačiau jis
turi atitikti prievolių dalykui keliamus reikalavimus.
Prievolės dalykas negali būti tai, kas neįvykdoma.
5.2. PRIEVOLES ELEMENTAI
Prievolės elementai yra tie patys kaip ir kiekvieno civilinio teisinio

santykio.
Prievolės subjektai - fiziniai ir juridiniai asmenys, vadinami kredito-
riais ir skolininkais. Kai kuriose prievolėse esti taip, kad vienas iš jų yra
kreditorius, o kitas - skolininkas. Tokiais atvejais kiekvieną kartą reikia nu-
statyti, kurį subjektą prievolėje reikia laikyti kreditoriumi ir kurį - skolinin-

ku. Tai reikia išsiaiškinti, kadangi įstatyme yra taisyklių, kurios liečia skoli-
ninkus ir kreditorius, ir norint nesuklysti reikia šiuos momentus iš anksto
nustatyti.
Kai prievolėje dalyvauja du subjektai, tai kreditorius turi teisę reika-
lauti iš skolininko įvykdyti prievolę iki galo. Būna ir daugiau subjektų. Tada
sakoma, kad prievolėje asmenų daugėtas.
Tokie gali būti trys pagrindiniai tipai:
1) kai prievolėje dalyvauja keli kreditoriai ir vienas skolininkas. Ją
vadina prievole su aktyviu daugėtu. Pavyzdžiui, jeigu bendrą nuosavybę trys
savininkai parduoda vienam pirkėjui;
2) kai prievolėje dalyvauja keletas skolininkų ir vienas kreditorius.
Tai prievolė su pasyviu daugėtu. Pavyzdžiui, keliese padarė žalą;
3) kai vienu metu prievolėje dalyvauja keletas kreditorių ir keletas
skolininkų. Tai prievolė su mišriu daugėtu. Pavyzdžiui, keli darbininkai at-
liko bendros nuosavybės namo remontą.
Tokios prievolės normuojamos tomis pačiomis sąlygomis kaip ir ap-
skritai civiliniai prievoliniai teisiniai santykiai. Tiktai jų įvykdymui reikia
ypatingo reguliavimo, kai keletui kreditorių arba skolininkų reikia
išsiaiškinti, kokio dydžio prievolių turi teisę reikalauti arba jas įvykdyti.
Civilinis kodeksas prievoles su keliais skolininkais arba kreditoriais
skiria į dalines ir solidarines. Kaip bendra taisyklė straipsnyje numatyta, kad
tokiais atvejais turi būti dalinės prievolės, o solidarines - kai nustato sutartis
arba įstatymas, konkrečiai imant, kai prievolės dalykas yra nedalus.
Jeigu prievolėje dalyvauja keli kreditoriai arba keli skolininkai, tai
kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti vienodą su kitais skoli-
ninkais prievolės dalį, išskyrus tuos atvejus, kada įstatyme arba sutartyje yra
numatyta kas kita (CK 6.5 - 6.23 str.).
Prievolės objektas yra tai, į ką nukreiptos kreditoriaus teisės (reika-
lavimas) ir atitinkamos skolininko pareigos. Kadangi kreditoriaus teisės ir
skolininko pareigos nukreiptos į veiksmų atlikimą (arba neatlikimą), tai
prievolės objektas yra veiksmų atlikimas (arba neatlikimas). Taigi prievolės
objektas (prievolės įvykdymo objektas) yra veiksmai. Konkrečių prievolių
veiksmai gali gerokai skirtis vienas nuo kito, pavyzdžiui, turto pardavimas,
darbų atlikimas, pinigų sumokėjimas.
Dažniausiai veiksmai, kaip prievolės objektas, yra nukreipti į kurį
nors daiktą arba nematerialinę gėrybę - intelektualinės kūrybos produktą
(pagal leidybos sutartį perduoti savo kūrinį). Daiktai ir intelektualinės kūry-
bos produktai, į kuriuos nukreipti tokie veiksmai, dažnai vadinami prievolės
dalyku.
132 CIVILINE TEISE

Prievolės teisinį turinį sudaro jos teisės subjektų teisės ir pareigos.

Bet, kitaip negu kituose teisiniuose santykiuose, čia teisė turi reikalavimo
formą, o pareiga - skolos formą. Ekonominiu požiūriu prievolės yra turtiniai
santykiai. Įstatyminis reglamentavimas šiems ekonominiams turtiniams san-
tykiams suteikia teisinę formą, ir jie tampa prievoliniais teisiniais santykiais.
Vienas iš specifinių prievolės požymių yra kreditoriui suteikiama
reikalavimo teisė. Kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko atlikti jo at-
žvilgiu tam tikrus aktyvius veiksmus, kurie pagerintų jo materialinę padėtį.
Skolininkas, siekdamas įvykdyti savo subjektinę pareigą, šiuos veiksmus tu-
ri atlikti.
Civilinių prievolinių teisinių santykių įgyvendinimą užtikrina vals-
tybės prievartos priemonės. Prievartos priemonės užtikrinamos prievolių ar-
ba pasekmių, kurios atsirado jų neįvykdžius, sankcija.
5.3. PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO PAGRINDAI
Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai nurodyti LR CK

1.136 str. Tačiau ne visi jame išvardyti pagrindai gali būti prievolių atsira-
dimo pagrindai. Jame išvardyti pagrindai gali būti ir kitų civilinių teisinių
santykių (pavyzdžiui, paveldėjimo, autorinės teisės ir pan.) atsiradimo pa-
grindais. Kaip pagrindai įstatyme yra numatyti juridiniai faktai. Šių prievo-
lių visuma yra vadinama prievolių atsiradimo pagrindais.
Prievolių atsiradimo pagrindai yra sutartys, vienašaliai sandoriai,
administraciniai aktai, išradimų padarymas, mokslo, literatūros ir meno kū-
rinių sukūrimas, žala, padaryta fiziniam asmeniui ar jo turtui, ir kt.
Sutartys - vienas iš dažniausiai pasitaikančių prievolių atsiradimo
pagrindų. Kaip žinome, sutartys yra sudaromos tarp dviejų asmenų. Dėl to
natūralu, kad prievolės atsiranda dėl šių dalyvių valios, išreikštos sutartimi.
Toks prievolių atsiradimas labiausiai atspindi ekonominius vystymosi po-
reikius.
Vienašaliai sandoriai. Šiuo atveju civilinės teisės subjektas, viena-
šališkai išreikšdamas savo valią arba įgyvendindamas savo subjektinę teisę
ar prisiimdamas subjektinę pareigą, kartu kitai prievolės šaliai suteikia ati-
tinkamai subjektinę pareigą arba teisę. Pavyzdžiui, tai gali būti atsisakymas
nuo palikimo, viešas pažadas apdovanoti ir kt.
Administracinis aktas. Šiuo pagrindu atsirandančios prievolės turi-
nys yra apibūdinamas konkrečiu administraciniu aktu. Pavyzdžiui, įstatyme
numatyta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaro-

5. BENDRIEJI PRIEVOLINĖS TEISĖS NUOSTATAI
mos savivaldybės valdymo organo sprendimu. Toks sprendimas yra indivi-

dualus administracinis aktas, ir jame nurodytam fiziniam asmeniui sutei-
kiama subjektinė teisė sudaryti jame nurodytų gyvenamųjų patalpų nuomos
sutartį. Tačiau pažymėtina, kad tvarkant viešąjį ūkį privačios nuosavybės,
ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principais administracinis prievolės
atsiradimo pagrindas nėra plačiai paplitęs.
Išradimų padarymas, mokslo, literatūros ir meno kūrinių sukūri-
mas. Įstatymas numato, kad kūrybinės veiklos rezultatas gali būti prievolės
atsiradimo pagrindas tik tada, kai jis išreikštas objektyvia forma ir sudaro
galimybę juo pasinaudoti kitiems asmenims. Toks pasinaudojimas autoriaus
kūriniu ir sudaro prievolinių santykių atsiradimo pagrindą, t.y. autoriui ir
asmeniui, kuris pasinaudojo kūriniu įstatymo nustatytomis sąlygomis ir
tvarka, atsiranda atitinkamai subjektinės teisės ir pareigos.
Žala, padaryta fiziniam asmeniui ar turtui. Dažniausiai prievoliniai
santykiai dėl žalos, kuri daugeliu atvejų kyla dėl neatsargumo, padarymo at-
siranda prieš šalių valią. Tais atvejais, kai žalą asmeniui ar turtui padaro keli
asmenys, padarytą žalą jie turi atlyginti solidariai.
Pagal prievolės įvykdymo tvarką skiriama:
1) aktyvi dalinė prievolė, kai kiekvienas iš kreditorių turi teisę reika-
lauti iš skolininko įvykdyti tiktai prievolės dalį. Gavęs dalį, kreditorius iš
prievolės išeina. Prievolė galioja, kol dar lieka nors vienas kreditorius;
2) pasyvi dalinė prievolė, kai kiekvienas iš skolininkų privalo įvyk-
dyti tiktai prievolės dalį. Įvykdęs prievolę, skolininkas iš prievolės išeina;
3) mišri dalinė prievolė, kai kiekvienas iš kreditorių turi teisę reika-
lauti iš kiekvieno skolininko įvykdyti tam tikrą prievolės dalį. Joje derinasi
aktyvi ir pasyvi dalinės prievolės.
Kiti juridinių ir fizinių asmenų veiksmai. Prievolės atsiradimo pa-
grindas gali būti kiti juridinių ir fizinių asmenų veiksmai. Pavyzdžiui, rem-
damasis LR CK 6.229 str., asmuo, savanoriškai ir be jokio nurodymo ar iš-
ankstinio sutikimo tvarkantis kito asmens reikalus, dažniausiai siekiant už-
kirsti kelią kito asmens turtui ar pačiam asmeniui kylančiai grėsmei, tam tik-
romis sąlygomis įgyja teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta dėl tų veiksmų
atsiradusi turtinė žala ar nuostoliai. Šiuo atveju prievolė dėl nuostolių atly-
ginimo kyla teisėtų kito asmens veiksmų pagrindu. Tačiau šie veiksmai nėra
sandoris ar administracinis aktas, todėl šį pagrindą reikia išskirti kaip sava-
rankišką prievolės atsiradimo pagrindą, įvardijant jį kaip kitus juridinių ar
fizinių asmenų veiksmus. Šis pagrindas apima tokius veiksmus, kurie nors
tiesiogiai ir nenumatyti įstatyme ar kitame teisės akte, tačiau dėl jų esmės ir
civilinės teisinės prasmės atsiranda civilinės teisės ir pareigos.

.
VVK 5. BENDRIEJI PRIEVOLINES TEISES NUOSTATAI
Įvykiai. Prievolinės teisės ir pareigos gali atsirasti įvykių, t.y. tokių

juridinių faktų, kurie nepriklauso nuo žmonių valios, pagrindu. Įvykiai daž-
niausiai yra ne prievolės atsiradimo, o tik konkrečios prievolės kontekste at-
sirandančių tam tikrų teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas. Pavyzdžiui,
įvykus tokiam draudiminiam įvykiui kaip potvynis, atsiranda draudėjo pa-
reiga išmokėti draudimo sumą asmeniui, kurio turtas buvo nuo potvynio ap-
draustas. Šio įvykio pagrindu atsiranda ir apsidraudusio asmens teisė reika-
lauti, kad draudikas išmokėtų jam sutartą pinigų sumą.
5.4. PRIEVOLIŲ RŪŠYS
DALINĖS PRIEVOLĖS
Daline vadinama tokia prievolė, kurioje dalyvauja keli kreditoriai

arba keli skolininkai ir kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti
lygią su kitais kreditoriais prievolės dalį, o kiekvienas iš skolininkų privalo
įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį (CK 6.5 str.).
Bendrakreditorių ir bendraskolininkių teisės ir pareigos yra lygios,
jeigu ko kita nenustato įstatymas arba sutartis.
Dalinės prievolės dažnai atsiranda iš prievolinių santykių tarp fizinių
asmenų. Pavyzdžiui, po tėvo mirties keturi vaikai, kaip įstatyminiai įpėdi-
niai, parduoda paveldėtą gyvenamąjį namą. Jų visų reikalavimo teisė pri-
klauso gauti atlyginimą iš pirkėjo, paprastai lygiomis dalimis.
Esant daliniams bendraskolininkiams, taikomos tos pačios taisyklės
kaip ir esant daliniams bendrakreditoriams.
SOLIDARINĖS PRIEVOLĖS
Prievolėje gali būti kreditorių solidariniai reikalavimai ir skolininkų

solidarinės pareigos.
Skolininkų solidarinė pareiga - tai tokia prievolė, kurios kreditorius
turi teisę reikalauti visos ar dalies įvykdymo tiek iš visų ar kelių skolininkų
bendrai, tiek ir iš bet kurio jų atskirai (CK 6.6 - 6.9 str.).
Kreditorių solidarinis reikalavimas - tai prievolė, kurią kiekvienas iš
kreditorių turi teisę pareikšti skolininkui kaip reikalavimą tiek visa apimti-
mi, tiek dėl skolos dalies (CK 6.18 str.).

5. BENDRIEJI PRIEVOLINĖS TEISĖS NUOSTATAI VYK
Solidarinė atsakomybė (CK 6.6 str.) ar solidarinis reikalavimas (CK

6.18 str.) atsiranda tik tais atvejais, kada tai nustato sutartis ar įstatymas,
konkrečiai tada, kada prievolės dalykas yra nedalus.
LR CK 6.6 str. l d. apibrėžta prezumpcija, kad dalys yra lygios, jei-
gu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip.
Iš LR CK 6.5 str. matyti, kad kai prievolėje dalyvauja keli skolinin-
kai ar keli kreditoriai, tai ji įvykdoma lygiomis dalimis. Solidarinė įvykdy-
mo tvarka yra apribota. Ji taikoma:
1) kai tiesiogiai numatyta įstatyme, pavyzdžiui, už žalą, padarytą ke-
lių asmenų bendrai;
2) kai Solidarinė atsakomybė numatyta sutartyje;
3) kai prievolės dalykas yra nedalus. Šiais atvejais neįmanoma ob-
jektyviai padalyti, todėl reikia taikyti solidarinę atsakomybę.
Dalinėse prievolėse laikomasi principo, kad kiekvienas prievolinių
teisinių santykių dalyvis turi teisę reikalauti įvykdyti lygią, o kiekvienas
skolininkas privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį (CK
6.5 str.). Todėl kitoks dalių tarp prievolės dalyvių pasiskirstymas gali būti
tik tada, kada tai išplaukia iš įstatymo ar sutarties, pavyzdžiui, testamento ir
kt.
Solidarinėse prievolėse po to, kai vienas skolininkas visiškai įvykdė
prievolę, atsiranda reikalas skolininkams tarpusavyje atsiskaityti. Tai pa-
prastai pasireiškia regresine forma.
„Skolininkas, įvykdęs solidarinę pareigą, turi teisę atgręžtine tvarka
reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskai-
čius dalį, tenkančią jam pačiam, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.
Tai, ko vienas iš bendraskolių nesumoka skolininkui, įvykdžiusiam solidari-
nę pareigą, turi padengti lygiomis dalimis šis ir kiti bendraskoliai" (CK 6.9
str.).
Aktyvi solidarinė prievolė. Ją numato LR CK 6.18 str.: „Reikalavi-
mui esant solidariniam, kiekvienas iš kreditorių turi teisę pareikšti skolinin-
kui reikalavimą tiek visa apimtimi, tiek ir dėl skolos dalies.
Skolininkas neturi teisės pareikšti vieno iš solidarinių kreditorių rei-
kalavimui atsikirtimų, pagrįstų tokiais skolininko teisiniais santykiais su ki-
tais solidariniais kreditoriais, kuriuose tas kreditorius nedalyvauja.
Visos pareigos įvykdymas vienam iš solidarinių kreditorių atleidžia
skolininką nuo įvykdymo kitiems kreditoriams.
Solidarinis kreditorius, gavęs iš skolininko įvykdymą, privalo atly-
ginti kitiems solidariniams kreditoriams priklausančias jiems dalis, jeigu ko
kita neišplaukia iš jų tarpusavio santykių."

Pasyvi solidarinė prievolė. Jeigu skolininkų pareiga yra solidarinė,

tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli
skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek ir
jos dalį.
Kreditorius, kuriam prievolės pilnutinai neįvykdė vienas iš solidari-
nių skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet
kuris iš kitų solidarinių skolininkų arba visi jie bendrai.
Solidariniai skolininkai lieka įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdy-
ta visa prievolė.
Jeigu solidarinę pareigą pilnutinai įvykdo vienas iš skolininkų, tat at-
leidžia kitus skolininkus nuo jos įvykdymo kreditoriui (CK 6.6 str. 4, 5, 6 ir
7 p.).
Taigi kreditorius turi teisę reikalauti viso ar dalies įvykdymo iš bet
kurio solidarinio skolininko savo pasirinkimu. Prievolė pasibaigia bent vie-
nam įvykdžius prievolę visa apimtimi.
Mišri solidarinė prievolė derina savyje aktyvią ir pasyvią solidarines
prievoles. Kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti iš kiekvieno skolinin-
ko viso įvykdymo.
„Pareigai esant solidarinei, skolininkas neturi teisės pareikšti kredi-
toriaus reikalavimui atsikirtimų, pagrįstų tokiais kitų solidarinių skolininkų
teisiniais santykiais su kreditorium, kuriuose tas skolininkas nedalyvauja"
(CK 6.7 str.).
SUBSIDIARINĖ (PAPILDOMA) PRIEVOLĖ
Subsidiarinė yra prievolė, įpareigojanti papildomą skolininką kartu

su pagrindiniu skolininku įvykdyti prievolę, bet tiktai tą dalį, kuri neįvykdy-
ta pagrindinio skolininko.
Subsidiarinė ir solidarinė prievolės skiriasi:
1) subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas atsako tiktai pa-
grindinio skolininko neįvykdytos prievolės dalies ribose;
2) subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas, įvykdęs prievolę
vietoje pagrindinio skolininko, visada turi teisę ieškoti tai, ką įvykdė.
Subsidiarinė prievolė atsiranda tiktai įstatymo arba sutarties nustaty-
tais atvejais. Pavyzdžiui, LR CK 6.275 str. numatyta tėvų, įtėvių, rūpintojų
Subsidiarinė atsakomybė už nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų padarytą žalą,
LR CK 6.90 str. kalbama apie garanto subsidiarinę atsakomybę.

Alternatyvinio turinio prievolė - tai prievolė, kurioje kreditorius turi

teisę, o skolininkas - pareigą atlikti vieną iš keleto veiksmų pasirinktinai, o
tokio veiksmo atlikimas yra pagrindas prievolei pasibaigti.
Fakultatyvinė prievolė - tai prievolė, kuri turi vieną objektą, tačiau
jis gali būti skolininko pakeistas.
Pagrindinis fakultatyvinės prievolės skiriamasis bruožas yra tas, kad
joje yra vienas objektas, kuris skolininko pasirinkimu yra pakeičiamas kitu.
Jeigu dėl tam tikrų priežasčių prievolės įvykdyti neįmanoma, tai reikia
įvykdyti kokį kitą veiksmą. Pavyzdžiui, prievolėje stalius įsipareigojo atlikti
namo remontą, o savininkas - už tai duoti 100 kg obuolių iš būsimo savo so-
do derliaus, o jeigu derliaus nebus - sumokėti 250 Lt.
Fakultatyvinė prievolė yra kreditoriaus reikalavimas asmeninės (sko-
lininko) atsakomybės dėl grąžinimo pinigų sumos arba kitų rūšiniais požy-
miais apibrėžtų daiktų, kuriuos jis davė tretiesiems asmenims atlygindamas
skolininko padarytą žalą arba kitą įsiskolinimą.
Regresinė prievolė. Ar turi atitinkamas skolininkas teisę į regresinį
ieškinį ir kokios apimties, reikia nustatyti juridinio pagrindo analize. Pavyz-
džiui, kas yra laidavimo sutartis ir ar laiduotojas sumoka skolą.
Kai kada regresiniai ieškiniai tenkinami nevienodai. Pavyzdžiui, pa-
gal LR CK 6.279 str. asmenys, bendrai padarę žalą, atsako nukentėjusiajam
solidariai. Teismas, tenkindamas solidarinį ieškinį, atsižvelgia į kiekvieno
prievolės dalyvio kaltės sunkumą.
Tačiau jeigu įstatymo arba sutarties nėra nustatyta kitaip, skolinin-
kas, įvykdęs visą prievolę, turi teisę lygiomis dalimis išieškoti iš kitų ben-
draskolių. Jeigu iš kurio nors bendraskolio negalima išieškoti, ši dalis pa-
skirstoma tarp likusių bendraskolių, tarp jų ir kreditoriaus, įvykdžiusio prie-
volę.
Kai kurių prievolių įvykdymo charakteris ir kokybė priklauso nuo
asmeninių skolininko ypatybių (CK 6.760 str. - pavedimas.). Tačiau daugu-
moje prievolių asmenims paties skolininko įvykdymas įvykdymo charakte-
riui ir kokybei įtakos neturi (pavyzdžiui, paskolos). Jeigu tokios rūšies prie-
volėse kreditorius atsisako perimti įvykdymą iš trečiojo asmens, tai jo
veiksmai traktuojami kaip kreditoriaus pavėlavimas priimti įvykdymą ir ga-
lima taikyti atitinkamas sankcijas (CK 6.64 str. - nuostolių atlyginimas).
LR CK 6.50 str. nustatyta: „Pilnutinai ar iš dalies įvykdyti prievolę,
atsiradusią iš sutarties, gali būti įpareigojamas trečiasis asmuo, jeigu tai nu-
mato nustatytos taisyklės, taip pat jeigu trečiąjį asmenį sieja su viena iš šalių
administracinis pavaldumas arba atitinkama sutartis.
Jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės esmės neišplaukia, kad skoli-
ninkas privalo įvykdyti prievolę pats, tai kreditorius privalo priimti įvykdy-
VYK 5. BENDRIEJI PRIEVOLINĖS TEISĖS NUOSTATAI
mą, kurį pasiūlo už skolininką trečiasis asmuo. Kreditorius neturi teisės pri-
imti įvykdymą iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas tam prieštarauja."
Įpareigojus trečiąjį asmenį, skolininkas lieka tas pats subjektas, ir jis
atsako už trečiojo asmens veiksmus. Taip pat peradresavus įvykdymą, kredi-
torius lieka tas pats asmuo, ir trečiasis asmuo neturi teisės reikšti jokių
reikalavimų skolininkui.
Dalomosios prievolės. Visos prievolės yra dalomosios, išskyrus at-
vejus, kai dėl prievolės dalyko prigimties prievolė nedaloma nei fizine, nei
abstrakčia prasme. Kai dalomąją prievolę privalo atlikti daugiau nei vienas
skolininkas ar kreditorius, tačiau ši prievolė nėra solidarinė, tai kiekvienas
kreditorius gali reikalauti įvykdyti tik savo dalį, o kiekvienas skolininkas yra
įpareigotas įvykdyti taip pat tik savo dalį.
Nedalomosios prievolės. Prievolė yra nedalomoji, jeigu jos dalykas
dėl savo prigimties yra nedalus arba jeigu prievolės šalys susitarė dėl tokio
jos įvykdymo būdo, kuriuo įvykdyti prievolę dalimis neįmanoma.
Terminuotos prievolės. Prievolės gali būti su atidedamuoju ir naiki-
namuoju terminu. Prievolė su atidedamuoju terminu - tai tokia prievolė, kuri
yra nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas. Kol šis terminas nesu-
ėjęs, kreditorius neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta. Prievo-
lės su naikinamuoju terminu trukmę apibrėžia įstatymai ar šalių susitarimas,
ir ji pasibaigia šiam terminui suėjus. Terminą gali nustatyti įstatymai, teis-
mas ir šalių susitarimas.
Jeigu šalys susitarė nustatyti terminą ateityje arba jį nustatyti pavesta
vienai iš šalių, tačiau tai nepadaryta, tai vieno kurio nors kontrahento reika-
lavimu terminą nustato teismas, atsižvelgdamas į prievolės pobūdį ir bylos
aplinkybes. Teismas gali nustatyti terminą, jeigu to reikalauja prievolės pri-
gimtis, o pačios šalys jo nebuvo nustačiusios.
Sąlyginės prievolės . Prievolės, kurių atsiradimas, pasikeitimas ar pa-
sibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje,
yra vadinamos sąlyginėmis. Šios prievolės gali būti su atidedamąja arba
naikinamąja sąlyga. Sąlyga turi būti įmanoma, teisėta ir neprieštarauti vieša-
jai tvarkai ir gerai moralei.
Piniginės prievolės. Tokios prievolės turi būti išreiškiamos ir apmo-
kamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo
priemonė Lietuvos Respublikoje.
Piniginės prievolės gali būti apmokamos banknotais (monetomis),
čekiais, vekseliais, mokėjimo pavedimais, naudojant mokėjimo korteles ir
kitomis teisėtomis mokėjimo priemonėmis.
Palūkanas piniginėse prievolėse gali nustatyti įstatymai arba šalių
susitarimas.
Skolininkas privalo mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iš-

kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

VVK 6. BENDRIEJI SUTARČIŲ NUOSTATAI
6. BENDRIEJI SUTARČIŲ NUOSTATAI
6.1. SUTARTIES REIKŠMĖ IR JOS SAMPRATA
Sutartis yra labiausiai paplitusi sandorių rūšis. Tik nedidelę jų dalį

sudaro vienašaliai sandoriai. Sutartimi įforminami turtiniai ir kai kurie ne-
turtiniai teisiniai santykiai tarp fizinių asmenų, tarp ūkio subjektų (įmonių)
bei tarp fizinių ir juridinių asmenų. Tai pagrindinė prekinių-piniginių santy-
kių teisinė forma. Dažniausiai sutartys sudaromos civilinėms teisėms ir pa-
reigoms nustatyti, rečiau - joms pakeisti arba nutraukti. Jų reikšmę parodo
tai, kad sutarčių sudarymo tvarkai, jų turiniui, vykdymui bei teisiniams pa-
dariniams sutarčių neįvykdžius arba įvykdžius netinkamai nustatyti skirta
daugiau kaip pusė galiojančių civilinės teisės normų. Didžiausią ekonominę
reikšmę sutartis turi reguliuojant turtinius santykius tarp ūkio subjektų. Savo
turiniu tai labai įvairios sutartys. Jos yra materialinio-techninio aprūpinimo,
prekių tiekimo prekybos organizacijoms, statybos, projektavimo, konstra-
vimo, mokslo tyrinėjimo darbų, transporto pervežimų ir kitokios teisinės
formos.
Dauguma sutarčių, sudaromų tarp ūkio subjektų ir fizinių asmenų,
skirtos tenkinti fizinių asmenų materialinius ir kultūrinius poreikius. Maž-
meninės prekybos teisinė forma yra pirkimo-pardavimo sutartis. Fiziniai
asmenys transporto organizacijų patarnavimais naudojasi remdamiesi perve-
žimo sutartimi, butais - gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi, buitiniais
patarnavimais - rangos sutartimi ir t.t.
Civilinė teisinė sutartis taip pat naudojama užsienio prekyboje. Jos
teisinis pagrindas yra tarpvalstybinės sutartys, susitarimai. Jais remiantis su-
daromi sutartiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir užsienio organiza-
cijų ir firmų. Valstybė, reguliuodama užsienio prekybą, sutartiniams santy-
kiams taiko atskirą teisinį režimą, kuris skiriasi nuo bendrų sutartinių santy-
kių režimo.
Terminas „sutartis" civilinėje teisėje vartojamas įvairiomis prasmė-
mis. Kaip sutartis yra suprantama:
> juridinis faktas, kurio pagrindas yra prievolė;
> sutartinis įsipareigojimas;
> dokumentas, kuriame įtvirtintas prievolinių teisinių santykių atsi-
radimo faktas.

6. BENDRIEJI SUTARČIŲ NUOSTATAI VVK
Mus sutartis domina kaip juridinis faktas, kurio pagrindas yra prie-
volinis teisinis santykis. Šia prasme sutartis - tai dviejų ar daugiau asmenų
įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl civilinių tei-
sių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo. Pagrindinis sutarties po-
žymis yra šalių susitarimas. Tai dviejų ar keleto asmenų, kurie civiliniame
teisiniame santykyje dalyvauja kaip atskira šalis, valios reiškimas. Valios
reiškimas yra valinis aktas. Tačiau ne kiekvienas teisinio santykio dalyvių
valios išreiškimas yra susitarimas. Tam, kad tarp asmenų atsirastų sutartiniai
santykiai, nepakanka paprastos dviejų arba kelių asmenų valios išreiškimų
visumos sumos. Dar reikia, kad sutartį sudarančių asmenų išreikšta valia bū-
tų tarpusavyje suderinta bendram tikslui pasiekti. Dvišaliuose sandoriuose
(sutartyse) turi būti suderinta dviejų šalių priešpriešinė valia, o daugiaša-
liuose sandoriuose (sutartyse) - kelių šalių valia bendram tikslui pasiekti.
Vadinasi, susitariama įvairiai, priklausomai nuo jų dalyvių tikslų, pavyz-
džiui, sudarant daikto pirkimo-pardavimo sutartį, turi sutapti jos šalių prieš-
priešiniai tikslai. Kai dvi ar daugiau įmonių susitaria bendrai statyti kultūros
namus, turi sutapti tapačios dalyvių valios.
Iš sutarties apibrėžimo matyti, kad civilinėms sutartinis būdingi šie
požymiai:
1) veiksmai nukreipti į visiškai apibrėžtų teisinių pasekmių sukūri-
mą;
2) valios išreiškimas yra šalių susitarimas;
3) šalių valia išreiškiama tam tikra forma (žodine, rašytine ir t.t.);
4) šalių valia išreiškiama įstatymo nustatyta tvarka;
5) šalių susitarimu nustatomos, keičiamos ir nutraukiamos jų teisės ir
pareigos.
Sutarties sąvoka daugiareikšmė. Ji įstatymuose, mokslinėje ir mo-
kymo literatūroje suprantama kaip:
1) rašytinis dokumentas, kuris nustato šalių teises ir pareigas;
2) teisinis santykis, kuris atsiranda iš šalių susitarimo;
3) juridinis faktas, kuris yra šalių susitarimas.
Pagrįstai sutartimi vadinamas rašytinis susitarimo dokumentas. Ta-
čiau tokia samprata neatskleidžia sutarties teisinės prigimties. To nepaaiški-
na ir sutarties kaip civilinio teisinio santykio samprata. Sutartis yra susitari-
mas ir sudaro pagrindą atsirasti sutartiniam civiliniam santykiui. Todėl ne-
galima sutapatinti juridinio pagrindo su jo padariniu - civiliniu teisiniu san-
tykiu.
Dauguma civilinės teisės specialistų pripažįsta, kad sutartis yra juri-
dinis faktas, tačiau jie nevienodai supranta šio juridinio fakto reikšmę. Su-
tartis yra juridinis faktas, kuris sukuria, keičia arba nutraukia civilinius tei-
sinius santykius. Tačiau sutarties vaidmuo tuo nesibaigia, nes sukūrusi civi-
linį teisinį santykį sutartis teisės normų nustatytose ribose reguliuoja jos su-
kurto teisinio santykio dalyvių elgesį iki to laiko, kol bus pasiektas sutartimi
numatytas rezultatas.
Sutartis yra viena iš sandorių rūšių. Kiekviena sutartis yra sandoris,
tačiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Tiktai dvišaliai ir daugiašaliai su-
sitarimai visada yra dvišaliai arba daugiašaliai sandoriai. Sutarties šalių
skaičius gali nesutapti su joje dalyvaujančių fizinių arba juridinių asmenų
skaičiumi. Pavyzdžiui, trys gyvenamojo namo bendrasavininkiai sudaro
namo pirkimo-pardavimo sutartį su dviem asmenimis - sutuoktiniais. Šioje
sutartyje yra dvi šalys - pardavėjai (trys bendrasavininkiai) ir pirkėjai (su-
tuoktiniai), t. y. dalyvių daugiau negu sutarties šalių. Tačiau sutartyje gali
būti ir daugiau negu dvi šalys. Pavyzdžiui, trys įmonės sudarė jungtinės
veiklos sutartį elektrinei pastatyti. Šioje sutartyje kiekviena iš įmonių yra at-
skira sutarties šalis. Kadangi sutartis yra sandorių rūšis, jai taikomi visi ben-
drieji sandorių nuostatai. Sutartyje išreiškiama jos dalyvių valia teisėtiems
padariniams pasiekti. Sutartys galioja tiktai esant šalių valios ir jos išreiški-
mo vienybei, teisėtam jos turiniui ir veiksniems jos dalyviams. Sutartims
taip pat taikomos sandorių formą nustatančios taisyklės. Be to, sutartys turi
savo bendrų specifinių požymių, kuriuos reglamentuoja bendros sutarčių
taisyklės, numatytos Civilinio kodekso šeštos knygos II dalyje. Atskirų su-
tarčių rūšių ypatumus reguliuoja atskirų teisės institutų taisyklės. Ši sutarčių
specifika pasireiškia sutarties turinio, sutarčių sudarymo tvarkos normomis.
6.2. CIVILINĖS SUTARTIES FUNKCIJOS
Civilinės sutartys atlieka tam tikras funkcijas, kurių visuma sudaro

sistemą. Kiekviena atskira šios sistemos funkcija parodo sutarties veiklos
sritį, jos paskirtį.
Pirmiausiai tikslinga išskirti sutarties iniciatyvos funkciją. Ji pasi-
reiškia sutarties dalyvių dispozityviškumu, t.y. galėjimu spręsti tam tikros
sutarties sudarymo klausimą, pasirinkti kontrahentą, nustatyti sutarties turi-
nį. Neperžengdamos įstatymo nustatytų ribų, sutarties šalys gali keisti arba
nutraukti sudarytus sutartinius santykius.
Kita svarbi yra sutarties koordinacijos funkcija. Civiliniai įstatymai
nustato tiktai abstraktų sutarčių sudarymo ir tam tikros sutarties turinio mo-
delį. Konkrečiai sutarčiai sudaryti numatomi konkretūs veiksmai ir terminai
akceptui pareikšti. Taip pat būdamos lygios, šalys savo iniciatyva suderintos

valios išreiškimu nustato konkretų savo elgesį, t.y. teises ir pareigas. Tuo
pasireiškia šalių veiksmų koordinacija.
Trečia yra sutarties gynimo funkcija. Jos paskirtis paveikti sutarties
šalis, kad jos tinkamai, nenukrypstamai vykdytų sutarties sąlygas. Tai prie-
monės sutarčių drausmei įgyvendinti. Ši funkcija realizuojama priverstiniu
prievolės įvykdymu panaudojant gynimo ir atsakomybės priemones.
6.3. SUTARČIŲ TIPAI IR RŪŠYS
Pagal turinį ir kryptingumą sutartis ir iŠ jų kylančias prievoles gali-

ma suskirstyti į keturias grupes:
1) dėl turto perdavimo (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, mainų, do-
vanojimo, nuomos ir kt);
2) dėl darbų atlikimo (pavyzdžiui, rangos, kapitalinės statybos ran-
gos ir kt.);
3) dėl patarnavimų (pavyzdžiui, keleivių, krovinių pervežimo, eks-
pedicijos, pasaugos, komiso, pavedimo ir kt.);
4) dėl pinigų sumokėjimo (pavyzdžiui, piniginės prievolės - pasko-
los, banko paskolos ir kt.).
Kiekviena iš šių grupių vadinama atskiru sutarčių tipu. Pavyzdžiui,
pagrindas turto perdavimo sutarties tipui nustatyti yra įvairus turto perdavi-
mas: nuosavybėn, operatyviai tvarkyti arba laikinai naudotis.
Kiekviena sutartis priklausanti atskiram sutarčių tipui, pasižymi tam
tikrais rūšiniais ypatumais. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutarties ypatu-
mas yra daikto perdavimas nuosavybėn, arba patikėjimo teisė, nuomos su-
tarties - daikto perdavimas naudotis laikinai už tam tikrą užmokestį, panau-
dos sutarties - daikto perdavimas naudotis laikinai neatlygintinai.
Be vienarūšių sutarčių, praktikoje būna ir tokių, iš kurių atsiranda
prievolės, turinčios dviem ar daugiau tipų priklausančių sutarčių požymius.
Tokios sutartys vadinamos mišriomis sutartimis. Nors įstatymas tokių miš-
rių sutarčių nenustato, jos reguliuojamos susitarime numatytų sutarčių tai-
syklėmis.
Nuo mišrių sutarčių skiriami susitarimai, kurie visai nenumatyti civi-
liniuose įstatymuose. Beje, išsamaus sutarčių sąrašo įstatymuose irgi nėra.
Todėl pagal LR CK 1.136 str. įstatyme nenumatyti susitarimai pripažįstami
sutartimis tada, jeigu jie atitinka visas sandorių galiojimo sąlygas. Jos gali
būti reguliuojamos dvejopai. Jeigu įstatyme nenumatytos sutartys turi tam
tikro tipo sutarties požymių, formuojasi naujos sutarties tipas. Pagal LR CK

2.5 str. 2 d. šitokių sutarčių santykiams reguliuoti taikomi bendrieji įstatymų

pradmenys.
Sutartys yra sandorių rūšys, todėl jos pagal tokius požymius klasifi-
kuojamos į konsesualines ir realines, paprastąsias ir sąlygines. Be to, sutar-
tys pagal atskirus požymius skirstomos į vienašales ir dvišales, sutartis tre-
čiojo asmens naudai, galutines ir parengtines.
Vienašalės ir dvišalės sutartys. Šitaip sutartys į rūšis skirstomos pri-
klausomai nuo to, kaip tarp sutarties šalių paskirstomos teisės ir pareigos.
Šis sutarčių skirstymas į rūšis skiriasi nuo sandorių skirstymo į vienašalius ir
dvišalius, kadangi remiasi kitokiais požymiais. Sandoriai į vienašalius ir
dvišalius skirstomi priklausomai nuo to, ar civiliniam teisiniam santykiui
sukurti, pakeisti arba panaikinti pakanka vienos šalies valios išreiškimo, ar
reikia dviejų šalių suderintos valios išreiškimo.
Vienašalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose viena šalis turi tik
reikalavimo teisę, o kita - tik tą teisę atitinkančią pareigą. Pagal tokią sutartį
viena šalis tampa kreditoriumi, o kita - skolininku. Pavyzdžiui, sudarydamas
paskolos sutartį, paskolos gavėjas gauna pinigus ar rūšiniais požymiais api-
brėžtus daiktus. Čia paskolos davėjas turi tik teisę reikalauti grąžinti skolą, o
paskolos gavėjas - tik pareigą ją grąžinti.
Dvišalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose abi šalys turi reikala-
vimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Šitokioje sutartyje kiekviena iš šalių
yra kartu ir kreditorė, ir skolininkė. Tipiškas dvišalės sutarties pavyzdys yra
pirkimo-pardavimo sutartis. Pardavėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę rei-
kalauti iš pirkėjo sumokėti už parduotą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis
privalo parduotą daiktą perduoti pirkėjui. Savo ruožtu pirkėjas yra kredito-
rius, nes jis turi teisę reikalauti perduoti jam nupirktą daiktą, ir kartu skoli-
ninkas, nes jis privalo pardavėjui už tą daiktą sumokėti.
Sutarčių skirstymas į vienašales ir dvišales praktiškai yra reikšmin-
gas. Daugelis klausimų, kurie reikšmingi dvišalei sutarčiai, visai neturi
reikšmės vienašalei sutarčiai. Pavyzdžiui, dvišalėje sutartyje abi šalys yra
kreditorės ir skolininkės, todėl gali būti nustatoma, kokia tvarka sutartis bus
vykdoma. Vienašalę sutartį vykdo viena šalis - skolininkė, todėl šis klausi-
mas visai nekyla. Dvišalėje sutartyje sujungtos dvi tarpusavyje susijusios
pareigos. Dvišalėje sutartyje šalių reikalavimai yra priešpriešiniai, todėl jei-
gu joje nenumatyta vykdymo tvarka, nė viena iš prievolės šalių, neįvykdžiu-
si savo pareigos, neturi teisės reikalauti iš kitos šalies įvykdyti savo pareigą.
Sutartys sutarties šalių naudai ir sutartys trečiojo asmens naudai.
Šios rūšies sutartis sudaroma tarp dviejų šalių. Pagal ją įvykdyti prievolę tu-
ri teisę reikalauti tiek kreditorius, tiek ir sutartyje nurodytas trečiasis asmuo,
jeigu įstatyme arba sutartyje nenumatyta ko kita (CK 6.191 str.). Šioje sutar-
6. BENDRIEJI SUTARČIŲ NUOSTATAI WK
tyje viena sutarties šalis išlygsta iš kitos šalies, kad iš sutarties atsiradusi
prievolė būtų įvykdyta trečiajam asmeniui. Sutartį sudarant, trečiasis asmuo
arba jo atstovas nedalyvauja, todėl trečiasis asmuo nėra sutarties šalis. Ta-
čiau jis ir nedalyvaudamas sudarant sutartį įgyja savarankišką teisę. Papras-
tai trečiasis asmuo jau nuo to momento, kai šalys sudaro sutartį, tiesiogiai
įgyja iš sutarties teisę reikalauti jos vykdymo. Kartu trečiasis asmuo nėra
įpareigotas priimti jam išlygtą teisę. Jis gali šia teise pasinaudoti, taip pat ir
nuo jos atsisakyti. Nuo to momento, kai trečiasis asmuo išreiškia savo suti-
kimą, jis įgyja savarankišką teisę į sutartyje nurodytą naudą. Ši teisė gali bū-
ti panaikinta tiktai trečiojo asmens sutikimu.
LR CK 6.191 str. nustato, kad reikalauti sutartį vykdyti trečiojo as-
mens naudai turi teisę kreditorius ir trečiasis asmuo. Jeigu trečiasis asmuo
atsisako nuo sutartimi jam suteiktos teisės, tai sudaręs sutartį asmuo gali šia
teise pasinaudoti, išskyrus atvejus, kada tai prieštarauja įstatymui, sutarčiai
ir prievolės esmei.
Sutartis trečiojo asmens naudai reikia skirti nuo prievolės trečiajam
asmeniui įvykdymo. Vykdant prievolę trečiojo asmens naudai, gavėjas pa-
gal sutartį jokių teisių neįgyja ir dalyvauja šiuose santykiuose kaip faktinis
vykdymo gavėjas. Pavyzdžiui, fizinis asmuo, nupirkęs gėlių puokštę, susita-
ria, kad ji būtų įteikta jo nurodytam asmeniui. Priešingai esti sudarius sutartį
trečiojo asmens naudai - jis įgyja savarankišką reikalavimo teisę.
Dauguma sutarčių sudaroma pačių sutarčių dalyvių naudai. Trečiojo
asmens naudai sutartis nėra plačiai naudojama. Pavyzdžiui, ji sudaroma pa-
dedant į taupomąją kasą indėlį sūnaus arba dukters vardu, sudarant gyvybės
draudimo sutartį sutuoktinio naudai ir pan.
Galutinės ir parengtinės sutartys. Į šias rūšis sutartys skirstomos
pagal jomis sukuriamų teisinių pasekmių pobūdį. Galutinėmis vadinamos
sutartys, kurios tiesiogiai sukuria šalims teises ir pareigas, pavyzdžiui, per-
duoti-priimti daiktus, atlikti darbus, suteikti patarnavimus ir pan. Parengti-
nėmis vadinamos sutartys, kurios sukuria šalių teises ir pareigas sudaryti at-
eityje tam tikrą sutartį numatytomis sąlygomis. Tai sutartis dėl sudarymo at-
eityje kitos sutarties, kuri tiesiogiai įpareigotų šalis atlikti tam tikrus veiks-
mus.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas atskirai nenumato tokios su-
tarties instituto. Tačiau LR CK 1.136 str. nustato, kad civilinės teisės ir pa-
reigos atsiranda iš įstatyme nurodytų sandorių, taip pat iš sandorių, kurie
įstatyme nors ir nenumatyti, bet jam neprieštarauja. Parengtinės sutartys ne-
prieštarauja bendriesiems civilinių įstatymų nuostatams, todėl jos gali būti
sudaromos. Jų įvykdymas gali būti garantuojamas turtinėmis sankcijomis.
Išimtis yra tos sutartys, kurioms sudaryti nepakanka šalių susitarimo, o rei-
VYK 6. BENDRIEJI SUTARČIŲ NUOSTATAI
kia pagal susitarimą perduoti antrajai šaliai daiktą (realinės sutartys). Dėl ši-
tokių sutarčių sudarymo ateityje parengtinės sutartys negali būti sudaromos,
nes tai prieštarautų šias sutartis reguliuojantiems įstatymams.
Atlygintinos ir neatlygintinos sutartys. Šiuo pagrindu sutartys skirs-
tomos pagal tai, kaip pagal sutarties sąlygas juda materialinis turtas. Atly-
gintinos yra tos sutartys, pagal kurias vienos šalies turto perdavimas sąlygo-
ja kitos šalies turto perdavimą (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, rangos ir
kt.). Neatlygintinoje sutartyje turtą perduoda tik viena šalis, negaudama iš
kitos šalies priešpriešinio turto perdavimo (pavyzdžiui, dovanojimo sutartis,
paveldėjimas ir kt.)
Laisvosios ir privalomosios sutartys. Pagal sutarties sudarymo pa-
grindą visas sutartis galima skirstyti į laisvąsias ir privalomąsias. Laisvosios
yra tokios sutartys, kurias sudarant viskas priklauso nuo sutarties šalių va-
lios. Privalomąją sutartį yra privalu sudaryti vienai ar abiem sutarties šalims.
Pavyzdžiui, banko taisyklėse numatyta, kad klientas, gaudamas paskolą būs-
tui įsigyti, privalo sudaryti būsto draudimo sutartį.
Tarpusavio susitarimo ir prisijungimo sutartys. Šiuo pagrindu su-
tartys skirstomos priklausomai nuo jų sudarymo pobūdžio. Sudarant tarpu-
savio susitarimo sutartį, sutarties sąlygas nustato visos joje dalyvaujančios
šalys. Sudarant prisijungimo sutartį, sutarties sąlygas nustato tik viena iš jos
šalių. Kita šalis negali tų sąlygų papildyti ar pakeisti, o sudarydama sutartį
gali tik sutikti su kitos šalies numatytomis sąlygomis, prisijungdama prie jų
(pavyzdžiui, pervežimo sutartis, kurią sudaro geležinkeliai su klientu, buiti-
nės rangos, panaudos sutartys ir kt.).
6.4. CIVILINĖS SUTARTIES TURINYS
Civilinės sutarties svarbiausi elementai yra:

1) subjektas;
2) turinys;
3) forma.
Sutarties subjektai (šalys) yra ją sudarantys asmenys. Sutarties turi-
nys yra sudarytos sutarties sąlygų sistema. Sutarties sąlygos nustato šalių
teises ir pareigas, t. y. tam tikrą jų elgesį. Praktikoje svarbu tiksliai nustatyti
sutarties turinį, nes nuo jo priklauso iš prievolės atsiradusių teisių ir pareigų
ypatumai ir tinkamas jų įvykdymas.
Sutarties turinį sudarančios sąlygos yra nevienodai reikšmingos ją
sudarant. Todėl sutarties turinio sąlygas galima suskirstyti į tris rūšis:

1) esmines, arba būtinąsias;

2) įprastines;
3) atsitiktines.
Esminės, arba būtinosios, yra tos sutarties turinio sąlygos, kurių ne-
sant sutartis laikoma nesudaryta. Taigi sutartis laikoma sudaryta tiktai ša-
lims susitarus dėl visų esminių sąlygų. Jeigu šalys dėl bent vienos esminės
sutarties sąlygos nesusitaria, sutartinė prievolė neatsiranda.
LR CK 6.162 str. nustato, kad esminės sutarties sąlygos gali būti nu-
statomos vienu iš šių trijų atvejų:
1) kai įstatymas esmines sąlygas pripažįsta. Pavyzdžiui, LR CK
6.460 - 6.464 str. nurodo turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos gal-
vos sutarties esmines sąlygas.Kai įstatymas jas nurodo, šalims dėl to nekyla
jokių neaiškumų;
2) kai esminės sąlygos būtinos tam tikros rūšies susitarimams. Pa-
prastai jos nėra išvardytos atitinkamą sutartį reguliuojančiose taisyklėse ir
reikia jas nustatyti pagal atitinkamos sutarties prigimtį aiškinant jos esmę.
Kadangi kiekviena sutartis turi dalyką, todėl reikia nustatyti, koks yra suda-
romos sutarties dalykas - daiktas ar veiksmų rezultatas. Kaina ir terminas
nėra būtina kiekvienos sutarties sąlyga. Kitos esminės sąlygos, pavyzdžiui,
kaina, nustatomos atsižvelgiant į tai, ar ši sutartis yra atlygintina. Pavyz-
džiui, rangos sutarties (CK 6.645 str.) esminė sąlyga yra sąlygos dėl dalyko,
kainos ir termino;
3) kai esminės yra visos sutarties sąlygos, dėl kurių vienos šalies pa-
reiškimu turi būti susitarta. Tai sąlygos, kurios pagal įstatymą arba sutarties
esmę sutarčiai sudaryti yra nebūtinos. Esminės jos tampa vienos šalies rei-
kalavimu. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartyje esmine sąlyga taps pir-
kėjo reikalavimas, kad pardavėjas daiktą pristatytų į nuodytą vietą, arba įpa-
reigojimas daiktą saugoti tam tikrą laiką ir pan. Šios sąlygos nepriimant,
pirkėjas nesutinka sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties.
Įprastinėmis vadinamos įstatymo nustatytos sąlygos, kurios dėl su-
tarties sudarymo fakto tampa privalomos jos šalims. Nuo esminių sąlygų jos
skiriasi tuo, kad dėl jų sutarties šalims susitarti nereikia. Sutarties galiojimas
taip pat nepriklauso nuo to, ar šios įprastinės sąlygos nurodytos jos tekste.
Laikoma, kad šalys, susitarusios dėl visų esminių sąlygų ir sudariusios su-
tartį, kartu susitarė dėl įprastinių sutarties sąlygų. Sudariusios sutartį, jos au-
tomatiškai tampa sudarytos sutarties turinio dalimi.
Įprastinės sąlygos gali būti nustatomos imperatyvinių normų (pavyz-
džiui, CK 6.393 str. dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties
formos) ir dispozicinių normų (pavyzdžiui, CK 4.49 str. dėl nuosavybės tei-
sės atsiradimo momento). Dažniausiai įprastinės sutarties sąlygos nustato-
mos dispozicinių normų. Jos yra taikomos tada, jeigu sutarties šalys nesusi-
tarė dėl to kitaip.
Atsitiktinėmis vadinamos šalių susitarimu nustatomos sąlygos, kurių
įstatymas nereguliuoja arba kurias nustato dispozicinės normos. Jos nėra su-
tarčiai būtinos kaip esminės sutarties sąlygos. Be to, jos automatiškai ne-
įtraukiamos į sutartį kaip įprastinės sąlygos. Šių sąlygų nebuvimas nedaro
įtakos sutarties galiojimui. Kadangi šios sąlygos nustatomos šalių susitari-
mu, jos gali vienos šalies reikalavimu tapti ir esminėmis sutarties sąlygomis.
Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartyje buvo numatyta, kad pardavėjas
prekę pristatys pirkėjui oro transportu, bet šis ją pristatė žemės transportu.
Tokiu atveju pirkėjas turi teisę atsisakyti sumokėti sumą dėl sutarties turinio
sąlygų pažeidimo, t.y. netinkamo prievolės įvykdymo.
Sutarčių sąlygų skirstymas į rūšis ypač reikšmingas sudarant sutartį
ir kilus ginčui dėl sutarties galiojimo. Sutarties turinys turi būti teisėtas. Jis
laikomas teisėtu tada, jeigu sutartis neprieštarauja teisinėms normoms, ben-
driesiems civilinės teisės nuostatams.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir kiti norminiai aktai nusta-
to tiktai labiausiai paplitusias sutartis. Įstatymai nenustato išsamaus sutarčių
sąrašo. Todėl LR CK 1.136 str. nustato, kad gali būti sudaromos įstatyme
nenumatytos, bet jam neprieštaraujančios sutartys. Praktikoje pasitaiko su-
tarčių, kuriose yra dviejų ar kelių įstatymuose numatytų sutarčių rūšių ele-
mentų. Literatūroje jos vadinamos mišriomis sutartimis. Jungti įvairių sutar-
čių elementus į vieną mišrią sutartį galima tiktai tada, kai jungiamų sutarčių
elementai neprieštarauja vienas kitam. Pavyzdžiui, neatlygintinas turto per-
davimas nuosavybėn negali būti jungiamas su įpareigojimu atlikti tam tikrus
veiksmus.
Siekiant, kad atskirų sutarčių turinys visiškai atitiktų teisės reikala-
vimus, kuo geriau suderintų organizacijų ir fizinių asmenų interesus, užtik-
rintų šių santykių vienodumą, tvirtinamos tipinės sutartys.
Ne visos tipinės sutartys yra vienodai privalomos. Vienų tipinių su-
tarčių turinys yra besąlygiškai privalomas, ir sutarties šalys susitarimu jo
negali keisti. Kitos tipinės sutartys nustato galimus šalių susitarimu nukry-
pimus nuo nustatyto sutarties turinio. Kai kurios tipinės sutartys yra pavyz-
dys atitinkamoms sutartims sudaryti, paliekant sutarčių šalims teisę susita-
rimu savo nuožiūra nustatyti visas sutarties sąlygas.
Sutarties forma. Sutartis turi būti sudaroma pagal sandorių formos
taisykles (CK 1.63-1.77 str.). Todėl LR CK 6.192 str. nustato tiktai atskirus
sutarčių formos aspektus. Įstatymas sutarties sudarymą sieja su jos forma.
Jeigu pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta tam tikra
forma, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kada ji šia forma išreikšta.
Pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis sudaroma rašytine forma:

1) surašant vieną šalių pasirašytą dokumentą;
2) apsikeičiant raštais, telegramomis ir panašiai, pasirašant tai šaliai,
kuri juos siunčia;
3) priimant vykdyti užsakymą.
6.5. SUTARČIŲ SUDARYMO TVARKA
Sutartis laikoma sudaryta tada, kada šalys (tam tikrais atvejais -

reikalaujama forma) tarpusavyje susitarė dėl visų esminių punktų (CK 6.
162 str.). Sutartyje dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Sutarties sudarymo pro-
cese skiriamos dvi stadijos: vienos šalies pasiūlymas kitai šaliai sudaryti su-
tartį (oferta) ir kitos šalies to pasiūlymo priėmimas (akceptas). Asmuo, kuris
pateikia pasiūlymą, vadinamas oferentu, o asmuo, kuris pasiūlymą priima, -
akceptantu.
Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) privalo turėti du būtinus požy-
mius. Pirma, pasiūlyme turi būti nurodytos esminės sąlygos, reikalingos ati-
tinkamai sutarčiai. Antra, pasiūlymas turi būti skirtas apibrėžtam asmeniui.
Pareiškimas dėl sutarties sudarymo, kuriame nėra nurodytų požymių, nelai-
komas oferta. Pavyzdžiui, skelbimų lentoje arba laikraštyje paskelbtas pa-
siūlymas sudaryti daikto pirkimo-pardavimo sutartį oferta nelaikomas, ka-
dangi jis adresuotas neapibrėžtai asmenų grupei. Pagal tokį pasiūlymą dau-
gelis asmenų gali pareikšti, kad priima pasiūlymą sudaryti sutartį. Tokiu at-
veju pirkimo-pardavimo sutartys galėtų būti sudaromos su daugeliu pirkėjų,
kai parduodamas vienas daiktas ir turimas tikslas sudaryti sutartį su vienu
pirkėju. Taip pat nebus pasiūlymas sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir ta-
da, jeigu pasiūlyme nenurodyta kaina. Todėl paprastai pasiūlymas sudaryti
sutartį asmenų grupei neapibrėžtas ir jeigu jame nenurodomos visos esminės
sąlygos, tai laikomas ne oferta, o kvietimu pareikšti oferta. Tačiau atskirais
atvejais pasiūlymas sudaryti sutartį gali būti adresuotas bet kuriam asme-
niui, kuris šį pasiūlymą priima. Pavyzdžiui, toks pasiūlymas gali būti pirkti
laikraščius, bilietus, prekes, išdėstytas vitrinoje.
Pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas pripažįstamas akceptu tiktai
tada, jeigu sutinkama su visomis pasiūlyme nurodytomis sąlygomis. Akcep-
tanto sutikimas sudaryti sutartį kitokiomis, negu buvo pasiūlyta, sąlygomis,
pavyzdžiui, keičiant kainą, terminą ir panašiai, laikomas atsisakymu nuo pa-
siūlymo ir kartu nauju pasiūlymu sudaryti sutartį (CK 6.178 str.). Vadinasi,
oferentas ir akceptantas gali keistis vietomis. Jeigu asmuo, gavęs pradinį pa-

siūlymą sudaryti sutartį, sutinka sudaryti sutartį kitokiomis sąlygomis, jis

tampa oferentu, o jo atsisakymas - oferta. Jeigu pradinis oferentas šį pasiū-
lymą priima, jis laikomas akceptantu. Pasikeitus asmenų padėčiai, taikomos
ir atitinkamos ofertą ir akceptą reguliuojančios normos.
Įstatymas skiria sutarties sudarymo tvarką pagal pasiūlymą, kuriame
nurodytas terminas atsakyti ir kuriame toks terminas nenurodytas.
Kada pasiūloma sudaryti sutartį nurodant terminą atsakyti, sutartis
laikoma sudaryta, kai pasiūlęs asmuo antrosios šalies atsakymą, kad ji pa-
siūlymą priėmė, gauna per šį terminą (CK 6.175 str.). Šiais atvejais oferen-
tas įpareigotas laukti atsakymo iki to laiko, kol pasibaigs nustatytas termi-
nas.
Pavėluotas atsakymas į ofertą jokių teisinių padarinių nesukuria. Jį
galima laikyti nauju pasiūlymu sudaryti sutartį, į kurį pradinis oferentas gali
atsakyti arba neatsakyti. Jeigu akceptantas neatsako, tylėjimas laikomas at-
sisakymu sudaryti sutartį. Tačiau kitokių teisinių padarinių atsiranda tada,
jeigu iš pavėluotai gauto atsakymo, kuriuo sutinkama sudaryti sutartį, maty-
ti, kad jis yra išsiųstas laiku. Šiuo atveju atsakymas laikomas pavėluotu tik
tada, kada pasiūlęs asmuo tuojau praneša antrajai šaliai, kad atsakymas gau-
tas pavėluotai. Toks pavėluotai gautas atsakymas yra naujas pasiūlymas su-
daryti sutartį (CK 6.176 str.).
Kada pasiūloma sudaryti sutartį nenurodant termino atsakyti, įstaty-
mas skiria du sutarties sudarymo atvejus. Pirma, kai pasiūloma sudaryti su-
tartį žodžiu. Žodžiu gali būti pasiūlyta akivaizdoje esančiam asmeniui,taip
pat telefonu arba kontrahento atstovui. Pasiūlius žodžiu, sutartis laikoma su-
daryta tada, jeigu antroji šalis tuojau pareiškia pasiūliusiam asmeniui, kad ji
tą pasiūlymą priima (CK 6.174 str. 2 d.). Antra, kai pasiūloma sudaryti su-
tartį raštu. Pasiūlius raštu, sutartis laikoma sudaryta tada, jeigu atsakymas,
kad pasiūlymas yra priimtas, gaunamas per normaliai tam reikalingą laiką
(CK 6.174 str. l d.). Normaliai reikalingas atsakyti laikas nustatomas atsi-
žvelgiant į konkrečias sąlygas, pavyzdžiui, į šalis skiriantį atstumą, persiun-
timo paštu laiką ir pan.
Oferta visada tam tikrą laiko tarpą įpareigoja oferentą nesudaryti su-
tarties su trečiaisiais asmenimis. Kai pasiūloma sudaryti sutartį žodžiu, tas
laikotarpis yra trumpas ir trunka iki to laiko, kol pašnekovas atsako į pasiū-
lymą. Kai pasiūloma sudaryti sutartį raštu nenurodant termino, oferentas
privalo nesudaryti sutarties su kitu asmeniu per laikotarpį, kuris reikalingas
raštui patekti pas akceptantą ir gauti atsakymą. Kai pasiūlyme terminas ne-
nurodytas, visą šį laiką oferentas yra susijęs su savo pasiūlymu. Jeigu ofe-
rentas, nesulaukęs, kol pasibaigs nustatytas terminas atsakyti į pasiūlymą,
sudaro sutartį su trečiuoju asmeniu, jis netenka galimybės įvykdyti sutartį
6. BENDRIEJI SUTARČIŲ NUOSTATAI VYK
pagal pradinę ofertą. Tada oferentas privalo atlyginti pagal pradinę ofertą
akceptantui padarytus nuostolius.
Sutartis yra šalių susitarimas, todėl ji laikoma sudaryta tada, kada
oferentas gauna atsakymą, kad pasiūlymas priimtas. Sutarties sudarymo vie-
ta laikoma ta vieta, kurioje oferentas gavo akceptą.

VVK 7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS
7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS
7.1. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMOSĄVOKA

Prievolės įvykdymu vadinamas skolininko atlikimas to veiksmo (ar-
ba susilaikymas nuo veiksmo), kuris sudaro prievolės dalyką.
Paprastai prievolę turi įvykdyti pats skolininkas. Pilnutinai arba iš
dalies įvykdyti prievolę, atsiradusią iš sutarties, gali būti įpareigojamas tre-
čiasis asmuo (CK 6.50 str. l d.), jeigu tai numato nustatytos taisyklės, taip
pat kai trečiąjį asmenį su viena iš šalių sieja administracinis pavaldumas ar-
ba atitinkama sutartis.
Jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, tai dauguma atvejų kreditoriui
nesvarbu, ar prievolę įvykdys pats skolininkas, ar jo vietoje trečiasis asmuo.
Išimtis yra, kai prievolės įvykdymas susijęs su skolininko asmenybe.
Prievolės turi būti įvykdytos pačiam kreditoriui (arba jo atstovui).
Kreditorius iš savo pusės privalo priimti tinkamą prievolės įvykdymą ir su-
daryti įvykdymui tinkamas sąlygas.
Prievolė turi būti įvykdyta pilnutinai (visiškai). Prievolės įvykdymo
kokybė turi būti tinkama.
Skolininkas paprastai turi įvykdyti iš karto visą savo prievolę. Kredi-
torius turi teisę priimti prievolės įvykdymą dalimis. Prievolė turi būti įvyk-
dyta nustatytu terminu.
7.2. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO SUBJEKTAS
Vykdymo subjektais vadinami asmenys, kurie savo vardu vykdo

prievolę arba priima prievolės įvykdymą.
Vykdymo subjektai gali nesutapti su prievolės subjektais (kredito-
riumi ir skolininku). Prievolę gali įvykdyti kas nors vietoje skolininko. Taip
pat prievolė gali būti įvykdyta ne kreditoriui, o jo nurodymu trečiajam as-
meniui.
Paprastai skolininkas turi įvykdyti prievolę tiesiogiai kreditoriui.
Skolininkas įvykdyti prievolę kitam asmeniui gali tiktai:
1) susitaręs su kreditoriumi;
2) kreditoriui nurodžius;
3) įstatymo numatytais atvejais.

7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS VVK
Paprastai skolininkas kreditorių pažįsta nuo prievolės atsiradimo

momento. Tačiau būna prievolinių santykių, kuriuose kreditorius lieka sko-
lininkui nežinomas iki prievolės įvykdymo (čekiai, loterijos bilietai, įsakyti-
niai vekseliai, orderiniai arba pareikštiniai vertybiniai popieriai). Šiuo atveju
pati prievolė įvykdoma tiktai asmeniui pateikus įrodymus, kurie liudija, jog
jis yra kreditorius. Tokių įrodymų pateikimas vadinamas legitimacija (do-
kumentai, liudijantys šią teisę arba įgaliojimą).
Kaip jau minėjome, prievolę įvykdyti privalo tinkamas skolininkas
tinkamam kreditoriui. Tačiau ši bendra taisyklė turi keletą išimčių, kai vietoj
skolininko ar kreditoriaus įvykdant prievolę gali dalyvauti trečiasis asmuo,
t.y. šalis, kuri nėra konkrečios prievolės dalyvė. Trečiųjų asmenų dalyvavi-
mas prievolėje galimas dviem atvejais:
1) kai yra prievolės įvykdymas trečiojo asmens naudai;
2) kai yra trečiojo asmens prievolės įvykdymas.
Sutartis trečiojo asmens naudai - tai susitarimas, kuriuo šalys su-
teikia trečiajam asmeniui teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti jo subjektinę
pareigą to trečiojo asmens naudai. Trečiajam asmeniui įstatymu ar sutartimi
jam suteiktos teisės atsisakius, ja gali pasinaudoti sutartį sudaręs asmuo, iš-
skyrus atvejus, kai įstatymas numato ką kita. Pavyzdžiui, pagal turto drau-
dimą įsipareigojama atlyginti draudėjui ar kitam asmeniui (trečiajam asme-
niui), kurio naudai sudaryta sutartis, jo turėtą žalą (išmokėti draudimo atly-
ginimą) sutartyje aptartos draudimo sumos ribose.
Trečiojo asmens prievolės įvykdymas. Prievoliniuose santykiuose
subjektinę skolininko pareigą paprastai įvykdo pats skolininkas, tačiau šią
pareigą gali įvykdyti ir trečiasis asmuo. Tokiam prievolės įvykdymui yra
nustatyti tokie prievolės įvykdymo teisiniai pagrindai:
jeigu tai nustato įstatymas;
jeigu trečiąjį asmenį su viena iš šalių sieja administracinis paval-
dumas;
jeigu trečiąjį asmenį su viena iš šalių sieja atitinkama sutartis.
Atsakomybė už trečiųjų asmenų veiksmus tenka skolininkui, išsky-
rus tuos atvejus, kai įstatymas nustato, kad atsakomybė tenka pačiam trečia-
jam asmeniui, kuris yra tiesioginis vykdytojas.
ASMENŲ PASIKEITIMAS PRIEVOLĖJE
Situacija, kai prievolėje pasikeičia kreditorius arba skolininkas, kurie

toliau toje prievolėje nebedalyvauja, vadinama asmenų pasikeitimu
prievolėje. Toks pasikeitimas gali būti dviejų formų:
1) kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą;

2) skolos perkėlimas.
Kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą (cesija). Kreditorius pasi-
keičia sudarant sandorį su trečiuoju asmeniu dėl kreditoriaus reikalavimo
perleidimo arba įstatymo būdu. Pavyzdžiui, prekybinė firma yra skolinga
bankui, o komercinė kompanija įsigyja iš banko prekybinės firmos įsiskoli-
nimą, t.y. prisiima teisę iš prekybinės firmos reikalauti įvykdyti prievolę sa-
vo naudai.
Cesija - tai susitarimas tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens dėl kredi-
toriui priklausančios teisės perleidimo.
Šios sutarties teisinė pasekmė - kreditoriaus reikalavimo perleidimas
trečiajam asmeniui. Pradinis kreditorius trečiajam asmeniui neatsako už tai,
kad skolininkas neįvykdo savo prievolės. Skolininko sutikimo sudarant to-
kią sutartį nereikia. Tačiau apie kreditoriaus pasikeitimą prievolėje visais at-
vejais privalu skolininką informuoti.
Teisių, kurios yra neatsiejamai susijusios su kreditoriaus asmeniu,
negalima perduoti tretiesiems asmenims. Pavyzdžiui, negalima perleisti rei-
kalavimo išlaikyti, reikalavimo atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalo-
jimo ar gyvybės atėmimo, reikalavimo sumokėti alimentus ir kt.
Skolos perkėlimas. Trečiasis asmuo pagal sutartį su kreditoriumi ga-
li perimti skolininko pareigas ir teises. Kadangi skolininko asmenybė kredi-
toriui gali turėti didelę reikšmę, tai skolininko pasikeitimas galimas tik ga-
vus kreditoriaus sutikimą. Jeigu perkeliant skolą kreditoriaus nuomonės ne-
buvo klausta arba gautas neigiamas atsakymas, tai skolos perkėlimas yra
negalimas, o jau įvykdytas susitarimas neturi juridinės galios.
Skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinė.
Po skolos perkėlimo sutarties sudarymo skolininkas nebedalyvauja
prievolėje ir nėra atsakingas kreditoriui už naujojo skolininko įsipareigojimų
neįvykdymą.
Dvišalėse sutartyse, kuriose abi šalys yra ir kreditorius, ir skolinin-
kas vienu metu, t.y. abi šalys turi ir teises, ir pareigas, asmenų pasikeitimas
abiem atvejais - tiek kreditoriaus teisės perleisti reikalavimą, tiek skolos per-
kėlimo atveju - turi būti aptartas su kita šalimi ir gautas sutikimas.
Trečiasis asmuo, prievolėje pakeisdamas kreditorių arba skolininką,
perima ne tik jo teises, bet ir pareigas.

7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS į? VVK
7.3. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO DALYKAS
Prievolėje subjektinės teisės ir pareigos suteikia tam tikrų teisinių

galimybių. Jų realizacija pasireiškia tuo, kad asmenys, kuriems šios pareigos
priklauso, atlieka atitinkamus veiksmus.
Įvykdymas yra atlikimas tų veiksmų, kurie išplaukia iš kilusių parei-
gų turinio.
Kaip prievolės įvykdymo dalyką suprantame tam tikras materialines
ir dvasines gėrybes (daiktus, pinigus, intelektualinės kūrybos rezultatus, iš-
reikštus objektine forma, ir t.t.), kurias prievolė nustato sukurti arba perduo-
ti, veiksmus, kuriuos vienas prievolės dalyvis privalo atlikti kito naudai.
Prievolės įvykdymo dalyko ypatumai priklauso nuo konkrečios prie-
volės ypatumų. Todėl ji yra nustatoma:
1) sutarties;
2) teisės normų, kurios reguliuoja tos teisės prievolę.
Kai kurios bendros taisyklės dėl įvykdymo dalyko yra nustatytos pi-
niginių prievolių (CK 6.36-6.37 str.).
Dauguma prievolių sudaroma dėl vieno kurio nors įvykdymo dalyko,
pavyzdžiui, gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis, kapitalinės sta-
tybos rangos sutartis dėl numatytų objektų statybos, tiekimo sutartis dėl
produkcijos tiekimo.
Rečiau pasitaiko prievolių, kurių įvykdymo dalykas yra keletas
įvykdymo dalykų. Tokios yra alternatyvinės prievolės (CK 6.26-6.28 str.) ir
fakultatyvinės prievolės, kai objektas yra vienas, tačiau sutartyje numatyta,
kad skolininko pasirinkimu gali būti pakeičiamas kitu.
Alternatyvinė prievolė. Neretai būna, kad prievolė turi du ar daugiau
dalykų, kuriuos turi teisę pasirinkti vienas iš prievolės dalyvių.
Jeigu pagal prievolę skolininkas privalo atlikti vieną iš dviejų ar ke-
lis veiksmus (alternatyvinė prievolė), tai teisė pasirinkti priklauso skolinin-
kui, išskyrus tuos atvejus, kada kas kita numatyta įstatyme ar sutartyje arba
išplaukia iš prievolės esmės (CK 6.26 str. l p.).
Alternatyvinės prievolės gali būti nustatytos tarp fizinių asmenų ir
tarp ūkio subjektų.
Alternatyvinės prievolės vykdomos pagal bendras visoms prievo-
lėms taisykles. Tiktai vienu klausimu turi specifiką - prievolės dalykas
(veiksmas) yra du ar keli veiksmai, o perduoti reikia vieną iš jų.
Bendra taisyklė nustato, kad pasirenka skolininkas. Tačiau tai dispo-
zicinė norma, nes leidžia sutartyje ar įstatyme numatyti kitaip. Turintis teisę
pasirenka (CK 6.26 str. l p).
Gali būti, kad vienas iš alternatyvinės prievolės dalyką žūva iki pasi-
rinkimo. Tais atvejais, jeigu turi teisę pasirinkti kreditorius, nors vienas iš
dalykų žuvo, jis gali pasirinkti likusį. Jeigu jis pasirenka žuvusį, tai prievolė
laikoma pasibaigusia nesant galimybės ją įvykdyti (CK 6.127 str.). Kai pasi-
renka skolininkas, jis privalo prievolę įvykdyti - perduoti likusį dalyką.
Gali būti, kad nustatyti alternatyvinės prievolės vietos ir jos dalyko
negalima dėl kurio nors daikto žuvimo, jo iš apyvartos išėmimo ir pan. To-
kiu atveju prievolės įvykdymo klausimas priklauso nuo to:
1) dėl kokių priežasčių tai įvyko;
2) kas įgalintas pasirinkti vieną iš likusių prievolės įvykdymo daly-
kų.
Tokiu atveju prievolė gali išlikti arba nutrūkti dėl to, kad neliko
prievolės įvykdymo dalyko.
Jeigu įgaliotas kontrahentas pasirinko veiksmus, kurių negalima
įvykdyti dėl kitos šalies kaltės, jis turi teisę taikyti šiai šaliai atsakomybę už
tai, kad dėl to susidarė negalimumas įvykdyti prievolę.
Priešingai, kai vieno iš alternatyvinio prievolės veiksmo negalima
įvykdyti dėl kontrahento, kuris turi teisę pasirinkti, kaltės, jam atsakomybė
netaikoma, bet pasilieka teisė pasirinkti tuos prievolės veiksmus, kuriuos iš-
liko galimybė įvykdyti.
Fakultatyvinė prievolė. Fakultatyvinė prievolė numatyta LR CK
6.29 str. Fakultatyvinės ir alternatyvinės prievolės yra artimos, kadangi jose
yra skolininko teisė pasirinkti prievolės įvykdymo dalyką.
Tačiau fakultatyvines prievoles reikia skirti nuo alternatyvinių prie-
volių. Alternatyvinės prievolės susijusios su keletu veiksmų (dalykų), o fa-
kultatyvinėse prievolėse yra vienas veiksmas (dalykas), bet skolininkui su-
teikta teisė jo nustatytą dalyką pakeisti kitu.
Šių prievolių rūšys nesutampa, nes fakultatyvinėje prievolėje nėra
pasirinkimo, o tiktai teisė pakeisti prievolės įvykdymo dalyką. Šių prievolių
rūšių skirtumas ypač pasireiškia žuvus prievolės dalykui. Žuvus vienam al-
ternatyvinės prievolės dalykui, prievolė nenutrūksta, o pranykus fakultaty-
vinės prievolės dalykui, nutrūksta ir prievolė.
Fakultatyvinė prievolė turi vieną prievolės objektą, tačiau jis gali bū-
ti pakeistas skolininko pasirinkimu. Taigi fakultatyvinė prievolė yra panaši į
alternatyvinę prievolę, kai pasirinkimo teisė priklauso skolininkui (kiti atve-
jai numatyti įstatyme, sutartyje ar išplaukia iš prievolės esmės).

7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS WK
7.4. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO BŪDAS
Prievolės įvykdymas - tai prievolės įvykdymo dalyko perdavimas iš

karto arba per kelis kartus dalimis. Jis tiesiogiai priklauso nuo prievolės
įvykdymo būdo.
Kai prievolės įvykdymo dalykas yra koks nors ištisas daiktas, prie-
volė gali būti įvykdyta tiktai iš karto jį perduodant kreditoriui. Gali būti, kad
prievolės įvykdymo dalykas yra daiktų komplektas, daiktų suma, pavyz-
džiui, paskolos sutartyje - visa suma, grąžintina atskirais terminais; pirkimo-
pardavimo sutartyje - keleto vienarūšių daiktų perdavimas. Tais atvejais
prievolė gali būti įvykdyta ne tiktai vienkartiniu aktu, bet ir dalimis. Tai gali
būti išdėstyta per tam tikrą laiką.
Kreditorius turi teisę, bet neprivalo priimti prievolės įvykdymo da-
limis (CK 6.40 str. l p.). Todėl jis turi teisę nuo tokio pasiūlymo atsisakyti.
Tokiais atvejais - kreditoriui atsisakius dalimis priimti įvykdymą - atsiranda
šios teisės pasekmės.
Skolininkas, atsakydamas už ne laiku įvykdytą prievolę, negali rei-
kalauti, kad būtų sumažinta atsakomybė dėl tos prievolės dalies, kurią jis
siūlė įvykdyti iki termino pabaigos.
Kreditorius privalo priimti prievolės įvykdymą dalimis, kai tai:
1) numatyta įstatyme;
2) nustato šalių sudaryta sutartis;
3) išplaukia iš prievolės esmės.
Kai dalykas sudaro vientisą daiktą, prievolę įvykdyti galima tiktai iš
karto visą. Neretai prievolė turi dalykų komplektą arba daiktų visumą (pa-
skoloje - pinigų sumą, daugelį vienarūšių daiktų), tuomet ją jau galima
įvykdyti dalimis. Kai kada įvykdymas dalimis yra numatytas įstatyme,
sutartyje arba išplaukia iš prievolės esmės.
Taigi įvykdymas dalimis priklauso nuo įstatymo, administravimo ak-
to ar šalių susitarimo.
Esminę reikšmę įvykdymo charakteristikai turi kokybė.
Piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos nacionaline
valiuta. Ja išreikšti ir apmokėti leidžiama tiktai Lietuvos Respublikoje nu-
matytais atvejais ir tvarka.
Piniginės prievolės susijusios su pinigų sumokėjimu. Jos gali būti:
1) savarankiškos (pavyzdžiui, kylančios iš paskolos sutarties);

2) priklausančios kuriai nors prievolei kaip jos sutartinė dalis (pa-

vyzdžiui, pagal pirkimo-pardavimo sutartį pareiga sumokėti pinigus už per-
kamą daiktą).
Abiem atvejais šios piniginės prievolės turi atitikti dviejų rūšių rei-
kalavimus.
Piniginės prievolės įvykdymas įmokant skolą į depozitą (CK 6.56
str.). Šitokia tvarka prievolę galima įvykdyti:
1) kai prievolės objektas yra pinigai arba vertybiniai popieriai. Prie-
volės turi būti išreikštos ir įvykdomos (apmokamos) valiuta, kuri pagal ga-
liojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respubliko-
je (CK 6.36 str. l p.);
2) nesant kreditoriaus, taip pat jam vengiant priimti įvykdymą arba
kitaip jam praleidžiant terminą, tai pat ir nesant neveiksnaus kreditoriaus at-
stovo. Prievolę įvykdyti nustatytu terminu dažnai skolininkui trukdo įvairios
aplinkybės: kreditoriaus gyvenamosios vietos nežinojimas, neveiksnaus
kreditoriaus atstovo nebuvimas, kreditoriaus vengimas priimti prievolės
įvykdymą ir pan.;
3) kai skolininkas įneša priklausančius jam sumokėti pinigus ar ver-
tybinius popierius į notarinės kontoros depozitą. Pinigų ar vertybinių popie-
rių įnešimas į notarinės kontoros depozitą laikomas prievolės įvykdymu.
Prievolės įvykdymas įmokant į notarinės kontoros depozitą įformi-
namas tokiu būdu: paduodamas notarinei kontorai pareiškimas, nurodant
priežastį, dėl ko prievolė negali būti įvykdyta kreditoriui.
Apie gautas sumas notarinė kontora praneša kreditoriui.
Tinkamas prievolės įvykdymas yra tada, kai skolininkas įvykdo
prievolę kreditoriaus nustatytu būdu, terminu, nustatytoje vietoje, kokybiš-
kai ir laikydamasis įstatyme numatytų vykdymo principų.
7.5. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO VIETA
Prievolės įvykdymo vieta yra ta vieta, kurioje turi būti atlikti skoli-
ninko veiksmai (arba susilaikoma nuo jų), sudarantys prievolės turinį.
Įvykdymo vieta turi esminę reikšmę, kai prievolinis teisinis santykis
susijęs su kita valstybe. Ji lemia keletą kitų svarbių klausimų:
1) turi įtakos pristatymo išlaidų paskirstymui tarp kreditoriaus ir sko-
lininko;
2) pagal ją nustatoma vieta, kur turi būti surašyti priėmimo-
perdavimo dokumentai (kokybės, kiekio ir pan.).

7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS. VVK
Dažnai įvykdymo vieta nurodoma pačioje prievolėje. Tačiau jeigu

vieta nėra nustatyta, tai ją nustato įstatymai. Tokius atvejus, t.y. prievolės
įvykdymo vietą, nustato LR CK 6.52 str.
Prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nustatyta įstatymo, sutar-
ties ar išplaukia iš prievolės esmės.
Jeigu įvykdymo vieta nenustatyta, tai turi būti įvykdyta:
1) prievolė perduoti pagal individualius požymius apibūdintą daiktą
- daikto buvimo vietoje prievolės atsiradimo momentu;
2) prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą - daikto buvimo vietoje;
3) prievolė perduoti pagal rūšies požymius apibūdintą daiktą - skoli-
ninko gyvenamojoje ar verslo vietoje;
4) piniginė prievolė - kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje
prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu;
5) visos kitos prievolės - skolininko gyvenamojoje ar verslo vietoje
prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.
7.6. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO LAIKAS
Jeigu prievolėje jos įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas

pareikalavimo momentu, tai kreditorius turi teisę, bet kada pareikalauti ją
įvykdyti, o skolininkas turi teisę, bet kada ją įvykdyti.
Skolininkas privalo tokią prievolę įvykdyti per 7 dienas nuo tos die-
nos kurią kreditorius pareikalavo tai padaryti, jeigu iš įstatymo, sutarties ar
prievolės esmės neišplaukia pareiga prievolę įvykdyti tuojau.
įstatymo gali būti nustatytas ir lengvatinis laikas. Pavyzdžiui, CK
6 480 str. išreikalavimui pagal sutartį, nenurodant termino, išnuomoto turto
nustato l mėnesį, o gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos - 3 mėnesius.
Teismas turi teisę teismo sprendimo vykdymą atidėti.
Ilgalaikiuose sutartiniuose santykiuose, be nurodytų terminų, nusta-
tomi tarpiniai, arba daliniai, terminai: ketvirčiai, mėnesiai, dekados, dienos
grafikai, pradiniai, tarpiniai, galutiniai terminai.
Yra dar specialieji terminai, pavyzdžiui, kada pristatyti specifikaciją,
brėžinius, sąmatą.
Tame pačiame mieste įvykdymas fiksuojamas pakvitavimais, kai
prievolės šalys yra skirtinguose miestuose - transporto įmonės antspaudu,
kapitalinėje statyboje - priėmimo-perdavimo aktu.
Termino praleidimas sukelia neigiamas teisines pasekmes.
CIVILINĖ TEISĖ
160
WK 7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS
Skolininko prievolės neįvykdymas reiškia, kad jis pavėlavo ją įvyk-

dyti. Kreditorius neprivalo iš anksto įspėti, kad skolininkas laikytųsi termi-
no.
Skolininkas nelaikomas praleidusiu terminą, jeigu pavėlavo ne dėl
nuo jo priklausančių priežasčių.
7.7. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO PRINCIPAI _
Prievolės įvykdymas - tai skolininko atlikimas (arba susilaikymas

nuo atlikimo) tokių veiksmų, kuriuos atlikti (arba nuo kurių susilaikyti) turė-
jo teisę reikalauti kreditorius.
Skolininko veiksmai, kuriuos jis privalo atlikti kreditoriaus reikala-
vimu (arba nuo kurių atlikimo turi susilaikyti) vykdydamas prievolę, yra są-
lygojami konkrečių prievolinių santykių. Pavyzdžiui:
1) paskolos prievoliniuose santykiuose skolininkas turi grąžinti ati-
tinkamą pinigų sumą;
2) gyvenamųjų patalpų nuomos prievoliniuose santykiuose:
a) nuomotojas turi suteikti gyvenamąją patalpą, netrukdyti ja naudo-
tis, atlikti jos kapitalinį remontą;
b) nuomininkas turi naudoti gyvenamąją patalpą pagal paskirtį, mo-
kėti nuompinigius, atlikti jos einamąjį remontą, grąžinti laiku ją atituštintą,
tvarkingą;
3) pervežimo santykiuose:
a) siuntėjas turi pateikti pervežimo dokumentuose nurodytą krovinio
kiekį atitinkamoje taroje;
b) pervežėjas turi priimtą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir
perduoti krovinio gavėjui;
4) tiekimo santykiuose:
a) tiekėjas turi perduoti sutartyje numatytą atitinkamo asortimento ir
kokybės prekių kiekį;
b) pirkėjas turi priimti iš tiekėjo sutartyje numatytas prekes ir sumo-
kėti sutartyje numatytą kainą.
Civilinė teisė nustato, kad prievolės turi būti vykdomos vadovaujan-
tis:
1) tinkamo prievolės įvykdymo principu ;
2) realaus prievolės įvykdymo principu;
3) ekonomiško prievolės įvykdymo principu;
4) šalių tarpusavio bendradarbiavimo principu.

7.8. TINKAMAS PRIEVOLĖS ĮVYKDYMAS
Tam, kad būtų pasiektas tikslas, kuriam sudaryta prievolė, ji turi būti
įvykdyta tinkamai.
Tinkamas prievolės įvykdymas yra prievolės šalių atlikimas veiks-
mų, tiksliai atitinkančių prievolės turinį pagal jos subjektą, būdą, metodą,
laiką, vietą bei kitus reikalavimus, kylančius iš sutarties arba paties prievo-
lės dalyko.
Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal
įstatymo, sutarties nurodymus, o nurodymų nesant - atitinkamai pagal pa-
prastai reiškiamus reikalavimus. Be to, kiekviena iš šalių turi vykdyti savo
pareigas kuo ekonomiškiau ir visais būdais padėti antrajai šaliai vykdyti sa-
vo pareigas (CK 6.38 str.).
Tinkamo prievolės įvykdymo principas reiškia, kad :
1) prievolės šalys negali nustatyti sąlygų, kurios prieštarautų įstaty-
mams;
2) kai prievolę reguliuoja dispozicinės normos, šalys gali savo sutar-
tyje nustatyti kitokias sąlygas, negu numato įstatymai. Tačiau jeigu jos to
nepadaro, jos turi laikytis normatyvinio akto nustatytų taisyklių;
3) šalims draudžiama vienašališkai nutraukti prievolinius santykius
arba pakeisti sutarčių sąlygas. Išimtis nustato įstatymas ar sutartis;
4) prievolės turi būti vykdomos tiksliai pagal įstatymą ar sutartis, ku-
rios nustato konkrečias prievolių sąlygas;
5) šalys privalo vykdyti prievolę kuo ekonomiškiausiu būdu ir visais
būdais padėti viena kitai atlikti savo pareigas.
Tinkamo prievolės įvykdymo principas apima reikalavimus, kad
prievolė turi būti įvykdyta:
1) tinkamų subjektų;
2) tinkamoje vietoje;
3) tinkamu laiku;
4) tinkamu būdu;
5) turi būti tinkamas prievolės įvykdymo dalykas.

m 7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS
7.9. REALAUS PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO

PRINCIPAS
Prievolės sukuriamos, kad būtų įvykdytos.

Ūkinės veiklos tikslas yra užtikrinti materialinių ir kultūrinių porei-
kių patenkinimą, todėl prievolės įvykdymo natūra negalima pakeisti pinigi-
ne nuostolių kompensacija. Laikomasi bendros taisyklės, kad prievolės turi
būti įvykdomos tokiu būdu, kaip numatyta įstatyme arba sutartyje. Ši taisyk-
lė vadinama realaus įvykdymo principu.
Realaus prievolės įvykdymo principas pasireiškia taip:
1) kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko prievolę įvykdyti na-
tūra;
2) skolininkas ne tiktai privalo įvykdyti prievolę, bet ir turi teisę rei-
kalauti iš kreditoriaus priimti perduodamajam įvykdymą;
3) nuostolių atlyginimas ir kitų sankcijų išieškojimas neatleidžia
skolininko nuo prievolės įvykdyti prievolę natūra, neatima kreditoriui teisės
reikalauti įvykdyti prievolę.
Sumokėjimas netesybų, baudos, delspinigių, nustatytų tam atvejui,
kai praleidžiamas prievolės įvykdymo terminas arba prievolė įvykdoma ne-
tinkamai, ir atlyginimas nuostolių, padarytų netinkamu prievolės įvykdymu,
neatleidžia skolininko nuo pareigos įvykdyti prievolę natūra, išskyrus tuos
atvejus, kai šalių susitarimu nustatyta kas kita.
Realaus prievolės įvykdymo principas reikalauja, kad skolininkas
savo subjektinę pareigą prievolėje įvykdytų natūra, t.y. atliktų tokius veiks-
mu (arba susilaikytų nuo jų atlikimo), kurie sudaro prievolės objektą, pa-
vyzdžiui, perduotų turtą, kuris sudaro prievolės objektą, arba atliktų kitus
veiksmus, kurių reikalauti turi teisę kreditorius.
Kiekvienas tinkamas prievolės įvykdymas yra realus, bet ne kiekvie-
nas realus prievolės įvykdymas yra tinkamas. Pavyzdžiui, kreditoriui pagal
pirkimo-pardavimo sutartį pardavus 100 kg dešros, bus realus prievolės
įvykdymas, jeigu tai sudarė prievolės objektą. Tačiau jeigu sutartyje numa-
tyta, kad pardavėjas turėjo perduoti po 20 kg atskirų penkių rūšių dešros, bet
perdavė 100 kg tik vienos rūšies, tai prievolės įvykdymas bus realus, bet ne-
tinkamas.

7.10. PRIEVOLĖS ŠALIŲ BENDRADARBIAVIMAS
Vykdant prievolę, kiekviena iš šalių privalo visais būdais padėti ant-

rajai šaliai vykdyti savo pareigas. Pavyzdžiui, sutartyje numatoma, kad šalių
susitarimu turi būti nustatyta, kuris kontrahentas turi aprūpinti statybą tech-
nologiniais, energetiniais, gamybiniais įrengimais, aparatūra; rangos sutarty-
je numatoma, kad užsakovas privalo aprūpinti statybą medžiagomis, specia-
lia įranga ir pan.
Vadovavimąsi šiuo principu sąlygoja:
1) teisės subjektų bendras tikslas įvykdyti prievolę pagal sutartį;
2) tai, kad prievolės šalys (kreditorius arba skolininkas) nėra viena
kitos atžvilgiu priešpriešiniuose santykiuose.
Prievolės šalių bendradarbiavimas numatytas atskiruose normatyvi-
niuose aktuose.
7.11. EKONOMIŠKAS PRIEVOLĖS ĮVYKDYMAS
Prievolės įvykdymo ekonomiškumas - tai jos įvykdymas sunaudo-

jant kuo mažiau lėšų, darbo jėgos. Kitaip sakant, prievolės įvykdymas tau-
piausiu būdu. Prievolės šalys, ją vykdydamos, turi pasirinkti tokį vykdymo
būdą, kuris ekonominiu atžvilgiu yra racionaliausias. Tai atsispindi ir kon-
krečias prievoles reguliuojančiose teisinėse normose. Pavyzdžiui, jeigu ran-
govas apie sąmatos viršijimą užsakovo neįspėja, tai jis privalo atlikti darbą
nereikalaudamas atlyginti sąmatą viršijančių išlaidų; rangovas atsako už ne-
tinkamą užsakovo medžiagos panaudojimą.
7.12. KREDITORIAUS IR SKOLININKO VEIKSMAI
Prievolės įvykdymas iš esmės priklauso nuo skolininko elgesio. Ta-

čiau ir kreditoriui tenka tam tikros pareigos. Todėl reikalavimas tinkamai
įvykdyti prievolę taikomas visiems jos dalyviams.
Kreditoriaus pareigos savo turiniu skirtingos. Kreditorius pasirenka:
1) vienais atvejais prievolės įvykdymo priėmimo tvarką (pavyzdžiui,
priimti baigtą statybos objektą);

2) kitais atvejais atlikti veiksmus, kuriais paruošiamas įvykdymo

priėmimas (pavyzdžiui, suteikti sandėlius, transporto priemones, jeigu tai
numatyta sutartyje);
3) tam tikrais atvejais sudaryti įvykdymo procesui reikalingas prie-
laidas (pavyzdžiui, užsakovas perduoda rangovui (projektuotojui) pradinius
duomenis) ir t.t.
Kreditoriaus pareigos yra skirtingos. Jų pažeidimas gali sudaryti są-
lygas, kurioms esant skolininkas visiškai negali įvykdyti prievolės: jų pažei-
dimas trukdo įvykdyti prievolę.
Nepaisant prievolių turinio ir reikšmės, visoms pareigoms būdingas
vienas bendras bruožas - jos nėra savarankiškos. Jų paskirtis tiktai tokia: su-
daryti galimybę skolininkui racionaliau įvykdyti prievolę.
Skolininko prievolės tinkamas įvykdymas pasireiškia įvairiai, pa-
vyzdžiui:
1) tiekimo santykiuose turi reikšmės kiekis, kokybė, asortimentas ir
komplektiškumas, tara, įpakavimas;
2) rangos sutartyse svarbu atliktų darbų tinkamumas ir pastovumas;
3) pervežimo sutartyse turi reikšmės krovinio pristatymas į paskirties
punktą tinkamos būklės.
Prievolės turi būti įvykdytos nustatytu laiku. Terminas taip pat api-
brėžiamas įvairiai: vienkartinis, pradinis, galutinis ir tarpinis terminas. Ter-
minas gali būti visai nenurodomas, įvykdoma pagal pareikalavimą (CK 6.53
str.). Bendra visoms prievolėms yra tai, kad būtų įvykdoma nustatytu laiku.
Kai kada prievolių įvykdymo klausimas išsamiai išspręstas įstatyme,
pavyzdžiui, jeigu sutartis sudaryta nenurodant įvykdymo termino.
Kai kada įstatyme arba sutartyje gali nebūti reikalingų nurodymų,
kaip įvykdyti prievolę. Tokiais atvejais prievolės įvykdymas turi atitikti pa-
prastai reiškiamus reikalavimus (CK 6.38 str.).
Civilinės sutartys, kaip ir civilinės teisinės prievolės apskritai, turi
dvišalį pobūdį -jos lygiai privalomos skolininkui ir kreditoriui. Todėl viena-
šališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ir vienašališkai keisti sutarties sąlygas
neleidžiama, išskyrus įstatyme numatytus atvejus (CK 6.39 str.).
Nukrypimas nuo tinkamo prievolės įvykdymo yra numatomas spe-
cialioje įstatymo taisyklėje. LR CK 6.39 str. l d. nustato: „Skolininkas be
kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus
tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo ver-
tės."
Įstatymų leidėjai dėl įvairių priežasčių numato nukrypimus nuo tin-
kamo prievolės įvykdymo. Vienas iš jų yra tas, kad dažnai prievolės galioja
ilgą laiką ir per tą laiką atsiranda objektyvių sąlygų, dėl kurių reikia suteikti
galimybę prievoles keisti. Kartais prievolės tampa labai nenaudingos ir,

svarbiausia, ūkiškai netikslingos. Tada įstatymas gali nustatyti atvejus, kada
gali būti keičiamos prievolių įvykdymo sąlygos.
Jeigu dėl nepaprasto aplinkybių pasikeitimo prievolės įvykdymas su-
sijęs su dideliais sunkumais arba vienai iš šalių gresia didelės, aiškiai neek-
vivalentiškos išlaidos ir to šalis negalėjo numatyti sudarydama sutartį, tai
teismas, įvertinęs šalių interesus, suinteresuotos šalies reikalavimu gali nu-
statyti prievolės mokėjimų dydį ar nutraukti sutartį. Nutraukdamas sutartį,
teismas priima sprendimą dėl šalių tarpusavio atsiskaitymų, atsižvelgdamas
į sudarytą sutartį, jos įvykdymo laipsnį ir pasikeitusias aplinkybes.
Taip pat nukrypimus nustato ir atskirų sutarčių normos.
Jeigu rangovas nepradeda laiku vykdyti sutarties arba darbus atlieka
per lėtai, kad jų baigti iki termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima, tai
užsakovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius.
Jeigu darbo atlikimo metu pasidaro aišku, kad jis nebus tinkamai at-
liktas, tai užsakovas turi teisę nustatyti rangovui atitinkamą terminą trūku-
mams pašalinti, o jeigu rangovas per nustatytą terminą šių reikalavimų ne-
įvykdo - atsisakyti nuo sutarties arba reikalauti atlyginti nuostolius, arba
pavesti trečiajam asmeniui darbą pataisyti rangovo sąskaita.
Esant svarbioms priežastims, užsakovas turi teisę bet kada prieš pa-
baigiant darbą atsisakyti nuo sutarties, kartu sumokėdamas rangovui atlygi-
nimą už atliktą darbo dalį ir atlygindamas jam nuostolius, padarytus sutar-
ties nutraukimu, įskaičiuojant tai, ką rangovas sutaupo dėl sutarties nutrau-
kimo.

VVK 8. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS
8. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS
8.1. PRIEVOLĖS UŽTIKRINIMO SĄVOKA IR

BŪDAI
Prievoliniai santykiai yra viena iš teisimų santykių rūšių, todėl jų

prievolių įvykdymas turi būti saugomas ir realizuojamas teisinėmis priemo-
nėmis, kurios turi prievartos pobūdį. Tokias priemones nustato įstatymai, ir
jos pagal savo turinį yra labai įvairios.
Dauguma prievolių įvykdomos savanoriškai.
Kai kurios iš teisinių priemonių gali būti skirtos priversti prievolę
įvykdyti, neįtraukiant jų į prievolinius teisinius santykius. Tai bendros tvar-
kos priemonės, kurioms priklauso reiškiniai dėl priverstinio prievolės įvyk-
dymo, taip pat reiškiniai dėl nuostolių atlyginimo prievolės neįvykdžius ir
(arba) įvykdžius ją netinkamai. Tačiau pasitaiko atvejų, kai skolininkas ne-
įvykdo prievolės ir jokių nuostolių nėra arba nuostoliai yra, bet dėl įvairių
priežasčių negalima įrodyti jų dydžio. Šiuo atveju realiai negalima priversti
prievolės įvykdyti.
Teismas arba arbitražas gali išieškoti iš skolininko individualiais po-
žymiais apibrėžtą daiktą arba tam tikrą kiekį vienarūšių daiktų. Bet ką dary-
ti, jeigu jų nėra?
Dėl to kontrahentai, sukurdami prievolinius santykius, gali tarpusa-
vio susitarimu numatyti specialaus charakterio papildomas užtikrinimo
priemones, kurios leidžia siekti prievolės įvykdymo nepriklausomai nuo to,
ar padaryti kreditoriui nuostoliai, ar turi skolininkas turto.
Jeigu valstybė suinteresuota prievolės įvykdymu, tai specialus prie-
volės įvykdymo užtikrinimas yra tiesiogiai numatomas įstatyme.
Prievolės įvykdymo užtikrinimas yra tokios įvykdymą skatinančios
priemonės, kurios turi ne visuotinį, o specialų papildomą charakterį ir tai-
komos ne visoms, o tiktai toms prievolėms, kurioms jos specialiai nustatytos
įstatymo arba šalių susitarimu.
Galiojantys įstatymai nustato šiuos prievolių įvykdymo užtikrinimo
būdus: netesybas, rankpinigius, garantiją, laidavimą. Labiausiai yra paplitu-
sios netesybos: dažniausiai - tarp ūkio subjektų, rečiau - tarp fizinių asmenų.
Paskolos sutartys dažnai užtikrinamos laidavimu, garantija.

8. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS VVK
Prievolės įvykdymo užtikrinimu vadiname įstatyme arba sutartyje

prie pagrindinės prievolės numatytas papildomas neigiamas turtines parei-
gas, kurios taikomos prievolės nevykdančiai šaliai. Jo paskirtis skatinti sko-
lininką įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai.
Prievolės įvykdymo užtikrinimo esmė:
1) neįvykdžius pagrindinės prievolės arba įvykdžius netinkamai, at-
siranda papildoma prievolė prie teisės išieškoti nuostolius;
2) papildomos prievolės yra neigiamo turtinio pobūdžio;
3) papildomos prievolės drausmina, skatina prievolės šalis tinkamai
vykdyti prievoles (sutartis);
4) papildomos prievolės stiprina sutartinę drausmę.
8.2. PRIEVOLĖS SANKCIJA
Teisės moksle sąvoka „sankcija" yra daugiareikšmė, dažnai supran-

tama kaip įvairios prievolės. Nurodysime kai kurias svarbiausias jos reikš-
mes:
1) kaip sankciją įprasta suprasti tą teisinės normos dalį, kurioje įsta-
tymų leidėjas numato tam tikras teisines pasekmes tais atvejais, kada šios
normos netaikomos, pavyzdžiui, sandorio negaliojimas nesilaikant įstatymo
reikalaujamos formos. Įstatymas teigia, kad įstatymo reikalaujamos notari-
nės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį;
2) sankcija suprantama kaip atitinkamo valstybinio organo (admi-
nistracinio, prokuratūros ar arbitražo) leidimas atlikti tam tikrus veiksmus,
pavyzdžiui, administracinį iškeldinimą gresiant namams sugriūti;
3) civilinės teisės moksle sankcija laikoma turtinės ir kitos nenau-
dingos priemonės, taikomos asmenims, jiems atlikus teisę pažeidžiančius
veiksmus, kaip antai: neįvykdžius prievolės arba įvykdžius ją netinkamai,
padarius žalą, esant kitiems įstatyme numatytiems pagrindams.
Civilinėje teisėje sankcijai būdingi du požymiai:
1) sankcija yra turtinė ir kitokia (neturtinė) teisinė pasekmė, kuri tai-
koma asmenims esant įstatyme numatytoms sąlygoms;
2) sankcija taikoma esant normatyviniam ir teisiniam-faktiniam pa-
grindui.
Normatyviniu pagrindu vadinamas įstatymo paliepimas (nurodymas,
įpareigojimas), teisiniu-faktiniu - tam tikro asmens teisę pažeidžiantys
veiksmai (prievolės neįvykdymas, žalos kitam asmeniui padarymas, įgijimas
arba sutaupymas be pagrindo).

Kiekviena civilinė teisinė prievolė turi atitinkamą sankciją, kuria

kreditorius užtikrina prievolės įvykdymą.
Pagal įstatymą kreditorius turi teisę:
1) reikalauti prievarta įvykdyti prievolę;
2) taikyti daugiau nenaudingų turtinių priemonių arba kitas teisines
pasekmes (pavyzdžiui, reikalauti atlyginti nuostolius).
8.3. NETESYBŲ SĄVOKA
Netesybomis vadinama įstatyme arba sutartyje numatyta pinigų su-

ma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdy-
ta arba įvykdyta netinkamai. Dažniausiai netesybos numatomos už termino
įvykdyti prievolę pažeidimą. Grėsmė mokėti netesybas skatina skolininką
tinkamai įvykdyti prievolę.
LR CK 6.71 str. numatytos dvi netesybų formos:
1) bauda, kuri nustatoma konkrečia pinigų suma arba užtikrinamo-
sios prievolės sumos procentu. Pavyzdžiui, tiekimo sutartyje numatoma, kad
už prekės suženklinimo pažeidimą pirkėjas privalo sumokėti 50 Lt baudą
arba už netinkamos kokybės prekės patiekimą tiekėjas privalo sumokėti
20% šios prekės vertės baudą;
2) delspinigiai, kuriuos skolininkas privalo mokėti kreditoriui už
prievolės įvykdymo termino praleidimą, skaičiuojant už kiekvieną pavėluotą
dieną, savaitę, dekadą ir t.t. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos 1993 m. lie-
pos 14 d. įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų" 4 str. 3
d. nustato, kad už laiku neapmokėtus mokamuosius pavedimus ir mokamuo-
sius reikalavimus bankas apskaičiuoja ir neginčo tvarka išieško 0,8% dels-
pinigių už kiekvieną pradelstą dieną lėšų gavėjo naudai.
Delspinigiai skiriasi nuo baudos šiais požymiais:
1) delspinigiai nustatomi už prievolės įvykdymą ne laiku, todėl jie
skaičiuojami nuo praleisto termino;
2) delspinigiai pasižymi tęstinumu. Jie skaičiuojami per visą prievo-
lės neįvykdymo laikotarpį;
3) delspinigių paprastai nustatoma tam tikras procentas.
Delspinigiai dažniausiai taikomi už atsiskaitymo prievolių pažeidi-
mus. Teorijoje ir praktikoje netesybų sąvoka suprantama dvejopai: plačiąja
ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme netesybų sąvoka suprantama kaip termi-
nas, kuris apibūdina visas įstatymo arba sutarties nustatomas pinigų sumas,
kurias skolininkas privalo mokėti kreditoriui, nepriklausomai nuo to, kaip

8. PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS WK
tas mokamas sumas vadina. Tai gimininė sąvoka, kuri apima baudas, dels-
pinigius ir netesybas siaurąja prasme.
Netesybomis siaurąja prasme vadinama įstatyme ar sutartyje numa-
tyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo mokėti kreditoriui, jeigu prievolė
neįvykdyta. Ji nustatoma taip pat kaip ir bauda.
Netesybos suprantamos kaip:
1) sankcija;
2) atsakomybės forma;
3) nuostolių atlyginimo būdas, pavyzdžiui, įskaitinės netesybos;
4) atsakomybės padidinimo būdas - baudinės netesybos;
5) atsakomybės apribojimo būdas - išimtinės netesybos;
6) prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė.
Netesybos yra operatyvinė priemonė kovojant, kad prievolės būtų
įvykdytos tinkamai ir laiku. Jos taikomos nelaukiant neigiamų pasekmių.
Kad netesybos būtų veiksmingos ir taikomos laiku, joms yra nustaty-
ti sutrumpinti ieškinio senaties terminai.
Netesybų praktinė reikšmė:
1) nuostoliai išieškomi tiktai tada, kai jie tikrai padaryti. Gali būti,
kad prievolę pažeidus nuostolių nėra, ir tada pažeidėjas neatsako. Tačiau
kad skolininkui kiltų neigiamos pasekmės ir jos skatintų prievolę įvykdyti,
yra nustatomos specialios priemonės;
2) išieškant nuostolius, reikia nustatyti jų dydį, įrodyti, kad kredito-
rius pats ėmėsi priemonių jiems sumažinti. Praktiškai tai sudėtinga. Siekiant
to išvengti, tikslinga užtikrinti tiksliai fiksuotos sumos išieškojimą;
3) nuostoliai - neapibrėžtas dydis, jie išaiškėja tiktai vėliau, po teisės
pažeidimo. Netesybos tiksliai fiksuojamos, iš anksto nustatytos ir abiem ša-
lims tiksliai žinomos. Nuostoliai gali būti, gali jų ir nebūti. Pažeidėjas tiks-
liai žino, kad prievolės neįvykdžius ar ją įvykdžius netinkamai netesybas
reikės mokėti, pavyzdžiui neįvykdžius sutarties;
4) tęstiniuose, ilgesniam laikui sudaromuose prievoliniuose santy-
kiuose dažnai netinkamai vykdomos prievolės, pavyzdžiui, pavėluojama, at-
siranda defektų ir t.t. Teisės pažeidimo momentu nuostolių nėra arba jie ne-
išryškėja. Nuostolių klausimas gali būti iškeltas tiktai vėliau. Kreditoriui
reikia operatyvių priemonių, kad paskatintų įvykdyti prievolę. Netesybos
veikia visą teisės pažeidimo laikotarpį, pavyzdžiui, metus, ir iš anksto atly-
gina galimus nuostolius;
5) nuostoliai yra objektinės teisės pažeidimo rezultatas. Jie negali
būti diferencijuoti pagal atitinkamų prievolių reikšmingumą. Sutarties šalis
tokia diferenciacija suinteresuota. Tai leidžia griežčiau arba liberaliau pa-

PI
veikti prievolės dalyvius. Ypač tai pasireiškia netesybų dydžiu, jų nustatymo

technika arba santykiu su nuostolių atlyginimu.
Netesybos turi įvairų pobūdį santykyje su nuostoliais. Jeigu už prie-
volės neįvykdymą arba netinkamą jos įvykdymą nustatytos netesybos (bau-
da, delspinigiai), tai nuostolių atlyginama tik tiek, kiek jų nepadengia nete-
sybos (bauda, delspinigiai).
Įstatymas arba sutartis gali nustatyti šiuos atvejus: kada leidžiama iš-
ieškoti tiktai netesybas (baudą, delspinigius), bet ne nuostolius; kada gali
būti išieškoma visa nuostolių suma ir netesybos (bauda, delspinigiai); kada
kreditoriaus pasirinkimu gali būti išieškoma arba netesybos (bauda, delspi-
nigiai), arba nuostoliai.
Todėl priklausomai nuo santykio su nuostoliais įprasta skirti tokias
netesybas:
1) alternatyvines - kai gali būti išieškoma arba netesybos, arba nuos-
toliai. Šalys tai gali numatyti sutartyje;
2) įskaitines - kai nuostolių atlyginama tik tiek, kiek jų nepadengia
netesybos;
3) baudines - kai išieškoma nuostolių suma ir netesybos.
4) išimtines - kai išieškomos tiktai netesybos, neturint teisių išieškoti
nuostolių. Pavyzdžiui, tai numatyta transporto įstatyme.
Ūkinėje praktikoje dažniausiai taikomos įskaitinės netesybos, o bau-
dinės netesybos naudojamos išimtiniais atvejais. Alternatyvinės netesybos
beveik visai nenaudojamos.
Netesybos nustatomos šalių susitarimu arba įstatymo. Santykiuose
tarp fizinių asmenų jos dažniausiai nustatomos šalių susitarimu. Reikia skir-
ti:
1) sutartines, savanoriškąsias netesybas, nustatomas šalių iniciatyva;
2) normatyvines, privalomąsias netesybas, nustatomas pagal teisinės
normos imperatyvų reikalavimą.
Be to, kai kuriose prievolėse netesybos nustatomos tiesiogiai įstaty-
mo arba normatyvinio akto, ir asmenys, sudarę tokios rūšies teisinius santy-
kius, vadovaujasi atitinkamomis netesybų normomis (dydžiu, jų išieškojimo
sąlygomis ir tvarka), nors sutartis dėl netesybų nebuvo sudaryta. Jų susita-
rimu pakeisti negalima. Tokiais atvejais jas vadiname normatyvinėmis nete-
sybomis.
Netesybų sumažinimas (CK 6.73 str. 2 d.). Jeigu netesybos aiškiai
per didelės arba prievolė iš dalies jau įvykdyta, teismas gali netesybas su-
mažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl
prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos įvykdymo. Teismas turi teisę nete-
sybas (baudą, delspinigius) sumažinti, kartu atsižvelgdamas:
1) į tai, kiek prievolės skolininkas įvykdė;

2) į dalyvaujančių prievolėje fizinių asmenų turtinę padėtį;
3) taip pat į kiekvieną kitokį dėmesio vertą kreditoriaus interesą.
Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.
Sumažinti netesybas galima nepriklausomai nuo to, ar jos įstatymi-
nės, ar sutartinės.
Teismas, arbitražas negali visiškai atleisti nuo netesybų sumokėjimo.
Sumažinimo minimumas nenustatytas.
Dažniausiai netesybos aptariamos pačioje pagrindinėje sutartyje,
atskirai praktikoje beveik nepasitaiko.
Sutartis dėl netesybų (baudos, delspinigių) turi būti sudaryta rašytine
forma (CK 6.72 str.). Rašytinės formos nesilaikymas sutartį dėl netesybų
(baudos, delspinigių) daro negaliojančią.
Jeigu yra nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti ir nete-
sybų, ir realaus prievolės įvykdymo, išskyrus tuos atvejus, kai skolininkas
praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Jeigu kreditorius pareiškia reikala-
vimą atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą.
Jeigu sandoris, kurio pagrindu atsirado prievolė, įstatymo nustatyta
tvarka pripažįstamas negaliojančiu, tai negalioja ir susitarimas dėl tokios
prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis.
Jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas, motyvuo-
damas tuo, kad prievolę įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinka-
mai.
8.4. LAIDAVIMAS
Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsi-

pareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduoja,
neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 2 d.). Laidavimas at-
siranda sudarius laidavimo sutartį, įstatyme numatytais atvejais ar teismo
sprendimu. Laidavimas gali atsirasti nepriklausomai nuo to, ar asmuo, už
kurio prievolę laiduojama, prašo prievolę užtikrinti.
Asmuo gali laiduoti tiek už pagrindinį skolininką, tiek už jo
laiduotoją.
Laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek ir būsimos, tačiau
pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas. Taip pat gali būti užtikrinama
tik pagrindinės prievolės dalis. Laidavimu užtikrinant visą pagrindinę prie-
volę, automatiškai užtikrinamas ir šalutinių prievolių įvykdymas.

Laidavimo sutartis turi būti sudaroma rašytine forma. Rašytinės for-

mos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią (CK 6.79 str.).
Laidavimo sutartis sudaroma siekiant užtikrinti pagrindinės prievo-
lės įvykdymą. Laidavimo sutartį reikia skirti nuo paprastos rekomendacijos
arba kreditiškumo pažymos. Šitokia rekomendacija yra vienašališkas veiks-
mas, o laidavimo sutartyje turi būti aiškiai išreikštas įsipareigojimas prisiim-
ti laidavimo prievolę.
Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta
prievolė (CK 6.78 str. 2 d., 6.87 str. l p.).
Laidavimas taip pat pasibaigia, jeigu kreditorius per 3 mėnesius nuo
tos dienos, kurią sieja su prievolės įvykdymo terminu, nepareiškia laiduoto-
jui ieškinio. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibrėžtas
pareikalavimo momentu, tai nesant kitokio susitarimo laiduotojo atsakomy-
bė pasibaigia suėjus 2 metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos.
Prievolės neįvykdę, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip
solidarūs skolininkai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81
str. l d.). Laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, konkre-
čiai imant, už procentų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų
sumokėjimą, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Bendrai laidavę as-
menys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutar-
tis.
Taigi, kai ko kita nenustato laidavimo sutartis, kreditorius savo nuo-
žiūra gali išieškoti iš skolininko arba laiduotojo. Gali būti keli laiduotojai.
Jeigu sutartyje nenurodoma kitaip, jie atsako solidariai.
Šalys susitarimu gali apriboti laiduotojo ar kelių laiduotojų atsako-
mybę tiktai skolos dalimi arba tiktai pagrindine suma ir pan. Tačiau jeigu
tokių apribojimų nėra, laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir skolinin-
kas.
Laiduotojas turi teisę ir pareigą. Jeigu kreditorius pareiškia ieškinį
laiduotojui, tai šis privalo patraukti skolininką dalyvauti byloje. Priešingu
atveju skolininkas turi teisę pareikšti laiduotojo regresinio reikalavimo at-
žvilgiu (CK 6.82 str. l d.) visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo kreditoriui.
Laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimo atžvilgiu vi-
sus atsikirtimus, kuriuos galėtų pareikšti skolininkas. Laiduotojas nepraran-
da teisės pareikšti šiuos atsikirtimus net ir tuo atveju, kai skolininkas nuo jų
atsisako arba pripažįsta savo prievolę (CK 6.82 str. 2,3 d.).
Kad pareikštų visus atsikirtimus, laiduotojas privalo patraukti skoli-
ninką dalyvauti byloje.
Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės,
turimos šioje prievolėje.
Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę regreso būdu reikalauti iš

skolininko sumokėtos sumos (CK 6.83 str. 3 d.).
Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui kreditorius privalo perduoti do-
kumentus, patvirtinančius reikalavimą skolininkui, taip pat teises, užtikri-
nančias tą reikalavimą.
Laidavimo pabaiga:
kai baigiasi juo užtikrinama prievolė;
kai miršta laiduotojas;
kai iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo
padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios nenu-
matytos aplinkybės, jei sutartis nenumato ko kita;
kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam
asmeniui, o laiduotojas nesutinka kreditoriui laiduoti už naująjį skolininką;
kai kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko ar laiduo-
tojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą.
8.5. RANKPINIGIAI
Rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena iš susitariančių šalių

duoda pagal sutartį priklausančių iš jos mokėjimų sąskaita antrajai šaliai su-
tarties sudarymui įrodyti ir jos vykdymui užtikrinti (CK 6.89 str. l d.).
Susitarimas dėl rankpinigių nepriklausomai nuo jų sumos turi būti
sudaromas rašytine forma. Rašytinės formos nesilaikymas daro susitarimą
dėl rankpinigių negaliojantį (CK 6.99 str.).
Rankpinigiai turi tris funkcijas:
1) rankpinigių davimas įrodo sutarties sudarymo faktą;
2) rankpinigiai turi mokamąją funkciją, nes įnešti jie įskaitomi į bū-
tinųjų mokėjimų sumą;
3) rankpinigiai užtikrina prievolės įvykdymą (pagrindinė funkcija).
Užtikrinimas veikia tiek kontrahentą, kuris duoda rankpinigius, tiek
tą asmenį, kuriam duodama.
LR CK 6.100 str. l d. nustato rankpinigiais užtikrintos sutarties ne-
įvykdymo pasekmes. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako rankpinigius da-
vusi šalis, tai rankpinigiai lieka antrajai šaliai. Jeigu už sutarties neįvykdymą
atsako rankpinigius gavusi šalis, tai ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigu-
bą rankpinigių sumą.

Be to, šalis, kuri atsako už sutarties neįvykdymą, privalo atlyginti

antrajai šaliai nuostolius, įskaičius rankpinigių sumą, jeigu sutartyje nenu-
matyta ko kita (CK 6.100 str. 2 d.).
Kontrahentų teisinė padėtis skiriasi tik tuo, kad rankpinigių gavėjas
valdo rankpinigius ir kitai šaliai neįvykdžius prievolės gali juos pasilikti
sau; tai kita šalis privalo išieškoti. Be teisės į rankpinigius, kiek jie nepa-
dengia visos sumos, gali išieškoti atsiradusius nuostolius (įskaitines netesy-
bas). Tačiau sutartyje gali būti numatyta, kad nuostoliai atlyginami iš įmo-
kėtų rankpinigių.
8.6.GARANTIJA
LR CK 6.90-6.97 str. garantija numatyta kaip prievolių užtikrinimo

priemonė. Sąvoka „garantija" teisinėje ir ekonominėje literatūroje supran-
tama įvairiai. Tarptautinių žodžių žodyne (1992. P. 174) sąvoka „garantija"
kildinama iš prancūzų kalbos žodžio garantie (laiduoti): 1) sutarties arba
įstatymo nustatyta juridinio asmens ar piliečio prievolė atsakyti kito juridi-
nio asmens ar piliečio kreditoriui už skolininko prievolės nevykdymą; 2) at-
sakomybė pirkėjui, klientui už jo įsigytos prekės ar jau atlikto darbo geru-
mą, pavyzdžiui, įsipareigojimas nemokamai taisyti gedimus. Tarptautiniuo-
se prievoliniuose santykiuose valstybė ar jos institucijos gali prisiimti laida-
vimo funkciją, t.y. įsipareigoti atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas as-
muo, už kurį garantuojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies.
Tokios garantijos dažniausiai suteikiamos sudarant paskolos sutartis.
Garantija yra papildoma sutartis prie pagrindinės sutarties. Jos sąvo-
ką apibrėžia LR CK 6.90 str. l d. Garantija laikoma įstatymuose ar sutartyje
numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui
- kreditoriui, jeigu pirmasis asmuo - skolininkas - prievolės neįvykdys ar ją
įvykdys netinkamai, ir tam tikromis aplinkybėmis (skolininkui tapus nemo-
kiam ir kitais atvejais) atlyginti kreditoriui nuostolius. Garanto atsakomybė
yra subsidiari (CK 6.90 str. l d.).
Garantas, įvykdęs asmens - skolininko - prievolę, turi teisę atgrežti-
nio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens - skolininko - savo sumokėtos
sumos.
LR CK 6.91 str. šiai sutarčiai nustato ypatingos formos reikalavi-
mus. Sutarties nustatyta garantija turi būti sudaroma paprasta rašytine for-
ma. Pagal įstatymą šios rašytinės formos nesilaikymas garantijos sutartį da-
ro negaliojančią.

Garantijos sutartis artima laidavimo sutarčiai (CK 6.76-6.89 str.), ta-

čiau yra esminis skirtumas: pagal laidavimo sutartį prievolės neįvykdęs sko-
lininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidarūs skolininkai, jeigu
laidavimo sutartis nenustato ko kita. Taigi laidavimo atveju prievolės ne-
įvykdžius kreditorius tiek iš skolininko, tiek iš laiduotojo gali pareikalauti
prievolę įvykdyti.
Sudarius garantijos sutartį, garantui atsiranda papildoma prievolė,
įpareigojanti garantą įvykdyti prievolę ar tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pa-
grindinio skolininko.
Banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) įsipareigoja
sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus
reikalavimą (CK 6.93 str.). Banko garantija įsigalioja nuo jos suteikimo
momento, ir bankas negali jos atšaukti, jei ko kita nenustato sutartis. Kredi-
torius negali perduoti garantija užtikrintos prievolės reikalavimo teisės, jei
taip pat ko kita nenustato sutartis.
Banko garantija pasibaigia:
kai bankas sumoka kreditoriui garantijoje numatytą sumą;
kai sueina garantijoje nurodytas garantijos terminas;
kai kreditorius atsisako savo teisių pagal garantiją.
Bankas, sužinojęs apie garantijos pabaigą, turi tuoj pat apie tai pra-
nešti skolininkui.
Bankas ir skolininkas gali sutartyje numatyti banko, sumokėjusio ga-
rantijoje nustatytą pinigų sumą kreditoriui, regreso teisę skolininkui.

VVK 9. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS
9. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS
9.1. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMO SĄVOKA
Dažniausiai prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu. Taip pasi-

baigia dauguma prievolių. Tai suprantama, kad prievolė yra įvykdyta tinka-
mai pagal subjektą ir dalyką, vietą ir laiką, būdą ir kokybę. Jei bent viena iš
šių sąlygų pažeidžiama, prievolė ne pasibaigia, o transformuojasi, pasikeičia
- prie kontrahento pagrindinės prievolės prisijungia papildomos prievolės
apmokėti sankcijas, atlyginti padarytus nuostolius ir pan.
Prievolės įvykdymas įforminamas tokia tvarka: kreditorius, priim-
damas įvykdymą, privalo skolininko reikalavimu duoti šiam pakvitavimą,
kad prievolė visiškai ar iš dalies įvykdyta. Jeigu skolininkas yra kreditoriui
išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas
visą įvykdymą, privalo tą dokumentą grąžinti skolininkui, o nesant galimy-
bės grąžinti - nurodyti tai savo duodamame pakvitavime. Pakvitavimą gali
atstoti užrašas grąžinamajame skolos dokumente.
Kai skolininkas turi skolos dokumentą, nors ir be įrašo apie įvykdy-
mą, patvirtinama, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta priešingai.
Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos doku-
mentą arba įrašyti pakvitavime apie negalėjimą grąžinti šio dokumento, tai
skolininkas turi teisę nuo įvykdymo susilaikyti. Šiais atvejais kreditorius
laikomas praleidusiu terminą.
Kai kreditorius priima įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė ne-
įvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui.
Kai prievolė pasibaigia tinkamu įvykdymu, baigiasi ir visos iš šios
prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos.
Prievolė taip pat gali pasibaigti ir kitais pagrindais, tokiais kaip su-
ėjus naikinamajam terminui, šalių susitarimu, šalių sutapimu, mirus fiziniam
asmeniui arba likvidavus juridinį asmenį, kai skolininkas yra atleidžiamas
nuo prievolės įvykdymo ir kai neįmanoma prievolės įvykdyti.
Prievolė pasibaigia suėjus naikinamajam terminui, kuris yra prievo-
lės pasibaigimo sąlyga.
Prievolė gali visiškai ar iš dalies pasibaigti jos šalių susitarimu.
Prievolė pasibaigia skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename
asmenyje. Toks pasibaigimas būna:
1) tarp fizinių asmenų - paveldėjimo atveju;
9. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS WK
2) tarp juridinių asmenų - sujungus arba prijungus vieną juridinį as-

menį prie kito.
Kai sutapimas baigiasi, prievolė atnaujinama, jeigu ji nėra pasibai-
gusi kitais pagrindais.
Prievolė pasibaigia, kai neįmanoma jos įvykdyti dėl nenugalimos jė-
gos, už kurią skolininkas neatsako. Nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti pats
skolininkas. Jeigu prievolės neįmanoma įvykdyti dėl neteisėtų valstybinės
valdžios ar vietos savivaldos institucijų aktų, tai šalys gali reikalauti nuosto-
lių atlyginimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.
Kai skolininkas miršta, prievolė pasibaigia, jeigu ji negali būti įvyk-
dyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai
susijusi su skolininko asmeniu.
Kai kreditorius miršta, prievolė pasibaigia, jeigu ji turėjo būti įvyk-
dyta asmeniškai jam arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su kredito-
riaus asmeniu.
Kai juridinis asmuo (kreditorius ar skolininkas) likviduojamas,
prievolė pasibaigia, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, kai prievolę turi
įvykdyti kiti asmenys.
Prievolė pasibaigia, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos
įvykdymo, jeigu toks atleidimas nepažeidžia kitų asmenų teisių į kredito-
riaus turtą. Kai prievolė solidarinė, vieno iš skolininkų atleidimas nuo prie-
volės įvykdymo kitus bendraskolius atleidžia tik nuo jos dalies įvykdymo.
9.2. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS ĮSKAITYMU
Prievolė pasibaigia įskaitymu priešpriešinio vienarūšio reikalavimo,

kurio terminas yra suėjęs arba nenurodytas ar apibrėžtas reikalavimo mo-
mentu.
Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, apie kurį
pranešama kitai šaliai. Pranešimas yra besąlyginis, t.y. jis laikomas negalio-
jančiu, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą.
Draudžiama įskaityti:
1) reikalavimus, kurie ginčijami teisme;
2) reikalavimus atlyginti žalą, kilusią dėl sveikatos sužalojimo ar
gyvybės atėmimo;
3) reikalavimus, kilusius iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga
išlaikyti iki gyvos galvos;

VVK 9. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS
4) reikalavimus, kurių įvykdymas susijęs su konkretaus kreditoriaus

asmeniu;
5) reikalavimus valstybei, tačiau valstybė turi teisę taikyti įskaity-
mus;
6) reikalavimus, kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nu-
kreipti išieškojimo;
7) kitokius reikalavimus įstatyme numatytais atvejais.
Skolininkas neturi įskaitymo teisės, jeigu jis privalo atlyginti savo
tyčiniais veiksmais padarytą žalą.
Įskaitymas gali būti taikomas ir kitais atvejais: laidavimo, reikalavi-
mo perleidimo, kai yra keli kreditoriai ir keli skolininkai, kelių skolų, kai yra
sutartis trečiojo asmens naudai bei skolininko nemokumo atveju.
Laiduotojas gali atsisakyti patenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu
pagrindinis skolininkas turi įskaitymo teisę.
Kai reikalavimas perleistas, skolininkas turi teisę įskaityti naujojo
kreditoriaus reikalavimui patenkinti savo reikalavimą, turimą ankstesniam
kreditoriui, jeigu skolininko reikalavimo terminas suėjo iki pranešimo apie
reikalavimo perleidimą gavimo ar jeigu tas terminas nenurodytas arba api-
brėžtas reikalavimo momentu.
Solidarinę prievolę turintis skolininkas negali reikalauti įskaityti
tai, ką kreditorius skolingas kitam bendraskoliui, išskyrus pastarojo solida-
rinės skolos dydį. Skolininkas negali reikalauti vienam iš solidarinę reikala-
vimo teisę turinčių kreditorių įskaityti tai, ką skolininkui yra skolingas kitas
kreditorius, išskyrus pastarojo solidarinio reikalavimo dalį.
Kai skolininkas turi kelias skolas tam pačiam kreditoriui, įskaitoma
laikantis LR CK 6.54-6.55 str. numatytų įmokų skyrimo eiliškumo taisyk-
lių.
Trečiojo asmens naudai prisiėmęs prievolę asmuo neturi teisės
įskaityti į ją reikalavimą, kurį jis turi kitai prievolės šaliai.
Kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reika-
lavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymas nenustato ko kita.
9.3. NOVACIJA
Vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų yra šalių susitarimas, kon-

krečiai imant, susitarimas pakeisti vieną prievolę kita tarp tų pačių asmenų.
Tokia šalių susitarimu pakeista tarp jų buvusi prievolė vadinama novacija.
Novacijos rezultatas - buvusi prievolė pasibaigia, bet jos dalyviai nenutrau-

9. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS VVK
kia teisinių santykių vienas su kitu, kadangi nutrauktos prievolės pagrindu

šalių susitarimu atsiranda nauja prievolė.
Prievolės subjektai novaciją gali panaudoti ūkimais ir grynai teisi-
niais sumetimais. Pavyzdžiui, ūkiniais sumetimais ji panaudojama tada, kai
išnuomotą daiktą sutariama parduoti; novacija nutraukia ieškinio senatį.
Novacinis teisinis pagrindas yra šalių susitarimas dėl senos prievolės nu-
traukimo. Todėl nuo pastarosios galiojimo priklauso sudaromos naujos prie-
volės galiojimas. Esant novacijai, kartu pasibaigia papildomi teisiniai santy-
kiai (pavyzdžiui, įkeitimas) ir tie atsikirtimai, kuriuos dėl buvusios prievolės
galėjo pareikšti kontrahentai.
9.4. RESTITUCIJA
Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui

turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba kai sandoris, pagal kurį jis
gavo turtą, pripažintas negaliojančiu, arba kai prievolės negalima įvykdyti
dėl nenugalimos jėgos.
Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma ar-
ba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama
sumokant ekvivalentą pinigais.

VVK 10. SUTARTYS
10. SUTARTYS
10.1. PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTIS
Pirkimo-pardavimo sutartis yra labiausiai paplitusi civilinė sutartis.

Pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma įgyjant maisto produktus, pramonines
prekes, maitinantis valgyklose, bufetuose, restoranuose, perkant knygas,
laikraščius, žurnalus ir pan. Ji taip paplitusi, kad dažnai fiziniai asmenys net
nepamano, jog sudaro sutartį, jog juos sieja teisiniai santykiai.
Pirkimo-pardavimo sutarties praktinė reikšmė pasireiškia tuo, kad
pagal ją perkamo-parduodamo daikto nuosavybės teisė iš pardavėjo pereina
pirkėjui. Tai nurodyta LR CK 6.305 str., kuris pirkimo-pardavimo sutartį ir
apibrėžia kaip susitarimą, kuriuo pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pir-
kėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nu-
statytą pinigų sumą.
Pirkimo-pardavimo sutarties dalykas gali būti neišimti iš apyvartos
daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi arba kurie gali būti sukurti ar pardavėjo
įgyti ateityje, vertybiniai popieriai ir kitokie daiktai bei turtinės teisės, taip
pat prieaugis, derlius ir kiti atsirandantys daiktai. Sutarties dalykas gali bū-
ti apibūdintas tiek individualiais požymiais, tiek ir pagal rūšį.
Jeigu pirkėjas yra valstybinė organizacija, tai jai atsiranda patikėjimo
teisė į šį turtą.
Pirkimo-pardavimo sutarties šalys yra pardavėjas ir pirkėjas. Jie gali
būti fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys, turintys nuosavybės teisę arba
patikėjimo teisę į parduodamą daiktą. Tiktai išimtiniais atvejais pardavėjas
gali būti asmuo, kuris neturi nuosavybės teisės arba patikėjimo teisės į par-
duodamą daiktą, pavyzdžiui, parduodant nustatytu laiku neatsiimtus iš
transporto organizacijų krovinius ir iš lombardo daiktus ir pan.
Šioje sutartyje pagrindinė pardavėjo pareiga yra perduoti numatytą
daiktą pirkėjui nuosavybėn arba patikėjimo teise. Perdavimu laikomas ne tik
įprastas daiktų įteikimas, bet taip pat ir daiktų, perleistų be prievolės nuga-
benti, įteikimas transporto organizacijai išsiųsti įgijėjui ir įteikimas paštui
persiųsti įgijėjui (CK 4.50 str.). Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė
arba patikėjimo teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko ki-
ta nenustato įstatymas arba sutartis (CK 4.49 str. l d.). Jeigu pardavėjas ne-
pagrįstai atsisako perduoti daiktus pirkėjui, šis turi teisę atsisakyti vykdyti
pirkimo-pardavimo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius.

10. SUTARTYS VVK
Pagrindinės pirkėjo pareigos yra priimti nupirktą daiktą ir sumokėti

už jį nustatytą arba sutartą pinigų sumą. Pinigai turi būti sumokėti perduo-
dant daiktą, tačiau įstatymu arba sutartimi gali būti numatyta ir kitaip, pa-
vyzdžiui, kad daiktas perduodamas anksčiau, o pinigai sumokami vėliau ar-
ba priešingai.
Už pavėlavimą sumokėti kainą pirkėjas privalo mokėti palūkanas,
kurios pradedamos skaičiuoti nuo daikto perdavimo ar šalių susitarimo ter-
mino, jei sutartis nenumato ko kita.
Jeigu įstatymai nustato, kad pirkimo-pardavimo sutartį būtina suda-
ryti notarine forma ir po to įregistruoti viešajame registre, tai pirkėjas kainą
sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o
pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties pasirašymo, išskyrus atve-
jus, kai sutartis numato kitokią atsiskaitymo formą.
Jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumo-
kėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pir-
kėjui ir išsireikalauti iš pirkėjo daiktus. Išsireikalavimo teisę pardavėjas turi
iki tol, kol daiktai dar yra jų perdavimo vietos valstybėje arba kol jie nėra at-
lygintinai perleisti trečiajam asmeniui, nėra įkeisti ar jiems nenustatyta uzuf-
rukto teisė.
Pirkimo-pardavimo sutartis labai dažnai sudaro fiziniai asmenys tar-
pusavyje, pavyzdžiui, turgavietėje, parduodant gyvenamuosius namus ir
pan. Tačiau masiškai jos sudaromos mažmeninėje prekyboje. Jos pardavėjai
daugiausia būna įvairios rūšies prekybos įmonės. Kai kuriais atvejais parda-
vėjai gali būti neprekybinės organizacijos, pavyzdžiui, įmonės, kurios gami-
na.
Mažmeninei prekybai būdinga, kad pardavėjai yra specializuotos
prekybos įmonės, kurių darbuotojai (pardavėjai, kontrolieriai, kasininkai ir
kt.) su fiziniais asmenimis sudaro pirkimo-pardavimo sutartis.
Pirkimo-pardavimo sutarties turinį sudaro tos sąlygos, dėl kurių pir-
kėjas ir pardavėjas susitaria. Esminėmis paprastai laikomos susitarimo dėl
pirkimo-pardavimo dalyko ir kainos sąlygos, taip pat ir tos, kurias esminė-
mis pripažįsta šalys. Pirkimo-pardavimo kreditan sutartyje būtina nurodyti
ne tik dalyką ir kainą, bet ir terminus. Taigi susitarimo dėl terminų punktas
irgi sudaro esminę šios sutarties sąlygą.
Kiekviena sutartimi yra siekiama tam tikro teisinio rezultato. Todėl
sutarties šalys būtinai susitaria atlikti veiksmus, nukreiptus į tai, kad šis re-
zultatas būtų pasiektas, kad atsirastų norimos teisinės pasekmės. Šie veiks-
mai ir pagrindinės jų teisinės pasekmės paprastai yra nurodyti įstatymų
normose, kuriomis nustatomas tos ar kitos sutarties apibrėžimas. Todėl ne-
teisinga esminėmis pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis laikyti vien tik
VVK 10. SUTARTYS
susitarimo dėl sutarties dalyko, kainos ir terminų punktus. Šie punktai daž-
nai yra esminiai ir turto nuomos sutartyje. Tačiau pirkimo-pardavimo sutar-
ties turinys iš esmės skiriasi nuo turto nuomos sutarties turinio, nes šalys su-
sitaria atlikti skirtingos teisinės reikšmės veiksmus ir siekia skirtingo teisi-
nio rezultato. Pirkimo-pardavimo sutartimi įsipareigojama perduoti-priimti
turtą nuosavybėn ar patikėjimo teise už tam tikrą pinigų sumą (CK 6.305
str.).
Svarbios aptariamos sutarties sąlygos yra:
1) kaina, kuri nustatoma šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai tai-
komos valstybės reguliuojamos kainos;
2) kokybė, kurios reikalavimus nustato LR CK 6.333-6.335, 6.337
str. Juose numatoma, kad parduoto daikto kokybė turi atitikti sutarties sąly-
gas arba jeigu sutartyje nėra nurodymų - paprastai reiškiamus reikalavimus.
Prekybos įmonės parduodamas daiktas turi atitikti tos rūšies daiktų
standartą, technines sąlygas arba pavyzdžius, jeigu tai pirkimo-pardavimo
rūšiai nebūdinga kas kita.
Jeigu parduoto daikto trūkumai nebuvo pardavėjo nurodyti, pirkėjas,
kuriam parduotas netinkamos kokybės daiktas, turi teisę savo pasirinkimu
pareikalauti:
arba kad daiktas, sutartyje apibrėžtas rūšiniais požymiais, būtų pa-
keistas tinkamos kokybės daiktu;
arba kad būtų atitinkamai sumažinta perkamoji kaina;
arba kad pardavėjas neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus ar atly-
gintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti;
arba kad būtų nutraukta sutartis ir pirkėjui būtų atlyginti nuostoliai.
Jeigu nekokybiško daikto gamintojas yra ne prekybos organizacija,
ieškinys dėl netinkamos kokybės daikto gali būti pareikštas pirkėjo pasirin-
kimu arba prekybos organizacijai, arba gamintojui.
Jeigu parduoto daikto trūkumai nebuvo pardavėjo nurodyti iki daikto
perdavimo pirkėjui, tai pirkėjas turi teisę pareikšti pardavėjui pretenziją dėl
šių trūkumų tuoj po to, kai juos pastebi, tačiau ne vėliau kaip per šešis mė-
nesius nuo daikto pardavimo dienos.
Pirkimo-pardavimo sutarties forma atitinka bendrus sandorio formos
reikalavimus. Atskiri reikalavimai numatyti nekilnojamojo turto pirkimui-
pardavimui. Pagal LR CK 6.393 str. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo
sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitin-
kamoje turto įregistravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio ter-
mino. Dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas.

10. SUTARTYS WK
10.2. MAINAI
Mainų sutarties sąvoka ir reikšmė. Mainų santykiai įforminami

mainų sutartimi, kuri, kaip ir pirkimo-pardavimo sutartis, yra viena iš atly-
gintino turto perleidimo sutarčių. Betarpiški daiktų mainai tam tikru visuo-
menės raidos laikotarpiu buvo pirminė prekių mainų forma. Vėliau iš mainų
atsirado pirkimas-pardavimas - patogesnė prekių apyvartos priemonė. Šiuo
meru daiktų mainai nėra paplitę.
Mainų sutartis - tai toks susitarimas, kurio viena šalis įsipareigoja
perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą.
Kiekvienas iš mainų sutarties dalyvių laikomas jo duodamo turto pardavėju
ir gaunamo turto pirkėju.
Svarbiausias mainų sutarties skirtumas nuo pirkimo-pardavimo su-
tarties pasireiškia tuo, kad mainų sutartimi įsipareigojama už gaunamą daik-
tą perduoti ne atitinkamą sumą, bet kitą daiktą. Tačiau jei vienos šalies mai-
nomas turtas yra mažesnės vertės, skirtumas gali būti atlyginamas pinigais.
Tokios sutartys turi ir mainų, ir pirkimo-pardavimo sutarčių elementų, yra
mišraus pobūdžio. Be to, fiziniai asmenys turi teisę mainyti didesnės vertės
turtą į mažesnės vertės turtą neimdami priemokos pinigais. Tokia sutartis tu-
rės mainų ir dovanojimo elementų.
Kadangi daikto perdavimą nuosavybėn ar patikėjimo teise mainais į
kitą daiktą įstatymas prilygina pirkimui-pardavimui, tai mainų sutarčiai ati-
tinkamai taikoma ir daugelis pirkimo-pardavimo sutarčiai taikomų taisyklių,
jeigu tai neprieštarauja mainus reglamentuojančioms normoms ir pačiai
mainų esmei.
Jeigu ko kita nenustato mainų sutartis, preziumuojama, kad daiktų
kaina yra vienoda, ir jais keičiamasi be jokių priemokų. Tačiau kai sutartyje
yra numatyta, kad mainomų daiktų kaina skiriasi, tai šalis, kuri privalo per-
duoti mažesnės kainos daiktą nei kitos šalies perduodamo daikto kaina, ne-
privalo kitai šaliai mokėti kainų skirtumo, jeigu ko kita nenustato sutartis.
10.3. DOVANOJIMO SUTARTIS
Dovanojimo sutarties sąvoka ir reikšmė. Dauguma turtinių santykių

visuomenėje yra atlygintini. Tačiau yra ir neatlygintinų.
Dovanojimo sutartimi dovanotojas neatlygintinai perduoda apdova-
nojamajam turtą nuosavybėn.

VVK 10.SUTARTYS
Asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad šiuo turtu turi
būti naudojamasi tik tam tikram tikslui, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir
teisėtų interesų.
Jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąly-
gos, tai dovanotojas teismine tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų
įvykdyta arba kad būtų nutraukta sutartis ir turtas grąžintas (CK 6.467 str. 2
d.).
Dovanojimas - tai dvišalis sandoris, t.y. sutartis. Todėl reikia, kad ir
kita šalis išreikštų savo valią dovaną priimti. Neretai apdovanojamasis savo
valią priimti dovaną išreiškia konkliudentiniais veiksmais - faktiškai ją pri-
imdamas.
Dovanojimo sutartis yra vienašalė, nes ji apdovanojamajam nesuku-
ria jokių pareigų. Apdovanojamasis nėra atsakingas ir už dovanotojo skolas.
Dovanotojas šia sutartimi taip pat jokių teisių neįgyja. Išimtis numatyta LR
CK 6.467 str. l d. Čia nurodyta, kad asmuo, dovanodamas turtą, gali nusta-
tyti sąlygą, jog šis turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui, nepažei-
džiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Pavyzdžiui, dovanojant gyve-
namąjį namą atitinkamai valstybei, gali būti nurodoma, kad tas namas turi
būti panaudotas vaikų darželiui.
Dovanojimo sutartis yra realinė, nes laikoma sudaryta nuo to mo-
mento, kada turtas perduodamas apdovanojamajam. Gyvenamojo namo (ar-
ba jo dalies) dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo
momento (CK 6. 469 str.).
Kadangi dovanojimui būtinas turto perdavimas, susitarimas dėl turto
perdavimo ateityje nėra dovanojimo sutartis. Tai galima laikyti tik derybo-
mis dėl dovanojimo sutarties sudarymo, kurios juridinės reikšmės neturi.
Neleidžiama sudaryti dovanojimo sutarties mirties atveju, nes gali būti pa-
žeidžiamos paveldėjimo taisyklės, pavyzdžiui, nedarbingi asmenys gali ne-
gauti privalomosios dalies ir pan.
Dovanojimo sutarties šalys yra dovanotojas ir apdovanojamasis. Do-
vanotojai paprastai yra fiziniai asmenys. Būtina, kad jie turėtų veiksnumą ir
būtų dovanojamo turto savininkai, turintys teisę tą turtą perleisti kito asmens
nuosavybėn. Globėjas neturi teisės dovanoti globotinio turtą, o rūpintojas
negali duoti sutikimo rūpintiniui, kad jis dovanotų savo turtą. Nepilnamečiai
nuo 14 iki 18 metų gali dovanojimo sutartimi perleisti savo uždarbį ar sti-
pendiją. Dovanotojai gali būti ir juridiniai asmenys.
Apdovanojamieji gali būti tiek asmenys, tiek organizacijos ar pati
valstybė.
Dovanojimo sutarties turinys paprastai susideda iš šių esminių sąly-
gų:
10. SUTARTYS VVK
1) susitarimo dėl sutarties dalyko;

2) susitarimo dėl sutarties neatlygintinumo;
3) susitarimo dėl sutarties dalyko perdavimo-priėmimo nuosavybėn
(patikėjimo teise).
Dovanojimo sutartyje, kaip ir kitose realinėse sutartyse, esminė są-
lyga dėl sutarties dalyko perdavimo-priėmimo įvykdoma sudarant sutartį,
nes to dalyko perdavimas yra vienas iš būtinų sutarties sudarymo veiksmų,
reiškiančių taip pat ir sutarties vykdymą.
Dovanojimo sutarties dalykas gali būti daiktai, pinigai, vertybiniai
popieriai. Kadangi dovanotojai paprastai yra fiziniai asmenys, dovanojimo
sutarties dalykas yra jiems nuosavybės teise priklausantys daiktai, kuriais jie
gali disponuoti sudarydami dovanojimo sutartį.
Šalių atsakomybė dovanojimo sutarties pagrindu paprastai neatsi-
randa. Vienašališkas įpareigojantis šios sutarties pobūdis ir jos neatlyginti-
numas sąlygoja tai, kad dovanotojas nėra atsakingas, jei dovanojamas netin-
kamos kokybės daiktas, išskyrus tuos atvejus, kai žala yra padaryta apdova-
notojo gyvybei, sveikatai ar turtui dėl dovanoto daikto trūkumų ir yra įro-
doma, jog turto trūkumai atsirado iki jo perdavimo apdovanotajam ir nebuvo
akivaizdūs, o dovanotojas, žinodamas apie juos, apdovanotojo neįspėjo.
Apdovanojamasis, priimdamas dovaną, įgyja nuosavybės teisę, bet neturi
pareigų, todėl jo atsakomybė tuo labiau negali kilti.
Turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui
yra laikomas auka (parama ar labdara). Aukai priimti nereikalingas joks lei-
dimas ar sutikimas. Ji turi būti naudojama tam, kam buvo paaukota. Aukos
tikslas gali būti išreikštas aukotojo nurodymu arba jos gavėjo prašymu ar
veiksmais. Jeigu turtas naudojamas ne tam, kam jis buvo paaukotas, tai au-
kotojas ar jo teisių perėmėjai turi teisę reikalauti teismo tvarka auką atšaukti.
10.4. PASKOLOS SUTARTIS
Paskolos sutartis taip pat labai paplitusi gyvenime. Ją dažnai sudaro

tarpusavyje fiziniai asmenys, fiziniai asmenys su banku ir juridiniais asme-
nimis (pavyzdžiui, lombardais, kredito unijomis ir t.t.), taip pat ūkio subjek-
tai su banku ir tarpusavyje. Tai susitarimas, kurio viena šalis - paskolos da-
vėjas - perduoda kitai šaliai - paskolos gavėjui - nuosavybėn pinigus ar rūši-
niais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti
paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir ko-
kybės daiktų.

VVK 10. SUTARTYS
Paskolos sutartis laikoma sudaryta pinigų arba daiktų perdavimo

momentu (CK 6.871 str. 2 d.). Šios sutarties esmė pasireiškia tuo, kad vie-
nas asmuo perduoda kito asmens nuosavybėn pinigus arba rūšiniais požy-
miais apibrėžtus daiktus. Tai tokie daiktai, kurie apibrėžiami bendrais visai
tai daiktų rūšiai požymiais. Vienarūšiai daiktai vienas nuo kito nesiskiria ir
turi tam tikras tai daiktų grupei būdingas savybes. Jų pavyzdys bus beržinės
malkos, bulvės, kviečiai, benzinas A-98 ir pan. Be to, jie gali būti apibrė-
žiami svoriu, dydžiu arba skaičiumi, pavyzdžiui, 2 kg miltų, 6 kėdės ir pan.
Paskolos sutartimi perduodami rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai, todėl
paskolos davėjui reikia grąžinti ne tuos pačius, o kitus tos pačios rūšies bei
kokybės daiktus. Sudarant kitas sutartis (nuomos, panaudos, pasaugos), per-
duodami daiktai turi būti individualizuojami, nes reikia grąžinti tuos pačius
daiktus.
Pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui pinigai, rūšiniais požymiais
apibrėžti daiktai pereina jo nuosavybėn arba patikėjimo teise. Šiuo atveju
paskolos davėjui nuosavybės teisė arba patikėjimo teisė pasibaigia, o pasko-
los gavėjui tuo pat momentu jos atsiranda. Paskolos sutarties sudarymo ypa-
tumas yra tai, kad jai sudaryti reikalingas šalių susitarimas ir pinigų ar rūši-
niais požymiais apibrėžiamų daiktų perdavimas. Jai sudaryti neužtenka vien
šalių susitarimo dėl paskolos suteikimo, jos dydžio bei terminų. Būtina, kad
pagal susitarimą būtų perduoti pinigai ir atitinkami daiktai. Vien tiktai susi-
tarimas dėl paskolos suteikimo teisinės reikšmės neturi.
Pagal LR CK 6.871 str. sudarius paskolos sutartį, t.y. perdavus pini-
gus arba rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, paskolos davėjas įgyja teisę
reikalauti, kad paskolos gavėjas įvykdytų savo pareigą grąžinti pinigus arba
tokius pat daiktus. Paskolos gavėjui atsiranda tiktai pareiga grąžinti tokią pat
pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų.
Sutartis gali būti atlygintina ir neatlygintina. LR CK 6.872 str. nu-
matyta, kad procentai pagal paskolos sutartį gali būti nustatyti šalių susita-
rimu, jeigu ko kita nenustato įstatymai.
Paskolos gali būti tikslinės ir nesusietos su kokiais nors konkrečiais
paskolos naudojimo tikslais. Jeigu paskolos sutartis sudaryta nustatant joje
sąlygą, kad paskolos davėjas naudos paskolos sumą tam tikram tikslui (tiks-
linė paskola), o paskolos gavėjas naudoja ją ne pagal paskolos sutartyje nu-
statytą tikslinę paskirtį, paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos
gavėjas grąžintų paskolos sumą prieš terminą ir sumokėtų palūkanas.
Paskolos gavėjas pagal kontraktą ir įstatymus turi teisę naudotis
daiktu, bet jam nepakenkti, taip pat privalo padengti turto eksploatavimo ir
kitas aptarnavimo išlaidas.

10. SUTARTYS WK
Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui su-

tartyje nustatytu laiku ir tvarka:
1. Jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas
arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, paskolos sumą paskolos
gavėjas privalo grąžinti per 30 dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas
pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį.
2. Paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos
davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento.
3. Jeigu paskolos gavėjas laiku paskolos sumos negrąžina, jis privalo
mokėti paskolos davėjui įstatymo nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada
paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos. LR CK 6.210
str. nustato 5% dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas
terminas, jeigu sutartis nenumato kito termino. Kai abi sutarties šalys yra
verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, už termino praleidimą moka-
mos 6% dydžio metinės palūkanos.
Nors paskolos sutartis sudaroma nuo pinigų arba rūšiniais požymiais
apibrėžtų daiktų perdavimo momento, jai taip pat reikalingas šalių susitari-
mas, t.y. sutartis. Ji turi būti išreikšta LR CK 6.871 str. nustatyta forma. To-
dėl paskolos sutartys gali būti sudaromos šia forma:
a) žodžiu tarp fizinių asmenų, esant paskolos sumai ne didesnei kaip
2000 litų;
b) raštu kaip įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų
sutartys su fiziniais asmenimis, tarp fizinių asmenų, kai sutarties suma yra
didesnė kaip 2000 litų. Sutartys, kurias įstatymas leidžia sudaryti žodžiu,
taip pat gali būti sudaromos ir rašytine, ir notarine forma, o tas, kurias įsta-
tymas leidžia sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat galima sudaryti ir
notarine forma. Praktikoje dažnai paskolos sutarties rašytinė forma išreiš-
kiama surašant atskirą sutartį arba skolininko išduotu pakvitavimu, paskolos
raštais ir pan.
Paskolos sutartis paprasta rašytine forma nustatyta tam, kad būtų ap-
saugoti abiejų šalių interesai.
Jeigu paskolos gavėjas pinigų ar kitų daiktų faktiškai negavo arba
gavo jų mažiau, negu nurodyta sutartyje, tai jis turi teisę nuginčyti visos pa-
skolos sutarties arba jos dalies galiojimą.
Tais atvejais, kada paskolos sutartis turi būti sudaroma rašytine for-
ma (CK 6.871 str.), nuginčyti ją remiantis liudytojų parodymais neleidžia-
ma, išskyrus baudžiamųjų įstatymų nustatytus baudžiamų veikų atvejus (CK
6.875 str.).
Paskolos gavėjas paskolos sutarčiai nuginčyti gali įrodinėti, kad:

VVK 10. SUTARTYS
1) rašytiniame dokumente (pakvitavime, paskolos rašte ir pan.) nu-

rodytų pinigų arba daiktų iš tikrųjų negavo;
2) pinigų arba daiktų gavo, tačiau mažiau, negu nurodyta dokumen-
te. Paskolos gavėjas, kai yra nusikalstami veiksmai (pavyzdžiui, suklastoti
pakvitavimai arba gavėjas dėl prievartos, kankinimo, mušimo ir kt. pasirašė
pakvitavimą), gali remtis ir liudytojų parodymais. Nusikaltimo sudėtis turi
būti patvirtinta teismo nuosprendžiu arba tardymo organų nutarimais.
Paskola turi būti grąžinta nustatytu terminu. Jeigu paskolos gavėjas
paskolos davėjui yra išdavęs skolos dokumentą, tai paskolos davėjas, priim-
damas skolą privalo šį dokumentą grąžinti. Kai grąžinama tiktai dalis sko-
los, jis privalo išduoti atitinkamos sumos pakvitavimą arba atitinkamai pa-
žymėti paskolos dokumente. Jeigu paskolos davėjas grąžinti skolos doku-
mentą, duoti pakvitavimą arba pakvitavime įrašyti apie negalėjimą grąžinti
skolos dokumento atsisako, tai paskolos gavėjas turi teisę nuo paskolos grą-
žinimo susilaikyti.
Skolos dokumento buvimas pas skolos gavėją, nors be įrašo apie
skolos grąžinimą, rodo, kad skola grąžinta. Esant pagrindui, paskolos davė-
jas gali skolos grąžinimo faktą ginčyti.
Jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, kuriuo įsipareigoja suėjus
vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, su paskola su-
sijusius santykius reglamentuojančios normos šalių santykiams taikomos
tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui.
Įstatymuose numatytais atvejais paskolos sutartis gali būti sudaryta
išleidžiant ir parduodant obligacijas.
Viena iš paskolos rūšių yra kreditavimo sutartis, kuria tik bankas ar
kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutarty-
je numatyto dydžio ir numatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o
kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palū-
kanas. Galimas kreditavimas ir prekėmis - jį plačiai taiko tiekėjai savo pir-
kėjams. Bet kreditas grąžinamas pinigais.
Įstatymas kaip dar vieną paskolos rūšį išskiria vartojamąjį kreditą.
Vartojamojo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia ar įsipareigoja suteik-
ti kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui): 1) kreditą atidėto apmokė-
jimo, taip pat mokėjimo išdėstymo (apmokėjimo dalimis) būdu; 2) kreditus,
įskaitant einamosios sąskaitos kreditą, bendrosios vienkartinės sumos kredi-
tą ir daiktui ar paslaugai pirkti teikiamą kreditą. Vartojamuoju kreditu taip
pat laikoma pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar
kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalykas, varto-
tojo nuosavybėn pereina šios sutarties nustatytu terminu sumokėjus daikto
kainą, kredito palūkanas bei kitus šios sutarties nustatytus mokesčius.
10. SUTARTYS VVK
10.5. PASAUGOS SUTARTIS
Paslaugos sutartį reguliuoja LR CK 6.830-6.850 str. Be to, pasaugos

santykius reguliuoja nemažai kitų normatyvinių aktų: organizacijų, kurių
pagrindinė veikla yra turto saugojimas, įstatai, taisyklės ir pan.
Pasaugos sutartis yra paslaugų teikimo sutartis. Tai susitarimas (toks
teisinis santykis), kurio viena šalis - pasaugos davėjas - perduoda arba įsipa-
reigoja perduoti turtą pasaugoti, o kita šalis - saugotojas - priima arba įsipa-
reigoja priimti turtą ir grąžinti jį išsaugotą (CK 6.830 str.).
Ši sutartis yra realinė, kai joje dalyvauja fiziniai asmenys. Konsen-
sualinė ji gali būti tarp juridinių asmenų (CK 6.830 str. 4 d.). Pasaugos su-
tartys tarp organizacijų gali būti planinės ir neplaninės. Paprastai jos būva
neatlygintinos. Tačiau normatyviniuose aktuose arba sutartyje atlyginimas
gali būti numatytas.
Dvišalė pasaugos sutartis yra tada, kai abi šalys turi teises ir parei-
gas. Saugotojas privalo turtą saugoti ir grąžinti jį išsaugotą. Pasaugos davė-
jas privalo turtą perduoti valdyti, atsiimti.
Grįsdamas savo valdymo teisę, saugotojas gali pareikšti ieškinį dėl
to turto išreikalavimo iš kito asmens neteisėto valdymo (CK 4.97 str.). Pa-
saugos davėjas, be teisės išreikalauti turtą iš saugotojo, visada privalo tą tur-
tą atsiimti (tai jo pareiga).
Pagal duodamų pasaugoti daiktų savybes bei jų perdavimo teisines
pasekmes:
1) dėl individualiais požymiais apibrėžtų daiktų - pasaugos davėjo
nuosavybės ar patikėjimo teisė į juos ne tik nepasibaigia, bet ir nepasikeičia.
Saugojimui pasibaigus, pasaugos davėjui grąžinami tie patys daiktai;
2) kai sumaišomi pasaugoti perduodami rūšiniais požymiais apibrėž-
ti daiktai, atsiranda kelių pasaugos davėjų bendroji dalinė nuosavybė, kelių
operatyviųjų tvarkytojų bendras turtas. Arba saugomo turto nuosavybės, ar-
ba operatyviojo tvarkymo teisė atitinkamomis dalimis pereina saugotojui.
Šiais atvejais saugojimui pasibaigus grąžinami ne tik patys daiktai, bet ir
toks pat kiekis tokios pačios rūšies ir kokybės daiktų.
Bendra pasaugos sutartimi, kaip ir nuomos ir panaudos sutartimi,
turtas laikinai perduodamas valdyti kitam asmeniui. Skirtumas toks: nuomos
ir panaudos sutarčių pagrindinis tikslas - įgyti teisę naudotis daiktu, o pa-
saugos - išsaugoti daiktą. Naudotis juo galima, kai specialiai tai numatyta ir
paprastai tik santykiuose tarp fizinių asmenų.

VVK 10. SUTARTYS
Pasaugos sutartis, kai sumaišomi pasaugoti perduodami rūšiniais po-

žymiais apibrėžti daiktai, turi bendrų bruožų su paskolos sutartimi. Jos ski-
riasi tuo, kad paskolos sutartis sudaroma skolininko interesais, o pasaugos
sutartis - pasaugos davėjo interesais.
Pasaugos sutarties forma. Pagal LR CK 6.831 str., pasaugos sutartis
tarp organizacijų turi būti sudaryta rašytine forma.
Tame pačiame straipsnyje numatyta: kai viena šalis arba abi šalys
yra fiziniai asmenys, sutarties forma priklauso ne nuo sutarties sumos, o nuo
perduodamo daikto vertės. Esant didesnei nei 5000 Lt vertei, sutartis yra ra-
šytinė.
Tačiau dėl rašytinės formos yra numatyta išimčių:
1) perduodant turtą trumpai pasaugoti - išduodamas numeris, žeto-
nas, o kartais visai jie neišduodami;
2) esant nepaprastoms aplinkybėms (gaisras, potvynis ir kt), pasau-
gos sutartys sudaromos ir žodžiu;
3) perduodant turtą į automatines saugojimo kameras. Transporto
įmonėse pasaugos sutartis sudaroma pačiu perdavimo faktu, t.y. konkliuden-
tiniais veiksmais; sutarties sudarymą galima įrodinėti ir liudytojo parody-
mais.
Pasaugos sutarties terminai (CK 6.834 str.). Ji sudaroma:
1) tam tikram terminui;
2) terminui iki pareikalavimo ar nenurodant termino.
Kai kurioms pasaugos sutartims specialios taisyklės numato maksi-
malius terminus (tipinis lombardų įstatymas - ne ilgiau kaip 12 mėnesių).
Pasaugos davėjas turi teisę bet kada pareikalauti iš saugotojo duoto
pasaugoti turto, tuo nutraukdamas pasaugos sutartį.
Jeigu turtas duotas pasaugoti iki pareikalavimo arba nenurodant ter-
mino, tai bet kada atsisakyti nuo sutarties turi teisę ir saugotojas. Tačiau jis
privalo suteikti pasaugos davėjui pakankamą, tomis aplinkybėmis protingą
terminą Šiam turtui atsiimti (CK 6.834 str.).
Pasaugos sutarties šalys. Pasaugos davėjas ir saugotojas gali būti fi-
zinis asmuo arba organizacija. Pasaugos sutartis tarp organizacijų yra ūkinės
sutarties rūšis.
Pasaugos sutarties dalykas. Tai paslauga, t.y. tam tikro turto - pa-
saugos dalyko - išsaugojimas. Daiktai nėra pasaugos sutarties dalykas. Ne-
gali būti perduodamas pasaugoti nekilnojamasis turtas, pavyzdžiui, namas.
Būtina pasauga atsiranda tais atvejais, kai dėl nenumatytų ir neiš-
vengiamų ekstremalių aplinkybių (avarija, stichinė nelaimė ir kt.) asmuo yra
priverstas patikėti savo turtą saugoti kitam asmeniui. Šiuo atveju saugotojas
gali atsisakyti priimti daiktą saugoti tik esant svarbioms priežastims.
10. SUTARTYS VVK
Įstatymas skiria šias pasaugos rūšis: sandėliavimą, daiktų, esančių

ginčo objektu, laikinąją pasaugą (sekvestraciją), daiktų saugojimą lombarde,
daiktų saugojimą viešbučiuose, daiktų saugojimą banke, vertybių saugojimą
individualiame banko seife, daiktų saugojimą transporto įmonių saugojimo
kamerose, daiktų saugojimą drabužinėse.
10.6. RANGOS SUTARTIS
Rangos sutarties principinių nuostatų teisingas interpretavimas turi

svarbią taikomąją reikšmę. Nuo to priklauso, kaip praktikoje sprendžiami
įmonių darbuotojams ir verslininkams labai aktualūs klausimai, pavyzdžiui,
Valstybinio socialinio draudimo įmokos ir rangos sutarties šalių materialinė
atsakomybė.
Rangos sutarties rūšys. LR CK 6.644 str. numatyta, kad rangos su-
tartimi rangovas įsipareigoja savo rizika atlikti tam tikrą darbą pagal užsa-
kovo užduotį iš jo ar savo medžiagos, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą
priimti ir už jį sumokėti. Darbų atlikimo rezultatas visada materialus - tai
naujų daiktų iš savo arba užsakovo medžiagų ir savo lėšomis pagaminimas,
daiktų perdirbimas, jų remontas ir pan. Rangos sutarties santykiai gan įvai-
rūs ir gali būti suskirstyti į dvi dideles grupes.
Pirmajai grupei priskirtini rangos santykiai (buitinio užsakymo sutar-
tys), skirti fizinių asmenų poreikiams tenkinti. Tai drabužių siuvimas ir tai-
symas, baldų, batų gamyba ir remontas, gyvenamųjų namų ir kitos paskirties
statinių statyba ir remontas, butų remontas ir pan. Užsakovai - fiziniai ir
juridiniai asmenys, rangovai - įvairių rūšių įmonės (dirbtuvės), nepriklau-
somai nuo nuosavybės formos, ir fiziniai asmenys, turintys patentą ar licen-
ciją tam tikriems darbams atlikti.
Antrajai grupei priskirtini gamybinės paskirties rangos santykiai:
1) nestandartinių mašinų, prietaisų, įrangos gamyba;
2) įvairios paskirties gaminių iš užsakovo medžiagos gamyba;
3) įvairių techninių priemonių taisymas;
4) įvairios paskirties statybos ir remonto darbai;
5) žemės ūkio darbai (žemės tręšimas, chemizacija) ir kitokie darbai.
Užsakovai - fiziniai ir juridiniai asmenys (dažniau juridiniai), rangovai -
įvairių rūšių įmonės, rečiau - fiziniai asmenys, turintys patentą ar licenciją
tam tikriems darbams atlikti.
Rangos sutartims taip pat priskirtinos projektavimo-tyrimo darbų,
mokslinio tyrimo ir konstravimo darbų sutartys, kurių dalykas yra rangovo

m 10. SUTARTYS
kūrybinės (intelektualinės) veiklos rezultatas - projektiniai-sąmatiniai do-

kumentai, mokslinės-techninės ataskaitos ir pan.
Rangos sutartis ir kiti teisės institutai. Rangos sutartis panaši į dar-
bo sutartį, pagal kurią viena šalis taip pat atlieka kitai šaliai tam tikrą darbą,
o pastaroji jį apmoka. Kartu šios sutartys skiriasi keliais požymiais. Pirma,
darbo sutarties šalis - darbdavys - paprastai yra juridinių asmenų - visų rū-
šių įmonių - savininkai arba vadovai, o darbuotojas - fizinis asmuo, pilietis.
Tik tais atvejais, kai darbo sutartis sudaroma tarp fizinių asmenų patarnavi-
mo darbams atlikti, darbdavys yra fizinis asmuo (DSĮ 5 str. 2 d.). Tuo tarpu
rangos sutarties šalis yra tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys. Antra, šalis,
atliekanti darbą pagal rangos sutartį, turtiniu ir organizaciniu požiūriu yra
savarankiška, užsakovui nepavaldi ir nuo jo nepriklausoma. Rangovas atlie-
ka savo darbą savo lėšomis ir savo rizika. Priešingai yra dirbant pagal darbo
sutartį: darbuotojas pavaldus administracijai, jis dirba paklusdamas nustaty-
tai vidaus darbo tvarkai; turtas, reikalingas jo darbui, priklauso įmonei, už
atsitiktinį daikto sugadinimą ar sunaikinimą jis materialiai neatsako. Trečia,
rangos sutarties dalykas yra tam tikras atlikto darbo materialus rezultatas -
naujas ar pataisytas daiktas, pastatytas ar suremontuotas pastatas ir kt. Dar-
bo sutartimi darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialy-
bės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustaty-
tai darbo tvarkai (DSĮ 3 str.). Taigi šios sutarties dalykas yra darbo funkci-
jos, bet ne darbo rezultatas. Jis nėra perduodamas. Netgi esant vienetinei
apmokėjimo sistemai, kai darbo rezultatai fiksuojami, jie neperduodami, nes
negalima perduoti darbdaviui tai, kas jam priklauso. Darbo apmokėjimas to-
kiais atvejais apskaičiuojamas priklausomai nuo darbo proceso sąlygų.
Praktikoje daugiausia problemų kyla atribojant rangos sutartį ne nuo
darbo sutarties apskritai, bet nuo terminuotos darbo sutarties. Ji sudaroma ne
ilgesniam kaip penkerių metų terminui (DSĮ 9 str. l d.) arba jos terminas
nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba tam tikrų aplinkybių atsi-
radimo, pasikeitimo ir pasibaigimo (DSĮ 10 str. l d.). Tuo tarpu rangos su-
tarties skiriamasis požymis yra ne tiek laikinas darbo pobūdis, kiek fizinio
ar protinio darbo materialus rezultatas - daiktai, statiniai, įrengimai, doku-
mentacija ir kt.
Siekiant teisingai išspręsti praktikoje kylančius ginčus, rangos ir
darbo sutartis būtina pagal objektyvius ir pagrįstus kriterijus atriboti. Tokie
kriterijai, kaip jau buvo aptarta šiame komentare, yra sutarties šalys, jų tei-
sinis statusas, sutarties dalykas.
Darbo sutarties dalykas. Darbo sutarties šalys paprastai yra juridinis
asmuo (darbdavys) ir fizinis asmuo (darbuotojas), nesavarankiškas, paval-
dus darbdaviui, sutarties dalykas - darbo funkcija, procesas. Rangos sutar-
10. SUTARTYS VVK
ties šalys yra tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, turtiniu ir organizaciniu
požiūriu savarankiški, vienas kitam nepavaldūs, sutarties dalykas - materia-
laus fizinio ir protinio darbo rezultatas.
Jeigu darbdavys, iš kurio neginčo tvarka išieškomi Valstybinio so-
cialinio draudimo įmokos ir delspinigiai, mano, kad tai padaryta už darbuo-
tojus, gaunančius pajamas pagal rangos sutartį, jis gali kreiptis į teismą dėl
neteisėtai išieškotų įmokų ir delspinigių grąžinimo. Tokiais atvejais ieško-
vas prie ieškinio pareiškimo turi pridėti rangos sutartį, darbų sąmatą, darbų
priėmimo aktą ir kitus dokumentus, liudijančius jo pretenzijų pagrįstumą.
Ieškovui įrodžius, kad Valstybinio socialinio draudimo įstaiga ran-
gos sutartį neteisingai traktavo kaip darbo sutartį, jo ieškinys turi būti tenki-
namas.
Rangos sutarties turinys ir forma. Tinkamai sudaryta ir įforminta
rangos sutartis įgalina vienareikšmiškai spręsti šalių teisių ir pareigų, mate-
rialinės atsakomybės klausimus. Rangos sutartys sudaromos pagal bendras
sandorių sudarymo taisykles (CK 1.69-1.77 str.), paprastai raštu, išduodant
kasos čekius, kvitus, žetonus. Prireikus pridedamas rangovo ir užsakovo su-
derintas būsimo darbo eskizas.
Sutartyje būtina aiškiai apibrėžti darbų užduotį, atliekamų darbų kai-
ną bei darbo rezultatų perdavimo terminus. Priklausomai nuo pobūdžio dar-
bo užduotis gali būti apibrėžiama įvairiai: aprašoma, nustatoma projektine
dokumentacija, brėžiniais, pavyzdžiais ir pan. Atskirai aptariami kokybės
reikalavimai.
Darbus rangovai paprastai atlieka iš savo medžiagų ir savo priemo-
nėmis, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis (CK 6.647 str.). Kai dar-
bą rangovas atlieka iš užsakovo medžiagos, jis atsako už netinkamą tos me-
džiagos panaudojimą ir privalo pateikti užsakovui medžiagos sunaudojimo
ataskaitą bei grąžinti jos likutį (CK 6.648 str.).
Rangos sutarties kaina paprastai fiksuojama sutartyje. Kai atliekami
sudėtingi darbai, šalys sudaro sąmatą, kurioje numato visas išlaidas, skirtas
medžiagoms įgyti, projektavimo darbams ir pan. Sąmata gali būti tiksli ir
apytikslė. Apytikslė sąmata sudaroma tik tais atvejais, kai nesant galimybės
iš anksto tiksliai nustatyti rangos darbų kainą ji vėliau tikslinama. Užsako-
vas privalo sumokėti rangovui už atliktą darbą perdavus visą darbą, jeigu ko
kita nenustato įstatymas ar sutartis. Sutartyse dažnai numatoma pareiga su-
mokėti avansą arba sumokėti už darbą perdavus užsakovui darbo rezultatą.
Darbo terminas nustatomas šalių susitarimu. Be galutinio termino,
kartais yra numatomi tarpiniai, atskirų darbo etapų atlikimo terminai.
Šalių teisės ir pareigos. Pagal įstatymą rangovas privalo:

VVK 10. SUTARTYS
1) laiku įspėti užsakovą dėl aplinkybių, kurios kliudo tinkamai atlikti

užduotį (pavyzdžiui, gauta iš užsakovo netinkama arba blogos kokybės me-
džiaga, užsakovo nurodymų laikymasis sudaro grėsmę atliekamo darbo tin-
kamumui bei tvirtumui ir pan.);
2) imtis visų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtik-
rinti (rangovas atsako už bet kokį apsileidimą, dėl kurio tas turtas buvo pra-
rastas arba sužalotas);
3) atlikti darbus etapais, nustatytais tarpiniais terminais ir laiku per-
duoti užsakovui kokybiškai atlikto darbo rezultatą.
Užsakovas privalo:
1) laiku perduoti tinkamos kokybės medžiagą ir įrengimus, reikalin-
gus užduočiai vykdyti;
2) pašalinti rangovo įspėjime nurodytas aplinkybes, kurios kliudo
tinkamai įvykdyti užduotį;
3) priimti iš rangovo tinkamai atliktą darbą ir sumokėti už jį perda-
vus visą darbą, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis.
Užsakovas negali kištis į darbo procesą, bet turi teisę jį kontroliuoti
siekdamas, kad darbas būtų atliktas laiku ir tinkamai. Jeigu akivaizdu, kad
darbo baigti iki termino pabaigos negalima dėl to, jog rangovas nepradeda
dirbti laiku ar dirba lėtai, tai užsakovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties ir
išieškoti nuostolius, padarytus dėl sutarties nevykdymo.
Rangovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties tais atvejais, jeigu užsa-
kovas nepašalina rangovo įspėjime nurodytų aplinkybių, kliudančių tinka-
mai įvykdyti sutartį. Būtent: 1) jeigu užsakovas nustatytu laiku nepakeičia
netinkamos arba blogos kokybės medžiagos tinkama; 2) jeigu užsakovas
nepakeičia nurodymų dėl darbo atlikimo būdo arba nepašalina kitų aplinky-
bių, kurios kliudo tinkamai ir patikimai atlikti sutartyje numatytą darbą.
Kartu rangovas turi teisę išieškoti nuostolius, padarytus dėl sutarties sąlygų
nesilaikymo (CK 383 str.).
Atliktą sutartyje numatytą darbą užsakovas privalo iš rangovo priim-
ti, patikrinti jo kokybę ir nedelsiant informuoti rangovą apie nukrypimus
nuo sutarties sąlygų arba kitokius darbo trūkumus, pabloginančius jo koky-
bę.
Pretenzijas dėl tų trūkumų, kurie išaiškėja sutarties objekto eksploa-
tavimo metu (slapti trūkumai), užsakovai turi pareikšti nedelsiant. Tokiais
atvejais ieškinį dėl nukrypimų nuo sutarties sąlygų, kurios pablogino darbą,
ar dėl kitokių darbo trūkumų užsakovas gali pareikšti per šešis mėnesius nuo
darbo priėmimo dienos, o dėl pastatų ir įrengimų, jeigu viena iš šalių yra fi-
zinis asmuo, - per vienerius metus (CK 6.667 str.).

10. SUTARTYS VVK
Šalių materialinė ir kita atsakomybė. Sutarties šalys atsako už savo

pareigų ir sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir netinkamą vykdymą ar ne-
tinkamą įvykdymą. Čia bus komentuojama materialinė atsakomybė ne už
trūkumus, išaiškintus darbo atlikimo metu (ji buvo aptarta komentuojant ša-
lių teises ir pareigas), bet už konkrečius darbo rezultato, atlikto darbo trū-
kumus. Tokių trūkumų bei nukrypimų pobūdis nustatomas atsižvelgiant į
konkrečias aplinkybes ir sutarties sąlygas. Jie gali būti esminiai ir neesmi-
niai. Nukrypimai ir trūkumai pripažįstami esminiais, jeigu jie kliudo panau-
doti atliktą darbą pagal paskirtį arba darbo kokybė neatitinka reikalavimų,
specialiai aptartų sutartyje, arba trūkumams pašalinti reikia daug laiko ir lė-
šų, arba jų išvis neįmanoma pašalinti. Šiuo atveju užsakovas turi teisę reika-
lauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius. Kai trūkumai, nukrypimai ne-
esminiai, užsakovas savo pasirinkimu gali reikalauti: 1) per atitinkamą laiką
neatlygintinai ištaisyti nurodytus darbo trūkumus; 2) atlyginti būtinas išlai-
das, užsakovo turėtas ištaisant darbo trūkumus savo priemonėmis; 3) atitin-
kamai sumažinti atlyginimą už darbą (CK 6.665 str.).
10.7. LIZINGO SUTARTIS
Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis - lizingo davėjas

- įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies - lizingo
gavėjo - nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti bei naudoti
verslo tikslais už mokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje
numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise.
Lizingo sutartis yra vidutinės trukmės (nuo l iki 5 metų) arba ilga-
laikė (nuo 3 iki 10 ar net iki 20 metų) kreditavimo operacija, leidžianti įmo-
nei, neturinčiai pakankamai lėšų, įsigyti iš trečiųjų asmenų ilgalaikį turtą
nuomojant. Lizingo kontrakto terminui pasibaigus, nuomojamą turtą daž-
niausiai galima išsipirkti ar įsigyti nemokamai.
Firma, neturinti pakankamai lėšų gamybos priemonėms įsigyti, gali
kreiptis į lizingo kompaniją. Lizingo kompanija perka įrenginius, transporto
priemones ir kitą turtą iš trečiųjų asmenų, o paskui jį atiduoda nuomoti, pa-
žadėdama pasibaigus kontrakto laikotarpiui turtą perduoti, atiduoti nemo-
kamai ar atsiimti.
Yra du pagrindinai lizingo tipai: 1) operacinis., arba einamasis, ir 2)
finansinis lizingas.
Operacinis lizingas labai artimas paprastos nuomos sutarčiai. Savi-
ninkas neperleidžia nuomininkui visos rizikos ir naudos, gaunamos iš lizin-

m 10. SUTARTYS
guojamos priemonės. Toks lizingas dažniausiai yra trumpalaikis. Savininkas

turtą gali išnuomoti iš eilės keliems lizingo gavėjams, nes lizingo laikas pa-
prastai būna daug trumpesnis už visą lizinguojamos priemonės tarnavimo
laiką.
Priemonės savininkas yra lizingo davėjas, kuris šią priemonę įtraukia
į apskaitą, skaičiuoja nusidėvėjimą ir gauna lizingo pajamas.
Lizingo davėjas gali perleisti tretiesiems asmenims visas ar dalį savo
teisių, susijusių su lizingo sutartimi ir jos dalyku.
Lizingo gavėjas teisę naudotis lizingo sutarties dalyku ar kitokią iš
lizingo sutarties atsirandančią teisę gali perleisti tik gavęs išankstinį rašytinį
lizingo davėjo sutikimą.
Lizingo davėjas neturi teisės be lizingo gavėjo raštiško sutikimo
įkeisti lizingo dalyką.
Finansinis lizingas turi turėti vieną iš šių trijų ypatybių:
pasibaigus sutarties terminui, lizingo gavėjas lizinguojamą prie-
monę gali išsipirkti arba iš karto tapti jos savininku;
lizingo laikas turi būti ne trumpesnis kaip 45% ir ne ilgesnis kaip
90% laiko, numatomo priemonei iš viso eksploatuoti;
lizingo įmokų suma turi būti ne mažesnė kaip 90% nuomojamos
priemonės vertės.
Finansinis lizingas yra savitas vienas nuo kito neatskiriamų sutarčių
ir dokumentų derinys. Tai:
nuomos kontraktas (lizingo davėjas ir pirkėjas);
pirkimo-pardavimo kontraktas (pardavėjas ir lizingo davėjas);
pardavimo ir perdavimo įsipareigojimas (lizingo davėjas ir lizin-
go gavėjas);
objekto priėmimo protokolas (sudaro pirkėjas ir pateikia lizingo
kompanijai).
Atskira lizingo forma yra grąžintinis lizingas. Šiuo atveju lizingo
davėjas išperka išsinuomotą objektą iš pirkėjo ir išpirktą daiktą vėl išnuo-
moja lizingo sąlygomis tam pačiam pirkėjui. Lizingo davėjas savo partneriui
paprasčiausiai skolina pinigus, tapdamas objekto savininku.
Lizingo sutartyje nurodoma lizinguojamo objekto pardavėjas (tiekė-
jas), objekto pristatymo į lizingo gavėjo firmą terminai ir kita tvarka.
Lizingo sutartis paprastai įsigalioja nuo lizingo objekto įsigijimo ar
eksploatavimo pradžios. Lizingo sutartis galioja sutartyje numatytą laiką.
Lizingo davėjas pagal sutartį gali būti bankas arba kitas pelno sie-
kiantis juridinis asmuo. Lizingo sutartimi davėjas įsipareigoja sudaryti pir-
kimo-pardavimo sutartį su pardavėju (tiekėju), laikydamasis su lizingo ga-
vėju suderintų komercinių-techninių sąlygų. Lizingo davėjas pardavėją ir
10. SUTARTYS VYK
daiktą parenka pagal lizingo gavėjo nurodymus ir neatsako už jų parinkimą.

Jis taip pat privalo įsipareigoti pristatyti lizinguojamą objektą lizingo gavė-
jui sutartyje numatyta tvarka.
Sutartyje gali būti numatyta, kad lizingo gavėjas draudžia lizinguo-
jamą objektą lizingo davėjo naudai. Tuo atveju draudimas į nuomos mokestį
neįeina.
Lizingo gavėjas pats savo sąskaita remontuoja įrenginius, juos pri-
žiūri.
Lizingo sutartis negali būti peržiūrėta, tad negalės ateityje keistis ir
lizingo pajamos. Jų dydis ir lygis galioja visą sutarties laiką.
Lizingo sutartyje gali būti nurodoma bendra viso lizingo laikotarpio
įmokų suma bei vidutinės kasmetinės įmokos. Vidutinės kasmetinės įmokos
gali būti numatytos pastovios, didėjančios ar mažėjančios. Jų pobūdis pri-
klauso nuo taikomų kredito ir palūkanų skaičiavimo taisyklių.
Dažniausiai taikomi du būdai. Pirmas - grąžinamų kreditų dydis ne-
sikeičia, o mažėja apskaičiuotų palūkanų suma. Šiuo atveju bendra įmokų
suma kasmet mažėja. Antras - kasmetinė įmokų suma išlieka pastovi. Ji su-
daryta iš didėjančių grąžinimo kredito sumų ir atitinkamai mažėjančių ap-
skaičiuotų palūkanų.
10.8. BANKO SĄSKAITOS SUTARTIS
Banko sąskaitos sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja

priimti, saugoti pinigines lėšas, vykdyti sąskaitos turėtojo pavedimus dėl są-
skaitoje turimų lėšų, kitas bankines operacijas pagal banko sąskaitos sutartį,
o klientas įsipareigoja sumokėti bankui už suteiktas paslaugas ir atliktas
operacijas. Bankas gali disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis tik su są-
lyga, kad bus užtikrinta kliento teisė netrukdomai disponuoti tomis lėšomis.
Jis neturi teisės nustatyti ir kontroliuoti kliento pinigų naudojimą ar nustatyti
kitokius įstatyme ar banko sąskaitos sutartyje nenumatytus kliento teisės
disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis savo nuožiūra apribojimus.
Banko sąskaitos sutarties sudarymas ir vykdymas. Sudarius banko
sąskaitos sutartį, klientui ar jo nurodytam asmeniui sutartyje nurodytomis
sąlygomis banke atidaroma sąskaita.
Banko sąskaitos sutartyje gali būti numatyta, kad teisė disponuoti są-
skaitoje esančiomis lėšomis patvirtinama elektroninėmis mokėjimo priemo-
nėmis, panaudojant elektroninį paštą ar asmens parašą, kodą, slaptažodį ar
kitus duomenis, patvirtinančius, kad nurodymą davė šią teisę turintis asmuo.

VVK 10. SUTARTYS
Jeigu bankas pagal banko sąskaitos sutartį išmoka pinigus iš kliento

sąskaitos neatsižvelgdamas į tai, ar joje yra pinigų (sąskaitos kreditavimas),
pripažįstama, kad bankas suteikia klientui atitinkamos sumos kreditą nuo
pinigų išmokėjimo dienos.
Bankui draudžiama apriboti kliento galimybę disponuoti sąskaitoje
esančiomis lėšomis, išskyrus atvejus, kai sąskaitoje esančios lėšos areštuo-
jamos arba banko atliekamos operacijos sustabdomos pagal įstatymą.
Lėšų iš banko sąskaitos nurašymo tvarka. Lėšos iš banko sąskaitos
nurašomos kliento nurodymu. Be kliento nurodymo lėšos gali būti nurašo-
mos teismo sprendimu bei kitais įstatymo ar banko sąskaitos sutarties nusta-
tytais atvejais. Jeigu sąskaitoje yra pakankamai lėšų visiems pareikštiems
reikalavimams patenkinti, lėšos nurašomos kliento nurodymu ir kitų doku-
mentų gavimo tvarka (kalendorinis eiliškumas).
Operacijų atlikimo terminai. Bankas privalo įskaityti į kliento są-
skaitą lėšas, išmokėti arba pervesti lėšas kliento nurodymu ne vėliau kaip ki-
tą dieną po dienos, kurią gavo atitinkamą mokėjimo dokumentą, jeigu banko
sąskaitos sutartis nenumato kito termino.
Bankas ar kita kredito įstaiga privalo garantuoti slaptumą, neturi tei-
sės be turėtojo sutikimo teikti informaciją apie sąskaitoje esančias pinigines
lėšas ir turėtojo pavedimu atliekamas operacijas (išskyrus įstatyme numaty-
tus atvejus).
Banko sąskaitos sutarties nutraukimo tvarka. Kliento pareiškimu
banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta bet kada. Banko reikalavimu su-
tartis gali būti nutraukta, jeigu: 1) lėšų, esančių kliento sąskaitoje, suma su-
mažėja tiek, kad nesiekia sutartyje numatytos minimalios sumos, ir per vie-
ną mėnesį nuo banko išsiųsto pranešimo dienos klientas jos nepadidina; 2)
jeigu daugiau kaip metus su kliento sąskaita nebuvo atliekamos jokios ope-
racijos.
Banko sąskaitos sutarties nutraukimas yra pagrindas sąskaitą uždary-
ti. Banko sąskaitos sutartis galioja iki sąskaitos uždarymo.
10.9. NUOMOS SUTARTIS
Nuomos sutartimi viena šalis - nuomotojas - įsipareigoja laikinai per-

duoti nuomininkui turtą laikinai valdyti ir naudoti už mokestį, o kita šalis -
nuomininkas - įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.
Nuomos sutartis yra konsensualinė, dvišalė ir atlygintina.
Nuomos sutarties dalykas gali būti bet kokie nesunaudojami daiktai.

10. SUTARTYS VVK
Nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam nei l metų laikotarpiui, turi būti

rašytinė.
Nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu. Jeigu terminas
nenustatytas, laikoma, kad sutartis sudaryta neribotam laikui, ir kiekviena
šalis turi teisę bet kada sutartį nutraukti įspėjusi apie tai antrąją šalį prieš l
mėnesį, o jeigu nuomojami pastatai, gyvenamosios ar negyvenamosios pa-
talpos - prieš 3 mėnesius. Jeigu sutarties terminas pasibaigė, o nuomininkas
ilgiau negu 10 dienų ir toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam nepriešta-
rauja, laikoma, kad sutartis pratęsta neribotam laikui.
Nuomotojas privalo pateikti nuomininkui turtą pagal sutarties sąlygas
ir nustatytos būklės. Jis neatsako už trūkumus, apie kuriuos pranešė sudary-
damas sutartį. Nuomotojas savo sąskaita ir jėgomis atlieka turto kapitalinį ir
neatidėliotiną remontą.
Nuomininkas privalo tinkamai laikyti, eksploatuoti išnuomotą turtą,
padengti išlaikymo išlaidas, savo sąskaita laiku daryti einamąjį remontą.
Išnuomoto daikto duodamos pajamos, vaisiai, gyvulių prieaugis pri-
klauso nuomininkui, jeigu sutartis nenustato ko kita.
Nuomininkas turi teisę subnuomoti išnuomotą daiktą tiktai gavęs rašy-
tinį nuomotojo sutikimą.
Nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti išsinuomo-
tą turtą savininkui (nuomotojui) pradinės būklės, atsižvelgiant į normalų nu-
sidėvėjimą.
Nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas.
Civilinis kodeksas nustato tokias nuomos rūšis: vartojimo nuomą,
transporto priemonių nuomą teikiant vairavimo ir techninės priežiūros
paslaugas, transporto priemonių nuomą neteikiant vairavimo ir techninės
priežiūros paslaugų, pastatų, įrenginių ar statinių nuomą, įmonės nuomą,
Žemės nuomą, lizingą, arba finansinę nuomą, ir gyvenamosios patalpos
nuomą.
Vartojimo nuoma - tai tokia sutartis, kuria nuomotojas, t.y. asmuo,
kurio nuolatinis verslas - daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui ar jo
šeimos nariams kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir naudoti už užmokestį
namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuo-
mininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.504-6.511 str.).
Transporto priemonių nuoma teikiant vairavimo ir techninės priežiū-
ros paslaugas - tai tokia sutartis, kuria nuomotojas įsipareigoja perduoti
nuomininkui laikinai naudoti už užmokestį transporto priemonę ir suteikti
tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o
nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (LR CK 512-6.521 str.).

WK 10. SUTARTYS
Transporto priemonių nuoma neteikiant vairavimo ir techninės prie-

žiūros paslaugų - tai sutartis, analogiška aukščiau paminėtai transporto
priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas su-
tarčiai, tik šiuo atveju nuomotojas neįsipareigoja teikti vairavimo ir techni-
nės priežiūros paslaugų (CK 6.522-6.529 str.).
Pastatų, įrenginių ar statinių nuoma - tai sutartis, kuria nuomotojas
įsipareigoja už užmokestį perduoti nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti
arba laikinai naudoti pastatą, statinį ar įrenginį, o nuomininkas įsipareigoja
mokėti nuomos mokestį (CK 6.530-6. 535 str.).
įmonės nuoma - tai sutartis, kuria nuomotojas įsipareigoja už mokestį
perduoti nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti įmonę kaip turtinį komplek-
są, naudojamą verslui, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.
Kartu su įmone nuomininkui perduodamas žemės sklypas, pastatai, statiniai,
įrengimai, mechanizmai bei kitos sutartyje numatytos gamybos priemonės,
žaliavos, atsargos, apyvartinės lėšos, teisės naudotis žeme, vandeniu ir kitais
gamtos ištekliais, pastatais, statiniais ar įrenginiais, kitos su įmone susijusios
nuomotojo turtinės teisės, teisė į prekės ar paslaugos ženklą bei firmos vardą
ir kitos išimtinės teisės, taip pat perleidžiamos reikalavimo teisės ir perke-
liamos skolos, numatytos nuomos sutartyje (CK 6.536-6.544 str.).
Žemės nuoma - tai sutartis, kuria viena šalis - nuomotojas - įsiparei-
goja perduoti už užmokestį kitai šaliai - nuomininkui - sutartyje nurodytą
žemės sklypą laikinai valdyti ir naudoti pagal sutartyje numatytą paskirtį ir
naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutarties nustatytą
žemės nuomos mokestį (CK 6.545-6.566 str.).
Gyvenamosios patalpos nuoma - tai sutartis, kuria nuomotojas įsipa-
reigoja suteikti už užmokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai val-
dyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudoti šią patalpą
pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.575-6.628 str.).

11. NESUTARTINĖS PRIEVOLĖS VVK
11. NESUTARTINĖS PRIEVOLĖS
11.1. PRIEVOLĖS, ATSIRANDANČIOS DĖL

ŽALOS PADARYMO
Dauguma prievolinių santykių atsirado iš fizinių ir juridinių asmenų
teisėtos, leistinos, visuomenei ir jos nariams naudingos veiklos. Vyrauja su-
tartinės prievolės, kurios atsiranda iš šalių susitarimo arba administracinių
aktų ir jais remiantis sudarytų sutarčių. Sutartyje numatytų sąlygų ir sutartį
reguliuojančių teises normų nevykdymas yra neteisėti veiksmai. Atsakomy-
bė už sutarties pažeidimą nustatoma remiantis šalių nustatytomis sutarties
sąlygomis arba įstatymo, reguliuojančio tą teisinį santykį, numatytomis tai-
syklėmis.
Be nurodytų prievolių, yra nesutartinės prievolės, kurios atsiranda iš
fizinių ir juridinių asmenų neteisėtų veiksmų. Šiais atvejais pažeidžiami ab-
soliutiniai santykiai, kuriuose įstatymas subjektines teises suformuluoja
bendra forma, kaip nuosavybės teisę, teisę gyventi, sveikatos teisę ir t.t.
Šiuose santykiuose visi asmenys yra įpareigoti tokių absoliučių teisių nepa-
žeisti. Iki neteisėtų veiksmų padarymo tarp šalių nėra jokių sutartinių santy-
kių. Šiais atvejais pagrindas prievolei atsirasti yra neteisėtais veiksmais pa-
darymas žalos kitam asmeniui. Pagal civilinę teisę žala laikoma fiziniam ar-
ba juridiniam asmeniui priklausančių asmeninių arba turtinių gėrybių suma-
žinimas. Būdinga žalos savybė - jos turtinis pobūdis. Jis pasireiškia turto su-
naikinimu arba jo sužalojimu, daikto prekinės vertės sumažinimu, dėl dar-
bingumo sumažėjimo sužalojus darbo pajamų (visų ar dalies) netekimu, gy-
dymo išlaidomis, fiziniam asmeniui mirus, jo išlaikytiniams lėšų pragyve-
nimui netekimu, laidojimo išlaidomis ir pan.
11.2. BENDRIEJI PRIEVOLIŲ, ATSIRANDANČIŲ

DĖL ŽALOS PADARYMO, NUOSTATAI
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 str. nustatyta: „Žmogaus
teisę į gyvybę saugo įstatymai", o 21 str. aiškinama plačiau: „Žmogaus as-
muo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymai. Draudžiama žmogų kan-
kinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias
bausmes." Jeigu vieni fiziniai ar juridiniai asmenys padaro kitiems asme-

VVK 11. NESUTARTINĖS PRIEVOLĖS
nims materialinę ir moralinę žalą, žalos atlyginimą nustato įstatymas. Tai

užfiksuota Konstitucijos 30 str. 2 d.
Dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų atsiranda prievoliniai
santykiai tarp nukentėjusiojo, vadinamo kreditoriumi, ir žalą padariusio as-
mens, vadinamo skolininku. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad žalą pada-
ręs asmuo - skolininkas - pilnutinai ją atlygintų, o skolininkas privalo pada-
rytą žalą atlyginti. Taigi prievolė, atsiradusi dėl žalos padarymo, yra civili-
nis teisinis santykis, kuriame viena šalis - kreditorius - turi teisę reikalauti,
kad neteisėtai padaręs žalą asmuo ją pilnutinai atlygintų, o kita šalis - skoli-
ninkas - privalo pilnutinai žalą atlyginti.
Padarytos žalos atlyginimo teisinis institutas yra visuma civilinės
teisės normų, kurios nustato šio santykio subjektus, vieno asmens padarytą
kitam asmeniui žalą, jos atlyginimo pagrindus bei tvarką. Šių teisimų prie-
volių rūšį detaliau reguliuoja LR CK 6.263-6.291 str.
Atsakomybės subjektai - skolininkai - yra asmenys, kurie padarė ža-
lą. Jie gali būti juridiniai asmenys (įmonės, asociacijos, bankai, kredito
įstaigos, draudimo ir visuomeninės organizacijos) bei fiziniai asmenys. Ta-
čiau, kitaip negu kreditoriai, šioje prievolėje skolininkai gali būti tiktai
veiksnūs arba turintys dalinį veiksnumą (sulaukę 14 metų) fiziniai asmenys.
Už žalą, padarytą nepilnamečio iki 14 metų amžiaus, atsako jo tėvai, įtėviai
ir globėjai, o jam esant mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigos priežiūroje -
šios organizacijos (CK 6.275 str.). Už žalą, padarytą piliečio, pripažinto ne-
veiksniu, atsako jo globėjai arba organizacija, privalanti jį prižiūrėti. Fiziniai
asmenys teismine tvarka pripažįstami neveiksniais, kai jie dėl psichinės li-
gos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės arba ją
supranta, bet negali jų valdyti (CK 2.10 str.).
Juridinis asmuo kaip skolininkas atsako už žalą, padarytą dėl jo dar-
buotojų kaltės (CK 6.264 str.). Jis yra ypatinga tvarka organizuotas žmonių
kolektyvas, kurio veikla pasireiškia per savo struktūrines grandis, padali-
nius, pareigūnus ir visus darbuotojus - darbininkus, tarnautojus. Išimtis yra
akcinės bendrovės, kurias gali steigti vienas asmuo. Jis laikomas kaltu, kai
dėl žalos atsiradimo kaltas bet kuris jo darbuotojas. Svarbu tiktai, kad dar-
buotojo nusikalstami veiksmai būtų padaryti jam einant darbines (tarnybi-
nes) pareigas. Jie turi būti tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su darbuotojo
darbinėmis (tarnybinėmis) pareigomis. Tokie veiksmai gali būti padaryti or-
ganizacijos patalpoje arba jos teritorijoje, kitoje vietovėje, vykstant į darbą
arba iš jo. Dažnai darbuotojo veiksmų, kuriais padaryta žala, ryšys su darbi-
nėmis (tarnybinėmis) pareigomis numatomas specialiose instrukcijose, tai-
syklėse. Kartais jų darbinis pobūdis matyti iš atliekamo darbo. Tačiau jeigu
darbuotojas darbo metu, vykdydamas darbines (tarnybines) pareigas, padaro
kitam asmeniui arba jo turtui žalą veiksmais, kurie nieko bendro neturi su
darbinėmis (tarnybinėmis) pareigomis, pavyzdžiui, chuliganiškais veiksmais
sudaužo kito darbuotojo laikrodį, juridinis asmuo už tai neatsako.
Prievolės dėl žalos padarymo turinys yra kreditoriaus teisė reikalauti
atlyginti patirtą žalą ir skolininko pareiga padarytą žalą atlyginti. Tam skoli-
ninkas privalo atlikti tokius veiksmus, kuriais būtų atkurta kreditoriaus tur-
tinė būklė, buvusi iki žalos padarymo. Taigi skolininkas turi perduoti atitin-
kamą turtą natūra arba kompensuoti padarytą žalą pinigais. Paprastai nuos-
toliai pinigais atlyginami tada, kai nėra galimybės jų atlyginti natūra (CK
6.73 str.). Teismas, arbitražas ar trečiųjų teismas, spręsdamas žalos atlygi-
nimo klausimą, priklausomai nuo bylos aplinkybių parenka jos atlyginimo
būdą. Jeigu nustato, kad turi būti atlyginta natūra, įpareigoja neatlygintinai
perduoti nukentėjusiajam tos pačios rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti suža-
lotą daiktą ar pan.
Nesant galimybės atlyginti žalą natūra, skolininkas privalo pilnutinai
atlyginti nuostolius (CK 6.251 str.). Kai reikia atlyginti turtui padarytą žalą,
nuostoliai nustatomi pagal LR CK 6.249 str. reikalavimus, o kai žala pada-
roma sužalojus nukentėjusiojo sveikatą- pagal LR CK 6.250, 6.283 str. Tur-
to nuostoliai yra pinigine forma išreikštos kreditoriaus turėtos išlaidos, ne-
tekta turto vertė: daikto vertės dėl sužalojimo sumažėjimas, taip pat negau-
tos pajamos, kurias jis būtų galėjęs gauti, jeigu skolininkas būtų įvykdęs
prievolę.
Fizinį asmenį suluošinus arba kitaip sužalojus jo sveikatą, skolinin-
kas privalo atlyginti nukentėjusiajam uždarbį, kurio jis neteko dėl darbin-
gumo netekimo ar sužalojimo (pagerintas maitinimas, protezavimas, slau-
gymas, jei slaugė pašaliniai asmenys, ir pan.). Šią žalą padarius nusikalsta-
mu veiksmu, dar reikia valstybei atlyginti gydymo išlaidas (CK 6.283 str.).
Skolininko pareiga atlyginti padarytą žalą gali būti sumažinta atsi-
žvelgiant į jo kaltę ir turtinę padėtį. Jeigu žalai atsirasti arba jai padidėti pa-
dėjo paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas, priklausomai nuo nukentė-
jusiojo kaltės laipsnio reikalavimas atlyginti žalą sumažinamas arba atme-
tamas. Atskiruose įstatymuose gali būti numatyta kitaip (CK 6.282 str.). Tai
reiškia, kad teismas gali sumažinti žalos atlyginimo dydį ar net visiškai at-
mesti reikalavimą tik esant dideliam neatsargumui. Į paprastą, eilinį neatsar-
gumą neatsižvelgiama. Nukentėjusiojo tyčia visais atvejais atleidžia pada-
riusįjį žalą nuo jos atlyginimo.
Neatsargumas paprastai pasireiškia kurių nors taisyklių nesilaikymu.
Jo pobūdis - didelis ar paprastas neatsargumas - priklauso nuo konkrečių by-
los aplinkybių. Tam turi įtakos objektiniai ir subjektiniai veiksniai, pavyz-

džiui, nukentėjusiojo amžius, išsilavinimas, sveikatos būklė, psichinė būse-

na, darbiniai įgūdžiai, požiūris į saugumo taisykles ir pan.
Teismas taip pat gali sumažinti fizinio asmens žalos atlyginimą pri-
klausomai nuo jo turtinės padėties (CK 6.282 str.). Šiuo atveju nereikalau-
jama lyginti padariusiojo žalą turtine padėtį su nukentėjusiojo turtine padė-
timi. Žalos atlyginimo dydis gali būti mažinamas neatsižvelgiant į nukentė-
jusiojo turtinę padėtį. Remdamasis atsakomybės sumažinimo teise, teismas
neturi teisės dėl padariusiojo žalą piliečio turtinės padėties jį visiškai atleisti
nuo žalos atlyginimo.
Žalą turtui arba asmeniui gali padaryti vienas arba keletas asmenų
bendrais veiksmais. Kai žalą padaro keli asmenys bendrais veiksmais, jie at-
sako nukentėjusiajam solidariai (CK 6.279 str.). Bendrais veiksmais padary-
ta žala yra toks turto sunaikinimas arba sugadinimas arba pakenkimas pilie-
čio sveikatai, kai tai yra kelių asmenų veiksmų rezultatas. Kitaip sakant, šių
kelių asmenų bendri veiksmai yra padarytos žalos priežastis. Tam nėra būti-
na, kad šie asmenys veiktų iš anksto susitarę arba kiekvienas jų žinotų apie
kitų asmenų veiksmus.
Kai skolininkų pareiga yra solidarinė, kreditorius turi teisę reikalauti,
kad visą žalą atlygintų visi bendrais veiksmais ją padarę asmenys arba bet
kuris iš jų atlygintų tiek visą padarytą žalą, tiek jos dalį. Tokia skolininko
atsakomybė geriau apsaugo nukentėjusiojo interesus.
11.3. KITO ASMENS REIKALŲ TVARKYMAS
Realiame gyvenime kartais susidaro situacija, kai vieni asmenys sa-

vanoriškai atlieka atitinkamus veiksmus kitų asmenų labui neturėdami pas-
tarųjų įgaliojimų tuos veiksmus atlikti. Dažniausiai tai atliekama vadovau-
jantis moralinėmis nuostatomis, siekiant apsaugoti nuo gresiančio pavojaus
asmenų turtinius interesus, kurių tie asmenys patys negali apsaugoti dėl to,
kad yra laikinai išvykę, ar dėl kitų priežasčių. Tokie veiksmai yra, pavyz-
džiui, rūpinimasis naminiais gyvūnėliais mirus jų šeimininkui, apsaugojimas
ir perkėlimas į saugią vietą kito asmens turto esant stichinei nelaimei, sava-
noriškas kaiminystėje kilusio gaisro gesinimas ir kt. Tam tikrais atvejais kito
asmens interesais gali būti atlikti ne tik faktiniai, bet ir juridiniai veiksmai,
pavyzdžiui, įgyjamas kitam asmeniui būtinas turtas, įvykdoma už kitą as-
menį prievolė tretiesiems asmenims. Iš kito asmens vardu ir interesais suda-
ryto sandorio atsirandančios teisės ir pareigos pereina asmeniui, kurio vardu

ir interesais sandoris buvo sudarytas, jeigu šis asmuo sandorį patvirtina (CK
6.253 str.).
Civilinis kodeksas numato, kad asmuo, savanoriškai ir be jokio pa-
vedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarkantis kito asmens reikalus,
kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga, privalo juos tvarkyti taip, jog tai atitiktų
asmens, kurio reikalai tvarkomi, interesus. Šios veiklos pagrindu atsiradu-
sios prievolės privalomos asmeniui, tvarkančiam kito asmens reikalus. As-
muo, pradėjęs tvarkyti kito asmens reikalus, privalo juos tvarkyti tol, kol tas
kitas asmuo pats galės rūpintis savo reikalais arba kol bus paskirtas to as-
mens globėjas, rūpintojas ar turto administratorius, o jei tas asmuo miršta,
kol jo įpėdinis perims reikalų tvarkymą. Apie visus atliktus veiksmus reika-
lų tvarkytojas privalo kiek įmanoma greičiau pranešti asmeniui, kurio reika-
lai yra tvarkomi, ir raštiškai pateikti gautų pajamų, turėtų išlaidų bei nuosto-
lių ataskaitą.
Veikiant kito asmens interesais, prievolė atsiranda ne visuomet, o tik
tais atvejais, kai yra tam tikros aplinkybės. Pirma, kad atsirastų aptariama
prievolė, būtina tokia sąlyga: veiksmai tvarkant kito asmens reikalus turi
būti atliekami tvarkančiojo asmens (gestoriaus) iniciatyva, t.y. tarp asmenų
neturi būti jokio susitarimo ar nurodymo, ar iš anksto duoto sutikimo. Ges-
torius pagal įstatymą neturi būti įpareigotas atlikti atitinkamus veiksmus gi-
nant kito asmens interesus.
Antra, tvarkant kito asmens reikalus, turi aiškiai matytis atliekamų
veiksmų nauda ir jie turi atitikti akivaizdžius ar tikėtinus suinteresuoto
asmens ketinimus. Tai reiškia, kad gestoriaus veiksmai turi būti objektyviai
naudingi suinteresuotam asmeniui. Taip pat nauda turi būti akivaizdi, t.y.
aiški kiekvienam protingam civilinių santykių dalyviui. Veikdamas kito as-
mens interesais, gestorius turi būti įsitikinęs, kad jo atliekami veiksmai ati-
tinka akivaizdžius ar tikėtinus asmens, kurio reikalai yra tvarkomi, intere-
sus. Todėl jeigu konkrečiu atveju aplinkybės leidžia spėti, jog suinteresuotas
asmuo nenori imtis priemonių, kad jo turtas būtų apsaugotas nuo žūties, ar
neketina įvykdyti prievolės trečiajam asmeniui, tai gestorius neturėtų veikti
prieš to asmens valią. Išimtis yra daroma tik tuo atveju, jeigu veiksmai at-
liekami siekiant apsaugoti asmens gyvybę, tada jie galimi ir prieštaraujant
asmens, kurio reikalai yra tvarkomi, valiai.
Trečia aplinkybė yra ta, kad gestorius turi neturėti galimybės gauti
asmens, kurio reikalus ketina tvarkyti, sutikimo atlikti tam tikrus veiks-
mus, ginančius pastarojo interesus. Dažniausiai tai atsitinka, kai suintere-
suoto asmens nėra įvykio vietoje ar kai asmuo yra bejėgiškos būklės, o ap-
linkybės verčia veikti neatidėliotinai, kad būtų išvengta galimų nuostolių.

Prievolės, atsirandančios tvarkant kito asmens reikalus, elementai

yra šie: subjektai, objektas, turinys.
Įstatymas nenustato kokių nors reikalavimų aptariamos prievolės
subjektams. Kreditorius, arba gestorius, šioje prievolėje yra asmuo, atlikęs
tam tikrus veiksmus kito asmens naudai ir tvarkęs jo reikalus, o skolininkas
- asmuo, kurio interesais šie veiksmai buvo atlikti. Tiek kreditorius, tiek ir
skolininkas gali būti ir fizinis, ir juridinis asmuo.
Prievolės objektas yra asmens, kurio interesais kitas asmuo tvarkė
reikalus, veiksmai siekiant atlyginti gestoriaus turėtas būtinąsias išlaidas ir
kitus realius nuostolius, o įstatymo nustatytais atvejais ir sumokėti atlygini-
mą (CK 6.233 str. 4 p.).
Prievolės turinį sudaro gestoriaus teisė reikalauti, kad būtų atlyginti
nuostoliai ir turėtos išlaidos, kuriuos jis patyrė tvarkydamas kito asmens rei-
kalus, ir asmens, kurio reikalai buvo tvarkomi, pareiga atlyginti tuos nuosto-
lius, apmokėti išlaidas ir įstatymo nustatytais atvejais sumokėti atlyginimą.
11.4. NEPAGRĮSTAS PRATURTĖJIMAS AR

TURTO GAVIMAS
Prievolės, atsirandančios dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo,

sudaro atskirą prievolių rūšį, kurią galima apibūdinti dviem požymiais. Pir-
ma, šios prievolės gali atsirasti labai skirtingų juridinių faktų pagrindu. An-
tra, bendroje prievolių sistemoje būdamos savarankiškos, šios prievolės kar-
tu yra šalia kitais pagrindais atsirandančių ir visai kito teisinio pobūdžio
prievolių, šių atžvilgiu jos tarsi prievolės palydovės.
labiausiai yra paplitusios tarp piniginių prievolių. Pinigai civilinėje teisėje
atlieka atsiskaitymo priemonės funkciją ir kartu teisiškai yra kilnojamasis
turtas. Tais atvejais, kai nepagrįstas turto įgijimas ar sutaupymas be pagrin-
do yra susijęs su pinigais, jie praranda savo individualumą bendrame netei-
sėtai praturtėjusio asmens turto kontekste ir tarsi susimaišo su kitu teisėtu jo
turtu. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksaliai: asmuo, kurio ūkinėje sfe-
roje atsirado tokios turtinės vertybės, turi teisę į jas, tačiau ta teisė atsirado
be tinkamo teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties tokias vertybes reikia iš-
imti iš asmens, kurio ūkinės veiklos sferoje jos atsirado, ūkinės veiklos sfe-
ros ir perkelti į asmens, kuris turi nuosavybės teisę į jas, ūkinės veiklos sfe-
rą. Šios nuostatos susijusios ne tik su piniginėmis prievolėmis, bet ir su ki-

tomis prievolėmis, kurių dalykas yra rūšiniais požymiais apibūdinamas

daiktas.
Prievolių, atsirandančių dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo,
apibrėžimas skamba taip: prievolėse, atsirandančiose dėl nepagrįsto pra-
turtėjimo ar turto gavimo, viena šalis - skolininkas, - kurios ūkinėje sfero-
je be teisinio pagrindo atsirado ar buvo sutaupytas tam tikras turtas, pri-
valo perduoti tą turtą asmeniui, kurio sąskaita įvyko šis nepagrįstas pra-
turtėjimas ar turto gavimas, o įstatymo numatytais atvejais - kitam įgalio-
tam asmeniui, o kita šalis - kreditorius - turi teisę reikalauti jai tą turtą
perduoti.
kaip ir kitos civilinės teisinės prievolės, yra turtinio pobūdžio. Šių prievolių
pagrindu tarp skolininko ir kreditoriaus atsiranda tokie santykiai, kai iš vie-
no asmens ūkinės veiklos sferos turtinės vertybės yra perkeliamos į kito as-
mens ūkinės veiklos sferą. Prievolės, atsirandančios dėl nepagrįsto praturtė-
jimo ar turto gavimo, nepriklausomai nuo to, ar jos yra savarankiško pobū-
džio, ar egzistuoja kaip kitos prievolės palydovės, net jeigu pastarosios ir
yra sutartinės prievolės, visada yra nesutartinio pobūdžio.
yra sąlyginės prievolės.
Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu
tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo įgyti, privalo vi-
sa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta (CK 6.237 str.). Įgytas
turtas turi būti grąžintas natūra, o jeigu jis yra žuvęs ar sužalotas, turi būti
atlyginama pinigais jo tikroji vertė ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio jo ver-
tės pasikeitimo.
Pirmojo pagrindo nebuvimas sąlygoja antrojo pagrindo atsiradimą.
Taigi, kaip ir kiekviena kita prievolė, sąlyginė prievolė atsiranda tik įstaty-
mo nustatytais pagrindais, kurie vadinami juridiniais faktais.
Aptariamos prievolės gali atsirasti iš:
> įvykių ir veiksmų;
> teisėtų veiksmų ir teisės pažeidimų;
> teisinių aktų ir teisinių poelgių.
Kaip išimtį reikėtų paminėti tik sutartį, kadangi prievolė dėl nepa-
grįsto praturtėjimo ar turto gavimo yra nesutartinė prievolė. Įsipareigojimai
dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo gali kilti dėl neįveikiamos jėgos,
taip pat dėl gamtos stichijos, neteisėtų nepagrįstai praturtėjusio ar turtą ga-
vusio asmens ar kitų asmenų veiksmų, kitų neteisėtų veiksmų, sukėlusių tei-
sines pasekmes, ir kt.

m 11. NESUTARTINĖS PRIEVOLĖS
Tam tikrais atvejais turto įgijimas ar sutaupymas iš pradžių turėjo

teisinį pagrindą, kuris vėliau išnyko. Prievolė dėl nepagrįsto praturtėjimo ar
turto gavimo pagal bendrą taisyklę atsiranda tik nuo to momento, kai toks
teisinis pagrindas išnyksta. Galima ir kita situacija, kai turto įgijimas ar su-
taupymas pradžioje neturėjo jokio teisinio pagrindo, o vėliau toks pagrindas
atsirado. Pastaruoju atveju nuo to momento, kai teisinis pagrindas atsirado,
turto įgijimas arba sutaupymas nustoja būti nepagrįstas.
Nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą iliustruosime praktiniais pa-
vyzdžiais.
Vykdydamas kliento mokėjimo pavedimą, bankas klaidingai pervedė
pinigines lėšas iš kliento sąskaitos ne į asmens, su kuriuo klientas turėjo at-
siskaityti už suteiktas paslaugas, sąskaitą, o į pašalinio asmens sąskaitą.
Kaip neteisėtų banko veiksmų išdava atsirado prievolė dėl nepagrįsto pratur-
tėjimo, kurioje banko klientas, iš kurio sąskaitos buvo pervestos lėšos, tam-
pa kreditoriumi, o asmuo, į kurio sąskaitą per klaidą buvo pervestos lėšos, -
skolininku. Šios prievolės atsiradimas nepanaikina banko atsakomybės savo
kliento atžvilgiu. Jeigu klaida įvyko dėl to, kad mokėtojas netinkamai užpil-
dė lėšų gavėjo rekvizitus, tai apsiribojama tik prievolės dėl nepagrįsto pra-
turtėjimo ar turto gavimo tarp mokėtojo ir lėšų gavėjo atsiradimu.
Pranešimas apie reikalavimą apmokėti sąskaitą už tarptautinį pokalbį
telefonu nurodžius abonento adresą ir telefono numerį buvo įmestas į kito
asmens pašto dėžutę, kurios savininkas, nepažiūrėjęs, kieno vardu išduotas
reikalavimas, sąskaitą apmokėjo. Šioje situacijoje atsiranda prievolė dėl
nepagrįsto praturtėjimo (nepagrįsto sutaupymo) tarp abonento, kurio
pokalbis buvo apmokėtas, ir asmens, apmokėjusio sąskaitą. Pirmasis
prievolėje yra skolininkas, antrasis - kreditorius.
Asmuo, kuriam dar nesuėjęs amžius, nuo kurio pradedama skaičiuoti
pensija, pateikė padirbtus dokumentus, pagal kuriuos jam pensija buvo pa-
skirta. Tuo metu, kai buvo pastebėta apgaulė, šiam asmeniui suėjo pensinis
amžius. Priežastis, dėl kurios jam neturėtų būti paskirta pensija, išnyko. Ta-
čiau iš jo gali būti išieškota suma, kurią be pagrindo, kaip pensiją šiam as-
meniui išmokėjo valstybė iki to momento, kai jam suėjo pensinis amžius.
Vienas asmuo paskolino kitam asmeniui pinigų nurodydamas, ko-
kius procentus pastarasis turėtų sumokėti grąžindamas visą sumą. Suėjus su-
tartyje numatytam terminui, paskolos gavėjas negrąžino nei skolos, nei pro-
centų, kuriuos turėjo sumokėti. Ieškinį dėl nurodytų sumų reikėtų
klasifikuoti kaip sutartinį ieškinį. Tuo pat metu iš skolininko gali būti
išieškotos netesybos, skaičiuojant nuo termino praleidimo momento. Šį
ieškinį reikia vertinti kaip nesutartinį ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.
CIVILINĖ TEISE 209

11. NESUTARTINĖS PRIEVOLĖS WK
Potvynio metu paruoštas plukdyti miškas iš vienos firmos nuplaukė į

kitos firmos teritoriją ir prisidėjo prie pastarosios plukdyti paruošto miško.
Kadangi mediena nebuvo kaip nors ypatingai pažymėta ir jos nebuvo galima
atskirti, tai tarp firmos, iš kurios nuplaukė mediena, ir firmos, prie kurios
medienos ji prisidėjo, atsirado prievolė dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Pateikti pavyzdžiai rodo, kad prievolės dėl nepagrįsto praturtėjimo ar
turto gavimo gali kilti įvairiais pagrindais - tiek teisėtų veiksmų, tiek netei-
sėtų veiksmų ar įvykių ir panašiai - ir kad jos, pačios būdamos nesutartinės,
gali eiti kartu su savo teisine kilme kitokiomis prievolėmis, taip pat ir su su-
tartinėmis.
11.5. LOŠIMAI IR LAŽYBOS

LR CK 6.243 str. nustato, kad lošimo ir lažybų pagrindu jokios prie-
volės neatsiranda, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. Su lošimu ir lažy-
bomis susiję reikalavimai teisme neginami, jeigu kitaip nenumatyta įstaty-
me. Jeigu pagal įstatymą lošimai ir lažybos draudžiami, tai laimėjusi šalis
negali reikalauti sumokėti sutartos sumos, o pralaimėjusi šalis negali sumo-
kėtos sumos išreikalauti.
Azartinis losimas - tai susitarimas, kurio vienintelis pagrindas yra
galimybė esant taisyklėse numatytoms atsitiktinėms sąlygoms vienam iš da-
lyvių įsigyti turtinę naudą (laimėjimą) kito dalyvio sąskaita.
Azartiniai lošimai yra skirstomi į dvi grupes: lošimus plačiąja šio
žodžio prasme ir lažybas.
Lažybos - tai susitarimas, kurio pagrindu vienas iš dalyvių tvirtina,
kad praeityje ar ateityje buvo ar bus tam tikra aplinkybė, o kitas tai neigia.
Lažybose laimi iš dalyvių tas, kurio prognozė pasirodo teisinga.
Priklausomai nuo laimėjimo sumos nustatymo būdo lažybos yra
skirstomos į dvi grupes: totalizatorių ir bukmekerių lažybas. Bukmekerių la-
žybose, pavyzdžiui, ruletėje ar piniginėje-daiktinėje loterijoje, laimėjimo
dydis yra fiksuota suma, kuri nepriklauso nuo dalyvių skaičiaus ar laimėtojų
skaičiaus. Totalizatoriuje, pavyzdžiui, žirgų lenktynėse ar bėgime, laimėji-
mas bus didesnis ir priklausys nuo prizinio fondo dydžio ar nuo to, kuo di-
desnė laimėjimo suma ir mažesnė laimėjimo tikimybė.
Loterijos ir kitų žaidimų, grindžiamų rizika ar atsitiktinumu, pagrin-
du prievolės atsiranda tik tuo atveju, jeigu jie buvo organizuoti ir įvyko įsta-
tymų nustatyta tvarka.

VVK 12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ
12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ

PAŽEIDIMĄ
12.1. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄVOKA IR

REIKŠMĖ
Civilinė atsakomybė yra įstatymo nustatyta neigiama turtinė valsty-

bės reakcija į civilinės teisės pažeidimą. Teisės pažeidėjui tai sukelia nenau-
dingas turtines pasekmes, kurios pasireiškia tam tikrų turtinių teisių atėmi-
mu arba jo turto sumažinimu. Šios neigiamos turtinės priemonės civilinės
teisės pažeidėjui taikomos valstybės prievarta (pavyzdžiui, teismo, arbitražo
sprendimu) arba galimybė jas taikyti verčia civilinės teisės pažeidėją patį
sau šias priemones taikyti.
Kaip jau minėjome, civilinė atsakomybė pasireiškia turtinėmis po-
veikio priemonėmis, kurių rūšis, jų taikymo sąlygas ir tvarką nustato civili-
nė teisė. Tačiau atskirų asmenų atsakomybė neatsiranda tiesiog iš atsako-
mybę reguliuojančių normų. Teisės normos yra tiktai prielaida civilinei at-
sakomybei atsirasti, o ne pati atsakomybė. Atskiriems asmenims ji atsiranda
tiktai susidarius atsakomybės teisiniam santykiui, kurį sukelia subjektinės
teisės pažeidimas, t.y. tam tikras juridinis faktas. Tai yra teisinis santykis
tarp teisės pažeidėjo ir nukentėjusiojo, tam tikrais atvejais tarp teisės pažei-
dėjo ir valstybės, ir šio santykio teisės pažeidėjui atsiranda įstatyme arba su-
tartyje numatytos poveikio priemonės. Dažnai subjektinės teisės pažeidimą
ir kartu teisės pažeidėjo atsakomybę nustato atitinkamos institucijos, pavyz-
džiui, teismas, arbitražas. Tačiau tam tikrais atvejais subjektinės teisės pa-
žeidimas ir atsakomybė už tai gali būti nustatoma nesikreipiant į atitinkamus
organus.
Civilinė teisinė atsakomybė yra viena iš prievartos poveikio priemo-
nių, taikomų teisės pažeidėjui. Ji pasireiškia teisės pažeidėjui neigiamų tur-
tinių pasekmių sukėlimu.
Civilinei teisei būdinga tai, kad įstatyme numatytais atvejais pats
skolininkas gali pripažinti civilinę atsakomybę ir atlyginti padarytus nuosto-
lius ar sumokėti netesybas. Tai atsakomybės taikymas be valstybės prievar-
tos.
Civilinė atsakomybė atsiranda tiktai teisės pažeidėjui. Ji pasireiškia
tuo, kad dažniausiai, be pažeistos pagrindinės prievolės, atsiranda papildo-

12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ VYK
ma arba nauja prievolė, kuri yra atsakomybės teisinis santykis. Ši papildoma

arba nauja prievolė paprastai atsiranda dėl nuostolių atlyginimo, netesybų
sumokėjimo.
Atsakomybė dažniausiai tampa papildoma prievole, nes paprastai
skolininkas neatleidžiamas nuo pareigos įvykdyti pagrindinę prievolę (pa-
teikti prekes, grąžinti daiktą ir t.t.). Ji būna nauja prievolė, kai teisės pažei-
dimas nesusijęs su šalių tarpusavio prievolėmis arba tokių teisinių santykių
tarp jų nėra arba kai pagrindinė prievolė pasibaigia ir lieka tiktai civilinė at-
sakomybė, pavyzdžiui, tiekimo sutartis pasibaigia, pirkėjas atsisako papil-
domo prekių tiekimo ir lieka tiktai atsakomybė už nepatiekimą.
Atsakomybė paprastai būna prievolė atlyginti žalą natūra arba nuos-
tolius, sumokėti netesybas. Tai atsakomybės civilinis teisinis santykis, iš ku-
rio atsiranda civilinės teisės pažeidėjo pareiga atlyginti žalą, nuostolius ir
sumokėti netesybas, t.y. patirti turtinio pobūdžio prievartos priemonių tai-
kymą.
Civilinei teisinei atsakomybei būdinga tai, kad:
1) atsakomybė yra viena iš įstatymo ar sutarties nustatytų sankcijų;
2) atsakomybės atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas;
3) atsakomybė pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis (neigia-
momis) turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos,
nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo;
4) atsakomybė yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto
teisinio santykio elementas;
5) atsakomybė įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo
galimybe.
Taigi civilinė atsakomybė yra viena iš įstatymo ar sutarties nustatytų
sankcijų rūšių, subjektinės civilinės teisės pažeidėjui iš atsakomybės teisinio
santykio atsiradusi papildoma arba nauja pareiga patirti įstatyme arba sutar-
tyje numatytas neigiamas turtinio poveikio prievartos priemones, įgyvendi-
namas valstybės prievarta arba jos galimybe.
Civilinė atsakomybė skatina visus civilinių santykių dalyvius tinka-
mai įvykdyti prievoles. Ji taip pat reikšminga priemonė ūkio subjektų veik-
lai, sutartinei drausmei stiprinti. Civilinėje teisėje atsakomybė atlieka tris
pagrindines funkcijas. Pirma, ji daro neigiamą turtinį poveikį teisės pažeidė-
jui. Antra, atkuria buvusią iki teisės pažeidimo turtinę padėtį. Jeigu jos at-
kurti neįmanoma, turi būti atlyginami padaryti nuostoliai. Trečia, įspėja ir
auklėja teisės pažeidėją ir kitus teisinių santykių dalyvius. Taikant atsako-
mybę, teisės pažeidėjai mokomi tiksliai laikytis įstatymų ir vykdyti prievo-
les. Be to, įspėjami kiti asmenys, kad nepažeidinėtų įstatymų ir subjektinių
teisių.
Civilinė atsakomybė įstatymo ar sutarties numatytais atvejais gali

būti draudžiama. Tam sudaroma civilinės atsakomybės draudimo sutartis
(CK 6.254 str.).
Turint pagrindo manyti, kad yra realus pavojus, jog ateityje gali būti
padaryta žala, galima pareikšti prevencinį ieškinį. Tai toks ieškinys, kuriuo
siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo atei-
tyje grėsmę (CK 6.255 str.).
12.2. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS
Civilinė atsakomybė atsiranda dėl civilinės subjektinės teisės pažei-

dimo, tačiau tik esant tam tikroms sąlygoms. Civilinės teisės teorijoje dau-
guma autorių laikosi vieningos nuomonės, kad yra keturios civilinės atsa-
komybės atsiradimo sąlygos:
1) teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai;
2) priešingas teisei skolininko elgesys;
3) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko (teisės pažeidė-
jo) veiksmų ir žalos arba nuostolių;
4) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė.
Žalos arba nuostolių padarymas. Tai reiškia, kad atsakomybė gali
būti taikoma tiktai tada, kai teisės pažeidėjas, neįvykdydamas prievolės arba
ją įvykdydamas netinkamai, padaro turtinę žalą. Kreditorius privalo įrodyti,
kad skolininkas neįvykdė prievolės arba ją įvykdė netinkamai, tuo padary-
damas žalą arba nuostolius. Vadinasi, kreditoriaus pareiga yra įrodyti teisės
pažeidimo ir nuostolių padarymo faktą bei nuostolių dydį.
Priešingas teisei skolininko elgesys. Civiliniai įstatymai nustato, kad
prievolės turi būti tinkamai vykdomos pagal įstatymo ar sutarties nurody-
mus, o tų nurodymų nesant - remiantis paprastais keliamais reikalavimais
(CK 6.38 str. l d.). Šių įstatymo reikalavimų nesilaikant, pažeidžiama prie-
volė, kito asmens subjektinė teisė. Prievolės neįvykdant arba ją įvykdant ne-
tinkamai, pažeidžiamos ir asmenų (kreditoriaus, nukentėjusiojo) subjektinės
teisės, ir jas reguliuojančios teisės normos. Tai priešingas įstatymams vei-
kimas arba neveikimas.
Priešingas teisei skolininko elgesys yra neteisėti veiksmai, t.y. teisės
normoms priešingi veiksmai. Daugeliu atvejų civilinės teisės normos tiesio-
giai draudžia atlikti tam tikrus veiksmus. Tačiau ne visais atvejais įstatyme
tiesiogiai nurodomi draudžiami veiksmai. Kai kada tai nustatoma bendro
pobūdžio taisykle arba įstatyme leidžiamais veiksmais. Tokiais atvejais tei-

12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ WK
sinių santykių dalyvių veiksmai vertinami pagal civilinių įstatymų bendruo-

sius pradmenis be prasmės, pavyzdžiui, kai nuomininkas, jo šeimos nariai
arba kiti su jais gyvenantys asmenys savo netinkamu elgesiu sudaro neįma-
nomas kitiems kartu arba greta gyventi sąlygas. Šiuo atveju nuomotojo arba
kitų asmenų, kuriems trukdoma normaliai gyventi, reikalavimu jie gali būti
iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.611 str.). Priešin-
gas teisei elgesys gali būti ir neteisėtas neveikimas, kai skolininkas neatlieka
tų veiksmų, kuriuos jis privalėjo atlikti pagal prievolę. Pavyzdžiui, LR CK
6.788 str. 2 d. įpareigoja komisionierių pastebėjus turto sužalojimus, trūku-
mus imtis priemonių komitento teisėms apsaugoti ir apie visa tai tuojau jam
pranešti. Jeigu komisionierius nurodytų veiksmų neatlieka, tai jo elgesys
laikomas neteisėtu neveikimu.
Kartais veiksmas tik išoriškai yra panašus į priešingą teisei veiksmą.
Tačiau jis nėra neteisėtas, nes yra įstatymo leidžiamas. Todėl atliekant įsta-
tyme numatytas pareigas padaryti veiksmai, kuriais padaryta žala, nelaikomi
neteisėtais (pavyzdžiui, gaisrininko padaryta žala gesinant gaisrą arba sani-
tarinės apsaugos darbuotojų išnaikinti gyvuliai kilus epidemijai). Taip pat
nelaikomi neteisėtais esant būtinajai ginčiai padaryti veiksmai, kuriais pada-
ryta žala (CK 6.253 str. 7 d.).
Priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos
arba nuostolių. Atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra priežastinis ryšys
tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos arba nuostolių. Tai tiesio-
giai išplaukia iš įstatymo, kuris nustato, kad prievolės neįvykdęs skolininkas
privalo atlyginti nuostolius (CK 6.61 str.). Asmuo, padaręs žalą, privalo ją
atlyginti (CK 6.263 str. 2 d.). Todėl teismas, arbitražas kiekvienu atveju,
prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra priežastinis ry-
šys tarp skolininko neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kreditoriaus nuostolių
(žalos). Pavyzdžiui, gavus iš transporto organizacijos defektinį krovinį, rei-
kia nustatyti, kas padarė šią žalą - siuntėjas ar gavėjas. Daugeliu atvejų, kai
nuostoliai (žala) atsiranda tiesiogiai dėl asmens elgesio (veikimo ar nevei-
kimo), priežastinis ryšys yra visiškai akivaizdus ir jokių abejonių nekyla.
Pavyzdžiui, automašina užvažiavo ant keliu ėjusio žmogaus ir jį sužalojo.
Šio įvykio ir priežastis, ir pasekmė yra visiškai aiškios. Tačiau daug sunkiau
yra nustatyti priežastinį ryšį tada, kai pasekmė priklauso ne nuo vienos, o
nuo daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, kilus muštinėms, asmuo pasileido bėg-
ti. Šokdamas per tvorą, jis nusilaužė koją ir paskui ligoninėje mirė nuo plau-
čių uždegimo.
Nustatant civilinę atsakomybę, paprastai reikia nagrinėti priežastinį
ryšį tokioje žmonių veiklos srityje, kuri susijusi su valstybės, ūkio subjektų
bei fizinių asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimais. Kartais šios teisės ir
interesai pažeidžiami sąmoningai. Sprendžiant civilinės atsakomybės klau-

simus, teisininkus domina du visuomeniniai reiškiniai: šalių elgesys ir to el-
gesio pasekmės. Paprastai šie reiškiniai yra susiję su daugeliu kitų visuome-
ninių veiksnių. Pavyzdžiui, norėdami išnagrinėti skolininko elgesį ir kredi-
toriaus nuostolius kaip priežastį ir pasekmę, mes turime mintyse šiuos abu
reiškinius atsieti nuo universalaus reiškinių tarpusavio sąryšio. Tam reikia
išspręsti klausimą, ar tam tikro fizinio asmens (skolininko) elgesys yra kre-
ditoriaus nuostolių priežastis. Nustatę, kad nuostoliai būtų buvę ir nesant ap-
linkybių, kurias laikome jų priežastimi, darome išvadą, jog tarp šių reiškinių
priežastinio ryšio nėra. Kitokia bus išvada, jeigu nustatysime, kad skolinin-
kui kitaip pasielgus šių nuostolių nebūtų buvę. Tada laikysime, kad tarp šių
reiškinių yra priežastinis ryšys, ir reikės išsiaiškinti, kokia tai priežastis - tie-
sioginė ar netiesioginė.
Tiesioginė priežastis yra tada, kai pasekmė atsiranda tiesiogiai dėl
skolininko elgesio (veiksmų arba neveikimo). Esant tokiam tarpusavio reiš-
kinių ryšiui, kreditoriaus nuostoliai atsiranda betarpiškai dėl skolininko
veiksmų. Kitokio pobūdžio yra netiesioginis priežastinis ryšys. Dėl jo nor-
maliomis sąlygomis nuostolių neatsiranda, tiktai susidaro reikalingos sąly-
gos jiems atsirasti. Susidarius tokioms sąlygoms, jie atsiranda dėl kitų žalą
sukeliančių priežasčių (nepriklausomai nuo sąlygas sudariusio asmens
veiksmų). Pavyzdžiui, pagamintus aparatus gamintojas įpakavo pažeisda-
mas standarto reikalavimus. Teisingai iškraunant iš transporto priemonių, jie
dėl nedidelio sutrenkimo buvo apgadinti. Tiesioginė aparatų apgadinimo
priežastis yra sutrenkimas juos iškraunant. Tačiau jeigu aparatai būtų tinka-
mai įpakuoti, toks sutrenkimas nebūtų jiems kenksmingas. Todėl netiesiogi-
nė atsiradusių nuostolių sužalojus aparatus priežastis yra netinkamas gamin-
tojo įpakavimas.
Civilinė atsakomybė taikoma, jeigu tarp skolininko neteisėtų veiks-
mų ar neveikimo ir kreditoriaus nuostolių yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Jeigu tarp veiksmų ir nuostolių yra atsitiktinis ryšys, atsakomybė netaikoma.
Tarp dviejų faktų yra būtinas priežastinis ryšys, jeigu patirtimi įrodyta, kad
dėl vieno fakto atsiranda rezultatai, kuriems priklauso kitas faktas. Pavyz-
džiui, darbuotojas įmonėje buvo lengvai sužeistas ir administracijos nusiųs-
tas į polikliniką perrišti. Pakeliui į polikliniką ant jo užvažiavo mašina ir jis
žuvo. Darbuotojo mirtis būtinu priežastiniu ryšiu yra susijusi su automaši-
nos judėjimu, o atsitiktiniu ryšiu - su įmonės gamybine veikla, kur darbuoto-
jas darbo metu buvo sužalotas.
Nustatant priežastinį ryšį, reikia vadovautis praktika. Todėl teismas,
arbitražas priežastiniam ryšiui tarp asmens elgesio ir šio elgesio rezultatų

12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ VVK
nustatyti privalo išnagrinėti visas aplinkybes, kurios turėjo įtakos pasek-

mėms atsirasti. Tam reikia įvairių įrodymų ir mokslo daromų išvadų.
Kaltė. Kaltė kaip bendra atsakomybės sąlyga suformuluota LR CK
6.248 str. Įstatymas neapibrėžia kaltės sąvokos, o tiktai nurodo jos formas,
todėl teisinėje literatūroje jos apibrėžimai yra įvairūs. Kaltė yra subjektinė
atsakomybės sąlyga. Ji išreiškia teisės pažeidėjo psichinį santykį su jo elge-
siu, įstatymu arba sutartimi pagal nustatytas pareigas. Kaltu laikomas as-
muo, jeigu jis neįvykdė įstatyme arba sutartyje numatytų pareigų.
Civilinė atsakomybė atsiranda, kai skolininkas prievolės neįvykdo
arba ją įvykdo netinkamai. Kaltė - tai sąmoningas savo veiksmų bei galimų
pasekmių įvertinimas. Teisine prasme kaltė yra psichinis santykis su savo
neteisėtu elgesiu, t.y. tokiu, kuris yra priešingas įstatymams ir visuomenės
moralės principams. Taigi kaltė išreiškia tokį asmens elgesį, kurį neigiamai
vertina įstatymas ir visa visuomenė.
Kaltė reiškia ne tiktai asmens supratimą, kad jo elgesys yra priešin-
gas teisei, bet ir supratimą tų pasekmių, kurios gali dėl tokio elgesio atsiras-
ti. Todėl asmens kaltei būdinga, kad jis numato arba gali numatyti savo tei-
sei priešingo elgesio pasekmes, priežastinį ryšį tarp neteisėto elgesio ir jo
pasekmių ir supranta, jog galima jų išvengti. Todėl asmuo gali būti pripažin-
tas kaltu tiktai tada, jeigu jis numatė arba turėjo numatyti savo priešingo tei-
sei elgesio pasekmes ir galėdamas jų išvengti sąmoningai to nepadarė.
Taigi kaltė yra asmens psichinis santykis su jo priešingu teisei
veiksmu arba neveikimu ir dėl to atsiradusiu rezultatu.
Įstatymas kaltę nustato kaip bendrą atsakomybės sąlygą. Tai reiškia,
jog paprastai pažeidus bet kokią prievolę skolininkui atsakomybė gali iškilti
tik esant kaltei. Ši bendra taisyklė išreikšta dispozityvine forma, todėl ji ne-
taikoma įstatyme arba sutartyje tiesiogiai numatytais atvejais (CK 6.248
str.).
LR CK 6.248 str. 2 d. numatytos dvi kaltės formos: tyčia ir neatsar-
gumas. Tyčia yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo elgesys yra prie-
šingas teisei ir dėl to gali atsirasti neigiamos pasekmės, ir jų siekia arba są-
moningai leidžia šioms pasekmėms atsirasti. Kitaip negu baudžiamoji, civi-
linė teisė neskiria tiesioginės ir netiesioginės (eventualinės) tyčios. Tyčios
formos laipsnis civilinei atsakomybei neturi reikšmės.
Neatsargumas yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo veiki-
mas ar neveikimas gali sukelti neigiamas pasekmes, bet lengvabūdiškai tiki-
si jų išvengti arba nenumato savo elgesio pasekmių, nors turi ir gali jas nu-
matyti. Šiai kaltės formai yra būdinga tai, kad teisės pažeidėjas yra nepa-
kankamai rūpestingas, atidus. Tokių reikalavimų turinys yra įvairus, atsi-
žvelgiant į tam tikrą veiklą atliekančio asmens individualias savybes (pa-
m 12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ
vyzdžiui, daugiau reikalaujama iš gydytojo, mažiau - iš medicinos sesers ir

pan.).
Civiliniai įstatymai skiria didelį ir paprastą neatsargumą, priklauso-
mai nuo aplaidumo laipsnio vykdant savo pareigas. Didelis neatsargumas
yra tada, kai įpareigotas asmuo nesiima paprasčiausių priemonių, kurios įga-
lintų įvykdyti prievolę, išvengti nuostolių, arba nenumato neigiamų pasek-
mių, kurių galimybė yra akivaizdi. Paprastai neatsargumui būdinga tai kad
asmuo veikia nesilaikydamas minimalaus, bet reikalingo pareigai įvykdyti
atsargumo ir atidumo. Nustatant atsakomybę, didelis ir paprastas neatsar-
gumas turi reikšmės tiktai tais atvejais, kai tai nurodo įstatymas. Pavyzdžiui,
LR CK 6.497 str. 2 d. suteikia teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį, jeigu
nuomininkas tyčia ar dėl neatsargumo blogina turto būklę.
Paprastai civilinė atsakomybė atsiranda esant bet kuriai kaltės formai
(tyčiai ir neatsargumui). Atsakomybei atsirasti ir jos dydžiui kaltės forma
neturi reikšmės. Todėl civilinė teisė neatskiria tiesioginės ir netiesioginės
tyčios. Išimtis yra atskiri atvejai, kai įstatymas civilinę atsakomybę sieja su
tam tikra kaltės forma. Pavyzdžiui, LR CK 6.270 str. nustato, kad asmuo
neatsako už didesnio pavojaus padarytą žalą, jeigu įrodo, kad žala atsirado
dėl nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.
Kaltė yra atsakomybės sąlyga nepriklausomai nuo to, kas pažeidė
prievolę - fizinis ar juridinis asmuo. Tačiau juridinio asmens kaltė už prie-
volės pažeidimus turi ypatumų. Juridinis asmuo yra žmonių organizacija.
Juridinio asmens kaltė pasireiškia jo darbuotojų psichiniu santykiu su savo
priešingu teisei veikimu arba neveikimu ir dėl to atsiradusiais rezultatais. Ju-
ridinio asmens veikla susidaro iš individualių valinių veiksmų, tačiau jų ne-
galima laikyti paprasta, mechanine jo darbuotojų valios ir veiksmų visuma.
Jo kaltę sudaro jo darbuotojų ir atstovų padaryti teisės pažeidimai esant kal-
tei. Šių asmenų kaltė gali pasireikšti teisiniais ir faktiniais veiksmais. Juridi-
nio asmens kaltė dažniausiai sutampa su jo atskiro darbuotojo ar grupės dar-
buotojų kalte dėl kurio nors teisės pažeidimo, tačiau ne visada juridinio as-
mens veikla pasireiškia viso kolektyvo veiksmais. Daugeliu atvejų šių rezul-
tatų negalėtų pasiekti darbuotojai atskirai, nebūdami juridinio asmens kolek-
tyve. Tai rodo, kad juridinio asmens valia ir veikla gali nesutapti su atskiro
darbuotojo arba daugelio darbuotojų valia ir veikla. Todėl nustatant juridi-
nio asmens kaltės laipsnį taip pat reikia išnagrinėti, ar atskirai darbuotojai,
jų grupės ar visas kolektyvas turėjo ir galėjo atlikti veiksmus, kurie padėtų
išvengti žalos bei nuostolių.
Civilinėje teisėje, kitaip negu baudžiamojoje, nustatyta skolininko
kaltės prezumpcija. Tai reiškia, kad neįvykdęs prievolės arba netinkamai ją
įvykdęs asmuo laikomas kaltu. Prievolės pažeidėjas gali būti atleistas nuo
atsakomybės, jeigu jis įrodys, kad jo veiksmuose nėra kaltės. Kaltės pre-
zumpcija įstatyme (CK 6.248 str. 3 d.) išreikšta dispozityviškai, todėl išimtis
iš šios bendros taisyklės gali numatyti įstatymas arba sutartis.
Įstatymas asmens, pažeidusio prievolę, kaltumo prezumpciją nustato
dėl daugelio priežasčių. Civilinė byla, kitaip negu baudžiamoji, nagrinėjama
be parengtinio tyrimo. Kad ją būtų galima nagrinėti teismo arba arbitražo
posėdyje, reikia surinkti įrodymus. Todėl kaltės prezumpcija pirmiausiai yra
priemonė, garantuojanti aktyvų šalių dalyvavimą nagrinėjant bylą. Kaltės
prezumpcija paskirstomos įrodinėjimo pareigos (omus probandi). Kredito-
rius privalo įrodyti, kad skolininkas priešingais teisei veiksmais pažeidė
prievolę. Jeigu jis reikalauja atlyginti nuostolius, taip pat privalo įrodyti ža-
los buvimą ir priežastinį ryšį tarp priešingų teisei veiksmų ir atsiradusios ža-
los. Skolininkas įpareigotas surinkti ir pateikti įrodymus, kurie patvirtintų,
kad jo veiksmuose kaltės nebuvo. Šitaip įrodinėjimo pareigos paskirstomos
todėl, kad kreditoriui sudėtinga, o kartais visai neįmanoma (ypač deliktinėse
prievolėse) surinkti skolininko kaltės įrodymų. Tuo tarpu skolininkas visada
žino, ar žala padaryta dėl jo kaltės, ar ne dėl jo kaltės, ir jis tokius įrodymus
gali pateikti.
Mišri (abipusiška) kaltė. Paprastai civilinei atsakomybei atsirasti ir
jos dydžiui kaltės forma neturi įtakos. Tačiau nuo šios bendros taisyklės nu-
krypstama, kai yra abiejų šalių kaltė. Jeigu prievolė neįvykdoma arba įvyk-
doma netinkamai dėl abiejų šalių kaltės, teismas arba trečiųjų teismas atitin-
kamai sumažina skolininko atsakomybę (CK 6.259 str. l d.). Skolininko at-
sakomybė taip pat sumažinama tada, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargu-
mo prisidėjo prie prievolės neįvykdymu arba netinkamu jos įvykdymu pada-
rytų nuostolių padidėjimo arba nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti.
Tokiais atvejais vieno asmens atsakomybės dydis sumažinamas atsi-
žvelgiant į kito asmens kaltę. Kitaip negu kitais atsakomybės atvejais, esant
mišriai (abipusei) kaltei, kreditoriaus ir skolininko atsakomybės dydis nusta-
tomas įskaitant jų kaltės formas. Sprendžiant atsakomybės klausimą, reikia
sugretinti abiejų šalių kaltės formas ir jas įvertinti. Atsižvelgiant į abiejų ša-
lių kaltės santykį, atsakomybės dydis nustatomas apytikriai.
Atsakomybė nesant skolininko kaltės. LR CK 6.248 str. l d. dispo-
zityvine forma nustato, kad asmuo, neįvykdęs prievolės arba ją įvykdęs ne-
tinkamai, atsako turtu tik esant kaltei. Įstatymu arba sutartimi leidžiama
numatyti atsakomybę ir nesant skolininko veiksmuose kaltės.
Atsakomybę nesant skolininko veiksmuose kaltės nustato, pavyz-
džiui, LR CK 6.270 str. Jame numatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio val-
dytojas privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, jeigu ne-
įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios.
Panašiai nustato ir LR CK 6.845 str. 3 d. Saugotoja organizacija, kuriai pa-

sauga yra vienas iš jos veiklos tikslų, numatytų jos įstatuose (nuostatuose),
arba kuri saugo turtą ryšium su savo veikla, nuo atsakomybės už turto pra-
radimą, trūkumą ar sužalojimą atleidžiama tik tuo atveju, kada tai kyla tik
dėl nenugalimos jėgos.
12.3. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDINĖS

RŪŠYS
Civiliniai įstatymai, atsižvelgdami į aplinkybes, numato įvairią atsa-

komybę, kurią pagal atskirus kriterijus galima skirstyti į civilinės atsakomy-
bės rūšis. Skirtingais pagrindais ji klasifikuojama į sutartinę ir deliktinę, da-
linę ir solidarinę, pagrindinę ir subsidiarinę, pilnutinę (visišką) ir ribotą bei
regresinę.
Sutartinė ir deliktinė atsakomybė. Ji šitaip apibrėžiama remiantis
tuo, ar tarp atsakomybės teisinio santykio šalių jau iki teisės pažeidimo buvo
prievoliniai santykiai (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, tiekimo ir pan. sutar-
tys), ar tokių santykių nebuvo.
Kai civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus jau esamos, pavyzdžiui,
iš įvairių sandorių atsiradusios prievolės subjektinę teisę, ji sąlygiškai vadi-
nama sutartine atsakomybe.
Tačiau civilinė atsakomybė gali atsirasti ir nesant prievolinių teisinių
santykių (prievolės), pavyzdžiui, pažeidus įvairias absoliutines teises, nuo-
savybės teisę arba teises, atsiradusias dėl išradimų padarymo, mokslo, litera-
tūros ir meno kūrinių sukūrimo, taip pat dėl žalos padarymo kitam asmeniui
arba dėl turto įgijimo ar sutaupymo kito asmens lėšų sąskaita be pakankamo
pagrindo. Tokiais atvejais atsiradusi civilinė atsakomybė sąlygiškai vadina-
ma nesutartine arba deliktinę atsakomybe.
Pažeidus jau susidariusius prievolinius santykius, t.y. sutartinės atsa-
komybės atveju, taikomi bendrieji civilinės atsakomybės nuostatai (CK
6.259-6.262 str.). Šalys sutartyje atsakomybės sąlygas gali nustatyti tada,
kai teisės normos to nereglamentuoja ir nedraudžia jų nustatyti arba kai at-
sakomybę reguliuojančios normos yra dispozityvinės. Pavyzdžiui, LR CK
6.248 str. numatoma, kad asmuo, neįvykdęs prievolės arba ją įvykdęs netin-
kamai, turtu atsako tik esant kaltei, išskyrus įstatyme arba sutartyje numaty-
tus atvejus.
Atsakomybė ui trečiųjų asmenų veiksmus. Paprastai civilinė atsa-
komybė atsiranda tiktai esant skolininko kaltei. Tačiau LR CK 6.257 str.

numatoma, kad tokiais atsitikimais, kada prievolės neįvykdo arba ją netin-

kamai įvykdo tretieji asmenys, kurie buvo įpareigoti ją įvykdyti, atsako sko-
lininkas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato, kad turi atsakyti
tiesioginis vykdytojas. Civilinės teisės literatūroje šitokią atsakomybės tvar-
ką įprasta vadinti atsakomybe „už svetimą kaltę".
Įstatymas ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar
netinkamą įvykdymą kalta šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspi-
nigius).
Skolininko termino praleidimas. Skolininkas laikomas praleidusiu
terminą, jeigu jis dėl savo kaltės prievolės neįvykdė nustatytu terminu. Pa-
vėlavimas yra vienas iš netinkamo prievolės įvykdymo atvejų. LR CK 6.260
str. nustato, kad skolininkas, praleidęs įvykdymo terminą, privalo:
1) atlyginti kreditoriui termino praleidimu padarytus nuostolius;
2) atsakyti už atsitiktinai atsiradusį po termino praleidimo negalėji-
mą įvykdyti prievolės.
Skolininkui pažeidus terminą, kreditoriui atsiranda teisė atsisakyti
priimti vykdymą ir reikalauti atlyginti nuostolius.
Kreditoriaus termino praleidimas. Skolininkas kai kuriais atvejais
negali įvykdyti prievolės todėl, kad kreditorius praleido terminą. Pagal LR
CK 6.262 str. kreditorius laikomas praleidusiu terminą, jeigu jis atsisakė pri-
imti skolininko pasiūlytą tinkamą įvykdymą ar neatliko veiksmų, iki kurių
atlikimo skolininkas negalėjo įvykdyti savo prievolės. Tai suteikia skolinin-
kui teisę susilaikyti nuo prievolės įvykdymo.
Kreditoriui praleidus terminą, skolininkas įgyja teisę:
1) reikalauti, kad kreditorius atlygintų termino praleidimu padarytus
nuostolius, jeigu jie atsirado dėl kreditoriaus ar dėl kitų asmenų, kurie pagal
įstatymą ar kreditoriaus pavedimą buvo įpareigoti priimti įvykdymą, kaltės
(CK 6.262 str. 2 d.);
2) nemokėti palūkanų už kreditoriaus termino praleidimo laiką (CK
6.262 str. 3 d.).
Deliktinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos,
kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus įstatymo numatytus atve-
jus. Jos taikymo sąlygas ir dydį nustato LR CK 6.263-6.291 str. LR CK
6.263 str. numatyta, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio
taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. O jeigu žala
atsiranda ir ji būna padaryta asmeniui, jo turtui ar neturtiniams interesams,
ją privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Teismas, atsižvelgdamas į by-
los aplinkybes ir priteisdamas žalos atlyginimą, įpareigoja atsakingą už žalą
asmenį atlyginti ją natūra arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius.

Dalinė ir solidarinė atsakomybė. Paprastai nuostolius atlyginti pri-

valo prievolę pažeidusi šalis. Kai prievolę pažeidusi šalis yra keli skolinin-
kai, tai jų atsakomybės dydis priklauso nuo to, ar pažeista prievolė yra dali-
nė, ar solidarinė.
Civilinėje teisėje daline vadinama atsakomybė, taikoma dviem arba
daugiau asmenų, kurių kiekvienas atsako kreditoriui lygiomis dalimis. Esant
dalinei prievolei, kiekvienam iš skolininkų taikoma dalinė atsakomybė. Ka-
dangi kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tiktai savo prievolės dalį, to-
dėl jis privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jam tenkančios prievo-
lės dalies neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Jeigu įstatyme ar sutartyje
nenumatyta, kad atskirų bendraskolių dalys yra nelygios, tai laikoma, kad
visų jų dalys lygios.
Solidarine vadinama atsakomybė dviejų ir daugiau asmenų, iš kurių
kiekvienas atsako kreditoriui visa prievole. Esant solidarinei atsakomybei,
kreditorius gali reikalauti tiek iš visų bendraskolių, tiek iš bet kurio jų atski-
rai įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį. Taip pat kreditorius
savo nuožiūra gali prievolės neįvykdymu arba netinkamu įvykdymu padary-
tų nuostolių atlyginimo reikalauti tiek iš visų bendraskolių, tiek iš bet kurio
jų atskirai. Kreditorius gali reikalauti atlyginti tiek visus nuostolius, tiek bet
kurią jų dalį. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę
atgręžtine tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką
jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.9 str. l d.).
Pagrindinė ir subsidiarioji atsakomybė. Civilinėje teisėje pagrindi-
ne vadinama asmens (skolininko, žalą padariusio asmens) atsakomybė, kuri
atsiranda remiantis įstatymu. Pavyzdžiui, LR CK 6.263 str. 2 d. numatyta
atsakomybė, pagal kurią žalą padaręs asmuo privalo ją atlyginti nukentėju-
siajam.
Be pagrindinės atsakomybės, įstatyme arba sutartyje numatytais at-
vejais gali būti subsidiarioji (papildoma) atsakomybė. Jai būdingi šie požy-
miai:
l ) subsidiarioji atsakomybė atsiranda tiktai tiesiogiai įstatyme arba
sutartyje numatytais atvejais;
2) subsidiarioji atsakomybė taikoma tiktai esant pagrindinei atsako-
mybei;
3) subsidiarioji atsakomybė taikoma asmenims, kurie neatsako pagal
pagrindinę prievolę;
4) subsidiariosios atsakomybės dydis negali viršyti pagrindinės atsa-
komybės dydžio;
5) subsidiariosios atsakomybės taikymas gali būti apribotas įstaty-
mo, sutarties.
Subsidiariosios atsakomybės pavyzdys yra LR CK 6.276 str. nusta-

tyta atsakomybė už nepilnamečio nuo 14 iki 18 metų amžiaus padarytą žalą.
Pilnutinė (visiška) ir ribota atsakomybė. Civilinėje teisėje numato-
ma, kad nuostoliai turi būti atlyginti pilnutinai (CK 6.251 str.). Tuo nusta-
tomas neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių visiško atlyginimo principas.
Pagal šį principą skolininkas, neįvykdęs prievolės arba ją įvykdęs netinka-
mai, privalo atlyginti teigiamus nuostolius ir negautas pajamas. Tačiau įro-
dyti faktą, kad susidarė nuostoliai, ir nuostolių dydį privalo nukentėjusysis.
Įstatymas taip pat numato galimybę nukrypti nuo visiško nuostolių
atlyginimo principo. Atskirų rūšių prievolėms Lietuvos Respublikos įstaty-
mai gali numatyti ribotą atsakomybę už prievolių neįvykdymą arba netin-
kamą jų įvykdymą (CK 6.252 str.). Atsakomybė taip pat gali būti ribojama
šalių susitarimu.
Atsakomybė gali būti ribojama įvairiais būdais:
1) nustatant, kad kreditorius turi teisę išieškoti tik teigiamus nuosto-
lius. Pavyzdžiui, kapitalinės statybos rangos sutarties šalių atsakomybė ap-
ribojama taip, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pasireiškia išlaidomis,
turto netekimu arba turto sužalojimu. Tai reiškia, kad kreditoriui atimama
teisė reikalauti atlyginti nuostolius, kurie išreiškiami negautomis pajamo-
mis;
2) nustatant, kad kreditorius turi teisę išieškoti tiktai netesybas (išim-
tines netesybas), bet ne nuostolius. Pavyzdžiui, Geležinkelių įstatų 144 ir
167 str. numatyta, kad pervežimo prievolės šalys už krovinių pervežimo
plano neįvykdymą privalo sumokėti tiktai nustatytą baudą. Jeigu ši bauda
nepadengia dėl prievolės pažeidimo padarytų nuostolių, tai kreditorius netu-
ri teisės išieškoti jos, nepaisant to, ar tai pozityvūs nuostoliai, ar negautos
pajamos;
3) nustatant kreditoriaus teisę išieškoti iš teisės pažeidėjo įstatyme
numatyto dydžio nuostolius (pavyzdžiui, Laikinojo Lietuvos geležinkelių
statuto 88 str. l d.);
4) atsižvelgiant į kreditoriaus kaltę (CK 6.259 str.).
Regresinė atsakomybė. Be tiesioginės atsakomybės, gali būti atsa-
komybė, susijusi su atgręžtiniais (regresiniais) reikalavimais. Atgręžtinė at-
sakomybė atsiranda tada, kai pagal tiesioginį reikalavimą skolininkas atsako
ne tiktai už savo veiksmus, bet ir už kitų asmenų teisės pažeidimus (CK 6.9
str.). Ji būna, kai esant keleto asmenų solidarinei atsakomybei kreditorius iš-
ieško visus nuostolius iš vieno skolininko. Po to, atlyginęs nuostolius, skoli-
ninkas turi teisę atgręžtine tvarka išreikalauti iš kirų solidarių atsakovų ati-
tinkamai kompensuoti išieškotus nuostolius. Kartais tas pats asmuo atsako
pagal tiesioginius ir regresinius reikalavimus.

12.4. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FORMOS
Pagrindinės civilinės atsakomybės formos yra pareigos atlyginti

nuostolius ar žalą ir sumokėti netesybas.
Pareiga atlyginti žalą. Sąvoka „žala" yra susijusi su nesutartinėmis
prievolėmis, kurios atsiranda pažeidus asmens absoliutines subjektines tei-
ses. Žala gali būti padaroma juridinio ar fizinio asmens turtui ar asmenybei
Ji atsiranda sužalojus svetimą turtą, suluošinus fizinį asmenį arba atėmus
jam gyvybę. Suluošinus fizinį asmenį, sumažėja jo darbingumas arba jis
tampa nedarbingas ir netenka darbo pajamų. Atėmus fiziniam asmeniui gy-
vybę, jo išlaikytiniai netenka tų lėšų, kurias gaudavo iš mirusiojo darbo pa-
jamų. Įstatymai nustato, kad padaryta žala turi būti visiškai atlyginta (CK
6.263 str. 2 d.).
Pareiga atlyginti nuostolius. Nuostoliais laikomos kreditoriaus turė-
tos išlaidos, jo turto netekimas ar sužalojimas, taip pat kreditoriaus negautos
pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu skolininkas būtų įvykdęs prievolę. Pa-
prastai sąvoka „nuostoliai" yra susijusi su prievolės neįvykdymu arba netin-
kamu įvykdymu, pavyzdžiui, transporto organizacija, perveždama krovi-
nius, juos sužalojo, saugotojas prarado priimtą pasaugoti turtą ir pan. Nuos-
toliais laikomas kiekvienas kreditoriaus turtinių gėrybių sumažėjimas, kurio
negalima atkurti natūra. Kai pradinės padėties natūra atkurti negalima, atsi-
randa pareiga atlyginti nuostolius, t. y. kompensuoti turtinių gėrybių sumažė-
jimą pinigais. Tačiau nuostolių atsiranda ne tiktai sumažėjus kreditoriaus
turtinėms gėrybėms natūra. Būna atvejų, kai pažeidus prievolę sumažėja
kreditoriaus piniginės lėšos, pavyzdžiui, tiekėjas pagal tiekimo sutartį nepa-
tiekė pirkėjui žaliavos, o šis negalėjo pagaminti produkcijos ir patiekti jos
pagal tiekimo sutartį. Dėl šių priežasčių jis turėjo mokėti netesybas, kurios
šiuo atveju yra nuostoliai.
Civilinėje teisėje yra skiriamos dvi nuostolių rūšys:
1) kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas arba sužalojimas;
2) kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis būtų galėjęs gauti, jeigu
skolininkas būtų įvykdęs prievolę.
Kreditoriaus išlaidos, kurias privalo atlyginti skolininkas, yra kredi-
toriaus panaudotos piniginės lėšos ar kitokios vertybės dėl to, kad prievolė
buvo neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Pavyzdžiui, pirkėjui pašalinus
nežymius produkcijos defektus, tiekėjas privalo atlyginti pataisymo išlaidas;
dėl tiekėjo kaltės nustatytu terminu neišsiuntus prekių geležinkeliu ir pirkė-
jui išvežus šias prekes iš tiekėjo sandėlio autotransportu, tiekėjas privalo at-
lyginti pervežimo išlaidas ir kt. Išlaidų esminis požymis yra tai, kad kredito-

rius dėl susidariusių aplinkybių priverstas jas padaryti. Neįvykdžius prievo-

lės arba ją įvykdžius netinkamai, ne kiekvienas kreditoriaus išlaidas skoli-
ninkas privalo atlyginti. Reikia atlyginti tiktai tas išlaidas, kurios tam tikro-
mis sąlygomis buvo būtinos. Atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes,
tai nustato teismas arba arbitražas.
Pareiga sumokėti netesybas. Kita civilinės atsakomybės forma - pa-
reiga sumokėti netesybas - taikoma siauriau negu nuostolių atlyginimas. Ne-
tesybos gali būti išieškomos tik tais atvejais, kai jos specialiai numatytos
įstatyme (legalios) arba sutartyje už tam tikrus teisės pažeidimus. Daugiau-
sia jos paplitusios prievoliniuose santykiuose tarp ūkio subjektų. Netesybos
glaudžiai susijusios su nuostolių atlyginimu. Atsižvelgiant į netesybų ir
nuostolių atlyginimo santykį, nustatomi keturi pagrindiniai skirtumai:
1) netesybos (bauda, delspinigiai) yra iš anksto nustatytos įstatymo
arba sutarties, o nuostoliai paaiškėja tik neįvykdžius prievolės arba ją įvyk-
džius netinkamai, be to, jie turi būti įrodyti;
2) netesyboms išieškoti nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties
terminas, o nuostoliams išieškoti taikomi bendri ieškinio senaties terminai;
3) netesybos gali būti diferencijuojamos pagal teisės pažeidimo pa-
vojingumo visuomenei laipsnį;
4) nuostoliams išieškoti turi būti visos sąlygos atsakomybei atsirasti,
o netesyboms išieškoti nereikia, kad būtų padaryti nuostoliai ir būtų priežas-
tinis ryšys tarp priešingų teisei veiksmų ir atsiradusių nuostolių.
12.5. YPATINGI ATSAKOMYBĖS UŽ PADARYTĄ

ŽALĄ ATVEJAI
1. Atsakomybė už žalą, padarytą neteisėtais valstybinių institucijų

bei kitų organizacijų, taip pat pareigūnu veiksmais administracinio val-
dymo srityje (CK 6.271 str.). Paprastai žala, padaryta fiziniam asmeniui ar
organizacijai neteisėtais valstybinių ir kitų organizacijų, taip pat pareigūnų,
einančių tarnybines pareigas, veiksmais administracinio valdymo srityje, at-
lyginama bendrais pagrindais. Tačiau ir iš įstatymuose nurodytų taisyklių
gali būti išimčių. Vieną iš jų numato LR CK 6.272 str. dėl žalos, padarytos
neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais. Žalą fiziniam
asmeniui, padarytą neteisėtu nuteisimu, neteisėtu patraukimu baudžiamojon
atsakomybėn, neteisėtu suėmimu kardomosios priemonės taikymo tvarka,
neteisėtu administracinių nuobaudų ar pataisos paskyrimu, valstybė atlygina
visą, nepriklausomai nuo kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros organų

ir teismo kaltės, įstatymo nustatyta tvarka. Be turtinės žalos, Šiais atvejais

taip pat atlyginama ir moralinė žala.
Teisė į žalos atlyginimą atsiranda: jeigu priimtas išteisinamasis
nuosprendis; jeigu baudžiamoji byla nutraukta dėl to, kad nėra nusikaltimo
įvykio, kad veikoje nėra nusikaltimo sudėties arba kad neįrodytas piliečio
dalyvavimas padarant nusikaltimą; jeigu nutraukta byla dėl administracinio
teisės pažeidimo. Šiais atvejais atlyginama turtinė žala.
2. Atsakomybė už žalą, padarytą neveiksnių ir nepilnamečių asme-
nų (CK 6.275-6.278 str.). Civiliniai įstatymai nustato, kad neveiksnūs as-
menys ir nepilnamečiai iki 14 metų už padarytą žalą neatsako. Už jų padary-
tą žalą gali atsakyti įstatyme numatyti asmenys.
Neveiksniu laikomas asmuo, kuris dėl psichinės ligos ar įgimtos sil-
pnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar vaidyti jų ir teismine
tvarka jam yra skiriama globa arba jis laikomas specialiojoje gydymo įstai-
goje, kuri privalo jį prižiūrėti. Už pripažinto neveiksniu piliečio padarytą ža-
lą atsako jo globėjas arba organizacija, privalanti jį prižiūrėti, jeigu neįrodo,
kad žala padaryta ne dėl jų kaltės (CK 6.278 str.). Šiais atvejais tam, kad at-
sirastų atsakomybė už neveiksnių asmenų padarytą žalą, būtina, kad būtų
globėjo ar atitinkamų organizacijų kaltė. Jų kaltė gali pasireikšti žalos pada-
rymo metu netinkama neveiksnaus asmens priežiūra. Organizacijos kalte
laikoma jos organo arba darbuotojų kalti veiksmai. Kai globėjo arba organi-
zacijos kaltės dėl neveiksnaus asmens priežiūros nėra, jie nuo atsakomybės
gali būti atleisti. Tačiau savo nekaltumą privalo įrodyti pats globėjas arba
organizacija.
Nepilnamečiai iki 14 metų taip pat laikomi neveiksniais (CK 2.7
str.). Jie tokio amžiaus, kai praktiškai dar nėra subrendę, dar negali sąmo-
ningai suprasti savo poelgių bei jų pasekmių. Todėl už žalą, padarytą nepil-
namečio iki 15 metų amžiaus, atsako jo tėvai, įtėviai ar globėjas, jeigu ne-
įrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Jeigu nepilnametis iki 15 metų am-
žiaus padaro žalą tuo metu, kai jis yra mokymo, auklėjimo ar gydymo įstai-
gos priežiūroje, už tą žalą atsako šios organizacijos, jeigu neįrodo, kad žala
atsirado ne dėl jų kaltės (CK 6.275 str.).
Už neveiksnaus nepilnamečio iki 15 metų padarytą žalą atsako abu
tėvai. Jie atsako ir tuo atveju, kai gyvena atskirai. Jų atsakomybė yra dalinė,
taikomas lygių dalių principas.
Tėvų, įtėvių ar globėjų kaltė gali pasireikšti netinkama nepilnamečio
priežiūra žalos padarymo metu arba neteisingu auklėjimu ar piktnaudžiavi-
mu tėvystės teisėmis. Mokymo, gydymo įstaigų kaltė pasireiškia netinkama
jų priežiūra. Vaikų namai yra atsakingi ne tiktai už vaikų priežiūra, bet ir už
vaikų auklėjimą. Todėl atsakomybė už nepilnamečių iki 15 metų padarytą
žalą yra skirtingai taikoma tėvams, įtėviams, globėjams bei organizacijoms.

Tėvai, įtėviai, globėjai už neveiksnaus nepilnamečio padarytą žalą atsako ir
tais atvejais, kai šis vaikas buvo kitų asmenų, pavyzdžiui, giminaičių, namų
darbininkės ir panašiai, priežiūroje. Mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigos
už tokių vaikų padarytą žalą atsako tik tada, kai jie padaro žalą būdami jų
priežiūroje.
Kaip ir atsakomybė už neveiksnių asmenų padarytą žalą, atsakomy-
bė už nepilnamečių padarytą žalą atsiranda tiktai esant tėvų, įtėvių, globėjų,
mokymo ar gydymo įstaigų kaltei. Šiuo atveju turi būti ne neveiksnaus ne-
pilnamečio kaltė dėl padarytos žalos, o už jį atsakingų asmenų, įstaigų sava-
rankiška kaltė dėl netinkamos priežiūros, auklėjimo ir pan. Esant tokiai ža-
lai, tėvai, įtėviai, globėjai, mokymo, auklėjimo ir gydymo įstaigos laikomi
kaltais. Tam, kad būtų atleisti nuo atsakomybės, jie privalo įrodyti savo ne-
kaltumą.
Būdinga, kad nepilnametis, žalos padarymo metu neturėjęs 14 metų,
ne tik neatsako už žalos padarymą, bet ir tapęs dalinai ar visai veiksnus ne-
privalo atlyginti asmenims (tėvams, globėjams, įstaigai), kurie atlygino nu-
kentėjusiajam nuostolius.
Kitaip įstatymas numato nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų atsako-
mybę už padarytą žalą. Jie laikomi dalinai veiksniais ir patys savarankiškai
atsako už jų padarytą žalą bendrais pagrindais. Šių asmenų atsakomybei at-
sirasti būtina, kad būtų jų kaltė. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo 15 iki 18
metų amžiaus neturi turto ar uždarbio, pakankamo atlyginti jo padarytai ža-
lai, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai, įtėviai ar rūpintojas, jeigu jie
neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės (CK 6.276 str.).
Būdinga, kad už ribotai veiksnių nepilnamečių padarytą žalą moky-
mo, auklėjimo ar gydymo įstaigos neatsako. Išimtis yra vaikų auklėjimo
įstaigos, kurios atsako už nepilnamečių žalą per visą buvimo jose laiką. Tė-
vų, įtėvių, rūpintojo atsakomybė yra papildoma (subsidiarinė). Todėl ji atsi-
randa tiktai tada, kai nepilnametis neturi pakankamai turto ar pakankamo
uždarbio padarytai žalai atlyginti. Be to, kad tėvai, įtėviai, rūpintojas papil-
domai atlygintų žalą, būtina, kad būtų dalinai veiksnaus nepilnamečio kaltė
dėl padarytos žalos ir tėvų, įtėvių, rūpintojų savarankiška kaltė. Ji gali pasi-
reikšti blogu auklėjimu, netinkama priežiūra, nesidomėjimu, kaip nepilna-
metis praleidžia laisvalaikį, ir pan. Įstatymas nustato tėvų, įtėvių, rūpintojo
kaltės prielaidą. Todėl jie atleidžiami nuo atsakomybės tik tada, kai įrodo
savo nekaltumą.
Tėvų, įtėvių, rūpintojo papildoma atsakomybė už nepilnamečių nuo
14 iki 18 metų padarytą žalą ribojama dydžiu ir laiku. Jos dydis nustatomas
atsižvelgiant į nepilnamečio uždarbį ir turimą turtą. Tokiu būdu ir tėvams,
įtėviams, rūpintojui priteisiama tokia žalos dalis, kurios pats nepilnametis

negali padengti. Tėvų, įtėvių, rūpintojo pareiga atlyginti padarytą žalą pasi-
baigia, kai padaręs žalą asmuo pasiekia pilnametystę, taip pat kai jis, prieš
pasiekdamas pilnametystę, įgyja turtą arba uždarbį, pakankamą žalai atly-
ginti (CK 6.276 str. 3 d.).
Tėvų, įtėvių, rūpintojo papildoma atsakomybė yra savarankiška. To-
dėl jie, atlyginę žalą, neįgyja teisės reikalauti, kad padaręs žalą nepilnametis,
tapęs visai veiksnus, padengtų nukentėjusiam asmeniui sumokėtas sumas.
3. Atsakomybė už Žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio. Žmo-
gus savo veikloje gamybiniams, buitiniams, kultūriniams poreikiams tenkin-
ti naudoja įvairius pagamintus daiktus bei betarpiškai pasisavintas gamtos
gėrybes. Ypač daug naudojama žmogaus sukurtų techninių priemonių, che-
mijos produktų ir pan. Jie yra pavaldūs žmogaus valiai, o kai kada neįma-
noma visiškai kontroliuoti techninių, technologinių, cheminių ir kitų proce-
sų. Jų pavaldumo žmogui ribas lemia gamtos dėsniai, t.y. jų elgesys, paval-
dus fizikos, chemijos ir kitiems dėsniams. Kiekvienas iš tokių daiktų turi
tam tikrų jam būdingų savybių, kurios tam tikromis sąlygomis gali padaryti
žalingą poveikį šiuos daiktus supančiai aplinkai, taip pat ir pačiam žmogui.
Todėl būtina naudojant tokius daiktus laikytis saugumo priemonių. Tačiau,
nepaisant to, galimas atsitiktinis žalos padarymas. Įstatymas tam, kad eks-
ploatuojant šiuos daiktus būtų taikomos visos saugumo priemonės ir nuken-
tėjusiajam atlyginta žala, atskirai nustato atsakomybe už žalą, padarytą di-
desnio pavojaus šaltinio.
LR CK 6.270 str. didesnio pavojaus šaltinio sąvokos neapibrėžia ir
nepateikia išsamaus tokių šaltinių sąrašo. Jame tiktai pateikiamas labiausiai
paplitusių veiklos rūšių, kurios sudaro didesnį pavojų aplinkiniams, pavyz-
dinis sąrašas. Tai transporto organizacijų, pramonės įmonių, statybos orga-
nizacijų, automobilių valdytojų ir kitų veikla. Praktikoje ši veikla supranta-
ma plačiau. Jai priskiriamas laukinių žvėrių laikymas ir naudojimas zoologi-
jos soduose ir cirkuose, kenksmingų medžiagų išmetimas į atmosferą ir t.t.
Taigi didesnio pavojaus šaltinis yra daiktai, kurie naudojami atitinkamų val-
dytojų (juridinių ir fizinių asmenų). Vienų ar kitų naudojamų objektų pri-
skyrimas prie didesnio pavojaus šaltinio priklauso nuo daugelio požymių.
Jiems priskiriama jų didelė griaunamojo veiksmo jėga, daiktų pavojingos
savybės, kurių pagal saugumo technikos lygį negalima visiškai kontroliuoti,
ir t.t. Pavyzdžiui, tokie objektai yra transporto priemonės, įvairūs mecha-
nizmai, įrengimai, sprogstamosios, nuodingosios bei lengvai užsidegančios
medžiagos, laukiniai žvėrys ir kt. Jie pavojų sukelia tam tikro judėjimo for-
ma, energija, kurios žmogus, visuomenė negali visiškai valdyti, nukreipti
juos norima ir reikiama kryptimi.
Už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, atsako jo valdytojas.

Teisinėje praktikoje didesnio pavojaus šaltinio valdytojais laikomi organiza-
cija ir pilietis, eksploatuojantys didesnio pavojaus šaltinį. Jie yra asmenys,
kuriems šis šaltinis priklauso nuosavybės arba patikėjimo teise. Valdytojais
gali tapti ir tie, kurie gauna jį naudotis laikinai atitinkamu teisiniu pagrindu,
pavyzdžiui, pagal nuomos sutartį arba pagal įgaliojimą ir pan. Didesnio pa-
vojaus šaltinio valdytojais nelaikomi asmenys, kurie jį eksploatuoja, tvarko
pagal darbo sutartį (vairuotojas, mašinistas, asmuo, dirbantis su staklėmis, ir
pan.). Didesnio pavojaus šaltiniui išėjus iš jo valdytojo žinios dėl trečiųjų
asmenų neteisėtų veiksmų (pavyzdžiui, pavogus automobilį), atsakomybė už
padarytą žalą nustatoma pagal konkrečias aplinkybes. Jeigu automobilio
valdytojas ėmėsi visų priemonių apsaugoti automobilį nuo vagių, tuomet at-
sakys pavogęs automobilį asmuo. Kai valdytojas neužtikrina reikiamos au-
tomobilio apsaugos (pavyzdžiui, neužrakina durelių, palieka užvedimo rak-
telius ir pan.), už padarytą žalą atsako tiek valdytojas, tiek ir pavogęs auto-
mobilį asmuo.
Atsakomybei už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, būdinga
tai, kad ji būna nesant kaltės ypatumų, t.y. padarius žalą atsitiktinai. Taigi jai
atsirasti pakanka trijų sąlygų: turtinės žalos, neteisėtų veiksmų ir priežasti-
nio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir turtinės žalos. Didesnio pavojaus šaltinio
valdytojai atleidžiami nuo pareigos atlyginti padarytą žalą, jeigu įrodo, kad
žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios (CK 6.270
str. l d.). Šios taisyklės išimtis yra Oreivystės kodekso 93 str., kuris nustato
pervežėjo atsakomybę už žalą, padarytą keleivio sužalojimu arba gyvybės
atėmimu esant nenugalimai jėgai.
Taigi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atleidžiamas nuo atsako-
mybės už padarytą žalą tiktai esant nenugalimai jėgai ir nukentėjusiojo ty-
čiai. Nenugalima jėga suprantama kaip nepaprastas įvykis, kuriam tomis są-
lygomis nebuvo galima užkirsti kelio (CK 6.212 str.). Tai aplinkybės, kurios
nepriklauso nuo žmonių valios, kurių didesnio pavojaus šaltinio valdytojas
negalėjo ir neturėjo galimybės pašalinti, pavyzdžiui, potvyniai, žemės dre-
bėjimai, epidemijos, karo veiksmai ir pan. Tam, kad būtų atleistas nuo atsa-
komybės, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi įrodyti priežastinį ryšį
tarp didesnio pavojaus Šaltinio veikos, nenugalimos jėgos ir atsiradusios ža-
los.
Nukentėjusiojo tyčia pasireiškia tuo, kad jis numatė žalingas pasek-
mes ir sąmoningai siekė, jog būtų padaryta žala. Didesnio pavojaus šaltinio
valdytojas turi įrodyti, kad žala atsirado dėl nukentėjusiojo tyčios. Praktiko-
je nukentėjusiojo tyčia pasitaiko labai retai.

Padariusio žalą didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė gali

būti sumažinta, kai žalai atsirasti arba jai padidėti padėjo paties nukentėju-
siojo neatsargumas. Priklausomai nuo nukentėjusiojo kaltės laipsnio žalos
atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą atmestas
(CK 6.282 str.).
Atsakomybė yra nustatoma kitaip, kai vienas didesnio pavojaus šal-
tinis padaro žalą kitam didesnio pavojaus šaltiniui, pavyzdžiui, susidūrus
dviem automobiliams. Teisminėje praktikoje vyrauja pažiūra, kad susidūrus
dviem transporto priemonėms atsako tas jų valdytojas, kuris yra kaltas.
4. Atsakomybė už fizinio asmens sveikatos sužalojimą arba gyvybės
atėmimą (CK 6.283, 6.284, 6.285 str.). Fizinio asmens sveikatos sužaloji-
mas - tai jo suluošinimas ir kitoks pakenkimas jo sveikatai. Suluošinimas
pasireiškia trauminiu pakenkimu sveikatai. Kitaip sveikatos sužalojimas su-
prantamas kaip profesine liga, kuri atsiranda dėl profesinio kenksmingumo
arba kenksmingų darbo sąlygų, arba bendros ligos, kurias sąlygoja kenks-
mingų faktorių poveikis. Teisinę reikšmę turi ne trauminis arba kitoks svei-
katos sužalojimas apskritai, o tik tas, kuris sukelia nukentėjusiojo darbin-
gumo sumažėjimą arba netekimą. Darbingumas yra fizinio asmens gebėji-
mas atlikti savo darbines pareigas veiklos prasme. Piliečiui atėmus gyvybę,
nutrūksta gavimas darbo pajamų, kurios reikalingos jo išlaikytinių
pragyvenimui.
Sužalojus piliečio sveikatą arba atėmus jam gyvybę, nukentėjusia-
jam, jo šeimos nariams, kitiems išlaikytiniams atsiranda neigiamos turtinės
pasekmės. Jos pasireiškia darbo užmokesčio sumažėjimu arba jo netekimu,
gydymo, slaugymo, protezavimo, pagerinto maisto išlaidomis ir pan. Mirties
atveju atsiranda laidojimo išlaidos, mirusiojo išlaikytinių materialinis aprū-
pinimas.
LR CK 6.283 str. nustato bendras atsakomybės už piliečio sveikatos
sužalojimą taisykles. Šios atsakomybės ypatumus reguliuoja šie LR CK
straipsniai: 6.290 str. (kai padaręs žalą asmuo privalo mokėti už nukentėju-
sįjį draudimo įnašus); 6.291 str. (kai padaręs žalą asmuo neprivalo mokėti
už nukentėjusįjį draudimo įnašų); 6.285 str. (kai žala padaroma fiziniam
asmeniui, kuriam nėra suėjęs 14 metų amžius).
Šiai atsakomybei bendra yra tai, kad suluošinus fizinį asmenį ar ki-
taip sužalojus jo sveikatą, organizacija ar pilietis, atsakingi už žalą, privalo
nukentėjusiajam atlyginti:
1) uždarbį, kurio jis neteko dėl darbingumo netekimo ar sumažėji-
mo;
2) papildomas išlaidas (pagerintam maitinimui, protezavimui, slau-
gymui, jei slaugė pašaliniai asmenys, ir pan.).
Be to, nusikalstamu veiksmu padaręs piliečio sveikatai žalą, nuteis-

tas už šį veiksmą asmuo privalo atlyginti valstybės lėšas, išleistas nukentė-
jusiojo stacionariniam gydymui.
Žalos atlyginimo dydis priklauso nuo prarasto darbingumo laipsnio.
Darbingumo netekimo laipsnį nustato medicininė darbingumo ekspertizės
komisija procentais. Jų dydis priklauso nuo profesinio darbingumo netekimo
dėl tam tikro darbinio suluošinimo. Sveikatos sužalojimai atsispindi piliečio
darbingume. Fizinė arba psichinė trauma gali sukelti laikiną arba pastovų
(ilgalaikį) darbingumo netekimą arba sumažėjimą. Atsižvelgiama tiktai į
profesinio darbingumo netekimo laipsnį, t.y. galėjimą atlikti atitinkamos
profesijos darbą (taip pat ir nekvalifikuotų darbuotojų). Jeigu dėl darbo ža-
los nukentėjusiajam paskirta invalidumo pensija, tai žalos atlyginimo dydis
sumažinamas gaunamos pensijos suma. Paskyrus nukentėjusiajam iki suluo-
šinimo arba po jo pensiją kitais pagrindais, apskaičiuojant žalą įskaitoma ne
visa pensija, o tik ta jos dalis, kurią nukentėjusysis turi teisę gauti dėl
invalidumo, atsiradusio po sužalojimo.
Be prarasto darbo užmokesčio atlyginimo, priklauso atlyginti papil-
domas išlaidas. Padaręs žalą asmuo privalo atlyginti papildomo maitinimo,
vaistų įgijimo, protezavimo, slaugymo, sanatorinio-kurortinio gydymo,
įskaitant ir važiavimo į gydymo įstaigą ir atgal, išlaidas, esant būtinumui,
nukentėjusįjį lydinčių asmenų, specialių transporto priemonių įgijimo, jų
kapitalinio remonto, degalų išlaidas ir kt.
Pasikeitus nukentėjusiojo darbingumo būklei, jo reikalavimu gali bū-
ti keičiamas žalos atlyginimo dydis. Dalinai netekęs darbingumo nukentėju-
sysis turi teisę bet kada reikalauti padidinto žalos atlyginimo esant dviem
aplinkybėms. Pirma, kai nukentėjusiojo darbingumas dėl sveikatos sužalo-
jimo sumažėjo, palyginti su tuo darbingumu, kuris buvo jam likęs tuo metu,
kai jam buvo priteistas žalos atlyginimas. Antra, kai sumažinta pensija, ku-
rią gauna socialinio draudimo tvarka (CK 6.286 str.).
5. Regresiniai reikalavimai prievolėse dėl žalos atlyginimo. Regre-
siniu reikalavimu laikomas asmens, įvykdžiusio prievolę už skolininką, pra-
šymas grąžinti patirtas išlaidas. Prievolėse, atsirandančiose dėl žalos pada-
rymo, tokią regreso teisę gali turėti organizacijos, kurių darbuotojai nusi-
kalstamais veiksmais padaro žalą, taip pat socialinio draudimo ir socialinio
aprūpinimo organai.
Padarius žalą didesnio pavojaus šaltiniui, atsako jo valdytojas (CK
6.270 str.). Įmonės, organizacijos, įstaigos (pavyzdžiui, automobilio valdy-
tojos), atlyginusios nukentėjusiajam padarytą žalą, turi teisę atgręžtine
(regreso) tvarka pareikalauti, kad vairavęs darbuotojas, jeigu jo veiksmuose
yra kaltė, atlygintų padarytus nuostolius. Kaltas dėl žalos darbuotojas
WK 12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ
kaltė, atlygintų padarytus nuostolius. Kaltas dėl žalos darbuotojas privalo at-
lyginti įstatymo nustatyto dydžio nuostolius (pagal DĮK 143 str.).
12.6. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS NETAIKYMAS
Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš

dalies nuo civilinės atsakomybės atleistas šiais pagrindais: dėl nenugalimos
jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens
veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties ir savigynos. Įstatymai ar
šalių sutartys gali nustatyti ir kitokius atleidimo nuo civilinės atsakomybės,
ar jos netaikymo pagrindus.
1. Nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuo-
jamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numa-
tytos (CK 6.212 str.).
2. Valstybės veiksmai - tai privalomi ir nenumatyti valstybės institu-
cijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolės neįmanoma ir kurių šalys
neturėjo teisės ginčyti.
3. Trečiojo asmens veiksmai - tai asmens, už kurį nei kreditorius,
nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas ir neveikimas), dėl kurių atsi-
rado nuostolių.
4) Nukentėjusio asmens veiksmai - tai veiksmai, dėl kurių kaltas
pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai
gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba
rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas
atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos
padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvar-
kai ir gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.
5. Būtinasis reikalingumas - tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas
padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar
jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengda-
mas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asme-
niui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas iš-
vengti didesnės žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąži-
ningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio
interesais veikė žalą padaręs asmuo.
6. Būtinoji gintis - tai veiksmai, kuriais siekiama gintis arba ginti ki-
tą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar vals-

12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ VYK
tybės interesus nuo perdėto ar tiesiogiai gresiančio neteisėto pavojingo kė-

sinimosi, jeigu jais nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
7. Savigyna - tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai
įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės
institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas
taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Tačiau asmuo, panaudojęs savi-
gyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą.

VVK LITERATŪRA
LITERATŪRA
Specialioji:
1. Civilinė teisė. Kaunas: Vijusta, 1998.

2. Graždanskoe pravo. T. I, II, III. Maskva: Prospekt, 2001.
3. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji
aspektai. Vilnius: Justitia, 1995.
4. Mikelėnas V. Sutarčių teisė: bendrieji sutarčių teisės klausimai:
lyginamoji studija. Vilnius: Justitia, 1996.
5. Pavyzdinės sutartys. Vilnius: Infosiūlas, 2001.
6. Sūdžius A. Sutartys: principai ir praktika. Vilnius: Pačiolis, 1996.
7. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.
Norminė:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1999.

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 2001.
3. Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas // VŽ. 1997. Nr. 63.
4. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas // VŽ. 1994. Nr. 34; 1995.
Nr. 53; 1996. Nr. 100; 1997. Nr. 66; 1999. Nr. 64; 2000. Nr. 42.
5. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo įstatymas // VŽ. 1998. Nr. 54; 1999.
Nr. 55; 2000. Nr. 47.
6. Lietuvos Respublikos prekybos įstatymas // VŽ. 1995. Nr. 10.
7. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas // VŽ. 1996.
Nr. 84.
8. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo
įstatymas // VŽ. 1999. Nr. 50; 2000. Nr. 66.
9. Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas // VŽ.
1993. Nr. 21.

PAVYZDINĖS SUTARTYS VVK
Priedas Nr. 1.

VVK PAVYZDINES SUTARTYS
Priedas Nr. 2.
GARANTIJOS SUTARTIS
Alytus, m. mėn.
(toliau "Garantas") įsipareigoja nurodyta suma

("Garanto" pavadinimas ir buveine)
visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui - kreditoriui,
jeigu asmuo - skolininkas prievolės
neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius
tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais
atvejais) .
1. Garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu reikalavimas ar prie
jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos
terminui. Apie atsisakymą tenkinti reikalavimą garantas nedelsdamas turi pranešti
kreditoriui.
2. Jeigu sužino, kad garantija užtikrinta pagrindinė prievolė įvykdyta ar pasibaigė kitais
pagrindais arba pripažinta negaliojančia, garantas apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti
kreditoriui ir skolininkui. Po tokio pranešimo gavęs pakartotinį kreditoriaus reikalavimą
įvykdyti prievolę, garantas reikalavimą turi patenkinti tik tuo atveju, kai kreditorius pateikia
įrodymus, kad prievolė nepasibaigusi ir galioja.
3. Garantijos sutartis baigiasi pasibaigus garantijos sutartimi užtikrintai prievolei.

PAVYZDINĖS SUTARTYS WK
Priedas Nr. 3.
GYVENAMOSIOS PATALPOS NUOMOS SUTARTIS
, m. mėn. d.
(gyvenamoji vietove)
Sutarties šalys: Nuomotojas , atstovaujamas

,veikiančio pagal tarnybinę padėtį, vienos šalies vardu, ir
(vardas, pavardė, pareigos)
nuomininkas,
(įmonė, įstaiga, organizacija)
atstovaujamas , veikiančio pagal
(vardas, pavarde, pareigos)
200_ m. mėn. d. įgaliojimą, kitos šalies vardu, sudarėme šią sutartį:
1. Šia sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą, adresu

, kambarių , kitokių patalpų _______
skaičius, ploto, su patalpose esančia inžinerine (technine) įranga
, priklausiniais ir naudojimosi
bendro naudojimo patalpomis Šiomis
sąlygomis , kitomis sąlygomis
nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją
gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos
mokestį . Mokesčio mokėjimo terminai
. Atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarka
. Sutartis sudaroma terminui.
Nuomojamos gyvenamosios patalpos priklauso teise nuomotojui,
trečiajam asmeniui teise.
Sutarties šalių parašai ir rekvizitai:
Nuomotojas: Nuomininkas:

VVK PAVYZDINĖS SUTARTYS
Priedas Nr. 4.
Į K E I T I M O SUTARTIS
, m. mėn. d.
Sutarties šalys: [kaito davėjas ,

atstovaudamas vienai šaliai ir veikiantis pagal
, ir Įkaito gavėjas, atstovaudamas kitai šaliai ir
veikiantis pagal , sudarėme šią sutartį:
Esamo ar būsimo (pabraukti) skolinio

įsipareigojimo (įskaitant palūkanas)
, atsiradusio ar atsirasiančio iš
sutarties, sudarytos m. mėn._d., tarp
, kuri turi būti įvykdyta m. mėn. d.,
įvykdymo užtikrinimui įkeisti kilnojamąjį daiktą (-us)
(įkeičiamo daikto aprašymas,
įkainojimas ir buvimo vieta) ar turtines teises į
(turtinių teisių aprašymas, įkainojimas ir buvimo vieta) .
(Įkeitimo sutartyje (lakšte) gali būti papildomai nurodyti ir kiti duomenys.)
Sutartis sudaryta dviem egzemplioriais.
Sutarties priedai:
1.
2.
3.
Sutarties priedai iki įkeitimo teisės pasibaigimo saugomi įkaito turėtojo.
Pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei įkaito turėtojas perduoda minėtus priedus įkaito
davėjui.
Šalių rekvizitai ir parašai:

Įkaito davėjas Įkaito turėtojas

Priedas Nr. 5.
KOMERCINIO ATSTOVAVIMO SUTARTIS
, 2002 m. mėn. d.
Sutarties šalys: , atstovaujama ,
veikiančio pagal (toliau-atstovaujamasis) vienos šalies
vardu, ir , atstovaujama ,
veikiančio pagal , (toliau - prekybos agentas) kitos
šalies vardu, sudarėme šią sutartį:
1. Prekybos agentas įsipareigoja nuolat už atlyginimą Lt arba sudaryto sandorio
vertes ar išieškotos sumos procentais tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis
ar sudaryti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei dėl jo
interesų.( Atstovaujamasis ir atstovas gali tarpusavio sutartyje nustatyti tik tokias
konkurenciją ribojančias sąlygas, kurių nedraudžia konkurencijos teisės normos.)
2. Prekybos agentas turi išimtinę teisę atstovaujamojo vardu sudaryti sutartis
teritorijoje ar su
vartotojų grupe ( ši išimtinė teisė neturi pažeisti konkurencijos teises normų).
Atstovaujamasis Prekybos agentas (atstovas)

Priedas Nr. 6.
LAIDAVIMO SUTARTIS
m. mėn. d.
Laiduotojas (Laiduotojo pavadinimas ir

buveine) už atlyginimą ar
neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens
kreditoriui ., jeigu tas asmuo, už
kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, t.y. .
l. Laidavimo terminas ar neterminuotai.
Laiduotojas
(Vardas, pavarde, parašas)

PAVYZDINES SUTARTYS VVK
Priedas Nr. 7.
NUOMOS SUTARTIS Nr.
Klaipėda, 2002 m. mėn. d.
, toliau nuomotojas, atstovaudamas vienai šaliai

.veikiančio , ir
, toliau nuomininkas, atstovaudamas kitai šaliai
, veikiančio , sudarėme šią sutartį:
1. Pagal šią nuomos sutartį nuomotojas įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą

laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį,
o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį .
2. Nuomojamojo daikto požymiai , leidžiantys

nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui. Jeigu tokie požymiai
sutartyje nenurodyti ir nuomos sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais
požymiais, tai nuomos sutartis laikoma nesudaryta.
3. Nuomos sutartis sudaroma šiam terminui arba neterminuotai. Visais

atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų.
Sutarties šalių adresai ir parašai:
Nuomotojas Nuomininkas

Priedas Nr. 8.
RANGOS SUTARTIS
2002 m. mėn. d.
Sutarties šalys:
(Įmonės, organizacijos pavadinimas ir kodas)
atstovaujamas(-a)
(pareigos, vardas, pavardė)
toliau vadinamas užsakovu, ir
(statybos ir montavimo įmonės, organizacijos pavadinimas ir kodas)
atstovaujamas(-a)
(pareigos, vardas, pavarde)
toliau vadinamas rangovu, sudarėme šią sutartį:
1. Rangovas įsipareigoja savo rizika atlikti _____

(darbą) _ pagal užsakovo užduotį iš savo
medžiagos (iš užsakovo medžiagos) ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas
įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti.
Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais, rangovas atlieka darbus tik turint
nustatyta tvarka išduotą leidimą (licenciją).
2. Sutarties objekto kaina, nustatyta

(kuo remiantis)
yra Lt, ___.
(suma žodžiais)
Sutartyje numatytiems darbams atlikti gali būti sudaroma tvirta ar apytikrė sąmata.
3. Užsakovas darbų pradžioje sumoka procentų sutartos kainos, o už visą

sutarties objektą sumoka
(visiškai JĮ užbaigus, etapais, kiekvieną mėnesi ar pan )

Atsiskaitymai gali būti vykdomi pagal suderintus grafikus už: užbaigtų darbų grupės arba
darbu dalis arba visą darbu apimtį, darbų, atliktų per mėnesį, apimtis. Rangovo
apyvartinėms lėšoms formuoti sutartyje gali būti numatyti užsakovo avansai.
4. Rangovas darbus pradeda 200 m. mėn. d. ir baigia 200

m. mėn. d.
Tarpiniai darbų atlikimo terminai:
(gali ir nebūti).
(Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui visą reikiamą informaciją,
susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei
darbui atlikti reikalingą laiką.)
5. Sutartyje numatytos(gali ir nebūti) medžiagų sunaudojimo normos:

; jų likučių ir pagrindinių atliekų grąžinimo
terminai: ; taip pat rangovo atsakomybė už šių
pareigų neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą: delspinigių už
kiekvieną dieną (savaitę, dekadą ir t.t.).
6. Darbų kokybės garantija .

PAVYZDINĖS SUTARTYS WK
7. Ši sutartis sudaryta egzemplioriais:

užsakovui, rangovui. Sutarties sąlygos gali būti
keičiamos tik šalims susitarus arba jeigu tai numatyta įstatyme. Laikoma, jog sutartis
sudaryta, kai šalys susitaria tarpusavyje, ją pasirašo ir patvirtina antspaudais. Tokiu pat
būdu įforminamas ir papildomas šalių susitarimas dėl sutarties pakeitimų.
8. Šalis, negalinti vykdyti sutarties, privalo pranešti apie tai kitai šaliai, o prireikus - ir
kitiems suinteresuotiems asmenims.
9. Šalių susitarimas dėl sutarties vykdymo sustabdymo arba sutarties nutraukimo

įforminamas dvišaliu dokumentu; sutarties galiojimo pabaiga (ją įvykdžius) įforminama
objekto priėmimo naudoti aktu.
Šalių parašai ir rekvizitai:
Užsakovas Rangovas

Priedas Nr. 9.
RANKPINIGIŲ SUTARTIS
(Sutarties sudarymo vieta ir data)
Mes,__
(rankpinigių davėjo vardas, pavardė, asmens kodas)
(toliau - Rankpinigių davėjas) ir
(toliau-rankpinigių gavėjas), sudarėme šią sutartį:
1. Rankpinigių davėjas pagal šia sutartį sumoka pagal sutartį Nr. ,

sudarytą 2002m. mėn. ___ d., priklausančių mokėti pinigų sumą
, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą.
(Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal
įstatymus privaloma notarinė forma. Rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl
rankpinigių daro negaliojantį.)
Sutarties šalys:

Priedas Nr. 10.
REIKALAVIMO PERLEIDIMO SUTARTIS
Varėna, 2002 m. mėn. d.
, atstovaudamas vienai šaliai

Pradinio kreditoriaus pavadinimas ir adresas (toliau vadinama Pradinis
kreditorius), ir Naujojo kreditoriaus pavadinimas ir
, atstovaudamas kitai šaliai
, adresas (toliau vadinama Naujasis kreditorius)
sudarėme šią reikalavimo perleidimo sutartį:
1. Kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą:

1.1. Kreditorius be skolininko sutikimo perleidžia
visą reikalavimą ar jo dalį
kitam asmeniui .
1.2. Perleidžiamas būsimas reikalavimas
(Jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su

kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir
labiau suvaržyti jo prievolės.)
1.3. Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti
nustatytos teisės bei kitos papildomos

teisės .
2. Reikalavimą perleidęs kitam asmeniui kreditorius privalo per dienas

perduoti naujajam kreditoriui dokumentus ,
patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises, įskaitant ir teisę į palūkanas. Jeigu
šie dokumentai reikalingi pradiniam kreditoriui, tai jis naujajam kreditoriui privalo perduoti
nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų kopijas.
3. Sudaryti du šios sutarties egzemplioriai, kurių kiekvienas turi vienodą juridinę galią., po
vieną kiekvienai iš šalių.
Pradinis kreditorius Naujasis kreditorius
Pradinio kreditoriaus pavadinimas Naujojo kreditoriaus pavadinimas
Pradinio kreditoriaus adresas Naujojo kreditoriaus adresas

VVK UŽRAŠAMS
UŽRAŠAMS

Dalia Vasarienė
CIVILINĖ TEISĖ
Paskaitų ciklas
Maketuotojas Rimvydas Vitėnas

Viršelio dailininkas Darius Kisielius
Redaktorius Vytautas Vitkūnas
2002 Tir. 1000 egz. Užs. 1278

Išleido Vilniaus vadybos kolegija
J. Basanavičiaus g. 29a, LT-2009 Vilnius, Lietuva
Tel./faks. (370-5)2133606
El.paštas: leidyba@vvk.lt
Svetainė internete: www.wk.lt
Spausdino UAB „Sapną sala"
Kaina sutartinė

Civiline Teise (Vasariene D.)

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Civiline Teise (Vasariene D.)

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

A U K Š T O J I M O K Y K L A

VILNIAUS VADYBOS KOLEGIJA

Vilniaus vadybos kolegija

Recenzavo: Dr. Petras Čiočys, Vilniaus universiteto,

Rekomendavo spausdinti Vilniaus vadybos kolegijos

ISBN 9986-9349-6-6 © Dalia Vasarienė, 2002

1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKĄ 9

2.3. TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ 98

3. NUOSAVYBĖS TEISĖ 105

4. PAVELDĖJIMO TEISĖ 119

5. BENDRIEJI PRIEVOLINĖS TEISĖS NUOSTATAI 129

6. BENDRIEJI SUTARČIŲ NUOSTATAI 141

7. SUTARTINĖS PRIEVOLĖS 153

8. PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS 167

9. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS 177

10. SUTARTYS 181

11. NESUTARTINĖS PRIEVOLĖS 202

12. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ 211

PAVYZDINĖS SUTARTYS 234

kuri yra skirstoma į savarankiškus civilinės teisės institutus. Su šios teisės

reguliuojamais santykiais mes susiduriame kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo

turėtų būti susipažinęs su civilinės teisės normomis, jos reguliuojamais teisiniais

santykiais bei atskirais institutais.

Šis „Civilinės teisės" konspektas yra suderintas su Lietuvos Respublikos

siniais santykiais. Konspektas buvo parengtas turint šiuos tikslus: sistemiškai

pateikti pagrindines civilinės teisės sampratas, formuoti studentų teisinio mąs-

dentus su pagrindiniais civilinės teisės institutais.

Studentas, studijuodamas civilinės teisės kursą, turėtų aiškiai suvokti šios

institutų sandarą: fizinius bei juridinius asmenis, daiktinės teisės elementus,

paveldėjimo teisės pagrindus. Konspekte daug dėmesio skinama prievolių

teisei: bendriesiems nuostatams, sutarčių teisei, kitais pagrindais

atsirandančioms prievolėms ir atskiroms sutarčių rūšims.

Autorė tikisi, kad išklausęs paskaitų kursą studentas įsisąmonins bendrus

civilinės teisės principus ir taikys juos savo praktinėje veikloje; sugebės

savarankiškai ir kūrybiškai taikyti civilinių įstatymų normas; mokės aiškintis

civilinius teisinius santykius, jų prigimtį bei teisinius pagrindus; žinos sutarčių

Dėkoju docentui Petrui Čiočiui už pagalbą rengiant schemas ir teisininkui

1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA

1.1. CIVILINĖS TEISĖS SĄVOKA

1.1 pav. Civiliniai įstatymai

Lietuvos civilinės teisės dalykas yra:

3) asmenų neturtiniai santykiai, kurie nėra susiję su turtiniais santy-

meninius neturtinius santykius, nesusijusius su turtiniais santykiais, tarp ly-

1.2. CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA

Teisės šaltinio sąvoka yra daugiareikšmė. Teisės šaltinis supranta-

CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS

Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas.

CIVILINĖS TEISES SISTEMA

Civilinė teisė susideda iš institutų, kurie, išdėstyti tam tikra tvarka,

CIVILINĖS TEISĖS NORMINIŲ AKTŲ GALIOJIMAS

LR CK 1.7 str. pasakyta, kad galioja tik įstatymų nustatyta tvarka

1.3. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS

CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SĄVOKA

Civiliniu teisiniu santykiu vadinamas toks visuomeninis santykis,

1.2 pav. Civilinis teisinis santykis

Civilinis teisinis santykis, kaip ir kiekvienas kitas teisinis santykis,

sinių santykių atsiranda jų dalyvių valia, pavyzdžiui, įvairios sutartys. Vadi-

1.4. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SUBJEKTAI

Civilinio teisinio santykio subjektais (dalyviais) laikomi asmenys,

1.5. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO OBJEKTAS

Civilinio teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos šio santy-

1.3 pav Civilinių teisių objektai

LR CK 4.1 str. numatyta daiktų sąvoka. Daiktais laikomi iš gamtos